TILTAI_2012_2

Klaipëda, 2012

2012, 2 (59)

SOCIALINIAI MOKSLAI SOCIAL SCIENCES

ISSN 1392-3137

KLAIPËDOS UNIVERSITETAS

KLAIPËDA UNIVERSITY

Redakcijos kolegija/Editorial board

Vyriausiasis redaktorius / Editor-in-Chief Lietuvių katalikų mokslų akademijos akademikas, prof. habil. dr. Stasys Vaitekūnas Pavaduotojai / Deputy Editors Prof. habil. dr. Juris Kruminš (Latvija/Latvia) Prof. dr. Vaidutis Laurėnas (Lietuva/Lithuania) Mokslinė sekretorė / Secretary Prof. dr. Elvyra Acienė (Lietuva/Lithuania) Nariai / Members Prof. dr. Claes G. Alvstam (Švedija/Sweden) Prof. dr. Vladimir Baar (Slovakija/Slovakia) Doc. dr. Juliya Bogoyavlenska (Ukraina/Ukraine) Doc. dr. Antanas Bučinskas (Lietuva/Lithuania) LKMA akad. prof. habil. dr. Antanas Buračas (Lietuva/Lithuania) Prof. dr. Susanne Frank (Vokietija/Germany) Prof. habil. dr. Romualdas Grigas (Lietuva/Lithuania) Prof. dr. Hartmut Häuβermann (Vokietija/Germany) Prof. habil. dr. Vinsas Janušonis (Lietuva/Lithuania) Prof. habil. dr. Jussi S. Jauhiainen (Suomija/Finland) Dr. Marek Jerczynski (Lenkija/Poland) Prof. dr. Helmut Klüter (Vokietija/Germany) Prof. habil. dr. Wojciech Kosiedowski (Lenkija/Poland) Prof. dr. Jose Lassiera (Ispanija/Spain) Prof. habil. dr. Borisas Melnikas (Lietuva/Lithuania) Prof. habil. dr. Tadeusz Palmowski (Lenkija/Poland) Dr. Romana Provaznikova (Čekija/Czechia) Prof. dr. Allan Puur (Estija/Estonia) Doc. dr. Alona Rauckienė (Lietuva/Lithuania) Doc. dr. Sigita Kraniauskienė (Lietuva/Lithuania) Prof. dr. Keijo Virtanen (Suomija/Finland) Prof. dr. Rainer Westermann (Vokietija/Germany) Prof. dr. John Westerholm (Suomija/Finland) Prof. habil. dr. Povilas Zakarevičius (Lietuva/Lithuania)

Tomo recenzentai: prof. dr. L. Šimanskienė, prof. dr. E. Acienė, prof. dr. A. Bučienė, prof. habil. dr. S. Vaitekūnas

Tomo redaktorė V. Urbonavičiūtė (Lietuva/Lithuania) Tomo techninis redaktorius K. Saukantas (Lietuva/Lithuania) Viršelio dailininkas A. Kliševičius (Lietuva/Lithuania)

Mokslinis žurnalas leidžiamas Klaipėdos universiteto nuo 1997 m. Scientific magazine published since 1997 by Klaipėda University

Per metus išleidžiami 4 numeriai. Straipsniai spausdinami lietuvių, anglų ir vokiečių kalbomis 4 annual volume in Lithuanian, English and German languages

Žurnalas įtrauktas į tarptautinę referuojamų mokslo žurnalų bazę IndexCopernicus Master List Magazine is referied in International Base IndexCopernicus Master List

Redakcijos adresas/Address Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99

Puslapis Internete/Internet address: http://www.ku.lt/leid

© Klaipėdos universitetas, Klaipėda University, 2012 ISSN 1392-3137

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

III

PRATARMĖ

Klaipėdos universiteto (įkurto 1991 metais) leidžiamas žurnalas TILTAI/BRIDGES/ BRÜCKEN yra skirtas socialiniams mokslams. Jame spausdinamuose straipsniuose nagrinėja-mos aktualios ekonomikos, vadybos, demografijos, socialinės geografijos, geopolitikos, politikos, kultūros, švietimo, religijos, krašto tvarkymo ir kitos socialinės problemos. Ypač laukiama straipsnių apie paribių ir tarpvalstybinių regionų ekonomikos bei kultūros plėtrą. Mokslas nepri-pažįsta sienų, todėl mokslinis bendradarbiavimas – vienas svarbiausių pasaulio bendruomenės pažangos elementų. Dėl to dalyvauti leidžiant žurnalą, publikuoti straipsnius kviečiami moksli-ninkai iš įvairių šalių.

TILTAI yra mokslo žurnalas, kuriame publikuojami moksliniai straipsniai Lietuvos mokslo tarybos nutarimu yra pripažįstami ginant daktaro ir habilituoto daktaro disertacijas, gaunant pedagoginius mokslo vardus.

Prof. Stasys Vaitekūnas Vyriausiasis redaktorius

PREFACE

Scientific journal TILTAI/BRIDGES/BRÜCKEN published by Klaipėda University (estab-lished in 1991) is devoted to the issues of social sciences. The publications attempts at analy-sing and solving actual problems of economy, management, demography, social geography, geopolitics, political sciences, history, education, religious, regional planning and land use, other social problems. Science hasn’t borders. Therefore scientific cooperation is one of the most important elements in the progress of world’s community. Scientists from different count-ries of the world are kindly invited to write for and contribute to the journal.

TILTAI/BRIDGES is the scientifical periodical magazine, which publications, by the deci-sion of Lithuanian Science Council, are recognized as convenient for doctoral dissertations and pedagogical scientific names.

Prof. Stasys Vaitekūnas Editor-in-Chief

VORWORT

Die von Klaipėda Universität (gegründet 1991) herausgegebene Zeitschrift TIL-TAI/BRIDGES/BRÜCKEN ist den Fragen Sozialwissenschaften gewidmet. In ihr verden aktuele Probleme von Wirtschaft, Gesselchaft, Sociale Geographie, Geopolitik, Politik und Geschichte, religiöse und Landschaftsschutz probleme analiziert. Die Wissenschaft kennt keine Grenzen, deswegen ist de internation ale Zusammen-arbeit eines der wichtigsten Elemente des Fortschritts der Weltgemeinschaft. Deswegen werden wissenschaftler aus verschiedenen Länder zur Mitar-beit and dieser Zeitschrift geladen.

TILTAI/BRÜCKEN ist die einzige wissenschaftliche Zeitschrift solcher Art in Litauen. Die Veröffentlichungen in dieser Zeitschrift werden nach dem Beschluß des Wissenschaftsrates Litauens bei der Erlangung der Doktorwürde und als Habilitationsschriften anerkannt.

Prof. Stasys Vaitekūnas Vorsitzender des Redkolegiums

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

V

TURINYS * CONTENTS

Antanas Bučinskas, Alvydas Raipa, Vidmantė Giedraitytė. Inovacinių procesų valdymo viešajame sektoriuje dekompozicija: metodologinis aspektas ...............................1

Antanas Bučinskas, Alvydas Raipa, Vidmantė Giedraitytė. The Decomposition of Innovative Process Management in the Public Sector: Methodological Aspects (Summary) ...............13

Arvydas Guogis. Lietuvos socialinio modelio bruožai: defektyvaus vystymosi aspektai .......15 Arvydas Guogis. On the Features of Lithuanian Social Model: the Aspects of Defective

Development (Summary) .....................................................................................................25

Audrius Bitinas. Latest Pension System Reforms in Eastern Asia (Japan, S. Korea) and Eastern Europe (Lithuania)................................................................................................29

Aušrinė Armaitienė, Liudmila Zacharčenko. Regioninė turizmo politika Lietuvoje...........47 Aušrinė Armaitienė, Liudmila Zacharčenko. Regional Tourism Policy in Lithuania (Summary)........ 56

Violeta Ivanauskienė, Ramunė Makštutytė. Terrorism: Implications for International Social Work .........................................................................................................................59

Laima Sajienė, Aistė Antanaitienė. Tikslingo profesinio apsisprendimo skatinimas šiuolaikinėje socialinio ugdymo paradigmoje ....................................................................71

Laima Sajienė, Aistė Antanaitienė. Promotion of Purposeful Vocational Decision in the Paradigm of Contemporary Social Education (Summary) ........................................82

Gintaras Brazauskas, Loreta Olberkytė, Algirdas Jurgis Stanaitis. Geografijos studijų programų pasirinkimo motyvacija .....................................................85

Gintaras Brazauskas, Loreta Olberkytė, Algirdas Jurgis Stanaitis. Choice Motivation of Geography Study Programmes (Summary) .........................................................................93

Genutė Gedvilienė, Virginija Bortkevičienė. Profesinio rengimo socialinių partnerių kvalifikacijos tobulinimo poreikiai .....................................................................................97

Genutė Gedvilienė, Virginija Bortkevičienė. Vocational Education Training Social Partners Qualification Development Needs (Summary).........................................107

Dalia Martišauskienė. Pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybė – vienas pedagogų veiklos profesionalizaciją lemiančių veiksnių ..................................................................109

Dalia Martišauskienė. Teachers and Parents Co-Operation Quality – One of Teachers Activity Professionalization Factors (Summary) ...............................................................121

Louisa Silva, Rita Vaičekauskaitė, Elvyra Acienė. Alternative Support for Families with Autistic Children in Lithuania..................................................................................125

Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė. Asmenų, turinčių negalią, gyvenimo kokybė: subjektyvus požiūris ..........................................................................................................133

Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė. Quality of Life of People with Disabilities: the Subjective Attitude (Summary) ..........................................................................................141

Trumpai apie autorius ............................................................................................................143 About authors..........................................................................................................................143

VI

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

1

INOVACINIŲ PROCESŲ VALDYMO VIEŠAJAME SEKTORIUJE DEKOMPOZICIJA: METODOLOGINIS ASPEKTAS

Antanas Bučinskas, Alvydas Raipa, Vidmantė Giedraitytė Klaipėdos universitetas, Kauno technologijos universitetas

Anotacija Siekiant reorganizuoti ir modernizuoti viešąjį sektorių, inovacijos tampa neatsiejama viešojo valdymo reformų ir pokyčių dalis. Straipsnyje nagrinėjama inovacinių procesų valdymo viešajame sektoriuje de-kompozicija. Autoriai, taikydami teorinio modeliavimo, metaanalizės, analogų, atvejų analizės, klasifika-vimo, ekstrapoliacinius ir kitus tyrimo metodus, pagrindžia inovacinės viešųjų institucijų veiklos kryptin-gumą ir tikslingumą, kurį veikia visuotinių viešojo valdymo reformų ir pokyčių būtinumas. Analizuojama inovacijų ir inovatyvios veiklos metodologiniai aspektai, sėkmės veiksnių įvairovė bei inovacijų diegimo viešajame sektoriuje problemos. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: naujasis viešasis valdymas, viešojo valdymo inovacijos, inovacijų procesas, inovacijų sėkmės veiksniai, inovacijų problemos. Abstract Innovations are directly concerned with the public governance reforms and changes, in order to the public sector reorganization and modernization. This article studies the decomposition of innovation process management in the public sector. The authors, on the basis of theoretical modeling, meta-analysis, analo-gue and case analysis, classification, extrapolative and other methods, substantiates the direction and expediency of innovative public sector, which is influenced by the global public management reforms and the necessity of changes. The article analyzes the methodological aspects of public sector innovation and innovative activities, the diversity of innovation success factors and problems. KEY WORDS: new public governance, innovations of governance, process of innovation, success of innovation, problems of innovation.

Įvadas

Globalizacijos nulemti pokyčiai, kuriems įtakos turėjo visuomenė, kartu ir viešojo valdymo raida, visuotinių reformų kontekste iškėlė nemažai sudėtingų uždavinių, sie-kiant tobulinti viešojo valdymo sistemas, jų veiklos vadybą, įgyvendinant valdymo institucijų funkcinius uždavinius, išskiriant ir įtvirtinant struktūrinę paskirtį. Žinomi Europos ir pasaulio viešojo sektoriaus teoretikai (Ch. Pollitt, W. Drechler, D. F. Kettl, E. Klijn, M. Potuček) XXI a. pradžioje pirmieji ėmėsi teorinių bandymų formuluoti naujojo viešojo valdymo postulatus. Inovatyvumas įvardijamas kaip vienas esminių naujojo viešojo valdymo veiksnių. Struktūrinių naujojo viešojo valdymo indeksų ana-lizė rodo, kad naujos idėjos ir inovacijoms tinkama aplinka yra pagrindinis naujojo viešojo valdymo uždavinys. Moksliniai tyrimai apima inovacijas kaip naujas valdymo įgyvendinimo formas (G. Bouckaert, J. Halligan), postmodernų viešąjį administravimą (H. T. Miller, Ch. J. Fox), pokyčių sąlygas ir indeksus (D. McNabb, C. J. Hill, L. E. Lynn). Pastaraisiais metais atsirado teorinių viešojo sektoriaus įžvalgų, nagrinė-jančių naujojo viešojo valdymo principus, kurie nukreipti į tarpsektorinės integracijos, įvairių tinklų, bendradarbiavimo ir pasitikėjimo (atsakomybės) plėtojimą (J. E. Lane, S. P. Osborne).

Antanas Bučinskas, Alvydas Raipa, Vidmantė Giedraitytė

2

Šiuolaikinio naujojo viešojo valdymo pažinimas priklauso nuo pasirinktos tyrimo analizės metodologijos, gebėjimų pasirinkti bendrąsias epistemologijos, fenomenolo-gijos formalizuotas ir interpretacines galimybes, atsižvelgiant į transformacijų proceso tyrimo sudėtingumą, sistemines, procesines prieigas, kurios skiriasi nuo faktų ar prie-laidų tyrimo lygmens, taikant mišrias analizės formas. Metodologinis inovatyvumo problematikos pagrindas yra epistemologinis (t. y. pažinimo, kaip visumos) metodas ir filosofinis racionalistinės tyrimo prieigos kontekstas. Šie pagrindai leidžia glaudžiai susieti inovatyvumą, kaip modernią valdymo tobulinimo sąlygą, ir racionalumą, kaip filosofinį konstruktą, sintezuojant įvairius technologinius, socialinius, ekonominius determinantus ir fenomenologinės metodologijos teikiamas interpretavimo galimybes, analizuojant individo ir visuomenės sąveiką inovatyvios organizacijų veiklos plotmėje (Fredericson, Smith, 2003, p. 151).

Inovacijų poreikis viešajame sektoriuje suprantamas kaip naujų idėjų, koncepcijų, technologijų, formų, metodų ir procedūrų paieška, siekiant tobulinti valdymo instituci-jų ir visuomenės struktūrų, interesų grupių sąveiką, priimant globalius iššūkius. Inova-tyvių idėjų, inovacinių sprendimų tikslingumą ir rezultatyvumą viešajame valdyme lemia politiniai, ekonominiai, socialiniai ir kultūrideologiniai veiksniai, tokie kaip pa-saulinės ekonomikos vystymosi kontekstas, šalies ekonominės, socialinės, kultūrinės tradicijos, politinių galios centrų požiūris į administracinių struktūrų veiklos moderni-zavimą, pritarimas organizacijų siekiams įtvirtinti inovacinės veiklos filosofiją ir ino-vacijomis grįstą elgseną. Svarbiausias veiksnys, lemiantis inovatyvią viešųjų instituci-jų veiklą, yra valstybės strateginės nuostatos, nukreiptos į inovatyvių idėjų ir inovaci-nės praktikos dominantę „naujajai viešajai vadybai“ evoliucionuojant į naujojo viešojo valdymo doktriną.

Tikslas: pateikti naujojo viešojo valdymo doktrinos formuojamus inovacinių pro-cesų valdymo metodologinius pagrindus, aptarti inovacijų sėkmę lemiančius veiksnius ir kylančias problemas.

Objektas – inovacinių procesų kūrimo ir įgyvendinimo viešajame sektoriuje pobūdis. Tyrimo metodai: interpretacinis teorinis modeliavimas, mokslinės literatūros

metaanalizė, analogų, atvejų analizė, loginis klasifikavimas, viešojo valdymo procesi-nių ypatumų, metodologinių konstruktų lyginamoji analizė.

1. Inovacinės veiklos valdymo metodologiniai aspektai

Globalios aplinkos sąlygomis tyrimo metodologijos kaip teorijų, paradigmų, kon-ceptų, modelių, metodų ir procedūrų taikymas yra labai sudėtingas reiškinys tiek teo-riniame, tiek praktiniame lygmenyje. Metodologijos pagrindu tampa gebėjimas apra-šyti, eksplanuoti, modeliuoti ir prognozuoti viešojo valdymo struktūrinius pokyčius, strateginius plėtros prioritetus bei viešojo valdymo galimybių paiešką. Naujajai vieša-jai vadybai sparčiai evoliucionuojant į naująjį viešąjį valdymą, metodologija tampa svarbiu determinantu rengiant ir įgyvendinant sprendimus, modernizuojant viešąjį sek-torių, įtvirtinant humanistines, gerokai atsakingesnes valdymo formas, formuojant valstybės strategines nuostatas bei politikos įgyvendinimo priemones (Melian-Gonzalez et al., 2010, p. 98–99).

INOVACINIŲ PROCESŲ VALDYMO VIEŠAJAME SEKTORIUJE DEKOMPOZICIJA:...

3

Tiriant viešojo valdymo pokyčius, transformacinių procesų logiką, sėkmes ar ne-sėkmes nulemia šiuolaikinės valdymo teorinės minties trajektorijos, sutelktos į meto-dologines paieškas, siekiant:

modeliuoti įvairias praktines ir teorines galimybes aiškinant viešosios vadybos evoliucijos priežastis, kryptis, numatyti galimas tendencijas;

argumentuoti viešojo sektoriaus institucijų naujojo viešojo valdymo formavi-mosi indeksus ir determinuojančią išorinę organizacijų aplinką;

suvokti nuolat vykstančius globalizacijos pokyčius ir jų poveikį viešojo val-dymo evoliucionavimo eigai;

suprasti, kad viešojo valdymo transformacijų sąlygomis svarbi tampa metodo-loginių instrumentarijų paieška (Raipa, 2010, p. 7–18).

Globali visuomenė ir vykstantys pokyčiai viešąsias organizacijas skatina keisti

tikslų siekimo būdus. Tai įmanoma tik tada, kai viešojo valdymo organizacijos, tei-kdamos piliečių grupėms viešąsias paslaugas, plėtoja originalias idėjas ir kryptis (McNabb, 2009, p. 5–6; Laegreid, Verhoest, 2010, p. 3–6). Pokomunistinės šalys turė-jo priimti nemažai iššūkių, kurie susiję su naujosios viešosios vadybos evoliucionavi-mu į naująjį viešąjį valdymą. Daugelį viešojo valdymo problemų šios valstybės pavel-dėjo, tačiau kilo vis naujų sunkumų dėl žemesnio išsivystymo lygio, ekonomikos smukimo krizės laikotarpiu, iš dalies neigiamo viešojo valdymo doktrinos pagrindinių koncepcijų įgyvendinimo mažinant viešųjų programų sąnaudas ir viešąsias išlaidas. Visi šie veiksniai patvirtino didėjantį fundamentalių ekonominių, finansinių, politinių ir socialinių sistemų reformų poreikį (Drechler, 2004, p. 16–17). Pagrindinis reformų vykdymo tikslas Europos Sąjungoje – veiksminga ir konkurencinga žiniomis pagrįsta ekonomika, neatsiejama nuo įvairių inovatyvių idėjų viešojo valdymo srityje ir institu-cinės aplinkos išorinių bei vidinių sąlygų. Inovacijomis paremtas valdymas apima procesą, kuris susijęs su didėjančia viešojo sektoriaus atskaitomybe ir atsakomybe, visuomenės pokyčių įgyvendinimo lyderiais, įvairių valdžios lygių (centrinės, vietos) veiklos efektyvumu (Christensen et al., 2007, p. 128–132).

Viena svarbiausių pastarųjų metų globalių finansinių problemų priežasčių buvo tam tikras viešojo valdymo sistemų ir visuomeninių darinių ryšių praradimas, perdėtas visuomenės dalyvavimo formalizavimas. Kaip to priežastį teoretikai dažniausiai įvar-dija „naujosios viešosios vadybos“ doktrinos ir jos praktinių galimybių pervertinimą, nepamatuotą žavėjimąsi laisvosios rinkos galimybėmis. Todėl viešojo valdymo pas-tangos šiandien telkiamos ties viešojo valdymo struktūros veiklos modernizavimu, kurio neįmanoma suvokti neinicijuojant inovatyvių idėjų ir veiklos, inovacinių viešųjų programų ir projektų.

Inovaciniai pokyčiai viešajame valdyme yra dvejopo pobūdžio. Visų pirma viešojo valdymo struktūros yra įgalintos teisiškai, politiškai sudaryti palankias sąlygas, sie-kiant užtikrinti inovatyvaus ekonominio vystymosi kryptingumą, žinių ekonomikos ir aukštųjų technologijų plėtotę rengiant ir įgyvendinant valstybines strategijas ir pro-gramas. Antra, inovatyvia ideologija besivadovaujančios ekonomikos gali sėkmingai vystytis, jei viešasis sektorius gebės ir turės galimybių transformuotis į inovatyviu valdymu pagrįstą viešąjį sektorių, gebantį prisitaikyti prie globalių pokyčių ir trans-


4

formacijų, sėkmingai spręsti iškilusias globalias ir lokalias problemas, toliau įtvirti-nant esmines demokratinio valdymo vertybes, naudojant tarpsektorinės integracijos galimybes bei užtikrinant visų institucijų korporatyvinę socialinę atsakomybę (Be-kkers et. al., 2011, p. 22–23).

Sėkmingo inovacinės veiklos valdymo svarbiausia sąlyga teoretikai laiko inovacijų filosofijos, inovatyvumo ideologijos suvokimą ir pagrindimą. Metodologinis inovaty-vių idėjų, inovatyvios veiklos praktikos pagrindas nulemtas politinių, ekonominių, socialinių ir ideologinių postulatų:

Inovacija nėra konkretus objektas. Tai yra koceptas, tikslas – pateikti inovaty-vų produktą, paslaugas, strategiją, programą ir kitas inovatyvaus valdymo me-todikos priemones.

Inovacija nėra paprastas konceptas. Tai universali koncepcija su griežta pozi-tyvistine nuostata, pozityvistiniais normatyvais.

Inovacijos reiškinys nėra naujas. Tai civilizacijos modernizavimo priemonė nuo seniausių laikų. Modernizavimo difuzijos procesas paspartėjo XX a. sep-tintajame dešimtmetyje, kai tradicinis viešasis administravimas transformavosi į naująjį viešąjį administravimą, įgaudamas naujų viešojo valdymo reikšmių.

Teiginys, kad inovacijos yra išimtinai privataus sektoriaus prerogatyva, iš es-mės paneigtas. Inovatyvių idėjų, metodologijų taikymas viešajame sektoriuje yra pozityvus ir būtinas.

Inovacijų rengimas ir įgyvendinimas yra rizikinga vadybinė veikla, kuriai at-likti reikia nemažai papildomų pastangų, o rezultatai dažnai neprognozuojami.

Inovacinės veiklos turinį viešajame valdyme sudaro ne tik procedūros, meto-dai, bet ir programinės nuostatos, ketinimai, įgyvendinimo mechanizmai (Po-llitt, 2011, p. 35–40).

Inovacijos apibūdinamos kaip naujų viešojo administravimo modelių kūrimas.

Naujasis valdymo modelis valdymą lokalizuoja sudėtinių bendradarbiaujančių struktū-rų centre, kurios funkcionuoja kartu ir laikosi pagrindinių naujojo viešojo valdymo doktrinos principų – koordinavimo ir kooperacijos. Taip pat orientuojamasi į naujų, strategiškai inovatyvių principų, kurie padeda modifikuoti valdymą, tobulinimą, sie-kiant viešojo sektoriaus veiklos efektyvumo, diegti naujas technologijas, įgyvendinti inovatyvias idėjas, strategijas ir kurti naujas valdymo priemones. D. F. Kettl ir J. Fes-sler (2009) skiria šias inovacijų kūrimo ir įgyvendinimo strategijas, kurios susijusios su socialinių, ekonominių, kultūrinių visuomenės sričių valdymu:

Turi būti pakeisti tradiciniai valdymo konceptai. Tradicinės valdymo institucijos vis labiau veikiamos nevyriausybinių organi-

zacijų struktūrų. Viešojo sektoriaus administratoriai privalo ugdytis visuomeninius įgūdžius. Valdymo struktūrų schema – vykdymo įvertinimas, atskaitomybė ir vykdymas,

nesilaikant tradicinio valdymo principų. Atsakomybės ir pasitikėjimo užtikrinimas valdyme įmanomas tik tada, kai

valdymas yra aiškus ir suprantamas.


5

Inovacinės strategijos turi apimti naujas viešojo bendradarbiavimo formas, di-desnę piliečių atsakomybę, išeliminuoti struktūrinių lygių konfliktų galimybes (Kettl, Fessler, 2009, p. 10–12, 298–299).

Šiuolaikinis inovacijų reikšmės naujojo viešojo valdymo doktrinoje suvokimas tu-

rėtų būti susijęs su įvairaus lygio viešojo ir privačiojo sektorių efektyvumo ir produk-tyvumo gerinimu. Todėl reikia puoselėti šių sektorių tarpusavio santykius bei kurti inovatyvią aplinką ilgalaikiams viešosios ir privačios partnerystės projektams. Pagrin-dinis viešosios ir privačios partnerystės projektų tikslas – kurti mišrias viešas ir priva-čias struktūras: komisijas, patariamąsias institucijas, kitas valdymo veiklos formas.

Nustatant, kokias paslaugas reikėtų siūlyti, atliekami įvairūs bandymai, kurie pade-da nustatyti užsakomųjų paslaugų, optimizavimo, lyginamosios analizės, sutarčių su-darymo pajėgumus. Tarpsektorinė integracija gali būti apibūdinama kaip vis dažniau taikomas institucinis hibridizavimas. Hibridinės (mišrios) organizacijos apima konce-sijas, strateginę partnerystę (institucinę ir kontraktinę), rizikos pasiskirstymą (Akinto-ye, Beck, 2009, p. 123–128).

Svarbus inovacijų kūrimo sąlygų naujajame viešajame valdyme veiksnys – veiklos valdymo konstruktas („orientavimasis į rezultatus“, „tikslinis valdymas“), glaudžiai susijęs su inovacijų kūrimu ir įgyvendinimu, nes siekia sistemiškai keisti viešojo val-dymo funkcijas ir struktūras, kurti savitus inovatyvių formų modelius, jų komponentus ir santykius. Integruotas mikro-, mezo- ir makroveiklos valdymas užima reikšmingą vietą organizaciniame gyvenime, todėl negali būti atskirtas nuo kitų veiksnių, kurie veikia viešojo valdymo, ypač viešojo administravimo, sistemas (Bouckaert, Halligan, 2008, p. 23–26).

Šiuolaikinis viešojo valdymo inovacijų supratimas pirmiausia susijęs su nauju vys-tymosi kriterijumi ir socialiai orientuotos politikos dimensijų įgyvendinimu. Naujasis viešasis valdymas turi priimti didelius iššūkius, kurie susiję su socialine apsauga, nau-jų formų socialine atsakomybe, piliečių dalyvavimu. Suvokimas, kad piliečiai yra tik viešųjų paslaugų gavėjai, nespartina demokratizacijos proceso, naujų idėjų ir naujojo viešojo valdymo doktrinos priemonių įgyvendinimo (Groeneveld, Van de Wale, 2010, p. 252–253). Pagrindiniai modernaus, socialiai orientuoto viešojo valdymo požymiai yra gerokai išaugęs visuomenės socialinis skilimas, naujas socialinis susisluoksniavi-mas ir įtampos tarp įvairių socialinių laukų bei struktūrinių prieštaravimų augimas. Pagrindiniai modernios viešojo valdymo aplinkos kokybinio lygio indeksai apibrėžia-mi kaip formalių ir neformalių visų socialinio gyvenimo sričių struktūrų sąveikos in-tensyvėjimas, tarpsektorinė integracija, organizacinių sistemų horizontalių ir vertikalių ryšių transformacija bei tiesioginių ir netiesioginių ryšių dideli, multidimensiai poky-čiai (Melnikas, 2011, p. 255–256).

2. Inovatyvaus viešojo valdymo sėkmės veiksniai

Inovacijos viešajame sektoriuje yra sudėtingesnės nei privačiame. Jos paprastai turi di-džiulį poveikį visuomenei. Nepasiteisinusių inovacijų išlaidos viešajame sektoriuje gali būti daug didesnės nei privačiajame (Bland et al., 2010, p. 2). Viešasis sektorius, siekda-


6

mas sėkmingai diegti naujoves, turi užsitikrinti politinę paramą, būti pasiruošęs taikyti su-planuotą kaitos strategiją, sukurti kompetencijomis pagrįstą kultūrą, remti inovatyvias idė-jas, įgalinti personalą, taikyti bendradarbiavimo metodus ir inovatyvias priemones, ap-svarstyti inovacijų etiką, prisiimti riziką ir pripažinti nesėkmes (Glor, 2006, p. 329). Politi-nės valdžios kuriama politika, dalyvių požiūris, pritarimas inovacijoms, teigiama motyva-cija, bendradarbiavimas yra reikšmingi sėkmingų inovacijų diegimo veiksniai.

Inovacijų sudėtingumo supratimas kuriant valstybės politiką ir ją įgyvendinant yra būtinas, kad vyktų viešojo valdymo inovaciniai procesai (Osborne, Brown, 2011, p. 1339, 1342). Politikos kūrėjai, siekdami viešojo sektoriaus efektyvumo, pirmiausiai privalo prisiimti atsakomybę už tai, kad būtų nustatytos teisės normos ir standartai, kurie sudarytų sąlygas ir netrukdytų vykti inovaciniams procesams (Radebe, 2009, p. 10). Šiuolaikinių viešųjų organizacijų strateginiai inovacijų rengimo ir įgyvendini-mo uždaviniai didele dalimi yra nulemti viešosios politikos konstruktorių, t. y. jų pa-rengtų politinių programų ir projektų kokybinių dimensijų bei charakteristikų. Organi-zacinės veiklos ribos kuriant viešąją politiką ir ją įgyvendinant gerokai išsiplečia, poli-tinė veikla yra dinamiškesnė, organizacinių struktūrų pokyčiai neatsiejami nuo tarp-sektorinės integracijos, socialinių, politinių, vadybinių tinklų kūrimo ir jų sąveikos įtvirtinimo, ekspertų ir ekspertizių sistemų vaidmens augimo inovatyvių idėjų įgyven-dinimo praktikoje (Buchanan, Badham, 2008, p. 247–248).

Inovacijos turi būti ne tik politiškai skatinamos, finansuojamos, bet ir planuojamos bei įgyvendinamos rengiant strategijas, t. y. nustatant pajėgumo mastelius, analizuojant gali-mybes bei rizikos veiksnius, užtikrinant valdymo struktūrų, sistemų atsakomybę, kontrolės ir vertinimo kriterijus (Napier, 2009, p. 32). Dėl biurokratinių procedūrų, neigiamo požiū-rio ir pirmalaikės kritikos tik viena iš šimto idėjų tampa inovacija ir gali būti sėkmingai įgyvendinama. Taigi nenorint prarasti gerų idėjų, reikia suprasti tam tikrus dalykus:

ar tikėtina, kad inovacija bus sėkminga (palyginti su kitais pavyzdžiais ir pa-tikrinti, ar problema aiškiai suformuluota)?

ar aiškus naujos idėjos įgyvendinimo planas? ar galima inovacijų nauda yra proporcinga jų diegimo ir įgyvendinimo išlai-

doms? Viešajame valdyme, siekiant užtikrinti inovacijų sėkmę, būtinas aukšto lygio rizi-

kos valdymas, reikia atrasti saugią erdvę, kur galima būtų išbandyti inovacinius proce-sus ir paslaugas. Saugios erdvės yra bandomosios erdvės (pvz., elektroninė erdvė), „kelrodžiai“ (prieš diegiant nacionaliniu lygmeniu, įgyvendinamos mažesnėse teritori-jose), „zona“ (pasirenkamos siauresnės sritys), kontroliuojamas eksperimentas (ban-domi skirtingi metodai). Kaip viena iš alternatyvų, gali būti taikomas modeliavimas, kai perspektyviausios idėjos tikrinamos svarstant įvairius scenarijus (Local Govern-ment Improvement and Development, 2005, p. 11–16).

Paminėtinas dar vienas sėkmingo inovacijų taikymo veiksnys – vertinimas. Verti-nant svarbu nustatyti laiko, pinigų sąnaudas, pastangas, kurių prireiks, bei pripažinti ne tik sėkmės, bet ir nesėkmės veiksnius. Efektyvus vertinimas tiksliai nustato pro-blemą, randa tinkamą sprendimą, išaiškina, ar programa veikia ir kodėl veikia, padeda nustatyti jos pažangumą, pajėgumą (Glor, 2006, p. 77, 79).


7

Inovacijų valdymo procese ypač svarbus organizacinės ir institucinės aplinkos jaut-rumas (Osborne, Brown, 2011, p. 1143). Daugiausiai inovatyvių idėjų kyla aukštesnė-je ir vidurinėje organizacijų grandyse, kur dirba jauni, išsilavinę, pažangiai mąstantys žmonės, linkę diegti naujausias technologijas, todėl inovatyvios idėjos ir inovaciniai procesai jiems yra savaime suprantami (Borins, 2006, p. 25–27). Tačiau skatinant no-vatoriškas idėjas ir siekiant, kad inovacinis procesas būtų sėkmingas, reikia motyvuoti visus viešojo sektoriaus darbuotojus, juos skatinti, sudaryti sąlygas inovacinės veiklos plėtrai. Svarbu, kad viešojo sektoriaus darbuotojai pritartų ir palaikytų inovacijų pro-cesą. Vidinė organizacijos darbuotojų motyvacija priklauso nuo inovacijos reikšmin-gumo (darbo tikslų ar paskirties vertingumo), kompetencijos (savęs vertinimo), apsi-sprendimo (darbinio savarankiškumo, darbo rezultatų), iniciatyvumo, atlygio, sąmo-ningumo (Selman, 2002, p. 8). Darbuotojų įgalinimas taip pat skatina imtis iniciatyvos kažką keisti ir nebijoti rizikuoti. Darniai dirbančios ar decentralizuotos organizacijos darbuotojams įgalinti vykdo konsultacijas siekdamos paskleisti idėjas, leidžia jiems dalyvauti darbo grupėse, kurios turi įtakos priimamiems sprendimams, suteikia gali-mybę patiems priimti svarbius sprendimus (Fernandez, Pitts, 2011, p. 206).

Svarbus veiksnys rengiant ir įgyvendinant viešuosius sprendimus, naujajai viešajai vadybai evoliucionuojant į naująjį (gerąjį) viešąjį valdymą, tampa rinkodaros galimy-bių įgyvendinimas teikiant viešąsias paslaugas, modernizuojant viešųjų paslaugų ir projektų įgyvendinimo procesą, skatinant veiklos valdymo inovacijas, palankios ap-linkos inovatyvioms idėjoms atsirasti kūrimą (Bovaird, 2006, p. 81–102). Rinkodaros principai viešojo valdymo evoliucijos procese pliuralistinėje visuomenėje sprendžiant viešosios politikos užduotis šiandien transformuojasi iš individualizuoto pobūdžio veiklos į kompleksinį rinkodaros veiklos organizavimą, kuris pasireiškia tarpsektorine integracija, sektorių partneryste (Osborne et al., 2010, p. 188–189).

Inovacinių procesų sėmę lemia ir tam tikri socialiniai veiksniai. Socialinės struktū-ros, kurios sudaro socialinę sistemą, yra sudėtinė sistemos elementų dalis ir veikia tar-pusavio bei tarporganizacinės sąveikos, tinklaveikos principais. Tai labai sudėtingas socialinis-ekonominis-politinis darinys, kurį reikia nuolat stebėti, vertinti objektyvias sąlygas ir subjektyvius veiksnius, kurie turi įtakos šio mechanizmo galimybėms. Kad ši sistema puikiai funkcionuotų, būtinos atitinkamos priemonės – socialinė apskaita ir socialinis rodiklis (Dunn, 2006, p. 286–291). Naujojo viešojo valdymo procesuose svarbūs viešųjų institucijų veiklos kokybė, efektyvumas, produktyvumas. Sisteminės veiklos indeksai leidžia vertinimo procesui suteikti daugiau objektyvumo. Šiuolaiki-niame viešojo valdymo etape svarbu kurti veiklos kontrolės sistemas, kurios padėtų tobulinti kontrolės procesus. Naujojo viešojo valdymo doktrina ypač akcentuoja vy-riausybės socialinių programų, socialinių projektų, atsakomybės už visų organizacinių išteklių (visų pirma – socialinių) valdymo tobulinimą, viešųjų sistemų veiklos skaid-rumo ir visų atsakomybės formų, etikos normatyvų tobulinimą (Waring, Morgan, 2007). M. Potuček (2004) teigimu, viešojo valdymo samprata formavosi veikiama eu-ropinės integracijos, siekiant įgyvendinti socialinius visuomenės tikslus, nustatyti so-cialinių interesų prioritetus, kai diegiamos naujovės, keičiasi sprendimų rengimo ir įgyvendinimo principai, didėja analitinių sistemų ir institucijų, komunikacijų ir mul-tiorganizacinės veiklos vaidmuo viešojo sektoriaus valdymo erdvėje. M. Potuček pa-


8

žymi ir kooperacijos su pilietinės visuomenės institutais formų būtinumą, pilietinės visuomenės ugdymo tikslingumą, užtikrinant įvairių socialinių visuomenės grupių po-reikių ir lūkesčių tenkinimą (Potuček, 2004, p. 94–95).

Norint sėkmingai įgyvendinti naujas idėjas ir sprendimus, reikia žinių ir patirties, todėl ypač svarbu mokyti viešojo sektoriaus darbuotojus. Išsilavinęs personalas gali geriau taikyti sudėtingus ir įvairesnius problemų sprendimo bei nutarimų priėmimo metodus (Damanpour, Schneider, 2008, p. 499–500). Organizacinis mokymas apima žinių, kurios keičia dalyvių elgseną, įgijimą ir įvaldymą. Mokymosi siekis – taip pa-keisti darbuotojo elgseną, kad padidėtų organizacijos produktyvumas, būtų padėtas pamatas inovatyvioms idėjoms atsirasti ir jas įgyvendinti (Fernandez, Pitts, 2011, p. 209). Žinios ir informacijos srautai sudaro inovacinių procesų pamatą. Jos atsiranda iš patirties, tarpusavio sąveikos ir proceso dalyvių santykių. Sisteminis individualių viešųjų institucijų darbuotojų idėjų generavimas, inovatyvių idėjų bei žinių sintezės procesas užtikrina strateginį integracinės veiklos pobūdį, žinių valdymo orientavimą inovatyviai veiklai, inovacijų plėtrai (McNabb, 2009, p. 214–215).

3. Inovacijų įgyvendinimo problemos šiuolaikiniame viešajame valdyme

Viešojo sektoriaus rizika ir veiklos padariniai susiję su gyvybiškai svarbiais visuo-menės ir konkrečių individų poreikiais, todėl inovacijas viešajame valdyme veikiantys veiksniai yra saviti. J. Kamensky (2011) inovacinių procesų problemas traktuoja kaip politikos ir veiklos vadybos problemų, kurios pasireiškia tiek centrinės, tiek vietinės valdžios institucijose, dalį. Informacinėje visuomenėje vienas svarbiausių metodikos elementų, leidžiančių nustatyti inovatyvias viešųjų organizacijų veiklos įgyvendinimo praktines galimybes, yra informacijos teikimo, jos analizės ir taikymo prioritetų nusta-tymas. Tai leidžia viešųjų programų ir projektų vadovams, administratoriams formuoti tam tikras žinių, informacijos, duomenų sistemas, kurios apima įvairių lygių, šakų ir sektorių institucijų veiklos reikšmes, determinuojančius indeksus (Kamensky, 2011, p. 6, 14). S. Borins (2006), išanalizavęs daugiau nei 300 inovacijų įgyvendinimo atve-jų, inovacijų viešajame sektoriuje problemas skirsto į tris grupes:

1. Problemos, kylančios dėl politinės aplinkos (politinės paramos stoka, nepa-kankami ištekliai, teisinio reguliavimo suvaržymai).

2. Problemos, kylančios dėl biurokratijos ar organizacijos (skeptiškas požiūris, veiklos planavimo ir koordinavimo sudėtingumas, dalyvių pasipriešinimas ant-repreneriškiems veiksmams).

3. Problemos, nulemtos išorinės aplinkos (visuomenės abejonės dėl programų tikslingumo ir veiksmingumo, nepasitenkinimas dėl piliečių dalyvavimo gali-mybių ignoravimo, sudėtinga pasiekti programų tikslines grupes) (Borins, 2006, p. 16).

Inovacijos, kaip „veikiančios naujos idėjos“, XXI a. tampa valstybės strategijos

pamatu, todėl inovacijų ir inovacinių procesų sudėtingumo supratimas kuriant viešąją politiką, rengiant viešąsias programas ir projektus bei juos įgyvendinant lemia komp-leksinį viešojo sektoriaus veiklos modernizavimą (Osborne, Brown, 2011, p. 1339,


9

1342). Politinio palankumo kriterijus pasireiškia pakankamu inovacijų finansavimu, būtinų teisės aktų ir politinę valią išreiškiančių sprendimų priėmimu.

Inovaciniams projektams įgyvendinti būtini finansiniai ištekliai. Finansavimo ne-lankstumas viešajame valdyme, net ir esant programiniam finansavimui, palyginus su privačiu sektoriumi, yra opi problema, nulemta centralizacijos ir decentralizacijos principų derinimo laipsnio, valdžių lygių ir rūšių kokybinių charakteristikų (Page, 2005, p. 719). Tradiciškai viešojo sektoriaus inovacijos finansuojamos iš laisvų biu-džeto lėšų ar iš efektyvumo dėka sutaupytų pinigų, tačiau šie finansavimo šaltiniai nepastovūs. Be to, daugelyje valstybių galioja tvarka, kad nepanaudotos lėšos turi būti gražintos į valstybės iždą. S. Borins (2006) siūlo reformuoti viešojo sektoriaus finansų valdymą, didinant vidinį inovacijų finansavimą (Borins, 2006, p. 17, 30).

Viešojo valdymo institucijų prievolė – sukurti pagrindinių paslaugų standartus, iš-laikyti sprendimų tęstinumą ir sistemingai informuoti visuomenę bei atsiskaityti mo-kesčių mokėtojams. Viešojo sektoriaus organizacijos, skirtingai nei privačios įmonės, negali tiesiog nurašyti nesėkmių (Bhatta, 2003, p. 2). Todėl viešojo valdymo sistemos į pokyčius neretai reaguoja konservatyviai (veikia saugiai). Pasak B. S. Tan (2004), „siekis žaisti saugiai skatina alternatyvų atranką, kas baigiasi nieko nedarymu. Tvirtas savo pozicijos laikymasis, konservatyvumas linkę pasireikšti ir kitose situacijose, užuot ieškojus alternatyvų“ (Tan, 2004, p. 7). G. Bhatta (2003) skiria keletą inovacijų trukdžių, kurie susiję su rizikos valdymu:

Abejonės ir informacijos asimetrija: organizacijos turi gebėti pamatyti reikia-mus aspektus, atskirti reikalingą ir atmesti nereikšmingą informaciją.

Ribotas racionalumas: pasitenkinama tuo, kas yra, o ne ieškoma optimalių ir būtinų sprendimų.

Neaiškumo baimė ir nenoras rizikuoti: sprendimų rengėjai išsigąsta galimų pa-sekmių ir nelinkę inovatyviai veikti (Bhatta, 2003, p. 4– 6).

Viena iš naujojo viešojo valdymo doktrinos struktūrinių dalių – griežtesnis, racio-

nalesnis požiūris į strateginio valdymo galimybes, jo potencialą įveikiant organizaci-nio, ekonominio, socialinio pobūdžio trukdžius. Dažnai toks naujoviškas „strateginio valdymo“ galimybių traktavimas mokslinėje literatūroje įvardijamas kaip evoliucio-nuojantis (pagrįstas ištekliais, veikla) strateginis valdymas. Šiandien strateginis val-dymas labiau nukreiptas į didesnes vartotojų vertybinių orientacijų, konkurencinių galimybių, tobulesnės viešųjų institucijų veiklos vadybos kompleksinės sampratos galimybes: akcentuojamas tarpsektorinės integracijos principų reikšmingumas ir so-cialinis strateginio valdymo pobūdis (Melian-Gonzalez et al., 2010, p. 98).

Inovacijos paprastai atsiranda technologinių ir organizacinių veiksnių kontekste, organizacijoms derinant savo elgseną, sistemas, valdymo metodus ir procesus. Vieša-jame sektoriuje diegti inovacijas dažnai trukdo tam tikros organizacinės struktūros pasipriešinimas ar nesugebėjimas priimti naujovių. N. Hamson (2004) dalyvių požiūrį į inovacijas apibūdina vaizdžiai: „Keiskite ir atnaujinkite, jei būtina, bet tik ne mano kieme, ne per mano pamainą, ne mano darbo vietoje...“ (Hamson, 2004, p. 6). Pasi-priešinimą inovacijoms lemia ekonominių ir psichologinių motyvacijų ir motyvuotojų trūkumas (Perry, Buckwalter, 2010, p. 242).


10

Kaip viena galimų problemų, vykdant inovacinius procesus, nurodoma dažna vie-šojo sektoriaus institucijų vadovų kaita (keičiantis politinėms jėgoms ar pasibaigus nustatytai kadencijai). Šią problemą N. Hamson (2004) vadina „daugelio skrybėlių“ sindromu. Dažna vadovų kaita neleidžia baigti įgyvendinti pradėtų inovacinių projek-tų, įsitikinti, kad pokyčiai veiksmingi. Be to, neretai nauji vadovai koreguoja (dažnai radikaliai) ankstesnę inovacinę politiką, jos kryptys dažnai ne tik keičiamos, bet ir vi-sai pamirštamos (Hamson, 2004, p. 1, 3).

Idėjos, žinios ir informacijos srautai sudaro inovacinių procesų valdymo pagrindą. Žinių sklaida lemia inovacijų sėkmę tik glaudžiai bendradarbiaujant įvairioms struktū-roms ir organizacijoms (Swan, Scarborough, 2005, p. 914–915). Tinklinė organizavi-mo forma įvardijama kaip gebanti susieti skirtingas organizacines nuostatas, žinias ir pastangas bendrai inovacinei veiklai. Tačiau čia kyla ir tam tikrų problemų. Nurodo-mos trys kliūtys, galinčios kilti inovacijų įgyvendinimo procese taikant tinklinę žinių bei informacijos valdymo formą (Bland et al., 2010, p. 6–7):

1. Įvairių junginių įvairovė lemia nesugebėjimą perduoti informaciją. Taikant tinklų valdymo formas daugiau galimybių gauti specialių žinių, informacijos, įgyti patirties. Vienas iššūkių susijęs su kultūros ir profesiniais skirtumais. No-rint sukurti veiksmingus komunikacijos kanalus, būtina ištirti kultūrinius ir profesinius skirtumus, užtikrinti visų tinklaveikos dalyvių teises hibridinėse, matricinėse organizacijose.

2. Nesuderinti tikslai – blaškymasis tarp kelių interesų. Problemų kyla, kai tinklo dalyviai stengiasi maksimizmuoti savo pačių interesus. Pagrindinis inovacijų plėtros uždavinys – nustatyti, kaip pasiekti susitarimą, negriaunant tarpusavio ryšių ir pasitikėjimo.

3. Koordinavimas – nėra atsakingųjų. Tinkluose trūksta kontrolės procedūrų. Esant dideliam kompleksiškumui ir neaiškiai atsakomybei, atsiradusios koor-dinavimo problemos gali pakenkti inovacijų diegimo procesui, todėl reikia naujos inovacinės kontrolės formos.

Atskaitomybės procesų modernizavimas, siekiant užtikrinti viešųjų paslaugų kokybę ir

viešojo sektoriaus personalo kompetenciją, yra aktualus naujojo viešojo valdymo moksli-ninkų tyrimo objektas (Perry, Buckwaltern, 2010, p. 244). Atskaitomybės paskirstymo problema ypač aktuali inovaciniuose procesuose. Vykdant inovacijas būtini autonomija, decentralizavimas, rizikos prisiėmimas ir neužprogramuotos užduotys, tuo tarpu atskaito-mybė grindžiama išankstine prognostika, standartizavimu, pasikartojimu ir stabilumu. Tai-syklių laužymas ir viešojo sektoriaus darbuotojų įgalinimas įvardijami kaip viena iš sąlygų inovatyvioms idėjoms klestėti (Glor, 2003, p. 13; Fernandez, Pitts, 2011, p. 206). Tačiau ne visada aišku, kas atsakingas už inovacijų įgyvendinimą, todėl išlieka centralizuoto va-dovavimo ir decentralizuoto valdymo suderinimo poreikis. Vakarietiškoje demokratijoje vykstančios viešojo valdymo reformos kaip vieną svarbiausių praktinių inovatyvios val-dymo veiklos problemų išskiria viešojo valdymo sistemų (biurokratinių institucijų) kontro-lės įgyvendinimą taikant veiksmingas kontrolės formas (politinės ir pilietinės) (Raipa, 2011, p. 18– 19). Tarp esminių naujojo viešojo valdymo doktrinos adoruojamų inovatyvių


11

kontrolės formų determinuojamos skaidrumo ir atsakomybės, stebėsenos, antikorupcinės veiklos, korporatyvinės socialinės atsakomybės dimensijos.

Išvados

1. Inovacijų procesas viešajame sektoriuje šiandien tampa vis svarbesniu veiks-niu, kuris lemia viešojo valdymo modernizavimo ir administravimo kūrybin-gumo skatinimą. Tai lemia globalūs XX–XXI a. sandūros ekonominiai, politi-niai, socialiniai, technologiniai veiklos pokyčiai, reikalaujantys viešojo valdy-mo reformų, siekiant originalių, greitų ir esminių viešųjų organizacijų trans-formacijų. Naujajai viešajai vadybai evoliucionuojant į naująjį viešąjį valdymą dažnai konstatuojamas nepakankamas naujų valdymo formų, metodų ir proce-dūrinių elementų identifikavimo laipsnis, neleidžiantis pakankamai panaudoti esamo mokslinio potencialo išskiriant prioritetines valdymo problemas. Sie-kiant apibendrinti naujojo viešojo valdymo doktriną ir inovacijų teoriją, būtini išsamūs tyrimai, akcentuojant inovacijoms artimos aplinkos kūrimą, viešojo ir privataus sektoriaus partnerytę, socialinių struktūrų ir procesų pokyčius.

2. Inovacijų valdymas yra sudėtingas procesas, apimantis ekonomines, socialines, politines, kultūrideologines dimensijas, psichologines organizacinės aplinkos sri-tis, kurios nustato šiuolaikines viešųjų organizacijų plėtros perspektyvas. Inovaty-vios idėjos, sprendimų rengimas ir įgyvendinimas skatina viešųjų organizacijų va-dovus ir administratorius nuolat kaupti žinias ir įgyti patirties, sistemingai mokytis ir lavintis, būtinas socialiai orientuotas valdymas, humaniškesni visuomeniniai santykiai, kurie harmonizuotų viešųjų institucijų, verslo ir nevyriausybinio sekto-riaus sąveiką. Naujajai viešajai vadybai evoliucionuoti į naująjį viešąjį valdymą būtina kryptinga inovacinė viešųjų organizacijų veikla, nukreipta į teisines, eko-nomines ir politines sąlygas. Ji turi remtis naujausiomis metodologijomis ir prakti-niu instrumentarijumi – tarpsektorine integracija, strategiškai orientuota socialiai atsakinga viešąja politika, esminėmis demokratinio valdymo vertybėmis.

3. Inovacinių procesų problemas iš dalies lemia viešosios politikos konstruktorių po-litinės, ekonominės nuostatos, politikos galių centrų gebėjimas užtikrinti inovaci-nių procesų strateginių krypčių tęstinumą. Struktūruojant inovatyvių viešojo val-dymo veiklos pokyčių dekompoziciją, matoma, kad inovacijų diegimo problemas lemia viešųjų institucijų vidinės ir išorinės aplinkos parametrų kokybinės charak-teristikos, siejamos su organizacijų strateginio valdymo įgūdžiais, pokyčių ir veik-los vadybos kokybe, ekonominiais-finansiniais, socialiniais veiksniais, nepakan-kamais personalo (vadovų ir vadybininkų) gebėjimais, perdėm biurokratinis po-žiūris į inovacinių projektų rengimo ir įgyvendinimo procedūrinius aspektus.

Gauta 2012 04 12 Pasirašyta spaudai 2012 05 21


12

Literatūra

Akintoye, A., Beck, M. (2009). Policy, Management and Finance of Public – Private Partnerships. Oxford: Wiley-Blackwell.

Bekkers, V., Edelenbos, J., Steijn, B. (2011). Linking Innovation to the Public Sector: Contexts, Concepts and Chal-lenges. In: V. Bekkers, J. Edelenbos, B. Steijn (eds.). Innovation in the Public Sector. Linking Capacity and Lea-dership. London: Palgrave Macmillan, p. 3–6.

Bhatta, G. (2003). “Don’t Just Do Something, Stand There!” Revisiting the Issue of Risks in Innovation in the Public Sector. The Innovation Journal 8 (2): 1–12.

Bland, T., Bruk, B., Kim, D., Taylor Lee, K. (2010). Enhancing Public Sector Innovation: Examining the Network-Innovation Relationship. The Innovation Journal 15 (3): 1–18.

Borins, S. (2006). The Challenge of Innovating in Government. Washington: IBM Center for the Business of Government. Bouckaert, G., Halligan, J. (2008). Managing Performance. International Comparisons. London: Routledge. Bovaird, T. (2006). Developing New Forms of Partnership With the ‘Market’ in the Procurement of Public Services.

Public Administration 84 (1): 81–102. Buchanan, D. A., Badham, R. J. (2008). Power, Politics, and Organizational Change. London: Sage Publications. Christensen, T., Laegreid, P., Ronnes, P. G., Rovik, K. A. (2007). Organization Theory and the Public Sector. London:

Routledge. Damanpour, F., Schneider, M. (2008). Characteristics of Innovation and Innovation Adoption in Public Organizations:

Assessing the Role of Managers. Journal of Public Administration Research and Theory 19: 495–522. Drechler, W. (2011). Public Administration in Time of Crisis. In: R. Kattel, W. Mikulowski, B. Gay (eds.). Public

Administration in Time of Crisis Bratislava: NISPA cee, p. 15–25. Dunn, W. (2006). Viešosios politikos analizė. Vilnius: Homo liber. Fernandez, S., Pitts, D. W. (2011). Understanding Employee Motivation to Innovate: Evidence from Front Line Emp-

loyees in United States Federal Agencies. The Australian Journal of Public Administration 70 (2): 202–222. Fredericson, H. G., Smith, K. B. (2003). The Public Administration Theory Primer. Oxford: Westview Press. Glor, E. D. (2003). Innovation Traps: Risks and Challenges in Thinking About Innovation. The Innovation Journal 8 (2): 1–18. Glor, E. D. (2006). A Gardener Innovator’s Guide to Innovating in Organizations. Ottawa: The Innovation Journal. Groeneveld, S., Van de Wale, S. (2010). A Contingency Approach to Representative Bureaucracy: Power, Equal Op-

portunities and Diversity. International Review of Administrative Sciences 76 (2): 239–258. Hamson, N. (2004). Why Innovation Doesn’t Work: And What To Do About It. The Innovation Journal 9 (1): 1–7. Kamensky, J. (2011). The Next New Thing in Performance Management. PA Times 34 (5): 6–14. Kettl, D. F., Fessler, J. (2009). The Politics of Administrative Process. Washington D.C.: CQ Press. Laegreid, P., Verhoest, K. (2010). Introduction: Reforming Public Sector. In: P. Laegreid, K. Verhoest (eds.) Gover-

nance of Public Sector Organizations. London: Palgrave Macmillan. Local Government Improvement and Development. (2005). Innovation in Public Services. Literature Review. Prieiga

internetu: http://www.idea.gov.uk/idk/aio/1118552 [žiūrėta 2010 02 04]. McNabb, D. E. (2009). The New Face of Government. New York: CRC Press. Melian-Gonzalez, A., Batista-Canino, R. M., Sanchez-Medina, A. (2010). Identifying and Assessing Valuable Resour-

ces and Core Capabilities in Public Organizations. International Review of Administrative Sciences 76 (1): 97–114. Melnikas, B. (2011). Nauji iššūkiai biurokratijai: internacionalizavimo procesai, tinklaveika, sektorių konvergencija.

Biurokratija demokratinėje visuomenėje (redaktorius A. Raipa). Kaunas: Technologija, p. 255–277. Napier, M. (2009). Innovation and Leadership in the Public Sector. Ideas that Work: The Public Sector Innovation

Journal 1 (1): 30–32. Osborne, S. P., Brown, L. (2011). Innovation, Public Policy and Public Services Delivery in The UK: The Word That

Would Be King? Public Administration 89 (4): 1335–1350. Osborne, S. P., Mclaughlin, K., Chew, C. (2010). Relationship, Marketing, Relational Capital and the Governance of

Public Delivery. In: S. Osborne (ed.). The New Public Governance? London: Routledge. Page, S. (2005). What’s New about the New Public Management? Administrative Change in the Human Services.

Public Administration Review 65 (6): 713–727. Perry, J. L., Buckwalter, N. D. (2010). The Public Service of the Future. Public Administration Review 70 (1): 238–245. Pollitt, Ch. (2011). Innovation in the Public Sector: An Introductory Overview. In: V. Bekkers, J. Edelenbos, B. Steijn

(eds.). Innovation in the Public Sector. Linking Capacity and Leadership London: Palgrave Macmillan, p. 36–43. Potuček, M. (ed.) (2004). The Capacity to Govern in Central and Eastern Europe. Bratislava: NISPAcee. Center for

Social & Economic Strategies, Charles University. Radebe, T. (2009). The Strategic Value of Innovation in the Public Sector. Ideas that Work: The Public Sector Innova-

tion Journal 1 (1): 10–14. Raipa, A. (2010). Metodologiniai viešojo valdymo demokratizavimo aspektai. Viešoji politika ir administravimas 32: 7–18. Raipa, A. (2011). Biurokratijos ir demokratinio valdymo sąveika. Biurokratija demokratinėje visuomenėje (redaktorius

A. Raipa). Kaunas: Technologija, p. 7–22. Selman, J. (2002). Leadership and Innovation: Relating to Circumstances and Change. The Innovation Journal 7 (3): 1–9.


13

Swan, J., Scarbrough, H. (2005). The Politics of Networked Innovation. Human Relations 58 (7): 913–943. Tan, B. S. (2004). The Consequences of Innovation. The Innovation Journal 9 (3): 1–43. Waring, C., Morgan, S. (2007). Performance Accountability and Combating Corruption. The World Bank. Auditing

Standards. Washington: D.C.

THE DECOMPOSITION OF INNOVATIVE PROCESS MANAGEMENT IN THE PUBLIC SECTOR: METHODOLOGICAL ASPECTS


Summary

Nowadays public governance is a process, when public managers are shaping di-rections and focus to a fundamental movement for the change. The governance evolu-tion and changes in the XXI century has various systems, indicators, dimensions and elements. Many of changes are characterized as products of governmental reforms or innovations in sophisticated public governance, as conclusion of natural development of society, needing more comprehensive methodology for better public policy forma-tion and implementing and modern structural and cultural features of organizations, directly related with efficiency and productivity.

The innovation process in the public sector today is becoming increasingly impor-tant determining factor for the public administration modernization and the promotion of administrative creativity. The global economic, political, social, technological and operational changes require public governance reforms, which reach the original, rapid and dramatic transformation of public organizations. The new public governance and new types of organizations governance are taking the first steps in the new public ma-nagement evolution into the new public governance. Therefore often is finding the inadequate new and innovative management forms, methods and procedural elements, which prevent serious exploitation of the scientific potential finding the public gover-nance problems. The new public governance doctrine and the theory of innovation are necessary for further detailed studies, putting special emphasis on innovation envi-ronment, public-private partnership, social structures and processes of change.

Innovation management is a highly complex process which involves economic, so-cial, political dimensions, psychological and organizational environment field, estab-lishing the development prospects in modern public organizations. The development and implementation of innovative ideas and solutions requires the knowledge and experience of public managers, administrators, systematic training and education, so-cially-oriented management, more humane social relations that harmonize the interac-tion of public institutions, businesses and non-governmental sector. To ensure the new public management evolution into the new public governance is necessary the purpo-seful innovative public sector activity, focused on a legal, economic and political con-ditions. It must be based on innovative methodologies and practical instrumentation – intersector integration, strategically focused and socially responsible public policy, valued democratic governance.


14

The problems of innovative processes are largely determined by the political and economic provisions of public policy designers and the political power centers ability or inability to provide the strategic directions continuity of innovation process. Inno-vations problems lead to internal and external characteristics of public institutions, which associated with the organizations strategic management skills, the quality of change and performance management, economic-financial, social factors, lack of staff skills (supervisors and managers), too bureaucratic approach to the procedural aspects of innovative project development and implementation.

The authors base on theoretical modeling, meta-analysis, analogue and case analy-sis, classification, extrapolative and other methods. The article consisted of an intro-duction, three chapters and conclusions. It analyzes the typological variety of the ele-ments, factors, systemic and procedural research access of public sector innovations, which are influenced by the global public management reforms, emphasizes the me-thodological aspects of public sector innovation and innovative activities, the diversity of innovation success factors and the problems, rising in the implementation of inno-vation process.

The authors considered a key try to reveal the application of innovative ideological provisions in organizational public sector activities, which increased at the beginning of the twenty-first century, and to describe the dimensions, factors, existing systematic approach and innovative action systems in the public management environment. Parti-cular attention the authors devoted to the organizational restructuring strategies and the content analysis of public programs, in order to identify the political, organizatio-nal, social criteria, internal and external elements of innovation implementation and realization. Also the article focuses to the typologisation of the innovation obstacles and problems in the public sector. The authors, attempted to model interferences of the barriers to innovation: political and legal environment, the objectives and provisions of interest groups and some pathology of bureaucratic management structures. The special attention in article is given to the disclosure and assessment, application of extrapolated methods in the factors of innovative activity risks and organizations pra-ctice, predicting the potential structural dimensions of activity risk, which are related to the problems in organizational psychology.

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

15

LIETUVOS SOCIALINIO MODELIO BRUOŽAI: DEFEKTYVAUS VYSTYMOSI ASPEKTAI Arvydas Guogis Mykolo Romerio universitetas Anotacija Straipsnyje, remiantis pagrindiniais socialinį vystymąsi įrodančiais faktais ir rodikliais, pateikiamas Lie-tuvos socialinio modelio, kuris kurtas 1990–2012 metais, vertinimas. Jis atskleidžia ne tik Vakaruose priimtus gerovės valstybių tipologijos ypatumus, bet ir socialinio administravimo aspektus. Straipsnio pagrindinė idėja ta, kad Lietuvos socialinio modelio formavimąsi galima įvertinti kaip defektyvų vysty-mąsi. Defektyvaus socialinio vystymosi bruožai Lietuvoje išryškėjo prasidėjus XXI amžiui, kai šalies gerovės modelis pradėjo „dreifuoti“ nuo korporatyvinio – „bismarkinio“ prie liberaliojo – marginalinio. Socialinio teisingumo pažeidimo manifestacija yra specialių papildomų išmokų sistemos egzistavimas ir plėtra Lietuvoje. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialiniai rodikliai, socialinė apsauga, efektyvumas, socialinė atskirtis, defektyvus vystymasis. Abstract In the article there is presented the evaluation of the development of Lithuanian social model during the restored independence years of 1990–2012. This evaluation is based on the main social development data and indicators and reflects not only the features of welfare states typology, which was created in the West, but social administration aspects as well. The main idea of the article is the evaluation of Lithuanian social model’s formation as defective development. The defective social features became especially visib-le in Lithuania after beginning of 21-st century when the welfare model began its drifting from corporati-ve „bismarckian“ to liberal – marginal model. The manifestation of social unjustice in Lithuania is the existence of special additional benefits system. KEY WORDS: social indicators, social security, efficiency, social exclusion, defective development. Įvadas

Lietuvoje atkurtos nepriklausomybės laikotarpiu (1990–2012) yra pasirodžiusi visa

eilė jos socialinį vystymąsi vertinančių darbų: J. Aidukaitės (2009a, 2009b), R. Lazut-kos (Lazutka, 2007a, 2007b), A. Guogio, D. Bernoto ir A. Bitino (Guogis, 2003, Ber-notas, Guogis, 2006, Guogis, Bitinas, 2009) straipsniai bei monografijos. Tačiau aki-vaizdu, kad šia tema rašę autoriai dar nėra susitarę dėl daugelio vertinimo aspektų, jie remiasi gana skirtingais rodikliais ir duomenimis. Tam įtakos turi menkai išplėtota Lietuvos socialinių statistinių duomenų bazė ir nepakankamas metateorinis vertinimų lygis. Juk, pavyzdžiui, kalbant apie socialinę įterptį ar socialinį įgalinimą reikėtų rem-tis socialinės reintegracijos ar dekomodifikacijos rodikliais, tačiau jie socialinėje Lie-tuvos statistikoje, išskyrus tam tikrus metus ir pavienius atvejus, nepateikiami. Lietu-vos mokslininkai dažnai atlieka tik pusę darbo, kai apsiribojama vadinamosiomis atve-jų studijomis, kurios ypač būdingos socialinės politikos ir socialinio administravimo analizei. Analizuojamos pavienės „Sodros“, pensijų reformos, socialinių paslaugų ar socialinės atskirties problemos. Lietuvoje, ekonomisto P. Gylio teigimu, ypač trūksta visapusiško požiūrio į visuomenės raidos problemas (Gylys, 2008). Šiame straipsnyje

Arvydas Guogis

16

akcentuojama bendresnė socialinės politikos ir socialinio administravimo modeliavi-mo reikšmė vertinant socialinį vystymąsi.

Straipsnio t ikslas – įvertinti svarbiausius Lietuvos socialinio modelio defektyvaus vystymosi aspektus, remiantis, autoriaus nuomone, atitinkamais svarbiausiais sociali-niais rodikliais ir duomenimis. Nors straipsnyje pateikiama nemažai faktinių duome-nų, autoriaus uždavinys – pateikti fenomenologinio pobūdžio įžvalgas vertinant Lietu-vos socialinio modelio defektyvaus vystymosi aspektus.

1. Defektyvus Lietuvos socialinio modelio vystymasis

Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1990 m. suponavo jaunai valstybei visų jos gyvenimo sričių pertvarkymo uždavinius, kurie būtų pritaikyti demokratijos ir rinkos sąlygoms. Atmetus sovietinį ekonominį-socialinį modelį, šalies politinėms jėgoms reikėjo pasiūlyti naują, alternatyvų šalies raidos vystymosi modelį, kuris būtų pažan-gesnis už prieš tai 50 metų įgyvendintą rytietiško tipo komunizmo modelį. Akivaizdu, kad naujasis ekonominis-socialinis modelis turėjo pasižymėti nuoseklumu ir logišku išbaigtumu. Tačiau Lietuvoje jis iš pat pradžių buvo suprantamas kaip kapitalizmo kūrimo modelis su jame slypinčiais prieštaravimais. Tik nepriklausomybės aušroje ekonominiams-socialiniams ir politiniams-kultūriniams prieštaravimams Lietuvoje nebuvo skiriama pakankamai dėmesio, tikintis, kad greito ir efektyvaus ekonominio augimo sąlygomis socialiniai-politiniai prieštaravimai bus marginalinio pobūdžio, neskaldys ir nepoliarizuos visuomenės. „Dainuojančios revoliucijos“ įtaka Lietuvoje buvo akivaizdi. 1990–1991 m. šalis tikėjo savo politiniais autoritetais ir politine val-džia. Tačiau jau 1991 metų pabaigoje – 1992 metų pradžioje išdygo pirmieji politinio susipriešinimo daigai, kurių pagausėjo po 1992 metų Seimo rinkimų, kai daugumą Seime laimėjo Lietuvos demokratinės darbo partijos atstovai. Lietuvoje susiklostė paradoksali politinė situacija – buvusios komunistinės nomenklatūros atstovai turėjo įgyvendinti kapitalistinės restauracijos uždavinius – įvykdyti privatizaciją ir žemės ūkio dekolektyvizaciją. Kadangi Lietuvoje tikėta, kad blogiau už sovietinę sistemą ekonomikoje nieko negali būti, tai įtikėta rinkos ir konkurencijos visagalybe tiek ga-mybos, tiek ir rinkos dalyvių pliuralistinio dalyvavimo požiūriais.

Tačiau jau apie 1993–1994 metus šalyje akivaizdžiai pasimatė monopolizacijos ir pavienių visuomenės grupių dominavimo grėsmės, kai čekinės privatizacijos būdu sutelktas turtas generavo dideles pajamas ir dividendus tik nedidelei grupei asmenų, gamyba smuko dvigubai, o skurde atsidūrusių asmenų skaičius padidėjo keleriopai. Nors korporatyvinis bismarkinis modelis iš esmės yra „mažiau kapitalistiškas“ nei liberalus marginalinis, rinkos reformų įkarštyje ir joms pasibaigus jis prarado savo socializuojantį solidarumo pobūdį ir gerokai supriešino gyventojus. Lietuvoje pradėjo vyrauti desperacijos ir neveiklumo nuotaikos, kai vis mažiau pasitikima oficialiais autoritetais ir valdžios institucijomis.

Nepriklausomybės pradžioje manyta, kad korupcijos ir išeikvojimų problema ska-tinama pereinamojo laikotarpio, o jau apie 1996–1997 metus šis argumentas neteko prasmės, nes svarbiausios ekonominės-socialinės reformos šalyje jau buvo įvykusios, o korupcijos, ekonominių ir kriminalinių nusikaltimų nesumažėjo. Po 1991–1994 me-

LIETUVOS SOCIALINIO MODELIO BRUOŽAI: DEFEKTYVAUS VYSTYMOSI ASPEKTAI

17

tų vykusi ekonominė stabilizacija padėties nepablogino, bet ekonominio augimo tem-pai buvo menki. Faktiškai Lietuva per visą 20 metų laikotarpį greitais ekonominio augimo tempais pasižymėjo tik po 1999 metų Rusijos krizės – 2001–2008 metais. Bū-tent šie metai lėmė 61 proc. nuo Europos Sąjungos šalių BVP lygio pasiekimą, kuris per 2009 metų krizę vėl smuktelėjo iki 55 proc. (1995 m. siekė 36 proc.) (GDP per capita in PPS, 2009). Lietuvos BVP 2001 m. augo 6,7 proc., 2002 – 6,9 proc., 2003 – 10,2 proc., 2004 – 7, 4 proc., 2005 – 7,8 proc., 2006 – 7,8 proc., 2008 – 2,9 proc., 2009 m. BVP Lietuvoje smuko 14,7 proc., 2010 m. augo 1,3 proc., 2011 m. – 5,8 proc., tačiau 2012 metų BVP augimo prognozės apsiribojo 2–3 proc. Tačiau taip pat akivaizdu, kad net spartaus ekonominio augimo metais Lietuvoje didėjo skurdas ir socialinė nelygybė. Vidutinis darbo užmokestis 2010 m. šalies ūkyje sudarė 2081,8 Lt (bruto), 1620,8 Lt (neto), minimali mėnesinė alga – 800 Lt, nedarbo lygis siekė 18 proc. (apie 300 tūkst. bedarbių), vidutinė nedarbo socialinio draudimo išmoka – 538,77 Lt, vidutinė senatvės pensija sudarė 747 litus (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialinė statistika, 2011). Nepriklausomybės laikotar-piu iš Lietuvos emigravo apie 0,5 mln. gyventojų, daugiausia – į Airiją, Didžiąją Bri-taniją, JAV, Vokietiją, Ispaniją, Norvegiją. Korporatyvinis „bismarkinis“ modelis Lie-tuvoje socialiai teisingesnės visuomenės nesukūrė, tačiau dar paradoksaliau tai, kad atsiskleidus dideliems prieštaravimams ir netolygumams, Lietuvos visuomenė nepano-ro siekti socialiai teisingesnio socialdemokratinio modelio, atvirkščiai, pasisakė už dar didesnę liberalizaciją, privatizaciją ir marginalizaciją. 2004 m. Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, jos socialiniai rodikliai buvo vieni prasčiausių tiek tarp visų ES narių, tiek ir tarp naujųjų ES narių. Tai buvo susiję su socialinės nelygybės, skurdo, deko-modifikacijos, perskirstymo (socialinės apsaugos dalies nuo BVP), gyventojų pasitikė-jimo institucijomis, pilietinio aktyvumo rodikliais. Geresni buvo tik socialinės raidos indekso rodikliai. Taip, pavyzdžiui, 2004 m. 20 proc. turtingiausių lietuvių pajamos buvo 6,9 karto didesnės nei 20 proc. vargingiausiai gyvenusių lietuvių (Švedijoje – 3,3 karto, Čekijoje – 3,7 karto, Slovakijoje – 3,9 karto, Vengrijoje – 4,0 karto, Estijo-je – 5,9 karto, Lenkijoje – 6,6 karto, Latvijoje – 6,7 karto, ES vidurkis – 4,9 karto) (Eurostat’s database, 2010). 2005 m. skurdo lygis Lietuvoje siekė 20,5 proc., 2008 metais – 20 proc., 2009 metais – 20,6 proc. (Lietuvos statistikos departamentas. Statis-tika (teminės lentelės). Gyventojai ir socialinė statistika, 2010).

3 paveiksle matome, kaip pasikeitė materialinių nepriteklių turinčių gyventojų skai-čius 2003–2008 metų laikotarpiu ES šalyse. Vidutiniškai ES nepriteklių jaučiančių gy-ventojų skaičius šiek tiek sumažėjo, tuo tarpu Lietuvoje ir Latvijoje jis gerokai išaugo.

Reikia atkreipti dėmesį, kad 2003–2008 metų laikotarpis buvo vienas ekonomiškai sėkmingiausių Lietuvos ūkiui, todėl galima teigti, jog mūsų šalies gyventojai skurdo ir tada, kai ekonomika klestėjo. Dekomodifikacijos rodiklių prastėjimą Lietuvoje savo tyrimuose dar amžių sandūroje užfiksavo Arvydas Guogis. Dekomodifikacijos laipsnis reiškia pajamų užtikrinimą nepaisant dalyvavimo rinkoje. Šios pajamos leidžia nepri-klausyti nuo darbo rinkoje gaunamų pajamų ir teikia apsaugą nuo skurdo ar orumą žeminančio užmokesčio nedarbo atveju. Lietuvos dekomodifikacijos rodiklis 1997 m. buvo 23,8. 2000 m. jis sumažėjo iki 22,2 (Bernotas, Guogis, 2003, p. 38). Natūralu, kad 2003 m. įvedus privačius pensijų fondus, dekomodifikacijos laipsnis dar labiau

Arvydas Guogis

18

sumažėjo. Paradoksalu, kad 1990–1992 m., subyrėjus SSSR, Lietuva pagal dekomodi-fikacijos lygį buvo arčiau Švedijos ir kitų Šiaurės šalių, nei yra dabar, kai jos bendrasis vidaus produktas išaugo. Tai patvirtina faktą, kad ekonominio augimo tempai nebūti-nai skatina socialinę sanglaudą ar geresnę socialinę apsaugą. Dekomodifikacijos laips-nį Lietuvoje būtų įmanoma padidinti, jeigu socialinės apsaugos „architektai“ stengtųsi ir rodytų politinę valią kuriant valstybinio kaupiamojo socialinio draudimo sistemą, taip pat plečiant socialinę paramą ir teikiant papildomas universalias socialines išmo-kas bei socialines paslaugas. Pradėjus kurti liberalų marginalinį modelį, socialinės apsaugos reikalai šalyje gali suprastėti, savo ruožtu padidėti socialinė atskirtis. Lietuva pasižymėjo vienais mažiausių perskirstymo nuo BVP rodiklių. Socialinės apsaugos dalis nuo BVP daugelį nepriklausomybės metų svyravo apie 12–13 proc., tik 2009 m., 15 proc. sumažėjus pačiam BVP, socialinės apsaugos dalis nuo BVP Lietuvoje pasie-kė 16,7 proc. (Socialinė apsauga – besotė BVP rajūnė, 2011). Tačiau daugelyje Vaka-rų Europos šalių, pavyzdžiui, Švedijoje, Suomijoje, Olandijoje, socialinės apsaugos dalis nuo BVP siekė apie 30 proc.

10

11

9

18

17

16

13

4

5

5

17

1227

35

51

0 10 20 30 40 50 60

1.Liuksemburgas

2-3.Nyderlandai

2-3.Švedija

ES

8-9.Estija

22.Lietuva

24.Latvija

27.Bulgarija

2003 m. 2008 m.

1 pav. Materialinių nepriteklių turinčių gyventojų skaičius (proc.)

Šaltinis: Eurostat. Living Conditions and Welfare, 2009

Geriau Lietuva atrodė Jungtinėms Tautoms skaičiuojant socialinės raidos indeksą. Jis skaičiuojamas atsižvelgiant į žmonių gyvenimo trukmę, išsimokslinimo ir BVP lygį. Prieškriziniais 2007 m. Lietuva pagal socialinės raidos indeksą lenkė Estiją bei Latviją ir užėmė aukštą 43-ią vietą. Estija tais metais užėmė 44-ą, o Latvija – 45-ą vietas. 2010 m. Estija pakilo į 34 vietą, Lietuva nukrito į 44, Latvija – į 48 (Internatio-nal Human Development Indicators, 2009–2010).

Per visą nepriklausomybės laikotarpį gerokai sumažėjo Lietuvos gyventojų pasiti-kėjimas institucijomis. „Baltijos tyrimų“ duomenimis, 2010 metų pabaigoje daugiau nei pusė šalies gyventojų nepasitikėjo savivaldybėmis – 59 proc., muitine – 62 proc., komerciniais bankais – 64 proc., prokuratūra – 69 proc., teismais – 70 proc., Vyriau-sybe – 84 proc., Seimu – 90 proc. „Sodros“ padėtis buvo vidutiniška, bet nuo 2000 metų, kai ji reitinguose užėmė aukštą trečią vietą, pastebimas populiarumo mažėjimas (Beveik visos valstybės institucijos praranda piliečių pasitikėjimą, 2011).


19

Nuo 2007 metų Pilietinės visuomenės institutas skaičiavo pilietinės galios Lietuvo-je indeksą: 2009 m. jis siekė 35 balus iš 100, panaši situacija buvo ir 2010 m. – pilieti-nės galios indeksas siekė 35,5 (Lietuviai įtakingiausia laiko prezidentę, 2011). Tyrimo modelis yra unikalus, sukurtas Lietuvos mokslininkų. Apklausiama 1000 respondentų nuo 15 iki 74 metų. Apklausoje remiamasi 4 svarbiausiais rodikliais: pilietinio akty-vumo, potencialaus pilietinio aktyvumo (ar žmonės pasiryžę veikti), savo įtakos suvo-kimo, taip pat rizikos būti pilietiškai aktyviam. Akivaizdu, kad tyrimas rodo žemą Lietuvos gyventojų pilietiškumą. Visi aukščiau išvardyti Lietuvos socialiniai rodikliai atskleidžia ne tik menkai išvystytą socialinę sferą materialiniu požiūriu, bet ir aiškiai išreikštą sociokultūrinę bei psichologinę-mentalinę dėmesio socialinei apsaugai stoką.

Socialinei atskirčiai, arba marginalinėms grupėms, įvertinti tyrėjai dažnai naudoja tik kiekybinius skurdo ir turto santykio rodiklius, o tai nėra teisinga, nes socialinė at-skirtis kartu yra ir socialinis-psichologinis fenomenas, kuriam iliustruoti tinka tokie rodikliai kaip pilietinio dalyvavimo nebuvimas, nepasitikėjimas politinėmis ir valsty-binėmis institucijomis, didelis mirčių nuo išorinių veiksnių skaičius ir pan.

7,7 8 8,4 8,9 9,3 8

12,4 11,48,3

5,6 4,35,8

0

5

10

15

2003 2004 2005 2006 2007 2008

Decilinis diferenciacijos koeficientas Nedarbo lygis

2 pav. Decilinio diferenciacijos koeficiento ir nedarbo lygio dinamika 2003–2008 m. Lietuvoje

Šaltinis: Statistikos departamentas. Namų ūkių biudžetų tyrimų ir gyventojų užimtumo tyrimų duomenys, 2009.

Didesnį turtą bei valdžią turinčios gyventojų grupės užsitikrina didesnį vartojimą ir socialinį saugumą, kuris gerokai viršija visuomenės gerovės vidurkį. 4 paveiksle ma-tome, kaip keitėsi decilinis pajamų koeficientas 2003–2008 m. mažėjant nedarbo ly-giui. Mažėjant nedarbui ir augant BVP pajamų diferenciacija Lietuvoje augo, todėl galima teigti, kad augant bendram nacionaliniam turtui labiausiai augo turtingesnių gyventojų sluoksnių gyvenimo lygis. Tai, žinoma, prieštarauja socialinio teisingumo principui, ypač turint omenyje, kad nagrinėjamuoju laikotarpiu Lietuvoje gerokai iš-augo materialinių nepriteklių turinčių žmonių skaičius (žr. 3 pav.).

Gamybos ar paslaugų įmonės pačios savaime, t. y. be juose dirbančių žmonių, produk-to nesukuria, negali gauti pajamų ir grynojo pelno, vadinamosios pridėtinės vertės. Pride-damąją vertę kuria ne tik žmonės, kurie tiesiogiai dirba įmonėse, teikia paslaugas, bet ir viešajame sektoriuje dirbantys piliečiai, nes jie subrandina žmogiškąjį kapitalą per švieti-mą, mokslą, sveikatos apsaugą, kultūrą, paslaugas. Tačiau sukurtą pridedamąją vertę pasi-skirsto tarpusavyje darbuotojų įmonių savininkai, kurie sudaro tik 2 procentus versle daly-

Arvydas Guogis

20

vaujančių asmenų. Štai, 2007 m. 57 procentus, arba beveik 31 milijardą litų, sukurtos pri-dėtinės vertės įmonių savininkai pasiliko sau ir tik 43 procentus, arba 23 milijardus litų, skyrė samdomiems darbuotojams darbo užmokesčio ir įmokų jų socialiniam draudimui bei sveikatos draudimui formomis (Navikas, 2009). Antrąjį pridėtinės vertės perskirstymą atlieka valdžia – per nustatytus mokesčius. Čia jos galios neribotos. Nors Lietuvos mokes-čių administravimo įstatyme pasakyta, kad mokesčiai turi būti pagrįsti teisingumu, lygybe, tačiau šių principų nesilaikoma. „Eurostato“ duomenimis, Lietuvoje darbo pajamos apmo-kestinamos maždaug tokiu pat lygiu kaip Europos Sąjungos vidurkis, tačiau daugiau kaip dvigubai mažiau, palyginus su ES vidurkiu, apmokestinamos įmonių (kapitalo) pajamos. Todėl mokesčių našta (mokesčių santykis su BVP) Lietuvoje 2007 m. buvo 10,6 procenti-nio punkto mažesnė už Europos Sąjungos vidurkį (39,9). Kai kuriose valstybėse, pavyz-džiui, Danijoje, Švedijoje, mokesčių našta gerokai aukštesnė už vidurkį – 49 proc. (Navi-kas, 2009).

2. Lietuvos socialinis modelis gerovės valstybių tipologijos ir administravimo modeliavimo požiūriu

Galima teigti, kad atkurtos nepriklausomos Lietuvos socialinės apsaugos modelis, iš pradžių ištisai pasižymėjęs korporatyvinio „bismarkinio“ modelio bruožais, pamažu pradėjo „dreifuoti“ liberalaus, marginalinio modelio kryptimi. Tai liudijo ne tik besi-keičianti socialinės apsaugos struktūra, bet ir vadybiniai socialinio administravimo pokyčiai. Tradicinis, hierarchinis socialinio administravimo modelis papildytas naujo-sios viešosios vadybos (angl. New Public Management) elementais, kurių daugiausia pastebėta labiausiai decentralizuotoje valdymo grandyje – savivaldybių socialinės paramos skyrių veikloje. Teikiant paslaugas taikyti sutarčių ir „paslaugų pirkimo iš šalies“ metodai, taip pat „sugretinimo“ (angl. benchmarking), „tyrimo dalyvaujant“ (angl. participatory research) ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai.

Centralizuotoje valstybinio socialinio draudimo sistemoje naujosios viešosios va-dybos elementų taikyta mažiau, tačiau „Sodroje“ įgyvendinamas „vieno langelio“ me-todas, atliekami „klientų srautų“ ir „klientų pasitenkinimo paslaugomis“ tyrimai. Šie administraciniai pasikeitimai liudijo, kad privataus verslo metodai pradedami taikyti ir socialinio administravimo srityje, kai dėmesys kreipiamas ne tiek į procesą, kiek į rezultatų siekį ir efektyvumą. Tačiau 3 E efektyvumo koncepcija Lietuvos administra-vime (angl. Economy – ekonomiškumas, efficiency – efektyvumas ir effectiveness – veiksmingumas) nepapildyta kitais 3 E (angl. equity – socialinis teisingumas, equality – lygybė ir ethics – etika).

Pripažįstant pavienių socialinio administravimo metodų ekonomiškumą, efektyvumą ir veiksmingumą, vis dėlto negalima nepastebėti to fakto, kad Lietuvos administracinėje praktikoje vadovautasi ne tik tradicinio hierarchinio modelio ir naujosios viešosios va-dybos, bet ir atgyvenusiais rusiško, „rytietiško“, tipo administravimo būdais, kurie men-taliniu-psichologiniu būdu buvo persmelkę visą administravimo sistemą. Šie rytietiški administravimo bruožai išryškėdavo ne tik kasdienėje administravimo praktikoje ir elge-syje su socialinių paslaugų klientais, bet, kas ne mažiau svarbu, ir struktūriškai. Tai su-daro visą trečiąją Lietuvos socialinės apsaugos struktūros dalį – specialių, papildomų


21

išmokų sistemą, kuri ištisai paremta klientelistiniu principu, kai proteguotos pavienės su valdžia susijusios socialinės grupės. Specialių, papildomų išmokų sistema žlugdė socia-linio teisingumo ir socialinio solidarumo principus šalyje. Ji kritikuota tiek užsienio, tiek ir Lietuvos ekspertų, tačiau tai nesutrukdė jai nuolat plėstis, atsiradus naujoms teisėjų, signatarų ir kitų privilegijuotų grupių išmokoms. Nemažai tyrėjų specialių, papildomų išmokų įsigalėjimą Lietuvoje sieja su sovietinio laikotarpio, kuris pasižymėjo tokio po-būdžio išmokomis, istorija. Tačiau, praėjus 20 metų po nepriklausomybės atkūrimo, kyla natūralus klausimas, kodėl, tolstant nuo sovietmečio laikotarpio, ši sistema Lietuvo-je stiprėja, o ne silpnėja? Gal dabar, įsišaknijus didelei nelygybei ir skurdui, Lietuva panašėja į besivystančias Pietų valstybes, kur taip pat pastebimas stiprus klientelistinis socialinės apsaugos pradas? Gal dabar Lietuvą jau reikia lyginti su klientelistinėmis Pie-tų Europos ar Pietų Amerikos valstybėmis, o ne su nutolusia SSSR? Kitas klausimas apie Rytų Europos valstybių vystymosi dėsningumus, kodėl kitose Rytų Europos šalyse, kurių labai panaši XX a. istorija, tokiose kaip Estija ir Slovėnija, klientelizmo apraiškų beveik nėra, o korupcijos nebuvimo rodikliai yra vieni geriausių pasaulyje? Ar paskuti-niajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje nebuvo galima Lietuvoje pasirinkti socialiai teisingesnio visuomenės raidos modelio? Taip pat kyla klausimas apie dabartinį laiko-tarpį: ar jau nieko nebegalima pakeisti ir Lietuva nebeturi kitos alternatyvos, kaip tik dar didesnį liberalaus modelio įsigalėjimą? Klausimų gali būti ir daugiau, tačiau argumen-tuotai nepabandžius atsakyti į iškeltuosius, kiti netenka prasmės.

Žinomas Lietuvos sociologas Zenonas Norkus savo veikale „Kokia demokratija, koks kapitalizmas?“ Lietuvos transformaciją po 1990 metų lygina su dviem Rytų Eu-ropos lyderėmis – Slovėnija ir Estija. Jis teigia, kad Lietuva dėl daugelio istorinių ir mentaliteto ypatumų negalėjo tapti antrąja – „vėluojančia“ Slovėnija, nebent galėjo pasiekti didesnę socialinę lygybę ir mažesnį skurdą, bet BVP dydžio tai nebūtų pakeitę (Norkus, 2008, p. 644–645). Geriausiu atveju, Z. Norkaus teigimu, Lietuva galėtų vėluodama pasiekti Estijos lygį. Z. Norkus neidealizuoja liberalaus, į anglosaksišką panašėjančio Estijos modelio, bet, rodos, pritaria Europoje egzistuojančių kapitalizmo atmainų konvergencijos maršrutui. „Tai reikštų, kad ilgainiui kontinentinio europinio kapitalizmo, o įkandin – ir visų dabar Europoje egzistuojančių kapitalizmo atmainų konvergencija vyks būtent trečiojo kelio teoretiko Anthony Giddenso nužymėta link-me – darbo jėgos rinka laisvės, o gerovės valstybė siaurins paslaugas ir garantijas, kartu išlikdama kur kas labiau išplėtota negu (...) JAV“ (Norkus, 2008, p. 654–655). Toliau Z. Norkus teigia, kad dėl ilgą laiką dominavusios, ir, galima pridurti (A. G.), nepasiteisinusios pasaulinės ir vietinės neoliberalėjimo tendencijos gali atsirasti atsva-ra, taip pat ir Lietuvoje, kai bus pradėta vystytis socialinio kapitalizmo kryptimi.

Nesinori sutikti su Z. Norkaus teiginiu, kad Lietuva artimiausiu metu gali preten-duoti į socialinio kapitalizmo krypties vystymąsi. Tipiškas liberalus Estijos modelis Lietuvoje irgi niekad nebuvo diegtas, geriausiu atveju galima kalbėti apie pavienius jo elementus, kurie ekonominėjė-socialinėje plotmėje kartais priminė liberalizmo karika-tūrą, o ne nuoseklius reformistinius žingsnius. Be didelių prekybos centrų ir sporto arenų statymo prieš 2011 m. Europos krepšinio čempionatą, Lietuvoje per keliolika metų nebaigtas nė vienas nacionalinės reikšmės objektas, o socialinės apsaugos, švie-timo ir sveikatos apsaugos reformos įgaudavo iškreiptą vaizdą.

Arvydas Guogis

22

Nors pagrindinės Lietuvos politinės partijos 2002 m. pasiekė nacionalinį susitarimą dėl penkių šalies proveržio krypčių, praktiškai to nemėginta įgyvendinti. Vizijų ir gai-rių Lietuvoje per nepriklausomybės metus prikurta daugybė (pvz., tautinės mokyklos, sveikatos apsaugos reformos koncepcijos), tačiau jos praktiškai neįgyvendintos – vi-sam laikui nuguldavo į biurokratų stalčius. Dabar įgyvendinama aukštojo mokslo re-forma tikrai nedvelkia socialiniu modeliu ir vertinama labai kontraversiškai. Visas Lietuvos socialinis-ekonominis modelis tiesiog pulsuoja eklektika, kai neįmanoma išskirti aiškių vystymosi krypčių ir labai sunku, kartais ir neįmanoma apibrėžti pavie-nių elementų ar apibūdinti tam tikrų reiškinių. Tai kelia sunkumų ir lemia ne tik poli-tikų ar viešojo administravimo atstovų, bet ir socialinių mokslų atstovų nesusikalbėji-mą. Lietuva labai skyrėsi nuo strategiškai mąstančios ir į kompleksinius sprendimus bei jų įgyvendinimą orientuotos Estijos, nors tie sprendimai ir buvo priimami vieninte-le – liberalia kryptimi. Lietuvą greičiau galima apibūdinti kaip kol kas nepasisekusį, „defektyvų“ hibridinį modelį, kurį taikant, skirtingai nuo Pietų Europos šalių, net eko-nominio pakilimo metais įgyvendintos labai ribotos socialinės reformos. Abejotina, ar Lietuva ims realiai įgyvendinti savo sukurtą valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2030“, tuo labiau, ar laikysis šio dokumento nužymėtos krypties į Skandinavijos vals-tybes (Valstybės pažangos strategija. Lietuva 2030, 2011).1

Po 2008–2010 metų krizės Pietų Europos šalys susidūrė su labai sunkiai spren-džiamomis valstybinių biudžetų deficito problemomis ir jų socialiniams laimėjimams iškilo reali grėsmė. Dar didesnė grėsmė šiuo požiūriu iškilo Rytų Europos valstybėms ir Lietuvai. Valdymo efektyvumo požiūriu Pietų ir Rytų Europos šalys turi daug pana-šumų, kurie visada buvo matomi plika akimi ir net nebūtina jų faktiškai pagrįsti. At-kurtos Lietuvos modelį galima apibūdinti kaip bandymą diegti daugelio pavienių mo-delių elementus, kurie dažniausiai vieni kitiems prieštaraudavo. Taip iš sovietinių lai-kų atėjęs rusiškas, „rytietiškas“, administravimo modelis čia tarpo kartu su tradiciniu hierarchiniu modeliu ir naujosios viešosios vadybos bei labai retai pasitaikančiais nau-jojo viešojo valdymo (angl. New Governance) elementais. Mažos senatvės ir neįgalu-mo pensijos, nors ir mokėtos laikantis „bismarkinio“ modelio principų, savo dydžiu atitiko neišsivysčiusių šalių (pvz., Centrinės ir Pietų Amerikos) liberalaus marginali-nio modelio dydžius. Kita vertus, didelės motinystės išmokos, mokėtos dvejus metus, stebino net daug mačiusius Skandinavijos šalių politikus. Tuo tarpu senatvės pensijų lyginamasis svoris (o ne jų dydis), lyginant su socialinėmis paslaugomis, darė Lietu-vos socialinį modelį panašesnį į Pietų Europos, o ne į šiauriau esančių valstybių. So-cialinių paslaugų lyginamasis svoris Skandinavijos šalyse gerokai didesnis nei Pietų Europos šalių. Taip pat ir kai kurios kitos savybės Lietuvos modelį darė panašesnį į Pietų Europos, o ne į Šiaurės Europos ar naująsias Europos Sąjungos Rytų Europos valstybes. Pirmiausia – tai ryškūs klientelizmo bruožai socialinės apsaugos struktūro-je. Specialiosios (papildomos) pensijos Lietuvoje savo pobūdžiu panašesnės į Pietų Europos ir Pietų Amerikos klientelistines išmokas. Didelis socialinės nelygybės, skur-do ir nedarbo lygis Lietuvoje ir Pietų Europos šalyse jas suartina, kartu atskiria nuo 1 Remiantis „Valstybės pažangos strategija. Lietuva 2030“, po 20 metų Lietuva turėtų būti tarp 10 pažangiausių ES valstybių pagal gyvenimo kokybės, laimės, demokratijos, pasaulio konkurencingumo, globalizacijos ir suminio inovatyvumo indeksus.


23

kitų Vakarų ir Šiaurės Europos bei Rytų Europos šalių – Slovėnijos, Čekijos, Slovaki-jos ir Lenkijos.

Kokiame lygyje agreguoti makrosocialiniai Lietuvos rodikliai palyginamuoju po-žiūriu? Užimtumo lygis Lietuvoje 2009 m., lyginant su sunkiais 1996 m., buvo beveik nepakitęs (1996 m. – 58 proc., 2009 m. – 60,1 proc.). ES 15-oje šalių jis išaugo nuo 60,1 proc. (1996 m.) iki 65,9 proc. (2009 m.). ES 27 šalių vidurkis taip pat buvo aukš-tesnis nei Lietuvos (62,1 proc. 2000 m. ir 64,6 proc. 2009 m.). Skurdo rizikos lygis iki išmokų prieškriziniais 2007 m. Lietuvoje siekė 26 proc., po išmokų – 19 proc. (2010 m. – 20 proc.). Labai panašūs Pietų Europos šalių duomenys: Graikijos, Ispani-jos ir Italijos skurdo rizikos lygis iki išmokų 2007 m. siekė 24 proc., po išmokų – 20 proc., Portugalijoje – 24 ir 18 proc. Daugelio Rytų Europos šalių duomenys buvo geresni. Lenkijoje po išmokų skurdo lygis siekė 17 proc., Slovakijoje – 11 proc., Slo-vėnijoje – 12 proc., Vengrijoje – 12 proc., Čekijoje – 10 proc. (Eurostat. Living Con-ditions and Welfare, 2009). Dar didesnis skirtumas, atsižvelgiant į socialinius rodik-lius, Lietuvos nenaudai buvo socialinės nelygybės lygis. Lietuva nuo 1996 iki 2009 metų padidino savo Gini koeficiento reikšmę (nuo 33,6 iki 35,5), tuo tarpu ES 27 šalių nuo 2005 iki 2009 metų jis net sumažėjo (30,6 ir 30,4). ES 15 šalių jis šiek tiek paaugo (2000 m. siekė 29,0, 2009 m. – 30,3), bet vis dėlto buvo gerokai mažesnis už Lietuvos socialinės nelygybės lygį. Vidutinės piniginės išlaidos pavienėse decilinėse grupėse (vienam namų ūkio nariui per mėnesį, litais) 1996 m. Lietuvoje siekė 133,2 Lt (1–2 deciliai) ir 752,7 Lt (9–10 deciliai), 2008 m. atitinkamai – 310,2 ir 1597,9 Lt (skirtumas – daugiau kaip 5 kartai). Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje net ekonominio pakilimo metais (2000–2008 m.) socialinės apsaugos išlaidų dalis su BVP beveik ne-padidėjo (2000 m. siekė 15,8, 2008 m. – 16,2 proc.). Atvirkščiai, didžiausio ekonomi-nio augimo laikotarpiu (2003–2006 m.) šis rodiklis tesiekė 13,2–13,6 proc. (žr. taip pat 5 lentelę). Tačiau Pietų Europos šalys, palyginus su Rytų Europos valstybėmis, buvo pranašesnės pagal vidutinį bruto darbo užmokestį. Todėl ir Lietuvos vidutinis darbo užmokestis 2007 m. (6,745 euro per metus) buvo artimesnis Bulgarijos (2,626 euro), Rumunijos (4,828 euro), Estijos (6,417 euro), Latvijos (6,690 euro), Lenkijos (8,119 euro) ir Slovakijos (8,400 euro), o ne Maltos (11,669 euro), Portugali-jos (15,345 euro), Ispanijos (21150 eurų), Kipro (21,310 euro) ar Italijos (23,406 euro) darbo užmokesčiui (Eurostat. Living Conditions and Welfare, 2009).

Apibendrinant galima teigti, kad po 20 nepriklausomybės metų Lietuvos makroe-konominiai ir makrosocialiniai rodikliai prasčiau atrodo juos palyginus su daugeliu Europos Sąjungos šalių. Iš 27 ES šalių faktiškai lenkiame tik Latviją, Rumuniją ir Bulgariją. Tačiau Lietuvą palyginus su posovietinės erdvės šalimis, aiškėja, kad atsi-liekama tik nuo Estijos, šiek tiek lenkiamos Latvija, Rusija ir Baltarusija, kelis kartus lenkiamos Ukrainos, Vidurinės Azijos, Užkaukazės ir Moldavijos respublikos (Inter-national Monetary Fund, World Economic Outlook, 2010).

Išvados

1. 1990–2012 m. socialinės politikos raida Lietuvoje struktūriškai vertintina kaip tam tikras evoliucinis procesas, atskleidžiantis laipsnišką perėjimą nuo pavel-

Arvydas Guogis

24

dėtos sovietmečiu prie europietiškais standartais grindžiamos socialinės teisės ir socialinės apsaugos sistemų kūrimo. Tačiau ideologiniu-vertybiniu požiūriu Lietuvos transformacija buvo radikali ir staigi, žyminti uždaros sovietinės ko-lektyvistinės-komunistinės eros pabaigą ir rinkos ekonomikos bei demokratijos vertybių propagavimo pradžią.

2. Lietuva, 1990 m. atkūrusi nepriklausomybę, turėjo galimybę rinktis tarp trijų gerovės valstybės kūrimo modelių: liberalaus-marginalinio, korporatyvinio „bismarkinio“ ir universalaus „socialdemokratinio“.

3. 1990 m. Lietuvos socialinėje sistemoje padėti korporatyvinio „bismarkinio“ modelio pagrindai, kurio svarbiausią dalį sudarė valstybinio socialinio draudi-mo sistema, socialinės paramos ir papildomų specialiųjų išmokų dalys.

4. Nors Lietuvoje nepriklausomybės metais fiksuoti pavieniai ekonominio paki-limo laikotarpiai, tarp kurių svarbiausias tęsėsi nuo 2001 iki 2008 metų, net ir tuo metu, nekalbant apie ekonominio nuosmukio laiką, formavosi monopoliza-cija, didėjo socialinė nelygybė, skurdas, emigracija, nepasitikėjimas valstybės institucijomis.

5. Lietuvos defektyvaus socialinio vystymosi bruožus galima skirti prasidėjus XXI amžiui, kai šalies gerovės modelis pradėjo „dreifuoti“ nuo korporatyvinio „bismarkinio“ į liberalų marginalinį.

6. Liberalaus marginalinio modelio Lietuvoje įsigalėjimą liudijo privačių pensijų fondų įkūrimas ir socialinių paslaugų administravime taikomi naujosios viešo-sios vadybos metodai.

7. Lietuvos socialinio administravimo srityje plėtoti tik pavieniai 3 E efektyvumo koncepcijos elementai (ekonomiškumas, efektyvumas, veiksmingumas), tuo tarpu 4 E – socialinis teisingumas, 5 E – lygybė ir 6 E – etika vaidino labai ne-reikšmingą vaidmenį.

8. Svarbų vaidmenį per visą nepriklausomybės laikotarpį šalyje vaidino kliente-listinė – papildomų specialių išmokų sistema, kuri Lietuvoje ir Vakaruose kri-tikuota dėl socialinio neteisingumo, tačiau jos atsisakyti Lietuvoje neturėjo po-litinės valios nė viena šalį valdžiusi vyriausybė.

9. Nors Lietuva savo valstybės 2030 m. strategijoje paskelbė orientaciją į Šiaurės Europos valstybes, tačiau XXI a. pradžioje jos socialinei sistemai būdingesni Rytų ir Pietų Europos klientelistiniai santykiai, šioms šalims būdinga ekono-minė-socialinė struktūra, mažu mastu buvo taikyti pažangūs Vakarų šalių so-cialinio administravimo metodai.

Gauta 2012 02 05

Pasirašyta spaudai 2012 05 21

Literatūra

Aidukaite, J. (2009a). Transformation of welfare systems in the Baltic States: Estonia, Latvia and Lithunia’. In: A. Cerami, P. Vanhuysse (eds.). Post-Communist Welfare Pathways: Theorizing Social Policy Transformations in CEE. Basingstoke: Palgrave Macmillan.


25

Aidukaite, J. (2009b). The Welfare System of Lithuania. In: K. Schubert, U. Bazant, S. Hegelich (eds). The Handbook of European Welfare Systems. London: Routledge.

Bernotas, D., Guogis, A. (2003). Socialinės politikos modeliai: dekomodifikacijos ir savarankiškai dirbančiųjų pro-blemos. Vilnius: MRU leidybos centras.

Beveik visos valstybės institucijos praranda piliečių pasitikėjimą. (2010). Tyrimas. Prieiga internetu: www.alfa.lt [žiūrėta 2010.12.10].

Eurostat. (2009). Living Conditions and Welfare. Prieiga internetu: www.epp.eurostat.ec.europa.eu/cache/ITY_OFFPUB/KS-CD-09-001-06/EN/KS-CD-09-001-06-EN. PDF [žiūrėta 2010.09.05].

Eurostat’s database. (2010). Prieiga internetu: www.epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/eurostat/home [žiūrė-ta 2010.09.07].

GDP per capita in PPS. (2009). Prieiga internetu: www.epp.eurostat.ec.europa.eu/tgm/table.do [žiūrėta 2010.10.10]. Gylys, P. (2008). Ekonomikos mokslo dalyko klausimu: holistinis požiūris. Transformations in Business and Econo-

mics, t. 7, nr. 3: 39–52. Guogis, A. (2003). On the Lithuanian Social Policy Model and the Factors Influencing It. Socialinis darbas 4: 5–19. Guogis, A., Bernotas, D. (2006). Globalizacija, socialinė apsauga ir Baltijos šalys. Vilnius: Mykolo Romerio universi-

teto leidykla. Guogis, A., Bitinas, A. (2009). The Lithuanian Social Policy Model – on the Direction of Development and Guarantess

of the Model. Central European Political Science Review, vol. 10, no. 3: 31–37. International Human Development Indicators. (2009–2010). Prieiga internetu: www.hdrstats.undp.org/en/countries/

profiles/LTU.htm [žiūrėta 2011.08.15]. International Monetary Fund, World Economic Outlook, Database October. (2010). Prieiga internetu:

www.imf.org/external/pubs/ft/weo/2010/02/weodata/index.aspx [žiūrėta 2011.03.02]. Lazutka, R. (2007). Gerovės kapitalizmo raidos problemos Lietuvoje. Lietuvos ekonominė padėtis Europoje ir globa-

lioje erdvėje. Vilnius: Ekonomikos tyrimų centras, p. 61–82. Lazutka, R. (2007). Pensijų sistemų raida Lietuvoje. Filosofija. Sociologija, t. 18, nr. 2: 64–80. Lietuviai įtakingiausia laiko prezidentę. (2011). Prieiga internetu: http://www.delfi.lt/news/daily/lithuania/lietuviai-

itakingiausia-laiko-prezidente.d?id=412 06671 [žiūrėta 2011.01.30]. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Socialinė statistika. (2011). Prieiga internetu:

www.socmin.lt/index.php?17133385148 Lietuvos statistikos departamentas. Statistika (teminės lentelės). (2010). Gyventojai ir socialinė statistika. Prieiga

internetu: www.stat.gov.lt/lt/faq.view/?id=888 [žiūrėta 2010. 03.07]. Namų ūkių biudžetų tyrimų ir gyventojų užimtumo tyrimų duomenys. (2009). Statistikos departamentas. Prieiga interne-

tu: www.stat.gov/lt/lt/pages/view?id=1126 [žiūrėta 2010.08.11]. Navikas, P. (2009). Kodėl vieni pertekliuje, kiti – varge? Prieiga internetu: www.anarchija.lt/index.php/politika/1545-

petras-navikas-kodl-vieni-pertekliuje-kiti-varge.html [žiūrėta 2010.07.10]. Norkus, Z. (2008). Kokia demokratija, koks kapitalizmas? Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. Socialinė apsauga – besotė BVP rajūnė. (2011). Prieiga internetu: www.veidas.lt [žiūrėta 2011.01.15]. Valstybės pažangos strategija. Lietuva 2030. (2011). Prieiga internetu: www.lietuva2030.lt World Economic Outlook Database-October 2010. (2010). International Monetary Fund. Prieiga internetu:

www.imf.org/external/pubs/ft/weo/2010/02/weodata/index.aspx [žiūrėta 2011.05.11].

ON THE FEATURES OF LITHUANIAN SOCIAL MODEL: THE ASPECTS OF DEFECTIVE DEVELOPMENT

Arvydas Guogis

Summary

Since restored Lithuania’s independence, social issues have become increasingly the subject of the political debate. One of the reasons was the Western European influ-ence on social issuses in Eastern Europe in general and Lithuania in particular. The Social Europe ideas of European Union also had its impact. At the same time the inc-reasing social problems, especially during the global crisis of the recent years of (2008–2009), have been forcing scientists, politicians and bureaucrats to put social

Arvydas Guogis

26

issues on the priority of the political agenda. Obviously, there is a need for a long-term vision of a welfare state development in Lithuania, which could guarantee the social security for its citizens, while also ensuring a sustainable economic development. However, the long-term welfare state vision is unattainable without the comprehensive and systematic analysis of “independent social policy” from 1990 to 2012 in Lithua-nia, its special features and causal forces affecting its transformation. There are several authors in Lithuania who have published their works about the evaluation of Lithua-nian social model’s development, but due to the low quality of Lithuanian social sta-tistics data bases and to the lack of more general meta-theories, there are not reached agreements between Lithuanian scientists on more general evaluation aspects. There are mainly written the cases studies in social policy and social administration, for example, about Sodra problems, pensions reform, social services or social exclusion. But there is a lack of more general evaluation and explanation. The author raises a question of more general attitude to Lithuanian social model, based on empirical data, but having the task of more phenomenological approach to social problems.

In general structurally Lithuania’s social development went an evolutional gradual path from Soviet communist system to European social law system. But ideologically this development was radical – from forcefully closed collectivist socialist style to open free market and democracy ideas.

In 1990 the country had a possibility to choose between three paths of welfare sta-te: liberal-marginal, corporative – “bismarckian” or universal “social-democratic” model. In 1990 Lithuania laid fundamentals for corporative – “bismarckian” model, consisting mainly of state pay-as-you-go social insurance system and social assistance and additional special benefits parts as well. Although in Lithuania were observed economic growth years (especially from 2001 to 2008), social inequality, poverty and emigration level as well as distrust of state institutions were gradually growing. These facts were especially visible during the economic decline years (1991–1993, 1999, 2009). The trends of defective social development were observed in Lithuania in the beginning of 21-st century, when the corporative model of social welfare began to drift to the liberal-marginal model. The establishment of private pensions funds and implementation of New Public Management in social services administration were those elements which clearly showed the drift to the liberal-marginal model. 3 E effi-ciency scheme in Lithuanian social administration (economy, efficiency and effective-ness) was only partially implemented while the 4-th E – social justice, 5-th E – equality and 6-th E – ethics had little importance for Lithuanian social model.

The author does not agree with the prominent Lithuanian sociologist Z. Norkus that Lithuania in the nearest future may follow the more social form of capitalism – he maintains the opposite position that Lithuania will follow the more “wild” liberal form of capitalism. Macro-social Lithuanian indicators point to the dependence of the country to the lagging behind countries group in European Union – Latvia, Bulgaria and Romania and is moving ahead only former Soviet republics of Russia, Belarus, Ukraine, Moldova, Caucasian and Central Asian republics. Among these negative macro-social indicators in Lithuania the author points out the low income problem of wages and benefits, low decommodification indicators, high inequality index, low


27

redistribution problem, high emigration and low trust in public institutions. There is an evident doubt about the adopted formal documents of development strategies in Lithu-ania, for example, the doubts about the implementation of “State’s progress strategy. Lithuania 2030”. This development strategy document, adopted in 2011, points out to the necessity of direction of Lithuanian development to Nordic countries model.

The problems in social administration of Lithuania can be observed too – Lithuania very often followed in administration not a traditional-hierarchical or new public ma-nagement model, but an old style Russian-Eastern administration type, which forms a distinct mental-psychological way of defective development. However, the elements of new public management in decentralized Lithuanian social services administration were sometimes implemented, for example – “contracting out” of social services, “be-nchmarking”, “participatory research” or “clients satisfaction” surveys. New public management in centralized Sodra was found rarely, but we have to mention imple-mentation of “one stop” method, “clients flows” or “clients satisfaction” surveys.

The author considers special additional benefits system as very important defective and socially unjust element of Lithuanian social model. According this special benefits scheme of clientelistic nature Lithuania stands closer to Southern European or develo-ping world countries than to Nordic or continental Western European countries. Clien-telistic additional special benefits schemes were often criticized by Western and Lithuanian specialists, but there was no acting government in Lithuania which could show political will for abandoning of special benefits system.

Arvydas Guogis

28

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

29

LATEST PENSION SYSTEM REFORMS IN EASTERN ASIA (JAPAN, S. KOREA) AND EASTERN EUROPE (LITHUANIA)

Audrius Bitinas Mykolas Romeris University

Abstract The aim of this article is to define the Japanese, South Korean and Lithuanian latest pension system reforms and measures during economic crisis. Problems of the Japanese, S. Korean and Lithuanian pension systems are similar to the others industrial Asian or European Union countries: ageing, impact of economic crisis and pension system budget deficit. Moreover, the Japanese, S. Korean and Lithuanian population ageing rapidly (low birth rate, longer life expectancy) and it influences the entire society and requires more complex and pressing pension systems reforms. All countries of the world fighting against the ageing and searching for the pension system financial sustainability. After the universal pension system reform in 1985, the task of Japanese government is to ensure for each participant an adequate and regular pension income, to implement the social justice and solidarity. Pension system reforms in S. Korea began intensively only since 1997 and this was associated with a global currency crisis. Since the end of the last century until 2009, S. Korean government has developed a modern social security and social assistance systems. The government is cons-tantly increasing social security coverage and benefits (from 1999 to 2009, social benefits increased almost four times). However, the social security coverage is still insufficient, income disparities increasing and the financial disbalances require to reform the pension system for a long-term perspective. The pension system reform of 2003 and 2011 raised the wide discussion on the state social pension insurance system future development of Lithuania. This reform clearly demonstrates that the government in 2003 opted for a liberal position and in 2011 – it was decided to strengthen state social insurance guarantees. KEY WORDS: pension system, reform, crisis, ageing, Japan, S. Korea, Lithuania. Anotacija Straipsnyje siekta išanalizuoti naujausias Japonijos, Pietų Korėjos ir Lietuvos pensijų sistemų reformas ir priemones, kurių imtasi ekonominių krizių laikotarpiais. Japonijos, P. Korėjos ir Lietuvos pensijų siste-mos problemos panašios į kitų Azijos ar Europos pramoninių valstybių problemas: visuomenės senėji-mas, ekonominės krizės įtaka ir pensijų sistemos deficitas. Nagrinėjamose valstybėse vykstantys visuo-menės senėjimo procesai (mažas gimstamumas, ilgėjanti gyvenimo trukmė) veikia ir pačią visuomenę, skatina vykdyti vis sudėtingesnes reformas. Visos valstybės pasaulyje kovoja su senėjimu ir ieško prie-monių pensijų sistemos finansiniam tvarumui užtikrinti. Po universalios pensijų sistemos reformos 1985 m. Japonijos vyriausybės uždavinys – užtikrinti kiekvienam pensijų sistemos dalyviui tinkamo dydžio ir reguliarias pajamas, įgyvendinti socialinį teisingumą ir solidarumą. Pensijų sistemos reformos P. Korėjoje intensyviai pradėtos vykdyti tik nuo 1997 m., tai buvo susiję su pasaulio valiutos krize. Nuo praėjusio amžiaus pabaigos iki 2009 m. P. Korėjos vyriausybė sukūrė modernias socialinio draudimo ir socialinės paramos sistemas. Vyriausybė nuolat didina socialinės apsaugos aprėptį ir išmokų dydžius (nuo 1999 iki 2009 m. socialinės išmokos išaugo beveik keturis kartus). Vis dėlto socialinė aprėptis dar nepa-kankama, pajamų netolygumas didėja, o finansinis disbalansas skatina reformuoti pensijų sistemą ilgalai-kėje perspektyvoje. 2003 ir 2011 m. pensijų sistemos reformos Lietuvoje sukėlė daug diskusijų dėl vals-tybinio socialinio pensijų draudimo sistemos perspektyvų Lietuvoje. 2003 m. Vyriausybė pasirinko libe-ralią poziciją, tačiau 2011 m. nuspręsta stiprinti valstybinio socialinio draudimo garantijas. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pensijų sistema, reforma, krizė, visuomenės senėjimas, Japonija, Pietų Korė-ja, Lietuva.

Introduction

Japanese and S. Korean pension systems are analysing in the context of Asia-Pacific region. The exclusivity of this region hides the fact that in this region the

Audrius Bitinas

30

world’s largest population is concentrated, the rapid increase of older population growth is expected, life expectancy is increasing, but the fertility rate is decreasing. Ageing in this region will be the most rapid until the year 2030. Given the long lag in pension-policy planning, there is now a narrow window for many Asian economies to avoid future pension problems (OECD, 2012).

New economic and social trends encourage the countries of this region to reform their pension systems. Pacific Economic Council notes the following Asian countries' pension system’s policy trends: a population ageing, expansion of atypical employ-ment relationships, the need to the pension accumulation system, increasing of pen-sion coverage, growing industrialization and urbanization (it requires extra income for persons living, higher costs for health care and pension income) and increasing de-mand for cross-border social security agreements (because of the migration of workers) (Pacific economic council, 2010, p. 41–42). International Social Security Association emphasizes that people uses an early retirement pension schemes, the Asian and Pacific countries pension coverage is relatively low, the actual pension amount is not index-linked according to the standard of living (Asher, 2009).

At the end of XX century, European Union countries (Lithuania became a member of the European Union from May 2004) faced with social changes in family and emp-loyment structure (growth of the number of divorces, increased demand for highly skilled professionals etc.), economic changes (decreasing economic growth and dein-dustrialization) and demographic challenges (ageing). Today we could underline common challenges to be met by Europe’s social security systems: demands for more personal choice and quality improvements in services and benefits; the impacts of globalization (greater flows of people, goods, services and capital across national bor-ders); population ageing and economic, fiscal and social fallout of the current econo-mic crisis (ISSA, 2010).

European Commission in the White paper “An agenda for adequate, safe and su-stainable pensions” indicated that member states should: i) create the link between the retirement age and the life expectancy; ii) restrict access to early retirement schemes and other early exit pathways; iii) support longer working lives by providing better access to life-long learning, adapting work places to a more diverse workforce, deve-loping employment opportunities for older workers and supporting active and healthy ageing; iv) equalise the pensionable age between men and women; v) support the de-velopment of complementary retirement savings to enhance retirement incomes (Eu-ropean Commission, 2012).

Thus, the international organizations identified the essentials social security reform strategies: to prolong the active working life, to ensure the security of persons income from the inflation, to review models of income redistribution, to ensure protection against poverty, to ensure the financial sustainability of pension systems and to ensure labor market efficiency. N. Barr and P. Diamond argues that the main cause of the pension “crisis” is a failure to adapt to long-run trends. The main source of financing problems is that, with the exception of adjustment to price and wage growth, defined-benefit systems have had a static design with no automatic adjustment to long-term trends (Barr, Diamond, 2008, p. 195).

LATEST PENSION SYSTEM REFORMS IN EASTERN ASIA (JAPAN, S. KOREA) AND EASTERN...

31

State social pension insurance system reforms and effective governance should be done analyzing the best practice in other countries, identifying the social, economic and cultural phenomena in the country and identifying necessaries changes in the pen-sion system, preventing from the future financial shocks.

1. Economic and social assumptions of the pension reforms

Analysis of recent pension reforms shows that today pension systems are more vulnerable to the economic shocks and shifted part of financial and economic risks on individuals. However we should emphasize, that over recent decades most of the re-form debates were implicitly analyzed by the perceived or real need for financial sta-bilization, not by the social stabilization. Social stabilization implies that pension le-vels are not allowed to fall below a certain minimum benchmark.

Social expenditure for pensions in Japan in 2007 was 8.8 % of GDP, in S. Korea – only 1.7 % of GDP (an average of countries of OECD was 7 % of GDP) (OECD, 1998). Change of pension expenditure (period 1990–2007) in Japan was 80.5 % of GDP, in S. Korea 130.5 % of GDP. We could note that an average change (period 1990–2007) of countries of OECD was only 14.5 % of GDP.

Pension expenditures in Lithuania in 2007 was only 6.8 % of GDP and it was al-most twice lower than an average of EU-27 (11.8 % of GDP in 2007): this is due to a more favorable population structure and due to the fact, that in the rapid economy growth period (year 2002–2007) the pension level was not increased accordingly. Pen-sion expenditures in Lithuania will grow: the change of the age-related expenditure 2007–2060 will be 4.6 % of GDP (in EU-27 is projected 2.4 % of GDP over the peri-od 2007–2060).

The level of the social securi ty contributions in Japan (for people, working in the company under a contract of employment) in 2010 was 15.4 % (contri-butions are paid in equal parts by the employee), in S. Korea 9 % (contributions are paid in equal parts by the employee and the employer), while the OECD average was 19.6 %. In Lithuania, social insurance contributions for pensions: 23.3 % of gross wage – employer contributions, 3 % of gross wage – employee contributions. In Lithuania there is no automatic indexation rules, no minimum social insurance pension and no income tax is levied on pension benefits paid from the statutory schemes.

Japanese pension system accumulates a reserve. In 2009, in Japan’s pension reserve was accumulated 25.2 % of GDP, in S. Korea 2.2 % of GDP (in OECD count-ries – 67.6 % of GDP). The long-term pension system reserve in Lithuania does not exist.

In Japan, the public debt continues to increase: in 2010 it reached 199.7 % of GDP (in 1993 the debt was 74 % of GDP, in 2003 it increased to 158 % of GDP, in 2009 it was 193 % of GDP). In S. Korea, the level of the public debt in 2010 was 33.9 % of GDP. In Lithuania, the public debt was 38 % of GDP in 2010.

Japan and S. Korea, as well as other industrial countries are faced with ageing pro-cesses. In 1975-1980, the fertility rate in Japan was 1.83 children per woman, in S. Korea was 2.92 (OECD average – 2.26). In the period of 2005-2010, the fertility

Audrius Bitinas

32

rate in Japan fell to 1.27, in S. Korea to 1.22 (average of OECD – 1.69), but in 2050 the fertility in Japan will increase until 1.6, in S. Korea until 1.59 (average of OECD-1.8) (OECD, 2011, p. 13–192). According to the Eurostat and Ministry of Social pro-tection and Labour of Lithuania projections, the population of Lithuania will decline to 2.5 million from 2009 to 2060, the elderly population (aged 65 and older) will more than double from 16 to 32.7 %. It means that instead of the current ratio of people of working age to people over 65 years of age, which stands at 1.6, only 1 will remain. Lithuania has one of the highest negative rates of crude migration (net) in EU-27 (4.6 % against 1.9 % in EU-27 and majority emigrants are 20–34 years (European Commission, 2010, p. 87). The fertility rate in Lithuania is one of the lowest in the European Union. In 2007, total fertility rate was 1.35 children per woman (in 1970 it was 2.4, in 1990 – 2.03, in 2005 – 1.27) (European Commission, 2010, p. 194).

Japan’s l ife expectancy (at the retirement age) in 2010 was 19.8 years for men, in S. Korea was 20.2 (OECD average – 18.5 years). Meanwhile, life expectancy for women in Japan was 26.7 years, in S. Korea was 25.2 (OECD average was 23.3 years). According to the demographic projections, in 2050 the life expectancy in Japan will increase until 21.6 years for men and until 27.7 years for women and the life expectancy in S. Korea will be 19.3 years for men and will be 24.5 years for women. In Lithuania, life expectancy (after retirement age) was 13.38 yeas for men and 18.25 years for women (in 2009).

Because of life expectancy and pension system deficit, the ret irement age in Japan is increasing and for the first pillar pension will reach 65 years (retirement age for men is increasing during the period 2001–2013 and for women – during the period 2006–2018). The retirement age in the second pillar occupational pension is also inc-reased until 65 years (for men the retirement age will be reached in 2025 and for women – in 2030). In S. Korea, the retirement age for men and women is 60 years. In Lithuania, the retirement age from the year 2012 to 2026 will be gradually increased until 65 for men and women.

Japanese and S. Korean people can use an early retirement pension (at the age of 60), but in this case the pension amount will be reduced by 6 % annually. If the person conti-nues to work after 65 years, the additional supplement to pension will be applicable (8.4 % per every year in Japan, but the maximum limits is applicable. In S. Korea the supplement is 6 %). In Lithuania, the early retirement pension scheme (if less than 5 years were left until the retirement age) has been introduced in the year 2004 (0.4 % reduction for every full month remaining until and after the retirement age).

2. Measures during economic crisis

Latest global economic crisis (which started in 2008) was an additional financial shock for the European states pensions systems among continuous problems since last decades: ageing society, engagements of the pay-as-you go pension systems, unstable results of funded pension system.

The crisis has wiped out years of economic and social progress and exposed struc-tural weaknesses in Europe’s economy, the world is moving fast and long-term chal-


33

lenges: globalization, pressure on resources and ageing (European Commission, 2010). Because the public pension replacement rates in general declined in the EU, reforms have given and will continue to give rise to greater individual responsibility for outcomes and it is important to provide sufficient opportunities for complementary entitlements: e.g. enabling longer working lives and increasing access to supplementa-ry pension schemes (European Commission, 2010).

The need to strengthen the pension system and seeking for the financial sources in Japan and S. Korea, is related to the global world economic crisis (Asian financial crisis in 1997–1998 and world economic crisis in 2008), as well as the spread of atypi-cal employment relationships, the growth self-employment, the increasing of the mig-ration of workers, the need to strengthen pension system management and mistrust of people in pension system (especially in Japan), low incentives to participate in the private voluntary pension accumulation funds. The Japanese and S. Korean population is ageing rapidly (low birth rate, long life expectancy). Ageing influences society and requires reforms of the pension system both more difficult and more pressing.

The Japanese government is looking for new ways how to stop pension system de-ficit growth, not only by reducing benefits or increasing contributions, but trying to change other pension system parameters. For example, in 2004 a modified indexation (automatic size change in the pension, depending on the demographic processes) has been introduced, the minimum pension has been established, the retirement age has been extended and so on.

S. Korean government improves the social situation and increases pensions, however, the income inequality and population ageing will generate serious problems in the future.

Social and economic changes in Japan and S. Korea require not only a comprehen-sive pension system reform, but reforms in other related areas (fiscal policy, labor market, management and capital markets).

2.1. Japan reforms during economic crises

Before the year 2000, the most serious problems of the pension system’s second pillar were the height of eventual contribution rate in order to maintain the present benefit level and the degree of intergenerational inequality in the contribution-benefit relation due to the pay-as-you-go financing system (Fukawa, Yamamoto, 2003, p. 6–13). Another problem was increasing number of atypical workers (short-term workers, temporary workers, su-bcontractors). Due to the low economic growth, companies started to cut personnel costs (restructuring their full-time staff and searching for the possibilities how to avoid paying of social insurance contributions). It was estimated, that the contributions rate of the se-cond pillar pension insurance would increase from 13.6 % in 2002 to 23 % in 2025 without further reform (Fukawa, 2007, p. 131–143). The last decade of 20-th century, has been sometimes called the „lost decade“ for Japan‘s economy and society in general with some sense of self-scorn and this „lost decade“ also represents a loss of confidence among policy makers (Uzuhashi, 2003, p. 1–11).

Audrius Bitinas

34

The aim of the pension system reform in the year 2000 was financial sustainability, raising of the retirement age and efforts to reform the second pillar pension system) (Pacific economic council, 2010, p. 71–81). In summary, it can be stated that the fun-damental reforms were implemented during this period: the national basic pension was introduced, the reform in the second pillar pension was started, the contributions were consistently increased and the benefits reduced, the increase of pension coverage and pension guarantees was implemented, the increase of the retirement age was continu-ed, new rules for the pensions indexation was introduced. However, the demographic situation deteriorated and pension system deficit continued to grow. Furthermore, we could note that no sufficient changes were made to improve the administration of the pension system (the high rate of exempt, non-participation in the system decreases the universality principle and creates instability of whole pension system), the general pension system data basis was not created. The increased level of the social security contributions for the second pillar pension resulted in various atypical employment relationships. However, the pension system was not adapted to the changes in the la-bor market.

Further increase in the pension system deficit and the deterioration of the demogra-phic indicators, conditioned series of new reforms in 2004. In order to reduce benefits level and evaluating the life expectancy projections, the government decided to intro-duce an automatic pensions balancing mechanism. This automatic pension balancing mechanism is depending on the demographic situation - life expectancy (cohorts of people reaching the retirement age).

The government decided to fix the timetable for increase of social insurance cont-ributions from 2004 to 2017 (pensions in first and second pillars). The reason was the low income of pension system and ageing issues. In 1999, the exempt rate of the na-tional pension was more than 20 %, indicating that one from five persons did not pay into the system. Another serious concern was the increase of the number of people who are not exempt, but are not paying the premiums (i.e. defaulters): in 2001, as much as 30 % of the total expected premium revenue was defaulted (Abe, 2003, p. 59–70). Therefore, after government decisions, person can be exempted from the so-cial security contributions only in two cases: if it is related to the disability and if it is related to the public assistance system.

It should be noted that the constant increase of contributions and benefit reductions have a negative impact on confidence in the social security system and encourages the companies to pay lower wages (and persons will get lower pensions in future). Due to the increased contributions and general taxes, due to the development of the informa-tion technologies and other economic transformations, the Japanese companies already changed the employment policy: employment of young persons (because of possibility to pay lower salary) and avoiding of long-term contracts (because of the obligation to increase wages from the number of years).

According to the demographic projections, the Japanese government should conti-nue with pension system reforms because the fertility rate will increase very slightly, life expectancy is growing, and the number of retiring persons with long professional career is increasing.


35

2.2. S. Korean reforms during economic crises

During S. Korean presidential election in 1987, the social policy questions were important. Same year, the minimum wage was introduced, the health care system was expanded and the national pension plan established.

Over the past decade, public spending on social sector increased in S. Korea. The Government tried to create a welfare state within a short period of time (until the last decade of XX-th century, social expenditures did not increase so far as economic growth, in contrast to the Japanese case). For example, the change of pension expenditures was 130.5 % (from 1990 to 2007).

In 1988, the universal national pension scheme for all persons (except for public servants, soldiers, teachers in the private sector) was created. This scheme operates on the basis of pay-as-you-go, financing from the social insurance contributions (only the administrative costs of the system are financing from the state budget). Social security contributions from 3 % (in 1988) in 1993 increased until 6 % and now are 9 %. Fur-thermore, the pension reserve was introduced (financed from the social insurance contributions). Participation in the pension system is compulsory for the employees who work in the companies with ten or more employees. In 1992, the participation in the pension system became mandatory for the employees working in the companies, having five or more employees (including farmers, fishermen and other self-employed persons). In 1999, this system applies to all other firms (having less than five employ-ees), as well as self-employed persons in the urban areas. The pension age is 60 years, mandatory minimum period is 20 years and the average pension is about 40 percent former wages (ILO, 2010, p. 179–232).

Social insurance reforms were implemented in the other social fields: new unemp-loyment insurance law in 2000; long-term care law in 2007; basic old-age pension law in 2008) (Pacific economic council, 2010, p. 57–69).

In 2009, the Government has adopted several programs, which aim is to encourage the development of middle-class, professional mobility and retraining.

S. Korean pension system is relatively young (the modern pension insurance sys-tem for employed persons introduced in 1988 and in 1999 – for the self-employed persons), there are exemptions from the payment of contributions and a few people have a mandatory minimum 10 years of social insurance. Therefore, a brief involve-ment in the pension system does not provide a sufficient amount of pension benefits; a large number of people does not participate in the pension system and receive only social assistance benefits. Moreover, the labor relations are changing, the atypical employment expanding, and the international migration increasing. It means, that pen-sion system must be reformed relating to the labour structure changes, involving more people in the pension system and ensuring the maximum participation of contributors.

2.3. Lithuanian reforms during economic crises

The last economic recession (from 2008) strongly impacted Lithuanian pension system reforms. Therefore the reforms started quite late and government had to cut pension bene-

Audrius Bitinas

36

fits level. During the economic crisis, the state can reduce pensions. However, the reduced pensions should be compensated in future, when the state social insurance fund’s budget will be balanced (ruling of the Constitutional Court of 20 April 2010).

On 28 October 2009, a National Agreement was signed between the Government of the Republic of Lithuania and social partners: the largest trade unions, business and employers as well as pensioners’ organizations. Under this Agreement, the Govern-ment undertook to implement measures for financial consolidation, including a tempo-rary and differentiated reduction in all pensions, pursuing the essential objective to pay social benefits on time, so that recipients of the smallest pensions would be pro-tected and recipients of bigger pensions and other income would jointly assume a hea-vier burden of reduction (until 2012):

in 2010–2011 all pension above the threshold of 650 LTL (1 EUR = 3.45 LTL) temporally reduced (exception: disabled persons who lost 75–100 % of capacity for work: no reduction) – in average by 5 %.

Additional reduction for working pensioners - progressively, depending on in-come (max. reduction – 70 %; in average – 17 %). No additional reduction for working disabled.

3. New trends for reforms

Pension system can be reformed reducing benefits (or reviewing the entire system of social benefits), introducing new taxes or increasing contributions (pensions are taxable in many EU countries). However, the success of reform depends on the emp-loyment growth, flexible employment forms and active social policy.

OECD noted that pension system should be reforming in accordance with the following principles: to prolong working life and the retirement age, to apply depen-dency ratio between pension benefits and life expectancy, to cancel early retirement system, to reduce the redistribution in pay-as-you-go system, to promote the incenti-ves for private savings, to increase the confidence in the pension system and to diver-sify the pension system (pension system should work in two ways: pay-as-you-go sys-tem and funded savings) (OECD, 2011, p. 9–11).

International Labour Organisation does not have a specific pension model, but we could fix a set of basic requirements for pension systems: i) universal coverage; ii) benefits as a right; iii) equity and fairness; iv) protection against poverty; v) replace-ment of lost income; vi) collective actuarial equivalence of contributions and pension levels; vii) guarantee of a minimum rate of return on savings (the real value of contri-butions paid into savings schemes should be protected wherever these are part of the national pension systems); viii) fiscal responsibility (schemes should be financed in such a way as to avoid uncertainty about their long-term viability); ix) policy coheren-ce and coordination (providing affordable access to essential health care and income security to all those in need); x) state responsibility (the state should remain the ulti-mate guarantor of the right to affordable retirement and access to adequate pensions, such guarantees can be applied to both PAYG and fully funded pension schemes) (ILO, 2010, p. 119).


37

3.1. Future reforms in Japan: balancing of the budget deficit and future trends

There are three weaknesses in Japan’s pension system: the budget deficit, ineffecti-ve management and demographic challenges.

Since 2002, the deficit of pension system is compensating from the reserve fund. The deficit has increased significantly, when the Japanese economy started to grow. Despite the increases in social security contributions and value added tax (from this tax the pension system deficit is financing), the pension system deficit is projected until 2050.

Because of the economic crisis, Japan’s budget deficit in 2011 exceeded 8 % (Doi, Ho-shi, Okimoto, 2011, p. 414–433). Japan’s Economy, Trade and Industry Ministry forecasts that the increases in social security contributions will lead to the fact that about 1 million jobs will be lost, the unemployment will increase by 1.3 % and level of consumption will decrease (Pacific economic council, 2010, p. 78–81). It should be noted that in 2009 the government already subsidized a half of the pension system (first pillar), which means that half of the pension system is financed from general taxes.

Other problem of Japanese social security and pension system is the management efficiency. The Japan’s pension system administration costs are relatively low. However, the serious problem is the avoidance of paying of social security contribu-tions. This is arising not only from the complexity of system, but is related to the effi-ciency of management and creation of the central database. In 2002, even 8.3 million persons had arrears of contributions and 12 million persons did not participate in the pension system (Chia, Kitamura, Tsui, 2005).

As a model of inefficient management we could mention the miscarriage of pen-sion files, when about 50 million pension beneficiaries files missed. In Japan, there is no social security numbers or personal codes, the benefits are calculated according to the work books (issued for the first time in employment). Only in 1998 it was decided to create a centralized information system.

Despite the reforms or reform’s proposals, the trust in the social security system is still decreasing. It is an undeniable fact that every time population projections have changed in Japan, public pension schemes have also been revised so as to raise premiums and lower benefits. This has led to public scepticism over the veracity of these schemes, and hence, more positive solutions are now required to ensure the sustainability of public pension schemes (Seike, 2001, p. 1–5). The basic concepts of the first and second pillars pension system were so different in so many ways (individual vs. household as a unit of the cove-rage, flat-rate contribution vs. wage proportional contributions, flat-rate benefit vs. wage proportional plus flat-rate benefit etc.) that this reforms brought about a public pension system which was excessively complex and in transparent, the basic rules of which and the relation of whose burden and benefits almost nobody could understand and it causes people to mistrust the public pension system and which discourages willingness to pay contributions (Tanaka, 2007, p. 96–104).

Japan is one of the fastest ageing countries in the world. Population projections show that in 2055 the number of pensioners will exceed 40 % (Yamada, 2011, p. 199–224). Japan’s National institute of demographic studies predict that in 2050 the popu-

Audrius Bitinas

38

lation will fall by 32 million (from 128 million to 95 million) and the fertility rate will fall to 1.26 children per woman. But Japan, in particular and traditionally, has an ad-vantage in promoting the employment of older people given their high motivation to participate in the labor market. And this positive situation in the labour market could partially balance budget deficit.

Thus, the Japanese scientists and international organizations raises questions, rela-ted to the confidence in the state social insurance system, better management, pension system reforms, flexibility of pension system, adaptation of pension system to the la-bor market changes. Definitions of social justice, equity between generations, solidari-ty and the pension system model are analysing as well.

T. Yamada proposes to cancel second pillar pensions and suggests, that first pillar basic pension could be financed directly by the consumption tax (the tax payers are richest part of society) and income tax (because pensions are related to personal ear-ned income). T. Yamada research showed that in this way it is possible to achieve greater welfare of future retirees (Yamada, 2011, p. 199–224).

T. Fukawa emphasized that it is necessary to make the system less vulnerable to eco-nomic and demographic changes, to reduce the intergenerational inequality in the contri-bution-benefit relation due to the pay-as-you-go financing system. It is important to inc-rease in the normal pension age beyond 65 years old, to change benefit structure (departu-re from flat-rate benefit, benefit accrual rate according to income level) and to adjust to the pension system to the changing labour market (Fukawa, 2007, p. 131–143). Future reform of the Japanese tax and transfer system would have to pay more attention to a) deploying measures that enable younger parents to combine child raising and work; b) changing the structure of social spending inevitably biased towards the elderly and refocusing on youn-ger generations; and c) making social systems neutral to the individual’s life style. It is rather obvious that a new form of solidarity is needed in Japanese society, and each mem-ber should bear the proper burden (Fukawa, 2008, p. 57–66).

Pacific Council experts emphasize that level of social security contributions in Japan already exceeds the amount of tax revenue. More and more companies are facing diffi-culties in paying the increased social security contributions and average overall wages decline because the newly recruited employees receive lower wages than already emp-loyed middle-aged workers. Government increasing contributions and reducing benefits, but it means that people pay into the pension system more than they will get and this reduces the confidence in the system (Pacific economic council, 2010, p. 78–810).

Currently, the main task of Japan’s government reform should be focused on questions, how to raise a number of employment and contributors (including especial-ly women), reduction of exemptions, how to improve collection of contributions and how to increase confidence in the system. Employment and labor market system re-form issues should be considered in the field of pension system reform. Excessively high tax and social security contributions can reduce the burden of Japan’s competiti-veness in a globalized world and could eliminate the motivation to participate in the pension system.


39

3.2. Need for the social security in Korea

We could stress following S. Korean pension problems: the rising cost of financing social security benefits, income inequality and social differentiation and demographic challenges. Pension reform in S. Korea is carried out in order to expand pension cove-rage achieving the sustainability of the pension system, promoting the involvement of private pension funds, improving the administration of the system and reducing inco-me inequality.

The financial need for the social benefits (including pensions) is increasing: change of pension expenditure (period 1990–2007) in S. Korea was 130.5 % of GDP (OECD average – 14.5 %).

Despite the efforts of S. Korean government increasing social benefits, income inequality increasing from 1990 (Gini coefficient in 1996 was 0.275, in 2008 was 0.321) and the relative poverty rate increased from 9.3 % (1996) to 14.3 % (2008). This can be explained by the fact that economic growth has changed the labor market structure (development of the information technologies) and because of globalization. Moreover, the number of elderly people growing rapidly.

About 28 % of social insurance contributors are exempted from payment of contri-butions and it could be treated as social investment or as the support for low income earners. However, this principle is not suitable for the construction of the traditional pension system because the social assistance system in S. Korea is closely integrated into the social insurance. The social assistance system should be distinguished from the social insurance system and individuals should be encouraged to participate in the supplementary pension insurance.

Another problem, related to the imbalances of income – increasing social differen-tiation. It may be noted some examples: a) the development of private education insti-tutions (because of the high fee, persons having higher income participate in this sys-tem); b) persons having permanent employment contracts (working in big companies, belonging to trade unions as well) receive different salary compared to those working in the atypical labour relations (in small and medium-size enterprises, not belonging to the trade unions as well); c) high number of social insurance exemptions (Pacific eco-nomic council, 2010, p. 57–69). Thus, an important future challenge for government is to increase the social coverage of self-employed and low-income earners and improve the collection of contributions.

The demographic situation in S. Korea is one of the most complex and the Asia-Pacific region. The average fertility rate for 2005–2010 period was only 1.27 children and life expectancy (at the age of retirement) in 2010 was 20.2 years (males) and 25.2 m. (females). The lack of attention to women’s employment, balancing the career and family life, the high price of private education created preconditions for a low fema-le employment rate and low fertility rate. The growing number of not working elderly persons creates the problem for the economic growth, a declining number of the social security contributions, pension expenses and higher health or care system costs.

Audrius Bitinas

40

3.3. New reforms in Lithuania: the future trends

The time for reforms is actually critical in Lithuania: without the prolongation of retirement age and without incentives for the private pension accumulation, the deficit of state social insurance fund will be higher and the trust of people in social insurance system could fell down. In addition, after economic crisis, the demographic and macro economical situation in Lithuania should improve (the wages should increase, unemp-loyment decrease, growth of GDP).

On 15 June 2010 the Concept of the reform of state social insurance and pension scheme has been approved. The goal of the reform is to establish the essential ele-ments of the reform and to foreseen new legal regulation (which could ensure long-term financial sustainability and could guarantee adequate and target-oriented benefits, including better administration).

In the long term perspective, several proposals fixed in the Concept: non-contributory social assistance pensions (ensuring a minimum protection of income at old age should be paid from the state budget; social insurance old-age pensions and work incapacity pensions should be paid from a separate budget of the state social insurance fund; to apply a new clearer formula for pensions and procedure for the es-tablishment and indexation of the amount of pensions; to change the formula for cal-culation of the social insurance old-age pension by awarding a certain number of ac-counting units (“points”) for each year of the social insurance record and contributions paid or to switch to the scheme of virtual personal accounts; to gradually switch to a new basic pension or a national pension financed from general taxes by expanding the funding base of the scheme; to separate the calculation of work incapacity benefits from that of old-age pensions in order to increase the clarity of the scheme and ratio-nalize it; to optimize strategies for the investment of accumulated means in pension funds; to integrate state pensions into the general scheme of social insurance and cu-mulative pensions by paying higher contributions.

The Lithuanian Parliament reached a wide political agreement and on 24 May 2011 adopted Guidelines of pensions and social security reform and on June 8, 2011, the Go-vernment adopted the Measures plan for implementation of Parliament Guidelines, inclu-ding legal regulation timetable. This reform will have two stages: the transitional period will start since 2012 and will continue until 2026. Second stage will start form 2027.

The main aim of the reform (as indicated in the Guidelines) is to ensure that pe-rsons would receive an adequate pensions, that social insurance fund budget would be stable, non-deficit and that system of pensions would adjust more easily to economical and demographical changes. Several principles have been indicated in the Guidelines:

1. More transparency in the pension system – pension system participants should receive all information about pension rights, should know about system’ bene-fits and should be constantly notified of the obtained rights to the state social security pension.

2. Separation of the social insurance and social assistance. It means that we should seek for the better correlation between contributions and benefits and make labour market more flexible: gradually increase a retirement age (65)


41

and later pensionable age should be flexible, pensions amounts should be rela-ted to the demographic and economic situation and government must encou-rage employment of elderly persons.

3. To establish clear indexation rules and clear relationship between social insu-rance fund and state budget. The pension benefits indexation should be linked to economic and demographic indicators (and not to the strong political im-pact). Other changes related to the new pension formula: to transfer of flat-rate basic pension to state budget and to introduce NDC (virtual accounts) sys-tem or accounting units (“points”) system. All reforms should be made without raising of the level of the social insurance contributions.

4. Consolidation of privileged state pensions to the state social insurance system and to professional funds: to refuse privileged benefits in future, to reintegrate all state privileged pensions to the social insurance system and to create pro-fessional pension funds.

5. Better regulation and more efficiency in second pillar private funded pension schemes. In the first place, accumulation in second pillar gradually should be restored and voluntary pension accumulation should be encouraged. In the same time, measures for the better management must be introduced: introduc-tion of the life-cycle investment system; to analyze the possibility to introduce state pension fund; to reduce assets fee and gradually abolishing contribution fee; to reduce the total deductions from the pension asset levels; to reduce the pension system participants the investment risk and to regulate the pension annuity sale process.

6. Better management of the social insurance fund is based to achieve the main goal – to balance the budget of the social security fund. In the first place, when the budget will be balanced, pension reserve fund should start functio-ning. Also the state budget is guarantee (including interest rates of loans) when state social insurance fund is in the deficit and not enough the reserves in pension reserve fund. Other measures: better administration and control of the disability benefits; to distinct health insurance and pension social insuran-ce; state social insurance fund board should pay all social insurance benefits (state pensions, unemployment benefits etc.).

On June 9, 2011 the Parliament approved the amendments to the Law on state so-

cial insurance pensions, whereby the retirement age will be gradually raised as of 2012. The retirement age will be increased by 4 months per year for women and 2 months per year for men as of January 1, 2012 until it reaches 65 years in 2026. In the year 2011, the retirement age is 60 years for women and 62.5 years for men. This de-cision was adopted with regard to the longer lifespan after the retirement age.

On June 28, 2011 the Government has approved changes in the funded pension scheme and submitted its proposals to Parliament. The aim – to create opportunities for current and future retirees to decide how they would like to accumulate their pensions in future. According to the new proposed regulation, starting from 2014, the person’s contribution to retirement pension will consist of three parts: the contribution transferred from state social

Audrius Bitinas

42

insurance fund budget, contribution paid from person’s earnings and from encouraging contribution paid by the State for participation in private accumulation.

Regarding to the first part of contribution, it is offered that possibility to participate in accumulation of pensions at current conditions, when contribution of 2 % size from insurable earnings is transferred from state social insurance fund to the private funds and insurance companies, would remain. The currents size won’t change (until 2020) and will the obligatory to every participant of this scheme. Since 2020 the first part of contribution would be increased from 2 % to 3.5 %.

If a person on his initiative and from his earnings decides to accumulate bigger part of pension in private funds and pay bigger contribution, this possibility will be allowed. It is offered that in this case since 2014 a person would pay contribution of 1 % size, since 2016 – 2 % size from his insurable earnings to private pension fund (second part of contribution).

In order to encourage a person to accumulate in the private funds, the state will fi-nancially encourage person: in this case an encouraging contribution (size of 1 % sin-ce 2014 and 2 % since 2016 from an average wage in the Lithuanian economy) would be transferred from the state budget to a person’s pension account.

During transitional period (from 1 January 2013 to 1 September 2013) persons would be able to return to accumulating their pension only in the state social insurance fund (as it was before 2004). The possibility to abort participation in accumulation in private funds will valid only until September 1, 2013.

Others changes related to the better regulation of the pension funds. The Govern-ment’s approved the proposal to repeal the restriction to change the pension fund (ac-tually it is possible to change pension fund for the first time only after three years). Pension fund or insurance company could be changed if a person is paid on behalf of at least one savings deposit.

It is also proposed to reduce the deductions from the assets fee and gradually abo-lishing contribution fee. It is therefore suggested that a maximum deductions from the assets in the conservative investment funds must be 0.7 % (now – 1 %), maximum deductions from the assets in the non-conservative investment funds will remain 1 %. The maximum deduction from the contributions will be 2 % in 2013 and will be redu-ced by 0.5 % every year until the total relocation.

After optimization of the structure of State social insurance fund board territorial institutions, the total amount of job positions was reduced by 11.4 % (in 2012). None of the State social insurance fund board territorial divisions will be closed down, only the juridical status and subordinations will change (actually State social insurance fund board has 47 territorial units, will be 10). The order of servicing won’t change but customer service quality will be improved. The reform will allow saving around 10.5 million LTL per year.

In conclusion, it is definitely clear that Lithuanian government should continue pension system reforms. A low fertility rate, longevity and other facts of ageing popu-lation challenged the need to increase the social security contributions, to revise bene-fits level and to raise the retirement age. But the budget deficit is still considerable and ageing is significant.


43

Conclusions

Japanese and S. Korean pension system model could be classified as conservative welfare model (according to the classical G. Esping-Anderssen classification types) becau-se of state functions (guarantor of pension system), state employment related policy, ear-ning-related pensions and mandatory contributions. Some elements (basic national pen-sion) could be treated as an element of liberal model. The biggest practical challenge in designing or realigning national social security systems is the interplay of social insurance schemes, universal benefit schemes, social assistance schemes and private benefit systems as well as integrating social security policies closely with other sectors.

The overall movement of Lithuanian social policy model from corporative, bis-marckian type to the marginal, liberal model does not raise any doubts. Before 2000–2003 it is possible to affirm that corporative – bismarckian model has comprised a basis in the country. It consisted mainly of State social insurance fund system together with limited social assistance system which mainly comprised from stationary servi-ces. But on the threshold between the XX-th and XXI-th centuries the reform of priva-te pensions clearly outlined the trajectory of the model change from corporative to liberal – marginal type.

Article analysis leads to the following conclusions: 1. The key policy in Japan and Lithuania is to rebuild the trust in public pension

schemes. It is necessary to intensify the pension reforms because of sharpe-ning of the demographic and social changes. Participants of the first and se-cond pillars pension system should be constantly and clearly notified of the obtained rights to the state social security pension.

2. The state role in Japanese, S. Korean and Lithuanian pension systems should be maintained as main pension rights guarantor. State should guarantee adequate state social insurance pension level.

3. The concept of social security in Japan, S. Korea and in Lithuania should co-ver state social security pension schemes (first pillar), occupational pensions or statutory private quasi/mandatory funded pensions (second pillar) and pri-vate funded pension schemes (third pillar). Governments should encourage a third pillar voluntary pension, assigning a certain part of liability for his own welfare to a person himself.

4. Japanese and S. Korean societies today are the oldest in the world, the life expectancy in Lithuania is one of the lowest in the European Union. The chal-lenges for the Japan, S. Korea and Lithuanian pension systems are still ageing population (especially low fertility rate, raising number of elderly people and life expectancy) and economic transformations.

5. Pension system must be very closely related to the flexibility of labor rela-tions. Social policy should be more oriented on flexible working time arran-gements, balance between work and family life.

6. Pension system reforms must be accompanied by the regulation of capital markets and the strengthening of fiscal policy. In the pension system the di-versity of benefits sources should be foreseen (pension funds, guarantees of

Audrius Bitinas

44

the state social insurance pension), the financial incentives for individuals to continue working longer should be increased, the requirements for early reti-rement should be revised).

7. The pension management and administration capacities must be improved (creating data bases and improving customer service), the analytical and fore-casting work should be organised.

8. Social policy in Lithuania, S. Korea and in Japan should encourage women’s and elderly person’s participation in the labour market.

9. In the past, Japan government decided several times to raise social insurance contributions and to cut benefits. In the future, Japan government should ap-ply new policy regarding financial sustainability. Because of the impact on in-ternational competitiveness, it could be difficult to raise the contribution level from 2017 again and reconcile growth based on high labor productivity.

10. During the period of economic crisis (2008–2010 years), Lithuania survived huge diminishing of its social protection system, a sudden growth in unemp-loyment and increasing gap between citizens expectations.

11. Because of restricted European Union competence in the field of pensions, in Lithuania it is necessary to identify national economic, social and cultural phenomena, searching consensus between the social partners and following the European Union’s recommendations.

12. Pension system in S. Korea should be clearly separated from the social assis-tance system. The government should encourage person’s participation in su-pplementary pension insurance, improve the collection of social insurance contributions, decrease social differentiation, increase the social coverage of self-employed persons and low-income earners.

13. Due to the increasing migrant workers, Japan and S. Korea should try to conc-lude international treaties in the field of social security.

Received 2012 03 07

Approved for publishing 2012 05 21

References

Abe, A. K. (2003). Low-income people in social security systems in Japan. The Japanese Journal of Social Security Policy, vol. 2, no. 2.

Anderson, S. J. (1993). Welfare policy and politics in Japan: beyond the development state. New York: Paragon house. Asher, M. (2009). Extending social security coverage in Asia-Pacific: a review of good practises and lessons learnt.

International social security association working paper 6. Geneva: ISSA. Barr, N., Diamond, P. (2008). Reforming pensions: principles and policy choices. New York: Oxford University Press. Bitinas, A. (2011). Socialinės apsaugos teisė Europos Sąjungoje: pensijų sistemų modernizavimas. Vilnius: „Mes“. Chang, In-Hyub. (1985). Korea, South. In: Social welfare in Asia. London: Biddles. Charpentier, F. (2009). Les retraites en France et dans le monde: nouvelles problématiques. Paris: Economica. Chia, N., Kitamura, Y., Tsui, A. (2005). The Pension System in Japan and Retirement Needs of the Japanese Elderly.

Website: http://www.ier.hit-u.ac.jp/~kitamura/PDF/P25.pdf [2012-02-15]. Doi, T., Hoshi, T., Okimoto, T. (2011). Japanese government debt and sustainability of fiscal policy. Journal of the

Japanese and international economies, vol. 25, no. 4. European Commission. Communication from the Commission Europe 2020: A strategy for smart, sustainable and

inclusive growth. (2010). Brussels: European Commission.


45

European Commission. Europe 2020: Integrated guidelines for the economic and employment policies of the member states. (2010). Brussels: European Commission.

European Commission. Joint report on pensions: Progress and key challenges in the delivery of adequate and sustai-nable pensions in Europe (country profiles). (2010). EPC Secretariat, SPC secretariat, Brussels.

European Commission. Joint report on pensions: Progress and key challenges in the delivery of adequate and sustai-nable pensions in Europe (occasional paper). (2010). EPC, SPC, DG for Economic and Financial Affairs and DG Employment, Social Affairs and Equal Opportunities, Brussels.

Fukawa, T., Yamamoto, K. (2003). Japanese employees’ pension insurance: issues for reforms. The Japanese Journal of Social Security Policy, vol. 2, no.1.

Fukawa, T. (2007). Sustainable structure of the Japanese public pension system viewed from a Germany-Japan compa-rison. The Japanese Journal of Social Security Policy, vol. 6, no. 1.

Fukawa, T. (2008). The effects of the low birth rate on the Japanese social security system. The Japanese Journal of Social Security Policy, vol. 7, no. 2.

Hayo, B., Ono, H. (2011). Livelihood and care of the elderly: determinants of public attitudes in Japan. Journal of the Japanese and international economies, vol. 25, no. 1.

Ilcheong, Yi. (2007). The politics of occupational welfare in Korea. Fukuoka-shi: Hana-Syoin. International Labour Office. (2010). World social security report 2010/2011: providing coverage in times of crisis and

beyond. Geneva: International Labour Office. International social security association. (2010). Dynamic social security for Europe: choice and responsibility: deve-

lopments and trends. Geneva: ISSA. Iwamura, M. (2009). Permanence des liens et relations problématiques entre emploie salarié et protection sociale au

Japon. Emploie et protection sociale: de nouvelles relations? Paris: Presses universitaires de Bordeaux. OECD. (1973). Towards an integrated social policy in Japan. OECD publishing. OECD. (1998). Reforming public pensions: social policy studies. OECD publishing, no. 5. OECD. (2010). Economic outlook. OECD publishing, no. 88, vol. 2. OECD. (2011). Pensions at a glance. OECD publishing. OECD. (2012). Pensions at a glance: Asia/Pacific. OECD publishing. Oshio, T., Oishi, A. S, Shimizutani, S. (2011). Social security reforms and labour force participation of the elderly in

Japan. The Japanese economic review, vol. 62, no. 2. Pacific economic council. (2010). Towards a more resilient society: lessons from economic crisis (report of the social

resilience project). Tokyo: Japan institute of international affairs. Seike, A. (2003). Pension reforms toward an aging society. The Japanese Journal of Social Security Policy, vol. 2,

no.1. Takahashi, T., Someya, Y. (1985). Japan. Social welfare in Asia. London: Biddles. Tanaka, K. (2007). Normative issues of the public pension in Japan. The Japanese Journal of Social Security Policy,

vol. 6, no. 1. Uzuhashi, T. (2003). Japanese model of welfare state: how it was changed throughout “the lost decade” on 1990’s?

The Japanese Journal of Social Security Policy, vol. 2, no. 2.

Audrius Bitinas

46

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

47

REGIONINĖ TURIZMO POLITIKA LIETUVOJE

Aušrinė Armaitienė, Liudmila Zacharčenko Klaipėdos universitetas

Anotacija Lietuvoje regioninė turizmo politika ir jos taikymo modeliai plačiai netyrinėjami, atlikti tik pavieniai tyrimai temų, susijusių su regionine turizmo politika Lietuvoje. Straipsnyje aprašytu tyrimu siekta at-skleisti regioninės turizmo politikos Lietuvoje galimybes. Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvos regionų plėtra turizmo politikos galimybių aspektu yra labai nevienareikšmiška: ne visų regionų turizmo veiklos galimybės skatina plėtrą, turizmo, kaip vienos prioritetinių regiono plėtros krypčių, traktavimas ne visada gali būti teisingas, be to, kaip teisinis šios srities reglamentavimas yra gana chaotiškas. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regioninė turizmo politika, regioninis turizmas, regioninės turizmo politikos planavimas, regioninės turizmo politikos valdymas. Abstract The subject of tourism policy and its implementation models in Lithuania are not widely researched, just few researches were done on the subject. The aim of this research – to discuss the regional tourism policy opportunities in Lithuania. The results showed that the Lithuanian regional development from the pe-rspective of tourism policy is very ambiguous – tourism potential not in every region is worthy of deve-lopment, to define tourism as one of the priority developments of the region may not always be correct, as well as a legal regulation in this area is sufficiently chaotic. KEY WORDS: regional tourism policy, regional tourism, regional tourism policy, planning, management of regional tourism policy.

Įvadas

Lietuvoje regioninė turizmo politika ir jos taikymo modeliai plačiai netyrinėti, at-likti tik pavieniai tyrimai temų, susijusių su regionine turizmo politika Lietuvoje. Šis aspektas aptariamas turizmo verslo klasterių (Žilinskas, Petravičienė, 2007), plėtros konceptualizacijos (Žilinskas, Petravičienė, 2007), atvykstamojo turizmo Lietuvoje (Petrilovskaja, 2007), regioninės politikos (Kilijonienė, 2004) kontekstuose. Užsienio literatūroje regioninės turizmo politikos tema pradėta tyrinėti daug anksčiau. Pasaulio turizmo organizacija 1994 metais išleido „Nacionalinės ir regioninės politikos plana-vimo“ leidinį, kuriame pristatė turizmo politikos planavimo atvejo studijas. C. M. Hall (2000, 2008) nagrinėja šią temą turizmo planavimo ir turizmo politikos kontekste. Regioninio turizmo planavimo koncepcijas savo knygoje „Turizmo planavimas, 4 leidimas“ plačiai nagrinėja A. Gunn (2002). A. De Montis (2004) regioninę turizmo politiką nagrinėja darnaus turizmo kontekste.

Pasaulyje yra daug blogų turizmo valdymo ir planavimo pavyzdžių, kai nesuderin-tas planavimas atnešdavo tik trumpalaikę ekonominę naudą. Ilgainiui toks reiškinys gali sukelti aplinkos, socialinių problemų ir lemti turizmo centrų kokybės prastėjimą (WTO, 1994). Svarbus momentas, kad Lietuvos regioniniame ir vietiniame rajonų ir miestų savivaldybių lygmenyje turizmas įtraukiamas į prioritetines plėtros sritis, nors regioniniame lygmenyje turizmo institucinio aspekto atsisakyta. Pradėjus įgyvendinti regioninio masto ES remiamus turizmo plėtros projektus, regioninio lygmens turizmo valdymo trūkumas tapo akivaizdus. Jei nėra regiono institucijos, regioninio valdymo

Aušrinė Armaitienė, Liudmila Zacharčenko

48

turizmo infrastruktūros plėtra ar vietinio turizmo maršrutų plėtojimas gretutiniuose rajonuose nekoordinuojamas, probleminė ir regiono lygio turizmo rinkodara būtų ge-rokai efektyvesnė finansiniu požiūriu nei pavienių rajonų ar miesto (Armaitienė, Ber-tužytė, 2011).

Remiantis Nacionaline turizmo plėtros programa 2007–2013 (2007), Lietuvos Respub-likos turizmo įstatymas suponuoja sąlygą koordinuoti turizmo plėtros planavimą tiek vals-tybiniu, tiek vietos savivaldos lygmenimis. Už turizmo plėtrą ir programų įgyvendinimą atsakingos įvairios valstybinės įstaigos: miestų ir rajonų savivaldybės, turizmo ir verslo centrai, LR Turizmo departamentas, LR Žemės ūkio ministerija. Šių institucijų finansavi-mas, strateginiai tikslai ir uždaviniai yra gana skirtingi, todėl akivaizdi problema, kad dėl dabartinės nevisavertės turizmo politikos atsiranda grėsmė, kad didelį turizmo potencialą turintys Lietuvos regionai nesulaukia tinkamo finansavimo ir dėmesio sprendžiant pro-blemas, užtikrinant plėtrą dėl institucinio nesuderinamumo.

Tyrimo t ikslas – atskleisti regioninės turizmo politikos Lietuvoje galimybes. Tyrimo objektas – regioninė turizmo politika Lietuvoje. Tyrimo tikslui pasiekti iškelti šie tyrimo uždaviniai : išsiaiškinti ir išanalizuoti regioninės turizmo politikos sampratą, planavimą ir

valdymą; išanalizuoti Lietuvos regioninės turizmo politikos teisinį reglamentą; atlikti Lietuvos apskričių turizmo politikos analizę; pateikti rekomendacijų, kaip Lietuvoje kurti regioninę turizmo politiką.

1. Metodologija

Regioninės turizmo politikos Lietuvoje tyrimas, atliktas taikant A. Gunn (2002) metodologiją, pasirinktas dėl kelių priežasčių: metodologijos universalumo ir galimy-bės taikyti ją įvairioms šalims bei tikslios vadybinės struktūros. Kadangi Lietuvoje regioninė turizmo politika oficialiai neįteisinta, t. y. neapibūdinti tikslūs turizmo re-gionai, nėra už jų plėtrą ir priemonių įgyvendinimą atsakingų institucijų, tirti pasirink-tos statistinės Lietuvos apskritys, nes šiandien Lietuvos nacionalinė regioninė politika įgyvendinama ir regioninė plėtra planuojama buvusiose apskrityse LR Vidaus reikalų ministerijos lygmeniu.

A. Gunn (2002) metodologijos sudėtinės dalys: 1. Tyrimas. Kadangi turizmas plėtojamas tam tikroje teritorijoje, būtina aprašy-

ti teritorijos, kuri turi įtakos turizmui, charakteristiką. Galutinis vartotojo (lankytojo) produkto įvertinimas priklauso nuo teritorijos patrauklumo, paslaugų, patogumų, ben-druomenės, pasiekiamumo. Taigi svarbios dvi charakteristikos: teritorijos geografinio turinio ir vietovės raiškumo.

2. Potencialo nustatymas. Šis reikalavimas įgyvendinamas atliekant regiono vertinimą SSGG metodu ir atsakant į klausimą, kaip plėtra atskleidžia potencialias galimybes?

3. Regiono planavimo vienetų išskyrimas. Autorius skiria 3 funkcinius regiono vienetus: vietos patrauklumo kompleksus, cirkuliacijos koridorius ir nepa-trauklius „tolimuosius užnugarius“ (1 pav.).


49

1 pav. Regioninio planavimo koncepcija (Gunn, 2002)

Fig. 1. Concept of regional planning (Gunn, 2002)

Lietuvos apskričių turizmo politikos analizei pasirinktos Lietuvos statistinės apskri-tys: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Marijampolės, Panevėžio, Šiaulių, Tauragės, Telšių, Utenos, Vilniaus. Šiuo metu Lietuvoje administracinio apskričių suskirstymo nėra, todėl tyrimo metu analizuoti teritoriniai apskričių atitikmenys. Analizei pasitelktas loginės abstrakcijos metodas, sisteminė mokslinės literatūros, grafinė analizės, eksper-tų vertinimo duomenys renkami iš dalies struktūruoto interviu forma. Klausimynas sudarytas remiantis Lietuvos apskričių plėtros planuose pateikta SSGG analize, kiek-vieną teiginį vertino strateginio planavimo specialistas. Klausimynai su vertinimo cha-rakteristikomis išsiųsti elektroniniu paštu. Gauti visi atsakymai, t. y. 10 įvertintų klau-simynų. Stiprybės, silpnybės, galimybės ir grėsmės įvertintos pagal penkių balų siste-mą: 5 balai reiškia, kad veiksnys yra labai svarbus, aktualus, gali daryti didelę įtaką; 1 balas – veiksnys mažai svarbus, aktualus, jo daroma įtaka maža.

2. Dabartinė regioninio turizmo Lietuvoje situacija

Remiantis LR bendruoju planu (LR teritorijos bendrasis planas, 2002), nacionali-nės svarbos rekreacines sistemas numatyta kurti labai didelio ir didelio rekreacinio potencialo arealuose: Pajūrio, Vilniaus-Trakų, Kauno-Jurbarko, Ignalinos-Molėtų, Alytaus-Druskininkų, Anykščių-Ukmergės, Plungės-Telšių ir Vilkaviškio-Vištyčio. Nacionalinėje turizmo plėtros programoje (NTPP) 2010–2013 (2010) pažymima, kad Lietuvos gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių rekreacinis potencialas bei teritorinė sklaida nėra tolygi ir sudaro natūralias išteklių teritorines sankaupas. Svarbiausių gam-tos ir rekreacinių išteklių bei patraukliausių turizmo objektų teritoriniai telkiniai, juose esanti ir plėtojama turizmo infrastruktūra formuoja turizmo traukos vietoves, kurios pasižymi išskirtiniu turizmo potencialu. Tokių turizmo traukos vietovių sankaupos leidžia skirti didžiausio turizmo potencialo teritorijas – regionus, kuriuose yra palan-kiausios sąlygos poilsio ir turizmo veiklos plėtrai, galimybės veiksmingiau panaudoti


50

turizmo išteklius ir planuoti turizmą. Atsižvelgiant į gamtos ir kultūrinių turizmo ištek-lių išskirtinumą ir gausą, prioritetiniai turizmo plėtros regionai (teritorijos) yra: Pajū-rio, Žemaitijos aukštumų, Nemuno žemupio, Rytų Aukštaitijos ežerų, Vilniaus, Pietų Dzūkijos miškų, kurortai ir kurortinės teritorijos. Taigi analizuojant Lietuvos geogra-finį turinį ir vietovės raiškumą darytina išvada, kad NTPP programoje 2010–2013 metams laikomasi Bendrojo plano išdėstymo ir išskirtų prioritetų. Tokiu atveju Lietu-voje savaime ir natūraliai susiklosto teritorinė regioninio turizmo politika (įteisinama teisės aktuose), kuri apima etninius Lietuvos regionus, didmiesčius ir kurortines vieto-ves, kurioms būdingas turiningas geografinis turinys ir didelė raiška.

Vertinant, kaip vykdant plėtrą išnaudojamos galimybės Lietuvos apskrityse turiz-mo politikos aspektu išanalizuoti ir susisteminti kiekvienos Lietuvos apskrities plėtros planai (2 pav.).

Analizuojant duomenis, kurie gali būti naudojami regionų plėtros strategijoms kur-ti, taikomi du metodai: atitikimo ir konversijos. Taikant atitikimo metodą, strategijos tikslai ir uždaviniai numatomi išryškinant regiono stiprybes ir galimybes bei siekį jo-mis pasinaudoti. Konversijos metodas reiškia, kad tikslai ir uždaviniai formuojami atsižvelgiant į regiono silpnybes ir grėsmes siekiant jas pašalinti.

2 pav. Lietuvos apskričių plėtros charakteristikų palyginimas

Fig. 2. The comparison of the development characteristics of counties in Lithuania

Alytaus apskritis, remiantis jos regioniniu planu, turi vienus aukščiausių stiprybių

įvertinimų (44 balai), nusileisdama tik Vilniaus apskrities stiprybių įvertinimui (47 balai). Alytaus savivaldybės santykis tarp stiprybių ir galimybių yra minimalus, t. y. lygus 1, tai rodo, kad dabartinė plėtra atitinka šios apskrities galimybes. Taip pat pastebimas nedidelis skirtumas tarp visų apibendrintų charakteristikų.


51

Kauno apskrities stiprybių įvertinimas prilygsta Alytaus apskrities įvertinimui (44 balai), tačiau atkreiptinas dėmesys, kad šios apskrities galimybės viršija dabartinę ap-skrities plėtrą (58 balai). Įvertinti reikia ir tai, kad visų charakteristikų silpnybės viršija visas kitas ir sudaro 60 balų, viena vertus, tai gali būti vertinama kaip potencialios grėsmės, kita vertus, įveikus šias silpnybes, jos gali tapti stiprybėmis.

Klaipėdos apskrities stiprybės, palyginus su Alytaus ir Kauno apskritimis, yra ge-rokai mažesnės (35 balai), tačiau bendras charakteristikų išsidėstymas yra gana toly-gus, bet pažymėtina, kad galimybės (28 balai) įvertintos aukščiau negu silpnybės, bet žemiau negu grėsmės. Taigi dabartinė Klaipėdos apskrities plėtra ne visiškai atitinka jos galimybes.

Marijampolės apskrities suminis charakteristikų įvertinimas yra vienas mažiausių tarp visų analizuojamų apskričių, tačiau pakankamai tolygus. Šiuo atveju potencialas (18 balų) ne daug viršija apskrities stiprybes (15 balų).

Analizuojant Panevėžio apskrities rodiklius, pažymėtina, kad šios teritorijos gali-mybės (46 balai) vos ne dvigubai viršija dabartinę šios teritorijos plėtrą (28 balai) ir yra gana aukštos, didesnės galimybės įžvelgiamos tik Kauno apskrityje (58 balai). Tai rodo, kad į šią teritoriją verta atkreipti dėmesį.

Šiaulių apskrities stiprybės, palyginus su kitomis apskritimis, įvertintos vidutiniš-kai (24 balai), galimybių įvertinimas – labai žemas (9 balai). Todėl galima daryti prie-laidą apie nedidelį šio regiono patrauklumą turizmo požiūriu, nes net išnaudojus visas galimybes, suminis plėtros vertinimas nebus aukštas.

Vertinant Tauragės apskritį pažymėtina tai, kad beveik visos charakteristikos, lygi-nant su kitomis apskritimis, yra vidutinės, silpnybės įvertintos gana aukštai (42 balai), o dabartinė plėtra, nors ir ne visiškai atitinka šio rajono galimybes (16 balų), nėra in-tensyvi ir įvertinus silpnybes (42 balai) bei grėsmes (16 balų) gali būti netikslinga.

Telšių apskrities rodikliai rodo, kad dabartinė šios apskrities situacija neatitinka jos galimybių, kurios įvertintos pakankamai aukštai (35 balai).

Utenos apskrities charakteristikų vertinimas rodo jos vidutinę plėtrą turizmo aspek-tu ir nedideles galimybes (14 balų) bei pakankamai dideles silpnybes.

Vilniaus apskrities suminiai galimybių ir stiprybių įvertinimai rodo, kad tai vienas stipresnių Lietuvoje turizmo regionų, kur nurodytas mažas grėsmių pavojus (8 balai). Silpnybės vertinamos (26 balai) labai panašiai kaip ir galimybės (28 balai), todėl kaip ir Kauno apskrities atveju galima daryti dvejopą prielaidą: viena vertus, silpnybės gali būti vertinamos kaip potencialios grėsmės, kita vertus, išsprendus šias silpnybes, jos gali tapti stiprybėmis. Šios apskrities vertinimai rodo, kad dabartinė plėtra atitinka teritorijos galimybes.

Daugiausiai neišnaudotų galimybių turi Kauno ir Panevėžio regionai. Stipriausi yra Vilniaus, Alytaus ir Kauno regionai. Didžiausias potencialas įžvelgiamas Alytaus, Kauno ir Panevėžio apskrityse.

Norint išskirti Lietuvos regionų vietos patrauklumo kompleksus, sluoksniuoti du išanalizuotų duomenų žemėlapiai: išskirtinių traukos centrų ir labai didelio bei didelio rekreacinio potencialo. Taip gautas objektyvus Lietuvos vietos patrauklumo komplek-sų vaizdas, kai, viena vertus, vaizduojamas atvykstančiųjų ir vietos turistų pasirinki-mas (išskirtinių traukos centrų žemėlapis), kita vertus, specialistų įvertintos teritorijos


52

(labai didelio ir didelio rekreacinio potencialo žemėlapis). Pastebėtina, kad specialistų išskirta teritorija – Vilkaviškio-Vištyčio arealas – nelabai populiari tarp turistų, ta pati situacija su arealu Anykščiai-Ukmergė (3 pav.). Šiose teritorijose siūloma intensyvinti rinkodarą, kurią būtina kreipti į vietos ir užsienio turistus, nes, kaip rodo žemėlapis, šios teritorijos turi didelį rekreacinį potencialą, tačiau vietos ir užsienio turistų nelan-komos arba mažai lankomos.

Trakai

Vilnius Kernavė Kaunas Klaipėda Kryžių kalnas

Rumšiškės Europos parkas Neringa Druskininkai Palanga Birštonas

Aukštaitijos nac. parkas

Žemaitijos nac. parkas

3 pav. Lietuvos turizmo plėtrai patrauklių kompleksų žemėlapis Fig. 3. The map of attractive tourism destinations complexes of Lithuania

Išanalizavus turistų cirkuliacijos koridorius nustatyta, kad vietinių turistų lankymo regionai skiriasi nuo lankomų užsienio turistų, t. y. vietos turistai lanko gerokai dides-nę Lietuvos teritoriją, tuo tarpu užsienio turistų srautai didesni tose vietovėse, kurios yra arčiau oro transportu pasiekiamų teritorijų. Vietos turizmo cirkuliacija tolygesnė nei atvykstamojo. Galima daryti prielaidą, kad vienas lemiamų atvykstamojo turizmo cirkuliacijos veiksnių yra turizmo infrastruktūra. Investicijos ir privataus kapitalo pri-traukimas turi užtikrinti pasaulinės kokybės standartus atitinkančią infrastruktūrą, kuri


53

leistų Lietuvai tapti turizmo šalimi. NTPP (2010) pažymima, kad siekiant didesnio turizmo veiklos veiksmingumo, viešosios turizmo infrastruktūros plėtojimo prioritetas turėtų būti teikiamas objektams, kurie yra nurodytuose prioritetiniuose turizmo plėtros regionuose ir atitinka tokius kriterijus: yra nacionalinio lygmens turizmo planavimo dokumentų (vandens turizmo, autototurizmo ar kitų trasų) sprendinys; skatina komp-leksišką turizmo traukos vietovės ir regiono plėtrą, o sukurtos naujos ar išplėstos tu-rizmo veiklos rūšys pritraukia papildomą turistų ir lankytojų srautą; skatina verslą plėtoti turizmo paslaugas ir kurti naujas darbo vietas ar didina esamų užimtumą (ypač ne sezono metu).

„Nepatrauklūs tolimieji užnugariai“ sutampa su tomis apskritimis, kur dabartinė plėtra neatitinka šių vietovių galimybių (Panevėžio, Telšių), arba su tomis apskritimis, kur nėra pakankamai galimybių plėtoti turizmą (Utenos, Tauragės, Šiaulių).

3. Diskusijos

Lietuvos apskričių geografinio turinio ir vietovės raiškumo turizmo politikos as-pektu analizė parodė, kad Lietuvoje ypatingas dėmesys skiriamas pažintinio turizmo plėtrai, siekiant atskleisti visus gamtinius ir kultūrinius regionų savitumus. Tvarkomi ir rodomi pažintinę vertę turintys gamtiniai bei kultūriniai objektai, jų grupės bei kompleksai (LR teritorijos bendrasis planas, 2002).

Tyrimas parodė, kad Lietuvos regionų plėtra turizmo politikos galimybių aspektu yra labai nevienareikšmiška. Pastaruoju metu ypač suaktyvėjo turizmo plėtros strate-ginio planavimo veikla regioniniame lygyje – buvusių Lietuvos apskričių teritorijose ir savivaldybėse. Visų šalies apskričių parengtuose ar rengiamuose regioninės plėtros planuose akcentuojami turizmo klausimai. Daugelis apskričių ir savivaldybių turizmą traktuoja kaip vieną prioritetinių regiono plėtros krypčių (Armaitienė, Bertužytė, 2011). Tyrimas parodė, kad ne visų regionų turizmo veiklos galimybės yra vertos plėt-ros ir turizmo traktavimas kaip vienos prioritetinių regiono plėtros krypčių ne visada gali būti teisingas. Išanalizavus ES struktūrinių fondų paramos paskirstymo apskritims žemėlapius pastebėta, kad mažiausiai turizmo plėtros ir planavimo dokumentų yra parengusios tos apskritys, kurios gavo mažą Valstybės ir ES finansavimą, o Valstybi-nio turizmo departamento vykdomos veiklos teritorinė plėtra atitinka 2002 m. spalio 29 d. įsakymu patvirtintą Lietuvos Respublikos teritorijos bendrąjį planą, kuriame rekreacijos (turizmo) teritorinės plėtros galimybės numatytos, atsižvelgiant į arealų patrauklumo kategorijas ir rekreacinės plėtros potencialą.

Išanalizavus iš dalies struktūruoto interviu su turizmo planavimo specialistais duomenis, galima iš dalies atsakyti į klausimą, kiek apskričių plėtra atitinka jų turizmo politikos įgyvendinimo galimybes (3 pav.). Daugiausiai neišnaudotų galimybių turi Kauno ir Panevėžio regionai. Stipriausi yra Vilniaus, Alytaus ir Kauno regionai. Di-džiausias potencialas įžvelgiamas Alytaus, Kauno ir Panevėžio apskrityse. Kalbant apie Šiaulių regioną, pabrėžtina galima prielaida, kad jis nelabai patrauklus turizmo aspektu, nes net įgyvendinus esamas galimybes, bendras vertinimas nebus aukštas. Tauragės regiono dabartinė plėtra, nors ir ne visiškai, atitinka šio rajono galimybes:


54

nėra intensyvi ir įvertinus silpnybes bei grėsmes gali būti netikslinga. Klaipėdos re-gionas turi neišnaudotų plėtros galimybių.

4 paveiksle pavaizduoti patrauklumo kompleksų arealai, cirkuliacijos koridoriai ir „nepatrauklūs tolimieji užnugariai“. Matyti, kad Lietuvoje susiklostęs regioninis tu-rizmas iš dalies apima etninius Lietuvos regionus, didmiesčius ir kurortines vietoves.

4 pav. Lietuvos regionų kompleksų, nepatrauklių „užnugarių“ ir cirkuliacijos koridorių schema turizmo plėtros požiūriu

Fig. 4. The plan of community-attraction complexes, circulation corridors and non attraction hinterlands of regions of Lithuania from tourism development perspective

Tuo tarpu, kai patrauklios teritorijos (patrauklumo kompleksai ir cirkuliacijos kori-doriai) yra apkrautos, šalia esančios mažo rekreacinio potencialo teritorijos įvardija-mos kaip „tolimieji nepatrauklūs užnugariai“. Tačiau laikui bėgant ir dažniausiai pasi-keitus paklausai šiose teritorijose taip pat gali būti plėtojamas turizmas (Gunn, 2002). Pavyzdžiui, Marijampolės savivaldybės teritorija priskirta arealui, kurio esamų rekrea-cinių išteklių potencialas yra mažas arba gana mažas. Pagal LR teritorijos bendrąjį planą savivaldybė priskirtina teritorijai, kurioje palankiausiai plėtoti pažintinę ir pra-moginę rekreaciją, taip pat paslaugas, sietinas su poilsiu gamtoje ir verslo turizmu.

Skiriasi Lietuvos užsienio turistų ir vietos turistų srautų cirkuliacijos koridoriai – vietos turizmo geografija yra tolygesnė ir apima didesnę teritorijos dalį nei atvyksta-


55

mojo. Galima daryti išvadą, kad vienas iš atvykstamojo turizmo geografijos veiksnių yra turizmo infrastruktūra ir teritorijos pažinimas.

Siūlome tokias Lietuvos turizmo politikos kūrimo rekomendacijas: 1. Kurti regioninę turizmo politiką atsižvelgiant į savitus atitinkamo regiono

bruožus ir vietos gyventojų vertybes. 2. Sudarant regioninius turistinius kelionių maršrutus ir vietovių portretus atsi-

žvelgti ne tik į istoriškai susiklosčiusį lankytinų Lietuvos vietų įvaizdį, bet ir į tuo metu vyraujančią tarptautinio turizmo konjunktūrą, autentiškumo ir paver-timo preke klausimus.

3. Parengti regioninės turizmo politikos Lietuvoje plėtros koncepciją, kur atsi-žvelgiant į dabartinę situaciją ir vyraujančias tendencijas būtų aiškiai apibrėžta regioninio turizmo Lietuvoje sąvoka, veiksmų planas, už regioninę turizmo plėtrą atsakingi subjektai.

4. Vilkaviškio-Vištyčio ir Anykščių-Ukmergės teritorijose siūloma intensyvinti rinkodarą, kuri būtų nukreipta į vietos ir užsienio turistus, nes, kaip parodė ty-rimas, šios teritorijos turi didelį rekreacinį potencialą, tačiau vietos ir užsienio turistų nelankomos arba mažai lankomos.

5. Regiono strategijos rengimo metodą, kai strategijos tikslai ir uždaviniai numa-tomi išryškinant regiono stiprybes ir galimybes siūloma taikyti šituose regio-nuose: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Telšių ir Vilniaus.

6. Siūloma taikyti konversijos metodą Utenos regiono turizmo plėtrai planuoti, kai tikslai ir uždaviniai formuojami atsižvelgiant į regiono silpnybes ir grės-mes siekiant jas pašalinti. Remiantis suminiais turizmo plėtros rodikliais, pa-lyginus juos su kitų apskričių, ir įvertinus mažas galimybes, turizmo plėtra bū-tų netikslinga Šiaulių, Tauragės ir Marijampolės regionuose.

7. Didinti užsienio turistų srautus Lietuvos teritorijoje plėtojant strategiškai svar-bius Kauno ir Palangos oro uostus. Aktyvesnė didelio ir vidutinio rekreacinio potencialo arealų rinkodara taip pat gali būti veiksminga plečiant cirkuliacijos koridorius.

Išvados

1. Atlikus mokslinės literatūros ir atvejo studijų analizes, aiškėja, kad daugelyje valstybių, kuriant regionines ir tikslines regionines programas, taikoma įprasta kelių lygių turizmo planavimo schema. Turizmo politikos filosofiniai aspektai ypač svarbūs kuriant turizmo regioninę politiką, nes tokiu atveju jie gali būti pateikiami kaip bendrieji principai, kurie nusako visuomenės narių įsitikini-mus ir vertybes turizmo aspektu, tarnavimo šalies ar regiono gyventojams ga-limybes, ir nurodo turizmui artimų veiklų vertinimo naudą.

2. Stipriausi regioninio turizmo aspektu yra Vilniaus, Alytaus ir Kauno regionai. Didžiausias potencialas įžvelgiamas Alytaus, Kauno ir Panevėžio apskrityse.

3. Rengiant regiono strategiją atitikimo metodas, kai strategijos tikslai ir uždavi-niai numatomi išryškinant regiono stiprybes ir galimybes bei siekiama jomis


56

pasinaudoti, siūlomas taikyti šituose regionuose: Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio, Telšių ir Vilniaus.

4. Rengiant regiono strategiją konversijos metodą, kai tikslai ir uždaviniai for-muojami atsižvelgiant į regiono silpnybes ir grėsmes siekiant jas pašalinti, siū-loma taikyti Utenos regione.

Gauta 2012 04 14


Literatūra

Armaitienė, A., Bertužytė, R. (2011). Tourism policy in Lithuania: permanent transition. In: C. Costa, E. Panyik, D. Buhalis (eds.). European Tourism Planning and Organization Systems, vol. 2. Channel View (Leidžiamas).

Biederman, P. S. (2008). Travel and Tourism: An Industry Primer. Prentice Hall. Cole, S. (2007). The Regional Science of Tourism: An Overview. Regional analysis and policy 37(3): 183–192. De Montis, A. (2004). Multicriteria Evaluation and local Environmental Planning for Sustainable Tourism. Series

Research Memoranda 18. Edgell, D., Allen, M., Smith, G., Swanson, J. (2007). Tourism Policy and Planning. Yesterday, today and tomorrow.

Oxford: Elsevier. Gunn, A. C. (2002). Tourism Planning. Forth edition. New York: Taylor and Francis Books, Inc. Hall, C. M. (2000). Tourism Planning. Policies, Processes and Relationships. First Edition. Harlow: Pearson Education. Hall, C. M. (2008). Tourism Planning. Policies, Processes and Relationships. Second Edition. Harlow: Pearson Education. Kilijonienė, A. (2004). Pagrindiniai regioninės politikos įgyvendinimo ir vertinimo aspektai. Organizacijų vadyba:

sisteminiai tyrimai 32: 131–144. Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikė strategija. LMA. (2002). Pritarta 2002 m. birželio 12 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutarimu Nr. 853. LR teritorijos bendrasis planas, patvirtintas LR Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154. (2002). Valstybės

žinios, nr. 116-5198. LR turizmo įstatymas. (1998, 2002, 2011). Valstybės žinios, 1998, nr. 32-852; 2002, nr. 123-5507; 2011, nr. 85-4138. Nacionalinės turizmo plėtros 2007–2013 metų programa. 2007. (2008). Valstybės žinios, nr. 82-3253. Petrilovskaja, K. (2007). Atvykstamojo turizmo Lietuvoje konkurencingumas Baltijos šalių kontekste. Ekonomika 79:

142–155. WTO. (1994). National and Regional Tourism Planning. Methodologies and case studies. Madrid: WTO. Žilinskas, V. J., Petravičienė, L. (2007). Turizmo verslas: plėtros konceptualizacija ir tendencijos Lietuvoje. Ekonomi-

ka ir vadyba. Tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas:Technologija, p. 954–955. Гладкий, Ю. Н., Чистобаев, А. И. (2000). Регионоведение. Учебник. Москва: Гардарики, 384 с. Квартальнов, В. А. (1999). Стратегический менеджмент в туризме: Современный опыт управления. Мocква:

Финансы и статистика, 496 с. Кузнецов, Ю. В. (2007). Методологические основы маркетингового подхода к формированию региональной

туристской политики. Экономический вестник ростовского государственного университета 1 (5): 119–123.

REGIONAL TOURISM POLICY IN LITHUANIA


Summary

The subject of tourism policy and its implementation models in Lithuania are not widely researched; just few researches were done on the subject. This aspect is tou-ched in the context of tourism business clusters (Žilinskas, 2007), conceptualization of


57

development (Petraviciene, 2007), incoming tourism in Lithuania (Petrilovskaja, 2007) and regional policy (Kilijonienė, 2004).

In scientific literature the subject of regional tourism policy in other countries was started to be researched much earlier. UN WTO in 1994 issued the publication “Na-tional and regional tourism planning methodologies and case studies”, where the case studies of tourism policy planning were performed. C. M. Hall (2000, 2008) resear-ches this subject in the context of tourism planning and tourism policy. The concepts of regional tourism planning are widely presented in A. Gunn’s (2002) book “Tourism planning, 4th edition”. A. De Montis (2004) examines regional tourism in the context of sustainable tourism. There are numerous examples in the world where tourism has not been well planned and managed. These uncontrolled developments may have brought some short-term economic benefits. Over the longer term, however, they have resulted in environmental and social problems and poor quality of the tourist destina-tions (WTO, 1994).

Very important issue, that on the regional and local municipalities’ level tourism is inscribed to priority field of development in Lithuania, although on the regional level the institutional aspect of tourism was rejected. When the regional projects supported by EU started to be implemented, the lack of regional level tourism management be-came very obvious. The lack of regional institutions and regional management had an influence on uncoordinated process of development of tourism infrastructure, on local tourism routes development of conterminous districts, as well as very problematic common tourism marketing. All these processes would be much more effective from financial point of view if implemented on regional level with proper management (Armaitienė, Bertužytė, 2011).

The aim of research presented in the article is to detect the possibilities of regional tourism policy in Lithuania. The subject of research is regional tourism policy in Lithuania. The tasks of research are:

1. To find out and to analyze the definition of regional tourism policy, its plan-ning and management.

2. To find out and to analyze the legal regulation of regional tourism policy in Lithuania.

3. To make a regional tourism policy study of Lithuania districts. 4. To present recommendations for regional tourism policy in Lithuania forma-

tion. Methodology. The research of regional tourism policy in Lithuania is performed

according to A. Gunn (2002) methodology. The methodology was chosen because of several reasons: versatility of the methodology and the possibility to apply it to the cases of different countries, as well as it’s precise management structure.

Since the regional tourism policy in Lithuania has no official legal background, i.e. no specific tourism regions are defined, also there are no institutions that are respon-sible for implementing development tools of regions for the research purposes it was decided to use statistical former Lithuanian counties


58

For the analysis of Lithuanian tourism policy Lithuanian statistical counties were chosen: Alytus, Kaunas, Klaipėda, Marijampolė, Panevėžys, Šiauliai, Tauragė, Telšiai, Utena, and Vilnius.

The methods of logical abstraction, the analysis of scientific literature, and the data of expert evaluation through half-structured interview were applied. The list of questions was formulated in accordance to Lithuanian districts development plans (SWOT analysis) and each statement was evaluated by strategic planning specialist.

In national tourism development (NTD) program of Lithuania for years 2010–2013 (2010) was noted, that recreational potential of Lithuania’s nature and culture recour-ses and territorial dispersion is not equivalent and makes territorial accumulations of the recourses. The territorial accumulations of the most important natural recourses and most attractive tourism objects and developed infrastructure form tourism destina-tions of the exceptional tourism potential. The accumulations of these destinations let to mark out the territories of the highest tourism potential – the regions where the most favorable conditions for developing recreation and tourism activities.

Most attractive tourism regions in Lithuania according to their exceptional natural and cultural tourism resources and the accumulation of them are: Seacoast region, Žemaitija (Samogitia) highland, Nemunas lower part, the region of lakes in east Aukš-taitija, Vilnius region, the region of Dzūkija forest, resorts and resort territories.

Data analysis of half-structured interviews with tourism planning specialists let partially to answer to the question how well the present development of districts ref-lect their possibilities (3 fig.). The biggest amount of unused possibilities was discove-red in Kaunas and Panvėžys county. The strongest districts are Vilnius, Alytus and Kaunas. The highest potential is discovered in Alytus, Kaunas and Panvėžys county. When talking about Šiauliai county it is noted that we can make an presumption about not very high tourism attraction of this district. Today’s development of Tauragė dist-rict not truly matches its possibilities and is not very intensive and after evaluating weaknesses further tourism development in this district is not purposeful. The deve-lopment in Klaipėda district has missed opportunities.

After the analysis of the literature and case studies the main conclusion was, that in many countries when creating regional and specific tourism programs is applied the “traditional” planning scheme of several levels.

The aspect of tourism philosophy is very important when forming regional tourism policy, the latter is defined as common principles or the set of principles that shows persuasions of the members of community and their values in the aspect how tourism should serve the country or region.

Conclusions. The strongest counties are Vilnius, Alytus and Kaunas. The hig-hest potential is discovered in Alytus, Kaunas and Panvėžys counties.

The method of the compliance which stated, that the aims and tasks of strategy should highlight strengths and opportunities, is recommended to apply tourism plan-ning for Alytus, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys, Telšiai and Vilnius counties.

When preparing the regional strategy, the method of conversion was recommended for Utena region. This method is applicable for the situations, when the aims and tasks of strategy are based on the elimination of weaknesses and threats.

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

59

TERRORISM: IMPLICATIONS FOR INTERNATIONAL SOCIAL WORK

Violeta Ivanauskienė, Ramunė Makštutytė Vytautas Magnus University

Abstract Different countries define terrorism differently, but the most appropriate definition of terrorism stresses features of violent behavior which is organized and is defined as open or secret and is targeted at indivi-duals or groups of interest. Terrorism always has a political undercurrent. Terror attacks are always direc-ted to mass populations with as many casualties as possible and it is the main criteria to define it as su-ccessful. Terrorism is becoming an international phenomenon. As social work is a profession of empowering, it meets the severe consequences of terrorism through a specific process and makes inter-ventions in macro level and with larger communities. International social work has the capacity for inter-national action in four different dimensions: internationally related domestic practice and advocacy, pro-fessional exchange, international practice, and international policy development and advocacy. This in-volves global welfare for the whole world’s population and becomes a global discipline. In order to pay attention to the international social work’s role in dealing with terrorism, the phenomenon of terrorism, its results, consequences and impact are presented in the article. KEY WORDS: terrorism, terrorist, international social work, roles of international social work. Anotacija Skirtingos šalys terorizmo sąvoką apibrėžia skirtingai, priimtiniausiame terorizmo apibrėžime akcentuo-jamas organizuotas smurtinis elgesys, apibūdinamas kaip atviras ar slaptas, kuris nukreiptas į individus ar tam tikras žmonių grupes. Terorizme visada slypi politinis aspektas. Teroristinės atakos visada nukreiptos į žmones, siekiant kuo daugiau aukų, tai pagrindinis kriterijus, apibūdinantis išpuolį kaip sėkmingą. Tero-rizmas vis labiau tampa tarptautiniu reiškiniu. Kadangi socialinis darbas yra įgalinanti profesija, čia susi-duriama su sunkiomis terorizmo pasekmėmis per specifinius socialinio darbo procesus atliekant interven-ciją makrolygmenyje ir dirbant su didesnėmis bendruomenėmis. Tarptautinis socialinis darbas yra tarp-tautinė veikla, vykdoma keturiose dimensijose: tarptautiniu lygiu vykstanti vietinė praktika ir advokata-vimas, keitimasis profesionalais, tarptautinė praktika ir tarptautinės politikos plėtra bei advokatavimas. Tarptautinis socialinis darbas siejamas su visuotine viso pasaulio gyventojų gerove, taip tampa globaliu dalyku. Siekiant atkreipti dėmesį į tarptautinio socialinio darbo vaidmenį sprendžiant terorizmo problemą, šiame straipsnyje aptariamas terorizmo reiškinys, jo pasekmės ir poveikis. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: terorizmas, teroristas, tarptautinis socialinis darbas, tarptautinio socialinio darbo vaidmenys.

Introduction

Terror comes from a Latin word terrere meaning “to frighten”, “fear” or “horror”. In 105 BC in Rome terror was related with the emergency state in response to the ap-proach of warriors of the intruder tribes. Another historical era claims of “Reign of Terror” during the French Revolution in the late 18th century. The régime de la terreur was a systematic attempt to unearth traitors and send them to guillotine. These cir-cumstances constructed terms terrorism and terrorist. At the turn of the 19th century, terrorism became a major global phenomenon (Kushner, 2003). Terrorism is noto-riously difficult to define, in part because the term has evolved and in part because it is associated with an activity that is designed to be subjective (Cronin, 2003). In the most general sense it is the systematic use of terror especially as means of coercion. Actual-ly, there are as many definitions of terrorism as there are methods of carrying an act of

Violeta Ivanauskienė, Ramunė Makštutytė

60

terrorism out. Some authors even claim that trying to define the term is pointless be-cause one man’s terrorism is another man’s fight for freedom. Another point of view is that terrorism is a type of a war, but it can also be a tool of a war. It is also necessary to distinguish terror from terrorism. The first one can be various criminal actions see-king for profit or for another benefit. Terrorism always has a political undercurrent. However, most definitions hinge on three factors: the method (violence), the target (civilian or government), and the purpose (to instill fear and force political or social change) (Kushner, 2003). R. S. De la Roche (2004) suggests that an ideal definition of terrorism should address only readily observable features of violent behavior, such as whether it is organized, whether it is open or secret, and whether its target is a particu-lar individual, organization or mass of strangers.

In modern times different countries use the term of terrorism differently in their na-tional legislation. United States’ Law Code defines terrorism as premeditated, politi-cally motivated violence perpetrated against noncombatant targets by subnational groups or clandestine agents (U.S. Law Code). Federal Law of Russian Federation defines the concept of terrorism as violence against physical persons or organizations, and also destruction of property and other material objects, that create danger to peop-les’ lives, cause significant loss of property or entail other socially dangerous consequences, perpetrated with the aim of violating public safety, intimidating the po-pulation, or exerting pressure on state bodies to take favorable decisions; an attempt on the life of the stage of public figure, committed with the aim of halting this state of other political activity or in revenge for such activity; or an attack on representative of a foreign state or on an official of an international organization / person who is under international protection, if this act is committed with the aim of provoking or of comp-licating international relations. This definition misses aims motives, methods, means and results of acts of terrorism (Vasilenko, 2004).

According to historical information there were no terrorism attacks in Lithuania, but Lithuania has signed some prevention acts unrelated directly to terrorism in this country. Lithuania also had infantry platoon serving in Multinational Division Center (MDC); led a provincial reconstruction team in Ghor Province in Afghanistan which consisted of approximately 140 Lithuanian troops and civilians. It was an elaborative action together with NATO. These are the only data concerning Lithuania’s contacts with terrorism and they certainly are not direct. Lithuania’s membership in European Union and NATO gives both a specific level of common security and danger to beco-me a target of aggressively interested organizations.

1. Theoretical background: terrorism and a terrorist

There are different classifications of terrorism. The Law Enforcement Assistant Administration in the U.S. formed the National Advisory Committee on Criminal Jus-tice Standards and Goals which formulated Disorders and Terrorism (1975) and clas-sified terrorism into six most common categories:

Civil disorder – collective violence interfering with peace, security, and nor-mal functioning of the community;


61

Political terrorism – violent criminal behavior designed to generate fear in the community, or substantial segment of it, for political purposes;

Non-Political terrorism – aimed at political purposes, exhibits conscious de-sign to create and maintain a high degree of fear for coercive purposes, but the end is individual or collective gain rather than the achievement of a political objective;

Quasi-terrorism – activities incidental to the commission of crimes of violence. It is not the main purpose to induce terror in the immediate victim, but the quasi-terrorist uses the modalities and techniques of the genuine terro-rist and produces similar consequences and reaction;

Limited political terrorism – refers to acts of terrorism which are committed for ideological or political motives but which is not part of a concerted cam-paign to capture control of the state;

Official/state terrorism – referring to nations whose rule is based upon fear and oppression that reach similar to terrorism or such proportions. It may also be referred to Structural Terrorism defined broadly as terrorist’s acts carried out by governments in pursuit political objectives, often as part of their fo-reign policy.

Another classification of B. J. Bell (1975) is as following: endemic terror, sanctio-

ned terror and vigilante terror. The last one is divided into organizational, allegiance-based, functional, provocative, manipulative and symbolic terror. The most compre-hensive and complete typology according to the authors’ intensions is that of I. M. Antonian (1998): political, state, religious, selfish, criminal, nationalist, military, idealistic and guerrilla terrorism. Nevertheless, C. Combs (2000) divided contempora-ry terrorism into six main divisions from the point of view of executors: organizers, target and tactic (1 table).

1 table

Typology of contemporary terror ism

Type Organizer (executor) Object Tactic Mass terror Political leaders General Coercion

Sanctioned terror State-political leaders, individuals and groups

Population Organized repression

Dynastic murder Individual or groups Head of state or ruling elite

Selective violence

Random terror Individual or groups Anyone happening to be in a given place

Bombs in public places

Focused random terror

Individual or groups Representatives of the opposition

Bombs in public places

Revolutionary tactical terror

Revolutionary movements

Representatives of government

Attacks on political leaders

Source: Combs (2000).


62

The special characteristics of each kind of terrorism have to be considered in plan-ning a system of counteraction (Vasilenko, 2004). Modern terrorism already develops so called transnational networks, terrorist organizations. There are four types of terro-rist organizations currently operating in the world: left-wing, right-wing, ethno natio-nalist/separatist and religious or “sacred” terrorist. A. K. Cronin (2003) claims that left and right ones were more numerous in past decades and the so called “sacred” are be-coming more significant. All these groups have mixed ideologies and motivations but usually only one dominates.

Terrorism became international in the 1960’s after a highly increased number of hi-jackings. International terrorism under U.S. Law means terrorism involving citizens or the territory of more than one country. M. P. Auerbach (2009) defines international terrorism as many terrorist groups moving across borders to stage their attacks or ge-nerate cells in target countries so that attacks can occur from within. Terrorism is an international problem, so the solution for it must be international too. The most impor-tant impeding aspect here is absence of common definition. Again, there are institu-tions responsible for making means to counter it, but these means sometimes are total-ly different and unmatched. As one of the counterterrorism’s strategies could be pub-licly developed information about rewards for the most wanted terrorist (reward is over millions of dollars). This is a global method used for any criminal area, not only terrorism.

Statistic numbers of incidents and casualties of terrorism worldwide from 2005 to 2008 years are given below (2 table).

2 table

Incidents of terror ism worldwide

Criteria 2005 2006 2007 2008

Attacks worldwide 11157 14545 14506 11770 Attack resulting in death, injury, or kidnapping of at least 1 person

8025 11311 11123 8438

Attacks resulting in death of at least 1 individual 5127 7428 7255 5067 Attacks resulting in death of zero individuals 6030 7117 7251 6703 Attacks resulting in death of only one individual 2880 4139 3994 2889 Attacks resulting in death of at least 10 individuals 226 293 353 235 Attacks resulting in kidnapping of at least one indivi-dual

1475 1733 1459 1125

People killed, injured or kidnapped as a result of ter-rorism

74280 7470 71608 54747

People worldwide killed as a result of terrorism 14560 20468 22508 15765 People worldwide injured as a result of terrorism 24875 38386 44118 34124 People worldwide kidnapped as a result of terrorism 34845 15855 4982 4858

Source: Country Reports on Terrorism (2009).


63

Terrorists are typically impoverished, uneducated people who were brainwashed by religious or political rhetoric. This information is actually controversial as there are other definitions of a terrorist. J. M. Post (2005) considered two of them: firstly, de-mographic characteristics show that their age is rather broad, some women are men-tioned, but the most are men between 17 and 22, unmarried, uneducated, unemployed. Another group of terrorists is considered to be older, between 28 and 33, having hig-her education. There is a theoretical background of psychology of terrorism analyzing several models of a casual terrorist. According to a personality defect model of terro-rism (1977) it is believed that terrorism is a reflection of unconscious feelings of hosti-lity toward parents and that this feeling is an outgrowth of childhood abuse or adoles-cent rebellion. Strentz (1981) made a typology of terrorists concerning the main roles: leader, opportunist and idealist. The opposite approach is a social learning model of terrorism suggesting that terrorism is rather a result of social influences and unique learning experiences that form the foundation of functional character traits or behavio-ral tendencies (Ruby, 2002). These two models explaining terrorists’ behavior do not ignore personal and situational factors of such a criminal activity.

Lack of theoretical background means that no general theory of terrorism has been formulated yet. M. Crenshaw (1995) suggests that in regards to terrorism a general theory of conditions is impossible because the final decision depends on judgment va-rious political powers make about these conditions. However, academic literature explores two theories that could be adapted to analyze the phenomenon of terrorism. The J. D. Fearon’s (1995) bargaining theory of war suggests that conflict histories, policies of appeasement and repression affect the future of terrorism by changing in-formation and altering the parties’ abilities to forge credible commitments. It claims that democratic and stable states provide the information and induce the trust that turns terrorism into legitimate dissent. The D. A. Lake’s (2002) rebel’s dilemma theo-ry of dissent indicates that the conflict histories, appeasement and repression influence terrorism by stimulating change in the power differentials of conflict protagonists. Au-tocratic and uninstitutionalized states create the political instability that leads actors to attempt to shift power in their favor, producing state violence and oppositional terro-rism (Lichbach, 2004). Sociologists approve the idea that society is divided between powers and powerless and this is the basic presumption of social dynamic of conflict. It means that terrorism is often a powerful response to powerlessness, regardless of how it is conceived by the powerless (Boyns, Ballard, 2004).

2. Terrorism: result, consequences and impact

Terror attacks are always thought to target mass populations with as much casual-ties as possible. It is the main criteria of terror attack to be named as successful. However, terror attacks produce serious consequences, such as heightened anxiety, depression, phobias, a reduced sense of safety and heightened post traumatic stress disorder. In addition, experiencing terrorism can lead to increased use of tobacco, al-cohol and drugs, and to self-medication (Itzhaky, Dekel, 2005). According to some surveys conducted following the terror attacks in the United States on September 11


64

indicated that the prevalence of acute PTSD and depression among highly exposed respondents 5 to 8 weeks later where twice the baseline rates of these conditions (So-mer et al., 2007). Research data analyses another phenomena after a terror attack. It is a collective loss, meaning that though such tragedies occur far away to people we do not know they are nonetheless significant to our global and human sensitivities (Wayment, 2006).

B. Raphael (1986) raised an issue of who are victims after a disaster. He admitted six types of them. Primary victims are those in the front line who have experienced maximum exposure to the attack. Secondary victims are relatives and friends of pri-mary victims. Third-level victims include rescue and recovery personnel. Fourth-level victims come from the community involved. Fifth level victims are those whose men-tal state is such that their emotional equilibrium may be upset by the attack even though they have not been directly involved with it. Sixth-level victims are those who would have been primary victims themselves but by chance or indirectly caused others to be primary victims (who may have swapped shifts).

Different terror attacks have different impact on different groups of casualties and their relatives. It is important to consider some dimensions of people involved to these groups: gender, age, area, scale of tragedy experienced and other. Z. Solomon et al. (2005) made a research to measure gender differences in reaction to terror events. The results showed that women experienced more psychological difficulties in exposure, posttraumatic symptomatology, feelings of depression, future orientation, sense of sa-fety and self-efficacy, so the therapy should be diverted more for women. Probably the most sensitive casualty group is children, especially infants and adolescents. Many new borne and older children became orphans whose one or both parents died in the tragedy. But of course terrorism touches all sectors of society. Experienced PTSD in childhood and adolescent directly impinges on normal developmental tasks. This peri-od of lifetime is known as developing sense of what is right and wrong, a signal to a superego. Terror, an act of destruction, occurring without any direct provocation ma-kes no sense for them (Latino, etc., 2006). Besides, children even cannot understand the full meaning of what happened and the motives of the event. Seniors are also tou-ched differently. Probably the most actual aspect is that this group had seen several huge disasters in their lifetime, like World Wars and others. Of course, it is impossible to measure the impact of different people, even generations and take them into ac-count, but still some unique attention is required. So these are the main psychological issues experienced after terror attacks and the social work in mental health institutions should be strongly involved. Concluding the consideration about the impact of terror events, three types of touched people could be distinguished: dead people, injured pe-ople and psychologically suffering people. All these groups need different interven-tions in relation with force, time, area and continuity.

3. Implications for international social work

Following terrorist attack social workers engage in short-term and long-term inter-ventions with victims. The most effective interventions are on macro level, which


65

means group work and community interventions. Individual, micro-level interventions are less usual (Itzhaky, Dekel, 2005). Group work is indispensable after traumatic events and can serve as a counterforce to bleak outcomes that result in isolation after disaster occurs. It is suggested to use cognitive behavioral strategies in group work to empower young people to cope with intrusive insights (Malekof, 2008). As terror events touches chains of people, therapeutic activity should be oriented not only to individuals, but also to the whole families. Karen K. Landmann (2003), a social worker who was working at the hospital on September 11, 2001, told about her efforts, experience about the working conditions, methods she and her colleagues used and the mistakes which should not be repeated. As it was job at the hospital near the World Trade Center, the main functions were associated with medical services. She also mentioned trauma counseling for the victims’ relatives, organizing the process of blood giving for volunteers, the hotline opened 24 hours a day to anyone who had lost someone in the tragedy. Three stages necessary for the healing of trauma were discus-sed: 1) safety; 2) remembrance and mourning; 3) reconnection. Of course, mass trau-ma requires different scale of competences to be used in healing trauma. These invol-ve community aspects and different stages in relation with time after trauma. K. Landmann (2003) also suggested an intervention model orientated to a lifetime ob-ligation to follow through with assistance. The suffering family is to be given counse-ling on the follow schedule: 4 sessions to assess the family; 6 months to follow up in-tensively; 2 years less intensively and 5 years once per year. This is an in depth coun-seling on a long-term basis and more home visiting is stressed here.

H. Itzhaky and A. York (2005) did an action research and presented a model for community intervention in terrorist attacks. It is divided in three phases following by more detailed steps that are presented in Table 3.

1) Preparation phase: Community assessment and social brokerage: needs assessment and linking

clients and service providers with resources; Community coordination: among agencies and between agencies and clients; Direct planning of services: organizing the training program; 2) Attack phase: Direct implementation of team and crises services: including volunteer resi-

dents; Support and assistance: in a state of general panic; 3) After attack: Assisting in community intervention: teams are remaining active after the at-

tack; Evaluation: teams are working in an organized manner.


66

3 table

Phases in intervent ions around terror is t a t tacks and the ro les , goals , focal systems and tasks of social workers

Role Goal Social systems Tasks Preparation (Warning) Community as-sessment and social brokerage

Identify needs and develop systems

Residents, leaders, social service pro-viders

Referring, brokerage, researching, disseminating information

Community coordinator

Organize system (interdisciplinary teams)

Volunteers and service providers

Coordination, enabling, catalyzing, mediating, consulting, negotiating

Direct planner Provide services Residents and ser-vice providers

Planning, managing, brokerage, facilitating, training

Terror attack (shock) Direct imple-mentation of team assistance

Implement system and support it logis-tically and psycho-logically

Service providers and volunteers

Managing, brokerage, encouraging cooperation activating

Direct imple-mentation of crisis services

Locate victims, provide aid to vic-tims, locate victims’ families, provide information to vic-tims‘ families

Victims and their families

Identifying problems and needs, supporting, first aid, logistic su-pport, providing information, coun-seling, locating sources of support (culturally sensitive), accompany-ing families, coordinating, referring for additional aid

Support and assistance

Give support and assistance

Victims, victims’ families, residents, helpers

Locating those needing help, acti-vating aid, providing information, updating service providers, activa-ting volunteers, coordination

Aftermath (Organizing and change) Assisting in community in-tervention

Maintenance of support and assis-tance services

Populations at risk (for example, hel-pers, elderly vic-tims and their fami-lies) other residents

Mapping and locating needs, assis-ting and motivating service provi-ders and volunteers, counseling on methods and resources for aid

Evaluation Improving quality of service delivery

Residents, leaders, volunteers, service providers

Evaluating, helping to accept and apply findings

Source: Itzhaky and York (2005).

Another example is from Israel, where an “Information Center” by state policy and hospital management was developed (Fraidlin, Rabin, 2006). It operates in several locations that are discussed here with the principal tasks and roles of social worker:

Casualty reception si te where terror victims are taken in and initial medi-cal treatment designed to stabilize their condition is provided. The principal task for the social worker is provision of assistance in establishing contact between the victims and their families, provision of assistance in identifying victims and providing a response to the victims’ special needs. Several roles were discussed: assistance in establishing contact between the victims and


67

their families; assistance in identifying victims; responding to the victim’s special needs.

Information center headquarters: data processing-ensuring that a client is provided with a full list of both the identified and unidentified casualties, from all the hospitals.

The telephone si te. It is usually the first site that is opened and the last to be closed. Telephone information is provided to families, by means of emer-gency telephone number announced in the media. Social worker needs to or-ganize emergency telephone lines and computers, providing an adequate res-ponse even when there is only vague and ambiguous information, to address the callers’ emotional state, in an adequate and empathetic manner, supply the caller with other useful phone numbers for their continued search for more in-formation.

Family reception site: furnishing information to the families while provi-ding them help and support in seeking for their relatives.

The si te of the unidentif ied victims: combining information from the emergency room, with the information provided by the families. This is a very traumatic place as usually those who identified are either dead or badly wounded.

Stress victim’s si te. Conversations are held with the casualties in an at-tempt to get them to speak, both, one-to-one and in groups, and here they are given the opportunity to breathe and ventilate.

Healey (2001) defined international social work as international professional action

and the capacity for international action by the social work profession and its members in four dimensions: internationally related domestic practice and advocacy, professio-nal exchange, international practice, and international policy development and advo-cacy. This should involve global welfare for the whole world population and become a global discipline.

Following the different research data and essence of mission and values of interna-tional social work a mobile crisis center for an urgent attack could be developed. Ac-cording to the statistics, terrorism attacks worldwide quite often and the specific featu-re of attacks is the unpredictable location, time and reasons. M. Smith et al. (2003) consider the importance of team work after a terror attack strikes. Such a project or program is an interdisciplinary specialists’ team work. Hot line is considered to be the first to establish. It needs highly qualified skills of counseling, empathy, and multilin-gual abilities. Leaning on the previous review, as deaths and injuries are most usual result, medical services are immediate. These services vary in directions: first aid, mo-re serious specialized help, psychiatric help which varies in intensity and in time peri-od after disaster. Of course, instant psychological help is required. According to pre-viously mentioned victim categories, psychological help should also contain an inten-se supervision for community’s specialists who undoubtedly have internal suppressed experiences during the helping process.


68

Considering the increasing religion motives for terrorism, versatile ‘sacred’ con-tacts are necessary for victims highly related with various religious trends, not only with church sector. Conterminous services must also include translators to decrease cultural communication deficiencies, tourism sector for the best transporting commu-nication and managers to organize helping places, negotiate local governments, em-bassies, military and other public institutes of each state, not only those of the hot breaks. The volunteering aspect cannot be untouched as well. Without this strength effective international social work in times of anxiety is most likely impossible as well. All the above mentioned specialists’ areas have to communicate closely with international organizations, such as Red Cross, International Association of Social Workers, worldwide volunteering organizations and other related institutions to give and share the best of them after terrorism act.

Social worker is thought to have no influence to media that always is the most im-portant means of information development worldwide. Besides, terrorism refers to the killing in such a way to create a media spectacle. It should be controlled to have no negative influence for the victims and their relatives. This is the situation when its at-tention should be correct, made with sensitivity and also objective.

Mobile crisis center is based on principle ‘here and now’ which means that prepa-ration must be done far till the terrorism attack occurs. Methods used are situated and depend on the need of them: individual casework, group therapy and community work. It becomes not clear where community begins and where it ends so social worker then takes another role, a community’s mobilizer, uniting service providers for common action. In the face of crisis of terrorism victims’ nationalities, other criteria do not matter, because they are never guilty, but a systematic view gives a more conc-rete plan for social worker to decide and act.

Conclusion

Terrorism has various forms of targeting, commitment and resulting. In the 21st century it became international and requires international counterterrorism strategies. International social work aims to recreate the connection between the affected community’s members and the real existing situation in the area. As the discipline is new it is open for ideas and suggestions in decisions to make the process of terroristic disaster less harmful. The mobi-le crisis center for the victims of terrorism is the idea worth considering

It is worth mentioning that terrorism is really a global problem and its risk is growing because various religious, political and economical conflicts rise. Internatio-nal social work recognizes terrorism as a global problem and has already learned les-sons from the most intense terrorism attacks. It is possible that future social work will gain a new trend in creating and sustaining peace worldwide. So we must think about new skills and competences of international social work to create and develop techniques countering terrorism in times of peace.

Received 2012 04 18



69

References

Antonian, IU. M. (1998). Terrorizm. Kriminologicheskoe i ugolovno-pravovoe issledovanie. Moscow. Auerbach, M. P. (2009). Global Politics: International Terrorism. Research Starters. Bell, B. J. (1975). Transnational Terror. Stanford: Hoover Institution Press. Boyns, D., Ballard, J. D. (2004). Developing a Sociological Theory for the Empirical Understanding of terrorism. The

American Sociologist, Summer: 5–25. Combs, C. C. (2000). Terrorism in the Twenty-first Century. 2nd edition. Upper Saddle River NJ: Prentice Hall. Country Reports on Terrorism. (2009). United States Department of State Publication Office of the Coordinator for

Counterterrorism. Crenshaw, M. (1995). Terrorism in context. Penn State Press. Cronin, A. K. (2003). Behind the Curve. Globalization and International Terrorism. International Security, vol. 27,

no. 3, Winter: 30–58. De la Roche, R. S. (2004). Toward a Scientific Theory of Terrorism. Sociological Theory 22: 1. Disorders and Terrorism. Report of the Task Force on Disorders and Terrorism. (1976). National advisory committee

on criminal justice standards and goals. 1st Edition. Washington, DC: U.S. Government Printing Office. Fearon, J. D. (1995). Rationalist Explanation for Wars. International Organization 49: 379–417. Fraidlin, N., Rabin, B. (2006). Social workers Confront Terrorist Victims: The Interventions and the Difficulties. In-

ternational Social Health Care Policy, Programs and Studies, Haworth Press, p. 115–132. Healey, L. M. (2001). International Social Work. Oxford University Press. Itzhaky, H., York, A. S. (2005). The Role of Social Worker in the Face of Terrorism: Israeli Community Based

Experience. Social Work, vol. 50, no. 2: 141–149. Itzhaky, H., Dekel, R. (2005). Helping Victims of Terrorism: What Makes Social Work Effective? Social Work,

vol. 50, no. 4: 335–344. Kushner, W. H. (2003). Encyclopedia of Terrorism. U.S.: Sage Publications. Lake, D. A. (2002). Rational Extremist: Understanding Terrorism in the Twenty-first Century. Dialogue IO, Spring: 15–29. Landman, K. (2003). September 11: Help Given, Lessons Learned. Psychoanalytic Social Work 10 (1): 89–110. Latino, R., Friedman, B., Bellucci, V. (2006). Treatment with children and adolescents traumatized by the September

11th attack. Clinical Social Work Journal, vol. 34, no. 4: 447–466. Lichbach, M. I. (2005) Information, Trust, and Power: The Impact of Conflict Histories, Policy Regimes, and Political

Institutions on Terrorism. International Studies Review 7: 162–165. Malekof, A. (2008). Transforming Trauma and Empowering Children and Adolescents in the Aftermath of Disaster

Trough Group Work. Social Work with Groups 31(1): 29–52. Post, J. M. (2005). The New Face of Terrorism: Socio-Cultural Foundations of Contemporary Terrorism. Behavioral

Sciences and the Law, p. 451–465. Raphael, B. (1986). When disaster strike: how individuals and communities cope with catastrophe. Ruby, C. L. (2002). Are Terrorists Mentally Deranged? Analyses of Social Issues and Public Policy, p. 15–26. Smith, M., Lees, D., Clymo, K. (2003). The readiness is all. Planning and training for post-disaster support work. So-

cial Work Education, vol. 22, no. 5: 517–528. Solomon, Z., Gelkopf, M., Bleich, A. (2005). Is terror gender blind? Gender differences in reaction to terror event. Soc

Psychiatry Psychiatr Epidemiol 40: 947–954. Somer, E., Ruvio, A., Sever, I., Soref, E. (2007). Reactions to Repeat Unpredictable Terror Attacks: Relationships

Among Exposure, Posttraumatic Distress, Mood, and Intensity of Coping. Journal of Applied Social Psychology 37: 862–883.

United States Law Code. U.S. Code Title 22, Ch.38, Para. 2656f(d). Vasilenko, V. I. (2005). The Concept and Typology of Terrorism. Statutes and Decisions, vol. 40, no. 5, September-

October, 2004: 46–56. Wayment, H. A. (2006). Attachment style, empathy, and helping following a collective loss: Evidence from the Sep-

tember 11 terrorist attacks. Attachment & Human Development 8(1): 1–9.


70

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

71

TIKSLINGO PROFESINIO APSISPRENDIMO SKATINIMAS ŠIUOLAIKINĖJE SOCIALINIO UGDYMO PARADIGMOJE

Laima Sajienė, Aistė Antanaitienė Kauno Vytauto Didžiojo universitetas

Anotacija Straipsnyje analizuojama profesinio apsisprendimo skatinimo šiuolaikinėje socialinio ugdymo paradig-moje ir socialinio pedagogo veikloje problematika. Aptariami veiksniai, lemiantys tikslingą profesinį apsisprendimą, socialinio pedagogo vaidmuo, išryškinama asmenybės raidos, socialinio ugdymo ir tiks-lingo profesinio apsisprendimo sąveika. Atlikto empirinio tyrimo rezultatai leido suformuluoti išvadą, kad viena reikšmingų naujų socialinio pedagogo veiklos funkcijų – racionalaus profesijos pasirinkimo meto-dikų taikymas, padedant mokiniams apsispręsti renkantis profesiją. Mokinių racionalaus profesijos rinki-mosi skatinimas turi tikslą padėti jau mokantis mokykloje geriau pažinti savo pašaukimą ir vėliau, užsii-mant profesine veikla, įprasminti savo egzistenciją. Racionalaus profesijos pasirinkimo skatinimo meto-dikas integravus į socialinio ugdymo turinį, mokiniai susiformuotų objektyvų požiūrį į profesijas ir savi-raiškos galimybes profesijų pasaulyje. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis ugdymas, profesinis apsisprendimas. Abstract Paper analyses the problems of promotion and enahancement of the vocational choices in the modern paradigm of social education and in the activity of social pedagogue. There are discussed factors which influence purposeful decision making on the vocational choice and outlined the roles of social pedagogue in this field. Article also analyses the relationship between the development of personality, social educa-tion and purposeful decision making on the vocational choice. The results of empiric research permit to draw the conclusion, that one of very important new functions in the activity of social pedagogue is the rational application of the methods of vocational choice in helping pupils to make their choice of occupa-tion. Enhancement of the rational choice of occupation amongst the pupils is aimed to help pupils to identify their individual vocation and to provide the meaning for their existence in the professional activi-ty. Integration of the methods for enhancement of rational vocational choice in the curriculum of social education would help pupils to form objective attitude towards occupations and posibilities of self-realization in the world of work. KEY WORDS: social education, vocational choice.

Įvadas

Dauguma žmonių savo padėtį ir reikšmę visuomenėje apibrėžia atsižvelgdami į sa-vo profesiją, todėl nuo jos priklauso žmogaus savimonė, savivoka ir savigarba. Profe-sija atskleidžia ne tik pavienes darbo funkcijas ar įgūdžius, bet ir gyvenimo būdą bei aplinką (Holland, 1992).

Tikslingas profesinis apsisprendimas – svarbiausia paauglystės pabaigos ir jaunys-tės raidos užduotis, nulemianti visą tolesnį žmogaus gyvenimą. Profesijos rinkimasis – daugkartinis aktas, ilgalaikis procesas. Nuo profesinio apsisprendimo priklauso trys tarpusavyje susiję ir vienas kitą dengiantys žmogaus gyvenimo veiksniai:

ekonominė padėtis, kurią lemia pajamos; socialinė padėtis, priklausanti nuo išsilavinimo; darbinė padėtis, vertinama pagal profesiją.

Laima Sajienė, Aistė Antanaitienė

72

Neretai profesinį apsisprendimą lemia stereotipai, netiksli ar neišsami informacija. Profesinis apsisprendimas veikiamas daugelio kintamųjų tarpusavio sąveikos. Dalis jų apima asmens ypatybes, kiti – aplinkos veiksnius. Profesijos ir asmenybės suderina-mumas lemia pasitenkinimą darbu ir profesinį pastovumą (Jovaiša, 1999).

Nors socialinio ugdymo samprata yra kintanti, priklausanti nuo konkretaus istorinio laikotarpio mąstymo ir politinės situacijos, esminis jo tikslas – sėkminga žmogaus socializacija. Atsiradus naujai socialinei ir politinei realybei (migracija, Europos Są-jungos plėtra, sekuliarizacija, pliuralizmas, globalizacija ir postkolonializmas) išryškė-ja nauji socializacijos uždaviniai. Žmogaus socializacija yra sudėtingas ir ilgalaikis procesas. Socialinis ugdymas mokinius įtraukia į tautos, visuomenės gyvenimą, moko jį suprasti, į jį įsilieti, t. y. socializuotis. Socializavimas pirmoje (ankstyvoje) jaunystė-je vadinamas lemtingu žmogaus gyvenimo etapu, kuriam būdingos tam tikros ypaty-bės: besikeičianti socialinė padėtis, skirtingi interesai, būsimos profesijos rinkimasis, vertybių perkainojimas, gilesnis gyvenimo prasmės suvokimas, draugiškų ryšių su suaugusiaisiais paieška, socialinio statuso visuomenėje užsitikrinimas. Šis socializa-vimo tarpsnis reikšmingas ne tik pačiam jaunuoliui, bet ir jo tėvams, artimiesiems, visuomenei. Kad socializacija būtų kokybiška, mokinys turi įsigyventi į socialinę ap-linką, ja remtis, nes tik jos supamas galės išskleisti savo intelektines ir dvasines galias. Socialinė-kultūrinė aplinka turi įtakos ne tik mokinių išsimokslinimui ir mokslumui. Didelį poveikį aplinka daro jų interesų raidai, elgsenai. Lietuvių mokinių profesinius interesus plačiai nagrinėję L. Jovaiša, S. Kregždė ir kiti mokslininkai nustatė, kad ap-linkos reikšmė renkantis profesiją yra ypač didelė.

Šiuolaikinio socialinio ugdymo paradigma teigia, kad socialinis ugdymas neturi tapti savitiksliu dalyku. Jis neatsiejamas nuo žmogaus, jo visuomeninio gyvenimo esmės supratimo. Svarbiausia didaktinė socialinio ugdymo kryptis – brandinti visapu-sišką ugdytinio asmenybę. Tik brandus, save valdantis jaunuolis gali tikslingai pasi-rinkti profesiją. Socialiniu ugdymu siekiama padėti mokiniams suvokti juos supančią socialinę aplinką ir įgyti įgūdžių joje prasmingai veikti. Šiandien, gyvenant globaliza-cijos sąlygomis, aktyviai diskutuojama dėl to, kad vienas svarbiausių socialinio ugdy-mo uždavinių – ugdyti tolerantišką, įvairovės sąlygomis gebančią gyventi, kritiškai mąstančią, socialiniame gyvenime aktyvią asmenybę. Diskutuojama, kaip socialinis ugdymas galėtų prisidėti prie tikslingo profesinio apsisprendimo.

Jaunimo profesinį apsisprendimą apsunkina tai, kad pastaruoju metu profesijų skaičius siekia 20–25 tūkstančius. Taigi socialinio ugdymo reikšmė mokinių tikslingam profesi-niam apsisprendimui yra neabejotina. Socialinio ugdymo procese susipažįstama su vaid-menų modeliais, kaupiama patirtis, numatomos galimybės, diegiama tam tikra vertybių sistema, teikiama parama ir skatinama rinktis profesiją, kuri atitiktų asmenybės savybes.

Socialiniam ugdymui tenka atsakingas uždavinys – koreguoti socialinės aplinkos įtaką mokiniams, derinti šeimos, mokyklos, mikroaplinkos veiksnių ir institucijų po-veikį besimokantiesiems. Čia svarų vaidmenį vaidina socialinis pedagogas. Teikdamas pagalbą tėvams, mokytojams, mokiniams socializacijos klausimais, jis tiesiogiai ir netiesiogiai daro įtaką profesiniam apsisprendimui.

Straipsnio t ikslas – nustatyti tikslingo profesinio apsisprendimo skatinimo prie-laidas šiuolaikinio socialinio ugdymo paradigmoje.

TIKSLINGO PROFESINIO APSISPRENDIMO SKATINIMAS ŠIUOLAIKINĖJE SOCIALINIO...

73

Uždaviniai: išanalizuoti šiuolaikinio socialinio ugdymo sampratą; apibūdinti veiksnius, lemiančius tikslingą profesinį apsisprendimą šiuolaikinio

socialinio ugdymo paradigmoje; apibrėžti asmenybės raidos, socialinio ugdymo ir tikslingo profesinio apsi-

sprendimo sąveiką; nustatyti socialinio pedagogo vaidmenį, skatinant tikslingą mokinių profesinį

apsisprendimą.

1. Socialinio ugdymo paradigma šiandieninėje visuomenėje, socialinio pedagogo veikla

XXI amžius kelia Lietuvai naują uždavinį – kaip nuo autoritarinio ugdymo, paremto klasikine normatyvine ugdymo paradigma, dabartinėse mokyklose pereiti prie socialinio ugdymo, pagrįsto humanistinio demokratinio ugdymo paradigma. Humanistinio demokra-tinio ugdymo paradigmos tikslas – ugdyti laisvą ir savarankišką asmenį, gebantį atsakingai gyventi, konstruktyviai dalyvauti kuriant tautos kultūrą ir modernią demokratinę visuome-nę (Bruzgevičienė, 2007). Socialinis ugdymas tampa būtinų sąlygų žmogaus prigimtyje glūdintiems gebėjimams kūrybiškai reikštis, perimant ir plėtojant kultūrą, visuma. Svar-biausia šiuolaikinėje socialinio ugdymo paradigmoje yra ugdytinis – subjektas, asmuo, turintis prigimtinį pradą. Ugdymas jam yra visapusė sklaida, kuri reiškiasi per dvasines bei fizines galias, bendruosius gebėjimus, vertybines orientacijas, nuostatas, žinias ir įgūdžius. Toks ugdymas grindžiamas žmogaus individualybe, jis neatsiejamas nuo žmogaus prigim-tinių galimybių, siekiant sudaryti palankias kiekvieno žmogaus saviraiškos, savisklaidos ir saviraidos sąlygas, kuriose ugdytiniai formuotųsi kaip socialiai aktyvūs, kūrybingi, kom-petentingi visuomenės nariai, jose išryškėtų socialiniai lyderiai ir pan. Šiuolaikinėje socia-linio ugdymo paradigmoje žmogaus ugdymas, pamažu virstantis saviugda ir besitęsiantis visą gyvenimą, yra esminė jo paties tapsmo, kelio į brandą dalis. Tai visapusiškas žmo-gaus fizinių ir dvasinių galių, kurių raiška yra kultūra, prasiskleidimas ir veiklumas. Taigi esminis socialinio ugdymo tikslas – padėti žmogui pažinti, suvokti save ir pasaulį. Ugdy-mo procese siekiama sudaryti tokias sąlygas, kuriose ugdytinis galėtų pats patirti, išgyven-ti, kurti ir įgyvendinti savo projektus, puoselėti asmenybę, dalyvauti visuomenės, pasaulio pokyčių procese, nes tik taip kaupiama gyvenimo išmintis, padedanti žmogui atsakingai veikti ir prasmingai būti.

Esminė šiuolaikinio socialinio ugdymo paradigmos kryptis – ugdyti žmogų demok-ratijai: gebantį pasirinkti ir atskleisti bendrąsias žmogaus vertybes, kritiškai mąstantį, atsakingai priimantį sprendimus, savarankiškai veikiantį, gebantį tinkamai pasirinkti profesiją ir adaptuotis dinamiškame pokyčių procese. Šiam uždaviniui įgyvendinti reikia socialinio pedagogo pagalbos, o ji efektyvi tik tada, kai sutampa socialinio pe-dagogo ir mokinio interesai, puoselėjami jų tarpusavio santykiai. Šiuolaikinės sociali-nio ugdymo paradigmos metodologinis principas – visa apimantis požiūris į žmogaus vietą pasaulyje: žmogus kultūroje, kultūra žmoguje. Šios metodologijos kontekste ugdymo proceso dalyviai traktuojami kaip veiksmo subjektai. Žinoma, vykstant pro-cesui subjektiškumas banguoja, tačiau santykio pagrindas – dviejų veikėjų sąveika,


74

bendravimas ir abiejų kaita. Šiame kontekste keičiasi socialinio pedagogo įprastinės funkcijos ir atsiranda naujų vaidmenų; globalizacija ir jai veikiant išryškėjančios žmo-gaus socializacijos problemos socialinį pedagogą verčia nuolat mokytis, vertinti situa-cijas ir kritiškai mąstyti diskutuojant ir svarstant. Socialinio pedagogo veikla grin-džiama nuolatinės savistabos ir refleksijos bei kompetencijų plėtotės atnaujinimu.

Šios nuostatos socialinio pedagogo veiklai kelia atitinkamus reikalavimus. Ši veik-la grindžiama nuolatiniu socialinio pedagogo ir ugdytinio dialogu, nes be dialogo neį-manomas tikrovę atskleidžiantis pažinimo veiksmas; kritiniu mąstymu, kūrybingumu, skatinimu apmąstyti tikrovę ir veikti, taip atsiliepia į pašaukimą žmonių, kurių būtis yra autentiška tik tada, kai jie ieško ir kūrybiškai ją pertvarko.

2. Veiksniai, lemiantys tikslingą profesinį apsisprendimą šiuolaikinėje socialinio ugdymo paradigmoje

Tikslingą profesinį apsisprendimą lemia nemažai veiksnių. J. Vabalas-Gudaitis (1983), J. Laužikas (1993) skyrė išorinius ir vidinius profesijos rinkimosi veiksnius. Išoriniai – tai tėvų, pažįstamųjų įtaka, pavyzdys, paskatinimas, ateities perspektyvos, uždarbis. Kaip vidiniai veiksniai netiesiogiai įvardijami pašaukimas ir patraukimas tą darbą dirbti, kai domina ne perspektyva, o darbo turinys (Laužikas, 1993).

J. L. Holland nuomone, jeigu asmens kryptingumas yra visiškai aiškus, jam pasirinkti profesiją nesudėtinga (Gumuliauskienė, 2002). Realiai įvertinus savo gebėjimus, galima pasirinkti norimą darbinę veiklą. Reikiamų gebėjimų neturintis asmuo gali juos išsiugdyti.

A. Sakalas, A. Šalčius (1997) skyrė vidinius – socialinius, ekonominius, visuome-ninius, ir išorinius – fizinius, psichinius, dvasinius profesijos pasirinkimui įtakos tu-rinčius veiksnius (žr. 1 lentelę).

1 lentelė

Profesijos pasir inkimui į takos tur intys veiksniai

Išoriniai veiksniai Vidiniai veiksniai Socialiniai veiksniai: - tėvų socialinė padėtis; - mokslo įstaigų artumas; - tėvų išsilavinimas ir darbas; - šeimos vertybinės nuostatos Ekonominiai veiksniai: - šalies ekonominė situacija; - darbo rinkos tendencijos ir padėtis Visuomeniniai veiksniai: - požiūris į išsilavinimą; - požiūris į darbą; - visuomeninių vertybių sistema

Fiziniai veiksniai: - asmens fizinė sveikata Psichiniai veiksniai: - patirtis; - savivoka; - interesai; - polinkiai; - intelektas; - gebėjimai; - charakteris; - temperamentas; - savęs vertinimas Dvasiniai veiksniai: - asmens vertybinės nuostatos; - asmens moralinės nuostatos

Šaltinis: Sakalas, Šalčius, 1997.


75

K. Pukelis (2008) skiria keletą grupių veiksnių (žr. 2 lentelę), lemiančių asmens profesinį pasirinkimą: socialiniai-ekonominiai, kuriuos sudaro gyvenamoji aplinka, socialinė, ekonominė ir kultūrinė šeimos padėtis, mokslo ir technikos pažanga, bendra ekonominė situacija, uždarbis, kt.; pedagoginiai veiksniai – tai ugdymas (kryptingas lavinimas per pamokas, papildomojo ugdymo užsiėmimai, užmokyklinė bei visuome-ninė veikla) ir jo rezultatai (žinios, gebėjimai, vertybės); psichologiniai veiksniai – tai poreikiai, interesai, polinkiai, bendrieji ir specialieji gebėjimai, intelektas, charakteris, vertybinės orientacijos. Kurios šių veiksnių sudedamosios dalys nulemia apsisprendi-mą, priklauso nuo asmenybės brandos ir jam teikiamos pagalbos.

2 lentelė

Veiksnių , lemianč ių profesin į pasir inkimą , grupės

Socialiniai-ekonominiai veiksniai

Pedagoginiai veiksniai Socialiniai veiksniai

Gyvenamoji aplinka Socialinė, ekonominė, kultūrinė šeimos padėtis Mokslo ir technikos pažanga Bendra ekonominė situacija Uždarbis

Ugdymas ir jo rezultatai Poreikiai Interesai Polinkiai Bendrieji ir specialieji gebėjimai Intelektas Charakteris Vertybinės orientacijos

Šaltinis: Projektas „Profesinio orientavimo sistemos sukūrimas ir diegimas“, 2008.

Priimta manyti, kad žmogaus profesinę sėkmę, pasitenkinimą pasirinkta veikla ir jos atlikimo kokybę lemia tai, ar asmens individualios ypatybės atitinka profesijos reikalavimus. Todėl kiekvienas jaunuolis turėtų gerai pažinti ir įvertinti savo individu-alybę, kad galėtų atrasti tinkamiausią gyvenimo būdą ir veiklos rūšį, kas leistų jam efektyviai išnaudoti turimus gebėjimus. Jei tik pavyksta suderinti asmenybės gabumus ir interesus su darbo pasaulio teikiamomis galimybėmis ir reikalavimais, profesijos pasirinkimo problemą galima laikyti sėkmingai išspręsta (Adamonienė, Daukilas (2003).

3. Asmenybės raidos, socialinio ugdymo ir tikslingo profesinio apsisprendimo sąveika

Asmenybės pažinimas – tai realistinis asmens savybių į(si)vertinimas ir pirmasis žingsnis planuojant karjerą. Nors nėra tokio testo, kuris pasakytų, kuo asmuo turėtų „būti“, yra priemonių, kurios padeda įvertinti save ir surasti labiausiai pagal asmeny-bės būdo bruožus tinkančias profesines veiklas bei užsiėmimus. Savęs pažinimas – tai atsakymas į klausimus: kas aš esu, ko aš noriu, ką aš galiu? Asmenybės pažinimas apima gabumų, vertybių, pomėgių, interesų, asmenybės ypatybių ir įgūdžių tyrimą. Asmens raidoje daug lemia apsisprendimai. Jų reikšmė minima psichologų teorijose ir įžvalgose. Nagrinėjant E. H. Eriksono, D. J. Levinsono, C. G. Jungo asmenybės raidos


76

teorijas, galima pastebėti ir ryškią apsisprendimo reikšmę – asmens tapatybė yra jo apsisprendimų vaisius.

E. H. Eriksonas jaunystės amžių skirsto į tris etapus. Mus dominantis etapas – vė-lyvoji jaunystė (16–19 m.), kai mažiau negatyvumo, emocijų, jausmų nepastovumo, su jaunuoliais lengviau susikalbėti. Daugiau reiškiasi protas – tai ieškojimų laikas. Gali kilti polinkis mąstyti, filosofuoti. Daugiau žvelgiama į ateitį. Dabar tinkamas laikas patirti intuityvius išgyvenimus ir pirmąją meilę. Formuojama pasaulėžiūra. Renkamasi profesija. Šiame etape yra ir krizių, juk tai pats atsakingiausias laikotarpis, kai ieško-ma savo asmeninio ir darbinio kelio (Trimakas, 1997). Jaunystės krizės pamatinis klausimas: „Ką man daryti?“, apsisprendžiant dėl darbo arba esant galimybei toliau mokytis, studijuoti.

D. E. Super (1990) profesinio apsisprendimo raidos samprata remiasi prielaida, kad visi tą pačią stadiją pasiekę žmonės sprendžia tas pačias problemas. Nuolatinio mo-kymosi idėja pagrįsta idėja, kad besikeičianti socialinė-ekonomine aplinka verčia žmogų keisti pasirinktą profesiją, mokytis naujos, bet tada jis negali tikėtis įgyti tiek žinių ir patirties toje pačioje profesijoje, kiek tas, kuris nuosekliai pereina visas profe-sinės raidos stadijas. Autorius pateikia penkias profesinės veiklos raidos stadijas. Šio tyrimo kontekste reikšmingos yra pirmosios dvi:

Augimo stadijoje (nuo gimimo iki 14 metų) autorius akcentuoja dominuo-jančius vaikiškus poreikius, profesiniai vaidmenys atliekami vaizduotėje, di-dėja socialinis aktyvumas, formuojasi profesinis kryptingumas. Kiekvienos substadijos laikotarpiu ryškėja profesinio apsisprendimo bruožai, pradedant žaidimu ir baigiant profesinių gebėjimų supratimu.

Tyrinė j imų s tadijoje (nuo 15 iki 24 m.) eksperimentuojama su socialiniais ir profesiniais vaidmenimis, šioje stadijoje jaunas žmogus išsikelia bendrą pre-liminarų profesinį tikslą arba nusistato veiklos kryptį. Apsisprendžiama dėl konkrečios profesinės veiklos, įgyjamas išsilavinimas ir pradedama dirbti konkrečioje darbo srityje.

Skirtingi gyvenimo etapai kelia skirtingus profesinius uždavinius. D. E. Super

(1990) akcentuoja šiuos aspektus: 1. Žmonės skiriasi gebėjimais, asmenybės branda, poreikiais, turimomis verty-

bėmis, interesais, charakteriu ir savęs suvokimu bei vertinimu. 2. Kiekvienas žmogus, remiantis šiomis charakteristikomis, tinka tam tikrai pro-

fesijai. 3. Kiekviena profesija reikalauja tam tikrų tipiškų gebėjimų, interesų ir asmeny-

bės charakteristikų modelio, kuris turėtų būti gana lankstus. 4. Laiko tėkmės ir patyrimo įgijimo požiūriu, asmens profesinis pasirinkimas ir

situacijos, kuriose jis gyvena bei dirba, keičiasi, kaip keičiasi ir savęs suvoki-mas.

5. Pokyčių procesą sudaro etapų serija: profesijos rinkimosi poreikio augimas, profesijos paieškos, sprendimo pasirinkti vieną ar kitą profesiją įsitvirtinimas, domėjimasis pasirinkta profesija ir t. t.


77

Tinkamu asmenybės raidos momentu sėkmingai išsprendus tam tikrus uždavinius, jauno žmogaus sąmonėje ir savimonėje turėtų susiformuoti nauji dariniai, vadinami profesinio apsisprendimo subrendimu. Ši sąvoka apibūdina tam tikrą subjektyvią bū-seną arba vidinį pasirengimą rinktis profesiją ir leidžia įvertinti, kaip asmenybė pasi-rengė savarankiškai spręsti profesinio apsisprendimo klausimus. Profesinio apsispren-dimo subrendimas reiškia, kad asmenybė iš profesinio ugdymo ir socializacijos objek-to tapo savarankišku profesinio apsisprendimo subjektu, t. y. aktyviu, savo vidinių jėgų skatinamu veikėju, daugiau ar mažiau adekvačiai vertinančiu savo galimybes ir profesijų poreikį visuomenei, gebančiu sąmoningai ir atsakingai pasirinkti profesiją. Kuo labiau asmenybės profesinis elgesys atitinka socialinės aplinkos lūkesčius ir rei-kalavimus, tuo jis brandesnis.

4. Socialinio pedagogo vaidmuo, skatinant tikslingą profesinį apsisprendimą (bendrojo ugdymo mokyklų mokinių nuomonių tyrimas)

Profesiją besirenkančiam jaunam žmogui, naudojantis visomis socialinio ugdymo priemonėmis, turėtų būti siekiama padėti pasirinkti tokią profesiją, kuri atitiktų jo po-linkius, gebėjimus ir požiūrį į gyvenimo idealus tiek dvasiniu, tiek intelektiniu, tiek fiziniu požiūriais. Pirmasis profesinio apsisprendimo aktas įvyksta būtent bendrojo ugdymo mokykloje. Taigi šioms ugdymo mokykloms tenka svarbus uždavinys – su-kurti tokią ugdymo karjerai sistemą, kuri sudarytų prielaidas jaunam žmogui pirmiau-sia pažinti save, kaip asmenybę, t. y. nusistatyti savo polinkius, gabumus, vertybes, charakterio savybes ir pan., pažinti profesijų pasaulį ir ugdytis gebėjimą susieti paži-nimo rezultatus ir savarankiškai bei atsakingai priimti galutinį sprendimą – apsispręsti dėl jam priimtiniausios ir tinkamiausios profesijos.

Tyrimo metodika. Tyrime dalyvavo 584 Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų mo-kiniai. Tyrimui pasirinktos Alytaus ir Trakų rajonų, Palangos miesto, Kauno miesto ir rajo-no, Šakių rajono, Vilniaus miesto ir rajono savivaldybių bendrojo ugdymo mokyklos.

Tyrimo charakteristika. Tyrimas atliktas 2011 m. balandžio – gegužės mėne-siais. Kiekybinio tyrimo instrumentas – klausimynas.

Analizuojant mokinių nuomonių tyrimo rezultatus, siekta nustatyti profesinio informa-vimo situaciją ir socialinio pedagogo vaidmenį mokinių profesiniam apsisprendimui.

Tyrimo rezultatai . Respondentų atsakymai į klausimą, kaip dažnai ir kas Jus informuoja, konsultuoja mokykloje dėl Jūsų profesinio kelio, pateikti 1 paveiksle. Tai-kyti neparametrinių parametrų testai Mann-Whitney ir Kruskal Wallis, pasirenkant vidurkių palyginimą ir patikimumą 95 %.

Apibendrinant rezultatus, galima teigti, kad bendrojo ugdymo mokyklų mokiniai informacijos ir konsultacijų dėl galimos jų profesijos pasirinkimo dažniausiai gauna iš mokytojų ir į mokyklas atvykstančių profesijos konsultantų, mažiausiai juos konsul-tuoja psichologai ir socialiniai pedagogai.


78

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

3,5

Atvykstantysaukštųjųmokyklųatstovai

Atvykstantysprofesijų

konsultantai

Dalykųmokytojai

Psichologas Socialinispedagogas

Pavaduotojasugdymui

1 pav. Mokinių nuomonių dėl jų profesinio konsultavimo ir informavimo pasiskirstymas

Analizuojant duomenis taikytas faktorinės analizės metodas. Išskirti trys faktoriai, kurių tolesnė analizė parodė jų sąsajas su nepriklausomais kintamaisiais. Pirmasis – specialistai (faktoriaus svoris – 0,742). Šiam faktoriui priskiriami: profesijos konsul-tantas, socialinis pedagogas, psichologas. Antrasis faktorius – išoriniai profesijų kon-sultantai (faktoriaus svoris – 0,775). Jam priskiriami: atvykstantys aukštųjų mokyklų atstovai ir profesijų konsultantai. (Mokytojai, kaip kintamasis, atmesti, nes jis artimas ekstrakcijos lygiui, todėl prie antrosios faktorių grupės neskiriamas.) Trečiasis fakto-rius – artimiausi profesijų konsultantai (faktoriaus svoris – 0,774). Jam priskiriami: dalykų mokytojai, klasės vadovas, direktoriaus pavaduotojas ugdymui. Išskirti fakto-riai parodė, kad dažniausiai mokinius konsultuoja artimiausi ir išoriniai profesijų kon-sultantai, rečiau – tam darbui parengti specialistai (profesijos konsultantas, socialinis pedagogas, psichologas). 37 proc. respondentų pažymėjo, kad jų mokymo įstaigoje yra Profesinio informavimo taškas (PIT), 35 proc. mokinių teigė, kad tokio taško nėra, 28 proc. respondentų į šį klausimą atsakyti negalėjo. Taigi galima daryti prielaidą, kad Profesinio informavimo taškai mokyklose mokinių ugdymo karjerai dar nėra reikš-mingi, nes didesnė dalis mokinių apie juos ir jų veiklą mokykloje informacijos neturi.

Tyrimo duomenys parodė, kad Profesinio informavimo taškuose dažniausiai moki-niai gauna informacijos apie įvairias profesijas, vedamos paskaitos, diskusijos profesi-jos pasirinkimo klausimais, organizuojami susitikimai su įvairių profesijų atstovais. Tačiau tik nedidelė dalis respondentų teigia, kad Profesinio informavimo taškuose jiems padedama susidaryti individualius „Karjeros planus“ ar „Kompetencijų aplan-kus“, „Karjeros portfelius“ bei nusistatyti profesinį kryptingumą, tinkamumą, asmeni-nes savybes ir gebėjimus. Profesinio informavimo taškų veikla dažniausiai apsiriboja renginių apie profesijas organizavimu ir profesinės informacijos sklaida, tačiau mažai dėmesio skiriama individualiam darbui su mokiniais (žr. 2 paveikslą).

Atsakymų į klausimą, kokie renginiai, susiję su Jūsų profesiniu apsisprendimu, ir kaip dažnai vyksta mokykloje, analizei taikyti neparametrinių parametrų testai Mann-Whitney ir Kruskal Wallis, pasirenkant vidurkių palyginimą ir patikimumą 95 (žr. 3 paveikslą).


79

3,04

3,43

2,87

2,91

2,53

2,21

2,45

2,77

0 0,5 1 1,5 2 2,5 3 3,5 4

Organizuoja susitikimus su įvairių profesijų atstovais

Informuoja apie įvairias profesijas

Organizuoja išvykas į profesinio rengimo institucijas, įmones,įstaigas, paslaugų ir verslo organizacijas

Veda paskaitas, diskusijas profesijos pasirinkimo tema

Informuoja ir konsultuoja individualiai

Padeda sudaryti individualius „Karjeros planus“ ar„Kompetencijų aplankus“, „Karjeros portfelius“

Padeda nustatyti profesinį kryptingumą, tinkamumą, asmeninessavybes ir gebėjimus.

Organizuoja renginius, susijusius su profesiniu informavimu irkonsultavimu

Vidurkis 2 pav. Mokinių nuomonės apie PIT teikiamą pagalbą profesinio pasirinkimo

ir apsisprendimo klausimais

3 pav. Mokinių nuomonės dėl renginių, kurie susiję su jų profesiniu apsisprendimu

Analizuojant mokinių nuomones apie renginius, kurie skirti profesiniam apsispren-dimui, taikytas faktorinės analizės metodas. Išskirti trys faktoriai, kurių tolesnė analizė parodė, kaip jie siejasi su nepriklausomais kintamaisiais.


80

Pirmasis faktorius – tiesioginis kontaktas su darbdaviu – apima šiuos parametrus: išvykų į įmones, organizacijas, susitikimų su įvairių profesijų atstovais, išvykų į profe-sinio rengimo institucijas organizavimas. Šiame faktoriuje pastebimi darbdavių, profe-sinio rengimo institucijų darbuotojų ir mokinių tiesioginiai kontaktai įstaigose, susiję su mokinių profesiniu apsisprendimu.

Antrasis faktorius – informacinis, apima šiuos parametrus: klasės valandėlės, profesijos konsultantų paskaitos, socialinio pedagogo, psichologo konsultacijos. Šis faktorius at-skleidžia besimokančiojo ir galimų informavimo priemonių bei renginių santykį.

Trečiasis faktorius – savęs pažinimas, apima šiuos parametrus: psichologinių testų atlikimas, savęs vertinimo užsiėmimai. Remiantis šiuo faktoriumi galima teigti, kad mokiniai suvokia, jog pasirenkant profesiją, reikia pažinti save, gebėti adekvačiai save vertinti ir projektuoti savo karjerą.

Analizuojant mokinių nuomones dėl to, kas jiems padėtų teisingai apsispręsti ren-kantis profesiją, taikytas faktorinės analizės metodas. Taikant faktorinę analizę naudo-ti KMO (Kaiser-Meyer-Olkin) ir Barleto testai, kurių statistinis požymių vertinimas leidžia teigti, kad duomenys tinkami (KMO 0,814; Barleto testo patikimumas p <0,001). Faktorinė analizė parodė, kad visi analizuojami teiginiai yra gana reikšmin-gi, todėl jie negrupuojami.

Respondentų nuomonės apie veiklas, kurios palengvintų profesinio apsisprendimo procesą, iliustruojama 4 paveiksle.

4 pav. Mokinių nuomonės apie veiklas, kurios palengvintų profesinio apsisprendimo procesą

Apibendrinant rezultatus galima daryti prielaidą, kad socialinio pedagogo vaidmuo padedant bendrojo ugdymo mokyklų mokiniams tinkamai apsispręsti renkantis profe-


81

siją yra gana svarbus, tačiau nepakankamas. Profesijos ir amato išbandymas moki-niams padėtų tikslingiau apsispręsti dėl profesijos. Mokinių profesiniam apsisprendi-mui didžiausią įtaką daro įvairūs renginiai, kuriuos organizuoja profesinio rengimo įstaigos, susitikimai su darbdaviais, įvairių profesijų atstovais.

Išvados

1. Šiuolaikinio socialinio ugdymo paradigmos metodologinis principas – visa apiman-tis požiūris į žmogaus vietą pasaulyje: žmogus kultūroje, kultūra žmoguje. Esminis socialinio ugdymo tikslas – padėti žmogui pažinti, suvokti save ir pasaulį.

2. Viena reikšmingų naujų socialinio pedagogo veiklos funkcijų – racionalaus profesijos pasirinkimo metodikų taikymas, padedant ugdytiniui apsispręsti renkantis profesiją. Racionalaus profesijos pasirinkimo skatinimo metodikas integravus į socialinio ugdymo turinį mokiniai susiformuotų objektyvų požiūrį į profesijas ir saviraiškos galimybes profesijų pasaulyje.

3. Profesinis apsisprendimas yra individualus vidinis asmens veiksmas, kai as-meniui pavyksta susieti į prasmingą visumą savo pašaukimą, polinkius, ga-bumus, vertybes ir apibendrintą darbo pasaulio supratimą, prisiderinant prie visuomenės pokyčių.

4. Pagrindiniai profesiniam apsisprendimui įtakos turintys veiksniai: socialiniai-ekonominiai (gyvenamoji aplinka, socialinė, ekonominė bei kultūrinė šeimos padėtis, mokslo ir technikos pažanga, bendra ekonominė situacija, uždarbis, kt.), pedagoginiai (kryptingas ugdymas per pamokas, papildomojo ugdymo užsiėmimai, užmokyklinė bei visuomeninė veikla ir jos rezultatai: žinios, ge-bėjimai, vertybės), psichologiniai (poreikiai, interesai, polinkiai, bendrieji ir specialieji gebėjimai, intelektas, charakteris, vertybinės orientacijos).

5. Tinkamu asmenybės raidos momentu sėkmingai išsprendus tam tikrus uždavi-nius, jauno žmogaus sąmonėje ir savimonėje turėtų susiformuoti nauji dariniai, vadinami profesinio apsisprendimo subrendimu. Kuo labiau asmenybės profesinis elgesys atitinka socialinės aplinkos lūkesčius ir reikalavimus, tuo jis brandesnis.

6. Empirinio tyrimo, atlikto bendrojo ugdymo mokyklose, rezultatai parodė, kad: bendrojo ugdymo mokyklose mokinius profesijos pasirinkimo klausi-

mais konsultuoja tam skirti specialistai (profesijos konsultantai, psicho-logai ir socialiniai pedagogai), mokyklose dirbančių socialinių pedago-gų veikla šioje srityje nepakankama;

mokinius profesijos pasirinkimo klausimais dažniausiai informuoja ir konsul-tuoja mokytojai, klasių vadovai, atvykstantys profesijų konsultantai;

Profesinio informavimo taškų veikla dažniausiai apsiriboja renginių apie profesijas organizavimu ir informacijos apie jas sklaida, tuo tarpu mažai dėmesio skiriama individualiam darbui su mokiniais, jų profesinio kryp-tingumo nustatymui, tolesnės karjeros projektavimui.

Gauta 2012 04 22



82

Literatūra

Adamonienė, R., Daukilas, S., Krikščiūnas, B., Maknienė, I., Palujanskienė, A. (2003). Profesinio ugdymo psichologi-ja ir pedagogika. Utena: Indra.

Bruzgelevičienė, R. (2007). Mokymo ir mokymosi paradigmų kaita. Vilnius: VPU. Gumuliauskienė, A. (2002). Moksleivių požiūris į mokyklos modernizavimą ir savo vaidmens suvokimas. Acta Peda-

gogica Vilnensia 9: 217–227. Holland, J. L. (1992). Making Vocational Choises. A Theory of Vocational Personalities and Work Environments.

Odessa: FL. Jovaiša, L. (1999). Profesinio konsultavimo psichologija. Vilnius: Agora. Laužikas, J. (1993). Pedagoginiai raštai. Kaunas: Šviesa. Projektas „Profesinio orientavimo sistemos sukūrimas ir diegimas“. (2008). Profesinės karjeros planavimo gebėjimų

ugdymo D metodika (NR. ESF-2.4.-065), vadovas K. Pukelis. VDU. Pukelis, K., Pundziene, A. (2002). Vocational Counselling For The Career Designing: Change of Paradigms. Vocatio-

nal Education: Research and Reality 5: 96–108. Sakalas, A., Šalčius, A. (1997). Karjeros valdymas. Kaunas: Technologija. Super, D. E. (1990). A life-span, life-space approach to career development. In: D. Brown, L. Brooks, Associates

(eds.). Career choice and development (2nA ed.). San Francisco: Jossey-Bass. Trimakas, K. A. (1997). Asmenybės raida gyvenime. I Egzistencinio apsisprendimo psichologija. Vilnius: Tarpdiecezi-

nės katechetikos komisijos leidykla. Vabalas-Gudaitis, J. (1983). Psichologijos ir pedagogikos straipsniai. Vilnius: Mokslai.

PROMOTION OF PURPOSEFUL VOCATIONAL DECISION IN THE PARADIGM OF CONTEMPORARY SOCIAL EDUCATION


Summary

Most people define their position and value in society depending on their vocation, therefore vocation determines person’s self-awareness, also self-concept and self-respect. Vocation reflects not only separate job functions and skills but also life mode and environment. Purposeful vocational decision is the most important task of adoles-cence-end and early youth period. Compatibility of vocation and personality determi-nes job satisfaction and vocational stability. Vocational decision determines three elements of human life that are interrelated and complementing each other: economi-cal status that is determined by incomes; social status that depends on education; work status that is valued in accordance to vocation. Thus, purposeful vocational decision may assure successful person’s socialization.

Paradigm of contemporary social education states that social education does not have to become self-point. It ought to be related with perception of person, the essence of his/her societal life. The most relevant didactic direction of social education is to seek for maturation of whole trainee personality. Only a mature, self-managing young person may make a purposeful vocational decision. Social education is aimed at hel-ping schoolchildren to perceive the social environment that surrounds them and to acquire skills for meaningful activity in it. Today, under conditions of globalization, it is actively discussed that one of the most important task of the social education is to educate a tolerant personality who is able to live in various conditions, think critically


83

and be active in social life. These discussions consider how social education could contribute to purposeful vocational decision.

The purpose of this research is to identify the premises for promoting purposeful vocational decision in paradigm of contemporary social education.

Having generalized data of research the methodological principle of contemporary social education is highlighted – holistic approach towards person’s place in the world: a person in culture, culture in a person. The essential purpose of social educa-tion is to assist a person to know himself / herself and the world. One of a very impor-tant new function of social educator is an application of methods of rational vocational choice helping trainee to settle in vocational choice. Having integrated methods of promotion of rational vocational choice into curriculum of social education school-children would form an objective approach to vocations and opportunities for self-realization in the world of vocations.

Vocational self-determination is an individual inner person’s action when a person succeeds to combine his / her vocation, bents, abilities, values and generalized pe-rception of the world of work into meaningful whole conforming to needs of society.

The main factors that influence vocational choice are social-economical (living en-vironment, social, economical and cultural family state, science and technical pro-gress, general economical situation, earnings, etc.), pedagogical (purposeful education during lessons, sessions of extra education, extracurricular and public activity and it‘s results: knowledge, abilities, values), psychological (needs, interests, bents, general and special abilities, intellect, character, value orientations).

After successful solution of certain tasks during proper personality development moment new formations, named maturation of vocational decision, ought to form in conscious and subconscious of a young person. The more vocational behavior of pe-rsonality matches with expectations of social environment the more matured it is.

The results of the empirical research that was carried out in the secondary schools showed that:

In the secondary schools certain specialists (vocational counselors, psycholo-gists and social pedagogues) provide consultations on vocational choice issu-es. In schools the activity of social pedagogues in this area is insufficient.

Vocational information and counseling of schoolchildren most often is pe-rformed by teachers, class educators and coming vocational counselors.

The activity of vocational information point most often is limited to organiza-tion of events about vocations and dissemination of information about voca-tions, however little attention is devoted to work with schoolchildren, identifi-cation of their vocational direction, designing of further career.


84

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

85

GEOGRAFIJOS STUDIJŲ PROGRAMŲ PASIRINKIMO MOTYVACIJA

Gintaras Brazauskas, Loreta Olberkytė, Algirdas Jurgis Stanaitis Lietuvos edukologijos universitetas

Anotacija 2009–2012 mokslo metais Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės geografijos ir turizmo katedra inicijavo geografijos studijų pasirinkimo motyvų tyrimą LEU, Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose. Tai gana platus tęstinis tyrimas, kuriuo siekta išsiaiškinti pirmosios pakopos studentų (pirmo kurso ir absol-ventų [nuolatinių ir ištęstinių studijų]), pasirinkusių studijuoti geografiją, motyvus, atliekant detalią rezul-tatų analizę atskleisti, kaip jie pakito baigiant studijas. Šie rezultatai svarbūs, siekiant tobulinti geografijos studijų programas, pateisinti besimokančiųjų lūkesčius, pritraukti didesnį studentų skaičių. Besiplečianti Europos Sąjungos erdvė, kintantys mokslo finansavimo principai ir prioritetai lemia naujus akademinio šalies gyvenimo, didesnio mobilumo iššūkius. Būsimieji Lietuvos studentai, tarp jų ir geografijos, yra geriau informuoti apie panašių studijų galimybes tiek šalies, tiek užsienio aukštosiose mokyklose. Šiame straipsnyje aptariami ir analizuojami minėtų universitetų geografijos absolventų (tiriamuoju laikotarpiu baigiančių studijas) apklausos rezultatai, aptariami jų studijų programų pasirinkimo ir vertinimo motyvai. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: geografijos studijos, studijų pasirinkimas, motyvacija, absolventas, geografija. Abstract 2009–2012 school year, Education University of Lithuania (hereinafter referred to LEU) Social Geogra-phy and Tourism Department has initiated the study of geography and the reasons for the choice of study LEU, Vilnius (hereinafter referred to VU) and Klaipeda (hereinafter referred to KU) University. It is quite extensive, ongoing study to determine the reasons for undergraduate students (first-year students and graduates) who have chosen to study geography and to reveal the changes in the end of their studies, carried out a detailed analysis of the results. These results are necessary and useful for improving geogra-phy education programs in order to justify the expectations of learners, to attract a greater number of students who want to choose a specialty geographer. Widening the European Union in space, changes in scientific principles and priorities for funding leads to new challenges in the academic life of the country, increased mobility. Prospective students from Lithuania, including geography, becomes better and awareness of opportunities for similar studies at both national and foreign institutions of higher education. This article discusses and analyzes the results of the survey of geography graduates identified their degree program selection and evaluation of motives. KEY WORDS: Geography studies, study selection, motivation, graduate, geography.

Įvadas

Geografijos mokslo kompleksiškumas ir integruotumas leidžia visapusiškai suvokti pasaulyje vykstančius įvairius dinamiškus procesus. Anot R. Baubino (1999), geogra-fija yra sudėtinga mokslų sistema, apimanti apie 900 šakų. Skirtingai nei kai kurie kiti mokslai, ji kuria integruotą visuminį mokslinį pasaulio vaizdinį, grindžiamą erdviniais ryšiais ir jų kaita, užtikrina integruotą sudėtingo mūsų pasaulio pažinimą. Todėl dau-guma studentų, siekdami išsiugdyti kompleksinį mąstymą, kuris padeda siekti profesi-nės karjeros viršūnių, noriai renkasi būtent šias studijas. Geografijos mokymas ugdo asmens nuostatas, kurios skatina solidarumą, rezultatyvų kultūrų dialogą ir tarptautinį bendradarbiavimą, norą konstruktyviai spręsti kylančias vietos bendruomenių, šalių, pasaulio problemas. Puoselėjamas nusiteikimas ir gebėjimas kompetentingai naudotis geografijos žiniomis ir įgūdžiais asmeniniame, profesiniame ir visuomeniniame gyve-nime (Kontvainas, 2009). Sunku tiksliai apibrėžti studijų, kartu ir būsimos profesijos

Gintaras Brazauskas, Loreta Olberkytė, Algirdas Jurgis Stanaitis

86

pasirinkimo motyvus, tačiau jų priklausomybė nuo toliau minimų dalykų yra akivaizdi. Tai aukštos kvalifikacijos, naujausias žinias teikiantys dėstytojai, techninė bazė, pro-graminė įranga, įsidarbinimo, studentų mainų galimybės ir kt.

Pastaruoju metu plačiai kalbama ir diskutuojama apie Lietuvos aukštojo mokslo kokybę, atliekami įvairūs studijų pasirinkimo motyvų tyrimai. Tačiau studijų kokybė priklauso nuo labai konkrečių dalykų – aukštosios mokyklos vadybos lygio, finansa-vimo, šiuolaikinių studijų programų, dėstytojų profesionalumo, studijų tarptautinio integravimo, puoselėjamos kultūros, akademinės bendruomenės motyvavimo sistemos skaidrumo ir kt. (Levickaitė, 2010). Mokslo institucijos turi užtikrinti, kad universitete įgytos kompetencijos būtų pritaikomos realioje profesinėje aplinkoje. Juo labiau, kad šiuolaikinėje visuomenėje profesinė veikla yra svarbi asmens saviraiškos sritis, todėl profesijos rinkimosi asmeniniai motyvai yra dominuojantys. Jaunimo profesijos ir specialybės rinkimosi teorines nuostatas, motyvaciją plačiai tyrė daugelis Lietuvos mokslininkų. Pasak R. Adamonienės (2010), studento vidinė motyvacinė struktūra turi teigiamos įtakos jo tolesnio mokymosi rezultatams ir aktyvios, kūrybingos asmenybės ugdymuisi. Tačiau neretai pasirinkimo situaciją nulemia ne asmens motyvai ar gebė-jimai, o socialiniai veiksniai, pvz., profesinis prestižas, karjeros perspektyva, geras uždarbis, galimybė keliauti ir pan. XXI a. vyraujanti apibendrinamoji motyvacijos koncepcija teigia, kad asmuo veikia kryptingai ir tikslingai, yra verčiamas derinti dau-gybę tikslų ir ketinimų (poreikių) įvairiuose kontekstuose, atsižvelgdamas į įvairias trumpalaikes ir ilgalaikes paskatas. Motyvacijos raidai įtakos turi ir laiko dimensija (Husman, Lens, 1999), sociokultūrinės aplinkos poveikis (Wentzel, 1999), mokslo pažangos siekis (Gage, Berliner, 1994).

Renkantis studijas svarbūs ir asmens interesai – tai pažinimo poreikio pasireiškimo forma, kuri užtikrina asmenybės kryptingumą, t. y. veiklos tikslų suvokimą ir pažintinį kryptingumą. Jei interesas skatina objektą pažinti plačiau, patenkinti pažinimo poreikį, tai asmens veikla kreipiama tam tikra pažintinės, socialinės ar techninės veiklos kryp-timi (Samašonok ir kt., 2010). Geografijos mokslas ir studijos šiuo aspektu yra dėkin-gas dalykas. Mokslo ir studijų reforma, prasidėjusi prieš keletą metų, siejama su nau-jais lūkesčiais, modernios mokslo ir studijų sistemos kūrimu, teigiamais mokslo ir studijų pokyčiais. Reformos, vykstančios universitetuose daro tiesioginę įtaką studijų programoms ir kryptingai veikia studentų motyvacijos procesą, tai pastebima ir anali-zuojant straipsnyje pateikiamo tyrimo, kurio t ikslas – išsiaiškinti geografijos studijas pasirinkusių absolventų motyvus studijuoti Lietuvos edukologijos universitete (to-liau – LEU), Vilniaus ir Klaipėdos universitetuose bei jų požiūrį į studijas, rezultatus.

1. Tyrimo metodika

Siekiant įvertinti studentų geografijos studijų pasirinkimo motyvus, taikyta anketinė apklausa. Iš viso tiriamuoju laikotarpiu apklausti 353 absolventai (65,8 proc. LEU, 20,1 proc. VU ir 14,1 proc. KU respondentų). Tokia skirtinga procentinė respondentų iš-raiška aiškinama tuo, kad skiriasi geografiją studijuojančiųjų skaičius minėtuose universi-tetuose. Kadangi dominuoja LEU absolventai, siekiant lygiavertės rezultatų interpretacijos, daugelis duomenų pateikiami pagal atskirus universitetus. Klausimyną, kuriuo remiantis


87

analizuojami respondentų atsakymai, sudarė 20 pagrindinių (iš jų penkiuose galima žymėti daugiau nei po vieną atsakymo variantą) ir 5 sociodemografiniai klausimai. Klausimyną sudaro kelių tipų klausimų grupės: sociodemografinių klausimų; studijų (geografijos) pro-gramos pasirinkimo motyvų; informacijos apie geografijos studijas vertinimo ir sklaidos. Tyrimo duomenims apdoroti taikyta SPSS-PC 11.0 ir Microsof Excel 2003 programos, aprašomoji statistinių duomenų analizė.

2. Socialiniai-demografiniai respondentų bruožai

Analizuojant sociodemografinius tyrimo rodiklius paaiškėjo, kad didžiąją imties dalį (80 proc.) sudarė tiriamieji iki 25 m. amžiaus. Bendrojo lavinimo mokyklą jie daugiausia buvo baigę 2007 m. (22,7 proc.) ir 2008 m. (38,4 proc.). Tai rodo, kad vis dar populiari tendencija siekti aukštojo mokslo iš karto baigus vidurinę mokyklą. Pa-gal lytį pagrindinę tiriamųjų dalį sudarė moterys (78,4 proc.).

1 pav. Geografijos studijas pasirinkusių absolventų teritorinė sklaida

Fig. 1. Territorial distribution of Geography graduates

Net 90 proc. respondentų nurodė savivaldybę, kurioje baigė bendrojo lavinimo mokyklą. Remiantis šiais duomenimis, 28 proc. geografiją studijuojančių respondentų yra iš Vilniaus miesto ir rajono savivaldybės. Jų procentinės dalys pasiskirstė taip: LEU pasirinko 21 proc., VU – 6 proc., KU – 1 proc. vilniečių. Pasirinkusieji studijas


88

KU iš Klaipėdos miesto ir rajono savivaldybės sudaro 28 proc. respondentų. Tarp pa-sirinkusiųjų LEU iš kitų savivaldybių vyrauja Šiaulių, Varėnos, Panevėžio; VU – Aly-taus, Kauno, Varėnos; KU – Šilutės, Telšių, Šiaulių, Radviliškio savivaldybės. Taigi gauti tyrimo duomenys, atsižvelgiant į teritorinę geografiją studijuojančių absolventų sklaidą, atskleidžia vyraujančią tendenciją studijuoti arčiau namų, vis dėlto pasirinku-siųjų šias studijas geografija yra gana plati – apima visą Lietuvą. Daugiausia studijuo-jančiųjų geografiją yra iš Vilniaus, Klaipėdos, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių ir Varėnos miestų bei rajono savivaldybių (1 pav.).

3. Geografijos studijų pasirinkimo motyvai

Tyrimo duomenys atskleidė pagrindinius motyvus, lėmusius absolventų geografijos studijų LEU, VU ir KU pasirinkimą. Svarbiausi jų pateikti 2 paveiksle. Dominuoja pačių respondentų tvirtas apsisprendimas, kuriam įtakos turėjo patrauklus geografijos dalyko turinys (visuose universitetuose daugiau kaip 50 proc.). Galima teigti, kad didžiajai daliai respondentų geografijos dalykas buvo patrauklus dar prieš pasirenkant studijas. Tai patvir-tina ir kiti su geografijos studijomis susiję tyrimai (Kontvainas, 2009). Tik 8,3 proc. visų universitetų geografijos studijų absolventų kaip reikšmingą motyvą nurodė aukštojo moks-lo diplomo gavimo svarbą. Vis dėlto 10 proc. LEU, 2 proc. VU ir 9 proc. KU respondentų, neįstoję ten, kur norėjo, pasirinko studijuoti minėtuose universitetuose. Tai parodo, kad geografijos studijas renkasi motyvuoti studentai, tvirtai apsisprendę dėl specialybės pasi-rinkimo, įsigilinę į studijų turinį ir būsimą veiklą.

0 10 20 30 40 50 60 70

Kita

Žiniasklaidos suformuota viešoji nuomonė

Paskatintas tėvų ar draugų

Paskatintas geografijos mokytojo

Patrauklus geografijos dalyko tyrinys

Apsisprenžiau pats

LEU

VU

KU

2 pav. Studentų motyvacija studijuoti geografiją universitetuose (proc.) Fig. 2. Student motivation to study geography by universities (in percent)

Nedidelė dalis visų respondentų mano, kad studijų programų pasirinkimą lėmė juos mokęs geografijos mokytojas (15 proc. LEU; 12 proc. VU ir 14 proc. KU). Panašią įtaką darė žiniasklaidos suformuota viešoji nuomonė, geri prieš tai studijavusiųjų atsi-liepimai. Ryškių skirtumų tarp motyvacijos pagal universitetus nepastebėta, išskyrus


89

tai, kad VU absolventai, kaip vieną iš reikšmingų motyvų išskiria aukštosios mokyk-los prestižą (65 proc.) (3 pav.). Kituose universitetuose geografijos studijų programų patrauklumas nustelbia aukštosios mokyklos reitingą (pvz., LEU studijų programos patrauklumui įtakos turi galimybė studijuoti turizmo vadybą).

0 10 20 30 40 50 60 70

Kita

Neįstojau kitur

Reikalingas diplomas

Patraukli studijųprograma

Prestižinė aukštojimokykla

LEU

VU

KU

3 pav. Aukštosios mokyklos pasirinkimą lėmę veiksniai (proc.)

Fig. 3. High school choice determining factors (in percent)

Pateikti tyrimo duomenys rodo, kad didžioji dalis respondentų geografijos studijas pasirinko kryptingai, turėdami tvirtą nuomonę, aiškų tikslą ir būsimą profesiją siedami su ateitimi.

4. Studijų programos ir įgytos kvalifikacijos vertinimas

Geografijos studijų kokybės vertinimas absolventų akimis – vertingas kriterijus, at-skleidžiantis aukštosios mokyklos sudaromas sąlygas, kurios yra tinkamos asmens saviugdai plėtoti, kvalifikacijai kelti, įgyti tinkamų kompetencijų, taip pat rodantis geografijos programų paklausą, perspektyvumą. Tai svarbus vidinis vertinimo kompo-nentas. Tyrimu atskleistas gana aukštas geografijos studijų vertinimas – 8 balai (skalė-je maksimalus balų skaičius – 10). Tokiu balu studijas vertino 46,8 proc. LEU; 38,9 proc. VU ir 31,2 proc. KU respondentų (4 pav.). Daroma prielaida, kad šis verti-nimas atskleidžia absolventų keliamų reikalavimų ir lūkesčių įgyvendinimą.

Labiausiai įgyta kvalifikacija patenkinti LEU absolventai (labai geras – 9,4 proc., geras – 67,8 proc.). Atitinkamai aukštas įgytos kvalifikacijos lygis nurodomas ir VU (labai geras – 9,6 proc., geras – 49,8 proc.) bei KU (labai geras – 3,2 proc., geras – 53,1 proc.) (5 pav.). Taigi sprendimas studijuoti geografiją pasiteisino visuose univer-sitetuose (teigiamai nurodė 77,5 proc. visų respondentų). Net 80,5 proc. visų respon-dentų rekomenduotų šias studijas kitiems pažįstamiems, draugams. Rezultatas nuteikia teigiamai, siekiant didinti studijuojančiųjų geografiją skaičių, nes, anot B. A. Browne (1998), renkantis studijas labai svarbus bendras studijuojančiųjų noras rekomenduoti universitetą ar studijų programą kitiems, įgytų kompetencijų teigiamas vertinimas.


90

0

5

1015

20

25

30

3540

45

50

10 9 8 7 6 5 iki 5

Balai

LEU

VU

KU

4 pav. Geografijos studijų kokybės vertinimas pagal 10-ies balų sistemą (proc.)

Fig. 4. Geography, study quality assessment of 10-point system (in percent)

0

10

20

30

40

50

60

70

80

LEU VU KU

Labai geras

Geras

Patenkinamas

Blogas

5 pav. Absolventų įgytos kvalifikacijos įsivertinimas

Fig. 5. Graduate gained qualifications’ self-assessment

5. Geografijos studijų praktiškumo vertinimas

Gana svarbus rodiklis, patvirtinantis absolventų lūkesčius ir geografijos dalyko pat-rauklumą, yra tai, kad apie 76,8 proc. visų universitetų respondentų vėl rinktųsi šias studijas, kurios lėmė ir požiūrio į gyvenimą pokyčius. Galima daryti prielaidą, kad studijos pasirinktos sėkmingai, tai padėjo atskleisti individo galimybes, kurios ypač svarbios rengiant kvalifikuotus, į darbo rinkos poreikius orientuotus specialistus. Net 83,1 proc. VU, 63,4 proc. LEU ir 52,0 proc. KU respondentų nurodė, kad geografijos studijos pakeitė jų požiūrį į gyvenimą (6 pav.). Tai tik patvirtina, kad mokymasis lavi-na žmogų ne tik kaip specialistą, gebantį taikyti savo žinias naujose ir neįprastose situ-


91

acijose, bet ir sudaro sąlygas įgyti patirties bei išminties, kurios padės žmogui prisitai-kyti prie kintančių gyvenimo sąlygų, savarankiškai priimti sprendimus, ieškoti veiks-mingų problemų sprendimo būdų.

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90

Nesirinkčiau studijų

Rinkčiausi studijas

Nepakeitė požiūrio įgyvenimą

Pakeitė požiūrį į gyvenimą

LEUVUKU

6 pav. Respondentų požiūris į geografijos studijas universitetuose (proc.)

Fig. 6. Students approach the study of geography by universities (in percent)

Siekiant išsiaiškinti, kaip geografijos studijų absolventai vertina taikomas studijų formas (paskaitos, seminarai, laboratoriniai darbai, išvykstamosios (lauko) praktikos ir kt.), prašyta pateikti jų įverčius. Gauti duomenys rodo, kad geriausiai teorinės paskai-tos vertinamos LEU (31,1 proc.) ir KU (30,6 proc.), tolimosios ir lauko praktikos – VU (40,3 proc.) ir LEU (29,8 proc.). Labiausiai respondentai pasigenda praktinių dar-bų naudos studijoms (jų naudingumą nurodė tik 21,9 proc. LEU, 9,7 proc. VU ir 8,2 proc. KU respondentų). Tai leidžia teigti, kad absolventai vertina tas studijų for-mas, kurios susijusios su žinių, informacijos perteikimu ir praktinių, pažintinių gebė-jimų ugdymu už universiteto ribų (praktinių mokomųjų kelionių, lauko tyrimų metu). Studijų programos suteikia žinių, ugdo kritinį mąstymą, praplečia geografinės erdvės suvokimą, tačiau nepakankamai ugdo praktinius gebėjimus universiteto aplinkoje, trūksta praktinės veiklos.

Norint išsiaiškinti absolventų kritišką požiūrį į geografijos studijų programų plėtros dinamiką ir pokyčių galimybes, jų tobulinimą, klausta, ką jie keistų studijų programo-se, prašyta įvardyti silpnąsias programų puses. Respondentai nurodė, kad yra silpna materialinė bazė, trūksta metodinės medžiagos, organizuotumo (vyraujantys rodikliai LEU), talentingų ir kūrybingų dėstytojų, naujos literatūros, mažas studentų aktyvumas (vyraujantys rodikliai KU). VU absolventai kaip silpnąsias studijų programos vietas nurodė talentingų ir kūrybingų dėstytojų stoką bei silpną materialinę bazę (7 pav.).


92

0 5 10 15 20 25 30

Kita

Nieko netrūksta

Organizuotumo

Mažas studentųaktyvumas

Naujos literatūros stoka

Metodinės medžiagosstoka

Talentingų ir kūrybingųdėstytojų stoka

Silpna materialinė bazė

LEU

VU

KU

7 pav. Universitetų geografijos studijų programų silpnosios vietos (proc.)

Fig. 7. Geography studies the weaknesses of the program in universities (in percent)

Šie vertinimai nulemti ir studentų asmeninių poreikių, ir jau turimų universitetų iš-teklių bei akademinės kultūros. Silpnųjų vietų įvardijimas suteikia universitetų aka-deminėms bendruomenėms naudingos informacijos apie studijų programų kokybės gerinimo galimybes, tai neišvengiama, reaguojant į Lietuvos aukštojo mokslo sistemos pertvarką ir vykdomos reformos kritiką.

Išvados

1. Atliekant tyrimą išryškėjo geografijos studijų pasirinkimo motyvai. Tai geografi-jos dalyko turinio patrauklumas, pačių respondentų tvirtas apsisprendimas, atsiradęs dar mokantis vidurinėje mokykloje. Gana mažas procentas studijavo tik dėl aukštojo mokslo diplomo ar dėl to, kad neįstojo kitur. Tai patvirtina, kad geografijos studijas renkasi motyvuoti studentai, tvirtai apsisprendę dėl pasirenkamos specialybės, įsigilinę į studijų turinį ir būsimą veiklą.

2. Tyrimas atskleidė, kad vis dar populiari tendencija siekti aukštojo mokslo iš kar-to baigus vidurinę mokyklą. Nors absolventai studijas renkasi arčiau namų, vis dėlto pasirinkusiųjų šias studijas geografija gana plati – apima visą Lietuvą: daugiausia – iš Vilniaus, Klaipėdos, Alytaus, Panevėžio, Šiaulių ir Varėnos savivaldybių.

3. Sprendimas studijuoti geografiją pasiteisino visuose universitetuose. Responden-tai gana aukštai įvertino studijų kokybę. Net 80,5 proc. visų respondentų rekomenduo-tų šias studijas pažįstamiesiems, draugams. VU absolventai kaip vieną labai reikšmin-


93

gų motyvų išskiria aukštosios mokyklos prestižiškumą. LEU ir KU geografijos studijų programos patrauklumas nustelbia aukštosios mokyklos reitingą.

4. Geografijos absolventai geriausiai vertina studijų formas, kurios susijusios su ži-nių, informacijos perteikimu, praktinių, pažintinių gebėjimų ugdymu už universiteto ribų (praktinių mokomųjų kelionių, lauko tyrimų metu). Jie mano, kad studijų progra-mos suteikia pakankamai žinių, ugdo kritinį mąstymą, praplečia geografinės erdvės suvokimą, tačiau nepakankamai ugdo praktinius gebėjimus universiteto aplinkoje, trūksta praktinės veiklos įgūdžių.

5. Tyrimas atskleidė, absolventų nuomone, kai kurių universitetų silpną materialinę bazę, metodinės ir naujos literatūros stoką, nepakankamą dėstytojų kompetencijos lygį ir kai kuriuos kitus trūkumus. Į pastabas derėtų atsižvelgti tobulinant ir atnaujinat ge-ografijos studijų programas, jų turinį.

PADĖKA: autoriai nuoširdžiai dėkoja Lietuvių katalikų mokslų akademijos aka-

demikui, KU prof. habil. dr. Stasiui Vaitekūnui ir LEU prof. habil. dr. Algimantui Česnulevičiui už pagalbą apklausiant Klaipėdos ir Vilniaus universitetų geografijos studentus.

Gauta 2012 05 11


Literatūra

Adamonienė, R. (2010). Studentų motyvacijos procesas ir jo kaitos galimybės. Ugdymo psichologija 21: 49–55. Baubinas, R. (1999). Žvilgsnis į Lietuvos geografijos mokslą ir studijas. Prieiga internetu:

http://ausis.gf.vu.lt/mg/nr/99/6/6zvilg.html [žiūrėta 2012 04 10]. Gage, L. N., Berliner, D. C. (1994). Pedagoginė psichologija. Vilnius. Browne, B. A., Kaldenberg, D. O., Browne, W. G., Brown, D. J. (1998). Student as Customer: Factors Affecting Satis-

faction and Assessments of Institutional Quality. Journal of Marketing for Higher Education 8(3): 1–14. Husman, J., Lens, W. (1999). The role of the future in student motivation. Educational Psychologist 34: 113–125. Levickaitė, R. (2010). Vilniaus Gedimino technikos universiteto studijų programos tyrimas. Santalka. Filologija,

Edukologija 18(2): 67–76. Kontvainas, R. (2009). Kai kurie geografijos studijų programos studentų profesinio kryptingumo ypatumai. Pedagogi-

ka 96: 77–82. Samašonok, K., Truncienė, R., Kulytė, D. (2010). Studijų pasirinkimo motyvai ir pasitenkinimas studijomis. Prieiga

internetu: http://www.viko.lt/uploads/files/2010/Straipsniai/01%20straipsnis.pdf [žiūrėta 2012 04 04]. Wentzel, K. R. (1999). Social-motivational processes and interpersonal relationships: Implications for understanding

motivation at school. Journal of Educational Psychology 91: 76–97.

CHOICE MOTIVATION OF GEOGRAPHY STUDY PROGRAMMES


Summary

Geography science complexity and extensive integrity let a deep and broad unders-tanding of the world taking place in a variety of dynamic processes in which an integ-


94

rated overall image of the scientific world, integrating the complex knowledge of our world. Therefore, the majority of students in order to develop a comprehensive way of thinking that gives priority to career peaks, willingly take these courses. It is difficult to define the study, and thereby the future career choices, motives, but their dependen-ce on the inter-related things are obvious. This is a highly qualified teachers who pro-viding the updating news, the technical bases, software, job opportunities, internatio-nalization and student exchange opportunities, and so on. Many Lithuanian scientists widely studied the youth profession and specialty choice of theoretical approaches and motivation. According to them, the choice often depends on the situation which is not due to personal motives and abilities, and social factors, for example occupational prestige, career prospects, good salary, opportunity to travel and so on. Reforms is a focused process and the direct impact of geography study programs and student moti-vation in the universities. Widening the European Union in space, changes in scientific principles and priorities for funding leads to new challenges in the academic life of the country, increased mobility. Prospective students from Lithuania, including geography, becomes better and awareness of opportunities for similar studies at both national and foreign institutions of higher education. Study selection considerations are becoming more integrated, more serious. 2009–2012 school year, Education University of Lithu-ania (hereinafter referred to LEU) Social Geography and Tourism Department has initiated the study of geography and the reasons for the choice of study LEU, Vilnius (hereinafter referred to VU) and Klaipėda (hereinafter referred to KU) University. It is quite extensive, ongoing study to determine the reasons for undergraduate students (first-year students and graduates (regular and extended studies)) which have chosen to study geography and to reveal the changes in the end of their studies, carried out a detailed analysis of the results. These results are necessary and useful for improving geography education programs in order to justify the expectations of learners, to at-tract a greater number of students who want to choose a specialty of geographer. This article discusses and analyzes the geography of university graduates (graduates during the period of study), the survey results, identified by their choice of curriculum and assessment considerations. Thus, the article is – to reveal the geography graduate stu-dies at the reasons for choosing the LEU, Vilnius and Klaipėda University, and their approach to their studies. The study included 353 graduates (65.8 per cent. LEU, 20.1 percent., VU and 14.1 percent. KU respondents). The percentage of respondents expressed a different interpretation of the geography of the different number of stu-dents in these universities. Dominating the graduates of LEU, so in order to maintain an equivalent interpretation of results, many of the data item to the individual universi-ties. The data get by the territorial geography graduate students showed the prevailing spread of choice to study closer to home, but opted for geography studies a wide-ranging – covering the whole of Lithuania. In total, mainly in the geography students are from Vilnius, Klaipėda, Alytus, Panevėžys, Šiauliai and Varėna town and district municipalities. The study also showed that more and more popular trend in higher education immediately after secondary school. The study revealed a geographic study of choice motives. It is the respondents’ firm resolve, geography attractiveness of course content, learning is formed in secondary school. The relatively low rate is only


95

studying for a diploma of higher education and the fact that did not intervene elsewhere. This confirms that the choice of geography studies motivate students resol-ved on specialty choice, deep in the content of studies and future activities. The deci-sion proved to study geography at all universities.

The respondents rated studies in high quality. Even 80.5 percent. of respondents would recommend this study to other acquaintances, friends. VU graduates, one of the very important considerations distinguish the importance of high school prestige. LEU and KU geography degree overshadowed by the attractiveness of higher education rankings. Geography graduates are the best forms of education in relation to knowledge, information and rendering practical and cognitive skills outside the uni-versity education (practical training, travel, field studies). They believe that higher education programs provide sufficient knowledge, develop critical thinking and broa-dens understanding of geographical space, but not sufficiently develop the practical skills of university environment, there is a lack of practical business skills. The study revealed the graduates of some universities in the weak material base, and new metho-dological literature, lack of teachers’ lack of competence and some other shortcomings. Their comments should be taken into account in the development and revitalization of the geography programs of study and their contents. The authors express deep gratitu-de to KU prof. Stasys Vaitekūnas and LEU prof. Algimantas Česnulevičius for hel-ping to interview Klaipėda and Vilnius universities’ geography students.


96

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

97

PROFESINIO RENGIMO SOCIALINIŲ PARTNERIŲ KVALIFIKACIJOS TOBULINIMO POREIKIAI

Genutė Gedvilienė, Virginija Bortkevičienė Vytauto Didžiojo universitetas

Anotacija Straipsnyje apžvelgiami profesinio rengimo pokyčiai ir iššūkiai profesinio rengimo socialiniams partne-riams, siekiant efektyvesnio profesinės kvalifikacijos tobulinimo proceso bei intensyvesnės verslo ir pro-fesinio rengimo sričių sąveikos. Pateikiamos tyrimo kiekybinė ir kokybinė analizės, kurios atskleidė so-cialinių partnerių kvalifikacijos tobulinimo poreikius, padėjo numatyti bendrųjų ir profesinių kompetenci-jų tobulinimo sritis. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: kvalifikacija, kvalifikacijos tobulinimas, profesinis rengimas, socialiniai partneriai. Abstract The article presents an overview of the changes in vocational education and training and challenges posed to social partners, seeking for more efficient organization of vocational training and education. A qualitative and quantitative analysis of the research findings is presented, highlighting the needs for social partner general and professional competencies. KEY WORDS: qualification, qualification improvement, vocational training, social partners.

Įvadas

XX amžiaus pabaigoje staigus Lietuvos posūkis į demokratinės raidos kelią ir rin-kos ekonomiką lėmė profesinio rengimo sistemos kaitą. Intensyvūs globalizacijos pro-cesai, mokslo ir technologijų pažanga kelia vis didesnius darbo vietos reikalavimus. Pamažu didėja skirtumas tarp kvalifikacijos, įgytos profesinio mokymo institucijose, ir kvalifikacijos, kurios reikia norint patenkinti šiuolaikinio veiklos pasaulio reikalavi-mus. XXI a. žinių visuomenėje ūkio plėtrą ir konkurencingumą vis labiau lemia žmo-giškieji ištekliai, jų kompetencija, gebėjimas sparčiai keistis, greitai perprasti naujau-sias technologijas. Siekiama, kad profesinio rengimo sistema sudarytų žmogui sąlygas įgyti kvalifikaciją, laiduojančią jo, kaip asmenybės, tapsmą, profesinį mobilumą, ir atitiktų nuolatinės mokslo ir technikos pažangos, nuolat besikeičiančios informacinės visuomenės poreikius (Baltoji knyga, 1999).

Tyrimo problema. Nuo 1994 m., vykdant profesinio rengimo reformą, socialinė partnerystė įgavo konkretesnes formas, o priimtas Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas apibrėžė socialinių partnerių kompetenciją profesinio mokymo srityje (Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas, 1997). Šiame darbe są-voka socialiniai partneriai vartojama kalbant apie Prekybos pramonės amatų ir Lietu-vos Respublikos žemės ūkio rūmų (toliau – Rūmų) darbuotojus, atsakingus už Lietu-vos Respublikos Profesinio mokymo įstatyme numatytų funkcijų vykdymą. Rūmai, kaip profesinio rengimo socialiniai partneriai, 1997 m. Lietuvos Respublikos profesi-nio mokymo įstatymo numatyta tvarka įtraukti į profesinio rengimo sistemą ir veikė pagal tiesiogiai jų veiklą reglamentuojančius įstatymus. Rūmuose įsteigti profesinio rengimo skyriai, o jų darbuotojams patikėti nauji uždaviniai ir funkcijos. Rūmų dar-

Genutė Gedvilienė, Virginija Bartkevičienė

98

buotojai pradėjo vykdyti profesinio rengimo įstatymu jiems deleguotas funkcijas. Jie įtraukiami į kvalifikacijų vertinimo koordinavimo ir su tuo susijusius procesus: prakti-nio mokymo priežiūrą, baigiamųjų kvalifikacinių egzaminų organizavimą. Toks posū-kis į socialinį dialogą reikalauja kokybinės socialinių partnerių organizacijų žmogiškų-jų išteklių plėtros.

Todėl pagrindinė straipsnyje sprendžiama problema – profesinio rengimo sociali-nių partnerių kvalifikacijos tobulinimo poreikiai, nes realios jų kompetencijos neati-tinka jų veikloje reikalaujamų žinių, įgūdžių ir gebėjimų.

Tyrimo objektas – profesinio rengimo socialinių partnerių profesinis tobulėjimas. Tyrimo t ikslas – nustatyti profesinio rengimo socialinių partnerių realias kompe-

tencijas ir kvalifikacijos tobulinimo poreikius. Uždaviniai: 1. Apžvelgti socialinę partnerystę rengiant profesijai. 2. Apibrėžti kvalifikaciją ir jos tobulinimo poreikius profesinio rengimo sociali-

nių partnerių veikloje. 3. Ištirti, kokias realias kompetencijas turi profesinio rengimo skyriaus darbuotojai. 4. Nustatyti profesinio rengimo socialinių partnerių naujų kompetencijų poreikį. Tyrimo aktualumą lemia pagrindinis prieštaravimas profesinio rengimo sociali-

nių partnerių veikloje – tai neatitikimas tarp realių Rūmų profesinio rengimo skyriaus darbuotojų žinių, įgūdžių bei gebėjimų ir kompetencijų, būtinų jų darbe, siekiant už-tikrinti kokybišką Rūmų, kaip socialinių partnerių, veiklą rengiant profesijai.

Straipsnio tyrimo reikšmingumą , naujumą lemia tai, kad, nors socialinės partne-rystės klausimas rengiant profesijai jau nagrinėtas, Rūmų, kaip profesinio rengimo sociali-nių partnerių kvalifikacijos tobulinimo poreikiai, plačiau netyrinėti, numatant socialinių partnerių kvalifikacijos tobulinimo perspektyvas. Socialinės partnerystės plėtra vyko gana lėtai. Todėl tam, kad socialiniai partneriai galėtų atlikti besiplečiančias veiklos funkcijas, buvo tikslinga atlikti socialinių partnerių kompetencijų poreikių tyrimą.

Tyrimo metodika ir organizavimas. Tyrimo instrumentas parengtas taikant du pagrindinius tyrimo metodus – anketavimo ir interviu. Siekiant gauti objektyvius tyrimo duomenis apie Rūmų profesinio rengimo skyriaus darbuotojų turimas kompe-tencijas ir norint nustatyti jų kvalifikacijos tobulinimo poreikį, atliktas dviejų dalių tyrimas:

kiekybinis tyrimas, taikant dviejų dalių anketinę apklausą; kokybinis tyrimas, taikant struktūruotą interviu. Gauta kokybinė informacija formalizuojama taip, kad tiktų kiekybinei analizei.

Taip sukaupiamas kompleksas informacijos, kuri leidžia apžvelgti gautus tyrimo re-zultatus, įvertinti sprendžiamą problemą ir atsakyti į tyrimo klausimą.

Tyrimo tikslinė grupė – Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų (5 regionuose: Vil-niuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų profesinio rengimo skyriaus darbuotojai.

Tyrimo dalyviai pasirinkti tikslingosios atrankos būdu – penkių Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmų bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų profesinio rengi-


99

mo skyriaus darbuotojai. Iš viso tyrime dalyvavo 14 Rūmų profesinio rengimo sky-riuose dirbančių darbuotojų (visa galima imtis; N = 14).

Atliekant tyrimą laikytasi visų būtinų etikos principų: geranoriškumo, pagarbos asmens orumui, teisingumo ir teisės gauti tikslią informaciją.

1. Socialinė partnerystė rengiant profesijai

Socialinė partnerystė apibūdinama kaip valstybės, darbdavių ir darbuotojų organi-zacijų sąveika bei bendradarbiavimas, pasireiškiantis įvairiuose lygmenyse – ne tik ekonomikoje ir politikoje, bet ir švietime. Svarbus socialinės partnerystės principas – įvairių organizacijų bei institucijų, įmonių poreikių bei interesų derinimas ir koordina-vimas, taip pat kai kurių valstybinių funkcijų delegavimas nevyriausybinėms organi-zacijoms (tokioms kaip Prekybos, pramonės ir amatų bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai). Socialinė partnerystė rengiant profesijai sietina su profesinio rengimo sistemos lankstumu, gebėjimu reaguoti į veiklos pasaulio pokyčius, demokratiškumu ir paradigminiu atsinaujinimu (Кораблев, 2005). Į Lietuvos profesinį rengimą sociali-nę partnerystę „atvedė“ švietimo sistemos reformos. 1997 m. Lietuvos Respublikos Profesinio mokymo įstatyme jau vartojama sąvoka socialiniai partneriai, o jų reikšmę profesinio rengimo sistemai pagrindė profesinio rengimo „Baltosios knygos“ (1998) autoriai. Profesinio rengimo sistema glaudžiai susijusi su kultūra, ekonomika, o jos veikla reguliuoja ir tiesiogiai veikia socialines gyvenimo sąlygas. Siekiant profesinio rengimo kokybės ir jos atitikimo darbo rinkos poreikiams jau pačioje reformos pra-džioje ieškota būdų, kaip į profesinio rengimo procesus įtraukti socialinius partnerius. Tai vyko trimis kryptimis (Laužackas, Danilevičius, Gurskinė, 2004, p. 53):

profesinio rengimo sprendimų priėmimas; profesinio mokymo turinio planavimas; profesinio rengimo kokybės užtikrinimas. Būtinas bendras požiūris derinant socialinių partnerių – valstybės, darbdavių – inte-

resus. Socialiniai partneriai dalyvauja nustatant strateginius profesinio ugdymo tikslus, turinį, metodus ir formas, koordinuojant ir vertinant profesinio ugdymo veiklą, prii-mant sprendimus dėl jų steigimo, reorganizavimo bei likvidavimo (Lietuvos švietimo koncepcija, 1992). Viena iš šiandieninių profesinio rengimo sistemos tendencijų – sie-kis sustvirtinti profesinio rengimo ir darbo – veiklos pasaulio ryšį. Ieškant naujų ben-dradarbiavimo formų ypač akcentuojamas veiklos sistemos atstovų dalyvavimas, pri-pažįstant asmens profesines kompetencijas. Socialiniai partneriai, kurie jau nuo 1997 metų įstatymo numatyta tvarka įsitraukė į profesinio rengimo sistemą, turi atsižvelgti į didėjančius darbo rinkos reikalavimus. Plečiasi ir pačių socialinių partnerių veikla.

2. Kvalifikacija ir jos tobulinimo poreikiai

Svarbią vietą socialiniame dialoge užima kvalifikacijos tobulinimas, arba nuolati-nis mokymasis. Kiekviena profesinė veikla reikalauja atitinkamos kvalifikacijos,


100

kompetencijų, kaip turimo gebėjimo savarankiškai, kokybiškai ir kūrybiškai, t. y. kompetentingai, veikti tam tikroje srityje ar profesijoje. Profesinės veiklos turinys ap-ima ne tik gebėjimą kokybiškai atlikti tam tikras veiklos funkcijas, bet neišvengiamai susijęs ir su jų tarpusavio derinimu arba sąveika.

Profesinės kvalifikacijos tobulinimas labiausiai lemia ugdymo proceso sėkmę, to-dėl ją tobulinti reikia nuolat. R. Laužackas ir kt. (2006) įvardija du profesinės kvalifi-kacijos tobulinimo tikslus: profesinį prisitaikymą ir profesinį tobulėjimą. Profesinio prisitaikymo bruožas – reaguoti į pasikeitusius kvalifikacinius reikalavimus. Kvalifi-kacijos tobulinimo tikslas – atitikti didėjančius reikalavimus.

Sparčiai kintant mokymo ir mokymosi aplinkai bei mokymo(si) proceso reikalavi-mams keičiasi ir kiekvienos darbo rinkos kvalifikacijos reikalavimai, taip pat ir socia-linių partnerių. Tai lemia naujus socialinių partnerių kvalifikacijos tobulinimo porei-kius ir informacijos apie šiuos poreikius trūkumą. Todėl būtina nustatyti šiuos kintan-čius poreikius ir jų tobulinimo galimybes. Kvalifikacijos tobulinimas yra kiekvieno darbuotojo profesinės veiklos sudedamoji dalis.

1997 m. priimtame Lietuvos Respublikos Profesinio mokymo įstatyme (1997) nu-matyta, kad darbdavių interesams atstovaujantys Lietuvos prekybos, pramonės ir ama-tų rūmų asociacija bei Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai (toliau – Rūmai), Lie-tuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos verslininkų asociacija teikia siūlymus tarybai, nustatant profesinio mokymo programų (modulių) ir kvalifikacijos egzaminų reikalavimus; dalyvauja organizuojant kvalifikacijos egzaminus. Rūmai registruoja profesinio mokymo įstaigos, įmonės ir mokinio praktinio mokymo sutartis; atlieka praktinio profesinio mokymo sutarčių sudarymo ir vykdymo bendrąją priežiūrą. Priim-tame naujajame Lietuvos Respublikos Profesinio mokymo įstatyme (2007) numatyta išplėsti socialinių partnerių veiklos sritis. Šias permainas paskatino įvairūs socialiniai ir ekonominiai procesai. V. Šileikis pastebi (1999), kad socialinių partnerių motyvus įsitraukti į profesinį rengimą lemia laisvosios rinkos veiksniai: nuosavybės formų įvai-rovė ir privačios nuosavybės, kaip rinkos kūrėjos, dominavimas; konkurencija, pa-klausa, pasiūla, kaina; individo laisvė ir ekonominis nesaugumas; laisvas prekių, kapi-talo, darbo jėgos judėjimas.

Visi šie objektyvūs veiksniai lėmė tai, kad socialiniai partneriai, ypač darbuotojams atstovaujančios organizacijos, pradėjo daug aktyviau domėtis dalyvavimo rengiant profesijai galimybėmis, padidėjo konkurencija tarp įmonių, asocijuotų verslo struktū-rų, kitų interesų grupių. Taigi 2007 m. priimtas Lietuvos Respublikos Profesinio mo-kymo įstatymas socialiniams partneriams atvėrė dar platesnes bendradarbiavimo su profesinio rengimo institucijomis perspektyvas: socialiniai partneriai dalyvauja kuriant profesinio mokymo politiką; inicijuoja naujų kvalifikacijų, profesinių standartų, profe-sinio mokymo programų rengimą, dalyvauja sudarant jų turinį, vertinant profesinio mokymo programas pagal jų atitikimą ūkio poreikiams ir jas derina pagal kompetenci-ją; dalyvauja planuojant mokinių priėmimą į valstybės finansuojamas profesinio mo-kymo programas; dalyvauja vykdant profesinį orientavimą; derina asmens įgytų kom-petencijų vertinimo organizavimo veiklą ir vertina asmens įgytas kompetencijas; daly-vauja organizuojant praktinį profesinį mokymą įmonėje, įstaigoje ar ūkininko ūkyje ir atliekant jo priežiūrą; dalyvauja atliekant profesinio mokymo įstaigų vadybinės ir pe-


101

dagoginės veiklos išorinį vertinimą; dalyvauja Lietuvos ir apskričių profesinio moky-mo tarybų, Kvalifikacijos tarnybos centrinio ir sektorinių profesinių komitetų veikloje. Atsiradusi atsakomybė vertė profesinio rengimo socialinius partnerius tobulinti kvali-fikaciją. Tuo tikslu inicijuotas profesinio rengimo socialinių partnerių kvalifikacijos tobulinimo poreikių tyrimas.

3. Socialinių partnerių kvalifikacijos tobulinimo poreikių tyrimas

Socialinių partnerių kvalifikacijos tobulinimo tyrimu siekta nustatyti, koks yra jų ben-drųjų ir profesinių kompetencijų tobulinimo poreikis, kad socialiniai partneriai būtų pasi-rengę tenkinti besikeičiančius veiklos pasaulio reikalavimus. Pradinis socialinių partnerių kvalifikacijos tobulinimo tyrimo etapas atskleidė formaliąją ir realiąją profesinio rengimo skyriaus darbuotojų kvalifikaciją. Antrajame etape nustatyti kvalifikacijos tobulinimo po-reikiai, apibrėžiant bendrųjų ir profesinių kompetencijų tobulinimo sritis.

Formaliąją Rūmų, kaip profesinio rengimo socialinių partnerių darbuotojų, kvalifi-kaciją apibūdina jų išsilavinimo lygis. Tyrimo duomenys atskleidė, kad visi profesinio rengimo skyriaus darbuotojai yra įgiję aukštąjį išsilavinimą, tačiau tik maža jų dalis (28,57 %) turi profesinio rengimo skyriaus darbuotojui reikiamą kvalifikaciją – eduko-logijos kvalifikacinį laipsnį. Analizuojant profesinio rengimo skyriaus darbuotojų išsi-lavinimą ir siejant jį su realiomis darbuotojų kompetencijomis, atsižvelgta į profesinio rengimo skyriaus darbuotojų stažą, darant prielaidą, kad respondentai, nors ir neturi šioje darbo vietoje reikalingo kvalifikacinio laipsnio, dirbdami gana ilgą laiką įgijo tam tikras jų darbe būtinas kompetencijas neformaliai mokydamiesi. Tačiau siekiant atlikti kokybišką profesinio rengimo sistemos veiklą neformalaus išsilavinimo neuž-tenka. Būtinos metodologinės – edukologinės ir vadybinės – žinios. Tyrimo rezultatai rodo, kad profesinio rengimo skyriaus darbuotojams būtina tobulinti kvalifikaciją.

Labai svarbus ir reikalingas profesinio rengimo skyriaus darbuotojams yra tiek bendrosios, tiek profesinės / dalykinės kompetencijos (nuo kurios priklauso profesinio rengimo skyriaus darbuotojo veiklos kokybė) tobulinimas. Todėl profesinio rengimo skyriaus darbuotojų veikla šiandieninėje visuomenėje nukreipta į kompetencijų įgijimą ir jų tobulinimą.

Tiriant profesinio rengimo skyriaus darbuotojų bendrąsias kompetencijas aiškinta-si, ar profesinio rengimo skyriaus darbuotojai turi būtinas kompiuterinio raštingumo, užsienio kalbų kompetencijas; ar geba jomis pasinaudoti bendraudami tarptautiniu lygiu. Bendrąsias kompetencijas Rūmų profesinio rengimo skyriaus darbuotojų veik-loje galime traktuoti kaip jungiamąjį profesinės veiklos aplinkos komponentą, kuris užtikrina savitų tam tikros veiklos srities mokėjimų ir įgūdžių sklaidą, pritaikymą ir plėtrą ne tik nacionaliniame, bet ir tarptautiniame kontekste. Tai vienas svarbiausių veiksnių nuolat kintančioje informacinėje visuomenėje, kuris lemia profesinio rengi-mo darbuotojų atvirumą naujovėms. Analizuodami respondentų kalbų mokėjimą ga-lime teigti, kad jis yra tik vidutinis, nes vieni profesinio rengimo skyriaus darbuotojai gali laisvai bendrauti užsienio kalbomis, o kiti dažniausiai turi tik bendravimo pagrin-dus arba iš viso neturi kompetencijos bendrauti užsienio kalbomis (žr. 1 pav.):


102

20,57 % (N = 14) apklaustų respondentų nurodė, kad jie neturi kompetencijos bendrauti anglų kalba;

kiek mažiau respondentų (7,14 %) nurodė nemokantys vokiečių kalbos. Rusų kalbos mokėjimo įgūdžiai įvertinti gerai. Daugiau kaip pusė apklaustųjų

(57,14 %) teigė gerai mokantys šią kalbą, 28,57 % – labai gerai ir 14,28 % sa-vo rusų kalbos žinias įvertino kaip vidutiniškas.

Rusų kalba

Vokiečių kalba

Anglų kalba

1 pav. Užsienio kalbų mokėjimo įgūdžiai

Tyrimo rezultatų analizė rodo, kad profesinio rengimo skyriaus darbuotojų veikloje vis svarbesnis tampa informacinių technologijų vaidmuo. Informacinių technologijų kompetencijos svarbą diktuoja pokyčiai veiklos sistemoje, reikalaujantys atitinkamų joje dirbančių žmonių profesinių žinių ir gebėjimų pokyčių. Valdyti informacines te-chnologijas, kaip teigia tyrimo dalyviai, jų profesinėje veikloje yra būtina. Rūmų dar-buotojams tai suteikia profesinio lankstumo ir mobilumo, padeda realizuoti asmenines savybes, užtikrina profesinį saugumą. Šios kompetencijos būtinumas pasireiškia pa-čioje Rūmų darbuotojų veikloje, kai darbo vietoje tenka spręsti profesinio rengimo skyriui deleguotus ar asmenybinius uždavinius. Pasak tyrimo dalyvių, informacinių technologijų valdymas šiandien yra būtinybė, ypač Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą. Visos išsivysčiusios valstybės vienu iš prioritetų ir investicijų į laiko taupymą laiko įvairių registrų, duomenų bazių, tarptautinių tinklų ir ryšių bazių kūrimą ir naudojimą. Atliekant tyrimą respondentų prašyta nurodyti, kurių Windows NT programų poreikį jie jaučia savo profesinėje veikloje (žr. 2 pav.).


103

Internet explorer

MS Access

MS Word MS

Power point MS

Excel Corel

graphics suite SPSS

Nežinau, nes nedirbu

Nenorėčiau, jau moku Norėčiau

0 20 40 60 80 100 % 120

MS Access

Nežinau, nes nedirbu

2 pav. Poreikis išmokti dirbti Windows NT aplinkos programomis

Respondentai akcentavo, kad naujoms technologijoms keičiant senas, vis aktuales-nės tampa sudėtingesnės kompiuterinės programos. Rūmų darbuotojai ypač akcentavo norą išmokti dirbti su šiomis programomis:

50 % profesinio rengimo skyriaus darbuotojų norėtų išmokti dirbti Microsoft Access kompiuterine programa;

pusė apklaustųjų (50 %) mano, kad jų darbą palengvintų SPSS programos valdymas;

trečdalis Rūmų darbuotojų išreiškė norą išmokti dirbti su Corel Graphics Sui-te programa, kuri gal ne taip dažnai naudojama, bet jų profesinėje veikloje yra reikalinga;

28,57 % norėtų išmokti dirbti Microsoft Power Point kompiuterine programa, kurios poreikį daugiau akcentavo vyresniosios kartos profesinio rengimo sky-riaus darbuotojai.

Analizės duomenys rodo, kad labai svarbus ir reikalingas profesinio rengimo skyriaus

darbuotojams yra ir profesinių / dalykinių kompetencijų tobulinimas, nuo kurių labiausiai priklauso profesinio rengimo skyriaus darbuotojo veiklos kokybė (žr. 1 lentelę).

Apibendrinus kiekybinio ir kokybinio tyrimų rezultatus, nuspręsta, kad kokybiš-kam ir efektyviam Rūmų profesinio rengimo specialisto darbui būtiniausios metodo-loginės – edukologinės / vadybinės – žinios (žr. 3 pav.).


104

1 lentelė / Table 1

Profesinio mokymosi sr i tys ir kompetencijos

Mokymo sritis Kompetencijos

1. Profesinio rengimo metodologija Gebėti analizuoti profesinio rengimo siste-mą, kaip veiklos pasaulio poreikių tenkinimo ir visapusiško asmenybės ugdymo visumą

2. Darbo rinka ir jos tyrimai, žinios, būtinos profesinio orientavimo ir konsultavimo veik-loms atlikti

Gebėti tirti profesinio mokymo procesus (žinių ir praktinių gebėjimų, būtinų profesinio mokymo, profesinio orientavimo ir konsultavimo veikloms atlikti, tyrimas), nustatyti veiklos pasau-lio poreikius. Gebėti tirti profesinio mokymo poreikius (atlikti sektorinius, darbo rinkos, profesijų ir kva-lifikacijų tyrimus), nusakyti pagrindinį profesinio rengimo tikslą

3.Profesinio rengimo programų metodologi-ja, standartizavimas

Gebėti nustatyti profesinio rengimo stan-dartų poreikį, standarto struktūrą ir standartiza-vimo organizavimą. Gebėti parengti mokymo programą ir ją įvertinti

4.Profesinio rengimo sistemos darbo organi-zavimas

Gebėti teikti profesinio orientavimo ir kon-sultavimo paslaugas profesinės karjeros (ikiprofe-sinio ugdymo, darbo rinkos mokymo ir kvalifika-cijos tobulinimo) srityje

5.Profesinio rengimo rezultatų vertinimas, vertinimo metodai ir organizavimas

Gebėti parengti vertinimo strategiją ir me-todiką, nustatyti vertinimo kriterijus, atsižvelgiant į mokymo tikslus ir turinį

6.Profesinio rengimo kokybės užtikrinimas

Gebėti tobulinti profesinio mokymo turinį (parinkti mokymo tikslus, turinį, mokymo meto-dus ir įvertinti). Gebėti nustatyti svarbiausius kokybės už-tikrinimo rengiant profesijai kriterijus ir rodiklius,kokybės užtikrinimo vadybinius modelius


105

3 pav. Profesinių / dalykinių kompetencijų plėtra

Tyrimo analizės rezultatai rodo, kad profesinio rengimo socialiniai partneriai siekė įgyti naujų kompetencijų skirtingose veiklos srityse: suvokti profesiją kaip objekty-vaus ir subjektyvaus veiklos pasaulių sąveiką ir prieštaravimą bei perkelti tą suvokimą į profesinio rengimo sistemą; atpažinti praktikoje kvalifikacijos ir profesinio išsilavi-nimo lygius; suvokti profesinio rengimo standartizavimo būtinumą ir naudą veiklos pasauliui bei švietimo sistemai; gebėti vertinti mokymo programas konkrečiame pro-fesinio mokymo lygyje; gebėti parinkti profesinio rengimo kokybės užtikrinimo vady-bos modelius; nustatyti mokymosi rezultatų vertinimo kriterijus; mokėti pritaikyti ver-tinimo metodus; gebėti paaiškinti užduočių sudarymo logiką ir kt. Įgijus šias kompe-tencijas, Rūmų darbuotojai daugiau žinotų profesinio rengimo organizavimo ir pasie-kimų vertinimo srityse, tobulėtų gebėjimai vykdyti, vadovauti, plėtoti ir vertinti profe-sinio rengimo sistemos nuolatinės kaitos vyksmą nuolat besikeičiančios darbo rinkos, veiklos modernizavimo ir globalizavimo bei veiklos pasaulio sąveikos kontekste.

Išvados

1. Socialinė partnerystė apibūdinama kaip valstybės, darbdavių ir darbuotojų or-ganizacijų sąveika bei bendradarbiavimas, pasireiškiantis įvairiuose lygmeny-se – ne tik ekonomikos ir politikos, bet ir švietimo – rengiant profesijai.

2. Socialinės partnerystės principas atliekant profesinio rengimo funkcijas pabrė-žia Rūmų, kaip profesinio rengimo socialinių partnerių, pareigų ir atsakomy-bės ribas planuojant, organizuojant, vykdant ir vertinant profesinio rengimo priemones ir programas; užtikrinant profesinio rengimo kokybę ir atitikimą darbo rinkos poreikiams.


106

3. Sparčiai kintant mokymo ir mokymosi aplinkai bei mokymo(si) proceso reika-lavimams keičiasi ir kiekvienos darbo rinkos kvalifikacijos reikalavimai, kas lemia naujus socialinių partnerių kvalifikacijos tobulinimo poreikius ir infor-macijos apie šiuos poreikius trūkumą.

4. Atliekant tyrimą nustatytos realios profesinio rengimo socialinių partnerių kompetencijos, kurios padėjo nustatyti kvalifikacijos tobulinimo poreikį ir prognozuoti jų tobulėjimo gaires bei tolesnės veiklos perspektyvas.

5. Tyrimo rezultatų analizė rodo, kad socialinių partnerių kompetentingai veiklai profesinio rengimo procesuose būtinos tiek bendrosios, tiek profesinės kom-petencijos, nuolatinis jų tobulinimas, profesinio rengimo socialinių partnerių poreikio mokytis tenkinimas.

6. Siekiant patenkinti Rūmų darbuotojų mokymosi poreikį, apibrėžtos bendrųjų ir profesinių kompetencijų sritys, kurios Rūmų darbuotojams suteiktų naujų žinių ir gebėjimų: profesijos metodologija; kvalifikacijos ir kompetencijos te-orijos bei sistemos; profesinio rengimo metodologija; pirminio profesinio ren-gimo organizavimas; profesinio mokymo programų metodologija; Lietuvos profesinio rengimo reforma; profesinio rengimo standartizavimas; darbo rinka ir jos tyrimai; socialinė partnerystė rengiant profesijai; profesinio mokymo ir vertinimo metodai; profesinio rengimo kokybės užtikrinimas; profesinio ren-gimo rezultatų vertinimas; rūmų veiklos parametrai rengiant profesijai; infor-macinės technologijos; profesinė anglų kalba.

Gauta 2012 04 16


Literatūra

Baltoji knyga. (1998). Vilnius: Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija.

Descy, P., Tessaring, M. (2001). Training and Learning for Competence. Second report on vocational training re-search in Europe: executive summary. Luxembourg: Office for Official Publications of the European Communities.

Digrienė, G. (1999). Socialinė partnerystė ir profsąjungų vaidmuo profesiniame rengime. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 2: 92–96. Kaunas. VDU.

Gruževskis, B., Morkūnas, A. (1998). Socialinių partnerių vaidmuo. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 2:142. Kaunas: VDU.

Integracijos link: profesinio rengimo strategijos reikšmė ekonominei ir socialinei plėtrai. (1998). Konferencijos me-džiaga. Vilnius.

Kaminskienė, L., Šileikis, V. (2006). Socialinė partnerystė kvalifikacijų pripažinimo srityje. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 12: 54–63.

Laužackas, R. (1999). Sistemoteorinės profesinio rengimo kaitos dimensijos. Kaunas: VDU. Laužackas, R. (2000). Mokymo turinio projektavimas. Standartai ir programos profesiniame rengime. Kaunas: VDU. Laužackas, R. (2005). Profesinio rengimo terminų aiškinamasis žodynas. Kaunas: VDU. Laužackas, R., Danilevičius, E., Gurskienė, O. (2004). Profesinio rengimo reforma Lietuvoje: parametrai ir rezultatai.

Kaunas: VDU. Laužackas, R., Gedvilienė, G., Kaminskienė, L., Boželytė, V. (2006). Bendrųjų ir profesinių kompetencijų poreikių

kaita kvalifikacijos struktūroje. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos 12: 126–139. Kaunas: VDU. Laužackas, R., Kaminskienė, L. (2004). Neformalaus mokymosi pripažinimas organizuojant profesinį rengimą: socia-

linės partnerystės aspektas. Acta Paedagogica Vilnensia 12: 19–27. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas. (1997). Valstybės žinios, nr. 98-2478. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas. (1997). Valstybės žinios, nr. 43-1627. Lietuvos švietimo koncepcija. (1992). Vilnius.


107

Profesinio rengimo modernizavimas. (2000). Švietimo ir mokslo ministerija. Profesinio mokymo reformos programos koordinavimo centras. Vilnius.

Profesinis rengimas, kaip priemonė užtikrinanti socialinę ir ekonominę koheziją. (1999). Pranešimas. Vilnius: Profesi-nio mokymo informacinė tarnyba (PMIT).

Socialinių partnerių vaidmuo vystant profesinį rengimą Lietuvoje. (1998). Pranešimas. Vilnius. Profesinio mokymo informacinė tarnyba (PMIT).

Šileikis, V. (1999). Socialinės partnerystės plėtra profesinio rengimo procese. Inžinerinė ekonomika 4 (15): 70–74. Kaunas: Technologija.

Šileikis, V. (2002). Darbdavių funkcijos pirminiame ir tęstiniame rengime. Konferencija: Profesinio rengimo Lietuvoje kaita ir Europos integracijos iššūkiai, p. 48–56.

Кораблев, А. Б (2005). Социальное партнерство как фактор опережающего развития региональной системы образования. Prieiga internetu: http://edu.of.ru/attach/17/5702.doc [žiūrėta 2007-05-19].

VOCATIONAL EDUCATION TRAINING SOCIAL PARTNERS QUALIFICATION DEVELOPMENT NEEDS

Genutė Gedvilienė, Virginija Bortkevičienė

Summary

At the end of the twentieth century the sudden transition to a democratic sweep and a market economy has led Lithuania to the development of vocational training sys-tems. Transition to the widest training concept, which includes the continuous lear-ning, information society and human resource development. This concept of vocatio-nal training is treated as a continuous process of human development through lifelong learning, which aim is to provide and to maintain professional competence needed for their activities and labour market. This task is difficult to achieve if there are no social partnership in vocational training, which involves vocational training, employees and employers representatives into the social dialogue. In order to make vocational educa-tion and training system flexible, so that the people can more easily to adapt to cons-tantly changing conditions, the State involves in vocational training system other sta-keholders – social partners: employees, trade unions, employer’s representatives asso-ciations. Performing the reform of vocational education and training since 1994, social partnership has taken specific forms, and the Lithuanian Republic Law on Vocational Training defines the competences of the social partners in vocational training proces-ses. Ten years later after the adoption of new Lithuanian Republic Law on Vocational Training in 2007, the social partners activities were expanded. In this paper the con-cept “social partners” is used to define the employees of Chambers of Commerce, Industry and Crafts and Chambers of Agriculture of the Lithuanian Republic (herei-nafter Chamber). Such a turn towards social dialogue requires qualitative development of human resources in social partner organizations – improvement of the qualification.

Therefore, the main problem addressed in this article – the improvement of the qualification needs for social partners, because real competences in their activities do not comply with the required knowledge, skills and abilities. Solving this problem, a qualitative and quantitative research findings is presented, highlighting the needs for social partner general and professional competences.


108

Research metodology. The research instrument was composed of two major research methods – questionnaires and interviews. In order to determine the needs for qualification improvement of social partners – employees of vocational education and training department at the Chamber of Commerce, Industry and Crafts and the Cham-ber of Agriculture of the Lithuanian Republic, has been carried out a two-part test:

Quantitative analysis using a two-part questionnaire; A qualitative research using a structured interview. The study target group – the Lithuanian Chamber, Industry and crafts (5 regions: Vil-

nius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai and Panevėžys) and the Lithuanian Republic Chamber of Agriculture, vocational education and training department personnel. Research partici-pants were chosen by a purposeful sample – employees of vocational education and trai-ning departments in five Lithuanian Chambers of Commerce, Industry and Crafts and the LR Chamber of Agriculture. 14 employees of vocational education and training depart-ments of the Chambers participated in the research (full range).

The main results of the research. The research findings revealed formal and real qualification of the Chamber employees at vocational education and training depart-ment. The formal qualification of vocational education and training department employees is characterized by their educational background level. Research data indicated that all employees of vocational education and training department held higher education; however, only a small part of them (28.57 %) had a qualification necessary to be employ-ed in a position of a vocational education and training department employee, i.e. a qualification degree in education. The research outcomes indicate that Chamber vocational education and training department personnel are required qualification improvement: ge-neral and vocational/subject competencies. Also the research outcomes indicate that qualitative and efficient work of the Chamber of vocational education and training specia-list requires methodological – education and management – knowledge; it is possible to claim that vocational/subject competence development is very important and necessary for vocational education and training department employees, as it determines the quality of vocational education and training department employee activity. Therefore, the activity of vocational education and training department employees in contemporary society is orien-ted to the acquisition of competencies and their improvement. Analysis of research results helped to identify training needs:

General competences need improvement: foreign language skills and informa-tion technology management;

Vocational competences need improvement. The results showed that the qualification improvement needs of all age groups were

fairly even. The improvement of the Qualification needs of all age groups and diffe-rent levels of education are likely due to the rapid formation of information society factor, which requires from employees more and more new competences. If the needs of professional improvement of the Chamber vocational training department were sa-tisfied, their knowedges in vocational education and training organization, and achie-vements in the fields of assessment would be deepen.

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

109

PEDAGOGŲ IR TĖVŲ BENDRADARBIAVIMO KOKYBĖ – VIENAS PEDAGOGŲ VEIKLOS PROFESIONALUMĄ LEMIANČIŲ VEIKSNIŲ

Dalia Martišauskienė Klaipėdos valstybinė kolegija

Anotacija Straipsnyje aptariama pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybė, kaip vienas pedagogų veiklos profe-sionalumo veiksnių. Akcentuojama ir tai, kad Lietuvos, kaip ir ES, vaikystės bei šeimos apsaugos politika kreipiama į universalų pedagogų rengimą, siekiant kokybiškų edukacinių ir socialinių paslaugų teikimo vaikui, šeimai, savalaikio ir profesionalaus tėvų informavimo. Teigiama, kad švietimo įstaigos veiklos veiksmingumas labai priklauso nuo tėvų dalyvavimo jos veikloje. Pedagogų profesionalumas ir sėkmin-gas pedagoginis bendradarbiavimas gali vykti tik esant dialogui, kai tėvai ir vaikai yra lyg nedalomas vienetas. Straipsnyje nagrinėjama problema, kad tobulinant ugdymo kokybės vadybos sistemas, įvairinant teikiamas paslaugas, švietimo, mokymo ir žinių siekimo formas bei dalijantis atsakomybe vaiko ugdymo klausimais su tėvais, garantuojant partneriškus santykius, pagrįstus nuolatiniu konstruktyviu dialogu ir bendradarbiavimu, informacijos ir ekspertinių žinių dalijimusi, iškyla būtinybė nustatyti vieną iš pedago-gų profesionalumo elementų – bendradarbiavimo su tėvais ir informavimo būdų bei formų kokybę le-miančius veiksnius. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: pedagogų profesionalumo elementai, pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiantys veiksniai, tėvų informavimo būdai ir formos. Abstract The quality of co-operation between educationalists and parents are presented in the article as one of factors of professionalism in educationalists’ work. It is also emphasized that the Lithuanian security policy of childhood and family, as well as in EU, is being focused at universal preparation of educationa-lists in order to seek for educational and social high quality service to a child, a family and professional well-timed parental information. In the article, there is also presented that the effectiveness of an educa-tional institution depends on parents’ activeness in its work. The professionalism of educationalists and successful educational co-operation can be performed only in a dialogue, when parents and their children are concerned to be an inseparable unit. In the article, the problem is analyzed that whilst improving the management of educational quality systems, diversifying services and educational, teaching and gaining knowledge forms as well as sharing the responsibility of educating a child with parents, guaranteeing partnership based on a constant constructive dialogue and co-operation, sharing the information and knowledge of an expert, a necessity for establishment of one of professionalization elements – to deter-mine methods and forms of quality information occur. KEY WORDS: elements of pedagogue profesionalism, factors determining the pedagogue and parent cooperation quality, means and forms of parent informatikon.

Įvadas

Lietuva, orientuodamasi į Europos Sąjungos švietimo politiką, kuri nukreipta į ug-dymo ir socialinių paslaugų integravimą, teikiant paramą vaikui ir šeimai, pereina nuo siauros institucinės krypties specializacijos (lopšelis, darželis, mokykla, globos namai) prie naujų vadovų ir pedagogų profesionalizacijos elementų – visapusiško kokybiško vaikų ugdymo bei profesionalaus tėvų informavimo modelio taikymo. Šis tikslas grin-džiamas ekonominio tėvų aktyvumo ir užimtumo skatinimu, naujo visuomenės mąs-tymo formavimu, kad ikimokyklinis ir bendrasis ugdymas daro didelę įtaką vėles-

Dalia Martišauskienė

110

niems vaikų ir jaunuolių akademiniams rezultatams ir socialinės adaptacijos gebėji-mams, kurie būtini konkurencingoje ir žiniomis grindžiamoje visuomenėje. Pastebėti-na ir tai, kad Lietuvos, kaip ir ES, vaikystės ir šeimos apsaugos politika kreipiama į universalų pedagogų rengimą, siekiant kokybiškų edukacinių ir socialinių paslaugų teikimo vaikui, šeimai (Priešmokyklinio ugdymo koncepcija, 2000), taip pat ir sava-laikio bei profesionalaus tėvų informavimo.

Švietimo įstaigos veiklos veiksmingumas labai priklauso nuo tėvų dalyvavimo jos veikloje. K. A. Hansen, R. K. Kaufmann, S. Saifer (1997), P. A. Caughlin ir kt. (1997), K. B. Walsh (1998) ir kiti nurodo, kad ugdymo įstaigų vadovų bei pedagogų profesionalumas ir sėkmingas pedagoginis bendradarbiavimas gali vykti tik esant dia-logui, kai tėvai ir vaikai yra lyg nedalomas vienetas, o ugdymas švietimo įstaigoje neatsiejamas nuo ugdymo namuose. Kaip rašo L. Stoll, D. Fink (1998), sėkmingas mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas daro teigiamą įtaką vaiko ugdymo rezultatams. A. Hargreaves (1992) skiria šiuos pagrindinius pedagoginio bendradarbiavimo su tė-vais principus: pasitikėjimas, optimizmas, pagarba, sąmoningumas.

Payne, Towsend, Williams (iš Gerulaitis, 2007) siūlo partnerystės terminą, kuris, autorių teigimu, reiškia abipusį pasikeitimą. Partnerystė įprasmina kasdienę tėvų ir specialistų sąveiką, sudaro galimybes bendram sprendimų priėmimo konsensusui, siūlo realias pasirinkimo galimybes, pasidalijimą informacija ir bendrą atsakomybę (Erchul, 1993; Turnbull, Ervin, Soodak1997; Thomlison, 2002). Partnerystė ugdymo įstaigoje gali būti tiek formali, tiek neformali (Cook, Friend, 1991), tačiau neformalus bendravimas suteikia daugiau galimybių išsiaiškinti tėvų, kaip vartotojų, poreikius.

Lietuvos mokslininkai (Gražienė, Rimkienė, 1993; Kalvaitis, 1995; Juodaitytė, 1999; 2000; 2003; Monkevičienė, 2000; 2008; Kantautienė, 2006; Litvinienė, 2000; Andriekienė, Ruzgienė, 2001; Dapkienė, 2002 ir kt.) taip pat pripažįsta didžiulį tėvų vaidmenį kuriant efektyvią ugdymo įstaigos vadybos sistemą bei įtaką vadovų ir pe-dagogų profesionalizacijai.

Šeima, kaip institucija, lemia vaikų ugdymo įstaigoje sudėtingumą. Didėjant tėvų tei-sėms ir pareigoms, atsiranda būtinybė jiems gauti kvalifikuotą edukacinę pagalbą ugdant vaikus. Todėl ugdymo įstaigose sprendžiami ir tėvų švietimo klausimai, plėtojami nefor-malaus mikromokymosi modeliai. Tačiau mokslininkai (Tumbull, Ervin, Soodak, 1997) teigia, kad nepaisant palankaus teisinio konteksto, tėvai vis dar jaučiasi atitolę ir beteisiai ugdymo sistemoje, kuri teikia pagalbą jų vaikui: pedagogai dažnai nelinkę išklausyti jų aktualijų, tėvai dažnai užima pasyvaus stebėtojo ir klausytojo vaidmenį.

P. Beresford, S. Coft (1993) skiria du tėvų dalyvavimo modelius: vartotojiškąjį ir demokratiškąjį. Pirmasis numato, kad socialinės paslaugos yra tam tikrų reikmių ir paslaugų, kurias teikia profesionalai, pasiūla, tačiau vartotojas renkasi tarnybų teikia-mas paslaugas, atsižvelgdamas į kainos ir kokybės santikį. Pagrindiniai komercinio vartotojiško modelio bruožai yra prieinamumas, informacija, pasirinkimas ir kompen-savimas (Miller, Harrel, Morgan, 1998). Apibendrindami įvairių autorių ir socialinių paslaugų vartotojų charakteristikas bei dalyvavimo praktiką, P. Beresford, S. Coft (1993) pateikia esmines dimensijas, kurios padeda kurti dalyvavimo precedentus:

aiškus asmens dalyvavimo lygio naudojantis siūloma paslauga nustatymas; dalyvavimas pradedamas nuo naujų iniciatyvų priimant sprendimus;

PEDAGOGŲ IR TĖVŲ BENDRADARBIAVIMO KOKYBĖ – VIENAS PEDAGOGŲ VEIKLOS...

111

konkretūs įsitraukimo ir dalyvavimo uždaviniai; įsitraukimas laisvai pasirinkus, o ne per prievartą. Kiek paslaugos prieinamos vartotojui, konkrečiai – tėvams, kurių vaikai lanko ug-

dymo įstaigas, priklauso nuo jų informavimo apie institucijos teikiamas paslaugas, būdų ir ugdymo įstaigų vadovų bei pedagogų sąveikos su šeima (vaiku ir tėvais).

Tobulinant ugdymo kokybės vadybos sistemas, didinant švietimo ir mokymo gali-mybių pasiūlą, įvairinant teikiamas paslaugas bei švietimo, mokymo ir žinių siekimo formas, pasitelkiant šeimos paramos tarnybas bei dalijantis atsakomybe vaiko ugdymo klausimais su tėvais, garantuojant partneriškus santykius, kurie pagrįsti nuolatiniu konstruktyviu dialogu ir bendradarbiavimu, informacijos ir ekspertinių žinių dalijimu-si, iškyla būtinybė nustatyti vieną iš ugdymo įstaigų vadovų ir pedagogų profesionali-zacijos elementų – bendradarbiavimo su tėvais bei informavimo būdų ir formų kokybę lemiančius veiksnius.

Tyrimo t ikslas – nustatyti ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų ir pedagogų vieną iš profesionalizacijos elementų – bendradarbiavimo su tėvais kokybę lemiančius veiksnius.

1. Tyrimo metodika ir organizavimas

Taikyti tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė, anketinė apklausa. Kiekybiniame tyrime dalyvavo 3 tiriamųjų grupės: ikimokyklinio ugdymo įstaigų

vadovai, pedagogai ir tėvai. Apklausos instrumentas – klausimynas – sudarytas re-miantis mokslinės literatūros analize ir praktine darbo patirtimi. Klausimyną ugdymo įstaigų vadovams, pedagogams ir tėvams sudaro:

laiškas vadovams, pedagogams, tėvams; instrukcija; 2 diagnostiniai blokai klausimų: pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę

lemiantys veiksniai; tėvų informavimo būdai ir formos. Pasirinktas penkių balų skalės atsakymų formatas. Atsakymų pasirinkimas apima

vertinimo pakopas nuo visiškai sutinku iki visiškai nežinau. Kiekybinė anketinės apklausos duomenų matematinė statistinė analizė atlikta SPSS

16 for Windows (angl. Statistical Package for Social Sciences) programine įranga. Grafiniam duomenų vaizdavimui pasitelkta MS Excel programa, leidžianti sugrupuoti ir palyginti duomenis viename paveiksle. Kiekybiniame tyrime taikytas aprašomasis ir daugiamatis statistikos metodas – faktorinė analizė.

Aprašomosios statistikos pagrindu atliktas pirminis kiekybinių duomenų apdoroji-mas, apskaičiuojant vidurkius, modą, standartinius nuokrypius, procentines išraiškas (Merkys, 1999; Kardelis, 2002; Bitinas, 2002; Charles, 1999).

Tyrimo kintamųjų vidinei struktūrai tirti taikytas faktorinės analizės metodas. Fak-torinė analizė taikyta norint sumažinti tyrimo pirminių kintamųjų kiekį ir sudaryti naujas skales, kurios leidžia neprarandant informacijos pakeisti charakterizuojančių požymių aibę kelių faktorių rinkiniu (Čekanavičius, Murauskas, 2002).


112

Kintamųjų tinkamumą faktorinei analizei rodo KMO (angl. Kaizer-Meyer-Olkin) koeficientas. Kuo šio koeficiento reikšmė artimesnė vienetui, tuo matrica tinka-mesnė faktorinei analizei (jei KMO <0,5 – faktorinė analizė nepriimtina). Kitas svar-bus rodiklis, pateikiamas faktorinės analizės procese, yra faktoriaus aprašomoji sklai-da. Šis dydis rodo, kokią dalį visumos (%) paaiškina tiriamasis objektas. Faktorius gali būti interpretuotinas, jei paaiškina ne mažiau kaip 10 % sklaidos.

Taikant faktorinę analizę gaunamas ir kronbacho alfa (Cronbach) koeficientas, ku-ris nusako tyrimo kintamųjų psichometrinį tinkamumą, testo vidinę konsistenciją. Te-stavimo teorijoje nurodomas priimtinas koeficiento kitimo intervalas 0,5 < a < 1; didelę testo vidinę konsistenciją parodo aukštos, artėjančios prie vieneto, kronbacho alfa koeficiento reikšmės (Merkys, 1999; Kardelis, 2002).

2. Tyrimo imtis ir demografinės charakteristikos

Tyrime dalyvavo Vakarų Lietuvos (Klaipėdos, Telšių, Tauragės) regionų ikimo-kyklinio ugdymo įstaigų vadovai, pedagogai ir tėvai. Visa tyrimo imtis – 870 respon-dentų: 130 ikimokyklinio ugdymo įstaigų vadovų, 340 ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų ir 400 tėvų.

Klaipėdos, Tauragės ir Telšių apskričių miestų bei rajonų ikimokyklinio įstaigų vadovų, pedagogų ir tėvų demografines charakteristikas atskleidžia jų amžius, išsila-vinimas, gyvenamoji vieta, pedagoginio darbo stažas, taip pat tėvų šeiminė bei socia-linė padėtis (žr. 1 lentelę).

Tyrimo dalyvių demografiniai amžiaus duomenys parodė, kad dauguma apklausoje dalyvavusių pedagogų priklauso 46–55 metų amžiaus grupei (tai sudaro 38,8 proc.), daugiau kaip pusės vadovų amžius – nuo 36–45 metų (55,7 proc.), daugiau kaip pusės tėvų amžius – 26–35 metai (56,7 proc.).

Didžioji dauguma tyrime dalyvavusiųjų yra įgiję bakalauro laipsnį: pedagogų – 64,2 proc., vadovų – 74,7 proc., tėvų – 69,1 proc.

Daugiausia dalyvavusiųjų tyrime gyvena mieste: pedagogų – 89,6 proc., vadovų – 88,6 proc., tėvų – 88,5 proc.

Daugumos ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogų ir vadovų pedagoginė patirtis didelė – net 64,2 proc. pedagogų ir 84,8 proc. vadovų pedagoginis darbo stažas dides-nis nei 21-eri metai.

Didžioji dauguma tėvų (89,7 proc.) gyvena santuokoje, yra tarnautojai (62,4 proc.).


113

1 lentelė

Tyrimo dalyvių demograf in iai duomenys (proc.)

Pedagogai (Iš viso – 340 tiriamųjų)

Vadovai (Iš viso – 130 tiriamųjų )

Tėvai (Iš viso – 400 tiriamųjų )

Amžius Amžius Amžius

19–2

5 m

.

26–3

5 m

.

36–4

5 m

.

46–5

5 m

.

56 m

. ir

vyre

sni

19–2

5 m

.

26–3

5 m

.

36–4

5 m

.

46–5

5 m

.

56 m

.ir v

yres

ni

Iki 1

8 m

.

19–2

5 m

.

26–3

5 m

.

36–4

5 m

.

46–5

5 m

.

56 m

. ir

vyre

sni

5,4 10,8 35,0 38,8 10,0 5,1 12,7 55,7 26,6 0,0 0,0 8,2 56,7 30,6 4,2 0,3

Išsilavinimas Išsilavinimas Išsilavinimas

Aukštesny-sis

Baka-lauro laipsnis

Magistro laipsnis

Aukštes-nysis

Baka-lauro laipsnis

Ma-gistro laips-nis

Vidurinis Aukštesny-sis

Aukštasis

27,9 64,2 7,9 1,3 74,7 24,1 9,7 21,2 69,1 Gyvenamoji vieta Gyvenamoji vieta Gyvenamoji vieta

miestas rajonas kaimas miestas rajonas kaimas miestas rajonas kaimas 89,6 7,9 2,5 88,6 11,4 0,0 88,5 7,6 3,9 Pedagoginio darbo stažas Pedagoginio darbo stažas Šeimyninė padėtis

0–4

m.

5–10

m.

11–1

5 m

.

16–2

0 m

.

vyre

sni k

aip

21 m

.

0–4

m.

5–10

m.

11–1

5 m

.

16–2

0 m

.

vyre

sni k

aip

21 m

.

vedę

s (i

štekėj

usi)

neve

dęs

(nei

štekė-

jusi

)

našl

ys (

našlė)

Išsi

skyręs

(i

šsi-

skyr

rusi

)

7,5 5,4 8,8 14,2 64,2 1,3 5,1 3,8 5,1 84,8 89,7 4,8 0,6 4,8 Socialinė padėtis

beda

rbis

darb

inin

kas

tarn

auto

jas

vers

lini

nkas

kita

5,8 17,0 62,4 3,6 11,2

3. Tyrimo rezultatų analizė

Švietimo organizacijose yra keli žmonių tarpusavio santykių klodai: vadovo ir pavaldi-nių, pedagogų ir vaikų, pedagogų ir tėvų. Bendradarbiavimo idėjos sklaida, tobulėjimas ga-limi tada, kai susivienija visi švietimo įstaigos bendruomenės nariai, įtvirtina tarpusavio san-tykius, nuolat juos puoselėja, tinkama linkme kreipia pokyčius. I. Jorutytė, A. Budreikaitė (2005) teigia, kad ugdymo institucija turi palaikyti glaudžius santykius su ugdytinių tėvais, nes tik bendradarbiaujant tėvams ir pedagogams galima sėkmingai kontroliuoti ugdymo(si) procesą, tobulinti ugdymo institucijos veiklą.


114

Siekiant įvertinti pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiančius veiksnius, ugdymo paslaugų teikėjams (vadovams ir pedagogams) ir tėvams / globėjams pateikti šią veiklą apibūdinantys teiginiai.

Vertinant pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiančius veiksnius vadovų ir pedagogų požiūriu, faktorinės analizės pagrindinių komponenčių metodu išskirti keturi faktoriai: informacija ir patarimai tėvams, geranoriškas bendravimas (21,7 proc. atsakymų sklaidos), tėvų skatinimas ir konsultavimas (19,7 proc. atsakymų sklaidos), domėjimasis vaiko šeima (17,2 proc. atsakymų sklaidos) bei tėvų tarpusavio bendradarbiavimas (16,5 proc. atsakymų sklaidos). KMO = 0,77 rodo, kad duomenys gerai tinka faktorinei analizei atlikti (Vaitkevičius, 2006). Faktoriaus vidinė konsisten-cija α = 0,85 rodo aukštą teiginių vidinį susietumą ir nurodo, kad teiginiai, sudarantys faktorių, yra homogeniški (žr. 2 lentelę).

2 lentelė

Pedagogų i r tėvų bendradarbiavimo kokybę lemianč ių veiksnių faktor inė anal izė (vadovų i r pedagogų požiūr is)

Veiksnio pavadinimas Teiginių skaičius

Sklaida (%)

Informacija ir patarimai tėvams, geranoriškas bendravimas 5 21,7 Tėvų skatinimas ir konsultavimas 4 19,7 Domėjimasis vaiko šeima 3 17,2 Tėvų tarpusavio bendradarbiavimas 2 16,5

Pirmasis faktorius – informacija ir patarimai tėvams, geranoriškas bendravimas –

atskleidžia, kad pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę reikšmingiausi lemiantys veiksniai, vadovų ir pedagogų požiūriu, yra pedagogų informacijos apie vaikų ugdy-mosi rezultatus teikimas tėvams (L = 0,898), geranoriškas jų bendravimas su tėvais (L = 0,856), gebėjimas atsakyti į visus tėvams rūpimus klausimus (L = 0,706), nors pedagogai ne visada juos supažindina su vaikų ugdymo, sveikatinimo ir kitais klausi-mais (L = 0,683) bei nukreipia pas pagalbos vaikui specialistus, jei to reikia (L = 0,653).

Antrasis faktorius apima teiginius, kurie atskleidžia tėvų skatinimą ir konsultavimą kaip vieną iš pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiančių veiksnių. Faktori-nės analizės rezultatai rodo, kad tėvai skatinami jaustis reikalingi ikimokyklinės ug-dymo įstaigos veikloje (L = 0,900), pedagogai nuolat konsultuoja tėvus jiems aktua-liais klausimais (L = 0,833), nors ne visada kviečia dalyvauti grupės veikloje, šventėse ir kituose renginiuose (L = 0,604).

Trečiąjį faktorių – domėjimasis vaiko šeima – lemia tai, kad pedagogų ir tėvų ben-dradarbiavimo kokybę, vadovų ir pedagogų nuomone, apibūdina tokios pedagogų at-liekamos veiklos: domisi vaiko gyvenimu šeimoje (L = 0,887), neatvykus vaikui į ug-dymo instituciją, tą pačią dieną teiraujasi, kokia jo neatvykimo priežastis (L = 0,860), kviečia tėvus padirbėti ir pabūti klasėje / grupėje (L = 0,674), nuolat tobulina ugdymo įstaigos veiklą (L = 0,738).


115

Ketvirtasis faktorius – tėvų tarpusavio bendradarbiavimas – atskleidžia, kad iki-mokyklinio ugdymo įstaigos vadovai ir pedagogai taip pat akcentuoja tėvų gebėjimą įtraukti vieni kitus į ugdymo įstaigos veiklą (L = 0,910), skatinimą geriau atlikti tėvų funkcijas (L = 0,716), nors šis pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiantis veiksnys yra mažiausiai reikšmingas.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos personalo bendravimas su tėvais jau buvo įvardytas kaip esminis elementas, galintis užtikrinti ugdymo įstaigos teikiamų paslaugų kokybę, efektyvų įstaigos funkcionavimą ir tinkamą bei tikslingą tėvų informavimą apie vaiko vystymąsi ir ugdymą(si). Siekiant visapusiškai atskleisti pedagogų ir tėvų bendradar-biavimo kokybę lemiančius veiksnius, palyginimui pateikiamas ugdymo įstaigos pe-dagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiančių veiksnių, tėvų / globėjų požiūriu, vertinimas.

Faktorinės analizės pagrindinių komponenčių metodu išskirti trys pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiantys veiksniai: tėvų įtraukimas į ikimokyklinio ugdymo įstaigos veiklas, geranoriškas bendravimas, tėvų tarpusavio bendradarbiavimas (25,8 proc. atsakymų sklaidos), renginiai tėvams, tėvų informavimas ir konsultavimas (25,6 proc. atsakymų sklaidos), tėvų skatinimas ir domėjimasis vaiko šeima (22,6 proc. atsakymų sklaidos). Faktoriaus analizės patikimumo koeficientas KMO = 0,88 rodo labai gerą tinkamumą faktorinei analizei (Čekanavičius, Murauskas, 2002). Faktoriaus vidinė konsistencija α = 0,90 atskleidžia aukštą teiginių vidinį susietumą ir teiginių homogeniškumą (žr. 3 lentelę).

3 lentelė

Pedagogų i r tėvų bendradarbiavimo kokybę lemianč ių veiksnių faktor inė anal izė ( tėvų požiūr is)


Sklaida (%)

Tėvų įtraukimas į ikimokyklinio ugdymo įstaigos veiklą, gera-noriškas bendravimas, tėvų tarpusavio bendradarbiavimas

5 25,8

Renginiai tėvams, tėvų informavimas ir konsultavimas 5 25,6 Tėvų skatinimas ir domėjimasis vaiko šeima 4 22,6

Pirmasis veiksnys – tėvų įtraukimas į ikimokyklinio ugdymo įstaigos veiklą, gera-

noriškas bendravimas, tėvų tarpusavio bendradarbiavimas – atskleidžia tai, kad vieni svarbiausių pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiančių veiksnių, tėvų nuomone, yra: geranoriškas pedagogų bendravimas su tėvais (L = 0,904), nuolatinis tėvų įtraukimas į ikimokyklinio ugdymo įstaigos veiklą, kviečiant tėvus dalyvauti gru-pės veikloje, šventėse ir kituose renginiuose (L = 0,903), tėvų supažindinimas su vaikų ugdymo, sveikatinimo ir kitais klausimais (L = 0,807).

Antrąjį veiksnį – renginiai tėvams, tėvų informavimas ir konsultavimas – apibūdina tai, kad pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę, tėvų nuomone, lemia tokios pe-dagogių atliekamos veiklos: organizuoja tėvams renginius siekdamos susipažinti (L = 0,903), nuolat konsultuoja tėvus jiems aktualiais klausimais (L = 0,874) ir atsako


116

į visus jiems rūpimus klausimus (L = 0,823), nors ne visada informuoja apie vaikų ugdymosi rezultatus (L = 0,677), pataria, nukreipia pagalbos pas specialistus, jei to reikia (L = 0,648).

Trečiasis veiksnys apima teiginius, kurie atskleidžia tėvų skatinimą ir domėjimąsi vaiko šeima, kaip vieną iš pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiančių veiksnių. Faktorinės analizės rezultatai rodo, kad tėvai skatinami jaustis reikalingi ikimokyklinio ugdymo įstaigos veikloje (L = 0,900), geriau atlikti tėvų funkcijas (L = 0,739), kviečiami padirbėti ir pabūti grupėje (L = 0,721).

Vertinant pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiančius veiksnius, paste-bėtina, kad vienas reikšmingiausių veiksnių, lemiančių šio proceso sėkmę, yra gerano-riškas tėvų bendravimas ir dalyvavimas institucijos veikloje. Mokslininkai pateikia įvairių tėvų įtraukimo į bendradarbiavimo procesus formų ir būdų, todėl tikslinga išsi-aiškinti, kurie yra efektyviausi.

Atsižvelgiant į tėvų nuomonę, faktorinės analizės pagrindinių komponenčių meto-du išskirti trys tėvų įtraukimo į bendradarbiavimo procesus veiksniai: pagalba tėvams ir jų dalyvavimas grupės veikloje (40,4 proc. atsakymų sklaidos), informacijos ir me-todinių priemonių teikimas tėvams, jų nuomonės išreiškimas (27,8 proc. atsakymų sklaidos) bei mažesniu sklaidos rodikliu pasižymintis veiksnys – tėvų reikšmingumas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje (17,2 proc. atsakymų sklaidos). KMO = 0,89 rodo, kad duomenys puikiai tinka faktorinei analizei atlikti (Vaitkevičius, 2006). Faktoriaus vi-dinė konsistencija α = 0,86 rodo aukštą teiginių vidinį susietumą ir pabrėžia, kad teigi-niai, sudarantys veiksnį, yra homogeniški (žr. 4 lentelę).

4 lentelė

Tėvų į t raukimo į bendradarbiavimo procesus faktor inė analizė ( tėvų požiūr is)

Veiksniai Faktorinis svoris (L)

Aprašomoji sklaida (%)

Pagalba tėvams ir jų dalyvavimas grupės veikloje Tėvai visada gali kreiptis į ikimokyklinio ugdymo institu-cijoje dirbančius specialistus, taip tenkinami tėvų, kaip vartotojų, poreikiai

0,908

Tėvai visada gali kreiptis į vadovą, taip tenkinami tėvų, kaip vartotojų, poreikiai

0,908

Tėvai gali dalyvauti grupės veikloje 0,893 Tėvai sutinkami geranoriškai 0,753

40,4

Informacijos ir metodinių priemonių teikimas tėvams, jų nuomonės išreiškimas Tėvai visada supažindinami su naujausia informacija 0,845 Tėvai gali naudotis ugdymo institucijos pedagogine, metodine literatūra

0,835

Tėvai visada gali reikšti savo nuomonę vadovams, peda-gogams, kitiems darbuotojams

0,671 27,8

Tėvų reikšmingumas / reikalingumas Tėvai visada ugdymo institucijoje jaučiasi reikšmingi / reikalingi

0,931 17,2


117

Pirmasis veiksnys – pagalba tėvams ir jų dalyvavimas grupės veikloje – atsklei-džia, kad vienas reikšmingiausių tėvų įtraukimo į bendradarbiavimo procesus būdų jiems yra tai, kad jie visada gali kreiptis į įstaigoje dirbančius specialistus (L = 0,908) bei vadovą, taip tenkinami tėvų kaip vartotojų poreikiai (L = 0,908), kai gali dalyvauti grupės veikloje (L = 0,893) ir yra geranoriškai sutinkami (L = 0,753).

Antrąjį veiksnį – informacijos ir metodinių priemonių teikimas tėvams, jų nuomo-nės išreiškimas – lemia tai, kad siekiant tėvus įtraukti į bendradarbiavimo procesus, jie visada supažindinami su naujausia informacija (L = 0,845), gali naudotis institucijos pedagogine, metodine literatūra (L = 0,835), nors ne visada gali išsakyti savo nuomo-nę vadovams, pedagogams, kitiems darbuotojams (L = 0,671).

Trečiasis veiksnys atskleidžia, kad tėvai, remiantis jų nuomonėmis, ugdymo insti-tucijoje visada jaučiasi reikšmingi / reikalingi (L = 0,931), tačiau šis būdas mažiausiai tėvus įtraukia į bendradarbiavimo procesus.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę le-miančių veiksnių faktorinės analizės rezultatai leidžia teigti, kad ikimokyklinio ugdy-mo institucijos vadovams ir pedagogams, kaip ir vaikų, lankančių darželį tėvams, vie-nas svarbiausių pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo kokybę lemiančių veiksnių yra geranoriškas bendravimas. Vadovai ir pedagogai dar akcentuoja pedagogų teikiamą informaciją ir patarimus tėvams. Dar tėvams yra svarbūs tokie jų ir pedagogų bendra-darbiavimo kokybę lemiantys veiksniai kaip tėvų įsitraukimas į darželio veiklą, tėvų bendradarbiavimas tarpusavyje, nors šis veiksnys pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo procese vadovams ir pedagogams yra mažiausiai reikšmingas. Akcentuotina ir tai, kad tėvų įtraukimo į bendradarbiavimo procesus efektyviausi būdai yra ikimokyklinio ug-dymo įstaigos specialistų ir vadovų pagalba tėvams, taip patenkinant jų, kaip ugdymo paslaugų vartotojų, poreikius ir užtikrinant galimybę dalyvauti grupės veikloje.

Ikimokyklinio ugdymo įstaigos ir tėvų bendradarbiavimas, kaip ir informuotumas, priklauso nuo tėvų aktyvumo dalyvaujant darželio veikloje, nors mokslininkai pateikia nemažai įvairių tėvų informavimo būdų ir formų. Dažniausiai ikimokyklinio ugdymo įstaigų pedagogai ir vadovai tėvus informuoja pasitelkę vietinius išteklius: tėvų susi-rinkimai, stendai, individualūs pokalbiai (formalūs ir neformalūs) su tėvais, vakaronės ar renginiai. Kiek mažiau pasitelkiama žiniasklaida ar socialiniai partneriai. Pastebėti-na tai, kad miesteliuose ir kaimuose tėvai geriau informuoti, nes čia bendruomenės labiau susitelkusios, glaudesni ryšiai su žiniasklaida ir socialiniais partneriais.

Vertinant tėvų informavimo būdus ir formas ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, ug-dymo paslaugų teikėjams (vadovams ir pedagogams) ir tėvams / globėjams pateikti šią veiklą apibūdinantys teiginiai.

Faktorinės analizės pagrindinių komponenčių metodu, vadovų ir pedagogų nuomo-ne, išskirti trys tėvų informavimo būdus ir formas lemiantys veiksniai: telefonu (žodžiu ir rašant SMS), individualiai (30,0 proc. atsakymų sklaidos), susitikimų ir renginių metu, skelbimų lentose (29,4 proc. atsakymų sklaidos) bei elektroniniu paštu, semina-ruose (28,0 proc. atsakymų sklaidos). Mato dydis KMO = 0,78 atskleidžia, kad duo-menys gerai tinka faktorinei analizei atlikti (Vaitkevičius, 2006). Veiksnio vidinė kon-sistencija α = 0,72 rodo gana aukštą teiginių vidinį susietumą ir atskleidžia, kad teigi-niai, sudarantys veiksnį, yra homogeniški (žr. 5 lentelę).


118

Pirmasis veiksnys – telefonu (žodžiu ir rašant SMS), individualiai – atskleidžia, kad dažniausiai, vadovų ir pedagogų nuomone, vaikų, lankančių darželį, tėvai infor-muojami telefonu (žodžiu) (L = 0,927), raštu individualiai paduodamuose lapeliuose (L = 0,855) bei telefonu (SMS žinute) (L = 0,783) [žr. 5 lentelę].

5 lentelė

Tėvų informavimo būdų i r formų faktor inė anal izė (vadovų i r pedagogų požiūr is)


Sklaida (%)

Telefonu (žodžiu ir rašant SMS), individualiai 3 30,0 Susitikimų ir renginių metu, skelbimų lentose 3 29,4 Elektroniniu paštu, seminaruose 2 28,0

Antrąjį veiksnį – susitikimų ir renginių metu, skelbimų lentose – lemia tai, kad iki-

mokyklinio ugdymo įstaigos vadovai ir pedagogai informaciją tėvams teikia žodžiu individualių susitikimų metu (L = 0,965), raštu skelbimų lentoje (L = 0,853) bei įvairių renginių metu (L = 0,796).

Trečiasis veiksnys – elektroniniu paštu, seminaruose – atskleidžia, kad siekdami informuoti tėvus, ikimokyklinio ugdymo įstaigos vadovai ir pedagogai naudojasi elektroniniu paštu (L = 0,973) ir seminarais (L = 0,969), nors šie tėvų informavimo būdai taikomi rečiausiai. Palyginimui pristatomas tėvų informavimo būdų ir formų ugdymo įstaigoje, tėvų / globėjų požiūriu, vertinimas.

Faktorinės analizės pagrindinių komponenčių metodu, remiantis tėvų nuomonėmis, taip pat išskirti trys tėvų informavimo būdus ir formas lemiantys veiksniai: elektroni-niu paštu ir telefonu (SMS žinute), raštu, seminarų metu (35,6 proc. atsakymų sklai-dos), susitikimų, susirinkimų, renginių metu (20,7 proc. atsakymų sklaidos) bei ma-žesniu skaidos rodikliu pasižymintis veiksnys – skelbimo lentose, telefonu (žodžiu) (18,4 proc. atsakymų sklaidos). Apskaičiuotas veiksnių analizės patikimumo koefi-cientas KMO = 0,80 rodo tinkamumą faktorinei analizei atlikti (Čekanavičius, Mu-rauskas, 2002), Cronbach α = 0,79 atskleidžia, kad veiksnių vidinė konsistencija yra aukšta, o teiginiai, sudarantys veiksnius, yra homogeniški (žr. 6 lentelę).

6 lentelė

Tėvų informavimo būdų i r formų faktor inė anal izė ( tėvų požiūr is)

Faktoriaus pavadinimas Teiginių skaičius

Sklaida (%)

Elektroniniu paštu ir telefonu, raštu, seminarų metu 4 35,6 Susitikimų, susirinkimų, renginių metu 3 20,7 Skelbimo lentose, telefonu 2 18,4


119

Pirmasis veiksnys – elektroniniu paštu ir telefonu (SMS žinute), raštu, seminarų metu – atskleidžia, kad dažniausiai, tėvų nuomone, jiems ugdymo įstaigos vadovai ir pedagogai informaciją teikia elektroniniu paštu (L = 0,919), raštu individualiuose lape-liuose (L = 0,872), seminarų metu (L = 0,826) bei telefonu (SMS žinute) (L = 0,731).

Antrąjį veiksnį – susitikimų, susirinkimų, renginių metu – apibūdina tai, kad iki-mokyklinio ugdymo įstaigos vadovai ir pedagogai informaciją tėvams, pasak jų, teikia žodžiu individualių susitikimų metu (L = 0,884), per susirinkimus (L = 0,709), tuo tarpu įvairių renginių metu jie gauna nepakankamai informacijos iš ugdymo instituci-jos vadovų ir pedagogų (L = 0,644).

Trečiasis veiksnys – skelbimo lentose, telefonu (žodžiu) – atskleidžia, kad ikimokykli-nio ugdymo įstaigos vadovai ir pedagogai tėvams informacijos suteikia ir raštu skelbimų lentoje (L = 0,892), rečiausiai, tėvų nuomone, informaciją jie gauna telefonu (žodžiu) (L = 0,665). Galima daryti prielaidą, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigoje, atsižvelgiant į taikomus tėvų informavimo būdus ir formas, reiškiasi ir atitinkami jų informavimo subjek-tai. Remiantis aprašomosios statistikos duomenimis, dauguma (69,7 proc.) ugdymo pa-slaugų teikėjų (pedagogų ir vadovų) (atitinkamai 90 proc. ir 49,4 proc.) mano, kad vaikų, lankančių darželį, tėvams informaciją dažniausiai suteikia auklėtojas. 67,4 proc. respon-dentų (atitinkamai 60 proc. pedagogų ir 74,7 proc. vadovų) teigia, kad informaciją tėvams perduoda ugdymo įstaigos direktorius (žr. 1 pav.).

90

60

40

30

50

20

10 10

49,4

74,7

54,4

34,2

19

44,3

3,8

13,9

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Grupėsauklėtoja

Vaikųdarželiodirektorė

Vaikųdarželio

direktorėspavaduotoja

Auklėtojospadėjėja

Specialistai,dirbantys

vaikųdarželyje

Muzikos,šokių

mokytojai

Virėja Valytoja

Pro

cen

tai

pedagogai vadovai

1 pav. Tėvų informavimo subjektai (pedagogų ir vadovų požiūris, proc.)

Lyginant tyrimo rezultatus atskirose tikslinėse grupėse, pastebėta, kad dauguma (90 proc.) ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogų mano, kad būtent jie tėvams su-teikia visą būtiną informaciją. Tuo tarpu dauguma (74,7 proc.) vadovų teigia, kad vai-kų, lankančių darželį, tėvams visą informaciją perduoda vaikų darželio vadovas. Ma-žiausiai respondentų (7 proc., atitinkamai 10 proc. pedagogų ir 3,8 proc. vadovų) tvir-tina, kad tėvams informacijos suteikia valytojos bei virėjos (12 proc., atitinkamai 10 proc. pedagogų ir 13,9 proc. vadovų).


120

Tėvų informavimo būdų ir formų faktorinės analizės rezultatai leidžia teigti, kad ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogams, vadovams, kaip ir vaikų, lankančių dar-želį, tėvams priimtiniausia informavimo forma yra telefonas. Vadovai ir pedagogai dar akcentuoja individualų tėvų informavimo būdą – raštu individualiuose lapeliuose. Tuo tarpu tėvams reikšmingi tokie jų informavimo būdai kaip elektroninis paštas, informa-cijos perdavimas seminarų metu. Akcentuotina ir tai, kad tėvams dažniausiai informa-ciją suteikia ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogai ir vadovai.

Išvados

1. Reikšmingiausias faktorius, lemiantis pedagogų ir tėvų bendradarbiavimo koky-bę, tiek paslaugos teikėjams, tiek vartotojams yra geranoriškas tėvų bendravimas ir dalyvavimas institucijos veikloje bei pedagogų teikiama informacija ir patari-mai tėvams. Kaip vieną svarbiausių veiksnių, lemiančių bendradarbiavimo koky-bę, vadovai ir pedagogai akcentuoja tėvų skatinimą ir konsultavimą bei domėji-mąsi vaiko šeima. Kartu pripažįsta, kad ne visada tėvus supažindina su vaikų sveikatinimu ir nukreipia pas pagalbos vaikui specialistus. Tuo tarpu tėvams svar-bus yra jų įsitraukimas į darželio veiklą, jų konsultavimas ir tėvų bendradarbiavi-mas tarpusavyje. Todėl galima teigti, kad pagrindiniai ugdymo įstaigos pedagogų profesionalizacijos elementai ir bendradarbiavimo su tėvais kokybę lemiantys veiksniai yra kokybiškas tėvų įtraukimo į bendradarbiavimo procesus veiklos modeliavimas, darželio specialistų, pedagogų ir vadovų pagalbos tėvams teikimo būdai bei sudaromos galimybės dalyvauti grupės veikloje.

2. Ikimokyklinio ugdymo įstaigos pedagogams, vadovams ir vaikų, lankančių darželį, tėvams priimtiniausia tėvų informavimo forma yra telefonas. Vadovai ir pedagogai dar akcentuoja individualų tėvų informavimo būdą raštu indivi-dualiuose lapeliuose, nors tėvams svarbūs ir tokie jų informavimo būdai kaip elektroninis paštas bei informacijos suteikimas seminarų metu. Tėvams iki-mokyklinio ugdymo įstaigoje informaciją dažniausiai suteikia pedagogai ir vadovai. Galima teigti, kad tėvų informuotumas priklauso nuo pedagogų ir tė-vų kokybiško bendravimo, tėvų aktyvumo dalyvaujant ugdymo įstaigos veik-loje, naudojamų tėvų informavimo išteklių (vidinių bei išorinių) ir kokybiškų informavimo būdų bei formų.

Gauta 2012 01 30


Literatūra

Andriekienė, R. M., Ruzgienė, A. (2001). Ankstyvosios vaikystės pedagogika. Klaipėda: Klaipėdos universitetas. Beresford, P., Coft, S. (1993) Citizen Involvement: A Practical Guide for Change. London: Macmillan. Bitinas, B. (2002). Pedagoginės diagnostikos pagrindai. Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla. Charles, C. (1999). Pedagoginio tyrimo įvadas. Vilnius: Alma littera. Cook, L., Friend, M. (1991). Prnciples for the practice of collaboration in schools. Preventing School Failure, vol. 35(4). Coughlin, P. A., Hansen, K. A., Heller, D., Kaufmen, R. K., Stolberg, J. R., Walsh, K. B. (1997). Į vaiką orientuotų

grupių kūrimas: auklėtojų knyga. Vilnius: Lietus.


121

Čekanavičius, V., Murauskas, G. (2002). Statistika ir jos taikymai, d. 2. Vilnius: TEV. Dapkienė, S. (2002). Klasės auklėtojas ir tėvai – partneriai. Šiaulių universiteto leidykla. Erchul, W. P. (1993). Selected interpersonal perspectives in consultation research. School Psychology Quarterly 8: 38–

49. London. Gerulaitis, D. (2007). Tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymo(-si) procesą plėtotė specialiojoje mokykloje. Daktaro disertaci-

ja. Šiaulių universiteto leidykla. Gražienė, V., Rimkienė, M. (1993). Ikimokyklinio ugdymo gairės: programa pedagogams ir tėvams. Vilnius. Hansen, K. A., Kaufmann, R. K., Saifer, S. (1997). Ugdymas ir demokratijos kultūra: ikimokyklinis amžius. Vilnius:

Lietus. Hargreaves, A. (1992). Keičiasi mokytojai, keičiasi laikai. Vilnius: Tyto Alba. Jorutytė, I., Budreikaitė, A. (2005). Tėvų dalyvavimas ikimokyklinės įstaigos bendruomenės valdymo procese. Peda-

gogika 76: 53–63. Juodaitytė, A. (2000). Socialiniai-edukaciniai pokyčiai ikimokykliniame ugdyme: Rytų, Vidurio Europos šalių, JAV ir

Lietuvos patirties lyginamoji analizė. Socialiniai-edukaciniai pokyčiai ikimokykliniame ugdyme. Klaipėda. Juodaitytė, A. (2003). Vaikystės fenomenas: socialinis-edukacinis aspektas. Šiaulių universitetas. Kalvaitis, A. (1995). Mokytojų ir tėvų bendradarbiavimas vidurinėje mokykloje. Socialiniai mokslai: Sociologija 3: 76–79. Kardelis, K. (2002). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Judex. Kontautienė, R. (2006). Bendradarbiavimo sistema ir jos valdymas mokykloje. Klaipėda: KU leidykla. Litvinienė, J. (2000). Vaikas – šeimos ir darželio ugdymo objektas. socialiniai-edukaciniai pokyčiai ikimokykliniame

amžiuje. Klaipėda. Martišauskienė, D. (2010). Ikimokyklinio ugdymo paslaugų kokybės valdymo modeliavimas tiriant tėvų – vartotojų

poreikius. Daktaro disertacija. Šiauliai: Liucilijus. Merkys, G. (1999) Testavimas – socialinių mokslų principas. Metodologinio diskurso projekcija. Socialiniai mokslai

2 (19): 7–22. Miller, F. H., Harrel, A. C., Morgan, D. J. (1998). Consumer Law: Cases, Problems and Materials. Karolina Academic

Press. Monkevičienė, O. (2000). Vaiko ir pedagogo sąveikos kryptys šiandieniniame ikimokykliniame ugdyme. Socialiniai-

edukaciniai pokyčiai ikimokykliniame ugdyme. Klaipėda. Monkevičienė, O. (2008). Reformuojamo ikimokyklinio ugdymo(si) turinio įgyvendinimo technologijos ir pedagogų

rengimas. Habilitacijos procedūrai teikiamų mokslo darbų apžvalga. Vilnius. Priešmokyklinio ugdymo koncepcija. (2000). Informacinis leidinys, nr. 12. Stoll, L., Fink, D. (1998). Keičiame mokyklą. Vilnius: Margi raštai. Thomlison, B. (2002). Family assessment handbook: an Introductory Practice Guide to family assessment and Inter-

vention. Belmont, CA: Thomson Brooks/cole. Turnbull, A. P., Turnbull, H. R., Ervin, E. L. Soodak, L. C. (1997). Families, professionals, and exeptionality: A spe-

cial partnerhip. NY: Prentice-Hall, Inc. Vaitkevičius, R. (2006). Statistika su SPSS psichologiniuose tyrimuose. Kaunas: VD universiteto leidykla. Walsh, K. B. (1998). Į vaiką orientuotų klasių kūrimas: 8–10 m. Knyga ugdytojams. Vilnius: Lietus. Walsh, K. B. (1998). Įvaiką orientuotų klasių kūrimas: 6–7 m. Knyga ugdytojams. Vilnius: Lietus.

TEACHERS AND PARENTS CO-OPERATION QUALITY – ONE OF TEACHERS ACTIVITY PROFESSIONALIZATION FACTORS


Summary

Being orientated towards the educational policy of the Europe Union, which is fo-cused on the integration of education and social services, in order to provide a child and a family with support, Lithuania is turning over to the new professionalization elements of leadership and education – thorough quality education of children and professional information of parents model implementation – from a narrow institutio-nal trend specialization (nursery school, kindergarten, school, foster home). This goal is based on parents’ economic activity and occupation inducement as well as on for-


122

ming the new thinking of society that pre-school and general education influence aca-demic achievements and social adaptation abilities of subsequent children and youngs-ters, which are necessary while being in the competitive and knowledge-based society. It should be remarked that Lithuanian policy, as well as the EU’s policy of childhood and family security, is being concentrated on universal preparation of teachers so as to provide a child and a family with quality educational and social service (The Concept of Pre-school education, 2000), and with well-timed professional parental information.

Lithuanian scientists (Gražienė, Rimkienė, 1993; Kalvaitis, 1995; Juodaitytė, 1999; 2000; 2003; Monkevičienė, 2000, 2008; Kantautienė, 2006; Litvinienė, 2000; Andri-kienė, Ruzgienė, 2001; Dapkūnienė, 2002, ect.) acknowledge a huge influence of pa-rents in creating an effective management system of educational institution and the influence on the professionalization of school directors and teachers.

Improving the management systems of quality education, increasing the offer of educational possibilities, the forms of teaching and gaining knowledge, invoking fami-ly support services and sharing the responsibility of the field of children education with their parents, guaranteeing partnership based on constant constructive dialogue and co-operation, sharing information and expert knowledge, the necessity occurs to ascertain one of professionalization elements of management and educationalists of the educational institutions – the factors which stipulate the quality of co-operation with parents and information methods and forms.

The school directors, teachers and parents from pre-school educational institutions, which are situated in Western Lithuanian regions (Klaipėda, Telšiai, Tauragė) partici-pated in the quantitative research. 870 respondents participated in the research: 130 school directors, of pre-school educational institutions, 340 teachers of pre-school educational institutions and 400 parents.

The questionnaire for school directors teachers and parents from educational insti-tutions was compiled with two blocks of questions: the factors which stipulate the quality of co-operation with parents; methods and forms used to inform parents.

Estimating factors which stipulate the quality of teachers’ co-operation with pa-rents from the standpoint of school directors and educationalists, using the method of factorial analysis of main components, four factors were picked out: information and advice to parents, benevolent co-operation (21.7 per cent of response dispersion), the consultation and inducement of parents (19.7 per cent of response dispersion), being concerned about the family of a child (17.2 per cent of response dispersion) and co-operation among parents (16.5 per cent of response dispersion). The inner consistency of a factor α = 0.85 shows a close relationships of internal factors and indicates, that statements which form the factor are homogeneous. Taking into consideration the opi-nion of parents, using the method of factorial analysis of main components, three fac-tors were picked out how to involve parents in co-operation: the help for parents and their participation in a group activity (40.4 per cent of response dispersion), giving information to parents and supporting them with methodological measures, the expression of their opinions (27.8 per cent of response dispersion) and the factor with lesser response dispersion importance – the significance of parents in an institution of pre-school education (17.2 per cent of response dispersion). Using the method of fac-


123

torial analysis of main components and taking into account the opinion of school di-rectors and educationalists, three factors which stipulate means and forms how to in-form parents were picked out: using a telephone (verbal and SMS forms), individually (30.0 per cent of response dispersion), during meetings and events, on the notice bo-ards (29.4 per cent of response dispersion), using email and in seminars (28.0 per cent of response dispersion).

The results of the empirical research disclosed that: According to both the service providers and users the most significant factor,

which determines the quality of co-operation between educationalists and pa-rents is benevolent parents’ co-operation and participation in the work of insti-tution as well as advice and information provided to parents by educationa-lists. School directors and teachers emphasize the inducement and consulta-tion of parents and interest in a child’s families as one of the most significant factors which induces the quality co-operation. At the same time it is admit-ted, that not always are parents presented with information about keeping fit of their children and directed at specialists of children’s assistance. The pa-rents claimed that it is important for them their involvement in the work of a kindergarten, being consulted and mutual co-operation of parents. That is why it can be claimed that the main elements of professionalization of teachers in educational institutions are modelling the quality inducement of parents into work of co-operation process, the specialist’s, teachers’ and school directors taken means of how to help parents and constructing the possibilities to parti-cipate in work of a group.

Educationalists, school directors and parents whose children attend the kin-dergarten think the most acceptable form of getting information to be phoning. School directors and teachers also emphasize individual means of informing parents in writing individual notices. Moreover, parents value such means of getting information as emails and in seminars. Usually parents at a pre-school institution are informed by teachers and school directors. It can be stated that the quality of parental informing depends on quality communication between teachers and parents, the activeness of parents in participating in the work of educational institution, the recourses that are used to inform parents (internal and external) and quality information means.


124

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

125

ALTERNATIVE SUPPORT FOR FAMILIES WITH AUTISTIC CHILDREN IN LITHUANIA

Louisa Silva, Rita Vaičekauskaitė, Elvyra Acienė Oregon University (USA), Klaipėda University

Abstract The article discusses about the possibilities of alternative social, educational and medical help to autistic children (under age 6) and their families by means of qigong massage elaborated on the basis of traditio-nal Chinese medicine; moreover, the article introduces the initial result of the pilot study accomplished in Lithuania. The qigong massage therapy has been scientifically shown to improve the behaviour and deve-lopment of young autistic children and diminish parents’ stress related to raising an autistic child. The experience of the families in the USA witness distinctive changes in the development and the sensory system of an autistic child due to qigong massage as follows: children started speaking, they have better sleep, they have better attention and concentration, their communication improved, and parenting stress is reduced. A team of researchers of the Faculty of Health Sciences, Klaipėda University started research into the possibilities of application of qigong massage as integral and complex social, educational and medical help to autistic children and their families in Lithuania in 2011 and since then has been develo-ping it. The outcomes of the pilot test in Lithuania are consistent with aforementioned in the USA. KEY WORDS: Autistic children, family, alternative support, qigong massage. Anotacija Šiame straipsnyje diskutuojama apie alternatyvios socialinės, edukacinės ir medicininės pagalbos autizmu sergančiam vaikui (iki 6 metų amžiaus) ir jo šeimai teikimo galimybę, pristatant tradicinės kinų medici-nos pagrindu sukurtą čigong masažo metodiką. JAV mokslininkų patirtis dirbant su šeimomis, auginan-čiomis vaikus, kurie turi autizmo sindromą, atskleidžia, kad čigong masažo terapija gerina mažamečių autizmu sergančių vaikų elgesį, raidą ir mažina tėvų patiriamą stresą, kai šeima susiduria su šia negalia. Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultete 2011 m. pradėti moksliniai tyrimai, siekiant pagrįsti čigong masažo taikymo, kaip integralios ir kompleksinės socialinės, edukacinės bei medicininės pagalbos autizmu sergančiam vaikui ir jo šeimai, galimybes Lietuvoje. Straipsnio autorių atliktas bandomasis tyri-mas liudija panašias patirtis dėl pozityvios vaiko raidos, elgsenos ir tėvų patiriamo streso mažėjimo. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: autizmu sergantys vaikai, šeima, alternatyvi pagalba, čigong masažas.

Introduction

The article is the first scientific publication on the idea of qigong massage in Lithu-ania which develops a discussion of it in the context of alternative social, educational, and medical help to autistic children and their families. The predominating positive and tolerant views of the disabled in Lithuania, the optimized legislation basis, and critical reflection on human rights constitute a prerequisite for the integration of op-portunities for alternative social, educational and medical help to the disabled. However, in Lithuania, a view of alternative or otherwise called forms of complemen-tary medical treatment has not been precisely defined. There is no consensus amongst specialists and the public opinion in terms of either methods or the opportunities of their application. The space of discussions on alternative medicine and help becomes even more indefinite when talking about autism, which has complex origin and poly-functional substance in education and medicine. Therefore, when discussing any of the

Louisa Silva, Rita Vaičekauskaitė, Elvyra Acienė

126

methods, its integral introduction in the context of social, educational, and medical factors is of great importance.

In Lithuania social educational support for families of children with disabilities is provided in kindergartens (special or general settings) and in schools (special schools, compulsory schools by providing special educational support). Schools and kindergar-tens, according to the special needs of children with disabilities, employ special peda-gogues, speech therapists, physical therapists. The laws and regulations mandate the parent’s formal right to choose the educational institution. However, in reality parent right to choose the educational setting for a child is challenged and in many cases re-jected. It is an ongoing discussion of how many special schools we need in Lithuania, how many specialists should work with the child. Often decisions are based, primarily, on the social political interest and not on the child’s and family interests. Social educa-tion service for families of children with disabilities is changing alongside with the concept of Welfare State. Social education services decrease due to the notion that the State cannot provide immesuarable social support for all people; moreover, a person and the family has to take responsibility and participation for social welfare. In a such context parents and specialists cooperation is very important.

In Lithuania numerous scientific studies report about existing problems in parents and specialists cooperation in many different settings as following early intervention center (Ališauskienė, 2005), special school (Gerulaitis, 2007; Ruškus, 2002), general school (Miltenienė, 2005); and dolphins assited therapy (Kreivinienė, 2011). However, in aforementioned studies there were no special focus on autistic children. Kreiviniene (2011) notes when parents are not satisfied with social, educational, and medical support they are looking for alternative support methods such as Dolphins therapy, hypotherapy, etc.

There are growing numbers of children with autism in Lithuania, and a growing inte-rest on the part of physicians, educators, social workers and families, in learning ways to restore the child’s natural systems for health and development using holistic approaches such as diet, massage, exercise, natural medicine and other kinds of alternative healing methods. These fall under the heading of complementary and alternative medicine (CAM): a group of methods that can be used to complement conventional medicine, pre-vent or lessen the impact of illness and in some cases serve as an alternative to conventio-nal therapy. They consist of ancient and modern methods from Eastern and Western hea-ling traditions world-wide. They are of interest to researchers in that there is a large and growing body of international research investigating their effectiveness. And they are of interest to ordinary citizens because, although an initial period of training and support may be necessary, not all of them have to be delivered indefinitely by specialists, and, once trained, individuals can use them for self and family help.

In Lithuania, we already have experience with the positive effect of scientifically proven alternative methods for families of children with disabilities using Dolphins Assited Therapy (DAT). During 2003–2009 years in Lithuanian Sea Museum in coo-peration with Klaipeda University scientists there were conducted valuable researches proving positive effect of DAT on both development of children with Down Syndrom, Autism, Cerebral Palsy, emotional disturbances, behavioral problems (Rugevičius,


127

Kirkutis, Žakaitienė, Šostakienė, Kirkutytė, 2006; Kreivinienė, Rugevičius, 2009) and positive effect of family as a system (Kreivinienė, Vaičekauskaitė, 2010, 2011). Pa-rents reported about sustained changes in child’s development as following increased motivation for independence, improved social skills, and communication which imply state that DAT creates a significant resources for child’s development. Moreover, pa-rents reported about significant positive changes in family’s sense of coherence, com-munication, parent’s self-confidence. Furthermore, parents reported for need to be su-pported in prolonged programme after DAT. This represents the shining example of alternative methods for children with disabilities used in Lithuania.

There are only a few scientific research papers with major focus on autistic child-ren as follows: Lesinskiene (2000) and Ivoškuvienė, Balčiūnienė (2002). In numerous scientific family oriented researches conducted by R. Jusienė (1999), J. Ruškus (1997, 2002), J. Pivorienė (2003), S. Ališauskienė (2005), R. Vaičekauskaitė (2005), B. Kreivinienė (2011) the problems of autistic children and their families face are ana-lyzed in general context of social integration. Research scientists at KU recognize the need for additional scientific research with major focus on autistic children. We are particularly interested in exploring research-based CAM methods for early interven-tion for children with disabilities that could be suitable for application in Lithuania.

The Lithuanian academic community, specialists of kindergartens, and parents of autistic children were introduced with qigong massage by professor L. Silva in the winter of 2011 at Klaipeda University. The outcome of the contact was a pilot study introduced in this article. However, our experience with qigong massage as an idea is not limited to the pilot study. Presently, under the leadership of professor Louisa Silva, trainings of parents of autistic children (under age 6) and of specialists take place, and research is conducted in collaboration of Klaipėda University researchers and speciali-zed children educational institutions of the city of Klaipėda “Svetliačiok” and “Sakalė-lis”. The method is unique as it creates a synergy system of parent and specialist col-laboration which covers the fields of child’s development, his sensory system, and parents’ experienced stress. The qigong massage of professor Silva Louisa, based on the experience and achievements of traditional Chinese medicine, has been taking root in the practice of many countries. Furthermore, we expect that the method will be in-tegrated in the system of Lithuanian social, educational, and medical help for autistic children and their families.

1. Paradigms shift of social, educational support for families with disabled children in Lithuania

In Lithuania for 50 years during soviet regime period social, educational and psycholo-gical support for children with disabilities was based on defectological paradigm. Children with disabilities were considered as abnormal, so the support was delivered in segregated settings and oriented to normalization and adaptation. It was a point of view that once de-ficits are remedied and a list of social skills is developed, individuals with disabilities will be able to participate in society in an independent manner. This approach has failed becau-se having the necessary skills alone was not enough for individuals with disabilities to


128

meet the environmental challenges and expectations. Moreover, segregation of family and a child caused great stress for both a family and a child.

In Western Europe and the USA the problem of social segregation was challenged by human rights movements in the 6th decade of XXth century. However, Lithuanian society has been undergoing a democratic transformation somewhat later. In the name of equal rights, the social participation of all people by voluntary decision, especially those with disabilities, became an important issue, as well as a great challenge, to Lithuania’s democracy since the restoration of independence in the 1990s. The Educa-tion Reform Act of June 25, 1991, consolidated democratic principles of education in the country and all children, even those with severe and profound dysfunctions, were considerate as educable. Lithuania’s first post-communist Constitution (1992) affirms the determination of the Lithuanian nation to strive for open, just and harmonious de-mocratic society. It claims that every child must attend compulsory education until 16 years of age. The Act of Special Educational Provision for Children with Special Educational Needs in Mainstream Educational Institutions (1993) is the first basis in legislation for integrated education of children with SEN. Pupils with SEN can attend mainstream group or class, following the mainstream curriculum, partly in a mainst-ream group or class, partly in a special group or class; at a special group or class. It also mandates the parent’s formal right to choose the educational institution. Special Education became as a service instead of place. The Republic of Lithuania Law on Education (2003) article 15 defines that Special needs education can be provided by any school that offer compulsory or comprehensive education and other educational providers and in sometimes – special schools.

Social educational services change according to the human rights discourse. In 1992 Lithuania joined the Convention on the Child’s Rights of The United Nations of 1989, which was ratified by the Seimas of the Republic of Lithuania on 3 July 1995. The Seimas of the Republic of Lithuania adopted children's rights Protection Framework Act on 14 March 1996. This law ensures all children's fundamental rights, freedoms and responsibilities; moreover, it guarantees the rights and freedoms protec-tion in Lithuania. M. Brocklehurst (2004) indicate points of the Convention on the Rights of Child (1989), which require social integration of all children as follows: 2, 3, 7, 9, 17, 23, 27, 28, 29, 30, 31. To implement aforementioned items the concept of “School for All” is declared in many documents, and in particular in the National Education Strategy for 2003–2012 of the Republic of Lithuania. Together with other European countries Lithuania follows the concept of “School for All” where every child receives adequate attention and services, depending on their individual needs. The concept of National Policy of Child Welfare, approved by The Seimas of The Lithuanian Republic in 2003, shows the aim to enable every child to grow up in the family, by developing the infrastructure of social, education, medical services.

Since the 1990s social, educational and psychological support for people with disa-bilities is based on social integration (inclusion). The main principles of social integra-tion for people with disabilities are defined in Law of Social Integration of People with Disabilities (1991, 2004). It was believed that essential points for social integra-tion are as follows: to change the attitudes of society; to normalize social environment,


129

to declare laws. However, J. Ruškus and G. Mažeikis (2007) in his critical and reflec-tive study points out that in Lithuania social integration became formal and declarati-ve. Obviously, it is not enough to remove physical barriers, and change psychological attitudes; still more, it is important to strengthen the agency of people with disabilities which are essential for genuine social participation in the context of social integration. R. Vaičekauskaitė research (2008) revealed possibilities to empowering children with disabilities for autonomy that is essential for agency. Furthermore, qigong massage is important for (re)building agency for children with disabilities, and self-confidence of family as a system is fostered as well.

2. U.S. experience with qigong massage as an alternative and complementary support for families of autistic children

Autism is the most common childhood disability in the U.S., affecting 1:88 child-ren (U.S. Center for Disease Control and Prevention, 2012). Early diagnosis is possib-le, requiring the presence of delay of social milestones and abnormal behavior by age three. Early intervention offers the possibility of remediating social and language de-lay before the child begins primary school. There is significant support in the U.S. for alternative and complementary medicine research, and qigong massage, a treatment based on Chinese medicine, has been shown to be a promising early intervention treatment for pre-school children with autism.

Research on qigong massage treatment of pre-school children with autism took place in the US between 2000 and 2012. The research involved: 1) developing a mo-del for autism that included co-morbid sensory and self-regulatory symptoms (Silva, Schalock, Ayres, 2011); 2) developing and validating outcomes measures for qigong massage treatment of autism (Silva, Schalock, 2011; Silva, Schalock, 2012); 3) deve-loping and validating curriculum and training materials for parents and specialists (Silva, Ayres, Schalock, 2008); and 4) evaluating outcomes of two intensities of treatment, one parent-delivered with specialist support, and the second dual parent- and specialist-delivered (Silva, Schalock, Ayres, Bunse, Budden, 2009; Silva, Scha-lock, Gabrielsen, 2011).

The model proposes that delay of social milestones in autism arises from delay of earlier self-regulation milestones relative to orientation/attention, and self-soothing, as well as abnormal sensory responses. Qigong massage normalizes sensory responses and provides a daily physical stimulus that stimulates nervous system self-regulation. Treatment is given by the parent for five months and supplemented with treatment by trained specialists. Parents are given ongoing support for five months as they learn to give the massage and adjust it to the child’s responses. Experience with pre-school children indicates that, with training and support, parents and specialists are able to successfully learn the massage and effectively reduce the severity of autism.

After five months of treatment, results show improvement of sensory and self-regulatory abilities, improvement of social skills and behavior, and reduction in paren-ting stress. The massage is effective when given to 3–5 year-old children. As yet, there is no research investigating qigong massage with older children, although experience


130

indicates that it is more difficult to implement the program, and results may be less significant with older children.

4. Initial Lithuanian experience with qigong massage

In 2011, Prof. Dr. Louisa Silva was invited to visit Klaipėda University and con-duct a lecture for professionals and a training workshop for parents of pre-school children with autism. Due to the shortness of her visit, it was not possible to train spe-cialists to provide ongoing support to families. Data was collected on whether families were successful in completing the five-month intervention without ongoing support, and whether they were able to achieve the same results as families who received on-going support.

Twenty nine families declared interest in learning qigong massage. They received 3 hours of training by Prof. Dr. Louisa Silva at Klaipėda University, Health Sciences Fa-culty, and were asked to apply the massage once a day for five months. Families were as-ked to complete online pre-test and post-test surveys consisting of two questionnaires as follows: Autism Parenting Stress Index and QST Sense and Self-Regulation Checklist. Twenty families completed the online pre-test surveys. We can perhaps conclude that the 9 families who did not complete the initial surveys were in need of specialist support from the very beginning, and not receiving it, did not start the massage. Data from the remai-ning 20 families indicates that children were aged between 3 to 14 years old. Eleven fami-lies had children between three and six years old, the most suitable age for qigong massa-ge. Four families had children aged seven, and three families had children aged 8, 10, 14 years old. Mothers’ ages were from 26 to 47 years old. Parents came from all over Lithua-nia. There were 18 boys, and two girls.

Of the 20 families who completed pre-tests, only 8 families completed post-tests. Of these, only 5 families succeeded in applying the massage for five months. These were families with children from 3 to 7 years old, having autistic boys. From this data, we can conclude that specialist support is required for families both to start and to continue the massage after the initial training.

Any conclusions about the effectiveness of the massage are limited by lack of as-sessment of fidelity with massage procedures, both in terms of whether the massage was given every day, and in terms of whether the massage was given correctly. This is a direct consequence of lack of ongoing specialist support, as specialists would nor-mally assess fidelity, and provide ongoing training so that massage is given correctly.

The 5 families who gave the massage for five months reported decreased parenting stress, and improvements in child’s eye contact, attention, calming and sleep. Of the two instruments used to evaluate outcomes of massage treatment, changes in the Au-tism Parenting Stress Index were more significant. Data suggests that to obtain signifi-cant changes in the Sense and Self-regulation Checklist, ongoing specialist support is necessary.

In 2012, under the auspices of the Fullbright Specialist Scholarship, Klaipėda Uni-versity invited Prof. Dr. Louisa Silva to return and train a group of specialists to pro-vide ongoing support to parents. We wished to conduct a small replication study with


131

autistic children under age six. A group of 6 motivated and experienced special educa-tion, physical therapy and occupational therapy specialists was trained, and data is being collected on ten children on the autism spectrum, under the age of six, who are receiving the qigong massage program. The research is being conducted in coopera-tion with special kindergarten “Sakalėlis” and special school “Svetliačiok” of Klaipė-da city. The kindergarten is an ideal place to implement CAM therapies and provide training for the two groups most concerned with young children with autism: parents and kindergarten specialists; moreover, there is ample access to children and parents, the specialists provides both physical and educational support to children and families, and the professionals involved are experienced and oriented towards helping children and families, and promoting development so that children can reach their potential.

Conclusions

In Lithuania, a view of positive aspects of alternative or complementary medicine is just forming. Lately, alternative medicine has been manifesting itself in different forms: dolphin therapy, hypo therapy, or traditional and non-traditional Oriental medi-cine. The awakening by massage of inner powers of autistic children has long been recognized in a number of countries in the world. The first outcomes presented in the article do not prove that the qigong massage has already taken root in Lithuania. However, the first outcomes reveal the potential opportunities both in the social, edu-cational, and medical contexts. Furthermore, a researcher team of the Faculty of Health Sciences, Klaipėda University, in collaboration with professor L. Silva, has been developing research into justification of the possibilities of qigong massage ap-plication in Lithuania since 2011.

Alternative and complementary medicine is widely used in Europe as a safe and non-invasive treatment that can be used together with Western scientific treatments for a wide variety of illnesses and conditions. U.S. research with qigong massage has been conducted, not only in children with autism, but also in children with other disabilities such as Down syndrome and Cerebral Palsy. The research is unusual in that it expends a significant amount of time and energy in training and supporting parents to give the massage treatment to their children, rather than just providing the treatment with spe-cialists. From a social and public health perspective, it is ideal to train and support pa-rents to provide helpful daily treatment to their child. Klaipėda University is interested to explore whether it is feasible to introduce this kind of treatment in Lithuania in the social context of kindergartens. Initial impressions of KU researchers indicate that qigong (re)builds agency for children with disabilities. Moreover, self-confidence of family as a system is fostered as well. A full report of data gathered from the second study with ten children will be presented in September.

Received 2012 01 12



132

References

Ališauskienė, S. (2005). Ankstyvoji intervencija vaikystėje. Šiaulių universiteto leidykla. Brocklehurst, M. (2004). Kids „R“ Us? Children as Political Bodies. In: M. Evans (ed.). Ethical Theory in the Study of

International Politics, p. 89–102. Nova Science Publishers, Inc. Gerulaitis, D. (2007) Tėvų įsitraukimo į vaiko ugdymo(-si) procesą plėtotė specialiojoje mokykloje. Daktaro disertacija.

Šiaulių universitetas. Ivoškuvienė, R., Balčiūnienė, J. (2005). Autistiškų vaikų ugdymas. Šiaulių universiteto leidykla. Jusienė, R. (1999). Sisteminis požiūris į šeimą, auginančią neįgalų vaiką. Psichologija 19: 119–123. Kreivinienė, B. (2011). The Representations of Social Support from External Resources by Families Raising Children

with Severe Disability in Connection with Dolphin Assisted Therapy. Daktaro disertacija. Lapin Yliopisto, Finland. Kreivinienė, B., Rugevičius, M. (2009). Delfinų terapija Lietuvos jūrų muziejuje. Klaipėda. Kreivinienė, B., Vaičekauskaitė, R. (2010). Delfinų terapijos poveikis šeimos, auginančios vaiką su negalia, vidinei

darnai. Sveikatos mokslai: visuomenės sveikata, medicina, slauga 5 (20): 3544–3548. Lesinskienė, S. (2000). Vilniaus miesto vaikų autizmas. Daktaro disertacija. Vilnius: VU. Lietuvos Respublikos Seimo įstatymas dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo. (1995). Valstybės

žinios, nr. 60-1501. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. vasario 17 d. nutarimas Nr. 184 Dėl vaiko gerovės valstybės politikos

strategijos ir jos įgyvendinimo priemonių 2005–2012 metų plano patvirtinimo. (2005). Valstybės žinios, nr. 25-802. LR Neįgaliųjų socialinės integracijos įstatymas. (1991, 2004). Valstybės žinios, 1991, nr. 36-969. Nauja įstatymo re-

dakcija nuo 2005 m. liepos 1 d. (keistas įstatymo pavadinimas) Nr. IX-2228, 2004-05-11. Valstybės žinios, 2004, nr. 83-2983 (2004-05-22). Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=246957

LR Seimo „Dėl valstybinės švietimo strategijos 2003–2012 metų nuostatų“ nutarimas Nr. IX-1700. (2003). Vilnius. LR Švietimo įstatymas. (1991, 2003). Valstybės žinios, 1991, nr. 23-593. Nauja įstatymo redakcija nuo 2003 m. birže-

lio 28 d.: Nr. IX-1630, 2003-06-17. Valstybės žinios, 2003, nr. 63-2853 (2003-06-28). Prieiga internetu: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=302313

Miltenienė, L. (2005). Bendradarbiavimo modelio konstravimas tenkinant specialiuosius ugdymosi poreikius. Daktaro disertacija. Šiaulių universitetas.

Pivorienė, J. (2003). Integracijos modeliai: nuo medicininės reabilitacijos ir finansinės kompensacijos prie visuminio požiūrio į neįgalumą. Socialiniai neįgalumo aspektai. Kaunas, p. 104–118.

Rugevičius, M., Kirkutis, A., Žakaitienė, A., Šostakienė, N., Kirkutytė, I. (2006). Dolphin Therapy for Autistic Child-ren: Educational Effects. ATEE. Spring University. Changing Education in Changing Society 1: 100–105.

Ruškus, J. (2002). Negalės fenomenas. Šiauliai. Ruškus, J., Mažeikis, G. (2007). Neįgalumas ir socialinis dalyvavimas. Ruškus, J. (1997). Neįgalus asmuo ir visuomenė. Šiauliai. Silva, L. M. T., Schalock, M. (2011). Autism Parenting Stress Index: Initial psychometric evidence. Journal of Autism

and Developmental Disabilities. Silva, L. M. T., Schalock, M. (in press). Sensory and Self-Regulation Checklist: Initial psychometric evidence and

findings. American Journal of Occupational Therapy. Silva, L. M. T., Ayres, R., Schalock, M. (2008). Outcomes of a pilot training program in a Qigong massage interven-

tion for young children with autism. American Journal of Occupational Therapy 62: 538–546. Silva, L. M. T., Scalock, M, Garberg, J., Smith, C. (2012). Qigong massage for motor skills in young children with

cerebral palsy and down syndrome. American Journal of Occupational Therapy 66(3): 348–355. Silva, L. M. T., Schalock, M., Ayres, R. (2011). A model and treatment for autism at the convergence of Chinese me-

dicine and Western science: First 130 cases. Chinese Journal of Integrated Medicine 17(6): 421–429. Silva, L. M. T., Schalock, M., Gabrielsen, K. (2011). Early intervention for autism with a parent-delivered qigong

massage program: A randomized controlled trial. American Journal of Occupational Therapy 65: 550–559. Silva, L. M. T., Schalock, M., Ayres, R., Bunse, C., Budden, S. (2009). Qigong massage treatment for sensory and

self-regulation problems in young children with autism: A randomized controlled trial. American Journal of Occu-pational Therapy 63: 423–432.

Vaičekauskaitė, R., Kreivinienė, B. (2011). Šeimos, auginančios vaiką su negalia, socialiniai edukaciniai poreikiai po delfinų terapijos. Sveikatos mokslai: visuomenės sveikata, medicina, slauga 7 (27): 27–32.

Vaičekauskaitė, R. (2008). Vaiko su negale savarankiškumo ugdymo šeimoje diskursas. Monografija. Klaipėdos uni-versiteto leidykla.

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

133

ASMENŲ, TURINČIŲ NEGALIĄ, GYVENIMO KOKYBĖ: SUBJEKTYVUS POŽIŪRIS

Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė Klaipėdos universitetas

Anotacija Straipsnis skirtas asmenų su negalia gyvenimo kokybės analizei socialinio dalyvavimo aspektu. Atkrei-piamas dėmesys į neįgalaus asmens individualų savo paskirties gyvenime vertinimą kultūros ir vertybių sistemoje, kurioje asmuo gyvena, akcentuojant požiūrį, susijusį su asmens tikslais, viltimis, standartais ir interesais. Straipsnyje akcentuojama, kad dažnai subjektyvūs gyvenimo kokybės parametrai skiriasi nuo kitų asmenų suprantamos objektyviosios gyvenimo kokybės, ypač tiriant neįgalių asmenų situaciją. Gy-venimo kokybę didele dalimi lemia subjektyvus individo savo situacijos vertinimas, tai kelia uždavinį išsamiau tyrinėti gyvenimo kokybės klausimą. Į tai anksčiau Lietuvoje nesigilinta. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: gyvenimo kokybė, negalia, požiūris. Abstract The quality of life in social participation aspect is analyzed in the article. The attention in drowned into the individual’s with disability evaluation of purpose in life in the system of culture and values that pe-rson lives in. The attitude is accentuated on personal goals, wishes, standards, and interests. It is emphasi-zed in the article that quite often subjective factors evaluating quality of life differs from objectified fac-tors stressed by others especially in situation of people with disabilities. Quality of life is mostly decided by subjective evaluation of personal situation; therefore, it is meaningful to deepen quality of life resear-ches that barely were analyzed in Lithuania. KEY WORDS: quality of life, disability, attitude.

Įvadas

Moksle konceptualizuojant klausimus apie neįgalių asmenų gyvenimo kokybę ga-lima teigti, kad jie nėra nauji. Žinoma įvairių šio termino interpretacijų. Pirmą kartą XX amžiaus viduryje A. Pigou apibrėžė gyvenimo kokybę kalbėdamas apie ekonomi-nę žmonių gerovę. Vėliau šis terminas iš tyrimų lauko dingo ir tik septintajame de-šimtmetyje sugrįžo į medicinos mokslų terminiją (Furmanavičius, 2001). Šiandienos atliekami gyvenimo kokybės tyrimai populiarūs įvairiose mokslo šakose – vieni orien-tuoti į medicininių aspektų klausimus (pvz., Juozulynas ir kt., 2011; Puškova ir kt., 2010; Gerasimčik-Pulko ir kt., 2009), kiti – į ekonomikos ir vadybos klausimus (pvz., Merkys ir kt., 2008; Pukelienė, Starkauskienė, 2009). Sociologiniu aspektu gyvenimo kokybę tyrinėjo D. Susnienė ir A. Jurkauskas (2009). Tuo tarpu asmenų su negalia gyvenimo kokybės aspektus analizavo įvairūs Lietuvos ir užsienio autoriai. Medicini-niu aspektu gyvenimo kokybė plačiai tyrinėta Kauno medicinos universiteto moksli-ninkų (Donald, 2003; Furmanavičius, 2001). Socialiniuose moksluose neįgaliųjų gy-venimo kokybė Lietuvoje tik pradėta tyrinėti. D. Rėklaitienė ir kt. (2010) analizavo kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų gyvenimo kokybę, E. Rakauskienė ir K. Skučas (2009) – gyvenimo kokybę lyties, amžiaus, fizinio aktyvumo ir negalios aspektais, B. Kreivi-nienė (2007) – gyvenimo kokybės aspektus šeimoje, kurioje auga vaikas su negalia socialinio tinklo aspektu, R. M. Purvinaitė ir R. Bružaitė (2009) aprašė meno terapijos įtaką gyvenimo kokybei asmenims su psichikos negalia.

Brigita Kreivinienė, Jolanta Vaičiulienė

134

Pasaulinė sveikatos organizacija gyvenimo kokybę apibrėžia kaip individualų savo paskirties gyvenime vertinimą kultūros ir vertybių sistemos, kurioje žmogus gyvena, požiūriu, susijusį su jo tikslais, viltimis, standartais ir interesais (Kalėdienė, Petraus-kienė, Rimpela, 1999, p. 26). Toks apibrėžimas suponuoja objektyvumo ir subjekty-vumo vertinant gyvenimo kokybę klausimą. Pavyzdžiui, psichologijos mokslas gyve-nimo kokybę apibrėžia kaip objektyvią psichinę gerovę. Medicinos aspektu gyvenimo kokybė grindžiama plačia sveikatos perspektyva. Tačiau pabrėžiama, kad subjektyvus sveikatos suvokimas, kalbant apie gyvenimo kokybę, seniems ir pagyvenusiems žmo-nėms yra svarbesnis nei objektyvi jų sveikatos būklė. Vertinant gyvenimo kokybę, skiriami įvairūs objektyvūs veiksniai – socialinės aplinkos sąlygos (socialinis tinklas, veiklos sritys, institucinė aplinka, asmeninio pasirinkimo galimybės) ir subjektyvūs, kuriuos sudaro individualūs psichologiniai pasitenkinimo ir laimės poreikiai, gerovės jausmas (Ruškus, 2002, p. 122). T. Fahey ir kt. (2003) nuomone, „gyvenimo kokybė reiškia visapusišką pasitenkinimą gyvenimu“ (cit. iš Janušauskaitė, 2008, p. 37). Taip apibrėžiama gyvenimo kokybė vertinama subjektyviai. R. Vaičekauskaitė (2008, p. 59) taip pat pažymi, kad gyvenimo kokybę didele dalimi nulemia subjektyvus indi-vido savo situacijos vertinimas. Taigi daugiausia žmogaus gyvenimo kokybę lemia jo paties požiūris.

Užsienio autorių socialiniai tyrimai akcentuoja subjektyvų pačių tyrimo dalyvių gyvenimo kokybės vertinimą, nes dažnai subjektyvūs gyvenimo kokybės parametrai skiriasi nuo kitų asmenų suprantamos objektyviosios gyvenimo kokybės, ypač tiriant neįgaliųjų situaciją. Pavyzdžiui, F. Soyupek ir kt. (2010, p. 113) tyrimas parodė, kad lyginant vaikų su negalia ir neturinčiųjų negalios gyvenimo kokybės vertinimus sutri-kimas lemia, kad vaikai savo gyvenimo kokybę suvokia kaip prastesnę, ypač tai ryšku jaunesniame amžiuje ir nagrinėjant berniukų vertinimus. B. Borsbo ir kt. (2009, p. 1609) studija atskleidė, kad lemiamas neįgaliųjų gyvenimo kokybės veiksnys sieti-nas su psichologiniais aspektais. Gyvenimo kokybės vertinimas labai priklauso nuo neįgalaus asmens polinkio į depresiją ir paties sutrikimo siejimo su gyvenimo kokybe. Šioje studijoje (Ten pat, p. 1609) atskleista, kad tokie veiksniai kaip dėl sutrikimo jaučiamas fizinis skausmas buvo mažiausiai svarbus veiksnys vertinant gyvenimo ko-kybę. Panašūs rezultatai gauti M. P. Arun ir kt. (2011) mokslinėje studijoje, kurioje vertinama asmenų, sergančių Parkinsono liga, gyvenimo kokybė. R. N. Barker ir kt. (2009) tyrimas taip pat patvirtino, kad žmonių su negalia gyvenimo kokybė sietina ne su sutrikimu, o su pačių žmonių subjektyviu savo gyvenimo kokybės vertinimu bei psichologiniais veiksniais, socialiniu dalyvavimu. Taip pat pastebima, kad tiriamieji skirtingais gyvenimo laikotarpiais savo gyvenimo kokybę gali vertinti skirtingai. Dėl šios priežasties, autorių nuomone, svarbu tyrinėti neįgaliųjų gyvenimo kokybę verti-nimą siejant su subjektyvia pačių tiriamųjų nuomone. Lietuvoje neįgaliųjų subjekty-vios gyvenimo kokybės supratimas netirtas.

Šio tyrimo t ikslas – ištirti asmenų su negalia požiūrį į jų gyvenimo kokybę. Tyrimo objektas – negalią turinčių asmenų požiūris į gyvenimo kokybę. Tyrimo metodai: literatūros šaltinių analizė, kokybinis tyrimas (bandomosios

grupės – socialinio darbo III kurso ir magistrantūros I kurso studentai dalyvavo ban-domosiose grupėse, kur diskutuota dėl asmens su negalia gyvenimo kokybės paramet-


135

rų, t. y. sudarytas tyrimo klausimynas; giluminis interviu – asmenų su negalia klausta apie jų gyvenimo kokybę). Interviu analizės metodas – naratyvinė analizė, kuri gali geriausiai atskleisti individualią asmens patirtį ir leidžia tyrėjui ne konstruoti „objek-tyvizuoto“ pasaulio supratimą, bet atskleisti subjektyviai tiriamo asmens suvokiamus pasaulio reiškinius, vertybes ir nuomonę analizuojamuoju klausimu.

Tyrimo aprašas ir eiga. Tyrimas buvo atliekamas nuo 2011 m. spalio iki 2012 m. vasario. Jį sudarė trys etapai: tyrimo instrumento (klausimyno) rengimas, interviu atlikimas, tyrimo duomenų analizė. Pirmajame tyrimo etape dalyvavo sociali-nio darbo studentai (N = 44), antrajame tyrimo etape – žmonės su negalia (N = 10).

Pirmasis tyrimo etapas – tyrimo instrumento rengimas. Socialinio darbo studentai savarankiškai ieškojo Lietuvoje ir užsienio šalyse atliktų gyvenimo kokybės tyrimų, ši medžiaga buvo aptariama grupėje. Vėliau jie supažindinti su jų neatrastais gyvenimo kokybės tyrimais bei įvairiais požiūriais į šį klausimą. Studentai suskirstyti į 5–7 ban-domąsias grupes, kurių užduotis – išskirti gyvenimo kokybės parametrus tyrimo inst-rumentui, skaidant juos į subjektyvius ir objektyvius kriterijus. Vėliau iš kiekvienos bandomosios grupės deleguotas vienas asmuo. Grupėse išdiskutuoti galutiniai gyve-nimo kokybės parametrai, sudarytas klausimynas.

Šiame tyrimo etape išskirti šie gyvenimo kokybės parametrai, kurie performuluoti į klausimyną:

Subjektyvūs (paties respondento vertinami kaip tik jam geriausiai žinomi, su-vokiami ir vertinami): mikrosocialinis tinklas, santykiai jame, savarankišku-mas, ligos samprata, streso patyrimas, saviraiška, priklausomybės.

Objektyvūs (paties respondento vertinami tik kaip jam geriausi žinomi, suvo-kiami kaip esanti ar nesanti grėsmė jo gyvenime): buvimas visuomenės nariu, normų atitikimas, darbinė veikla, sveikatos būklė, savipagalbos grupės, aplin-kos poveikis, laisvė.

Antrasis tyrimo etapas – interviu su respondentais. Atsitiktine atranka apklausti

respondentai, turintys negalią. Interviu trukmė – nuo 1 iki 3 valandų, su kai kuriais respondentais susitikta 2 kartus, siekiant patikslinti duomenis. Respondentai atrinkti per „N“ organizacijas, kurių klientai, veiklos dalyviai, organizacijų nariai ir pan. jie yra. Interviu vyko respondentų namuose. Atsitiktinės atrankos būdu parinkta: penkios moterys ir penki vyrai. Respondentų amžius: nuo 19 iki 39 metų, amžiaus vidurkis – 29,4 metų. Respondentų medicininės diagnozės: psichikos sutrikimai dėl galvos sme-genų pažeidimo, organiniai ir simptominiai psichikos sutrikimai (2), protinis atsiliki-mas (3) ir elgesio sutrikimas, cerebrinis paralyžius (3), Dauno sindromas. Vienas res-pondentas turi negalią dėl nelaimingo atsitikimo, kuris įvyko jam būnant septynerių metų, kiti – nuo vaikystės.

Trečiasis tyrimo etapas – duomenų analizė. Surinkti interviu tekstai transkribuoti, analizuoti pagal išskirtas pakategores ir kategorijas. Išskirtos dvi kategorijos: subjekty-vūs ir objektyvūs gyvenimo kokybės parametrai. Teksto analizei taikoma naratyvinė analizės prieiga leido geriausiai atskleisti pačių žmonių nuomonę tiriamu klausimu. Analizė taip pat iliustruojama pačių respondentų išsakytomis mintimis, siekiant perteikti tikrąją prasmę ir neiškraipyti esmės.


136

Tyrimo rezultatai

Subjektyvūs gyvenimo kokybės parametrai . Šioje kategorijoje, remiantis respondentų tekstais, išskirtos šešios pakategorės, pagal kurias ir pateikta analizė: san-tykiai su artimaisiais, savarankiškumas, sutrikimo samprata, patiriamas stresas, savi-raiška, priklausomybės.

Santykiai su artimaisiais . Santykiai su artimaisiais ir respondento mikrosocia-linis tinklas daro didelę įtaką visiems vertinimams, pasisakymams bei gyvenimo ko-kybės supratimui. Tik vienas respondentas iš dešimties pažymėjo, kad santykiai yra ir geri, ir socialinis tinklas yra pakankamai platus: artimus ryšius palaikau su mama, pusbroliais, pusseserėmis. Kitų respondentų pasakojimai apie artimus žmones buvo beveik identiški: dauguma neturėjo nei vieno artimo žmogaus, kiti pasakojo, kad arti-mųjų yra vos vienas du, arba artimųjų yra, tačiau santykiai yra greičiau blogi nei pa-laikantys. Dažniausiai minimi žmonės, į kuriuos kreipiamasi pagalbos, yra giminai-čiai: mama (7 pasisakymai), broliai ar seserys (6 pasisakymai), tėtis (1 pasisakymas), teta (1 pasisakymas) arba įvairių organizacijų darbuotojai: socialiniai darbuotojai (3 pasisakymai), kunigas (1 pasisakymas), neįgaliųjų centro direktorė (1 pasisakymas).

Respondentai, kalbėdami apie santykių su artimaisiais kokybę, minėjo jiems pačius svarbiausius dalykus, kurie, jų nuomone, vertinami kaip svarbi parama: su broliu ben-draujame telefonu tris kartus per mėnesį (...), mama atsiunčia pinigų (...), drabužių siuntinius; mane labai prižiūri – aprengia; kartais su mama pasikalbam; mama labai rūpinasi, ką aš rengiuosi, močiutė rūpinasi mano vaistais ir maistu. Vienas responden-tas teigė nebendraujantis su artimaisiais dėl jų požiūrio, todėl ir santykius įvertino kaip „prastus“: jie nori manimi pasinaudoti, butą ir pinigus išvilioti... laiko mane antrarū-šiu žmogumi.

Savarankiškumas. Kalbant su respondentais apie jų savarankiškumo lygį išryš-kėjo, kad visi respondentai yra iš dalies priklausomi nuo artimųjų ar kitų juos prižiū-rinčių asmenų. Tačiau detalizuojant jų veiklas taip pat matoma priklausomybė – kuo daugiau respondentas turėjo veiklos ar namų darbų, tuo labiau jautėsi savarankiškas ir tuo patenkintas. Todėl papildomos pareigos ar veikla, kurioje jiems reikia pagalbos, atrodė kaip menkniekis, pvz., moku tvarkyti kambarius, indus plauti, gėles laistyti, einu į banką, turiu banko kortelę (...), statau namą iš degtukų, būnu dienos centre (...), skalbti sunkoka, nes nežinau, kokius miltelius pilti, kokius rūbus su kokiais dėti. Daž-niausiai respondentams vyrams reikia pagalbos perkant kokius buities daiktus ar ban-ke dideles pinigų sumas nusiimant, taip pat mokant mokesčius, perkant maistą, einant pas gydytoją, gaminant maistą. Respondentės kalbėdamos dažniau akcentavo savo gebėjimus: viską darau pati ir į parduotuvę nueinu (...), šuniuką išvedu, padarau pus-ryčius, pasikloju lovą, susitvarkau, ruošiuosi eiti į dienos centrą, važiuoju sportuoti į sporto klubą, siuvinėju, skaitau knygas. Kitos moters pasakojimas beveik identiškas, dar ji kalba, kad lanko keramikos būrelį, pašeria kačiuką ir šuniuką. Tuo tarpu viena respondentė pasakoja: galėčiau viena gyventi, bet bijau, nes dujinė gali užsidegti. Respondentai vyrai akcentavo, kad gali dirbti buities darbus, tačiau galima suprasti, kad jiems tai nelabai patinka: galiu blynus iškepti, pienišką sriubą išvirti, išsiskalbti kojines, išsimaudyti, kambarius sutvarkyti (...), esu ramus, kol manęs nesunervina,


137

daug darbų, kol neapkrauna, aš nesu aštuonkojis. Kitas respondentas pasakoja: nori, kad viską daryčiau pats (...), bet dažniausiai per dieną žiūriu televizorių.

Kalbant apie tai, kokių pokyčių savo gyvenime respondentai norėtų, buvo minima: norėčiau šokių pamokų; norėčiau pakeisti draugus, norėčiau, kad mama išleistų į „Akropolį“ su draugais ar į kiną; išmokti kažką naujo, naujų patiekalų, pynimo, dau-giau diskotekų (...); pašokti su merginomis; norėčiau, kad nebūčiau antraeilis žmogus, kad manęs neatstumtų, kad galėčiau daugiau išeiti kur pramogauti. Keturi responden-tai pasakojo, kad yra viskuo patenkinti, todėl jiems jokių pokyčių gyvenime nereikia.

Sutrikimo samprata. Visi respondentai, kalbėdami apie savo sveikatos būklę, teigė, kad supranta, jog yra kitokie, serga, galėjo išvardyti labai daug jiems atliktų medicininių procedūrų bei intervencijų. Tačiau įdomu, kad visi kalbinti respondentai savo sutrikimus siejo su dviem sritimis: santuoka / meile arba darbu. Jie pasakoja, kaip liga veikia jų gyvenimą: niekas nenori su manimi draugauti. Esi nereikalingas. Paliks kaip ir mano pusbrolį...; norėčiau susipažinti su X mama ir, jei ji leis, ištekėti; norė-čiau sukurti šeimą, bet bijau, kad mergina, sužinojusi apie mano sveikatos būklę, ma-ne atstums. Kiti respondentai pasakoja: būtų gerai kur nors įsidarbinti (...), bet darbo biržoj nieko nesiūlo (2 pasisakymai); galėtų būti tokia darbo vieta (...), kur mes visi tokie galėtume dirbti; galėtų būti kokia įmonė, kuri mano rankdarbius pardavinėtų; norėčiau baigti virėjų kursus. Respondentų teigimu, jų sveikatos būklė lemia jų gyve-nimo kokybę, nes apriboja jų galimybes visuomenėje, pavyzdžiui, vienas respondentas teigia: norėčiau galėti aiškiai kalbėti, tada viskas būtų kitaip. Tam tikri sveikatos su-trikimai sietini su kasdienėmis žmogaus savęs realizavimo, pripažinimo sritimis – dar-bine veikla ir šeimos kūrimu.

Patir iamas stresas. Devyni iš dešimties respondentų teigia, kad patiria stresą kasdienėse situacijose. Įdomu tai, kad beveik visi stresą patiria dėl vienatvės baimės, ypač kai kyla grėsmė artimųjų sveikatai: kai kas nors iš artimųjų suserga; kai operavo mamytę; bijau, kad nelaimė neatsitiktų ar mamai, ar močiutei, ar sesei, ar broliui; bijau, kad močiutė nenumirtų; bijau vienas gyventi, nesugebėsiu savarankiškai tvarky-tis, bus liūdna. Stresas patiriamas ir dienos centre keičiantis personalui: jaudinuosi, kai ateina naujas žmogus ir išeina, o aš prisirišu... ir man būna sunku. Kiti respondentai savo kasdien patiriamą stresą sieja su sveikatos sutrikimais: girdžiu kažkokius balsus, jie mane baugina (...) bijau, kad tie balsai nelieptų man ką nors blogo žmonėms pada-ryti. Vienas respondentas teigė, kad stresą patiria dėl negalėjimo pabūti vienumoje ir įžeidinėjimų dienos centre: Mane pavadino idiotu. Aš labai įsižeidžiau. (...) Aš nebe-galiu kentėt, geriau vienam gyvent. Kitas respondentas minėjo patiriantis stresą dėl finansinio nesaugumo: dėl „Snoro“ banko bankroto, nes mano pinigai ten (...), įdomu, kada atiduos terminuotus indėlius.

Saviraiška. Septyni iš dešimties respondentų teigė, kad turi galimybių saviraiš-kai, dažniausiai mėgstama veikla užsiima kasdien, kai kurie priklauso įvairioms orga-nizacijoms. Du respondentai teigė, kad neturi galimybių saviraiškai dėl savo sveikatos būklės, todėl centre užsiima tuo, ką liepia daryti, o vienas – dėl to, kad saviraiškos nereikia. Respondentai vardijo savo mėgstamas saviraiškos veiklas: mezgu, dabar iš popieriaus karpinius, rašau nuo knygos; mėgstu ardyti (...) kokį seną laikrodį ar radi-ją; vaidinu spektaklyje (...), mėgstu daryti darbelius iš molio; patinka daryti atvirukus


138

(...), šokti; patinka boulingas, šaškių varžybos per kompiuterį. Kalbėdami apie tai, kokioms organizacijoms priklauso, dauguma respondentų minėjo lankomą dienos centrą, spektaklių būrelius, keramikos būrelį, vienas respondentas teigė, kad priklauso laikraščių platintojų ir naujienų interneto svetainėje skaitytojų būreliui.

Priklausomybės. Kalbėdami apie turimas priklausomybes, vos du respondentai paminėjo, kad rūko, du paminėjo, jog yra priklausomi nuo kompiuterio, tačiau, jų nuomone, tai visiškai neveikia jų gyvenimo.

Objektyvūs gyvenimo kokybės parametrai . Šioje kategorijoje išskirtos aš-tuonios pakategorės, kurios galėtų turėti įtakos respondentų gyvenimo kokybei: pri-klausymas visuomenei, normų supratimas, darbinė sritis, sveikatos būklė, savipagal-bos grupių poreikis, aplinkos veiksniai, laisvės samprata ir kokybiško gyvenimo su-pratimas.

Priklausymas visuomenei. Du respondentai, kalbėdami apie savo priklausymą visuomenei, teigė, kad nesijaučia esantys jos nariai: jaučiuosi atstumtas, nesiskaitymas žmonių kaip su lygiu. Kiti teigė, kad jaučiasi priklausantys visuomenei, nes lanko kokį nors centrą, jame turi bendraminčių, draugų, užsiima veikla. Du respondentai teigė, kad jaučiasi priklausantys visuomenei, kai gali būti naudingi: kai galiu kitiems žmo-nėms padėti; aną žiemą man leido kieme padėti – kasiau sniegą, gerai tada buvo, kai-mynai džiaugėsi, kad padedu.

Visuomenės normų supratimas. Kalbėdami apie visuomenėje priimtas normas aštuoni respondentai minėjo tik materialines normas, pvz., svarbiausia žmogui, kad išgy-ventų nuo algos iki algos; reikia daug dirbti, niekas pinigų nemėto; žmonės žiūri į pinigus, jei jų neturi – tavęs nevertina, ir ligoninėj taip buvo. Vienas respondentas teigė, kad pats gyvenimo gyvenimas yra norma, dar vienas, kad norma yra visus mylėti.

Darbinė sr it is . Nė vienas iš tyrime dalyvavusių respondentų nedirbo, visi minė-jo tik išlaikymui gaunamas pašalpas. Tačiau kalbėdami apie tai, ar jų laimė priklauso nuo gaunamų pajamų, du respondentai paminėjo, kad esant mažesniam finansavimui nukentėtų jų laisvalaikis: nevažiuočiau į stovyklą. Tuo tarpu kiti respondentai kalbėjo apie tai, kad laimė ir pinigai nepriklauso vienas nuo kito, laimė priklauso nuo: oro – daugiau laimės vasarą (2 pasisakymai); žmonių gerumo; Dievo, tai yra laimė. Kiti respondentai minėjo, kad jų laimė priklauso nuo bendravimo su artimaisiais.

Sveikatos būklė . Visi respondentai įvertino savo būklę kaip gerą arba normalią. Jų supratimu, gyvenimo kokybės ir sveikatos būklė siejasi su turimomis žiniomis apie tai, kas vyksta ir kokius vaistus reikia vartoti. Visi respondentai minėjo, kad žino, ko-kius vaistus kasdien reikia išgerti, kad palaikytų gerą sveikatos būklę: jei nevartočiau, tai nemiegočiau naktį, ir nuima stresą.

Savipagalbos grupių poreikis. Įdomu tai, kad visi respondentai teigė, jog sa-vipagalbos grupių jie nelanko ir tokiems susitikimams jiems nereikia. Tačiau paklau-sus, ko trūksta, šeši respondentai paminėjo, kad paramos nepakanka, penki – kad iš-mokos yra pernelyg mažos, vienas respondentas teigė, kad galėtų būti daugiau nemo-kamų paslaugų.

Aplinkos veiksniai. Visi respondentai kalbėjo apie tai, kad gyventi Klaipėdos mieste, jų nuomone, nelabai sveika dėl aplinkos taršos ir ekologinių veiksnių. Vienas res-pondentas teigė, kad tarša jo neveikia, kiti – kad tiesiogiai veikia ir jų sveikatos būklę:


139

mūsų rajone kai kada smirda, tada man labiau ima skaudėti galvą. Dauguma respondentų minėjo, kad užterštumą jaučia, nes yra didelis išmetamųjų dujų kvapas; tarša; triukšmas; daug gamyklų. Du respondentai dėl aplinkos veiksnių teigė, kad galėtų būti daugiau suo-liukų, nes nėra kur atsisėsti; galėtų pats miestas būti kur kas švaresnis.

Laisvės samprata. Respondentai, kalbėdami apie savo laisvės supratimą, minė-jo savarankiškumą, savikontrolę ir išsilaisvinimą nuo kitų žmonių. Respondentų nuo-mone, laisvė – tai kai gali nuo visko pabėgti; išeinu, kur noriu; gerti kavą vienam; eiti prie jūros, ką nors meistrauti, žiūrėti televizorių, balsuoti per šokių projektą; nėra suvaržymo, nereikia nieko atsiklausti, miegi ilgai, pasidarai valgyti, turi sveikatos; galiu veikti, ką noriu; niekas tavęs nevaldo, netramdo; galiu laisvai tvarkyti kamba-rius. Taigi visi respondentai laisvę suvokia kaip tam tikrą nesuvaržytą pojūtį, kai pats žmogus gali nuspręsti, kokia veikla užsiimti, ir turi tam galimybių.

Kokybiško gyvenimo supratimas. Kalbėdami apie tai, kaip suvokia kokybišką gyvenimą ir ar tokį gyvena, trys respondentai atsakė, kad ne, nes jaučia finansinį trūkumą. Šie respondentai kokybišką gyvenimą siejo su finansine sėkme: kai turi savo namą, BMW, garažą, gražią žmoną; daug pinigų ir gali pirkti ko širdis geidžia; geri daiktai, geri batai. Septyni respondentai teigė, kad jie gyvena kokybišką gyvenimą, nes turi tai, ką laiko ko-kybiško gyvenimo pagrindu – santykius su artimaisiais: kai turi daug draugų, kai pareini (...), mama laukia; kai žmonės kalbasi vieni su kitais, bendrauja, nesipyksta, svarbiausia – gerbia, myli vienas kitą ir padeda; kai tavęs neišskiria ir laiko pilnaverčiu šeimos nariu; turiu brolius ir seseris, o daiktai ir pinigai neturi reikšmės.

Išvados

1. Atliktas tyrimas atskleidė, kad asmenų su negalia subjektyvūs gyvenimo kokybės vertinimai siejami su jų pačių suvokiama visuomenine „norma“. Daugelis respon-dentų minėjo, kad gyvenimo kokybė sietina su mikrosocialiniu tinklu. Todėl beveik visi teigė beveik kasdien patiriantys stresą, nes bijo, kad kas nors gali nutikti jų ar-timiems žmonėms. Visų respondentų socialinį tinklą sudaro keletas, kartais – vienas du žmonės, todėl taip dažnai jie mini nesaugumo jausmą ir baimę likti vienam.

2. Neįgalaus asmens sutrikimas tiek veikia gyvenimo kokybę, kiek tai lemia as-mens galėjimą įsidarbinti ir susirasti antrąją pusę. Visi respondentai minėjo, kad turi galimybę užsiimti saviraiška, tačiau gyvenimo kokybę visi viena-reikšmiškai siejo su partnerio suradimu ir savęs realizavimu darbinėje veiklo-je. Daugelis respondentų minėjo, kad svajoja apie laisvalaikį, kai „niekas ne-kontroliuos“, t. y. svajoja pabūti koncerte, nuvykti į prekybos centrą ir pan.

3. Vertindami objektyvius gyvenimo kokybės parametrus respondentai minėjo, kad jų gyvenimo kokybė priklauso nuo jausmo, kiek priimami visuomenėje. Du res-pondentai jautėsi atstumti, teigė, kad kiti visuomenės nariai juos menkina dėl su-trikimo, be to, kiti neįgalieji taip pat juos stigmatizuoja, vartoja žodinius užgaulio-jimus. Visi respondentai minėjo, kad šiandieninėje visuomenėje vertinama tik ma-terialinė gerovė, taigi ir jų gyvenimo kokybė, laisvalaikis tiesiogiai susiję su gau-namomis pajamomis. Kita vertus, beveik visi respondentai minėjo, kad turėti ar-timųjų daug svarbiau, nei būti materialiai apsirūpinus.


140

4. Kalbėdami apie sveikatos būklę respondentai minėjo, kad ją suvokia, daugelis gali save kontroliuoti (pvz., žino, kokius vaistus išgerti ir pan.). Tačiau beveik visi paminėjo neigiamus aplinkos veiksnius (taršą, triukšmą ir pan.), kurie tie-siogiai veikia jų sveikatą.

5. Atlikto tyrimo rezultatai siejasi su užsienio autorių F. Soyupek ir kt. (2010), B. Borsbo ir kt. (2009), M. P. Arun ir kt. (2011), R. K. Sloanki ir kt. (2010), L. Popivker ir kt. (2010) gautais tyrimo rezultatais. Žmonių su negalia gyve-nimo kokybė jų pačių siejama su realizavimusi visuomenėje ir galimybėmis socialiai dalyvauti, t. y. kaip patys vertina savo galimybes susirasti antrąją pu-sę, būti naudingi visuomenei, dirbti ir gauti už tai atlygį, mėgautis turiningu laisvalaikiu. Tuo tarpu pats sveikatos sutrikimas vertinamas kaip antrinis veiksnys, kuris turi įtakos gyvenimo kokybei.

6. Atliekant tyrimą pastebėta, kad žmonių su negalia gyvenimo kokybė priklauso ir nuo socialinio tinklo. Respondentai, teigę, kad dalyvauja įvairiose veiklose, priklauso įvairiems būreliams ir gyvena su giminaičiu (mama, tėčiu ar broliu, seserimi), vertino savo gyvenimo kokybę pozityviau nei tie, kurių socialinis tinklas labai menkas.

Gauta 2012 04 03


Literatūra

Arun, M. P., Bharath, S., Pall, P. K., Singh, G. (2011). Relationship of depression, disability, and quality of life in Parkinson’s disease: A hospital-based case-control study. Neurology India, vol. 59, issue 2.

Barker, R. N., Kendall, M. D., Amsters, D. I., Pershouse, K. J., Haines, T. P., Kuipers, P. (2009). The relationship between quality of life and disability across the lifespan for people with spinal cord injury. Spinal Cord 47: 149–155.

Borsbo, B., Peolsson, M., Gerdle, B. (2009). The complex interplay between pain intensity, depression, anxiety and catastrophising with respect to quality of life and disability. Disability and Rehabilitation 31(19): 1605–1613.

Donald, A. (2003). Hayward Medical Communications. A division of Hayward Group pk. 1 (9): 1– 5. Prieiga internetu: www.evidence-bared-medicine.co.uk.

Furmanavičius, T. (2001). Gyvenimo kokybės tyrimai medicinoje. Sveikas žmogus, t. 1, nr. 2: 128. Gerasimčik-Pulko, V., Pileckaitė-Markovienė, V., Bulotienė, M., Ostapenko, G. (2009). Ankstyvosiomis krūties vėžio stadi-

jomis sergančių pacienčių vidinės darnos ir gyvenimo kokybės sąsajos. Acta Medica Lituanica, vol. 16: 139–144. Janušauskaitė, G. (2008). Gyvenimo kokybės tyrimai: problemos ir galimybės. Filosofija. Sociologija 4: 34–44. Juozulynas, A., Butikis, M., Venalis, A., Narkauskaitė, L., Jurgelėnas, A. (2011). Integral approach to the quality of

life conditioned by health. Acta Medica Lituanica, vol. 18, no. 2: 79–85. Kalėdienė, R., Petrauskienė, J., Rimpela, A. (1998). Šiuolaikinė visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kau-

nas: Šviesa. Kreivinienė, B. (2007). Šeimos, auginančios neįgalų vaiką, gyvenimo kokybės palaikymas socialiniame tinkle. Specia-

lusis ugdymas 1(16): 105–111. Merkys, G., Brazienė, R., Kondrotaitė, G. (2008). Subjektyvi gyvenimo kokybė kaip socialinis indikatorius: viešojo

sektoriaus kontekstas. Viešoji politika ir administravimas 23: 23–38. Popivker, L., Wang, S., Boerner, K. (2010). Eyes on the prize: life goals in the context of visual disability in midlife.

Clinical Rehabilitation 24: 1127–1135. Pukelienė, V., Starkauskienė, V. (2009). Gyvenimo kokybės samprata, jos matavimai ir iššūkiai. Applied Economics:

Systematic Research 3: 51–65. Purvinaitė, R. M., Bružaitė, R. (2009). Meno terapijos įtaka gyvenimo kokybei sergant psichikos liga. Socialinis ug-

dymas 7 (18): 52–63. Puškova, I., Kraulaidytė, V., Sereikė, I., Jatužis, D. (2010). Nemotoriniai simptomai ir gyvenimo kokybė, sergant

Parkinsono liga. Neurologijos seminarai: 178–184.


141

Rakauskienė, E., Skučas, K. (2009). Paraplegikų gyvenimo kokybė lyties, amžiaus, fizinio aktyvumo, negalios aspek-tais. Education. Physical Training Sport 72: 92.

Rėklaitienė, D., Karpavičiūtė, S., Požėrienė, J. (2010). Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų gyvenimo kokybės vertinimas. Specialusis ugdymas. Šiauliai.

Ruškus, J. (2002). Negalės fenomenas. Šiaulių universiteto leidykla. Soyupek, F., Aktepe, E., Savas, S., Askin, A. (2010). Do the self-concept and quality of life decrease in CP patients?

Focussing on the predictors of self-concept and quality of life. Disability and Rehabilitation 32(13): 1109–1115. Solanki, R. K., Singh, P., Midha, A., Chugh, K., Swami, M. K. (2010). Disability and Quality of Life in Schizophrenia

and Obsessive Compulsive Disorder: a Crosssectional Comparative Study. East Asian Arch Psychiatry 20: 7–13. Susniene, D., Jurkauskas, A. (2009). Gyvenimo kokybės ir laimės sąvokų sąsajos ir skirtumai. Engineering Economics,

vol. 63, issue 3: 58–66. Vaičekauskaitė, R. (2008). Vaiko su negale savarankiškumo ugdymo šeimoje diskursas. Monografija. Klaipėda.

QUALITY OF LIFE OF PEOPLE WITH DISABILITIES: THE SUBJECTIVE ATTITUDE


Summary

Quality of Life is quite a new term in the arena of social sciences in Lithuania. Lots of discussions are aroused concerning the evaluation of subjective and objective fac-tors. Scientific studies of foreign authors (for example, Borsbo et. al, 2009; Barker, et. al., 2009) reveals that subjective factors for evaluating quality of life of people with disabilities are much more important than the objective attitude. The crucial factors impacting evaluation on quality of life were found psychological, such as depression, social participation and etc. Therefore this study investigates the subjective attitude of people with disabilities towards their own quality of life.

The object – the attitude of people with disabilities towards their own quality of life. Methods: literature review, qualitative research (focus group of social work stu-

dents and individual depth interview with research participants). Narrative analysis was applied for the individual interviews.

The research was organized from October of 2011 to February of 2012. The re-search constituted of three stages: formulation of instrument (interview questions) in focus groups, interviews and data analysis. Social work students (N = 44), were enga-ged into the first research stage and formulated interview questions during focus groups discussions. People having various mental (and physical) disabilities were en-gaged into the second research stage. During the first research stage the factors for evaluation quality of life were detected as subjective and objective, however it was expected only subjective attitude of research participants to both constituents.

The research results revealed that people with disabilities tie their quality of life with “norm” existing in the society and how they correspond it on own understanding. The majority of research participants mention that the crucial factor impacting their quality of life is related to social net. All research participants had very narrow social net; therefore they mentioned everyday stress experience and fear of loneliness.


142

The disorder itself was evaluated as the least factor influencing quality of life; however people mentioned that disorder can be an obstacle for creating a family and finding a job.

Evaluating objective criteria of quality of life, research participants represented in-terconnection with their acceptance in the society. Two respondents narrated feeling down-graded because of disorder not only by society members but also by the other disabled met in a day care center. Also research participants mentioned that nowadays society appreciates only material values, however for them having a close person next to is important more than having enough money. Therefore it was mentioned that so-cially active research participants were much more positive talking about their quality of life than those who were not attending social events and do not belong to any clubs, associations.

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

143

Trumpai apie autorius

About the Authors

Elvyra Acienė – profesorė, daktarė (socialiniai mokslai – edukologija), Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Socialinio darbo katedra. Moksliniai interesai: socialinė politika, švietimo politika, socialinis darbas. Adresas: H. Manto 84, LT-92294 Klaipėda. Tel.: +370 8 463 985 64. El. paštas: [email protected]

Elvyra Acienė – professor, doctor of Social Sciences (Educology) at Klaipėda University, Department of Social Work, Faculty of Health Sciences. Scientific interest: social policy, education policy, social work. Address: H. Manto 84, LT-92294 Klaipėda. Phone: +370 8 463 985 6. E-mail: [email protected]

Aistė Antanaitienė – Vytauto Didžiojo universiteto doktorantė, Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centro Aukštadvario skyriaus vedėja. Moksliniai interesai: profesinis apsisprendimas, profesinis orientavimas, profesinis mokymas, ugdymas karjerai, karjeros projektavimas. Adresas: Karaliaus Mindaugo pr. 11, LT-44287 Kaunas. Tel.: 8 37 221 723. www.kaupa.lt

Aistė Antanaitienė – PhD student at Vytautas Magnus University, Head of Aukštadvaris Department at Kaunas Professional Training Center of Trade Service Workers. Scientific interests: professional decision, professional orientation, professional training, education for career, designing of career Address: Karalius Mindaugas pr. 11, LT-44287, Kaunas. Phone: +370 37 221 723. www.kaupa.lt

Aušrinė Armaitienė – profesorė, daktarė (socialiniai mokslai – edukologija), Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Rekreacijos ir turizmo katedra. Moksliniai interesai: turizmo politika, darni ir inovatyvi turizmo plėtra, turizmo antropologija. Adresas: H. Manto g. 84, Klaipėda. Tel./faksas: 8 46 39 85 67. El. paštas: [email protected]

Aušrinė Armaitienė – professor, doctor of Social Sciences (Edukology), Department of Recreation and Tourism, Health Science Faculty, Klaipeda University. Scientific interests: tourism policy, sustainable and innovative tourism development, tourism anthropology. Address: H. Manto g. 84, Klaipėda. Phone/fax: +370 46 39 85 67. E-mail: [email protected]

Audrius Bitinas – profesorius, daktaras (socialiniai mokslai), Mykolo Riomerio universiteto Darbo ir socialinės apsaugos katedra. Moksliniai interesai: socialinės apsaugos sistemų vadyba, socialinės apsaugos teisė, Europos Sąjungos socialinė teisė, tarptautinė ekonomika. Adresas: Ateities g. 20, Vilnius. Tel.: +370 686 20 402. El. paštas: [email protected].

Audrius Bitinas – professor, doctor of Social Sciences, Mykolas Romeris University, Department of Labour law and social security. Scientific interests: management of social protection systems, social protection law, European Union social law, international economics. Address: Ateities g. 20, Vilnius, Lithuania. Phone: +370 686 20 402. E-mail: [email protected].

144

Virginija Bortkevičienė – Vytauto Didžiojo universiteto profesinio mokymo vadybos magistrė. Moksliniai interesai: socialinė partnerystė profesiniame rengime, profesinio rengimo tyrimai.

Virginija Bortkevičienė – Master degree student in Vocational Education and Training Management, Faculty of Social Sciences, Vytautas Magnus University. Scientific interests: social partnership in vocational education and training, research in vocational education and training.

Gintaras Brazauskas – lektorius, Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės geografijos ir turizmo katedra. Moksliniai interesai: edukologija, visuomeninė geografija, tyrimų metodika. Tel.: +370 604 437 71. El. paštas: [email protected]

Gintaras Brazauskas – lecturer at Department of Social Geography and Tourism, Lithuanian University of Educational Sciences. Scientific interests: education, human geography, research methodology. Phone: +370 604 437 71. E-mail: [email protected]

Antanas Bučinskas – profesorius, daktaras (humanitariniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Politologijos katedra. Moksliniai interesai: pilietinės visuomenės tapsmo problemos Lietuvoje ir pilietinės visuomenės ištekliai darnios visuomenės raidos kontekste, JAV ir ES santykiai bei mažosios valstybės. Adresas: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda. Tel.: 8 46 39 86 51. El. paštas: [email protected]

Antanas Bučinskas – professor, doctor of Humanities Sciences, Department of Political Sciences, Faculty of Social Sciences, Klaipėda University. Scientific interests: a problem of civil society becoming in Lithuania and resources of civil society in the context of sustainable society development. U.S. – EU relations and small states. Address: Minijos g. 153, LT-93185 Klaipėda. Phone: + 370 46 39 86 51. E-mail: [email protected]

Genutė Gedvilienė – profesorė, daktarė (socialiniai mokslai – edukologija), Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakultetas. Moksliniai interesai: mokymo ir mokymosi paradigmos, mokymasis grupėse – kognityvinių ir socialinių gebėjimų tyrimai, suaugusiųjų mokymasis. Adresas: K. Donelaičio g. 58, LT-44244 Kaunas. El. paštas: [email protected]

Genutė Gedvilienė – professor, doctor of Social Sciences (Edukology), Faculty of Social Sciences, Vytautas Magnus University. Scientific interests: teaching and learning paradigms, learning in groups – research into cognitive and social skills, adult learning. Address: K. Donelaičio g. 58, LT-44244 Kaunas. E-mail: [email protected]

Vidmantė Giedraitytė – lektorė, magistrė (socialiniai mokslai – teisė), Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Teisės katedra. Moksliniai interesai: viešojo valdymo teisiniai pagrindai, inovacinių procesų vieta viešajame valdyme. Adresas: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas. Tel.: +370 698 57 499. El. paštas: [email protected]

Vidmantė Giedraitytė – lecturer, master of Social Sciences (Law), Department of Law, Faculty of Social Sciences, Kaunas University of Technology. Scientific interests: the legal framework of public governance; the place of innovation processes in public governance. Address: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas. Phone: +370 698 57 499. E-mail: [email protected]

145

Arvydas Guogis – profesorius, daktaras (socialiniai mokslai – politologija), Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Viešojo administravimo katedra. Moksliniai interesai: socialinė apsauga, globalizacija ir socialinė politika, viešojo administravimo tyrimų metodologija. Adresas: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius. Tel.: +370 687 516 77. El. paštas: [email protected]

Arvydas Guogis – professor, doctor of Social Sciences (Politology), Mykolas Romeris University, Politics and Management Faculty, Department of Public Administration. Scientific interests: social security, globalization and social policy, public administration research methodology. Address: Valakupių g. 5, LT-10101 Vilnius. Phone: +370 687 516 77. E-mail: [email protected]

Violeta Ivanauskienė – docentė, daktarė (socialiniai mokslai – edukologija), Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedra. Moksliniai interesai: tarptautinis socialinis darbas, socialinio darbo etika, šeimos vertybės. Adresas: K. Donelaičio g. 52–407, LT-44244 Kaunas. Tel./fax: +370 37 327 847; +370 37 327 846. El. paštas: [email protected]

Violeta Ivanauskienė – associate professor, doctor of Social Sciences (Educology), Social Work Department, Faculty of Social Sciences, Vytautas Magnus University. Scientific interests: international social work, social work ethics, values of a family. Address: K. Donelaičio g. 52–407, LT-44244 Kaunas. Phone/fax: +370 37 327 847; 370 37 327 846. E-mail: [email protected]

Brigita Kreivinienė – lektorė, daktarė (socialiniai mokslai – sociologija), Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Socialinio darbo katedra. Moksliniai interesai: negalės psichosociologija, darbo su specialių poreikių vaikais metodai, gyvūnų terapija, gyvenimo kokybė. Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. El. paštas: [email protected]

Brigita Kreivinienė – lecturer, doctor of Social Sciences (Sociology), Department Social Work, Klaipėda University, Faculty of Health Sciences, Lector of Social Work department. Scientific interests: psychosociology of disability, working methods with special needs children and their families, pet therapies, quality of life. Address: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. E-mail: [email protected]

Ramunė Makštutytė – socialinio darbo magistrantūros studentė, Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinio darbo katedra. Moksliniai interesai: socialinio darbuotojo vaidmenys, tarptautinis socialinis darbas, socialinis darbas su rizikos šeimomis. Adresas: K. Donelaičio g. 52–408, LT-44244 Kaunas. Tel./fax: +370 37 327 847, +370 37 327 846. El. paštas: [email protected]

Ramunė Makštutytė – student of Social Work Master degree study program, Department of Social Work, Faculty of Social Sciences, Vytautas Magnus University. Scientific interests: roles of a social worker, international social work, social work with families at risk. Address: K. Donelaičio g. 52–408, LT-44244 Kaunas. Phone/fax: +370 37 327 847; +370 37 327 846. E-mail: [email protected]

146

Dalia Martišauskienė – daktarė (socialiniai mokslai – edukologija), Klaipėdos valstybinė kolegija. Moksliniai interesai: švietimo, kokybės, personalo vadyba, viešasis administravimas, ikimokyklinė edukologija ir vadyba. El. paštas: [email protected]

Dalia Martišauskienė – doctor of Social Sciences (Educology), Klaipėda State College. Research interests: education management, quality management, personnel management, pre-school education and management. E-mail: [email protected]

Loreta Olberkytė – docentė, daktarė (socialiniai mokslai), Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės geografijos ir turizmo katedra. Moksliniai interesai: edukologija ir geografijos didaktika, geografinės informacinės technologijos, gamtosauga. Tel.: +370 640 566 64. El. paštas: [email protected]

Loreta Olberkytė – associate professor, doctor of Social Science, Department of Social Geography and Tourism, Lithuanian University of Educational Sciences. Scientific interests: Education and Geography didactics, Geographic information technology, ecology and Environment Protection. Phone: +370 640 566 64. E-mail: [email protected]

Alvydas Raipa – profesorius, daktaras (socialiniai mokslai), Kauno technologijos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedra. Moksliniai interesai: viešojo valdymo modernizavimas. Adresas: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas. Tel.: 8 37 30 01 10. El. paštas: [email protected]

Alvydas Raipa – professor, doctor of Social Sciences, Department of Public Administration, Faculty of Social Sciences, Kaunas University of Technology. Scientific interests: the modernization of public administration. Address: K. Donelaičio g. 20, LT-44239 Kaunas. Phone: +370 37 30 01 10. E-mail: [email protected]

Laima Sajienė – profesorė, daktarė (socialiniai mokslai – edukologija), Vytauto Didžiojo universiteto Socialinių mokslų fakulteto Edukologijos katedra. Moksliniai interesai: mokymo ir studijų programų bei turinio kokybė, mokytojų ir mentorių rengimas, jų profesinė karjera, modulinis mokymas, mokymasis darbo vietoje (studijų praktikos), sveikatos priežiūros darbuotojų profesinio rengimo kokybė, netradicinio ugdymo kokybė. Adresas: K. Donelaičio g. 52–401, LT-44244 Kaunas. Tel.: 8 37 327 826. http://edukologija.vdu.lt

Laima Sajienė – professor, doctor of Social Science (Educology), Department of Education, Faculty of Social Science, Vytautas Magnus University. Scientific interests: quality of study programs and curriculum, training and professional career of teachers and mentors, modular training, learning in work place (study practice), quality of vocational training of health career workers, quality of non-traditional education. Address: K. Donelaitis g. 52–401, LT-44244 Kaunas. Phone: +370 37 327 826. http://edukologija.vdu.lt

147

Louisa Silva – profesorė (sveikatos mokslai), Mokslo tiriamasis institutas, Vakarų Oregono universitetas, JAV. Gydytoja, akupunktūros specialistė visuomenės sveikatos ir prevencinės medicinos srityje. Moksliniai interesai: integrali visuomenės sveikatos medicina, tyrimai alternatyvios ir papildomos medicinos srityje. Adresas: PO Box 688 Salem, OR 97302. Tel.: 00 1 503 585 9239. El. paštas: [email protected]

Louisa Silva – professor of Health Sciences, Teaching Research Institute, Western Oregon University. Medical doctor with specialty training in acupuncture, public health and preventive medicine. Scientific Interest: integrative medicine and public health, interdisciplinary research of treatments for chronic illness and disability that are safe, effective, non-invasive and utilize the resources available to families. Address: PO Box 688 Salem, OR 97302. Phone: 00 1 503 585 9239. E-mail: [email protected]

Algirdas Jurgis Stanaitis – profesorius, habilituotas daktaras (gamtos mokslai), Lietuvos edukologijos universiteto Socialinės geografijos ir turizmo katedra. Moksliniai interesai: gyventojų ir gyvenviečių geografija, aplinkosauga, Lietuvos istorinė geografija. Tel.: 8 5 273 486 2. El. paštas: [email protected]

Algirdas Jurgis Stanaitis – professor, doctor habil. of Natural Sciences, Department of Social Geography and Tourism of Lithuanian University of Educational Sciences. Scientific interests: Population and Settlement Geography, Environment Protection, Lithuanian Geography History. Phone: +370 5 273 486 2. E-mail: [email protected]

Jolanta Vaičiulienė – asistentė, socialinio darbo magistrė, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto Socialinio darbo katedra. Moksliniai interesai: socialinis darbas, vertybės socialiniame darbe, savarankiško darbo praktika. Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. [email protected]

Jolanta Vaičiulienė – assistant, master of Social Work, Department of Social Work, Faculty of Health Sciences, Klaipėda University. Scientific interests: social work, the issue of values in social work, students practice organization. Address: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. [email protected]

Liudmila Zacharčenko – rekreacijos ir turizmo magistrė, Klaipėdos rajono savivaldybės Kultūros skyriaus vyr. speciаlistė. Moksliniai interesai: turizmo politika, elektroninis turizmas. Adresas: Klaipėdos g. 11, Gargždai. Tel.: 8 46 47 19 47. El. paštas: [email protected]

Liudmila Zacharčenko – master in Recreation and Tourism, senior specialist, Department of Culture, Municipality of Klaipėda District. Scientific interests: tourism policy, e-tourism. Address: Klaipėdos g. 11, Gargždai. Phone: +370 46 47 19 47. E-mail: [email protected]

148

Rita Vaičekauskaitė – docentė, daktarė (socialiniai mokslai – edukologija), Klaipėdos universiteto Mokslo skyriaus vedėja. Moksliniai interesai: socialinis edukacinis darbas su šeima, vaikų su negalia ugdymas, specialiųjų poreikių vaikų socializacija, asmenų su negalia tarpkultūrinis integracijos/inkliuzijos aspektas, socialinių tyrimų metodologija, tarpdisciplininiai tyrimai. Adresas: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. Tel.: + 370 8 46398936. El. paštas: [email protected]

Rita Vaičekauskaitė – associate professor, doctor of Social Sciences (Educology), Head of Science Department, Klaipėda University. Scientific interests: social-educational work with families, raising a child with disabilities, socialization of children with special needs, the intercultural aspect of integration / inclusion of people with disabilities, methodology of social research, interdisciplinary researches. Address: H. Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda. Phone: +370 46 398 936. E-mail: [email protected]

ISSN 1392-3137. TILTAI, 2012, 2

149

Lietuvos mokslo tarybos kolegijos 2000 m. vasario 23 d. nutarimo Nr. V-3 priedas

LIETUVOS MOKSLO LEIDINIŲ, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami suteikiant

mokslo laipsnį, SPECIALIOJO SĄRAŠO SUDARYMO TAISYKLĖS

Lietuvos mokslo leidinių, kuriuose publikuoti mokslo straipsniai pripažįstami su-

teikiant mokslo laipsnį, specialusis sąrašas (toliau – Sąrašas) sudaromas sutinkamai su “Lietuvos Respublikos mokslo laipsnių ir pedagoginių mokslo vardų sistemos bendrų-jų nuostatų”, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. lapkričio 13 d. nutarimu Nr. 1317, 59.1 punktu (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. balan-džio 14 d. nutarimo Nr. 456 redakcija). Sąrašą tvirtina Mokslo ir studijų departamen-tas prie Švietimo ir mokslo ministerijos.

Šios taisyklės nustato reikalavimus į Sąrašą įrašomiems leidiniams ir juose skel-biamiems mokslo straipsniams, taip pat Sąrašo sudarymo tvarką.

1. Reikalavimai į Sąrašą įrašomiems mokslo leidiniams

1.1. Leidinys turi būti aiškiai apibrėžtos ir viešai paskelbtos mokslo tematikos. 1.2. Į leidinio redaktorių kolegiją turi įeiti ne mažiau kaip trijų Lietuvos mokslo ir

studijų institucijų aktyvūs mokslininkai. Rekomenduojama, kad redaktorių kolegijoje būtų ir užsienio mokslininkų. Tais atvejais, kai dauguma leidinio straipsnių skelbiama užsienio kalbomis, redaktorių kolegijoje turi būti užsie-nio mokslininkų. Kiekviename leidinio numeryje skelbiami visų redaktorių vardai bei pavardės, jų atstovaujama institucija, mokslo kryptis. Kiekvienas redaktorių kolegijos narys turi aktyviai prisidėti prie leidinio rengimo – va-dovauti kuriam nors leidinio barui, vertinti jame skelbiamus darbus ir pan.

1.3. Jeigu leidinyje publikuojami ne vien mokslo straipsniai, mokslinė leidinio da-lis turi būti aiškiai atskirta nuo kitų dalių ir sudaryti ne mažiau kaip pusę kiekvieno leidinio numerio apimties.

1.4. Jeigu leidinys leidžiamas tik elektroniniu būdu (be poligrafinės versijos), jam taikomas dar vienas reikalavimas: turi būti garantuotas ilgalaikis visų leidinio numerių saugojimas neelektroninėje laikmenoje – pačioje redakcijoje, Lietu-vos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje ir Lietuvos mokslų akade-mijos bibliotekoje.

1.5. Periodinis leidinys turi išeiti reguliariai, ne rečiau kaip kartą per metus. Kiekviename periodinio leidinio numeryje (o kai leidinys išeina dažnai – ne rečiau kaip viename numeryje per ketvirtį) turi būti skelbiami reikalavimai pateikiamiems publikuoti darbams ir nurodoma leidinio svetainė INTERNET’e (ją arba bent INTERNET’o puslapį turi turėti kiekvienas į są-

150

rašą įrašomas periodinis leidinys). INTERNET’o svetainėje arba puslapyje turi būti išdėstyti reikalavimai leidinyje publikuoti pateikiamiems straips-niams, skelbiami kelių pastarųjų leidinio numerių turiniai, publikacijų san-traukos, kita redakcijos informacija.

2. Reikalavimai leidinyje skelbiamiems mokslo straipsniams

2.1. Mokslo straipsnyje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, aptartas

nagrinėjamos problemos ištirtumo laipsnis, pateikti ir pagrįsti tyrimų rezulta-tai, padarytos išvados, nurodyta naudota literatūra.

2.2. Prie straipsnio lietuvių kalba turi būti ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų santrauka bent viena iš pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, prancūzų, rusų, vokiečių), prie straipsnio užsienio kalba – ne trumpesnės kaip 600 spaudos ženklų lietuviška santrauka.

2.3. Kiekvieną straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip du redaktorių kolegijos pa-skirti recenzentai – aktyvūs mokslininkai; bent vienas iš recenzentų turi būti ne redaktorių kolegijos narys. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas iš ne autoriaus gyvenamosios valstybės. Recenzentų išvadas redakcija (leidėjas) saugo dve-jus metus po to, kai straipsnis paskelbtas arba kai atsisakyta jį skelbti. Reko-menduojama, kad recenzentai būtų skiriami konfidencialiai.

2.4. Kiekvieno straipsnio metrikoje turi būti nurodyta, kada jis įteiktas redakcijai,

kada visiškai parengtas publikuoti, institucija(-os), kuriai autorius(-iai) atsto-vauja, autorių adresai (ir elektroninio pašto), leidinio pavadinimas bei nume-ris, jo išleidimo metai.

3. Leidinio įrašymo į Sąrašą ir Sąrašo priežiūros tvarka

3.1. Periodiniai mokslo leidiniai į sąrašą įrašomi, jei išleistieji leidinio numeriai

atitinka nustatytus reikalavimus. 3.2. Vienkartiniai mokslo leidiniai (proginiai, konferencijų darbų rinkiniai ir

pan.) į sąrašą įrašomi tik tada, kai yra išleisti ir įvertinti. Leidėjas, argumen-tuotu raštu siūlydamas leidinį įvertinti ir įrašyti į Sąrašą, turi pateikti jo eg-zempliorių Lietuvos mokslo tarybai.

3.3. Mokslo leidinius įrašyti į sąrašą Mokslo ir studijų departamentui prie Švieti-mo ir mokslo ministerijos teikia Lietuvos mokslo taryba, apibendrinusi Tary-bos nuolatinių ekspertų komisijų išvadas, ar leidinys ir jo straipsniai atitinka nustatytus reikalavimus.

Lietuvos mokslo taryba reguliariai tikrina, ar įrašyti į Sąrašą leidiniai atitinka nusta-tytus reikalavimus. Prireikus tikrinti gali ir Mokslo ir studijų departamentas prie Švie-timo ir mokslo ministerijos. Tikrinamųjų leidinių leidėjai ir redaktoriai Lietuvos mokslo tarybos ir Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos ekspertams privalo pateikti redaktorių kolegijos posėdžių protokolus, straipsnių recen-

151

zijas, kitą leidybos dokumentaciją. Nustačiusi, kad leidinys nebeatitinka jam keliamų reikalavimų, Lietuvos mokslo taryba leidinį iš Sąrašo siūlo išbraukti. Mokslo ir studijų departamento prie Švietimo ir mokslo ministerijos direktoriaus įsa-kymai apie leidinių įrašymą ar jų išbraukimą iš Sąrašo skelbiami „Valstybės žiniose“. Tarybos pirmininkas prof. habil. dr. Kęstutis Makariūnas

152

Redakcijos pastabos. Straipsnių rengimo reikalavimai TiltaiBridgesBrücken (socialinių/ ekonomikos mokslų žurnalas)

Autorius, kurie nori publikuoti mūsų žurnale savo straipsnius, maloniai prašome

laikytis šių taisyklių. Straipsniai, siunčiami redakcijai, turi būti kruopščiai parengti, pridėta viena

recenzija. Prašome atsiųsti du spausdintinius straipsnio egzempliorius (vienas jų bus atiduodamas redakcijos parinktam recenzentui) ir elektroninę versiją, įrašytą kompaktinėje plokštelėje (CD) arba atsiųstą el. paštu: [email protected]. Spausdintinė medžiaga ir CD siunčiama „Tiltų“ adresu:

Prof. Stasys Vaitekūnas „Tiltų“ redakcija Klaipėdos universitetas Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva Tel.: (8 46) 39 89 47 arba 39 88 95 Faksas: (8 46) 39 89 99 Antraštinis (pirmasis) puslapis Pirmajame straipsnio puslapyje nurodomas tik straipsnio pavadinimas (šrifto

dydis – 12 pt). Tekstas parengtas pagal kalbos, kuria rašoma, taisykles. Atskirame lape nurodoma: a) autoriaus vardas, pavardė, mokslinis pedagoginis vardas ir laipsnis, mokslinių interesų sritys; b) institucija, jos adresas, autoriaus telefonas, faksas, el. paštas. Jei straipsnį parengė keli autoriai, nurodoma jų išdėstymo tvarka.

Pagrindinis tekstas Rankraštis spausdinamas pagal tekstų rengimo taisykles (*doc), popieriaus

formatas – 4A, nustatant standartinius laukelius ir tarpus tarp žodžių, Times New Roman 12 šrifto dydžiu. Straipsniai gali būti rašomi lietuvių, anglų, vokiečių ir prancūzų kalbomis. Gera anglų kalba parašyti straipsniai, remiantis „Oxford English Dictionary“, yra ypač pageidautini, nes tekstas patenka į tarptautines referuojamų žurnalų bazes. Visas tekstas (anotacija, paveikslai, lentelės) turėtų sudaryti ne daugiau kaip 12 puslapių (maždaug 6000 žodžių [tik teksto]). Jei straipsnis parašytas lietuviškai, būtina santrauka anglų kalba (galima vokiečių ir prancūzų kalbomis), kuri turėtų sudaryti ne mažiau kaip ⅓ pagrindinio teksto (santraukos patenka į tarptautines referuojamų žurnalų bazes).

Teksto pradžioje pateikiama iki 300 žodžių anotacija ir 4–7 pagrindiniai žodžiai (pvz., urbanizacija, ekonomika, gyventojai, švietimas, sociologija, vadyba) lietuvių ir anglų kalbomis.

Lenteles ir paveikslus (brėžinius) pageidautina pateikti rankraščio pabaigoje, tekste

tiksliai nurodant jų vietą. Tekste nenaudokite išnašų. Jei jos yra būtinos, pažymėkite jas tekste (1), (2) ir pateikite puslapio apačioje.

153

Lentelės, paveikslai, kitos iliustracijos Lentelės turi būti numeruojamos arabiškais skaičiais, pavadinimai rašomi lentelės

viršuje. Jei būtina pateikti lentelės paaiškinimų (išnašų), jos nukeliamos į lentelės apačią, pažymint raidėmis a, b, c ir t. t. Šios išnašos ir lentelės šaltiniai nurodomi Times New Roman 8 pt šriftu.

Paveikslai numeruojami arabiškais skaičiais, pvz., 1 pav., 2 pav. (kaip ir tekste), ir pateikiami jų pavadinimai – iliustracijų apačioje. Straipsnyje, kuris parengtas lietuvių kalba, visų iliustracijų ir lentelių pavadinimus pageidautina pateikti lietuvių ir anglų kalbomis (pvz., 1 pav. Darbo ištekliai pagal užimtumą; Fig. 1. Labour force by occupation). Iliustracijos parengiamos taip, kad būtų galima jas koreguoti (sukurtos kompiuteriu CorelDRAW ar panašiu atitikmeniu): 300 dpi, daugiau kaip 300 skiriamąja geba. Iliustracijų legenda sudaroma balta ir juoda spalvomis (ne daugiau kaip 5 atspalvių).

Literatūra Tekste kitų autorių citatos ir duomenys taip nurodomi: cituojamo autoriaus

pavardė, leidinio metai, jei tai citata, – ir puslapis (pvz.: Hammond, 1998, p. 291; Bučinskas, 2004, p. 7; Vaitekūnas, Martinaitis ir kt., 2006, p. 27; Demografijos metraštis, 2008, p. 10, 18, 48–34). Literatūros sąrašas sudaromas abėcėlės tvarka, pvz.:

Hammond, A. (1998). Which World? Scenarios for the 21st century. London: Routledge.

Zaninetti, J. M. (2008). Uncertain shores: costal urban settlements at risk. Tiltai/Bridges/Brücken, vol. 1 (42).

Pardo, P. H. (2006). Firm cooperation in local development. Regional Development in the Context of the European Union (Edited by S. Vaitekūnas, L. Šimanskienė, W. Kosiedowski). Klaipėda: KUL.

Vaitekūnas, S., Šimanskienė, L., Palmowski, T. (Editors) (2007). The Recent Development of the EU: Challenges and Experience. Klaipėda: KUL.

Chemijos terminų aiškinamais žodynas. (2003). Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas.

Jei dedamas straipsnis iš žurnalo ar straipsnių rinkinio, būtina nurodyti puslapius.

154

Editorial Note

TILTAI*BRIDGES*BRÜCKEN social (economic) sciences

In order to facilitate publication, the authors are kindly requested to submit texts written according to the rules presented below.

The works submitted to the editor‘s office will be reviewed, therefore, yuo are asked to send two printed copies (with signatare of author) of the article (one for the editor and one for the reviewer), and a oppy, DC, or a file delivered in an electronic way to [email protected], and surface mail addressed to the editorial office:

Prof. Stasys Vaitekunas. „Tiltai“, Klaipeda University Herkaus Manto str. 84 LT-92294, Klaipeda, Lithuania Fax: (+370 46) 39 89 99. Tel.: (+370 46) 39 89 47. The authors are kindly asked to make sure the files sent by e-mail or on a oppy or a CD

are identical with the final version of the submitted text.

The title page

The title page should only contain the title without the author’s name and start in the twelfth verse, and then the text formatted according to the rules.

A separate sheet of paper should include a) the author’s name and surname, b) the full name and address of the institution with c) the telephone, fax, and e-mail addresses. If there are several authors you are asked to indicate the main author responsible for correspondence. If the main author has not been indicated the first listed will play that role.

The main text

The manuscript should be typed in a word processor (*.doc and *.rtf files accepted), in A4 format with standard margins and spacing for Times New Roman size 12 font. The entire article (with the abstract, computer-generated figures and tables, and the table of contents) should not exceed 10 pages in the A4 format (up to 6,000 words if the article consists of the text only). Include all illustrations in separate *.tif files.

The article should be preceded by an abstract of 100–300 words and four to seven keywords, for instance: population education economics, migration, urbanisation, industrialisation, etc. Authors are also welcome to include a 100–200 words personal biography, which should also precede their text.

Tables and figures should be placed at the right place or at the end of the manuscript and the authors should clearly indicate where they should fit in the text.

Do not use footnotes. If necessary number them in the text (1), (2), and insert the Notes section on the last page just before the References (Bibliography). Yuo may include Acknowledgements below Notes.

The articles are accepted in good English only. General rules for text writing and editing of Modern Language Association apply, MLA Style. Prior to publication all accepted articles must be approved by the Editorial Board and if need be corrected texts shold be submitted to the editors again.The spelling should follow the Oxford English Dictionary or English Lithuanian Dictionary.

155

Tables, figures, illustrations, and photographs

The tables should be numbered using Arabic numbers, and the title must be placed above the table. If footnotes are needed, the authors shold mark them with letters a, b, c, etc., and place them below the tables. Footnotes, symbols, sources, etc. should be written all under the tables in Times New Roman font, size 8 and in italics.

The figures should be marked as „Fig“, and such an expression must be used in the text. They should be numbered using Arabic numbers. The illustrations should be of such quality that the editor would not have to correct them (computer generated – CorelDRAW or equivalent): 300 dpi and above 300 resolution. They should be black and white (max 5 steps of greyness). Uncompressed images, e.g. tif format, are preferred. Do not merge illustrations with the text as word processors deteriorate images to less then 200 dpi. Should you e-mail the article, make sure you provide all illustrations in separate files.

Authors should place the title of the illustration below the illustration with the symbols and the source, etc. all written in size 8 font, in italics.

References

The text should quote the authors, the year of pullication and the page (if it is a citation), e.g. (Petraitis, 2004, p. 31), and the full credits should be included in the References at the end of the main text. Should the same author and year re-occur, the letters a, b, c, etc. must be added.

An example: Steger, M. (2003). Globalization. Oxford University Press. Pacuk, M. (2006). Regional disperities in Baltic Europe. Ln. Vaitekūnas, S. (ed.) (2007). Regional Development in the Context of European Union.

Klaipėda: KUL, p. 54–62. Internet database and digital sources must also be precisely identified and a Date of

Access (DoA) together with a domain must be provided.

Notes

voievodeship – administrative region of the 1st order poviat – administrative region of the 2st order gmina – administrative region of the 3st order

General Remarko

Articles are accepted for consideration on the understanding that they are not being submitted elsewhere.

156

157

Klaipėdos universiteto leidykla

Tiltai. Socialiniai mokslai. 2012, 2 (59)

Klaipėda, 2012

SL 1335. 2012 06 26. Apimtis 13,36 sąl. sp. l. Tiražas 100 egz. Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: [email protected]; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/

158

Documents

TILTAI_2012_2