istorija, fotografija, kultūra

PROJEKTĄ REMIA

Redakcijos ŽODIS

Nė vieną dieną niekas su mumis nepasisveikino, nepakvietė į svečius, joks valkata mums einant į krautuvę nepaprašė iš mūsų nei cigaretės, nei centų. Baltame žiemos patamsyje ėjo ir nuėjo laikrodis, nepalikęs mums nė vienos laimingos sekundės, tarsi vienatvėje užkal�ems žmonėmsjos nereikėtų. Žiemos provincijoje

mes nepajudinome fotoaparato, neparašėme eilėraščio, neatsukome tapybinių dažų tūbelės, nepadėjome natos paukščiuko tuščioje penklinėje, miegančių drugelių teatre nesuvai-dinome mizanscenos. Mūsų batų batraiščiai taip ir liko nesuvarsty�,nes jokia kelionė mūsų niekur ne-pašaukė. Atrodo, kad sniegas visam

Atrodo, kad ką tik pasibaigė baltas ir tylus laikas, kai mes buvo-me niekam nereikalingi. Kelis mėnesius mes negavome jokio raginimo iš mokesčių inspekcijos, mūsų nejudino specialiųjų tarnybų agentai, antstoliai, bankininkai, nesidomėjo proku-ratūra, nestabdė kelių patruliai, nepasibeldė paštininkas, ties mūsų durimis nesispjaudė džiova sergantis kaimynas, mūsų kieme nenulūžo medis, net iš Karaliaučiaus krašto atklydęs šuo ties mūsų kiemo vartais nepakėlė kojos. Ant purios sniego paklodės iš mūsų rankų neiškrito beržinės malkos pliauska, ant stalo neišsiliejo arbatos puodelis, lango stiklas iki pat šiol liko apkeverzotas voratinkliais. Per visą žiemos laiką niekas mums nepaskambino telefonu, neparašė laiško, neišspausdino jokios žinutės apie mus nė viename miesto laikraštyje.

gyvenimui užklojo mūsų namus, mūsų darbus, mūsų šios žiemos egzistenciją. Vienu metu mums pa-sirodė, jog pasauliui jau seniai mūsų nebereikia, nes tavo ar mano buvi-mas iš esmės jame nieko nekeičia. Jis suka savo smagračius, nekreipdamas dėmesio į mūsų svajones, mūsų norus, mūsų siekius.

Užuot užsinėrę virvę, minčių pro-peršoje mes retkarčiais sugaudavome pavasario vil�es krislą, kuris kaipaukso dulkė tuoj dingdavo pirštuose, o po to ir akyse. Likę be nieko, mes tyliai ne kartą savęs klausdavom: dėl ko savo vienatvėje mes taip ilgai gyvenam? Ar dėl to, kad pamaty-tume, kaip atrodo dar vienišesnis? Kur prasideda žmogiškosios bū�eserozija, pagraužian� mūsų gyvenimošaknis? Ar ne vienatvės vedini mes tampame alkoholikais, valkatomis, poetais, genijais arba iš�rpstamenežinomų kapų kauburėliuose tarsi nelaimingo likimo kareiviai.

Vieną dieną virš mūsų galvų pra-plyšta dangus, su saulės spinduliu per lieptą ateina pavasaris, nuo

lango nubraukia vora�nklį, į durispasibeldžia paš�ninkas ir įteikia mo-kesčių inspekcijos raginimą �nkamaivykdy� pilie�nę pareigą, specialiostarnybos vyrukai kieme medžiui nu-kerpa plaukus, per veidrodį ropoja musė, nosimi barbendama į s�klą,suskamba telefonas, kviesdamas į darbą. Atlapojame duris, o prie slenksčio jau stovi žolė, tokia maža, tokia nedrąsi, tarsi pabėgusi iš vaikų darželio. Gležnos žalumos pakal-bin�, medyje pamatome paukš�,išgirstame jo giesmę, po to stovime ir stebimės nesuprasdami, kam tam pilkam gležnam Dievo padarui toks gražus balsas?

Pamirštame per televizorių iš Japonijos matytus pasaulio pa-baigos ženklus, užmerkiame akis prieš nacionalinę ūkio ministro netek�, atsistojame veidu į saulęir iš visatos sklindančioje šilumoje laukiame, kol Šatrijos, Medvėgalio ir Rambyno kalnų atšlaitėmis pas mus ateis žibučių metas. Nusimetęs ledų pančius Nemunas už skliaustelių pa-liko grėsmingas kalbas apie potvynį.

Rusnės sala tuoj pakvips s�ntomis, oBitėnuose gandrai iš naujo meistraus vėjų išvartytus savo lizdus. Paskui paukš�, paskui ilgėjančios dienosšešėlį vėl grįšime į nesibaigiančius savo darbus, į kasdienius reikalus, į mūsų atlaidus ir poterius, prašan-čius visiems vil�es bei atleidimo.Jeigu dangaus karalystė išgirs mūsų balsą, kaip kiekvienais metais, taip ir šiemet, sužaliuos medžiai, lauke s�pinėjan� avis atsives ėriukų, o iš miesto sugrįžęs kaimynas bus pagaliau ligoninėje palikęs džiovą. Į kibirą iš klevo lašės sula. Kai ateis sekmadienis, krištolinėmis taurėmis gersime salsvą žemės vyną, klau-sysime, kaip taurės dugną cinktels pasku�nis sulos lašas, paskui nu-sišluostę lūpas lipsime į medžius, supsimės šakose, o kai pavargsime, vėl atsistosime ant žemės, bučiuo-sime vienas kito akis, skruostus ir lūpas, džiaugsimės, kad kaip niekada esame vienas kitam reikalingi. Yra smagu išgirs�, apie ką šiandienkukuoja mūsų širdies gegutė, gal apie pelėdos išmin�?

Apie ką kukuoja mūsų širdies gegutė?

10 2011 m. kovo 25 d., penktadienis, Nr. 23

Pajūriais per Tauragės kraštą

Vytenis ALMONAITIS

Nukelta į 15 psl. >>>

Lygiai 1 km žemiau Ežeruonos žiočių iš dešinės į Jūrą nusileidžia sunkiai pastebima griova (koordi-natės N 55°12’44.4” E 22°12’49.0”). Lygumoje ji pereina į iškastinį griovį, kuris kartu su medžių bei krūmų juosta tiesiasi tolyn vakarų link. Tai buvusios valstybinės sienos linija. Ji buvo nustatyta 1422 m., sudarius Melno taikos sutartį tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės bei Lenkijos karalystės ir Vokiečių ordino. Sutarties tekste sakoma, kad nuo Šventosios upės „reikia eiti per dykrą, kaip tik galima tiesiau, iki pat Jūros upės“. Šioje vietoje siena turėjo pasisukti šiaurėn ir kilti „minėtąja Jūra vieną mylią“. Čia aprašomame taške sienos linija dar kartą keitė kryptį, turėjo „palikti Jūros upę ir eiti per dykrą“ iki pat „Sūriosios jūros kranto“, tai yra iki dabartinės Nemirsetos.

Praėjus maždaug penkeriems me-tams nuo sutarties sudarymo siena pradėta žymėti natūroje, tuomet Jūros pakrantėje turėjo būti įrengtas koks nors riboženklis. Gerokai vėliau jį pakeitė minėtas griovys. 501 me-tus ši siena buvo tarpvalstybinė, 16 metų – Lietuvos Respublikos vidaus administracinė, po to dar porą metų – valstybinė. Į šiaurę nuo šios linijos plytėjo Lietuvos Didžioji Kunigaikštys-tė, vėliau Lenkijos-Lietuvos valstybė, po to – Rusijos imperija, nuo 1918 m. – Lietuvos Respublika, o galop – Lietuvos TSR. Kitapus gyvavo Vo-kiečių ordino valstybė, tapusi Prūsijos kunigaikštyste, vėliau – Prūsijos kara-lyste, galiausiai – Vokietijos imperija. Siena skyrė ne tik valstybes, bet ir du kultūrinius arealus – protestantišką šiaurės vakarų Europą ir katalikišką vidurio Europą. Linija atriboja ir du etnokultūrinius regionus – Žemaitiją ir Mažąją Lietuvą. Viename jų gyveno žemaičiai, kitame – lietuvininkai ir tolydžio gausėję vokiečiai.

Du pirmieji kaimai Mažojoje Lie-tuvoje – Meldiklaukiai ir Kalėnai. Pasivaikščiokime po juos.

Meldiklaukiai

Ties šiuo kaimu Jūrą pasiekia mel-dais apsikaišiusi Meldikupė (Meldė). Nors tai trumpas, vos 8 km, upelis, jis suteikė vardą dviem kaimams – aukštupyje, Žemaitijoje, esantiems Meldikviršiams ir čia, Mažojoje Lie-tuvoje, įsikūrusiems Meldiklaukiams. Vietovardžių panašumas rodo, kokie glaudūs ryšiai siejo dviejose valstybėse gyvenusius žmones.

Kaimas šaltiniuose minimas nuo 1539–1540 m. (Meldeclawc). Tuomet jame jau buvo įsikūrę 9 ūkininkai: Jačius, Dameika, Stirbis, Petrošius, Bartkus ir kiti. Po didžiojo maro kaimas išretėjo, tačiau kolonistai vokiečiai į jį nekeldinti. 1736 m. duomenimis, jame su šeimomis gyveno tik penki lietuvininkai: Kristupas Ašmutaitis, Šimas ir Milkus Šimteninkai, Nikelis Klusas ir Nikelis Kailius (Kaylus).

Sodžius kūrėsi labai patogioje vietoje – paupyje, pasienyje ir šalia Tauragės–Tilžės kelio, kuris iki 1832 m. vingiavo palei Jūrą. Jį ištiesinus

Kitapus sienos: Meldiklaukiai ir Kalėnai

Karvelio mėnesį minintis užrašas ant kryžiaus Meldiklaukių kapinėse

Autoriaus nuotraukos

kelias kirto Meldiklaukių žemes kitoje vietoje, kur įrengta pasienio užkarda, pastatyta muitinė. Vis dėlto tuomet iš-augo dar patogesnėje padėtyje atsidūrę Lauksargiai, tuo tarpu Meldiklaukiuose 1905 m. tebuvo 65 gyventojai. Tiesa, palyginus su dabartiniais skaičiais, ir tai atrodo ne taip mažai: 2010 m. kaime bebuvo 5 sodybos, 19 gyventojų.

Lietuviškos spaudos draudimo laikmečiu Meldiklaukiai atsidūrė ant knygnešių tako. Vienas iš sodiečių – Jurgis Knystautas – padėdavo An-tanui Skurdeliui iš Galmenų ir kitiems Tauragės krašto knygnešiams. 1892 m. J.Knystautas ir kiti trys vyrai pernešė per sieną šešis ryšulius, iš viso 224 lietuviškas knygas, ir paslėpė jas ne-tolimame Gurklių kaime. Deja, tąkart pasienio sargybiniai aptiko slėptuvę ir, suprantama, knygas konfiskavo.Tačiau istorikai yra suskaičiavę, kad cariniai pasieniečiai sulaikydavo tik mažąją dalį – apie 6% – per sieną gabentų spaudinių.

Meldiklaukiuose išlikę Mažajai Lietuvai būdingų pastatų, tačiau žy-miausias kultūros paminklas – seno-sios evangelikų liuteronų kapinės. Jų kalvelė kūpso kaimo gale, tik 200 m nuo Jūros kranto. Kapinaitėse išliko vos keli akmeniniai paminklai ir še-šetas aplaužytų metalinių kryžių. Vis dėlto jie neblogai atspindi Mažosios Lietuvos etnokultūrines ypatybes ir leidžia susivokti, kad esi nebe Žemai-tijoje. Įdomu, jog „cze ilsis“ 1867 m. mirusi „MARIKE SZIMTENINGS“ – matyt, 1736 m. minėtų Šimteninkų palikuonė. Didžiausią kultūrinę vertę iš kapinėse stovinčių turi stačiakam-pių formų kryžius, liudijantis, kad

„KOTRYNA LUKSZICZE MIRI M. 1869 M. KARWELE 26 DIENA M. 72 PARGIWENA“, o „MARYONA BAHDONIENIE MIRI M. 1858 M. KARWELE 14 DIENA M. 70 PARGIWENA“. Užraše du kartus pakartotas žodis karvelis byloja, kad lietuvininkai turėjo savus mėnesių pavadinimus. Beje, karvelis nėra šiuo metu vartojamo žodžio balandis sino-nimas. Mažojoje Lietuvoje taip buvo vadinamas ne ketvirtasis, o trečiasis metų mėnuo.

Ties Meldiklaukiais palei dešinįjį Jūros krantą nusidriekia pirmieji py-limai. Jie buvo supilti dar tuomet, kai Klaipėdos kraštas priklausė Vokietijai. Šie įrenginiai turėjo sutramdyti Jūrą ir polaidžių metu apsaugoti jos slėnį nuo užtvindymo. Tačiau ir seniau, ir dabar didesnių potvynių metu Jūra tampa nevaldoma ir, bandydama prilygti Nemunui, išsiplečia per visą slėnio plotį.

Kalėnai

Kaimo branduolys susispietęs ant Jūros potvynių neužtvindomos aukš-tumos krašto, prie sakais kvepiančio miškelio, vadinamo Šilu. Šią aukš-tumą supa užliejamos, vis natūraliai patręšiamos, todėl vešlios pievos. Pasakojama, kad kaimo vardas kilo iš žodžio kalinys. Mat dažną pavasarį daugumą Kalėnų sodybų ištvinusi Jūra „įkalina“, jos atsiduria keliose salose. Tuomet kaimo gyventojai virsta „kaliniais“, porą savaičių su „žemynu“ susisiekia tik valtimis. Tiesa, tyrinėtojas Vilius Pėteraitis yra iškėlęs kitą hipotezę, kad pava-

dinimas kildintinas iš asmenvardžių su šaknimi Kal- arba prūsiško žodžio kalis – šamas.

Pirmą kartą Kalėnai (Calenn, Calen) minimi 1539–1540 m. datuojamame šaltinyje. Jau tuomet čia buvo apie 40 ūkių. Jų šeimininkų sąraše išsiskiria po kelis kartus minimos Jokūbaičio (Jacubeitis), Eigevilaičio (Eigewillei-tis), Dargelaičio (Dargeleitis) pavardės kilusios iš tėvavardžių. Kalėnai pa-žymėti 1665 ir 1705 m. sudarytuose Ragainės apskrities, kuriai ilgai pri-klausė, žemėlapiuose. Juose matyti, kad seniau kaimas buvo susitelkęs Jūros pakrantėje, šalia senojo Taura-gės–Tilžės kelio, kur nūnai belikusios tik kelios sodybos. Keliu judėdavo daug žmonių ir krovinių, kuriuos kontroliavo muitinė, aptarnavo pa-kelės karčema. Aišku, kaimui turtėti leido ir kontrabanda. Visa tai lėmė, kad Kalėnai tapo viena didžiausių apylinkės gyvenviečių. Net ir persi-ritus Didžiajam marui, 1736 m., kaime surašyta 15 lietuvininkų (šaltinyje Littauer) šeimų. Ten su šeimomis gyveno Dovydas Kalvaitis, Šimas Bendikas, Abrys Mertinaitis, Enzys Dilba, Vilemas Jonušaitis ir kiti. Manoma, kad dar 1728 m. Kalėnuose įsteigta pirmoji plačioje apylinkėje pradinė mokykla. Tikėtina, jog iki XIX a. aštunto dešimtmečio joje mokyta lietuviškai.

Senąjį Tauragės–Tilžės kelią Jūra dažnai apsemdavo, todėl 1832 m. nu-tiestas naujas plentas, kuris Kalėnus paliko nuošalyje. Ir nors 1871 m. kaime surašytas 301 gyventojas – daugiausiai per visą istoriją – ilgainiui Kalėnus nustelbė prie naujos kelio trasos bei

geležinkelio atsidūrę Lauksargiai. 1923 m. sausį, vykdant karinę

akciją, vadinamą Klaipėdos sukilimu, ties Kalėnais į Klaipėdos kraštą įžengė civilių drabužiais perrengtų Lietuvos kariuomenės karių ir šaulių dalinys. Greičiausiai taktiniais sumetimais jie kirto sieną ne sausumoje, o pere-idami užšalusią Jūrą. Kalėnuose juos pasitiko tikrieji sukilėliai – vietos lietuvininkai.

1925 m. Kalėnuose, matyt, kartu su kaimyniniais Meldiklaukiais, surašyti 192 žmonės. 1944 m. rudenį dauguma senųjų gyventojų savo ar ne savo noru pasitraukė į Vokietiją. Nors jų sody-bose netrukus apsigyveno atvykėliai iš Žemaitijos ir kitų Lietuvos regionų, kaimas vis mažėjo. 2010 m. jame buvo 14 sodybų, 80 gyventojų.

1846 m. į kaimą iš Tilžės buvo atvykęs mokytojas, tautosakininkas Eduardas Gizevijus (Gisevius). Ten jis užrašė žinomą vestuvinę mergvakario dainą „Aš atsisakiau savo močiutei“. Jo užfiksuotą tekstą ir melodiją pa-skelbė Kristijonas Barčas (Bartsch) 1886–1889 m. išėjusiame dvitomiame rinkinyje „Dainų balsai“. Įdomu, jog tautosaką beužrašinėjantį ir Jūros pakrantėmis bevaikštantį E.Gizevijų kaimo šaltyšius (seniūnas) palaikė „šmugelininku“ ir buvo trumpam areštavęs.

Iš Kalėnų kilęs Fricas Jonas Skėrys (1919–1994) – Tauragės mokytojų seminarijos auklėtinis, evangelikų liuteronų kunigas, ilgametis Vasa-rio 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokytojas.

Kalėnai „įkalinti“ – kelias į kaimą apsemtas. 2010 03 26

2011 m. kovo 25 d., penktadienis, Nr. 23 15

Kitapus sienos: Meldiklaukiai ir Kalėnai

Kalėnuose išlikę kraštui būdingų pavienių statinių, keletas dar gana autentiškai atrodančių sodybų. Viena jų yra pajūryje, prie pat siūlomos su-stojimo vietos. Visgi geriausiai kaimą pristato senosios evangelikų liuteronų kapinės. Jas apžiūrint galima prisiliesti prie Mažosios Lietuvos kultūros.

Sovietmečiu kapinės niokotos – daug paminklų pavogta, dalis plo-to nukasta smėliui. Vėliau jos kelis kartus aptvarkytos, tačiau liko kiek nejaukios. Vis dėlto jose guli, virsta ar vis dar atkakliai tebestovi keliasdešimt įvairių antkapinių paminklų. Kuklieji medinukai seniai supuvę, todėl kapi-nėse vyrauja lieti metaliniai kryžiai. Jie gana puošnūs, daugumai būdingos neogotikinės ar neobarokinės formos.

>>> Atkelta iš 10 psl.

Kraštui būdingos architektūros sodyba Kalėnuose

Tokie kryžiai ant kapų statyti XIX a. viduryje – XX a. pradžioje ir dėl savo gausumo ilgainiui virto krašto kapinių „vizitine kortele“.

Pirmojo pasaulinio karo metais ėmė trūkti metalo, todėl vėlesnius kapus žymi originalių formų betoniniai ir akmeniniai paminklai. Daug pasako

mirusiuosius įamžinantys užrašai kraštui būdingu gotišku ar įprastu šriftu. Lietuviškieji dažniausiai pra-sideda žodžiais „Czion ilsis Diewije“,

Vytenio Almonaičio nuotrauka

Retas bent kiek besidomintis liaudies muzika nėra girdėjęs apie Tauragės kultūros centro bandonininkų ansamblį „Velnio tuzinas“. Tauragės rajono ban-donininkai suburti 1998 metais žinomos kultūros darbuotojos Mamertinos Balserytės. Jų su-sirinko trylika. Natūraliai gimė pavadinimas – „Velnio tuzinas“. Dabar jau plačiai žinomam ban-donininkų ansambliui vadovauja Romualdas Jurkšaitis. Trylika bandonijų viename ansamblyje – Lietuvoje negirdėtas dalykas. Net garsioji „Eržvilko bandonija“ tiek muzikantų nėra turėjusi net savo geriausiais laikais. Šis instru-mentas paplitęs toli gražu ne visoje Lietuvoje. Didesnė pusė Lietuvos jo nėra savo kraštuose regėjusi. Bandonija labiausiai žinoma pa-sienio zonoje – Tauragės, Šilalės, Šilutės, Jurbarko apylinkėse, ku-rios kažkada ribojosi su Vokietija, mat iš tos šalies instrumentas ir atkeliavo. Dabar šis instrumentas gana retas ir brangus, net patys vokiečiai važinėja po mūsų kraštus ir bando jų įsigyti. Na, o „Velnio tuzinas“ repetuoja, senieji muzi-kantai patyliukais jau išeina visam laikui, tačiau vis kažkaip atsiranda naujų. Deja, jaunų mažai.

Truputis istorijos

Šis instrumentas toks įdomus ir taip apipintas legendomis, kad, pa-vyzdžiui, Argentinoje jis yra vos ne dievinamas. Bandonija Argentinoje – pagrindinis tango instrumentas, be kurio šios žavingos muzikos nebūtų įmanoma atlikti, nors Lietuvoje, Tauragėje, bandonijomis dažniausia grojami valsai, polkos, maršai, foks-trotai, padispanai, kaip ir Vokietijoje, bandonijos Tėvynėje.

Prieš tapdamas bandonija, šis instrumentas turėjo daugybę kitų

Bandonija – Tauragės krašto instrumentasEugenijus ŠALTIS

saltis@kurjeris.lt

o baigiasi kokiu nors palinkėjimu, pavyzdžiui, „Ilsekis saldziai“. Užrašai primena ir liūdną tikrovę – XIX a. paskutiniame ketvirtyje krašte įsi-bėgėjusią germanizaciją, lietuvininkų vokietėjimą. 1905 m. 79% kaimo gyventojų lietuvių kalbą laikė gimtąja, todėl dauguma užrašų – lietuviški. Pavyzdžiui, Jurgio, Adušės ir Marijos Elzės Tenikaičių, Elskės Brozelienės kapus žymi kryžiai su įrašais lietuvių kalba. Tačiau apie 20% kalėniškių 1905 m. jau šnekėjo vokiškai, todėl nemažai užrašų ir šia kalba. Štai ant Jankus, Kosgalwies, Dargelies, Puslat kapų pastatytų paminklų, nežiūrint lietuviškų pavardžių, užrašyta vokiš-kai. Apibendrinant galima pasakyti, kad šios kapinės – vertingas kultūros paminklas, kuris turėtų būti stropiai saugomas.

pavadinimų. Jis buvo vadinamas man-dolionu, bandolionu, mandoleonu ir bandoleonu. Skirtingai nuo daugelio akordeonų, bandonija yra diatonis instrumentas: tas pats mygtukas gali sukurti du visiškai skirtingus garsus. Vieną – kai dumplės traukiamos, kitą – kai jos suspaudžiamos. Ši diatonija įdomi ne vien muzikos teoretikams. Visų pirma ji yra svarbi patiems muzikantams. Tam, kad bandonija galėtum groti gamą, reikia atlikti keturis skirtingus veiksmus: dešinėje traukti, dešinėje spausti, kairėje traukti ir kairėje spausti. Tačiau bandonija, palyginus su akordeonu, turi esminį privalumą. Jeigu daugelis akordeono kairiosios pusės garsų susieti akordais, tai bandonininkas, kairiąja ranka galėdamas groti atskirus garsus, muzikuodamas turi daug daugiau laisvės.

Ši daugiatonė armonika buvo sukurta apie 1845 m. Rūdinių kalnų (vok. Erzgebirge) srityje. Ketvir-tąjį dešimtmetį žlugus Saksonijos kalnakasybos pramonei, daugelis kalnakasių buvo priversti keisti pro-fesiją. Jie atidarė mažas manufak-

tūras ir pradėjo gaminti „tėvyninės gamybos” muzikos instrumentus. Buvę kalnakasiai gamino smuikus, violončeles, trimitus ir trombonus. Bet daugiausia dėmesio skyrė lūpinėms armonikėlėms ir armonikoms.

Krefelde gyvenęs natų pardavėjas Heinrichas Bandas patobulino kon-certiną – sukūrė instrumentą, kuris dabar žinomas kaip „Reino dermės” (vok. rheinischer Tonlage) bandonija. Tam, kad ją atskirtų nuo daugybės nesuskaičiuojamų kitų, tarpusavyje konkuruojančių variantų, autorius ilgai nedvejodamas pavadino jį savo vardu – Bandonion. Žinoma, dėl to Heinrichas Bandas dar netapo ban-donijos išradėju. Jis tik pakeitė kai kurių mygtukų išdėstymą, kai daug svarbesni dalykai, pvz., mechanika ar garso sukūrimas, jau buvo žinomi.

Carlsfeldo bandonijų fabrikantas Carlas Zimmermannas, nors ir dirbo pelningai, susidūrė su didėjančia konkurencija. Todėl instrumentų manufaktūrą pardavė savo meistrui Ernstui Louisui Arnoldui. Tai buvo didelė klaida, nes vėliau bandonija sulaukė pasaulinės šlovės. Laimin-

gasis įpėdinis 1864 metais įkūrė Ernst Luis Arnold Bandonion-und Konzertina Fabrik ir sulaukė didelės sėkmės. Jo inicialais (ELA) pavadintų instrumentų paklausa nuolat didėjo. Vėliau šie instrumentai taip ir buvo vadinami – „elomis”.

Tauragės muzikantai daugiausiai groja „Arnold“ firmos šimtametė-mis bandonijomis, kurias taip myli, nuglosto, nublizgina, suderina, su-klijuoja, papuošia lietuviškais siūlų bumbulais, kad jos atrodo kaip naujos. Tiesa, šita priežiūra ir derinimas ne-mažai kainuoja, bet ko nepadarysi dėl mylimo instrumento. Bandonijos muziką populiarina visoje Lietuvoje žinomas muzikantas virtuozas tau-ragiškis Albinas Batavičius. Po pa-saulį klajoja jo išleistos kompaktinės plokštelės, jis užrašinėja melodijas, dalyvauja televizijų laidose, kon-certuoja mokyklose. Pasirodo, šį instrumentą. taip myli ir gerbia ne tik Albinas.

Vytautas Krencius apie bandonijas žino beveik viską

Tauragiškis šilumvežio mašinistas iš AB „Tauragės grūdai“ yra ne tik „Velnio tuzino“ muzikantas, bet tikras bandonijos ir jos muzikos fanatikas, žinovas. Jis sako, kad bandonija pra-dėjo domėtis, kai subrendo.

– Tai kada subrendai, Vytautai? – klausiu.

– Kai sukako penkiasdešimt metų. Kai iki gyvo kaulo nusibodo „popsas“, susidomėjau bandonija, o iki jos buvo visko, – pasakoja Vytautas.

Skaudvilėje gimęs ir augęs, muzika jis susidomėjo nuo penktos klasės. Grojo gitara, saksofonu, buvo įstojęs į Stasio Šimkaus tuometinio muzikos technikumo Tūbos klasę. Tačiau tūba nepatiko, ir mokslų nebaigė. Gautos pamokos pravertė kariuomenėje, kur jis orkestre grojo šiuo dideliu instrumentu. Iki tarnybos sovietinėje kariuomenėje Vytautas buvo jau sugrojęs 120 vestuvių. Po tarnybos šio amato jau nebesiėmė, gal žmona nebeleido (čia tik autoriaus prielaida), gal tiesiog nebenorėjo to triukšmo. O apie žmoną Vytautas pasakoja kaip

apie savo bendražygę, kuri lydi į koncertus, filmuoja, „bumbulais“puošia jo bandonijas, kurių jis turi ne vieną. Beje, Vytautas yra grojęs įvairiuose Tauragės, Skaudvilės or-kestruose, net ir vadinamuosiuose laidotuvių.

– Man nė jokia „kašė“, jokia žvejyba nerūpi. Ištisas naktis galiu prasėdėti prie interneto ir ieškoti in-formacijos, parsisiųsdinti bandonijų melodijas. Man priimtinesnė mūsų arba vokiečių grojama muzika. Ar-gentinietišku tango kažkaip nelabai žaviuosi, – atvirauja Vytautas.

Pasak muzikanto, apie savo mėgs-tamą instrumentą jis gali kalbėti dieną naktį. Išmano visus stilius, firmas,netgi instrumentų kainas, tačiau savo instrumentų neparduoda, nes dauguma pirkėjų yra paprasčiausi perpardavinėtojai ir spekuliantai, norintys užsidirbti, o ne groti. Pats groti pradėjo palyginus neseniai, tik prieš ketverius metus. Tačiau įgimti gabumai, muzikinė patirtis, nuosek-lumas ir meilė davė vaisių. Šiandien jis – puikus bandonininkas, pats mo-kantis savo instrumentus susiderinti. Tai labai retas dalykas. Skaudviliškis „Velnio tuzino“ muzikantas ir gar-sus armonikų, bandonijų meistras, derintojas Aleksas Jokubauskas jau perkopė 90-metį. Yra derintojas Šiauliuose, tačiau labai nepigiai ima, tai derina kuo puikiausia pats Vytautas. Ir dumples lopo, taiso, keičia, mygtukus pagamina. Žodžiu, viską daro.

– Bandonija – neribotų galimy-bių instrumentas. Man patinka jas remontuoti. Tai sunkus ir kruopštus darbas, tačiau smagu užsiimti tuo, kas teikia malonumą. Šiam mūsų krašto instrumentui skiriu visą laisvalaikį, – sako V.Krencius

Neiškentęs į pokalbį įsiterpia „Velnio tuzino“ vadovas Romualdas Jurkšaitis:

– Parašyk, gal kas nori ateiti į ansamblį groti, gal kas iš jaunimo norėtų pabandyti. Labai reikalingi bandonininkai. Ir smuikas praverstų prie ansamblio, gal birbynė neblogai būtų. Tegul ateina į Kultūros centrą. Lauksime.

Vytautas Krencius grodamas „panyra“ į švelnius bandonijos tonusAutoriaus nuotrauka

16 2011 m. kovo 25 d., penktadienis, Nr. 23

Laikraščio

„Tauragės kurjeris“ priedas

Vyr. redaktoriusRenaldas Malychas

Projekto koordinatoriusEugenijus Skipi�sKalbos s�listės

Raimonda AlysienėBirutė Slavinskienė

DizainasŽivilė MockutėBendradarbiai:

Dr. Vytenis Almonai�sEdmundas Mažrimas

Vilija UžmiškienėSigitas Kancevyčius

Alma Mizgirienė

Skelbiant priede išspausdintą informacijąnuoroda į „Tauragės kurjerį“ bū�na.

Finansuoja -Spaudos, radijo ir televizijos

rėmimo fondas

Ne viename Lietuvos mieste ar miestelyje yra Bažnyčios gatvė, tačiau rečiau aptiksime gatvės pa-vadinimą daugiskaita. Bažnyčių gatvę turi Klaipėda, turi ir Tauragė. Tauragės Bažnyčių gatvė – tai ištisa miesto maldos namų, ir ne tik jų, istorija ir miesto istorinė dalis.

Po 1836 m. Tauragės gaisro, statant miestą naujoje vietoje, pagrindine miesto ašimi tapo naujai tiesiamas Rygos–Tilžės traktas. Tais pačiais metais architekto V.Ritšelio sudarytame miesto plane, prie seniau buvusios gatvės į Šilalę, nužymėtos trys bū-simo miesto gatvės ir stačiakampiai kvartalai. Naujai tiesiamas plentas buvo ir pagrindinė miesto gatvė, vėliau pavadinta Plento gatve (dabar Dariaus ir Girėno g.). Pagal Plento gatvę, lygiagrečiai jai, suprojektuota būsima Bažnyčių gatvė.

Tarp Plento ir Bažnyčios gatvių kuriama centrinė miesto turgaus aikštė. Priešais turgaus aikštę 1843 m. pasta-tyta evangelikų liuteronų bažnyčia, o 1903 m. gatvės pradžioje – Švč. Tre-jybės bažnyčia. Taip dvi pagrindines krikščioniškas miesto bažnyčias su-jungia viena gatvė, kurių viena gatvės pradžioje ir kita – gale.

Naują evangelikų liuteronų bažny-čią suprojektavo architektas Karolis Gregotovičius. Kertinis bažnyčios akmuo padėtas 1840 m., jos pastatymu, vadovaujami kunigo Karolio Juliaus Čėsnos, rūpinosi parapijiečiai. Per Pirmąjį pasaulinį karą, vokiečiams apšaudant miestą, sugriautas bokštas, kuris už 15 000 litų paskolą kunigo Jurgio Preikšaičio ir parapijiečių pa-stangomis 1938 m. atstatytas.

Katalikų Švč. Trejybės bažnyčia pastatyta pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmanno projektą klebo-no Jono Tamoševičiaus rūpesčiu ir su vikaro Fabijono Kemėšiaus pagalba. Bažnyčios statybai pinigus aukojo ne tik parapijiečiai, bet ir lietuviai, gyvenantys Amerikoje. Maldos namai labai nukentėjo per Pirmąjį pasaulinį karą. Po karo 1920 m. pradėta rekons-trukcija, jos metu pakeista bažnyčios architektūra.

Nuo XIX a. Tauragėje plačiai įsi-tvirtina žydų bendruomenė. Apie 1839 m. Tauragės rabino Mošės Leib Tiler rūpesčiu prie Bažnyčių gatvės, už turgaus aikštės pastatoma nauja žydų

Miestas nuolat kuria istoriją, kurią rašo jame gyvenantys žmones. Laikui bėgant daugelis dalykų pasimiršta arba lieka tiesiog nepastebėti. Kai vaikštome miesto gatvėmis, trumpam atokvėpiui prisėdame aikštėse, skveruose, retai pakeliame akis į tų vietų pavadinimus, o dar rečiau pagalvojame, kas ir kodėl šitai miesto erdvei suteikė vienokį ar kitokį vardą. Keičiantis istorijos veidui kito miesto gatvių, aikščių, paties miesto kvartalų pavadinimai. „Tauragės kurjerio“ kultūros priedo „Taurragis“ projekto koordinatoriui Eugenijui Skipičiui pasiūlius Tauragės miesto istorijos žinovas Edmundas Mažrimas sutiko parašyti ciklą straipsnių apie Tauragės miesto gatves. Pirmąjį spausdiname šiandien. Tikimės, kad šios publikacijos sulauks skaitytojų dėmesio. Norėtume, kad aprašytų ir dar neaprašytų gatvių gyventojai su redakcija pasidalintų fotografijomis ir prisiminimaisapie gyvenimą vienoje ar kitoje Tauragės vietoje. Savo miesto istoriją rašykime ir publikuokime drauge.

„Tauragės kurjerio“ vyr. redaktorius Renaldas Malychas

Gatvė, jungianti maldos namusGatvės, kuriomis vaikštome

Edmundas MAŽRIMASBest David sinagoga (dabar – M. Mažvydo pagrindinės mokyklos sta-dionas). 1857 m. greta šios sinagogos rabino Ševa-Zeva Olšvangerio rūpesčiu pastatoma mūrinė, romantinės architek-tūros Didžioji sinagoga. Abi sinagogos pastatytos prisilaikant žydų moralinių normų sąvado, atitinkamu atstumu nuo bažnyčių. Todėl jos pastatytos atokiau nuo turgaus aikštės ir kitapus gatvės pusėje nei evangelikų liuteronų baž-nyčia. Prie Bažnyčių gatvės pastatytos žydų sinagogos pastarojo karo metu negrįžtamai sugriautos.

Pasaulietiškas gyvenimas

Gretinant XIX a. antrosios pusės Tauragės miesto planus su 1910 m. planu Bažnyčių gatvė buvo užstatyta iki pat šiandieninės Birutės gatvės ir už jos. Po Pirmojo pasaulinio karo sugriautas miestas iš pradžių buvo atstatomas prisilaikant 1910 m. sudarytu planu. Vėliau buvo paruoštas pakoreguotas naujas užstatymo planas.

Jeigu 1927 m. būtume ėję Bažnyčių gatve nuo Švč. Trejybės bažnyčios pa-siektume Tauro gatvę (dabar Vasario 16-osios g.), toliau būtų Respublikos gatvė. Abi gatvės tik įsiliedavo į Baž-nyčios gatvę, o kita Vytauto gatvė kirto, kaip ir šiandien, Bažnyčių gatvę. Už Vytauto gatvės, dešinėje, evangelikų liuteronų bažnyčia, o kairėje – erdvi turgaus aikštė, kurios ribą apibrėžė kertanti, Kęstučio gatvė, kurios jau nebėra. Turgaus gale, kitapus Kęstučio gatvės, stovėjo turgaus halė (dabar sporto mokykla) už kurios – dvi mūrinės žydų sinagogos. Už žydų užstatyto kvartalo gatvę kirto Birutės gatvė. Toliau gatvės dešinėje buvusi miesto bendra ganykla. Ten ir baigėsi gatvė, o už jos – tauragiškio Šlependorfo žemė.

Šiandien sunku įsivaizduoti, kad palyginus neilgoje gatvėje, po Pirmojo pasaulinio karo sparčiai iš naujo užsta-tytoje, galėjo įsikurti tiek parduotuvių, įstaigų, visuomeninių ir gyvenamųjų pastatų.

Gatvės pradžioje dar 1924 m. Jurgis Gudžiūnas su žmona Grasilda pra-dėjo statyti nedidelį kino teatrą, kurį vėliau perleido Jonui Kuršui. Naujasis savininkas buvo veiklus ir, paėmęs paskolą iš banko, 1925 m. užbaigė kino salės statybą. Naująjį kino teatrą pavadino „Spinduliu“, nors vietiniai salę dažniausiai vadino Kuršo sale. Joje buvo rodomi kino filmai, vaidinamidramos veikalai, rengiami minėjimai, aukštuomenės pokyliai, labdaros va-

karai. 1932 m. Jonas Kuršas kino salę pardavė Žemės ūkio mokyklai ir su šeima išsikėlė į Kauną.

Kitapus gatvės 1924 m. pastatytas Šv. Kazimiero draugijos knygynas ir siuvėjo Sergėjaus Kalašniko, vėliau – Drukteinio siuvykla. Antra-jame aukšte gyvenamosios patalpos (dabar Bažnyčių g. 2). Kiek toliau gatve – Orelio Bermano alaus urmo sandėlis ir „Versalio“ viešbutis. Kaip ir šiandien, Bažnyčių g. 16 – vidaus ir moterų ligų gydytojo Gedalijos Joffės pastatas, statytas 1937 m. Ten po karo buvęs švietimo skyrius, šiandien – Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnyba. Šioje gatvėje gyveno Dovydas Arominas, odos ir veneros, moterų ligų gydytojas, gy-dytoja K.Štopienė, daktaras J.Luncas ir daug prisidėjęs prie Tauragės ap-skrities ligoninės statybos gydytojas Florijonas Tallat-Kelpša.

Bažnyčių gatvėje buvusios dvi vaistinės: Izaoko Golšteino, Juozo Čiegio ir S.Gulbino bendra vaistinė. Po karo pastarosios vaistinės vietoje, kasant naujoms statyboms pamatus, aptiktas rūsyje buvęs vaistinių bute-

liukų sandėlys. Greta šios vaistinės veikė Nachmano Abramovičiaus, milijardieriaus Romano Abramo-vičiaus senelio, viešbutis. Kitapus gatvės buvęs „Laisvės“ kooperatyvas, dvi bendrovės „Maistas“ krautuvės, bendrovės „Drobė“ krautuvė. Prie turgaus aikštės buvęs Liaudies bankas „Savišalpa“, Ūkio sąjungos smulkaus kredito bankas ir iki 1935 m. – Lietu-vos bankas. Turgaus aikštėje buvusi apskrities valdyba, policijos nuovada, pasienio policija ir netoliese – miesto valdyba, apylinkės teismas.

Bažnyčių gatvė buvo mėgstama alaus mėgėjų, joje veikė „Pilzeno“ alaus baras, bendrovės „Gubernija“ alaus urmo sandėlis su alaus pilstymu. Veikė I.Kaplano vyno ir gastronomijos prekyba, Bencelio Golerio ūkinių pre-kių, Hiršo Taico statybinių medžiagų parduotuvės.

Gatvėje liko Antrojo pasaulinio karo nepaliestų, nesugriautų 10 mūrinių ir 20 medinių gyvenamųjų pastatų. Išlikusiuose pastatuose įsikūrė mies-to Vykdomasis komitetas, Finansų skyrius, gimnazija, o buvusioje tur-gaus halėje – Kultūros namai. Gatvė

pervardinta Žemaitės vardu. 1965 m. pastačius M.Mažvydo pagrindinę mokyklą (tada 1-oji vidurinė mokykla) gatvė ten ir baigėsi, nes per ją buvo įrengtas mokyklos stadionas.

Atgimimo metais sugrąžintas sena-sis gatvės pavadinimas, per pastarąjį dešimtmetį gatvė ir bažnyčios neat-pažįstamai renovuotos.

Bažnyčių g. 2 Šv.Kazimiero draugijos knygynas XX a. ketvirtąjį dešimtmetį

Tauragiškių eisena Žemaitės gatve 1957 m. spalio 7 d. Asmeninio archyvo nuotraukos