Plaukimo raidos apžvalgaI dalis

Ilona J.Zuozienė

Turinys

Plaukimas kaip gyvybiškai būtinas įgūdis. Plaukimas Antikos laikotarpiu: Senovės

Graikija, Senovės Roma. Plaukimas Viduramžiais. Plaukimo raida 16-18 a. Plaukimo sporto atsiradimas ir vystymasis

19-20 a.

Plaukimas kaip gyvybiškai būtinas įgūdis pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje

Virš 70 proc. Žemės paviršiaus dengia vanduo, todėl žmogus vienaip ar kitaip susiduria su vandeniu.

Vandenyje pirmykštis žmogus galėjo rasti maisto, pasislėpti nuo karščio, gelbėtis nuo plėšrūnų.

Judėjimas vandenyje reikalavo naujų, žmogui neįprastų judėjimo įgūdžių – mokėjimo plaukti ir nardyti. Kasdieninė realybė vertė ne tik įveikti vandens baim, bet ir mokintis plaukti.

Atsirado keletas primityvių plaukimo būdų. Apie pirmykščių žmonių žmonių plaukimo įgūdžius liudija

archeologiniai radiniai – piešiniai olose, freskos, išlikusios vazų liekanos su piešiniais.

1 pav. Plaukiantis žmogus, panašiu į kraulį būdu (Egiptas, 3000 m pr. Kr.).2 pav.Tualetinė dėžutė su plaukiančia mergaite (1380 m pr.Kr.)

Plaukimas Egipte ir Senovės rytų šalyse

Susikūrus valstybinei santvarkai, mokėjimas plaukti tapo ypač svarbus darbinėje veikloje ir įvairių kovinių susirėmimų metu.

Pakankamai aiškia apie plaukimo panaudojimą karo metu vaizduoja reljefas Egipto faraono Ramzio II mauzoliejuje.

3 pav. Egipto karių persikėlimas per upę. Reljefas

faraono Ramzio II mauzoliejuje (1250 m pr. Kr.)

Plaukimas Antikos laikotarpiu: Senovės Graikija, Senovės Roma.

4 pav. Jūrų mūšis cirko arenoje užpiltoje vandeniu (Senovės Roma, Julijaus Cezario valdymo laikais).

5 pav. Imperatoriaus Karakalo termos su 100x150 m dydžio baseinu (Sen.Roma).

6 pav. Freska ,,Šuolininkas į vandenį”, Peastrum muziejus.

Plaukimas Viduramžiais (X – XIII a).

Atgimimo epochoje (XIV-XVI a).

Plaukimas XVIII a.