Richard Bach

Džonatanas Livingstonas Žuvėdra

 

Tikrajam Džonatanui Žuvėdrai, kuris gyvena kiekviename

iš mūsų

Pirma dalis

Rytą vėl patekėjusi saulė žėrė savo spindulių auksą ant švelniai vilnijančios jūros.

Per mylią nuo kranto bangas ėmė skrosti žvejų laivas, gandas apie tai žaibu pasiekė Pusryčiautojų Būrį, ir tūkstančiai žuvėdrų pakilo į orą ketindamos parodyti visą savo miklumą ir pasigriebti vieną kitą maisto gabalėlį. Prasidėjo dar viena įprasta diena.

O gerokai toliau, atokiai nuo laivo ir kranto, vienui vienas lavinosi Džonatanas Livingstonas Žuvėdra. Pakilęs į šimto pėdų aukštį jis nuleido savo plėvėtas paukščio kojas, pakėlė snapą, išlenkė sparnus lanku ir visas įsitempė, kad galėtų skristi labai lėtai ir todėl mažino greitį tol, kol vėjas pavirto švelniu jo veidą glostančiu šnaresiu, o žemai plytintis vandenynas tartum sustingo. Prisimerkęs ir sutelkęs visą savo dėmesį jis sulaikė kvėpavimą, sukaupė paskutines jėgas ir... dar, dar truputį... dar mažumėlę išlenkė sparnų lanką. Staiga plunksnos susitaršė, jis prarado greitį ir krito žemyn.

Visi žino, jog žuvėdros sklendžia grakščiai ir niekad nepraranda greičio. Staiga susvirduliuoti ir kristi žemyn - tai gėda ir baisi nešlovė.

Bet Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, kuris nė kiek nesigėdydamas ir visas virpėdamas vėl išlenkė sparnus lanku, kuris sklendė vis lėčiau ir lėčiau, kol galiausiai praradęs greitį vėl ėmė kristi žemyn, nebuvo paprastas paukštis.

Dauguma žuvėdrų skraidymo gudrybių pramoksta tik tiek, kad galėtų pakilti nuo kranto, o paskui grįžti atgal. Daugumai žuvėdrų svarbu ne skrydis, o maistas. Bet šiam paukščiui rūpėjo ne duonos kąsnis, jam rūpėjo skrydis. Labiausiai už viską Džonatanas Livingstonas Žuvėdra mėgo skraidyti.

Jis netruko įsitikinti, jog šitaip mąstydamas kitų žuvėdrų mėgiamas nebus. Net ir tėvai nuliūdo, kai Džonatanas kiauras dienas ėmė leisti vienui vienas, šimtus kartų bandydamas prasklęsti palei pat vandens paviršių. 

Nors jis ir nežinojo kodėl, bet, pavyzdžiui, kai skrisdavo nusileidęs prie vandens daugiau nei per pusę savo sparnų ilgio, ore galėjo išsilaikyti lengviau ir daug ilgiau. Šitaip sklęsdamas jis nepūkšteldavo nuleistomis kojomis į vandenį, kaip paprastai atsitinka, o stipriai priglaudęs kojas prie kūno grakščiai nuslysdavo vandens paviršiumi palikdamas įkandin savęs ilgą šliūžę. Ir kai Džonatanas ėmė šitaip nusileisti ant pakrantės smėlio, o paskui dar žingsniais matuoti smėlyje likusios šliūžės ilgį, tėvai dar labiau nusiminė ir labai susirūpino.

- Kodėl, Džonai, kodėl? - klausinėjo motina. - Kodėl tau, Džonai, taip sunku būti tokiam pat kaip ir kitos Būriui priklausančios žuvėdros? Kodėl užsispyrei skraidyti palei pat vandenį kaip pelikanai ir albatrosai? Sūnau, juk iš tavęs beliko oda ir kaulai!

- Tegul aš būsiu vien oda ir kaulai, mama. Tik noriu sužinoti, ką sugebu daryti ore, o ko - ne, ir tiek. Tik sužinoti.

- Klausyk, Džonatanas, - kiek galėdamas švelniau tarė tėvas, - žiema jau ne už kalnų. Greitai žvejų laivai retai čia beužsuks, o vandens paviršiuje plaukiojusios žuvys nuners į gelmes. Jeigu jau būtinai nori mokytis, stenkis kuo daugiau sužinoti paie maistą ir apie tai, kaip jo prasimanyti. Gerai jau, jeigu taip nori, - skraidyk, bet juk pats žinai, kad vien skraidymu sotus nebūsi. Žuvėdros skraido, kad maitintųsi. Nepamiršk to.

Džonatanas paklusniai palinksėjo galva. Kelias dienas jis stengėsi elgtis taip, kaip ir kitos žuvėdros: šaižiai suklykęs puldavo prie molo ir žvejų laivų, kovodavo su kitomis būrio žuvėromis ir nardydavo norėdamas nutverti gabalėlį žuvies ar duonos kąsnelį. Tačiau ilgai šitaip tverti negalėjo.

Viskas taip beprasmiška, - pamanė jis, - tyčia numesdamas sunkiai pelnytą ančiuvį senai jį besivejančiai žuvėdrai. Visą šį laiką galėčiau skirti skraidymo pratyboms. Juk dar tiek dauk reikia išmokti!

Neilgai trukus Džonatanas Žuvėdra, alkanas, bet laimingas, vėl buvo vienui vienas toli nuo kranto ir mokėsi.

Šį kartą pratybos buvo skirtos greičiui, ir savaitę pasipraktikavęs apie greitį jis jau žinojo daugiau negu pati greičiausia kada nors gyvenusi žuvėdra.

Pasiekęs tūstančio pėdų aukštį, jis kaip akmuo smigo žemyn tiesiog link vandens iš visų jėgų plasnodamas sparnais ir pagaliau sužinojo, kodėl pikiruodamos žuvėdros jais nemosuoja. Jau po šešių sekundžių jis lėkė septyniasdešimties mylių per valandą greičiu, o šitaip lekiant krustelėjus sparną jis pasidaro netvirtas.

Kartkartėmis taip ir atsitikdavo. Kad ir kaip stengdavosi, bet vos pasiekdavo didžiulį greitį ir priartėdavo prie savo galimybių ribos, kūnas atsisakydavo jam paklusti.

Būdavo, pakils į tūkstančio pėdų aukštį, visu greičiu mesis pirmyn, stipriai suplaks sparnais, persivers ir kaip strėlė šaus žemyn. Bet kaskart pakėlus kairįjį sparną šis sustingdavo, visas Džonatano kūnas staiga pasvirdavo dešinėn, o kai jis norėdamas atgauti pusiausvyrą liaudavosi judinęs dešinį sparną, jį pagaudavo pašėlęs dešinėn besisukantis suktukas.

Jam niekaip nepavyko išmokti plasnoti sparnais taip, kaip norėjo. Jau dešimt kartų bandė ir visus dešimt kartų, kai tik viršydavo septyniasdešimties mylių per valandą greitį, pavirsdavo susitaršiusių plunksnų kamuoliu, visai negalėdavo valdyti kūno ir kiap akmuo pliumpteldavo į vandenį.

Svarbiausia, - kiaurai permirkęs pagaliau tarė jis sau, - pasiekus didelį greitį nejudinti sparnų: plasnoti tik tol, kol pasieksi penkiasdešimties mylių greitį, o paskui liautis.

Pakilęs du tūkstančius pėdų jis pabandė vėl: vos ėmęs pikiruoti ištiesė snapą žemyn, kiek galėdamas išskėtė sparnus ir, pasiekęs penkiasdešimties mylių greitį, nustojo jais mosuoti. Skrydis pareikalavo veik neįsivaizduojamų pastangų, bet pavyko. Po dešimties sekundžių jis perkopė devyniasdešimties mylių per valandą ribą. Džonatanas pasiekė absoliutų žuvėdrų skridimo greičio rekordą!

Tačiau pergale didžiavosi neilgai. Kai tik pamėgino liautis pikiravęs, kai tik šiek tiek pakeitė sparnų padėtį, jį ir vėl pagavo toji nesuvaldoma ir pražūtinga jėga, skrendant devyniasdešimties mylių greičiu smogusi jam nelyginant driokstelėjęs dinamitas. Džonatanas Žuvėdra susprogo tiesiog beskrisdamas ir dūžte sudužo į kietą kaip mūras vandens paviršių.

Kai atgavo dvasią, jau seniai buvo sutemę, ir jis, nutviekstas mėnulio šviesos, suposi ant vandenyno bangų. Apdriskę sparnai buvo sunkūs kaip švinas, bet sunkiausiai širdį slėgė pati nesėkmė.Nusikamavęs jsi akimirką užsinorėjo, kad sunkus jo kūnas palengva nugrimztų į dugną ir viskas baigtųsi.

Jis jau buvo bepradedąs grimzti gilyn, tik staiga išgirdo keistą duslų viduje skambantį balsą:

- Kitos išeities nėra. Aš tik žuvėdra. Prigimtis nubrėžė man ribas. Jei man būtų lemta apie skraidymą sužinoti daugiau, galvoje turėčiau ne smegenis, o schemas. Jeigu man būtų skirta skraidyti svaiginančiu greičiu, turėčiau trumpus sakalo sparnus ir maitinčiausi pelėmis, o ne žuvimi. Mano tėvas buvo teisus. Reikia mesti iš galvos tas kvailystes. Turiu grįžti namo į savo būrį ir pasitenkinti tuo, kas man skirta, - menku paprastos žuvėdros gyvenimu.

Balsas palengva nutilo, ir Džonatanas sutiko su tuo, ka išgirdo. Naktį žuvėdra privalo būti ant kranto, o jis prisiekė sau nuo šios akimirkos tapti normalia žuvėdra. Šitaip visiems bus geriau.

Jis šiaip taip atsiplėšė nuo tamsaus vandens paviršiaus ir nuskrido link kranto džiaugdamasis, jog kažkada išmoko sklęsti žemai nešvaistydamas daug jėgų.

Bet pakaks, pagalvojo Džonatanas, dabar jau būsiu kitoks, todėl turiu užmiršti viską, ko buvau išmokęs. Esu tokia žuvėdra kaip ir visos kitos, tad ir skraidysiu kaip jos. Taip taręs jis vargais negalais pakilo į šimto pėdų aukštį ir stipriau mosuodamas sparnais ėmė artėti prie kranto.

Kai nusprendė būti paprastas savojo Būrio narys, jam kaip akmuo nuo širdies nusirito. Daugiau jis nesileis valdomas jėgos, kuri verčia jį mokytis, daugiau nebus jokių iššūkių ir jokių nesėkmių. Liovęsis galvoti ir tamsoje skrisdamas link krante degančių žiburių jis jautėsi puikiai.

- Tamsa! - vėl pasigirdo duslus, apie pavojų perspėjantis balsas. - Žuvėdros niekada neskraido tamsoje!

Džonatanas buvo pernelyg nuvargęs, kad klausytųsi.

Kaip gerai, pamanė jis, mėnulis ir žiburiai atsispindi vandens paviršiuje, lyg nakties tamsoje nužymėtų man kelią, visur taip ramu ir tylu...

- Leiskis! Tamsoje žuvėdros niekada neskraido! Jei tau būtų skirta skrosti nakties tamsą, turėtum pelėdos akis! Vietoje smegenų tavo galvoje būtų schemos! Tau būtų duoti trumpi sakalo spranai!

Tenai, šimto pėdų aukštyje, nakties tamsoje, Džonatanas Livingstonas Žuvėdra sumirksėjo. skausmą lyg ranka atėmė, o drauge su juo pradingo ir ką tik sau duotas pažadas.

Trumpi sparnai. Sakalo sparnai - trumpi!

Štai ko man trūko! Koks gi aš kvailas! Man tereikia nedidelio trumpučio sparno, tereikia priglausti sparnus prie šonų, o mosuoti tik pačiais sparnų galiukais! Trumpi sparnai - štai išeitis!

Džonatanas pakilo du tūkstančius pėdų virš juoduojančios jūros, nė sekundės nesusimąstęs apie nesėkmę ar mirtį, stipriai priglaudęs sparnus prie kūno vėjo malonei paliko tik siaurus kaip durklo ašmenys sparnų galiukus ir vėl ėmė pikiruoti.

Ausyse riaumote riaumojo vėjas. Septyniasdešimt, devyniasdešimt, šimtas dvidešimt mylių per valandą, o paskui - ir dar daugiau. Dabar, pasiekus šimtą keturiasdešimt mylių greitį, sparnų nereikėjo įtempti taip stipriai, kaip skrendant septyniasdešimties mylių per valandą greičiu, - šiek tiek kryptelėjus sparnų galiukus jam nesunkiai pavyko baigti pikiravimą, ir jis pralėkė virš menulio apšviestų bangų kaip pilkas iš patrankos iššautas sviedinys.

Nenorėdamas, kad vėjas pūstų tiesiog į akis, jis gerokai prisimerkė ir džiūgavo. Šimtas keturiasdešimt mylių per valandą! Ir kūnas visiškai paklūsta! Jei smigčiau žemyn ne iš dviejų, bet iš penkių tūkstančių pėdų aukščio, įdomu, kokį greitį...

Jo ką tik duoti pažadai akimirksniu buvo pamiršti, tarsi juos būtų nupūtęs ką tik prašvilpęs galingas vėjo gūsis. Tačiau Džonatanas nesijautė kaltas, kad numojo ranka į tai, ką buvo sau pažadėjęs.Tokie pažadai tetinka pilkos kasdienybės įsikibusioms žuvėdroms. O tam, kuris mokydamanis prisilietė prie tobulybės, tokie pažadai nieko nereiškia. Kitą rytą, vos patekėjus saulei, Džonatanas Žuvėdra jau treniravosi. Iš penkių tūkstančių pėdų aukščio žvejų laivai atrodė kaip dėmelės melsvo tyvuliuojančio vandenyno platybėse, o Pusryčiautojų Būrys - kaip neryškus sūkuriuojančių dulkių debesėlis.

Jis jautė, kaip kūnas priplūsta naujų jėgų, jis šiek tiek virpėjo iš džiaugsmo ir susijaudinimo, didžiavosi nugalėjęs baimę. Paskui nieko nelaukęs priglaudė sparnus prie kūno, atstatęs tam tikru kampu trumpučius sparnų galiukus ir nėrė stačiai į jūrą. Įveikus keturis tūkstančius pėdų ir pasiekus didžiausią greitį vėjas pavirto aklina garsų siena, ir skristi dar greičiau Džonatanas jau negalėjo. Dabar jis smigo tiesiog žemyn dviejų šimtų keturiolikos mylių per valandą greičiu. Jam net širdis apmirė pagalvojus, kad jei dabar išskleistų sparnus, bematant būtų sudraskytas į milijonus mažyčių skutelių. Bet greitis jam buvo jėga, džiaugsmas ir tobuliausias grožis.

Kai iki jūros liko tūkstantis pėdų, jis ėmė išeiti iš pikiruotės, sparnų galiukuose esančias plunksnas taršė ir lamdė neįsivaizduojamai stiprus vėjas, o laivas ir žuvėdrų pulkas pakrypo ir ėmė staiga artėti tiesiai jam prieš akis.

Sustoti Džonatanas negalėjo, - jis net nežinojo, kaip pasukti į šoną skriejant šitokiu greičiu.

Jei dabar su kuo nors susidurtų, mirtis būtų staigi ir neišvengiama.

Ir jis užmerkė akis.

Ir štai tą rytą, vos saulei patekėjus, užzimerkęs ir lydimas vėjo bei besiplaikstančių plunksnų švilpesio Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, skriedamas dviejų šimtų dvylikos myliu greičiu, kaip žaibas perskrodė Pusryčiautojų Būrį per patį vidurį. Šįkart jam nusišypsojo Likimo Žuvėdra, ir neikas nežuvo.

Kai palikęs už nugaros savo gentainius, Džonatanas vėl pakėlė snapą į dangų, jis vis dar lėkė šimto šešiasdešimties mylių per valandą greičiu. O kai jau sulėtino greitį iki dvidešimties mylių ir pagaliau galėjo išskleisti sparnus, buvo vėl pakilęs į keturių tūkstančių pėdų aukštį, ir žvejų laivas atrodė kaip mažytis bangų blaškomas taškelis.

Jis jautėsi esąs nugalėtojas. Didžiausias greitis! Žuvėdra, pasiekusi dviejų šimtų keturiolikos mylių greitį! Tai lūžis, iškiliausias įvykis visoje Būrio istorijoje, ir nuo šios akimirkos Džonatanui Žuvėdrai atsivėrė naujos erdvės. Nuskridęs į savo vienišų pratybų vietą, suglaudęs sparnus ir rengdamasis pikiruoti iš aštuonių tūkstančių pėdų aukščio, jis iš karto nusprendė, jog laikas perprasti posūkio paslaptis.

Jis jau žinojo, kad jei skrisdamas milžinišku greičiu krustelsi vieną vienintelę sparno gale esančią plunksnelę, be vargo padarysi platų grakštų posūkį.

Tačiau kol šito išmoko, patyrė ir dar vieną dalyką: jei švilpdamas tokiu greičiu pajudinsi daugiau negu vieną plunksną, tave susuks kaip graižtvinio šautuvo kulką... Ir Džonatanas pirmasis iš kada nors žemėje gyvenusių žuvėdrų perprato aukštojo pilotažo figūras.

Tą dieną jis daugiau tuščiai negaišo laiko kalboms su kitomis žuvėdromis, tik skraidė ir skraidė netgi nusileidus saulei. Jis atrado sau mirties kilpą, lėtąją ir spiralinę statinę, atvirkščią suktuką, vėduoklę, viražą.

Kai Džonatanas Žuvėdra pasiekė krantą ir grįžo į Būrį, jau buvo tamsi naktis. Jis buvo mirtinai nuvargęs, jam šiek tiek svaigo galva. Bet savo paties malonumui prieš nusileisdamas jis padarė dar vieną mirties kilpą, o prie pat žemės - greitąją statinę.

Kai jos apie tai išgirs, - pamanė jis, - kai žuvėdros sužinos apie įvykusį lūžį, iš džiaugsmo neteks galvos. nuo šiol gyvenimas bus daug prasmingesnis! Pakaks diena dienon skristi prie laivo ir grįžti atgal, - dabar jau bus dėl ko gyventi! Tegul daugiau mūsų negaubia nežinios tamsa, mes galime tapti protingomis būtybėmis, siekiančiomis tobulumo, išminties ir meistriškumo. Galime būti laisvi! Galime išmokti skraidyti!

Prieš akis gaudė ir žėrėjo viltinga ateitis. Kai Džonatanas nusileido, ant kranto jau buvo susirinkusi žuvėdrų Taryba. Atrodė, kad paukščiai čia susirinko jau gerokai anksčiau. Ir iš tiesų - Taryba laukė.

- Džonatanai Livingstonai Žuvėdra! Išeik į rato vidurį! - kuo iškilmingiausiai nuskambėjo Vyriausiojo žodžiai.

Stovėti viduryje reiškė didžiausią pripažinimą arba nenuplaunamą gėdą. Kai žuvėdros nutardavo pagerbti labiausiai pasižymėjusius savo vadus, pakviesdavo juos išeiti į rato vidurį.

Na žinoma, pagalvojo Džonatanas, pusryčiautojų Būrys šįryt matė lūžį! Bet garbės man nereikia. Nenoriu būti vadu. Aš tik trokštu perduoti ką atradęs, parodyti mums prieš akis atsivėrusius tolius.

Jis žengė į priekį.

- Džonatanai Livingstonai Žuvėdra, - tarė Vyriausiasis, - stok į gėdos ratą visų savo gentainių akivaizdoje!

Jis pasijuto lyg per galvą trenktas; jam pakirto kojas, plunksnos nukaro, ėmė spengti ausyse. Į gėdos rata? Negali būti! O lūžis?! Jos nesupranta! Nieko nesupranta ir siaubingai klysta!

- ... už tai, kad elgėsi neapgalvotai ir neatsakingai, - vėl pasigirdo monotoniškas ir iškilmingas balsas, - už tai, kad paniekino Žuvėdrų Šeimos orumą ir tradicijas...

Stovėti gėdos rate taip pat reiškė būti pašalintam iš žuvėdrų bendrijos ir ištremtam. Tai reiškė vienišiaus gyvenimą Tolimosiose Uolose.

- ... vieną gražią dieną, Džonatanai Livingstonai Žuvėdra, privalėsi suvokti, kad elgdamasis neatsakingai neišgyvensi. Gyvenimas paslaptingas ir mums nepažinus; aišku tik viena: atėjome į šį pasaulį maitintis ir kuo ilgiau išsaugoti savo gyvybę.

Jokia žuvėdra nebuvo prieštaravusi Būrio Tarybai, bet Džonatanas ryžosi.

- Jūs kalbate apie mano neatsakingumą? Mano broliai! - garsiai ir tvirtu balsu sušuko jis. - Kas begali būti atsakingesnis už tą, kuris atradęs gyvenimo prasmę ir aukščiausiąjį tikslą, jais seka? Tūkstančius metų mes naršydavome vandenyno platybes iškodami žuvų galvų, o dabar mums atsivėrė gyvenimo prasmė - galime mokytis, atrasti ir būti laisvi! Suteikite man galimybę, leiskite parodyti, ką atradau...

Būrys sustingo kaip stabo ištiktas.

- Tu mums daugiau ne brolis, - visos kaip viena tarstelėjo žuvėdros, užsikimšo ausis ir demonstratyviai atsuko jam nugaras.

Džonatanas Žuvėdra nuskrido netgi už Tolimųjų Uolų ir likusias dienas praleido vienas. Jis sielojosi ne dėl savo vienatvės, o dėl to, kad kitos žuvėdros atsisakė skrydžio malonumo, kuris jų laukė, kad jos nesutiko atsimerkti ir praregėti.

Kasdien jis išmokdavo vis daugiau. Jis įsitikino, kad jei nersi žemyn suteikęs kūnui aptakią formą, nesunkiai pasičiupsi retą ir nepaprasto skonio žuvį, plaukiojančią dešimties pėdų gylyje. Kad išgyventų, daugiau Džonatanui neberūpėjo nei žvejų laivai, nei sužiedėjusios duonos kriaukšlė. Jis išmoko naktį miegoti ore, atsisukęs prieš nuo kranto pučiantį vėją: šitaip nuo saulėlydžio iki saulėtekio sukardavo apie šimtą mylių. Sumaniai valdydamas kūną jis perskrosdavo tirštą nuo jūros kylančio rūko klodą ir pakildavo į akinamai giedrą dangų... Tuo tarpu kita juo dėta žuvėdra būtų tupėjusi ant žemės tematydama vien ūkaną ir lietų. Džonatanas prisijaukino ir smarkų vėją - leisdavosi jo nešamas toli į sausumą, o ten pietaudavo prisigaudęs kuo skaniausių vabzdžių.

Dabar jis vienas pats mėgavosi viskuo, kuo anksčiau svajojo pradžiuginti Būrį. Džonatanas perprato skraidymo meną, ir kaina, kurią už tai teko sumokėti, jam neatrodė tokia jau didelė. Jis įsitikino, jog žuvėdrų gyvenimą labiausiai trumpina nuobodulys, baimė ir pyktis, ir kai pats viso to atsikratė, gyveno ilgą ir įspūdžių pilną gyvenimą.

Jos pasirodė vakare, kaip tik tuomet, kai Džonatanas pats vienas ramiai sklandė po savo numylėtą dangų. Abi šalia jo atsiradusios žuvėdros spindėjo nelyginant žvaigždės, o nakties tamsoje nuo jų sklido romumas ir draugiškumas. Tačiau didžiausią nuostabą kėlė jų neprilygstamas skraidymas: abiejų žuvėdrų judinami sparnų galai visą laiką buvo nutolę vos per colį nuo jo.

Netaręs nė žodžio Džonatanas nutarė jas išmėginti, - tokio išmėginimo dar nebuvo išlaikiusi nė viena žuvėdra. Jis staiga išlenkė sparnus ir kiek galėdamas sumažino greitį: jei būtų sumažinęs jį dar viena mylia, būtų tiesiog nukritęs. Abu spindulingieji paukščiai taip pat stabtelėjo grakščiai ir be jokio vargo. Jiedu išmanė, kaip reikia lėtai skraidyti.

Tuomet Džonatanas suskliaudė sparnus, persivertė ir pradėjo žaibišką pikiruotę šimto devyniasdešimt mylių per valandą greičiu. Nepažįstamieji, nė kiek neardydami susidariusios figūros, nėrė paskui jį.

Galiausiai lėkdamas tuo pačiu greičiu Džonatanas nėrė aukštyn ir išringavo be galo ilgą lėtąją statinę. Jiedu šypsodamiesi sukosi drauge.

Jis vėl ėmė skristi horizontaliai ir kiek patylėjęs tarė:

- Labai gerai. Kas jūs?

- Mudu esame iš tavo Būrio, Džonatanai. Mes tavo draugai, - tvirtai ir ramiai nuskambėjo jų žodžiai. - Atskridome palydėti tave į aukštybes, parsivesti tave namo.

- Aš neturiu namų. Nė Būrio. Aš - Atstumtasis. O mes dabar skrendame ties pačia Didžiojo Kalnų Vėjo viršūne. Galėčiau šį seną kūną priversti pakilti dar kelis šimtus pėdų, bet ne aukščiau.

- Tu klysti, Džonatanai. Jau nemažai išmokai. Baigus vieną mokyklą, laikas pereiti į kitą.

Kadangi visą gyvenimą jo neapleido panaši nuojauta, Džonatano Žuvėdros smegenis kaip žaibas pervėrė ši nauja ir nepaneigiama tiesa. Jie buvo teisūs. Jie išties galėjo pakilti aukščiau, atėjo laikas grįžti į savo namus.

Džonatanas paskutinį kartą apžvelgė dangaus platybes, - nuostabią sidabrinę šalį, kurioje tiek daug išmoko.

- Aš pasiruošęs, - pagaliau tarė jis.

Džonatanas Livingstonas Žuvėdra pakilo drauge su dviem spindulingosiomis žuvėdromis ir pranyko juodame kaip pati naktis danguje.

Antra dalis

Tai štai koks tikrasis dangus, - pamanė jis ir vienas sau nusišypsojo. Tik kažin ar dera apžiūrinėti dangų vos ji pasiekus.

Dabar, kai paliko žemę ir pakilęs virš debesų sparnas į sparną sklendė su dviem spindulingosiomis žuvėdromis, jis pastebėjo, kad ir jo paties kūnas ėmė švytėti taip pat, kaip ir naujųjų pažįstamų. Žinoma, tai buvo vis dar tas pats Džonatanas Žuvėdra, kuris visuomet slėpėsi už jo aukso spalvos akių vyzdžių, bet jo išvaizda jau buvo pasikeitusi.

Jis ir dabar tebesijautė esąs žuvėdra, bet naujasis kūnas skraidė nepalyginti tobuliau nei senasis. Kodėl, - mąstė jis, - kodėl dabar dvigubai lengviau pasiekiu du kartus didesnį greitį ir galiu išraityti du kartus daugiau figūrų negu savo geriausiomis žemėje praleistomis dienomis?!

Džonatano plunksnos švytėjo įstabiai balta šviesa, o sparnai buvo lygūs ir tobuli, kaip nupoliruoto sidabro lakšteliai. Negalėdamas atsigėrėti jis ėmė bandyti naujųjų sparnų galingumą ir galimybes.

Lėkdamas dviejų šimtų penkiasdešimties mylių greičiu jis pajuto priartėjęs prie horizontalaus skrydžio greičio ribos; o pasiekęs dviejų šimtų septyniasdešimt trijų mylių per valandą greitį šiek tiek nusivylė suvokęs, kad daugiau tiesiog neišspaus. Naujasis kūnas irgi pasirodė esąs ribotas, ir nors žemėje pasiektą horizontalaus skrydžio greičio rekordą pavyko pagerinti, bet ir čia buvo ribos, kurioms įveikti prireiks nemaža jėgų. O jis tikėjosi, jog danguje apribojimų nėra.

Netikėtai debesys prasisklaidė.

- Linkime laimingai nusileisti, Džonatanai, - šūktelėjo jo palydovai ir išnyko vaiskiame ore.

Jis skriejo virš jūros palei dantytomis uolomis nusėtą pakrantę. Kelios žuvėdros laikėsi ore laukdamos, kol kylančios oro srovės pametės jas ant uolų. Toli šiaurėje, beveik prie pat horizonto, buvo matyti dar keli paukščiai. Nauji įspūdžiai, naujos mintys ir nauji klausimai. Kodėl žuvėdrų tiek mažai? Danguje žuvėdrų turėtų knibždėte knibždėti! Ir kodėl aš taip greitai pavargau? Danguje gyvenančios žuvėdros neturėtų žinoti, kas yra nuovargis ir miegas.

Kur jis girdėjo tai sakant? Prisiminimai apie gyvenimą žemėje palengva blėso. Žinoma, žemėje jis daug ko išmoko, bet smulkmenos pasimiršo, - jis prisiminė tik tiek, kad pešdavosi dėl maisto, o paskui buvo kitų atstumtas.

Nuo karnto pakilo gal tuzinas žuvėdrų ir tylomis atskrido jo pasitikti. Džonatanas pasijuto čia laukiamas, pasijuto kaip namie. Tai buvo nepaprastai svarbi jo gyvenimo diena, nors dabar jis jau neprisiminė, kaip ji išaušo.

Padaręs posūkį jis ėmė leistis ant pakrantės smėlio: likus coliui iki žemės energingai suplakė ore sparnais, o paskui lengvai ir grakščiai nutūpė. Kitos žuvėdros irgi nutūpė, bet leisdamosis nepajudino nė plunksnelės. Išskleidusios sparnus jos suposi vėjyje, paskui kažkaip keistai klėstelėjo plunksnas ir kojomis pasiekė smėlį. Tai buvo įstabus nusileidimas, bet Džonatanas jautėsi pernelyg pavargęs, kad tuojau pat jį išbandytų. Jis užmigo čia pat, stovėdamas ant smėlio ir nespėjęs pratarti nė žodžio.

Netrukus Džonatanas pamatė, jog čia jo laukia ne mažesni mokslai už tuos, kuriuos jis buvo išėjęs žemėje. Bet mokymasis buvo kitoks. Čionykštės žuvėdros buvo jo bendramintės. Kiekvienai iš jų svarbiausia atrodė skraidyti, - pakilti ir prisilytėti pačių skraidymo meno aukštumų. Tai buvo nuostabūs paukščiai: kasdien visi jie valandų valandas praleisdavo ore tobulindami savo sugebėjimus ir bandydami vis naujas aukštojo pilotažo figuras.

Ilgą laiką Džonatanas nė neprisiminė pasaulio, iš kurio atskrido ir kuriame pasilikusios Būrio žuvėdros nepanoro patirti tikrojo skrydžio džiaugsmo. Sparnai joms buvo reikalingi tik tam, kad susirastų maisto ir jo pasičiuptų. Bet kartkartėmis jam ir vėl ėmė grįžti prisiminimai.

Vieną rytą jiedu su mokytoju ilgai treniravęsi, kaip gražiau atlikti greitąją statinę suglaustais spranais, nutūpė ant kranto pailsėti. Ir tuomet Džonataną netikėtai užplūdo prisiminimai.

- Kurgi kitos, Salivanai? - mintyse paklausė jis, nes jau buvo išmokęs bendrauti telepatiškai, be jokių klyksmų ir kreksėjimo. - Kodėl mūsų čia tiek nedaug? Kodėl tenai, iš kur atskridau...

- ...gyvena tūkstančių tūkstančiai žuvėdrų, ar ne? Žinau, kad tave kankina šis klausimas, - palingavo galva Salivanas. - Taip yra todėl, kad tu, Džonatanai, esi ypatingas paukštis, gal tik viena žuvėdra iš milijono yra tokia, kaip tu. Niekaip kitaip negalėčiau to paaiškinti. Dauguma iš mūsų tobulybės link ėjo be galo lėtai. Pereidavome iš vieno pasaulio į kitą, ir visi jie būdavo gana panašūs; mes pamiršdavome iš kur atkeliavę, nesukdavome sau galvos, kas mūsų laukia, ir gyvendavome tik šia diena. Ar bent nutuoki, kiek gyvenimų mums teko pereiti, kol supratome, jog gyvenimas - šis tas daugiau negu maistas, kova dėl jo ir siekimas įsitvirtinti Būryje? Mums prireikė tūkstančio gyvenimų, Džonatanai, dešimties tūkstančių! Dar šimtas gyvenimų pralėkė, kol sužinojome, kad apskritai egzistuoja tobulybė, o kol įsitikinome, kad mūsų tikslas pasiekti tą tobulybę ir ją skleisti, - praslinko ir antras šimtas. Žinoma, šis dėsnis galioja ir dabar: koks bus mūsų būsimasis pasaulis priklauso nuo to, ką jau išmokome ankstesniuose. Jei nieko neišmoksi, kitas pasaulis niekuo nesiskirs nuo senojo: čia bus tos pačios, nelyginant švinas sparnus slegiančios ribos, kurias teks įveikti.

Plastelėjęs sparnais Salivanas pasisuko į vėją.

- Bet tu, Džonai, - tarė jis, - visko išmokai taip greitai, kad nė nereikėjo keliauti per tūkstančius gyvenimų.

Po minutėlės jie pakilę į orą vėl praktikavosi. Atlikti greitąją statinę poroje buvo nelengva, nes skriedamas žemyn galva Džonatanas turėjo taip išlenkti sparnus, kad tarp jo ir mokytojo sparnų lanko nebūtų disharmonijos.

- Pamėginkime dar kartą, - vis karotojo Salivanas. - Dar kartą. Ir dar, - kol pagaliau tarė: - Gana.

Ir jie ėmė mokytis išorinių kilpų.

Tos žuvėdros, kurios naktį neskraidė, vieną vakarą susibūrusios ant kranto mąstė. sukaupęs visą drąsą Džonatanas žingtelėjo prie Vyriausiosios Žuvėdros, kuri, kaip buvo kalbama, netrukus turėjo pereiti į kitą pasaulį.

- Čiangai... - kiek nervingai ištarė jis.

Senoji žuvėdra meiliai į jį pažvelgė ir atsiliepė:

- Taip, sūnau?

Prabėgę metai neatėmė Vyriausiajam jėgų, o priešingai, dar labiau jį sustiprino. Dabar jis skraidė geriau už bet kurią Būrio žuvėdrą ir išraitydavo tokias figūras, kokių kitos tik neseniai buvo pradėjusios mokytis.

- Čiangai, juk čia tik dar vienas pasaulis, o ne dangus, ar ne?

Apšviestas mėnulio šviesos Vyriausiasis šyptelėjo:

- Tu mokaisi, Džonatanai Žuvėdra.

- O kas mūsų laukia paskui? Kur pateksime? Ar dangaus apskritai nėra?

- Ne, Džonatanai, nėra. Dangus - tai ne erdvė ir ne laikas. Pasiekti dangų reiškia tapti tobulam, - tarė jis, o paskui kiek patylėjęs pridūrė: - Tu puikus skrajūnas, ar ne?

- Aš... Man tik patinka greitis, - atsakė Džonatanas kiek nustebęs, bet patenkintas, kad vyriausiasis tai pastebėjo.

- Pasiekęs tobulą greitį kartu priartėsi ir prie dangaus, Džonatanai. Bet tai nereiškia skrieti tūkstančio ar milijono mylių per valandą greičiu, - netgi šviesos greičiu. Nes kiekvienas skaičius - tai riba, o tobulybė ribų neturi. Pasiekti tobulą greitį, mano sūnau, - tai būti čia.

Daugiau neprataręs nė žodžio Čiangas staiga išnyko, o netrukus pasirodė už penkiasdešimties pėdų prie pat vandens. Paskui vėl pranyko ir akimirksniu jau vėl stovėjo čia pat, visai šalia Džonatano.

- Tai tik savotiška pramoga, - šyptelėjęs pasakė Čiangas.

Džonatanas buvo taip apstulbęs, ka dnet liovėsi klausinėti apie dangų.

- Kaip tau tai pavyksta? Kaip jautiesi, šitaip keisdamas vietą? Ar toli gali šitaip nuskristi? - pažėrė klausimus jis.

- Panorėjęs gali atsidurti bet kokioje erdvėje ir laike, - paaiškino Vyriausiasis. - Jau esu apsilankęs visose erdvėse ir laikuose, kokius tik pajėgiau įsivaizduoti.

Čiangas pažvelgė tolyn į jūrą ir kiek patylėjęs vėl prabilo:

- Keista. Žuvėdros, kurios numoja ranka į tobulėjimą ir daug keliauja, iš tikrųjų tik labai lėtai stumiasi į priekį. O tos, kurios apsisprendžia skirti savo laiką tobulėjimui, akimirksniu atsiduria ten, kur nori. Įsidėmėk,

Džonatanai, kad dangus - tai visai ne erdvė ir laikas, nes patys savaime jie nieko nereiškia. Dangus yra...

- Ar galėtum ir mane išmokyti šitaip skraidyti? - pertraukė jį Džonatanas Žuvėdra, visas virpėdamas naujos nežinomybės akivaizdoje.

- Žinoma, jeigu tik nori.

- Labai noriu. Kada pradėsime?

- Jei neprieštarauji, pradėsime tuojau pat.

- trokštu skraidyti taip kaip tu, - tarė Džonatanas, ir jo akyse blykstelėjo keista šviesa. - Sakyk, ką turiu daryti.

Čiangas prakalbo lėtai ir nė minutei nenuleido savo rūpestingo žvilgsnio nuo jaunosios žuvėdros.

- Jei nori skrieti greičiau už pačią mintį, skristi ten, kur trokšta širdis, - ėmė aiškinti jis, - pirmiausia turi suvokti, ko jau esi pasiekęs...

Čiangas manė, jog Džonatanui svarbiausia yra suvokti viena: jis nėra įkalintas savo paties ribotų galių kūne, kurio sparnų ilgis - keturiasdešimt du coliai, o galimybės iš anksto užkoduotos; jo prigimtis nuolat keičiasi, jo esybė - kaip tobulas, dar niekad neužrašytas skaitmuo, bet kuriuo metu galintis atsirasti bet kuriame erdvės taške.

Džonatanas kuo atkakliausiai stengėsi įsisąmoninti šią tiesą, kasdien dirbo nenuilsdamas nuo aušros iki pačių juodžiausių sutemų. Tačiau kad ir kaip stengėsi, nė kiek nepasistūmėjo į priekį.

- Liaukis save įtikinėjęs! - kartkartėmis patardavo jam Čiangas. - Kad išmoktum skraidyti, tau nereikėjo tikėjimo, pakako perprasti sklandymo paslaptis. To paties tau reikia ir dabar. Pabandyk dar kartą...

Ir vieną gražią dieną, stovėdamas ant kranto, užsimerkęs ir kiek galėdamas sukaupęs mintis, jis akimirksniu suvokė tai, ką sakė Čiangas.

- Na žinoma, kitaip ir būti negali! Aš esu tobula, jokių ribų nevaržoma žuvėdra!

Ir jį apėmė neapsakomas džiaugsmas.

- Puiku! - tarė Čiangas, ir jo balse buvo justi pergalęs gaidelė.

Džonatanas atsimerkė. Jiedu su Vyriausiuoju buvo atsidūrę visiškai kitoje vietoje: ant kranto prie pat vandens ošė medžiai, o virš galvos švietė dvi saulės.

- Pagaliau perpratai esmę, - tarstelėjo Čiangas, - bet reiktų dar pasitobulinti...

Visiškai priblokštas Džonatanas netvirtu balsu paklausė:

- Kur mes?

Nors apylinkės atrodė išties keistos, Vyriausiasis nė kiek nenusistebėjo ir, praleidęs pro ausis mokinio klausimą, tarė:

- Akivaizdu, jog patekome į planetą, kuroje dangus yra žalios spalvos, o saulė - dviguba žvaigždė.

Ir Džonatanas klykte suklykė iš džiaugsmo:

- PAVYKO!

Nuo to laiko, kai paliko žemę, tai buvo pirmasis žodis ištartas balsu.

- Na žinoma, kad pavyko, Džonai, - šyptelėjo

Čiangas. - Kai žinai, ką darai, visuomet pavyksta. O jei kalbėsime paie kūno valdymą...

Kai jiedu sugrįžo, jau buvo sutemę. Kitos žuvėdros įsmeigė į Džonataną savo aukso spalvos akis, ir jose švytėjo baiminga pagarba jam, - mat jos matė Džoną kaip įkastą stovintį vienoje vietoje, iš kurios jis staiga pradingo.

Prasidėjus sveikinimams jis neištvėrė nė minutės ir jas pertraukė:

- Juk aš čia tik naujokas! Tik pradedantysis! Tai aš turėčiau iš jūsų mokytis!

- Negaliu atsistebėti, Džonai, - prabilo šalia stovėjęs Salivanas. - Per dešimt tūkstančių metų man neteko matyti nė vienos žuvėdros, kuri taip aistringai trokštų mokytis naujų dalykų.

Visas Būrys nutilo, o Džonatanas sumišęs nežinojo, kur jam eiti.

- Jeigu nori, imkimės tyrinėti laiką, - pasiūlė

Čiangas. - Tu galėsi nuskristi į praeitį, o paskui persikelti į ateitį. O jau tada bus pats laikas pradėti mokytis to, kas sunkiausia, kas atveria plačiausias galimybes ir yra įdomiausia. Būsi pasiruošęs pakilti dar aukščiau ir suvokti, kas yra gėris ir meilė.

Po mėnesio, - bent Džonatanui atrodė, jog praėjo mėnuo, - jis buvo pažengęs nepaprastai toli. Jis visada buvo imlus naujai patirčiai, bet tapęs paties Vyriausiojo mokiniu pavirto tiesiog plunksnuotu kompiuteriu, akimirksniu priimančiu ir apdorojančiu naujas idėjas.

Tačiau atėjo diena, kai Čiangas pradingo. Prieš tai jis kurį laiką ramiai kalbėjosi su visomis žuvėdromis ragindamas, kad jos užčiuoptų ir bandytų perprasti tobulą ir nematomą visa apimantį gyvenimo dėsnį. Šitaip Čiangui bekalbant jo plunksnos ėmė švytėti vis labiau ir labiau, kol pagaliau ėmė skleisti tokią ryškią šviesą, jog nė viena žuvėdra negalėjo į jį žiūrėti.

- Džonatanai, - tarė jis, ir tai buvo paskutinieji Čiango ištarti žodžiai, - mąstyk apie meilę.

Kai švytėjimo laikinai apakintos žuvėdros vėl atgavo regėjimą, Čiango su jomis jau nebuvo.

Laikui bėgant Džonatanas kartkartėmis vis sugaudavo save galvojant apie žemę, kurią kadaise paliko. Jei tebegyvendamas ten būtų žinojęs bent dešimtadalį to, ką suvokė čia, gyvenimas būtų atrodęs nepalyginamai prasmingesnis! Kartą stovėdamas ant smėlio jis ėmė svarstyti: gal kaip tik dabar žemėje atsirado kokia žuvėdra, besistengianti praplėsti savo prigimties ribas, suvokti tikrojo skrydžio prasmę, trokštanti skraidyti ne vien tam, kad pasiektų žvejų laivą, pasičiuptų duonos kriaukšlelę ir grįžtų į krantą? Gal tenai jau yra kitas atstumtasis, išdrįsęs išdrožti savo tiesą viso Būrio akivaizdoje?

Ir kuo ilgiau Džonatanas galvojo apie gėrį, kuo labiau jis gilinosi į meilės esmę, tuo karščiau troško grįžti į žemę. Nes nepaisant vienišiaus gyvenimo, Džonatanas Žuvėdra pasijuto tapęs mokytoju; mokytoju, kuris savo meilę tegali išreikšti atskleisdamas tiesą kitai žuvėdrai, galbūt ieškančiai bent menkiausios galimybės surasti savąjį kelią.

Bet Salivanas, dabar jau irgi skraidantis minties greičiu ir mokantis to kitas žuvėdras, abejojo, ar Džonatano sumanymas geras.

- Džonai, kartą jie tave jau atstūmė. Kodėl tau atrodo, jog bent viena iš tavo anų laikų pažįstamų žuvėdrų dabar ims tavęs klausyti? Juk ne veltui sakoma: kuo aukščiau pakyla žuvėdra, tuo toliau ji mato. Žuvėdros, nuo kurių tu atsiskyrei, ir šiandien tebeklykauja pešdamosis dėl duonos trupinių. Nuo dangaus jas skiria tūkstantis mylių, o tu tvirtini parodysiąs joms dangų nuo kranto, ant kurio jos tupi! Džonai, juk jos nemato toliau savo sparnų galiukų! Geriau pasilik ir padėk toms, kurios gyvena čia, kurios jau šiek tiek pakilo ir gali suprasti, ką sakai, - tarė jis, o paskui, minutėlei patylėjęs, pridūrė: - Kas gi būtų, jeigu Čiangas grįžtų į vieną iš savo senųjų pasaulių? Kur tu pats šiandien būtum?

Pastaroji pastaba buvo ypač svari, ir Salivanas buvo teisus. Kuo aukščiau pakyla žuvėdra, tuo toliau ji mato.

Džonatanas pasiliko ir dirbo su naujai atvykusiais paukščiais, kurie visi buvo labai gabūs ir spėriai mokėsi. Bet senosios mintys nedavė jam ramybės, ir jis negalėjo nemąstyti apie tai, jog ir žemėje galėtų atsirasti viena ar dvi žuvėdros, sugebančios pakilti aukščiau. Jei vos tik tapęs atstumtuoju jis būtų susitikęs su Čiangu, dabar jau būtų žinojęs neįsivaizduojamai daug!

- Sali, aš turiu grįžti, - pagaliau tvirtai apsisprendęs tarė jis draugui. - Tavo mokiniams puikiausiai sekasi. Jie patys galėtų padėti naujokams.

Salivanas tik atsiduso, bet nepriešgyniavo.

- Aš tavęs ilgėsiuosi, Džonatanai, - tepasakė jis.

- Gėdykis, Sali, - papriekaištavo jam Džonatanas, - Ir nebūk kvailas! Ko gi mes čia kasdien mokomės? Jei mūsų draugystė priklausytų nuo erdvės ir laiko, tai pagaliau išsiveržę iš jų gniaužtų prarastume ir dvasios brolystę! Bet nugalėjus erdvę lieka tik Čia, o pažabojus laiką lieka Dabar. Nejaugi manai, jog tarp Čia ir Dabar negalėtume bent pora kartų susitikti?

Salivanas Žuvėdra nenoromis susijuokė.

- Tu pašėlęs paukštis. Jei žemėje likusiai žuvėdrai kas nors ir gali atverti tūkstantmylius tolius, tai be jokios abejonės tik Džonatanas Livingstonas Žuvėdra, - švelniai tarė jis, o paskui nuleidęs akis tyliai pridūrė: - Sudie, Džonai, drauguži.

- Sudie, Sali. Netrukus vėl susitiksime.

Taip taręs Džonatanas vidiniu žvilgsniu ažvelgė didžiulius ant kranto tupinčių ir visai kitame laike gyvenančių žuvėdrų būrius ir kaip paprastai pasijuto ęsąs ne vien oda ir kaulai, o tobula laisvės ir jokių apribojimų nevaržomo skrydžio idėja.

Flečeris Lindas Žuvėdra buvo dar jaunas, bet jau žinojo, kad su jokiu kitu paukščiu, išskyrus jį, Būrys nepasielgė taip šiurkščiai ir neteisingai.

- Man nerūpi, ką jie pasakė, - mąstė jis susisielojęs, skrisdamas link Tolimųjų Uolų. - Skraidyti - tai visai kas kita, negu mosuoti sparnais ir persikelti iš vietos į vietą! Juk... juk... tai sugeba ir moskitas! Tai ką gi? Viena vienintelė statinė, atlikta Vyriausiajai Žuvėdrai matant, - ir tu jau atstumtasis?! Ar jos visos aklos? Argi nesupranta? Nejaugi nesugeba suvokti to neišpasakyto džiaugsmo, kurį pajunti išmokęs tikro skrydžio? Man nesvarbu, ką jos mano. Parodysiu joms, ką reiškia iš tiesų skristi! Jeigu jau visos taip nori, būsiu pats vienišiausias atsiskyrėlis. Prversiu jas taip pasigailėti, kad...

Jo sąmonę pasiekęs balsas buvo labai švelnus, tačiau jaunąjį skrajūną apėmė tokia baimė, kad jam net sparnus pakirto.

- Nepyk ant jų, Flečeri Žuvėdra. Išvydamos tave iš Būrio žuvėdros pakenkė tik pačios sau; vieną gražią dieną jos tai supras, jos praregės ir išvys tai, ką tu matai jau dabar. Atleisk joms ir padėk susivokti.

Per colį nuo jo dešiniojo sparno skrido akinančiai balta žuvėdra, - tokios jis dar nebuvo matęs, - ji sklendė lengvai, nejudindama nė plunksnelės, o tuo tarpu Flečeris buvo pasiekęs veik didžiausią savo greitį.

Akimirkai jaunojo paukščio širdyje kilo sumaištis.

- Kas čia darosi? Gal kuoktelėjau? Gal aš jau miręs? Kas gi čia dabar?

Į jo sąmonę vėl įsiveržė tas pats žemas ir ramus balsas, reikalaujantis atsakymo:

- Flečeri Lindai Žuvėdra, ar nori skraidyti?

- TAIP, SKRAIDYTI NORIU!

- Flečeri Lindai, ar tavo troškimas skraidyti toks stiprus, kad tuoj pat galėsi atleisti Būriui, išmokti skraidymo paslapčių, o kai ateis laikas, sugrįžti ir jiems padėti?

Tokiam neįsivaizduojamai tobulam paukščiui nebuvo galima meluoti, - nesvarbu, kad Flečeris Žuvėdra buvo išdidus ir jautėsi skaudžiai įžeistas.

- Taip, - tyliai atsakė jis.

- Tuomet, Flečeri, - švelniu balsu kreipėsi į jį tasai kilnus paukštis, - pradėkime nuo horizontalaus skrydžio...

 

Trečia dalis

 

Žvalgydamasis aplink Džonatas neskubėdamas suko ratais virš Tolimųjų Uolų. Šis jaunas nesusitupėjęs Flečeris Žuvėdra buvo beveik idealus mokinys, jis atrodė tiesiog gimęs skraidyti: jėgų jam netrūko, ore jis sklendė lengvai ir greitai, o svarbiausia, - dėl skraidymo buvo tiesiog pametęs galvą.

Štai jis pasirodė, - tarsi pilkas plunksnų kamuolys išneria iš pikiruotės ir žaibu prašvilpia pro mokytoją šimto penkiasdešimties mylių per valandą greičiu. Staiga jis vėl pakeičia trajektoriją ir ima daryti šešiolikos spiralių vertikalią lėtąją statinę, negana to, garsiai skaičiuoja atliktus apsisukimus:

- ... aštuoni, devyni... Dešimt... Matai, Džonatanai, man nerūpi jokios skridimo greičio ribos... Vienuolika... Norėčiau išmokti sustoti taip staiga kaip tu... Dvylika... Bet, po paraliais, man visai nesiseka... Trylika... Dar trys paskutiniai apsisukimai... Bet keturiolik... Ai - ai!

Nesėkmė Flečerį ištiko likus visai nedaug iki išsvajotojo tikslo, todėl jis tiesiog įsiuto. Neapsikentęs jaunasis skrajūnas neatsargiai apsivertė ant nugaros ir pateko į pašėlusiai greitą atvirkščia suktuką, o kai pagaliau sunkiai šnopuodamas vėl atgavo pusiausvyrą, pamatė skrendąs šimtu pėdų žemiau už savo mokytoją.

- Su manimi tu tik gaišti laiką, Džonatanai! Aš pernelyg kvailas! Tikras išsižiojėlis! Bandau ir bandau, bet man taip ir nepavyksta!

Džonatanas Žuvėdra pažvelgė į jį žemyn ir pritariamai linktelėjo:

- Tau ir negali pavykti, kol šitaip staigiai stabčioji, Flečeri, juk prieš pat pradėdamas daryti figūrą tu sumažinai greitį keturiasdešimčia mylių! Greitis turi būti tolygus! Privalai skrieti tvirtai, bet tolygiai, supranti?

Paskui jis nusileido prie jaunosios žuvėdros ir dar pridūrė:

- Pamėginkime padaryti tai poroje. Ir atidžiai sek savo greitį. Pereiti prie kitos figūros reikia grakščiai, be jokių trūkčiojimų.

Per kitus tris mėnesius Džonatanas susirado dar šešis mokinius. Visi jie buvo atstumtieji, bet degte degė noru perimti ir įsisamoninti naują keistą mintį, jog skraidymas pirmiausia teikia džiaugsmą ir malonumą.

Tačiau jiems vis dar buvo lengviau ore atlikti aukštojo pilotažo figūras negu gilintis į jų prasmę.

- Iš tiesų keikviename iš mūsų slypi Didžiosios Žuvėdros ir begalinės laisvės idėja , - sakydavo Džonatanas vakare ant jūros kranto susirinkusioms žuvėdroms, - o skraidymo virtuoziškumas - tai jau žingsnis pirmyn, nes šitaip atskleidžiama tikroji mūsų prigimtis. Turime atsisakyti visų mums primestų apribojimų. Štai kodėl visi greito ir lėto skrydžio pratimai, visos aukštojo pilotažo figūros...

O jo besiklausydami mokiniai čia pat užmigdavo, išvarginti visą dieną trukusių treniruočių. Jauniesiems skrajūnams patiko praktikuotis, ne sjuso žavėjo greitis, be to, šitaip jie bent laikinai numalšindavo sulig kiekviena pamoka vis didėjantį žinių troškulį. Bet nė vienas iš jų, netgi Flečeris Lindas Žuvėdra, netikėjo, kad minties skrydis galėtų būti toks pats realus, kaip ir vėjo švilpesys ar plunksnų šnarėjimas.

- Visas jūsų kūnas nuo vieno sparno galiuko iki kito, - kartais vėl pradėdavo kalbą Džonatanas, - yra ne kas kita, kaip jūsų pačių mintis, įsikūnijusi tokia forma, kuria galite ją pamatyti. Pralaužkite savo mintis varžančias užtvaras ir kartu sutraukysite kūną apjuosusias apribojimų grandines...

Bet kad ir kaip jis stengėsi, jo žodžiai atrodė tik kaip maloni fantazija, o mokiniams reikėjo pailsėti.

Dar po mėnesio Džonatanas nutarė, jog laikas grįžti į Būrį.

- Mes tam nepasiruošę! - sušuko Henris Kalvinas Žuvėdra. - Nieka sten mūsų nelaukia! Juk mes atstumtieji! Juk neprivalome versti save grįžti ten, kur mūsų niekas nelaukia, argi ne?

- Mes turime teisę skristi kur panorėję ir būti tuo, kuo trokštame, - ramiai atsakė Džonatanas ir pakilęs pasuko į rytus, link savo gimtųjų vietų, kur buvo įsikūręs Būrys.

Iš pradžių sumišę jo mokiniai nežinojo nė ko griebtis, nes Būrio Įstatymas skelbė, jog atstumtieji niekad neturi teisės grįžti, ir per visus dešimt tūkstančių metų niekas nė karto nebuvo jo pažeidęs. Įstatymas reikalavo pasilikti čia, Džonatanas kvietė grįžti ir pats dabar jau skrido per jūrą už mylios nuo jų. Jeigu jie nepakils tuojau pat, netrukus į priešiškai nusiteikusių žuvėdrų Būrį jis nusileis vienas.

- Ką gi, juk jei nesame Būrio nariai, tai neprivalome paklusti ir jo Įstatymui, ar ne? - tarsi norėdamas padrąsinti pats save kreipėsi į draugus Flečeris. - Be to, jeigu užvirs kova, būdami ten galėsime padėti daug daugiau negu tupėdami čia.

Ir štai tą rytą jie atkrido iš vakarų, visi aštuoni išsirikiavę dvigubu rombu, beveik liesdamiesi sparnų galais. Jie praskriejo viršum Būrio Tarybos susirinkimų vietos šimto trisešimt penkių mylių greičiu: Džonatanas priekyje, Flečeris lengvai ir grakščiai sklendė jam iš dešinės, o iš kairės - Henris Kalvinas, narsiai besigrumiantis su vėju. Neišardydami rombo visi kaip vienas pasuko dešinėn, kurį laiką skrido horizontaliai, apsivertė ant nugarų, paskui vėl išsilygino, nors pūtė stiprokas nemalonus vėjas.

Įprasti klykavimai ir grumtynės dėl kasdieninės duonos kąsnio Būryje staiga liovėsi, nes jį nelyginant milžiniškas peilis perskrodė rombu išsirikiavusių svečių smaigalys. Visos žuvėdros įsistebeilijo į juos. Viena paskui kitą visos aštuonios žuvėdros staigiai šovė aukštyn, padarė po mirties kilpą, o paskui visiškai sumažinusios greitį nusileido ant kranto. O tuomet Džonatanas Žuvėdra ėmė aptarinėti ką tik baigtą skrydį, tarsi tai būtų kasdienybė.

- Pirmiausia turiu pasakyti, - kreivai šyptelėjęs prabilo jis, - kad šiek tiek pavėlavote pakilti paskui mane...

Visas Būrys stovėjo lyg perkūno trenktas. Juk šie paukščiai - Atstumtieji! Ir išdrįso sugrįžti! Bet tai... tai tiesiog neįsivaizduojama! Flečerio pranašauta kova neprasidėjo, nes Būrio žuvėdros visiškai sumišo.

- Ką gi, aišku, kad šitie paukščiai Atstumtieji, - prabilo viena iš jaunesniųjų žuvėdrų, - bet, brolyčiai, kur jie išmoko šitaip skraidyti?

Praėjo beveik valanda, kol Būriui pagaliau buvo paskelbtas Vyriausiojo sprendimas: nekreipti į juos dėmesio. Žuvėdra, prakalbusi su atstumtuoju, tą pat akimirką pati tampa atstumtąją. O ta, kuri bent pakelia akis į atstumtąją, pažeidžia Būrio Įstatymą.

Ir žuvėdros akimirksniu atsuko Džonatanui savo pilšvas nugaras, tačiau jis šito tarytum nepastebėjo ir čia, Būrio Tarybos susirinkimų vietoje, tęsė pradėtą pamoką pirmą kartą reikalaudamas, jog mokiniai parodytų visus savo sugebėjimus.

- Martinai Žuvėdra! - sušuko jis skrisdamas. - Gyreisi perpratęs lėtojo skrydžio esmę. Bet kol pats nepabandei, nieko negali žinoti! SKRISK!

Ir štai smulkutis tylus Martinas Viljamas Žuvėdra, taip staiga gavęs pylos nuo mokytojo, pakilo ir didžiai savo nuostabai lėtai skrisdamas ėmė išdarinėti neregėtus dalykus. Vos dvelktelėjus vėjeliui jis įsigudrindavo taip išlenkti plunksnas, kad nė karto nesuplakęs sparnais pakildavo nuo smėlio iki pat debesų ir vėl nusileisdavo.

Panašius sugebėjimus parodė ir Čarlzas Rolandas Žuvėdra: jis pakilo į dvidešimt keturių tūkstančių pėdų aukštį, ten, kur pučia Didysis kalnų vėjas, ir sugrįžo visas pamėlęs nuo šalčio ir išretėjusio oro, bet laimingas pats savimi stebėjosi ir tvirtai nutarė rytoj pabandyti pakilti dar aukščiau.

O Flečeriui Žuvėdrai, kuriam labiausiai iš visų mokinių patiko aukštasis pilotažas, pagaliau pavyko sėkmingai baigti šešiolikos spiralių vertikalią lėtąją statinę, o kitą dieną, be šios figūros, jis dar tris kartus persivertė per sparną. Jam besitreniruojant plunksnos žybčiojo ryškioje saulės šviesoje, o tuos atspindžius nuo kranto slapčia gaudė ne viena pora akių.

Džonatanas nenuilsdamas skrido nuo vieno mokinio prie kito ir kiekvienam ką nors parodydavo, pasiūlydavo, kartais paragindavo ar patardavo. Drauge su jais Džonatanas skraidė ir naktį, kai dangų aptraukdavo debesys, ir per audrą, nes jam tai patiko, o tuo tarpu ant kranto likęs Būrys spiesdavosi į krūvą.

Pasipraktikavę mokiniai nusileisdavo ant smėlio pailsėti ir atidžiau įsiklausyti į Džonatano žodžius. Mokytojo galvoje knibždėte knibždėjo visokių beprotiškų minčių, kurių jie nesuvokė, bet išgirsdavo ir tokių idėjų, kurias suprasti jiems nebuvo pernelyg sunku.

Po kurio laiko naktimis aplink ratu stūpusius mokinius atsirasdavo dra vienas ratas - tai buvo smalsiosios žuvėdros, kurios valandų valandas klausydavosi mokytojo kalbų, o prieš aušrą pradingdavo, kad jų nepastebėtų kitos.

Po didžiojo sugrįžimo praėjus vos mėnesiui viena Būriui priklausiusi žuvėdra peržengė nustatytą ribą ir pasiprašė išmokoma skraidyti. Dėl šito savo prašymo ant Terenco Louelo Žuvėdros galvos iš karto krito Būrio prakeikimas, jis buvo paskelbtas atstumtuoju, bet kartu tapo aštuntuoju Džonatano mokiniu.

Kitą vakarą atsiskyręs nuo Būrio, Kerkas Meinardas Žuvėdra vilkdamas kairįjį sparną netvirtais žingsniais žengė per smėlį ir netikėtai susmuko prie Džonatano kojų.

- Padėk man, - tylutėliai, tarsi mirdamas sušnabždėjo jis. - Labiausiai už viską pasaulyje trokštu skraidyti...

- Tai sek paskui mane, - tarė Džonatanas. - Pakilk paskui mane nuo žemės ir pradėsime.

- Bet argi nematai? Mano sparnas. Negaliu jo nė krustelti.

- Meinardai Žuvėdra, tu turi teisę būti pačiu savimi, tik savimi ir niekuo kitu. Apsispręsk čia ir dabar, ir niekas negalės tau sutrukdyti. Tai Didžiosios Žuvėdros Įstatymas, Įstatymas, kuris visada galioja.

- Ar nori pasakyti, jog aš sugebėčiau pakilti?

- Aš tik kartoju, kad esi laisvas.

Po šių žodžių Kerkas Meinardas Žuvėdra lyg niekur nieko išskleidė sparnus ir pradingo nakties gaubiamame danguje. Netrukus Būrį pažadino iš šimto pėdų aukščio atsklidęs Kerko klyksmas, o klykė jis visa gerkle, apsvaigintas savo pergalės:

- Aš galiu skristi! Žiūrėkite! AŠ GALIU SKRISTI!

Prieš pat saulėtekį aplink mokinius jau būriavosi maždaug tūkstantis paukščių, smalsiai varstančių žvilgsniais Meinardą. Šitiems paukščiams buvo nei šilta, nei šalta, kad juos kas nors pamatys, jie tik klausėsi Džonatano Žuvėdros žodžių ir stengėsi juos suprasti.

O jis kalbėjo labai paprastus dalykus, - kad kiekviena žuvėdra turi teisę skraidyti, kad laisvė yra jos prigimties esmė ir kad visa, kas prieštarauja tai laisvei, turi būti atmesta, nesvarbu, ar tai paprotys, ar prietaras, ar koks nors draudimas.

- Sakai, turi būti atmesta? - atsklido balsas iš minios. - Net jei tai Būrio Įstatymas?

- Vienintelis teisingas Įstatymas yra tasai, kuris padeda pasiekti laisvę, - atsiliepė Džonatanas. - Visa kita - niekai.

- Bet argi tu manai, jog mes iš tikro galime skraidyti taip, kaip tu? - pasigirdo kitas balsas. - Juk tu ypatingas, apdovanotas pačios gamtos, dieviškas, - tu visa galva aukščiau už kitus paukščius.

- Pažvelkite į Flečerį! Į Louelą! Į Čarlzą Rolandą ir Džudi Ly! Ar jie irgi ypatingi, gamtos padovanoti ir dieviški? Ne daugiau dieviški, kaip ir jūs patys arba aš. Vienas vienintelis skirtumas tarp jūsų ir jų yra štai koks: šie paukščiai pradėjo suprasti, kas jie iš tikro yra, ir nedvejodami pasuko savo keliu.

Visi mokiniai, išskyrus tik vieną Flečerį, kiek sumišę subruzdo. Iki šiol jie taip aiškiai nė nebuvo supratę, kam pasiryžo.

Kasdien aplink juos besibūriuojanti minia vis didėjo: vieni paukščiai ateidavo ko nors paklausti, kiti pareikšti savo pagarbos, treti - pasityčioti.

- Būryje visi kalba, kad jei tu nesi Didžiosios Žuvėdros Sūnus, tai gali būti tik tas, kuris pralenkė savo laikmetį visu tūkstančiu metų, - vieną rytą pasibaigus Didžiausio Greičio Treniruotei pasakė Džonatanui Flečeris.

Mokytojas tik atsiduso. Štai ką tenka ištverti, kai tave neteisingai supranta: tu jiems arba velnias, arba pats Dievas.

- O kaip tau pačiam atrodo, Flečai? Ar mes pralenkėme savo laiką: - paklausė jis.

Šiek tiek patylėjęs Flečeris nedrąsiai tarė:

- Na, man rodos, pati skydžio idėja čia visuomet buvo, ir panorėjęs kiekvienas galėjo ją atrasti ir įkūnyti. Su laiku tai neturi nieko bendra. Gali būti, kad mes tik parodome dar nepramintus takus. Mes siūlome skraidyti kitaip, nei dabar įprasta daugumai žuvėdrų.

- O tai jau nemaža, - atsiliepė Džonatanas apsivertęs ore ir kelias akimirkas sklęsdamas nugara žemyn. - Tai nepalyginamai geriau negu pralenkti savo laikmetį.

Tai atsitiko praėjus dar vienai savaitei. Grupelei naujų mokinių Flečeris rodė kai kurias greitojo skridimo gudrybes. Pakilęs į septynių tūkstančių pėdų aukštį jis nėrė žemyn, ir kai jau buvo baigęs pikiruotę, kai tarsi ilgas pilkšvas kaspinas šmėstelėjo pakilęs vos kelis colius nuo žemės, tiesiog jam prieš akis išniro pirmajam skrydžiui pakilęs jauniklis, besišaukiantis savo motinos. Norėdamas išvengti susidūrimo su mažyliu Flečeris Lindas Žuvėdra tą pat akimirksnį staigiai metėsi kairėn ir, lėkdamas apie dviejų šimtų mylių per valandą greičiu, įsirėžė į netoliese dunksnojusias uolas.

Jam pasirodė, tarsi granito uola būtų didžiulės sunkios durys, už kurių plyti kitas pasaulis. Kraują stingdanti baimė, išgąstis, po smūgio sąmonę užliejusi tamsa, - ir netrukus jis jau plaukė per visai nepažįstamą ir keistą dangų tai atgaudamas sąmonę, tai vėl ją prarasdamas. Jam buvo baisu, liūdna ir gaila, kažin ko neapsakomai gaila.

Dabar ir vėl atsklido tas pats balsas, kurį jis girdėjo tą dieną, kai pirmąkart susitiko Džonataną Livingstoną Žuvėdrą.

- Svarbiausia, Flečeri, kad mes neprarandame kantrybės ir stengiamės nuolat plėsti savo galimybių ribas. Kol kas dar nesimokėme perskriti kiaurai uolų, ši užduotis mūsų laukia ateityje.

- Džonatanai!

- Kurį dar vadina Didžiosios Žuvėdros Sūnumi, - dalykiškai tarstelėjo mokytojas.

- Ką tu čia veiki? Uola! Argi aš ne... ar aš nemirštu?

- Ak, liaukis, Flečai. Pats pagalvok. Juk akivaizdu, kad jeigu jau kalbiesi su manimi, tai dar nemiršti, ar ne? Tau pavyko labai staigiai kilstelti savo sąmonės lygmenį. Dabar atėjo laikas apsispręsti. Tu gali likti čia ir toliau išlaikyti pasiektą lygį, arba grįžti į Būrį ir toliau dirbti su jo nariais. Vyresniosios žuvėdros jau seniai tikėjosi panašios nelaimės, bet dabar ir jas gerokai apstulbino tai, jog taip netikėtai joms pasitarnavai.

- Žinoma, aš noriu grįžti į Būrį. Juk man su nauja mokinių grupe taip puikiai sekėsi!

- Ir gerai, Flečeri. Ar dar prisimeni, kaip mes šnekėjomės apie tai, jog kiekviena žuvėdra yra įsikūnijusi mintis, kuri...

flečeris krustelėjo galvą, išskėtė sparnus ir plačiai atmerkė akis. jis tysojo prie pat uolos papėdės, o jį ratu buvo apspitusios beveik visos Būrio žuvėdros. Kai tik jsi sujudėjo, minia subangavo ir pasigirdo šaižūs klyksmai:

- Jis gyvas! Tas, kuria buvo miręs, vėl gyvas!

- Palietė jį savo sparno galiuku! Ir prikėlė! Didžiosios Žuvėdros Sūnus!

- Ne, ne! Jis to nepripažįsta! Jis velnias! VELNIAS! Jis atėjo išblaškyti mūsų Būrio!

Čia stovėjo keturi tūkstančiai žuvėdrų, baisuasiai išgąsdintų to, kas atsitiko, ir ju gretas akimirksniu apskriejo klyksmas: VELNIAS! Paskui tą garsą pasigavo vėjas ir nunešė tolyn į vandenyną. Išsproginusios akis, karingai pakėlusios aštrius snapus jos sustojo dar glaudesniu ratu ketindamos negyvai juos užkapoti.

- Gal tau būtų geriau, jei iš čia dingtume, Flečeri? - paklausė Džonatanas.

- Tiesą sakant, nė kiek neprieštaraučiau...

Ir akimirksniu jie jau stovėjo už pusmylio nuo čia, o kraujo ištroškę paukščiai neberado savo aukų.

- Kodėl gi taip yra, - basiai mąsrė Džonatanas, - kodėl sunkiausia įtikinti žuvėdrą, kad ji laisva ir kad šiek tiek pasitreniravusi gali pati tuo įsitikinti? Kodėl tas įsitikinimas taip sunkiai prasiskina kelia?

Be galo nustebęs Flečeris vis dar dairėsi po jam nepažįstamas ir akiai neįprastas aplinkybes.

- Kokį stebuklą tu padarei? Kaip mes čia atsidūrėme?

- Juk sakei, kad norėtum ištrūkti iš minios nagų, ar ne?

- Taip! Bet kaip tu...

- Labai paprastai, Flečeri. Truputis patirties.

Auštant Būrį apėmęs šėlas jau buvo išblėsęs, bet Flečeris taip greit nepamiršo, kas čia vyko.

- Džonatanai, ar dar prisimeni, kaip labai labai seniai klausei manęs, ar aš taip myliu Būrį, kad grįžčiau ir padėčiau jiems mokytis?

- Aišku.

- Nesuprantu, kaip tu gali mylėti paukščių minią, kuri ką tik buvo pasirįžusi tave užkapoti?

- Ak, Flečai, aišku, kad tokių paukščių tu nemyli! Tu nemyli neapykantos ir blogio, ir tai suprantama! Bet keikvienoje žuvėdroje turi pratintis įžvelgti ką nors gera ir atskleisti tą gėrį jai pačiai. Štai ką turiu galvoje kalbėdamas apie meilę. Kai įpranti, toks elgesys teikia daug džiaugsmo.

Pavyzdžiui, aš prisimenu vieną karštakošį jauną paukštį, kurį vadino Flečeriu Lindu Žuvėdra. Vos tik Būrys jį atstūmė, jis buvo pasirįžęs kovoti su tais paukščiais iki paskutinio kraujo lašo, bet primiausia anapus Tolimųjų uolų susikūrė pragarą pats sau. O štai šiandien jis kuria sau rojų ir tą patį moko daryti visas Būrio žuvėdras.

Flečeris grįžtelėjo į mokytoją ir jo akyse atsispindėjo išgąstis:

- Aš mokau šito kitas žuvėdras? Ką nori tuo pasakyti? Juk ne aš, o tu esi mokytojas. Negali taip paprastai išskristi!

- Tikrai? Ar tau niekad nešovė į galvą, kad kažkur yra kiti būriai ir kiti flečeriai, kuriems mokytojas dauk riekalingesnis negu šiam Būriui, jau ir taip suradusiam kelią į šviesą?

- Bet kodėl aš? Džonai, aš tik paprasčiausia žuvėdra, o tu...

- ...vienturtis Didžiosios Žuvėdros Sūnus, ar ne? - atsiduso Džonatanas ir metė žvilgsnį į jūrą. - Tau manęs daugiau nereikia. turi ir toliau stengtis pažinti save, kasdien žengti mažytį žingsnelį link tikrojo ir jokių ribų nevaržomo Flečerio Žuvėdros. Tai jis tikrasis tavo mokytojas. Privalai išmokti jį suprasti ir daryti tai, ko jis nori.

Ir staiga Džonatano kūnas ėmė virpėti ir mirgėti ore, kol galų gale pasidarė perregimas.

- Neleisk jiems skleisti kvailų gandų apie mane ar paversti dievu. Gerai, Flečai? Aš tik žuvėdra. Man patinka skraidyti ir galbūt...

- DŽONATANAI!

- Vargšeli Flečai! Netikėk tuo, ką dabar matai savo akimis. jos tau tegali parodyti ribas. stenkis suvokti, išsiaiškink, ką jau žinai, ir suprasi, kuriuo keliu turi skristi.

Mirgėjimas liovėsi. Džonatanas Žuvėdra pradingo giedrame danguje.

Po kiek laiko Flečeris Žuvėdra nenoromis pakilo į orą ir pasitiko grupę naujokų, trokštančių pradėti pirmąją savo pamoką.

- Iš pradžių, - sunkiai tardamas keikvieną žodį pdabilo jis, - turite suprasti, kad žuvėdra - tai beribė laisvės idėja, Didžiosios Žuvėdros atspindys, o visas jūsų kūnas nuo vieno sparno galiuko iki kito tėra įsikūnijusi mintis.

Jaunosios žuvėdros žvilgčiojo į jį kreivai šypsodamosis. Na, nieko sau, - tyliai mintijo jos, - juk tai nė iš tolo nepanašu į patarimą, kaip geriau padaryti mirties kilpą.

Flečeris tik atsiduso ir pabandė kitaip.

- Na, gerai jau, - priekaištingai nužvelgęs mokinius tarė jis. - Pradėsime nuo horizontalaus skrydžio.

Vos tai ištaręs jis akimirksniu suprato, kad jo draugas sakė tiesą: jis nebuvo dieviškesnis už jį patį, Flečerį.

Jei tikrai nėra jokių ribų, Džonatanai, pagalvojo jis, tada nieko nelaukęs aš mintimis perkelsiu kūną ant tavojo kranto ir parodysiu tau porą skraidymo gudrybių!

Ir nors savo mokiniams Flečeris Žuvėdra stengėsi atrodyti nepaprastai griežtas, jis staiga pamatė juos tokius, kokie jie buvo iš tikrųjų. Tai truko tik akimirką, bet mokytojui patiko jo mokiniai, jis pamilo juos tokius, kokius pamatė. Nėra jokių ribų, Džonatanai? - šyptelėjo mintyse Flečeris. Dabar jis jau tapo mokytoju pačiam sau.

 

Richard Bach

Išleidus "Džonataną Žuvėdrą", ne kartą girdėjau klausimą: "Ką jūs ketinate rašyti toliau, Ričardai? Po "Džonatano", ką?"

Atsakydavau, kad toliau nieko neprivalau rašyti nė žodžio ir kad visos mano knygos kartu pasakė viską, ką norejau pasakyti. Kurį laiką badmiriavus, vėl atgavus automobilį ir patyrus kitų tokių dalykų, smagu, kai nebereikia dirbti iki išnaktų.

Vis dėlto kone kiekvieną vasarą skrisdamas savo senučiu biplanu i žalias Vidurio Vakarų amerikos pievų jūras, skraidindamas keleivius po tris dolerius už išvyką, vėl ėmiau jausti pažistamą įtampą: kažką dar turejau pasakyti - ir nepasakiau.

-------------------------------

Man visiškai nepatinka rašyti. Jei galiu nusigręžti nuo minties, slypinčios kažkur tamsoje, jei galiu išsisukti ir neatverti jai durų, aš net nesiekiu pieštuko.

Bet kartais priekinė siena neišlaiko ir triukšmingai griūva viską aplink nusėdama stiklo ir plytų šukėmis, ir kažkas prisėlina per griuvėsius, stveria mane už gerklės is švelniai sako: "Tol tavęs nepaleisiu, kol neišklosi manęs žodžiais popieriuje". Štai taip susitikau su "Iliuzijomis".

Net ten, Vidurio vakaruose, gulėdamas ant nugaros ir bandydamas išsklaidyti debesis, niekaip negalėjau išmesti iš galvos tos istorijos...Kas būtų, jeigu ateitų koks nors tikras šio dalyko meistras, kuris galėtų man išaiškinti, kaip veikia pasaulis, ir išmokyti, kaip jį valdyti? Kas būtų, jei į mūsų laiką ateitų, tarkim Sidharta arba Jėzus, turįs galią pasaulio iliuzijoms, nes žino, kokią tikrovę jos slepia? Ir kas tada, jei susitikčiau su juo asmeniškai, jei jis skraidintų biplaną ir nutūptų su manimi į tą pačią pievą? Ką jis pasakytų, kaip atrodytų?

-----------------------------------

Gal jis ir nebūtų panašus į mesiją iš mano tepaluotų, žole suteptų dienoraščio puslapių, gal ir nesakytų nieko, kas dėstoma šioje knygoje. Bet, kita vertus, pavyzdžiui, mano mesijas kalbėjo, kad į savo gyvenimą mes prisišaukiame tai, ką turime mintyse; ir jei tai tiesa, tai turi būti kokia nors priežastis, kodėl aš atsidūriau čia šiuo momentu; ir jūs - taip pat. Galbūt jūs neatsitiktinai laikote šią knygą? Galbūt šiuose nuotykiuose yra kažkas, ko prisiminti čia atėjote? Man patinka taip manyti. Ir man patinka manyti, kad mano mesijas, įsitaisęs kažkuriame matavime, visai neišgalvotas, stebi mus abu ir juokiasi patenkintas, kad viskas vyksta lygiai taip, kaip mes sumanėme.

Iliuzijos

Mesijo, nelinkusio juo būti, klajonės

--------------------------------------

1. Atėjo į pasaulį Mokytojas, gimęs šventoje Indianos žemėje, užaugęs slėpiningose kalvose į rytus nuo Fort Veino.

2. Mokytojas mokėsi suvokti šį pasaulį paprastose valstybinėse Indianos mokyklose, o kai užaugo - dirbdamas automobilių mechaniku.

-------------------

3. Bet mokytojas turėjo potyrių ir iš kitų kraštų ir kitų mokyklų, iš kitų anksčiau gyventų gyvenimų. Jis juos prisiminė ir prisiminęs tapo išmintingas bei stiprus, taigi kiti matė jo jėgą ir ateidavo pas jį pasitarti.

4. Mokytojas tikėjo, kad jis turi galios padėti sau ir visai žmonijai, ir kuo jis tikėjo, tuo jis ir buvo, taigi kiti matė jo jėgą ir ateidavo pas jį, kad būtų išvaduoti nuo savo bėdų ir pagydyti nuo ligų.

------------------------

5. Mokytojas tikejo, kad bet kuriam žmogui dera galvoti apie save kaip apie Dievo sūnų; ir kuo jis tiki, tuo jis ir yra; ir tos dirbtuvės bei garažai, kur jisai dirbo, buvo pilnutėlės, prisigrūdusios tų, kurie siekė jo mokytumo ir jo prisilietimo, o gretimos gatvės - tų, kurie tetroško, kad jam praeinant, jo šešėlis kristų ant jų ir pakeistų jų gyvenimus.

------------------------

6. Dėl tų minių nutiko taip, kad keli meistrai ir dirbtuvių šeimininkai paprašė Mokytoją palikti įrankius ir keliauti sau, nes žmonės buvo jį taip glaudžiai apspitę, kad nei pats, nei kiti mechanikai neturėjo kur remontuoti automobilių.

7. Taigi jis išėjo į užmiestį, o paskui jį sekę žmonės ėmė jį vadinti Mesiju ir stebukladariu; ir kuo jie tikėjo, tuo jis ir buvo.

-------------------------

8. Jei jam kalbant praūždavo audra, nė lašas lietaus nenukrisdavo ant klausytojų galvų; paskutinis minioje girdėjo jo žodžius taip pat aiškiai kaip ir pirmasis,

nesvarbu, ar tuo metu žaibavo, ar perkūnas trankėsi danguje. Ir visada jis jiems bylojo palyginimais.

9. Ir jis sakė jiems:

" Kiekvienas mūsų savo vidinėmis galiomis yra pasirengęs būti sveikas ir ligotas, turtingas ir beturtis, laisvas ir vergas. Nuo mūsų, o ne nuo ko nors kito priklauso šie dalykai."

-----------------------

10. Prabilo malūnininkas ir pasakė: "Lengva tau kalbėti, Mokytojau, nes tu esi vedamas aukštesnes jėgos, o mes ne, ir tau nereikia taip plušėti, kaip plušame mes. Žmogus šiame pasaulyje turi dirbti, kad galėtų gyventi."

11. Mokytojas atsakė: "Kadaise didelės krištolinės upės dugne buvo įsikūręs kaimas, kuriame gyveno keistos būtybės.

--------------------

12. Upės srovė tyliai liejosi virš jų - jaunų ir senų, turtingų ir vargšų, gerų ir blogų, - liejosi savo vaga žinodama tik savo krištolinę savastį.

13. Kiekviena būtybė savaip kabinosi į šakas ir į upės dugno akmenis, nes toks buvo jų gyvenimo būdas, ir priešintis srovei jos mokėsi nuo pat gimimo.

14. Bet vienas padaras pagaliau tarė: "Pavargau laikytis įsitvėręs. nors pats nematau, tikiu, kad srovė žino, kur teka. Pasileisiu, ir tegu ji mane neša kur nori. Laikydamasis aš mirsiu iš nuobodulio."

---------------------

15. Kitos būtybės tik šaipėsi ir šūkaliojo: "Kvailys! Pasileisk, ir ta srovė, kurią tu garbini, taip tave įsuks ir tėkštels į akmenis, kad mirsi greičiau nei iš nuobodulio!"

16. Bet jis nekreipė į jas dėmesio ir kvėptelėjęs pasileido, ir tą pat akimirksnį buvo srovės pagautas ir apdaužytas į akmenis.

17. Tačiau, kai padaras net nepamėgino įsikibti, srovė pakėlė jį nuo dugno į laisvę ir daugiau nebedaužė ir nebeužgavo.

--------------------

18. O pavandeniui padarai, kurie jo nepažinojo, šaukė: " Žiū, stebuklas! Padaras kaip ir mes, o skrenda! Žiū, mesijas, atėjęs išgelbėti mūsų!"

19. O srovės nešamasis tarė: "Aš ne didesnis mesijas negu jūs. Upė džiugiai pakeltų mus laisvus, jei tik išdrįstume pasileisti. Mūsų tikroji užduotis yra ši kelionė, šis nuotykis."

---------------

20. Bet jie, vis kabindamiesi į akmenis, dar garsiau šaukė: "Išganytojas!" O kai vėl pažvelgė, jo nebebuvo, ir jie pasiliko vieni, kurdami legendas apie išganytoją.

21. Ir nutiko taip, kad pamatęs, jog minia jį kasdien spaudžia vis labiau ir labiau, glaudžiau ir arčiau, smarkiau nei kada nors, pamatęs, kad yra spiriamas gydyti juos be atvangos ir vis guosti juos savo stebuklais, mokytis už juos ir gyventi jų gyvenimus, tą dieną jis vienas nuėjo į nuošalią kalno viršūnę ir ten meldėsi.

-------------------

22. Ir jis tarė savo širdyje: "Begaline spindinti Esatie, jei tokia tavo valia, teaplenkia mane ši taurė, leisk man dabar atsisakyti šios neįvykdomos užduoties. Negaliu gyventi kitos sielos gyvenimo, o dešimt tukstančių maldauja manęs šito. Gailiuosi, kad leidau, jog šitaip atsitiktų. Jei tokia tavo valia, leisk man grįžti prie savo motorų bei įrankių ir leisk man gyventi taip, kaip kiti žmonės gyvena."

23. Ir prabilo į jį balsas kalno viršūnėje, balsas, nei vyriškas, nei moteriškas, nei garsus, nei tylus, be galo malonus.

Ir balsas jam tarė: "Ne mano, bet tavo valia teesie, nes ko nori tu, noriu ir aš. Eik savo keliu kaip kiti žmonės ir būk žemėje laimingas."

--------------

24. Ir tai girdėdamas Mokytojas džiaugėsi, dėkojo ir nusileido nuo kalno niūniuodamas mechaniko dianelę. Ir kai minia užgulė jį su savo bėdomis, prašydama jį gydyti už ją, mokytis už ją, be perstojo penėti ją savo išmintimi ir linksminti ją savo stebuklais, jis nusišypsojo miniai ir maloniai tarė: "Aš išeinu."

-----------------

25. Akimirką minios neteko žado iš nuostabos.

26. Ir jis tarė joms: "Jei žmogus sake Dievui, kad jis labiau už viską nori padėti kenčiančiam pasauliui, nesvarbu, kiek jam tai kainuotų, o Dievas atsiliepė ir pasakė, kaip jis turi elgtis, ar tas žmogus turi daryti, kas jam pasakyta?"

27. "Žinoma, Mokytojau! - šauke minios. - Jam turi būti malonu kęsti net ir pragaro kančias, jei tik Dievas to prašo!"

---------------

28. Ir nesvarbu, kokios to skančios ir kokio sunkumo užduotis?"

29. "Garbė būti pakartam, šlovė būti nukryžiuotam ir sudegintam, jei to prašė Dievas",- sakė jie.

30. "O ką jūs darytumėte, - tarė minioms Mokytojas, - jei Dievas prabiltų, tiesiai žiūrėdamas jums į akis, ir pasakytų: "ĮSAKAU : BŪK LAIMINGAS, KOL GYVENI ŠIAME PASAULYJE",- ką darytumėte tada?"

----------------------

31. Ir minios nuščiūvo; kalno šlaituose ir slėniuose, kur jos stovėjo, nesigirdėjo nė garso.

32. Ir Mokytojas tarė tyloje: "Tebūnie taip, kad savo laimės kelyje rastymėme mokymą, dėl kurio ir atėjome į šį gyvenimą. Štai ką aš patyriau šiandien, o dabar rengiuosi jus palikti, kad keliautumėte savo keliu kaip jums patinka."

33. Ir jis nuėjo savo keliu per minią ir paliko juos, ir grįžo į kasdienį žmonių bei mašinų pasaulį.

-------------------------------------

2

Kai sutikau Donaldą Šimodą, buvo beįpusėjanti vasara. Per ketverius skraidymo metus nesu regėjęs piloto, užsiimančio tuo pačiu kaip aš: lakiojančio su vėju iš miestelio į miestelį ir skraidinančio keleivius senu biplanu po tris dolerius už dešimt minučių ore. Bet vieną dieną, pasukęs į šiaurę nuo Ferio, esančio Ilinojaus valstijoje, žvilgtelėjau iš savo "Fleeto" kabinos žemyn ir - ką jūs manote - išvydau seną "Travel Air 4000", baltai auksinį, dailiai nutūpusį gelsvai smaragdiniame šieno lauke.

Aš gyvenu laisvai, bet kartais jaučiuosi vienišas. Pamatęs biplaną, kelias sekundes pasvarstęs nusprendžiau, kad nieko bloga nenutiks, jei trumpam čia užsuksiu. Sumažinau greitį, kryptelėjau į šoną, ir mudu, "Fleetas" ir aš, ėmėme įkypai leistis. Suūžė vėjas sparnų atotampose, pasigirdo švelnus malonus garsas - tas lėtas seno, tingiai propelerį sukančio motoro pok pok. Kilstelėjau apsauginius akinius aukštyn, kad geriau įsižiūrėčiau, kur leistis. Po pat manimi sušnarėjo žalios kukurūzų stiebų džiunglės, švystelėjo tvora, o paskui kiek akys užmato nusidriekė ką tik nupjauta žolė. Išlyginau lėktuvą ir jau šienas braukia padangas, o paskui pažįstamas tylus kieto grunto dardėjimas po ratais, lėtėjimas, lėtėjimas ir pagaliau, pririedėjus prie kito lėktuvo, staigus triukšmo bei jėgos protrūkis - ir sustojimas. Atitraukiu atgal kuro rankenėlę, išjungiu motorą,

propeleris švelniai suklaksi lėtėdamas ir sustingsta visiškoje liepos mėnesio ramybėje.

"Travel Air" pilotas sėdėjo ant šieno, atsirėmęs nugara į kairįjį lėktuvo ratą, ir stebėjo mane.

Kurį laiką aš irgi tyrinėjau, mėgindamas įminti jo romumo paslaptį. Aš tikrai negalėčiau taip ramiai sėdėti ir stebėti, kaip šalia nusileidžia kitas lėktuvas ir sustoja vos už dešimt jardų. Linktelėjau jam. Kažkodėl jis iškart man patiko.

- Tu man pasirodei vienišas, - prašnekau iš tolo.

- Tu irgi.

- Nenoriu tau įkyrėti. Jei trukdau, keliausiu savo keliais.

- Ne. Aš tavęs laukiau.

Tai man sukėlė šypseną.

- Atleisk, kad vėluoju.

- Nieko tokio.

Nusiėmiau šalmą ir akinius, išlipau iš kabinos ir nušokau ant žemės. Malonu pajudėti, kai porą valandų esi praleidęs "Fleeto" kabinoje.

- Tikiuosi, neatsisakysi kumpio ir sūrio, - tarė jis. - sumuštinio su kumpiu bei sūriu ir galbūt su skruzde. - Nei rankos paspaudimo, nei kokių nors prisistatymų.

Jis nebuvo stambus vyras. Plaukai iki pečių, juodesni už padangą, i kurią rėmėsi. Akys tamsios tarsi vanago; tokios man patinka tik draugų akys, o kai jomis į mane žvelgia svetimas žmogus, aš jaučiuosi nejaukiai. Jis man atrodė kaip koks karatė meistras, pasiryžęs pademonstruoti savo ramią ir nuožmią jėgą.

Paėmiau iš jo sumuštinį ir puodelį vandens iš termoso.

- Tai kas tu esi? - pasidomėjau. - Ne vienerius metus skraidinu žmones ir dar niekad trasose nemačiau kito tokio dangaus klajūno kaip aš.

- Nelabai daugiau kam ir tinku, - atsakė jis visai patenkintas. - Šioks toks mechanikas, suvirintojas, triukšmadarys, taisiau vikšrinius traktorius. Turiu bėdos, kai per ilgai užsibūnu vienoje vietoje. Taigi susiremontavau lėktuvą, dabar skraidinu fermerius ir iš to gyvenu.

- Klausyk, o kokius traktorius taisei? - Nuo vaikystės buvau pakvaišęs dėl dyzelinių traktorių.

- D -8 ir D - 9. Bet trumpai, Ohajuje.

- D - 9! Didžiulis kaip namas! Su dvigubu reduktoriumi pirmoje pavaroje - ar tikrai jis gali pastumti kalną?

- Yra ir geresnių būdų judinti kalnus, - pareiškė jis su šypsena, trukusia gal dešimtadalį sekundės.

Minutėlei aš atsirėmiau į apatinį jo lėktuvo sparną ir stebėjau jį. Šviesos žaismas... buvo sunku žiūrėti į jį iš arti. Tarsi jo galvą būtų gaubusi šviesa, nustelbianti aplinkinį foną silpnu, lengvu sidabriniu švytėjimu.

- Kas nors ne taip? - pasiteiravo jis.

- O kokie nemalonumai tau prasideda?

- Nieko ypatinga. Tiesiog dabar man patinka klajoti, kaip ir tau.

Paėmiau savo sumuštinį ir apėjau jo lėktuvą. Jis buvo 1928 - ųjų ar 1929 - ųjų metų laidos, bet be menkiausio įbrėžimo. Taip naujai atrodančių lėktuvų kaip šis, stovintis šieno lauke, neišleidžia net gamyklos. Bent dvidešimt ranka įtrintų glaisto sluoksnių ant medinių lėktuvo griaučių spindėjo tarsi veidrodis. Po jo kabina senovišku šriftu auksu buvo užrašyta Don, o registracijos kortelėje, pritvirtintoje prie žemėlapių futliaro, pažymėta D. W. Shimoda. Įranga naujutėlė, lyg ką tik išpakuota, tikri 1928 - ųjų skraidymo įtaisai: poliruoto ąžuolo vairalazdė, kuro rankenėlė, maišiklis, kairėjė - uždegimo ankstinimo svirtelė. Dabar jau nebėra uždegimo ankstinimo net geriausiai restauruotuose senuosiuose lėktuvuose. Niekur nei įbrėžimo, nei dėmelės ant audeklo, nė ruoželio tepalo ant variklio gaubto. Ant kabinos grindų - nė šapelio, tarsi jo lėktuvas visiškai nebūtų skraidęs, o būtų tiesiog materializavęsis šioje vietoje ar išlindęs per kažkokią pusės amžiaus trukmės laiko skylę. Nugara man perbėgo keistas, šiurpą keliantis, šaltukas.

- Ar seniai skraidini keleivius? - smalsavau iš kitos lėktuvo pusės.

- Jau koks mėnuo, gal penkios savaitės.

Jis melavo. Penkios savaitės trasose, ir, kad ir kaip besistengtum, ant lėktuvo būtinai atsiras purvo ir tepalo, o ant kabinos grindų - bent šiaudas. Bet ši mašina... Nė lašo tepalo ant priekinio stiklo, nė šapo ant sparnų ir uodegos plokštumų, jokio vabzdžio, ištiškusio ant propelerio. Taip negali atrodyti lėktuvas, lakiojantis vasarą Ilinojaus valstijoje. Tyrinėjau "Travel Air" dar kokias penkias

minutes, o paskui sugrįžau ir prisėdau ant šieno po sparnu, pasisukęs i pilotą. Man nebuvo baugu, tas vaikinas man patiko, bet kažkas buvo ne taip.

- Kodėl nesakai man tiesos?

- Aš pasakiau tiesą, Ričardai... - tarė jis. - Ant lėktuvo irgi užrašytas mano vardas.

- Niekas, mano drauge, negali mėnesį skraidinti keleivių lėktuvu ir nepalikti ant jo nė dėmelės tepalo arba bent trupučio dulkių, ar ne? Bent dėmės ant audeklo? Dėl Dievo meilės, bent šiaudelio ant grindų?

Jis ramiai man nusišypsojo.

- Yra dalyku, kurių tu nežinai.

Tą akimirką jis atrodė lyg atvykėlis iš kitos planetos. Aš tikėjau, ka jis sakė, bet niekaip negalėjau rasti paaiškinimo, kaip jo tviskantis lyg brangakmenis lėktuvas atsirado šioje šienaujamoje pievoje.

- Tai tiesa. Bet vieną dieną viską sužinosiu. Ir tada tu galėsi pasiimti mano lėktuvą, Donaldai, nes aš ir be jo skrajosiu.

Jis nužvelgė mane susidomėjęs ir kilstelėjo juodus antakius.

- Tikrai? Papasakok man.

Apsidžiaugiau. Pagaliau kai kas nori išgirsti mano teoriją!

- Manau, žmonės ilgai negalėjo skraidyti, nes netikėjo, jog tai įmanoma, ir, savaime aišku, nežinojo pirmojo aerodinamikos dėsnio. Aš viliuosi, kad kažkur egzistuoja dar vienas dėsnis: mums nereikia lėktuvų, kad skraidytume arba pereitume sienas, arba pasiektume kitas planetas. Mes galime išmokti visa tai daryti be jokių mašinų. Jei tik panorėsime.

Jis vos pastebimai šypsojosi rimtai klausydamasis ir staiga linktelėjo.

- Ir tu manai išmoksiąs, ko trokšti išmokti, skraidingamas keleivius už tris dolerius virš šienaujamų pievų?

- Vienintelės man svarbios žinios - tos, kurias įgijau pats, darydamas tai, ką norėjau daryti. Žinau, nėra žemėje tokios būtybės, bet jei atsirastų kas galėtų išmokyti mane daugiau, negu gali išmokyti mano lėktuvas ir dangus, tuoj pat leisčiausi jo ieškoti. Arba jos.

Tamsios akys smelkėsi i mane.

- O ar nemanai, kad kažkas tave veda, jei tikrai šito nori išmokti?

- Taip, veda. O ar neveda kiekvieno iš mūsų? Aš visada jaučiau, tarsi būčiau stebimas ar panašiai.

- Ir galvoji, kad būsi atvestas pas mokytoją, kuris tau padės?

- Jei nepaaiškės, kad tas mokytojas esu aš pats, tada taip.

- Gali būti ir taip, - tarė jis.

Keliu link mūsų, kledamas rudų dulkių debesį, artėjo naujutėlaitis pikapas. Jis sustojo lauko pakraštyje. Atsidarė durelės, išlipo senukas bei kokių dešimties metų mergaitė. Buvo taip tyku, kad dulkės liko tvyroti ore.

- Skraidinate? - pasiteiravo vyras.

Lauką buvo atradęs Donaldas Šimoda, todėl aš tylėjau.

- Taip, pone, - atsiliepė jis gyvai. - Norėtumėte šįryt paskraidyti, ar ne?

- O jei ir taip, ar nieko neiškrėsite, ar nesivartaliosite su manimi ore? - vyro akys žybčiojo tirdamos, ar mes gerai suprantame jo kaimietišką prasčiokišką šneką.

- Nebent užsigeisite.

- Ir jūs, manau, plėšiate nemenką sumelę?

- Trys doleriai grynais, pone, už devynias ar dešimt minučių ore. Išeitų trisdešimt trys ir trečdalis cento už minutę. Ir dauguma sako, kad už tiek verta.

Buvo keista jaustis pašaliečiu - sėdėti nieko neveikiant ir klausytis, kaip šis vyrukas dirba savo darbą. Man patiko, ką jis sakė - viską labai santūriai. Aš taip buvau įpratęs prie savo kvietimų paskraidyti ("Žmonės, aš jums garantuoju, kad ten viršuje dešimčia laipsnių vėsiau! Palikite ten, kur skraido tik paukščiai ir angelai! Visa tai tik už tris dolerius, krūvelę centų iš jūsų piniginės ar kišenės..."), jog buvau užmiršęs, kad galima tai atlikti kitaip.

Įtemptas darbas - vien skraidyti ir skraidinti. Buvau prie jo pripratęs, ką padarysi: jei neskraidinu keleivių, neturiu ko valgyti. Dabar, kai galėjau sėdėti nuošalėje, kai mano pietūs nepriklausė nuo to, kaip baigsis derybos, iškart atsipalaidavau ir klausiausi puse ausies. Mergaitė irgi stovėjo atokiai ir klausėsi. Blondinė, rudaakė, rimto veido, ji buvo čia tik dėl senelio. Ji nenorėjo skristi.

Dažniausiai būna priešingai - nenustygstantys vaikai ir apdairūs vyresnieji, bet kai nuo to priklauso tavo pragyvenimas, imi jausti tuos dalykus, ir aš žinojau, kad mergaitė neskris su mumis, net jeigu mes lauktume visą vasarą.

- Kuris iš jūsų, džentelmenai...? - pasitikslino vyras.

Šimoda prisipylė puodelį vandens.

- Jus paskraidins Ričardas. Aš dar priešpiečiauju. Nebent palauksite.

- Ne, sere, aš pasirengęs kilti tuoj pat. Ar galime praskrieti virš mano fermos?

- Žinoma, - patvirtinau. - Tik nurodykite kryptį, sere.

Aš išmečiau savo miegmaišį, įrankių dėžę ir puodus iš "Fleeto" kabinos priekio ir prisegiau jį diržais. Tada pasislinkau į užpakalinę kabinos dalį ir užsisegiau diržą.

- Gal suktelsi propelerį, Donai?

- Gerai. - Jis pasiėmė vandens puoduką ir priėjo prie propelerio. - Kaip nori?

- Patrauk jį iš lėto. Pajudėjęs jis iškart ištrūks tau iš rankos.

Visada, kai kas nors suka "Fleeto" propelerį, jis tai daro per greitai, ir neaišku, kodėl motoras neužziveda. Bet šis vyrukas pasuko jį taip lėtai, tarsi būtų daręs tai visą gyvenimą. Starterio spyruoklė spragtelėjo, cilindruose iššoko kibirkštys; ir senasis variklis suburzgė. Donas grįžo prie savo lėktuvo, atsisėdo ir ėmė šnekučiuotis su mažyle.

Riaumodamas visomis primityviomis arklio galiomis ir keldamas šieno sūkurius, "Fleetas" pradėjo kilti. Perkopėme šimtą pėdų ("jei motoras sustos dabar, mes nutūpsime į kukurūzus"), penkis šimtus ("dabar mes galime pasukti atgal ir nusileisti ant šieno... o dabar - į karvių ganyklą vakaruose"), aštuonis šimtus pėdų - ir štai skrendame horizontaliai, prieš pietvakarių vėją, laikydamiesi vyro pirštu rodomos krypties.

Trys minutes ore, ir mes sukame aplink sodybą, rusenančių anglių spalvos tvartus, dramblio kaulo atspalvio namą mėtų jūroje. Už sodybos - daržas, ten auga saldieji kukurūzai, salotos ir pomidorai.

Kol rėžėme ratą, vyras, sėdėdamas priekinėje kabinos dalyje, žvelgė žemyn i spranų ir atotampų įrėmintą fermą.

Apačioje, priebutyje, pasirodė moteris su balta prijuoste ant mėlynos suknelės ir pamojavo. Vyriškis atsakė tuo pačiu. Vėliau jie galės pasidžiaugti, kaip gerai matė vienas kitą iš taip toli.

Pagaliau jis atsigręžė ir linktelėjo man duodamas ženklą, kad jau gana, ačiū, galime grįžti atgal.

Apskridau didelį ratą aplink Ferį, kad žmonės žinotų, jog galima paskraidžioti, ir spirale ėmiau leistis į pievą, kad parodyčiau jiems, kur esame įsikurę. Kai ėmiau leistis, padaręs staigų viražą virš kukurūzų, "Travel Air" pakilo nuo žemės ir iškart pasuko link fermos, kurią mes ką tik palikome.

Kadaise skraidžiau penkių oro akrobatų grupėje, ir dabar akimirką pajutau tokį pat skraidymo ritmą: vienas lėktuvas kyla, o kitas jau tupia. Lėktuvas palietė žemę, švelniai sududeno ir nuriedėjo į kitą pievos galą palei kelią.

Variklis sustojo, vyras atsisegė saugos diržą, ir aš padėjau jam išsiropšti. Jis išsiėmė iė kombinezono kišenės piniginę ir atskaičiavo pinigus linguodamas galvą.

- Puikiai paskrajojom, sūnau.

- Mes irgi taip manome. Mes siūlome gerą prekę.

- Tavo draugas - štai kas moka įsiūlyti!

- Taip?

- Štai ką pasakysiu. Tavo draugas ir velniui pelenus parduotų, kertu lažybų, argi ne?

- Kodėl taip manot?

- Del mergaites, žinoma. Mano anūkė Sara skrenda lėktuvu! - Postringaudamas jis stebėjo "Travel Air" , tolimą sidabrinį taškelį ore, sukantį aplink fermą. Jis kalbėjo taip, kaip kalba ramus žmogus pastebėjęs, kad nudžiūvusi šakelė sode pražydo ir jau brandina vaisius.

- Nuo pat gimimo mergaitė mirtinai bijo aukščio. Rėkia. Tiesiog paklaiksta. Sara geriau plikom rankom palies širšių lizdą, negu įsikars į medį. Nelipa ir kopėčiomis į palėpę, neužvarytum ten net tada, jei kieme kiltų pasaulinis tvanas. Mažoji pamišusi dėl mašinų, neblogai sutaria su gyvuliais, bet aukštis jai kelia siaubą. Ir štai ji skrenda!

Jis plepėjo apie dabartį ir praeitį, prisiminė, kaip gastroliuotojai prieš daugelį metų per Geilsburgą ir Monmautą atskrisdavo kaip ir mes dvisparniais lėktuvais, bet išdarinėdavo visokius beprotiškus triukus.

Stebėjau, kaip pamažu "Travel Air" didėja, spirale leidžiasi virš lauko staigesniu viražu, negu kad aš skrisčiau su mergaite, bijančia aukščio, kaip slysta virš

kukurūzų bei tvoros ir paliečia pievą nuostabiu tritaškiu nutūpimu. Donaldas Šimoda turėtų būti ilgokai skraidęs, jei taip nutupdo "Travel Air".

Lėktuvas be jokių papildomų pastangų atriedėjo ir sustojo šalia mūsų, o propeleris švelniai čerkštelėjęs sustingo. Įdėmiai pažiūrėjau. Nė vieno vabzdžio ant propelerio. Nė vienos nutrėkštos muselės ant tos aštuonių pėdų mentės!

Šokau padėti, atsegiau mergaitės saugos diržą, atidariau jai mažazias kabinos dureles ir parodžiau, kur statyti koją, kad neliptų sparno audiniu.

- Ar patiko? - paklausiau.

Bet ji nė negirdėjo, ką aš kalbu.

- Seneli, aš visai nebijojau! Nebuvau išsigandusi, tikrai! Namas atrodė kaip mažas žaisliukas, ir mama pamojavo man, o Donas sakė, kad aš bijojau tik todėl, kad kažkada kritau ir užsimušiau ir kad dabar man nebereikia bijoti! Aš būsiu lakūne, seneli. Turėsiu lėktuvą, pati taisysiu motorą, skrisiu kur tik panorėsiu ir skraidinsiu kitus! Ar galėsiu?

Šimoda šyptelėjo vyrui ir gūžtelėjo pečiais.

- Tai jis tau pasakė, kad būsi lakūnė, Sara?

- Ne, bet aš būsiu. Aš jau suprantu apie motorus, tu tai žinai!

- Na, tu apie tai pasitarsi su motuše. Laikas mums vykti namo.

Jiedu padėkojo mums, ir vienas nužingsniavo, o kita nustraksėjo prie pikapo - abu laimingi dėl to, kas įvyko pievoje ir danguje.

Atvažiavo du automobiliai, paskui dar vienas, o vidurdienį mus tiesiog užplūdo žmonės, norintys išvysti Ferį iš oro. Mes atlikome dvylika ar trylika skrydžių, dirbome taip skubiai, kaip tik galėjome, paskui aš sulaksčiau į miestelio degalinę kuro "Fleetui". Atvyko dar keletas keleivių, po to dar keli, atėjo vakaras, o mes skraidžiojome be perstojo iki pat saulėlydžio.

Kažkur mačiau ženklą, nurodantį miestelyje esant du šimtus gyventojų, ir temstant ėmiau manyti, kad mes paskraidinome juos visus, ir dar kelis nevietinius.

Skraidymo įkarštyje pamiršau pakamantinėti Dona apei Sarą ir ką jis jai prišnekėjo, ar jis išsigalvojo tą istoriją apie jos žūtį, ar pats ja tikėjo. Kartkarčiais, keičiantis keleiviams, žvilgtelėdavau į jo lėktuvą įdėmiau. Jokio įbrėžimo, niekur nė lašo tepalo, ir jis, matyt, mokėjo skrisdamas išsisukti nuo vabzdžių, kuriuos aš kas valandą ar dvi turėjau grandyti nuo priekinio savo lėktuvo stiklo.

Kai baigėme, danguje vos vos ruseno šviesa. O kol įkūriau ugnį, į savo skardinę krosnelę pridėjau sausų kukurūzų stiebų, užmesdamas ant jų medžio anglių, visai sutemo; ugnies atšvaitai mirguliavo ant greta pastatytų lėktuvų ir apšvietė auksinius šiaudus aplink mus.

Pažvelgiau į maisto krepšį.

- Yra sriubos, troškinio, makaronų, - pasiūliau. - Yra ir persikų, kriaušių. Nori kelių karštų persikų?

- Nesvarbu, - atsakė jis ramiai. - Bet ko arba nieko.

- Žmogau, argi tu nealkanas? Juk buvo sunki dienelė!

- Tu ne ką teduodi išalkusiam, nebent troškinys būtų labai geras.

Atidariau troškinio skardinę savo šveicarišku oro pajėgų karininko visada gelbstinčiu peiliu, dar atvožiau makaronus ir abi skardines pastačiau ant ugnies.

Mano kišenės buvo prikimštos pinigų... Man tai buvo vienas malonesnių dienos momentų. Ištraukiau banknotus ir suskaičiavau, per dauk nesistengdamas jų išlyginti. Buvo šimtas keturiasdešimt septyni doleriai; ir mintyse pradėjau skaičiuoti, nors tai man nebuvo lengva.

- Tai yra... tai yra... pala, pala... keturi ir du minty... keturiasdešimt devyni skrydžiai. Donai, aš ir "Fleetas" šiandien uždirbome daugiau nei šimtinę. Tu turbūt lengvai susišlavei daugiau kaip du šimtus... juk dažniausiai skraidinai po du iškart?

- Dažniausiai, - tarė jis.

- Beje, dėl to mokytojo, kurio tu ieškai... - pradėjo jis.

- Aš neieškau jokio mokytojo, - atšoviau. - Aš skaičiuoju pinigus! Man jų užteks ištisą savaitę, net jei lietus pliaups diena iš dienos!

Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

- Kai iki valiai pasimaudysi savo piniguose, - tarė jis, - gal tada galėtum man paduoti porciją troškinio?

 

3

 

Žmonių spūstys, masės ir minios, jos srautais liejosi, kunkuliavo aplink vyrą, stovinti pačiame jų vidury. Staiga žmonės pavirto vandenynu, grasančiu užlieti tą vyrą. Bet užuot nuskendęs jis švilpaudamas nuėjo vandenyno paviršiumi ir dingo. Vandenynas virto žolės jūra. Baltai auksinis "Travel Air 4000" nutūpė ant žolės, pilotas išlipo iš kabinos ir ant lėktuvo šono pakabino užrašą:

SKRISK-3$-SKRISK!

buvo trečia valanda ryto, kai pabudau iš sapno, prisimindamas jį visą ir kažkodėl dėl to laimingas. Pramerkiau akis, kad įsitikinčiau mėnulio šviesoje, jog didysis "Travel Air" stovi greta "Fleeto" . Šimoda sėdėjo ant savo miegmaišio kaip ir pirmąsyk, kai jį sutikau, atsirėmęs į kairįjį savo lėktuvo ratą. Nemačiau jo aiškiai, tiesiog žinojau, kad jis ten.

- Na kaip, Ričardai, - sukuždėjo jis tamsoje. - Ar tau dabar aišku, kas vyksta?

- Kas man aišku? - nesusivokiau iškart. Aš vis dar gyvenau sapnu ir, regis, nė kiek nenustebau radęs jį nemiegantį.

- Tavo sapnas. Vaikinas, minios ir lėktuvas, - tęsė jis kantriai. - Tu domėjaisi, kas aš, taigi dabar žinai, ar ne? Apie tai laikraščiai rašė: Donaldas Šimoda, tas, kuris jau buvo pradėtas vadinti Mechaniku Mesiju, - Amerikos avataras, vieną dieną pranykęs dvidešimt penkių tūkstančių liudininkų akivaizdoje?

Prisiminiau, kad buvau skaitęs apie tai vieno Ohajo valstijos miestelio laikraščių vitrinoje, nes straipsnis buvo išspausdintas pirmajame puslapyje.

- Donaldas Šimoda?

- Jūsų paslaugoms, - tarė jis. - Dabar tu žinai, taigi tau nebereikės aiškintis, kas aš. Miegok toliau.

Aš ilgai apie tai mąsčiau, kol užsnūdau.

- Ar tau leista... nemaniau... kai turi tokį pašaukimą - Mesijo, lyg ir privalai išgelbėti pasaulį, ar ne? Aš nežinojau, kad Mesijas gali paprasčiausiai viską mesti ir pasitraukti. - Sedejau aukštai ant "Fleeto" variklio gaubto ir balsu svarsčiau apie savo keistąjį draugą. - Donai, pamėtėk man 9/16 raktą.

Jis pasirausė įrankių dėžėje ir mestelėjo man veržliaraktį. Kaip ir kiti įrankiai tą rytą, taip ir tas, kurį sviedė, sulėtinęs greitį, sustojo per pėdą nuo manęs tingiai vartaliodamasis ore tarytum besvoris. Bet tą akimirka, kai jį paliečiau, jis tapo toks pat sunku, kaip ir įprastiniai chromo vanadžio aviaciniai veržliarakčiai. Nors jis ir nebuvo visai paprastas. Nuo tada, kai pigus 7/8 raktas sulūžo mano rankose, aš pradėjau pirkti geriausius įrankius, kokius tik galėjau gauti... Šis taip pat buvo geros markės, "Snap-On", kuris, kaip žino bet kuris mechanikas, yra

ypatingas raktas. Sprendžiant iš kainos, galėtų būti padarytas iš aukso, šiaip ar taip, smagu jį laikyti rankoje - žinai, jog jis niekada nesuluš, kad ir ką su juo bedarytum.

- Žinoma, kad gali pasitraukti! Gali mesti bet ką. Jei tik įsigeidi ir apsigalvoji. Gali liautis net kvėpavęs, jei užsimanysi. - Jis paleido sklandyti "Philips" atsuktuvą vien savo malonumui. - Taigi lioviausi buvęs Mesiju, ir jei atrodo, kad teisinuosi, galbūt todėl, kad aš iš tikrūjų tebesiteisinu. Geriau šitaip, negu tęsti darbą ir jo nekęsti. Geras Mesijas neikam nejaučia neapykantos ir gali eiti bent kuriuo savo paties pasirinktu keliu. Na, žinoma, tai tinka kiekvienam. Mes visi esame Dievo sūnūs, arba Esaties vaikai, arba Proto idėjos, nesvarbu, kaip bepavadintum.

Veržiau "Kinnerio" motoro cilindrų tvirtinimo veržles. Tas senasis B-5 - tirka jėgainė, bet šios veržlės kas kokį šimtą skraidymo valandų linkusios atsipalaiduoti, ir geriau pasistengti užbėgti bėdai už akių. Taip ir yra - pirmoji, ant kurios uždėjau veržliaraktį, pasisuko per ketvirtį apsisukimo, ir buvau patenkintas dėl savo nuovokumo, kad šįryt, prieš skraidindamas klientus, ėmiausi tikrinti veržles.

- Na taip, Donai, bet žinai, mesianystė, man atrodo, yra kitoks darbas nei visi kiti, ar ne? Ar įsivaizduoji Jėzų, vėl obuoliuojantį lentas, kad užsidirbtų pragyvenimui? Bet gal tai tik skamba keistai.

Jis susimąstė stengdamasis suprasti mano mintį.

- Nesuvokiu, ką turi omeny. Priešingai, keista, kad jis nepasišalino, vos tik jį ėmė vadinti Išganytoju. Užuot pasitraukęs, išgirdęs šią nelemtą žinią, jis bandė aiškinti logiškai: "Gerai, aš esu Dievo sūnus, bet mes visi esame Jo vaikai; Aš esu Išganytojas, bet ir jūs tokie pat! Visa, ką aš darau, galite daryti ir jūs!" Bet kuris sveiko proto žmogus tai supranta.

Ant variklio gaubto buvo karšta, bet aš nesijaučiau sunkiai dirbąs. Kuo labiau trokštu ką nors padaryti, tuo lengviau man darbuotis. Tiesiog malonu žinoti, jog mano pastangų dėka cilindrai nenulėks nuo variklio.

- Na sakyk, kad tau reikia kito rakto, - tarė jis.

- Man nereikia kito rakto. Ir įsivaizduok, esu pakankamai dvasiškai pažengęs, kad laikau tuos tavo triukus, Šimoda, paprasčiausiais pokštais prastuoliams, vertais vidutiniškai išsivysčiusios sielos arba galbūt pradedančiojo hipnotizuotojo.

- Hipnotizuotojo! Vaikine, esi arti tiesos, greitai mane perprasi! Jau geriau hipnotizuotojas negu Mesijas. Koks nuobodus jo darbas! Kaip aš nesupratau, jog tai bus taip nuobodu?

- Tu supratai, - tariau tarsi nusimanydamas.

Jis tik nusijuokė.

- Ar tu niekad nesvarstei, Donai, kad, šiaip ar taip, ne taip lengva bus viską mesti? Kad tau gali nepavykti iš naujo pradėti gyventi paprasto žmogaus gyvenimą?

Tie žodžiai jam nesukėlė juoko.

- Tu, žinoma, teisus, - linktelėjo jis ir perbraukė ranka savo juodus plaukus. - Jei užsibūnu per ilgai vienoje vietoje, daugiau nei dieną ar dvi, tuoj pat žmonės pajunta, kad aš ne toks kaip visi. Užtenka pasitrinti man į rankovę - ir jau esi išgydytas nuo paskutinės stadijos vėžio, ir, dar nesibaigus savaitei, aš vėl apsuptas minios.Šis lėktuvas man leidžia judėti, niekas nežino, iš kur aš atvykau ir kur išvyksiu, ir tai man visai patinka.

- Tavęs laukia sunkesni laikai nei tu manai, Donai.

- Ką?

- Taip, viskas mūsų laikais juda nuo materialių dalykų prie dvasinių... nors ir lėtas tas judėjimas, bet jau gana ženklus. Nemanau, kad pasaulis paliks tave ramybėje.

- Jiems reikia ne manęs, o stebuklų! O jų aš galiu išmokyti ką nors kitą: tegu jis ir būna Mesijas. Aš nesakysiu jam, kad tai nuobodus užsiėmimas. Ir, beje, "nėra tokios didelės problemos, nuo kurios nebūtų galima pabėgti".

Nuslydau nuo variklio gaubto ant šieno ir ėmiau užveržinėti trečiojo ir ketvirtojo cilindro veržles. Buvo atsileidusios ne visos, o tik kai kurios iš jų.

- Ką, tu cituoji garsųjį šunelį Snoopy?

- Jei nori žinoti, cituosiu tiesą visada, nesvarbu, iš kieno lūpų ji būtų nuskambėjusi.

- Tau nepavyks išsisukti, Donai! O kas, jei aš dabar imsiu tave garbinti? O jei pavargsiu knebinėtis variklyje ir imsiu maldauti tavęs man ji sutvarkyti? Klausyk, atiduosiu tai visą uždarbį, kurį gausiu iki saulėlydžio, jei tik mane išmokysi sklęsti ore! Jei to nepadarysi, tada žinosiu, jog privalau pradeti melstis tau, šventajam, atsiųstam palengvinti mano naštos.

Jis tik šyptelėjo. Iki šiol nemanau, jog jis suprato, kad jam nepavyks pabėgti. Kaip aš galėjau tai suprasti, o jis ne?

- Ar tau teko iškęsti visą tą spektaklį, kurį matom filmuose apie Indiją? Minios gatvėse, milijonai tave liečiančių rankų, gėlės ir smilkalai, paauksuotos, sidabro kilimais išklotos pakylos, skirtos tau atsistoti kalbant.

- Ne. Dar prieš prašydamas to darbo, žinojau, jog šito neištverčiau. Taigi pasirinkau Jungtines Valstijas - ir manęs laukė tik minios.

Jam buvo skaudu tai prisiminti, ir aš gailėjausi užvedęs šia kalbą.

Donas sėdėjo šiene ir samprotavo žvelgdamas pro mane į tolį.

- Norėjau pasakyti: dėl Dievo meilės, jei taip trokštate laisvės ir laimės, ar nepastebite, jog jų nėra niekur kitur, tik pačiuose jumyse? Sakyk, jog esi laisvas ir laimingas - ir būsi laisvas ir laimingas! Elkis taip tarsi toks būtum - ir toks būsi! Ričardai, ką gi čia taip sunku suprasti? Bet jie, bent dauguma jų, to net nenorėjo išgirsti. stebuklai - jie ateidavo pasižiūrėti mano stebuklų, tarsi būtų ėję i autolenktynes pažiopsoti avarijų. Iš pradžių man tiesiog rankos nusvirdavo, o netrukus pasidarė paprasčiausiai nuobodu. Nesuvokiu, kaip kiti mesijai gali tai pakęsti.

- Kai tu šitaip kalbi, mintis tapti Mesiju nebeatrodo tokia viliojanti, - numykiau. Užveržęs paskutinę veržlę, atidėjau įrankius į šalį.

- Kurlink šiandien trauksim?

- Jis priėjo prie mano kabinos ir, užuot nubraukęs nuo priekinio stiklo vabzdžius, pervede virš jų ranka - sutraiškyti padarėliai atgijo ir nulėkė. Žinoma, jo lėktuvo priekinio stiklo niekad nereikia valyti; dabar žinojau, kad jo variklio niekad nereikės remontuoti.

- Nežinau, - mąsliai prašneko jis. - Nežinau, kur šiandien trauksim.

- Ką tu nori pasakyti? Tu juk išmanai visa ko praeitį ir ateitį. Tu tiksliai žinai, kur mes skrisime!

Jis atsiduso.

- Taip. Bet stengiuosi apie tai negalvoti.

Tvarkydamas cilindrus, mąsčiau: kaip puiku - tereikia man pasilikti su šiuo vaikinu, ir neturėsiu jokių problemų, man nenutiks nieko bloga, viskas kuo puikiausiai klostysis. Tačiau tai, kaip jis ištarė: "Stengiuosi apie tai negalvoti", - privertė mane prisiminti, kas nutiko kitiems mesijams, atsiųstiems į šį pasaulį. Sveikas protas man kuždėjo pakilus tuoj sukti į pietus ir nešdintis nuo to vyro kuo toliau, Bet, kaip minėjau, vienam skraidant tuoj apima ilgesys, ir aš buvau

patenkintas jį sutikęs, jau vien dėl to, kad turėjau, su kuo pasišnekėti, be to, tai buvo žmogus, skiriantis eleroną nuo verikaliojo stabilizarotiaus.

Turėjau pasukti į pietus, bet pakilęs pasilikau su juo, ir mudu lėkėme i šiaurės rytus, į tą ateitį, apie kurią jis stengėsi negalvoti.

 

4

 

- Kur tu viso to išmokai, Donai? Tu tiek daug išmanai, o gal man tik taip atrodo. Bet ne, tu tikrai daug žinai. Ir tai tik praktikos dėka? Ar tau nereikėjo specialaus išsilavinimo, kad būtum Mokytoju?

- Tau duoda knygą.

Pakabinau ką tik išskalbtą šilkinį šalikėlį ant atotampų ir įsistebeilijau į jį.

- Knygą?

- "Išganytojo žinyną". Savotišką bibliją Mokytojams. Kažkur čia turiu vieną egzempliorių, jei tave tai domina.

- Taip, taip! Nori pasakyti, paprastą knygą, kurioje sakoma... ?

Jis kurį laiką griozdėsi bagažinėje už "Travel Air" sėdynės atlošo ir surado nedidelę knygelę, įrištą panašia į zomšą medžiaga.

Mesijo vadovas

Priminimai pažengusiai sielai

- Kodėl pasakei "Išganytojo žinynas"? Čia parašyta "Mesijo vadovas".

- Kažkas panašaus.

Kis ėmė rinktis daiktus aplink savo lėktuvą, tarsi, jo manymu, būtų laikas judėti toliau.

Sklaidžiau knygą, maksimų ir trumpų pastraipų rinkinį.

Perspektyva -

Naudokis ja arba atsisakyk jos.

Jeigu atsivertei šį puslapį, vadinasi,

imi pamiršti, jog tai, kas

dedasi aplink tave, nėra tikrovė.

Pagalvok apie tai.

Atmink, iš kur atėjai,

kur eini ir kam sukėlei visą tą

painiavą, i kurią pirmiausia įsivėlei pats.

Tu mirsi siaubinga mirtimi, nepamiršk to.

Visa tai - gera treniruotė, ir ji tau patiks

labiau, jei neišleisi šių faktų

iš galvos.

Vis dėlto rimčiau pažiūrėk į savo mirtį.

Einančiojo į savo egzekucijos vietą juokų

paprastai nesupranta tie, kurie yra

ne tokie tobuli, ir jie

apšauks tave bepročiu.

- Ar skaitei apie perspektyvos praradimą?

- Ne.

- Čia pasakyta, jog tu turi mirti siaubinga mirtimi.

- Nebūtinai. Priklauso nuo aplinkybių ir nuo to, kaip nori surikiuoti įvykius.

- O tu pats ar ruošiesi mirti siaubinga mirtimi?

- Nežinau. Ar tau neatrodo, kad dabar, kai aš mečiau šį užsiėmimą, tai nelabai besvarbu? Ramaus žengimo į dangų turėtų užtekti. Nuspręsiu per keletą savaičių, kaip pabaigsiu tai, dėl ko esu atėjęs.

Maniau, kad jis juokauja, kaip ne kartą yra buvę, ir nežinojau, jog, minėdamas keletą savaičių, jis kalbęjo visiškai rimtai.

Vėl įsitraukiau i knygą; iš tiesų tai buvo tokios žinios, kokių Mokytojui gali prireikti.

Mokytis -

tai atrasti,

ką jau seniai žinai.

Daryti yra parodyti,

jog tai žinai.

Mokyti - tai priminti kitiems,

ką jie žino taip pat gerai, kaip ir tu.

Mes visi esame mokiniai,

atlikėjai, mokytojai.

Tavo vienintelė

pareiga bet kuriame gyvenime -

tai būti ištikimam sau. 

Būti ištikimam kam nors kitam

yra ne tik kad neįmanoma, bet ir

netikro Mesijo požymis.

Paprasčiausi klausimai

yra sudėtingiausi.

Kur tu gimei? Kur tavo namai?

Kur tu eini?

Ką veiki?

Pagalvok apie tai

kartais ir

stebėk, kaip keičiasi

tavo atsakymai.

Geriausiai

mokai to,

ko pačiam labiausiai reikia

išmokti.

- Tu ten visiškai nutilai, Ričardai, - užšnekino Šimoda, tarsi būtų norėjęs su manimi pasikalbėti.

- Taip, - linktelėjau is skaičiau toliau. Knyga buvo skirta tik mokytojams, nenorėjau nuo jos atsitraukti.

Gyvenk

taip, kad niekad

nesigėdytum, jeigu kas nors,

ka darai ar sakai,

būtų paskelbta visam pasauliui,

net jeigu tai, kas paskelbta,

nebūtų tiesa.

Tavo draugai

geriau tave pažins

pirmąją susitikimo minutę,

negu

tavo pažįstami

pažins tave

per tūkstantį

metų.

Geriausias būdas

išvengti atsakomybės

yra tarti: "Esu

už daug ką atsakingas".

Pastebėjau knygoje kai ką keista.

- Puslapiai nesunumeruoti, Donai.

- Ne, - patvirtino jis. - Tiesiog atsiverti ją ir randi tai, ko tau labiausiai reikia.

- Stebuklinga knyga!

- Ne. Tam reikalui tinka bet kuri knyga. Tinka ir senas laikraštis, jei skaitai pakankamai atidžiai.

Ar nebandei: sprendi kokią nors problemą mintyse, atsiverti bet kurią po ranka esančią knygą ir žiūri, ką ji tau patars?

- Nesu mėginęs.

- Na, pamėgink kada.

- Aš pabandžiau. Užsimerkiau ir norėjau sužinoti, kas nutiks man, jei aš ilgiau pasiliksiu su šiuo keistuoliu. Su juo buvo smagu, bet negalėjau atsikratyti nuojautos, kad netrukus jam ne juokais kažkas atsitiks; tą akimirką aš nenorėčiau būti greta jo. Mąstydamas apie tai, atverčiau knygą, tada atsimerkiau ir perskaičiau.

Tu esi vedamas

per savo gyvenimo laiką

tavyje slypinčios žaismingos,

pažinimo ištoškusios dvasinės būtybės,

kuri yra tavo tikroji savastis.

Nenusigręžk

nuo galimos ateities,

kol nesi įsitikinęs, jog iš jos

tau nėra ko išmokti.

Tu visada gali

apsigalvoti ir

pasirinkti kitokią ateitį arba

kitokią

praeitį.

Pasirinkti kitokią praeitį? Pažodžiui, perkeltine tų žodžių prasme ar ką ten jie dar galėtų reikšti...?

- Regis, mano protas to negali suvokti, Donai. Nežinau, kaip galėčiau viso to išmokti.

- Praktiškai. Truputį teorijos ir daug praktikos, - dėstė jis. - Tai užims tau apie pusantros savaitės.

- Pusantros savaitės?

- Taip. Tik patikėk, jog žinai visus atsakymus - ir tu juos žinosi. Patikėk, jog esi Mokytojas - ir tu juo tapsi.

- Aš niekada nesakiau, kad noriu būti kokiu nors mokytoju.

- Teisingai, - teištarė jis. - Nesakei.

Bet knygą pasilaikiau, ir jis nepaprašė, kad ją grąžinčiau.

 

5

 

Vidurio Vakaruose fermeriams reikalinga gera dirva, kad jų darbas duotų vaisių. Taip esti ir klajojantiems lakūnams. Jiems tenka įsikurti arti savo klientų. Jie turi

rasti lauką netoli meistelio - ganomą ar šienaujamą pievą, ką tik nupjautą avižų ar kukurūzų lauką; ten neturi būti karvių, kurios nugraužtų nuo jų lėktuvų audeklą; palei lauką reikalingas kelias automobiliams;vartai žmonėms įeiti į aptvėrimą; šalia neturi būti namų, kad, lėktuvui kylant ar leidžantis, nereikėtų skristi virš jų; laukai turi būti ganėtinai lygūs, kad lėktuvas nesubyrėtų į šipulius riedėdamas 50 mylių per valandą greičiu, ir pakankamai ilgi saugiems pakilimams ir nutūpimams karštomis ramiomis vasaros dienomis; reikalingas ir savininko leidimas paskraidyti ten dieną kitą.

Mąsčiau apie tai, kai šeštadienio rytą mudu su Mesiju skridome šiaurės kryptimi, tūkstančio pėdų aukštyje, o apačioje lėtai slinko žaluma ir auksu tviskanti žemė. Donaldo Šimodos "Travel Air" triukšmingai plaukė padange už mano dešiniojo sparno, visomis kryptimis savo veidrodiniu paviršiumi atmušdamas saulės šviesą. Puikus lėktuvas, svarsčiau sau, bet vis dėlto per gremėzdiškas, kad galėtum šiais sunkiais laikais užsidirbti duonos kąsniui klajodamas po šalį. Gali įsisodinti po du keleivius iįkart, bet ir sveria dvigubai daugiau už "Fleetą", taigi jam reikia kur kas didesnio lauko pakilti ir nutupti. Kadaise ir aš esu turėjęs "Travel Air" , bet galiausiai iškeičiau jį į "Fleetą",nes pastarasis gali manevruoti mažuose laukuose, kokius kur kas lengviau rasti netoli miesto.

Su "Fleetu" galiu darbuotis 500 pėdų lauke, tuo tarpu "Travel Air" reikalauja 1000, 1300 pėdų. Tu prisiriši prie šio vaikino, pamaniau, ir jo lėktuvo galimybės supančios tau rankas.

Ir tikrai, tą akimirką, kai tai man dingtelėjo, pastebėjau gražią mažą karvių ganyklą prie pat apačioje praslenkančio miestelio. Tai buvo standartinis 1320 pėdų laukas, padalintas perpus. Antroji jo pusė buvo parduota miesteliui beisbolo aikštynui įrengti.

Žinodamas, kad Šimodos lėktuvas negalės ten nutūpti, paverčiau savo mąžąjį skraidūną ant kairiojo sparno nosimi aukštyn, sumažinau greitį ir staigiai nėriau žemyn link žaidimų aikštelės. Lėktuvas palietė žolę tuoj pat už kairiosios lauko tvoros. Kiek pariedėjęs sustojo likus nemažam atstumui iki lauko krašto. Tenorėjau kiek pasipuikuoti, parodyti Donui, ka "Fleetas" gali, jei deramai jį valdai.

Stumtelėjęs kuro rankenėlę, apsisukau ir vėl ruošiausi kilti, bet "Travel Air" jau buvo čia, pasirengęs tūpti. Uodega nuleista, dešinysis sparnas pakeltas - jis atrodė lyg koks grakštus kondoras didingai betupiantis ant žolės.

Jis skrido taip žemai ir taip lėtai, kad man ant galvos šiaušėsi plaukai. Jau maniau tuoj pat suduš. Kad nutupdytum "Travel Air", reikia laikytis 60 mylių per valandą greičio, o jei skiri lėčiau, tai su visu lėktuvu, kuris netenka greičio skriedamas 50 mylių per valandą, tuoj apsiversi kūliu. O pamačiau, kaip šis auksu ir sniegu spindintis biplanas apmirė ore. Na, aš nenoriu pasakyti, kad visai sustojo, bet jis lėkė ne greičiau kaip 30 mylių per valandą. Suprantate, lėktuvas,

kuris krenta žemyn skrisdamas 50 mylių, stabteli ore ir atsidūsėjęs klesteli ant vejos. Jam teprireikė pusės, gal trijų ketvirčių nuotolio, kurio reikėjo nutupdyti "Fleetui".

Aš paprasčiausiai sėdėjau kabinoje ir stebėjau, kaip jis pririedėjo prie manęs ir užgesino variklį. Kai išjungiau savąjį vis dar be žado spoksodamas i Doną, šis šūktelėjo:

- Gražų lauką radai! Gan arti miesto, ar ne?

Pirmieji mūsų klientai, du berniukai ant motociklo "Honda" , jau suko čionai pažiūrėti, kas vyksta.

- Ką reiškia - arti miesto? -rėkiau , vis dar ausyse tebeaidint matoro triukšmui.

- Na, jis už kelių žingsnių!

- Ne, aš ne apie tai! KOKS NUTŪPIMAS!? Su "Travel Air"! Kaip tu čia nutūpei?

Jis mirktelėjo man:

- Stebuklas!

- Ne, Donai...tikrai! Aš mačiau , kaip tu leidaisi!

Jis pastebėjo, kad aš esu sukrėstas ir ne juokais išsigandęs.

- Ričardai, tu nori žinoti, kaip priversti sklandyti ore veržliarakčius ir išgydyti visas ligas, ir vandenį paversti vynu, ir vaikščioti ant bangų, ir kaip "Travel Air" nutupdyti ant šimto pėdų vejos? Tu nori perprasti visus šiuos stebuklus?

Jaučiausi, tarsi jis į mane būtų nukreipęs lazerio spindulį.

- Noriu žinoti, kaip tu čia nutūpei...

- Klausyk! - riktelėjo iš savo kabinos. - Kas yra šis pasaulis? Ir visa, kas yra jame? Iliuzijos, (kitoks raštas 1 ) Ričardai! Kiekviena jo dalelė - iliuzija (1)! Ar supranti? - Nei mirktelėjo, nei nusišypsojo; tarsi jis staiga būtų įširdęs ant manęs, kad aš to nežinau.

Motociklas sustojo prie jo lėktuvo uodegos, berniukai, atrodė, nekantravo paskraidyti.

- Taip, - tik tiek tegalėjau ištarti. - supratau tavo mintį apie iliuzijas.

Berniukai pristojo prie Dono prašydami paskraidinti, ir man teko iškotis lauko šeimininko, kol jis pats nepasirodė, ir gauti leidimą skrydžiams iš jo ganyklos.

Vienintelis būdas aprašyti tos dienos "Travel Air" kilimus ir tūpimus - tai pasakyti, jog atrodė, kad juos atlieka visai kitas lėktuvas, o ne "Travel Air" . Tarsi tai būtų koks "E - 2 Cub" ar sraigtasparnis, pasivertęs "Travel Air". Kažkaip man buvo daug lengviau pripažinti 9/18 veržliarakčio besvorį vartaliojimąsi ore nei ramiai stebėti, kaip jo lėktuvas su keleiviais pakyla nuo žemės tepasiekęs 30 mylių per valandą greitį. Vienas dalykas yra tikėti levitacija, kai tu ją matai savo akimis, ir visai kitas - tikėti stebuklais.

Aš vis mąsčiau apie tai, ką jis taip aistringai man išrėkė. Iliuzijos. Kažkas apie jas man jau buvo kalbėjęs anksčiau...kai buvau vaikas, besimokantis fokusų - taip juk sako cirko magai! Jie rūpestingai aiškina: "Žiūrėk, tai, ką tu tuoj pamatysi, ne stebuklas, o netikra magija. Tai tik toks įspūdis, magijos iliuzija". Po to jie iš graikiško riešuto ištraukia šviestuvą, o dramblį paverčia teniso rakete.

Pagautas įžvalgumo protrūkio išsitraukiau iš kišenės "Mesijo vadovą" ir atsiverčiau. Tame puslapyje tebuvo dvi ištarmės:

Nėra tokios problemos,

kurioje neslypėtų

neįkainojamas lobis.

Tu ieškai problemų

nes tau reikia

to lobio.

 

Nesuprantu, kodėl, bet, perskaičius šias ištarmes, sumišimas atlėgo. Vėl ir vėl gilinausi į jas, kol galėjau pakartoti uzsimerkęs.

Miestelio vardas buvo Troja, ir , sprendžiant iš ganyklos vietos , atrodė, kad mums seksis taip pat puikiai, kaip ir Ferio pievoje. Bet Feryje jaučiau tam tikrą ramybę, o čia tvyrojo įtampa, kuri man buvo visai ne prie širdies.

Pasiskraidymas mūsų keleiviams buvo išskirtinis gyvenimo nuotykis, o man jis tebuvo rutina, aptemdyta to keisto nerimo. Man nuotykis buvo susitikimas su šiuo tipu... jo neįtikėtini lėktuvo valdymo būdai ir keistenybės, kurias jis išdėstė juos aiškindamas.

Trojos žmonės "Travel Air" skrydžiu stebėjosi ne daugiau, nei aš būčiau stebėjęsis vidurdienį suskambusiu miestelio varpu, kuris tylėjo jau 60 metų... jie nežinojo, jog tai, kas vyko jų akyse, yra neįmanoma.

- Ačiū už paskraidymą! - dėkojo jie. - Ar iš to jūs pragyvenate... ar nedirbate dar kur nors?

Arba:

- Kodėl pasirinkote tokį mažą meistelį kaip Troja?

Ir:

- Džeri, tavo ferma ne didesnė už batų dėžę!

Popietė buvo sunki. Pasimėgauti skrydžiu sugužėjo daugybė žmonių, ir mes turėjome neblogai uždirbti. Vis dėlto mano vidinis balsas ėmė kuždėti: "...nešdinkis, nešdinkis, dink iš čia!" Anksčiau nekreipdavau į jį dėmesio ir visada gailėdavausi.

Apie trečią valandą po pietų išjungiau motorą ir išėjau degalų. Dukart suvaikščiojau į "Skelly" benzino kolonėlę su dviem penkių galonų kanistrais, kai man netikėtai dingtelėjo, jog nė karto nemačiau "Travel Air" piloto pasipildant kuro. Šimoda pripilti benzino i savo lėktuvą galėjo tik prieš Ferį; man matant jis skraidė ta mašina jau aštuntą valandą, papildomai nekliūstelėjęs nė lašo benzino ar tepalo. Nors žinojau, kad jis geras vyras ir nepadarys man nieko bloga, mane vėl apėmė baimė. Jei, taupydamas kurą, jis būtų iki minimumo sumažinęs apsisukimus ir naudojęs visiškai liesą mišinį, galėjo ištempti daugių daugiausia penkias valandas. Bet jokiu būdu ne aštuonias kilimų ir tupimų valandas!

Jis be perstojo skraidino žmones, skrydis po skrydžio, tuo tarpu aš sugaišau nemažai laiko, kol prisipyliau benzino į centrinį lėktuvo baką, o į motora - kvortą tepalo. Nusidriekė norinčiųjų skristi eilė... atrodė, tarsi tas vyrukas nenori jų apvilti.

Vis dėlto jį nutvėriau, kai jis į savo lėktuvo kabinos priekį sodino vyrą su žmona. Kiek galėdamas stengiausi, kad mano balsas skambėtų kuo ramiau ir nerūpestingiau.

- Donai, kaip tau dėl degalų? Ar nereikia benzino? - stovėjau prie jo lėktuvo sparno galo su tuščiu penkių galonų kanistru rankoje.

Jis pažvelgė tiesiai man į akis ir suglumęs susiraukė, tarsi būčiau paklausęs, ar jam nereikia kiek oro, kad galėtų kvėpuoti.

- Ne, - atsakė jis, ir aš pasijutau tarsi nenuovokus primaklasis, sėdintis klasės gale. - ne, Ričardai, benzino man nereikia.

Tai mane suerzino. Aš, šiaip ar taip, šiek tiek nutuokiau apie lėktuvų motorus ir kurą.

- Na gerai, - įsiplieskiau, - o kaip dėl trupučio urano?

Jis nusikvatojo, ir aš iškart atlyžau.

- Ne, ačiū. Aš prisipildžiau pernai.

Ir štai jis jau kabinoje - ir jau antgamtiškai lėtai kyla su savo keleiviais.

Iš pradžių troškau, kad žmonės išsivaikščiotų, paskui - kad mes nešdintumėmės iš čia nepaisydami jų, o vėliau - kad man užtektų proto digti iš čia vienam, tuoj pat. Tenorėjau pakilti, susirasti didelį tuščią lauką atokiau nuo miesto ir paprasčiausiai pasėdėti, apmąstyti ir užrašyti, ką mačiau ir patyriau, savo dienoraštyje, kad suvokčiau viso to prasmę.

Nebelipau i "Fleetą", ilsėjausi, kol Šimoda vėl nusileido. Priėjau prie jo kabinos, kaukiant tos didelės mašinos propeleriui.

- Aš jau prisikraidžiau, Donai. Trauksiu savo keliu, nusileisiu toliau nuo miestelių ir šiek tiek atsipūsiu. Su tavimi buvo smagu skraidyti. Tad iki pasimatymo kada nors, gerai?

Jis nė nemirktelėjo.

- Dar kartelis, ir dingstam kartu. Žmogus laukia.

- Puiku.

Žmogus laukė aplamdytame invalido vežymėlyje, kuris atridentas stovėjo pievoje. Jis bejėgiškai drybsojo kėdėje, lyg kažkokios didelės gravitacijso jėgos įmurkdytas į ją, bet buvo čia, nes norejo skraidyti. Aplink laukė daugiau žmonių, keturiasdešimt ar penkiasdešimt, kai kurie mašinose, kai kurie šalia jų, ir visi susidomėję stebėjo, kaip Donas tą vyrą iš vežimelio įkels į lėktuvą.

O jis apie tai nė nemąstė.

- Nori skraidyti?

Vyras invalido vežimėlyje kreivai vyptelėjo ir liniktelėjo į šoną.

- Na, metas, lekiam! - teištarė donas ramiai, tari būtų kalbėjęs su kuo nors, kas ilgai laukė nuošalėje ir kam atėjo metas vėl isijungti i žaidimą, Šiandien, prisimenant šią akimirką, atrodo, jog jei ir buvo kas keista joje - tai ta nepaprasta jėga, skambėjusi jo balse. Taip, tai buvo paprasti žodžiai, ištarti lyg tarp kitko, bet tai buvo įsakymas, liepiantis vyriškiui keltis ir, nepaisant nieko, lipti į lėktuvą. Tai, kas įvyko, atrodė taip, tarsi vyras būtų tik vaidinęs invalidą, o dabar visiems parodęs paskutinę savo vaidmens sceną. atrodė lyg surežisuota. Gravitacijos jėga išnyko, tarsi jos nė nebūtų buvę - vyras atsipėšė nuo kėdės ir pusiau bėgte, stebėdamasis pačiu savimi, pasileido link "Travel Air".

Aš stovėjau arti ir gridėjau jį lemenant:

- Ką jūs padarėt? Ką jūs man padarėt?

- Tai tu skrendi ar ne? - paklausė Donas. - Kaina - trys doleriai. Pinigus prašom į priekį.

- Skrendu! - linktelėjo jis. Šimoda net nepadėjo jam įlipti į kabiną, nor spaprastai tai darydavo.

Žmonės puolė iš mašinų - nuvilnijo keistas klegesys, o paskui tojo bežadė tyla. Vyras nevaikščiojo jau vienuolika metų, nuo tada, kai jo sunkvežimis nuvirto nuo tilto.

Kaip vaikas, prisitaisęs sparnus iš paklodžių, jis įšoko į kabiną ir nusliuogė į sėdynę, mojuodamas rankomis, tarsi jas jam būtų kas padovanojęs, kad turėtų kuo žaisti.

Nespėjus niekam net prabilti, Donas stumtelėjo kuro rankenėlę, "Travel Air" šoko aukštyn sukdamas apie medžius ir pašėlusiai kildamas į dangų.

Ar gali akimirka būti laiminga ir sykiu gąsdinti? Būdamas su Šimoda, tokių akimirku patyriau dar ne kartą. Ši buvo stebuklas, tiksliau sakant, stebuklingas išgydymas žmogaus, kuris atrodė to nusipelnęs. Bet sykiu neapleido nuojata, jog, tiems dviems nusileidus, įvyks kažkas šiurpaus. Žmonės lūkuriavo glaudžiai susibūrę, o susipietę žmonės tampa minia, iš kurios nieko gera negali tikėtis. Minutės ėjo, šimtai akių varstė mažąjį biplaną, nerūpestingai skraidantį saulėję, ir brendo kažkas baisaus.

"Travel Air", išraitęs kelias tingias aštuoniukes ir susukęs spiralę, nusklendė virš tvoros tarsi lėtai, triukšmingai skraidanti lėkštė. Jei jis turi nors kiek sveiko proto, išleis keleivį kitoje lauko pusėje, greitai pakils ir dings. Rinkosi dar daugiau žmonių; pasirodė dar vienas invalido vežimėlis, kurį kiek įkabindama stūmė moteris.

Donas privairavo prie minios, pasuko lėktuvą taip, kad propeleris jos nekliudytų, ir išjungė motorą. Žmonės pasileido prie kabinos, ir tą akimirką man atrodė, kad jie ketina nuo fiuzeliažo nuplešti audeklą, kad tik pasiekti tuodu.

Ar aš pasielgiau kaip bailys? Nežinau. Priėjau prie savo lėktuvo, kelis kartus spūstelėjau sklendę ir suktelėjau propelerį užvesdamas motorą. Tada įšokau į kabiną, nukreipiau "Fleetą" prieš vėją ir pakilau. Dar spėjau pamatyti Donaldą Šimodą, sėdintį ant savo kabinos krašto. Jį buvo apspitusi žmonių minia.

Pasukau į rytus, paskui į pietryčius ir netrukus, radęs didelį lauką su medžiais, teikiančiais pavėsį, ir upeliu troškuliui numalšinti nusileidus nakčiai. Arti nebuvo jokio miesto.

 

6

 

Iki šiol negaliu paaiškinti, kas man užėjo. Tiesiog tai buvo lemties nuojauta, ir ji varė mane šalin nuo to keisto ir paslaptingo vaikino, nuo Donaldo Šimodos. Jei man tenka susidurti su lemtimi, net pats Mesijas neprivers manęs delsti.

Buvo ramu ir tyku, plytėjo nebyli pieva, atvira dangui... tik upelis čiurleno, bet ir jį galėjai išgirsti tik įsiklausęs. Vėl vienas. Žmogus pripranti buti vienišas, bet tik kokią dieną pagyvenk su kitais, ir tau vėl iš naujo reikia pratintis prie vienatvės.

- Na ką gi, neblogai praleidau laiką, - tariau garsiai pievai. - buvo smagu ir galbūt turėjau dauk ką išmokti iš to vaikino. Bet man gana tų minių, net kai jos laimingos... O jei minia įsibauginusi, tai būtinai ką nors nukryžiuos arba ims garbinti. Atsiprašau, to jau man per dauk!

Tai pasakęs susigriebiau. Lygiai tokius pat žodžius galėjo ištarti ir Šimoda. Kodėl jis ten pasiliko? Man pakako proto pasitraukti, nors aš nebuvau mesijas.

Iliuzijos. Ką jis turėjo omeny? Tai buvo svarbiau už viską, ką jis kalbėjo ir darė iki tol - jis buvo įnirtęs, kai pareiškė: "Visa tai iliuzijos!", tarsi norėjo jėga įgrūsti tą mintį man į galvą. Tai buvo ta pati problema, apie kurią rašė "Mesijo vadovas", ir man reikėjo joje slypinčių lobių, bet aš vis dar nesuvokiau, kas jie tokie.

Netrukus užkūriau laužą, iš sojų mėsos likučių, sausų makaronų ir poros trijų dienų senumo dešrelių, kurios pavirtos turėjo būti dar geros, išsiviriau kažką panašaus į troškinį. Įrankių dėžė voliojosi greta krepšio su maisto atsargomis, ir aš nežinia kodėl išsitraukiau 9/16 veržliaraktį, apžiūrėjęs jį, švariai nuvaliau ir pamaišiau troškinį.

Buvau vienas, niekas manęs nestebėjo, todėl juokais pabandžiau leisti raktui paplaukioti ore, kaip tai darė Donas. Jei sviesdavau jį tiesiai aukštyn ir sumirksėdavau, kai jis nustodavo kilęs ir pradėdavo kristi, pusę sekundės tarytum jaučiau, kad pakimba ore. Bet kai jis plumpteldavo ant žolės arba ant mano kelių, šis pojūtis tuoj pranykdavo. Juk tai tas pats veržliaraktis... Kaip jam pavykdavo?

Jei visa tai iliuzija, misteri Šimoda, tada kas realu? Ir jei šis gyvenimas - iliuzija, kodėl išvis gyvename? Sviedęs veržliaraktį dar pora kartų aukštyn, galiausiai pasidaviau ir lioviausi. Ir staiga nudžiugau, netgi pajutau pasitenkinimą, jog esu ten, kur esu, ir žinau tiek, kiek žinau, net jeigu tai ir nebuvo atsakymas į visus egzistencijos klausimus ir neišsklaidė bent kelių iliuzijų.

Kartais, kai būnu vienas, aš dainuoju. "O, mano senasis lėktuve..." - niūniavau ir šį kartą meiliai tapšnodamas "Fleeto" spraną (nepamirškite, kad nebuvo kas klausosi). "Mes klajosime po dangų... šuoliuosime po pievas, kol vienas iš mūsų nepasiduos..." Ir muziką, ir žodžius kūriau čia pat. "Aš nepasiduosiu, lėktuve... Nebent tu sulaužysi LONŽERONĄ... bet tada aš suraišiosiu tave VIELA, ir mudu skraidysim toliau... MUDU SKRAIDYSIM TOLIAU..."

Kai įsivažiuoju ir esu patenkintas, mano eilės būna begalinės, nes rimas man nesvarbus. Lioviausi svarstęs apie mesijo problemas; neturėjau galimybių išsiaiškinti, kas jis ar ką turėjo omenyje apie jas kalbėdamas. Net nebesistengiau to daryti ir spėju, jog būtent dėl to pasijutau laimingas.

Apie dešimtą valandą laužas išblėso, o sykiu ir mano daina.

- Kad ir kur tu esi, Donaldai Šimoda, - tariau tiesdamas po sparnu savo antklodę, - linkiu tau laimingų skrydžių ir jokių minių, nebent tu jų nori. Ne, aš atsiimu šiuos žodžius. Linkiu tau, brangus vienišasis mesijau, kad rastum viską, ką tik nori rasti.

Nusivelkant marškinius iš kišenės iškrito jam priklausės vadovas, ir atsivertusiame puslapyje perskaičiau:

Ryšys

siejąs tavo tikrąją šeimą,

yra ne kraujo, bet

pagarbos ir džiaugsmo,

kai juos atrandame vienas kito gyvenime.

Vienos šeimos nariai

retai užauga

po tuo pačiu stogu.

Nesupratau, kaip tai galėtų tikti man, ir pagalvojau, kad niekad nedera leisti, kad kokia nors knyga atstotų mano paties mintis.

Įsisiaučiau į antklodę ir "atsijungiau" tarsi užgesinta lemputė, saldžiai ir be sapnų, po dangumi, žėrinčiu tūkstančiais žvaigždžių, galbūt iliuzinių bet tikrai nuostabių.

Kai pramerkiau akis, buvo tik pradėję aušti, liejosi rožinė šviesa ir mirguliavo auksiniai šešėliai. Pabudau ne dėl šviesos - kažkas lietė mano galvą, švelniai švelniai. Pamaniau, jog tai siūbuojančios žolės stiebas. Antrą kartą nusprendžiau, kad tai vabalas; smarkiai plojau delnu ir vos nesusilaužiau rankos, 9/16 veržliaraktis - per kietas gelžgalis, kad taip tvotum jam iš visų jėgų, ir man iškart išsilakstė visi miegai. Veržliaraktis atšoko nuo elerono vyrių, akimirką pranyko žolėje ir vėl, didingai išplaukęs, pakibo ore.

Paskui, man jau visiškai išsibudinus, jis švelniai nusileido ant žemės ir nurimo. O kai jį pakėliau, tai buvo tas pats senasis 9/16 raktas, kurį visada mėgau, toks pat sunkus, toks pat miklus griebtis tų nuobodžių veržlių ir varžtų.

- Tai velnias!

Aš niekad nesivelniuoju ir nesikeikiu - tai man įdiegta dar vaikystėje. Bet šį kartą buvau tikrai suglumęs ir nežinojau, ką ir besakyti. Kas atsitiko mano veržliarakčiui? Donaldas Šimoda buvo bent 60 mylių nuo čia, kažkur už horizonto. Pastvėriau šį daiktą, tyrinėjau, svarsčiau rankoje jausdamasis tarsi priešistorinė beždžionė, spoksanti į prieš akis besisukantį ratą. Turėjo būti kokia nors paprasta priežastis...

Galiausiai suirzęs pasidaviau. Švystelėjau raktą į įrankių dėžę ir užkūriau laužą, kad išsikepčiau paplotėlių. Niekur nereikėjo skubėti. Galėčiau likti čia visą dieną, jei tik panorėčiau. 

Paplotėliai keptuvėje apgruzdo, buvo pats laikas juos apversti, kai danguje iš vakarų pusės pasigirdo ūžesys.

Tai tikrai negalėjo būti Šimodos lėktuvo gausmas, niekas nesugebėtų rasti manęs viename iš milijonų vidurio Vakarų laukų, bet aš žinojau, jog tai jis, ir ėmiau švilpauti stebėdamas paplotėlį ir kartu žvilgčiodamas į dangų bei stengdamasis sugalvoti, ką atsainaus leptelėti, kai jis nusileis.

Žinoma, tai buvo "Travel Air". Praskridęs žemai virš "Fleeto", išlenkęs rizikingą posūkį, nėrė žemyn ir nusileido 60 mylių per valandą greičiu, kaip ir dera leistis

"Travel Air". Jis prisigretino prie mano lėktuvo ir išjungė motorą. Nieko nesakiau, Pamojavau jam, bet neištariau nė žodžio. Švilpauti lioviausi.

Jis išlipo iš kabinos ir priėjo prie laužo.

- Sveikas, Ričardai.

- Tu pavėlavai, - tariau. - Beveik susvilinau paplotėlius.

- Atsiprašau.

Padaviau jam puoduką šaltinio vandens ir skardinę lėkštę su puse paplotėlio ir margarino gabalėliu.

- Kaip viskas baigėsi? - pasidomėjau.

- Neblogai, - tarė jis vos šyptelėjęs. - Pasprukau gyvas.

- Buvau pradėjęs tuo abejoti.

Kurį laiką paplotėlį jis krimto tylėdamas. 

- Žinai, - pagaliau prašneko, tarsi svarstydamas, ką jis čia kramto, - tai tikra bjaurastis.

- Niekas nesako, kad privalai suvalgyti mano paplotėlį, - atšoviau piktai. - Kodėl visiems neskanūs mano paplotėliai? NIEKAS NEMĖGSTA MANO PAPLOTĖLIŲ. Kodėl, iškilusis Mokytojau?

- Na, - išsišiepė jis, - dabar aš kalbu kaip Dievas: sakyčiau, kad tu manai, jog jie skanūs, ir todėl jie tau skanūs. Paragauk jų tvirtai nebetikėdamas tuo, kuo iki šiol tikėjai, ir jie bus panašūs į... plėnis... po tvano... malūne, ar tu taip nemanai? Spėju, tu į paplotėlius tyčia įdėjai žolės.

- Atsiprašau. Matyt, įkrito iš rankovės. Bat ar tau neatrodo, kad pats savaime paplotėlis, ne, žinoma, ne žolė ir ne degėsiai - ar tau neatrodo, kad pats savaime paplotėlis...?

- Siaubingas, - nutraukė mano mintį, atsikadęs kasnelį ir grąžindamas viską, ką jam buvau davęs. - Aš geriau pabadausiu. Ar persikų dar liko?

- Krepšyje.

Kaip jis mane aptiko šiame lauke? Pastebėti dvidešimt aštuonių pėdų ilgio sparnus dešimtyje tūkstančių mylių dirbamos preriju žemės plote nėra lengva,

ypač žvelgiant prieš saulę. Bet aš prisiekiau nekamantinėti. Jei norės, pats papasakos.

- Kaip tu mane radai? - vis dėlto neištvėriau. - Galėjau nusileisti bet kur.

Jis jau buvo atsidaręs persikų skardinę ir valgė juos peiliu... Nelengva užduotis. 

- Toks tokį traukia, - sumurmėjo jis, nuslydus persiko griežinėliui nuo peilio.

- Ką?

- Kosminis dėsnis.

- Štai kaip!

Aš baigiau valgyti paplotėlį ir prašveičiau keptuvę upelio smėliu. Paplotėlis buvo puikus.

- Gal malonėtum paaiškinti? Kaip čia yra, kad aš panašus į tavo didžiai gerbiamą personą? O gal, sakydamas "toks", turi galvoje, kad mūsų lėktuvai panašūs, ar dar ką nors?

- Mes, stebukladariai, turime laikytis kartu, - porino jis toliau. Tai, ką jis pasakė, buvo ir malonu, ir baugu.

- Kaip... Donai? Ką tu ten paistai? Gal paaiškintum, ką turėjai galvoje sakydamas "mes stebukladariai"?

- Sprendžiant iš 9/16 veržliarakčio padėties įrankių dėžėje, atrodo, kad tu šįryt bandei atlikti senąjį veržliarakčio levitacijos triuką. Ar aš klystu?

- Nieko aš nebandžiau. Atsibudau... Ne, tas daiktas pats mane pažadino!

- O taip! Pats! - pašiepė jis.

- TAIP, PATS!

- Tavo supratimas apie savo stebukladarystę, Ričardai, yra toks pat, kaip ir apie paplotėlio kepimą.

Nieko į tai neatsakiau, tik patogiau įsitaisiau savo guolyje ir stengiausi kaip įmanydamas nusiraminti.

Jei jis turi ką svarbaus apreikšti, galės tai padaryti bet kada.

- Kai kurie iš mūsų pradeda mokytis šių dalykų nesamoningai. Mūsų būdraujantis protas to nepriima, taigi mes darome savo stebuklus miegodami. - Jis pažvelgė į dangų, į brėkštančios dienos debesis. - Būk kantrus, Ričardai. Mes visi žengiame pažinimo keliu. Dabar tavo žingsniai paspartės, ir tu tapsi senu išmintingu meistru, net nespėjęs gerai susivokti.

- Ką tu turi galvoje sakydamas "net nespėjęs gerai susivokti" ? Aš nenoriu susivokti! Aš nieko nenoriu žinoti!

- Tu nieko nenori žinoti?

- Na, aš noriu perprasti, kodėl egzistuoja pasaulis ir kas jis, kodėl čia gyvenu ir kur pateksiu paskui... tai suprasti noriu. Kaip ir skraidyti be lėktuvo, kada tik užsigeidęs.

- Deja!

- Deja - kas?

- Taip nebūna. Jei suvoksi, kas yra šis pasaulis ir kaip jis veikia, tu savaime imsi daryti stebuklus, tiksliau, pradėsi daryti tai, kas bus vadinama stebuklais. Bet nėra nieko antgamtiška. Išmok, ką moka cirko magas, ir jo veiksmai tau nebeatrodys magiški. - Jis atitraukė žvilgsnį nuo dangaus. - tu esi toks pat, kaip ir visi kiti. Visa tai, ką sakau, tu jau žinai ir moki, tik dar nesi to įsisamoninęs.

- Kažkodėl neprisimenu, - paprieštaravau, - neprisimenu, kad būtum klausęs manęs, ar noriu išmokti šito dalyko, dėl kurio tave visada apipuola minios ir apninka bėdos. Atrodo, tai iškrito man iš galvos. - Vos ištariau šiuos žodžius, pajutau, kad dar prisiminsiu, ką jis sakė, ir jis buvo teisus.

Jis išsitiesė žolėje, po galva pasikišęs krepšį su miltų likučiais.

- Nurimk, dėl minių nėra ko kvaršinti galvos. Jos nė pirštu nepalies tavęs, jei nenorėsi. Atsimink, tu esi burtininkas: tik "OP!", ir tampi nematomas bei išeini kiaurai duris.

- Minia tave vis dėlto pričiupo toje Trojoje, ar ne?

- Argi aš sakiau, kad šito nenorėjau? Aš leidau tam įvykti. Man tai patiko. Visi mes šiek tiek mėgstame pavaidinti prieš publiką, kitaip niekad netaptume Mokytojais.

- Bet as tu nebuvai atsiribojęs nuo viso šito? Ar aš neskaičiau...?

- Taip jau klostėsi reikalai, kad vos netapau vieninteliu, nepakeičiamu ir nuolatiniu Mesiju, ir aš to darbo atsisakiau suvis. Bet juk negaliu pamiršti to, ko mokiausi tiek gyvenimų?

Aš užsimerkiau ir kramsnojau šiaudą.

- Klausyk, Donaldai, ko suki aplink? Kodėl tiesiai nepasakai, kas dedasi?

Ilgai buvo tylu, o paskui jis prakalbo:

- Galbūt tu turėtum pasakyti man. Išdėstyk, ką aš stengiuosi pasakyti, ir aš pataisysiu tave, jeigu tu suklysi.

Susimasčiau minutę ir nusprendžiau jį nustebinti:

- Gerai,aš tau papasakosiu.

Nutilau norėdamas pažiūrėti, kiek ilgai jis gali laukti, jeigu man nepavyktų sklandžiai suformuluoti. Saulė jau buvo pakankamai aukštai ir šildė, o kažkur tolimame lauke fermeris traktoriumi kultivavo kukurūzus, nors ir buvo sekmadienis.

- Gerai, aš tau papasakosiu. Pirmiausia, nebuvo joks atsitiktinumas, kad aš pirmąkart išvydau tave nusileidusį lauke prie Ferio, ar ne tiesa?

Jis buvo nebylus kaip žolė.

- Antra vertus, tave ir mane, matyt , sieja kažkoks mistinis susitarimas, kurį aš esu pamiršęs, o tu - ne.

Tik švelnus vėjo dvelksmas ir tolimas traktoriaus buzgesys, atsklindantis su vėju ir vėl pradingstantis, trikdė tylą.

Aš pats klausiausi savęs iš dalies tikėdamas, jog tai, ką sakau, nėra prasimanymas. Kūriau tikrą istoriją.

- Noriu pasakyti, kad mes susitikome maždauk prieš tris ar keturis tukstančius metų, nesvarbu diena vėliau ar anksčiau. Mudviem patinka tie patys nuotykiai, galbūt mes vienodai nekenčiame blogio, mokomės su tokiu pat malonumu, maždauk vienodai spėriai. Tik tavo atmintis geresnė. Mūsų pakartotinis susitikimas ir yra tai, ką tu turi galvoje teigdamas: "Toks tokį traukia".

Susiradau naują šiaudą.

- Kaip man sekasi?

- Iš pradžių galvojau, jog man teks ilgai su tavimi terliotis, - atsakė jis. - Taip, nebus lengva, bet, manau, yra šioks toks šansas, jog šįkart tu pasitempsi ir tau pavyks. Kalbėk toliau.

- Kita vertus, man nereikia daugiau kalbėti, nes tu juk žinai, ką žino kiti žmonės. Bet jei nepasakočiau toliau, tu nežinotum, ką manau žinąs aš, o be šito negalėčiau išmokti to, ką noriu išmokti. - Numečiau šiaudą. - Kas tau iš to, Donai? Kam vargsti su tokiais kaip aš? Kai žmogus tiek pažengęs, kiek tu, jis visas stebuklingas galias įgauna savaime, be kieno nors pagalbos. Tau nereikia manęs, tau nieko nereikia iš šio pasaulio.

Pasukau galvą ir nužvelgiau jį. Jo akys buvo užmerktos.

- Kaip kad "Travel Air" nereikia kuro? - lėtai atsiliepė jis.

- Teisingai, - pritariau aš. - Kai viską žinai iš anksto, lieka tik begalinis nuobodulys... nėra jokių netikėtumų, niekas šioje žemėje tau negali kelti rūpesčių. Vienintelė tavo problema yra ta, kad tu neturi jokių problemų!

Pagalvojau, kad tiesiog puikiai viską išklojau.

- Čia tu prašovei, - vėl prašneko jis. - Pasakyk man, kodėl aš palikau savo drabą... ar žinai, kodėl lioviausi buvęs Mesiju?

- Dėl minios, tu sakei. Kai visi lig vieno nori, kad tu darytum stebuklus.

- Taip. Bet ne tai svarbiausia. Liguista minios baimė yra tavo, o ne mano kryžius. Mane vargina ne pati minia, o tai, kad jai visai nerūpi, ką atėjai pasakyti. Tu gali nužingsniuoti vandenynu nuo Niujorko iki Londono, gali iš kur nori traukti auksines monetas - jai tik nusipjauti į tai, ką kalbi.

Tai sakydamas jis atrodė vienišesnis, negu bet kuris iš gyvųjų. Jam nereikėjo nei maisto, nei pastogės, nei pinigų, nei šlovės. Jis tiesiog duso nuo poreikio pasidalinti tuo, ką žinojo, o niekas nesiteikė jo net išklausyti.

Susiraukiau, kad nepravirkčiau, ir pažvelgiau į jį.

- Na, tu pats to prisiprašei, - tariau. - Jeigu tavo laimė priklauso nuo to, kaip elgiasi kiti, manau, tau tikrai turi būti sunku.

Jis kilstelėjo galvą, akys užsiplieskė, tarsi būčiau sudavęs jam veržliarakčiu. Iškart pamaniau, kad neverta pykinti šio vaikino. Žaibo trenktas žmogus greitai iškepa.

Tada jis vos pastebimai šyptelėjo.

- Žinai ką, Ričardai? - tarė jis lėtai. - Tu... esi... teisus!

Jis vėl nutilo, tarsi patekęs į transą dėl to,ką pasakiau. Nepastebėjęs šito, aš dar ilgai kalbėjau toliau apie mūsų susitikimą ir svarsčiau, ką dar reiktų išmokti. Idėjos švysčiojo mano galvoje lyg ryto kometos ar dienos meteorai. Jis tyliai gulėjo žolėje nejudėdamas, netardamas nė žodžio. Apie vidudienį aš baigiau dėstyti savąją visatos ir visų jos reiškinių versiją.

- ... ir jaučiu, kad aš tik pradedu. Donai, turiu dar daug ką pasakyti. Iš kur aš visa tai sužinojau? Kaip tai atsitiko?

Jis neatsiliepė.

- Jei tu tikiesi, kad aš pats atsakysiu į savo klausimus, klysti - aš prisipažįstu, kad nežinau. Kodėl aš galiu pasakoti apie visa tai, nors anksčiau net nesu bandęs? Kas man atsitiko?

Jokio atsakymo.

- Donai? Tark nors žodelį.

Jis nepasakė ne žodžio. Aš jam išdėsčiau savo gyvenimo sampratą, o mano Mesijas, tarsi išgirdęs tame atsitiktiniame sakinyje apie jo laimę visa,ko jam reikėjo, atrodė lyg kietai įmigęs.

 

7

 

Trečiadienio rytas, šešta valanda, aš dar nepabudęs. Tik staiga BUM! - pratrūko siaubingas triukšmas, tarsi kokia tūkstantbalsė simfonija: aidi chorai, lotyniški žodžiai, kurtinančiai griežia smuikai, gaudžia būgnai ir trimitai, galintys išbelsti stiklus. Žemė suvirpėjo, "Fleetas" kryptelėjo, o aš išlėkiau iš po sparno tarsi keturių šimtų voltų trenkta katė pasišiaušusiu kailiu.

Danguje pleveno šalta saulėtekio žara, debesys atgijo ryto spalvomis, bet visa tai nustelbė tas sprogdinantis crescendo.

- BAIK! BAIK! IŠJUNK MUZIKĄ, IŠJUNK!

Šimoda plyšavo taip garsiai ir taip įnirtingai, kad girdėjau jį net pro tą kurtinantį griausmą. Simfonija iškart nutilo, tik jos aidas ritosi tolyn ir tolyn. Paskui suskambo švelni šventa giesmė, rami lyg dvelksmas tarsi girdėtum Bethoveną sapne.

Jo tai nepatenkino.

- KLAUSYK, SAKIAU, IŠJUNK JĄ!

Muzika nutilo.

- O! - atsiduso jis.

Aš pažvelgiau į jį.

-Viskam juk yra savas laikas ir vieta, ar ne? - papriekaištavo jis.

- Žinoma, laikas ir vieta, žinoma...

- Truputis dangiškos muzikos - tai nuostabu, jei ji skamba mintyse, sielos gelmėse, galbūt dar ypatingomis progomis. Tik ne nuo pat ryto ir dar taip garsiai! Galvok, ką darai!

- Ar aš? Donai, aš kietai miegojau... nesuprantu tavęs - ką aš darau?

Jis pakraipė galvą, bejėgiškai gūžtelėjo pečiais, prunkštelėjo ir grįžo į savo miegmaišį po sparnu.

Nukritęs "Vadovas" gulėjo atsiskleidęs žolėje. Rūpestingai pakėliau jį, atverčiau ir perskaičiau:

Įrodinėk, jog esi

ribotų gabumų,

ir tikrai

toks

būsi.

Taip, aš mesijų dar neperpratau.

 

8

 

Tą dieną praleidome Hamonde, Viskonsino valstijoje. Paskraidinę keletą retų keleivių, pirmadieniais jų būna nedaug, nukulniavom į miestelį pietų. Grįžtant tariau:

- Donai, sutinku su tavimi, kad šis gyvenimas gali būti ir įdomus , ir nuobodus, toks, kokį pasirenkame patys. Bet net šviesiausiomis valandomis aš nesugebėjau suprasti, kodėl mes jį gyvename. Papasakok ką nors apie tai.

Mes praėjome uždarytą ūkinių prekių parduotuvę ir atidarytą kino teatrą (Šiandien - "Bačas Kasandis ir Sandansas Kidas"). Donas užuot atsakęs sustojo ant šaligatvio ir atsigręžė į mane.

- Pinigų turi?

- Kaip šieno. O ką?

- Eime pasižiūrėti filmo, - pasiūlė jis. - Perki?

- Nežinau, Donai. Tu eik. O aš grįšiu prie lėktuvų. Man nepatinka ilgam juos palikti be priežiūros, - atsakiau jam ir pagalvojau: - Kodėl taip staiga jam parūpo kinas?

- Lėktuvams nieko neatsitiks, eime į kiną.

- Filmas gi jau prasidėjęs.

- Na ir kas - pavėluosime.

Jis jau pirkosi bilietą. Nusekiau paskui Doną į tamsą, atsisėdome beveik salės gale. Žmonių galėjo būti kokios penkios dešimtys.

Netrukus pamiršau ko mes atėjome ir įsitraukiau į filmą, kurį, šiaip ar taip, laikiau klasika; "Sandansą" žiūrėjau jau trečią kartą. Laikas kino teatre sukosi spirale ir neprailgo, kaip visada būna žiūrint gerą filmą. Iš pradžių domėjausi tik jo pastatymo technika: kaip sukurta kiekviena scena ir kaip jos keičiasi, kodėl ši scena rodoma dabar, o ne vėliau. Tačiau greitai įsitraukiau į veiksmą ir pamiršau pastatymo dalykus.

Beveik baigiantis filmui, tuo momentu, kai Bačas ir Sandansas buvo apsupti Bolivijos armijos, Šimoda kumštelėjo man petin. Palinkau link jo nenuleisdamas akių nuo ekrano, manydamas, kad su savo pastabomis jis galėjo ir pakentėti.

- Ričardai?

- Taip.

- Kodėl tu čia?

- Geras filmas, donai. Ša!

Bačas ir Sandansas, apsipylę krauju, aiškinosi kodėl jie turėtų vykti į Australiją.

- Kuo jis geras? - neatstojo jis.

- Tiesiog įdomu. Ša! Pasakysiu vėliau.

- Atsipeikėk. Pabusk. Visa tai - iliuzijos.

Aš susierzinau.

- Donaldai, tik kelios minutės, ir galėsime kalbėtis kiek tik geidi. O dabar leisk man žiūrėti filmą, gerai?

Jis sušnibždėjo garsiau ir įsakmiau:

- Ričardai, kodėl tu čia?

- Klausyk, aš esu čia, nes tu mane pakvietei! - nusisukau ir stengiausi pažiūrėti pabaigą.

- Tu neprivalėjai eiti, galėjai pasakyti : "Ačiū, ne".

- MAN PATINKA ŠIS FILMAS. - sėdėjęs priekyje vyras atsigręžė ir dėbtelėjo į mane. - Man patinka filmas, Donai, ar tai blogai?

- Visai ne, - tarė jis, ir kol filmas pasibaigė nebeišgirdau iš jo nė žodžio. Paskui mes vėl ėjome pro senų traktorių sąvartyną ir patraukėme į tamsą link lauko ir lėktuvų. Artėjo lietus.

Mąsčiau apie keistą Dono elgesį kino teatre.

- Tu juk viską darai ne šiaip sau, Donai?

- Kartais.

- Kam tau tas filmas? Kodėl staiga įsigeidei pamatyti "Sandansą" ?

- Tu uždavei klausimą.

- Taip. Ar gali atsakyti?

- Štai mano atsakymas. Mes nuėjome į kiną, nes tu uždavei klausimą. Tas filmas buvo atsakymas į tavo klausimą.

Žinojau, jog jis iš manęs šaipėsi.

- O ko aš klausiau?

Stojo ilga skausminga tyla.

- Tu teiravaisi, Ričardai, kodėl mes čia, to net šviesiausiomis valandomis tu negalėjęs suprasti.

Prisiminiau.

- Ir tas filmas buvo man atsakymas.

- Taip.

- Štai kaip!

- Tu nesupratai? - paklausė jis.

- Ne.

- Tai buvo geras filmas, - tarė jis, - bet ir geriausias pasaulio filmas tėra iliuzija, ar ne? Vaizdai iš tikrųjų nejuda, taip tik atrodo. Tai tik šviesų žaismas ant plokščio ekrano, pastatyto tamsoje.

- Na taip. - Aš pradėjau suprasti.

- O kodėl vis dėlto žmonės eina į kiną, jei tai tik iliuzijos?

- Na, tai pramoga, - tariau.

- Jiems įdomu. Tai tiesa. Pirma.

- Jie gali šio to pasimokyti.

- Gerai. Taip būna visada. Mokymasis. Antra.

- Fantazijos, galimybė pabėgti nuo tikrovės.

- Tai irgi malonumas. Pirma.

- Techniniai dalykai. Noras pažiūrėti, kaip filmas sukurtas.

- Mokymasis. Antra.

- Bėgimas nuo nuobodulio.

- Bėgimas. Jau sakei.

- Bendravimas. Noras pabūti su draugais, - vardinau toliau.

- Tai priežastis eiti, bet ne žiūrėti filmą. Šiaip ar taip, tai irgi pasilinksminimas. Pirma priežastis.

Kad ir ką siūliau, užteko dviejų jo rankos pirštų: žmonės žiūri filmus dėl pramogos arba dėl žinių, arba dėl abiejų kartu.

- Filmas - tai tarsi mūsų gyvenimas, Donai, ar ne tiesa?

- Taip.

- Tai kodėl kai kurie žmonės renkasi blogą gyvenimą, kaip ir siaubo filmą?

- Jie eina į siaubo filmą ne šiaip sau dėl malonumo, eidami jei žino, kad tai bus siaubo filmas, - aiškino jis.

- Bet kodėl?

- Ar tu mėgsti siaubo filmus?

- Ne.

- Ar tu bent vieną jų esi matęs?

- Ne.

- Bet kai kurie žmonės išleidžia krūvą pinigų ir sugaišta begalę laiko, kad pamatytų siaubo filmus arba muilo operas, nors kitiems žmonėms jos atrodo kvailos ir nuobodžios?

Jis laukė atsakymo.

- Taip.

- Tau nebūtina žiūrėti jų filmus ir jiems neprivalu žiūrėti tavuosius. Tai vadinama laisve.

- Bet kodėl kai kas nori būti gąsdinamas? Arba kad jam įvarytų nuobodulį?

- Jie mano esą to verti, nes patys gąsdino kitus, arba jiems patinka siaubo sukeliamas jaudulys. Be to, jų manymu, filmai ir turi būti nuobodūs. Ar gali patikėti, kad daugybė žmonių dėl priežasčių, kurios jiems atrodo be galo svarios, patiria tikrą pasitenkinima, jausdamiesi bejėgiai savuosiuose filmuose? Ne, tu negali.

- Ne, negaliu, - pritariau.

- Kol nesuprasi to, tu vis stebėsies, kodėl kai kurie žmonės yra nelaimingi. Jie nelaimingi, nes patys pasirinko tokie būti. Taip jau yra, Ričardai!

- HM!

- Mes esame išdykusios ir valiūkiškos visatos būtybės. Mes negalime numirti, negalime įskaudinti vieni kitų labiau, nei gali būti sužeistos iliuzijos ekrane. Bet mes galime tikėti, jog esame nuskriausti bei sužeisti ir įsivaizduoti tai su visomis sukrečiančiomis ir skausmingomis detalėmis. Mes galime manyti, jog esame aukos, nužudytos ar žudančios, lydimos sėkmės ar nesėkmės.

- Ar daug gyvenimų mums skirta? - paklausiau.

- Kiek filmų tu matei?

- Oho!

- Filmai apie gyvenimą šioje planetoje, apie gyvenimą kitose planetose; viskas, kas turi erdvę ir laiką, yra tik filmas ir iliuzija, - dėstė jis. - Bet kol kas iš tų iliuzijų mes galime daug ko pasimokyti ir patirti malonumo, ar ne?

- Ar ilgai dar tęsis ši analogija su filmais, Donai?

- O kiek tu nori? Šį vakarą tu žiūrėjai filmą iš dalies todėl, kad aš norėjau jį pamatyti. Daugybė žmonių pasirenka savo gyvenimus todėl, kad jiems patinka kai ką nuveikti drauge. Šio vakaro filmo aktoriai yra vaidinę kartu ir kituose filmuose - "anksčiau" ar "vėliau" priklauso nuo to, kurį filmą matei pirmiausia, tu netgi gali juos matyti tuo pat metu skirtinguose ekranuose. Mes perkame bilietus į šiuos filmus, bet mokame už juos savo tikėjimu erdvės ir laiko realumu... Ir viena, ir kita yra fikcija, bet tas, kuris nenori mokėti šios kainos, negali atsirasti šioje planetoje ir išvis bet kurioje erdvės ir laiko sistemoje.

- Ar yra žmonių, kurie visai nėra gyvenę erdvėje ir laike?

- O ar yra žmonių, kurie niekad nevaikšto į kiną?

- Supantu. Jie mokosi kitaip.

- Tu teisus, - pritarė jis, patenkintas manimi. - Erdvė ir laikas yra gana primityvi mokykla. Bet daugybė žmonių laikosi šios iliuzijos, nors ji nuobodi, ir jie nenori, kad šviesos salėje būtų uždegtos anksčiau laiko.

- Kas kuria šiuos filmus, Donai?

- Ar nekeista, kiek daug mes žinom, jei užuot klausę kitų, paklausiame savęs? Kas kuria šiuos filmus, Ričardai?

- Mes patys, - atsakiau.

- Kas vaidina?

- Mes.

- Kas yra operatorius, kino mechanikas, kino teatro direktorius, kasininkas, platintojas ir kas visus juos prižiūri? Kas nevaržomas gali išeiti iš salės bet kuriuo filmo momentu, bet kada pakeisti jo scenarijų, tik panorėjęs žiųrėti tą patį filmą vėl ir vėl?

- Leisk man spėti, - tariau. - Kas tik nori.

- Ar tau negana tokios laisvės?

- Ir todėl filmai tokie populiarūs? Todėl, kad mes instinktyviai jaučiame, jog jie yra panašūs į mūsų pačių gyvenimus?

- Galbūt taip... galbūt ne. Argi tai labai svarbu? O kas yra kino projektorius?

- Protas, - spėjau. - Ne. vaizduotė. Tai mūsų vaizduotė, kad ir ką sakytum.

- O kas yra filmas? - atakavo jis toliau.

- Štai ir nežinau.

- Tai, ką sutinkame įsileisti į savo vaizduotę?

- Galbūt taip, Donai.

- Tu gali laikyti fimo ritę savo rankose, - aiškino jis, - ir jis visas - pradžia, vidurys, pabaiga - yra čia tą pačią akimirką, tą pačią milijoninę sekundės dalį. Filmas egzistuoja už laiko, kurį jis fiksuoja, ribų, ir jei žinai, koks tai filmas, dar priš įeidamas į kino teatrą, bendrais bruožais numanai, kas turi nutikti: čia bus mūšių ir jaudulio, nugalėtojų ir pralaimėtojų, meilės nuotykių, nelaimių; tu žinai, kad visa tai įvyks. Bet tam, kad jis tave pagautų ir nusineštų, kad pasimėgautum juo iki valiai, turi įdėti juostą į kino projektorių ir leisti ją pro objektyvą minutę po

minutės... Bet kuriai iliuzijai patirti reikia erdvės ir laiko. Taigi pažeri variokų, gauni bilietą, įsitaisai kuo patogiau ir užmiršti, kas vyksta už kino teatro sienų, ir tau prasideda kinas.

- Ir niekas iš tikrųjų nenukenčia? Vietoj kraujo pomidorų padažas?

- Ne, tai tikras kraujas, - tesė jis. - Bet sprendžiant iš to, kaip jis veikia tikrąjį mūsų gyvenimą, galėtų būti ir pomidorų padažas...

- O tikrovė?

- Tikrovę yra dieviškai abejinga, Ričardai. Motinai nerūpi, ką žaisdamas vaidina jos vaikas; vieną dieną jis blogietis, kitą - gerietis. Esatis net nežino apie mūsų iliuzijas ir žaidimus. Ji žino tik Save ir mus, panašius į ją, tobulus ir išbaigtus.

- Nesu tikras, ar noriu būti tobulas ir išbaigtas. Kalbi apie nuobodulį...

- Pažvelk į dangų, - tarė jis, taip staigiai pakeisdamas temą, kad aš nejučia pakėliau akis į dangų. Ten aukštai draikėsi plunksniniai debesys, pirmieji mėnulio šviesos atšvaitai sidabrino jų kraštus.

- Nuostabus, - pasigėrėjau.

- Ar jis tobulas?

- Na, dangus juk visada tobulas, Donai.

- Tu nori pasakyti, kad dangus visada tobulas, nors ir keičiasi kas akimirką.

- Valio, aš šaunuolis. Taip!

- Ir jūra visada yra tobula, ir ji taip pat nuolat kinta, - kalbėjo jis. - Jei tobulumas būtų sąstingis, tai dangus virstų pelke! O Esatis - juk ne koks pelkės tilvikas!

- Ne kosk pelkės tilvikas, - kartojau suglumęs. - tobulas ir visą laiką kintantis. Taip. Sutinku.

- Tu su tuo sutikai jau seniausiai, jei kalbėsime laiko kategorijomis.

Pasisukau į jį nesustodamas.

- Donai, ar tau nepabodo būti vien tik šiame matavime?

- Argi aš būnu tik šiame viename matavime? - nustebo jis. - O tu kaip?

- Kodėl viskas, ką aš sakau, yra klaidinga?

- Ar viskas, ką tu sakai, klaidinga? - tarė jis.

- Imu manyti, kad užsiimu ne savo reikalu.

- Gal užsiimsi nekilnojamuoju turtu? - pasufleravo jis.

- Nekilnojamuoju turtu arba draudimu.

- Prekyba nekilnojamuoju turtu turi ateitį, jei tau ji rūpi.

- Na gerai. Pajuokavau, - sušnekau aš. - Man nerūpi nei ateitis, nei praeitis. Greičiausiai turbūt tapsiu senu šaunių Iliuzijų Pasaulio Meistru. Atrodo gal kitą savaitę?

- Na, Ričardai, tikiuosi, kad taip ilgai laukti nereikės.

Atidžiai pažvelgiau į jį, bet jis nesišypsojo.

 

9

 

Dienos visai susipynė. Mes skraidėme kaip visada, bet jau nebekreipiau dėmesio į miestelių pavadinimus ar į pinigus, kuriuos pelnėme iš keleivių. Tą vasarą ėmiau skirstyti pagal tai, ką išmokau, pagal pokalbius po skrydžių ir protarpiais įvykdavusius stebuklus, kol galiausiai sužinojau, kad jie - visai ne stebuklai.

 

Įsivaizduok

visatą gražią,

teisingą

ir tobulą, -

sykį perskaičiau "Vadove". -

 

(daug laisvos vietos)

O tada būk tikras dėl vieno:

Esatis įsivaizdavo tai

kur kas geriau

nei tu.

 

10

 

Popietė buvo rami... tik retkarčiais užklysdavo vienas kitas keleivis. Atokvėpio valandėlėmis lavinausi sklaidyti debesis.

Esu buvęs skraidymo instruktoriumi ir žinau, kad mokiniai visada paprasčiausius dalykus padaro be galo painius; puikiai tą suprantu, ir štai vėl esu mokinys, įnirtingai raukau kaktą ir spitrinu į savo kamuolinius taikinius. Šįkart man iš pradžių labiau būtų pravertusi teorija, o ne praktika. Šimoda gulėjo išsitiesęs po "Fleeto" sparnu ir dėjosi miegąs. Lengvai stuktelėjau jam į ranką, ir jis atsimerkė.

- Nesugebu, - pasiskundžiau.

- Sugebi, - tarė jis ir vėl užsimerkė.

- Donai, aš bandžiau! Kai tik pagalvoju, kad tuoj pavyks, debesis vožia atgal ir išsipučia dar labiau nei anksčiau.

Jis atsiduso ir pakilo.

- Išrink man debesį. Ir, prašau, lengvesnį.

Pasirinkau trijų tūkstančių pėdų aukščio, iš pragaro išsiveržusį baltų dūmų kamuolį, didžiausią, niūriausią debesį visame danguje.

- Tasai virš siloso bokšto, tenai, - nurodžiau. - Tas, kuris ima tamsėti.

Jis tylėdamas sušnairavo į mane.

- Kodėl tu manęs taip nekenti?

- Prašau tavęs šito todėl, kad tu man patinki, Donai, - nusišypsojau aš. - Tau netinka užsiimti smulkmenomis. Jei nori, galiu išrinkti kokį nors mažesnį...

Jis vėl atsidūsėjo ir nusigręžė į dangų.

- Pamėginsiu. Tai kurį?

Pažvelgiau, o debesis, tas pabaisa, nešantis milijonus tonų lietaus, jau buvo dingęs; jo vietoje žiojėjo tik nelygi mėlyno dangaus skylė.

- Tai bent! - susižavėjau.

- Vertas pastangų darbas... - pacitavo jis. - Kad ir kaip man patiktų priimti pagyrimus, kuriais mane apipili, turiu sąžiningai pasakyti: tai paprasta.

Jis linktelėjo į mažytį debesėlį virš galvos.

- Štai. Tavo eilė. Pasirengęs? Pirmyn.

Nužvelgiau menkutį dūmelį, o jis savo ruožtu - mane. Vaizdavausi jį pranykusį, regėjau tuščią vietą ten, kur jis buvo, bandžiau isgarinti jį karštais spinduliais, prašiau, kad persikeltų kur nors kitur, ir pamažu pamažu, per vieną minutę, per penkias, septynias minutes, debesis pagaliau dingo. Kiti debesys padidėjo, o manasis išnyko.

- Tu nesi labai greitas, - pašaipiai įvertino mane.

- Man pirmąkart pavyko! Aš tik pradedu! Nežiūrint to, kad tai neįmanoma... na gerai, neįtikėtina, o tu tesumoji pasakyti, kad nesu labai greitas. Aš - šaunuolis, ir tu tai žinai!

- Nuostabu. Tu taip buvai prie jo prisirišęs, ir vis dėlto jis tau dingo.

- Prisirišęs! Aš atakavau tą debesį viskuo, kuo tik galėjau! Kamuoliniais žaibais, lazerio spinduliais, kalno aukščio dulkių siurbliu...

- Negatyvus prisirišimas, Ričardai. Jei tu tikrai nori iš savo gyvenimo pašalinti debesį, tau nereikia kelti triukšmo, tereikia atsipalaiduoti ir ištrinti jį iš savo mąstymo. Štai ir viskas.

Debesis nežino,

kodėl jis juda būtent

tokia kryptimi ir tokiu

greičiu!-

štai ką perskaičiau "Vadove". -

 

Jis jaučia impulsą...štai

ta vieta, kur dabar reikia skrieti.

Bet dangus žino,

kodėl, kur ir kaip

skrieja debesys,

Ir tu taip pat žinosi,

kai pakilsi pakankamai aukštai,

kad matytum už horizonto.

 

11

 

Noras tau

visada duodamas

sykiu su jėgomis, kad jį

įgyvendintum.

Tačiau vis tiek tau

gali tekti paplušėti.

 

Mes nusileidome didžiulėje ganykloje šalia trijų akrų tvenkinio, toliau nuo miestų, kažkur ant Ilinojaus ir Indianos valstijų ribos. "Jokių keleivių, tai bus mūsų išeiginė diena", - galvojau aš.

- Klausyk, - prabilo jis. - Ne, ne klausyk, o tiesiog stovėk ramiai ir stebėk. Tai, ką tuoj pamatysi, - visai ne stebuklas. Paskaityk branduolinės fizikos vadovėlį... vandeniu gali vaikščioti net vaikas.

Tai pasakęs jis pasisuko ir, tarsi nepastebėdamas vandens, nužingsniavo nuo kranto kelis jardus tvenkinio paviršiumi. Atrodė, tarsi tvenkinys būtų karštos vasaros sukeltas miražas virš akmeninio paviršiaus.

Jis tvirtai stovėjo ant vandens, nei purslai neužliejo jo batų.

- Na, - paragino jis. - Ateik.

Aš regėjau tai savo akimis. Vadinasi, tai buvo įmanoma, - jis ten stovėjo, ir aš nuėjau pas jį. Jaučiausi tarsi einąs skaidriu mėlynu linoleumu, ir aš nusijuokiau.

- Donaldai, ką tu sugalvojai?

- Tik rodau tau, ką kiekvienas anksčiau ar vėliau išmoksta, - atsakė jis, - o dabar ir tu jau įsimiklinai.

- Bet aš...

- Žiūrėk. Vanduo gali būti kietas, - jis treptelėjo koja, ir pasigirdo garsas tarsi trinktelėjus į akmenį, - arba ne. - Jis vėl treptelėjo, ir vanduo aptėškė mus abu.

- Pajutai? Pamėgink pats.

- Kaip greitai mes priprantame prie stebuklų! Nepraėjo nė minutė, o aš jau ėmiau manyti, kad vaikščioti vandeniu įmanoma, natūralu... ir išvis, kas čia tokio?

- Bet jei vanduo dabar kietas, kaip jį galime gerti?

- Taip pat, kaip ir juo vaikščioti, Ričardai. Jis nėra kietas, ir jis nera skystas. Tu ir aš nusprendžiame , koks jis mums bus. Jei nori, kad vanduo būtų skystas, galvok, kad jis skystas, veik, tarsi jis būtų skystas, gerk jį. Jei nori, kad jis būtų oras, elkis taip, tarsi jis būtų oras, įkvėpk jo. Pabandyk.

Galbūt, pamaniau, tai susiję su tobulos sielos buvimu greta. Galbūt šiems dalykams leidžiama vykti tam tikru spinduliu, per kokias penkiasdešimt pėdų aplink juos...

Priklaupiau ant paviršiaus ir kyštelėjau ranką į vandenį. Skysta. Tada atsiguliau, panėriau veidą į jo mėlį ir patikliai įkvėpiau. Atrodė, jog kvėpuoju šiltu skystu deguonimi, nejaučiau jokio dusulio ar sunkumo. Atsisėdau ir klausiamai pažvelgiau į Doną tikėdamasis, kad jis be žodžių supras, kas sukasi mano mintyse.

- Kalbėk, - padrąsino jis.

- Kodėl turiu kalbėti?

- Nes tai, ką nori pasakyti, tiksliau galima išreikti žodžiais. Kabėk.

- Jei mes galiem vaikščioti vandeniu ir kvėpuoti juo, ir gerti jį, kodėl to paties negalime padaryti su žeme?

- Taip. Gerai. Tuoj pamatysi...

Jis lengvai nuėjo į krantą, tarsi vaikščiodamas po nutapytą ežerą. Bet kai jo pėda palietė žemę, smėlį ir žolę, jis ėmė grimzti, kol, lėtai paėjęs kelis žingsnius, iki pečių paniro į žemę ir žolę. Tarytum tvenkinys staiga būtų tapęs sala, o žemė pavirtusi jūra. Jis kiek paplaukiojo pievoje, taškydamasis tamsiais dideliais purslais, paskui iškilo į paviršių, tada atsikėlė ir nužingsniavo juo. Staiga aš vėl išvydau stebuklą - žmogų vaikštantį žeme!

Aš stovejau ant tvenkinio ir ėmiau ploti jam. Jis nuslenkė ir paplojo man.

Priėjau prie tvenkinio krašto, pradėjau įsivaizduoti, kad žemė skysta, ir paliečiau ją bato galu. Žolėje ratilais pasklido bangelės. Kokio gylio čia žemė? Vos nekpaklausiau to garsiai. Žemė bus tokio gylio, kokio aš norėsiu. Dvi pedos, pagalvojau, čia bus dviejų pėdų gylis, ir aš ją perbrisiu.

Pasitikinčiai žengiau į krantą ir akimirksniu prasmegau aukščiau galvos. Po žeme buvo juoda, baisu, ir aš, sulaikęs kvapą, grūmiausi, kad iškilčiau į paviršių, stengdamasis užsikabinti už kieto vandens, įsitverti tvenkinio krašto.

Jis sėdėjo ant žolės ir juokėsi.

- Tu - nepaprastas mokinys, žinai?

- Aš visai ne mokinys! Ištrauk mans iš čia!

- Pats išsiropšk.

Lioviausi stengtis. Įsivaizduosiu, jog žemė kieta ir galėsiu išlipti. Taip padariau. Išvydau ją esant kietą... ir išlipau išsitepliojęs juodu purvu nuo galvos iki kojų.

- Žmogau, tu tikrai išsipurvinai!

Ant jo paties mėlynų marškinių ir džinsų nebuvo nė dėmelės, nė dulkelės

- Aaaa! - Purčiau žemę iš plaukų, iš ausų. Galiausiai švystelėjęs savo piniginę ant žolės, įbridau į skystą vandenį ir ėmiau paprasčiausiai praustis. - Žinau, yra geresnis švarinimosi būdas.

- Taip, yra geresnis būdas.

- Žinoma, nesakyk jo man. Sėdėk sau ten ir kikenk, o aš ir pats kaip nors susiprotėsiu.

- Gerai.

Po to turėjau šliuksėdamas eiti prie "Fleeto" ir persirengti. Šlapius drabužius sudžioviau ant sparnų atotampų.

- Ričardai, nepamiršk, ką šiandien nuveikei. Lengva pamiršti praskaidrėjimo momentus ir imti manyti, jog tai buvo tik sapnas ar seniai įvykęs stebuklas. Kas gera - ne stebuklas, kas puiku - ne sapnas.

- Pats tvirtinai, kad pasaulis yra sapnas, ir kad kartais jis būna puikus. Saulėlydis. Debesys. Dangus.

- Ne. Jų pavidalas - sapnas. O grožis realus. Jauti skirtumą?

Linktelėjau beveik suprasdamas. Vėliau vogčiomis žvilgtelėjau į "Mesijo vadovą".

 

Pasaulis

tai tavo pratybų sąsiuvinis, puslapiai,

kuriuose tu atlieki pratimus.

Jis nėra realus,

nors tu gali išreikšti ten realybę,

jei nori.

 

Tu tai pat laisvai gali rašinėti

nesąmones arba melagystes,

arba išplėšti puslapius. 

 

12

 

Pirmapradė

nuodėmė - tai

riboti Esatį.

Nedaryk to.

Buvo gaivi šilta popietė, liūtys liovėsi, o šaligatviai, kuriais žingsniavome iš miesto, tviskėjo šlapi.

- Tu juk gali pereiti kiaurai sienas, Donai?

- Ne.

- Kai tu sakai "ne", o aš žinau, kad gali, vadinasi, tau nepatinka, kaip aš paklausiau.

- Mes labai pastabūs, ar ne? - šyptelėjo jis.

- Problema - ėjimas ar sienos?

- Taip, ir ne tik. Savo klausimu tu iškart nusprendi, kad aš iš vienos konkrečios vietos turėčiau judėti į kitą. Šiandien aš nenusiteikęs sutikti su tavo prielaidomis apie mane.

Aš susiraukiau. Jis žinojo, ko klausiau. Kodėl iškart man neatsako tiesiai, kaip jis tai daro.

- Šitaip aš bandau padėti tau tiksliau formuluoti mintis, - paaiškino ramiu balsu. 

- Puiku. Tu gali sudaryti įspūdį, jog jei tik to nori, pereini kiaurai sieną. Ar taip geriau?

- Taip. Geriau. Bet jei nori būti visiškai tikslus...

- Nesakyk man. Žinau, kaip tai išreikšti. Štai mano klausimas. Kaip tau pavyksta ribotą tapatumo pojūčio iliuziją, kurią tikėjimas ištisine erdve ir laiku įvardija kaip "kūnas", priversti prasiskverbti per materialios kliūties iliuzija, vadinamą "siena"?

- Šaunuolis! - pagyrė jis. - Kai tu tinkamai iškeli klausimą, atsakymas gimsta savaime, ar ne?

- Ne, į šį klausimą aš neturiu atsakymo. Kaip tu pereini kiaurai sienas?

- RIČARDAI! Jau buvai beveik beatsakąs, o paskui vėl viską sugadinai! Aš negaliu žengti kiaurai sienas... Kai tu taip sakai, darai prielaidą apie dalykus, kurių aš nepripažįstu, o jei pripažinčiau, atsakyčiau: "Aš negaliu".

- Bet sunku viską taip tiksliai išdėstyti, Donai. Argi tu nežinai, ko aš noriu paklausti?

- Ir vien todėl, kad kas nors yra sunku, tu nebandai to padaryti? Išmokti vaikščioti iš pradžių taip pat nebuvo lengva, bet tu pasipraktikavai, ir dabar, žiūrint į tave, atrodo, jog tai visai paprasta.

Atsidusau.

- Gerai, pamiršk mano klausimą.

- Aš jį pamiršiu. Bet paklausiu štai ko: o tu gali? - Jis žvelgė į mane kuo nerūpestingiausiai.

- Taigi tu sakai, kad kūnas - iliuzija, siena - iliuzija, reali tik asmenybės savimonė ir kad jokios iliuzijos nėra jai kliūtis.

- Aš to nesakiau. Tu pats tai minėjai.

- Bet tai tiesa.

- Žinoma, - patvirtino jis.

- Kaip tu tai darai?

- Ričardai, tau nieko nereikia daryti. Tu įsivaizduoji, jog tai jau padaryta ir viskas.

- Skamba paprastai.

- Tai kaip vaikščiojimas. Paskui stebiesi, kodėl tau atrodė, kad bus sunku išmokti.

- Donai, pereiti per sieną man dabar nėra sunku - tai visiškai neįmanoma.

- O gal manai, kad jei pakartosi "neįmanoma" tūkstantį kartų, tai sudėtingi dalykai staiga taps paprasti?

- Atleisk. Tai įmanoma, ir man tai pavyks, kai ateis laikas.

- Žmonės, jis vaikšto vandeniu, bet yra nusiminęs, kad nepereina kiaurai sienų.

- Tai buvo lengva, o šitai...

- Įrodinėk, jog esi ribotų gabumų, ir tikrai toks būsi, - išdainavo jis. - Ar ne tu prieš savaitę plaukiojai žeme?

- Na taip.

- Ar siena nėra tik vertikali žemė? Ar tau svarbu, kuria kryptimi driekiasi iliuzija? Horizontalios iliuzijos įveikiamos, o vertikalios - ne?

- Manau, tu baigi įtikinti mane, Donai.

Jis pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

- Kai tik aš tave įtikinsiu, buts pats laikas palikti tave neilgam vieną.

Meisto pakraštyje stūksojo didelis pašarų ir grūdų sandėlis, sumūrytas iš oranžinių plytų. Atrodė, tarsi Donas būtų nusprendęs prie lėktuvų grįžti kitu keliu, pasukdamas į skersgatvį, kad nukirstų kampą. trumpiausias kelias vedė per plytų sieną. Jis staigiai pasuko į dešinę, ir sieną, - ir dingo. Dabar manau, kad jei būčiau pasukęs išsyk su juo, galėjau ir aš ja pereiti. Bet aš tik sustojau ant šaligatvio ir pažvelgiau į vietą, kur anksčiau buvo jis. Kai ištiesęs ranką paliečiau plytas, jos buvo keitos.

- Kada nors, Donaldai, - tariau. - Kada nors...

Ir vienas nukulniavau prie lėktuvų aplinkiniu keliu.

- Donaldai, - iškart pristojau nukakęs į lauką, - aš padariau išvadą, kad tu paprasčiausiai negyveni šiame pasaulyje.

Jis nustebęs pažiūrėjo į mane nuo lėktuvo sparno viršaus, kur mokėsi pilti benziną į baką.

- Žinoma ne. Ar gali man nurodyti ką nors, kas gyvena?

- Ką? Tu klausi, ar aš galiu nurodyti ką nors, kas gyvena? Aš! Aš gyvenu šiame pasaulyje!

- Puiku, - pagyrė jis, tarsi man būtų savarankiškai pavykę atskleisti didelę paslaptį. - Primink man, kad šiandien perku tau priešpiečius... Aš žaviuosi, kad tu niekad nesiliauji mokęsis.

Suglumau. Jis nebuvo sarkastiškas ar ironiškas; jis tai ištarė visai rimtai.

- Ką tu nori pasakyti? Žinoma, aš gyvenu šiame pasaulyje. Aš ir dar kokie keturi milijardai kitų žmonių. Tai tu...

- O Dieve, Ričardai! Tu rimtai! Priešpiečiai atšaukiami. Jokių hamburgerių, pieno kokteilių, visiškai nieko! O aš pamaniau, kad perpratai, kas esmingiausia. - Jis nutilo ir pažvelgė į mane su piktu gailesčiu. - Tu esi tuo įsitikinęs. Tu gyveni tame pačiame pasaulyje, kaip, tarkime biržos makleris? Spėju, kad tavo gyvenimą ką tik pakeitė ir pavertė auštyn kojom naujoji vertybinių popierių komisijos politika - privaloma akcijų paketų peržiūra, investuotojams praradus daugiau kaip penkiasdešimt procentu investicijų vertės. Tu gyveni tame pačiame pasaulyje, kaip ir profesionalus šachmatininkas? Tuomet ką tu veiki Meitlando pievoje, Ohajo valstijoje, kai šią savaitę Niujorke prasideda atviras šachmatų turnyras, kai Petrosianas, fišeris ir Braunas Manhetene lošia dėl pusės milijono dolerių premijos? Tu, kuris 1929 - ųjų biplaną "Fleet" nutupdė fermerio lauke, kuriam nėra nieko svarbiau, kaip gauti fermerio leidimą, kuriam rūpi tik žmonės, norintys dešimt minučių paskraidyti, "Kinnerio" lėktuvų motoro priežiūra ir kurį yra apėmusi mirtinos krušos baimė... Kiek, anot tavęs, tavo pasaulyje gyvena žmonių? Tu sakai, tavo pasaulyje gyvena keturi milijardai žmonių? Tu stovi ten ant žemės ir teigi man, kad keturi milijardai žmonių gyvena ne keturiuose milijarduose skirtingų pasaulių, - ar tai ketini man įrodyti? - Nuo greito kalbėjimo jis ėmė dusti.

- Aš jau beveik jutau tą hamburgerį su burnoje tirpstančiu sūriu... - atsidusau aš.

- Deja! Aš mielai būčiau tave pavaišinęs. Bet dabar baigta, užmiršk.

Nors tai buvo paskutinis kartas, kai apkaltinau jį, jog jis negyvena šiame pasaulyje, man prireikė nemažai laiko, kol supratau žodžius, ties kuriais atsivertė "Vadovas":

Jei tu kiek pasistengsi ir įsivaizduosi

esąs išgalvotas, suprasi, kad

išgalvoti personažai kartais yra

tikresni už žmones, turinčius kūną

ir plastančią širdį.

 

13

 

Tavo sąžinė -

tavo egoizmo

sąžiningumo matas.

Klausykis jos

atidžiai.

 

- Mes visi esame laisvi daryti ką tik norime, - pareiškė jis tą naktį. - Ar tai nėra paprasta, suprantama ir aišku? Ar tai nėra didysis būdas valdyti Visatą?

- Beveik. Tu pamiršai gan svarbią šio teiginio dalį, - patikslinau aš.

- Kokią?

- Mes visi esame laisvi daryti tai, ką norime, kol nekenkiame kam nors kitam, - papriekaištavau. - Žinau, kad tu tą norėjai pasakyti, bet turėtum garsiai ištarti, ką turi omenyje.

Staiga tamsoje pasigirdo nerangių žingsnių šlamsėjimas, ir aš skubiai pažvelgiau į Doną.

- Ar girdi?

- Taip. Atrodo, tarsi kažkas ten būtų...

Atsikėlęs nuėjo į tamsą. Staiga jis nusijuokė, pasakė vardą, kurio aš nenuklausiau.

- Nieko tokio, - girdėjau jį sakant. - ne, mes džiaugtumės tave matydami... nėra reikalo stoviniuoti čia... eikšen, tu esi laukiamas, tikrai...

Nepažįstamasis kalbėjo su stipriu akcentu, ne visai rusišku ir ne čekišku, greičiau transilvanišku.

- Ačiū. Nenoriu įsipiršti į jūsų draugiją...

Vyras, kurį jis atsivedė į laužo šviesą, buvo - na, buvo neįprasta jį sutikti vidurio Vakarų naktį. Mažas, liesas, gąsdinančios išvaizdos, primenantis vilkolakį vyriškis buvo pasipupošęs vakarine eilute, juodu apsiaustu su raudono atlaso pamušalu. Šviesoje jis jautėsi nejaukiai.

- Ėjau pro šalį, - teisinosi jis. - Šis laukas - trumpiausias kelias į mano namus.

- Tikrai? - Šimoda netikėjo tuo tipu, žinojo, kad jis meluoja, ir sykiu iš visų jėgų stengėsi nenusikvatoti. Aš viliausi netrukus viską suprasiąs.

- Įsitaisykite patogiau, - pasiūliau aš. - Gal galime kuo nors jums padėti? - Iš tikrūjų nejaučiau jokio noro būti paslaugus, bet jis taip gūž4si, tad reikėjo, kad jis bent kiek atsipalaiduotų.

Jis nužvelgė mane su beviltišku vypsniu, nuo kurio mane nupurtė šaltukas.

- Taip, jūs galite man pagelbėti. Man tai labai svarbu, kitaip neprašyčiau. Ar galiu siurbtelėti jūsų kraujo? visiškai nedauk. Tai mano maistas, man reikalingas žmogaus kraujas...

Gal dėl visko buvo kaltas akcentas - jis ne per geriausiai mokėjo angliškai arba aš nesupratau jo žodžių, bet pašokau ant kojų greičiau nei kada nors per daugelį mėnesių, tuo staigiu judesiu šasteldamas į laužą kuokštus šiaudų.

Vyriškis žengė atatupstas. Apskritai aš nebūnu agresyvus, bet esu gan augalotas ir galėjau pasirodyti grėsmingas. Jis nusisuko.

- Sere, atleiskite! Atleiskite! Prašau pamiršti, ką sakiau apie kraują. Bet matote...

- Ką ten kalbate? - nuo išgąsčio buvau dar nuožmesnis. - Ko, po velnių, jums reikia, misteri? Nežinau, kas jūs esate, gal jūs koks VAM...?

Šimoda pertraukė mane anksčiau, nei ištariau tą žodį.

- Ričardai, mūsų svečias kalbėjo, o tu neleidai užbaigti. Prašom tęsti, sere; mano draugas truputį nekantrus.

- Donaldai, - bandžiau paaiškinti, - šis vyrutis...

- Nusiramink!

Šitai mane taip nustebino, kad nusiraminau ir su tam tikra baime klausiamai pažvelgiau į tą vyriškį, ištrauktą iš jam įprastos tamsos į mūsų laužo šviesą.

- Prašau suprasti mane. Aš nekaltas, kad gimiau vampyru. Nepasisekė. Turiu nedauk draugų. Bet man kasnakt būtinai reikia nedidelio kiekio šviežio kraujo, kitaip raitausi iš baisaus skausmo, o jei negaunu jo ilgiau, nebegaliu gyventi! Prašau, man labai skaudės, aš mirsiu, jei jūs neleisite man pasiurbti jūsų kraujo - visia nedauk, daugiau kaip pintos man nereikia.

Jis žengė link manęs laižydamasis lūpas, turbūt manydamas, kad Šimoda kažkaip mane valdo ir privers mane paklusti.

- Dar žingsnis, ir kraujo bus tikrai. Misteri, jei tik mane paliesite, mirsite...

Nebūčiau jo užmušęs, bet norėjau jį bent systabdyti. Jis turbūt patikėjo manimi, nes sustojo ir atsiduso. Tada pasisuko Į Šimodą.

- Ar tu įrodei, ką norėjai?

- Manau, taip. Ačiū.

Vamyras dirstelėjo į mane ir nusišypsojo visiškai atsipalaidavęs, didžiai patenkintas savimi, kaip aktorius scenoje pasibaigus vaidinimui.

- Aš negersiu tavo kraujo, Ričardai, - prašneko jis draugiškai tobula anglų kalba, be jokio akcento. Ir tiesiog mano akyse ėmė nykti, tarsi jo viduje kas būtų išjungęs šviesą... po penkių sekundžių jis pranyko.

Šimoda vėl įsitaisė prie ugnies.

- Labai džiaugiuosi, kad tu neketinai padaryti to, ką sakei!

Aš tebedrebėjau dėl adrenalino pertekliaus, pasiryžęs kautis su monstru.

- Donai, nesu tikras, jog tam tinku. Gal tu geriau pasakysi, kas čia dedasi. Pavyzdžiui, kas... tai buvo? 

- Tai buvo vampyras iš Transilvanijos, - ištarė jis su dar didesniu akcentu nei ta būtybė. - Arba tiksliau - tai buvo vampyro iš transilvanijos mintinė forma. Jei nori ką nors įrodyti, o manai, kad tavęs neklauso, tėkštelk jiems mintinę formelę, kad pademonstruotum, ką nori pasakyti. Ar manai, kad persistengiau - tas apsiaustas ir iltys, ir akcentas? Ar jis labai tave išgąsdino?

- Apsiaustas klasiškas, Donai. Bet jis pats labai jau šabloniškas, groteskiškas... Man visai nebuvo baisu.

Jis atsikvėpė.

- Na gerai. Bet tu supratai, ką aš norėjau pasakyti, o tai svarbiausia.

- Ką tu norėjai pasakyti?

- Ričardai, kai tu buvai toks įnirtęs ant mano vampyro, darei tai, ką norėjai, net jei žinojai, kad tai jam pakenks. Jis net pasakė tau, kad jis jausis labai blogai, jei...

- Jis ruošėsi siurbti mano kraują!

- Tą mes darome kaskart, kai sakome žmonėms, jog mums nutiks kažkas bloga, jei jie nesielgs taip, kaip mes norime.

Aš ilgam nutilau, vis mąsčiau apie tai. Visada maniau, kad galime daryti, ką norime, jei tik nekenkiame kitam, bet taip, matyt, nėra. Kažko trūksta.

- Tave trikdo tai, - toliau dėstė jis, - kad vadovaujiesi nuostata, kuri gyvenime yra neveiksminga. Ta nuostata - tai tavo įsitikinimas: "Kad tik nepakenčiau kam nors kitam". Tik mes patys renkamės, ar jaustis užgautiems, įskaudintiems, ar ne. Sprendžiame mes, ir niekas kitas. Juk sakė tau manasis vampyras, kad jam pakenksi, jei neišpildysi jo prašymo? Tai jo sprendimas, kad jam bus blogai, jo pasirinkimas. O tai, ką tu darai, susidūręs su kito norais, yra tavo sprendimas, tavo pasirinkimas: duoti jam kraujo, nekreipti į jį dėmesio, surišti, perverti jam širdį mediniu kuolu. Jis savo ruožtu gali priešintis kokiu tik nori būdu. Ir taip kiekvieną akimirką - pasirinkimai, pasirinkimai...

- Šitaip galvojant...

- Klausyk, - jis man neleido įsiterpti, - tai svarbu. Mes visi. Esame. Laisvi. Daryti. Ką tik. Norime

 

14

 

Bet kuris žmogus tavo gyvenime atsiranda,

visi tavo gyvenimo įvykiai įvyksta todėl,

kad tu juos prisišaukei.

Pats turi ir nutarti,

ką su jais darysi.

- Ar tau nebūna ilgu vienam, Donai? - mes sėdėjome kavinėje Rajersone, Ohajo valstijoje, kai man dingtelėjo toks klausimas.

- Aš stebiuosi, kad tu...

- Ša, - neleidau įsiterpti aš. - Aš nebaigiau savo klausimo. Ar tu niekad nepasijunti truputį vienišas?

- Ką tu sau manai...

- Palauk. Visi šie žmonės - mes juk matom juos tik kelias minutes. Kartais minioje šmėkšteli veidas, kokia nors žavi skaisčiaakė, dėl kurios norisi čia pasilikti,

pasiveikinti, pakalbinti ją. Bet ji paskraido su manim dešimt minučių, jei tik tam ryžtasi, ir dingsta, o kitą dieną aš jau lekiu į Šelviblį ir niekad jos nebeišvystu. Aš vėl vienišas, man ilgu. Bet spėju, kad negaliu rasti pastovių draugų, nes pats nesu tokiai draugystei pribrendęs.

Jis tylėjo.

- O gal jau galėčiau?

- Dabar galiu kalbėti?

- Manau, taip.

Hamburgeriai šioje kavinėje buvo iki pusės įvinioti į plonytį sviestinį popierių, ir ėmus juos išvynioti, visur pabiro sezamo sėklytės, kurios, atrodė, visai nereikalingos, bet šiaip hamburgeriai buvo skanūs. Jis kurį laiką valgė tylomis, tą patį dariau ir aš spėliodamas, ką jis pasakys.

- Žinai, Ričardai, mes esame magnetai, ar ne? Ne, ne magnetai, o geležis, apvyniota variniu laidu, ir galime kada tik norime įsimagnetinti. Leisdami savo vidinę įtampą laidu, galime pritraukti ką tik norime. Magnetui nerūpi, kaip jis veikia. Jis yra toks, koks yra, ir dėl savo prigimties vienus daiktus traukia, o kitus palieka neliestus.

Sukramčiau keptos bulvės griežinėlį ir rūsčiai pažvelgiau į jį.

- Tu pamiršti vieną dalyką. Kaip man tai padaryti?

- Tau nieko nereikia daryti. Kosminis dėsnis, atsimeni? Toks traukia tokį. Tiesiog būk tuo, kas esi - ramus, tyras ir šviesus. Viskas įvyksta savaime. Kai švytime visa savo esybe, keikvieną minutę savęs klausdami, ar tikrai norime šitaip elgtis, ir veikiame tik nuoširdžiai atsakę "taip", tai savaime atstumiame nuo savęs negalinčius nieko iš mūsų išmokti ir pritraukiame galinčius, taip pat ir tuos, iš kurių ptys turime ko pasimokyti.

- Bet tuo reikia labai tikėti, o kol šitaip nėra, jautiesi ganėtinai vienišas.

Kramsnodamas savo hamburgerį, jis keistai nužiūrėjo mane.

- Apie tikėjimą niekus tauški. Jokio tikėjimo nereikia. Reikia tik vaizduotės.

Jis švariai nuvalė mūsų stalą, pastūmė į šoną druską ir pagruzdintas bulves, kečupą, šakutes ir peilius, ir man darėsi smalsu, kas čia įvyks, kas bus materializuota tiesiai man prieš akis.

- Jei tavo vaizduotė nors tokia kaip ši sezamo sėklytė, - tarė jis, dėdamas sėklą kaip pavyzdį į nuvalytos vietos vidurį, - tau įmanoma viskas.

Žvilgtelėjau į sezamo sėklą, paskui į jį.

- Būtų gerai, jei jūs, mesijai, susirinktumėte ir susitartumėte, ką kalbėti. Aš maniau, kad turiu pasikliauti tikėjimu, kai visas pasaulis stoja prieš mane.

- Ne. Savo laiku norėjau ištaisyti šią klaidą, bet, pasirodo, - ne taip paprasta. Prieš du tūkstančius, penkis tūkstančius metų mesijai neturėjo žodžio "vaizduotė" , ir žodis "tikėjimas" buvo geriausias, kokį jie galėjo sugalvoti nemažam ceremoningų pasekėjų būriui. Be to, jie neturėjo sezamo sėklų.

Aš tikrai žinojau, kad sezamo sėklų tuomet būta, bet praleidau šį melą negirdomis.

- Ar man reikia įsivaizduoti šią trauką? Įsivaizduoti, kaip kokia nors išmintinga mistinė gražuolė išnyra tarp keleivių pievoje prie Taragono, Ilinojaus valstijoje? Galiu tai padaryti, bet tai bus tik mano įsivaizdavimas, ir nieko daugiau.

Jis beviltiškai pažvelgė į dangų, kurį tuo tarpu atstoja kavinės "Emas ir Edna" skardinės lubos ir neoninės šviesos.

- Tik įsivaizdavimas? Na, žinoma, tai tavo vaizduotės žaismas! Ir šis pasaulis yra tik tavo vaizduotės padarinys, ar pamiršai? Kokios tavo mintys, tokia ir patirtis; Kaip žmogus galvoja apie save, toks ir yra; Ko bijai, tas tau ir nutinka;Mąstyk - ir praturtėsi: štai tau kūrybinės vaizduotės smagumas ir nauda; Geriausias būdas susirasti draugų - būti tuo, kuo esi. Tavo vaizduotė nė kiek nepaliečia Esaties ir nė kiek nepaveikia tikrovės. Bet mes juk kalbame apie kino pasaulį ir jo herojų gyvenimus - kiekviena jų sekundė yra iliuzija ir vaizduotės padarinys. Visa tai - sapnai, kupini simbolių, kuriuos mes sapnuojame nemiegodami ir patys sukeliame savo vaizduotėje.

Jis padėjo šakutę ir peilį į vieną liniją, tarsi tiesdamas tiltą tarp savęs ir manęs.

- Nori žinoti, kokia tavo sapnų prasmė? Juk tu, kai nemiegi, taip pat regi tave supančius daiktus ir klausi, ką jie reiškia. Kad ir kur būtum, tu visur matai savo lėktuvus.

- Turbūt taip. - norėjau, kad jis sulėtintų tempą, nesuverstų man visko iš karto; mylia per minutę - per didelis greitis naujoms idėjoms suvokti.

- Jei tu sapnuotum lėktuvus, ką jie tau reikštų?

- Nagi laisvę. Sapnuodamas lėktuvus, aš pabėgu nuo realybės, skrendu ir išsilaisvinu.

- Ar nori dar aiškiau ? Sapnai nemiegant yra tas pat - noras tapti laisvam nuo visko, kas tave pančioja - rutinos, autoritetų, nuobodulio, žemės traukos.

Tu dar nesuvokei, kad jau esi laisvas ir kad visada toks buvai. Bet jei tavo vaizduotė tokia kaip kelios sezamo sėklos... tu jau esi visagalis burtininkas, kuriąs savo gyvenimą. Tik įsivaizdavimas! Ka pasakysi?

Padavėja, šluostydama indus, kartkartėmis keistai dirsčiojo į Doną klausydamasi pokalbio ir spėliodama, kas jis toks.

- Žodžiu, tu niekad nepasijauti vienišas, Donai? - paklausiau.

- Nebent pats to norėčiau. Turiu draugų kitų matavimų pasauliuose. Jie kartais mane aplanko. Ir tu turi.

- Ne. Aš turiu omeny mūsų matavimų pasaulį, šį mūsų menamą pasaulį. Parodyk man, ką nori pasakyti, pademonstruok tokios traukos stebuklėlį... Noriu ir aš išmokti.

- Tai tu man parodyk, - tare jis. - Kad kas nors ateitų į tavo gyvenimą, turi įsivaizduoti, jog jis jau yra jame.

- Ką įsivaizduoti? Savo puikiąją ledi?

- Bet ką. Ledi vėliau. Iš pradžių - ką nors paprastesnį.

- Pradėti jau dabar?

- Taip.

- Gerai... Mėlyna plunksna.

Jis suglumęs sužiuro į mane.

- Ričardai, kokia mėlyna plunksna?

- Taigi pats sakei - bet ką, tik ne ledi, ką nors paprastesnį.

Jis truktelėjo pečiais.

-Puiku. Mėlyna plunksna. Įsivaizduok plunksną. Aiškiai. Kiekvieną jos liniją, kraštelį, galiuką, išpešiotus V formos plyšius, pūkus aplink drūtgalį. Tik minutėlę. Pakaks ir tiek.

Užsimerkiau ir išvydau mintyse vaizdą - penkių colių ilgio plunksną, pereinamų spalvų, nuo melsvos iki sidabrinės kraštuose, šviesiai spindinčią, plaukiojančią tamsoje.

- Jei nori, apgaubk ją auksine šviesa. Ji naudojama gydant, bet apsitarnauja ir pritraukimui.

Apgaubiau savo plunksną auksiniu švytėjimu.

-Padariau.

- Na štai. Gali dabar atsimerkti.

Atmerkiau akis.

- Kur mano plunksna?

- Jei tu aiškiai ją įsivaizdavai, tai šiuo momentu ji jau it kulka lekia pas tave.

- Mano plunksna? Kulka?

- Perkeltine prasme, Ričardai.

Visą tą popietę laukiau, kada pasirodys plunksna, bet veltui. Ir tik vakarieniaudamas, šveisdamas karštą sumuštinį su kalakutiena, išvydau ją. Piešinys ir smulkus užrašas ant pieno pakelio: Įpakuota "Mėlynos plunksnos pieninėje", Brajanas, Ohajo valstija.

- Donai! Mano plunksna!

Jis pažvlegė ir patraukė pečiais.

- Maniau, kad tu nori tikros plunksnos.

- Na, naujokui tiks bet kokia, ar ne taip?

- Ar tu įsivaizdavai plunksną visiškai vieną ar taip, tarsi laikytum ją rankoje?

- Visiškai vieną.

- Tada viskas aišku. Jei tu nori būti kartu su tuo, ko šaukiesi, turi įsivaizduoti tame paveiksle ir save. Atleisk, kad nepasakiau.

Mane apėmė pamėkliškai keistas jausmas. Pavyko! Aš sąmoningai pirmąkart prisišaukiau daiktą!

- Šiandien plunksna, - džiūgavau, - rytoj pasaulis!

- Būk atsargus, Ričardai, - perspėjo jis, - gali pasigailėti...

 

15

 

Tiesa,

kurią skelbi,

neturi nei praeities,

nei ateities.

 

Ji yra,

ir to pakanka.

 

Gulėjau ant nugaros po savo "Fleetu", valydamas tepalą nuo apatinės fuzeliažo dalies. Kažkodėl dabar variklis leido mažiau tepalo nei anksčiau. Šimoda paskraidino vieną keleivį, paskui prisėdo ant žolės šalia manęs.

- Ričardai, kaip tu gali tikėtis nustebinti pasaulį, kai visi aplink pluša, kad užsidirbtų pragyvenimui, o tu kasdien kaip plevėsa lakstai su savo aplūžusiu biplanu ir skraidini keleivius? - Jis vėl tikrino mane. - Tai klausimas, kurį tau užduos ne kartą.

- Nustok, Donaldai. Pirma, aš gyvenu ne tam, kad nustebinčiau pasaulį. Gyvenu, kad būčiau laimingas.

- Puiku. O antra?

- Antra, kad pragyventų, kiekvienas gali dirbti ką tik nori. Trečia, atsakomybė - tai sugebėjimas atsakyti už tą savo gyvenimo būdą, kurį pasirinkai. Yra tik vienas asmuo, kuriam turime atsiskaityti, žinoma, tai yra...

- ...mes patys, - užbaigė Donas, atsakydamas įsivaizduoajmai aplink mus sėdinčiųjų ieškotojų miniai.

- Mes neprivalome atsiskaityti net patys sau, jei mums tai nepatinka... nėra nieko bloga būti neatsakingam. Bet daugeliui iš mūsų įdomu žinoti, kodėl mes elgiamės taip, o ne kitaip, kodėl pasirenkame stebėti paukštį ar užminti ant skruzdėlės, ar dirbti dėl pinigų nors ir nemielą darbą - kalbėjau aš ir stabtelėjęs paklausiau. - Ar ne per ilgai šneku?

Ji linktelėjo:

- Per ilgai.

- Gerai... Kaip tu tikiesi nustebinti pasaulį... - Išlindau iš po lėktuvo ir nusprendžiau atsipūsti sparnų pavėsyje. - O jei pasakysiu, kad leidžiu pasauliui gyventi, kaip jam norisi, o sau - kaip man norisi?

Jis, didžiuodamasis manimi, nušvito laiminga šypsena.

- Pakalbėta kaip tikro mesijo! Paprastai, tiesiai ir įsimenamai, be to yra apie ką pamastyti.

- Išbandyk mane dar ko nors paklausdamas.

Buvo tikrai malonu stebėti, kaip dirba mano protas, ieškodamas atsakymo į iškeltą klausimą.

- Mokytojau, - kreipėsi jis, - aš noriu būti mylimas, aš geras, elgiuosi su kitais taip, kaip norėčiau, kad jie su manimi elgtųsi, bet vis tiek neturiu draugų ir esu vienišas. Ką man daryti?

- Nenutuokiu, - tariau. - Neturiu ką tau pasakyti.

- KĄ?

- Tai tik pokštas, Donai, vakarui pagyvinti. Tik nekaltas nukrypimas nuo temos.

- Tu geriau būk atsargesnis taip gyvindamas vakarus. Žmonėms, kurie kreipiasi į tave patarimo jų problemos - ne juokai ir ne žaidimai, nebent jie būtų dauk pasiekę dvasiškai tobulėdami, bet tokie ir patys žinos esą sau mesijai. Tau duodami atsakymai, taigi, išsakyk juos garsiai. Pabandyk tik pasakyti "Nenutuokiu" ir pamatysi, kaip greitai minia supleškins tave ant laužo.

Aš išdidžiai išsitiesiau.

- Ieškotojau, tu atėjai pas mane patarimo, tai ir klausyk: auksinė taisyklė negalioja. Ar tau patiktų sutikti mazochistą, kuris daro kitiems tai, ko pats iš jų nori? Arba dievo Krokodilo garbintoją, kuris trokšta garbės būti įmestas jam suėsti? Net tas samarietis, nuo kurio viskas prasidėjo... Kas vertė jį manyti, jog

žmogus, kurį rado gulintį šalikelėje, troško, kad jo žaizdas apiplautų ir užgydytų? O gal, įveikdamas šį išbandymą, jis norėjo išsigydyti dvasiškai, o ne fiziškai? Gulėjo sau dulkėse ir jautė malonumą. - Man pačiam tai skambėjo įtikinančiai.

- Net jei Taisyklė būtų pakeista į Elkis su kitais taip, kaip nori, kad būtų su jais elgiamasi, vis tiek negalėtume ja pasinaudoti, nes žinotume tik savo, o ne kitų norus. Taisyklė, sąžiningai ją taikant, iš tikro reiškia štai ką: Elkis su kitais taip, kaip tu pats nori su jais pasielgti. Tada sutikus mazochistą, tau nereikės jo čaižyti botagu vien todėl, kad jis apie tai tiesiog svajote svajoja. Neprivalėsi ir garbintojo sviesti krokodilams.

Aš pažvelgiau į jį.

- Daugžodžiauju?

- Kaip visada. Ričardai, tu prarasi devyniasdešimt procentų savo klausytojų, jei neišmoksi kalbėti trumpai.

- Na, o kas čia bloga - netekti devyniasdešimt procentų savo klausytojų? - atšoviau. - Kas čia bloga - prarasti VISUS savo klausytojus? Aš žinau, ką žinau, ir kalbu, ką kalbu! O jeigu kam nors tai nepatinka, nieko nepadarysi. Štai paskraidini lėktuvu - ir turi tris dolerius grynais!

- Žinai ką? - Šimoda atsistojo nuo savo mėlynų džinsų purtydamas šieną.

- Ką? - irzliai paklausiau.

- Tu ką tik išlaikei egzaminą. Kaip jautiesi būdamas Mokytoju?

- Velniškai susierzinęs.

Jis pažvelgė į mane su vos pastebima šypsena.

- Priprasi, - paguodė jis.

Štai testas,

leidžiantis sužinoti,

ar tavo misija žemėje

baigta.

Jei tu gyvas -

ji dar nebaigta.

 

16

 

Geležies prekių parduotuvės visada būna ilgos su pranykstančiom tolumoje lentynomis. "Heivardo įrankiuose" puoliau ieškoti 3/8 colio veržlių, varžtų bei poveržlių "Fleeto" stabdžiams. Kol šniukštinėjau prieblandoje, Šimoda kantriai laukė, nes, žinoma, jam nieko čia nereikėjo. Visas ūkis sužlugtų, pagalvojau, jei visi būtų panašūs į jį ir gamintųsi viską iš minties formų ir oro, o sugedusius daiktus taisytų be dalių ir be darbo.

Pagaliau radau pustuzinį man reikalingų varžtų ir patraukiau prie kasos. Savininkas klausėsi negarsios muzikos. "Greensleeves" buvo viena iš tų melodijų, kuri nuo vaikystės maloniai skambėjo mano ausyse, dabar ją grojo liutnia per kažkokį paslėptą grotuvą... Keista ją buvo girdėti miestelyje, kuriame gyveno apie keturis šimtus gyventojų.

Keista buvo ir Heivardui, nes melodija sklido visai ne iš grotuvo. Savininkas sėdėjo atsilošęs savo medinėje kėdėje prie kasos ir klausėsi, kaip mesijas ją skambina pigia šešiastyge gitara, paimta iš lentynos. Melodija liete liejosi, ir aš pakerėtas gėrėjausi ja, mokėdamas septyniasdešimt aštuonis centus. Galbūt pigaus instrumento kokybė buvo nekokia, bet vis tiek iš jo sklido miglotas tolimų praėjusių amžių anglijos atgarsis.

- Donaldai, kaip gražu! Nežinojau, kad moki skambinti gitara!

- Nejaugi? Manai, jei kas nors būtų priėjęs prie Jėzaus Kristaus ir įbrukęs jam gitarą, šis būtų pasakęs:"Tuo daikčiuku nemoku groti"? Ar galėjo jis taip pasakyti?

Šimoda padėjo gitarą atgal į vietą ir išėjo su manimi į saulės šviesą.

- Ar manai, kad atsirastų bent vienas savo auros vertas Mokytojas, kuris nesuprastų prabilusio į jį rusiškai arba persiškai? Arba užsimanęs neišnarstytų dyzelinio traktoriaus ar nesugebėtų valdyti lėktuvo?

- Tu tikrai viską moki?

- Tu, be abejo, taip pat. Aš paprasčiausiai žinau, kad moku viską.

- Ar aš galėčiau taip skambinti gitara?

- Ne, tu skambintum savo stiliumi, kitokiu nei aš.

- Kaip man tai padaryti? - Aš neketinau bėgti atgal ir pirkti gitaros, tiesiog man buvo smalsu.

- Tik atsisakyk visko, kas tau kliudo ir įsitikinimo, kad nemoki skambinti. Imkis jos, tarsi ji būtų tavo gyvenimo dalis, o ji tokia ir yra kitame tavo gyvenimo variante. Žinok, kad tu puikiai gali groti gitara, tik leisk savo nesąmoningajam "Aš" užvaldyti pirštus ir gitara suskambės.

Kažką panašaus buvau skaitęs apie mokymą pasitelkiant hipnozę. Mokiniams buvo įteigiama, kad jie yra meno meistrai, ir jie grojo, tapė ir rašė tarsi tikri talentai.

- Man sunku, Donai, atsisakyti žinojimo, kad nemoku skambinti gitara.

- Tada tu dar ilgai vargsi. Reikės dauk metų mokytis, kol leisi sau skambinti puikiai, kol sąmonė patvirtins, kad pakankamai prisikentėjai ir nusipelnei teisės groti gerai.

- Tai kodėl aš išmokau skraidyti? Galvojama, kad tai sudėtinga, bet aš iškart susigaudžiau.

- Ar norėjai skraidyti?

- Norėjau labiau už viską! Niekas kitas man net neegzistavo! Žiūrėdavau žemyn į debesis, į kaminų dūmus, kylančius ryto ramumoje stačiai aukštyn, ir mačiau... A! Aš tave supratau. Tu ketini pasakyti: gitara niekada tavęs taip netraukė, tiesa?

- Gitara niekada tavęs taip netraukė, tiesa?

- Donai, kažkas manyje net suvirpėjo ir aš supratau, kad tu šitaip išmokai skraidyti. Tu tiesiog vieną dieną įlipai į "Travel Air" ir pakilai su juo. Anksčiau lėktuve net nebuvęs.

- Na tu ir nuovokus!

- Tu nelaikei egzaminų, kad gautum licenciją? Ne, palauk... Tu net neturi licencijos, ar ne? Paprastos skraidymo licencijos.

Jis keistai pažiūrėjo į mane su šmėstelėjusia šypsena, tarsi būčiau lažinęsis, kad jis neturi licencijos, o jis žinotų, kad bet kada gali ją ištraukti ir parodyti.

- Tu turi galvoje tą popiergalį, Ričardai?

- Taip, popiergalį.

Jis nepasirausė kišenėj ir neišsitraukė piniginės. Jis tik atgniaužė dešinę saują, o ten puikavosi skraidymo licencija, tarsi jis būtų nešiojęsis ją tik ir laukdamas, kol aš paprašysiu. Nenublukusi ir net neperlenkta pusiau, ir aš pamaniau, kad prieš dešimt sekundžių jos išvis nebuvo.

Bet paėmiau ją ir apžiūrėjau. Tai buvo oficialus Transporto departamento anstpaudu patvirtintas civilio piloto sertifikatas, išduotas Donaldui Viljamui Šimodai, gyvenančiam Indianos valstijoje, ir suteikiantis jam teisę valdyti vieno ar kelių variklių lėktuvus bei sklandytuvus.

- O ar neturi kategorijos valdyti hidroplaną ar sraigtasparnį?

- Turėsiu, jei prireiks, - tarė jis su tokia paslaptinga mina, kad aš pratrūkau juoktis pirmiau nei jis.

Vyras, šlavęs šaligatvį, pakėlė akis į mus ir taip pat nusišypsojo.

- O kaip aš? - pasidomėjau. - Man reikia kategorijos pilotuoti transportinius lėktuvus.

- Tau teks pačiam klastoti savo licencijas, - nusišaipė jis.

 

17

 

Džefo Saikso radijo pokalbių šou išvydau Donaldą Šimodą tokį, kokio dar nebuvau matęs. Šou prasidėjo devintą valandą vakaro ir buvo transliuojamas iki vidurnakčio. Mes sėdėjome mažyčiame kambarėlyje, primenančiame laikrodžių taisyklą, ant jo sienų rikiavosi ciferblatai, mygtukai ir lentynos su reklaminių intarpų įrašų kasetėmis.

Saiksas pradėjo laidą paklausdamas, ar nepažeidžiame įstatymų skraidindami žmones senoviniais lėktuvais.

Reikėjo tik patvirtinti: skraidome legaliai, lėktuvai inspekcijos tikrinami taip pat kruopščiai, kaip ir reaktyviniai laineriai. Jie yra saugesni ir tvirtesni nei dauguma šiuolaikinių lakštinio metalo lėktuvų, tereikia turėti licensiją ir fermerio leidimą. Bet Šimoda to nepasakė.

- Niekas, Džefai, negali mums sukliudyti daryti to, ką mes norime daryti, - prabilo jis.

Ką gi, tai labai šaunu, bet, kalbėdamas radijo auditorijai, kuriai įdomu žinoti, kad gali nutikti, kai aplink lakioja tokie lėktuvai, jis galėjo atsakyti ir taktiškiau.

Vos tik nuskambėjo Donaldo atsakymas, ant Saikso stalo užsidegė tiesioginio telefono skambučio lemputė.

- Mums skambina pirmąja linija, - pranešė Saiksas. - Kalbėkite, madam.

- Ar aš eteryje?

- Taip, madam, jūs eteryje, o mūsų svečias yra misteris Donaldas Šimoda, lakūnas. Kalbėkite, klausome jūsų.

- Tai štai, norėčiau pasakyti tam vaikinui, kad ne visi daro tai, kad jiems patinka daryti, kai kuriems tenka ir paplušėti, kad užsidirbtų pragyvenimui, ir jausti didesnę atsakomybę nei šlaistytis rengiant oro karnavalus.

- Žmonės, kurie dirba, kad pragyventų, daro tai, ką labiausiai nori daryti, - atsakę Šimoda. - Lygiai kaip ir žmonės, kurie užsidirba duoną žaismingiau...

- Šventajame Rašte pasakyta: "Savo veido prakaite tu valgysi duoną", "Varguose tu maitinsies".

- Galima gyventi ir taip, jeigu nori.

- Daryk kas tau patinka! Man jau įgrįso žmonės kaip jūs nuolat kartojantys: daryk, kas tau patinka; daryk, kas tau patinka! Tai jūs kalti, kad žmonės sulaukėja ir griauna pasaulį. Jie naikina pasaulį tiesiog mūsų akyse. Pažiūrėkite, kaip niokojama žalioji gamta, upės ir vandenynai!

Ji suteikė Donui bent penkiasdešimt puikiausiu progų atsakyti, bet jis nepasinaudojo nė viena iš jų.

- Na ir kas, kad pasaulis naikinamas, - tarė jis. - Yra milijardai kitų pasaulių, kuriuos galime kurti arba pasirinkti. Kol žmonėms reikės planetų, jie turės planetų, kuriose galės gyventi.

Vargu ar tai buvo pasakyta skambinančiajai nuraminti, ir aš apstulbęs pažvelgiau į Šimodą. Jis kalbėjo turėdamas omenyje daugelio gyvenimų perspektyvą. Tai buvo tiesa, kurią galėjo suvokti tik Mokytojas. Skambinančioji, žinoma, manė, kad diskutuojama tik apie šio pasaulio tikrovę, kur gimimas - pradžia, o mirtis - pabaiga. Jis tai žinojo... kodėl ignoravo?

- Viskas puiku, taip? - piktinosi pašnekovė. - Šiame pasaulyje nėra blogio, mūsų nepersekioja nuodėmės? Tai jums, atrodo, nerūpi?

- Nėra ko rūpintis, madam. Mes matome tik vieną mažą dalelę visumos, kurią vadiname gyvenimu, bet ir ta - iliuzinė. Viskas subalansuota, niekas nekenčia ir niekas nemiršta, jeigu nesutinka. Niekas nedaro to, ko nenori. Nėra nei gėrio, nei blogio, vien tik tai, kas daro mus laimingus ir kas mus daro nelaimingus.

Niekas,kas buvo pasakyta, negalėjo nuraminti damos prie telefono. Bet ji skaiga pakeitė toną ir pritilusi paklausė:

- Iš kur jūs žinote visa tai? Iš kur žinote, jog tai ką sakote, yra tiesa?

- Aš nežinau, ar tai tiesa, - tarė jis. - Tikiu tuo, nes tai suteikia džiaugsmo.

Aš prisimerkiau. Jis galėjo paaiškinti, kad patikrino savo tiesas... gydydamas, darydamas stebuklus, visu savo gyvenimu. Jais jis įrodęs, jog jo mąstymas yra teisingas ir pritaikomas. Bet jis nutylėjo. Kodėl?

Turėjo priežastį. Pro primerktų akių plyšelį pritemusiame kambaryje vos įžiūrėjau išskydusią, neryškių kontūrų Šimodos figūrą, pasilenkusią prie miktofono. Jis rėžė tiesiai, nepasiūlydamas jokio pasirinkimo, net nesistengdamas padėti vargšams klausytojams jį suprasti.

- Kiekvienas, buvęs nors kiek reikšmingas žmonijos istorijoje, kiekvienas, kada nors patyręs laimę, keikvienas, ką nors padovanojęs pasauliui, buvo be galo savanaudis, besirūpinantis tik savo interesais. Be išimčių.

Kitas paskambinęs buvo vyriškis. Laikas tą vakarą bėgo greitai.

- Savanaudis! Misteri, ar žinote, kas yra antikristas?

Sekundę Šimoda šyptelėjo ir atsilošė kėdėje. Atrodė, tarsi būtų pažinojęs skambinusįjį asmeniškai.

- Galbūt jūs galėtumėte man pasakyti? - atsakė jis klausimu.

- Kristus mokė, kad mes turime gyventi dėl savo artimo. Antikristas sako: būk savanaudis, gyvenk dėl savęs, tegu kiti žmonės garma į pragarą.

- Arba į rojų, arba dar kur nors, kur patys sumanys.

- Misteri, jūs pavojingas, ar tai žinote? O kas, jei žmonės paklaustu jūsų ir imtų daryti tik tai, kas jiems patinka? Kas, jūsų manymu, tada atsitiktų?

- Manau, jog mūsų planeta tikriausiai taptų laimingiausia šioje galaktikoje, - tarė jis.

- Misteri, nesu tikras, jog noriu, kad mano vaikai išgirstų jūsų paistalus.

- O ką gi norėtų išgirsti jūsų vaikai ?

- Jei mes laisvai galime daryti, ką tik norime, tada aš turiu teisę nueiti į jūsų lauką ir savo medžiokliniu šautuvu ištaškyti jūsų kvailą makaulę.

- Žinoma, jūs galite šitaip pasielgti.

Pasigirdo čaižus klektelėjimas linijoje. Kažkur mieste liko mažų mažiausiai vienas įniršęs žmogus. Kiti jau kėlė telefono ragelius: pulte iškart sumirksėjo kvietimo lemputės.

Reikalai nebūtinai taip turėjo susiklostyti, jis galėjo tą patį pasakyti kitaip ir nebūtų nieko suerzinęs.

Mane pamažu vėl ėmė smelkti tas pats jausmas, kuris buvo apėmęs Trojoje, kai minia puolė ir apsupo jį. Metas, aiškiai atėjo metas mums pasišalinti.

"Mesijo vadovas" ten, studijoje, man visai nepadėjo.

 

Kad gyventum

laisvai ir laimingai,

turi paaukoti

nuobodulį.

Tai padaryti ne visada

lengva.

 

Džefas Saiksas dar kartą mus pristatė, paminėjo, kad mūsų lėktuvai stovi nusileidę Džono Tomo pievoje šalia 41-os valstybinės magistralės ir kad naktimis miegame tiesiog po sparnais.

Jaučiau pykčio bangas, sklindančias iš žmonių, nuogąstaujančių dėl savo vaikų moralės, dėl amerikietiško gyvenimo būdo ateities, ir manęs tai visia nedžiugino. Buvo likęs dar pusvalandis iki šou pabaigos, o reikalai klostėsi vis blogyn.

- Žinote, misteri, aš manau, kad jūs apgavikas, - iškošė pro dantis vienas iš skambinusiųjų.

- Žinoma, aš - apgavikas! Mes visi esame apgavikai šiame pasaulyje ir mes visi dedamės tuo, kuo nesame. Mes - ne vaikščiojantys kūnai, mes - ne atomai ir molekulės, mes - nenužudomos, nesunaikinamos Esaties idėjos, nors ir labai nenorime tuo tikėti...

Jis pirmas būtų man priminęs, kad galiu išeiti, jeigu man nepatinka tai, ką jis sako, ir būtų pasijuokęs iš būgštavimų, kad prie lėktuvų su fakelais mūsų gali laukti minia, pasiryžusi mus nulinčiuoti.

 

18

 

Niekada neliūdėk

atsisveikindamas.

Būtina išsiskirti,

kad galėtume

vėl susitikti.

Ir neabejotina,

kad tikri draugai

vėl susitiks

po kelių akimirkų

ar gyvenimų.

 

Kitą vidudienį, dar nepradėjus žmonėms rinktis skraidyti, jis stabtelėjo prie mano lėktuvo sparno.

- Prisimeni, ką man sakei, kai supratai, kad niekas manęs neklausys, kad ir kiek stebuklų bedaryčiau?

- Ne.

- O ar prisimeni tą momentą, Ričardai?

- Taip, momentą prisimenu. Staiga tu man pasirodei toks vienišas. O ką aš pasakiau, nepamenu.

- Tu tada aiškinai: jeigu aš priklausau nuo to, ar žmonėms rūpi, ką sakau, vadinasi, mano laimė priklauso nuo pirmo sutiktojo, o ne nuo manęs paties. Štai ko išmokti aš čia atėjau - nesvarbu, ar aš dalinuosi žiniomis, ar ne. Aš pasirinkau šį gyvenimą, kad papasakočiau žmonėms, kaip sutvarkytas pasaulis, o galėjau pasirinkti jiems to neaiškinti. Esačiai nereikia, kad aš kam nors pasakočiau,kas ji yra.

- Tai akivaizdu, Donai. Galėjau tau ta pasakyti senų seniausiai.

- Še tau kad nori! Aš randu idėją, kuri buvo viso mano gyvenimo tikslas ir triūsas, o jis išdrožia: "Tai akivaizdu, Donai".

Jis juokėsi, bet sykiu buvo ir liūdnas, ir aš tada nežinojau kodėl.

 

19

 

Tavo nemokšiškumas

matuojamas pagal

tavo tikėjimo neteisingumu

ir žmonių tragedijomis

mastą.

Tai, ką vikšras vadina

pasaulio pabaiga,

Mokytojas vadina

drugeliu.

 

Šie išvakarėse perskaityti "Mesijo vadovo" žodžiai buvo vienintelis perspėjimas. Kurį laiką skristi laukė nedidelė minia. Dono lėktuvas pririedėjo prie jos ir sustojo propelerio sukelto vėjo sūkuryje. Tai buvo įprasta miela scena, kurią aš stebėjau

nuo viršutinio "Fleeto" sparno, pildamas į baką benziną. Staiga nuaidėjo garsas tarsi sprogus padangai: minia atšoko ir puolė bėgti. "Travel Air" padanga buvo sveika, variklis kalę tuščiai kaip ir prieš akimirką, bet po piloto kabina esančiame audekle žiojėjo pėdos pločio skylė, o Šimoda buvo nublokštas prie kito jos šono, galva nusvirusi, kūnas nejudėjo tarsi staigios mirties ištiktas.

Man prireikė kelių tūkstantųjų sekundės, kad suprasčiau, jog Donaldas Šimoda nušautas, dar kelių - kad mesčiau benzino kanistrą, nušokčiau nuo viršutinio sparno ir pasileisčiau prie jo. Tai buvo lyg koks filmo scenarijus, mėgėjų vaidinamas spektaklis: vyras su šautuvu bėgo šalin su visais kitais ir taip arti manęs, kad būčiau galėjęs jį nukirsti kardu. Dabar prisimenu, kad aš į jį nekreipiau jokio dėmesio.

Nebuvau įsiutęs, priblokštas ar išgąsdintas. Man labiausiai rūpėjo kuo greičiau pasiekti "Travel Air" kabiną ir pakalbėti su savo draugu.

Atrodė, tarsi į jį būtų pataikiusi bomba; visa kairioji jo kūno pusė buvo suplėšyta. Odinė striukė ir drabužiai, rumenys ir kraujas - tiži tamsiai raudona masė.

Jo galva buvo nusvirusi prie uždegimo mygtuko dešiniajame prietaisų lentos kampe, ir man dingtelėjo, kad jei jis būtų užsisegęs saugos diržą, jo nebūtų taip staigiai bloškę pirmyn.

- Donai! Ar tau viskas gerai? - paklausiau kvailai.

Jis pravėrė akis ir nusišypsojo. Jo veidas buvo aptaškytas krauju.

- Ričardai, kaip visa tai atrodo?

Man didžiai palengvėjo išgirdus jį kalbant. Jeigu jis gali kalbėti, jeigu gali galvoti, viskas bus gerai.

- Na, drauguži, jei nepažinočiau tavęs, sakyčiau, kad tu gerokai įklimpęs.

Jis nejudėjo, tik truputį krutino galvą, ir staiga aš vėl išsigandau, daugiau dėl jo nejudrumo negu dėl visos tos kruvinos maišalynės.

- Nemaniau, kad turi priešų.

- Neturiu. Tai buvo... draugas. Geriau, negu kad... koks nors nekenčiąs manęs žmogus prisidarytų bėdos... savo gyvenime... nužudydamas mane.

Kabinos sėdynė ir šoniniai bortai buvo paplūdę krauju - teks gerokai paplušėti, kol išvalysi "Travel Air" Pats lėktuvas nebuvo per daug nukentėjęs.

- Ar taip turėjo atsitikti, Donai?

- Ne, - tarė jis silpnu balsu, vos kvėpuodamas. - Bet manau... man patinka drama...

- Na, metas sukrusti! Išsigydyk! Kol paskraidinsim tą atgužančią minią, reikės daug padirbėti!

Bet kol aš juokavau, mano draugas Donaldas Šimoda susmuko ant uždegimo mygtuko ir numirė, nors ir daug žinojo ir taip gerai suprato tikrovę.

Man spengė ausyse, pasaulis susverdėjo, ir aš nušliuožiau sudraskyto fiuzeliažo šonu į šlapią krauju aptaškytą žolę. Atrodė, kad "Mesijo vadovo" svoris mano kišenėje nutempė mane į šoną. Ir kaip trenkiausi į žemę, "Vadovas" išpuolė, ir vėjas lėtai sušnarino jo puslapius. Abejingai jį pakėliau. Ar taip viskas ir baigiasi, galvojau, ar viskas, ką sako Mokytojas yra tik keli įmantrūs žodžiai, negalintys jo apsaugoti nuo pasiutusio šuns antpuolio fermerio lauke?

Turėjau perskaityti tris kartus, kad patikėčiau tuo, kad buvo parašyta puslapyje:

Viskas

šioje knygoje

gali būti

netiesa.

 

- pabaiga-

Epilogas

Rudeniop kartu su šiltais vėjais išskridau į Pietus. Tinkamų laukų buvo mažai, bet minios vis didėjo. Žmonėms visada patiko skraidyti biplanu, o šiomis dienomis daugiau jų pasilikdavo pasišnekučiuoti besėdint prie laužo.

Kartkartėmis kas nors, kad ir nelabai sergąs, prasitardavo, kad po mūsų pokalbio jam palengvėdavo, ir žmonės kitą dieną imdavo keistai į mane dirsčioti, slinko arčiau smalsaudami. Dėl to ne kartą aš išskrisdavau anksčiau laiko.

Neįvyko jokių stebuklų, nors "Fleetas" dirbo geriau nei bet kada ir naudojo vis mažiau degalų. Liovėsi tekėjęs tepalas, nebežūdavo vabzdžiai ant propelerio ir priekinio stiklo. Be abejo, dėl to, kad atvėso oras, arba tie maži padarėliai tapo pakankamai gudrūs,kad išsisuktų.

Vis dėlto laiko upė man sustojo tą vasaros vidudienį, kai nušovė Šimodą. Tai buvo pabaiga, kuria aš negalėjau nei patikėti, nei suprasti; laikas įstrigo ten, ir aš tūkstantį kartų vėl ją išgyvenau tikėdamasis, jog gali kas nors pasikeisti. To niekad neatsitiko. Ko man derėjo pasimokyti tą dieną?

Vieną vėlyvą spalio vakarą, po to, kai aš pabūgęs minios Misisipės valstijoje, nusileidau mažame plyname lauke, kaip tik tokio dydžio, kad būtų galima nutupdyti "Fleetą".

Dar sykį prieš užmigdamas mintimis grįžau į tą paskutinę akimirką - kodėl jis numirė? Juk nebuvo jokios priezasties. Jeigu tai, ką jis sakė, buvo tiesa...

Dabar jau nebuvo su kuo pakalbėti, kaip kad anksčiau, nei pas ką pasimokyti, prie ko prisėlinti ir pasižodžiuoti, nebuvo į ką paaštrinti savo pašviesėjusio proto. Gal į save patį? Taip, bet aš nesu nė perpus toks sąmojingas kaip Šimoda, kuris mokė mane, savo dvasiniu karate visada išvesdamas iš pusiausvyros.

Šitaip mąstydamas užsnūdau, o miegodamas sapnavau.

Jis klūpėjo pievoje ant žolės nugara į mane, lopydamas šūvio skylę "travel Air" šone. Prie jo kelių gulėjo geriausios rūšies aviacinio audeklo ritinys ir lako skardinė.

Žinojau,kad sapnuoju, bet taip pat žinojau, jog viskas vyksta iš tikrųjų.

- DONAI!

Jis lėtai atsistojo ir atsigręžė į mane šypsodamasis, kad aš liūdžiu ir kartu džiaugiuosi.

- Sveikas, drauguži, - pasisveikino jis.

Pro ašaras nieko nemačiau. Nėra mirties, išvis nėra mirties, ir prieš mane - mano draugas.

- Donaldai! Tu gyvas! Ką čia veiki? - pribėgau ir apkabinau jį - jis buvo tikras. Galėjau jausti jo striukės odą, spustelėti rankas.

- Sveikas, - pakartojo jis. - Neprieštarauji? Stengiuosi užtaisyti šią skylę, štai čia.

Taip džiūgavau jį matydamas, kad atrodė jog, nieko nėra neįmanoma.

- Laku ir audeklu? - nustebau. - Laku ir audeklu tu stengiesi užtaisyti... Tia juk ne šitaip daroma, tu pamatai tą vietą tobulai sutvarkytą - ir viskas... - berdamas tuos žodžius, uždengiau ranka išplėštą kruviną skylę, ir kai ranką atitraukiau - skylės

jau nebuvo. Lėktuvas spindėjo saulėje lyg veidrodis, o audeklas driekėsi be siūlės nuo lėktuvo nosies iki uodegos.

- Štai kaip tu tai atlieki! - tarė jis, ir jo tamsiose akyse švietė pasididžiavimas nenuovokiu mokiniu, kuriam pagaliau ėmė sektis dvasios mechaniko amatas.

Man tai nepasirodė keista; sapne tik taip ir galėjau atlikti tą darbą.

Prie sparno liepsnojo rytinis laužas, o virš jo balansavo keptuvė.

- Tu kažką kepi, Donai? Žinai, niekad nemačiau, kad kada nors ruoštum valgį. Ką kepi?

- Paplotėlius, - atsakė jis sausai. - Paskutinis dalykas, kurį noriu padaryti tavo gyvenime, - tai parodyti, kaip juos kepti.

Jis atpjovė du paplotėlio gabaliukus kišeniniu peiliu ir ištiesė vieną man. Dar dabar, kai rašau, užuodžiu jo kvapą... pjuvenų ir senų popieriaus klijų pašildytų taukuose, kvapą.

- Ką manai? - šelmiškai paklausė.

- Donai...

- "Fantomo kerštas", - išsišiepė jis. -Iškepiau tai iš gipso. - Jis padėjo savo dalį atgal į keptuvę. - Kad priminčiau tau: jei nori ką nors pastūmėti mokytis, daryk tai savo išmanymu, o ne paplotėliais, gerai?

- NE! Kas myli mane, tas mėgsta ir mano paplotėlius! Tai juk kasdieninė duona, Donai!

- Labai gerai. Bet užtikrinu tave - pirma tavo vakarienė su mokiniais, jei pavaišinsi juos tokiu šlamštu, bus tau ir paskutinė.

Mes pasijuokėm ir nutilom, ir aš žvelgiau į jį tylomis.

- Donai, tau nieko neatsitiko?

- Tu manei, kad aš miręs? Na jau, Ričardai.

- Ir tai ne sapnas? Aš nepamiršiu, kad tave mačiau?-

- Ne. Tai sapnas. Tai kitokia erdvė ir laikas,o bet kuri kitokia erdvė ir laikas yra tik sapnas nomaliam, blaiviai mąstančiam žemės gyventojui, kuriuo tu dar šiek tiek pabūsi. Bet šį susitikimą tu prisiminsi, ir tai pakeis tavo mąstymą ir tavo gyvenimą.

- Aš tave vėl išvysiu? Ar tu sugrįši?

- Nemanau. Noriu patekti už laiko ir erdvės ribų... iš tiesų jau ten ir esu. Bet ryšys tarp mūsų - tarp taves ir manes, ir kitų iš mūsų šeimos - išlieka. Jei tave apniks kokia nors problema, nesistenk išmesti jos iš galvos - eik miegoti,ir mes susitiksime čia, prie lėktuvo, ir apsvarstysime ją.

- Donai...

- Ką?

- Kam tas šautuvas? Kodėl taip atsitiko? Nematau jokios galios ir šlovės, kai leidi sau peršauti širdį.

Jis atsisėdo prie sparno ant žolės.

- Aš nebuvau sensacingas Mesijas, Ričardai, todėl man nieko niekam nereikėjo įrodyti. O kadangi mums reikia įgusti, kad išoriniai pavidalai netrikdytų... ir neliūdintų mūsų, - pridūrė jis pabrėždamas, - treniruodamiesi galim nesibodėti ir kraujo. O man, be to, tai buvo pramoga. Mirti - tai tarsi karštą dieną nerti į gilų ežerą. Patiri šoką nuo aštraus temperatūros pokyčio, bet po akimirkos skausmas dingsta, tu įgyji savo tikrąjį pavidalą ir nardai tikrojoje realybėje. Bet aš tai patyriau jau tiek kartų, kad net ir šoko beveik nejaučiau.

Po valandėlės jis atsistojo.

- Tik nedaugeliui žmonių įdomu, ką tu gali jiems pasakyti, bet tai normalu. Nepamiršk, kad Mokytojo didybė nematuojama jo auditorijos dydžiu.

- Pasistengsiu, Donai, pažadu. Bet visada pabėgsiu, kai tik tai nebeteiks man malonumo.

Niekas nepalietė "Travel Air", bet jo propeleris ėmė suktis, motoras pūkštelėjo šaltus melynus dūmus, ir sodrus jo garsas pripildė pievą.

- Pažadas priimtas, bet... - jis žvelgė į mane šypsodamasis, tarsi ko nesuprasdamas.

- Priimtas, bet kas? Kalbėk. Žodžiais. Sakyk man. Kas ne taip?

- Tau gi nepatinka minios, - tarė jis.

- Nemėgstu, kai mane tampo. Aš linkęs kalbėtis ir dalintis idėjomis, bet garbinimas, kurį tu patyrei, ir priklausomybė... Tikiuosi, kad manęs neprašai... Manyk, kad aš jau pabėgau...

- Galbūt esu visiškas kvailys, Ričardai, ir nematau kažko akivaizdaus, ką puikiai pastebi tu. Ir jeigu taip, tai ar nemalonėtum pasakyti, kas čia būtų bloga, jei surašytum visa tai popieriuje? Ar yra taisyklė, draudžianti mesijui užrašyti savo tiesas bei aprašyti dalykus, kurie jam buvo malonūs ir reikalingi? O paskui, jei žmonėms nepatiks, užuot jį nušovę, jie galės sudeginti jo rašinius ir išbarstyti pelenus. O jei patiks, jie perskaitys mesijo žodžius dar sykį arba užsirašys juos ant šaldytuvo durelių, arba pasinaudos tomis jo idėjomis, kurios jeims pasirodys prasmingos. Kas čia bloga rašyti? Bet galbūt aš tiesiog niekus kalbu.

- Knyga?

- Kodėl ne?

- Ar žinai, kiek darbo... ? Pasižadėjau daugiau niekad gyvenime nerašyti nė žodžio!

- O! Atleisk, - tarė jis. - Štai kaip. Aš to nežinojau. - Jis užlipo ant apatinio lėktuvo sparno, o nuo jo - į kabiną. - Gerai. Iki, pasimatysime. Laikykis. Nesileisk pastveriamas minios. Ar tu tikrai nenori parašyti knygos?

- Niekada, - papurčiau galvą. - Niekada nė žodžio.

Jis gūžtelėjo pečiais, užsimovė lakūno pirštines ir pastūmė svirtį. Pratrūkęs motoro gaudesys apgaubė mane, ir kai pabudau po "Fleeto" sparnu, jo aidas vis dar skambėjo mano ausyse.

Buvau vienas, o laukas aplink mane plytėjo toks tylus, tarsi auštant pasaulį būtų užklojęs žalio rudens kilimas.

Ir tada, dar ne visai pabudęs, vien savo malonumui susiradau dienoraštį ir, kaip vienas iš daugybės milijonų šio pasaulio mesijų, ėmiau rašyti apie savąjį draugą:

1. Atėjo į pasaulį Mokytojas, gimęs šventoje Indianos žemėje,