Virgulė

20 Įžanga

gyventojus, kompiuteriai gaminami laikantis vadinamųjų švediškųjų normų.

Mano manymu, Vokietijoje leistini dydžiai yra gerokai per dideli ir grynai techninio pobūdžio. Vis dėlto žmogaus kūnas yra subtili, natūrali, o ne techninė sistema. Tariamieji specialistai šį faktą, deja, tiesiog pamiršta.

Tokią puikiai subalansuotą sistemą – žmogų – iš pusiaus-vyros lengvai išmuša, įskaitant ir laiko faktorių, vadinamasis elektros smogas (elektros spinduliuotės aplinkoje visuma). Dėl šios priežasties tampa vis svarbiau konsultuotis su ati-tinkamu specialistu, kai tenka įrengti techninio darbo vietą, pavyzdžiui, kompiuterių kambarį. Atsakingas ir sąmoningas darbdavys rūpinasi savo darbuotojų sveikata ir gera savijau-ta. Kaip atlygį jis gauna vis mažiau ligos lapelių, už kuriuos reikia mokėti.

Mes teikiame pagalbą ir konsultuojame iniciatyvines pi-liečių grupes, kurios kovoja su mobiliojo ryšio stočių plė-timu. Jų antenų miškas darosi vis tankesnis. Žmonės vis dažniau susimąsto apie jų sveikatai keliamą pavojų. Mes in-formuojame apie grėsmę ir teikiame paaiškinimus. Susitiki-muose nuolat diskutuojama apie leistinas normas ir ribinius dydžius.

Galvodami apie savo vaikų ir vaikaičių ateitį, privalome šias priemones visaip remti. Mes, matavimų specialistai, su-teikiame reikalingų žinių, ieškantiems informacijos teikia-me vertingų patarimų.

21

Kas tai yra virgulės?

Istorija

Apie virgulių naudojimą randama duomenų visose is-torinėse epochose. Senovės Kinijoje virgulėmis buvo ty-rinėjama statybų vieta, o pirmykštės tautos virgulėmis ir švytuoklėmis ieškojo vandens.

Buvimo vietos tyrinėjimas tikriausiai buvo vienas iš se-niausių žmonijos instinktų. Virgulininkai šimtmečiais buvo laikomi specialistais, gebančiais atrasti šaltinį, žemės turtus, „geras vietas“ namo ar bažnyčios statybai. Taip buvo išven-giama „blogųjų vietų“.

Vystantis civilizacijai šis instinktas ėmė vis silpnėti ir nykti, vis dėlto ir šiandien civilizacijos nepaliestose vietose gyvenančios pirmykštės tautos ir gentys moka atrasti stovy-kloms tinkamas ir netinkamas vietas. Pavyzdžiu gali būti in-dėnai hopiai, kurie gyvendami laisvėje moka savo aplinkoje atrasti vandenį nesinaudodami jokiomis techninėmis prie-monėmis. Panašių dalykų moka ir Australijos aborigenai.

Seniausias virgulininko atvaizdas rastas pietinėje Prancū-zijoje Lasko olų piešiniuose (apie 15 000 metų prieš Kristų). Kapaviečių radiniai ir senovės Egipto hieroglifai irgi rodo, kaip seniai žmonių turėta žinių apie radiosteziją ir virgules.

22 Kas tai yra virgulės?

Kas yra radiostezija?Išvertus pažodžiui, ši iš lotynų ir graikų kalbų žodžių

sudaryta sąvoka reiškia spinduliuotės nustatymą. Nustatyti spinduliuotės vietas naudojant virgules ar švytuokles geriau ar blogiau sugeba kiekvienas žmogus, pasitelkęs pasąmonėje slypinčias galias.

Labai senus laikus siekianti radiostezijos istorija liudija, jog visada buvo žmonių, kurie mokėjo su virgule tyrinėti po žeme esančius reiškinius. Vienuoliai, žemdirbiai, architektai ar kareiviai – daugelis jų buvo jautrūs, gebėjo aptikti pože-minius dirgiklius ir mokėjo naudotis virgule.

Iš seniausios Kinijos istorijos žinoma ne tik fengšui dok-trina, bet ir tai, kaip buvo atrandamos stovykloms ar statybai tinkamos vietos. Tam skiriama daug dėmesio dabartiniuose fengšui patarimuose.

Istoriniuose šaltiniuose rašoma apie karaliaus Kuang Ju įsakymą ištirti bet kokios statybos vietą ir sužinoti, ar po žeme negyvena „piktosios žemės dvasios“. Piešiniuose jis vaizduojamas jojantis ant drakono, o spinduliuotės ieškan-tys kinai vadino save „drakono raiteliais“.

Šis istorinis kinų karaliaus įsakas šiuolaikiniams statybų biologams turėtų būti savaime suprantamas dalykas.

Žodis virgulė reiškia „rykštelę“, „vytelę“, su kuria jautrūs žmonės stengėsi kažką atrasti. Kas tai galėjo būti?

Istoriniu požiūriu pirmiausia tai buvo vanduo, mūsų svarbiausias gyvybės eliksyras. Biblijoje randame aprašy-mą, kaip Mozė sudavė lazda į uolą, iš kurios tuomet ištryško vanduo. Šiais laikais būsimų didelių gręžinių vietų tyrinėji-mas šulinių statytojams yra įprastas dalykas. Nors ir galima atlikti techninius matavimus, bet tai gerokai ilgiau trunka.

23Istorija

Su virgule greičiau ir tikslingiau. Kai kurių virgulininkų darbo sėkmingumas siekia net 85 procentus, o firmoms, kurios dirba, sakysim, besivystančiose šalyse pagal naujau-sius mokslinius gręžimo metodus, aptikti vandenį pavyksta gerokai rečiau. Yra duomenų, jog net dykumose, kur joks prietaisas negali aptikti vandens, virgulininkams tai pasise-ka. Vienas tyrimas buvo atliekamas iš lėktuvo, o paskui buvo tiriama su virgule.

Viduramžiais su virgule buvo ieškoma žemės turtų. Iš-garsėjo Rūdiniuose kalnuose gyvenęs gydytojas Georgas Baueris, į kasybos istoriją įėjęs savo lotynišku vardu „Agri-kola“. Daugelyje virgulėms skirtų knygų jis vaizduojamas medžio raižinyje, po kuriuo parašyta: „Virgulininkas, kuris ieško slaptų žemės lobių, vadinamųjų gyslų.“

Tuo laikotarpiu buvo pirmąkart pastebėta, jog tarp vandens ir rūdų yra ryšys. Agrikolos knygoje pateikiama rūdakasių liudijimų, kad ieškodami rūdos telkinių jie visada atkreipdavo dėmesį į vandens šaltinius. Šaltiniai trykšdavo arba netoliese rūdos klodų, arba tiesiai iš virš jų esančių žemės plyšių.

Ir mano ieškojimai ne visuomet baigdavosi trykštančio vandens radimu. Labai didelės įtakos turi mėnulio fazė. Per delčią vanduo tikra ta žodžio prasme nueina gilyn į žemę ir jį labai sunku aptikti. Per mėnulio priešpilnį rezultatai būna daug geresni.

Be to, vanduo, kaip teigia vandens specialistas iš Tirolio Johanas Granderis, neturi būti „skaistus“, o jau pribrendęs gręžiniui.

Vienuolynuose taip pat buvo ieškoma vandens. Dauge-lyje benediktinų vienuolynų, pavyzdžiui, Švento Stepono ir


kituose, miežiniam alui daryti reikėjo labai gero vandens. Tokį vandenį atrasdavo vienuolyno virgulininkai. Boirono vienuolyne, kuris yra visai netoli nuo mano namų, irgi buvo keli vienuoliai, kurie mokėjo naudotis virgulėmis, dažniau-siai padarytomis iš medžio šakos. Jie buvo dažnai kviečiami į namus, kurių gyventojai turėjo bėdų, o man kartais tekda-vo patikrinti jų tyrimus ir patvirtinti rezultatus.

Virgulė buvo sėkmingai naudojama ir ieškoti naftos telkiniams. Geri virgulininkai su ja aptiko daugybę naftos telkinių Tolimuosiuose Rytuose, Teksase, Arkanzase. Dau-geliui dabartinių naftos magnatų būtent virgulė atvėrė kelią į svarbiausios mūsų planetos ūkio šaką ir milijardinį pelną. Yra žinoma vieno Amerikos naftos pramonėje išgarsėjusio virgulininko pono Brauno istorija. Jis buvo aukštąjį išsila-vinimą turintis elektrotechnikos inžinierius, kuriam pagal profesiją daug artimesnė buvo technika nei gamta. Ir vis dėlto atkaklioje kovoje už naftos telkinius jis įgijo puikaus virgulininko šlovę. Arkanzase jam reikėjo tiksliau pažymė-ti naftos gręžinių vietas, kuriose mokslininkai buvo numa-tę esant naftos. Tačiau Braunas nepatarė ten gręžti, nes, jo manymu, ten buvo tik minimalūs naftos ištekliai. Juo nie-kas nepatikėjo. Nugalėjo brangiai mokamų profesionalių ekspertų nuomonė. Buvo padaryta daug gręžinių, pasiektas beveik 2000 metrų gylis. Nudilo be galo daug gręžimo gal-vučių, ir galiausiai gręžinių kaštai pasiekė milijoną dolerių. Visos pastangos ir išlaidos nuėjo šuniui ant uodegos ir gręži-nių buvo atsisakyta. Vis dėlto ponas Braunas nusiminusiam naftos verslininkui parodė, ką gali virgulininkas. Vietovėje, kuri vadinamiesiems specialistams pasirodė neįdomi, Brau-nas su savo virgule aptiko daugiau nei dešimt juodojo aukso šaltinių. Visi susidomėję laukė ieškojimo rezultatų. Iš gręži-

25Istorija

nių ištryško milžiniški naftos fontanai! Verslininkas įsitiki-no, jog Braunas visiškai teisus.

Jo, kaip virgulininko, gebėjimai taip ištobulėjo, kad jis nustatydavo ne tik naftos kiekį telkinyje, bet ir telkinio gylį. Šiuo žmogumi susidomėjo kitos naftos verslovės. Netrukus jis buvo pripažintas kaip specialistas, niekas nebežiūrėjo į jo darbą skeptiškai. Virgulė savo darbą išmanančio specialisto rankose ir vėl nugalėjo techninius matavimo prietaisus!

Šie pasakojimai ir pavyzdžiai rodo, jog darbas su virgule buvo ir tebėra efektyvus. Mokslas taip pat turėtų nevengti šios temos ir neignoruoti dalykų, kurie mums visiems svar-būs.

Dar Maksas Plankas, kurio vardu pavadintas ne vienas mokslinis institutas, buvo tos nuomonės, jog mokslas pri-valo rimtai panagrinėti tokį su žemės gelmėmis susijusį fe-nomeną. Šią mokslininko nuomonę jo kolegos priskyrė prie keistų idėjų, o juk pirmieji požymiai jau buvo jo kvantinėje teorijoje!

Kaip būtų buvę svarbu pripažinti tą faktą, kad žmogaus sveikatą veikia geopatogeniniai veiksniai. Ir kaip būtų svar-bu, jei medicina pripažintų, jog į spinduliavimą žmogaus organizmas reaguoja ligomis.

Žemės spinduliuotė ir sveikata yra neatidėliotina tema, kurios turėtų imtis šiandieninis mokslas visuomenės labui.

Iki šiol, deja, vis dar trypčiojama vietoje. Teigiamus po-slinkius stabdo dvi grupės: vieną sudaro tie, kurių rankose virgulė nejuda arba ją judina patys; antrąją mokslininkai, kurie šio fenomeno nesugeba įtikinamai paaiškinti, nes, ga-limas daiktas, ne ten ieško. Darbą su virgule jie laiko šar-


latanizmu arba apgaule. Tai gerai apie save galvojančiųjų grupė.

Neigti virgulės teikiamas galimybes, vadinasi, eiti len-gviausiu keliu. Nematyti faktų ir nepaisyti teigiamų darbo rezultatų jau yra tam tikras ribotumas.

Savo kasdieniame darbe ir man tenka išgirsti įvairiausių nuomonių.

Taip atsitiko ir 1999 metais vienoje Austrijos televizijos laidoje, į kurią buvau pakviestas kaip ekspertas. Diskusijų laidoje turėjo būti pademonstruota, kaip dirbama su virgu-le, kai ieškoma vandens gyslų.

Laidos tema – „Vandens paieškos su virgule“. Buvo fil-muojama prie Bodeno ežero, kur ir buvo institutas, kuriame tuo metu vedžiau seminarus.

Forarlberge gyvenantys vadinamieji vandens ieškotojai prieš kameras demonstravo savo meną, kiekvienas buvo apsiginklavęs keliais virgulės variantais. Vandens paieškos televizijos studijoje prasidėjo.

Buvo transliuojamas interviu su fizikos profesoriumi iš Vienos, kuris buvo lankęsis tik vieninteliame virgulių semi-nare ir pritarė nuomonei, jog visa tai tėra fantazijos.

Kai buvau paprašytas išdėstyti savo požiūrį į pasisaky-mus ir demonstravimą, ėmiau dalykiškai gilintis į reikalo esmę. Jei yra žinoma, kad virgulės parodymus per tyrimus atliekantį žmogų smarkiai veikia techniniai laukai, vadinasi, sumanymas ieškoti vandens šioje televizijos studijoje, kur yra stiprus elektros smogas, negali pavykti. Profesoriui iš Vienos paaiškinau taip: „Požeminės srovės jėgos poveikio paaiškinimo reikia ieškoti kvantinėje Makso Planko fiziko-

27Istorija

je, ir jis yra materijos, šiuo atveju uolienos ir vandens, kaip gyvybės eliksyro, sąveikos pasekmė.“

Mano žodžiai klausytojams sukėlė nuostabą. Man pavy-ko šia nuolat aptarinėjama tema jiems šį bei tą paaiškinti. Apie požemines vandens sroves plačiau kalbėsiu pasakoda-mas apie baroną fon Polį.

Radiostezijai ir mokslui apie virgules 1929 metų sausis yra svarbi data. Anomis labai snieguoto sausio dienomis Bavarijos virgulininkas baronas fon Polis išsiruošė į neto-li Landshuto esantį Vilsbiburgo miestą. Nors miestas buvo visiškai nežinomas, bet jo burmistras Brandlas pakvietė jį, kad virgulininkas ištirtų, ar šioje gražioje vietovėje prie Du-nojaus intako Vilso nėra trikdžių zonų.

Man atrodo, jog tyrimas buvo ypatingas. Iki šiol buvo įprasta tirti tik atskirus atvejus, o virgulininkas iš Dachau baronas fon Polis užsimojo per savaitę ištirti visą mies-tą. Prieš pradėdamas darbą, baronas tvirtino, jog visų nuo vėžio mirusių žmonių lovos turėjo stovėti stiprios spindu-liuotės zonose, ir ketino su virgule tas zonas aptikti ir vėliau pažymėti jas vietovėje. Iki to laiko dar niekas nebuvo bandęs per septynias dienas ištyrinėti visą miestą. Tokiam užmojui reikėjo didelio žinių bagažo ir ištvermės. Tyrimui gerokai kliudė ir apsnigti sodai bei pievos. Lauko darbai paprastai būdavo atidedami šiltesniems mėnesiams ir tik labai retai buvo tyrinėjama esant blogam orui. Kaip „matavimo prie-taisas“ žmogus yra itin jautrus, todėl tik labai retais atvejais galėjo iškęsti tokius nepatogumus.

Vis dėlto Polis būtinai norėjo atlikti tyrinėjimus ir, pri-žiūrint policijai, pradėjo darbus. Jis nesistengė surasti bet kokius trikdžius, o sąmoningai ieškojo stipriausią spindu-


liuotę skleidžiančių požeminių vandens gyslų. Jų spindu-liuotės intensyvumą skalėje jis žymėjo nuo 1 iki 12.

Vilsbiburgo žemėlapyje buvo žymimos tik stipriausią spinduliuotę skleidžiančios vietos, pažymėtos skaičiumi 12. Kai kuriuose namuose Polis net nustatė, kur stovėjo bėdų

Vandens gyslos Geologinių lūžių vietos Šachtos

Tektoninės zonos

Hartmano tinklas Kario tinklas

Tektoninės zonos ir geologinių lūžių vietos Vilsbiburge

29Istorija

sukėlusios lovos, nors prieš tai visai nežinojo, kur jos buvo. Tai rodė, jog dirba tikras savo dalyko žinovas.

Apygardos gydytojas dr. Bernhuberis, neatsižvelgdamas į Polį, buvo atlikęs lavonų skrodimą ir nustatęs, kuriuose na-muose ligoniai buvo mirę nuo vėžio. Šį sąrašą jis perdavė burmistrui Brandlui.

Buvo palyginti žemėlapiai, kuriuose Polis pažymėjo vėžį sukeliančias pavojingas požemines vandens gyslas, ir gydy-tojo sąrašai.

Išaiškėjo stulbinantis faktas, jog visų 54 nuo vėžio miru-sių ligonių gulėta kaip tik barono fon Polio aptiktose inten-syvaus spinduliavimo zonose. Vadinasi, jam pavyko įrodyti, jog visi mirties nuo vėžio atvejai buvo susiję su namais arba miegamosiomis vietomis, kurios buvo virš labai didelių van-dens gyslų.

Šie rezultatai pribloškė medikus, bet jie nedrįso jais abe-joti, nes tyrimas buvo griežtai kontroliuojamas ir oficialiai protokoluojamas.

Vis dėlto baronas fon Polis negalėjo džiaugtis savo lai-mėjimais. Buvo atrastas „deguto šaukštas“: teigiama, kad jo tyrimas per lengvas, nes Vilsbiburge esą buvo per daug susir-gimų vėžiu. Tuomet virgulininkas nuvyko į Bavarijos miestą Grafenau, kuriame buvo užfiksuota mažiausiai tokių ligų. Ten jis atliko tokį patį tyrimą. Anuo metu Grafenau gyveno tik 2000 gyventojų. Čia buvo gerokai mažiau stipraus spin-duliavimo zonų ir nuo vėžio mirusiųjų skaičius buvo daug mažesnis. Vis dėlto žmonės buvo mirę nuo vėžio kaip tik Polio aptiktose stipraus spinduliavimo zonose. Sąsajos tarp spinduliavimo ir susirgimų dar kartą buvo patvirtintos.


Po pusantrų metų tyrinėtojas Polis vėl apsilankė Vilsbi-burgo mieste. Per tą laiką nuo vėžio mirę žmonės taip pat buvo gyvenę jo anksčiau nustatytose pavojingose zonose. Ar pavyko ne medikui įrodyti susirgimų vėžiu priežastis?

1972 metais Polio žemėlapis buvo dar kartą patikrintas, bet šį kartą jau buvo dirbama su fizikiniu matavimo prie-taisu – scintiliaciniu skaitikliu. Ulmo tyrinėtojas Štenglė pa-žymėjo tas pačias žemės spinduliuotės zonas, kurias buvo aptikęs ir Polis. Šis matavimas buvo pirmasis tokio tipo bandymas ištirti gausiau apgyvendintą vietą. Rezultatų su-tapimas ir po dešimtmečių buvo įtikinamas įrodymas, kurio mokslas, deja, ir iki šiol nepripažįsta.

Buvusio Vokietijos prezidento žmona, medicinos moks-lų daktarė Veronika Karstens, atidarydama medicinos savai-tę Baden-Badene padarė taiklią išvadą:

„Jei esant visoms įmanomoms piktybinių navikų for-moms visada išryškėja tas pats faktorius – žemės spindulių poveikis, – tai ar ne mūsų pareiga žmonijai visomis išgalė-mis imtis tirti šį fenomeną!“

Ketvirtajame dešimtmetyje Maksas Plankas buvo tos nuomonės, jog mokslas privalo rimtai tirti žemės spindulių fenomeną ir reikalavo nedelsiant steigti specialų mokslinių tyrimų institutą. Jau šimtmetį laukiame, kada bus įvykdytas šis vieno žymiausių mokslininkų noras.

Documents

Virgulė