Su vieta susijusios kūrybinės veiklos ir jų svarba regiono

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS MENŲ FAKULTETAS

TEATROLOGIJOS KATEDRA

Eglė Marčiulaitytė

SU VIETA SUSIJUSIOS KŪRYBINĖS VEIKLOS IR JŲ SVARBA

REGIONO REGENERACIJAI BEI EKONOMINIAM VYSTYMUISI:

VARĖNOS RAJONO ATVEJIS

Magistro baigiamasis darbas

Kūrybinių industrijų studijų programa, valstybinis kodas 621P96001

Komunikacijos studijų kryptis

Vadovė: dr. Linara Dovydaitytė ................ .............. (Parašas) (Data)

Apginta: Menų fakulteto dekanė doc. dr. Ina Pukelytė ................ ............... (Parašas) (Data)

Kaunas, 2013

2

TURINYS

SU VIETA SUSIJUSIOS KŪRYBINĖS VEIKLOS IR JŲ SVARBA REGIONO REGENERACIJAI BEI EKONOMINIAM VYSTYMUISI: VARĖNOS

RAJONO ATVEJIS

SANTRAUKA / 4 SUMMARY / 5

ĮVADAS / 6 1. VIETA KŪRYBIŠKUMO TEORIJOS DISKURSE / 11

1.1. Migracija / 11 1.2. Vietos samprata / 13

1.3. Vietos reikšmė humanistinės geografijos požiūriu / 13 1.4. Vietos tapatybė / 15

1.5. Vietos įvaizdžio ir prekės ženklo kūrimas / 16 1.6. Miestas versus kaimo regionas / 20

1.6.1. Kūrybiškumo teorija ir svarbiausios jos sąvokos / 21 1.6.2. Kaimo regionų kūrybinis pajėgumas / 23

2. KŪRYBINĖS VEIKLOS KAIP REGENERACIJOS VEIKSNYS / 27

2.1. Regeneracija / 27 2.2. Kūrybinis turizmas / 30

2.3. Kūrybiškumas ir turizmas kaimo regionuose / 33 2.3.1. Tradiciniai amatai ir turizmas / 34

2.3.2. Festivaliai / 36 2.3.3. Teminis kaimas / 37

2.4. Klasterizacijos reikšmė / 38 3. KŪRYBINIŲ VEIKLŲ SVARBA VIETOS REGENERACIJAI: VARĖNOS RAJONO ATVEJO STUDIJA / 41

3.1. Tyrimo metodologija ir eiga / 41

3.2. Tyrimo dėstymas / 45 3.3. Varėnos rajono tapatybė ir įvaizdis / 46

3.3.1. Teritorinis kapitalas ir ekonominis vientisumas / 46 3.3.2. Žmogiškieji ištekliai ir socialinė kaita / 49

3.3.3. Lokalinė kultūra / 57 3.3.4. Varėnos rajono palyginimas su miestu: informantų požiūris / 59

3.3.5. Tapatybė ir vidinis įvaizdis / 61 3.3.6. Išorinis įvaizdis / 62

3.4. Kūrybinės veiklos Varėnos rajone / 65

3

3.5. Kūrybinis turizmas Varėnos rajone / 74

3.5.1. Tradiciniai amatai ir kūrybinis turizmas Varėnos rajone / 79 3.5.2. Blusų festivalio atvejo analizė / 85

3.6. Dargužiai – teminis kaimas? / 88 3.6.1. Augintojų, gamintojų ir valgytojų asociacija „Viva sol“ / 88

3.6.2. „Sūrininkų namai“ Dargužiuose / 90 3.6.3. Strateginis proveržis ir teminio kaimo idėja Dargužiuose / 92

3.7. Bendradarbiavimas ir klasterizacija Varėnos rajone / 95 3.8. Tyrimo apibendrinimas ir rekomendacijos / 98

IŠVADOS / 102 ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS / 105

PRIEDAI / 113 1 priedas: Tyrimo metu Varėnos rajone surinkta fotomedžiaga / 113

2 priedas. Interviu su Regina Svirskiene išrašas / 118 3 priedas. Interviu su Ilona Kairevičiūte išrašas / 123

4 priedas. Interviu su Daiva Kusinskaite išrašas / 126 5 priedas. Interviu su Mantu Galiniu išrašas / 129

6 priedas. Interviu su Mariumi Galiniu išrašas / 133 7 priedas. Interviu su Terese Jankauskaite išrašas / 139

8 priedas. Interviu su Laima Mačioniene išrašas / 143 9 priedas. Neformalizuotos diskusijos „Sūrininkų namuose“ išrašas / 148

10 priedas. Interviu su Rūta Zalieckiene išrašas / 159 11 priedas. Interviu su Rūta Sakaliene išrašas / 165

12 priedas. Interviu su Romu Norkūnu išrašas / 171 13 priedas. Neformalizuotos diskusijos Jokubauskų ūkyje išrašas / 175

14 priedas. Interviu su Džiugu Petraičiu ir Laima Petraitiene išrašas / 180 15 priedas. Internetinės apklausos anketa / 188

16 priedas. Internetinės apklausos rezultatai / 190

4

SANTRAUKA

Intensyvi žmonių migracija per pastarąjį šimtmetį iš esmės pakeitė pasaulio demo-

grafinį žemėlapį: išaugę miestai virto naujų kultūrų formavimosi židiniais, tuo tarpu kaimo

regionai ištuštėjo, suiro vietos bendruomenės, nunyko lokalinė kultūra. XXI a. ypatingą

reikšmę įgyja kūrybiškumas ir juo pagrįstos kūrybinės ekonomikos vystymas, kuris šiandien

dažnai laikomas pagrindine miestų plėtros bei periferinių teritorijų regeneracijos jėga.

Su vieta susijusių kūrybinių veiklų vystymas ir apskritai kūrybišku požiūriu paremtas

vietos atsinaujinimas šiandien yra aktuali tyrimų sritis, tačiau daugiausia orientuota į

urbanizuotas vietoves, todėl šiame magistro darbe nuspręsta atsigręžti į dažnai tyrimų

paraštėse liekančių kaimo regionų regeneraciją.

Teorinėse magistro darbo dalyse, remiantis visuomeninės geografijos ir humanistinio

požiūrio teorijomis, pristatoma vietos samprata, žmogaus santykis su vieta, vietos tapatybės,

įvaizdžio formavimo(si) ir prekės ženklo kūrimo procesai, lyginamas miesto ir kaimo regiono

kūrybinis pajėgumas, identifikuojama su vieta susijusių kūrybinių veiklų įvairovė, vertinama

jų nauda visapusiškam regiono atsinaujinimui bei vystymuisi. Empirinėje darbo dalyje

pateikiama Varėnos rajono atvejo studija, atlikta remiantis humanistinei geografijai būdinga į

žmogų nukreipta tyrimų strategija ir žvilgsnio iš trijų studijų figūrų – vietinio gyventojo,

lankytojo ir tyrėjo – perspektyvos metodologija.

Išanalizavus teorinę medžiagą bei atlikus Varėnos rajono tyrimą, galima daryti

išvadą, jog kaimo regionams būdingas ypatingai glaudus žmogaus ryšys su gamta, išsaugota

autentiška lokalinė kultūra, gausūs teritoriniai ir rekreaciniai ištekliai, todėl šiandien

daugiausia dėl migracijos nunykę kaimo regionai yra potencialios kūrybinės ekonomikos

vystymo erdvės ir sulaukia vis daugiau kūrybiškų žmonių dėmesio.

Įvairūs identifikuoti kūrybiškumo taikymo atvejai Varėnos rajone parodė, jog vietos

tapatybe paremtos kūrybinės veiklos ir verslai, pvz., kūrybinio turizmo plėtra, festivalių

organizavimas periferijoje, tradicinių amatų mokymas, teminio kaimo idėja, skatina vietos

regeneraciją bei gali sukelti strateginį proveržį. Vis dėlto Varėnos rajono kūrybinis kapitalas

dar nėra pakankamai išnaudojamas: skiriama per mažai dėmesio vietos mito, simbolinio

kapitalo palaikymui, jų ir apskritai viso Varėnos rajono viešinimui. Tai iš esmės lemia

iniciatyvių žmonių, kūrybinės klasės, privataus kapitalo investicijų, klasterizacijos bei

novatoriško vietos valdžios požiūrio trūkumas rajone.

Raktiniai žodžiai: humanistinė geografija, vieta, kūrybinės veiklos, kūrybinis

pajėgumas, kaimo regionas, vietos tapatybė, vietos įvaizdis, lokalinė kultūra, regeneracija,

kūrybinis turizmas, festivalis, tradiciniai amatai, teminis kaimas, Varėnos rajonas.

5

SUMMARY

The last century has seen fundamental changes in the world’s demographic map:

expanding cities have become hubs for the formation of new cultures while rural regions have

been suffering the loss of human resources, decline of local communities and culture. The

21st century, on the other hand, can be called the age of creative economy, based on

seemingly inexhaustible resource – creativity, which today is often considered and invoked as

the main driving force for both urban development and the regeneration of peripheral areas.

Recently, creative activities related to the site and creative attitude towards place

revitalization in general have been a relevant fields of research. However, it is mostly oriented

to urban territories, therefore this Master’s thesis is dedicated especially to rural areas and

their regeneration.

Theoretical parts of this thesis focus on the concept of relation between the people

and the place (or site), presented according to the theories of human geography and

humanistic approach. Furthermore, identity, image and brand of the place, creative capacity

and various creative activities are examined as important elements for the overall renewal of

the rural region. In the empirical part of this thesis the case study of Varėna district is

presented. The investigation is based on humanistic people-centred research strategy and a

specific methodology by which the research object and the field are examined from the

perspective of three discursive figures – a local inhabitant, a visitor and a researcher.

This study leads to the conclusion that rural regions can be characterised by a very

close relation between people and nature, preserved authentic local culture, rich territorial and

recreational resources. Therefore rural regions, despite being stunted mostly due to the migra-

tion, are potential areas for developing creative economy and, as a result, today they attract

more and more attention from creative people. Various identified examples in Varėna district

have revealed that creative activities or businesses, based on place identity, for instance,

creative tourism, festivals, traditional crafts, village heritage etc., foster the regeneration of

the place and may initialise a strategic breakthrough. Nevertheless, so far the creative capital

of Varėna district is not being exploited enough: there is a lack of attention to the place myth,

the maintenance of its symbolic capital and the promotion of the entire Varėna district. This

results from the deficiency of the creative class, human resources, investments of private

capital, clustering and innovative approach of the local authorities in the region.

Keywords: humanistic geography, place, site, creative activities, creative capacity,

rural region, place identity, place image, local culture, regeneration, creative tourism, festival,

traditional crafts, village heritage, Varėna district.

6

ĮVADAS

XXI a. galime vadinti naująja era, kurioje ypatingą reikšmę įgyja žinios, inovacijos ir

kūrybiškumas, o miestai ir regionai tampa teritorinio konkurencingumo arenomis.1 Gamybos

ir paslaugų ekonomiką keičia naujas reiškinys – kūrybos ekonomika, grindžiama daugiau

žinių bei idėjų nei fiziniu kapitalu. Šios ekonomikos šerdis – kūrybinės industrijos (toliau

tekste – KI), kurias Johnas Hartley apibrėžia kaip koncepcijų ir praktikos susiliejimą,

apimantį kūrybos menus (individualų talentą) ir kultūrines industrijas (mases) naujųjų medijų

technologijų, žinių visuomenės, interaktyvių piliečių vartotojų aplinkose.2 KI plėtra sąlygoja

ekonomikos produktyvumą, naujų darbo vietų kūrimą, skatina inovacijas įvairiose veiklos

srityse, fizinį ir socialinį atsinaujinimą, bendruomeniškumą per projektinės veiklos vykdymą.

Kūrybiškumas šiandien dažnai laikomas pagrindine tiek miestų, tiek periferinių teritorijų

(at)kūrimo jėga. Būtent pastarasis teiginys tampa šio magistro darbo pagrindimu ieškant

sprendimo būdų, kaip regeneruoti daugiausia dėl migracijos ištuštėjusius ir lokalinės kultūros

nykimą patiriančius kaimo regionus.

Šiuolaikinis žmogus yra apsuptas daugybės įvairiausių įtakų bei galimybių, siūlančių

kitokį nei tėvų ar senelių gyvenimo modelį, išsilaisvinimą iš mažos kultūrinės erdvės ir

pasaulio pažinimą dalyvaujant globalizacijos bei informacijos virsmuose. 3 Šiuolaikinių

technologijų vystymasis ir paplitimas lemia intensyvesnį bei paprastesnį žmogiškųjų išteklių

judėjimą (migraciją), kitaip tariant, geografinė dimensija nebetenka reikšmės. Demografinis

pasaulio žemėlapis per pastaruosius penkiasdešimt metų gerokai pasikeitė: tūkstantiniai

miestai virto milijoniniais, ištuštėjo kaimo vietovės, suiro vietos bendruomenės. Tokie

procesai kelia grėsmę lokalinėms kultūroms, kurios šiandieninės visuomenės, apibūdinamos

kaip žinių visuomenė, ir kūrybinės ekonomikos amžiuje turi potencialo tapti turtingais

kūrybiškumo ištekliais.

Įvardyta migracijos problema yra ryški ir Lietuvoje. Nuo 2000 m. gyventojų skaičius

šalyje sumažėjo beveik puse milijono – nuo 3,512 mln. (2000) iki 3,007 mln. (2012).4

Tarptautinė emigracija įvardijama pagrindine Lietuvos gyventojų depopuliacijos priežastimi.

Vien 2011 m. iš šalies išvyko beveik 54 tūkst. gyventojų, o atvyko tik apie 14 tūkst.5 Didžioji

dalis emigrantų yra kaimo vietovių gyventojai, į užsienį važiuojantys ieškoti geresnių 1 Creative-based Strategies in Small and Medium-sized Cities: Guidelines for Local Authorities / sud. INTELI, 2011, p. 5. 2 Levickaitė, Rasa. Kūrybinės industrijos: klasifikavimo sistemos ir modeliai XXI a. kūrybos ekonomikos kontekste. In: Mokslas – Lietuvos ateitis: verslas XXI amžiuje. Vilnius: Technika, 2011, T. 3, nr. 4, p. 23. 3 Savoniakaitė, Vida. Įvadas. Tapatybė erdvėje ir laike: kintantys regionai. In: Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2007, Nr. 7 (16), p. 19. 4 Lietuvos statistikos metraštis 2012. Lietuvos statistikos departamentas, 2012, p. 46 [žiūrėta 2012 m. kovo 11 d.]. Prieiga per internetą:http://web.stat.gov.lt/uploads/metrastis/1_LSM_2012.pdf?PHPSESSID=twmjcujxideyz. 5 Ibid, p. 38.

7

ekonominių sąlygų. Taip pat ryški vietinė migracija iš kaimo vietovių į didžiuosius miestus –

šia kryptimi daugiausia migruoja jaunimas, vykstantis studijuoti ar dirbti. Regionų

depopuliacija sąlygoja lėtesnį vietos ekonomikos vystymąsi, menkesnį konkurencingumą ir

gebėjimą pritraukti investicijas. Kitaip tariant, jaunimo ir protų nutekėjimas, geresnio

pragyvenimo ieškančių žmonių migracija bei gyventojų senėjimas lemia „ekonominės erdvės

tuštėjimą“, didina atskirtį tarp miesto ir periferijos.6

Nors migracija vyksta dėl įvairių motyvų, dažniausiai – dėl ekonominės naudos,

tačiau jos mastai parodo, jog šiandien žmonės yra mažiau linkę prisirišti prie geografinės

vietos, įsigyventi, kurti ilgalaikius socialinius ryšius ir pan. Vietiškumas, anot A. Giddenso,

yra ikimoderniosios visuomenės bruožas, 7 o šiandieninei žinių visuomenei būdingas

multilokalumas, kurio viena iš reikšmių yra žmonių gebėjimas tapatintis ne su viena vieta arba

į vietą žiūrėti iš kito perspektyvos.8

Gausiai urbanizuotos vietovės pasižymi gyventojų įvairove – dažniausiai jų

populiaciją formuoja atvykėliai iš kitur. Taip vietinės kultūros tampa keliaujančiomis ir kyla

klausimas, kaip ilgai jos gali išlikti nepakitusios? Miestuose vykstanti skirtingų kultūrų

niveliacija sąlygoja naujų kultūrų kūrimąsi, kilmės vietos, kaip vertybės, reikšmė silpsta, todėl

lokalinių kultūrų palaikymas ir įtaka asmens tapatybės formavimuisi mąžta arba visai

pranyksta. Svarstant šiuos procesus, galima išskirti tokias dichotomijas kaip lokalus –

globalus, miestas – kaimas, mobilumas – sėslumas, vietinė kultūra – populiarioji kultūra ir t.t.

Tenka pripažinti, jog globalizacijos procesų mastas nustelbė lokacijos reikšmę,

vietos bendruomenes keičia interesų bendruomenės, neretai susiburiančios virtualioje erdvėje.

Tačiau iš kitos pusės, būtent globaliniai procesai leidžia mums sužinoti apie įvairias vietines

kultūras, kurių palaikymui, puoselėjimui ir apsaugai šiandien skiriama vis daugiau dėmesio.

Taigi globalizacija ir lokalizacija yra du tarpusavyje sąveikaujantys reiškiniai, formuojantys

naujas reikšmes, gyvenimo stilius, bendravimo būdus ir t.t.

Erdvė ir vieta šiandien yra daugiaprasmės sąvokos, įgyjančios vis naujas apibrėžtis

skirtingų kontekstų rėmuose. Kalbant apie vietą bendriausia prasme, ji suvokiama kaip

teritorija, sukaupusi gausų istorinį palikimą, kultūrinį paveldą, išsiskirianti gamtiniais

resursais, savita mitologija, vietinės populiacijos sudėtimi ir tarpusavio santykiais – visa tai

formuoja vietos tapatybę. Dėl mažėjančios regionų ir kaimo vietovių populiacijos prarandama

pagrindinė vietos tapatybę palaikanti bei ekonominį vystymąsi generuojanti jėga –

žmogiškieji ištekliai. Ši problema leidžia prabilti apie tokių vietovių regeneracijos, arba

6 Indriliūnaitė, Rasa; Kuzmickaitė, Daiva Kristina. Rytojus prasidėjo vakar: tarptautinės migracijos įtaka kaimo bendruomenei. In: Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2009, Nr. 7, p. 53. 7 Savoniakaitė, op. cit., p. 20. 8 Ibid, p. 24.

8

atsinaujinimo, svarbą. Vienas iš šios problemos sprendimo būdų galėtų būti kūrybinės

ekosistemos sukūrimas, pagrįstas trijų komponentų – ekonomikos (kūrybinių industrijų),

vietos (kūrybinių erdvių) ir žmonių (kūrybinių talentų) – sujungimu. 9 Remiantis įvairios

mokslinės literatūros apžvalga, pavyzdžiui, Richardo Floridos kūrybinio kapitalo, kūrybinės

klasės ir kūrybinių centrų teorijomis, galima pastebėti, jog kol kas kūrybinės ekosistemos

koncepcija daugiau taikoma miestams ir gausiai urbanizuotoms teritorijoms taip paliekant

nuošalėje rečiau gyvenamus regionus, mažesnius miestus ir kaimo vietoves. Šiame magistro

darbe siekiama atsigręžti į tokias primirštas teritorijas, įvertinti jų turimus išteklius ir

kūrybiško jų panaudojimo galimybes socioekonominiam vystymuisi bei konkurencingumo

skatinimui.

Šio magistro darbo objektas yra su vieta susijusios kūrybinės veiklos. Tikslas –

išsiaiškinti su vieta susijusių kūrybinių veiklų svarbą regionų regeneracijai bei ekonominiam

vystymuisi ir pagrįsti tai Varėnos rajono atvejo studija. Tikslui pasiekti keliami tokie

uždaviniai:

1) remiantis visuomeninės geografijos ir humanistinio požiūrio teorijomis, pristatyti

vietos sampratą bei žmogaus santykį su vieta;

2) nustatyti vietos tapatybės, įvaizdžio formavimo(si) ir prekės ženklo kūrimo procesus

bei jų reikšmę rajono regeneracijai ir ekonominei plėtrai;

3) palyginti miesto ir kaimo regiono kūrybinį pajėgumą;

4) identifikuoti su vieta susijusių kūrybinių veiklų įvairovę ir naudą visapusiškam

regiono atsinaujinimui bei vystymuisi;

5) remiantis humanistinei geografijai būdinga į žmogų nukreipta tyrimų strategija ir

žvilgsnio iš trijų studijų figūrų – vietinio gyventojo, lankytojo ir tyrėjo – perspektyvos

metodologija, atlikti Varėnos rajono atvejo tyrimą: išsiaiškinti rajono tapatybę, vidinį bei

išorinį įvaizdį, identifikuoti ir pristatyti rajone vykdomas kūrybines veiklas bei nustatyti jų

reikšmę rajono regeneracijai.

Magistro darbo temą iliustruoti Varėnos rajono atveju nuspręsta todėl, jog

žiniasklaidoje aptikta nemažai informacijos apie Varėnos rajone vykdomas kultūrines ir

kūrybines veiklas. Teorinė darbo dalis formuojama atsižvelgiant į tyrimo tikslus ir poreikius,

dėl to darbe daugiau dėmesio skiriama kaimo regionams ir jų regeneracijai, o ne

urbanizuotoms teritorijoms.

Šio magistro darbo pagrindinę dalį sudaro trys skyriai: pirmieji du skirti teorinės

medžiagos dėstymui, trečiasias – emprinis – atlikto Varėnos rajono tyrimo pristatymui.

Pirmajame skyriuje pavadinimu „Vieta kūrybiškumo teorijos diskurse“, remiantis

9 INTELI, op. cit., p. 5.

9

visuomeninės geografijos ir humanistinio požiūrio teorijomis, analizuojama vietos samprata,

jos konstravimo būdai, ryšys su žmogumi; aiškinamasi, kaip formuojama vietos tapatybė,

įvaizdis, prekės ženklas ir kokia šių elementų reikšmė vietos regeneracijai bei ekonominiam

vystymuisi; žvelgiant iš kūrybiškumo teorijos perspektyvos, lyginamos dvi skirtingos vietos

kategorijos – miestas ir kaimo regionas – bei jų kūrybinis pajėgumas.

Antrame skyriuje „Kūrybinės veiklos kaip regeneracijos veiksnys“ pirmiausia

išdėstoma kaimo regionų problematika, pagrindžianti regeneracijos reikiamybę. Toliau

apžvelgiamos bei analizuojamos įvairios kūrybiškumu grįstos ir visapusišką atsinaujinimą

skatinančios veiklos: kūrybinis turizmas, tradicinių amatų vystymas, festivalių organizavimas,

teminis kaimas, taip pat kalbama apie klasterizacijos ir bendradarbiavimo svarbą.

Trečiame darbo skyriuje pirmiausia pristatoma Varėnos rajono tyrimo metodogija,

naudojami tyrimo metodai. Tyrimo dėstyme analizuojamos Varėnos rajono tapatybės

sudėtinės dalys – teritorinis kapitalas, žmogiškieji ištekliai ir lokalinė kultūra, lyginamas

vidinis ir išorinis rajono įvaizdis. Toliau pateikiama Varėnos rajone identifikuotų kūrybinių

veiklų lentelė, kai kurios iš jų išsamiau analizuojamos kalbant apie Varėnos rajone vystomą

kūrybinį turizmą. Šio rajono atvejo studijoje daugiau dėmesio skiriama tradiciniais amatais

paremtoms kūrybinėms veikloms, teorinėje dalyje aprašytas festivalio žanras iliustruojamas

Blusų festivalio pavyzdžiu, teminio kaimo idėja – Dargužių kaimo atveju. Skyriaus pabaigoje

analizuojamas vidinis bendradarbiavimo tinklas Varėnos rajone, galiausiai pateikiamas tyrimo

apibendrinimas ir rekomendacijos.

Tiriant magistro darbo objektą remiamasi įvairia lietuvių ir užsienio autorių moksline

literatūra. Vietos ir žmogaus sąveika analizuojama remiantis R. Shieldso (vietos samprata), J.

M. Rubensteino (visuomeninė geografija), N. J. Entrinkino ir J. H. Tepple’o (humanistinis

požiūris), I. R. Merkienės bei V. Savoniakaitės (lokalinė kultūra) straipsniais; kūrybiškumo

teorija pristatoma remiantis R. Floridos, R. Levickaitės, G. Mažeikio, A. Glosienės

publikacijomis; miesto ir kaimo regiono palyginimas formuluojamas pagal trijų tyrėjų

kolektyvo – A.A. Gülümsero, T. Baycan-Levento, P. Nijkampo – atliktą vietos kūrybinio

pajėgumo studiją; vietos tapatybės, įvaizdžio ir prekės ženklo kūrimo problematika

nagrinėjama remiantis J. Lindsted, A. Paasi, Ribašauskienės, D. Šalengaitės ir kitų tyrėjų

straipsniais bei įžvalgomis.

Antrojo skyriaus teorinė medžiaga parengta daugiausia pagal G. Richardso ir J.

Wilson sudarytą straipsnių rinkinį „Tourism, Creativity and Development“ (2007), kuriame

analizuojamos įvairios kūrybiškumu grindžiamos veiklos. Šiai temai plėtoti taip pat svarbios

A. Aleksandravičiaus, V. Atkočiūnienės, A. Raupelienės (tradiciniai amatai), N. K. Anil

10

(festivaliai), A. Juškevičiaus (teminis kaimas), Ch. Ray’aus ir kitų tyrėjų publikacijos, kai

kurie Lietuvos Respublikos (toliau tekste – LR) teisės aktai ir įvairūs internetiniai šaltiniai.

Be išvardytų, darbe taip pat remiamasi kitais šaltiniais – Lietuvos statistikos

departamento duomenimis, įvairiais publicistiniais straipsniais periodinėje bei internetinėje

spaudoje, analizuojamos Varėnos rajono kūrybines veiklas bei kūrėjus pristatančios duomenų

bazės, internetinės svetainės ir t.t. Trečiame skyriuje, analizuojant Dargužių kaimo atvejį, iš

esmės polemizuojama su Vilmos Atkočiūnienės ir Rasos Vaišnoraitės 2012 m. atlikta studija

„Kaimiškųjų vietovių vystymo strateginio proveržio sąlygos: Dargužių kaimo atvejis“ bei

paneigiamas jų teiginys, jog Dargužiai yra teminis kaimas, įgyvendinantis „Sūrių sostinės“

idėją.

Su vieta susijusių kūrybinių veiklų vystymas ir apskritai kūrybišku požiūriu paremta

vietos regeneracija šiandien yra aktuali tyrimų sritis, tačiau daugiausia orientuota į

urbanizuotas vietoves, arba miestus, tikintis, jog tikslingas kūrybinių jų išteklių išnaudojimas

lems spartų vietos strateginį proveržį ir ekonominę plėtrą. Tuo tarpu kaimo regionai ir jų

kūrybiniai ištekliai neretai lieka tyrimų paraštėse, todėl šį magistro darbą galima laikyti

sąmoninga pastanga praplėsti tokių tyrimų ribas bei atkreipti dėmesį į būtent šių vietovių

atgaivinimo galimybes per kūrybiškumo skatinimą ir kūrybinių veiklų plėtojimą. Lietuvos

kaimo regionai kūrybiškumo aspektu yra dar mažai tyrinėti, todėl Varėnos rajono atvejo

studija yra tik viena iš daugelio galimų. Be to, rašant darbą pastebėta, jog tyrimai dažniau

atliekami taikant kiekybinius tyrimo metodus, pvz.: anketines apklausas, statistinių duomenų

ar ekonominių rodiklių analizę ir pan., tačiau tiriant vietos ir žmonių ryšius, lokalinę kultūrą,

kūrybiškumo taikymo galimybes bei poveikį, vien kiekybinių tyrimo metodų nepakanka,

reikia gilesnio, išsamesnio, kokybiškesnio žvilgsnio į tyrimo objektą ir lauką.

Šio magistro darbo nauda įvairaipusė: juo remiantis galima tirti kitus Lietuvos ar

užsienio kaimo regionus; darbas taip pat įdomus patiems Varėnos rajono gyventojams, vietos

valdžios atstovams bei kūrybinių veiklų vykdytojams, nes tiriant šį kaimo regioną,

stengiamasi į jį žvelgti tarsi iš šalies, objektyviai, tačiau kartu apimant ir vidinę poziciją,

vietinių gyventojų nuomonę ir pan. Šiame darbe pateikiama informacija gali būti naudinga

siekiantiems kaimiškoje vietovėje pradėti naują ar plėtoti jau vykdomą kūrybinę veiklą,

ieškantiems kūrybingų vietinių išteklių išnaudojimo alternatyvų, galiausiai – tiesiog

besidomintiems veiklos, turizmo galimybėmis Varėnos rajone: trečiasis darbo skyrius gali

būti savotiškas gidas, išsamiai pristatantis Varėnos rajono gamtą, žmones, kultūrą, tradicijas,

tradicinius amatus, renginius, kūrybines veiklas, turizmo galimybes ir t.t.

11

1. VIETA KŪRYBIŠKUMO TEORIJOS DISKURSE

Magistro darbo temos atskleidimui bei kokybiškam tyrimo atlikimui svarbu

suformuoti tvirtą teorinį pagrindą. Kadangi darbo objektas – su vieta susijusios kūrybinės

veiklos – yra sudėtinis, t.y. apimantis tiek fizinio pasaulio aspektus, tiek socialinius procesus,

todėl šiuo atveju buvo atsigręžta į geografijos mokslą, kuris skyla į gamtinę ir visuomeninę

geografiją. Nors darbo temai iš esmės svarbios abi šio mokslo šakos, reikšmingesnė vis dėlto

yra antroji. Visuomeninė geografija (angl. human geography) apima ekonominę ir kultūrinę

geografiją, tiriančią žmogaus ir jo natūralios aplinkos santykius, ryšį su tam tikra vieta,

socialinius procesus ir t.t. Šio mokslo tyrimų laukui priklauso tokie socioekonominiai ir

sociokultūriniai reiškiniai kaip kalba, religija, tradicijos, gyvenimo būdas, miestai, verslai,

judėjimas, kultūra, politika, ekonominis vystymasis ir kt.10

Prieš pradedant gilintis į pamatines darbe vartojamas sąvokas (vieta, lokalumas,

kūrybiškumas, regeneracija ir kt.), vertėtų sugrįžti prie įvade paminėtos problemos – žmonių

migracijos, kuri lemia regionų tuštėjimą ir lokalinės kultūros nykimą. Migracijos motyvų,

krypčių, srautų ir pasekmių studijos priklauso būtent visuomeninės geografijos tyrimų laukui.

1.1. Migracija

Migracija yra bendrinis terminas, žymintis bet kokį žmonių judėjimą iš vienos

vietos į kitą.11 Ji skirstoma į tarptautinę ir vidinę (valstybės viduje). Pirmiausia svarbu

suvokti, jog migracija tuo pačiu metu yra ir priežastis, ir pasekmė. Migruojama dėl įvairių

ekonominių, politinių, socialinių, istorinių motyvų: geresnio darbo, išsilavinimo įgijimo,

patogesnių gyvenimo sąlygų, aplinkos, religinių pažiūrų ir kt. Dar viena iš priežasčių gali būti

kultūriniai ir kūrybiniai poreikiai. Pavyzdžiui, dauguma iš regionų atvykusių jaunų žmonių po

studijų pasilieka didžiuosiuose miestuose, nes čia jie mato daugiau savirealizacijos galimybių:

lengviau susirasti darbą, dalyvauti socialiniame ir kultūriniame gyvenime, daugiau

laisvalaikio praleidimo alternatyvų ir t.t. Dėl to vadinamoji šalies provincija tuštėja – užuot

sugrįžęs gyventi, čia augęs jaunimas tampa savaitgaliniais (ar dar retesniais) gimtųjų vietų ir

artimųjų lankytojais.

Migracijos kryptys gali būti įvairios, dažniausiai migruojama iš kaimo vietovių į

urbanizuotas teritorijas ir atvirkščiai. Pirmoji įvardyta migracijos kryptis lemia ubanizacijos

procesus, įsibėgėjusius XVIII a. dėl Europoje ir Šiaurės Amerikoje prasidėjusio pramonės

perversmo. XX a. antroje pusėje – XXI a. pradžioje urbanizacija sparčiausiai vyko mažiau

10 Rubenstein, James M. The cultural landscape: an introduction to human geography. Boston (Mass.) [etc.]: Prentice Hall, 2011, p. 4. 11 Ibid, p. 80.

12

išsivysčiusiose šalyse, ypač Azijoje.12 Šis procesas būdingas ir Lietuvai: 1950 m. mieste

gyveno 28,3 proc., o 2012 m. – jau 66,8 proc. šalies gyventojų.13

Tuo tarpu Šiaurės Amerikoje ir Europoje prasidėjo priešingas procesas – kėlimasis iš

miesto centro į priemiesčius arba atgal į kaimo vietoves. Pastarasis reiškinys vadinamas

kontraurbanizacija (angl. counterurbanization). Labiau išsivysčiusiose šalyse XX a. pabaigoje

pastebėta, jog migracija iš urbanizuotų teritorijų į kaimo vietoves yra didesnė ir auga sparčiau

negu migracija iš kaimo į miestą.14 Kaimo regionai vilioja žmones ramesniu gyvenimo

stiliumi, gamtos artumu, galimybe pabėgti nuo miestietiško gyvenimo tempo, turėti savo ūkį

ir pan. Dėl puikiai išvystytos komunikacijos sistemos ir transporto infrastruktūros,

išsivysčiusiose šalyse jokia kaimo vietovė nėra izoliuota nei ekonomiškai, nei socialiai:

žmonės gali gyventi kaime, o dirbti mieste arba nuotoliniu būdu iš namų, prireikus –

nesunkiai pasiekti miestą ir pan. Šiuo metu išsivysčiusiose šalyse iš miestų į kaimus migruoja

maždaug tiek pat žmonių, kiek iš kaimo į urbanizuotas teritorijas.15

Ši tendencija pastebima ir Lietuvoje: 2004–2010 m. laikotarpiu iš kaimo į miestą ir

atvirkščiai migravo po 32 proc. visų vidaus migrantų.16 Tačiau reiktų atkreipti dėmesį, jog

pagal Gedimino Kuliešio ir Linos Pareigienės atlikto Lietuvos regionų depopuliacijos tyrimo

rezultatus, iš vienų Lietuvos rajonų savivaldybių emigravo daugiau žmonių negu iš kitų.

Galime daryti prielaidą, jog tai lemia skirtingos savivaldybių ekonominės sąlygos, patrauk-

lumas, gyventojų ryšys su vieta, vietinių resursų panaudojimo galimybės ekonominiais,

socialiniais ar kultūriniais tikslais ir pan.

Šiuolaikinis žmogus dažnai dalyvauja globaliniuose kultūros ir ekonomikos

procesuose nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, tačiau kyla klausimas, kodėl jis vis vien

migruoja? Vienas iš atsakymo variantų galėtų būti tai, jog vieta vis dar yra svarbus žmogaus

tapatybės ir savirealizacijos žymuo. Žmonių ir vietų priklausomybę, A. Giddenso vadinamą

pasitikėjimo aplinka, gali lemti giminystės ryšiai, sąsajos su vietos bendruomenėmis, jų

palaikomomis tradicijomis ir pan.17

Toliau darbe paanalizuokime vietos sampratą ir jos konstravimo procesus

remdamiesi įvairių tyrėjų įžvalgomis bei humanistiniu požiūriu į visuomeninę geografiją.

12 Rubenstein, op. cit., p. 99. 13 Lietuvos statistikos metraštis, op. cit., p. 46. 14 Rubenstein, op. cit., p. 100. 15 Ibid. 16 Kuliešis, Gediminas; Pareigienė, Lina. Lietuvos regionų depopuliacijos prielaidų tyrimas. In: Management theory and studies for rural business and infrastructure developement. 2011, Nr. 5 (29), p. 120. 17 Savoniakaitė, op. cit., p. 20.

13

1.2. Vietos samprata

Vieta yra pakankamai abstrakti sąvoka, įvairiuose kontekstuose įgyjanti skirtingas

apibrėžtis ir reikšmes. Pirmiausia svarbu atskirti vietą (anlg. place) ir lokaciją (anlg. location).

Šį skirtumą pakankamai nesudėtingai paaiškina visuomeninė geografija: lokacija yra tam

tikras Žemės paviršiaus taškas, kurį galima nusakyti keturiais skirtingais elementais:

geografine padėtimi, vietovardžiu, fizinėmis savybėmis ir santykiu su aplinkiniu bei bendru

kontekstu. Lokacija tėra vienas iš vietos požymių, tuo tarpu pati vieta suvokiama kur kas

plačiau nei lokalumas.18

Apie vietos sampratą, be geografų, taip pat kalba filosofai, sociologai ir kitų krypčių

mąstytojai. Tai rodo, jog vieta suvokiama abstrakčiau negu tik pasaulio žemėlapio dalis.

Vietos sampratos aiškinimą vertėtų pradėti nuo jos priskyrimo erdvės ir laiko

kategorijoms. Erdvė, anot F. Bacono ir R. Descarteso, yra tuštuma, talpinanti realius

objektus.19 Išeitų, jog vieta yra erdvės taškas, kuriame įvietintas koks nors objektas. Tačiau

įdomu tai, kad užuot vadovavęsi empiriniu racionalumu (erdvė yra tuštuma), žmonės yra linkę

erdvei suteikti emocinį turinį, mitines reikšmes, bendruomeninius simbolius ir istorinę

svarbą.20 Kitaip tariant, žmonės transformuoja erdvę į vietą: „erdvė dažnai tampa tik rėmu

veikti ar kurti lokalumą.“21

Norint visapusiškai aprėpti vietos sąvoką, prie realybėje egzistuojančios fizinės

vietos reikėtų pridėti ir vaizduotės geografijai (angl. imaginary geography) priskiriamus

elementus, kurie nurodo vietos sąsają su tam tikrais istoriniais įvykiais, vertybėmis ir

jausmais. Filosofai Gastonas Bachelardas ir Yi-Fu Tuanas sentimentalų žmogaus ryšį su tam

tikra vieta vadina topofilija.22 Taip vietos dažnai tampa metaforomis ir simboliais, kitaip

tariant, kuriamas vietos simbolinis kapitalas, kuris šiandien yra vienas pagrindinių kūrybos

ekonomikos resursų.

1.3. Vietos reikšmė humanistinės geografijos požiūriu

Kaip matome, žmogus yra sudėtinė vietos sąvokos dalis. Vietos ir žmogaus

tarpusavio sąveika ypač domisi humanistinės krypties geografai, studijuojantys tokias temas

kaip kultūrinis vietos ir kraštovaizdžio konstravimas, kasdienio gyvenimo kartografija, kalbos

galia, aplinkos kūrimo ir keitimo reiškmė, vieta ir tapatybė, religinis simbolizmas, vietiniai

18 Rubenstein, op. cit., p. 13–14. 19 Shields, Rob. Places on the Margin: Alternative geographies of Modernity. London: Routledge, 1991, p. 48. 20 Ibid, p. 57. 21 Savoniakaitė, op. cit. p. 20–23. 22 Shields, op. cit., p. 29.

14

mitai ir legendos.23 Humanistinės geografijos terminas yra dvilypis: bendrine prasme juo

galima pavadinti visuomeninę geografiją apskritai, taip akcentuojant humanitarinių mokslų

įtraukimą į žmogaus ir visuomenės geografinių tyrimų sritį. Tačiau šiame kontekste

humanistinės geografijos terminas siejamas su konkrečiu nauju judėjimu, susiformavusiu XX

a. 8-9 deš. geografijos mokslo rėmuose. Šio požiūrio atstovams priskiriami Yi-Fu Tuanas,

Anne Buttimer, Edwardas Relphas, Davidas Ley, Marwynas Samuelsas ir kiti. Humanistinė

geografija radosi kaip kritika geografijos moksle vyravusio pozityvistinio požiūrio siaurumui.

Pozityvistai žmogų laiko nepriklausomu ekonominiu veikėju, siekiančiu užsitikrinti

materialinę gerovę, tuo tarpu humanistai jį suvokia labiau kaip kultūrinę ir moralią būtybę,

kuriantį ir reikšmes interpretuojantį subjektą. Humanistų teigimu, reikšmė nėra kažkas, ką turi

objektai, ji veikiau suprantama per santykį su subjektu. Todėl vieta, regionas ir kraštovaizdis

nėra tiesiog erdvinės objektų organizavimo kategorijos, tai greičiau dinamiškas procesas,

kurio metu žmogus, pasitelkdamas vaizduotę, kuria namus ir aplinkinį pasaulį.24

Dar viena svarbi visuomeninės geografijos ir humanistų vartojama sąvoka yra

regionas (lot. regio – kraštas, sritis), kurį galima apibrėžti kaip tam tikrą teritorinį vienetą,

išsiskiriantį savo gamtiniais ir kultūriniais ypatumais. Regioną galima suvokti ne tik kaip

geografinę savoką, bet ir kaip konkretaus istorinio proceso padarinį, kaip tam tikrų politinių ir

ekonominių jėgų produktą, kaip savitą žmonių emocinę išraišką ar daugiareikšmę erdvę,

formuojamą įvairiomis ten gyvenančių žmonių atmintimis bei patirtimis.25 Kitaip tariant,

regiono tapatybę sudaro kultūros kapitalas. Žmogaus ir aplinkos santykiams apibūdininti

geografai vartoja kultūrinės ekologijos terminą.26 Visi regioną formuojantys komponentai

daro jį unikalų ir išskirtinį kitų teritorijų atžvilgiu.

Be šių apibrėžčių, regiono sąvoka visuomeninėje geografijoje taip pat taikoma norint

apibūdinti tam tikrą teritoriją: 1) keletą bendrais bruožais pasižyminčių kaimyninių valstybių,

pvz., Baltijos jūros regionas; 2) tokia pačia tapatybe pasižyminčią vienos šalies dalį, pvz.,

Dzūkija (etnografinis regionas), ar administracinį vienetą, pvz., Varėnos rajono savivaldybė.27

Pasak humanistų, regionai yra ne tik gyvenamosios erdvės, ekonominių veiklų ir nuo

jų priklausomų įsidarbinimo galimybių aglomeracijos, bet kartu individualios ar kolektyvinės

tapatybės dalis. Dėl to, pavyzdžiui, migracijos studijos neturėtų būti vien kilmės vietos ir

judėjimo krypties registravimas bei stumiančių ir traukiančių veiksnių analizė – jos turėtų

apimti žmonių priklausomybės tam tikrai vietai, susvetimėjimo, tremties ir kitų patirčių

23 Entrikin, N. J., Tepple, J. H. Humanism and Democratic Place-Making. In: Approaches to Human Geography. London [etc.]: Sage Publications, 2006, p. 30. 24 Ibid, p. 31. 25 Savoniakaitė, op. cit., p. 22. 26 Rubenstein, op. cit., p. 24. 27 Ibid., p. 17.

15

analizę. Žmogaus tapatybės formavimo(si) procese fizinės vietos svarbą keičia virtualios

erdvės galimybės.

Vis dėlto humanistinis požiūris į visuomeninę geografiją susilaukė namažai kritikos.

Anot Stepheno Danielso, tam, kad galėtų būti prieštara pozityvistinei srovei, humanistiniam

požiūriui reikia kruopščiau pagrįsto filosofinio pagrindo, adekvatesnio tyrimo metodų

įvertinimo ir platesnio istorinio supratimo. Priimtiniau būtų sakyti, jog humanistinis požiūris

tiesiog išplėtė visuomeninės geografijos suvokimo ribas, pasiūlė alternatyvių – minkštesnių –

analizės metodų, papildė individo, kaip nepriklausomo ekonominio veikėjo, sampratą

naujomis socialinėmis dimensijomis. Anot Roberto Sacko, pagrindinis vietos kūrėjas yra

individas – tiek kaip nepriklausomas veikėjas, tiek kaip kolektyvo dalis. Kadangi tarp vietos ir

individo vyksta abipusė sąveika, todėl vieta savo ruožtu gali palengvinti arba varžyti individo

tapatybės savikūrą. 28

Apibendrinant reikėtų dar kartą pabrėžti šio darbo temai svarbią humanistų idėją –

vieta nebūtinai yra materialus ir konkretus fizinio pasaulio taškas, pažymėtas tam tikrais

objektais. Pasak Yi-Fu Tuano, pirmiausia vieta yra įsivaizduojama, o paskui realizuojama

suteikiant vizijai materialią formą. Pasaulį galima apibūdinti kaip dinamišką vietų

kompoziciją, kuri yra nuolat kuriama ir perkuriama priklausomai nuo žmogaus projektų.

Vietos gali būti kuriamos nesąmoningai – per įpročius ir tradicijas, arba sąmoningai –

planuotai ir apgalvotai. Jos gali būti valdomos nedemokratiškai – primetant absoliučią

valdžią, arba demokratiškai – remiantis kolektyviniais veiksmais ir sprendimais. Tačiau

vienas pagrindinių vietos kūrimo įrankių, humanistų požiūriu, yra vaizduotė.29

1.4. Vietos tapatybė

Vietos tapatybės svarba vietos regeneracijai ir plėtrai yra pakankamai nauja, bet vis

daugiau dėmesio sulaukianti socialinių ir ekonominių tyrimų kryptis. Vietos tapatybė yra

socialinis procesas ir sociokultūrinis produktas – ją kuria toje vietoje gyvenantys, veikiantys ir

besilankantys žmonės, todėl ši sąvoka pirmiausia nurodo į vietos ir žmogaus santykį. Vietos

tapatybės formavimosi procesas dažniausiai prasideda nuo kolektyvinės pastangos atskirti

mus nuo kitų arba, priešingai, pabrėžti mūsų tarpusavio panašumus.30 Kaip žmonės kuria

28 Entrikin; Tepple, op. cit., p. 33–35. 29 Ibid, p. 38. 30 Paasi, Anssi. Region and place: regional identity in question. In: Progress in Human Geography. 2003, Vol. 27, No. 4, p. 475.

16

vietos tapatybę, taip vieta gali padėti žmogui formuoti savąją. Toks abipusis ryšys stiprina

žmonių jausminį ryšį su vieta ir prisirišimą prie jos (angl. place attachement).31

Vietos tapatybę sudaro įvairialypiai elementai: gamtos ir kraštovaizdžio suvokimas

bei interpretavimas, sukurta aplinka, tautiškumas, tarmės, centro ir periferijos santykiai,

ekonominiai pakilimai ir nuosmukiai, marginalizacija, stereotipiškas požiūris į žmones /

bendruomenę, realios istorijos ir legendos, utopijos ir kt.32 Vietos tapatybė konstruojama, kai

šiuos elementus savitai interpretuoja atskiri su vieta susiję individai ar jų grupės.

Galimas ir kitoks, galbūt aiškesnis, vietos tapatybės sudėtinių dalių paaiškinimas.

Pirmiausia reikėtų įvardyti teritorinį kapitalą, kurį sudaro gamtiniai ištekliai, kraštovaizdis ir

istorinis paveldas. Antroji, ne mažiau svarbi, tapatybės dalis yra lokalinė kultūra, arba

kultūrinis kapitalas, egzistuojantis dvejopu pavidalu – apčiuopiamu (kultūros paveldas) ir

neapčiuopiamu (idėjos, tikėjimai, vertybės ir kt.).33 Žvelgiant iš ekonominės perspektyvos,

vietinis kultūrinis kapitalas yra turtas, kuriuo teisingai disponuojant galima padidinti tiek

vietos kultūrinę, tiek ekonominę pridėtinę vertę.34 Anot italų mokslininko Fabio Pollice’o,

studijavusio teritorinės tapatybės ir vietos plėtros ryšį, visapusiška vietos plėtra sėkmingesnė,

kai ją vykdo teritoriškai organizuota bendruomenė, nes ji teisingiau reflektuoja vietos

tapatybę nei išoriniai veikėjai.35

1.5. Vietos įvaizdžio ir prekės ženklo kūrimas

Tapatybė yra svarbi vietos įvaizdžio ir prekės ženklo (brendo) kūrimui, kurių

pagalba didinamas vietos žinomumas ir vystoma ekonomika.

Vietos įvaizdžio koncepcija skyla į dvi subkategorijas: vidinį ir išorinį įvaizdį.

Pirmojo konstravimas yra pagrįstas vietos gyventojų pastebėjimais, patirtimi ir asmeniniu

ryšiu su jiems įprasta aplinka. Be to, šiuo atveju įvaizdžiui priskiriamos reikšmės dažniausiai

yra susijusios su atskiro individo prisirišimu prie tos vietos. Tuo tarpu išorinis įvaizdis

pasižymi reikšmėmis, kurias vietai suteikia pašaliniai žmonės, kitaip dar suprantami kaip

vietos prekės ženklo tikslinė auditorija. Šis įvaizdis yra suformuotas remiantis daugiausia

lankytojų įspūdžiais, kitų žmonių pasakojimais, nuomonėmis bei žiniasklaida.36

31 Lindstedt, Jane. Place, identity and the socially responsible construction of place brands. In: Place Branding and Public Diplomacy. 2011, Vol. 7, No. 1, p. 42. 32 Paasi, op. cit., p. 477. 33 Ribašauskienė, Erika; Šalengaitė, Diana. Vietos identiteto raiška vietos plėtros strategijose. In: Management theory and studies for rural business and infrastructure developement. 2011, Nr. 5 (29), p. 193. 34 Merkienė, Irena Regina. Lokalinė kultūra istorijos ir geografijos kontekste. In: Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2007, 7 (16), p. 46. 35 Ribašauskienė [et al.]., op. cit., p. 194. 36 Lindstedt, op. cit., p. 45.

17

Vietos įvaizdis gali būti sąmoningai konstruojamas, pvz., siekiant ekonominės

naudos, arba susidaręs nevalingai. Jis gali būti tikslus arba klaidingas, kartais išpūstas ar

neįvertintas bei nebūtinai atspindintis tikrąjį vietos gyvenimą. Įvaizdžiai dažnai tėra

supaprastintos realybės versijos, stereotipų ar išankstinių nuostatų apie vietas ir jų gyventojus

rezultatas.37 Tačiau sociologas R. Shieldsas pastebi, jog stereotipai dažniausiai yra pastovūs ir

aktyviai cirkuliuoja populiariuose diskursuose.38 Kartais netikslus įvaizdis gali tapti trukdžiu

toms vietoms, kurios nori jį pasitelkti kaip plėtros įrankį.

Per tam tikrą laiką susidariusi kompleksinė vietos įvaizdžių visuma suformuoja

vietos mitą, kuris gali kisti priklausomai nuo to, kaip keičiasi pati vieta, jos gyventojai ir

lankytojai, ar palaikoma mito konotacinė galia ir t.t. Jei susidarę įvaizdžiai virsta

mirštančiomis metaforomis, tuomet kuriami ir platinami nauji.39 Vietos įvaizdis ir mitas yra

aktualūs vystant kūrybinę ekonomiką – simbolinė jų vertė gali tapti KI varomąja jėga, turistų

traukos priežastimi, vietos įžymumo stimuliatoriumi ir t.t. Vienas iš vietos įvaizdžio ar

legendos kūrimo būdų yra lokalaus kultūrinio kapitalo perdirbimas pasitelkiant vaizduotę ir

kūrybiškumą. Šių priemonių pagalba vieta tampa išskirtinė, pritraukiamas išorinis dėmesys

bei skatinama ekonominė raida. Tačiau tam, kad sukurtas įvaizdis ar mitas gyvuotų,

reikalingas stiprus ir vieningas vietinių gyventojų tikėjimas, palaikymas bei dalyvavimas,

todėl norint sukurti sėkmingą įvaizdį, reikia remtis vietos tapatybe. Jeigu sukurtas ar nuo seno

egzistuojantis vietos mitas nėra pakankamai stiprus, tuomet reikalinga intensyvi rinkodara,

kuri kompensuotų simbolinio kapitalo stoką.40

Vieta, kaip ir produktai ar žmonės, gali turėti prekės ženklą, kuris ją reklamuotų ar

pardavinėtų. Egzistuoja įvairių prekės ženklo konstravimo būdų, tačiau kalbant apie kaimo

regionus ar mažesnius miestus, anot suomių tyrėjos J. Lindstedt, šis procesas turėtų aktyviau

įtraukti vietos bendruomenę. Tokiu atveju ženklodara turi dvejopą naudą: viena vertus,

siekiama konkurencinio vietos pranašumo, investicijų, turizmo plėtros, antra vertus,

skatinama vietinės bendruomenės raida, aktyvinama jos narių tapatinimosi su vieta ir vietos

tapatybės raiška, išvengiama socialinės atskirties ir nepasitenkinimo. Toks suvokimas apima

vietinę populiaciją, kaip vidinę tikslinę ženklodaros auditoriją, bei stiprina ryšį tarp žmonių,

vietos ir tapatybės.41

37 Coyle, F.; Fairweather, J. Challenging a place myth: New Zeland’s clean green image meets the biotechnology revoliution. In: Area, 2005, Vol. 37, Issue 2, p. 149. 38 Shields, op. cit., p. 60–61. 39 Ibid. 40 Mažeikis, Gintautas. Kūrybinės industrijos: nuo kasdienybės revoliucijos iki fantazijos. In: Inter-studia humanitatis, Šiaulių universitetas, 2006, Nr. 3, p. 87. Prieiga per internetą: http://archive.minfolit.lt/arch/3501/3852.pdf. 41 Lindstedt, op. cit., p. 44.

18

J. Lindstedt pateikia socialine atsakomybe grįsto vietos prekės ženklo konstravimo

modelį, glaudžiai siedama šį procesą su žmonių prisirišimu prie vietos, kurį formuoja keturi

matmenys: suvaldomumas (angl. manageability), tęstinumas (angl. continuity), tikslo

rėmimas (angl. goal support) ir išskirtinumas (angl. distinctiveness).42 Pirmasis matmuo

nusako fizinių ir socialinių vietos savybių suvaldymą bei žmogaus pasitikėjimą savo

galimybėmis tai padaryti. Tęstinumas nurodo gyventojų emocinio ryšio su vieta ir praeities

patirčių perkėlimą į ateitin orientuoto prekės ženklo kūrimą. Antra vertus, tai apeliuoja į

individo gebėjimą išlaikyti savastį nepaisant vietos savybių ar pasikeitimų. Praktiškai tai

galima pavadinti vietos ir individo vertybių dialogu: žmonės yra linkę prisirišti prie tų vietų,

kurios atitinka ir reprezentuoja jų vertybių skalę. Trečiasis matmuo – tikslo rėmimas – reiškia,

jog individui svarbu, ar vietos ištekliai gali padėti jam pasiekti savo tikslų. Teigiamu atveju šį

aspektą galima panaudoti vietos prekės ženklo vertės kūrimui ir stiprinimui. Paskutinysis

matmuo nusako žmogaus tapątinimąsi su vieta taip formuojant asmeninį išskirtinumą ir

pasitikėjimą savimi. Tapatinimasis su vieta taip pat išreiškia dalyvavimą tos vietos

bendruomenėje. Išskirtinumo aspektas palaiko kitus tris matmenis, kurie visi kartu pagrindžia

žmogaus prisirišimą prie vietos ir gali būti pagrindu konstruojant vietos prekės ženklą.

Nors sėkmingos ženklodaros branduoliu yra laikomas teigiamas vietos įvaizdis,

paplitęs išorinės tikslinės auditorijos tarpe, taip pat svarbu įvertinti vietinę populiaciją, kurios

stiprus ryšys su vieta gali reikšmingai prisidėti prie išorėje sklandančio vietos įvaizdžio

stiprinimo ir palaikymo. Iliustruokime pristatytą teorinę medžiagą apie vietos įvaizdį

praktiniais pavyzdžiais.

F. Coyle ir J. Fairweatheris, tirdami vietos mito sąvoką, nagrinėja Naujosios

Zelandijos atvejį.43 Vietiniams gyventojams ir lankytojams ši šalis nuo seno asocijuojasi su

švariu ir žaliu kraštovaizdžiu. Nors ir paremtas senąja mitologija, toks Naujosios Zelandijos

įvaizdis ypač sustiprėjo apie XX a. 9 deš., kai šalies vyriausybė pasipriešino prancūzų

ketinimams atlikti atominius bandymus Naujosios Zelandijos vandenyse. Nuo tada šalis

pasisako prieš bet kokią branduolinę jėgą. Toks šalies statusas buvo greitai pasitelktas

marketingo tikslams ir dar labiau sustiprino Naujosios Zelandijos, kaip švaraus ir žalio krašto,

mitą, kuris yra susiformafęs per ilgą vietinių gyventojų ryšio su gamta patirtį ir giliai

įsišaknijęs vietos kultūrinėje vaizduotėje. Mitą sudaro įvairūs vidiniai įvaizdžiai, pvz.,

Arkadijos šalis, 100 proc. gryna, kaimo idilė, turistų rojus, patraukli ir sveika vieta gyventi,

auginti vaikus ir t.t., kurių eksploatacija užtikrina Naujosios Zelandijos paklausą turizmo

sektoriuje. Tačiau pastaruoju metu švarios ir žalios šalies mitas susiduria su tam tikrais

42 Lindstedt, op. cit., p. 46–47. 43 Coyle [et al.], op. cit., p. 148–158.

19

iššūkiais, keliančiais grėsmę išoriniam Naujosios Zelandijos įvaizdžiui. Keletas iš jų yra

žemės ūkio plėtra, aplinkos tarša, didėjanti urbanizacija. Be to, naujoji vyriausybė ėmėsi

iniciatyvos papildyti švarios ir žalios šalies mitą biotechnologinių inovacijų centro įvaizdžiu,

kurį zelandiečiai vertina dviprasmiškai: kyla vis daugiau diskusijų, ar šis įvaizdis

neprieštarauja senajam mitui, ar genetinė inžinerija bei švari žaluma gali koegzistuoti, kurti

didesnę simbolinę vertę ir stiprinti šalies konkurencingumą globalioje rinkoje? Galiausiai kuo

grindžiama mito simbolinė vertė – tautos savimone ar šalies ekonomine priklausomybe? F.

Coyle ir J. Fairweatherio atlikto tyrimo metu išryškėjo dvi švarios ir žalios Naujosios

Zelandijos mito evoliucijos galimybės: būti suniveluotam su naujai kuriamais įvaizdžiais arba

būti išsaugotam ir palaikomam vietinės bendruomenės kolektyvinėje sąmonėje.

Palyginimui panagrinėkime dar vieną atvejį – norvegų tyrėjų J. Viko ir M. Villos

atliktą vieno Norvegijos miestelio įvaizdžio kūrimo studiją.44 Šis pavyzdys nuo ankstesniojo

skiriasi tuo, jog 1) konstruojamas mažesnio teritorinio vieneto negu valstybė įvaizdis, kuris 2)

nesiremia jokiu anksčiau suformuotu vietos mitu, ir 3) kurį kuria pati vietos bendruomenė.

Fjarlandas (norv. Fjærland) yra nedidelis, apie 300 gyventojų turintis miestelis,

įsikūręs vakarinėje Norvegijos dalyje, gražioje kalnuotoje vietovėje prie fjordo, ir pristato

save kaip knygų miestą (angl. Book Town, terminas nurodo miestelį ar kaimą, kuriame yra

įsikūrę daug bukinistinių ir antikvarinių knygynų; šiuo metu Tarptautinei knygų miestų

organizacijai priklauso 16 miestų45). Kas lėmė naujo ir būtent tokio įvaizdžio sukūrimą ir kaip

vyko prekės ženklo konstravimo procesas?

Anksčiau pagrindinis pajamų šaltinis šiame miestelyje buvo žemės ūkis ir turizmas –

Fjarlandas buvo pirmoji Norvegijos vieta, pradėjusi plėtoti turizmo industriją. Tačiau prieš

dvidešimtmetį pasikeitus susisiekimo sistemai (panaikinus kelto liniją ir nutiesus naujus

kelius), Fjarlandas neteko turistų srautų, ir minėtos veiklos ėmė merdėti. Tai lėmė gyventojų

depopuliaciją, buvo uždarytas paštas, maisto parduotuvė, mokykla. Žodžiu, kaimelį ištiko

krizė. Vis dėlto šiandien žiniasklaida ir lankytojai Fjarlandą apibūdinga kitaip: tai vaizdingos

gamtos prieglobstyje įsikūręs mažas jaukus miestelis, kuriame veikia 12 knygynų su 300

tūkst. naudotų ir antikvarinių knygų, Norvegijos ledynų muziejus, gatvėse tylu ir ramu – puiki

atmosfera skaitymui ir bendravimui.46 Paversti Fjarlandą knygų miestu sugalvojo viena

pagyvenusi vietinė pora, aplankiusi Hay-on-Wye knygų miestą Velse. Pasitelkus vietinės

bendruomenės atvirumą naujoms idėjoms, entuziazmą ir bendradarbiavimą, tušti Fjarlando

pastatai pamažu virto bukinistiniais knygynėliais. 44 Vik, J.; Villa, M. Books, Branding and Boundary Objects: On the Use of Image in Rural Developement. In: Sociologia Ruralis. 2010, Vol. 50, No. 2, p. 156–170. 45 I.O.B. – International organization of Book Towns [žiūrėta 2013 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.booktown.net. 46 Vik [et al.], op. cit., p. 163.

20

Knygų miesto projektą taip pat galime laikyti vietinės bendruomenės animavimo

pavyzdžiu, kuris ne tik padėjo atgaivinti apmirusį miestelį, bet kartu sustiprino vietinių

gyventojų tarpusavio santykius, pakėlė jų savivertę. Vis dėlto projekto sėkmę lėmė ne vien

bendras darbas. Tyrėjai nustatė tris sėkmės formulės komponentus: 1) knygų miestas remiasi

vietos tapatybe – pasirodo, Fjarlando vietovės gyventojai nuo seno yra linkę daug skaityti ir

domėtis knygomis, be to, šis kraštas daugybę metų aprūpindavo Norvegiją mokytojais; 2)

miestelio gyventojai yra atviri neįprastoms idėjoms ir 3) lankstūs: kadangi projektas į

Fjarlandą pritraukia lankytojų ir renginių, todėl jį palaiko netgi projekte nedalyvaujantys

vietiniai žmonės. Fjarlando įvaizdžio branduolys – miestelyje tvyranti ramybės ir tylos

atmosfera, leidžianti susikaupti ir mėgautis ramiu skaitymu. Siekdami išsaugoti šį įvaizdžio

elementą, miestelio gyventojai priešinosi vietos valdžios sumanymams sukurti dvi naujas

turistines paslaugas: apžvalginį skrydį prie ledyno sraigtasparniu ir fjordo kruizus, nes tai esą

drumstų Fjarlando ramybę. Galima teigti, jog ramybė tapo vietos tapatybės dalimi ir esminiu

išskirtinumo kriterijumi.

Šis pavyzdys iliustruoja, kaip dėl pasikeitusių aplinkinių sąlygų ankstesnę reikšmę

praradusi vieta gali atsinaujinti, susigrąžinti konkurencingumą ir visuomenės dėmesį.

Kūrybiškai ir pozityviai nusiteikę vietos gyventojai susivienijo bendram tikslui – naujam

miestelio įvaizdžio ir prekės ženklo kūrimui, tačiau tuo pačiu jie sustiprėjo kaip bendruomenė.

Taigi naujus gyventojus į Fjarlandą vilioja ne tik knygų miesto ramybė, bet ir vieninga bei

aktyvi bendruomenė.

1.6. Miestas versus kaimo regionas

Pasak A. Glosienės, „miestai visada atliko išskirtinį vaidmenį kaip ekonominės ir

kultūrinės veiklos centrai“, o XXI a. juose pastebima itin ryški šių sferų konvergencija.47

Tačiau iki 80 proc. viso Europos Sąjungos (toliau tekste – ES) ploto sudaro rečiau

apgyvendintos teritorijos, patiriančios įvairius demografinius iššūkius, ekonominius bei

socialinius pokyčius.48 Tuštėjantis kaimas reiškia pilnėjantį miestą, todėl urbanizuoti centrai

taip pat susiduria su vis daugiau problemų. Kyla natūralus poreikis siekti pusiausvyros, todėl

šiame darbe pagrindinis dėmesys bus skiriamas mažesnių miestų ir rečiau apgyvendintų, arba

periferinių, teritorijų regeneracijai bei ekonominiam vystymuisi.

Anot D. Vidickienės ir R. Melnikienės (Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas),

„Lietuvoje nėra oficialiai priimto regionų skirstymo į kaimiškus ir miestiškus.“ Taip pat nėra

47 Glosienė, Audronė. Žinių visuomenė. Kūrybingumas žinių visuomenėje: idėjų žemėlapis. In: Informacijos mokslai. 2007, Nr. 41, p. 13. 31 Ionică, Delia. The Territorial Dimension of the Cohesion Policy. In: The Romanian Economic Journal. 2007, No. 27, p. 206–207.

21

vientisų teritorijų, atitinkančių kurį nors Lietuvos administracinį-teritorinį vienetą (apskritį,

savivaldybę, seniūniją), kurios būtų oficialiai vadinamos kaimišku regionu.49 Kadangi kaimo

regionų išskyrimo kriterijai vis dar yra teorinių diskusijų objektas, šiame darbe nutarta kaimo

regiono terminu bendrai vadinti rečiau urbanizuotas regionines teritorijas, kurioms priskiriami

mažesni miestai (rajonų savivaldybių centrai), miesteliai ir kaimo vietovės.

Tam, kad galėtume tikslingiau suvokti kaimo regiono atsikūrimo galimybes ir

pranašumus konkurencinėje kovoje, būtina įvertinti jį bendrame kontekste ir palyginti su

priešinga vietos kategorija – didmiesčiu, arba tankiai urbanizuota teritorija. Pažvelkime į abi

šias vietas iš kūrybos ekonomikos perspektyvos.

1.6.1. Kūrybiškumo teorija ir svarbiausios jos sąvokos

Pagrindinės kūrybinės ekonomikos diskurse sutinkamos sąvokos – kūrybiškumas,

kūrybinis kapitalas, kūrybinė klasė, kūrybinės industrijos, kūrybiniai klasteriai, inovacijos,

žinios, verslumas – dažniausiai yra siejamos su urbanizuotomis teritorijomis paliekant kaimo

regionus nuošalėje. Trijų Turkijos ir Olandijos tyrėjų – A. A. Gülümsero, T. Baycan-Levento

ir P. Nijkampo – kolektyvas (toliau tekste – tyrėjų kolektyvas), savo studijoje apie kūrybinį

pajėgumą miestą priešpastato kaimo regionams argumentuodami, jog šiandien pastarieji

tampa vis svarbesniu kūrybinės ekonomikos varikliu. 50 Analizuojant šį aspektą, reikėtų

atsiremti į amerikiečių sociologo Richardo Floridos suformuluotą kūrybiškumo teoriją,

pirmąkart pristatytą 2002 m. pasirodžiusioje jo knygoje „Kūrybinės klasės kilimas“ (angl. The

Rise of the Creative Class). Glaustai apibrėžkime svarbiausias šios teorijos sąvokas.

Anot R. Floridos, informacijos ir žinių ekonomikos eras keičia kūrybinis amžius,

kuriame pagrindinė ekonominio augimo ir socialinės transformacijos varomoji jėga yra

žmogaus kūrybiškumas. Remdamasis „Webster“ žodynu Florida kūrybiškumą apibrėžia kaip

„gebėjimą kurti naujas prasmingas formas“ ir išskiria tris kūrybiškumo tipus: 1) technologinį

(arba inovatyvumą), 2) ekonominį (arba verslumą) bei 3) meninį ir kultūrinį. 51 Taip

kūrybiškumo sąvoka buvo praplėsta „nuo didžiąja dalimi meninės veiklos iki bet kokios

ekonominės veiklos, gaminant simbolinius produktus, stipriai priklausomus nuo intelektinės

nuosavybės ir skirtus kuo platesnei rinkai.“52 Kūrybiškumas ir inovacijos nebūtinai yra kažkas

nauja, tai gali būti jau egzistuojančių idėjų netikėtos jungtys. Ši savybė šiandien nebesiejama

49 Vidickienė, Dalia; Melnikienė, Rasa. Paramos teikmo Lietuvos kaimo regionams kriterijų vertinimas. In: Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai / Aleksandro Stulginskio universitetas, 2008, Nr. 1 (12), p. 169. Prieiga per internetą: http://www.asu.lt/vadyb/lt/18196. 50 Gülümser, A.A.; Baycan-Levent, T.; Nijkamp, P. Measuring Reginal Creative Capacity: A Literature Review for Rural-Specific Approaches. In: European Planning Studies. 2010, Vol. 18, No. 4, p. 545–563. 51 Florida, Richard (1). The Rise of the Creative Class. New York: Basic books, 2002, p. 5 52 Levickaitė, op. cit., p. 24.

22

su įkvėpimu ar net apvaizdos dimensija. Dažniausiai sutinkama, jog tai išugdytas gebėjimas, o

ne įgimta dovana. Kūrybiški žmonės drąsiai griauna nusistovėjusias normas ir nebijo

rizikuoti, eksperimentuoti, ieškoti kažko naujo.53

Kūrybiškumas sudaro kūrybinį kapitalą, kurį generuoja kūrybinės klasės atstovai.

Pasak Floridos, žmogaus priklausomybę šiai klasei lemia kūrybiškumo panaudojimas

ekonominei gerovei kurti. Kūrybinės klasės atstovams būdingas atvirumas ir tolerancija

įvairovei, individualios tapatybės kūrimas (nepaklūstant organizacinėms ar institucinėms

taisyklėms bei tradicinėms grupinėms normoms) ir siekis, kad jų talentas būtų deramai

įvertintas.

Nors šiandieninės technologijos dažnai leidžia žmonėms dirbti nepriklausomai nuo

vietos, kurioje jie gyvena, tačiau remdamasis atliktų tyrimų duomenimis, R. Florida

prieštarauja šiai minčiai teigdamas, jog vieta ir bendruomenė dabar turi ypatingą reikšmę

ekonomikos bei socialiniam vystymuisi. Tiesa, Floridos kūrybiškumo teorijoje vieta

suvokiama kaip kūrybiškumo koncentratas, kurioje gyvena ir veikia autonomijos siekiantys

kūrybinės klasės atstovai, narystę tam tikroje bendruomenėje pasirenkantys daugiausia pagal

asmeninius interesus ar naudingumą. Floridiškoji bendruomenė yra tarsi antitezė kaimo

regionuose susidariusioms vietos bendruomenėms, kurias vienija tam tikra lokacija ir lokalinė

kultūra. Vis dėlto abiem atvejais bendruomeniškumas yra svarbus endogeninis (vidinis)

regeneracijos bei vystymosi veiksnys.

R. Florida įveda kūrybinių centrų sąvoką ir pabrėžia, jog šiandien būtent čia telkiasi

ekonominį progresą sąlygojantis kūrybiškumas, inovacijos ir aukštosios technologijos.54 Dėl

susidariusios kūrybinės klasės kritinės masės, kūrybiniais centrais dažniausiai tampa miestai,

kuriems būdingas technologijų ir talentingų žmonių telkimasis bei tolerantiška aplinka (R.

Floridos „3T“ teorija). Tuo tarpu britų kultūros tyrinėtojas Charlesas Landry vartoja kitą –

kūrybinio miesto – terminą, kuriuo įvardijamas urbanistinės, socialinės ir ekonominės

regeneracijos modelis, tik šiuo atveju pagrindinis vaidmuo tenka politikams, kurie miesto

problemas turėtų spręsti taikydami kūrybiškas ir inovatyvias miestų sanglaudos, kultūros,

vietinės tapatybės ir ekonomikos plėtros strategijas. Trečiasis kūrybinio centro modelis

remiasi KI koncentracija.55

Grįžtant prie R. Floridos teorijos, kūrybinę klasę į tam tikrą vietą vilioja ne tik darbo

galimybės. Jai didelę reikšmę turi vietinė kultūros pasiūla, vietos atvirumas naujoms idėjoms,

naujiems žmonėms ir kitokiam gyvenimo būdui, įkvėpimo ir naujų potyrių pažadas bei vietos

įvairovė – vis daugiau svarbos įgauna „daugiaprofilinės, įvairių kūrybingumo apraiškų sąsajas 53 Glosienė, op. cit., p. 20. 54 Florida, Richard (2). Cities and the Creative Class. In: City & Community 2:1, 2003, p. 9. 55 Glosienė, op. cit., p. 15.

23

įgalinančios vietos.“56 Kūrybinės klasės pritraukimas į kaimo regionus neabejotinai reikštų jų

regeneraciją per kūrybiškumą ir kūrybinių veiklų plėtojimą, tačiau kyla klausimas, ar kaimo

regionai yra pajėgūs konkuruoti su miestu ir tapti kūrybinės klasės traukos taškais?

1.6.2. Kaimo regionų kūrybinis pajėgumas

Miesto – kaimo dichotomija yra neišsemiama diskusijų tema įvairių disciplinų

diskursuose, tačiau šiandien šių vietų atskirtį mažina gerėjanti susisiekimo ir paslaugų

infrastruktūra, kaimo regionuose vis plačiau diegiamos informacijos ir komunikacijos

sistemos, įgalinančios šių regionų dalyvavimą žinių bei kūrybos ekonomikos arenoje.

Kaimo vietovės ir urbanizuotos teritorijos gerokai skiriasi savo socioekonominėmis

struktūromis: jei miestas gali pasiūlyti technologijas, inovatyvią infrastruktūrą ir daugiau

darbo galimybių, tai provincija žmones vilioja kitokiu gyvenimo stiliumi, veiklomis, unikalia

vietine kultūra ir kraštovaizdžiu. Minėtų Turkijos ir Olandijos tyrėjų kolektyvas teigia, jog

anksčiau trūkumu laikytas menkesnis regionų išsivystymas šiandien virsta privalumu.57 Taigi

kaimo regionai ima vis rimčiau konkuruoti su miestais dėl kūrybinės klasės dėmesio. Tai

patvirtina ir per pastaruosius dešimtmečius padidėję kontraurbanizacijos rodikliai. Vis dėlto iš

miestų atvykstančių naujakurių pažangesnis technologinis išsilavinimas bei įvairesnės žinios

gali dvejopai paveikti kaimo vietovę: viena vertus, tai gali ženkliai pagerinti vietinę gyvenimo

kokybę, skatinti kūrybiškais sprendimais paremtą vietos regeneraciją; antra vertus, kyla

pavojus, jog atsikeliantys miestiečiai gali negrįžtamai transformuoti vietos bendruomenę ar

netgi išstumti vietinius gyventojus – tokiu atveju kyla grėsmė lokalinės kultūros išsaugojimui

ir perdavimui ateities kartoms.

Mokslinėje literatūroje vyrauja nuomonė, jog tvarų ekonomikos augimą užtikrina

kūrybinis pajėgumas (angl. creative capacity), kurį sudaro penkių komponentų – žinių,

inovacijų, kūrybiškumo, verslumo ir tinklų – jungtis. Įvairių empirinių tyrimų rezultatai rodo,

jog urbanizuotos vietos turi žymiai didesnį kūrybinį pajėgumą negu kaimo regionai, tačiau

tokia išvada, anot tyrėjų kolektyvo, nėra adekvati. Jų nuomone, miestas ir kaimo regionas

pasižymi skirtingu kūrybiniu pajėgumu, todėl jų nederėtų lyginti bei vertinti remiantis tokiais

pačiais kriterijais. 58 Kitaip tariant, prastesnė infrastruktūra, silpnesnis technologinis

išsivystymas ir mažesnis žmogiškasis kapitalas kaimo regionuose nebūtinai reiškia menkesnį

kūrybinį kapitalą.

Tyrėjų kolektyvo atliktoje studijoje pateikiami trys argumentai, vėliau išskleidžiami į

platesnę analizę: 1) kaimo regionų kūrybiniam pajėgumui nustatyti reikalingas specifinis 56 Glosienė, op. cit., p. 18. 57 Gülümser [et al.], op. cit., p. 546. 58 Ibid, p. 555.

24

požiūris ir atitinkami kriterijai, 2) kaimo regionų kūrybinis pajėgumas priklauso nuo vietinių

savybių ir 3) jis kaimo regionuose turėtų būti matuojamas tinkamesniais parametrais negu

registrų duomenys.

Tyrėjų kolektyvo teigimu, kaimo regionų kūrybinis pajėgumas priklauso nuo keturių

pagrindinių veiksnių, kuriuos derėtų detaliau pristatyti.

1) Tradicinė / lokalinė kultūra. Ji šiandien laikoma vienu svarbiausių vietos plėtros

resursų; nematerialaus kultūrinio kapitalo (vietinės žinios, tradicijos, papročiai ir kt.)

vertingumą pripažįsta įvairios tarptautinės pasaulinės organizacijos, kaip antai: Jungtinių tautų

prekybos ir plėtros konferencija, Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija, Pasaulio

prekybos organizacija ir kt. 59 Šiuolaikinės technologijos ir mokslo pasiekimai neturėtų

užgožti ar konkuruoti su vietine kultūra. Daug naudingiau yra skatinti šių dviejų sferų

integraciją: pažangių technologijų pagalba vietinės tradicijos ir žinios gali tapti inovacijų

resursu, padidinti kaimo regionų produktyvumą, tačiau tuo pat metu – būti saugomos,

gerbiamos ir puoselėjamos (pvz., senosios žolininkystės integravimas į medicinos mokslą bei

praktiką). Tokiu būdu kaimo regionai taptų atviresni naujovėms, patrauklesni kūrybinei klasei

ir taip padidintų savo kūrybinį pajėgumą.

2) Technologijos. Jos yra inovacijų ir regionų ekonominės plėtros pagrindas, tačiau ne

visada technologijų integracija į kaimo regionus turi teigiamą poveikį, pvz., gamtinių išteklių

gavybos pramonės vystymas gali iš esmės pakeisti – atgaivinti ar sunaikinti – vietos vaizdą,

gyventojų sudėtį, gyvenimo būdą ir pan.

3) Žmogiškasis kapitalas. Kaimo regionuose dažniau kuriami smulkūs ir vidutiniai

verslai, kuriems reikalingi kvalifikuoti ir kūrybingi darbuotojai. Kaip žinome, dėl migracijos

ir kitų depopuliacijos priežasčių kaimo regionuose mažėja darbingo amžiaus gyventojų, todėl

žmogiškojo kapitalo trūkumo problemą galima spręsti dvejopai: bandyti pritraukti kūrybinės

klasės atstovų arba įdarbinti vietinius gyventojus, kurie galbūt taptų puikiais darbuotojais net

neturėdami oficialaus išsilavinimo patvirtinimo. Pasak tyrėjų kolektyvo, vietinės žinios ir

patirtis gali būti žymiai vertingesnės už tiesiog išsilavinimą ar darbo įgūdžius, tačiau siekiant

didesnio efektyvumo, reikalingos papildomos lavinimo ir mokymo programos.60

4) Atstumas. Yra skiriamos trys jo rūšys: fizinis, ekonominis ir socialinis atstumas.

Fizinis atstumas nurodo kaimo vietovės geografinį pasiekiamumą, nuotolį nuo urbanizuotų

centrų ir inovacijų klasterių. Pastaruoju metu atliktos studijos parodė, kad kūrybinės klasės

sprendimą atsikelti gyventi į kaimo regioną lemia ne fizinis atstumas nuo miesto, o vietos

patrauklumas ir verslumo galimybės. Taigi šiuo atveju kūrybinis pajėgumas turi ryšį su vietos

59 Gülümser [et al.], op. cit., p. 556. 60 Ibid, p. 557.

25

savybėmis, o ne fiziniu atstumu. Ekonominis atstumas reiškia kaimo regionų galimybes

dalyvauti žinių bei kūrybos ekonomikoje pasitelkiant naująsias informacijos ir komunikacijos

technologijas vietinių verslų vystymui. Sąlyginai pasenusi techninė bazė kaimo regionuose

reiškia menkesnes galimybes plėtoti komercinę veiklą elektroninėje terpėje ir taip dalyvauti

globalioje rinkoje – ekonominis atstumas tokiu atveju didėja. Socialinis atstumas matuoja

artumą tarp atskirų individų, jų interakciją, bendradarbiavimą bei keitimąsi žiniomis, ir yra

laikomas gerokai svarbesniu už fizinį ir netgi ekonominį atstumą. Kaimo regionų gyventojai

turi stiprų protekcionistinį vietiškumo jausmą ir todėl sunkiau negu miestiečiai priima naują,

nesvarbu, ar tai būtų naujas žmogus, naujas verslas ar nauja technologija. Toks naujo

atstūmimas dažniausiai nėra naudingas ekonominiam regiono vystumuisi, nes kartu su nauju

atstumiamos ir ekonominės plėtros galimybės. Tai rodo, jog kūrybinis pajėgumas yra

priklausomas ne tik nuo socialinių tinklų regione, bet ir nuo jo gyventojų atvirumo bei

tolerancijos naujam.61

Lyginant miestų ir kaimo regionų kūrybinį pajėgumą, dažniausiai skaičiuojama

technologijomis grįstų verslų koncentracija ir patentų skaičius, tačiau tyrėjų kolektyvo

teigimu, tai neatspindi tikrosios situacijos. Daug naudingiau būtų matuoti naujų verslų

kūrimo(si) (angl. start-ups) galimybes, kurias iš dalies lemia vietinės bendruomenės

atvirumas ir jau veikiančių verslų pozicija naujų rinkos dalyvių atžvilgiu.62

Taigi apibendrinant kaimo regionų kūrybinio pajėgumo teoriją, galima dar kartą

paminėti, jog būtent šis bruožas yra regionų vystymosi išeities taškas. Nepaisant to, jog kol

kas miestai lenkia juos šiuolaikinių technologijų pritaikymu visapusiškoms reikmėms, tačiau

kaimo regionai turi potencialo pritraukti specifinių kūrybinių industrijų, veiklų ir kūrybinės

klasės, kuri, tiesa, gali skirtis nuo floridiškosios, bet tai vis vien būtų iniciatyvūs žmonės,

ieškantys ekonominių galimybių ir savarankiškai kuriantys inovatyvias veiklas.

Apibendrinant pirmąjį magistro darbo skyrių galima teigti, jog nepaisant

globalizacijos nulemtų pokyčių, vieta yra vis dar svarbi dimensija. Jos samprata plati: būdama

fizinio pasaulio dalimi, vieta tuo pat metu yra vaizduotės konstruktas ir atvirkščiai –

vaizduotėje gimusi vietos vizija gali įgyti fizinį pavidalą. Vietos yra nuolat kuriamos ir

perkuriamos priklausomai nuo žmonių projektų. Šiame darbe vieta pirmiausia yra laikoma

socioekonominių reiškinių visuma, sudarančia tam tikrą kategoriją – miestą arba kaimo

regioną. Šios dvi vietos kategorijos, turėdamos skirtingą socioekonominę struktūrą, šiandien

61 Gülümser [et al.], op. cit., p. 559. 62 Ibid.

26

vystosi vadovaudamosi tokiais pačiais principais, tik adaptuodamos juos priklausomai nuo

savo aplinkos ir turimo kapitalo.

Dėl įvairių pasaulyje vysktančių procesų – migracijos, (kontra)urbanizacijos,

visuomenės ir ekonomikos persiorientavimo nuo fizinio kapitalo prie žinių bei idėjų ir kt. –

praktiškai visos vietos susiduria su problemomis, kurias šiandien siūloma spręsti pasitelkiant,

regis, neišsemiamą ir nuolat atsinaujinantį išteklių – kūrybiškumą. R. Florida, Ch. Landry ir

kiti teoretikai formuluoja kūrybiškumo teoriją teigdami, jog šiame amžiuje svarbiausia

konstrukcinė jėga yra kūrybinis pajėgumas, kurį daugiausia generuoja naujas socialinis

sluoksnis – kūrybinė klasė. Tačiau kūrybiškumu pagrįsto vystymosi analizė yra pakankamai

komplikuota, nes skirtingos disciplinos ir požiūriai tokias sąvokas, kaip kūrybiškumas ar

kūrybinė klasė, apibrėžia ir interpretuoja skirtingai.

Nors kūrybiškumo teorija daugiau taikoma urbanizuotoms teritorijoms, šiame darbe

stengiamasi ją pritaikyti kaimo regionams, kurie pasižymi turtingais teritoriniais ir kultūriniais

ištekliais. Pasitelkiant kūrybiškumą, šie ištekliai gali būti panaudojami vietos tapatybei, mitui,

išoriniam bei vidiniam įvaizdžiui ar prekės ženklui kurti, socialiniam kapitalui, ekonominiam

konkurencingumui stiprinti – žodžiu, visapusiškai vietos regeneracijai.

27

2. KŪRYBINĖS VEIKLOS KAIP REGENERACIJOS VEIKSNYS

2.1. Regeneracija

Regeneracija, arba at(si)kūrimas, at(si)naujinimas, revitalizacija, (at)gaivinimas, yra

platus terminas, kurio tiksli apibrėžtis priklauso nuo konteksto, kuriame jis vartojamas. Šio

magistro darbo diskursui yra aktualus tam tikros vietos (angl. place-based), konkrečiau –

kaimo regionų, atsikūrimas, apimantis socialinius ir ekonominius aspektus. Regeneracijos

metodai šiandien taikomi ne tik fizinės infrastruktūros ir aplinkos sąlygų gerinimui: ne ką

mažiau reikšmingas vietos gyventojų aktyvinimas, verslumo skatinimas, vietos įvaizdžio

formavimas, turizmo sektoriaus plėtra ir t.t. Atsikūrimo procese ypač svarbus vaidmuo tenka

vietiniams žmogiškiesiems ištekliams, kurie, viena vertus, yra regeneracijos tikslinė grupė,

antra vertus, regeneraciją vykdanti jėga.63

Šiame magistro darbo skyriuje pagrindinis dėmesys yra skiriamas kūrybiškumu

grindžiamai kaimo regionų regeneracijai paliekant urbanizuotų teritorijų atsinaujinimo ir

plėtros klausimus paraštėse. Kaimo regionų, ypač Lietuvos, regeneracijos reikiamybę lemia

įvairios priežastys, pavyzdžiui:

• istorinių įvykių nulemti pokyčiai ir pėdsakai (pvz., sovietmečiu Lietuvoje įvykdyta

melioracija sunaikino didelę dalį etnokultūrinio kaimo statybos ir tradicinės agrarinės kultūros

paveldo, pakeitė kraštovaizdį; kaimus negrįžtamai transformavo kolūkinių gyvenviečių

statybos64);

• agrariniai ir ekonominiai pasikeitimai (pvz., panaikinus kolūkius, užsidarius vietoj jų

įsikūrusioms žemės ūkio bendrovėms, nemažai kaimo gyventojų neteko darbo;65 vėliau ES

inicijuoti žemės ūkio struktūriniai pertvarkymai, t.y. ūkių stambinimas, sąlygojo smulkesnių

ūkių nykimą, todėl dar daugiau žmonių turėjo ieškoti kito pajamų šaltinio; apskričių centruose

žlugo pramonė66). Taigi kaimo regionuose žemės ūkio veikla praranda ankstesnį mastą, dėl to

reikia ieškoti alternatyvių veiklų, galinčių palaikyti tokių vietų gyvybingumą ir stiprinti jų

konkurencingumą rinkoje;

• dėl emigracijos nykstantis vietos žmogiškasis kapitalas, lokalinė kultūra, vietos

bendruomenės, tradicinės vertybės;

63 Meethan, K.; Beer, J. Creative industries and tourism: Plymouth. In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 220. 64 Merkienė, op. cit., p. 51. 65 Indriliūnaitė; Kuzmickaitė, op. cit., p. 54. 66 Kvedaras, Valdas. Tuštėjimui atsparūs tik trys didmiesčiai. In: Lietuvos žinios, 2012 m. liepos 25 d. [žiūrėta 2013 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: http://dev.lzinios.lt/index.php/Tyrimas/Tustejimui-atsparus-tik-trys-didmiesciai.

28

• netinkamas vietos resursų naudojimas ar jų švaistymas, įvairios aplinkai žalingos

veiklos (pvz., tarša, brakonieriavimas, nelegalios statybos, aptvertos ežerų pakrantės ir pan.);

• pasenę viešosios paskirties pastatai arba jų trūkumas;

• pastarajam metui nebetinkamas senųjų vietos gyventojų išsilavinimas arba profesija:

prieš dvidešimtmetį ar dar anksčiau įgytos profesijos šiandien nebėra paklausios,67 todėl

norint susirasti darbą arba kurti naują verslą, reikalingas persikvalifikavimas, mokymasis iš

naujo ir pan.;

• ryškus miestuose ir kaimo regionuose teikiamų viešųjų paslaugų skirtumas (pvz., į

periferiją atvežama tik labai nedidelė dalis visų šalyje vykstančių kultūrinių renginių);

• neigiamas provincijos įvaizdis (pvz., žiniasklaidoje neretai pasitaiko pranešimų apie

kaimo regionuose vyraujantį skurdą, alkoholizmą, gyvenančius asocialius asmenis ir t.t.).

Šiame darbe siūloma atsigręžti į kūrybiškumą, kaip į dar neišplėtotą regeneracijos

galimybę, tačiau juo grįstas vietos vystymasis yra efektyvus tik tuo atveju, kai į jį žiūrima

holistiškai, kitaip tariant, įvertinant kūrybinių metodų visumą. Taigi svarbu pažinti kiekvieną

regeneracijos priemonę atskirai ir suvokti įvairių priemonių tarpusavio sąveiką bei

priklausomybę tam tikros vietos konteksto rėmuose. Kalbant apie kūrybiškumą, kyla

klausimas, kas jį stimuliuoja – vieta ar žmonės? Iš tiesų kūrybiškumo šaltiniu gali būti ir

vietos bendruomenė, ir kūrybingas jos narys, ir kolektyvinė vietos dvasia,68 ir gamtinis vietos

pradas – nėra vieno teisingo atsakymo, tačiau bet kuriuo atveju kūrybiškumo išgryninimas ir

tikslingas panaudojimas turi didelę įtaką atsikūrimui ir tolesnei raidai.

Kaimo regionų regeneraciją turbūt reikėtų pradėti nuo socialinės kaitos, kuriai

vykdyti šiandien vis dažniau pasitelkiamas būtent kūrybiškumas, suburiantis žmones į

bendras veiklas siekiant bendrų tikslų. Socialinis kapitalas ir jo (at)kūrimas regioninei

regeneracijai yra ne mažiau svarbūs negu ekonominiai aspektai, nes anot Johno Ray’aus,

būtent per žmogų kultūrinis kapitalas yra paverčiamas ekonominiu.69

Kaimo regionuose yra svarbus ryšys tarp kartų, kuris lemia lokalinės kultūros

išlikimą: kuo tas ryšys silpnesnis, tuo vietinė jaunuomenė yra mažiau prisirišusi prie vietos ir

veržiasi ištrūkti. Taip pat reikėtų prisiminti migracijos mastus, kurie sąlygoja vietos gyventojų

kaitą, todėl bendruomenė nuolat išgyvena netektis ir turi priimti naujus atvykėlius. Kuo

atviresnė, lankstenė ji yra, tuo daugiau tikimybės, kad socialinė regeneracija vyks sparčiau,

kartu skatindama ir visapusišką regiono atsikūrimą.

67 Kvedaras, op. cit. 68 Richards, G.; Wilson, J. (1). Creativities in tourism developement. In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 268. 69 Ray, Christopher. Culture economies: a perspective on local rural development in Europe. Newcastle upon Tyne: Centre for Rural Economy, Dept. of Agricultural Economics and Food Marketing, University of Newcastle upon Tyne, 2001, p. 44.

29

Socialinei regeneracijai svarbi ES paramos programa „LEADER“ (nuo 1991 m.),

kurios tikslas – vykdyti kaimo regionų plėtrą, pagrįstą vietinių bendruomenių inovatyviu

požiūriu ir aktyviu dalyvavimu.70 Tai neo-endogeninio vystymosi modelis, kai atsikūrimo

strategija formuluojama atsižvelgiant į vietos gyventojų poreikius bei vietos potencialą.71

Lietuvoje šios programos siūlomomis galimybėmis stengiasi pasinaudoti rajonų savivaldy-

bėse veikiančios vietos veiklos grupės.

Apskritai sėkmingą kaimo regionų atsinaujinimo procesą užtikrina ryšys tarp lyderio

ir vietos bendruomenės. Lyderis šiuo atveju atlieka kūrybinės transformacijos iniciatoriaus

vaidmenį, ir juo būti gali vietos politinė valdžia, nevyriausybinė (ne pelno) organizacija,

komercinė įmonė, vietiniai piliečiai ar konkretus asmuo, sukuriantis regeneracijai skirtą

individualų projektą ir tikintis jo įgyvendinimo sėkme.72

Kalbant apie rajoninius miestus ir miestelius, kurie yra svarbios kaimo regionų

sudedamosios dalys, kūrybiškumas dažniausiai pasitelkiamas vykdant įvairias kultūrines

veiklas ir vystant komercines KI. Lietuvoje rajonų savivaldybių centrai ir kai kurie didesni

miesteliai turi dar nuo sovietmečio likusius kultūros namus, šiandien vadinamus kultūros

centrais. Juose dažniausiai vystomos kultūrinės veiklos, vyksta kultūriniai renginiai (dalis jų

atkeliauja iš didmiesčių ar net iš užsienio), meno parodos, veikia įvairūs būreliai ir pan.

Tokios nekomercinio profilio institucijos ugdo žmogiškąjį kapitalą – vykdo meninį žmonių

švietimą, skatina kūrybiškumą, „stimuliuoja gebėjimus, būtinus komercinių KI raidai.“73

Taigi savivaldybių vykdoma politika turėtų remti tokių viešųjų erdvių kūrimąsi ir veiklą, nes

jos tiesiogiai siejasi su komercinėmis kūrybinėmis veiklomis, kurių vystymas gali ženkliai

prisidėti prie kaimo regiono ekonomikos atsikūrimo.

Nepaisant to, jog tokie rajoniniai miestai yra daugiau ar mažiau nutolę nuo šalies

didmiesčių, teoriškai juose yra galimybė sėkmingai vystyti komercines KI bei formuoti

kūrybinius klasterius. Šių miestų pranašumas yra stipresnė jų vietinė tapatybė, autentiškumas

kosmopolitiškų didmiesčių atžvilgiu. Vis dėlto tokias galimybes reikėtų vertinti objektyviai ir

visos Lietuvos mastu: KI kūrimu paremtos plėtros strategijos dar tik pradedamos įgyvendinti

didžiuosiuose šalies miestuose, todėl vargu, ar artimiausiu metu jos taps mažesnių miestų ir

atokesnių teritorijų plėtros instrumentu. Be to, 2005 m. atlikto „Alytaus ir Utenos apskričių

kūrybinių industrijų žemėlapio“ tyrimo rekomendacijose nurodoma, jog Lietuvos rajonų

savivaldybių vadovams trūksta žinių apie KI ir jų naudą ekonominiam vystymuisi, kultūros

įstaigų darbuotojams – projektų rengimo kompetencijos, verslininkams ir menininkams –

70 Ray, op. cit., p. 11. 71 Ibid, p. 23. 72 INTELI, op. cit., p. 53. 73 Mažeikis, op. cit., p. 69.

30

bendradarbiavimo ir šiuolaikinių verslumo įgūdžių.74 Dėl šių pastebėjimų ir ribotos magistro

darbo apimties, detaliai kultūros centrų veiklos bei KI plėtros galimybių neanalizuosime.

Pagrindinį dėmesį šiame darbe skirsime kitoms kaimo regionų regeneracijai svarbioms

kūrybinėms veikloms: kūrybiškam vietos išteklių panaudojimui, kūrybiniam turizmui,

tradiciniams amatams, festivaliams, teminiam kaimui ir kt. Toliau tekste pateikiama

išsamesnė jų analizė ir iliustratyvūs pavyzdžiai.

2.2. Kūrybinis turizmas

Bene pagrindine bet kokios vietos regeneracijos priemone šiandien galime laikyti

turizmą, kuris kartu yra viena iš sparčiausiai besivystančių ūkio šakų. Šiuo metu yra skiriama

daugybė turizmo rūšių, ir kiekvienoje šalyje jos įvardijamos bei apibrėžiamos skirtingai.

Lietuvos atveju LR Vyriausybės nutarime „Dėl nacionalinės turizmo plėtros 2010–2013 metų

programos patvirtinimo“, priimto 2007 m. rugpjūčio 29 d., išskiriamos keturios prioritetinės

Lietuvos turizmo rūšys: aktyvaus poilsio, dalykinis (konferencijų), kultūrinis ir sveikatos

turizmas.75 Aktyvusis turizmas apima dviračių, vandens, žygeivių, žvejybos, medžioklės,

nišinį turizmą (golfą, aviaturizmą, oro balionus, jodinėjimą, nuotykių turizmą), kaimo ir

ekologinį turizmą. Kultūrinį turizmą sudaro UNESCO objektai, kultūros paveldas, įvairūs

maršrutai (pvz., Jono Pauliaus II piligrimų kelias, Baroko kelias, Gintaro kelias) bei nemate-

rialusis paveldas (pvz., Dainų šventės). Sveikatos turizmui priskiriamas sveikatinimas

(nemedicininės SPA paslaugos) ir sveikatingumo (medicinos) paslaugos. Dalykinis turizmas

apima konferencijų turizmą ir profesinių parodų lankymą.76 Atskirai į šias turizmo rūšis šiame

darbe nebus gilinamasi, tačiau vienaip ar kitaip apie jas užsimenama analizuojant kūrybinio

turizmo sąvoką, nurodančią kūrybiškumo elemento skverbtį į turizmo sampratą, praktikas ir

plėtojimą.

Paskutinių dešimtmečių pasaulinės turizmo augimo tendencijos yra stipriai susijusios

su kultūra, kurią pradėta suvokti kaip išskirtinumo matą ir per jungtį su turizmu išnaudoti

pajamų bei darbo vietų kūrimui – taip suklestėjo kultūrinis turizmas. Tačiau XX a. 10 deš.

suvokta, jog vien kultūrinių turizmo plėtros strategijų nebepakanka. Tai lėmė kelios svarbios

priežastys: 1) simbolinės ekonomikos plėtra (kur kūrybiškumas yra vertinamas labiau nei

kultūriniai produktai); 2) kultūrinės pasiūlos perviršis paklausos atžvilgiu; 3) tam tikrų vietų 74 Alytaus ir Utenos apskričių kūrybinių industrijų žemėlapis: tyrimo santrauka. Vilnius: Europos kultūros programų centras, 2005, p. 28–29. 75 Dėl nacionalinės turizmo plėtros 2010–2013 metų programos patvirtinimo / LR Vyriausybės nutarimas, 2010 m. liepos 14 d. aktuali redakcija [žiūrėta 2013 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=378765. 76 Ūkio ministras pristatė naują turizmo plėtros koncepciją. In: Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, 2010 m. liepos 16 d. [žiūrėta 2013 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/web/lt/naujienos/ pranesimai_spaudai/ukio_ministras_pristate_nauja_turizmo_pletros_koncepcija.

31

atveju – realaus kultūrinio kapitalo trūkumas; 4) kultūra tapo miestų ir regionų valiuta.

Pasirodžiusios R. Floridos publikacijos apie kūrybinę klasę tik dar labiau paskatino įvairius

regionus bei vietas atsigręžti ir kitaip – kūrybiškiau – pažiūrėti į savo kultūrinį kapitalą,

išskirtinumą, įvertinti kūrybinius išteklius ir pereiti prie kūrybiškos turizmo sferos plėtros. Šis

pokytis mokslinėje literatūroje yra vadinamas kūrybiniu posūkiu (angl. creative turn).77 Jis

gana stipriai transformavo iki tol vyravusią turizmo paskirties, turisto vaidmens ir turizmo

praktikų sampratą. Visus šiuos kūrybinio posūkio sąlygotus pasikeitimus apglėbia dar viena

nauja sąvoka – kūrybinis turizmas, pirmąkart pristatyta G. Richardso ir C. Raymondo 2000 m.

išspausdintame straipsnyje „Kūrybinis turizmas“78; kitaip jis dar vadinamas patirties turizmu

(angl. experiential tourism). Jam būdinga:

1) Naujų produktų ir patirčių kūrimas: materialius kultūros šaltinius (muziejus,

paminklus, paplūdimius, kalnus) keičia neapčiuopiami vietinės kultūros elementai (gyvenimo

būdas, atmosfera, folkloras, tradicijos, kalba, kulinarija), kurie virsta patirtimis jų vartojimo

metu. Kūrybinis turizmas per patirtis keičia žmogų, jo mąstymą, skatina asmeninių naratyvų

kūrimą, transformuoja tapatybę, pvz., kino įkvėpto turizmo atveju, keliaudamas po tas

Naujosios Zelandijos vietas, kuriose buvo filmuojamas „Žiedų valdovas“, turistas toje

aplinkoje kuria asmeninį pasakojimą: sąveikaujant vaizduotei ir realiai aplinkai, kuriama

nauja unikali patirtis.79

2) Naujų vartojimo formų kūrimas: turistas-vartotojas virsta turistu-gamintoju, arba

prosiumeriu (angl. prosumer = consume + produce), t.y. pajungiamos visos turisto juslės –

užuot žiūrėjęs, jis dalyvauja, liečia, ragauja ir pan. Šį aspektą puikiai iliustruoja amatų

turizmas, pvz., tradicinės keramikos pamoka, ar kulinarinis turizmas, pvz., vyno ragavimas,

duonos kepimas ir pan.80

3) Naujų turizmo erdvių kūrimas: turizmas iš tradicinių erdvių, pvz., muziejų,

senamiesčių, nacionalinių parkų, gali būti perkeliamas į nematomas vietas, pvz., lūšnynus,

industrinius rajonus, vietinių gyventojų namus.

Iš tiesų kūrybinį turizmą reikėtų laikyti ne atskira turizmo rūšimi, o veikiau forma,

kūrybiškumo pritaikymo turizmo srityje metodologija, požiūrio kampu ar išeities tašku. Bet

koks turizmas gali būti kūrybinis81 – priklauso nuo to, ar yra patirties elementas, ar turizmo

organizatorius kurdamas, o turistas vartodamas pasitelkia kūrybiškumą, stimuliuoja savo

77 Richards, G.; Wilson, J. (2). Tourism development trajectories: from culture to creativity? In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 1–2. 78 Binkhorst, Esther. Creativity in tourism experiences: the case of Sitges. In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 125. 79 Ibid, p. 17. 80 Richards; Wilson (2), op. cit., p. 16. 81 Prentice, R.; Andersen, V. Creative tourism supply: creating culturally empathetic destinations. In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 93.

32

kūrybinį pajėgumą, ir ar ta patirtis yra unikali, reikšminga ateityje, pvz., turisto asmenybės

pokyčiams.

Literatūroje taip pat išskiriami trys būdai, kaip kultūrinį turizmą paversti kūrybiniu:82

1) kūrybiškas spektaklis: kūrybiškų patirčių gamyba pasyviam turistų vartojimui, pvz.,

vieni turistai stebi, kaip kiti su plaustu lekia sraunia kalnų upe;

2) kūrybinė erdvė: vietinių, kūrybingų žmonių, arba kūrybinės klasės, gyvenamų ar

suformuotų erdvių atvėrimas lankytojams, pvz., atvirų durų dienos menininkų dirbtuvėse arba

skvotų – įvairių, neretai apleistų, nelegaliai apgyvendintų pastatų – lankymas: taip galima

pamatyti specifinę aplinką iš arčiau, bent žvilgsniu prisiliesti prie tos aplinkos kūrėjų darbo ar

gyvenimo būdo;

3) kūrybinis turizmas: aktyvus turisto įtraukimas – jis ne tik yra ten, bet kartu patiria

refleksyvią interakciją. Pvz., olandų sukurta turistinė paslauga „Pavakarieniauk su olandu“,

kurią nusipirkęs turistas turi galimybę pažinti vietinio olando gyvenimą iš vidaus: jie kartu

ruošia maistą, valgo, kalbasi apie olandų kultūrą ir t.t.83 Tokiu būdu turistui atveriama privati

autentiška erdvė – olando namai, kurioje patiriamas tikras olandiškas gyvenimo būdas. Tokia

patirtis greičiausiai bus vertinama labiau negu pasyvus Amsterdamo kultūros stebėjimas

vaikštant po Raudonųjų žibintų kvartalą.

Kalbant apie kūrybinį turizmą, svarbu paminėti ir paties turisto personos pasikeitimą.

Neapčiuopiamos patirtys paliečia žmones geriau nei produktai ar paslaugos, jos yra

įsimintinesnės ir vertingesnės, todėl žmonės yra pasiruošę už jas sumokėti daugiau.

Vadinamosios pirmosios kartos patirtys Europos kontekste buvo kritikuojamos dėl dirbtinio

sukūrimo bei komerciškumo ir todėl laikytos netinkamomis šiuolaikiniam vartotojui, kuris

nori autentiškų, kontekstualizuotų patirčių. Tuo pasižymi antrosios kartos patirtys, paremtos

bendru kūrimu (angl. co-creation) tarp paslaugos teikėjo ir vartotojo. Naujasis turistas nori ne

stebėti, bet ir pasijusti vietinės bendruomenės bei jos kasdienybės dalimi.84 Dar vienas

svarbus aspektas, jog už tokias patirtis jis nori mokėti,85 todėl kūrybinio turizmo nauda vietos

ekonomikai yra akivaizdi.

Bendrai apžvelgus kūrybinio turizmo bruožus, reikėtų pritaikyti šią koncepciją kaimo

regionams ir išsiaiškinti stipriąsias jų puses vystant kūrybinį turizmą bei išnaudojant jį kaip

regenereacijos priemonę.

82 Binkhorst, op.cit., p. 131. 83 Dine with the Dutch: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.dinewiththedutch.com. 84 Richards; Wilson (2), op. cit., p. 21. 85 Binkhorst, op. cit., p. 125.

33

2.3. Kūrybiškumas ir turizmas kaimo regionuose

Nors mokslinėje literatūroje daugiau dėmesio vis dėlto skiriama kūrybinio turizmo

vystymui urbanizuotose teritorijose, tačiau pasak Paulo Cloke’o, kūrybiškumas taip pat yra

kaimiškos aplinkos ir netgi pačios gamtos aspketas.86 Kaimo regionai, laukiniai kraštai dažnai

traukia kūrybingus žmones, norinčius pabėgti nuo miesto šurmulio. Taip atokiose vietovėse

nuo seno kuriasi kūrybiniai klasteriai, pvz., prisiminkime Nidos dailininkų koloniją, XIX a.

pab. – XX a. pr. susibūrusią tuometiniame Hermmano Blodės viešbutyje, arba prieš keletą

metų atsidariusią „Nidos meno koloniją“, sutraukiančią daug kūrybinio potencialo tiek iš

Lietuvos, tiek iš užsienio. Tai įrodo, jog gamta pati savaime yra kūrybiškumo išteklius,

stimuliatorius, kurį galima išnaudoti vystant kūrybinį turizmą. Tačiau didėjant konkurencijai

turizmo rinkoje, vien gamtos nebeužtenka: kaimo regionai, lygiai kaip ir miestai, turi stiprinti

savo simbolinį kapitalą, pvz., įsupti pagrindinius gamtinius išteklius, lokalinę kultūrą į kokį

nors naratyvą,87 – tai padėtų vartojimui pritaikyti daugiau gamtinės erdvės, kurti vietos

įvaizdį, skatintų tam tikras asociacijas, žadintų lankytojų smalsumą ir t.t. Kitaip tariant,

pasitelkus kūrybiškumą, senosioms vertybėms, simboliams, ženklams suteikiamos naujos

formos, perkuriamos kaimo erdvės, ir taip kuriamos naujos turistinės praktikos.

Geografas Paulas Cloke’as įvardija keturis su kūrybiniu turizmu kaimo regionuose

susijusius apektus:88

1. Kūrybingų pasirodymų ragavimas (angl. tasting), kurio metu tiek turistas, tiek

vietinis gyventojas gali stimuliuoti savo kūrybinį potencialą, pvz., kultūrinių renginių,

dažniausiai vykstančių tik miestuose, atvežimas į kaimo regionus. Ragauti galima ir tiesiogine

to žodžio prasme – kulinarinio turizmo atveju.

2. Įvairių literatų, jų tekstų ar sukurtų personažų, kino siužetų, aplinkos ar herojų,

pasakų veikėjų ir kt. realių ar įsivaizduojamų tekstų, personų, būtybių, sutvėrimų

apgyvendinimas su jais susijusioje vietoje, arba tiesiog įvietinimas (angl. placing). Šiuo atveju

vienoms vietoms labiau pasiseka, kitoms – mažiau. Pvz., Lietuvoje esantys Šateiniai, Alno

ežero pakrantės ir visas Nevėžio slėnis jau yra tapę Czesławo Miłoszo romano „Isos slėnis“

gerbėjų kelionių tikslu: čia atvykę jie mėgina patirti vietą taip, kaip galbūt ją patyrė romano

autorius ar jo sukurti personažai. Kultūros laidoje „Alchemija XIX. Mano Milosz‘as“

kalbinama viena į Nevėžio slėnį atvykusi lenkė prisipažįsta: „Man tai labai mitologinė vieta,

nes skaičiau „Isos slėnį“ tris kartus, ir atvykusi net bijojau, kad kokia Magdalena ar velnias

86 Richards; Wilson (2), op. cit., p. 27. 87 Ibid, p. 28. 88 Cloke, Paul. Creativity and tourism in rural environments. In: In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 41–46.

34

neišoktų iš tamsos.“ 89 Taigi lankytojo vaizduotės kuriamos vizijos yra įvietinamos:

patirdamas vietą, jis kartu iš naujo patiria romano tekstą. Toks vietos patyrimas lankytojams

suteikia galimybę vystyti savo kūrybinį pajėgumą.

3. Kūrybinis atlikimas (angl. performing creatively), kurį P. Cloke’as lygina su

nuotykių turizmu, pvz., šuoliu su guma, ekstremaliu plaukimu sraunia upe ir pan., nes tokiu

būdu turistas turi įveikti ne tik savo paties baimes, bet ir natūralias gamtos / vietos kliūtis.

Tokia dviguba patirtis gali turėti įtakos turisto tapatybės transformacijai.

4. Interaktyvus atlikimas (angl. performing interactively) sieja turistą ir gamtos

kūrybiškumą. Tai gali būti gilesnis turisto žvilgsnis į kokią nors gamtinę erdvę, pvz., Naglių

gamtos rezervatą Kuršių Nerijoje, keliaujant sausuma, galima apžiūrėti tik vienoje vietoje, kur

įrengtas specialus apžvalginis takas. Tačiau visai kitaip rezervatas atrodo iš vandens ar oro,

todėl norint susidaryti tikresnį vaizdą, galima sėsti į kanoją ir praplaukti palei visą Mirusių

kopų grandinę (rezervato teritorija Kuršių marių pakrantėje), taip įgyjant naują vietos patirtį.

Glaudesnės interakcijos su gamta pavyzdžiu taip pat gali būti plaukiojimas su delfinais, kai

turistas mezga tiesioginį ryšį su gyvūnu, gali jį paliesti ir t.t.

Kaimo regionuose vystomos įvairios turizmo rūšys, kurias visas kartu galime vadinti

bendru kaimo turizmo terminu, arba vadovaudamiesi minėtu LR Vyriausybės nutarimu, kaimo

turizmą laikyti viena iš aktyviojo turizmų rūšių. Kaimo turizmu, kaip pagrindine ar papildoma

ekonomine veikla, užsiima vis daugiau Lietuvos kaimo regionuose gyvenančių žmonių.

Tačiau peržvelgus įvairius su turizmu susijusius straipsnius, teisės aktus, planus ar kitus

dokumentus, pastebėta, jog niekur neminimas kūrybinio turizmo terminas. Vadinasi, ši sąvoka

Lietuvoje yra nauja ir dar neįtraukta į jokius socialinius, ekonominius bei politinius diskursus.

Vis dėlto praktikoje pastebima vis daugiau kūrybiškumo taikymo atvejų: amatų turizmas,

teminiai kaimai ir menų festivaliai periferijoje yra tik kelios kūrybinio turizmo idėjos,

siūlančios naujas patirtis ir pritraukiančios vis daugiau turistų. Paanalizuokime šias idėjas

plačiau.

2.3.1. Tradiciniai amatai ir turizmas

Tradiciniai amatai yra viena iš kultūrinio kapitalo sudedamųjų dalių. Nors etninės

kultūros tradicijomis pagrįstų amatų dirbinių gamintojai Lietuvoje telkiasi pagrindiniuose

šalies miestuose,90 tačiau nemažai amatininkų vis dar gyvena kaimo regionuose taip būdami

arčiau gamtos, amato tradicijos kilmės vietos, senųjų meistrų. Amatų ir tradicinių profesijų / 89 Alchemija XIX. Mano Milosz‘as : TV1 televizijos laida [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alchemija.tv/index.php/alchemija1/alchemija-xix.-mano-miloszas/. 90 Aleksandravičius, A.; Atkočiūnienė, V.; Raupelienė, A. Tautinio paveldo produktų išsaugojimas ir gamybos plėtros svarba kaimo darniai plėtrai. In: Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2008, Nr. 2 (11), p. 230.

35

verslų spektras Lietuvoje gausus: visą amatų sąrašą galima rasti 2008 m. LR žemės ūkio

ministro patvirtintame įsakyme „Dėl tradicinių amatų klasifikacijos aprašo ir tradicinių amatų

klasifikacijos patvirtinimo.“ 91 Gausiame sąraše greta populiariausių amatų įvardyta daug

gerokai primirštų, pvz.: šaukščiaus amatas, žvakių liejimas, kubilininkystė, žaislininkystė,

margučių marginimas, degtinės varymas, račiaus amatas, kaminkrėtystė, barzdininkystė ir

daugybė kitų. Jų atgaivinimas bei kūrybiškas adaptavimas šiuolaikiniuose kontekstuose galėtų

būti viena iš kūrybinio turizmo vystymo krypčių.

Vis dėlto šiandien tradiciniams amatams kyla įvairių grėsmių, pvz., daug dėmesio ir

laiko reikalaujanti amatininkystė yra nelabai pelninga ekonominė veikla, todėl nepatraukli

jauniems kaimo gyventojams, o „nesant amatininkystės perdavimo iš kartos į kartą, nyksta

technologijų autentiškumas, gamybos kultūra.“92 Vadinasi, daugelis amatininkų yra pagyvenę,

sunkiai gebantys dirbti šiuolaikinės rinkodaros sąlygomis, stokojantys verslumo ir vadybinių

gebėjimų. Tai lemia sezoninį ir atsitiktinį amatų gaminių pardavimą. Pastovumo gali suteikti

tradicinių amatų plėtra glaudžiai bendradarbiaujant su paslaugų sektoriumi, pvz., kaimo

turizmu. Lietuvoje ši partnerystė pamažu įsibėgėja, randasi vis daugiau amatų turizmo

praktikų: vyksta amatų demonstravimo renginiai, pvz., „Gyvosios archeologijos dienos“

Kernavėje; organizuojamos amatų stovyklos, pvz., pynimo savaitė Musteikos kaime,

Dzūkijoje; įvairios mugės, privatūs mokymai ir t.t. Turistas gali būti arba pasyvus stebėtojas,

arba išbandyti amatą pats – atlikti vartotojo-kūrėjo vaidmenį. Abiem atvejais jis įgyja patirties

ir žinių, o rimčiau kokiu nors amatu susidomėję turistai ima patys praktikuoti ir kurti – taip

turistinė patirtis virsta kasdienybės ar laisvalaikio praktika.

Dar viena kūrybiška amatų tradicijų panaudojimo galimybė – specifinių paslaugų

sukūrimas, pvz., tradicinių vaišių ruošimas priklausomai nuo progos: vestuvių, krikštynų

vaišės ir pan. Tai nereiškia tradicinių vaišių įsigijimo – paslaugos vartotojas pats dalyvauja

vaišių ruošime, mokosi, ragauja, o paskui patiekia jas savo šventėje. Tokia amatų ir

kulinarinio turizmo jungtis yra tik viena iš daugybės galimų kūrybiškų jungčių vadovaujantis

kūrybinio turizmo principais.

Tradiciniai amatai neretai yra lokalizuoti, t.y. paplitę tam tikroje vietoje, arba tam

tikra vieta garsėja kokiais nors amatais, tačiau Lietuvoje tokių atvejų nėra tiek daug, nes

neretai vienoje vietoje atsiradęs amatas vėliau išplito po visą šalies teritoriją. Teisingiau būtų

sakyti, jog skirtingose vietose susiformavo skirtingos to paties amato tradicijos, bruožai, pvz.,

Merkinės apylinkėms būdinga juodoji keramika, pasižyminti specifiniu degimu. Toks

91 Dėl tradicinių amatų klasifikacijos aprašo ir tradicinių amatų klasifikacijos patvirtinimo / LR Žemės ūkio ministro įsakymas, 2013 m. kovo 14 d. aktuali redakcija [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.infolex.lt/ta/85263. 92 Aleksandravičius [et al.], op. cit., p. 233.

36

išskirtinumas turėtų būti išnaudojamas rinkodaros tikslais: tam tikro amato ar jo braižo

priskyrimas konkrečiai vietai gali padėti formuoti tos vietos įvaizdį, skatinti visuomenės

susidomėjimą, turizmo plėtrą ir galiausiai – kaimo regiono atsinaujinimą.

2.3.2. Festivaliai

Kaimo regionai yra ne tik tradicinių amatų prieglobstis – jie vis dažniau tampa

šiuolaikinių kūrybinių iniciatyvų išsipildymo erdvėmis. Kūrybinių verslų, naujų turizmo

produktų kūrimo kaimo regionuose neretai imasi kūrybinės klasės atstovai, atsikraustę iš

miesto arba tiesiog nuotoliniu būdu realizuodami savo idėjas ne urbanistinėje, o kaimo

aplinkoje. Tačiau periferinės vietovės pasižymi maža ir reta vietinių gyventojų populiacija, tai

sąlygoja nedidelę kūrybinių produktų rinką, todėl reikia ieškoti būdų, kaip pritraukti daugiau

vartotojų iš šalies. Vienas iš jų – pastaruoju metu ypač išpopuliarėję festivaliai. Pasak B.

Janiskee’io, festivaliai yra formaliai apibrėžtos malonių veiklų ir pramogų programos, arba

renginiai, pasižymintys šventine nuotaika ir viešu kažkokios idėjos, įvykio ar fakto

šventimu.93 Šiuo metu visame pasaulyje pastebimas festivalio žanro bumas – vien Lietuvoje

priskaičiuojama per 150 festivalių94 (2013 m. kovo 20 d. tinklapyje „Mano festivaliai“ dar

buvo išvardyti tik 132 festivaliai, be to, sąraše paminėti ne visi šalyje vykstantys festivaliai).

Vis daugiau festivalių organizuojama periferijoje. Mažesniuose miestuose festivaliai

dažniausiai rengiami vietinės valdžios ir / ar bendruomenės iniciatyva, tuo tarpu kaimo

vietovėse, ypač mažuose kaimeliuose ar netgi vienkiemiuose, festivalio šeimininkais neretai

būna nevietiniai arba ten negyvenantys žmonės. Bet koks festivalis yra efektyvus vietos

įvaizdžio kūrimo įrankis, jis gaivina vietos ar regiono ekonomiką, kultūrą, tradicijas, didina

vietos gyventojų pasitikėjimą savimi, festivalių metu vietos gyventojai turi galimybę priartėti

prie kultūros ir menų.95

Festivalis gali būti teminis, skirtas vietai reprezentuoti arba tiesiog proga susiburti ir

smagiai praleisti laiką. Siūlome tokį festivalių skirstymą:

1) vietinis festivalis, kai vieta tokia pat svarbi arba net svarbesnė už temą (pvz., Alytaus

apskrities folkloro ansamblių festivalis „Dzūkų godos“, Žagarės vyšnių festivalis, jūros šventė

Klaipėdoje, Thomo Manno festivalis Nidoje);

2) teminis festivalis, dažniausiai keliaujantis iš vienos vietos į kitą arba vykstantis tuo

pat metu skirtingose vietose (pvz., „Kaunas Jazz“, „Scanorama“, „Gatvės muzikos diena“);

93 Anil, Nihat K. Festival visitors’ satisfaction and loyalty: An example of small, local, and municipality organized festival. In: Tourism, Vol. 60, No. 3, 2012, p. 255. 94 Manofestivalis.lt: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://manofestivalis.lt/paieska. 95 Anil, op. cit., p. 255.

37

3) konkrečioje vietoje vykstantis teminis festivalis (pvz., nacionalinis bardų festivalis

„Purpurinis vakaras“ Anykščiuose, Pažaislio (klasikinės) muzikos festivalis, alternatyvios

muzikos festivalis „Saata Outside“ Šventojoje);

4) idėjinis festivalis, kurio tikslas – ne reprezentuoti vietą ar temą, o tiesiog suburti

žmones į vieną vietą, kurioje jie galėtų gerai praleisti laiką, pvz., hedonistų sąskrydis

„Suvirintojai“ Surviliškyje (Kėdainių r.).

Apskritai festivalis reiškia ribotos trukmės (dažniausiai nuo vienos ar kelių dienų iki

retais atvejais kelių mėnesių ar net metų) tam tikroje vietoje koncentruotų renginių, pramogų

ir didžiulio žmonių srauto visumą, todėl jis neabejotinai yra svarbi regeneracijos priemonė.

2.3.3. Teminis kaimas

Teminis kaimas (angl. Village Heritage) – tai kūrybiškumu, aktyviu vietos gyventojų

dalyvavimu ir verslumu pagrįstas nykstančio kaimo atgaivinimo būdas. Tema šiuo atveju yra

pagrindinė atsikūrimo kryptis: ji diktuoja, kokias veiklas vystyti, ką reprezentuoti, kokį kaimo

įvaizdį kurti ir pan. Tema gali būti susijusi su kaimo tapatybe, senosiomis tradicijomis,

lokacijos ypatumais, tačiau nebūtinai. Kitaip tariant, temos pasirinkimas ar sukūrimas –

užduotis vaizduotei, o funkcija – kryptinga patirčių gamyba.

Teminio kaimo idėjos realizavimas įmanomas tik tada, kai visi kaimo gyventojai tiki

ta idėja ir susiburia bendram tikslui, kai jie yra pasiruošę dirbti kartu, keistis patys ir keisti

savo aplinką, rizikuoti, mokytis verslumo, renginių organizavimo ir paslaugų teikimo

subtilybių. „Teminio kaimo galutinis tikslas yra tapti kompleksines paslaugas teikiančia ir

išskirtinius produktus kuriančia įmone.“ 96 Kaip KI ir aplinkiniai verslai buriasi į kūrybinius

klasterius, taip ir teminiai kaimai turėtų megzti partnerystę su kitais kaimais, švietimo

įstaigomis, turizmo ir laisvalaikio pramogų organizatoriais.97

Teminiai kaimai Europoje nėra naujiena – tokių jau yra Lenkijoje, Vokietijoje,

Austrijoje ir kitose šalyse, o jų temos įvairios. Pvz., Lenkijoje yra Sveiko gyvenimo būdo,

Labirintų, Dviračių ir pasakų, Hobitų ir net Pasaulio pabaigos kaimai.98 Teminių kaimų idėja,

nors ir pamažu, jau vystoma ir Lietuvoje, tik lietuviai pastebi, kad „naudingiau ne kurti

naujadarus, o pristatyti kultūrinį, kulinarinį paveldą.“ 99

96 Juškevičius, Algirdas. Teminio kaimo esmė ir perspektyvos. In: Pradžiamokslis teminių kaimų kūrėjams, 2012 [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kazitiskis.lt/verslas/galimybes/pradziamokslis-teminiu-kaimu-kurejams/. 97 Ibid. 98 Audenienė, Rugilė. Teminiai kaimai Lietuvoje: nuo sūrių iki naminukės. In: Alfa.lt, 2011 m. birželio 24 d. [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alfa.lt/straipsnis/11700173/Teminiai.kaimai. Lietuvoje..nuo.suriu.iki.naminukes=2011-06-24_19-31/. 99 Ibid.

38

2010–2012 m. Ignalinos AE regiono plėtros agentūra įgyvendino Latvijos ir Lietuvos

bendradarbiavimo per sieną programos projektą „Teminiai kaimai“, kuriame dalyvavo net 11

Lietuvos kaimų Zarasų ir Ignalinos rajonuose bei 13 Latvijos kaimų Latgalės regione.

Projekto pabaigoje trys atrinkti Lietuvos kaimai turėjo būti įgyvendinę minimalią programą:

sukūrę produktą, edukacinę paslaugą ir įrengę maitinimo įstaigą. Taip Lietuvos teminių kaimų

žemėlapyje atsirado pirmieji taškai: Cijonų kaimas – Paukščių kaimas, Antalieptė – Lieptų ir

lieptainių kaimas, Vajasiškis – XIX amžiaus kaimas.100 Tačiau tam, kad teminis kaimas

klestėtų, reikalingas tinkamas viešinimas (pasitelkiant informacijos ir komunikacijos

priemones) ir nuolatinės pastangos progresuoti: naujos kūrybiškumo injekcijos, sukurtos

legendos ir įvaizdžio stiprinimas, bendruomenės (savi)animacija, investicijos į plėtrą ir t.t.

Remiantis žiniasklaidos publikacijomis, sėkmingiausiu teminiu kaimu Lietuvoje būtų

galima laikyti Dargužius (Varėnos r.), kurie virto „Sūrių sostine.“ Tačiau tyrimo Varėnos

rajone metu paaiškėjo, jog vis dėlto teminio kaimo etiketės Dargužiams klijuoti nederėtų.

Plačiau apie tai kalbama empirinėje darbo dalyje tiriant Varėnos rajono atvejį.

Priešingai nei festivalis, teminis kaimas yra ilgalaikė veikla, kurios tikslas – pastovus

produktų ir paslaugų teikimas, nuolatinis lankytojų srautas, bendruomeninio turizmo

vystymas. Kilusi iš kūrybiškumo, teminio kaimo koncepcija apima kaimo aplinkos

atnaujinimą, vidinių ir išorinių ryšių stiprinimą, naujų verslų ir darbo vietų sukūrimą, turizmo

plėtrą – žodžiu, yra svarbus kaimo regionų regeneracijos veiksnys.

2.4. Klasterizacijos reikšmė

Žiūrint iš kūrybos ekonomikos perspektyvos, tiek teminis kaimas, tiek festivalis

atitinka kūrybinio klasterio modelį. Klasterizacija, kuri iš esmės remiasi bendradarbiavimu,

yra svarbi bet kokiam vystymuisi, todėl derėtų ją paanalizuoti ir kaimo regionų regeneracijos

diskurse.

Gintautas Mažeikis, remdamasis Michaelu Porteriu, 101 klasterį apibrėžia kaip

„bendradarbiaujančių ir reikšmingais tarpusavio priklausomybės ryšiais susietų kompanijų ir

institucijų interaktyvų, dažniausiai vietinį tinklą.“102 Pagrindiniai klasterizacijos bruožai yra

šie: 1) klasteris turi centrą: kuri nors įmonė ar organizacija yra klasterio širdis, palaikanti jo

pulsą – visų narių funkcionavimą; 2) klasterio narių raida priklauso nuo vienas kito sėkmės

net jei jų veiklos gerokai skiriasi, t.y. priklauso skirtingiems ūkio sektoriams; 3) bendradar-

100 Projektas „Teminiai kaimai“ [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.inppregion.lt/lt/ teminiai_kaimai. 101 Tay, Jinna. Creative Cities. In: Creative industries / ed. by John Hartley. Oxford [etc.]: Blackwell Publishing, 2005, p. 223. 102 Mažeikis, op. cit., p. 71.

39

biavimas palaiko ir skatina kūrybiškumą; 4) klasteris dažniausiai turi savo simbolinį kapitalą,

kurį jis gali panaudoti įvaizdžio, prekės ženklo, produkcijos kūrimui ir pan.103 Klasteris gali

būti natūraliai susidaręs arba dirbtinai suformuotas, tačiau šis faktorius nenulemia sėkmingo

jo veikimo. Jei klasteryje tarp narių nėra aiškaus vaidmenų pasiskirstymo, tuomet sunkiau

valdyti simbolinį kapitalą ir tikslingai jį panaudoti pridėtinės vertės kūrimui. 104

Klasteriai taip pat gali būti ir laikini,105 pvz., didelės šventės, mugės, festivaliai ir

pan., kur tam tikroje teritorijoje vienam tikslui sutelkiamos įvairių sričių pajėgos: kūrėjai,

maitinimo ir apgyvendinimo paslaugų teikėjai, renginio organizatorių komanda, viešųjų ryšių

specialistai, saugos tarnybos, žiniasklaida ir t.t. Žinoma, tokiai klasterizacijai rengiamasi iš

anksto, kad atėjus numatytai datai, klasteris funkcionuotų sklandžiai ir efektyviai.

Klasterio sąvoka dažniausiai taikoma kalbant apie urbanizuotose teritorijose

susikūrusius vietinius kūrybinių industrijų tinklus, tačiau polinkis bendradarbiauti yra ypač

būdingas kaimo regionams, kur klasterizacijos priežastimi galima laikyti būtent teritorinį –

vietiškumo – aspektą. Toks bendradarbiavimas yra pagrįstas kaimynystės ryšiais, ekonominės

ir socialinės naudos siekimu. Maža populiacija, mažas vietinių verslų skaičius ir kiti kaimo

regionų parametrai, viena vertus, yra privalumas – tokiame klasteryje daugiau pastovumo ir

mažiau konkurencijos, antra vertus, trūkumas – sunkiau vykdyti plėtrą, o vienam nariui

pasitraukus, ne visada lengva rasti, kuo jį pakeisti. Be to, tam, kad klasteris dirbtų efektyviai,

reikalingas nuolatinis ryšys bei bendradarbiavimas su išore ir kitais klasteriais.

Apibendrinant antrąjį magistro darbo skyrių, reikėtų pabrėžti, jog kaimo regionams

turėtų būti taikomos kitokios regeneracijos priemonės negu didmiesčiams:

1) kadangi kaimo regionuose vyravusi agrarinė bei pramoninė veikla sumenko, imta

ieškoti alternatyvių veiklų, iš kurių bene populiariausia tapo turizmo vystymas. Šiandien

kaimo regionams ypač aktuali kūrybinio turizmo, paremto patirčių gamyba, idėja, pagal kurią

kaimo turizmo vystymui svarbu kūrybiškiau išnaudoti turtingą gamtinių išteklių bei lokalinių

kultūrų įvairovę, vietos mitus, pasitelkti tradicinių amatų praktikas, integruoti šiuolaikines

kūrybines bei kultūrines veiklas į kaimo regionų aplinką, pvz., organizuoti festivalius ir pan.;

2) vienas naujausių kaimo vietovių gaivinimo būdų šiandien yra teminio kaimo

sukūrimo metodas, suburiantis vietinę bendruomenę bendram tikslui – kaimo įvaizdžio

formavimui, vietinės unikalios produkcijos kūrimui, lankytojų pritraukimui ir t.t.;

103 Richards, G.; Wilson, J. (1), op. cit., p. 285. 104 Ibid. 105 Mažeikis, op. cit., p. 71.

40

3) kaimo regionuose, kaip ir urbanizuotose teritorijose, socioekonominei plėtrai taip pat

svarbi klasterizacija ir bendradarbiavimas tarp vietos valdžios, gyventojų, institucijų,

verslininkų ir kitų subjektų;

4) teigiama socialinė kaita yra viena efektyviausių kaimo regionų regeneracijos

priemonių: kūrybiškai aktyvinant bendruomenę ir įtraukiant ją į atsinaujinimo strategijos

įgyvendinimą, didinama vietos gyventojų savivertė ir stiprėja jų ryšys su vieta. Žmogiškieji

ištekliai – esminė atsikūrimo jėga, todėl būtina ne tik išsaugoti esamus, tačiau gausinti juos ir

pritraukti daugiau kūrybingų bei iniciatyvių žmonių.

41

3. KŪRYBINIŲ VEIKLŲ SVARBA VIETOS REGENERACIJAI:

VARĖNOS RAJONO ATVEJO STUDIJA

3.1. Tyrimo metodologija ir eiga

Šiame darbo skyriuje pateikiama Varėnos rajono atvejo studija, atlikta remiantis tam

tikra metodologija ir taikant pasirinktus tyrimo metodus. Šio tyrimo objektas yra Varėnos

rajone vykdomos kūrybinės veiklos. Varėnos rajono, kaip tyrimo lauko, pasirinkimą lėmė

kelios svarios priežastys: 1) pagal R. Vidickienės ir D. Melnikienės atliktą Lietuvos kaimo

regionų patrauklumo tyrimą, Varėnos rajonas priskiriamas nepatraukliųjų grupei 106

argumentuojant, kad tai iš dalies lemia nepatogi regiono geografinė padėtis (jis plyti Lietuvos

ir Baltarusijos pasienyje) bei didelis emigruojančių iš rajono skaičius, parodantis, jog Varėnos

rajonas nėra socialiai ir ekonomiškai patrauklus; 2) žiniasklaidoje aptikta informacija apie

įvairias Varėnos rajone vykdomas kūrybines veiklas, iniciatyvas, čia gyvenančius kūrėjus ir

t.t. Taigi pirmoji priežastis atskleidžia tyrimo lauko problematiką – Varėnos rajonas nėra

patrauklus, todėl jam reikalingas atsinaujinimas, o antroji priežastis netiesiogiai užsimena apie

problemos sprendimo galimybes, t.y. rajono regeneraciją per kūrybines veiklas.

Tyrimo tikslas yra ištirti Varėnos rajone vykdomas kūrybines veiklas ir jų svarbą

rajono regeneracijai bei ekonominiam vystymuisi. Tikslui pasiekti keliami tokie uždaviniai:

1) pristatyti Varėnos rajono situaciją gamtinės ir visuomeninės geografijos aspektu;

2) remiantis vietos gyventojų nuomone, išsiaiškinti Varėnos rajono tapatybę ir vidinį

įvaizdį;

3) identifikuoti ir apibūdinti tam tikras Varėnos rajone vykdomas kūrybines veiklas bei

įvertinti jų reikšmę vietos atsinaujinimui;

4) remiantis internetinės apklausos tyrimo metodu, išsiaiškinti lankytojų požiūrį į

Varėnos rajoną ir ten vykdomų kūrybinių veiklų žinomumą.

Pagrindinės tyrimo sąvokos: kaimo regionas, regeneracija, kūrybiškumas,

teritorinis kapitalas, žmogiškieji ištekliai, socialinė kaita, vietos bendruomenė, lokalinė

kultūra, kūrybinis pajėgumas, kūrybinės veiklos, vietos tapatybė, vietos vidinis ir išorinis

įvaizdis, kūrybinis turizmas, tradiciniai amatai, festivalis, teminis kaimas.

Šio tyrimo metodologija ir metodai iš dalies pasirinkti remiantis humanistinei

geografijai būdinga į žmogų nukreipta (anlg. people-centred) tyrimų strategija, kuri

akcentuoja subjektyvią žmonių ir vietos patirtį, jausmų ir emocijų geografiją, įsitraukimą ir

dalyvavimą. Tam, kad galėtų ištirti ir suvokti pasirinktą vietą, tyrėjas turi pats ją patirti:

106 Vidickienė; Melnikienė, op. cit., p. 171.

42

apsilankyti ir joje pabūti, stebėti, bendrauti su vietos gyventojais, fiksuoti patirtis, jas

interpretuoti ir kritiškai reflektuoti. Kitaip tariant, tyrėjas turi būti integruotas į tą aplinką,

kurią tiria. Nors tokia tyrimo metodologija kritikuojama dėl atviro subjektyvumo, tačiau ji

padeda pažvelgti į tyrimo objektą giliau ir išsamiau, nes kartu tiriami ir susiję kontekstai.

Humanistinės geografijos empiriką iš dalies lemia idealizmo, egzistencializmo ir ypač

fenomenologijos filosofinės kryptys. Humanistinės geografijos atstovai taiko jau

egzistuojančius geografijos, socialinių ir humanitarinių mokslų tyrimo metodus: stebėjimą

dalyvaujant (įtrauktą stebėjimą), giluminį interviu, grupinės apklausos metodus – diskusijas,

fokus grupes ir kt., kuriuos derina kartu su tekstų, vaizdinių ir kultūrinių praktikų analize bei

interpretacija.107

Varėnos rajono ir jame vykdomų kūrybinių veiklų tyrimo eiga iš esmės atspindi

humanistinei geografijai būdingą tyrimo strategiją: rinkdama tyrimo duomenis, tyrėja dvi

savaites (2013 m. balandžio 1–15 d.) keliavo po Varėnos rajoną, miestelius ir kaimo vietoves,

lankė ir bendravo su įvairiais kūrybine veikla užsiimančiais žmonėmis, dalyvavo jų

kasdienybėje, stebėjo ir pažino jų aplinką. Humanistinis požiūris taip pat reikšmingas

renkantis tyrimo metodus – didžioji dalis duomenų yra surinkta taikant kokybinius tyrimo

metodus: atlikta vienuolika pusiau struktūruotų interviu, dvi neformalizuotos diskusijos,

stebėjimas dalyvaujant, turinio, pirminių ir antrinių šaltinių analizė. Taip pat taikomi tokie

kiekybiniai tyrimo metodai: kiekybinių duomenų statistinė analizė ir internetinė apklausa,

skirta Varėnos rajono išoriniam įvaizdžiui ir ten vykdomų kūrybinių veiklų žinomumui ištirti.

Elektroninė anketa veikė savaitę – 2013 m. balandžio 17–27 d., iš viso ją užpildė 105

respondentai: 29 vyrai ir 76 moterys, kurių vidutinis amžius yra 27,2 metų (svyruoja nuo 19

iki 61 metų). Antrasis anketos klausimas (žr. 15-tą priedą) buvo respondentų tinkamumo

apklausai filtras, nes šia internetine apklausa iš esmės buvo siekiama ištirti ne vietinių

gyventojų ar iš Varėnos krašto kilusių žmonių, o būtent lankytojų nuomonę ir žinias apie

Varėnos rajoną. Taigi respondentai pasiskirstė taip: 78 iš jų yra buvę Varėnos rajone, 28 –

niekada nesilankę. Išsamiau apklausos rezultatai pristatomi skirsniuose apie Varėnos rajono

išorinį įvaizdį ir kūrybinių veiklų žinomumą.

Šio tyrimo metodologija taip pat formuojama remiantis miesto ir medijų tyrėjos

Jekaterinos Lavrinec pristatoma subjekto analize žvelgiant į jį iš trijų studijų figūrų

perspektyvų. Šią metodiką ji taiko miestui, išskirdama vietinio gyventojo, turisto ir tyrėjo

figūras. Anot Lavrinec, „kiekvieną studijų lauką galima įsivaizduoti kaip sceną, kurioje veikia

ir sąveikauja tam tikros diskursyvinės figūros“, atstovaujančios tam tikrai žvilgsnio į studijų

107 Rodaway, Paul. Humanism and people-centred methods. In: Approaches to Human Geography. London [etc.]: Sage Publications, 2006, p. 264–271.

43

lauką perspektyvai.108 Šiame magistro darbe pateikiamo tyrimo atveju studijų laukas yra

kaimo regionas, konkrečiau – Varėnos rajonas, o jame veikiančios diskursyvinės figūros –

vietinis gyventojas, lankytojas (atvykstantis į rajoną įvairiais tikslais, pvz., turistauti,

aplankyti artimųjų ar gimtinės) ir tyrėjas. Trumpai apibūdinkime šias tris figūras.

Vietinio gyventojo figūra pristato vietinį žinojimą (angl. local knowledge),109 kurį

sudaro su vieta susijusios istorinės ir socialinės patirtys. Tam tikroje vietoje praleidęs daug

laiko žmogus įgyja erdvinį tapatumą, suteikia vietai daug simbolinių prasmių. Šiuo atveju ši

figūra yra Varėnos rajono gyventojas, čia gimęs, augęs, tebegyvenąs, sugrįžęs gyventi ar

atvykęs iš kito rajono ir čia įsikūręs. Vertinant studijų lauką iš vietinio gyventojo

perspektyvos, formuluojama viena iš tyrimo dalių, kurioje pasitelkiant pusiau struktūruoto

interviu ir neformalizuotos diskusijos metodus, stengiamasi išsiaiškinti, kokia yra Varėnos

rajono tapatybė, vidinis įvaizdis, kaip rajoną vertina patys jo gyventojai, su kokiomis

problemomis jie susiduria, koks jų požiūris į rajono regeneraciją pasitelkiant kūrybiškumą ir

t.t. Kadangi tiriamos kaimo regione vykdomos kūrybinės veiklos kaip regeneracijos veiksnys,

todėl informantais daugiausia pasirinkti Varėnos rajone gyvenantys ir vienaip ar kitaip su

kūrybine veikla susiję žmonės:

1) Marius Galinis (Varėnos kultūros centro direktorės pavaduotojas kultūrinei veiklai,

festivalio „Verpetai“ organizatorius; tyrimo metu Marius sutiko atlikti kūrybinių

veiklų Varėnos rajone gido vaidmenį: jis rekomendavo ir padėjo surasti dalį kitų

informantų);

2) Regina Svirskienė (Varėnos rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto

skyriaus vedėjo pavaduotoja);

3) Ilona Kairevičiūtė (Varėnos rajono savivaldybės Turizmo ir verslo skyriaus vedėja);

4) Daiva Kusinskaitė (Varėnos švietimo centro specialistė turizmui);

5) Mantas Galinis (aktyvaus laisvalaikio klubo „Juostandis“ įkūrėjas);

6) Teresė Jankauskaitė (juodosios keramikos meistrė);

7) Laima Mačionienė (kaimo turizmo sodybos „Grikucis“ šeimininkė);

8) Valdas Kavaliauskas (zootechnikas, ūkininkas, sūrininkas, vienas iš asociacijos

„Viva sol“ įkūrėjų ir „Sūrininkų namų“ direktorius);

9) Rasa Ilinauskaitė (prancūzų kalbos vertėja, ūkininkė, sūrininkė, V. Kavaliausko

žmona);

10) Dovilė Plokštytė („Sūrininkų namų“ darbuotoja);

11) Andrius Kavaliauskas (farmacininkas, V. Kavaliausko sūnus); 108 Lavrinec, Jekaterina. Miesto studijos: trys žvilgsnio perspektyvos. In: Filosofija. Sociologija, T. 21, Nr. 1, 2010, p. 54–63. 109 Ibid, p. 54.

44

12) Neringa Jackevičiūtė („Sūrininkų namų“ darbuotoja);

13) Audrius Jokubauskas (ūkininkas, sūrininkas);

14) Jovita Jokubauskienė (veterinarijos gydytoja, A. Jokubausko žmona);

15) Giedrius Tėvelis (zootechnikas, ūkininkas, A. Jokubausko ūkio partneris);

16) Rūta Zalieckienė (Blusų festivalio organizatorė);

17) Rūta Sakalienė (tradicinių amatų, sertifikuoto duonos kepimo puoselėtoja, kaimo

turizmo sodybos „Sakalai“ šeimininkė,);

18) Romas Norkūnas (pynimo, stogdengystės ir kitų tradicinių amatų mokytojas,

tradicinių amatų stovyklos Musteikos kaime organizatorius);

19) Džiugas Petraitis (keramikas, grafikas, židinių meistras, VšĮ „Vienaragių šilas“

įkūrėjas);

20) Laima Petraitienė ( Dž. Petraičio žmona, VšĮ „Vienaragių šilas“ projektų vadovė).

Skirtingai nuo vietinio gyventojo, lankytojo figūra atstovauja žvilgsniui iš šalies.

Anot Lavrinec, „jo žvilgsnis neturi atminties“110 ir veikiau prilygsta įspūdžių kolekcionavi-

mui. Nors ši figūra neturi tokio gilaus santykio su vieta kaip vietinis gyventojas, tačiau yra

labai svarbus kaimo regiono regeneracijos veiksnys: lankytojai prisideda prie visapusiško

vietos gyvinimo, nes neretai yra pagrindiniai kaimo regione sukuriamos produkcijos ir

siūlomų paslaugų vartotojai. Šiame tyrime lankytojų nuomonė apie Varėnos rajoną tiriama

internetinės apklausos metodu siekiant nustatyti, ką jie žino apie rajone vykdomas kūrybines

veiklas, ar jose dalyvauja ir koks apskritai yra Varėnos rajono išorinis įvaizdis. Lyginant

vietinių gyventojų ir lankytojų nuomones, siekiama išsiaiškinti, ar Varėnos rajono tapatybė

bei vidinis įvaizdis atitinka išorinį įvaizdį.

Trečioji figūra yra tyrinėtojas, šiuo atveju tai yra šio magistro darbo autorė, atliekanti

Varėnos rajono atvejo studiją. J. Lavrinec siūlo dvi vietos studijų paradigmas: vienoje studijų

laukas suvokiamas kaip reguliuojamų procesų visuma ir tyrėjo poziciją galima apibūdinti

viską matančios akies metafora; antroje paradigmoje studijų laukas suvokiamas kaip

kasdienių praktikų erdvė, o tyrinėtojo pozicija apibūdinama kaip toje erdvėje besiblaškančio

stebėtojo metafora.111 Šiam tyrimui pasirinkta pirmoji paradigma: naudodama įvairius tyrimo

metodus, tyrėja stengiasi visapusiškai suvokti ir įvertinti tyrimo objektą bei studijų lauką –

Varėnos rajoną ir jame vykdomas tam tikras kūrybines veiklas.

110 Lavrinec, op. cit., p. 55. 111 Ibid.

45

3.2. Tyrimo dėstymas

Tyrimo metu surinktos ir studijuotos medžiagos analizė dėstoma iš eilės atsižvelgiant

į teorinių magistro darbo dalių dėstymą. Pirmiausia (3.3.) analizuojamos Varėnos rajono

tapatybės sudėtinės dalys: teritorinis kapitalas, žmogiškieji ištekliai ir lokalinė kultūra,

trumpai apžvelgiamas rajono ekonominis vientisumas. Vėliau pereinama prie rajono vidinio ir

išorinio įvaizdžio analizės bei palyginimo, paremtų interviu, diskusijų ir internetinės

apklausos metu surinkta medžiaga. Analizuojant šiuos aspektus kreipiamas dėmesys į jų

santykį su kūrybiškumu.

Antroje tyrimo dėstymo dalyje (3.4.) pateikiama išsami Varėnos rajone vykdomų

kūrybinių veiklų lentelė ir, įvertinus internetinės apklausos rezultatus, trumpai aptariamas šių

veiklų išorinis žinomumas bei jį sąlygojantys veiksniai.

Toliau (3.5) analizuojama Varėnos rajone plėtojamo turizmo įvairovė, identifikuo-

jami ir aprašomi kūrybinio turizmo atvejai: 1) tradiciniais amatais paremtos kūrybinės veiklos

(išsamiau pristatoma juodosios keramikos legenda, Merkinėje kuriamas amatų centras,

tradicinės duonos kepimu paremtas kūrybiškas verslas, Musteikoje kasmet organizuojama

pynimo ir kitų amatų stovykla); 2) festivalis (detaliai analizuojamas du kartus Varėnos rajone,

Karpiškių kaime, organizuotas Blusų festivalis). Teminio kaimo idėjai iliustruoti pasirinktas

Dargužių kaimas (3.6.), internetinėje spaudoje bei Vilmos Atkočiūnienės ir Rasos

Vaišnoraitės 2012 m. atliktoje studijoje „Kaimiškųjų vietovių vystymo strateginio proveržio

sąlygos: Dargužių kaimo atvejis“ 112 vadinamas „Sūrių sostine.“ Tačiau tyrimo metu

paaiškėjo, jog sūrių temą Dargužiuose įgyvendina tik augintojų, gamintojų ir valgytojų

asociacijos „Viva sol“ įkurti „Sūrininkų namai“, todėl šiame darbe iš dalies paneigiama

minėtų tyrėjų atlikta studija ir pateikiamas išsamus kūrybinės sūrininkų veiklos pristatymas.

Tyrimo dėstymas užbaigiamas (3.7.) Varėnos rajone susiformavusių vidinių

bendradarbiavimo ryšių ir klasterizacijos pavyzdžių analize.

Išsamiai tyrimo objekto analizei naudojami:

1) 11-os pusiau struktūruotų interviu ir 2-jų neformalizuotų diskusijų su vietos

gyventojais metu gauti duomenys (interviu ir diskusijų išrašai pateikiami darbo prieduose);

2) rajono lankytojų internetinės apklausos rezultatai;

3) kiti įvairūs šaltiniai:

• Lietuvos statistikos departamento duomenys;

• Varėnos krašto vietos veiklos grupės (toliau tekste – Varėnos krašto VVG) 2010 m.

atliktų vietos tyrimų rezultatai ir sudaryta „Varėnos krašto kaimo vietovių plėtros strategija 112 Atkočiūnienė, Vilma; Vaišnoraitė, Rasa. Kaimiškųjų vietovių vystymo strateginio proveržio sąlygos: Dargužių kaimo atvejis. In: Žemės ūkio mokslai, 2012, T. 19, Nr. 3, p. 180–191.

46

2010–2013 metams“ (šiame dokumente pateikiama išsami informacija apie Varėnos rajono

teritoriją, gamtinius išteklius, demografinę situaciją, ekonominę bei socialinę aplinką,

Varėnos krašto VVG teritorijos SSGG analizė, nustatomi strateginiai plėtros prioritetai, pagal

kuriuos formuoluojamos Varėnos rajono plėtros strategija ir jos įgyvendinimo priemonės);

• Varėnos rajono savivaldybės parengta 2012 m. analizė „Verslo ir turizmo plėtros

sąlygos Varėnos rajone ir jų raidos tendencijos Lietuvoje“;

4) įvairios su Varėnos rajonu susijusios internetinės svetainės (pvz., Varėnos rajono

savivaldybės svetainė www.varena.lt, Dzūkijos – Čepkelių PAN parko svetainė

www.cepkeliai-dzukija.lt, Varėnos krašto bendruomenės laikraštis www.giruzis.lt ir kt.);

5) atskirų Varėnos rajone veikiančių verslo subjektų ir vykdomų kūrybinių veiklų

internetinės svetainės (www.fleafestival.lt, www.grikucis.com, http://www.vienaragiusilas.lt,

www.vivasol.lt/surininkunamai.lt ir kt.);

6) publikacijos internetinėje žiniasklaidoje;

7) kita spausdinta informacinė literatūra, pvz., katalogas „Auksalio kupkas: Varėnos

krašto kūrėjai“, leidinys „Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame parke“ ir t.t.

3.3. Varėnos rajono tapatybė ir įvaizdis

3.3.1. Teritorinis kapitalas ir ekonominis vientisumas

Vietos teritorinį kapitalą iš esmės sudaro gamtiniai ištekliai, kraštovaizdis ir istorinė

praeitis, taip pat svarbu išsiaiškinti vietos lokaciją (geografinę padėtį) ir aplinkinį kontekstą.

Varėnos rajono savivaldybė (toliau tekste – Varėnos r. savivaldybė) išsidėsčiusi Lietuvos ir

Alytaus apskrities pietuose, pasienyje su Baltarusija. Varėnos rajono plotas – 2218 km²,

sudarantis 40,9 proc. Alytaus apskrities ploto ir 3,4 proc. viso Lietuvos ploto. Šis rajonas yra

piečiausias ir didžiausias ne tik Alytaus apskrityje, bet ir visoje Lietuvoje. Be to, tai

miškingiausias šalies regionas – miškai užima net 69,1 proc. rajono ploto, todėl yra rečiausiai

apgyvendintas – jame gyvena tik 16,1 proc. visų apskrities gyventojų.

Varėnos rajonas pasižymi išskirtine gamta – didžiausią jo dalį sudaro miškais

(Dainavos giria) apaugusios žemyninės kopos (yra ir atvirų smėlynų), pelkynai (Čepkelių

raistas), teka Nemunas, Merkys, Šalčia, Varėnė, Ūla ir kitos sraunios upės, upeliai, šaltiniai,

telkšo 160 ežerų. Rajono teritorija išsiskiria turtinga augmenija ir gyvūnija bei išlikusiu

tradiciniu kultūriniu kraštovaizdžiu, kurį sudaro senieji šilinių, panemunių ir gruntinių dzūkų

kaimai su tradicine medine architektūra, savitas jų gyvenimo būdas ir verslai, atspindintys

artimą ryšį ir prisitaikymą prie gamtos. Visos šios savybės iš esmės yra kūrybiškumo ištekliai,

kurių tikslingas naudojimas yra rajono kūrybinio pajėgumo augimo sąlyga.

47

Natūralu, jog tokią gamtą turinčiame rajone yra daug saugomų teritorijų, iš kurių

didžiausios – 1991 m. įkurtas Dzūkijos nacionalinis parkas (toliau tekste – DNP); tai

didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje) ir Čepkelių valstybinis rezervatas, kurie kartu užima

trečdalį rajono ploto. 2011 m. šios teritorijos paskelbtos Čepkelių–Dzūkijos PAN parku.

„PAN parkų fondo strategijos tikslas – suburti Europoje saugomas teritorijas, kurios atitiktų

aukštus laukinės gamtos ir darnaus turizmo plėtojimo standartus.“113 Šiuo metu Europoje yra

trylika PAN parkų. Be minėtų teritorijų, Varėnos rajone taip pat yra saugomi net 72 gamtos

paveldo objektai ir 12 kraštovaizdžio draustinių.114

1 pav. Varėnos rajono savivaldybės žemėlapis115

Administracinis rajono centras – Varėnos miestas, nuo artimiausių didžiųjų miestų –

Vilniaus ir Kauno – nutolęs atitinkamai 80 ir 115 kilometrų. Strategiškai Varėnos rajonas yra

patogioje vietoje, nes Alytaus apskritis ribojasi su Kauno ir Vilniaus apskritimis, be to, per

Varėnos rajoną ir patį Varėnos miestą eina magistralinis kelias A4, jungiantis Vilnių,

Druskininkus ir Gardiną. Varėna yra pakankamai nauja gyvenvietė, 1862 m. nutiesus liniją

Varšuva – Sankt Peterburgas, įkurta kaip geležinkelio sotis ir 1946 m. gavusi miesto teises.

Šiandien į Varėnos rajoną vyksta traukinys iš Vilniaus – tai dar vienas rajono susisiekimo 113 Apie parką. In: Dzūkijos nacionalinio parko gamta [žiūrėta 2013 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/18731/apie-parka.html. 114 Varėnos rajono savivaldybės aprašas. In: Lietuvos regionų portretas [žiūrėta 2013 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://regionai.stat.gov.lt/start_lt.html. 115 Varėnos rajono savivaldybės žemėlapis [žiūrėta 2013 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.varena.lt/lt/apie-rajona/zemelapis.html.

48

sistemos privalumas. Rajone taip pat yra du miesteliai – Merkinė ir Valkininkai – bei 320

kaimų. Visa rajono teritorija padalinta į aštuonias seniūnijas – Matuizų, Kaniavos, Merkinės,

Valkininkų, Jakėnų, Varėnos, Marcinkonių ir Vydenių. 116 Visose seniūnijose gyventojų

skaičius ženkliai nesiskiria, rajono gyventojai yra retai pasklidę po teritoriją.117 Dzūkijoje yra

nemažai išlikusių tradicinių dzūkiškų gatvinių ir etnografinių kaimų: Marcinkonys, Čižiūnai,

Dargužiai, Zervynos, Dubininkas, Lynežeris, Musteika (pastarieji šeši paskelbti architektūros

paminklais) ir kt., kurie šiandien neretai tampa pagrindiniais turistų traukos taškais.

Varėnos rajonas taip pat reikšmingas istoriškai – prieš 12 tūkst. metų į jo teritoriją

atklysdavo senojo akmens amžiaus (paleolito) medžiotojai, kurie buvo patys pirmieji

Lietuvoje lankęsi žmonės. Apie tai liudija jų palikti pėdsakai – stovyklavietės, kurių

gausiausia būtent Varėnos krašte. Tyrimo metu neužfiksuoti jokie pavyzdžiai, atskleidžiantys

šio istorinio fakto panaudą vietos mito kūrimui.

Varėnos rajonui itin svarbus XX a. vidurio istorinis laikmetis – rezistencinis

partizanų karas. Tuo metu didžiuliai pietų Lietuvos miškų plotai tapo jų prieglobsčiu. Dabar

Varėnos krašto miškuose gausu partizanų kapų, yra likusių buvusių slėptuvių vietų, tačiau ne

visos jos prižiūrimos ir saugomos. 118

Žvelgiant iš kūrybiškumo perspektyvos, reikėtų pastebėti, jog šiandien Varėnos

rajono istorinis kapitalas nėra pakankamai išnaudojamas. Pats partizanų karo faktas, istorija,

išlikę ir užrašyti partizanų ar jų pagalbininkų prisiminimai šiandien galėtų būti naudojami

kaip kūrybinis resursas Varėnos rajono legendos ir mito stiprinimui, kūrybiškam su šiais

istoriniais įvykiais susijusių vietų pristatymui, kūrybinių veiklų ar paslaugų kūrimui, pvz.,

„Naktis partizanų bunkeryje“ (pagal išlikusią informaciją atkurti kurį nors miškuose esantį

partizanų bunkerį ir suteikti galimybę patirti šių kovotojų kasdienybę slapstantis ir gyvenant

po žeme).

Tyrimo metu buvo aplankyta Varėna, Merkinė, Valkininkai ir šeši kaimai: Pelekiškė,

Maksimonys, Dargužiai, Marcinkonys, Pamerkiai, Kabeliai. Dėl miškų gausos susisiekimo

sistema rajone gana komplikuota. Kadangi nemažai kaimų yra įsikūrę miškuose ir saugomose

teritorijose, todėl į juos veda iš pagrindinių rajoninių kelių išsišakojantys siauresni keliai,

žvyrkeliai ir miško keliukai. Viena vertus, tokia kelių įvairovė ir gausa yra privalumas vystant

dviračių turizmą, nes galima sudaryti daug įvairių dviračių maršrutų. Tačiau žiemą tokia kelių

sistema sudaro nepatogumų, pvz., tyrimo metu eismo sąlygos buvo gana sudėtingos: po

Velykų gausiai pasnigus, o vėliau prasidėjus atolydžiui, tokie keliai paprastu automobiliu 116 Varėnos krašto kaimo vietovių plėtros strategija 2010–2013 metams / parengė Varėnos krašto vietos veiklos grupė, 2010, p. 52. 117 Ibid, p. 49. 118 Istorija. In: varena.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.varena.lt/lt/apie-rajona/varenos-istorija.html.

49

buvo sunkiai pravažiuojami, slidūs ir klampūs. Ši patirtis patvirtino ne vieno informanto

paminėtą Varėnos rajonui būdingą aspektą: šaltuoju metų laiku rajoną apima savotiškas

sąstingis, viskas sulėtėja, apmiršta – prie užmiegančios gamtos natūraliai prisitaiko ir vietos

gyventojai. Taigi rajonui būdingas visapusiškas sezoniškumas. Iš dalies tai lemia natūralūs

fiziniai veiksniai: žiemą oro ir eismo sąlygos būna sudėtingos, žmonės yra linkę gyventi

sėsliau, mažiau keliauti, pasikeičia jų veiklos. Kita vertus, vietinių gyventojų mobilumo ir

turistų srautų sumažėjimą Varėnos rajone sąlygoja ir nepakankamai sutvarkyta susisiekimo

sistema – į atokesnes rajono vietoves patekti sunkiau, pvz., į Musteiką ir Kabelius autobusas

važiuoja tik du kartus per savaitę. Be to, ne visi keliai yra valomi – taip dalis rajono gyven-

viečių tampa labiau izoliuotos. Pasak Rūtos Sakalienės, Varėnos r. savivaldybė ir DNP-o

direkcija skiria nepakankamai dėmesio šiai problemai spręsti119 ir tokiu būdu praranda dalį

potencialių pajamų, kurias galėtų gauti iš žiemos metu atvykstančių rajono lankytojų.

Specifinis teritorinis kapitalas iš esmės lemia Varėnos rajono ekonominį

vientisumą. Dėl paminėtų geografinių savybių, gamtinių sąlygų ir saugomų teritorijų gausos

Varėnos rajonas nėra tinkamas nei sunkiajai pramonei, nei pramoniniam žemės ūkiui, todėl

jame veikia tik smulkaus ir vidutinio verslo subjektai.120 Vietiniai žmonės nuo seno verčiasi

miškininkyste, žuvininkyste ir amatais. Patogi rajono geografinė padėtis, natūralus, miškingas

ir mažai urbanizuotas kraštovaizdis, sveika ir tvari aplinka, gausūs gamtiniai ir kultūriniai

rajono ištekliai sudaro sąlygas turizmo sektoriaus plėtrai – tai viena iš prioritetinių Varėnos

rajono vystymo(si) krypčių. Anot Ilonos Kairevičiūtės, Varėnos rajone pridėtinę vertę

geriausiai kurtų savitos smulkios įmonės ar patrauklios veiklos, tausojančios gamtą,

populiarinančios kraštą ir jo kultūrą.121 Romo Norkūno manymu, Varėnos rajone pirmiausia

reikėtų skatinti stambesnių ekonominių veiklų kūrimąsi, kurios automatiškai pritrauktų

žmogiškojo kapitalo. Pvz., užuot eksportavus medieną, verčiau steigti daugiau vietinių

medienos apdirbimo įmonių, tuomet būtų lengviau plėtoti šalutinius, pvz., kūrybinius

verslus.122

Apie Varėnos rajono gamtos, lokalinės kultūros ir kūrybiškumo sąsajas plačiau

kalbama kituose šio poskyrio skirsniuose.

3.3.2. Žmogiškieji ištekliai ir socialinė kaita

Humanistinės geografijos požiūriu, žmogus yra esminis vietą ir jos tapatybę kuriantis

veiksnys, todėl Varėnos rajono žmogiškųjų išteklių bei socialinės kaitos analizei derėtų skirti 119 Interviu su Rūta Sakaliene išrašas, žr. 11-tą priedą. 120 Kairevičiūtė, Ilona. Verslo ir turizmo plėtros sąlygos Varėnos rajone ir jų raidos tendencijos Lietuvoje: 2012 m. analizė. Varėna, 2013 m. vasaris, p. 4. 121 Interviu su Ilona Kairevičiūte išrašas, žr. 3-ią priedą. 122 Interviu su Romu Norkūnu išrašas, žr. 12-tą priedą.

50

ypatingą dėmesį. Kas gyvena Varėnos rajone? Kaip keitėsi vietinių gyventojų sudėtis ir

gyvenimo būdas? Kaip vietiniai gyventojai priima kūrybiškas idėjas, naujus žmones savo

aplinkoje? Ar jie bendruomeniški? Šių ir kitų klausimų aptarimą pradėsime nuo svarbiausių

statistinių rodiklių apžvalgos ir demografinės rajono situacijos vertinimo.

Kaip jau minėta, Varėnos r. sav. yra rečiausiai apgyvendinta savivaldybė Lietuvoje –

2012 m. viename kvadratiniame kilometre vidutiniškai gyveno 11,3 žmogaus, tuo tarpu visoje

Lietuvoje vidutinis gyventojų tankis tais pačiais metais buvo 46,1 žm./km2.123 Lietuvos

statistikos departamento duomenimis, per pastaruosius 10 metų Varėnos rajono gyventojų

skaičius sumažėjo 18,8 proc., darbingo amžiaus gyventojų skaičius – 12,1 proc. (žr. 2 pav.).124

2 pav. Gyventojų ir darbingo amžiaus gyventojų skaičiaus kitimas Varėnos rajone 2003–2012 m.125

Šiuos demografinius pokyčius daugiausia lemia dėl ekonominės krizės sumažėjęs

darbo vietų skaičius, sąlygojantis didesnę gyventojų vidinę migraciją iš rajonų į didžiuosius

Lietuvos miestus, kitus – patrauklesnius – rajonus arba emigraciją į užsienio šalis. Per

pastarąjį dešimtmetį daugiausia žmonių iš Varėnos rajono emigravo 2010–2012 m. (žr. 1

lent.). Nors tais metais daugiau buvo ir atvykusiųjų, vis dėlto geriausiai realią padėtį

iliustruoja neto migracijos rodikliai – rajone gyventojų skaičius vis dar tendencingai mažėja.

Nedidelę natūralią gyventojų kaitą Varėnos rajone taip pat lemia senėjimo procesai, didelis

mirtingumas ir mažas gimstamumas. 126

123 Lietuvos statistikos departamento duomenys, apskaičiuoti naudojantis oficialios statistikos portalu. Prieiga per internetą: http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize1. 124 Kairevičiūtė, op. cit., p. 2. 125 Ibid. 126 Varėnos krašto kaimo vietovių plėtros strategija 2010–2013 metams, op. cit., p. 57.

30765

30394

29940

29467

28960

28499

27990 27604

25506

24967

16453

16523

16468

16456

16428

16373

16394

16253 14823

14463 13000

15000

17000

19000

21000

23000

25000

27000

29000

31000

2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012

Gyventojų skaičius

Darbingo amžiaus gyventojų skaičius

51

1 lent. Varėnos r. sav. vidaus ir tarptautinė migracija (Lietuvos statistikos departamento duomenys)

Metai Išvykusiųjų skaičius ( asmenys)

Atvykusiųjų skaičius (asmenys)

Neto migracija (asmenys)

2012 892 552 -340 2011 927 620 -307 2010 1003 419 -584 2009 537 395 -142 2008 646 439 -207 2007 562 437 -125 2006 584 400 -184 2005 707 541 -166 2004 681 493 -188 2003 537 423 -114

D. Vidickienės ir R. Melnikienės atliktame Lietuvos rajonų patrauklumo tyrime

svarbiausiu rodikliu pasirinktas būtent žmonių judėjimas argumentuojant, jog „žinių

ekonomikoje pagrindiniu regiono raidos veiksniu tampa žmogiškieji ištekliai, o regiono

konkurencingumas priklauso nuo to, kiek jis tokių išteklių gali pritraukti.“ 127 Taigi

skaičiuodamos 2003–2005 m. vidinės migracijos saldo 1000-iui gyventojų kaimiškose

Lietuvos savivaldybėse, tyrėjos suskirstė jas į 3 grupes: patrauklias (saldo teigiamas), mažiau

patrauklias (saldo nuo 0 iki -10) ir nepatrauklias (saldo nuo -10,01 ir daugiau). Pagal

skaičiavimą, tuo metu Varėnos rajonas buvo priskirtas nepatraukliųjų grupei. Situacija

nepasikeitė iki šiol.

Žmonių sprendimą išvykti dažniausiai lemia darbo vietų trūkumas. 2012 m.

Lietuvoje registruotas nedarbo lygis siekė 11 proc., o 2013 m. sausio mėn. – 11,4 proc. Šiuo

metu Varėnos r. savivaldybėje registruotas nedarbo lygis yra 12,2 proc., tačiau lyginant su

kitomis Alytaus apskrities savivaldybėmis (Alytaus r. sav. – 19,1 proc., Lazdijų r. sav. – 17,9

proc.) ir bendru šalies nedarbo lygiu, situacija Varėnos krašte dar nėra tokia kritiška. Darbo

vietų trūkumą iš dalies lemia lėta verslo sektoriaus plėtra, todėl ieškodami geresnių gyvenimo

sąlygų, darbingo amžiaus žmonės yra priversti išvykti.

Tyrime dalyvaujančių informantų teigimu, Varėnos krašte pastebimas ryškus

jaunų žmonių skaičiaus mažėjimas: jaunuoliai, išvykę studijuoti į didesnius miestus ar į

užsienį, retai parvyksta atgal. Viena iš sprendimą negrįžti lemiančių priežasčių gali būti jauno

žmogaus sąmonėje susiformavęs neigiamas vidinis Varėnos rajono įvaizdis, pvz., provincija,

kaimo regionas gali būti siejami su nepritekliumi, vėluojančiu šiuolaikinių idėjų

įgyvendinimu, naujųjų technologijų diegimu rajone, kultūrinės veiklos, užimtumo galimybių,

bendravimo įvairovės trūkumu ir pan., tuomet natūraliai siekiama ištrūkti į tokią aplinką, kuri,

jaunuolio supratimu, gali išpildyti jo lūkesčius. Kita priežastis gali būti neužsimezgęs gilesnis

žmogaus ryšys su pačiu Varėnos kraštu, jo gamta, tradicijomis, kultūra ir vietiniais žmonėmis,

127 Vidickienė; Melnikienė, op. cit., p. 168.

52

kitaip tariant, nėra nieko, kas trauktų sugrįžti. Tačiau dalis išvykusiųjų vis dėlto grįžta, be to, į

Varėnos rajoną atsikrausto žmonės iš didžiųjų miestų ar kitų regionų. Nors kai kurių kalbintų

informantų, pvz., Reginos Svirskienės, Ilonos Kairevičiūtės, Daivos Kusinskaitės, Mariaus

Galinio, galutinį apsisprendimą grįžti į Varėnos rajoną visiškai ar iš dalies lėmė pasiūlyta

darbo vieta, tačiau dažniau sugrįžti ar atvykti gyventi į kaimo regioną paskatina kitos

priežastys: gimtojo krašto ilgesys, gyvenimo kaime ypatumai, gamtos artumas, galimybė

užsiimti mėgiama veikla ir pačiam susikurti darbo vietą, noras prisidėti prie savo krašto

vystymosi ir augimo. Kartais priežastimi gali tapti vietos specifiškumas, pvz., Teresė

Jankauskaitė į Merkinės apylinkes atvyko dėl juodosios keramikos tradicijos128; sūrininkas

Valdas Kavaliauskas į Dargužius atsikraustė dėl palankių sąlygų auginti pieninius gyvulius ir

gaminti sūrius, siekio gyventi kokybiškiau nei mieste. Be to, Dargužius Valdas pasirinko dar

ir todėl, jog jo nuomone, tai arčiausiai Vilniaus esantis tvarkingiausias ir savotišką trauką

turintis kaimas.129 Pasak R. Norkūno, į kaimą atsikrausto tie, kurie kūrybiškiau į viską žiūri, o

norintys gyventi pragmatiškai, vargu, ar kaime išgyventų.

Varėnos rajonas priklauso Dzūkijos etnografiniam regionui, todėl krašto gyventojų

visuma yra įvairialypė: labiau urbanizuotuose teritorijose gyvenantys žmonės gerokai skiriasi

nuo kaimo gyventojų. Be to, ir pačiame kaime yra visokių žmonių. Ūkininkas Giedrius

Tėvelis 130 ir duonos kepėja Rūta Sakalienė užsiminė apie neigiamą socialinių išmokų

politikos įtaką tradicinei kaimiškai gyvensenai: pasak jų, kaimo žmonės tiesiog nustojo

stengtis, dirbti, padėti vieni kitiems, tapo pasyvūs ir pesimistiški. Niekuo nebeužsiimdami ir

tiesiog laukdami pašalpos, jie įninka į kitas problemas, pvz., alkoholizmą. V. Kavaliauskas

taip pat pastebėjo, jog kaimo vietovėse vis dar ryškus sovietmečiu susiformavęs požiūris, jog

„jeigu tu nori gyventi saugiai, tu turi turėti valdišką darbą.“ Neretai žmonės dar augina

gyvulių ar užsiima kokia nors papildoma, dažniausiai nelegalia veikla, todėl ilgainiui toks

gyvenimo būdas gali prilygti kalėjimu. Taigi dažnai kaimo žmonėms trūksta laisvesnio

mąstymo, kūrybinės drąsos ir pasiryžimo pradėti savarankišką veiklą – taip, anot V.

Kavaliausko, kaimas gali tapti pačia geriausia gyvenamąja vieta.

Kalbėdami apie senųjų dzūkų būdą, visi informantai pabrėžė jų prisitaikymą prie

kintančių gamtos ir gyvenimo sąlygų, t.y. jie gyvena esamuoju laiku, tuo, kas yra čia ir dabar,

nieko iš anksto neplanuodami. Prisitaikymas jiems atrodo vienintelis išlikimo būdas. Anot R.

Sakalienės, senieji dzūkai, kurių gretos vis labiau retėja, yra paprasti, nuoširdūs, darbštūs ir

optimistiški žmonės: „Tie diedeliai, ypač bobutės, kaip papratę gyvent – nieko neturėt, bet

krutėt ir krutėt, taip ir eina kaip užsukti.“ Anot Džiugo Petraičio, toks dzūkų paprastumas ir 128 Interviu su Terese Jankauskaite išrašas, žr. 7-tą priedą 129 Neformalizuotos diskusijos „Sūrininkų namuose“ išrašas, žr. 9-tą priedą. 130 Ibid.

53

nuoširdumas atsirado iš nieko neturėjimo: „Ką tu gali turėt ant pieskos (smėlio – aut. past.)

gyvendamas? <...> Todėl jie nuo senų laikų į viską paprasčiau žiūri: yra – gerai, nėra –

nereikia.“131 Viena vertus, tokia dzūkiška ramybė ir lėtas gyvenimo būdas yra vertybės, ypač

išryškėjančios lyginant gyvenimą kaime ir mieste. Anot Mariaus Galinio, seniesiems dzūkams

vis dar būdingas veiksmas be priežasties, gyvenimas tarsi upė – teka lėtai, bet aiškia vaga.

Tuo tarpu šiuolaikinis žmogus dažniausiai yra orientuotas į greitą rezultatą.132 Lėtumą ir

ramybę vertybėmis laiko ir prieš trejetą metų „Sūrininkų namus“ į savo sodybą priėmę Valdas

Kavaliauskas ir Rasa Ilinauskaitė. Kaip teigia ten dirbanti Dovilė Plokštytė, pas juos

atvykstantys žmonės turėtų suprasti, jog čia – ne supermarketas, kur gali per penkiolika

minučių apsipirkti ir išlėkti nieko nesupratęs: „Jei žmogus čia atvažiavo, vadinasi, jis nusuko

nuo kelio (Dargužiai, kur įsikūrę „Sūrininkų namai“, yra už kilometro nuo magistralinio kelio

Vilnius–Druskininkai – aut. past.), todėl turėtų bent kažkiek čia pasibūti. <...> Žmonės turi

suprasti, kad mes niekur neskubam, todėl ir jiems nėra ko skubėti.“133

Tačiau žvelgiant iš kitos pusės, toks dzūkų prisitaikymas gali būti interpretuojamas

kaip pasyvumas siekiant aukštesnių tikslų. Galbūt dėl to yra susiformavęs Dzūkijos, kaip

svetingo, bet skurdaus krašto, stereotipas. Iš tiesų šis kraštas nėra skurdus – jame gausu

gamtinių išteklių, tradicijų, senųjų amatų, tačiau vietiniams gyventojams tarsi stinga vidinės

motyvacijos, žinių, verslumo ar paprasčiausio palaikymo iš šalies / viršaus, kad jie visus šiuos

resursus galėtų tinkamai išnaudoti ir pagerinti savo gyvenimo kokybę. Šiam argumentui iš

dalies pritaria R. Norkūnas iš Musteikos, kalbėdamas apie emigracijos pasekmes kaimo

regionams: pasak jo, kaimą reikia šviesti, mokyti šiuolaikinių dalykų, tačiau nėra grįžtamojo

ryšio – iš kaimo į miestą mokytis išvykęs jaunas žmogus nebegrįžta, todėl naujovės kaimo

nepasiekia, ir jis nyksta. Nors Varėnos r. savivaldybė turi smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo

programą, organizuoja įvairius mokymus, rajone, pasak I. Kairevičiūtės, vis dar trūksta

veržlaus, motyvuoto ir iniciatyvaus jaunimo, kuris norėtų kurti verslą.

Dažniausiai tam ryžtasi ir kitaip vietos išteklius vertina po kurio laiko į rajoną

sugrįžę kūrybingi žmonės ar atvykėliai iš svetur, pasak Mariaus Galinio, turintys kažkokią

idėją, keliantys sau aukštesnį tikslą negu tik išgyventi. Skirtingai negu senieji dzūkai, jie nėra

nusiteikę susitaikyti su esama situacija, priešingai – žvelgdami į vietos teritorinį kapitalą ir

lokalinę kultūrą, jie pirmiausia mato ne nykstantį paveldą ir nederlingus smėlynus, o galimybę

iš viso to sukurti kažką naujo, adaptuoti tai šiuolaikiniams poreikiams. Anot R. Sakalienės,

viskas sukasi ratu – mes vėl grįžtam prie to, kas yra amžina ir patikrinta, kuo vertėsi mūsų

protėviai, tik reikia tai pritaikyti šiandienai. Ši moteris Marcinkonyse atgaivino duonkepystės 131 Interviu su Džiugu ir Laima Petraičiais išrašas, žr. 14-tą priedą. 132 Interviu su Mariumi Galiniu išrašas, žr. 6-tą priedą. 133 Neformalizuotos diskusijos „Sūrininkų namuose“ išrašas, žr. 9-tą priedą.

54

tradiciją: iškeptą duoną ne tik parduoda, bet taip pat organizuoja edukacinius duonos kepimo

užsiėmimus. Tuo tarpu sūrininkas Audrius Jokubauskas Varėnos rajoną pasirinko dėl

smulkiam ūkiui tinkamų sąlygų. Pasak jo, dėl miškų ir saugomų teritorijų gausos Varėnos

rajone nėra daug industrijos, pramoninio žemės ūkio, kaip, pvz., vidurio Lietuvoje, todėl

vyrauja švari ir ekologiška aplinka. Be to, Varėnos krašte apskritai mažai kas verčiasi žemės

ūkiu, todėl gausu laisvos, nenaudojamos žemės, ne taip sunku rasti tinkamą sodybą.134

Diskutuojant apie Varėnos krašto žmonių atvirumą kūrybiškų žmonių ir naujų

kūrybinių idėjų atžvilgiu, vėl derėtų sugrįžti prie senųjų dzūkų polinkio prisitaikyti. Pasak

Mariaus Galinio, iš esmės dzūkai yra atviri, nuo seno pratę susigyventi su visais

pasikeitimais. Tačiau ne visais atvejais jie yra svetingi: jei svetimas žmogus ar kokios nors

išorinės jėgos panorės priartėti, įsikišti į natūralią jų gyvenimo eigą, tuomet dzūkai taps

atsargūs ir uždari, kitąkart gali net sukilti, kad apgintų savo ramybę. Kaip pavyzdį Marius

Galinis pamini Kauno technologijos universiteto folkloro ansamblio „Goštauta“ mėginimą

atgaivinti lalavimų tradiciją135 Musteikos kaime: turėjo praeiti šiek tiek laiko, kol kaimo

gyventojai pamažu atvėrė savo duris tokiam, atrodytų, nekaltam dalykui. Apie dzūkų kaimų

uždarumą byloja ir tradicinė jų architektūra, pvz., Čižiūnuose, Dargužiuose, Marcinkonyse ir

kitur dalis trobų sustatyta taip arti viena kitos, kad niekas negalėtų įsiterpti. Toks uždarumas iš

dalies padėjo dzūkams išsaugoti savitą gyvenimo būdą, kultūrą, tradicijas, tačiau kita vertus,

reiškė pasipriešinimą naujovėms, ribojo kaimo pažangą ir vystymąsi. Galbūt dėl to šiandien

Varėnos rajono regeneracija yra lėtesnė ir reikalaujanti daugiau pastangų.

Šiame rajone, kaip ir visur, gyvena įvairių žmonių. R. Norkūnas pastebi, jog vieni

žmonės būna atviri iki tam tikros ribos, o kiti jos paprasčiausiai neturi ir yra betarpiškai atviri.

R. Svirskienės manymu, neretai vietiniai gyventojai iš kūrybingų naujakurių semiasi

inteligencijos, o šie iš dzūkų mokosi kaimo tradicijų, paprastumo, nuoširdumo – taigi vyksta

abipusiai mainai.136 D. Kusinskaitės nuomone, kaimo regionuose naujovės priimamos sunkiau

negu didesniuose miestuose.137 Iš principo tai būdinga visoms mažesnėms gyvenvietėms,

kuriose pokyčiai nėra tokie dažni kaip didžiuosiuose miestuose. Pvz., anot V. Kavaliausko, į

Dargužių kaime atidarytus „Sūrininkų namus“ tiek vietiniai gyventojai, tiek savivaldybė

reagavo gana abejingai: nei džiaugėsi, nei palaikė, nei priešinosi. Tuo tarpu Karpiškių kaime

vykęs Blusų festivalis, anot jo organizatorės Rūtos Zalieckienės, sulaukė didelio vietinių

134 Neformalizuotos diskusijos Kabeliuose išrašas, žr. 13-tą priedą. 135 Lalavimai – senas religinis paprotys, kai antrą Velykų dieną lalauninkai eina per kaimą užeidami į kiekvieną trobą padainuoti, pasivaišinti. Viena vertus, tai pramoga, kita vertus, palaiminimas namams – lalauninkai tarsi maldininkai. 136 Interviu su Regina Svirskiene išrašas, žr. 2-ą priedą. 137 Interviu su Daiva Kusinskaite išrašas, žr. 4-tą priedą.

55

gyventojų palaikymo: jie padėjo atlikti pasiruošimo darbus ir vėliau jame dalyvavo.138 Taigi

vieni žmonės atvirai ir tolerantiškai priima naują, kiti į tai žiūri skeptiškai, su baime, pašaipa,

nepasitenkinimu, kartais piktinasi ir priešinasi.

Kalbant apie Varėnos rajono žmogiškuosius išteklius, taip pat svarbu paanalizuoti

vietinių gyventojų bendravimo ir bendruomeniškumo kaitą. Pasak Mariaus Galinio, apie

bendruomeniškumo svarbą liudija visa žmonijos istorija – žmonėms reikalingos jungtys,

kolektyvinis bendrų tikslų siekimas, vertybių puoselėjimas. Tačiau šiuo metu pastebimi

priešingi procesai – žmonių svetimėjimas, užsisklendimas: socialiniai ryšiai trūkinėja dėl

kaimo gyventojų nykimo, emigracijos, kintančio gyvenimo būdo, įvairių globalinių procesų,

pvz., šiandieninės informacijos ir komunikacijos priemonės bei susisiekimo galimybės leidžia

susipažinti su tolimiausiais pasaulio kraštais, jų kultūra, todėl tai, kas yra arčiausiai žmogaus –

jo gyvenamoji aplinka, kaimynai, artimieji – neretai yra tarsi nustumiama į antrą planą ir pan.

Dėl sąlyginai mažo gyventojų skaičiaus kaimo regionuose nuo seno labiau vyrauja

vietos bendruomenės. Anot R. Norkūno, anksčiau kaimo žmonės rinkdavosi į kurią nors

trobą, pabendraudavo, padainuodavo, tačiau dabar ši natūralaus bendravimo tradicija nyksta.

Kaimuose ir miesteliuose atidaromi bendruomenės namai, kurie ne visada yra funkcionalūs,

nes svarbiausia vis dėlto ne pastatas, kuriame žmonės renkasi, o jų tarpusavio ryšiai ir iš

vidaus kylantis bendravimo poreikis.

Nykstant vietos bendruomenėms, šiuo metu kaimo regionuose daugėja interesų

bendruomenių. Į kaimą atvykę ir kūrybiška veikla užsiimantys žmonės dažniausiai turi kitokį

santykį su vieta bei kitokias galimybes negu senieji kaimų gyventojai, pvz., patogias

transporto priemones, su kuriomis gali nesunkiai įveikti didesnius atstumus ir pasiekti kitas

Lietuvos vietas. Tokiu atveju jie nėra priklausomi nuo vietos. Geras virtualios ir bendrų

interesų vienijamos bendruomenės pavyzdys yra Varėnos rajone 2006 m. įkurta augintojų,

gamintojų ir valgytojų asociacija „Viva sol“, kurios tikslas – gyvinti kaimą per solidarų ryšį

tarp kaimo gamintojų ir valgytojų iš miesto, skatinti bendruomeniškumą.139 Bendruomenės

susibūrimo vieta – po asociacijos „Viva sol“ skėčiu įkurti „Sūrininkų namai“ Dargužiuose.

Pasak sūrininko A. Jokubausko, tai virtuali bendruomenė, kurios nariai pasklidę ne tik po

Varėnos kraštą, bet ir kitas Lietuvos ar net pasaulio vietas.

Natūraliai susiformavusias bendruomenes ir jų veiklą šiandien papildo arba pakeičia

kuriamos formalios vietos veiklos grupės (toliau tekste – VVG). Tokių darinių atsiradimas

tarsi patvirtina bendruomeniškumo svarbą kaimo regionų regeneracijai. 2010 m. įsikūrė

Varėnos krašto VVG: „tai Varėnos rajono teritorijoje veikiančių ir kaimo gyventojus

138 Interviu su Rūta Zalieckiene išrašas, žr. 10-tą priedą. 139 Viva Sol: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vivasol.lt.

56

atstovaujančių nevyriausybinių organizacijų, verslo sektoriaus organizacijų ir valdžios

institucijų savanoriškas susivienijimas, atstovaujantis Varėnos rajono kaimo gyventojų

interesams ir besirūpinantis rajono kaimo plėtra.“140 Viena iš pagrindinių VVG funkcijų yra

rengti projektus ir dalyvauti įvairiuose konkursuose bei programose siekiant gauti

finansavimą.141 „Varėnos krašto kaimo vietovių plėtros strategijoje 2010–2013 metams“,

galimų plėtros sričių sąraše, greta turizmo vystymo, tradicinių amatų skatinimo, jaunimo

emigracijos iš kaimo mažinimo taip pat minimas bendruomeniškumo ir bendruomeninių

iniciatyvų (iš apačios) skatinimas.142

Viena vertus, VVG yra patogus instrumentas įvairiai paramai gauti ir strateginei

kaimo regionų plėtrai įgyvendinti, kita vertus, toks dirbtinai suformuotas darinys, anot

Laimos ir Džiugo Petraičių, dažniau rūpinasi tik aplinkos ir infrastruktūros sutvarkymu, o ne

aktyvių vietos gyventojų veiklų palaikymu. Jų teigimu, tikroji bendruomenė kuriasi ten, kur

yra iniciatyvių žmonių ir puoselėjamos aukštesnės vertybės negu tik materialinių sąlygų

gerinimas. Kaip pavyzdį Petraičiai pateikia 2000 m. susibūrusį ir 2001 m. visuomenine

organizacija tapusį Merkinės jaunimo etnokultūros klubą „Kukumbalis“, su kuriuo užaugo ne

viena vietinio jaunimo karta. Klubas jaučia atsakomybę už tradicinės kultūros likimą ir jos

integraciją į šiuolaikinį gyvenimą, organizuoja daugybę etnokultūrinių (ir ne tik) renginių, iš

kurių bene ryškiausias – Rasų šventimas prie Janionių akmenų.143

Dar vienos „iš apačios“ kylančios ir bendruomeniškumą skatinančios iniciatyvos

pavyzdys yra Laimos ir Kosto Mačionių organizuojami vienos Pamerkių kaimo pusės (kaimas

išsidėstęs abiejuose Merkio upės krantuose) gyventojų susibūrimai jų kaimo turizmo sodyboje

„Grikucis“.144

Apibendrinant Varėnos rajono žmogiškuosius išteklius ir socialinę kaitą, reikėtų dar

kartą paminėti, jog žmogus yra esminis vietos tapatybę formuojantis veiksnys.

Sąveikaudamas su savo gyvenamąja aplinka, arba teritoriniu kapitalu, jis ją transformuoja,

sureikšmina ir įprasmina, taip kurdamas savotišką vietos veidą. Žmogaus reikšmę vietos

kūrimui gerai iliustruoja Dargužiuose įkurtų „Sūrininkų namų“ atvejis. Pasak V. Kavaliausko

ir R. Ilinauskaitės, iš pradžių jie dvejojo, kokį pavadinimą pasirinkti – „Sūrio namai“

(akcentuojamas produktas) ar „Sūrininkų namai“ (akcentuojamas produktą kuriantis

žmogus)? Tačiau galiausiai pasirinktas antrasis, kuris aiškiai nurodo į bendravimą, socialumą,

140 Varėnos krašto VVG strategija. In: Varėnos krašto vietos veiklos grupė [žiūrėta 2013 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://varenosvvg.lt/strategija. 141 Varėnos krašto kaimo vietovių plėtros strategija 2010–2013 metams, op. cit., p. 49. 142 Ibid, p. 120. 143 Kukumbalis: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kukumbalis.lt. 144 Interviu su Laima Mačioniene išrašas, žr. 8-tą priedą.

57

žmogiškąjį ryšį. V. Kavaliausko teigimu, „neužtektų tik pripirkti sūrių, svarbu, jog čia yra

žmonės ir bendravimas.“ Juos didžiausiomis Varėnos rajono vertybėmis laiko dauguma

informantų. D. Kusinskaitė ir Marius Galinis akcentuoja vis dar gyvą lietuvišką dzūkišką

pradą, iki šių dienų išlaikytą Dainavos žmonių prigimtinį būdą. Nenuginčijama, jog Varėnos

krašto žmonės yra išsaugoję daug autentiškumo, kurį, viena vertus, norisi visiems rodyti ir

pabrėžti kaip išskirtinį krašto bruožą, kita vertus, saugoti nuo išorinių grėsmių ir niveliacijos.

Idealiausiu atveju reikėtų rasti pusiausvyros tašką – saugoti autentiškumą, bet kartu atvirėti,

tobulėti, o geriausia – kūrybiškai jį įdarbinti.

3.3.3. Lokalinė kultūra

Visi vietos tapatybę formuojantys veiksniai yra tarpusavyje susiję, todėl apie

Varėnos rajono lokalinę kultūrą jau kažkiek kalbėta ankstesniuose skirsniuose, analizuojant

vietos teritorinį kapitalą ir žmogiškuosius išteklius. Bendriausia prasme lokalinė kultūra, arba

vietos kultūrinis kapitalas, kaip minima pirmoje teorinėje darbo dalyje, gali būti apčiuopiamas

(kultūros paveldas) ir neapčiuopiamas (vertybės, papročiai, tikėjimas ir kt.). Pirmajai grupei

priklauso įvairūs Varėnos rajone esantys istoriniai, kultūriniai ir šiuo atveju gamtiniai

paminklai, nes vietos kultūra glaudžiai siejasi su gamta ir jos ciklų kaita. Pvz., 1) DNP ir

jame esantys saugomi objektai: drevėtos pušys – senovinės drevinės bitininkystės reliktai,

versmė „Ūlos akis“, Janionių griova ir kt.; 2) Čepkelių raistas; 3) 10 piliakalnių (Merkinės,

Liškiavos, Dubičių, Krūminių ir kt.); 4) senieji šilinių dzūkų kaimai; 5) Kryžių kalnelis ir

koplyčia Merkinėje; 6) poeto Anzelmo Matučio Drevė (dzūkų tarme – dravė) Pauosupės

kaime; 7) tautodailės skulptūrų ansamblis „Čiurlionio kelias“ Varėna – Druskininkai kelyje;

8) klojimo teatras Margionių kaime; 9) mitologiniai Janionių akmenys ir t.t. Iš viso rajone yra

apie 500 archeologinių, istorinių, dailės ir kt. paminklų.145 Prie apčiuopiamo Varėnos rajono

kultūrinio kapitalo taip pat reikėtų priskirti per pastaruosius dešimtmečius įkurtas įvairias

kultūrines vietas, pvz., muziejus (Tado Ivanausko zoologijos muziejaus padalinys, DNP-o

etnografijos muziejus Marcinkonyse, Vinco Krėvės – Mickevičiaus memorialinis muziejus

Subartonyse, Merkinės kraštotyros ir genocido muziejus), Varėnoje įrengtą Varėnos krašto

legendų ir padavimų parką ir t.t. Daugiau tokių kultūrinių-kūrybinių vietų pateikiama

sudarytoje 2-oje lentelėje kitame darbo poskyryje.

R. Svirskienė interviu metu dalijosi naujo muziejaus įkūrimo buvusiame Varėnos

gaisrinės pastate vizija: sutvarkius pastatą, jame būtų įrengtos žymius krašto žmones, pvz., M.

K. Čiurlionį, Dalią Tamulevičiūtę, ir Varėnos rajono etnokultūrinį paveldą pristatančios salės,

veiktų vaikų dailės studija, keramikų dirbtuvėlės, būtų galima užlipti į apžvalginį bokštelį ir 145 Varėnos krašto kaimo vietovių plėtros strategija 2010–2013 metams, op. cit., p. 88.

58

pasidairyti į Varėnos apylinkes. Anot Svirskienės, tai būtų moderniausias muziejus Varėnos

krašte. Reikėtų pastebėti, jog jame planuojamos interaktyvios veiklos iš dalies atspindi

naujosios muziejininkystės koncepcijos taikymą.

Neapčiuopiamas Varėnos krašto kultūrinis kapitalas yra nepaprastai turtingas ir

svarbiausia – nemaža jo dalis yra vis dar gyva. Nematerialiai vietinei kultūrai priskiriama:

• dzūkiška šneka, priklausanti pietų aukštaičių tarmei (gražiai dzūkuoja informantai

Rūta Sakalienė ir Romas Norkūnas); ypač skambi šilinių dzūkų šneka, kuriai būdingas

vaizdus kalbėjimas, mažybiniai, maloniniai kreipiniai „slūgela“, „turtelia“, „aukselia“ ir kt.;146

• žodinė liaudies kūryba – Dzūkija nuo seno garsėja kaip dainių kraštas (tai byloja ir

kitas šio regiono pavadinimas – Dainava); pasak R. Svirskienės, čia kiekviename kaime

žmonės dainuoja. Tačiau taip, kaip žmonės dainuodavo anksčiau, vargu, ar šiandien dažnai

beišgirsi. Anot Mariaus Galinio, anksčiau dainavimas šio krašto žmonėms buvo natūrali

būsena, aplinkos pajautos išraiškos forma ir pan., tačiau subūrus kaimo žmones į ansamblius,

kolektyvus, dainavimas jiems tarsi neteko kažkokio aukštesnio tikslo – tai virto sisteminga,

repetuojama, koncertine praktika, todėl dabar jie vis rečiau dainuoja pavieniui, be priežasties.

Viena vertus, vieši pasirodymai suteikia galimybę gaivinti ir skleisti krašto liaudies kultūrą,

kita vertus, tai lemia autentiškos dainavimo tradicijos nykimą;

• tradiciniai amatai ir verslai – nors juos praktikuojančių vietinių gyventojų gretos

retėja, tačiau ypatingą dėmesį senųjų amatų gaivinimui ir puoselėjimui skiria DNP-o

darbuotojai, iš vietinių gyventojų rinkdami informaciją, darbų pavyzdžius, organizuodami

įvairią edukacinę veiklą, pvz., R. Norkūnas yra DNP-o amatų meistras ir mokytojas, kartą per

savaitę vedantis pynimo būrelį Marcinkonyse, vasarą organizuojantis tradicinių amatų

stovyklą Musteikos kaime, dalyvaujantis įvairiose mugėse, pristatantis senuosius dzūkų

amatus „Gyvosios archeologijos dienose“ Kernavėje ir t.t. Varėnos rajone vis dar gyvi arba

gaivinami, saugomi šie amatai: medžio apdirbimas ir perdirbimas, žvakių liejimas, keramika

(puodininkystė, plytų gamyba, juodoji keramika), sielių plukdymas (panemunėje gyvenusių

lietuvių profesija), drevinė bitininkystė, audimas, kryždirbystė, stogdengystė (stogai dengiami

skiedromis, nendrėmis), kiaušinių marginimas, sodų rišimas, gorčių, kašelių, kašikų (taip

tarmiškai vadinamos mažos ir didelės pintinės), vyžų ir kitų daiktų pynimas iš vytelių, pušų

šaknų, balanų, meldų ir kt. žaliavų, miško gėrybių (uogų, grybų, vaistažolių) rinkimas,

kalvystė, deguto gamyba iš beržo tošies, upinių luotų skobimas ir kt.;147

146 Žmonės. In: Dzūkijos nacionalinio parko gamta [žiūrėta 2013 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/18859/kultura/etnokultura/zmones.html. 147 Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame parke. Marcinkonys: Dzūkijos nacionalinio parko direkcija, 2008. 100 p.

59

• kulinarinis paveldas: duona, grikinės babkos, grikiniai blynai, krosnyje ant kopūstų

lapų kepamos bulvinės bandos, grybų ausiukės, šaltanosiai pyragėliai, avižų kisielius ir kt.;

• tradicijos ir papročiai, pvz., Varėnos krašte grybavimo takai buvo paveldimi iš kartos

į kartą ir vadinami grybų tropelėmis; kai kuriuose kaimuose vis dar gajūs senieji pagoniški

papročiai – užkalbėjimai, burtai, prietarai, sapnų ir gamtos reiškinių aiškinimai ir kt.; pagal

tradicines apeigas švenčiamos kalendorinės šventės ir t.t.;148

• mitologija – Varėnos krašte yra nemažai mitologinių, legendomis apipintų akmenų,

iš kurių bene žymiausi yra Janionių akmenys (lietuviškas Stonehenge’o atitikmuo), – tai

paleoastronominė stebykla, sakralizuota vieta;149 nuo 2001 m., laikantis apeiginių papročių,

prie šių akmenų švenčiamos Rasos.

Jeigu kūrybiškos veiklos ar verslo koncepcija kažkaip siejasi su tos vietos, kur ji yra

įgyvendinama, lokaline kultūra, tuomet tiek pati vieta, tiek vykdoma veikla, tiek sukuriamas

produktas (ar vartojimo metu įgyjama patirtis) turi didesnę simbolinę vertę negu primestais,

dirbtinai sukurtais simboliais grindžiama veikla. Varėnos rajonas turi gausius teritorinio

kapitalo ir lokalinės kultūros resursus, kurie iš dalies jau yra kūrybiškai išnaudojami, tačiau

daugumos informantų nuomone, nepakankamai. Kaip argumentus jie pateikia vietinių

gyventojų pasyvumą, kartais per mažą savivaldybės paramą (nebūtinai finansinę), 150

kūrybingų žmonių ir kūrybiškų iniciatyvų trūkumą – pasak Mariaus Galinio, žmogus yra

pagrindinis vyksmo generatorius.

3.3.4. Varėnos rajono palyginimas su miestu: informantų požiūris

Varėnos rajonas dėl žmogiškųjų išteklių ir lankytojų srauto konkuruoja tiek su

miestu, tiek su kitais rajonais. Interviu ir diskusijų metu buvo aiškinamasi, dėl kokių

priežasčių informantai, t.y. rajone kūrybinę veiklą vykdantys žmonės, iš kurių dauguma –

(jau) vietiniai gyventojai, pasirinko gyventi ir dirbti kaimo regione, tiksliau – Varėnos rajone,

o ne mieste. Kokie šių dviejų vietos kategorijų privalumai ir trūkumai? Išanalizavus

informantų atsakymus, galima išskirti tokius kaimo regionams (ir Varėnos rajonui) būdingus

aspektus:

• Patogus susiekimas su didžiaisiais miestais, kelyje nėra spūsčių (I. Kairevičiūtė);

• Kaime erdviau, tyras oras, graži gamta, ramybė, darna, natūralios būties galimybė (I.

Kairevičiūtė, R. Sakalienė); 148 Papročiai ir tradicijos. In: Dzūkijos nacionalinio parko gamta [žiūrėta 2013 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/18861/kultura/etnokultura/paprociai-ir-tradicijos.html. 149 Černiauskienė, Rita. Kalendorinės šventės mokykloje: dorinių ir meninių vertybių sąveika / konferencijos, vykusios Vilniaus kolegijos Menų fakultete 2006 m. vasario 21–22 d., pranešimas [žiūrėta 2013 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kukumbalis.lt/veikla/konferencija.htm. 150 Interviu su Mantu Galiniu išrašas, žr. 5-tą priedą.

60

• Mažoje gyvenvietėje viskas arti, tačiau kita vertus, menkesnė viešųjų paslaugų

pasiūla: nėra (didelių) gydymo įstaigų, specializuotų parduotuvių ir t.t. (D. Kusinskaitė);

• Kaimo regionams trūksta geresnių materialinių sąlygų, infrastruktūros, tačiau pasak

Mariaus Galinio, tai nėra esminis kriterijus, lemiantis kūrėjo pasirinkimą gyventi kaime – jam

daug svarbiau pati vieta, jos pirmapradiškumas, trauka, gamta ir t.t.;

• Kaime daugiau galimybių saviraiškai, kūrybai, tuo tarpu miestietiškas gyvenimo

būdas žmogų varžo, įkalina mažose erdvėse (L. Mačionienė); mieste didesnė kūrybinės klasės

koncentracija, todėl ten konkuruoti ir išsiskirti yra gerokai sunkiau negu dydžiu ir gyventojų

skaičiumi mažesnėje vietovėje;

• Gyvenant kaime, lengviau turėti užsiėmimą, kuris yra tavo namuose; be to, kaime

gyvenančių žmonių poreikiai mažesni, todėl jie nėra įpareigoti daugiau uždirbti. Kita vertus,

buitis kaime yra atšiauresnė negu mieste, todėl komfortabilus gyvenimas kaime gali būti toks

pat brangus kaip ir mieste (V. Kavaliauskas);

• Miškas, kaip pastebi R. Norkūnas, sudaro galimybes kūrybinei įvairovei;

• Varėnos rajone vyrauja natūrali, dar nesukultūrinta aplinka;

• Mieste dominuoja vaizdinė kultūra, tuo tarpu kaimo regionuose – patirtimi grįstos

praktikos (Dž. Petraitis).

• Gyvenimas kaime, A. Jokubausko teigimu, kokybiškesnis: sveika aplinka ir dėl to

švarus protas, geras maistas, grynas oras, „tu matai dangų, horizontą, medžius ir darai tai, ką

nori daryti.“

Tačiau:

• Kaimo regionas pralaimi miestui mokymosi, žinių įgijimo galimybėmis (M. Galinis);

• Varėnos rajone ir pačiame Varėnos mieste žmonių, ypač jaunimo, užimtumo

poreikiai nėra pakankamai išpildomi, todėl jaunimas išvyksta (I. Kairevičiūtė);

• Mieste daugiau kultūrinės įvairovės (R. Sakalienė);

• Gyvenimas kaime reiškia didesnę socialinę atskirtį – mieste daugiau bendravimo

galimybių (R. Norkūnas);

• Pasak R. Sakalienės, kaimo regionų valstybinėse įstaigose trūksta jaunų specialistų:

„Valdininkai yra jau pensinio amžiaus ir nemoka šiuolaikiškai dirbti.“

Vertinant bendrai, tiek miestas, tiek kaimas turi ir privalumų, ir trūkumų. Kiekvienas

žmogus renkasi tą vietą, kurioje jis geriau jaučiasi ir gali save realizuoti. Šio tyrimo metu

kalbinti informantai kone vienareikšmiškai geresne gyvenamąja ir kūrybine vieta laiko kaimo

regioną, o pagrindine vertybe – švarią natūralią aplinką, sąlygojančią kokybiškesnį gyvenimą.

61

3.3.5. Tapatybė ir vidinis įvaizdis

Galutiniam Varėnos rajono tapatybės apibrėžimui bei vidinio įvaizdžio nustatymui,

be jau pristatytų vietos tapatybės elementų – teritorinio kapitalo, žmogiškųjų išteklių ir

lokalinės kultūros, taip pat svarbu įvertinti vietinių gyventojų (informantų) šiam kraštui

priskiriamas asociacijas ir reikšmes.

Daugumai informantų Varėnos rajonas asocijuojasi su 1) archajišku kraštovaizdžiu,

natūralia gamta – miškais, smėlynais, upėmis, ežerais, gausia ir įvairia augalija bei gyvūnija;

2) paprastais, šiltais, nuoširdžiais žmonėmis; 3) miško gėrybėmis, ypač grybais; 4) nuošalumu

(R. Norkūnas pabrėžia Musteikos kaimo atokumą; A. Jokubausko nuomone, vieniems

Varėnos rajonas – glūduma, kitiems – oazė); 5) paslaptingumu (T. Jankauskaitė šią savybę

iliustruoja pušyne besislepiančio Bedugnio ežero, kuriame yra plaukiojančių salelių,

pavyzdžiu); 6) mažu gyventojų skaičiumi; 7) gyvaisiais senaisiais amatais; 6) bitininkystės

tradicijomis; 8) aktyvaus ir kultūrinio turizmo galimybėmis; 9) glaudžiu žmogaus ir gamtos

ryšiu, kurį bene geriausiai apibūdino Džiugas ir Laima Petraičiai: „Girių glūduma! Paslaptis

tokia, kad kol per kalnelį neperėjai, nepamatysi, kas už jo yra. Čia visurgi žemyninės kopos,

miškais apaugusios. <...> Tas vaikščiojimas po kopas yra lyg gyvenimo takas: per kalnelį, už

kalnelio – vėl kitas įvykis, kitas gyvenimo epizodas.“

Beveik visi tyrime dalyvavę vietiniai gyventojai pabrėžė darnių žmogaus ir gamtos

santykių svarbą. Dalis informantų savo ryšį su Varėnos rajonu grindžia emocijomis, neretai

nostalgiškais prisiminimais, gilesniais išgyvenimais ir įvairiomis patirtimis, pvz., R.

Zalieckienė mini spygliuočių medžių kuriamą jaukumą, savotišką romantiką, pušų kvapą,

vaikystės keliones su šeima prie Burokraisčio ežero. Pasak I. Kairevičiūtės, būdamas gamtoje,

žmogus gali „susirinkti save, išgirsti savo vidų.“ Panašiai apie Varėnos rajoną kalba ir Dž.

Petraitis: čia žmogus jaučiasi betarpiškai, arčiau gamtos, žmonių, arčiau savęs, neišsibarstęs,

neišsidalinęs, susikoncentravęs į gyvenimą, savo mintis, veiklą. Taigi vertinant vietinių

gyventojų, kaip diskursyvinės figūros, požiūrį į Varėnos rajoną, svarbiausiu aspektu reikėtų

laikyti žmogaus ryšį su gamta ir iš to kylantį kūrybiškumą, gyvenimo būdą, vykdomas veiklas

ir kitus aspektus.

Varėnos rajonui priskiriamos asociacijos, išvardytos vietos gyventojų, taip pat

apibūdina vidinį vietos įvaizdį. Varėnos rajonas, kaip gyvas organizmas, informantų

nuomone, yra tyras ir švarus, dar nesugadintas civilizacijos (D. Kusinskaitė), tikras, nuoširdus

ir paprastas (I. Kairevičiūtė), paslaptingas ir mistiškas (Dž. Petraitis, T. Jankauskaitė). Manto

Galinio nuomone, šiuo metu Varėnos rajonas „aptingęs – lėtai mąsto, lėtai juda“, kitaip

tariant, jam trūksta progresyvumo, spartesnio prisitaikymo prie šiuolaikinių tendencijų. Visų

62

informantų nuomonė sutapo: gamta, kultūra bei kūryba yra stipriosios Varėnos rajono pusės,

todėl būtent šiais ištekliais vertėtų remtis vykdant rajono regeneraciją bei ekonominę plėtrą.

3.3.6. Išorinis įvaizdis

Varėnos rajono išorinis įvaizdis iš esmės nurodo, kaip ši vieta suvokiama išoriniuose

kontekstuose. Jis gali būti 1) sąmoningai formuojamas vietinių veikėjų (gyventojų, institucijų,

verslininkų ir t.t.) ir 2) suformuotas nevietinių veikėjų (lankytojų, žiniasklaidos ir t.t.).

Pirmuoju atveju išorinis įvaizdis yra formuojamas iš apačios – tokiu atveju į išorę

komunikuojama vietinių veikėjų remiama vietos vizija. Neretai ši vizija yra nevienalytė:

vienaip apie rajoną kalba jo vietiniai gyventojai, kitaip – Varėnos rajono plėtros startegiją

kuriantys ir įgyvendinantys savivaldybės, kitų biudžetinių ir nebiudžetinių vietos įstaigų,

privataus kapitalo įmonių darbuotojai ir partneriai, tačiau abiem atvejais svarbu, kad jų

formuojamas išorinis įvaizdis būtų paremtas vietos tapatybe ir vidiniu įvaizdžiu. Trumpai

apžvelkime Varėnos r. sav. atstovių – Reginos Svirskienės, Ilonos Kairevičiūtės ir Daivos

Kusinskaitės – paminėtas Varėnos krašto vystymo ir išorinio įvaizdžio kūrimo kryptis.

R. Svirskienės teigimu, Alytaus apskrities savivaldybės tarsi eina skirtingu keliu:

Druskininkai labiau orientuojasi į pramogų ir sveikatos turizmą, Alytus – galbūt į kūrybines

industrijas, o Varėnos rajonas daugiau remiasi vietos tradicijomis ir žmonėmis, nori lankytoją

patraukti savo natūralumu, gamta, paprastumu (Lazdijų rajono R. Svirskienė nepaminėjo).

Pagal I. Kairevičiūtės nusakytą Varėnos rajono viziją, Varėnos miestas galėtų tapti turistų

aptarnavimo centru su tam tikra šiam kraštui būdinga architektūra, viešbučiu ir reikalingomis

paslaugomis. Tuo tarpu DNP-o teritorija su išlikusiais senaisiais kaimais viliotų kitokio

turizmo mėgėjus, todėl tikslinė Varėnos rajono lankytojų grupė būtų pakankamai įvairi. Šiai

vizijai antrina ir D. Kusinskaitė pabrėždama, jog teritoriškai Varėnos rajonas yra didelis ir

įvairus, todėl jame galima vystyti skirtingas turizmo rūšis ir veiklas.

Antruoju atveju vietos išorinį įvaizdį formuoja lankytojų patirtys ir nuomonės,

žiniasklaida, įvairūs tekstiniai ir audiovizualiniai šaltiniai, per ilgesnį laiko tarpą susiformavę

stereotipai ir t.t. Varėnos rajono išoriniam įvaizdžiui nustatyti buvo atlikta internetinė

apklausa, kurioje dalyvavo 105 respondentai (apklausos rezultatų statistika pateikiama 16-

tame darbo priede). Patogesniam surinktų duomenų vertinimui visi respondentai vadinami

bendru lankytojų terminu, neskiriant jų į buvusius ir niekada nebuvusius Varėnos rajone.

Žemiau pateikiama lentelė, kurioje nurodomos šiam rajonui respondentų priskiriamos

asociacijos ir kiek kartų jos paminėtos atsakant į pirmąjį anketos klausimą (žr. 15-tą priedą).

63

2 lent. Varėnos rajonui lankytojų priskiriamos asociacijos

Kaip matome iš lentelės, daugumai lankytojų Varėnos kraštas pirmiausia asocijuojasi

su gausiais gamtiniais ištekliais: miško gėrybėmis, ypač grybais (ši asociacija buvo paminėta

daugiausia kartų – net 63), miškais, smėliu, vandens telkiniais (atskirai minimos garsiausios

Varėnos rajono upės: Nemunas, Merkys, Ūla, versmė „Ūlos akis“) – žodžiu, su apskritai

gražia gamta. Šį teritorinį kapitalą respondentai sieja su vasaros sezonu, poilsiu, atostogomis,

kaimo ir vandens turizmu. Kitas svarbus Varėnos rajonui priskiriamas bruožas – Dzūkijos

nacionalinis parkas ir su juo susiję aspektai: čia gyvenantys nuoširdūs, linksmi dzūkai,

kalbantys dzūkų tarme; etnografiniai kaimai, kulinarinis paveldas, tam tikros tradicijos, pvz.

prijuostės ant kryžių, drevinė bitininkystė, tautodailė, dainos, samagonas. Lankytojai Varėnos

rajoną susiejo tik su dviem čia vykstančiais kultūriniais renginiais: Grybų švente ir „Tamsta

muzika“ festivaliu.

Nr. Asociacija Kiek kartų paminėta?

1. Miško gėrybės (paminėta 2 kartus), grybai (63), uogos (18) 83 2. Miškai 57 3. Vandens telkiniai: upės, ežerai, upeliai (18), Nemunas (1),

Merkys (5), Ūla (3) ir „Ūlos akis“ (2) 29

4. Graži gamta, kraštovaizdis, peizažas 21 5. Turizmas (1), kaimo turizmas (2), baidarės (5), dviračiai (1) 9 6. Poilsis, rekreacija, atostogos 5 7. Nuoširdūs (3), mieli (1), linksmi (1) žmonės 5 8. Dzūkija (1), dzūkai (3), dzūkų tarmė (1) 5 9. Nacionalinis parkas (1), Čepkeliai (1), etnografiniai kaimai

(2), drevinė bitininkystė (1) 5

10. Smėlynai, smėlis 4 11. Vasaros festivaliai (1), „Tamsta“ (3) 4 12. Vasara 4 13. Sodybos 3 14. Grybų šventė 3 15. Druskininkai 3 16. Uodai 2 17. Ramybė, nykuma 1 18. Ruduo 1 19. Kulinarinis paveldas 1 20. Tautodailė 1 21. Partizanai 1 22. Samagonas (naminė degtinė) 1 23. Priejuostės ant kryžiaus 1 24. Dainos 1 25. Kontrabanda 1 26. Griežti policininkai 1 27. Neišnaudotas potencialas 1

64

Šias asociacijas paremia ir trečiame anketos klausime dažniausiai pasirinktos

Varėnos rajone buvusių respondentų (iš 105 resp. jų yra 78) apsilankymo priežastys (žr. 3

pav.): į Varėnos kraštą jie vyksta uogauti, grybauti, dėl ypatingos gamtos ir aktyvaus

laisvalaikio galimybių.

3 pav. Respondentų apsilankymo (lankymosi) Varėnos rajone priežastys

(skaičiai nurodo, kiek respondentų pasirinko kiekvieną variantą)

R. Svirskienė, vertindama Varėnos rajono išorinį įvaizdį, taip pat pastebėjo, jog

daugumai lankytojų šis kraštas asocijuojasi su grybais: tokį jo įvaizdį suformavo nuo seno

grybingumu garsėjantys Varėnos rajono miškai ir paskutinį rugsėjo savaitgalį ten vykstanti

Grybų šventė. Tačiau pastaruoju metu Varėnos r. savivaldybė nori šį įvaizdį iš dalies pakeisti

arba bent papildyti pristatydama kitokius Varėnos rajono ypatumus, pvz., iš Varėnos krašto

kilusius ir plačiai žinomus žmones, etnokultūros tradicijas, juodąją keramiką Merkinės

apylinkėse ir t.t. Pasak R. Svirskienės, pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama

Senosios Varėnos, kaip M. K. Čiurlionio gimtinės (čia jis praleido pirmuosius dvejus savo

gyvenimo metus), sutvarkymui ir populiarinimui, pvz., nauja Senosios Varėnos bažnyčia yra

dekoruota pagal Čiurlionio kūrybą sukurtais Vytauto Švarlio vitražais; greitu metu kitapus

bažnyčios atsiras trijų metrų aukščio skulptūra „Čiurlionio angelas“. Kitas pavyzdys – šiemet

Varėnoje jau ketvirtą kartą bus rengiamas profesionalių teatrų festivalis, pavadintas iš šio

miesto kilusios žymios teatro režisierės Dalios Tamulevičiūtės vardu.

Grybai yra giliai įsišaknijusi Varėnos rajono įvaizdžio dalis, todėl nereikėtų jos

atsisakyti, tačiau pasak R. Svirskienės, dabar viskas pernelyg chaotiška, trūksta sistemos.

Grybų tradiciją galvojama tęsti prie Varėnos įrengiant Grybų parką, Grybo muziejų su

viešbučiu, vietos produkcijos pardavimo tašku ir pan.

16 4

42

8

40

35

7

2 18

7 Ten gyvena mano artimieji / draugai

Darbo reikalais

Važiuoju uogauti, grybauti

Turiu ten sodybą

Dėl ypatingos gamtos: miškų, smėlynų, upių, ežerų

Dėl aktyvaus poilsio galimybių: baidarės, dviraičiai, žygiai pėsčiomis

Dėl ten vykstančių etnokultūrinių renginių

Dėl išskirtinių, tik Varėnos krašte kuriamų produktų

Ten vyksta mano mėgiamas festivalis, šventė

Kita

65

Apibendrinant šias asociacijas galima teigti, jog iš gausių gamtinių resursų, savitumu

pasižyminčių dzūkų, aktyvaus poilsio bei kaimo turizmo susidedantis Varėnos rajono išorinis

įvaizdis beveik atitinka vidinį vietos įvaizdį. Vienintelis skirtumas yra tai, jog lankytojams,

skirtingai negu vietiniams gyventojams ir iš apačios formuojamo išorinio įvaizdžio atveju,

Varėnos kraštas beveik nesiasocijuoja su senaisiais amatais, paslaptingumu ir iš šio krašto

kilusiais žinomais žmonėmis. Tai galima aiškinti skirtingai, pvz., vietiniai žmonės savo

gyvenamąją vietą mato ir vertina gilesniu pjūviu, apimdami daugiau kontekstų, tuo tarpu

lankytojai labiau pastebi tuos vietos aspektus, kurie tenkina jų interesus, poreikius ir

lūkesčius. Kita tokio skirtumo priežastis gali būti per mažas, nekryptingas ar nestruktūruotas

Varėnos rajono, kaip būtent lokaline kultūra turtingo krašto, viešinimas, kitaip tariant,

informacijos ir komunikacijos priemonėmis į išorę transliuojama nepakankamai vietos

tapatybės ir vidinio įvaizdžio elementų.

3.4. Kūrybinės veiklos Varėnos rajone

Tyrimo metu buvo identifikuotos įvairios Varėnos rajone vykdomos kūrybinės

veiklos (vietinės ir didesnės reikšmės festivaliai, šventės ir renginiai, tradiciniai amatai ir jais

grįstos veiklos, kūrybiniai verslai, kūrybinio turizmo subjektai, su Varėnos rajonu susiję

kūrybiniai projektai ir t.t.), sukurtos kūrybinės vietos ir vietiniai kūrėjai – visa tai pristatoma

žemiau pateiktoje lentelėje. Kai kurie iš šių atvejų darbe jau buvo minėti arba bus

analizuojami išsamiau tolesniame darbo dėstyme. Iš principo visos išvardytos pozicijos yra

daugiau ar mažiau svarbios bendram Varėnos rajono atsinaujinimui. Dėl gausos į lentelę nėra

įtraukti aktyvų turizmą (pvz., baidarių, dviračių nuoma, pėsčiųjų žygiai) vystantys subjektai

argumentuojant, jog šią veiklą tik iš dalies galima priskirti kūrybiniam turizmui.

3 lent. Varėnos rajono kūrybinės veiklos, kūrybiškos vietos ir kūrėjai

Nr. Kūrybinė veikla / kūrybiška vieta;

kur ir kada? Apibūdinimas

FESTIVALIAI | ŠVENTĖS | RENGINIAI

1. „Yaga“ Ežeraičio miškas, Spengla, Varėnos r., liepos mėn.

Tarptautinis muzikos ir alternatyvaus gyvenimo būdo festivalis, su pertraukomis organizuojamas nuo 2003 m.151

2. „Tamsta muzika“ Varėnos tvenkinio saloje

Nuo 2009 m. vykstantis gyvos muzikos ir gero laiko festivalis. 2013 m. festivalis perkeliamas į Trakus.152

151 Yaga Gathering. In: ManoFestivalis.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://manofestivalis.lt/festivalis/yaga-gathering-2012/51?rel=search&lucky. 152 Tamsta muzika: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tamstamuzika.lt.

66

esantis dainų slėnis, liepos mėn.

Pasak R. Svirskienės, tai didelė netektis Varėnai, nes festivalis buvo gerai organizuojamas ir pritraukdavo daug žmonių.

3. Blusų festivalis Karpiškės, birželio / liepos mėn.

Du kartus (2011 – 2012 m.) vykęs ekologišką gyvenimo būdą populiarinantis renginys. Išsami jo analizė patei-kiama kitame poskyryje.

4. * „Verpetai“ Varėnos kultūros centras, lapkričio mėn.

Varėnos kultūros centro organizuojamas meno ir muzikos festivalis, vykstantis nuo 2005 m. Anot jo koordinatoriaus Mariaus Galinio, tai eksperimentinis festivalis – jo koncepcija ir tema kasmet keičiasi, nes vis dar ieškoma tikrojo festivalio veido. Tai nedidelis kelių dienų renginys, pritraukiantis sąlyginai nedaug publikos (į šeštadieninį koncertą susirenka apie 100-as žmonių). Mariaus teigimu, kokybiškesniam festivalio organizavi-mui trūksta finansinių ir žmogiškųjų resursų.

5. * Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis Varėnos kultūros centras, spalio mėn.

Organizuojamas nuo 2010 m. Pasak R. Svirskienės, pirmaisiais metais į festivalį buvo sunku pasikviesti tiek didžiųjų Lietuvos teatrų, tiek žiūrovų, tačiau dabar jame noriai dalyvauja visi Lietuvos teatrai, o jų spektaklių pasižiūrėti atvyksta žmonės iš viso regiono ir netgi iš Vilniaus. Festivalis pradedamas LR kultūros ministe-rijos įsteigtos Dalios Tamulevičiūtės vardo premijos įteikimu.153

6. * Respublikinis akordeono muzikos festivalis „Varėna 2011“ / „Varėna 2012“ Varėna, Jadvygos Čiurlionytės menų mokykla, balandžio mėn.

Vyko 2011 m. ir 2012 m., vienos dienos festivalis skirtas pasaulinei akordeono dienai paminėti.

7. * Grybų šventė Varėnos rajonas, paskutinis rugsėjo mėn. savaitgalis

Didžiausias ir garsiausias Varėnos rajono renginys, sutraukiantis tūkstančius svečių iš visos Lietuvos ir ne tik. Jo metu vyksta grybavimo čempionatas, kiekviena rajono seniūnija Varėnos miesto parke įsirengia po kiemelį, kuriame pristato tai, ką turi geriausia – žmones, dainas, šokius, amatus, kulinarinį paveldą.

8. * „Dzūkų godos“ Varėnos rajonas, gegužės mėn.

Regioninis folkloro festivalis, kurį pirmą kartą, 1971 m., suroganizavo kompozitorius Juozas Karpavičius. 154 Dabar jį rengia Varėnos kultūros centras. Festivalio tikslas – saugoti dzūkiškus papročius ir tradicijas, populiarinti dzūkų tarmę (ypač vaikų ir jaunimo tarpe), vienyti ir aktyvinti senųjų Dzūkijos žemių žmones.155

9. * „Subatėlės vakarėly“ DNP, liepos mėn.

DNP-o direkcijos organizuojamas tarptautinis folkloro festivalis.

10. * „Ėglynaicis“ Dzūkijos regiono vaikų folkloro festivalis, kurį nuo

153 Varėnoje – brandi D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio programa. In: Bernardinai.lt, 2012 m. rugsėjo 27 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-27-varenoje-brandi-d-tamuleviciutes-profesionaliu-teatru-festivalio-programa/88533. 154 Kompozitorius Juozas Karpavičius. In: Graži tu mano: gyvoji krašto enciklopedija [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Kompozitorius_Juozas_Karpavičius. 155 Folkloro festivalio „Dzūkų godos“ nuostatai. In: Lietuvos liaudies kultūros centras [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.llkc.lt/index.php?896204343.

67

Varėnos kultūros centro filialai, gegužės / birželio mėn.

2007 m. kas dvejus metus organizuoja Varėnos kultūros centras.

11. * „Armonikaicis“ Varėnos kultūros centras, kovo mėn.

Dzūkijos krašto armonikierių šventė – varžytuvės.

12. * „Cicnaginė“ DNP, Margionys, vasara

Margionių klojimo teatre, kuris yra vienintelis tebeveikiantis klojimo teatras Lietuvoje, vykstanti rajoninė kaimo teatrų šventė – festivalis (2012 m. vyko trečią kartą).156

12. * Poezijos pavasarėlis Anzelmo Matučio Drevėje Pauosupės km., gegužės mėn.

Poezijos skaitymo šventė, daugiausia skirta vaikams ir jaunimui. Pirmą kartą šventė buvo surengta 1985 m., dalyvaujant pačiam poetui, 157 dabar ji rengiama kas dveji metai. Drevė yra simbolinę vertę turinti vieta, traukianti lankytojus ne tik į Poezijos pavasarėlio šventę, bet ir kaip buvusi A. Matučio kūrybinė erdvė.

13. *„Susitikimas Ežio dvare“ Martyno Vainilaičio sodyba, Vaitakarčmio km., gegužės / birželio mėn.

2007 m., gavus LR kultūros ministerijos paramą ir įgyvendinus Varėnos r. sav. viešosios bibliotekos parengtą projektą „Vaikystės žemėje. Martyno Vainilaičio muziejaus ir skulptūrų parko įkūrimas Vaitakarčmio kaime“, vaikų poeto M. Vainilaičio sodyboje pirmą kartą įvyko moksleivių meninės kūrybos festivalis „Susitikimas Ežio dvare“, organizuojamas kas dvejus metus.158 Dabar M. Vainilaičio muziejus „Ežio dvaras“ – savotiškas kultūrinis centras, puoselėjantis poeto palikimą. Sodyba atvira lankytojams ištisus metus.

14. * „Maišatynė“ Varėnos kultūros centras, vasario mėn.

Kasmetinis (2013 m. įvyko jau 16-tą kartą) jaunimui skirtas renginys, kurio metu į komandas pasidalinę Varėnos rajono vidurinių mokyklų moksleiviai demonstruoja savo kūrybiškus sugebėjimus ir išmonę.159 Pasak R. Svirskienės, bene pagrindinė kaimo jaunimo kultūrinimosi vieta yra kultūros centre ir jo filialuose vykstančios diskotekos, todėl Varėnos r. savivaldybė stengiasi įtraukti jaunimą į alternatyvias veiklas.

15. * „Auksalio kupkas“ Varėna, Verbų sekmadienis

Nuo 2011 m. organizuojama Dzūkijos regiono priešvelykinė tradicinių amatų mugė.

STOVYKLOS | MOKYMAI

16. * Pynimo savaitė Musteikos kaime DNP, Musteika, Drevinės

Nuo 1999 m. stovyklą organizuoja DNP-o amatų meistras Romas Norkūnas. Išsamiau šis atvejis pristatomas kitame darbo poskyryje.

156 Averkienė, Rūta. Margionių klojime – kaimo teatrų sambūris. In: XXI amžius, Nr. 47 (2017), 2012 m. lapkričio 9 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/11/09/fondasa_09.html. 157 Prie Anzelmo Matučio drevės vyko „Poezijos pavasarėlio“ šventė. In: Danielius.net [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.danielius.net/?p=17353. 158 Stankevičiūtė, Laima. Ežio dvaras – pasakų karalystė vaikams. In: Delfi.lt, 2010 m. birželio 5 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/daily/education/ezio-dvaras-pasaku-karalyste-vaikams.d?id=33148135. 159 Nugriaudėjo 15-oji „Maišatynė“. In: Giružis, 2012 m. kovo 6 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.giruzis.lt/jaunimas/nugriaudejo-15-maisatyne.

68

bitininkystės muziejus, liepos / rugpjūčio mėn.

17. * VšĮ „Vienaragių šilas“ organizuojama jaunimo stovykla Maksimonys, Merkinė, liepos mėn.

Savaitę trunkančią vasaros stovyklą nuo 2011 m. savo sodyboje organizuoja keramikų Petraičių šeima. Stovyklos projektas 2011–2012 m. finansuotas iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtros ir Lietuvos valstybės biudžeto lėšų. Stovyklos tikslinė grupė – kaimiškoje vietovėje gyvenantis vyresnio amžiaus (16–20 m.) jaunimas. 7 jaunuoliai būna iš Merkinės, 7 – iš kito Lietuvos regiono arba užsienio (tokiu atveju projektą remia LR užsienio reikalų ministerija; 2013 m. stovykloje dalyvaus 7 jaunuoliai iš Baltarusijos). Nevie-tinis jaunimas stovyklos metu gyvena arba palapinėse, arba internatinėje mokykloje. Dalyviai mokosi kerami-kos, pynimo ir kitų amatų, keliauja po žymiausias DNP-o vietas, važinėja dviračiais, maudosi ežeruose, renka vaistažoles ir pan.160 Anot stovyklos vadovo Dž. Petrai-čio, norisi, kad jaunimas pats pajustų, „kaip gyveno mūsų protėviai prieš šimtą ir daugiau metų. Būtina, kad šie amatai išliktų bent kaip istorija ateities kartoms. Ne iš vadovėlių, o iš mokančių tai daryti žmonių.“161

18. * Tradicinė Amatų mokyklėlė Merkinė, biržėlio mėn. (savaitė iki Joninių), organizuoja DNP

Nuo 2001 m. kasmet vykstančios savaitinės mokyklėlės iniciatorė – Laima Saviščevienė, DNP-o ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato vyriausioji specialistė informacijai. Tai nemokama edukacinė mokyklėlė, kurioje mokoma įvairių amatų: verbų rišimo, žvakių liejimo, kalėdinių žvaigždžių ir žaisliukų iš šiaudelių darymo, karbijų pynimo, šiaudinių sodų rišimo, užuolaidėlių iš popieriaus karpymo, paveikslų iš šiaudelių ir džiovintų augalėlių komponavimo, vitražų darymo ir net kašikų pynimo.162

19. * Tradicinio dainavimo, muzikavimo ir šokių stovykla Marcinkonys, Kirklionys, lapkričio mėn.

Varėnos kultūros centras, vykdydamas etnoedukacinę programą jaunimui, skirtą tradiciniams šokiams, dainavimui, muzikavimui atrasti ir įsisavinti, 2009 m., 2011 m. ir 2012 m. surengė tris savaitgalines stovyklas, kurių sėkmingą organizavimą užtikrina kultūros centro bendradarbiavimas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Muzikos fakulteto Etnomuzikologijos katedra. Be stovyklų, šios programos rėmuose taip pat organizuojami tradicinių šokių mokymai ir kitos panašios veiklos įvairaus amžiaus jaunimui – pradedant pradinukais, baigiant vyriausių klasių mokiniais).163

160 Stovyklos. In: Vienaragių šilas [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vienaragiusilas.lt/stovyklos.htm. 161 Balkūnas, Vidmantas. Dzūkai vaikus nudžiugina ir šaukštu deguto. In: lrytas.lt, 2012 m. liepos 29 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/vasara/dzukai-vaikus-nudziugina-ir-saukstu-deguto.htm. 162 Saviščevienė, Laima. Tradicinė Amatų mokyklėlė Merkinėje. In: Ekonaujienos.lt, 2012 m. birželio 26 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://ekologija.blogas.lt/tradicine-amatu-mokyklele-merkineje-2-20955.html. 163 Naruševičiūtė, Neringa. Tradicinio dainavimo, muzikavimo ir šokių stovykla Varėnoje. In: alkas.lt, 2012 m. lapkričio 16 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://alkas.lt/2012/11/16/tradicinio-dainavimo-muzikavimo-ir-sokiu-stovykla-vyko-varenoje/#more-95960.

69

KŪRYBINĖS VEIKLOS

20. Aktyvaus laisvalaikio klubas „Juostandis“ (viešoji įstaiga), Varėna

Klubas „Juostandis“ yra ne pelno siekianti organizacija, oficialiai įkurta 2009 m., tačiau veiklą vykdanti jau nuo 2007 m. Klubo steigėjas ir vadovas Mantas Galinis dirba savanoriškai, vedamas asmeninių idėjinių paskatų. Interviu metu jis teigė, jog klubo tikslas – aktyvinti vietinius žmones, nes tik taip gyvenimas Varėnoje bus žymiai įdomesnis. Klubas yra atviras visiems, tačiau nuolatinėje jo veikloje dalyvauja iki dešimt vietinių jaunuolių. Dabartinėje klubo būstinėje, įsikūrusioje Varėnoje, prekybos centro „Iki“ rūsyje, vyksta kalnų kelionių technikos treniruotės, kartais – kovos menų pamokos. Klubas organizuoja įvairius žygius, keliones į kalnus, plaukimą upėmis, pavasarį rengia „Juostandžio“ ištvermės daugiakovę (įvairių sportinių užduočių su kliūtimis maratonas Varėnos rajone), taip pat įgyvendina meninius ir kūrybinius projektus, pvz.: 1) 2009–2010 m. žiemą, pasitelkiant vietinių skulptorių – Konstantino Navasaičio, Marijaus Baukaus ir Povilo Navicko – sugebėjimus ir Varėnos r. savivaldybės, kultūros centro bei prekybos centro „Senukai“ finansinę paramą, Varėnos miesto centre buvo pastatyta 2,5 metrų aukščio ir 5 metrų pločio ledo skulptūra „Gausybės čebatas“; 2) 2010 m. liepos mėn. klubo nariai sukūrė nendrinę skuptūrą, kuri liepos 23 d., 23 val. buvo paaukota (uždegta) ugnies deivei Gabijai;164 3) 2013 m., per Žolines, Varėnos dainų slėnyje klubas planuoja rengti didelę šventę, kurios metu vyktų mugė, etnomuzikos koncertas, o renginį vainikuotų virš vandens iškeltų nendrinių skulptūrų naktinis deginimas.

21. „Vienaragių šilas“ (viešoji įstaiga, steigėjas ir vadovas – Džiugas Petraitis), Merkinė, Maksimonys

2010 m. Džiugo Petraičio įsteigtos ne pelno siekiančios organizacijos veiklos kryptys – švietėjiškos, informa-cinės, konsultacinės veiklos vykdymas tradicinių amatų, profesionalaus meno, etninių kultūros paveldo vertybių išsaugojimo, aplinkosaugos srityse; vykdomos veiklos – tradicinių amatų mokomųjų stovyklų, seminarų, renginių organizavimas kaimo gyventojams, skatinant tradicinių amatų kaime puoselėjimą, kaime gyvenančio jaunimo užimtumą.165 Šiuo metu vienas iš pagrindinių „Vienaragių šilo“ darbų – amatų centro kūrimas Merkinėje. Apie jį plačiau kalbama kitame darbo poskyryje.

22. Kooperatyvas „Mūsų sūriai“, augintojų, gamintojų ir valgytojų asociacija „Viva sol“ (2006 m.) ir jos įsteigta

Šių subjektų priskyrimą Varėnos rajono kūrybinėms veikloms lemia kūrybiškumo taikymas kiekviename jų veiklos etape siekiant pagrindinio tikslo – kad kaimas būtų gyvas. Jis įgyvendinamas skatinant bei palaikant smulkių ūkių kūrimąsi, kurie šiuo atveju užsiimtų

164 Kultūriniai ir meniniai projektai. In: Juostandis.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.juostandis.lt/kulturiniai-ir-meniniai-projektai_53-lt.html. 165 Apie mus. In: Vienaragių šilas [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vienaragiusilas.lt/Veikla/apie_mus.htm.

70

viešoji įstaiga „Sūrininkų namai“ (2010 m.; Dargužiai)

natūralia gyvulininkyste ir sūrininkyste (iš dalies tai žiniomis grįsta veikla), bei pasitelkiant kitas įgyvendi-nimo priemones: organizuojant įvairius renginius kaimo aplinkoje, rengiant paskaitas ir diskusijas, ūkininkams susitinkant su valgytojais miesto aplinkoje, kai šie parduoda savo produkciją.166 Plačiau šis atvejis anali-zuojamas kitame darbo poskyryje.

23. * Varėnos tradicinių šokių klubas (įkūrėjas – Varėnos kultūros centras)

Klubas veiklą pradėjo 2009 m. Vykdomos veiklos: • kartą per mėnesį Varėnoje rengiamos tradicinių šokių vakaronės su gyva muzika, svečiais iš kitų Lietuvos etnografinių regionų, kaimyninių šalių (Estijos, Latvijos); • nuo 2011 m. rengiami naktišokiai; • esant galimybei, organizuojamos išvažiuojamosios vakaronės Varėnos rajone; • rengiamos tradicinių šokių stovyklos.167 Šio klubo veikla – tai dar viena jaunimo užimtumo alternatyva Varėnos rajone.

24. Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“ (visuomeninė organizacija, įkūrėjai ir vadovai – Rita ir Vytautas Černiauskai)

Įsteigta 2001 m. Pagrindinis siekis – pažinti Lietuvos etninę kultūrą, orientuojantis į Dzūkijos etninį regioną, jaučiant atsakomybę už tradicinės kultūros likimą ir jos integraciją į modernųjį gyvenimą. Žymiausias šio klubo organizuojamas renginys – Rasų šventimas prie Janionių akmenų.

25. * Tradicinių amatų mokymas DNP Marcinkonys, Merkinė, Musteika ir kt.

Marcinkonių etnografinėje sodyboje ar kitose DNP-o vietose kartais rengiami įvairių tradicinių amatų mokymai, dažniausiai siejant amatą su kokia nors kalendorine švente ar proga.168

KŪRYBINIS KAIMO TURIZMAS

26. Laimos ir Kosto Mačionių sodyba „Grikucis“ Pamerkiai

Šios kaimo turizmo sodybos išskirtinis bruožas – grikio kelio pristatymas nuo sėjos iki pietų stalo, apimantis susipažinimą su šiuo augalu natūralioje aplinkoje, senoviškų jo apdirbimo technikų – pjovimo, kūlimo, malimo – mokymąsi ir grikinių patiekalų gamybą.169 2012 m. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos konkurse „Grikucis“ pripažintas geriausia „Tradicinių amatų sodyba.“170 Išsamiau šis atvejis analizuojamas kitame darbo skyriuje.

27. Rūtos Sakalienės sodyba „Sakalai“

Kaimo turizmu R. Sakalienė verčiasi nuo 1999 m., bet apie 2007 m., prasidėjus krizei ir dėl to ženkliai

166 Viva sol [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vivasol.lt/index.php? page=about&type=about. 167 Varėnos tradicinių šokių klubas: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://vakarones.varena.lt. 168 Tradicinių amatų mokymas. In: Dzūkijos nacionalinio parko gamta [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/18875/informacija-parko-lankytojams/lankytojams/ka-veikti/ amatu-mokymai.html. 169 Grikucis: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.grikucis.com. 170 Vasarą kaimo turizmo sodybose daugėjo svečių, bet pajamas mažino išaugusios išlaidos. In: veidas.lt, 2012 m. spalio 24 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.veidas.lt/vasara-kaimo-turizmo-sodybose-daugejo-sveciu-bet-pajamas-mazino-isaugusios-islaidos.

71

DNP, Marcinkonys sumažėjus atvykstančių poilsiautojų skaičiui, „Sakalai“ tapo etnografine kaimo turizmo sodyba. Kaip teigia pati Rūta, ji yra pagrindinis traukos subjektas – tarmiškai kalbanti vietinė dzūkė, mokanti daugybę amatų (šilinių dzūkų tautinių rūbų siuvimas, kiaušinių marginimas, pynimas iš šiaudų, kulinarinis paveldas), puoselėjanti sertifikuotą duonos kepimo amatą, sodyboje rengianti duonos kepimo edukacinius užsiėmimus.

28. Sodyba „Šilas“ DNP, Maksimonys

Sodybos šeimininkė Laima Saviščevienė, be tradicinių kaimo turizmo paslaugų, taip pat siūlo įvairius edukacinius užsiėmimus: žvakių liejimą, vilnos vėlimą, kiaušinių marginimą, šiaudininių sodų, sausų gėlių puokščių ir verbų rišimą.171

29. Sodyba „Merkio dvaras“172 DNP, Puvočiai

Be tradicinių kaimo turizmo paslaugų, aktyvaus poilsio galimybių, šioje sodyboje taip pat siūlomas vakarėlis su etnografiniu ansambliu ir sicilietiško vyno degustacija, net šešios edukacinės programos moksleiviams, kurias padeda vesti vietinės Puvočių kaimo senolės („Buities apyvokos daiktai“, „Pieno kelias“, „Dzūkiška kalba“, „Piemenukų žaidimai“,„Dzūkiški aprėdai“, ekskursija į seniausias Lietuvoje Žemynines kopas), bei stovykla vaikams ir jų seneliams.173

KŪRYBINĖS VIETOS

30. * Drevinės bitininkystės muziejus DNP, Musteika

Musteikos kaime įkurtą muziejų prižiūri DNP-o amatų meistras Romas Norkūnas, drevinės bitininkystės amato išmokęs iš senųjų dzūkų. Pasak Mariaus Galinio, šis muziejus gerokai skiriasi nuo Aukštaitijos nacionali-niame parke įkurto Senovinės bitininkystės muziejaus: „Ten toks paeuropintas, labiau standartizuotas, o čia toks natūrinis.“ Tyrimo metu aplankius muziejų pastebėta, jog jis tarsi neturi ribų – drevėtų pušų yra ir už muziejaus tvoros, jose vis dar gyvena ir medų neša R. Norkūno prižiūrimos bitės. Be to, už 5 kilometrų nuo Musteikos kaimo yra įrengtas drevinės bitininkystės pažintinis takas, kuriame yra daug drevėtų pušų. 174 Muziejus atgyja šiltuoju metų sezonu – čia nuolatos atvyksta lankytojų, rugpjūčio mėnesį vyksta pynimo stovykla. R. Norkūnas yra neatsiejama muziejaus dalis – jis praktiškai nuolatos būna muziejuje (nuo jo namų iki muziejaus – vos 10 minučių kelio pėsčiomis), pats praktikuoja drevinę bitininkystę, bendrauja su lankytojais, dalijasi teorinėmis bei praktinėmis šio amato žiniomis.

171 Edukacinė programa (senųjų dzūkiškų amatų mokymasis) sodyboje „Šilas“. In: Šilas [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://sodybasilas.lt/about.html#. 172 Merkio dvaras [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.merkiodvaras.lt. 173 Edukacinės programos vaikams, pažintinės ekskursijos, turistiniai žygiai, folk vakaronės sodyboje. In: edukacija.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.edukacija.lt. 174 Pėsčiųjų turizmas. In: Dzūkijos nacionalinio parko gamta [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/20499/gamta/gamta-ir-zmogus/gamta-tausojantis-ekologinis-turizmas/ pesciuju-turizmas.html.

72

31. Gražinos Didelytės galerija „Andeinė“ DNP, Rudnelė

Grafikė Gražina Didelytė savo sodyboje, DNP-o miškų tankmėje esančioje Rudnelėje, įkūrė galeriją savo kūriniams eksponuoti. Po grafikės mirties galeriją prižiūri jos gyvenimo draugas Vygandas Čaplikas. Kūrybine vieta šią galeriją galime laikyti todėl, jog joje gyveno ir kūrė pati grafikė, o dabar čia atvažiuoja daug jos meno gerbėjų.175 Tai simbolinę vertę turinti vieta, išsiskirianti savo atokumu ir reikalaujanti lankytojų atkaklumo ieškant jos Dainavos girios glūdumoje.

32. * Varėnos krašto legendų ir padavimų parkas Varėna

Tai 2011 m. įgyvendintas kūrybiškas Varėnos miesto parko gyvinimo projektas, paremtas Varėnos krašto legendų reprezentacija – parke gausu iš medžio išdrožtų skulptūrų (dalis iš jų turi funkcinę paskirtį – tarnauja kaip suoliukai), šalia kurių pastatytos metalinės lentelės su užrašytomis atitinkamomis legendomis.176

KITOS KŪRYBINĖS VEIKLOS | KŪRYBINIAI PROJEKTAI

33. Juodoji keramika Merkinės apylinkėse

Merkinės apylinkės nuo seno garsėja juodosios keramikos tradicija, kuri XX a. viduryje jau buvo nunykusi, tačiau apie 1970-uosius metus ją atgaivino į Merkinę atvykę tuometinio Vilniaus dailės instituto (dabar – Vilniaus dailės akademija) studentai. Pasak T. Jankauskaitės, tuo metu Merkinės apylinkėse daugiausia buvo paplitusi glazūruota keramika, tačiau dar buvo gyvi keli juodąją keramiką degę vietiniai puodžiai – Stasys Mašalas ir Mykolas Miliauskas, kurie padėjo šią tradiciją atgaivinti. Šiuo metu šią techniką naudoja Teresė Jankauskaitė (1973 m. iš Vilniaus atsikėlusi į Pelekiškės kaimą netoli Merkinės), Petras Pretkelis (1972 m. iš Vilniaus atsikėlęs į Zakavolių kaimą; dabar jo namuose veikia mažas juodosios keramikos muzie-jus, kuriame galima pamatyti šios keramikos pavyzdžių ir pasimokyti lipdyti), gretimam Maksimonių kaime gyvenantys Elvyra Petraitienė ir jos vaikai: Saulius Indrašius, Rūta Indrašiūtė, Džiugas Petraitas (jauniausias juodosios keramikos meistras Merkinės apylinkėse), taip pat Liškiavoje gyvenantis Algimantas Kazlauskas. Juodosios keramikos židinys yra būtent Merkinės apylinkės, iš kur šis amatas pasklido į kitas Lietuvos vietas, taigi išnykimas šiai keramikos tradicijai kol kas tikrai negresia. Apie glaudžią jos sąsają su vieta, istorija, mitologija ir kūrybiškumu plačiau kalbama kitame darbo poskyryje.

175 Jasiukaitienė, Regina. Dainavos girios galerija. In: Valstietis.lt, 2010 m. spalio 16 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.valstietis.lt/Pradzia/Naujienos/Svietimas.-Kultura/Dainavos-girios-galerija. 176 Rafanavičienė, Genutė. Varėnoje atgijo dzūkų krašto legendos. In: lrytas.lt, 2011 m. spalio 13 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/-13184858491317301657-varėnoje-atgijo-dzūkų-krašto-legendos.htm.

73

34. * Varėnos rajono meno, tautodailės meistrai, amatininkai177

Varėnos r. sav. turizmo ir verslo skyriaus parengtas ir internete publikuojamas vietinių kūrėjų sąrašas, kuriame nurodomi jų kontaktai ir veiklos sritis.

35. Dokumentinis filmas „Land of songs“ („Dainava“) apie dainuojančias Puvočių kaimo močiutes (JAV, Lietuva, filmo gamybos pradžia – 2012 m., dabar vyksta postprodukcijos etapas, rež. Aldona Watts)

Tai visiškai nepriklausomas kino projektas: JAV gimusi ir augusi lietuvės ir amerikiečio dukra Aldona kartu su broliu Julianu 2012 m. vasarą pradėjo dokumentinio filmo apie Puvočių kaime gyvenančias ir dainuojančias dzūkes filmavimą Varėnos rajone. Didžiają filmo biudžeto dalį sudaro internetinėje minios finansavimo platformoje „Kickstarter“ surinktos lėšos 178 bei San Francisko kino draugijos parama. Filmo internetinėje svetainėje pateikiama išsami informacija apie visą filmo kūrimo eigą, publikacijas spaudoje ir t.t.179

36. Lietuvos spaudos fotografas, žurnalistas Vidmantas Balkūnas180

Anot Laimos Petraitienės, tai tikras Varėnos krašto patriotas, fotoaparatu fiksuojantis kone kiekvieną gimtojo Varėnos rajono įvykį, žmones, objektus. Vykdant informacijos apie Varėnos rajoną paiešką internete, rasta nemažai V. Balkūno publikuotų straipsnių ir nuotraukų. Vienas iš pastarųjų jo kūrybinių projektų, susijusių būtent su šiuo kraštu, – 2012 m. birželio 25 d. Vilniuje ir Kaune esančiose dviejose „Topo centro“ parduotuvėse atidaryta nuotraukų paroda „Rasos Dzūkijos miškuose“, rodant jas televizorių ekranuose.181

* Valstybinių (pvz., DNP-o), Varėnos r. savivaldybės ar jai pavaldžių biudžetinių įstaigų (bibliotekos, kultūros centro ar švietimo įstaigų) organizuojamas renginys, prižiūrimas objektas, globojama iniciatyva.

Nors lentelė gausi ir įvairi, tačiau išorinis šių kūrybinių veiklų žinomumas yra

pakankamai nedidelis. Tai padėjo nustatyti internetinėje apklausoje pateikta šiek tiek mažesnė

šios lentelės versija su prašymu prie kiekvienos pozicijos pasirinkti vieną iš trijų atsakymo

variantų – girdėjau, buvau, negirdėjau (žr. 16-tą priedą). Taigi labiausiai žinomos Varėnos

rajono kūrybinės veiklos yra festivaliai: Grybų šventė, „Tamsta muzika“, Blusų festivalis,

„Yaga“, „Dzūkų godos“, ir šie su Varėnos rajonu susiję faktai bei kūrybiniai projektai: juodoji

keramika Merkinės apylinkėse, Senoji Varėna, kaip M. K. Čiurlionio gimtinė, ir filmas „Land

of songs“. Tarp apklausos respondentų mažiausiai žinoma G. Didelytės galerija Rudnelėje,

177 Meno, tautodailės meistrai, amatininkai. In: Turizmo ir verslo informacija [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://varena.dev.weblancet.com/Turizmas/Laisvalaikis/Amatininkai/. 178 Land of Songs (Dainava) by Aldona Watts. In: Kickstarter [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kickstarter.com/projects/landofsongs/land-of-songs-dainava?ref=live. 179 Land of songs [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.landofsongs.com. 180 Fotoblogas: dienraščio „Lietuvos rytas“ fotokorespondento Vidmanto Balkūno nuotraukos [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://blog.lrytas.lt/foto/. 181 Fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas pristato netradicinę parodą televizorių ekranuose. In: 15min.lt, 2012 m. birželio 25 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/renginiai/fotozurnalistas-vidmantas-balkunas-pristato-netradicine-paroda-televizoriu-ekranuose-29-229084.

74

M. Vainilaičio „Ežio dvaras“, mugė „Auksalio kupas“, aktyvaus laisvalaikio klubas

„Juostandis“, Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“ ir daugelis kitų. Beje, tarp

mažiausiai girdėtų Varėnos rajono kūrybinių veiklų taip pat yra Dalios Tamulevičiūtės

profesionalių teatrų festivalis, kurį R. Svirskienė įvardijo kaip vieną iš rajono skiriamųjų

bruožų. Šis atvejis puikiai iliustruoja, kaip gali skirtis vietos išorinis įvaizdis, kai jį formuoja

lankytojai, ir kai jis formuojamas iš apačios.

Apibendrinant aukščiau pateiktos lentelės rezultatus reikėtų pastebėti, jog dauguma

kūrybinių veiklų ir iniciatyvų yra organizuojamos ir remiamos valstybinio sektoriaus ar vietos

valdžios institucijų. Kita grupė kūrybišką veiklą vykdančių subjektų yra Varėnos rajone

veikiančios ne pelno siekiančios organizacijos, idėjinės bei asmeninės iniciatyvos, neretai taip

pat neapsieinančios be valdžios institucijų ar įvairių fondų paramos. Privataus kapitalo

kūrybinėms veikloms galima priskirti tik aktyvaus turizmo verslo subjektus, didžiuosius

festivalius bei sūrių gamybą. Taigi išryškėja neišnaudota kūrybinio sektoriaus plėtros

galimybė – privačių, savarankiškų kūrybinių veiklų vystymas. Be to, kaip parodė lankytojų

internetinė apklausa, daugeliui Varėnos rajono kūrybinių veiklų trūksta žinomumo, kurį

padidinti galima vykdant tikslingą viešinimo strategiją bei tinkamai pasirenkant viešinimo

kanalus. Interviu metu I. Kairevičiūtė šios problemos priežastimis įvardijo 1) iniciatyvumo

stoką siekiant pritraukti daugiau nacionalinės žiniasklaidos dėmesio; 2) finansų trūkumą:

Varėnos rajonas tiesiog neišgali reklamuotis komercinės žiniasklaidos priemonėse; 3)

biudžetinius pinigus skirstančių asmenų supratimo, jog rinkodara ir viešinimas yra svarbūs

rajono žinomumui bei vystymuisi.

3.5. Kūrybinis turizmas Varėnos rajone

Kaip jau minėta antroje darbo dalyje, turizmas yra bene perspektyviausia vietos

regeneracijos priemonė ir viena iš sparčiausiai besivystančių ūkio šakų. Varėnos rajono

geografinė padėtis, gamtiniai bei kultūriniai ištekliai sudaro puikias sąlygas turizmo vystymui

ir plėtrai. Anot Varėnos r. sav. verslo ir turizmo skyriaus vedėjos I. Kairevičiūtės, šiame

krašte daugiausia potencialo turi aktyvaus ir kultūrinio turizmo vystymas. Prieš pereidami prie

kūrybinio turizmo koncepcijos taikymo paieškų Varėnos rajone, trumpai apžvelkime minėtų

dviejų turizmo rūšių situaciją tyrimo lauke.

I. Kairevičiūtės teigimu, Varėnos rajone propaguojamos ekologiškos transporto

priemonės ir jų panauda aktyviam turizmui. Bene populiariausias Varėnos rajone vystomas jo

porūšis yra vandens turizmas – tai lemia gausūs ir tinkami vandens ištekliai: Ūlos, Merkio,

Versekos, Šalčios, Varėnės, Grūdos, Nemuno upės. Neintensyvus eismas, kelių ir keliukų

gausa Varėnos rajone sudaro sąlygas pėsčiųjų bei dviračių turizmo vystymui. Vis dėlto kyla

75

klausimas, ar įmanoma sėkmingai vystyti tokį turizmą, kai rajone nėra įrengtų dviračių takų?

Interviu metu jų poreikį pažymėjo du informantai: Mantas Galinis ir R. Sakalienė, teigusi, jog

į jos sodybą atvykę turistai ne kartą keikė Varėnos rajono kelių būklę ir tinklą. Pirmiausia

reikėtų įvertinti tai, jog tokio infrastruktūrinio projekto įgyvendinimą gali komplikuoti miškų

bei saugomų teritorijų įstatymuose nurodyti apribojimai, dideli dviračių takų įrengimo kaštai

ir pan., todėl tai vis dar diskutuotinas klausimas. Viena vertus, įrengti dviračių takai sudarytų

sąlygas patogesniam ir geresniam Varėnos rajono pažinimui, todėl neabejotinai pritrauktų

daugiau aktyvaus turizmo mėgėjų (kelionė kalvotu Varėnos rajono reljefu ir neasfaltuotais

keliais neprofesionaliems dviratininkams atrodo veikiau sudėtinga negu įdomi) ir daugiau

pajamų; kita vertus, išraižius Varėnos rajono miškus asfaltuotais keliukais, pasikeistų

natūralus jo kraštovaizdis, autentiškumas, dėl padidėjusio lankytojų skaičiaus ir intensyvesnio

eismo gali keistis tradicinė vietinių žmonių gyvensena ir pan. Nors miškingu kraštovaizdžiu

Varėnos rajonas yra panašus į Kuršių Neriją, išilgai kurios driekiasi jau seniai nutiestas

dviračių takas, tačiau nederėtų aklai sekti šiuo pavyzdžiu, nes skiriasi šių teritorijų geografinė

padėtis – Kuršių Nerija yra vandens apsuptas pusiasalis, tuo tarpu Varėnos rajonas yra

kontinentinėje Lietuvos dalyje ir netoli didžiųjų miestų. Be to, jeigu Kuršių Nerijos atveju

turistų srautą iš dalies riboja natūralios teritorinės ribos (vanduo, ekologinis mokestis už į

nacionalinį parką įvažiuojantį automobilį), tai Varėnos rajone tokių ribų nėra, todėl tikėtina,

jog čia plūstų gerokai daugiau dviračių turizmą praktikuojančių žmonių. Taigi dviračių takų

reikiamybės Varėnos rajone klausimas lieka atviras, o kol kas, skatindami pėsčiųjų ir dviračių

turizmą, DNP, kartu su Varėnos r. savivaldybe, įrengė šešis dviračių maršrutus (kiekvienas

maršrutas turi skirtingą žymą ant medžių), kurie apima skirtingas DNP-o lankytinas vietas,

padeda pasiekti atokiausius parko kampus ir neskubant pažinti kraštovaizdį. Keliautojų

patogumo dėlei, visų pėsčiųjų, dviračių maršrutų ir vandens trasų aprašymus bei žemėlapius

galima rasti DNP-o internetiniame puslapyje.182

Dar vienas Varėnos rajone vystomas aktyvaus turizmo porūšis – kaimo turizmas.

2008 m. prasidėjusiu ekonominiu sunkmečiu Varėnos rajone ženkliai sumažėjęs kaimo

turizmo sodybų skaičius, jose suteiktų nakvynių bei apgyvendintų turistų skaičius per

pastaruosiu penkerius metus nuosekliai auga (žr. 4 lent.). I. Kairevičiūtė išskiria tris kaimo

turizmo sodybų grupes:

1) į prabangą mėgstantį turistą orientuotos sodybos, siūlančios standartines paslaugas

(apgyvendinimas, patogumai, maitinimas) prabangesne forma, pvz., Varėnos rajone, prie

182 Pėsčiųjų, dviračių takai ir vandens trasos. In: Dzūkijos nacionalinio parko gamta [žiūrėta 2013 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/18871/informacija-parko-lankytojams/lankytojams/ ka-veikti/pesciuju-dviraciu-takai-ir-vandens-trasos.html.

76

Lavyso ežero, įsikūrę poilsio namai „Nakcižibis“ (2011 m. jo autoriai pelnė Aplinkos

ministerijos apdovanojimą už kūrybinius laimėjimus urbanistikos ir architektūros srityse183);

2) minimalias paslaugas teikiančios kaimo turizmo sodybos: šiuo atveju žmonės tiesiog

sutvarko dalį savo sodybos ir pritaiko ją poilsiautojų nakvynei taip siekdami gauti papildomų

pajamų – tokių sodybų, anot Kairevičiūtės, Varėnos rajone daugiausia;

3) kūrybinės kaimo turizmo sodybos, kuriose galima ne tik apsinakvoti, bet ir kažko

išmokti – dažniausiai tokių sodybų šeimininkai šia veikla tiesiog gyvena. Šių sodybų

pavyzdžiai jau minėti sudarytoje kūrybinių veiklų lentelėje. Tokių sodybų pamažu daugėja,

vadinasi, keičiasi pats turistas ir jo poreikiai – jam nebepakanka tiesiog pernakvoti kur nors

prie ežero ar pamiškėje. Atvykęs į Varėnos rajoną, jis nori geriau pažinti vietą arba, kitaip

tariant, ją patirti.

4 lent. Kaimo turizmo rodikliai Varėnos rajone 2008–2012 m. (Lietuvos statistikos departamento duomenys)

Metai Kaimo turizmo sodybų skaičius

Suteiktų nakvynių skaičius kaimo turizmo

sodybose (tūkst.)

Apgyvendintų turistų skaičius kaimo

turizmo sodybose (tūkst.)

2012 34 23,8 15,5 2011 31 20,0 13,0 2010 28 17,6 9,2 2009 31 12,5 6,6 2008 24 30,2 15,4

Tyrimo metu Varėnos rajone nepavyko rasti nė vienos sodybos, siūlančios visiškai

autentišką tradicinio kaimiško gyvenimo būdo patirtį gyvenant troboje be patogumų (lauko

tualetas, vanduo – iš šulinio), padedant prižiūrėti gyvulius, dirbant tradicinius ūkio darbus ir

pan. Pasak R. Norkūno, rajone nėra nė vienos kaimo turizmo sodybos, kurioje būtų auginami

gyvuliai, vadinasi, šiuolaikinis kaimo turizmas dažniausiai yra tik kaimiškoje aplinkoje

įkurtos sodybos su miestietiškais patogumais ir tam tikromis poilsio gamtoje galimybėmis.

Kalbėdama apie Varėnos rajono turizmo sektoriaus vystymo sunkumus I. Kairevi-

čiūtė pirmiausia įvardijo (1) sezoniškumo problemą, kurią bandoma spręsti organizuojant

įvairius renginius, pritaikant vasaros pramogas žiemos sezonui, pvz., DNP-e pažymėtus

dviračių maršrutus žiemą planuojama paversti slidininkų trasomis. Kita problema – (2)

nepakankama infrastruktūra: sąlyginai menka apgyvendinimo bazė, pvz., pačiame Varėnos

mieste nėra jokio viešbučio, visame rajone – nė vieno kempingo, trūksta maitinimo įstaigų

(jos nesikuria dėl tos pačios sezoniškumo problemos), retas kelių tinklas komplikuoja 183 Apdovanojimą už geriausią architektūros kūrinį pelnė poilsio namų „Nakcižibis“ architektai. In: LR aplinkos ministerija, 2011 m. rugsėjo 30 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=11142.

77

susisiekimą, stinga vizualinės informacijos apie turizmo paslaugas ir turistinius objektus,

tradicinės dzūkų virtuvės reklamos184 ir pan. Turizmo plėtrą taip pat sunkina (3) nepalanki

miškų ir saugomų teritorijų įstatyminė bazė. Paskutinė I. Kairevičiūtės įvardyta turizmo

plėtros problema yra tai, jog Varėnos rajone (4) nėra sudaryta pakankamai sąlygų turistui

išleisti daugiau pinigų ir taip papildyti rajono biudžetą.

Be aktyvaus, Varėnos rajone taip pat klesti kultūrinis turizmas, kurį sudaro

ankstesniuose poskyriuose aptartos lokalinės kultūros vartojimas: krašto muziejų, įvairių

paminklų lankymas, kraštovaizdžio ir liaudies kultūros pažinimas ir t.t.

Iš esmės Varėnos rajone vystomam aktyviam turizmui būdingas kūrybiškumo

aspektas. Baidarė, dviratis ir ėjimas pėsčiomis, viena vertus, jau yra kūrybiška patirtis, nes tai

daroma išskirtinėje aplinkoje, neįprastomis sąlygomis, kita vertus, tai yra priemonės pasiekti

kūrybiškos patirties šaltinį. Keliaudamas turistas ne tik susipažįsta su vietos teritoriniu

kapitalu bei apčiuopiama lokaline kultūra, tačiau gali įgyti patirties dalyvaudamas šio krašto

kasdienybėje, pajausdamas natūralią vietinio gyvenimo tėkmę, pvz., bendraudamas su

vietiniais žmonėmis, ragaudamas grikinės babkos ar kitų vietinių valgių, klausydamasis

dzūkiškų dainų ir t.t. Be to, patirtis tampa dar gilesne ir vertingesne, jeigu jis pats įsijungia į

procesą, pvz., užuot tik klausęs dainų, jis dainuoja kartu, užuot tik ragavęs babkos – pats mala

grikius, minko tešlą ir šauna į krosnį.

Varėnos rajone plėtojamam kultūriniam turizmui kai kuriais atvejais taip pat būdingi

kūrybinio turizmo aspketai, pvz., lankydami Drevinės bitininkystės muziejų, žmonės gali

pamėginti lipti į pušį, pridėję ausį pasiklausyti drevėje dūzgiančių bičių, paragauti jų medaus.

Tokią glaimybę turistams suteikia drevinę bitininkystę vis dar praktikuojantis ir muziejų

prižiūrintis R. Norkūnas. Vadinasi, muziejuje galima rasti ne tik eksponatų, bet ir gyvų

praktikų pavyzdžių. Kūrybiniam turizmui galima priskirti įvairias rajone organizuojamas

šventes, tradicinių amatų mokymą, kūrybines vietas, turinčias simbolinę vertę ir kt.

Teorinėje dalyje pristatomi keturi Paulo Cloke’o įvardyti kūrybinio turizmo kaimo

regionuose aspektai (žr. p. 33). Identifikuokime juos Varėnos rajone ir iliustruokime vietiniais

pavyzdžiais:

1. Kūrybingų pasirodymų ragavimas:

• Varėnos rajono vietiniai gyventojai gali susipažinti su šiuolaikine muzikos, teatro,

kino ir kitų sričių kultūra, kai į rajoną atvyksta per visą šalį keliaujantys renginiai, pvz., 2012

m. birželio 15 d. Varėnoje vyko šiuolaikinio lietuviško kino šventė „Sidabrinės gervės naktys

184 Varėnos krašto kaimo vietovių plėtros strategija 2010–2013 metams, op. cit, p. 92.

78

2012“185; rudenį Varėnoje vykstančiame D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalyje

vietiniai gyventojai turi galimybę pamatyti įvairių, galbūt retai po Lietuvos provinciją

gastroles rengiančių Lietuvos teatrų spektaklių.

• Kitą ragavimo praktiką – kulinarinį turizmą – galima iliustruoti Varėnos rajone

gerai žinomos Rūtos Sakalienės atgaivinta duonos kepimo tradicija, dabar virtusia šios moters

verslu ir pagrindiniu pajamų šaltiniu.

• Dar vienas kulinarinio turizmo pavyzdys – iš avių, ožkų ir karvių pieno pagamintų

brandintų, fermentinių ir varškės sūrių degustacija Dargužiuose, „Sūrininkų namuose“.

2. Įvairių autorių, tekstų ar sukurtų personažų įvietinimas:

• Vaitakarčmio kaime, vaikų poeto Martyno Vainilaičio sodyboje, kurioje jis vasarojo

ir kūrė 30 metų, įkurtas savotiškas pramogų parkas „Ežio dvaras“. Čia įvietintas ir pats

autorius (jo darbo kambaryje įrengtas nedidelis muziejus), jo kūriniai ir sugalvoti personažai:

sodyboje yra apie dešimt Vainilaičio kūrybos motyvais sukurtų skulptūrų (nykštukų, ežiukų,

lydekų, monų, girinių, laumių), sūpynės iš „Vaivorykščių audėjos“.186 Tai simbolinę vertę

turinti vieta, puoselėjanti Vainilaičio kūrybinį palikimą ir skatinanti įvairias su vaikų literatūra

susijusias kūrybines iniciatyvas.

• Varėnos krašto legendų ir padavimų parke, medžio skulptūrų ir lentelėse įspaustų

pasakojimų pavidalu įvietinta Varėnos krašto mitologija.

3. Kūrybinis atlikimas (pagal P. Cloke’ą, šį aspektą geriausiai įgyvendina nuotykių

turizmas, kai turistas patiria nuotykių įveikdamas ne tik savo paties baimes, bet ir natūralias

gamtos / vietos kliūtis). Varėnos krašte tai geriausiai atspindi:

• plaukimas baidarėmis srauniomis, vingiuotomis rajono upėmis;

• aktyvaus laisvalaikio klubo „Juostandis“ organizuojama ištvermės daugiakovė,

reikalaujanti iš dalyvių daug fizinių ir dvasinių pastangų.

Abiejų pavyzdžių atveju kūrybiškumas yra pasitelkiamas kliūtims ir vidinėms

baimėms įveikti, todėl tokias veiklas galima priskirti kūrybiniam turizmui.

4. Interaktyvus atlikimas:

• Pamerkiuose „Grikucio“ sodybą įkūrę Laima ir Kostas Mačioniai jau antrus metus

turistams pristato edukacinę programą „Grikio kelias nuo sėjos iki pietų stalo“ ir įtraukia juos

į įvairius šio kelio etapus: grikių pjovimą su pjautuvais, rišimą į pėdus, kūlimą spragilu,

malimą senovinėmis akmeninėmis girnomis, sijojimą ir grikinių blynų ar babkos kepimą

185 Varėnoje – „Sidabrinės gervės naktys 2012“. In: varena.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.varena.lt/lt/naujienos-aktualijos/naujienos/archive/p150/varenoje-sidabrines-gerve-dxau. html. 186 2012 m. Martyno Vainilaičio premijos laureatė – Virgina Šukytė. In: Rubinaitis, 2012 m. gegužės 13 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-546614948.

79

(receptą Laima paveldėjo iš savo močiutės). Kitos sodybos šeimininkų siūlomos veiklos –

vaistažolių rinkimas ir džiovinimas; sezoninės sriubos iš surinktų augalų virimas ant laužo

(kūrybiškai prisitaikant prie gamtos, kiekvienu metų laiku verdama vis kita sriuba: pavasarį –

dilgėlių, vasarą – grabūzdų arba rūgštynių, rudenį – grybų, žiemą – žirnių, moliūgų ar kt.);

vilnos vėlimas; sodų rišimas; šaukštų drožimas; įvairūs lauko žaidimai (pvz., vaikščiojimas su

kojūkais, malkų pjovimas dvirankiu pjūklu ir t.t.) bei aktyvus turizmas (plaukimas

baidarėmis, pasivažinėjimas dviračiais pačių Mačionių sudarytais maršrutais). Mačioniai taip

pat sukūrė vietinį personažą – Girinį (juo persirengia Kostas), kuris ateina aplankyti

besisvečiuojančių vaikų ir atneša dovanų. „Grikucyje“ dažnai rengiamos parodos, švenčiamos

gandrų sutiktuvės ir išleistuvės, į svečius kartais pasikviečiamas Valkininkų folkloro

ansamblis „Santaka.“ Apibendrinant – beveik visos šioje kaimo turizmo sodyboje siūlomos

veiklos ar paslaugos yra interaktyvios, įtraukiančios į vietos pažinimo procesą ir patirčių

gamybą.

• DNP-o organizuojami tradicinių amatų mokymai ir moksleiviams skirtos

netradicinės pamokos gamtoje (šuo metu yra parengta 12 skirtingų pamokų), kurių metu

daugiausia mokomasi per juslinę patirtį – liečiant, žiūrint, klausantis, uostant, ragaujant.187

Tokias pamokas galima laikyti kūrybiška tradicinių gamtos pažinimo ir biologijos pamokų

alternatyva.

Remiantis iliustratyviais pavyzdžiais, darbe toliau analizuojama, kaip Varėnos rajone

įgyvendinamos teorinėje dalyje pristatytos kūrybinio turizmo idėjos – tradiciniais amatais

paremtos kūrybinės veiklos, festivalis ir teminis kaimas.

3.5.1. Tradiciniai amatai ir kūrybinis turizmas Varėnos rajone

Varėnos rajone gyvena daug tradiciniais amatais užsiimančių žmonių, tačiau pasak

Dž. Petraičio ir R. Norkūno, turint šeimą, vien iš dirbinių pardavimo išgyventi sunku, nes

Lietuvoje rankų darbo gaminiai nėra pakankamai vertinami. Be to, pirkėjai dažnai neišgali

sumokėti tikrosios jų vertės, todėl amatininkai negali kelti kainų, nes paprasčiausiai nieko

neparduotų. Pvz., R. Norkūnas, įvertinęs savo šeimos poreikius, už per dieną nupintą krepšelį

mugėje turėtų prašyti 50-ies litų, tačiau anot jo, standartinė turgaus kaina būtų apie 20 litų.

Dž. Petraičio teigimu, amatininkams taip pat reikia išmokti pasakyti tokią kainą, kurios jų

darbas iš tiesų yra vertas. Dažniausiai už rankų darbo kūrinį daugiau moka užsieniečiai.

Tokia situacija paskatino kūrėjus ieškoti alternatyvių tradicinių amatų išnaudojimo

veiklų – taip ėmė rastis vis daugiau amatais paremtų paslaugų: stovyklų, edukacinių 187 Netradicinės pamokos gamtoje. In: Dzūkijos nacionalinio parko gamta [žiūrėta 2013 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://gamta.cepkeliai-dzukija.lt/21899/informacija-parko-lankytojams/lankytojams/ka-veikti/netradicines-pamokos-gamtoje.html.

80

užsiėmimų, degustacijų ir t.t. Varėnos krašte yra nemažai tradiciniais amatais paremtų

kūrybinių praktikų, tačiau dėl ribotos darbo apimties šiame skirsnyje išsamiau pristatysime tik

keturias iš jų.

Viena iš Varėnos rajono vietinių tradicijų yra Merkinės apylinkėse paplitusi juodoji

keramika. Tyrimo metu buvo kalbinti du juodąją keramiką degantys meistrai – Teresė

Jankauskaitė ir Džiugas Petraitis. Pasak Džiugo, į Lietuvą juodoji keramika atkeliavo kartu su

Narvos kultūra ir įsitvirtino būtent Merkinėje, Merkio krašte, kur buvo jai plėtoti tinkamos

sąlygos: geras molis (anot Džiugo, Dzūkijoje, ten, kur auga lapuočių, galima rasti raudono,

riebaus ir labai švaraus molio) ir spygliuočių miškai. Labai įdomus yra pats juodosios

keramikos degimo procesas, apie kurį nuosekliai papasakojo Teresė Jankauskaitė: šio degimo

krosnis yra įkasta į žemę; nulipdyti moliniai daiktai vienas ant kito kraunami į ją iki pat

viršaus, kuris paskui uždengiamas keramikinėmis šukėmis. Krosnis kūrenama apie 16–24

valandas, ir kai molis taip įkaista, jog pasidaro rausvai permatomas, o atidengus krosnies

viršų, liepsna lipa lauk, nes molis jau nebepriima karščio (molis išlaiko apie 960 laipsnių

pagal Celsijų), tada reikia greitai išimti anglis, dėti spygliuočių medžių (sakuotų) malkų –

dervuolių, dzūkų vadinamų smalėkais, ir užversti krosnies pakurą žemėmis ar smėliu, kad

neliktų jokio plyšelio dūmams prasiskverbti – sakoma, jog taip krosnis dusinama. Degdamos

dervuolės skleidžia juodą dūmą, kuriame yra daug mikroskopinių anglies dalelių. Aukštoje

temperatūroje dūmas pasiekia keramikos gilumą ir molis tampa juodas.188 T. Jankauskaitės

teigimu, tai pats seniausias keramikos dažymo būdas pasaulyje. Krosnis aušinama taip pat

ilgai, kaip ir kūrenama: ją iškrauti galima maždaug po dviejų parų, tada nuo visų išdegtų

daiktų reikia nuplauti suodžius, kurių storis gali siekti net centimetrą. Įdomu tai, jog niekada

nežinai, kaip atrodys galutinis rezultatas – juodas molis būna įvairių atspalvių ir visaip žiba.

Kiekvienas juodosios keramikos kūrėjas dažniausiai turi savo kūrybos stilių, pvz., Teresė

viską lipdo rankomis, molį margina įvairių lapų ar žolelių įspaudais; kad molis blizgėtų, prieš

degimą patrina jį agato ragiuku.

Ši keramikos degimo tradicija traukia žmones savo archajiškumu, natūralumu ir

degimo paslaptimi. Juodosios keramikos dirbiniai šiandien yra plačiai pasklidę: juos ypatingai

vertina ir perka užsieniečiai. Merkinės apylinkių keramikai dažnai sulaukia svečių, kurie nori

ne tik pamatyti darbų, pasiklausyti pasakojimų, bet ir patys pabandyti kažką išsidegti, tačiau

šiuo atveju tai ne taip paprasta, pvz., Teresė per metus sukrauna tik tris krosnis. Be to, kaip

pastebėjo keramikė, žmonėms dažnai pritrūksta kantrybės, nes šis degimas reikalauja daug

laiko, tikslumo ir atsargumo.

188 Norkūnas, Romas. Juodoji keramika Liškiavoje: pasakoja Algimantas Kazlauskas. In: Šalcinis, 2005, birželis, Nr. 54, p. 3.

81

Į Merkinės apylinkes žmones taip pat sukviečia juodosios keramikos parodos, pvz.,

Teresė Jankauskaitė surengė jau dvi (2009 m. ir 2012 m.) personalines parodas gamtoje – ant

plaukiojančių Bedugnio ežero salelių keramikė išeksponavo apie tūkstantį savo dirbinių189 ir

džiaugėsi, jog šio reginio pamatyti susirinko daugybė žmonių iš visos Lietuvos ir ne tik.

Vieni keramikai, kaip, pvz., Teresė, gyvena nuošaliau, arčiau gamtos ir yra įnikę į

kūrybos procesą, todėl kūrybinio turizmo plėtroje daugiau dalyvauja tie, kurie linkę atviriau

dalytis šio amato paslaptimis ir savo dirbtuvėje organizuoja įvairius mokymus, pvz.:

keramikas, puodų žiedėjas Petras Pretkelis Zakavolių kaime, savo namuose, yra įkūręs mažą

juodosios keramikos muziejų, savo dirbtuvėje priima norinčius išmokti žiesti ar lipdyti.

Tačiau vien tokios iniciatyvos vietos regeneracijai nepakanka: reikia, jog vietinė legenda ne

tik tarnautų fiziniam ar socialiniam krašto gyvinimui, bet taip pat generuotų pajamas ir

skatintų investicijas.

Iniciatyviaĩ, kūrybiškai ir šiuolaikiškai į Varėnos rajone paplitusius tradicinius

amatus žvelgia prie Merkinės, Maksimonių kaime, gyvenanti jauna Petraičių šeima, prieš

keletą metų įkūrusi viešąją įstaigą „Vienaragių šilas“ ir šiuo metu Merkinėje kurianti amatų

centrą. Šio projekto partneris – Varėnos r. savivaldybė, Merkinėje nupirkusi prekybinės

paskirties pastatą. 2013 m. pradėti šio pastato rekonstrukcijos darbai, perkama technologinė

įranga, statomos raugo, juodosios keramikos ir aukštos temperatūros degimo keramikos

krosnys. Tikimasi, jog amatų centras duris atvers jau šių metų rudenį.

Kurti amatų centrą Petraičius pastūmėjo poreikis plėsti kūrybinę veiklą bei atskirti ją

nuo namų ir asmeninio gyvenimo (iki šiol lankytojai, norintys susipažinti su juodąja ar kitokia

keramika, kažko pasimokyti, įsigyti, atvyksta į pačius Petraičių namus, nepaisant to, jog iki jų

nuo Merkinės veda penkių kilometrų žvyrkelis, vėliau pereinantis į miško keliuką). Anot

Laimos Petraitienės, viskas, ką jie daro, ką kuria, ateina iš vidaus ir kol kas buvo labiau

savanoriška veikla, tačiau jų siekis yra plėsti šią veiklą ir susikurti sau darbo vietas. Amatų

centro idėja Petraičiams atrodo įmanoma tik todėl, jog jie abu turi atitinkamos patirties:

Džiugas yra profesionalus keramikas, grafikas, židinių meistras, dalyvavęs daugybėje

seminarų, parodų, 2011 m. iš Kultūros ministerijos gavęs individualią stipendiją kolekcijai

„Juodosios ir raugo keramikos tradicijų tęstinumas“ sukurti190, taigi jis pats ketina atlikti dalį

amatų centro įrengimo darbų, pvz., pastatyti krosnis, ir vėliau jame dirbti kaip keramikos

amato mokytojas; tuo tarpu Laima geba rengti ir administruoti projektus, kitaip tariant, jos

funkcija yra aprašyti ir padėti įgyvendinti Džiugo generuojamas vizijas. Pasak Petraičių, 189 Krušinskaitė, Rūta. Ežero salas nutūpė angelai ir dvasiukai. In: 15min.lt, 2009 m. rugsėjo 17 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/laisvalaikis/ezero-salas-nutupe-angelai-ir-dvasiukai-2-56572. 190 Apie mus. In: Vienaragių šilas [žiūrėta 2013 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vienaragiusilas.lt/Veikla/apie_mus.htm.

82

kuriant amatų centrą ir neturint pakankamai asmeninių lėšų, be projektinių pinigų neįmanoma

apsieiti. Šis amatų centras Merkinėje yra kuriamas pagal Varėnos krašto kaimo vietovių

plėtros strategijos 2010–2013 m. prioriteto „Tinkamai išvystytos, motyvuojančios gyventi ir

dirbti kaime gyvenamosios aplinkos kūrimas“ priemonės „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“

veiklos sritį „Tradicinių amatų puoselėjimas“.191

Numatomų amatų centro veiklų pagrindas ir atramos taškas yra keramika, tačiau bus

įtraukti ir kiti tradiciniai Varėnos krašto amatai: ketinama organizuoti įvairias paskaitas,

kūrybines dirbtuves, edukacinius užsiėmimus ir pan., kuriuos ves pats Džiugas arba

kviestiniai meistrai – lektorystė jiems bus papildomas pajamų šaltinis. Nors amatų centro

veiklos iš dalies dubliuoja tas, kurias vykdo DNP, tačiau Petraičių teigimu, „Vienaragių šilas“

ir DNP yra veikiau partneriai nei konkurentai, nes abi organizacijos siekia to paties – gaivinti

ir puoselėti tradicinius amatus bei tokiu būdu gyvinti Varėnos rajoną ir pritraukti išorinio

dėmesio. Anot Dž. Petraičio, keramikų darbui būdingas sezoniškumas – daugiausia dirbama

vasarą, taigi amatų centras sudarytų sąlygas dirbti ir šaltuoju metų sezonu. Be to, dar viena šio

amatų centro funkcija – skatinti vietinio jaunimo užimtumą, pvz., po pamokų vaikai galės

ateiti palipdyti iš molio, papiešti ir pan., tikimasi suburti jaunimą bendriems projektams ir

kūrybinėms veikloms. Džiugas taip pat paminėjo dar vieną ateities viziją – antrame amatų

centro aukšte įrengti nakvynei skirtus kambarius, kuriuose galėtų apsistoti, pvz., į Merkinę

atvykęs menininkas ar kokį nors tyrimą atliekantis studentas, tuo pačiu jie galėtų ir

pasimokyti kokio nors amato. Amatų centre taip pat planuojama įrengti vietinių dirbinių ir

gaminių krautuvėlę, kurioje būtų kūrybiškai pristatoma ir parduodama vietinių kūrėjų

produkcija. L. Petraitienės teigimu, tam, kad daiktas turėtų didesnę piniginę vertę, reikia

padidinti jo simbolinę vertę, pvz., pridėti daikto istoriją, legendą, informaciją apie kūrėją ir

pan. Kitaip tariant, reikia parduoti ne prekę, o įpakavimą.

Kaip matome, amatų centro veiklos ir jų tikslinė grupė yra labai įvairios, kai kurios

paslaugos bus mokamos, kitos – prieinamos be jokio atlygio. Dž. Petraičio teigimu, dirbdami

Merkinėje, jie bus arčiau žmonių, amatų centras leis pagerinti darbo kokybę ir apimtį,

sukoncentruoti visas kūrybines veiklas po vienu stogu, sustiprinti pačią Merkinę kaip traukos

tašką. Žvelgiant iš vietinių gyventojų perspektyvos, amatų centras suteiks galimybę užsiimti

kūrybinėmis veiklomis, mokytis amatų, aktyviau leisti laiką, vietos kūrėjams – papildomai

užsidirbti dalyvaujant edukacinėje veikloje bei realizuojant savo produkciją. Turistai bei

miesto svečiai galės lengviau įsigyti vietinių kūrėjų dirbinių, pabendrauti su pačiais kūrėjais,

191 Projektai. In: Vienaragių šilas [žiūrėta 2013 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vienaragiusilas.lt/Projektai.htm.

83

sudalyvauti kokiame nors edukaciniame užsiėmime – žodžiu, įgyti patirties, pažinti pačią

vietą per jos tradicijų patyrimą. Apibendrinant galima teigti, jog amatų centras Merkinei teiks

visapusišką naudą ir, reikia tikėtis, stipriai prisidės prie vietos regeneracijos bei ekonominio

vystymosi.

Trečiasis tradiciniais amatais paremto kūrybinio turizmo pavyzdys būtų kaimo

turizmu užsiimančios ir tradicinius amatus puoselėjančios Rūtos Sakalienės veikla. Nors

pagal išsilavinimą Rūta yra biofizikė, tačiau didžiulis noras gyventi gimtuosiuose

Marcinkonyse paskatino ją sugrįžti namo ir imtis kitokios veiklos. Apie šią moterį jau kalbėta

ankstesniuose darbo poskyriuose, todėl dabar vertėtų detaliau pažvelgti į šiuo metu

svarbiausią jos vykdomą veiklą – duonos kepimo amatu paremtą kūrybinį verslą, kuris yra

pagrindinis Sakalų šeimos pajamų šaltinis.

Pirmoji su duonos kepimo amatu susijusi Rūtos veikla yra pats duonos kepimas:

gerai įrūgusiame ąžuoliniame duonkubilyje, kuriame saugomas duonos raugas, užmaišiusi

ruginę teštą, palikusi ją pakilti, vėliau Rūta tešlą minko ir formuoja apvalainus duonos

kepalėlius, per vidurį įspaudžia kryželį (duona nuo seno laikoma šventa) ir šauna į duonkepę

krosnį. R. Sakalienė interviu metu pasakojo, jog duonos kepimo ją mokė sena kaimo moteris,

tačiau norėdama iškepti gerą duoną, turi būti kantri – Rūtai pavyko tik iš ketvirto karto. Dabar

duoną ji kepa triskart per savaitę ir jau turi subūrusi klientų ratą. R. Sakalienė ateityje norėtų

prekiauti savo duona ekologiškų prekių prekyvietėse Alytuje, Varėnoje ir Druskininkuose.

Be duonos pardavimo, R. Sakalienė taip pat organizuoja duonos kepimo

edukacinius užsiėmimus: balandžio – birželio mėnesiais į jos sodybą daugiausia atvyksta

moksleivių grupės (duonos kepimas būna viena iš jų ekskursijos sudėtinių dalių), o šaltuoju

sezonu – šeimos, organizacijų kolektyvai, kavinių bei restoranų darbuotojai, kurie įgytas

žinias vėliau pritaiko savo darbovietėje. Anot R. Sakalienės, tokia veikla yra pagrįsta

abipusiais mainais ir stipriu grįžtamuoju ryšiu – kepti duonos į jos sodybą atvyksta pačių

įvairiausių žmonių iš viso pasaulio, iš kurių taip pat galima daug ko pasimokyti. Kūrybingą R.

Sakalienės verslumą jau įvertino pati šalies Prezidentė Dalia Grybauskaitė, užsukusi į

„Sakalų“ sodybą 2010 m. liepos mėnesį, kai keliavo po Varėnos rajoną ir lankė jame

gyvenančius kūrybingus bei verslius žmones. 192 Reikėtų paminėti, jog R. Sakalienė

pasinaudojo ES parama sertifikuoto amato plėtrai kaimo vietovėje, kuria dalinai padengė

sodybos priestato statybos išlaidas – darbai baigti 2012 m. gruodį, dabar ten įsikūrusi kepykla,

krautuvėlė ir degustacijų kambarys.

192 Averkienė, Rūta. Prezidentė pagyrė smulkaus verslo Varėnos rajone iniciatyvas. In: Alytaus naujienos, 2010 m. liepos 28 d. [žiūrėta 2013 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/?nid=5529.

84

Taigi šis pavyzdys parodo, kaip kūrybiškas tradicinio amato išnaudojimas gali tapti

kūrybiniu verslu, kūrybinio turizmo vystymo pagrindu, generuoti pajamas ir taip skatinti

vietos regeneraciją.

Nors paskutinis pristatomas atvejis nėra orientuotas į komercinį pelną, tačiau tai

neabejotinai svarbus kūrybinio turizmo pavyzdys ir Varėnos rajono atsinaujinimo veiksnys.

Šių metų vasarą bene piečiausioje Lietuvos gyvenvietėje, etnografiniame Musteikos kaime,

įvyks dešimties dienų trukmės 15-oji pynimo ir kitų amatų stovykla, kurią DNP-o vardu

organizuoja amatų meistras Romas Norkūnas, šiame tyrime dalyvavusių informantų ne kartą

pavadintas vietine legenda. Be pynimo, jis taip pat užsiima senovine nendrine stogdengyste,

deguto iš beržo tošies gamyba ir drevine bitininkyste. Pasak Romo, dabar į stovyklą susirenka

100–130 žmonių, daugiausia iš jų – jaunos šeimos. Jie apsistoja palapinėse, kurias pasistato

šalia Drevinės bitininkystės muziejaus esančioje pievoje. Romo teigimu, į stovyklą

atvykusiems žmonėms pirmiausia reikia šiek tiek laiko apsiprasti su aplinka, ir tik paskui jie

suaktyvėja, pradeda rodyti norą mokytis amatų. 2013 m. kvietime į stovyklą išvardinta 16-a

stovykloje numatytų veiklų: 1) pynimas iš pušies šaknų, balanų, vytelių, karnų, beržo tošies,

meldų, švendrų, šiaudų; 2) virvių vijimas iš liepos plaušų; 3) deguto iš beržo tošies gamyba;

4) šaukštų ir kirvakočių drožimas; 5) nekočių (geldų) skobimas; 6) žvakių liejimas; 7)

kalvystė; 8) lipdymas iš molio; 10) nendrinio stogo dengimas; 11) šiaudinių sodų rišimas; 12)

duonos ir grikinės babkos kepimas; 13) kopinėjimas su geiniu (senovišku drevinei

bitininkystei naudojamu prietaisu, skirtu lipti į medį); 14) važinėjimasis su kumele Kotra; 15)

ugnies užkūrimas su titnagų skiltuvu ir pintimi; 16) iškylos, naktiniai žygiai, vakarojimas prie

laužo. Pasak R. Norkūno, stovykla yra „būdas pabūti tam tikroje bendruomenėje, pajusti

žmonių tarpusavio bendravimo malonumą.“ 193 Iš esmės stovykloje niekas nesilaiko

programos ir laiką leidžia taip, kaip nori: tie, kurie nori kažko išmokti – išmoks, o kurie nori

tiesiog pailsėti, pabūti gamtoje ir gerai praleisti laiką – galės tą ir daryti. Stovykla yra skirta

tradicinių amatų edukacijai, DNP-o pažinimui, o ne orientuota į ekonominę naudą – tai

geriausiai iliustruoja renkamas dalyvio mokestis: suaugusiems diena stovykloje kainuoja tris

litus, vaikams – pusantro lito. Nors toks nedidelis mokestis suteikia galimybę stovykloje

dalyvauti didesniam skaičiui žmonių, tačiau kita vertus, DNP galėtų kilstelėti kainą, nes

veiklų pasiūla yra pakankamai plati ir reikalaujanti tam tikro pasiruošimo, mokytojų laiko.

Dabartinis stovyklos organizavimo pobūdis reiškia, jog ji labiau prisideda prie socialinio

vietos gyvinimo – į vieną nuošaliausių Varėnos rajono kaimų atvyksta nemažai žmonių, ir

Musteikoje praleisdami paprastai daugiau negu vieną dieną, jie užmezga glaudenį ryšį su 193 Norkūnas, Romas. Gauromečio pūkų ir riešutinės čiauškimo laukimas. In: Bernardinai.lt, 2009 m. rugsėjo 12 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-12-romas-norkunas-gauromecio-puku-ir-riesutines-ciauskimo-laukimas/2613.

85

vieta, susidaro tikslesnį, t.y. vidiniam įvaizdžiui artimesnį, išorinį vietos įvaizdį. Ši stovykla

yra tikro kūrybinio turizmo pavyzdys, nes čia atvykęs vartotojas gauna tik priemones, pvz.,

plotą palapinei, amatų meistro pagalbą, truputį pynimui reikalingų medžiagų, ir

disponuodamas tomis priemonėmis, jis kuria. Kūrybinio proceso rezultatai gali būti įvairūs:

pradedant turisto patirtimi ir baigiant sukurtu produktu, tarkime, nupintu krepšeliu. Buvimas

stovykloje yra mokymasis gyventi gamtoje, bendruomenėje, senųjų tradicijų pažinimas ir

išbandymas, lėto gyvenimo patirtis ir t.t. Visa tai neabejotinai gali padėti žmogui pažinti save

ir savo ryšį su įvairiais kontekstais, o tai ir yra kūrybinio turizmo tikslas.

3.5.2. Blusų festivalio atvejo analizė

Dėl išskirtinių gamtinių sąlygų Varėnos rajonas puikiai tinka įvairiems festivaliams

organizuoti. Šiame skirsnyje pristatomas 2011 m. ir 2012 m. vasarą Karpiškių kaime vykęs

nepriklausomas Blusų festivalis (toliau tekste – festivalis), analizei pasirinktas dėl įdomios

koncepcijos ir sėkmingo jos įgyvendinimo nepaisant to, jog festivalis turėjo minimalų

biudžetą ir jį organizavę žmonės dirbo praktiškai neatlygintinai. Atvejo analizė atliekama

remiantis informacija, gauta interviu su Rūta Zalieckiene metu (ji yra viena iš festivalio

idėjinių lyderių ir organizatorių) bei festivalio internetinio puslapio medžiaga.

Festivalio tikslai, tema ir vieta. Pirmiausia reikėtų nurodyti pagrindinius Blusų

festivalio tikslus: 1) surengti vienos dienos pramoginį renginį; 2) sukurti rojaus kampelį

primenančią vietą, kur atvažiavę žmonės puikiai praleistų laiką, atsimintų šį įvykį kaip sapną;

3) gvildenti ekologijos, vartotojiškumo temas, šviesti žmones apie tai, kaip pagerinti

gyvenimo kokybę mažinant vartojimą bei pasitelkiant tam tikras aplinkai draugiškas

priemones, pvz., mainymąsi naudotais daiktais, keliavimą dviračiu, natūralių, rankų darbo

produktų vartojimą ir t.t. Festivalio vieta pasirinkta neatsitiktinai: R. Zalieckienė, turėdama

artimą ryšį su Dzūkija (jos vyras kilęs iš Druskininkų, Varėnos rajone prabėgo daug gražių jos

vaikystės vasarų), net neabejojo, jog festivalis turi vykti būtent Varėnos krašte. Sodybą

Karpiškių kaime festivaliui užleido Aivaro Žydelio, kito organizatoriaus, tėčio draugas Juozas

pagal susitarimą, jog vienais metais festivalio organizatoriai perdažys namą, kitais – stogą.

Rūtos teigimu, pirmaisiais metais festivalio tema buvo svarbesnė už vietą, tačiau antraisiais –

Juozo sodyba Karpiškėse ir Blusų festivalis tapo nebeatsiejami. Tai iliustruoja ir renginio

internetinio puslapio dizainas, sukurtas pagal Raimondos Masonaitės nutapytą paveikslą,

kuriame vaizduojama būtent ši sodyba.194 Be to, 2012 m. buvo glaudžiai bendradarbiaujama

su Varėnos r. savivaldybe, festivalyje dalyvavo daug Varėnos rajono tautodailininkų, todėl šis

renginys buvo dar labiau įvietintas. 194 Blusų festivalis: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: http://fleafestival.lt.

86

Nors iš pradžių baimintasi, jog festivalis yra per daug nutolęs nuo didesnių miestų

(iki Kapriškių nuo Vilniaus – 66 km, nuo Kauno – 120 km) ir žmonėms bus sudėtinga, per

toli, per brangu ar pritrūks motyvacijos čia atvažiuoti, tačiau tokius nuogąstavimus paneigė

atvykusių žmonių srautas – 2011 m. festivalyje apsilankė 2 tūkst. žmonių, 2012 m. – 3 tūkst.

Tokią festivalio dalyvių gausą iš dalies galėjo lemti simboliškas įėjimo mokestis – penkių litų

rekomenduojama auka, kuri nebuvo privaloma. Be to, festivalis neturėjo jokių fizinių

apribojimų, t.y. nebuvo jokios tvoros ar užkardos – į festivalio erdvę buvo galima patekti per

bet kurią sodybos sklypo pusę, o ne tik per pagrindinius vartus.

Festivalio programa. Dėl lietingų oro sąlygų pirmasis Blusų festivalis truko tik

pusdienį ir nebuvo toks įvairus kaip antraisiais metais, todėl toliau analizuodami kalbėsime

apie antrąjį festivalį, vykusį 2012 m. birželio 30 d., kuris truko vieną parą: visos veiklos vyko

pirmąją savaitgalio dieną, o antrosios rytą nakčiai pasilikę žmonės kartu pusryčiavo bei toliau

poilsiavo Juozo sodyboje: maudėsi ežeriuke, gulėjo ant pievos ar obelų sode ir pan.

Pirmosios festivalio dienos programa buvo gan intensyvi ir įvairi, todėl sunku

apibrėžti festivalio tikslinę grupę. R. Zalieckienės teigimu, daugiausia jame dalyvavo

jaunimas ir jaunos šeimos iš Vilniaus bei Varėnos rajonų, tačiau į festivalį atėjo ir vietinės

kaimo močiutės, atvažiavo nemažai vyresnio amžiaus žmonių iš Varėnos, Druskininkų ir

Vilniaus. Jų atvykimo priežastis geriausiai nusako festivalio programa bei siūlomos veiklos.

Didžiuliame Juozo sodybos plote buvo įrengta „Amatų pieva“, kurioje vyko įvairios

kūrybinės dirbtuvėlės; „Ramybės pieva“, kurioje vyko paskaitos ir praktiniai užsiėmimai

sielos ir kūno ekologijos tema; „Meno ir muzikos pieva“, kurioje visą dieną vyko įvairių

atlikėjų pasirodymai: pasak A. Žydelio, Blusų festivalis siekia „tapti platforma jaunai muzikai

ir menui, padėti kuriantiems žmonėms skintis kelią, žengti tuos pirmuosius žingsnius į

platesnius vandenis“ 195 ; „Mainų pievoje“ sutilpo apie šimtas įvairių prekybininkų,

prekiavusių rankų darbo gaminiais, čia taip pat vyko daiktų mainų turgus; slėnio apačioje

buvo suręsta didžioji scena, kurioje vyko vakaro koncertas; kluone buvo įrengta maža kino

salė, kurioje du menininkai iš Vilniaus rodė savo filmus.

Pasak R. Zalieckienės, organizuojant festivalį, negauta jokių nusiskundimų ar

prieštaravimų nei iš Karpiškių gyventojų, nei iš vietinių valdžios institucijų. Priešingai, visi

buvo geranoriškai nusiteikę ir linkę bendradarbiauti, pvz., festivalį finansiškai šiek tiek

parėmė Varėnos r. savivaldybė, ji taip pat padėjo ieškoti rėmėjų, davė labai daug kontaktų ir

rekomendacijų. Apskritai vietinės įstaigos ir įmonės daugiausia parėmė paslaugomis ar savo

gaminama produkcija, pvz.: „Varėnos pienelis“ ir „Varėnos kepyklėlė“ padėjo pamaitinti 195 Blusų festivalis šiemet suburs ir meno gerbėjus. In: fleafestival.lt, 2012 m. gegužės 8 d. [žiūrėta 2013 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.fleafestival.lt/lt/naujienos/20-2012-gegus-8-d-blus-festivalis-iemet-suburs-ir-meno-gerbjus.html.

87

didelę savanorių komandą, dirbusią sodyboje visą savaitę iki festivalio, vietinė švaros įmonė

atvežė ir festivalio teritorijoje pastatė rūšiuojamų atliekų konteinerius, po festivalio išvežė

visas šiukšles; vietinė medienos pjaustymo įmonė padovanojo įvairių medienos atliekų, iš

kurių buvo sukaltos abi medinės scenos; svarbus rėmėjas buvo žemės ūkio bendrovės

„Tėviškė“ direktorius Vytautas Ramanauskas, savo technine įranga nušienavęs didžiulį

festivaliui reikalingą Juozo sodybos plotą.

Be tradicinių renginio viešinimo būdų, pvz., pranešimų spaudai, festivalio reklaminių

skydelių talpinimo įvairiuose tinklapiuose, taip pat buvo ieškoma kūrybiškų reklamos būdų,

pvz., festivalio bičiuliai, muzikos grupės „Tegu teka“ nariai, Vilniuje suorganizavo festivalio

viešinimo akciją: į visokius šaligatvių grindinio ar ištrupėjusio asfalto plyšelius sodino gėles

ir smeigė lenteles su užrašu „Blusų festivalis“ – taip šios grindinio ertmės tapo laimės

plyšeliais.196

Apskritai festivalį organizavo kelių entuziastų suburta kūrybingų žmonių komanda,

kuri dirbo savanoriškai. Pasak R. Zalieckienės, „daug kas, bet ne viskas, buvo padaryta

neatlygintinai“, daugeliui prisidėjusių menininkų buvo tik simboliškai atsilyginta.

Organizatorės noras yra pabandyti 2014 m. gauti paramą (dėl pabyrėjusio organizatorių

branduolio 2013 m. festivalio nebus), pvz., kad ir iš Kultūros rėmimo fondo, surinkti lėšų

kitais būdais, kad užtektų ne tik pačiam festivaliui surengti, bet ir būtų galima deramai

atsilyginti visiems stipriai prie festivalio prisidėjusiems kūrėjams.

Nors Blusų festivalis nėra orientuotas į pelną, tačiau tai neabejotinai svarbus Varėnos

rajono įvykis, kuriantis įvairiapusę naudą. Pasak R. Zalieckienės, rengiant festivalį,

pirmiausia buvo mąstoma apie socialinę, kultūrinę ir kūrybinę festivalio reikšmę:

organizatoriai siekė suburti žmones į vieną vietą, skatinti socialinius mainus; surengti turtingą

ir koncentruotą kultūrinį renginį, suteikti sceną įvairiems kūrėjams, kita vertus, priartinti

kultūrą prie vietos gyventojų, vykdyti kultūrinį jų švietimą; taip pat supažindinti žmones su

tam tikromis kūrybinėmis veiklomis, amatais, įtraukti juos į kūrybiškų patirčių gamybą.

Mažiau, bet taip pat svarbus yra vietos gyvinimo aspektas – festivalis iš dalies tapo Karpiškių

kaimo populiarinimo priemone ir arena, kurioje vietos kūrėjai galėjo realizuoti savo

produkciją, tačiau R. Zalieckienės teigimu, kol kas festivalio poveikis rajono gyvinimui dar

nedidelis. Didesnę reikšmę jis turėtų po kokių penkerių metų, kai taptų tradiciniu: tam, kad

žmonės imtų sieti festivalį su konkrečia vieta, žinutė turi būti kartojama bent kelis metus iš

eilės.

196 Laimės plyšeliai – Blusų festivalis: reklaminis klipas [žiūrėta 2013 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: http://vimeo.com/44815969#at=0.

88

3.6. Dargužiai – teminis kaimas?

V. Atkočiūnienės ir R. Vaišnoraitės 2012 m. atliktoje studijoje „Kaimiškųjų vietovių

vystymo strateginio proveržio sąlygos: Dargužių kaimo atvejis“, kuri atlikta remiantis penkių

internetinėje spaudoje publikuotų straipsnių analize, teigiama, jog Dargužiuose yra

įgyvendinama teminio kaimo „Sūrių sostinė“ idėja. Kadangi šiame magistro baigiamajame

darbe teminio kaimo koncepcija pristatyta kaip kūrybinė kaimo regiono regeneracijos

priemonė, nuspręsta išsamiau paanalizuoti Dargužių atvejį taikant tokius kokybinius tyrimo

metodus: 2013 m. balandžio mėnesį Dargužiuose ir Kabeliuose buvo inicijuotos dvi

neformalizuotos diskusijos, kuriose dalyvavo sūrių gamybą Dargužiuose pradėję Valdas

Kavaliauskas, Rasa Ilinauskaitė, jų mokinys, dabar Kabeliuose ūkininkaujantis Audrius

Jokubauskas bei kiti su šia veikla susiję asmenys (diskusijų išrašai pateikiami 9-ame ir 13-

ame darbo prieduose); atlikta įvairių internetinių šaltinių, įskaitant asociacijos „Viva sol“

internetinę svetainę, turinio analizė.

3.6.1. Augintojų, gamintojų ir valgytojų asociacija „Viva sol“

Pirmiausia reikėtų nuosekliai pristatyti pačią sūrininkų veiklą, jų darbo principus ir

tikslus. Viskas prasidėjo prieš aštuonerius metus, kai pavargę nuo greito gyvenimo tempo

Valdas Kavaliauskas su žmona Rasa Ilinauskaite atsikraustė gyventi į Dargužius, pradėjo

auginti karves, ožkas ir iš jų pieno gaminti sūrius. Sūrių gamybos patirties Valdas įgijo, kai

pusantrų metų gyveno Prancūzijoje ir dirbo pas ūkininką Žaną Žaką. Vėliau šis sūrininkas

atvyko į Lietuvą ir mokė Valdą bei Rasą gaminti fermentinius ir pelėsinius sūrius.197 Valdo

teigimu, Varėnos rajone yra daug neišnaudotų išteklių, kuriuos galima kūrybiškai pasitelkti

įvairių produktų kūrimui apsieinant be didelių investicijų. Miškingame Varėnos rajone nėra

tinkamų sąlygų pramoniniam žemės ūkiui vystyti, todėl sūrininkai iš Dargužių ir kitų kaimų

siūlo alternatyvą – smulkų ūkininkavimą, kuriam nereikia nei daug žemės, nei gyvulių, bet

reikia daug dirbti. Valdo ir Rasos iniciatyva buvo įkurtas kooperatyvas „Mūsų sūriai“,

vienijantis keturias sūrininkų, smulkiųjų Lietuvos ūkininkų, šeimas, gyvenančias ir dirbančias

skirtinguose kaimuose: Dargužiuose, Kabeliuose, Razumnoje (Varėnos r.) ir Paežerėliuose

(Trakų r.). Šie sūrininkai augina sąlyginai nedaug gyvulių ir iš jų duodamo pieno gamina

produktus. Anot Valdo, ūkininkas uždirba daugiau, kai parduoda ne patį pieną, o jo produktą.

Kalbant apie kooperatyvo narių gaminamą sūrį, jį reikėtų vertinti ne tik kaip maisto, bet ir

kaip kūrybinį produktą – sūriai yra ir švieži, ir brandinti (2–6 mėn.), daugiausia gaminami

197 Šalc, Daiva. Miestą išmainė į ožkas ir sūrius. In: Valstietis.lt , 2012 m. vasario 8 d. [žiūrėta 2013 m. gegužės 3 d.]. Prieiga per internetą: http://www.valstietis.lt/Pradzia/Laisvalaikis/Zmones/Miesta-ismaine-i-ozkas-ir-surius.

89

pagal prancūziškus receptus. Anot Audriaus Jokubausko, kūrybiškumas pasitelkiamas

įvairiuose sūrio gamybos etapuose, pvz., ši savybė labai praverčia ieškant būdų, kaip

pritaikyti tą patį receptą, pagal kurį gaminamas 50-ies kilogramų sūris Prancūzijos Alpėse,

Lietuvoje, kur sūris daromas mažoje sūrinėje ir sveria 10 kilogramų. Pasak Rasos

Ilinauskaitės, „sūrius nėra labai sunku pagaminti fiziškai, tačiau tam reikia ypatingo

susikaupimo, įgūdžių. Tai yra nuolatinis kūrybinis procesas – laikantis receptuose nurodyto

pieno kaitinimo laiko, temperatūros, rūgštingumo, sūris kiekvieną kartą išeina truputį kitoks,

tačiau visuomet – skanus.“198 Tokie sūriai Lietuvoje dar neturi tradicijų, todėl galima sakyti,

jog šie sūrininkai yra naujų tradicijų kūrėjai.

Kooperatyvo sūrininkai savo produkciją visus metus parduoda Vilniuje, salotų bare

„Mano Guru“, kur kiekvieną sekmadienį vyksta turgelis, Druskininkuose, šeštadieniniame

sūrių turguje (organizacinis partneris – kavinė „Velvetti“), taip pat savo ūkiuose, o nuo

gegužės iki rugsėjo pab. – ir „Sūrininkų namuose“ (toliau tekste – SN).

2007 m. buvo įkurta augintojų, valgytojų ir gamintojų asociacija „Viva sol“, kurios

pagrindinis siekis – kad kaimas būtų gyvas – įgyvendinamas skatinant smulkių ūkių kūrimąsi

ir išlikimą, gamintojų iš kaimo ir vartotojų iš miesto bendruomeniškumą. „Šiandieniame

Lietuvos kaime yra skatinamas konkurencingas žemės ūkis, kurio didėjimo pasekmė yra

tuštėjantis kaimas, uždaromos bibliotekos ir mokyklos, silpnėja kaimynų bendravimas“199,

todėl asociacija „Viva sol“, kaip kaimo gyvybingumo sąlygą, palaiko smulkų ūkininkavimą.

Valdas pažymėjo, jog nepaisant sėkmingos jų veiklos, ūkio plėsti jų šeima neketina: „<…>

pasiekėme tą ribą, kai daugiau gaminti tiesiog nebegalime. Dviese nebespėtume nudirbti visų

darbų, tektų samdyti žmones ar investuoti į naujos įrangos įsigijimą, papildomų pastatų

statybą, o to mes su žmona nenorime, mums visko užtenka.“200 Valdo teigimu, jiems daug

svarbiau išsaugoti darnią gyvenamąją aplinką. Tačiau sūrininkai neatsisako kokybinės plėtros

galimybių: jie yra linkę megzti glaudesnius ryšius su akademiniu sluoksniu. Šiuo metu kartu

su Kauno technologijos universiteto maisto institutu jie rengia profesionalią sūrininkystės

mokymo programą, kurios teorija būtų dėstoma institute, o praktiškai įgyvendinama

Dargužiuose; taip pat mezgamas bendradarbiavimas su Prancūzijos sūrininkais siekiant, kad

jie priimtų į praktiką geriausius šios programos studentus. Valdo teigimu, jie suinteresuoti

inicijuoti tokią programą todėl, jog nori ne tik mokyti, bet ir patys mokytis: „Tu susipažįsti su

daugeliu žmonių, pasisemi iš jų to, ko tu kitur niekad neišmoksi ir nepamatysi.“

198 Šalc, op. cit. 199 Navasaitienė, Stasė. Vienas sėkmingiausių asociacijos „Viva sol“ projektų – sūrininkų namai Dargužiuose. In: Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas: geroji patirtis. 4-toji mokslinė praktinė konferencija. Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2010, p. 79. Prieiga per internetą: www.asu.lt/file.doc?id=51731. 200 Šalc, op. cit.

90

Šiuo metu asociacijai „Viva sol“ priklauso 11 narių, prie jos veiklos taip pat

prisijungia dar 8 ūkininkai ir apie 400 valgytojų. Asociacijos veiklos filosofiją apibūdina

penki pagrindiniai žodžiai: 1) ryšys tarp valgytojo (miestiečio) ir gamintojo, augintojo

(kaimiečio); 2) solidarumas tarp visų asociacijos narių ir žmonių, kurie palaiko jų idėjas; 3)

pastovumas – kai valgytojas nuolat žino, kur ir kaip gali gauti tikrą, rankomis užaugintą ir

pagamintą produktą; 4) pasitikėjimas tarp valgytojų ir gamintojų; 5) liudijimas – asociacija

visuomet pasirengusi pasakoti apie savo veiklą.201 Pasak Valdo, asociacijos įkūrimą iš dalies

nulėmė poreikis kažkaip identifikuotis, turėti oficialų statusą, kad prireikus ar panorėjus, būtų

galima parašyti ir įgyvendinti kokį nors projektą. Pvz., šiuo metu Valdo Kavaliausko

iniciatyva atliekama Dargužių studija – tiriamas šios vietos potencialas, galimos vietos

vystymo strategijos, vietos gyventojų ateities vizijos bei nuomonė kultūrinio gyvenimo,

apklinkosaugos ir kitais svarbiais klausimais.

3.6.2. „Sūrininkų namai“ Dargužiuose

Iš įvairių asociacijos vykdomų veiklų bene svarbiausia šiam tyrimui yra 2010 m.

įkurtos viešosios įstaigos „Sūrininkų namai“ veikla bei reikšmė Dargužių kaimo regeneracijai.

Dargužiai yra ilgiausias gatvinis kaimas Lietuvoje, nuo Vilniaus nutolęs 50 kilometrų, jame

šiuo metu stovi 155-ios trobos. Pasak Valdo, Dargužiuose vystomos trys ekonominės veiklos:

šilauogių auginimas, medžio briketų gamyba ir sūrininkystė. SN įsikūrę Valdo ir Rasos

sodyboje, maždaug kaimo viduryje. Balandžio – rugsėjo mėnesiais patys sūrininkai šioje

troboje negyvena – jie išgena savo karves ir ožkas į už 15-os kilometrų nuomojamas pievas

Kalvių kaime, kur stovi suręsta jų jurta. Tuo metu SN-uose šeimininkauja trys vietinės

dargužietės – Dovilė, Svajūnė, Vaida, o šiemet prie komandos taip pat prisijungia Neringa,

būsianti atsakinga daugiausia už atvykstančių grupių priėmimą, sūrininkų veiklos, gaminamų

sūrių pristatymą.

Pagrndinė SN-ų paskirtis yra burti gamintojų ir valgytojų bendruomenę. T.y.

sudaryti sąlygas asociacijos gamintojams parduoti savo produkciją (šiuo metu SN-uose

parduodama apie 20 sūrio rūšių ir kitų ekologiškų produktų), o valgytojams – jos įsigyti.

Taigi SN-uose veikia produktų krautuvėlė ir kavinė, kur kiekvieną vasarą siūlomas vis kitas

valgiaraštis: nors patiekalų pasirinkimas nedidelis, bet subtilus ir atsakingai sudarytas

įtraukiant į patiekalų gaminimą sūrius, sezonines daržoves, vaisius. SN-uose yra terasa, maža

bibliotekėlė, kieme – tvenkinys ir pieva, todėl nustatytu darbo laiku (trečiadienį–sekmadienį,

11–20 val.) SN yra atviri lankytojams.

201 „Viva sol“. In: Viva sol [žiūrėta 2013 m. gegužės 3 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vivasol.lt/index.php? page=about&type=about.

91

Valdo teigimu, SN-ų tikslinė grupė pakankamai aiški: kadangi sūriai nėra labai

pigūs, todėl automatiškai pirkėjas yra tas, kuris turi didesnes pajamas, be to, dažniausiai jis

žingeidus, vertinantis sveiką, natūralią gyvenimo kultūrą ir artimą ryšį su gamta. Valdas

išskiria kelias pagrindines SN-ų lankytojų grupes: 1) jaunos šeimos, norinčios parodyti

vaikams ramų ir paprastą gyvenimą kaime; 2) po užsienį daug keliaujantys ir gerą maistą

mėgstantys pasiturintys žmonės, kurie atvykę į SN-us neretai nustemba, kad čia galima rasti

tokio sūrio, kokio jie ragavo tik Prancūzijoje ar kitoje senas sūrininkystės tradicijas turinčioje

šalyje. Rasos teigimu, vietiniai dargužiečiai į SN-us užeina vis dar nedrąsiai, tik jaunimas šiek

tiek atviresnis. Iš tiesų SN-uose parduodamos produkcijos kainos kaimo žmonėms atrodo per

didelės, o miestiečiams – pakankamai normalios, todėl šiuo atveju kaina yra vienas iš klientų

segmentacijos veiksnių.

Neformalizuotos diskusijos metu buvo kalbama apie SN-ų vidinį ir išorinį įvaizdį:

kaip šią įstaigą mato patys įkūrėjai, jame dirbantys žmonės, Dargužių kaimo gyventojai ir

atvykstantys lankytojai? Pasak jau tris vasaras SN-uose dirbusios Dovilės, čia atvykę žmonės

turėtų jaustis kaip namuose, kur galima praleisti visą dieną, pabendrauti, pavalgyti, nusipirkti

sūrio ir pan. Neringos nuomone, tai tokia rami komunikacijos erdvė. Be to, SN-ų darbuotojai

visada agituoja neskubančius lankytojus pasivaikščioti po Dargužius, aplankyti kaimo

pabaigoje augančią šilauogių plantaciją, jei atvyksta dviratininkai – išbandyti kurį nors iš

šešių siūlomų dviračių maršrutų. SN-uose taip pat teikiama sūrių degustavimo paslauga,

kurią, pasak Valdo, dažniausiai užsisako užsieniečiai, į Dargužius plūstantys autobusais.

Tokie lankytojų srautai Dargužiuose sąlygoja intensyvesnį judėjimą, kurį vietiniai gyventojai

vertina skirtingai: dalis jų džiaugiasi, jog kaime gyviau, judriau, kiti piktinasi transporto

priemonėmis užstatytais pagrindinės gatvės pakraščiais ir jų keliamu triukšmu. Tačiau

apskritai, pasak Dovilės, SN išgarsino Dargužius ir vietiniai gyventojai ėmė (dar labiau)

didžiuotis, jog yra būtent iš šio kaimo.

Informantų teigimu, SN-ų vidinis įvaizdis per trejus metus labai keistėsi. Pirmaisiais

metais, kai SN-uose šeimininkavo Audrius Jokubauskas, kiekvieną sekmadienį čia vyko koks

nors kultūrinis renginys ar kūrybinės dirbtuvės – SN tarsi virto gamintojų ir valgytojų

bendruomenės namais. Antri ir treti metai buvo ramesni. Valdo teigimu, neskaitant tradicinės

Sekminių šventės, dabar SN patys organizuoti nieko neketina, nes tai kainuoja per daug laiko,

energijos ir pinigų. Tačiau SN išlieka atviri savarankiškoms iniciatyvoms, pvz., čia ketina

atvažiuoti vertėjų klubas, kurio nariai patys surengs skaitymus, kūrybines dirbtuves.

Dalis lankytojų į SN-us atvyksta klaidingai tikėdamiesi, jog čia galės pamatyti

gyvulių, susipažinti su pačiais sūrininkais ir pažiūrėti, kaip jie dirba, nusileisti į sūrio rūsį ar

netgi patys pasidaryti sūrį (tiesa, sūrio gamybos pamoka SN-uose siūloma kaip mokama

92

paslauga), tačiau tokių galimybių nėra, ir dėl to dalis atvykusių lankytojų nusivilia. Pasak

informantų, tokį SN-ų įvaizdį suformavo žiniasklaida, nes jie patys niekada to nedeklaravo.

Pasak Valdo, SN iš dalies buvo įkurti tam, kad ūkinė veikla būtų atskirta nuo prekybinės –

vienu metu sunku ir gyvulius prižiūrėti, ir melžti, ir sūrį gaminti, ir dar su lankytojais

bendrauti.

Kalbant apie SN-ų įvaizdį, svarbu pristatyti asociacijos „Viva sol“ ir pačių SN-ų

palaikomas vertybes, kurias siekiama atspindėti formuojant išorinį SN-ų įvaizdį. Anot Valdo,

vienas svarbiausių jų darbo principų yra legalumas visais atžvilgiais: visi žmonės ūkyje turi

dirbti legaliai (taigi SN prie Dargužių gyvinimo prisideda jau vien tuo, jog sukuria papildomų

darbo vietų), visi privalomi mokesčiai turi būti sumokėti, stovintys kasos aparatai turi veikti,

sūriai ir visi kiti produktai turi būti natūralūs ir tiekiami tik legalių gamintojų, turinčių

licencijas, leidimus ir pan. Valdo teigimu, tai socialaus verslo požymis ir kartu vienas iš

argumentų, kodėl SN-ų asortimentas yra ganėtinai brangus. Dar vienas svarbus sūrininkų

veiklos aspektas – profesionalumas: nors SN-ų aplinka pakankamai paprasta (sutvarkyta ir

jaukiai įrengta sena kaimo troba), tačiau viskas, pasak Valdo, turi būti labai švaru ir aukštos

kokybės – pradedant produktais ir baigiant aptarnavimu. Sūrininkai akcentuoja sugebėjimą

dirbti moderniai, naudotis šiuolaikinėmis komunikacijos priemonėmis: nesvarbu, kad jų

aplinka gana archajiška ir paprasta, tačiau jie atvyko iš miesto, yra išsilavinę ir užsiima

profesionalia sūrininkyste. Valdas taip pat pažymėjo, jog dabar jų noras yra pasiekti daugiau

jaunimo: šiandien tai lengviausia padaryti vykdant internetinę rinkodarą, t.y. skleisti

informaciją naudojantis socialiniais tinklais, aktyviau dalyvaujant internetinėje erdvėje, pvz.,

būtų galima filmuoti sūrio gamybą ir tiesiogiai ar vėliau rodyti vaizdo įrašą internete,

intensyviau dalintis naujienomis ir pan.

3.6.3. Strateginis proveržis ir teminio kaimo idėja Dargužiuose

Grįžkime prie V. Atkočiūnienės ir R. Vaišnoraitės (toliau tekste – tyrėjų) atliktos

Dargužių kaimo studijos, kurioje teigiama, jog „Varėnos r. sav. administracija kartu su

Varėnos turizmo ir verslo informacijos centru 2006 m. parengė, ir bendradarbiaudami su

vietos bendruomene, pradėjo vykdyti projektą Teminis kaimas: naujos galimybės pasieno

regionų verslui, turizmui ir kultūrai“ – taip Dargužiuose pradėta plėtoti „Sūrių sostinės“

idėja. 202 Tačiau pasak Audriaus Jokubausko, po kurio laiko paaiškėjo, jog ši idėja

Dargužiuose nepasiteisins – tiesiog kaime per mažai ūkininkaujančių žmonių ir vos penketas

202 Atkočiūnienė; Vaišnoraitė, op. cit., p. 185.

93

iš jų gamina sūrius.203 Iš tiesų didžioji tyrėjų studijos dalis prieštarauja neformalizuotų

diskusijų metu išsakytiems informantų teiginiams, pvz:

• Tyrėjos teigia, jog Dargužių kaimo strateginio proveržio sąlyga yra pati idėja

gaminti sūrius (studijoje jos mini Prancūzijos pavyzdžiu paremtą Dargužių sūrininkų,

supraskime, Valdo ir Rasos, iniciatyvą), t.y. vystyti kulinarinį paveldą, tačiau čia su tyrėjomis

galima sutikti tik iš dalies, nes dauguma kooperatyvo „Mūsų sūriai“ produktų gaminami ne

pagal lietuviškus, o pagal prancūziškus receptus, taigi užuot puoselėjus lietuvišką kulinarinį

paveldą, veikiau kuriamos naujos tradicijos.

• Galima sutikti su tyrėjomis, jog Dargužiuose įkurti SN tapo vietovės vystymo

poliumi, tačiau jų teiginius, jog SN „tapo kultūros ir vietos gyventojų sąmoningumo ugdymo

centru“204, arba jog SN „iš dalies pakeičia kultūros centrą, apie kurį ir sukasi visas kultūrinis

bei socialinis kaimo gyvenimas“205 paneigia Valdo pastaba, jog SN yra daugiau skirti „Viva

sol“ asociacijos nariams, o ne vietinei Dargužių bendruomenei. Pasak sūrininko, iš vidaus

tarsi kyla noras orientuotis ir į kaimo bendruomenę, bet jis labai greitai užgęsta: SN yra per

daug suasmeninta vieta, joje atspindimos konkrečių žmonių vertybės, ideologija, gyvenimo

būdas, kurie gali būti priimtini tik daliai kaimo gyventojų. Dargužių bendruomenės centras

turėtų būti neutrali vieta, kur gerai jaustųsi skirtingi kaimo žmonės, pvz., tai galėtų būti šiuo

metu Dargužiuose kuriamas tradicinių amatų centras.

Šio centro projektas vykdomas pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų

programos III krypties priemonę „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“, įgyvendinamą planavimo

būdu bei LEADER metodu.206 Pasak Valdo, Dargužių bendruomenė kūrėsi būtent aplink šį

amatų centrą, tačiau kol kas tik pabaigta senojo mokyklos pastato, kuriame ir veiks centras,

renovacija. Apie šį centrą taip pat užsiminė keletas kitų tyrime dalyvavusių informantų: R.

Svirskienė, L. ir Dž. Petraičiai bei L. Mačionienė. Pastarųjų trijų nuomone, amatų centro

kūrimo vieta pasirinkta neapgalvotai, nes Dargužiuose beveik nėra tradiciniais amatais

užsiimančių žmonių. Pasak Dž. Petraičio, tokius centrus reikia kurti ten, kur yra iniciatyvių ir

veiklių žmonių, nes būtent žmogus yra vietos renegeracijos variklis. Be to, L. Petraitienė

pažymėjo, jog nepaisant šio amatų centro projekto dydžio, viešumoje trūksta informacijos

apie realią jo įgyvendinimo eigą, būsimą veiklą ir administracinę tvarką: tiek Petraičiai, tiek

L. Mačionienė, tiek V. Kavaliauskas atvirai klausė, kas šį amatų centrą išlaikys?

203 Audenienė, op. cit. 204 Atkočiūnienė; Vaišnoraitė, op. cit., p. 185. 205 Ibid, p. 188. 206 Amatų centrai – palanki terpė dalytis patirtimi. In: alfa.lt, 2011 m. rugpjūčio 5 d. [žiūrėta 2013 m. gegužės 3 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alfa.lt/straipsnis/12085197/%20Amatu.centrai..palanki.terpe.dalytis. patirtimi=%202011-08-05_13-54/.

94

• Tyrėjų sudarytoje Dargužių kaimo strateginio proveržio sąlygų lentelėje pažymima,

jog kaimo gyventojai SN-ams tiekia ožkų, karvių ir avių pieną, tačiau Valdas ir Rasa, šiuo

metu vieninteliai iš dargužiečių parduodantys savo sūrius SN-uose, su tuo nesutinka: sūriams

gaminti jie naudoja tik savo auginamų gyvulių duodamą pieną. Apskritai dauguma šioje

lentelėje, raiškos ir sukuriamos vertės skiltyse, išvardytų aspektų207 Dargužių kaimui taikomi

klaidingai, nes iš tikrųjų jie būdingi tik asociacijai „Viva sol“ ir SN-ams. Taigi išeitų, jog

atlikdamos Dargužių studiją tyrėjos padarė klaidingas išvadas bei interpretacijas.

• „Sūrių sostine“ derėtų vadinti ne Dargužius, o tik šiame kaime įsikūrusius SN-us, nes

be Valdo ir Rasos, Dargužiuose sūrius gamina vos keli kiti žmonės, tačiau jie iš to negyvena,

neužsiima šia veikla legaliai ir dėl to negali savo produkcija prekiauti SN-uose, nes tai

pažeistų Valdo akcentuotą legalumo principą. Kita vertus, žvelgiant iš komercinės ir

rinkodarinės perspektyvos, „Sūrių sostinė“ skamba patraukliai, todėl nors iš dalies ir

klaidingas, tačiau toks apibūdinimas didina Dargužių kaimo žinomumą ir yra gana stiprus

kaimo išorinio įvaizdžio elementas. Pasak Valdo, tokia etiketė padeda pritraukti lankytojų,

tačiau iš kitos pusės, atvykusiems neretai tenka nusivilti, nes tikroji situacija neatitinka jų

lūkesčių.

• Tyrėjų studijoje teigiama, jog teminio kaimo „Sūrių sostinė“ ir SN įkūrimas „davė

strateginį proveržį vietovės vystymui. Ypač tai paveikė kultūrą, vietos gyventojų

bendradarbiavimą, sustiprino jų solidarumo bei atsakomybės jausmą, skatino priimti

novatoriškus sprendimus.“ 208 Deja, šiam teiginiui prieštarauja Valdo, Rasos ir Dovilės

pastebėjimai, jog dargužiečiai skirtingai vertina SN-ų veiklą ir į juos vis dar užeina retai ir

nedrąsiai. Be to, Valdo teigimu, netgi matydami gerą SN-ų pavyzdį, Dargužių kaimo

gyventojai kažkodėl vis dar nesiryžta pažvelgti į savo ir vietos galimybes novatoriškai,

kūrybiškai, kažką keisti, imtis naujos veiklos. Kalbant apie bendradarbiavimą, SN su

vietiniais Dargužių žmonėmis bendradarbiauja nedaug, nes čia, pasak Valdo, nėra smulkių ar

stambesnių ūkininkų, kurie dirbtų legaliai ir iš to išgyventų. Todėl SN-amams reikalingus

produktus tiekia legalumą vertinantys aplinkinių kaimų augintojai ir gamintojai, pvz., sultys

perkamos iš Voveriškių kaime dirbančios jaunos šeimos (15 km nuo Dargužių), kiaušiniai ir

duona – taip pat iš kituose kaimuose gyvenančių žmonių. Valdo teigimu, kooperatyvo „Mūsų

sūriai“, asociacijos „Viva sol“, SN-ų ir aplinkinių kaimų ūkininkų bendradarbiavimas vystosi

ne teritoriniu, o vertybiniu pagrindu: juos visus vienija bendros vertybės – pagarba sau,

pagarba aplinkai, pagarba šalia esančiam žmogui – ir bendras principas: pats auginu, pats

gaminu, pats parduodu.

207 Atkočiūnienė; Vaišnoraitė, op. cit., p. 186–187. 208 Ibid, p. 188.

95

Taigi apibendrinant teminio kaimo „Sūrių sostinė“ koncepcijos įgyvendinimą

Dargužiuose, pirmiausia reikėtų pabrėžti, jog pasak informantų, Dargužiai nėra teminis

kaimas, nes čia sūrininkystės temą įgyvendina tik Valdo ir Rasos ūkis bei jų sodyboje įsikūrę

SN. „Sūrių sostinės“ etiketę Dargužiams uždėjo žiniasklaida ir kaimo atsinaujinimo bei

plėtros strategijas planuojančios ir įgyvendinančios institucijos. V. Atkočiūnienės ir R.

Vaišnoraitės atlikta Dargužių kaimo studija yra paremta tik išorinį vietos įvaizdį

reflektuojančiais šaltiniais – internetinės spaudos publikacijomis, todėl yra vienpusė ir

neišsami. Vis dėlto reikėtų sutikti su tyrėjų išvada, jog SN iš dalies sąlygojo strateginį vietos

proveržį – Dargužiai tapo žinomesni Lietuvoje ir užsienyje, vis daugiau žmonių šį kaimą sieja

su sūriais, Dargužiuose pagausėjo lankytojų, sukurta papildomų darbo vietų, skatinamas

miesto ir kaimo solidarumas, plečiamas bendradarbiavimas su išorine aplinka – žodžiu, SN

yra svarbus Dargužių kaimo regeneracijos veiksnys. Šiame skirsnyje pristatytų sūrininkų

veikla apskritai yra geras smulkaus ūkininkavimo, bendradarbiavimu, o ne konkurencija

grindžiamų santykių, socialiai atsakingo verslo bei kūrybiškumo taikymo visuose veiklos

etapuose pavyzdys. V. Kavaliausko teigimu, labai svarbu, kad bet kokia ekonominė veikla,

verslas būtų atsakingai kuriamas ir plėtojamas bei integruotas į gyvenamąją aplinką.

3.7. Bendradarbiavimas ir klasterizacija Varėnos rajone

Varėnos rajone sunku rasti tokios klasterizacijos pavyzdžių, kokia būdinga

urbanizuotoms ir tankiai apgyvendintoms teritorijoms. Galbūt geriausias tyrimo metu

identifikuotas ekonominio klasterio pavyzdys būtų ankstesniame poskyryje aprašytas

kooperatyvo „Mūsų sūriai“ ir SN-ų veiklos atvejis: SN-us būtų galima laikyti klasterio centru,

kuris iš dalies palaiko ar prisideda prie jo narių – sūrių gamintojų bei kitų natūralių produktų

augintojų – ekonominio funkcionavimo. SN taip pat reprezentuoja minėtų sūrininkų veiklos

simbolinį kapitalą: ideologiją, palaikomas vertybes, principus, arba kitaip tariant, tapatybę, iš

apačios formuojamą įvaizdį; taip pat skatina gamintojų tarpusavio bendradarbiavimą bei

sudaro sąlygas jų ir vartotojų komunikacijai, abipusiams mainams.

Laikinojo klasterio pavyzdžiais galėtume laikyti įvairių šiame darbe jau minėtų

Varėnos rajone vykstančių festivalių bei švenčių atvejus, pvz.: Blusų festivalį, Grybų šventę,

Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį ir kt.

Vis dėlto Varėnos rajone labiau vyrauja ne klasterizacija, o bendradarbiavimas:

1) Tarp kūrybingų rajono gyventojų ir biudžetinių įstaigų, pvz., Varėnos r. savivaldybė,

DNP vienija ir glaudžiai bendradarbiauja su įvairiais Varėnos krašto tautodailininkais,

tradicinių amatų meistrais ir apskritai iniciatyviais bei veikliais žmonėmis, įtraukdami juos į

savo tikslų įgyvendinimą, vykdomas veiklas, organizuojamus renginius ir pan. Pasak Laimos

96

Petraitienės, šios įstaigos yra suinteresuotos palaikyti tokį bendradarbiavimą, nes Varėnos

rajoną geriausiai reprezentuojantys tradiciniai amatai ir įvairios turizmo galimybės yra

prioritetinės rajono vystymo sritys. Pvz., 2012 m. Varėnos r. savivaldybė, bendradarbiaudama

su Varėnos švietimo centru bei įvairiais vietiniais kūrybinę veiklą vykdančiais žmonėmis,

sukūrė šešis turizmo paslaugų paketus: „Grikio kelias“, „Duonos kelias“, „Senųjų amatų

kelias“, „Laukinės gamtos kelias“, „Zackagirio gamtinis takas“, „Dzūkijos perlų kelias“. 2013

m. planuojama šiuos paketus papildyti naujomis aukštesnės kokybės paslaugomis, skirtomis

tarptautinio turizmo rinkai.209

2) Tarp ne pelno siekiančių organizacijų, pvz., „Vienaragių šilas“, „Juostandis“, ir

biudžetinių įstaigų, pvz., Varėnos r. savivaldybė, DNP, kai pastarosios paremia pirmųjų

vykdomas kūrybines veiklas, projektus.

3) Tarp biudžetinių įstaigų ir verslo subjektų, pvz., 2012 m. mobiliojo ryšio operatorius

„Tele2“ parėmė nuotykių pako įrengimą Varėnos dainų slėnyje. Taip pat svarbus Varėnos r.

savivaldybės partneris yra akcinė bendrovė „Lietuvos geležinkeliai“ (Varėna – geležinkelio

miestas, pernai atšventęs 150-ies metų sukaktį), pvz., 2012 m. rugsėjo 29 d. vykusios Grybų

šventės proga visiems traukinių, vykstančių iš Vilniaus į Varėną ir atgal, bilietams taikyta 50

proc. nuolaida, taip pat buvo numatytas papildomas vėlyvas traukinio į Vilnių maršrutas, kad

šventės svečiai galėtų sudalyvauti vakariniame koncerte.210 Pasak Reginos Svirskienės, Grybų

šventės dieną, kelionės į Varėną metu, traukinyje buvo visokių linksmybių, atrakcijų, vaišių,

muzikos. 2012 m. „Lietuvos geležinkeliai“ ir Varėnos r. sav. turizmo ir verslo skyrius kartu

išleido turistinį-informacinį žemėlapį „Keliauk į Varėną su traukiniu“, kuriame pateikiamas

Varėnos rajono žemėlapis su pažymėtomis bei aprašytomis lankytinomis vietomis,

stovyklavietėmis, muziejais, apgyvendinimo ir maitinimo įstaigomis, taip pat pridedamas

meno, tautodailės meistrų ir amatininkų sąrašas, nurodytos rajone įsikūrusios kaimo turizmo

sodybos ir, žinoma, iš Vilniaus į Varėnos rajoną vykstančių traukinių tvarkaraštis.

4) Tarp atskirų vietinių verslo subjektų, pvz., interviu metu Rūta Sakalienė minėjo, jog

vasarą ketina prekiauti Audriaus Jokubausko sūriais savo krautuvėlėje, o Audrius – vežti jos

kepamą duoną į sūrininkų turgelį Druskininkuose.

5) Tarp vietinių ir nevietinių verslo subjektų, pvz., Rūta Sakalienė bendradarbiauja su

įvairiomis Lietuvos ir užsienio turizmo agentūromis, kurios į savo organizuojamus turistinius

maršrutus įtraukia Rūtos siūlomą duonos kepimo edukacinį užsiėmimą.

6) Išskirtinė Varėnos rajono gamta nuo seno traukia kūrybingus žmones – jei ne

gyventi, tai bent atostogauti paveldėtose ar įsigytose vasarvietėse. Anot Reginos Svirskienės, 209 Kairevičiūtė, op. cit., p. 21. 210 Su gimimo diena, Europos grybų sostine! In: varena.lt [žiūrėta 2013 m. gegužės 4 d.]. Prieiga per internetą: http://www.varena.lt/lt/naujienos-aktualijos/naujienos/su-gimimo-diena-europos-g-a256.html.

97

tyras oras, dideli miškai ir švarūs vandenys į Varėnos kraštą atkvietė daug žymių ir kūrybingų

Lietuvos žmonių – čia sodybas turi (turėjo) teatro režisierius Jonas Jurašas, operos solistas

Virgilijus Noreika, dailininkai Jonas Daniliauskas, Jonas Švažas, Sigutė Ach, menininkų

Piekurų šeima, literatūros kritikas Valentinas Sventickas, rašytojai Kazys Saja, Juozas Aputis,

Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis ir daugybė kitų. Varėnos r. sav. administracija kas

dvejus metus sukviečia rajone sodybas turinčius ar iš šio krašto kilusius meno, kultūros,

verslo, politikos sričių žmones ir vietos kultūros darbuotojus bendrai diskusijai apie tai, kaip

jie galėtų prisidėti prie rajono kultūrinio gyvenimo aktyvinimo. Taip atsirado tokie projektai

kaip Virgilijaus Noreikos giedojimas mažose Senosios Varėnos ir Voveriškių bažnyčiose,

grafikės Gražinos Didelytės galerija miško glūdumoje, Rudnelėje, įvairių profesionalių kūrėjų

parodos Varėnoje, jų koncertai, galų gale visokios mažos šventės, rengiamos kartu su kaimo

bendruomenėmis.

R. Sakalienė, kaip ir sūrininkai, pabrėžė, jog jeigu panašia veikla užsiimantys

žmonės puoselėja tas pačias vertybes, tada jų veiklos papildo viena kitą – tokiu atveju žymiai

naudingiau bendradarbiauti, o ne konkuruoti.

Tačiau tyrimo metu keletas informantų pastebėjo, jog vis dėlto trūksta glaudesnio

bendradarbiavimo su Varėnos r. savivaldybe ir įkurta Varėnos krašto VVG. Petraičiai

kritikavo jų atliekamų studijų pobūdį: „<...> susėdo keturi žmonės ir surašė“; „<...> pas mus

niekas net nebuvo atvažiavęs, niekas mūsų nieko neklausė, o studija daryta.“ Petraičių

teigimu, reikia patiems eiti, klausti, prašyti, siūlyti. Iš tiesų toks iš apačios kylantis vietos

gyventojų iniciatyvumas yra sveikintinas, nes jis parodo vidinę jų motyvaciją kažką keisti,

kurti, vystyti, tačiau kaip teigė patys Petraičiai, reikėtų, jog kažkas iš viršaus padėtų, truputį

paremtų, palaikytų, o to, pasak jų, Varėnos rajone stinga. Panašios nuomonės yra ir kiti

informantai: anot Manto Galinio, vietos valdžios institucijos daugiau lėšų skiria materialaus

kapitalo kūrimui ir išlaikymui (pvz., įvairios skulptūros, muziejai), o ne aktyvioms,

kultūrinėms bei kūrybinėms idėjoms įgyvendinti. Rūta Sakalienė pažymėjo, jog siekdama ES

paramos sertifikuoto amato plėtrai kaimo vietovėje 2007–2013 m., ji nesulaukė deramos

pagalbos iš vietos valdininkų, valstybinių institucijų, pvz., nacionalinės mokesčių agentūros,

atstovų ir kt.

Iš tiesų bendradarbiavimo struktūra Varėnos rajone primena tankiai susiraizgiusį

tinklą, tačiau jame akivaizdžiai trūksta privataus verslo sektoriaus dalyvavimo. Investicijos ir

partnerystė yra viena iš ekonominio vystymosi sąlygų, nes jos užpildo tas vietos

infrastruktūros nišas, kurioms nebeužtenka surenkamų mokesčių ar europinės paramos lėšų.

98

3.8. Tyrimo apibendrinimas ir rekomendacijos

Visapusiškai ištyrus Varėnos rajoną ir jame vykdomas kūrybines veiklas, kaip kaimo

regiono regeneracijos bei ekonominio vystymosi priemones, reikėtų apibendrinti tyrimo

rezultatus ir pateikti rekomendacijų:

1. Varėnos rajonas yra didžiausias, piečiausias, miškingiausias ir rečiausiai apgyven-

dintas Lietuvos rajonas, esantis pasienyje su Baltarusija ir pakankamai netoli nuo šalies

sostinės Vilniaus. Dėl išskirtinių gamtinių sąlygų (didelių smėlingų miškų plotų, vandens

telkinių, saugomų teritorijų gausos) Varėnos rajone sunku vystyti pramoninio ūkio šakas,

todėl vietiniai gyventojai yra priversti ieškoti kitų išgyvenimo alternatyvų, kuriomis gali tapti

įvairios kūrybinės veiklos.

2. Tyrimo metu išsiaiškinta, jog dėl įvairių ekonominių, socialinių, politinių ar kitų

priežasčių Varėnos rajonas, jau ir taip pasižymintis nedidele populiacija, per pastarąjį

dešimtmetį neteko dar daugiau gyventojų: daugiausia iš šio kaimo regiono išvyksta jaunimas

ir darbo nerandantys vyresnio amžiaus žmonės. Iš esmės darbo vietų trūkumas yra pagrindinė

priežastis, priverčianti žmones išvykti arba neleidžianti jiems grįžti. Vis dėlto dalis

išvykusiųjų sugrįžta, pastebimas žmonių iš miesto judėjimas į Varėnos rajoną – žmones

vilioja šio rajono gamta, švari aplinka, ramesnis ir lėtesnis gyvenimo būdas. Pažvelgus į

tyrime dalyvavusius informantus, kurių dauguma į Varėnos rajoną sugrįžo po kurio laiko arba

atsikėlė iš kitur, galima teigti, jog tokie žmonės dažniausiai yra žingeidūs, iniciatyvūs, į

vietinius Varėnos krašto išteklius žiūrintys šiuolaikiškai ir kūrybiškai. Daugelis jų stengiasi

patys susikurti darbo vietas, tačiau kol kas tokių atvejų nėra daug ir jie nesudaro kritinės

masės, jog sudėjus visas jų veiklas, būtų galima sakyti, kad įvyko strateginis Varėnos rajono

proveržis.

3. Varėnos krašto žmonės, ypač senieji, yra išsaugoję daug autentiškumo, kurį, viena

vertus, norisi visiems rodyti ir pabrėžti kaip išskirtinį krašto bruožą, kita vertus, saugoti nuo

išorinių grėsmių ir niveliacijos. Idealiausiu atveju reikėtų rasti pusiausvyros tašką – saugoti

autentiškumą, bet kartu atvirėti, tobulėti, o geriausia – kūrybiškai jį įdarbinti. Glaudūs ir

darnūs Varėnos rajono gyventojų santykiai su gamta, turtinga lokalinė kultūra rodo, jog ši

vieta turi stiprią tapatybę – būtent ja, kaip vidine stiprybe, vertėtų remtis vykdant rajono

regeneraciją bei ekonominę plėtrą.

4. Dėl šiuolaikinių susisiekimo ir komunikacijos priemonių vieta mažiau riboja žmogų,

fiziniai atstumai yra lengviau įveikiami – tai įgalina platesnio ir įvairesnio bendradarbiavimo

tinklo formavimąsi. Varėnos rajone šį požymį puikiai iliustruoja sūrininkų kooperatyvo

pavyzdys, Dzūkijos nacionalinio parko veikla.

99

5. Internetinės apklausos metodu nustatyta, jog iš gausių gamtinių resursų (ypač

akcentuojami grybai), savitumu pasižyminčių dzūkų, aktyvaus poilsio bei kaimo turizmo

galimybių susidedantis Varėnos rajono išorinis įvaizdis beveik atitinka vidinį vietos įvaizdį,

tačiau keletas esminių Varėnos rajono bruožų, pvz., tradiciniai amatai, iš šio krašto kilę

žymūs žmonės – M. K. Čiurlionis, D. Tamulevičiūtė ir kt., išorėje nėra siejami su šiuo kraštu.

Situaciją stengiamasi keisti formuojant išorinį įvaizdį iš apačios, t.y. Varėnos r. savivaldybė

kuria vietos natūralumu, gamta, paprastumu ir tradicijomis paremtą Varėnos rajono ateities

viziją, kuriai įgyvendinti ieškoma skirtingų metodų bei priemonių. Vis dėlto apie Varėnos

rajono prekės ženklo kūrimą kalbėti dar anksti – tyrimo metu užfiksuota tik viena kita

užuomina apie tokią galimybę, tačiau jokios vieningos šio krašto ženklodaros strategijos nėra.

Galbūt būtent funkcionuojantis prekės ženklas padėtų apjungti įvairias Varėnos rajone

vykdomas kūrybines, ekonomines, kultūrines, socialines ir kitas veiklas, paversti Varėnos

rajoną vienu dideliu klasteriu, tačiau tam šiuo metu neabejotinai trūksta tiek finansinių, tiek

žmogiškųjų išteklių, tiek vidinės motyvacijos ir pasiryžimo, tiek žinių, kaip tą padaryti.

6. Įgyvendinant vieną iš šio tyrimo uždavinių, identifikuotos įvairios Varėnos rajone

vykdomos kūrybinės veiklos, kūrybinės vietos ir Varėnos krašto kūrėjai. Paaiškėjo, jog

dauguma kūrybinių veiklų ir iniciatyvų yra organizuojamos ir remiamos valstybinio

sektoriaus, vietos valdžios institucijų, ES fondų, vadinasi, rajone trūksta savarankiškų,

privačių kūrybinių verslų, kurie būtų labiau orientuoti į komercinę veiklą ir dėl to generuotų

didesnes pajamas. Vis dėlto nekomercinio profilio kūrybinės veiklos taip pat reikšmingos ir

svarbios vietos regeneracijai, nes jos puoselėja ir populiarina Varėnos rajono lokalinę kultūrą,

vietos mitą, simbolius, tradicijas, kurie neretai yra komercinių KI ištekliai.

7. Nepaisant Varėnos rajone vykdomų kūrybinių veiklų gausos, jų išorinis žinomumas

yra pakankamai nedidelis. Taigi Varėnos rajonui trūksta tikslingos viešinimo strategijos,

kurios svarbą bei naudą turėtų suvokti pirmiausia vietinės valdžios atstovai, galintys skirti

atitinkamą finansavimą įvairių viešinimo priemonių įgyvendinimui. Viešinimui taip pat

padėtų visas Varėnos rajono kūrybines veiklas apimančios internetinės duomenų bazės

sukūrimas, kad suinteresuoti fiziniai ir juridiniai asmenys galėtų nesunkiai rasti reikalingą

informaciją, kuri šiuo metu yra pabira ir nesusisteminta.

8. Varėnos krašto regeneracijai bei ekonominei plėtrai labai svarbus turizmo vystymas.

Dėl dėkingų gamtinių sąlygų bei turtingos lokalinės kultūros turizmo skatinimas yra

prioritetinė Varėnos rajono plėtros sritis, tačiau reikia paminėti, jog turizmui, kaip ir kitoms

Varėnos rajono kūrybinėms veikloms, būdingas sezoniškumas – šaltuoju metų sezonu rajoną

ištinka sąstingis. Varėnos rajone vystomas aktyvus – vandens (baidarių), dviračių, pėsčiųjų,

kaimo – turizmas bei kultūrinis – kulinarinis, festivalinis, tradicinių amatų – turizmas įgauna

100

vis daugiau kūrybiniam turizmui būdingų bruožų, t.y. siūlo interaktyvų, kūrybišką turistinį

vartojimą, gamina patirtis, keičia turistinės vietos, objekto ar veiklos suvokimą, skatina

vidinius turisto pokyčius ir t.t. Varėnos rajone atsiranda vis daugiau kūrybinių kaimo turizmo

pavyzdžių, kai siūlomos paslaugos ir veiklos yra paremtos tradiciniais vietos amatais ir

verslais. Kai kurias tokias sodybas netgi galima vadinti teminėmis, pvz.: „Grikucyje“

lankytojai gali pereiti visą grikio kelią nuo sėjos iki pietų stalo, „Sakalų“ sodyboje – išsikepti

duonos ir pan.

9. Vis dėlto reikėtų paminėti dar neišnaudotas kūrybinio turizmo nišas: a) tyrimo metu

neaptikta nė viena kaimo turizmo sodyba, kuri siūlytų patirti autentišką gyvenimą

lietuviškame kaime, susidedantį iš nakvynės troboje be patogumų, įvairių ūkio darbų, gyvulių

priežiūros ir pan. Galbūt kol kas tokiai turistinei patirčiai dar nėra poreikio, bet ateityje tai gali

būti perspektyvi kaimo turizmo plėtros kryptis; b) kol kas menkai vystomas krašto istorija

paremtas turizmas, kai atkuriami ir įvietinami tam tikri istoriniai faktai, sukuriamos ir

turistams siūlomos šiais faktais paremtos patirtys, pvz., „Naktis partizanų bunkeryje“.

10. Dėl saugomos Varėnos rajono gamtos, kultūrinio kraštovaizdžio autentikos šis

kraštas nėra tinkamas masiniam turizmui. Geriausiai darnų santykį su aplinka Varėnos rajone

galima išlaikyti vystant nišinį turizmą, kas iš esmės yra daroma iki šiol. Jeigu intesyviau

viešinant ir reklamuojant Varėnos rajone siūlomas turizmo galimybes, imtų drastiškai augti

lankytojų skaičius ir kiltų grėsmė rajono autentikai, tuomet lankytojų srautą galima riboti

keliant paslaugų kainas. Tačiau netgi vystant nišinį turizmą, rajono infrastruktūra vis tiek

turėtų būti gerai sutvarkyta: šiandien Varėnos mieste trūksta viešbučio, rajone – kempingų,

maitinimo įstaigų, dviračių takų, daugiau pramogų ar kitų laisvalaikio galimybių, kuriomis

pasinaudodamas turistas paliktų daugiau pinigų.

11. Varėnos rajonas taip pat turėtų daugiau bendradarbiauti tarptautiniu lygmeniu,

daugiau orientuotis į užsienio turistus, kurių finansiniai pajėgumai dažniausiai yra didesni

negu lietuvių, todėl atvykę jie išleidžia daugiau pinigų.

12. Kūrybinių veiklų reikšmę Varėnos rajono regeneracijai parodo tai, jog jos ne tik

pritraukia lankytojų, bet ir paskatina žmones sugrįžti bei imtis kažko naujo. Gerėjanti

gyvenimo kokybė kaimo regione reiškia jo atsinaujinimą iš vidaus. Varėnos rajone tai puikiai

iliustruoja į Dargužių kaimą atsikrausčiusių bei novatorišką – sūrininkystės – veiklą

pradėjusių vystyti Valdo Kavaliausko ir Rasos Ilinauskaitės pavyzdys. Dargužių kaime

įsteigti „Sūrininkų namai“ tapo savotiško klasterio kultūriniu ir ekonominiu centru: čia

susitinka gamintojai iš kaimo ir valgytojai iš miesto, sezono metu čia parduodami keturių

šeimų kooperatyvo „Mūsų sūriai“ gaminiai, kiti ekologiški produktai, veikia kavinė, kuriai

maisto produktus tiekia kiti verslūs ūkininkai iš aplinkinių kaimų. Nepaisant to, jog išorėje

101

sklando klaidingas Dargužių, kaip teminio kaimo, įgyvendinančio „Sūrių sostinės“ idėją,

įvaizdis, sūrininkų veikla vis dėlto sąlygojo strateginį šio kaimo proveržį.

13. Apskritai Varėnos rajone trūksta privataus verslo investicijų, ekonominių klasterių,

kurie padėtų sukurti naujų darbo vietų, užpildytų infrastruktūrinius plyšius, padėtų stiprinti

Varėnos rajono ekonomiką.

14. Šis tyrimas parodė, jog Varėnos rajonas turi daug kūrybinio pajėgumo bei potencialo

atsinaujinti būtent per kūrybišką vietinių resursų išnaudojimą – tai patvirtino ir internetinės

apklausos rezultatai: su šiuo teiginiu sutiko 94 proc. respondentų. Tačiau šiuo metu progresą

labiausiai lėtina arba stabdo žmogiškųjų išteklių trūkumas, nes žmogus, kaip pažymėjome

teorinėse magistro darbo dalyse, yra esminis vietą kuriantis ir keičiantis veiksnys.

102

IŠVADOS

1. Vieta yra pakankamai abstrakti sąvoka, įvairiuose kontekstuose įgyjanti skirtingas

apibrėžtis ir reikšmes. Bendriausia prasme ji suvokiama kaip materialus ir konkretus fizinio

pasaulio taškas, kuriam žmogus yra linkęs suteikti emocinį, vertybinį turinį, bendruomeninius

simbolius, mitines reikšmes ar istorinę svarbą. Žvelgiant iš humanistinės perspektyvos, viena

vertus, vieta yra dinamiškas ir kūrybinis žmogaus vaizduotės projektas, kita vertus, tarp vietos

ir individo vyksta abipusė sąveika – kaip žmogus kuria vietos tapatybę, taip vieta gali padėti

jam formuoti savąją.

2. Nors per pastarąjį šimtmetį dėl intensyvios žmonių migracijos demografinis pasaulio

ir Lietuvos žemėlapis smarkiai pasikeitė, tačiau iš kitos pusės, migracija rodo, jog nepaisant

šiuolaikinio žmogaus dalyvavimo globaliniuose procesuose, vieta tebėra reikšminga geogra-

finė dimensija. Kadangi daugiausia žmonių migruoja iš kaimo vietovių į miestus, todėl kaimo

regionai ištuštėjo, pakito nuo seno susiklosčiusi jų demografinė ir socialinė struktūra, natūrali

gyvensena, kultūrinis kraštovaizdis ir t.t. Jau ne vienerius metus kalbama, jog dėl minėtų

priežasčių kaimo regionams reikalinga regeneracija, reiškianti ne tik fizinės infrastruktūros ir

aplinkos sąlygų gerinimą, bet ir gyventojų aktyvinimą, verslumo skatinimą, vietos įvaizdžio

formavimą ir kt. Viena iš dar pakankamai neišplėtotų vietos regeneracijos galimybių yra

kūrybiškas jos išteklių išnaudojimas bei įvairios tuo pagrįstos veiklos.

3. Vietos regeneracijai šiandien vis dažniau pasitelkiama vietos tapatybė, reikšminga

vidinio ir išorinio vietos įvaizdžio bei prekės ženklo (brendo) kūrimui(si). Per tam tikrą laiką

susidariusi kompleksinė vietos įvaizdžių visuma suformuoja vietos mitą, kuris yra svarbus

plėtojant kūrybinę ekonomiką: simbolinė jo vertė gali tapti KI varomąja jėga, turistų traukos

priežastimi, vietos įžymumo stimuliatoriumi ir t.t. Vis dėlto Varėnos rajono atvejo studija

parodė, jog nepaisant stiprios vietos tapatybės ir aiškaus vidinio įvaizdžio, išorinis įvaizdis

gali būti silpnas – tai iš esmės lemia per mažas dėmesys vietos mito, simbolinio kapitalo

palaikymui, jų ir apskritai viso rajono viešinimui – vietos valdininkai nepakankamai vertina ir

remia šią rinkodarinę priemonę.

4. Vieta, kaip ir produktai ar žmonės, gali turėti prekės ženklą, kuris ją reklamuotų ir

pardavinėtų. Kaimo regionų ženklodaros procesai turėtų aktyviai įtraukti vietos bendruo-

menę, t.y. skatinti bendruomeniškumą, kuris laikomas svarbiu endogeniniu (vidiniu) vietos

vystymosi veiksniu. Kitaip tariant, teigiama socialinė kaita yra efektyvios kaimo regiono

regeneracijos rezultatas: kūrybiškai aktyvinant bendruomenę ir įtraukiant ją į atsinaujinimo

strategijos įgyvendinimą, didinama vietos gyventojų savivertė ir stiprėja jų ryšys su vieta. Ši

tyrimo išvada paremia humanistinės geografijos atstovų teiginius, jog žmogiškieji ištekliai –

103

esminė vietos atsikūrimo jėga, todėl būtina ne tik išsaugoti esamus, tačiau gausinti juos ir

pritraukti daugiau kūrybingų bei iniciatyvių žmonių.

5. Kaimo vietovės ir urbanizuotos teritorijos gerokai skiriasi savo socioekonominėmis

struktūromis: jei miestas gali pasiūlyti technologijas, inovatyvią infrastruktūrą ir daugiau

darbo galimybių, tai provincija žmones vilioja kitokiu gyvenimo stiliumi, veiklomis, unikalia

vietine kultūra ir kraštovaizdžiu, todėl abi šios vietos kategorijos konkuruoja dėl kūrybinės

klasės dėmesio. Nors kaimo regionams dažniausiai būdinga prastesnė infrastruktūra,

silpnesnis technologinis išsivystymas ir mažesni žmogiškieji ištekliai, tačiau tai nebūtinai

reiškia menkesnį regiono kūrybinį pajėgumą, nes jį iš esmės lemia lokalinė kultūra, inova-

cijos, žmogiškojo kapitalo atvirumas naujovėms ir fizinis, socialinis bei ekonominis atstumas.

6. Bene pagrindine bet kokios vietos regeneracijos priemone šiandien galime laikyti

turizmą, kuris kartu yra viena iš sparčiausiai besivystančių ūkio šakų. Kaimo regionų

atsikūrimui ypač svarbus kūrybinio turizmo vystymas, paremtas kūrybiškumo elemento

skverbimusi į turizmo sampratą, praktikas ir plėtojimą. Kūrybinis turizmas pasižymi naujų

produktų, patirčių, turizmo erdvių kūrimu, kūrybiniu bei interaktyviu atlikimu ir turisto, kaip

vartotojo, virsmu į patirties gamintoją – prosumerį.

7. Kūrybiškumas yra ne tik urbanizuotos, bet ir kaimiškos aplinkos, netgi pačios

gamtos aspketas. Vis dėlto šiandien kūrybinio turizmo vystymui vien gamtos nebepakanka:

kaimo regionai, lygiai kaip ir miestai, turi stiprinti savo simbolinį kapitalą, pvz., įsupti

pagrindinius gamtinius išteklius, lokalinę kultūrą į kokį nors naratyvą – tai padėtų vartojimui

pritaikyti daugiau gamtinės erdvės, žadintų tam tikras asociacijas, lankytojų smalsumą ir t.t.

8. Varėnos rajono tyrimas atskleidė, jog kaimo regionuose vystomam turizmui būdinga

sezoniškumo problema, kurios sprendimu iš dalies gali būti būtent kūrybinio turizmo plėtra.

Nors Lietuvoje kūrybinio turizmo sąvoka yra pakankamai nauja ir dar neįtraukta į socialinius,

ekonominius bei politinius diskursus, tačiau praktikoje pastebima vis daugiau kūrybiškumo

taikymo atvejų: menų festivaliai periferijoje, tradiciniais amatais paremtas turizmas bei

kūrybinės veiklos, pvz., Varėnos rajone daugėja kaimo turizmo sodybų, siūlančių ne tik

standartines – nakvynės, maitinimo, poilsio – paslaugas, bet taip pat kviečiančių išbandyti

kokį nors tradicinį amatą, paragauti ar pasigaminti kulinarinio paveldo valgių, pažinti vietinę

kultūrą per interaktyvų dalyvavimą ir atlikimą.

9. Vienas naujausių kaimo vietovių gaivinimo būdų šiandien yra teminio kaimo

sukūrimo metodas, suburiantis vietinę bendruomenę bendram tikslui – kaimo įvaizdžio

formavimui, vietinės unikalios produkcijos kūrimui, lankytojų pritraukimui ir t.t. Sėkmingai

funkcionuojantis teminis kaimas turi prilygti kompleksines paslaugas teikiančiai ir išskirtinius

produktus kuriančiai įmonei. Vis dėlto teminio kaimo idėją kol kas reikėtų vertinti atsargiai –

104

ši kaimo gyvinimo priemonė atrodo labiau dirbtina negu kylanti iš vidaus. Tai iliustruoja

nepasisekęs „Sūrių sostinės“ temos įgyvendinimas Dargužiuose: nors šiame kaime yra viena

šeima, kuri rimtai užsiima sūrininkyste, tačiau kitiems vietiniams gyventojams trūksta

motyvacijos ir noro palaikyti šią temą. Nepaisant to, minėti sūrininkai yra geras savarankiškos

kūrybinės veiklos pavyzdys. Jų pagrindinio tikslo – kad kaimas būtų gyvas – įgyvendinimą

pagrindžia parduotuvės-kavinės „Sūrininkų namai“ bei naujų darbo vietų sukūrimas, atvyks-

tančių lankytojų gausa – kaimas tampa fiziškai bei socialiai gyvesnis, galiausiai – plėtojama

interakcija tarp miesto ir kaimo, kuri skatina šių dviejų vietos kategorijų mainus ir suartėjimą.

10. Vienas iš kūrybinės ekonomikos požymių – kūrybiniai klasteriai – dažniausiai

kuriasi miesto aplinkoje, tuo tarpu kaimo regione labiau paplitęs bendradarbiavimo tinklų,

jungiančių įvairius vietinius ir išorinius veikėjus, formavimasis. Bendradarbiavimas yra svarbi

bet kokios vietos regeneracijos sąlyga, nes tokiu būdu tenkinami įvairių tinkle dalyvaujančių

veikėjų interesai. Vis dėlto Varėnos rajono tyrimas parodė, jog kai kuriais atvejais kaimo

regionų gyventojams, vietinėms nevyriausybinėms (ne pelno) organizacijoms, privatiems

verslo subjektams ir kitiems veikėjams stinga dėmesio ar palaikymo iš vietos valdžios

institucijų.

11. Remiantis atlikto tyrimo rezultatais galima teigti, jog Lietuvos kaimo regionuose

gamtiniai ir kultūriniai resursai kol kas nėra pakankamai išnaudojami. Tai lemia žmogiškųjų

išteklių trūkumas, kurį daugiausia sąlygoja gyventojų, ypač jaunimo ir darbingo amžiaus

žmonių, migracija iš kaimo regionų į didesnius miestus ir užsienį. Labai trūksta iniciatyvių ir

motyvuotų žmonių, kurie į kaimo regionų išteklius žvelgtų šiuolaikiškai, drąsiau imtųsi

naujos, kūrybiškos veiklos – ne vien dėl išgyvenimo, bet ir dėl aukštesnių tikslų – geresnės

gyvenimo kokybės, darnesnės aplinkos, visapusiško vietinio kapitalo išsaugojimo ir

perdavimo ateities kartoms.

12. Dauguma Varėnos rajone identifikuotų kūrybinių veiklų yra inicijuojamos ar

remiamos valstybinio sektoriaus, vietos valdžios institucijų, skirtingų Lietuvos ir ES paramos

fondų. Šis pastebėjimas leidžia daryti prielaidą, jog kai kuriuose kaimo regionuose trūksta

privataus kapitalo kūrybinių verslų, kurie būtų orientuoti į komercinę veiklą ir dėl to

generuotų didesnes pajamas. Lygiai taip pat rajonuose stinga privačių ir stambesnių

investuotojų, kurie padėtų sutvarkyti jų infrastruktūrą.

13. Apibendrinant Varėnos rajono tyrimą, galima teigti, jog nors kaimo regionuose

gausu kultūrinio kapitalo ir randasi vis daugiau kūrybinių iniciatyvų, tačiau pastebimas ryškus

žmogškųjų išteklių, komercinių verslų ir jų klasterizacijos trūkumas, kitaip tariant, kūrybinei

ekosistemai sukurti Varėnos rajone labiausiai trūksta ekonominio komponento.

105

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

ŠALTINIAI Nepublikuoti šaltiniai

1. Interviu su Regina Svirskiene, Varėnos rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja. Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 2-ame darbo priede.

2. Interviu su Ilona Kairevičiūte, Varėnos rajono savivaldybės Turizmo ir verslo skyriaus vedėja. Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 3-ame darbo priede.

3. Interviu su Daiva Kusinskaite, Varėnos švietimo centro specialiste turizmui. Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 4-ame darbo priede.

4. Interviu su Mantu Galiniu, aktyvaus laisvalaikio ir jaunimo klubo „Juostandis“ įkūrėju. Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 5-ame darbo priede.

5. Interviu su Mariumi Galiniu, Varėnos kultūros centro direktorės pavaduotoju kultūrinei veiklai. Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 6-ame darbo priede.

6. Interviu su Terese Jankauskaite, juodosios keramikos meistre. Pelekiškės km., Varėnos r., 2013 m. balandžio 4 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 7-ame darbo priede.

7. Interviu su Laima Mačioniene, kaimo turizmo sodybos „Grikucis“ savininke ir šeimininke. Pamerkiai, Varėnos r., 2013 m. balandžio 6 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 8-ame darbo priede.

8. Neformalizuota diskusija „Sūrininkų namuose“. Dalyviai: Valdas Kavaliauskas, Rasa Ilinauskaitė, Andrius Kavaliauskas, Neringa Jackevičiūtė, Dovilė Plokštytė ir Eglė Marčiulaitytė. Dargužiai, Varėnos r., 2013 m. balandžio 6 d. Diskusijos garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 9-ame darbo priede.

9. Interviu su Rūta Zalieckiene, Blusų festivalio Karpiškių kaime organizatore. Vilnius, 2013 m. balandžio 10 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 10-ame darbo priede.

10. Interviu su Rūta Sakaliene, kaimo turizmo sodybos „Sakalai“ šeimininke ir duonos kepėja. Marcinkonys, Varėnos r., 2013 m. balandžio 11 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 11-ame darbo priede.

11. Interviu su Romu Norkūnu, amatų meistru ir Drevinės bitininkystės muziejaus Musteikoje vadovu. Musteika, Varėnos r., 2013 m. balandžio 11 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 12-ame darbo priede.

12. Neformalizuota diskusija Jokubauskų ūkyje. Dalyviai: Audrius ir Jovita Jokubauskai, Giedrius Tėvelis, Eglė Marčiulaitytė. Kabeliai, Varėnos r., 2013 m. balandžio 11 d. Diskusijos garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 13-ame darbo priede.

13. Interviu su Džiugu Petraičiu ir Laima Petraitiene, VšĮ „Vienaragių šilas“ ir amatų centro Merkinėje kūrėjais. Maksimonys, Varėnos r., 2013 m. balandžio 13 d. Interviu garso įrašas saugomas autorės asmeniniame archyve, išrašas pateikiamas 14-ame darbo priede.

106

14. Kairevičiūtė, Ilona. Verslo ir turizmo plėtros sąlygos Varėnos rajone ir jų raidos tendencijos Lietuvoje: 2012 m. analizė. Varėna, 2013 m. vasaris, 21 p.

Publikuoti šaltiniai

15. Alchemija XIX. Mano Milosz‘as : TV1 televizijos laida [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alchemija.tv/index.php/alchemija1/alchemija-xix.-mano-miloszas/.

16. Alytaus ir Utenos apskričių kūrybinių industrijų žemėlapis: tyrimo santrauka. Vilnius: Europos kultūros programų centras, 2005, p. 28–29.

17. Blusų festivalis: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: http://fleafestival.lt.

18. Čepkelių – Dzūkijos PAN parkas: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.cepkeliai-dzukija.lt.

19. Černiauskienė, Rita. Kalendorinės šventės mokykloje: dorinių ir meninių vertybių sąveika / konferencijos, vykusios Vilniaus kolegijos Menų fakultete 2006 m. vasario 21–22 d., pranešimas [žiūrėta 2013 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kukumbalis.lt/veikla/konferencija.htm.

20. Dėl nacionalinės turizmo plėtros 2010–2013 metų programos patvirtinimo / LR Vyriausybės nutarimas, 2010 m. liepos 14 d. aktuali redakcija [žiūrėta 2013 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id= 378765.

21. Dėl tradicinių amatų klasifikacijos aprašo ir tradicinių amatų klasifikacijos patvirtinimo/ LR Žemės ūkio ministro įsakymas, 2013 m. kovo 14 d. aktuali redakcija [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.infolex.lt/ta/85263.

22. Dine with the Dutch: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.dinewiththedutch.com.

23. Edukacinė programa (senųjų dzūkiškų amatų mokymasis) sodyboje „Šilas“. In: Šilas [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://sodybasilas.lt/about.html#.

24. Edukacinės programos vaikams, pažintinės ekskursijos, turistiniai žygiai, folk vakaronės sodyboje. In: edukacija.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.edukacija.lt.

25. Fotoblogas: dienraščio „Lietuvos rytas“ fotokorespondento Vidmanto Balkūno nuotraukos [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://blog.lrytas.lt/foto/.

26. Grikucis: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.grikucis.com.

27. I.O.B. – International organization of Book Towns: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą: http://www.booktown.net.

28. Istorija. In: varena.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 25 d.]. Prieiga per internetą: http://www.varena.lt/lt/apie-rajona/varenos-istorija.html.

29. Yaga Gathering. In: ManoFestivalis.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://manofestivalis.lt/festivalis/yaga-gathering-2012/51?rel=search&lucky.

30. Juškevičius, Algirdas. Teminio kaimo esmė ir perspektyvos. In: Pradžiamokslis teminių kaimų kūrėjams, 2012 [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kazitiskis.lt/verslas/galimybes/pradziamokslis-teminiu-kaimu-kurejams/.

107

31. Kukumbalis: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kukumbalis.lt.

32. Kultūriniai ir meniniai projektai. In: Juostandis.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.juostandis.lt/kulturiniai-ir-meniniai-projektai_53-lt.html.

33. Laimės plyšeliai – Blusų festivalis: reklaminis klipas [žiūrėta 2013 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: http://vimeo.com/44815969#at=0.

34. Land of songs: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.landofsongs.com.

35. Land of Songs (Dainava) by Aldona Watts. In: Kickstarter [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.kickstarter.com/projects/landofsongs/land-of-songs-dainava?ref=live.

36. Lietuvos statistikos departamento oficialiosios statistikos rodiklių duomenų bazės. Prieiga per internetą: http://osp.stat.gov.lt/web/guest/statistiniu-rodikliu-analize1.

37. Manofestivalis.lt: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://manofestivalis.lt/paieska.

38. Meno, tautodailės meistrai, amatininkai. In: Turizmo ir verslo informacija [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://varena.dev.weblancet.com/Turizmas/ Laisvalaikis/Amatininkai/.

39. Merkio dvaras: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.merkiodvaras.lt.

40. Navasaitienė, Stasė. Vienas sėkmingiausių asociacijos „Viva sol“ projektų – sūrininkų namai Dargužiuose. In: Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumo stiprinimas: geroji patirtis. 4-toji mokslinė praktinė konferencija. Lietuvos žemės ūkio universitetas, 2010, p. 78–81. Prieiga per internetą: www.asu.lt/file.doc?id=51731.

41. Projektas „Teminiai kaimai“ [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.inppregion.lt/lt/ teminiai_kaimai.

42. Tamsta muzika: internetinis puslapis [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.tamstamuzika.lt.

43. Varėnos krašto kaimo vietovių plėtros strategija 2010–2013 metams / parengė Varėnos krašto vietos veiklos grupė, 2010, 185 p.

44. Varėnos krašto VVG strategija. In: Varėnos krašto vietos veiklos grupė [žiūrėta 2013 m. balandžio 22 d.]. Prieiga per internetą: http://varenosvvg.lt/strategija.

45. Varėnos rajono savivaldybės aprašas. In: Lietuvos regionų portretas [žiūrėta 2013 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://regionai.stat.gov.lt/start_lt.html.

46. Varėnos rajono savivaldybės žemėlapis [žiūrėta 2013 m. balandžio 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.varena.lt/lt/apie-rajona/zemelapis.html.

47. Varėnos tradicinių šokių klubas: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://vakarones.varena.lt.

48. Vienaragių šilas: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vienaragiusilas.lt/.

49. Viva Sol: internetinė svetainė [žiūrėta 2013 m. balandžio 23 d.]. Prieiga per internetą: http://www.vivasol.lt.

108

LITERATŪRA Knygos 50. Approaches to Human Geography. London [etc.]: Sage Publications, 2006, 360 p.

51. Creative-based Strategies in Small and Medium-sized Cities: Guidelines for Local Authorities / sud. INTELLI. 2011, 127 p. [žiūrėta 2011 m. kovo 13 d.]. Prieiga per internetą:http://urbact.eu/fileadmin/Projects/Creative_Clusters/documents_media/URBACTCreativeClusters_TAP_INTELI_Final.pdf .

52. Creative industries / ed. by John Hartley. Oxford [etc.]: Blackwell Publishing, 2005, 414 p.

53. Florida, Richard. The Rise of the Creative Class. New York: Basic books, 2002, 434 p. 54. Gyvieji amatai Dzūkijos nacionaliniame parke. Marcinkonys: Dzūkijos nacionalinio

parko direkcija, 2008, 100 p. 55. Ray, Christopher. Culture economies: a perspective on local rural development in

Europe. Newcastle upon Tyne: Centre for Rural Economy, Dept. of Agricultural Economics and Food Marketing, University of Newcastle upon Tyne, 2001, p. 151.

56. Rubenstein, James M. The cultural landscape: an introduction to human geography. Boston (Mass.) [etc.]: Prentice Hall, 2011, 510 p.

57. Shields, Rob. Places on the Margin: Alternative geographies of Modernity. London: Routledge, 1991, 328 p.

58. Tourism, Developement and Creativity / ed. By Greg Richards and Julie Wilson. London, New York: Routledge, 2007, 323 p.

Straipsniai 59. 2012 m. Martyno Vainilaičio premijos laureatė – Virgina Šukytė. In: Rubinaitis, 2012 m.

gegužės 13 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://rubinaitis.lnb.lt/index.php?-546614948.

60. Aleksandravičius, A.; Atkočiūnienė, V.; Raupelienė, A. Tautinio paveldo produktų išsaugojimas ir gamybos plėtros svarba kaimo darniai plėtrai. In: Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2008, Nr. 2 (11), p. 230.

61. Amatų centrai – palanki terpė dalytis patirtimi. In: alfa.lt, 2011 m. rugpjūčio 5 d. [žiūrėta 2013 m. gegužės 3 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alfa.lt/straipsnis/12085197/ Amatu.centrai..palanki.terpe.dalytis.patirtimi= 2011-08-05_13-54/.

62. Anil, Nihat K. Festival visitors’ satisfaction and loyalty: An example of small, local, and municipality organized festival. In: Tourism, Vol. 60, No. 3, 2012, p. 255–271.

63. Apdovanojimą už geriausią architektūros kūrinį pelnė poilsio namų „Nakcižibis“ architektai. In: LR aplinkos ministerija, 2011 m. rugsėjo 30 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.am.lt/VI/article.php3?article_id=11142.

64. Atkočiūnienė, Vilma; Vaišnoraitė, Rasa. Kaimiškųjų vietovių vystymo strateginio proveržio sąlygos: Dargužių kaimo atvejis. In: Žemės ūkio mokslai, 2012, T. 19, Nr. 3, p. 180–191.

65. Audenienė, Rugilė. Teminiai kaimai Lietuvoje: nuo sūrių iki naminukės. In: Alfa.lt, 2011 m. birželio 24 d. [žiūrėta 2013 m. kovo 20 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alfa.lt/straipsnis/11700173/Teminiai.kaimai. Lietuvoje..nuo.suriu.iki. naminukes=2011-06-24_19-31/.

109

66. Averkienė, Rūta. Margionių klojime – kaimo teatrų sambūris. In: XXI amžius, Nr. 47 (2017), 2012 m. lapkričio 9 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2012/11/09/fondasa_09.html.

67. Averkienė, Rūta. Prezidentė pagyrė smulkaus verslo Varėnos rajone iniciatyvas. In: Alytaus naujienos, 2010 m. liepos 28 d. [žiūrėta 2013 m. gegužės 1 d.]. Prieiga per internetą: http://www.alytausnaujienos.lt/alytausnaujienos/paskutinionumeriostraipsniai/? nid=5529.

68. Balkūnas, Vidmantas. Dzūkai vaikus nudžiugina ir šaukštu deguto. In: lrytas.lt, 2012 m. liepos 29 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/vasara/dzukai-vaikus-nudziugina-ir-saukstu-deguto.htm.

69. Binkhorst, Esther. Creativity in tourism experiences: the case of Sitges. In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 125–144.

70. Blusų festivalis šiemet suburs ir meno gerbėjus. In: fleafestival.lt, 2012 m. gegužės 8 d. [žiūrėta 2013 m. gegužės 2 d.]. Prieiga per internetą: http://www.fleafestival.lt/lt/naujienos/20-2012-gegus-8-d-blus-festivalis-iemet-suburs-ir-meno-gerbjus.html.

71. Cloke, Paul. Creativity and tourism in rural environments. In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 37–47.

72. Coyle, F.; Fairweather, J. Challenging a place myth: New Zeland’s clean green image meets the biotechnology revoliution. In: Area, 2005, Vol. 37, Issue 2, p. 148–158.

73. Entrikin, N. J., Tepple, J. H. Humanism and Democratic Place-Making. In: Approaches to Human Geography. London [etc.]: Sage Publications, 2006, p. 30–40.

74. Florida, Richard. Cities and the Creative Class. In: City & Community 2:1, 2003, 17 p.

75. Folkloro festivalio „Dzūkų godos“ nuostatai. In: Lietuvos liaudies kultūros centras [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.llkc.lt/index.php?896204343.

76. Fotožurnalistas Vidmantas Balkūnas pristato netradicinę parodą televizorių ekranuose. In: 15min.lt, 2012 m. birželio 25 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/kultura/renginiai/fotozurnalistas-vidmantas-balkunas-pristato-netradicine-paroda-televizoriu-ekranuose-29-229084.

77. Glosienė, Audronė. Žinių visuomenė. Kūrybingumas žinių visuomenėje: idėjų žemėlapis. In: Informacijos mokslai. 2007, Nr. 41, p. 9–24.

78. Gülümser, A.A.; Baycan-Levent, T.; Nijkamp, P. Measuring Reginal Creative Capacity: A Literature Review for Rural-Specific Approaches. In: European Planning Studies. 2010, Vol. 18, No. 4, p. 545–563.

79. Indriliūnaitė, Rasa; Kuzmickaitė, Daiva Kristina. Rytojus prasidėjo vakar: tarptautinės migracijos įtaka kaimo bendruomenei. In: Oikos: lietuvių migracijos ir diasporos studijos. 2009, Nr. 7, p. 51–63.

80. Ionică, Delia. The Territorial Dimension of the Cohesion Policy. In: The Romanian Economic Journal. 2007, No. 27, p. 201–220.

81. Jasiukaitienė, Regina. Dainavos girios galerija. In: Valstietis.lt, 2010 m. spalio 16 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.valstietis.lt/Pradzia/Naujienos/Svietimas.-Kultura/Dainavos-girios-galerija.

110

82. Kompozitorius Juozas Karpavičius. In: Graži tu mano: gyvoji krašto enciklopedija [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.grazitumano.lt/wiki/index.php/Kompozitorius_Juozas_Karpavičius.

83. Lavrinec, Jekaterina. Miesto studijos: trys žvilgsnio perspektyvos. In: Filosofija. Sociologija, T. 21, Nr. 1, 2010, p. 54–63.

84. Levickaitė, Rasa. Kūrybinės industrijos: klasifikavimo sistemos ir modeliai XXI a. kūrybos ekonomikos kontekste. In: Mokslas – Lietuvos ateitis: verslas XXI amžiuje. Vilnius: Technika, 2011, T. 3, nr. 4, p. 21-27.

85. Lietuvos statistikos metraštis 2012. Lietuvos statistikos departamentas, 2012, p. 46 [žiūrėta 2012 m. kovo 11 d.]. Prieiga per internetą: http://web.stat.gov.lt/uploads/metrastis/1_LSM_2012.pdf?PHPSESSID=twmjcujxideyz.

86. Lindstedt, Jane. Place, identity and the socially responsible construction of place brands. In: Place Branding and Public Diplomacy. 2011, Vol. 7, No. 1, p. 42–49.

87. Krušinskaitė, Rūta. Ežero salas nutūpė angelai ir dvasiukai. In: 15min.lt, 2009 m. rugsėjo 17 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 30 d.]. Prieiga per internetą: http://www.15min.lt/naujiena/laisvalaikis/ezero-salas-nutupe-angelai-ir-dvasiukai-2-56572 .

88. Kuliešis, Gediminas; Pareigienė, Lina. Lietuvos regionų depopuliacijos prielaidų tyrimas. In: Management theory and studies for rural business and infrastructure developement. 2011, Nr. 5 (29), p. 116–124.

89. Kvedaras, Valdas. Tuštėjimui atsparūs tik trys didmiesčiai. In: Lietuvos žinios, 2012 m. liepos 25 d. [žiūrėta 2013 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: http://dev.lzinios.lt/index.php/Tyrimas/Tustejimui-atsparus-tik-trys-didmiesciai.

90. Mažeikis, Gintautas. Kūrybinės industrijos: nuo kasdienybės revoliucijos iki fantazijos. In: Inter-studia humanitatis, Šiaulių universitetas, 2006, Nr. 3, p. 66–94. Prieiga per internetą: http://archive.minfolit.lt/arch/3501/3852.pdf.

91. Meethan, K.; Beer, J. Creative industries and tourism: Plymouth. In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 217–228.

92. Merkienė, Irena Regina. Lokalinė kultūra istorijos ir geografijos kontekste. In: Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2007, 7 (16), p. 39–54.

93. Naruševičiūtė, Neringa. Tradicinio dainavimo, muzikavimo ir šokių stovykla Varėnoje. In: alkas.lt, 2012 m. lapkričio 16 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://alkas.lt/2012/11/16/tradicinio-dainavimo-muzikavimo-ir-sokiu-stovykla-vyko-varenoje/#more-95960.

94. Norkūnas, Romas. Gauromečio pūkų ir riešutinės čiauškimo laukimas. In: Bernardinai.lt, 2009 m. rugsėjo 12 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2009-09-12-romas-norkunas-gauromecio-puku-ir-riesutines-ciauskimo-laukimas/2613.

95. Norkūnas, Romas. Juodoji keramika Liškiavoje: pasakoja Algimantas Kazlauskas. In: Šalcinis, 2005, birželis, Nr. 54, p. 3.

96. Nugriaudėjo 15-oji „Maišatynė“. In: Giružis, 2012 m. kovo 6 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.giruzis.lt/jaunimas/nugriaudejo-15-maisatyne.

97. Paasi, Anssi. Region and place: regional identity in question. In: Progress in Human Geography. 2003, Vol. 27, No. 4, p. 475–485.

111

98. Prentice, R.; Andersen, V. Creative tourism supply: creating culturally empathetic destinations. In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 89–106.

99. Prie Anzelmo Matučio drevės vyko „Poezijos pavasarėlio“ šventė. In: Danielius.net [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.danielius.net/?p= 17353.

100. Rafanavičienė, Genutė. Varėnoje atgijo dzūkų krašto legendos. In: lrytas.lt, 2011 m. spalio 13 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 27 d.]. Prieiga per internetą: http://www.lrytas.lt/-13184858491317301657-varėnoje-atgijo-dzūkų-krašto-legendos.htm.

101. Ribašauskienė, Erika; Šalengaitė, Diana. Vietos identiteto raiška vietos plėtros strategijose. In: Management theory and studies for rural business and infrastructure developement. 2011, Nr. 5 (29), p. 191-199.

102. Richards, G.; Wilson, J. Creativities in tourism developement. In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 255–288.

103. Richards, G.; Wilson, J. Tourism development trajectories: from culture to creativity? In: Tourism, Developement and Creativity. London, New York: Routledge, 2007, p. 1–33.

104. Rodaway, Paul. Humanism and people-centred methods. In: Approaches to Human Geography. London [etc.]: Sage Publications, 2006, p. 264–271.

105. Saviščevienė, Laima. Tradicinė Amatų mokyklėlė Merkinėje. In: Ekonaujienos.lt, 2012 m. birželio 26 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://ekologija.blogas.lt/tradicine-amatu-mokyklele-merkineje-2-20955.html.

106. Savoniakaitė, Vida. Įvadas. Tapatybė erdvėje ir laike: kintantys regionai. In: Lietuvos etnologija: socialinės antropologijos ir etnologijos studijos. 2007, Nr. 7 (16), p. 19–37.

107. Stankevičiūtė, Laima. Ežio dvaras – pasakų karalystė vaikams. In: Delfi.lt, 2010 m. birželio 5 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.delfi.lt/news/daily/education/ezio-dvaras-pasaku-karalyste-vaikams.d?id=33148135.

108. Su gimimo diena, Europos grybų sostine! In: varena.lt [žiūrėta 2013 m. gegužės 4 d.]. Prieiga per internetą: http://www.varena.lt/lt/naujienos-aktualijos/naujienos/su-gimimo-diena-europos-g-a256.html.

109. Šalc, Daiva. Miestą išmainė į ožkas ir sūrius. In: Valstietis.lt , 2012 m. vasario 8 d. [žiūrėta 2013 m. gegužės 3 d.]. Prieiga per internetą: http://www.valstietis.lt/Pradzia/Laisvalaikis/Zmones/Miesta-ismaine-i-ozkas-ir-surius.

110. Tay, Jinna. Creative Cities. In: Creative industries / ed. by John Hartley. Oxford [etc.]: Blackwell Publishing, 2005, p. 220–232.

111. Ūkio ministras pristatė naują turizmo plėtros koncepciją. In: Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, 2010 m. liepos 16 d. [žiūrėta 2013 m. kovo 19 d.]. Prieiga per internetą: http://www.ukmin.lt/web/lt/naujienos/pranesimai_spaudai/ukio_ministras_pristate_nauja_turizmo_pletros_koncepcija.

112. Vasarą kaimo turizmo sodybose daugėjo svečių, bet pajamas mažino išaugusios išlaidos. In: veidas.lt, 2012 m. spalio 24 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per internetą: http://www.veidas.lt/vasara-kaimo-turizmo-sodybose-daugejo-sveciu-bet-pajamas-mazino-isaugusios-islaidos.

113. Varėnoje – brandi D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalio programa. In: Bernardinai.lt, 2012 m. rugsėjo 27 d. [žiūrėta 2013 m. balandžio 26 d.]. Prieiga per

112

internetą: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-09-27-varenoje-brandi-d-tamulevi ciutes-profesionaliu-teatru-festivalio-programa/88533.

114. Varėnoje – „Sidabrinės gervės naktys 2012“. In: varena.lt [žiūrėta 2013 m. balandžio 29 d.]. Prieiga per internetą: http://www.varena.lt/lt/naujienos-aktualijos/naujienos/archive/ p150/varenoje-sidabrines-gerve-dxau. html.

115. Vidickienė, Dalia; Melnikienė, Rasa. Paramos teikmo Lietuvos kaimo regionams kriterijų vertinimas. In: Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai / Aleksandro Stulginskio universitetas, 2008, Nr. 1 (12), p. 169. Prieiga per internetą: http://www.asu.lt/vadyb/lt/18196.

116. Vik, J.; Villa, M. Books, Branding and Boundary Objects: On the Use of Image in Rural Developement. In: Sociologia Ruralis. 2010, Vol. 50, No. 2, p. 156–170.

113

PRIEDAI

1 priedas: Tyrimo metu Varėnos rajone surinkta fotomedžiaga

2 nuotr. Broliai Marius ir Mantas Galiniai „Juostandžio“ 1 nuotr. Varėnos kultūros centras būstinėje Varėnoje

3 nuotr. Varėnos krašto legendų ir padavimų parkas

114

4 nuotr. Teresės Jankauskaitės klėtelė ir juodosios keramikos dirbiniai, Pelekiškės km.

5 nuotr. Džiugas Petraitis rodo juodosios keramikos degimo krosnį, Maksimonių km.

6 nuotr. Pamerkių kaimas (kaimą jungia kabantis tiltas per Merkio upę)

115

7 nuotr. „Grikucio“ sodyba Pamerkiuose; Laima Mačionienė demonstruoja grikių malimą akmeninėm girnom

8 nuotr. Petraičių sodybos detalės: pavėsinė (kurioje vyksta „Vienaragių šilo“ organizuojama vasaros jaunimo stovykla, degimo krosnis, molinės šaškės – 2012 m. stovyklos vaikų dovana, ant tvorų nugulę juodosios keramikos dirbiniai

116

9 nuotr. Petraičių troba, Maksimonių km. 10 nuotr. Sodyba Dainavos girioje, Maksimonių km.

11 nuotr. Rūtos Sakalienės sodyba „Sakalai“, Marcinkonys 12 nuotr. Etnografinis Musteikos kaimas

13 nuotr. Drevinės bitininkystės muziejus Musteikoje ir jo prižiūrėtojas Romas Norkūnas

117

15 nuotr. Svajūnė ir Dovilė ruošia pietus 14 nuotr. „Sūrininkų namai“ Dargužių km. „Sūrininkų namuose“

17 nuotr. Po neformalizuotos diskusijos „Sūrininkų 16 nuotr. Gatvinis Dargužių kaimas namuose“ (Svajūnė, Dovilė, Neringa, Valdas, jo mama)

18 nuotr. Kooperatyvo „Mūsų sūriai“ sūrių etiketės 19 nuotr. „Sūrininkų namų“ kiemas

118

2 priedas. Interviu su Regina Svirskiene išrašas

Interviu su Regina Svirskiene, Varėnos rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjo pavaduotoja, Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. 1) Iš kur esate kilusi? Ar visą laiką gyvenate Varėnos krašte? Esu nuo Kauno, iš Babtų, bet čia dirbu jau 38 metus, būtent kultūros srity. Pradėjau kultūros centre, dabar jau 16 metų dirbu savivaldybėje ir einu šias pareigas. Į Varėną atvykau pagal paskyrimą, kai man buvo 20 metų. Man šitas kraštas atrodė egzotiškas, nors niekada nebuvau čia kėlusi kojos ir netgi nežinojau, kur ta Varėna, bet baigiau Vilniaus kultūros mokyklą, dabartinę kolegiją, ir man buvo pasiūlyta arba likti Vilniuje, arba vykti į Varėną. Kažkodėl mane sudomino Varėna, atvykau čia ir užsilikau. Po to aš baigiau Vilniaus pedagoginį universitetą, istorijos specialybę, bet taip ir likau dirbti kultūros srityje. Dabar mano darbas yra prižiūrėti įvairių įstaigų veiklą, generuoti idėjas, rengti projektus, rūpintis įstatymų vykdymu. 2) Koks jūsų asmeninis santykis su šia vieta? Ką jums reiškia Varėnos rajonas? Tapau vietine. Aš kartais pajuokauju, kad nesu dzūkė, nemoku kalbėti dzūkiškai, bet ypač Varėnos rajono etnografinio ansamblio močiutės, kurių yra 30 su viršum, sako: „Ne, ne, ne, jau tu mūsų, mūsų, mūsų!“ Tai mane žavi, kad žmonės mane priima kaip savą, o aš savo ruožtu stengiuosi puoselėti šito krašto tradicijas, ypač etnokultūros srity. Tiesiog stengiamės išlaikyti tą savitumą, nedaryti kažkokių madingų injekcijų, kaip dabar madingas folkloras su popsu. Mes norime turėti savo veidą, savo tradicijas ir kažkaip po truputį jas perduoti jaunimui. Dabar tai sunkiausia ir problematiška... Nes jaunimo labai mažai, Varėnos rajone iš viso yra tik 28 tūkst. gyventojų, o pačiam Varėnos mieste – 9,5 tūkst. Rajonas yra didžiausias pagal plotą ir beveik 70 proc. teritorijos užima miškai, todėl susisiekimas yra problema: miškas, miškas, kaimelis, miškas, miškas, kaimelis... Iš vienos pusės yra labai gerai, kad tame kaimelyje nėra tos didžiulės civiliazcijos, kuri sugadintų tas visas mūsų puoselėjamas tradicijas, iš kitos pusės – tiesiog sudėtinga sukontaktuot su žmonėmis. 3) Kokius pasikeitimus pastebėjote per visą tą laiką, kol čia gyventate? Gyvenimas, be abejo, diktuoja savo naujoves, tradicijas – negalima gyventi ir užsilikti tame amžiuje, kur kažkada pradėjom. Kartu su alytiškiais esame dalyvavę tokioj kūrybinių industrijų europinėje studijoje (Alytaus ir Utenos apskričių kūrybinių industrijų žemėlapis – aut. past.). Taigi mes skatiname menininkus, kad jie ne tik kurtų, dalyvautų parodose, bet kad jie plėstų savo kūrybą, kurtųsi netradicinėse erdvėse, rengtų ten mokymus, parduotų ten savo darbus ir t.t. Turime labai gražią idėją, tik nežinia, kada ji bus įgyvendinta. Buvusiame sename gaisrinės pastate norime įrengti muziejų, kuris būtų moderniausias būtent šiame regione. Kartu ten būtų ir kūrybinių industrijų: veiktų vaikų dailės studija, keramikų dirbtuvėlės, kad žmonės patys galėtų realiai pamatyti tuos dalykus, kuriais mes esame garsūs. Taip pat turbūt esi girdėjusi, jog Senoji Varėna yra K. M. Čiurlionio gimtinė, todėl muziejaus salės galbūt būtų įrengiamos pagal Čiurlionio kūrybą, nes ji yra ir kosmosas, kaip aš sakau, ir liaudies kūryba. Taigi būtų viena salė, kuri pristatytų mūsų etnokultūros paveldą, kita salė pristatytų Čiurlionio gimtinę Senąją Varėną, ten esančius lankytinus objektus ir taip pat patį Čiurlionį, jo kūrybą, jo gyvenimą, jo kelią. Taip pat Senojoj Varėnoj yra gimusi viena labai garsi moteris – Dalia Tamulevičiūtė. Mes rengiame Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalį – jau įvyko trys tokie festivaliai. Pradžia buvo truputėlį sunki, esam mažas miestelis, periferija, kaip čia tą teatrą aplankys – per savaitę trys spektakliai? Bet iš tiesų labai džiaugiuosi, kad Varėnos žmonės myli teatrą. Jei pirmame festivalyje reikėjo raginti, kad pirktų bilietus, tai dabar visas regionas važiuoja į Varėną: ir Alytus, ir Druskininkai, ir Varėna, ir žiūrovų vidurkis vienam spektakliui buvo maždaug 300. Taigi vienas iš muziejaus kambarių būtų skirtas pačiai D. Tamulevičiūtei, jos kūrybai, jos pedagoginiam teatro darbui,

119

jos įdomiam gyvenimui. Taip pat galvojam panaudoti ir tą bokštelį – būtų pasižvalgymas į žvaigždes, Varėnos apylinkes. Mes dabar pateikiam projektą Kultūros ministerijai su visom savo vizijom ir svajonėm. Nuo 2014 m. Kultūros ministerijoj taip pat turėtų atsirasti europiniai pinigai, skirti infrastruktūrai, pastatams renovuoti, todėl tikimės, kad mes kažkaip vis tiek gausime lėšų šiam netradiciniam muziejui, kuriame veiktų ir kūrybinės industrijos. Kadangi mes dar neturėjom Varėnos krašto muziejaus, tai va turėtume, ir norim, kad jis būtų kitoks. Labai gražių vizijų yra Senojoj Varėnoj, kuri šiais metais švenčia savo 600 metų jubiliejų. Ten turime tikrą Dievo dovaną – kunigą Pranciškų Čivilį, kuris pastatė į Čiurlionio kūrybą panašią bažnyčią, kuri viduje yra dekoruota Švarlio vitražais, kurtais pagal Čiurlionio kūrybą. Taip pat šių metų pabaigoje arba kitų metų pradžioje turėtų atsirasti labai gražus simbolis – maždaug 3 metrų Čiurlionio angelas, kuris bus pagamintas iš granito ar kito akmens pagal Čiurlionio kūrybą. Jis stovės priešais bažnyčią kitoje kelio pusėje ir žymės, kad būtent čia gimė Čiurlionis. Nes iš tikrųjų su Čiurlionio gimtine mes buvom truputėlį apsileidę iki šiolei, nes daug kas sakydavo, kad Čiurlionis gimė Druskininkuose, o iš tikrųjų Čiurlionis iki dviejų metų su tėvais gyveno čia. Tėvas buvo vargonininkas. Turime idėją pasėdėti archyvuose, paieškoti tikrojo Čiurlionio namo, nes yra senų žmonių prisiminimų, kad yra vargonininkų namas, kuriame galėjo gimti ir Čiurlionis. Na, tai čia tokios ateities vizijos, naujovės. 4) Varėnos rajonas, plotu didžiausias ir rečiausiai apgyvendintas Lietuvos rajonas, pastaruoju metu, kaip ir kiti Lietuvos regionai, išgyvena stiprius demografinius pokyčius. Kokiomis priemonėmis stengiamasi pagerinti rajono demografinius rodiklius? Ar pastebimas išvykusiųjų grįžimas, naujakurių atvykimas? Kaip manote dėl kokių priežasčių žmonės čia grįžta / atvyksta? Man labai sudėtinga pasakyti, bet aš manau, kad Varėna labai stengiasi susigrąžinti savo žmones. Pirmiausia mes skatiname jaunimą: gerai besimokantiems yra skiriami vienkartiniai savivaldybės paskatinimai, yra mero susitikimai su jaunais žmonėmis, kalbama, kad vertėtų grįžti į Varėną. Na, kaip ir visoj Lietuvoj, čia taip pat sudėtinga su darbu. Taip pat didelė problema yra maži kultūros darbuotojų atlyginimai, bet čia tokia valstybinė politika. Tačiau nepaisant to, turime daug kultūros darbuotojų entuziastų, jaunų žmonių, sugrįžusių į Varėną. Ar kuriami kūrybiniai verslai privačiame sektoriuje? Na, čia irgi sudėtinga, nes tokie verslai vis vien prašo paramos iš savivaldybės. Pvz., dabar Merkinėje jauna keramikų šeima įsteigė VšĮ „Vienaragių šilas“ ir kuria amatų centrą, bet jie vis vien neapsieina be mūsų pagalbos – va, savivaldybė nupirko jiem pastatą ir išnuomavo, berods, 10-čiai metų pagal panaudos sutartį, na, žinoma, suteikia įvairias lengvatas, kad tik tas centras įsikurtų. Tikimės, jog per kelis metus Merkinėje atsiras graži vieta, skirta kultūrai, nes Merkinė yra juodosios keramikos meka, ir yra žmonės, kurie tęsia tas tradicijas. Bet tokių atvejų vienas kitas... Reikia kažkaip skatinti žmones, kad jie investuotų į kultūrą. 5) Kuo šis rajonas išskirtinis Lietuvoje? Kokios būtų jo stipriosios pusės? Be abejo, grybais ir Grybų švente: kai pasakai „Varėna“, tai visi iškart apie grybus kalba. Tačiau mes norim tokį požiūrį pakreipti, kad mes esam garsūs ir Čiurlioniu, ir D. Tamulevičiūte, ir etnokultūros tradicijom, kur kiekvienas kaimas tą pačią dainą dainuodamas turi savo kalbą, savo stilių, savo širdį. Be abejo, garsus šis kraštas juodąja keramika Merkinėje. 6) Kokie jo privalumai ir trūkumai lyginant su tankiai urbanizuotomis teritorijomis, didmiesčiais? Žmonės Varėnos rajoną renkasi dėl tyro oro, švaraus vandens, neužterštų miškų, dėl išsaugotų tradicijų ir dėl kažkokių naujovių, dėl paties miestelio kompaktiškumo, bet gamta, tyras oras

120

yra tikrai šventas dalykas. Kaimuose mes turime labai daug menininkų iš visos Lietuvos, kurie yra nusipirkę sodybas ir čia leidžia vasaras, pvz.: Virgilijus Noreika, dailininkas Jonas Daniliauskas, Piekūrai, Jonas Švažas, Kazys Saja ir t.t. Taigi mes pagalvojom, kad reikia kažkaip su jais susipažinti, surasti sau naudos, ir kad jie, toje bendruomenėje gyvendami, išlaikytų to kaimo tradicijas, bendrautų su to kaimo žmonėmis, galiausiai ir to kaimo žmonėms yra proga pasitempti, gražiau tvarkyti savo sodybas ir t.t. Kas dveji metai mes organizuojam susitikimą: sukviečiam čia sodybas turinčius ir/ar kilusius iš šio krašto meno, kultūros, verslo sričių žmones, vietos kultūros darbuotojus, seimūnus, susipažįstam. Žinoma, nebuvo lengva juos visus surasti, bet pamažu surankiojom. Taip susirenka jie su šeimom, apie 100 žmonių, ir tuomet gimsta tokie gražūs projektai kaip, pvz., Virgilijaus Noreikos giedojimas Senosios Varėnos arba Voveriškių mažytėj bažnytėlėj, įvairios profesionalų parodos Varėnoje, kur taip gal neprisikviestum, galų gale kaimo bendruomenėse vyksta mažytės šventės, ir tokie žmonės, kuo gali, tuo prisideda – ar savo kūryba, ar paroda, ar pasikvietę draugus surengia koncertą. Tie švarūs miškai ir tie vandenys atkvietė mums daug meno žmonių ir tie meno žmonės labai stengiasi. Ir džiaugiamės, kad tikrai nebuvo nė vieno, kuris negerbtų to kaimo tradicijos, jie stengiasi gyventi pagal to kaimo žmonių gyvenimo būdą. Rudnelėj, už Marcinkonių, labai žymi grafikė Gražina Didelytė įkūrė mažą galeriją, dabar ją prižiūri jos gyvenimo draugas Vygandas Čaplikas, būtinai aplankykit! Tam miškų apsuptam kaime yra toks unikalus dalykas, kurį tikrai reikia visiems pamatyti. Tik tada kyla klausimas: ar reikia leisti, kad per tuos miškus į tą kaimą masės važiuotų, nes visokių žmonių gi būna, ar tiesiog saugoti tą galeriją ir skleisti žinią apie ją iš lūpų į lūpas? 7) Įsivaizduokime, kad Varėnos rajonas yra žmogus. Kaip jį apibūdintumėt? Kokia būtų jo tapatybė? Šitas kraštas yra pats gražiausias Lietuvoj. Jame labai šilti žmonės. Šitas kraštas yra linksmas, nes kiekvienam kaime dainuoja. 8) Kaip manote, kuo šis rajonas yra / galėtų būti patrauklus kūrėjams? Aš manau, kad vis dėlto gamta. Galų gale ta ramybė, kurios dabar labai trūksta. Galimybė pabūti su savim. Čiagi Aputis kūrė, tikrai labai daug ryškių Lietuvos žmonių pasirenka šį kraštą. Valentinas Sventickas irgi čia turi sodybą. Režisierius Jurašas – Amerikoj leidžia žiemas, vasaras – Merkinėj arba Kaune statydamas spektaklius. 9) Ar Varėnos rajono regeneracijai yra pasitelkiamas kūrybiškumas? Jei taip, kaip jis taikomas? (Pvz., kūrybinių verslų kūrimui, kaimo bendruomenių aktyvinimui, jaunimo užimtumui ir t.t.) Kitaip tariant, ar rajono plėtros strategijoje atsispindi kūrybiškumo, kaip vienos iš atsinaujinimo priemonių, skatinimas, išnaudojimas? Be abejo. Esam turtingi ne kokiom iškasenom, o kultūra. Pirmiausia reikia kalbėti apie tuos garsius žmones – Čiurlionį, Tamulevičiūtę, toliau – mūsų tradicijos. Taip, mes negalim pabėgti nuo to, kuo mes labiausiai garsūs – grybų, voveruškom mus Lietuvoj vadina, bet, pvz., tą Grybų šventės tradiciją mėginam sieti su vietine kultūra: tai ne tik grybavimo čempionatas, kuriame dalyvauja visa Lietuva, tai kartu kiekvienos seniūnijos prisistatymas įrengiant kiemelį ir pristatant viską, ką geriausia ji turi – žmones, dainas, tautodailę, amatus. Taigi kultūra, kūryba yra mūsų rajono stiprybė, bet tam reikia sukurti infrastruktūrą, kaip kalbėjau, muziejus, Grybų parkas, Varėnos krašto legendų ir padavimų parkas, kuriame yra 8 skulptūros ir suolai, būtent pagal mūsų krašto legendas sukurti. Parką labai mėgsta mamos su vaikais: ateina į parką, paskaito legendą nuo plokštelės prie skulptūros ir vaikui jau kažkas lieka. Tiesa, Dargužiuose dabar renovuojamas pastatas, kuriame tuoj įsikurs amatų centras, toks tarsi bendruomenės centras. 10) Kalbant apie privatų sektorių, ar perspektyvu kurti tradiciniais amatais paremtą verslą?

121

Labai perspektyvu. Mes turime šaunią duonos kepėją – Rūtą Sakalienę Marcinkonyse, ji savo verslą labai šauniai puoselėja: ten ir duonos, ir grikinės babkos, ir turgeliai, ir ko ten nėra. Mes daug tikimės iš to tradicinės keramikos amatų centro, Pamerkiuose turime „Grikucį“, kur viskas iš grikių, ten labai šilti žmonės, labai stengiasi... Šitais dalykais užsiima būtent tie jauni žmonės, kurie grįžta į šitą kraštą. Aišku, jų nėra daug, bet po truputį grįžta. Galų gale, tokiems dalykams reikia ir potraukio, ir sumanumo, ir verslumo. Šiaip mes savo keramikus skatinam ir netiesiogiai, pvz., D. Tamulevičiūtės festivaliui reikalingus apdovanojimus užsakome iš savo krašto kūrėjų. Taip mes ne tik gaunam originalų kūrinį, bet ir paremiam savo menininkus, nes tai būna tikrai nemažos sumos, iki 5 tūkst. Lt. 11) Ar Varėnos rajonas yra atviras, tolerantiškas naujiems žmonėms, naujoms idėjoms, iniciatyvoms? Žmonės tikrai priima, jie labai susidraugauja. Iš kūrybingų naujakurių vietiniai gyventojai semiasi inteligencijos, o anie – paprastumo, nuoširdumo, kaimo tradicijų. Kraštas yra atviras, ir mes atviri visoms naujovėms. Tikrai esam atviri renginių pasiūlymams, visada apsvarstysim galimybes ir padarysim. Tik senieji tikrieji dzūkai savo grybavimo vietų niekada neišduoda, jei tavęs nepažįsta. Mes net ir juokaujam: „Pas bobutę neklausk, kur ji grybus randa, ji ir ant asfalto randa.“ vietinis žinojimas 12) Kaip kuriantys žmonės išnaudoja jo kūrybinį potencialą (teritorinį, kultūrinį, žmogiškąjį, socialinį kapitalą)? Ar pakankamai? Kokios sritys galėtų būti labiau vystomos? Aš manau, kad mes vis dėlto turime labiau garsinti Čiurlionio gimtinę. Na, Čivilio dėka jau žengti pirmieji žingsniai, bet prieš 10 metų tikrai nelabai kas žinojo, kad Senoji Varėna yra Čiurlionio gimtinė. Manau, kad turime toliau tęsti grybų tradiciją, galvojame apie Grybų taką, Grybo muziejų su viešbučiu, vietos produkcijos pardavimu, nes viskas dabar yra truputį chaotiška, reikia sistemos. Varėnai labai reikėtų viešbučio, nes čia jokio nėra. Bet norime, kad jis būtų privataus kapitalo, todėl dabar mes kuriame visokius lankytinus objektus, kad atvykęs žmogus čia turėtų ką veikti ir liktų nakvynei, ir taip kviečiam investuotojus. Žvelgiant į visą regioną, Druskininkai nuėjo tokiu pramogų keliu, Alytus gal daugiau kūrybinių industrijų miestas, o mes daugiau remiamės tom tradicijom, tais žmonėm, kurie čia gimę ir turi sodybas. 13) Gal galėtumėte išskirti, jūsų nuomone, svarbiausias Varėnos rajono kūrybines / kultūrines iniciatyvas, konkrečius veikėjus? Rūta Sakalienė – duona, babkos ir visos edukacinės programos, „Grikucis“ Pamerkiuose – jie taip tyliai gražiai pradėjo savo veiklą senelių sodyboje, ir pirmąkart nuvykusi pas juos prieš Kalėdas į renginį, tikrai buvau nustebinta tų žmonių kūrybingumu, noru pristatyti grikių tradiciją, ir tos edukacinės pamokėlėms vaikams – nuo grikių malimo iki grikinių babkų kepimų – tiesiog fantastika! Džiugas Petraitis su žmona, kurie kuria minėtą amatų centrą Merkinėje. Dzūkijos nacionalinis parkas. Fotografai broliai Rimantas ir Algimantas Černiauskai. Birutė Švagždienė, kuri pradėjo Poezijos pavasarėlius Anzelmo Matučio drėvėje Pauosupės kaime. Martyno Vainilaičio sodyboje turime „Ežio dvarą“ – tai naujas objektas, kuriame yra nemažai medžio skulptūrų jo kūrybos tematika, ir vaikai gali lankyti. Ten, Vaitakarčmio kaime, dabar gyvena Sofija Vainilaitienė, ir priima visus vaikus, o kas dveji metai yra organizuojamas vaikų menų festivalis „Susitikimas Ežio dvare“ – jie piešia, kuria, renkam geriausią mitologine tema vaikams rašantį autorių. Šie du renginiai yra didžiausi, skirti vaikams. Kasmet vyksta Grybų šventė su savo tradicijom, su savo kiemeliais. D. Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis. Džiaugiamės, kad dalyvauja visi Lietuvos teatrai, tik mes vis dėlto norime išlaikyti D. Tamulevičiūtės lygį, todėl kruopščiai renkamės spektaklius. Kasmet rugsėjo 22-ąją mes minime Čiurlionio gimimo dieną Senosios Varėnos bažnyčioje, tą dieną mes įteikiame dvi kultūros premijas, kurios vadinasi „Sidabrinė bitė“. Jos teikiamos dviem rajono kultūrai labiausiai nusipelniusiems

122

žmonėms – vienam, kuris dirba už atlyginimą, kitam, kurio tiesioginis darbas nėra kultūra, bet jis kažką gero padarė kultūrai. Kasmet prieš Verbų sekmadienį Varėnoj vyksta tradicinių amatų mugė „Auksalio kupkas“, į kurią kviečiam viso regiono dzūkus. Šiemet buvo apie 80 prekeivių. Labai skatinam tuos, kurie turi sertifikatus ir išlaiko senąsias tradicijas – jiems skiriamos nemokamos vietos. Tą dieną taip pat renkam tris geriausius mugės amatininkus. Dzūkijos regiono vaikų folkloro festivalis „Eglynaicis“. Suaugusiems skirti festivaliai: „Armonikaicis“ (armonikierių varžytuvės), „Šokam polką dzūkišką“. Jau trejus metus Varėnoje veikia projektas „Tradicinių šokių mokykla“, kur jaunimas mokomas tradicinių šokių, nors ateina ir vyresnių. Šis projektas taip pat rengia stovyklas. Ši mokykla taip išpopuliarėjo, kad sulaukiame svečių jau net ir iš Vilniaus. Šalia senųjų tradicijų, žinoma, keliauja ir šiuolaikinės tendencijos – dabar renovuojame Kino ir parodų salę, norime nusipirkti naują kino demonstravimo įrangą. Neramu dėl kaimo jaunimo, kurių vienintelis „pasikultūrinimas“ yra kaimo diskotekos. Kultūros darbuotojai stengiasi įtraukti jį į kitokias veiklas, pvz., organizuojame tokį žaidimą pavadinimu „Maišatynė“, kai pasirenkama tema, suformuojamos jaunimo komandos, kurios varžosi tarpusvyje. Ten reikia ir pasirodymus kurt, ir namų darbus atlikt, ir į klausimus atsakyt, bet jaunimas labai mėgsta šitą žaidimą, salė būna sausakimša. Jadvygos Čiurlionytės menų mokykla savo ruožtu rengia įvairius koncertus. Į Varėną taip pat atvyksta įvairūs „keliaujantys“ renginiai, pvz., vaikų ir jaunimo teatrų šventė festivalis „Šimtakojis“, „Tramtatulis“. Poezijos pavasaris. Su kinu kol kas negalime draugauti, nes neturim sąlygų. „Domino“ teatro gastrolės, atvažiuoja įvairūs dainininkai. Jono Bingelio choras. Stengiamės, kad populiariosios kultūros renginiams, kaip atasvara, būtų rimtesnės kultūros renginiai. 14) Ar kūrybingi žmonės Varėnos rajone yra linkę bendradarbiauti su vietos gyventojais, kitų sričių verslais? Be abejo, be rėmėjų nebūtų renginių. Pvz., mūsų Grybų šventė organizuojama praktiškai vien iš rėmėjų lėšų, ir mus remia ne vien Varėnos krašto verslininkai, o jau rėmėjai iš visos Lietuvos, pvz., „Omnitel“, „Lietuvos geležinkeliai“. Šiais metais turėjome specialius maršrutus, skirtus traukiniu atvykti į šventę ir išvykti. Kelionės metu traukinyje buvo visokių atrakcijų, vaišių, muzikos. Traukinys atvykęs stovi, laukia, o po šventės galima sėst ir parvykt atgal namo. Liūdna, kad iš Varėnos Dainų slėnio išsikraustė „Tamsta“ festivalis... Žinoma, su verslininkais reikia bendradarbiauti. Ir su bendruomenėmis svarbu draugauti, nes tie patys žmonės ten gyvena, ir pinigėlių galima gauti per jų projektus, ir rūbus, ir instrumentus nusiperkam, kam dažniausiai nebeužtenka pinigų iš savivaldybės.

123

3 priedas. Interviu su Ilona Kairevičiūte išrašas

Interviu su Ilona Kairevičiūte, Varėnos rajono savivaldybės Turizmo ir verslo skyriaus vedėja, Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. 1) Iš kur esate kilusi? Ar visą laiką gyvenate Varėnos krašte? Kodėl grįžote? Esu kilusi iš Varėnos rajono, Valkininkų kaimo. Iš viso apie 10 metų praleidau Vilniuje – studijavau, dirbau. Į šitą kraštą grįžom, nes atsirado galimybė čia apsigyventi. Kurį laiką vis dar dirbau Vilniuj, todėl į darbą važinėdavau iš Valkininkų. Nors anksčiau labiau galvojau, kad noriu gyventi mieste, gal veikė psichologiniai faktoriai, pvz., norėjosi ištrūkt iš namų, nuo tėvų, bet paskui visiškai natūraliai atėjo toks pojūtis, kad aš nebenoriu gyvent toj dėžutėj, tam miegamajam rajone, ir taip susiklostė aplinkybės, kad mes su draugu grįžome atgal, pradėjom kurtis, statytis, ir paskui visiškai netikėtai čia atsirado darbas. Vienas iš mano apsisprendimą nulėmusių veiksnių taip pat buvo noras kažkuo prisidėti prie savo krašto. Tu visada matai kažkokias blogybes, bet labai lengva kritikuot. Reikia pabandyt pačiam kažkuo prisidėt. 2) Kuo skiriasi gyvenimas čia ir Vilniuje? Viena vertus, čia gyventi yra gerokai geriau – tyras oras, graži gamta, ir šiaip – mes norėjome čia sugrįžti, nes tai yra mūsų gimtinė, mes prisirišę prie savų kraštų. Kita vertus, nors kultūros darbuotojai labai stengiasi ir stipriai dirba, bet kultūriniai poreikiai dar nėra išpildomi, pačioj Varėnoj tikrai trūksta veiklos, dėl to aš puikiai suprantu jaunimą, kuris išvyksta. Aš beveik kiekvieną savaitgalį vis dar važiuoju į Vilnių. Iš tiesų susisiekimas su didžiasiais miestais yra tikrai patogus. Ir dar... pvz., atvažiuoti iš Valkininkų į darbą Varėnoj (22 km – aut. past.) trunka 20 min, o kai gyvenau Vilniuje ir į darbą važuodavau iš Jaruzalės į centrą, vidutiniškai užtrukdavau apie valandą. Tai va kiek sugaišti laiko! O čia dabar važiuoji, keliukai gražūs, dar pasigroži aplinka. Žinoma, reikia man ir miesto, ir renginių, ir bendravimo, bet paskui, kaip aš sakau, man reikia susirinkt save, tokio individualaus pabuvimo gamtoje, išgirst savo vidų. Dėl to gyvent čia, ypač čia, yra labai gerai, nes pabūt su savimi čia turi ir laiko, ir erdvės, ir kvapo. Tokia natūrali būtis duoda savo pliusų. 3) Kaip manote, ar Varėnos rajonas turi potencialo pritraukti žiniasklaidos dėmesio, ar dirbama ta linkme? Vienareikšmiškai taip. Pati esu dirbusi toje srityje, ir žinau, ką didžioji spauda, žiniasklaida, dirbdama ta linkme, gali padaryti. Tačiau mes neturime tiek lėšų, kad galėtume naudotis komercinės žiniasklaidos paslaugomis, dažnai reklamuotis. Finansų trūksta ir dėl nepalankios mokesčių politikos – Varėnos rajono teritorija didelė, o gyventojų mažai... Liūdna, kad komercinė žiniasklaida neretai dirba priešinga kryptimi – rodo provinciją iš blogosios pusės. Taip pat trūksta iniciatyvumo siekiant pritraukti nacionalinės žiniasklaidos dėmesio, nes kraštas yra tikrai išskirtinis. Kita vertus, sunku perkalbėti senosios kartos politikus ir tuos, kurie skirsto pinigus, jog viešinimas, rinkodara yra svarbūs rajono žinomumui ir vystymuisi. Aš grįžusi pati pamačiau, kiek daug aš nežinau, ir tik čia gyvendama pamažu suprantu, kad Varėnos rajonas – visokių gėrybių aruodas. 4) Įsivaizduokite, kad Varėnos rajonas yra žmogus. Kaip jį apibūdintumėt? Kokia būtų jo tapatybė? Tikrumas, nuoširdumas, paprastumas ir tas toks natūralus žavesys. 5) Dabar Lietuvoje yra numatytos keturios prioritetinės turizmo rūšys – aktyvus, dalykinis, sveikatingumo ir kultūrinis turizmas. Kurios iš jų yra labiausiai vystymos Varėnos rajone? Aš norėčiau Varėnos rajoną sieti su dviem rūšimis – kultūros ir aktyviu, tokiu gamtiniu turizmu. Mes dabar labai koncentruojamės į ekologinį transportą, pvz., bendradarbiaudami su

124

Dzūkijos nacionaliniu parku, žymime dviračių maršrutus miškų takeliais. Mes ieškome įvairių turizmo būdų jungčių, nes būtent kultūra ir gamta yra šio krašto stiprybės. 6) 2012 m. net dvi Varėnos rajono kaimo turizmo sodybos gavo Lietuvos kaimo turizmo asociacijos teikiamus apdovanojimus: „Grikucis“ (nominacija „Tradicinių amatų sodyba“) ir Linos ir Egidijaus Černiauskų kaimo turizmo sodyba (nominacija „Kulinarinio paveldo sodyba“). Kaip manote, kas lemia Varėnos rajone vystomo kaimo turizmo kokybę? Pirmiausia gamta, archajiškas kraštovaizdis, taip pat yra daug etnografinių kaimų, sodybų. Prie to taip pat prisideda mūsų upės – vandens turizmas, kuris išeina kaip toks integralus kaimo turizmo produktas. Mūsų miško gėrybės, kurios jau kaip mūsų vizitinė kortelė. Labai džiaugiamės, kad yra iniciatyvių žmonių ir kad jų vis daugėja. Turime kelias kulinarinio paveldo sodybas, sertifikuotų produktų, pvz., grikinės babkos, duona. O vietiniai žmonės neretai kaip atskiros respublikos – juose telpa viskas: tu gali ir tarmę išgirst, ir tradicinio maisto paragaut, ir amatų pamatyt, pasimokyt. 7) Ar visa tai siejama su verslu, t.y. ar yra mąstoma, veikiama ta kryptimi, jog toks dzūkiškas charakteris gali būti verslo galimybė? Be abejo. Galima išskirti tris kaimo turizmo sodybų grupes: vieni orientuojasi į pelną, pvz., poilsio kompleksas „Nakcižibis“ prie Lavyso ežero, kurio autoriai 2011 m. buvo apdovanoti už geriausią architektūrinį kūrinį, yra skirtas prabangą mėgstančiam turistui, ir kainos ten yra didesnės, ir paslaugos standartiškesnės, jį būtų galima palyginti su kokiu Druskininkų viešbutuku. Kitą grupę sudaro sodybos, kurias žmonės perdaro į minimalias paslaugas teikiančias kaimo turizmo sodybas siekdami papildomų pajamų. Trečiąją grupę sudaro tokios sodybos, kuriose galima ir apsinakvoti, ir kažko išmokti, jų savininkai ta veikla tiesiog gyvena: jie iš to ir uždirba, ir gauna peno savo sielai. Varėnos krašte yra visų šių kategorijų sodybų, ir žinoma, tai yra verslas, tik pagrindinė problema yra sezoniškumas. Ją mažinti stengiamasi organizuojant įvairius renginius, ieškant kitų priemonių, pvz., kartu su Dzūkijos nacionaliniu parku galvojam žiemą tuos dviračių maršrutus paverst slidininkų maršrutais. Šiaip Varėnos krašte yra tikrai daug turistams patrauklių vietų, bet čia jau mūsų problema, kad mes nesurandam galimybių, kaip iš tų turistų pasiimt pinigėlių, kurie vėliau generuotų ekonominės situacijos gėrėjimą. Sakykim, turim gerų lankytinų vietų, bet neturim padėję jokios dėžutės, kur turistas galėtų įmest tą pinigėlį. Kitas dalykas yra miestas ir aplinkiniai kaimai. Varėnos miestui labai trūksta patrauklumo, todėl dabar mes stengiamės paversti jį turizmo aptarnavimo centru. Stengiamės čia sukurti visokių pramogų, pvz., Grybų parką, muziejų, galvojam Dainų slėnį labiau pritaikyti kultūriniam turizmui. Mūsų vizija yra sukurti miestą su tam tikra mūsų kraštui būdinga architektūra, tam tikrom paslaugom, maitinimo įstaigom, kad būtų toks didelis kompleksas su viešbučiu. O aplinkiniai kaimai vilioja kitokio turizmo mėgėjus. Mano vizijoje, jie yra alternatyva Druskininkams, nes ten tie visi spa centrai ir viešbučiai labai panašūs, orientuoti į pramogą, turtingą klientą, o mes turistą norim patraukti savo natūralumu, savo gamta, tyrumu, paprastumu. Aišku, turistas vis tiek turi gauti tam tikras sąlygas: jis turi žinoti, kur jam sustot, kur gauti informaciją, kur apsinakvydint. Bet tai kitoks turizmas negu yra kurortuose. Mūsų kaimai alsuoja tom tradicijom, tuo senoviškumu. 8) Kokias dar įvardytumėte turizmo vystymo problemas? Be sezoniškumo, tam tikra įstatyminė bazė, pvz., Varėnos rajono atveju, tiek verslui, tiek turizmui labai dažnai sutrukdo miškų įstatymas, nes mes esame apsupti miškų, tarsi miškų įkaitai, ir tas įstatymas dažnai apriboja mūsų galimybes, tiesiog neatsižvelgiama į konkrečias sąlygas. Taip pat saugomų teritorijų įstatymas kelia problemų, nes pagal jį sklypų negalima skaidyt... Bet dabar jau yra pataisų. Aišku, mes labai džiaugiamės, kad turime unikalių dalykų – aplinkui daug miškų, draustinių, rezervatų, bet kita vertus, tai labai dažnai užveria tam tikras

125

turizmo vystymo galimybes. Mes norime bent minimalias sąlygas suteikt, pvz., upėse kai kur įrengt išlipimo aiškteles, kad būtų galima sustot, išlipt, susipažint. Kita problema – riboti mūsų finansiniai ištekliai. Demografinė situacija taip pat yra prasta. 9) Ar grįžta žmonės į Varėnos kraštą? Aš tikslių duomenų tikrai negaliu pasakyti, bet mano akimis, situacija tikrai liūdna. Šiaip dabar visi labiau žiūri į užsienio universitetus ne galvodami, ką jie ten mokysis ir ką paskui veiks, bet tiesiog važiuoja, kad išvažiuotų. Žinoma, aš palaikau tokias patirtis, visas mainų programas, čia Lietuvai nuo to tik geriau, bet tik kad grįžtų! Be to, jei iš pradžių mano studijų draugai išvažiuodami sakydavo, jog užsidirbs ir sugrįš, tai kuo toliau, tuo labiau visi nebežada grįžti. Kiek žinau, Varėnoj situacija dar sudėtingesnė, nes iš šito krašto išvažiuoja daugiau žmonių negu sugrįžta. Labai trūksta veržlių iniciatyvų, trūksta darbo vietų. Dabar mes turime smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo programą, savivaldybė iš savo biudžeto kiek gali, tiek remia, organizuojam visokius seminarus, bet vis dar trūksta stipresnės jaunimo motyvacijos kurti verslus. 10) Ar esate girdėjusi terminą „kūrybinis turizmas“? Kaip galėtumėt jį apibrėžti? Kūrybinis turizmas būtų, pvz., kai organizuojami visokie dailės institucijų plenerai, paskui... mainų programos, sakykim, tarp Europos miestų ir mūsų regiono. Tai būtų atvykstantys žmonės ir per kūrybinę prizmę pažįstantys tą kraštą, aš taip apibūdinčiau. 11) Kokios Varėnos rajone vykdomos kūrybinės veiklos, jūsų manymu, yra reikšmingiausios rajono gyvinimui? Mes orientuojamės į ekologiškas veiklas – tai lemia Varėnos krašto gamtinės sąlygos, nes mes niekada neturėsim čia didelės pramonės, didelių kaminų, kurie teršia gamtą ir pan., todėl verslai, kurie tą pridėtinę vertę kurtų, yra gamtą tausojantys, mažos įmonėlės, labai savitos, patrauklios, populiarinančios visą kraštą ir jo kultūrą. Dabar džiaugiamės, kad pavyko pritraukt didelį investuotoją „Tele2“, kuris parėmė nuotykių parko Dainų slėnyje įrengimą. Tai va, dabar turime tokį, sakykim, kraštovaizdžio nežalojantį, kilnojamą ir lengvai išardomą pramogų parką. Nes dėl didesnių įrenginių kyla problemų dėl įstatyminės bazės. Kai pats dirbi, pamatai, kad įstatymai yra leidžiami kabinetuose, ir situacija nėra realiai peržiūrima, įstatymų leidžiamoji struktūra mažai bendrauja su vykdančiąja, ne vyriausybę turiu galvoje, o savivaldą, žmones, kurie realiai dirba tam tikrus darbus. Na, tikėkimės, kad situacija pasikeis, nes į politiką ateina jaunesni žmonės.

126

4 priedas. Interviu su Daiva Kusinskaite išrašas

Interviu su Daiva Kusinskaite, Varėnos švietimo centro specialiste turizmui, Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. 1) Ar esate kilusi iš Varėnos krašto? Ar visą laiką gyvenate Varėnos krašte? Taip. Kol studijavau, 6 metus gyvenau Vilniuje, o po to aplinkybės susiklostė taip, kad teko grįžti į Varėną. Iš esmės grįžti aš tikrai nesiveržiau, tokio tikslo tikrai nebuvo, bet kadangi čia pavyko gauti darbą lengviau negu Vilniuj, todėl ir parvažiavau. Iš pradžių galvojau, kad čia bus laikinai, bet tas laikinai jau tęsiasi trejus metus, ir nežinau, kaip bus toliau. Viską lemia darbo vieta. 2) Ar patinka jums čia gyventi? Visai patinka. Yra daug minusų, bet yra ir daug pliusų. Pliusai, kad tai nedidelė gyvenvietė, kurioje viskas arti, grynas oras. O minusai, kad daug ko trūksta, kas didžiuosiuose miestuose lengvai pasiekiama: parduotuvės, medicinos paslaugos ir pan. Kito darbo šiuo metu neieškau, vadinasi, pliusai nusveria minusus. 3) O gyvenate pačioje Varėnoje? Ne, 12 km nuo Varėnos. 4) Įsivaizduokite, kad Varėnos rajonas yra žmogus. Kaip jį apibūdintumėt? Kokia būtų jo tapatybė? Kaip žmogų rajoną apibūdinti tikrai sunku. Savo tinklapyje mes jį pristatome taip: Varėna – tai smėlynų, upių ir miškų kraštas, arba kaip kažkada Suomijos turistų grupė apibūdino, – tai smėlio ir medaus kraštas, nes čia yra labai senos bitininkystės tradicijos. O šiaip Varėnos kraštas tikrai išsiskiria iš kitų Lietuvos regionų, nes čia ir oras grynesnis, ir didžiausias Lietuvoje miškingumas, ir senųjų amatų, tautodailės tradicijos yra gerai išlaikytos, yra daug žmonių, kurie tuo užsiima. Ir be to, turim Dzūkijos nacionalinį parką, kas reiškia, kad daug natūralumo, senoviškumo yra išlaikyta. Kaip žmogus, sakykim, dar nesugadintas civilizacijos. 5) Ir kaip jūs manote, ar gerai, kad jis dar toks nepaliestas civilizacijos? Kadangi Varėnos rajonas yra didžiausias Lietuvoje, čia tikrai galima sutalpinti viską. Investuotojams čia irgi galima rasti, ką veikti, nes galbūt Dzūkijos nacionalinis parkas turi savo specifiką: tie senieji kaimai, amatai, gamta, Čepkelių raistas ir pan., o visas kitas Varėnos kraštas galėtų galbūt daugiau specializuotis, nežinau, slidinėjimo trasų, dviračių takų ar didesnių pramogų kompleksų vystyme. Aš manau, kad tą sutelkti būtų galima būtent apie miestą. Galbūt į nacionalinio parko teritoriją nereikėtų veržtis su tais stikliniais pastatais ir baseinais, bet yra tikrai pakankamai teritorijų, kur tą galima plėtoti. Pvz., pernai buvo įkurtas nuotykių parkas. Tokių objektų Varėnai iš tikrųjų labai trūksta, ir tam tikrai yra vietos. 6) Kokią dalį Varėnos krašto turizmo, pramogų, kūrybinių paslaugų ar galimybių vartotojų sudaro vietiniai gyventojai ir atvykėliai? Užsienio turistai sudaro apie 10 proc. visų vartotojų, o vietinių ir atvažiavusių iš kitų rajonų žmonių skaičių labai sunku pasakyti, nes, sakykim, žmogus, kuris atvažiuoja grybaut – tai jis turistas ar ne turistas? Arba tų, kurie eina į mišką kasdien kaip į darbą, ir tų, kurie atvažiuoja savaitgaliais, neįmanoma išskirt. Nacionalinis parkas suskaičiuoja apie 30-40 tūkst. vien tų grybautojų-uogautojų. Taigi labai sunku išskirt, kokia ta dalis. 7) Kaip manote, kokių kūrybinių veiklų trūksta Varėnos rajone? Kultūrinės veiklos Varėnos rajone iš tiesų yra nemažai, nes yra ir renginių, ir užsiėmimų, ir, sakykim, Varėnos rajono amatininkai, tautodailininkai yra ganėtinai aktyvūs, pvz., vienas iš

127

drožėjų turi pamokas mokykloje, tos moterys, kurios pina iš šiaudų, vytelių, moko marginti margučius, verbas rišt ir t.t., turi savo edukacines pamokas, yra duonos kepimo, grikių, vilnos vėlimo pamokėlės, netgi galima apsilankyti pas keramikus, pasižiūrėti, kaip jie dirba. Taigi jie iš tikrųjų yra aktyvūs, laukia tų svečių, demonstruoja amatus. Jie nėra užsidarę, pasislėpę menininkai, kurie nieko nežino ir su išoriniu pasauliu nebendrauja, nes jie skleidžia tą kultūrą ir iš to šiek tiek užsidirba. Apskritai daug tos kultūros: vyksta ir vaikams renginiai, ir teatro festivalį turim, ir tų švenčių. Aš nesakyčiau, kad tos kultūrinės veiklos labai trūktų. Kiekvienas kaimas turi savo kaimo šventę, yra tie didieji proginiai renginiai, valstybinės, metinės šventės. Galbūt atokiuose kaimuose gyvenantiems žmonėms sunkiau, bet tai greičiau susisiekimo problema, ne pačios kultūros trūkumo. 8) Ar Varėnos rajonas yra atviras, tolerantiškas naujiems žmonėms, naujoms idėjoms, iniciatyvoms? Čia atsakymas yra trumpas ir labai aiškus. Tie, kurie dalyvauja ir domisi, yra visada tie patys žmonės. Sakykim, teatruose, parodose ir pan. visada matai tuos pačius veidus. Aišku, daugelio iš jų tu nepažįsti, bet tiesiog atpažįsti. Tai vat su tokiais žmonėm galbūt yra paprasčiau, jie atviresni. O žmonės, kurie niekur neišeina iš namų, niekuo nesidomi, jie nėra tokie atviri ir geranoriški kažkokiai naujovei. Iš tiesų, kad ir ką bepadarytum, kad ir, sakykim, valdžios naujos idėjos, tai visada yra dalis, kuri sako: „O, gerai, būtinai to reikia“, ir visada yra dalis, kuriai nieko nereikia, kuri galvoja: „Ai, čia plauna pinigus, čia kuria kažkam darbo vietas, čia pasodins savus.“ Galbūt didžiuosiuose miestuose, kur žmonės atviresni ir daugiau jaunimo, per tą visą aplinką jie gali įgaut daugiau patirčių. Galbūt ten yra paprasčiau, o čia, sakyčiau, žmonės yra daugiau pristabdantys. Visą tą bendrą santykį vertinant, aš sakyčiau, kad yra sudėtingiau negu didžiuosiuose miestuose. 9) Kokia, jūsų nuomone, yra jaunimo situacija: ar jauni žmonės kalba apie kokybišką gyvenimą Varėnos krašte, ar jie norėtų čia gyventi? Iš mano pačios klasiokų čia yra likusių, bet nedaug. Būtų ne taip baisu, jei jie išvažiuotų, sakykim, į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, ar ne? Bet jie išvažiuoja į Airiją ar Angliją, va čia yra kur kas baisiau, nes galbūt iš tų didžiųjų miestų jie dar yra pasiekiami. Na, sakykim tas vidinis persiskirstymas nėra toks skausmingas kaip ta emigracija į išorę. Jaunimo mažėja tiek pačiam Varėnos mieste, tiek visam rajone, nes gimstamumas yra nedidelis, vyksta gyventojų senėjimo procesas, kuris šiame rajone yra labai ryškus. Su kiekviena dvyliktokų laida to jaunimo pamažėja. Žinoma, vienas kitas grįžta, bet jų ne tiek, kiek išvažiuojančių. Bet tai ne vien Varėnos problema – tai visos Lietuvos, visos Rytų Europos problema. Aš pati niekada nemaniau, kad grįšiu į Varėną, aš nenorėjau, bet tiesiog taip susiklostė. Ne viskas visada būna, kaip planuoji. 10) Kokios Varėnos rajone vykdomos kūrybinės veiklos, jūsų manymu, yra reikšmingiausios rajono gyvinimui? Aš visų pirma išskirčiau tautodailininkus, kurie kviečia pas save. Jie yra vertingiausi šiam krašte, pvz., ta Laima iš „Grikucio“, Rūta Sakalienė, kuri tikrai yra Varėnos perlas – visi ją vertina, nes ji išsaugojusi tą dzūkišką kalbą, jos labai įdomu klausytis, ji kepa tą duoną, moko margučius margint ir daug tų amatų pas ją galima mokytis. Laima Saviščevienė, kuri grikių pyragą kepa, moko verbas rišt, iš šiaudelių pint. Tos visos senosios audėjos iš Dzūkijos nacionalinio parko, iš Puvočių, kurios audžia tuos vadinamuosius divonus, tuos rankšluosčius. Taip pat išskirčiau juodosios, spalvotosios keramikos meistrus iš Maksimonių, Zakavolių. Mūsų drožėjas Algirdas Juškevičius labai aktyvus, labai produktyvus, labai šiltas ir atviras žmogus. Yra šokių kolektyvas „Mikitukas“, kuris visus tradicinius šokius praktikuoja, bet aš vis tiek manau, kad vertingiausi yra tie žmonės, kurie dar yra prie pačių ištakų, išlaikę tą lietuvišką dzūkišką pradą.

128

11) Ar amatininkai moko jaunesniąją kartą savo amato? Ar kokiam amatui negresia išnykimas? Pvz., Laima Saviščevienė kiekvienais metais savo kaimo turizmo sodyboje rengia tokias savaitines stovyklas, kurių metu ji moko vaikus tų amatų, kuriuos pati moka. Jie ten lieja žvakes, pina iš šiaudelių. Ten yra mokama tik už medžiagas, o visa kita yra jos savanoriškas darbas. Ji dirba daugiau iš polėkio, o ne dėl materialinių tikslų. Algirdas Juškevičius irgi turi savo būrelį, mokinių, vienas iš jo mokinių pernai įstojo į Vilniaus dailės akademiją, jis su savo mokiniais dalyvauja ir mugėse, ir parodose. Yra tokių meistrų, kurie tęsia tradiciją, moko kitus. Bet aš ne apie visus galiu taip pasakyti. Yra tokių, kurie savo amatų gudrybių ir paslapčių perduoti nenori, nors ir yra, kas norėtų perimti, mokytis. Gal dėl konkurencijos, gal dėl to, kad tik saviem nori perduoti. Tokių situacijų dažnai pasitaiko kulinarinio paveldo atveju.

129

5 priedas. Interviu su Mantu Galiniu išrašas

Interviu su Mantu Galiniu, aktyvaus laisvalaikio ir jaunimo klubo „Juostandis“ įkūrėju, Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. 1) Ar esate kilęs iš Varėnos krašto? Ar visą laiką gyvenate Varėnos krašte? Taip, esu iš Varėnos. Devynerius metus gyvenau Vilniuje, dirbau keramiku, bet dabar sugrįžęs jau nebelipdau, dabar tai užgožė visos naujos veiklos – namą įsirenginėju, įkūriau stovyklavietę, darbas kultūros centre, be vidurnakčio namo negrįžtu. Dabar galvoju stovyklavietėj įrengti atvirą židinį, bandysiu stovyklautojams pasiūlyti juodosios keramikos išsidegti: vakare sulipdai, sukrauni ir kitą rytą jau gali žiūrėti, kas išėjo. 2) Kodėl grįžote į Varėną? Na, taip įdomiai išėjo. Per pora savaičių apsisprendžiau, nebuvau iš anksto pasiruošęs šiam sprendimui. Tiesiog buvo vieta, kur galėjau statytis būstą ir vystyti turizmą – nuomoti baidares, įrengti kempingą. Nusipirkom 100 baidarių ir įkūrėm dvi bazes: vieną prie Verknės, kitą prie Varėnos. Labai greitai viskas pasikeitė, bet puikiai pavyko. Mane jau anksčiau traukė vandens turizmas, nes pats esu daug plaukiojęs kalnų upėmis, todėl norėjosi kažkaip su tuo sieti veiklą. Nebūtinai verslas, ne dėl pinigų, ne taip, kaip daugelis Varėnoj – vien tik verslas, vien tik konkurentus mato. Tai va, labiau iš idėjos viskas. O šiaip ir miestas jau buvo atsibodęs. 3) Kodėl sugrįžote būtent čia? Koks ryšys jus sieja su šiuo kraštu? Žinoma, su namais sieja stiprus ryšys. O sugrįžimą iš esmės lėmė ir galimybės, nes tas sklypas, kurį turėjome, puikiai tinka turizmui – prie upės, tinka kempingui, tinka gyvenimui – ten dabar ir gyvenu. Nežinau, apie kitą miestą kažkaip nepagalvojau net. Taip spontaniškai viskas įvyko. 4) Kuo skiriasi gyvenimas Varėnos krašte ir Vilniuje? Ko labiausiai pasiilgstate iš miesto? Nieko, visiškai nieko. Kadangi groju grupėj, tai turiu į Vilnių važinėti du kartus per savaitę. Kančia... Ir nuvažiavus irgi kančia. Ta prasme, smagu ten, draugų yra, bet užtenka nuvažiuot savaitgalį vienai dienai. Dvi dienos mieste man jau yra per daug. 5) Varėnos rajonas plotu didžiausias ir rečiausiai apgyvendintas Lietuvos rajonas, pastaruoju metu, kaip ir kiti Lietuvos regionai, išgyvenantis stiprius demografinius pokyčius. Kadangi dirbate su jaunimu, gal žinote, ar jaunimas planuoja išvykti, išvykęs – sugrįžti? Ar pastebimas išvykusiųjų grįžimas, naujakurių atvykimas? Jaunimas dažniau skundžiasi, kad čia nėra ką veikti. Prieš keletą metų susidūriau su tokiu atveju: į kraštą buvo atvykusios trys poros, berods, iš Klaipėdos ir Mažeikių, nežinau, kažkodėl žmonės atvažiavo, bet iš tų šešių darbą susirado tik vienas žmogus, ir tik ta viena pora liko. Tiesiog nėra darbo vietų, ir tai pagrindinė priežastis, kodėl žmonės išvažiuoja. Bet čia tokie, kuriem atsibodo lakstyt ir kurie nori sėsliai įsikurt. 6) Lyginant su miestu, ar Varėnoje užtenka kultūrinių renginių? Ar yra galimybių čia vystyti kūrybines veiklas? Kultūrinių renginių tikrai pakanka. Yra tikrai nemažai žmonių, su kuriais būtų galima užsiimti visokiom alternatyviom veiklom. Turizmo vystymui Varėnos kraštas tinka tobulai, visokiem žygeivių klubams, bet, deja, nieko nėra. Kiek žinau, Varėnoje niekada nebuvo jokio žygeivių klubo, vienintelis gamtos mokslų mokytojas Tamošiūnas suburdavo vaikus ir eidavo į mišką paukščiukų mokytis. Ir dabar labai sunku… Į mūsų laipiojimo su virvėmis užsiėmimus iš

130

pradžių atėjo daug vaikų, paskui atsisijojo, liko šeši. Esmė ne ta, kad tai būtų sunku, bet kad reikia iš uždaros patalpos išeiti į gamtą. 7) Taip sunkykęs žmogaus ryšys su gamta? Taip. 8) Kaip sekasi dirbti su jaunimu? Šiuo metu esame subūrę nedidelę, bet stiprią komandą. Šeši jaunuoliai lanko nuolat ir iš paskutiniųjų stengiasi lankyti kiekvieną treniruotę. Aš mėgstu užsiimti su jaunimu, bet niekada savo veiklos nevadinu būreliu. Nenoriu būti vadovas, kuris auklėja vaikus, stengtis sudominti, jeigu žmogus ateina be susidomėjimo. Kai tik pradėjome veiklą, tai daug vaikų priėjo, pradėjome į visokius žygelius eit, gamtoj būti, ir pamačiau, kad jei reikia laužą kurt, tai daugelis yra labiau linkę susėst ir laukt. Aš manau, kad tai bendra tendencija jaunimo tarpe. 9) Kokios dar būtų stipriosios Varėnos rajono pusės? Kokios veiklos čia vystomos? Kadangi turtinga gamta, tai, žinoma, klesti kaimo turizmas. Nors aš jį nelabai mėsgtu. Ta prasme, man labiau patinka aktyvus poilsis, palapinės, o ne kažkokios salės, kambariukai už durelių. Kaimo turizmo jau yra per daug, o stovyklaviečių, kempingų, sakyčiau, trūksta. Pvz., čia šalia eina tikrai intensyvus srautas, šitu keliu iš Lenkijos važiuoja į Vilnių, ir atkarpoj nuo Lazdijų iki Vilniaus nėra nė vieno kempingo. Taip važiuojantys praleidžia visokius nacionalinius parkus ir keliauja tiesiai į Vilnių. Trūksta dviračių takų. Dabar savivaldybė įrengė tokį trumpą dviračių taką, bet jis toks niekur nevedantis, o jie tikisi turistų antplūdžio. Ten gražu, bet neužbaigta, ten net pradžia nepavadinčiau... 10) Bet Marcinkonyse yra įrengtų dviračių maršrutų, taip? Taip, bet ten tiesiog sujungti asfaltuoti keliai, lankai padaryti, kad pro kaimus pravažiuotum. Ten nieko gudraus, nieko nedaryta, tik ant medžių pažymėta. 11) Ilona Kairevičiūtė iš turizmo ir verslo skyriaus finansų trūkumą infrastruktūrai tvarkyti argumentuoja mažėjančiu gyventojų, vadinasi, mokesčių mokėtojų, skaičiumi. Ką jūs apie tai manote? Nežinau… Kodėl tada jie pasistatė priešais savivaldybę skulptūrą už 30 tūkst. Lt? Matėt? Stovi ten toks berniukas su grybų pintine. Ir manau, kad skultūrą darė ne vietinis skulptorius. Tada tokie jų pasiteisinimai dėl mažėjančio gyventojų skaičiau neįtikina. 12) Įsivaizduokite, kad Varėnos rajonas yra žmogus. Kaip jį apibūdintumėt? Kokia būtų jo tapatybė? Aptingęs – lėtai juda, lėtai mąsto. 13) O kas galėtų jį paspartint? Čia jau įsisenėjusi problema. Saviveiklininkų nėra, kas parodytų – nėra, tai kalbant apie jaunimą, jiems belieka tik vietinė diskoteka šeštadieniais prie savivaldybės ir pas mus kultūros centre penktadieniais. Viskas, juos domina tik dvi vietos, ir kitko jie nesupranta. Aišku, čia toks atoveiksmis, nes čia nieko ir nėra. Jie augo taip ir dabar sunku yra jų įpročius ir suvokimą pakeist. 14) Ar Varėnos rajonas yra atviras, tolerantiškas naujiems žmonėms, naujoms idėjoms, iniciatyvoms? Šiaip naujų žmonių atžvilgiu vietiniai gyventojai tikrai yra draugiški. Naujovė, jeigu jiems ir įdomu, visada kelia kažkokią baimę. Jie bijo pasirodyt: „Kaip aš čia vienas ateisiu?“ Bet kai jau pasklinda gandas, atsiranda daugiau informacijos, tuomet žmonės tampa drąsesni. Bet tas įsivažiavimas, pakilimo takas netrumpas. Kalbant apie jaunuolius, vaikus, jiems trūksta

131

savarankiškumo. Pvz., koks nors būrelis reiškia, kad tu ateisi ir ten bus mokytojas, o neformali veikla gąsdina. Kartais tikrai keistai atrodo, nes jie yra draugiški: sveikinasi, nesigėdija, atrodo drąsūs, bet kai atsiranda kažkas naujo, tada jie bėga. 15) O vyresnio amžiaus žmonės – ar jie yra atviri? Šiaip visi žmonės tikrai draugiški, sveikinasi, drąsus. Aš kai kultūros centre dirbu, daug tų žmonių matau ir sutinku. Aišku, visada yra dalis žmonių, kurie visada zys, sakys, kad nėra ką veikt, čia blogai, reikia kuo greičiau išvažiuot. O mes darom visokius renginius, va, gegužės mėnesį dabar bus ištvermės daugiakovė, ir koncertukus vaikams organizuojam, ir tik pakišk jiems kokią idėją, jie tik šast langus užsidarys, praeis tas renginys, jie vėl tuos langus atsidarys ir vėl pradės skųstis. Bet čia tik maža dalis tokių, progrindis. Jiem visada nebus, ką čia veikt. 16) Bet juk yra kūrybingų žmonių? Ar jie gali padėti rajonui atsigauti? Taip, yra, ir jie atviri ir drąsūs. Pas mus veikia LTJS būrelis, tautinio jaunimo, tai jie rengia bardų koncertukus ir pan., siekdami prikelt Varėną. Talentingų žmonių tikrai yra, tik nežinau, ar jie tikrai nori padėt Varėnai. 17) Kaip manote, kuo šis rajonas yra / galėtų būti patrauklus kūrėjams? Ar Varėnos kraštas priima naujas kūrybiškas idėjas? Matot, čia labai priklauso, jei ta idėja kažkaip rišama su savivaldybe, ir visi reikalai tokie rimtesni, tai negaliu atsakyti, nes ten net mus ne visada priima, o jei priima, tai paskui kyla daug visokių nesusipratimų. Su jais sunku, ten jie kita sistema gyvena, tik savo žiūri. O dėl kitų... Šiaip logiškai mąstant, turėtų priimt. 18) Kada įkūrėte aktyvaus laisvalaikio ir jaunimo klubą „Juostandis“? Oficialiai susikūrėme 2009 m. balandį, o iš tiesų jau veikiam nuo 2007 m. 19) Tada įkūrėte tą stovyklą-kempingą „Juostandis“? Ne, ne. Aš tos veiklos nepriskiriu klubui. Žinoma, mes ten irgi nuvažiuojam, vasarą darom visokias treniruotes, orientavimosi varžybas, ten man vieta renginiams. Klubo veikla nuo baidarių nuomos yra atskirta. Dabartinė klubo bazė yra įsikūrusi „Iki“ prekybos centro rūsyje. Ilgai ieškojom vietos ir derinom, bet galiausiai gavom, ten susitvarkėm, įsikūrėm, dabar ten vyksta kalnų kelionių technikos treniruotės, kartais kokių kitokių užsiėmimų surengiam, pvz., brolis Marius pamoko kovos menų. 20) Kiek žmonių organizuoja klubo veiklą? Buvom keturiese, bet likau vienas. Kai būna didesnis renginys, atvažiuoja pagelbėti kas nors. 21) Kokias veiklas vykdo klubas? Organizuojam žygius, keliones Lietuvoje ir užsienyje, mokomės kalnų kelionių technikos, laipiojame, plaukiojame upėse. 22) Kokius renginius organizuojate? Užpernai organizavom regatą, bet dabar pakeitėm ją į „Juostandžio“ ištvermės daugiakovę, kuri jau bus pastovi. Čia kaip nykštukinis triatlonas, „Vilnius Challange“ ir panašiai, toks panašus maratonas, tik kad viskas miške ir daugiau kliūčių. Jis yra atviras visiems, ne tik vietiniams gyventojams. Vykdome plačią informacijos sklaidą, bet norėčiau, kad aktyviau dalyvautų vietiniai, nes iš kitur pritraukti nėra sudėtinga.

132

23) Ką dar veikiate? Žiemą darome ledo skulptūras. Pirmąkart darėme didžiulį čebatą, o paskui jau nebe mieste darėm, nes atsitiko taip, kad ta skulptūra labai patiko merui, ir tada prasidėjo tokie dalykai: „Statykit, nes rinkimai, statykit, nes pas mane atvažiuos aukštų politikų“ ir t.t. Čia buvo grynai dovana miestui, už savo pinigus vežta, daryta, o kai paskui vos ne įsakinėja statyt, nes jiem reikia, tai man tokie dalykai nebeįdomūs. Tai paskui mes ją savo stovykloje darydavom ar ant kurio ežero statydavom ir palikdavom. Skultūrą padeda daryti skulptoriai Marijus Baukus ir Konstantinas Navasaitis. Taip pat darom nendrines skulptūras ir paskui jas per Rasas deginom. Dabar planuojam per Žolinę daryti jau tokią masinę skulptūrų šventę, deginimą ant vandens, tam mūsų Dainų slėny, su muge, etnokoncertais ir t.t. 24) Kas finansuoja jūsų klubo veiklą? Na, mūsų klubo juridinis statusas – viešoji įstaiga, pelno nesiekiam. Mūsų neremia niekas. Visi užsiėmimai nemokami, renkam tik elektros mokestį. Aš oficialiai dirbu kultūros centre apšvietėju, o klubas yra mano asmeninė iniciatyva, savanoriška veikla. Vasarą pajamų gaunam iš kempingo. 25) „Juostandžio“ tinklapyje parašyta, kad jūs sūlote tradicinių amatų edukaciją ir folklorinę vakaronę. Jūs su kažkuo bendradarbiaujate? Taip, mes bendradarbiaujam su Marcinkonimis, Zervynų folkloro ansambliu, bet čia brolis daugiau su amatininkais bendrauja. Bet iš šitų dalykų pasiteisino tik muzikantai ir folkloro ansamblis, pvz., Joninėm kokiom. Bet vietiniam žmogui tai neįdomu, nebent užsieniečiui. Tai mes šitos idėjos taip labai į priekį ir nestumiam. Jei kas ieškos, tai susiras. 26) Su kokiomis problemomis susiduriate organizuodami klubo veiklą? Gal vietinių žmonių pasyvumas, kartais savivaldybė pazirzia. Na, pernai mes gavom iš savivaldybės 1000 Lt paramos vienam projektui, bet visas jo biudžetas buvo 5000 Lt. Tai dalį išlaidų padengė surinktas dalyvio mokestis, bet apie pusę išlaidų teko iš savo kišenės padengti. Čia tikrai nepelninga veikla, net nemąstau apie tai. Na, kol kas sukuosi su tuo, ką uždirbu kultūros centre ar iš kempingo, žinoma, neapsieita ir be banko pagalbos, bet per kelis metus tikiuosi grąžinti paskolą. Trumpas įsipareigojimas. Kadangi čia ruošiuosi gyventi, kuriu namus, todėl man kažkaip norisi tuos vietinius žmones išjudinti, kad turėčiau su kuo gyvent.

133

6 priedas. Interviu su Mariumi Galiniu išrašas

Interviu su Mariumi Galiniu, Varėnos kultūros centro direktorės pavaduotoju kultūrinei veiklai, Varėna, 2013 m. balandžio 3 d. 1) Kuo užsiimate, kur dirbate? Šiuo metu einu Varėnos kultūros centro direktorės pavaduotojo kultūrinei veiklai pareigas, taip pat esu Dzūkijos regioninės etnintės kultūros globos tarybos sekretorius. Taryba sudaryta iš įvairiose įstaigose dirbančių žmonių, kurie pagal galimybes stebi, vertina, teikia pasiūlymus dėl etninės kultūros išsaugojimo, jai skirtų renginių ir pan. 2) Iš kur esate kilęs? Ar visą laiką gyvenate Varėnos krašte? Esu kilęs iš Varėnos. Aš kurį laiką gyvenau Vilniuje – mokiausi, paskui dirbau. Kažkaip anksčiau net negalvojau, kad norėsiu čia grįžti, man buvo visai gerai ir mieste. Bet paskui miestas pradėjo mane spausti ir vis dažniau aplankydavo mintis, kad gal reiktų kraustytis kur arčiau gamtos. Vis dažniau parvažiuodavau namo, kažkaip iš naujo pamačiau, atradau savo gimtąsias vietas, senelių namus, prisiminiau vaiksytę. Šiaip man nebuvo svarbu, į kurį kraštą, tiesiog norėjosi ramesnės vietos. Būtent į Varėnos apylinkes grįžau todėl, kad čia tėvai turėjo sutvarkę sodybą ir man pasiūlė joje gyvent. Labai greitai apsisprendžiau, per kelias dienas, susikoroviau daiktus ir atvažiavau. Ir darbą iškart gavau, kažkaip labai gerai viskas išėjo... Kultūros centras kaip tik ieškojo darbuotojo, ir čia aš pasimaišiau. 3) O nepasiilgstate miesto? Kuo skiriasi gyvenimas Varėnoje ir Vilniuje? Nieko nepasiilgstu, man kažkaip gerai ir čia. Žiūrint iš dabarties taško, miestas neabejotinai turi savo pliusų. Žmogui, norinčiam gauti žinių, miestas yra didelis privalumas. Aš ir dabar dažnai į Vilnių važinėju, bent kartą per dvi savaites nuvažiuoju. Nes vis tiek ten telkiasi tam tikrų sričių žinovai, specialistai, kuriuos gali rasti tik mieste. Kaimas dabar yra, kaip ten bebūtų, patuštėjęs ir dažnai čia tu negali gauti, ko tau reikia. 4) Kaip pagyvenimas mieste keičia požiūrį į jį patį ir kaimo regioną? Na, gyvenimas mieste tau suteikia realią patirtį, tai neįkainojamas dalykas. Palyginimui, pvz., čia tas pats, kaip apie produktą spręsti pagal tai, ką kiti šneka, ir pačiam paragavus, kai tu tiksliai gali nuspręsti, ar tau jis skanus, ar neskanus. Žmonių skoniai skiriasi. Taip pat ir miestas... Mano paties aplinkoje yra nemažai žmonių, kuriems miestas yra blogis, jie nuvažiavę pyksta, nė minutės negali būti, bet tiek pat galiu suskaičiuoti ir tų, kurie, nors ir mėgsta kaimą, bet be miesto negali gyventi, nes jiem reikia to triukšmo, to patogumo, to bendravimo. Aš manau, kad viskas yra tvarkoj su tais mūsų miestais. Man teko vieną kartą nusibelst iki Tokijaus ir Berlyno, tai aš supratau, kad mes gyvenam tokioj geroj žemėj, su tokiais puikiais miestais, kur tu gali, pvz., pereit Gedimino prospektu, susitikt dešimt pažįstamų iš įvairių laikų. Bet kaimas, žinoma, turi savo žavesio: čia gamta, tėviškė... 5) Ar gamta buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios grįžote? Ne. Tuo metu mane labai sužavėjo tai, kad aš naujai pažiūrėjau į savo gimtąją vietą. Bet tos priežastys... aš net negaliu įvardyt, jos tokios visuminės. Kai kurios labai asmeninės. 6) Koks ryšys sieja jus su šiuo kraštu? Ar įsivaizduojate savo gyvenimą kitam rajone? Na, čia mano tėviškė. Man malonu nuolat būti ar retsykiais aplankyti tas vietas, kurias aš žinau nuo vaikystės, jaunystės, susitikt gatvėj pažįstamus žmones, pvz., pirmąją mokytoją, tėvai arti, man patinka, kai yra geri santykiai su tėvais. Šie dalykai vaidina tam tikrą vaidmenį, bet aš puikiai įsivaizduoju savo gyvenimą ir kitam rajone. Sakau, aš neatvažiavau čia dėl gamtos ar tėviškės, tiesiog buvo gyvenime toks metas, kai man reikėjo keist aplinką, ir aš labai dėkingas Dievui, kad jis mane atvedė būtent į tėviškės vietą. Nes tai, jog esu iš čia

134

kilęs, tikrai vaidina tam tikrą vaidmenį. Man čia viskas pažįstama, dėl to jautiesi taip saugiau, patogiau, kitur galbūt reiktų ilgiau užtrukti, kol įsisavintum tą aplinką ir pan. 7) Ar pastaraisiais metais pastebite, grįžta žmonės čia gyventi? Gal atvažiuoja naujų? Na, čia turbūt statistika turėtų pasakyti. Šiaip nesimato. Pačioj Varėnoj buvo 13 tūkst. gyventojų, o dabar neseniai vyko vietinis surašymas, pasirodo, beliko apie 9 tūkst. Tai va, skaičiai kalba geriausiai. Kitą kartą gali pasirodyti, kad mano aplinkoje daugėja tų žmonių, bet faktai kalba kitaip. Na, jauni žmonės išvažiuoja, ieško, kur užsikabinti, nes darbų labai nedaug. Grįžta, makaluojasi, kai kas užsikabina, kai kas ne. Užsikabina daugiausia tie, kurie turi kažkokią idėją, kelią sau tikslą, ne vien tokį, kad reikia pragyventi, bet savo darbu jie nori padėti, daryti kažką dėl kitų. 8) Kuo šis rajonas išskirtinis Lietuvoje? Kokios būtų jo stipriosios pusės? Yra daug visokių savybių. Mano nuomone, žmonės ir tai, ką jie turi savo viduje. Dzūkų, Dainavos žmonių prigimtinis būdas, išlaikytas iki šių laikų. Pastebėjimas, kad dzūkai vaišingi, yra teisingas, ir jis ateina iš labai senų laikų, ir tai yra vertingiausias dalykas. Žiūrėk, grybų yra pilna ir Žemaitijoj, kartais ten net daugiau grybų negu čia. Žinoma, ten miškai kitokie, žmonės mėgsta čia atvažiuoti, nes čia sausesni miškai. O įdomumas yra žmonėse... Vėlgi. Kai aš nuvažiuoju į Žemaitiją, žmonės ten bendrauja kitaip. Iš pirmo žvilgsnio jei tokie piktoki, ūmūs pasirodo, nors yra tikrai geri žmonės, o Dzūkijoj pirmas signalas yra geranoriškumas: jei stabteli kelio paklaust, jie su tavim švelniai pabendraus, įsigilins, norės pavedėti. Man esminis krašto savitumas yra žmonės, jų vertybės. 9) Įsivaizduokite, kad Varėnos rajonas yra žmogus. Kaip jį apibūdintumėt? Kokia būtų jo tapatybė? Jis toks doras, negrubus, švelnus, bet tuo pačiu tvirtas, vertinantis nuoširdumą, nemėgsta veidmainystės. 10) Kaip manote, kuo šis rajonas yra/gali būti patrauklus kūrybingiems žmonėms? Kiek jisai traukia, aš negaliu pasakyti, nes kūrėjas gali įvairiai į jį pažvelgti. Čia trūksta infrastruktūros, rajoną valdančiųjų įdirbio, kad būtų sudarytos geresnės materialios sąlygos, tai va jų labai trūksta. Bet ne šitas dalykas yra esminis. Tikras kūrėjas nežiūrės pirmiausia į tai, kad jo kelias būtų asfaltuotas, toks kūrėjas jau greičiau yra verslininkas. O kūrėją, kuris nori kažką kurti, pirmiausia gali patraukti tai, kad čia yra daug gamtos, pirmapradiškumo, kuris reiškia Dievo ženklą. O kūrėjui... Kūrėjui labai svarbu atkartoti tobulą kūrinį, o tobulus kūrinius kuria Dievas. Čia žmonės dar turi senovinius būdo bruožus, kurie yra tikrai labai ypatingi, įdomūs, saviti, ir tai kūrėją turėtų traukti. Prie Liškiavos gyvena toks puikus žmogus Henrikas Gudavičius, jis turi savo didelį sodą, 8 hektarų, kurį jis prižiūri ir prie jo gyvena, jam savivaldybė kažkiek moka už tai. Bet tam sode visokie rečiausi augalai auga, ir ten taip natūraliai jie auga, ne kaip kokiam kultūriniam, sutvarkytam sode. Henrikas rašo nuostabius straipsnius, labai įdomus žmogus. Ir jis yra ne vietinis, atvykęs, bijau sumeluot, gal irgi iš Žemaitijos. Nors jis čia gyvena jau ilgą metą, bet dar nelaiko savęs dzūku. Anot jo, tik išsimaudęs visose šventose Dzūkijos upėse ir kažkiek metų, gal 9, nesavanaudiškai dirbęs, daręs kažką gero jau gali vadintis dzūku. Tokį žmogų aš laikau kūrėju, bet turbūt niekas jo nelaiko kūrėju (juokiasi – aut. past.). Jis labai aiškiai pasakė, kodėl čia atvažiavo. Jis tiesiog žiūrėjo, kur mažiausias žmonių tankumas, kur įdomi gamta, ir išsirinko Liškiavos apylinkę. Jis atvažiavo, vaikščiojo ir nusprendė, kad geresnės vietos nėra. Na, dar Labanore galima, bet čia jam buvo geriau. Jis nieko neturi, stengiasi atsiriboti nuo šiuolaikinių medijų, mes popieriniais laiškais bendraujam. Bet jis niekur neišvažiuoja, jis visada ten būna. Manau, kad kol bus gamta, kol bus žmonėse tie savitumo atšvaitai, tol jie trauks kūrėjus. Verslininkus irgi gali traukt, jie gali vystyt kokį turizmą.

135

11) Ar Varėnos rajonas yra atviras, tolerantiškas naujiems žmonėms, naujoms idėjoms, iniciatyvoms? Geriausiai į šitą klausimą atsakytų tie, kurie gyvena tokiam tikram Dainavos kaime. Kad atviras šitas rajonas, tai faktas – dabar viskas visur atvira. Žinoma, viskas priklauso nuo to, ką tu darai. Bet apskritai vietiniai žmonės priima, nes jie turi tokią tikrą toleranciją. Arba gal reiktų kitaip sakyti: jie gali smarkiai prisitaikyti. Jie prisitaiko, nes dabar toks laikas, kitaip nieko nebus. Pvz., kaimo turizmo sodybų atvejai... Kai kurie tikrai yra nepatenkinti, kad jų pašonėje visokiai vakarėliai vyksta, bet iš kitos pusės pas juos iš senovės gajus tas prisitaikymo gebėjimas. Jie gyvena ir prisitaiko. Nors buvo atvejis, kai valstybė norėjo kurti didelį kempingą, bet artimiausio kaimo gyventojai rinko parašus ir visaip priešinosi tam, nesvarbu, kad tas kempinas būtų už kelių kilometrų, bet va jie nenorėjo. O iš tiesų juk galėjo ir jie iš to kažkokią materialinę naudą gauti, kažkaip įsijungti. Kaimas yra tarsi brangakmenis: jis pats yra didelė vertybė, brangus akmuo, brangiai kainuoja, bet kai jį apšvieti, jis žaižaruoja, ir jo atšvaitai gali būti labai šilti arba priešingai – šalti. Vertė jo nekrinta, jis vis tiek yra brangenybė, bet gali visaip atspindėt šviesą. Tai va toks yra dzūkiškas kaimas. Kai tu bandai prie tų kaimo žmonių prieti, jei tokie atsargūs! Pvz., Musteika – gūdus pasienio kaimas, jie per eilę metų ir deginti, ir plėšti, ir jie į viską žiūri taip atsargiai. Tokia folkloro grupė iš Kauno, „Goštauta“, lalaudavo per Musteiką. Lalavimai – senas religinis paprotys, kai antrą Velykų dieną lalautojai eina per kaimą, užeina į kiekvieną trobą padainuot, pasivaišint. Viena vertus, tai tokia pramoga, kita vertus, palaiminimas namams – tie lalauninkai kaip maldininkai. Tai Vilma, „Goštautos“ vadovė, dabar jau mirusi, man pasakojo, kiek jai kainavo prijaukinti kaimą prie tokios, sakytum, nekaltos tradicijos. Čia tau ne keturračiais po kaimą važinėt, o užeit, pasisveikint, padainuot žmogui. Kiek ji važiuodavo ten prieš Velykas, eidavo susipažint su žmonėm, kad jie paskui atidarytų savo duris ir išklausytų tavo velykinį palinkėjimą. Ji ilgai jaukinosi, ištisai važiuodavo, turėjo rimtą sąrašą, tokį šventą, nes jei kurią trobą praleisi ar pas ką ilgiau užsibūsi, įsižeis. Bet kai įvyko kaimo atsidarymas, kai vietiniai pasakė „Gerai, būk sava“, tada viskas – visi laukdavo, atidarydavo duris. Tada prasidėjo kitas dalykas – neduok Dieve, ką praleisi, pas ką ilgiau užsibūsi, baisiausiai supyks. Bet kai Vilma mirė, daugiau niekas tų lalavimų nepakartojo. Ji buvo kaip ryšys tarp kaimo ir išorinio pasaulio. Kaimas labai įdomus! Tu gali trumpai pasakyt, kad kaimo žmonės uždari, bet kai pamėgini giliau pažiūrėti, tu net negali apibūdinti taip tiesmukai. Kaimui būdingas toks lėtumo aspektas, veiksmas be priežasties, viskas eina tokia pastovia, gražia tėkme, nėra lėkimo, todėl bet kokie staigūs judesiai toj tėkmėj tokius purslus sukelia, ir žmonės keistai žiūri. Kitąkart jie taip paprastai reaguoja, pvz., kaip Žiūruose: vietinio etnografinio ansamblio vadovės Marcelės dukra mamos trobą pavertė kaimo turizmo sodyba, pastatė kubilą prie Ūlos, maudosi visokie turistai, dažniausiai pusgirčiai rėkaloja, bėgioja, ir viskas tvarkoj. Na, Marcelė susitaikė, sako, dabar tokie laikai. Šiaip apibendrinant galima sakyti, kad jie priima naujus dalykus. Galėtų, tiesą sakant, mažiau priimt. 12) Kaip kuriantys žmonės išnaudoja Varėnos rajono kūrybinį potencialą (teritorinį, kultūrinį, žmogiškąjį, socialinį kapitalą)? Ar pakankamai? Tikrai nepakankamai. Dar yra labai daug vietos plėsti visokias veiklas. Tikrai neišnaudota dar... 13) O ko trūksta, kad būtų labiau išnaudojama? Idėjų, gal dar pinigų, nors... Na, pvz., parama iš valdžios dažniausiai būna tokia, kad jie remia, skatina finansiškai. Niekaip neužginčysi, kad tai suteikia greitesnį postūmį. Žinoma, daug galima daryti ir be pinigų, bet kai yra paskatinimas, tada galima daryti dar smarkiau. Bet labiausiai trūksta žmonių, nes jei žmogus yra, tai tada viskas vyksta. Pvz., toj Musteikoj yra bitininkystės muziejus, Romo sodyba, jis pats ir tą muziejų tvarko, kuris visai kitoks negu Aukštaitijoj. Ten toks paeuropintas, labiuu standartizuotas, o čia toks natūrinis – taip, kaip gamtoj. Tikrai ypatingas! Ir mes sakom, kad tik jie tokią muziejaus dvasią išlaikytų, nes vis

136

tiek sulaukia jie visokių pastabų, kad neatitinka formatų, kad nėra šiuolaikinių patogumų. Jeigu kas capt ir išgnybtų Romą iš ten, nieko nebeliktų… Žmonės yra labai svarbu. Tiek gyventojai, tiek valdžia, kuri įgyvendina viziją. ŽMONIŲ SVARBA (+ DŽIUGAS) 14) Ar yra Varėnos krašte žmonių, kurie, pasitelkdami vietinę legendą, sukuria kažkokią veiklą, paslaugą, kuri pritrauktų žmonių? Dabar neatsimenu tokio atvejo. Vadinasi, arba nėra, arba jei yra, tai dar labai blankiai veikia. Šiaip čia trūksta tokių žmonių, kurie sugalvotų kažką arba pasiremtų jau esančiais dalykais ir sukurtų. Ir tai turbūt yra esminis trūkumas. O jei tokių žmonių yra, tai jie tiesiog nesiryžta. Jiems tarsi reikia palaikymo iš viršaus, kažkokių aplinkybių. Nebūtinai iš kitur turi kažkas atvažiuoti, kad kažką sukurtų. Ne. Čia vietos žmonės turi kurti. Šiuo atveju čia aš pasigendu to, kas galėtų skatinti kūrybiškas iniciatyvas. Pvz., savivaldybė tiek beprotybių palaiko, o šitam dalykui neskiria dėmesio. Pvz., turizmo centras vienu metu buvo pagriebęs tokią idėją – teminius kaimus. Pradėjo šūkauti, kaip čia gerai, kaip reikalinga, bet ties ta vieta ir baigiasi sąmoningumas. Prisižiūrėjo visokių pavyzdžių Lenkijoj ir nusprendė, kad ten kažkuris kaimas prie Marcinkonių bus Elfų kaimas ir t.t. Tai va čia jau, sakyčiau, yra nusišnekėjimas. 15) Ar Varėnoj bendruomeniški žmonės? Aš manau, kad bendruomenė yra svarbiausias dalykas žmonėms. Pažiūrėk, kokie dabar žmonės yra užsidarę, miestuose irgi. Iš pirmo žvilgsnio atrodo banalus dalykas, bet jis iš tiesų žudo visuomenę. Žmonės nepažįsta savo kaimynų, jokių santykių su aplinkiniais. Kaip žmonės gali augti, jei jie nebendrauja? O kaime... Irgi tas pats: visi atvažiuoja vasarą į savo sodybas, užsiaugina tvoras, vaikams baseiną supila – jiems nereikia eit prie upės, niekur, ten pavojinga, kaimo vaikai neaiškūs. Žmogus užsidaro į savo pasaulį, bet... Yra šimtų tūkstančių metų patirtis, yra daugybė praktikų ir nuorodų, kad žmogus turi būti bendruomenėj. Viskas taip laikosi: tautos, šeimos... Žmonės turi bendrauti, turėti jungčių. Kam reikalinga bendruomenė? Ta žmonių jungtis reikalinga tam, kad teiktų laimę jiems. Jau net mokslininkai pripažįsta, kad esminis bendruomenę vienijantis dalykas yra turėti aukštesnį tikslą, susijusį su vertybėmis. Kalbant apie Dargužių kaimą, sūriai yra gerai, jie vienija, bet jeigu žmonės atranda savo kaime kokią išskirtinę vietą, pvz., piliakalnį ar kokią kitą dvasinėm vertybėm paremtą vietą, ir tai juos suvienytų, tai būtų stiprus bendruomeniškumo pavyzdys. Dzūkijoj, prie Marcinkonių, stovi toks aukštas kalnas, kurio pavadinimų evoliucija tokia: Dangakalnis, Dergakalnis, yra užrašyta vieno Marcinkonių šviesuolio, kad ten buvo šventas kalnas, kad ten degė šventa ugnis, vyko kažkokios apeigos. Tas kalnas yra aukščiausia vieta Dzūkijoj, nuo jo net Merkinė matosi. Po to pavadino Dergakalniu, nes ten buvo kažkoks kunigaikštis Dergis, kuris ant to kalno gynėsi nuo priešų, ir čia dažnas motyvas visokiose sakmėse, kad matydami, jog nieko neišeina, jie prasmego skradžiai žemę. Na, ir toliau 1863 m. sukilimo laikais prie to kalno būdavo sukilėlių stovykla, jie ten melsdavosi. O dabar pats gyviausias pasakojimas, kad yra toks kalnas, vadinamas Dalgiakalniu, nes neva tie sukilėliai su dalgiais eidavo ten pasislėpti, virdavosi maisto, prie šventų pušų ateidavo kunigas, ir todėl dabar tas kalnas yra Dalgiakalnis. Viskas. Į tą kalną nėra nei nuorodos, nieko… Jis sau ten stovi, ant jo dar yra stebėjimo bokštas. Bet viskas, legendos nėra, net kaip jį rast ne visi vietiniai žino. Tai mes jį atradom prieš kelerius metus. Ten įspūdinga vieta! Į jį kyla senas, akmenim grįstas kelias, karo metais padarytas. Pati aukščiausia vieta – visa Dainava kaip ant delno. Istorijos ne apie kažkokius dalgius, o kad ten buvo šventvietė, yra realiai užrašytos vietinio kaimo žmogaus. Kodėl gi imt ir nesureikšmint tos vietos? 16) Ar vietiniai kūrybingi žmonės yra linkę telktis kurioje nors vietoje? Nesakyčiau. Jie taip pabirę po visą rajoną. Gal tik išskirčiau Merkinę, apie kurią spiečiasi juodoji keramika, bet ten taip natūraliai, istoriškai susiformavo. Ten taip rimtai atkartota tradicija, nes ten nuo seno gyveno senieji meistrai, iš kurių dabartiniai keramikai tiesiogiai paveldėjo visą amatą. Tas Pretkelis, Teresė, tai jie irgi yra atėjūnai, prieš daug metų atėję pas

137

tuos meistrus, kurie buvo vietiniai keramikai. Nes ten sąlygos dėkingos tai keramikai, kažkoks žvirgždas reikalingas ar kas... Tai jie atėjo, įsikūrė, perėmė, o kiti tai daugmaž pabirę. 17) Esate meno ir muzikos festivalio „Verpetai“ organizatorius. Papasakote apie jį plačiau. Na, šitas festivalis įžengė į areną kaip nesusipratimas. Kitoks renginys ir publika visai kita. Jį jau 9 metus rengia kultūros centras, bet kasmet vis galvoju, ar jo reikia. Jis iš pradžių buvo mažiukas, jį išgarsino, išpūtė pirmąkart atvažiavę užsieniečiai – italai „Spiritual front“, kurie iškart iškėlė kartelę, ir žmonės nuo tada kasmet tikisi kažko panašaus, bet ta kartelė neišvengiamai smuko, nes labai sunku finansiškai tokio masto renginius daryt. O kas finansuoja festivalį? Niekas... Na, tada kai dalyvavo italai, gavom apie 7000 Lt paramos iš Kultūros rėmimo fondo, savivaldybė davė dar tūkstantį. Dar už bilietus surenkam dalį. O dabar fondas neberemia, projektų vystymui nebeužtenka fizinio pajėgumo, nes kultūros centre turim daug techninio darbo, projektų paraiškoms pildyti neturim etato. Ar kviečiatės į pagalbą savanorių? Aha, kviečiamės, bet festivalis nėra toks didelis, kad reiktų labai daug pagalbos. Kad ir kaip bebūtų, provincijos skonis toks, kurį reikia kantriai ugdyti. „Verpetai“ yra toks neformatas, ir jame varėniškių mažuma, daugiau iš kitur suvažiuoja, gal paskutiniais metais jie truputį persilaužė. Jis skirtas visiems, neturim vienos tikslinės grupės. Ir aš jį pavadinau meno ir muzikos festivaliu, kad galėtume dėti visokias keistenybes. Na, keistenybes mažo miestelio žmonėms, tokias visokias alternatyvas. Šiaip viskas prasidėjo nuo kino, nes aš tada dirbau kino teatre. Bet viskas vystėsi taip, kad kinas, kinas, kinas, o pabaigoje, šeštadienį, koncertas. Ir tas koncertas jį išdidino, tada kinas netgi krito. Kiek lankytojų sulaukiat? Na, skaičius taip ir kilo. Pirmi keturi kartai – tarp 50-80 žmonių, kai pradėjo žinomesnės važiuot, truputį šoktelėjo – iki 100. Paskui iki pusės tūkstančio iššokdino tie italai, o dabar paskutinius metus vėl grįžom iki 100. Festivalis vyksta tik dvi dienas, dauguma renginių nemokami, tik šeštadieninis koncertas mokamas. Ar reikšmingas Varėnai šitas festivalis? Na, nedideliam būreliui žmonių. Aš kažkaip nelinkęs jo sureikšmint: jis yra – yra, nebūtų – nebūtų. Jo dėka kokie 20-30 žmonių pamatė, kad yra visai kitokia muzika. Jeigu šiais metais jo nebus, tai kokie 10 varėniškių nuliūs. Kodėl taip susilpnėjo jūsų motyvacija rengti šitą festivalį? Na, nėra jis toks svarbus žmonėms. Galbūt reiktų surasti jo kertinį akmenį. Jis iš esmės labai pasikeitė: iš pradžių buvo kino, paskui elektroninės muzikos, paskui kelis metus važiavo gotai, po to šiaip kažkokia alternatyvi muzika, o užpraeitais metais jis tokią tautinę temą užkabino. Žmonių sumažėjo... Dabar toks laikmetis, žmonės nori lengvesnių renginių. Toks eksperimentinis festivalis... Labai. 18) Kokių kultūrinių, kūrybinių veiklų trūksta Varėnoje? Nieko čia netrūksta, visko pilna. Jeigu ateina žmonės ir skundžiasi, kad niekas nevyksta, tai anksčiau ir aš pats buvau tuo beveik patikėjęs, bet dabar nebe. Tikrai visko čia daug. Tik tokį dalyką pastebėjau, kad gyvendami vietoj žmonės tiesiog nežino, kas toj vietoj vyksta, kas aplinkui. Bet čia gal tokie bendri dėsningumai... Žmonės užsidarę, bėga, nieko nemato, nieko

138

nenori sutikt. Dar viena problema, kurią norėčiau išskirti, kad kaimuose vienu metu pabiro kolektyvai. Iš vienos pusės žmonių subūrimas į kolektyvus turėjo labai didelę naudą, nes jie atvežė tas visas apnykusias dainas į Vilnių, ir jaunimas jas pagavo su tokia nauja jėga, bet iš kitos pusės – kas atsitiko? Ir tai yra faktas... Kai tik tuos kaimo žmones subūrė į kolektyvą, pasakė: „Va, jūs dabar kolektyvas“, neprabėgo nė keli metai, kai kaime visos dainos nutilo. Nes tie žmonės save iškart susiejo: mes – kolektyvas, o kolektyvas dainuoja, kai yra ant scenos, kai yra žiūrovas, per repeticijas ir t.t. Anksčiau žmonėm tas dainavimas buvo natūralus, jie dainuodavo dėl kažkokio aukštesnio tikslo, pvz., kaip Petras Zalanskas. Jis dainuodavo išėjęs į sodą, į mišką, atrodytų, be jokio tikslo, kas šiais laikais atrodo taip... Tai kam jis tada dainuoja? Tegu įrašo kokį diską, eina ant scenos, va tada jis save realizuotų... Bet ne, jis darė visai kitaip, ir jis niekada, beje, nedainavo su ansambliais, visada vienas. Kai žmones sulipdė į kolektyvus, atsirado sistema, ir iš vienos pusės buvo nauda, bet iš kitos pusės – pražūtis. Oi, sovietai labai skatino kurti. Kultūros namų sistemą jie sukūrė, bet čia tokia jautri tema... Kiti žmonės nepiktybiškai kultūrą jau sieja tik su šita įstaiga, jiem kitur kultūros kaip ir negali būti, ji gali būti tik kažkokiuose tam skirtuose namuose. O čia viskas taip susipynę: valdžia per čia daro savo reklamą, kas valdo, tas remia – viskas labai susiję. Viskas nuėjo daug toliau, ir iš esmės tą užprogramavo sovietai.

139

7 priedas. Interviu su Terese Jankauskaite išrašas

Interviu su Terese Jankauskaite, juodosios keramikos meistre, Pelekiškės km., Varėnos r., 2013 m. balandžio 4 d. 1) Prašau prisistatyti. Aš esu Teresė Jankauskaitė, 1973 m. baigusi Dailės institutą, dabar akademija, ir kaip tik po baigimo atvažiavau čia į Dzūkiją būtent dėl juodosios keramikos. 2) Iš kur esate kilusi? Žemaitijoje gimiau, augau Vilniuje, ten baigiau ir mokyklą, ir Dailės institutą, žodžiu, vilnietė buvau. O paskui labai susidomėjau juodąja keramika, atvažiavau čia ir gyvenu iki pat dabar. Dar kažkada buvo mintis gyventi Nidoj ar bet kur Neringos juostoj, bet mano sveikatai jūrinis klimatas netiko. 3) Čia pasilikot būtent dėl juodosios keramikos? Taip, dėl juodos keramikos, nes buvo senas meistras Mykolas Miliauskas, jis 1905 m. gimimo, elektros dar nebuvo, kai pas jį dirbtuvėlėj dirbom, organizuodavom mažas dailininkų grupes. Ten labai maži langiukai, visi susigrūdę, kartais būdavo keturi žmonės, kartais daugiau, ir po to persikėliau pas kitą puodžių. Miliauskas gyveno Zakavolių kaime, o aš persikėliau pas kitą, kur jau buvo elektra įvesta, pas Stasį Mašalą, ir ten kokius penkerius metus buvau. Bet jie nuseno, jie nebenorėjo mums degti, patys paslapčių nelabai norėdavo rodyt, tai tada svetimi žmonės mane priėmė į šitą sodybą, į Pelekiškes. Ir pasistačiau klėtelę, ir va iki pat šiol gyvenu. 4) Ar nepasiilgstat miesto? Dabar jau ne. Kartais nuvažiuoju pasižiūrėt parodų, susitikt su savo artimaisiais, bet gyvent mieste tikrai jau niekad nenorėčiau. Man taip gera čia, gamtoj, miškuose. Oi, aš ir kalnuose buvusi, ir kalnų upėse, ir žygeivė, ir kas tik nori – visą laiką kelionės. Studijų metais aš viena iš savo grupiokų keliaudavau. Dviejose ekspedicijose dykumoj buvau, kasinėjom – ten irgi pilna juodosios keramikos, tyrėjai sakė, kad II a. pr. Kr. – II a. Ir juodos, ir nedegtos, ir paprastai degtos – visokios keramikos radom. 5) Kas dar patinka Varėnos krašte? Pirmiausia gamta, paukščiai, žvėrys, žalčiukai, ežiukai, kas tik nori, su visais kalbuosi, ir net gandras buvo man ant basos kojos užlipęs. Ir... nebegaliu be gamtos. Netoli ežeriukas, už pusantro kilometro, iš kitos pusės – taip pat. Tas Bedugnio ežeriukas labai gilus, paslaptingas, labai įdomus, mažiukas, tai du kartus jame ant salų ruošiau parodas. Šalia, už kalniuko, už kokių 400 metrų, gal dar arčiau – Ešerinis ežeras. Visur apeini ir būni su gamta. Čia dirbi, viduj, nes lauke molio nelipdysi, viršuj miegi, o degi lauke, krosnyse. Va ir visas gyvenimas... 6) Ir jums nepabosta? Kad aš visąlaik turiu, ką veikt. Man visai gerai... 7) Papasakokite apie juodają keramiką. Aš per metus kraunu tris krosnis, nes reikia prilipdyti. Va, čia aš jums parodysiu, yra dar nedegtas (rodo nulipdytą, bet dar nedegtą vazonėlį su gėlytėmis – aut. past.), gražus ir nedegtas, bet labai trapus. O juoda... Būna taip: molis paprastas, rudas, mes iš Kauno perkam, lipdai ir džiovini. Kai jau jauti, kad bus pilna krosnis, tuomet viską neši į lauką, reikia kad nelytų, nes jeigu truputį lietaus ar sniego yra, negerai. Krosnys yra įkastos žemėse, yra pakura, ir paskui toks skylėtas dugnas, kur eina liepsna. Ant jo pakrauni viską, vieną ant kito – jokių lentynų nėra, ir viršų uždengi degtom keramikinėm šukėm, ir kūreni maždaug 16

140

valandų, didesnę krosnį – 24 valandas. Mūsų molis išlaiko 960 laipsnių, kai jau 980 laipsnių, tada pradeda lydytis. Žodžiu, turi pakraut, po truputį šildyt, degt, uždusyt tą krosnį ir tik po dviejų parų jau gali atkast, nes labai karšta. Viską reikia iš akies matuoti, jokio termometro gi nėra. Kartais geriau išdega, kartais blogiau. Pats seniausias pasaulyje molio dažymo būdas, sakykim, dar glazūrų nebuvo, tai... kada kūreni ir pagal spalvą matai, kad jau baltai ružavas, atidengi skardinį dangtį nuo viršaus ir jau matai per visus sukrautus daiktus kiaurai, iki pat apačios. Jie persišviečia, ir viską matai! Ir kada jau liepsna eina į viršų iš krosnies, molis nebepriima temperatrūros, tuomet greitai greitai turi išimti anglis, kiek gali, dėti sakuotų malkų, smalėkų, ir kada labai daug dūmų būna, užkasi – ir pakurą, ir viršų. Dedi samanų ant viršaus, ant tos skardos, ir turi taip užkasti, kad neįeitų oro. Jeigu įeis oras, molis bus paprastai išdegtas, ne juodas. Čia išeina taip: kai dedi tų sakuotų malkų, jos skleidžia daug mikroskopinių anglies gabaliukų, tų smalėkų, dzūkai sako „smalėkus dedi“, ir po to jie persigeria kiaurai molį, toj temperatūroj vyksta redukcija, ir molis tampa juodas. Žodžiu, vienas degimas. Jeigu pradaužtum kokią išdegtą šukę, ji pilkesnė, bet vienas degimas, ir labai įdomu, nes po dviejų parų degimo nežinai, ką ištrauksi. Keramikoj, nebūtinai juodoj, gali būti iki 18 proc. broko. Juodas molis būna įvairių spalvų ir visaip žiba. Tas degimo būdas toks... Būtent dėl degimo būdo aš čia ir atvažiavau, nes kitur niekur nedegė. 8) Kodėl būtent čia degama ta juodoji keramika? Ar čia yra kažkokios specialios sąlygos? Gytis Talmantas, keramikas, mes jį keramikų dievuku vadinam, jis buvo keramikos muziejuose, prisižiūrėjo visokių juodų daiktų, ir paskui važinėjo po visą Lietuvą ieškodamas, kas degė juodąją keramiką. Ir būtent tas puodžius, Stasys Mašalas, prisiminė, kaip jo močiutė degė. Ir pradėjo degt... Nes visąlaik jau glazūruotus degė, ir niekas čia nežinojo. Taip nuo kokių 1970 m. vėl pradėjo degt. Tada aš 1973 m. atvažiavau, dar Petras Pretkelis, dirbęs žiedėju Vilniaus dailės kombinate, tai jis 1972 m. atvažiavo, ir mes, dailininkai, atgaivinom viską. Ir tada prasidėjo... Ir kiti mokėsi, dabar Lietuvoj jau daug kas žino, kaip degti, paskui ir Latvijoj pradėjo degt, buvo čia iš visur žmonės atvažiavę, papasakoji, ir jie bando degt. Aš žinau, kad Gruzijoj dega. Bet taip pačiai pajust... Na, yra tokia archaika ir taip įdomu. Malkom kūreni, visą laiką sėdi, visą parą negali atsitraukt nė minutei. Gali ateit pavalgyt, bet visą laiką turi būt, turi stebėt. Iškasus turi būtinai viską išplaut nuo suodžių, nes visi daiktai būna apsinešę suodžiais – kartais truputį suodina, o kartais – per pirštą storumo suodžio. Ir viską tą reikia nuplaut, sutvarkyt. 9) Kas dar, be jūsų, užsiima šitu amatu Varėnos krašte? Petras Pretkelis, puodžius, jis neįstojo į tapybą dailės institute, paskui ėjo dirbt į dailės kombinatą ir žiedė. Skulptorius Saulius Indrašius, jis ir geras žiedėjas, jo brolis Džiugas Petraitis, jo motina Elvyra Petraitienė, sesuo Rūta Indrašiūtė, kartais juodą, bet daugiausia glazūruoja, žodžiu, kitam kaime jų visa šeimyna dirba. Dar yra vienas keramikas Liškiavoj, irgi baigęs akademiją, atvažiavęs, juodą keramiką dega. 10) Kitur Lietuvoj kas nors dega? Kuršėnuose, Šiauliuose, Kaune dega, bet viskas atėjo iš čia. Buvo liaudies meistrų seminarai, tai jie išmoko, paskui dailininkai išmoko, ir viskas atėjo būtent iš čia, iš Dzūkijos, nes niekur kitur seniai nedegė. Taip ir aš čia išmokau, pasilikau ir man labai gerai čia. 11) Ar jūs mokot ką nors? Atvažiuoja mokinių? Na, kiek aš tos vietos turiu... Kartais kažką parodai – nelabai rūpi. Kiek atvažiuodavo su kitais dalininkais, pvz., mano grupiokės Skirmantė Bialopetrovičiūtė ir Sigita Talandytė atvažiuodavo ir degė, dar Janina Džervutė iš Punios irgi juodai dega, bet ji turi savo krosnis. O šiaip kiti... niekam nereikia, pabando ir nebedaro. Aš žinau, kad Vilniuj juodąją keramiką

141

dega. Ten tokį cechą sukūrė, tai dega ir moko kitus (kalbama apie Vilniaus puodžių cechą – aut. past.). 12) Tai išnykimas šitam amatui negresia? Ne, tikrai negresia. Vaikai daugiau pas Petrą ateina – jo didesnė dirbtuvė. 13) Šita juodoji keramika yra tarsi legenda, atgaivintas labai senas šiam kraštui būdingas dalykas. Ar dar yra kokių nors kitų legendų? Yra daug liaudies meistrų, kurie drožia skulptūras. O šitam rajone iš esmės yra keramikai... Būna, kad ir kaimynai ateina, pabando ką nors nusilipdyti. Žinau, kad yra tapytojų, mes institute visko mokomės, ne tik keramikos. Yra fotografų, pvz., broliai Černiauskai Merkinėj, kai kas net grafikos darbus dirba. Dabar Nacionaliniam parke yra daug visokių meistrų: pina krepšius, bitininkauja... Yra tų žmonių, jie padeda vieni kitiems, visokius renginius organizuoja ir seminarus, ir vaikus moko, ir suaugusius. 14) Ar nebaisu tarp miškų vienai gyventi? Ne, man čia gerai, pripratus. Mane čia visi pažįsta – jei su kuprinėle, tai žino, kad aš einu. 15) Kai atsikraustėte, ar vietiniai žmonės jus lengvai priėmė? Anksčiau, kai tik atvažiuodavom ir išvažiuodavom, tai būdavo, pas Miliauską, seniausią mūsų mokytoją, ir pas Mašalą apsistodavau. Sunku jiem būdavo jau, tai aš ką galėjau, tą padėjau, ir išdegt padėdavau. Bet vienąkart Miliauskas sako: „Žinai, vaikeli, aš tau jau nebepadėsiu, aš jau nebegaliu.“ Jis pats jau nebedirbo, aš dar kelis metus su draugėm keramikėm organizuodavau stovyklas, bet gi degimui reikia labai daug malkų – sukūreni du kubus malkų. Tai aš pagalvojau, kad geriau man vienai... Čia gyveno tokie Raugalai, ir jų duktė, su kuria mes truputį bendravom, įkalbino savo tėvus, kad jie priimtų mane į savo sodybą. Iš pradžių gyvenau daržinėj, kol tvarkiausi šitą klėtelę, ją pervežė man iš Gudakiemio. Tai žiemą, kai šalta ir negali degt, būdavau Vilniuj, o dabar man labai gerai – pasididinau klėtelę, veranda yra, ir darbai telpa. Visai smagu! 16) Ar rengiate savo sodyboje kokių renginių? Ant Bedugnio ežero salų dvi parodas ruošiau, praeitais metais buvo tėveliui 100 metų, tai prie kryžiaus (rodo į didelį medinį kryžių lauke – aut. past.) susirinko visa mano giminė, tėvelio anūkai, pronūkiai – buvo keturių kartų paroda. Įsivaizduok, kaip čia buvo įdomu! Tėvelis – pynėjas, pynėjų karalius buvo, brolis, kuris žuvo, išmoko pint, aš – keramika ir tapyba, Silva, mūsų tėvelio anūkė, dizainą baigė, piešia piešinius, anūkas lipdinukus savo vaikystės atsivežė, paskui Nojus, mano tėvelio proanūkas... Buvo apie 300 žmonių čia susirinkę. 17) Ar čia visi giminaičiai buvo, ar jūs sukvietėt daugiau žmonių? Sukviečiau, aš visada sukviečiu, kiekvienam skambinu. Jeigu jau ruoši ir būna labai gražus renginys, norisi, kad žmonės pamatytų, pabūtų. Čia visą savaitę buvo – vieni negali, kiti atvažiuoja, o prie Bedugnio paroda buvo dvi dienas, tai žmonių irgi panašiai atvažiavo. Vienąkart buvo mažiau, aš neskelbiau, nes Bedugnis toks vien iš pavadinimo baisus atrodo, bijojau, kad ko neatsitiktų ir tam Bedugnyje. O dabar, kai man buvo 60, ir rengiau parodą, tai buvo iš visos Lietuvos ir ne tik, viena gruzinė atvažiavo, iš Latvijos atvažiavo. Buvo kaip reikiant renginys. Taip ir gyvenu. Tos salės, aš 50 suvirš personalinių parodų turėjus, tai visur reikia mokėt pinigus, vežt, o aš transporto neturiu... Dabar nutariau, kad geriausia čia, prie namų, ir kas nori, tegu atvažiuoja, vis tiek daugelis mašinas turi. Aš pati eksponuoju, tiesiog tokią akį turiu, matau, kur ką kaip išeksponuot, kad būtų įdomu. O tų parodų daug: ir Varėnoj, ir Vilniuj, ir Prancūzijoj, ir Šiaurės Osetijoj, ir Latvijoj , bendros buvo net iki Vietnamo, nežinau, kur toliausiai.

142

Teresė parodė savo darbo įrankius, iš kurių visomis prasmėmis brangiausias – agato ragiukas: juo molis trinamas prieš degimą, ir dėl to išdegus blizga. Darbai labai įdomūs: raguoti, su įspaustais medžių ir krūmų lapais, primenantys kosmines skraidančias lėkštes, smailas kepures. Didžiuliai šviesų gaubtai, vėjo varpeliai, vazelės, geldelės (dzūkai geldą vadina nekocia); keramikė netgi turi nusinėrusi suknelę, prie kurios prisiuvo daugybę juodų keramikinių lapelių. Sakė, tik sėdėti negali, bet labai tinka šokiams. Teresė taip pat žoliauja ir pina vainikus.

143

8 priedas. Interviu su Laima Mačioniene išrašas

Interviu su Laima Mačioniene, kaimo turizmo sodybos „Grikucis“ savininke ir šeimininke, Pamerkiai, Varėnos r., 2013 m. balandžio 6 d. 1) Kuo užsiimate? Iš kur esate kilusi? Gimiau ir užaugau gretimam Mielupio kaime. Baigiau pedagoginį, dirbau mokytoja, bet paskui... Žodžiu, tu turi būti atsidavęs vaikams, mokyklai, šeimai, bet kai negali to padaryti, turi rinktis, ar šeima, ar mokykla, o eiti į mokyklą vien tam, kad tik paimtum algą... Tai viskas, baigėsi mano darbas. Auginau vaikus, o paskui pradėjau žaisti, kaip aš sakau. 2) Jūs anksčiau mieste gyvenote? Iš pradžių mes kaime gyvenom, aš dirbau Urkionių mokykloje, paskui 1993 m. čia gyvenome, po to išvažiavome į Vilnių, ten įsikūrėme, vaikai dabar Vilniuj būna – vienas dvyliktokas, kitas dešimtokas, o mes su vyru tarp miesto ir kaimo sukamės. Kadangi esu iš Mielupio kaimo, tai dabar jį garsinti reikia (juokiasi – aut. past.). Pamerkius ir taip visi žino, čia traukinys važiuoja. O Mielupio kaime labai įdomūs žmonės gyveno, bet dabar jų jau nebeliko, visi išmirė. Tai tiesiog bandysim… Gražūs miškai, gražios vietos, yra išlikusių namų: dar gyvena dvi nuolatinės gyventojos: mano mama ir dar viena moteris, kiti – vilniečiai, kurie pastoviai gyvena, vienoj sodyboj dar moteris gyvena. O šiaip tam kaime yra apie 12 trobų, bet ten yra vienkiemių kaimas – miškuose trobos. Tokių Lietuvoj nebedaug likę. Sako, jei pas kaimyną tik su dviračiu ar arkliu nuvažiuot gali, nes pėsčiomis toli, tai tada vienkiemių kaimas. 3) Tai žiemą jau turbūt nepravažiuojami keliukai... Pravažiuojami! Mes turim labai gerą seniūną. Keliai puikiausiai valomi. 4) Kuo skiriasi gyvenimas mieste ir kaime? Kodėl jus traukia gyvenimas kaime? Pirmiausia kaime visada sunkiau gyventi – mieste labai lengva gyventi. Matai, mieste nėra savęs kaip išreikšt, o čia tu gali savo reikšti, kiek nori. Man labai patiko vienos moters žodžiai, ji kepyklėlę turi ir bandė Vilniuj įsikurti, sako: „Aš Vilniuj jaučiuosi tokia biedna, o kai atvažiavau į Varėną, aš esu tokia turtinga.“ Ką mieste veikti? Darbas, namai, darbas, namai, užsidaryt ir sėdėt tarp keturių sienų? Tai yra tikrai neįdomu, o čia tu gali į lauką išlėkti, kažką galvoti, kažką kurti. 5) Koks jūsų asmeninis santykis su šia vieta? Ką jums reiškia Varėnos rajonas? Labai gražūs miškai, gražūs pušynai, gal dėl to, kad čia gimiau, užaugau? Tiktai dabar baigia juos išpjauti, man taip širdį skauda, matyt, kad užaugau miške. Aš jus toliau palydėčiau, pamatytumėt, kaip kerta... O čia nuostabios vietos, miškų keliukai, galima dviračiu pasivažinėti, toliau yra ežeriukas su plaukiojančia sala. Gražiausia važinėtis rugpjūčio mėnesį, kada žydi viržiai. Ten tokia balta samana, net žiemos nereikia! Balta, gražu, ten jaunas miškas, o šalia mūsų yra senas miškas, graži žalia samana, nors basa vaikščiok po tą mišką. Čia kaip Baranausko „Anykščių šilelyje“ – jau antrą šilą taip suniokoja. Tai yra pinigai... Galėtų bent kirtimus daryti, nes dabar tiesiog 40-60 proc. ploto išpjauna. Liūdna tema. O mes nieko padaryt negalim... 6) Kaip manote, kuo Varėnas kraštas išskirtinis Lietuvoje? Gal žmonių nuoširdumu? Net nežinau, mane tai traukia graži gamta. Tokios gamtos Lietuvoj daugiau niekur nėra, na gal dar pajūryje. Bet Dzūkija yra pati gražiausia. Na, dar nebuvau į Molėtų pusę nuvažiavusi, ten, sako, irgi gražu. Kuo dar priviliot į Dzūkiją galima? Grikiniais blynais. Kadangi aplinkui vien smėlis, niekas neauga, tai išradingi dzūkai yra – sėja grikius, o kur jau žemė geresnė, tai kitas kultūras sėdavo.

144

7) Jūs patys grikius auginate? Tėvai augina. Mes patys čia truputį pasėjame prie sodybos, kad lankytojai galėtų susipažinti, kaip jie atrodo, kaip žydi, kaip atrodo subrendę, ir paskui vaikai dar gauna patys pjauti su pjautuvais. Mes dalį grikių pas tėvus su pjautuvais pjaunam, kad vaikai pamatytų, kaip atrodo pėdas surištas, mendeliai sustatyti, kaip senovėj, nes dabar niekas gi nestato, viską su kombainu nukulia. Paskui vaikai kulia su spragilu, mala miltus su senovinėm girnom, sijoja ir kepam blynus, pyragus, babkas (senoviškas grikinis dzūkų pyragas – aut. past.). 8) Iš kur receptus gavote? Blynai, pyragas iš močiutės, siūrių babkų ji nekepdavo. Dar labai skanu rūgštus pienas ir šaukštas grikinių miltų, išmaišai, padarai košę ir valgai – žarnyno pilingas. 9) Grikiai, miškai... Paukščiai, žvėreliai, bitės, nors niekas dabar pas mus jų neaugina, bet mes nusipirkom, tai pas mamą dar bičių yra, tik kad paprastam avily. 10) Įsivaizduokite, kad Varėnos rajonas yra žmogus. Kaip jį apibūdintumėt? Kokia būtų jo tapatybė? Oi, kaip čia atsakyt... Šiaip dzūkai labai darbštūs. Vien darželiai kokie – išravėti, sutvarkyti, gėlių prisodinti, kad tik gražesnis būtų, kad tik labiau žydėtų. Dabar labiau gal alkoholis ir pašalpos viską daro: kam dirbti, jeigu ir taip duoda pinigų? Liūdna. (+ GIEDRIUS) Bet šitam Pamerkių kaime viskas taip išpuoselėta! Taip, tai čia jau vaikai tų sodybų šeimininkų tvarkosi. Daug kas išvažiavę, apytuštės sodybos, bet kurie grįžta, tai tvarkosi. Kuri Pamerkių pusė labiau prižiūrėta? (Kaimas išsidėstęs abiejuose Merkio krantuose, kuriuos jungia kabantis tiltas – aut. past.) Apylygės tos pusės. Šitoj pusėj beveik visuose namuose gyvena močiutės: čia septynios trobos, tai dviejose tiktai nėra, vasarą vasaroja žmonės. 11) Ar bendruomeniški žmonės čia? Linkę draugauti? Taip. Pvz., vasarą močiutės agurkų atneša, sakiau, daugiau nesisėsiu, nes jos prisisėja. Dabar mes stengiamės daryti tuos renginius, kad suburtume žmones, kurie šitoj pusėj gyvena. Čia visada Žarkauskai buvo, tik po Nepriklausomybės atgavimo sujungė su Pamerkiais. Tai va, tiesiog norisi suburti tuos žmones, vasarą daug jų būna, čia ir Mielupyje vasaroja, tai mes jau padarom vieną kitą bendrą renginuką. Sueina, pabendrauja, o kaip kitaip jie pabendraus? Tik kai numiršta, į laidotuves vieni pas kitus eina – tą bendravimą kažkas turi kurti. Dabar dvi tokios šventės pas mus turi būti: gandrų sutiktuvės ir išleistuvės. Nuo kovo 25 d. iki balandžio 9 d. yra tas gandrinių laikas, kai jie parskrenda, blovieščius vadinasi. Sakoma, kad negali nieko skolinti per tą laiką. 12) Ar Varėnos rajonas yra atviras, tolerantiškas naujiems žmonėms, naujoms idėjoms, iniciatyvoms? Ar palaiko? Palaiko. O kam kaimo žmogui priešintis? Jam smagu, kad yra kažkas gyva. O jei dar pakvietei... Jam svarbiausia, kad dar būtų armonika, akordionas, tai jiems primena jaunystę. Žinok, ko žmogui reikia! Vilniečiams, kurie atvažiuoja, irgi įdomu: ir grikio kelias, ir vilnos vėlimas, ir vaistažoles renkam, džiovinam, sriubas verdam ant laužo. Sriubas gal visi verda, bet mes pagal sezoną: pavasarį – dilgėlių, vasarą – grabūzdų, rugštynių, rudenį – grybų, o žiemą – žieminė sriuba: žirnių, moliūgų...

145

Kaip atrodo grabūzdai? Grabūzdas yra žolė, panaši į pienės lapus ir auga tik labai švariose, šaltniuotose vietose. Nueini, prisirenki ir daržo nereikia. Čia labai labai senas mano močiutės sugalvojimas: ji virdavo tą sriubą, ją galima ir šaltą, ir šiltą valgyti. Skonis toks specifinis. Atvažiuokit čia kokį birželio mėnesį, pasivažinėsim dviračiais, pamatysit, kaip čia gražu. Labai gražus yra Biekšų kaimas. Čia netoli dar yra toks didelis senas ąžuolas, kurio drėvėj buvo slepiama lietuviška spauda. Jis pažymėtas kaip nors? Ne, net vietiniai nežino, aš ir pati nežinojau, kol aš nepradėjau ieškoti informacijos apie kaimus, kas įdomaus yra aplink mus. Nuėjau į istorijos institutą ir ieškojau kažko. Įdomu sužinoti, kaip žmonės čia anksčiau gyveno. Tai va, į tą ąžuolą telpa gal penki žmonės telpa. Jis jau neturi viršūnės, nulaužta ji. Bet jis dar gyvas, dar žaliuoja, toks kaip iš pasakos. 13) Ką dar aptikot metraščiuose? Skaičiau apie Čižiūnų kaimą, buvo jis rėžinis, labai nedraugiškas. Apie Mielupio kaimą yra versija, kad Versekos ir Merkio santakoje buvo pirmoji akmens amžiaus stovyklavietė. Žinoma, Pamerkiai irgi tas pats. Žmonės visada prie upės kuriasi. Čia Napaleono armija žygiavo ir sušaudė daug kareivių kitoj pusėj Merkio, vienas kareivis liko ir užsiliko. Caras mokėjo labai dideles rentas prancūzų kareiviams, kad jie čia įsikurtų ir gyventų. Tai va, šitas kaimas Žarkauskai yra kilęs nuo kareivio vardo Žarko. 14) Kaip kuriantys žmonės išnaudoja Varėnos rajono kūrybinį potencialą (teritorinį, kultūrinį, žmogiškąjį, socialinį kapitalą)? Ar pakankamai? Jau daugėja žmonių, kurie mėgina čia kažką sukurti. 15) Kokių kūrybiškų veiklų dar yra šiame kaime arba jo apylinkėse? Čižiūnų kaime gyvena kalvis, mes jį buvo pernai per Gandrų sutiktuves pasikvietę, tai irgi niekas nežino. Yra audėjų, dar ir dabar auždia Dargužiuose. Kiek dirbam, mes atsitiktinai sutikam labai daug gerų žmonių. 16) Girdėjau, kad Dargužiuose kuriamas amatų centras. Na, dabar ES remia amatų centrų kūrimąsi, tai jie kuriasi kuriasi, bet kas juos išlaikys? Reikia tas veiklas kažkaip komercializuoti, realizuoti tai, kas sukuriama tuose amatų centruose. Žinoma, turėtų keistis ir vartotojų požiūris, kad jie sutiktų už tuos kūrinius mokėti atitinkamą kainą, nes juk niekas iš oro neatsiranda – yra sąnaudos. Taip, bet jie taip pat nesupranta, kad viską, ką uždirbi, tu panaudoji tolesnei kūrybai. Tu negali niekur kitur dirbti, turi čia dirbti. Tai tampa gyvenimo būdu. Bet man liūdniausia, kai manęs paklausia, kur aš dar dirbu. Na, ne... Aš galvoju, jau dieną naktį aš tikrai nedirbsiu. Buvo metas, kai dirbau „Ermitaže“ gėlių parduotuvėj, 4 dienas per savaitę, paskui parlėkdavau čia dirbti. Varai be išeiginių, bet čia toks savotiškas poilsis, gamta, lakstai basa. Ir čia daug vietos kūrybai, čia gali sau kurti. 17) Papasakokite, kaip ir kada kilo idėja sukurt „Grikucio“ kaimo turizmo sodybą? Šiaip Kostas yra miškininkas (Laimos vyras – aut. past.), jo šeima šitą sklypą gavo tarybiniais laikais. Kai jam buvo 20 metų, jis pastatė tą senąjį namą (rodo į namuką už lango – aut. past.). Jūs dabar raskit 20 metų vaikiną, kuris savarankiškai namą pastatytų. Nėra tokio, man atrodo. Kur dabar salė, čia buvo tvartas. Jis labai norėjo ūkininkauti, iš miesto pabėgti, o aš atvirkščiai – ieškojau vaikino, kuris mieste gyvena. Susitikom prie traukinio, padraugavom, susituokėm. Kai gyvenom kaime, aš eidavau 5 km į darbą Urkionyse, ir tada tie 1992-93 m., kai viskas buvo griaunama, mes išvažiavom į miestą. Čia viską užrakinom, palikom. Kaimas

146

buvo įgrisęs: kiti vasarą važiuoja prie jūros atostogaut – mes kaime daržus ravim, nes reikėjo užsidirbti pilvui, užsiuogauti, užsigrybauti. Dar dirbome mieste, kai čia savaitgaliais pradėjome baidares nuomoti. Iš pradžių savo baidarių neturėjom, paprašė, kad mes priimtume gyventi plaukikus, paskui pagalvojom, kad ir mums patiems reikia. Iš pradžių mano, paskui ir mano vaikų, vasaros kaime parduotos, bet vaikai išmoko dirbt, nesitūsė po barus visokius. Mintį apie edukacines programas pamėtėjo mano vyresnio sūnaus Augustino pirmoji mokytoja, ji sako: „Klausyk, tu gi pabaigei pedagoginį, turi sodybą, viską moki, kodėl gi tu negali daryti vaikams edukacijų? Ar tu nepapasakosi, kaip vilną velt, argi Kostas nesišdroš šaukšto su vaikais? Mes su klase pas tave atvažiuosim.“ Ir viskas. Iš pradžių buvo sunku: tu turi po mokyklas vaikščiot, ieškot, kaip tave kitaip suras? Randa tik nacionalinį parką, o mūsų niekas neranda. Paskui nusipirkom bites, pasėjom grikių bitėm, kadangi motulė buvo mirusi, grikių niekas nebesėjo, jie buvo užmiršti, tai mes vėl jų prisėjom, kad bitės medaus neštų. Taip vieną rytą guliu ir galvoju: turim savo girnas, turim spragilą, turim pjautuvus – kodėl neparodyt vaikams grikio kelio? Tai va... Iš viršaus mintis kažkas siunčia, tik spėk gaudyti laiku! Ir žmonių gerų sutinkam, kurie tiesiog pametėja kokių idėjų arba padeda. Pvz., dabar mano gaminiai, veltiniai ir grikiai, yra sertifikuoti. Aš nė nežinojau, kas tas sertifikatas, ką jis reiškia, kol viena mergaitė manęs nepaklausė, ar mano gaminiai sertifikuoti. O iš kur man žinot? Aš tik dirbau, dirbau, dirbau ir nieko negalvojau. Taigi sertifikavom veltinius, paskui aš tradicinių amatų meistrės vardą gavau, ir dabar sertifikavo grikio kelią nuo sėjos iki pietų stalo. Kai grikius sertifikavo, iškart klausė, ar Dzūkija, nes kitur grikių nesertifikuoja. Čia toks būtent šiai vietai būdingas dalykas. 18) Kaip suprantu, jūs savo sodyboje pristatote tuos amatus, kuriuos mokate jūs ir jūsų vyras. Gal pasikviečiate dar ką nors? Ne, kol kas nieko nesikviečiam. Aš dar sodus rišu. Mano motulė rišdavo tuos sodus ir mane išmokino. Kartais girdžiu žmones sakančius, kad nerišo niekas Dzūkijoj sodų. Bet kaip gi nerišo? Tai iš kur mano motulė tada moka? Tiesiog nieks niekur neužfiksavo, vadinasi, nebuvo. Lygiai taip pat grikiniai kepiniai. Neva kepė tik Marcinkonyse grikinius blynus. Ką mes galėtume pasikviest? Galvojam kalvį pasikviest, jeigu žmonėms būtų įdomu. Šiaip kai žmonės atvažiuoja, reikia juos sekti, žiūrėti, ko jiems reikia. Yra toks sezoniškumas: vasarą jiems, pvz., velti neįdomu, jie nori baidarėm plaukti, dviračiu važiuoti. Mes daug visko darom: drožiam, veliam, sodus rišam, bandas ant kopūstų lapų kepam, vyras pats pečių pastatė. 19) Kaip dažnai atvažiuoja vaikų grupės? Na, žiemą, nuo sausio iki kovo, mes praktiškai nedirbam, nes ir šalta, ir kūrenti daug reikia. Rudenį iki Naujų metų su vaikais dirbom. Girinis pas mus ateina iš miško, vaikam dovanėlių atneša. Kostas persirengia, aš iš pradžių vaikams jo nerodau (juokiasi – aut. past.). 20) Kokie dar lankytojai, be vaikų, pas jus atvyksta? Įvairaus amžiaus žmonių atvažiuoja. Vyresniems iš viso čia įdomu, nes jie prisimena, kaip jie patys kūlė, su pjautuvais pjovė, man būna labai įdomu paklausyti jų senų pasakojimų. Pernai vasarą buvo mergaitė iš Suomijos atvažiavusi. Ji visur su manim dviračiu važiuodavo, padėjo man bites kopti. Jai labai patiko, mano tėvai dar gyvulių augina, tai pamatė kaimą ji. O šiaip gyvulių šitam kaime niekas nebeaugina, išnyko. Apie 1992 m. čia dar buvo apie 30 karvių, arklių buvo, bet anoj pusėj. O dabar niekam nieko nereikia. Atvažiuoja autobusiukas, atveža lenkiškų produktų... Aš irgi stebiuosi, kaip galima išsėdėti ir nieko nedaryti. Šiaip žmonių iš visur atvažiuoja, daugiausia gal iš Kauno, vilniečiai gal daugiau važiuoja į Molėtų pusę. Gal žmonėms dar reikia, kur daugiau ežerų, daugiau žmonių, daugiau triukšmo, man tai reikia ramybės. Sodyba praktiškai būna užimta savaitgaliais, paprastom dienom dažnai būna laisva. Gal padaugėjo žmonių, kai pradėjom pernai edukacijas daryt, tai

147

važiuoja su šeimom, nes vaikams yra įdomu. Atvažiuoja ne tik pabūt, bet ir kažką išmokti, pabandyti, čia kiekvieną dieną turi veikti. Po truputį ir iš užsienio žmonės ima važiuoti. Mūsų edukacijai dar tik antri metai eina, dar labai jauni esam, dar reikia įsivažiuoti. Kiti jau dirba po kokius 10 metų, tai jie jau labai gerai žinomi. 21) Kaip jūs viešinate savo sodybą? Nežinau, kažkaip skelbiame viską savo tinklapyje. Reklamos gi nepripirksi, brangiai kainuoja. Na, mus jau rodė per Zitos Kelmickaitės laidą, „Laba diena, Lietuva“, „Labas rytas, Lietuva“, bet jūs man pasakykit, kaip mums dar viešintis? Tiesa, dar apie Sigutę Ach nepasakojau... Sakau, kiek yra gerų žmonių. Pernai vasarą vienas mūsų turistas praplaukė mus ir nuplaukė į Paakmenę, ten prie akmens bažnyčia yra. Sustojo pas tokius žmones ir tie žmonės atvežė tą plaukiką pas mus. Pasirodo, tų žmonių kaimynė yra Sigutė, ji turi ten sodybą. Sako, Sigutei bus labai įdomu pas tave ateit. Na, ir atėjo ji į svečius. Geriam arbatą ir ji sako: „Žinai, mes tau skirtuką išleisim. Tu grikinio pyrago repceptą pasakysi, ir išleido skirtuką. Tai mes visi pagalvojom, kad bus superinis reklamos būdas, bet... nė vieno skambučio nebuvo. Apie mus žurnalas „Ta pati“ rašė, tai pernai dvi šeimos buvo atvažiavusios, kurios tam žurnale mus rado. Šiemet dalyvavom Kaziuko mugėj – kiek mes lankstinukų išdalinom... Kiek žmonių perėjo, jie nieko nežino apie grikius, tai aš dvi dienas ten kaip užsukta radija kalbėjau. Žmonės galvoja, kad grikis yra biednų maistas, o aš priešingai sakau – tai Lietuvos auksas, jis pagal savo sudėtį aplenkia visas grūdines kultūras: ir avižas, ir miežį, ir rugį, ir ryžį. 22) Jūsų tinklapyje yra parašyta, jog siūlote dviračiu pasivažinėti po apylinkes. Ar jūs patys maršrutus sudarėt? Taip, mes sudarėm maršrutus, turim žemėlapius. Kol kas dar nieko nepaženklinom. Vieno nereikia ženklint, bet kitas maršrutas labai painus, nes miške daug kvartalinių, tai pasiklyst lengva. 23) Ką dar siūlote savo sodyboje? Na, pvz., žiemą labai smagiai Užgavėnes atšventėm. Nenorėjau jau šiais metais nieko organizuoti, bet iš Alytaus atvažiavo žmonės ir taip puikiai pasilinksminom. Turim žaidimų visokių, pvz., malkų pjovimo dvirankiu pjūklu estafetė. Čia iš senovės, nes tada žmonės taip malkas pjaudavo. Arba su kojūkais vaikščiojam. Rengiam parodas. Vasarą būna „Dzūkijos žiedai“. Praeitą vasarą buvom pakabinę vaistažolių nuotraukų su aprašymais: pasižiūri ir eini rinkti. Galima žaisti futbolą, tinklinį, krepšinį. Jeigu kas nori liaudiškų dainų paklausyt, pasikviečiame ansambliuką „Santaka“ iš Valkininkų. Sodyboje galima nusipirkti rankomis su akmeninėm girnom maltų grikių. Dar galiu pasakyti, ko mes nedarome savo sodyboje: nedarome vestuvių, nebent jos yra nedidelės ir tradicinės. Pas mus kitokie žmonės atvažiuoja, kas nori, tas susiranda. 24) Ar jus remia kas nors? Ne, mes viską patys iš savo pinigų daromės. Mūsų atveju yra vienas keblumas, kad fiziniam asmeniui neduoda europinių pinigų, o mes pagal verslo liudijimą gyvenam. Žinoma, tie kas gauna europinių pinigų paramą, gal lengviau gyvena. O mes turėjom plėšytis per kelis darbus, kad viskam tų pinigų užtektų. 25) Kaip manote, kokią reikšmę jūsų veikla ir verslas turi Pamerkiams ir visam Varėnos kraštui? Kaip jis prisideda prie Varėnos rajono regeneracijos? Net nežinau. Gal nauda, kad mes suburiam žmones, saugom kulinarinį paveldą. Mūsų sodyba pamažu tampa tokiu bendruomenės susibūrimo tašku. Ypač senesnio amžiaus žmonės džiaugiasi, nes jiems dėmesį parodai, pakvieti, nenurašai.

148

9 priedas. Neformalizuotos diskusijos „Sūrininkų namuose“ išrašas

Neformalizuota diskusija „Sūrininkų namuose“ (toliau – SN), Dargužiai, Varėnos r., 2013 m. balandžio 6 d. Dalyvauja Valdas Kavaliauskas ir Rasa Ilinauskaitė (SN šeimininkai), Andrius Kavaliauskas (Valdo sūnus), Neringa Jackevičiūtė, Dovilė Plokštytė (SN darbuotojos) ir tyrėja Eglė Marčiulaitytė. Valdas: Dovile, jau trejus metus esi „Sūrininkų namuose“. Ką tu manai, koks yra SN įvaizdis čia atvažiuojančių, čia gyvenančių dargužiečių? Bet dargužiečiai irgi ne vienodi – yra pagyvenusių, yra jaunimas... Dovilė: Pirmiausia čia atvažiuojantys yra susidarę tokį įspūdį, galbūt klaidingai girdėję, kad čia yra šeimos verslas. Kitas dalykas, ko mes ir siekiam, – jie atvažiavę čia jaučiasi kaip namuose. Tai tokia vieta, kur galima praleist visą dieną, pasikalbėt, pavalgyt, išeit pasivaikščiot po Dargužius, aplankyt šilauogių plantaciją kaimo pabaigoje. Žinoma, skanūs sūriai. Be to, lankytojus kiekvienais metais stebina vis naujas meniu. Visi lankytojai, pirmąkart atvažiavę, susižavi, žada grįžti. Kas ne pirmą kartą, jau žino, ko čia gali tikėtis ir sulaukt. Šiaip lankytojai žino, kad SN yra tarsi dvi erdvės: čia gali atvažiuot pavalgyt, pasibūt arba užvažiuot, nusipirkt ir išvažiuot. Tyrėja: Ką apie SN galvoja patys dargužiečiai? Dovilė: Yra įvairių nuomonių. Yra sakančių, kad čia labai brangu ir čia važiuoja žmonės turintys daug pinigų. Taip jie sprendžia pagal atvažiuojančias mašinas, po kaimą vaikštančius lankytojus. Kiti sako, kad SN yra gerai, kaimas lankomas, gyvas, mes galim pasigirt, kad mes iš Dargužių, o Dargužiuose – SN. Pvz., kai aš pati prisistatau, kad esu iš Dargužių, žmonės sako: „O, iš Dargužių! Ten SN!“ Taigi kyla pasididžiavimas, kad tu iš to kaimo. Yra daug jaunų žmonių ir mūsų tėvų, kurie džiaugiasi. Bet kiti nedrįsta čia ateit ir pasisėdėt. Dviprasmiškai vertinama: vieni džiaugiasi, kiti sako, kad triukšmas, mašinos… Žodžiu, kaip ir kiekvienam kaime. Iš tiesų, jaunimas pamažu atsiveria: ateina, pasėdi, yra ir keletas pavienių kaimo moteryčių. Bet jie taip nedrąsiai apsižiūri ir tada kažką nusiperka. Viskam reikia laiko. Tyrėja: Kaip tu galvoji, kaip jie turėtų suvokti SN, šią vietą? Kaip tu norėtum, kad jie suvoktų? Koks turėtų būti SN įvaizdis? Dovilė: Aš manau, kad vis dėlto, turėtų čia atvažiavę suprast, kad tai nėra kažkoks supermarketas, kur gali atvykę skirti penkiolika minučių ar pusvalandį, nusipirkt ir išlėkt nieko nesupratę. Jeigu žmogus čia atvažiavo, vadinasi, jis nusuko nuo kelio (Dargužiai įsikūrę 1 km nuo rajoninio kelio Vilnius–Druskininkai – aut. past.), todėl jis turėtų bent kažkiek čia pasibūt. Aišku, kartais gaila, kad mes nespėjam su jais pakankamai pabendrauti, kai būna daug lankytojų... Smagu, kai jis atvyksta trečiadienį, tada gali sėdėt, kalbėt su juo, bet šeštadienį būna daug grupių, lankytojų, ir tada tu jį nuvili. Tai yra skaudžiausia. Bet mes prašom, kad pasėdėtų, palauktų, nes žmonės labai nori bendraut. Aš taip ir įsivaizduoju, kad tai tokia vieta, kur žmonės gali sėdėt, bendraut, sužinot, ką jie valgo, koks sūris kaip padarytas, kalbėtis... Būna, kad atvažiuoja ir sako: „Mes greit norim salotų!“, o tos salotos darže, mes jas pirmiausia turim nuskint, nuplaut ir tada paruošt. Žmonės turi suprast, kad mes niekur neskubam, ir kad jie turi niekur neskubėt. Valdas: Neringa, o kaip tu įsivaizdavai SN? Ką tu matei iki šiol ir ką norėtum matyt? Neringa: Aš kiek mačiau, tai čia tokia rami bendravimo vieta. Jūs tikrai nepalaikot tų visų uliavojimų. Čia gali atvažiuot žmonės iš miesto ir pamatyt, kaip gyvena kaimo žmonės, su jais pabendrauti. Tokia komunikacijos vieta. Tyrėja: Valdai, ar vietinius kaimo žmones kviečiatės į šiuos namus? Valdas: Kaip ir visus kitus. Neinam, į duris nesibaladojam, bet jie žino, kad SN yra atidaryti ir kad galima užeiti. Rasa: Bet jau atsiranda, kurie patys ateina. Kažkaip nesusipatoginę pirkt sūrio, išsigandę sako: „Tokiu reikalu atėjau...“ Šiaip smagu tas jų atsivėrimas (šypsosi – aut. past.).

149

Valdas: Kas dar, be virtuvės, be kavinės, čia yra svarbu? Dovilė: Pajust, kad lankytojai čia gali jaustis laisvai. Dar yra viena grupė lankytojų, kurie atvažiuoja ir nori pamatyti, kaip daro sūrius, kaip atrodo rūsys. Tokie smalsūs lankytojai. Valdas: Rasa, o tu ką manai? Rasa: Aš pamenu, kad man ir Valdui iš pradžių buvo sunku suvokti vienas kitą, nes Valdas kūrė sūrininkų namus, o aš – sūrio namus: čia tarsi viskas yra – ir sūrininkai, ir sūriai, bet mūsų lyg ir nėra – mes ne už baro ir t.t. O dabar viskas lyg ir aišku, tik nežinia, ar aišku kitiem. Dovilė: Gal žmonės galvoja, kad atvykę į sūrininkų namus jie ras pačius sūrininkus, nes pavadinime nurodytas žmogus, ne daiktas, bet iš tikrųjų mes ir nemeluojam, nes šituose namuose jūs praleidžiat bent pusmetį. Kai kada atvažiavę jie randa ir tą sūrininką... Rasa: Kuris bėga kažkur – tik nelįskit į akis! (juokiasi – aut. past.) Valdas: Andriau, kaip tu matai SN iš šono ir kaip tu juos įsivaizduoji? Andrius: Na, kažkada mes čia atvažiuodavom poilsiaut, savo rankom šitą namą surinkom, o paskui įvyko pokytis – gimė kažkokia vieša vieta. Tada man atrodė, kad man to nereikia, o dabar požiūris pasikeitė – gyveni ir pastebi, kad tas socialumas reikalingas. Todėl ši SN idėja dabar atrodo priimtina, ypač kai pamatai rezultatą, pvz., kaip jūs, visi sūrių gamintojai, per kalėdinį susibūrimą vieningai bendraujat, yra toks žmogiškas ryšys. Dabar aš manau, kad SN reikia: ši idėja pasiteisino ir reikia ją toliau vystyti. Tai geras pavyzdys kitiems, tikiuos, kad bus ne tik sūrininkų namai, bet atsiras ir duonininkų namai… kad žmonės galės kažkur sūrio pasigamint, kažkur duonos išsikept, mėsos pasivytint. Norėčiau, kad žmonės išvažiuotų iš savo butų ir rastų vietą, kurioje jie gali pajaust kitoniškumą, prisiliesti prie maisto gamybos proceso ir bendrauti su nepažįstamu kaip su pažįstamu. Man buvo įdomu išgirst iš Dovilės, kaip vietiniai reaguoja į SN. Maniau, kad dauguma skeptiškai arba neigiamai vertins visą šitą reikalą. Smagu, kad yra tokių, kurie džiaugiasi. Tyrėja (Valdui): Ar jūs esate vietiniai, iš čia kilę? Valdas: Ne. Tyrėja: Ar nebuvo sunku pradėti tokią naują iniciatyvą svetimoj vietoj? Valdas: Kad jau daug metų praėjo… Jau gal penkiolika, kai mes čia nusipirkom žemės. Bet mes kažkaip nesureikšminam, ar čia mes vietiniai, ar ne vietiniai. Grįžtant prie įvaizdžio temos, sutinku su Rasa, kad iš pradžių buvo dilema, ar čia sūrio namai ar sūrininkų. Vis dėlto pasiteisino, jog žodis „sūrininkų“ suteikia tokį socialumo efektą: tikrai neužtektų tik pripirkt sūrių. Svarbu, kad čia yra žmonės ir bendravimas. Aišku, čia atvažiuojantys žmonės tikisi rasti sūrininką, dar būtų gerai, kad su kokia šiaudine kepure, kad jis nuolat darytų sūrį, kad galėtų nuolat pasakot, rodyt, duoti paragaut... Žinoma, yra tokie lūkesčiai, bet visiškai nerealu juos įgyvendinti, todėl SN tarsi išlaiko pusiausvyrą. To socialumo gal nėra tiek daug, bet vis tiek čia dirba šios merginos, svarbu, kad jos yra vietinės, žinančios šitą kaimą, jo gyvenimą ir žmones. Galų gale nereikia, kad jos pasakotų sūrininkų žodžiais, jos pasakoja taip, kaip jos supranta sūrininką, kuris gyvena Dargužiuose. Mes labiau orientuojamės į publiką, kuri, na, nepavadinčiau jos ekologiška, nepavadinčiau pasiturinčia, bet sakyčiau, tai tokie labiau žingeidūs žmonės, kuriem bent šiek tiek svarbi maisto kultūra ir natūralesnis gyvenimas. Tokia standartinė publika yra jaunos šeimos, maži vaikučiai, nes tarsi norima parodyti jiems ryšį su gamta, ramybę, paprastus namus kaime ir t.t. O kiti yra tie, kurie mėgsta gerą maistą, užsienyje buvo užsukę pas kokius ūkininkus, ragavę gero sūrio, ir galvoja, kaip gerai Prancūzijoj ar kokioj Šveicarijoj, bet netikėtai jie tai atrado ir Lietuvoje. Jiems tai baisus stebuklas – tokių tikrai yra nemaža dalis. Kalbant apie dabartinius siekius, reikia nepamesti tos gijos, kad mes esam paprasti, kad čia yra namai, o ne kažkas pernelyg iščiustyta, snobiška, nes nesinorėtų, kad čia važiuotų vien labai turtingi žmonės. Iš kitos pusės, norim nenorim, vis dėlto pagrindiniai pirkėjai yra turtingi žmonės. Lietuvoj, kaip ir užsienyje, vyksta segmentacija – turtingų daugėja, bet taip pat žymiai daugėja ir visai neturinčių pajamų, kuriem tikrai baisu pamatyti sūrį už 40 Lt už

150

kg, kai parduotuvėj yra už 20 Lt. Tokie žmonės mūsų nesupranta ir mes neturim ambicijų jų perorientuoti, mes nepajėgsim, mes neturim tokių galimybių. Šiais metais norėčiau SN pridėti dar vieną aspektą – profesionalumą. Pirmiausia visada siekiame idealaus aptarnavimo, kad viskas būtų švaru, nesvarbu, kad ta mūsų aplinka nėra tokia blizganti. Norime, kad būtų idealiai geri produktai – bet koks blogas produktas negali būti naudojamas virtuvėje ar pardavinėjimas. Ir kas svarbiausia – mes esame profesionalūs sūrininkai. Dalis čia atvažiuojančių žmonių nori susipažinti su sūrio gamyba, nes turi minčių to imtis patys, todėl prašo, kad parodytume sūrinę ar kitas erdves, atsiųstume faksu receptūrą ir pan. Todėl SN kartu su keletu partnerių planuoja sūrių gaminimo mokymo programą nuo 2014-2015 m. Norėtume, kad ši žinia būtų viešinama, na, kad mes galvojame apie tokią edukaciją, bet šiandien dar nesiryžtame mokyti. Ir neketiname aiškinti, kaip gaminti sūrį namų sąlygomis iš krautuvėj ar iš kaimyno nusipirkto pieno. Mes tokių tikrai nemokysim, nes žinome, kiek yra vien sanitarinės rizikos. Galbūt galim pasirodyti labai arogantiški, bet tai yra tikrai pernelyg pavojinga ir mes tokios atsakomybės sau neprisiimsim. Toliau... Mes nekonkuruojam su parduotuvėm, mūsų tikslinė grupė nėra tie, kurie perka supermarkete dešreles už 8 Lt/kg. Su tokiu mes tikrai nesusikalbėsim. Kartais gaila, nes gal jis tiesiog neturi pajamų, bet kitąkart sunku patikėt, nes ima ir išleidžia kitur tuos pinigus, pvz., negeram maistui. Geriau mažiau, bet geram. Tai va, viskas kaip ir gerai su tuo įvaizdžiu. Turim būti švarūs, gražūs ir modernūs. Aš manau, kad mes turim sugebėti dirbti moderniai. Ta prasme, nesvarbu, kad mūsų aplinka gan archajiška, netokia išblizginta, sterili ir t.t., bet mūsų bendravimo priemonės turi būti pakankamai modernios, mes patys turim būti išsilavinę. Galų gale mes atvažiavom iš miesto, turim savo intelektualinį bagažą, supratimą. Mes tokie esam ir tuo mes esam unikalūs, todėl neturim dabar mes pasipuošt tautiniais rūbais ir vaikščiot su dalgėm. Rasa: Kažkas sakė, kad mes kuriam naujas tradicijas, nes toks sūris, kokį mes gaminam, neturi Lietuvoj tradicijų. Valdas: Kadangi mūsų komunikacija yra labai silpna, yra susiklostę visokių gandų, kurie sklinda per žiniasklaidą ar iš lūpų į lūpas, todėl labai dažnai atvažiavę žmonės nustemba, nes jie viską įsivaizdavo visiškai kitaip: nėra čia tų sūrininkų, nėra gamybos rodymo, nėra gyvuliukų. Andrius: Žmonėms būtų smagu pamatyt kelias ožkas ant kiemo... Valdas: Taip, bet iš kitos pusės žmogus turi suprasti, kad ožka yra gyvūnas su savo vieta, su savo ganykla, tai nėra zoologijos sodas – mes neužtvėrėm ir nepaleidom penkių ožiukų, kad vaikai galėtų ant jų šokinėti. Gali taip padaryt, tikrai nesunku, ir aišku daug kas džiaugtųsi, bet tai prieštarauja mūsų pačių filosofijai, kad mes viską darom natūraliai. O jei kas nori pasižiūrėti gyvūnėlių, tai tegu nuvažiuoja į Karpius čia netoli, ir pamatys, kaip narve sėdi kokia lapė ar vilkas. Bet man tas neįdomu... Rasa: Baisu, kad kažkam tas džiaugsmą kelia... Valdas: Mes dabar užimam tokią erdvę, kurioj dabar nėra pasiūlos, mes tarsi formuojam tą pasiūlą. Iš tiesų mūsų įvaizdis per trejus metus labai keitėsi. Pas mus nuolat keitėsi ne tik maistas, ką Dovilė jau paminėjo, bet ir pati aura, filosofija. Pirmais metais (2010 m. – aut. past.) čia buvo tarsi tokie bendruomenės namai, suvažiuodavo jaunimėlio, vyko kūrybinės dirbtuvės, nemokami koncertai, kai nei tie atlikėjai, nei klausytojai moka, grynai tokia saviraiškos scena – aš pradedu dainuoti ir noriu, kad kažkas mane įvertintų. Antri metai buvo truputį ramesni, treti – dar ramesni, bet mes visada bandom deklaruoti, kad atvažiavę šičia, jūs galite daryti, ką norit. Pvz., man patiko, kad vertėjų klubas nori čia organizuoti savo renginį: jie čia skaitys savo vertimus, kažkokią dirbtuvę darys... Praeitais metais grasino toks choras atvažiuoti, kuris nori tiesiog pasibūti ir kartu padainuoti. Va tai būtų idealus variantas, ko mes siektume, nes mes nesam kultūros darbuotojai. Mes turime asmeninį santykį su kultūra, bet nesam pasirengę nuolatos daryti renginius. Čia yra namai, ir jeigu jūs tuose namuose randat erdvę kažką veikti, tuomet kodėlgi ne? Pirmais metais buvo daugiau entuziazmo: čia žmonės patys virė uogienes, alų, makaronus darėm, slow food aktyvi kompanija buvo. Dabar, manau,

151

Lietuvoj praeina ta vakarietiška slow food, ekologijos, vegetarizmo ir kt. mada. Žmonės daug kalba, kad jie irgi norėtų ožkų, ganyklų, jurtoj gyvent. Mes sakom: „Gerai, mes jau šešis metus pagyvenom, tai gal kas norit? Perleidžiam viską: atiduodam visus angarus ir ožkas, ir melžimo agregatus, išmokysim sūrius gamint ir dar juos iš jūsų paimsim“, bet per pusę metų niekas neatsiliepė. Tai va, gal žmonėm ir įdomu, bet niekas nenori to daryt. Žodžiais, o ne darbais, dažniau tėvynę myli. Rasa: Kažkaip įdomu klausyt. Aš niekad negalvojau apie įvaizdį. SN – saviraiškos namai tiek mums, tiek tiems, kurie atvažiuoja. Reikia rasti savo vietą čia – kas randa, tas lieka, o kas ne – tas išvažiuoja. Valdas: Dar viena labai svarbi veiklos dalis – legalumas visais atžvilgiais: žmonės turi dirbti legaliai, privalomi mokesčiai turi būti sumokėti, stovintys kasos aparatai turi veikti, sūriai – tik iš legalių gamintojų, kurie turi leidimus, licenciją. Nors kartais tai atrodo formalizmas, bet jis turi didelę prasmę, ir jei kitą kartą pasako žmogus, kad pas mus ganėtinai brangu, vienas iš argumentų yra, jog legalumas reiškia verslo socialumą – mes esam tam tikros visuomenės dalis ir mes turim tą parodyti. Aišku, nepasakyčiau jog lig šiol mes viską taip darėm, bet bent jau šiais metais siekiam, kad viskas būtų maksimaliai legalu. Toks argumentas pateisina kartais ganėtinai aukštokas kainas palyginus su kokia kaimo parduotuve, nes lyginant su kokiu Vilniaus baru, tai mūsų kainos yra kokiais 30 proc. mažesnės. Tai va, legalumas irgi svarbi įvaizdžio dalis. O perfekcionizmo svarbumą pastebėjom ir gamindami sūrius. Rasa: Reiklumas, tarkim. Bus aiškiau. Reiklumas sau padaryti gerai. Valdas: Nesusoti vietoj. Pvz., viena šeima, kuri kartu su mum pradėjo gaminti sūrius, ne dėl to, kad jie blogi žmonės, ar kad jie tingi, tiesiog neturi šitos charakterio savybės. Ir šlubčioja jie, ir nenori eit į priekį ir gerinti savo kokybės. Mes irgi iš pradžių darėm daug klaidų ir sugalvodamom daug pasiteisinimų, kodėl tas pats sūris vieną dieną vienoks, o kitą dieną kitoks. Tyrėja: Dar norėjau paklaust, ar jūsų įvaizdžio dalimi galima laikyti bendradarbiavimą su kokiais nors kitais ūkiais, verslais? Valdas: Na, pirmas dalykas, kad mes esam keturios susikooperavusios sūrininkų šeimos, ir čia visi prekiaujame. Šiemet pridėjome dar daugiau vietinių gamintojų: duonos, sultis pirksim iš Voriškių, 15 km nuo mūsų, ten irgi jauna šeima savo užmoju nulėkė į Prancūziją, domisi sidro gamyba, darys nuo rudens, kiaušinius irgi imsim iš kito ūkininko. Mums galbūt sunkiau sekasi bendradarbiauti su pačių Dargužių žmonėmis. Ne dėl to, kad jie būtų blogi žmonės, bet dėl to, kad čia nėra tokios kritinės masės, kad jie imtųsi kažko didesnio ir legalaus. Dargužiuose yra, kas dar daro sūrius, bet visi daro nelegaliai, o mes iš tokių negalim pirkt. Andrius: Daro? Valdas: Daro tokius paprastus iš varškės. Daro kaimynė Vidutė ir kitos bobutės. Mes randam ūkininkus, bet ne Dargužiuose. Mes nesam išsikėlę sau uždavinio sukurti kažkokį branduolį būtent šičia, Dargužiuose, o su tais ūkininkais už 10, 15, 20 km mus vienija bendras interesas, bendros vertybės. Jeigu Dargužiuose nėra tų vertybių, tai per prievartą mes nesusikoope-ruosim dėl to, kad taip reikia, taip gražu ir pan. Tiesiog neatitinka vertybės. Mūsų pagrindinis šūkis sako „Pats auginu, pats gaminu, pats parduodu“, o vertybės – pagarba sau, pagarba aplinkai, pagarba žmogui, kuris šalia tavęs. Tad mūsų bendruomeniškumas vystosi daugiau tokiu vertybiniu pagrindu, ne teritoriniu. Žinoma, viskas nėra taip paprasta, nes kiekviena kooperacija, kiekviena bendruomenė remiasi pasitikėjimu, ir jei jis nors kiek sušlubuoja, jei kažkas jaučia nuoskaudą dėl kažkokių priežasčių, tarkim, atveža sūrį negražiai supakuotą, Dovilė visa pikta, nes viską reikia perfasuoti, ir tu galiausiai pasakai: „Imk ir susitvarkyk“, o tas žmogus pasijunta nepatogiai, įširsta, kad čia kažkas jį moko, ir tada visi kooperaciniai ryšiai sugriūna. Tie santykiai tokie labai subtilūs. Čia ne taip, kaip Maximoj, kur skyriaus vedėjas nurodinėja gamintojams pagal tai, kokia akcija, kokios nuolaidos ir t.t. To mes nesiekiam ir nenorim, čia visai kitokie santykiai, ir didelė laimė, kad mums nereikia su jais bendrauti. Mes taip pat stengiamės diversifikuoti veiklas, atskirti SN, asociaciją, mokymus ir pan., nes nenorime čia nesuvaldomų srautų, autobusų ir t.t. Aišku, čia iš prekybos gali uždirbti

152

daugiau negu iš ūkio, bet pasidarys visai kas kita – bus prekyba, o ne SN. Tada taps „Sūrio namais“, reikės pervadinti. Aišku, mes nesam įsipareigoję sau, kad dar 20 metų melšim karves. Gali gi ir atsibosti. Vieną dieną taip, kitą – kitaip, čia natūrali evoliucija. Grįžtant prie modernumo, galvoju, kad mes su savo archajiškumu atsiribojam nuo tam tikro sluoksnio žmonių. Sakykim, ta jaunimo dalis, kuri dabar bendrauja visai kitokiais ryšiais, todėl reikia tuos procesus suvokti ir adaptuoti. Pvz., kai mes galvojom apie sūrio centrą, tai aš puikiai matau jį su trim kamerom, su tiesiogine transliacija. Žmogui galbūt nėra galimybės važiuoti 300 km tam, kad pažiūrėtų, kaip aš darau sūrį. Jis gali puikiai matyti iš trijų kamerų, iš visų kampų, tik jis nepačiupinės. Pradmenis jis gaus, bet tik iki tol, kol jam reikės pačiupinėti. Kitas dalykas, tų technologijų panaudojimas turi turėti ribą, nes šita vieta yra apribota, tarkim, 50 žmonių per dieną yra SN riba. Čia negali būti plėtros, pvz., mums sako: „Pridėkit dar pora karvių ir turėsit 30 proc. daugiau produkcijos, pajamų“, bet tada aš turiu ir tvarto 30 proc. pristatyti, o aš visai nenoriu. Ne dėl to, kad aš neturėčiau pinigų, o dėl to, kad išleips visa tvarto architektūra ir jis pasidarys bjaurus. Man labai svarbu, kad mūsų gyvenamoji aplinka būtų darni. Andrius: Aš dar grįšiu prie modernumo. Mane, kaip vartotoją, čia atvažiuoti pritrauktų eketroninėj erdvėj, tinklapyje ar Facebook’e, įdėtos nuotraukos su komentaru: „Žiūrėkit, šiandien suėjo trys mėnesiai „Karvės galvai“ (sūrio pavadinimas – aut. past.), jis jau pasiekė savo brandą ir jūs galit atvažiuot įsigyti.“ Nuotrauką pridedi, ir žmonės jau žinos, kas vyksta. Neringa: Tai vadinama internetine rinkodara. Valdas: Tai puiku, galim daryti kažką tokio. Pauzė. Balandžio 15-tą mes jau planuojam išeit į pievas. Tyrėja: O kur yra pievos? Valdas: Už 15 km, Kalvių kaime. Tyrėja: Jūs tas pievas nuomojatės? Valdas: Taip, nuomojamės, savo žemės neturim. Kaime iš dalies sunku vystyt verslą. Pvz., kaimo žmonėm sunku suprasti, kodėl pas mus tokios kainos. Rasa: Aha, pvz., jiem kava už 3 Lt atrodo labai daug, nes jie gi pakelį gali už tiek nusipirkt. Jie nesupranta, kad už tuos 3 Lt jie gali pakeist aplinką, pabendrauti su žmogum. Čia tokių iš kaimo vyną gerdavo. Vytas! Ateina, taurę vyno išgeria vakare. Tyrėja: Valdai, kaip jūs atsidūrėte Dargužiuose? Kodėl būtent čia? Valdas: Standartinis mano juokas yra, kad tai artmiausias nuo Vilniaus kaimas, kuriame nėra lenkų. Andrius: Bet ne tik dėl to. Atsikėlėm ir dėl žmonių tvarkingumo, čia toks artimiausias nuo Vilniaus kaimas, kuris tvarkingas. Valdas: Taip. Šitas kaimas turi kažkokį vidinį pajautimą. Būna, atvažiuoji ir jauti, kad tau kažkas patinka. Tai Dargužiai ir buvo ta vieta, į kurią iš Vilniaus užsukę nusprendėm, kad čia visai neblogai. Tyrėja: O iš kur pats esate kilęs? Valdas: Aš iš Alytaus esu. Tyrėja: Kiek metų gyvenote mieste ir kiek metų jau gyvenate kaime? Ar buvo sunku išeiti iš miesto? Valdas: Šičia jau aštuonerius metus nuolat gyvename. O mieste prieš tai daug metų esu praleidęs, apie 40. Jeigu neskaičiuojame visokių kitokių važinėjimų. Bet tas man nieko nesako... Tyrėja: Galvojat, kad nebūtų skirtumo, jei būtumėt mieste negyvenęs? Ar gyvenimas didmiestyje visai neturėjo įtakos jūsų sprendimui persikelti į kaimą? Valdas: Na, turėjo įtakos nusivylimo prasme. Jei būčiau kokiam Balbierišky gyvenęs, tai būtų buvę sunku čia atvažiuot, į Dargužius, bet kai pagyvenau Vilniuj, tai buvo lengva atvažiuot į Dargužius. Reikėjo pajust tam tikrą kontrastą, nes tas šiuolaikiškas miesto gyvenimas turi labai daug savo neigiamų dalykų.

153

Andrius: Aš dar pridėsiu. Pats Valdas negyveno tam Vilniuj, jis visąlaik būdavo išskridęs. Pirmadienio rytą ar sekmadienį vakare jis visąlaik į lėktuvą sėsdavo, penktadienį vakare ar šeštadienį ryte tiktai grįždavo. Dieną, dvi pabūdavo ir lėkdavo, tai gal tas kontrastas ypač jam turėjo jaustis, kai visą laiką bėgime ir skridime, o paskui atsisėdi čia. Tai tikriausiai ir buvo vienas iš pasirinkimo kriterijų. Valdas: Aš taip neatskirčiau miesto ir kaimo. Esminis skirtumas yra, kai tu dirbi tokį darbą, kur tu turi nuolat bėgti, ir tu turi užsiėmimą, kuris yra tavo namuose. Aš tai laikau pozityviu dalyku. Man pati laimingiausia diena, kai aš neužkuriu mašinos. Man nereikėjo niekur bėgti, niekur skubėti, žiūrėti į valandas, suskmabėjo laikrodis – tegul skamba, ir dar tegu tris kartus suskambės. Va čia yra laimingiausias dalykas, kurį kaimas leidžia pasiekti. Mieste, bute gyvendamas ne visada gali sau tai leisti. Žinoma, galbūt gali tą sau leisti, jei dirbi namie, prie kompiuterio, interneto. Tai vienas aspektas, o kitas būtų, kad gyvendamas čia, kaime, tu daug mažiau įpareigotas daugiau uždirbti, t.y. tu gali sau leisti neuždirbt pinigų, gali su labai minimaliom sąnaudom čia gyventi, pvz., mes dabar galim išgyvent ir su 300 Lt per mėnesį. Žinoma, tavo buitis gana atšiauri, gali būt labai šalta. O jeigu tu nori susikurti tokį patį komfortą kaip mieste, tai kaimas pasidaro toks pat brangus kaip miestas, nes reikia daug investicijų, daug priežiūros, vandentiekiai šąla, reikia viską remontuoti, kaime mažai žmonių, kurie tau gali padėti, turi viską išmanyti, pats daryti, nėra paslaugų. Nori nusikirpti – turi važiuot į miestą, nori geresnio vyno – turi važiuot į didesnę parduotuvę. Rasa: Ne bet kas gali kaime gerai gyventi. Tyrėja: Kaip dažnai nuvažiuojat į miestą? Valdas: Kaip papuola. Vieną kartą per savaitę į turgų važiuojam, sūrius vežam. Tyrėja: Jūsų nuomone, kuo išskirtinis yra Varėnos kraštas? Valdas: Išskirtinis jis tikrai. Dzūkai, ypatingai šiliniai dzūkai, tam kampe, kur Zervynos, Marcinkonys, Žiūrai ir visi kiti kaimai, tai ten tikrai kitokie žmonės. Rasa: Jie tokie ramūs, savam pasauly. Valdas: Jie tokie visiškai atsipūtę: yra grybų – renka grybus, yra uogų – renka uogas. Pas juos dar išlikęs toks natūralus gyvenimas, susijęs su gamtos ciklu, ir nėra išankstinio planavimo. Mes galvojam, kad reikia pasiruošt šieno gyvuliam, nes vis tiek esi už juos atsakingas, reikia malkų pasiruošt. Rasa: O jie nueis į mišką, pasirinks šakų... Valdas: Pririnks visokių eglės šakų ir tegu karvė tenai jas graužia, o ta karvė jau tokia, kad tik grobai išlindę. Dzūkai jokiu būdu ne ūkiški. Tai toks va skirtumas, bet negaliu pasakyt, ar tai privalumas, ar trūkumas. Vienąkart labai keistai nuskambėjo, kad dzūkai labai svetingi: atvažiavai, tai priima, džiaugiasi, bet tu pabandyk apsigyvent, tai jie nebelabai džiaugiasi, o pas žemaičius atvirkščiai – niekas nesidžiaugia, kad tu atvažiavai, bet kaimynas yra gerai. Rasa: Jei priima, tai tikrai priima. O šičia nepriima... Valdas: Gal jie jaučia kažkokią konkurenciją, biednumas toks. Ir taip čia tos žemės mažai, o dar kažkas atsikėlė – nebus nei to daržo, nei nieko. Rasa: Iš tikrųjų, pvz., trobos – viena prie kitos, net būna siena prie sienos. Man būdavo labai keista, kaip taip galima gyvent. Dovilė: Čižiūnų kaime taip ir yra: tvora ir iškart langas. Valdas: Ir Dargužiuose yra tokių namų. Na, čia mes tokią asmeninę nuomonę susidarę apie Varėnos kraštą. Rasa: Bet tas kraštas labai platus, nėra viskas vienoda. Tos visos upės... Valdas: Yra upiniai dzūkai, šiliniai ir dirviniai. Šiaip įdomu paskaityt apie juos. Tyrėja: Ar Varėnos rajonas yra atviras naujoms idėjoms, ar priima naujus kūrybiškus žmones, kurie atėję bando kažką nauja įgyvendint? Pvz., ar sulaukėt priešiškumo, nepasitenkinimo iš dargužiečių? Valdas: Pirmiausia, sakyčiau, problema ta, kad dzūkų kaimai nėra labai atviri, jie daugiau uždari, o Dargužių kaimas ypatingai uždaras, nes iš kelių šimtų gyventojų čia yra tik kelios pavardės, tradiciškai tiktai vyriška pusė dominuoja: čia negali parsivest vaikino iš kitur, tiktai

154

merginą gali parsivest sūnus. Aš, aišku, sutirštinu, bet čia tikrai uždara bendruomenė, istoriškai tokia tradicija susiklosčiusi. Ką sako vien tai, kad čia nėra nė vieno lenkiškai kalbančio, o čia Lietuvos gi niekada nebuvo – Smetonos laikais čiagi buvo lenkų kraštas. Lietuva čia buvo Vytauto laikais, o visą kitą laiką čia buvo rusų imperija, lenkai ir visi kiti. Tai tik dabar, nuo 90-tų metų, Lietuva. O čia visi vien lietuviai, nė vieno nėra kitokio. Taigi jie tokie savotiškai užsidarę, kad išsaugotų savo tradiciją, savo kultūrą. Iš vienos pusės tai būtų teigiamas dalykas, iš kitos – tas uždarumas reiškia pasipriešinimą bet kokiems naujiems vėjams, jiem atrodo, kad čia kažkas ateis ir ką bloga padarys. Aš neskakyčiau, kad mes sulaukėm kažkokio priešiškumo, bet nesulaukėm ir jokio džiaugsmo iš kaimyno, nebuvo, kad jis atlėktų ir dėkotų, kaip gerai mes čia padarėm. Lygiai taip pat ir iš savivaldybės mes nesulaukėm jokio dėmesio, kad „Oi, kokios čia geros iniacityvos, kaip čia gražu, įdomu“, jiem visiškai vienodai. Jie žino, kad yra, lyg ir toleruoja, bet nerodo jokio entuziazmo, nesako, kad reiktų padaugint tas idėjas. Bet aišku, mums nieko iš jų nereikia, tai nieko čia baisaus, kad mes jiem nerūpim. Tyrėja: O jūs patys jaučiat, kad jūsų veikla kažkaip gyvina kraštą? Valdas: Taip, aš manau, kad taip. Tyrėja: Bet ne tik Dargužius. Kokio masto yra jūsų įtaka? Valdas: Na, aš neįsivaizduoju, bet dažnai galima išgirst, kad žino, kas yra SN, kas yra Dargužiai. Tai sako, kad šita prieš aštuonetą metų prasidėjusi veikla, jau yra žinoma. Prie to prisidėjo kažkada organizuota Pavasario šventė Dargužiuose, tai davė tokį impulsą žinomumui, pritraukė tiek kaimo, tiek miesto žmonių dėmesį. Tyrėja: Kaip galvojat, ar žmonės pakankamai išnaudoja vietos potencialą? Kokių dar kūrybiškų veiklų čia galėtų būti? Valdas: Mano supratimu, čia gali tik dirbti, dirbti, dirbti – čia tiek yra dirvonų neapartų, bet ne visi tą mato. Bet čia tokia bendra nuostata, kad jei žmogus yra įgalus, savarankiškas, jis gali dirbti, o jei tu jį nuteiki, kad jis tik pijokas ir visoks kitoks, tai jis toks ir lieka. Čia tokia bendra išorinė nuostata, aš turiu galvoj ir televiziją, ir valdžios požiūrį, kuris durnina žmogų, ir nudurnina iki tokio lygio, kad žmogus nieko ir nedaro, ir lieka durnas, ir nemato tų išteklių, o tų išteklių tai čia kiek nori – galima būtų įvairius poreikius tenkint: ir apgyvendinimo, ir kultūrinės veiklos, ir produktus kurt. Veiklos čia galėtų būti tikrai daug, ir čia nereikia ypatingų pinigų, reikia tik truputėlį pačiam apsidailint antrą trobos galą, nebijot priimti ir, žiūrėk, jau tu gali iš kažko gyvent. Aš čia tikrai neketinu kaime organizuoti, būti pranašu, nes tai bus dirbtina – žmogui turi iš vidaus ateiti. Nes jei nėra nieko iš vidaus, tai nieko ir neišeis. Tyrėja: Kaip jums kilo idėja įkurt SN? Valdas: Idėja labai paprastai kilo. Belakstydami, besibelsdami žmonės mus tiesiog uždusino. SN buvo įkurti norint atsitolint nuo pirkėjų. Gal taip paradoksaliai skamba, bet tu tikrai negali nieko dirbti, neturi savo asmeninio gyvenimo, ir tada pagalvojom, kad reikia kažkaip formalizuoti šitą veiklą, pakabinti darbo valandas. Tuo metu kaip tik buvo tokia draugų prancūzų porelė, jiems buvo įdomi tokia avantiūra, tai taip ir pradėjom. Tyrėja: Kiek metų jau gaminat sūrius? Valdas: Jau aštunti bėga. Tyrėja: O kaip susidomėjot sūriais? Valdas: Veiklos pagrindas yra, kad mėgstam valgyt sūrius. Prancūzijoj pas Žan Žaką kažkada yra tekę daryt tų sūrių. Tyrėja: Tai ten ir išmokot juos gaminti? Valdas: Na, kažkiek išmokau, bet tada aš neturėjau jokios motyvacijos, jokios minties, kad kada nors darysiu tokius sūrius Lietuvoj. Vienąkart jau buvau sugalvojęs daryt sūrius, pasiūliau broliui Albertui, mes kartu nuvažiavom pas Žan Žaką, susirašiau receptus, papasakojo, kaip viską daryt, bet tuo ir baigėsi. Paskui patys galvojom, iš ko gyventi, ir sūrių gamyba atrodė realiausias verslas, jeigu tai galima vadint verslu, iš kurio kaime tu gali išgyventi, nes tau nereikia labai daug žemės, labai daug gyvulių, bet reikia labai daug darbo. Kadangi dirbt norim, netingim, tai ir dirbam, bet mum nereikia 100 karvių fermos, traktorių,

155

kombainių, 1000 ha žemės. Nes dabar standartinis ūkininkavimas atrodo taip: ūkininkas jau važinėja su nauju džipu, turi tris samdomus traktoristus, jo apyvartos milijoninės, bet nuo to kaimas gyvesnis nebūna, daugiau žmonių kaime nedirba. Tyrėjas: Internetinėje spaudoje Dargužiai vadinami teminiu kaimu – „Sūrių sostine“. Ar jūs sąmoningai kūrėte tokią idėją, ar ji pritempta vėliau? Valdas: Tikrai pritempta. Žurnalistai pavadino, nes jiem reikėjo patrauklaus pavadinimo. Žinoma, komerciškai tai patrauklu, nes tu turi šūkį, identifikaciją, nes kai pasakai tik „Dargužiai“, tai tas pats, kaip Balbieriškis ar bet kuris kitas pavadinimas, bet kai pasakai „Sūrių sostinė“, jau iškart aiškiau. Bet čia grynai marketinginis dalykas. Ir aš, pvz., ta teminių kaimų plėtra visiškai netikiu. Atėjo tų idėjų iš Lenkijos, Austrijos, kai vieni pasivadina Auguonų kaimu, kiti Gandrų kaimu... Aišku, kai kažkas daro verslą kaime, maksimaliai stengiasi apjungti kaimo gyventojus, tai viskas gerai, bet tai tikrai yra labiau pritempta. Tyrėja: Na, tai yra kaip rinkodarinė priemonė, skirta gyvinti kaimą užduodant bendrą temą. Valdas: Šiandien identiteto paieška labai madinga, nes jei neturi identiteto, tai tavęs kaip ir nėra. Čia tas pats, jei neturi Facebook’e savo paskyros, tai tavęs ir nėra. Tiesiog ieškoma būdų, kaip išsiskirti iš kitų. Bet tai nereiškia, kad Dargužiuose dabar visi sūrininkai. Žmonės, aišku, naiviai tikisi, kad atvažiavę į bet kurią trobą pasibels ir ras sūrininką. Tačiau tai yra apgaulė. Iš vienos pusės lyg ir gerai – tu kažkaip identifikuoji vietą, iš kitos pusės – tu sukeli bereikalingus lūkesčius. Tyrėja: Yra atliktas tyrimas apie Dargužių strateginį proveržį, ar galima sakyti, kad SN yra viena iš sąlygų? Valdas: Sąlyginai galima, bet kas slepiasi po tais žodžiais? Juk ir Vilnius, ir Niujorkas, ir Las Vegasas yra susikūrę kažkokį įvaizdį, bet juk nėra Las Vegase vien lošėjai. Šiandien lyg ir reikia to identiteto. Tyrėja: Na, tapatybė ir įvaizdis yra skirtingi dalykai. Vietos tapatybė yra natūraliau susiformavusi pagal tai, kaip žmonės suvokia vietą, kurioje gyvena, ir remdamiesi ta tapatybe, jie formuoja įvaizdį. Bet jeigu jie dirbtinai kuria įvaizdį, tarkim, mes norim, kad mus matytų taip, bet iš tikrųjų mes tokie nesam, tada atsiranda prieštara ir niekas tokiu atveju nepasiteisina. Ar visą savo veiklą, SN sukūrėt savo lėšom? Valdas: Taip, iš Europos negavom nieko, ir džiaugiamės, kad negavom, mums viskas labai gerai. Svarbiausia, kad mum nebuvo poreikio labai forsuoti, nes gyvendamas kaime tu nesi iš karto įpareigotas turėti daug pajamų. Mes pradėjom nuo 5 ožkų, ir iš pradžių mums jų pilnai užteko. Po to po truputėlį augo poreikis, tu eini po žingsnelį, labai lėtai, bet progresyviai, ir tada viskas labai gražiai klostosi. Tada gali viską savo rankom sukurt. Bet ne visur tą gali padaryti. Mieste, pvz., tu to negalėtum padaryti, nes ten daug didesnės sąnaudos: biuras, butas, šildymas ir t.t. Tai štai, dėl to čia savo rankom viską ir padarėm. Gali pasakyt, kad tai nuostabi galimybė, kurią Dievas davė, ir gali pasakyt, kad to mes patys ieškojom. Na, bent jau bilietą nusipirkom, kad išloštume. Tyrėja: Kokiu tikslu sukurta asociacija „Viva sol“? Formaliam reikalų tvarkymui? Kodėl jums reikėjo susivienyti? Valdas: Taip. Mes pagalvojom, kad gal turint asociacijos statusą mes galėsime kokį nors projektą parašyti. Asociacijos kūrimo motyvacija, tikslas buvo turėti tarsi vėliavėlę, pabandyti kažkaip save identifikuoti ir suteikt galimybę tiems, kurie nori rašyti projektą ir įgyvendinti savo idėją. Kai kūrėm asociaciją, mes iškart apsisprendėm, kad kasmet keisim vadovą, ir kad vadovas bus tas, kuris turi kažkokią idėją, projektą, jis ateina ir kažkas vyksta. Taip panašiai ir vyksta viskas. Ne visi žiūri taip, kaip galvojom, bet panašiai. Šiandien pavyzdys galėtų būti Audrius, kuris domisi žemės prieinamumu, jis parašė projektą, jis tvarko jį, daro. Aš labiau norėjau Dargužius paanalizuoti, kokie potencialai, kokios čia strategijos gali būti įdomios. Tai aš irgi parašiau projektą, pateikėm kaimo tinklui, davė pinigų, pasamdėm inspektorius ir jie daro tyrimą. Na, asociacija tokia daugiau kaip hobis, kaip savotiška pilietiškumo išraiška. Mes gyvenam Dargužiuose, ir man įdomu mūsų gyvenamoji aplinka, į kurią pusę ji eina: ar čia pasidarys urbanistinis miestelis, ar čia pristatys gamyklų, pradės fūros važinėt per gatvę, kas

156

visiem atrodo labai gerai: darbo vietos, meras džiaugiasi, rankas spaudžia, o man atrodo, visai negerai. Tyrėja: Keista, man savivaldybėj kitaip pasakojo. Kai kalbėjau su Varėnos savivaldybės turizmo ir verslo skyriaus vedėja Ilona, ji man sakė, kad Varėnos kraštas orientuojasi į ekoturizmą, verslus darnioje aplinkoje, nes Varėna toks rajonas, kuriame daug saugomų teritorijų, miškų, čia nepristatysi kaminų, konvejerių. Valdas: Tai gal ji teisybę ir sakė. Bet tarp norų ir realybės kartais yra neatitikimų. Gal ji ką kita turėjo galvoj, nes dabar Dargužiuose vystosi trys ekonominės veiklos: šilauogių plantacija, mūsų sūriai ir briketų gamyba, kuriai tenka didžiausios investicijos. Ten milijoninės investicijos, bus sukurta daugiausia darbo vietų, grynai skaičiais žiūrint, tenai bus progresyviausi dalykai, bet gyvenimo aplinkos požiūriu jis bus pats blogiausias dalykas, nes jis visai nėra integruotas į gyvenamąją aplinką. Atvirkščiai, jis yra grynas apendicitas, pjuvenas čia veš 50–100 km, naudos iš Švedijos laidais atpumpuotą elektrą, o parduos tuos briketus kokioj Danijoj. Tai tokia veikla yra visiškai absurdiška, sakytum, va, galėtum eit malkų pasikapot ir kūryt pečių, ir tiek pat būtų tos žaliosios energijos pagaminta, kiek ten toj briketų gamykloj prigamina. Aišku, aš čia stipriai šaržuoju, bet tiesos yra. Grįžtant prie asociacijos, mano noras buvo suvokti, padaryti analizę bekalbant su žmonėm, kokie jų lūkesčiai dėl kultūrinio gyvenimo, dėl aplinkosaugos. Aišku, tas vaizdas labai kaleidoskopiškas, bet yra kaip yra. Tyrėja: Girėjau, kad dabar Dargužiuose kuriamas amatų centras. Jūs apie jį žinote kažką? Valdas: Tai… jo kol kas niekas nekuria. Projekto pavadinimas „Amatų centras“, bet iš tiesų tai tik renovuojamas pastatas. O kas bus, tai niekas nežino. Tyrėja: O kaime nėra išlikusių jokių senųjų amatų? Valdas: Yra vienintelė audėja, bet, man regis, nenumatyta jos įtraukt į šitą centrą. Tyrėja: O kas numatyta? Dovilė: Duonos kepimas, drožinėjimas ir floristika. Audimo lyg ir nebus. Tyrėja: Tai meistrai bus ne vietiniai? Valdas: Na, čia nesuprasi. Kai kūrėsi Dargužių bendruomenė, tai ji kūrėsi būtent apie šitą pastatą. Vienintelė susibūrimo intencija buvo išgelbėti griūvantį mokyklos pastatą. Ten tikrai įdėta daug pastangų, ten daug dirbta, ir gerai, ir blogai dirbta, bet vis tiek rezultatas yra neblogas: tas pastatas turės ir stogą, ir langus, ir duris ir jis nenugrius. O kas bus to pastato viduj, šiandien niekas negali pasakyti, nes pagal tai, kas jame dabar vyksta, tai ten nebus nieko. Kažkas kada nors ten bus, bet negreitai. Nes visada prasideda visokios intrigos: kas bus amatų centro direktorius, kas bus buhalterė, kas bus valytoja... Apie tai eina kalba, o ne apie tai, ką mes tam centre darysim. Bet ten vis tiek bus tokia didelė vieša erdvė, ir bus įdomi. Mano vizija yra susieti, perkelti ten miestelio kultūrines, kūrybines veiklas. Tyrėja: O jūs negalvojate SN padaryti centro bendruomenei? Aš apie tokią SN funkciją skaičiau viename straipsnyje... Dovilė: Dargužių kaimo bendruomenei? Ne, klaidingas toks įvaizdis. Valdas: Klaidingas... Esam kažkuriuo momentu pasivadinę, ar mus pavadinę, bendruomenės namais, bet tai daugiau kaimo ir miesto sūrių gamintojų bei valgytojų bendruomenės namai, asociacijos „Viva sol“ namai, bet tai nėra orientuota į kaimo gyvenimą. Nors gal ir norėtųsi, lyg iš vidaus ir kyla toks noras, bet jis ir užgęsta. Manau, kad nelabai tiktų... per daug kaimas išsisklaidęs. Jei čia ateitų vieni, tai kiti neateitų. Dovilė: Mhm, yra tokia skirtis. Valdas: Pvz., ten, amatų centre, gal sueitų visi, nes ten tarsi neutrali vieta. Čia, SN, ji per daug suasmeninta, vis tiek mes čia esam su savo ideologija, gyvenimo būdu, požiūriu, artimu arba tolimu santykiu su žmonėmis. O bendruomenės centras yra neutralus, suburiantis skirtingus žmones, nes visa tokio centro esmė yra būtent suburti tuos skirtingus žmones. Aišku, mes visada būsim skirtingi, bet reikia rasti tuos sąlyčio taškus, kurie suburtų žmones bendravimui – bendros problemos, džiaugsmai.

157

Tyrėja: Ar jūsų sodyboj vyksta kokie nors tradiciniai renginiai, kuriuos pastoviai organizuojat? Valdas: Tokių tradicinių tai nėra. Gal Sekmines taip plaukiojančiai organizuojam – tai čia, tai kitur, tai trečioj vietoj... Bet grynai tradicinio renginio nėra. Mes lyg bandėme įvesti tradiciją per Sekmines atidarymą padaryt ir uždarymą, Obuolių šventę, bet mes labiau orientuoti į maistą, ir užgeso tas mūsų entuziazmas... Nes švenčių organizavimas yra labai brangus malonumas, ir didžioji dauguma švenčių yra organizuojamos už valdiškus ir projektinius pinigus, mes su tais projektais prasidėt nenorim, o vien savais pinigais tą daryti labai brangu: turim pasamdyt kažkokią grupę, aplinką susitvarkyt, o to vartojimo čia nėra tiek daug, kad atpirktų tas sąnaudas. Šventes dabar daro politikai, kurie gali duoti pinigų šventei ir taip pasidaryti sau reklamą. Aš vėlgi šaržuoju, bet iš dalies taip yra. Praktiškai visos šventės yra užsakytos ir jos vyksta pagal tam tikrą scenarijų: padainuoja kas nors, tada valdininkai užsidaro kambarėly, pašneka, išvažiuoja, ir tada prasideda pjankė. Tai tokios šventės mums visai neįdomu. Tyrėja: Gal galite plačiau papasakoti apie sūrių gamybos edukacijos idėją? Valdas: Pirmiausia ta edukacija vyksta jau savaime – žmogus pamato pavyzdį ir pajaučia, kad jis irgi gali padaryti, kad čia nereikia stebuklų. O profesionalią edukaciją jau darysim profesionaliai. Dabar pamažu buriam partnerius, jau prisijungė KTU maisto institutas, yra dar toks mokymo centras, tai jis visą finansinę pusę tvarko ir t.t. O mes mokytume tokį praktinį pritaikymą. Na, pasidalintume funkcijas. Bandysime ir su Prancūzija susieti. Neringa: KTU vyktų teorinės paskaitos, o pas mus – įgyvendinimas, o po to po kažkiek kartų žiūrėtume, kaip tobulėja žmogus ir paskutinis lygis būtų išvykimas į užsienį, kur sūrį mokytųsi gaminti užsienio ūkyje pas užsienio praktikus. Valdas: Nes prancūzai tikrai už mus pažengę toliau – su savo tradicijom, su sūrių gamybos standartizacija, jie labai toli pažengę. Taigi naivu įsivaizduoti, kad mes čia viską žinom ir galim mokyti. Bet bandysim, nes mums patiems yra interesas dalyvauti tame procese. Mokydamas, važinėdamas pas kitus turbūt pats daugiau išmoksti negu tie, kuriuos tu mokai. Tu susipažįsti su daugeliu žmonių, pasisemi iš jų to, ko tu kitur niekad neišmoksi ir nepamatysi. Tas žmogus, kuris sėdi vienas ir visus metus klauso vieno profesoriaus, žino tik tą vieną pusę. O kai tu esi vienas profesorius ir dirbi su šimtu mokinių, tu šimtą kartų daugiau išmoksti. Taigi mes bandysim save pastatyti į to profesoriaus vietą, kuris daug moka, bet iš esmės pats mokosi. Mūsų bendravimas su šiom institucijom nėra formalus ir paremtas kokiais valdiškai pinigais, mes viską darėm daugiau be pinigų, labiau per žingeidumą, per žmogiškus santykius. Tyrėja: Vieną vasarą pas jus šeimininkavo du prancūzai, kitą vasarą buvo ispanas. Ar jūs galvojate tęsti tokius mainus? Valdas: Na, prancūzas ar ispanas nereiškia, kad tai yra privalumas, tai nėra kokybės ženklas. Jeigu pasitaiko žmogus su motyvacija, kompetencija, kuris nori kažkaip integruotis, tai nesvarbu, iš kur jis. Aišku, yra kalbos barjerai ir t.t. Su užsieniečiais nelengva... Pvz., savanorystė yra truputį iškreiptas dalykas. Atvažiuoja iš užsienio savanoriai pagal kokią programą ir tu gali priimti juos čia kaip į kokį ekologinį ūkį, bet esmė, kad tu turi su tais savanoriais dirbti, turi būti abipusis ryšys. Arba tas savanoris turi mokėti tau, kad jisai čia dirba, nes tu turi skirti jam daug dėmesio, organizuoti, mokyti, bendrauti. Su užsieniečiais yra sunku ta prasme, kad jie atvažiuoja tokie atsipūtę, va, mes čia pasavanoriausim ir pasisemsim. Mes šiandien to negalime daryti, nes tam neturim laiko. Mes norim, kad žmonės pas mus dirbtų profesionaliai, norim, kad jie ne išmoktų dirbti, o dirbtų. Pvz., tą problemą turėjom su ispanu, nes jis yra nuolatinis mokinys. Jau septynerius metus gyvena Lietuvoje ir nori visko išmokt: pas vienus drožinėjo, pas kitus dar kažką darė, o pas mus jis norėjo virtuvėj išmokti suktis. Padirbo mėnesį laiko ir sakom „Gana“. Mes nesugebam išmokyt, mes nesam mokytojai, čia ne mokykla. Tam, kad priimtum mokinius, reikia pasirengti. Dėl to mes darysim tą mokymo programą profesionaliai, tvarkingai, kad viskas būtų organizuota,

158

apgalvota. O savanorių ir užsieniečių kol kas nepriiminėsim – dažniausiai užsieniečiai yra savanoriai, nes jiem negali mokėti tokio atlyginimo, kaip Vakaruose, čia ne tokia ekonomika. Tyrėja: Grįžtant prie teminio kaimo idėjos, tai kaime daugiau niekas nepuoselėja sūrių temos? Valdas: Ne. Nors... galbūt yra tokių intencijų, galimybių, bet žmonės kažkodėl to nesiima. Pvz., Dovilės mama arba jaunos šeimos Dargužiuose. Yra karvė, yra pieno, kažkada darydavo sūrius. Imk ir daryk tuos sūrius, tikrai uždirbsi daugiau negu į darbą važiuodama 15 km, bet nedaro. Tiesiog žmonės kitaip mąsto: kitam atrodo žymiai geriau eit į darbą, nesvarbu, kad jis mažiau uždirba, bet jis daugiau bendrauja, turi bendradarbį, turi viršininką, turi kažkokias išeigines dienas. Tiesiog yra susiklosčiusi tokia socialinė struktūra, kuri tau sukelia iliuziją, kad tu gerai gyveni. Dovilė: Bet yra moterų, kurios daro sūrius. Valdas: Daro, bet nė viena iš to negyvena. Pvz., Diana. Ji vis tiek parduotuvėj dirba. O Vidutė, kaimynė, dirba valdišką darbą, seniūnijoj, nors turi penkias karves. Sakyčiau, kaime yra susiformavę tokie trafaretai, kad jeigu tu nori gyventi saugiai, tu turi turėt valdišką darbą. Čia nuo kolūkio laikų toks požiūris: visi dirba kolūky ir plius šalia dar turi ūkelį, bet tas ūkelis yra visą laiką nelegalus, lyg deklaruoji savo poreikiam, bet jeigu ten prakalei kam į šoną, tai viskas gerai. Tarybiniais metais iš to savo mažo ūkelio ir mašinas pirkdavo, nes kolūky nieko neuždirbdavo. Bet vis tiek visi privalėjo dirbti kolūkyje, ir tas dabar eina toliau. Dovilė: Įaugę labai. Valdas: Įaugę, jie privalo eit į darbą, bet tada tai pasidaro katorga. Tu eini į darbą aštuntą valandą, turi penktą valandą keltis, kad pasimelžtum karves, pasišertum, padirbi iki šešių vakaro, grįžti, vėl eini pas karves ir liuobi jas iki dešimt. Padirba žmogus kaime taip 10 metų ir sako: „Žinai, čia yra baisu. Gyvenimas kaime? Nieko nėr baisiau.“ O mes sakome atvirkščiai: „Gyvenimas kaime yra pats geriausias.“ Na va, ir suprask, visi skirtingi (juokiasi – aut. past.). Tyrėja: Bet gal jums taip atrodo, nes esate daug keliavęs, daug pasaulio matęs... Valdas: Nežinau. Gi visi savaip mąsto. Dabar labai daug mąsto taip, kaip rodo televizorius. Jei galėčiau, tai pirmiausia televiziją uždrausčiau. Tai būtų pirmas žingsnis, kad žmonės pradėtų laisvėti. Gal knygą paskaitytų, kad ir kokią šiukšliną, dabar gi visokių yra prileista, bet vis tiek būtų geriau negu televizorius. Dabar, kur daro tą mūsų tyrimą Dargužiuose, tai vienas iš ekspertų, Redas Diržys, Alytaus dailės mokyklos direktorius, jis tokia ganėtinai kontraversiška asmenybė, man pasakė, ir aš labai nustebau, kad kai užduodi kaimo žmonėms klausimus, pvz., „Kaip jūs įsivaizduojate savo ateitį?“, tai visi atsakymai yra tie patys, ir jie yra suformuoti grynai televizinės kultūros. Dabar negaliu tau konkrečiai pasakyti, bet visas išorinis ryšys tikrai suformuotas televizijos. Tu klausi apie žmonių vidinį ryšį, su kaimynais, jie turi, ką papasakot, nes vis tiek susitinka, bendrauja, bet kai tu tik paklausi ko nors apie valdžią ir pan., visi išoriniai ryšiai yra trafaretai. Diskusijos pabaiga.

159

10 priedas. Interviu su Rūta Zalieckiene išrašas

Interviu su Rūta Zalieckiene, Blusų festivalio Karpiškių kaime organizatore, Vilnius, 2013 m. balandžio 10 d. 1) Prašau prisistatyti. Esu Rūta Zalieckienė. Dabar dirbu „Chocolate naive“, gaminam lietuvišką šokoladą. Daug metų gyvenau ne Lietuvoj. Pirmą Blusų festivalį (toliau – BF) 2011 m. surganizavom realiai net nebūdami Lietuvoj. Renginių organizavimo patirties turiu nemažai, nes tai studijavau ir esu prisidėjusi prie daug renginių. Tačiau, žinoma, kiekvienas projektas yra labai specifinis, ir plius Lietuvoje nebuvau nieko dariusi, daugiausia dirbau Dubline, todėl BF buvo nauja patirtis. Su kuo susidūriau, kad čia žmonės šalčiau į tave reaguoja, sunkiau bendrauti, nėra visi tokie šilti ir atviri. Nors kai pagalvoju apie Varėnos rajoną, tai visi buvo tikrai labai atviri ir draugiški, gal man taip atrodo dėl to, kad žmonės ten kitokie, apskritai man tas kaštas – kaip ne Lietuva. 2) Koks jūsų santykis su Varėnos rajonu? Esate iš ten kilusi, turite ten giminaičių, tiesiog mėgstate tą kraštą? Mano vyras yra iš Druskininkų, ir apskritai su Dzūkija mane sieja toks gana artimas ryšys, o Aivaras, su kuriuo mes dviese darėm tą festivalį, yra iš pačios Varėnos. Vėliau prie mūsų komandos prisijungė daugiau žmonių. Daug draugų turim iš Varėnos. Taip jau atsitiko gyvenime, kad daug dzūkų aplinkui. Vaikystėje mes su tėvais visada važiuodavom prie Burokaraisčio ežero vasarą, tai man ir tas žalias ežeras, ir tos pušys... Labai daug visokių emocijų susijusių. Kai gimė festivalio idėja, pradėjom šnekėtis, galvot, kur tą festivalį būtų galima daryti. Kad tai bus apie Druskininkus ir Varėną, tai nekilo jokių abejonių, nes man asmeniškai labai patinka tas kraštas. Nežinau, kažkokia gera energija, labai graži gamta, ir ten tenka labai daug laiko praleist. Tiesiog ieškojom, kur būtent galėtume rengti festivalį. Aivaro draugo tėtis Juozas turi sodybą Karpiškėse – tikrai nereali erdvė: su ežeriuku, su daug pievos ir kalnu, obelų sodu, fantastiška vieta! Ir tas plotas yra neišnaudotas. Gyvena, aišku, šeima, bet jie neeksploatuoja viso to ploto. Taigi pasišnekėjom su tuo šeimininku ir jis mus išskėstom rankom priėmė, kaip ir visi dzūkai. 3) Kaip manote, kuo šis rajonas išskirtinis lyginant su kitais Lietuvos rajonais? Grynas oras, pušų kvapas, jaukumas. Man labai daug spygliuočiai medžiai priduoda tos savotiškos romantikos. Iš tikrųjų su kitais kraštais aš netgi nelabai pažįstama, tai sunku lyginti. Dzūkija man tokia artima yra, o Aukštaitijoje ar į šiaurę irgi puikių vietų yra, tiesiog aš jų taip nepažįstu, dėl to nesieja manęs joks ryšys su tom vietom. 4) Kaip vertinate Varėnos rajono tinkamumą kūrybiškoms veikloms vystyti? Festivaliams Varėnos rajonas tinka tobulai. Daugiau yra ten festivalių, pvz., „Yaga“ festivalis vyksta Dzūkijos miškuose, vienas geriausių festivalių, sakyčiau. Na, tai transinės muzikos festivalis, dėl to toks galbūt mažiau žinomas, ten irgi labai gera atmosfera. O šiaip bet kokiom veiklom jis tinkamas: poezijos skaitiniams, meninėms instaliacijoms, dviračių maratonams – viskam, kas šauna į galvą, kodėlgi ne? 5) Papasakokite, kaip kilo idėja Karpiškių kaime surengti Blusų festivalį? Tiesiog šovė į galvą mintis, aš pašokau iš lovos ir supratau, kad čia yra geneali idėja (juokiasi – aut. past.) Neįsivaizduoju, kodėl. Tiesiog susidėliojo galvoje daugybė dalykų. Idėja tokia, kad turėtų būti sendaikčių turgelis-festivalis, kad žmonės ateitų ne tik kaip į turgų apsipirkti, bet kad visą dieną praleistų gražioj gamtoj, kur galima gulėti ant žolės, svajoti, kur grotų gera, jauki muzika ir visi žmonės daikteliais mainytųsi. Žodžiu, ten linksmai praleistų laiką.

160

6) Kaip buvo pasirinkta festivalio tema ir vieta? Ar tema kažkaip siejasi su pačia vieta? Kas Blusų festivalio atveju svarbiau – tema, vieta ar vienodai svarbūs abu veiksniai? Na, toks festivalis, įsivaizduoju, galėtų vykti bet kur kitur, bet turbūt ne mes turėtumėm jį organizuot. Man tema nuo vietos yra neatsiejama – kai gimė idėja, buvo aišku, kad tai bus Dzūkijoje. Tiesiog dėl to, kad turbūt apskritai daugelis mano laisvalaikio yra neatsiejama nuo šito krašto. Tačiau kita vertus, mes viešindami neakcentavome, kad festivalis skirtas būtent Karpiškių kaimui, todėl gal vis dėlto tema yra svarbesnė. 7) Kadangi nesu buvusi Karpiškėse ir festivalyje, gal galite glaustai apibūdinti festivalio teritoriją: gamtinę aplinką (ar veiksmas vyskta pievoje, sode, miške/prie miško, ar yra šalia koks nors vandens telkinys), pastatus ir kt. svarbias detales, pvz., ar toli nuo pagrindinio kelio, ar sunku rasti. Ten visai prie pat kelio yra sodyba, užtat labai lengva ją rasti. Įvažiuoji pro tokus medinius vartus ir yra sodyba. Priešais matosi namas, kairėj pusėj – gėlynai. Yra dar kitų pastatų: turbūt buvęs tvartas, kuriame dabar šieną laiko, kluonas, dar yra toks naujas mūrinis pastatukas, kuriame, man rodos, vasaros virtuvėlė, vos ne sandėlys būna. Dešinėj pusėj yra toks medinis staliukas, obelys palinkusios, kur vasarą tiesiog galima sėdėti, gurkšnot limonadą. Tai va taip atrodo namo kiemas, o praėjus jį prasideda obelų sodas. Jį praėjus atrodo, kad visa sodyba yra ant kalno, o po to viskas leidžiasi į pakalnę, kur yra toks slėnis ir to slėnio kampe dar yra toks mažas ežeriukas. O šalia obelų sodo yra kito savininko rugių laukas – nerealaus grožio. Ten visko yra, viskas tobulai tiko! Pernai metais iš tiesų pasitelkėm dar ir gretimą sodybą, priklausiančią tokiam Petrui, tai prie jo sodybos ir aplink darėm palapinių miestelį, ir dar nenuėjus iki jo namo, ant tokio kalnelio, darėm ramybės zoną, kur vyko visokios meditacijos, paskaitos apie sveikatą ir dvasinius dalykus. O Petrą jūs pažinojote? Ne, nepažįstamas, bet mus įsileido draugiškai. O patys sodybos pastatai senoviški ar naujai sutvarkyti / pastatyti? Ne, nesutvarkyta taip. Atrodo, kaip kažkada buvo pastatyta, tai taip ir išlikę. Pvz., su Juozu buvo toks susitarimas, kad vienais metais mes turėjom namą nudažyt, o kitais – stogą. Tai buvo kaip atlygis už tai, kad jis mus priima į tą sodybą. 8) Koks yra festivalio tikslas(-ai)? Ar jie kaip nors siejasi su Varėnos kraštu, jo vietine kultūra? Tikslų yra keletas. Vienas iš pagrindinių tikslų yra sukurti tokį rojaus kampelį, kur žmonės atvažiuotų ir fantastiškai praleistų laiką, atsimintų kaip kažkokį neeilinį įvykį, kažkokį sapną. Pagrindinė idėja buvo, kad tai tiesiog tarnautų kaip pramoga žmonėms. Bet, žinoma, slypi ir gilesnių idėjų, pvz., ekologiškumo skatinimas. Aš apskritai gyvendama užsienyje į tas temas labai įsigilinau, ten visur apie tai viešai kalbama ir visko yra daroma. Aš pati studijavau ryšius su visuomene, tai nemažai mokėmės apie įmonių socialinę atsakomybę ir matėm labai daug pavyzdžių, kaip tos įmonės tą socialinę atsakomybę vysto viešojoj erdvėj, o grįžusi į Lietuvą, matydavau, kad žmonės net šiukšlių nerūšiuoja ir visokių kitų dalykų nedaro, kurie man jau atrodė natūraliai suvokiami. Čia niekas nevyksta, nėra informacijos, žmonės realiai net nežino, kaip daug ką teisingai daryti. Tai viskas kažkaip labai gerai susidėjo į tą festivalį, ir jis išėjo kaip renginys, kuris gali skatinti tas ekologiškumo temas, jas viešinti, apie jas šnekėti. Per patį festivalį apie tai buvo daug tokių dirbtuvėlių, paskaitų. Šitas idėjas mes skelbėme jau viešindami renginį: pranešimuose spaudai kalbėjome apie tai, kaip galima neišmesti rūbų, kaip galima mainyti, kaip atvykti į festivalį dviračiu arba pavežti vieniem kitus ir t.t. Prisikalbinom keletą žymių žmonių, kurie padėjo mums dar labiau paviešinti tas visas žinias,

161

nes tai tikrai yra tokios svarios žinutės, dėl to ir tam mūsų festivaliui daug kas pritarė. 9) Kai įvietinote festivalį Karpiškėse, ar išėjo taip, kad jis kažkaip susiejo su pačia vieta? Tikrai išėjo. Galbūt pirmais metais dar ne taip stipriai, bet po pirmo festivalio ta vieta ir Blusų festivalis tapo išvis neatskiriami. Net jeigu pažiūrėtum į mūsų festivalio tinklapio dizainą, pamatytum sodybos elementus. Dailininkė Raimonda Masonaitė, gyvenanti Rygoje, specialiai nupiešė tos sodybos paveikslą, kurį mes paskui iškarpėm ir dėliojom kurdami internetinį puslapį. Taip išėjo, kad Blusų festivalis yra tas namas, tos obelys, tas ežerėlis. Visoje festivalio stilistikoje visa tai atsispindėjo. O kas susiję apskritai su dzūkiška kultūra, tai ypač antrais metais labai bendradarbiavom ir su Varėnos savivaldybe, kuri mums paramos davė, ir vietinių tautodailininkų atvažiavo. Taigi išėjo tokio vietinio lietuviškumo skatinimas. Ir žmonės, kurie čia pabuvo... Kai pradėjom kalbėti apie festivalio idėjas ir vietą, iš pradžių susilaukėm labai daug pasipriešinimo iš visokių pažįstamų žmonių, kodėl mes darom viską toli, toj Varėnoj, kas ten pas mus atvažiuos, iš Vilniaus toli važiuot, čia nesąmonė, žmonės pinigus taupo, benzinas brangus ir t.t. Bet man nė minties nekilo, kad BF į kažkokį miestą reiktų perkelti: mūsų festivalis ir miestas yra du nesusiejami dalykai. O vėliau visi, kurie atvažiavo, sakė, kad tobulai parinkta vieta! Nes arti kelio, o kai įeini, tu visai nesijauti kaip prie kelio – tiesiog pakliūni į visiškai atskirą erdvę. 10) Kokie žmonės atvyksta į festivalį? Koks būtų vietinių ir atvykusiųjų iš kitų regionų / miestų lankytojų santykis? Gal turite kokių nors statistinių duomenų? Pirmais metais buvo apie 2000 žmonių, aišku, nemažai iš jų buvo draugai. O buvo toks blogas oras! Visą savaitę buvo labai karšta ir savaitgalį, būtent tą dieną, kai vyks festivalis, turėjo būt audra. Mes visą savaitę meldėmės ir tikėjomis, kad gal kažkaip prasistums ta diena, kažkas pasikeis, bet niekas nepasikeitė... Ir mes iš tiesų nebuvome pakankamai gerai pasiruošę: sulijo sceną, vėjas nuplėšė tentus, kuriuos buvom pasikabinę nuo lietaus, peršlapę, per dumblą, su guminiais batais, šalta, bet vis vien tiek žmonių atvažiavo, kad mes negalėjom patikėt. Jis, aišku, buvo gerokai mažesnis, dėl tos audros neatvažiavo labai daug prekeivių, festivalis labai ilgai nesitęsė – truko apie kelias valandas ir po pietų visi jau pradėjo skirstytis. O pernkykštis festivalis buvo visiškas kontrastas! Buvo turbūt pati gražiausia vasaros diena ir labai daug žmonių. Daugiausia buvo jaunimo ir tokio vyresnio jaunimo – jaunų šeimų, bet šiaip tikrai įvairaus amžiaus lankytojų susirinko: ir vietinės močiutės iš kaimo, iš Varėnos, iš Vilniaus ir t.t. Vieni atvažiavo paieškoti ekologiškų prekių, kiti – pasimainyti sendaikčiais ar padėvėtais rūbais, treti – paklausyti pakviestų muzikos grupių ir pašokti, kiti – dėl dvasinės ramybės, nes buvo daug jogos ir dvasinių paskaitų, likę – tiesiog pabūti. Tikrai buvo labai daug veiklos ir skirtingų kampų, todėl ir ta publika tokia skirtinga. Palyginkite, daugiau žmonių buvo iš Varėnos rajono ar iš kitur? Daugiausia žmonių buvo iš Vilniaus... ir iš Varėnos rajono. Kiek žmonių buvo antrais metais? Ar renginys mokamas, reikėjo įsigyti bilietą? Antrais metais susirinko apie 3000 žmonių. Bilietų nebuvo ir niekas nieko nevertė mokėt, ten net tvoros nebuvo, tai kas norėjo, galėjo įeit ir visai per kitą pusę. Mes kažkaip taip ir norėjo daryt. Tiesiog buvo rekomenduojama auka 5 Lt, tai tie, kurie norėjo, parėmė mūsų festivalį. O kaip sutilpo tiek daug žmonių tokioj sąlyginai mažoj erdvėj? Sutilpo. Kažkaip labai gerai pasiskirstė visi skirtingose erdvėse. Antrais metais buvo labai daug prekeivių, apie 100, tai mes dar šiek tiek išsiplėtėm. Juozui priklauso tikrai didelis plotas, net ne visas jis yra šienaujamas, tai mes šalia pagrindinio slėnio nušienavom dar vieną tokį tarsi slėnį, kuris link kelio eina, ir ten dar paruošėm vietos prekeiviam, nes į obelų sodą jie netilpo visiškai. O lankytojai kažkaip pasisikirstė. Obelų sode buvo mažytė scena, kurioje dieną goro muzika, tai dalis ten vaikščiojo, kiti ėjo dairytis prekių, kiti maudėsi, kiti būriavosi

162

ramybės zonoje... Bet geriausiai žmonių skaičių galėjome įvertinti, kai vakare prasidėjo koncertas pagrindinėje scenoje: tu atsistoji ir matai, kad visas visas slėnis nusėstas žmonių – tokia masė, kad žiūri ir negali patikėt. 11) Kaip vietiniai žmonės reagavo į festivalį – tokį didelį ir burzgiantį renginį jų kaimynystėje? Palaikė ar skundėsi? Sulaukėm labai daug palaikymo ir jokių nusiskundimų. Pirmais metais visi taip gan skeptiškai žiūrėjo, bet kadangi viskas neblogai pavyko, nors dėl organizavimo klaidų pirmas blynas buvo gerokai apsvilęs, bet vis tiek buvo daug žmonių ir jie išėjo laimingi, šypsodamiesi, sakė, kad buvo labai gera atmosfera. Todėl antrais metais buvo daug lengviau daryti, drąsiau ėjom pramintu keliu. Nors mes toks nekomercinis renginys, biudžeto jokio nėra, tik tikimės, kad tos aukos atpirks išlaidas. Taip iš tikrųjų neatsitiko, todėl kitąkart turbūt reiks rašyt projektą ir prašyt Kultūros ministerijos paramos. 12) Kaip vertinate Varėnos rajono atvirumą tokioms iniciatyvoms – ar sulaukėte palaikymo / pagalbos iš vietinės valdžios institucijų, vietinių žmonių? Ar rengdami festivalį bendradarbiavote su vietiniais gyventojais, verslininkais, kokiomis nors vietos institucijomis? Jei taip, su kuo? Mus tikrai labai palaikė Varėnos rajono savivaldybė, šiek tiek parėmė finansiškai, padėjo ieškoti rėmėjų, labai daug kontaktų davė, parekomendavo, su kuo galėtume bendradarbiauti. Rėmėjai daugiausia rėmė ne finansiškai, o savo realiom paslaugomis ir produktais, pvz., švaros įmonė atvežė į festivalio vietą šiukšlių rūšiavimo konteinerius ir paskui išvežė visas šiukšles. Savaitę iki festivalio mes ten jau gyvenom ir turėjom daug savanorių, kurie padėjo stogą nudažyt, žolę nupjaut, kluoną sutvarkyti, nes jame tokie menininkai iš Vilniaus rodė savo filmus. Žodžiu, ten darbų buvo tikrai labai daug, ir daug žmonių reikėjo pamaitinti, tai visokios parduotuvės parėmė maistu, pvz., „Varėnos pienelis“ davė pieno produktų, „Varėnos kepyklėlė“ davė kepinių. „Merkys“ parėmė reklamą. Mums reikėjo medienos, tai mes nuvažiavom Varėnoj į kažkokią medienos pjaustymo įmonę, prie bėgių ji įsikūrusi, tai pas juos gavom daug medienos atliekų, kurias reikėjo tik pasiimt. Mes iš jų sukalėm sceną. Aišku, reikėjo ir varžtų, ir plastiko uždengimui, plastiko vamzdžių, tai tokių dalykų gavom iš statybų parduotuvių, dvi, man rodos, yra Varėnoj: arba parėmė, arba didelę nuolaidą pritaikė. Labai svarbus rėmėjas buvo ūkininkas Vytautas Ramanauskas, kuris yra ŽŪB „Tėviškė“ direktorius. Jis yra vienas stambiausių rajono ūkininkų, kaip suprantu, pvz., kai kuriose vietose nupjovė žolę su traktoriukais. Paskui buvo nemažai tokio ploto, kur su dalgiu reikėjo nušienaut žolę, tai per savivaldybę, tiksliau, per darbo biržą, mums skyrė keletą žmonių, kurie mums padėdami atliko viešuosius darbus. Taip pat kontaktavom su visom Varėnos rajono seniūnijom, kvietėm visus seniūnus. Jie mums patarė, kokius amatininkus kviesti, davė jų kontaktus, tai mes prikvietėm įvairių kūrėjų, kurie galėjo atvažiuoti ir nemokamai pardavinėti savo dirbinius. Kokie buvo pagrindiniai festivalio viešinimo kanalai, priemonės, informacijos sklaidos teritorija (visa Lietuva, o gal viešinimas intensyviau vyko Varėnos rajone, Karpiškių apylinkėse?) Pirmiausia reklama negalėjom labai užsiimt, nes neturėjom biudžeto. Pagrindinės viešinimo priemonės buvo pranešimai spaudai, skrajutės ir plakatai. Turėjom padarę baneriukų (internetinių reklamos skydelių – aut. past.), tai kai kurie puslapiai, susiję su festivalio tema, sutiko įsidėti, pvz., žurnalas „Ozonas“. Vilniuje, Kaune, Varėnoje ir Druskininkuose iškabinėjom plakatus, parduotuvėse palikdavom skrajutes, ir visur, kur eini, su visais šneki, palieki informacijos. Mes buvom prisigalvoję visokių kūrybingų viešinimo būdų, bet ne visi mums pavyko. Viena iš idėjų buvo Vilniuje po tiltais ar kažkiuose bromuose daryti atvirkštinį graffiti, kai tu ne nupieši kažką ant sienos, o nuplauni tam tikrą plotą naudodamas trafaretus. Galvojom, labai gera idėja, nes tu nuplaudamas sieną švarini aplinką. Mes norėjom nuplaut

163

kelias frazes, pvz., „Apkabink pievą. Blusufestivalis.lt.“ Mums kažkas, nepamenu, nemokamai išpjovė tuos trafaretus, išsinuomavom kerherį, bet ten kažkaip nieko mums nesigavo, neišėjo jo prijungti prie elektros tinklų ar kaip ten buvo… Tai teko šitą idėją palaidoti, bet tada sugalvojom nusipirkt kreidučių ir su tais trafaretais piešt ant šaligatvių. Bet nebuvom visiškai patenkinti šita idėja, nes išėjo, kad mes kaip ir purvinam gatvę… Ir jei ten palijo ar pora žmonių praėjo, nusitrynė viskas, nelabai kas matėsi. Darėm dar vieną dalyką – Vilniuje į visokius plyšelius, pvz., kur šaligatvyje nėra plytelės ar nutrupėjęs asfaltas, sodinom gėlytes, darėm tokius mini sodelius su įsmeigtom lentytėm, ant kurių užrašyta „Blusų festivalis.“ Čia mums padėjo tokia grupė „Tegu teka“, kurie yra didžėjai, turi įrašų studiją ir dar šiaip visokius meninius projektus daro. Mes apskritai subūrėm daug kūrybingų draugų ir pažįstamų žmonių: vieni fotografuoja, kiti groja, kiti piešia, kiti dar kažką daro, – tiesiog visi kažkaip prisidėjo ir išėjo toks jungtinis projektas. 13) Su kokiomis problemomis susiduriate organizuodami festivalį? Na, be blogo oro ir pinigų stygiaus, tų problemų nelabai ir buvo. Tokių standartinių, susijusių su organziavimu, tikrai buvo, bet jos buvo išspręstos ir pamirštos. 14) Kiek žmonių dalyvauja festivalio organizavime? Ar tai apmokamas darbas, ar labiau savanoriška veikla? Na… Sakyčiau, toks idėjinis ir savanoriškas. Kadangi neturėjome pinigų, tai negalėjome sumokėti daugybei puikių žmonių, menininkų, kurie mums padėjo. Pirmais metais aš daug organizacinio darbo padariau elektroniniu paštu ir telefonu net nebūdama Lietuvoje. Į Lietuvą grįžau mėnesį prieš festivalį ir tada jau tą mėnesį buvo juodas darbas. Pagrindiniais organziatoriais buvom tiktai dviese – aš ir Aivaras, aišku, dar kažkiek padėjo mano vyras, draugai, bet mum labai reikėjo savanorių, kurie padėtų. Netikėtai parašė viena mergina: „Koks fainas festivalis, norėčiau pasavanoriaut“, ir buvo visiškas išsigelbėjimas. Dabar su ja esam labai geros draugės. Tai išėjo du mėnesiai darbo, iš kurių antrasis jau buvo toks juodas darbas. Antrą festivalį organizavom truputį kitaip: aš grįžau gegužės mėnesį, ir buvo suburta gerokai didesnė organizatorių bei savanorių komanda; pasidalinom darbus: vienas buvo atsakingas už ramybės zoną, kitas – už amatų skyrelį, trečias – už muziką, ketvirtas – už prekybininkus, penktas – už meną ir t.t. Tada buvo du mėnesiai tikrai didelio darbo. Daug kas, bet ne viskas, buvo padaryta neatlygintinai. Žinoma, mes mokėjome simboliškus pinigus, bet man net nesmagu prieš tuos žmones, nes jie tikrai labai talentingi ir kai kurie net nepažįstami, surasti tiesiog internetu. Kai kuriem šiek tiek mokėjom, kai kuriem nemokėjom, bet su visais tikrai šnekėjom, kad kuo pigiau, kuo mažiau – arba nemokamai, arba labai pigiai. 15) Iš e-šaltinių žinau, kad Blusų festivalis vyko dukart – 2011 m. ir 2012 m. Ar planuojamas festivalio tęstinumas? Na, šiais metais nebus. Tiesiog šiemet neturime žmogiškųjų resursų, kurie organizuotų, nes pora organizatorių užsienyje, tai sakom, padarysim pertrauką ir kitais metais jau su naujom jėgom pulsim. 16) Festivalio programa pakankamai intensyvi ir įvairi. Ar užteko vienos dienos visoms veikloms išpildyti? Gal planuojate festivalį plėsti? Na, pats festivalis truko vieną dieną, bet kas norėjo ir turėjo palapinę, galėjo likti. Kitą rytą buvo pusryčiai, kava, buvo žmonių, kurie sugrįžo į tą teritoriją, nuėjo išsimaudyti į ežeriuką… Mes visąlaik svarstėme, ar išsilpėsti į dvi dienas, ir kažkaip dėl įvairių priežasčių nuspręsdavom, kad užtenka vienos dienos. Nežinau, kaip 2014 m. sugalvosim. 17) Blusų festivalio reikšmė: ekonominė nauda (tiesa, ar festivalis nuostolingas /

164

pelningas?), socialinis aspektas (tikslas – suburti žmones į vieną vietą, skatinti socialinius mainus), kultūrinis aspektas (surengti turtingą ir koncentruotą kultūrinį renginį, suteikti sceną įvairiems kūrėjams, kita vertus, priartinti kultūrą prie vietos gyventojų, vykdyti kultūrinį jų švietimą), kūrybinis aspketas (supažindinti žmones su tam tikromis kūrybinėmis veiklomis, amatais, įtraukti juos į kūrybiškų patirčių gamybą), vietos gyvinimo aspketas (festivalis yra Karpiškių kaimo populiarinimo priemonė). Surikiuokite šiuos aspketus prioritetine tvarka pradedant svarbiausiu. (Taip pat galite pridėti kitų svarbių ir nepaminėtų aspektų). Sakyčiau, socialinis, kultūrinis ir kūrybinis aspektai būtų pirmoje vietoje, antroje – vietos gyvinimo aspektas, o ekonominis aspektas, žinoma, paskutinis, nes nėra jokio pelno... 18) Kaip manote, kokia šio festivalio reikšmė rajono gyvinimui, regeneracijai? Koks jo poveikis Varėnos rajono įvaizdžio formavimui, populiarinimui? Na, šituo klausimu sunkiai galiu kažką pakomentuoti. Aš manau, kad rajono gyvinimui, populiarinimui Blusų festivalis turėtų didelę reikšmę po kokių penkerių metų ir tapęs tradiciniu. Ta žinutė turėtų būti kartojama kelis metus iš eilės, kad žmonės imtų sieti festivalį su tam tikra vieta. Kol tai yra vienkartinis renginys, tol poveikis mažas. Bet ką pastebėjau, kad labai daug žmonių, kuriems Varėna anksčiau atrodė toli, atvažiavę čia ir pabuvę, tikrai tą kelionę į Varėną asocijuos su maloniais prisiminimais ir nebegalvos, kad reikia toli važiuoti. Dabar, kol kalbėjomės, aš supratau, kad mes privalome padaryti dar vieną festivalį su normaliu biudžetu, vien dėl to, kad finansiškai atsilygintume tiems žmonėms, kurie mums padėjo, nes aš asmeniškai jaučiuosi labai skolinga daugeliui žmonių. Gal tie žmonės patys taip ir negalvoja, bet aš pati taip jaučiuos.

165

11 priedas. Interviu su Rūta Sakaliene išrašas

Interviu su Rūta Sakaliene, kaimo turizmo sodybos „Sakalai“ šeimininke ir duonos kepėja, Marcinkonys, Varėnos r., 2013 m. balandžio 11 d. 1) Prašau prisistatyti. Esu Rūta Sakalienė. Kaimo turizmu užsiimu nuo 1999 m. Iš pradžių buvo šeimos poilsis ir gamta, o nuo krizės pradžios, kada niekas nevažiavo ilsėtis ir grožėtis gamta, užsiėmėm etnografiniu kaimo turizmu su edukaciniais užsiėmimais, pamokom. Pradėjom gyvent ir rodyt visiems senovinį dzūkų gyvenimą, toks kaip muziejus. Trauka – pats žmogus, Rūta Sakalienė, nes organizuoju ir darau viską pati. Pagal išsilavinimą esu biofizikė, bet dabar pagrindinis užsiėmimas yra duonos kepimas. 2) Iš kur esate kilusi? Ar visą laiką gyvenate Varėnos krašte? Esu vietinė, iš Marcinkonių kaimo. Buvau išvykus tik tiek, kiek mokiausi universitete. Labai norėjau grįžti, man čia labai gražu, patinka. Nors biofizika – reta specialybė, galėjau likt Vilniuj ir būt mokslininke, bet pati susieškojau paskyrimą į Merkinę, paskui perėjau į Varėnos ligoninės biocheminių tyrimų laboratoriją, bet tas nuolatinis važinėjimas vargino, norėjau apsistot pačiam kaime, todėl pasitaikius galimybei, perėjau dirbti raštvede Marcinkonių seniūnijoj. Kai tėtis paveldėjo ir padovanojo man čia tokią lauko virtuvę, dabar jau ji visai kitaip atrodo, pradėjau vystyt kaimo turizmą. 3) Koks jūsų asmeninis santykis su šia vieta? Ką jums reiškia Varėnos rajonas? Tai mano gimtasis kraštas. Tėvai yra užeiviai: tėtis po miškininkystės studijų atvažiavo čia iš Prienų rajono, mama – iš Jonavos rajono, baigė akušeriją ir ją čia atsiuntė. Susipažino, susituokė, ir gimėm mes su sese – tai mes jau vietinės, šito krašto vaikai. Tėvai dzūkiškai nekalbėjo, o man ta tarmė graži, tad aš ja ir kalbėjau. Tai vienas iš šilinių dzūkų bruožų, bet aš jau kitaip kalbu, iš kitų išmokusi. 4) Kokius pasikeitimus pastebėjote per visą tą laiką, kol čia gyventate? Kaip ir visoj Lietuvoj. Sunkiai čia žmonės verčiasi, nes gi ne žemdirbystės kraštas, gyvena iš miško. Sunkiai dirbdavo, tada ir kitos vertybės buvo. Dabar visko nori lengvai, greitai, sėdi ir laukia grybų, o neaišku, ar bus tie grybai. Tėvai sakydavo: „Vaikai, sunkiai gyvenam, važiuokit miestan“, tai ir išvažiavo. Kas ten nepriaugo, tai prasigėrę čia parvažiavo. Daug ką pasako mokyklos situacija – va, dukros klasėj 10 vaikų, tai patys pietus valgo gal tik 4, visi kiti socialiai remtini. Tai va tokia tauta dabar gyvena kaime. 5) Ar pastebimas išvykusiųjų grįžimas, naujakurių atvykimas? Kaip manote dėl kokių priežasčių žmonės čia grįžta / atvyksta? Yra miesto žmonių, kurie sodybas perka. Va, matot, aplinkui daug namų, o pastoviai gyvenam tik mes: mama ir trys vaikai. O aplinkui tuščios sodybos, atvažiuos vasarą, kai bus atostogos. 6) Kokie jo privalumai ir trūkumai lyginant su tankiai urbanizuotomis teritorijomis, didmiesčiais? Čia geriausias oras, gamta, grožis, darna. Jeigu moki, tai ramybė – ir gali išgyvent. Mieste gal daugiau kultūros, bet dažnai ir antikultūros atneša. 7) Kaip manote, kuo šis rajonas yra / galėtų būti patrauklus kūrėjams? Oi, Dievuli brangiausias! Matot, kaip sunkiai atvažiavot iki manęs, o kai reikia taip kasdien... Tai kūryba mūsų tuo ir baigiasi – va, sėdi kūrybingas žmogus. Tautinius drabužius siuvu, viską darau, sako, iš kur tiek kūrybinių galių? Bet kitąkart norisi daugiau valstybės dėmesio ir

166

tų organizacijų, kurios sukurtos mūsų kraštui administruoti, pvz., Dzūkijos nacionalinio parko, kurios neva viską saugo, bet žmonės jiems nerūpi, nulis sveikų. Aš nežinau, ką saugo... Turi naują traktorių, kuriuo žmonėm kelią nuvalys tik mirties atveju, stovi jis ir yra skirtas žvėrelių ir paukštelių priežiūrai. Čia žmogum nesirūpina niekas. Naujas direktorius, atrodo, jau šešis ar daugiau metų čia dirba, tai dar nė karto su vietiniais gyventojais nebuvo akis į akį bendrai susitikęs. Tai kam mes rūpim? Pvz., skambina kas nors ir klausia, kaip gerai pas mus apšviesti slidinėjimo takai, ar nuvalyta? Tai sakai, kad mėnuliu, žvaigždėmis... Arba dviratininkų takai: pernai darė dviratininkų maršrutų žygius, vaikeli, nė vieno dviratininko tako nepadaryta normalaus, pagal visus reikalavimus, kur būtų saugu, greita ir pravažiuojama. Visi grįžę keikdavosi, kas čia sugalvojo tokius maršrutus? Surašo internete viską taip gražiai, kad perskaičius taip nori, o atvažiuoji... O jei dar pasikvieti kokį užsienietį... Va, turėjau olandus savaitę, nuvažiuojam į Margionių klojimo teatrą, o ten spyna kabo, ir tu eik, paaiškink žmonėm, kam tu juos čia atvežei. Ir kiekvieną kartą tai kartojasi. Mano galva, mistagnacija: kur galėtų sukt, daryt, tai čia tik didelis aparatas informacijai skleisti sėdi. Aš kaip įsivaizduoju, tai nacionalinis parkas yra sukurtas padėti ne tik atvykstantiems, bet ir čia gyvenantiems žmonėms. Gi į jų nuostatus įtrauktas ir žmonių socialinis gyvenimas, bet kaip jūs sau norit... 8) Įsivaizduokite, kad Varėnos rajonas yra žmogus. Kaip jį apibūdintumėt? Kokia būtų jo tapatybė? Žmones reikėtų skirti į amžiaus grupes, pvz., tie senieji, kurių ar dauguma, ar jie, kaip sakoma, baigia išmirt, yra tokie labai paprasti, nuoširdūs, darbštūs, sakyčiau, ir optimizmo dar pilni. Tie diedeliai, ypač bobutės: kaip pripratę gyvent – nieko neturėt, bet krutėt ir krutėt, tai jie taip ir eina kaip užsukti. Man tėtis sakydavo: „Žiūrėk, nė vieno vietinio žmogaus nėra, kuris vadovautų kokiai nors vietinei organizacijai.“ Jie stengiasi neišsišokti, susitiks – pabendraus, jei grybai auga, visi miškan lekia, prisigrybaus, parduos ir jiem gerai. Nėra aukštesnių siekių! Va, plėtėm verslą, padariau šito namo rekonstrukciją, kepyklėlę pristatėm, tai net kaimynai atėjo dėkot, kad aš tai darau, nes visiems atrodo, kad va, jų tėvai pastatė, kažkaip galėjo, tada buvo pokaris, sunkus metas, tai niekas nieko nestatė ir priprato, kad taip blogai, jog nieko nepavyks pakeisti: ritamės ton pakalnėn ir nesikišam. O kai pamatė, kad 49 metų moteris, vyro palikta su trim vaikais, stato, tai jiems kažkoks stebuklas atrodo. Ateina ir sako: „Iš kur pas tave, Rūta, pinigų?“ O, suprantat, jiems niekaip nesusisuka, kad aš kepu duoną, kuri žmonėm reikalinga, ir kad iš to kepimo, kurį mokėjo ir darė jų tėvai, galima išgyvent. Nesusisuka! Jiem atrodo, kad tik mieste įmanoma, o kad kaime iš to paties gali gyvent... Pvz., rūgštyniauk, konservuok senoviškai ir paskui parduok puslitrinį stiklainiuką už 5 Lt, padaryk 4 – jau turėsi 20 Lt ir galėsi važiuot kur nors. Nesusisuka: jie sako, neturi už ką. Jeigu kokį vinį įkalt reikia, tai būtinai kokiu brangiu plaktuku. Nesupranta, kad galima ir paprastais įrankiais viską pasidaryt. Pvz., aš tautinius drabužius siuvu ne su kokiu overloku (siuvimo mašinų gamybos firma – aut. past.), o su sena bobutės mašina, kurią man paliko. Aš sakyčiau, kad apsisuka ratas ir vėl sugrįžti prie to, ką darė seneliai, proseneliai, tai kas yra amžina ir patikrinta, ir jokių dviračių antrą kartą išradinėti nereikia. Tik reikia visa tai kilsterėti, pritaikyti šiandienai. Žiūrėk, stovi duonkepis pečius, turistai nustojo važiuot – krizė, ką daryt? Trys vaikai – kaip juos išmaitint? Tavęs tokios, kaip biofizikos specialistės, nebereikia. Tai paklausiau moters, kuri dar kepa, pamokina, pradėkim, pabandykim, nesigauna, nesakykim, kantriai, daug kartų kartokim, kai jau matai, kad nieko, pernešk, paklausk, ar taip turi būti. Ir tada tau pasakys, kad tu iš pirmo karto taip nepadarysi. Tai kur tu buvai, kai man reikėjo? Man niekas nepasakė. Reikia turėt savyje atkaklumo, o paskui eini toliau: iš pradžių eini, visiem dalini – ragaukit, tada atsiranda klientų, kurie pastoviai nori. Platini, įsiviažiavo, matai, kad gerai, jau žiūrėk – prezidentė atvažiuoja. Tai va pavyzdys šitam kraštui, iš ko išgyvent. Iš ko? Iš nieko. Stovi prie to pečiaus ir kalbi: „Iš vakaro užraugiu, atsikeliu pusę 5 ryto – užkuriu, na, bent tris kartus per savaitę kepu, susiminkau ir išsikepu iki pirmos valandos. Tada reikia, kad karštą – žmogui į rankas, būna efektas geras.“

167

Prezidentė patarė rašyt projektą – sertifikuot amato plėtrą kaimo vietovėj. Mato žmonės, kad kažkas čia rutuliojasi, bet kad plėtotųsi, reikia pinigų. Pirmiausia reikia produktą sertifikuoti, tada jau gali rašyti projektą ES paramai gauti, kuri padengia 75 proc. reikalingų lėšų. Taip ir įsisuki. 105 tūkst. litų mano šito projekto vertė, tai ačiū Dievui, pirmadienį jau pridaviau paskutinius popierius. Bet dar kada nors parašysiu knygą, kaip mes, šitie smulkūs, niekam nereikalingi. Taip visi tik sako, ir valstybė, ir ES, kad mes įdomūs, reikalingi, bet aš savo kailiu patyriau, kad vis tiek turi turėt pinigų, kad tokius dalykus darytum. Turėjau gerų draugų, artimųjų, kurie visi skolino, nes tiki manim, mato, ką darau. O kokiam banke į tave net nežiūri, tu per daug smulkus, kad tau skolintų. Susiskaičiuoja visas tavo pajamas, šeimos narius ir žiūri kaip į stebuklą – kaip jūs dar gyvi? Rūta Sakalienė nuosekliai papasakojo, kaip vyko jos projekto įgyvendinimas: kaip ji vienu metu senoj troboj (nauja buvo rekonstruojama) ir darbininkus apgyvendino, ir edukacinius užsiėmimus vedė, ir duoną klientams kepė, kad užsidirbtų pragyvenimui ir nenutrūktų jos sertifikuoto amato plėtra kaimo vietovėje; kaip važiavo šeši tikrintojai ir smulkmeniškai viską skaičiavo, kaip kvotė ją nacionalinė mokėjimo agentūra, kiek daug biurokratizmo ir bereikalingų procedūrų, kaip viskas lėtai juda ir kaip vilkinamas grąžinimas (nuo termino pabaigos iki grąžinimo turi praeiti 40 darbo dienų). Jeigu tu nori nesusigadint nervų sistemos, tai tau reikai iškart turėti visus projektui reikalingus pinigus. Tu sau ramiai dirbi, o jie tegu ten viską skaičiuoja, bet tu bent judi į priekį. O kad mes, smulkūs, šito dalyko neturim ir eina šitais etapais, tai pribaigia... Nes nežinai, už ko griebtis. Dar ką pasakysiu. Jūs norėjot, kad apibūdinčiau Varėnos kraštą – provincija. Valdininkai yra jau pensinio amžiaus, kurie nemoka šiuolaikiškai dirbti. Įsivazduokit, tai, ką man vietiniai matininkai padaro per dvi savaites ir tai netinkamai, nes paskui registrų centras atmeta, tai Vilniuj jauni žmonės padaro ir atsiunčia internetu per valandą. Ir ten vienas prie kito tokie sėdi, nepajudinami – čia pažinčių kraštas, o jie komiuteriu nemoka naudotis. Va kokia yra problema – čia trūksta jaunų žmonių. Dabar atsiribokime nuo šių problemų. Su kuo dar jums šis kraštas asocijuojasi? Praktiškai yra gamta ir tradicijos, aš pati ant to sėdžiu, man tas įspūdį daro ir aš siekiu kitiems tą įspūdį perteikt. 9) Ar Varėnos rajonas yra atviras, tolerantiškas naujiems žmonėms, naujoms idėjoms, iniciatyvoms? Vietiniai žmonės ir su pašaipa reaguoja. Ne vienas man yra pasakęs, kad bus man taip, kaip Bilevičiūtei (Dainos Bilevičiūtės kaimo turizmo sodyba buvo išplėšta – aut. past.), ir su tokiu pasimėgavimu. Į tave žiūri ne kaip į teigiamybę, o kaip į kaimą įmestą baltą varną. Turi būti labai stiprus žmogus, kad nereaguotum į visus jų pasakymus. Tu turi savo viziją, siekį ir tu eik. Kad ir ką bedarytum, nesvarbu, mieste ar kaime, tavęs turėtų nejaudinti kitų požiūris. Jeigu tu pats jauti, kad tu sieki darnos, grožio, kūrybos ir tai darai švariu būdu... Man kiti sako, kam aš tą duoną kepu, geriau arielką varyčiau, tai aplink mane pusė Vilniaus būtų. Aš žmonėm ir aiškinu: aš kai duoną kepu, tai po Dievo sparnu, o jeigu aš arielką varysiu, stos velnias pas mane. 10) Ar aplink yra dar kokių nors žmonių, kurie bando kažką panašaus daryti? Yra Marcinkonyse Onutė, dirba Dzūkijos nacionaliniam parke biologe, tai baigia ją išėst. Nedaug. Aplinkui čia kuriasi visokie žmonės, bet aš džiaugiuosi, kad jie protingi ir svarbiausia – įtakingi. Jie mąsto apie šito krašto viziją ir neša ją į vyriausybę. Man jie sakė, kad va aš, Audrius (sūrininkas Kabelių kaime – aut. past.) jau esam europinio lygio pavyzdžiai. Maža ląstelė, bet vis tiek sukamės pagal tuos aukštesnius reikalavimus, ko iš mūsų ta ES reikalauja. Tai va tie žmonės įtakingi ieško, ar yra čia daugiau tokių žmonių, ypač

168

jaunesnių negu 40 m., kurie kažko daugiau nori negu tik pašalpos ir tų makaronų arba bėgt iš to kaimo. O yra žmonių, kurie nuoširdžiai palaiko? Yra, bet vėlgi… Senukai truputį gaili, sako, kad čia vargelis didelis. Iš bendraamžių – draugai palaiko, giminės, vietiniai bendraamžiai truputį pavydi, galvoja, kad labai paprasta, iš šono viskas labai gražiai atrodo. Kas daugiausia perka duoną? Daugiausia perka Alytus ir dar su Audrium draugaujam. Jis pernai rudenį pradėjo sūrį į Druskininkus vežti, tai ir mane pakvietė, bet žinot, kai aš turiu tuo kaimo turizmu rūpintis, tai man jau reikia kokį vieną pagalbininką turėti. Būtų labai gerai, kad ir angliškai kalbėtų, nes su lietuviais puiku – ir tarmė, ir viskas, o pvz., su kitakalbiais sudėtinga, nes aš bendradarbiauju su keliom agentūrom, tai jos veža man užsieniečių, išeivių lietuvių, kurie čia atvažiuoja savo šaknų ieškot, bet tada labai priklausai nuo vertėjo, gido, o tas ima ir išeina grybaut ar dar kur nors. 11) Ar kūrybingi žmonės Varėnos rajone yra linkę bendradarbiauti su vietos gyventojais, kitų sričių verslais? Žinokit, turi pats eiti ir prašytis, tada bendradarbiaus, ir bus visi labai patenkinti. Bet patys nepasiūlys, tu turi pats susiorganizuoti. 12) Kaip manote, kokių kūrybinių veiklų trūksta Varėnos rajone? Aš kaip neišnaudotą nišą dar matau rankų darbą ir amatus. Vis svajojau, kai vaikai mokykloj bus, aš daugiau laiko turėsiu, eisiu pasisėt linų. Tada kas atvažiuoja, aš kviesiu eit ravėt linų, raut, guldyt, tada verpti, kokią drobę išsiaust, paklodes, siūti rankom senoviškai marškinius ir t.t. Tas rankų darbas yra labai vertingas, bet reikia atstatyt jo vertę, nes dabar žmonės kažkaip galvoja, kad gali gauti jį nemokamai. Reikia, kad žmogus suvoktų, jog tai pagaminta ne Kinijoje, o Lietuvoje, jog tai yra kokybiškiau. Pvz., edukacinė pamoka „Duonos kepimas“ kainuoja 20 Lt. Pradedi vardinti, ką tu gausi: duonelė būna užmaišyta, pečius iškūrentas, sueina, pasakoji viską, stovi, kiekvienas daro po kepalaitį, šaunam, kepa. Kadangi duonelė dvi valandas kepa, tai jiem jau būna prikepta ir visi vaišinasi arbatėle, medum. Jeigu dar lieka laiko, tai einam piemenų senoviškų žaidimų žaist, jei vaikai atvažiuoja, arba einam pasivaikščiot Grūdos link, 600 metrų, tokia kaip iškyla į gamtą. O kai iškepa, kiekvienas gauna po ketvirtį duonos dovanėlei. Va, ir tai yra brangu, o man gi nuo tų 20 Lt nusibraukia 30 proc. mokesčių, ir lieka 15 Lt nuo žmogaus, ir tu pažiūrėk, ką gi tu čia uždirbai? Gi dar malkos, elektra, vanduo, patalpos, laikas, ir, žinokit, Lietuva – biednas kraštas: jiem pasakai kainą ir visi atšoka. 13) Kas daugiausia atvažiuoja į edukacines pamokas? Kai prasideda mokslo metų pabaiga – balandžio gale, gegužę ir birželį – būna toks vaikų pliūpsmas: išvykos į gamtą, muziejų lanko ir pas mane duonelę kepa. Žiemą irgi atvažiuoja, bet daugiau šeimos arba organizacijos, kavinės, restoranai irgi atvažiuoja mokytis duonos kept, nes jie paskui patys daro. 14) Kodėl sugalvojote imtis kaimo turizmo verslo? Kadangi čia nederlinga žemė, tai žemdirbyste verstis negali, mišku pasitikėt negalima, o vieta labai patogi, nacionaliniam parke. Turėjom gražią vietą, buvo likęs senovinis senelių namelis, ir taip gyvenimas padiktavo – ištekėjau, vyras dirbo rekreacijos specialistu parke, bet paskui liko be darbo, ir ėmėmės šito verslo. Dabar jau turim du pastatus: tas senasis yra svečių nakvynės namas, o čia yra gyvenamasis namas ir verso patalpos: kepykla, krautuvėlė ir degustacijų kambarėlis. Naujasis priestatas pabaigtas 2012 m. gruožio mėnesį.

169

15) Kuo ši sodyba išskirtinė? Kokias veiklas jūs siūlote lankytojams? Aš puoselėju ir populiarinu kulinarinį paveldą, daug senoviškų dalykų išmokau iš žmonių: kepti duoną, grikinę babką, daryti širšių medų, avižų kisielių, šaltanosiai pyragėliai, ir viskas duonkepyje pečiuje – tai yra mano veiklos pagrindas. Atvažiuoja ekskursijos, eina į Čepkelių gamtos rezervatą, gamtą, o paskui visiems reikia pavalgyti, ir tada grįžta pas mane, kur galima senoviško valgio padegustuot. Tai va ir vyksta tas visas verslas. Daugiau aplinkui nėra jokios tokios sodybos. Dabar bendruomenė bando sutvarkyti tokį pastatą prie stoties, kurs amatų centrą – kažką keps, darys, bet žinot, kai daug organizatorių, tai neaišku, kaip viskas išeis. Manęs klausia, ar aš nebijau konkurencijos? Tai aš jos nebijau, nes jei yra dar kas nors, kas būtent tokiu tikru kaimo turizmu užsiima, tai mes būsim tik kolegos, kurie vienas kitą papildo, o ne kokie priešininkai. 16) Kokio grįžtamojo ryšio sulaukiate? Ar užtenka lankytojų? Ką galiu pasakyt, kad dar labai gajus žinios sklidimas iš lūpų į lūpas. Yra ir pastovių žmonių, kurie turi savaitę vasarą praleist Marcinkonyse. Jei jų klausia, ką jie ten daro, jie sako, kad ko neperskaito Vilniuj per metus, tą perskaito Marcinkonyse per savaitę. O šiaip tų lankytojų netrūksta. Bet ko aš labiausiai dabar norėčiau, tai kept tą duoną viena. Pavargstat nuo žmonių? Aš nepavargstu. Būna, vasarą viena grupė išėjo, atėjo nauja, o dar tretiem turi pakloti patalą. Kai įeina kas pro vartus, tu juos pamilsti – jie tavo svečiai, ir tada su jais praeini viską, kas priklauso, nuoširdžiai, gražiai, bet tik išeina už vartų ir pamiršti, nes kiti ateina. Labai daug atiduodi jiem. Kita vertus, kai aš viena auginu tris vaikelius, man tai yra galimybė pabūti su vyresniais, atvažiuoja labai įdomių žmonių ir iš viso svieto, toks tavo praturtinimas. Toks labai dėkingas verslas, su grįžtamuoju ryšiu. Bet mano duona skaniausia, kai kepu viena, nes ta ramybė, susitelkimas, geros mintys eina ir tas džiaugsmas... Aš išvis mėgėja dirbt viena, kad niekas nematytų, ką darau. 17) Tai jūs tokia visų amatų meistrė? Aš norėčiau būti biofizike, bet kadangi noriu gyventi kaime, man čia gražu, ir turėti po kojom žemę, taip jau skirta – reikia minkyti duoną. Siūti išmokau iš bobukės, megzti – iš mamos, bet kad laiko nėra. Aš visko norėčiau, kaip tose dainose etnografinėse: ausk, kol jauna. Taip ir būdavo: kol jauna, audžia, prisiaudžia pilną kraitį, kad paskui tik traukti reikia ir siūti, nes nebėra laiko audimui. Šitam krašte aš dar žinoma kaip kiaušinių margintoja, bet šiemet aš nė vieno kiaušinio nenumarginau, tik mokinau – nacionalinis parkas buvo seminarą suorganizavęs, su vaikais – irgi tik prabėgdama, sakydama, kaip reikia. Jūs neįsivaizduojat, kaip aš pati norėčiau atsisėst ir margint. Labai gražiai gaunas, nes jau yra branda ir gražu, bet nėr kada. Galvoju – kada nors. Jau ir siūt prisėdu – nebe tos akys, nematau, jau su akiniais dirbu, ir adatos nebesuimu... Sakysi, čia ponios rankos? Ne, čia duoną minko. 18) Ar galvojate apie veiklos plėtrą? Dabar mano svajonė yra išplėsti duonos prekybą, prekiauti ja ekologiškų prekių prekyvietėse. Alytuj, Druskininkuose, Varėnoj. Kad aš kepu ir tiekiu, kad būtų užtikrintas pinigų srautas, nes skolos yra ir iš jų reikia kapanotis – dugną aš jau pasiekiau. 19) Kokią įtaką, reikšmę turi jūsų veikla Marcinkonims, aplinkiniams kaimams, visam Varėnos kraštui? Žinot, ką aš jums pasakysiu: kai man reikia padėt, va, pereinu per valdininkus, tai man niekas nepadeda, bet kai padarysiu, tai visi veš rodyt. Tai taip ir yra. Pasak nacionalinėa mokesčių agentūros, sertifikuoto amato plėtros kaimo vietovėje 2007–2013 m. projektą perėjo tik trys ir aš ketvirta. Buvo surengtas seminaras ir mum sakė, kad šią vasarą jau laukčiau svečių,

170

tikrintojų iš Europos, nes pas mane tai jau būtinai veš parodyt. Tave padaro lankomu paminklu, tai nėra blogai – tu pasidarai žinomas, bet būna truputį skaudu, kad tau niekas nepadėjo, kad taptum šitu paminklu – tu turi viską pats vienas. Ir aš nieko blogo nepadariau, su Dievo pagalba viskas gerai išėjo. Ir aš sukūriau tris darbo vietas. Aš vis tiek, kaip mama, galvoju apie savo tris vaikus. Nežinau, kur jie eis, laisvi sakalai, tegu skrenda, kur jie nori, bet jie dabar mato mamą, kuri būdama šitam kieme, 51 aras žemės, gali išgyvent. Na, dar gyvent norisi. Pvz., trim čia veiklos yra sočiai: vienas atsakingas už turizmą ir ūkį, kitas – krautuvė ir degustavimo dalis, trečias stovi prie pečiaus ir už kepyklą atsakingas. Kaip sakoma, mamos darbas padarytas. Kiek vaikams metų? Vyriausiam – 10, jauniausias septintus eina, o viduriniam – 9. Tokia vizija… Galvojau, gal man išeis prasisukt, kol jie paaugs ir galės man padėt, bet matau, kad man jau šiais metais reikia pagalbininko. Rūta pasakoja, kaip vietiniai gyventojai vadina įvairias Marcinkonių kaimo dalis: „Geniai, dėl to, kad čia gyvena Tamulevičiai, drevinės bitininkystės puoselėtojai, ir jie visad kalė; ten, kur bažnyčia – Sodzus, seniausia kaimo dalis; paskui truputį kampan yra Miško šikna; netoliese – Gaidžiai, pagal pavardę – Gaidžių daug gyvena; kur stotis – Stacija, nuo rusiško žodžio stancija; čia tiesiai – Naujaliai, arba Kremlius, nes ten daug girtuoklių; plentu tiesiai važiuojant, du mūriniai namai stovi, tai buvo Dvarlaukiai.“

171

12 priedas. Interviu su Romu Norkūnu išrašas

Interviu su Romu Norkūnu, amatų meistru ir Drevinės bitininkystės muziejaus Musteikoje vadovu, Musteika, Varėnos r., 2013 m. balandžio 11 d. 1) Iš kur esate kilęs? Ar visą laiką gyvenate Varėnos krašte? Kaip atsidūrėte Musteikoje? Tas keliavimas labai ilgas. Aš esu iš Krūminių kaimo prie Valkininkų, paskui tėvai gyveno Zervynose, Marcinkonyse, o iš ten aš į Musteiką atsikrausčiau, prieš 15 metų. Prieš pirkdamas sodybą čia, dar 9 mėnesiuis praleidau JAV. Žemės ūkio rūmuose veikianti ekologinės žemdirbystės bendrija „Gaja“ mane siuntė į stažuotę, kurios metu aš mokiausi bitininkystės. Aš ten būdamas apskritai susipažinau su bitininkyste, nes iki tol neturėjau su ja nieko bendro. Net nežinojau, ar aš alergiškas... Ten būdamas gavau savo pirmąjį geluonį. Būdavo, kad per dieną 30 geluonių gaudavau, tai mirkydavau kojas šaltam vandeny, bet paskui organizmas priprato ir dabar nieko net nejaučiu. Grįžau iš Amerikos, 1998 m. nusipirkau šitą namelį (Romo troba yra prie pat miško, truputį atokiau nuo pagrindinės Musteikos kaimo gatvės – aut. past.), o 2006 m. Dzūkijos nacionalinis parkas įkūrė čia drevinės bitininkystės muziejų. Dzūkijos nacionaliniame parke aš dirbu 17 metų. Iš pradžių aš kasdien važinėdavau į darbą Marcinkonyse dviračiu, dabar važiuoju dukart per savaitę: vieną kartą būna pasitarimas, o penktadieniais turiu pynimo būrelį. Musteika patraukė mane savo nuošalumu, paslaptim. Dar vienas privalumas, jog čia viskas vietoj – uogos, grybai, pvz., marcinkoniškiams sunkiau: ten daugiau grybautojų, uogautojų, o ir visos gėrybės toliau. Čia yra rojus: mėlynės auga prie namų, spanguolės – aplinkui, gyvūnai... Kur dar geriau rasi? Man tai yra svarbu, todėl ir pasilikau. 2) Ar mieste teko gyventi? Kai studijavau pedagoginiam, penkerius metus. Bet aš ištisai negyvenau – vienus metus kasdien važinėdavau į paskaitas iš Marcinkonių. Aš kažkaip tame mieste neprigijau, jaučiausi toks keistuolis. Dabar aš visai nesuprantu, ką aš ten galėčiau veikt. Tada tai aš dar sportavau, priklausiau universiteto orientacininkų komandai, važinėdavom po visą Lietuvą. Bet man būdavo kančia likt savaitgaliais Vilniuje arba važiuot į tas varžybas, paskui jau atsibodo tas profesionalus sportas. 3) Ar yra kas nors mieste geriau negu kaime? Na, kaime man trūksta bendravimo. Nors gyvendamas mieste, to kažkaip pakankamai neįvertinau. Bet aš stengiuos palaikyti ryšius su draugais, kad suprasčiau, kuo miesto žmonės gyvena, nes pastaruoju metu pajutau, kad per daug atitrūkęs, atsiskyręs esu. 4) Ar bendraujate su Musteikos žmonėmis? Ar yra čia kokia nors bendruomenė? Taip, va arklį kartu laikom, bendraujam. Anksčiau aš tam daugiau skirdavau laiko, nesidrovėdavau nueit, pasėdėt pas žmones, nors jau buvau truputį sugadintas tų studijų metų, Amerikos, kariuomenės, tėvų nesantaikos... Jau buvau pamiršęs, kaip žmonės tiesiog ateina vienas pas kitą į trobą, sėdi. Aš seniau irgi eidavau, užrašinėdavau jų pasakojimus, atrodė, kad tu tiesiog susitapatini su jais. Bet dabar jau mažiau bendrauju – man tiesiog gaila laiko. 5) Koks jūsų asmeninis santykis su šia vieta? Ką jums reiškia Varėnos rajonas? Man čia patogu, nes galiu lengvai rasti amatams reikalingas medžiagas. Miškas man yra medžiagų šaltinis: ne tik uodas ir grybus renku, bet va, reikėjo medienos tvartui, pasikinkiau arklį ir parsivežiau iš miško. Tai va tas prieinamumas svarbus. Jeigu aš kokioj lygioj vietoj gyvenčiau, tai ką aš ten veikčiau? Reiktų žemę dirbt nuo ryto iki vakaro, o man tai neįdomu. Iš tikrųjų miškas sudaro galimybes kūrybinei įvairovei. Tu priklausai nuo metų laikų: žiemą tu daugiau užsiimi amatais, o vasarą eini miškan. Čia dar viskas natūralu, nesukultūrinta kaip

172

kokioj Amerikoj. Ten net natūralios gamtos nebėr – bitės naudojamos ne medui nešti, o tam, kad apdulkintų tuos kultūrinius augalus. Sunaikini natūralią gamtą, o paskui turi sukurti kažkokias dirbtines sistemas. Ten viskas technologizuota. Štai toks kontrastas, bet visa tai reikia pamatyt, kad suprastum, kuo čia dar gali džiaugtis. 6) Iš kur išmokote amatų? Pradmenis gavau pedagoginiame universitete, nes mokiausi darbų mokytojo specialybės. Iš tėvo truputį išmokau. Viskas prasideda nuo to, jog nori pats pasidaryt, o paskui – gražiai pasidaryt, tam apskritai reikia daug laiko. 7) Be pynimo, kokius amatus dar mokate? Stogdengystės, bet aš darau senoviškai. Aš labai linkęs eksperimentuoti, man tai geriausias būdas kažko išmokti. Va, tvartui stogą uždengiau. Paklausiau kaimo žmonių, vienas atėjo man padėt ir iškart pasakė, kad blogai, bet tuo laiku aš jau nieko negalėjau pakeist. Aš turiu savo plotus prie Musteikos upelio, kasmet pjaunu nendres ir kasmet eksperimentuoju. Svarbiausia, kad mano stogai yra netipiniai. Pavėsines daugiausia dengiam. Dar vienas mano amatas – deguto gamyba iš beržo tošies. Niekas Lietuvoje to nedaro, aš šitą amatą irgi iš pasakojimų atkūriau. Degutą galima naudot kaip tepalą, pvz., susitepti dviračio grandinę, ratus, kaip vaistą odos ligoms gydyti. Aš užsakymų gaunu iš visos Lietuvos: siunčiau ir į Klaipėdą, ir į Uteną. Nežinau, iš kur žmonės sužino. Aš dabar nuolatos jį darau, šitą amatą demonstruojam visokiose šventėse, pvz., Kernavės gyvosios archeologijos dienose. Taip pat užsiimu drevine bitininkyste. Su pynimais aš jau daug prieksperimentavęs ir labai ištobulinęs šitą amatą: jeigu atvažiuoja autobusas su 40 vaikų, tai kiekvienas suspėja kažką nusipint ir išsivežt namo. Aišku, jeigu tikrai nori. Jeigu vasarą atvažiuoja, tai nueinam į mišką, prisirenkam šaknų, prisilupam karklų ir iškart pasidarom. Tos medžiagos labai greitai atsinaujina. Pirmiausia grupė važiuoja į Marcinkonis žvakių lieti, o paskui pas mane pinti. Aš pynimo mokiausi Vilniuj, kursus lankiau, bet ten labai sudėtingų pynimų mokė, tokių vaikam neįmanoma per dieną išmokt, todėl aš stengiaus viską supaprastinti. O tik vaikai atvažiuoja, ar būna ir suaugusiųjų? Suaugę atvažiuoja bitininkavimo pažiūrėt, pinti retai, nebent kai pynimo stovykla būna. 8) Įsivaizduokite, kad Varėnos rajonas yra žmogus. Kaip jį apibūdintumėt? Kokia būtų jo tapatybė? Na, nuo miškų ir smėlio nepabėgsi. Smėlynų, upių ir miškų kompleksas – toks Varėnos rajonas ir yra, pakankamai margas. 9) Ar Varėnos rajonas yra atviras, tolerantiškas naujiems žmonėms, naujoms idėjoms, iniciatyvoms? Yra visokių žmonių: vieni nepatiklūs, kiti apskritai nenori nieko girdėt ir matyt, kiti – labai atviri. Pvz., mano kaimynui Antanui jokia atstūmimo riba neegzistuoja. Kitas būna atviras, bet iki tam tikros ribos, o Antanas neturi tos ribos, betarpiškai bendrauja. Aš ką pastebėjau, kad bendravimas labai persiduoda: pabendrauji su vienu ir toks pat pasidarai. Dzūkams būdingas prisitaikymas. Čia gal istoriškai susiklostė: toks prisitaikymas yra išlikimo būdas. Musteika nuo Vytauto Didžiojo laikų iki 1794 m. nepriklausė Lietuvai, o vis vien visi lietuviai. Išsaugojo uždarumą, nes gebėjo prisitaikyti prie visų. 10) Ar pastebėjote čia atvažiuojančių ir įsikuriančių žmonių, kurie užsiima kūrybine veikla? Ar šitas kraštas traukia kūrybiškus žmones? Žinoma, traukia. Čia daugiau tokie ir atvažiuoja, kurie gali kūrybiškiau gyventi, žiūrėti į viską, nes tie, kurie nori pragmatiškai gyventi, tai vargu, ar čia išgyventų. Bet kurie gali sau leisti nusipirkti čia trobą, kabinasi, atvažiuoja. Dabar Musteikoje yra keturios jaunos šeimos

173

su vaikučiais. Nežinau, ar jie užsikabins, gal greičiau jų vaikai pajaus šito krašto galimybes. Man atrodo, kad čia yra viskas, ko reikia žmogui, bet kai kam nors pasakau, tai nelabai kas tiki. Tik bendravimo čia truputį trūksta, tai turiu minti su dviračiu kur nors. Man labai patinka pynimo būrelis ir bendravimas su vaikais. Aš būrelį vedu nuo tada, kai pradėjau dirbt parke, ir per tiek laiko atsiskleidė vaikai, mes laisvai bendraujam. 11) Kaip kuriantys žmonės išnaudoja jo kūrybinį potencialą (teritorinį, kultūrinį, žmogiškąjį, socialinį kapitalą)? Ar pakankamai? Kokios sritys galėtų būti labiau vystomos? Kaip manote, kokių kūrybinių veiklų trūksta Varėnos rajone? Man liūdna, kad mes visą medieną išvežam. Jie aš užsiimčiau čia kokiu nors dideliu verslu, tai tik medienos perdirbimu. Jokių eksportų, viską vietoj reikėtų daryti, tai ir darbo vietų sukurtume kiek! Kai yra didesnių verslų, pritraukiančių žmonių, tuomet galima lengviau plėtoti šalutinius verslus, kurie gali būti, pvz., kūrybiški. Iš amatų sunku pragyvent. Jei vienas esi ir dar uogauji, grybauji, gal ir pragyventum, bet kai reikia dar šeimą išlaikyt… Aš tai gaunu algą iš parko, tai man lengviau, bet jei vien amatais versčiausi, tai būtų sunku. Bėda ta, kad žmonių poreikiai šiandien yra labai dideli. Aš galvočiau, kad reikia juos kažkaip mažinti… Pvz., mano vaikai tuoj reikalaus, kad aš kompiuterį nupirkčiau, paaugs, norės pakeliauti, tai net jei aš tuos krepšius dieną naktį pinčiau, neuždirbčiau tiek, kiek reikia. Kinai mus jau nukonkuravo. Pvz., šitas kašikėlis (rodo nedidelį krepšelį – aut. past.), įvertinus mano šeimos poreikius, turėtų kainuoti minimum 50 Lt, bet turgaus kaina yra 10–20 Lt, niekas daugiau nemokės. Taigi pynimu tik laisvalaikiu gali užsiimti arba kaip aš – amatų puoselėtojas Dzūkijos nacionaliniame parke. 12) Papasakokite apie Musteikos pynimo stovyklą: kaip kilo idėja ją organizuoti, kaip ji vyksta ir t.t. Prisimenu, kaip pasiūliau šitą idėją parko direktoriaus pavaduotojui Eugenijui Drobeliui, jis pasakė: „Daryk. Bus sunkumų, įveiksim.“ Nuo tada ir darom. Kiek lankytojų atvyksta į stovyklą? Dabar daugėja. Pernai buvo apie 130 žmonių. Ji dabar labiau nebe pynimo, o apskritai laiko praleidimo stovykla, nes pynimu ne tiek daug ir beužsiimam. Ar imate kokį nario mokestį? Taip. Suaugusiajam diena kainuoja 3 Lt, vaikui – 1,5 Lt. Stovykloje aš paruošiu kažkiek medžiagos ir žmonės gali daugiau savarankiškai užsiimti, aš visada padedu, parodau. Kaip jūs jaučiatės, kai stovykloje vyksta nuolatinė dalyvių kaita – vieni išvažiuoja, kiti atvažiuoja? Dabar jau ramiai. Iš pradžių buvo sunkiau, nes jauti didelius įsipareigojimus, prisiplanuoji begalę visko, paskui atrodo, kad viską reikai įgyvendinti. Paskui atsikratai tokio požiūrio: yra kaip yra, tu sudarai sąlygas, galimybes, pvz., pradedant arkliu ir medžiagom, o visa kita yra nuo žmogaus priklausanti kūryba. Ta programa yra parašyta, bet niekas pagal ją nevyksta. Tai man ir įdomiausia. Žmonės atvažiuoja, įsikuria, o tu sėdi ir lauki. Vat prieis žmogus ir jo pirmas klausimas reikš, kad užsikabino. Ir tu eini su tuo žmogum ir dirbi. Kiti stebi: gali vieną dieną stebėt, dvi dienas, tris, būna tokio jaunimo, kuriam reikia kelių dienų išsidūkt, ir paskui jie nuleipę sėdi, ir miego nori, ir gyvent nori, ir staiga, žiūrėk, ima tas medžiagas… Viskas, per tam tikrą laiką susigyveni. Veiksmą labai pagyvina arklys, aš jį būtent dėl stovyklos nusipirkau, nes reikėjo transporto. Musteikoj sudėtingiau nei Marcinkonyse: čia nėra jokių vandens pramogų, tik miškas, uodai ir viskas. Bet žmonėms gamtinės sąlygos nėra tokios svarbios, nes nepaisant visokių nepatogumų, žmonių daugėja.

174

Stovykla šiemet vyks 10 dienų, pernai buvo dvi savaites. Atvažiuoja, kas nori, tas kažką daro, niekas apie nieką netupinėja. Žmonėms reikia laiko, kad jie susigyventų, ir tada jau jie gali padaryt, ką tik nori. 13) Ar turite kokių nors planų, susijusių su jūsų veikla Musteikoje? Galvoju apie tą kaimo turizmą. Galėčiau gi savo troboj žmones apgyvendint, nes kaime nėra jokio viešbučio, jokios kaimo turizmo sodybos, bet tada man pačiam reikia pasistatyt kokią mažą trobelę, kurioj aš glaustis galėčiau, ir šitą trobą sutvarkyt, kad žmonėm gražiau būtų. Bet man vienam sunku, reikia, kad kas padėtų, nes aš gi dar ūkį turiu prižiūrėt, nėr kada tuom užsiimti. Be to, aš manau, kad tikram kaimo turizme reikia gyvulių. Nežinau nė vienos sodybos Varėnos rajone, kurioj ir gyvulių būtų. Man tai patologiškas požiūris... Net vištų neturi! 14) Ar vietiniai žmonės bendruomeniški? Ar yra kokių nors iniciatyvų, vietų jiems suburti? Vidinė kaimo bendruomenė dar yra kažkiek gyva, bet ryšiai jau silpni. Aš netgi sakyčiau, kad vyksta nutrūkimas. Aš jau nebeturiu kontrolės jausmo, man ima neberūpėti, ką apie mane galvoja kaimynai. Bet mes vis dar jaučiam vieni kitus ir ribas, kurių geriau neperžengti. O tos formalios bendruomenės šitam kaime nėra, nes nėra verslininkų, nė vieno, kuris norėtų rašyti projektą ir įsisavint europinius pinigus. 15) Ką norėtumėte pakeisti čia ir visame Varėnos rajone? Manau, kad kaime trūksta švietimo. Dabar jis tik mieste sutelktas. Čia gyvenančius žmones reikia šviesti, kaip tvarkytis, pvz., kad ir kompostavimo pamokyti, nes jis čia visai nesuprantamas. Žodžiu, miesto kultūra neateina čia, negrįžta. Išėjo iš kaimo, visi bėgo į miestus ir negrįžo čia su jokiu mokslu, žiniom – nėra grįžtamojo ryšio ir dėl to tie kaimai nyksta. Turi būti grįžtamasis ryšys: kaimas duoda miestui jauną žmogų, kad tas aną išmokslintų ir jis sugrįžtų atgal. Šitą švietimo trūkumą aš pastebėjau jau nuo darbo parke pradžios. Dabar jau gal kiek per vėlu, tų senų žmonių jau nebeapšviesi, nieko nepadarysi.

175

13 priedas. Neformalizuotos diskusijos Jokubauskų ūkyje išrašas

Neformalizuota diskusija Jokubauskų ūkyje, Kabeliai, Varėnos r., 2013 m. balandžio 11 d. Dalyvauja Audrius ir Jovita Jokubauskai, Giedrius Tėvelis (Audriaus ūkio partneris), tyrėja Eglė Marčiulaitytė. Tyrėja: Prašau prisistatyti. Audrius: Audrius Jokubauskas, sūrininkas. Jovita: Jovita Jokubauskienė, veterinarijos gydytoja. Giedrius: Sūrininko žmona. O aš Giedrius Tėvelis, ūkininkas, zootechnikas, gyvulininkystės technologas. Tyrėja: Audriau, kaip tapai sūrininku? Audrius: Reikėjo daug mokytis ir vis dar mokausi iki šiol. Sūrininku prisistačiau, nes iš to gyvenu, dabar tokia mano profesija. O tapau juo palengva: pusmetį turėjau praktiką pas Valdą su Rasa (sūrininkai iš Dargužių kaimo – aut. past.), paskui Prancūzijoje turėjau mėnesio praktiką ir dariau daug namų darbų: daug skaičiau, mokiausi ir daug eksperimentavau. Neformaliai mokantis, mano tapsmas sūrininku užtruko maždaug metus. Tyrėja: O kaip sugalvojai tapti sūrininku? Audrius: Norėjau valgyti gerą maistą, nes gyvenant mieste arba neįmanoma rasti, arba jei įmanoma, tai labai brangu. Tai aš pamaniau, kad aš pats galėčiau kažką gaminti. Tyrėja: O studijavai kažką kitą? Audrius: Mokiausi teisę, bet paskui išėjau, nebaigiau. Tyrėja: Ar jau geri sūriai išeina? Audrius: Dar ne (šypsosi – aut. past.). Aš laimingas, kad mes gyvenam kaime, galim sau leisti skaniai valgyti, kvėpuot grynu oru – aš esu tuo patenkintas. Giedrius: Tu turi būti lietuvis ir sakyti „Blooogaaii, išmokų nėra...“ (atsidūstant, ištęstai – aut. past.). Tyrėja: Iš kur esate kilę? Audrius: Iš Kauno. Giedrius: Aš vilnietis. Jovita: Aš irgi iš Vilniaus. Tyrėja: Ką jums reiškia Varėnos rajonas? Nors esate kilę ir ne iš čia, bet kadangi jau kurį laiką gyvenate, kokį ryšį turite su šiuo kraštu? Audrius: Aš asmeniškai jokio ryšio neturiu. Gal tik tiek, kad mano draugai, su kuriais aš dabar palaikau ryšius, šitam krašte gyvena. Giedrius: Man irgi nėra jokių nei sentimentų, nei ryšių... Tyrėja: O nesunku kaime gyventi? Giedrius: Jeigu sunku, tai reikia negyvent. Mieste sunku gyvent, dėl to ir išvažiavom. Audrius: Čiagi mes patys pasirinkome. Sunku ten, kur tu gimsti, nes lyg per prievartą ten turi būti, o kai jau pats pasirenki, tada lengva. Na, nei lengva, nei nelengva, bet mes to norim, mums patinka. Jovita: Jūs kiekvieną rytą taip pagalvojat? Giedrius: Taip! Mėšlo iki kelių – smagumėlis! Tyrėja: Ir nieko nepasiilgstat iš miesto? Giedrius: Kad nėra ten ko pasiilgt. Nebent kavinėje pasėdėt, teatro, bet tai yra teatras, ne miestas. Aš šiandien nežinau, ko ten pasiilgt. Iš esmės smagu ten, aš vilnietis, myliu tą miestą, bet... Tyrėja: Pagal jus, miestas, lyginant su kaimu, neturi jokių privalumų? Audrius: Aš manau, kad pagal gyvenimo kokybę, sveiką aplinką, švarų protą, maistą, orą ir tai, kad tu matai dangų, horizontą, medžius ir darai tai, ką nori, nes mes gi darom, ką norim, nestovi niekas prie mūsų su šautuvu, tai miestas pralaimi. Miestas gali laimėti, jeigu, pvz., esi

176

neįgalus ir kaime su vežimėliu važinėti gali būti tikrai sunku. Miestas gali laimėti, jeigu tau reikia daryti kokią širdies transplantaciją. Bet kasdieniniam gyvenime geresnės vietos nerasi... Giedrius: Miestas turi tam tikras komunikacijas, kurios yra grynai buitinės: vanduo, kanalizacija, bet ir čia viskas yra... Iš esmės miestas ir kaimas toj plotmėj jau susilygino. Tyrėja: O socialinis lygmuo, bendravimo galimybės? Audrius: Aš tai sakyčiau, kad yra mašinos, ir mes galim lengvai įveikti atstumą. Nors šita seniūnija yra rečiausiai apgyvendinta Lietuvoje, bet mes vieni su kitais puikiai bendraujam. Čia kokie 20 km yra lengvai įveikiamas atstumas ir dėl to aš nesijaučiu nuliūdęs. Giedrius: Vasarą čia gerokai daugiau žmonių yra, privažiuoja atostogauti. Na, tiesiog yra žmonių, kuriems patinka miestas, o mums šiuo metu artimesnis atrodo kaimas. Tyrėja: O jūs galėtumėte gyventi bet kokiam kitam Lietuvos rajone? Audrius: Ne. Matai, mūsų atveju, Varėnos rajonas labai gerai, nes jis nėra industrinis, nėra pramoninio žemės ūkio, yra gana daug laisvos, nenaudojamos žemės, čia ekologiška, švari aplinka, neužteršta kaip kokiam Kėdainių rajone, kur pilna pesticidų visur. Ir yra daug erdvės. Varėnos rajone labai mažai žemės ūkio, mes su tokiom avim ir keliom karvėm vidurio Lietuvoj prapultumėm, mes nerastume nei žemės, nei sodybos, nieko, o čia mes tos vietos randam, tai va dėl to pasirinkom Varėnos rajoną. Tyrėja: Ar čia pagyvenę pajutot kažkokią kitokią dvasią negu bet kur kitur? Man įdomu, ar jūs pastebite kokių nors šio rajono išskirtinumų? Audrius: Jis turi išskirtinumų, pvz., čia gyvena labai mažai žmonių, iš iš dalies dėl to čia yra labai mažai visokių paslaugų, ypač kaimo vietovėse: susisiekimas nulinis – autobusas važiuoja du kartus per savaitę, gyveni pasaulio krašte; policija atvažiuoja kartą per savaitę maksimum, parduotuvėj produktai patys prasčiausi. Giedrius: Bet čia visuose kaimuose taip... Audrius: Na, kur kaime daugiau žmonių gyvena, tai autobusas dažniau važinėja. O čia tokia ramybė, iš vienos pusės gali sakyt oazė, iš kitos – glūduma. Mums tai oazė. Varėnos rajonas... Nežinau, aš kažkokių didelių kontaktų su jokiom savaivaldybėm neturiu, nepažįstu, nelabai ir reikia, bet ir nesislepiam. Žinai, mes viską patys pasidarom, gyvenam tokioj virtualioj bendruomenėj, išsibarstę, su mašinom lakstom, kur norim, padarom sūrius, kuriuos pardavinėjam Vilniuj, Druskininkuose, Dargužiuose, mes nesam priklausomi vien tik nuo šitos vietos kaip, pvz., kokie kaimo žmonės, kurie čia gimę, augę ir dėl to visiškai priklausomi nuo vietos. Jei uždarytų paštą Kabeliuose, mes neprapulsim, o jiem bus blogai: nebus paštininkės, kuri pensiją atneša, nebus, kur laikraščio užsisakyt. O mums visiškai vienodai. Kol kas... Žinai, mes nesam integravęsi į šitą socialinį rezginį, nes esam ne vietiniai. Tyrėja: Jūs išlaikot tą kitoniškumą. Audrius: Taip, būtent dėl savo gyvenimo būdo. Aš kiekvieną savaitę važiuoju į Vilnių, į turgelį, ir grįždamas pakeliui apsiperku arba Vilniuj, arba Varėnoj. Tai tas mūsų kontaktas su kaimu nedidelis. Giedrius: Bet tai nėra ignoravimas, mes tiesiog kitaip gyvenam. Audrius: Medų perkam pas kaimynus. Pirktume ir kitus dalykus, ką galėtume, bet čia daugiau dėl to, kad vietiniai produktai... Jovita: Bet šnekėjome dėl daržovių... Audrius: Nepavyko, mažai jie patys turi. Giedrius: Matai, kaime iš parduotuvės morkas pirkt... Jovita: Tai mes kokias morkas, bulves iš Dargužių perkam. Tyrėja: Papasakokite apie asociaciją „Viva sol“. Valdas man apie ją truputį pasakojo, bet norėtųsi daugiau sužinoti. Audrius: Tai yra valgytojų ir gamintojų asociacija, įkurta 2006 m., kurios tikslas yra „Kad kaimas būtų gyvas!“ Asociacija galvoja, kad kaimas gali būti gyvas per solidarų ryšį tarp kaimo gamintojų ir valgytojų iš miesto, kad miestas ir kaimas gyventų kartu, solidariai, ir kad kaimas galėtų gyvuoti. Tai tą tikslą asociacija ir bando pasiekti: skatina jaunų ūkininkų įsikūrimą ir pan. Asociacija yra labai nedidelė, bet vis tiek šis tas. Pvz., mes organizuojam

177

visokius mokymus, kad ir sūrio gamybos tema, gyvulių priežiūros tema; keletą projektų turim padarę, kuriais stengiamės jaunus ir nebūtinai jaunus žmones paskatinti įsikurti kaime ir gyventi iš savo amato. Asociacijoje šiuo metu yra gal 12 narių, kiekvienas naujas narys jungiasi prie jos tada, kai nori pasiūlyti įgyvendinti kokią nors naują veiklą. Ji nėra tokia su daugybe narių, bet kiekvienas iš jų padaro kažkokią kontribuciją. Paskui yra daugybė visokių palaikytojų, kurie palaiko jos veiklą. Asociacija organizavo Vilniuje du turgelius, paskui turgelį Marcinkonyse, Druskininkuose ir t.t. Aš dirbau prie tokio projekto, kuris vadinosi „Pieninių avių ir ožkų platinimas Lietuvoje“, mes gavome pinigų iš tokio fondo „Heifer“ ir nupirkome 40 pieninių avių ir tiek pat ožkų, rinkome šeimas, kuriom dovanojome tuos gyvūnus su sąlyga, kad tie žmonės perdovanos moteriškos giminės prieauglį. Tai tas projektas taip visai sėkmingai vyksta, jo oficialioji dalis jau baigėsi, bet tie perdovanojimai dar tęsiasi. Čia buvo vienas iš mano darbų asociacijoje, bet aš ir daugiau tų projektų dariau. Vieną apie žinių perdavimą amatų ir ūkio srityje, apie pedagoginius metodus – kokiais pedagoginiais metodais reikėtų naudotis siekiant perduoti savo amatą kažkam kitam. Tai čia buvo toks tarptautinis projektas. Daug tų metodų mes prirašėm, bet pagrindinias dalykas yra mokymasis per darymą, aišku, ir paskui to projekto metu mes stengėmės išgryninti įvairiausius to mokymosi per darymą niuansus, kitaip sakant, kaip dirbant mokomasi, kaip turi elgtis besimokantis, mokytojas, kokie jų lūkesčiai, kaip kas ką mato, kaip jie sutinka. Buvo labai įdomus dalykas.

Šiuo metu vyksta dar vienas projektas – apie žemės prieinamumą, vadinasi „Žemės prieinamumas smulkiems ūkiams“, kuriame dalyvauja 7 ES valstybės, ir mes analizuojam žemės prieinamumo problemas, t.y. kokie yra privalumai ir trūkumai, kliūtys ir galimybės skirtingose šalyse. Vienur žemė yra labai brangi ir jos sunku gauti, kitur žemė yra pigi, bet yra kažkokių biurokratinių kliūčių. Mes žiūrime į Europą bendrai, nes norime susidaryti vaizdą, su kokiom kliūtim susiduria smulkūs arba socialiai ir gamtosaugiškai atsakingą veiklą vykdantys ūkininkai ir pan. Tyrėja: Kaip jūs randate projekto partnerius? Audrius: Na, tiesiog užsimezga kažkokie tarptautiniai ryšiai ir jie vieni per kitus vartaliojasi. Prasideda viskas gi netyčia... Valdas dabar daro vieną projektą Dargužiuose, vadinasi „Dargužių bendruomenės vysytmosi gairės“ ar kažkaip panašiai. Tyrėja: Pasak Valdo, asociacijos vadovas kasmet keičiasi – juo tampa tas, kas turi projekto idėją. Audrius: Principas toks, bet ne visada jis veikia. Mes norėtume, kad taip būtų. Tyrėja: Kas yra šios asociacijos iniciatoriai? Audrius: Valdas ir Rasa iš vienos pusės, o iš kitos pusės – tokia Julija Šmiškal ir Šarūnas Bagdonas. Šarūnas Vilnietis, o Julija klaipėdietė, bet ji tuo metu, 2006 m., gyveno Vilniuje ir dirbo Paryžiaus kavinėje virėja. Ta asociacija iš principo susikūrė su tikslu organizuoti ūkininkų turgelį. Tyrėja: Daug veiklos. Kaip viską spėjate? Audrius: Tai nespėjam... Tyrėja: Kaip jūsų veikloje panaudojamas kūrybiškumas? Audrius: Įvairiai, kiekvienam žingsny – kai turi dėti sūrius į formas, nešti pieną į podėlius, kai galvoji, kaip viską palengvinti... Jovita: Visi įpakavimai, pateikimai. Tyrėja: Kokių sūrių turite? Audrius: Mes dabar darom net keturių rūšių karvės sūrius, kuriuo brandiname nuo 2 iki 6 mėnesių, bet šiuo metu mes neturime nė vieno subrendusio sūrio ir negalime duoti tau paragaut. Tik gaminam ir dedam į rūsį. Taip pat iš karvės pieno darome šviežius sūriukus, tepamą sūrį ir jogurtą – tai darome tris šviežius produktus ir keturis brandinamus. Tyrėja: Va, kūrybiškumas buvo pasitelktas sugalvoti, ką gaminti. Audrius: Taip, arba nukopijuoti. Čia nieko naujo nesugalvota: tie receptai yra sužinoti Prancūzijoje ar iš prancūziškų knygų. Yra tūkstančiai sūrių receptų, kuriuos žmonės jau daro

178

– čia nėra ką galvoti, bet niekada nebus taip, kad mano sūris bus toks pat kaip tas prancūziškas, kurį aš žiūrėjau, nes mes darom iš nepasterizuoto pieno, savo rankom, namų sąlygom ir vis tiek gaunasi šiek tiek kitaip. Aš nesusapnavau tų receptų, jie jau yra, tik reikia juos pritaikyti savo sąlygom. Kūryba ir yra tas pritaikymas: kaip tu pritaikai receptą sūrio, kuris daromas Alpėse ir sveria 50 kg, Kabelių kaimui, kur mes darom savo sūrinėj ir sveriantį 10 kg. Tyrėja: Be sūrių gamybos, asociacijos veiklos, dar kažką veikiate? Audrius: Auginame vaiką: Ievutei dabar 5 mėnesiai. Tyrėja: Jūs „Sūrininkų namuose“ tik prekiaujate sūriu? Audrius: Pačioj pradžioj, pirmus du metus, kol gyvenau Dargužiuose, aš ten intensyviai dirbau, bet kai pradėjom judėti į Kabelius, aš nutraukiau tą veiklą, nes fiziškai nebespėjau – čia buvo daug įsikūrimo darbų. Pirmais metais aš organizavau kultūrinę dalį: kiekvieną sekmadienį mes darydavom kažkokius mažus renginukus: koncertus, diskusijas, kokias kūrybines dirbtuves, pvz., aitvarus darėm. Ir plius dar visa SN buitis. Tyrėja: Bet dabar, kaip supratau iš Valdo ir Rasos pasakojimo, SN keičia savo veiklos profilį ir jokios kultūrinės dalies nebėra. Audrius: Tai taip, viskam reikia laiko ir pastangų, o kai nėra kam daryt. Tyrėja: SN yra viešoji įstaiga. Kas ją įkūrė? Audrius: Asociacija „Viva Sol“ yra įkūrėja, o direktorius – Valdas, tai jis ten ir tvarkosi. Tyrėja: Ar ši aplinka yra jums draugiška? Kaip vietiniai priėmė jūsų atvykimą ir vykdomą veiklą? Labiau palaiko ar priešinasi? Audrius: Vienas dalykas – mes labai nedaug susikertam, tai nėra nei kažkokio didelio palaikymo, nei trukdymų. Šiaip aš manau, kad yra ir to, ir to. Tyrėja: Ar jūs norite užmegzti ryšį su Kabelių bendruomene, žinoma, jei čia tokia yra? Audrius: Yra įkurta formali Kabelių bendruomenė. Jovita: Na, mes lankomės kaimo šventėse, bendraujam. Audrius: Viskas tvarkoj, bendraujam, bet žinai, ne su kiekvienu, su kuriuo bendrauji, gali dirbti ar kažką daryti. Tai kai prireikia, bendraujam, pvz., Joną gali bet kada pasamdyt su traktorium ir važiuojam. Tyrėja: Kaip galvojate, kokias dar kūrybiškas veiklas būtų galima vystyti Varėnos krašte? Kas yra neišnaudota ar pamiršta? Audrius: Organizuoti dainų šventę. Yra Grybų šventė, galim dainų daryt. Ką dar? Dviračių lenktynes, čiagi keliais niekas nevažinėja... Yra „Tour de France“, tai būtų „Tour de Varėna“ (juokiasi – aut. past.). Jovita: Dar būtų galima išnaudoti nenaudojamus bėgius... Giedrius: Šiaip tas kūrybiškumas turi natūraliai atsirasti. Žmonės turi norėti... Jie tiesiog nenori, nemato prasmės, jiem sunku. Jie daro tuos naminius sūrius ir verkia: „Va, reikės daryti sūrį“, tada jau to kūrybiškumo nebėra. O va čia bitininkas iš Vilniaus kaimynystėj gyvena, daro viską ir laimingai sau gyvena. Tyrėja: Ar tokį jų pasyvumą galima laikyti istorinių aplinkybių pasekme? Giedrius: Radijo klausymo ir televizijos pasekmė... Paklausyk ir tu kada. Visos laidos vienodos: apie tai, kaip yra blogai, nes išmokos mažės. Ir taip pusę valandos. Tai paklausę mes turim nieko nedaryt, sėdėt ir laukt išmokų. Na, aš nežinau, kodėl jie daro ar nedaro. Tyrėja: Ar jūs savo verslą kuriate visiškai iš savo lėšų? Negavote jokios paramos? Audrius: Aš gavau paramos 20 avių iš to projekto, apie kurį jau papasakojau. Ir viskas. Gal daugiau paramos aš gavau iš žmonių: pagalbos kažkokios, patarimų ir t.t. Giedrius: Nėra tos paramos... Man viena moteris sakė, kad žmonės demoralizavosi, kai padidėjo jų pensijos ir prasidėjo išmokos. Anksčiau jie visi bendrai viską darydavo, nes jie iš to gyveno, o paskui gavo pinigų, atsidarė parduotuves, ėmė gerti... Aš kažkaip net nesusimąstau, kodėl žmonės kažką daro, o kažko nedaro... Bet čia nebūtinai kaime – miestuose lygiai tas pats. Tik tiek, kad kaime kaip tik galbūt daugiau galimybių negu mieste turint savo žemės sklypelį ar miško.

179

Jovita: Ne visi taip mato turbūt... Giedrius: Aišku, trūksta žinių, bet jų neįdėsi. Reikia norėti. Audrius: Aš Varėnos rajone matau daug potencialios vietos olandams. Reikia atvežti olandų ir čia įkurdinti – jie verslus čia tokius padarytų, taip viskas suklestėtų! Jovita: O kodėl būtent olandai? Giedrius: Jie labai verslūs. Jeigu paskaičiuotum žemės ūkio verslus ir gyventojų skaičių, tai išeitų, kad viskas yra Olandijoj: visų mūsų augalų ir gyvulių veislės, Olandijoj važiuoji, tai vien šiltnamiai ir ganyklos. Tyrėja: Kaip galvojat, jeigu nebūtų jūsų ūkio ir veiklos, ar šiame krašte būtų liūdniau? Audrius: Sunku pasakyti. Tyrėja: Mano galva, jūsų veikla svarbi rajono regeneracijai, nes jūs esate geras pavyzdys, kaip gyvenant kaime kūrybiškai ir savo jėgomis kurti pridėtinę vertę bei kokybišką gyvenimą. Audrius: Ačiū! Diskusijos pabaiga.

180

14 priedas. Interviu su Džiugu Petraičiu ir Laima Petraitiene išrašas

Interviu su Džiugu Petraičiu ir Laima Petraitiene, VšĮ „Vienaragių šilas“ ir amatų centro Merkinėje kūrėjais, Maksimonys, Varėnos r., 2013 m. balandžio 13 d. 1) Džiugai, žinau, kad jūs keramikas, grafikas, žinidinių meistras. Laima, o kuo jūs užsiimate? Laima: Aš šiuo metu esu mama. Turiu nemažai patirties ekologinių produktų sertifikavimo veikloj ir gebu dirbti su dokumentais, todėl dabar visus šiuos įgūdžius bandau pritaikyti dabartinėj mūsų veikloj: padedu administruoti, rengiu dokumentus. Nereikia samdyt jokių konsultantų, kurie pinigus susirenka, ir nebelieka nieko projektui. Jeigu aš neužsiimčiau šituo... Džiugas: ...tai viską reiktų dalimis įgyvendinti, ir taip mūsų projektas temptųsi kokius septynerius metus, o kai tu atsisakai visų tų konsultantų ir pats bandai, sutaupai pinigėlių ir gali juos visus investuoti į projektą. Laima: Ir visada geriau, kai šeimoj vienas yra kūrybinis vadas, mūsų atveju – Džiugas, kuris mato viziją, idėją, o aš tokią vykdytojo funkciją atlieku – aš galiu tą idėją aprašyti taip, kad ji tiktų kažkokiai projektinei veiklai. 2) Iš kur esate kilę? Džiugas: Mamos giminė yra kilusi iš Pumpenų, Panevežio rajonas, o tėvuko pusė – nuo Pasvalio. Mes kažkada gyvenom prie Zapyškio, Jadagonių kaime, ir kai tėvai skyrėsi, mes su mama 1991 m. atsikraustėme čia. Laima: Aš irgi nuo Panevėžio, iš Ramygalos. Čia gyvenu jau penkerius metus. Džiugas: Merkinėj yra labai daug aukštaičių, net žemaičių ir pajūrio žmonių. Tai daugiausia lėmė sovietmečiu vykę paskyrimai. 3) Įkūrėte VšĮ „Vienaragių šilas“, Merkinėje kuriate amatų centrą. Kaip kilo ši idėja? Džiugas: Mes kartu nusprendėm, kad jeigu čia ketiname kurti savo gyvenimą, tai tą veiklą reikia plėsti ir kažkaip atskirti nuo namų, nes anksčiau pas mus į namus visi važiuodavo pasižiūrėt, kartais ką nors palipdyti. Tiesiog ėmė varginti žmonių vaikščiojimas iš paskos, tų pačių klausimų uždavimas ir tų pačių atsakymų kartojimas. Tu imi nuo viso to springti, per daug savęs išbarstai, atiduodi. Dabar to jau mažiau, mes atsisakėme tų didelių ekskursijų, tai pavieniai žmonės atvažiuoja. Dažnai atvažiuoja darbų nusipirkti, skambina, klausia, kada pečius bus išdegtas. Buvo toks bumas: kai Druskininkai atsigavo, tai būdavo, kad per dieną pora lenkų autobusų atvažiuodavo.

Taigi viskas prasidėjo nuo keramikos dirbtuvės poreikio. Iš pradžių buvo idėja kurti ją čia, namuose, tačiau realiai fiziškai mes netelpame, nes kitame namo gale gyvena sesuo ir mama. Taigi įkūrėme viešąją įstaigą „Vienaragių šilas“, ieškojom patalpų Merkinėj ir radom. Dabar tvarkome statybų leidimus ir tuoj pradėsim darbus, tikimės iki rudens jau susitvarkyti, kiek pinigėlių užteks, ir šaltuoju sezonu jau ten vykdyti veiklas. Laima: O vasaros metu organizacijos rėmuose čia, prie mūsų namų organizuojame stovyklą. Dabar žiemą mes irgi priimam pas save vaikų palipdyti, ateina kokie keturi. Vietos vaikai patys po stovyklų pradėjo rodyti iniciatyvą, mums labai smagu! Viskas, ką darom, ką kuriam, ateina iš vidaus ir kol kas tai daugiau savanoriška veikla, bet norim, kad ateityje tai išsirutuliotų į kažką daugiau. Džiugas: Spaudžiame savivaldybę, kad padėtų, tai jie kažkiek padeda, bet negali daug paramos skirti. Laima: Bet lyginant su kitom Lietuvos savivaldybėm, tai dar visai nemažai padeda. Pvz., kreipėmės, ir iškart atsirado galimybė nupirkt pastatą Merkinėje, kuriame kursime amatų centrą. Varėnos savivaldybė vykdo planinį amatų centrų kūrimą, o mes kuriame pagal vietos veiklos grupių strategijas, mažesnės apimties, skirtą daugiau bendruomenei. Paraiškos teikėjai

181

yra nevyriausybinės, ne pelno siekiančios organizacijos. Nors mūsų projektas apimtimi kiek mažesnis negu, pvz., Dargužiuose kuriamas amatų centras, tačiau matom, kad mūsų veiklų spektras platesnis, o ir pastatas didesnis. Mes koncentruosimės ne tik į keramiką, bet ir pynimą, gamtos pažinimą, bendradarbiausime su parko direkcija. 4) Kada įkūrėte „Vienaragių šilą“? Džiugas: 2010 m. kovo mėnesį, bet tais metais nieko stipriai nedarėm, tvarkėm dokumentus, įstojom į Lietuvos kaimo tinklą, dalyvavom kaimo jaunimo komitete. 2011–2012 m. dvi jaunimo stovyklas padarėm, kurias finansavo būtent Lietuvos kaimo tinklas. 10 dienų, 14 jaunų žmonių, 16–20 m. amžiaus. Kas atvažiavę, gyveno internatinėje mokykloje, o pusė iš Merkinės buvo. Pirmoj stovykloj buvo 7 iš Ramygalos miestelio ir 7 iš Merkinės, antroj – 7 iš Subačiaus, už Panevėžio, ir 7 vėl iš Merkinės. Turėjom dviračius, važinėjomės po apylinkes, buvom Henriko Gudavičiaus prižiūrimam botanikos muziejuj Liškiavoj, Romas Norkūnas buvo atvykęs mokyti pynimo, laipiojom į pušis su geniu (drevinei bitininkystei skirtas įtaisas lipti į pušis – aut. past.) ir t.t. Laima: Iš tiesų 10 dienų užimti vaikus vien keramika neįmanoma. Mes kasmet stengiamės po tokią nemokamą stovyklą organizuoti, nes tai leidžia projektas. Šiemet atvyks 7 baltarusiai ir 7 bus mūsiškiai iš Merkinės. Bendradarbiaujant su kaimynais, yra remiamos visokios kultūrinės veiklos, būtent mainai, amatai. Šituo rūpinasi Užsienio reikalų ministerija, gal čia kokia užslėpta propaganda. Mūsų tikslas, kad jaunimas pamatytų, kaip mes kitaip čia gyvenam, ką mes kuriam, ką mes darom. 5) Kokių amatų mokysite tame centre? Džiugas: Ten bus viskas, ką galima rasti Dzūkijos nacionaliniame parke. Žinoma, mes patys visko nemokysime, kviesimės vietinius meistrus. Nors mūsų veikla truputį dubliuojasi su parko veiklomis, nes jie irgi organizuoja užsiėmimus, ekskursijas, būna stovyklėlės, dirba gidai, bet jie galbūt labiau išsaugojimo linkme juda. Iš esmės mes kartu dirbam, papildom vienas kitą. Šitiek metų čia jau gyvenam, natūralu, kad mes bendradarbiaujam, į savo stovyklas kviečiame jų lektorius. Laima: Mes daugiau bendrų dalykų randam, jokios konkurencijos čia nėra. Jie mums padeda visus popierius dėl statybų tvarkytis, nukreipia pas mus ekskursijų srautus. 6) Ar veiklos jūsų amatų centre bus mokamos? Džiugas: Iš dalies taip. Matot, keramiko darbas yra labai sezoninis: nuo gruodžio iki gegužės pas mus niekas nevažiuoja, tu nedegi, nelipdai, sėdi be darbo. O tame centre galėsi dirbti ir žiemą. Ten bus šildomos patalpos, tu galėsi ateit, pasikurt pečių ir dirbt. Atbėgs vaikai po mokyklos ką nors palipdyt. Kada nors antram aukšte ten bus patogiai įrengti kambariukai, skirti nakvynei, kad koks profesionalas dailininkas ar studentai kaip, pvz., jūs, galėtų diplominį darbą pasidaryti Merkinėj, tradicinių amatų centre. Susimokėtų, pernakvotų, dar kokį amatą išbandytų, pabūtų savaitę ar dvi. Galbūt iš šios veiklos pavyks tą centrą išlaikyt, o kiti renginiai ir stovyklos bus skirti amatų puoselėjimui, gyvinimui ir gaivinimui. Stengsimės sudominti jaunimą, kad jis bent žinotų. Gal nenueis tuo keliu, bet bent jau žinos, kaip padaryt tą daiktą, atsimins, kur nuvažiuot sužinot. Tokiu būdu amatas, jo išliekamoji vertė iškart peršoka 20–30 metų į priekį. Net neišlikus konkretiems žmonėms, kurie galėtų tau gyvai parodyti, amatą galima atkurti, jei kas atsimena, kaip matė, čiupinėjo ar bandė. Laima: Ir tie vaikai, kurie susidomi, yra kitokie... Džiugas: Iš tiesų kaimo vietovių ir miesto pradinukai – kaip diena ir naktis. Mieste labai stipriai išvešėjęs vartojimas, daiktų manija, tie vaikai nori visko greitai, o amatai yra lėtas procesas. Anksčiau viskas buvo skaičiuojama, kiek arkliuku galima nuvažiuot. Aišku, tas nėra blogai, viskas šalia turi būti, bet reikia nepamiršt ir šito. Mokėt ramiai dirbt, kaip Romas: jis atsisėda ir visą dieną nejuda, nešokinėja, nelaksto, jam galva nesisuka, jis čia ir dabar, šitoj

182

vietoj, kas tarp rankų pas jį. Toks žmogus orientuotas į gamtą, o dabar žmogus dažniau orientuotas į erdvę – virtualią, miesto, aplinkos ir pan., į judėjimą. 7) Kokia jūsų kuriamo amatų centro tikslinė grupė? Džiugas: Visi. Mes neketiname kažkaip riboti. Tai skirta tiek profesionalams, pvz., dailininkams, kurie atvyksta į kokius nors seminarus čia, tiek mėgėjams, tiek pradedantiesiems. Laima: Ypač vietinių norime prisikviesti: jaunimo ir vyresnių. Merkinės mokykloj yra dailės būrelis, bet ten nėra jokių specialių patalpų, kokios bus mūsų centre. Mes esame atviri visiems: bet kas galės dieną ateiti ir kažką paveikt, pvz., palipdyti, papiešti, pabūti. Turime visokių svajonių, pvz., su vaikais luotą skabtuot... Džiugas: Atgaivinti Merkinės luotų drožybą, nes bėra likęs tik vienas žmogus, kuris skobia upinius luotus, ir, žinoma, kitus senuosius amatus. Realiai žmonės iš to jau nebegyvena, bet jie dar gali pamokyti, tik bėda, kad nėra, kas iš jų mokytųsi. Laima: Mes irgi iš amatų negalim pragyvent. Džiugas: Vienas žmogus dar galėtų, bet jeigu yra šeima – ne, nebent abudu intensyviai ir sėkmingai kurtų. Va, mano mama prie pensijos prisideda, sesuo irgi sau pajamų prasimano, brolis iš skulptūros gyvena, bet trijų vaikų neišlaikysi. Mes patys irgi kitais darbais užsiimam: aš pečius, židinius mūriju. Laima: Tai mūsų tikslas iš tikrųjų yra susikurti sau darbo vietas, kad ne tik išsilaikytume, bet kartu keltume tuos senuosius amatus, kad Džiugas galėtų dirbti ir kūrybinį darbą, ir edukacinį. O kadangi aš turiu patirties dirbti su dokumentais, aš save realizuočiau toj visoj projektinėj veikloj, nes nerengiant projektų, vargu ar įmanoma tokį centrą sukurti. Tokios veiklos reikia... Pvz., per tas stovyklėles mes užmezgėme ryšį su vietiniais vaikais, sudominom. Tas amatų centras būtų toks traukos taškas, ten lengviau papulti – iki mūsų ne visi privažiuoja (Petraičiai gyvena Maksimonių kaime, pušynuose už Merkinės – aut. past.). Džiugas: Tarkim, atvažiuoja autobusas su lankytojais, jie pasivaikšto po Merkinę, aplanko muziejų, o paskui ateina pas mus į centrą kažko pasimokyti. Užsieniečiai čia tai dar mus randa, jie atkaklesni, bet lietuviai tingi ieškot, todėl amatų centras miestelio centre yra gerokai patogiau. Laima: Nors žmonės kažkaip per internetą mus susiranda, susižino... Dabar darau mūsų organizacijos tinklapį, tai net pati nustebau – tikrai esam prikaupę visokios vertingos informacijos, turim, ką parodyti. Jau vien apie Rasų šventę kiek galime visko parodyti. Mes ją švenčiame nuo 2001 m. Džiugas: Ją organizuoja Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“. Turbūt rimčiausias visoj apskrity klubas, jau kokios aštuonios kartos pasikeitė, vaikai išeina mokytis ir pasikeičia. Klubui vadovauja Vytautas Černiauskas ir jo žmona Rita, bet jų visa šeima ten aktyviai dalyvauja. 8) Ar ta šventė yra atvira visiems, ar skirta konkrečiai bendruomenei? Džiugas: Na, mes nesiskelbiam visiems, bet suvažiuoja „Kukumbalio“ kartos, aplinkiniai žmonės, tie, kas su „Romuva“ susiję. Kad pajustum visą šventės dvasią, reikia dalyvauti pasiruošime nuo pat ryto. Tai įdomiausias laikas, kuris išlieka. Nuo 2001 m. tik vienai metais nešventėm. Laima: Iš tiesų jeigu ta šventė jungtų apie 500 žmonių, tai jau ji nebebūtų tokia... Džiugas: Na, būna joje iki 100–150 žmonių, bet dauguma jų būna stebėtojai. Laima: O tikri šventės dalyviai yra tie, kurie dalyvauja pasiruošime, ten visą dieną yra ką veikti. Džiugas tai net kelias dienas prieš tai ruošiasi. Džiugas: Mes dar į Jorės šventę važiuojam, kuri prie pat Punsko vyksta, ten toks lietuvis visą jotvingių kaimą pastatęs. Laima: Mūsų ta veikla, kaip matot, išeina ne vien tik amatai, bet ir etnokultūrinė pusė, tie visi renginiai...

183

Džiugas: Tiesiog toks mūsų gyvenimas. Ir kas įdomiausia, kad mes niekur tų savo veiklų neviešinam, o apie jas vis tiek kažkaip žmonės sužino. Va, internetinis puslapis bus pirmoji mūsų viešinimosi priemonė. Tiesa, dar turime draugą Vidmantą Balkūną, kuris dirba „Lietuvos ryto“ žurnalistu, tai jis toks entuziastas: dirba tą savo darbą, bet po visą kraštą važinėja, filmuoja, fotografuoja. Buvo padaręs „Topocentre“ parodą: ant televizorių ekranų eksponavo nuotraukas iš Rasų šventės, tai ten turėjo įspūdingai atrodyt. Jis toks žmogus, kuris negali vietoj nustovėt. Laima: Jis toks tikrasis krašto patriotas: kai tik gauną kokią žinutę, kad kažkas kažkur vyksta, lekia, bėga, reportažus daro. Džiugas: Jis viską kolekcionuoja, visą informaciją renka... Yra surinkęs mitologinių akmenų aplink Varėną katalogą. Žodžiu, jis daug prikaupęs. 9) Papasakokite apie juodąją keramiką. Džiugas: Nors ją dega ir kitose Lietuvos vietose, tačiau ten tai nėra tradicija. Juodosios keramikos tradicija yra kilusi iš Merkinės, Panemunės, Merkio krašto. Palei Ūlą Zervynų pusėj yra kasinėta akmens amžiaus stovyklavietė ir rasta šukių. Šita tradicija, manoma, atėjo iš toliau – iš Baltarusijos, Ukrainos, kur keliavo Narvos kultūra, iš dalies nuo germanų ir skandinavų pusės. Labai sena tradicija, pačioj Merkinėj atgimusi sovietmečiu. Laima: Mes dabar su vaikais tokį projektą parašėm – mėginsim važinėt, rinkti informaciją ir ieškoti senųjų juodosios keramikos dirbinių. Džiugas: Principas toks, kad nuvažiuos, nufotografuos, tada tokį patį padarys, nuveš tam žmogui ir pakeis, o jei žmogus nenorės išsiskirti su jam brangiu daiktu, tai jį bent nufotografuos, sudokumentuos, kad centre būtų informacija apie jį, kad jį būtų galima vėl padaryti ir t.t. Mūsų tikslas yra sužinoti, kiek juodosios keramikos dirbinių čia dar yra likę, nes niekas nežino. Laima: Gal bent dešimt puodų surinksim, ir tai jau būtų gerai. Džiugas: Labai svarbu, kad žmogus papasakotų to puodo tikrą istoriją: iš kur atsivežė, kas padovanojo, kur pirko, kas autorius… Jei dar sužinotume, kad Giedros, Mašalos, Miliausko ar gal net Urvikio, tai būtų super! Aš pats turiu suradęs Mašalos puodą, turėjau dar Giedros darytą vazelę, bet atidaviau muziejui. Tarp kitko, jeigu domitės keramika, jums vertėtų aplankyti Vytauto Valiušio keramikos muziejų Utenos rajone. Ten yra 1000 suvirš puodų, jis savo lėšom supirko juos. Tokios didelės kolekcijos turbūt Lietuvoj neturi net nacionalinis dailės muziejus. Įspūdinga kolekcija, yra labai senų puodų, net akmens amžiuje rankom lipdytų. 10) Ar žinote dar kokių nors šio krašto legendų? Galbūt Varėnos rajone yra kokių nors unikalių, bet neatrastų vietų, neišeksploatuotų mitų? Džiugas: Drevinė bitininkystė. Va, Romas vienintelis jaunas žmogus, tuo užsiimantis, ir tai jis išmoko iš kitų patirties, nes tie diedukai, taip laikę bites, jau nebelaiko jų, tik papasakoti gali. Jis daug amatų moka, bet jį išlaiko parkas, moka minimalią algą. Nebūtų Romo, parko, niekas nesaugotų, nieko nebeliktų. Laima: Liūdniausia dėl audimo: gal tik viena audėja belikusi, kuri dar moko, bet kad niekas nenori mokytis. Džiugas: Senų audėjų dar yra, bet jų dukrų namuose nebėra, išvažiavusios kažkur, gyvena miestuose, dirba kitokį darbą, iš to jos negyvena, nes niekas neperka to dalyko. Žmonės neturi pinigų ir nebenaudoja: jie nusiperka kokį paprastą užtiesalą, kartais net jei pusvelčiui atiduodi, ne visada vertina. Laima: Iš kitos pusės, pvz., aš net nežinojau, kad toj pačioj lovatiesėj yra išausti seni simboliai, ir aš iš knygos tą sužinojau, tai dabar aš į tą daiktą absoliučiai kitaip žiūriu. Džiugas: Ten yra išausta visa istorija, spalvos priklauso nuo regiono gamtinių sąlygų, nuo augalų, kuriais dažė, kaip ir juodoji keramika. Kodėl čia ji paplitusi? Nes molis labai tinkamas. Dzūkijoj to molio nėra daug, tik kokiam sode, va, kur obelaitę matot, tai apačioj,

184

truputį giliau tikrai bus molio, tokio raudono, riebaus molio. Ir jo lydymosi temperatūra yra mažesnė negu to molio, kurį iš Sargėnų mes vežamės. Tokį molį galima išdegt malkinėj krosny, jis apie 900 laipsnių temperatūroj jau išdegęs būna, tvirčiau sukempa. Ir čia pušelės visada augo, o pušine malka patogiausia degt. Kur daugiau pušinės malkos gausi? Visur, aišku, jų auga, bet pagrindinė pušų augimo vieta yra Dzūkijos regionas. Taigi labai dėkingos sąlygos juodajai keramikai: tas molis labai švarus yra, jokių kalkalmenių neteko matyt. Pigu – molis nieko nekainavo žmonėms, nereikėjo kažkur toli važiuot, čia pat sodely pasikasi ir viskas. 11) Koks jūsų asmeninis santykis su šia vieta? Ką jums reiškia Varėnos rajonas? Laima: Aš dabar tikrai žinau, kad į miestą nenoriu grįžti. Aš pati esu iš kaimo, bet po studijų gyvenau ir dirbau Kaune, nes tiesiog taip natūraliai išėjo, kad pagal specialybę ten gavau darbą. Bet kai kuriasi šeima, aš neįsivaizduoju jokios kitos vietos, kur taip gerai galėtų būti. Ir aš sakyčiau, kad su mažesniais poreikiais ir tai, ką turi aplinkui, kokias dovanas gauni, tai čia tikrai gali gyventi. Ypač kai dar gali ir save realizuoti, daryti tai, ką tu moki. Džiugas: Kaimo žmonių poreikiai galbūt nėra mažesni, tiesiog jie yra kitokie. 12) Kokių privalumų turi miestas? Džiugas: Mieste gal patogiau, tų kultūrinių įvykių daugiau. Nors čia irgi pilna, tik jie kitokie. Žiemą galbūt čia toks užmigimas yra, keliai prasti. Jei keliai geri, tai valanda ir tu Vilniuj sėdi. Laima: Aš manau, mūsų atveju, miestas visais aspektais pralaimi. Mes juk turime transporto priemones, galim nuvažiuoti, kur reikia. Džiugas: Žinoma, mieste atstumai maži. Mums brangiau nuvažiuot į spektaklį Vilniuje negu vilniečiams. Išvykas į miestą reikia pasiplanuoti. Be paprastesnės buities ir kultūros, daugiau privalumų aš nematau. Mieste tie renginiai tokie daugiau vaizdiniai... Nei tu nuvažiuosi pažiūrėt, kaip medų kopinėja, nei tikros gamtos ten yra. O čia tu išėjai, grybą nusirovei – viskas šalia, esi surištas su gamta. Laima: Pvz., Rasų šventė man asmeniškai išlieka visus metus, aš ją nešiojuosi, sapnuoju, svajoju –toks gilus būna įspūdis. O pažiūrėjus gerą spektaklį, įspūdis daugiausia mėnesį pasilieka. Džiugas: Tokią šventę reikia ne tik pamatyt, reikia sudalyvaut. Čia yra esminė žmonių klaida, kai jie atvyksta ant gatavo: jie vaizdinę medžiagą pasiima, tai nėra tikrasis šventimas. Laima: Aš pastebėjau, kad tuose senuosiuose kaimuose, Margionyse, Marcinkonyse ir kt., pagyvenę žmonės, aišku, pavieniui, bet jie natūraliai tų senųjų tradicijų laikosi. Džiugas: Ta prasme jie nueina ir į bažnyčią, bet viskas kartu suplota, to neatskirsi, gal ir nereikia atskirt. Dabar kiekvienas jaunas žmogus gali pasirinkti. Bet apskritai tas gyvenimas su gamta tęsiasi per amžių amžius, tai yra esmė, pradžia. Tu gyvenk su gamta, nedaryk jai nieko blogo ir ji tau nieko blogo nedarys. Laima: Aš pati buvau pareiginga katalikė, bet per pastaruosius penkerius metus pamačiau, kad to šventės visos... visa tai iš vidaus, iš giliau ateina. Tai ne man kažką primetė, tai yra manyje. Vadinasi, tie dalykai iš kartos į kartą keliauja. Sakau, kažkokį ženklą vyrui siuvinėju, paskui atsiverčiu knygą, žiūriu, tas pats ženklas, o pas mane viduj jis kažkur sėdėjo. Kažkaip net nėra kaip paaiškint, kodėl taip yra, vadinasi, tai yra tau artima. Džiugas: Žmogus jaučia, kur jam reikia būti, o jeigu jam bus nepriimtina, jis tiesiog to nedarys. 13) Kuo išskirtinis Varėnos rajonas? Džiugas: Girių glūduma! Paslaptis tokia, kad kol per kalnelį neperėjai, nepamatysi, kas už jo yra. Čia visurgi žemyninės kopos, miškais apaugusios. Po sovietmečio gamta labai išsivalė: pramonė išsikėlė, sugriuvo kolūkiai, vanduo pašvarėjo, paukštelių atsirado... Tas gamtos atgimimas ryškesnis buvo prieš 25 metus, dabar mes jau apsipratom, taip nebepastebim. Tas

185

vaikščiojimas po kopas yra toks lyg gyvenimo takas: per kalnelį, už kalnelio – vėl kitas įvykis, kitas gyvenimo epizodas. Ir žmonės kitokie… Laima: Aš tai sakyčiau, kad labai daug ką patys žmonės čia sukuria. Džiugas: Tikrieji dzūkai yra nuoširdūs, paprasti. Tas paprastumas turbūt yra iš to nieko neturėjimo –ką tu gali turėt ant pieskos gyvendamas? Nuo tų laikų vienintelis turtas buvo laivininkystė Nemuno vandenimis ir bitininkystė. Todėl jie nuo tų laikų į viską paprasčiau žiūri: yra – gerai, nėra – nereikia. Senieji dzūkai mažiausiai vartoja įtakingiausių dabartinio laikmečio dalykų, pvz., informacijos, technologijų. Gal dėl to jie tokie nuoširdesni? Negali sakyti, jog kituose regionuose blogesni žmonės, bet čia jie tiesiog yra kitokie. Gamta, greičiausiai gamta padarė didžiausią įtaką žmonių nuoširdumui ir šio regiono išskirtinimui. 14) Kaip kuriantys žmonės išnaudoja jo kūrybinį potencialą (teritorinį, kultūrinį, žmogiškąjį, socialinį kapitalą)? Ar pakankamai? Kokios sritys galėtų būti labiau vystomos? Kaip manote, kokių kūrybinių veiklų trūksta Varėnos rajone? Džiugas: Iš amatų būtų galima pragyvent, jeigu juos apjungtumėm į kažkokį centrą. Kaip į kokią centrinę universalinę parduotuvę sunešt viską, padaryt iš jų istoriją, nes istorija daug ką reiškia, padeda parduot. Laima: Suteikia simbolinę vertę, tu iš tiesų parduodi legendą. Džiugas: Tu parduodi ne prekę, o įpakavimą, jos pristatymą. Jeigu tu puodelį tiesiog padėsi lentynoj, gali tekti ilgai laukti pirkėjo, bet jeigu tu parašysi kada, kieno padarytas, gal yra koks su juo susijęs įvykis, tai to įvykio dalyviui tai jau bus simbolis, o nesusijusiam žmogui – galbūt šiaip įdomi istorija. Dar vienas svarbus dalykas, kad amatininkams reikia išmokti pasakyti tokią kainą, kiek jų darbas iš tikrųjų yra vertas. Miesto žmogaus uždarbis, padalintas iš darbo valandų, turėtų būti lygus kaimo žmogaus darbui, padalintam iš jo sugaišto laiko, nes iš esmės jų darbas yra lygiavertis, pastarojo gal net vertingesnis, nes turi didesnę išliekamąją vertę. Kai žmogus už kašelę, kurią darė visą dieną, gauna 25 Lt, tai nėra normalu. Prieš 10 metų tokia kaina buvo normali, bet dabar laikai kiti, o kaina nepasikeitė. Tai jeigu žmogus iš to vienas norėtų gyvent, tai gal maistui jam ir užtektų, jeigu kaime gyvena, jei už butą nereikia mokėt, malkų iš miško parsineša ir jo vaikai neina į mokyklą. Bet jeigu jis būtų mūsų metų su trim vaikais, tai jis turėtų pėsčias vaikščiot ir vaikus basus į mokyklą leist. Laima: Perkantis žmogus nesupranta, kad toks darbas daugiau vertas, o parduodančiam neapsiverčia liežuvis pasakyt tikrosios kainos. Džiugas: Tai va tokia regiono ypatybė. Suvalkietis kainos tikrai nenuleistų, o dzūkas – kiek duosi, tiek gerai. Kalbant apie išteklius, tai jų pilna yra! Juos tik paimt reikia, kol juos dar galima apčiuopt, užuost, bet jau reikia skubėt. Iš tiesų nacionalinis parkas didelį darbą atlieka, viską jau surinkęs, rengia stovyklėles visokias, į kurias šeimos jau kasmet važiuoja – viskas, iš jų jau neatimsi. Laima: Mūsų atveju, tarkim, jeigu nebūtų Džiugo šeimos 15 metų įdirbio, to nuolatinio darbo, sklaidos, propagavimo, tai apie jokį centrą mes tikrai negalėtume kalbėti, nebūtų, iš ko daryt. Džiugas: Kaip Vytautas Valiušis, nuvažiavęs į ministeriją ir kalbėdamas apie amatų centrus, kurių Lietuvoj dabar daug prikūrė, sakė: „Duokit pinigus ten, kur yra bent vienas žmogus.“ Kas iš to, jei suremontuoji pastatą, bet nėra kam dirbt… Tas pats kaip kultūros centrai. Va, Merkinės kultūros centrą surestauravo, dabar jie truputį kažką organizuoja, bet po kelių metų tikrai viskas susiniveliuos. Sukišta beveik pora milijonų per kokius keturis metus, o mes turim tuos varganus 300 tūkst. litų, tam pastatui pilnai sutvarkyt net neužteks. Laima: Pinigai skiriami visai ne tam, kam reikia. Gal mes patys per vėlai pradėjom rodyti tą iniciatyvą, kelis metus pavėlavom. Džiugas: Iš tiesų kai ėjo kalba apie amatų centrus, mūsų niekas net neklausė, o ta atlikta Varėnos rajono VVG studija buvo taip padaryta, kad susėdo keturi žmonės ir surašė. Taip būna, taip yra.

186

Laima: 2014–2020 m. taip pat planuojama palaikyti tas veiklas. Aš nežinau, lėšos gal būtų daugiau skiriamos ne rekonstrukcijoms, o veiklos palaikymui, tai aš taip optimistiškai žiūriu, gal bus galima daryti daugiau tų nemokamų stovyklų, kai skiriama pinigų administracinėms išlaidoms ir pragyvenimui padengti. Mes tikrai rašysim dar projektų ir stengsimės gauti pinigų, kad surinktume bent 50 proc. centrui išlaikyti reikalingų lėšų. Nes bent keturis mėnesius per metus žmonių intensyvumas yra labai sumažėjęs, paparasčiausiai niekas nevažiuoja, o mums gyventi juk reikės, kūrenti tą pastatą... Aš kitų būdų nematau. Mes ne savivaldybės įsteigta institucija, kur būtų numatyta kažkokia darbo užmokesčio eilutė – patys turėsim sau algą išsimokėti. Pvz., aš nežinau, kokiu principu Dargužiai ketina išsilaikyti, gal visuomeniniais pagrindais dirbs, nes savivaldybė jų atveju, kaip ir mūsų, yra partneris. Mūsų projekte savivaldybė dalyvauja įnešdama savo turtą, kurį nupirko. Aš penkis metus jau dirbu visuomeniniais pagrindais, todėl tikiuosi, kad ateinančiais metais mes jau kažkiek uždirbsim, kad galėtume tą savo sugaištą laiką padengti. Žinoma, dabar dar yra ta kūrimosi stadija, kitaip galbūt neįmanoma, tu privalai daugiau dirbti, skirti daugiau laiko, vien savaitgalių neužtenka. Bet kaip Džiugas minėjo, yra didžiulis skirtumas, kur pats žmogus kažką inicijuoja, kuris nori kažką išsaugoti, mato savirealizacijos galimybių, nori kurti naudą tiek sau, tiek aplinkai, tiek valstybei, o kur yra toks „Ai, čia mums reikia, nes čia pinigų duoda.“ Juokingiausia, jog buvo atliekama studija, kurgi kurti tą rajono amatų centrą, bet pas mus niekas net nebuvo atvažiavęs, niekas mūsų nieko neklausė, o studija yra daryta. O kaip studija yra daroma? Panašiai kaip jūs: atvažiuoja, kalbasi, klausia – norėtumėt, darytumėt, jei savivaldybė padėtų? Mes patys vaikus augindami supratom, kad čia niekas pas mus neateis ir nepaklaus, reikia patiems eit, klausti ir prašyt. Mūsų atveju, tai savaivaldybė dar visai neblogai sureagavo ir mums padėjo. 15) Išeitų, jog Varėnos rajono savivaldybė yra atvira tokioms kūrbiškoms idėjoms? Laima: Savivaldybei tai yra prioritetinė sritis, nes visas turistų srautas, visi svečiai vežami ar pas Romą į Musteiką ar pas Rūtą duonos paragaut, ar pas mus į Merkinę juodosios keramikos pamatyt. Savivaldybė negali kryžiukų uždėti ten, kur eina bendravimas, todėl su mumis, kaip su interesantais, kažkaip reikia bendradarbiaut, nes tai yra savivaldybę reprezentuojanti dalis. 16) Ar turite kokių nors privačių rėmėjų, su kuriais bendradarbiausite? Džiugas: Mums būtų labai malonu. Gal kai atsidarys centras, atsiras tokių, bet, pvz., medžiagas tiekiantys prekybininkai labai nenoriai bendradarbiauja. Laima: O jei dar prasitari, kad čia projektui reikia, tai dar didesnę kainą pasako! Džiugas: Dabar toks supratimas, kad jei projekto pinigai, tai kaina nesvarbi, nes gi ne tavo, o kad mes norim nupirkt už tuos pinigus daugiau, tai nebesupranta. Sugadintas požiūris. Žmonės net nustemba išgirdę… 17) Ar ketinate bendradarbiauti su kitais rajone veikiančiais kūrybiniais verslais? Džiugas: Mes geranoriškai žiūrim. Va, gal bandysim Rūtos duonos kokį kepaliuką pasidėt, gal kas atvažiavęs nusipirks. Bet su maistu daugiau rizikos... Su daiktais paprasčiau, šalia jų dar gali ir kūrėjus kažkaip pristatyti. Laima: Tikrai bendradarbiausime per edukacinę veiklą, pvz., į drožybos seminarą kviesimės profesionalų drožėją – jis automatiškai uždirbs už lektorystę, tai nebus savanoriška veikla. Gyvenimas yra gyvenimas: jeigu tave kviestų padirbėti, tu irgi norėtum kažkokio atlygio. Tai va, dirbsime tokiu principu. Be to, nenorime apsiriboti vien keramika, nes ne visiems ji rūpi. Džiugas: Keramika bus pagrindas, atramos taškas, kaip centras, nuo kurio eitų spinduliukai į kitus amatus. Mes viskam atviri, nekonkuruosim su kitom kūrybinėm veiklom parke, nedarysim kažko tuo pat metu, kai, pvz., Musteikoj vyksta pynimo stovykla. Mūsų visų bendras tikslas – aprėpti kuo daugiau žmonių.

187

18) Kas buvo sunkiausia kuriant centrą? Džiugas: Popierizmai… ir asmeninė atsakomybė, nes už tuos iš projekto gautus pinigus atsakome mes patys, ne benduomenė ar savivaldybė, todėl pastoviai jauti tokią įtampą, kad tik viskas gerai pavyktų. Mes parašėme tris projektus: centrui, pavėsinei statyt ir įrangai gauti, mums tai pakankamai didžiulė pinigų suma, todėl dėl kiekvieno neaiškumo patiri didžiulį stresą, skambini, aiškiniesi, ar kažko blogo nepadarei, ar nereikės kažko grąžint, ko mes realiai net negalėtume padaryt... Tai labai vargina. O jūs savo asmeninių lėšų įdėjot į šitą projektą? Ėmėte paskolą? Džiugas: Paskolos neėmėm, įdedam tiek, kiek lieka patenkinus šeimos poreikius. Didelę asmeninių investicijų dalį sudarys mūsų pačių darbas, pvz., reikės pečius statyt. Jeigu pagal projektą samdytume darbininkus, reikėtų mokėti PVM, tai reiškia, kad tavo statybos pabrangsta penktadaliu dėl mokesčių valstybei. Aišku, valstybei irgi gyvent reikia... 19) Ar yra Merkinėje bendruomenė? Laima: Yra net kelios, bet aš sakyčiau, kad vis tik veikia žmonės, kurie patys jungiasi... Džiugas: Formali bendruomenė yra tik tam, kad parašytų projektą. O tikrosios bendruomenės kuriasi ten, kur yra iniciatyvių žmonių, pvz., „Kukumbalis“: kiek jau vaikų perėję jų mokyklą, jie užauga visai kitokie. Jaunų žmonių iniciatyvos rodymas labai svarbus. Jeigu jų būtų daugiau ir dar kas nors jiems ištiestų ranką, pagelbėtų, pavienytų, nukreiptų ta linkme, kur būtų naudos ir jam, ir aplinkai, tai gali gimti tikrai dideli dalykai. Laima: Dirbtinai suburta bendruomenė daugiau rūpinasi aplinkos susitvarkymu, bet jiems nelabai rūpi, kaip mes bendrausim, ką veiksim. Džiugas: Va, suremontavo bendruomenės namus, bet kas į juos eis? Bobutės rinksis? Gi tada reikia pastatą nuolatos šildyt, o tai brangiai kainuoja... Seniau žmonės vienas pas kitą rinkdavosi, kurioj nors troboj, štai toks yra natūralus bendravimas, o bendruomenės namai yra toks dirbtinis dalykas. 20) Įsivaizduokite, kad Varėnos rajonas yra žmogus. Kaip jį apibūdintumėt? Kokia būtų jo tapatybė? Džiugas: Čia jautiesi betarpiškai, arti žmonių, arti gamtos, arti savęs. Čia gali susitart su savim, esi neišsibarstęs, neišsidalinęs. Tu čia visas, susikoncentravęs ties gyvenimu, ties savo mintim, ties savo veikla, buitim... Laima: Viskas viename. 21) Kaip manote, ar jūsų centras bus stiprus impulsas Varėnos rajonui atsigauti? Džiugas: Na, kad mes ir anksčiau tą patį veikėm, tik dabar visa tai bus arčiau žmonių, arčiau Merkinės. Žinoma, pagerinsim darbo kokybę, apimtį, ten sukoncentruosim visas veiklas. Laima: Mes tikrai labai sustiprinsim pačią Merkinę kaip traukos vietą. Džiugas: Merkinė yra labai istorinė vieta, slepianti daug praeities įvykių: kur bekasi, kažką rasi; akmens amžiaus stovyklos, trys piliakalniai, šventvietės. Ir ta gamta traukia – ne veltui penkios upės suteka į vieną vietą, tai labai retas atvejis. Kempė, Strauja, Kukumbalio upelis, Merkys ir Nemunas. Užsieniečius traukia natūrali gamta, o mūsiškius – tas paslaptingumas. Vien vardas kaip skamba! Iš tiesų Merkinei daug duoda „Kukumbalis“ – jis augina kitokius žmones ir apskritai yra labai didelė šio krašto vertybė. Taip pat Dzūkijos nacionaliniame parke daug šviesių žmonių dirba, tik jie jau kiek pavargo, reikėtų jaunų žmonių, nes senieji jau skundžiasi, kad nebeužtenka entuziazmo dešimtą kartą ant grėblio lipt.

188

15 priedas. Internetinės apklausos anketa

Kūrybinės veiklos Varėnos rajone

Sveiki, esu Vytauto Didžiojo universiteto studentė, rašanti magistro darbą apie su vieta susijusias kūrybines veiklas ir jų svarbą rajono regeneracijai. Mano tyrimo laukas – Varėnos rajonas, objektas – jame vykdomos kūrybinės veiklos. Jeigu tame krašte teko lankytis ar lankotės nuolatos, vadinasi, esate svarbūs mano tyrimui! Todėl prašau skirti kelias minutes trumpai apklausai. Anketa yra anoniniminė. Jūsų pagalba labai svarbi, dėkoju iš anksto!

Jūsų lytis. Jūsų amžius.

1) Varėnos rajonas yra didžiausias ir rečiausiai apgyvendintas rajonas Lietuvoje,

plytintis Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Vienu ar keliais žodžiais nusakykite, su kuo jums asocijuojasi Varėnos rajonas?

2) Varėnos rajone / į Varėnos rajoną: ☐ Gimiau ir augau, bet vėliau išvykau ☐ Gyvenu iki šiol ☐ Atsikrausčiau gyventi iš kito rajono ☐ Negyvenu, bet kartais lankausi ☐ Niekada nebuvau 3) Dėl kokių priežasčių lankotės / lankėtės Varėnos rajone? (galimi keli variantai) ☐ Ten gyvena mano artimieji / draugai ☐ Darbo reikalais ☐ Važiuoju uogauti, grybauti ☐ Turiu ten sodybą ☐ Dėl ypatingos gamtos: miškų, smėlynų, upių, ežerų ☐ Dėl aktyvaus poilsio galimybių: baidarės, dviraičiai, žygiai pėsčiomis ☐ Vykstu į etnokultūros renginius ☐ Vykstu įsigyti išskirtinių, tik Varėnos krašte kuriamų produktų ☐ Ten vyksta mano mėgiamas festivalis, šventė (įrašykite koks) ☐ Kita 4) Prie kiekvieno dėmens pažymėkite jums tinkamą variantą (girdėjau; buvau;

negirdėjau). * DNP –Dzūkijos nacionalinis parkas • Festivalis „Yaga Gathering“ • „Tamsta“ festivalis • Blusų festivalis • Folkloro festivalis „Dzūkų godos“ • Poezijos pavasarėlis Anzelmo Matučio drėvėje Pauosupės kaime • Martyno Vainilaičio sodyba „Ežio dvaras“ Vaitakarčmio kaime • „Grikucio“ sodyba Pamerkiuose ir čia pristatomas grikio kelias • Musteikos kaimo amatų stovykla • Dalios Tamulevičiūtės profesionalių teatrų festivalis Varėnoje

189

• Meno ir muzikos festivalis „Verpetai“ • Sūrininkų namai Dargužiuose • Rūtos Sakalienės duonos kepimo edukacija Marcinkonyse • Tradicinių amatų mokymas DNP: žvakių liejimas, sodų rišimas, keramika, pynimas ir kt. • Gražinos Didelytės galerija Rudnelėje • Drevinės bitininkystės muziejus Musteikoje • Respublikinis akardeono muzikos festivalis Varėnoje • Naktišokiai Varėnoje • Rasų šventimas prie Janonių akmenų • Varėnos krašto legendų ir padavimų parkas • Tradicinių šokių mokykla Varėnoje • Petro Pretkelio juodosios keramikos muziejus Zakavolių kaime • Priešvelykinė mugė „Auksalio kupkas“ • Grybų šventė Varėnoje 5) Pažymėkite jums žinomus, girdėtus dalykus (galimi keli variantai): • Juodoji keramika Merkinės apylinkėse • VšĮ „Vienaragių šilas“ Merkinėje • Pynėjas Romas Norkūnas • Merkinės jaunimo etnokultūros klubas „Kukumbalis“ • Aktyvaus laisvalaikio klubas „Juostandis“ • Gamintojų ir valgytojų asociacija „Viva Sol“ • Senoji Varėna – M. K. Čiurliono gimtinė • Filmas „Land of songs“ apie dainuojančias Puvočių močiutes 6) Kokių dar žinote kūrybiškų veiklų, renginių, žmonių Varėnos krašte? 7) Kaip manote, ar kūrybinė veikla gali padėti rajonui atsigauti, atsinaujinti? ☐ Taip ☐ Ne

190

16 priedas. Internetinės apklausos rezultatai

Pastabos:

1) pirmo klausimo rezultatai pavaizduoti darbo dėstyme esančioje 2-oje lentelėje; 2) klausimus, kuriuos atsakant buvo galima rinktis daug variantų, iliustruojančiose

diagramose vaizduojama, kiek respondentų pasirinkto konkretų variantą; 3) į 3-ią klausimą atsako tik tie respondentai, kurie 2-ame klausime pasirinko variantą

„Negyvenu, bet kartais lankausi“ (iš visų 105 resp. jų yra 78).

Iš viso apklausoje dalyvavo 105 respondentai: 79 moterys ir 25 vyrai. Jų amžius svyruoja nuo 19 iki 61 metų, bendras amžiaus vidurkis – 27,2 metų.

2) Varėnos rajone / į Varėnos rajoną:

3) Dėl kokių priežasčių lankotės / lankėtės Varėnos rajone? (daug galimų variantų)

Prie varianto „Kita“ pateikti papildymai:

• Tiesiog pakeliauti. • Yra tekę koncertuoti. • Arti kaimo. • Vykau į ekskursiją. • Festivaliai. • Skautų stovykla. • Pravažiavau, kažkas vyko.

16 4

42

8

40

35

7

2 18 7

Ten gyvena mano artimieji / draugai

Darbo reikalais

Važiuoju uogauti, grybauti

Turiu ten sodybą

Dėl ypatingos gamtos: miškų, smėlynų, upių, ežerų

Dėl aktyvaus poilsio galimybių: baidarės, dviraičiai, žygiai pėsčiomis Dėl ten vykstančių etnokultūrinių renginių

Dėl išskirtinių, tik Varėnos krašte kuriamų produktų

Ten vyksta mano mėgiamas festivalis, šventė

Kita

191

4) Prie kiekvieno dėmens pažymėkite jums tinkamą variantą.

*DNP – Dzūkijos nacionalinis parkas

192

5) Pažymėkite jums žinomus, girdėtus dalykus (galimi keli variantai):

6) Kokių dar žinote kūrybiškų veiklų, verslų, renginių, žmonių Varėnos krašte? (pasirenkamas klausimas)

• Grybavimo šventė. • Renginys – grybų šventė. • Kaziuko mugė. • Tik blusų festivalis girdėtas buvo...

193

• Grybų ir uogų pardavimas prie kelių. • Senoji Varėna man yra vasara praleista su šeima ir giminėmis, kurie išties yra kūrybingi ir

veiklūs :) Ir to pakanka. Bet susidomėjau išvardintais anksčiau, apie kuriuos nebuvau girdėjusi. Teks pasidomėt plačiau ir kitiems papasakot.

• Statybos, grybų pramonės, suskystintų dujų, kieto kuro...ne itin kūrybiški. • Gėda, bet nei išvardytų švenčių, festivalių, žinomų žmonių negirdėjau praeitame klausime,

tad ir šiame neturiu ką pridurti. Tik tiek, kad Varėnos kraštas asocijuojasi su grybais... • Žinau garsiąją Merkinės piramidę. • Esanti Merkinės piramidė. • Jokių, reikėtų daugiau informacijos internete, spaudoje. • Gudo močiutės sodyba (ten vyksta Keliaivio šventė – Grybų grybas), Zervynų kaimas, įtrauktas į Unesco paveldą, Čepkelių raistas (trauktinė ir tetervinai), Ūla, Šalčia ir Merkys, mano draugės – upės.

• Tik turizmą. • Parasparnių klubas ir mokykla Valkininkų aerodrome. • Grybų šventė. 7) Kaip manote, ar kūrybinė veikla gali padėti Varėnos rajonui atsigauti, atsinaujinti?

Documents

Su vieta susijusios kūrybinės veiklos ir jų svarba regiono