VILNIAUS DAILĖS AKADEMIJA

PAMINKLOTVARKOS KATEDRA

(Vilnius)

INDIVIDUALUS MAGISTRANTŪROS TEORINIS DARBAS

„PANEVĖŽIO MIESTO PRAMONINĖS ARCHITEKTŪROS RESTAURACIJA,

IŠSAUGOJIMAS IR PRITAIKYMAS VISUOMENEI“

Magistrantė: Emilija Armakauskaitė

Baigiamojo darbo vadovas: lekt. Indrė Užuotaitė

2016

2

TURINYS

ĮVADAS. ............................................................................................................................................. 3

1. PRAMONINĖS ARCHITEKTŪROS PAVELDO RESTAURAVIMAS BEI PRITAIKYMAS

UŽSIENYJE IR LIETUVOJE ............................................................................................................. 6

1.1. Pramonės paveldo tipologija ir pramoninės architektūros samprata. ........................................... 6

1.2. Pramonės architektūros restauravimo ir pritaikymo praktikos užsienyje ..................................... 8

1.3. Pramoninė architektūra Lietuvoje: jos įpaveldinimo ir pritaikymo visuomenei problemos ...... 15

2. PRAMONINĖS ARCHITEKTŪROS OBJEKTŲ PANEVĖŽYJE IR JŲ PRITAIKYMO

ATVEJŲ ANALIZĖ. ......................................................................................................................... 22

2.1 Panevėžio miesto pramonės raida................................................................................................ 22

2.2. Panevėžio miesto pramonės architektūros objektai .................................................................... 23

2.2.1. Malūnai. .................................................................................................................................. 23

2.2.2 Panevėžio konservų fabriko pastatų kompleksas .................................................................... 25

2.2.3. Panevėžio mielių ir spirito fabriko pastatas ............................................................................ 27

2.2.4. Panevėžio muilo fabriko pastatų kompleksas ......................................................................... 29

2.2.5. Cukraus fabriko pastatų kompleksas ...................................................................................... 30

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 33

ŠALTINIŲ I LITERATŪTOS SĄRAŠAS ....................................................................................... 35

PRIEDAI. .......................................................................................................................................... 46

3

ĮVADAS

Problema ir jos aktualumas

Anot XX a. viduryje gyvenusio britų architekto Stephen Gardiner, industrinės architektūros

revoliucija buvo vienu pagrindinių architektūros istorijos lūžiu1, kada augančios sunkiosios pramonės

banga į architektūrą įtraukė naujas medžiagas (plieną, metalą, stiklą), kurias architektai ir inžinieriai

panaudojo įgyvendinti iki tol tik svajotas struktūras, dydžius bei formas. Jau XIX a. industrinė

revoliucija pasiekė savo piką: augantys pramoniniai rajonai, nauji transporto rėžimai, kanalai, tiltai,

tuneliai, geležinkelio stotys ir linijos – visa „juodoji industrija“ buvo dominuojanti to laikotarpio

architektūra.

Lietuvą pramonės banga pasiekė maždaug XIX a. viduryje, kada ji buvo Rusijos imperijos sudėtyje.

Tuo metu fabrikai buvo mašinizuojami ir tobulinami. Laikui bėgant, statybų darbai augo, dar didesni

buvo ateities statybų planai. Pradėjus statyti daugiau pramoninės architektūros tipo pastatų, ėmė augti

ir to meto žmonių estetinis nepasitenkinimas statomais monotoniškais fabrikų blokais. Vieni palaikė

mintį, jog fabrikai yra utilitarūs pastatai ir jų gražinti neverta, kiti tikėjo, jog pramonės pastatas gali

įkūnyti inžinerinį patvarumą ir architektūrinį grožį2.

Šiandien Lietuvoje pramoninės architektūros paveldui skiriama labai mažai dėmesio. Viena iš

pagrindinių problemų yra apleisti industriniai kompleksai ir vietovės. Reikšmingesni pramoniniai

objektai ar vietos yra pripažįstami kaip kultūrinis paveldui, tačiau ties šiuo etapu viskas sustoja –

visuomenės motyvacija ir iniciatyva yra labai silpna, per mažai lėšų skiriama kultūrinės vertės

išsaugojimui. Pasak menotyrininkės Sandros Kliukaitytės: „Pramoninės architektūros paveldo

objektai šiuolaikinėje architektūroje ir paveldotvarkoje diktuoja tam tikras demokratiškesnes

transformacijos taisykles.“3. Tinkamai įvertinus kultūros paveldo objektų išsaugojimo svarbą bei

atsižvelgiant į pramoninės architektūros istorinę vietą miesto atžvilgiu, galima formuoti nepaprastai

efektingą visumą: urbanistiniu, kutūriniu, ekonominiu, socialiniu ir estetiniu požiūriais. Tinkamai

transformuotas ir pritaikytas naujiems poreikiams, pramoninės architektūros paveldas reprezentuoja

savitą ir išskirtinį miesto identitetą – architektūra tampa vienu iš pagrindinių miesto traukos centrų,

pritraukiančiu naujus turistų srautus, investicijas, didinančias kultūrinį miesto lygį bei

konkurencingumą regiono atžvilgiu.

1 Vijjika Singh, The technologies & Machines That Powered the industrial revolution, Journal of research in

humanities and social scienes, Tom 3, Los Angeles: Questjournals, 2015, p. 27-29 2 Marija Drėmaitė, Progreso meteoras, Vilnius: Lapas, 2016, p. 39. 3 Sandra Kliukaitytė, Kauno pramoninės architektūros paveldas: kūrybinių industrijų ir turizmo plėtros galimybės,

Magistro darbas, Kaunas: Vytauto didžiojo universitetas, 2009, p. 4.

4

Temos aktualumas. Panevėžys – industrinis miestas, galintis didžiuotis pakankamai dideliu ir stipriu

pamonės architektūros paveldu, išlikusiu tiek centrinėje miesto dalyje, tiek išsidėsčiusiu miesto

pakraščiuose. Deja, daugelis Panevėžio pramoninės paveldo architektūros objektų yra apleisti, kiti,

nors veikiantys, tačiau irgi labai prastos būklės.

Tyrimo objektas – XIX a. pabaigoje – XX a. viduryje Panevėžyje pastatyti ir išlikę pramoninės

architektūros pastatai ir kompleksai, įtraukti į Kultūros vertybių registrą.

Tyrimo chronologinės ir geografinės ribos apima XIX a. pabaigą – XX a. vidurį, kada pramonė

Lietuvoje pradėjo sparčiai vystytis ir plėstis. Geografinės ribos – Panevėžio miestas – pasirinktos

atsižvelgus į šiame mieste gausiai išlukusią pramonės architektūrą ir jos tipų gausą.

Tyrimo tikslas – išanalizavus Panevėžio miesto pramoninės architektūros objektus bei statinių

kompleksus aktualizuoti jų išlikusias vertingąsias savybes, objektų išsaugojimo būtinybę bei skatinti

atlikti išsamesnius šių paveldo objektų tyrimus. Šio darbo problema susijusi ne tik su Panevėžio

miesto industrinės architektūros vertės, bruožų, fizinės būklės ir kitų, kultūros paveldui aktualių

savybių nustatymu, bet, akcentuojant šiuolaikinio žmogaus poreikius, dėmesys atkreipiamas ir į

architektūros pritaikymo galimybes.

Tikslui pasiekti keliami uždaviniai:

• Apibrėžti visas su tyrimo objektu ir tyrimo tikslu susijusias sąvokas bei pristatyti pramoninės

architektūros paveldo restauravimo ir pritaikymo Europoje ir Lietuvoje pavyzdžius.

• Išanalizuoti Panevėžio miesto pramoninės architektūros paveldo resusrus: jų situaciją miesto

atžvilgiu, architektūrinę specifiką, paveldosauginę situaciją, pramonės išsaugojimo ir ralizuotų

restauracijos – konversijų atvejus bei išskirti objektų egzistuojančias problemas ir galimus jų

sprendimo būdus.

• Pateikti pramoninės architektūros objektų Panevėžyje pritaikymo atvejų analizę ir perspektyvas.

Tyrimų metodai ir tyrinėjimų priešistorė

Apimant kultūros paveldo registre įtrauktą industrinį paveldą – tyrinėjimų ir informcijos yra nemažai,

tačiau, tyrimų orientuotų į Panevėžio miesto pramoninę architektūrą, yra nedaug 4 . Nagrinėjnt

pavienius objektus esama tyriminė medžiaga nėra tiksli ir informatyvi, kartais net klaidinanti. Viena

4 VAA, f. 1019, ap. 11, b. 3542. 4AB "Danisco Sugar Panevėžys" administracinio pastato patalpų istoriniai tyrimai, Nr:ID-114934, KPD, Panevėžio

teritorijos padalinys, 2014. 4VAA, f. 1019, ap. 12, b. 15041. 4Detalusis vertingųjų savybių aprašymas, Vilnius, KPD, 2008.

4Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registre įregistruotų statinių apskaitos duomenys iki 2015 01 01, 2015,

Vilnius. p. 68. 4VAA, f. 1019, ap. 11, b. 3542.

4Rasuolė Kerbedienė, Vėjo malūno (Ramygalos g. 11A, Panevėžys) istorinė pažyma, 2010.

5

iš didžiausių priežačių formuojančių tyriminės informacijos stoką yra visuomenės, miesto valdžios,

savininkų per mažas domėjimasis industrine architektūra, nevykstančia komunikacija.

Kitų tyrinėtojų darbai, naudojama medžiaga ir šaltiniai

Pirminis tyrimo šaltinis buvo patys pramonės pastatai ir jų aplinka. Gilinantis į miesto industrinius

objektus lygiagrečiai buvo nagrinėjami panašios architektūros ir tipologijos pramoniniai pastatai.

Surinktas pakankamas kiekis fotofiksacijų leidžiančių vizualiai pamatyti architektūros pokyčius

seniau ir dabar. Analizuojant Lietuvos industrinį paveldą daug remtasi Marijos Drėmaitės sukaupta

informacija apie pramoninę architektūrą, jos charakteringumą straipsniuose ir knygoje5. Nagrinėjant

Panevėžio miesto raidą, pramoninės architektūros vystymąsi remtasi Panevėžio miesto istorijos

knygomis „Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.“ Ir „Iš Panevėžio istorijos“, dalis informacijos surinkta

Panevėžio miesto Kraštotyros muziejuje, ji lengvai prieinama elektroninėje talpykloje

www.paneveziomuziejus.lt, taip pat remtasi Kultūros paveldo departamento publikuojama

infomacija bei Lietuvos centriniame valstybės archyve (toliau – LCVA) rasta tyrimine informacija

bei Panevėžio miesto savivaldybės tarybų nuosprendžių pranešimais.

Mokslinis darbo naujumas. Šis aprašomas pramonės architektūros objektų tyrimas – pirmasis

mokslinis darbas apimantis visus Panevėžio mieste saugomus pramoninės architektūros kompleksus.

Darbas grindžiamas nauju požiūriu į pramoninės architektūros paveldo restauracijos ir regeneracijos

pritaikymo visuomenei galimybes. Į paveldo panaudą žiūrima šiuolaikišku, kūrybišku požiūriu:

aptariamos įprastos paveldo restauracijos ir pritaikymo formos, pateikiami XXI a. užsienio

restauravimo ir pramoninės architektūros funkciško pritaikymo modeliai. Pateikiamos alternatvos

Lietuvos pramoninės architektūros paveldo restauracijai ir regeneracijai.

Darbo struktūra.

Pirmoje darbo dalyje pristatomos pagrindinės pramoninės architektūros sąvokos bei jų skirtymas į

industrinės architektūros tipus, nagrinėjamos pramoninės architektūros paveldo restauravimo ir

pritaikymo galimybės užsienio šalyse bei analizuojami pramoninės architektūros pritaikymo

pavyzdžiai ir įpaveldinimo problemos Lietuvoje.

Antroji darbo dalis yra skirta pristatyti Panevėžio miesto pramonės raidą bei industrinės architektūros

ojektus įtrauktus į kultūros vertybių registrą. Poskyriuose aptariama saugomų objektų ir kompleksų

5 Marija Drėmaitė, Aida Štelbienė, Pramonės paveldo panauda, in: Archiforma, Nr. 2, Vilnius, 2004., p. 52-57;

Marija Drėmaitė, Pramonė kaip paveldo objektas, Kultūros paminklai, T. 9, Vilnius: Savastis, 2002, p. 110-118;

Idem, Pramoninė architektūra Lietuvoje, in:Pramonės paveldas Lietuvoje, Vilnius, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 06 05],

Prieiga per internretą: http://msi.lms.lt/ihp/gateway/lt/lietuva/lith_drem_l.html; Idem, Progreso meteoras; Marija

Drėmaitė, Salvijus Kulevičius, Henrihs Soms, Rita Trimonienė, Birutė Salatkienė, Pramonės paveldo panauda šiandienos

poreikiams: gerosios patirties analizė, Šiauliai, 2007.

6

istorinė raida, sutelktas dėmesį į statinių architektūrinę išraišką, esmą būvį ir pritaikymo galimybes

ateityje.

1. PRAMONINĖS ARCHITEKTŪROS PAVELDO RESTAURAVIMAS BEI

PRITAIKYMAS UŽSIENYJE IR LIETUVOJE

1.1. Pramonės paveldo tipologija ir pramoninės architektūros samprata.

Pramonės paveldas (industrial heritage) – tai ne pavieniai vertingi daiktai, bet pastarųjų 250 metų

įvykiai susiję su pramonine aplinka, įrenginiais ir gamyba nuo pramonės revoliucijos laikų.

Pramoninė gamyba kaip svarbiausias industrinės visuomenės reiškinys yra glaudžiai susijęs su šalies

pramonės kultūrine paveldo dalimi, kuri jungia ir liudiją bendrą pasaulio kultūros istoriją. Gamyba

visuomet buvo didžiausia žmogaus veiklos dalis, kuri palaipsniui nuo pavienio darbo perėjo į socialiai

organizuotą mašininį darbą.

Konketizuodama pramonės paveldo sampratą, architektūros istorikė Marija Drėmaitė teigia: „Žodžiai

pramonės paveldas žmonėms dažniausiais asocijuojasi su senomis aprūkusiomis gamyklomis arba

atgyvenumiosmis staklėmis, pastatytomis švariame ir šviesiame muziejuje. Iš tikrųjų pramonės

paveldą sudaro ne vien fabrikai ir seni mechanizmai. Jis apima kraštovaizdžius – gamykų ir kasyklų

teritorijas, kelių ir gyvenviečių tinklus, kur žmogaus kūriniai jungiasi su gamta. Pramonės paveldas

atskleidžia visą pramonės gamybos raidą – stambiosios, vidutiniosios ir smulkiosios pramonės ir iš

dalies amatų istoriją. Pramonės paveldu laikomos ir nemeterialusis palikimas, tapęs mūsų aplinkos ir

nūdienio gyvenimo dalimi. Pramonės paveldo dėmesio laukas apima praeities gamybos fizines

liekanas, tokias kaip: kraštovaizdžiai, vietovės, struktūros, įmonės, įranga, produktai bei kiti

įrengimai.“6

Britų industrijos archeologas Angus Buchanan išskiria penkias industrijos archeologijos objektų

temas, pradedant industriniu kraštovaizdžiu (miestovaizdžiu) ir palaipsniui siaurinant akiratį link

gyvenviečių, transporto sistemų, pastatų ir galiausiai atskirų artefaktų, tokių kaip įrankiai, mašinos ir

gamybos produkcija7. A. Buchanan kaip ir Kenneth Hudson tikėjo jog industrinė visuma – pradedant

nuo industrinės teritorijos iki nedidelio pramoninio artefakto – yra labai mažai ištyrinėta, ko pasekoje

pramoninė archeologija neapsiriboja vieno objekto tyrimu, o apima šalia jo esančius kitus objektus,

teritorijas ir praplečia tyrinėjimo ribas didesnei apimčiai. Kaip minėta anksčiau, pramonės paveldo

6 Marija Drėmaitė, Aida Štelbienė, op. cit. 7Angus Buchanan, History and Heritage: The Development of Industrial Archaeology in Britain, Berkeley: University

of California Press, 1989, p. 8.

7

objektai yra ne tik statiniai, bet ir įrengimai, atskiros įmonės ir jų grupės, konglomeratai, zonos ir

rajonai, teritorijos su gamybinių statinių kompleksais, o kartais – ištisi urbanistiniai junginiai:

pramoniniaisi miesteliai ar gyvenvietės. Pramonės paveldo objektams priskiriami ir kai kurie

kraštovaizdžio objektai, pavyzdžiui, sanitarinės įmonių apsaugos zonos, kasyklos ir pan. Tai

vadinama pramoniniu kraštovaizdžiu8.

Šiuo metu Europos paveldosaugoje priimta, kad pramonės, technikos ir inžinerijos paveldą sudaro:

• Industrializavimo ir techniniai procesai bei jų sąsajos su žmogaus gyvenimu;

• Kraštovaizdžiai, kur žmogaus kūriniai jungiasi su gamta: gavybos, gabenimo, apdorojimo bei

prekybos vietos, kelių tinklai ir gyvenvietės;

• Statiniai ir jų kompleksai, inžineriniai įrenginiai;

• Gamybos įranga – įrengimai, prietasai, įrankiai, transporto priemonės; darbo procesai;

• Žmonių gyvenimas: darbininkų, inžinierių ir technologų, architektų, pramonininkų ir

vadybininkų darbas, kūryba, buitis, mokymasis ir karjera;

• Visuomeninis gyvenimas: pramonės ir technikos poveikis žmonių bendruomenėms.

Taigi, pagrindinis pramonės paveldo tyrimų tikslas yra išsiaiškinti ne tik pramonės objektus,

socialines ir ideologines priežastis lėmusias pramonės spartų vystymasį, bet ir pramonės kaitos

daromą poveikį žmonėms, pastatams ir aplinkai.

Pramoninė architektūra (industrial architecture) – tai pramoninės paskirties statiniai ir jų kompleksai

su jiems priklausančia interjero ir eksterjero įranga. Bendrai apibendrinant pramoninės architektūros

raidą Lietuvoje galime išskirti tris pagrindines grupes: dvarų pramonė, senoji miestų pramonė (XIX

a. vidurio – XX a. pradžios) ir Nepriklausomos Lietuvos pramonė (XX a. pradžios – XX a. vidurio)9.

Dažniausiai pasitaikantys XIX a. vidurio – XX a. vidurio laikotarpio miesto gamybiniai – pramoniniai

statinių tipai: fabrikai, gamyklos, bravorai, skerdyklos, pieninės, motoriniai malūnai, spaustuvės,

sandėliai, pramoniniai šaldytuvai, pramoninės elektrinės, lentpjūvės, dokai ir kt.

Pramoninė architektūra atsirado ir vystėsi Pramonės revoliucijos laikotarpiu XVIII a. II pusės – XIX

a., kai po Pramonės perversmo Anglijoje, Prancūzijoje ir kitose industrinėse Vakarų Europos šalyse,

buvo pereinama nuo manufaktūrinės prie stambiosios mašininės gamybos. Šio laikotarpio

pramoninių statinių architektūra sekė bendras to meto architektūrines tendencijas, todėl

ankstyviesiems fabrikams būdinga istoristinio stiliaus architektūra (neogotika, neorenesansas,

8 Marija Drėmaitė, Pramonė kaip paveldo objektas. 9 Idem, Pramonės paveldas Lietuvoje.

8

neoklasicizmas, vadinamasis plytų stilius, eklektika ir kt.). Pramonės perversmas ir jį sekusi

industrializacija (stambiosios pramonės vystymasis) sąlygojo pramoninės architektūros – naujo

architektūros statinio tipo atsiradimą bei ilgą Europos modernizacijos procesą. XIX a. pabaigos – XX

a. vidurio laikotarpio pramoniniai statiniai stilistiškai tapo labai įvairūs. Šalia istoristinių formų

pramoninės architektūros atsirado moderno, vėliau modernizmo, racionalizmo, funkcionalizmo

stilistikos fabrikai10.

Lietuvą Pramonės perversmo banga pasiekė žymiai vėliau nei vakaruose. Lietuvoje stambioji

pramoninė architektūra pradėjo ryškėti tik XIX a. pabaigoje, koncentruotais pramoniniais centrais

tapo to meto didžiausi šalies miestai: Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai. Kitose, mažesniose

miesteliuose vystėsi pavieniai pramonės centrai.

XIX a. viduryje veikė spirito varyklos, alaus daryklos, malūnai, lentpjūvės, plytinės. Tik XIX a. 6 d-

metyje, ėmus naudoti garo variklius, pramonė Lietuvoje suklestėjo ir pradėjo sparčiai augti. Iki 1900

m. sparčiai vystėsi mašinų gamyba, metalo apdirbimas, odos, statybinių medžiagų, popieriaus ir

maisto pramonė, pradėta statyti specializuotus pramoninius, gamybai pritaikytus objektus.

1.2. Pramonės architektūros restauravimo ir pritaikymo praktikos užsienyje

Nuo pat XVIII a. pradžios fabrikas buvo suvokiamas kaip (technologinio ir socialinio) progreso

simbolis. Tačiau XX a. pradžioje ilgai laikyta utilitari pramoninė architektūra sulaukė pripažinimo –

XX a. pabaigos – XXI a. pradžios pavyzdiniai pramonės pastatai tapo UNESCO saugomais kultūros

paveldo objektais, ženklinančiais visuomenės modernizacijos ir tobulėjimo istoriją. Dabar daugiau

nei 40 obejektų yra įtrauktų į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą, kurį pripažįsta įvairios grupės,

visuomenė bei patys pramonininkai. Intensyvus industrinio paveldo užuomazgos prasidėjo, kada

1973 m. Anglijoje ir 1975 m. Vokietijoje buvo surengtos pirmosios tarptautinės konferencijos,

kuriose buvo išryškinamas pramoninių pastatų išsaugojimo svarbumas. Po kelių metų 1978 m.

Švedijoje buvo įkurtas industrinio paveldo išsaugojimo (konservavimo) komitetas – The International

Committee for the Conservation of Industrial Heritage (TICCIH). Ši pasaulinė, nevyriausybinė

pramonės apsaugos organizacija skatina pasaulinį šalių bendradarbiavimą, išryškinti svarbiausia

tikslą – pramoninio paveldo išsaugojimo būtinybę bei konservavimo, tyrimų, dokumentavimo ir

visuomenės švietimo ir kultūrinimo svarbą šiais laikais.

10 Gillian Darley, Factory,London: Reaktion books, 2003, p. 6-20.

9

Dabar, kaip ir seniau, pramonė – viena iš pagrindinių miesto varomųjų jėgų. Tobulėjant

technologijoms, keičiantis visuomenės poreikiams, gamyklos ir industriniai statiniai nespėja

technologiškai atsinaujinti, praranda savo reikšmę, galiausiai tampa nebenaudojami ir neprižiūrimi.

Laikui bėgant šie pastatai funkciškai susidėvi ir kelia socialines bei aplinkosaugines problemas:

nenaudojamuose pastatuose dažnai apsigyvena asocialūs asmenys, griūnantys pastatai kenkia

aplinkai, mažina teritorijos patrauklumą bei sukelia didelį pavojų žmonėms, todėl planuojant miesto

plėtrą dažnai iškeliamas klausimas griauti funkciškai nebenaudojamus ir apleistus statinius ar

išsaugoti pastatus ir teritorijas jas pritaikant naujai paskirčiai ir šiuolaikinio žmogaus poreikiams.

Istorinės pramoninės architektūros išsaugojimas aktualus keliais aspektais. Pirmiausia, dauguma

neprižiūrėtų pramoninės architektūros kompleksų ar pavienių industrinių objektų yra įtraukti į

kultūros paveldo registrą. Antra – geros lokacijos – pirmieji pramoniniai objektai buvo statomi

geografiškai patogiose, lengvai pasiekiamose miesto dalyse, kurios dabartiniais laikais yra miesto

centruose ir yra itin patrauklios. Seniau klestėjusios pramoninės architektūros teritorijos yra

prikeliamos antram gyvenimui, pakeičiant teritorijos funkciją: pramoninės teritorijos pritaikomos

gyvenimui, virsta prekybiniais plotais, darbui bei kūrybai skirtomis erdvėmis.

Pertvarkant pramonines teritorijas reikia atkreipti dėmesį į senų pramonės statinių architektūrinę ir

archeologinę vertę, kurios yra itin aktualios norint transformuoti pramonines teritorijas, pripažįstant

anksčiau teritorijoje buvusių pramoninių statinių, kraštovaizdžio ir tos vietos istorijos reikšmę.

Remiantis Jose Maria Fuentes, norint apsaugoti vertingus paveldo požiūriu statinius reikia atitinkamų

žinių apie statybų metodus ir tradicinės architektūros bruožus. Be to, sprendžiant teritorijų

pertvarkymą kompleksiniu požiūriu turi būti sukurta tinkama teisinė, metodinė ir duomenų kaupimo

bazės, taikomi sprendimų priėmimo metodai, kurie leistų užtikrinti racionalius ekonominiu ir

socialiniu požiūriu sprendimus ir vertingiausių pavyzdžių išsaugojimą.11 Daugumose šalių apleisti ir

neprižiūrimi pramoniniai pastatai laikomi didele problema. Tačiau tik keletas šalių yra parengę

informacine teisinę bazę, skatinimo ir konversijų programas. Kompleksiškai apleistų teritorijų

problema sprendžiama Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, Airijoje, Italijoje,

Ispanijoje, Prancūzijoje bei kitose šalyse. Nebefunkcionuojančių pramoninių teritorijų ir pastatų

konversija aktuali tuo, kad naujos paskirties pritaikymas turi tenkinti šiuolaikinio žmogaus poreikius,

nauja funkcija nustatoma atsižvelgiant į teritoriją supančią aplinką, funkcinę miesto struktūrą bei

bendrą urbanistinį kontekstą.

11 Jose Maria Fuentes, Methodological bases for documenting and reusing vernacular farm architecture, Journal of

Cultural Heritage, Madridas: EM consulte, 2010, p. 119-129.

10

Žodis konversija (lot. conversio) – pakeitimas, pakitimas, persitvarkymas. Teritorijos konversija –

teritorijos įsisavinimo būdas, kada miesto atžvilgiu nebeaktualios teritorijos pertvarkomos naujai

funkcijai, suteikiant joms naują vertę arba esminis struktūros pertvarkymas12.

Pramoninio paveldo ar teritorijos funkcijos keitimas galimas keliomis kryptimis (1 pav.)13:

a) Saugomo objekto/teritorijos paskirtis yra atnaujinama;

b) Saugomo objekto/teritorijos paskirtis yra keičiama išsaugant nepakitusią architektūrinę –

urbanistinė išraišką (tinka tuo atveju, kuomet objektas yra pripažintas pramonės paveldu);

c) Saugomo objekto/teritorijos kompleksinė regeneracija, kuomet paskirtis pertvarkoma iš

esmės keičiant situaciją (tinka tuo atveju, kuomet pramonės objektas yra pripažintas

neveiksnus ir nesugebantis tarnauti naujiems poreikiams, todėl yra rengiama nauja urbanistinė

koncepcija);

Dauguma pramoninių objektų ir kompleksų turi aiškią ir svarbią istorinę reikšmę miestui ir jo

gyventojams, noras atgaivinti pramoninius objektus, kompleksus istorinius pramoninius rajonus yra

vienas iš pagrindinių argumentų, siekiančių išsaugoti funkciškai pasenusius ir nebepatrauklius

pastatus. Vakarų šalyse yra išskiriamos penkios papildomos priežastys dėl kurių galima pastatų

konversija:

a) Apleistas pastatas turi archeologinę vertę;

b) Objektas yra vizualiai patrauklus arba kultūriškai svarbus;

c) Nauja statinio paskirtis duos ekonominės naudos miestui (High Line parko erdvė14);

d) Pastatas turi funkcinę vertę;

e) Naujai panaudojamas pastatas tenkins psichologinius visuomenės poreikius;

Taip pat viena iš dažnų priežaščių – išskirtinio pramoninio interjero išsaugojimo siekiamybė.

Pramoninių zonų konversija yra taikoma ne vieno objekto, bet tam tikrai pramoninei zonai ar rajonui.

Tokio tipo zonos pertvarkymas taikomas kitose šalyse jau gana seniai: pramonės kvartalai yra

konvertuojami į gyvenamuosius rajonus, kuriuose įrengiamos gyvenamosios patalpos (loftai,

12 Tarptautinis žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985 13 Karolis Matulevičius, Jūratė Šliogerienė, Industrinių teritorijų konversija: užsienio šalių praktika,iš: Mokslas –

Lietuvos ateitis, Vilnius: 2010, p.1-8, ISSN 2029-2341. 14

Tai atgaivinta nedidelė Niujorko (New York) dalis – 1934 m. pradėjusi veikti, tačiau 9 d-metyje uždaryta geležinkelio

trąsa, kuri 2009 m. vėl atgijo. XX a. prad. Robert Moses suprojektuota pramoninė jungtis buvo viena iš stambaus

urbanistinio pertvarkymo dalių. Tai buvo ne vienintelė pakelta traukinių trąsa to meto Manhatano (Manhattan) mieste,

tačiau nuo kitų ji skyrėsi savo trąsa, kuria traukiniai lengvai galėjo važiuoti per pagrindinius miesto kvartalus bei lengvai

pasiekti reikiamus galutinis taškus. Pradėjus decentralizuoti miesto centrus, visos geležinkelio trąsos buvo mažiau

naudojamos, galiausiai uždaromos. Plečiantis miestui 2001 m. buvo pasirašytas anžeminės geležinkelio dalies

demontavimo įsakymas, tačiau pakelta trąsa, liko nepaliesta. 2005-2006 m. buvo pradėti pirmieji trąsos pertvarkymo

darbai. Funkciškai nebeveikianti traukinių trąsos estakada pertvarkyta į viešą poindustrinę poilsinę erdvę. Ši nauja erdvė

žmonėms suteikia transportacijos opcijas, socialinės naudos pamatyti kaip kito urbanistiniai poreikiai laikui bėgant bei

vingiuojančiame parke pajusti natūralią gamtą.

11

dirbtuvės, apartamentai), švietimo įstaigos (mokyklos, vaikų darželiai, koledžai), viešos susirinkimų

zonos (bažnyčios, kino teatrai, naktiniai klubai ir kt.), kitos reikalingos įstaigos kaip policijos

nuovados, prekybos centrai, poliklinikos. Įrenginėjant tokius kvartalus dažnai susiduriama su

problemomis ir kliūtimis (aplinkos užterštumas, pavojingosios medžiagos, triukšmas), kurios daro

įtaką viso rajono vystimuisi. Keičiantis inovacijoms, augant gyventojų poreikiams dauguma

industrinių teritorijų, objektų nespėja atsinaujinti, tad tampa nebenaudojami, ir sunkiai pritaikomi

naujai, tobulesnei pramoninei funkcijai. Siekiant išsaugoti svarbiausius architektūros paveldo

objektus, teritorijoms taikomos įvairios atgaivinimo programos.

Sidnėjaus dokų konversija 15 . Sidnėjaus miesto dokai, kuriems priklausauso pagrindiniai trys

rajonai: The Rocks, Daring Harbour, Pyrmont. Šiose rajonuose pilna įvairios industrinės paskirties

objektų: gamyklos, sandėliai, prieplaukos, sunkioji ir geležinkelio pramonė. Laikui bėgant

pramoninės įmonės kėlėsi į kitas teritorijas arba bankrutavo, o industriniai objektai tapo

nebenaudojami. Pripažinus Sidnėjaus pramoninę teritoriją reikšmingą valstybės mastu, pradėtas

teritorijos pertvarkymas remiantis estetiniu, socialiniu, ekonominiu ir fiziniu aspektais. Vienas

pagrindinių uždavinių – išsaugoti Sidnėjaus pakrantės landšaftą: įlankos, paplūdimiai, kalvos –

natūrialiai susiformavusi gamtinė situacija, kurią būtina išsaugoti. Pradėjus dokų konversijos darbus

kiekvienas rajonas buvo tvarkomas atskirai: The Rocks rajonas buvo orientuotas į istorinį ir

autentišką miesto įvaizdį: pastatai apsaugoti ir atkurti remiantis UNESCO paveldo išsaugojimo

taisyklėmis 16 . Pyrimont rajono tvarkyba buvo orientuota į gyvenamają ir komercinę paskirtį.

Išryškinant saugomus dokus ir gamtinį reljefą buvo kuriamos atviros erdvės poilsiui ir pramogoms,

o pertvarkant Daring Harbour teritoriją beveik pusė jos buvo skirta viešosioms erdvėms, kita – verslo

ir gyvenamiesiams pastatams. Vienintelis Daring Harbour rajonas šsiskiria iš kitų, nes jame vyrauja

nauja moderni architektūra, kuri kitose rajonuose yra griežtai prižiūrima ir kontroliuojama.

Duisburgo metalurgijos gamyklos konversija 17 . XX a. pab. uždarius Duisburgo metalurgijos

gamyklą. Didžiausiai ir tankiausiai užstatytai teritorijai buvo parengtas Emšero parko projektas.

Visoje teritorijoje esantiems pramoniniaims pastatams (žaliavų kasyklos, metalurgijos gamyklos,

rezervuarai, kt.) ir teritorijai buvo pritaikyta kultūrinė funkcija. Išlikę pramoninės paskirties

įrenginiams, statiniams buvo pritaikyta nauja paskirtis: vėsinimo rezervuarai tapo tvenkiniais, dujų

rezervuaras – vienu iš didžiausiu Europoje nardymo centru, buvę rūdos saugyklos bunkeriai –

15 Žr. Priedą nr.1. 16 Karolis Matulevičius, Jūratė Šliogerienė, Industrinių teritorijų konversija: užsienio šalių praktika,iš: Mokslas –

Lietuvos ateitis, Vilnius: 2010, p.6, ISSN 2029-2341. 17 Žr. priedą nr.2.

12

laipiojimo sodais, seni geležinkelio bėgiai buvo konvertuoti į dviračių trąsas, pastatai pertvarkyti į

nedidelius viešbučius, lankytojų centrus ir kt.. Neskaitant pagrindinių įvardytų projekto konversijų,

parką papildo mažesni sub-projektai: formuojant privačias erdves sukuriami uždari sodai, bunkerio

sodų projektas – suteikia galimybę pamatyti teritorijoje esančių bunkerių išsidėstymo struktūrą.

Tokiu būdu parke stovinti pramoninė architektūra palaikoma gyva. Lankytojai gali lengvai suvokti

pramoninės architektūros kultūrinę vertę paprasčiausiai susipažinę su masyviomis struktūromis

esančiomis parke.18

Londono dokų konversija19. XIX a. Londono uostas buvo vienas iš garsiausių mainų ir prekybos

uostų pasaulyje. Augant miestui kartu plėtėsi ir uostas, tad XIX a. buvo pradėti statyti pirmieji uosto

dokai. Kiekvienas dokas turėjo savo prekybinę paskirtį: arbatos, tabako, šilko ir kiti. Tik XX a. 9 d-

metyje tobulėjant laivams uostas nebepajėgė priimti didelių ir giliavandenių laivų, todėl visas

pramoninis rajonas užsidarė. Temzės upės pakrantės konversija prasidėjo iškarto po dokų uždarymo.

1981 m. Londono dokų urbanistinis regeneracijos projektas tapo didžiausiu vakarų Europoje,

apimantis beveik 22 km2. Vadovaujančios LDDC (London Docklands Development Corporation)

organizacijos sėkmę lėmė vyriausybės programos, kurios intensyviai finansavo esamų objektų

funkcinį pertvarkymą, buvo siekiama atgaivinti nuskurdusius ir apleistus Londono dokus – Temzės

pakrantė buvo konvertuota į daugafunkcinės paskirties teritoriją ir pritaikyta naujiems poreikiams:

naujas pėsčiųjų ir dviračių takų tinklas, naujų viešų erdvių formavimas, ekologiško parko įkūrimas,

architektūros ir kraštovaizdžio išsaugojimas, senojo geležinkelio atnaujinimas ir pratęsimas20.

Konvertuojant pramoninės architektūros objektus dažniausiai pasirenkama funkcija, kurios poreikis

yra matomas aplink esančioje teritorijoje, tačiau jei dominuojančios funkcijos nėra, tuomet atsiveria

plačios konversijos galimybės. Pagrindinės pramoninės teritorijos ir architektūriniai objektai, gali

būti konvertuojami į gyvenamasias, paslaugų, pramogų, kultūros, visuomeninės paskirties,

rekreacines, mišriosio, edukacinės paskirties zonas.

Leščinskio dvaras Lešno mieste, Lenkijoje21. Projektas apėmė trijų buvusių Antonijaus Leščinskio

dvaro ūkio paskirties pastatų restauraciją ir praplėtimą, bei naujo pastato statybas, su tikslu pritaikyti

pastatus sveikatos apsaugos paslaugų teikimui ir pagyvenusių žmonių apgyvendinimui. Pastatų

kompleksas apima: reabilitacijos centrą, teikiantį priežiūros ir sveikatos apsaugos paslaugas,

18

Stefan Laurin „Conversion of Industrial Sites in the Ruhr Region Culture instead of Coal“, in: München, Goethe-

Institut: Internet-Redaktion, Miunchenas, [interaktyvus],[žiūrėta: 2016 06 06]. Prieiga per internetą:

[https://www.goethe.de/en/kul/arc/20680676.html]. 19 Žr. priedą nr.3. 20

M Malcolm Oakley, London Docklands, canary wharf history, London, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 06 03]. Prieiga

per internetą: http://www.eastlondonhistory.co.uk/london-docklands-canary-wharf/. 21

Žr. priedą nr.4.

13

apgyvendinimo komplekso, maitinimo įstaigų, kultūros įstaigų, požemine stovėjimo aikštele, bei

reikiama papildoma infrastruktūra. Pagrindinis iššūkis buvo pertvarkyti visus investicinio plano

apibrėžtus pastatus į vientisą komplesą ir kiekvienam pastatui priskirti visas būtinąsias funkcijas. Dėl

konstrukcinių ypatybių, lubų sandaros ir bendros būklės, egzistuojančios XIX a. arklidės, bei XX a.

klėtis nėgalėjo būti tiesiogiai pritaikomos naujoms funkcijoms. Pastatus teko praplėsti ir rekonstruoti.

Po buvusiomis atklidėmis įrengta techninės paskirties įrangos talpinimui skirta rūsio patalpa. Prieš

tai rūsio patalpų nebuvo, tad tai buvo didelis iššūkis. To pasekoje, po pradinėmis pastato

konstrukcijomis atsirado požeminis aukštas. Tuo tarpu paskutiniojo pastato aukšto lubos buvo dalinai

pakeltos papildoma langų eile, suteikiančia natūralų apšvietimą viešbučio kambariams. Skirtingi

plokščio stogo lygiai suteikia rekreacinę terasą, ant istorinio pastato stogo. Terasa, kaip susitikimų

vieta senjorams, turi neįtikėtiną vaizdą į miestą. Jauki kavinė ir petankės aikštelė tėra kelios iš

daugybės siūlomų pramogų gyventojams ir lankytojams. Taip pat komplekse numatytas restoranas

su virtuve, scena, koplyčia, viešbučio kambariais ir konferencijų salė. Buvęs klėties pastatas buvo

pritaikytas ligoninės patalpoms: asmenims turintiems negalią, bei bendro pobūdžio medicininę

pagalbą. Kiekvienas skyrius turi prieigą prie atvirųjų komplekso erdvių ir terasų, įtraukiant ir

užtikrinant senjorų aktyvumą. Naujai perkonstruotas pastatas yra apsuptas rekreacinėms reikmėms

skirto sodo su fontanais. Senjorai, neišeinantys iš gyvenamųjų patalpų yra aprūpinti komfortabiliais

apartamentais, balkonais ir ložijomis. Paskutiniojo pastato aukšto terasoje, rezitentai gali prisijungti

prie jogos pamokų ir lauko gimnastikos užsiėmimų. Taip pat po pastatų įrengta erdvi požeminė

stovejimo aikštelė. Visi šie pastatai turi skirtingą charakterį, kompoziciją, aukštį ir medžiagas

atitinkančias to laikmečio statybos tradiciją. Norint apjungti pastatus, buvo pasitelktos perforuotos

sendinto plieno plokštės: suformuotos balustrados, saulės šviesą išskaidantys elementai,

informaciniai stovai, tvoros bei vidaus dizaino elementai. Rūdijančio plieno plokštės yra medžiaga

simbolizuojanti perėjimą ir nenumaldomą laiko tėkmę. Dinaminiai plyšiai fasaduose yra nuoroda į

nepastovumą ir nuolatinius pokyčius atsirandančius per žmogaus gyvenimą22.

Industrinė teritorija Murano mieste, Italijoje23. Projekto tikslas yra prikelti buvusias Murano salos

industrines erdves naujam gyvenimui. Nauji gyvenamieji kompleksai yra pastatyti nebenaudojamoje

gamykloje, kurios dalys turi būti išsaugotos. Projektas gyvenamiesiems pastatams komunikuoja su

egzistuojančiais pastatais tame pačiame sklype. A pastate esantys elementai yra ribojami buvusios

gamyklos šiaurinio fasado, prie kurio šliejasi butai, atsižvelgiant į originalų langų išdėstymą. Dviejų

22 Piotr Cugier, Rafał Tamowicz, Leszczynski antoniny manor internevention, Lešnas, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 06

04], Prieiga per internetą: http://www.archdaily.com/781567/leszczynski-antoniny-manor-intervention-na-no-wo-

architekci. 23

Žr. priedą nr.5.

14

dviaukščių ir trijų vienaukčių elementų sugretinimas suteikia pastatui šukų formą, kuri suteikia

pakankamai šviesos iš pietų, o vonios kambariams – tiek natūralios šviesos, tiek ventiliaciją. Tokios

ir struktūrinės priemonės, besikeičiančio atstumo tarp pastato A ir pastato B fasadų, sukuria

urbanistinės erdvės įvaizdį. A pastatas yra pabaigtas. Remiantis renovaciniais planais, pastatas B,

kurio projektas yra ruošiamas, bus pastatyas esamame industriniame komplekse, kuris bus tinkamai

ištuštintas. Naujasis pastatas bus sudarytas iš dviejų blokų (kurių kiekvieną sudaro 8 gyvenamosios

patalpos ir viena komercinė erdvė). Taip pat atsiras papildomos erdvės vidinei aikštei, kuri taps naujo

komplekso centru.24

Can Minguell gamykla Ispanijoje25. Mataro valdyba ruošiasi sutieikti miestui naują įvairialypės

paskirties erdvę (viešą/privačią), tiek bendruomenės veikloms (dirbtuvės, parodos ir pan.), tiek ir

biurams. Projekto vystymui pasirinktas pagrindinis Can Miguell gamyklos komplekso pastatas

(1850). Keturių aukštų pastatą sudaro ketaus kolonos ir karkasiniai/būgniniai skliautai. Dvigubas

stogas yra laikomas medinių santvarų. Fasadinėje pastato dalyje atsipindi įvairių laikotarpių

pakeitimai. Pagrindiniai pramoninės architektūros interventcijos principai:

1. Atkurti kaip įmanoma daugiau originalios pastato geometrijos;

2. Išlaikyti kalkinių skliautų kuriamas erdves, bei pamatines kolonas, kaip laisvo planavimo sistemą;

3. Sukoncentruoti paslaugas ir bendrasias erdves ties pastato priešakine siena, pasinaudojant

pokyčiais konstrukcijoje;

4. Išlaikyti ir įvertinti įvairių industrinio komplekso elementų visumą; kuriant įvairias atmoseferas

perteikiančias pastato esybę su naujomis programomis, skirtingus laikotarpius ir suvokimo lygius;

5. Organizuoti žmonių srautą pastato viduje, išlaikant dviejų išankstinių ašių poziciją ir išgryninant

senojo pastato pokyčius pradiniame pastate. Perimti struktūrinių pokyčių naudą, pagrindinė ašis

yra lokalizuojama ties šiaurėsvakarų fasadu, nepažeidžiant pagrindinės salės. Nauja saugumo ašis

yra įtvirtinama pietryšiniame fasade, sudarant vieną metalinę laitpinę susiliejančia su medžiagomis

ir suteikiančią skaidrumo. 26

Klėtis Glivičėje, Lenkijoje27 . Klėties padėtis miesto atžvilgiu yra labai patraukli. Pastatą supa

nedideli gyvenamieji namai, rezidencijos, netoliese yra Griunvaldo parkas. Šis pastatas priklauso

24 Matteo Negro, Residential Building Refurbishment, Venecija, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 06 05], Prieiga per

internretą: http://www.archdaily.com/779040/residential-building-refurbishment-studio-macola. 25

Žr. priedą nr.6. 26 Toni Gironès, Reforma y Rehabilitación de la Nave Industrial Can Minguell, Barselona, [interaktyvus], [žiūrėta 2016

06 04], Prieiga per internetą: http://www.archdaily.com/507847/reforma-y-rehabilitacion-de-la-nave-industrial-can-

minguell-toni-girones. 27 Žr. priedą nr.7.

15

ankčiau buvusių Prūsų barakų kompleksui Glivičės (Gliwice) mieste. Visas kompleksas buvo

pastatytas XIX a., vėliau šiek tiek praplėstas. Pirminė pastato funkcija buvo klėtis, tačiau po karo

buvo naudojama kaip vaistų sandėlys netoliese esančios karinės ligoninės. Nauja pastato funkcija –

gyvenanamosios paskirties, su galimybe įrengti paslaugų sferos patalpas pirmame aukšte. Kadangi

objektas yra įtrauktas į valstybės saugomų objektų sarašą, rengiant regeneracijos projektą buvo

atsižvelgta į visus paveldo restauracijos aspektus: išlaikomos pagrindinės autentiškos išgrynintos

medžiagos – raudonų plytų mūras, medinės sijos ir kolonos. Esami laiptai atrestauruojami, buvęs

neišlikęs liftas pakeičiamas nauju moderniu liftu, atkuriami langai. Išlikęs raudonų plytų fasadas

konservuojamas ir dalinai restauruojamas, sutvarkomas karnizas su lietvamzdžiais.28

1.3. Pramoninė architektūra Lietuvoje: jos įpaveldinimo ir pritaikymo visuomenei problemos

Lietuvoje pramonės archiektūros išsaugojimo istorija pakankamai trumpa. 1983 m. buvo sudarytas

pirmasis Lietuvos pramoninio palikimo sąrašas, 1984 m. pradėtos objektų fotofiksacijos. Vykdant

pirmają industrinio paveldo objektų apskaitą buvo pastebėta, kad daugybė pastatų nebuvo įtaukti į

sąrašus dėl juose neišlikusios technikos, ar naujos funkcijos pritaikymo. Laikui bėgant, buvo

bandoma suregistruoti, sukurti programą skirtą specialiai pramonės architektūros įvertinimui ir

skaitmenizavimui, tačiau šių darbų nepavyko užbaigti. Šiuo metu Lietuvos pramonės, technikos ir

inžinerijos paveldo objektai yra skirstomi į šias nekilnijamų ir kilnojamų objektų grupes:

1. Pastatai, statiniai, jų kompleksai, ansambliai, liekanos, dalys:

1.1. Gamybiniai – pramoniniai pastatai (gamyklos, fabrikai, bravorai, spaustuvės, pieninės,

skerdyklos, motoriniai malūnai, lentpjūvės ir pan.);

1.2. Gamybiniai – ūkiniai (vėjo ir vandens malūnai, dirbtuvės, karšyklos, verpyklos, kalkinės,

kalvės, kalyklos ir pan.);

1.3. Energetiniai (elektrinės, vėjo jegainės, dujų fabrikai ir kt.);

1.4. Ūkiniai (sandėliai, magazinai ir kt.);

1.5. Gynybiniai (fortai, bunkeriai, bastionai, gynybinės sienos, grioviai, pylimai, bokštai, pilių

bokštai, įtvirtinimai ir kt.);

1.6. Hidrotechninai (kanalai, akvedukai, siublinės, užtvankos, vandens bokštai, rezervuarai,

vandens kėlimo stotys, šuliniai ir pan.);

1.7. Transporto ir ryšių (geležinkeliai, keliai, gatvės, funikulieriai, kelio stulpai, telegrafai, paštai,

stotys, švyturiai, serpantinai, tiltai ir kt.);

28 Przemo łukasik, Lukasz zagała, Adaptation of Former Granary, Glivičė, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 06 04], Prieiga

per internetą: http://www.archdaily.com/36172/adaptation-of-former-granary-medusagroup.

16

1.8. Mokslinių tyrimų (observatorijos, astronominiai bokštai, ornitologijos stotys, vandens

matavimo stotys, mokslinių tyrim institutai ir kt.);

1.9. Specialiosios paskirties (pirtys, sarginės, gaisrinės ir kt.)

2. Statinių priklausiniai:

2.1. Technologinė įranga (gamybinių procesų atlikimo priemonių visuma);

2.2. Priestaisai (laikrodžiai, termometrai, barometrai ir kt.)29;

Turimais duomenimis, iki 2015 01 01 Lietuvos respublikoje buvo įregistruota net 68494 pramonės,

sandėliavimo, transporto ir garažų paskirties pastatų30. Šis milžiniškas skaičius atskleidžia esmines

paveldotvarkos klaidas – pirmiausia, nebuvo atliekamas joks pramonės architektūros raidos tyrimas

ir vertinimas ko pasekoje objektai be jokių tyrimų ar analizės įtraukiami į saugotinų pastatų sąrašą tik

tuomet kai jiems iškyla didelė grėsmė. Tokia įpaveldinimo tvarka yra priešinga pasaulinės

pavedosaugos praktikai, kurioje objektai įtraukiami į saugotinų pastatų sąrašą tik atlikus jų

inventorizavimą bei atlikus chronologines, tipologines ir greografines analizes – ko pasekoje

atrenkami ir saugomi reikšmingiausi laikotrpio ar tipoligijos objektai.

Pagrindinės vertės, atrankos kriterijai, tyrimai ir pritaikymas

Kaip minėta anksčiau, pramonės paveldo istorija Lietuvoje pakankamai trumpa ir fragmentiška.

Mokslininkų pradėti darbai nebetęsiami, tyrimai vykdomi skirtingais būdais, trūksta bazinės

informacijos, kuria būtų galima remtis analizuojant objektus. Į Kultūros vertybių registrą (KVR)

įtraukiami tie kultūros paveldo objektai, kurie atitinka keliamus reikalavimus, dėl kurių Nekilnojamos

kultūros paveldo vertinimo tarybos nusprendžia, jog jiems būtina suteikti teisinę apsaugą (pav.1).31

Svarbiausias vertinimo tarybų uždavinys – nustatyti objekto vertingąsias savybes ir apibrėžti

teritorijos ribas.

Vertingoji savybė – nekilnojamos kultūros vertybės (būdingos tik tai saugomai kultūros vertybei), jos

dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, pavyzdžiui

vertingąja savybe gali būti: tūrinė erdvinė kompozicija, stogo forma, aukštų išplanavimas, fasadų

architektūrinis sprendimas, kompozicija, dekoratyvi puošyba, įvairios funkcinės detalės,

29 Marija Drėmaitė, Salvijus Kulevičius, Henrihs Soms, Rita Trimonienė, Birutė Salatkienė, Pramonės paveldo

panauda šiandienos poreikiams: gerosios patirties analizė, Šiauliai, 2007, p. 14. 30 Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registre įregistruotų statinių apskaitos duomenys iki 2015 01 01, 2015,

Vilnius. p. 68. 31 Kristina Krikštaponienė, Kultūros paveldo apsaugos teisinis reguliavima,. Kultūros paveldo tyrimai, Metodinis

leidinys, Artseria, Vilnius, 2016, p. 7.

17

konstrukcijos, funkcinė ir technologinė įrangos, patalpų architektūrinės detalės, interjeras, buvusių

kompleksų dalys, buvusių komplekso dalių pastatai ir t.t.).

Šios nustatytos vertingosios savybės yra įrašomos ir apibrėžiamos kultūros paveldo tarybos akte,

kuriame yra suvedami pagrindiniai pastato apksaitos duomenys: apibrėžtos teritorijų ribų planas,

vertybės ir jų savybių fiksavimo medžiaga ir nekilnojamo turto registro dokumentas.

Siekiant nustatyti vertingjų savybių reikšmingumą kultūros vertybei atliekami nekilnojamos kultūros

vertybės taikomieji moksliniai, ardomieji bei fundamentiniai moksliniai tyrimai.

Nekilnojamos kultūros vertybės tyrimas – išlikusių, pakitusių ar prarastų vertingųjų savybių,

nekilnojamos kultros vertybės istorinę raidą patvirtinančių faktų nustatymas, apibendrinimas ir

dokumentavimas.

Taikomieji moksliniai tyrimai – eksperimentiniai, teoriniai pažinimo darbai, pirmiausia skiriami

specifiniams praktiniamss tikslams pasiekti arba uždaviniams spręsti.

Ardomieji tyrimai – fiziniai tyrimai, kuriais negrąžinamai paveikiamas objektas, jo dalis ar elementas,

esantys ar galintys būti autentiškais medžiaginiais mokslinio pažinimo šaltiniais.

Fundamentiniai moksliniai tyrimai – ekperimentiniai, teoriniai darbai, atliekami pirmiausia reiškinių

esmei ir stebimai tikrovei pažint, be tikslo konkrečiai gautus rezultatus.32

Gautais tyrimų duomenimis yra pagrindžiamos kultūros vertybės reikšmingumas: sukūrimo,

pastatymo, įrengimo, veikimo, naudojimo, autentiškumo, stiliaus, paplitimo ir kitais aspektais. Turint

išsamius kultūros vertybės objekto tyrimus galima motyvuotai ir argumentuotai parengti objekto

tvrakybos projektus. Tvarkyba – nekilnojamam kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai:

remontas, konservavimas, restauravimas, pritaikymas.

Konservavimas – kultūros paveldo objekto vertingąsias savybes naikinančių ar žalojančių veiksnių

poveikio sustabdymas ir autentiškų požymių sutvirtinimas atliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius

paveldosaugos, statybos ir kraštotvarkos darbus.

Restauravimas – visų išlikusių kultūros paveldo objekto autentiškų dalių ar elementų konservavimas,

atskirų neišlikusių elementų dalių atkūrimas, nekilnojamos kultųros vertybės požymių išsaugojimas,

atskleidimas ir išryškinamasatliekant tyrimais pagrįstus tvarkomuosius paveldosaugos, statybos ir

kraštotvarkos darbus.

32 Robertas Zilinskas, Tyrimų teisinis reguliavimas. Kultūros paveldo tyrimai, Metodinis leidinys, Artseria, Vilnius.

2016, p. 15.

18

Pritaikymas – kultūros paveldo objekto ar jo sudedamųjų dalių pertvarkymas naudoti, suderinti

valdytojo ir visuomenės poreikius, minimaliai keičiant vertingąsias savybes ir sudarant galimybes

atkurti būklę, buvusią iki šių pakeitimų.33

Žinoma, norint, kad pramonės paveldas funkciškai veiktų jis neturi būti tik išsaugotas ar

užkonservuotas – taip jis paprasčiausiai bus neveiksnus ir nefunkcionuos. Siekiant darnaus estetinio

ir funkcinio vieningumo – objekto kultūrinei panaudai ir pritaikymui reikia parinkti tikslingą ir

reikalingą funkciją. Taip pat gana aktualus pramoninio paveldo požymis – lokacija. Daugelis

ankstyvosios statybos pramoninių objektų lokacija – miesto centras, netoli vandens telkinių ir

pagrindinių miesto jungčių. Įvertinant pastato konstrucinę struktūrą, pramoniai objektai yra labai

patrauklūs dėl savo vientisų erdvių, gero apšvietimo ir didelių erdvių sklype – tokie objektai nesunkiai

sutvarkomi ir pritaikomi naujai paklausiai funkcijai tiek viduje tiek ir išorėje. Straipsnių rinkinyje

„Pramonės pastatų konservavimas ir regeneravimas“ Michaelas Strattonas (Michael Statton) išskiria

industrinės architektūros galimos panaudos ir pritaikymo formas: pramonės išsaugojimas, pramonės

išsaugojimas steigiant pramonės muziejus arba pramonės pastatų konversijos į gyvenamosios ir

visuomeninės paskirties pastatus.34

Gamybinės veiklos tęsimas

Šis funkcijos tęsimas yra idealiausiai tinkantis pramonės objektui, todėl kad pastatui nėra pritaikoma

jokia nauja paskirtis, o išsaugoma jo pirminė funkcija. Išsaugoti industrinio objekto pirminę paskirtį

lengviau nedidelės apimties, individualioms kompanijoms nei didelio masto įmonėms – šiais laikais

tradiciniai gamybos metodai ir pastatai tampa prekiniu ženklu ir prestižu.

Pramoninės išsaugojimas steigiant pramonės ir technikos muziejus.

Pasaulyje daugybė ankstyvųjų pramonės paveldo pastatų buvo pavesrti į regioninius muziejus,

šiuolaikinio žmogaus poilsiui ir pramogoms. Dauguma jų tapo turistiniais traukos centrais,

leidžiančiais susipažinti su pramoninio objekto darbo veikla ar jų darbuotojų gyvenimo būdu,

perteikiant istoriją teminėmins ekskursijomis ar parodomis. Sukuriama komfotabili aplinka tiek

suaugusiems tiek vaikams Europoje daugelis apleistų ir nebenaudojamų pramoninių objektų buvo

33 R.Zilinskas, Tyrimų teisinis reguliavimas. Kultūros paveldo tyrimai, Metodinis leidinys. Artseria, Vilnius, 2016, p.

17. 34

Michael Stratton, Industrial Buildings. Conservation and Regeneration, E&FN Spon, London, 2000, p. 27.

19

paversti į technikos muziejus – tokiu lengviausiu ir paprasčiausiu būdu – muziejų steigimu – buvo

saugoma paveldo pramonės objektai.35

Giliau panagrinėjus pramoninio paveldo vertingasias savybes pastebima tendencija, kad vertingi ir

saugomi pramoniniai objektai Lietuvoje yra dėl savo išlikusios įrangos ar unikalaus technologinio

gamybos proceso. Išsaugant ne tik objektą, bet ir jo įrangą siekiama suderinti turizmo, švietimo ir

komercijos paskirtis, supažindinant žmones su reikšmingu senuoju gamybos procesu ir istorija.

Vienas didžiausių pramonės paveldo muziejų Lietuvoje – pirmosios Vilniaus centrinės elektrinės

pritaikymas Energetikos ir technikos muziejui (pav.3). 1903 m. statytoje miesto elektrinėje (pav.2)

2003 m. įsikūręs muziejus, pasakoja žmonėms elektrinės istroriją bei yra unikalus savo originalia

įranga ir aplinka, kuri papildomai sukuria laiko dvasią, kada elektrinė dar veikė. Taip pat muziejuje

galima sužinoti apie Vilniaus miesto pramonės raidą bei kitose edukacijose ir interaktyviose

ekspozicijose susipažinti su įvairiais fizikiniais dėsniais. Šis, vienas stambiausių paveldo muziejų

pretenduoja tapti techninės kultūros centru Lietuvoje.

Pramoninės išsaugojimas steigiant kultūrinius centrus, meno muziejus.

Metams bėgant pramoninio paveldo objektai vis dažniau pritaikomi ne tik technikos muzijinei

veiklai. Didelės erdvės sėkmingai pritaikomos kitų funkcijų kultūriniams muziejams – modernaus

meno galerijų centrai, šiuolaikinio meno centrai, miesto muziejai ir kt. Vienas iš šiuo metu

populiariausių kultūrinių centru galėtų būti įvardintas menų fabrikas „Loftas“ (pav.4), 2010 m.

įsikūręs Vilniaus miesto naujamiestyje „Elfos“ gamykloje, kurioje buvo gaminami radijo imtuvai,

patefonai, juostiniai ir kasetiniai magnetofonai „Elfa“. Gamyklos erdvėje sukurta universali

multifunkcinė erdvė, kurioje rengiami įvairūs renginiai: koncertai, vizualių menų, teatro, kino, šokio

eksperimentai, įvairios konferencijos ir edukaciniai užsiėmimai, interaktyvios tarpdisciplininės meno

formos ir kt. Šiame menų fabrike yra sėkmingai pritaikyta daugialypė kultūrinė funkcija, kuri yra

priimtina įvairaus amžiaus žmonėms. Ne išimtis ir Vilniuje esanti Menų spaustuvė Vilniuje (pav.5),

įsikūrusi „Tiesos“ spaustuvės patalpose. Čia įrengtos daugiafunkcinės paskirties patalpos: biblioteka,

įvairių organizacijų biurai, didelės daugiafunkcinės paskirties erdvės, skirtos teatrui ir įvairiems

renginiams.

35 M. Drėmaitė, S.Kulevičius, H.Soms, R. Trimonienė, B. Salatkienė, Pramonės paveldo panauda šiandienos

poreikiams: gerosios patirties analizė, Šiauliai, 2007, p. 26.

20

Pramoninis kraštovaizdis ir pramoninis miestovaizdis.

Pasaulyje XX a. pab. buvo atkreiptas dėmesys į industrinio kraštovaizdžio svarbą ir aktualumą –

aplinka supanti pramoninės paskirties pastatus yra labai išraiškinga ir unikali kiekvieno komplekso

ar objekto atžvilgiu, todėl siekiant jį išryškinti ir išsaugoti buvo pradėti steigti ekomuziejai 36 .

Europoje šis konversijos tipas paplito labai dideliu mastu.

Laikui bėgant maži pramoniniai miesteliai išaugo ir pasikeitė neatpažįstamai, XIX a. visiškai

pasikeitė – dėl finansinių problemų teko uždaryti daugybę fabrikų. Ištuštėję pramoniniai rajonai buvo

griaunami, jų vietoje buvo statomi gyvenamieji ar verslo centrai. Tačiau ne visos šalys buvo

nusiteikusios priešiškai prieš vaiduokliais virtusius pramoninius rajonus. Pavyzdžiui, Švedijoje

siekiant išsaugoti pramoninę miestovaizdžio vertę buvo pasiūlyta pastatus renovuoti ir pritaikyti

naujai panaudai. Visi pastatai buvo griežtai įvertinti ir atrinkti, ko rezultatu tapo unikalaus pramoninio

miestovaizdžio atkūrimas.37

Pramoninės paskirties objektų konversija į gyvenamosios ir visuomeninės paskirties pastatus.

XX–XXI a. paplito pramoninių objektų pritaikymas gyvenamajai paskirčiai. Šiandien išpopuliarėjus

šio tipo konversijai vis dažniau iškyla problema kaip geriau išsaugoti ir pateikti pramoninę pastato

atmintį ir istoriją. Masyvūs ir nebenaugojami industriniai pastatai dažnai yra pritaikomi gyvenamajai

paskirčiai, viešbučiams, kitiems visuomeninės paskirties objektams. Šiuo metu labiausiai

išpopuliarėjusios gyvenamosios paskirties tipas – loftai. Pertvarkant objektus į loftinio tipo paskirtį

dažniausiai paliekamos tik pastato fasadas ir užstatymas, konstrukcijos dažniausiai koreguojamos

atsižvelgiant į projektuojamo būsto išplanavimą38. Miestų centruose esantys pramoniniai objektai

dažnai pritaikomi ne tik gyvenamajai paskirčiai, bet ir paslaugų bei kultūros sferoms: vaikų darželiai,

verslo, meno centrai, teatrai. Viena iš pagrindinių priežaščių – gera pastato lokacija ir pasiekiamumas.

Daugybė užsienio šalių pramoninius pastatus legvai pritaikė edukacinės paskirties pastatams –

universitetams, mokykloms. Lietuva taip pat ne išimtis. Ryškiausiu industrinės paskirties pastato

konversijos pavyzdžiu laikytinas ISM aukštosios mokyklos įrengimas buvusiame Salamonų cigarečių

fabrike (pav.6), išsaugant pramonės architektūrai būdingus bruožus su naujos architektūros įsiliejimu

isdustrinėje teritorijoje (pav.7).

36 Ekomuziejus – 7 dešimtmetyje Europoje pradėję kurtis muziejai, orientuojantys eksponuoti pramoninę ir agrarinę

praeitį. Daug dėmesio skiriama žmogaus ir aplinkos darnumui, ekologinės problematikos ir regioninės etnigrafijos

išryškinimui. 37 M. Drėmaitė, S. Kulevičius, H. Soms, R. Trimonienė, B. Salatkienė, Pramonės paveldo panauda šiandienos

poreikiams: gerosios patirties analizė, Šiauliai, 2007, p. 28. 38 M. Drėmaitė, S.Kulevičius, H.Soms, R. Trimonienė, B. Salatkienė, Pramonės paveldo panauda šiandienos

poreikiams: gerosios patirties analizė, Šiauliai, 2007, p. 29.

21

Taigi, nors Europoje industrinio paveldo konversijos jau nėra naujas dalykas, Lietuvoje šis paveldo

pertvarkymo būdas dar tik pradeda įsibėgėti. Anksčiau minėti pavyzdžiai parodo kaip įvariai gali būti

panaudoti pramoninio paveldo objektai, tačiau kol kas tvarkybos kokybę ir pobūdį lemia savininko ir

jį projektuojančio architekto užmojai – kiek bus išsaugota pramoninės istorijos pertvarkant pastatą

vizualiai ir funkciškai bei kiek planuojama investuoti į tikslingą objekto pritaikymą šiuolaikiniams

poreikiams. Svarbu paminėti, kad šiuo metu pati didžiausia ir sudėtingiausia problema – teisingos

funkcijos jos pritaikymo problema. Sėkmingam funkcijos pritaikymui svarbiausia yra visų darnus

bendradarbiavimas ir vieno tikslo siekimas. Tik tuomet bus pasiektas kokybiškiausias industrinio

paveldo reprezentavimas.

22

2. PRAMONINĖS ARCHITEKTŪROS OBJEKTŲ PANEVĖŽYJE IR JŲ PRITAIKYMO

ATVEJŲ ANALIZĖ.

2.1 Panevėžio miesto pramonės raida.

XVIII a. Panevėžio miestas urbanistiniu požiūriu vystėsi labai lėtai, todėl nesunku nustatyti

Panevėžio istorinių gatvių tinklą: dominuojanti trikampė aikštė į kurią suėjo trys pagrindinės to laiko

gatvės, bet tik pagal vieną gatvę, einančią šalia Nevėžio upės, vyko intensyvus miestelio gyvenimas

(pav.10). To meto Panevėžys buvo nedidelė, kaimą primenanti gyvenvietė, kuri XVIII a. pabaigoje.

išgyveno metamorfozę – miestelio teisės perkeltos į apie XVII a. II pusėje įsikūrūsį Mikolajevo

miestelį, ko pasekoje Senasis Panevėžys tapo kaimu. Dar prieš netenkant miestelio statuso Senajį

Panevėžį nukonkuravo netoliese įsikūręs Naujasis Panevėžys, kuris apie XVIII a. pabaigoje jau turėjo

suformuotas aiškias gatvių ašis, pagrindinę turgaus aikštę (pav.11). Nors amatininkystė mieste vystėsi

pakankamai greitai, tačiau pramonės įmonių ar manufaktūrų anuomet dar nebuvo. XIX a. pramonės

perversmo metu Panevėžio mieste vyko sudėtingas modernizacijos procesas – gamyba nebuvo didelė,

visa veikla apsiribojo vietine gamyba: naudojamas rankų darbas ir primityvi technologija. Žinoma,

mieste egzistavo daug įvairių, bet nedidelių sezoniškai dirbančių įmonių: odų dirbtuvė, degtinės

gamyklėlė, sagų dirbtuvė, muilo virimo įmonė, vandens malūnas ir kt. Pramonės kūrimuisi mieste

lemiamą įtaką turėjo ekonominė konjunktūra. XIX a. pabaigoje prasidėjo pramoninis augimas

(pav.12), kurio lemiamu lūžiu tapo stambių, modernių fabrikų kūrimasis.39

Panevėžio mieste pirmieji pramoniniai statiniai ir jų kompleksai buvo pradėti statyti XIX a. viduryje,

kai vėluodamas beveik visu šimtmečiu miestą pasiekė Pramonės perversmas. Iki XX a. vidurio

mieste buvo pastatyti vieni pagrindinių architektūriniu požiūriu vertingi pastatai, pramoniniai

kompleksai, kartu su istoriniais pramoninėmis urbanistinėmis teritorijomis. Fabrikai ir gamyklos

kūrėsi tuometiniuose priemiesčiuose, Nevėžio upės pakrantėse, prie pagrindinių sausumos kelių bei

geležinkelio trąsų. Šie pagrindiniai aspektai lėmė pramonės zonų išsidėstymą ir pramoninės

architektūros paveldo objektų koncentraciją mieste (pav.8).

XIX a. viduryje ankstyvoji pramonė įsikūrė šalia pagrindinių, į miestą vedančių takų, XIX a.

pabaigoje – XX a. viduryje pramoniniai kompkelsai kūrėsi šalia upės vagos bei tuometinio priemesčio

vietose, kuriose tuomet nebuvo jokio užstatymo. Taigi visos istorinės Panevėžio pramoninės

teritorijos yra išsidėsčiusios dabartiniame miesto centre arba netoli jo, ko pasekoje šalies atžvilgiu

miesto pramonė augo labai sparčiai ir skatino greitą miesto plėtrą.40

39 Kęstutis Gudas, Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m., Nevėžis, Panevėžys, 2003, p. 117. 40 Ona Maksimaitė, Iš Panevėžio istorijos, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijos leidykla, 1992.

23

Panevėžio miesto pramoninės architektūros specifikai būdingi Rusijos imperijos pramonės

architektūros statybos principai ir stilistika. Nors pramoninis statinys pagal savo tipą turi būti

funkcionalus ir griežtos struktūros, dauguma pastatų buvo puošniai dekoruojami siekiant architektūrą

įkomponuoti į ją supančią aplinką. Vėlesniu laikortarpiu istorizmą pakeitė modernizuoto istorizmo

stilistika – atsisakyta puošnių elemetų, vyrauja paprastos dekoratyvios formos.

Pagal stilistines architektūros kryptis Panevėžio miesto pramoninės architektūros paveldo objektus

galima klasifikuoti į dvi grupes:

1. Istorizmo laikotarpio pramoninė architektūra (XIX a. vidurys – XX a. pradžia);

2. Modernizuoto istorizmo pramoninė architektūra (XX a. pradžia. – XX a. vidurys);

Ši stilistinė klasifikacija nėra sąlyginė. Laikui bėgant, dažnai pasitaikydavo, kad viename komplekse

persipindavo keletas skirtingų krypčių ir stilistinių bruožų. Modernėjant pramonės technologijoms,

keitėsi ir gamybinių pastatų formos, sklypų struktūros bei architektūra. Vykdant gamybos plėtros

planus statiniai dažnai būdavo persstatomi, pristatomi nauji priestatai, antstatai ar inžineriniai

įrenginiai, kurie dažnai nederėdavo su pirmine stilistika. Vėlyvesniu laikotarpiu vykdyti fabrikų

perstatymai neturėjo didelio neigiamo stilistinio nesuderinamumo poveikio – perstatymai skatino

pramoninės architektūros statinių įvairovę, ir nuolatinę modernizaciją ir technikos tobulinimą.

Didžiausią pramoninės architektūros paveldui žalą padarė sovietmečio industrializacija, kuomet

stambiosios pramonės vystimasis senuosuose kompleksuose buvo vykdoma menkavertės

architektūros priestatų statyba, autentiškų statinių ir konstrukcijų naikinimas bei keitimas naujomis

(pav.9). Tai turėjo neigiamą poveikį ne tik architektūros paveldui, bet ir urbanistiniam miesto vaizdui.

Tipologiniu ir funkciniu aspektu Panevėžio miesto pramonės architektūros paveldo objektai nėra

labai įvairūs. Pagrindiniai yra šie: vandens ir vėjo malūnai, parfumerijos fabrikas, maisto fabrikai,

stipriųjų gėrimų daryklos.

Per pastaruosius metus, Panevėžio mieste jau buvo įgyvendintos kelios pramonės paveldo

konversijos ir restauracijos. Keli apleisti industriniai objektai buvo pritaikyti turistiniams poreikiams,

viešam laisvalaikio praleidimui, taip pat parengti pramonės paveldo teritorijų regeneracijos projektai.

Kaip bebūtų gaila, kai kurie pramoninės architektūros paveldo objektai nesulaukia reikiamo dėmesio

jų apsaugai, tvarkybai bei eksplotacijai.

2.2. Panevėžio miesto pramonės architektūros objektai

2.2.1. Malūnai.

Dar prieš pramoninių objektų statymo bumą, XIX a. Panevėžys ir jo apskritis jau buvo labai garsus

savo malūnais. Jų būta įvairios paskirties, įvairiausių konstrukcijų, tipų ir variantų: naudodami vėjo,

vandens energijas veikė vėjo ir vandens, popieriaus ir vėlyklos, lentpjūvių ir aliejų spaudimo malūnai.

24

Deja XIX a. pabaigoje prasidėjus pramonės augimui juos išstūmė tuo metu populiarėjantys galingi

elekriniai malūnai, ko pasekoje nebenaudojami objektai liko apleisti.41

Vėjo malūnai. XIX a. viduryje panaikinus baudžiavą Lietuvoje, sparčiai pradėjo daugėti vėjo

malūnų. Ne išimtis ir Panevėžio miestas – XIX a. pabaigoje vėjo malūnai buvo dominuojantys to

meto pramoniniai objektai.

Apie 1875 m. buvo pastatytas vienas iš dviejų iki šiol išlikusių kepurinių vėjo malūnų (pav.13). Šio

tipo malūnas kūgio formos su horizontaliai nupjauta viršūne, ant kurios montuojamas sudėtingos

konstrukcijos stogas – kepurė. Kepurinio malūno karkasinė konstrukcija – visai kitokia nei kitų tipų

malūnų. Keturių aukštų malūno sienų pamatas – mūrytas iš skaldytų lauko akmenų, ant kurių

formuotos į viršų siaurėjančios, raudonų plytų mūro sienos, vėliau apdailintos tinko sluoksiu.

Pirmame aukšte įrengtos durys skirtos vėžimo įvažiavimui, o pats malūnas ketvirtame aukšte

apjuosiamas apėjimo tilteliu, dar kitaip vadinamu apeigomis.42 1931 m. malūnas buvo parduotas –

jame įrengtas lokomobilis, o šalia jo buvo įkurtos vėlimo ir dažymo dirbtuvės. Po Antrojo pasaulinio

karo malūnas buvo nacionalizuotas – priklausė „Pramkombinatui“. Vėliau buvo perduotas gyventojų

buitinio aptarnavimo kombinatui. Pastačius naują elektros variklį, valcus malūne buvo sumalama

didelė dalis grūdų, tačiau dėl mažos apyvartos 1980 m. malūnas buvo uždarytas ir perduotas Kultūros

skyriui. 1988 metais pagal V. Klimavičiaus ir V. Sipavičiaus parengtą projektą buvo pradėti malūno

rekonstrukcijos darbai. Malūne buvo planuota įrenti Kraštotyros muziejaus gamtos skyriaus

ekspoziciją apie malūnų praeitį, tačiau planai liko neįgyvendinti. 2011 m. malūnas buvo pripažintas

kultūros vertybe ir įtrauktas į valstybės saugomų objektų sąrašą.

Nelabai kuo skyrėsi šiek tiek vėliau – 1880 m. greta pastatytas kitas, didesnis vėjo malūnas (pav.14).

Turinės formos keturių aukštų skaldytų lauko akmenų cokolio bei siaurėjančiomis raudonų plytų

mūro sienų su tinko apdaila malūne buvo įrengtas vienos įvažiavimo durys. Šis pramoninis statinys

buvo perparduotas kelis kartus. 1948 m. nacionalizuotas malūnas buvo perduotas Panevėžio žemės

ūkio kooperacijos draugijai, vėliau – „Vienybės“ kolūkiui. Malūnas, turėjo tik dvejas girnas ir

pikliuotę, tarp gyventojų nebuvo populiarus, todėl buvo apleistas. Nesant lėšų malūno remontui 1967

m. jį vėl perdavė laisvanoriškajai gaisrininkų draugijai, kuri čia įsirengė gamybines patalpas. Šalia

pastačius mokyklą, 1979 metais malūnas buvo perduotas Švietimo skyriui. Kaip ir kitam, šalia

stovinčiam malūnui 1988 metais buvo pradėti malūno rekonstrukcijos darbai. Jame turėjo įsikurti

Jaunųjų technikų stotis, įrengta mokyklinė observatorija. Šie planai taip pat liko neįgyvendinti43.

41 Anatolijus Andrejevas, Eligijus Morkūnas, Technikos paminklai Lietuvoje, Mokslas, Vilnius, 1982, p. 5. 42 Ibid, p. 17. 43 Rasuolė Kerbedienė, Vėjo malūno (Ramygalos g. 11A, Panevėžys) istorinė pažyma, 2010.

25

Kartu su kitu malūnu 2011 m. jis buvo pripažntas kultūros vertybe ir įtrauktas į valsybės saugomų

objektų sąrašą. 2014–2015 m. įsisavinus Europos sąjungos lėšas malūnas buvo atrestauruotas

(pav.15), tačiau nauja komercinė funkcija nebuvo pritaikyta dėl tuo pat metu savivaldybės priimtuose

sklypo specialiųjų planų bei miesto istorinės dalies teritorijos apsaugos zonų pakeitimo44.

2.2.2. Panevėžio konservų fabriko pastatų kompleksas

Tai vienintelis kompleksas Panevėžyje, kurio funkcinė paskirtis buvo keista ne vieną kartą: degtinės

pilstymo ir spirito gamykla, krašto apsaugos ministerijos poreikiams naudotos patalpos, įkurta

degtinės pilstymo įmonė su atkurtais valstybiniais degtinės sandėliais ir galiausiai įsteigtas Konservų

fabrikas.

Degtinės pilstymo ir spirito gamykla – XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Panevėžyje įkurta

valstybinė degtinės pilstykla (pav.16), orientuojanti į spirito gaminimo ir tiekimo funkciją. Panašios

degtinės pilstymo ir spirito gamyklos priklausė valstybiniam degtinės monopoliui ir pagal tipinius

projektus su nedidelėmis variacijomis buvo statomos Carinės Rusijos gubernijose. 1923m. atkūrus

valstybinį degtinės monopolį, buvusi vidaus reikalų ministerija perdavė kompleksą Pramonės ir

prekybos ministerijai, kuri vėl atkūrė degtinės pilstymo įmonę.

KAM intendantūra – karinė įstaiga koordinuojanti kariuomenės tiekimą, priklausanti Krašto apsaugos

ministerijai. 1919 m. viename iš pagrindinių pastatų buvo naudojamas karinei įstaigai, tvarkančiai

kariuomenės ūkio reikalus. Kiek vėliau 1919–1923 m. buvo įkurtas KAM pėstininkų pulkas.

Pagrindiniame komplekso pastate buvo pulko štabas, kitose – kareivinės, pagalbinės patalpos bei

arklidė.

Konservų fabrikas – 1955 m. buvusios spirito gamyklos kompleksą perėmė daržovių ir vaisių

kombinatas, pavadintas Konservų fabriku. 1990m. objektas pripažintas kultūros vertybe ir įtrauktas į

valstybės saugomų objektų sąrašą (pav.17)45.

Pastato architektūrinė raida. Jau nuo XIX a. vidurio pradėjus mašinizuoti Lietuvos fabrikus

sparčiai išaugo alaus, spirito, degtinės ir midaus gamyklos. Lietuvai esant Carinės Rusijos sudėtyje

buvo smarkiai paveikti tiek gamybos procesai tiek pati pastato architektūra, kuri buvo labai panaši į

Rusijos industrinės paskirties objektus. XIX a. pabaigoje, šalyje paplito pramoninių įmonių statybų

44 Vitalijus Satkevičius „Nuomonė dėl vieno malūno istorijos“, in: Panevėžio miesto savivaldybė, Panevėžys,

[interaktyvus], [žiūrėta: 2016-06-06]. Prieiga per internetą: www.panevezys.lt; Panevėžio miesto savivaldybė,

Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas 31872) Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas

teritorijos ir apsaugos zonų ribų ir paveldotvarkos projektas, Panevėžys, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 06 04], Prieiga

per internetą: www.panevezys.lt 45 Virginija Vaičikonytė, Valstybinio degtinės monopolio panevėžio pilstykla, Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.,

Panevėžys, Nevėžis, 2003, p. 320.

26

bumas – pagrindiniai Carinės Rusijos architektai ir inžinieriai pradėjo naudoti metalinių sijų ir stulpų

konstrukcijas, ko pasekoje XIX a. pabaigoje visos pilstyklos, bravorai, gamyklos ir kiti pramoniniai

alkoholio gamybos kompleksai buvo statomi remiantis tipiniais „plytų stiliaus“ projektais46. Šie

projektai populerėjo dėl savo praktiškumo ir taupumo, todėl plytinė architektūra XIX–XX a.

sandūroje buvo išorišku turiniu – kompoziciniu tapatumu. Visa to meto Europos pramoninė

architektūra pasižymėjo vienodo tūrio, dideliais stačiakampio formos išlanavimo daugiaaukščiais

korpusais, plytų piliastrų sistema, kampiniais bokšteliais, netinkuotų plytų fasadais su rievėtomis

siūlėmis. Plytų ornamentika, simetrinė fasadų struktūra, ritmiškas sekcinis pasikartojimas – visa tai

lėmė architektū siekį sukurti modernią pastato konstrukciją, pabrėžiančią jo estetinę vertę47.

Valstybinės degtinės monopolinis kompleksas buvo pastatytas 1880 m., komplekso pastatai išsidėstę

abipus Kranto gatvės (tuomet Pakrantės gatvė) pusių. Įmonė buvo aptverta mūrine tvora su

metaliniais vartais šiaurinėje sklypo dalyje – kitoje pusėje nei yra dabar. Visą kompleksą sudaro

gamybinės ir gyvenamosios funkcijos paskirties pastatų: sarginė, gamyninis pastatas, ūkiniai pastatai,

sandėliai, administracinis pastatas bei gevanamieji namai bei tvora (pav.18). Architektūrinėje

komplekso išraiškoje dominuoja neogotikos ir vadinamojo rusiškojo stiliaus sąveika: istorizmo

raudonų „plytų stiliaus“ mūras rievėtomis siūlėmis. Pastatų planinė – tūrinė struktūra įvairi: būdingas

vieno – dviejų aukštų stačiakampio, keturkampio, trapecinio ir kampinio tipo planavimas su

šlaitiniais, valminiais stogais. Kranto gatvės fasado kompozicija išskirtinė – pastato fasado tūriai

žemėja į abi puses ir užsibaigia skirtingų ilgių atskirai stovinčiais pastatų fasadais. Jų kompozicija

asimetrinė su kampiniais piliastrais, bazėmis ir kapiteliais bei profiliuotos pastogės dantytu karnizu.

Statinių architektūroje stipriai akcentuojami fasadų dekoratyvios detalės – stulpelių kapiteliai, nišos,

keramikinės plaketės rozetės bei vėduoklės motyvais, geometrinių formų reljefinis frizas, polanginiai

karnizai, kaikuriem pastatams būdas centrinio rizalito elementas.48

1919 m. komplekso panauda buvo pritaikyta karinei paskirčiai: komplekse įsitvirtino Krašto

apsaugos pėstininkų pulkas, kareivinės, pagalbinės patalpos arklidės, sandėliai ir kitos patalpos. Po

kelių metų kompleksą grąžinus Pramonės ir prekybos ministerijai (toliau – PPM) buvo atkurta

degtinės pilstymo įmonė. Iki 1924 metų PPM finansuojamo komplekso remonto pastatai buvo itin

prastos būklės: nuirusios sienos, kangų nebuvimas, kiauri ir apardyti stogai. Baigus komplekso

remontą buvo pakeistos perdangos, sudėtos naujos durys ir langai. Gamybinio pastato dalyje buvo

pristatytas trečias aukštas, pakeista pagrindinių vartų vieta.49 Iki Antrojo pasaulinio karo degtinės

46 M. Drėmaitė, Progreso meteoras, Vilnius, Lapas, 2016, p. 52. 47 Op cit, p. 40. 48Detalusis vertingųjų savybių aprašymas, Vilnius, KPD, 2008. 49 Virginija Vaičikonytė, Valstybinio degtinės monopolio panevėžio pilstykla, Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.,

Panevėžys, Nevėžis, 2003, p. 321.

27

pilstymo gamykla nebebuvo rekonstruojama, o įpusėjus antrajam pasauliniam karui buvo numatyta

įmonę praplėsti, tačiau dėl sovietinės okupacijos planai sustojo ir pilstymo įmonė buvo uždaryta.

Praėjus dešimčiai metų po Antrojo pasaulinio karo, 1955 m. uždarytos degtinės gamyklos pastatus

perėmė daržovių ir vaisių perdirbimo kombinatas, kuris buvo pavadintas Konservų fabriku. 1990 m.

pastatų kompleksas buvo įtrauktas į saugotinų kultūros vertybių sąrašą, 1991 m. Valstybinės

Panevėžio konservų įmonės užsakymu vyriausiasis architektė Alina Samukienė atliko

priešprojektinius pasiūlymus – žvalgomieji architektūriniai tyrimai bei fasadų restauracijos tvarkymo

eskiziniai siūlymai.50 Tyrimu metu buvo nustatyta, kad „pokario metams yra priskiriamas brutalus

antro aukšto užstatymas pietinėje pagrindinio korpuso dalyje (pav. 19). Šis pastatas kaip ir visi vėlesni

priestatai nepretenduoja į jokią architektūrinę vertę. Neišgelbsti net statybose naudojamos raudonos

plytos.“51 Tyrimų išvadose stipriai pabrėžiama, kad vėlyvesnio užstatymo gamybinio pastato langų

angos neatitinka pastato komplekso pirminės architektūrinės koncepcijos – nenaudojami jokie dekoro

elementai, naudojamos plytos yra itin prastos kokybės. XIX a. architektūra yra sudarkyta nevykusiu

tarybinio laikotarpio užstatymu ir sunkiai beatstatoma.

Šiuo metu Panevėžio konservų fabrikas stovi apleistas ir neprižiūrimas (pav. 20). Lietuvai atgavus

nepriklausomybę itin dažnai keitėsi komplekso savininkai, todėl per visus 25-erius metus kompleksas

tik kelis kartus buvo minimaliai paremontuotas. Dabar komplekso būklė yra labai bloga: didelė dalis

autentiško mūro yra smarkiai apirę, langų angokšraščiai stipriai nutrupėję, dalis jų užmūryti dėl

aplinkinių apsaugos. Architektūriniai dekoratyviniai elementai prastos būklės, kai kurie – visiškai

neišlikę.

Reziumuojant, konservų fabriko (degtinies pilstymo ir spirito gamyklos) komplekso autentiškos

architektūros beveik nematyti dėl tarybinio laikotarpio ankstatų, prastos mūro būklės bei neigiamų

aplinkos poveikių. Šiuo metu stipriai išdarkytai industrinio paveldo architektūrai reikalingi visi

įmanomi paveldo tvarkybos principai. Sunkiai atstatomai architektūrai būtinas didesnis visuomenės

ir miesto valdžios dėmesys – kompleksas esantis reprezentatyvioje miesto dalyje privalo būti

išsaugotas ateities kartoms.

2.2.3. Panevėžio mielių ir spirito fabriko pastatas

Lietuvoje po baudžiavos panaikinimo iš lėto pradėjo daugėti smulkųjų ar kiek stambesnių įmonių.

Daugelis jų dirbdavo sezoniškai: gamybos apimtys buvo nedidelės, dažniausiai įmonėms pakakdavo

50 VAA, f. 1019, ap. 11, b. 3542. 51 AB "Danisco Sugar Panevėžys" administracinio pastato patalpų istoriniai tyrimai, Nr:ID-114934, KPD, Panevėžio

teritorijos padalinys, 2014.

28

vietinės rinkos bei didelę įtaką turėjo metų laikų kaita. Tuo metu visos įmonės naudojo rankų darbą

ir primityvią technologiją. Tik XIX a. pabaigoje išryškėjo spartus pramonės augimas.

1885 m. miesto dūma verslininkui Povilas Puzinui leido statyti savo trašų gamyklą, tačiau 1890 m.

miesto valdžiai leidus Troškūnų dvarininkas Stanislovas Montvila nusipirkus toje vietoje įkūrė mielių

ir spirito gamyklą. Deja, 1890 m. pabaigoje gamykla sudegė, tad 1891 m. kovo mėnesį pastatą

atstačius, ji vėl pradėjo veikti52. Ji išliko stambiausia Panevėžio įmone iki Pirmojo pasaulinio karo

(pav.21). 1913 m. pramoninėse patalpose buvo atidarytas pirmasis kino teatras Panevėžyje, o

buvusios gamyklos įrenginiai išmontuoti ir išvežti. Tarpukariu, 1921 m., buvusioje Montvilos mielių

ir spirito fabriko patalpose atsinaujinusi pradėjo veikti akcinė bendrovė „St. Montvilo įpėdiniai ir K°“

pasivadinusi mielių ir spirito retifikacijos fabriku53. Fabriko paskirtis nesikeitė, tačiau laikui bėgant

keitėsi jo savininkai ir pavadinimas: mielių ir spirito retifikacijos fabtiko pavadinimą keitė Panevėžio

spirito kombinatas, vėliau fabrikas tapo bandomuoju spirito kombinatu, o Lietuva atgavus

nepriklausomybę fabrikas buvo pervadintas į „Sema“ (pav.22).

Pastato architektūrinė raida.

1890 m. pradėjus veikti mielių ir spirito gamyklai teritorijoje pramoninės paskirties pastato

architektūra – sudėtinga: dominuoja vieno – dviejų aukštų su pastogėmis tūrinis išplanavimas. Fasado

apdaila – raudonų plytų mūras rievėtomis siūlėmis. Laiptuoti frontonai užbaigiami vertikaliniais

stulpeliais bei įkomponuotais raudonų plytų rondeliais. Pastato eksterjere dominuoja plytų mūro

mentės, tarpaukštinės traukos pabrėžiamos kampu mūryta plytu juosta ir reljefinėmis segmentuotos

langų ir durų angos. Kadangi XX a. pabaigoje – XIX a. pradžioje buvo akcentuojamas pastato fasadas

(pav.23), tad jo gerinimas ir dekoravimas papildomais architektūriniais elementais asocijavosi su

įmonės reprezentatyvumu ir finansiniu sėkmingumu.54 Sėkmingas verslas suteikė galimybes gerokai

išplėsti komplekso apimtis: pastatyti papildomi cechai, administraciniai pastatai, sandėliai ir kt.

2008 m. spirito gamykla buvo pripažinta kultūros vertybe ir įtraukta į saugotinų objektų sąrašą.

Privatizavus gamyklos teritoriją 2009 m. buvo nugriauti visi teritorijoje nesaugotini gamyklos

pastatai, mielių ir spirito fabriko pastatas baigtas restauruoti 2015 m. (pav.24). Dalį teritorijos

ruošiamasi užstatyti gyvenamosios paskirties pastatais, o likusią teritoriją pritaikyti rekreacinei

turizmo paskirčiai. Saugomas atrestauruotas pastatas turėtų būti akcentinis dominuojantis pastatas

teritorijoje, siekiant išryškinti buvusią teritorijos ir pastato funkciją.

52 O. Maksimaitė, Iš Panevėžio istorijos, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijos leidykla, 1992, p. 68. 53 Virginija Vaičikonytė, Akcinės bendrovės „St. Montilo įpėdiniai ir K°“ mielių ir spirito rektifikacijos fabrikas,

Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m., Panevėžys, Nevėžis, 2003, p. 317. 54 M. Drėmaitė, Progreso meteoras, Vilnius, Lapas, 2016, p. 39.

29

Apibendriant galima teigti, kad teritrijos sutvarkymo ir naujos funkcijos pritaikymas yra labai

sveikintinas. Ankstesniame skyriuje aprašyti užsieinio sutvarkymo pavyzdžiai galėtų būti pamatas

šios teritorijos sutvarkymo projekto ruošimui. Deja apmaudu tai, kad restauruotam mieslių ir spirito

pastatui šiuo metu nėra pritaikyta jokia nauja funkcija ir pastatas paprasčiausiai stovi nenaudojamas.

2.2.4. Panevėžio muilo fabriko pastatų kompleksas

Panevėžio muilo fabrikas – vienas iš keleto vis dar veikiančių pramoninių kompleksų Panevėžio

mieste. Tai vienas iš didžiausių tarpukariu įkurtų industrinių objektų centrinėje miesto dalyje.

Panevėžio muilo fabrikas įkurtas 1933 m. „Lietuvos muilas“ pradėjo veikti buvusioje skerdyklos

vietoje, pirmame aukšte (pav.2555).

Pastato architektūrinė raida

Kaip minėta anksčiau, XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje vyravo architektūra su ryškiais dekoro

elementais. Laikui bėgant keitėsi dekoro elementų mados, atspindinčios naujas architektūrines

tendencijas. Statant naujus pramoninės paskirties pastatus labai svarbu buvo naujoves atitinkamai

pabrėžti pastato fasaduose, kadangi įmonės gamindavo tiesiogiai klientui, tad fabriko fasadas turėjo

tiesiogiai tarnauti produkto reklamai.

Vienas iš ankstyvesnių ir išraiškingesnių tarpukario Lietuvos architektūros stilių – neobarokas, kuris

trečiajame dešimtmetyje tapo visuotine architektūrine išraiška, kuri pramoninėje architektūroje yra

sietina ne su konkrečia pramonės šaka, o greičiau su to laiko stiliaus samprata, architekto individualiu

kūrybos bruožu bei bedndro laikotarpio tendencijas paplitusias kaip masinės architektūros

projektavimo bumą.56

Panevėžio fabrikas „Lietuvos muilas“ pradėjo veikti 1932m. fabriko kompleksą sudaro keturi

statiniai: administracinis, gamybinis pastatai, transformatorinė bei sandėlis išsidėstę šalia Staniūnų

gatvės. Fabrikas buvo aptvertas raudono mūro tvora. Architektūrinėje komplekso išraiškoje

dominuoja neobaroko stilius: plytinis mūras su šviesaus tinko dekoru. Dominuojanti planinė – tūrinė

komplekso užstatymo struktūra: kompaktinis, stačiakampio formos, vieno – dviejų aukštų užstatymas

su pusvalminiu ar dvišlaičiais stogais. Objekto fasado kompozicijai būdingas tam tikrų

konstruktyvinių elementų pabrėžimas ir akcentavimas: simetriškuose pastatų fasaduose dominuoja

rizalitai su laužtinio silueto atikais, šoniniai bokšteliai su laužtinės formos frontonais, apskritos fasado

vėdinimo angos, langų angų ir nišų apvadai, tinkuoti modifikuoti piliastrai, pastato konstrukcijos

akmeninis pamatas ir kt. Fasadų apdailai ir puošybai būdinga: raudonų plytų mūro tinkuotas

55 Virginija Vaičikonytė. Akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ Panevėžio fabrikas, Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.,

Panevėžys, Nevėžis, 2003, p. 327.. 56 M. Drėmaitė, Progreso meteoras, Vilnius, Lapas, 2016, p. 281.

30

profiliuotas karnizas, plytų mūro ir tinko dekoras bei vertikaliosios tinko įražos. Vienas iš akcentinių

neobarokinio tipo bruožų – apskritos konstrukcijos fontanas su skulptūra viduryje.

Nors modernizuojant pramoninės paskirties pastatų architektūrą pabrėžiama jos tautinės stilistikos

išraiška, reikia nepamiršti, kad tokius architektūros projektavimo principus lėmė ne estetinės kūrėjų

nuostatos, bet paprasčiausiu finansiniu naudos siekimu bei paviršutinišku požiūriu į architektūrą.

Dekoro ir ornamentikos atsisakymas, lygūs plytų mūro arba tinkuoti fasadai – visa tai nukreipia į

praktiškumo ir ekonomiškumo poreikių tenkinimą, todėl, anot M. Drėmaitės – „Šios krypties

nereikėtų laikyti meniniu stiliumi, o veikiau utilitariu racionaliu projektavimo principu, kuriam

įprasta ekonomiška statybos praktika“57.

Nuo 1976 m. „Lietuvos muilas“ Panevėžio fabriko bendrovė buvo perorganizuota ir pervadinta į

Panevėžio muilo fabriku. Nuo 1990 m. fabrikas priklauso akcinei bendrovei „Naujoji Ringuva“. Apie

2007 metus buvo planuojami muilo fabriką iškeldinti iš miesto censtrinės dalies ir nugriovus

komplekso objektus pastatyti gyvenamosios paskirties objektus, 2009 m. pramoninės paskirties

kompleksas buvo įtrauktas į saugotinų kultūros vertybių sąrašą, tad planuojami komplekso ardymo

darbai neįvyko (pav.26).

Trumpai apžvelgus, galime daryti išvadą, kad Panevėžio fabriko „Lietuvos muilas“ – dabar „Naujoji

Ringuva“ funkcinė paskirtis yra išlikusi ir veikia iki šiol. Komplekso teritorijoje saugoma architektūra

nėra prastos būklės – šiuo metu reikalingas taikyti konservavimo principas. Teritorijoje esantys

naujos architektūros priestatai funkciškai nedarko bet ir nepapildo vizualinės komplekso išraiškos.

Ankstesniame poskyryje kalbėjau apie gamybinės veiklos išsaugojimo pricipą, tad esu įsitikinusi, kad

muilo fabrikas yra vienas iš galimų variantų tęsti komplekso istorinę veiklą ir tapti vienu pagrindiniu

Panevėžio pramoninio paveldo objektu, išsaugojusiu pirminę objekto funkcinę paskirtį.

2.2.5. Cukraus fabriko pastatų kompleksas

Akcnės bendrovės „Lietuvos cukrus“ Panevėžio fabriko kompleksas – vienas iš vis dar veikiančių

pramoninių kompleksų Panevėžyje įkurtas paskutiniais Nepriklausomos Lietuvos valstybės

gyvavimo metais. Tai buvo trečiasis cukraus fabrikas Lietuvoje58, išaugęs tarpukario metu. 1939–

1940 m. fabriko ir jo pagalbinių pastatų bei įrengimų projekto parengimui buvo pakviestas architektas

Arnas Funkas su jaunais lietuvių inžinieriais Eugenijumi Manomaičiu ir Viktoru Ražaičiu.

Cukraus fabrikas – tai didelis gamybini ir pagalbinių pastatų kompleksas, kuriame pastatai išdėstomi

pagal gamybos srautą. Itin svarbi komplekso kompozicinė ašis – geležinkelio trąsa, kuria atgabenama

57 M. Drėmaitė, Progreso meteoras, Vilnius, Lapas, 2016, p. 283. 58 Virginija Vaičikonytė. Akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ Panevėžio fabrikas, Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m.,

Panevėžys, Nevėžis, 2003, p. 327.

31

gamybinė medžiaga produktui ruošti ir išvežama paruošta prekė prekybai. Pagrindinis komplekso

pastatas – perdirbimo, dar kitaip gamybinis pastatas su katiline ir kaminu. Standartizavus ir

supaprastinus cukraus perdirbimo pramonę šiek tiek keitėsi ir komplekso išdėstymo tvarka: mažesni

objektai – vieno aukšto dažniausiai pritaikomi sandėliavimo, tyrimų bei mechaninėms funkcijoms –

budavo statomi šalia gamybinio – pagrindinio komplekso pastato. Svarbi kompklekso dalis – didelė

ir atvira teritorija, kurioje galima sandėliuoti ir laikyti gamybinę žaliavą ir atliekas. 59 Pirmieji

Lietuvos cukraus fabrikai buvo projektuojami pasirenknant tinkamiausią geografinę lokaciją

žaliavos, kuro gavimui bei atsižvelgiant į patogiausias transportavimo salygas. Projektuojamų fabrikų

statybai buvo naudojamos raudonos plytos, plieniniai stulpai, sijos ir santvaros. Fasadų kompozicija

simetriška, estetiškai pabrėžianti pastato vertikales. Kitų, mažiau svarbesnių pastatų išraiška

paprastesnė, be jokių nacionalinių bruožų, tipinių dekoro elementų ir konstrukcinių tūrių.

Pastato architektūrinė raida. Augant cukraus poreikiui fabrikai nebespėjo pateikti pakankamos

produkcijos, tad 1939-1940 m. buvo pradėtas statyti „Lietuvos cukrus“ Panevėžio fabriko

kompleksas (pav.27). Architektas A. Funkas bendradarbiaudamas su lietuvių inžinieriais parengė

atskirus cukraus fabrikui skirtų pastatų, geležinkelio linijos konstrukcinius projektus. Šis cukraus

fabrikas nuo kitų tokio tipo pramoninių kompleksų išsiskyrė savo simetriška planine struktūra,

išryškintas teritorijos funkcinio zonavimo skirstymas bei pabrėžiama pastatų architektūrinė išraiška.60

Geležinkelio trąsos įjungimas į komplekso vidaus erdves ir gamybos planinės – erdvinės struktūros

organizavimas projektuojan plastines formas, kompozicinę ašį ir želdinių grupes.

Projektuojamą kompleksą sudaro dešimt objektų: gamybinis pastatas, katilinė su kaminu, dirbtuvės,

sandėliai, gyvenamieji ir administraciniai pastatai, klubas, valgykla ir labolatorija. Dauguma pastatų

yra aptverti tvora ir želdynais. Gamybinėje teritorijoje panaudota dvieilė linijinė ašinė sistema apie

kurią grupuojami pastatai. Dominuojanti planinė – tūrinė komplekso struktūra – asimetriškų, pailgo

simetriško stačiakampio bei „T“ raidės formų išplanavimas. Teritorijoje dominuoja vieno – dviejų

aukštų užstatymas su valminiais ar dvišlaičiais stogais, komplekso pastatų vidinė erdvinė struktūra

veikia vieningau su pastato išorės erdvine kompozicija.

Objekto fasadinei kompozicijai būdingas radonų plytų mūras, laužytos formos frontonas, simetriška

kompozicija dalinama piliastrais, mentėmis, kai kur įterpiamas mezoninai61. Ritmiškai išdėstytos

įgilintos laiptinių langų angos, betoninis karnizas, šoninių fasadų rizolitai su fasade įgilintais langais

ir kt. Pastatų fasadų puošybai būdingi viršlangiai, plokšti ertikio frontonai, pleištinės saramos, balinto

59 M. Drėmaitė, Progreso meteoras, Vilnius, Lapas, 2016, p. 155–156. 60 Ibid, 165. 61 Mezoninas – mažaaukščio gyvenamo namo pusaukštis, esantis virš vidurinės namo dalies. Cituojama iš: Tarptautinis

žodžių žodynas, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1985.

32

tinko portalai, fasado plokštumos kaitymas horizontaliomis betoninėmis juostomis, antro aukšto

sienos paaukštinimas, centriniai įėjimai išryškinami tūrio skaidymu. Svarbu pabrėžti, kad didelę

teritoriją apimančiame komplekse yra saugotinas pramoninis krašvovaizdis (pav.28).

Yra žinomos dvi komplekso tvarkymo datos. 1979 ir 1994 m., kada pastato autentiškos planinės

struktūros ir interjero stiprūs pokyčiai – nevertingi intarpai, artimi autentiškiems, tačiau jie suardantys

pirminį objekto išplanavimą ir sumažinantys jo architektūrinę vertę.

Remiantis 2014 m. atliktais šio industrinio komplekso tyrimais ir analize galime teigti, kad didžioji

komplekso dalis yra išlikusi autentiška arba minimaliai remontuota. Kompleksui priklausantys

pramoninio paveldo objektai tarpusavyje „surišti“, jie sudaro nedalomą estetinę ir architektūrinę -

kokybinę visumą. Tačiau įvesti nauji elementai, vėlesnio laikotarpio pakeitimai ir pertvarkymai, kurie

žaloja kultūrinės vertybės požymius, nedera su išlikusia autentiška medžiaga.

Šiuo metu cukraus fabrikas yra uždarytas ir nebeveikia jau nuo 2008 m. Remiantis to meto

reorganizavimo planu teritorijoje demontuojami pokariu statyti komplekso statiniai, kurie nėra

įtraukti į kultūros saugotinų objektų sąrašą, paliekami tik kultūrinę ir istorinę reikšmę turintys

pastatai, tvarkoma teritorija.

33

IŠVADOS

Įsigilinus į paveldo pritaikymo perspektyvas, pastebima, kad pramonės paveldas vis dažniau tampa

neatsiejama XX a. paveldo dalimi. Išnagrinėjus keletą industrinės architektūros išsaugojimo

pavyzdžių užsienio šalyse pastebimas didelis skirtumas tarp Lietuvos ir kitų šalių pramoninio paveldo

išsaugojimo ir pritaikymo:

1. Užsienio valstybėse pramoninių rajonų konversija jau tapo kasdienybe, jį pripažįstama ir

skatinama išsaugoti;

2. Objektas ar teritorija, kuriems pritaikoma nauja funkcija lengvai įsilieja į miesto urbanistinę,

kultūrinę ir funkcinę struktūrą;

3. Pramoninių teritorijų konversija labiau sveikintina nei naujos architektūros integracija

miestovaizdyje;

4. Pertvarkyti industriniai centrai, esantys patraukliose miestų teritorijose lengvai tampa naujais

traukos centrais;

5. Išsaugant kultūrinį paveldą kartu yra išsaugomas ir unikalus miesto identitetas;

Šiuo metu Lietuvoje aktualiausių ir sudėtingiausių aspektų yra pramonės paveldo išsaugojimo

problema. Siekiant išsaugoti ryškiausius ir vertingiausius industrinio tipo objektus pirmiausia

siekiamybė būtų:

1. Kruopštus paveldo atrinkimas ir eksponavimas kaip gairės, nupasakojančios

industrializacijos istoriją bei liudijančios jo vertę valstybės mąstu62;

2. Nustatyti pramoninio objekto, teritorijis tvarkymo pripritetus;

3. Ieškoti privačių investuotojų, atsižvelgti į visuomenės pritarimą ir iškeltas problemas,

visiems bendradarbiauti ir siekti to paties paveldo išsaugojimo ir regeneravimo tikslo;

4. Industrinio paveldo pritaikyta funkcija turi darniai įsilieti į miesto urbanistinę, funkcinę bei

kultūrinę struktūrą;

5. Siekti labiausiai tinkančios funkcinės paveldo panaudos ir pritaikymo formos;

Panevėžio miesto pramoninio paveldo išsaugojimas yra itn aktuali ir opi problema miesto ir valstybės

lygmenyse. Išsaugant paveldo architektūrą ir pakeičiant funkcinę paskirtį paveldas gali tapti įdomia

ir unikalia miesto dalimi, išsaugančia istoriją ir kultūrinę vertę ateinančioms kartoms. Atsižvelgiant į

saugomų objektų geografines vietas ir remiantis gerosios patirties analizėje pateiktais paveldo

išsaugojimo tipais Panevėžio miesto pramoninis paveldas galėtų būti prikeltas „antram gyvenimui“:

62 Marija Drėmaitė, Svajonių fabrikai? Industrializacijos palikimas Baltijos jūros regione (1945-1990m.) kultūros

istorijos požiūriu, Darbai ir dienos, 2009, t. 52. p. 157.

34

vėjo malūnai galėtų tapti puikiu edukaciniu muziejumi, pristatančiu vėjo malūnų istoriją ir veiklą,

konservų fabrikas miesto centre puikiausiai galėtų tapti multifunkciu meninės paskirties kompleksu,

mielių ir spirito fabriko pastatas galėtų būti pertvarkomas į poilsio ir rekreacijos – kultūros centrą su

aplink sutvarkyta žaliąja erdve, muilo fabriko kompleksas vienas – vienas vis dar veikiančių fabrikų

– galėtų išsaugoti pirminę savo funkciją – muilų gamybą ir tradicijas, kurios šiais laikais yra labai

vertinamos bei cukraus fabrikas, kuris yra labiausiai tinkamas gyvenamosios funkcijos pritaikymui.

35

ŠALTINIŲ I LITERATŪTOS SĄRAŠAS

Šaltiniai

1. AB "Danisco Sugar Panevėžys" administracinio pastato patalpų istoriniai tyrimai, Nr:ID-

114934, KPD, Panevėžio teritorijos padalinys, 2014.

2. Detalusis vertingųjų savybių aprašymas, Vilnius, KPD, 2008.

3. Lietuvos Respublikos nekilnojamo turto registre įregistruotų statinių apskaitos duomenys iki

2015 01 01, 2015, Vilnius. p. 68.

4. Panevėžio konservų fabrikas, Panevėžys, Kranto g. 12, Istoriniai tyrimai, VAA, f. 1019, ap. 11,

b. 3542, p. 1-14.

5. Kerbedienė Rasuolė, Vėjo malūno (Ramygalos g. 11A, Panevėžys) istorinė pažyma, 2010.

Literatūra

1. Andrejevas Anatolijus, Morkūnas Eligijus, Technikos paminklai Lietuvoje, Mokslas, Vilnius,

1982, p. 17.

2. Buchanan Angus, History and Heritage: The Development of Industrial Archaeology in

Britain, 1989. p. .8.

3. Darley Gillian, Factory,. London: Reaktion books, 2003, p. 6-20.

4. Drėmaitė Marija, Kulevičius Salvijus, Soms Henrihs, Trimonienė Rita, Salatkienė Birutė,

Pramonės paveldo panauda šiandienos poreikiams: gerosios patirties analizė, Šiauliai, 2007.

5. Drėmaitė Marija, Pramonė kaip paveldo objektas, Kultūros paminklai, T. 9, Vilnius, Savastis,

2002, p. 110-118.

6. Drėmaitė Marija, Progreso meteoras, Vilnius, Lapas, 2016.

7. Drėmaitė Marija, Štelbienė Aida, Pramonės paveldo panauda, Archiforma, Nr. 2, Vilnius,

2004., p. 52-57.

8. Drėmaitė Marija, Svajonių fabrikai? Industrializacijos palikimas Baltijos jūros regione (1945-

1990m.) kultūros istorijos požiūriu, Darbai ir dienos, 2009, t. 52.

9. Fuentes Jose Maria, Methodological bases for documenting and reusing vernacular farm

architecture, Journal of Cultural Heritage, 2010, p. 119-129.

10. Gudas Kęstutis, Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m., Nevėžis, Panevėžys, 2003, p. 117.

11. Kliukaitytė Sandra, Kauno pramoninės architektūros paveldas: kūrybinių industrijų ir turizmo

plėtros galimybės, Kaunas, 2009, p. 4.

12. Krikštaponienė Kristina, Kultūros paveldo apsaugos teisinis reguliavima,. Kultūros paveldo

tyrimai, Metodinis leidinys, Artseria, Vilnius, 2016, p. 7.

36

13. Maksimaitė Ona, Iš Panevėžio istorijos, Vilnius, Mokslo ir enciklopedijos leidykla, 1992, p.

68.

14. Matulevičius Karolis, Šliogerienė Jūratė, Industrinių teritorijų konversija: užsienio šalių

praktika, 2010, p.

15. Singh Vijjika, The technologies & Machines That Powered the industrial revolution, Journal of

research in humanities and social scienes, Tom 3, Los Angeles, 2015, p. 27-29.

16. Stratton Michael, Industrial Buildings. Conservation and Regeneration, E&FN Spon, London,

2000, p. 27.

17. Tarptautinis žodžių žodynas.

18. Vaičikonytė Virginija, Akcinės bendrovės „St. Montilo įpėdiniai ir K°“ mielių ir spirito

rektifikacijos fabrikas, Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m., Panevėžys, Nevėžis, 2003, p. 317.

19. Vaičikonytė Virginija. Akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ Panevėžio fabrikas, Panevėžys

nuo XVI a. iki 1990 m., Panevėžys, Nevėžis, 2003, p. 327.

20. Vaičikonytė Virginija. Valstybinio degtinės monopolio panevėžio pilstykla, Panevėžys nuo XVI

a. iki 1990 m., Panevėžys, Nevėžis, 2003, p. 320.

21. Zilinskas Robertas, Tyrimų teisinis reguliavimas. Kultūros paveldo tyrimai, Metodinis leidinys,

Artseria, Vilnius. 2016.

Elektroninai duomenys.

1. Malcolm Oakley, London Docklands, canary wharf history, London, [interaktyvus], [žiūrėta

2016 06 03]. Prieiga per internetą: http://www.eastlondonhistory.co.uk/london-docklands-

canary-wharf/.

2. Marija Drėmaitė, Pramoninė architektūra Lietuvoje, in:Pramonės paveldas Lietuvoje, Vilnius,

[interaktyvus], [žiūrėta 2016 06 05], Prieiga per internretą:

http://msi.lms.lt/ihp/gateway/lt/lietuva/lith_drem_l.html.

3. Matteo Negro, Residential Building Refurbishment, Venecija, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 06

05], Prieiga per internretą: http://www.archdaily.com/779040/residential-building-

refurbishment-studio-macola.

4. Panevėžio miesto savivaldybė, Panevėžio miesto istorinės dalies (unikalus kodas 31872)

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas teritorijos ir apsaugos zonų ribų

ir paveldotvarkos projektas, Panevėžys, [interaktyvus], [žiūrėta 2016 06 04], Prieiga per

internetą: www.panevezys.lt.

5. Piotr Cugier, Rafał Tamowicz, Leszczynski antoniny manor internevention, Lešnas,

[interaktyvus], [žiūrėta 2016 06 04], Prieiga per internetą:

37

http://www.archdaily.com/781567/leszczynski-antoniny-manor-intervention-na-no-wo-

architekci.

6. Przemo łukasik, Lukasz zagała, Adaptation of Former Granary, Glivičė, [interaktyvus],

[žiūrėta 2016 06 04], Prieiga per internetą: http://www.archdaily.com/36172/adaptation-of-

former-granary-medusagroup.

7. Stefan Laurin „Conversion of Industrial Sites in the Ruhr Region Culture instead of Coal“, in:

München, Goethe-Institut: Internet-Redaktion, Miunchenas, [interaktyvus],[žiūrėta: 2016 06

06]. Prieiga per internetą: [https://www.goethe.de/en/kul/arc/20680676.html].

8. Toni Gironès, Reforma y Rehabilitación de la Nave Industrial Can Minguell, Barselona,

[interaktyvus], [žiūrėta 2016 06 04], Prieiga per internetą:

http://www.archdaily.com/507847/reforma-y-rehabilitacion-de-la-nave-industrial-can-

minguell-toni-girones.

9. Vitalijus Satkevičius „Nuomonė dėl vieno malūno istorijos“, in: Panevėžio miesto savivaldybė,

Panevėžys, [interaktyvus], [žiūrėta: 2016-06-06]. Prieiga per internetą: www.panevezys.lt

Naudotos ikonografinės medžiagos sąrašas.

1. „Semos“ spirito gamykla XXIa., fotografija: nežinomas, Panevėžys, 2007. Prieiga per interneta:

[http://s971.photobucket.com/user/Romas6/media/LT%20Panevezys/IMG_3409.jpg.html].

2. 1839 m. Panevėžio miesto planas, Kauno apskrities archyvas, F. I-473, ap.2, b.136.

3. 1904 m. Panevėžio miesto planas, Lietuva žemėlapiuose, Nacionalinis muziejus, Vilnius, 1999.

4. 1929 m. Panevėžio miesto situacijos planas, brėžinys: M.Stanėvičius, Panevėžio kraštotyros

muziejus, Panevėžys.

5. Algimantas Miškinis, Panevėžio raida iki 1871 – 1872m, Panevėžio kraštotyros muziejaus

archyvas, 1993. Prieiga per internetą: [www.paneveziomuziejus.lt].

6. Atrestauruotas Panevėžio vėjo malūnas , fotografija: autorius nežinomas, Panevėžys, 2012.

7. Brolių Salamonų cigarečių ir papirosų fabrikas Kaune, ikonografija, Kaunas, 1938.

8. Energetikos ir technikos muziejus, fotografija: E.Armakauskaitė, Vilnius, 2014.

9. ISM universitetas įkurtas brolių Salamonų cigarečių ir papirosų fabrike, fotografija: autorius

nežinomas, Kaunas.

38

10. Lietuvos materialiojo nekilnojamo kultūros paveldo įrašymo į kultūros vertbių registrą ir

sklebimo saugomu procedūra, Kultūros paveldotvarkos tyrimai, metodinis leidinys, Artseria,

Vilnius, 2016, p. 9.

11. Menų fabrikas „Loftas“ įsikūręs buvusiame radiotechnikos „Elfa“ gamykloje,

fotografija: Vincas Vinkevičius, Vilnius, 2014.

12. Menų spaustuvė įsikūrusi buvusioje spaustuvėje „Tiesa“, fotografija:Julius kalinskas, Vilnius,

2013.

13. Panevėžio konservų fabrikas dabar, fotografija: E.Armakauskaitė, Panevėžys, 2016.

14. Panevėžio konservų fabrikas, Panevėžys, Kranto g. 12, Istoriniai tyrimai, VAA, f.1019, ap. 11,

b. 3542.

15. Panevėžio konservų fabrikas, Panevėžys, Kranto g. 12, Istoriniai tyrimai, VAA, f.1019, ap. 11,

b. 3542.

16. Panevėžio konservų fabrikas, Panevėžys, Kranto g. 12, Istoriniai tyrimai, VAA, f.1019, ap. 11,

b. 3542.

17. Panevėžio konservų fabrikas, Panevėžys, Kranto g. 12, Istoriniai tyrimai, VAA, f.1019, ap. 11,

b. 3542.

18. Panevėžio malūnai XX a. 3 dešimtmetyje, fotografija: B.Buraitis, Panevėžys

19. Panevėžio malūnai XX a. 3 dešimtmetyje, fotografija: B.Buraitis, Panevėžys

20. Panevėžio mielių ir spirito fabriko pastatas, fabriko firminio blanko viršutinė dalis su fabriko

vaizdu 1913m., fotografija: Violeta Bruzgelevičiūtė, Panevėžys, 2008.

21. Panevėžio mielių ir spirito fabriko pastato fasadinė išraiška, fotografija: V.Bruzgelevičiūtė,

Panevėžys, 2008.

22. Panevėžio valstybinės konservų įmonės pastatai. Panevėžys, kranto g. Nr.12 paruošiamieji

darbai, fotofiksacija, VAA, f. 1019, ap. 12, b. 15041.

23. Restauruojama Panevėžio mielių ir spirito fabriko pastatas, fotografija:autorius nežinomas,

Panevėžys, 2014.

24. Vilniaus elektrinė nuotraukose, stendas nr.8, ikonografija: ETM F 5-0236/9, Vilnius, 2013.

39

25. Panevėžio muilo fabrikas 1935m, fotografija: autrius nežinomas, Panevėži kraštotyros

muziejaus archyvas, Panevėžys.

26. Panevėžio muilo fabrikas XXIa. Pradžioje, fotografija:Laima Markevičiūtė, Panevėžys, 2008.

27. XX a. viduryje pradėtas statyti Panevėžio cukraus fabrikas, iknografija, Panevėžys, 2013.

28. XXI a. Panevėžio cukraus fabrikas 2011 m., ikonografija, Panevėžys, 2011.

40

Pav. 1 Lietuvos materialiojo nekilnojamo

kultūros paveldo įrašymo į kultūros vertbių

registrą ir sklebimo saugomu procedūros

schema

Pav.2 Energetikos ir technikos muziejus

anksčiau

Pav.3 Energetikos ir technikos muziejus dabar Pav.4 Menu fabrikas „Loftas“, įsikūręs

buvusiosi „Elfos“ gamyklos patalpose

41

Pav.5 Menų spaustuvė įsikūrusi buvusioje

spaustuvėje „Tiesa“

Pav.6 Brolių Salamonų cigarečių ir papirosų

fabrikas Kaune

Pav.7 ISM universitetas įsikūręs buvusioje

brolių Salamonų cigarečių ir papirosų fabrike

Pav.8 pramoninių objektų kūrimasis šalia

Nevėžio upės (nr.2 – Spirito gamykla Kranto g.,

nr.12 - malūnas)

Pav.9 Menkavertės architektūros statybos darba

Spirito gamyklos teritorijije, Kranto gatvėje

Pav.10 Panevėžio miesto istorinių gatvių tinkle

schema

42

Pav.11 XIX a. viduryje mieste susiformavęs

aiškus gatvių tinklas, pagrndinė aikštė

Pav.12 XIXa. Pabaigos – XX a. pradžios

Panevėžio miesto planas su tuomet jau

veikusiais mielių ir spirito bei degtinės ir spirit

pilstymo gamyklomis

Pav.13 1875 m. veikti pradėjęs vėjo malūnas

XX a. 3 dešimtmetyje ir dabar

Pav.14 1880 m.veikti pradėjęs vėjo malūnas XX

a. 3 dešimtmetyje ir dabar

43

Pav.15 atrestauruotas vėjo malūnas Pav.16 Panevėžio valstybinė degtinės pilstymo

gamykla XXa. pradžioje

Pav.17 Panevėžio konservų fabrikas 1990 m. Pav.18 Panevėžio valstybinis degtinės

pilstytuvės komplekso planas

44

Pav.19 Pagrindinio Konservų fabriko gamybinio pastato stilistinė kartograma

Pav.20 Panevėžio konservų fabrikas dabar

Pav.21 Panevėžio mielių ir spirito fabrikas XX

a. pradžioje

Pav.22 „Semos“ gamykla XXI a. pradžioje

45

Pav.23 Saugomas Panevėžio mielių ir spirito

gamyklos pastatas

Pav.24 Restauruojamas Panevėžio mielių ir

spirito gamyklos pastatas

Pav.25 Panevėžio muilo fabrikas 1935 m. Pav.26 Panevėžio muilo fabrikas XXIa.

pradžioje

Pav.27 Panevėžio cukraus fabrikas XX a.

viduryje

Pav.28 Panevėžio cukraus fabrikas 2011 m.

46

PRIEDAI.

Priedas nr.1. Sidnėjaus dokų konversijos pavyzdžiai

Sidnėjaus uostas 1910m.

Sidnėjaus uostui pritaikytos naujos funkcijos vizualinė išraiška apie 2000m.

47

Anksčiau teritorija buvo Sidnėjaus uosto dalis, šiuo metu teritorijau pritaikyta nauja –

gyvenamosios paskirties funkcija.

Sidnėjaus uostas kartu su verlo paskirčiai pritaikytais pramoninėmis uosto patalpomis

Priedas nr.2 Duisburgo metalurgijos gamyklos konversijos pavyzdžiai

Apleista Duisburgo metalurgijos gamyklos

pastatai ir teritorija

Duisburgo metalurgijos gamyklos teritorijai

pritaikyta technikos parko funkcija

48

Naujos funkcijos pritaikymas esamiems pramoniniams pastatams

Duisburgo metalurgijos gamyklos teritorijos sutvarkymas – žalių zonų, parkų formavimas

industrinėje aplinkoje

Priedas nr.3 Londono dokų konversija

Sutvarkyta temzės upės krantinė

49

Senoji pramoninė dokų funkcija buvo pertvarkyta į verslo funkciją.

Senoji dokų konversija į gyvenamasias, rezidencines paskirties patalpas

Priedas nr.4 Leščinskio dvaro pritikymas naujai funkcijai Lešno mieste, Lenkijoje

Pramoninis paveldas prieš ir po restauracijos ir naujos funkcijos pritaikymo

50

Pramoninis paveldas prieš ir po restauracijos ir naujos funkcijos pritaikymo

Priedas nr. 5 Industrinė teritorijos pritaikymas naujai funkcijai Murano mieste, Italijoje

Teritorijos konversija

51

Naujos architektūros integracija istorinėje industrinėje teritorijoje

Naujos architektūros darna su pamonine architektūra

Architektūros išskirstymas į sklypus A ir B

Priedas nr.6 Can Minguell gamyklos konversija į verslo paskirties objektą Ispanijoje

Pramoninės gamyklos teritorija anksčiau ir dabar

52

Restauruotas gamyklos pastatas su pramonine autentiška įranga