Socialinio darbo teoriniai modeliai

Biheiviorsitinis modelisRaminta JančaitytėSDK

Žymiausi biheivioristai

R.E. Alberti ir M.L. Emmons, A. Bandura, B.F. Skinner, J.B. Watson ir R.Rayner, J. Wolpe

Teorijos objektas – žmogaus elgesys. Filosofinis teorijos pagrindas –

išmokimo teorija. Jeigu galima išmokti netinkamo

elgesio, tai taip pat galima išmokti elgtis tinkamai.

Biheiviorizmas pasižymi požiūrių ir technikų įvairove, tačiau galima išskirti tam tikrus bendrus biheiviorizmo bruožus :

Netinkamas elgesys yra problema, kurią reikia išspręsti.

Problemos sprendimo būdai (technikos) turi būti patikimi ir pamatuojami (išbandyti pasitelkiant eksperimentus).

Zastrow (1999)

Išmokimą biheivioristai aiškina remdamiesi: klasikinės sąlygine reakcija (išmokimą

aiškina stimulo ir reakcijos tarpusavio ryšiu, kuris remiasi rusų mokslininko fiziologo I. Pavlovo atliktais tyrimais. Nerimas, baimė ir įvairios fobijos yra priskiriamos klasikinėms sąlyginėms reakcijoms (Zastrow, 1999)).

operantiniu sąlygojimu (tai elgesio mokymas, naudojant paskatinimo ir bausmių sistemą) ,

modeliavimu (elgesio mokomasi stebint kito elgesį).

Apibendrinti biheiviorizmo modelio taikymo žingsniai: Santykių tarp kliento ir socialinio darbuotojo

užmezgimas Įvertinimas (elgesio analizė):

- stimulo-reakcijos santykis (S-R) - detali problemos analizė (aplinkybės, kada

iškyla problemiškas elgesys; priežastys, dėl ko klientas būtent taip elgiasi

Tikslų nustatymas ir plano sudarymas Sutarties sudarymas Vykdymas Vertinimas ir analizė. Elgesio įtvirtinimas (Vitkauskaitė, 2001; Zastrow, 1999):

Darbas su šeima pagal biheivioristinį modelį Konsultantas stebi šeimą ir jos tarpusavio santykius. Pagal gautą informaciją tiksliai apibrėžiamos problemos ir

sprendimo būdai. Problemiškas vaiko elgesys keičiamas keičiant aplinkinių

reakciją į vaiką. Konsultantas moko tėvus elgesio keitimo būdų. Apibrėžiamos tikslios poveikio vaikui procedūros. Aptariamos skatinimo procedūros (tipas ir dažnumas) Apibrėžiamos procedūros disciplinai palaikyti (privilegijų

apribojimas) Susitikimų metu repetuojamos nerimą keliančios situacijos Tėvai skatinami taikyti naujus elgesio būdus bendraudami

su vaiku. Konsultantas kontroliuoja, kad tėvai elgtųsi pagal

rekomendacijas.

Biheiviorizmo technikos Atkaklumo/ryžtingumo mokymas Elgesio repetavimas Žetonų ekonomika Sisteminė desensetizacija In vivo desensitizacija Implozinė terapija Paslėpta sensitizacija Pasibjaurėjimą sukeliančios technikos

(Zastrow, 1999)

Tvirtumo/ryžtingumo ugdymas Gana plačiai naudojamas metodas. Skirtas nedrąsaus/baikštaus ir agresyvaus elgesio

keitimui. Metodą sukūrė Wolpe (1958), išplėtojo Alberti,

Emmons (1970), Fensterheim, Bear (1975). Lyčių vaidmenų stereotipai sąlygoja tai, jog dauguma

klienčių mokymuose yra moterys, tačiau pastaraisiais metais daugėja klientų vyrų (užsienio šalyse).

Tyrimai rodo, jog tvirtumo ugdymas kaip metodas yra efektyvus.

(Zastrow, 1999)

Tvirtumo ugdymo aprašymas (Zastrow, 1999)

Ar jūs drąsiai pasisakote grupėje (išsakote savo nuomonę, jausmus)?

Ar jūs jaučiatės laisvai, bendraudami su autoritetingais, aukštas pareigas užimančiais žmonėmis?

Ar jūs išliejate pyktį, ar išliekate ramus/-i kai įvykiai klostosi kitaip, nei buvo tikėtasi?

Probleminis elgesys (Zastrow, 1999) Ypatingas

baikštumasŽmogus yra

paklusnus, bailus, bijantis parodyti jausmus, išreikši mintis.

Nevaldomas įniršisŽmogus nerimą

išreiškia pykdamas ir elgdamasis agresyviai.

Santykių stiliai pagal Alberti, Emmons (1975) (Zastrow, 1999) Neryžtingas/netvirtas – kalba švelniai, nelaiko akių

kontakto, sutinka su kitų nuomonę, nors galvoja ir jaučia kitaip, nereiškia savo nuomonės, save vertina “žemiau” nei kitus, skaudina save, kad neskaudintų kitų.

Agresyvus – atsakinėja už kitus, pašnekovams nespėjus suregzti atsakymo, kalba garsiai ir įžeidžiančiai, spokso į pašnekovus, kalba būtuoju laiku (kaltina, žemina)

Ryžtingas/tvirtas – kalba šnekamuoju tonu, laiko akių kontaktą, atvirai reiškia savo nuomonę ir jausmus (pyktį, nesutikimą, apgailestavimą ir pan.). Tvirtas/ryžtingas elgesys reiškia gebėjimą išreikšti save neskaudinant nei savęs, nei kitų.

Ryžtingo/tvirto ir agresyvaus elgesio pavyzdys (Zastrow, 1999)

Marčios ir anytos santykiai yra įtempti, nes anyta nuolat priekaištauja savo marčiai. Agresyvus elgesio stilius – marti stengiasi

paerzinti savo anytą, specialiai darydama dalykus, kurie skaudina anytą: nesilankydama pas anytą svečiuose, pateikdama maistą, kurio anyta nemėgsta, nesutvarkydama namų, kai anyta atvyksta, ragina vyrą užčiaupti savo motiną, kad toji bando išsakyti pastabas marčiai, įsivelia į nesibaigiančius ginčus su anyta.

Tvirtas elgesio stilius – marti išsako savo anytai tai, ką ji galvoja ir jaučia: jūsų kritika skaudina mane. Aš suprantu, kad jūs man norite padėti, patardama man. Tačiau tai, kaip jūs išsakote patarimus, jūs mane kritikuojate. Aš suprantu, kad jūs nenorite, jog aš klysčiau, bet kiekvienas daro klaidas, svarbu, kad pasimokytų iš to. Jeigu jūs tikrai norite man padėti, leiskite man elgtis savaip ir prisiimti atsakomybę už pasekmes. Aš norėčiau su jumis bendrauti kaip suaugusi su suaugusia, o ne kaip vaikas su mama.

Ryžtingumo/tvirtumo ugdymo žingsniai (Zastrow, 1999)

1. Žingsnis. Aptarti bendravimo stilių. Ar yra situacijų, kur reikėtų elgtis ryžtingiau? kokiose situacijose sulaikomi jausmai ir neišsakoma nuomonė? Ar pasitaiko situacijų, kada nesuvaldomas įniršis?

Tam, kad įvertinti santykių stilių, klientas turi vesti dienoraštį savaitę ar ilgiau ir žymėti situacijas, kada elgėsi neryžtingai, ar agresyviai.

2. Žingsnis. Atrenkamos situacijos, kuriose klientas norėtų išmokti elgtis tvirtai.

3. Žingsnis. Susikoncentruoti į situacijas, kai klientas elgėsi neryžtingai ar agresyviai. Klientas užsimerkia ir kelias minutes detaliai prisimena situaciją, ką sakė, ką kiti sakė, ką jautė ir pan.

4. Žingsnis. Klientas užrašo kaip jis elgėsi:- akių kontaktas – ar laikė akių

kontaktą, žiūrėdamas ramiai ar agresyviai į akis? Ar žvilgnis buvo nuleistas?

- gestai – ar gestai buvo tinkami, laisvi, atsipalaiduoti, efektyviai pabrėžiantys žinutę?

- kūno poza – kokioje pozoje stovima (palinkus į pašnekovą, atsitraukus, veidu į pašnekovą ir pan.)

- veido išraiška – rūsti, tvirta ir pan.- Balso tonas ir garsumas – tvirtas, šnekamosios

kalbos tonas, rėkiantis, švelnus, tylus ir pan.- Kalbos sklandumas – klaba laisva, aiški, lėta,

greita, trūkinėjantiir pan.- Laiko pasirinkimas – reakcija į situacija

išreiškiama tuoj pat po incidento, išlaukus tam tikrą laiką, visų akivaizdoje, atskirai nuošalioje vietoje ir pan.

- Žinutės turinys – žinutės ryžtingos, agresyvios. Apsvarstyti, kodėl reaguojama tokiu būdu. Galima pasitelkti savikalbą, t.y. Ką žmogus galvojo prieš pasielgdamas vienaip ar kitaip.

5. Žingsnis. Stebėti ir analizuoti pavyzdžius kaip elgtis tvirtai ir ryžtingai panašiose situacijose.

6. Žingsnis. Sudaryti tvirto/ryžtingo elgesio alternatyvų sąrašą.

7. Žingsnis. Klientas užmerkia akis ir įsivaizduoja save taikant tvirto/ryžtingo elgesio alternatyvas.

8. Žingsni. Vaidmenų žaidimas poroje modeliuojant ryžtingą/tvirtą elgesį. Grupės nariai suteikia grįžtamąjį ryšį, kaip sekasi elgtis pagal naują elgesio modelį.

9. Žingsnis. Kartojami 7 ir 8 žingsniai, kol klientas pradeda jausti, kad sugebės tai atlikti.

10. Žingsnis. Naujas elgesio būdas taikomas realioje situacijoje.

11. Žingsnis. Reflektuojama, kaip sekėsi taikyti naują elgesio būdą realioje situacijoje.

12. Žingsnis. Galima tikėtis tam tikro pasisekimo, bet nebūtinai tai turi būti susiję su pasitenkinimu. Klientas turi suprasti, kad asmeninis augimas ir efektyvių santykių su aplinkiniais konstravimas yra nuolatinis mokymosi procesas.

Elgesio repetavimas

Tikslas – praplėsti kliento elgesio repertuarą.

1. Konsultantas ir klientas aptaria naujų elgesio būdų išmokimo svarbą (pvz., išmokti tinkamai reikšti pyktį).

2. Klientas padedamas konsultanto pasireneka vieną ar keletą situacijų, kuriose jis norėtų keisti savo elgesį (pvz., išmokti elgtis tvirtai, o ne agresyviai,kai yra kritikuojamas)

3. Repetuojamas naujas elgesio būdas. Pvz., klientas gali pirmiausia vaidinti kritiško bendradrbio vaidmenį, o konsultantas modeliuoja ryžtingą elgesį vaidinamoje situacijoje. Po to apsikeičiama vaidmenimis.

4. Klientas pritaiko naują elgesio būdą realioje situacijoje ir vėliau aptaria su konsultantu kaip jam sekėsi tai daryti, kokios pasekmės lydėjo ir pan.

Žetonų ekonomika Žetonai – tai pastiprinimas, išreikštas tam

tikrais simboliais (saldainiais, taškais, privilegijomis).

Nustatomos griežtos taisyklės už ką skiriami žetonai.

Apibrėžiamas pageidaujamas elgesys. Apibrėžiama kiek reikia surinkti žetonų ir už

ką, kad būtų skiriamas apdovanojimas (pvz., bilietas į kiną).

Apibrėžiamos situacijos, už ką netenkama žetonų (pvz., muštynės).

Esminiai dalykai, organizuojat žetonų ekonomiką

Personalo bendradarbiavimas ir situacijos koordinavimas.Personalaas turi stebėti ir nuosekliai taikyti tokią pat sistemą su visais klientais.

Būtina adekvati pastiprinimų kontrolė. Žetonų ekonomika nebus efektyvi, jei klientai lengvai prieis prie žetonų, galės juos įsigyti kitokiais lengvesniais būdais iš personalo, turės savų pinigų tam tikroms pramogoms.

Pageidaujamas ir nepageidaujamas elgesys turi būti labai aiškiai apibrėžtas, kad nekiltų konfliktų tarp personalo ir klientų.

Žetonų ekonomika turi būti taikoma tik kurį laiką ir tuoj pat nutraukiama, kai elgesys pagerėja. Klientai turi būti pasiruošę pritaikyti naują elgesio būda realiame gyvenime, kur tokie metodai nėra taikomi.

Žetonai neturi būti vienintelė skatinimo priemonė. Norimas elgesys turi būti skatinamas ir pagyrimais bei palaikymu, kad žetonas netaptų tikslu savaime.

Atvejo aptarimas Į socialinį darbuotoją kreipėsi tėvai dėl savo

trijų metukų dukrelės, kuriai užeina, kaip tėvai išsireiškė - „isterijos priepuolis“.

Siekdamas atlikti elgesio analizę, konsultantas paprašė leisti stebėti šeimą, kaip yra bendraujama su vaiku, kaip ir kokiomis aplinkybėmis kartojasi elgesys.

Savaitę stebėjęs šeimą, konsultantas nustatė, jog kai tik mergaitė pradėdavo „isteriškai elgtis“, t.y. garsiai verkti ir mėtyti, daužyti žaislus, kuris nors iš tėvų (dažniausiai mama) atbėgdavo raminti dukrelės, ją paimdavo ant rankų, kalbindavo.

Iki mergaitės „isterijos priepuolio“, ji buvo paliekama viena kambaryje pilname žaislų, niekas į ją nekreipė dėmesio, kadangi tėvai užsiėmę dirbo savo darbus.

Pokalbio su tėvais metu, konsultantas išsiaiškino, jog tėvai mano, kad jie teisingai elgiasi, palikdami vaiką žaisti vieną. Jie teigia, jog aprūpino mergaitę žaislais, kad ji turi visko, ko tik širdis geidžia. Kad jiems reikia dirbti savo darbus, kad jie labai užimti.

Konsultantas paaiškino tėvams, jog nekreipdami dėmesio į vaiko poreikį bendrauti, pažaisti kartu su tėvais (S), jie sąlygoja mergaitės reakciją (R) – t.y. vadinamą „isterijos priepuolį“.

Remiantis stebėjimo rezultatais su tėvais buvo sudaryta sutartis, pagal kurią tėvai turėjo skirti tam tikrą laiką vaiko bendravimo poreikiams tenkinti: kalbėtis, žaisti, paimti ant rankų mergaitę.

Taip pat buvo nustatyta taisyklė, jog tėvai nereaguos į vaiko agresyviai reiškiamą pyktį, bet kalbėsis su vaiku tada, kai jis nusiraminęs.

Tėvams nebuvo lengva išmokti paskirstyti savo laiką taip, kad užtektų laiko pabūti su vaiku. Iš pradžių jiems tai sunkiai sekėsi, bet, padedami konsultanto, tėvai palaipsniui pradėjo daugiau bendrauti su vaiku, laikytis nustatytų taisyklių.

Po tam tikro laiko vaiko elgesys pasikeitė.