Veitaitė Alisa „KAI KURIE VOKALINIO UGDYMO YPATUMAI“

Stebint šiandienos televizijos laidas ir klausant radijo susidaro įspūdis, kad dainuoti gali

kiekvienas ir tam nereikia didelių pastangų ar ypatingų gabumų. Vis gi dainavimas, ypač

taisyklingas dainavimas, kada yra tausojamas balso aparatas, taip užtikrinant balso ilgaamžiškumą,

yra sudėtinga veikla. Su tuo sutinka daugelis Lietuvos ir užsienio mokslininkų (Sodeika, 1968;

Sadauskienė, 2004; Jucevičiūtė – Bartkevičienė, 2010; Darafėjienė, 1998; Фролов, 1966;

Луканин 1977; ir kt.).

Dainavimas – vienas populiariausiu, priimtiniausių ir mėgiamų vaikų muzikinės raiškos būdų.

Z. Kodajis pripažino dainavimo svarbą muzikinio ugdymo srityje. Anot jo, kaip ir kalba dainavimas

yra natūrali vaiko veikla. Dainuojant kaip ir grojant įgyjamos muzikos žinios yra internalizuojamos

ir tampa dainuojančiojo savastimi. Z. Kodjis tikino, jog muzikinį ugdymą reikia pradėti nuo

dainavimo. Jo nuomone, tik naudojant balsą gali būti lavinama muzikinė klausa (pagal Jareckaite,

2003). Z. Rinkevičius (2005) teigia, kad „dainavimas kaip specifinė intonacinė jausmų raiškos

forma tarp žmonių yra vienas iš ankstyviausių emocinių ryšių. Kūdikis šį ryšį su motina ir aplinka

jaučia nuo gyvybės pradžios; dainuodami, niūniuodami lopšines žmonės bendrauja, geriau supranta

vienas kitą, nes gyvena bendra emocija, būsena. Šia forma pasireiškia dvasinis ryšys, o tai labai

svarbu bendraujant“ (Rinkevičius, 2005, p.188).

Norint gerai įvaldyti dainavimo meną, neužtenka vien išmokti teisingai intonuoti. Ši meno

rūšis reikalauja kompleksinio daugybės dalykų išmanymo, sugebėjimo meniškai taikyti žinias

praktikoje. Dainavimas – tai mokslas, norint jį gerai pažinti reikia įsigilinti į žmogaus balso aparato

ir kvėpavimo mechanizmo darbą, išstudijuoti metodinę literatūrą (dainavimo technikos ir balso

formavimo klausimais) bei įgyti nemažai praktinės patirties, teigia muzikos pedagogė

N. Mameninškienė (1996). Tam, kad sėkmingai siekti vokalinių aukštumų, būtina išsamiau

susipažinti su balso aparato funkcijomis, balso fiziologija, jo priežiūra ir higiena.

Apie garsą, jo formavimosi mechanizmą, žmogaus balso susidarymo procesą, balso aparato

sandaros ypatybes, balsą žalojančius veiksnius ir priežiūrą yra raše autoriai: A.K.Sodeika (1968), V.

Sadauskienė (2004), V. Kavoliūnas (1970), N. Kavaliauskienė (2002), A. Darafėjienė (1998), A.

Piragytė (1998), R. Budinavičienė (2005), В. Луканин (1977), Р. Юссон (1974), Б. Вайкль

(2002), Ю. Флоров (1966). Pasak autorių, kiekvienas ugdytinis turi savitą balsą, vienų jis

stipresnis, kitų silpnesnis, todėl mokant dainavimo būtina atsižvelgti į vaiko balso galimybes ir

ypatumus. A. K. Sodeika (1968) pabrėžia, kad daugelis žmonių dar vaikystėje sugadina savo balsus.

Balso tembras, jo skambumas gali pakisti dėl ligos, balso aparato traumos, netinkamo mokymo ir

kt. Bręstančio vaiko balsas yra lengvai pažeidžiamas, todėl labai svarbu jį puoselėti ir tausoti.

Mokant dainuoti reikia vengti dresūros, svarbu, kad ugdytinis praktiškai veikdamas, sąmoningai

suvoktų, ką ir kaip dera daryti tam, kad išgautų teisingą, laisvą garsą.

Dainavimo metu vyksta begalinių pasikeitimų ir judėjimų procesas. Kalba ir atlikėjo balsas

yra tiriami nuo senų laikų. Yra nustatyta jog balso garsas, tai oro dalelių virpesys, kuris plisdamas

tai sutirštėja, tai vėl praskaidrėja. „Virpesių dažnis lemia garso aukštį, arba toną“ teigia V.

Jucevičiūtė – Bartkevičienė (2010, p. 12). Žmogui kalbant balsas pereina į išorę oro takais, išplinta

vidiniame organizmo audinyje, sukeldamas krūtinės ir galvos virpesius. Tyrimais nustatyta, kad

garso stiprumas gali daryti žmogaus organizmui neigiamą poveikį, kad nuo labai stipraus žemo

dažnio garso žmogui gali pradėti svaigti galva, jį pykinti, ir net gi gali atsirasti kitų fiziologinių

pokyčių. Žmogaus klausa gali būti pažeista bet kuriuo amžiaus tarpsniu, klausos praradimas

dažniausiai yra laipsniškas, bet neskausmingas. Pasak, V. Jacevičiūte – Bartkevičiene (2010)

„klausa gali būti pažeista dėl vidinės ausies infekcijos, buvimo labai garsiame ar nuolatiniame

triukšme, dėl ligos ar paveldinimo atsiradusių defektų, natūralaus senėjimo, trauminio sužalojimo,

vaistų poveikio“ (2010, p. 12).

Žmogaus balso aparatas – ypatingas instrumentas su labai plačiomis galimybėmis. Balso

aparatą sudaro trys pagrindiniai elementai: gerklos – garsą formuojantis elementas, kvėpavimas –

dinaminis dainavimo pagrindas ir rezonatoriai – balso tembro jėga.

Garsų visuma, kuri suvokiama, kaip balsas, susidaro gerklose (lot. larynx). Tai labai trapus ir

lengvai pažeidžiamas organas. Jas sudaro žiedinė kremzlė, esanti virš trachejos. Stambi kremzlinė

plokštelė, priekinėje dalyje dengianti gerklas, tai skydinė kremzlė, šis iškyšulys vadinamas Adomo

obuoliu (prominentia larynqea), jis puikiausiai matomas vyro kakle, nes yra kur kas stambesnis nei

moters. Prie skydinės kremzlės vidinio paviršiaus yra pritvirtintos balso stygos, atliekančios

svarbiausią vaidmenį susidarant garsui.

Žmogaus balso stygos nepanašios į kurio nors muzikinio instrumento stygas. Tai, lyg skersai

kvėpavimo takuose įtaisyta pertvara, susidedanti iš dviejų dalių. Pro balso stygų tarpą veržiantis

oras vibruoja stygas ir tokiu būdu atsiranda garsas. Formuojant aukštesnius garsus stygos įsitempia

ir virpa dažniau. Formuojant žemesnius garsus, stygos atsileidžia, virpesiai suretėja. Virš balso

stygų yra antgerklis (lot. epiglottis), ryjant antgerklis palinksta ir uždengia įėjimą į gerklas, į jas

neleisdamas patekti maistui ar skysčiams iš ryklės. Ten yra netikrosios balso stygos, antstygiai. Jie

saugo tikrąsias balso stygas nuo pažeidimų. Antstygiai neturi tikrųjų balso stygų ypatybių ir

dainavimo metu neatlieka didelio vaidmens.

Dainininkų balso stygų ilgis būna įvairus, jis nusako balso charakterį, spalvą. V. Kavoliūnas

(1970) teigia, kad balso stygos gali būti ilgos ir trumpos, storos ir plonos. Jomis kaip ir instrumento

stygomis išgaunami įvairaus aukštumo ir įvairaus tembro garsai. Yra duomenų, jog aukštam garsui

būdinga trumpa ir plona styga, o žemam – ilga ir stora. Žmogaus balso stygos virpėjimas primena

smuiko stygos virpėjimą, neveltui sakoma jog smuikas artimiausias balsui instrumentas pagal

skambesį. Balso jėga priklauso nuo diafragmos paslankumo, nuo iškvėpiamo oro srovės

intensyvumo, prasiskverbiančio pro balso stygų tarpą.

Balso formavimo metu taip pat svarbus momentas - rezonatorių pajutimas. Rezonatoriai – tai

balso aparato vietos, pripildytos oro ir galinčios virpėti. Vienas iš dainavimo metu kylančių pojūčių

- kaukės pojūtis „aukštoji pozicija“. Pasak V. Jucevičiūtė – Bartkevičienė (2010), išskiriami

viršutiniai ir apatiniai rezonatoriai. Viršutiniai, galvos rezonatoriai – tai burnos ertmė, nosis,

nosiaryklė, prienosiniai ančiai, ryklė, galva. Apatiniai, krūtinės rezonatoriai – tai trachėja, krūtinės

lasta (bronchai, plaučiai, poklostinė erdvė). Viršutiniai rezonatoriai suteikia balsui raiškumo,

blizgesio, skaidrumo aukštoms natoms, o apatiniai - garso kokybę žemoms. Juos lavinant, tobulėja

nervų sistemos veikla. Naudojantis abiem rezonatoriais atlykėjas visada turės tinkamą formą, sodrų

balsą viso diapazono srityje.

Nuo paprastojo kalbamojo balso dainingas balsas skiriasi ypatinga, malonia spalva – tembru,

kuris atsiranda garsui praeinant pro rezonatorius, ten transformuojantis. Tembras (spalva) priklauso

nuo daugelio fiziologinių balso aparato ypatybių, tai labai sudėtinga balso sąvybė. Pagal jį mes

galime atskirti vieną žmogaus balsą nuo kito. Tai individualybės atspindys. Gerai pastatytas,

išlavintas atlykėjo balsas labai skiriasi nuo neišlavinto visu pirma - gražiu vokaliniu tembru.

Tembas gali būti malonus, nemalonus, gražus, tamsus, šviesus, aksominis ir t.t. Jis priklauso nuo

obertonų sudėties. Atlikėjas gebantis naudotis savo balso tembriniais atspalviais gali įtaigiau ir

plačiau perteikti atliekamo kūrinio nuotaiką, bei charakterį. Jeigu natūralus balso tembras nevisai

malonus, tinkamai dirbant, lavinant balsą, tembrą galimą pagrąžinti. Lavinant balsą pagrindinis

pedagogo ir atlykėjo užavinys – teisingai suformuoti tembrą, sudaryti sąlygas natūraliam ir laisvam

balso aparato darbui.

Paskutinė organų sistema, dalyvaujanti balso formavimosi procese, - artikuliacinis aparatas

(lūpos, dantys, liežuvis, minkštasis ir kietasis gomuriai). Autorė V. Jucevičiūtė – Bartkevičienė

(2010) teigia, kad kuo labiau visos burnos plokštumos „sukietintos“, t.y. raumenys priglausti prie

burnos sienelių, tuo skambesnis ir skardesnis balsas. Negalime pamiršti svarbaus momento, kaip

dikcija (lot. dictio – tarimas). Lūpos ypač svarbios dikcijai. Raiškus dainavimas padeda suprasti

teksto prasmę.

Ritmo pajauta - labai svarbus muzikinės kalbos elementas. Dauguma autorių teigia, kad ritmas

atsirado anksčiau už melodiją. N. Kavaliauskaitės (2002, p. 24) teigimu, „ritmo jutimo, ritminių

įgūdžių kokybė turi įtakos intonavimui ir artikuliacijai“, todėl šių įgūdžių ugdymas būtinas, jis

įveikiamas įvairių pratybų pagalba.

Kvėpavimas - yra vienas svarbiausių ir sunkiai sutvarkomų dainavimo proceso komponentų.

Gerai išlavintas kvėpavimas yra taisyklingo ir gražaus dainavimo pagrindas. A. Piragytė (1998)

teigia, kad kai visos balso aparato dalys (rezonatoriai, kvėpavimo ir artikuliacijos aparatas)

funkcionuoja koordinuotai, balsas skamba laisvai ir spalvingai. Todėl, svarbu nuo pat pirmų

mokymosi pamokų skirti dėmesį taisyklingo kvėpavimo formavimo įgūdžiams, kad tolimesni

dainavimo rezultatai būtų pilnaverčiai. Tam pritaria mokslininkai Р. Юссон (1974); В Луканин

(1977), pateigdami kamerinio kvėpavimo samprotavimus savo darbuose.

O.Kavaliauskienės (1972) teigimu, kvėpavimo procesas susideda iš trijų fazių: įkvėpimas

(nekeliant pečių), oro sustabdymas, iškvėpimas. Autorė pažymi, kad :

Pirmuoju momentu įkvėpus prasiplečia apatiniai šonkauliai, ir truputi išsipučia pilvas.

Kvėpuoti būtina per nosį ir pusiau pravira burna, įkvėpimas turi būti staigus ir gylus, be

šnypštimo ir trūkčiojimų.

Antruoju, trumpai sustabdomas oras, rengiamasi išgauti suformuotą teisingą, gerą garsą.

Įkvėptas oras sulaikomas šonkaulių pagalba, o juosmens raumenys, atlikę pirmąją

kvėpavimo fazę – įkvėpimą, elastingai atsileidžia. Juosmens raumenys atpalaiduotos.

Trečiuoju, balsui skambant, įkvėpimo pozicijos palaikymas. Būtina išlaikyti įkvėpimo

pojūtį, išlaikant praplėstus apatinius šonkaulius. Taip susidaro balsas, kuris įgauna atremto

balso skambesį. Kuo aukštesnis garsas tuo žemesnė atrama (Kavaliauskienė, 1972).

Kvėpavimas priklauso ne tik nuo žmogaus lyties, bet ir nuo amžiaus, profesijos.

N. Mameniškienė (1996) nurodo šias dainavimo kvėpavimo skirstomąsias keturias dalis:

raktikaulinis (clavicolare) – aukštas ir trumpas; šonkaulinis (costale o laterale) – būdingesnis

moterų balsams; diafragminis (diafragmatica o abdominal) – būdingas vyrų balsams; mišrusis –

apatinis-pilvinis, šonkaulinis ir diafragminis. Taisyklingu laikomas ir vokalinėje pedagogikoje

naudojamas yra mišrusis kvėpavimo būdas. Lavinant balsą, šiam kvėpavimo tipui reikėtų skirti

daugiau dėmesio.

Kvėpavimo mechanizmo darbo procesas labai ilgas ir varginantis, jį įvaldęs jaunas atlikėjas

apsaugo ir prailgina savo balso aparato amžių. Juk balsas kaip ir instrumentas laikui bėgant

nusinešioja, nusidėvi. Ugdant kvėpavimą, pradžioje reikia vengti gilaus įkvėpimo, nes gali atsirasti

nuovargis, galvos svaigimas, prarandama savikontrolė. Dažnas neigiamas atvejis – pečių kilnojimas

įkvepiant. Kaklo raumenys turi būti laisvi. N. Mameniškienė (1996) pataria kvėpavimą ugdyti

kaitaliojant įkvėpimų ir iškvėpimų trukmes: pvz. lėtas įkvėpimas ir dar lėtesnis iškvėpimas, lėtas

įkvėpimas – greitas iškvėpimas, ir atvirkščiai. Treniruotis patariama iš pradžių be garso, o vėliau su

garsu, tarp kvėpavimo pratimų periodiškai darant pertraukas. Taisyklingas kvėpavimas lemia balso

skambesį ne tik dainuojant, bet ir kalbant. Nustatyta, jog dainuojant ir kalbant dirba tie patys kalbos

padargai. Neįvaldyta diafragma lemia intonavimo defektus, kenčia artikuliacija, bendra balso

pozicija, dingsta „vibrato“, išgaunami „klykiantys“ garsai gadina balso stygas. Yra keletas, mišriam

kvėpavimui nustatyti, pratimų pavyzdžiai:

Gulint ant nugaros, ant diafragmos uždėjus svorį.

Tris kartus lyg uostant gėlę įkvėpti ir lėtai, plastiškai iškvėpti, prilaikant abdominantinius

raumenis (natūralus kvėpavimas).

Į puspilnę stiklinę vandens pro šiaudelį įkvėpus lėtai pūsti oro srovę.

Stovint laisvai, nugara tiesi, rankos ant liemens, įkvėpus pro nosį lėtai iškvėpti su garsu „S“, tą

patį galima daryti sėdint, alkūnėmis liečiant kelius.

Vykdant šiuos pratimus, natūraliai išugdomas kvėpavimo aparatas.

Yra nustatyti trys pagrindiniai vaikų amžiaus vokalo ugdymo tarpsniai: 7- 11 metų jaunučiai,

11- 14 metų jauniai, 15- 18 metų jaunuoliai. Kiekvieno žmogaus balso aparatas turi ypatybių, nuo

kurių priklauso jo atspalvis ir tembras. Kuo balsas geriau išlavintas, tuo tos ypatybės ryškesnės.

Vyrų ir moterų balsų klasifikaciją savo darbuose nagrinėjo daugelis Lietuvos bei užsienio

mokslininkų, pedagogų (Glinskaitė, 2003; Vainauskienė, 2004; Mameniškienė, 1996;

Kavaliauskienė, 1972; Nazarenko, 1968 ). Pagal O. Kavaliauskienę (1972), moterų balsai yra šie:

sopranas – aukštas balsas, mecosopranas – vidutinis ir kontroaltas – žemas balsas. Mokslininkė,

pedagogė savo veikale „Vokalinės metodikos pagrindai “ (1972) plačiai aprašo kiekvieną šių balso

kategoriją. Balso tipas ir charakteris nustatomas pagal tembrą, diapazoną ir paslankumą. Balso tipui

nustatyti vokalinėje pedagogikoje naudojamasi primariniu tonu. Tai tam tikro aukščio gaida, kuri

yra patogiausia atlikėjo balsui, geriausiai skambanti lengvai atliekama primarinio tono gaida būna

ties diapazono viduriu. Balso tipui nustatyti vienodo ir tikslaus metodo nėra. Tuo atveju, kai balso

tipas iš karto nenustatomas atlikėjo balsą reikia lavinti jo diapazono centre, palaipsniui plečiant

diapazoną aukštyn ir žemyn.

Gražus, skambus ir sveikas mokinio balsas yra kiekvieno muzikos pedagogo siekinys ir darbo

tikslas. Tam pasiekti naudojama tinkama mokomoji medžiaga, individualiai parinkta kiekvienam

mokiniui balso lavinimo metodika. Balso aparato raumenų lavinimas reikalauja daug kantrybės ir

pastangų, todėl mokinys turi žinoti apie kiekvieną pratimo tikslą ir sąmoningai jo siekti. Taip pat

svarbu ugdyti atlikėjo meninį skonį. O. Kavaliauskienės (1972), V. Sadauskienės (2004), A.

Darafėjienės (1998) manymu, mokinys vokalinės technikos ugdymo procese turi išmokti įvairias

vokalizacijos rūšis: legato, staccato, treles, garso filiravimą (forte, piano), glissando ir t.t.

Balsą svarbu ne tik išlavinti bet ir prižiūrėti. Bręstančio vaiko balsas yra lengvai

pažeidžiamas, todėl labai svarbu jį puoselėti ir tausoti. Apie balso priežiūrą, higieną bei balso

problemas sukeliamus veiksnius daug rašo K. Sodeika (1968), V. Jucevičiūtė – Bartkevičienė

(2010). Autoriai akcentuoja, kad dėl aplinkos poveikio, per stipraus atsikosėjimo įpročio, per

didelės balso aparato apkrovos, streso, emocinės įtampos, netaisyklingos fonacijos bei rūkymo,

atsiranda balso aparato pažeidimai. Būtina padėti sveikai formuotis mokinio balsui. „Kad balsas

geriau skambėtų, gerklos neturi būti įtemptos, negalima per daug kelti ir atlošti galvos, nes dėl to

balsas neatsimuša į rezonatorius ir būna negražaus gerklinio tembro. Ir atvirkščiai – dainuojant

nulenkus galvą gerklos užspaudžiamos ir balsas pasidaro nenatūralūs“, teigė V. Krakauskaitė.

Reikia sekti, kad balsas nepavargtų. Labai pavojinga dainuoti lauke. Šaltas oras balsą

nusodina, sukelia gerklų uždegimą bei kitus negalavimus. Peršalus balso stygos pasidaro jautrios.

Rėkaujant balso stygos būna labai įtemptos, pavargsta, mažiau virpa ir dėl to nukenčia tembras.

„Turime žinoti kad užkimusi balsą reikią ypač tausoti, reikia visiškos ramybės, kol balsas visiškai

pasveiks“ teigia V. Sadauskienė (2004, p. 27). Greitai pavargsta ir sveiki balsai, daug koncertuojant,

per uoliai ruošiantis pamokoms, kai dainuojama be pertraukos. Tada naudingas dainavimo mintyse

metodas. Tai aktyvina vidinę klausą. Dainuojant mintyse balso aparato raumenys taip pat dirba, tik

jų veikla silpnesnė. Sergant kokia nors balso aparato liga dainuoti yra kenksminga. Pradedančiajam

atlikėjui ypač dažnai jaučiasi balso nuovargis, čia įtakos turi ir balso valdymo meistriškumas.

V. Sadauskienė (2004) teigia, kad vaikų balsai yra silpnesni ir jautresni nei suaugusiųjų,

žalingos aplinkos poveikis jiems kelia didelį pavojų, todėl būtina vengti prirūkytų, triukšmingų

patalpų, aštrių patiekalų, ypač šaltų gėrimų, alkoholio. Sportas, sveika mityba, vandens procedūros

apsaugo balsą. Balso higienai palaikyti atlikėjas turi lankytis pas gydytoją. Kad daina skambėtų

gražiai, jos melodija turi atitikti balso diapazoną. Jei garsams išgauti reikės pernelyg didelių

pastangų, mokinys ims forsuoti, balsas nelygiai ir nevienodai skambės, įgaus vaiko amžiui

nebūdingą krūtininį atspalvį, o dėl nuovargio ilgainiui atsiras balso aparato sutrikimų.

„Mokinio balsas yra savito, vaikiško tembro. Labai žalinga versti jį dainuoti suaugusiųjų balsu.

Parinkdami repertuarą turime galvoti apie dainuojančių vaikų amžių, balso specifiką, balso

diapazoną, balso jėgos panaudojimą (dinaminius kūrinio niuansus)“ (Sadauskienė, 2004, p. 28).