Tapkite Knygų klubo nariu!

Nemokamas knygų katalogas kiekvieną ketvirtįNaujausios ir populiariausios knygosYpatingi pasiūlymaiKnygų pristatymas į namus, darbovietę ar paštą

Informacijos teiraukitės nemokamu tel. 8 800 20022www.knyguklubas.lt

Jodi

Pic

oult

trap

umas

Šešiametė Šarlotės ir Šono O’Kyfų dukrelė Vilou serga reta trapių kaulų liga, dėl kurios per neilgą savo gyvenimą jau iškentė daugybę kaulų lūžių, iš jų septynis – dar net negimusi. Šarlotė, gera konditerė, išėjo iš darbo, kad galėtų nuolat rūpintis Vilou, ir kaip įmanydama saugo ją, o kai vis dėlto nepavyks-ta – stengiasi palengvinti vaiko vargus. Kai advokatė praneša O’Kyfams apie galimybę pateikti neteisėto gimimo ieškinį, kuriuo būtų siekiama pripažinti akušerę ginekologę – kartu ir Šarlotės geriausią draugę – kalta dėl to, kad ne-nustatė Vilou ligos pakankamai anksti, kai dar įmanomas abortas, šeima ima byrėti. Šarlotė, įsijautusi į puolimą, darosi vis agresyvesnė; Šonas nepritaria tokiam ieškiniui ir parašo skyrybų prašymą; o Amelija, paauglė Vilou sesuo, kovodama dėl tėvų dėmesio pasiduoda bulimijai ir ima žaloti save...Ar pavyks šiai šeimai įveikti išbandymus?

trapumasĮvairūs dalykai nuolat dūžta, skyla ar trūkinėja. Dūžta stiklas ir lėkštės, lūžinėja nagai. Daužomos mašinos, nutraukiamos sutartys, trupa bulvių traškučiai. Gali-ma sumušti rekordą, nuvaryti arklį, numušti dolerio kursą. Galima pralaužti ledą. Monotoniją ardo kavos pertraukėlės, pietų pertrauka, kalėjimo pasivaikščioji-mai. Nakties tamsą nutraukia brėkštanti diena, dūžta bangos, lūžinėja balsai. Galima sutraukyti grandines. Galima sudrumsti tylą ir numušti karščiavimą.

Paskutiniais nėštumo mėnesiais aš sudarinėjau visų šių dalykų sąrašus vildamasi, kad jie palengvins tavo gimimą.Laužomi pažadai.Dūžta širdys.Naktį prieš tau gimstant atsisėdau lovoje, prisiminusi dar kai ką, ką vertėtų pridurti prie sąrašo. Ėmiau raus-tis po naktinio stalelio stalčių ieškodama pieštuko ir popieriaus, bet Šonas uždėjo ranką man ant šlaunies. Šarlote, – paklausė jis, – viskas gerai?Dar nespėjau atsakyti, o jis prisitraukė mane, prisiglau-dė, ir aš užmigau jausdamasi saugi, užmiršusi užsirašy-ti, ką susapnavau.Tik po kelių savaičių, kai tu jau buvai čia, prisiminiau, kas tąnakt mane pakėlė iš miego: sprūdžių linijos, vie-tos, kur skeldėja žemė. Tose vietose prasideda žemės drebėjimai, randasi ugnikalniai. Arba, kitais žodžiais, žemėje po mumis veriasi smegduobės; tvirtas gruntas po kojomis – tai iliuzija.Jodi Picoult

JODI PICOULT (Džoudi Pikou, g. 1966)

Viena populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų. Prinstono universitete įgijo literatūros tekstų rašymo bakalauro, Harvardo universitete – edukologijos magistro laipsnius. 2003 m. jai buvo skirta New England Book Award premija už visą kūrybą. Keliolika J. Picoult romanų pelnė didžiulį skaitytojų pripažinimą. Lietuvos skaitytojams gerai žinomi jos romanai „Mano sesers globėjas“, „Dešimtasis ratas“, „Nykstantys pavidalai“, „Devyniolika minučių“, „Tobulas paveikslas“, „Gailestingumas“, „Kitas gyvenimas“, „Kuprotojo banginio dainos“.

Kviečiame apsilankyti Jodi Picoult interneto svetainėje www.jodipicoult.com

© G

aspe

r Trin

gale

122

Šarlotė2007 metų gegužės pabaiga

Pirmieji septyni lūžiai radosi prieš tau ateinant į šį pasaulį. Dar keturi kaulai lūžo vos kelios minutės po gimimo, seselei

tave keliant. Kiti devyni – gaivinant tave ligoninėje, kai vos nenu-mirei. Paskui dešimtas – gulėjai man ant kelių, ir staiga išgirdau pokštelėjimą. Vienuoliktas lūžo, kai versdamasi lovytėje rankute trinktelėjai į jos kraštą. Dvyliktas ir tryliktas buvo šlaunikaulių lūžiai; keturioliktas – blauzdikaulio; penkioliktas – kompre-sinis stuburo lūžis. Šešioliktą kartą kaulas lūžo, kai šokai nuo priebučio; septynioliktą – kai žaidimų aikštelėje į tave įsibėgė-jęs atsitrenkė vaikas; aštuonioliktą – kai paslydai ant DVD dė-žutės, gulėjusios ant kilimo. Iki šiol nežinome, kas sukėlė devy-nioliktą lūžį. Dvidešimtas radosi Amelijai šokinėjant ant lovos, kur tu sėdėjai; dvidešimt pirmas – kai tau į kojytę per stipriai trinktelėjo futbolo kamuolys; gydant dvidešimt antrą lūžį aš prisipirkau tiek neperšlampamų gipsavimo medžiagų, kad būtų užtekę visai ligoninei, – dabar jos sukrautos garaže. Dvidešimt trečią kartą kaulas lūžo tau miegant; dvidešimt ketvirtą ir dvi-dešimt penktą – kai sniege griuvai į priekį, tada nukentėjo abu dilbiai. Dvidešimt šeštas ir dvidešimt septintas lūžis buvo la-bai bjaurūs – per Helovino pobūvį darželyje lūžęs šeivikaulis ir blauzdikaulis kiaurai pradūrė audinius. Likimo ironija – tąsyk buvai persirengusi mumija, jos tvarsčius ir panaudojau lūžiams imobilizuoti. Dvidešimt aštuntą kartą kaulą susilaužei čiau-dėdama; dvidešimt devintą ir trisdešimtą lūžo šonkauliai, kai prisispaudei prie virtuvės stalo krašto. Trisdešimt pirmas lūžo

123

klubo kaulas, jam sutvirtinti prireikė metalinės plokštelės ir še-šių varžtų. Paskui jau pamečiau skaičių – iki lūžių „Disnėjaus pasaulyje“, kuriems mes davėme ne numerius, o vardus – Mi-kis, Donaldas ir Gufis.

Po keturių mėnesių varpinis tvarstis buvo padalytas pusiau kaip geldelė. Tai yra perpjautas ir sutvirtintas pigiais gnybtais, – jie sulūžo per kelias valandas, taigi aš pakeičiau juos ryškiomis limpančiomis juostomis. Protarpiais nuimdavome viršutinę dalį, kad tu galėtum treniruotis atsisėsti, nelyginant moliuskas ant pu-sės geldelės, ir pamažu sustiprinti nusilpusius pilvuko ir blauz-dų raumenis. Pasak daktaro Rozenblado, apatinėje geldelėje tu praleisi porą savaičių; paskui, į pabaigą, jau tik miegosi joje. Po aštuonių savaičių galėsi atsistoti vaikštynėje; dar po keturių jau pati eisi į tualetą.

Vis dėlto geriausia buvo, kad galėsi vėl pradėti lankyti darže-lio parengiamąją klasę. Tai privati mokykla – kasdien po dvi va-landas bažnyčios rūsyje. Tu buvai metais vyresnė už kitus klasės vaikus, bet tiek daug praleidai dėl savo lūžių, kad mes nusprendė-me pakartoti kursą; skaitei tu kaip šeštokė, bet dėl socializacijos reikėjo būti su bendraamžiais. Draugų daug neturėjai – vaikams būdavo arba baugu tavo vežimėlio ir vaikštynės, arba, keista, jiems kėlė pavydą gipsas ir įtvarai, su kuriais atvykdavai į moky-klą. Dabar, sukdama automobilį prie bažnyčios, aš žvilgtelėjau į atgalinio vaizdo veidrodėlį.

– Tai ką pirmiausia veiksi?– Eisiu prie ryžių stalo. – Panelė Keitė, kurią tu garbinai vos ne

kaip patį Jėzų Kristų, buvo įrengusi milžinišką smėlio dėžę, pilną įvairiaspalvių ryžių grūdelių: vaikai juos galėjo semti ir pilstyti į įvairaus dydžio indelius. Tau patiko byrančių ryžių čežėjimas, sakei man, kad tas garsas primena lietų. – Ir į parašiutą.

Tai buvo žaidimas, kai vienas vaikas bėga po raudono šilko skrituliu, o kiti laiko kraštus.

– Šito tai dar teks palaukti, Viliuk, – perspėjau ir pastačiau mašiną aikštelėje. – Visko per vieną dieną neapžiosi.

Iškėliau iš bagažinės vežimėlį, įsodinau tave ir nustūmiau prie nuožulnaus pakilimo, kurį mokykla įsirengė praėjusią vasarą, kai užrašėme tave. Viduje mokinukai kabinosi striukes į savo spinte-

124

les, mamytės vyniojo išdžiūvusius tapybos pirštais darbus, suka-bintus ant drabužių kabyklos.

– Jūs grįžot! – sušuko viena moteris ir nusišypsojo tau. Paskui pakėlė akis į mane. – Kelzė prieš savaitę šventė gimtadienį ir ati-dėjo lauktuvių maišelį Vilou. Mes būtume ją pakvietę, bet – na, šventėme Gimnastikos klube, tad pamaniau, gal jausis palikta nuošalėj.

Priešingai nei dabar, kai nebuvo pakviesta? – pamaniau sau. Bet užuot ištarusi tai balsu nusišypsojau.

– Labai apdairu.Mažas berniukas palietė piršteliu tavo įtvaro kraštą.– Oho, – aiktelėjo. – Kaip tu su šituo daiktu pasisioji?– Aš ir nesisioju, – atsakei tu nė nešyptelėjusi. – Jau keturi

mėnesiai, Derekai, tad verčiau jau tu atsargiai, nes bet kada galiu sprogti kaip ugnikalnis.

– Vilou, nėra reikalo kandžiotis, – patyliukais sudraudžiau aš.– Tai jis pradėjo...Išgirdusi mūsų atvykimo sukeltą sambrūzdį, į koridorių išėjo

panelė Keitė. Pamačius tave su geldelės pavidalo įtvaru, jai prirei-kė akimirkos atitokti, bet greitai atgavo pusiausvyrą.

– Vilou! – pasveikino ji ir priklaupė prie tavęs. – Kaip malo-nu tave matyti! – Ji pamojo prieiti savo padėjėjai, panelei Silvi-jai. – Silvija, ar galėtum pažiūrėti Vilou, kol mudvi šnektelėsim su mamyte?

Nusekiau paskui ją koridoriumi pro tualetus su neįmanomai žemais unitazais į patalpą, kuri prireikus virsdavo muzikos arba sporto sale.

– Šarlote, – tarė Keitė, – aš tikriausiai ne taip jus supratau. Kai paskambinot pranešti, kad Vilou pradės lankytis, aš pamaniau, kad tas įtvaras jai jau nuimtas!

– Na, netrukus bus nuimtas. Tai daroma po truputį. – Nusi-šypsojau jai. – Mergaitė taip nekantravo grįžti čia.

– Man atrodo, jūs skubinat reikalus...– Viskas bus gerai, tikrai. Jai reikia veiklos. Net jeigu po kelių

savaičių gerai praleisto laiko ji vėl ką susilaužys, kūneliui tai bus buvę naudingiau negu sėdėti namie. Ir jums nereikia jaudintis

125

labiau negu paprastai, kad vaikai ją užgaus. Mes su ja einam im-tynių. Mes ją kutenam.

– Taip, bet visa tai jūs darote namie, – pabrėžė mokytoja. – Mokyklos aplinkoje... na, rizikingiau.

Žingtelėjau atgal supratusi jos aiškią kaip dieną mintį: kai Vi-lou mūsų teritorijoje, mes už ją atsakome. Nors „Amerikos neį-galiųjų akte“ teigiama kitaip, nebaigtinės osteogenezės interneto forumuose man nuolat tekdavo skaityti apie privačias mokyklas, kurios maloniai siūlo gyjantį vaiką laikyti namie, neva paties vai-ko labui, bet labiau dėl to, kad kyla draudimo įmokos. Tada at-siduri aklavietėje: turi aiškų pagrindą teistis dėl diskriminacijos, bet kai pateiksi ieškinį, gali lažintis – net jei laimėsi bylą, su grį-žusia dukra bus elgiamasi kitaip.

– Kam rizikingiau? – Pajutau, kad kaista veidai. – Aš sumo-kėjau, kad mano duktė būtų čia. Keite, jūs puikiai žinote: negalit man sakyti, kad ji nėra čia laukiama.

– Aš mielai grąžinsiu jums pinigus už praleistus mėnesius. Ir niekuomet nepasakyčiau, kad Vilou čia nėra laukiama, – mes ją mylim ir jos pasiilgom. Tiesiog norime užsitikrinti, kad ji būtų saugi. – Keitė papurtė galvą. – Pažvelkit į reikalą mūsų akimis. Kitais metais, kai lankys darželį, Vilou turės nuolatinį pagalbi-ninką, socialinį darbuotoją. Čia mes neturime tokių sąlygų.

– Tada aš būsiu jos pagalbininkė. Pabūsiu su ja. Tik leiskite jai... – mano balsas užlūžo it šakelė. – Leiskit jai jaustis normaliai.

Keitė pažvelgė man į akis.– Jūs manote, ji jausis normali, kai bus vienintelis vaikas kla-

sėje su mama?Netekusi amo – visa kunkuliuojanti – nudrožiau koridoriumi

prie Silvijos, vis dar lūkuriuojančios su Vilou, kuri išdidžiai de-monstravo atsisegančius įtvaro lipdukus.

– Turime važiuoti, – pasakiau rydama ašaras.– Bet aš noriu pažaisti prie ryžių stalo...– Žinai ką? – pasiūlė Keitė. – Panelė Silvija pripils tau mai-

šiuką, ir galėsi parsivežti namo! Ačiū, kad atvažiavai aplankyti draugų, Vilou.

Tu sutrikusi atsisukai į mane.

126

– Mamyte! Kodėl man negalima pasilikti?– Apie tai pasikalbėsim vėliau.Panelė Silvija grįžo su užsegamu maišeliu, pilnu violetinių

ryžių.– Štai, burbuliuk.– Pasakykite man štai ką, – tariau žiūrėdama tai į vieną, tai į

kitą mokytoją. – Ko vertas gyvenimas, jeigu netenka jo gyventi?Išstūmiau tavo vežimėlį iš mokyklos, vis dar taip įtūžusi, kad

valandėlę užtruko, kol suvokiau: tu mirtinai tyli. Kai pasiekėme mašiną, tavo akys buvo sklidinos ašarų.

– Viskas gerai, mamyte, – tarei su tokia rezignacija, kokios joks penkiametis vaikas neturėtų patirti. – Man vis tiek nesino-rėjo pasilikti.

Tai buvo melas; žinojau, kaip nekantrauji susitikti su draugais.– Žinai, kai vandeny guli akmuo, vanduo teka aplinkui, lyg

jo visai nebūtų. Tai šitaip elgėsi vaikai, kai tu nuėjai kalbėtis su panele Keite.

Kaipgi tos mokytojos – ar tie vaikai – nesupranta, kokia tu pažeidžiama? Pabučiavau tave į kaktą.

– Mudvi taip smagiai praleisim šią popietę, – pažadėjau, – kad nė neprisiminsi, kas atsitiko. – Pasilenkiau iškelti tavęs iš veži-mėlio, vienas lipdukas atsisegė. – Perkūnas, – sumurmėjau, o kai permečiau tavo svorį ant vieno klubo norėdama užsegti, tu išme-tei ryžių maišelį.

– Ryžiai! – šūktelėjai ir instinktyviai persisukai mano rankose. Kaip tik tą akimirką aš išgirdau trakštelint – kaip lūžtanti šaka, kaip kandamas rudeninis obuolys.

– Vilou! – pašaukiau, bet jau supratau: tavo akių obuoliai blykstelėjo melsvu žaibu, ir man ant rankų tu panirai į tą mie-guistą transą, apimantį po itin bjauraus lūžio.

Kol įtaisiau ant galinės sėdynės, tavo akys beveik užsimerkė.– Mažiuk, pasakyk, kur tau skauda? – meldžiau, bet tu neat-

siliepei. Pradėjusi nuo riešo švelniai čiuopiau tavo ranką, bandydama

aptikti sopamą vietą. Vos paliečiau atsikišusią mentę, tu sudejavai. Bet rankos kaulai buvo lūžę ir anksčiau, šį kartą kaulas nestirkso pro odą ir nepersisukęs devyniasdešimties laipsnių kampu, nėra

127

nė kitokių aiškių požymių, rodančių sunkų lūžį, nuo kurio tu nu-grimzti į tokį stuporą. Gal kaulas pradūrė kokį organą?

Būčiau galėjusi grįžti į mokyklą ir paprašyti paskambinti 911, bet greitosios pagalbos medikai išmano ne ką daugiau už mane. Todėl pasirausiau bagažinėje, radau seną žurnalą People. Uždė-jau jį kaip įtvarą, apvyniojau tau žastą pleistru. Sukalbėjau mal-delę, kad nereikėtų gipsuoti – nuo gipso mažėja kaulų tankis, ir kiekviena vieta, kur baigiasi gipsas, – tai būsimo lūžio vieta. Daž-niausiai tau pavykdavo išsisukti su Wee Walker batu, Aircast ar kitokiu įtvaru – išskyrus klubo, stuburo slankstelių ir šlaunikau-lių lūžius. Atsitikus šioms nelaimėms tu nuščiūdavai ir susting-davai kaip dabar. Po tokių lūžių lėkdavau tiesiai į traumatologi-jos priėmimo skyrių – bijodavau tvarstyti pati viena.

Prie ligoninės sustojau neįgaliesiems skirtoje vietoje ir nune-šiau tave į pagalbos skubumo nustatymo punktą.

– Duktė serga nebaigtine osteogeneze, – pasakiau slaugyto-jai. – Ji susilaužė ranką.

Moteris papūtė lūpas.– Gal jūs verčiau iš pradžių mediciną pabaikit, o paskui dia-

gnozuokit?– Trude, kas nors negerai? – Staiga priešais mus išdygo dak-

tarėlis, iš pažiūros dar per jaunas skustis, ir įsmeigė žvilgsnį į tave. – Ar aš gerai nugirdau – NO?

– Taip, – atsakiau, – man atrodo, bus žastikaulis.– Aš pasirūpinsiu ja, – pasakė gydytojas. – Mano pavardė

daktaras Djuvitas. Gal pasodinkit ją į vežimėlį...– Mums gerai ir taip, – patikinau aš ir kilstelėjau tave pato-

giau ant rankų.Pakeliui į rentgeno kabinetą nupasakojau jam tavo ligos isto-

riją. Jis tik kartą mane sustabdė – kol prišnekino technologę greit užleisti kabinetą.

– Gerai, – tarė gydytojas ir palinko virš tavęs ant rentgeno sta-lo, delną dėdamas ant žasto. – Aš tik mažumytę ją truktelėsiu.

– Ne, – paprieštaravau ir žengiau žingsnį į priekį. – Juk galite aparatą pritraukti, tiesa?

– Na, – sumišo daktaras, – paprastai jo nestumdom.– Bet apskritai galite, ar ne?

128

Jis vėl pasižiūrėjo į mane, o tada ėmė reguliuoti aparatą, tavo krūtinės ląstą užklojo sunkia švino liemene. Pasitraukiau į kitą kabineto galą, kad jis galėtų padaryti nuotrauką.

– Šaunuolė, Vilou. O dabar dar vieną dilbio, – pasakė daktaras.– Nereikia, – ėmiau prieštarauti.Gydytojas suirzęs pakėlė galvą.– Kad ir kaip jus gerbčiau, ponia O’Kyf, vis dėlto turiu dirbti

savo darbą.Bet ir aš dirbau savąjį. Kai tau lūždavo kaulai, stengdavau-

si riboti rentgeno nuotraukų skaičių; kartais prašydavau visai jų nedaryti, jeigu nuo to gydymas nesikeis.

– Mes jau žinome, kad jai lūžo kaulas, – ginčijausi. – Ar ma-not, kad jis pasislinko?

Išgirdus kalbant jo paties kalba, daktarėlio akys išsiplėtė.– Nemanau.– Tai ir nebūtina šviesti dilbio kaulų, tiesa?– Na, – tarė gydytojas, – nelygu atvejis.– O jūs bent įsivaizduojat, kiek rentgeno nuotraukų bus pada-

ryta mano dukteriai per visą gyvenimą? – paklausiau.Jis sukryžiavo rankas ant krūtinės.– Jūsų viršus. Tikrai dilbio nuotrauka nebūtina.Laukiant, kol išryškins nuotraukas, tryniau tau nugarytę. Pa-

mažu tu grįžai iš kažkur, kur nusikeldavai kaskart, kai kas lūžda-vo. Ėmei muistytis, verkšlenti. Pradėjai drebėti, o nuo to tau tik dar labiau skaudėjo.

Iškišau galvą iš kambario paklausti technologės, ar neturi antklodės tau įsupti, ir pamačiau su nuotrauka ateinantį daktarą Djuvitą.

– Vilou šalta, – pasiskundžiau, ir vos įžengęs į kambarį jis greit nusivilko baltą švarką ir apgaubė juo tau petukus.

– Gera naujiena, – tarė, – kad kitas Vilou lūžis gražiai gyja.– Koks kitas lūžis?Pati nesuvokiau, kad paklausiau balsu, kol daktaras neparodė

vietos tavo žaste. Buvo sunku įžiūrėti – dėl kolageno trūkumo tavo kaulai atrodydavo balkšvi, – bet tikrai buvo matyti sukietė-jimas, bylojantis apie gyjantį skilimą.

129

Mane nuvėrė kaltės jausmas. Kada tu susižeidei ir kaip aš su-gebėjau nepastebėti?

– Atrodo, maždaug dviejų savaičių senumo, – garsiai mąstė daktaras Djuvitas, ir nei iš šio, nei iš to aš prisiminiau: vieną sykį vidury nakties nešdama tave į tualetą vos neišmečiau. Nors tvir-tinai nesusižeidusi, melavai nenorėdama manęs nervinti.

– Su nuostaba pranešu, Vilou, kad tu susilaužei kaulą, žmo-gaus kūne sunkiausiai lūžtantį – mentę. – Antrame paveiksle ap-šviestoje lentoje jis parodė skilimą, aiškiai vingiuojantį iš viršaus į apačią per mentikaulį. – Jis taip sukiojasi, kad retai kada skyla nuo suspaudimo.

– Tai ką darysime?– Ką gi, mergaitė jau ir taip su varpiniu tvarsčiu... jeigu ne-

norim paversti jos mumija, turbūt geriausia išeitis bus paraištė. Keletą dienų paskaudės – bet alternatyva būtų žiauri, lyg ko-kia bausmė. – Jis pritvarstė tavo ranką prie liemens, it sužeisto paukštelio sparną. – Per daug suveržiau?

Tu pakėlei galvą ir pasižiūrėjai į jį.– Vieną kartą buvau susilaužiusi raktikaulį. Tada labiau skau-

dėjo. O ar žinojote, kad clavicula – tai „raktelis“? Ne tik dėl to, kad panašiai atrodo, bet ir kad jungia kitus krūtinės kaulus?

Daktarui Djuvitui atvipo žandikaulis.– Ar tu antras Dugis Hauzeris, vunderkindas?– Ji daug skaito, – šypsodamasi paaiškinau.– Scapula, sternum ir xiphoid, – pridūrei tu. – Moku juos visus

užrašyti.– Blyn, – tyliai ištarė daktaras ir nuraudo. – Norėjau pasaky-

ti, kaip blynus kepi. – Jo akys viršum tavo galvutės sutiko mano žvilgsnį. – Ji pirma mano matyta NO pacientė. Turėtų būti sa-votiška.

– Taip, – sutikau, – savotiška.– Nagi, Vilou, jeigu nori ateiti čia dirbti rezidente, rasi baltą

chalatą su savo vardu. – Jis linktelėjo man. – O jeigu jums kada prireiktų su kuo pasikalbėti... – Iš vidinės švarko kišenės jis iš-traukė vizitinę kortelę.

Sumišusi įsibrukau ją į užpakalinę džinsų kišenę. Čia tikriau-siai ne gera valia, o veikiau rūpestis dėl Vilou saugumo – gydyto-

130

jas akivaizdžiai matė mano nekompetentingumo įrodymą – aure juodu ant balto du lūžiai. Apsimečiau kažko ieškanti ir ėmiau raustis po rankinę, bet iš tikrųjų tik laukiau, kad jis išeitų. Girdė-jau, kaip jis pasiūlė tau ledinuką, atsisveikino.

Kaip galėjau tvirtinti žinanti, kas tau geriausia, ko tu nusipel-nai, jei bet kurią akimirką galiu gauti smūgį žemiau juostos – su-žinoti, kad anaiptol neapsaugojau tavęs taip kaip turėčiau? Ar tą ieškinį ketinu teikti dėl tavęs, ar kad išpirkčiau kaltę už viską, ką iki šiol padariau bloga?

Pavyzdžiui, norėjau kūdikio. Kas mėnesį supratusi, kad mudu su Šonu ir vėl nepradėjom vaikelio, išsirengdavau nuoga ir at-sistodavau duše, vanduo plūsdavo veidu, ir melsdavau Dievą – melsdavau, kad pastočiau, kad ir kas būtų.

Užsikėliau tave ant kairio klubo – nes susilaužei dešinį pe-tuką – ir išėjau iš apžiūros kambario. Daktaro kortelė, regėjos, pradegins kišenėje skylę. Buvau tokia paklaikusi, kad išeidama vos nepartrenkiau mergaitės, įeinančios pro ligoninės duris.

– Ak, atleisk, zuikeli, – atsiprašiau ir pasitraukiau atatupsta. Ji buvo daugmaž tavo vienmetė, ėjo įsikibusi mamai į ranką.

Segėjo rausvą pūstą balerinos sijonėlį, avėjo aulinukais su varly-tėmis ties kojų pirštais. Jos galvytė buvo visiškai plika.

Tu pasielgei taip, kaip dažnai kiti, – įsispoksojai, nors pati bai-siausiai to nekęsdavai.

Mergytė lygiai taip pat spoksojo nenuleisdama akių.Tu labai anksti supratai, kad nepažįstami žmonės dažnai spok-

so į mergaitę neįgaliojo vežimėlyje. Išmokiau tave nusišypsoti jiems, pasakyti labas, kad susiprastų, jog ir tu žmogus, o ne kokia gamtos keistenybė. Amelija buvo tavo uoliausia gynėja – jei pa-matydavo vaiką į tave vėpsant, prieidavo ir pasakydavo: štai kas bus, jeigu nesitvarkysi kambario arba nevalgysi daržovių. Porą kartų privedė vaiką iki ašarų, o aš beveik jos nebariau, nes tu ėmei šypsotis ir atsitiesei vežimėlyje, užuot stengusis pasidaryti nematoma.

Bet čia kitas reikalas; čia toks tokį pažino.Spustelėjau tave per juosmenį.– Vilou, – sudraudžiau.

Mergaitės mama pakėlė galvą ir pažiūrėjo į mane. Nors nė viena nepravėrėme burnos, apsikeitėme tūkstančiais neišsakytų žodžių. Ji linktelėjo, linktelėjau ir aš.

Mudvi išėjom iš ligoninės į vėlyvo pavasario dieną, kvepiančią cinamonu ir asfaltu. Tu prisimerkei, pamėginai pakelti ranką – prisidengti akis, ir prisiminei, kad ji tvirtai pririšta prie kūnelio.

– Mamyte, kodėl ta mergaitė taip atrodė? – paklausei.– Ji serga, taip atsitinka nuo vaistų.Tu apmąstei ką išgirdusi.– Kaip man pasisekė... aš nuo savo vaistų neplinku.Paprastai saugodavausi verkti prie tavęs, bet šįkart nesusilai-

kiau. Štai tau lūžusios trys iš keturių galūnių. Baigia gyti lūžis, apie kurį aš nė nenutuokiau. Štai tokia tu, ir taškas.

– Taip, mums pasisekė, – pritariau.Tu palietei delniuku man skruostą.– Viskas gerai, mamyt. – Ir lygiai kaip aš tau priimamajame

patrynei man nugarą, lygiai tą pačią vietą, kur tavo lūžis.