· Web view(dėl psichotropinių medžiagų įgijimo iš A. M.) jį išteisinti, o 2009 m. birželio 8 d. (dėl kratos metu pas jį namuose rastų psichotropinių medžiagų) padarytą

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai

2019-04314 2019-03-20 2011-01-18 2011-01-18 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-113/2011Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.23.2.; 2.12.14.; 2.1.7.

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. sausio 18 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Viktoro Aiduko ir pranešėjo Vytauto Greičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ą. A. kasacinį skundą dėl. Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2009-05-13) ir nuteistas laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2009-06-01) – laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2009-06-07) – laisvės atėmimu 3 metams, pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos įvykdytos 2009-06-08 prie prekybos centro Norfa) – laisvės atėmimu 3 metams 6 mėnesiams, pagal BK straipsnio 1 dalį (dėl nusikalstamos veikos įvykdytos „duomenys neskelbtini“, Kaune) – laisvės atėmimu 3 metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo būdu ir paskirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 7 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 72 straispnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu ir 5 dalimi iš Ą. A. konfiskuota turto už 540 Lt.Šiuo nuosprendžiu nuteisti ir M. S., A. M. bei E. R., tačiau dėl jų kasaciniai skundai nepaduoti.Skundžiama ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartis, kuria

nuteistojo Ą. A. kasacinis skundas atmestas.Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo V. Greičiaus pranešimą ir susipažinusi su baudžiamąja byla,

n u s t a t ė :

Ą. A. nuteistas už tai, kad tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau kaip 2009 m. gegužės 13 d., turėdamas tikslą parduoti, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo psichotropinės medžiagos – metamfetamino, kurio bendroji masė 0,094 g., ją neteisėtai laikė nenustatytoje vietoje ir ne vėliau kaip 2009 m. gegužės 13 d. pardavė M. S., kuris šias psichotropines medžiagas 2009-05-13, Kauno rajone, Garliavoje, Vytauto g. pardavė už 40 litų liudytojui, kuriam taikytas anonimiškumas ir suteiktas Nr. 2, veikusiam pagal teismo nutartį atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

Be to, Ą. A. ne vėliau kaip 2009 m. birželio 1 d., tikslesnis laikas ir vieta nenustatyti, turėdamas tikslą parduoti, iš nenustatyto asmens neteisėtai įgijo baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 0.165 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino, juos laikė ir 2009 m. birželio 1 d. apie 15 val. 30 min. Kaune, Krėvės pr., už 40 litų pardavė liudytojui, kuriam taikytas anonimiškumas ir suteiktas Nr. 3, veikusiam pagal teismo nutartį atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus.

Be to, Ą. A. ne vėliau kaip 2009 m. birželio 7 d., tikslesnis laikas ir vieta nenustatyti, iš nenustatyto asmens turėdamas tikslą platinti neteisėtai įgijo, baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 4,667 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino, juos neteisėtai laikė savo namuose Kaune, „duomenys neskelbtini“, bei 2009 m. birželio 7 d. apie 13 val. už 500 litų pardavė M. S.

Be to, Ą. A. nuteistas už tai, kad ne vėliau 2009 m. birželio 8 d., tikslesnis laikas ir vieta nenustatyti, turėdamas tikslą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=85a8fed04a6811e9b9e1d4aa8e4da0de

platinti, iš nenustatyto asmens neteisėtai įsigijo baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 2,215 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino ir juos iki 2009 m. birželio 8 d. neteisėtai laikė savo namuose Kaune, „duomenys neskelbtini“, kol kratos metu rado policijos pareigūnai ir jas paėmė.

Ą. A. ir M. S. nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, 2009 m. birželio 8 d. Jonavoje, prie prekybos centro „Norfa“, turėdami tikslą parduoti iš A. M. neteisėtai įgijo baltos spalvos miltelių, kurių sudėtyje yra 13,334 g. psichotropinės medžiagos – metamfetamino, juos neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu iki 2009 m. birželio 8 d. 10.20 val., kai Kauno r., Karmėlavoje, Vilniaus g., policijos pareigūnai juos rado ir išėmė kratos metu.

Kasaciniu skundu nuteistasis Ą. A. prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį pakeisti: dėl trijų veikų, kvalifikuotų pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, įvykdytų 2009 m. gegužės 13 d., 2009 m. birželio 1 d. ir 2009 m. birželio 8 d. (dėl psichotropinių medžiagų įgijimo iš A. M.) jį išteisinti, o 2009 m. birželio 8 d. (dėl kratos metu pas jį namuose rastų psichotropinių medžiagų) padarytą veiką iš BK 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį bei paskirti švelnesnę bausmę.

Kasatorius nurodo, kad nežinojo apie nusikalstamos veikos padarymą 2009 m. birželio 8 d., ką patvirtina kitų nuteistųjų M. S. ir A. M. teisminio nagrinėjimo metu duoti parodymai. Teismas be pagrindo vadovavosi šių asmenų ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, nes tokie parodymai nelaikomi įrodymais, jei nėra patvirtinti ir išnagrinėti teismo posėdyje. Be to, M. S. ir A. M. parodymus ikiteisminio tyrimo metu davė būdami apsvaigę nuo narkotinių medžiagų bei būdami abstinencijos būsenoje, todėl jie negali būti laikomi patikimais.

Nuteistais teigia 2009 m. gegužės 13 d. nepadaręs jam inkriminuoto nusikaltimo ir nurodo, kad M. S. jis ne pardavė narkotinių medžiagų, bet jomis pavaišino ir pastarasis suvartojo šias medžiagas jo namuose. Apie tai, kad M. S. išėjo iš nuteistojo namų pasilikęs dalį narkotinių medžiagų ir vėliau jas kažkam pardavė, nuteistasis nežinojo.

Kasatorius nurodo, kad buvo provokuojamas 2009 m. birželio 1 d. padaryti nusikalstamą veiką, t. y. buvo prašomas gauti psichotropines medžiagas, o ne pats siūlė jas pirkti. Tai turėtų įrodyti telefoninių pokalbių išklotinės. Todėl atlikti jo atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojantys veiksmai turi būti pripažinti neteisėtais.

Kasaciniame skunde prašoma perkvalifikuoti nuteistojo Ą. A. veiką, padaryta 2009 m. birželio 8 d. (dėl psichotropinių medžiagų, išimtų kratos jo namuose metu) iš BK 260 straipsnio 1 dalį į BK 259 straipsnio 1 dalį, nes tikslo platinti psichotropines medžiagas jis neturėjo.

Nei ikiteisminio tyrimo, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo padarytos telefoninių pokalbių įrašų ekspertizės tam, kad nustatyti kas ir su kuo įrašytuose pokalbiuose kalba. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad kasatorius neprašė skirti ekspertizę, nes jis nežinojo turįs tokią teisę.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai paskirdami kasatoriui bausmę netinkamai taikė BK 61 straipsnio nuostatas, nes nenustačius atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, jam paskirta galutinė subendrinta bausmė negalėjo būti didesnė nei BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Be to, kasatorius nurodo, kad teismai, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktu turėjo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kad jis nusikalstamas veikas padarė dėl sunkios materialinės padėties, nes neturėjo darbo ir negalėjo išlaikyti mažamečių vaikų. Taip pat, vadovaudamiesi BK 59 straipsnio 2 dalimi, kaip atsakomybę lengvinančią teismai turėjo vertinti ir tą aplinkybę, kad kasatorius serga sunkia priklausomybės liga – narkomanija. To nepadarę teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Atsiliepime į kasacinį skundą Lietuvos Generalinės prokuratūros Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras G. Paškevičius prašo kasacinį skundą atmesti motyvuodamas tuo, kad sprendžiant nuteistojo Ą. A. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminės reikšmės išsamiai išnagrinėti bylą, ar paveikusių teisėto bei pagrįsto nuosprendžio priėmimą, padaryta nebuvo. Byloje surinkti faktiniai duomenys, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais, baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

Kasatoriaus kaltė nusikaltimų, numatytų BK 260 straipsnio 1 dalyje padarymu grindžiama nuteistųjų M. S., A. M., įslaptintų liudytojų Nr. 2 ir Nr. 3 parodymais, 2009-06-08 kratos Ą. A. bute protokolu, slapto sekimo pažyma, specialistų išvadomis, kita bylos medžiaga. Kita vertus ir pats nuteistasis neneigė įgijęs, laikęs psichotropinę medžiagą – metamfetaminą, kuria 2009-05-13 vaišino M. S.. Nuteistasis Ą A. taip pat parodė, kad 2009-06-01 psichotropinės medžiagos – metamfetamino davęs įslaptintam liudytojui, o 2009-06-07 dieną turėtą metamfetaminą pardavė M. S. už 500 Lt.

Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad nusikalstamą veiką imituojantis elgesio modelis buvo taikomas neteisėtai, provokuojant Ą. A. daryti nusikalstamus veiksmus. Iš bylos medžiagos matyti, kad Kauno rajono apylinkės teismas tikrino

NVIEM teisėtumą, dėl jo nuosprendyje pasisakė. NVIEM teisėtumas patvirtintas ir Kauno apygardos teismo nutartimi išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka. Duomenų apie tai, kad kasatorius buvo provokuojamas daryti nusikalstamas veikas nenustatyta. Atmestini kasatoriaus teiginiai, kad nepaskyrus fonoskopinės ekspertizės teismai negalėjo remtis telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais duomenimis. Nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme nuteistasis ir pats neprašė skirti šios ekspertizės. Kratos Ą. A. bute metu rastos ir išimtos jam priklausančios SIM kortelės, patvirtina kad telekomunikacijų tinklais perduotoje informacijoje yra užfiksuoti būtent Ą. A. pokalbiai.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas BK 61 straipsnio 2 dalies reikalavimus, už nusikalstamas veikas paskyrė per griežtą bausmę. Bylos duomenimis Ą. A. anksčiau tris kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, o naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui. Ą. A. padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Pripažinti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad nusikalstamos veikos padarytos dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties (BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktas) nėra pagrindo. Ą. A. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtos bausmės (3 m. bei 3 m. ir 6 mėn. laisvės atėmimo) žymiai mažesnės už sankcijoje numatytos bausmės vidurkį, taip pat pritaikytas jam palankus bausmių bendrinimo būdas. Teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, baudžiamojo įstatymo nepažeidė.

Kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl 2009 m. gegužės 13 d. ir 2009 m. birželio 8 d. padarytų nusikalstamų veikų

Kasaciniame skunde nuteistasis Ą. A. nurodo, kad yra nepagrįstai nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl psichotropinės medžiagos – metamfetamino laikymo ir platinimo 2009 m. gegužės 13 d. ir pagal BK 260 straipsnio 1 dalį dėl psichotropinės medžiagos – metamfetamino neteisėto įgijimo turint tikslą ją platinti 2009 m. birželio 8 d.

Vadovaujantis BPK 367 straipsnio 3 dalimi, kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasatorius jo nuteisimo dėl BK 2009 m. gegužės 13 d. padarytos nusikalstamos veikos pagrįstumo apeliaciniame skunde nekėlė, šis klausimas nebuvo nagrinėtas apeliacinės instancijos teisme, todėl, vadovaujantis minėta BPK nuostata, negali būti nagrinėjamas ir kasacine tvarka.

Kasaciniame skunde teigiama, kad apie 2009 m. birželio 8 d. padarytą nusikalstamą veiką nuteistasis Ą. A. nieko nežinojo, tačiau tokie jo teiginiai prieštarauja byloje esantiems ir teisiamojo posėdžio metu ištirtiems įrodymams. Ikiteisminio tyrimo metu nuteistasis A. M. parodė, kad 2009 m. birželio 8 d. apie 10 val. Jonavoje, prie prekybos centro „Norfa“ iš matymo pažįstamam asmeniui pardavė 50 g. narkotinės medžiagos amfetamino. Su šiuo asmeniu prieš tai kalbėjo telefonu ir susitarė susitikti. Į susitikimo vietą vaikinas atvažiavo automobiliu. Jis įsėdo į automobilį ir asmeniui sėdėjusiam priekyje, šalia vairuotojo už 700 litų pardavė metamfetaminą supakuotą plastikiniame užspaudžiamame maišelyje. Kasatorius nurodo, kad teismai be pagrindo vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais minėtų asmenų parodymais, tačiau šis kasacinio skundo argumentas taip pat netikslus. Ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo ir liudytojo parodymai gali būti teisiamajame posėdyje balsu perskaitomi įrodymams patikrinti (BPK 276 straipsnio 4 dalis), tačiau jie neturi įrodomosios reikšmės priimant nuosprendį. Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus. Teisiamojo posėdžio metu nuteistieji M. S. ir A.M. ikiteisminio tyrimo metu duotus savo parodymus pakeitė, tačiau pirmosios instancijos teismas šiuos jų parodymus palygino tarpusavyje, vertino kartu su kitais bylos duomenis ir jais remdamasis tikrino kitus įrodymus. Nustatyta, kad šie parodymai atitinka pažymos apie Ą. A. ir M. S. slaptą sekimą (T. 1 b. l. 124) duomenis, kad automobilio „Audi A6“ priekinėje sėdynėje, šalia vairuotojo sėdėjo kasatorius Ą. A. Be to, iš M. S. automobilio AUDI A6 kratos protokolo matyti, kad buvo rastas ir išimtas polietileninis maišelis su baltos spalvos milteliais, kuris buvo rastas po keleivio priekine sėdyne, piniginė su 1 JAV doleriu, 790 Lt, elektroninės svarstyklės (T 1., b. l. 135). Įvertinę surinktus įrodymus teismai padarė pagrįstą išvadą, kad Ą. A. ir M. S. 2009 m. birželio 8 d. Jonavoje iš A. M. neteisėtai įgijo baltos spalvos miltelius, kurių sudėtyje buvo 13,334 g psichotropinės medžiagos – metamfetamino, jį neteisėtai laikė ir gabeno automobiliu Audi A6, kol juos surado pareigūnai kratos metu.

Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad nepaskyrę fonoskopinės ekspertizės teismai negalėjo remtis telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolės metu gautais duomenimis. Būtinumo tenkinti kasatoriaus

parašymą skirti fonoskopinę ekspertizę nebuvo, nes byloje surinkta pakankamai įrodymų, leidusių nustatyti esmines bylos aplinkybes. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai išvadą, kad telekomunikacijų tinklais perduotoje informacijoje yra užfiksuoti Ą. A. pokalbiai padarė įvertinę, kad kasatorius naudojosi būtent tomis SIM kortelėmis, kurios buvo paimtos iš jo kratos metu (T. 1 b. l. 129-131). Kartu pažymėtina, kad kasatoriaus kaltė dėl jam inkriminuotų nusikaltimų grindžiama ne vien telefoninių pokalbių išklotinėmis, bet byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visuma.

Kasatorius prašo jo veiką, padarytą 2009 m. birželio 8 d. (dėl kratos metu pas jį namuose rastų psichotropinių medžiagų) iš BK 260 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į BK 259 straipsnio 1 dalį, nes jis esą neturėjo tikslo platinti psichotropinės medžiagos, tačiau toks jo prašymas taip pat nepagrįstas. BK 260 straipsnyje numatytas narkotinių ar psichotropinių medžiagų tikslas parduoti ar kitaip platinti yra suprantamas kaip sąmoningas siekis už atlygį ar be jo tokias medžiagų perduoti kitiems asmenims. Sprendžiant, ar kaltininkas turėjo tikslą parduoti ar kitaip platinti narkotines ar psichotropines medžiagas, svarbią reikšmę turi šių medžiagų kiekis, jų įgijimo, laikymo, suradimo aplinkybės, paruoštų vartoti dozių skaičius, taip pat tai, ar kaltininkas pats vartoja šias medžiagas, ar anksčiau jas yra platinęs ir kiti objektyvūs bylos duomenys. Tikslo turėjimas yra vertinamasis kriterijus, nustatomas vertinant surinktus įrodymus bendrajame bylos kontekste (kasacinės nutartys Nr. 2K–166/2010, 2K-4/2009, 2K-225/2008, 2K-145/2003 ir kt.). Darydamas išvadą dėl BK 260 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymio – tikslo platinti teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, kad Ą. A. namuose atliktos kratos metu surastos elektroninės svarstyklės ir savadarbis samtelis, 15 vnt. polietileninių užspaudžiamų maišelių su narkotinėmis medžiagomis bei į tai, kad kasatorius anksčiau yra platinęs tokias medžiagas kitiems nuteistiesiems.

Darytina bendra išvada, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, kurie pagrindžia šių teismų išvadą, kad Ą. A. 2009 m. birželio 8 d. abiem atvejais ne tik įgijo ir laikė psichotropines medžiagas, bet ir turėjo tikslą jas platinti. Šios dvi nusikalstamos veikos pagal BK 260 straipsnio 1 dalį kvalifikuotos teisingai.

Dėl provokavimo padaryti 2009 m. birželio 1 d. nusikalstamą veiką

Kasaciniame skunde nuteistasis Ą. A. nurodo, kad liudytojas, kuriam taikomas anonimiškumas 2009 m. birželio 1 d. jį išprovokavo padaryti BK 260 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą.

Skirtingai nei nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, nusikalstamos veikos imitavimo modelis, kurį reglamentuoja Operatyvinės veiklos įstatymas, šioje baudžiamojoje byloje netaikytas. Liudytojas, kuriam taikytas anonimiškumas ir suteiktas Nr. 3, atliko Ą. A. atžvilgiu nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus (toliau – NVIV) pagal BPK 159 straipsnį. Tokių veiksmų atlikimo pagrindas yra ne „pagrindas manyti, kad asmuo nusikalstamas veikas darė ir anksčiau“, kaip nurodyta apeliacinės instancijos teismo nutartyje, bet informacija, kad konkrečiam asmeniui siūloma padaryti nusikaltimą ar dalyvauti jį darant.

Pagal teismų praktiką nustatant, ar atliekant NVIV Ą. A. nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką, t. y. parduoti liudytojui Nr. 3 psichotropinės medžiagos, turi būti įvertinta, ar buvo pakankamas faktinis pagrindas leisti įslaptintam liudytojui Nr. 3 atlikti prieš Ą. A. NVIV, ar laikytasi procesinės tvarkos suteikiant šį leidimą; ar atliekant NVIV, nebuvo daromas provokuojamas poveikis, kurio nesant, nusikalstama veika nebūtų padaryta (kasacinės nutartys Nr. 2A–P–6/2008, 2K–418/2010; 2K-192/2010; 2K-523/2008 ir kt.; kaip naujesnį Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) sprendimą žr. Bannikova prieš Rusiją (Bannikova v. Russia, no. 18757/06, 4 November 2010).

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad 2009 m. birželio 1 d. liudytojui Nr. 3 davus parodymus (T. 2, b. l. 56) apie tai, kad Ą. A. pasiūlė jam įsigyti (nusipirkti) psichotropinės medžiagos amfetamino, t. y. dalyvauti darant nusikalstamas veikas, numatytas BK 260 straipsnio 1 dalyje, 259 straipsnyje, prokuroras kreipėsi į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl leidimo liudytojui Nr. 3 atlikti NVIV (T. 1, b. l. 14). Tos pačios dienos Kauno rajono apylinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartimi (T. 1, b. l. 15) liudytojui Nr. 3 leista laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 1 d. iki rugsėjo 1 d. iš Ą. A. arba iš jo bendrininkų pirkti narkotines ir psichotropines medžiagas jo (jų) siūlomais kiekiai. Šis sprendimas motyvuotas tuo, kad dėl Ą. A. vykdomo ikiteisminio tyrimo metu gauta duomenų apie tai, jog jis įvairiais kiekiais įgyja bei parduoda narkotines ir psichotropines medžiagas (BK 260 straipsnio 1 dalis), taip pat liudytojo Nr. 3 parodymais. Atsižvelgiant į sprendimo dėl NVIV atlikimo priėmimo metu baudžiamojoje byloje surinktus duomenis, t. y. į informaciją, gautą iš liudytojo Nr. 3, vertinamą atsižvelgiant į kitą turėtą informaciją, gautą atliekant telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos kontrolę, taip pat iš liudytojo Nr. 2 parodymų, duotų 2009 m. balandžio 21 d. (T. 2, b. l. 52)

leidimas atlikti NVIV liudytojui Nr. 3 suteiktas pagrįstai. BPK 159 numatytos sąlygos suteikiant leidimą nepažeistos. Tačiau reikia pabrėžti, kad informacijos, kuri yra pakankamas faktinis pagrindas ikiteisminio tyrimo metu suteikti leidimą atlikti NVIV pagal BPK 159 straipsnį, gali nepakakti išvadai, jog atliekant NVIV buvo iš tiesų prisijungta prie pradėtos daryti nusikalstamos veikos, padaryti priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Tokia išvada gali būti padaryta tik išnagrinėjus ir įvertinus byloje surinktų (be kita ko, ir atliekant NVIV) įrodymų visetą.

Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai dėl psichotropinės medžiagos pardavimo liudytojui Nr. 3 aplinkybių iš esmės grindžiami šio liudytojo parodymais, pagal kuriuos jis 2009 m. birželio 1 d. (jau atlikdamas NVIV) pagal ankstesnį Ą. A., su kuriuo atsitiktinai susipažino 2009 m. gegužės pabaigoje, inicijuotą susitarimą paskambino jam, susitarė už valandos susitikti; Ą. A. jo nieko neklausė, ir liudytojas suprato, kad susitikimo tikslas jam aiškus; susitikus, Ą. A. padavė liudytojui amfetaminą, o šis padavė jam pinigus (T. 4, b. l. 83). Pažymėtina, kad, nors leidžiant atlikti NVIV, buvo leista slapta fiksuoti pirkimo-pardavimo sandorius techninėmis priemonėmis darant garso ir vaizdo įrašus, duomenų apie tokių įrašų darymą byloje nėra. Taip pat nėra ir liudytojo Nr. 3 2009 m. birželio 1 d. telefono pokalbio su Ą Augliu išklotinės, nors iš bylos medžiagos matyti, kad mobilaus ryšio telefono Nr. 8 648 89476, kuriuo skambino liudytojas Nr. 3, klausytasi nuo 2009-05-06 iki 2009-08-06, taip pat kontroliuota kita elektroninių ryšių tinklais perduodama informacija bei daryti jų įrašai (T. 1, b. l. 89). Tuo tarpu Ą. A. pirmosios instancijos teisme parodė, kad 2009 m. birželio 1 d. jam paskambino įslaptintas liudytojas, kurį jis pažįsta, nes prieš tai kartu gyveno, ir pasakė, kad jam labai reikia narkotikų, paprašė jų gauti. Ą. A. prašymą įvykdė, pinigų neėmė (T. 4, b. l. 67). Byloje nėra nustatyta, ar kasatorius buvo įsigijęs ir laikė psichotropines medžiagas iki šio įslaptinto liudytojo skambučio. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką prašymas gauti narkotinių ar psichotropinių medžiagų apeliuojant į prašomo asmens gailestį ir skundžiantis bloga savijauta dėl atitinkamos medžiagos stokos vertinamas kaip spaudimas padaryti nusikalstamą veiką (tokios medžiagos suteikimą (Vanyan v. Russia, no. 53203/99, judgement of 15 December 2005; Bannikova v. Russia).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Ą. A. iškelta versija dėl 2009 m. birželio 1 d. nusikalstamos veikos provokavimo žemesnių teismų sprendimuose paneigta lemiama apimtimi vadovaujantis liudytojo, kuriam taikomas anonimiškumas, Nr. 3, parodymais. Byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių atmetant argumentus dėl provokavimo svarbias aplinkybes, būtent, tai, kad Ą. A. pirmas parodė iniciatyvą tiek dėl metamfetamino įsigijimo ir laikymo (kas, atmetus platinimo tikslą, lemtų veikos kvalifikavimą pagal BK 259 straipsnio 1 dalį), tiek dėl jo pardavimo liudytojui Nr. 3, ir kad ši iniciatyva buvo įgyvendinta liudytojui, veikiančiam pagal NVIV, nedarant Ą. A. jokio skatinamojo poveikio. Tuo tarpu nustačius nusikalstamos veikos provokavimo faktą, visi įrodymai, gauti provokavimo metu, būtų pripažįstami neleistinais. Taigi Ą. A. nuteisimas dėl 2009 m. birželio 1 d. nusikalstamos veikos lemiama apimtimi pagrįstas vien liudytojo Nr. 3, kuriam taikomas anonimiškumas, parodymais, dėl to prieštarauja BPK 301 straipsnio 2 daliai ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punktui, taikomam kartu su 6 straipsnio 1 dalimi (inter alia Krasniki v. the Czech Republic, no. 51277/99, judgement of 28 February 2006). Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad įrodinėjimo galimybės dėl nurodytos veikos išnaudotos. Kitų su prekyba psichotropinėmis medžiagomis susijusių nusikalstamų veikų, dėl kurių kasatorius nuteistas šioje baudžiamojoje byloje, padarymas, nepaneigia būtinybės laikantis baudžiamojo proceso įstatymo įrodyti jo kaltumą padarius šią konkrečią nusikalstamą veiką. Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, kad 2009 m. birželio 1 d. buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika, todėl BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu baudžiamasis procesas dėl jos nutrauktinas.

Dėl paskirtų bausmių

Kasaciniame skunde nurodoma, kad teismai be pagrindo nepripažino kasatoriaus atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir paskyrė per griežtą bausmę.

Kasacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 369 straipsnio 1,2 dalimis, paskirtą bausmę gali sušvelninti tik tada, kai jos paskyrimas susijęs su netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu.

Skirdamas bausmę teismas vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies ir BK 61 straipsnio nuostatomis. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, į kurias privalu atsižvelgti skiriant bausmę, o BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes. Visos šios aplinkybės turi vienodą reikšmę skiriant bausmę, jas įvertinęs teismas motyvuotai parenka skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam Ą. A. bausmes bei apeliacinės instancijos

teismas, išnagrinėjęs jos apeliacinį skundą, kuriuo buvo prašoma paskirti švelnesnes bausmes, pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmes kasatoriui šis teismas vadovavosi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, atsižvelgė į padarytų nusikaltimų pavojingumo laipsnį, į tai, kad Ą. A. anksčiau tris kartus teistas už tyčinius nusikaltimus, o naujus nusikaltimus padarė neišnykus teistumui. Jo padarytos nusikalstamos veikos priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis). Pažymėtina, kad BK 260 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo 2 iki 8 metų. Kasatoriui už padarytas nusikalstamas veikas paskirtos nuo 3 iki 3 metų 6 mėn. metų laisvės atėmimo bausmės, kurios yra mažesnės nei nurodyto straipsnio sankcijoje numatytos bausmės vidurkis.

Atmestini ir kasacinio skundo argumentai dėl nuteistojo A. A. lengvinančių aplinkybių nustatymo. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 4 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės kaltininko padėties nustatoma tada, kai susiklosčiusios objektyvios sąlygos (priverstinis nedarbas, turto praradimas, šeimos nario sunki liga ir pan.) nulėmė kaltininko elgesį. Tačiau jei tokios aplinkybės susiklostė dėl paties kaltininko tyčinio veikimo ar neveikimo, jos atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažįstamos. Iš bylos medžiagos matyti, kad Ą. A. vartojo psichotropines medžiagas bei darė nusikalstamas veikas. Būtent tai ir nulėmė jo sunkios materialinės padėties atsiradimą, todėl pripažinti minėtos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nebuvo teisinio pagrindo. Kasatoriaus prašymas pripažinti jo atsakomybę lengvinančia tą aplinkybę, kad jis yra priklausomas nuo narkotinių medžiagų taip pat nepagrįstas. BK 59 straipsnio 2 dalyje yra įtvirtina teismo teisė, bet ne pareiga pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančia ir tokią aplinkybę, kuri nenurodyta BK 59 straipsnio 1 dalyje. Įvertinus visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes bei atsižvelgiant į tai, kad kasatorius nuteistas ne už narkotinių medžiagų vartojimą, bet už tokių medžiagų platinimą bei laikymą tokiu tikslu, konstatuotina, kad nepripažinę nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, teismai baudžiamojo įstatymo nepažeidė.

Kasatorius nepagrįstai nurodo, kad jam paskirta galutinė subendrinta bausmė negalėjo būti didesnė nei BK straipsnio, pagal kurį kvalifikuota veika, sankcijoje numatytos bausmės vidurkis. Padarius kelias nusikalstamas veikas, galutinė bausmė skiriama taikant BK 63 straipsnyje nurodytą bausmių bendrinimo būdą – visišką arba dalinį už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirtų bausmių sudėjimą (išskyrus BK 63 straipsnio 5 dalyje nurodytus atvejus, kai taikomas bausmių apėmimas). Būtent dalinį paskirtų bausmių sudėjimą taikė pirmosios instancijos teismas, bendrindamas bausmes Ą. A. Be to, pritaikytas bausmių bendrinimo būdas kasatoriui palankus, nes prie didžiausios iš paskirtų bausmių šis teismas pridėjo tik nedidelę kitų bausmių dalį. Nuteistajam Ą. A. paskirtos bausmės nėra per griežtos, jos paskirtos nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo reikalavimų, todėl jų švelninti nėra teisinio pagrindo.

Tačiau dėl veikos, padarytos 2009 m. birželio 1 d. bylą nutraukus, paliktinos teismo paskirtos bausmės už nusikalstamas veikas, padarytas 2009 m. gegužės 13 d., 2009 m. birželio 7 d., 2009 m. birželio 8 d. ir 2009 m. birželio 8 d. ir šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, paliktina teismo paskirtoji bausmė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Kauno rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 8 d. nuosprendį ir Kauno apygardos teismo kolegijos 2010 m. liepos 2 d. nutartį pakeisti. Panaikinti šių teismų sprendimų dalį, kuria Ą. A. nuteistas pagal BK 260 straipsnio 1 dalį (dėl 2009 m. birželio 1 d. padarytos nusikalstamos veikos) ir bylą šioje dalyje nutraukti. Kitas nuosprendžio ir nutarties dalis palikti nepakeistas.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

VIKTORAS AIDUKAS

VYTAUTAS GREIČIUS_______________________


2019-04317 2019-03-20 2019-03-01 2019-03-01 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8eb484404a6811e9b9e1d4aa8e4da0de

Baudžiamoji byla Nr. 2K-29-511/2019Teisminio proceso Nr. 1-38-1-00031-2014-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.7; 1.2.18.10; 2.1.7.4.4(S)

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMASNUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 1 d.Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Armano Abramavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audronės Kartanienės ir Eligijaus Gladučio (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovo advokato Gyčio Jono Gutausko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės 2018 m. kovo 12 d. nuosprendžio, kuriuo nuteisti:

A. B. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 222 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį per šį laikotarpį tęsti darbą arba registruotis darbo biržoje.

UAB „A.“ pagal BK 20 straipsnio 2 dalį, 222 straipsnio 1 dalį 150 MGL (5649 Eur) dydžio bauda.Iš A. B. ir UAB „A.“‚ solidariai Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai priteista 90 626,44 Eur

nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.Taip pat skundžiama Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 18 d.

nutartis, kuria nuteistojo A. B. gynėjo advokato Ryšardo Burdos ir nuteistosios UAB „A.“ atstovo advokato Gyčio Jono Gutausko apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

I. A. B. ir juridinis asmuo UAB „A.“, registruota Vilniuje, (duomenys neskelbtini), nuteisti už tai, kad A. B., būdamas UAB „A.“ direktorius, kuris turėjo teisę jai atstovauti, priimti sprendimus jos vardu bei kontroliuoti jos veiklą, pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies nuostatas būdamas atsakingas

už juridinio asmens veiklos kontrolę ir buhalterinės apskaitos organizavimą, siekdamas asmeninės naudos bei veikdamas šio juridinio asmens naudai ir interesais, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne vėliau nei 2005 m. sausio 1 d., parengė nusikalstamos veikos planą vadovaudamas įmonei, teikiančiai taksi paslaugas Vilniaus mieste, bei siekdamas nuslėpti tikrąjį šios įmonės gaunamą turtą (pajamas, pelną, išlaidas), suorganizavo įmonės apgaulingą (dvigubą) buhalterinę apskaitą, siekdamas, jog dalis ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių būtų nefiksuojami Buhalterinės apskaitos įstatyme nurodytuose apskaitos dokumentuose bei registruose, bendrovėje dirbantiems taksi vairuotojams iš realiai gaunamų pajamų nustatė kiekvienam per mėnesį privalomą pateikti 475 Lt (137,57 Eur) grynųjų pinigų sumą, nefiksuojant jų buhalterinės apskaitos dokumentuose, kurią, siekdamas asmeniškai kontroliuoti bei koordinuoti jo įsteigtos įmonės finansus, nurodė pristatyti asmeniškai jam į biurą Vilniuje, (duomenys neskelbtini). Vykdydami nurodymą UAB „A.“ dirbantys taksi vairuotojai, nepriklausomai nuo jų per savaitę gautų pajamų už teikiamas taksi paslaugas, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31d. pristatė bei perdavė minėtame biure A. B. iš viso ne mažesnę nei 887 129 Lt (256 930,32 Eur) (2005 m. – 44 781 Lt (12 969,47 Eur), 2006 m. – 84 750 Lt (24 545,32 Eur), 2007 m. – 112 513 Lt (32 586,02 Eur), 2008 m. – 90 012 Lt (26 069,28 Eur), 2009 m. – 168 017 Lt (48 661,09 Eur), 2010 m. – 169 362 Lt (49 050,63 Eur), 2011 m. – 200 996 Lt (58 212,47 Eur), 2012 m. sausį – 16 698 Lt (4836,08 Eur)) sumą grynaisiais. A. B. šių finansinių

operacijų tyčia nefiksavo, klastojo grynųjų pinigų įnešimo kvitus, ar šių pajamų visiškai neįtraukė į buhalterinę įmonės apskaitą, nurodęs įmonės apskaitą tvarkančioms N. B., dirbusiai nuo 2006 m. birželio 6 d. iki 2007 m. spalio 1 d., I. N., dirbusiai nuo 2007 m. spalio 1 d. iki 2008 m. liepos 8 d., B. D. dirbusiai nuo 2008 m. liepos 8 d. iki 2012 m. sausio 31 d., nežinančioms jo nusikalstamų ketinimų, pagal jo pateiktus duomenis parengti bei išrašyti grynųjų pinigų iš įmonės darbuotojų priėmimo kvitus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie realiai darbuotojų perduotas grynųjų pinigų sumas, parengtuose bei pateiktuose pasirašyti grynųjų pinigų iš įmonių darbuotojų priėmimo kvituose pasirašė kaip bendrovės direktorius, žinodamas, kad juose nurodytos įnešamos grynųjų pinigų sumos neatitinka tikrovės, bei grąžino juos buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, kurie apskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje minėtas tikrovės neatitinkančias gautas pajamas pagal jo patvirtintus (pasirašytus) grynųjų pinigų kvitų duomenis, apie kurių melagingus duomenis jie nežinojo, parengdami kasos pajamų orderius bei juos pasirašydami. Žinodamas, kad taksi vairuotojų už suteiktas paslaugas realiai gaunamos pajamos yra didesnės nei nustatyta mokėti kas mėnesį suma, A. B. likusių darbuotojų gaunamų pajamų, kurias vairuotojai pasilikdavo sau kaip darbo užmokestį, neapskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje, taip nefiksavo ne mažiau kaip 615 714 Lt (178 323,10 Eur) grynųjų pinigų finansinių operacijų, susijusių su įmonės turto, nuosavo kapitalo įsipareigojimų dydžio ir struktūros pasikeitimu, o apskaitą tvarkančioms N. B., I. N. ir B. D., dėl kurių ikiteisminis tyrimas nutrauktas, nurodė pagal jo pateiktus duomenis parengti ir įrašyti į darbo užmokesčio apskaičiavimo žurnalus su tikrovės neatitinkančiais duomenimis apie realiai darbuotojų (taksi vairuotojų) gautas grynųjų pinigų sumas, kaip darbo užmokestį, kurio taksi vairuotojai realiai negaudavo, o tik pasirašydavo, parengtuose bei pateiktuose pasirašyti darbo apskaitos žiniaraščiuose pasirašė kaip įmonės direktorius, žinodamas, kad juose nurodytos grynųjų pinigų išmokėjimo sumos neatitinka tikrovės, taip suklastodamas tikrus dokumentus, bei grąžino juos buhalterinę apskaitą tvarkantiems asmenims, kurie apskaitė įmonės buhalterinėje apskaitoje minėtas tikrovės neatitinkančias patirtas išlaidas bei pateikė šiuos duomenis valstybinei institucijai. Dėl tokių A. B. nusikalstamų veiksmų nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. apgaulingai tvarkant UAB „A.“ buhalterinę apskaitą, pažeidžiant Buhalterinės apskaitos įstatymo 12 straipsnio 1 ir 4 dalių, 6 straipsnio 2 dalies, 16 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas, nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nei vienais metais.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO J JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis A. B., jo gynėjas advokatas R. Burda ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovas advokatas G. J. Gutauskas prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės 2018 m. kovo 12 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 18 d, nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme. Kasatoriai skunde nurodo:

2.1. A. B. pripažintas kaltu, kad siekdamas asmeninės naudos bei veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. apgaulingai tvarkė UAB „A.“ apskaitą, kaip vadovas pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio reikalavimus būdamas atsakingas už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą, tačiau teismai vadovo buhalterinės apskaitos tvarkymo veiksmus, kuriais jis prisiėmė ir kasininko funkciją, baimindamas, kad ketvirtį etato samdomos buhalterės ir dirbusios tuo pat metu nuomojamo ofiso taksi savininkų įmonėse kenks jo įmonės veiklai, priskyrė nusikalstamų veiksmų organizavimo veiksmams, t. y. sutapatino verslo organizavimo veiksmus su BK 222 straipsnyje nurodytais nusikalstamos veikos objektyviaisiais požymiais. Apeliacinės instancijos teismas sutiko, kad nei vienas iš UAB „A.“ vairuotojais dirbusių asmenų nenurodė, kad prieš įdarbindamas įmonėje A. B. jiems davė nurodymą savintis įmonei priklausančius pinigus, bet pažymėjo, kad liudytojai nuosekliai aiškino, kad sumokėjus nustatytą sumą nuteistajam, klientų už paslaugas sumokėti pinigai likdavo jiems kaip darbo užmokestis. Taigi apgaulė vyko ne direktoriaus-kasininko valdomuose buhalterinės apskaitos tvarkymo, bet vairuotojų paslaugų tiekimo veiksmuose, kurie buvo daromi iki to momento, kol vairuotojas perduodavo direktoriui-kasininkui, dispečerei ar buhalterei pinigus ir sutartinių klientų paslaugos suteikimo kvitus.

2.2. Apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginiai, kad 90 proc. iš kvituose už klientų vežimą pagal sutartį nurodytos sumos buvo skaičiuojama, kaip bendrovei nustatyta sumokėti suma; kad nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad ne A. B. nusikalto, o įmonės vairuotojai elgėsi nesąžiningai, nenorėdami vežti klientų pagal sutartį, nes siekė gauti grynuosius pinigus, kuriuos nuslėpdavo nuo bendrovės, rodo tai, kad nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu, nebuvo nustatyta ir suvokta atskirų pajamas patvirtinančius dokumentų reikšmė taksi įmonės pajamų struktūroje.

2.3. Taksi kvitai tai negrynųjų pinigų apskaitos tarpinis paslaugos pagal sutartis su valstybinėmis įstaigomis ir

privačiomis įmonėmis suteikimą patvirtinantis dokumentas, kuriame nurodoma kurią dieną, už kokią sumą, nuvežant kokį atstumą buvo suteikta paslauga. Būtent šioms paslaugoms buvo suteikiama 10 proc. nuolaida valstybės įstaigoms ir įmonėms, o 90 proc. sumos valstybės įstaiga pagal nurodytų taksi kvitų ataskaitas po sąskaitos-faktūros pateikimo pervesdavo į UAB „A.“ banko sąskaitą, dėl to šių taksi kvitų sumos neįmanoma pasisavinti. Tai, atsižvelgiant į taksi įmonės veiklos specifiką, patvirtina pastangas perkelti atsiskaitymus į banko sąskaitas, kurios neperprato kaltintojai ir teismai. Taksi įmonės vadovai fiziškai negali kontroliuoti taksi vairuotojų suteiktų paslaugų kiekio ir gautų pajamų, jie nustato vairuotojui minimalią sumą, atsižvelgiant į įmonės sąnaudas (užtikrinti patalpų nuomą, dispečerių, buhalterių ir kito administracinio personalo darbo užmokestį), susitaikydami su tuo, kad nei valstybės institucijos, nei verslas vairuotojų vykdomos individualios apgaulės negali kontroliuoti. Vienintelis būdas objektyviai fiksuoti pajamas buvo aptarnauti klientus pagal sutartis ir pinigų srautus perkelti į sąskaitas.

2.4. Teismas nepaneigė A. B. parodymų, kad nuo 2009 m. iki 2011 m. rugpjūčio 21 d. faktiškai biure nebūdavo, nes slaugė sergančią žmonos motiną, tuo metu buvo suteikęs

įgaliojimą buhalterei B. D. veikti jo vardu, tai reiškia, kad tuo laikotarpiu jis negalėjo neva tvarkyti nustatytų sumų ir atlikti veiksmus, priskirtinus prie objektyviųjų B K 222 straipsnyje nurodyto nusikaltimo požymių.

2.5. Viso ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo abiejų instancijų teismuose metu nebuvo pateikta duomenų, apie bent vieną nesutapimą tarp liudytojo (vairuotojo) perduotos sumos direktoriui-kasininkui, įrašytos į kasos pajamų orderio sumos, vairuotojo nurodytos sumos buhalterei surašant mėnesio kelionės lapą ir klientų pagal sutartis pateiktų paslaugos kvitų sumos. Šios paprastos faktinių, dokumentuose užfiksuotų, duomenų analizės ir vertinimo neatliko nei ikiteisminio tyrimo institucijos, nei teismai.

2.6. Pirmosios instancijos teismas pritarė kaltinimui ir direktoriaus A. B. veiksmus vertino kaip dvigubos buhalterijos tvarkymą, o apeliacinės instancijos teismas kaip klaidingų duomenų nurodymą buhalteriniuose dokumentuose, t. y. intelektualų buhalterinių dokumentų klastojimą, taigi ne tik skirtingai vertino objektyviuosius požymius, bet ir jų nepagrindė.

2.7. Taigi apgaulės objektyvieji požymiai, padaryti kitų asmenų veiksmais, buvo priskirti UAB „A.“ direktoriui, neteisingai kvalifikavo A. B. veiksmus, neįsigilino į taksi įmonės verslo veikimo modelį ir klaidingai suprato nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, dėl to neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Tai ypač reikšminga, kai baudžiamajame įstatyme yra BK 222 ir 223 straipsniai, kuriuos taikydamas teismas privalo vertinti identiškus buhalterinę apskaitą reglamentuojančius teisės aktus ir kurių pažeidimų formaliosios pasekmės taip pat yra identiškos.

2.8. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė principą in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) ir buvo šališkas, nes ignoravo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 183 straipsnio 2 dalies reikalavimų dėl liudytojo laisvo pasakojimo ir vėlesnės klausimų stadijų pažeidimą, apsiribodamas tik apklaustos tyrėjos V. Ž. paaiškinimo pacitavimu, kad apklausos buvo vykdomos pagal parengtą klausimyną, ir kad vien tai, kad ikiteisminio tyrimo metu liudytojai davė nepalankius parodymus nuteistajam, neleidžia jų pripažinti nepatikimais ir nesuteikia jokio pagrindo jais nesivadovauti. Tačiau net bendras klausimynas visiems vairuotojams nesuponuoja skirtingu laiku skirtingų asmenų apklausų identiškų atsakymų. Gynybos pateikti faktai apie šiuos pažeidimus buvo ignoruoti, o šių asmenų parodymais toliau buvo grindžiami nuosprendis ir nutartis. Liudytojai (taksi vairuotojai) V. L., T. J., R. K., J. K., Ž. K. teisme nurodė visiškai priešingas aplinkybes dėl taksi darbo organizavimo įmonėje, nei ikiteisminio tyrimo metu neteisėtais būdais gautuose parodymuose. Taip pat pažymėtina, kad visi apeliacinės instancijos teismo nutarties 51 punkte paminėti vairuotojai nuolat migravo iš vienos taksi įmonės į kitą, kurios buvo įsikūrusios nuomojamuose patalpose Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir objektyviai bei nesavanaudiškai duoti parodymų dėl įvykių, kurie buvo prieš 10 metų objektyviai negalėjo. Todėl šie liudytojų apklausos protokolai su parodymais, kuriuose nurodomos tikslios (iki lito) sumos ir datos, bei samprotavimai apie įmonės daromas nuolaidas paslaugos gavėjams, jas priskiriant pristatyti nurodytai sumai, vertintini, kaip ikiteisminio tyrimo metų tyrėjų padaryta intelektualia klastotė, bei atmestini kaip neatitinkantys baudžiamojo proceso kodekso reikalavimų.

2.9. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad aptartiems liudytojų parodymams neprieštarauja, teisiamojo posėdžio metu, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, perskaityti liudytojų Ž. P., S. T. bei J. K. ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai. Tačiau šiais, parodymais nebuvo patikrinti kiti, t. y. ne vienarūšiai įrodymai, o skirtingi šaltinių, gavimo pobūdžio ir turinio įrodymai papildantys,

praturtinantys nusikalstamos veikos aplinkybių visumą, kaip yra išaiškinta teismų praktikoje dėl BPK 276 straipsnio (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose N r. 2K-450/2007, 2K-129-697/2018, 2K-48-788/2018, 2K-85-976/2018). Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 183 straipsnio 2 dalies ir 276 straipsnio nuostatas.

2.10. Teismai neteisingai vertino juridinio asmens atsakomybės (BK 20 straipsnis) aspektus šioje byloje dėl UAB „A.“, neatsižvelgė į teismų praktiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-269/2010, 2K-582/2010, 2K-P-95-2012). Bylos proceso metu nebuvo nustatyta, kokia lėšų suma buvo pasisavinta direktoriaus A. B., kokia buvo panaudota UAB „A.“. Hipotetinės specialisto apskaičiuotos mokestinių lėšų sumos nėra įmonės ar įmonės atstovo naudos konstatavimas. Mokestinių lėšų nesumokėjimas nesuponuoja tiesioginės išvados dėl naudos priskyrimo juridiniam asmeniui. Juridinio asmens vystymasis, jo gamybos ar kitų resursų (naujai prabangių arba tiesiog didesnių patalpų nuoma, IT įrangos įsigijimas, reprezentacinių lėšų padidėjimas ir pan.) didinimas per atitinkamą laikotarpį, galėtų rodyti juridinio asmens naudą. Tačiau tokių faktų bylos nagrinėjimo metu nenustatyta. Byloje buvo nustatyta, kad UAB „A.“ buhalterio ir dispečerio paslaugas teikę darbuotojai dirbo tuo pat metu keliuose juridiniuose asmenyse, UAB „A.“ atliekamos funkcijos nebuvo pagrindinės. Taigi teismas, prašomas ištirti kito juridinio asmens poveikį ir galbūt nusikalstamą UAB „A.“ ūkinei veiklai, neištyrė esminių juridinio asmens atsakomybės požymių, nurodytų BK 20 straipsnyje. Byloje nustatyta ir apeliacinės instancijos teismas konstatavo aplinkybes, susijusias su buhalterės kenkėjiškais veiksmais, sunaikinant UAB „A.“ priklausančią programinę įrangą „Alga 4“ ir joje esančius duomenys. Šie kito juridinio asmens darbuotojo padaryti veiksmai pasunkino galimybes nustatyti įmonės veiklos rezultatus ir pagrįsti veiklos teisingumą. Tačiau, teismas ignoravo šiuos teiginius, priskirdamas kito juridinio asmens veiksmus tyčiniams UAB „A.“ direktoriaus veiksmams, kvalifikuodamas juos kaip apgaulę.

2.11. Teismai neišsamiai išnagrinėjo bylą, todėl nuosprendis ir nutartis neatitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies ir 332 straipsnio reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė skirti ekspertizę, ištirti bei įvertinti gynybos pateiktus pirmai instancijai buhalterinės apskaitos dokumentus ir apsiribojo tik dokumentų apžiūra, taigi neišnagrinėjo visų bylai išspręsti teisingai reikšmingų aplinkybių (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje nr. 2K-2/2005), taip pat gynėjo ir juridinio asmens atstovo skundo, išsamiai neatsakė į pagrindinius skundo argumentus ir atsisakė skirti ekonominę ekspertizę. Teismų sprendimai grindžiami iš esmės liudytojų parodymais, nors byloje nagrinėjami klausimai yra iš specialių žinių taikymo srities, o ir specialistas nenaudojo buhalterinei apskaitai išanalizuoti skirtų specialių žinių, vien tik perkėlė liudytojų parodymų gautų ikiteisminio tyrimo metu duomenis į vien matematinių žinių reikalaujančias lenteles. Teismai nevertino, kad specialistui pateiktas objektas – UAB „A.“ buhalterinė apskaita nebuvo ištirta, t. y. nebuvo tirti nei buhalterinės apskaitos dokumentai, paimti ikiteisminio tyrimo metu, nei dokumentai, kuriuos gynyba pateikė teismui. Taip padaryti šiurkštūs BPK 89, 90 straipsnių reikalavimų pažeidimai. Gynyba į tai ne kartą atkreipė pirmosios instancijos teismo dėmesį ir prašė skirti ekspertizę, bet i buvo atsisakyta tai padaryti, taip pažeista teisė į teisingą ir nešališką teismą. Tokia pirmosios instancijos pozicija, kuriai pritarė apeliacinės instancijos teismas, rodo, kad BK 222 straipsnio imperatyvios nuostatos, įpareigojančios ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme metu spręsti klausimą dėl to, ar galima (ar negalima) visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, visiškai ignoruotos ir nebuvo siekiama nustatyti.

2.12. Apeliacinės instancijos teiginiai, kad teikiant išvadą, be liudytojų parodymų, buvo įvertinti darbo laiko apskaitos žiniaraščiai, 2010 m. ir 2011 sausio-spalio darbo užmokesčio apskaitos žiniaraščiai, 2011 m. taksi automobilių kelionių lapai, 2007 m – 2008 m. ir 2010 m-2011 m. kasos knyga, 2010 m-2011 m. sausio-lapkričio banko sąskaitos išrašai, perdavimo (pajamų apskaičiavimo) operacijų žurnalai, 2006 m. gegužės 21 d. -2011 m. lapkričio 10 d. sudarytos darbo sutartys, taip pat duomenys iš VĮ „Regitra“ apie bendrovės automobilius ir kita ikiteisminio tyrimo medžiaga: taksi kvitai, kompiuterinės laikmenos su informacija iš kompiuterių sisteminių blokų ir nešiojamų kompiuterių ir kt., yra deklaratyvūs ir neišplaukia iš specialisto išvados aprašyto turinio. Specialisto išvada buvo padaryta neturint šių dokumentų, o apskaičiuojant vien tik hipotetinę nurodytą vairuotojams pristatyti sumą, panaudojant „SoDra“ darbo laiko duomenis, padauginant darbo laiką ir vidutiniškai iš apklausos protokolų apskaičiuotas nurodytas vairuotojams pristatyti sumas. Tai nėra specialių žinių taikymo pavyzdys ir įmonės dokumentų analizė. Gynyba ne kartą siūlė specialistui išanalizuoti pirminius ir antrinius įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus ir nesiremti vien tik duomenų bazėse: SoDra, VMI ir Registrų centras ataskaitomis, kurios objektyviai negali išspręsti baudžiamosios teisė normos (BK 222 straipsnio) taikymo klausimo. Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad objektyvūs bylos faktiniai duomenys patvirtina, kad vairuotojų įmonei mokama nurodyta pristatyti suma nebuvo pajamuojama apskaitos registruose, yra klaidinga ir nepagrįsta. Specialisto paaiškinimais, kuriais rėmėsi teismas, vertintini kaip vengimas atlikti savo pareigas bet kokiais motyvais. Specialistė tiesiog nenorėjo gaišti laiko skaičiuoti kvitus, juos lyginti su pateiktais mėnesio suderinimo raštais, valstybinių ir privačių įmonių pateiktomis sąskaitomis faktūromis. Toks atsainus, nekokybiškas specialių žinių taikymo pavyzdys pažeidė baudžiamojo proceso teisės pamatinius principus dėl įrodinėjimo naštos, kurią privalo prisiimti valstybės institucijos ir jos kviečiami specialistai, perkėlimo gynybai. Apeliacinės teismas neįsigilino į specialisto išvados ir

paaiškinimų klaidas, nes taksi kvito pagrindu buvo įforminamos sąskaitos faktūros ir valstybės įstaigos pervesdavo lėšas į UAB „A.“ banko sąskaitą. Šių lėšų judėjimo dokumentų specialistas net netyrė, o prašymas skirti ekspertizę nebuvo patenkintas nei pirmosios instancijos nei apeliacinės instancijos teismuose. Tuo galima būti grįsti teismų šališką nuostatą nagrinėjant baudžiamąją bylą teismuose.

2.13. Pažymėtina, kad įstatymas nustato tik vieną proceso subjektą, kuris gali būti vienu metu ir proceso vykdytojas ir specialių žinių taikytojas, t. y. ikiteisminio tyrimo įstaiga ir joje dirbantis specialistas, turintis specialių žinių, tačiau įstatymas nenumato situacijos, kad jis kartu yra ir civilinis ieškovas. Susidaro situacija, kurioje civilinis ieškovas, turintis savanaudiškų siaurų materialių interesų tampa baudžiamojo proceso vykdytojo pagalbininku, o iš esmės ikiteisminio tyrimo institucijos išnaudotojas, siekiant savo materialinių interesų patenkinimo. Tokia situacija prieštarauja baudžiamojo proceso principui objektyviai ir nešališkai atlikti ikiteisminį tyrimą ir išnagrinėti baudžiamąją bylą, funkcijų atskirumo principams, bei baudžiamosios teisės principui jog baudžiamojo teisė yra kraštutinė vertybių gynimo priemonė, kurios įrankiai negali būti naudojami kitų administracinių ar civilinių santykių problemoms spręsti. Darytina išvada, kad specialisto išvada buvo skirta tik vienam tikslui: pagal vairuotojų parodymus apskaičiuoti neva nesumokėtus mokesčius ir tuo pagrindu pareikšti įmonei civilinį ieškinį. Tačiau tai nėra baudžiamojo įstatymo keliami uždaviniai. Įmonės mokesčių apskaičiavimo klausimams valstybės institucijos privalo naudoti ne ultima ratio (kraštutines) priemonės, o civilinės arba administracinės teisės įrankius, metodus ir būdus.

2.14. Taigi civilinis ieškinys byloje pateiktas remiantis neobjektyvia, klaidinga ir tendencinga, neatitinkančia baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės tikslų bei specialioms žinioms taikomų reikalavimų specialisto išvada. Pirmosios instancijos teismas nuosprendžiu civilinį

ieškinį tenkino visiškai ir iš A. B. bei UAB „A.“ solidariai priteisė Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijai 90 626,44 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti. Tačiau santykių pobūdis tarp nuteistosios UAB „A.“ ir VMI bei nutęstojo A. B. ir VMI yra kitoks nei tradiciniuose kriminaliniuose nusikaltimuose, kuriuose santykių nereglamentuoja nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Mokesčių administravimo įstatymas nei Buhalterinės apskaitos įstatymas ir kt. Bendrovės vadovo civilinės atsakomybės prieš kreditorius klausimas išaiškintas teismų praktikoje (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-624/2013, 3K-3-54-701/2017, 2K-312/2013, 2A-7-9/2013, atskiroji nuomonė baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-68-222/2018).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorė Sigutė Malinauskienė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato R. Burdos ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovo advokato G. J. Gutausko kasacinį skundą atmnesti. Prokurorė atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Pirmosios instancijos teismas vertino visų teisme apklaustų liudytojų (UAB „A.“ dirbusių vairuotojų, buhalterių, dispečerių) parodymus kartu su kitais bylos įrodymais (specialistės paaiškinimais, daiktų, dokumentų pateikimo protokolais, apžiūros protokolais, specialisto išvada ir kt.). Teismas ne ignoravo liudytojų V. L., T. J., R. K., J. K. ir Ž. K. parodymus, o juos įvertino ir motyvuotai pasisakė, dėl kokių priežasčių laiko juos nepatikimais. Nepagrįsti kasatorių teiginiai, kad teismas negalėjo remtis liudytojų Ž. P., S. T. (miręs) ir J. K. parodymais, kuriuos teismas, vadovaudamasis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, balsu perskaitė. Taip pat teisme apklausta kaip liudytoja ikiteisminio tyrimo pareigūnė V. Ž. paneigė minėtų liudytojų teiginius dėl psichologinio smurto naudojimo bei atsakė į visus advokato klausimus dėl apklausų eigos.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas pripažino, kad pirmosios instancijos teismas vertindamas įrodymus nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo normų ir teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, nutartyje išsamiai atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus ir motyvuotai nurodė, kodėl nuteistųjų apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, taip pat ir dėl ekonominės ekspertizės skyrimo, atmetami, taigi nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismas pažeidė BPK 332 straipsnio ar 320 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3.3. Byloje surinktų duomenų visuma neginčijamai nustatyta, jog A. B., atstovaudamas juridinį asmenį UAB „A.“, veikdamas juridinio asmens naudai ir interesais bei turėdamas pareigas, numatytas Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje, nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. organizavo ir apgaulingai tvarkė savo vadovaujamos bendrovės buhalterinę apskaitą, dėl to nebuvo galima iš dalies nustatyti UAB „A.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros. Atsižvelgiant į tai, teigti, kad pagal byloje nustatytas teismų įrodytomis pripažintas nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, A. B. ir juridiniam asmeniui UAB „A.“ baudžiamasis įstatymas – BK 222 straipsnio 1 dalis ir BK 20 straipsnio 2 dalis, 222 straipsnio 1 dalis – pritaikytas netinkamai, nėra pagrindo.

3.4. Pagal BPK 382 straipsnio 3 punktą, kasacinės instancijos teismas gali panaikinti nuosprendį ir apeliacinės

instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, jeigu bylą išnagrinėjo šališkas pirmosios instancijos teismas arba byla išnagrinėta pažeidžiant BPK 224 ir 225 straipsniuose nustatytas teismingumo taisykles. Kasatorių teiginiai dėl šališkai išnagrinėtos bylos pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose siejami su, kasatorių nuomone, netinkamu bylos įrodymų vertinimu, BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir in dubio pro reo principo pažeidimais, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuteistojo A. B. gynėjas advokatas

R. Burda ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovas advokatas G. Gutauskas apeliaciniu skundu prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, t. y. priimti sprendimą, nurodytą BPK 326 straipsnio 4 dalyje, tačiau neprašė apeliacinės instancijos teismo priimti nutartį vienu iš BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytų pagrindų, t. y. apeliaciniame skunde nebuvo keliamas pirmosios instancijos teismo šališkumo klausimas. Bylos nagrinėjimo teisme metu nei A. B. ir jo gynėjas advokatas R. Burda, nei juridinio asmens UAB „A.“ atstovas advokatas G. Gutauskas nušalinimo teisėjai nepareiškė ir byloje nebuvo nustatytos BPK 58 straipsnyje nurodytos aplinkybės. Tiek kasatorių ir jų gynėjų prašymai bei keliami klausimai buvo nagrinėjami ir sprendžiami teisiamajame posėdyje. Dėl pareikštų prašymų teismas, atsižvelgdamas į kitų proceso dalyvių nuomonę, motyvuotai pasisakė ir išsprendė tinkamai, nepažeisdamas BPK 270 straipsnio 2 dalies reikalavimų. Tai, kad ne visi kasatorių ir jų gynėjų (atstovo) prašymai pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme buvo tenkinami, nesudaro pagrindo manyti, kad bylą nagrinėję teisėjai buvo šališki. Taigi, konstatuoti, jog abiejų instancijų teismai, nagrinėdami bylą turėjo išankstinę nuomonę ir neužtikrino proceso objektyvumo, t. y. buvo šališki, nėra pagrindo.

3.5. Byloje neginčijamai įrodyta, kad nuteistiesiems A. B. ir juridiniam asmeniui UAB „A.“ darant nusikalstamą veiką, nurodytą BK 222 straipsnio 1 dalyje, buvo išvengta sumokėti dalį mokesčių į valstybės biudžetą, dėl to valstybė patyrė turtinės žalos. Valstybės biudžetui padaryta turtinė žala ir nusikalstami veiksmai yra tiesiogiai susiję priežastiniu ryšiu, o mokesčių išvengimas yra nulemtas būtent apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Be to, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nustatyta, kad šiuo metu UAB „A.“ veikla yra pristabdyta, t. y. bendrovė nepajėgi atlyginti valstybės biudžetui padarytos žalos. Atsižvelgiant į tai, teigtina, kad teismai civilinio ieškinio klausimą išsprendė teisingai (kasacinės nutartys civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015, baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

III. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. Nuteistojo A. B., jo gynėjo advokato Ryšardo Burdos ir nuteistojo juridinio asmens UAB „A.“ atstovo advokato Gyčio Jono Gutausko kasacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

5. Kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-181/2008, 2K-7-107/2013, 2K-7-88/2014, 2K-P-135-648/2016). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

6. Dalis kasaciniuose skunduose nurodytų įstatymų pažeidimų grindžiami nesutikimu su žemesnės instancijos teismų atliktu įrodymų, pavyzdžiui, V. L., T. J., R. K., J. K., Ž. K. ir kitų liudytojų parodymų, specialisto išvados, vertinimu, įrodymų pakankamumu ir patikimumu, faktinių aplinkybių nustatymu, pavyzdžiui, dėl dalies pajamų neįtraukimo į buhalterinę apskaitą, fiktyvaus atlyginimų darbuotojams apskaitymo bei mokėjimo ir kt., o tai nėra bylos nagrinėjimo kasacine tvarka dalykas. Dalį kasacinio skundo sudaro apeliacinio skundo argumentų pakartojimas, keliant savas įvykio versijas, pavyzdžiui, dėl įmonės vairuotojų tariamo nesąžiningumo ir įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusių asmenų kenkėjiškos veiklos, dėl neatsižvelgimo į aplinkybę, kad dalis klientų buvo aptarnaujami sutarčių pagrindu pagal taksi kvitus ir kt. Šios versijos buvo išsamiai išnagrinėtos apeliacinės instancijos teismo ir motyvuotai atmestos. Tuo tarpu kasacinės instancijos teismas nenagrinėja fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis) ir iš naujo nenustato įrodytomis

pripažintinų ar nepripažintinų bylos aplinkybių. Dėl to kasatorių teiginiai, susiję su faktinių aplinkybių nustatymu, taip pat pateikiamu įrodymų vertinimu, bus nagrinėjami tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nurodytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

Dėl BK 222 straipsnio taikymo

7. BK 222 straipsnyje yra nustatyta baudžiamoji atsakomybė už apgaulingą buhalterinės apskaitostvarkymą. Buhalterinė apskaita BK 222 straipsnio prasme – tai ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių, išreikštų pinigais,

registravimo, grupavimo ir apibendrinimo sistema, skirta informacijai gauti, kad būtų priimti ekonominiai sprendimai ir (ar) sudaryta finansinė atskaitomybė.

8. BK 222 straipsnio 1 dalyje baudžiamoji atsakomybė nustatyta už kelių alternatyvių veikų padarymą. Šioje byloje aktualus yra apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus.

9. Iš bylos matyti, kad, konstatuodami apgaulingą apskaitos tvarkymą, teismai rėmėsi liudytojų parodymais, Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2014 m. balandžio 15 d. specialisto išvada ir kitų pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir apeliacinės instancijos teismo nutartyje aptartų įrodymų visuma.

10. Byloje teismai nustatė, kad A. B. buvo nustatęs bendrovėje dirbantiems taksi vairuotojams mokestį („arendą“), kurį turėjo mokėti jo vadovaujamoje įmonėje dirbantys vairuotojai, nepriklausomai nuo gautų pajamų už teikiamas taksi paslaugas, įmonės darbuotojai ir privalėdavo jį perduoti A. B. arba įmonės buhalterei. Mokesčio dydis priklausė nuo to, su kam priklausančia transporto priemone buvo vykdomos darbinės funkcijos, ir nuo to, kiek valandų vairuotojas dirbo. Vairuotojams pristačius „arendą“, dokumentas jiems nebuvo išduodamas. įmonėje dirbusiems vairuotojams realiai darbo užmokestis nebuvo mokamas, realios vairuotojų pajamos buvo tos, kurias jie gaudavo iš taksi klientų, atskaičius „arendos“ mokestį; už šias pajamas vairuotojai neturėjo atsiskaityti, jų nereikėjo nurodyti įmonės atstovams; darbo užmokesčio mokėjimas buvo fiksuojamas tik apskaitos dokumentuose, nors įmonė vairuotojams darbo užmokesčio nemokėjo. Pagal specialisto išvadą, kuria kaip įrodymu vadovavosi teismai, laikotarpiu nuo 2005 m. sausio 1 d. iki 2012 m. sausio 31 d. ne visos UAB „A.“ gautos pajamos už keleivių vežimą buvo apskaitytos buhalterinėje apskaitoje ir deklaruotos mokesčių deklaracijose; šiuo laikotarpiu UAB „A.“ neapskaitė 615 714 Lt (178 323,10 Eur) (be PVM) gautų pajamų už suteiktas taksi paslaugas, t. y. į buhalterinės apskaitos dokumentus įrašyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkines operacijas, iškreipiant tikruosius duomenis apie turtą, pajamas ir įsipareigojimų dydį ir struktūrą, dėl to iš dalies negalima nustatyti UAB „A.“ turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros nė vienais mokestiniais metais (nuo 2005 m. iki 2011 m.).

Dėl juridinio asmens atsakomybės

11. Kasatoriai teigia, kad bylos proceso metu nebuvo nustatyta, kokia lėšų suma buvo pasisavinta direktoriaus A. B., kokia buvo panaudota UAB „A.“, mokestinių lėšų nesumokėjimas nesuponuoja tiesioginės išvados dėl naudos priskyrimo juridiniam asmeniui.

12. Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma nustatyta BK 20 straipsnyje (šiai bylai aktuali yra 2004 m. liepos 5 d. šio straipsnio redakcija). Pagal šio straipsnio 1 ir 2 dalis juridinis asmuo atsako tik už tas nusikalstamas veikas, už kurių padarymą BK specialiojoje dalyje nustatyta juridinio asmens atsakomybė, ir tik tuo atveju, jeigu nusikalstamą veiką padarė fizinis asmuo, kuris eina vadovaujamas pareigas ir turi teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, arba gali kontroliuoti jo veiklą, ir šis fizinis asmuo nusikalstamą veiką padaro juridinio asmens naudai arba interesais, veikdamas individualiai ar juridinio asmens vardu.

13. Byloje nėra duomenų, kurie leistų konstatuoti įmonės turto pasisavinimo atvejus. Teismai nustatė, kad A. B. buvo UAB „A.“ direktorius, t. y. įmonės vadovas, turintis teisę atstovauti juridiniam asmeniui arba priimti sprendimus jo vardu, o buhalterinė apskaita apgaulingai vedama buvo tam, kad, buhalterinėje apskaitoje parodžius mažesnes pajamas, įmonė sumokėtų mažiau mokesčių. Tai reiškia, kad įmonė nesumokėtų mokesčių sąskaita įgyja galimybę disponuoti didesniu kiekiu lėšų, be to, turi ekonominių pranašumų lyginant su tokia pat veikla užsiimančioms įmonėmis, sąžiningai mokančiomis mokesčius, t. y. turi naudos. Juridinio asmens baudžiamajai atsakomybei būtinų sąlygų visuma šioje byloje nustatyta.

Dėl BPK pažeidimų

14. Iš kasacinio skundo turinio matyti, kad kasatoriai, teigdami, jog teismai pažeidė BPK 89, 90 straipsnių, 305 straipsnio 1 dalies ir 332 straipsnio nuostatas, iš esmės ginčija teismų atliktą specialisto išvados vertinimą įrodymų leistinumo aspektu, mano, kad byla išnagrinėta neišsamiai. Kasatorius teigia, kad specialistas nenaudojo buhalterinei apskaitai išanalizuoti skirtų specialiųjų žinių, vien tik perkėlė liudytojų parodymų, gautų ikiteisminio tyrimo metu, duomenis į vien matematinių žinių reikalaujančias lenteles; teismai nevertino, kad specialistui pateiktas objektas — UAB „A.“ buhalterinė apskaita – nebuvo ištirtas, t. y. nebuvo tirti nei buhalterinės apskaitos dokumentai, paimti ikiteisminio tyrimo metu, nei dokumentai, kuriuos gynyba pateikė teismui; kasatorius mano, kad teismai nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti ekspertizę.

15. Kasatoriaus teiginiai, kad byla išnagrinėta neišsamiai, netirtos visos svarbios aplinkybės ir įrodymai, kad nemotyvuotai atsisakyta skirti buhalterinę ekspertizę, nepagrįsti.

16. Ekspertizė daroma, kai reikšmingoms bylai aplinkybėms nustatyti reikalingos išsamios mokslo, technikos, meno ar kokios nors kitos srities specialiosios žinios. Pagal BPK 286 straipsnio 1 dalį teismas pats sprendžia, ar tokios žinios yra reikalingos tiriant įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, ir turi teisę paskirti ekspertizę savo iniciatyva arba bylos nagrinėjimo dalyvių prašymu. Taigi, baudžiamojo proceso įstatymas palieka teismui spręsti, ar reikia ir kada skirti ekspertizę. Kartu pažymėtina ir tai, kad teismas, vertindamas bei spręsdamas bylos nagrinėjimo teisme dalyvių prašymus, vadovaujasi tuo, ar pateiktas prašymas turi reikšmės bylos aplinkybėms išsamiai ir nešališkai ištirti. Teismas privalo patenkinti prašymus, jeigu išaiškintinos aplinkybės turi reikšmės bylai, tačiau teismas turi teisę atmesti tuos prašymus, kuriais prašoma išaiškinti aplinkybes, jau nustatytas surinkta bylos medžiaga, arba nustatyti faktus, neturinčius esminės reikšmės arba ryšio su byla (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2009).

17. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad gynėjas prašė paskirti buhalterinę ekspertizę, pavedant ekspertams ištirti, kokie buhalterinės apskaitos pažeidimai buvo padaryti 2011-2012 m. laikotarpiu. Apeliacinės instancijos teismas šį prašymą atmetė, grįsdamas tuo, kad prašomi ištirti dokumentai buvo apžiūrėti ir įvertinti specialistės, tačiau jie nesudarė pagrindo tikslinti išvadą.

18. Kasacinio teismo teisėjų kolegija pritaria šiems argumentams. Kita vertus, nėra pagrindo manyti, kad paskyrus ekspertizę būtų gauti nuteistiesiems A. B. ir UAB „A.“ palankūs duomenys, galintys pagerinti jų teisinę padėtį. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog aptariamu laikotarpiu UAB „A.“ buhalterinė apskaita buvo vedama apgaulingai, pažeidžiant teisės aktų reikalaujamą buhalterinę apskaitą, akivaizdi ir be specialiųjų žinių panaudojimo, nes ir iš liudytojų parodymų byloje nustatyta, kad dalis už taksi paslaugas įmonės gautų pajamų nebuvo apskaitoma, kad buvo klastojami buhalterinės apskaitos dokumentai, juose fiktyviai parodant darbo užmokesčio mokėjimą bei kt., kas nulėmė išvadą, jog dėl to iš dalies negalima nustatyti turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio bei struktūros.

19. Klausimą dėl to, kad specialistė, teikdama išvadą, neištyrė buhalterinės apskaitos dokumentų, kasatorius kėlė apeliaciniame skunde. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs specialisto išvadą ir įvertinęs specialistės paaiškinimus, duotus teismo posėdyje, šiuos argumentus motyvuotai atmetė.

20. Iš bylos matyti, kad duodama išvadą specialistė, be kita ko, vadovavosi jai pateiktais ikiteisminio tyrimo metu duotais liudytojų – UAB „A.“ darbuotojų parodymais apie jiems nustatytos „arendos“ mokėjimą, jos dydį, buhalterinės apskaitos dokumentų įforminimą.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad specialisto tyrimas skiriamas atvejais, kada reikalingos specialiosios žinios tam tikroje srityje, pavyzdžiui, gamtos, techninių, ekonominių bei kitų mokslų srityse. Atlikęs pavestą objektų tyrimą, specialistas pateikia išvadą. Tačiau tam tikrais atvejais, kai, pavyzdžiui, dalies aplinkybių negalima pagrįsti vien buhalterinės apskaitos dokumentais, o vadovaujantis protingumo, logikos ir pagrįstumo principais būtina, atsižvelgiant į kitus bylos duomenis (pvz., liudytojų parodymus), išvadai duoti specialistas gali pasitelkti ir kitus duomenis, pvz., liudytojų parodymus. Specialistas negali atlikti šių duomenų procesinio įrodomojo vertinimo. Šių duomenų tikrumą ir patikimumą turi įvertinti teismas. Todėl specialisto išvada, kuriai pateikti panaudojami tokie duomenys, iš esmės vertintina kaip sąlyginė. Specialisto išvada apie šias aplinkybes ir iš jų kylančias pasekmes įrodomąją reikšmę gali turėti tik tuomet, jei šių aplinkybių buvimas patvirtinamas bylos teisminio nagrinėjimo metu ir nekelia abejonių.

22. Nagrinėjamu atveju tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai liudytojų parodymus apie „arendos“ mokėjimą, kuriais specialistė rėmėsi pateikdama išvadą, tyrė, juos gretindami tiek tarpusavyje, tiek su parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad specialisto išvada pagrįsta ikiteisminio tyrimo

metu apklaustų asmenų parodymais, kuriais nesivadovauti nėra jokio pagrindo. Dar kartą šiuos parodymus įvertinęs apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo išvadoms pritarė.

23. Pažymėtina, kad nors UAB „A.“ neapskaitytų pajamų dydis apskaičiuotas sąlyginai, iš turimų duomenų išvedant aritmetinius vidurkius, tačiau pagal teismų nustatytas aplinkybes šie skaičiavimai specialistės atlikti imant duomenis įmonei palankiausiu būdu.

24. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, vertindami įrodymus, BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies reikalavimų nepažeidė. Iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad į esminius skundo argumentus išsamiai ir motyvuotai atsakyta, taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrino bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeisdamas.

Dėl civilinio ieškinio

25. Šioje byloje iš A. B. ir UAB „A.“ solidariai Vilniaus apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai priteista 90 626,44 Eur nusikaltimu padarytai turtinei žalai atlyginti.

26. Kasaciniame skunde teigiama, kad civilinis ieškinys byloje pateiktas remiantis neobjektyvia, klaidinga ir tendencinga, baudžiamosios ir baudžiamojo proceso teisės tikslų bei specialiosioms žinioms taikomų reikalavimų neatitinkančia specialisto išvada. Santykių pobūdis tarp nuteistosios UAB „A.“ ir VMI bei nuteistojo A. B. ir VMI yra kitoks nei tradiciniuose kriminaliniuose nusikaltimuose, kuriuose santykių nereglamentuoja nei Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, nei Mokesčių administravimo įstatymas, nei Buhalterinės apskaitos įstatymas ir kt.

27. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus (Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis).

28. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra išaiškinta, kad, neįvykdytą mokestinę prievolę vertinant civilinės atsakomybės aspektu — kaip dėl negautų pajamų valstybės patirtą žalą, aktualios CK nuostatos dėl juridinio asmens – mokesčių mokėtojo teisinio savarankiškumo ir atsakomybės pagal prievoles jam priklausančiu turtu (CK 2.33, 2.50 straipsniai), iš kurių išplaukia išvada, kad už neįvykdytą savo prievolę visais atvejais pirmiausia atsako pats juridinis asmuo, o kitų asmenų atsakomybė yra subsidiari ir galima tik esant išskirtinėms situacijoms (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-304-976/2016).

29. Pagal naujausią kasacinio teismo praktiką vienas iš tokių atvejų, kai civilinio ieškovo civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareiškiamas juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, yra tuomet, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo, kuris suprantamas kaip nepajėgumas vykdyti turtinio pobūdžio prievolių, kurių mokėjimo terminai yra suėję. Teismas, kiekvienu konkrečiu atveju įvertinęs visas bylos aplinkybes, turėtų spręsti, ar juridinio asmens nemokumas yra toks, kad nėra galimybių arba jos labai menkos išieškoti žalą iš paties mokesčių mokėtojo – juridinio asmens (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018).

30. Taigi, nustatydamas juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas, teismas, be kita ko, turi išsiaiškinti, ar nėra galimybių mokesčių bei žalos išieškoti iš juridinio asmens – mokesčių mokėtojo. Nei VMI pateiktame civiliniame ieškinyje, nei pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, nei apeliacinės instancijos teismo nutartyje tokios aplinkybės buvimas nėra aptartas ir įvertintas, nors, bylos duomenimis, UAB „A.“ yra veikianti taksipaslaugas teikianti įmonė. Be to, atsižvelgiant į paskutinę kasacinio teismo praktiką, teismai netinkamai taikė skolininkų daugėto solidariosios atsakomybės formą. Todėl išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylos civilinio ieškinio dalis išnagrinėta esmingai pažeidus baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus (BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 3 dalis). Kadangi kasacinės instancijos teismas, atsižvelgus į įstatymu nustatytas bylos nagrinėjimo ribas (BPK 376 straipsnio 1 dalies), įrodymų nerenka, nevertina ir faktinių aplinkybių nenustato, civilinio ieškinio išsprendimo dalyje apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikintina ir byla perduotina iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a:

Pakeisti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. birželio 18 d. nutartį: panaikinti nutarties dalį dėl civilinės ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos civilinio ieškinio išsprendimo ir šią bylos dalį perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

TEISĖJAI ARMANAS ABRAMAVIČIUS

AUDRONĖ KARTANIENĖ

ELIGIJUS GLADUTIS_______________________

TAR identifikacinis nr. Užregistravimo data Galioja nuo Paskelbta Teisės akto priedai2019-04371 2019-03-21 2019-03-07 2019-03-07 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-50-1073/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-1-51670-2016-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.2.1; 2.1.8; 2.1.15.1.1; 2.1.15.3.1(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo mišri Baudžiamųjų ir Civilinių bylų skyrių teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Olego Fedosiuko, Birutės Janavičiūtės, Artūro Ridiko, Sigitos Rudėnaitės, Algirdo Taminsko ir Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,vertėjaujant Joanai Rudzianec,dalyvaujant prokurorei Vidai Ramanauskienei,A. K., jo atstovei advokatei Karinai Račkauskienei,nukentėjusiesiems N. P. ir A. P., jų atstovui advokatui Viliui Žilioniui,nuteistiesiems S. L. ir V. L.,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal A. K. kasacinį skundą

dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio.Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžiu panaikinta

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio dalis, kuria S. L. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 182 straipsnio 2 dalį, ir ji pripažinta kalta ir nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme vieneriems metams. Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, per šį laikotarpį įpareigojant S. L. tęsti darbą bei neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis, kuria N. P. civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo grąžinant butą natūra palikta nenagrinėta, o dėl 12 303 Eur turtinės žalos atlyginimo atmesta, ir priimtas naujas sprendimas.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c6ada4204b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

N. P. civilinio ieškinio dalis dėl 12 303 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo palikta nenagrinėta.Priteistas natūra N. P. butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)).Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl N. P. priteisto

neturtinės žalos atlyginimo ir nustatyta, kad N. P. civilinio ieškinio dalis dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintina iš dalies, priteisiant N. P. solidariai iš V. L. ir S. L. 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Iš Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalintas V. L. paskirtas įpareigojimas užsiregistruoti darbo biržoje.

Pakeista Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžio rezoliucinė dalis dėl V. L. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo išdirbti 80 valandų nemokamų darbų termino ir nustatyta, kad V. L. per pirmus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metus turi išdirbti 60 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendžiu V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 182

straipsnio 2 dalį laisvės atėmimo bausme dvejiems metams, jos vykdymas, vadovaujantis BK 75 straipsniu, atidėtas dvejiems metams, įpareigojant jį pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje ir per pirmus laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metus išdirbti 80 valandų nemokamų darbų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos ar kitose valstybinėse ar nevalstybinėse įstaigose bei organizacijose.

S. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį išteisinta kaip nepadariusi veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.N. P. civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo grąžinant butą natūra palikta

nenagrinėta.N. P. civilinio ieškinio dalis dėl 12 303 Eur nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimo atmesta.N. P. civilinio ieškinio dalis dėl nusikaltimu padarytos neturtinės žalos atlyginimo tenkinta iš dalies ir iš V. L. priteista

nukentėjusiajai N. P. 2500 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės, prašiusios kasacinį skundą atmesti, kasatoriaus A. K. ir jo atstovės advokatės, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nuteistųjų, prašiusių kasacinį skundą tenkinti, nukentėjusiųjų N. P. ir A. P. ir jų atstovo advokato, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. S. L. ir V. L. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteisti už tai, kad veikdami bendrininkų grupe, turėdami tikslą apgaulės būdu užvaldyti didelės vertės svetimą turtą, V. L. 2001 m. birželio 15 d. suteikus nukentėjusiajai N. P. 24 000 Lt (6950,88 Eur) dydžio paskolą šešių mėnesių terminui ir siekiant užtikrinti paskolos grąžinimą, V. L., piktnaudžiaudamas nukentėjusiosios N. P. pasitikėjimu, įtikino pastarąją vietoj buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nuosavybės teise priklausančio bendrąja jungtine nuosavybe N. P. ir jos sutuoktiniui A. P., įkeitimo sutarties sudaryti apsimestinę šio buto pirkimo–pardavimo sutartį bei, 2001 m. birželio 15 d. V. L. organizavus minėtos sutarties sudarymą tarp S. L. ir N. P., ji (S. L.) Vilniaus miesto 15-ajame notarų biure, esančiame Tuskulėnų g. 1C-13, Vilniuje, pasirašė šią sutartį su N. P., kurią V. L. įtikino, kad, jai grąžinus 24 000 Lt (6950,88 Eur) paskolą, ši buto pirkimo–pardavimo sutartis bus nutraukta. 2001 m. birželio 25 d. V. L., veikdamas pagal S. L. įgaliojimą, minėtą apsimestinę buto pirkimo–pardavimo sutartį pateikė VĮ Registrų centrui ir įregistravo šį butą nuosavybės teise S. L. vardu. N. P. 2001 m. gruodžio 17 d. grąžinus 24 000 Lt (6950,88 Eur) dydžio paskolą, ji, veikdama kartu su V. L., 2001 m. birželio 15 d. buto, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo–pardavimo sutarties nenutraukė, apie tai nepranešdama N. P. ir A. P., ir tokiu būdu apgaule, pasinaudodama N. P. ir A. P. teisiniu neišprusimu, neteisėtai, neatlygintinai užvaldė jų turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. 2012 m. gruodžio 17 d., N. P. ir A. P. nedalyvaujant bei nežinant, V. L. sudarius paskolos sutartį dėl 30 000 Lt (8688,60 Eur) dydžio paskolos su O. S. trijų mėnesių terminui, ji kartu su V. L. Vilniaus miesto 26-ajame notarų biure, esančiame Konstitucijos pr. 7, Vilniuje, paskolos grąžinimui užtikrinti įkeitė (sudarė sutartinės hipotekos sutartį) O. S. jiems nuosavybės teise nepriklausantį butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, trijų mėnesių terminui (iki 2013 m. kovo 18 d.). V. L. negrąžinus 30 000 Lt (8688,60 Eur) paskolos O. S., įkeistas butas 2016 m. balandžio 8 d. parduotas iš varžytynių. Tokiu būdu S. L. bendrais su V. L. veiksmais apgaulės būdu užvaldė N. P. ir A. P. 27 700 Eur vidutinės rinkos

vertės butą, taip padarydami didelę turtinę žalą N. P. ir A. P..

II. APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMO NUOSPRENDŽIO ESMĖ

2. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą apeliacine tvarka pagal nuteistojo V. L. ir prokurorės L. F. apeliacinius skundus, juos tenkino iš dalies. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nukentėjusiosios ieškinio dalį dėl patirtų išlaidų atlyginimo atmetė, o dalį dėl buto priteisimo natūra paliko nenagrinėtą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, butas, kurį dėl V. L. ir S. L. nusikalstamų veiksmų prarado nukentėjusieji, turi būti grąžintas jiems natūra. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog tokių įgaliojimų baudžiamajame procese bylą nagrinėjantis teismas neturi, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 94 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad kiti daiktai (šiuo konkrečiu atveju – butas) grąžinami teisėtiems savininkams. Taip pat apeliacinės instancijos teismas akcentavo, kad dabartinis buto savininkas A. K. turi teisę savo pažeistus interesus ginti civilinio proceso tvarka, atkreipė dėmesį į tai, jog A. K. įgydamas nukentėjusiųjų turtą iš varžytynių žinojo ir suprato, kad dėl buto vyko ginčas teisme. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas padarė išvadą, kad ši civilinio ieškinio dalis (dėl buto priteisimo natūra) tenkintina.

III. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

3. Kasaciniu skundu A. K. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria nuspręsta iš dalies patenkinti N. P. civilinį ieškinį ir priteisti jai natūra butą, ir dėl šios dalies palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį. Kasatorius skunde nurodo:

3.1. Nagrinėjamu atveju buvo padarytas esminis BPK pažeidimas, nes apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas civilinį ieškinį, pažeidė BPK 94, 109, 110 ir 111 straipsnių, reglamentuojančių civilinio ieškinio ir civilinio ieškovo bei atsakovo baudžiamojoje byloje statusą, bei BPK 113 straipsnio, reglamentuojančio civilinio ieškinio nagrinėjimo tvarką, nuostatas.

3.2. Butą įsigijo sąžiningai iš viešųjų varžytynių 2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0012/15/00423 pagrindu. Nei šioje, nei kitose bylose nebuvo nuginčytas 2012 m. gruodžio 17 d. hipotekos sandoris ar 2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0012/15/00423. Taip pat byloje ne tik kad nebuvo nagrinėjamas jo (A. K.) sąžiningumo (nesąžiningumo) klausimas, tačiau jis apskritai nebuvo įtrauktas į bylą kaip civilinis atsakovas ir byloje nedalyvavo, todėl buvo šiurkščiai pažeista Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 37 straipsnio nuostata, nes jis turėjo akivaizdų teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Neįtraukus jo į bylą, kurioje buvo sprendžiamas teisėtai įsigyto buto nusavinimo (konfiskavimo) klausimas, akivaizdžiai buvo pažeista Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtinta jo teisė į teisingą bylos nagrinėjimą, taip pat teisė būti išklausytam ir pristatyti savo poziciją byloje, išsakyti savo faktinius ir teisinius argumentus dėl civilinio ieškinio dalyko ir teikti joje įrodymus, turinčius reikšmės civiliniam ieškiniui teisingai išnagrinėti.

3.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas galutine ir neskundžiama 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 pripažino apsimestiniu ir negaliojančiu 2001 m. birželio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sandorį, kuriuo N. P. perleido butą kaltinamajai S. L., ir grąžino butą N. P. nuosavybėn. Tačiau šioje byloje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nusprendė, kad įkeitimo sandoris, kuris buvo sudarytas 2012 m. gruodžio 17 d., yra galiojantis, nes hipotekos kreditorė O. S. yra sąžininga, dėl to jai paliktina hipotekos teisė. Nuo 2015 m. lapkričio 11 d. butas nuosavybės teise priklausė N. P., tačiau jis ir toliau liko suvaržytas hipoteka, nes, kaip pažymėjo kasacinės instancijos teismas, hipoteka seka paskui daiktą. Todėl N. P. butas iš viešųjų varžytynių buvo parduotas vykdant minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015, kuria Vilniaus apylinkės teismo 2014 m. kovo 28 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-952-905/2014 paliktas nepakeistas, ir ginant sąžiningo kreditoriaus interesus, t. y. sąžiningo hipotekos kreditoriaus skolai iš hipoteka įkeisto buto išsiieškoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 buvo panaikintos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta antstolės D. M. vykdomojoje byloje Nr. 0012/15/00423 išieškoti skolą, nukreipiant išieškojimą į hipoteka suvaržytą butą su rūsiu. Taigi po šių laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo antstolis teisėtai ir pagrįstai vykdė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį ir gynė sąžiningo kreditoriaus interesus, parduodamas hipoteka įkeistą butą iš varžytynių, o jis (A. K.), kaip sąžiningas įgijėjas, šį butą nusipirko ir tokiu būdu buvo panaikinta buto

hipoteka.3.4. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs jo (A. K.) ieškinį atsakovams N. P. ir A. P. dėl iškeldinimo iš buto,

2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-28908-779/2016 ieškinį patenkino ir iškeldino N. P. ir A. P. iš buto, nuosavybės teise priklausančio A. K.. Dėl šio teismo sprendimo nebuvo paduotas pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir jis įsiteisėjo. CPK 18 straipsnis nustato, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi susidaro teisiškai netoleruotina situacija, kai skundžiamas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis prieštarauja dviejų įsiteisėjusių teismų sprendimams, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutarčiai civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimui už akių civilinėje byloje Nr. e2-28908-779/2016, nors teisinėje valstybėje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du ar daugiau vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419/2014). Kaip matyti, apeliacinės instancijos teismas panaikino aukštesnės instancijos teismo, t. y. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, įsiteisėjusia 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi asmenims sukurtas materialines teisines pasekmes, konstatuodamas, kad butas turi būti atimtas iš sąžiningo įgijėjo ir antrą kartą grąžintas N. P., nepaisant to, kad, nuginčijus N. P. ir kaltinamųjų 2001 m. birželio 15 d. sudarytą buto pirkimo–pardavimo sandorį, butas dar 2015 m. lapkričio 11 d. buvo grąžintas N. P. ir butas iš jos pačios buvo išvaržytas, ginant sąžiningo hipotekos kreditoriaus interesus. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, patenkinęs N. P. civilinio ieškinio reikalavimą ir grąžinęs jos nuosavybėn butą antrą kartą, ne tik kad sukūrė teisiškai netoleruotiną situaciją ir pažeidė teisinio stabilumo principą, pagal kuriuos, ginant sąžiningo hipotekos kreditoriaus interesus ir valstybės įgaliotam pareigūnui – antstoliui teisėtai pardavus butą iš varžytynių, buvo pažeistas sąžiningo buto pirkėjo, sumokėjusio už butą rinkos kainą ir padengusio hipoteka įkeistą įsiskolinimą, teisėtas lūkestis naudotis sau nuosavybės teise priklausančiu butu, bet ir be jokio teisėto pagrindo padarė žalą. Tokios situacijos teisinėje valstybėje negali būti, dėl to kasacinės instancijos teismas privalo ją ištaisyti.

3.5. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad A. K., įgydamas nukentėjusiųjų turtą iš varžytynių, žinojo ir suprato, kad dėl buto vyksta ginčas teisme. Tokie teismo teiginiai yra visiškai nepagrįsti ir išgalvoti, nes jų nepatvirtina nei jokie kiti teismo argumentai, nei byloje esantys įrodymai, nei faktinės bylos aplinkybės. Priešingai, butas iš viešųjų varžytynių įsigytas 2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktu Nr. 0012/15/00423, t. y. jau gerokai po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 išnagrinėjo klausimą dėl buto nuosavybės ir hipotekos kreditorės O. S. sąžiningumo. Taigi, nagrinėjant šią bylą, minėtas ginčas jau buvo išspręstas galutine ir įsiteisėjusia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra ne kartą konstatuota, kad parduodant turtą iš varžytynių yra sukuriama jo pardavimo teisėtumo prezumpcija, nes procesą vykdo valstybės įgaliotas asmuo – antstolis. Taip siekiama užtikrinti šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisinių santykių stabilumą, teisėtų interesų pusiausvyrą bei įgyvendinti vykdymo proceso operatyvumo principą, t. y. kad turtas būtų parduotas kuo efektyviau ir per protingą terminą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Varžytynės vyko Lietuvos Aukščiausiajam Teismui galutinai išsprendus klausimą dėl hipotekos kreditoriaus sąžiningumo, kuris, kaip pažymėjo kasacinės instancijos teismas, turi teisę išsiieškoti skolą iš N. P. hipoteka įkeisto buto. Taigi šios aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad jis (A. K.) yra sąžiningas buto įgijėjas, nes varžytynes organizavo valstybės įgaliotas pareigūnas – antstolis, kuris ir patvirtino varžytynių teisėtumą.

3.6. Jis (A. K.), gindamas savo nuosavybės teisę į butą ir ketindamas apsigyventi bute, kreipėsi į teismą dėl N. P. ir A. P. iškeldinimo. Kaip minėta pirmiau, Vilniaus miesto apylinkės teismas įsiteisėjusiu 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimu už akių civilinėje byloje Nr. e2-28908-779/2016 iškeldino minėtus asmenis. Antstolio R. V. 2016 m. lapkričio 10 d. iškeldinimo protokolas vykdomojoje byloje Nr. 0128/16/01577 patvirtina, kad 2016 m. lapkričio 10 d. N. P. ir A. P. buvo iškeldinti iš jo buto. Apeliacinės instancijos teismui šioje byloje nebuvo jokio teisinio pagrindo priteisti N. P. jam (A. K.) nuosavybės teise priklausantį sąžiningai įgytą butą.

3.7. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintas fundamentalus nuosavybės neliečiamumo principas. Aiškindamas šią nuostatą Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs (Konstitucinio Teismo 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimas), kad Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir apsauga reiškia, jog savininkas turi teisę valdyti jam priklausantį turtą, juo naudotis ir disponuoti, taip pat teisę reikalauti, kad kiti asmenys nepažeistų šių jo teisių, o valstybė turi pareigą ginti ir saugoti nuosavybę nuo neteisėto kėsinimosi į ją. Nuosavybės teisių apribojimai turi nepažeisti proporcingumo principo – įstatymuose nustatytos priemonės turi atitikti siekiamus visuomenei būtinus ir konstituciškai pagrįstus tikslus. Be to, taikomi apribojimai negali paneigti nuosavybės teisės esmės (kasacinė

nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-104/2008). Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad butas, kurį dėl nusikalstamų veikų prarado nukentėjusieji, turi būti grąžintas jiems natūra. Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tokių įgaliojimų baudžiamajame procese bylą nagrinėjantis teismas neturi ir kad toks reikalavimas turi būti paliktas nenagrinėtas. Kaip pažymėjo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas turėjo taikyti BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, pagal kurį kiti daiktai (šiuo konkrečiu atveju – butas) grąžinami teisėtiems savininkams. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu teisėtai ir sąžiningai įgyta nuosavybė buvo neatlygintinai nusavinta, tokiu nusavinimu visiškai paneigiant nuosavybės teisės esmę, nepagrįstai taikant BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

3.8. Kaip matyti iš BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto normos turinio ir teismų praktikos, BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata yra taikoma tuomet, kai kaltinamasis nusikalstamą veiką padarė panaudodamas kitam asmeniui nuosavybės teise priklausantį turtą (pvz., transporto priemonę ir pan.). Tuomet toks daiktas yra grąžinamas jo teisėtam savininkui. Tačiau nagrinėjamu atveju jo (A. K.) nuosavybėn butas atiteko ne kaip nusikalstamos veikos pasekmė, o turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu. N. P. buvo buto savininkė nuo 1992 m. gegužės 27 d. iki 2001 m. birželio 15 d., t. y. iki apsimestinio buto pirkimo–pardavimo sandorio, kurio šalimi ji pati buvo, sudarymo. N. P. buto savininkė taip pat buvo nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. balandžio 29 d., t. y. nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutarties priėmimo iki turto pardavimo iš varžytynių akto Nr. 0012/15/00423 priėmimo. 2016 m. lapkričio 10 d. N. P. iš buto buvo iškeldinta. Vadinasi, šios bylos nagrinėjimo metu N. P. nebuvo buto savininkė. Dar kartą buto savininke ji tapo tik po skundžiamo apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Todėl pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2017 m. gruodžio 4 d. nuosprendį, pagrįstai nesivadovavo BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostata, o apeliacinės instancijos teismas šią nuostatą nepagrįstai pritaikė.

3.9. Teisingumas dėl N. P. jau buvo įvykdytas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-580/2015 pripažinus 2001 m. birželio 15 d. sudarytą buto pirkimo–pardavimo sandorį negaliojančiu ir grąžinus jos nuosavybėn butą, įkeistą hipoteka. Vien ta aplinkybė, kad N. P. nenorėjo ar nesugebėjo padengti įsiskolinimo iš hipoteka įkeisto turto, dar nereiškia, jog butas galėjo būti išreikalautas iš sąžiningo trečiojo asmens ir antrą kartą jau be hipotekos grąžintas N. P., tokiu būdu padarant turtinę žalą sąžiningam trečiajam asmeniui (A. K.), sumokėjusiam už butą rinkos kainą. Todėl N. P., būdama rūpestinga buto savininkė, nuo 2015 m. lapkričio 11 d. iki 2016 m. balandžio 29 d. turėjo teisę padengti hipoteka įkeistą kaltinamųjų įsiskolinimą O. S. ir toliau likti buto savininke, o jos kreditorei O. S. sumokėtus pinigus išsiieškoti iš kaltinamųjų.

3.10. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 straipsnio 4 dalis). Teisės teorijoje bei teismų praktikoje yra skiriami daiktinių ir prievolinių pažeistų asmens teisių gynimo būdai, susiję su neteisėtu daikto valdymu. Daikto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, įskaitant ir jo išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo (vindikacija), yra daiktinių asmens teisių gynimo būdas; daikto savininkas tokį ieškinį turi teisę pareikšti daiktinių teisės normų pagrindu (CK 4.95–4.97 straipsniai), įrodinėdamas valdymo teisės praradimo faktą, kitas šiose normose nustatytas vindikacinio ieškinio sąlygas (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-149/2011). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 32 punktas).

3.11. Nagrinėjamoje byloje negalėjo būti taikomas vindikacijos institutas, nes Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartimi buvo pripažintas teisėtu tarp N. P. ir kaltinamųjų sudarytas paskolos sandoris, dėl to buvo įvykdytas teisingumas ir butas grąžintas N. P. nuosavybėn. Vykdant minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 11 d. nutartį, butas iš varžytynių buvo parduotas A. K.. Tokia byloje susiklosčiusi faktinė situacija atitinka CK 4.96 straipsnio 4 dalies normą, pagal kurią CK 4.96 straipsnio 2 dalis (daikto išreikalavimas iš sąžiningo įgijėjo) netaikoma. Pažymėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje ne kartą pasisakyta ir dėl teisėtų lūkesčių apsaugos būtinumo ir nurodyta, kad teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2003 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atsižvelgdamas į nurodytą EŽTT jurisprudenciją, 2017 m. birželio 22 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-278-248/2017 konstatavo, kad, siekiant

sąžiningo įgijėjo ir savininko interesų pusiausvyros, spręstina, ar taikant tokį savininko teisių gynimo būdą (turto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo) nebus pernelyg suvaržytos sąžiningo įgijėjo teisės ir ar nebus pažeisti jo teisėti lūkesčiai. Tam būtina įvertinti konkrečias daikto praradimo aplinkybes, sąžiningo įgijėjo valdymo tęstinumą ir trukmę, kiekvienai iš šalių tenkančius padarinius ir kitas reikšmingas aplinkybes.

3.12. Nagrinėjamoje byloje vindikacija – buto išreikalavimas iš jo (A. K.) – negalėjo būti taikoma, nes N. P. butas iš varžytynių jam buvo parduotas teismo sprendimui vykdyti nustatyta tvarka, tačiau, vadovaujantis EŽTT ir kasacinio teismo suformuota praktika, net ir tuo atveju, jeigu faktinė bylos situacija neatitiktų CK 4.96 straipsnio 4 dalies normos, pritaikius vindikaciją ir išreikalavus iš sąžiningo įgijėjo butą neabejotinai būtų pažeistas proporcingumo principas, nes jis patirtų pernelyg didelę naštą, negalėdamas susigrąžinti už butą sumokėtų pinigų (nuteistieji neturi jokio turto), juolab kad apeliacinės instancijos teismas netgi nenurodė, iš ko jis (A. K.) turėtų reikalauti žalos atlyginimo.

IV. KASACINĖS INSTANCIJOS TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

4. A. K. kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, nulėmusių netinkamą civilinio ieškinio sprendimą

5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi kasacinio skundo argumentus bei teismų sprendimus byloje, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu grąžinti nukentėjusiajai N. P. A. K. teisėtai priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, natūra, padarė jį materialiai atsakingą už nuteistųjų V. L. ir S. L. neteisėtus veiksmus, kam nebuvo jokio teisinio ar faktinio pagrindo (BPK 111 straipsnis). A. K. byloje dalyvavo tik kaip liudytojas, tačiau teismo nuosprendis jam sukėlė civiliniam atsakovui būdingus materialiuosius teisnius padarinius. Atsižvelgdama į konstitucinę nuostatą, kad teismas privalo būti lygiai teisingas visiems baudžiamajame procese dalyvaujantiems asmenims (Konstitucinio Teismo 2000 m. rugsėjo 19 d., 2008 m. gegužės 28 d., 2013 m. lapkričio 15 d. ir kiti nutarimai), ir į Konstitucijos 111 straipsnio 1 dalį, nustatančią bendrosios kompetencijos teismų instancinės sistemos paskirtį – sudaryti prielaidas aukštesnės instancijos teismuose ištaisyti bet kurias fakto (t. y. teisiškai reikšmingų faktų nustatymo ir vertinimo) ar bet kurias teisės (t. y. teisės taikymo) klaidas, kurias dėl kokių nors priežasčių gali padaryti žemesnės instancijos teismas, ir neleisti, kad kokioje nors bendrosios kompetencijos teismų nagrinėtoje civilinėje, baudžiamojoje ar kitos kategorijos byloje būtų įvykdytas neteisingumas (Konstitucinio Teismo 2017 m. birželio 26 d. nutarimas), teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. K. turėjo teisę ginti savo pažeistas teises paduodamas nagrinėjamą kasacinį skundą.

6. Kasatorius A. K. ginčija apeliacinės instancijos teismo sprendimą teigdamas, kad buvo pažeistos BPK 94, 109, 110 ir 111 straipsnių, reglamentuojančių priemones, kurių imamasi dėl daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui priimant nuosprendį, civilinio ieškinio ir civilinio ieškovo bei atsakovo baudžiamojoje byloje statusą, bei BPK 113 straipsnio, reglamentuojančio civilinio ieškinio nagrinėjimo tvarką, nuostatos.

7. BPK 94 straipsnyje aptariamos priemonės, kurių imamasi daiktų, turėjusių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti priimant nuosprendį, atžvilgiu. Minėto straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, jog, priimant nuosprendį ar nutraukiant procesą, daiktai grąžinami teisėtiems savininkams, o jeigu šie nenustatyti, pereina į valstybės nuosavybę. Dėl šių daiktų priklausomybės kilę ginčai sprendžiami civilinio proceso tvarka (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-76-1073/2018). BPK 108 straipsnyje nustatyta, kad teismas, įsitikinęs, jog proceso metu rasti ir paimti daiktai ar vertybės priklauso nukentėjusiajam ar kitam asmeniui, nusprendžia šiuos daiktus ar vertybes po nuosprendžio įsiteisėjimo grąžinti jų savininkui. Taigi abu aptarti straipsniai nesuponuoja išvados, kad teisėtas savininkas ir nukentėjusysis gali (turi) sutapti.

8. Sisteminė daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui, sampratos ir panaudojimo procese analizė leidžia teigti, kad jie gali būti pripažįstami daiktiniais įrodymais, jei atitinka BPK įrodymams keliamus reikalavimus. Pažymėtina, kad BPK 20 straipsnis nustato, kad įrodymai procese atsiranda tik tuo atveju ir tik nuo to momento, kai teismas nusprendžia, kad teisminio tyrimo metu ištirti duomenys laikytini įrodymais. Todėl nustatant daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui, statusą logine prasme yra svarbus jų panaudojimo procese tikslas – t. y. jie turi būti reikšminga priemonė nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti, t. y. jie yra informacijos nešėjai. Šią informaciją galima gauti apžiūrint daiktus ar juos ištyrus specialiomis priemonėmis. Daiktu gali būti pripažįstamas kaltininko nusikalstamų veiksmų objektas – juo gali būti daiktai, į kuriuos tiesiogiai buvo nukreipta asmens padaryta veika. Tai gali būti, pvz., vagyste, plėšimu, turto prievartavimu įgyti daiktai, paimant kyšį gauti pinigai,

kontrabanda įvežtos prekės ir pan. Tačiau nagrinėjamu atveju nuteistasis V. L. įgijo ir pasinaudojo teise į daiktą, o ne pačiu daiktu (butu). Todėl nagrinėjamoje byloje butas negali būti pripažintas daiktu, reikšmingu bylos tyrimui ar nagrinėjimui, nes jis nėra ir negali būti reikšmingos informacijos atspindys, nešėjas, nes pats savaime jis jokios įrodomosios reikšmės neturi, o ginčas kyla dėl teisės į daiktą. Todėl jo grąžinimas vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktu yra negalimas.

9. Kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad net jeigu ir būtų pagrindas pripažinti butą grąžintinu BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto nustatytomis sąlygomis, butas turėtų būti grąžintas savininkui, t. y. asmeniui, kuris turėjo nuosavybės teisę į šį butą teismo procesinio sprendimo priėmimo metu. Bylos duomenimis nustatyta, kad buto (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas yra A. K.; nuosavybės teisė įregistruota 2016 m. balandžio 29 d.; nuosavybės teisės įgijimo pagrindas – 2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0012/15/00423, kuris nei šioje, nei kitose bylose nebuvo nuginčytas.

10. Nuosavybės teisės įgijimo pagrindai yra nurodyti CK 4.47 straipsnyje (tai, inter alia, sandoriai, kiti įstatymo nustatyti pagrindai). Pagal CPK 715 straipsnio nuostatas nuo turto pardavimo iš varžytynių akto pasirašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą pirkėjui ir jam pereina nuosavybės teisė į iš varžytynių parduotą turtą. Turto pardavimo varžytynėse aktas, kuriuo įgyjama nuosavybės teisė į daiktą, yra dokumentas, kuriuo remiantis šis juridinis faktas apie įgytą nuosavybės teisę registruojamas viešame registre (Nekilnojamojo turto registre) (CK 4.255 straipsnio 1 dalies 8 punktas).

11. Daikto įgijimo nuosavybėn iš varžytynių santykius reglamentuoja privatinė teisė, jos aiškinimas ir taikymas formuojamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad turto pardavimas iš varžytynių yra speciali procesinė turto realizavimo forma (CPK 700 straipsnis) ir varžytynių aktai yra nuosavybės teisę patvirtinantys dokumentai (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015).

12. Nagrinėjamoje byloje A. K. yra buto savininkas, įgijęs butą nuosavybėn turto pardavimo iš varžytynių akto pagrindu, šis juridinis faktas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad nekilnojamojo turto registro duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka (CK 4.262 straipsnis, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-240/2009). Asmens nuosavybės teisės į konkretų daiktą teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, kurį lemia nuosavybės teisės į tą registruotiną daiktą atsiradimo pagrindas (sandoris, administracinis aktas, naujo daikto sukūrimas ir kt. (CK 4.47 straipsnis) (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-399/2010, Nr. e3K-3-29-421/2019, 25 punktas).

13. Taigi iš varžytynių nupirkęs turtą asmuo yra savininkas, ir jeigu turto pardavimo iš varžytynių aktas nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, tokio asmens nuosavybės teisės yra teismo pripažįstamos ir ginamos.

Dėl galimybės reikšti baudžiamojoje byloje civilinį ieškinį dėl žalos atlyginimo prašant grąžinti daiktą natūra

14. BPK 109 straipsnyje nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.

15. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 108 straipsnį teismas, spręsdamas dėl daikto grąžinimo, negali spręsti nuosavybės teisės priklausymo, ši norma nereglamentuoja nuosavybės teisės įgijimo, o reguliuoja daikto faktinį grąžinimą (perdavimą) savininkui, t. y. grąžinant daiktą perduodamas tik daikto valdymas savininkui, bet pagal šioje normoje įtvirtintą teisinį reguliavimą nesprendžiamas teisės į daiktą nuosavybės klausimas.

16. Turto pardavimo iš varžytynių aktas prilyginamas pirkimo–pardavimo sutarčiai. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno suinteresuoto asmens teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama subjektinė materialioji teisė arba įstatymų saugomas interesas. Asmuo, manantis, jog jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014).

17. Asmuo, kuris mano, kad jo civilinės teisės yra pažeistos dėl to, kad jis dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų prarado nuosavybės teisę į daiktą, gali prašyti teismo taikyti vieną ar iš karto kelis civilinės teisės gynimo būdus, jeigu įstatymai nenustato konkretaus tos civilinės teisės gynimo būdo. Tokiais atvejais civilinių teisių gynimo būdą asmuo gali pasirinkti savo nuožiūra: reikšti reikalavimą dėl žalos atlyginimo, prašyti pripažinti negaliojančiu sandorį, kuriuo perleista nuosavybės teisė, ir taikyti restituciją ar reikšti daiktinių teisių gynimo būdą, pareiškiant vindikacinį ieškinį.

18. Taigi, vienas iš pasirinktinų asmens teisės gynimo būdų yra ieškinio reikalavimas atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje aktualus atlyginimo žalos, kylančios ne iš sutartinių santykių, o iš delikto, t. y. nusikalstamos veikos padarymo (deliktinės atsakomybės), klausimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pažymima, kad deliktinės atsakomybės taikymo būtinosios sąlygos yra neteisėti veiksmai, žala, skolininko veiksmų bei žalos priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymuose nustatytus atvejus, kai civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės) (CK 6.246–6.249 straipsniai) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-419-706/2016, 30 punktas). CK 6.249 straipsnio 1 dalis nustato, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Pagal aptariamo straipsnio 5 dalį žala apskaičiuojama pagal kainas, galiojančias teismo sprendimo priėmimo dieną, jeigu įstatymai ar prievolės esmė nereikalauja taikyti kainų, buvusių žalos padarymo ar ieškinio pareiškimo dieną. CK 6.251 straipsnio 1 dalis nustato visiško nuostolių atlyginimo principą: padaryti nuostoliai turi būti atlyginti visiškai, išskyrus atvejus, kai įstatymai ar sutartis nustato ribotą atsakomybę. Nuostolių kaip piniginės žalos išraiškos tikslas – turi būti atlyginama tiek, kiek nukentėjęs asmuo dėl padarytos žalos prarado, nes toks atlyginimas atitiktų žalos kompensavimo funkciją. Taigi, deliktinės atsakomybės institutas nėra susijęs su nuosavybės teisės į daiktą klausimo sprendimu.

19. Sandorio pripažinimas negaliojančiu yra savarankiškas civilinių teisių gynimo būdas. Teismo sprendimu sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu tik įstatymuose įtvirtintais sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindais. Bendrieji sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai įtvirtinti CK pirmosios knygos II dalies „Sandoriai“ IV skyriuje „Negaliojantys sandoriai“, o turto pardavimo iš varžytynių akto, kaip sandorio, pripažinimo negaliojančiu pagrindams reglamentuoti specialiai skirtas CPK 602 straipsnis. Pagal CPK 602 straipsnį turto pardavimo iš varžytynių aktas kaip sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu (1) buvo realizuotas skolininkui nepriklausantis turtas, (2) turtas parduotas asmenims, kurie neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, (3) kuris nors asmuo neteisėtai buvo pašalintas iš varžytynių proceso arba buvo neteisėtai atmesta kurio nors asmens pasiūlyta didesnė kaina, (4) turtas buvo parduotas anksčiau, negu skelbimuose nurodytas pardavimo laikas, (5) turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta CPK 718 straipsnyje ir 722 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, (6) turto pardavimas iš varžytynių, perdavimas išieškotojui, turto pardavimas be varžytynių pažeidė esmines suinteresuotų asmenų teises. Kasacinis teismas savo jurisprudencijoje išaiškino, kad CPK 602 straipsnio normos santykis su CK normomis, įtvirtinančiomis sandorių pripažinimo negaliojančiais bendruosius pagrindus, vertintinas kaip specialiosios teisės normos santykis su bendrosiomis. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo sprendimu gali būti pripažintas negaliojančiu specialiojoje teisės normoje – CPK 602 straipsnyje – įtvirtintais pagrindais (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-578/2014).

20. Turto pardavimo iš varžytynių aktai gali būti ginčijami, juos teismui pripažinus negaliojančiais, gali būti taikoma restitucija Civilinio kodekso nustatyta tvarka (CPK 602 straipsnio 2 dalis). Suinteresuoti asmenys, gindami savo pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali reikalauti pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktus negaliojančiais (CPK 602 straipsnio 1 dalis), kiti asmenys taip pat gali pareikšti ieškinius dėl civilinės teisės, jeigu jie yra susiję su turto, iš kurio yra išieškoma, priklausymu (CPK 603 straipsnio 1 dalis), pasirinkdami pažeistų teisių gynimo būdus. Tuo atveju, kai asmuo siekia išreikalauti daiktą iš kito asmens reikalaudamas pripažinti sandorius, kuriais nuosavybės teisės į sandorių objektą buvo perleistos šiam asmeniui, negaliojančiais ir prašo taikyti restituciją, yra taikomas prievolinių asmens teisių gynimo būdas. Toks reikalavimas taikyti restituciją tenkinamas remiantis prievolių teisės normomis (CK 6.145–6.153 straipsniai ir kt.), nustačius restitucijos taikymo pagrindą (CK 1.80 straipsnio 2, 3 dalys ir kt.) (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-395-469/2016, 33 punktas). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat išaiškinta, kad, turto pardavimo iš varžytynių aktą pripažinus negaliojančiu, taikytinos bendrosios restitucijos taisyklės; nustatęs, kad restitucija taikytina, teismas turi nustatyti restitucijos būdą (CK 6.146 straipsnis), taip pat įvertinti, ar nėra pagrindo jį pakeisti (CK 6.145 straipsnio 2 dalis); pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu, sprendžiama dėl restitucijos taikymo tarp šalių (CK 6.145 straipsnis) ir nesprendžiama dėl vindikacijos sąlygų ir įgijėjo sąžiningumo pagal jas; restituciją taikant natūra, skolininkui (buvusiam iš varžytynių parduoto turto savininkui) grąžinamas turtas, o pirkėjui priteisiama jo už tą turtą sumokėta pinigų suma: jeigu ši pinigų suma yra antstolio žinioje, tai ji visa pirkėjui priteisiama iš antstolio (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011). Taigi pripažinus turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu gali būti taikant restituciją grąžinamas daiktas.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taip pat išaiškinta, kad teismas, atsižvelgdamas į būtinumą siekti užtikrinti konkuruojančių interesų pusiausvyrą, proporcingumo principo reikalavimą taikytinai teisinio poveikio priemonei būti adekvačiai teisės pažeidimui (CK 1.2 straipsnio 1 dalis), gautos turtą pardavus iš varžytynių sumos proporcingumą to turto rinkos vertei, turi įvertinti, ar turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu yra vienintelė ir tinkamiausia

priemonė pažeistoms šalių, dalyvavusių vykdymo procese, teisėms apginti, ar pažeistos teisės negali būti tinkamai apgintos taikant civilinę atsakomybę, t. y. pagal ieškinį dėl žalos atlyginimo (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-90/2009, 3K-3-218/2009, 3K-3-266/2014, kt.).

22. Kitas asmens teisių gynimo būdas, pasitelkiamas siekiant išreikalauti daiktą natūra iš svetimo neteisėto valdymo, yra vindikacinis ieškinys. CK 4.95–4.97 straipsniuose įtvirtintos daiktinės teisės normos, reglamentuojančios savininko teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta principinė asmens nuosavybės teisių apsaugos nuostata – savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo (vindikacija). Teismui sprendžiant dėl turto išreikalavimo pagal ieškovo vindikacinį reikalavimą lemiamą reikšmę turi nustatymas, kas yra tikrasis turto savininkas. Daiktinių teisės normų pagrindu turtas išreikalaujamas, kai jo savininkas nėra perleidęs nuosavybės teisių į tą turtą. Kasacinio teismo praktikoje, atribojant daiktinių ir prievolinių teisių gynimo būdus, išaiškinta, kad vindikacija ir restitucija yra savarankiški, tarpusavyje nekonkuruojantys asmens teisių gynimo būdai. Restitucija taikoma tik tada, kai asmenis sieja prievoliniai santykiai, o kai reikalavimą pareiškusio asmens ir daikto valdytojo nesieja tokie santykiai, daiktas gali būti išreikalautas tik pagal vindikacijos taisykles, įtvirtintas CK 4.95–4.97 straipsniuose. Taigi, daikto valdymą savininkas gali susigrąžinti restitucijos būdu, jei jis buvo sandorio šalis, o jeigu daiktas įgijėjui atiteko po daugiau kaip vieno sandorio ir savininkas nebuvo paskutinio sandorio šalis, jis savininkui grąžinamas ne restitucijos, o vindikacijos būdu (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-149/2011, 3K-3-297/2014, 3K-3-395-469/2016, 32, 34 punktai).

23. Pagal CK 4.96 straipsnio 2 dalį iš sąžiningo įgijėjo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus atvejus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo. Tačiau ši taisyklė netaikoma, kai daiktas parduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka (CK 4.96 straipsnio 4 dalis).

24. Teisėjų kolegija, apibendrindama tai, kas nurodyta šios nutarties 17-23 punktuose, prieina prie išvados, kad ginti pažeistą teisę ir reikalauti grąžinti daiktą natūra savininkas (buvęs savininkas) gali reikšdamas atitinkamą ieškinį (vindikacinį arba dėl sandorio nuginčijimo) civilinėje byloje. BPK nustatyta galimybė baudžiamojoje byloje reikšti civilinį ieškinį tik dėl žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis), kuris negali būti aiškinamas kaip reikalavimas grąžinti daiktą natūra.

Dėl bylos dalies, susijusios su pareikšto civilinio ieškinio (ne)tenkinimu, procesinės baigties

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad, apeliacinės instancijos teismui nesant teisinio pagrindo nusprendus grąžinti butą natūra nukentėjusiajai N. P., buvo paneigta buto savininko A. K. nuosavybės teisė. Kaip minėta šios nutarties 24 punkte, BPK nustatyta galimybė baudžiamojoje byloje reikšti civilinį ieškinį tik dėl žalos atlyginimo (BPK 109 straipsnis), kuris negali būti aiškinamas kaip reikalavimas grąžinti daiktą natūra.

26. Teisė dėl nusikalstamos veikos nukentėjusiam asmeniui gauti žalos atlyginimą įtvirtinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje. Ši konstitucinė nuostata įgyvendinama vadovaujantis ne tik baudžiamojo proceso teisės, bet ir civilinės, civilinio proceso teisės normomis. Tinkamas teisės normų, reglamentuojančių nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimą, aiškinimas ir taikymas užtikrina efektyvų dėl nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo turtinės ar neturtinės žalos patyrusio asmens teisės gauti žalos atlyginimą įgyvendinimą, kartu atsižvelgiant į kitų asmenų teises ir teisėtus interesus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra aptarta, kad nustačius, kad iš nusikalstamos veikos kaltinamasis gavo turto, o kiti asmenys patyrė turtinės žalos, turi būti sprendžiamas žalos priteisimo iš nuteistojo klausimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-70/2005, 2K-135/2005). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pardavus butą iš varžytynių buvo padengtas V. L. įsiskolinimas O. S. – išieškota bendra 13 891,19 Eur skolos suma (11 932,98 Eur skolos, 1558,21 Eur palūkanų ir 400 Eur būtinųjų ir papildomų vykdymo išlaidų), tokiu būdu V. L. ir S. L. iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos, todėl teismai turėjo svarstyti turtinės žalos priteisimo iš V. L. ir S. L. klausimą.

27. Pagal BPK 109 straipsnio prasmę civilinis ieškinys baudžiamajame procese – dėl nusikalstamos veikos turtinės ir (ar) neturtinės žalos patyrusio asmens baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka reiškiamas reikalavimas įtariamajam, kaltinamajam ar už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims atlyginti patirtą žalą. Tačiau gali būti atlyginama tik ta žala, kuri yra nusikalstamos veikos pasekmė, ir tarp nusikalstamos veikos, kurią padaro kaltu pripažintas asmuo, ir atsiradusios žalos turi būti priežastinis ryšys. BPK 112 straipsnyje nustatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Baudžiamojo proceso įstatyme nekeliami specialūs (imperatyvūs) reikalavimai civilinio ieškinio pareiškimo turiniui, todėl pasitaiko atvejų, kai civilinis ieškinys suformuluojamas netiksliai, nepasinaudojama galimybe suformuluoti alternatyvius reikalavimus ir pan., tačiau tai nesudaro teisinio pagrindo jo nenagrinėti, nes įstatymas nedraudžia pareikšto ieškinio tikslinti ir jau pradėjus įrodymų tyrimą. Nagrinėjamu atveju N. P.

viso bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu civiliniame ieškinyje formulavo prašymą grąžinti butą natūra, tačiau aptartas teisinis reguliavimas bei bylos duomenų analizė rodo, kad toks reikalavimas yra neįgyvendinamas, todėl pateiktas ieškinys turėtų būti tikslinamas, nes teisė į žalos atlyginimą realiai gali būti įgyvendinama tik tuo atveju, kai ieškinio turinys informatyvus, proceso dalyviams suprantamas, jame išsamiai nurodytos aplinkybės ir įrodymai, kuriais grindžiamas materialinis reikalavimas.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad civilinis ieškinys baudžiamajame procese yra vienas iš būdų atlyginti dėl nusikaltimo padarytą žalą, o jo įgyvendinimo rezultatas tiesiogiai priklauso nuo kokybiškai atlikto ikiteisminio nusikaltimo tyrimo, kur visapusiškai ir objektyviai ištiriamos bylos aplinkybės. Galimybė vienu metu nagrinėti baudžiamąją bylą ir civilinį ieškinį atsiranda dėl juridinio fakto – nusikaltimo, kuris tampa pagrindu taikyti baudžiamąją ir civilinę atsakomybę. Civilinis ieškinys nagrinėjamas kartu su baudžiamąja byla. Tai suteikia civiliniam ieškovui geresnes galimybes ginti savo teisėtus interesus. Ieškinio dalyką įrodinėja kompetentinga institucija, kuri tiria nusikalstamą veiką. Civilinis ieškovas gali panaudoti visus baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, turinčias esminę reikšmę sprendžiant civilinį ieškinį. Pripažintina, kad pagal šiuo metu Lietuvos Respublikoje galiojančias baudžiamojo proceso taisykles teismas bylą nagrinėja neperžengdamas nei kaltinamojo akto, nei pareikštų civilinių ieškinių ribų, tačiau nustatęs juridinius faktus, neleidžiančius spręsti civilinį ieškinį pagal jame pareikštus prašymus, vadovaudamasis aptarta aktyvaus teismo funkcija bei atsižvelgdamas į bylos situaciją, teismas gali siūlyti tikslinti pareikštą ieškinį bei spręsti jį, užtikrindamas teisiamojo (nuteistojo) teisės į gynybą, tinkamą procesą principų įgyvendinimą.

29. Nagrinėjamoje byloje žala N. P. padaryta nuteistųjų V. L. ir S. L. neteisėtais veiksmais, teismų buvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp jų veiksmų ir atsiradusios žalos – buto netekimo, buvo nustatytas jų pasipelnymo iš nusikalstamos veikos faktas – gauta 30 000 Lt (8688,60 Eur) paskola bei padengtas V. L. įsiskolinimas O. S. – išieškota bendra 13891,19 Eur skolos suma (11 932,98 Eur skolos, 1558,21 Eur palūkanų ir 400 Eur būtinųjų ir papildomų vykdymo išlaidų), tokiu būdu V. L. ir S. L. iš nusikalstamos veikos gavo turtinės naudos, tačiau žemesniųjų instancijų teismai, netinkamai aiškindami ir taikydami įstatymų normas, padarė esminius proceso normų pažeidimus, o tai sutrukdė priimti tinkamus sprendimus byloje. Pirmosios instancijos teismas, palikdamas civilinį ieškinį nenagrinėtą, nesvarstė galimybės priteisti iš nuteistojo prarastos daikto vertės (visos ar dalinės) išieškojimo klausimo, nors tam buvo faktinis ir teisinis pagrindas – byloje yra nustatyta tiek buto vertė, tiek žinoma jo pardavimo iš varžytynių kaina, tiek nustatyta suma, kuri buvo grąžinta N. P. po varžytynių, atsiskaičius su O. S. (hipotekos davėja) bei padengus antstolei varžytynių organizavimo išlaidas (2016 m. balandžio 29 d. turto pardavimo iš varžytynių akte Nr. 0012/15/00423 nurodyta, kad 2016 m. balandžio 8 d. įvykusiose varžytynėse Nr. 116898 nekilnojamasis turtas – butas su rūsiu, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), parduotas pirkėjui A. K. už 22 300 Eur (1 t., b. l. 50); 2016 m. gegužės 2 d. patvarkyme nurodyta, kad išieškotos po buto, esančio (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pardavimo lėšos paskirstytos tarp O. S., antstolės D. M. ir N. P., pastarajai grąžinta 7197,63 Eur (2 t., b. l. 13)). Apeliacinės instancijos teismas šį klausimą išsprendė taip pat netinkamai taikydamas ir aiškindamas teisės normas – apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas buto grąžinimo natūra klausimą, nenagrinėjo nei jo atitikimo daiktų, reikšmingų bylos tyrimui ir nagrinėjimui, grupei klausimo, nei tinkamai nustatė teisėtą savininką sprendimo priėmimo momentu, nei sprendė klausimą dėl prarasto daikto vertės (visos ar dalinės) išieškojimo iš nuteistųjų nukentėjusiojo naudai, kas būtų leidę tinkamai, nepažeidžiant teisėtų asmenų interesų bei įstatymo nuostatų, išspręsti šioje byloje pareikštą civilinį ieškinį, nes žala N. P. padaryta nuteistųjų V. L. ir S. L. veiksmais, pastarieji žalos neatlygino. Byloje nesant pareikšto nukentėjusiųjų ieškinio reikalavimo atlyginti žalą dėl paėmus paskolą vėliau prarasto buto, kasacinis teismas sprendžia, kad žemesniųjų instancijų teismai turėjo sudaryti galimybę tikslinti ieškinį dėl nukentėjusiųjų patirtos žalos atlyginimo.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į šios bylos ypatumus, susijusius su civilinio ieškinio pareiškimu ir jo nagrinėjimu šioje byloje, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą palikti civilinį ieškinį nenagrinėtą, o apeliacinės instancijos teismas, priimdamas sprendimą BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu grąžinti nekilnojamąjį daiktą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, natūra, padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus ir tai sutrukdė teismams išsamiai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą, bei netinkamai taikė ir aiškino BPK nuostatas dėl civilinio ieškinio ir civilinės žalos atlyginimo, dėl to šios nuosprendžio dalys naikinamos ir byla dėl civilinio ieškinio klausimo yra perduodama nagrinėti apeliacine tvarka.

31. Iš naujo nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, teismas privalo sudaryti sąlygas nukentėjusiajai patikslinti civilinio ieškinio reikalavimus bei išnagrinėti civilinės žalos atlyginimo klausimą užtikrinant nuteistųjų teisės į gynybą, tinkamą procesą principų įgyvendinimą.

32. Šia kasacine nutartimi tenkinus A. K. kasacinį skundą ir, panaikinus apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, bylą

perdavus iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka pagal BPK 386 straipsnio 2 dalį, iš naujo nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme kasacinės instancijos teismo nurodymai yra privalomi. Taigi apeliacinės instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas kasacinės instancijos teismo perduotą bylą, privalo atsižvelgti, kokius esminius BPK pažeidimus nustatė kasacinės instancijos teismas, juos ištaisyti ir pagal nustatytas bylos faktines aplinkybes priimti naują nuosprendį (nutartį). BPK 386 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta ir nuostata, kad kasacinės instancijos teismas neturi teisės iš anksto nustatyti išvadų, kurias gali padaryti teismas iš naujo nagrinėdamas bylą.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 5 punktu,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalį, kuria N. P. priteistas natūra butas, esantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), ir bylos dalį dėl civilinio ieškinio perduoti iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kitas Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. gegužės 4 d. nuosprendžio dalis palikti nepakeistas.

VYTAUTAS MASIOKAS

OLEGAS FEDOSIUKAS

BIRUTĖ JANAVIČIŪTĖ

ARTŪRAS RIDIKAS

SIGITA RUDĖNAITĖ

ALGIRDAS TAMINSKAS

GABRIELĖ JUODKAITĖ-GRANSKIENĖ_______________________


Baudžiamoji byla Nr. 2K-76-222/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00084-2012-1Procesinio sprendimo kategorija 1.2.14.8(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Ridiko (kolegijos pirmininkas), Artūro Pažarskio ir Dalios Bajerčiūtės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo O. M. (O. M.) ir jo

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=beb2cb604b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

gynėjo advokato Raimondo Garlausko kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendžiu O. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 185 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams ir pagal 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis, šias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė bausmė paskirta laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Pritaikius BK 75 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams ir nuteistasis įpareigotas: per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu ar gydymusi, ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 4 d. nuosprendžiu pakeistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 6 d. nuosprendis dėl nuteistajam O. M. paskirtų bausmių ir pagal BK 185 straipsnį paskirta 50 MGL (1883 Eur) bauda, o pagal 253 straipsnio 1 dalį, pritaikius 54 straipsnio 3 dalį, – 60 MGL (2259,60 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtąsias bausmes subendrinus dalinio sudėjimo būdu, galutinė bausmė paskirta 80 MGL (3012,80 Eur) dydžio bauda. Į šią bausmę įskaityta viena laikinojo sulaikymo diena, ją prilyginant 2 MGL dydžio baudai.

Taip pat priimti nuosprendžiai nuteistiesiems P. R., M. K., R. S., R. U. ir A. P., tačiau dėl jų kasacinių skundų nepaduota.

Taip pat keistos ar panaikintos nuosprendžio dalys dėl kitų nuteistųjų, tačiau jos kasacine tvarka neskundžiamos.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. O. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu (apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu su padarytais pakeitimais) pagal BK 185 straipsnį už tai, kad veikdamas bendrininkų grupe su P. R., M. K. ir R. S., pasinaudodami specialiai metalui rasti skirtu prietaisu – metalo detektoriumi ir ūkiniais kastuvais, 2012 m. lapkričio 28 d. Gaukelių palivarko (nuo 1903 m. Saliutyno dvarelio) liekanose prie Raguvos ir Gaukeliškių kaimų žemių ribos, neturėdamas leidimo kasti žemės gelmių išteklius ir leidimo atlikti archeologinius ardomuosius ir (ar) tvarkybos tyrimus, vykdydamas neteisėtus grunto kasinėjimo darbus, rado bei pasisavino didelę mokslinę, istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčius archeologinius radinius ir jų fragmentus:

tris sulipusias 1632–1654 m. šilingo monetas, bendros 15 Lt vertės;dvi sulipusias 1611–1632 m. šilingo monetas su audeklo fragmentu, bendros 15 Lt vertės;1611–1632 m. Rygos šilingo monetas, 3 Lt vertės;dvi XVII a. pirmosios pusės aplūžusias Rygos šilingo monetas, po 1 Lt, bendros 2 Lt vertės;dvi 1632–1654 m. Livonijos šilingo monetas, po 8 Lt, bendros 16 Lt vertės;1632–1654 m. Rygos šilingo monetas, 3 Lt vertės;dvi XVII a. pirmosios pusės blogos būklės nenustatytas monetas, kurių negalima įvertinti pinigine išraiška;dvi XVIII–XIX a. keramikos indo šukes, po 0,5 Lt vertės, bendros 1 Lt vertės;dvi XVII–XIX a. keramikos indo šukes, bendros 1 Lt vertės;XVI–XVII a. keramikos indo šukes, 0,5 Lt vertės;šešias XVII–XVIII a. keramikos indo šukes, po 0,5 Lt vertės, bendros 3 Lt vertės;aštuonis XV–XIX a. molio tinko fragmentus, po 0,1 Lt vertės, bendros 0,8 Lt vertės;septynias XVIII–XIX a. švinines kulkas, po 2 Lt, bendros 14 Lt vertės;dešimt XX a. pirmosios pusės žalvarinių gilzių, po 0,1 Lt vertės, bendros 1 Lt vertės;septynis XX a. pradžios metalinius butelio kamštelius, po 0,5 Lt vertės, bendros 3,5 Lt vertės;XX a. pirmosios pusės švininę kulką, 0,5 Lt vertės;keturias XX a. pirmosios pusės žalvarines gilzes, po 0,1 Lt, bendros 0,4 Lt vertės.Be to, O. M. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už neteisėtą, neturint leidimo, šaudmenų laikymą, tačiau dėl to

nuosprendis kasacine tvarka neskundžiamas.

II. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis O. M. ir jo gynėjas advokatas Raimondas Garlauskas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria O. M. nuteistas pagal BK 185 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį – O. M. pagal BK 185 straipsnį išteisinti.

2.1. O. M. inkriminuoti radiniai nėra lobis ir neatitinka didelės vertės (mokslinės, istorinės ar kultūrinės) požymio, nes pagal specialistų išvadose (6 t., b. l. 111–117, 7 t., b. l. 78–81, t. 10, b. l. 92–94,111–117) pateiktas pinigines vertes bendra visų šių objektų vertė yra 79,7 Lt (23,08 Eur). Taigi skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išvardyti daiktai (monetos ir kt.), iškasti 2012 m. lapkričio 28 d. Gaukelių palivarko (Saliutyno dvarelio) liekanose, neatitinka BK 185 straipsnyje nurodyto didelės vertės požymio.

2.2. Dalis objektų, t. y. monetos (1–7 pozicijos), buvo ištirti 2014 m. sausio 29 d. atliekant jų apžiūrą dalyvaujant specialistei D. G. Apžiūros protokole specialistė pateikė išvadą, kad minėtos monetos „yra radiniai, turintys mokslinę, istorinę ir kultūrinę vertę, kadangi jų radimo vieta žinoma, o sulipusios monetos rodo kompleksų arba jo dalį“ (10 t., b. l. 92–94). Kiti nuosprendyje nurodyti objektai (8–17 pozicijos) taip pat buvo ištirti ir dėl jų buvo pateiktos atitinkamos specialistų išvados: 2013 m. birželio 5 d. išvada Nr. 8K-79, 2013 m. birželio 6 d. išvada Nr. 8K-80 (specialistas T. Š.). Minėtose išvadose nurodyta, kad radiniai yra antikvariniai dirbiniai ir neturi mokslinės, istorinės ir kultūrinės vertės. Be to, šias išvadas patvirtino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisija (6 t., b. l. 111–117), 2014 m. vasario 5 d. protokole nurodžiusi, kad dalis daiktų (1–5 pozicijos) neturi mokslinės, kultūrinės, istorinės ar architektūrinės vertės.

2.3. Esant šioms aplinkybėms, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas padarė klaidą – netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nes nebuvo pagrindo daryti išvadą apie pasisavintų daiktų (radinių) vertingumą, nurodytą BK 185 straipsnio dispozicijoje.

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Gintautas Gudžiūnas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje teisingai nurodė, kad pagal BK 185 straipsnį atsako tas, kas pasisavino rastą lobį, didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės daiktą. Šio nusikaltimo dalykas – svetimas didelės vertės radinys, didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčios vertybės ar rastas lobis, kuris taip pat gali turėti istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, arba kitoks didelės vertės svetimas turtas. Bendrąja prasme lobis yra žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo. Taip pat traktuojami ir archeologiniai radiniai. Pagal teisinį reglamentavimą archeologiniai radiniai apibrėžiami kaip tyrimų metu ar kitaip rasti žmogaus sukurti ar turintys žmogaus būties ženklų daiktai ar jų liekanos, patys bei sąsaja su kitais ženklais turintys mokslinę istorijos pažinimo vertę. Jų skiriamasis bruožas – iki XVIII amžiaus datuojami radiniai.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog O. M., vykdydamas neteisėtus grunto kasinėjimo darbus, rado bei pasisavino archeologinius radinius ir jų fragmentus, turinčius didelę mokslinę, istorinę ir kultūrinę reikšmę, o ne lobius ar kokį nors didelės vertės svetimą turtą. Todėl radinių bendras piniginis įvertinimas kvalifikacijai reikšmės neturi.

3.3. Taip pat svarbu pažymėti, kad numizmatikos specialistė D. G., įvertinusi dalį daiktų (1–7 pozicijos), konstatavo, jog radiniai turi mokslinę, istorinę ir kultūrinę reikšmę. Kadangi jos vertinti daiktai (monetos) akivaizdžiai buvo iškasti iš žemės (nes sulipę, su apnašomis, korodavę) ir sudaro kompleksą ar jo dalį, datuojami XVI–XVII amžiumi, todėl laikytina, jog tai archeologiniai radiniai. Įvairių sričių specialistai – Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas T. Š., Archeologijos skyriaus vedėjas V. S., šio skyriaus archeologas G. G., taip pat Vilniaus universiteto Archeologijo katedros profesorius archeologas dr. M. M. pirmosios instancijos teisme paaiškino, kad visi iš žemės iškasti archeologiniai radiniai turi ne tik didelę istorinę, bet ir mokslinę bei kultūrinę reikšmę, kadangi gali pateikti informacijos apie tam tikrus istorijos faktus, protėvių papročius, tradicijas ir kt. Atsižvelgiant į tokį specialistų vertinimą, liudytojų parodymus ir teismo nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad O. M. inkriminuoti archeologiniai radiniai ar jų fragmentai, tiksliau – kiek daugiau nei pusė jų (pagal amžių devynios pozicijos; kita dalis – antikvariniai dirbiniai), turi didelę mokslinę, istorinę ir kultūrinę reikšmę, o pagal šį kriterijų nusikalstama veika kvalifikuota teisingai.

3.4. Taigi, kompleksiškai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, o ne vien pareiškėjų minimas specialistų išvadas, konstatuotina, kad O. M. veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir pagrįstai, t. y. pagal BK 185 straipsnį.


4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 185 straipsnis)

5. Pagal BK 185 straipsnį atsako tas, kas pasisavino rastą lobį, didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčias vertybes, kitą didelės vertės radinį ar atsitiktinai jam patekusį didelės vertės daiktą. Taigi, kaip ir vagystės atveju, šio nusikaltimo objektas yra nuosavybė, dalykas – svetimas didelės vertės radinys, didelę mokslinę, istorinę ar kultūrinę reikšmę turinčios vertybės ar rastas lobis, kuris taip pat gali turėti istorinę, kultūrinę ar archeologinę vertę, arba kitoks didelės vertės svetimas turtas. Bendrąja prasme lobis yra žemėje užkasti ar kitaip paslėpti pinigai arba vertingi daiktai, kurių savininkas negali būti nustatytas dažniausiai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo jų užkasimo. Taip pat traktuojami ir archeologiniai radiniai. Pagal teisinį reglamentavimą archeologiniai radiniai apibrėžiami kaip tyrimų metu ar kitaip rasti žmogaus sukurti ar turintys žmogaus būties ženklų daiktai ar jų liekanos, patys bei sąsaja su kitais ženklais turintys mokslinę istorijos pažinimo vertę. Šių daiktų buvęs savininkas negali būti nustatytas paprastai dėl to, kad praėjo daug laiko nuo daiktų užkasimo ar išmetimo (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 3 dalis). Todėl visos žemėje, jos paviršiuje, vandenyje, pastatuose arba jų dalyse rastos kilnojamosios kultūros vertybės, kurių savininkas negali būti nustatytas arba pagal įstatymą yra netekęs teisės į jas, pereina valstybės nuosavybėn (Lietuvos Respublikos kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Šių įstatymo nuostatų ir BK 178 straipsnio prasme kilnojamųjų kultūros vertybių priklausymas valstybei nesiejamas su jų radimo vieta ir iki jų atitinkamo perdavimo nelaikomas valstybės nuosavybe. Taigi, aptariamos nusikalstamos veikos dalykas gali būti ne tik turtas, kurio savininkas nežinomas ar pagal įstatymą netekęs teisės į jį (paprastai toks turtas atitenka valstybės nuosavybėn), bet ir turtas, kuris dar nėra patekęs (kaip kad žemėje (kapinynuose) užkasti archeologiniai radiniai) į savininko (šiuo atveju valstybės) valdymo (disponavimo) sritį. Pažymėtina ir tai, kad radinio įgijimo sąvoka apima tiek atsitiktinį daikto radimą, tiek ir, kaip kad nagrinėjamu atveju, tyčia ieškoto (turint ar neturint savininko leidimo) dalyko radimą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-358-303/2015). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nėra aiškių kultūrinę, mokslinę ar istorinę archeologinių radinių reikšmę nustatančių vertinimo kriterijų, o jų materiali (turtinė) vertė negali būti siejama su kultūrine, moksline ar istorine reikšme, todėl vertinant kultūrinę, mokslinę ar istorinę kultūros objektų reikšmę yra reikalingos specialiosios žinios kultūros, mokslo ar istorijos srityje.

6. Vienas iš BK 185 straipsnyje įtvirtintų nusikalstamos veikos sudėties požymių, kurių buvimą ginčija nuteistasis O. M. ir jo gynėjas, yra tai, kad jam inkriminuoti radiniai, iškasti 2012 m. lapkričio 28 d. Gaukelių palivarko (nuo 1903 m. Saliutyno dvarelio) liekanose, nėra lobis, taip pat neturi didelės mokslinės, istorinės ar kultūrinės vertės, nes jų bendra vertė tik 79,7 Lt (23,08 Eur).

7. Byloje nustatyta, kad O. M., veikdamas bendrininkų grupe su P. R., M. K. ir R. S., pasinaudodami specialiai metalui rasti skirtu prietaisu – metalo detektoriumi ir ūkiniais kastuvais, 2012 m. lapkričio 28 d. Gaukelių palivarko (nuo 1903 m. Saliutyno dvarelio) liekanose prie Raguvos ir Gaukeliškių kaimų žemių ribos, neturėdamas leidimo kasti žemės gelmių išteklius ir leidimo atlikti archeologinius ardomuosius ir (ar) tvarkybos tyrimus, vykdydamas neteisėtus grunto kasinėjimo darbus, rado bei pasisavino didelę mokslinę, istorinę ir kultūrinę reikšmę turinčius archeologinius radinius ir jų fragmentus: 1) tris sulipusias 1632–1654 m. šilingo monetas, bendros 15 Lt vertės; 2) dvi sulipusias 1611–1632 m. šilingo monetas su audeklo fragmentu, bendros 15 Lt vertės; 3) 1611–1632 m. Rygos šilingo monetas, 3 Lt vertės; 4) dvi XVII a. pirmosios pusės aplūžusias Rygos šilingo monetas, po 1 Lt, bendros 2 Lt vertės; 5) dvi 1632–1654 m. Livonijos šilingo monetas, po 8 Lt, bendros 16 Lt vertės; 6) 1632–1654 m. Rygos šilingo monetas, 3 Lt vertės; 7) dvi XVII a. pirmosios pusės blogos būklės nenustatytas monetas, kurių negalima įvertinti pinigine išraiška; 8) dvi XVIII–XIX a. keramikos indo šukes, po 0,5 Lt vertės, bendros 1 Lt vertės; 9) dvi XVII–XIX a. keramikos indo šukes, bendros 1 Lt vertės; 10) XVI–XVII a. keramikos indo šukes, 0,5 Lt vertės; 11) šešias XVII–XVIII a. keramikos indo šukes, po 0,5 Lt vertės, bendros 3 Lt vertės; 12) aštuonis XV–XIX a. molio tinko fragmentus, po 0,1 Lt vertės, bendros 0,8 Lt vertės; 13) septynias XVIII–XIX a. švinines kulkas, po 2 Lt, bendros 14 Lt vertės; 14) dešimt XX a. pirmosios pusės žalvarinių gilzių, po 0,1 Lt vertės, bendros 1 Lt vertės; 15) septynis XX a. pradžios metalinius butelio kamštelius, po 0,5 Lt vertės, bendros 3,5 Lt vertės; 16) XX a. pirmosios pusės švininę kulką, 0,5 Lt vertės; 17) keturias XX a. pirmosios pusės žalvarines gilzes, po 0,1 Lt, bendros 0,4 Lt vertės.

8. Iš bylos medžiagos ir teismo nuosprendžio turinio matyti, jog dalis iš išvardytų daiktų – monetos (1–7 punktai) turi mokslinę, istorinę ar kultūrinę vertę. Tai patvirtina 2014 m. sausio 19 d. daiktų apžiūros protokolas, kuriame užfiksuota numizmatikos specialistės D. G., apžiūrėjusios ir įvertinusios tirtus objektus, išvada; joje konstatuota: 1) trys sulipusios 1632–1654 m. šilingo monetos, bendros 15 Lt vertės; 2) dvi sulipusios 1611–1632 m. šilingo monetos su audeklo fragmentu, bendros 15 Lt vertės; 3) 1611–1632 m. Rygos šilingo monetos, 3 Lt vertės; 4) dvi XVII a. pirmosios pusės aplūžusios Rygos šilingo monetos, po 1 Lt, bendros 2 Lt vertės; 5) dvi 1632–1654 m. Livonijos šilingo monetos, po 8 Lt, bendros 16 Lt vertės; 6) 1632–1654 m. Rygos šilingo monetos, 3 Lt vertės; 7) dvi XVII a. pirmosios pusės blogos būklės nenustatytos monetos, kurių negalima įvertinti pinigine išraiška, yra radiniai, turintys mokslinę, istorinę ir kultūrinę vertę, kadangi jų radimo vieta žinoma, o sulipusios monetos rodo kompleksą arba jo dalį. Be to, pirmosios instancijos teisme apklausti įvairių sričių specialistai – Lietuvos nacionalinio muziejaus Istorijos skyriaus vedėjas T. Š., Archeologijos skyriaus vedėjas V. S., šio skyriaus archeologas G. G., taip pat Vilniaus universiteto Archeologijos katedros profesorius archeologas dr. M. M. pažymėjo, kad visi iš žemės iškasti archeologiniai radiniai turi ne tik didelę istorinę, bet ir mokslinę bei kultūrinę reikšmę, kadangi gali pateikti informacijos apie tam tikrus istorijos faktus, protėvių papročius, tradicijas ir kt. Todėl pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs specialistų išvadas bei liudytojų parodymus, pagrįstai minėtas 1–7 punktuose nurodytas monetas pripažino turinčiomis mokslinę, istorinę ir kultūrinę vertę. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas šiai pirmosios instancijos teismo išvadai, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė. Tuo tarpu kasatorių argumentas, neva iškasti daiktai negali būti BK 185 straipsnio dalykas dėl jų nedidelės piniginės vertės, kuri yra 79,70 Lt (23,08 Eur), nepagrįstas, nes kvalifikuojant veiką pagal šį straipsnį materiali (turtinė) vertė nėra tapati kultūrinei, mokslinei ar istorinei vertei.

9. Taip pat byloje nustatyta, kad ir kitus apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytus daiktus (šioje nutartyje 8–17 punktuose minimas keramikos indų šukes, molio tinko fragmentus, kulkas, gilzes) O. M. iškasė neteisėtai, t. y. neturėdamas leidimo kasti žemės gelmių išteklius ir leidimo atlikti archeologinius ardomuosius ir (ar) tvarkybos tyrimus, nors jie yra antikvariniai dirbiniai, neturintys mokslinės, istorinės ar kultūrinės vertės (specialisto T. Š. išvados ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo komisijos posėdžio protokolas). Tačiau ši aplinkybė nepašalina O. M. atsakomybės ir nelemia (nekeičia) jo padarytos veikos kvalifikacijos pagal BK 185 straipsnį, nes pakanka, kad bent dalis O. M. neteisėtai iškastų daiktų (1–7 punktai) atitinka mokslinės, istorinės ar kultūrinės vertės požymį.

10. Esant šioms aplinkybėms, tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo, o jame nurodytas prašymas – panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio dalį, kuria O. M. nuteistas pagal BK 185 straipsnį, ir priimti išteisinamąjį nuosprendį – neatitinka Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnyje nurodytų galimų priimti sprendimų nagrinėjant kasacinę bylą. Be to, iš skundo turinio galima spręsti, jog juo prašoma kitaip vertinti įrodymus, o tai gali padaryti tik apeliacinės instancijos teismas, taigi skundo turinys neatitinka jame nurodyto prašymo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes O. M. padaryta veika – svetimo turto, t. y. radinių, turinčių didelę mokslinę, istorinę ir kultūrinę reikšmę, pasisavinimas – teisingai kvalifikuota pagal BK 185 straipsnį.


n u t a r i a :

Nuteistojo O. M. ir jo gynėjo advokato Raimondo Garlausko kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI ARTŪRAS RIDIKAS

ARTŪRAS PAŽARSKIS

DALIA BAJERČIŪTĖ_______________________


2019-04380 2019-03-21 2019-03-12 2019-03-12 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d5a609e04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

Baudžiamoji byla Nr. 2K-49-693/2019Teisminio proceso Nr. 1-14-1-01943-2014-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.3.1.2.8; 1.2.4.4.2.8; 2.1.7.4.6(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Alvydo Pikelio ir Vytauto Masioko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorei Rimai Kriščiūnaitei,nuteistajam K. P.,gynėjams advokatams Arūnui Abraičiui, Aidui Mažeikai, Sauliui Zakarevičiui, Tomui Meidui ir Nerijui Plėdžiui,nukentėjusiosioms A. B. ir A. D.,jų atstovui advokatui Mindaugui Kukaičiui,teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. P. ir S. J.,

nuteistojo E. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir nuteistojo P. L. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu K. P. nuteistas:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dešimčiai metų;

– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu dvejiems metams ir šešiems mėnesiams;– pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams ir

šešiems mėnesiams, įpareigojant K. P. tęsti darbą ir būti namuose nuo 22 val. iki 6 val., jeigu tai nesusiję su darbu.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1, 2 punktais, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo

būdu ir K. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas dešimčiai metų, ją atliekant pataisos namuose.Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas K. P. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo

2014 m. gruodžio 25 d. iki 2015 m. sausio 29 d.E. P. nuteistas:– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;– pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams ir

šešiems mėnesiams, įpareigojant E. P. tęsti darbą ir mokslą.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir

E. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant E. P. per bausmės

vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti restoranuose ir baruose nuo 20 val., taip pat tęsti darbą ir mokslą.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas E. P. taikyto laikinojo sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. gruodžio 25 d. iki 2015 m. sausio 2 d.

P. L. nuteistas:– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams ir šešiems mėnesiams;

– pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams, P. L. per bausmės atlikimo laiką uždraudžiant lankytis nuo 20 val. restoranuose ir baruose, taip pat įpareigojant tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir P. L. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant P. L. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti restoranuose ir baruose nuo 20 val., taip pat tęsti darbą.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas P. L. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. gruodžio 26 d. iki 2015 m. sausio 2 d.

S. J. nuteistas:– pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu vieneriems metams;– pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija) laisvės apribojimu vieneriems metams ir

šešiems mėnesiams, S. J. per bausmės atlikimo laiką uždraudžiant lankytis nuo 20 val. restoranuose ir baruose, taip pat įpareigojant tęsti darbą.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir S. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams.

Pritaikius BK 75 straipsnį, paskirtos bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant S. J. per bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, nesilankyti restoranuose ir baruose nuo 20 val., taip pat tęsti darbą.

Į paskirtos bausmės laiką įskaitytas S. J. taikyto laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo – laikas nuo 2014 m. gruodžio 24 d. iki 2015 m. kovo 12 d.

Iš K. P. priteista nukentėjusiesiems A. B., A. D., M. D. ir J. D. po 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, nukentėjusiajam V. D. 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, V. D. 327,20 Eur turtinės žalos atlyginimo, A. B. 2000 Eur turėtų proceso išlaidų advokato paslaugoms apmokėti, civilinei ieškovei Vilniaus teritorinei ligonių kasai 5171,75 Eur T. D. gydymo išlaidoms atlyginti. Pripažinta A. D. teisė į civilinio ieškinio dėl turtinės žalos patenkinimą, klausimą dėl civilinio ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 115 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartimi nuteistojo K. P., nuteistojo E. P. gynėjo, nuteistojo P. L. gynėjo bei nuteistojo S. J. ir jo gynėjų apeliaciniai skundai atmesti.

Šioje byloje taip pat nuteistas V. M. pagal BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), A. Š. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį (2007 m. birželio 28 d. įstatymo redakcija), taip pat S. J. ir A. Š. išteisinti pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas), tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neapskųsta.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo K. P., jo ir kitų nuteistųjų gynėjų, prašiusių kasacinius skundus tenkinti, prokurorės, nukentėjusiųjų ir jų atstovo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. K. P. nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad jis, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl chuliganiškų paskatų skėčio dalimi tyčia smogė T. D. į kairės akies sritį ir taip jį nužudė, o būtent:

K. P. 2014 m. gruodžio 24 d. 3 val. viešojoje vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie baro „V (duomenys pakeisti)“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, turėdamas išankstinį tikslą naudoti smurtą prieš kitus asmenis, įžūliais veiksmais demonstruodamas aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, be jokios aiškios priežasties sudavė smūgius rankomis M. P. ir jėga išplėšęs iš jo rankų skėčio dalį, šia dalimi sudavė ne mažiau kaip du smūgius T. D. į galvą, taip padarė jam kairės akies obuolio kiauryminę žaizdą (sunkų sveikatos sutrikdymą), priekinės smegenų arterijos kairės šakos Al segmento prekomunikantinės dalies sužalojimą, tai sukėlė įvairias komplikacijas (visi sužalojimai detaliai nurodyti nuosprendžio nustatomojoje dalyje), dėl to T. D. Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje 2015 m. sausio 6 d. 3.40 val. mirė nuo aklo kiauryminio durtinio galvos sužalojimo su kairės

akies ir smegenų sužalojimu.2. K. P., E. P., P. L. ir S. J. nuteisti pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą už tai, kad jie, veikdami bendrininkų

grupe su A. Š., dėl chuliganiškų paskatų tyčia nesunkiai sutrikdė A. K. sveikatą, būtent:jie 2014 m. gruodžio 24 d. 3 val. viešojoje vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie baro „V“, turėdami išankstinį

tikslą naudoti smurtą prieš kitus asmenis, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, įžūliais veiksmais demonstruodami aiškų žmogaus ir visuomenės negerbimą, elementarių moralės ir elgesio normų niekinimą, be jokios aiškios priežasties, po to, kai K. P. tyčia sudavė vieną kartą A. K. į pilvą, o E. P. pastūmus A. K. ir nukentėjusiajam pargriuvus bei K. P. sudavus vieną kartą koja A. K. į kojas ir vieną kartą į sėdmenis, P. L., E. P. ir S. J. taip pat sudavė jam nenustatytą skaičių smūgių rankomis ir kojomis į įvairias kūno vietas ir paliko A. K. gulintį ant žemės. Tęsdami savo nusikalstamą veiką, nukentėjusiajam atsikėlus ir bėgant Naugarduko gatvės link, K. P. jį pasivijus (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje ir kumščiu vieną kartą sudavus nukentėjusiajam į smakrą, vieną kartą kumščiu – į petį, du kartus kumščiu – į rankas, P. L., pribėgęs su E. P., taip pat sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis A. K. į įvairias kūno vietas, po to pribėgęs A. Š. sudavė nenustatytą skaičių smūgių rankomis A. K. į šonus ties kepenimis, nuo jų A. K. pargriuvo, taip bendrais veiksmais padarė nukentėjusiajam linijinius odos nubrozdinimus kaktos ir kryžkaulio srityje, odos nubrozdinimus nugaroje, poodinę kraujosruvą kairio antakio srityje, dešinės mentės lūžį.

3. K. P., E. P., P. L. ir S. J. nuteisti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už tai, kad jie, veikdami bendrininkų grupe su V. M. ir A. Š., būdami apsvaigę nuo alkoholio, naudodami fizinį smurtą prieš M. P., nenustatytą asmenį, A. K. ir M. Š., savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką:

2014 m. gruodžio 24 d. apie 3 val. viešojoje vietoje Vilniuje, (duomenys neskelbtini), prie baro „V“, būdami apsvaigę nuo alkoholio, turėdami išankstinį tikslą naudoti smurtą prieš kitus asmenis, veikdami bendrininkų grupe, savo įžūliu elgesiu demonstruodami nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdydami visuomeninę rimtį bei tvarką, be jokios aiškios priežasties S. J., P. L., E. P., K. P. ir A. Š. tyčia sudavė smūgius rankomis ir kojomis A. K., taip padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, be to, K. P. tyčia sudavė smūgius kumščiu į veidą ir į šoną M. P., vieną smūgį kumščiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, tyčia viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) gatvėje metė į žmonių grupę alaus bokalą, kuris atsitrenkė į asfaltuotą dangą ir sudužo, E. P. tyčia sudavė smūgį kumščiu ikiteisminio tyrimo metu nenustatytam asmeniui, A. Š. su V. M. tyčia sudavė smūgius M. Š. į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarė jam daugybines poodines kraujosruvas galvos dešinėje pusėje, dešinės pusės nugaros ir klubo srityse, dešinėje rankoje, t. y. nežymiai sutrikdė M. Š. sveikatą, tyčia viešoje vietoje (duomenys neskelbtini) gatvėje vartojo keiksmažodžius, taip pažeidė viešąją tvarką ir sutrikdė visuomeninę rimtį bei tvarką.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ ARGUMENTAI

4. Kasaciniu skundu nuteistasis K. P. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą dėl K. P., bei šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

4.1. Byloje buvo pažeista K. P. teisė į gynybą, teismai rėmėsi neleistinu įrodymu – psichofiziologiniu tyrimu, pažeidė nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai) principus, neteisingai vertino bylos įrodymus ir pažeidė sprendimų surašymo taisykles.

4.2. K. P. teisės į gynybą pažeidimas motyvuojamas tuo, kad teismai pažeidė bylos nagrinėjimo teisme ribas, t. y. neteisėtai jį nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių ir apie tai jam iš anksto nebuvo pranešta, taip buvo pažeisti BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimai. Nagrinėjamu atveju pagal kaltinamąjį aktą trys asmenys buvo kaltinami bendrais veiksmais padarę nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, šiame procesiniame dokumente nurodant, kaip pasireiškė jų bendras veikimas. Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pabaigoje prokuroras, nekeisdamas kaltinime nurodytų aplinkybių, prašė nuteisti tik vieną asmenį – kasatorių, taip liko neaišku, kas padarė kaltinime nurodytus kitiems asmenims priskirtus veiksmus, ką darė šie asmenys ir kt. Kasaciniame skunde išsamiai cituojami kasacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo teisme (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008, 2K-P-36/2010, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-42-942/2016 ir kt.) ir teigiama, kad šiuo atveju kaltinimo pakeitimas pirmosios instancijos teismo proceso baigiamajame etape, nesilaikant BPK nustatytos tvarkos, vertintinas kaip siurprizinė sąlyga kaltinamajam ir jo gynėjui, nes gynybos pozicija dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių neabejotinai būtų kitokia.

4.3. Teismai, konstatuodami kasatoriaus kaltę, pažeidė sprendimų surašymo taisykles, nes baigiamųjų kalbų metu K. P. gynėjas nurodė konkrečius argumentus, kurie patvirtino ginamojo nekaltumą, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nutylėjo visus gynybos argumentus ir nepaneigė jų byloje surinktais įrodymais. Iš šio sprendimo turinio nėra aišku, kokie įrodymai patvirtina, kad kasatorius padarė inkriminuotus veiksmus, kodėl nebuvo remiamasi kitų liudytojų parodymais, kurie nepalankūs kaltinimui, o K. P. kaltė grindžiama prielaidomis ir išvedžiojimais. Apeliacinės instancijos teismas nutartyje iš esmės pakartojo tuos pačius pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvus, neatsakė į nuteistojo apeliacinio skundo argumentus (pavyzdžiui, kad byloje neįrodyta, jog K. P. skėčiu du kartus smogė T. D.; kasatorius nepagrįstai nuteistas pagal pakeistą kaltinimą), apsiribodamas bendro pobūdžio frazėmis. Todėl tokie teismų sprendimai negali būti laikomi atitinkančiais BPK jiems keliamus reikalavimus.

4.4. Ikiteisminis tyrimas šioje byloje atliktas netinkamai: nebuvo nustatyti visi nagrinėjamo įvykio dalyviai; galimas nusikalstamos veikos įrankis rastas ne įvykio vietos apžiūros metu, o tik po savaitės; visų nužudymu kaltintų asmenų parodymai ir jų nurodytos aplinkybės atliekant parodymų patikrinimą vietoje skiriasi bei prieštaravimai nepašalinti; nekokybiškai atlikti kaltintų asmenų parodymų patikrinimai vietoje; nėra padarytos kaltinamųjų parodymų vizualizacijos panaudojant šiuolaikinę techniką. Dėl šių trūkumų neįmanoma sugretinti kaltinamųjų parodymų. Teismai, pažeisdami BPK reikalavimus, rėmėsi iš esmės tik nuteistųjų A. Š. ir S. J. parodymais, nors juos reikėtų vertinti itin atsargiai, nes jie yra suinteresuoti išvengti baudžiamosios atsakomybės, juolab jų parodymai kito, prieštarauja bylos įrodymams. Iš nužudymu kaltintų asmenų vienintelio kasatoriaus parodymai buvo nuoseklūs ir niekada nekito. Prokuroras kaltino K. P. remdamasis liudytojų I. D. ir M. P. parodymais, tačiau šie asmenys apskritai niekada neminėjo apie kasatoriaus tariamą dalyvavimą nužudyme, mirtinų smūgių sudavimą. Atkreipiamas dėmesys, kad specialisto išvadoje Nr. pM41/15(01)-M30/15(01) nurodyta, jog mirtiną smūgį T. D. sudavė asmuo, stovintis prieš jį labiau iš kairės pusės, tačiau iš P. L. ir kitų asmenų parodymų matyti, jog K. P. galėjo stovėti prieš nukentėjusįjį ties jo viduriu. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, buvo atlikta skėčio ekspertizė ir asmenų apklausos poligrafu, tačiau naujų leistinų BPK prasme įrodymų, patvirtinančių bylai reikšmingas aplinkybes, nebuvo surinkta. Kasatorius daro išvadą, kad byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad jis nužudė T. D., todėl teismai, padarydami priešingą išvadą, netinkamai įvertino bylos įrodymus ir pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas.

4.5. Kasaciniame skunde detaliai pasisakoma dėl poligrafo panaudojimo baudžiamajame procese teisėtumo ir leistinumo, cituojama BPK 20 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalies, 5 straipsnio 2 dalies nuostatos ir teigiama, kad poligrafo naudojimo baudžiamajame procese galimybė nereglamentuota nei BPK, nei Poligrafo naudojimo įstatyme, todėl juo gauti duomenys negali būti laikomi įrodymu. Tokią pačią išvadą suformulavo kasacinės instancijos teismas baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017, tačiau teismai, pripažindami tyrimo poligrafu rezultatus įrodymais, nepagrįstai neatsižvelgė į tai.

5. Kasaciniu skundu nuteistojo E. P. gynėjas advokatas A. Mažeika prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą dėl E. P., bei šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

5.1. Teismai nepagrįstai pripažino E. P. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, įtvirtintą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, pagal kurią turi būti nustatyta, kad kaltininkas padarė nusikalstamą veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Nuteistasis nuo pat baudžiamojo proceso pradžios nuosekliai teigė, kad nagrinėjamo įvykio vakarą šiek tiek išgėrė alkoholio (su visais pakėlė taurę) darbo vakarėlyje, kuriame jis aptarnavo bendradarbius, tačiau nebuvo girtas. To nepaneigė ir A. Š., kuris buvo E. P. bendradarbis ir taip pat dalyvavo vakarėlyje. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai sutapatino A. Š. pasakytus žodžius K. P., kad švenčia su E. P., su alkoholio vartojimu, nes švęsti galima ir nevartojant alkoholio ar jį vartojant minimaliai. Priešingai, nei teigiama skundžiamoje nutartyje, E. P. nėjo smurtauti ar sukelti muštynių, muštynės prasidėjo K. P. sudavus smūgius, E. P. į jas įsitraukė tada, kai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas asmuo bandė jam suduoti smūgius. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad iš karto po nusikalstamų veikų padarymo kasatoriui nebuvo nustatytas neblaivumas. Todėl teigti, kad byloje yra objektyvių duomenų, patvirtinančių BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės buvimą, nėra pagrindo.

5.2. Teismai nepagrįstai nenustatė E. P. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nuteistasis viso baudžiamojo proceso metu davė parodymus, kuriais patvirtino savo padarytų nusikalstamų veikų, už kurias jis nuteistas, faktą, papasakojo ne tik apie savo, bet ir matytus kitų asmenų veiksmus, todėl jis padėjo byloje išaiškinti nusikalstamas veikas ir jame dalyvavusius asmenis. Be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad E. P.

parodymai padėjo išaiškinti T. D. nužudymą. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad E. P. nurodė tik dalį padarytų smurtinių veiksmų, prieštarauja bylos įrodymams. Nuteistojo parodymai apie tai, kad jis sudavė ikiteisminio tyrimo nenustatytam asmeniui dėl to, kad šis norėjo suduoti pirmas, nėra paneigti. Tyrimas poligrafu parodė, kad E. P. sąžiningai atsakė į jam pateiktus klausimus, todėl pirmosios instancijos teismo teiginys, kad kasatorius, duodamas parodymus, buvo nenuoširdus, yra nepagrįstas, be to, buvo padaryta bendra išvada apie visų kaltinamųjų nenuoširdumą, to neindividualizuojant. Nuteistasis kritiškai vertino savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų, kai atsirado galimybė, jis pats pirmas iš visų kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu susisiekė su nukentėjusiuoju A. K., atsiprašė jo ir atlygino padarytą žalą. Reikšminga ir tai, kad E. P. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju pasisiūlė sumokėti maksimalią įmoką į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Baudžiamasis įstatymas reglamentuoja tris alternatyvias aplinkybes: nuoširdų gailėjimąsi, padėjimą išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis, o šiuo atveju dėl E. P. jos visos ir nustatytos.

5.3. Byloje yra visos sąlygos atleisti E. P. nuo baudžiamosios atsakomybės tiek susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnis), tiek pagal laidavimą (BK 40 straipsnį), nes jis visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką, pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, susitaikė su A. K. ir atlygino jam padarytą žalą; yra pagrindo manyti, kad E. P., kuris neteistas, mokosi ir dirba, charakterizuojamas teigiamai, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų; jo mama M. T., kuri neteista, nebausta, charakterizuojama teigiamai, verta teismo pasitikėjimo ir gali daryti teigiamą poveikį sūnui, gyvenančiam kartu su ja. Kita vertus, teismai neatleido nuteistojo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal vieną iš minėtų baudžiamojo įstatymo straipsnių iš esmės nepagrįstai motyvuodami tuo, kad E. P. neprisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir dėl jų nesigaili. Be to, apeliacinės instancijos teismo papildomas motyvas, kad nėra pagrindo manyti, jog nuteistasis nedarys naujų nusikalstamų veikų, nors to nekonstatavo pirmosios instancijos teismas, pasunkino jo teisinę padėtį, nes dėl to nebuvo paduotas apeliacinis skundas.

6. Kasaciniu skundu nuteistojo P. L. gynėjas advokatas S. Zakarevičius prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą dėl P. L., bei šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

6.1. Teismai nepagrįstai neatleido P. L. nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnis) ar pagal laidavimą (BK 40 straipsnį) ir formaliai atmetė tokio pobūdžio prašymus, nevertino galimos laiduotojos tinkamumo.

6.2. Byloje yra visos BK 40 straipsnio 2 dalies 1–4 punktuose nustatytos sąlygos atleisti P. L. pagal laidavimą, nes nuteistasis visiškai pripažino kaltę ir sutiko su visomis kaltinime nurodytomis aplinkybėmis, jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, savanoriškai atlygino nukentėjusiajam padarytą žalą, yra pagrindo manyti, kad jis ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, nes anksčiau neteistas, nebaustas, nepiktnaudžiauja alkoholiu ar psichiką veikiančiomis medžiagomis, dirba, mokosi, sportuoja ir charakterizuojamas teigiamai. Aptartos aplinkybės leidžia P. L. taikyti ir BK 38 straipsnio nuostatas.

6.3. Pirmosios instancijos teismas pateikė savo bendrą subjektyvų vertinimą apie nuteistųjų nenuoširdumą neaptardamas kiekvieno iš jų požiūrio į padarytas nusikalstamas veikas. P. L. baudžiamajame procese elgėsi korektiškai, sutiko dalyvauti visuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, visada davė faktiškai tokio paties turinio parodymus. Skundžiamame nuosprendyje nenurodytos jokios reikšmingos aplinkybės, kurios pagrįstų, kad nuteistasis siekė palengvinti savo padėtį ar išvengti atsakomybės. To jokiais objektyviais duomenimis nepagrindė ir apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje. Todėl, jei kaltinamasis pripažino visas jam inkriminuojamo kaltinimo aplinkybes, davė išsamius parodymus, kurie nelaikytini klaidinančiais teismą ar neatitinkančiais objektyvių duomenų, proceso metu išreiškė apgailestavimą ir atsiprašė nukentėjusiojo, nėra jokio pagrindo nepripažinti atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Apeliacinės instancijos teismo išvada apie P. L. nenuoširdumą, kad jis bandė menkinti savo vaidmenį bendrininkų grupėje ir suduotų smūgių skaičių A. K., yra nepagrįsta, nes byloje nustatyta, kiek trauminių poveikių patyrė A. K. ir kiek smūgių sudavė nuteistasis, kuris neneigia to. Be to, kiti nuteistieji nenurodė jokių kitų aplinkybių apie P. L., nei nurodė jis pats.

7. Kasaciniu skundu nuteistasis S. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 29 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 5 d. nutartį, priimtą dėl S. J., bei šią bylos dalį nutraukti. Kasatorius skunde nurodo:

7.1. Teismai, pripažindami kasatorių kaltu padarius nusikalstamas veikas, nustatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nepašalino esminių abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių.

7.2. Teismai, spręsdami dėl S. J. kaltės, rėmėsi tik kaltinimui palankiais įrodymais ir nevertino nuteistojo nekaltumą patvirtinančių įrodymų. Skundžiamuose teismų sprendimuose tiesioginio įrodymo – nukentėjusiojo A. K. – objektyvumas ir patikimumas nebuvo vertinami, o netiesioginių įrodymų (nuteistųjų A. Š. ir E. P., liudytojo M. P. ir paties kasatoriaus parodymų) sąsajumas buvo grindžiamas prielaidomis ir interpretacijomis, taip pažeidžiant in dubio pro reo principą.

7.3. Nukentėjusiojo A. K. parodymai, duoti baudžiamajame procese dėl S. J. padarytų veiksmų, yra iš esmės prieštaringi. Be to, nukentėjusysis apklausų metu pripažino, kad jis nagrinėjamo įvykio metu buvo itin apsvaigęs nuo alkoholio, tačiau apsvaigimo įtakos jo suvokimui ir parodymų patikimumui teismai nevertino. Byloje, be kita ko, yra duomenų, kad A. K. parodymai galimai buvo sufabrikuoti, t. y. iš anksto paruošti kitų asmenų, galimai teisėsaugos pareigūnų, arba prieš apklausą jis buvo supažindintas su kaltinamuoju aktu ar kita ikiteisminio tyrimo medžiaga. Nukentėjusysis teismo posėdžių metu taip pat negalėjo paaiškinti, kokiu pagrindu jis reikalauja iš S. J. atlyginti žalą. Kiti bylos netiesioginiai įrodymai, nesant patikimų A. K. parodymų, nesudaro pagrindo kasatorių pripažinti kaltu dėl nukentėjusiojo sumušimo. S. J. nurodyta versija, kad jis tik pastūmė A. K. ir šį veiksmą padarė dar iki tada, kai kiti nuteistieji nukentėjusįjį užpuolė, nebuvo paneigta, priešingai – ją patvirtina bylos įrodymai, tačiau teismai vertino bylos įrodymus išskirtinai kaltinimo naudai.

7.4. Teismai nepagrįstai nustatė S. J. bendrininkavimą su kitais nuteistaisiais padarant inkriminuotas nusikalstamas veikas, nes bylos įrodymai nepatvirtina, kad kasatorius su jais bendrai atliko smurtinius veiksmus prieš A. K. ar pritarė jiems. Iš skundžiamų teismų sprendimų matyti, kad kitų nuteistųjų susitarimas yra traktuotinas kaip išankstinis, tuo tarpu S. J. tariamas susitarimas yra vertintinas kaip konkliudentinis, kuris nustatytas nevertinant įrodymų apie aplinkybes, įvykusias ne įvykio vietoje ir metu, nors būtent šios aplinkybės paneigia nuteistojo išankstinį susitarimą, nustatytą pirmosios instancijos teismo. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nepasisakė dėl apeliacinio skundo argumentų, kad S. J. su niekuo nekonfliktavo, bandė taikiai išspręsti kilusius konfliktus, nes tai susiję su įvykiais baro viduje ir iki įvykių lauke prie baro, kai kilo muštynės. Be to, S. J. bendrininkavimas su nuteistaisiais smurtaujant prieš A. K. yra neįmanomas, nes kasatoriaus kontakto su nukentėjusiuoju laikas neleistų konstatuoti susitarimo konkliudentiniais veiksmais, juolab kad šie veiksmai nesutrikdė nukentėjusiajam sveikatos.

7.5. Teismai nepagrįstai pripažino, kad S. J. nagrinėjamo įvykio metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, nes byloje nėra įrodymų, nei patvirtinančių tokią nuteistojo būseną, nei kad jis apskritai vartojo alkoholį. Todėl skundžiamuose teismų sprendimuose pripažinti kasatoriaus atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, nebuvo pagrindo.

7.6. Apeliacinės instancijos teismas S. J. nenuoširdumą baudžiamajame procese grindė tik tuo, kad teismo posėdžio metu nepastebėjo to, o toks argumentavimas iš esmės patvirtina teismo šališkumą, nes buvo sprendžiama apie asmens nuoširdumą ne remiantis bylos duomenimis, o vien jo elgesiu bylą nagrinėjant teisme. Atkreipiamas dėmesys, kad šis teismas pripažino, jog kasatorius davė faktiškai nuoseklius parodymus byloje. Nepaisant to, buvo nustatytas S. J. nenuoširdumas.


8. Nuteistųjų K. P. ir S. J., nuteistojo E. P. gynėjo advokato A. Mažeikos ir nuteistojo P. L. gynėjo advokato S. Zakarevičiaus kasaciniai skundai atmestini.

Dėl nenagrinėtinų kasacinių skundų argumentų

9. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Dėl šios nuostatos taikymo teismų praktikoje išaiškinta, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Kasacinio skundo argumentai ginčijant įrodymų vertinimą ir teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010). Dėl šių argumentų kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal žemesnės instancijos teismų nustatytas faktines bylos aplinkybes tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas (BPK 369 straipsnis). Todėl nuteistųjų K. P. ir S. J., nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų kasacinių skundų argumentai, kuriais nesutinkama su teismų

nustatytomis bylos aplinkybėmis (pavyzdžiui, teismai netinkamai nustatė K. P. ir S. J. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nepagrįstai pripažino E. P. ir S. J. apsvaigimą nuo alkoholio darant nusikalstamas veikas, taip pat jų bei P. L. neprisipažinimą padarius nusikalstamas veikas ir (ar) nenuoširdumą bei kt.), atliktu įrodymų vertinimu, prašoma atsižvelgiant į atskirus įrodymus daryti kitokias išvadas, nei padarė teismai savo sprendimuose, nesant teisinių argumentų, leidžiančių konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryta esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, paliekami nenagrinėti.

10. Šiame kontekste pažymėtina, kad K. P., byloje būdamas nuteistas pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą ir BK 284 straipsnio 1 dalį, kasaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus dėl jo nuteisimo ir bylą nutraukti, pateikdamas iš esmės tik argumentus, susijusius su jo neteisėtu ir nepagrįstu nuteisimu už nužudymą dėl chuliganiškų paskatų (BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktas). Argumentai dėl K. P. neteisėto ir nepagrįsto nuteisimo pagal kitus baudžiamojo įstatymo straipsnius kasaciniame skunde nepateikti, šios teismų sprendimų dalies, išskyrus bausmės skyrimo klausimą, kasatorius taip pat neginčijo apeliaciniame skunde (15 t., b. l. 175–190). Atsižvelgdamas į tai, kasacinės instancijos teismas pasisakys teisės taikymo aspektu tik dėl tų K. P. kasacinio skundo argumentų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme (BPK 367 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistųjų K. P. ir S. J. kasaciniuose skunduose nurodytų esminių BPK pažeidimų

11. Nuteistieji K. P. ir S. J. kasaciniuose skunduose nesutikimą dėl jų nuteisimo pagal inkriminuotus baudžiamojo įstatymo straipsnius sieja su tuo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, pripažindami byloje surinktus duomenis įrodymais ir vertindami juos, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Be to, K. P. skunde tvirtina, kad byloje buvo pažeista jo teisė gynybą, teismai rėmėsi neleistinu įrodymu – psichofiziologiniu tyrimu, o skundžiamų teismų sprendimai neatitinka jų surašymo taisyklių. Šie kasatorių skundų argumentai, kurie iš esmės tapatūs jų apeliacinių skundų argumentams, nepagrįsti, todėl atmestini.

12. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais, taip pat kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva (BPK 20 straipsnio 2, 5 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

13. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-471-507/2015, 2K-483-976/2015, 2K-28-489/2016, 2K-160-507/2016, 2K-251-507/2016, 2K-74-976/2017).

14. Patikrinus skundžiamus teismų sprendimus teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad kasacine tvarka apskųstuose teismų sprendimuose atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas tokių trūkumų, kuriuos nurodo kasatoriai, neturi, o jų skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi teismai, priimdami skundžiamus nuosprendį ir nutartį, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos.

15. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas K. P. ir S. J. kaltės klausimą dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, tyrė ir analizavo visus, t. y. tiek kasatorius teisinančius, tiek ir kaltinančius, įrodymus. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadas, ar K. P. padarė nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte, vertino paties K. P., kitų nuteistųjų S. J., A. Š., P. L. ir E. P. parodymus, jų nurodytas aplinkybes ir nubraižytas schemas atliekant parodymų patikrinimą vietoje, liudytojų M. P. ir I. D. parodymus, specialistų išvadas apie T. D. sužalojimus ir jų mechanizmą, ekspertizės aktą dėl sužalojimo įrankio (skėčio), jas surašiusių ekspertų S. Chmieliausko, S. Laimos,

R. Sitienės ir R. Jatulio paaiškinimus. Apkaltinamajame nuosprendyje sprendžiant, ar S. J. padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas, vertinti paties kaltinamojo, kitų kaltinamųjų K. P., E. P., P. L. ir A. Š. parodymai, nukentėjusiojo A. K., liudytojo M. P. parodymai ir specialisto išvada Nr. G 4432/14(01). Pirmosios instancijos teismas įvertino visus byloje surinktus įrodymus tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, susiedamas į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės. Šios instancijos teismo baigiamajame akte, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai ir padarytos įrodymais pagrįstos išvados, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia kaltinamųjų K. P. ir S. J. kaltę, taip pat aptartos jų gynybos versijos, kad K. P. savo veiksmais nenužudė nukentėjusiojo T. D., o S. J. nepadarė inkriminuotų veiksmų bendrininkaudamas su kitais kaltinamaisiais, bei jos motyvuotai atmestos.

16. Apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo K. P., nuteistojo S. J. ir jo gynėjų apeliacinius skundus, dar kartą itin išsamiai įvertino byloje ištirtų įrodymų visumą ir pritarė pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimui bei padarytoms išvadoms dėl bylos faktinių aplinkybių. Skundžiamoje nutartyje pripažinta, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados pagrįstos, atitinka faktines bylos aplinkybes ir kad pagal šias nustatytas aplinkybes K. P. ir S. J. pagrįstai pripažinti kaltais padarę jiems inkriminuotas nusikalstamas veikas. Nesutikti su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

17. K. P. kasaciniame skunde akcentuojama, kad teismai, pripažindami tyrimo poligrafu rezultatus įrodymais, pažeidė BPK 20 straipsnio 1 dalies, atitinkamas Lietuvos Respublikos poligrafo naudojimo įstatymo nuostatas, taip pat nesilaikė suformuotos teismų praktikos. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad, priimant apkaltinamąjį nuosprendį, galima remtis tik tais duomenimis, kurių gavimo ir išnagrinėjimo tvarka yra įtvirtinta BPK 20 straipsnio nuostatuose. Poligrafo naudojimo tvarką, tyrimo poligrafu objektus ir atvejus, kada pagal įstatymą šis tyrimo metodas bei jo rezultatai gali būti naudojami, nustato Poligrafo naudojimo įstatymas. Pagal šį įstatymą toks tyrimas gali būti atliekamas asmenims, kurių tarnyba yra susijusi su įslaptintos informacijos naudojimu, apsauga ar susipažinimu su ja (Poligrafo naudojimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalis). Todėl duomenų, gautų naudojant poligrafą kitais atvejais, pagal BPK 20 straipsnio 1 dalies nuostatas, negalima pripažinti savarankišku įrodymu. Be to, teismų praktikoje pažymima, jog poligrafas yra žmogaus emocinę būseną fiksuojantis prietaisas, atliekantis įvairių su žmogaus emocijomis susijusių fiziologinių rodiklių registravimą, o ne nustatantis ar atskleidžiantis bylos aplinkybes, todėl atliekant tyrimą poligrafu gauti duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymų šaltiniui keliamų reikalavimų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-697/2017, 2K-31-511/2018, 2K-191-697/2018). Skundžiamos nutarties turinys patvirtina, kad, priešingai, nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas nepripažino tyrimo poligrafu duomenų įrodymais. Šios instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis šiais duomenimis nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, kita vertus, padarė teisingą išvadą, kad apkaltinamasis nuosprendis yra grindžiamas ne tik tyrimo poligrafu duomenimis, bet ir kitais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, kurių pakanka daryti išvadoms dėl K. P. kaltės padarius BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punkte nustatytą nusikalstamą veiką. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad nors pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apkaltinamajame nuosprendyje rėmėsi tyrimo poligrafu duomenimis, tačiau šie duomenys nebuvo pagrindiniai (esminiai), kuriais grindžiama K. P. kaltė. Todėl vien aptariamas apkaltinamojo nuosprendžio trūkumas nesudaro pakankamo pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas byloje surinktus duomenis įrodymais ir juos vertindamas, esmingai pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, o toks teismo sprendimas turi būti panaikintas.

18. Pasak K. P., dėl ikiteisminio tyrimo nekvalifikuoto atlikimo nebuvo galimybės nustatyti visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pat tinkamai užfiksuoti bylos duomenis ir juos vėliau įvertinti. Pažymėtina, kad teismų praktikoje išaiškinta, jog išsamus visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, kad faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2P-89/2014, 2K-247-788/2017). Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-114/2008). Nagrinėjamu atveju teismai, įvertinę byloje surinktus įrodymus, nustatė tikrąsias T. D. nužudymo aplinkybes, kurių pakako daryti neabejotinoms išvadoms dėl K. P. kaltės. Vien kasatoriaus nesutikimas su teismų sprendimais dėl, jo nuomone, nekvalifikuoto ikiteisminio tyrimo atlikimo savaime nereiškia, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių ir taip pažeidė

baudžiamojo proceso įstatymą.19. Taigi teisėjų kolegija nenustatė, kad skundžiamuose teismų sprendimuose vertinant byloje surinktus ir ištirtus

įrodymus buvo padaryta esminių BPK 20 straipsnio 5 dalies pažeidimų ar pažeisti nekaltumo prezumpcijos ir in dubio pro reo principų reikalavimai.

20. K. P. kasaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad, apkaltinamajame nuosprendyje neaptarus nuteistojo gynėjo baigiamųjų kalbų metu pasakytų konkrečių argumentų, patvirtinančių ginamojo nekaltumą, šis teismo sprendimas neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, įtvirtintų BPK. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą vienas iš apkaltinamajam nuosprendžiui keliamų reikalavimų yra tas, kad jame turi būti išdėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados, ir motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus (BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Kaip minėta, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį byloje, šio reikalavimo laikėsi. BPK 305 straipsnio 1 dalis nereglamentuoja, kad apkaltinamajame nuosprendyje privalo būti motyvai, kuriais atmetami gynėjo ar kito byloje dalyvaujančio asmens per baigiamąsias kalbas išdėstyti argumentai, susiję su įrodymų vertinimu. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-94-511/2018). Teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje apkaltinamasis nuosprendis priimtas laikantis BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

21. Priešingai, nei teigia K. P. ir S. J. kasaciniuose skunduose, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nebuvo padaryta esminių BPK normų, reglamentuojančių bylų procesą apeliacinės instancijos teisme, pažeidimų.

22. BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia teismo sprendimo (nuosprendžio ar nutarties) apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016). Iš skundžiamos nutarties matyti, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į esminius K. P., S. J. ir jo gynėjų apeliacinių skundų argumentus dėl įrodymų vertinimo ir jų pakankamumo grindžiant nuteistųjų kaltę, faktinių bylos aplinkybių nustatymo (motyvuotai paneigė, kad K. P. savo veiksmais nenužudė nukentėjusiojo T. D., o S. J. nepadarė inkriminuotų veiksmų bendrininkaudamas su kitais nuteistaisiais) ir padarytų išvadų pagrįstumo, taip pat dėl kitų K. P. apeliaciniame skunde nurodytų neva byloje padarytų baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų (bylos nagrinėjimo teisme ribų pažeidimo, ikiteisminio tyrimo neišsamumo ir kt.). Taigi byla apeliacine tvarka išnagrinėta nepažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalyje nustatytų reikalavimų, o skundžiama nutartis atitinka BPK 332 straipsnio 3, 5 dalių reikalavimus.

23. K. P. skunde teisės į gynybą pažeidimą sieja su tuo, kad teismai pažeidė bylos nagrinėjimo teisme ribas (BPK 255, 256 straipsniai), nes neteisėtai jį nuteisė pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, t. y. šios nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte nurodytų aplinkybių ir apie tai jam iš anksto nebuvo pranešta. Teisėjų kolegija atmeta tokius nuteistojo argumentus kaip nepagrįstus.

24. BPK 255 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kaltinamasis negali būti nuteistas dėl nusikalstamos veikos, kuri buvo perkvalifikuota, arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų, jeigu apie tokią galimybę teisiamajame posėdyje jam iš anksto nebuvo pranešta. BPK 256 straipsnis reglamentuoja kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių ir jos kvalifikavimo pakeitimą teisme. Teismų praktikoje išaiškinta, kad BPK 255, 256 straipsnių prasme nusikalstamos veikos faktinėmis aplinkybėmis yra laikomos kaltinamajame akte nurodytos nusikalstamos veikos padarymo vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės, kurios individualizuoja kaltinamojo padarytą veiką, sudaro pagrindą ją kvalifikuoti kaip nusikalstamą ar turi reikšmės skiriant bausmę arba kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar šios naujos aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iš esmės; ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta; ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia. Teismų praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas bei pan., ir jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybą (t. y. ar bendriausia prasme gynyba dėl pakeisto

kaltinimo būtų buvusi kitokia) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-262/2014, 2K-265-693/2015, 2K-244-303/2018 ir kt.).

25. Iš bylos medžiagos matyti, kad pagal kaltinamąjį aktą K. P. buvo kaltinamas nužudęs T. D. dėl chuliganiškų paskatų veikdamas kartu su S. J. ir A. Š. (11 t., b. l. 137). Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos, skundžiamu nuosprendžiu nuteisė už inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą K. P., o S. J. ir A. Š. išteisino dėl šio kaltinimo, nes jie nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija dėl pastariesiems asmenims inkriminuotos nusikalstamos veikos vertinimo sutapo su prokuroro pozicija, išsakyta per baigiamąsias kalbas, kuri buvo žinoma tiek K. P., tiek jo gynėjui, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad gynybai aplinkybė dėl S. J. ir A. Š. išteisinimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą buvo netikėta. Abiejų instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad, tik vieną K. P. nuteisus pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nebus pažeistos BPK 255, 256 straipsnių nuostatos, nes tiek kaltinamajame akte, tiek apkaltinamajame nuosprendyje aprašyti kasatoriaus padaryti veiksmai (smūgių sudavimas M. P., skėčio dalies išplėšimas jėga iš jo rankų ir ne mažiau kaip dviejų smūgių sudavimas skėčio dalimi T. D.) sutapo. Be to, pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad S. J. ir A. Š. savo veiksmais, kurie kaltinamajame akte buvo konkrečiai aprašyti, nenužudė T. D., privalėjo pašalinti jų veiksmus ir bendrininkavimą iš K. P. pareikšto kaltinimo. Tai, kaip teisingai nurodyta skundžiamuose teismų sprendimuose, nelaikytina K. P. pareikštame kaltinime nurodytų nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių pakeitimu iš esmės kitomis. Todėl pirmosios instancijos teismas, susiaurindamas K. P. kaltinimą, neturėjo vadovautis BPK 255, 256 straipsnių nuostatomis ir kartu apskritai negalėjo jų pažeisti. Kasaciniame skunde deklaratyviai cituojami kasacinės instancijos teismo išaiškinimai dėl kaltinime nurodytos veikos esminių faktinių aplinkybių pakeitimo teisme nagrinėjamu atveju nėra reikšmingi bei nepaneigia pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų padarytų išvadų.

26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, nagrinėdami bylą, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė.

Dėl nuteistojo S. J. kasaciniame skunde nurodytų argumentų, susijusių su bendrininkavimu darant inkriminuotas nusikalstamas veikas

27. S. J. kasaciniame skunde nepagrįstai nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, kad jis padarė inkriminuotas nusikalstamas veikas bendrininkaudamas su kitais nuteistaisiais, o kasatoriaus susitarimas pasireiškė konkliudentiniais veiksmais.

28. Pagal BK 24 straipsnio 1 dalį bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių baudžiamajame įstatyme nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Bendrininkavimo būtini subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju yra tada, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis darant jam inkriminuotą nusikaltimą. Bendrininkų susitarimas bendrai daryti nusikalstamą veiką gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Pagal BK 24 straipsnio 1–3 dalių nuostatas, apibūdinančias bendrininkavimą ir bendrininkų rūšis, nusikaltimo bendravykdytojas yra asmuo, tiesiogiai dalyvavęs darant nusikalstamą veiką, o tai reiškia – savo veika įgyvendinęs nusikaltimo objektyviuosius požymius arba bent dalį jų (nustatytų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje).

29. Pagal teismų nustatytas aplinkybes nesunkiai nukentėjusiojo A. K. sveikata dėl chuliganiškų paskatų ir visuomenės rimtis bei tvarka buvo sutrikdyti bendrais nuteistųjų, kurie veikė kaip bendravykdytojai, veiksmais. S. J., matydamas kitų bendrininkų neteisėtus veiksmus, neprieštaravo jiems ir nebandė nutraukti jų. Priešingai, kasatorius, suduodamas rankomis ir kojomis smūgius A. K. į įvairias kūno vietas, aktyviai prisijungė prie nusikalstamų veikų darymo, taip kartu pritardamas kitų nuteistųjų nusikalstamiems ketinimams. Teismų nustatytos nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės, S. J. elgesys ir jo padarytų veiksmų pobūdis nagrinėjamo įvykio metu skundžiamuose teismų sprendimuose leido padaryti pagrįstą išvadą, kad kasatoriaus susitarimas bendrai daryti nusikalstamas veikas buvo išreikštas konkliudentiniais veiksmais. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai taip pat pagrįstai konstatavo, kad S. J. suvokė, jog naudoja smurtą prieš A. K. bendrais veiksmais su kitais nuteistaisiais ir tai kelia pavojų nukentėjusiojo sveikatai, todėl nėra svarbu, kurio iš bendrininkų veiksmais buvo nesunkiai sutrikdyta A. K. sveikata, nes už kilusias bendras nusikalstamas pasekmes atsakingi visi bendrininkai, taip pat ir S. J.. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, atskleisdami S. J. susitarimo su kitais nuteistaisiais daryti nusikalstamas veikas ir jo bendrininkavimo turinį, tinkamai aiškino ir taikė

BK 24 straipsnio nuostatas.

Dėl nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų bei nuteistojo S. J. kasaciniuose skunduose nurodytų atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių

30. Nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjai kasaciniuose skunduose teigia, kad teismai nepagrįstai nepripažino nuteistųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

31. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra: kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nustatytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Šioje normoje nustatyti trys alternatyvūs lengvinančios aplinkybės pagrindai: tai kaltininko prisipažinimas ir nuoširdus gailėjimasis; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytą nusikalstamą veiką; kaltininko prisipažinimas ir padėjimas išaiškinti padarytoje nusikalstamoje veikoje dalyvavusius asmenis. Taigi teismas, norėdamas konstatuoti šią kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, turi nustatyti ne tik kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir bent vieną iš minėtų alternatyvių pagrindų.

32. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką taikant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą lengvinančia kaltininko baudžiamąją atsakomybę laikoma situacija, kai asmuo savanoriškai prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, t. y. veiką, kurią jis tiesiogiai padarė, o jei nusikalstama veika padaryta kartu su bendrininkais – kai atskleidžia ir bendrininkų padarytus veiksmus. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius (teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan.).

33. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2009, 2K-450/2010, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-163/2014 ir kt.).

34. Pirmosios instancijos teismas, konstatuodamas, kad E. P. ir P. L. nebuvo nuoširdūs duodami parodymus baudžiamojo proceso metu ir nesigailėjo dėl padarytų nusikalstamų veikų, nepripažino jų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Skundžiamame nuosprendyje iš tiesų nebuvo motyvuota, kodėl padarytos tokios išvados atskirai dėl kiekvieno iš nuteistųjų. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje išsamiai patikrino, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė aptariamos E. P. ir P. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Šios instancijos teismas išanalizavo kiekvieno iš nuteistųjų parodymų, duotų baudžiamojo proceso metu, turinį bei konstatavo, kad E. P. prisipažino padaręs nusikalstamas veikas baigiantis ikiteisminiam tyrimui ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o P. L. – tik bylos teisminio nagrinėjimo stadijoje. Iki tol abu nuteistieji ikiteisminio tyrimo metu arba neigė padarę inkriminuotas nusikalstamas veikas, arba pripažino savo kaltę tik iš dalies (davė parodymus tik apie tam tikrus savo padarytus veiksmus, stengėsi sumenkinti savo vaidmenį darant nusikalstamas veikas ir kt.). Skundžiamoje nutartyje padaryta pagrįsta išvada, kad tokių nuteistųjų parodymų davimas baudžiamojo proceso metu nelaikytinas prisipažinimu padarius nusikalstamas veikas ir nerodo jų nuoširdumo, kritiško savo elgesio vertinimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat motyvuotai atmetė E. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kodėl nepripažįsta, kad šis nuteistasis padėjo išsiaiškinti padarytą nusikalstamą veiką ir joje dalyvavusius asmenis. P. L. gynėjo kasaciniame skunde nurodyti argumentai, kad nuteistasis baudžiamajame procese elgėsi korektiškai, sutiko dalyvauti visuose ikiteisminio tyrimo veiksmuose, neturi reikšmės sprendžiant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės nustatymo. Pasak E. P. gynėjo, jo ginamasis atsiprašė nukentėjusiojo A. K. ir atlygino jam padarytą žalą, tačiau apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad tokie E. P. veiksmai pirmosios instancijos teismo jau buvo įvertinti pripažįstant jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, todėl papildomai spręsti dėl nuteistojo padarytų tokių veiksmų pripažinimo kita atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) nėra pagrindo. Taigi teismai, nepripažindami E. P. ir P. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nustatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą.

35. S. J. kasaciniame skunde taip pat nesutinka su teismų išvada dėl jo nenuoširdumo baudžiamojo proceso metu, nors apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje pateikė motyvus šiuo klausimu. Priešingai, nei teigia kasatorius, sprendžiant, ar kaltininkas nuoširdžiai gailisi padaręs nusikalstamą veiką, vertintinas ne tik jo parodymų turinys, bet ir kitos

aplinkybės, taip pat elgesys bylą nagrinėjant teisme, todėl teismų toks motyvavimas dėl S. J. nenuoširdumo negali būti laikomas teismų šališkumu. Šiame kontekste pažymėtina, kad pati kasatoriaus pozicija skunde yra nenuosekli ir nelogiška, t. y. jis, ginčydamas minėtą teismų išvadą, prašo panaikinti skundžiamus teismų sprendimus, priimtus dėl jo, ir nutraukti bylą, nes teismai netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, taip pat jo baudžiamojo proceso metu duotus nuoseklius parodymus. Taigi S. J., neigdamas savo kaltę dėl padarytų nusikalstamų veikų, tvirtina, kad tokia jo pozicija rodo jo nuoširdumą, nors nuoširdus gailėjimasis BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme galimas tik kai kaltininkas prisipažįsta kaltu, o ne ginčija kaltę.

36. Pasak nuteistojo E. P. gynėjo ir nuteistojo S. J., teismams nebuvo pagrindo pripažinti abiem nuteistiesiems atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

37. BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte nustatytos atsakomybę sunkinančios aplinkybės turinį sudaro du tarpusavyje susiję momentai: a) kaltininkas padarė veiką apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų; b) apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Apsvaigimas nuo alkoholio, kaip asmens, vartojusio alkoholį, būsena, nustatomas pagal bendrąsias įrodinėjimo taisykles, nes BPK nenustatyta kokių nors privalomų įrodinėjimo būdų. Teismų praktikoje asmens apsvaigimas nuo alkoholio nustatomas ne tik alkoholio kiekio matuoklio duomenimis, bet ir remiantis liudytojų, paties kaltininko parodymais, taip pat kitais duomenimis, kuriuos teismas pripažįsta įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-613/2011, 2K-405/2012, 2K-584/2014 ir kt.).

38. Teismai, spręsdami dėl šios E. P. atsakomybę sunkinančios aplinkybės, vertino paties E. P. ir kito nuteistojo A. Š. parodymus apie tai, kad E. P. prieš nagrinėjamą įvykį vartojo alkoholį darbo vakarėlio metu. Skundžiamuose teismų sprendimuose pripažįstant S. J. atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte, vadovautasi nuteistojo V. M., liudytojų I. D., M. P., J. K., I. R. ir A. S. parodymais, pagal kuriuos S. J., būdamas bare su kitais asmenimis, vartojo alkoholį ir buvo apgirtęs. Be to, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į E. P. ir S. J. elgesį darant nusikalstamas veikas, nes jie, veikdami kartu su kitais nuteistaisiais, be jokios aiškios priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį A. K. (E. P. – papildomai prieš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą asmenį), taip pat pažeidė viešąją tvarką. Visos teismų nustatytos faktinės nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės patvirtina, kad E. P. ir S. J. nusikalstamas veikas darė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jų neadekvatiems ir nusikalstamiems veiksmams. Tai, kad byloje nėra alkoholio kiekio matuoklio duomenų, patvirtinančių tikslų nuteistųjų apsvaigimo nuo alkoholio laipsnį, nepaneigia, kad teismai pagrįstai pripažino jų atsakomybę sunkinančią aplinkybę, nustatytą BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkte.

Dėl nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų kasaciniuose skunduose nurodytų argumentų, susijusių su BK 38 straipsnio ir 40 straipsnio taikymu

39. Nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai nepagrįstai neatleido nuteistųjų nuo baudžiamosios atsakomybės jiems susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnio 1 dalis) ar pagal laidavimą (BK 40 straipsnio 2 dalis), nors byloje yra nustatytos visos šių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų sąlygos.

40. BK 38 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu nustatyta šių aplinkybių visuma: 1) asmuo prisipažino padaręs nusikalstamą veiką; 2) savu noru atlygino ar pašalino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytą žalą arba susitarė dėl šios žalos atlyginimo ar pašalinimo; 3) susitaikė su nukentėjusiu asmeniu arba juridinio asmens ar valstybės institucijos atstovu; 4) yra pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų.

41. Pagal BK 40 straipsnio 2 dalį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą esant šių aplinkybių visumai: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką; 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką; 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta; 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.

42. Teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas nuosprendyje turi ne tik konstatuoti, bet ir įrodymais pagrįsti visų BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų sąlygų buvimą ir, tik esant visoms šioms sąlygoms, apsvarstyti galimybę taikyti kaltininkui šią baudžiamojo įstatymo nuostatą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-536/2012, 2K-32-511/2017). Tokia pati išvada darytina ir sprendžiant asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą klausimą.

43. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai konstatavo, kad E. P. ir P. L. parodymų, duotų baudžiamojo proceso metu, turinys neleidžia daryti išvados, kad jie prisipažino padarę nusikalstamas veikas (BK 38 straipsnio 1 dalies 1

punktas) ar visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padarę nusikalstamas veikas (BK 40 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Kaip minėta, skundžiamuose teismų sprendimuose pagrįstai nepripažinta nuteistųjų atsakomybę lengvinanti aplinkybė, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Be to, apeliacinės instancijos teismas, tikrindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistųjų gynėjų apeliacinių skundų argumentus, pateikė išsamius motyvus, kodėl nėra pagrindo manyti, jog E. P. ir P. L. nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punktas). Priešingai, nei teigia E. P. gynėjas kasaciniame skunde, tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenustatė BK 38 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos sąlygos, nelaikytina nuteistojo teisinės padėties pasunkinimu, nes pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl šios sąlygos, o apeliacinės instancijos teismas atsakė į E. P. gynėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais buvo grindžiama, kad yra pagrindas manyti, jog jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Taigi teismai nenustatė būtinų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiam asmeniui susitaikius ar pagal laidavimą sąlygų, jų nebuvimas užkerta kelią svarstyti dėl šių atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų taikymo galimybės E. P. ir P. L.. Vien kasatorių nesutikimas su teismų išvada dėl visų BK 38 straipsnio 1 dalyje ar 40 straipsnio 2 dalyje įvardytų sąlygų nebuvimo neleidžia teigti, kad teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Esant tokioms aplinkybėms, teismai taip pat neturėjo pagrindo svarstyti dėl galimų E. P. ir P. L. laiduotojų tinkamumo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą atveju.

44. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegijai nėra pagrindo daryti išvadą, kad teismai, neatleisdami E. P. ir P. L. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 ar 40 straipsnį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

45. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti nuteistųjų K. P. ir S. J., nuteistųjų E. P. ir P. L. gynėjų advokatų A. Mažeikos ir S. Zakarevičiaus kasacinius skundus juose išdėstytais motyvais nėra BPK 369 straipsnyje nurodytų pagrindų.


n u t a r i a :

Atmesti nuteistųjų K. P. ir S. J., nuteistojo E. P. gynėjo advokato Aido Mažeikos ir nuteistojo P. L. gynėjo advokato Sauliaus Zakarevičiaus kasacinius skundus.

TEISĖJAI SIGITA JOKIMAITĖ

ALVYDAS PIKELIS

VYTAUTAS MASIOKAS_______________________


2019-04358 2019-03-21 2019-03-12 2019-03-12 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-54-788/2019Teisminio proceso Nr. 1-10-9-00127-2011-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.7.4.1; 2.1.2.6; 3.1.5.3(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ac76ac504b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Vytauto Masioko ir Olego Fedosiuko (pranešėjas),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,dalyvaujant prokurorui Giedriui Tarasevičiui,nuteistojo S. R. (S. R.) gynėjui advokatui Auksanui Čiupailai,viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. R. kasacinį

skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžio (pakeisto Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu) ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu S. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 249 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu dvylikai metų, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu vienuolikai metų, 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (dėl V. J. ir M. R. sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu šešeriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. D.) laisvės atėmimu dvejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (dėl narkotinės medžiagos pagrobimo iš R. D.) laisvės atėmimu trejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (dėl M. J. turto prievartavimo) laisvės atėmimu ketveriems metams šešiems mėnesiams, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, šaudmenimis Telšiuose) laisvės atėmimu vieneriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (dėl R. V. turto sugadinimo) laisvės atėmimu vieneriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą laisvės atėmimu vienuolikai metų, 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (dėl M. M. turto prievartavimo) laisvės atėmimu ketveriems metams, 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (dėl J. A. nežymaus sveikatos sutrikdymo) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. šaudmenų) laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (dėl narkotinės medžiagos pagrobimo iš R. D.) paskirtas bausmes subendrinus jas apimant, S. R. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas trejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl neteisėto disponavimo šaunamuoju ginklu, šaudmenimis Telšiuose), 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes subendrinus jas apimant, S. R. paskirta subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, 6 dalimi, paskirtas subendrintas bausmes ir kitas bausmes subendrinus jas apimant ir iš dalies sudedant S. R. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas trylikai metų.

Priteista solidariai iš S. R., O. D., T. Č., R. P. ir K. L. 3700,49 Lt (1071,74 Eur) Vilniaus teritorinei ligonių kasai V. J. ir M. R. gydymo išlaidų. Priteista solidariai iš S. R., T. Č., G. L. ir K. L. 1 575 Lt (456,15 Eur) Šiaulių teritorinei ligonių kasai A. M. gydymo išlaidų. Priteista solidariai iš S. R., T. Č., G. L. ir K. L. nukentėjusiajam A. V. 18 000 Lt (5213,16 Eur) turtinei ir 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

S. R. išteisintas pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš S. J.), 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl A. Š. ginklo), neįrodžius. kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Tuo pačiu nuosprendžiu taip pat nuteisti A. S., L. B., D. F. (D. F.), A. S. (S.), A. P. (A. P.), K. M., M. G. (M. G.), K. V., A. R. (A. R.), K. Š. (K. Š.), I. T., M. B. (M. B.), A. K., D. S. (D. S.), A. Z., M. R., D. E., T. Č., K. L., G. L. (G. L.), R. P., O. D., išteisinti A. U., A. G. (A. G.), D. T. (D. T.), I. P. (I. P.), G. Š. (G. Š.), I. V. (I. V.), R. V. (R. V.), atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio 1 dalies pagrindu A. T..

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendis, be kita ko, pakeistas S. R.:

Panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis S. R. pripažintas kaltu pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (dėl V. J. ir M. R. sužalojimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. D.), 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (dėl narkotinės medžiagos pagrobimo iš R. D.), 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (dėl R. V. turto sugadinimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš J. A.), ir dėl šių dalių priimtas naujas, išteisinamasis, nuosprendis:

S. R. pagal BK 25 straipsnio 4 dalį ir 135 straipsnio 2 dalies 5, 8 punktus (V. J. ir M. R. sužalojimas), 25 straipsnio 4 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį (veika prieš R. D.), 25 straipsnio 4 dalį ir 263 straipsnio 2 dalį (dėl narkotinės medžiagos pagrobimo iš R. D.), 25 straipsnio 4 dalį ir 187 straipsnio 1 dalį (dėl R. V. turto sugadinimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 140 straipsnio 1 dalį (veika prieš J. A.) išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Nustatyta, kad S. R. dalyvavo nusikalstamo susivienijimo veikloje ir jam vadovavo nuo 2008 m. vasaros,nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 129 straipsnio

2 dalies 9 punktą ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vienuolikai metų,nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 253 straipsnio 1 dalies (veika Telšiuose) į 25

straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams,nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 146 straipsnio 2 dalies į 25 straipsnio 3 dalį ir 146

straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas dvejiems metams,nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 284 straipsnio 1 dalies į 25 straipsnio 3 dalį ir 284

straipsnio 1 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams,nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 181 straipsnio 2 dalies (veika prieš M. M.) į 181

straipsnio 2 dalį ir paskirta bausmė laisvės atėmimas ketveriems metams.Panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir paskirtos bausmės S. R. subendrintos iš naujo:vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, S. R. Vilniaus apygardos teismo

2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (veika prieš M. J.), 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (A. K. šaudmenys) ir šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, 25 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį subendrintos jas apimant ir iš dalies sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas trylikai metų, ją atliekant pataisos namuose.

Panaikintos nuosprendžio dalys, kuriomis iš S. R. ir kitų nuteistųjų solidariai priteista Vilniaus teritorinei ligonių kasai 3700,49 Lt (1071,74 Eur) V. J. ir M. R. gydymo išlaidų, Šiaulių teritorinei ligonių kasai 1575 Lt (456,15 Eur) A. M. gydymo išlaidų, nukentėjusiajam A. V. 18 000 Lt (5213,16 Eur) turtinei ir 100 000 Lt (28 962 Eur) neturtinei žalai atlyginti.

Priteista solidariai iš T. Č., R. P., K. L. ir O. D. 1,071,74 Eur Vilniaus teritorinei ligonių kasai nukentėjusiųjų V. J. ir M. R. gydymo išlaidų. Priteista solidariai iš T. Č., G. L. ir S. R. 456,15 Eur Šiaulių teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo A. M. gydymo išlaidų. Priteista iš S. R. nukentėjusiajam A. V. 5213,16 Eur turtinei ir 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendis, be kita ko, S. R. pakeistas:

panaikinta nuosprendžio dalis, kuria S. R. padaryta nusikalstama veika perkvalifikuota iš BK 25 straipsnio 4 dalies ir 129 straipsnio 2 dalies 9 punkto į 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą bei jam paskirtas laisvės atėmimas vienuolikai metų, taip pat panaikinta nuosprendžio dalis, kuria priteista iš S. R. nukentėjusiajam A. V. 5213,16 Eur turtinei ir 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti, ir ši bylos dalis perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

S. R. panaikintas bausmių subendrinimas pagal BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalis, 5 dalies 1 ir 2 punktus, 6 dalį.S. R., vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1, 2 punktais, 6 dalimi, Vilniaus apygardos teismo

2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį (dėl M. J. turto prievartavimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. šaudmenų) paskirtos bausmės ir apeliacinės instancijos teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtos bausmės subendrintos jas apimant ir iš dalies apimant, ir už šias nusikalstamas veikas paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas dvylikai metų.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. liepos 11 d. nutartimi nuteistojo S. R. apeliacinis skundas atmestas.

S. R., pripažintam kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, paskirta vienuolikos metų laisvės atėmimo bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, subendrinta su Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir

181 straipsnio 2 dalį (dėl M. J. turto prievartavimo), 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį (dėl A. K. šaudmenų) paskirtomis bausmėmis ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu pagal BK 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį paskirtomis bausmėmis iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas trylikai metų.

Priteista iš S. R. nukentėjusiajam A. V. 5213,16 Eur turtinei ir 28 962 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi nuteistojo gynėjo, prašiusio kasacinį skundą tenkinti, ir prokuroro, prašiusio kasacinį skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Nagrinėjamoje byloje:

1.1. S. R. pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą nuteistas už tai, kad 2009 m. sausio 8 d. apie 18.40 val. Telšių rajone, Rainių kančios memorialo teritorijoje, tyčia vieną kartą peiliu dūrė L. V. į krūtinės sritį, pažeisdamas krūtinės ląstą, širdį, dėl to įvyko vidinis nukraujavimas ir L. V. mirė, taip tyčia nužudė nukentėjusįjį.

1.2. S. R. taip pat yra nuteistas pagal BK 249 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 260 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 146 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 3 dalį ir 284 straipsnio 1 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį ir 253 straipsnio 1 dalį. Kadangi teismų sprendimais nustatytos minėtų nusikalstamų veikų aplinkybės nėra šios kasacijos dalykas, jos nutartyje nenurodomos.

II. KASACINIO SKUNDO ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistasis S. R. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo nutarties dalį dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą ir šią bylos dalį nutraukti; nukentėjusiojo A. V. civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą; pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, skirti mažesnę bausmę, negu įstatymo sankcijoje nurodyta minimali bausmė, ir atitinkamai sumažinti galutinę subendrintą bausmę. Kasaciniame skunde nuteistasis nurodo:

2.1. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Teismo apkaltinamasis nuosprendis gali būti grindžiamas tik patikimais įrodymais, kurių pakanka neginčijamai išvadai apie asmens kaltumą. Nekaltumo prezumpcijos principas draudžia grįsti nuosprendį įrodymais, kurių įrodomojo turinio patikimumas kelia abejonių. Teismas, remdamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, savo išvadas pagrindžia teisminio nagrinėjimo metu tiesiogiai ištirtais įrodymais, kurie įvertinami vadovaujantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, šių BPK reikalavimų nesilaikė. Vertindamas įrodymus dėl kasatoriaus kaltės, teismas padarė esminius pažeidimus, sukliudžiusius priimti teisingą nuosprendį.

2.2. Kasacinės instancijos teismas, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodė, kad kasatoriaus kaltė grindžiama tik nuo atsakomybės pagal BK 391 straipsnio 1 dalį atleisto A. K. parodymais bei G. L. poligrafo tyrimo duomenimis, ir konstatavo, kad šiuo atveju buvo pažeistos BPK 20 straipsnio nuostatos. Kasacinis teismas nurodė ir tai, kad, nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas turi spręsti dėl likusių byloje surinktų įrodymų bei padaryti motyvuotas išvadas dėl jų patikimumo ir pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui dėl šios kaltinimo dalies S. R. priimti. Tačiau iš skundžiamos nutarties matyti, kad, atlikus įrodymų tyrimą, nebuvo gauta jokios kokybiniu požiūriu naujos ar reikšmingos informacijos, kurios pagrindu būtų galima daryti išvadas dėl kasatoriaus kaltės įrodytumo. Apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas kasacinio teismo jau konstatuotų proceso pažeidimų, jo kaltę vėl grindė A. K. parodymais, o kitus bylos duomenis (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų E. L. ir A. M. parodymus, specialisto išvadas apie kraujo dėmių išsidėstymą automobilyje) atmetė kaip neatitinkančius A. K. parodymų arba laikė juos nereikšmingais. Taigi apeliacinės instancijos teismas neištaisė kasacinio teismo konstatuotų BPK 20 straipsnio nuostatų esminių pažeidimų.

2.3. Byloje esminis ir vienintelis kasatoriaus kaltės įrodymas yra nuo baudžiamosios atsakomybės BK 391 straipsnio 1

dalies pagrindu atleisto liudytojo A. K. parodymai. Vertinant A. K. parodymus, turėjo būti skiriamas pakankamas dėmesys jo procesinei padėčiai, jo dalyvavimo darant nusikalstamas veikas mastui, t. y. tiesioginiam suinteresuotumui bylos baigtimi.

2.4. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką, daug atsakingiau turi būti vertinami kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai, yra didelis pavojus, jog kito kaltinamojo toje pačioje byloje parodymai gali būti nepatikimi, atsižvelgiant į jo akivaizdų suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui. Taigi vertinant tokius parodymus gali būti reikalaujama griežtesnio patikrinimo, nes bendrininkų padėtis duodant parodymus skiriasi nuo paprastų liudytojų. (2008 liepos 24 d. sprendimas byloje Vladimir Romanov prieš Rusiją, peticijos Nr. 41461/02). Be to, policijos bendradarbio parodymais dėl jų prigimties yra įmanoma manipuliuoti ir jie gali būti duodami vien dėl tų privalumų ir nuolaidų, kuriuos nacionalinė teisė nustato policijos bendradarbiams, ar dėl asmeninės naudos. Turi būti įvertinta rizika, kad tokius parodymus duodantis asmuo nebūtinai yra nešališkas, todėl policijos bendradarbių parodymai turi būti paremti kita bylos medžiaga (2000 m. balandžio 6 d. sprendimas byloje Labita prieš Italiją, peticijos Nr. 26772/95; 1997 m. sausio 14 d. sprendimas byloje Contrada prieš Italiją, peticijos Nr. 27143/95). Tokių parodymų panaudojimas gali pakenkti baudžiamojo proceso prieš kaltinamąjį teisingumui ir sukelti keblių (jautrių) klausimų ta apimtimi, kiek tokie parodymai dėl savo pobūdžio yra atviri manipuliacijoms ir gali būti duodami tik siekiant gauti mainais pasiūlytus privalumus arba dėl asmeninio keršto (2015 m. birželio 2 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Shiman prieš Rumuniją, peticijos Nr. 12512/07; 2004 m. gegužės 25 d. sprendimas dėl priimtinumo byloje Cornelis prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 994/03). Taigi negalima sumenkinti kartais nevienareikšmio tokių parodymų pobūdžio ir pavojaus, kad asmuo gali būti apkaltintas ir nuteistas vadovaujantis nepatikrintais parodymais, kurie nebūtinai yra nešališki (objektyvūs) (2004 m. sausio 27 d. sprendimai dėl priimtinumo bylose Lorsé prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 44484/98, Verhoek prieš Nyderlandus, peticijos Nr. 54445/00). Šios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, nurodydamas, kad teismai, vertindami liudytojų, kurie toje pačioje byloje yra buvę įtariamaisiais, parodymus, turi skirti didesnį dėmesį jų savarankiškumui, objektyvumui, taigi – patikimumui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-276-976/2015).

2.5. Apeliacinės instancijos teismas deklaratyviai nurodė, kad vien tai, jog A. K. neneigė pats padaręs nusikaltimus ir davė parodymus apie nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, o kartu ir kitų asmenų dalyvavimą, darant nusikalstamas veikas, nesudaro pagrindo manyti, kad jis, duodamas parodymus apie savo padarytas nusikalstamas veikas, kartu būtų suinteresuotas apkalbėti kitus asmenis. Priešingai – būtent jo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindas yra vienas iš esminių motyvų apkalbėti kitus kaltinamuosius, ypač dėl L. V. nužudymo. BK 391 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma asmeniui, kuris dalyvavo tyčia nužudant. Taigi, nustačius A. K. kaltę dėl nužudymo, jis būtų praradęs galimybę būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės ir už visas kitas veikas, nepaisant jo bendradarbiavimo su teisėsaugos pareigūnais. Svarbu tai, kad dar ikiteisminio tyrimo metu įtarimai A. K. dėl tyčinio L. V. nužudymo, priešingai nei T. Č. ir G. L., kurie taip pat, kaip ir tariamai A. K., jokių veiksmų prieš nukentėjusįjį L. V. neatliko, pareikšti nebuvo, taip buvo siekiama sudaryti formalias sąlygas taikyti atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu. Prokuroro nutarime ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo nutartyje atleisti įtariamąjį A. K. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 391 straipsnio 1 dalį ir nutraukti prieš jį ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad byloje nėra duomenų, jog A. K. būtų dalyvavęs tyčia nužudant (prokuroro nutarimas), ir kad jokių kliūčių taikyti tokį atleidimą nėra (teisėjos nutartis), tai pagrįstai leidžia konstatuoti egzistavus ir neprocesinius susitarimus dėl baudžiamosios atsakomybės išvengimo mainais į atitinkamų parodymų davimą. Todėl akivaizdu, kad A. K., duodamas parodymus, kurie, kaip konstatavo kasacinis teismas, nebuvo konkretūs ir kurių nepatvirtina jokie kiti byloje esantys BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantys įrodymų šaltiniai, turėjo akivaizdų motyvą dėl L. V. mirties kaltinti kitus asmenis ir neigti savo veiksmus, tikėtina, susijusius su nukentėjusiojo mirtimi. Be to, šio asmens parodymai apie įvykio aplinkybes neatitinka teismų nustatytų aplinkybių.

2.6. Teismų nustatyta, kad visi konflikte dalyvavę asmenys patvirtino, jog būtent kasatorius pirmasis panaudojo smurtą prieš vieną iš telšiškių, kurį vėliau kartu su T. Č. pasodino į automobilį. Šias aplinkybes iš esmės patvirtino ir A. M. bei A. K.. Tačiau vėlesnės įvykio aplinkybės, nurodomos A. K. ir kitų konflikte tiesiogiai dalyvavusių asmenų, skiriasi, bet iš esmės patvirtina A. K. versijos apie kasatoriaus kaltę neteisingumą ir leidžia konstatuoti, jog jo parodymai nėra patikimi ir išimtinai jais grįsti kasatoriaus kaltės dėl labai sunkaus nusikaltimo padarymo negalima.

2.7. Nors A. K. teigia matęs, kaip T. Č. laikė E. L., kuris buvo įsodintas į jų automobilį, ir kad, kasatoriui laikant peilį E. L. prie gerklės, šis sakė: „Tu įpjovei man ranką“, ši versija neįrodyta. E. L. parodė, kad ranka buvo sužalota ne automobilyje, o E. L. kraujo pėdsakai buvo rasti ant automobilio sėdynės, ant kurios sėdėjo A. K. Kasatorius parodė, kad įvykio metu jis matė peilį pas A. K. Taigi šios aplinkybės paneigia A. K. parodymus ir patvirtina, kad konflikto metu

būtent jis turėjo peilį ir jį panaudojo ir prieš E. L., ir, tikėtina, prieš L. V. Svarbu ir tai, kad paskutinis į automobilį įsėdo A. K. ir, kaip pats nurodė, po to neva pasigedo raktų, išlipo jų ieškoti ir matė, kad tuo metu G. L. kažko ieškojo telšiečių automobilyje, o tuo metu L. V. bėgo tolyn nuo įvykio vietos. Taigi jis paskutinis iš nuteistųjų matė L. V. gyvą. Be to, iš teismų nustatytų aplinkybių akivaizdu, kad kasatorius negalėjo nužudyti L. V., nes su juo neturėjo jokio fizinio kontakto (nebuvo šalia jo ar prieš jį), tokių aplinkybių neparodė nė vienas konflikte dalyvavęs asmuo, to nebuvo nustatyta jokiais kitais bylos duomenimis. Tačiau apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes, neabejotinai paneigiančias A. K. parodymais grįstą kaltinimą pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, vertino priešingai ir nurodė, kad nors atlikus A. K. sėdėtoje vietoje paimtų nuoskutų tyrimą buvo rasti pėdsakai su E. L. krauju, vienareikšmiškai ši aplinkybė nepatvirtina S. R. versijos, kad peilį turėjo A. K., vadinasi, jis ir galėjo suduoti mirtiną smūgį peiliu L. V.

2.8. Aptarti duomenys apie konflikto aplinkybes vienareikšmiškai paneigia kasatoriaus kaltę ir tinkamą jos įrodymą BPK nustatyta tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, esmingai pažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimus, šiuos duomenis sumenkino, neįvertino jų reikšmės atsižvelgdamas į bylos aplinkybių visumą.

2.9. Be to, teismas kasatoriaus kaltę grindė ir kita dalimi A. K. parodymų, kuriuose teigiama, kad po įvykio kasatorius prisipažino. Tačiau kasatorius ir kiti nuteistieji T. Č. bei G. L. parodė, kad susitikimo kitą dieną po įvykio metu būtent A. K. prisipažino nužudęs L. V. Teismai be pagrindo atmetė šiuos parodymus kaip gynybinę versiją, taip suteikdami liudytojo A. K. parodymams išskirtinę reikšmę, nesant jokių objektyvių, jo parodymus patvirtinančių duomenų. A. K. parodymai dėl šios aplinkybės taip pat nėra patikimas įrodymų šaltinis ir, tikėtina, yra jo paties gynybinė versija, kuria buvo siekiama išvengti baudžiamosios atsakomybės ją perkeliant kasatoriui.

2.10. Nors kasacinės instancijos teismas ir nurodė, kad negalima grįsti kasatoriaus kaltės poligrafo tyrimo duomenimis, apeliacinės instancijos teismas, nepaisydamas šio nurodymo ir kitos šiuo klausimu suformuotos praktikos (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017), juo neteisėtai rėmėsi. Šio tyrimo metu gauti rezultatai apskritai negali būti vertinami kaip įrodymas baudžiamojoje byloje, nes BPK toks procesinis veiksmas nėra nustatytas ir jų negalima patikrinti šio kodekso nustatyta tvarka. Poligrafas fiksuoja tik autonominius nervų sistemos sujaudinimo signalus – fiziologines permainas, kurias pirmiausia sukelia emocinis susijaudinimas. Tai, kad kažkokios priežastys G. L. vienu ar kitu klausimu sukėlė emocinį susijaudinimą, negali būti pripažįstama pakankamu pagrindu patvirtinti, jog būtent kasatorius sudavė mirtiną smūgį L. V. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties turinio, greta deklaratyvių teiginių apie (ne)galimybę remtis tokiais duomenimis, šio tyrimo metu gauti duomenys turėjo reikšmingos įtakos priimant dėl kasatoriaus apkaltinamąjį nuosprendį ir vėlesnę nutartį ir, be A. K. parodymų, buvo vienas esminių šaltinių, kurių pagrindu formavosi teismo vidinis įsitikinimas.

2.11. Teismas gali grįsti asmens kaltę netiesioginiais įrodymais, tačiau įrodinėjimas ir sprendimas dėl įrodymų pakankamumo yra sudėtingesnis. Apeliacinės instancijos teismas kasatoriaus kaltę grindė netiesioginiais įrodymais, kurie yra nekonkretūs, prieštaringi, neatitinkantys bylos duomenų. Akivaizdų procesinį suinteresuotumą turinčio A. K. parodymai ir poligrafo tyrimo metu gauti duomenys, kaip netiesioginiai įrodymai, nėra pakankamai patikimi jo kaltės įrodymai. Toks teismų atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio nuostatų ir pažeidžia nekaltumo prezumpcijos reikalavimus, tai laikytina esminiais pažeidimais, kurie sukliudė teismams išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ir paskesnę nutartį. Nors byloje nėra leistinais būdais gautų duomenų, kurie patvirtintų liudytojo A. K. parodymus dėl kasatoriaus kaltės, apeliacinės instancijos teismo išvados grindžiamos tais pačiais duomenimis ir analogiškais argumentais, kaip ir panaikintuose nuosprendžiuose, kurie kasacinio teismo jau buvo pripažinti kaip pažeidžiantys BPK reikalavimus. Taip apeliacinės instancijos teismas pažeidė ir imperatyvų reikalavimą, nustatytą BPK 386 straipsnio 1 ir 2 dalyse, dėl to priimta nutartis negali būti laikoma teisinga.

2.12. Procesas šioje byloje truko itin ilgai, nuo kardomosios priemonės taikymo kasatoriui pradžios – 2010 m. vasario 22 d. – iki skundžiamos nutarties priėmimo praėjo aštuoneri su puse metų, didžiąją šio laiko dalį (trejus su puse metų) jam buvo taikoma pati griežčiausia kardomoji priemonė suėmimas, o nuo 2014 m. gegužės 22 d. yra skaičiuojamas bausmės vykdymas. Nors byloje buvo nagrinėjamos labai sunkios nusikalstamos veikos, apimančios sudėtingiausią bendrininkavimo formą, tačiau vien šis faktas nėra pakankamas, kad pateisintų tokią ilgą proceso trukmę. Proceso metu kasatorius neatliko tyčinių veiksmų, nulėmusių jo ilgą trukmę. Kadangi šiuo atveju ilgą baudžiamojo proceso trukmę lėmė ne vien tik bylos apimtis ir sudėtingumas, kaltinamųjų ir jų gynėjų elgesys, bet ir baudžiamąjį persekiojimą vykdžiusių pareigūnų veiksmai, bylą nagrinėjantis teismas privalėjo tai įvertinti ir, kompensuodamas kasatoriaus teisės į įmanomai trumpiausią procesą pažeidimą, sumažinti jam bausmę. Šis pažeidimas laikytinas esminiu, nes suvaržė kasatoriaus garantuojamą teisę ir privalėjo būti ištaisytas – apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 9 punktą, turėjo taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskirti jam bausmę, švelnesnę negu

sankcijoje nurodyta minimali bausmė, taip pat atitinkamai paskirti mažesnę galutinę bausmę.


3. Nuteistojo S. R. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl kasacinio bylos nagrinėjimo ribų

4. Didžioji nuteistojo S. R. kasacinio skundo dalis skirta savo gynybinei pozicijai dėl jam inkriminuoto nužudymo neįrodytumo išdėstyti. Pažymėtina, kad kasacinės instancijos teismas, nagrinėdamas baudžiamąją bylą, įrodymų tyrimo neatlieka, priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012). Kasatorių nesutikimas su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant argumentų konstatuoti, kad teismo proceso metu buvo padaryti esminiai baudžiamojo proceso pažeidimai, nėra pagrindas naikinti ar keisti skundžiamus teismų sprendimus. Todėl nuteistojo argumentai dėl to, kaip teismai turėjo vertinti vieno ar kito asmens parodymus ir atskiras aplinkybes, nėra šios bylos kasacinio nagrinėjimo dalykas.

5. Kasacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamoje byloje tikrina, ar apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas nuteistojo S. R. apeliacinį skundą, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nutartyje nurodytomis nuostatomis, ar pašalino anksčiau užfiksuotus įrodymų vertinimo trūkumus. Taip pat nagrinėtinas nuteistojo prašymas sušvelninti jam bausmę dėl pažeistos teisės į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką.

Dėl įrodymų vertinimo

6. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. sausio 9 d. nutartimi grąžino bylos dalį dėl S. R. nuteisimo už L. V. nužudymą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka, nurodydama, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus, suteikė gana svarią reikšmę G. L. psichofizinio tyrimo poligrafu metu gautiems duomenims, nors duomenys neatitinka ir BPK 20 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų įrodymams keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija nurodė, kad, nagrinėdamas bylą iš naujo, apeliacinės instancijos teismas turi spręsti dėl likusių byloje surinktų įrodymų bei padaryti motyvuotas išvadas dėl jų patikimumo ir pakankamumo apkaltinamajam nuosprendžiui dėl šios kaltinimo dalies S. R. priimti. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo išnagrinėjęs minėtą bylos dalį, atlikęs dalinį įrodymų tyrimą, apklausęs nukentėjusįjį E. L., gavęs teisinės pagalbos tvarka iš užsienio valstybės A. K. apklausos metu užfiksuotus parodymus, detaliai aptaręs visus bylos duomenis, susijusius su L. V. nužudymu, patvirtino pirmosios instancijos teismo išvadą, kad mirtiną dūrį L. V. padarė būtent S. R. Kasacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti šia teismo padaryta išvada.

7. Kasaciniame skunde teisingai teigiama, kad nusikalstamos veikos bendrininko, bendradarbiaujančio su teisėsaugos institucija, parodymai, atsižvelgiant į tokio asmens galimą suinteresuotumą perkelti atsakomybę nuo savęs kitam asmeniui, turi būti tikrinami griežčiau, ypatingą dėmesį kreipiant į jų patikimumą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šis procesinis reikalavimas byloje yra visiškai įgyvendintas. Iš skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties matyti, kad A. K. parodymai buvo pripažinti įrodymu ne formaliai, bet kruopščiai palyginus juos su kitais byloje esančiais duomenimis ir įsitikinus dėl jų patikimumo.

8. Byloje nustatyta ir neginčijama, kad konflikte su nukentėjusiais asmenimis dalyvavo G. L., S. R., T. Č. ir A. K., tai ir yra asmenų, galėjusių nužudyti L. V., ratas. Iš daugybės įvykio detalių ir asmenų parodymų ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta išvada, kad mirtiną dūrį L. V. padarė S. R. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, išnagrinėję visus bylos duomenis ir proceso dalyvių argumentus, patvirtino šią išvadą. Vienas informatyviausių įrodymų, leidusių teismams padaryti tokią išvadą, yra nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto liudytojo A. K. parodymai. Kasatoriaus skundo argumentai, kuriais bandoma sumenkinti šių parodymų patikimumą, yra subjektyvūs ir nepagrindžia išvados, kad teismai neturėjo vadovautis šio asmens parodymais. Minėta, kad klausimas, kuris asmuo sako tiesą, o kuris duoda šališkus parodymus, nėra kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas. Tokie klausimai galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos

teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teismo nutartyje išsamiai nurodytos aplinkybės, dėl kurių šio asmens parodymai pripažinti patikimais ir, atvirkščiai, S. R., G. L. ir T. Č., bandančių primesti kaltę su teisėsauga bendradarbiavusiam A. K., parodymai pripažinti nepatikimais. Apeliacinės instancijos teismas nurodė nemažai byloje objektyviai nustatytų detalių, kurios, šio teismo vertinimu, patvirtina A. K. parodymus, kad būtent S. R. turėjo L. V. nužudymo įrankį – peilį, kad susitikimo prie „Forum Palace“ metu girdėjo, kaip S. R. prisipažino nužudęs L. V. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teisėjų kolegija neturi pagrindo įtarti, kad ikiteisminio tyrimo metu A. K. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės tam, kad apkalbėtų S. R. ir išvengtų atsakomybės už nužudymą pats.

9. Pažymėtina, kad tyrimo poligrafu rezultatai, nors ir nėra pripažįstami įrodymu baudžiamosiose bylose, gali turėti tam tikrą reikšmę įrodymų vertinimo procese kaip veiksnys, sustiprinantis teismo vidinį įsitikinimą dėl asmenų parodymų objektyvumo ar neobjektyvumo, ir tai neprieštarauja faktinių aplinkybių nustatymo principams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-81-788/2015). Teismo galimybės vienaip ar kitaip remtis tokia informacija yra menkesnės, kai priimamas apkaltinamasis nuosprendis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-147-697/2017). Kita vertus, paties tokio tyrimo atlikimo byloje faktas bet kuriuo atveju yra žinomas teisėjui, nagrinėjančiam bylą, taigi ir šio fakto vienoks ar kitoks paminėjimas motyvuojamojoje dalyje savaime nelaikytinas esminiu įrodinėjimo tvarkos pažeidimu.

10. Nagrinėjamoje byloje poligrafu buvo tiriamas liudytojas G. L., byloje davęs įtariamajam S. R. palankius parodymus. Nors tyrimo poligrafu rezultatai ir gali sustiprinti abejones dėl šio liudytojo parodymų objektyvumo, tačiau iš apeliacinės instancijos teismo pateiktų motyvų matyti, kad minėto tyrimo teismas nesureikšmino ir savo išvadų juo negrindė. Apeliacinės instancijos teismas, aptardamas G. L. tyrimo poligrafu rezultatų įrodomąją reikšmę, nurodė, kad G. L. tyrimo poligrafu rezultatus vertino kaip papildomą informaciją, nelemiančią ir nedarančią įtakos teismo sprendimui. Nutartyje nurodyti visai kiti argumentai, kodėl nesivadovaujama G. L. parodymais dėl to, kas susitikimo prie „Forum Palace“ metu prisipažino nužudęs L. V. Vien tai, kad tyrimo poligrafu rezultatai paminėti tarp byloje esančių duomenų, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad byloje šiais duomenimis buvo remtasi kaip įrodymu.

11. Konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, atlikdamas įrodymų tyrimą ir vertinimą, tinkamai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. sausio 9 d. nutartyje nurodytomis nuostatomis, įrodymų vertinimo taisyklių (BPK 20 straipsnis) nepažeidė bei priėmė įstatymo reikalavimus atitinkantį procesinį sprendimą.

Dėl teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką ir prašymo sušvelninti bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies pagrindu

12. Pagal teismų praktiką pernelyg ilga baudžiamojo proceso trukmė ir teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimas gali būti vienas iš pagrindų švelninti bausmę pagal atitinkamo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijos ribas (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-256/2009), taip pat ir taikyti bausmės vykdymo atidėjimą (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-7-8-788/2018) arba skirti švelnesnę, nei nurodyta straipsnio sankcijoje, bausmę BK 54 straipsnio 3 dalies arba 62 straipsnio pagrindu (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009, 2K-192/2011, 2K-337-489/2017). Tokia praktika atitinka Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją, pagal kurią bausmės sumažinimas kaltinamiesiems yra tinkama teisinės gynybos priemonė kompensuojant pernelyg ilgo proceso trukmės neigiamus padarinius. Kita vertus, galimybė švelninti bausmę dėl baudžiamojo proceso trukmės siejama ne su proceso ilgumu kaip tokiu, bet su nepagrįstai pernelyg ilga jo trukme, dėl kurios pažeidžiama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, BPK 2 straipsnyje, 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta kaltinamojo teisė į įmanomai trumpiausią bylos procesą. Kriterijai, kuriais remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismas vertina, ar proceso trukmė atitinka Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus, yra bylos sudėtingumas, baudžiamajame procese persekiojamo asmens elgesys, institucijų veiksmai organizuojant bylos procesą, proceso reikšmė persekiojamam asmeniui (pvz., taikytų procesinių prievartos priemonių griežtumas ir jų taikymo trukmė) ir t. t. (2009 m. sausio 13 d. sprendimas byloje Sorvisto prieš Suomiją, peticijos Nr. 19348/04; 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, peticijos Nr. 53161/99, ir kt.). Kartu pabrėžtina ir tai, kad išvadą dėl konkretaus proceso atitikties ar neatitikties Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalies reikalavimams visada lemia ne izoliuotas atskiro kriterijaus, bet jų visumos vertinimas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-109/2013, 2K-55-895/2015, 2K-296-788/2017 ir kt.).

13. Pagal bylos duomenis S. R. nuteistas už daugybę nusikaltimų (tarp jų ir už sunkius ir labai sunkius), padarytų

dalyvaujant nusikalstamo susivienijimo veikloje. Užkirtus kelią nusikalstamo susivienijimo veiklai, 2010 m. vasario 22 d. S. R. buvo suimtas. Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu S. R. paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Tolesnis baudžiamasis procesas S. R. teisinei padėčiai realios įtakos neturėjo. Nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl proceso trukmės nuteistajam buvo neaiškus jo likimas ar jis dėl to būtų patyręs kokių nors suvaržymų, kurių buvo galima išvengti, jei procesas būtų buvęs greitesnis. Teismui nepateikta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti apie netinkamą proceso vykdymą, dėl kurio jis nepagrįstai ilgai trunka. Atsižvelgiant į tai, taip pat į didelį byloje nuteistų asmenų ir inkriminuotų nusikalstamų veikų skaičių, paties S. R. padarytų nusikaltimų pobūdį ir sunkumą, byloje nėra pagrindo konstatuoti jo teisės į bylos išnagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką pažeidimą. Nenustatyta ir jokių kitų aplinkybių, dėl kurių S. R. turėtų būti švelninamos bausmės už atskirus nusikaltimus ir galutinė jam paskirta bausmė.


n u t a r i a :

Nuteistojo S. R. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI PRANAS KUCONIS

VYTAUTAS MASIOKAS

OLEGAS FEDOSIUKAS_______________________


2019-04361 2019-03-21 2019-03-12 2019-03-12 -

Baudžiamoji byla Nr. 2K-71-628/2019Teisminio proceso Nr. 1-03-2-00060-2017-2Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.19.1.3; 2.2.2.2.2; 2.2.4.3 (S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Masioko (kolegijos pirmininkas), Eligijaus Gladučio ir Sigitos Jokimaitės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. Z. kasacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutarties.

Marijampolės apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. nuosprendžiu V. Z. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su G. V.) 10 MGL (376,6 Eur) bauda, 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su A. K.) – 10 MGL (376,6 Eur) bauda, 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su E. N.) – 30 MGL (1129,8 Eur) bauda, 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su A. B.) – 30 MGL (1129,8 Eur) bauda, 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su M. G.) – 30 MGL (1129,8 Eur) bauda, 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su V. J.) – 30 MGL (1129,8 Eur) bauda, 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su A. V.) – 35 MGL (1318,1 Eur) bauda, 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su D. M.) – 35 MGL (1318,1 Eur) bauda, 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su A. V.) – 40 MGL (1506,4

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b5c15da04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

Eur) bauda, 225 straipsnio 4 dalį (veika, susijusi su D. G.) – 40 MGL (1506,4 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir subendrinta bausmė paskirta 90 MGL (3389,4 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 641 straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta 60 MGL (2259,6 Eur) bauda. Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2, 5 dalimis, iš V. Z. konfiskuoti nusikalstamu būdu gauto turto vertės pinigų sumą – 275 Eur. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 3 punktu, 682 straipsniu, V. Z. atimta teisė vienerius metus dirbti gydytoja anesteziologe-reanimatologe. Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas R. Š., tačiau ši nuosprendžio dalis kasacine tvarka neskundžiama.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugpjūčio 3 d. nutartimi Kauno apygardos prokuratūros Marijampolės apylinkės prokuratūros prokuroro Giedriaus Šalaševičiaus, nuteistųjų R. Š. ir V. Z. apeliaciniai skundai atmesti.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. V. Z. pagal BK 225 straipsnio 4 dalį (10 nusikalstamų veikų) nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintas asmuo, pagal 2000 m. birželio 30 d. darbo sutartį Nr. 1253 (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) dirbdama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninėje, anesteziologe-reanimatologe ir teikdama viešąsias sveikatos priežiūros paslaugas:

1.1. 2016 m. kovo 22 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – palatoje Nr. 204, iš G. V. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 20 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji atliks G. V. dukrai J. V. anesteziją;

1.2. 2016 m. kovo 23 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – palatoje Nr. 203, iš A. K. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 20 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji atliks A. K. dukrai R. K. anesteziją;

1.3. 2016 m. balandžio 20 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – palatoje Nr. 203, iš E. N. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 25 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji atliks E. N. dukrai A. V. anesteziją;

1.4. 2016 m. birželio 29 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – palatoje Nr. 205, iš A. B. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 30 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji atliks A. B. sūnui G. L. anesteziją;

1.5. 2016 m. birželio 29 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – palatoje Nr. 205, iš M. G. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 30 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji atliks M. G. sūnui G. G. anesteziją;

1.6. 2016 m. liepos 19 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – palatoje Nr. 204, iš V. J. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 30 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji atliks V. J. dukrai E. J. anesteziją;

1.7. 2016 m. rugpjūčio 2 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – palatoje Nr. 204, iš A. V. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 30 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už jau prieš tai atliktą A. V. sūnui G. V. anesteziją;

1.8. 2016 m. spalio 11 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – palatoje Nr. 203, iš D. M. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 30 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji atliks D. M. dukrai M. S. anesteziją;

1.9. 2016 m. lapkričio 23 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – palatoje Nr. 204, iš A. V. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 30 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji atliks A. V. sūnui N. V. anesteziją;

1.10. 2016 m. gruodžio 7 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytą valandą VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės patalpose – koridoriuje, iš D. G. savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės – 30 Eur kyšį už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad ji atliks D. G. dukrai G. G. anesteziją.

II. KASACINIŲ SKUNDŲ IR ATSILIEPIMO Į JUOS ARGUMENTAI

2. Kasaciniu skundu nuteistoji V. Z. prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Kasatorė skunde nurodo:

2.1. Abiejų instancijų teismai padarė esminius baudžiamojo proceso pažeidimus, buvo šališki, nesilaikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto, pagal kurį apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstomos įrodytomis pripažintos aplinkybės: nurodoma jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės.

2.2. Ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio 2 ir 4 punktų reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, nes nurodyta tik dalis įtariamųjų, kiti asmenys dėl galimai padarytos tos pačios nusikalstamos veikos įvardyti kaip liudytojai. Nesilaikyta BPK 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos liudytojų apklausos tvarkos, nes liudytojai G. V., A. K., E. N., A. B., M. G., V. J., A. V., D. M., A. V. ir D. G. ikiteisminio tyrimo metu apklausti apie savo pačių galimai padarytas nusikalstamas veikas (BK 227 straipsnio 4 dalis). Taip buvo pažeistas draudimo versti duoti parodymus prieš save principas, įtvirtintas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalyje ir BPK 80 straipsnio 1 punkte, įrodymų gavimo ir jų įtvirtinimo principai, todėl tokiais parodymais teismo nuosprendis negalėjo būti grindžiamas. Minėti liudytojai galėjo duoti parodymus apie savo pačių galimai padarytas nusikalstamas veikas tik įgiję specialiojo liudytojo statusą arba tapę įtariamaisiais, tačiau tai nebuvo padaryta; be to, šie liudytojai nebuvo apklausti teisme. Pažymima, kad kasacinės instancijos teismas yra konstatavęs, jog parodymai, gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto reikalavimus, pripažįstami kaip neturintys įrodomosios reikšmės, todėl, jeigu teismas remiasi tokiais įrodymais, tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-55-669/2017).

2.3. Iš bylos duomenų matyti, kad minėtiems liudytojams ikiteisminio tyrimo metu nebuvo taikytas BK 39 1 straipsnis ir jie nebuvo atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės. Be to, nors BK 226 straipsnio 6 dalyje ir BK 227 straipsnio 5 dalyje yra nustatytos galimybės atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, tačiau nagrinėjamu atveju pirmiau įvardytiems liudytojams šios nuostatos negalėjo būti taikytos, nes jie ne savanoriškai pranešė apie nusikalstamą veiką teisėsaugos institucijoms.

2.4. Apeliacinės instancijos teismas nepašalino pirmosios instancijos teismo padarytų klaidų, t. y. negrąžino bylos prokurorui, nors iš esmės buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai sutrukdė nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Taip pat apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas įrodymus įvertino tinkamai, o V. Z. pagrįstai pripažinta kalta jai inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymu. Abiejų instancijų teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 4 dalies reikalavimus, nes įrodymais pripažino neteisėtais būdais gautus įrodymus (liudytojų, verčiamų duoti parodymus apie savo galimai padarytą nusikalstamą veiką, parodymai).

3. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo departamento prokuroras Gintaras Jasaitis atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

3.1. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas. Pirmosios instancijos teismas apkaltinamąjį nuosprendį V. Z. pagrindė G. V., A. K., E. N., A. B. ir kt. ikiteisminio tyrimo metu apklaustų liudytojų (davusių kyšį) parodymais bei pačių kaltinamųjų prisipažinimu. Apklausiant minėtus liudytojus, priešingai nei teigia kasatorė, BPK 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta apklausos tvarka nebuvo pažeista, todėl teismas, priimdamas nuosprendį, pagrįstai rėmėsi šių asmenų parodymais. Dėl analogiškų argumentų pasisakė ir apeliacinės instancijos teismas konstatuodamas, kad apeliacinio skundo motyvai dėl kaltinamojo akto trūkumų yra nepagrįsti. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje įrodymų tyrimo ir vertinimo taisyklių, taip pat apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų nepažeidė, išsamiai išanalizavo tiek asmenų parodymų, tiek ir kitų byloje ištirtų įrodymų turinį, tinkamai įvertino jų patikimumą ir nurodė pagrįstas bei motyvuotas išvadas, todėl apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl faktinių veikos padarymo aplinkybių. Taip pat apeliacinės instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad išimtinė prokuroro diskrecija yra ikiteisminį tyrimą organizuoti ir jam vadovauti taip, kad būtų išsamiai ir objektyviai atskleistos nusikalstamos veikos aplinkybės bei duomenys, patvirtinantys baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų kaltę, todėl ir klausimų, susijusių su byloje apklaustų asmenų, t. y. pacientų, kurie sumokėjo už R. Š. atliekamas operacijas ir V. Z. atliktą anesteziją, galimu patraukimu baudžiamojon atsakomybėn, padarius BK 227 straipsnyje nurodytas veikas, sprendimas priklauso išimtinai ikiteisminio tyrimo subjekto kompetencijai.

3.2. Kasatorė nepagrįstai teigia, kad teismai negalėjo vadovautis kyšius davusių liudytojų parodymais (BPK 20 straipsnio 4 dalis), nes parodymai buvo gauti pažeidžiant Konstitucijos 31 straipsnio 3 dalį, BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytą tvarką. BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatyta, jog kaip liudytojas negali būti apklausiamas asmuo, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, išskyrus atvejus, kai jis sutinka duoti tokius parodymus, taikant šio kodekso 82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintus liudijimo ypatumus. Tačiau liudytojų, kurie galėjo būti ar buvo traukiami baudžiamojon atsakomybėn, parodymai turi būti vertinami su kitais baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais. Egzistavusi šiame procese baudžiamosios atsakomybės liudytojams taikymo grėsmė savaime nepagrindžia prielaidų ar išvados, kad tokių liudytojų parodymai negali būti objektyvūs ar teisingi. Apie tokių liudytojų parodymų įrodomąją reikšmę teismas sprendžia pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o tai ir buvo padaryta šioje byloje.

3.3. Negalima sutikti su kasacinio skundo argumentu dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, nes susipažinus su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu matyti, kad jame nurodytos tiek V. Z. nusikalstamos veikos bei jų kvalifikacija, tiek pagrindiniai bei fakultatyvūs BK 225 straipsnio 4 dalies sudėties požymiai.


4. Kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl BPK 219 straipsnio reikalavimų laikymosi ir liudytojų apklausos tvarkos (BPK 80 straipsnio 1 punktas)

5. Kasatorės – nuteistosios V. Z. – skundo teiginys, kad buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, nes kyšius davę asmenys nebuvo pripažinti įtariamaisiais, o teismas negalėjo remtis šių asmenų (liudytojų) parodymais, nes jie, anot kasatorės, buvo gauti pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkte nustatytą tvarką, atmestinas kaip nepagrįstas.

6. Vertinant kasacinio skundo argumentus dėl kaltinamojo akto trūkumų, būtent, kaip nurodo kasatorė, kad, byloje nepripažinus įtariamaisiais kyšius nuteistiesiems davusių liudytojų ir jų neapklausus kaip specialiųjų liudytojų, tokiu būdu buvo pažeisti BPK 219 straipsnio reikalavimai, sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ikiteisminio tyrimo organizavimas ir vadovavimas jam taip, kad būtų išsamiai ir objektyviai atskleistos nusikalstamos veikos aplinkybės bei duomenys, patvirtinantys baudžiamojon atsakomybėn traukiamų asmenų kaltę, yra išimtinė prokuroro diskrecija. Todėl ir klausimų, susijusių su byloje apklaustų asmenų – pacientų, kurie sumokėjo už R. Š. atliekamas operacijas bei V. Z. atliktą anesteziją, galimu patraukimu baudžiamojon atsakomybėn, padarius BK 227 straipsnyje nustatytas veikas, sprendimas priklauso išimtinai ikiteisminio tyrimo subjekto kompetencijai.

7. Vertindamas surinktus įrodymus byloje, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad iš byloje esančių duomenų, ikiteisminio tyrimo metu kaip liudytojų apklaustų G. V., A. K., E. N., A. B., M. G., V. J., A. V., D. M., A. V., D. G. parodymų matyti, jog ne jie, o būtent R. Š., žinodamas, kad operacijos su siuntimu turėjo būti atliekamos nemokamai, pareikalavo kaltinime nurodytų sumų už teisėtą veikimą vykdant įgaliojimus. Minėti liudytojai patvirtino, kad šias sumas jie traktavo kaip užmokestį už operaciją, pagrįstai manydami, jog suteikiamos gydymo paslaugos privačioje klinikoje yra mokamos. Jokių duomenų, kad mokėdami R. Š. nurodytas sumas šie asmenys, veikdami tiesiogine tyčia, siekė kyšiu įgyti išimtinę padėtį ar paperkamo asmens palankumą vykdant savo, kaip gydytojo, pareigas, byloje nebuvo nustatyta. Pritartina apeliacinės instancijos teismo išvadai, jog, esant aptartoms aplinkybėms, atmestini nuteistosios V. Z. skundo argumentai dėl šių liudytojų nepripažinimo įtariamaisiais ar liudytojų apklausoms keliamų reikalavimų, nurodytų BPK 80 straipsnyje ir 82 straipsnio 3 dalyje, pažeidimo ikiteisminio tyrimo metu, o kaltinamojo akto neatitiktys BPK 219 straipsnio reikalavimams nenustatytos. Nenustačius pagrindų G. V., A. K., E. N., A. B., M. G., V. J., A. V., D. M., A. V. ir D. G. pripažinti įtariamaisiais ikiteisminio tyrimo metu, skundo argumentai dėl ikiteisminio tyrimo jų atžvilgiu nutraukimo nutarimų nebuvimo nepagrįsti. Juolab nepagrįsti skundo motyvai dėl BK 39 1 straipsnyje nurodytų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindų egzistavimo klausimo sprendimo, kadangi ši įstatymo nuostata reglamentuoja baudžiamojo proceso nutraukimo asmenims, dalyvavusiems organizuotoje grupėje ar nusikalstamame susivienijime, sąlygas, kas visiškai neatitinka nagrinėjamos bylos aplinkybių.

8. Liudijimo imunitetai yra įstatyme nustatyti atvejai, kai tam tikri asmenys yra atleidžiami nuo pareigos duoti parodymus baudžiamojoje byloje. Liudijimo imunitetą pagrindžia: 1) galimybė tapti įtariamuoju arba tam tikri santykiai su įtariamuoju (kaltinamuoju); 2) profesija ar procesinis statusas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-20-

303/2018). Kasatorė skunde kelia liudytojų G. V., A. K., E. N., A. B., M. G., V. J., A. V., D. M., A. V., D. G. imuniteto dėl galimybės tapti įtariamuoju pažeidimo klausimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad imunitetas dėl galimybės tapti įtariamuoju reiškia, kad įtariamasis (kaltinamasis) negali būti apklausiamas kaip liudytojas baudžiamajame procese, pradėtame dėl jo galimai padarytos nusikalstamos veikos. Šioje byloje tokių aplinkybių nenustatyta, t. y. joks baudžiamasis procesas dėl minėtų liudytojų galimai padarytų nusikalstamų veikų prieš juos nebuvo pradėtas, vadinasi, ir BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatos, priešingai nei mano kasatorė, apklausiant šiuos liudytojus, nebuvo pažeistos.

9. Byloje įtarimas, o vėliau – kaltinimas pagal BK 225 straipsnio 4 dalį V. Z. buvo pareikštas dėl to, kad ji, dirbdama VšĮ (duomenys neskelbtini) ligoninės anesteziologe-reanimatologe ir teikdama viešąsias paslaugas, iš minėtų liudytojų savo naudai tiesiogiai priėmė mažesnės negu 1 MGL vertės kyšius (iš 10 asmenų). Kaip minėta anksčiau, byloje nustatyta, kad kiek mokėti liudytojams, nurodė kitas nuteistasis šioje byloje – gydytojas otolaringologas R. Š. Jis nurodęs, kiek pinigų mokėti jam, o kiek – anesteziologei-reanimatologei V. Z. Liudytojai patvirtino, kad šias sumas jie vertino kaip užmokestį už operacijas, manydami, kad suteikiamos gydymo paslaugos yra mokamos. Kaip teisingai pabrėžė apeliacinės instancijos teismas, jokių duomenų, kad, mokėdami nuteistojo R. Š. nurodytas sumas, šie asmenys veikė tiesiogine tyčia ir siekė kyšiu įgyti išimtinę padėtį ar paperkamo asmens palankumą, byloje nėra. Nesant duomenų apie minėtų asmenų tiesioginės tyčios papirkti valstybės tarnautojams prilyginamus asmenis, taip pat ir kasatorę V. Z. buvimą, prokuroras, realizuodamas BPK 164 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą teisę organizuoti ikiteisminį tyrimą ir jam vadovauti, priėmė sprendimą juos apklausti kaip liudytojus laikydamasis BPK 183 straipsnyje įtvirtintos tvarkos. Kadangi minėti liudytojai nebuvo pripažinti įtariamaisiais, todėl jiems taikyti BK 226 straipsnio 6 dalyje ir 227 straipsnio 5 dalyje nustatytas galimybes bei atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nebuvo teisinio pagrindo.

10. Patikrinusi skundžiamus teismų nuosprendžius teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija esminių BPK normų, reglamentuojančių įrodymų tyrimą ir vertinimą, bylos apeliacinį nagrinėjimą (BPK 20 straipsnio 5 dalis, 301 straipsnis, 305 straipsnio 1 dalis, 320 straipsnio 3 dalis, 331 straipsnis), pažeidimų nenustatė. Abiejų instancijų teismų sprendimuose yra nurodyti įrodymai, kuriais pagrįstos teismų išvados dėl V. Z. kaltumo padarius dešimt BK 225 straipsnio 4 dalyje nustatytų nusikalstamų veikų. Tai, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis V. Z. padarė jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, patvirtino ne tik ji, bet ir kitas nuteistasis šioje byloje – R. Š., taip pat ir apklausti liudytojai, kiti rašytiniai bylos įrodymai (gydymo stacionare istorijos nuorašai, Kauno teritorinės ligonių kasos atlikto patikrinimo pažyma ir kt.). Teismai visus įrodymus įvertino tiek atskirai, tiek lygindami tarpusavyje, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdami išskirtinės reikšmės, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, ne tik išdėstė įrodymus, kuriais remdamiesi priėmė nuosprendį, bet ir pateikė jų vertinimo motyvus bei padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistosios V. Z. kaltę.

11. Esant šioms aplinkybėms, teismai esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, taikant BPK 80 straipsnio 1 punktą ir 82 straipsnio 3 dalį, nepadarė, liudytojų apklausoms keliamų reikalavimų nepažeidė, todėl tenkinti kasacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.


n u t a r i a :

Nuteistosios V. Z. kasacinį skundą atmesti.

TEISĖJAI VYTAUTAS MASIOKAS

ELIGIJUS GLADUTIS

SIGITA JOKIMAITĖ_______________________


2019-04363 2019-03-21 2019-03-13 2019-03-13 -

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b94813604b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

Baudžiamoji byla Nr. 2A-1-719/2019Teisminio proceso Nr. 1-01-2-00053-2012-7Procesinio sprendimo kategorija 1.2.20.1.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Prano Kuconio (kolegijos pirmininkas), Tomo Šeškausko ir Artūro Ridiko (pranešėjas),

sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,dalyvaujant prokurorui Ričardui Gailevičiui,nuteistajam D. K. ir jo gynėjui advokatui Aleksandrui Palamarčiukui (Aleksandr Palamarčiuk),viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso

(toliau – ir BPK) 453 straipsnio 3 dalies tvarka atnaujintą baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija, išklausiusi D. K. ir jo gynėjo advokato, prašiusių pareiškimą tenkinti, ir prokuroro, pašiusio iš nuosprendžio pašalinti bendrininkavimo aplinkybę D. K. veiksmuose, o likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. BYLOS ESMĖ

1. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu D. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 231 straipsnio 2 dalį, paskiriant jam 70 MGL (2636,20 Eur) dydžio baudą.

2. Apeliacine tvarka baudžiamoji byla nenagrinėta.3. D. K. nuteistas už tai, kad kartu su G. A., Ž. B., M. M., A. A., G. O., S. G., E. K., S. T., Ž. P., K. D., E. S., R. U.,

G. K., A. B., T. J. (kuriems baudžiamoji byla išskirta) 2012 m. gegužės 17 d. apie 6.33 val., susibūrę į bendrininkų grupę ir turėdami tikslą kliudyti antstoliui priverstinai vykdyti 2011 m. gruodžio 16 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą perduoti mažametę D. K. jos motinai L. S., atvyko į D. K. buvimo vietą (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. D. K. ir G. A., E. S. (kuriems byla išskirta) organizavo kliūčių patekti į namą sudarymą ir kartu bendrai veikdami namo priekyje sustatė suolų eilę. Po to, atvykus antstolei S. V. ir būdami įspėti, kad bus vykdomas teismo sprendimas, ir antstolei bei policijos pareigūnams reikalaujant pasitraukti nuo įėjimo į namą: susibūrę į bendrininkų grupę D. K. ir G. A., E. S., K. D., T. J., M. M., A. A., G. O., Ž. B., S. G., E. K., S. T., Ž. P., R. U., A. B., G. K. (kuriems byla išskirta) kartu su kitais nenustatytais asmenimis (dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas) užsiėmė vietą prieš gyvenamojo namo duris, bendrai veikdami, žmonių spūstimi ir susikibę už rankų sudarė kliūtį antstolei patekti prie namo durų, kėlė triukšmą ir šaukdami užgauliojo atvykusią antstolę S. V. ir ją lydinčius policijos pareigūnus, antstolės ir policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų pasitraukti nuo įėjimo į namą nevykdė, trukdė antstolei laisvai prieiti prie namo durų, kad patektų į namą ir vykdytų pirmiau nurodytą teismo sprendimą perduoti nepilnametę D. K. motinai L. S., stumdė ir spaudė antstolę. Tokiu būdu D. K. ir G. A., E. S., K. D., T. J., M. M., A. A., G. O., Ž. B., S. G., E. K., S. T., Ž. P., R. U., A. B., G. K. (kuriems byla išskirta) su kitais nenustatytais asmenimis, dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas, aktyviais veiksmais trukdė antstolei S. V. iki tos pačios dienos 7 val. ryto laisvai prieiti prie namo, (duomenys neskelbtini) Kauno r., durų ir patekti į namo vidų, vykdyti teismo sprendimą perduoti nepilnametę D. K. motinai – L. S., tai yra panaudodami prievartą stumdė, spaudė antstolę ir

sukėlė jai fizinį skausmą, trukdė antstolei vykdyti teismo sprendimą.4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. lapkričio 7 d. nutartimi,

išnagrinėjus nuteistojo D. K. pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, vadovaujantis BPK 453 straipsnio 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 5 dalimi, baudžiamoji byla atnaujinta ir perduota nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus trijų teisėjų kolegijai.

II. PAREIŠKIMO DĖL BAUDŽIAMOSIOS BYLOS ATNAUJINIMO ARGUMENTAI

5. Pareiškimu nuteistasis D. K. prašo nutraukti baudžiamąją bylą, jo veiksmuose nesant BK 231 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties. Nuteistasis pareiškime nurodo:

5.1. D. K. baudžiamoji byla buvo išskirta iš baudžiamosios bylos, kurioje buvo kaltinami G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M., S. G., G. K., A. A., E. K., Ž. P.. Galutinis sprendimas dėl šių asmenų buvo priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartimi, kuria šiems asmenims paliktas galioti išteisinamasis nuosprendis, padarant išvadą, kad jų veiksmuose nebuvo nusikalstamos veikos sudėties požymių.

5.2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartyje išdėstytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės yra aktualios ir D. K. bylai. Kasacinis teismas konstatavo, kad G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M., S. G., G. K., A. A., E. K., Ž. P. veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties pagal BK 231 straipsnio 2 dalį. D. K. nuteistas už išteisintų asmenų veiksmams tapačius veiksmus analogiškomis aplinkybėmis. Vadinasi, D. K. byloje buvo padaryti tokie patys baudžiamojo įstatymo taikymo pažeidimai, kokie konstatuoti kasacinėje nutartyje Nr. 2K-215-719/2018, o tai yra pagrindas baudžiamąją bylą jam nutraukti, nes jo veiksmuose nėra nusikalstamos veikos sudėties požymių.

III. LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠVADOS

6. Nuteistojo D. K. pareiškimas tenkintinas.

Dėl BK 231 straipsnio 2 dalies taikymo

7. Pagal atnaujintos baudžiamosios bylos duomenis 2013 m. gruodžio 13 d. kaltinamuoju aktu baudžiamoji byla dėl D. K., K. D., T. J., V. P., M. M., S. T., S. G., Ž. P., G. A., E. K., Ž. B., G. O., A. A., E. S., A. B., R. U., G. K. perduota teismui šiuos asmenis kaltinant padarius nusikalstamą veiką pagal BK 231 straipsnio 2 dalį (4 t., b. l. 23–56).

8. 2016 m. rugpjūčio 18 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas priėmė nutartį dėl D. K. bylos išskyrimo į atskirą bylą, įvertinęs duomenis, kurie patvirtina, kad D. K. patyrė galvos traumą ir dėl to negali dalyvauti teisiamuosiuose posėdžiuose (6 t., b. l. 46–48). D. K. bylai suteiktas atskiras bylos numeris atidedant jos nagrinėjimą, iki D. K. pasveiks. 2016 m. spalio 4 d. atnaujintas D. K. bylos nagrinėjimas, surengti teisiamieji posėdžiai, atliktas įrodymų tyrimas, 2017 m. gruodžio 22 d. priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl nusikalstamos veikos pagal BK 231 straipsnio 2 dalį (trukdymas antstoliui vykdyti teismo sprendimą panaudojant smurtą ar kitokią prievartą) padarymo. Byla apeliacine tvarka nagrinėta nebuvo.

9. Kitų asmenų (K. D., T. J., V. P., M. M., S. T., S. G., Ž. P., G. A., E. K., Ž. B., G. O., A. A., E. S., A. B., R. U., G. K.) atskirta baudžiamoji byla buvo išnagrinėta anksčiau ir 2016 m. spalio 6 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis, kuris išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžiu panaikintas, priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tačiau bylą išnagrinėjus kasacine tvarka Lietuvos Aukščiausiajame Teisme 2018 m. liepos 4 d. priimta galutinė ir neskundžiama nutartis, kuria Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalis dėl G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M., S. G., G. K., A. A., E. K., Ž. P. nuteisimo pagal BK 231 straipsnio 2 dalį panaikinta ir dėl jų palikta galioti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2016 m. spalio 6 d. išteisinamojo nuosprendžio dalis be pakeitimų. Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. gruodžio 6 d. nuosprendžio dalis dėl K. D. pakeista: pašalinta atsakomybę sunkinanti aplinkybė, kad nusikalstama veika padaryta veikiant bendrininkų grupe (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), ir paskirtos baudos bausmė sumažinta iki 170 MGL (6402,20 Eur).

10. D. K. prašyme atnaujinti baudžiamąją bylą ir ją nutraukti dėl netinkamai taikyto baudžiamojo įstatymo (BK 231 straipsnio 2 dalis) teigia, kad faktinės aplinkybės, dėl kurių jis pripažintas kaltu pagal BK 231 straipsnio 2 dalį, yra analogiškos kitų asmenų veiksmams, dėl kurių galutine neskundžiama nutartimi baudžiamoji byla nutraukta, konstatavus, kad tokie veiksmai nesudaro nusikalstamos veikos sudėties pagal BK 231 straipsnio 2 dalį.

11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atnaujintą bylą ir priimto skundžiamo nuosprendžio turinį, nustatė, kad D. K. veiksmai, įvertinti kaip trukdymas antstolei vykdyti teismo sprendimą panaudojant smurtą ar kitokią prievartą, pasireiškė: vietos užsiėmimu prie namo durų, spūsties sudarymu prieš antstolę, šaukimu, antstolės ir policijos pareigūnų užgauliojimu, reikalavimų pasitraukti nuo namo nevykdymu, triukšmo, sumaišties kėlimu, buvimu minioje stumdant ir spaudžiant antstolę bei tuo, kad kartu su G. A. ir E. S. buvo organizuojama, kaip sudaryti kliūtis patekti į namą, suolų eilės sustatymas.

12. Iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutarties turinio matyti, kad G. A., S. T., T. J., Ž. B., A. B., R. U., E. S., G. O., M. M., S. G., G. K. kartu su kitais asmenimis (K. D., A. A., E. K., Ž. P. ir asmeniu, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą) buvo kaltinami tuo, kad 2012 m. gegužės 17 d. apie 6.33 val., susibūrę į bendrininkų grupę ir turėdami tikslą kliudyti antstoliui priverstinai vykdyti 2011 m. gruodžio 16 d. Kėdainių rajono apylinkės teismo sprendimą perduoti mažametę D. K. jos motinai L. S., atvyko į D. K. buvimo vietą (duomenys neskelbtini), Kauno rajone. Asmuo, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, G. A., E. S. organizavo kliūčių patekti į namą sudarymą ir kartu bendrai veikdami namo priekyje sustatė suolų eilę. Po to, atvykus antstolei S. V. ir būdami įspėti, kad bus vykdomas teismo sprendimas, ir antstolei bei policijos pareigūnams reikalaujant pasitraukti nuo įėjimo į namą: susibūrę į bendrininkų grupę G. A., asmuo, dėl kurio byla išskirta į atskirą bylą, E. S., K. D., T. J., M. M., A. A., G. O., Ž. B., S. G., E. K., S. T., Ž. P., R. U., A. B., G. K. kartu su kitais nenustatytais asmenimis (dėl kurių ikiteisminis tyrimas yra atskirtas) užsiėmė vietą priešais gyvenamojo namo duris, bendrai veikdami, žmonių spūstimi ir susikibę už rankų sudarė kliūtį antstolei patekti prie namo durų, kėlė triukšmą ir šaukdami užgauliojo atvykusią antstolę S. V. ir ją lydinčius policijos pareigūnus, antstolės ir policijos pareigūnų teisėtų reikalavimų pasitraukti nuo įėjimo į namą nevykdė, trukdė antstolei laisvai prieiti prie namo durų, kad būtų galima patekti į namą ir vykdyti pirmiau nurodytą teismo sprendimą perduoti nepilnametę D. K. motinai L. S., stumdė ir spaudė antstolę. Be to, K. D., būdamas minėtų asmenų grupėje, spūstyje dar sugriebė nukentėjusiajai antstolei S. V. už žasto, ją laikė, neleisdamas eiti, ir spaudė, šiais veiksmais sukėlė jai fizinį skausmą.

13. Įvertinusi D. K. bylos bei bylos, kurioje priimta 2018 m. liepos 4 d. kasacinė nutartis, aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad D. K. veiksmai, už kuriuos jis nuteistas, yra analogiški E. S. ir G. A. veiksmams, t. y. visi šie asmenys buvo kaltinami tuo, kad organizavo kliūčių patekti į namą sudarymą, namo priekyje sustatė suolų eilę, atvykus antstolei reikalaujant pasitraukti nuo įėjimo į namą užėmė vietą priešais gyvenamojo namo duris, žmonių spūstimi ir susikibę už rankų sudarė kliūtį antstolei patekti prie namo durų, kėlė triukšmą ir šaukdami užgauliojo pareigūnus bei antstolę, nevykdė antstolės bei pareigūnų reikalavimų pasitraukti nuo durų, leisti laisvai prieiti prie namo durų, kad patektų į vidų. Iš teismų sprendimų turinio taip pat nustatyta, kad, išskyrus K. D., nė vienas iš kaltinime nurodytų asmenų, taip pat ir D. K., fizinio smurto ar kitokios prievartos nevartojo.

14. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 4 d. nutartyje padaryta išvada, kad asmenų, nenaudojusių tiesioginio fizinio smurto prieš antstolę, veiksmai nesudaro nusikalstamos veikos pagal BK 231 straipsnio 2 dalį sudėties. Nutartyje nurodyta, kad kaltinimas kitiems asmenims dėl BK 231 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos padarymo paremtas iš esmės tik pritarimu veiksmams, atliktiems K. D., kuris spūstyje sugriebė antstolei už žasto, ją laikė, neleisdamas eiti, ir spaudė, sukeldamas fizinį skausmą. Kiti asmenys, kuriems pareikštas kaltinimas, pagal bylos aplinkybes, buvo išsiskirstę ir atitolę nuo antstolės bei paties K. D. įvairiu atstumu. Jokių duomenų, kad šie asmenys buvo pažįstami su K. D. ar būtų derinę su juo veiksmus, nėra. Tai rodo, kad K. D. veikė spontaniškai, kiti šalia jo, o juo labiau toliau nuo jo esantys asmenys negalėjo numatyti tokių veiksmų, taigi ir išreikšti jiems pritarimo. Kasacinėje nutartyje paneigta bendrininkavimo aplinkybė. Išaiškinta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nėra įtikinamų argumentų, kurie patvirtintų aiškų susitarimą (pritariant K. D. veiksmams) naudoti fizinį smurtą, turint tyčią trukdyti antstolei vykdyti teismo sprendimą. Pažymėta, kad buvimo minioje kartu su kitais faktas automatiškai nesuponuoja išvados dėl visų asmenų pritarimo bet kokiems kitų asmenų, esančių minioje, staiga, be perspėjimo atliktiems trumpalaikiams veiksmams. Buvimas minioje, stovėjimas susikabinus rankomis gali būti vertinamas kaip bendras asmenų grupės veiksmas kiekvienam asmeniškai pritariant pačiam buvimui, tačiau tokios išvados negalima daryti dėl pritarimo K. D. veiksmams, kurie nagrinėjamu atveju buvo išimtinai asmeninio, vienašališko sprendimo pasekmė, ir byloje nėra pakankamų duomenų, kad kiti kaltininkai apie juos būtų žinoję, nenustatyta, kad visi kaltinime nurodyti asmenys tikrai matė, girdėjo ir suprato jo atliekamus veiksmus, nepatvirtinta, kad jie tokiems veiksmams išreiškė pritarimą ir taip tapo jo veiksmų bendrininkais. Teismas padarė išvadą, kad nenustačius bendrininkavimo požymio, pagal nustatytas bylos aplinkybes smurtą vartojus tik vienam K. D., kiti nuteistieji už šiuos veiksmus neturi atsakyti. Taip pat kasacinėje nutartyje pasisakyta dėl suolų statymo aplinkybės, inkriminuotos G. A. ir E. S.. Teismas nurodė, kad ši aplinkybė negali būti vertinama kaip nusikalstamos veikos požymį atitinkanti aplinkybė, nes pati nukentėjusioji (antstolė) parodė, kad suolai jai nesudarė kliūties vykdyti teismo sprendimą, nes jie buvo kieme toliau nuo įėjimo. Nutartyje padaryta bendra išvada, kad kaltinime nurodyti asmenų

veiksmai negali būti vertinami kaip pakankama kliūtis, sudaranti trukdymo požymį pagal BK 231 straipsnio 1 dalį atsižvelgus į nagrinėjamos situacijos kontekstą, vykdomo teismo sprendimo turinį ir kt.

15. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, privalo tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko), žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); esami aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sukurti precedentai atitinkamų kategorijų bylose susaisto ne tik žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus, priimančius sprendimus analogiškose bylose, bet ir tuos precedentus sukūrusius aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismus (inter alia, Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą) (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas).

16. Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad atnaujintoje byloje nuteistojo D. K. veiksmai, už kuriuos jis nuteistas pagal BK 231 straipsnio 2 dalį, iš esmės sutampa ir yra analogiški veiksmams, už kuriuos asmenims (G. A., E. S.) baudžiamoji byla buvo nutraukta konstatavus, jog tokie veiksmai nesudaro nusikalstamos veikos sudėties požymių visumos. Palyginus faktines aplinkybes, nustatytas baudžiamojoje byloje, kurioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 4 d. priimta nutartis asmenims baudžiamąją bylą nutraukti, su aplinkybėmis, nustatytomis nagrinėjamoje D. K. atnaujintoje byloje, darytina išvada, kad jos yra tapačios. Taigi kasacinėje nutartyje Nr. 2K-215-719/2018 pateikti teisės taikymo išaiškinimai yra precedentas nagrinėjamai atnaujintai bylai. Visa tai įvertinusi teisėjų kolegija konstatuoja, kad atnaujintoje D. K. byloje buvo netinkamai taikytas baudžiamasis įstatymas (BK 231 straipsnio 2 dalis), jo atliktų veiksmų visuma nesudaro nusikalstamos veikos požymių visumos, todėl teismo apkaltinamasis nuosprendis turi būti naikintinas ir baudžiamoji byla nutraukta.


n u t a r i a :

Panaikinti Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 22 d. nuosprendį ir bylą D. K. nutraukti.

TEISĖJAI PRANAS KUCONIS

TOMAS ŠEŠKAUSKAS

ARTŪRAS RIDIKAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-87-701/2019Teisminio proceso Nr. 2-70-3-08096-2017-5Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2.17

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c1cd03b04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos vandenys“ kasacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Palangos vandenys“ ieškinį atsakovui R. J. dėl nuostolių atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių žalos, padarytos neteisėtai prijungus paviršinių nuotekų tinklą prie buitinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, atlyginimo dydžio nustatymą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 2349,43 Eur nuostolių atlyginimą už savavališkai išleistų nuotekų tvarkymą, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

3. Ieškinyje nurodė, kad yra viešoji geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja Palangos miesto savivaldybės teritorijoje, tačiau neturi paviršinių (lietaus) nuotekų tvarkytojo statuso. Ieškovės darbuotojas 2017 m. sausio 31 d. patikrinimo metu nustatė savavališką paviršinių (lietaus) nuotekų tinklų prijungimą prie ieškovės eksploatuojamos Palangos miesto buitinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, surašė patikrinimo aktą ir atliko fotofiksaciją. Buvo nustatyta, kad savavališkai prijungtu 110 mm skersmens vamzdžiu į Palangos miesto buitinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą neteisėtai šalinamos paviršinės nuotekos, surenkamos nuo statinio (duomenys neskelbtini), stogo; pažeidimo laikotarpis nenustatytas.

4. Ieškovė teigia, kad dėl nurodyto pažeidimo patyrė 2349,43 Eur su PVM nuostolių. Nuostolių dydį apskaičiavo vadovaudamasi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių (toliau – ir Taisyklės), patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629, 51 punkte pateikta formule, atsižvelgdama į savavališkai prijungto vamzdžio diametrą (110 mm), per parą išleistų nuotekų kiekį, pažeidimo konstatavimo metu galiojusio Palangos miesto savivaldybės tarybos 2016 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. T2-82 1.2.2 punkte nustatytą nuotekų tvarkymo kainą vartotojams (1,04 Eur/kub. m (be PVM), laikydama, jog pažeidimas truko 10 parų (nors pagal Taisyklių 51 punktą, jei neįmanoma nustatyti savavališko prijungimo datos, turėjo teisę skaičiuoti už visą mėnesį). Kadangi pastatas – vasarnamis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovui, ieškovė prašė apskaičiuotą nuostolių atlyginimą priteisti iš atsakovo. Nurodė, kad atsakovo paviršinių nuotekų tinklų prijungimas pažeidė imperatyviąsias teisės normas (Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193, 5 punktą, Vandentvarkos ūkio naudojimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerijos 1996 m. lapkričio 22 d. įsakymu Nr. 172, 2.11 punktą).

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ PROCESINIŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Šiaulių apylinkės teismas 2018 m. kovo 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priteisė ieškovei iš atsakovo 1174 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė paskirta viešąja geriamojo vandens tiekėja ir nuotekų tvarkytoja Palangoje, tačiau nėra paskirta lietaus nuotekų tvarkytoja ir šia veikla neužsiima. Ieškovė 2009 m. išdavė atsakovui technines sąlygas įsirengti vandentiekio ir buitinio nuotakyno tinklus į vasarnamį (duomenys neskelbtini). Šalys 2013 m. gegužės 14 d. sudarė geriamojo vandens pirkimo–pardavimo ir buitinių nuotekų tvarkymo paslaugų teikimo sutartį. Šalys nebuvo sudariusios lietaus nuotekų tvarkymo sutarties.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 3 straipsnio 18, 25 dalyse paviršinės nuotekos atskirtos nuo buitinių, ūkio ar gamybinės veiklos nuotekų. Pagal Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 5 punktą, paviršinės nuotekos turi būti tvarkomos atskirai nuo buitinių, komunalinių ir gamybinių nuotekų; paviršinių nuotekų išleidimas į komunalinių, buitinių, gamybinių nuotekų tvarkymo sistemas draudžiamas, išskyrus atvejus, kai šio reikalavimo neatitinkanti nuotekų tvarkymo sistema įdiegta (arba statybos leidimas išduotas) iki šio reglamento įsigaliojimo. Kadangi atsakovo nuotekų sistema įrengta po Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento įsigaliojimo, tai teismas sprendė, kad paviršinių nuotekų tinklų prijungimas ir tokių nuotekų išleidimas į komunalinių, buitinių, gamybinių nuotekų tvarkymo sistemas buvo neteisėtas veiksmas. Nuotekų šalinimo įrenginių prijungimas prie geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo nuotekų tvarkymo infrastruktūros neturint geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo išduotų prijungimo sąlygų ir (arba) jam nedalyvaujant yra neteisėtas veiksmas ir pagal Taisyklių 23, 23.2 punktus.

8. Teismas nurodė, kad ieškovė 2017 m. sausio 31 d. atlikto patikrinimo metu, leidžiant dūmus per sau priklausančių nuotekų tinklą, nustatė, kad atsakovo vasarnamio paviršinių (lietaus) nuotekų tinklas savavališkai prijungtas prie ieškovės buitinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Savavališką prisijungimą patvirtina ir ieškovės darbuotojų 2017 m. sausio 31 d. surašytas nuotekų tinklų eksploatavimo sąlygų patikrinimo aktas. Teismo vertinimu, akto trūkumai, kuriuos akcentuoja atsakovas, nėra reikšminga aplinkybė, kadangi svarbus pats faktas, o ne formalus jo fiksavimas. Atsakovas už neteisėtą lietaus nuotekų tinklo prijungimą prie ieškovės buitinių nuotekų tinklų buvo nubaustas bauda. Palangos miesto apylinkės teismo 2017 m. spalio 27 d. nutartimi ir Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gruodžio 27 d. nutartimi paliktas nepakeistas Palangos savivaldybės administracijos 2017 m. birželio 27 d. nutarimas skirti atsakovui 45 Eur baudą už savavališką lietaus nuotekų įrenginių prijungimą prie ieškovei priklausančių buitinių nuotekų tinklų.

9. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad ieškovė, priimdama atsakovo tinklus ir pasirašydama sutartį, privalėjo įsitikinti, jog prisijungimo darbai atlikti tinkamai. Pažymėjo, kad teisės aktai neįpareigoja ieškovės preziumuoti, jog visi prie jos tinklų besijungiantys vartotojai yra nesąžiningi ir atlieka neteisėtus veiksmus. Be to, dėl nuotekų tinklų specifikos kiekvieno vartotojo tikrinimas lemtų dideles sąnaudas, nebūtinai užtikrintų siekiamą rezultatą, nes asmuo jau kitą dieną galėtų neleistinai prisijungti prie tinklų. Teismas taip pat nesutiko su atsakovu, kad dūmai galėjo prasiskverbti pro nesandariai įdėtą sklendę. Teismas kritiškai vertino sklendės įdėjimo faktą, kaip neaiškų vertino jos įdėjimo tikslą, pažymėjo, kad liudytojai nurodė, jog tokiais atvejais sklendės paprastai nededamos. Teismas pažymėjo, kad jei sklendė ir buvo tinkamas inžinerinis sprendimas, jos tinkamas sumontavimas ir užtikrinimas, jog ji būtų nepralaidi, yra atsakovo pareiga, tačiau šios jis neįvykdė.

10. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįvykdė pareigos veikti taip, kad jo paviršinių (lietaus) nuotekų tinklai nesusisiektų su ieškovės buitinių nuotekų tinklais (neteisėtas neveikimas), taip pat nepaneigta tikimybė, jog atsakovas tokį tinklų prijungimą atliko sąmoningai (neteisėtas veikimas) bei, sumontuodamas sklendę, pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.246 straipsnio 1 dalis).

11. Atsižvelgdamas į tai, kad teismų sprendimais konstatuota, jog atsakovas neteisėtai prisijungė prie ieškovės nuotekų tinklų, taip pat atsižvelgdamas į atsakovo argumentus apie netinkamai įdėtą sklendę, teismas padarė išvadą, kad yra atsakovo kaltė dėl neteisėto prisijungimo prie ieškovės nuotekų tinklų.

12. Teismas pažymėjo, kad teismo posėdyje ieškovės atstovė paaiškino, jog į valymo įrenginius patekęs papildomas lietaus nuotekų kiekis gali išplauti aktyvųjį dumblą ir dėl to sutrinka valymo veikla, o liudytojai parodė, kad lyjant keliolika kartų padidėja siurblinės apkrova, sunaudojama daug elektros. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad, neteisėtai prijungdamas paviršines (lietaus) nuotekas prie ieškovės tinklų, atsakovas padarė jai nuostolių, konstatavo, kad yra atsakovo neteisėtų veiksmų ir ieškovei kilusios žalos (nuostolių) priežastinis ryšys.

13. Teismas nurodė, kad šioje byloje sudėtinga apskaičiuoti ieškovės patirtų nuostolių dydį – neįmanoma nustatyti, kiek laiko truko neteisėti veiksmai, koks kiekis lietaus nuotekų, už kurių tvarkymą atsakingas atsakovas, pateko į ieškovės

nuotekų tinklus, kiek tokiam kiekiui nuotekų sunaudota elektros energijos, kiek tai lėmė siurblių ir kitų mechanizmų nusidėvėjimą, kiek papildomų cheminių, biologinių reagentų reikėjo dėl padidėjusio nuotekų kiekio, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008 pateiktus išaiškinimus.

14. Atkreipęs dėmesį į GVTNTĮ 16 straipsnio 17 dalyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, teikiantį nuorodą, be kita ko, į Taisykles, teismas nurodė, kad geriamojo vandens tiekimą ir jo nuotekų tvarkymą reglamentuojančiame Taisyklių 28 punkte nustatyta, kad jeigu savavališko prisijungimo laikotarpis, išleistų nuotekų kiekis nežinomas ir nenustatomas, išleistų nuotekų kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis Taisyklių 51 punktu. Savavališką prisijungimą prie paviršinių nuotekų tvarkymo tinklų ir į juos išleistų paviršinių nuotekų kiekio apskaičiavimą reglamentuojančiame Taisyklių 34 punkte nustatyta, kad jeigu savavališko prisijungimo laikotarpis, išleistų paviršinių nuotekų kiekis nežinomas ir nenustatomas, išleistų paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuojamas Taisyklių 52 punkte nustatyta tvarka. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Taisyklių 51 ir 52 punktuose įtvirtinta skirtinga savavališkai pašalintų nuotekų kiekio nustatymo tvarka – tiek jų kiekio apskaičiavimo būdas, tiek laikotarpio, už kurį jos skaičiuojamos, trukmė.

15. Teismas pažymėjo, kad Taisyklėse vartojamų terminų paaiškinimas atskirai nėra pateiktas, 2 punkte nurodyta, kad jose vartojamos sąvokos apibrėžtos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatyme. Šio įstatymo 3 straipsnio 18 dalyje apibrėžtos nuotekos, 25 dalyje – paviršinės nuotekos. Kadangi į bendrą nuotekų sąvoką įtrauktas ir kritulių vanduo, tai teismas pripažino, kad tokia situacija sukelia dviprasmybę (paviršinėms nuotekoms apibūdinti įtvirtinti du terminai), atsiranda galimybė dviprasmiškai aiškinti Taisyklių 51 ir 52 punktus.

16. Iš Taisyklių 51 ir 52 punktuose nurodytų kriterijų, taikytinų apskaičiuojant išleistų nuotekų kiekį, teismas padarė išvadą, kad Taisyklės nustato tik neteisėtą nuotekų (buitinių, ūkinių, gamybinių) tinklų prijungimą prie tokios pačios rūšies nuotekų tvarkytojo tinklų, o paviršinių nuotekų – prie paviršinių nuotekų tvarkytojo tinklų, tačiau nereglamentuoja atvejų, kai buitinių, ūkinių, gamybinių nuotekų tinklai prijungiami prie paviršinių nuotekų tinklų, o paviršinių nuotekų tinklai – prie buitinių, ūkinių, gamybinių nuotekų tinklų. Teismas pažymėjo, kad buitinės, ūkinės, gamybinės nuotekos yra visiškai skirtingos nei paviršinės (lietaus, kitų kritulių) nuotekos; ieškovės tvarkomoms nuotekoms būtinas valymas, tam naudojamos cheminės ir biologinės medžiagos, techninės priemonės, o paviršinės nuotekos gali būti nevalomos (Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 19 punktas).

17. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija yra pateikusi nuomonę, jog paviršinių nuotekų kiekio apskaičiavimo tvarka, kai paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginiai savavališkai prijungti prie geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar jų kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, teisės aktuose nereglamentuota. Teismas pažymėjo, kad byloje liudiję UAB „Šiaulių vandenys“ darbuotojai, užsiimantys analogiška kaip ir ieškovė veikla, paaiškino, kad tokiais, kaip nagrinėjamos bylos, atvejais Šiauliuose nuostolius jie skaičiuoja pagal lietaus kiekį. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tiek buitinės, tiek paviršinės nuotekos į buitinių nuotekų tinklus patenka tuo pačiu būdu – vamzdžiais, nurodė, kad nerealu nei tai, jog krituliai krenta ištisą parą, o jų intensyvumas atitinka Taisyklių 51 punkte nustatytą tvarką, nei tai, kad asmuo ištisą parą tokiais pačiais kiekiais leidžia buitines nuotekas. Dėl to Taisyklių 51 punkte nustatytą nuotekų kiekio apskaičiavimo būdą teismas vertino kaip užtikrinantį, kad kreditoriui nereikės įrodinėti savo teisių pažeidimo apimties bei laikotarpio, taip pat kaip prevencinę priemonę prieš nesąžiningus vartotojus, kad jie suvoktų, jog neteisėto prisijungimo kaina yra žymiai aukštesnė nei teisėto. Atsižvelgdamas į tai teismas konstatavo, kad atsakovo nurodyta nuostolių suma, apskaičiuota pagal Taisyklių 52 punktą, t. y. 29,31 Eur, yra akivaizdžiai per maža, kad atgrasytų nesąžiningus vartotojus nuo neteisėto paviršinių nuotekų įrenginių prijungimo prie bendrų nuotekų tinklų.

18. Teismas konstatavo, kad turi būti taikoma žalos apskaičiavimo metodika, nes nagrinėjamu atveju ieškovės patirtus nuostolius tiesiogiai ir apčiuopiamai apskaičiuoti sudėtinga. Teismas sprendė, kad Taisyklių 51 punkte nustatyta tvarka, nesant kitokios, nagrinėjamu atveju gali būti taikoma, tačiau kartu turi būti atsižvelgta į bylos aplinkybių visumą, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai leidžia paviršinių nuotekų nevalyti, o buitinės nuotekos privalo būti valomos, nurodė, jog atsakovas pateikė duomenis, kad nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. sausio 31 d. Palangoje iškrito 456 mm kritulių (per šį laikotarpį nuo atsakovo pastato į ieškovės nuotekų tinklus galėjo būti pašalinta 23,256 kub. m kritulių). Atsakovas nurodė, kad po jo inžinerinių tinklų prijungimo prie ieškovės nuotekų tinklų jokie vėlesni kasinėjimo ar prisijungimo darbai nebuvo atliekami, todėl teismas sprendė, jog neteisėtas prisijungimas truko bent jau nuo 2013 m. gegužės 14 d. (sutarties su ieškove dėl nuotekų surinkimo sudarymo) iki 2017 m. sausio 31 d., kai buvo užfiksuotas neteisėtas prisijungimas, tačiau galėjo tęstis ir ilgiau (techninės sąlygos dėl nuotekų prijungimo įrenginių statybos atsakovui išduotos 2009 m.), duomenų apie kritulius per šiuos laikotarpius nepateikta.

19. Pripažinęs, kad nuotekų vanduo didina ieškovės veiklos sąnaudas, teismas sprendė, jog būtų nepagrįsta jos nuostolius skaičiuoti pagal Taisyklių 52 punktą, kuris suformuluotas atsižvelgiant į aplinkybę, kad paviršinės nuotekos gali būti nevalomos (jų tvarkymo sąnaudos mažesnės). Teismas pažymėjo, kad byloje nėra konkrečių duomenų apie ieškovės išlaidas hidroinžinerinės įrangos amortizacijai, elektros, cheminių, biologinių valymo medžiagų sąnaudoms, nurodė, jog reikia atsižvelgti į tai, kad dėl nesąžiningų asmenų ieškovė turėjo skirti papildomų lėšų, darbuotojų darbo laiką, įsigyti specialią įrangą neteisėtiems prisijungimams aptikti. Teismas padarė išvadą, kad yra pagrindas remtis Taisyklių 51 punkte nustatyta nuotekų apskaičiavimo tvarka, tačiau, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008 išdėstytą poziciją, pritaikant protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus. Kadangi Taisyklės taikomos visų rūšių teršėjams, o individualaus asmens realus nuotekų kiekis mažesnis, nei, pavyzdžiui, įmonės nuotekų kiekis, tai, remdamasis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi, siekdamas išlaikyti šalių interesų proporciją, teismas nuotekų kiekį skaičiavo ne už ieškovės nurodytas 10 parų, bet už 5 paras ir ieškovei priteisė iš atsakovo 1174 Eur nuostolių atlyginimą.

20. Teismas kaip teismų praktika nesirėmė Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-1559-460/2017, pažymėjo, kad nurodytos bylos aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, taip pat nesirėmė Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1836-775/2018, nurodė, kad pastarojoje byloje dar nebuvo apeliacinio proceso.

21. Šiaulių apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą, 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė; paskirstė bylinėjimosi išlaidas.

22. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su šios nutarties 15 punkte nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, pažymėjo, kad reikšminga yra tai, jog GVTNTĮ, atribodamas paviršines nuotekos nuo buitinių, ūkio ar gamybinės veiklos nuotekų (3 straipsnio 18 dalis, 25 dalis) ir įtvirtindamas taisyklę, jog abejų nuotekų rūšys turi būti tvarkomos atskirai (Lietuvos respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtinto Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento (aktuali redakcija) 5 punktas), nenustato atvejo, kai buitinių, ūkinių, gamybinių nuotekų tinklai prijungiami prie paviršinių nuotekų tinklų, o paviršinių nuotekų tinklai – prie buitinių, ūkinių, gamybinių nuotekų tinklų. Tai patvirtina ir byloje esantis Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos raštas, nurodantis, jog teisinio reglamentavimo, kaip apskaičiuoti nuostolių dydį, kai paviršinės nuotekos prijungiamos prie buitinių nuotekų tinklų, nėra.

23. Iš bylos medžiagos ir viešai prieinamos informacijos apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos miestų ir rajonų savivaldybių tarybos nėra patvirtinusios detalesnių paviršinių (lietaus) nuotekų sistemų ir įrenginių naudojimo taisyklių, kuriose būtų nurodyta nuostolių apskaičiavimo tvarka išleidžiant paviršines nuotekas į buitinių nuotekų tinklus.

24. Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad teisinio reglamentavimo spragos (galimybė Taisykles traktuoti dviprasmiškai) neturi būti aiškinamos prievolės turėtojui (vartotojui) nenaudinga prasme. Teismo vertinimu, negali būti toleruojama situacija, kai toje pačioje Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl paviršinių (lietaus) nuotekų sistemų neteisėto prijungimo prie buitinių nuotekų sistemų patirtų nuostolių dydžiai skirtingose savivaldybėse apskaičiuojami skirtingai, remiantis skirtingais Taisyklių punktais, taip sukeliant prievolės turėtojui (šiuo atveju – atsakovui) neadekvačias neigiamas ir jokiais įrodymais nepagrįstas finansines pasekmes, o ieškovei galimai sudarant sąlygas nepagrįstai praturtėti.

25. Kadangi atsakovas išleido paviršines (lietaus) nuotekas, kurios be jokio papildomo valymo gali būti išleidžiamos į gamtinę aplinką, už šį pažeidimą buvo nubaustas administracine tvarka, tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuostolių dydis negali būti apskaičiuojamas abstrakčiai, remiantis prielaidomis ir ieškovei patogesniu Taisyklių punktu, siekiant pakartotinės auklėjamosios funkcijos, o turi būti įrodinėjamas bendra tvarka, pateikiant teismui įrodymus, pagrindžiančius žalos dydį, arba apskaičiuojamas pagal metodiką, palankesnę prievolės turėtojui (vartotojui).

26. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad atsakovo paviršinės nuotekos (krituliai, lietaus vanduo) į ieškovės buitinių nuotekų sistemą pateko nuo pastato stogo. Teismas nurodė, kad iš ieškovės pateiktų fotonuotraukų matyti, jog atsakovo paviršinės nuotekos į ieškovės buitinių nuotekų sistemą pateko ne nuo viso stogo, o tik nuo jo dalies – pusės stogo, nes dūmai, kuriuos pasitelkiant buvo nustatomas savavališkas prisijungimas, ėjo tik pro du lietvamzdžius, pro kitus du lietvamzdžius dūmai nėjo. Teismas pažymėjo, kad visas pastato stogo plotas, kaip teigia atsakovas, sudaro 120 kv. m, pusė stogo, nuo kurio galimai paviršinės nuotekos pateko į buitinių nuotekų tinklus, sudaro 60 kv. m. Teismas pritarė atsakovo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomi du Taisyklių punktai, t. y. paviršinių nuotekų kiekiui nustatyti turėjo būti taikomas Taisyklių 52 punktas, o 1 kub. m nuotekų tvarkymo kaina turėjo būti nustatoma pagal buitinių nuotekų tvarkymo kainą (didesnę), t. y. ne pagal paviršinių nuotekų tvarkymo kainą. Toks skaičiavimas, anot

teismo, atitinka ne tik realias ieškovės turėtas išlaidas tvarkant atsakovo nuo dalies pastato stogo į buitinių nuotekų tinklus išleistas paviršines nuotekas, bet ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus, kitose savivaldybėse taikomą nuostolių apskaičiavimo, esant analogiškoms situacijoms, metodiką, įtvirtintą Taisyklių 52 punkte. Teismas pažymėjo, kad ieškovė, surašydama savavališko prisijungimo aktą, privalėjo nurodyti, nuo kokio ploto atsakovo paviršinės nuotekos patenka į ieškovei priklausančius buitinių nuotekų tinklus, kada galimai buvo prisijungta, tačiau ieškovė akto tinkamai nesurašė.

27. Vertindamas ieškovės argumentus dėl teismų praktikos, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovės nurodytos civilinės bylos susijusios išimtinai tik su UAB „Palangos vandenys“, jos nenagrinėtos kasacine tvarka, jų faktinės aplinkybės skiriasi nuo šios bylos aplinkybių, todėl vienareikšmiškai vadovautis ieškovės nurodoma teismų praktika nėra teisinio pagrindo.

28. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ieškovė nepateikė jokių nuostolius patvirtinančių įrodymų, taip pat pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas galimą nuostolių buvimo faktą nustatė remdamasis liudytojų paaiškinimais, kad lyjant dėl neteisėto prijungimo smarkiai apkraunamas siurblinės darbas, daug elektros, valymo, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kiek konkrečia pinigine išraiška daugiau ji išnaudojo elektros dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar patyrė kitų išlaidų. Atsižvelgdamas į nustatytas bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad, nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių patirtus nuostolius, ir tinkamai surašyto neteisėto prisijungimo akto, kuriuo remiantis būtų įmanoma apskaičiuoti žalos dydį pagal Taisyklių 52 punktą, laikytina, jog ieškovė nuostolių dydžio neįrodė.

III. KASACINIO SKUNDO TEISINIAI ARGUMENTAI

29. Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2018 m. kovo 12 d. sprendimą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

29.1. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ieškovė netinkamai surašė savavališko prisijungimo aktą. Remiantis Taisyklių 28, 34 punktų nuostatomis, savavališko prisijungimo akte nereikia nurodyti savavališko prisijungimo laikotarpio, jeigu jis nėra žinomas. Šis laikotarpis nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas, todėl teismas jo nenurodymą nepagrįstai pripažino akto trūkumu. Savavališko prisijungimo akte nenurodyta, nuo kokio ploto atsakovo paviršinės nuotekos patenka į ieškovei priklausančius buitinių nuotekų tinklus, nes ieškovė, nustatydama nuostolių dydį, taikė Taisyklių 51 punktą, pagal kurį tokia aplinkybė nėra aktuali.

29.2. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 179 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė vien tuo pagrindu, kad jis neįrodytas. Padarydamas išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kiek konkrečia pinigine išraiška daugiau ji išnaudojo elektros dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar patyrė kitų išlaidų, teismas ignoravo aplinkybę, kad tokius įrodymus pateikti labai sunku ar net neįmanoma to padaryti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas, reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015).

29.3. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008 pateiktais išaiškinimais, pagrįstai sprendė, kad nustatant nuostolių, patirtų dėl savavališko prisijungimo prie nuotekų šalinimo tinklų, dydį taikytinos Taisyklių nuostatos. Konstatavęs reguliavimo spragą dėl nuostolių, kai paviršinių nuotekų tinklai prijungiami prie buitinių nuotekų tinklų, dydžio apskaičiavimo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai žalos dydį apskaičiavo taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus (CK 1.5 straipsnis) bei Taisyklių 51 punkte įtvirtintą nuotekų apskaičiavimo tvarką, tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Taisyklių 52 punktą. Apeliacinės instancijos teismas taikė Taisyklių 52 punktą iš esmės vien dėl to, kad jo nuostatos yra palankesnės atsakovui, ir taip pažeidė bendrąjį teisės principą ex injuria jus non oritur (iš neteisės negali kilti teisė), prioritetą suteikė neteisėtus veiksmus atlikusio atsakovo interesui išvengti pareigos atlyginti nuostolius, ignoruodamas sąžiningos ieškovės teisę gauti nuostolių atlyginimą. Be to, šiuo atveju atsakovo atsakomybė yra deliktinė, todėl apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai prioritetą teikė atsakovui, jį vertindamas kaip vartotoją.

29.4. Ginčo teisiniams santykiams neaktualus apeliacinės instancijos teismo nepagrįstai taikytas Taisyklių 52 punktas, jis taikomas tuomet, kai paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginiai savavališkai prijungiami prie paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Toks reguliavimas sukurtas atsižvelgiant į tai, kad paviršinės nuotekos gali būti nevalomos (jų tvarkymo sąnaudos yra mažesnės nei buitinių nuotekų tvarkymo). Ginčo atveju atsakovo įrenginiai buvo neteisėtai prijungti prie ieškovės buitinių nuotekų tinklų, paviršinės nuotekos buvo tvarkomos kaip buitinės (nutransportuotos ir išvalytos).

29.5. Reikalavimas buitines nuotekas tvarkyti atskirai nuo paviršinių nuotekų nėra savitikslis; nuotekų vamzdynų pralaidumas, siurblinių pajėgumas apskaičiuojamas atsižvelgiant į galimą maksimalų geriamojo vandens suvartojimą ir didžiausią nuotekų kiekio susidarymą; jeigu į nuotakyną patenka paviršinių nuotekų, pagausėjęs nuotekų kiekis nebegali per trumpą laiką pratekėti per riboto skersmens vamzdžius, pasitvenkia nuotekų siurblinės, buitinės nuotekos nebeišteka iš gyventojų namų, pradeda kauptis ir tvindyti patalpas, be to, sutrinka nuotekų valymo procesas. Taikant Taisyklių 52 punktą lieka neįvertinta tai, kad dėl neteisėto prijungimo smarkiai apkraunamas siurblinės darbas, papildomai sunaudojama daug elektros, cheminių, biologinių reagentų. Kadangi atsakovo neteisėti veiksmai (savavališkas lietaus nuotekų tinklų prijungimas prie buitinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros) buvo konstatuoti įsiteisėjusiomis teismų nutartimis, nustačius Taisyklių 23, 23.2 punktų pažeidimus, šioje byloje taikytinas Taisyklių 28 punktas, nukreipiantis į jų 51 punktą.

29.6. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai vertino, kad ieškovė siekia pakartotinio auklėjamosios funkcijos taikymo. Atsakovui paskirta bauda nebuvo skirta ieškovės patirtiems nuostoliams atlyginti. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nustatant nuostolių dydį turi būti įvertinta aplinkybė, jog Taisyklių 51 ir 52 punktų nuostatos patvirtina tikslą ne tik kompensuoti nuostolius, bet ir atgrasyti nesąžiningus asmenis nuo neteisėto elgesio. Atsakovui skirta 45 Eur bauda, įvertinus neteisėtų veiksmų trukmę bei tai, kad buvo pažeistas imperatyvus draudimas buitines ir paviršines nuotekas tvarkyti atskirai, negali būti laikoma pakankama auklėjamąja ir prevencine priemone.

29.7. Apeliacinės instancijos teismas, pažeisdamas Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį ir neatsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimuose pateiktus išaiškinimus dėl teismo precedento reikšmės, nukrypo nuo horizontaliųjų precedentų, suformuluotų Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-1559-460/2017 (šioje nutartyje nuostoliai, atsiradę dėl gruntinio vandens nuotekų neteisėto leidimo į buitinių nuotekų tvarkymo tinklus, buvo apskaičiuoti vadovaujantis Taisyklių 51 punktu), taip pat nuo analogiškų išaiškinimų Kauno apylinkės teismo 2018 m. vasario 12 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1836-775/2018, Kauno apylinkės teismo 2018 m. gegužės 18 d. sprendime civilinėje byloje Nr. e2-1848-775/2018. Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesirėmė Šiaulių apygardos teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-103-357/2013 pateiktu aiškinimu, kad įvado prijungimas prie nuotekų sistemos savaime preziumuoja pažeidimo buvimą, paslaugų teikėjui nenustatyta pareiga kontroliuoti, kokios nuotekos (ar gruntinis vanduo) per savavališkai prijungtą įvadą teka į miesto nuotekų sistemą.

30. Atsiliepimų į kasacinį skundą įstatymų nustatyta tvarka negauta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl pašalintų paviršinių nuotekų kiekio nustatymo, kai asmuo savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius savavališkai prijungė prie nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų (buitinių, komunalinių ir gamybinių) tvarkymo infrastruktūros, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių 51, 52 punktų taikymo nagrinėjamoje byloje

31. Byloje kilo teisės klausimas dėl pašalintų paviršinių nuotekų kiekio nustatymo, kai asmuo savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius savavališkai ir neleistinai prijungė prie nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar jo kitaip valdomos ir (arba) naudojamos buitinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, t. y. dėl Taisyklių 51 ir 52 punktų taikymo, ir tokiais veiksmais nuotekų tvarkytojui padarytų nuostolių atlyginimo dydžio nustatymo.

32. Teismų nustatyta, kad ieškovė 2017 m. sausio 31 d. atlikto patikrinimo metu, leidžiant dūmus per sau priklausantį nuotekų tinklą, nustatė, kad atsakovo vasarnamio paviršinių (lietaus) nuotekų tinklas savavališkai prijungtas prie ieškovės buitinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Toks prijungimas yra ne tik savavališkas, bet ir apskritai negalimas, nes

paviršinių nuotekų išleidimas į buitinių, komunalinių, gamybinių nuotekų tvarkymo sistemą yra draudžiamas. Dėl nurodyto prijungimo atsakovas yra pripažintas padariusiu administracinį nusižengimą ir jam paskirta bauda.

33. Ieškovė prašė, taikant deliktinę civilinę atsakomybę, priteisti iš atsakovo 2349,43 Eur nuostolių atlyginimą už savavališkai išleistų nuotekų tvarkymą, pašalintų nuotekų kiekį ir šiuos nuostolius apskaičiavo taikydama Taisyklių 51 punktą, už 10 dienų laikotarpį. Atsakovas nesutiko su pareikštu reikalavimu, be kita ko, teigdamas, kad pašalintų nuotekų kiekiui ir ieškovės nuostoliams apskaičiuoti taikytinas ne Taisyklių 51 punktas, o 52 punktas.

34. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pašalintų paviršinių nuotekų kiekiui apskaičiuoti ir pagal tai ieškovės patirtų nuostolių dydžiui nustatyti taikytinas Taisyklių 51 punktas (šios nutarties 17–19 punktai). Apeliacinės instancijos teismas nesutiko su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada, sprendė, kad taikytinas Taisyklių 52 punktas (šios nutarties 26 punktas).

35. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Taisyklių 52 punktą ir nepagrįstai netaikė jų 51 punkto.

36. Vertinant kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius, susijusius su paviršinių nuotekų tvarkymu, įstatymo lygmeniu reglamentuoja Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2018 m. kovo 1 d.) 3 straipsnio 18 dalyje pateikta sąvokos „nuotekos“ apibrėžtis, pagal kurią nuotekos – buityje, ūkio ar gamybinėje veikloje naudotas vanduo, taip pat kritulių ir kitoks (nuo teritorijų dangos ar transporto priemonių plovimo ir panašiai, išskyrus vandenį iš žaliųjų plotų, kuriuose neįrengta vandens surinkimo infrastruktūra, ir žemės ūkio naudmenų) vanduo, kurį asmuo teisės aktų nustatyta tvarka išleidžia į aplinką tam skirtais inžineriniais įrenginiais ar kitaip arba atiduoda tvarkyti. Įstatymo 2 straipsnio 25 dalyje pateikta sąvokos „paviršinės nuotekos“ apibrėžtis, pagal kurią paviršinės nuotekos – ant urbanizuotos teritorijos paviršiaus (išskyrus žaliuosius plotus, kuriuose neįrengta vandens surinkimo infrastruktūra, ir žemės ūkio naudmenas) patenkantis kritulių ir kitoks (nuo teritorijų dangos ar transporto priemonių plovimo ir panašiai) vanduo, kurį teritorijos valdytojas (abonentas), naudodamas paviršinių nuotekų tvarkymo sistemas, surenka ir pašalina į aplinką arba išleidžia į kitiems asmenims priklausančias nuotekų tvarkymo sistemas (perduoda paviršinių nuotekų tvarkytojui). Taigi šis įstatymas reglamentuoja asmenų teisinius santykius, atsirandančius tvarkant bet kokių rūšių nuotekas, tačiau paviršinės nuotekos yra išskiriamos iš kitų nuotekų rūšių ir nuo jų atskiriamos.

37. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 17 d. įsakymu Nr. D1-236 patvirtintame Nuotekų tvarkymo reglamente (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.) pateiktos šių nuotekų rūšių sąvokos: buitinių (5.3 punktas), gamybinių (5.5 punktas) ir komunalinių (5.8 punktas), taip pat įtvirtinta, kad šis reglamentas netaikomas atskirai renkamoms ir tvarkomoms paviršinėms nuotekoms, jeigu kitais teisės aktais nenustatyta kitaip (3 punktas). Reikalavimus paviršinių nuotekų surinkimui, išleidimui ir pan. reglamentuoja Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtintas Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamentas (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. spalio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 8 d., 1 punktas). Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad buitinės, komunalinės, gamybinės nuotekos yra atskiriamos nuo paviršinių nuotekų ir šioms nuotekoms tvarkyti nustatyti skirtingi reikalavimai.

38. GVTNTĮ 16 straipsnio 17 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad asmenims, savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius savavališkai prijungusiems prie nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros nesilaikant šiame įstatyme, Statybos įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, išleistų paviršinių nuotekų kiekis nustatomas Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse, Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamente nustatyta tvarka.

39. GVTNTĮ 16 straipsnio 20 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros priežiūros metu nustačius, jog fizinis ar juridinis asmuo savavališkai prijungė nuosavybės teise ar bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančius ar kitaip valdomus ir (arba) naudojamus nuotekų tvarkymo įrenginius prie nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, išleistų nuotekų kiekis nustatomas ir nuostoliai išieškomi Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklėse ir CPK nustatyta tvarka.

40. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimo ir priežiūros taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. D1-629 (redakcija, galiojanti nuo 2017 m. sausio 21 d.), 1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad šios Taisyklės reglamentuoja nuotekų, paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros naudojimą ir priežiūrą, abonentų ir vartotojų nuosavybės teise ar kitaip valdomų ir (arba) naudojamų

nuotekų šalinimo įrenginių prijungimą prie nuotekų tvarkymo infrastruktūros, abonentų paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginių prijungimą prie paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, savavališką prijungimą prie nuotekų tvarkymo infrastruktūros, savavališką prijungimą prie paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, nuotekų tvarkytojo, paviršinių nuotekų tvarkytojo, abonento, vartotojo pareigas ir teises, priimtų tvarkyti nuotekų, paviršinių nuotekų apskaitą, nuotekų šalinimo įrenginių, paviršinių nuotekų šalinimo įrenginių atjungimą.

41. Taisyklių VI skyriuje reglamentuojamas savavališkas prisijungimas prie geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Į šį skyrių patenkančiame Taisyklių 28 punkte, be kita ko, nustatyta, kad nuotekų tvarkytojas, fiksuodamas savavališko prisijungimo faktą ir pagal šių Taisyklių 24 punktą atjungdamas savavališkai prijungtą nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, akte turi nurodyti savavališko prisijungimo nustatymo datą, laiką, vietą, savavališko prisijungimo laikotarpį (jeigu žinomas), per savavališko prisijungimo laikotarpį suvartoto geriamojo vandens ir išleistų nuotekų kiekį (jeigu nustatoma), geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros atjungimo datą ir laiką; jeigu savavališko prisijungimo laikotarpis, išleistų nuotekų kiekis nežinomas ir nenustatomas, išleistų nuotekų kiekis apskaičiuojamas vadovaujantis Taisyklių 51 punktu.

42. Taisyklių VII skyriuje reglamentuojamas savavališkas prisijungimas prie paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Į šį skyrių patenkančiame Taisyklių 34 punkte, be kita ko, nustatyta, kad paviršinių nuotekų tvarkytojas, fiksuodamas savavališko prisijungimo faktą ir pagal šių Taisyklių 31 punktą atjungdamas paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūrą, akte turi nurodyti savavališko prisijungimo nustatymo datą, laiką, vietą, savavališko prisijungimo laikotarpį (jeigu žinomas), per savavališko prisijungimo laikotarpį išleistų paviršinių nuotekų kiekį (jeigu nustatoma), paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros atjungimo datą ir laiką; jeigu savavališko prisijungimo laikotarpis, išleistų paviršinių nuotekų kiekis nežinomas ir nenustatomas, išleistų paviršinių nuotekų kiekis apskaičiuojamas Taisyklių 52 punkte nustatyta tvarka.

43. Taisyklių X skyriuje reglamentuojama sunaudoto geriamojo vandens ir priimtų tvarkyti nuotekų, paviršinių nuotekų apskaita. Į šį skyrių patenka Taisyklių 51, 52 punktai, į kuriuos, kaip minėta, atitinkamai nukreipia jų 28 ir 34 punktai.

44. Taisyklių 51 punkte nustatyta, kad geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros priežiūros metu nustačius, kad asmuo savavališkai prijungė savo nuotekų šalinimo įrenginius prie geriamojo vandens tiekėjui ir nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar jų kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų tvarkymo infrastruktūros, asmens pašalintų nuotekų kiekis nustatomas skaičiuojant, kad nuotekos tekėjo 0,35 (trisdešimt penkių šimtųjų) metro per sekundę greičiu dvidešimt keturias valandas per parą, esant 0,65 (šešiasdešimt penkių šimtųjų) nuotekų tinklų skersmens užpildymui, laikotarpiu nuo savavališko prijungimo dienos iki savavališko prijungimo pašalinimo dienos, pagal formulę: Q =πD2×0,65/4×v×l; jei savavališko prijungimo datos neįmanoma nustatyti, asmens pašalintų nuotekų kiekis skaičiuojamas nurodytu būdu, tačiau ne per ilgesnį kaip vieno mėnesio laikotarpį.

45. Taisyklių 52 punkte įtvirtinta, jog paviršinių nuotekų tvarkytojui nustačius, kad asmuo savavališkai prijungė savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius prie paviršinių nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar jo kitaip valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros, asmens pašalintų paviršinių nuotekų kiekis nustatomas per paskutinius 6 mėnesius iškritusių kritulių kiekį padauginant iš abonento teritorijos, nuo kurios surenkamos paviršinės nuotekos, ploto.

46. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte, be kita ko, nustatyta, kad faktinis paviršinių nuotekų kiekis (Wf) išmatuojamas apskaitos prietaisais, o, kai jų nėra, apskaičiuojamas pagal formulę Wf = 10 x Hf x ps x F x K, m 3/mėnesį ar kitą ataskaitinį laikotarpį, čia: Hf – faktinis praėjusio mėnesio ar kito ataskaitinio laikotarpio kritulių kiekis, mm (pagal Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos duomenis); ps – paviršinio nuotėkio koeficientas (ps=0,85 – stogų dangoms; ps=0,83 – kietoms, vandeniui nelaidžioms, dangoms; ps=0,78 – akmenų grindiniui; ps=0,4 – iš dalies vandeniui laidiems paviršiams (pavyzdžiui, sutankintas gruntas, žvyras, skalda, ir pan.); ps=0,2 – žaliesiems plotams (pavyzdžiui, pievos, vejos, gėlynai ir pan.), kuriuose įrengta vandens surinkimo infrastruktūra; ps=0,8 – koeficientas taikomas, kai teritorija yra planuojama ir (ar) nėra žinomas paviršiaus tipas); F – teritorijos plotas, išskyrus žaliuosius plotus, kuriuose neįrengta vandens surinkimo infrastruktūra, ir žemės ūkio naudmenas, ha; K – paviršinio nuotėkio koeficientas, atsižvelgiant į tai, ar sniegas iš teritorijos pašalinamas (jei sniegas pašalinamas – K=0,85, jei nešalinamas – K=1).

47. Šioje byloje aktualus neteisėtai pašalintų paviršinių nuotekų kiekio nustatymas. Teisės aktuose, į kuriuose nustatytą tvarką dėl tokių nuotekų kiekio nustatymo nukreipia GVTNTĮ 16 straipsnio 17, 20 dalys, reglamentuojama, kad pašalintų

paviršinių nuotekų, nesant jų apskaitos prietaisų, kiekis apskaičiuojamas ir nustatomas atsižvelgiant į faktinį per paskutinius 6 mėnesius iškritusių kritulių kiekį, teritorijos, nuo kurios surenkamos paviršinės nuotekos, plotą ir t. t. (šios nutarties 45, 46 punktai). Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte įtvirtinta universali faktinio paviršinių nuotekų kiekio apskaičiavimo taisyklė, jame (reglamente) nėra nurodyta, kad tokia taisyklė taikoma tik nustatant išleistų paviršinių nuotekų kiekį, kai asmuo savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius neteisėtai prijungė prie paviršinių nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Akivaizdu, kad kritulių pavidalu ant pastato stogo patenkančio kritulių vandens, kaip paviršinių nuotekų, kiekiui neturi įtakos jų išleidimo būdas.

48. Taisyklių 52 punktas tiesiogiai reglamentuoja pašalintų paviršinių nuotekų kiekio nustatymą tuo atveju, kai asmuo savavališkai prijungė savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius prie paviršinių nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar jo kitaip valdomos ir (arba) naudojamos paviršinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Šis Taisyklių punktas ir kitos taisyklių normos nereglamentuoja pašalintų paviršinių nuotekų kiekio nustatymo tuo atveju, kai asmuo savo paviršinių nuotekų tvarkymo įrenginius neteisėtai prijungė prie nuotekų tvarkytojo nuosavybės teise ar kitaip valdomos ir (arba) naudojamos buitinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros. Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte įtvirtintas teisinis reglamentavimas savo esme atitinka įtvirtintą Taisyklių 52 punkte, tačiau nėra išsamus, nes jame nėra apibrėžtas ataskaitinis laikotarpis, taikytinas faktiniam paviršinių nuotekų kiekiui apskaičiuoti. Toks ataskaitinis laikotarpis apibrėžtas Taisyklių 52 punkte.

49. Taisyklių 51 punktas reglamentuoja ne paviršinių nuotekų, o kitų nuotekų rūšių (buitinių, komunalinių, gamybinių) kiekio nustatymą tuo atveju, kai asmuo savavališkai prijungė savo nuotekų (buitinių, komunalinių, gamybinių) šalinimo įrenginius prie nuotekų tvarkytojui nuosavybės teise priklausančios ar jo kitaip valdomos ir (arba) naudojamos nuotekų (buitinių, komunalinių, gamybinių) tvarkymo infrastruktūros.

50. Spręstina, kad šią bylą nagrinėję teismai padarė pagrįstą išvadą, jog nei GVTNTĮ, nei teisės aktuose, į kuriuose nustatytą tvarką dėl išleistų paviršinių nuotekų kiekio nustatymo nukreipia GVTNTĮ 16 straipsnio 17, 20 dalys, nėra teisės normos, kuri reglamentuotų ginčo tarp šalių teisinį santykį dėl išleistų paviršinių nuotekų kiekio nustatymo, ir šia prasme egzistuoja teisės spraga. Ši teismų išvada kasaciniu skundu neginčijama, priešingai, jame nurodomas poreikis pašalinti spragą.

51. Tokiu atveju, kai vieno ar kito faktinio santykio arba jų grupės konkreti teisės norma nereglamentuoja, egzistuoja teisės spraga. Vienas teisės spragų užpildymo būdų – įstatymo arba teisės analogija. CK 1.8 straipsnyje nustatyta, kad civilinės teisės nesureglamentuotiems civiliniams santykiams taikoma panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (įstatymo analogija) (1 dalis); jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų, taikomi bendrieji teisės principai (teisės analogija) (2 dalis); neleidžiama pagal analogiją taikyti specialių teisės normų, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančių normų (3 dalis). Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir CPK 3 straipsnio 6 dalyje.

52. Spręstina, kad panašius į ginčo dėl neteisėtai pašalintų paviršinių nuotekų kiekio nustatymo santykius reglamentuoja Taisyklių 52 punktas, kuriame įtvirtintas teisinis reglamentavimas dargi savo esme atitinka įtvirtintą Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 8 punkte, į kurį, be kita ko, nukreipia GVTNTĮ 16 straipsnio 17 dalis. Dėl to konstatuotina, kad šią bylą nagrinėję teismai nustatytą egzistuojančią teisės spragą turėjo užpildyti pagal įstatymo analogiją taikydami Taisyklių 52 punktą (CK 1.8 straipsnio 1 dalis, CPK 3 straipsnio 6 dalis).

53. Pažymėtina ir tai, kad kasacinio teismo praktikoje konstatuota, jog pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008). Civilinė atsakomybė atlieka ne baudinę, bet kompensacinę funkciją žalą patyrusiam asmeniui, todėl nustatant žalos dydį siekiama kompensuoti tik tiek, kiek būtina, kad nukentėjęs asmuo būtų grąžintas į tą padėtį, kurioje jis būtų buvęs, jei nebūtų buvę padaryta žalos. Visiško žalos atlyginimo principo esmė ta, jog žalos atlyginimu turi būti siekiama ją patyrusį asmenį grąžinti į iki pažeidimo buvusią padėtį. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2010; 2012 m. gegužės 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2017 m. birželio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-286-313/2017 52 punktą). CK nenustato atsakingam asmeniui prievolės sumokėti baudinio dydžio nuostolių atlyginimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-227-916/2018, 56 punktas).54. Atsižvelgiant į nustatytą teisinį reglamentavimą ir bylos aplinkybes pripažintina pagrįsta apeliacinės instancijos

teismo išvada, kad šioje byloje išleistų paviršinių nuotekų kiekiui nustatyti pagal įstatymo analogiją taikytinas Taisyklių 52 punktas, o jų (paviršinių nuotekų) tvarkymo kaina nustatytina pagal buitinių nuotekų tvarkymo kainą.

55. Dėl to kasacinio skundo argumentai, kuriais teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė Taisyklių 52 punktą ir nepagrįstai netaikė jų 51 punkto, vertintini kaip nepagrindžiantys tokio teiginio ir yra atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl nuostolių dydžio nustatymo

56. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nurodė, kad: ieškovė, surašydama savavališko prisijungimo aktą, privalėjo nurodyti, nuo kokio ploto atsakovo paviršinės nuotekos patenka į ieškovei priklausančius buitinių nuotekų tinklus, kada galimai buvo prisijungta, tačiau ieškovė akto tinkamai nesurašė; ieškovė nepateikė jokių nuostolius patvirtinančių įrodymų; pirmosios instancijos teismas galimą nuostolių buvimo faktą nustatė remdamasis liudytojų paaiškinimais, kad lyjant dėl neteisėto prijungimo smarkiai apkraunamas siurblinės darbas, daug elektros, valymo, tačiau ieškovė nepateikė įrodymų, kiek konkrečia pinigine išraiška daugiau ji išnaudojo elektros dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar patyrė kitų išlaidų. Apeliacinės instancijos teismas atmetė ieškinį, nes sprendė, kad, nesant byloje įrodymų, pagrindžiančių patirtus nuostolius, ir tinkamai surašyto neteisėto prisijungimo akto, kuriuo remiantis būtų įmanoma apskaičiuoti žalos dydį pagal Taisyklių 52 punktą, laikytina, jog ieškovė nuostolių dydžio neįrodė.

57. Kasaciniame skunde argumentuojama, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CK 6.249 straipsnio 1 dalį, 6.263 straipsnio 2 dalį, CPK 179 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai ieškinį atmetė vien tuo pagrindu, kad jis neįrodytas. Padarydamas išvadą, kad ieškovė nepateikė įrodymų, kiek konkrečia pinigine išraiška daugiau ji išnaudojo elektros dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar patyrė kitų išlaidų, teismas ignoravo aplinkybę, kad tokius įrodymus labai sunku ar jų net neįmanoma pateikti. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas, reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Apeliacinės instancijos teismas neteisingai konstatavo, kad ieškovė netinkamai surašė savavališko prisijungimo aktą. Remiantis Taisyklių 28, 34 punktų nuostatomis, savavališko prisijungimo akte nereikia nurodyti savavališko prisijungimo laikotarpio, jeigu jis nėra žinomas. Šis laikotarpis nagrinėjamu atveju nebuvo nustatytas, todėl teismas jo nenurodymą nepagrįstai pripažino akto trūkumu. Savavališko prisijungimo akte nenurodyta, nuo kokio ploto atsakovo paviršinės nuotekos patenka į ieškovei priklausančius buitinių nuotekų tinklus, nes ieškovė, nustatydama nuostolių dydį, taikė Taisyklių 51 punktą, pagal kurį tokia aplinkybė nėra aktuali.

58. Vertinant šiuos kasacinio skundo argumentus pažymėtina, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai, jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas. Pagal CK 6.263 straipsnio 2 dalį žalą, padarytą asmeniui, turtui, o įstatymų numatytais atvejais – ir neturtinę žalą privalo visiškai atlyginti atsakingas asmuo.

59. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą (CK 6.249 straipsnis), ieškovas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Žalos faktas nepreziumuojamas ir turi būti įrodinėjamas įprastine tvarka. Žalos dydis taip pat nepreziumuojamas, bet kai kurių deliktų atveju apskaičiuoti žalą praktiškai gali būti labai sunku. Taip yra tada, kai žala padaroma sudėtingiems pagal savo pobūdį objektams (pavyzdžiui, žala aplinkai, sveikatai, energetikos įmonių patiriama žala), taip pat nematerialiems objektams (pavyzdžiui, intelektinei nuosavybei). Tokiais atvejais žalos dydis nustatomas pagal kompetentingų institucijų parengtas žalos apskaičiavimo metodikas, kurios naudotinos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, CK 1.5 straipsnyje įtvirtintus protingumo, teisingumo ir sąžiningumo principus, kitas CK bei kitų teisės aktų nuostatas. Dėl to teismas tam tikrais atvejais gali nukrypti nuo metodikose nustatytų žalos apskaičiavimo dydžių ir sumažinti priteistinos žalos dydį, jeigu atsakovas patikimais įrodymais paneigia nurodytus dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-465/2008).

60. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.249 straipsnio 1 dalies nuostata, jog jeigu šalis nuostolių dydžio negali

tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas, reiškia, kad kai šalys nesutaria dėl nuostolių dydžio, konkretų jų dydį nustato teismas, įvertinęs abiejų šalių pateiktus įrodymus. Ši nuostata negali būti aiškinama kaip įpareigojanti teismą visais atvejais savo iniciatyva rinkti įrodymus priteistinų nuostolių dydžiui nustatyti. Teismas, taikydamas CK 6.249 straipsnio 1 dalį, turi paisyti rungimosi civiliniame procese principo (CPK 12 straipsnis). Pateikti nuostolių dydį patvirtinančius ar paneigiančius įrodymus yra ginčo šalių pareiga (CPK 12, 178 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-460/2008; 2010 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-118/2010; 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-227-916/2018, 46 punktas).

61. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad asmuo, kreipdamasis į teismą dėl, jo manymu, pažeistos subjektinės teisės ar įstatymo saugomo intereso, ieškinyje nurodo tokio pažeidimo aplinkybes (faktinį pagrindą) ir pasirenka teisių gynimo būdą (ieškinio dalyką) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Teisinio ieškinio pagrindo nurodymas nėra privalomas, nes tai – bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Ieškinio reikalavimo tenkinimo faktinis pagrindas yra ieškovo įrodytos ieškinio pagrindą sudarančios faktinės aplinkybės, o teisinis pagrindas – teisė, kurią teismas nurodo savo sprendime, kvalifikuodamas įrodytus faktus. Nepaisant to, ar besikreipiančio teisminės gynybos asmens procesiniame dokumente nurodytas ginčo teisinis kvalifikavimas ir ar jis nurodytas teisingai, tik bylą nagrinėjantis teismas sprendžia, koks įstatymas turi būti taikomas. Taigi byloje taikytinų teisės normų nustatymas, jų turinio išaiškinimas ir šalių sutartinių santykių kvalifikavimas priklauso teismo kompetencijai; šalių pateiktas teisės aiškinimas teismo, nagrinėjančio bylą, nesaisto. Teismas, ištyręs ieškinyje nurodytas faktines aplinkybes ir atsakovo atsikirtimus, nustato faktus, atlieka jų teisinį vertinimą, kvalifikuoja ginčo santykius, aiškina teisės normas ir taiko jas ginčo santykiui (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-378/2017 36, 37 punktus ir juose nurodytą kasacinio teismo praktiką).

62. Kasacinio teismo konstatuota, kad rungimosi civiliniame procese principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis); konkrečiai – žalos dydžio įrodinėjimo našta tenka nukentėjusiam asmeniui. Vis dėlto ši principinė taisyklė nereiškia, kad teismas yra tik pasyvus įrodinėjimo proceso dalyvis, įstatymas įtvirtina teismo galimybę siūlyti šalims teikti papildomus įrodymus, kai jų nepakanka, įstatymo nustatytais atvejais gali įrodymus rinkti savo iniciatyva (CPK 179 straipsnis). Ginčuose dėl žalos atlyginimo, kai įrodinėjimo dalykas yra žalos dydis, teismas diskreciją dalyvauti įrodinėjimo procese turi įgyvendinti, atsižvelgdamas į tai, kad nenustačius tikrojo žalos dydžio negali būti teisingai išspręstas šalių ginčas. CK 6.249 straipsnio, reglamentuojančio žalos (nuostolių) nustatymą, 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, kad tais atvejais, kai šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, jų dydį nustato teismas; tai reiškia, kad tuo atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, ieškinys dėl žalos atlyginimo negali būti atmestas tik tuo pagrindu, kad suinteresuota šalis tinkamai neįrodė patirtų nuostolių dydžio. Sprendimą dėl žalos atlyginimo teismas turi priimti tik tada, kai žalos dydis nustatytas, t. y. pasiekiamas įstatyme įtvirtintas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas patikimais, laikantis įrodinėjimo taisyklių ištirtais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009; 2012 m. gegužės 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-215/2012; 2015 m. balandžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220-916/2015). Pagal CPK 179 straipsnio, reglamentuojančio teismo veiksmus įrodinėjimo procese, 1 dalį įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys, o jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti. Tiek dispozityviosiose, tiek ir nedispozityviosiose bylose teismas kontroliuoja įrodinėjimo procesą, yra atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, gali reikalauti paaiškinimų iš dalyvaujančių byloje asmenų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-399-701/2015).

63. Šioje byloje nustatyta, kad atsakovas vasarnamio paviršinių nuotekų tinklą buvo neteisėtai prijungęs prie ieškovės buitinių nuotekų tvarkymo infrastruktūros ir taip neteisėtai šalino paviršines nuotekas.

64. Kreipdamasi į teismą ieškovė nuostolių dydį apskaičiavo remdamasi Taisyklių 28, 51 punktais (žiūrėti šios nutarties 41, 44 punktus), pastarąją teisės normą nurodydama kaip vieną iš savo reikalavimo teisinių pagrindų. Ieškovė kartu su ieškiniu kaip jo priedą pateikė 2017 m. sausio 31 d. nuotekų tinklų eksploatavimo sąlygų patikrinimo aktą su nuotraukomis. Šiame akte nurodyta, kad objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), rasti pažeidimai – lietaus vanduo prijungtas prie buitinių nuotekų tinklų per PVC 110 mm skersmens vamzdį. Ieškovė byloje kaip savo reikalavimo pagrindu nesirėmė aplinkybėmis dėl neteisėto paviršinių nuotekų šalinimo konkretaus laikotarpio, neteisėtai išleistoms nuotekoms tvarkyti patirtų išlaidų elektros energijai bei kitų išlaidų, šių aplinkybių neįrodinėjo.

65. Atsižvelgiant į ieškovės ieškinio pagrindu nurodytas aplinkybes bei tai, kad ji savo pažeistas teises siekia ginti naudodamasi Taisyklėse įtvirtintomis teisinėmis priemonėmis, sutiktina su kasacinio skundo teiginiu, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai akcentavo tai, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kiek konkrečia pinigine išraiška daugiau ji išnaudojo elektros dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar patyrė kitų išlaidų.

66. Apeliacinės instancijos teismas, priėjęs prie išvados, kad šioje byloje išleistų paviršinių nuotekų kiekiui nustatyti taikytinas Taisyklių 52 punktas, sprendime nurodė, kad, surašant savavališko prisijungimo aktą, jame buvo privalu nurodyti, nuo kokio ploto atsakovo paviršinės nuotekos patenka į ieškovei priklausančius buitinių nuotekų tinklus, kada galimai buvo prisijungta. Vertinant tokius skundžiamo sprendimo motyvus sutiktina su kasacinio skundo argumentu, kad savavališko prisijungimo akte nereikia nurodyti savavališko prisijungimo laikotarpio, jeigu jis nėra žinomas. Dėl privalomumo akte nurodyti aplinkybę, nuo kokio ploto atsakovo paviršinės nuotekos patenka į ieškovei priklausančius buitinių nuotekų tinklus, spręstina, kad, nustačius atsakovo paviršinių nuotekų tinklo neteisėto prijungimo faktą ir tiksliai surašant pažeidimo aplinkybes, kaip tai nurodyta ieškovės direktoriaus 2015 m. spalio 15 d. įsakymu Nr. V-48 patvirtintos Geriamojo vandens apskaitos prietaisų tinkamo eksploatavimo ar nelegalių nuotekų ir (arba) vandentiekio prisijungimų tikrinimo atmintinės 6 punkto 2 dalyje, akte vis dėlto turi būti nurodyta (jeigu nustatoma), nuo kokio ploto paviršinės nuotekos patenka į ieškovei priklausančius buitinių nuotekų tinklus. Kita vertus, pažymėtina, kad nuotekų tinklų eksploatavimo sąlygų patikrinimo aktas kartu su kitais šios procedūros metu surinktais įrodymais taip pat yra vertintinas kaip įrodymas, t. y. akte užfiksuoti duomenys apie tariamai padarytą pažeidimą savaime nesukelia asmeniui, kuriam šis aktas surašytas, konkrečių teisinių pasekmių, nes šie duomenys privalomai turi būti tikrinami ir vertinami tolesnėje galimai padarytos žalos nustatymo ir išieškojimo procedūroje.

67. Spręstina, kad, kaip šios bylos atveju, kai žalos padarymo faktas, kaip pagrindas prievolei dėl žalos atlyginimo atsirasti, yra įrodytas, priėjęs prie išvados, jog šioje byloje išleistų paviršinių nuotekų kiekiui nustatyti taikytinas ne Taisyklių 51 punktas, kuriuo rėmėsi ieškovė, o pagal analogiją taikytinas Taisyklių 52 punktas, apeliacinės instancijos teismas, būdamas atsakingas už tinkamą įrodinėjimo pareigos paskirstymą ir įrodinėjimo dalyko nustatymą, turėjo patikslinti įrodinėjimo dalyką, nurodyti dalyvaujantiems byloje asmenims aplinkybes, kurias būtina nustatyti siekiant teisingai išnagrinėti bylą, pasiūlyti jiems pateikti papildomus įrodymus, o ne, apsiribojus konstatavimu apie nebuvimą byloje įrodymų žalos dydžiui pagal Taisyklių 52 punktą apskaičiuoti, atmesti ieškinį tuo pagrindu, kad ieškovė neįrodė nuostolių dydžio. Pažymėtina, kad, kaip nurodyta skundžiamo sprendimo motyvuojamojoje dalyje, šalys byloje vis dėlto yra pateikusios tam tikrų duomenų, reikšmingų nuostolių dydžiui pagal Taisyklių 52 punktą apskaičiuoti. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas, neatlikęs nurodytų veiksmų ir atmesdamas ieškinį, netinkamai taikė CPK 179 straipsnio 1 dalį, CK 6.249 straipsnio 1 dalį.

68. Nustatytas netinkamas teisės normų taikymas yra pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo sprendimą (CPK 3465 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 359 straipsnio 3 dalis). Jį panaikinus byla perduotina apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

69. Kiti kasacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės vienodos teismų praktikos formavimui ir skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

70. Ieškovė už kasacinį skundą sumokėjo 66 Eur žyminio mokesčio, pateikė įrodymus, kad turėjo 1089 Eur išlaidų advokato pagalbai už kasacinio skundo parengimą, bei prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo. Kasaciniame teisme patirta 5,48 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Bendrosios raštinės 2019 m. kovo 13 d. pažyma). Kadangi byla perduodama nagrinėti iš naujo, tai šių ir kitų byloje patirtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą turės išspręsti apeliacinės instancijos teismas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

n u t a r i a :

Šiaulių apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 29 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apygardos teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________


Civilinė byla Nr. e3K-3-84-421/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17728-2016-3Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.1; 2.6.2.2; 3.2.4.8.2; 3.2.4.9.6.2(S)




Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gražinos Davidonienės, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Donato Šerno (pranešėjas),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Latvijos Respublikos bendrovės „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikiančios per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą, kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovų V. R. ir J. R. ieškinį atsakovei Latvijos Respublikos bendrovei „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą, dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Transbank Logistics“.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. GINČO ESMĖ

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių laidavimo sutarties pripažinimą negaliojančia dėl jos prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, kai laiduotojas ir jo sutuoktinė ginčija laidavimo sutarties pasirašymą ir savo valią sudaryti sutartį, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovai V. R. ir J. R. ieškiniu prašė teismo pripažinti negaliojančia 2013 m. sausio 17 d. laidavimo sutartį Nr. 701999/01.

3. Ieškovai nurodė, kad atsakovė Latvijos Respublikos bendrovė „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikianti per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą (toliau – ir „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas), ir trečiasis asmuo UAB „Transbank logistics“ 2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 15 d. sudarė finansinio lizingo sutartis Nr. 701999/01, Nr. 701999/02, Nr. 701999/03, Nr. 701999/04, Nr. 701999/05, Nr. 701999/07 ir 2013 m. sausio 17 d. – Nr. 701999/10, pagal kurias buvo įsigytos puspriekabės ir perduotos naudotis UAB „Transbank logistics“ valdyti ir

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cd18dc304b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

naudotis finansinės nuomos sąlygomis, o UAB „Transbank logistics“ įsipareigojo mokėti lizingo įmokas pagal lizingo grafikus. Prievolėms užtikrinti su V. R. buvo sudaryta laidavimo sutartis, kuria V. R. įsipareigojo neatlygintinai laiduoti už lizingo gavėją UAB „Transbank logistics“ ir solidariai atsakyti visu savo turtu, ta pačia apimtimi kaip ir lizingo gavėja, o J. R., kaip sutuoktinė, sutiko, kad prievolės pagal laidavimo sutartį būtų vykdomos iš bendro jos su laiduotoju turto.

4. Ieškovai paaiškino, kad sutarties jie nesudarė, tokia situacija susiklostė todėl, kad V. R. buvo vienintelis UAB „Transbank Logistics“ akcininkas ir įmonės interesais per visą jos veiklos periodą sudarė ne vieną sandorį, įmonei susidūrus su finansiniais sunkumais, V. R. psichologiškai jautėsi palūžęs ir tinkamai neįvertino, kad ginčijamo sandorio nei jis, nei jo sutuoktinė nesudarė. 2013 m. sausio 17 d. laidavimo sutartyje ties žodžiu „Laiduotojas“ V. R. nepasirašė, kaip ir sutarties pirmame lape. Ieškovė J. R., kaip sutuoktinė, patvirtinimo ir sutikimo dėl prievolės vykdymo iš bendro jos su laiduotoju turto taip pat nepasirašė, savo duomenų neįrašė. Ieškovų teigimu, kadangi ieškovo – laiduotojo – parašas suklastotas, kaip ir jame esantis J. R. patvirtinimas bei sutikimas dėl prievolės vykdymo iš bendro sutuoktinių turto, tai laidavimo sandoris yra niekinis.

II. PIRMOSIOS IR APELIACINĖS INSTANCIJOS TEISMŲ SPRENDIMŲ ESMĖ

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu ieškinį atmetė.6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialas ir UAB „Transbank logistics“

2013 m. vasario 12 d. ir 2013 m. vasario 15 d. sudarė finansinio lizingo sutartis Nr. 701999/01, Nr. 701999/02, Nr. 701999/03, Nr. 701999/04, Nr. 701999/05, Nr. 701999/07, 2013 m. sausio 17 d. – Nr. 701999/10, pagal kurias buvo įsigytos puspriekabės ir perduotos naudotis UAB „Transbank logistics“ valdyti ir naudotis finansinės nuomos sąlygomis, o UAB „Transbank logistics“ įsipareigojo mokėti lizingo įmokas pagal lizingo grafikus. Prievolėms užtikrinti 2013 m. sausio 17 d. sudaryta laidavimo sutartis Nr. 701999/10, kurioje nurodyta, kad V. R. įsipareigojo neatlygintinai laiduoti už lizingo gavėją UAB „Transbank logistics“ bei solidariai atsakyti visu savo turtu, ta pačia apimtimi kaip ir lizingo gavėja (Sutarties 1.1 punktas) ir J. R., kaip sutuoktinė, sutiko, kad prievolės pagal laidavimo sutartį būtų vykdomos iš bendro su laiduotoju turto.

7. Teismas nurodė, kad įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutiniu teismo sprendimu civilinėje Nr. e2-6367-465/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartimi iš V. R. buvo priteista 29 625,64 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bei buvo atmestas V. R. priešieškinis dėl laidavimo sutarties nutraukimo Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.87 straipsnio 4 dalies pagrindu. Nurodytais įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad šalys sudarė laidavimo sutartį, šios pagrindu iš V. R. priteista skola bei atmestas ieškovo reikalavimas dėl laidavimo sutarties nutraukimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atmetė ieškovų argumentus, kad jie nesudarė laidavimo sutarties.

8. Teismas pažymėjo, kad ieškovas per visą teisminį procesą nekėlė klausimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad jis jos nepasirašė, o iš esmės kėlė klausimą dėl laidavimo sutarties pasibaigimo remiantis CK 6.87 straipsnio 4 dalimi (pagal CK 6.87 straipsnio 4 dalį, laidavimas baigiasi, jeigu iš esmės pasikeičia prievolė ir dėl to be laiduotojo sutikimo padidėja jo atsakomybė arba atsiranda kitos laiduotojui nepalankios pasekmės), tai papildomai leidžia daryti išvadą, kad labiau tikėtina, jog ieškovas pasirašė laidavimo sutartį, o kreipimasis į teismą, siekiant ją panaikinti kitu pagrindu, teismo įvertintas kaip nepagrįsta ieškovo gynybinė taktika.

9. Ieškovė J. R. per visą teisminį procesą nekėlė klausimo dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia tuo pagrindu, kad ji nedavė sutikimo dėl laidavimo sutarties pasirašymo, o tik priėmus nepalankų ieškovui V. R. teismo sprendimą, pradėjo ginčyti laidavimo sutartį kitu pagrindu. Toks ieškovės elgesys rodo jos nenuoseklumą, tai sudaro pagrindą ieškovės nurodytas aplinkybes teismui vertinti jos nenaudai. Prejudicinis faktas, kad J. R. sutiko ir patvirtino, jog prievolės iš laidavimo sutarties būtų vykdomos iš bendro jos su laiduotoju turto, nustatytas įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Ieškovė 15 metų dirbo banke, kreditų išdavimo srityje, todėl neabejotina, kad jai buvo ir turėjo būti žinoma apie V. R. pasirašytą laidavimo sutartį ir iš šios sutarties kylančias pasekmes.

10. Teismo ekspertas A. Balsys ekspertizės akte pateikė išvadas, kad, pirma, nustatyti, ar laidavimo sutartyje kiekviename lape V. R. vardu pasirašė V. R., nebuvo galima dėl akto tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių; antra, tikėtina, kad J. R. vardu pasirašė ne J. R. ir ne V. R.; trečia, tikėtina, kad paskutiniame lape esančius rankraštinius įrašus pasirašė ne J. R. ir ne V. R. Ekspertas nurodė, kad išvada pateikiama kaip tikėtina dėl to, jog tyrimui pateikta dokumento kopija, o ne originalus dokumentas. Pateikus tiriamojo dokumento originalą, išvados laipsnis išvadų skalėje gali keistis (kilti iki kategoriškos).

11. Atlikusios kitą rašysenos ekspertizę, rašysenos ekspertės G. Herasimenkienė ir N. Jonaitienė pateikė išvadas, kad, pirma, tikėtina, jog laidavimo sutarties pirmo ir antro lapų apačioje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, V. R. vardu pasirašė ne V. R.; antra, laidavimo sutarties pirmo ir antro lapų apačioje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, J. R. vardu pasirašė ne J. R.; trečia, laidavimo sutarties trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, rankraštinius įrašus parašė ne J. R.

12. Teismo vertinimu, ekspertizės aktuose nėra pateikta kategoriška išvada, kad ieškovas V. R. nepasirašė laidavimo sutarties. Priešingai, eksperto A. Balsio išvadoje nurodyta, kad, įvertinus bendrųjų ir specialiųjų požymių skirtumus ir sutapimus, nustatyta, jog nei vieni, nei kiti nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai, kad tiriamuosius parašus parašė V. R. Nustatyti daugiau požymių nebuvo galima dėl vienodai reikšmingų sutapimų ir skirtumų, tiriamų parašų trumpumo ir paprastos sandaros. Todėl ekspertas priėjo prie išvados, kad nustatyti, ar laidavimo sutartyje kiekviename lape V. R. vardu pasirašė V. R., negalima. Teismo paskirtų eksperčių G. Herasimenkienės ir N. Jonaitienės išvadoje pateikta tik tikėtina išvada, kad tiriamuosius parašus pasirašė ne V. R., o pateikti kategoriškos išvados negalima dėl parašų paprastumo ir trumpumo.

13. Sprendžiant laidavimo sutarties panaikinimo klausimą nėra reikšminga tai, ar buvo išreikštas ieškovės J. R. sutikimas. Todėl nors ekspertai pateikė išvadą, kad sutikimą pasirašė ne ieškovė J. R., tai savaime nėra pagrindas panaikinti ieškovo V. R. pasirašytą laidavimo sutartį.

14. Vien ta aplinkybė, kad atsakovė neturi duomenų, jog būtų buvusi patikrinta pasirašiusio asmens tapatybė, bei ieškovas nebuvo nuvykęs į banką, savaime nepaneigia laidavimo sutarties pasirašymo fakto, juolab kad liudytojai, duodami parodymus, nurodė, jog sutartis pasirašyti veždavo ieškovui, o tai rodo, jog ieškovą tokia susiklosčiusi sutarčių pasirašymo praktika tenkino. Liudytojas D. R. teismo posėdžio metu nurodė, kad dirbo UAB „Transbank logistics“ komercijos direktoriumi, akcininkas buvo tėvas (ieškovas), o UAB „Transbank logistics“ logistikos direktorius G. B. vežė laidavimo sutartį pasirašyti tėvui V. R. Teismas sprendė, kad, remiantis ieškovų nurodytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia.

15. Apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovų V. R. ir J. R. apeliacinį skundą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino: pripažino negaliojančia laidavimo sutartį, priteisė iš atsakovės ieškovams solidariai 2725,94 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

16. Įvertinusi visus byloje esančius įrodymus, šalių bei liudytojų parodymus teismo posėdžių pirmosios instancijos teisme metu (garso įrašus), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutiko su ieškovų argumentais dėl laidavimo sutarties nesudarymo. Ekspertizės akto išvadose tikėtinai patvirtinama aplinkybė, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne ieškovas.

17. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad vien tai, jog išnagrinėtoje byloje apie laidavimo sutarties sudarymo ir vykdymo aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau aplinkybė dėl laidavimo sutarties nepasirašymo nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, įvertintina, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2015 m. liepos 1 d. išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 nagrinėjimo dalykas buvo pagrindo nutraukti laidavimo sutartį nustatymas, o ne laidavimo sutarties sudarymo aplinkybės ir pasirašiusių asmenų parašų tikrumas ar suklastojimas. Kadangi laidavimo sutarties galiojimo klausimas minimoje byloje nebuvo išnagrinėtas ir išspręstas, todėl asmuo, manantis, kad jo teisė ar teisėti interesai pažeisti, turėjo teisę pagal minėtą CPK 279 straipsnio 4 dalies nuostatą kreiptis į teismą dėl laidavimo sutarties negaliojimo.

18. Ieškovas teigė, kad jis nebuvo tikras dėl to, ar tokią laidavimo sutartį sudarė, nes sutarties originalo neturėjo ir jį pamatė vėliau kitoje byloje (Lazdijų rajono apylinkės teismo 2016 m. nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-235-743/2016). Analogiškai paaiškino V. R. sutuoktinė J. R. – ji teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pamačiusi sutartį 2016 m. vasario mėnesį iš karto nuvyko į lizingo bendrovę ir pareiškė, jog tai ne jos parašas, ji ir jos vyras tokios sutarties nesudarė. Ieškovės paaiškinimai visiškai patvirtinami teismo ekspertizės išvada, ekspertai pateikė kategorišką išvadą, jog sutartyje J. R. vardu pasirašė ne J. R. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teisme ieškovo V. R. teismo posėdžio metu duotas paaiškinimas dėl jo elgesio minėtoje byloje yra suprantamas ir nėra neįprastas. Ieškovas paaiškino, kad, gavęs lizingo bendrovės raginimus apmokėti UAB „Transbank Logistics“ skolas, jis kreipėsi į advokatą. Advokatas pasakė, kad prievolė bus ginčijama „tokiu pagrindu“, ieškovas tikėjo advokatu. Paskui įvyko apeliacija ir ieškovas paprasčiausiai nespėjo išdėstyti argumentų ir abejonių dėl parašų. Tuo metu ieškovas manė, kad įmonė

susitvarkys, susimokės skolas. Kadangi įmonė dengė tas skolas, tai tuo metu ieškovas nieko daugiau ir nedarė. Teisėjų kolegiją įtikino ieškovo argumentai, kad jam kaip akcininkui teko pasirašyti ne vieną dokumentą, todėl abejonė dėl sutarties ir parašų tikrumo natūrali.

19. Byloje nustatyta, kad visi ginčo laidavimo sutartyje esantys ieškovo sutuoktinės J. R. parašai bei tariamai jos ranka rašytas tekstas sutarties trečiame puslapyje suklastoti. Ši aplinkybė leidžia sustiprinti tikėtiną teismo ekspertų išvadą ir dėl ieškovo V. R. parašų suklastojimo. Vis dėlto jei ieškovas sutartį būtų pasirašęs pats, jam būtų buvę nesudėtinga įtikinti pasirašyti ir sutuoktinę. Labiau tikėtina, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne V. R., o kitas nenustatytas asmuo, šią išvadą sustiprina byloje esantis rašytinis įrodymas – ieškovų savarankiškai iki teismo proceso šioje byloje užsakyta ekspertizė ir teismo eksperto A. Balsio pateikta išvada, jog rankraštinį tekstą laidavimo sutarties trečiame lape J. R. vardu parašė ne J. R. ir taip pat ne ieškovas V. R.

20. Labiau tikėtina, kad ieškovai laidavimo sutarties nepasirašė, taigi jos ir nesudarė, dar ir dėl atsakovės Latvijos bendrovės „SIA UniCredit Leasing“ pripažinto fakto, jog paskolos (lizingo) bei laidavimo santykių byloje lizingo bendrovė neturi laiduotojo ir jo sutuoktinės dokumentų kopijų (tai leidžia manyti, kad lizingo bendrovė su ieškovais laidavimo klausimu tikriausiai nebendravo, jų asmenybių nenustatė). Taip pat atsakovė nepateikė jokių duomenų, kad būtų tikrinusi ieškovų turtinę padėtį, ar šie tikrai yra tinkami laiduotojai, ar galima daryti išvadą, kad jie prievolę esant reikalui galės įvykdyti. Atsakovė pripažino, kad lizingo sutarčių sudarymo praktikoje asmeniui pasirašant sutartį lizingo bendrovėje nustatoma asmens tapatybė ir byloje pasiliekama asmens dokumento kopija.

21. Ieškovų sūnus D. R. ir (buvęs) žentas G. B. buvo apklausti kaip liudytojai, D. R. paaiškino, kad G. B. grįžęs pasakė, jog tėvas atsisakė pasirašyti laidavimo sutartį. Liudytojas nurodo tikrai žinantis, kad tėvai niekur nevažiavo pasirašinėti sutarčių – nei į banką, nei pas notarą. Skolininko bendrovės direktoriumi dirbusio liudytojo G. B. liudijimas gana prieštaringas. Jis nurodė, kad bankas jį kvietėsi į atstovybę pasirašyti lizingo sutarčių (tikriausiai pakvietė elektroniniu laišku), o kaip jie išsisprendė tą klausimą dėl laidavimo, jis negalėjo pasakyti. Teisėjų kolegija tokius liudytojo paaiškinimus vertino kritiškai ir galimai kaip gynybinę poziciją. Įmonės vadovas, būdamas atsakingas už įmonės veiklą bei finansus, tokių dalykų negali nežinoti ir jais nesirūpinti (nurodė, kad žinojo, jog reikia laidavimo).

22. Padariusi labiau tikėtiną išvadą, kad ieškovas laidavimo sutarties nepasirašė, ir kategorišką išvadą, jog ieškovės parašai ginčo sutartyje suklastoti, teisėjų kolegija konstatavo, jog byloje įrodyta, kad ieškovų vidinės (tikrosios) valios sudaryti ginčijamą laidavimo sandorį nebuvo. Valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų, todėl konstatavus, kad ieškovai neišreiškė valios laiduoti, yra pagrindas tokį sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

III. KASACINIO SKUNDO IR ATSILIEPIMO Į JĮ TEISINIAI ARGUMENTAI

23. Kasaciniu skundu atsakovė Latvijos Respublikos bendrovė „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikianti per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą, prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

23.1. Apeliacinės instancijos teismas sprendime, spręsdamas dėl laidavimo sutarties sudarymo fakto, nesivadovavo prejudicinę galią turinčiu, priteisiant skolą pagal laidavimo sutartį priimtu ir įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015 ir jame nustatytais prejudiciniais faktais. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl laidavimo sutarties (ne)galiojimo, netinkamai nustatė prejudiciniu ryšiu susijusios skolos priteisimo bylos įrodinėjimo dalyką, todėl nepagrįstai skundžiamame sprendime nesivadovavo joje nustatytu prejudiciniu laidavimo sutarties galiojimo faktu. Taip buvo pažeistos ir netinkamai taikytos CPK 182 straipsnio 2 dalies ir 279 straipsnio 4 dalies proceso teisės normos.

23.2. CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad, teismo sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią. Tuo tarpu, pagal CPK 182 straipsnio 2 dalį, nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys.

23.3. Prejudicinę galią atitinkamam teismo procesiniam sprendimui ir jame nustatytiems juridiniams faktams galima suteikti ir jais vadovautis tuo atveju, jei atitinkamas teismo procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs; abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar

bent jo dalis; tokiu procesiniu sprendimu buvo nustatytos bylai reikšmingos faktinės aplinkybės (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-282/2012; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-271-313/2017; kt.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo yra išaiškinta, kad įrodinėjimo dalykas civilinėse bylose pirmiausia yra materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2014).

23.4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutiniu sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-6367-465/2015, kuris įsiteisėjo, be kita ko, nustatyta: 2013 m. sausio 17 d. Latvijos bendrovės „SIA „UniCredit Leasing“ prievolėms užtikrinti su laiduotoju V. R. buvo sudaryta laidavimo sutartis Nr. 701999/01-10, šios 1.1 ir 1.2 punktais jis įsipareigojo neatlygintinai laiduoti. J. R. sutiko ir patvirtino, kad prievolės iš laidavimo sutarties būtų vykdomos iš bendro jos su laiduotoju turto. Laiduotojas įgijo pareigą grąžinti lizingo gavėją į tokią padėtį, kokia būtų buvusi, jei lizingo gavėja būtų tinkamai įvykdžiusi sutartį.

23.5. Iš minėtų teismo nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad sudaryta, pasirašyta ir galiojanti laidavimo sutartis teismo buvo vertinama kaip materialinio teisinio pobūdžio juridinis faktas, kurio pagrindu atsirado laiduotojo V. R. pareiga sumokėti skolą kreditorės Latvijos bendrovės „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialui, ši skola buvo priteista teismo sprendimu. Taigi laidavimo sutarties galiojimo faktas neabejotinai buvo įrodinėjimo dalykas skolos priteisimo byloje. Laidavimo sutarties galiojimas yra ir bylos dėl laidavimo sutarties pripažinimo negaliojančia nagrinėjimo dalykas. Egzistuojant ir kitoms minėtoms prejudicinių faktų nustatymo sąlygoms, t. y. sprendimas skolos byloje buvo įsiteisėjęs ir skolos byloje dalyvavo tie patys asmenys, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai ir neteisėtai nenustatė skolos byloje nustatyto juridinio fakto, jog laidavimo sutartis buvo sudaryta, pasirašyta ir galiojanti, ir juo nesivadovavo.

23.6. Ieškovas viso skolos bylos nagrinėjimo laikotarpiu nereiškė prieštaravimų ar reikalavimų tuo pagrindu, kad jis tariamai laidavimo sutarties nepasirašė, nors apie kreditorės reikalavimus, grindžiamus laidavimo sutartimi, žinojo. Toks ieškovų procesinis neveikimas nėra pagrindas pripažinti proceso šalies teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises ribojimą ir taikyti res judicata (galutinis teismo sprendimas) taisyklės išimtį.

23.7. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išsamiai išaiškinta laiduotojo sutuoktinio sutikimo dėl laidavimo sutarties sudarymo teisinė reikšmė. Tais atvejais, kai vienas iš sutuoktinių įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo, už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės, kito sutuoktinio sutikimas nėra privalomas, todėl prievolės, kurias įgyja vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio sutikimo, laikomos asmeninėmis ir į kito sutuoktinio, kuris nėra laiduotojas ir nėra davęs įgaliojimo sudaryti laidavimo sutartį, turtą ar bendrosios nuosavybės dalį negali būti nukreipiamas išieškojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132/2013). Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl laidavimo sutarties (ne)galiojimo, neįvertinęs, kad laiduotojo sutuoktinės sutikimas nėra privalomas, nepagrįstai sprendė, jog tai, kad ieškovė J. R. laidavimo sutarties nepasirašė, lemia laidavimo sutarties negaliojimą. Taip apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 6.76, 6.79 straipsnių ir CK 1.80 straipsnio 1 dalies teisės normas.

23.8. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CPK 178 straipsnį, 185 straipsnio 2 dalį ir 218 straipsnį dėl parašo autentiškumo ekspertizės vertinimo principų ir kriterijų, užuot, neegzistuojant kategoriškai ekspertizės išvadai, kad V. R. laidavimo sutarties nepasirašė, o kartu byloje nesant kitų šią aplinkybę patvirtinančių įrodymų bei nepašalinus įrodymų prieštaravimų, konstatavęs, kad ieškovas neįrodė fakto, jog laidavimo sutartyje pasirašė ne jis pats.

23.9. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformulavęs šias ekspertizės išvados dėl parašo autentiškumo vertinimo taisykles: 1) jeigu skolininkas teigia, kad tam tikrame dokumente yra ne jo parašas, tai jam tenka pareiga įrodyti šį faktą (CPK 178 straipsnis); 2) ekspertizės išvada dėl parašo autentiškumo gali būti kategoriška, tikėtina ir išvada, kad negalima nustatyti tam tikrų faktų. Jeigu yra pateikiama išvada, kad negalima nustatyti, ar pasirašė tam tikras asmuo (pvz., skolininkas, kuris civilinėje byloje tvirtina, kad tai ne jo parašas), tai ekspertizės išvada, kad nustatyti šio fakto negalima dėl tiriamųjų duomenų trūkumo (pvz., parašas yra paprastas ir mažai informatyvus), nepatvirtina tos aplinkybės, kurią teigia skolininkas; 3) vertinant įrodymų vertės prasme, toks įrodymas (ekspertizės akto išvada dėl negalimumo nustatyti tam tikrą faktą), sprendžiant dėl teiginio, kad pasirašė ne skolininkas, teisingumo, neturi tokios įrodomosios vertės, kurią jam suteikia atsakovas, nes nepaneigia tokio teiginio; 4) galutinė išvada dėl teiginio, ar dokumentą pasirašė skolininkas, daroma iš kitų įrodymų ir jų visumos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016).

23.10. Byloje atliktos teismo ekspertizės išvadose pateikta tik tikėtina išvada, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne

V. R. Teismo ekspertizės akto pirmoje dalyje taip pat nurodyta, kad kategoriškai atsakyti negalima dėl parašų paprastumo ir trumpumo. Ji nepatvirtina aplinkybės, kad ieškovas V. R. laidavimo sutarties nepasirašė. Kitoje teismo ekspertizės išvadoje ekspertas A. Balsys nurodė, kad: nustatyti, ar laidavimo sutartyje pasirašė V. R., nebuvo galima dėl tiriamojoje dalyje nurodytų priežasčių; nei vieni, nei kiti požymiai nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai, kad tiriamuosius parašus parašė V. R.; išvada yra tik tikėtina.

23.11. Apeliacinės instancijos teismas vadovavosi prieštaringais liudytojų, kurie, be kita ko, susiję glaudžiais giminystės (svainystės) ryšiais, parodymais. Viena vertus, D. R. (ieškovų sūnus) teigė, kad bendrovės direktorius G. B. (ieškovų dukters sutuoktinis) atvažiavo su laidavimo sutartimi pas akcininką (ieškovą), tačiau tėvas pasirašyti atsisakė, kita vertus, G. B. teigė, kad laidavimo sutartimi jis nesirūpino, jei kas ir rūpinosi, tai ieškovų sūnus. Teismas šių prieštaravimų nesiaiškino, nepašalino ir nepaneigė.

23.12. Teismas nepagrįstai sureikšmino laidavimo sutarties pasirašymo aplinkybes: vien tokios aplinkybės kaip sandorio pasirašymas namuose, kad sandorį pasirašyti pateikė ne banko atstovas, kad dokumentus pateikęs asmuo nepaaiškino sandorio esmės, dokumentą pasirašyti pateikusio asmens patikinimas, kad pasirašymas yra tik formalus, ir pan., nėra pagrindas pripažinti sutartį negaliojančia.

23.13. Apeliacinės instancijos teismas, iš esmės teigdamas, kad parašai laidavimo sutartyje yra suklastoti, nesiėmė priemonių nustatyti, kas, kokiomis aplinkybėmis pasirašė laidavimo sutartyje. Materialinį suinteresuotumą laidavimo sutarties pasirašymu ir finansavimo suteikimu turėjo pirmiausia vienintelis bendrovės akcininkas ir naudos gavėjas V. R. Atsakovė neabejotinai neturėjo intereso suteikti finansavimą, užtikrintą suklastotu laidavimu.

24. Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovai J. R. ir V. R. prašo kasacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma:

24.1. Ieškovai įsipareigojo laiduoti pagal laidavimo sutartį net nežinodami apie galimą lizingo sutarčių pasirašymą tarp atsakovės ir trečiojo asmens, t. y. laidavimo sutarties sudarymo data yra 2013 m. sausio 17 d., o lizingo sutartys buvo sudarytos po mėnesio. Laidavimo sutartyje ties žodžiu „Laiduotojas“ ieškovas V. R. nepasirašė, kaip ir laidavimo sutarties pirmame lape. Ieškovė J. R., kaip sutuoktinė, taip pat nepatvirtino savo sutikimo dėl prievolės vykdymo iš bendro jos su laiduotoju turto, savo duomenų laidavimo sutartyje neįrašė, nors pagal atsakovės parengtą sutarties formą tai buvo būtinas sutarties elementas.

24.2. Kadangi ieškovo V. R. – laiduotojo – parašas yra suklastotas, tai laidavimo sandoris yra niekinis, kaip ir jame esantis ieškovės J. R. patvirtinimas bei sutikimas dėl prievolės vykdymo iš bendro sutuoktinių turto. Akivaizdų laidavimo sutarties ydingumą patvirtina ekspertų vienareikšmė išvada, kad J. R. nepasirašė laidavimo sutartyje.

24.3. Vien tai, kad išnagrinėtoje byloje dėl skolos priteisimo apie laidavimo sutarties sudarymo aplinkybę, dėl kurios faktinės prejudicijos daromos išvados, pasisakyta, tačiau ta aplinkybė nebuvo tos bylos nagrinėjimo dalykas ar jo dalis, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pagal CPK 182 straipsnio 2 punktą atsiranda to fakto prejudicija. Svarstant, ar dėl konkretaus teismo sprendime paminėto fakto atsirado jo prejudicija, reikia įvertinti, koks tiksliai faktas ar aplinkybės buvo nustatomi teismo sprendimu, atsižvelgiant į nagrinėjamą ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-377-695/2017).

24.4. Skolos priteisimo byloje nebuvo nustatyta prejudicija dėl laidavimo sutarties galiojimo ir (ar) fakto, kad ieškovai pasirašė laidavimo sutartyje, todėl nėra pagrindo remtis CPK 182 straipsnio 2 punktu, CPK 279 straipsnio 4 dalimi kaip įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis, iš naujo neįrodinėtinomis nagrinėjamoje byloje. Skolos byloje teismas sprendė atsakovės inicijuotą ginčą dėl skolos priteisimo ir ieškovo nurodytus atsikirtimus, kad laidavimo sutartis yra pasibaigusi. Šioje byloje teismas nagrinėjo aplinkybes, susijusias su tuo, ar ieškovas V. R. turėtų padengti trečiojo asmens skolą šiam neįvykdžius savo prievolių, taip pat faktą, ar laidavimo sutartis gali būti laikoma pasibaigusia. Išsprendęs civilinę bylą dėl skolos teismas konstatavo, kad esant sudarytai laidavimo sutarčiai ieškovas V. R. privalo padengti trečiojo asmens prievolę atsakovei, nevertindamas fakto, ar laidavimo sutartį pasirašė ieškovai.

24.5. Vertinant laidavimo sutartį ir jos galiojimą, būtina vertinti tikrąją šalių valią ją sudarant. Atsakovės pateiktos privalomos formos laidavimo sutartyje yra reikalaujama sutuoktinio parašo dėl to, kad atsakovė galėtų nukreipti išieškojimą ne tik į pagrindinio laiduotojo turtą, bet ir jo sutuoktinio turtą ir kad sutuoktinis to negalėtų ginčyti. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės J. R. parašo ir ranka parašyto teksto suklastojimas pagal pačią sutarties esmę labiau patvirtina laidavimo sutarties suklastojimą nei jos galiojimą. Todėl teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad byloje įrodyta, jog ieškovų vidinės (tikrosios) valios sudaryti ginčijamą laidavimo sandorį nebuvo. Konstatavus, kad ieškovai neišreiškė valios laiduoti, yra pagrindas tokį sandorį pripažinti negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis, 1.95 straipsnio 1 dalis).

24.6. Ekspertizės akte ekspertai pateikė tikėtiną išvadą, kad laidavimo sutartyje pirmo ir antro lapo apačioje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, V. R. vardu pasirašė ne V. R. Laidavimo sutarties pirmo ir antro lapo apačioje ir trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, J. R. vardu pasirašė ne J. R. Laidavimo sutarties trečiame lape, skiltyje „Laiduotojas“, rankraštinius įrašus pasirašė ne J. R. Ginčo atveju akivaizdu, kad tokia išvada patvirtina ginčo sandorio nerealumą įvertinus visus byloje esančius įrodymus, šalių bei liudytojų parodymus.

24.7. Apeliacinės instancijos teismas visiškai pagrįstai akcentavo aplinkybę, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog visi ginčo laidavimo sutartyje esantys ieškovės J. R. parašai bei tariamai jos ranka rašytas tekstas sutarties trečiame puslapyje suklastoti. Ši aplinkybė leido sustiprinti tikėtiną teismo ekspertų išvadą ir dėl ieškovo V. R. parašų suklastojimo. Jei ieškovas V. R. sutartį būtų pasirašęs pats, tai jam būtų buvę nesudėtinga įtikinti pasirašyti ir sutuoktinę.

24.8. Atsakovė nepateikė ne tik tariamai laidavimo sutartį pasirašiusių ieškovų asmens dokumentų kopijų (tai leidžia manyti, kad lizingo bendrovė su ieškovais laidavimo klausimu tikriausiai nebendravo, jų asmenybių nenustatė), bet ir duomenų, kad būtų tikrinusi ieškovų turtinę padėtį – ar šie tikrai yra tinkami laiduotojai, ar jų turtinė padėtis leidžia daryti išvadą, jog jie prievolę esant reikalui galės įvykdyti. Į bylą atsakovė taip pat nepateikė ieškovų sutikimų, kad ji būtų tikrinusi ieškovų turtinę padėtį ir būtų rinkusi apie juos asmens duomenis.

24.9. Remdamasis nustatytų aplinkybių bei įrodymų visuma, apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad byloje įrodyta, jog ieškovų vidinės (tikrosios) valios sudaryti ginčijamą laidavimo sandorį nebuvo. Valios išreiškimas yra vienas svarbiausių kiekvieno sandorio elementų, todėl konstatavus, kad ieškovai neišreiškė valios laiduoti, yra pagrindas tokį sandorį pripažinti negaliojančiu.

Teisėjų kolegija


IV. KASACINIO TEISMO ARGUMENTAI IR IŠAIŠKINIMAI

Dėl laidavimo sutarties nuginčijimo dėl jos prieštaravimo imperatyviosioms įstatymo normoms, jeigu nustatoma, kad sutarties nepasirašė laiduotojas arba jo sutuoktinė (CK 1.80 straipsnio 1 dalis)

25. CK 6.81 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kai skolininko prievolė neįvykdyta, skolininkas ir laiduotojas atsako kreditoriui kaip solidariąją prievolę turintys bendraskoliai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Pagal aptariamo straipsnio 3 dalį bendrai laidavę asmenys atsako kreditoriui solidariai, jeigu ko kita nenustato laidavimo sutartis. Laidavimo sandoris, kaip ir bet kuris kitas sudarytas sandoris, gali būti nuginčijamas bet kuriuo iš išvardytų CK 1.80–1.93 straipsniuose sandorių negaliojimo teisinių pagrindų, įrodžius konkretų negaliojimo pagrindą patvirtinančias aplinkybes.

26. Pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį imperatyviosioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Nagrinėjamoje byloje ieškovai (laiduotojas ir jo sutuoktinė) įrodinėjo, kad jie nepasirašė laidavimo sutarties, šios sutarties nesudarė, o jų parašai sutartyje yra suklastoti.

27. Laidavimo sutarties parašų tikrumui nustatyti buvo atliktos dvi atskiros ekspertizės, po jų savo išvadas pateikė skirtingi ekspertai. Teismo ekspertas A. Balsys ekspertizės akte pateikė išvadas, kad nustatyti, ar laidavimo sutartyje kiekviename lape V. R. vardu pasirašė V. R., nebuvo galima, ir tikėtina, kad J. R. vardu pasirašė ne J. R. Eksperto A. Balsio išvadoje nurodyta, kad, įvertinus bendrųjų ir specialiųjų požymių skirtumus ir sutapimus, nustatyta, jog nei vieni, nei kiti nesudaro požymių visumos, pakankamos teigiamai ar neigiamai išvadai, kad tiriamuosius parašus parašė V. R. Nustatyti daugiau požymių nebuvo galima dėl vienodai reikšmingų sutapimų ir skirtumų, tiriamųjų parašų trumpumo ir paprastos sandaros. Todėl ekspertas padarė išvadą, kad nustatyti, ar laidavimo sutartyje kiekviename lape V. R. vardu pasirašė V. R., negalima. Kitoje teismo paskirtos ekspertizės išvadoje teismo ekspertės G. Herasimenkienė ir N. Jonaitienė pateikė tik tikėtiną išvadą, kad tiriamuosius parašus pasirašė ne V. R., o pateikti kategoriškos išvados jos negalėjo dėl parašų paprastumo ir trumpumo, taip pat patvirtino, kad J. R. vardu pasirašė ne J. R.

28. Byloje esančiose ekspertų išvadose nepateikta kategoriškos išvados, kad laidavimo sutartį pasirašė ne ieškovas V. R., šio ieškovo parašų tikrumas laidavimo sutartyje remiantis ekspertų išvadomis nenuginčytas. Tačiau ekspertų išvadose nustatyta, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne ieškovo sutuoktinė J. R., t. y. nustatytas jos parašo netikrumas.

29. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ekspertų išvadomis, nepaneigusiomis laiduotojo parašo tikrumo laidavimo

sutartyje, ir konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti negaliojančia ieškovo V. R. pasirašytą sutartį. Apeliacinės instancijos teismas sprendė priešingai, t. y. kad ekspertų išvadose pateikta kaip tikėtina abejonė, kad sutartį galbūt pasirašė ne laiduotojas V. R., teismo įvertinta kaip pakankama spręsti, jog sutarties laiduotojas nepasirašė. Su tokia apeliacinės instancijos teismo išvada kasacinio teismo teisėjų kolegija nesutinka, nes ji neatspindi ekspertų išvadų turinio, taip pat aplinkybės, kad sutarties nepasirašė laiduotojas, nepatvirtina kiti surinkti bylos įrodymai. Vien tai, kad ekspertų išvadose nustatyta, jog laidavimo sutarties nepasirašė laiduotojo sutuoktinė J. R., nedaro šios sutarties negaliojančios, nes išlieka sutarties šalys – laiduotojas (ieškovas) ir kreditorė (atsakovė), sudariusios šią sutartį.

30. Civilinėje byloje kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi savo reikalavimams bei atsikirtimams pagrįsti, išskyrus aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis įrodymais. Įrodymai – civilinei bylai reikšmingi faktiniai duomenys, gauti CPK 177 straipsnio 2 dalyje išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis ir CPK bei kitų įstatymų ir norminių aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį faktiniai duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais, apžiūrų protokolais, ekspertų išvadomis, nuotraukomis, vaizdo ir garso įrašais, padarytais nepažeidžiant įstatymų, ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

31. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2014; kt.). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad faktinių duomenų įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teisiškai reikšmingiems faktams nustatyti būtina surinkti ir remtis įrodymais, kurių informacijos būtų pakankama faktams patvirtinti.

32. CPK 218 straipsnyje nurodyta, kad eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Vertindamas įrodymų visumą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. liepos 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).

33. Jeigu skolininkas teigia, kad tam tikrame dokumente yra ne jo parašas, tai jam tenka pareiga įrodyti šį faktą (CPK 178 straipsnis). Ekspertizės išvada dėl parašo autentiškumo gali būti kategoriška, tikėtina ir išvada, kad negalima nustatyti tam tikrų faktų. Jeigu yra pateikiama išvada, kad negalima nustatyti, ar pasirašė tam tikras asmuo (pvz., skolininkas, kuris civilinėje byloje tvirtina, kad tai ne jo parašas), tai ekspertizės išvada, kad nustatyti šio fakto negalima dėl tiriamųjų duomenų trūkumo (pvz., parašas yra paprastas ir mažai informatyvus), nepatvirtina tos aplinkybės, kurią teigia skolininkas. Galutinė išvada dėl teiginio, ar dokumentą pasirašė skolininkas, daroma iš kitų įrodymų ir jų visumos. Kiti įrodymai gali būti kitų dokumento teksto rankraštinių įrašų autorystė, asmens išduotame dokumente jo parašo faktas, kreditoriaus paaiškinimai, kad dokumentą pasirašė skolininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296-695/2016, 30, 31 punktai).

34. Pažymėtina, kad aplinkybės, jog laidavimo sutarties nepasirašė laiduotojas, nepatvirtina nei abi teismo ekspertų išvados, nei kiti surinkti bylos įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, kad laiduotojas nepasirašė laidavimo sutarties, rėmėsi laiduotojo, jo sutuoktinės ir su jais giminystės (svainystės) ryšiais susijusių liudytojų parodymais. Nurodyti asmenys yra suinteresuoti bylos baigtimi, vien jų paaiškinimai ir parodymai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, pagrindžiančiais objektyvią išvadą dėl laiduotojo parašo laidavimo sutartyje.

35. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo daryti išvadą, kad laidavimo sutartį pasirašė ne laiduotojas, ir dėl to pripažinti sutartį negaliojančia pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį. Nustatydamas, kad laidavimo sutartį pasirašė ne laiduotojas, apeliacinės instancijos teismas nesilaikė CPK ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išplėtotų įrodymų vertinimo taisyklių, netinkamai vertino ekspertų išvadas, kai byloje nėra pakankamų priešingų ekspertų išvadoms įrodymų. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas dėl sandorių negaliojimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių normų netinkamo taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos yra naikintinas (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

36. Ekspertų išvadose vienareikšmiškai nustatyta, kad laidavimo sutartyje pasirašė ne ieškovo sutuoktinė J. R., dėl to, nustačius jos parašo netikrumą, ji negali būti laikoma pateikusia sutikimą dėl savo sutuoktinio (laiduotojo) laidavimo

sutarties sudarymo. Remiantis CK 3.109 straipsnio 1 dalies 5 punktu, iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais. CK 3.112 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad išieškoti pagal vieno sutuoktinio prievoles, atsiradusias iš sandorių, sudarytų po santuokos įregistravimo be kito sutuoktinio sutikimo, galima tik iš asmeninio sutuoktinio turto ir iš bendro turto sutuoktinio dalies. Ieškovė nepasirašė, t. y. nepateikė, sutikimo sutuoktiniui sudaryti jo verslo tikslais laidavimo sutarties. Todėl iš ieškovės negali būti išieškoma pagal laidavimo sutarties prievoles, t. y. neišieškoma iš ieškovei kaip sutuoktinei tenkančio bendro sutuoktinio turto dalies, o gali būti išieškoma iš ieškovo asmeninės nuosavybės, taip pat jam tenkančios bendro sutuoktinių turto dalies.

Dėl prejudicinių faktų

37. Tais atvejais, kai teismai jau yra išsprendę ginčą, jų sprendimu neturėtų būti abejojama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2006 m. sausio 12 d. sprendimo byloje Kehaya ir kiti prieš Bulgariją, peticijos Nr. 47797/99 ir Nr. 68698/01, par. 61).

38. CPK 182 straipsnio 2 punktas nustato, kad nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai).

39. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK 182 straipsnio 2 punkto aiškinimo ir taikymo, yra suformulavęs tokias pagrindines taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; pirmesnėje civilinėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2008; kt.).

40. Teisės ginčyti savo paties sudarytus sandorius po to, kai dėl materialinių teisių, atsiradusių iš jų, gynimo yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, suteikimas sukurtų prielaidas panaikinti ankstesniame teismo sprendime nustatytą ginčo šalių santykių teisinį kvalifikavimą, nulemtų poreikį atnaujinti procesą jau užbaigtoje byloje arba kitokiu būdu panaikinti įsiteisėjusio teismo sprendimo materialines teisines pasekmes, nes teisinėje sistemoje negali būti toleruojamos situacijos, kada galiotų du vienas kitam prieštaraujantys arba vienas kito pagrįstumą paneigiantys teismų sprendimai. Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės taikymo poreikį. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises buvo apribotos, neužtikrintos esminės kasatoriaus teisės į teisingą procesą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015; 2015 m. gruodžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-702-687/2015). Teismo sprendimui dėl prievolių vykdymo įgijus res judicata galią, sandorio ginčijimas tampa komplikuotas, mat tektų kvestionuoti įsiteisėjusį teismo sprendimą, ir tai galėtų kelti grėsmę teisiniam tikrumui, teisinių santykių šalių teisėtiems lūkesčiams ir civilinės apyvartos stabilumui. Vis dėlto praktikoje gali susiklostyti situacijos, nulemiančios išimčių iš pirmiau nurodytos bendrosios taisyklės taikymo poreikį. Prie tokių išimčių priskirtini atvejai, kai asmenų teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises buvo apribotos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-248/2015; 2017 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-205-415/2017, 21 punktas).

41. Nagrinėjamoje byloje ginčijama laidavimo sutartis, kai ankstesnėje byloje įsiteisėjusiais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 1 d. galutiniu teismo sprendimu civilinėje Nr. e2-6367-465/2015 ir Vilniaus apygardos teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartimi priteista iš laiduotojo V. R. 29 625,64 Eur skolos, 5 proc. metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Civilinėje byloje dėl skolos priteisimo teismai sprendė dėl laidavimo sutartimi prisiimtos prievolės, konstatavę, kad laidavimo sutartis buvo sudaryta ir galiojo, priteisė skolą iš laiduotojo V. R. Nurodytoje ankstesnėje byloje laiduotojas neteigė, kad laidavimo sutarties jis nepasirašė, neginčijo šios sutarties, nors pagal šią sutartį teismai priteisė skolą iš laiduotojo. Nenustatyta kokių nors kliūčių laiduotojui dar nurodytoje ankstesnėje byloje, reiškiant priešieškinį arba atsiliepimą į ieškinį, ginčyti sutartį kaip nepasirašytą, jeigu jis iš tikrųjų šios sutarties būtų nepasirašęs. Tik po to, kai įsiteisėjusiais teismų sprendimais tenkinus ieškinį buvo priteista skola, laiduotojas pakeitė savo poziciją ir nagrinėjamoje byloje pareiškė ieškinį dėl sutarties pripažinimo negaliojančia, įrodinėdamas

sutarties nepasirašymą, nors to jis visiškai neteigė ankstesnėje byloje, ir tokia pozicija vertintina kritiškai, nesant byloje pateiktų įrodymų, pagrindžiančių sutarties parašų suklastojimą.

42. Laiduotojas turėjo procesinę galimybę ankstesnėje byloje įrodinėti laidavimo sutarties nepasirašymą ir veiksmingai ginti savo teises. Savo teisėmis proceso šalis turi naudotis sąžiningai, operatyviai, laikydamasi kooperavimosi (bendradarbiavimo) principo (CPK 8 straipsnis). Procesinis neveikimas, kai, turėdamas procesines sąlygas įrodinėti laidavimo sutarties nepasirašymą, parašų netikrumą ir šiuo pagrindu ginčyti laidavimo sutartį, ieškovas to nedarė CPK nustatyta tvarka, nėra pagrindas pripažinti proceso šalies teisės veiksmingai dalyvauti procese ginant savo teises ribojimą, todėl tokia situacija negali būti vertinama kaip išimties, minimos nutarties 40 punkte, taikymo pagrindas.

Dėl bylos procesinės baigties

43. Apibendrindamas išdėstytus argumentus kasacinis teismas konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neturėjo faktinio ir teisinio pagrindo tenkinti ieškinį ir pripažinti laidavimo sutartį negaliojančia. Byloje neįrodžius laidavimo sutarties nuginčijimo pagrindo, t. y. jos nepasirašymo, pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai sprendė netenkinti ieškinio. Dėl netinkamo sandorių negaliojimą, įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų taikymo ir nukrypimo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos apeliacinės instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir paliktinas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 3 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

44. CPK 93 straipsnio 1 ir 5 dalyse, 98 straipsnyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą.

45. Palikus galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas ieškinys, iš ieškovų atsakovei priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Atsakovė kasaciniu skundu prašo priteisti bylinėjimosi išlaidų, patirtų kasacinio proceso metu, atlyginimą. Byloje pateikto banko mokėjimo dokumento duomenimis, atsakovė sumokėjo 667 Eur žyminio mokesčio už kasacinį skundą. Todėl atsakovei iš ieškovų priteistinas žyminio mokesčio išlaidų atlyginimas.

46. Kasacinis teismas turėjo 5,74 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 13 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Bylinėjimosi išlaidų, tarp jų ir procesinių dokumentų įteikimo išlaidų atlyginimas valstybei priteistinas iš pralaimėjusios bylą šalies (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis). CPK 96 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Kadangi procesinių dokumentų įteikimo išlaidos, tenkančios atskirai abiem ieškovams, neviršija 3 Eur dydžio sumos, jos nepriteistinos (CPK 96 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Respublikos teisingumo ir finansų ministrų 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 15 d. sprendimą.

Priteisti atsakovei Latvijos Respublikos bendrovei „SIA UniCredit Leasing“, Lietuvos Respublikoje veikiančiai per „SIA UniCredit Leasing“ Lietuvos filialą (filialo kodas 302629475), iš ieškovų V. R. ir J. R. iš kiekvieno po 333,50 Eur (tris šimtus trisdešimt tris Eur 50 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

TEISĖJAI GRAŽINA DAVIDONIENĖ

ANTANAS SIMNIŠKIS

DONATAS ŠERNAS_______________________


2019-04304 2019-03-20 2019-01-30 2019-01-30 -

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2019 m. sausio 30 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjas Laimutis Alechnavičius, susipažinęs su pareiškėjo M. D. apeliaciniu skundu dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018m. lapkričio 30d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos priteisimo,

n u s t a t ė :

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 3 d. nutartimi pasiūlė pareiškėjui M. D. pašalinti apeliacinio skundo trūkumus, t. y. pateikti apeliacinį skundą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 134 straipsnio reikalavimus (nurodyti kitus proceso dalyvių, išskyrus proceso šalių atstovus, pavadinimus ir adresus, pateikti apeliacinio skundo su priedais egzempliorių (kopijų) tiek, kad juos būtų galima įteikti kiekvienai proceso šaliai ir dar liktų egzempliorius teisme). Apeliacinio skundo trūkumų pašalinimui teismas nustatė 12 dienų terminą.

Per teismo nustatytą terminą M. D. apeliacinio skundo trūkumų nepašalino. Todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 2 dalimi apeliacinis skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 138 straipsnio 2 dalimi,

n u t a r i a :

M. D. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimo laikyti nepaduotu ir grąžinti jį M. D..

Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAS LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS_______________________


2019-04316 2019-03-20 2019-02-06 2019-02-06 -

Administracinė byla Nr. eA-3378-520/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00338-2017-7Procesinio sprendimo kategorija 19.3.2

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8c789e004a6811e9b9e1d4aa8e4da0de

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=68b8e54044e811e9a221b04854b985af

(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 6 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žmogaus studijų centras“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žmogaus studijų centras“ skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „AEnergija“) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Žmogaus studijų centras“ (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti: 1) valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – atsakovas, Filialas) 2016 m. spalio 20 d. rašte Nr. VILN(12.5.13.)-26882 nurodomus sprendimus pakeisti nekilnojamųjų daiktų – negyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registro įrašuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini); 2) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. espr1-5.

1.1. Pareiškėjas paaiškino, kad Filialas 2016 m. gegužės 30 d. pakeitė buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas), kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir registre. Nekilnojamojo turto registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pakeistas pastato, kuriame yra Butas, unikalus numeris iš Nr. (duomenys neskelbtini) į Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pastatas Nr. 2Hlp), Buto bendras plotas iš 58,07 kv. m pakeistas į 52,26 kv. m, nurodant, kad UAB „AEnergija“ nuosavybės teise valdo 1/2 dalį bendrojo naudojimo patalpos, pažymėtos Nr. 19-1 (1/2 dalį iš 7,84 kv. m, iš viso 3,92 kv. m), taip pat Nekilnojamojo turto kadastre buvo pakeisti kiti UAB Korporacijos „Matininkai“ 2016 m. balandžio 11 d. kadastro duomenų byloje nurodyti Buto kadastro duomenys. UAB „AEnergija“ 2016 m. gegužės 16 d. pateiktos UAB Korporacijos „Matininkai“ 2016 m. balandžio 11 d. parengtos negyvenamojo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų bylos pagrindu Nekilnojamojo turto kadastre taip pat buvo pakeisti negyvenamojo pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro duomenys bei Nekilnojamojo turto kadastre 2016 m. gegužės 30 d. išregistruotas gyvenamasis namas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini).

1.2. Nesutikdamas su Filialo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu, pareiškėjas pateikė skundą Komisijai, prašydamas panaikinti Filialo sprendimą, kuriuo buvo pakeisti nekilnojamųjų daiktų – negyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir Buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenys Nekilnojamojo turto registre (registro įrašai Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)). Komisija skundą atmetė ir paliko galioti Filialo sprendimą.

1.3. Pareiškėjo vertinimu, Filialas, gavęs prašymą su pateiktu klaidų ištaisymo aktu, turėjo vadovautis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo (toliau – ir Kadastro įstatymas) 14 straipsnio 3 punktu ir netenkinti UAB „AEnergija“ prašymo, kadangi klaidų ištaisymo akte ir kartu su aktu teiktoje kadastrų byloje nustatyti duomenys apie nesutapimą su Buto duomenimis. Butas istoriškai ir pagal visas ankstesnes kadastrų bylas, architektūriškai buvo priskiriamas prie atskiro pastato, pažymėto plane Nr. 3A1p, todėl Filialas be teisinio pagrindo priskyrė Butą prie pastato, pažymėto plane Nr. 2H1/p. Pagal 1996 m. sausio 6 d. kadastro duomenis pastatas – gyvenamasis namas, kurio unikalus

Nr. (duomenys neskelbtini), yra atskiras, vieno buto pastatas. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog lyginant pastato Nr. 3A1p ir Buto išrašus matyti, kad pastato – gyvenamojo namo, pažymėto plane Nr. 3A1p, naudingas plotas yra 58,07 kv. m bei sutampa su Buto naudingu plotu, pažymėtu Buto 2013 m. rugpjūčio 13 d. Nekilnojamojo turto registro išraše. Be to, pastatas, pažymėtas plane Nr. 3A1p, yra gyvenamasis, o ginčo pastatas, pažymėtas plane Nr. 2H1p, yra negyvenamasis, iš to seka, kad Butas nekeičiant paskirties net negalėjo būti priskirtas negyvenamajam namui. Pareiškėjas nurodė, jog faktą, kad Butas yra atskirame pastate, pažymėtame plane Nr. 3A1p, patvirtino ir VĮ Registrų centre registruotas 1983 m. balandžio 8 d. planas, iš kurio matyti, jog ginčo butas buvo ir yra atskirame pastate. Planas buvo registruotas VĮ Registrų centre, šie duomenys yra saugomi Nekilnojamojo turto registrų centre ir turi būti laikomi teisingais.

1.4. Pareiškėjo teigimu, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-3747-790/2016, kurioje ginčas vyko dėl šioje byloje ginčijamų aplinkybių, patvirtino tą aplinkybę, kad Buto ir bendros patalpos negalima priskirti prie pastato Nr. 2H1p. Filialo sprendimas, susijęs su pareiškėjui nuosavybės teise priklausančiu turtu, todėl toks sprendimas galėjo būti atliktas tik su jo sutikimu. Filialo sprendimu prie Buto išrašo atsirado įrašas apie Butui priklausančią bendrą patalpą 19-1, (1/2 iš 7,84 kv. m), t. y. 3,92 kv. m patalpa, pažymėta 1-1. Kita bendros patalpos dalis priklauso pareiškėjui. Bendra patalpa nėra atidalyta, todėl visi įrašai apie bendrą pareiškėjo ir UAB „AEnergija“ patalpą gali būti daromi tik abiejų savininkų prašymu. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad UAB „AEnergija“ nuosavybės teise priklausančios patalpos yra avarinės būklės, fizinis nusidėvėjimas – 70 proc. Tokių patalpų neteisėtas priskyrimas prie pastato nepagrįstai sukelia pareigas ir pareiškėjui, kadangi tiek jis, tiek UAB „AEnergija“ yra įpareigoti šalinti pastato avarinę būklę. Pareiškėjo teigimu, ginčijamu sprendimu buvo suformuotas naujas nekilnojamojo turto kadastro objektas.

1.5. Ginčijami sprendimai buvo padaryti UAB Korporacijos „Matininkai“ 2016 m. balandžio 11 d. parengtų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylų, 2016 m. gegužės 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001 pagrindais. Pareiškėjo vertinimu, realių 2016 m. gegužės 12 d. deklaracijoje nurodomų kapitalinio ar kitokio remonto darbų Bute UAB „AEnergija“ neatliko. Butas šiuo metu yra tokios pačios avarinės būklės, kaip ir buvo anksčiau, tai liudija registruotas fizinio nusidėvėjimo procentas. UAB „AEnergija“ nėra pateikusi VĮ Registrų centrui įrodymų apie atliktų darbų kiekį ir pobūdį, taip pat įrodymų, kad deklaracijoje minimi darbai kada nors buvo atlikti. Dėl šios priežasties minėti dokumentai apie neva atliktus remonto darbus neatitinka tikrovės, todėl negalėjo būti pagrindu atlikti Filialo rašte nurodytus veiksmus, negalėjo būti pagrindu įregistruoti atliktą remontą.

1.6. Filialo priimti sprendimai prieštarauja ankstesniems jo priimtiems sprendimams, kurie yra galiojantys ir nenuginčyti. Filialo 2015 m. gegužės 6 d. rašte dėl analogiškų UAB „AEnergija“ prašymų Nr. VILIN (12.5.13.)-12793 nurodoma, jog į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys apie minėtus nekilnojamuosius daiktus ir nuosavybės teisės į juos atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie įrašyti. VĮ Registrų centro 2014 m. balandžio 14 d. rašte Nr. VILN(12.5.13.)-10384 taip pat nurodyta, kad butas registruotas gyvenamajame name, plane pažymėtame Nr. 3A1/p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo vertinimu, tai patvirtino aplinkybę, kad Filialo rašte nurodomi priimti sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti, atlikti pakeitimai prieštarauja Kadastro įstatymo 14 straipsnio 3 punktui, priimti sprendimai neatitinka faktinių duomenų.

2. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.3. Atsakovas paaiškino, kad atliekant kadastrinius matavimus buvo nustatyta, jog vienos ir tos pačios Butui

priklausančios patalpos buvo įregistruotos nekilnojamojo turto kadastre kaip priklausančios tiek pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tiek pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), tik skirtingose bylose buvo pažymėtos skirtingais žymėjimais.

3.1. Atsakovas pažymėjo, kad net jei pastato dalys buvo pastatytos skirtingu metu, tai netrukdo šioms dalims šiuo metu funkcionuoti kaip vienam nekilnojamojo turto objektui. Atsakovas paaiškino, kad teisės aktai numato galimybę rekonstruoti pastatą, rekonstrukcijos metu prie pastato pristatant priestatą ir tokiu būdu skirtingu metu pastatytos statinio dalys gali egzistuoti kaip vienas nekilnojamasis daiktas.

3.2. Atsakovas nurodė, kad Filialo sprendime aiškiai nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas, todėl, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, ginčijamu sprendimu nekilnojamojo kadastro duomenys buvo pakeisti, o ne ištaisyti, atitinkamai, tikrinant šio sprendimo teisėtumą, turi būti analizuojamos teisės normos, reglamentuojančios Nekilnojamojo turto kadastro duomenų pakeitimą.

3.3. Nagrinėjamu atveju kadastro tvarkytojas, patikrinęs UAB „AEnergija“ kartu su 2016 m. gegužės 16 d. prašymu pateiktus dokumentus, nenustatė Kadastro įstatymo 14 straipsnyje nustatytų pagrindų atsisakyti tenkinti jo prašymą dėl kadastro duomenų pakeitimo, todėl ir pakeitė nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis.

3.4. Nagrinėjamu atveju UAB „AEnergija“ kartu su prašymu pakeisti nekilnojamojo turto kadastro duomenis be UAB Korporacijos „Matininkai“ 2016 m. balandžio 11 d. nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylų pateikė ir 2016 m. gegužės 12 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001. Kadastro tvarkytojas nenustatė neatitikimų tarp šios deklaracijos ir pateiktų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylų duomenų, todėl konstatavo, kad nėra Kadastro įstatymo 14 straipsnio 3 punkte nustatyto pagrindo atsisakyti pakeisti nekilnojamojo turto kadastro duomenis. Pareiškėjo teiginius, kad naujai parengtos kadastro duomenų bylos duomenys turi būti lyginami su senesnės kadastro duomenų bylos duomenimis ir jiems nesutampant prašymas pakeisti duomenis turi būti atmestas, atsakovas vertino kaip visiškai nelogiškus, nes tokiu atveju visi prašymai dėl kadastro duomenų pakeitimo būtų atmetami, nes juose visais atvejais tam tikri duomenys yra kitokie negu prašymo teikimo momentu yra įregistruoti nekilnojamojo turto kadastre.

3.5. Atsakovas pažymėjo, kad Filialo sprendimu atlikti nekilnojamųjų daiktų kadastro pakeitimai yra susiję su Butu, kuris nuosavybės teise priklauso UAB „AEnergija“. Priėmus ginčijamą sprendimą, buvo pakeistas šio Buto adresas (iš (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini)). Pakeitimai buvo susiję tik su UAB „AEnergija“ nuosavybės teise valdomu objektu – Butu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), todėl jis buvo tinkamas subjektas pateikti prašymą dėl nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų pakeitimo.

3.6. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai skunde tvirtino, kad jis iki Filialo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimo priėmimo buvo vienintelis pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas. Patikrinus Nekilnojamojo turto registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini) duomenis buvo nustatyta, kad visas negyvenamasis pastatas 2Hl/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pareiškėjui nuosavybės teise niekada nepriklausė, nepriklauso ir šiuo metu. Tai, kad negyvenamajame pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurio bendras plotas yra 230 kv. m, pareiškėjui nuosavybės teise priklauso negyvenamoji patalpa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), kurios bendras plotas yra 86,19 kv. m, ir negyvenamoji patalpa (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esanti (duomenys neskelbtini), kurios bendras plotas yra 21,73 kv. m, negali būti pagrindu teigti, kad pareiškėjas yra viso negyvenamojo pastato 2Hl/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), savininkas. Šių pareiškėjo nuosavybės teise valdomų negyvenamųjų patalpų duomenys nebuvo pakeisti, todėl kadastro duomenų pakeitimas jam negalėjo pažeisti jo skunde įvardijamos teisės į nuosavybės neliečiamumą.

3.7. Ta aplinkybė, kad bendrojo naudojimo objektai pareiškėjui ir UAB „AEnergija“ priklausė bendrosios dalinės nuosavybės teise, atsakovo teigimu, nesudarė pagrindo pareiškėjui reikalauti, kad Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, susiję su UAB „AEnergija“ nuosavybės teise priklausančiu butu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančiu pastate (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), būtų keičiami tik esant pareiškėjo sutikimui ar bendram pareiškėjo ir UAB „AEnergija“ prašymui dėl tokių duomenų pakeitimo.

3.8. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas painioja dvi procedūras: nekilnojamojo daikto kadastro duomenų keitimą ir techninės klaidos taisymą, kurios skiriasi savo esme ir yra reglamentuotos skirtingai. Šiuo atveju Nekilnojamojo turto kadastro duomenys buvo pakeisti Kadastro įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punkto pagrindu, nenustačius Kadastro įstatymo 14 straipsnyje numatytų aplinkybių, o ne ištaisyta techninė klaida, kas akivaizdu iš paties Filialo 2016 m. spalio 20 d. rašto Nr. VILIN(12.5.13.)-26882 turinio. Kadangi šiuo atveju nebuvo taisoma klaida, o buvo pakeisti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenys, nebuvo taikoma pareiškėjo nurodyta Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – ir Registro įstatymas) 33 straipsnio 2 dalies nuostata, nes ji reglamentuoja techninių klaidų taisymo procedūrą.

3.9. Tam, kad šiuo atveju būtų pakeisti nekilnojamojo turto kadastro duomenys buvo būtina pateikti du dokumentus: prašymą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą. 2016 m. gegužės 12 d. deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001 pagal teisės aktų reikalavimus nebuvo privalomas dokumentas. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad nekilnojamojo turto kadastro duomenų pakeitimai išimtinai buvo daromi 2016 m. gegužės 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001 pagrindu.

3.10. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjas be pagrindo remiasi statybos techniniu reglamentu STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“ (toliau – ir Statybos techninis reglamentas), nes šis reglamentas nebuvo taikytinas UAB „AEnergija“ rengiant dokumentus ir teikiant juos Filialui.

3.11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Buto patalpos jau prieš ginčijamo sprendimo priėmimą buvo priskirtos pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o Filialo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu tik buvo panaikintas šio Buto priskyrimas pastatui (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), t. y. Butas prie negyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) buvo priskirtas dar iki Filialo sprendimo priėmimo. Atsakovas pažymėjo, kad Statybos techninio reglamento

20.7 punkto nuostata taip pat nepagrindžia pareiškėjo pozicijos, kad tame pačiame pastate negali būti įregistruotos skirtingos paskirties patalpos. Teisės aktų nuostatos leidžia pastate formuoti skirtingų paskirčių patalpas.

3.12. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo nurodomuose Filialo 2014 m. balandžio 14 d. rašte „Dėl informacijos pateikimo“ Nr. VILN(12.5.13.)-10384, 2015 m. gegužės 6 d. rašte Nr. VILN (12.5.13.)-12793 bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendime Nr. I-3747-790/2016 buvo sprendžiamas UAB „AEnergija“ reikalavimas dėl techninių klaidų Nekilnojamojo turto kadastre taisymo, o ne dėl Nekilnojamojo turto kadastro duomenų keitimo.

3.13. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsiliepime į skundą atsakovas išdėstė tokius pačius argumentus, kaip ir atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į skundą.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „AEnergija“ atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4.1. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė teisės aktus, reglamentuojančius ginčo santykius, ir teigė, kad Filialo

sprendimu teisėtai buvo pakeisti Nekilnojamojo turto kadastro duomenys, nebuvo Kadastro įstatymo 14 straipsnyje nustatytų pagrindų atsisakyti pakeisti duomenis, sprendimu nebuvo pažeisti pareiškėjo teisėti interesai, sprendimu nebuvo pažeistos pastatų naudojimą reglamentuojančios teisės normos, pareiškėjo ginčijami sprendimai neprieštarauja ankstesniems Filialo ir Komisijos sprendimams.

II.

5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 16 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Žmogaus studijų centras“ skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl Filialo 2016 m. spalio 20 d. rašto Nr. VILN(12.5.13.)-26882 ir Komisijos 2017 m. sausio 2 d. sprendimo Nr. espr1-5, kuriais buvo pakeisti Buto kadastro ir registro duomenys Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, teisėtumo ir pagrįstumo.

7. Teismas iš byloje esančių duomenų nustatė, kad:7.1. UAB Korporacija „Matininkai“ 2016 m. balandžio 11 d. atliko nekilnojamojo daikto – Buto kadastrinius

matavimus bei tikslino negyvenamojo pastato, plane pažymėto Nr. 2H1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastro duomenis. Atliekant kadastrinius matavimus, buvo pastebėta, kad dalis pastato patalpų ir dalis gyvenamojo namo, plane pažymėto Nr. 3A1/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio adresu (duomenys neskelbtini), patalpų yra vienos ir tos pačios patalpos, kurios skirtingose bylose pažymėtos skirtingais žymėjimais. Sutampančios šių pastatų patalpos, kurios priklauso Butui, užfiksuotos pastato 2016 m. balandžio 11 d. kadastro duomenų byloje, inventorizacinis Nr. 13/11476, ir pastato 1996 m. sausio 30 d. archyvinėje kadastro duomenų byloje, inventorizacinis Nr. 13/11475.

7.2. Pastebėjusi šią klaidą 2016 m. balandžio 11 d. UAB Korporacijos „Matininkai“ matininkė parengė VĮ Registrų centrui klaidų ištaisymo aktą Nr. I-2-154, kuriame nurodė, kad siekiant ištaisyti padarytą klaidą, nuspręsta palikti Butui adresą (duomenys neskelbtini), pakeisti registro numerį Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalų numerį į Nr. (duomenys neskelbtini) bei perkelti registrą prie pastato, o registro Nr. (duomenys neskelbtini) išimti iš registro.

7.3. UAB „AEnergija“ 2016 m. gegužės 16 d. pateikė prašymą pakeisti nekilnojamųjų daiktų kadastro / registro duomenis, UAB „Matininkai“ 2016 m. balandžio 11 d. parengtas nekilnojamųjų daiktų kadastrinių matavimų bylas bei 2016 m. gegužės 12 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001.

7.4. Filialas, išnagrinėjęs UAB „AEnergija“ prašymą, pakeitė nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenis, t. y. paliko Butui adresą (duomenys neskelbtini), pakeitė registro numerį Nr. (duomenys neskelbtini) ir unikalų numerį į Nr. (duomenys neskelbtini) bei perkėlė registrą prie pastato, o registrą Nr. (duomenys neskelbtini) išėmė iš Nekilnojamojo turto registro bei apie tai 2016 m. spalio 20 d. raštu informavo UAB „Žmogaus studijų centras“ atstovą.

7.5. UAB „Žmogaus studijų centras“ 2016 m. lapkričio 11 d. pateikė Komisijai skundą dėl jo nuomone neteisėtai pakeistų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų, prašė panaikinti Filialo sprendimą pakeisti pastato ir Buto kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registro įrašuose Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini).

7.6. Komisija 2017 m. sausio 2 d. priėmė sprendimą „Dėl teritorinio registratoriaus sprendimo“ Nr. cspr 1-5, kuriuo UAB „Žmogaus studijų centras“ skundą atmetė ir paliko galioti Filialo sprendimą.

7.7. Iš statinių, esančių (duomenys neskelbtini), bei statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro duomenų archyvinėse bylose (inv. Nr. (duomenys neskelbtini) ir inv. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Archyvinės bylos)) esančių duomenų, Nekilnojamojo turto registro įrašuose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)įrašytų

duomenų bei Filialo 2014 m. balandžio 11 d. gyvenamojo namo 3Al/p, esančio (duomenys neskelbtini), ir patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro duomenų patikrinimo ir tapatumo fakto konstatavimo akto Nr. VILKR-13 nustatyta, jog negyvenamojo pastato, plane pažymėto 2Hl/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai pirmą kartą buvo atlikti 1948 m. balandžio 2 d., o gyvenamojo namo, plane pažymėto Nr. 3Al/p (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kadastriniai matavimai pirmą kartą atlikti 1993 m. birželio 1 d.

7.8. Iš Archyvinių bylų nustatyta, kad gyvenamąjį namą, plane pažymėtą Nr. 3Al/p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)((duomenys neskelbtini)), sudarančios patalpos 8-1 (3,70 kv. m), 8-2 (2,94 kv. m), 8-3 (9,37 kv. m), 8-4 (22,08 kv. m), 8-5 (19,98 kv. m), 19-1 (21,18 kv. m) ir dalis negyvenamojo pastato, plane pažymėto 2Hl/p, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini)), patalpų, t. y. patalpos 8-1 (7,31 kv. m), 8-2 (6,15 kv. m), 8-3 (19,21 kv. m), 8-4 (21,18 kv. m), 19-1 (7,84 kv. m), 19-2 (21,73 kv. m), yra vienos ir tos pačios patalpos. Tos pačios patalpos yra Buto patalpos, plane pažymėtos 8-1 (3,70 kv. m), 8-2 (2,94 kv. m), ir negyvenamosios patalpos unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendro naudojimo patalpos, plane pažymėtos 19-1 (7,84 kv. m).

7.9. Nekilnojamojo turto registre į nekilnojamąjį daiktą – Butą, kurį sudaro patalpos, plane pažymėtos 8-1 (3,70 kv. m), 8-2 (2,94 kv. m), 8-3 (9,37 kv. m), 8-4 (22,08 kv. m), 8-5 (19,98 kv. m), įregistruotos UAB „AEnergija“ nuosavybės teisės, į nekilnojamąjį daiktą – negyvenamąsias patalpas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kurias sudaro patalpos, plane pažymėtos 19-2 (21,73 kv. m), 19-3 (36,54 kv. m), 19-4 (13,92 kv. m), 19-5 (35,73 kv. m), su bendro naudojimo patalpa 19-1 (1/2 dalis iš 7,84 kv. m), įregistruotos UAB „Žmogaus studijų centras“ nuosavybės teisės.

8. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad Filialas, išnagrinėjęs statinių, esančių (duomenys neskelbtini), ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro duomenų Archyvinėse bylose esančius duomenis, Nekilnojamojo turto registro įrašuose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)įrašytus duomenis bei patikrinęs faktinius duomenis vietoje, teisėtai ir pagrįstai pakeitė Buto, bei negyvenamojo pastato Nr. 2Hlp (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre.

9. Teismas atkreipė dėmesį, kad pagal Kadastro įstatymo 16 straipsnio 4 dalį asmuo, siekdamas pakeisti nuosavybės teise valdomos patalpos (buto) kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, turi pareigą Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui (teritoriniam registratoriui) teikti dokumentus bei prašymą ne tik dėl nuosavybės teise valdomos atskiros patalpos, bet ir dėl statinio, kuriame yra ta patalpa, kadastro duomenų pakeitimo Nekilnojamojo turto kadastre. Nei viename teisės akte nėra nustatyta, kad asmuo, siekdamas pakeisti nuosavybės teise valdomos patalpos kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, turi gauti kitų patalpų savininkų sutikimus keisti pastato, kuriame yra patalpos, kadastro duomenis, todėl pareiškėjo argumentą, jog negyvenamojo pastato 2Hlp (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenų pakeitimas galėjo būti atliktas tik su jo sutikimu, teismas atmetė.

10. Teismas, įvertinęs tai, kad Kadastro tvarkytojas nenustatė neatitikimų tarp 2016 m. gegužės 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001 ir nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylų duomenų, darė išvadą, kad kadastro tvarkytojas pagrįstai konstatavo, jog nėra Kadastro įstatymo 14 straipsnio 3 punkte nustatyto pagrindo atsisakyti pakeisti Nekilnojamojo turto kadastro duomenis.

11. Teismas įvertinęs Kadastro įstatymo 12–17 straipsnių ir Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 84.2–84.3 punktų nuostatas, konstatavo, kad teritoriniam registratoriui nenustačius Kadastro įstatymo 14 straipsnyje nurodytų aplinkybių, jis gali pakeisti kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre.

12. Iš UAB „AEnergija“ 2016 m. gegužės 16 d. prašymo Filialui teismas nustatė, kad buvo prašoma ne ištaisyti, o pakeisti kadastro duomenis. Kadastro tvarkytojas, patikrinęs kartu su prašymu pateiktus dokumentus: UAB Korporacijos „Matininkai“ Vilniaus skyriaus 2016 m. balandžio 11 d. klaidų ištaisymo aktą Nr. 1-2-154, UAB Korporacijos „Matininkai“ 2016 m. balandžio 11 d. parengtą Buto kadastro duomenų bylą, 2016 m. balandžio 11 d. parengtą negyvenamojo pastato 2Hlp (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kadastro duomenų bylą bei 2016 m. gegužės 13 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001, pakeitė nekilnojamųjų daiktų – Buto ir negyvenamojo pastato kadastro duomenis.

13. Teismas konstatavo, kad šiuo atveju, Filialas, išnagrinėjęs UAB „AEnergija“ 2016 m. gegužės 16 d. pateiktus Kadastro įstatymo 12 straipsnyje įvardytus dokumentus, bei nenustatęs Kadastro įstatymo 14 straipsnyje nurodytų aplinkybių, teisėtai ir pagrįstai pakeitė Buto bei negyvenamojo pastato 2Hlp, kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre.

14. Pareiškėjo teiginį, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-3747-790/2016 nustatytos aplinkybės įrodo skundžiamų Filialo ir Komisijos sprendimų neteisėtumą, teismas atmetė, konstatavęs, kad minėtoje byloje UAB „AEnergija“ kėlė kitokio pobūdžio reikalavimą, t. y. prašė taisyti, jų nuomone, technines klaidas.

15. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, juos panaikinti nėra teisinio pagrindo, o pareiškėjo dėstomi argumentai neatitinka imperatyviųjų teisės aktų nuostatų, kurios pareiškėjui buvo itin detaliai išaiškintos skundžiamuose sprendimuose.

III.

16. Pareiškėjas UAB „Žmogaus studijų centras“ apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės dėsto tuos pačius nesutikimo su Filialo 2016 m. spalio 20 d. rašto Nr. VILN(12.5.13.)-26882 ir Komisijos 2017 m. sausio 2 d. sprendimu Nr. espr1-5 argumentus, kaip ir skunde, papildomai nurodo:

17.1. Pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą sprendimą, kadangi Filialo priimti sprendimai prieštarauja Kadastro įstatymo 14 straipsniui, Nekilnojamojo turto registro nuostatų 22.1 ir 22.2 punktams. Dėl Filialo priimtų sprendimų pasikeitė ir Buto, ir pastato vertė. Šie pokyčiai turi įtakos pareiškėjo nekilnojamojo turto mokestinei vertei. Sprendime šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neįvertino.

17.2. Filialas privalėjo atsisakyti keisti duomenis, nes nagrinėjamu atveju klaidų ištaisymo akte ir kartu su aktu teiktoje kadastrų byloje nustatyti duomenys nesutampa su Buto faktiniais duomenimis. Filialo priimtais sprendimais Butas prie pastato 2Hlp negalėjo būti priskirtas.

17.3. Butas istoriškai ir pagal ankstesnes kadastrų bylas buvo priskiriamas prie atskiro pastato, pažymėto plane Nr. 3A1p, todėl Filialas be jokio teisinio pagrindo rašte nurodytais sprendimais priskyrė Butą prie pastato 2Hlp, o pastatą, pažymėtą plane Nr. 3A1p, be jokio teisinio pagrindo išregistravo, pareiškėjo įsitikinimu, tai neatitinka faktinių nekilnojamojo daikto duomenų. Pirmosios instancijos teismas dėl pagrindo išregistruoti pastatą 3A1p nepasisakė.

17.4. Filialo priimtus sprendimus pirmosios instancijos teismas privalėjo panaikinti, Filialo sprendimai prieštarauja pirminiams dokumentams, faktiniams duomenims.

17.5. Filialas Butą priskyrė prie pastato 2Hlp, dėl ko pareiškėjas ir UAB „AEnergija“ tapo pastato bendrų įrenginių, patalpų ir kt. bendrasavininkiais, kas akivaizdžiai turėjo įtakos pareiškėjo teisėms ir pareigoms. Vienintelis pastato savininkas iki skundžiamų sprendimų priėmimo buvo pareiškėjas, todėl akivaizdu, kad teikti prašymą keisti pastato duomenis gali tik jo savininkas. Filialo sprendimas, susijęs su pareiškėjo turtinėmis teisėmis. Dėl neteisėtų Filialo sprendimų sumažėjo pareiškėjo nuosavybės teisės dalis į pastato bendrojo naudojimų įrenginių, patalpų dalį. Ši bendroji patalpa priklauso dviem savininkams (pareiškėjui ir UAB „AEnergija“), bendroji patalpa neatidalyta, todėl dėl bendrosios patalpos duomenų keitimo prašymą galėjo pateikti tik abu savininkai, šiuo atveju pareiškėjas valios dėl bendrosios patalpos neišreiškė, t. y. sprendimai galėjo būti priimti tik tokiu atveju, jeigu būtų išreikšta pareiškėjo valia.

17.6. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų, jog 2016 m. gegužės 30 d. Vilniaus filialo sprendimu buvo pakeista Buto paskirtis, taip pat realiai buvo suformuotas naujas nekilnojamojo turto kadastro objektas.

17.7. Pirmosios instancijos teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius duomenis, darė klaidingą išvadą, jog Filialo sprendimais buvo pakeisti kadastro duomenys. Pareiškėjo įsitikinimu, Filialo sprendimais buvo taisomos atsiradusios techninės klaidos, dėl kurių jau buvo pasisakęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 4 d. administracinėje byloje Nr. I-3747-790/2016), kad tokie pakeitimai negalimi ir yra neteisėti.

17.8. Pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į faktą, jog neteisėti Filialo sprendimai buvo padaryti UAB Korporacijos „Matininkai“ 2016 m. balandžio 11 d. parengtų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylų, 2016 m. gegužės 12 d. deklaracijos apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001 pagrindais.

18. Atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepimą į apeliacinį skundą atsakovas iš esmės grindžia atsiliepimo į skundą argumentais.

18.1. Atsakovas papildomai nurodo, jog nesutinka su apelianto argumentais, kad buvę (istoriniai) Buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenys yra faktiniai, kurių keitimas yra negalimas, nes šį apelianto argumentą paneigia 2016 m. balandžio 11 d. kadastro duomenų bylos ir 2016 m. gegužės 12 d. deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001.

18.2. Atsakovas teigia, kad Filialo sprendimu atlikti nekilnojamųjų daiktų kadastro pakeitimai yra susiję su Butu, kuris nuosavybės teise priklauso UAB „AEnergija“, t. y. pakeitimai buvo susiję tik su UAB „AEnergija“ nuosavybės teise valdomu objektu, todėl UAB „AEnergija“ buvo tinkamas subjektas pateikti prašymą dėl nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų pakeitimo.

18.3. Atsakovas nesutinka su apelianto teiginiu, kad skundžiamu Filialo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu buvo pakeista Buto paskirtis ir buvo suformuotas naujas nekilnojamojo turto objektas. Atsakovas nurodo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog gyvenamasis namas 3Al/p buvo pastatas, kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – gyvenamoji (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), Buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirtis taip pat gyvenamoji (registro įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), o pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), kuriame yra Butas, paskirtis (kita) taip pat nepasikeitė. Todėl apelianto teiginį apie paskirties pakeitimą atsakovas vertina kaip nepagrįstą jokiais objektyviais įrodymais.

18.4. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog ginčijamu Filialo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimu nebuvo pakeista Buto ar pastato 2Hlp (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) paskirtis ir nebuvo suformuotas naujas nekilnojamojo turto objektas, todėl apelianto nurodytos statybos techninio reglamento normos šiuo konkrečiu atveju negali būti taikomos.

18.5. Atsakovo įsitikinimu, apeliantas painioja dvi skirtingas Nekilnojamojo turto kadastro duomenų tvarkymo procedūras – klaidų taisymą ir duomenų keitimą. Atsakovas nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-3747-790/2016 buvo priimtas sprendimas dėl UAB „AEnergija“ prašymo ištaisyti technines klaidas, o ne pakeisti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis, šis sprendimas dėl visiškai kitokio UAB „AEnergija“ reikalavimo ir jokios reikšmės šiai bylai išnagrinėti neturi.

19. Atsakovas VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos nurodo ir atsakovas VĮ Registrų centras atsiliepime į apeliacinį skundą.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „AEnergija“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. UAB „AEnergija“ atsiliepimą į apeliacinį iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kuriuos buvo nurodžiusi atsiliepime į skundą, ir papildomai nurodo, kad:

20.1. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad šiuo atveju kadastro tvarkytojas turėjo taikyti Kadastro įstatymo 14 straipsnio 3 punktą. UAB „AEnergija“ kartu su prašymu pakeisti Nekilnojamojo turto kadastro duomenis be UAB Korporacijos „Matininkai“ 2016 m. balandžio 11 d. nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylų, pateikė 2016 m. gegužės 12 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001. Kadastro tvarkytojas, nenustatęs neatitikimų tarp deklaracijos ir pateiktų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenų bylų duomenų, pagrįstai konstatavo, kad nėra Kadastro įstatymo 14 straipsnio 3 punkte numatyto pagrindo atsisakyti pakeisti Nekilnojamojo turto kadastro duomenis.

20.2. Pareiškėjas nepagrįstai tvirtina, kad Filialo sprendimas yra susijęs su pareiškėjo nuosavybės teise valdomu turtu. Pagal Kadastro įstatymo 16 straipsnio 4 dalį, kai statinys yra padalytas į patalpas, kurios suformuotos kaip atskiri nekilnojamieji daiktai, į Nekilnojamojo turto kadastrą įrašomi duomenys apie statinį ir apie jo sudėtines dalis – patalpas. Todėl keičiant patalpos (šiuo atveju – Buto) Nekilnojamojo turto kadastro duomenis, kartu turi būti pateikiama ne tik patalpos (Buto), bet ir pastato, kuriame yra patalpa, nekilnojamojo turto kadastro byla. Vien ta aplinkybė, kad su Buto kadastro byla buvo pateikta ir pastato kadastro byla, nereiškia, kad buvo keičiami ir pastato duomenys, įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai konstatavo, kad nei viename teisės akte nėra nustatyta, jog asmuo, siekdamas pakeisti nuosavybės teise valdomos patalpos kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre, turi gauti kitų patalpų savininkų sutikimus.

20.3. Pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde tvirtina, kad jis iki Filialo sprendimų priėmimo buvo vienintelis pastato 2H1p savininkas. Pareiškėjui šiame pastate priklauso dvi negyvenamosios patalpos (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)).

20.4. Pareiškėjas, grįsdamas savo poziciją dėl Buto paskirties pakeitimo, be teisėto pagrindo vadovaujasi statybos techniniu reglamentu STR 1.12.08:2010 „Statinių naudojimo priežiūros tvarkos aprašas“, nes šis reglamentas nebuvo taikytinas UAB „AEnergija“ rengiant dokumentus bei pateikiant juos įregistruoti Filialui. Buto paskirtis šiuo ginčijamu atveju nepasikeitė.

20.5. Pareiškėjas painioja dvi procedūras – nekilnojamojo daikto kadastro duomenų keitimą ir techninės klaidos taisymą, kurios skiriasi savo esme ir yra reglamentuotos skirtingai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:IV.

21. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjo UAB „Žmogaus studijų centras“ skundo reikalavimai panaikinti atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. spalio 20 d. rašte Nr. VILN(12.5.13.)-26882 nurodomus sprendimus pakeisti nekilnojamųjų daiktų – negyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registro įrašuose Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. espr1-5, pagrįstumas ir teisėtumas.

22. Byloje nustatyta, kad Filialas 2016 m. spalio 20 d. raštu Nr. VILN(12.5.13.)-26882 informavo pareiškėją apie tai, jog išnagrinėjus UAB „AEnergija“ 2016 m. gegužės 16 d. prašymą buvo pakeisti nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenys, t. y. paliktas Butui adresas (duomenys neskelbtini), pakeistas registro numeris (duomenys neskelbtini)ir unikalus numeris į (duomenys neskelbtini), perkeltas registras prie pastato 2H1p, o registras Nr. (duomenys neskelbtini)išimtas iš Nekilnojamojo turto registro. Pareiškėjas šioje byloje ginčija rašte Nr. VILN(12.5.13.)-26882 nurodomus sprendimus pakeisti nekilnojamųjų daiktų – negyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro duomenis Nekilnojamojo turto registro įrašuose Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini). Atsakovas Filialas rašte konkrečiai nenurodė, kada buvo priimti sprendimai, tačiau iš bylos duomenų ir šio atsakovo procesiniuose dokumentuose nurodytų aplinkybių matyti, kad Filialas 2016 m. gegužės 30 d. priėmė sprendimus pakeisti nekilnojamųjų daiktų – negyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir registre (registro įrašai Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)).

23. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad minėti Filialo sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, nes Filialas, išnagrinėjęs statinių, esančių (duomenys neskelbtini), ir statinių, esančių (duomenys neskelbtini), kadastro ir registro duomenų archyvinėse bylose (inv. Nr. (duomenys neskelbtini)ir (duomenys neskelbtini)) esančius duomenis, Nekilnojamojo turto registro įrašuose Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini)ir Nr. (duomenys neskelbtini)įrašytus duomenis ir patikrinęs faktinius duomenis vietoje, pagrįstai ir teisėtai pakeitė Buto ir pastato 2H1p kadastro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad Filialas Nekilnojamojo turto kadastro duomenis pakeitė Kadastro įstatymo 12 straipsnio pagrindu, nenustatęs Kadastro įstatymo 14 straipsnyje nustatytų pagrindų atsisakyti įrašyti nekilnojamojo daikto duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, akcentavo, kad duomenys nebuvo taisomi. Pirmosios instancijos teismas pripažino pagrįstais Filialo ir Komisijos argumentus, kad pagrindas pakeisti duomenis buvo UAB Korporacijos „Matininkai“ parengtos 2016 m. balandžio 11 d. nekilnojamųjų daiktų (Buto ir pastato 2H1p) kadastro duomenų bylos ir 2016 m. gegužės 13 d. deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 001, o pakeitimas pagrįstai ir teisėtai atliktas be pareiškėjo sutikimo.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo byloje išsakytus argumentus, dėl kurių turėtų būti tenkinti jo skundo reikalavimai, kitų byloje dalyvaujančių asmenų atsikirtimus į pareiškėjo skundo reikalavimus, vertindama pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad nekilnojamųjų daiktų, registruojamų Nekilnojamojo turto registre, kadastro duomenų nustatymą, jų įrašymą į Nekilnojamojo turto kadastrą, Nekilnojamojo turto kadastro statusą, šio kadastro steigimą, tvarkymą ir kt. reglamentuoja Nekilnojamojo turto kadastro įstatymas. Šio įstatymo 3 straipsnio 4 dalis nustato, kad Nekilnojamojo turto kadastre įrašyti duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nepakeisti arba nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenys – duomenys, apibūdinantys nekilnojamojo daikto buvimo vietą, gamtines ir ūkines žemės savybes, geometrinius statinių parametrus ir nekilnojamųjų daiktų naudojimo sąlygas (Kadastro įstatymo 2 str. 4 d.). Kadastro įstatymo 5 straipsnis nurodo, kokie nekilnojamieji daiktai yra laikomi Nekilnojamojo turto kadastro objektais, o 6 straipsnyje konkrečiai nurodoma, kokie kadastro duomenys įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Atskiru nekilnojamojo turto kadastro objektu formuojamo nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ir jų pakeitimo dokumentai yra: 1) valstybės valdžios ar valdymo institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; 3) rašytiniai sandoriai; 4) kitų valstybės kadastrų ir registrų dokumentai; 5) kiti įstatymų ir Vyriausybės nustatyti dokumentai (Kadastro įstatymo 12 str. 1 d.). Kartu su dokumentais dėl nekilnojamojo daikto kadastro duomenų įrašymo į nekilnojamojo turto kadastrą ar jų pakeitimo, išskyrus atvejus, nurodytus šio straipsnio 3 dalyje, Nekilnojamojo turto

kadastro tvarkytojui turi būti pateikiamas prašymas įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ir nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla (Kadastro įstatymo 12 str. 2 d.).

25. Nekilnojamojo turto registro įstatymas reglamentuoja žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę. Pažymėtina, kad Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra išviešinti duomenis apie nekilnojamuosius daiktus. Įstatymo nustatyta nekilnojamojo daikto teisinė registracija yra ne nuosavybės įsigijimo pagrindas, o įstatymuose nustatytais pagrindais įgytos nuosavybės registravimas, kuriuo valstybė, išviešindama šiuos faktus, siekia užtikrinti nuosavybės teisių apsaugą, suteikiant patikimą ir teisėtai gautą informaciją apie šių teisių pasikeitimus ir jų suvaržymus. Registro įstatymo 4 straipsnis nustato, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje teismų praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-977/2000; 2001 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-804/2001; 2007 m. rugsėjo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-329/2007; kt.) nurodoma, jog teismine tvarka gali būti ginčijama teisinė registracija ir iškeliamas jos neteisėtumas keliais aspektais: ji gali būti ginčijama dėl to, kad atlikta nesant pagrindo arba pažeidžiant nustatytą tvarką; registracija nesant pagrindo yra tada, kai teisinė registracija vykdoma nepateikus dokumentų, kurie yra būtini jai atlikti, arba pateikus tokius dokumentus, kurie aiškiai neatitinka įstatymo reikalavimų ir yra nepakankami teisinei registracijai atlikti.

26. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti tokį registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-192/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012, kt.).

27. Kadastro įstatymo 14 straipsnyje nurodyta, kad kadastro tvarkytojas atsisako įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, yra įstatymų nustatyta tvarka panaikintas; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą ar juos pakeisti, duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su šio daikto kadastro duomenų bylos duomenimis; 4) nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla neatitinka šio įstatymo reikalavimų; 5) šio įstatymo 17 straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka negalima nekilnojamojo daikto pažymėti kadastro žemėlapyje.

28. Registro įstatymo 29 straipsnis nustato, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos; 4) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios; 5) nesumokėtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo nustatytas registravimo mokesčio avansas; 6) prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti; 7) įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre; 8) Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą; 9) jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu.

29. Aptartos įstatymų nuostatos bei teismų praktika suponuoja išvadą, kad Nekilnojamojo turto kadastro ir registro

tvarkytojas turi išsamiai patikrinti pateiktus dokumentus, kurių pagrindu prašoma įrašyti nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į Nekilnojamojo turto kadastrą ir įregistruoti daiktines teises ar juos pakeisti. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad duomenys (teisės aktų nustatyti dokumentai), kurių pagrindu buvo įregistruota asmens daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą, gali būti vertinami kitaip negu registratoriaus buvo įvertinti padarant atitinkamą įrašą Nekilnojamojo turto registre, tik juos nuginčijus įstatymuose nustatyta tvarka.

30. Teisėjų kolegija, įvertinusi trečiojo suinteresuoto asmens atsakovui Filialui pateiktus dokumentus, kuriais remiantis buvo prašoma pakeisti Buto ir kartu pastato 2H1p kadastro duomenis, kuriuos pakeitus trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis Butas buvo priskirtas prie pastato 2H1p (pastato, kuriame nuosavybės teise pareiškėjui priklauso dvi negyvenamosios patalpos), o pastato 3AIp, kuriame buvo trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis Butas, duomenys buvo išregistruoti iš Nekilnojamojo turto kadastro ir registro, pripažįsta, kad šioje byloje ginčijami Filialo sprendimai yra nepagrįsti ir neteisėti, pažeidžiantys pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, nes šie sprendimai daro įtaką ir pareiškėjo įgyto nuosavybėn nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenims, nors šie duomenys nebuvo nuginčyti. Pažymėtina ir tai, kad Filialas remiasi UAB Korporacijos „Matininkai“ matininkės parengtu klaidų ištaisymo aktu Nr. I-2-154, kuriame nurodyta apie nustatytas klaidas, tačiau laikosi pozicijos, jog šioje byloje ginčijamais sprendimais jokių klaidų netaisė. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindžia archyvinių bylų kadastro duomenimis apie patalpas, nurodo patalpų žymėjimų sutapimus, tačiau sprendime konstatuoja, kad Filialas jokių klaidų netaisė, o tik pakeitė Nekilnojamojo turto kadastro duomenis.

31. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad nagrinėjamu atveju Filialas privalėjo atsisakyti pakeisti Buto ir pastato 2H1p duomenis, įrašytus į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą, nes UAB Korporacijos „Matininkai“ parengtuose dokumentuose nurodyti duomenys nesutampa su šių daiktų kadastro ir registro duomenimis, o tai leidžia daryti išvadą, kad parengtos Buto ir pastato 2H1p kadastro duomenų bylos neatitiko Kadastro įstatymo reikalavimų (Kadastro įstatymo 14 str. 3 ir 4 p.).

32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Filialui pateikė UAB Korporacijos „Matininkai“ parengtas 2016 m. balandžio 11 d. nekilnojamųjų daiktų (Buto ir pastato 2H1p) kadastro duomenų bylas, kuriose neteisingai buvo nurodyti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoti duomenys, t. y. buvo nurodyta, kad Butas yra pastate 2H1p, nors Nekilnojamojo turto kadastre ir registre buvo įregistruoti visiškai kitokie duomenys, kurie nebuvo nuginčyti. Taip pat pažymėtina ir tai, kad nebuvo ištaisytos klaidos, jei jos buvo padarytos atliekant nekilnojamųjų daiktų duomenų registraciją.

33. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi Filialo pateiktas Nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylas, nustatė, kad 2006 m. gegužės 23 d. pirkimo–pardavimo sutartimi, 2006 m. gegužės 31 d. privatizavimo objekto (ilgalaikio materialiojo turto) nuosavybės teisės perdavimo ir priėmimo aktu UAB „Tas anas“ iš VĮ Valstybės turto fondo įsigijo negyvenamąsias patalpas: 19-2, 19-3, 19-4, 19-5 su bendrojo naudojimo patalpa 19-1 (1/2 iš 7,84 kv. m, t. y. 3,92 kv. m) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini):pastate (duomenys neskelbtini)) 2H1p, o 2006 m. liepos 18 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigytą turtą UAB „Tas anas“ pardavė UAB „Hansa lizingas“. VĮ Registrų centro 2002 m. liepos 15 d. įraše Nr. (duomenys neskelbtini)minėtos patalpos nurodytos statinyje 2H1p, kadastro duomenys fiksuoti 2001 m. vasario 19 d.

34. Pareiškėjas 2012 m. kovo 27 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo iš UAB „Ektornet Commercial Lithuania“ (ši bendrovė turtą įsigijo iš „Swedbank lizingas“, UAB) nuosavybėn negyvenamąsias patalpas, pažymėtas 19-2, 19-3, 19-4, 19-5 su bendrojo naudojimo patalpa, pažymėta 19-1 (1/2 iš 7,84 kv. m), esančias (duomenys neskelbtini). Sutarties 1.1.3 punkte nurodyta, kad registro įrašas – Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas, kuriame yra patalpa: (duomenys neskelbtini), 2H1p; kadastro duomenų fiksavimo data: 2001 m. vasario 19 d.; patalpa yra pastate, kuris įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (įregistravimo pagrindas: Kultūros paveldo departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos 2010 m. lapkričio 24 d. aktas Nr. PPD-AV-71). Remiantis nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento duomenimis, buvo padaryti įrašai Nekilnojamojo turto registre (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjo nuosavybės teisė į negyvenamąsias patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), yra įregistruota 2014 m. birželio 12 d. pažymos apie naujai suformuotų nekilnojamojo turto kadastro objektų (patalpos (-ų)) galimybę naudoti pagal paskirtį pagrindu. Negyvenamosios patalpos buvo suformuotos padalijus įsigytas nuosavybėn negyvenamąsias patalpas.

35. Byloje taip pat nustatyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo 2010 m. spalio 11 d. Akcijų pasirašymo sutartimi iš T. P. įsigijo butą su rūsiu (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini) (pažymėtina, kad šį butą su rūsiu lengvatine tvarka iš valstybės 1993 m. spalio 14 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu įsigijo V. K.). Šios sutarties 1.1.4 punkte nurodyta, kad šis butas įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini); pastatas, kuriame butas, yra (duomenys neskelbtini), 3A1p; kadastro duomenų fiksavimo data: 1996 m. balandžio 1 d.; daikto priklausiniai iš kito registro: įrašų nėra; butas yra pastate, kuris įrašytas į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą

(juridinis pagrindas: Kultūros vertybių apsaugos departamento 2003 m. kovo 5 d. įsakymas Nr. Į-057). Remiantis nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento duomenimis, 2010 m. spalio 14 d. buvo įregistruotos nuosavybės teisės į Butą, padaryti įrašai Nekilnojamojo turto registre (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)). Pažymėtina, kad įrašant Nekilnojamojo turto registre duomenis, nebuvo nurodyta, kad trečiasis suinteresuotas asmuo bendrosios dalinės nuosavybės teise įgijo priklausinius, iš jų ir bendrojo naudojimo patalpą, pažymėtą 19-1 (1/2 iš 7,84 kv. m), esančią (duomenys neskelbtini), pastate (duomenys neskelbtini) (2H1p), t. y. pagal Nekilnojamojo turto kadastro ir registro įrašus esančią kitame pastate.

36. Minėti Nekilnojamojo turto kadastre ir registre įregistruoti duomenys nebuvo nuginčyti, pakeisti ar ištaisyti teisės aktų nustatyta tvarka iki trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė prašymą pakeisti nuosavybės teise įsigyto buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir negyvenamojo namo 2H1p, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame negyvenamąsias patalpas nuosavybės teise įsigijo pareiškėjas, kadastro ir registro duomenis. Filialas tenkino trečiojo suinteresuoto asmens prašymą ir duomenis, įregistruotus Nekilnojamojo turto kadastre ir registre, pakeitė remdamasis UAB Korporacijos „Matininkai“ parengtų dokumentų pagrindu, nors teisės aktai nenustato, jog matininkai turi teisę spręsti klausimą dėl įregistruotų Nekilnojamojo turto kadastre ir registre duomenų pakeitimo. Filialui pateiktuose UAB Korporacijos „Matininkai“ parengtuose dokumentuose nurodyta, kad Butas yra pastate (duomenys neskelbtini), 2H1p, nors tai akivaizdžiai neatitinka įregistruotų pagal nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus duomenų. Pagal bylos duomenis Butas priskirtas namui 3A1p 1993 m. birželio 1 d., atsakovui nebuvo pateikti dokumentai, kurie leistų daryti išvadą, kad Butas prie šio pastato priskirtas neteisėtai ir tokio pobūdžio Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenys turi būti pakeisti. Be to, Filialas nusprendė, kad trečiajam suinteresuotam asmeniui nuosavybės teise priklauso ½ dalis patalpos, pažymėtos 19-1. Kaip jau minėta, trečiasis suinteresuotas asmuo pagal 2010 m. spalio 11 d. Akcijų pasirašymo sutartį Butą įsigijo tik su rūsiu, t. y. be priklausinių kitame pastate (sutartyje net nurodyta, kad nėra daikto priklausinių iš kito registro, o registrų įrašai nenuginčyti).

37. Be to, nekilnojamųjų daiktų kaip priklausinių registravimą nustato Registro įstatymo 10 straipsnio nuostatos. CK 4.13 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai. CK 4.19 straipsnio 1 dalyje priklausiniai apibrėžiami kaip savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Remiantis CK 4.14 straipsnio 1 dalimi, antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne vieną kartą yra išaiškinęs, kad priklausiniu pripažįstamas toks daiktas, kuris yra skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir yra susijęs su pagrindiniu daiktu bendra ūkine paskirtimi, o kurį daiktą pripažinti pagrindiniu, o kurį – antraeiliu, yra kiekvieno konkretaus atvejo įvertinimo pagal faktinius duomenis, galiojančius įstatymus ir sutartis rezultatas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. vasario 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-32/2007). Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas sprendimą, tokio pobūdžio klausimų nesprendė.

38. Akcentuotina, kad įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-13747-790/2016, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas, kilęs tarp UAB „AEnergija“ ir atsakovų Filialo bei VĮ Registrų centro (trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvavo UAB „Žmogaus studijų centras“), jau buvo išnagrinėtos aplinkybės, susijusios su Filialo atliktais įrašais Nekilnojamojo turto registre, nustatytais faktais, jog vienos ir tos pačios patalpos skirtingose archyvinėse bylose pažymėtos skirtingais žymėjimais, ir konstatuota, kad Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie padaryti, nenustatytos techninės klaidos, kurioms taisyti turėtų būti taikoma Registro įstatymo 33 straipsnio tvarka. Taip pat nustatyta, kad atskirų nekilnojamųjų daiktų kadastro duomenims nuo seno esant įrašytiems į Nekilnojamojo turto kadastrą bei esant Nekilnojamojo turto registre įregistruotoms pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens nuosavybės teisėms į šiuos daiktus galiojančių ir nenuginčytų dokumentų pagrindu, minėtų daiktų (Buto ir pastato 2H1p) kadastro ir registro duomenys nustatyta tvarka negali būti taisomi, nes toks taisymas pažeistų nuosavybės teisių į minėtus nekilnojamuosius daiktus turėtojų teises ir teisėtus interesus. Taip pat sprendime konstatuota, kad kilęs civilinis ginčas dėl nuosavybės teisių į patalpą, plane pažymėtą 19-1 (1/2 dalis iš 7,84 kv. m), turėtojų galėtų būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka.

39. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad tiek šioje administracinėje byloje, tiek ir minėtoje administracinėje byloje buvo nagrinėjamos tos pačios faktinės aplinkybės, dėl kurių UAB „AEnergija“ siekė ištaisyti ir / ar pakeisti Nekilnojamojo turto kadastro ir registro duomenis, t. y. aplinkybės apie sutampančias patalpas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė nustatytomis aplinkybėmis apie sutampančias patalpas ir konstatavo, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai pakeitė Buto ir pastato 2H1p kadastro duomenis (žr. sprendimo 7 lapą), t. y. iš esmės padarė priešingas išvadas.

40. Apibendrinant pirmiau nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos

teismo išvada, jog atsakovo Filialo sprendimai, nurodyti 2016 m. spalio 20 d. rašte Nr. VILN(12.5.13.)-26882, Komisijos sprendimas, yra pagrįsti ir teisėti, padaryta netinkamai aiškinant ir taikant aptartus teisės aktus ir įvertinus byloje surinktus įrodymus, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas bei priimamas naujas sprendimas, kuriuo tenkinami pareiškėjo skundo reikalavimai.

41. Pareiškėjas prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas už apeliacinį skundą sumokėjo 11,25 Eur, taip pat pareiškėjas pateikė įrodymus, kad advokato padėjėjai B. B. 2019 m. sausio 29 d. sumokėjo 675 Eur už rašytinių paaiškinimų ir prašymo projektų parengimą ir papildomų įrodymų surinkimą šioje administracinėje byloje.

42. Kadangi pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimas panaikinti atsakovo VĮ Registrų centro Vilniaus filialo sprendimus yra tenkintas, todėl pareiškėjui priteistinas jo sumokėtas žyminis mokestis už apeliacinį skundą iš šio atsakovo (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d., 41 str. (redakcija, galiojusi iki 2018 m. gruodžio 29 d.)).

43. Teisėjų kolegija, vertindama prašymą priteisti advokato padėjėjai sumokėtą 675 Eur pinigų sumą, pirmiausia pažymi, kad proceso šalys savo interesus teisme gina pačios arba per atstovus (ABTĮ 47 str. 1 d.). ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009; 2011 m. sausio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012). Sprendžiant, ar prašomos atlyginti išlaidos buvo būtinos, taip pat turi būti atsižvelgiama į tai, ar proceso šalys savo procesinėmis teisėmis naudojosi sąžiningai, ar proceso šalies išlaidavimas nebuvo perteklinis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-726/2013; 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-816-438/2015 ir kt.).

44. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui apeliacinės instancijos teisme atstovauja advokatas K. K., kuris ir yra pasirašęs apeliacinės instancijos teismui teiktus rašytinius paaiškinimus, kuriuose iš esmės yra atkartoti apeliacinio skundo argumentai. Akcentuotina, kad pagal Lietuvos advokatūros įstatymo 34 straipsnio 2 dalį apeliacinės instancijos teisme atstovauti gali tik advokatas, o advokato padėjėjas gali atstovauti tik pirmosios instancijos teismuose ir tik po to, kai Lietuvos advokatūra patvirtina jo vienų metų praktikos atlikimo ataskaitą.

45. Teismų praktikoje yra nurodyta, kad į atstovavimo sampratą patenka teisinių, taip pat ir procesinių dokumentų ar jų projektų rengimo, paslaugų teikimas, nes atstovavimas yra ne tik atstovo dalyvavimas teismo posėdžiuose, bet ir kiti jo atliekami veiksmai (procesinių dokumentų rengimas, pasirašymas, pateikimas teismui, teisinės konsultacijos, įvairūs paklausimai įstaigoms ir organizacijoms ir pan.) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106-248/2016). Taip pat Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad atstovavimo teisinius santykius patvirtina teisinių paslaugų teikimo (atstovavimo) sutartis (žr. 2018 m. balandžio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-403/2018).

46. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su advokato padėjėja sudarė 2019 m. sausio 2 d. atstovavimo sutartį, jai sumokėjo pagal pateiktą sąskaitą už teisines paslaugas. Pažymėtina, kad pateiktoje atstovavimo sutartyje nėra nurodyta, jog atstovavimo sutartis sudaryta su advokatų kontora, kurios vardu advokato padėjėja paėmė pinigus iš pareiškėjo, ar pan.

47. Pareiškėjas nėra nurodęs jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių pareiškėjui buvo būtina 2019 m. sausio 2 d. sudaryti atstovavimo sutartį su advokato padėjėja, kuri rengė rašytinius paaiškinimus ir prašymo projektus.

48. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, pareiškėjo patirtos 675 Eur išlaidos nepripažintinos būtinomis ir pagrįstomis, todėl netenkintinas prašymas dėl šių išlaidų priteisimo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žmogaus studijų centras“ apeliacinį skundą tenkinti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Žmogaus studijų centras“ skundą tenkinti.

Panaikinti atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2016 m. gegužės 30 d. sprendimus pakeisti nekilnojamųjų daiktų – negyvenamojo pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) ir buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) kadastro ir registro duomenis Nekilnojamojo turto kadastre ir registre (registro įrašai Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)). Panaikinti Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2017 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. espr1-5.

Priteisti pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Žmogaus studijų centras“ iš atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 11,25 Eur žyminio mokesčio, netenkinti pareiškėjo prašymo priteisti 675 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ

VIRGINIJA VOLSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-430-502/2019Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00394-2017-0Procesinio sprendimo kategorija 24.7(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. G. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. T.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja S. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. SG-217 (3.3) dėl atsisakymo taikyti reikalavimą ginčo adresu (duomenys neskelbtini) įrengtam stacionariam triukšmo šaltiniui viešoje vietoje atlikti privalomą triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą bei reikalauti nutraukti pažeidimą; 2) įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybę reikalauti pažeidėją A. T. pateikti (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad vadovaudamasi Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešose vietose taisyklių 25.3 punktu

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d51ff3e041c311e9a221b04854b985af

kreipėsi į Administraciją su prašymu nutraukti neteisėtai įrengto ir eksploatuojamo triukšmo šaltinio (duomenys neskelbtini) poveikį jos sveikatai ir aplinkai. 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-2017 (3.3) Administracija informavo pareiškėją, kad Salos g. 14 valdoje nėra vykdoma ūkinė veikla, todėl toks vertinimas neatliekamas, valdos savininkas pateikė UAB „EKO2ŠILUMA“ oficialaus „(duomenys neskelbtini)“ atstovo Lietuvoje 2016 m. birželio 7 d. deklaraciją Nr. S160607-01, kurioje gamintojo oficialiais deklaruojamais techniniais parametrais, veikiant šildymo režimu, prietaisas skleidžia 51 dbA triukšmo lygį ir toks triukšmo lygis neviršija Visuomenės sveikatos centro nustatytų triukšmo ribų gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje. Pareiškėjos nuomone, Administracija netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymą. Nėra ginčo, kad (duomenys neskelbtini) valdoje, kuri nuosavybės teise priklauso A. T., yra sumontuotas stacionarus triukšmo šaltinis – „(duomenys neskelbtini)“ PUHZ-SW75VHA šilumos siurblys. A. T. yra triukšmo šaltinio savininkas. Pareiškėjos nuomone, namų ūkis yra ūkinė veikla, o kenksmingas poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai daromas nepriklausomai nuo to, kam naudojamas stacionarus triukšmo šaltinis: namų ūkyje ar naudojamas ūkinėje veikloje. Kenksmingas poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai kyla dėl to, kad stacionarus triukšmo šaltinis stovi lauke, t. y. viešoje vietoje. Ginčo stacionarus triukšmo šaltinis pastatytas namų valdoje – lauke prie namo, jis pastatytas ir eksploatuojamas šildyti (vėdinti) namą, t. y. naudojamas namų ūkyje. Būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, jeigu teisės akte numatytas privalomas reikalavimas atlikti poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą būtų susiaurintas iki tiek, kad būtų taikomas tik ūkinę veiklą vykdantiems asmenims, o šeimos ūkyje būtų leidžiama montuoti ir eksploatuoti be poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimo. Nėra skirtumo, kur yra naudojamas stacionarus triukšmo šaltinis: namų ūkyje ar ūkinėje veikloje, vertinimo objektas yra tas, kad triukšmo šaltinis yra stacionarus ir jis stovi viešoje vietoje – lauke, Administracija nepagrįstai susiaurino vertinimo objektą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Administracija turi įgyvendinti visas triukšmo valdymo priemones, kurios užtikrintų gyventojų ir jų aplinkos apsaugą nuo gretimame sklype pastatytų stacionarių triukšmo šaltinių skleidžiamo kenksmingo poveikio, nes gyvenamojoje aplinkoje turi būti griežčiausiai laikomasi reikalavimų apsaugai nuo triukšmo. A. T. stacionaraus triukšmo šaltinio buvimo vietos apžiūros metu pats patvirtino, kad jo šilumos siurblys yra per silpnas, ekonominei naudai pasiekti, anot tokių šilumos siurblių gamintojų atstovų, geriau, kai šilumos siurblys dirba kuo didesniu pajėgumu. Vadinasi, A. T. pasirinko siekti kuo didesnės naudos – pasirinko silpnesnį siurblį ir leidžia dirbti siurbliui kuo didesniu pajėgumu, taigi siekiama ekonominės naudos. Administracija neteisingai paskirsto įrodinėjimo pareigą. A. T. turi įrodyti, kad jo valdoje lauke pastatytas stacionarus triukšmo šaltinis veikia pagal teisės aktų reikalavimus, ir, veikiantis šildymo režimu naktį (51 dbA) jis neviršija leistinų triukšmo normų ar neviršija leistinų triukšmo normų dirbdamas ne šildymo režimu. A. T. privalo pateikti stacionaraus triukšmo šaltinio poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą, o Administracija privalo reikalauti, kad A. T. įrodytų, kad jis nepažeidžia imperatyvių normų reikalavimų, o neįrodžius – reikalauti, kad panaikintų neteisėtai pastatytą ir kenksmingą poveikį aplinkai ir kaimynų sveikatai darantį stacionarų triukšmo šaltinį. Pagal Triukšmo valdymo įstatymo nuostatas, visiems stacionariems triukšmo šaltiniams, pastatytiems lauke (viešoje vietoje), be išimčių galioja reikalavimas atlikti privalomą pirminį (po pareikalavimo) poveikio vertinimą, nes nepriklausomai nuo to, ūkinėje veikloje ar namų ūkyje naudojami – jie kelia grėsmę visiems, be išimčių, gyvenantiems aplink.

3. Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja pateikė 2017 m. kovo 10 d. pareiškimą, kuriame reikalavo nutraukti neteisėtai

įrengto ir eksploatuojamo triukšmo šaltinio (duomenys neskelbtini) kurio savininkas yra trečiasis suinteresuotas asmuo A. T., poveikį pareiškėjos sveikatai ir jos aplinkai. Atsakovo atstovai nuvyko į vietą, dalyvaujant pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. T., patikrino pareiškėjos pareiškime nurodytus faktus. 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) atsakovas pareiškėją informavo apie nustatytas aplinkybes, patikrinimo metu pateiktus dokumentus (šilumos siurblio techninius parametrus) ir nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kreipsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą (toliau – ir NVSC) dėl įrengto triukšmo šaltinio, adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai, apie gautas išvadas informuos atskiru pranešimu. 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SG-222 (3.3) atsakovas kreipėsi į NVSC su prašymu padėti nustatyti minėto triukšmo šaltinio skleidžiamo triukšmo lygį, apie gautas išvadas informuoti atsakovą, šio prašymo kopija buvo pateikta ir pareiškėjai. NVSC 2017 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 2.6-1367 (16.3.187.6.12) informavo pareiškėją apie gautą atsakovo raštą, kad suderintų su pareiškėja atvykimo laiką dėl matavimų atlikimo, kreipėsi į pareiškėją elektroniniu paštu. Tačiau, pareiškėjai informavus, kad yra pateiktas skundas dėl atsakovo ginčijamo sprendimo, toks tyrimas nebuvo atliktas. Atsakovas, gavęs pareiškėjos pareiškimą ir vadovaudamasis nustatytu teisiniu reglamentavimu, atliko visus privalomus veiksmus tam, kad pareiškime nurodyta situacija būtų išnagrinėta tinkamai ir būtinos faktinės aplinkybės

(triukšmo šaltinio skleidžiamas garsas) būtų nustatytos tam įgaliotų institucijų. Tik atlikus skleidžiamo triukšmo šaltinio matavimus ir nustačius higienos normų neatitikimus, atsiranda teisinis pagrindas reaguoti ir taikyti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas poveikio priemones. Pareiškėja skunde nurodo tik savo subjektyvią nuomonę apie keliamą grėsmę, kuri paremta jos pačios nuomone arba informacija interneto šaltiniuose. Atsakovas neatsisakė atlikti triukšmo šaltinio keliamo garso matavimų ir ėmėsi visų priemonių, kad tokie matavimai būtų atlikti. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad vadovaujantis Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešosiose vietose taisyklių ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatomis, jos dėl triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai atlikimo šiuo atveju netaikytinos, nes valdoje nėra vykdoma ūkinė veikla.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad jam ir sutuoktinei jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso

žemės sklypas ir jame esantis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) kurio paskirtis – gyvenamoji (butų), o ne gamybinė. Gyvenamojo namo šildymui 2014 m. lapkričio 5 d. iš UAB „Anaga“ trečiasis suinteresuotas asmuo nusipirko „(duomenys neskelbtini)“ šildymo agregato bloką, kuris 2015 m. kovo 5 d. buvo sumontuotas ir pradėtas eksploatuoti. Dalis šildymo agregato bloko yra sumontuota išorinėje gyvenamojo namo sienoje, veikdamas jis skleidžia garsą. Trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis gyvenamasis namas yra sublokuotas su gyvenamuoju namu, esančiu Salos g. 14a, Raizgių k., Šiaulių r., tačiau jokių nusiskundimų iš kaimynų trečiasis suinteresuotas asmuo nėra gavęs. 2015 m. gruodžio mėnesį pareiškėja žodžiu pareiškė pretenzijas, kad šildymo sistema veikia per garsiai. Gerbdamas kaimynę, savo žemės sklype nuo pareiškėjos sklypo pusės trečiasis suinteresuotas asmuo pastatė garsą sulaikančią sienelę. Gavęs raštu pareiškėjos pretenziją dėl šilumos siurblio skleidžiamo triukšmo, trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į UAB „EKO2ŠILUMA“ – oficialų „(duomenys neskelbtini)“ atstovą Lietuvoje, kuris pateikė 2016 m. birželio 7 d. deklaraciją Nr. S160607-01, kad gamintojo oficialiais deklaruojamais techniniais parametrais, veikiant šildymo režimu, šilumos siurblys skleidžia 51 dbA triukšmo lygį. Gavęs pareiškėjos skundą, trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksmų tyrimo poskyrį, kurio specialistas 2017 m. gegužės 3 d. atliko aplinkos triukšmo tyrimą trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančioje namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini) 2017 m. gegužės 4 d. Pagal galiojančius teisės aktus, skirtumas tarp suminio ir momentinio garso slėgio lygio neturi viršyti 3 dBA, todėl pagal atliktą tyrimą akivaizdu, kad šilumos siurblio skleidžiamas triukšmo lygis neviršija nei įstatymo, nei Visuomenės sveikatos centro nustatytų triukšmo ribų gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje. Administracija 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) pareiškėją informavo, kad kreipsis į NVSC dėl įrengto triukšmo šaltinio adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir jo keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai, nurodė, kad apie gautas išvadas informuos pareiškėją atskiru pranešimu. Taigi administracinė procedūra dėl pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių ir pateiktų prašymų nėra pasibaigusi, o galutinis sprendimas nepriimtas. Administracijos raštas Nr. SG-217 (3.3) laikytinas tarpiniu raštu nagrinėjant pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. prašymą, nesukeliančiu jai savarankiškų teisinių pasekmių, todėl negali būti skundo objektu. Nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjos skunde nurodytus veiksmus, nėra ir ginčo, kurį galima nagrinėti administraciniame teisme. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą reikalauti pažeidėją A. T. pateikti (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko, paaiškino, kad yra gydytojas, dirba Respublikinėje Šiaulių ligoninėje, savo gyvenamojoje vietoje jokios ūkinės veiklos nevykdo. Šildymo agregato blokas naudojamas gyvenamojo namo šildymui, šilumos trečiasis suinteresuotas asmuo negamina ir neparduoda. Privataus gyvenamojo namo šildymas nėra ūkinė veikla, pagal savo pobūdį ir mastą neįrašytas į privalomo poveikio aplinkai vertinimo sąrašą, todėl poveikio aplinkai vertinimas nėra atliekamas.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjos S. G. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 22 d. kreipėsi į Algirdą ir Z. T. su pareiškimu-pretenzija dėl

stacionaraus triukšmo šaltinio, prašydama iki 2016 m. birželio 22 d. pateikti (duomenys neskelbtini) įrengto triukšmo šaltinio – ginčo „agregato“ triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą, kuris, anot pareiškėjos, vadovaujantis Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešose vietose taisyklių 12 punktu buvo privalomas atlikti dar iki įrengiant stacionarų triukšmo šaltinį – ginčo „agregatą“. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad 2015 m. gruodžio mėnesį, pareiškėjai žodžiu pareiškus pretenzijas, kad trečiojo suinteresuoto asmens šildymo sistema per garsiai veikia, jis, gerbdamas kaimynę, savo žemės sklype nuo pareiškėjos sklypo pusės pastatė garsą sulaikančią sienelę, kreipėsi į UAB

„EKO2ŠILUMA“ – oficialų „(duomenys neskelbtini)“ atstovą Lietuvoje, kuris pateikė 2016 m. birželio 7 d. deklaraciją Nr. S160607-01, kurioje nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini)“ šilumos siurbliai, modelis PUHZ-SW75VHA, remiantis gamintojo oficialiais deklaruojamais techniniais parametrais, veikiant šildymo režimu, skleidžia 51 dbA triukšmo lygį, toks triukšmo lygis neviršija Visuomenės sveikatos centro nustatytų triukšmo ribų gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje. 2016 m. liepos 24 d. pareiškėja A. ir Z. T. pateikė pakartotinį įspėjimą dėl stacionaraus triukšmo šaltinio, kuriame nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateikta 2016 m. birželio 7 d. UAB „EKO2ŠILUMA“ deklaracija dėl šilumos siurblio skleidžiamo triukšmo nėra Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešose vietose taisyklių 12 punkte minimo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimas, todėl trečiojo suinteresuoto asmens kieme stacionarus triukšmo šaltinis įrengtas neteisėtai ir trečiasis suinteresuotas asmuo eksploatuoti jo neturi teisės. Pareiškėja Administracijai 2017 m. kovo 10 d. pateikė pareiškimą, kuriame reikalavo nutraukti neteisėtai įrengto ir eksploatuojamo triukšmo šaltinio (duomenys neskelbtini) kurio savininkas yra trečiasis suinteresuotas asmuo A. T., poveikį pareiškėjos sveikatai ir jos aplinkai ((duomenys neskelbtini)

9. Teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) atsakovas pareiškėją informavo apie nustatytas aplinkybes (2017 m. balandžio 5 d. 15.30 val. Administracijos atstovai, dalyvaujant pareiškėjai ir (duomenys neskelbtini) valdos savininkui (trečiajam suinteresuotam asmeniui), patikrino pareiškime pateiktus faktus. Valdoje adresu (duomenys neskelbtini) yra įrengtas šilumos siurblys. Lankantis pareiškėjos valdoje buvo girdimi aplinkui vykdomų statybų garsai. Siurblio skleidžiamas garsas patikrinimo metu buvo girdimas tik prie pat siurblio, kuris po kelių minučių automatiškai išsijungė. Patikrinimo dieną telefonu buvo apklaustas arčiausiai gyvenantis Salos g. 14-1 gyventojas, kuris pretenzijų dėl siurblio skleidžiamo triukšmo neturėjo). Administracija nurodė, kad vadovaudamasi Triukšmo valdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kreipsis į NVSC dėl įrengto triukšmo šaltinio, adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai. 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SG-222 (3.3) atsakovas kreipėsi į NVSC su prašymu padėti nustatyti įrengto triukšmo šaltinio adresu (duomenys neskelbtini) pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje skleidžiamo triukšmo lygio poveikį sveikatai ir aplinkai. NVSC 2017 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 2.6-1367 (16.3.187.6.12) informavo pareiškėją apie gautą atsakovo raštą, siekdamas suderinti su pareiškėja atvykimo laiką dėl matavimų atlikimo, kreipėsi į pareiškėją elektroniniu paštu. Tačiau, pareiškėjai informavus, kad yra pateiktas skundas dėl atsakovo ginčijamo sprendimo, toks tyrimas nebuvo atliktas.

10. Teismas nustatė, kad gavęs iš teismo procesinius dokumentus su nuoroda dėl atsiliepimo į pareiškėjos skundą pateikimo, trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksmų tyrimo poskyrį, kurio specialistas 2017 m. gegužės 3 d. atliko aplinkos triukšmo tyrimą trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančioje namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini) 2017 m. gegužės 4 d. Aplinkos triukšmo tyrimo protokole Nr. F-AT-198/2017 yra aprašytas bendras triukšmas aplinkoje veikiant Salos g. 14 namo kieme įrengtam šildymo agregato blokui „(duomenys neskelbtini)“ PUHZ-SW75VHA (maksimaliu pajėgumu). Tyrimas atliktas dienos metu nuo 15.45 val. iki 16.30 val. ties pareiškėjos sklypo tvora, skiriančia Salos g. 14 ir Salos g. 12 sklypus. Nustatytas maksimalus garso slėgio lygis (suminis) – 47,0 dBA, o leidžiama norma nakties metu yra 50,0 dBA. Momentinis maksimalus garso slėgio lygis – 46,0 dBA. Neveikiant šildymo agregato blokui, ekvivalentinis garso slėgio lygis (suminis) – 42,7 dBA, o leidžiama norma nakties metu yra 45,0 dBA. Neveikiant šildymo agregato blokui, ekvivalentinis garso slėgio lygis (momentinis) – 39,8 dBA.

11. Teismas aptarė Triukšmo valdymo įstatymo ir Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešose vietose taisyklių, patvirtintų Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-175 (toliau – ir Taisyklės), nuostatas bei Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias poveikio aplinkai vertinimo atlikimą.

12. Teismas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) namo kieme yra įsirengęs šildymo agregato bloką „(duomenys neskelbtini)“ PUHZ-SW75VHA, skirtą dar efektyvesniam ir ekonomiškesniam šildymui bei buitinio karšto vandens ruošimui; jis savo gyvenamojoje vietoje jokios ūkinės veiklos nevykdo – blokas naudojamas gyvenamojo namo šildymui, šilumos trečiasis suinteresuotas asmuo negamina ir neparduoda. Teismas konstatavo, kad privataus gyvenamojo namo šildymas nėra ūkinė veikla, pagal savo pobūdį ir mastą neįrašyta į privalomo poveikio aplinkai vertinimo sąrašą, todėl poveikio aplinkai vertinimas nėra privalomas atlikti. Administracija, atsisakydama tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens įpareigojimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjos argumentai ir paaiškinimai, jog namų ūkio veikla įeina į ūkinės veiklos sąvoką yra nepagrįsti, tai paneigia Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje pateiktas ūkinės veiklos išaiškinimas.

13. Teismas atkreipė dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, gavęs pareiškėjos skundo kopiją bei teismo pranešimą dėl atsiliepimo pateikimo, ėmėsi priemonių, norėdamas įrodyti, jog jo prietaisas nekelia triukšmo, viršijančio įstatymo nustatytus reikalavimus. A. T. kreipėsi į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimos kyriaus Fizikinių veiksmų tyrimo poskyrį, kurio specialistas 2017 m. gegužės 3 d. atliko aplinkos triukšmo tyrimą trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančioje namų valdoje, kurio rezultatai įforminti 2017 m. gegužės 4 d. Aplinkos triukšmo tyrimo protokole Nr. F-AT-198/2017. Teismas, įvertino minėto tyrimo rezultatus ir Lietuvos higienos normos HN 33-1:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ nuostatas, kad skirtumas tarp suminio ir momentinio garso slėgio lygio neturi viršyti 3 dB, todėl konstatavo, jog šilumos siurblio skleidžiamas triukšmo lygis neviršija nei įstatymo, nei Visuomenės sveikatos centro nustatytų triukšmo ribų gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje; siurblio garsas neviršija leistinų normų. Be to, pats trečiasis suinteresuotas asmuo savo iniciatyva atliko aplinkos triukšmo tyrimą, siekdamas paneigti pareiškėjos skunde išsakytus argumentus, t. y. ėmėsi aktyvių veiksmų pašalinti abejonėms dėl galbūt per garsiai veikiančio jam priklausančio šilumos prietaiso.

14. Teismas nurodė, kad Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 6–10 punktuose numatyta, jog savivaldybės įgyvendina savivaldybės tarybos patvirtintuose savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose numatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones; įgyvendina triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, įtrauktas į regionų plėtros planus; organizuoja triukšmo stebėsenos (monitoringo) tyliosiose zonose atlikimą; vykdo triukšmo, kylančio atliekant statybos darbus gyvenamosiose patalpose ir gyvenamosiose teritorijose, kontrolę Vyriausybės nustatyta tvarka; atlieka triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių laikymosi kontrolę; atlieka kitas triukšmo valdymo funkcijas, numatytas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose. Taisyklėse numatyta, jog jų vykdymo kontrolę atlieka Administracija, vietos seniūnas, Šiaulių visuomenės sveikatos centras, Šiaulių rajono policijos komisariatas. Todėl Administracija turi pareigą rūpintis, kad nebūtų pažeidžiamos įstatymų nuostatos dėl triukšmo ir jo prevencijos vykdymo. Administracija, gavusi pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. pareiškimą, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama vykdyti jai įstatymais nustatytas pareigas, t. y., 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) pareiškėja, be kita ko, buvo informuota ir apie tai, kad Administracija kreipsis į NVSC dėl įrengto triukšmo šaltinio, adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai, o apie gautas išvadas pareiškėją informuos atskiru pranešimu. 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SG-222 (3.3) Administracija kreipėsi į NVSC su prašymu padėti nustatyti įrengto triukšmo šaltinio adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo triukšmo lygį. Nors triukšmo šaltinio skleidžiamo triukšmo lygis nustatytas nebuvo, dėl NVSC 2017 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 2.6-1367 (16.3.187.6.12) nurodytų aplinkybių, tačiau tai nepaneigia, jog atsakovas ėmėsi jam teisės aktais nustatytų funkcijų, elgėsi apdairiai, siekė spręsti kilusią ginčo situaciją. Teismas konstatavo, kad atsakovas, gavęs pareiškėjos pareiškimą ir vadovaudamasis nustatytu teisiniu reglamentavimu, atliko visus privalomus veiksmus tam, jog pareiškime nurodyta situacija būtų išnagrinėta tinkamai ir būtinos faktinės aplinkybės (triukšmo šaltinio skleidžiamas garsas) būtų nustatytas tam įgaliotų institucijų.

15. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimą ginčo adresu (duomenys neskelbtini) įrengtam stacionariam triukšmo šaltiniui viešoje vietoje atlikti privalomą triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo ir tenkinti pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus. Kadangi pareiškėjos skundas netenkintas, teismas taip pat netenkino ir prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

16. Pareiškėja S. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybę reikalauti pažeidėją A. T. pateikti (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą.

17. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad privataus gyvenamojo namo šildymas nėra ūkinė veikla, pagal savo pobūdį ir mastą neįrašyta į privalomo poveikio aplinkai vertinimo sąrašą, todėl poveikio aplinkai vertinimas nėra privalomas atlikti. Teismas šiuo atveju nesivadovavo teisės analogija, kuri pašalintų teisės reguliavimo spragas. Namų ūkis, kuris taip pat yra ūkinė veikla, nagrinėjamu atveju teisiškai nereguliuojama, taigi asmuo gali montuoti ir eksploatuoti didžiulį neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai keliantį stacionarų triukšmo šaltinį be apribojimų. Vertinimo atrankos kriterijus poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai yra ne vykdomos veiklos poveikio vertinimas, o

stacionarus triukšmo šaltinio, kuris stovi lauke (viešoje vietoje), poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimas. Jeigu teisės akte numatytas privalomas reikalavimas atlikti poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą būtų susiaurintas iki tiek, kad būtų taikomas tik ūkinę veiklą vykdantiems asmenims, o šeimos ūkyje būtų leidžiama montuoti ir eksploatuoti be poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimo, būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, nes būtent gyvenamojoje aplinkoje asmuo turi turėti galimybę gali ilsėtis be kenksmingo poveikio jo aplinkai ir jo sveikatai.

18. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad ginčo įrenginio skleidžiamas garsas neviršija teisės aktais nustatytų ribinių dydžių. Triukšmo valdymo įstatymo 1 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas paties asmens keliamo ir jį veikiančio triukšmo atvejais, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. atliko savo aplinkos triukšmo tyrimą, pažeidžiant metodinius triukšmo matavimo nurodymus. Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomenės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ 2 punkte numatyta, kad triukšmo ribiniai dydžiai taikomi gyvenamuosiuose pastatuose, visuomeninės paskirties pastatuose bei šių pastatų, išskyrus maitinimo ir kultūros paskirties pastatus, aplinkoje, apimančioje žemės sklypų, kuriuose pastatyti nurodytieji pastatai, ribas ne didesniu nei 40 m atstumu nuo pastatų sienų. Pareiškėjos teigimu, tai apimtų didžiąja dalį jų teritorijos, o matavimai buvo atlikti gal tik 10 metrų atstumu. Todėl į bylą pateikti matavimai yra niekiniai dėl metodinių triukšmo matavimo nurodymų pažeidimo.

19. Pareiškėja nurodo, kad pastarosios aplinkybės, t. y. atliktas aplinkos tyrimas pažeidžiant metodinius triukšmo matavimo nurodymus, išeina už skundo dalyko ribų, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį nustatė pareiškėja, skunde suformuluodama savo materialinį teisinį reikalavimą.

20. Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.21. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad skundžiamas atsakovo

sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o atsakovas, gavęs pareiškėjos prašymą atliko visus teisės aktais nustatytus veiksmus pagal kompetenciją. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. atsilepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad ne kiekvienai ūkinei veiklai yra taikomas privalomas poveikio aplinkai vertinimas, o tik tokiai, kuri patenka į planuojamos ūkinės veiklos sąvoką Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai įstatymo prasme. Teismas teisingai aiškino ir taikė minėto įstatymo 3 straipsnio nuostatas dėl ūkinės veiklos išaiškinimo ir pagrįstai sprendė, kad privataus gyvenamojo namo šildymas nėra ūkinė veikla, todėl poveikio aplinkai vertinimas nėra privalomas, o Administracija, atsisakydama tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad atsakovas neatliko jam nustatytų funkcijų. Trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą 2017 m. gegužės 4 d. Aplinkos triukšmo tyrimo protokolą Nr. F-AT-198/2017 teismas vertino kaip rašytinį įrodymą, o tai nereiškia, kad teismas išėjo už pareiškėjos skundo ribų. Protokolas buvo surašytas nepažeidžiant metodinių triukšmo matavimo nurodymų. Pareiškėjos teiginys, kad matavimai turi būti atlikti aplinkoje, apimančioje ribas ne didesniu nei 40 m atstumu nuo pastatų sienų, o buvo atlikti gal tik 10 m atstumu, kaip tik rodo, kad jos teisės nėra pažeidžiamos, nes triukšmo dydis tiesiog proporcingas atstumui nuo jį skleidžiančio triukšmo šaltinio: kuo arčiau triukšmo šaltinis, tuo triukšmas didesnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

24. Byloje kilo ginčas dėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. SG-217 (3.3) ir Šiaulių rajono savivaldybės įpareigojimo reikalauti pažeidėją A. T. pateikti (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą

neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).26. Europos Ž. T. Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą

akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Administracijai 2017 m. kovo 10 d. pateikė pareiškimą, kuriame reikalavo nutraukti neteisėtai įrengto ir eksploatuojamo triukšmo šaltinio (duomenys neskelbtini) kurio savininkas yra trečiasis suinteresuotas asmuo A. T., poveikį pareiškėjos sveikatai ir jos aplinkai. 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) atsakovas pareiškėją informavo, kad 2017 m. balandžio 5 d. 15.30 val. Administracijos atstovai, dalyvaujant pareiškėjai ir (duomenys neskelbtini) valdos savininkui (trečiajam suinteresuotam asmeniui), patikrino pareiškime pateiktus faktus. Valdoje adresu (duomenys neskelbtini) yra įrengtas šilumos siurblys. Lankantis pareiškėjos valdoje buvo girdimi aplinkui vykdomų statybų garsai. Siurblio skleidžiamas garsas patikrinimo metu buvo girdimas tik prie pat siurblio, kuris po kelių minučių automatiškai išsijungė. Patikrinimo dieną telefonu buvo apklaustas arčiausiai gyvenantis Salos g. 14-1 gyventojas, kuris pretenzijų dėl siurblio skleidžiamo triukšmo neturėjo. Administracija nurodė, kad vadovaudamasi Triukšmo valdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kreipsis į NVSC dėl įrengto triukšmo šaltinio, adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai. 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SG-222 (3.3) atsakovas kreipėsi į NVSC su prašymu padėti nustatyti įrengto triukšmo šaltinio adresu (duomenys neskelbtini) pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje skleidžiamo triukšmo lygio poveikį sveikatai ir aplinkai. NVSC 2017 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 2.6-1367 (16.3.187.6.12) informavo pareiškėją apie gautą atsakovo raštą, siekdamas suderinti su pareiškėja atvykimo laiką dėl matavimų atlikimo, kreipėsi į pareiškėją elektroniniu paštu. Tačiau, pareiškėjai informavus, kad yra pateiktas skundas dėl atsakovo ginčijamo sprendimo, toks tyrimas nebuvo atliktas.

28. Triukšmo valdymo įstatymas nustato triukšmo prevencijos teisinius pagrindus, triukšmo valdymo subjektų teises, pareigas triukšmo kontrolės ir stebėsenos (monitoringo) tvarką (1 str. 1 d.). Valstybinį triukšmo valdymą pagal savo kompetenciją pavesta įgyvendinti ir savivaldybių institucijoms (4 str. 4 p.), o ši kompetencija apibrėžta Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnyje. Tarp pagrindinių triukšmo valdymo priemonių šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą, visuomenės sveikatos saugos ekspertizę, triukšmo poveikio visuomenės sveikatai vertinimą. Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta triukšmo šaltinių valdytojų, planuojančių savo ūkinėje veikloje naudoti stacionarius triukšmo šaltinius, pareiga įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atlikti triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą.

29. Įvertinęs aptartą reguliavimą bei atsižvelgęs į Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo aktualias nuostatas, byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Administracija, atsisakydama tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens įpareigojimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, o namų ūkio veiklos neapima ūkinės veiklos sąvokos. Detaliai nesikartodama teisėjų kolegija pritaria teisės aktų ir faktinių aplinkybių analize pagrįstoms pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, kad Administracija, gavusi pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. pareiškimą, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama vykdyti jai įstatymais nustatytas pareigas.

30. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų

kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI LAIMUTIS ALECHNAVIČIUS

ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


2019-04315 2019-03-20 2019-02-27 2019-02-27 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos S. G. skundą atsakovui Šiaulių rajono savivaldybės administracijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – A. T.) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėja S. G. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Šiaulių rajono savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2017 m. balandžio 6 d. sprendimą Nr. SG-217 (3.3) dėl atsisakymo taikyti reikalavimą ginčo adresu (duomenys neskelbtini) įrengtam stacionariam triukšmo šaltiniui viešoje vietoje atlikti privalomą triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą bei reikalauti nutraukti pažeidimą; 2) įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybę reikalauti pažeidėją A. T. pateikti (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad vadovaudamasi Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešose vietose taisyklių 25.3 punktu kreipėsi į Administraciją su prašymu nutraukti neteisėtai įrengto ir eksploatuojamo triukšmo šaltinio (duomenys

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=8995f0704a6811e9b9e1d4aa8e4da0de

neskelbtini) poveikį jos sveikatai ir aplinkai. 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-2017 (3.3) Administracija informavo pareiškėją, kad (duomenys neskelbtini) valdoje nėra vykdoma ūkinė veikla, todėl toks vertinimas neatliekamas, valdos savininkas pateikė UAB „EKO2ŠILUMA“ oficialaus „(duomenys neskelbtini)“ atstovo Lietuvoje 2016 m. birželio 7 d. deklaraciją Nr. S160607-01, kurioje gamintojo oficialiais deklaruojamais techniniais parametrais, veikiant šildymo režimu, prietaisas skleidžia 51 dbA triukšmo lygį ir toks triukšmo lygis neviršija Visuomenės sveikatos centro nustatytų triukšmo ribų gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje. Pareiškėjos nuomone, Administracija netinkamai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymą. Nėra ginčo, kad (duomenys neskelbtini) valdoje, kuri nuosavybės teise priklauso A. T., yra sumontuotas stacionarus triukšmo šaltinis – „(duomenys neskelbtini)“ PUHZ-SW75VHA šilumos siurblys. A. T. yra triukšmo šaltinio savininkas. Pareiškėjos nuomone, namų ūkis yra ūkinė veikla, o kenksmingas poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai daromas nepriklausomai nuo to, kam naudojamas stacionarus triukšmo šaltinis: namų ūkyje ar naudojamas ūkinėje veikloje. Kenksmingas poveikis aplinkai ir žmonių sveikatai kyla dėl to, kad stacionarus triukšmo šaltinis stovi lauke, t. y. viešoje vietoje. Ginčo stacionarus triukšmo šaltinis pastatytas namų valdoje – lauke prie namo, jis pastatytas ir eksploatuojamas šildyti (vėdinti) namą, t. y. naudojamas namų ūkyje. Būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, jeigu teisės akte numatytas privalomas reikalavimas atlikti poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą būtų susiaurintas iki tiek, kad būtų taikomas tik ūkinę veiklą vykdantiems asmenims, o šeimos ūkyje būtų leidžiama montuoti ir eksploatuoti be poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimo. Nėra skirtumo, kur yra naudojamas stacionarus triukšmo šaltinis: namų ūkyje ar ūkinėje veikloje, vertinimo objektas yra tas, kad triukšmo šaltinis yra stacionarus ir jis stovi viešoje vietoje – lauke, Administracija nepagrįstai susiaurino vertinimo objektą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija ir Administracija turi įgyvendinti visas triukšmo valdymo priemones, kurios užtikrintų gyventojų ir jų aplinkos apsaugą nuo gretimame sklype pastatytų stacionarių triukšmo šaltinių skleidžiamo kenksmingo poveikio, nes gyvenamojoje aplinkoje turi būti griežčiausiai laikomasi reikalavimų apsaugai nuo triukšmo. A. T. stacionaraus triukšmo šaltinio buvimo vietos apžiūros metu pats patvirtino, kad jo šilumos siurblys yra per silpnas, ekonominei naudai pasiekti, anot tokių šilumos siurblių gamintojų atstovų, geriau, kai šilumos siurblys dirba kuo didesniu pajėgumu. Vadinasi, A. T. pasirinko siekti kuo didesnės naudos – pasirinko silpnesnį siurblį ir leidžia dirbti siurbliui kuo didesniu pajėgumu, taigi siekiama ekonominės naudos. Administracija neteisingai paskirsto įrodinėjimo pareigą. A. T. turi įrodyti, kad jo valdoje lauke pastatytas stacionarus triukšmo šaltinis veikia pagal teisės aktų reikalavimus, ir, veikiantis šildymo režimu naktį (51 dbA) jis neviršija leistinų triukšmo normų ar neviršija leistinų triukšmo normų dirbdamas ne šildymo režimu. A. T. privalo pateikti stacionaraus triukšmo šaltinio poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą, o Administracija privalo reikalauti, kad A. T. įrodytų, kad jis nepažeidžia imperatyvių normų reikalavimų, o neįrodžius – reikalauti, kad panaikintų neteisėtai pastatytą ir kenksmingą poveikį aplinkai ir kaimynų sveikatai darantį stacionarų triukšmo šaltinį. Pagal Triukšmo valdymo įstatymo nuostatas, visiems stacionariems triukšmo šaltiniams, pastatytiems lauke (viešoje vietoje), be išimčių galioja reikalavimas atlikti privalomą pirminį (po pareikalavimo) poveikio vertinimą, nes nepriklausomai nuo to, ūkinėje veikloje ar namų ūkyje naudojami – jie kelia grėsmę visiems, be išimčių, gyvenantiems aplink.

3. Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.4. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja pateikė 2017 m. kovo 10 d. pareiškimą, kuriame reikalavo nutraukti neteisėtai

įrengto ir eksploatuojamo triukšmo šaltinio (duomenys neskelbtini) kurio savininkas yra trečiasis suinteresuotas asmuo A. T., poveikį pareiškėjos sveikatai ir jos aplinkai. Atsakovo atstovai nuvyko į vietą, dalyvaujant pareiškėjai ir trečiajam suinteresuotam asmeniui A. T., patikrino pareiškėjos pareiškime nurodytus faktus. 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) atsakovas pareiškėją informavo apie nustatytas aplinkybes, patikrinimo metu pateiktus dokumentus (šilumos siurblio techninius parametrus) ir nurodė, kad vadovaudamasis Lietuvos Respublikos triukšmo valdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kreipsis į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Šiaulių departamentą (toliau – ir NVSC) dėl įrengto triukšmo šaltinio, adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai, apie gautas išvadas informuos atskiru pranešimu. 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SG-222 (3.3) atsakovas kreipėsi į NVSC su prašymu padėti nustatyti minėto triukšmo šaltinio skleidžiamo triukšmo lygį, apie gautas išvadas informuoti atsakovą, šio prašymo kopija buvo pateikta ir pareiškėjai. NVSC 2017 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 2.6-1367 (16.3.187.6.12) informavo pareiškėją apie gautą atsakovo raštą, kad suderintų su pareiškėja atvykimo laiką dėl matavimų atlikimo, kreipėsi į pareiškėją elektroniniu paštu. Tačiau, pareiškėjai informavus, kad yra pateiktas skundas dėl atsakovo ginčijamo sprendimo, toks tyrimas nebuvo atliktas. Atsakovas, gavęs pareiškėjos pareiškimą ir vadovaudamasis nustatytu teisiniu reglamentavimu, atliko visus privalomus veiksmus tam, kad pareiškime nurodyta situacija būtų išnagrinėta tinkamai ir būtinos faktinės aplinkybės (triukšmo šaltinio skleidžiamas garsas) būtų nustatytos tam įgaliotų institucijų. Tik atlikus skleidžiamo triukšmo šaltinio

matavimus ir nustačius higienos normų neatitikimus, atsiranda teisinis pagrindas reaguoti ir taikyti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytas poveikio priemones. Pareiškėja skunde nurodo tik savo subjektyvią nuomonę apie keliamą grėsmę, kuri paremta jos pačios nuomone arba informacija interneto šaltiniuose. Atsakovas neatsisakė atlikti triukšmo šaltinio keliamo garso matavimų ir ėmėsi visų priemonių, kad tokie matavimai būtų atlikti. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad vadovaujantis Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešosiose vietose taisyklių ir Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatomis, jos dėl triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai atlikimo šiuo atveju netaikytinos, nes valdoje nėra vykdoma ūkinė veikla.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.6. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad jam ir sutuoktinei jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise priklauso

žemės sklypas ir jame esantis gyvenamasis namas (duomenys neskelbtini) kurio paskirtis – gyvenamoji (butų), o ne gamybinė. Gyvenamojo namo šildymui 2014 m. lapkričio 5 d. iš UAB „Anaga“ trečiasis suinteresuotas asmuo nusipirko „(duomenys neskelbtini)“ šildymo agregato bloką, kuris 2015 m. kovo 5 d. buvo sumontuotas ir pradėtas eksploatuoti. Dalis šildymo agregato bloko yra sumontuota išorinėje gyvenamojo namo sienoje, veikdamas jis skleidžia garsą. Trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausantis gyvenamasis namas yra sublokuotas su gyvenamuoju namu, esančiu (duomenys neskelbtini), tačiau jokių nusiskundimų iš kaimynų trečiasis suinteresuotas asmuo nėra gavęs. 2015 m. gruodžio mėnesį pareiškėja žodžiu pareiškė pretenzijas, kad šildymo sistema veikia per garsiai. Gerbdamas kaimynę, savo žemės sklype nuo pareiškėjos sklypo pusės trečiasis suinteresuotas asmuo pastatė garsą sulaikančią sienelę. Gavęs raštu pareiškėjos pretenziją dėl šilumos siurblio skleidžiamo triukšmo, trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į UAB „EKO2ŠILUMA“ – oficialų „(duomenys neskelbtini)“ atstovą Lietuvoje, kuris pateikė 2016 m. birželio 7 d. deklaraciją Nr. S160607-01, kad gamintojo oficialiais deklaruojamais techniniais parametrais, veikiant šildymo režimu, šilumos siurblys skleidžia 51 dbA triukšmo lygį. Gavęs pareiškėjos skundą, trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksmų tyrimo poskyrį, kurio specialistas 2017 m. gegužės 3 d. atliko aplinkos triukšmo tyrimą trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančioje namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini) 2017 m. gegužės 4 d. Pagal galiojančius teisės aktus, skirtumas tarp suminio ir momentinio garso slėgio lygio neturi viršyti 3 dBA, todėl pagal atliktą tyrimą akivaizdu, kad šilumos siurblio skleidžiamas triukšmo lygis neviršija nei įstatymo, nei Visuomenės sveikatos centro nustatytų triukšmo ribų gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje. Administracija 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) pareiškėją informavo, kad kreipsis į NVSC dėl įrengto triukšmo šaltinio adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir jo keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai, nurodė, kad apie gautas išvadas informuos pareiškėją atskiru pranešimu. Taigi administracinė procedūra dėl pareiškėjos prašyme nurodytų aplinkybių ir pateiktų prašymų nėra pasibaigusi, o galutinis sprendimas nepriimtas. Administracijos raštas Nr. SG-217 (3.3) laikytinas tarpiniu raštu nagrinėjant pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. prašymą, nesukeliančiu jai savarankiškų teisinių pasekmių, todėl negali būti skundo objektu. Nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjos skunde nurodytus veiksmus, nėra ir ginčo, kurį galima nagrinėti administraciniame teisme. Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovą reikalauti pažeidėją A. T. pateikti (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą trečiasis suinteresuotas asmuo nesutiko, paaiškino, kad yra gydytojas, dirba (duomenys neskelbtini), savo gyvenamojoje vietoje jokios ūkinės veiklos nevykdo. Šildymo agregato blokas naudojamas gyvenamojo namo šildymui, šilumos trečiasis suinteresuotas asmuo negamina ir neparduoda. Privataus gyvenamojo namo šildymas nėra ūkinė veikla, pagal savo pobūdį ir mastą neįrašytas į privalomo poveikio aplinkai vertinimo sąrašą, todėl poveikio aplinkai vertinimas nėra atliekamas.

II.

7. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjos S. G. skundą atmetė.8. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2016 m. gegužės 22 d. kreipėsi į A. ir Z. T. su pareiškimu-pretenzija dėl stacionaraus

triukšmo šaltinio, prašydama iki 2016 m. birželio 22 d. pateikti (duomenys neskelbtini) įrengto triukšmo šaltinio – ginčo „agregato“ triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą, kuris, anot pareiškėjos, vadovaujantis Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešose vietose taisyklių 12 punktu buvo privalomas atlikti dar iki įrengiant stacionarų triukšmo šaltinį – ginčo „agregatą“. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad 2015 m. gruodžio mėnesį, pareiškėjai žodžiu pareiškus pretenzijas, kad trečiojo suinteresuoto asmens šildymo sistema per garsiai veikia, jis, gerbdamas kaimynę, savo žemės sklype nuo pareiškėjos sklypo pusės pastatė garsą sulaikančią sienelę, kreipėsi į UAB „EKO2ŠILUMA“ – oficialų „(duomenys neskelbtini)“ atstovą Lietuvoje, kuris pateikė 2016 m. birželio 7 d. deklaraciją Nr. S160607-01, kurioje

nurodyta, kad „(duomenys neskelbtini)“ šilumos siurbliai, modelis PUHZ-SW75VHA, remiantis gamintojo oficialiais deklaruojamais techniniais parametrais, veikiant šildymo režimu, skleidžia 51 dbA triukšmo lygį, toks triukšmo lygis neviršija Visuomenės sveikatos centro nustatytų triukšmo ribų gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje. 2016 m. liepos 24 d. pareiškėja A. ir Z. T. pateikė pakartotinį įspėjimą dėl stacionaraus triukšmo šaltinio, kuriame nurodė, kad trečiojo suinteresuoto asmens pateikta 2016 m. birželio 7 d. UAB „EKO2ŠILUMA“ deklaracija dėl šilumos siurblio skleidžiamo triukšmo nėra Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešose vietose taisyklių 12 punkte minimo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimas, todėl trečiojo suinteresuoto asmens kieme stacionarus triukšmo šaltinis įrengtas neteisėtai ir trečiasis suinteresuotas asmuo eksploatuoti jo neturi teisės. Pareiškėja Administracijai 2017 m. kovo 10 d. pateikė pareiškimą, kuriame reikalavo nutraukti neteisėtai įrengto ir eksploatuojamo triukšmo šaltinio (duomenys neskelbtini) kurio savininkas yra trečiasis suinteresuotas asmuo A. T., poveikį pareiškėjos sveikatai ir jos aplinkai ((duomenys neskelbtini)

9. Teismas nustatė, kad 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) atsakovas pareiškėją informavo apie nustatytas aplinkybes (2017 m. balandžio 5 d. 15.30 val. Administracijos atstovai, dalyvaujant pareiškėjai ir (duomenys neskelbtini) valdos savininkui (trečiajam suinteresuotam asmeniui), patikrino pareiškime pateiktus faktus. Valdoje adresu (duomenys neskelbtini) yra įrengtas šilumos siurblys. Lankantis pareiškėjos valdoje buvo girdimi aplinkui vykdomų statybų garsai. Siurblio skleidžiamas garsas patikrinimo metu buvo girdimas tik prie pat siurblio, kuris po kelių minučių automatiškai išsijungė. Patikrinimo dieną telefonu buvo apklaustas arčiausiai gyvenantis (duomenys neskelbtini) gyventojas, kuris pretenzijų dėl siurblio skleidžiamo triukšmo neturėjo). Administracija nurodė, kad vadovaudamasi Triukšmo valdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kreipsis į NVSC dėl įrengto triukšmo šaltinio, adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai. 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SG-222 (3.3) atsakovas kreipėsi į NVSC su prašymu padėti nustatyti įrengto triukšmo šaltinio adresu (duomenys neskelbtini) pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje skleidžiamo triukšmo lygio poveikį sveikatai ir aplinkai. NVSC 2017 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 2.6-1367 (16.3.187.6.12) informavo pareiškėją apie gautą atsakovo raštą, siekdamas suderinti su pareiškėja atvykimo laiką dėl matavimų atlikimo, kreipėsi į pareiškėją elektroniniu paštu. Tačiau, pareiškėjai informavus, kad yra pateiktas skundas dėl atsakovo ginčijamo sprendimo, toks tyrimas nebuvo atliktas.

10. Teismas nustatė, kad gavęs iš teismo procesinius dokumentus su nuoroda dėl atsiliepimo į pareiškėjos skundą pateikimo, trečiasis suinteresuotas asmuo kreipėsi į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus Fizikinių veiksmų tyrimo poskyrį, kurio specialistas 2017 m. gegužės 3 d. atliko aplinkos triukšmo tyrimą trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančioje namų valdoje, esančioje (duomenys neskelbtini) 2017 m. gegužės 4 d. Aplinkos triukšmo tyrimo protokole Nr. F-AT-198/2017 yra aprašytas bendras triukšmas aplinkoje veikiant (duomenys neskelbtini) namo kieme įrengtam šildymo agregato blokui „(duomenys neskelbtini)“ PUHZ-SW75VHA (maksimaliu pajėgumu). Tyrimas atliktas dienos metu nuo 15.45 val. iki 16.30 val. ties pareiškėjos sklypo tvora, skiriančia (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) sklypus. Nustatytas maksimalus garso slėgio lygis (suminis) – 47,0 dBA, o leidžiama norma nakties metu yra 50,0 dBA. Momentinis maksimalus garso slėgio lygis – 46,0 dBA. Neveikiant šildymo agregato blokui, ekvivalentinis garso slėgio lygis (suminis) – 42,7 dBA, o leidžiama norma nakties metu yra 45,0 dBA. Neveikiant šildymo agregato blokui, ekvivalentinis garso slėgio lygis (momentinis) – 39,8 dBA.

11. Teismas aptarė Triukšmo valdymo įstatymo ir Triukšmo prevencijos Šiaulių rajono viešose vietose taisyklių, patvirtintų Šiaulių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-175 (toliau – ir Taisyklės), nuostatas bei Lietuvos Respublikos planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nuostatas, reglamentuojančias poveikio aplinkai vertinimo atlikimą.

12. Teismas nurodė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo (duomenys neskelbtini) namo kieme yra įsirengęs šildymo agregato bloką „(duomenys neskelbtini)“ PUHZ-SW75VHA, skirtą dar efektyvesniam ir ekonomiškesniam šildymui bei buitinio karšto vandens ruošimui; jis savo gyvenamojoje vietoje jokios ūkinės veiklos nevykdo – blokas naudojamas gyvenamojo namo šildymui, šilumos trečiasis suinteresuotas asmuo negamina ir neparduoda. Teismas konstatavo, kad privataus gyvenamojo namo šildymas nėra ūkinė veikla, pagal savo pobūdį ir mastą neįrašyta į privalomo poveikio aplinkai vertinimo sąrašą, todėl poveikio aplinkai vertinimas nėra privalomas atlikti. Administracija, atsisakydama tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens įpareigojimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Pareiškėjos argumentai ir paaiškinimai, jog namų ūkio veikla įeina į ūkinės veiklos sąvoką yra nepagrįsti, tai paneigia Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostata, kurioje pateiktas

ūkinės veiklos išaiškinimas.13. Teismas atkreipė dėmesį, kad trečiasis suinteresuotas asmuo, gavęs pareiškėjos skundo kopiją bei teismo pranešimą

dėl atsiliepimo pateikimo, ėmėsi priemonių, norėdamas įrodyti, jog jo prietaisas nekelia triukšmo, viršijančio įstatymo nustatytus reikalavimus. A. T. kreipėsi į Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimos kyriaus Fizikinių veiksmų tyrimo poskyrį, kurio specialistas 2017 m. gegužės 3 d. atliko aplinkos triukšmo tyrimą trečiajam suinteresuotam asmeniui priklausančioje namų valdoje, kurio rezultatai įforminti 2017 m. gegužės 4 d. Aplinkos triukšmo tyrimo protokole Nr. F-AT-198/2017. Teismas, įvertino minėto tyrimo rezultatus ir Lietuvos higienos normos HN 33-1:2003 „Akustinis triukšmas. Leidžiami lygiai gyvenamojoje ir darbo aplinkoje. Matavimo metodikos bendrieji reikalavimai“ nuostatas, kad skirtumas tarp suminio ir momentinio garso slėgio lygio neturi viršyti 3 dB, todėl konstatavo, jog šilumos siurblio skleidžiamas triukšmo lygis neviršija nei įstatymo, nei Visuomenės sveikatos centro nustatytų triukšmo ribų gyvenamųjų ir visuomeninės paskirties pastatų aplinkoje; siurblio garsas neviršija leistinų normų. Be to, pats trečiasis suinteresuotas asmuo savo iniciatyva atliko aplinkos triukšmo tyrimą, siekdamas paneigti pareiškėjos skunde išsakytus argumentus, t. y. ėmėsi aktyvių veiksmų pašalinti abejonėms dėl galbūt per garsiai veikiančio jam priklausančio šilumos prietaiso.

14. Teismas nurodė, kad Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 6–10 punktuose numatyta, jog savivaldybės įgyvendina savivaldybės tarybos patvirtintuose savivaldybės strateginiame plėtros ir (ar) savivaldybės strateginiame veiklos planuose numatytas triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones; įgyvendina triukšmo prevencijos ir mažinimo priemones, įtrauktas į regionų plėtros planus; organizuoja triukšmo stebėsenos (monitoringo) tyliosiose zonose atlikimą; vykdo triukšmo, kylančio atliekant statybos darbus gyvenamosiose patalpose ir gyvenamosiose teritorijose, kontrolę Vyriausybės nustatyta tvarka; atlieka triukšmo prevencijos viešosiose vietose taisyklių laikymosi kontrolę; atlieka kitas triukšmo valdymo funkcijas, numatytas šiame įstatyme ir kituose teisės aktuose. Taisyklėse numatyta, jog jų vykdymo kontrolę atlieka Administracija, vietos seniūnas, Šiaulių visuomenės sveikatos centras, Šiaulių rajono policijos komisariatas. Todėl Administracija turi pareigą rūpintis, kad nebūtų pažeidžiamos įstatymų nuostatos dėl triukšmo ir jo prevencijos vykdymo. Administracija, gavusi pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. pareiškimą, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama vykdyti jai įstatymais nustatytas pareigas, t. y., 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) pareiškėja, be kita ko, buvo informuota ir apie tai, kad Administracija kreipsis į NVSC dėl įrengto triukšmo šaltinio, adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai, o apie gautas išvadas pareiškėją informuos atskiru pranešimu. 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SG-222 (3.3) Administracija kreipėsi į NVSC su prašymu padėti nustatyti įrengto triukšmo šaltinio adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo triukšmo lygį. Nors triukšmo šaltinio skleidžiamo triukšmo lygis nustatytas nebuvo, dėl NVSC 2017 m. balandžio 24 d. rašte Nr. 2.6-1367 (16.3.187.6.12) nurodytų aplinkybių, tačiau tai nepaneigia, jog atsakovas ėmėsi jam teisės aktais nustatytų funkcijų, elgėsi apdairiai, siekė spręsti kilusią ginčo situaciją. Teismas konstatavo, kad atsakovas, gavęs pareiškėjos pareiškimą ir vadovaudamasis nustatytu teisiniu reglamentavimu, atliko visus privalomus veiksmus tam, jog pareiškime nurodyta situacija būtų išnagrinėta tinkamai ir būtinos faktinės aplinkybės (triukšmo šaltinio skleidžiamas garsas) būtų nustatytas tam įgaliotų institucijų.

15. Teismas konstatavo, kad atsakovas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimą ginčo adresu (duomenys neskelbtini) įrengtam stacionariam triukšmo šaltiniui viešoje vietoje atlikti privalomą triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą, skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo ir tenkinti pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus. Kadangi pareiškėjos skundas netenkintas, teismas taip pat netenkino ir prašymo atlyginti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III.

16. Pareiškėja S. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Šiaulių rajono savivaldybę reikalauti pažeidėją A. T. pateikti (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą.

17. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad privataus gyvenamojo namo šildymas nėra ūkinė veikla, pagal savo pobūdį ir mastą neįrašyta į privalomo poveikio aplinkai vertinimo sąrašą, todėl poveikio aplinkai vertinimas nėra privalomas atlikti. Teismas šiuo atveju nesivadovavo teisės analogija, kuri pašalintų teisės reguliavimo spragas. Namų ūkis, kuris taip pat yra ūkinė veikla, nagrinėjamu atveju teisiškai nereguliuojama, taigi asmuo gali montuoti ir eksploatuoti didžiulį neigiamą poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai keliantį stacionarų triukšmo šaltinį be apribojimų.

Vertinimo atrankos kriterijus poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai yra ne vykdomos veiklos poveikio vertinimas, o stacionarus triukšmo šaltinio, kuris stovi lauke (viešoje vietoje), poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimas. Jeigu teisės akte numatytas privalomas reikalavimas atlikti poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą būtų susiaurintas iki tiek, kad būtų taikomas tik ūkinę veiklą vykdantiems asmenims, o šeimos ūkyje būtų leidžiama montuoti ir eksploatuoti be poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimo, būtų pažeistas lygiateisiškumo principas, nes būtent gyvenamojoje aplinkoje asmuo turi turėti galimybę gali ilsėtis be kenksmingo poveikio jo aplinkai ir jo sveikatai.

18. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl to, kad ginčo įrenginio skleidžiamas garsas neviršija teisės aktais nustatytų ribinių dydžių. Triukšmo valdymo įstatymo 1 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas paties asmens keliamo ir jį veikiančio triukšmo atvejais, tačiau trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. atliko savo aplinkos triukšmo tyrimą, pažeidžiant metodinius triukšmo matavimo nurodymus. Lietuvos higienos normos HN 33:2011 „Triukšmo ribiniai dydžiai gyvenamuosiuose ir visuomenės paskirties pastatuose bei jų aplinkoje“ 2 punkte numatyta, kad triukšmo ribiniai dydžiai taikomi gyvenamuosiuose pastatuose, visuomeninės paskirties pastatuose bei šių pastatų, išskyrus maitinimo ir kultūros paskirties pastatus, aplinkoje, apimančioje žemės sklypų, kuriuose pastatyti nurodytieji pastatai, ribas ne didesniu nei 40 m atstumu nuo pastatų sienų. Pareiškėjos teigimu, tai apimtų didžiąja dalį jų teritorijos, o matavimai buvo atlikti gal tik 10 metrų atstumu. Todėl į bylą pateikti matavimai yra niekiniai dėl metodinių triukšmo matavimo nurodymų pažeidimo.

19. Pareiškėja nurodo, kad pastarosios aplinkybės, t. y. atliktas aplinkos tyrimas pažeidžiant metodinius triukšmo matavimo nurodymus, išeina už skundo dalyko ribų, t. y. savo pažeistos teisės ar įstatymo saugomo intereso gynybos būdą bei apimtį nustatė pareiškėja, skunde suformuluodama savo materialinį teisinį reikalavimą.

20. Atsakovas Šiaulių rajono savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.21. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai sprendė, kad skundžiamas atsakovo

sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o atsakovas, gavęs pareiškėjos prašymą atliko visus teisės aktais nustatytus veiksmus pagal kompetenciją. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo A. T. atsilepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad ne kiekvienai ūkinei veiklai yra taikomas privalomas poveikio aplinkai vertinimas, o tik tokiai, kuri patenka į planuojamos ūkinės veiklos sąvoką Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai įstatymo prasme. Teismas teisingai aiškino ir taikė minėto įstatymo 3 straipsnio nuostatas dėl ūkinės veiklos išaiškinimo ir pagrįstai sprendė, kad privataus gyvenamojo namo šildymas nėra ūkinė veikla, todėl poveikio aplinkai vertinimas nėra privalomas, o Administracija, atsisakydama tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą, elgėsi teisėtai ir pagrįstai. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad atsakovas neatliko jam nustatytų funkcijų. Trečiojo suinteresuoto asmens pateiktą 2017 m. gegužės 4 d. Aplinkos triukšmo tyrimo protokolą Nr. F-AT-198/2017 teismas vertino kaip rašytinį įrodymą, o tai nereiškia, kad teismas išėjo už pareiškėjos skundo ribų. Protokolas buvo surašytas nepažeidžiant metodinių triukšmo matavimo nurodymų. Pareiškėjos teiginys, kad matavimai turi būti atlikti aplinkoje, apimančioje ribas ne didesniu nei 40 m atstumu nuo pastatų sienų, o buvo atlikti gal tik 10 m atstumu, kaip tik rodo, kad jos teisės nėra pažeidžiamos, nes triukšmo dydis tiesiog proporcingas atstumui nuo jį skleidžiančio triukšmo šaltinio: kuo arčiau triukšmo šaltinis, tuo triukšmas didesnis.

Teisėjų kolegija


IV.

24. Byloje kilo ginčas dėl Šiaulių rajono savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 6 d. sprendimo Nr. SG-217 (3.3) ir Šiaulių rajono savivaldybės įpareigojimo reikalauti pažeidėją A. T. pateikti (duomenys neskelbtini) poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai vertinimą.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią

bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas atsakovės apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

26. Europos Ž. T. Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-355/2011). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

27. Byloje nustatyta, kad pareiškėja Administracijai 2017 m. kovo 10 d. pateikė pareiškimą, kuriame reikalavo nutraukti neteisėtai įrengto ir eksploatuojamo triukšmo šaltinio (duomenys neskelbtini) kurio savininkas yra trečiasis suinteresuotas asmuo A. T., poveikį pareiškėjos sveikatai ir jos aplinkai. 2017 m. balandžio 6 d. raštu Nr. SG-217 (3.3) atsakovas pareiškėją informavo, kad 2017 m. balandžio 5 d. 15.30 val. Administracijos atstovai, dalyvaujant pareiškėjai ir (duomenys neskelbtini) valdos savininkui (trečiajam suinteresuotam asmeniui), patikrino pareiškime pateiktus faktus. Valdoje adresu (duomenys neskelbtini) yra įrengtas šilumos siurblys. Lankantis pareiškėjos valdoje buvo girdimi aplinkui vykdomų statybų garsai. Siurblio skleidžiamas garsas patikrinimo metu buvo girdimas tik prie pat siurblio, kuris po kelių minučių automatiškai išsijungė. Patikrinimo dieną telefonu buvo apklaustas arčiausiai gyvenantis (duomenys neskelbtini) gyventojas, kuris pretenzijų dėl siurblio skleidžiamo triukšmo neturėjo. Administracija nurodė, kad vadovaudamasi Triukšmo valdymo įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kreipsis į NVSC dėl įrengto triukšmo šaltinio, adresu (duomenys neskelbtini) skleidžiamo pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje triukšmo lygio nustatymo ir keliamo poveikio pareiškėjos sveikatai ir aplinkai. 2017 m. balandžio 10 d. raštu Nr. SG-222 (3.3) atsakovas kreipėsi į NVSC su prašymu padėti nustatyti įrengto triukšmo šaltinio adresu (duomenys neskelbtini) pareiškėjos gyvenamojoje aplinkoje skleidžiamo triukšmo lygio poveikį sveikatai ir aplinkai. NVSC 2017 m. balandžio 24 d. raštu Nr. 2.6-1367 (16.3.187.6.12) informavo pareiškėją apie gautą atsakovo raštą, siekdamas suderinti su pareiškėja atvykimo laiką dėl matavimų atlikimo, kreipėsi į pareiškėją elektroniniu paštu. Tačiau, pareiškėjai informavus, kad yra pateiktas skundas dėl atsakovo ginčijamo sprendimo, toks tyrimas nebuvo atliktas.

28. Triukšmo valdymo įstatymas nustato triukšmo prevencijos teisinius pagrindus, triukšmo valdymo subjektų teises, pareigas triukšmo kontrolės ir stebėsenos (monitoringo) tvarką (1 str. 1 d.). Valstybinį triukšmo valdymą pagal savo kompetenciją pavesta įgyvendinti ir savivaldybių institucijoms (4 str. 4 p.), o ši kompetencija apibrėžta Triukšmo valdymo įstatymo 13 straipsnyje. Tarp pagrindinių triukšmo valdymo priemonių šio įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 8 punktas numato planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą, visuomenės sveikatos saugos ekspertizę, triukšmo poveikio visuomenės sveikatai vertinimą. Triukšmo valdymo įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta triukšmo šaltinių valdytojų, planuojančių savo ūkinėje veikloje naudoti stacionarius triukšmo šaltinius, pareiga įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka atlikti triukšmo poveikio visuomenės sveikatai ir aplinkai vertinimą.

29. Įvertinęs aptartą reguliavimą bei atsižvelgęs į Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo aktualias nuostatas, byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, kad Administracija, atsisakydama tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens įpareigojimo atlikti poveikio aplinkai vertinimą, elgėsi teisėtai ir pagrįstai, o namų ūkio veiklos neapima ūkinės veiklos sąvokos. Detaliai nesikartodama teisėjų kolegija pritaria teisės aktų ir faktinių aplinkybių analize pagrįstoms pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadoms, kad Administracija, gavusi pareiškėjos 2017 m. kovo 10 d. pareiškimą, ėmėsi aktyvių veiksmų, siekdama vykdyti jai įstatymais nustatytas pareigas.

30. Dėl paminėto pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjos S. G. apeliacinį skundą atmesti.Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARTŪRAS DRIGOTAS

DALIA VIŠINSKIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-543-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00999-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 19.2.; 19.4.(S)


SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos skundą atsakovams Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, valstybės įmonės Registrų centro Utenos filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Degučių sentikių religinei bendruomenei dėl išvados panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausioji taryba (toliau – ir Taryba, pareiškėjas) patikslintu skundu teismo prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės (toliau – ir Bendruomenė) įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo (toliau – ir Išvada); 2) įpareigoti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro Utenos filialą atlikti veiksmus – išregistruoti iš Juridinių asmenų registro

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=a637bf3045b111e9a221b04854b985af

Bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini).2. Pareiškėjas nurodė, kad Išvada surašyta pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Išvados pagrindu atlikta registracija

nebuvo galima, nes Bendruomenės pavadinimas yra klaidinamai panašus į Lietuvos sentikių bažnyčiai priklausančių religinių bendruomenių pavadinimus. Iš Bendruomenės pavadinimo galima spręsti, kad tai yra sentikių tradicinė religinė bendruomenė, nors, iš tikrųjų, ši Bendruomenė yra atsiribojusi nuo Lietuvos sentikių bažnyčios, nepripažįsta Lietuvos sentikių bažnyčios statuto, struktūros ir valdymo institucijų. Bendruomenės įregistravimas klaidinančiu pavadinimu galimai yra bandymas pasipelnyti naudojantis Lietuvos sentikių bažnyčios vardu. Taigi Ministerija, prieš priimdama Išvadą, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.39 straipsnio 3 dalimi, turėjo patikrinti Bendruomenės pavadinimą ir nustatyti, ar jis nėra klaidinamai panašus į tradicinių sentikių religinių bendruomenių pavadinimus. Registro tvarkytojas, rezervuodamas pavadinimą ginčo Bendruomenei, netikrino jo sandaros ir neanalizavo, ar jis nėra klaidinantis CK 2.39 straipsnio 3 dalies kontekste.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime prašė bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 8 punkto pagrindu, o bylos nenutraukus, skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. sausio 31 d. gavo Bendruomenės prašymą įtraukti duomenis į juridinių asmenų registrą. Kadangi visi būtini dokumentai buvo pateikti, Ministerija, vadovaudamasi teisės aktų nuostatomis, privalėjo konstatuoti, jog Bendruomenę registruoti registre galima. Religinės bendruomenės įstatai neregistruojami, jeigu jau yra įregistruota kita religinė bendruomenė tokiu pačiu (tapačiu) pavadinimu. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog yra įregistruota kita religinė bendruomenė su Bendruomenės pavadinimu. Vien žodžių junginys „sentikių religinė bendruomenė“ nereiškia, kad toks pavadinimas priklauso išskirtinai Lietuvos sentikių bažnyčiai. Priimdama išvadą Ministerija tik patikrina, ar netradicinės religinės bendruomenės pateikti dokumentai atitinka įstatymų reikalavimus, o prašyme surašyti duomenys tikri. Neturi teisės tikrinti naujai steigiamos religinės bendruomenės tapatumo kitiems juridinių asmenų pavadinimams, nes tai atlieka VĮ Registrų centras. Kadangi VĮ Registrų centro 2016 m. spalio 25 d. pažyma patvirtino apie laikiną Bendruomenės įrašymą, Ministerija neturėjo teisės viršyti jai suteiktų įgaliojimų ir nepaisyti VĮ Registrų centro išduoto dokumento, patvirtinančio, kad pavadinimas „Degučių sentikių religinė bendruomenė“ yra leistinas ir tokį pavadinimą galima registruoti. Tarybos 2017 m. vasario 17 d. rašto Nr. 17-06 surašymo metu pareiškėjui buvo žinoma apie esminius Išvados turinį sudarančius elementus, todėl vieno mėnesio terminas skundui paduoti skaičiuotinas nuo 2017 m. vasario 17 d. Pareiškėjo skundas teisme gautas 2017 m. kovo 28 d., t. y. praleidus ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo teismui terminą.

5. Atsakovas VĮ Registrų centro Utenos filialas atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. Atsakovas nurodė, kad juridinių asmenų registre nėra įregistruota juridinių asmenų tapačiu pavadinimu kaip ir

Degučių sentikių religinė bendruomenė, todėl Registro tvarkytojas neturėjo pagrindo atisakyti Bendruomenės pavadinimą laikinai įrašyti į juridinių asmenų pavadinimų sąrašą. Pavadinimas laikomas netapatus, kai nesutampa bent viena pavadinimo raidė ar skaitmuo. Pareiškėjo reikalavimas įpareigoti išregistruoti Bendruomenę yra nepagrįstas, nes Registro tvarkytojo 2017 m. vasario 15 d. sprendimas dėl Bendruomenės įregistravimo yra galiojantis ir nepanaikintas, taip pat pareiškėjas neginčijo ir Registro tvarkytojo 2016 m. spalio 25 d. sprendimo dėl Bendruomenės įtraukimo į laikinąjį sąrašą.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendruomenė atsiliepime prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Bendruomenė nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad Bendruomenės pavadinimas klaidina visuomenę. Pareiškėjo tikrasis siekis yra panaikinti Bendruomenės registraciją, o ne pakeisti įregistruotą pavadinimą. Religinių bendruomenių registravimas, kaip ir kitų juridinių asmenų, yra grindžiamas steigimo dokumentų atitikimu galiojantiems teisės aktams. Pareiškėjas nenurodė, kokie Bendruomenės nuostatai, konkretūs jų punktai prieštarauja teisės aktams. Skundo padavimo teismui terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo Bendruomenės įregistravimo viešajame registre dienos, t. y. nuo 2017 m. vasario 15 d.

9. Teismo posėdyje byloje dalyvaujančių asmenų atstovai palaikė pozicijas, išdėstytas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nustatė, kad Bendruomenės 2016 m. spalio 16 d. steigiamajame susirinkime Nr. 1 nutarta steigti

Bendruomenę ir patvirtinti bendruomenės įstatus. Bendruomenė 2016 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Registro tvarkytojui laikinai įrašyti Bendruomenės pavadinimą į Juridinių asmenų registrą. Bendruomenė 2016 m. spalio 28 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, prašydama patvirtinti įstatų atitiktį įstatymų reikalavimams, nustatytos formos prašyme (JAR formos) surašytų dokumentų tikrumą ir perduoti dokumentus įregistravimui VĮ Registrų centre. Lietuvos sentikių religinė bendruomenė 2016 m. lapkričio 7 d. raštu Nr. 16-30 kreipėsi į Ministeriją, prašydama informuoti apie bet kokių klausimų, susijusių su sentikių religijos reikalais, nagrinėjimą, o priimant sprendimus, atsižvelgti į sentikių konfesijos aukščiausiosios valdymo institucijos nuomonę. Ministerija 2016 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-8881 atsakė Lietuvos sentikių religinei bendruomenei, kad, vertindama Bendruomenės dokumentų atitiktį teisės aktų reikalavimams, neturi teisinio pagrindo atsižvelgti į pareiškėjos pateiktus dokumentus. Ministerija 2017 m. vasario 9 d. priėmė išvadą Nr. (8.3.45.)-7R-13194986, kad Bendruomenės įstatai atitinka įstatymų reikalavimus, nustatytos formos prašyme (JAR-1-E forma) surašyti duomenys yra tikri, o Bendruomenę registruoti Registre galima. Kadangi Lietuvos sentikių bažnyčia 2017 m. vasario 17 d. raštu Nr. 17-06 kreipėsi į Ministeriją, prašydama susipažinti su Išvada ir Bendruomenės įstatais, Ministerija 2017 m. kovo 6 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-1965 pateikė pareiškėjai prašomus dokumentus.

12. Teismas akcentavo ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, t. y. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą (toliau – ir Įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintus Juridinių asmenų registro nuostatus (toliau – ir Juridinių asmenų registro nuostatai), Lietuvos Vyriausybės 1998 m. liepos 9 d. nutarimu Nr. 851 patvirtintus Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatus (toliau – ir Ministerijos nuostatai) ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2012 m. lapkričio 5 d. įsakymu Nr. 1R-275 patvirtintą Dokumentų, pateikiamų Teisingumo ministerijai steigiant religines bendruomenes, bendrijas ir centrus, jų tos pačios religijos tikslams įgyvendinti juridinius asmenis, filialus ar atstovybes, keičiant jų įstatus ar juos atitinkančius dokumentus ir registro duomenis, išbraukiant juos iš Juridinių asmenų registro, sąrašą (toliau – ir Sąrašas), o konkrečiai Įstatymo 11 straipsnio 4 dalies, Sąrašo 3 punkto, Ministerijos nuostatų 8.13 punkto, Juridinių asmenų registro nuostatų 56.2, 55 punktų teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, ginčui aktualus Juridinių asmenų registro nuostatų ir Sąrašo teisinis reglamentavimas negali būti aiškinamas plečiamai kaip suteikiantis Ministerijai teisę spręsti vidinius religinių bendruomenių ir bendrijų teologinius ginčus. Ministerija turi teisę tik formaliai patikrinti, ar jai buvo pateikti visi registro duomenims pateikti reikiami dokumentai ir / ar jie tikri.

13. Teismas, išanalizavęs Išvados turinį, pažymėjo, kad Ministerija vertino pagal Sąrašo 3 punktą pateiktų dokumentų tikrumą, taip pat Bendruomenės įstatus, atsižvelgiant į Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Ministerija įvertino visus privalomai jai teikiamus dokumentus, aplinkybių, kurios suteiktų teisę Ministerijai vertinti religinės bendruomenės pavadinimo atitiktį teisės aktų reikalavimams, teismas nenustatė. Teismas atkreipė dėmesį, kad religinės bendruomenės pavadinimo vertinimas šiuo atveju nebuvo priskirtas Ministerijos kompetencijai nei pagal Juridinių asmenų registro nuostatų, Sąrašo, Įstatymo, nei pagal Ministerijos nuostatų reikalavimus. Ministerija nagrinėjamos bylos atveju neturėjo teisinio pagrindo išvada neleisti registruoti Bendruomenės, nes buvo nustatyta, kad visi Sąraše nurodyti dokumentai pateikti, juose nurodyti duomenys tikri, o Juridinių asmenų registro 2016 m. spalio 25 d. pažymoje buvo patvirtinta apie laikiną Bendruomenės pavadinimo įtraukimą į registrą. Ministerija neturėjo teisinio pagrindo, o taip pat ir teisės abejoti VĮ Registrų centro sprendimu dėl laikino pavadinimo įtraukimo į registrą, nes pavadinimo tapatumo vertinimo pareiga šiuo atveju tenka ne Ministerijai, o Registro tvarkytojui.

14. Teismas konstatavo, kad Ministerija neperžengė teisės aktuose jai nustatytos kompetencijos ribų ir pagal turimus duomenis pagrįstai padarė išvadą dėl galimumo registruoti Bendruomenę Registre.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo prašymo įpareigoti atlikti atitinkamus veiksmus, pagrįstumą, vadovaudamasis Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktu, Juridinių asmenų registro nuostatų 38.4, 54, 56, 59, 106, 112, 128 punktais, analizavo Registro tvarkytojo kompetenciją registruojant naują religinę bendruomenę ir vertinant jos pavadinimą. Akcentavo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus, pagal kuriuos nustatant tapatumą nevertinami teisinę formą nusakantys žodžiai ar jų santrumpa, be to, yra laikoma, kad pavadinimas netapatus, kai nesutampa bent viena raidė ar skaitmuo.

16. Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog Bendruomenė 2016 m. spalio 25 d. pateikė prašymą Registro tvarkytojui laikinai įrašyti Bendruomenės pavadinimą į Juridinių asmenų registrą. VĮ Registrų centras 2016 m. spalio 25 d. sprendimu laikinai, t. y. iki 2017 m. balandžio 25 d., užregistravo Bendruomenės pavadinimą. Teismas akcentavo, kad sprendimas dėl nurodyto pavadinimo laikino įtraukimo į registrą yra galiojantis ir nenuginčytas. VĮ Registrų centro Utenos filialas, gavęs Ministerijos Išvadą, 2017 m. vasario 15 d. sprendimu įregistravo Bendruomenę į Juridinių asmenų registrą. Tokie atsakovo VĮ Registrų centro Utenos filialo atlikti veiksmai atitinka Juridinių asmenų

registro nuostatų reikalavimus. Teisės aktai nenumato Registro tvarkytojui pareigos tikrinti religinės bendruomenės teikiamų dokumentų duomenų tikrumo ir dokumentų turinio atitikties įstatymų reikalavimams (Juridinių asmenų registro nuostatų 59 p.), tačiau įpareigoja nustatyti ar nėra kliūčių įtraukti religinės bendruomenės pavadinimą į registrą (Juridinių asmenų registro nuostatų 122, 128 p.). Bendruomenės pavadinimo tapatumas su kitais registre jau esančiais pavadinimais nenustatytas pagrįstai, nes pavadinimas nėra tapatus, jei nesutampa bent viena pavadinimo raidė, o šiuo atveju tokios aplinkybės nenustatytos. Teismas vertino, kad VĮ Registrų centro Utenos filialas pagrįstai atliko Bendruomenės registraciją, nes Ministerijos Išvadoje patvirtinta, kad bendruomenė gali būti registruojama, o Bendruomenės pavadinimo tapatumo su kitais juridinių asmenų pavadinimais šiuo atveju nenustatyta.

17. Teismas darė išvadą, kad Išvada yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti, vadovaujantis pareiškėjo nurodomais ar kitais motyvais, nėra teisinio pagrindo. Nenustatęs atsakovo VĮ Registrų centro Utenos filialo teisės aktams prieštaraujančių veiksmų, teismas netenkino pareiškėjo skundo reikalavimą dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

III.

18. Pareiškėjas Taryba apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos, neišsprendė ginčo iš esmės – nepasisakė dėl skundo dalyko esminio pagrindo. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės šiais argumentais:

19.1. skundą grindė aplinkybe dėl klaidinamai panašaus Bendruomenės pavadinimo į bažnyčiai priklausančių religinių bendruomenių pavadinimus. Teismas, pažeisdamas ABTĮ 86 straipsnio 3 dalies nuostatą, sprendime pasisakė tik dėl Bendruomenės pavadinimo tapatumo, kuris nebuvo ginčijamas, tačiau visiškai nepasisakė dėl Bendruomenės pavadinimo panašumo aukštesnės galios teisės akto, t. y. CK 2.39 straipsnio 3 dalies, kontekste;

19.2. teismo išvada, kad Bendruomenės pavadinimo vertinimas nepriskirtas Ministerijos kompetencijai, yra nepagrįsta.19.3. nagrinėjamu atveju aktualus ne asmens teisių įforminimas Įstatymo 10 straipsnio pagrindu, o Bendruomenės

įsteigimas pagal Įstatymo 11 straipsnį;19.4. Išvada turėjo būti panaikinta ir dėl to, kad ji yra nemotyvuota (ABTĮ 91 str. 1 d. 1 p.). Išvadoje įvardinami

Bendruomenės pateikti dokumentai, tačiau visiškai neargumentuojama, kodėl jie laikomi tikrais ir atitinkančiais įstatymų reikalavimus, ypač dalyje dėl juridinio asmens pavadinimo;

19.5. teismas netyrė ir nevertino Išvados atitikties Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams. Išvadoje nepasisakyta dėl Lietuvos sentikių bažnyčios teisių ir teisėtų interesų pažeidimo. Teismas taip pat nevertino, ar nėra ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktuose nustatytų Išvados panaikinimo pagrindų;

19.6. teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos taisyklės, jog administracinio akto priėmimo motyvai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte, o prie prašymo pridedami dokumentai nelaikytini sudėtine viešojo administravimo akto dalimi, o juose esantys duomenys ir nurodytos aplinkybės savaime negali būti pripažinti tinkamais Išvados motyvais.

20. Atsakovas Ministerija atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimą su apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

20.1. Išvados motyvai yra pakankami siekiant suprasti priimamo akto esmę, tikslą bei turinį VAĮ 8 straipsnio kontekste. Išvada priimta išnagrinėjus Bendruomenės 2016 m. spalio 28 d. prašymą dėl jos duomenų įtraukimo į Registrą, todėl joje negalėjo būti jokių nuostatų, tiesiogiai susijusių su Lietuvos sentikių bažnyčia, kuri neteikė prašymo dėl jos teisinio statuso pakeitimo. Be to, į Tarybos 2015 m. lapkričio 8 d. skundą dėl tariamai neteisėto Bendruomenės steigimosi buvo atsakyta Ministerijos 2016 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. (8.3.44.)-7R-8881, kuris nebuvo skundžiamas;

20.2. Ministerijos kompetencija tikrinant steigiamos religinės bendrijos ar bendruomenės pavadinimo atitiktį teisės aktų reikalavimams yra apibrėžta Juridinių asmenų registro nuostatų 55 ir 103–107 punktuose. Nei vienas iš šių punktų nagrinėjamu atveju nėra aktualus, jų pažeidimu savo skundo negrindė ir pareiškėjas. Be to, VĮ Registrų centras 2016 m. spalio 25 d. išdavė pažymą apie laikiną pavadinimo įrašymą, patvirtinančią, kad pavadinimas „Degučių sentikių religinė bendruomenė“ yra leistinas ir registruotinas. Ministerija neturėjo teisės viršyti suteiktų įgalinimų, nepaisyti kompetentingos įstaigos išduoto dokumento ir tikrinti steigiamo juridinio asmens pavadinimą CK 2.39 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų reikalavimų aspektu, tokiu būdu prisiimdama bendrosios kompetencijos teismo funkcijas. Pareiškėjas, manydamas, kad

Bendruomenės pavadinimas neatitinka CK 2.39 straipsnio reikalavimų, turėtų ginčyti ne Išvadą, o ginti galimai pažeistas teises CK nustatyta tvarka;

20.3. pareiškėjas praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą skundui paduoti, nes vieno mėnesio terminas skundui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo 2017 m. vasario 17 d., kai pareikėjas sužinojo apie skundžiamą sprendimą, o skundas teisme buvo gautas tik 2017 m. kovo 28 d., todėl byla nutrauktina ABTĮ 103 straipsnio 8 punkto pagrindu.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendruomenė atsiliepime prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nesutikimą su apeliaciniu skundu Bendruomenė grindžia šiais argumentais:

21.1. atsižvelgiant į tai, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvų apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, teismas pasisakė dėl visų esminių byloje dalyvaujančių asmenų argumentų;

21.2. pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų teiginį, kad pavadinimas yra klaidingai panašus į kitų tradicinių religinių bendruomenių pavadinimus, taip pat nenurodė, kaip Bendruomenės pavadinimas klaidina gyventojus. Be to, pareiškėjas nesikreipė į teismą, siekiant įpareigoti juridinį asmenį pakeisti pavadinimą;

21.3. Ministerija turi teisę tik formaliai patikrinti, ar egzistuoja baigtinis dokumentų sąrašas, numatytas teisės normomis, ir ar jie tikri, kas nagrinėjamu atveju, sutinkamai su Sąrašo 7.1. punktu, buvo atlikta;

21.4. VĮ Registrų centre Bendruomenė yra įregistruota kaip religinė bendruomenė ar bendrija, o ne kaip tradicinė religinė bendruomenė ar bendrija, todėl Bendruomenės pavadinimas neturėtų būti laikomas klaidinančiai panašiu į kitų, tradicinių religinių bendruomenių, pavadinimus. Bendruomenės pavadinimas sietinas su itin svarbiais Degučių gyvavimo istoriniais aspektais;

21.5. pareiškėjo argumentai dėl juridinio asmens pavadinimo nagrinėtini CK 2.42 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka. Pareiškėjas skundu iš esmės siekia išvengti galimo kreipimosi į teismą civilinio proceso tvarka;

21.6. apie Išvadą pareiškėjui buvo žinoma nuo 2017 m. vasario 17 d., t. y. pareiškėjo kreipimosi į Ministeriją dieną. Pareiškėjo skundas teisme gautas 2017 m. kovo 28 d., t. y. praleidus vieno mėnesio terminą skundui paduoti. Pareiškėjas prašymo atnaujinti praleistą terminą neteikė, todėl byla turėjo būti nutraukta praleidus skundo padavimo terminą.

Teisėjų kolegija


IV.

22. Sprendimo 19.1 ir 19.2 punktuose nurodyti apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos vertintini kaip esminiai šio ginčo kontekste.

23. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos nuostatų 8.13 punkte nustatyta, kad ministerija nagrinėja religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo dokumentus, tvirtina surašytų duomenų tikrumą, steigimo dokumentų, pakeistų steigimo dokumentų ir duomenų atitiktį įstatymų reikalavimams ir teikia Juridinių asmenų registrui išvadas dėl jų registravimo ar išregistravimo galimybės.

24. Vadovaujantis Juridinių asmenų registro nuostatų 56 punktu, Teisingumo ministerija:„56.1. gavusi tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos, jos filialo ar atstovybės dokumentus, surašo prašymą ir

išvadą, kuria patvirtina prašyme surašytų duomenų tikrumą, ir nurodo, kad tradicinę religinę bendruomenę ar bendriją, jos filialą ar atstovybę įtraukti į Registrą, jų duomenis ar duomenų pakeitimus įrašyti į Registrą, taip pat išbraukti tradicinę religinę bendruomenę ar bendriją, jos filialą ar atstovybę iš Registro galima, ir perduoda prašymą ir išvadą Registro tvarkytojui;

56.2. gavusi religinės bendruomenės ar bendrijos, jos filialo ar atstovybės dokumentus, surašo išvadą, kuria patvirtina steigimo dokumentų, pakeistų steigimo dokumentų atitiktį įstatymų reikalavimams, prašyme surašytų duomenų tikrumą, ir nurodo, kad religinę bendruomenę ar bendriją, jos filialą ar atstovybę, dokumentų ar duomenų pakeitimus registruoti galima, nes atliktos visos įstatymuose ir religinės bendruomenės ar bendrijos steigimo dokumente nustatytos procedūros, taip pat kad išregistruoti religinę bendruomenę ar bendriją, jos filialą ar atstovybę iš Registro galima.“

25. Juridinių asmenų registro nuostatų 59 punkte nustatyta, kad registro tvarkytojas, gavęs prašyme surašytus duomenis, steigimo dokumentus, filialo ar atstovybės nuostatus, Nuostatų 54 ir 56 punktuose nustatyta tvarka patvirtintus

notaro ar Teisingumo ministerijos, taip pat profesinės sąjungos ar jų susivienijimo, biudžetinės įstaigos, Europos teritorinio bendradarbiavimo grupės, valstybės įmonės, viešojo juridinio asmens, veikiančio pagal Civilinio kodekso 2.46 straipsnio 3 dalyje nurodytą teisės aktą arba Lietuvos Respublikos Seimo priimtu teisės aktu patvirtintus įstatus, duomenis ir dokumentus, netikrina pateiktų duomenų tikrumo ir dokumentų turinio atitikties įstatymų reikalavimams.

25. Šis, Sprendimo 23–25 punktuose nurodytas, teisinis reglamentavimas suponuoja, kad pareiga tikrinti religinių bendruomenių ir bendrijų, jų filialų ir atstovybių steigimo, reorganizavimo, pertvarkymo ir likvidavimo dokumentų ir duomenų atitiktį įstatymų reikalavimams tenka tik ir išimtinai Teisingumo ministerijai.

26. Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.39 straipsnio 3 ir 4 dalimis, juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus. Juridinio asmens pavadinimas atskirai neregistruojamas ir yra saugomas nuo tos dienos, kai juridinių asmenų registrui pateikiamas prašymas įregistruoti juridinį asmenį, arba nuo teisės akto priėmimo, jei taikoma šio kodekso 2.46 straipsnio 3 dalis.

27. Civilinio kodekso 2.39 straipsnio 3 dalies nuostatos, kad juridinio asmens pavadinimas neturi klaidinti dėl jo tapatumo ar panašumo į anksčiau už juridinį asmenį Lietuvos Respublikoje pateiktus registruoti, įregistruotus ar pripažintus žinomus prekių ir paslaugų ženklus, yra įstatymu nustatytas reikalavimas, dėl kurio (pavadinimo tapatumo ar panašumo), kaip yra nurodoma šioje byloje, vertinimo teikdama išvadą Teisingumo ministerijos nuostatų 8.13 punkto pagrindu Teisingumo ministerija privalo pasisakyti.

28. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, nurodyti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Sprendimo 13 punkte, yra nepagrįsti dėl neteisingo teisės aiškinimo ir taikymo ir, nevertinant kitų apeliacinio skundo argumentų, kaip nereikšmingų šios bylos baigčiai, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – panaikinama Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstyta išvada dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo, o VĮ Registrų centras įpareigojamas išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Degučių sentikių religinę bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini). Tokio pobūdžio įpareigojimas nustatomas ne VĮ Registrų centro filialui, o VĮ, nes nuo 2019 m. kovo 1 d. įsigalioja nauja VĮ Registrų centro struktūra, pagal kurią įmonėje neliks struktūrinių teritorinių padalinių – filialų. Teisingumo ministerija įpareigojama vykdyti procedūrą iš naujo, atsižvelgdama į šio Sprendimo 27 punkte nurodytus teisinius argumentus.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo Lietuvos sentikių bažnyčios Aukščiausiosios tarybos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Priimti naują sprendimą.Panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2017 m. vasario 9 d. rašte Nr. (8.3.45)-7R-13194986 išdėstytą

išvadą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės įstatų atitikimo įstatymų reikalavimams ir Bendruomenės registravimo Registre galimumo.

Įpareigoti valstybės įmonę Registrų centras išregistruoti iš Juridinių asmenų registro Degučių sentikių religinę bendruomenę, identifikacinis kodas (duomenys neskelbtini), buveinės adresas – (duomenys neskelbtini).

Įpareigoti Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją iš naujo vykdyti viešojo administravimo procedūrą dėl Degučių sentikių religinės bendruomenės 2016 m. spalio 28 d. prašymo, atsižvelgiant į šio Sprendimo 27 punkte nurodytus teisinius argumentus.

Sprendimas neskundžiamas.

TEISĖJAI ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. AS-184-415/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04161-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9.(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo M. G. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. patikslintą skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas M. G. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. lapkričio 28 d. pateikė teismui skundą, kuriuo prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2018 m. spalio 29 d. raštą Nr. 1SS-2209-(10.5.) bei įpareigoti NŽT inicijuoti žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypas), žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, vadovaujantis nuo 1991 metų vietovėje esamais, šį sklypą ženklinančiais gelžbetoniniais riboženkliais, kurie žymi šio sklypo ir gretutinių žemės sklypų bendras ribas.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi pareiškėjui buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas iki nustatyto termino turėjo pateikti skundą su patikslintas reikalavimais, t. y. turėjo papildomai suformuluoti reikalavimą dėl įpareigojimo NŽT išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 16 d. prašymą bei reikšti reikalavimą dėl administracinio akto panaikinimo / pakeitimo (jei toks buvo priimtas), kuriuo NŽT buvo atsisakiusi tenkinti pareiškėjo prašymą inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, vadovaujantis nuo 1991 metų vietovėje esamais, šį sklypą ženklinančiais gelžbetoniniais riboženkliais, kurie žymi šio sklypo ir gretutinių žemės sklypų bendras ribas. Teismas dėl antrojo skundo reikalavimo pažymėjo, kad tuo atveju, jei pareiškėjas nėra kreipęsis į NŽT su prašymu inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus negali būti reiškiamas. Toks reikalavimas galimas skundžiant konkretų administracinį aktą, kuriuo pareiškėjo prašymą dėl žemės sklypo projekto patikslinimo buvo atsisakyta patenkinti.

Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 17 d. pateikė patikslintą skundą, kuriuo suformulavo reikalavimą dėl įpareigojimo NŽT išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 16 d. prašymą (patikslinto skundo 4.1 punktas). Pareiškėjas paliko reikalavimą dėl įpareigojimo inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, vadovaujantis nuo 1991 metų vietovėje esamais, šį sklypą ženklinančiais gelžbetoniniais riboženkliais, kurie žymi šio sklypo ir gretutinių žemės sklypų bendras ribas, nesuformuluodamas reikalavimo dėl administracinio akto, kuriuo (kuriais) tokį prašymą buvo atsisakyta patenkinti (patikslinto skundo 4.2 punktas) panaikinimo.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 2 d. nutartimi pareiškėjui pakartotinai buvo nustatytas terminas skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjas iki nustatyto termino turėjo pateikti skundą su patikslintais

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=95f685c045b111e9a221b04854b985af

reikalavimais, atsižvelgiant į nutartyje išdėstytus argumentus.Pareiškėjas 2019 m. sausio 11 d. pateikė skundą, kuriame paliko reikalavimą dėl NŽT 2018 m. spalio 29 d. rašto

Nr. 1SS-2209-(10.5.) panaikinimo ir įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 16 d. prašymą, taip pat suformulavo papildomą reikalavimą dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) panaikinimo bei prašė įpareigoti NŽT inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą. Pareiškėjas taip pat pateikė prašymą atnaujinti terminą skundui dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) panaikinimo paduoti. Prašymą atnaujinti terminą grindė tuo, kad: atsakovas įvairių žodinių ir rašytinių interpretacijų pagrindu pareiškėją įvėlė į nesibaigiančių diskusijų ir derybų procesą; atsakovas piktnaudžiavo pareiškėjo geros valios siekiu išspręsti ginčą ne konfliktiniu būdu; pareiškėjas tikėjosi teisėtų lūkesčių realizavimo; išnaudojus visus keliamo ginčo sprendimo būdus, liko tik paskutinis, teisminis ginčo sprendimo būdas.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 15 d. nutartimi, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą netenkino, priėmė pareiškėjo 2019 m. sausio 11 d. skundą dalyje dėl NŽT 2018 m. spalio 29 d. rašto Nr. 1SS-2209-(10.5.) panaikinimo ir įpareigojimo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. spalio 16 d. prašymą. Teismas skundą dalyje dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) panaikinimo ir įpareigojimo inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, vadovaujantis nuo 1991 metų vietovėje esamais, šį sklypą ženklinančiais gelžbetoniniais riboženkliais, kurie žymi šio sklypo ir gretutinių žemės sklypų bendras ribas, atsisakė priimti.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti atnaujinimo aplinkybės negali būti laikomos objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausančiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis nustatytu terminu paduoti skundą, todėl skundas dalyje dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) panaikinimo netenkintinas ir skundas šioje dalyje nepriimamas. Atitinkamai atsisakytinas priimti ir išvestinis reikalavimas – įpareigoti NŽT inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, vadovaujantis nuo 1991 metų vietovėje esamais, šį sklypą ženklinančiais gelžbetoniniais riboženkliais, kurie žymi šio sklypo ir gretutinių žemės sklypų bendras ribas.

III.

Pareiškėjas atskiruoju skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties dalį, kuria buvo atsisakyta priimti 2019 m. sausio 11 d. patikslinto skundo dalį, panaikinti ir atnaujinti šios skundo dalies padavimo terminą.

Pareiškėjo teigimu, teismo nutartis yra formali, priimta suabsoliutinant apskundimo teismui terminą. Terminą skundo daliai paduoti praleido, nes Žemės sklypo kadastrinius matavimus bandė derinti su atsakovu taikiai, derybų keliu, tačiau nesėkmingai, ypač iki Vilniaus apylinkės teismo 2013 m. spalio 11 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.2-10581-295/2013 priėmimo, kuriuo panaikinta atsakovo atstovo provokacinė, absurdiška versija. Šio teismo nutarimo pagrindu atsakovas 2014 m. lapkričio 19 d. ir 2017 m. sausio 3 d. sprendimais užbaigė kadastrinių matavimų suderinimą, bet vėliau nurodytus sprendimus atšaukė. Atsakovas piktnaudžiavo pareiškėjo geranoriškumu, dėl ko buvo pažeistas pareiškėjo teisėtų lūkesčių principas. Nurodytos aplinkybės yra svarbios priežastys, pateisinančios skundo padavimo teismui termino praleidimą.

Pareiškėjas pažymi, kad neatnaujinus skundo padavimo termino dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) panaikinimo, nepagrįstai atsisakyta priimti ir reikalavimą įpareigoti NŽT inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, vadovaujantis nuo 1991 metų vietovėje esamais, šį sklypą ženklinančiais gelžbetoniniais riboženkliais, kurie žymi šio sklypo ir gretutinių žemės sklypų bendras ribas. Pareiškėjo teigimu, reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus nėra išvestinis, jis yra savarankiška skundo dalis.

Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Vilniaus skyriaus, atsiliepime prašo atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.Atsakovo atstovas nurodo, kad atskirajame skunde pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu teismas galėtų

tenkinti pareiškėjo atskirąjį skundą. Atskirojo skundo motyvai paremti abstrakčiais pamąstymais. Skundo dalies padavimo

teismui terminas pareiškėjo praleistas dėl jo paties pasirinkto elgesio modelio, nuo pareiškėjo valios priklausiusių priežasčių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo individuali S. B. įmonė „Matininkas“ atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą tenkinti ir įpareigoti pirmosios instancijos teismą išnagrinėti pareiškėjo skundą ir jį tenkinti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad atskirajame skunde yra nurodytos objektyvios, tikrovę atitinkančios aplinkybės. Atsakovas, tinkamai neatlikdamas jo kompetencijai priskirtų pareigų, neinicijuoja klaidingų kraštinių ilgių šiaurinėje Žemės sklypo pusėje patikslinimo žemės reformos žemėtvarkos projekte. Atsakovo teiginiai dėl Žemės sklypo kadastrinių matavimų neatitikimo žemės reformos žemėtvarkos projektui nepagrįsti.

Teisėjų kolegija


IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 15 d. nutarties dalis, kuria teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui dalyje dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) panaikinimo paduoti ir atsisakė priimti skundą šioje dalyje bei išvestinį skundo reikalavimą dėl įpareigojimo inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, vadovaujantis nuo 1991 metų vietovėje esamais, šį sklypą ženklinančiais gelžbetoniniais riboženkliais, kurie žymi šio sklypo ir gretutinių žemės sklypų bendras ribas.

Pareiškėjas prašo atnaujinti skundo teismui padavimo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) panaikinimo terminą.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžia, jog teisė į teisminę gynybą nėra besąlyginė – ji privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.). ABTĮ aiškiai ir konkrečiai įvardina skundo padavimo teismui terminus bei reglamentuoja skundo padavimo teismui termino eigos pradžios ir pabaigos momentą.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

Teisėjų kolegija nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pabrėžia, jog įstatymų nustatyta tvarka apriboti skundų padavimo terminai yra susiję ir su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Asmenims negali būti suteikta galimybė neapibrėžtą laiko tarpą bet kada ginčyti priimtus administracinius aktus, nes taip atsirastų neapibrėžtumas jų pagrindu atsiradusiuose teisiniuose santykiuose, o atitinkamas teises įgiję kiti asmenys negalėtų būti tikri dėl savo teisinės padėties (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-387-502/2016).

Pareiškėjas neginčija, kad praleido ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą, ką patvirtina jo pirmosios instancijos teismui 2019 m. sausio 11 d. pateiktas prašymas dėl skundo padavimo teismui termino atnaujinimo (b. l. 54).

Vadovaujantis ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose.

Teisėjų kolegija pažymi, jog svarbi priežastis, dėl kurios praleistas skundo padavimo terminas gali būti atnaujinamas, turi būti išskirtinė, nuo asmens valios nepriklausanti aplinkybė. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje nuosekliai laikosi nuostatos, kad priežastimis, kurių pagrindu gali būti atnaujintas praleistas terminas skundui paduoti, laikytinos tik tos aplinkybės, kurios objektyviai trukdė asmeniui įstatymo nustatytu laikotarpiu kreiptis į teismą, t. y. nepriklausė nuo jo valios. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, jog, sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012; 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartis administracinėje byloje AS552-642/2013).

Taip pat teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, sprendžiant praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo

klausimą, svarbu atsižvelgti, ar siekdamas apginti savo pažeistas teises asmuo paisė sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo reikalavimų, kartu įvertinant, ar asmens skundas buvo paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė jam laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013).

Kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažįstamos objektyviomis priežastimis, sukliudžiusioms pareiškėjui kreiptis į teismą, kad būtų apgintos galbūt pažeistos pareiškėjo teisės.

Įvertinusi byloje pateiktus duomenis, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, šiuo atveju galėjo ir turėjo pasirinkti tokius savo elgesio būdus, kad skundą paduotų teismui nustatytu terminu. Bandymas išspręsti ginčą taikiai pagrįstai nelaikytas svarbia termino praleidimo priežastimi, o Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluota taisyklė, kad aplinkybė, jog pareiškėjas kreipėsi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gynė savo teises, paprastai negali būti pripažinta svarbia aplinkybe termino skundui paduoti atnaujinimui. Taip pat pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje teisinių žinių trūkumas ar netinkamas įstatymo nuostatų suvokimas patys savaime įprastai nėra laikomi aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą pripažinti, jog terminas skundui paduoti praleistas dėl svarbių, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusių priežasčių. Tokiu atveju laikoma, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises ir teisėtus interesus, gali kreiptis pagalbos į teisines paslaugas teikiančius asmenis (2011 m. lapkričio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-586/2011). Taigi pareiškėjo nurodytos skundo padavimo termino praleidimo aplinkybės nelaikytinos objektyviomis, pagrįstomis ir pateisinančiomis skundo padavimo termino praleidimą, kadangi jos priklausė išimtinai nuo pareiškėjo valios ir atspindi pareiškėjo pasirinkto elgesio modelį.

Pareiškėjas nesutinka su skundžiamos nutarties dalimi, kuria atsisakyta priimti skundo reikalavimą dėl įpareigojimo inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, vadovaujantis nuo 1991 metų vietovėje esamais, šį sklypą ženklinančiais gelžbetoniniais riboženkliais, kurie žymi šio sklypo ir gretutinių žemės sklypų bendras ribas. Pareiškėjo teigimu, šis reikalavimas teismo nepagrįstai įvertintas kaip išvestinis.

Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartyje teisingai pažymėjo, kad savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas. Nesant atsakovo atsisakymo atlikti pareiškėjo pageidaujamus veiksmus, nėra galimas ir tokio reikalavimo nagrinėjimas teisme, nes iš esmės nėra ginčo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 9 d. nutartis administracinėje byloje AS756-868/2011).

NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimas Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) patvirtina, kad pareiškėjas prašė NŽT inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą, tačiau nurodytu sprendimu buvo atsisakyta prašymą patenkinti. Pareiškėjo NŽT 2018 m. spalio 16 d. pateikto prašymo duomenimis pareiškėjas į NŽT kreipėsi prašydamas: atlikti patikrą ir leisti užbaigti žemės sklypo, kadastrinis Nr. 7937-0002:500, tiksliuosius kadastrinių matavimų darbus; įpareigoti NŽT Vilniaus skyrių parengti naują išvadą; suderinti parengtas kadastrines bylas ir leisti jas įregistruoti VĮ Registrų centras. Taigi, NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimu Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) buvo išspręstas pareiškėjo prašymas dėl Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimą įpareigoti NŽT inicijuoti Žemės sklypo žemės reformos žemėtvarkos projekto patikslinimą laikė savarankišku reikalavimu ir, neatnaujinęs skundo dalies dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2017 m. kovo 22 d. sprendimo Nr. 49.SJN-721-(14.49.105) padavimo termino, šią skundo dalį atsisakė priimti.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjui neatnaujino termino skundui paduoti ir atsisakė priimti jo patikslinto skundo dalį ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu punkto pagrindu. Pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmestinas, pirmosios instancijos teismo ginčijama nutarties dalis paliktina nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo atskiruoju skundu ginčijamą 2019 m. sausio 15 d. nutarties dalį palikti

nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI STASYS GAGYS

ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. TA-11-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01483-2018-1Procesinio sprendimo kategorija 59.1.1(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. Č. (A. Č.) prašymą atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminą ir apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Č. (A. Č.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas A. Č. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. liepos 31 d. kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas 2018 m. gruodžio 13 d. teismui pateikė (išsiuntė) prašymą atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą, be kita ko, administracinėje byloje Nr. I-6720-320/2018 dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo, ir patį apeliacinį skundą. Prašyme atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą pareiškėjas teigia, jog šis terminas buvo praleistas nežymiai, o jo praleidimo priežastys yra svarbios. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl finansinių sunkumų jis tik 2018 m. gruodžio 13 d. galėjo įsigyti pašto ženklus ir vokus. Be to, pareiškėjas, būdamas Marijampolės pataisos namuose (iš kurių ir atsiųstas laiškas su minėtais prašymu ir apeliaciniu skundu; toliau – ir Marijampolės PN), buvo pradėjęs badavimą, dėl ko jam buvo ribojamos teisės gauti pasimatymus ir siųsti laiškus. Kadangi Marijampolės PN pareiškėjui nepateikia jo prašomų įrodymų, esant poreikiui, pareiškėjas teismo prašo išsireikalauti šiuos įrodymus.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=ccee6240467a11e9a221b04854b985af

Teisėjų kolegija


II.

Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji nėra absoliuti. Teisė kreiptis į teismą yra neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, laikantis įstatymo numatytų kreipimosi į teismą terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-1381-525/2015, 2016 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-17-492/2016). ABTĮ 132 straipsnio 1 dalyje (2016 m. liepos 1 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) įtvirtinta, kad apygardų administracinių teismų sprendimai, priimti nagrinėjant bylas pirmąja instancija, apeliacine tvarka per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiami Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra ne kartą pažymėjęs, jog trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama ne tik skatinti asmenį operatyviai reaguoti į savo teisių pažeidimą ir įstatymu nustatyta tvarka užtikrinti kuo greitesnę jo galbūt pažeistų teisių gynybą, bet ir garantuoti teisinių santykių stabilumą, kitai teisinio santykio šaliai užtikrinti apibrėžtumą dėl jos teisinės padėties, nustatyti teisines garantijas, būtinas jos įgytų teisių apsaugai (žr., pvz., 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-948/2011, 2014 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA502-69/2014, 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-3-438/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo padavė 2018 m. gruodžio 13 d., taigi, jis praleido vieno mėnesio terminą apeliaciniam skundui paduoti.

ABTĮ 132 straipsnio 2 dalis nustato galimybę teismui pareiškėjo prašymu atnaujinti apeliacinio skundo padavimo terminus, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA146-19/2013, 2015 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-53-624/2015). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr., pvz., 2012 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA520-70/2012, 2017 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-182-575/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai siejami su reikalavimu aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA624-70/2014, 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-101-624/2015). Šis reikalavimas reiškia, kad pareiškėjas, siekdamas efektyviai ginti savo teises ir teisėtus interesus, turėjo nedelsiant imtis veiksmų ginčijamam teismo sprendimui panaikinti. Vertinant pareiškėjo veiksmus siekiant panaikinti (pakeisti) pirmosios instancijos teismo sprendimą, atsižvelgtina į tai, jog jis pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo metu atliko laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje ir dėl šios priežasties jo galimybės įgyvendinti įstatymų suteikiamas procesines teises bei pareigas buvo atitinkamai suvaržytos.

Pareiškėjas prašyme atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą teigia, kad jis neturėjo lėšų įsigyti pašto ženklą, vokus, be to, dėl vykdomos bado akcijos Marijampolės PN administracija jam buvo uždraudusi, be kita ko, siųsti laiškus. Pareiškėjas tvirtina negalintis dėl minėtų aplinkybių pateikti jokių įrodymų, nes Marijampolės PN jam neteikia prašomos informacijos, ir prašo teismo išsireikalauti duomenis apie draudimus, parduotuvės darbo grafiką, pareiškėjo pinigines lėšas ir kt.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog administracinių ginčų teisenoje teismui numatytas aktyvus vaidmuo (ABTĮ 12 str., 56 str. 4 d., 80 str. 1 d.). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo

aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra nurodęs, kad ABTĮ 80 straipsnyje įtvirtintos teismo pareigos būti aktyviu pažeidimas konstatuotinas tais atvejais, kai teismas, būdamas informuotas apie apsunkintą dokumentų gavimą, nepagrįstai atsisako tenkinti pareiškėjo atstovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir dėl to neužtikrinamas visapusiškas bylos aplinkybių ištyrimas (žr., pvz., 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-564-146/2017). Procesinio teismo aktyvumo renkant įrodymus ribų vertinimas yra aktualus šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų įgyvendinimo aspektu. Sisteminis proceso teisės normų aiškinimas suponuoja, jog teismas turi pareigą padėti proceso dalyviams įgyvendinti jų procesines teises (ABTĮ 12 str.). Įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai. Prireikus teismas gali pasiūlyti minėtiems asmenims pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus (ABTĮ 56 str. 4 d.). Ši teisės norma aiškintina kaip nustatanti taisyklę, kad įrodymus pateikia proceso dalyviai. Teismas, nepažeisdamas šalių lygiateisiškumo ir teisėjų nešališkumo principų, paprastai išreikalauja tuos įrodymus, kurių proceso dalyviai negali gauti patys, o savo iniciatyva imasi rinkti įrodymus tik tuo atveju, jei to reikalauja viešasis interesas (kai jis byloje neginamas proceso dalyvių), arba kai nesiėmus priemonių rinkti įrodymus būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai (kai jie byloje neginami proceso dalyvių) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-415/2017).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas teismui nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad jis neturėjo piniginių lėšų pasinaudoti pašto paslaugomis (įsigyti vokus ir pašto ženklus), jam (nenurodytą laikotarpį) buvo uždrausta siųsti laiškus, įskaitant laiškus teismui, taip pat įrodymų, patvirtinančių, jog jis iš tiesų kreipėsi į Marijampolės PN administraciją, prašydamas tokius duomenis pateikti, bet pataisos įstaiga atsisakė šiuos jo prašymus tenkinti. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 6 d. nutartimi pareiškėjui siūlė pateikti jo prašyme atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą nurodytas šio termino praleidimo priežastis pagrindžiančius įrodymus, tačiau pareiškėjas per nustatytą terminą minėta galimybe nepasinaudojo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija netenkina pareiškėjo prašymo išreikalauti jo nurodytus duomenis ir konstatuoja, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo jo valios nepriklausiusias aplinkybes, kurios galėtų būti pripažintos pakankamai svarbiomis praleistam apeliacinio skundo padavimo terminui atnaujinti. Dėl šių priežasčių pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą apeliacinio skundo padavimo terminą netenkinamas ir atsisakoma priimti jo apeliacinį skundą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 132 straipsnio 2 dalimi ir 138 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

netenkinti pareiškėjo A. Č. (A. Č.) prašymo atnaujinti apeliacinio skundo dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 9 d. sprendimo padavimo terminą.

Atsisakyti priimti pareiškėjo A. Č. (A. Č.) apeliacinį skundą ir jį su priedais grąžinti padavusiam asmeniui.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RAMŪNAS GADLIAUSKAS

RIČARDAS PILIČIAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1346-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04002-2017-6Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2(S)

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c39f6b30467a11e9a221b04854b985af




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. P. (J. P.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas J. P. (J. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – LAVL), priteisti 15 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2014 m. – 2016 m. buvo gydomas LAVL kamerų tipo patalpose. Kamera, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, buvo netvarkinga, sanitarinis mazgas ir praustuvė neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kameroje buvo laikoma apie 10 žmonių ir pareiškėjui teko ypatingai nedidelis gyvenamųjų patalpų plotas. Pareiškėjo vertinimu, asmenų laikymas tokiomis netinkamomis sąlygomis yra prilyginamas kankinimui.

2. Atsakovas LAVL su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.2.1. Atsiliepime nurodė, kad LAVL nėra vedama statistika, kiek konkrečiu metu yra gydoma asmenų konkrečioje

palatoje, tačiau paprastai toje pačioje palatoje nėra užimtos visos lovos, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas yra didesnis, negu vidutiniškai turintis tekti plotas. LAVL kamerų tipo patalpose, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, nuostatomis ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Patalpų remontas buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, tačiau nuteistieji neretai niokoja valstybės turtą, todėl mano, kad visi galimi pažeidimai ir neatitikimai atsirado dėl nuteistųjų ir suimtųjų veiksmų ir šie pažeidimai buvo šalinami per kuo trumpiausius terminus. Pažymėjo, kad pareiškėjas dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose buvo kalinamas, atitikimo teisės aktų reikalavimams, nesikreipė į Visuomenės sveikatos centro specialistus, o dėl sanitarinio mazgo ir praustuvės netinkamo įrengimo – į LAVL administraciją. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas reikalavimus dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškė tik 2017 m. lapkričio 24 d., t. y. praėjus trejiems metams nuo žalos atsiradimo momento, todėl prašo taikyti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 272 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

4. Teismas nustatė, kad byloje kilo ginčas dėl atsakovo Lietuvos valstybės civilinės atsakomybės, atsiradusios

neužtikrinus pareiškėjui tinkamų gyvenimo sąlygų LAVL.5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas LAVL 2014 m. rugpjūčio 13 d. – 2014 m. rugpjūčio 22 d., 2015 m.

rugpjūčio 11 d. – 2015 m. rugpjūčio 18 d., 2016 m. sausio 12 d. – 2016 m. sausio 19 d. ir 2016 m. balandžio 19 d. – 2016 m. balandžio 26 d., o skundą teismui pateikė 2017 m. lapkričio 27 d. Atsakovas teismo prašė taikyti ieškinio senaties terminą daliai pareiškėjo reikalavimo. Teismas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašydamas netaikyti senaties termino nenurodė jokių, ne nuo jo valios priklausiusių, termino praleidimo priežasčių, darė išvadą, kad pareiškėjas apie galimą jo teisių pažeidimą sužinojo nuo šių pažeidimų atsiradimo dienos ir praleido ieškinio senaties terminą reikšti reikalavimus dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2014 m. lapkričio 27 d. Teismas apsibrėžė nagrinėjamą ginčo laikotarpį – nuo 2015 m. rugpjū?io 11?d. iki 2016?m. baland?io 26?d.

6. Teismas spr?sdamas d?l parei?k?jui tekusio kameros ploto vadovavosi Pataisos ?staig? vidaus tvarkos taisykli?, patvirtint? Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003?m. liepos 2?d. ?sakymu Nr.?194, 11čio 11 d. iki 2016 m. balandžio 26 d.

6. Teismas spręsdamas dėl pareiškėjui tekusio kameros ploto vadovavosi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 111.4 punktu, kuriame nurodyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas LAVL palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. rugpjūčio 18 d. pareiškėjas buvo gydomas LAVL Vidaus ligų skyriaus patalpoje Nr. 1, kurioje pareiškėjui tekęs plotas sudarė vidutiniškai 3,26 kv. m., todėl konstatavo, kad 8 dienas pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeisti nacionalinės teisės aktų reikalavimai dėl gyvenamosios patalpos ploto, tenkančio vienam asmeniui. Nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 19 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Bendrojo skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30 pareiškėjui tekęs patalpos plotas sudarė vidutiniškai 1,93 kv. m., taigi, 8 paras pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikomasi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnio reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto (3 kv. m). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją, kurios nepaneigė atsakovas. Nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Chirurginio (bendro) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m ir kurioje buvo įrengtos 3 vieno aukšto lovos, taigi, šioje patalpoje pareiškėjui teko vidutiniškai 5,15 kv. m gyvenamosios patalpos plotas ir teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti.

7. Teismas vadovaudamasis Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.5 punktu, konstatavo, kad LAVL administracijai nėra numatytas įpareigojimas sanitarinio mazgo patalpose įrengti klozetą, todėl sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, kad LAVL sanitariniai mazgai įrengti netinkamai, todėl pareiškėjo teiginius dėl netinkamai įrengtų sanitarinių mazgų atmetė.

8. Pareiškėjo argumentus susijusius su palatos, sanitarinio mazgo bei prausyklos prasta būkle teismas atmetė kaip abstrakčius ir nepagrįstus. Teismas pasisakė, kad jų neindividualizavus ir nepagrindus konkrečiais duomenimis, savaime negali susidaryti pagrindas pripažinti, kad dėl jų egzistavimo buvo pažeistos pareiškėjo teisės. Kartu atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu neteikė LAVL administracijai prašymų ir skundų dėl netvarkingų patalpų, sanitarinio mazgo ir prausyklos, be to, iš LAVL 2015 m. kovo 18 d. darbų priėmimo akto Nr. BO-474 teismas nustatė, kad 2015 m. buvo atliktas Vidaus ligų skyriaus palatų, tuo pačiu ir palatos Nr. 1, kurioje pareiškėjas buvo gydomas 2015 m. rugpjūčio 11 d. – 2015 m. rugpjūčio 18 d., remontas, todėl šios aplinkybės patvirtino, kad patalpos, kuriose buvo gydomas pareiškėjas, atitiko teisės aktų reikalavimus.

9. Teismas apibendrindamas nustatytas aplinkybes, pažymėjo, kad 8 paras pareiškėjui tekęs LAVL gyvenamųjų patalpų plotas neatitiko Konvencijos reikalavimų ir dar 8 paras pareiškėjui tekęs LAVL palatų plotas neatitiko nacionalinės teisės aktuose įtvirtintos minimalios vienam asmeniui turinčios teikti patalpų ploto normos, todėl konstatavo, kad dėl šių pažeidimų pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų, fizinių nepatogumų, diskomfortą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir kurių pareiškėjas nebūtų patyręs, jei jo laikymo LAVL sąlygos atitiktų teisės aktų reikalavimus, todėl atsakovui kilo pareiga kompensuoti pareiškėjo patirtus neigiamus išgyvenimus, sumokant jam piniginį ekvivalentą. Teismas, atsižvelgęs į teismų praktiką panašaus pobūdžio bylose, įvertinęs minėtų reikšmingų aplinkybių visumą, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines, darbo užmokesčio bei gyvenimo sąlygas, konstatavo, kad teisinga satisfakcija pareiškėjui už

jo patirtą neturtinę žalą nagrinėjamu atveju laikytina 272 Eur suma.

III.

10. Pareiškėjas J. P. (J. P.) apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. Apie savo teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik 2017 m. lapkritį, prašo netaikyti senaties termino.10.2. LAVL neteisėti veiksmai yra akivaizdūs, plotas buvo per mažas, buvo pažeistos higienos normos.10.3. Pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus, diskomfortą.10.4. 2019 m. sausio 30 d. buvo gautas pareiškėjo prašymas stabdyti bylos nagrinėjimą.11. Atsakovas atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

13. Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos priteisimo, kuri jam kilo LAVL dėl netinkamų kalinimo sąlygų.14. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjo buvimo LAVL laikotarpiu 16 dienų jam nebuvo užtikrintas

5,1 kv. m kameros plotas, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė 272 Eur neturtinės žalos atlyginimą.15. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, kuriame siekia, kad jo skundo daliai nebūtų taikomas senaties terminas ir

pareiškėjo skundas būtų tenkintas visa apimtimi.16. Pareiškėjas 2019 m. sausio 30 d. pateikė prašymą bylos nagrinėjimą sustabdyti, tačiau prašyme nenurodė jokių

priežasčių dėl kurių byla turėtų būti sustabdyta.17. Administracinės bylos sustabdymo instituto paskirtis – pašalinti tam tikras objektyviai esančias įstatymo nurodytas

kliūtis, nepriklausančias nei nuo dalyvaujančių byloje asmenų, nei nuo teismo valios, dėl kurių teismas negali tinkamai išnagrinėti bylos. Byla gali būti sustabdyta dėl įstatyme nurodytų objektyvių aplinkybių, trukdančių išspręsti konkrečią bylą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą pažymėta, jog administracinio proceso tikslai reikalauja, kad teismas rūpintųsi greitu bylos išnagrinėjimu ir asmenų pažeistų teisių apgynimu, teismas neturi taikyti bylos sustabdymo pagrindų vien formaliai ir kiekvienu konkrečiu atveju privalo įsitikinti, kad yra pagrindas bylos sustabdymui (LVAT 2012 m. vasario 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-155/2012; 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-262/2012). ABTĮ 100 straipsnyje yra numatyti administracinės bylos stabdymo pagrindai, pareiškėjas prašyme nė vieno iš jų nenurodė. Pareiškėjas savo prašymo niekaip nepagrindė ir nenurodė jokio bylos nagrinėjimo stabdymo pagrindo ir būtinumo. Todėl, teisėjų kolegija, nenustačiusi aplinkybių, dėl kurių šios bylos nagrinėjimas turėtų būti sustabdytas, pareiškėjo prašymo netenkina ir administracinę bylą toliau išnagrinės apeliacine tvarka.

18. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė netaikyti jo skundo daliai senaties termino.20. Pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos

atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

21. Europos Žmogaus Teisių Teismas taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz.,

EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017, 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1864-624/2017 ir kt.).

22. Kaip savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.) taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-751-1062/2017, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2194-520/2016, 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.). Be to, kaip nustato CK 1.131 straipsnio 1 dalis, ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį. Šiuo aspektu pabrėžtina, jog nors ieškinio senaties termino pasibaigimas nepanaikina asmens teisės kreiptis į teismą, prašant apginti pažeistą teisę, tačiau, ginčo šaliai pareikalavus taikyti ieškinio senatį, tai yra pagrindas atmesti ieškinį, jeigu teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbios priežasties (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai laikosi pozicijos, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-339/2008, 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008, 2013 m. gruodžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-633/2013, 2015 m. birželio 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-363-469/2015).

23. Taikant nuoseklioje teismų praktikoje suformuotus principus nagrinėjamu atveju, spręstina, kad apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Taigi, nuo šio momento, kai laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų, ir skaičiuotinas ieškinio senaties terminas. Šiuo atveju spręstina, jog pareiškėjas apie savo teisių galimą pažeidimą (ar pažeidimus) sužinojo tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, t. y. jau gydantis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas iš esmės nepateikė pagrįstų argumentų, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie savo teisių pažeidimus, kurie leistų kitaip skaičiuoti ieškinio senaties termino pradžią.

24. Pagal nuo 2010 m. balandžio 30 d. galiojantį teisinį reguliavimą iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248 (Žin., 2009, Nr. 121-5216), numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m – Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose.

25. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo atžvilgiu, laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 11 d. – 2015 m. rugpjūčio 18 d. buvo pažeisti nacionalinės teisės aktų reikalavimai dėl gyvenamosios patalpos ploto, tenkančio vienam asmeniui (8 dienas pareiškėjui teko 3,26 kv. m kameros ploto). Nuo 2016 m. sausio 12 d. iki 2016 m. sausio 19 d. pareiškėjui teko vidutiniškai 1,93 kv. m., taigi, teismas konstatavo, kad 8 dienas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo laikomasi Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų dėl vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto (3 kv. m). Nuo 2016 m. balandžio 19 d. iki 2016 m. balandžio 24 d. pareiškėjas buvo laikomas LAVL Chirurginio (bendro) skyriaus kamerų tipo patalpoje Nr. 30, kurios plotas 15,45 kv. m ir kurioje įrengtos 3 vieno aukšto lovos, šioje patalpoje pareiškėjui teko vidutiniškai 5,15 kv. m gyvenamosios patalpos plotas ir teisės aktų reikalavimai dėl vienam asmeniui turinčio tekti patalpos ploto pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeisti. Įvertinęs byloje esančius duomenis ir teismo išvadas, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo konstatuotu pažeidimu.

26. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad LAVL nebuvo laikomasi higienos normų reikalavimų. Pabrėžtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą tikrina tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017, 2017 m. birželio 20 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A-2054-624/2017, 2017 m. birželio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2006-624/2017, 2016 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1350-502/2016, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007 ir kt.). Atitinkamai, teisėjų kolegija, įvertinus tai, kad pareiškėjas naujai nurodytų aplinkybių, susijusių su jo skundų registravimu, pirmosios instancijos teismui nenurodė ir dėl to žalos nekėlė, jų netiria.

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kuriais jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos suma, pažymėtina, kad administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus.

28. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (272 Eur) yra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

29. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo J. P. (J. P.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RYTIS KRASAUSKAS

ARŪNAS SUTKEVIČIUS

SKIRGAILĖ ŽALIMIENĖ_______________________


Administracinė byla Nr. eA-3299-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03264-2018-9Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1(S)


NUTARTIS

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=dc588340474311e9b9e1d4aa8e4da0de

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. P. (A. P.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas A. P. padavė teismui skundą. Iš kurio turinio matyti, kad juo pareiškėjas prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. rugsėjo 14 d. sprendimą Nr. (15/4-2) 3I-01255,00787(01341) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo ir atsisakymo išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) piliečiui A. P.“ (II t., b. l. 177–182) (toliau – Sprendimas)1; 2) įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2018 m. liepos 25 d. prašymą (toliau – Prašymas) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas, leidimas laikinai gyventi); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:2.1. Jis Departamentui 2018 m. liepos 25 d. pateikė Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad yra

uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Germes LT“ (toliau – ir Bendrovė) dalyvis (akcininkas), ir jo atvykimo tikslas yra darbas, veikla šioje Bendrovėje. Kartu su Prašymu pareiškėjas Departamentui pateikė galiojantį kelionės dokumentą, leidimą laikinai gyventi, Bendrovės banko sąskaitos išrašą, verslo planą, Bendrovės sudarytas darbo sutartis su Lietuvos Respublikos piliečiais ir kitus dokumentus. Dokumentai buvo priimti, dėl to, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas), Prašymas turėjo būti išnagrinėtas.

2.2. Pareiškėjas yra vienintelis darbuotojas viešojoje įstaigoje (toliau – VŠĮ) „Kūrybingumo ir inovacijų centras“, taip pat UAB „Garderobas internete“, todėl Departamento abejonės dėl jo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio plėtoti verslą nėra teisingi. Be to, teisės aktai nenumato pareigos asmeniui dirbti tik vienoje darbovietėje. Todėl Departamento teiginys, kad pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimo Lietuvoje įteisinimu, yra nepagrįstas.

2.3. Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Šiuo atveju buvo pažeista pareiškėjo teisė į gerą administravimą, teisė būti išklausytam, nes itin nepalankus Sprendimas buvo priimtas vien tik atlikus formalų ir paviršutinišką duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, o ne faktais, nepaprašius jokių papildomų paaiškinimų, patikslinimų. Sprendimas yra neargumentuotas, nenurodyti, kokie pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokiomis procedūromis jis piktnaudžiavo, ir kuo grindžiamos atsakovo abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų ar jo siekio užsiimti teisėta veikla šioje šalyje. Sprendimas yra priimtas padarius daug procedūrinių pažeidimų. Departamentas Sprendime nenurodė vieno iš privalomų rekvizitų – datos, taip pažeisdamas Lietuvos vyriausiojo archyvaro 2011 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V-117 patvirtintų Dokumentų rengimo taisyklių 66 punktą. Todėl Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad:

1 Pastaba. Kai kuriuose proceso šalių ir pirmosios instancijos teismo procesiniuose dokumentuose netiksliai nurodoma Sprendimo data ir numeris laikytini rašymo apsirikimu.

3.1. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui, kaip UAB „Fabrika Vilnius“ akcininkui, išduotą leidimą ir išduoti naują leidimą, galiojantį 2 metus. Tuo pagrindu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba išdavė pareiškėjui leidimą LT7436223, galiojusį iki 2020 m. birželio 15 d. Tačiau pasikeitus aplinkybėms (pareiškėjui nebepriklausė nuosavybės teise UAB „Fabrika Vilnius“ akcijos nuo 2017 m. liepos 30 d.) pareiškėjas nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, Sprendimu nusprendė panaikinti pareiškėjo turimą leidimą.

3.2. Sprendime detaliai nurodyta informacija, susijusi su pareiškėjo dalyvavimu fiktyvių įmonių veikloje. Pareiškėjui 2014 m. gegužės 23 d. ir 2015 m. gegužės 26 d. buvo išduoti leidimai laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis buvo ir šiuo metu yra UAB „3F LT“ akcininkas (nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 31 d. dirbo, o nuo 2018 m. birželio 19 d. vėl dirba minėtoje bendrovėje). UAB „3F LT“ nuo 2013 m. gruodžio 10 d. iki 2016 m. spalio 12 d. buvo registruota adresu (duomenys neskelbtini), o nuo 2016 m. spalio 12 d. ji yra registruota adresu (duomenys neskelbtini) (šie adresai Departamentui gerai žinomi, nes jais nuolat registruojamos įmonės, kurių dalyviai – trečiųjų šalių piliečiai, siekiantys gauti leidimus laikinai gyventi). UAB „3F LT“ viešai deklaruojami kontaktai yra (duomenys neskelbtini)@gmail.com. Tai reiškia, kad UAB „3F LT“ yra susijusi su V. G., kuris žinomas kaip asmuo, užsiimantis įmonių steigimu, tarpininkavimu trečiųjų šalių piliečiams kreipiantis dėl leidimų laikinai gyventi išdavimo ar pakeitimo teisėtos veiklos vykdymo pagrindu. Šis asmuo steigia arba perka ir parduoda trečiųjų šalių piliečiams įmones, kurios imituoja savo veiklą tik tam, kad šių įmonių dalyviai užsieniečiai galėtų gauti leidimus laikinai gyventi bei laisvai keliautų po Šengeno erdvę. Be to, Departamentas 2018 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą neišduoti UAB „3F LT“ akcininkei trečiosios šalies pilietei A. A. leidimo laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog UAB „3F LT“ yra fiktyvi ir susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi steigdami fiktyvias įmones. Minėto sprendimo trečiosios šalies pilietė neapskundė. UAB „Garderobas internete“ yra susijusi su UAB „3F LT“ (jų dalyviai yra tie patys, o veikla dubliuojama). Departamento turimais duomenimis, bendrovės, kurių akcininkas (dalyvis) yra pareiškėjas, tarpusavyje sudaro ūkinės komercinės veiklos sutartis ir atlieka piniginių sumų pervedimus, tokiu būdu imituodamos įmonių veiklą.

3.3. Bendrovėje nuo 2018 m. sausio 26 d. dirba V. Z., kuris yra Bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkančio asmens L. Z. (pasirašiusi Bendrovės finansinės ataskaitos dokumentus) sutuoktinis. L. Z. dirba UAB „Optima fides“, kurios direktorė yra L. K. (žinoma Departamentui kaip asmuo, tarpininkaujantis užsieniečiams ir padedantis gauti leidimus laikinai gyventi), o šios bendrovės akcininkai yra trečiųjų šalių piliečiai, turintys leidimus laikinai gyventi. Dėl UAB „Optima fides“ akcininko trečiosios šalies piliečio Departamentas 2018 m. rugpjūčio 22 d. priėmė sprendimą neišduoti leidimo laikinai gyventi. Taigi akivaizdu, kad pareiškėjas palaiko ryšius su asmenimis, kurie tarpininkauja ir padeda užsieniečiams gauti leidimus laikinai gyventi.

3.4. Pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, Departamentui pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės. Yra rimtas pagrindas manyti, kad UAB „3F LT“, kurios akcininkas yra pareiškėjas, yra fiktyvi. Nustatyta, kad pareiškėjas prisideda prie kitų užsieniečių nelegalios migracijos (prisideda prie fiktyvių įmonių veiklos imitavimo). Minėtų aplinkybių visuma patvirtina, kad kyla pagrįstos abejonės dėl pareiškėjo tikslo bei sąlygų, sąžiningo šio užsieniečio siekio plėtoti verslą Lietuvoje, t. y. pareiškėjas siekia piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvoje, jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti. Išnagrinėjus turimus dokumentus ir įvertinus visą surinktą medžiagą, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, priėmė pagrįstą Sprendimą atsisakyti išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

3.5. Departamentas neturi imperatyvios pareigos visais atvejais prašyti užsieniečių pateikti papildomus dokumentus. Sprendimas priimtas atlikus patikrinimo veiksmus ir įvertinus duomenų visumą. Atliktas tyrimas buvo išsamus ir objektyvus, surinkti duomenys buvo pakankami padaryti išvadas, nurodytas ginčijamame Sprendime. Nors dėl techninės klaidos pareiškėjui išsiųstame Sprendimo egzemplioriuje nenurodyta jo priėmimo data, tačiau pareiškėjui buvo išsiųstas pataisytas dokumentas. Ši klaida niekaip nepaneigia priimto Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Ši padaryta techninė klaida po Sprendimo priėmimo (registruojant Sprendimą) neturėjo įtakos visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti pareiškėjo Prašymą.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo, kuriuo Departamentas pareiškėjui panaikino leidimą laikinai gyventi ir atsisakė išduoti naują leidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas vertino kaip nepagrįstą pareiškėjo argumentą, kad Sprendimas nėra argumentuotas, jame nenurodyta, kokie pareiškėjo pateikti duomenys neatitiko tikrovės, kokiomis procedūromis pareiškėjas piktnaudžiavo, kuo grindžiamos abejonės dėl pareiškėjo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų ar jo siekio užsiimti teisėta veikla šioje šalyje. Atsakovas Sprendime detaliai paaiškino aplinkybes dėl pareiškėjo dalyvavimo fiktyvių įmonių veikloje.

7. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas piktnaudžiavo nustatytomis procedūromis, siekdamas atitikti Įstatymo keliamus reikalavimus, susijusius su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvoje. Šias aplinkybes patvirtina ne tik tai, kad jis yra vienintelis darbuotojas VšĮ „Kūrybingumo ir inovacijų centras“, UAB „Garderobas internete“, bet ir kitų aplinkybių visuma. Pareiškėjas yra fiktyvios UAB „3F LT“ akcininkas, yra susijęs su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi. Be to, pareiškėjas dėl leidimo gyventi kreipėsi ne kaip minėtų įmonių akcininkas, o kaip Bendrovės akcininkas, kurios akcininku jis tapo tik 2018 m. liepos 20 d., o tai suponuoja, kad pareiškėjas nėra suinteresuotas įmonių, kurių akcininkas jis yra, verslo plėtojimu, bet siekia įteisinti savo buvimą Lietuvoje, t. y. siekia atitikti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo pateikti duomenys neatitinka tikrovės apie jo veiklą Lietuvoje, apie tikrąjį atvykimo į Lietuvą tikslą. Vien aplinkybė, kad užsienietis formaliai atitinka leidimo išdavimo pagrindą ir pateikia tą pagrindą patvirtinančius dokumentus, savaime nereiškia, kad užsieniečiui automatiškai visais atvejais išduodamas leidimas. Pareiškėjas siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvoje, jo atvykimo ir gyvenimo Lietuvoje tikslai yra kitokie, negu oficialiai deklaruoti, byloje esantys įrodymai ir nustatytos aplinkybės aiškiai patvirtina, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė. Todėl Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, pagrįstai Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi.

8. Įvertinęs Sprendimo turinį, teismas padarė išvadą, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, nes yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos, Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Pripažinęs, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas neturėjo pagrindo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo Prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi.

III.

9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti.

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Byloje nenustatyta, kad pareiškėjas dalyvauja fiktyvių įmonių veikloje. Pareiškėjas yra UAB „Germes LT“ akcininkas, ir jo atvykimo tikslas yra darbas, veikla minėtoje Bendrovėje. Pareiškėjas yra ne tik Bendrovės akcininkas, tačiau jis dirba VŠĮ „Kūrybingumo ir inovacijų centras“, taip pat UAB „Garderobas internete“, todėl atsakovo argumentai dėl jo buvimo Lietuvoje tikslo ir sąlygų, sąžiningo siekio plėtoti verslą, galimos imituojamos veiklos Lietuvoje, nėra teisingi. Jokie teisės aktai nedraudžia užsieniečiui, užsiimant teisėta veikla Lietuvoje, bendradarbiauti su kitomis įmonėmis, sudaryti bendradarbiavimo sandorius ir pan. Nagrinėjamu atveju nėra nustatytas ir įrodytas tiesioginis ryšys tarp pareiškėjo ir Sprendime nurodytų bendrovių teisėtų atstovų, taip pat nėra nustatytas pareiškėjo naudos siekimo ir gavimo bendradarbiaujant verslo pagrindais su minėtų bendrovių atstovais faktas. Jokie teisės aktai neįpareigoja užsieniečio dėl leidimo laikinai gyventi kreiptis tik vieną kartą į tam įgaliotas valstybines institucijas. Tai, kad Departamentas 2018 m. gegužės 31 d. priėmė sprendimą neišduoti UAB „3F LT“ akcininkei trečiosios šalies pilietei A. A. leidimo laikinai gyventi, nes buvo nustatyta, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog minėta bendrovė yra fiktyvi ir susijusi su asmenimis, kurie tarpininkauja užsieniečiams gaunant leidimus laikinai gyventi, steigdama fiktyvias įmones, nepatvirtina aplinkybės apie galimą Bendrovės, kurios akcininku jis yra, fiktyvumą. Pareiškėjas nesiekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimo Lietuvoje įteisinimu. Aplinkybė, kad pareiškėjas Bendrovės akcininku tapo tik 2018 m. liepos 20 d., nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis nėra suinteresuotas Bendrovės verslo plėtojimu. Jokie teisės aktai neįpareigoja užsieniečio, ketinančio kreiptis dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, tapti Bendrovės akcininku tam tikru laiku ar periodu, t. y. iki kreipimosi į Departamentą dienos. Sprendimas priimtas neatlikus išsamaus patikrinimo ir pažeidus teisės aktais nustatytas procedūras. Sprendimas priimtas nepilnai ir nevisapusiškai išnagrinėjus nagrinėjamą situaciją, padarius daug procedūrinių pažeidimų, dėl to neatitinka VAĮ

8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesivadovavo gero administravimo principu. Buvo pažeista pareiškėjo teisė būti išklausytam, nes Sprendimas buvo priimtas vien tik atlikus formalų ir paviršutinišką duomenų vertinimą, remiantis prielaidomis, subjektyvia nuomone, o ne faktais, nepaprašius jokių papildomų paaiškinimų, patikslinimų.

11. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo atnaujinti terminą atsiliepimui paduoti. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus reikalavimus, sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikant teisės normas.

Teisėjų kolegija


IV.

12. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl Sprendimo (II t., b. l. 177–182), kuriuo Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 5 dalimi ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punktu, panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LT7436223) ir, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, atsisakė pareiškėjui išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas nenustatė, kad pareiškėjas dalyvauja fiktyvių įmonių veikloje ir nepagrįstai konstatavo, kad Sprendimas atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

14. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

15. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. ABTĮ 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad, prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (lot. k. pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.), teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.), teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų

neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.17. Departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje

(LT7436223) konstatavęs, kad „2018-05-03 minėtas užsienietis gavo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis yra UAB „Fabrika Vilnius“, kuri registruota adresu: (duomenys neskelbtini), dalyvis. Svarbu paminėti, kad minėtos bendrovės dalyviai yra trečiųjų šalių piliečiai. Pažymėtina, kad nuo 2018-07-30 A. P. nėra UAB „Fabrika Vilnius“ dalyvis (jam nuosavybės teise nebepriklauso minėtos uždarosios akcinės bendrovės akcijos)“. Šią Sprendimo dalį atsakovas grindžia teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje, kurioje nustatyta, kad užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte, pagal kurį leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1, 21 ar 22 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

18. Vadinasi, pirmosios instancijos teismas, siekdamas argumentuotai atsakyti į pareiškėjo abejonę dėl Sprendimo dalies tiek, kiek ja buvo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LT7436223), teisėtumo ir pagrįstumo, privalėjo, be kita ko, nustatyti visas su šio leidimo panaikinimu susijusias reikšmingas aplinkybes, jas įvertinti Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste. Tačiau pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime formaliai nurodė, jog „Departamentas nustatė, kad minėtos bendrovės dalyviais yra trečiųjų šalių piliečiai, pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 30 d. nėra UAB „Fabrika Vilnius“ dalyvis (neturi minėtos bendrovės akcijų)“ (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 6.1 p.). Šio teiginio teismas nepagrindė jokiais įrodymais ir Departamento nustatytos aplinkybės nevertino aktualaus teisinio reguliavimo (Įstatymo 40 str. 5 d., 50 str. 1 d. 7 p.) kontekste.

19. Byloje surinkti įrodymai patvirtina tai, kad: pareiškėjui 2018 m. birželio 15 d. (skundžiamame Sprendime nurodoma netiksli data – 2018 m. rugsėjo 3 d.) Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu išduotas leidimas iki 2020 m. birželio 15 d. laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LT7436223) (II t., b. l. 19, 154); pareiškėjas UAB „Fabrika Vilnius“ dirbo nuo 2018 m. vasario 19 d. iki 2018 m. liepos 7 d. (II t., b. l. 160, 175); nepasibaigus 2018 m. rugsėjo 3 d. išduoto leidimo (LT7436223) galiojimo terminui, pareiškėjas 2018 m. liepos 25 d. Departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame nurodė, jog ketina užsiimti teisėta veikla UAB „Germes LT“, kurioje turi 1/3 akcijų (II t., b. l. 8–18, 30). Nors Sprendime ir atsiliepime Departamentas nurodo, kad šis leidimas išduotas tuo pagrindu, jog pareiškėjas yra UAB „Fabrika Vilnius“ (juridinio asmens kodas 302926811) dalyvis, tačiau tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Atitinkamai byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad pareiškėjas nuo 2018 m. liepos 30 d. nėra UAB „Fabrika Vilnius“ dalyvis ir kad jam nuosavybės teise nebepriklauso minėtos uždarosios akcinės bendrovės akcijos.

20. Šių argumentų kontekste įvertinus skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, darytina išvada, kad teismas apskritai neanalizavo ir nevertino Sprendimo dalies tiek, kiek ja buvo panaikintas pareiškėjui išduotas iki 2020 m. birželio 15 d. galiojęs leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LT7436223), teisėtumo ir pagrįstumo, nesurinko su tuo susijusių įrodymų, nenustatė su šio leidimo panaikinimu susijusių reikšmingų aplinkybių, jų nevertino Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje ir 50 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste. Todėl pareiškėjo argumentai dėl šios Sprendimo dalies nėra nuginčyti ir paneigti.

21. Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktais, Sprendimu atsisakė pareiškėjui išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija, galiojanti nuo 2018 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – dalyvis), ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkte (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija, galiojanti nuo 2014 m. lapkričio 1 d.) nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

22. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Sprendimo dalies dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti naują leidimą

laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumą ir pagrįstumą, teigia, jog „pareiškėjas nėra linkęs laikytis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų“ (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo 8 p.). Šį teiginį teismas grindžia, be kita ko, tuo, kad „pareiškėjas nebėra UAB „Fabrika Vilnius“ vadovas arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo“, nors kaip minėta, tai patvirtinančių įrodymų byloje nėra (žr. šios nutarties 19 p.).

23. Vertindamas Sprendimo dalį dėl atsisakymo pareiškėjui išduoti naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose įtvirtinto teisinio reguliavimo kontekste, teismas apsiribojo kai kurių aplinkybių, susijusių su pareiškėjo dalyvavimu UAB „3F LT“ ir UAB „Garderobas internete“ veikloje, vertinimu ir visiškai nevertino aplinkybių, susijusių su pareiškėjo veikla kitose Sprendime minimose įmonėse, įskaitant UAB „Fabrika Vilnius“ ir UAB „Germes LT“. Pabrėžtina, kad, kaip Sprendime ir atsiliepime nurodo Departamentas, būtent dėl dalyvavimo UAB „Fabrika Vilnius“ veikloje pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (LT7436223). Be to, byloje esantys dokumentai (II t., b. l. 49–60, 183–192, 200–210), susiję su UAB „Germes LT“ veiklos vertinimu, surašyti ne lietuvių kalba ir neatitinka į bylą teikiamiems dokumentams keliamo reikalavimo (ABTĮ 9 str. 2 d.).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

25. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 144 str. 1 d. 4 p.).

26. Pareiškėjas prašo teismo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju galutinis procesinis sprendimas šioje administracinėje byloje dar nėra priimtas, todėl pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. P. (A. P.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


VAIDA URMONAITĖ-MACULEVIČIENĖ



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=df230740467a11e9a221b04854b985af

Administracinė byla Nr. A-3912-415/2019Procesinio sprendimo kategorija 8.5(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

sekretoriaujant Nijolei Pašvenskienei,dalyvaujant užsieniečio A. M. atstovei advokatei Astai Astrauskienei,Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos įgaliotam atstovui Raimondui Rakauskui,viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo Kirgizijos Respublikos piliečio A. M. apeliacinį

skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus teikimą dėl Kirgizijos Respublikos piliečio A. M. sulaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019 m. sausio 10 d. gautas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau – ir Migracijos valdyba) Užsieniečių reikalų skyriaus teikimas Nr. 10-SP6-1 (toliau – ir Teikimas), kuriuo prašoma: sulaikyti Kirgizijos Respublikos pilietį A. M. (toliau – ir užsienietis, apeliantas) Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių registracijos centre (toliau – ir Užsieniečiu registracijos centras) 3 mėnesiams iki jis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos (b. l. 10–12).

2. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyba teikime nurodė, kad gavo vykdymui Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2018 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (15-01)31-00414/(15/5-5)1U-46 dėl Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo Nr. (15/5-3)1U-396 „Dėl Kirgizijos Respublikos pil. A. M. išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos“, kuriuo nuspręsta: pripažinti Migracijos departamento 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimą Nr. (15/5-3)1U-396 (toliau – ir 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimas) netekusiu galios, atsisakyti išduoti užsieniečiui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje; išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į Kirgizijos Respubliką, atlikus bausmę bei nesant priežasčių, dėl kurių pagal Lietuvos Respublikos įstatymą dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 128 straipsnio 2 dalį sprendimo dėl užsieniečio išsiuntimo vykdymas sustabdomas; uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką 2,5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įrašyti jo duomenis į Užsieniečių registrą; įvesti į centrinę antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 6 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šentgeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo 24 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 1 pastraipą ir 3 dalį 2,5 metus nuo išsiuntimo dienos (toliau – ir 2018 m. birželio 18 d. sprendimas). Migracijos departamentas atsižvelgė į Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Policijos departamentas) 2017 m. gruodžio 4 d. išvadą Nr. 5-S-11508, kurioje konstatuota, kad užsienietis kelia grėsmę viešajai tvarkai ir visuomenei. Užsienietis 2018 m. birželio 29 d. pasirašytinai supažindintas su

sprendimu, nurodė, kad sprendimo neskųs, tačiau po supažindinimo pasislėpė (2018-07-16 tarnybinis pranešimas Nr. 10-PR2-29454), todėl jo išsiųsti iš šalies nepavyko. Migracijos departamentas 2018 m. rugpjūčio 13 d. priėmė sprendimą Nr. (15/5-3)2U-6 sustabdyti 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimo vykdymą, iki kol bus nustatyta užsieniečio buvimo vieta Lietuvos Respublikoje ir jis bus sulaikytas. Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VSAT) Vilniaus pasienio rinktinės (toliau – ir VPR) Vilniaus oro uosto pasienio užkarda 2019 m. sausio 9 d. informavo Vilniaus apskrities VPK, kad 2019 m. sausio 9 d., 14.40 val. į VSAT Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje esantį Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punktą reisu LH886 iš Frankfurto, pagal 2018 m. sausio 7 d. Migracijos departamento raštą „Dėl perdavimo pagal Dublino III Reglamentą“ Nr. (15/5-7)40PR-02 grąžintas užsienietis. Vadovaujantis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 114 straipsnio 1 dalimi užsienietis buvo sulaikytas 48 valandoms Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriuje, nes jis pateko į šalį ir yra Lietuvos Respublikoje neteisėtai. Užsienietis paaiškino, kad 2018 m., tikslios datos neprisimena, pasirašytinai buvo supažindintas su 2015 m. gruodžio 29 d. sprendimu, tačiau pats išvyko į Vokietijos Federacijos Respubliką, kur planavo susituokti su savo sugyventine. Ten prašė pabėgėlio statuso, vyko per Lenkijos Respubliką. Ten vyko posėdis, kuriuo metu užsieniečiui buvo paaiškinta, kad jis gali laisvai vykti į Lietuvos Respubliką. Užsienietis tikina, kad jį su Lietuva sieja stiprus ryšys – sugyventinė bei su ja turimas bendras vaikas. Užsienietis nurodė, kad Lietuvoje jis gyveno iš lėšų, kurias jam siuntė giminaičiai. Duomenų apie užsieniečio paiešką ar prieglobsčio prašymo pateikimą nėra. Vadovaujantis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, 127 straipsnio 5 dalimi, migracijos departamento sprendimu užsienietis turi būti išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, tačiau Migracijos valdyba negali užtikrinti išsiuntimo vykdymo, nes išsiuntimo vykdymas gali užtrukti dėl užsieniečio perdavimo per kitą Šengeno valstybę tranzitu derinimo, kadangi tiesioginių skrydžių iš Lietuvos į Kirgizijos Respubliką nėra. Atsižvelgiant į tai, kad užsieniečio išsiuntimo iš šalies vykdymo metu užsienietis buvo pasislėpęs nuo pareigūnų, šiuo metu nėra žinomas teisėtas jo pragyvenimo šaltinis bei galima jo vieta šalyje, užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, yra Įstatyme nustatyti pagrindai sulaikyti užsienietį (b. l. 10–12).

II.

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. sausio 11 d. sprendimu Migracijos valdybos teikimą tenkino ir sulaikė Kirgizijos Respublikos pilietį A. M. Užsieniečių registracijos centre trims mėnesiams, iki jis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos (b. l. 60–61).

4. Teismas bylos duomenimis nustatė, kad po 2018 m. rugpjūčio 13 d. spendimo dėl išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti į šalį, paskelbimo ir jo vykdymo metu užsienietis buvo pasislėpęs nuo pareigūnų, šiuo metu nėra žinomas teisėtas jo pragyvenimo šaltinis bei galima jo vieta šalyje, o užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui.

5. Teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, sprendė, kad šiuo konkrečiu atveju yra didelė tikimybė, jog netaikant pareiškėjui sulaikymo Užsieniečių registracijos centre, užsienietis, pasinaudojęs laisvu asmenų judėjimu Šengeno erdvėje, išvyks iš Lietuvos Respublikos, taip dar kartą pažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymus. Užsienietis Vilniaus apygardos teismo 2016 m. lapkričio 30 d. nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 292 straipsnio 2 dalį buvo nuteistas 2 metų 3 mėnesių laisvės atėmimo bausme.

6. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, į tai, kad užsieniečiui taikyti alternatyvias sulaikymui priemones, numatytas Įstatymo 115 straipsnyje, nėra pagrindo, darė išvadą, kad neteisėtai Lietuvos Respublikoje esančio užsieniečio buvimo kontrolė gali būti užtikrinta tik sulaikius jį Užsieniečių registracijos centre.

III.

7. Kirgizijos Respublikos pilietis A. M. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas: panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą; išreikalauti iš Vokietijos Federacinės Respublikos Acheno administracinio teismo bylos Nr. 1K3257/18.A Lietuvos Respublikos 2018 m. rugpjūčio 24 d. raštišką pareiškimą dėl užsieniečio susigražinimo; suteikti teisę užsieniečiui gyventi kartus su savo šeima, adresu (duomenys neskelbtini), ir tinkamai tvarkyti dokumentus bendram gyvenimui su savo šeima; laikinai sustabdyti Migracijos departamento 2018 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. (15-01)31-00414/(15/5-5) 1U-46 (toliau – ir 2018 m. birželio 18 d. sprendimas) vykdymą, kol bus išspręstas Migracijos departamento 2018 m. birželio 18 d. sprendimo apskundimo termino atnaujinimo procesas, skaičiuojant nuo šio skundo

padavimo dienos.8. Apelianto teigimu, skundžiamas teismo sprendimas pažeidžia jo teises, yra neteisėtas, priimtas nesilaikant

nešališkumo principo, teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neišnagrinėjo akivaizdžių aplinkybių, pagrindžiančių teisę užsieniečiui nebūti sulaikytam.

9. Apeliantas pažymi, kad pagal Europos Žmogaus teisių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies a) ir e) punktus, Įstatymo 4 straipsnio 6 dalį, dokumento vertimas asmeniui, kurio atžvilgiu priimtas sprendimas, yra būtina sąlyga. Su 2018 m. birželio 18 d. sprendimu jis nebuvo supažindintas jam suprantama kalba, ką, apelianto teigimu, patvirtina pats sprendimas, kuriame nėra vertėjo, patvirtinančio dokumento vertimą į užsieniečio suprantamą kalbą, parašo. Sprendimo įteikimo faktas nepatvirtina, kad užsienietis suprato priimto sprendimo esmę. Todėl tinkamai neišaiškinus sprendimo esmės ir apskundimo tvarkos, nėra pagrindo konstatuoti, kad užsienietis pabėgo ir praleido apskundimo terminą.

10. Apeliantas nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas konstatavo, kad užsienietį su Lietuvos Respublika nesieja joks ryšys, nežinoma jo gyvenamoji vieta, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Į bylą teikiami duomenis patvirtina, kad užsienietis šeimos sujungimo, įtvirtintu Įstatymo 2 straipsnio 27 punkte, pagrindu gyvena su sutuoktine R. Z. ir jų bendru vaiku A. M. adresu: (duomenys neskelbtini). Apelianto teigimu, jis yra prieš savo valią neteisėtai atskirtas nuo savo šeimos, o priimami sprendimai dėl draudimo būti kartu su savo vaiku iš esmės pažeidžia nacionalinių bei tarptautinių teisės aktų reikalavimus.

11. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, kad jis kelia grėsmę viešajai tvarkai ar visuomenei. Dėl to, kad buvo nuteistas realia laisvės atėmimo bausme, savo elgesio nepateisina, suprato, kad elgėsi netinkamai, todėl gailisi. Atlikdamas bausmę Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje už gerą elgesį buvo paleistas lygtinai Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 8 d. nutartimi byloje Nr. T-600-925/2017 ir gyveno adresu: (duomenys neskelbtini), kartu su savo šeima. Tolesnės bausmės atlikimo metu vykdė visus jam paskirtus įpareigojimus ir jokių pažeidimų Probacijos tarnyba nenustatė, o tinkamą užsieniečio elgesį patvirtino ir Nevyriausybinė organizacija „Iustitia est fundamentum“. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo išvadai, jog užsienietis pažeidinėja viešąją tvarką ir kelia grėsmę visuomenės interesams.

12. Apelianto vertinimu, Lietuvos Respublikos 2018 m. rugpjūčio 24 d. raštiškas pareiškimas dėl jo susigražinimo prieštarauja Migracijos departamento 2018 m. birželio 18 d. sprendimui.

13. Apeliantas pabrėžia, kad sutinka būti prižiūrimas Lietuvos probacijos tarnybos Vilniaus regiono skyriaus Elektrėnų savivaldybės, ieškos legalaus pragyvenimo šaltinio, o iki to gyvens padedamas savo šeimos narių.

14. Atsakovas Migracijos valdyba atsiliepime į apeliacinį skundą, iš esmės atkartodamas Teikime nurodytas aplinkybes bei pritardamas apeliaciniu skundu skundžiamo pirmosios instancijos sprendimo motyvams, prašo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

15. Teismo posėdžio Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme metu užsieniečio atstovė prašė apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais. Atsakovo atstovė prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teisėjų kolegija


16. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl teikimo taikyti sulaikymą užsieniečiui, teisėtumo ir pagrįstumo.17. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Įstatymo 113 straipsnio 1 dalies 2 punktu, tenkino Migracijos

valdybos teikimą sulaikyti užsienietį trims mėnesiams iki jis įstatymo nustatyta tvarka bus išsiųstas iš Lietuvos Respublikos. Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, Kirgizijos Respublikos pilietis A. M. pateikė apeliacinį skundą, kuriame nesutinka su teismo atliktu faktinių aplinkybių vertinimu ir teisės taikymu.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, pirmiausia pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 20 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas asmens sulaikymo teisėtumo principas reiškia, jog asmeniui neturi būti atimta laisvė kitaip, kaip tokiais pagrindais ir pagal tokias procedūras, kokios nustatytos įstatyme. Asmens laisvė – viena pagrindinių prigimtinių asmens teisių ir jos apribojimas galimas tik tuomet, kai tai yra būtina ir neišvengiama, griežtai laikantis įstatymo reikalavimų (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimą). Tai reiškia, jog asmens sulaikymas yra ultima ratio priemonė (lot. kraštutinė priemonė) ir gali būti taikomas tik tais atvejais, kai įstatymų nustatyti tikslai negali būti pasiekti kitais būdais.

19. Pagrindinis įstatymas, reglamentuojantis užsieniečių teisinės padėties, be kita ko ir jų sulaikymo, klausimus Lietuvoje yra Lietuvos Respublikos įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties. Įstatymo 112 straipsnis numato, kad užsieniečio judėjimo laisvė Lietuvos Respublikoje gali būti apribota, jeigu tai būtina valstybės saugumui, viešajai tvarkai užtikrinti, žmonių sveikatai ar dorovei apsaugoti, nusikalstamumui sustabdyti arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Įstatymo 113 straipsnio, reglamentuojančio užsieniečio sulaikymo pagrindus, 1 dalis nustato, kad užsienietis, kuris nėra Europos Sąjungos valstybės narės pilietis, jo šeimos narys arba kitas asmuo, kuris pagal Europos Sąjungos teisės aktus naudojasi laisvo asmenų judėjimo teise, gali būti sulaikytas šiais pagrindais: 1) kad užsienietis negalėtų be leidimo atvykti į Lietuvos Respubliką; 2) kai užsienietis neteisėtai atvyko į Lietuvos Respubliką ar neteisėtai joje yra; 3) kai siekiama užsienietį, kuris neįleidžiamas į Lietuvos Respubliką, grąžinti į valstybę, iš kurios jis atvyko; 4) kai įtariama, kad užsienietis naudojasi suklastotais dokumentais; 5) kai priimamas sprendimas užsienietį išsiųsti iš Lietuvos Respublikos arba iš kitos valstybės, kuriai taikoma 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo; 6) kai siekiama užkirsti kelią pavojingoms ar ypač pavojingoms užkrečiamosioms ligoms plisti; 7) kai užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai arba žmonių sveikatai.

20. Pagal Įstatymo 113 straipsnio 5 dalį, sprendžiant, ar yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti, įvertinamos šios aplinkybės: 1) užsienietis neturi asmens tapatybę patvirtinančio dokumento ir nebendradarbiauja, siekiant nustatyti jo asmens tapatybę ir (ar) pilietybę (atsisako pateikti duomenis apie save, teikia klaidinančią informaciją ir pan.); 2) neturi gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje arba nurodytu gyvenamosios vietos adresu nebūna (negyvena); 3) neturi šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar socialinių, ekonominių ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika; 4) neturi lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje; 5) per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą; 6) nevykdo teismo sprendimu paskirtos alternatyvios sulaikymui priemonės; 7) užsienietis, apgyvendintas Valstybės sienos apsaugos tarnyboje netaikant judėjimo laisvės apribojimų, pažeidė laikino išvykimo iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos tvarką; 8) siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą valstybės sienos perėjimą, pateikė prašymą suteikti prieglobstį jo atžvilgiu pradėto ikiteisminio tyrimo laikotarpiu; 9) užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 10) prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo metu nebendradarbiauja su kompetentingų institucijų valstybės tarnautojais ir darbuotojais.

21. Byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma patvirtina, kad pareiškėjas į Lietuvos Respubliką pateko neteisėtai, teisėti jo pragyvenimo šaltiniai šalyje nežinomi, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai ir saugumui, pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos procedūros metu jis slapstėsi, todėl jo sulaikymas Užsieniečių registracijos centre yra pateisinama ir proporcinga priemonė įvertinant tikslus, kurių siekiama ją taikant (Įstatymo 113 str. 2 d.). Tai, kad pareiškėją su Lietuvos Respublika sieja šeiminiai ryšiai, savaime nepaneigia sulaikymo teisėtumo, kuris, nors ir išimtinė priemonė, tačiau būtina sprendimui dėl išsiuntimo įvykdyti. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas.

22. Migracijos departamento 2018 m. birželio 18 d. sprendimas nėra nagrinėjimo šioje byloje dalykas, todėl Nutarties 9 punkte nurodyti apeliacinio skundo argumentai teisėjų kolegijos nevertinami.

23. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Kirgizijos Respublikos piliečio A. M. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. sausio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

GINTARAS KRYŽEVIČIUS_______________________


Administracinė byla Nr. eA-2221-1062/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00204-2018-0Procesinio sprendimo kategorija 41(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. J. skundą atsakovui Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos auditorių rūmams dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą prašydamas: 1) panaikinti Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba) direktoriaus 2017 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. V3-57 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ (toliau – ir Įsakymas); 2) įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti klausimą dėl drausminės nuobaudos pareiškėjui E. J. skyrimo; 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnybos direktorius 2017 m. gruodžio 15 d. įsakymu Nr. V3-57 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“ pareiškėjui paskyrė drausminę nuobaudą – panaikino auditoriaus E. J. auditoriaus vardą. Atsakovas Įsakyme konstatavo, jog pareiškėjas, atlikdamas uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Baldžio šilas“ 2012 metų finansinių ataskaitų auditą, pažeidė Tarptautinius audito standartus (toliau – ir TAS) (konkrečiai 230-ojo TAS 5 dalį, 8 dalį, 500-ojo TAS 4 dalį, 570-ojo TAS 16 dalį, 700-ojo TAS 11 dalį) ir Audito įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 1 punktą, o atlikdamas kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 metų finansinių ataskaitų auditą pažeidė 200-ojo TAS 15 dalį, 1-ąjį tarptautinį kokybės kontrolės standartą, 230-ojo TAS 8 dalį, 240-ojo TAS 35-36 dalis, 320-ojo TAS 10 dalį, 330-ojo TAS 26 dalį, 500-ojo TAS 7 dalį, 550-ojo TAS 28 dalį, 700-ojo TAS 11 dalį. Pažymėjo, jog Įsakymas grindžiamas atsakovo 2017 m. rugsėjo 28 d. atlikto audito tyrimo ataskaita Nr. A2-51 (toliau – ir Ataskaita 1) ir 2017 m. spalio 25 d. atlikto audito tyrimo ataskaita Nr. A2-54 (toliau – ir Ataskaita 2).

3. Pareiškėjas nurodė, jog atlikdamas UAB „Baldžio šilas“ 2012 m. finansinių ataskaitų auditą, pareiškėjas laikėsi TAS reikalavimų, todėl atsakovo Įsakyme daryta išvada dėl TAS nuostatų pažeidimų negali būti laikoma pagrįsta. Pareiškėjas

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c0306ab04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

nesutiko, kad pažeidė 500-ojo TAS 4 dalį. Pažymėjo, jog nekilnojamojo turto vertinimo rezultatai priklauso nuo vertinimo užsakovo, vertinimo tikslo, parinktų vertinimo metodų ir turto panaudojimo planų. UAB „Baldžio šilas“ nebaigta statyba yra specifinis turtas – patalpos, kurių paskirtis yra reabilitacijos paslaugų teikimas. Tokių nekilnojamojo turto objektų rinka nėra aktyvi, kad galima būtų lengvai nustatyti objekto vertę pagal analoginius sandorius. Įmonės vadovybė pateikė auditoriui turto nuvertėjimo aktą, kuriame pažymėta, kad ilgalaikis turtas reikšmingų nuvertėjimo požymių neturi. Pareiškėjo nuomone, nebaigtos statybos objektai buvo patenkinamos būklės ir jų reikšmingas nuvertėjimas nebuvo akivaizdus, be to UAB „Baldžio šilas“ apskaitos metodiką reglamentuoja įmonės 2009 m. sausio 5 d. direktoriaus įsakymu patvirtinta apskaitos politika. Nebaigtos statybos apskaita ir įvertinimai atitinka įmonės apskaitos politiką. Pareiškėjo nuomone, audito procedūros ilgalaikio turto ir nusidėvėjimo sąnaudų srityje buvo atliktos ir jos buvo pakankamos, siekiant gauti pakankamų tinkamų audito įrodymų auditoriaus nuomonei pagrįsti, todėl nebuvo pažeistas 500-ojo TAS 4 dalies reikalavimas.

4. Pareiškėjas nesutiko, kad pažeidė 230-ojo TAS. Pažymėjo, jog kaip nustatyta 230-ojo TAS taikymo ir kitos aiškinamosios medžiagos A7 dalyje, audito dokumentai įrodo, kad auditas atliekamas pagal TAS reikalavimus. Tačiau atliekančiam auditą auditoriui nėra būtina ir tikslinga dokumentuoti visų apsvarstytų klausimų ar kiekvieno priimto profesinio sprendimo. Remiantis 315-ojo TAS taikymo ir kitos aiškinamosios medžiagos A132 dalimi, įmonių, kurių veikla ir su finansine atskaitomybe susiję procesai nesudėtingi, dokumentai gali būti paprastos formos ir santykinai nedidelės apimties. Nebūtina dokumentuose nurodyti visų auditoriaus sukauptų žinių apie įmonę ir su ja susijusius klausimus. Pagrindinės dokumentuose nurodomos auditoriaus žinios yra tos, kuriomis auditorius grindė savo reikšmingo iškraipymo rizikos vertinimą. Atsižvelgiant į tai, kad atliktų audito procedūrų metu buvo parengti pakankami audito dokumentai, kurių visuma leidžia suprasti atliktų audito procedūrų pobūdį ir apimtį, nebuvo pažeistas 230-ojo TAS.

5. Nesutiko, kad pažeidė 570-ojo TAS 16 dalį. Pažymėjo, kad auditoriaus laiške vadovybei pareiškėjas nurodė, jog „didelę nuostolių dalį sudaro ilgalaikio turto nusidėvėjimas“, taip pat pažymėjo, kad „tai nedaro įtakos įmonės pagrindinės veiklos tęstinumui ir įmonės funkcijų vykdymui. Įmonė turi dar pakankamai resursų tęsti savo veiklą. Todėl mums nekyla abejonių dėl įmonės veiklos tęstinumo 2013 m.“. Atsižvelgiant į tai, jog auditorius padarė išvadą dėl įmonės gebėjimo tęsti veiklą dar bent 12 mėnesių, visiškai nesuprantama, kodėl atsakovas sprendė, jog pareiškėjas nustatė įvykius ar sąlygas, dėl kurių galima labai suabejoti įmonės gebėjimu tęsti veiklą. Be to, UAB „Baldžio šilas“ vadovybė pateikė auditoriui vadovybės pareiškimo laišką, kuriame pareiškė, jog nebuvo įvykių, kurie galėtų sukelti abejonių dėl įmonės veiklos tęstinumo“. Kadangi vadovybės vertinimo laikotarpis turi būti ne trumpesnis kaip dvylika mėnesių nuo finansinių ataskaitų datos (570-ojo TAS 13 dalis), pareiškėjas vertino, jog nebuvo nustatyta įvykių ar sąlygų, dėl kurių galima labai suabejoti įmonės gebėjimu tęsti veiklą. Pareiškėjas pažymėjo, jog nors atsakovo atlikto audito tyrimo ataskaitoje nurodoma, kad 2012 m. spalio mėn. buvo parengtas Vyriausybės nutarimo projektas dėl UAB „Baldžio šilas“ pertvarkymo į viešąją įstaigą ir tai galėjo turėti įtakos įmonės veiklos tęstinumui, su tokia išvada nesutiktina, nes minėtas Vyriausybės nutarimas priimtas nebuvo. Be to, ketinimas pakeisti juridinio asmens teisinę formą jokio poveikio įmonės veiklos tęstinumui neturėjo, kadangi ūkinės veiklos pakeitimas arba nutraukimas nebuvo numatytas. Pareiškėjas negavo jokios informacijos apie įmonės vadovybės ketinimus pakeisti arba nutraukti įmonės veiklą. Įmonės teisinės formos pakeitimas iš uždarosios akcinės bendrovės į viešąją įstaigą sudaro sąlygas gauti paramą iš ES paramos fondų, kadangi įmonė siekė rasti lėšų nebaigtų pastatų statybos baigimui bei įmonės veiklos vystymui. Pabrėžė, kad tokio pobūdžio ketinimai jokiu būdu nereiškia veiklos nutraukimo. Pažymėjo, kad 2015 m. kovo mėn. UAB „Baldžio šilas“ buvo reorganizuota ją prijungiant prie UAB „Senevita“, o UAB „Senevita“ 2015 m. lapkričio mėn. buvo pertvarkyta į VŠĮ „Senevita“. Įmonė sėkmingai teikia reabilitacijos paslaugas ir šiandien, taigi veikla nebuvo pakeista ar nutraukta.

6. Nesutiko, kad pažeidė 700-ojo TAS 11 dalį. Nurodė, jog atliko reikalingas audito procedūras, dokumentavo audito procesą, įvertino visus atitinkamus audito įrodymus ir nusprendė dėl pakankamų tinkamų audito įrodymų buvimo. Nenustatęs reikšmingų iškraipymų bei kitų finansinės atskaitomybės tvarkos reikalavimų neatitikimų, pareiškėjas padarė išvadą, jog finansinės ataskaitos atitinka finansinės atskaitomybės tvarkos reikalavimus ir pateikė auditoriaus nuomonę. Atsižvelgiant į tai, Įsakymo argumentas dėl 700-ojo TAS 11 dalies pažeidimo yra visiškai nepagrįstas.

7. Pareiškėjas nurodė, jog atlikdamas kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų auditą, pareiškėjas laikėsi TAS reikalavimų, todėl atsakovo Įsakyme padaryta išvada dėl TAS nuostatų pažeidimų ir audito atlikimo trūkumų reikšmingos įtakos kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ finansinių ataskaitų vartotojams laikytina nepagrįsta. Pareiškėjas nesutiko, kad pažeidė 200-ojo TAS 15 dalį. Paaiškino, kad Kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų audito metu buvo nustatyta, kad tam tikrų paskolų atveju buvo rizika, kad joms nesudaryti reikiamo dydžio atidėjiniai. Audito darbo dokumentuose buvo atskleistas tolesnis paskolų nagrinėjimo kontekstas su

kredito unijos vadovybe. Pažymėjo, kad vertinant paskolas pagal Lietuvos banko nutarimą Nr. 38 „Dėl Kredito unijų paskolų vertinimo taisyklių patvirtinimo“ auditoriui reikia peržvelgti paskolų bylas, kurios nėra baigtinės plačiąja prasme, kadangi jose kaupiami dokumentai yra naudojami įvairių kredito unijos darbuotojų, o bylos pastoviai papildomos atnaujinta informacija. Todėl tiek kredito unijos vadovybė, tiek priežiūros tarnybos, tiek ir auditorius priima sprendimus, pagrįstus labiau įtikinamojo negu sprendžiamojo pobūdžio audito įrodymais (200-ojo TAS 5 punktas). Remiantis 540-ojo TAS „Apskaitinių įvertinimų, įskaitant tikrosios vertės apskaitinius įvertinimus, ir susijusios atskleistos informacijos auditas“ 21 punktu, galimo vadovybės šališkumo požymiai patys savaime nėra iškraipymai, vertinant konkretaus apskaitinio įvertinimo pagrįstumą. Vadovaudamasis 22 punktu, auditorius gavo rašytinius pareiškimus, kad, vadovybės įsitikinimu, atliekant apskaitinius įvertinimus naudotos reikšmingos prielaidos yra pagrįstos. Pažymėjo, jog auditorius privalo atlikti nepriklausomą paskolų ir kitų aplinkybių vertinimą. Nagrinėjamu atveju auditorius laikėsi tiek profesinio skepticizmo, tiek nepriklausomumo bei objektyvumo principų reikalavimų.

8. Pareiškėjas pažymėjo, kad reikalaujamos audito procedūros buvo atliktos, darbas dokumentuotas pagal TAS reikalavimus, auditoriaus išvada parengta vadovaujantis surinktais audito įrodymais, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad buvo pažeistas 220-ojo TAS reikalavimas.

9. Pareiškėjas nesutiko, kad pažeidė 230-ojo TAS 8 dalį. Pažymėjo, jog dokumentuodamas paskolų vertinimo procedūras pareiškėjas vertino, kad audito komanda yra aukštos profesinės kvalifikacijos, todėl atsižvelgdamas į 230-ojo TAS nuostatų išaiškinimus, nelaikė esant būtina detaliai dokumentuoti kiekvieno profesinio sprendimo. Vadovaudamasis konfidencialumo principu, pareiškėjas prie darbo dokumentų nepridėjo tam tikros kredito unijos dokumentacijos, susijusios su paskolų vertinimu, kadangi ši medžiaga yra tiek kredito unijoje, tiek Lietuvos banko priežiūros tarnyboje, o jos apimtis yra didelė. Gavęs vadovybės paaiškinimus apie atidėjinių paskaičiavimus, pareiškėjas kaip atsaką į riziką priėmė sprendimą vadovautis prielaida, kad jei papildomas pajus yra didesnis negu savarankiškai paskaičiuotas atidėjinys, vadovybės įvertinimą laikyti teisingu. Kadangi buvo parengti pakankami audito dokumentai, kurių visuma leidžia suprasti atliktų audito procedūrų pobūdį ir apimtį, vertintina, kad nebuvo pažeista 230-ojo TAS 8 dalis.

10. Nesutiko, kad pažeidė 240-ojo TAS 35–36 dalis. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jog tiek audito metu, tiek Lietuvos banko pareiškime nagrinėjamas tų pačių rizikingų paskolų įvertinimas. Auditorius išrinko rizikingas paskolas ir jas vertino, taip pat nustatė, kad dėl kitų paskolų problemų nėra. Darbų apimties išplėtimas, nagrinėjant neproblematiškas paskolas, neatitiko efektyvumo reikalavimo (200-ojo TAS A49). Kadangi buvo nustatytos visos rizikingos paskolos, tai reiškia, kad reikšmingo iškraipymo dydis buvo nustatytas kaip maksimalus skaičius, kuris jau negalėjo būti didesnis, negu tuo atveju, kai atrankos procedūros nebūtų taikomos (t. y. būtų atliktas visų paskolų detalus patikrinimas). Į šias aplinkybes atsakovas neatsižvelgė. Šios aplinkybės būtent ir patvirtina, kad iš naujo peržiūrėti reikšmingo iškraipymo dėl rizikos vertinimo nebuvo reikalinga. Taip pat atsakovas neatsižvelgė į pobalansinius įvykius. Pažymėjo, jog net praėjus 2 metams po 2015 m. finansinių ataskaitų sudarymo nėra nustatytų aplinkybių, kad kredito unijos vadovybė būtų pažeidusi Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymą, būtų pradėti ikiteisminiai tyrimai ar iškeltos baudžiamosios bylos dėl apgaulingo apskaitos vedimo, dokumentų klastojimo ar pan. Lietuvos banko suinteresuotumas apsiriboja tuo, ar buvo pažeisti priežiūros institucijos nurodymai ir ar buvo ištaisyti nustatyti pažeidimai, jeigu tokie buvo. Tai reiškia, kad priežiūros institucijai nustačius pažeidimą, kad nebuvo sudarytas pakankamas atidėjinys tam tikrai paskolai, šis pažeidimas yra ištaisomas arba vėliau sudarius tą atidėjinį, arba iš naujo dokumentavus aplinkybes, dėl kurių išnyksta poreikis tą atidėjinį skaičiuoti. Kitaip nei priežiūros institucija, auditorius privalo atlikti nepriklausomą paskolų ir kitų aplinkybių vertinimą, vadovaudamasis nepriklausomumo ir objektyvumo reikalavimais. Atlikęs vertinimą pareiškėjas nustatė, kad reikšmingo iškraipymo rizikos kitiems audito aspektams nėra.

11. Nesutiko, kad pažeidė 320-ojo TAS 10 dalies reikalavimus. Pažymėjo, kad prieš pradedant audito procedūras buvo aptartos galimos audito rizikos ir buvo nuspręsta susitikti su Lietuvos banku. Iš Lietuvos banko gavus papildomą informaciją apie rizikas, į jas buvo atsižvelgta tikrinant paskolas, buvo kreipiamas papildomas dėmesys į paskolų grupavimą, į paskolų užstatus. Audito metu buvo identifikuoti netikslumai (darbo dokumentas 8.0). Netikslumai įvertinti atsižvelgiant į kiekybinį ir kokybinį reikšmingumą ir prieita prie išvados, jog neištaisytos klaidos yra nereikšmingos ir neturės įtakos finansinių ataskaitų vartotojams. Sprendimui priimti pareiškėjas naudojo jam žinomus faktus ir aplinkybes (200 TAS A24-26). Kredito unija „Centro taupomoji kasa“ yra viena didžiausių Lietuvoje, be to, neįeinanti į Lietuvos centrinės kredito unijos sudėtį. Todėl pateikdamas išvadą pareiškėjas turėjo įvertinti pasekmes visų numanomų audito išvados naudotojų atžvilgiu. Tokių sprendžiamojo pobūdžio audito įrodymų visuma neviršijo auditoriaus nusistatytos materialumo ribos, todėl nebuvo pagrindo peržiūrėti reikšmingo iškraipymo vertinimą. Įvertinus šiuos įrodymus kokybine prasme, taip pat buvo nuspręsta audito išvados nemodifikuoti.

12. Nesutiko, kad pažeidė 330-ojo TAS 26 dalį. Pažymėjo, jog pareiškėjas atliko reikalingas audito procedūras, dokumentavo audito procesą, sudarė darbo dokumentų bylą, įvertino visus atitinkamus audito įrodymus, nusprendė dėl pakankamų tinkamų audito įrodymų buvimo ir parengė auditoriaus išvadą. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė atskiro patvirtinimo dėl pakankamų įrodymų buvimo ir visų audito įrodymų įvertinimo, yra mažareikšmė, kadangi ji neturėjo jokios įtakos auditoriaus išvadai.

13. Nesutiko, kad pažeidė 500-ojo TAS 7 dalį. Nurodė, jog atsakovas neatsižvelgė į jam pateiktą 2017 m. lapkričio 8 d. atsiliepimą dėl atlikto audito tyrimo ataskaitos, kurio 1 priede paaiškintos procedūros ir sprendimai, dėl kurių buvo neskaičiuoti papildomi atidėjiniai, viršijantys 68 tūkst. Eur. Atkreipė dėmesį, kad darbo dokumentuose, susijusiuose su atidėjinių dydžio svarstymu, yra pažymėta, jog kredito unija ėmėsi veiksmų Lietuvos banko inspektavimo ataskaitoje nustatytiems pažeidimams pašalinti: buvo uždarytos sąskaitos Šveicarijoje, dalis Lietuvos banko ataskaitoje minėtų paskolų buvo grąžintos, kredito unija pateikė atsakymus dėl nustatytų aplinkybių Lietuvos bankui, o savo vidiniuose dokumentuose nustatė priemones padėčiai pagerinti (pavyzdžiui, 2015 m. gegužės 13 d. raštas Lietuvos banko priežiūros tarnybai Nr. 432). Nors audito darbo dokumentų įforminimas galėjo turėti trūkumų, tačiau faktiškai auditorius turėjo ir turi informacijos, pagrindžiančios savo sprendimą sutikti su kredito unijos sprendimais tam tikroms paskoloms neskaičiuoti atidėjinių. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjas 500-ojo TAS 7 dalies reikalavimų nepažeidė.

14. Nesutiko, kad pažeidė 550-ojo TAS 28 dalį. Pažymėjo, jog vykdydamas 550-ojo TAS „Susijusios šalys“ reikalavimus auditorius neapsiribojo vien tik kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ nusiųstu paklausimu ir gauto atsakymo įtraukimu į darbo dokumentus. Remiantis šio standarto reikalavimais, audito metu auditorius turi būti budrus ir naudoti profesinį skepticizmą vertindamas gautus audito įrodymus, tačiau šis standartas nenumato, kad į darbo dokumentus turi būti įtraukta „informacija, pateikta kaip oficialus dokumentas“ ir, kad informacijos tinkamumas turi būti dokumentuojamas surašant atskirą dokumentą. Rizika, kylanti iš susijusių šalių, buvo įvertinta gavus Lietuvos banko inspektavimo ataskaitą, taip pat susitikimo su Lietuvos banko atstovais metu ir gauta informacija buvo panaudota atitinkamai planuojant atranką ir įtraukiant į detalias procedūras konkrečių paskolų nagrinėjimą (pavyzdžiui, darbo dokumentas 4.73.2.). Pareiškėjas vertino, kad procedūros buvo atliktos ir 550-ojo TAS reikalavimų buvo laikomasi.

15. Nesutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjas auditoriaus išvadoje pateikė nemodifikuotą auditoriaus nuomonę, kuri specialiųjų atidėjimų teisingumo ir tinkamumo vertinimui yra nepagrįsta pakankamais tinkamais audito įrodymais, ir taip pažeidė 700-ojo TAS 11 dalį. Pareiškėjas pažymėjo, jog audito tyrimo metu, motyvuojant tuo, jog informacija yra konfidenciali, pareiškėjui nebuvo pateiktas paskolų dėl kurių buvo reikalaujama padidinti kredito unijos atidėjimus iki 0,5 mln. Eur, sąrašas. Pareiškėjas neturėjo ir neturi objektyvios galimybės pateikti konkrečių atsikirtimų į tokio pobūdžio atsakovo argumentą. Kaip matyti iš auditorės D. C. 2017 m. kovo 25 d. audito išvados, pateiktos atlikus kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2016 m. finansinių ataskaitų auditą (Priedas Nr. 6), specialiųjų atidėjimų paskoloms poreikis praėjus vieneriems metams yra tik 384 tūkst. Eur. Dalis paskolų, dėl kurių atsirado šis papildomų atidėjimų poreikis, yra naujos, išduotos 2016 metais. Pareiškėjo duomenimis, per 2016–2017 metus paskolų, kurios gali būti vertinamos nevienareikšmiškai, kiekis kredito unijoje nepadidėjo, todėl pareiškėjo profesinis sprendimas išrinkti ir analizuoti būtent audito darbo dokumentuose nurodytas paskolas buvo teisingas, todėl jis nepažeidė 700-ojo TAS 11 dalies reikalavimų.

16. Pareiškėjas teigė, kad atsakovas priimdamas Įsakymą, netinkamai taikė Lietuvos Respublikos audito įstatymo (toliau – ir Audito įstatymas) Nr. VIII-1227 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-96 2 straipsnio 5 dalį ir nepagrįstai vadovavosi iki 2017 m. kovo 1 d. galiojusia įstatymo redakcija, kadangi finansinių ataskaitų auditų tyrimai buvo pradėti po 2017 m. kovo 1 d. Pažymėjo, jog atsakovas skirdamas nuobaudą, turėjo atsižvelgti į tyrimo metu nustatytų trūkumų reikšmingumą bei įvertinti platesnį spektrą aplinkybių bei skiriant vieną ar kitą nuobaudą vadovautis įstatyme įtvirtintais principais. Pareiškėjo vertinimu, skundžiamas Isakymas turi būti panaikintas, o drausminės atsakomybės pareiškėjui taikymo klausimas turi būti perduotas atsakovui nagrinėti iš naujo.

17. Teigė, kad atsakovas paskyrė neproporcingą drausminę nuobaudą. Pažymėjo, jog atsakovas neatsižvelgė į tą aplinkybę, jog pareiškėjui anksčiau niekada nebuvo paskirta jokia drausminė nuobauda, o tokio pobūdžio trūkumai, kokie nurodyti Įsakyme, pareiškėjo atliktuose audituose buvo nustatyti pirmą kartą. Be to, ta aplinkybė, kad UAB „Baldžio šilas“ir kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ atliktų finansinių ataskaitų audito tyrimai buvo atlikti ir minėti trūkumai nustatyti vienu metu, savaime nereiškia, kad jie gali būti vertinami kaip paplitę ir sisteminiai. Pabrėžė, Įsakyme bei auditų tyrimo ataskaitose nurodomi skirtingo pobūdžio trūkumai. Atkreipė dėmesį, kad UAB „Baldžio šilas“ finansinių ataskaitų auditas atliktas 2013 m., o kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ auditas – 2016 m. Be to, įsakyme visiškai deklaratyviai atkartojama Metodikos 75.6 punkto nuostata, kad nustatyti audito atlikimo trūkumai galėjo turėti reikšmingą įtaką audituotos kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ finansinių ataskaitų vartotojams. Pabrėžė, kad Ataskaitoje 2 nėra

pagrindžiama net tikėtina (galima) pareiškėjo atlikto audito trūkumų įtaka šios kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojams ir jų priimamiems sprendimams, todėl atsakovas nenustatė priežastinio ryšio bei kokių nors neigiamų jo atlikto audito trūkumų pasekmių kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojų pasirinkimui ar teisėtiems interesams. Be to, Metodikoje yra vartojama „galimos“ reikšmingos įtakos formuluotė („galėjo turėti“), neatleidžia atsakovo nuo pareigos šio kriterijaus buvimą bei reikšmingumą pagrįsti konkrečiais argumentais, o ne prielaidomis.

18. Atsakovas Tarnyba su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.19. Nurodė, jog Neįgaliųjų reikalų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir

Departamentas) 2013 m. rugsėjo 10 d. prašymu Nr. (1.18)-SD-1203 „Dėl audito įmonės UAB „Audata“ atlikto audito tyrimo iniciavimo“ kreipėsi į Tarnybą. Tarnybos direktorius priėmė 2013 m. spalio 3 d. sprendimą Nr. 19-41 „Dėl prašymo įvertinti atlikto audito kokybę“. Tarnybos direktorius priėmė 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. TS-10 „Dėl prašymo atlikti tyrimą“. Tarnybos direktorius 2017 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V3-40 „Dėl atlikto audito tyrimo pradžios“ (toliau – ir 2017 m. birželio 27 d. įsakymas) nurodė atlikti UAB „Audata“ ir pareiškėjo atlikto UAB „Baldžio šilas“ 2012 m. finansinių ataskaitų audito tyrimą ir kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų audito tyrimą. Minėtą tyrimą Tarnybos direktorius nurodė atlikti laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 3 d. iki 2017 m. lapkričio 3 d. Nustačius, kad UAB „Baldžio šilas“ 2012 m. finansinių ataskaitų auditą ir kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų auditą atliko tas pats auditorius E. J., bet skirtingos audito įmonės (UAB „Audata“ ir audito įmonė apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“), buvo nuspręsta tyrimus dėl UAB „Baldžio šilas“ ir kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ auditus išskirti ir 2017 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V3-44 „Dėl Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2017-06-27 įsakymo Nr. V3-40 „Dėl atlikto audito tyrimo pradžios“ pakeitimo“ Tarnybos direktorius nurodė pakeisti 2017 m. birželio 27 d. įsakymo 1-ą punktą, išbraukiant iš jo žodžius: „ir kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų audito tyrimą“. Taip pat pakeistas 4-as punktas, nurodant, kad tyrimas turi būti atliktas nuo 2017 m. liepos 3 d. iki 2017 m. rugsėjo 4 d. UAB „Audata“ 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (7.1 l)D2-2052 informuota apie 2017 m. birželio 27 d. įsakymo pakeitimus. 2017 m. liepos 12 d. (registracijos Nr. D1 -15458) gautas UAB „Audata“ pranešimas, nurodant dokumentų nepateikimo priežastis. 2017 m. rugpjūčio 3 d. (registracijos Nr. D1 -16977) gautas UAB „Audata“ pranešimas, kartu pateikiant atitinkamus dokumentus. 2017 m. rugpjūčio 10 d. Tarnyba kreipėsi į UAB „Audata“ dėl dokumentų originalų pateikimo. 2017 m. rugpjūčio 17 d. (registracijos Nr. Dl-17630) gautas UAB „Audata“ atsakymas. 2017 m. rugpjūčio 17 d. Tarnyba pakartotinai paprašė dokumentų. 2017 m. rugpjūčio 23 d. (registracijos Nr. Dl-18022) gautas UAB „Audata“ atsakymas dėl dokumentų originalų pateikimo. 2017 m. rugpjūčio 25 d. (registracijos Nr. Dl-18139) gauti UAB „Audata“ dokumentai. 2017 m. rugsėjo 4 d. tyrimas pabaigtas. Tarnyba 2017 m. rugsėjo 11 d. raštu UAB „Audata“ pateikė atlikto audito tyrimo ataskaitos projektą. 2017 m. rugsėjo 21 d. (registracijos Nr. Dl-19919) gautas UAB „Audata“ atsiliepimas dėl atlikto audito tyrimo ataskaitos projekto. 2017 m. rugsėjo 28 d. surašyta atlikto audito tyrimo ataskaita Nr. A2-51.

20. 2017 m. rugsėjo 8 d. Tarnyba gavo Lietuvos banko Priežiūros tarnybos 2016 m. rugsėjo 1 d. raštą Nr. S 2016/(21.15-2102)-12-3770 „Dėl atlikto audito tyrimo“. Šiuo raštu buvo siūloma atlikti tyrimą dėl audito įmonės apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ auditoriaus (pareiškėjo) atlikto kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų audito, kadangi kilo pagrįstų abejonių dėl atlikto audito kokybės ir pareikštos besąlyginės nuomonės. Tarnybos direktorius 2017 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V3-43 nurodė atlikti audito įmonės apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ ir Pareiškėjo atlikto kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų audito tyrimą. 2017 m. liepos 4 d. raštu Nr. (7.1 l)D2-2053 „Dėl atlikto audito tyrimo pradžios“ informavo apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ ir Pareiškėją apie atlikto kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų audito tyrimo pradžią. 2017 m. liepos 18 d. (registracijos Nr. Dl-15875) gautas apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ prašymas „Dėl termino pateikti dokumentus ir informaciją pratęsimo“. 2017 m. liepos 24 d. raštu Nr. (7.11) D2-2220 „Dėl dokumentų pateikimo termino pratęsimo“ terminas buvo pratęstas iki 2017 m. rugpjūčio 16 d. 2017 m. rugpjūčio 16 d. apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ pateikė prašymą, prašydama pateikti pagrindą, kuriuo vadovaujantis buvo pradėtas tyrimas. 2017 m. rugpjūčio 22 d. Tarnyba pateikė atsakymą Nr. (7.11) D2-2436 „Dėl dokumentų pateikimo“ nurodydama prašomą informaciją bei pakartotinai prašydama pateikti tyrimui atlikti būtinus dokumentus. 2017 m. rugsėjo 18 d. tyrimas pabaigtas. 2017 m. spalio 5 d. apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ pateiktas atlikto audito tyrimo atskaitos projektas. 2017 m. spalio 17 d. Tarnyboje gautas apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ raštas „Dėl atlikto audito tyrimo ataskaitos projekto“. 2017 m. spalio 25 d. surašyta atlikto audito tyrimo ataskaita Nr. A2-54. 2017 m. spalio 26 d. raštu Nr. (7.1 l)D2-3056 apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ išsiųsta atlikto audito tyrimo atskaita. 2017 m. lapkričio 9 d. (registracijos Nr. D1-23801) Tarnyboje gautas pareiškėjo atsiliepimas „Dėl atlikto audito tyrimo ataskaitos“. 2017 m. lapkričio 30 d. įvyko Audito

priežiūros komiteto posėdis, kuriame buvo svarstyta atlikto audito tyrimo ataskaita Nr. A2-54. 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. Al-13-1 Audito priežiūros komitetas pritarė atliktų auditu tyrimų rezultatams ir Įsakymu siūlomai skiriamai skirti drausminei nuobaudai.

21. Tarnybos direktorius priėmė 2017 m. gruodžio 15 d. įsakymą Nr. V3-57 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo“. Tarnyba 2017 m. gruodžio 18 d. raštu „Dėl paskirtų drausminių nuobaudų“ Nr. (7.11) D2-3674 informavo pareiškėją apie jam paskirtą nuobaudą. Tarnybos direktorius, vadovaudamasis 2017 m. lapkričio 30 d. vykusiame Audito priežiūros komiteto posėdyje priimtu Audito priežiūros komiteto 2017 m. gruodžio 11 d. nutarimu Nr. Al-13-1, kuriuo Audito priežiūros komitetas pritarė atliktų auditu tyrimų rezultatams ir siūlomai skirti drausminei nuobaudai, nusprendė pareiškėjui panaikinti auditoriaus vardą. Nuobauda pareiškėjui skirta, nes pažeidė 230-ojo TAS „Audito dokumentavimas“ 5 dalį, 230-ojo TAS „Audito dokumentavimas“ 8 dalį, 500-ojo TAS „Audito įrodymai“ 4 dalį, 570-ojo TAS „Veiklos tęstinumas“ 16 dalį, 700-ojo TAS „Nuomonės apie finansines ataskaitas susidarymas ir pateikimas“ 11 dalį, Audito įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 1 punktą. Atlikdamas kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų auditą, pareiškėjas pažeidė: 200-ojo TAS „Bendrieji nepriklausomo auditoriaus tikslai ir audito atlikimas pagal tarptautinius audito standartus“ 15 dalį, 220-ojo TAS „Finansinių ataskaitų audito kokybės kontrolė“ 15 dalį ir 1-ojo tarptautinio kokybės kontrolės standarto (toliau – TKKS) reikalavimus, 230-ojo TAS „Audito dokumentavimas“ 8 dalį, 240-ojo TAS „Auditoriaus atsakomybė dėl apgaulės, atliekant finansinių ataskaitų auditą“ 35 ir 36 dalis, 320-ojo TAS „Reikšmingumas planuojant ir atliekant auditą“ 10 dalį, 330-ojo TAS „Audito atsakas į įvertinimo riziką“ 26 dalį, 500-ojo TAS „Audito įrodymai“ 7 dalį, 550-ojo TAS „Susijusios šalys“ 28 dalį, 700-ojo TAS „Nuomonės apie finansines ataskaitas susidarymas ir pateikimas“ 11 dalį.

22. Nurodė, jog atliekant UAB „Baldžio šilas“ 2012 metų finansinių ataskaitų audito ir Kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų atlikto audito kokybės tyrimus buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos audito įstatymo 2016 m. gruodžio 15 d. Nr.VIII-1227 pakeitimo įstatymo Nr. XIII-96 2 straipsnio 5 dalimi, 36 straipsnio 6 ir 7 dalimis ir 3 dalies 1 punktu, Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr. VAA-19 „Dėl Atlikto audito tyrimo metodikos tvirtinimo“ patvirtintos Atlikto audito tyrimo metodikos (toliau – ir Metodika) 6.2, 27.2, 32 ir 33 punktais. Atsakovas pažymėjo, jog atsižvelgiant į Metodikoje nustatytus kriterijus, pareiškėjui buvo skirta atitinkama nuobauda. Tyrimų metu nustatyti trūkumai yra itin reikšmingi bei sisteminio pobūdžio, tą pripažino ir Audito priežiūros komitetas, pritardamas Tarnybos nustatytoms aplinkybėms bei siūlytoms nuobaudoms. Tyrimų metu nustatytų trūkumų reikšmingumą patvirtina ir tai, jog pareiškėjo audituotai kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ Lietuvos banko Priežiūros tarnyba ne kartą taikė poveikio priemones, kol ši kredito unija neteko jai išduotos licencijos, kadangi nebuvo laiku imtasi reikiamų priemonių nustatant netinkamus kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ veiksmus.

II.

23. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo E. J. skundą atmetė.24. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo prašomas panaikinti atsakovo 2017 m. gruodžio 15 d. įsakymas Nr. V3-57 „Dėl

drausminės nuobaudos skyrimo“ yra individualus administracinis aktas, kadangi tai vienkartinis teisės taikymo aktai, skirtas konkrečiam asmeniui (VAĮ 2 str. 9 d.). Taigi, jis turi atitikti Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio1 dalies nustatytus sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. VAĮ 8 straipsnio 1 dalimi iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimti atitinkami individualūs administraciniai aktai, būtų žinomi jų priėmimo teisiniai bei faktiniai pagrindai, motyvai. Pagal VAĮ 8 straipsnio 2 dalį individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.

25. Teismas byloje nustatė, kad Neįgaliųjų departamentas prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2013 m. rugsėjo 10 d. prašymu Nr. (1.18)-SD-1203 „Dėl audito įmonės UAB „Audata“ atlikto audito tyrimo inicijavimo“ kreipėsi į Tarnybą. Tarnybos direktorius 2017 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. V3-40 „Dėl atlikto audito tyrimo pradžios“ nurodė atlikti UAB „Audata“ ir pareiškėjo atlikto UAB „Baldžio šilas“ 2012 metų finansinių ataskaitų audito tyrimą ir kredito unijos Centro taupomoji kasa 2015 metų finansinių ataskaitų audito tyrimą. 2017 m. rugsėjo 8 d. Tarnyba gavo 2016 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos banko Priežiūros tarnybos raštą Nr. S 2016/(21.15-2102)-12-3770 „Dėl atlikto audito tyrimo“. Šiuo raštu buvo siūloma atlikti tyrimą dėl audito įmonės apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ auditoriaus pareiškėjo atlikto kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų audito, kadangi kilo pagrįstų abejonių dėl atlikto audito kokybės ir pareikštos besąlyginės nuomonės. Tarnybos direktorius 2017 m. liepos 4 d. įsakymu Nr. V3-43 nurodė atlikti audito įmonės apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ ir pareiškėjo atlikto kredito unijos „Centro taupomoji kasa“

2015 metų finansinių ataskaitų audito tyrimą.26. Nustatė, jog Tarnyba 2017 m. gruodžio 15 d. Įsakyme nurodė, kad atsižvelgiant į Tarnybos 2017 m. rugsėjo 28 d.

atlikto audito tyrimo ataskaitoje Nr. A2-51 pateiktas išvadas, buvo konstatuoti pareiškėjo, atlikusio UAB „Baldžio šilas“ 2012 m. finansinių ataskaitų auditą, pažeidimai, o būtent: 230-ojo TAS „Audito dokumentavimas“ 5 dalį, nes atlikdamas UAB „Baldžio šilas“ 2012 metų finansinių ataskaitų auditą, neparengė pakankamo ir tinkamai dokumentuoto pagrindimo auditoriaus išvadai ilgalaikio turto audito srityje dėl apskaičiuoto nusidėvėjimo sąnaudų tinkamumo ir teisingumo tvirtinimo; 230-ojo TAS „Audito dokumentavimas“ 8 dalį, nes neparengė ilgalaikio turto audito dokumentų taip, kad patyręs auditorius, anksčiau nesusijęs su auditu, galėtų suprasti atliktų ilgalaikio turto audito procedūrų pobūdį, atlikimo laiką, apimtį, rezultatus, surinktus audito įrodymus, reikšmingus audito metu pastebėtus dalykus, dėl jų padarytas išvadas ir svarbiausius profesinius sprendimus, kuriais remiantis tokios išvados buvo padarytos; 500-ojo TAS „Audito įrodymai“ 4 dalį, nes atlikdamas UAB „Baldžio šilas“ atlikto ilgalaikio turto ir nusidėvėjimo sąnaudų auditą neparengė ir neatliko audito procedūrų taip, kad gautų pakankamų tinkamų audito įrodymų, kuriais būtų pagrįstos padarytos išvados, kuriomis grindžiamos auditoriaus išvadoje pateikta auditoriaus nuomonė dėl audituotos įmonės finansinių ataskaitų; 570-ojo TAS „Veiklos tęstinumas“ 16 dalį, nes išdėstęs abejones dėl veiklos tęstinumo ateityje, neatliko papildomų audito procedūrų įsitikinti, kokius veiksmus atlieka akcininkai ir vadovybės ateities veiksmų planų, susijusių su gebėjimo tęsti veiklą vertinimu, įvertinimo dėl UAB „Baldžių šilas“ galimybės tęsti veiklą; 700-ojo TAS „Nuomonės apie finansines ataskaitas susidarymas ir pateikimas“ 11 dalį, nes auditoriaus išvadoje dėl UAB „Baldžio Šilas“ 2012 m. finansinių ataskaitų pateikė nemodifikuotą auditoriaus nuomonę, kuri ilgalaikio turto ir nusidėvėjimo sąnaudų audito srityje yra nepagrįsta pakankamais tinkamais audito įrodymais; Lietuvos Respublikos audito įstatymo 27 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kadangi atlikdamas UAB „Baldžio šilas“ 2012 m. finansinių ataskaitų auditą nesivadovavo TAS.

27. Atsižvelgdamas į Tarnybos 2017 m. spalio 25 d. atlikto audito tyrimo ataskaitoje Nr. A2-54 pateiktas išvadas, kad auditorius E. J. atlikdamas tirtą kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų auditą pažeidė: 200-ojo TAS „Bendrieji nepriklausomo auditoriaus tikslai ir audito atlikimas pagal tarptautinius audito standartus“ 15 dalies reikalavimus, nes audito metu auditorius nepakankamai vadovavosi profesinio skepticizmo principu, vertindamas sąlygas, kurios gali parodyti galimą apgaulę ir vertindamas informaciją, keliančią abejonių dėl dokumentų, numatytų naudoti kaip audito įrodymus, patikimumo; 220-ojo TAS „Finansinių ataskaitų audito kokybės kontrolė“ 15 dalį ir 1-ojo tarptautinio kokybės kontrolės standarto (toliau – TKKS) reikalavimus, nes neužtikrino, kad jo vadovaujama užduoties grupe atlikdama audito užduotį vadovautųsi TAS ir 1-ojo TKKS reikalavimais kuris nurodo, kad „užduoties partneris turi prisiimti atsakomybę už vadovavimą, priežiūrą ir audito užduoties atlikimą pagal profesinius standartus ir taikomus teisinius ir priežiūros reikalavimus ir tai, kad auditoriaus išvada būtų tinkama pagal aplinkybes“; 230-ojo TAS „Audito dokumentavimas“ 8 dalies reikalavimus, nes patyręs auditorius, anksčiau nesusijęs su auditu, iš sudarytų dokumentų tik dalinai galėjo suprasti audito procedūrų pobūdį, atlikimo laiką ir apimtį, audito procedūrų rezultatus ir surinktus audito įrodymus bei reikšmingus audito metu pastebėtus dalykus, dėl jų padarytas išvadas ir svarbiausius profesinius sprendimus, kuriais remiantis tokios išvados buvo padarytos; 240-ojo TAS „Auditoriaus atsakomybė dėl apgaulės, atliekant finansinių ataskaitų auditą“ 35 ir 36 dalies reikalavimus, nes audito metu nustatęs iškraipymus neįvertino tokio iškraipymo įtakos kitiems audito aspektams ir iš naujo neperžiūrėjo reikšmingo iškraipymo dėl apgaules rizikos vertinimo; 320-ojo TAS „Reikšmingumas planuojant ir atliekant auditą“ 10 dalies reikalavimus, nes neatsižvelgė į tai, kad mažesnio negu finansinėms ataskaitoms kaip visumai nustatyto reikšmingumo iškraipymai gali daryli įtaką finansinių ataskaitų pagrindu vartotojų priimamiems ekonominiams sprendimams; 330-ojo TAS „Audito atsakas į įvertinimo riziką“ 26 dalies reikalavimus, nes nepateikė patvirtinimų, kad prieš padarydamas išvadą, ar buvo surinkta pakankamų tinkamų audito įrodymų, ir susidarydamas nuomonę, jis įvertino visus atitinkamus audito įrodymus; 500-ojo TAS „Audito įrodymai“ 7 dalies reikalavimus, nes atlikdamas kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų auditą specialiųjų atidėjimų teisingumo ir tinkamumo patvirtinimui, nesurinko pakankamų ir tinkamų įrodymų priimtiems profesiniams sprendimams pagrįsti; 550-ojo TAS „Susijusios šalys“ 28 dalies reikalavimus, nes audito dokumentuose dokumentuojant nustatytų susijusių šalių pavadinimų ir susijusių šalių santykių esmę, jų tinkamai nedokumentavo ir kaip audito įrodymus įtraukė informaciją neįsitikinęs jos tinkamumu ir patikimumu; 700-ojo TAS „Nuomones apie finansines ataskaitas susidarymas ir pateikimas“ 11 dalies reikalavimus, nes auditoriaus išvadoje dėl kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų pateikė nemodifikuotą auditoriaus nuomonę, kuri specialiųjų atidėjimų teisingumo ir tinkamumo vertinimui yra nepagrįsta pakankamais tinkamais audito įrodymais.

28. Atsakovas įvertino tai, kad abiejų tirtų atliktų auditų atvejais, patyręs auditorius, anksčiau nesusijęs su šiais auditais, iš sudarytų dokumentų tik dalinai galėjo suprasti audito procedūrų pobūdį, atlikimo laiką ir apimtį, audito

procedūrų rezultatus ir surinktus audito įrodymus bei reikšmingus audito metu pastebėtus dalykus, dėl jų padarytas išvadas ir svarbiausius profesinius sprendimus, kuriais remiantis tokios išvados buvo padarytos, taip pat auditoriaus E. J. pateiktos nuomonės apie audituotas UAB „Baldžio šilas“ 2012 m. finansines ataskaitas ir kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansines ataskaitas yra nepagrįstos pakankamais tinkamais audito įrodymais ir, kad nustatyti audito atlikimo trūkumai galėjo turėti reikšmingą įtaką audituotos kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ finansinių ataskaitų vartotojams, taip pat atsižvelgiant į tai, kad šie audito atlikimo trūkumai yra paplitę ir sisteminiai, nes nustatyti abiejų tirtų atliktų auditu atvejais, tyrimų metu nustatytus auditoriaus E. J. audito atlikimo trūkumus laikė reikšmingais ir esant nurodytoms aplinkybėms panaikino auditoriaus E. J. auditoriaus vardą.

29. Kaip jau buvo nurodyta, atsakovas ginčijamą 2017 m. gruodžio 15 d. Įsakymą priėmė, atsižvelgdamas į 2017 m. rugsėjo 28 d. Nr. A2-51 Atlikto audito tyrimo ataskaitos išvadas bei 2017 m. spalio 25 d. Nr. A2-54 atlikto audito tyrimo ataskaitos išvadas. Teismas, vertindamas visus įrodymus, darė išvadą, jog atsakovas išsamiai įvertino faktines auditų atlikimo aplinkybes bei tinkamai taikė TAS nuostatas bei padarė išvadą, jog pareiškėjas nesilaikė TAS reikalavimų. Atsakovas, atlikdamas finansinių ataskaitų audito kokybės tyrimus, vadovavosi 2016 m. gruodžio 15 d. Audito įstatymo Nr.VIII-1227 pakeitimo įstatymo Nr.XIII-96 2 straipsnio 5 dalimi, kurioje nurodyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas finansinių ataskaitų auditas, finansinių ataskaitų audito kokybės peržiūra ir tyrimas bei priimti sprendimai dėl gautų skundų vykdomi pagal šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias Lietuvos Respublikos audito įstatymo nuostatas. Atsakovas taipogi vadovavosi Audito įstatymo 36 straipsnio 6 ir 7 dalimis ir 3 dalies 1 punktu, Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2009 m. liepos 3 d. įsakymu Nr.VAA-19 „Dėl atlikto audito tyrimų metodikos tvirtinimo“ patvirtintos Atlikto audito tyrimo metodikos 6.2, 27.2, 32, 33 punktais Audito įstatymo 29 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad auditas atliekamas pagal tarptautinius audito standartus. Audito įmonė privalo laikytis Tarptautinio kokybės kontrolės standarto (Audito įstatymo 29 str. 3 d.).

30. Atliekant UAB „Baldžio šilas“ 2012 m. finansinių ataskaitų auditą tyrimo metu buvo nustatyta, kad audito dokumentuose nėra pateikta detali laiko planavimo ir faktinio įvykdymo pagal sritis ataskaita, t. y. nėra dokumentuotos audito laiko sąnaudos dalyvaujant ilgalaikio turto inventorizacijoje. Ataskaitoje pagrįstai nurodyta, kad tyrimas negalėjo remtis audito dokumento pateiktomis išvadomis dėl atliktos inventorizacijos atitikimo teisės aktų reikalavimams patvirtinimo, kaip audito įrodymais, nes kilo pagrįstų abejonių dėl audito dokumentų autentiškumo. Audito dokumentuose nebuvo pateikta pakankamų ir tinkamų audito įrodymų, kad auditorius ir auditoriaus padėjėjas dalyvavo atliekant inventorizaciją, kokias audito procedūras taikė, kokie konkrečiai ilgalaikio materialaus turto vienetai buvo vertinti, kokia apimtimi, kokios padarytos išvados dėl konkrečių audito procedūrų. Tyrimo metu atlikus ilgalaikio turto audito dokumentų vertinimą buvo nustatyta, kad apie 2012 m. atliktą nepriklausomą ilgalaikio turto vertinimą ir ilgalaikio turto vertės reikšmingą sumažėjimą duomenų ar auditoriaus pastebėjimų nėra, ilgalaikis turtas finansinėse ataskaitose neperkainuotas. Atsakovas Tyrimo ataskaitoje pagrįstai nurodė, kad pareiškėjo argumentas, kad „nebaigtos statybos objektai buvo patenkinamos būklės ir jų reikšmingas nuvertėjimas nebuvo akivaizdus“ lieka abejotinas ir nepagrįstas pakankamais ir tinkamai dokumentuotais audito įrodymais. Šias išvadas pagrindžia tos aplinkybės, kad pareiškėjas nepateikė dokumentuotų audito procedūrų dėl nebaigtos statybos likučio patvirtinimo 2012 m. gruodžio 31 d., papildomai nebuvo vertinami pradiniai nebaigtos statybos likučiai, audito dokumentuose nėra atliktų ir dokumentuotų audito procedūrų dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimo teisingumo ir tinkamumo, pateikti vertinimai nepagrįsti audito įrodymais. 230 TAS 8 dalyje nurodyta, kad auditorius turi parengti pakankamus audito dokumentus, kad patyręs auditorius, anksčiau nesusijęs su auditu, galėtų suprasti: audito procedūrų, atliktų pagal TAS ir taikomus teisinius ir priežiūros reikalavimus, pobūdį, atlikimo laiką ir apimtį; audito procedūrų rezultatus ir surinktus audito įrodymus; reikšmingus audito metu pastebėtus dalykus, dėl jų padarytas išvadas ir svarbiausius profesinius sprendimus, kuriais remiantis tokios išvados buvo padarytos. Tyrimo ataskaitoje argumentuotai konstatuota, kad 230 TAS 8 dalies reikalavimai yra pažeisti. Sutiktina ir su išvada, jog auditorius, atlikdamas ilgalaikio turto audito procedūras nesurinko pakankamų ir tinkamų audito įrodymų, kad galima būtų padaryti pagrįstas išvadas pateiktai auditoriaus nuomonei pagrįsti, tuo pažeisdamas 500 TAS 4 dalies reikalavimus. Auditorius neplanavo ir neatliko papildomų audito procedūrų, kad įsitikintų, kokia UAB „Baldžio šilas“ akcininko Socialinių reikalų ir darbo ministerijos nuomonė dėl įmonės veiklos tęstinumo. Auditorius laiške akcininkams ir vadovui išdėstęs abejones dėl veiklos tęstinumo ateityje, neatliko papildomų audito procedūrų tam, kad įsitikintų, kokius veiksmus atlieka akcininkai dėl UAB „Baldžio šilas“ galimybės tęsti veiklą ir vadovybės ateities planų, susijusių su gebėjimo tęsti veiklą vertinimu, įvertinimo, kaip tai nurodyta 570 TAS 16 dalyje. Sutiktina su atsakovo Tyrimo ataskaitoje nurodytais duomenimis, jog pareiškėjas, atlikdamas ilgalaikio turto ir nusidėvėjimo sąnaudų audito procedūras nesurinko pakankamų ir tinkamų audito įrodymų, pagrindžiančių pateiktą auditoriaus nuomonę, tuo pažeisdamas 500 TAS 4 dalies

nuostatas. Pareiškėjas nesurinko pakankamai ir tinkamų audito įrodymų, kad vadovybės atlikti apskaitiniai įvertinimai ilgalaikio turto srityje yra pagrįsti ir finansinėje atskaitomybėje pateikti tikrąja verte. Pareiškėjas nesurinko pakankamų ir tinkamų audito įrodymų dėl UAB „Baldžio šilas“ 2012 m. finansinėse ataskaitose pateikto ilgalaikio turto vertės ir nusidėvėjimo sąnaudų patvirtinimo, išvadoje pateikė nemodifikuotą auditoriaus nuomonę, pažeisdamas 700 TAS 11 dalies nuostatas. Tarnyba 2017 m. spalio 17 d. gavusi pareiškėjo pateiktą atsiliepimą į apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ ir Pareiškėjo atlikto kredito unijos Centro taupomoji kasa 2015 m. finansinių ataskaitų audito tyrimo ataskaitos projektą, vertino gauto atsiliepimo pastebėjimus ir paaiškinimus. 2017 m. spalio 26 d. raštu Nr. (7.1 l)D2-3056 Tarnyba pateikė savo vertinimą dėl pateiktų pastebėjimų ir paaiškinimų. Tarnyba atliko pakartotinį vertinimą ir pateikė išvadą, kad atlikusi atsiliepimų vertinimą, pateiktus argumentus laiko nepakankamais ir nekeičia tyrimo ataskaitos ir pateiktos išvados.

31. Pareiškėjo nuomone, jis laikėsi 200 TAS reikalavimų nurodė, kad remiantis 200-uoju TAS, auditorius turi laikytis ne tik profesinio skepticizmo principo, bet taip pat ir objektyvumo bei profesionalaus elgesio principo. Teismas pažymi, kad 200-asis TAS nurodo bendruosius nepriklausomo auditoriaus tikslus ir audito atlikimą pagal tarptautinius audito standartus. Šio standarto 14–24 dalyse pateikti bendrieji reikalavimai auditoriui. Šio standarto aiškinamojoje A14–15 dalyse nurodoma, kad auditorius privalo laikytis atitinkamų etikos reikalavimų, įskaitant reikalavimą užtikrinti nepriklausomumą atliekant finansinių ataskaitų audito užduotis. Auditorius privalo būti sąžiningas, objektyvus, kompetentingas, atidus, laikytis konfidencialumo, elgtis profesionaliai. 200-ojo TAS „Bendrieji nepriklausomo auditoriaus tikslai ir audito atlikimas pagal tarptautinius audito standartus“ 15 dalis „Profesinis skepticizmas“ profesinio skepticizmo reikalavimas išskirtas kaip atskiras reikalavimas, kuriame nurodoma, kad auditorius turi planuoti ir atlikti auditą laikydamasis profesinio skepticizmo požiūrio, pripažindamas, kad gali būti aplinkybių, dėl kurių finansinėse ataskaitose gali būti reikšmingų iškraipymų. Pagal profesinio skepticizmo požiūrį būtina, kad auditorius atkreiptų dėmesį į audito įrodymus, kurie prieštarauja kitiems gautiems audito įrodymams; informaciją, keliančią abejonių dėl dokumentų ir atsakymų į paklausimus, numatytų naudoti kaip audito įrodymai, patikimumo; sąlygas, kurios gali parodyti galimą apgaulę; aplinkybes, rodančias, kad be TAS nustatytų audito procedūrų, būtina taikyti papildomas audito procedūras. Profesinis skepticizmas yra būtinas norint kritiškai vertinti audito įrodymus. Laikydamasis šio požiūrio, auditorius abejoja iš vadovybės ir už valdymą atsakingų asmenų gautais prieštaraujančiais audito įrodymais bei dokumentų ir gautų atsakymų į paklausimus bei kitos informacijos patikimumu. Įrašus ir dokumentus auditorius paprastai priima kaip autentiškus, nebent jis turi priežasčių manyti priešingai. Auditorius privalo vertinti informacijos, kuri bus naudojama kaip audito įrodymas, patikimumą. Iškilus abejonėms dėl patikimumo arba esant galimos apgaulės požymių (pavyzdžiui, audito metu nustatytos aplinkybės verčia auditorių manyti, kad dokumentas gali būti netikras arba kad dokumente nustatytos sąlygos galėjo būti suklastotos), pagal TAS reikalaujama, kad auditorius tirtų išsamiau ir nustatytų kaip reikėtų pakeisti ar papildyti audito procedūras klausimui išspręsti.

32. Atsakovas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neįvykdė Kredito unijų įstatymo 53 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir kaip pažymėta Lietuvos banko priežiūros tarnybos 2016 m. rugsėjo 1 d. prašyme Nr. S2016/(21.15-2102) – 12-3770 „Dėl atlikto audito tyrimo“, neparengė audito ataskaitos, kuri privaloma parengti vadovaujantis Kredito unijų įstatymo reikalavimais. Paskolų bylos kredito unijoje „Centro taupomojoje kasoje“ turi būti tvarkomos pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus, o Paskolų bylas turi tvarkyti paskirti atsakingi darbuotojai. Tyrimui pateiktuose audito dokumentuose auditorius nėra nurodęs vidinės kontrolės trūkumų ar pastebėjimų dėl šių teisės aktų nesilaikymo atvejų. Auditoriaus išvada dėl audituotos įmonės laikytina aukščiausio lygio užtikrinimas, kuris patvirtina, kad metinėse finansinėse ataskaitose pateikti duomenys yra teisingi ir yra parengti pagal galiojančius teisės aktus konkrečiai datai, šiuo atveju – 2012 m. gruodžio 31 d. Auditorius, siekdamas tinkamai ir laiku atlikti auditą turi suplanuoti ir atliktį auditą taip, kad galėtų surinkti pakankamus ir tinkamus audito įrodymus pateiktai išvadai pagrįsti. Vadovaujantis 540-ojo TAS 18 dalies reikalavimais auditorius, remdamasis audito įrodymais, turi įvertinti ar pagal taikomą finansinės atskaitomybės tvarką finansinių ataskaitų apskaitiniai įvertinimai yra pagrįsti, ar yra jų iškraipymų. Jei audito įrodymai pagrindžia įvertinimą, skirtumas tarp auditoriaus įvertinimo ir vadovybės įvertinimo yra iškraipymas. Jei auditorius padarė išvadą, kad pakankamų tinkamų audito įrodymų galima gauti naudojant auditoriaus įvertinimų intervalą, vadovybės įvertinimo, kuris neįeina į auditoriaus intervalą, audito įrodymai nepagrindžia. Tokiais atvejais iškraipymas yra ne mažiau negu skirtumas tarp vadovybės įvertinimo ir artimiausio taško auditoriaus įvertinimų intervale. Atlikto audito metu darbo dokumente (atlikto audito tyrimo ataskaitos 17 priedas) skiltyje „Audito metu nustatytas papildomas spec. atidėjinys“ pateikiamos audito metu vertintų paskolų atidėjimų sumos. Audito atlikimo metu dokumentuota, kad bendrai, atrankai pasirinktų paskolų vertinimui, papildomai spec. atidėjimų turėjo būti nustatytas 647 607,04 eurų sumai. Audito dokumente nurodoma, kad atidėjinius perskaičiavus su kredito unijos atsakingu darbuotoju, bendra papildoma spec. atidėjimų suma sudaro

285 408,35 eurus. Pateiktoje papildomoje suvestinėje lentelėje, galutinė specialiųjų atidėjinių suma nurodoma 280 399,14 eurų, siūlomas atidėjinių pokytis 68 112,86 eurai. Pateiktas laisvos formos dokumentas nėra pasirašytas auditoriaus. Tyrimui pateiktuose audito dokumentuose nėra dokumentuotos audito procedūros, pagrindžiančios šį auditoriaus profesinį sprendimą. Todėl iš tyrimui pateiktų audito dokumentų negalima buvo nustatyti kas konkrečiai priėmė sprendimą, kad papildomų atidėjimų suma turi būti ne 647 607,04 eurai, o tik 68 112,86 eurai. 200 TAS „Bendrieji nepriklausomo auditoriaus tikslai ir audito atlikimas pagal tarptautinius audito standartus“ 16 dalyje nurodyta, kad profesinis sprendimas gali būti vertinamas pagal tai, ar iš padaryto sprendimo matyti, kad buvo kompetentingai taikyti audito bei apskaitos principai, ir ar sprendimas yra tinkamas atsižvelgus į auditoriui iki jo išvados datos žinomus faktus ir aplinkybes ir juos atitinka. Atsakovas pagrįstai nurodė, kad iš tyrimui pateiktų audito dokumentų nėra aišku, kodėl pastabose nurodžius neatitikimus Verslo apskaitos standartams ir kitiems teisės aktų reikalavimams, nebuvo reikalaujama perskaičiuoti specialiųjų atidėjimų. Iš audito dokumente pateiktų svarstymų nėra aišku, kodėl specialiuosius atidėjimus perskaičiavus su atsakingu kredito unijos darbuotoju, atidėjimų suma buvo sumažinta ar visai atsisakyta reikalavimo suformuoti papildomus atidėjimus. Skirtumas sudaro 362 199 eurus, ši suma laikytina reikšminga. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad priimtas profesinis sprendimas neatskleisti informacijos nėra dokumentuotas ir lieka neaišku, kodėl auditorius neatliko papildomų audito procedūrų, kad įsitikintų dėl pateiktų duomenų teisingumo ir patikimumo dėl galimos iškraipymo ar apgaulės rizikos. Tyrimui pateiktuose dokumentuose auditoriaus pateiktame Rekomendacijų laiške vadovybei 4 pastebėjime pažymima, kad „2013.04.07 UAB Vidasa buvo suteikta kredito linija (115 848 EUR) 6 mėn. laikotarpiui. Pastebėjome, kad kredito linija niekada nebuvo grąžinama ir kiekvieną kartą buvo pratęsiama. Paskola yra klasifikuojama pirmoje grupėje. Kiekvieną pratęsimą Unija traktavo kaip naują paskolą, todėl paskolos grupė nebuvo pakeista. Kadangi kredito linija niekada nebuvo grąžinta, pagal turinį tokia kredito linija galėtų savo esme būti prilyginama prie ilgalaikių paskolų. Tokiu atveju jos pratęsimas sąlygotų paskolos grupės keitimą“. Atsakovas atliko tyrimui pateiktų dokumentų vertinimą ir nustatė, kad 2013 m. gegužės 15 d. valdybos posėdžio sprendimu ir 2014 m. gruodžio 5 d. nauja redakcija kredito unijos narių trumpalaikių ir ilgalaikių kreditų bei kredito linijos suteikimo tvarkos 10.1 p. nurodoma, kad „ kredito linijos laikotarpis iki 2 metų“, tvarkos 12.1 p. nurodoma „kad kredito gavėjas, suėjus kredito linijos grąžinimo (mažinimo) terminams, turi sugrąžinti kredito unijai tokią dalį paimtų kreditų, kad likę negražinti kreditai neviršytų sumažinto kredito linijos limito. Paskutinio kredito linijos limito grąžinimo (mažinimo) terminu visi paimti kreditai turi būti sugrąžinti, nes kredito linijos limito galiojimas pasibaigia „. Auditorius pateikdamas pastebėjimą Rekomendacijų laiške, nenurodo, kad tai yra minėtos tvarkos konkretus pažeidimas, o apsiriboja pastebėjimu ir rekomendacija. Auditorius savo pastebėjime konstatuoja, kad tai kartojasi jau nuo 2013 metų ir kad ši kredito linija klasifikuojama pirmoje grupėje. Visi šie pastebėjimai rengiant ataskaitą nebuvo vertinti kaip reikšmingi ir auditoriaus išvadoje ir ataskaitoje neatspindėti. Sutiktina ir su tomis aplinkybėmis, jog auditorius, atlikdamas vertinimą ir priimdamas profesinį sprendimą nevertino aplinkybių visumos, kad pažeidimas yra nuolatinio pobūdžio; sprendimus priimančių atsakingų darbuotojų veikimas yra neteisėtas; vadovybės veiksmai neužtikrino vidaus kontrolės tinkamo veikimo; vadovybė pateikdama tvirtinimus auditoriui galimai neatskleidė jiems žinomų faktų. Auditorius, priimdamas profesinį sprendimą neatliko papildomų audito procedūrų, nepateikė vertinimų, kokią įtaką šis pažeidimas turėjo kitiems finansiniams straipsniams ir pateiktoms finansinėms ataskaitoms. Pareiškėjas savo audito dokumentuose neatskleidė, kokios priežastys lėmė šį sisteminį pažeidimą. Auditorius neatliko papildomų procedūrų įvertinant poveikį finansinėms ataskaitoms, neinformavo vadovybės ar atsakingų darbuotojų, kaip to reikalauja TAS. Pareiškėjo priimtas profesinis sprendimas atskleisti tik dalį nustatytų trūkumų nėra dokumentuotas. Atlikdamas šios srities auditą pareiškėjas nepakankamai vadovavosi profesinio skepticizmo principu.

33. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atlikus tyrimui pateiktos 2016 m. sausio 22 d. Rangos sutarties vertinimą nustatyta, kad apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ rangos būdu pasamdė audito įmonę UAB „Audata“ atlikti auditą pilna apimtimi, o ne atskiroms užduoties procedūroms, tuo pažeisdama Audito įstatymo 29 straipsnio 3 dalies ir TKKS 11 dalyje nurodytus reikalavimus. 2016 m. kovo 8 d. pareiškėjas pateikė besąlyginę auditoriaus išvadą ir auditoriaus ataskaitą apie Kredito unijos Centro taupomoji kasa 2015 m. finansines ataskaitas. Tyrimui pateiktuose audito dokumentuose nėra dokumentuota, kas priėmė sprendimą atsakingu auditoriumi paskirti pareiškėją. Iš tyrimui pateiktų audito dokumentų nėra aišku, ar pareiškėjas atlikdamas auditą veikė kaip UAB „Audata“ auditorius pagal rangos sutartį, ar kaip apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ auditorius. Sutiktina su atsakovo išvada jog, kadangi audito išvada pasirašyta pareiškėjo, veikiančio apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ vardu, jis kaip užduoties partneris turėjo vadovautis 220 TAS „Finansinių ataskaitų audito kokybės kontrolė“ 15 straipsniu. Atliekant tyrimą nustatyta, kad nėra pateikta nei darbų perdavimo, nei atlikto audito tinkamumo vertinimo dokumentų. Tyrimui pateiktuose audito dokumentuose nėra pareiškėjo, veikiančio kaip apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ atsakingo auditoriaus patvirtinimo, kad prieš padarant išvadą buvo surinkta

pakankamų tinkamų audito įrodymų ir susidarydamas nuomonę, jis įvertino visus atitinkamus audito įrodymus, kaip numato 330-asis TAS. 230 TAS 8 dalyje įtvirtinta, kad „Auditorius turi parengti pakankamus audito dokumentus, kad patyręs auditorius, anksčiau nesusijęs su auditu, galėtų suprasti: audito procedūrų, atliktų pagal TAS ir taikomus teisinius ir priežiūros reikalavimus, pobūdį, atlikimo laiką ir apimtį; audito procedūrų rezultatus ir surinktus audito įrodymus; ir reikšmingus audito metu pastebėtus dalykus, dėl jų padarytas išvadas ir svarbiausius profesinius sprendimus, kuriais remiantis tokios išvados buvo padarytos“. Šių TAS nuostatų pareiškėjas tinkamai nesilaikė, jo teiginys, kad atliekančiam auditą auditoriui nėra būtina ir tikslinga dokumentuoti visų apsvarstytų klausimų ar kiekvieno priimto sprendimo nėra pagrįstas, kadangi 230 TAS 8 dalyje įtvirtinta, jog auditorius turi parengti pakankamus audito dokumentus, kad patyręs auditorius, anksčiau nesusijęs su auditu, galėtų suprasti audito procedūrų, atliktų pagal TAS ir taikomus teisinius ir priežiūros reikalavimus, pobūdį, atlikimo laiką ir apimtį; audito procedūrų rezultatus ir surinktus audito įrodymus; reikšmingus audito metu pastebėtus dalykus, dėl jų padarytas išvadas ir svarbiausius profesinius sprendimus, kuriais remiantis tokios išvados buvo padarytos. Tyrimui pateiktuose audito dokumentuose nėra nei vieno pareiškėjo patvirtinto darbo dokumento ar priimto profesinio sprendimo, bet taip pat tyrimui pateiktuose audito dokumentuose apskritai nėra nei vieno parašu patvirtinto dokumento. Nėra pateikta pareiškėjo patvirtinimų, kad jis prieš pateikdamas auditoriaus išvadas peržiūrėjo ir įvertino surinktų audito įrodymų tinkamumą ir pagrįstumą, kaip to reikalauja TAS. Atliekant tyrimą buvo vertinama, ar pareiškėjo priimti profesiniai sprendimai atitinka TAS reikalavimus ir, ar jie priimti atsižvelgiant į surinktus audito įrodymus ir padarytas išvadas atsižvelgiant į aplinkybes. Tyrimo metu buvo vertinama, ar pareiškėjas įvertino 320-ojo TAS A10 dalyje pateikiamus veiksnius ir ar siekė nustatyti, ar yra viena ar daugiau ūkinių operacijų grupių, sąskaitų likučių ar informacijos atskleidimo atvejų, kurių atžvilgiu tikėtina, kad ir mažesnio, negu finansinėms ataskaitoms kaip visumai nustatyto, reikšmingumo iškraipymai gali daryti įtaką finansinių ataskaitų pagrindu vartotojų priimamiems ekonominiams sprendimams.

34. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatsižvelgė į tai, kad mažesnio negu finansinėmis ataskaitomis kaip visumai nustatyto reikšmingumo iškraipymai gali daryti įtaką finansinių ataskaitų pagrindu vartotojų priimamiems ekonominiams sprendimams. Pareiškėjas 2016 m. vasario 5 d. susitikimo metu su Lietuvos banko atstove D. D. gavo daug reikšmingos informacijos, tačiau ši informacija nebuvo tinkamai panaudota, iš naujo nebuvo atliktas vertinimas, atsižvelgiant į gautą informaciją ir nebuvo numatytos papildomos audito procedūros susijusios su reikšmingomis rizikomis. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad pareiškėjas nevertino pateikiamų veiksnių ir nenustatė, ar mažesnio negu finansinėms ataskaitoms kaip visumai nustatyto reikšmingumo iškraipymai gali daryti įtaką finansinių ataskaitų pagrindu vartotojų priimamiems ekonominiams sprendimams. Nuo 2015 m. kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ Lietuvos bankas tris kartus taikė poveikio priemones už teisės aktų pažeidimus ir buvo duoti rašytiniai nurodymai. 2017 m. gruodžio 8 d. Lietuvos bankas apribojo jos veiklą ir skyrė laikinąjį administratorių. 2018 m. sausio 16 d. Lietuvos banko valdyba pripažino kredito uniją „Centro taupomoji kasa“ nemokia ir visam laikui atšaukė jai išduotą kredito unijos licenciją. Ji nebeturi teisės teikti finansinių paslaugų, todėl pareiškėjo pateikti argumentai dėl to, kad kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ nėra taikytos poveikio priemonės yra nepagrįsti. 2018 m. vasario 6 d. Kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ iškelta bankroto byla.

35. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad pareiškėjo 330-ojo TAS reikalavimų ir 230 TAS reikalavimų vertinimas, kaip mažareikšmių, yra netinkamas ir prieštarauja TAS reikalavimų taikymui bei kartu prieštarauja Audito įstatymo apibrėžtiems reikalavimams atliekamam finansinių ataskaitų auditui. Tarnyba atlikusi tyrimą ir nustačiusi atlikto 2015 m. kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ finansinių ataskaitų audito trūkumus pateikė išvadą, kad Pareiškėjas pažeidė 500 TAS „Audito įrodymai“ 7 dalies reikalavimus, nes atlikdamas kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų auditą specialiųjų atidėjimų teisingumo ir tinkamumo patvirtinimui nesurinko pakankamų ir tinkamų įrodymų priimtiems profesiniams sprendimams pagrįsti. Tarnyba 2017 m. spalio 17 d. gavusi atsiliepimą į apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ ir pareiškėjo atlikto kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų audito tyrimo ataskaitos projektą įvertino gauto atsiliepimo pastebėjimus ir paaiškinimus bei atsižvelgė į pateiktą pastebėjimą, kad „standartas nenumato, kad į darbo dokumentus turi būti įtraukta „informacija pateikta kaip oficialus dokumentas“ ir patikslino ataskaitos 2.2.1 dalį išbraukdama sakinį „Pateikta informacija nėra pateikta kaip oficialus dokumentas“, pastraipą išdėstydama taip: „550-ojo TAS „ Susijusios šalys“ 28 dalyje pateikti reikalavimai, kad „auditorius į audito dokumentus turi įtraukti nustatytų susijusių šalių pavadinimus ir susijusių šalių santykių esmę“. Sutiktina ir su Tarnybos išvada, jog pareiškėjas nedokumentavo audito procedūrų, kurios suteiktų papildomų audito įrodymų, jog pateikta informacija yra teisinga, kaip tai numato 500-ojo TAS 7 dalies reikalavimai, kad rengdamas ir atlikdamas audito procedūras, auditorius turi įvertinti informacijos, kuri yra naudojama kaip audito įrodymai, tinkamumą ir patikimumą.

Tarnyba atlikusi tyrimą ir nustačiusi atlikto 2015 m. kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ finansinių ataskaitų audito trūkumus pateikė pagrįstą išvadą, kad auditorius pažeidė 700-ojo TAS „Nuomonės apie finansines ataskaitas susidarymas ir pateikimas“ 11 dalies reikalavimais, nes auditoriaus išvadoje dėl kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų pateikė nemodifikuotą auditoriaus nuomonę, kuri specialiųjų atidėjimų teisingumo ir tinkamumo vertinimui yra nepagrįsta pakankamais tinkamais audito įrodymais. 2017 m. lapkričio 30 d. vykusiame Audito priežiūros komiteto posėdyje buvo pritarta atlikto audito tyrimo ataskaitai Nr. A2-54. Šiuo sprendimu Audito priežiūros komitetas yra iš esmės pritarė Tarnybos tyrimo metu nustatytoms aplinkybėms dėl kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ atlikto audito.

36. Pareiškėjas skunde nurodo, kad atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, netaikė galiojančios Audito įstatymo redakcijos bei, kad spręsdamas dėl drausminės nuobaudos pareiškėjui skyrimo, neįvertino visų drausminės atsakomybės taikymui reikšmingų kriterijų ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Teismas, vertindamas visus įrodymus, darė išvadą, jog skundžiamas įsakymas priimtas, vadovaujantis Audito įstatymo Nr.VII-1227 2016 m. gruodžio 15 d. pakeitimo įstatymo Nr.XIII-96 2 straipsnio 5 dalimi pagrįstai ir teisėtai, kadangi šioje nuostatoje numatyta: „Iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėtas finansinių ataskaitų auditas, finansinių ataskaitų audito kokybės peržiūra ir tyrimas bei priimti sprendimai dėl gautų skundų vykdomi pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusias Lietuvos Respublikos audito įstatymo nuostatas“. Tokiu būdu atsakovas pagrįstai vadovavosi minėta įstatymo redakcija, kadangi iki naujosios redakcijos Audito įstatymo įsigaliojimo pradėtos finansinių ataskaitų procedūros privalo būti ir baigtos pagal tos pačios redakcijos Audito įstatymą. Kartu atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog pats atitinkamos įmonės auditas buvo atliktas pagal senąją Audito įstatymo redakciją. Tarnybos direktoriaus sprendimas dėl gautų skundų, taip pat finansinių ataskaitų audito kokybės tyrimas buvo inicijuotas bei atliktas pagal iki 2017 m. vasario 28 d. galiojusią Audito įstatymo redakciją, kadangi visos su tuo susijusios procedūros privalo būti atliktos pagal tą patį galiojantį teisinį reguliavimą. Tarnybos direktorius priimdamas skundžiamą Įsakymą atsižvelgė į Audito įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XIII-96 2 straipsnio 5 dalį bei vadovavosi iki 2017 m. vasario 28 d. galiojusio Audito įstatymo redakcija.

37. Pareiškėjas nurodė, kad jam skirta drausminė nuobauda neproporcinga padarytam pažeidimui. Su šia pareiškėjo pozicija atsakovas nesutiko. Teismas vertino visus byloje esančius įrodymus ir darė išvadą, jog pareiškėjo veikloje nustatyti pažeidimai yra itin grubūs, esminiai, todėl jam skirta nuobauda proporcinga padarytiems pažeidimams. Auditoriui keliami itin aukšti kompetencijos reikalavimai. Būdamas savo srities profesionalas, auditorius privalo griežtai laikytis teisės aktų nuostatų, kadangi jo priimti sprendimai daro didelę įtaką kitų subjektų interesams. Tyrimo metu nustatyti pareiškėjo veiklos pažeidimai rodo, kad jo kompetencija yra netinkama. Audito įstatymo 38 straipsnio 3 d. nustatyta, kad auditoriams ir audito įmonėms nurodymai ir drausminės nuobaudos gali būti skiriami ne vėliau kaip per 7 metus nuo auditoriaus išvados pateikimo datos. Ši nuostata yra įtvirtinta ir Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus Metodikos 73 punktas. Audito įstatymo 36 straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad Tarnyba nustato atlikto audito tyrimo metodiką ir darbuotojų, atliekančių tyrimą, parinkimo, parengimo ir kvalifikacijos kėlimo tvarką. Pagal Metodiką tyrimas Tarnybos direktoriaus sprendimu gali būti pradėtas, kai valstybės institucijos, Auditorių rūmai, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys kreipiasi į Tarnybą su pasiūlymu ištirti atliktą auditą (6.2 p.). Tarnyba, gavusi nurodytą prašymą šį prašymą įvertina per 20 darbo dienų priima sprendimą dėl jo tenkinimo (netenkinimo) ir apie priimtą sprendimą raštu informuoja jį pateikusį fizinį ar juridinį asmenį (15 p.). Nusprendus tenkinti prašymą ir inicijuoti atlikto audito tyrimą, ar nusprendus inicijuoti atlikto audito tyrimą, sprendimas dėl tyrimo inicijavimo yra registruojamas atitinkamame registre (16 p.). Iš registre užregistruotų sprendimų dėl atlikto audito tyrimo inicijavimo, pirmiausiai tyrimui yra atrenkami sprendimai, dėl galimai nekokybiškai atlikto viešojo intereso įmonės audito (20 p.). Tarnybos direktoriui pasirašius įsakymą dėl tyrimo pradžios tyrimą atlikti paskirtas tarnybos darbuotojas Metodikos 25 punkte nurodyta tvarka informuoja apie pradedamą tyrimą auditorių ir audito įmonę ir kreipiasi į auditorių ir (ar) audito įmonės vadovą (ar jo įgaliotą asmenį) dėl tyrimui reikalingų dokumentų ir informacijos pateikimo (39 p.). Atlikus tyrimą, ataskaitos projektas yra parengiamas per 15 darbo dienų ir pateikiamas skyriaus vedėjui ir tarnybos direktoriui (60 p.). Tarnybos direktorius, Audito priežiūros komitetui pritarus, priima sprendimą dėl tyrimo rezultatų ir (ar) nurodymų ir (ar) drausminių nuobaudų skyrimo. Tarnyba per 10 darbo dienų nuo minėto sprendimo priėmimo dienos, be kita ko, informuoja apie jį tirtą auditorių, audito įmonę ir Lietuvos auditorių rūmus (79 p.). Iki 2017 m. vasario 28 d. galiojusioje Audito įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos šios drausminės nuobaudos auditoriams ir audito įmonėms: 1) pareikšti auditoriui ir (arba) audito įmonei įspėjimą; 2) sustabdyti auditoriaus ir (arba) audito įmonės pažymėjimo galiojimą ne ilgesniam negu 3 metų laikotarpiui; 3) sustabdyti auditoriaus pažymėjimo galiojimą ir pavesti auditoriui perlaikyti vieną ar kelis kvalifikacinius egzaminus per ne ilgesnį negu 3 metų laikotarpį; 4) panaikinti auditoriaus vardą; 5) atimti iš audito įmonės audito įmonės pažymėjimą ir išbraukti audito įmonę iš audito įmonių sąrašo. Atitinkamai Audito įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad atlikus auditoriaus ir audito įmonės atlikto

audito tyrimą ir paaiškėjus atlikto audito atlikimo trūkumams, Tarnyba, atsižvelgdama i trūkumu reikšmingumą, gali priimti sprendimą skirti vieną ar abu Audito įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje nurodytus nurodymus ir (ar) vieną iš šio įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nurodytų nuobaudų. Atlikus atlikto audito tyrimą skiriant nuobaudą auditoriui atsižvelgiama į atlikto audito tyrimo metu nustatytų trūkumų reikšmingumą. Audito įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2017 m. vasario 28 d., kitų nuobaudos individualizavimo kriterijų nėra numatyta. Atitinkamai Metodikos 75 punkte numatyta, kad vertinant tyrimo metu nustatytų atlikto audito trūkumų reikšmingumą turi būti vertinama: ar auditorius suplanavo ir atliko audito procedūras taip, kad jis sugebėtų gauti pakankamus tinkamus audito įrodymus tam, kad galėtų padaryti pagrįstas išvadas, kuriomis grindžiama auditoriaus nuomonė (75.1 papunktis); ar įvertinus atlikto audito darbo dokumentus kitas auditorius, ankščiau nesusijęs su auditu, gali suprasti, atliktų audito procedūrų pobūdį, atlikimo laiką ir apimtį, audito procedūrų rezultatus ir surinktus audito įrodymus, bei reikšmingus audito metu pastebėtus dalykus, dėl jų padarytas išvadas ir svarbiausius profesinius sprendimus, kuriais remiantis tokios išvados buvo padarytos (75.2 papunktis); ar auditoriaus pateikta nuomonė apie audituotas finansines ataskaitas yra pagrįsta pakankamais tinkamais audito įrodymais (75.3 papunktis); ar nustatyti audito atlikimo trūkumai yra atsitiktiniai ir ne sisteminiai (75.4 papunktis); ar tokio pobūdžio trūkumai nustatyti pirmą kartą (75.5 papunktis); ar nustatyti audito atlikimo trūkumai turėjo (galėjo turėti) reikšmingą įtaką audituotos įmonės finansinių ataskaitų vartotojams (75.6 papunktis).

38. Teismas, spręsdamas pareiškėjui paskirtos drausminės nuobaudos – auditoriaus E. J. auditoriaus vardo panaikinimo, pagrįstumą ir proporcingumą, atsižvelgė į visus šiuos Metodikoje nustatytus kriterijus ir darė išvadą, jog jam buvo skirta atitinkama ir proporcinga nustatytiems pažeidimams nuobauda. Tyrimų metu nustatyti trūkumai laikytini itin reikšmingais, yra sisteminio pobūdžio. Tai patvirtino ir Audito priežiūros komitetas, pritardamas Tarnybos nustatytoms aplinkybėms bei siūlytoms nuobaudoms. Tą aplinkybę, kad tyrimų metu nustatyti trūkumai yra reikšmingi, patvirtina ir tai, kad pareiškėjo audituotai kredito unijai „Centro taupomoji kasa“ Lietuvos banko Priežiūros tarnyba ne kartą taikė poveikio priemones, kol ši kredito unija neteko jai išduotos licencijos, kadangi nebuvo laiku imtasi reikiamų priemonių nustatant netinkamus Kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ veiksmus. Šiai kredito unijai 2018 m. vasario 6 d. buvo iškelta bankroto byla.

39. Atmetus skundą, pareiškėjui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 str. 1 d.).

III.

40. Pareiškėjas E. J. (toliau – ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

40.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 56 straipsnio, 86 straipsnio ir 87 straipsnio nuostatų, todėl turėtų būti panaikintas, o byla grąžinta pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teismo sprendime nėra motyvų bei pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės.

40.2. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje iš esmės tik atkartojami atsakovo atsiliepime išdėstyti argumentai, tačiau teismas pats savarankiškai dėl byloje pateiktų pareiškėjo argumentų, išdėstytų motyvų ir byloje esančių įrodymų visiškai nepasisako.

40.3. Akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalyje dėl paskirtos nuobaudos proporcingumo, iš esmės atkartojama atsakovo atsiliepimo dalis dėl nuobaudos proporcingumo. Sulyginus atsakovo atsiliepimo ir teismo sprendimo argumentus, akivaizdu, kad teismas pažeidė procesinės teisės normas ir bylos iš esmės pats nenagrinėjo, dėl pareiškėjo argumentų nepasisakė.

40.4. Atsakovas drausmines nuobaudas paskyrė ir juridiniams asmenims UAB „Audata“ ir UAB „Auditas“, kurie taip pat atliko UAB „Baldžio šilas“ ir kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ auditus, tačiau UAB „Audata“ ir UAB „Auditas“ buvo paskirtos nuobaudos – įspėjimai, tuo tarpu pareiškėjui paskirta griežčiausia nuobauda – panaikintas auditoriaus vardas. Toks to paties pažeidimo skirtingas vertinimas nuobaudos griežtumo parinkimo ir paskyrimo aspektu, pareiškėjo vertinimu yra neteisingas bei prieštaraujantis asmenų lygybės principui ir yra neteisėtas. Teigia, jog nurodė eilę argumentų dėl paskirtos nuobaudos neproporcingumo, tačiau teismas dėl to nepasisakė. Nesutinka su vertinimu, kad minėtų įmonių audito tyrimai buvo atlikti ir trūkumai nustatyti vienu metu, kas reikštų, kad jie gali būti vertinami kaip paplitę ir sisteminiai. Pažymi, kad UAB „Baldžio šilas“ auditas atliktas 2013 metais, o kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ – 2016 metais.

40.5. Įsakyme deklaratyviai atkartojama Metodikos 75.6 punkto nuostata, kad nustatyti audito atlikimo trūkumai galėjo turėti reikšmingą įtaką audituotos kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ finansinių ataskaitų vartotojams. Pareiškėjo vertinimu, tai, jog prieš pareiškėjui atliekant kredito unijos auditą buvo nustatyti tam tikri pažeidimai, savaime nereiškia, kad minėtas kriterijus gali būti laikomas nustatytu. Atsakovas nenustatė priežastinio ryšio bei neigiamų jo atlikto audito trūkumų pasekmių kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojų pasirinkimui ar teisėtiems interesams.

40.6. Įsakymas dėl drausminės nuobaudos paskyrimo buvo išimtinai priimtas atsižvelgiant į 2017 m. gruodžio 11 d. Audito priežiūros komiteto posėdžio protokolą Nr. A1-13. Pareiškėjo vertinimu, teismas neatsižvelgė į tai, kad komiteto posėdyje dalyvavo tik keturi komiteto nariai iš septynių, o vienas iš keturių narių turėjo pareigą nusišalinti nuo balsavimo ir sprendimų priėmimo, kadangi jis atstovavo suinteresuotą tyrimo baigtimi Lietuvos banką (t. y. komisijos narys darbiniais ryšiais susijęs su Lietuvos banku, kurio iniciatyva ir buvo pradėtas tyrimas dėl kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ atliktų finansinių ataskaitų audito), taigi akivaizdu, kad už nuobaudos skyrimą balsavęs komisijos narys veikė interesų konflikto aplinkoje. Nesant pakankamam narių skaičiui, nebūtų buvę pritarta Audito kokybės tyrimo ataskaitoms bei drausminių nuobaudų skyrimui.

41. Atsakovas Tarnyba nesutinka su pareiškėjo apeliaciniu skundu ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

41.1. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tik atkartojo Tarnybos atsiliepime išdėstytus argumentus, tačiau pats savarankiškai dėl byloje pateiktų pareiškėjo argumentų, išdėstytų motyvų ir byloje esančių įrodymų visiškai nepasisakė. Pažymi, kad vien ta aplinkybė, jog tam tikri šalių argumentai nebuvo komentuojami teismo sprendime, nereiškia, kad tokie motyvai nebuvo įvertinti. Tai, kad sutampa atsakovo atsiliepime ir teismo sprendime cituojamos tos pačios teisės normos ar įrodomąją reikšmę turinčios nustatytos ir patvirtintos (pareiškėjo nepaneigtos) aplinkybės, nepatvirtina pareiškėjo teiginio, kad teismas savarankiškai dėl byloje pateiktų pareiškėjo argumentų visiškai nepasisakė.

41.2. Nesutinka su teiginiu, kad pareiškėjui paskirta drausminė nuobauda – auditoriaus vardo panaikinimas, yra neteisinga bei prieštaraujanti asmenų lygybės principui. Pareiškėjas klaidingai teigia, kad juridiniams asmenims ir pareiškėjui privaloma skirti vienodas nuobaudas. Pažymi, jog padaryti pažeidimai yra skirtingi, skiriasi jų kiekis, reikšmingumas, be to, atsakomybės ribos yra nustatytos skirtingos tą patį auditą atliekančiam auditoriui ir audito įmonei.

41.3. Nurodo, jog nustatyti trūkumai buvo įvertinti kaip paplitę ir sisteminiai ne dėl to, kad kaip teigia pareiškėjas, abu tyrimai Tarnyboje buvo atlikti tuo pačiu metu ir trūkumai buvo nustatyti tuo pačiu metu abiejuose audituose, o šias aplinkybes lemia tai, jog jie nustatyti daugiau nei vieno pareiškėjo atlikto audito atveju. Šiuo atveju buvo tirti du pareiškėjo atlikti auditai ir abiejų tirtų auditų atvejais nustatyti pažeidimai, kurie įvertinti kaip paplitę ir sisteminiai.

41.4. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad svarbu įvertinti kokiomis aplinkybėmis 2017 m. gruodžio 11 d. Audito priežiūros komiteto posėdyje buvo patvirtintos Audito kokybės tyrimo ataskaitos ir drausminės nuobaudos skyrimas pareiškėjui. Pažymi, kad Audito priežiūros komiteto sudėtis yra nustatyta Audito įstatyme. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, vertindamas teisinį reglamentavimą, kuris yra aktualus ir nagrinėjamoje byloje, yra konstatavęs, kad šis komitetas yra tik patariamasis organas, o sprendimą dėl drausminės nuobaudos skyrimo priima Tarnyba; būtent Tarnybos direktoriaus sprendimu yra skiriama drausminė nuobauda, o Audito priežiūros komiteto pritarimas ar patarimas Tarnybos direktoriui nėra privalomas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-492/2014).

Teisėjų kolegija


IV.

42. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

43. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl tarnybinės nuobaudos, paskirtos E. J. 2017 m. gruodžio 15 d. Tarnybos

įsakymu Nr. V3-57, teisėtumo ir pagrįstumo.44. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nėra tinkamai motyvuotas,

akcentuoja, kad teismas sprendimo dalyje dėl paskirtos nuobaudos proporcingumo iš esmės atkartojama atsakovo atsiliepimo dalis dėl nuobaudos proporcingumo. Apelianto manymu nuobauda yra neproporcinga padarytam teisės pažeidimui, pažeistas lygiateisiškumo principas, pažeidimai nelaikytini sisteminiais, nes nustatyti vienu metu; Komiteto priežiūros komisijos narė, atstovaujanti Lietuvos banką, buvo šališka; nėra pagrįsta atlikto audito trūkumų įtaka kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojams ir jų priimamiems sprendimams.

45. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas teigdamas, jog pirmosios instancijos teismo spendimas yra nepakankamai motyvuotas tai grindžia konkrečiu palyginimu dėl paskirtos nuobaudos proporcingumo vertinimo (apeliacinio skundo 3–6 lapai). Iš pateikto apelianto palyginimo atsiliepimo argumentų su teismo sprendimo argumentais, sutiktina, kad jie skiriasi labai nedaug. Tačiau apelianto nurodytas argumentų abi grupes (pateiktos iš atsiliepimo argumentų ir teismo sprendimo argumentų) iš esmės sudaro teisės aktų citatos, reglamentuojančios ginčo santykį, kurios, akivaizdu, kad negali būti skirtingos, todėl šiuo aspektu apelianto aptartas argumentas vertintinas kritiškai. Kita vertus, šioje dalyje pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, atsižvelgė į visas išdėstytas aplinkybes, be kita ko ir į tai, kad audituota kredito unija neteko jai išduotos licencijos, jai buvo iškelta bankroto byla. Nors šioje dalyje ir stokojama aiškumo, nes nurodyti (pacituoti) Metodikos konkretūs punktai nėra susieti su pareiškėjo padarytais pažeidimais, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad juos pareiškėjas padarė ir tai teismas analizavo vertindamas pareiškėjo padarytus TAS pažeidimus, kurie yra analogiški Metodikos 75.2, 75.3, 75.5, 75.6 punktuose numatytiems pažeidimams. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Audito įstatymo 29 straipsnio 3 dalį audito įmonė privalo laikytis Tarptautinio kokybės kontrolės standarto, teisėjų kolegija prieina išvados, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrindė priimtą sprendimą (kitų konkrečių pavyzdžių, išskyrus aptartąjį, kur apelianto nuomone, yra stokojama teismo padarytų išvadų pagrindimo, jis nenurodo), todėl apelianto aptartas argumentas atmestinas.

46. Proporcingumo, lygiateisiškumo principų pažeidimą skiriant nuobaudą apeliantas iš esmės grindžia tuo, kad audito įmonėms (UAB „Audata“ ir audito įmonė apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“), kurios, pasak apelianto, laikytinos atlikusiomis UAB „Baldžio šilas“ ir kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ finansinių ataskaitų auditą buvo paskirtos švelnesnės nuobaudos – įspėjimai, o pareiškėjui griežčiausia nuobauda – panaikintas auditoriaus vardas, apeliantas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalimi.

47. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Pažymėtina, kad, kaip savo aktuose ne kartą yra konstatavęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, konstitucinis asmenų lygiateisiškumo principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, jis įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, neleidžia asmenų diskriminuoti ir teikti jiems privilegijų, tačiau nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą (diferencijuotą) teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; šis konstitucinis principas būtų pažeistas, jeigu tam tikri asmenys, kuriems skiriamas teisinis reguliavimas, palyginti su kitais asmenimis, kuriems taip pat skiriamas atitinkamas teisinis reguliavimas, būtų kitaip traktuojami, nors tarp jų nėra tokių skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas.

48. Nagrinėjamu atveju apeliantas, kaip minėta, nurodė, kad skirtinga atsakomybė taikoma juridiniam asmeniui ir fiziniam asmeniui ir tuo pažeidžiamas Konstitucijos 29 straipsnis, o kartu ir proporcingumo principas. Teisėjų kolegija akcentuoja, jog akivaizdu, kad bet kuriame juridiniame asmenyje, nagrinėjamu atveju audito įmonėje dirbo ir gali dirbti ne vienas auditorius, todėl tarp asmenų (fizinio asmens ir juridinių asmenų) nagrinėjamu atveju yra esminių skirtumų. Tokiu atveju, šie asmenys traktuojami skirtingai, ir tai pagal Konstituciją objektyviai pateisinama. Priešingai, vienam auditoriui skyrus nuobaudą – auditoriaus vardo panaikinimą, kai visi kiti auditoriai toje įmonėje dirba nepriekaištingai, nebūtų paisoma konstitucinių imperatyvų.

49. Vien tai, kad pažeidimai nustatyti vienu metu, teisėjų kolegijos vertinimu nereiškia, kad pažeidimai negali būti vertinami kaip sisteminiai ir negali būti taikoma nuobauda – auditoriaus vardo panaikinimas. Pažymėtina, kad Audito įstatymo 38 straipsnis nesieja nuobaudos – auditoriaus vardo panaikinimo su kelių pažeidimų padarymu skirtingu laikotarpiu, kaip nurodo apeliantas.

50. Vertinant apelianto argumentą, kad Komiteto priežiūros komisijos narė, atstovaujanti Lietuvos banką J. G. (III t.; b. l.28), buvo šališka, apeliantas nenurodė kuo remiantis jis tai teigia, išskyrus tai, kad tyrimą dėl audito įmonės apskaitos ir kontrolės UAB „Auditas“ auditoriaus (pareiškėjo) atlikto kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m.

finansinių ataskaitų audito, inicijavo Lietuvos bankas, o į Audito priežiūros komiteto posėdyje 2017 m. gruodžio 11 d. iš septynių narių dalyvavo 4 nariai ir viena iš jų buvo Lietuvos Banko atstovė. Apeliantas, pacitavęs Finansų ministro 2017 m. kovo 10 d. įsakymo Nr. 1 K-95 11.3 punktą, kuriame be kita ko, numatyta, kad komiteto nariai turi pareigą informuoti įstaigos direktorių ir Komiteto pirmininką, jeigu svarstomas klausimas susijęs su jo sutuoktiniu, artimu giminaičiu ar svainystės arba kitais ryšiais, galinčiais kelti abejonių priimant sprendimus ir nusišalinti nuo tokio klausimo svarstymo ir balsavimo.

51. Nušalinimo institutas yra skirtas užtikrinti realų teisės į nešališką ir objektyvų aplinkybių tyrimo įgyvendinimą, todėl kilus pagrįstai abejonei specialisto šališkumu, jos turi būti pašalintos. Viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi objektyvumo principu (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 2 punktas). Šis principas reiškia, kad administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs.

52. Nagrinėjamu atveju apeliantas nepateikė jokių konkrečių argumentų, kad Komiteto narė J. G. buvo šališka, išskyrus tai, kad ji atstovauja Lietuvos banką, kuris inicijavo kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ atliktų finansinių ataskaitų audito auditoriaus veiklos tyrimą. Tokia abejonė nekilo ir teisėjų kolegijai. Nagrinėjamu atveju akcentuotina tai, kad tyrimą dėl pareiškėjo atlikto kredito unijos „Centro taupomoji kasa“ 2015 m. finansinių ataskaitų audito, kurio pagrindu jam buvo taikyta atsakomybė, atliko ne Lietuvos banko atstovė J. G., o atsakovo specialistai (III t.; b l. 127–129, žr. Audito tyrimo ataskaitą Nr. A2-51, Nr. A2-54). Įvertinus audito priežiūros komiteto 2017 m. gruodžio 11 d. posėdžio protokolą (III t.; b. l. 29–41) matyti, kad J. G. pateikė objektyvius duomenis, kaip antai, apie Laikinojo banko atstovo skyrimą pareiškėjo audituotai kredito unijai po Lietuvos banko inspektavimo, kuris tikrina kiekvieną paskolą, kad yra sprendžiamas kredito unijos įstojimo į bent vieną centrinę kredito uniją klausimas, nes kol kas ji neatitinka numatytų reikalavimų. Taigi ne Lietuvos banko išvada nagrinėjamu atveju buvo vadovautasi priimant sprendimą dėl nuobaudos taikymo pareiškėjui. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija prieina išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra prielaidų, leidžiančių teigti, kad administracinio sprendimo priėmimas pareiškėjo atžvilgiu buvo šališkas ar neobjektyvus.

53. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentais, kad atlikto audito trūkumų įtaka kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojams ir jų priimamiems sprendimams, nepagrįsta, kad atsakovas nenustatė priežastinio ryšio bei neigiamų jo atlikto audito trūkumų pasekmių kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojų pasirinkimui ar teisėtiems interesams. Byloje nustatyta, kad iš audito dokumente pateiktų svarstymų nėra aišku, kodėl specialiuosius atidėjimus perskaičiavus su atsakingu kredito unijos darbuotoju, atidėjimų suma buvo sumažinta ar visai atsisakyta reikalavimo suformuoti papildomus atidėjimus. Skirtumas sudarė 362 199 eurus, ši suma laikytina reikšminga. Iš bylos medžiagos taip pat matyti, kad buvo paskirtas pareiškėjo audituotai kredito unijai buvo paskirtas Laikinasis banko atstovas po Lietuvos banko inspektavimo, kad buvo sprendžiamas kredito unijos įstojimo į bent vieną centrinę kredito uniją klausimas, nes unija neatitiko numatytų reikalavimų. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip yra konstatavęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. vasario 20 d. administracinėje byloje Nr. A-219-415/2019, asmenų teisių ar teisėtų interesų pažeidimas (teisinės pasekmės) yra formalaus, o ne materialaus pobūdžio, t. y. materialiosios žalos atsiradimas nėra būtinas. Todėl teisėjų kolegija, esant pirmiau konstatuotoms akivaizdžioms aplinkybėms, nagrinėjamu atveju prieina išvados, kad atsakovas neprivalėjo nustatyti tiesioginio priežastinio ryšio bei neigiamų pareiškėjo atlikto audito trūkumų pasekmių kredito unijos finansinių ataskaitų vartotojų pasirinkimui ar teisėtiems interesams.

54. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).


n u t a r i a:

Pareiškėjo E. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.



RYTIS KRASAUSKAS

RAMUTĖ RUŠKYTĖ_______________________


Administracinė byla Nr. A-733-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00078-2017-8Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl rezoliucijos panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliuciją, kuria pripažinta, kad pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad ginčijama rezoliucija, kuria buvo pripažinta, jog jis, veikdamas kaip prokuroras, organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 0360007315, padarė tarnybinį pažeidimą, yra nepagrįsta ir neteisėta, todėl turi būti panaikinta.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. lapkričio 10 d. tarnybinio patikrinimo išvadoje dėl prokuroro V. L. veiksmų Nr. 17.9-639 (toliau – ir Išvada) buvo konstatuota, jog jis padarė tarnybinį nusižengimą. Organizuodamas ir kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 03600073-15 dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos ir jam vadovaudamas, nesant teisėto pagrindo (t. y. laiku nepradėjus šioje byloje ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nors tam buvo pagrindas, ir neišsprendus civilinio ieškinio priėmimo klausimo), 2016 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą 6 mėnesių terminui skirti laikiną UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės apribojimą į žvejybinius laivus, kuriuo buvo visiškai apribotos bendrovės nuosavybės teisės, uždraudžiant laivus išregistruoti iš Lietuvos jūrų laivų registro, parduoti, dovanoti, perleisti, įkeisti ar kitaip apsunkinti valdymo ir nuosavybės teises, išplaukti iš Norvegijos Karalystės teritorinių vandenų (toliau – ir Nutarimas).

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b3db86a04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

Kauno apygardos teismas 2016 m. gegužės 23 d. nutartimi kaip neteisėtą ir nepagrįstą panaikino pareiškėjo priimtą Nutarimą, nurodydamas, kad jo priėmimo metu ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas tik pagal nusikaltimo, numatyto BK 222 straipsnio 1 dalyje (dėl apgaulingo apskaitos tvarkymo) požymius, o laikinas nuosavybės teisės apribojimas Nutarime grindžiamas tuo, kad galimai suklastoti laivų įsigijimo dokumentai ir pasisavintas svetimas turtas (laivai), kas sudaro požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 (dokumento suklastojimas ar disponavimas suklastotu dokumentu) ir 189 (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas) straipsniuose, pagal kuriuos ikiteisminis tyrimas nebuvo pradėtas. Todėl Kauno apygardos teismas nusprendė, jog nebuvo tiriama nusikalstama veika, kuri leistų taikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

4. Pareiškėjas teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti skiriamas ne anksčiau negu pradėjus ikiteisminį tyrimą ir siekiant užtikrinti civilinį ieškinį ar galimą turto konfiskavimą. Nei BPK, nei kiti teisės aktai imperatyviai neįtvirtina, kad jau vykdomame ikiteisminiame tyrime paaiškėjus aplinkybėms, sudarančioms pagrindą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, pirmiausia reikia priimti atskirą procesinį sprendimą – tęsti ikiteisminį tyrimą ir pagal kitų nusikalstamų veikų požymius. Faktiniai duomenys, sudarantys pagrindą taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą ir priimti Nutarimą, buvo gauti jau pradėtame ikiteisminiame tyrime, dėl ko minėtas apribojimas galėjo būti taikomas. Įstatymų leidėjas BPK 151 straipsnyje numatytos procesinės prievartos taikymą sieja ne su ikiteisminio tyrimo pradėjimu pagal konkretų BK straipsnį, o su įstatyme įvardintų faktinių aplinkybių nustatymu, t. y., kad ikiteisminio tyrimo metu galimas civilinio ieškinio, turto konfiskavimo arba išplėstinio turto konfiskavimo užtikrinimas.

5. Pareiškėjas nesutiko su Rezoliucijos išvada, kad vykdytame ikiteisminiame tyrime buvo ne laiku pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį. Nutarimą skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą pareiškėjas priėmė ikiteisminio tyrimo metu gavęs Rusijos kompanijų atstovo pateiktą ekspertizės aktą, kuriame nustatyta, kad laivų pirkimo-pardavimo sutartys ir priėmimo-perdavimo aktai galimai yra suklastoti, t. y. laivai galimai įgyti nusikalstamu būdu.

6. Pareiškėjas pabrėžė, kad Rekomendacijų dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo pradžios ir jos registravimo tvarkos, patvirtintų generalinio prokuroro 2014 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. I-133 (toliau – ir Rekomendacijos), 45 punktas nenustato termino, per kurį prokuroras turi priimti procesinį sprendimą – tęsti pradėtą ikiteisminį tyrimą ir pagal kitas naujai paaiškėjusias nusikalstamas veikas.

7. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad 2016 m. balandžio 22 d. ikiteisminiame tyrime Nr. 036-00073-15 buvo priimtas sprendimas ikiteisminį tyrimą tęsti ir pagal požymius nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 1 dalyje, 189 straipsnio 2 dalyje.

8. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 03600073-15, pradėtą dėl BK 222

straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo), neturėdamas teisėto pagrindo (nepradėjus ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nors tam buvo pagrindas, neišsprendus civilinio ieškinio priėmimo klausimo), priėmė Nutarimą ir savo veiksmais pažeidė BPK 2 straipsnio, 151 straipsnio 1 ir 2 dalių, Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, Rekomendacijų 7 ir 9 punktų, Prokurorų etikos kodekso 5.4.1 punkto reikalavimus ir nuostatas.

10. Atsakovas rėmėsi Rekomendacijų 45 punktu, kuris nustato, jog kai ikiteisminio tyrimo metu nustatoma kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios nebuvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, požymių, priimamas sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą, tyrimas pradedamas užrašant rezoliuciją ant gauto papildomo skundo, pareiškimo ar pranešimo apie kitą nusikalstamą veiką, ikiteisminio tyrimo pareigūno tarnybinio pranešimo, jei pagal jį nebuvo pradėtas tyrimas, surašant tarnybinį pranešimą arba prokuroro nutarimą ar reikalavimą. Jei paaiškėjusi nusikalstama veika bus tiriama anksčiau pradėtame ikiteisminiame tyrime, ši aplinkybė nurodoma rezoliucijoje, tarnybiniame pranešime arba prokuroro nutarime ar reikalavime. Pradėjęs naujai paaiškėjusios nusikalstamos veikos ikiteisminį tyrimą, prokuroras užpildo nusikalstamos veikos statistinę kortelę.

11. Atsakovas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu nustatyta, jog pareiškėjas nuosavybės teisės apribojimą Nutarimu skyrė tada, kai ikiteisminiame tyrime dar nebuvo tiriama nusikalstama veika, kuri leistų taikyti šią procesinę prievartos priemonę, nebuvo pareikšto civilinio ieškinio ir nukentėjusiųjų, kurie BPK 109 straipsnio nustatyta tvarka galėtų pareikšti ieškinį, nebuvo civilinio ieškovo, kuris BPK 110 straipsnio nustatyta tvarka turėtų teisę reikalauti atlyginti dėl įtariamojo veiksmų patirtą žalą, taip pat nebuvo ir įtariamųjų, kurių atžvilgiu galėtų būti pareikštas civilinis ieškinys, o tai reiškia, kad pareiškėjas, kaip tyrimą kontroliuojantis prokuroras, toje ikiteisminio tyrimo stadijoje nesilaikė nurodytų

formaliųjų ir imperatyviųjų BPK reikalavimų. Ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 189 straipsnio 2 dalyje ir BK 300 straipsnio 1 dalyje, kurios leidžia taikyti tokio pobūdžio procesinę prievartos priemonę, buvo pradėtas 2016 m. balandžio 22 d., t. y. jau po Nutarimo priėmimo.

12. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas, atlikdamas prokuroro pareigas šiame ikiteisminiame tyrime, nebuvo nuoseklus, t. y. gavęs duomenų apie galimą nusikalstamą veiką pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo nepradėjo, tačiau procesinę prievartos priemonę taikė, todėl ir buvo padaryta išvada apie pritaikytos procesinės prievartos priemonės neteisėtumą.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino, o ginčijamą rezoliuciją panaikino.

14. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiamas klausimas, ar teisėtai ir pagrįstai generalinis prokuroras 2016 m. lapkričio 28 d. rezoliucija pripažino, jog pareiškėjas padarė tarnybinį pažeidimą.

15. Teismas nustatė, kad ginčijama rezoliucija pripažinta, jog pareiškėjas, kontroliuodamas ikiteisminį tyrimą Nr. 03-6-00073-15, pradėtą dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos (apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo), neturėdamas teisėto pagrindo (nepradėjus ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nors tam buvo pagrindas, neišsprendus civilinio ieškinio priėmimo klausimo), priėmė Nutarimą ir savo veiksmais pažeidė BPK 2 straipsnio, 151 straipsnio 1 ir 2 dalių, Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies, 20 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktų, Rekomendacijų (2015 m. birželio 2 d. įsakymo Nr. I-139 redakcija) 7 ir 9 punktų, Prokurorų etikos kodekso 5.4.1 punkto reikalavimus ir nuostatas.

16. Teismas pabrėžė, kad šioje administracinėje byloje jis neturi teisinio pagrindo revizuoti įsiteisėjusios Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties, kuria iš esmės pripažinta, jog pareiškėjas pažeidė BPK nuostatas. Taip pat paminėjo, kad ne kiekvienas prokuroro padarytas BPK nuostatų pažeidimas reiškia tarnybinio nusižengimo padarymą.

17. Teismas konstatavo, kad Išvadoje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas padarė teisės nuostatų pažeidimą, sudarantį tarnybinio nusižengimo sudėtį. Pirma, jokiame teisės akte nėra nustatyta, per kokį konkretų laiką turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal konkretų BK straipsnį, todėl Išvadoje pateiktas vertinimas, kad pareiškėjas ne laiku pradėjo tyrimą pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, nėra pagrįstas. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dar 2016 m. balandžio 22 d., t. y. prieš mėnesį iki Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties priėmimo, buvo pradėjęs tyrimą pagal BK 189 straipsnio 2 dalį tame pačiame ikiteisminiame tyrime Nr. 03-6-00073-15. Antra, teismas, nevertindamas Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas neturėjo teisinio pagrindo skirti laikiną nuosavybės teisės apribojimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiam turtui, nesant pradėtam ikiteisminiam tyrimui pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, atkreipė dėmesį, kad minėtoje teismo nutartyje nebuvo įvertintas faktas, jog prieš mėnesį iki šios nutarties priėmimo tame pačiame ikiteisminiame tyrime jau buvo atliekamas tyrimas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį. Išvadoje į tai buvo būtina atsižvelgti, tačiau ši aplinkybė liko neįvertinta. Tai davė teismui pagrindą konstatuoti, kad Išvadoje visiškai nenustatyta pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo sudėtis. Trečia, teismas nesutiko su Išvadoje suformuluotu teiginiu, jog laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo neproporcingas, nes šiuo aspektu Kauno apygardos teismas nepasisakė. Teismas ypač pabrėžė, kad toks prokuroro procesinių veiksmų vertinimas (proporcingas ar neproporcingas buvo laikinas nuosavybės teisės apribojimas), kai dėl to nepasisakė teismas, atliekamas tarnybinio patikrinimo metu, turėtų būti itin preciziškas, nes priešingu atveju vidaus tyrimą atliekantys pareigūnai galėtų pažeisti prokuroro nepriklausomumą, galimai sudarytų neteisėtą praktiką, ribojančią prokurorų galimybę atlikti procesinius veiksmus.

18. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad Išvadoje apsiribota tik bendro pobūdžio nuostatų, kurių pareiškėjas nepažeidė, išvardinimu, į tai, jog pareiškėjas, nors ir padarė baudžiamojo proceso pažeidimą Nutarime tiksliai neįvardindamas BK straipsnių, tačiau tarnybinio pažeidimo sudėtis nenustatyta, padarė išvadą, kad pareiškėjas nepadarė jokio tarnybinio nusižengimo.

III.

19. Generalinė prokuratūra apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

20. Atsakovas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino Rekomendacijų 45 punkto ir Prokuratūros įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostatų. Taip pat pirmosios instancijos teismas neteisingai traktavo pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo faktines aplinkybes, nes jos yra siejamos ne su konkrečiu teisės aktuose numatytu ikiteisminio tyrimo pradėjimo laiku ar terminu, o su paskirtu nuosavybės teisės apribojimu. Tarnybinis pažeidimas pasireiškė ne tuo, kad pareiškėjas laiku nepradėjo ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, o tuo, kad jis be teisėto pagrindo nuo 2016 m. balandžio 4 d. taikė UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teisės apribojimą.

21. Įvertinus pažeidimo faktines aplinkybes, Išvadoje ir Teikime yra nurodyta, kad pareiškėjas nuo pat tyrimo pradžios ir jo eigoje (iki 2016 m. balandžio 22 d.) nepakankamai vertino ikiteisminio tyrimo medžiagoje esančius duomenis apie kitų ikiteisminiame tyrime Nr. 0360007315 esančių nusikaltimų (BK 189 str., 300 str. ir 182 str.) požymius, nors tam buvo pagrindas, ir to buvo ne kartą prašyta. Taigi, tik nuo ikiteisminio tyrimo pradėjimo pagal nurodytus BK straipsnius momento atsirado teisėtas pagrindas taikyti aptariamą procesinę prievartos priemonę. Todėl Išvadoje ir Teikime nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas buvo paskirtas laiku nepradėjus ikiteisminio tyrimo pagal BK 189 straipsnio 2 dalį ir neišsprendus civilinio ieškinio priėmimo klausimo. Teikime atliktas tinkamas pareiškėjo padaryto tarnybinio pažeidimo kvalifikavimas, nurodant pažeistų teisės aktų pavadinimus, konkrečias pažeistas teisės normas (straipsnius, punktus). Teikime taip pat nurodyti padaryto tarnybinio pažeidimo sudėties elementai, tarnybinio pažeidimo teisinis vertinimas, siūlymas neskirti nuobaudos ir šio siūlymo motyvai, siūlymas taikyti prevencinio pobūdžio priemones. Todėl iš skundžiamo teismo sprendimo nėra aišku, koks tarnybinio pažeidimo sudėties elementas nenustatytas.

22. Atsakovas pažymi, kad Teikime tarnybinio pažeidimo aplinkybės, palyginti su Išvada, susiaurintos – tarnybinis pažeidimas dėl nuosavybės teisės apribojimo proporcingumo ir ekonomiškumo nekonstatuotas.

23. Atsakovas teigia, kad atsižvelgiant į tai, jog Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties priėmimo metu jau buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal BK 189 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teismas netiesiogiai išreiškė abejonę dėl šios galutinės ir neskundžiamos nutarties pagrįstumo. Tačiau šioje nutartyje pagrįstai buvo vertinti duomenys, buvę ikiteisminio tyrimo byloje Nutarimo priėmimo metu (2016 m. balandžio 4 d.), o ne po jo priėmimo.

24. Ginčijamos rezoliucijos panaikinimas lemtų tam tikrą neaiškumą dėl tarnybinės atsakomybės taikymo ateityje. Atliekant tarnybinius patikrinimus, sprendžiant tarnybinės atsakomybės prokurorams taikymo klausimus, Generalinėje prokuratūroje formuojama praktika, kuria siekiama netoleruoti prokurorų neteisėtų veiksmų, imtis dėl jų atitinkamų prevencinio pobūdžio priemonių. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas sudaro prielaidas manyti, kad prokurorams leidžiama varžyti esmines asmenų teises nesant įstatyminio pagrindo.

25. Pareiškėjas atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

26. Pareiškėjas remiasi generalinio prokuroro 2013 m. spalio 29 d. aiškinamuoju raštu Nr. 17.9-3503 „Dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo“ bei jo skiltimi „Dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo paskyrimo ir tai patvirtinančių dokumentų pateikimo registrui“, kurioje, kaip ir BPK, nenurodyta konkrečių BK straipsnių, pagal kuriuos turi būti pradėtas ikiteisminis tyrimas norint taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą, o akcentuojama tik tai, kad ikiteisminis tyrimas turi būti pradėtas ir turi būti visos BPK 151 straipsnyje įtvirtintos sąlygos šį apribojimą taikyti. Atsakovas pats pripažįsta, jog ikiteisminiuose tyrimuose, atliekamuose dėl BK 222 straipsnio, gali būti taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Be to, šis rodiklis yra vienas prokuratūros darbo vertinimo kriterijų, išdėstytas Generalinės prokuratūros strateginiuose planuose.

27. Pareiškėjas teigia, kad praktikoje yra gausu atvejų, kuomet ikiteisminis tyrimas yra pradedamas pagal vienos nusikalstamos veikos požymius, o ikiteisminio tyrimo metu surinkus duomenų apie galimai padarytas kitas nusikalstamas veikas, operatyviai taikomos procesinės prievartos priemonės, ir tik tada ikiteisminis tyrimas tęsiamas ir dėl tokių nusikalstamų veikų, kadangi įstatymai imperatyviai nenumato, per kokį konkretų laiką turi būti priimamas procesinis sprendimas tęsti ikiteisminį tyrimą pagal naujai paaiškėjusias nusikalstamas veikas. Išsireikalauti tokių atvejų statistiką, kuomet procesinės prievartos priemonės taikomos prieš tęsiant ikiteisminį tyrimą pagal naujai paaiškėjusias nusikalstamas veikas, pareiškėjas reikalavo ir bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, tačiau Generalinė prokuratūra tokius duomenis pateikti atsisakė.

28. Generalinio prokuroro rezoliucijos nepanaikinimas iš esmės pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintą vertybę, jog prokuroras, organizuodamas ikiteisminį tyrimą ir jam vadovaudamas, palaikydamas valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose, veikia nepriklausomai.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – ar teisėtai ir pagrįstai Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras rezoliucija pripažino, kad prokuroras padarė tarnybinį pažeidimą.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

31. Lietuvos vyriausias administracinis teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutartis (I t., b. 1. 142–147) iš esmės reiškia, jog pareiškėjas pažeidė Baudžiamojo proceso kodekso nuostatas. Iš šitos nutarties seka, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas prokuroro nutarimu buvo paskirtas neteisėtai. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėję Lietuvos Respublikos teismų sprendimai yra privalomi visoms valstybės valdžios institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems juridiniams bei fiziniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Taigi, Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties nuostatos negali būti diskutuojamos ar pakeistos administracinėje byloje.

32. Apeliantas teigia, kad ginčo teikime tinkamai nurodyti padaryto tarnybinio pažeidimo sudėties elementai. Teismas šiam apeliacinio skundo argumentui pritaria, bet tai neturi įtakos galutiniam teismo sprendimui dėl žemiau nurodytų aplinkybių.

33. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 10 d. sprendime Nr. KT9S6/2014 išaiškino, kad konstitucinis teisėjo ir teismų nepriklausomumo principas nepaneigia galimybės taikyti teisėjams drausminę atsakomybę už vengimą atlikti pareigas be pateisinamos priežasties, netinkamą pareigų atlikimą, tačiau vien tai, kad aukštesnės instancijos teismas, proceso įstatymų nustatyta tvarka peržiūrėjęs teisėjo priimtą sprendimą, jį pakeitė arba panaikino dėl jį priimant padarytų teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, nereiškia, kad yra pagrindas taikyti teisėjui drausminę atsakomybę. Nuolat pasikartojančios šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, nuolat pasikartojantys šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti teisėjui priimant sprendimus, yra pagrindas teismų savivaldos institucijai (-oms), turinčiai (-ioms) atitinkamus įgaliojimus, teisėjo elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti teisėjui drausminę atsakomybę.

34. Konstitucinis Teismas tame pat sprendime taip pat išaiškino, kad aukštesnės instancijos teismų teisėjai, nagrinėjantys bylas dėl žemesnės instancijos teismų priimtų sprendimų, taip pat remiasi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, tad kitokio sprendimo priėmimą gali lemti ir skirtingas suvokimas, faktų vertinimas ir (arba) teisės aiškinimas. Tai, kad žemesnės instancijos teismo teisėjo, nepriklausomai ir nešališkai išnagrinėjusio bylą, priimant sprendimą padarytos teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, proceso įstatymų pažeidimai ištaisomi aukštesnės instancijos teismo, pirmiausia rodo, kad teismų instancinė sistema veikia pagal savo paskirtį, o ne tai, kad pakeistą ar panaikintą sprendimą priėmęs teisėjas aplaidžiai atliko savo pareigas ar stokojo reikiamos profesinės kvalifikacijos. Aukštesnės instancijos teismui peržiūrint ir keičiant ar naikinant žemesnės instancijos teismo priimtą sprendimą nėra vertinama jį priėmusio teisėjo kvalifikacija ar veikla (darbas) nagrinėjant bylas. Galimybė teisėjams taikyti kokias nors neigiamus padarinius turinčias priemones už jų priimtus konkrečius sprendimus (juose išdėstytą faktų vertinimą ir teisės aiškinimą) paneigtų teismų instancinės sistemos esmę, sudarytų prielaidas pažeisti teisėjo procesinį savarankiškumą sprendžiant visus su nagrinėjama byla susijusius klausimus, kištis į teisėjo ar teismo veiksmus vykdant teisingumą, taigi pažeistų konstitucinį teisėjo ir teismų nepriklausomumo principą.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad nors šios nutarties 3334 punktuose nurodytos konstitucinės nuostatos skirtos teisėjams, bet, atsižvelgiant į prokuroro statusą ir jo nepriklausomumo principą (Prokuratūros įstatymo 11–12 str.), prokuroro veiksmų ir sprendimų apskundimo pakopinę (instancinę) tvarką (Prokuratūros įstatymo 3 str. 4 d.), prokuratūros statusą ir funkcijas (Prokuratūros įstatymo 2 str.), paminėti principai taikytini ir prokurorų atžvilgiu. T. y., jeigu prokuroro sprendimas pakeistas arba panaikintas dėl jį priimant padarytų teisės

aiškinimo ir (arba) taikymo klaidų, proceso įstatymų pažeidimų, tai dar nereiškia, kad yra pagrindas taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę. Šiurkščios, akivaizdžios teisės aiškinimo ir (arba) taikymo klaidos, šiurkštūs, akivaizdūs proceso įstatymų pažeidimai, padaryti prokurorui priimant sprendimus, yra pagrindas prokuroro elgesį vertinti kaip netinkamą pareigų atlikimą, reikiamos profesinės kvalifikacijos stoką, taikyti prokurorui tarnybinę atsakomybę.

36. Iš pareiškėjo ir atsakovo teikiamų paaiškinimų matyti, kad jie turi argumentų pagrįsti skirtingą baudžiamojo proceso nuostatų dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo aiškinimą ir taikymą. Iš Kauno apygardos teismo 2016 m. gegužės 23 d. nutarties motyvų (I t., b. l. 142–147) matyti, kad ir teismų (apylinkės ir apygardos) teisėjų nuomonės nesutapo ginčo klausimais. Šios aplinkybės įrodo, kad pareiškėjas V. L. veikė nepakankamai teisiškai apibrėžtoje ir aiškioje srityje. Jo padarytas procesinis pažeidimas nėra akivaizdus ar šiurkštus. Taip pat byloje nėra duomenų, kad jis nuolat, pakartotinai pažeidė baudžiamojo proceso nuostatas dėl laikino nuosavybės teisių apribojimo taikymo. Iš bylos medžiagos matyti, kad prokuroras rėmėsi savo žiniomis ir vidiniu įsitikinimu, sąžiningai siekė geriausio rezultato valstybei ir visuomenei, veikdamas savo kompetencijos ribose. Taigi, sutinkamai su teise, paminėta šios nutarties 35 punkte, nėra pagrindo teigti, kad jis padarė tarnybinį pažeidimą. Skundžiamo teismo sprendimo galutinė išvada, kad pareiškėjas nepadarė tarnybinio nusižengimo, iš esmės yra teisinga.

37. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, iš esmės teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

atsakovo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.

TEISĖJAI RIČARDAS PILIČIAUSKAS

VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. eA-609-575/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01565-2017-0Procesinio sprendimo kategorijos: 12.13.3.1; 12.14.1.4(S)



https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bb026d904b3111e9b9e1d4aa8e4da0de



teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Senjorų Eldoradas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo viešosios įstaigos „Senjorų Eldoradas“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas VšĮ „Senjorų Eldoradas“ (toliau – ir pareiškėjas, Įstaiga) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. S-84(7-33/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas), atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2017 m. sausio 10 d. sprendimą Nr. 69-4 (toliau – ir VMI sprendimas) ir Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Klaipėdos AVMI) 2016 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (6.5) FR0682-621 (toliau – ir Klaipėdos AVMI sprendimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepagrįstai teigė, jog mokesčių administratoriaus padaryti procedūriniai pažeidimai yra neesminiai ir neturi įtakos mokestiniam patikrinimui. Ginčo atveju Klaipėdos AVMI specialistė, viršydama savo įgaliojimus (nesant mokestinio patikrinimo pavedimo), nepagrįstai išplėtė tikrintiną laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 31 d., o Komisija nepagrįstai pripažino elektroninius laiškus tinkamu teisiniu pagrindu minėtą laikotarpį išplėsti. Taip pat Klaipėdos AVMI pažeidė VMI viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių 69 punktą, kadangi patikrinimo aktą surašė vėlesne nei pavedime tikrinti nurodyta mokestinio patikrinimo pabaigos data, o patikrinimo akto įvadinėje dalyje nenurodė patikrinimo pratęsimo pradžios ir pabaigos datos bei priežasties. Komisija, pažeisdama pareiškėjo teises ir teisėtus lūkesčius, nepagrįstai nepasisakė dėl Klaipėdos AVMI specialistės 2016 m. liepos 12 d. elektroninio laiško, kuriame ji nurodo, kad patikrinimo aktas dar derinamas, nors patikrinimo aktas turėjo būti parengtas 2016 m. liepos 7 d. Komisija nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kokių įrodymų ir argumentų VMI nevertino, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose aiškiai nurodė, ko nevertino VMI. Mokesčių administratorius, darydamas tokio pobūdžio pažeidimus, piktnaudžiauja jam suteiktais viešojo administravimo įgalinimais ir elgiasi nesąžiningai. Be to, VMI jokio savarankiško ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko, jos pozicija buvo paremta tik prielaidomis ir spėjimais, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkeliant pareiškėjui, todėl, pareiškėjo manymu, Komisija negalėjo atlikti savarankiško tyrimo ir priimti sprendimo, o turėjo konstatuoti, jog VMI neatliko savarankiško tyrimo, nesurinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių papildomai priskaičiuotų mokesčių pagrįstumą, t. y. turėjo perduoti skundą VMI nagrinėti iš naujo.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Komisija nepagrįstai teigė, jog 69,10 kv. m buto, esančio (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje, įgijimas ir naudojimas pareiškėjo biuro tikslais nepagrįstas jokiais rašytiniais įrodymais, o Klaipėdos AVMI 2015 m. liepos 17 d. faktų fiksavimo pažyma ir nuotraukos patvirtina, jog biuras naudojamas privatiems poreikiams. Mokesčių administratorius savo poziciją grindė vienintele pažyma ir nuotraukomis, kurios darytos subjektyviai, siekiant patvirtinti tik jam reikalingas aplinkybes, atsisakant nuotraukose užfiksuoti pareiškėjo nurodytas vietas. Pareiškėjas pateikė 2017 m. gegužės 11 d. antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą, patvirtinantį, kad bute vykdoma tęstinė pareiškėjo administracinė veikla, skirta viešo intereso tenkinimui. Mokesčių administratorius ignoruoja faktą, kad pareiškėjas užsiima ne tik senelių globos veikla, bet ir administracine veikla (buto naudojimas labdaros veiklai, dokumentų tvarkymui, susitikimams su klientais, jų konsultavimui, informavimui, laikinam apgyvendinimui). Komisija nepagrįstai teigė, kad pareiškėjas neįrodė, jog, siekiant mažinti sąnaudas, bute lieka nakvoti pareiškėjo darbuotojai. Komisija vertino tik mokesčių administratoriaus surinktus įrodymus, tačiau nevertino pareiškėjo pateiktų argumentų, pagrindžiančių buto

įsigijimą ir jo naudojimą viešųjų interesų tenkinimui, bei teisės normų, pagrindžiančių, kad gyvenamosios paskirties patalpose, nepakeitus jų paskirties, gali būti vykdoma negamybinė veikla. Todėl Komisijos argumentai, kad butas nėra pirmame aukšte, nėra laisvo įėjimo ir ne bet kada galima į jį patekti, nėra pagrįsti. Be to, ginčo bute nėra deklaruota nė vieno fizinio asmens gyvenamoji vieta, jis naudojamas kaip Įstaigos biuras, toks buvo jo įsigijimo tikslas. Komisija nepagrįstai konstatavo, kad buto įsigijimas – tai Įstaigos veiklos plėtra ir investicija, o ne socialinės globos veiklos poreikių tenkinimas. Buto įsigijimas nulemtas biuro Klaipėdoje turėjimo būtinybe, siekiant taupyti Įstaigos kaštus kurui, apgyvendinimo paslaugoms, siekiant pagerinti Įstaigos tiekiamų paslaugų kokybę ir veiklos efektyvumą. Buto įsigijimu nebuvo siekiama Įstaigos ūkinės-komercinės veiklos plėtojimo. Todėl mokesčių administratoriaus sprendimas Įstaigos patirtas sąnaudas, susijusias su buto įsigijimu, eksploatavimu, nusidėvėjimu, pripažinti neleidžiamais atskaitymais ir apmokestinti pelno mokesčiu yra nepagrįstas.

4. Tarp pareiškėjo ir jo direktorės nekilnojamojo turto (viešbutis, ūkinis pastatas, kiemo aikštelė, 2 žemės sklypai), esančio (duomenys neskelbtini), Šilutės raj. (toliau – nekilnojamojo turto kompleksas), pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta turint tikslą išsaugoti socialinės globos veiklą, o ne siekiant išvengti mokesčių ar mokestinės naudos. Komisija nepagrįstai teigė, jog neidentifikuotų užsienio potencialių investuotojų pasiūlymas pirkti kompleksą negali būti vertinamas kaip išorinė transakcija, nustatant komplekso tikrąją rinkos kainą. Mokesčių administratorius neįpareigojo pateikti duomenis apie pasiūlymą pateikusį užsienio investuotoją, todėl nepagrįstai teigė, kad minėtos aplinkybės pareiškėjas neįrodė. VMI nepagrįstai 2012 m. lapkričio 29 d. nekilnojamo turto vertinimo ataskaitą pripažino išorine transakcija, nors ji nėra nei sandoris, nei ūkinė operacija. Užsienio investuotojų pasiūlymas parodo komplekso kainą kaip ir minėta vertinimo ataskaita, todėl minėtas pasiūlymas turi būti laikomas išorine transakcija, ir juo turi būti vadovaujamasi, nustatant komplekso rinkos kainą. Taip pat Komisija nepagrįstai teigė, jog gruntinių tvenkinių buvimas, kurio naudojimo vertė nenustatyta pajamų metodu, negali daryti įtakos komplekso vertei. Komisija nepagrįstai atmetė kaip įrodymą 2016 m. spalio 20 d. gruntinių tvenkinių turtinio nekilnojamojo turto komplekso vertinimo ataskaitą, nurodydama, jog ji neturi teisinės reikšmės. Komplekse esantys gruntiniai tvenkiniai naudojami vykdomoje socialinės globos veikloje. Atsižvelgiant į tai, kad tiek nekilnojamojo turto kompleksas, tiek gruntiniai tvenkiniai buvo vertinami tuo pačiu pajamų metodu, akivaizdu, jog gruntinių tvenkinių vertė neabejotinai būtų padidinusi komplekso rinkos kainą, tačiau dėl kadastrinių matavimų nebuvimo vertintojas negalėjo vertinti gruntinių tvenkinių ir naudoti šiuos rodiklius nustatant komplekso rinkos kainą. Sandorio padidintai kainai galėjo turėti įtakos priimtas Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) pakeitimas, kuris panaikino GPM lengvatą palūkanoms, gautoms už suteiktas paskolas. Komisija nepagrįstai teigė, kad 16,6 proc. nekilnojamojo turto komplekso rinkos vertės negalima laikyti nežymiu skirtumu, kadangi skirtumas yra grindžiamas gruntinių tvenkinių, kurie neabejotinai darė įtaką rinkos kainai, buvimu. Taikant ištiestosios rankos principą, reikia vertinti ne komplekso rinkos vertę, o rinkos kainą, t. y. sumą, kurią pasiūlė mokėti užsienio investuotojas. Komisija ir mokesčių administratorius nevertino pareiškėjo argumento dėl kiemo aikštelės įsigijimo kainos apskaitos registruose skaičiavimo metodo.

5. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.6. VMI paaiškino, kad mokesčių administratorius atliko kontrolės veiksmų įforminimą, aiškiai informavo pareiškėją

apie tikrintinus mokesčius bei laikotarpį ir turėjo teisinį pagrindą atlikti mokestinį patikrinimą taip pat ir už 2015 m. Mokestinio patikrinimo rezultatai buvo įforminti per nustatytą terminą, todėl pareiškėjo teiginys, kad patikrinimo aktas nebuvo surašytas laiku, yra nepagrįstas ir atmestinas. Nėra pagrindo pripažinti, kad kontrolės veiksmais buvo pažeistos pareiškėjo teisės, kadangi iš faktinių aplinkybių matyti, jog pareiškėjas aktyviai dalyvavo mokestinio patikrinimo ir mokestinio ginčo procedūrose. Mokesčių administratorius pagrįstai apskaičiuotas buto nusidėvėjimo sąnaudas bei eksploatacines išlaidas pripažino neleidžiamais atskaitymais, ir apmokestinamąjį pelną, panaudotą jo išlaikymui, pripažino kaip panaudotą ne tenkinant viešąjį interesą vykdomos veiklos finansavimui. Mokestinio patikrinimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas, įsigydamas prestižinėje miesto vietoje esantį butą, siekė ne tiek patenkinti Įstaigos socialinės globos veiklos poreikius, kiek investuoti savo lėšas į nekilnojamojo turto objektą. Pareiškėjui nepateikus jokių darbuotojų tarnybinių funkcijų atlikimą įrodančių dokumentų, pagrįstai pripažinta, kad butas nėra naudojamas aktyviai darbinei veiklai. Pareiškėjo pirminiai paaiškinimai ir dokumentai yra objektyvesni nei jo skunde pateiktos versijos apie labdaros veiklą ir buto apžiūrą. Įstatymų leidėjas yra nustatęs, kad Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo (toliau – ir PMĮ) prasme asmenys laikomi susijusiais asmenimis, jei bet kurią ataskaitinio mokestinio laikotarpio arba mokestinio laikotarpio, buvusio prieš ataskaitinį mokestinį laikotarpį, diena atitinka bent vieną šių kriterijų, t. y. jie yra arba vienetas ir jo dalyviai, arba vienetas ir jo valdymo organų nariai, o jų tarpusavio turto perleidimo kaina turi atitikti sumą, už kurią gali būti apsikeista turtu tarp nepriklausomų asmenų. Ištiestosios rankos principo taikymui pagrįsti gali būti naudojami ne tik

metų, kuriais vyko transakcija, bet ir ankstesnių metų duomenys. Mokesčių administratorių nustatytos aplinkybes patvirtina, kad, nors vertinimo ataskaita nėra nei sandoris, nei ūkinė operacija, ji atskleidžia nekilnojamojo turto komplekso sandorio kainą, todėl remiantis šia vertinimo ataskaita buvo prieita prie pagrįstos išvados, kad pareiškėjas ir jo direktorė, sudarydami nekilnojamo turto pirkimo-pardavimo sandorį, pažeidė ištiestosios rankos principą ir nekilnojamąjį turtą įsigijo/pardavė 500 000 Lt brangiau nei šio turto nustatyta tikroji rinkos kaina.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.8. Klaipėdos AVMI nurodė, kad pranešimo apie mokestinį patikrinimą privalomas rekvizitas nėra patikrinimo

laikotarpis (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 121 str.). Pareiškėjo direktorė su pavedimu tikrinti buvo tinkamai supažindinta, jai turėjo būti žinomas mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties terminas. Tai, kad patikrinimo aktas buvo įteiktas vėliau, nepažeidė pareiškėjo teisės ginčyti mokestinio patikrinimo metu nustatytas aplinkybes. Antstolės 2017 m. gegužės 11 d. padarytos nuotraukos neatitinka patikrinimo metu nustatytų faktinių aplinkybių. Pareiškėjo teiginys, kad jis privalėjo įsigyti ginčo nekilnojamojo turto kompleksą, vertintinas kritiškai, nes iš teisinio reglamentavimo matyti, jog norint gauti licenciją socialinės globos veiklai vykdyti, būtų užtekę pateikti sudarytą nuomos ar panaudos sutartį. Pareiškėjas ir teismui nepateikė informacijos apie potencialius komplekso užsienio investuotojus. Klaipėdos AVMI nuomone, 2012 m. lapkričio 29 d. vertinimo ataskaita, priešingai nei 2016 m. rugsėjo 22 d. vertinimo ataskaita, patvirtino realias nekilnojamo turto rinkos kainas komplekso pardavimo metu.

II.

9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.10. Teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 7 d. patikrinimo akte Nr. (7.8) FR0680-481 buvo nustatyti

šie pareiškėjo pelno mokesčio ir gyventojų pajamų mokesčio apskaičiavimo pažeidimai, dėl kurių pareiškėjui apskaičiuota į biudžetą papildomai sumokėti 19 109,63 Eur PM ir 12 173,89 Eur GPM: 1) pareiškėjas pagal 2013 m. gegužės 7 d. pirkimo-pardavimo sutartį už 455 000 Lt įsigyto buto įsigijimui ir išlaikymui, vadovaudamasi PMĮ 17 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, panaudojo apmokestinamojo pelno 2013 m. – 115 193,85 Lt, 2014 m. – 74 959,64 Lt, 2015 m. – 21 039,55 Eur, nors mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad butas naudojamas ne pareiškėjo veiklai vykdyti, o kaip gyvenamosios paskirties turtas; atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad pareiškėjo paskaičiuotos išlaidos buto įsigijimui finansuoti, jo nusidėvėjimo sąnaudoms ir eksploatacinėms išlaidoms padengti pagal PMĮ 31 straipsnio 1 dalies 13 punktą laikytinos neleidžiamais atskaitymais, o tam tikslui panaudotas apmokestinamasis pelnas privalo būti apmokestintas; 2) pareiškėjas pagal 2013 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį iš Įstaigos direktorės ir dalininkės įsigijo nekilnojamojo turto kompleksą už 3 500 000 Lt (nepriklausomų turto vertintojų nustatyta rinkos kaina – 3 000 000,00 Lt), jo įsigijimui ir išlaikymui, vadovaudamasis PMĮ 17 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, panaudojo apmokestinamąjį pelną; nustatęs, kad komplekso pirkimo-pardavimo sandoris vyko tarp asocijuotų asmenų, sandorio vertė 500 000 Lt viršijo rinkos vertę ir, vadovaudamasis PMĮ 40 straipsnio 1 ir 2 dalimis, mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjo apskaičiuotos išlaidos komplekso įsigijimui ir išlaikymui finansuoti tiek, kiek jos apskaičiuotos nuo rinkos vertę viršijančios sumos (t. y. 500 000 Lt), laikytinos neleidžiamais atskaitymais, o tam tikslui panaudotas apmokestinamasis pelnas privalo būti apmokestintas; mokesčių administratorius apskaičiavo, kad iš viso Įstaiga komplekso įsigijimui ir išlaikymui, kuris mokestinio patikrinimo metu pripažintas neleistinais atskaitymais, panaudojo pelno 2013 m. – 241 424,47 Lt, 2014 m. – 138 194,27 Lt, 2015 m. – 39 184,16 Eur; 3) pareiškėjas, pagal 2013 m. rugsėjo 27 d. pirkimo-pardavimo sutartį iš Įstaigos direktorės ir dalininkės įsigydamas kompleksą, pastarosios naudai patyrė 500 000 Lt daugiau išlaidų, nei šio turto vertinimo ataskaitoje nustatytoji tikroji rinkos kaina, todėl šios išlaidos laikytinos kitomis su darbo santykiais nesusijusiomis Įstaigos direktorei išmokėtomis išmokomis; atsižvelgiant į tai ir vadovaujantis GPMĮ 6 straipsniu 15 straipsnio 2 dalimi, 23 straipsniu, pareiškėjui už tikrintą laikotarpį iš viso apskaičiuota į biudžetą sumokėti 12 173,89 Eur GPM. Klaipėdos AVMI sprendimu patvirtino patikrinimo aktą, nurodydama pareiškėjui sumokėti 19 109,63 Eur PM, 2 731,67 Eur PM delspinigių, 5 732 Eur PM baudą, 12 173,89 Eur GPM, 2 596,98 Eur GPM delspinigių, 3 652 Eur GPM baudą. VMI sprendimu patvirtino Klaipėdos AVMI sprendimą. Komisija sprendimu pakeitė VMI sprendimą, iki 10 proc. sumažindama pareiškėjui skirtas PM ir GPM baudas, t. y. vietoje VMI sprendimu skirtos 5 732 Eur PM baudos skyrė 1 911 Eur dydžio baudą, o vietoje 3 652 Eur GPM baudos skyrė 1 217 Eur GPM baudą.

11. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su mokestinio patikrinimo procedūromis, pažymėjo, jog nesutinka su tuo, kad tikrintiną laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 31 d. išplėtė mokestinį patikrinimą atlikusi specialistė ir kad ji tai padarė elektroniniais laiškais. Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad Klaipėdos AVMI specialistė

2016 m. liepos 4 d. elektroniniu laišku pareiškėjo atstovę tik informavo apie mokestinio laikotarpio praplėtimą iki 2015 m. ir išsiuntė jai tai patvirtinantį įrodymą. Teismas nurodė, kad teisės aktuose nėra įtvirtinto imperatyvaus reikalavimo nurodyti patikrinimo laikotarpį. Atsižvelgęs į tai, teismas sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimuose išdėstytais argumentais, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius turėjo teisę patikrinimo dalyko ribose atlikti pareiškėjo mokestinį patikrinimą už 2015 metus. Juolab, kad buvo laikytasi MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje numatyto mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties termino.

12. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytus pažeidimus, susijusius su mokestinio patikrinimo atlikimu, visų byloje surinktų įrodymų kontekste, darė išvadą, kad jie neturėjo jokios įtakos ginčijamų mokesčių administratorių sprendimų teisėtumui. Pareiškėjas ir jo atstovai nuolat buvo informuojami apie atliekamo mokestinio patikrinimo eigą, jiems buvo sudarytos visos galimybės teikti paaiškinimus ir įrodymus, susijusius su patikrinimu. Teismas kritiškai įvertino pareiškėjo teiginius, kad mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinį patikrinimą, piktnaudžiavo jam suteiktais viešojo administravimo įgalinimais ir elgėsi nesąžiningai. Teismas taip pat kritiškai vertino ir pareiškėjo teiginius, kad centrinis mokesčių administratorius jokio savarankiško ginčui reikšmingų faktinių aplinkybių tyrimo neatliko ir kad Komisija turėjo perduoti skundą VMI nagrinėti iš naujo.

13. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl buto naudojimo aplinkybių ir su tuo susijusių mokesčių paskaičiavimo, nurodė, kad nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turi tai, ar nustatytas buto panaudojimo būdas gali būti laikomas tinkamu ir pakankamu tam, kad pareiškėjas įgytų teisę, vadovaudamasis PMĮ 17 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu, buto įsigijimui ir išlaikymui panaudoti Įstaigos apmokestinamąjį pelną ir nuo panaudotosios dalies neskaičiuoti PM. Tam yra būtina nustatyti, ar butas buvo įsigytas ir naudojamas pagrindinei Įstaigos veiklai, iš kurios ji uždirba pajamas, vykdyti. Tokia veikla būtų tik tuo atveju, jeigu butas būtų įsigytas ir naudojamas viešųjų interesų, vykdant visuomenei naudingą veiklą, tenkinimui, stacionarios globos veiklos bei su tuo susijusių ugdymo, asmens sveikatos priežiūros, laidojimo (ritualinių) paslaugų, maitinimo paslaugų ir pan. teikimu, nes, kaip matyti iš Įstaigos įstatų, būtent ši veikla laikytina Įstaigos pagrindine veikla. Teismas sutiko su vertinimu, kad buto įsigijimas yra daugiau susijęs su Įstaigos veiklos plėtra ir laikytinas investicija, o ne socialinės globos veiklos poreikių tenkinimu. Teismas nurodė, kad pareiškėjo teiginiai, jog mokesčių administratorius, atlikdamas apžiūrą, buvo subjektyvus ir atsisakė nuotraukose fiksuoti pareiškėjo nurodytas vietas, nepagrįsti jokiais įrodymais, yra deklaratyvūs, todėl vertintini kritiškai.

14. Teismas pažymėjo, kad prieš tai nurodytų aplinkybių niekaip nepaneigia pareiškėjo pateiktas 2017 m. gegužės 11 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas. Šis protokolas parengtas gerokai vėliau nei buvo atliktas mokestinis patikrinimas, jo surašymo metu pareiškėjui buvo žinomi jo atžvilgiu priimti jo netenkinantys sprendimai, įskaitant juose pateiktus motyvus, susijusius su buto panaudojimu. Be to, prie protokolo pridėtose buto nuotraukose matyti mokestinio patikrinimo metu atliktose nuotraukose neužfiksuoti lengvai kilnojami daiktai (pvz., segtuvai, Įstaigos dokumentai, neįgaliųjų vežimėliai). Teismo vertinimu, tokiu būdu pareiškėjas siekia ex post facto (lot. po fakto) pagrįsti savo poziciją, kad bute esą buvo vykdoma su Įstaigos tiesiogine veikla susijusi administracinė veikla.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius dėl nekilnojamojo turto komplekso pirkimo-pardavimo aplinkybių, pažymėjo, kad pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą transakcija yra bet koks sandoris arba bet kokia ūkinė operacija. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo minimo užsienio investuotojų pateikto pasiūlymo pagrindu joks sandoris arba kita ūkinė operacija atlikta nebuvo, todėl pareiškėjo teiginys, kad užsienio investuotojų pateiktas pasiūlymas pirkti kompleksą turėjo būti laikomas išorine transakcija, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Be to, byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjas būtų pateikęs mokesčių administratoriui įrodymus apie palyginamųjų transakcijų buvimą, todėl, teismo nuomone, mokesčių administratorius pagrįstai, vadovaudamasis MAĮ 8 straipsniu, komplekso rinkos kainą (3 000 000 Lt) nustatė vadovaudamasi nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita. Šioje ataskaitoje buvo nustatyta ir kiemo aikštelės vertė, todėl priešingi pareiškėjo teiginiai buvo įvertinti kritiškai. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad gruntiniai tvenkiniai buvo įrengti gerokai vėliau nei buvo sudaryta komplekso pirkimo-pardavimo sutartis, todėl kaip nepagrįstą atmetė pareiškėjo teiginį, kad nagrinėjant šį mokestinį ginčą turėjo būti atsižvelgta į gruntinių tvenkinių (skirtų upėtakių auginimui) turtinio komplekso vertinimo ataskaitą.

16. Teismas sutiko su Komisijos sprendimo argumentais dėl PM ir GPM baudų skyrimo, todėl jų nekartojo.

III.

17. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

18. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, pažymi, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, padarė procesinės teisės normų pažeidimus, dėl kurių buvo neteisingai išspręsta byla, t. y. pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nevisapusiškai ir neobjektyviai ištyrė bylos aplinkybes, byloje esančius įrodymus, nevertino jų visumos, neištyrė visų byloje esančių įrodymų, nenurodė, kodėl juos atmetė: 1) teismas nepagrįstai mokestinio patikrinimo metu padarytus procedūrinius pažeidimus pripažino neesminiais; 2) teismas, konstatuodamas, kad butas nebuvo naudojamas Įstaigos pagrindinei veiklai vykdyti, visiškai nevertino ir nepasisakė dėl kitų byloje esančių rašytinių įrodymų (bendradarbiavimo sutarčių dėl labdaros teikimo; straipsnių spaudoje apie vykdomą labdaringą veiklą; sutarčių pakeitimų, patvirtinančių, kad administracinė veikla vykdoma siekiant aptarnauti socialinės globos veiklą; nuotraukų, kad pastatas ir pastate esantis butas pritaikytas neįgaliesiems; darbo sutarties, patvirtinančios, kad darbuotojų darbo vieta yra ir Klaipėdoje, dėl ko nėra forminamos komandiruotės; įsakymo dėl buto naudojimo veikloje ir apsilankymų bute žurnalo), akivaizdžiai pagrindžiančių, kad bute buvo vykdoma išskirtinai Įstaigos pagrindinė veikla, kuria tenkinamas viešas interesas ir siekiama tikslų, įtvirtintų Įstaigos įstatuose; 3) teismas nepagrįstai atskyrė Įstaigos administracinę veiklą nuo socialinės globos veiklos; 4) teismas neįvertino, kad iš tiesų gruntiniai vandenys nekilnojamojo turto komplekse buvo įrengti dar 2007 m., ką patvirtina byloje esantys įrodymai; 5) teismas nepagrįstai nepripažino užsienio potencialių investuotojų pasiūlymų įsigyti kompleksą už 1 100 000 Eur išorine transakcija, konstatuodamas, kad pasiūlymo pagrindu nebuvo sudarytas sandoris, o 2012 m. lapkričio 29 d. nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitą Nr. 30A0-1212–0008 pripažino išorine transakcija (toks teismo aiškinimas neatitinka finansų ministro 2004 m. balandžio 9 d. įsakymu Nr. 1K-123 patvirtintų Lietuvos Respublikos pelno mokesčio įstatymo 40 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 15 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisyklių nuostatų).

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos įrodymų vertinimo, aktyvaus teismo dalyvavimo, teismo vidinio įsitikinimo, pagrįsto įrodymais, principų klausimais. Teismo vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas įrodymų visuma, nes teismas net nevertino daugumos byloje esančių įrodymų ir skundžiamame sprendime nenurodė, kodėl juos atmetė.

20. Pareiškėjas teigia, kad ginčo atveju mokesčių administratoriaus pozicija buvo paremta tik prielaidomis ir spėjimais, nepagrįstais jokia ekonomine logika ir rašytiniais įrodymais, o našta paneigti mokesčių administratoriaus spėliones nepagrįstai buvo uždėta pareiškėjui, kuris, nors ir neprivalo paneigti mokesčių administratoriaus spėlionių ir prielaidų, tačiau vis dėlto pateikė atitinkamus argumentus ir įrodymus.

21. Atsakovas atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. VMI, kartodama savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

24. Klaipėdos AVMI, kartodama savo atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

25. Pagrindinis nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – ar teisėtai ir pagrįstai mokesčių administratorius turto (buto) įgijimo išlaidas, jo nusidėvėjimo sąnaudas ir eksploatacines išlaidas pripažino pagal PMĮ neleidžiamais atskaitymais. Taip pat byloje kilo ginčas ir dėl to, ar teisėtai ir pagrįstai mokesčių administratorius nustatė, kad nekilnojamojo turto komplekso pirkimo-pardavimo sandoris vyko tarp asocijuotų asmenų, dėl ko sandorio vertė viršijo rinkos vertę.

26. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ

140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

27. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, apeliantas, be kita ko, nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų įvertinimu. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, susipažinęs su byloje esančiais įrodymais, vertina, kad pirmosios instancijos teismas aukščiau paminėtų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui, argumentų nekartoja.

28. Apeliantas nurodo, kad atsakovas piktnaudžiavo jam suteiktais viešojo administravimo įgaliojimais ir, kaip viešojo administravimo subjektas, elgėsi nesąžiningai mokesčių mokėtojo, kuris bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, atžvilgiu. Iš skundo argumentų matyti, kad apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog nebuvo padaryta esminių procedūrinių pažeidimų.

29. Dėl šių apelianto argumentų teismas pažymi, jog Klaipėdos AVMI 2016 m. kovo 2 d. pavedimu tikrinti Nr. FR0773-742 ir jo 2016 m. liepos 4 d. priedu Nr. (7.8) FR0773–1889 nustatė, kad bus tikrinamas GPM ir PM. Taip pat Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 4 d. išplėtė tikrintiną laikotarpį iki 2015 m. gruodžio 31 d. (išrašas iš mokesčių administratoriaus informacinės sistemos; mgK bylos I t., b. l. 103, 108, 112). Nėra pagrindo atmesti išrašo iš mokesčių administratoriaus informacinės sistemos, kaip įrodymo šioje byloje. Taigi, Klaipėdos AVMI aiškiai informavo mokesčių mokėtoją apie tikrintinus mokesčius (PM, GPM) ir tikrintiną laikotarpį. Mokesčių administratorius turėjo teisinį pagrindą atlikti patikrinimą ir už 2015 m. laikotarpį. Iš byloje esančių įrodymų neseka, kad mokestinį patikrinimą atliekantis valstybės tarnautojas būtų savavališkai nusprendęs dėl tikrintinų mokesčių ar tikrintino laikotarpio.

30. Kaip matyti Klaipėdos AVMI 2016 m. birželio 15 d. pavedimo tikrinti priedo Nr. (7.8)FR0773–1736 ir patikrinimo akto, mokesčių administratorius nustatė mokestinio patikrinimo užbaigimo datą – 2016 m. liepos 7 d. (MGK bylos I t., b. l. 107). Būtent tą dieną mokesčių administratorius ir surašė patikrinimo aktą, t. y. mokestinio patikrinimo rezultatai buvo įforminti nustatytu terminu. Apelianto pateikti įrodymai nėra pakankami aukščiau paminėtam faktui paneigti, todėl apelianto teiginys, jog patikrinimo aktas nebuvo surašytas 2016 m. liepos 7 d., yra nepagrįstas.

31. Apeliantas nurodo, kad teismas, konstatuodamas, jog ginčo butas nebuvo naudojamas įstaigos pagrindinei veiklai vykdyti, nevertino ir nepasisakė dėl kitų byloje esančių rašytinių įrodymų, tokių kaip 2017 m. gegužės 11 d. pareiškėjo skundo priedų Nr. 4-11 – bendradarbiavimo sutarčių dėl labdaros teikimo; straipsnių spaudoje apie vykdomą labdaringą veiklą; sutarčių pakeitimų, patvirtinančių, kad administracinė veikla vykdoma siekiant aptarnauti socialinės globos veiklą; fotonuotraukų, patvirtinančių, jog pastatas ir pastate esantis butas pritaikytas neįgaliesiems; darbo sutarties, patvirtinančios, kad darbuotojų darbo vieta yra ir Klaipėdoje, dėl ko nėra forminamos komandiruotės; taip pat mokestinio ginčo byloje esančio įsakymo dėl buto naudojimo veikloje ir apsilankymų bute žurnalo.

32. Dėl šių argumentų teismas pažymi, kad teismas neprivalo išvardinti sprendime visų gautų įrodymų. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad apygardos administracinis teismas susipažino su visais pareiškėjo pateiktais įrodymais. Teismas juos įvertino formuluodamas apibendrinančiąsias išvadas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad svarbiausias įrodymas šiuo klausimu yra faktų fiksavimo, atlikto mokesčių administratoriui 2015 m. liepos 30 d. apžiūrėjus ginčo butą, pažyma (MGK bylos I t., b. l. 115–121). Iš šio įrodymo matyti, kad butas atlieka gyvenamosios paskirties funkcijas – įrengtas miegamasis su dvigule lova, virtuvė su buitine technika, informacijos (iškabos) klientams, kad name yra pareiškėjo biuro patalpos, nėra, darbo metu mokesčių administratoriaus darbuotojams į butą patekti nepavyko. Teismas, atsižvelgdamas į paminėtą pažymą bei kitas byloje nustatytas aplinkybes (buvo įsigytas gyvenamosios paskirties šiuolaikiškos statybos prabangus butas prestižinėje miesto vietoje), vertina, kad pareiškėjas siekė ne patenkinti įstaigos socialinės globos veiklos (viešo intereso) poreikius, o palankiai investuoti savo lėšas į nekilnojamojo turto objektą, o ginčo butą naudojo asmeniniams interesams tenkinti laikotarpiu, už kurį paskaičiuoti mokesčiai. Apelianto teiginiai, kad butas buvo naudojamas išimtinai pareiškėjo socialinėms globos paslaugoms senyvo amžiaus asmenims teikti, neįtikinamas ir neįrodytas. Mokesčių administratorius tinkamai įvykdė MAĮ 67 straipsnyje nustatytą prievolę pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotą PM sumą, o apelianto pateikti argumentai ir įrodymai mokesčių administratoriaus išvadų dėl buto

nepaneigia.33. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatuodamas, jog gruntiniai tvenkiniai buvo

įrengti gerokai vėliau nei buvo sudaryta 2013 m. rugsėjo 27 d. ginčo komplekso pirkimo sutartis, nepagrįstai nesivadovavo 2016 m. rugsėjo 22 d. atliktu gruntinių tvenkinių vertinimu, kuriuo grindžiama komplekso pirkimo sutarties kaina, teismas taip pat nevertino pareiškėjo argumento, kad vertintojai, vertindami kompleksą 2012 m., negalėjo vertinti gruntinių tvenkinių dėl to, jog nebuvo atlikti jų kadastriniai matavimai ir kitų įrodymų, taip pat gauto komercinio pasiūlymo dėl pardavimo.

34. Dėl apelianto teiginių, susijusių su komplekso kaina, teismas pažymi, kad PMĮ 40 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, jog vienetai šio įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuodami apmokestinamąjį pelną, pajamomis iš bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos turi pripažinti sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą, o leidžiamais atskaitymais arba ribojamų dydžių leidžiamais atskaitymais turi pripažinti bet kokio sandorio arba bet kokios ūkinės operacijos sąnaudų sumą, atitinkančią tokio sandorio arba tokios ūkinės operacijos tikrąją rinkos kainą. Jeigu asocijuotų asmenų tarpusavio sandoriuose arba ūkinėse operacijose sudaromos arba nustatomos kitokios sąlygos, negu būtų sudaromos ar nustatomos neasocijuotų asmenų tarpusavio sandoriu arba ūkine operacija, tada bet koks pelnas (pajamos), kuris, jei tokių sąlygų nebūtų, būtų priskiriamas vienam iš tų asmenų, bet dėl tokių sąlygų jam nepriskiriamas, gali būti įtraukiamas į to asmens pajamas ir atitinkamai apmokestinamas.

35. Byloje nėra ginčo, kad ginčo komplekso pirkimo-pardavimo sandoris buvo sudarytas tarp susijusių asmenų, todėl sutinkamai su aukščiau paminėtomis normomis jo pirkimo-pardavimo kaina turi atitikti tikrąją rinkos kainą. Svarbiausias byloje esantis įrodymas šiuo klausimu yra nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita, pagal kurią nekilnojamasis turtas įvertintas 3 000 000 Lt. Pažymėtina, jog nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje Nr. 30A0-1212–0008 yra nurodyta, kad vertinamas turtas buvo naudojamas VšĮ „Senjorų Eldoradas“ veikloje – senyvo amžiaus asmenų socialinės globos paslaugoms teikti; turto naudojimo vertė – apskaičiuota pinigų suma, rodanti turto ekonominį naudingumą tam tikram naudotojui; vertinimo metodas pasirinktas atsižvelgiant į vertinamo objekto specifiką, naudojimo paskirtį – turtas įvertintas taikant pajamų metodą (diskontuotų pinigų srautų skaičiavimo būdas), darant esminę prielaidą, kad naudojamo (veikiančio) globos namų (stacionaro) turtinio komplekso naudojimo vertė (apskaičiuota pinigų suma, išreiškianti turto ekonominę naudingumą tam tikram vartotojui) gali būti rinkos sandorio objektas, t. y. iš esmės atitinka rinkos vertę (MGK bylos II t., b. l. 24–25). Ataskaita atlikta specialų išsilavinimą ir kvalifikaciją turinčio asmens, todėl apelianto teikiami samprotavimai ir įrodymai vertinami kaip nepakankami paneigti kvalifikuoto turto vertintojo išvadas. Apeliantas akcentuoja tvenkinių vertę, bet turto vertintojas pažymėjo, jog turtas išsidėstęs labai tinkamoje tokiai veiklai vykdyti vietoje – gražus kraštovaizdis, ribojasi su tvenkiniu, daugiau kaip pusė vertinamo žemės ūkio paskirties sklypo, į kurį įsiterpęs žemės sklypas su pastatais, užaugusi mišku (parko teritorija), o žemės sklypo dydis (4,76 ha) leidžia maksimaliai tenkinti globojamų senyvo amžiaus žmonių poreikius, t. y. vertintojas atsižvelgė į aplinkos įtaką turto vertei. Kiti apelianto teiginiai taip pat neįrodo, kad atsižvelgiant į nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitoje pasirinkto vertinimo metodą, reikšmingai pasikeistų galutinės nekilnojamojo turto vertinimo ataskaitos išvados.

36. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

37. Pareiškėjas prašo iš atsakovo priteisti teismo išlaidas. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.


n u t a r i a :

pareiškėjo viešosios įstaigos „Senjorų Eldoradas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-04372 2019-03-21 2019-03-13 2019-03-13 -






teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėja J. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėja nurodė, kad 2016 m. birželio 29 d. vakare Vilniuje, name, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), ji su šeima šventė sūnėno gimtadienį. Tą vakarą namuose ji buvo išgėrusi stikliuką konjako su kava. Ji, jos sutuoktinis ir jos brolio sutuoktinė stovėjo ir kalbėjosi lauke. Tuo metu prie jų tarnybiniu automobiliu privažiavo policijos pareigūnai. Jos sutuoktinis pasisveikino ir paklausė, kas nutiko. Pareigūnai atsakė, kad tuoj išsiaiškins, ir pasiteiravo, ką jie čia daro. Pareiškėja paaiškino, kad švenčia gimtadienį. Sutuoktinis paprašė, kad pareigūnai pastatytų automobilį už sklypo teritorijos. Iš policijos pareigūnų reakcijos buvo matyti, kad jie dėl to supyko. Pareigūnai pasakė, kad sutuoktinis yra sulaikytas, ir liepė jam praeiti į automobilį, jie neaiškino, kodėl atvyko, o kai pareiškėja jų to paklausė, šie atsakė, kad ir ji tuoj važiuos kartu. Pareigūnai ją parklupdė ir uždėjo antrankius. Viskas vyko kiemo aikštelėje. Ji nesikeikė ir nesistumdė, sulaikoma nesipriešino, tiesiog paklausė, kodėl atvažiavo pareigūnai.

3. Pareiškėja nurodė, kad ji turi sveikatos problemų su (duomenys neskelbtini), todėl pareigūnams užsukus jos rankas už nugaros, ji patyrė didelius fizinius skausmus ir sužalojimus. Tai patvirtina 2016 m. liepos 4 d. specialisto išvada.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c84052104b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

4. Pareiškėjai 2016 m. liepos 5 d. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 12P-65432675-16, kuriame nurodyta, kad ji 2016 m. birželio 29 d., apie 19.45 val., viešojoje vietoje, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), kitų žmonių akivaizdoje stumdė pagal iškvietimą atvykusius policijos pareigūnus bei, įžeisdama policijos pareigūnų garbę ir orumą, keikė juos necenzūriniais žodžiais, sulaikoma aktyviais veiksmais priešinosi, nevykdė teisėto reikalavimo nesikeikti ir atsisėsti į pareigūnų tarnybinį automobilį. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. spalio 7 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo bylą pareiškėjos atžvilgiu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 187 straipsnio 1 ir 2 dalis nutraukė, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Pareiškėjos teigimu, teismas nenustatė, kokių konkrečiai teisėtų pareigūnų reikalavimų ji nevykdė.

5. Pareiškėja, remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, policijos pareigūnų veiksmus, padarytus viešoje vietoje, kaimynų ir artimųjų akivaizdoje, ją sulaikant, vertino kaip neteisėtus, nes tokiems veiksmams nebuvo jokio pagrindo. Dėl neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų pareiškėja patyrė sveikatos sužalojimą, emocinį sukrėtimą, nervinę įtampą, padidėjo jautrumas.

6. Atsakovo atstovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.7. Paaiškino, kad užtikrinimo priemonės taikymas nereiškia, jog asmuo pripažįstamas kaltu padaręs administracinį

teisės pažeidimą, taip pat savaime nepažeidžia nekaltumo prezumpcijos. Pareigūnų veiksmai nelaikytini neteisėtais, jei laikantis įstatymų nustatytų procedūrų yra surašomi procesiniai dokumentai bei priimami nutarimai, nors teisinis aplinkybių kvalifikavimas ar įrodymų vertinimas skirtingose instancijose ir skiriasi.

8. Pažymėjo, kad teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos administracinio teisės pažeidimo bylą, suabejojo tik jos kaltės įrodymų pakankamumu. Teismas, atsižvelgęs į 2016 m. birželio 29 d. įvykio metu susidariusią konfliktinę situaciją, kurios metu tarp neblaivių V. S., J. S. ir policijos pareigūnų susidarė priešiški santykiai, manė, kad V. S. ir J. S. išsakyti žodžiai turėjo realų žeminantį ir įžeidžiantį poveikį policijos pareigūnams. Policijos pareigūnus, dirbančius viešosios tvarkos saugojimo ir užtikrinimo srityje, teisės aktai įpareigoja šalinti ir spęsti bręstančias ar jau kilusias konfliktines situacijas.

9. Atsakovo atstovas rėmėsi Policijos patrulių veiklos instrukcijos, patvirtintos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673, 52 punktu ir ATPK 263 straipsnio 1 dalimi ir pabrėžė, kad administracinio teisės pažeidimo protokolo nebuvo galima surašyti pažeidimo padarymo vietoje dėl pareiškėjos neblaivumo, agresyvumo, negalėjimo nustatyti jos asmens tapatybę. Policijos pareigūnai T. P. ir E. Z. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad J. S. (pareiškėja) jų atžvilgiu vartojo necenzūrinius žodžius bei, vedama į policijos tarnybinį automobilį, pasipriešino. Administracinio teisės pažeidimo byloje nėra jokių duomenų, kad policijos pareigūnai būtų kaip nors suinteresuoti neteisingai apkaltinti pareiškėją, todėl nėra jokio pagrindo netikėti išsamiais ir nuosekliais policijos pareigūnų parodymais apie įvykio aplinkybes.

10. Pareiškėja į policijos įstaigą buvo pristatyta ATPK 263 straipsnio 1 dalies pagrindu, o ne taikant ATPK 265 straipsnyje numatytą administracinį sulaikymą. Teisėtas pagrindas pareiškėją pristatyti į policijos komisariatą administracinio teisės pažeidimo protokolui surašyti buvo jos veika, įvykdyta policijos pareigūnų atžvilgiu: teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nevykdymas bei policijos pareigūnų įžeidinėjimas necenzūriniais ir įžeidžiančiais žodžiais. Pareiškėjos elgesys peržengė normalaus, korektiško bendravimo ribas, pasireiškė policijos pareigūno įžeidinėjimu, pareiškėja ne kartą buvo paprašyta nustoti įžeidinėti, į prašymus neragavo.

11. ATPK 271 straipsnis nustato administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių apskundimą, t. y. suinteresuotas asmuo gali apskųsti šias priemones aukštesniajam organui (pareigūnui) arba rajono (miesto) apylinkės teismui. ATPK 271 straipsnyje nėra numatyta, kad teismas (Vilniaus apygardos administracinis teismas) gali nagrinėti skundus dėl administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens pristatymo ar specialiųjų priemonių panaudojimo teisėtumo.

12. Teismo posėdžio metu Vilniaus AVPK atstovė pažymėjo, kad analizuojamas įvykis nebuvo toks paprastas, kaip nurodė pareiškėja, nes pareiškėjos sutuoktiniui dėl minėtų įvykių yra iškelta baudžiamoji byla, kuri artimiausiu metu pasieks teismą.

II.

13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.14. Teismas nustatė, kad 2016 m. birželio 29 d., apie 19 val. 40 min., buvo gautas pranešimas, jog viešoje vietoje

asmenys vartoja alkoholį. Nurodytu adresu buvo išsiųsti policijos pareigūnai. Vilniaus AVPK vyriausieji patruliai T. P. ir E. Z. tarnybiniuose pranešimuose nurodė, kad, nuvykus nurodytu adresu, pastebėjo prie (duomenys neskelbtini) namo

stovinčias dvi moteris ir vyriškį, kurie garsiai šūkavo. Prie pareigūnų priėjo vyriškis, nuo kurio sklido alkoholio kvapas, ir paklausė, ko pareigūnai atvažiavo. Buvo paaiškinta, kad atvyko gavę pranešimą dėl alkoholio vartojimo viešoje vietoje. V. S. pareigūnams pasakė, kad tai jo kiemas, todėl nori ir geria. Asmuo, vartodamas rusiškus keiksmažodžius ir įžeidžiančius žodžius, liepė pareigūnams nešdintis. Asmeniui buvo paaiškinta, jog už pareigūnų įžeidimą jis bus sulaikytas ir pristatytas į pirmąjį policijos komisariatą. Paprašius sėstis į tarnybinį automobilį, V. S. tapo dar agresyvesniu, toliau įžeidinėjo pareigūnus, todėl buvo paimtas už parankių ir nuvestas į tarnybinį automobilį. Tuomet prie jų pribėgo neblaivi J. S., kuri šaukė ir stumdė pareigūnus. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jos sutuoktinis yra sulaikytas ir bus vežamas į policijos komisariatą, tačiau moteris nenusiramino ir toliau vartodama necenzūrinius žodžius reikalavo paleisti jos sutuoktinį. Pareigūnai paaiškino moteriai, jog dėl, jos manymu, neteisėto sutuoktinio sulaikymo galės kreiptis į teismą, o dėl pareigūnų garbės ir orumo įžeidimo ji taip pat sulaikoma. Moteris pareigūnams rusišku žargonu atsakė, kad jie eitų kuo toliau. Tuo metu pareiškėjos sutuoktinis automobilyje pradėjo trankytis ir rėkti, todėl buvo išlaipintas ir jam uždėti antrankiai. Tuo tarpu moteris ir toliau šaukė, vartojo necenzūrinius žodžius ir nereagavo į prašymą sėstis į tarnybinį automobilį. Bandant paimti moterį už rankų, ji pradėjo mosikuotis ir bandė nueiti nuo pareigūnų. Sulaikius ją ir vedant prie tarnybinio automobilio, ji šaukė, bandė stangrinti rankas. Į prašymą sėstis į automobilį, moteris nereagavo, buvo agresyvi, todėl buvo nuspręsta uždėti antrankius. Moters sulaikymo metu, jos sutuoktinis ir toliau šaukė bei daužė automobilio dureles. Į pagalbą buvo iškviestas dar vienas ekipažas, kuris vėliau ir pristatė moterį į pirmąjį policijos komisariatą.

15. 2016 m. liepos 5 d. J. S. buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas dėl to, kad ji 2016 m. birželio 29 d., apie 19.45 val., viešoje vietoje, kitų žmonių akivaizdoje, stumdė ir keikė atvykusius pagal pranešimą pareigūnus, juos vadino necenzūriniais žodžiais, tuo įžeidė policijos pareigūno garbę ir orumą, be to, nevykdė teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų nesikeikti, sulaikoma priešinosi, nevykdė nurodymo atsisėsti į automobilį. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. spalio 7 d. nutarimu administracinio teisės pažeidimo byla pareiškėjos atžvilgiu pagal ATPK 187 straipsnio 1 ir 2 dalis buvo nutraukta, nesant administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.

16. Teismas pažymėjo, kad administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, jog policijos pareigūnai, gavę iškvietimą dėl viešoje vietoje vartojamo alkoholio ir atvykę nurodytu adresu, susidūrė su išgėrusiais asmenimis, kurie buvo priešiškai nusiteikę. Šią išvadą teismas grindė pareigūnų tarnybiniais pranešimais bei pačios pareiškėjos paaiškinimu, kuriame buvo nurodyta, jog įvykio dieną ji vartojo alkoholį, ir atsakovo atstovės paaiškinimu, kad dėl minėto įvykio pareiškėjos sutuoktiniui yra iškelta baudžiamoji byla, jog į įvykio vietą situacijai suvaldyti buvo iškviestas dar vienas pareigūnų ekipažas. Taigi, policijos pareigūnai, įvertinę susidariusią situaciją (įvykio vietoje kilus konfliktinei situacijai sulaikant pareiškėjos sutuoktinį), elgėsi teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdami jokių teisės aktų nuostatų pareiškėjos atžvilgiu.

17. Teismas pareiškėjos argumentus dėl neteisėtai policijos pareigūnų panaudotų antrankių vertino kaip nepagrįstus. ATPK 271 straipsnis nustato administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių apskundimą, tačiau pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, kad tokius pareigūnų veiksmus apskundė.

18. Teismas nurodė, kad pirminių faktinių duomenų analizė suponuoja išvadą, jog protokolas pareiškėjai buvo surašytas pagrįstai, tuo tarpu administracinės bylos nutraukimas nereiškia policijos pareigūnų neteisėtų veiksmų, atliktų sulaikymo ir protokolo surašymo metu. Nėra jokio pagrindo išvadai, kad, sulaikant ir surašant protokolą pareiškėjai, pareigūnai nesilaikė teisės aktų reikalavimų ar veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeidžiant bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Jei pareigūnas surinko įrodymus ir yra įsitikinęs (o įsitikinimas pagrįstas visapusišku bylos išnagrinėjimu) dėl asmens patraukimo administracinėn atsakomybėn, tokie veiksmai, nesant pareigūno aplaidumo, paviršutiniškumo požymių, nesilaikymo pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, negali suponuoti neteisėtų veiksmų konstatavimo. Byloje nenustatyti pareigūnų veiksmų prieštaravimai teisės aktų reikalavimams, apibrėžiantiems patraukimą administracinėn atsakomybėn, todėl teismas konstatavo, jog atsakovo atstovas neatliko jokių neteisėtų veiksmų, ir netenkino pareiškėjos reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

III.

19. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

20. Pareiškėja, kartodama savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, pažymi, kad policijos pareigūnų T. P. ir E. Z. parodymai jų tarnybiniuose pranešimuose, kuriais vadovavosi pirmosios instancijos teismas, yra melagingi, kas yra įrodyta liudytojų parodymais toje pačioje administracinio teisės pažeidimo byloje. Pareiškėja šioje

administracinėje byloje prašė teismo apklausti liudytojus dar kartą, tačiau teismas to daryti nesutiko, motyvuodamas tuo, kad jie jau yra apklausti administracinio teisės pažeidimo byloje. Be to, vienas iš pareigūnų administracinį teisės pažeidimą nagrinėjusiame teisme nepatvirtino savo parodymų, pateiktų tarnybiniame pranešime.

21. Teismas skundžiamame sprendime neturėjo pagrindo vadovautis LAT nutartimi Nr. 3K-3-154/2008, kurios nagrinėjimo dalykas buvo teisės normų, reglamentuojančių VĮ Valstybės turto fondo teises ir pareigas valstybės ir savivaldybių turto privatizavimo procese (konkrečiai – įvertinant ir parduodant privatizuojamą turtą), aiškinimas ir taikymas, taip pat teismas neturėjo jokio pagrindo įvykio aplinkybes vertinti per jos sutuoktiniui, kuris buvo blaivus, pareikštas pretenzijas. Be to, pareiškėjos sutuoktiniui iki šios dienos dėl aptariamų įvykių jokie įtarimai nėra pareikšti.

22. Pareiškėja akcentuoja, kad jos atžvilgiu nebuvo surašytas joks sulaikymo protokolas, tokiu būdu pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, tačiau šiuo aspektu teismas nepasisakė. Be to, sulaikymas buvo atliktas nesant pakankamai duomenų, leidžiančių įtarti, kad ji padarė administracinį teisės pažeidimą. Pareiškėja tai įrodinėjo Vilniaus miesto apylinkės teismo nustatytomis aplinkybėmis ir liudytojų parodymais, kurių teismas šioje byloje visai neįvertino ir nenurodė argumentų, kodėl šie liudytojų parodymai yra nepatikimi. Aplinkybė, kad pareiškėja neskundė policijos veiksmų uždedant jai antrankius, savaime nereiškia, jog tokie policijos pareigūnų veiksmai buvo teisėti (Policijos įstatymo 27 str. 4 d.). Pareiškėja, remdamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymi, kad buvimas su antrankiais paprastai nesukelia problemų pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, kai ši priemonė taikoma dėl teisėto sulaikymo ar laisvės atėmimo ir nesukelia nei didesnio jėgos panaudojimo, nei viešo demonstravimo, negu pagrįstai būtina bylos aplinkybėmis. Be to, policijos pareigūnai neperspėjo pareiškėjos apie tai, kad panaudos antrankius, tokiu būdu vėlgi pažeisdami teisės aktų reikalavimus.

23. Pareiškėja pažymi, kad policijos pareigūnų neteisėti veiksmai pasireiškė dar ir tuo, jog jie, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, paskleidė duomenis, žeminančius jos garbę ir orumą (CK 6.246 str. 1 d.).

24. Atsakovo atstovas atsiliepime prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

25. Atsakovo atstovas, kartodamas savo atsiliepimo į pareiškėjos skundą argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

26. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – ar privalo atsakovas atlyginti neturtinę žalą dėl galimo neteisėto sulaikymo, antrankių ir prievartos priemonių panaudojimo, asmens kankinimo ar nežmoniško ar žeminančio jo orumą elgesio.


28. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad jeigu teismo sprendime neatsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus, jame iš viso nėra motyvuojamosios dalies arba iš jos neaišku, kokiais įrodymais ir teisės aktais remiantis prieita prie išvadų, pateiktų sprendimo rezoliucinėje dalyje, toks teismo sprendimas laikytinas nemotyvuotu (žr., pvz., 2009 m. liepos 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-151/2009; 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-580/2013; 2016 m. rugsėjo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1793-756/2016 ir kt.).

29. Kaip matyti iš pareiškėjos skundo, ji nurodė, kad neteisėtai buvo apribota jos laisvė, nebuvo surašytas sulaikymo protokolas, neteisėtai buvo panaudoti antrankiai, prievartos priemonės, dėl neįgalumo ji patyrė didelius skausmus (buvo kankinama ar patyrė nežmonišką ar žeminantį jos orumą elgesį).

30. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė bylai reikšmingų aplinkybių, t. y. teismas nenustatė,

nuo kada iki kada pareiškėja buvo sulaikyta, ar jos sulaikymas buvo tinkamai užfiksuotas, ar panaudojant antrankius ir prievartos priemones nebuvo pažeisti žinybiniai aktai, ar policijos pareigūnų elgesys pareiškėjos atžvilgiu kvalifikuotinas kaip asmens kankinimas ar žeminantis orumą elgesys.

31. Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi aplinkybėmis, nustatytomis administracinio teisės pažeidimo byloje. Bet, kaip matyti iš prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos, apylinkės teismas nenustatė, kad pareiškėja būtų nevykdžiusi pareigūnų reikalavimų, taip pat teismas pažymėjo, jog nėra aišku, už kokio pažeidimo padarymą pareigūnai nusprendė ją sulaikyti.

32. Vilniaus apygardos administracinis teismas rėmėsi pareigūnų tarnybiniais pranešimais, bet iš prijungtos administracinio teisės pažeidimo bylos seka, kad apylinkės teismas atmetė liudytojo policijos pareigūno parodymus. Esant tokiai procesinei situacijai, kaip šioje byloje, teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos prašymą apklausti liudytojus ir nepagrįstai neapklausė liudytojais policijos pareigūnų.

33. Vilniaus apygardos administracinis teismas nurodė, kad policijos pareigūnai elgėsi teisėtai ir pagrįstai, nepažeisdami jokių teisės aktų nuostatų pareiškėjos atžvilgiu. Bet ši išvada nėra paremta teise ir bylos faktais, kurie, kaip minėta aukščiau, nėra nustatyti.

34. Vilniaus apygardos administracinis teismas pareiškėjos argumentus, kad policijos pareigūnai neteisėtai panaudojo antrankius, vertintino kaip nepagrįstus dėl to, jog ATPK 271 straipsnis nustato administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos užtikrinimo priemonių apskundimą, tačiau pareiškėja nepateikė teismui jokių įrodymų, kad tokius pareigūnų veiksmus apskundė. Tokia teismo išvada ir samprotavimai nėra pagrįsti teise. Įstatymai nenustato, kad neapskundus ATPK nustatyta tvarka procesinių prievartos priemonių panaudojimo, jie tampa teisėtais žalos atlyginimo administracinėje byloje.

35. Taigi, skundžiamas teismo sprendimas yra nemotyvuotas, neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikinamas.36. Nagrinėjant bylą atkreiptinas teismo dėmesys, kad pareiškėjos keliami klausimai negali būti tinkamai išspręsti

netaikant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos. Pvz., situacija, kai byloje nėra įrašų apie sulaikytą asmenį, tokių kaip laikas, data, asmens vardas ir pavardė, sulaikymo priežastis, yra nesuderinama su paminėtos Konvencijos 5 straipsnio tikslu (EŽTT 1998 m. gegužės 25 d. sprendimas byloje Kurt prieš Turkiją, 125 paragrafas) ir su 5 straipsnio reikalaujamu teisėtumo imperatyvu (EŽTT 2002 m. birželio 13 d. sprendimas byloje Anguelova prieš Bulgariją, 154 paragrafas). Norint pripažinti asmens laisvės apribojimą teisėtu, turi būti bet vienas sulaikymo pagrindas, numatytas paminėtos Konvencijos 5 straipsnio 1 dalyje (EŽTT 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Khlaifia ir kiti prieš Italiją, 88 paragrafas). Nustačius, kad pareiškėja buvo kankinama, ar galėjo patirti nežmonišką ar žeminantį jos orumą elgesį, svarstytinas paminėtos Konvencijos 3 straipsnio taikymo klausimas.


n u t a r i a :

pareiškėjos J. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios

instancijos teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. A-654-575/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d73b76f04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00101-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 12.17(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. P. skundą atsakovams Panevėžio miesto savivaldybės tarybai ir Panevėžio miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas L. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir taryba) 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 1-35 patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašo 7 punktą, kuriuo į sąrašą įrašytas pareiškėjui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas – adresu (duomenys neskelbtini), Panevėžyje, esantis pastatas-malūnas, unikalus Nr. 2794-7015–1017 (toliau – ir malūnas), ir atsakovo Panevėžio miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir administracija) 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 19-1054(4.5) „Dėl prašymo“, taip pat įpareigoti administraciją atleisti jį nuo žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių arba šiuos mokesčius sumažinti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad malūnas nuo 2011 metų yra įrašytas į Kultūros vertybių registrą. Malūno būklė yra prasta, nubyrėjęs tinkas, reikalingas remontas, tačiau tam pareiškėjas neturi lėšų. Jis kreipėsi į Panevėžio miesto merą, Kultūros paveldo departamento Panevėžio skyrių, kitas institucijas, tačiau niekas jam nepadėjo. Buvo siūloma kreiptis į paramos fondus, rašyti projektus. Pareiškėjas pagal galimybes malūną tvarko, prižiūri, nudažė duris, nupjovė ant pastato išaugusius berželius, užkalė langus, nes progimnazijos moksleiviai išdaužo stiklus. Jis Kaune turi parduotuvę, todėl malūno patalpose sandėliuoja kai kurias prekes. Administracija atsisakė patenkinti jo prašymą dėl malūno išbraukimo iš sąrašo, be to, ne tik nesumažino žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių, bet taiko padidintą mokesčio tarifą.

3. Atsakovai atsiliepimuose prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.4. Atsakovai paaiškino, kad tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-33-4 ir 2013 m. gegužės 30 d. sprendimu

Nr. 1-197 buvo patvirtintas Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas), kuris reglamentuoja nekilnojamojo turto objektų, kurie nenaudojami arba naudojami ne pagal paskirtį, arba yra apleisti, identifikavimą, jų sąrašo sudarymo ir keitimo procedūrą. Taryba 2016 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. 1-156 nustatė nekilnojamojo turto mokesčio tarifus Panevėžio miesto savivaldybės teritorijoje 2017 metams. Šio sprendimo 2 punkte nustatė 3 procentų tarifą nekilnojamojo turto mokestinės vertės nekilnojamajam turtui, kuris yra nenaudojamas, naudojamas ne pagal paskirtį arba yra apleistas. Administracijos nuolat veikianti darbo grupė apleistų statinių, pastatų ir nekilnojamojo turto, kuris yra nenaudojamas arba naudojamas ne pagal paskirtį, arba apleistas, būklei įvertinti ir sąrašui sudaryti (toliau – ir Darbo grupė) 2016 m. lapkričio 9 d. posėdyje svarstė dėl statinių, patalpų, esančių Panevėžio mieste, įtraukimo į Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašą. Darbo grupė nutarė išsiųsti pastatų, statinių savininkams prašymus pateikti duomenis, kad jiems priklausantys pastatai yra

tvarkomi ar naudojami pagal paskirtį. Administracija 2016 m. lapkričio 10 d. raštu Nr. 19-2652(4.5) informavo pareiškėją, jog Darbo grupė nustatė, kad malūnas yra nenaudojamas, apleistas, todėl paprašė iki 2016 m. gruodžio 10 d. sutvarkyti pastatą, taip pat nurodė, jog priešingu atveju pastatas gali būti įtrauktas į minėtą sąrašą. Pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų pastato sutvarkymui. Taryba 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 1-35 patvirtino Nekilnojamojo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašą (toliau – ir sąrašas). Šio sprendimo 7 punktu į sąrašą įrašyta pareiškėjui nuosavybės teise priklausančio malūno dalis, nes minėtas nekilnojamas turtas atitinka Aprašo 3.1 punkte nustatytus kriterijus, t. y. statinių ir patalpų angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos. Iš nuotraukų, darytų tiek prieš priimant ginčijamą tarybos sprendimą, tiek ir šiuo metu, matyti, kad malūnas nenaudojamas, durys užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, išpieštos dažais, statinio viršutinėje dalyje esančios medinės apsaugos dalys išlaužtos, langai užkalti.

5. Atsakovai nurodė, jog pareiškėjas 2017 m. kovo 23 d. kreipėsi į Panevėžio miesto savivaldybės merą ir prašė išbraukti jam priklausančią malūno dalį iš sąrašo bei sumažinti nekilnojamojo turto mokesčius. Darbo grupė 2017 m. balandžio 6 d. posėdyje svarstė pareiškėjo prašymą ir, įvertinusi pateiktus dokumentus, faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad turto savininkas nesiima turto tvarkymo veiksmų, todėl nutarė siūlyti neišbraukti malūno dalies iš sąrašo. Administracija 2017 m. balandžio 18 d. priėmė sprendimą Nr. 19-1054(4.5) netenkinti pareiškėjo prašymo, nes pareiškėjas nepateikė duomenų, įrodančių, kad jam priklausantis nekilnojamas turtas neatitinka Aprašo 3.1, 3.2 ir 3.3 punktuose išvardytų kriterijų, kad neatitikimas yra nulemtas vienos ar kelių Apraše nurodytų aplinkybių. Taryba 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-33-3 patvirtino Gyventojams teikiamų mokesčių lengvatų tvarkos aprašą, kuris numato, kad taryba gali teikti žemės, valstybinės žemės nuomos, paveldimo turto mokesčių lengvatas. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad jis atitinka minėto aprašo sąlygas mokesčių lengvatoms gauti. Mokesčių lengvatų tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad žemės mokesčio lengvata gali būti taikoma tik tam žemės sklypui, kuriame yra gyventojo namų valda ir kuriame yra deklaruota asmens gyvenamoji vieta. Žemės sklypas, kuriame stovi malūnas, neatitinka Mokesčių lengvatų tvarkos aprašo nuostatų, todėl ginčijamu administracijos sprendimu teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nebuvo pritaikytos mokesčių lengvatos.

II.

6. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijo tarybos sprendimo 7 punktą, kuriuo jam nuosavybės teise priklausančio malūno dalis buvo įrašyta į Nekilnojamojo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašą. Taigi iš esmės pareiškėjas ginčija savo turto – malūno dalies įtraukimo į Apleisto, nenaudojamo nekilnojamojo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašą teisėtumą.

8. Iš ginčijamo tarybos sprendimo 7 punkto teismas nustatė, jog pareiškėjui priklausantis malūnas į sąrašą įrašytas Aprašo 3.1 punkte nurodytu pagrindu (statinių ir patalpų angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pareigos vykdyti bendrąsias statinio savininko (naudotojo) pareigas nepaneigia aplinkybė, jog jam nuosavybės teise priklausantis malūnas yra nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos teritorijoje.

9. Teismas konstatavo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjui priklausantis nekilnojamasis turtas į sąrašą buvo įtrauktas pagrįstai. Iš pateiktų į bylą nuotraukų, darytų tiek prieš priimant ginčijamą tarybos sprendimą, tiek ir šiuo metu, teismas nustatė, kad malūnas yra neprižiūrimas ilgą laiką, nenaudojamas, durys užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, išpieštos dažais, statinio viršutinėje dalyje esančios medinės apsaugos dalys išlaužtos, langai yra užkalti, ant pastato auga žolės, berželiai. Taigi malūnas atitinka Aprašo 3.1 punkte nurodytus kriterijus. Pareiškėjas ir pats pripažino, kad malūno būklė yra prasta, nubyrėjęs tinkas, reikalingas remontas, tačiau teigė, jog remontui jis neturi lėšų. Teismas nurodė, kad pareiškėjas žinojo ir žino apie pastato prastą būklę. Pareiškėjo nurodytos priemonės statiniui prižiūrėti yra fragmentiškos, nepakankamos ir neveiksmingos. Pareiškėjas nepateikė jokių argumentų ar įrodymų, kurie paneigtų byloje nustatytą malūno nenaudojimo ir nepriežiūros faktą. Teismas nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatavo, jog pareiškėjui nuosavybės teise priklausanti malūno dalis į sąrašą įtraukta pagrįstai. Taigi, Tarybos sprendimo 7 punktas yra teisėtas ir pagrįstas, nėra teisinio pagrindo jį panaikinti.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teikė prašymą išbraukti jam priklausančią malūno dalį iš sąrašo, tačiau nepateikė duomenų, įrodančių, jog minėtas nekilnojamasis turtas neatitinka Aprašo 3.1, 3.2 ir 3.3 punktuose išvardintų kriterijų, arba, kad neatitikimas yra nulemtas vienos ar kelių aplinkybių, numatytų Aprašo 9.1–9.6 punktuose, todėl padarė išvadą, jog

atsakovas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą neišbraukti pareiškėjui priklausančios malūno dalies iš sąrašo. Taip pat pareiškėjas kartu su prašymu nepateikė jokių įrodymų, jog jis atitinka bent vieną iš sąlygų, numatytų Mokesčių lengvatų tvarkos aprašo 5 punkte. Mokesčių lengvatų tvarkos aprašo 7 punkte nustatyta, kad žemės mokesčio lengvata gali būti taikoma tik tam žemės sklypui, kuriame yra gyventojo namų valda, t. y. kur yra deklaruota asmens gyvenamoji vieta. Žemės sklypas, kuriame stovi malūnas, neatitinka minėto aprašo nuostatų, todėl nėra jokio pagrindo pareiškėjui sumažinti žemės mokestį ar atleisti nuo jo. Taigi pareiškėjo skundo reikalavimas panaikinti administracijos sprendimą yra nepagrįstas, todėl netenkinamas. Atitinkamai nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus dėl pareiškėjo atleidimo nuo žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių arba šių mokesčių sumažinimo.

III.

11. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo dar kartą išnagrinėti jo skundą ir panaikinti tarybos sprendimą dėl 3 procentų nekilnojamojo turto mokesčio nustatymo (padidinimo).

12. Pareiškėjas, kartodamas savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, pažymi, kad teismas neįsigilino į bylos esmę, ypač į sunkią jo finansinę situaciją.

13. Atsakovai atsiliepimuose prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

14. Atsakovai, kartodami savo atsiliepimų į pareiškėjo skundą argumentus, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

15. Nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas – Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 1-35 patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašo 7 punkto, kuriuo pareiškėjui priklausantis pastatas–malūnas (jo dalis) pripažintas nenaudojamu ir apleistu, teisėtumas ir pagrįstumas.


17. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iškėlė tik vieną reikalavimą – panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 1-35 patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam 2017 metais taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašo 7 punktą, kuriuo pareiškėjo pastatas–malūnas pripažintas nenaudojamu ir apleistu, tačiau nekėlė reikalavimų, reikštų skunduose pirmosios instancijos teismui, t. y. panaikinti Panevėžio miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 191054(4.5) „Dėl prašymo“ bei įpareigoti administraciją atleisti jį nuo žemės ir nekilnojamojo turto mokesčių arba šiuos mokesčius sumažinti. Šios aplinkybės reiškia, kad pareiškėjas neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, susijusios su išnagrinėtais jo skundo reikalavimais dėl administracijos sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ši teismo sprendimo dalis įsiteisėjo, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl šių aplinkybių nepasisako.

18. Apeliaciniame skunde ginčijamas tarybos sprendimo 7 punktas – malūno pripažinimas nenaudojamu ir apleistu (b. l. 11–12) buvo priimtas vadovaujantis Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2009 m. gegužės 28 d. sprendimu Nr. 1-33-4 (su vėlesniais pakeitimais) patvirtinto Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos aprašo (b. l. 102–105) 3.1 punktu, kuriame įtvirtinta, kad į nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 procentų mokestis, sąrašą gali būti įrašytas fizinių ir juridinių asmenų nekilnojamasis turtas, kuris,

vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu, yra apmokestinamas nekilnojamojo turto mokesčiu ir atitinka vieną ar kelis iš šių kriterijų – statinių ir patalpų angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos.

19. Iš pareiškėjo pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad jis iš esmės sutinka, jog malūnas yra apleistas, jį reikalinga remontuoti, tačiau kartu pažymi, jog deda tam tikras pastangas ir pagal galimybes prižiūri malūną (nuplovė berželius, užkalė langus, nudažė duris, aplinką prižiūri giminaitis), malūnas yra naudojamas sandėliavimui, taip pat pareiškėjas nurodo, jog jo finansinė padėtis yra sunki, todėl negali sumokėti tokių didelių mokesčių.

20. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ir įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, jog sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacija dėl to, kad malūnas pagrįstai buvo įtrauktas į sąrašą, kaip nenaudojamas ir apleistas objektas, nes jo būklė atitinka Aprašo 3.1 punkte nustatytus kriterijus – jo angos (durys, langai) yra užkaltos ar kitaip uždengtos, užrakintos ir ilgą laiką neatidaromos, patalpos yra tuščios, netvarkomos, neprižiūrimos. Kaip jau buvo minėta prieš tai, pareiškėjas pats pripažino, kad užkalė langus, malūno būklė yra prasta ir jam yra reikalingas remontas. Nors pareiškėjas teigė, kad malūnu naudojasi sandėliavimui, tačiau šiems savo teiginiams pagrįsti nepakeitė jokių įrodymų. Priešingai, iš gausių įvairiais laikotarpiais atsakovo darytų ir pateiktų nuotraukų matyti, kad malūno durys apipieštos, išlaužytos, nevarstomos. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, jog jo individuali įmonė, realiai veiklą vykdanti Kaune, yra registruota malūno adresu, priešingos išvados nesuponuoja. Pareiškėjo teiginiai apie tai, kad jis pagal išgales rūpinasi malūnu (nupjovė berželius, nudažė malūno duris), laikytini neatitinkančiais realios ir ginčui aktualiu laikotarpiu buvusios situacijos, nes minėtos atsakovo nuotraukos šias jo nurodytas aplinkybes paneigė. Pareiškėjo nurodyti argumentai apie aplinką tvarkantį giminaitį šioje byloje neturi jokios teisinės reikšmės, nes nagrinėjamu atveju yra vertinama malūno, o ne žemės sklypo, būklė. Tuo tarpu pareiškėjo teiginiai apie jo sunkią finansinę būklę galimai būtų aktualūs sprendžiant pareiškėjo atleidimo nuo apskaičiuoto mokesčio ar jo sumažinimo klausimą, tačiau neturi jokios reikšmės nustatant, ar malūnas yra apleistas ir nenaudojamas, bei ar šiuo pagrindu pagrįstai buvo įtrauktas į ginčijamu tarybos sprendimu patvirtintą sąrašą. Taigi ginčijamas tarybos sprendimo 7 punktas pirmosios instancijos teismo sprendimu pagrįstai buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, todėl nebuvo jokio pagrindo jį panaikinti.

21. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad administracija, prieš tarybai ginčijamu sprendimu į sąrašą įtraukiant pareiškėjo malūną, pranešė jam apie planuojamą priimti sprendimą, reikalavo pastatą sutvarkyti (b. l. 72), nepaisant to, pareiškėjas jokių savo turto tvarkymo veiksmų nesiėmė (b. l. 82), tokių veiksmų vėlesnį atlikimą patvirtinančių įrodymų nepateikė nei atsakovams, nei pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui.

22. Apibendrindama pirmiau nurodytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a :

pareiškėjo L. P. apeliacinį skundą atmesti.Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-04376 2019-03-21 2019-03-13 2019-03-13 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.

1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Onrama“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2017 m. sausio 5 d. nutarimą Nr. ATK2-02/17 (toliau – ir Nutarimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad atsakovas 2017 m. sausio 5 d. nutarimu bendrovei paskyrė 362 Eur dydžio baudą dėl to, kad bendrovei priklausančiame bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), po 22 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais ir tuo buvo pažeistas Kauno miesto savivaldybės tarybos (toliau – Taryba) sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“ (toliau – ir Tarybos sprendimas).

3. Pareiškėjas nesutikdamas su atsakovo Nutarimu, nurodo, kad Tarybos sprendimas ūkio subjektui, prekiaujančiam alkoholiniais gėrimais, įsigalioja tik nuo registruoto pranešimo apie priimtą Tarybos sprendimą įteikimo dienos. UAB „Onrama“ joks pranešimas įteiktas nebuvo, todėl, pareiškėjo nuomone, nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistas Tarybos sprendimas. Pareiškėjas skundo argumentus grindžia Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 35 punkto nuostatomis. Bendrovės teigimu, vien Tarybos sprendimo priėmimas savaime teisinių pasekmių UAB „Onrama“ nesukūrė ir negalėjo sukurti, nes iki tinkamo informavimo momento galiojo nustatyti reikalavimai ir nurodytas prekybos alkoholiniais gėrimais laikas. Šių nurodytų aplinkybių pagrindu, pareiškėjas teigia, kad UAB „Onrama“ Tarybos sprendimo, Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies nepažeidė, nes pareiškėjas nebuvo tinkamai informuotas apie priimtą Tarybos sprendimą, ribojantį licencijoje nustatytą alkoholiniais gėrimais prekybos laiką.

4. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.5. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad Taryba 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniai

gėrimais laiko apribojimo“ apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22.00 val. iki 8.00 val. prekybos vietoje, pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti Tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniai gėrimais laiko apribojimo“ dalį dėl apribojimo prekybos alkoholiniais gėrimais laiko nuo 22.00 val.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cec7ebc04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

iki 8.00 val. Kauno miesto prekybos vietose, taip pat ir adresu: (duomenys neskelbtini). Teismas pareiškėjo skundo netenkino. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas įsiteisėjo 2015 m. spalio 16 d.

6. Departamentas atsiliepime nurodė, kad vadovaujantis Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Kauno AVPK) Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus 2016 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 20-S-172650(1.16) pateikta informacija buvo nustatyta, jog pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), draudžiamu metu, t. y. nuo 22.00 val. iki 8.00 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, o būtent 2016 m. lapkričio 11 d. apie 2.50 val. pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), fiziniam asmeniui buvo parduoti trys vieno litro talpos buteliai alaus „Aludarių“ stiprusis, 7,5 proc. alk. tūrio.

7. Departamento nuomone, pareiškėjas neįvykdė pareigos užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų parduodami draudžiamu metu ir pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies reikalavimus. Pareiškėjui priklausančioje viešojo maitinimo vietoje prekyba alkoholiniais gėrimais buvo vykdoma nepaisant prekybos vietai, kurios adresas: (duomenys neskelbtini), Tarybos taikytų prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimų. Atsakovo teigimu, priimant skundžiamą nutarimą nei materialiosios, nei proceso teisės normos nebuvo pažeistos, o priimtas nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.9. Teismas nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė 2008 m. gruodžio 30 d. išdavė UAB „Onrama“ Licenciją

Nr. 1430/13, pagal kurią bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), leidžiama prekiauti alumi, vynu, fermentuotais gėrimais, spiritiniais gėrimais, alkoholiniais kokteiliais, nuo 0-24 val., gerti ten pat ir išsinešti. Taryba 2013 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, kuriuo nuspręsta apriboti prakybos alkoholiniais gėrimais laiką nuo 22 val. iki 8 val. ir prekybos vietoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui ekonominė sankcija – 362 Eur dydžio bauda – paskirta už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje ir Tarybos sprendime nustatyto draudimo nesilaikymą 2016 m. lapkričio 11 d. pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nurodė, kad Departamento 2016 m. gruodžio 2 d. protokole Nr. ATK2-189 nurodyta, jog UAB „Onrama“ 2008 m. gruodžio 30 d. išduota licencija Nr. 1430/10 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini). Taryba 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo, apribojo prekybos alkoholiniais gėrimais „Onrama“ priklausančiame bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), laiką nuo 22.00 val. iki 8.00 val. Protokole nurodyta, kad 2016 m. lapkričio 11 d. apie 2.50 val. UAB „Onrama“ priklausančiame bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), fiziniam asmeniui už 4,56 Eur buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, t. y. trys vieno litro talpos buteliai alaus „Aludarių“ stiprusis, 7,5 proc. alk. tūrio.

11. Teismas nustatė, kad Departamento 2016 m. gruodžio 2 d. protokole nurodytas aplinkybes patvirtina ir Kauno AVPK Žaliakalnio policijos komisariato 2016 m. lapkričio 23 d. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas Nr. 25P-78447310-16 iš kurio matyti, kad 2016 m. lapkričio 11 d. apie 2.50 val. UAB „Onrama“ priklausančio baro, esančio adresu: (duomenys neskelbtini), barmenė-pardavėja K. G. piliečiui pardavė alkoholinių gėrimų – 3 plastikinius alaus butelius „Aludarių“ 1 litro talpos 7,5 proc. alk. stiprumo po 22 val. išsinešimui. Alaus buteliai buvo uždaryti gamykliniu būdu, uždarymas nepažeistas, nepradarytas. Protokole nurodyta, kad barmenė-pardavėja nesilaikė Alkoholio kontrolės įstatymo normų dėl prekybos alkoholiniais gėrimais išsinešimui apribojimo nuo 22.00 val. iki 8.00 val.

12. Analogiškos įvykio aplinkybės nurodytos ir 2016 m. lapkričio 15 d. tarnybiniame pranešime Nr. 20-PR2-55857, 2016 m. lapkričio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 20-PR2-55203, 2016 m. lapkričio 11 d. tarnybiniame pranešime Nr. 20-PR2-55208, K. G. 2016 m. lapkričio 11 d. paaiškinime, D. K. 2016 m. lapkričio 11 d. paaiškinime.

13. Teismas nurodė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ (toliau – „Liteko“) duomenimis, pareiškėjas Tarybos sprendimo teisėtumą ginčijo Kauno apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. eI-1208-422/2015, pateikdamas dėl minėto Tarybos sprendimo (jo dalies) teismui skundą dar 2013 m. lapkričio 22 d. Kartu su skundu pareiškėjas pateikė teismui ir minėto Tarybos sprendimo kopiją. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su tuo, kad jam nebuvo įteiktas joks pranešimas apie Tarybos nustatytus apribojimus (kai jie skiriasi nuo licencijoje nurodyto prekybos laiko), atmetė kaip nepagrįstus. Teismas nurodė, kad pareiškėjui buvo žinomas Tarybos sprendimo turinys, todėl jis turėjo pareigą juo vadovautis. Šiuo aspektu teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, ginčydamas minėtą sprendimą teisme, suvokė, kad jis privalo laikytis Tarybos sprendime

nustatytų apribojimų. Be to, pareiškėjas net prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Tarybos sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-144/2014 pareiškėjo prašymą atmetė. „Liteko“ duomenimis taip pat nustatyta, kad LVAT 2015 m. spalio 16 d. priėmė nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015, kurioje nurodė, kad siekis pozityvių, teisėtų ir visuomeniškai pagrįstų tikslų, kitų konstitucinių vertybių (visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos, žmogaus sveikatos ir kt.) apsaugos, buvo teisėtas pagrindas priimti Tarybos sprendimą. Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas, kuriuo Tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimas Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniai gėrimais laiko apribojimo“ pripažintas teisėtu, įsiteisėjo 2015 m. spalio 16 d.

14. Atsižvelgdamas į tai, kad 2016 m. lapkričio 11 d. Tarybos sprendimas (alkoholinių gėrimų pardavimo po 22 val. užfiksavimo dieną) galiojo ir pareiškėjui buvo žinomas, pareiškėjas turėjo pareigą užtikrinti Tarybos sprendimo vykdymą. Departamentas, priimdamas skundžiamą Nutarimą, teisėtai ir pagrįstai juo vadovavosi.

15. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl registruoto pranešimo apie Tarybos sprendimą įteikimo pagal Mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 35 punktą, pažymėjo, kad šių taisyklių 35 punkte nustatyta, jog įmonė, turinti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, privalo laikytis licencijoje nurodyto prekybos alkoholiniais gėrimais laiko, o tais atvejais, kai savivaldybės taryba, vadovaudamasi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, apriboja įmonei prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir jis skiriasi nuo licencijoje nurodyto laiko, įmonė, registruotu laišku gavusi savivaldybės vykdomosios institucijos rašytinį pranešimą apie savivaldybės tarybos nustatytą apribojimą, privalo laikytis šio apribojimo nuo rašytinio pranešimo gavimo dienos, jeigu savivaldybės tarybos sprendime nenurodytas vėlesnis šio sprendimo įsigaliojimo terminas. Taigi nurodyta teisės norma nustato savivaldybės tarybos sprendimo, kuriuo nustatomas prekybos alkoholiniais gėrimais ribojimas, vykdymo pradžią – nuo registruoto pranešimo gavimo dienos. Pareiga laikytis tarybos sprendimu nustatyto ribojimo įmonei, prekiaujančiai alkoholiniais gėrimais, atsiranda nuo tada, kai ji gauna registruotą pranešimą apie nustatytą ribojimą.

16. Nagrinėjamu atveju Tarybos sprendime dėl prekybos laiko ribojimo nebuvo nustatyta atskira jo įsigaliojimo tvarka ar terminai, todėl teismas sprendė, kad jo galiojimo pradžiai nustatyti taikytinos minėtų taisyklių 35 punkto nuostatos.

17. Teismas nurodė, kad byloje ginčo, jog pareiškėjui nebuvo išsiųstas Kauno savivaldybės vykdomosios institucijos rašytinis pranešimas apie savivaldybės tarybos nustatytą apribojimą, nėra. Tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas apie Tarybos sprendimą dėl prekybos laiko ribojimo buvo informuotas, apie šio sprendimo priėmimą buvo paskelbta 2013 m. lapkričio 16 d. viešai spaudoje, pareiškėjas šio sprendimo teisėtumą ginčijo teisme, o tai reiškia, kad pareiškėjas, žinodamas apie pareigą užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų laikymąsi, privalėjo vykdyti Tarybos sprendimą dėl prekybos laiko ribojimo.

18. Teismas sprendė, kad Departamentas, konstatavęs Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalies ir Tarybos sprendimo pažeidimą, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutarimą skirti pareiškėjui baudą. Departamentas nei pareiškėjo atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių nenustatė, todėl pareiškėjui skyrė baudos vidurkį, t. y. 362 Eur dydžio baudą. Aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui turėtų būti skirta mažesnė bauda, byloje nenustatyta.

III.

19. Pareiškėjas UAB „Onrama“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

20. Nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, priimtas tinkamai neišnagrinėjus ir neįvertinus byloje nurodytų faktinių aplinkybių bei argumentų. Pirmosios inatncijos teismas netinkamai taikė AKĮ normas ir visiškai Taisyklėse įtvirtintą reglamentavimą, kuris reguliuoja ginčo teisinius santykius bei kuriuo buvo grindžiamas UAB „Onrama“ skundas. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pažeidė proceso ir materialiosios teisės normas.

21. Pažymi, kad Taisyklės yra specialusis teisės aktas, kuris numato Tarybos sprendimo vykdymo tvarką, pagal kurią Tarybos sprendimo vykdymo pradžia nesutampa su teisės akto įsigaliojimo data. Dėl šios priežasties, pareiškėjo teigimu, turėjo būti vadovaujamasi ir pirmenybė teikiama būtent specialiosioms teisės normoms – Taisyklėms. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad UAB „Onrama“ privalėjo vykdyti Sprendimą dėl prekybos laiko ribojimo, nors ir nurodė, kad joks registruotas pranešimas UAB „Onrama“ nebuvo įteiktas. Pareiškėjo teigimu, kol Tarybos sprendimas Bendrovei neįteiktas, kaip nustatyta Taisyklėse, ji neprivalėjo jo vykdyti.

22. Akcentuoja, kad Kauno apygardos teisme yra nagrinėta analogiškų administracinio teisės pažeidimo bylų, kuriose

buvo keliamas to paties Tarybos sprendimo pažeidimo klausimas, tačiau visuose procesiniuose sprendimuose buvo konstatuota, jog nesant Taisyklių 35 punkte nurodyto tinkamo pranešimo, Tarybos sprendimas negali būti pažeistas.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.24. Atsiliepimą atsakovas iš esmės grindžia aplinkybėmis, nurodytomis pirmosios instancijos teismui pateiktame

atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su reikalavimu laikytis Tarybos sprendime nustatyto prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo nuo 22.00 val. iki 8.00 val. iš esmės kvestionuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015, t. y. aplinkybes, kurias teismas neginčijamai konstatavo ir patvirtino.

25. Atsakovas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, kad Tarybos sprendimas Bendrovei nebuvo įteiktas, nurodo, jog Departamentas pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems motyvams, kad pareiškėjas apie Tarybos sprendimą žinojo, kadangi šio sprendimo teisėtumą ginčijo teismui. Pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, kartu pateikė ir Tarybos sprendimo kopiją, taigi jam buvo žinomas Tarybos sprendimo turinys, todėl jis privalėjo juo vadovautis. Pareiškėjas net prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti Tarybos sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, tačiau LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS822-144/2014 pareiškėjo prašymą atmetė. Tarybos sprendimas dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo įsigaliojo LVAT priėmus 2015 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1907-146/2015, kuri yra neskundžiama. Taip pat byloje nėra ginčo, kad Tarybos sprendimas 2013 m. lapkričio 16 d. buvo viešai paskelbtas spaudoje.

26. Departamentas dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su AKĮ 18 straipsnio 9 dalies pažeidimu, pažymi, kad įstatyme numatyta imperatyvi pareiga alkoholinius gėrimus parduoti tik leistinu metu. Įstatymų leidėjas nustatė įmonėms pareigą užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų parduodami draudžiamu metu. Pareiškėjo atsakomybei atsirasti užtenka, kad alkoholiniai gėrimai juridinio asmens būtų parduoti draudžiamu metu. Teisės pažeidimas yra baigtas, kada pažeidėjas atliko veiksmus, kurie yra įstatymo draudžiami. Nustatyto draudimo pažeidimo faktas jau yra pakankamas pagrindas taikyti ekonomines sankcijas. Šiuo atveju tai, kad pareiškėjo viešojo maitinimo vietoje prekyba alkoholiniais gėrimais buvo vykdoma nepaisant prekybos vietai, esančiai adresu: (duomenys neskelbtini), Tarybos taikytų prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimų, nurodo ir pati pareiškėjo darbuotoja, savo 2016 m. lapkričio 11 d. rašytiniame paaiškinime pripažindama, kad pardavė tris 1l talpos alaus butelius „Aludarių“ stiprusis, 7,5 proc. alk. tūrio.

27. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai vadovaujasi Kauno bei Panevėžio apygardos administracinių teismų sprendimais, kadangi vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT.

28. Priimant Departamento 2017 m. sausio 5 d. nutarimą nei materialiosios, nei proceso teisės normos nebuvo pažeistos, nutarimas atitinka teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, todėl naikinti nutarimą nėra juridinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2017 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. ATK2-02/17, kuriuo UAB „Onrama“ paskirta 362 Eur dydžio bauda už AKĮ 18 straipsnio 9 dalies pažeidimą, teisėtumo ir pagrįstumo.

30. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

31. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, jog vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos

nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad savivaldybių tarybos, siekdamos užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą ir įvertinusios prekybos alkoholiniais gėrimais vietą, gyventojų, bendrijų, bendruomenių ar jų atstovų, asociacijų ar kitų institucijų raštu pareikštą nuomonę, policijos komisariatų pasiūlymus, turi teisę riboti laiką, kuriuo leidžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais, neišduoti licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais.

33. Byloje nustatyta, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nesilaikė Tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimu jam nustatyto apribojimo prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. prekybos vietoje, esančioje adresu: (duomenys neskelbtini), todėl padarė pažeidimą, nustatytą AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje.

34. Pareiškėjas teigia, kad AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje nustatyto pažeidimo jis nepadarė, kadangi apie Tarybos sprendimo priėmimą jis nebuvo informuotas teisės aktų nustatyta tvarka, atitinkamai Sprendimas jam negalioja.

35. Tarybos sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių 35 punkte buvo nustatyta, kad įmonė, turinti licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, privalo laikytis licencijoje nurodyto prekybos alkoholiniais gėrimais laiko. Tais atvejais, kai savivaldybės taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 9 dalimi, apriboja įmonei prekybos alkoholiniais gėrimais laiką ir jis skiriasi nuo licencijoje nurodyto laiko, įmonė, registruotu laišku gavusi savivaldybės vykdomosios institucijos rašytinį pranešimą apie savivaldybės tarybos nustatytą apribojimą, privalo laikytis šio apribojimo nuo rašytinio pranešimo gavimo dienos, jeigu savivaldybės tarybos sprendime nenurodytas vėlesnis šio sprendimo įsigaliojimo terminas.

36. Aiškindama šio teisinio reglamentavimo tikslus teisėjų kolegija pažymi, kad šiomis Taisyklių nuostatomis įgyvendinami konstituciniai teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio saugumo ir teisinio tikrumo principai, kurių turinys atskleidžiamas oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimus).

37. Taisyklių nuostata, kad apribojus įmonei prekybos alkoholiniais gėrimais laiką, kai jis skiriasi nuo licencijoje nurodyto laiko, įmonė privalo laikytis šio apribojimo nuo tos dienos, kai registruotu laišku gavo savivaldybės vykdomosios institucijos rašytinį pranešimą apie savivaldybės tarybos nustatytą apribojimą, užtikrina, jog ūkio subjektai, įstatymo pagrindu įgiję teises ir pareigas, jaustųsi saugūs keičiantis teisiniams santykiams dėl viešojo administravimo subjektų teisės aktų, priimtų įstatymo pagrindu. Teisinis saugumas šiuo atveju garantuojamas tuo, kad eliminuojamas bet koks materialinio teisinio pobūdžio staigmenų ūkio subjektui pavojus, tarp jų ir galimų neigiamų padarinių įgyvendinant teises ir vykdant pareigas. Tačiau draudimo nustatytu metu prekiauti alkoholiniais gėrimais pareigos, vykdytinos įstatymo pagrindu pasikeitus teisiniams santykiams ir apie tokius pasikeitimus ūkio subjektui neabejotinai žinant, nevykdymas šioje byloje nustatytų faktinių aplinkybių kontekste negali būti pateisinamas informavimo tvarkos, nustatytos Taisyklių 35 punkte, pažeidimu. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir ankstesnėje praktikoje dėl AKĮ 18 straipsnio 9 dalies pažeidimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-145-415/2018; 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1053-822/2018 ir kt.).

38. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjas dar 2013 m. lapkričio 22 d. kreipėsi į teismą ginčydamas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2013 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. T-607 „Dėl prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimo“, taigi pareiškėjas žinojo jam taikytus prekybos alkoholiniais gėrimais laiko apribojimus, nors ir nebuvo informuotas Taisyklių 35 punkte nustatyta tvarka, tačiau nepaisant šių ribojimų pareiškėjo bare, esančiame adresu: (duomenys neskelbtini), prekiavo alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku (2016 m. lapkričio 11 d. 2.50 val.), t. y. padarė pažeidimą, numatytą AKĮ 18 straipsnio 9 dalyje, už kurį jam pagrįstai paskirta 362 Eur bauda.

39. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė iš esmės pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis

skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Onrama“ apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-288-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01516-2016-5Procesinio sprendimo kategorija 21.2(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :I.

1. Pareiškėjas J. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK, atsakovas) 2016 m. kovo 2 d. įsakymą Nr. 10-TE-165 (toliau – ir Įsakymas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Įsakymu jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas – už Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 47, 61.7, 63.2, 63.4, 63.5, 63.6, 63.7 punktų, pareiškėjo pareigybės aprašymo 7.2 ir 7.3 punktų pažeidimą.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=cb2793804b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

3. Pareiškėjas paaiškino, kad 2015 m. liepos 15 d. apie 18 val. 50 min. Molėtų plente vairuodamas automobilį „Audi“, D. A. V. nesuvaldė automobilio ir nuriedėjo į šalikelėje esantį griovį. Pranešimas apie šį įvykį buvo užregistruotas Bendrojo pagalbos centro (toliau – ir BPC) Vilniaus skyriuje 2015 m. liepos 15 d. 18 val. 50 min. pagal J. K. pranešimą. Pareiškėjas patruliuodamas gavo pranešimą apie įvykį bei informaciją, kad liudininkai įtarė, jog automobilį vairavęs asmuo buvo neblaivus ir mėgino pasišalinti. Radijo ryšiu pareiškėjas pranešė budėtojui, jog vairuotojas nesuvaldė automobilio, apgadino tik savo automobilį, pareigūnų paslaugų atsisakė.

4. Vilniaus AVPK 2015 m. liepos 25 d. buvo gautas B. G. B. elektroninis laiškas dėl policijos pareigūnų iš jos tėvo D. A. V. paimto 100 Eur kyšio už eismo įvykio neįforminimą. Ikiteisminis tyrimas dėl šių veiksmų buvo nutrauktas, nesurinkus pakankamai duomenų pareiškėjo kaltei pagrįsti. Tačiau atlikus tarnybinį patikrinimą, pareiškėjui ir kartu su juo patruliavusiam pareigūnui buvo paskirtos tarnybinės nuobaudos. Pareiškėjas teigė, kad tarnybinio tyrimo išvadoje buvo nepagrįstai konstatuota, kad tarnybinis nusižengimas buvo padarytas neįforminus eismo įvykio ir D. A. V. padaryto administracinio teisės pažeidimo. Paaiškino, kad D. A. V. pareiškėjui ir kartu su juo patruliavusiam pareigūnui paaiškino, kad vairuodamas automobilį užmigo, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir nuvažiavo į griovį, o automobilio apgadinimai yra seni. Buvo matyti žymės kelyje, paliktos nuvažiuojant nuo kelio, nuvažiuojant į griovį, išvažiuojant iš griovio bei įvažiuojant į kelkraštį. Apžiūrėję kelkraštį bei griovį, pareigūnai nerado nieko, kas galėjo būti nutrenkta automobiliu. Apie įvykį nežinojo ir žmonės, buvę už 100 m stovinčiame automobilyje. Nurodė, kad, D. A. V. pasijutus blogai, jis išgėrė savo turimų vaistų, užsigerdamas pareigūnų duotu vandeniu, tačiau nenorėjo, kad būtų iškviesti medikai. Atsisakius medicininės pagalbos, buvo pasiūlyta nuvažiuoti į kitoje kelio pusėje esančią apleistos degalinės teritoriją pailsėti. Asmuo su pareigūnais bendravo nenoriai ir priešiškai, buvo suirzęs, išsiblaškęs. Kadangi nebuvo rasta įrodymų, jog padarytas eismo įvykis, administracinio teisės pažeidimo protokolas nebuvo surašytas.

5. Nurodė, kad aplinkybė, jog išimtinai tik D. A. V. prisipažinimo pagrindu jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už eismo įvykio padarymą, nepaneigia fakto, jog pareigūnai nežinojo apie padarytą pažeidimą. Teigė, kad D. A. V. veiksmai liudijo apie ketinimą nuslėpti eismo įvykį. Apie įvykį pranešęs asmuo nurodė, kad automobilio vairuotojas renka po įvykio išsibarsčiusias automobilio detales. Mano, kad D. A. V. numuštą kelio ženklą galimai paslėpė. Pažymėjo, kad šios faktinės aplinkybės tarnybinio patikrinimo išvadoje nevertintos. Mano, kad D. A. V., siekdamas pagrįsti savo versiją apie tai, kad pareigūnams buvo žinoma apie padarytą eismo įvykį, o jis įformintas nebuvo tik todėl, kad jis davė kyšį, ikiteisminio tyrimo metu melavo ir privertė savo draugą O. P. duoti melagingus parodymus. Pažymėjo, kad O. P. 2015 m. spalio 26 d. apklausos metu savo parodymus pakeitė, teigdamas, kad davė melagingus parodymas, paprašytas draugo D. A. V.. Tarnybinio patikrinimo metu buvo kritiškai vertinami pareigūnų parodymai, o ne nuo pat pradžių tiesą įvairiais aspektais stengusio nuslėpti D. A. V. parodymai.

6. Pareiškėjas taip pat paaiškino, kad 2015 m. liepos 18 d. apie pareigūnų veiksmus pranešusi D. A. V. dukra elektroninį laišką parašė praėjus 8 dienoms. Jos darytos numušto kelio ženklo nuotraukos nepatvirtina, kad pareigūnams apie jį buvo žinoma, nes įvykio metu žolė buvo aukšta, o nuotraukose jau nupjauta. Be to, iš nuotraukų nėra aišku, kokiu atstumu nuo įvykio vietos buvo rastas numuštas kelio ženklas. Pažymėjo, kad įvykio liudininkas J. K. nei pranešime BPC, nei apklausos metu nenurodė, kad buvo nulaužtas kelio ženklas, o tik paaiškino, kad D. A. V. atsitrenkė į stulpą. Ši aplinkybė tarnybinio patikrinimo metu nebuvo vertinta. Taip pat nebuvo įvertinti Vieningos policijos pajėgų valdymo sistemos duomenys, kurie liudija apie pareigūnų pastangas išsiaiškinti įvykio aplinkybes. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto (toliau – ir Statutas) 2 straipsnio 7 dalį, pagrindiniai tarnybinio nusižengimo požymiai yra pareigūno padarytas pažeidimas ar pareigų neatlikimas (neveikimas) ir kaltė. Nenustačius kaltės, pareigūno atsakomybė negalima.

7. Atsakovas Vilniaus AVPK pateiktame atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.8. Atsiliepime nurodė, kad D. A. V. buvo paskirta administracinė nuobauda dėl sukelto eismo įvykio. Į įvykio vietą

atvykęs pareiškėjas ir kitas pareigūnas nesurinko įvykį charakterizuojančios medžiagos ir jo neįformino. Pažymi, kad pareiškėjo teiginius dėl kelio ženklo ieškojimo paneigia pagal savanorišką dokumentų pateikimo protokolą pateiktos B. G. B. nuotraukos, kuriose akivaizdžiai matomas numuštas kelio ženklas, bei J. K. pranešimas, kad automobilis atsitrenkė į stulpą. Šios aplinkybės yra konstatuotos įsiteisėjusiame Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-42253-15. Šio nutarimo pareiškėjas neskundė. Pareiškėjo teiginiai paremti prielaidomis, siekiant pateisinti savo netinkamą veikimą.

9. Atsakovas pažymėjo, kad visi duomenys patvirtina, jog pareiškėjas ir kartu su juo patruliavęs pareigūnas aplaidžiai vykdė savo pareigas, sąmoningai neišsiaiškino įvykio aplinkybių, nesudarė eismo įvykio schemos, nenustatė eismo įvykio kaltininko ir nesurašė pastarajam administracinio teisės pažeidimo protokolo. Akcentavo, kad vyriausiasis patrulis

pareiškėjas yra ne vienerių metų patirtį turintis vyriausiasis patrulis, todėl pagal pėdsakus įvykio vietoje ir transporto priemonės apgadinimų pobūdį privalėjo nustatyti aptariamo įvykio aplinkybes. Taip pat nebuvo gautas automobilio vairuotojo paaiškinimas dėl eismo įvykio aplinkybių bei nesurašytas atitinkamos formos tarnybinis pranešimas. Šių pareigūnų netinkamai atliktas pareigas ir kaltę patvirtina ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga ir įsiteisėjusiuose sprendimuose nustatytos aplinkybės.

II.

10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11. Teismas nurodė, kad Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 1 d. buvo gautas Vilniaus apygardos prokuratūros 2015 m. lapkričio 27 d. raštas Nr. 2.S-(202)-66700 ir 2015 m. lapkričio 25 d. nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą, kuriame nurodyta, kad J. J. veiksmuose negali būti nustatyta nusikalstamos veikos sudėtis, tačiau surinkta medžiaga yra pakankama teigti, kad jis padarė tarnybinį nusižengimą, todėl turi būti sprendžiamas drausminės atsakomybės taikymo klausimas.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 11 d. pasirašytinai buvo supažindintas su 2015 m. gruodžio 8 d. pranešimu Nr. 10-PR1-220 „Dėl tarnybinio nusižengimo“, kuriame nurodyta, kad jis galimai padarė tarnybinį nusižengimą, nes, 2015 m. liepos 15 d. apie 19 val. gavęs pranešimą apie eismo įvykį, kurio metu buvo apgadintas automobilis ir kelio ženklas, išvykęs į eismo įvykį jo neįformino, kaltam asmeniui nesurašė administracinio teisės pažeidimo protokolo, atsakovui pateikė melagingą informaciją, kad eismo įvykio metu nebuvo apgadintas turtas, ir tokiais veiksmais pažemino pareigūno vardą. Pareiškėjas 2015 m. gruodžio 15 d. pateikė atsakovui paaiškinimą dėl tarnybinio nusižengimo, kuriame nurodė, kad nepadarė tarnybinio nusižengimo.

13. Atlikus tarnybinį patikrinimą, 2016 m. sausio 6 d. buvo surašyta tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 10-7S-4, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pažeidė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punktą, Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. 5-V-673 patvirtintos Policijos patrulių veiklos instrukcijos 3, 47, 61.7, 63.2 ir 63.4–63.7 punktų bei Vilniaus AVPK viršininko 2010 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 10-V-119 patvirtinto Vilniaus AVPK KPV KPR 1-osios kuopos 1-ojo būrio vyriausiojo patrulio pareigybės aprašymo (toliau – ir Pareigybės aprašymas) 7.2, 7.3 ir 7.5 punktų reikalavimus, todėl siūloma jam skirti tarnybinę nuobaudą. Remdamasis nurodyta išvada, Vilniaus AVPK viršininkas 2016 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 10-TE-165 skyrė pareiškėjui tarnybinę nuobaudą – papeikimą.

14. Teismas nurodė, kad iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, jog tarnybinė nuobauda – papeikimas – pareiškėjui paskirta už tai, kad jis, būdamas Vilniaus AVPK KPV KPR vyriausiuoju patruliu (ekipažo vyresniuoju), 2015 m. liepos 15 d. gavęs pranešimą apie kelyje Vilnius–Utena įvykusį eismo įvykį ir nuvykęs į įvyko vietą, sąmoningai nesiaiškino jo aplinkybių, nesudarė eismo įvykio schemos, nenustatė kaltininko ir nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, tokiu būdu pažeidė Instrukcijos 63.4 ir 63.6 punktus, tinkamai neapžiūrėjo eismo įvykio vietos, įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, tokiu būdu pažeidė Instrukcijos 63.5 punktą, negavo vairuotojo paaiškinimų ir nesurašė tarnybinio pranešimo, tokiu būdu pažeidė Instrukcijos 63.2 ir 63.7 punktą, be to, pareiškėjas nevykdė Pareigybės aprašymo 7.2 ir 7.3 punktuose nustatytų pareigų, jo veiksmai neatitiko Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir Instrukcijos 47 ir 61.7 punktų reikalavimų.

15. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas, kaip Vilniaus AVPK KPV KPR vyriausiasis patrulis, turi pareigą nustatyti eismo įvykyje dalyvavusius asmenis, liudytojus, gauti jų paaiškinimus, sudaryti eismo įvykio schemą, apžiūrėti eismo įvykyje dalyvavusias transporto priemones, pažymėti jų apgadinimus, išaiškinti eismo įvykio aplinkybes, nustatyti kaltininką ir surašyti jam administracinio teisės pažeidimo protokolą, dėl įvykio surašyti išsamų tarnybinį pranešimą.

16. Teismas nurodė, kad pareiškėjas neginčija, jog, atvykęs į eismo įvykio vietą, privalo atlikti aukščiau nurodytus veiksmus, tačiau teigia, kad 2015 m. liepos 15 d. nebuvo pagrindo surašyti D. A. V. administracinio teisės pažeidimo protokolą, nubraižyti eismo įvykio schemą bei atlikti kitus privalomus veiksmus, kadangi įvykio vietoje nebuvo įrodymų apie įvykusį eismo įvykį. Kelio ženklas, kurį, kaip teigiama tarnybinio patikrinimo išvadoje, D. A. V. numušė, nebuvo rastas, o automobilio apgadinimai buvo seni.

17. Teismas, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį ir pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad, sprendžiant dėl pareiškėjo drausminės atsakomybės, turi būti nustatyta, ar 2015 m. liepos 15 d., apie 19 val. kelyje Vilnius–Utena D. A. V. sukėlė eismo įvykį.

18. Teismas nurodė, kad bylos duomenys patvirtina, jog 2015 m. liepos 15 d. apie 19 val. pareiškėjas, dirbdamas

patrulyje AP-13, iš Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo poskyrio gavo pranešimą, kad Utenos kelyje, ties Didžiąja Rieše, nuo kelio nuvažiavo Audi ((duomenys neskelbtini) liudininkų manymu, vairuotojas neblaivus, bandys pasišalinti iš įvykio vietos, kadangi renkasi detales, jau norėjo išvažiuoti. Į įvykio vietą atvykęs pareiškėjas eismo įvykio fakto nenustatė, todėl neatliko Instrukcijoje ir Pareigybės aprašyme nurodytų privalomų atlikti veiksmų, informavo Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo poskyrio pareigūną, kad už posūkio į Paberžę keturiasdešimt ketvirtų metų gimimo senelis nesuvaldė automobilio ir nuvažiavo į griovį, apgadino savo automobilį – nuplėšė buferį, daugiau nieko neapgadino, jų paslaugų atsisakė. Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 10 d. D. A. V. surašė administracinio teisės pažeidimo protokolą Nr. 10P-45826733-15 dėl to, kad jis 2015 m. liepos 15 d. apie 18 val. 55 min. kelio Vilnius–Utena 17,5 km, vairuodamas automobilį, nepasirinko saugaus greičio, nesuvaldė automobilio, nuvažiavo nuo kelio ir atsitrenkė į kelio ženklą – apgadino tiek jį, tiek transporto priemonę. Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 10 d. nutarimu Nr. 10N-45838298-15 D. A. V. pagal Administracinių teisės pažeidimų kodekso 127 straipsnio 2 dalį paskirta administracinė nuobauda – 35 Eur bauda.

19. Vilniaus AVPK pagal D. A. V. pareiškimą 2015 m. liepos 31 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl to, kad pareiškėjas iš eismo įvykio kaltininko galimai paėmė 100 Eur kyšį. Ikiteisminio tyrimo metu, duodamas parodymus, pareiškėjas nurodė, kad, 2015 m. liepos 15 d. atvykus į galimo eismo įvykio vietą, D. A. V. jam paaiškino, kad važiuodamas link Vilniaus kelis kartus buvo užmigęs, todėl galėjo atsitrenkti į stulpą ar kelio ženklą. Pareiškėjas pabrėžė, kad D. A. V. vairuojamas automobilis buvo smarkiai apgadintas, buferis atsilupęs, purvinas ir žolėtas, taip pat apgadintas vienas iš automobilio žibintų. Vairuotojas pareiškėjui paaiškino, kad dalis sugadinimų buvo padaryta anksčiau.

20. Teismas sprendė, kad Išvadoje nurodytos aplinkybės, jog, atvykęs į įvykio vietą, pareiškėjas nesurinko įvykį charakterizuojančios medžiagos, yra patvirtintos byloje esančiais įrodymais. Pareiškėjas neištyrė liudytojų Bendrajam pagalbos centrui nurodytų aplinkybių dėl to, kad automobilio vairuotojas buvo galimai neblaivus. Tiek duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, tiek kontaktuodamas su Vilniaus AVPK Operatyvaus valdymo poskyrio pareigūnais, pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. liepos 15 d. įvykio metu buvo apgadintas D. A. V. vairuotas automobilis „Audi“. Pareiškėjas turėjo ištirti ir įsitikinti, ar buvo apgadintas kitas turtas, įskaitant kelio įrenginius. Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas privalėjo nustatyti visas įvykio aplinkybes, tačiau to nepadarė. Teismo vertinimu, pareiškėjas, vykdydamas savo tarnybines funkcijas, atliko ne visus veiksmus, susijusius su eismo įvykio aplinkybių ištyrimu.

21. Teismas pažymėjo, kad faktą, jog 2015 m. liepos 15 d. apie 19 val. kelyje Vilnius–Utena D. A. V. sukėlė eismo įvykį, patvirtina jo paties paaiškinimai, apie įvykį Bendrajam pagalbos centrui pranešusio asmens pokalbio su darbuotoju stenograma, Vilniaus AVPK 2015 m. gruodžio 10 d. nutarimas Nr. 10N-45838298-15, ikiteisminio tyrimo metu atlikti parodymo atpažinti veiksmai. Pagal Policijos veiklos įstatymą bei Instrukciją pareiškėjui, kaip kelių patruliui, tenka ne tik pareiga surinkti eismo įvykį charakterizuojančius įrodymus, bet ir juos apsaugoti. Kelių policijos patruliai, atvykę į eismo įvykio vietą, privalo patikrinti transporto priemonę, nustatyti apgadinimus, todėl, gavęs informaciją, kad asmuo ketina pasišalinti iš eismo įvykio vietos, renkasi detales, pareiškėjas privalėjo patikrinti, ar nebuvo paslėpti eismo įvykiui nustatyti reikšmingi įrodymai, taip pat jame dalyvavusio automobilio detalės. Teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus, kad D. A. V. galėjo būti paslėpęs numuštą kelio ženklą, todėl atvykęs pareiškėjas jo nerado. Taip pat teismas kaip nepagrįstus atmetė ir pareiškėjo argumentus, kad eismo įvykis negalėjo būti nustatytas, nes D. A. V. jau buvo išvažiavęs iš griovio. Nesant galimybės nustatyti eismo įvykio vietos, pareiškėjui kilo pareiga surašyti administracinio teisės pažeidimo protokolą už pasitraukimą iš eismo įvykio vietos. Iš tarnybinio patikrinimo išvados matyti, kad pareiškėjo veiksmus atsakovas vertino kaip padarytus netiesiogine tyčia, o būtent, kad pareiškėjas turėjo ir galėjo suprasti, jog nevykdo jam teisės aktuose priskirtų funkcijų, galėjo suvokti dėl to kilsiančias pasekmes, tačiau sąmoningai leido joms kilti. Teismas su tokiomis atsakovo išvadomis sutiko. Pareiškėjui turėjo būti žinoma, kad D. A. V. sukėlė eismo įvykį, todėl jis privalėjo atlikti tam tikrus teisės aktuose nustatytus veiksmus, o jų neatlikdamas, turėjo suvokti, kad pažeidžia jo funkcijas reglamentuojančių teisės aktų nuostatas.

22. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas pažeidęs Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkto, Instrukcijos 3, 47, 61.7, 63.2 ir 63.4–63.7 punktų bei Pareigybės aprašymo 7.2, 7.3 ir 7.5 punktų nuostatas, nes, atvykęs į eismo įvykio vietą, neatliko šiose normose nurodytų privalomų veiksmų, t. y. neapsaugojo įrodymų, neišsiaiškino įvykio aplinkybių, nesudarė eismo įvykio schemos, tinkamai neapžiūrėjo eismo įvykio vietos, įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, negavo eismo įvykyje dalyvavusio asmens paaiškinimų, nenustatė kaltininko ir nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo, todėl nėra pagrindo tenkinti jo skundą.

III.

23. Pareiškėjas J. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

24. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia aplinkybėmis, nurodytomis skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad nesutinka su Išvada bei pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad tyčiniais veiksmais padarė tarnybinį nusižengimą, neįformindamas eismo įvykio ir D. A. V. administracinio teisės pažeidimo, kad vykdydamas savo funkcijas, atliko ne visus veiksmus, susijusius su eismo įvykio aplinkybių ištyrimu. Atvykęs į įvykio vietą pastebėjo automobilį „Audi“, kurio vairuotojo pusėje sėdėjo vyresnio amžiaus vyras, kaip vėliau paaiškėjo, D. A. V.. Paklausus kas atsitiko, paaiškino, kad vairuodamas automobilį užmigo, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir nuvažiavo į griovį. D. A. V. taip pat pasakė, kad prie jo buvo priėję kažkokie žmonės, kurie matė įvykį, tačiau vėliau nuvažiavo. Minėjo, kad kelis kartus buvo užmigęs važiuodamas link Vilniaus, lyg tarp kitko užsiminė, kad galėjo į kažką atsitrenkti. Pareiškėjas matė, kad automobilis yra apgadintas iš priekio ir galo. Paklausus, kada, kur ir kokiomis aplinkybėmis buvo padaryti automobilio apgadinimai, vairuotojas paaiškino, kad automobilio apgadinimai yra seni. Paaiškino, kad pastebėjo žymes kelyje, t. y. matė žymes, paliktas nuvažiuojant nuo kelio, žymes, kurioje vietoje buvo įvažiuota į griovį, nes žolė, kuri buvo aukšta, išguldyta, taip pat važiavimo grioviu žymes ir išvažiavimo į kelkraštį žymę. Taigi D. A. V. automobiliu po įvykio jau buvo išvažiavęs iš griovio ir jį rado jau stovintį kelkraštyje. Kadangi jis kitam pareigūnui užsiminė, kad galėjo atsitrenkti į kažką (gal stulpą ar kelio ženklą), apžiūrėję kelkraštį, nieko nerado, taip pat nerado jokių žymių, kur galėjo būti į žemę įtvirtintas stulpas. Tuomet pasiūlė D. A. V. kartu apžiūrėti griovį, į kurį jis įvažiavo, tam, kad išsiaiškinti, ar jis į ką nors atsitrenkė įvykio metu. Visi trys apžiūrėjo griovio atkarpą, kurioje galbūt vairuotojas galėjo kažką nutrenkti, tačiau toje atkarpoje nei nugriauto kelio ženklo, nei stulpo, nei automobilio detalių ar dar kažko nerado. Žolėje, kuri buvo aukšta, taip pat nerado ir jokių žymių, rodančių, kad vairuotojas nurodytomis aplinkybėmis būtų į ką nors atsitrenkęs.

25. Pareiškėjo nuomone, pagal faktines aplinkybes atliko visus privalomus veiksmus siekdamas nustatyti, ar buvo autoįvykis. D. A. V. nuvažiavo į griovį ties artimesniu kelio stulpeliu su atšvaitu. Tuo tarpu, išanalizavus atsakovo pateiktas nuotraukas, matyti, kad kelio ženklo plafonas po dviejų savaičių nuo įvykio D. A. V. dukros B. G. B. buvo rastas numestas prie kito tolimesnio kelio stulpelio su atšvaitu. Tačiau atvykus į įvykio vietą, jokio kelio ženklo ar jo dalių nebuvo nei prie vieno iš šių stulpeliu. Pažymi, kad OVS pranešime apie įvykį nebuvo užsiminta apie galimą kito turto apgadinimą, tik paties D. A. V. automobilio.

26. Paaiškino, kad D. A. V. pasiskundė, jog blogai jaučiasi, todėl kitas pareigūnas pasiūlė iškviesti medicinos pagalbą, tačiau vairuotojas atsisakė. Jo blaivumas nebuvo patikrintas, kadangi nebuvo jokių girtumo požymių, nuo D. A. V. nesklido alkoholio kvapas.

27. Nurodo, kad kitoje kelio pusėje už maždaug 100 m kelyje link Paberžės pamatė stovintį automobile, todėl kitas pareigūnas pavažiavo iki to automobilio išsiaiškinti, ar tame automobilyje esantys asmenys ką nors žino apie įvykį, o jis kartu su D. A. V. toliau ieškojau daikto, į kurį vairuotojas galėjo atsitrenkti. Grįžęs pareigūnas informavo, kad žmonės nieko apie įvykį nežino. D. A. V., vėl pasijutęs blogai, automobilyje susirado kažkokių vaistų, kad nusiramintų. Kadangi neturėjo vandens, pareigūnas iš tarnybinio automobilio atnešė jam vandens. Greitosios medicininės pagalbos vairuotojas atsisakė, todėl pasiūlė jam nuvažiuoti į kitoje kelio pusėje esančią apleistos degalinės teritoriją, kad pailsėtų, o po to galėtų tęsti kelionę. Tam, kad vairuotojas galėtų saugiai pervažiuoti į savo kelio juostą ir nuvykti į degalinės teritoriją, užblokavo eismą. D. A. V. važiavo priešais jų automobile, jie mate, kaip jis nusuko į buvusios degalinės teritoriją, o jų ekipažas nuvažiavo link Vilniaus.

28. Kadangi įrodymų, jog padarytas eismo įvykis, nerado, administracinio teisės pažeidimo protokolo nesurašė. Jokio kyšio neėmė. Pareiškėjas, kai suspažino išsamiau su ikiteisminio tyrimo metu surinkta medžiaga, yra įsitikinęs, kad D. A. V. tikslingai nuo jų nuslėpė eismo įvykio faktą. Faktinė aplinkybė, kad išimtinai tik D. A. V. prisipažinimo pagrindu jis buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už eismo įvykio padarymą, nepaneigia fakto, jog pareiškėjas nežinojo apie D. A. V. padaryta pažeidimą. Jau nuo pat pradžių D. A. V. veiksmai liudijo apie tai, kad jis ketina nuslėpti eismo įvykio faktą. Kaip paaiškėjo iš tarnybinio patikrinimo metu surinktos medžiagos, įvykio liudininkas J. K., skambindamas BPC, akcentavo, kad automobilio „Audi“ vairuotojas renka po įvykio išsibarsčiusias automobilio detales ir ruošiasi išvažiuoti. Neišvažiavo iš įvykio vietos tik todėl, kad liudininkas informavo, jog jau paskambino policijai ir ji atvažiuoja. Tačiau neaišku, kur dingo stulpas su kelio ženklu, jeigu jis jį iš tiesų numušė. Galbūt pamatęs, kad įvykio liudininkas nuvažiavo, D. A. V. kelio ženklą arba numetė tolyn į aukštą žolę, arba jį paslėpė automobilyje. Šios faktinės aplinkybės Tarnybinio patikrinimo išvadoje tendencingai nutylimos ir nevertinamos. Taip pat nevertintos ir aplinkybės dėl O. P. duotų parodymų bei neva kyšio davimo, B. G. B., J. K. parodymai, Vieningos policijos pajėgų valdymo sistemos duomenys, kurie liudija apie pareiškėjo pastangas išsiaiškinti įvykio aplinkybes.

29. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nurodė, jog pareiškėjas turėjo ištirti ir įsitikinti, ar buvo apgadintas kitas turtas, įskaitant kelio įrenginius, tačiau nenurodė, kokius dar papildomus veiksmus, be tų, kuriuos atliko, turėjo atlikti. Nesutinka, kad padarė tarnybinį nusižengimą ir pažeidė nurodytų teisės aktų nuostatas, nes Tarnybinio patikrinimo išvada, kuria vadovaujantis buvo priimtas Įsakymas skirti tarnybinę nuobaudą, nepagrįsta jokiais neginčytinais įrodymais. Atitinkamai ir pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas.

30. Pareiškėjas taip pat prašo prijungti prie bylos įvykio vietos fotonuotraukas. Anksčiau to padaryti neturėjo galimybės, kadangi fotoaparatas, kuriuo buvo užfiksuota įvykio vieta, buvo įkritęs į vandenį, todėl manė, kad nepavyks nuotraukų atkurti. Kadangi jas pavyko atstatyti, prašo jas prijungti prie bylos ir įvertinti.

31. Atsakovas Vilniuas AVPK pateiktame atsiliepime su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.32. Atsiliepimą atsakovas grindžia iš esmės argumentais, nurodytais teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo

skundą. Papildomai nurodo, kad nėra pagrindo prijungti prie bylos pareiškėjo pateiktų fotonuotraukų, kadangi jos galėjo būti pateiktos nagrinėjant bylą teisme, o jų atstatymas užtrunka 1–2 dienas. Be to, nuotraukos pateiktos inkorporuotos į apeliacinį skundą ir nėra jokių objektyvių galimybių įsitikinti, kad šiose nuotraukose užfiksuoti vaizdai nebuvo redaguoti ar keisti siekiant paslėpti objektyviai egzistavusius objektus, todėl tokių įrodymų patikimumas yra itin abejotinas.

33. Atkreipia dėmesį, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas byloje Nr. I-6373-764/2016 jau vertino patrulių ekipažo veikimą skundžiamoje situacijoje, bei priėmė įsiteisėjusį teismo sprendimą. Be to, įsiteisėjęs nutarimas nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 01-1-42253-15, jame nurodytos faktinės ikiteisminio tyrimo aplinkybės, kurios turi prejudicinę galią, todėl pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :IV.

34. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo procesinio pobūdžio prašymų prijungti prie bylos papildomus įrodymus (įvykio vietos nuotraukas), pažymi, kad prašymas neatitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalyje nustatytų sąlygų, todėl pareiškėjo prašymas netenkinamas.

35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2016 m. kovo 2 d. įsakymo Nr. 10-TE-165, kuriuo pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda – papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

36. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai įvertino byloje esančiu įrodymus, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Pareiškėjas tarnybinio nusižengimo nepadarė, teisės aktų nuostatų nepažeidė, Tarnybinio patikrinimo išvada, kuria vadovaujantis buvo priimtas Įsakymas skirti tarnybinę nuobaudą, nepagrįsta jokiais neginčytinais įrodymais.

37. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

38. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį

administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).39. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo

nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 57 straipsnį, įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 1 ir 2 dalis, įrodymai administracinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra; tie duomenys nustatomi šiomis priemonėmis: šalių ir jų atstovų paaiškinimais, liudytojų parodymais, specialistų paaiškinimais ir ekspertų išvadomis, daiktiniais įrodymais, dokumentais ir kitais rašytiniais, elektroniniais, garso bei vaizdo įrodymais. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 4 dalį, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių ABTĮ nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus ABTĮ numatytas išimtis. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

41. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles bei vadovaudamasi ABTĮ 81 straipsniu nustatyta apimtimi, patikrinusi bylos faktinių aplinkybių nustatymo bei tyrimo objektyvumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas teisingam padaryto pažeidimo kvalifikavimui ir pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas J. J. netinkamai atliko savo pareigas bei jam priskirtas funkcijas ir tuo padarė tarnybinį nusižengimą.

42. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tarnybinių ginčų bylose ne kartą yra konstatavęs, kad tarnybinio nusižengimo tyrimas (Vidaus tarnybos statuto 26 str. 7 d.) yra tarnybinės nuobaudos skyrimo procedūros sudėtinė dalis, kurioje turi būti atliktas išsamus visų galbūt padaryto tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybių ir priežasčių, lėmusių nusižengimą, tyrimas. Tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje nepakanka formaliai įvardyti atitinkamo įstatymo ir (ar) poįstatyminių aktų normas, kuriose nustatytos tam tikros valstybės tarnautojo elgesio taisyklės, ir konstatuoti, kad jas pažeidė atitinkamas valstybės tarnautojas. Tarnybinio nusižengimo tyrimą atliekantis pareigūnas (komisija) turi surinkti visus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius valstybės tarnautojo galimai padaryto nusižengimo faktą, jo kaltę, patikrinti valstybės tarnautojo paaiškinime (jei toks pateiktas) nurodytas su tiriamu nusižengimu susijusias aplinkybes ir visa tai įvertinti, tyrimo rezultatus įforminant motyvuotoje tarnybinio nusižengimo tyrimo išvadoje. Tai lemia, kad apie skiriamos tarnybinės nuobaudos pagrįstumą, tarnybinio nusižengimo padarymo aplinkybes ir sudėtį sprendžiama vertinant atlikto tarnybinio patikrinimo medžiagą ir surašytą išvadą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-1614/2013, 2015 m. sausio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-662-2270/2014, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1934-146/2015, 2017 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-567-146/2017).

43. Sprendžiant, ar skundžiamu Įsakymu nuobauda buvo paskirta pagrįstai ir teisėtai, būtina nustatyti, ar tarnybinio patikrinimo išvadoje yra tyrimo metu surinkta medžiaga paremtų duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas padarė veikas (ir kokias konkrečiai), sudarančias tarnybinio nusižengimo sudėtį, taip pat tai, ar atsakovas laikėsi tarnybinių nuobaudų skyrimo pagrindinių procedūrų ir taisyklių.

44. Teisėjų kolegija pažymi, jog šiuo atveju apeliacinės instancijos teisme ginčo nekyla dėl procedūrinių nuobaudos

skyrimo aspektų, iš esmės proceso šalys nesutaria dėl to, ar egzistavo pagrindai skirti nurodytą nuobaudą atsakovo įvardintais pagrindais.

45. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, pažymi, kad pareiškėjo pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas nepaneigia pirmosios instancijos teismo tarnybinio nusižengimo aplinkybių konstatavimo, pagrįsto Tarnybinio patikrinimo išvada, kurioje nustatyta, kad pareiškėjas, atvykęs į įvykio vietą, neapsaugojo įrodymų, neišsiaiškino įvykio aplinkybių, nesudarė eismo įvykio schemos, tinkamai neapžiūrėjo eismo įvykio vietos, įvykyje dalyvavusios transporto priemonės, negavo eismo įvykyje dalyvavusio asmens paaiškinimų, nenustatė kaltininko ir nesurašė jam administracinio teisės pažeidimo protokolo, nesurašė tarnybinio pranešimo, nesilaikė Policijos veiklos įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 2 punkte, Policijos patrulių veiklos instrukcijos 3, 47, 61.7, 63.2 ir 63.4–63.7 punktuose bei Pareigybės aprašymo 7.2, 7.3 ir 7.5 punktuose nustatytų reikalavimų, ir tokiu būdu padarė tarnybinį nusižengimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas faktines aplinkybes įvertino tinkamai, nepažeisdamas aukščiau minėtų įrodymų vertinimą nustatančių taisyklių toje apimtyje, kiek tai yra reikšminga teisingam bylos išsprendimui. Dėl to teisėjų kolegija, sutikdama su tokiu vertinimu bei tarnybinio nusižengimo kvalifikavimu, iš naujo teismo nustatytų faktinių aplinkybių nekartoja. Apeliantas savo apeliaciniame skunde aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė, nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra neteisingos.

46. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime aiškiai ir motyvuotai pagrindė padarytas išvadas, atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl teigti, jog sprendimo išvados yra nemotyvuotas, nėra faktinio ir teisinio pagrindo.

47. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straispnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. J. apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ROMANAS KLIŠAUSKAS

RYTIS KRASAUSKAS_______________________


Administracinė byla Nr. A-1036-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01798-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1(S)


https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b10e35d04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de



Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. rugpjūčio 11 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK), 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 4–8, 153, 158).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2016 m. gegužės 26 d. Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimu buvo perkeltas į kamerų tipų patalpas 6 mėnesiams, tačiau faktiškai nuobauda pasibaigė tik 2017 m. kovo 30 d., t. y. po 10 mėnesių. Tai, pasak pareiškėjo, buvo padaryta nepagrįstai, pareiškėją nubaudžiant už tą patį iš esmės du kartus. Per tuos mėnesius, kuriuos pareiškėjas praleido papildomai kamerų tipų patalpose pareiškėjas nurodė, jog praleido 2 trumpalaikius pasimatymus, negalėjo siųsti laiškų mamai. Pareiškėjas nurodė, kad šiuo laikotarpiu galėjo lauke būti tik 1, o ne 2 valandas per dieną. Pareiškėjas paaiškino, kad buvo ne tik atitrauktas nuo šeimos, bet 2017 m. sausio mėnesį jis buvo išbrauktas iš 11 klasės sąrašų, nes mokytis kamerų tipų patalpose negalima. Dėl viso to, pasak pareiškėjo, jis patyrė šoką, depresiją, kančias, turėjo žaloti savo kūną.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (I t., b. l. 74–81).

4. Pravieniškių PN-AK paaiškino, kad pareiškėjas kameros tipo patalpose nuobaudas atliko nuo 2016 m. gegužės 31 d. iki 2017 m. rugpjūčio 28 d. Šiuo laikotarpiu pareiškėjas buvo daug kartų konvojuotas į kitas įstaigas. Pravieniškių PN-AK pažymėjo, kad nuobaudos atlikimo terminas kamerų tipo patalpose skaičiuojamas tik toje įstaigoje, kurioje direktoriaus nutarimu ji buvo paskirta. Išvykimai iš įstaigos sustabdo nuobaudos skaičiavimo terminą kamerų tipo patalpose. Pravieniškių PN-AK pastebėjo, kad pareiškėjas piktybiškai pažeidžia įstaigos tvarką tam, kad bausmę atliktų vienas, o ne su visais būriuose gyvenančiais nuteistaisiais. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje 2016 m. lapkričio 23 d. padarytas įrašas, kad pareiškėjas psichiatro paslaugų atsisako, todėl Pravieniškių PN-AK nuomone, pareiškėjo argumentai dėl pablogėjusios sveikatos yra visiškai nepagrįsti. Autoagresijos priežastimis pareiškėjas įvardijo įvairias aplinkybes (maisto kokybę, pablogėjusią mamos sveikatą ir kt.). Pravieniškių PN-AK nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo nuomone, jog jis buvo neteisėtai paskirtas ir laikomas kamerų tipo patalpose.

II.

5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 163–167).

6. Teismas nurodė, kad Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2016 m. gegužės 26 d. nutarimu Nr. 68-687 nutarta pareiškėją 6 mėnesiams perkelti į kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas buvo perkeltas į šias patalpas 2016 m. gegužės 26 d., o išleistas iš jų 2017 m. kovo 30 d. Teismas nustatė, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas iš viso 109 paras buvo kitose įstaigose,

iš jų 16 parų praleido Laisvės atėmimo vietų ligoninėje.7. Teismas taip pat nurodė, kad pagal Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos

teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85, 207 punktą, Pravieniškių PN-AK turėjo įskaityti pareiškėjo buvimą ligoninėje į nuobaudos atlikimo laiką, nes pareiškėjas ligoninėje buvo ne dėl tyčinio savęs žalojimo. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato, jog kitose įstaigose praleistas laikas turi būti įskaitomas į nuobaudos atlikimo laiką, todėl teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK pagrįstai pratęsė drausminės nuobaudos atlikimo laiką 93 paromis.

8. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš kamerų tipo patalpų turėjo būti paleistas 2017 m. vasario 28 d., t. y. pareiškėjas 31 parą jose buvo neteisėtai. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą (nepatogumus, išgyvenimus, papildomą diskomfortą) ir sprendė, kad neturtinei žalai atlyginti proporcinga pareiškėjui priteistina suma yra 500 Eur.

III.

9. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti visiškai ir priteisti jam 12 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (I t., b. l. 173–175).

10. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-85, kuris nebegaliojo. Pareiškėjas paaiškina, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 207 punktas numatė, kad laikas, kurį nuteistieji atlieka nuobaudų kamerų tipo patalpose arba pasiųstiems nuobaudą atlikti kalėjime įskaitomas į nuobaudų atlikimo laiką (redakcija nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.). Pareiškėjas pastebi, kad iš 2017 m. rugsėjo 12 d. pažymos 12 punkto matyti, jog pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 12–19 d. buvo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime ir buvo laikomas pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 86 straipsnį. Be to, pareiškėjas pastebi, kad pats pateikė teismui atsakymą iš Kauno tardymo izoliatoriaus, kuriame aiškiai nurodyta, kokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas.

11. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad būtent psichiatras jo atsisakė 2016 m. gegužės 20 d., dėl ko pareiškėjas pateikė skundą ir buvo nustatyta, kad psichiatras, atsisakydamas gydyti pareiškėją, pažeidė teisės aktus. Kito psichiatro įstaigoje nebuvo. Iš dokumentų matyti, kad pareiškėjas buvo konsultuotas psichologo 66 kartus.

12. Papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad patyrė ne šiaip diskomfortą, pareiškėjui buvo stipriai apribotos jo teisės. Dėl neteisėto laikymo kamerų tipo patalpose pareiškėjui sutriko tiek fizinė, tiek ir emocinė sveikata, pareiškėjo patirtų išgyvenimų 500 Eur suma tikrai nekompensuos. Pareiškėjas pažymi, kad visuose tardymo izoliatoriuose (Kauno, Šiaulių, Lukiškių) pareiškėjui buvo taikomas BVK 86 straipsnis (uždrausti pasimatymai su artimaisiais, leidžiami 2 skambučiai per mėnesį, 1 val. pasivaikščiojimo lauke, negalėjimas turėti aparatūros ir kt.) (II t., b. l. 16–19).

13. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 7–9).

14. Pravieniškių PN-AK pažymi, kad pareiškėjas režimo reikalavimus yra pažeidęs 107 kartus, už juos pareiškėjui skirtos 95 nuobaudos (dokumentai, patvirtinantys nuobaudų skyrimo teisėtumą buvo pateikti teismui). Pasak Pravieniškių PN-AK, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į Sveikatos priežiūros tarnybos pažymą, kad pareiškėjas pats atsisakydavo psichiatro paslaugų. Pravieniškių PN-AK taip pat pažymi, kad turi būti nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, t. y. būtina žalą susieti su konkrečiais neteisėtais veiksmais (neveikimu). Pravieniškių PN-AK pastebi, kad byloje nėra duomenų apie izoliavimo sąlygų pažeidimo poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei.

15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 1–3).

16. Kalėjimų departamento nuomone, pirmosios instancijos teismas savo sprendime neargumentavo ir iki galo neištyrė visų svarbių aplinkybių dėl pareiškėjui galimai padarytos neturtinės žalos. Kalėjimų departamentas pastebi, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę, kuri visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus.

Teisėjų kolegija


17. Administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš tinkamų laisvės atėmimo sąlygų Pravieniškių PN-AK neužtikrinimo, atlyginimo.

18. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos.

19. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo teisė į tinkamas laisvės atėmimo sąlygas Pravieniškių PN-AK buvo pažeista (pareiškėjas be teisinio pagrindo 31 parą buvo laikytas kamerų tipo patalpose), todėl iš Lietuvos valstybės priteisė pareiškėjui 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

20. Nuteistiesiems, sistemingai pažeidinėjantiems arba itin piktybiškai pažeidusiems režimą, gali būti skiriama nuobauda – perkėlimas į kamerų tipo patalpas iki 6 mėnesių (BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Pareiškėjas, paskyrus nuobaudą, į kamerų tipo patalpas 2016 m. gegužės 26 d. buvo perkeltas 6 mėnesiams. Atsižvelgiant į tai, kad nuobauda buvo skirta 6 mėnesiams, pareiškėjas mano, kad iš šių patalpų jis buvo nepagrįstai paleistas tik 2017 m. kovo 30 d. Pravieniškių PN-AK su pareiškėju nesutinka, nurodydama, kad pareiškėjas dalį nuobaudos laiko buvo išvykęs į kitas įstaigas, todėl pareiškėjo nuobauda buvo pratęsta tuo laikotarpiu, kurį pareiškėjas Pravieniškių PN-AK nebuvo. Pirmosios instancijos teismas tokią Pravieniškių PN-AK poziciją pripažino pagrįsta, tačiau konstatavo, kad į nuobaudos laiką turėjo būti įskaitytas laikas, kurį pareiškėjas buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad į nuobaudos atlikimo laiką įskaitomas tik laikas, kai pareiškėjas buvo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Pasak pareiškėjo, į šį laiką pagal Taisyklių 207 punktą turėjo būti įskaitomas ir laikas, kai pareiškėjas buvo laikomas kitose laisvės atėmimo vietose tokiu pačiu režimu, kaip ir Pravieniškių PN-AK nuobaudos metu.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

22. Nuobaudų vykdymo ypatumai yra reglamentuojami Taisyklių XXXIV skyriuje. Nagrinėjamu atveju aktualus Taisyklių 207 punktas (2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 107, redakcija, įsigaliojusi nuo 2016 m. balandžio 1 d.), numatantis, kad laikas, kurį nuteistieji, atliekantys nuobaudas kamerų tipo patalpose arba pasiųstiems nuobaudą atlikti kalėjime, buvo perkelti gydytis į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas, įskaitomas į nuobaudų atlikimo laiką, jeigu nuteistieji į šias gydymo įstaigas buvo perkelti ne dėl tyčinio savęs žalojimo.

23. BVK 142 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Kalėjimų departamento direktorius pataisos namų direktoriaus teikimu gali nuteistąjį, šio straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytais atvejais perkeltą į pataisos namų kamerų tipo patalpas, pasiųsti šią nuobaudą atlikti kalėjime. Nagrinėjamu atveju Kalėjimų departamento direktorius nebuvo priėmęs sprendimo pareiškėją pasiųsti nuobaudą atlikti kalėjime, t. y. pareiškėjui nuobauda buvo skirta Pravieniškių PN-AK direktoriaus nutarimu, pareiškėjui buvo skirta nuobauda – perkėlimas 6 mėnesiams į pataisos namų kamerų tipo patalpas. Taigi, pareiškėjui skirta nuobauda turėjo būti atlikta pataisos namuose, todėl Pravieniškių PN-AK pagrįstai teigia, kad nuobaudos atlikimo metu pareiškėjo konvojavimas į kitas laisvės atėmimo įstaigas šios nuobaudos (perkėlimo į pataisos namų kamerų tipo patalpas) vykdymą sustabdo. Atitinkamai, Pravieniškių PN-AK teisėtai ir pagrįstai pratęsė nuobaudos vykdymo laiką tuo laikotarpiu, kurį pareiškėjas pataisos namuose nebuvo.

24. Priešingai, nei apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, Taisyklių 207 punktas įtvirtina tik vieną išimtį, susijusią

su nuteistojo perkeliamu į kitą įstaigą ir šio perkėlimo laiko įskaitymu į nuobaudos atlikimo laiką. Nuteistojo perkėlimo laikas įskaitomas į nuobaudos atlikimo laiką tik tuo atveju, kai nuteistasis buvo perkeltas gydytis į laisvės atėmimo vietų ligoninę arba valstybės ar savivaldybių asmens sveikatos priežiūros viešąsias įstaigas. Be to, tam, kad būtų galima taikyti šį įskaitymą, būtina nustatyti, kad nuteistasis į minėtas gydymo įstaigas buvo perkeltas ne dėl tyčinio savęs žalojimo. Nei BVK, nei nuobaudų vykdymo ypatumus nustatančiose Taisyklėse nėra nustatyta, kad nuteistojo perkėlimas į kitas laisvės atėmimo vietų įstaigas (nepriklausomai nuo jose taikomo režimo) būtų įskaitomas į paskirtos nuobaudos vykdymo laiką.

25. Byloje nėra ginčo dėl to, kad dalį nuobaudos laiko pareiškėjas buvo perkeltas į Laisvės atėmimo vietų ligoninę (2016 m. birželio 10–16 d. ir 2016 m. liepos 5–13 d.). Byloje taip pat nėra ginčo dėl to, kad į minėtą ligoninę pareiškėjas buvo perkeltas ne dėl tyčinio savęs žalojimo, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad minėtas laikotarpis turėjo būti įskaitytas į nuobaudos atlikimo laiką, t. y. šiuo laikotarpiu Pravieniškių PN-AK neteisėtai ir nepagrįstai pratęsė pareiškėjui paskirtos nuobaudos vykdymą.

26. Pagal BVK 145 straipsnio 2 dalį, kamerų tipo patalpose laikomiems nuteistiesiems, atliekantiems BVK 142 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodytą nuobaudą, nustatomas režimas, atitinkantis BVK 86 straipsnyje nurodytas drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo kalėjime sąlygas. Taigi, pareiškėjui minėtu laikotarpiu nepagrįstai buvo taikomas griežtesnis režimas.

27. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo jam priteista 500 Eur neturtinė žala nekompensuos jo patirtų kančių, susijusių su jo nepagrįstu laikymu kamerų tipo patalpose. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas, atlikdamas nuobaudą kamerų tipo patalpose, ne kartą pats kreipėsi į įvairias institucijas su prašymais jį perkelti atlikti tolimesnę likusią laisvės atėmimo bausmę į griežtesnio režimo įstaigas, t. y. 2016 m. spalio 24 d. pareiškėjas prašė jį perkelti į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą (I t., b. l. 19), 2016 m. lapkričio 15 d. pareiškėjas prašė jį perkelti į Šiaulių tardymo izoliatorių (I t., b. l. 21), 2017 m. kovo 28 d. pareiškėjas dar kartą prašė jį perkelti į Šiaulių tardymo izoliatorių (I t., b. l. 50). Atvirose kolonijose nuteistieji nuo kėlimosi iki miego laiko turi teisę laisvai vaikščioti nustatytoje teritorijoje (BVK 91 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tačiau pareiškėjas sąmoningai ir sistemingai pažeisdamas Pravieniškių PN-AK režimą (bylos duomenimis drausmine tvarka pareiškėjas baustas daugiau nei 100 kartų), iš esmės pats rinkosi beveik nuolat būti laikomas kamerų tipo patalpose (I t., b. l. 134).

28. Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad dėl nepagrįstai ilgo jo laikymo kamerų tipo patalpose jis turėjo žaloti savo kūną. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2017 m. kovo 24 d. Sveikatos priežiūros tarnyba nurodė, jog pareiškėjo kairės rankos dilbio srityje yra apie 2 cm įbrėžimai, pareiškėjas paaiškino, kad taip elgėsi dėl Kriminalinės žvalgybos skyriaus viršininko neveikimo (I t., b. l. 39). 2017 m. kovo 28 d. Sveikatos priežiūros tarnyba nustatė pareiškėjo kairės rankos dilbio srityje pjautinę negilią žaizdelę, pareiškėjas paaiškino, kad susižalojo dėl Kriminalinės žvalgybos skyriaus aplaidaus elgesio (I t., b. l. 37). 2017 m. liepos 4 d. Sveikatos priežiūros tarnybos pažymoje nurodyta, kad stebima 1 cm ilgio žaizdelė kairės rankos dilbio srityje (uždėtas tvarstis), pareiškėjas paaiškino, kad taip pasielgė, nes administracija jį nepagrįstai šmeižia, grasina ir pan. (I t., b. l. 57). Taigi, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo autogresija būtų kaip nors susijusi su byloje nustatytais Pravieniškių PN-AK neteisėtais veiksmais. Be to, pareiškėjo charakteristikoje nurodyta, kad pareiškėjas yra linkęs manipuliuoti (I t., b. l. 86–87). Taigi, atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo argumentai dėl jam priteistos per mažos neturtinės žalos yra atmestini kaip nepagrįsti.

29. Pravieniškių PT-AK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą suformuluotas prašymas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nenagrinėjamas, nes tokio pobūdžio prašymas gali būti reiškiamas apeliaciniame skunde, o ne atsiliepime į apeliacinį skundą. Atsiliepime į apeliacinį skundą turi būti nurodoma, ar atsiliepimą teikiantis asmuo sutinka ar nesutinka su apeliaciniame skunde keliamais reikalavimais (ABTĮ 71 straipsnis).

30. Apibendrindama tai, kas buvo išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



Administracinė byla Nr. eAS-159-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00185-2019-9Procesinio sprendimo kategorijos: 43.5.1.1; 43.8.1(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidl Lietuva“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidl Lietuva“ skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai (tretieji suinteresuoti asmenys Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lidl Lietuva“ (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. sausio 14 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lazdynų gyvenamojo rajono detalusis planas (toliau – ir Detalusis planas) nebuvo patvirtintas ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių ištaisyti klaidingus Teritorijų planavimo dokumentų registro (toliau – ir Registras) duomenis bei išregistruoti iš Registro neegzistuojantį, teisės aktų nustatyta tvarka nepatvirtintą Detalųjį planą (registracijos Nr. T00055928); 2) jei teismas pripažintų, kad Detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V (toliau – ir Sprendimas), panaikinti Vilniaus miesto valdybos Sprendimo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo (b. l. 1–10).

Pareiškėjas paaiškino, kad 2018 m. liepos 9 d. jo pasitelktas projektuotojas kreipėsi į Administraciją dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties patvirtinimo, tačiau Administracija 2018 m. liepos 11 d. raštu atsakė, kad minėta užduotis negali būti patvirtinta, nes Lazdynų teritorijoje, į kurią patenka pareiškėjo sklypai, galioja Detalusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto valdybos Sprendimu. Administracija nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas įgyvendinti savo statybos planus, turi koreguoti šį Detalųjį planą. Pareiškėjas norėjo susipažinti su Detaliuoju planu, tačiau Vilniaus miesto savivaldybė

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=bcf7ade04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

2018 m. rugpjūčio 31 d. raštu informavo, kad Detaliojo plano archyvinis egzempliorius nėra išlikęs. Vilniaus regioninis valstybės archyvas 2018 m. rugsėjo 6 d. raštu taip pat nurodė, kad Detaliojo plano neturi.

Pasak pareiškėjo, tik jam yra kildinamos pareigos iš nežinomo turinio Detaliojo plano, nors kitiems subjektams (taip pat ir pačiai Vilniaus miesto savivaldybei Lazdyno baseino komplekso statybos atveju) reikalavimas koreguoti neegzistuojantį Detalųjį planą nėra taikomas. Jei vis dėlto teismas prieitų prie išvados, kad Detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos Sprendimu, tai ši Sprendimo dalis, pasak pareiškėjo, turėtų būti panaikinta kaip prieštaraujanti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gegužės 24 d. nutarimo Nr. 617 1.2 punktui.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. sausio 16 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Administraciją ištaisyti klaidingus Registro duomenis bei išregistruoti iš Registro neegzistuojantį, teisės aktų nustatyta tvarka nepatvirtintą Detalųjį planą, tačiau atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą pripažinti, kad Detalusis planas nebuvo patvirtintas ir panaikinti Vilniaus miesto valdybos Sprendimo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo (b. l. 74–75).

Teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas pripažinti tam tikrus faktus pagal savo pobūdį yra skundo motyvas ir negali būti laikomas atskiru skundo reikalavimu. Atsižvelgdamas į tai, teismas šį reikalavimą atsisakė priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 str. 2 d. 1 p.).

Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjas yra praleidęs ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatytą naikinamąjį 10 metų terminą reikalavimui panaikinti Vilniaus miesto valdybos Sprendimo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas atsisakė priimti šį pareiškėjo reikalavimą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

III.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lidl Lietuva“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – priimti nagrinėti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto valdybos Sprendimo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo, jeigu teismas pripažintų, kad Detalusis planas buvo patvirtintas šiuo Sprendimu (b. l. 77–81).

Pareiškėjas nurodo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundo padavimo terminas pradedamas skaičiuoti nuo to momento, kada skundą paduodantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamą sprendimą, t. y. jo teisių ir teisėtų interesų pažeidimą. Pareiškėjas paaiškina, kad šiuo metu dar nėra aišku, ar Vilniaus miesto valdybos Sprendimas pažeidžia pareiškėjo teises ir teisėtus interesus, todėl skundo padavimo terminas šiam reikalavimui dar nėra prasidėjęs. Atitinkamai, pirmosios instancijos teismas, pasak pareiškėjo, neturėjo pagrindo konstatuoti, kad minėtas terminas yra praleistas.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą (b. l. 113–116).

Pasak Administracijos, įstatymų leidėjas ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurio priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei 10 metų. Administracija nurodo, kad pareiškėjas skundą teismui pateikė praėjus 23 metams nuo Vilniaus miesto valdybos Sprendimo priėmimo. Taigi, pareiškėjas praleido įstatymo nustatytą naikinamąjį terminą, kuris negali būti atnaujintas, todėl pirmosios instancijos teismas, pasak Administracijos, teisėtai ir pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti šį pareiškėjo skundo reikalavimą (panaikinti Vilniaus miesto valdybos Sprendimo dalį, kuria buvo patvirtintas Detalusis planas). Administracija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas atskirajame skunde nurodė, jog nėra aišku, ar Vilniaus miesto valdybos Sprendimas pažeidžia jo teises. Administracija laiko nesuprantamu pareiškėjo reikalavimą panaikinti šio Sprendimo dalį, jeigu minėtas Sprendimas nepažeidė pareiškėjo teisių bei teisėtų interesų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija (toliau – ir Ministerija) atsiliepime prašo pareiškėjo atskirąjį skundą atmesti (b. l. 127–128). Ministerija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą atsisakyti priimti pareiškėjo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto valdybos Sprendimo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo, nes nuo šio Sprendimo priėmimo praėjo daugiau nei 10 metų.

Teisėjų kolegija


IV.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Lidl Lietuva“, kreipdamasis į teismą nurodė, kad yra žemės sklypų adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, savininkas ir planuoja juose projektuoti bei statyti parduotuvę. 2018 m. liepos 9 d. pareiškėjo pasitelktas projektuotojas kreipėsi į Vilniaus miesto savivaldybės administraciją dėl projektinių pasiūlymų rengimo užduoties patvirtinimo, tačiau Administracija pateikė atsakymą, kad projektinių pasiūlymų užduotis negali būti patvirtinta, nes Lazdynų teritorijoje, į kurią patenka pareiškėjo sklypai, neva galioja Lazdynų gyvenamojo rajono detalusis planas, patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V ir įregistruotas Registre numeriu T00055928. Minėtame atsakyme atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas įgyvendinti savo tikslus, turi koreguoti Lazdynų gyvenamojo rajono detalųjį planą.

Minėta, kad pareiškėjas 2019 m. sausio 14 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) pripažinti, kad Lazdynų gyvenamojo rajono detalusis planas nebuvo patvirtintas ir įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių ištaisyti klaidingus Teritorijų planavimo dokumentų registro duomenis bei išregistruoti iš Registro neegzistuojantį, teisės aktų nustatyta tvarka nepatvirtintą Detalųjį planą (registracijos Nr. T00055928); 2) jei teismas pripažintų, kad Detalusis planas buvo patvirtintas Vilniaus miesto valdybos 1996 m. rugpjūčio 29 d. sprendimu Nr. 1397V, panaikinti Vilniaus miesto valdybos Sprendimo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo.

Pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjo skundo reikalavimą įpareigoti Administraciją ištaisyti klaidingus Registro duomenis bei išregistruoti iš Registro neegzistuojantį, teisės aktų nustatyta tvarka nepatvirtintą Detalųjį planą, atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą pripažinti, kad Detalusis planas nebuvo patvirtintas ir panaikinti Vilniaus miesto valdybos Sprendimo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutarties dalies, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą panaikinti Vilniaus miesto valdybos Sprendimo dalį dėl Detaliojo plano patvirtinimo, teisėtumas ir pagrįstumas. Pirmosios instancijos teismas minėtą pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti, konstatavęs, kad nuo skundžiamo Sprendimo priėmimo praėjo daugiau kaip 10 metų. Teismas atsisakė priimti šį pareiškėjo reikalavimą, vadovaudamasis ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, atskirajame skunde nurodydamas, kad skundo padavimo terminas nagrinėjamu atveju dar nėra prasidėjęs (atitinkamai, nėra ir pasibaigęs ar praleistas).

V.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (nauja redakcija nuo 2016 m. liepos 1 d.) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatyta, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1–8 punktuose. Skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų, išskyrus atvejus, kai įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyta nusikalstama veika, susijusi su teisės akto priėmimu, veiksmo atlikimu arba neveikimu ar vilkinimu atlikti veiksmus.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pasisakant dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino pažymima, kad įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo

daugiau nei dešimt metų. Vienintelė įstatymų leidėjo numatyta išimtis – nusikalstamos veikos, susijusios su ginčijamo akto priėmimu ar veiksmo atlikimu, padarymas. Iki tol galioję teisės aktai nenumatė konkretaus procesinio termino, kuriam pasibaigus asmuo nebegalėtų ginčyti teisės akto ar veiksmo ir paliko tokius klausimus spręsti bylą nagrinėjančio teismo nuožiūra. Tačiau teismai, spręsdami skundo padavimo terminų atnaujinimo klausimus, ir iki tol atsižvelgdavo į skundu (prašymu) ginamų vertybių ir teisinių santykių stabilumo pusiausvyrą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-808-552/2016, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-807-520/2016).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas minėtą teisės aiškinimą dėl ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino, sprendė, kad tam tikrose bylose (konkrečiu atveju buvo ginama išimtinė valstybės nuosavybės teisė) gali būti pripažįstama, kad administracinis sprendimas turėtų būti naikinamas nepaisant to, kiek metų yra praėję nuo administracinio akto priėmimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4507-415/2018).

ABTĮ 30 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas įtvirtino naikinamąjį terminą, kuriam pasibaigus negali būti atnaujinamas administracinio sprendimo apskundimo teismui terminas – dešimt metų nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo. Asmeniui kreipiantis į teismą su skundu į administracinį teismą dėl administracinio sprendimo, kurio apskundimo terminas yra pasibaigęs ir negali būti pagal įstatymą atnaujintas, konstatuojamas neigiamos prielaidos kreiptis į teismą buvimas. Ši ABTĮ įtvirtinta procesinio pobūdžio aplinkybė daro negalimu teismo procesą dėl administracinio sprendimo panaikinimo ir sudaro pagrindą atsisakyti priimti skundą dėl administracinio sprendimo, nuo kurio priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų (33 straipsnio 2 dalies 9 punktas taikant jį kartu su ABTĮ 30 straipsnio 1 dalimi). Akcentuotina, kad minėto naikinamojo termino pasibaigimą įstatymas sieja su skundžiamo teisės akto priėmimu.

Minėta, kad teismų praktikoje pripažįstama, kad gali būti nustatomos šio naikinamojo termino taikymo išimtys. Nagrinėjamoje byloje nenustatytos tam tikros išimtinės aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą konstatuoti, kad šiuo atveju dėl konstitucinio asmenų lygiateisiškumo principo pažeidimo ar dėl kitų išskirtinių aplinkybių būtų neteisinga taikyti proceso teisės normose (ABTĮ 30 str. 1 d.) nustatytą naikinamąjį terminą ir būtų būtina priimti nagrinėti skundą teisme.

Šio vertinimo nekeičia ir pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl to, kad reikalavimas dėl administracinio sprendimo, nuo kurio priėmimo praėjo daugiau negu dešimt metų, yra alternatyvus. Teismas priėmė nagrinėti vieną iš pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusį su pareiškėjo kvestionuojamais klausimais dėl teritorijų planavimo dokumento privalomumo. Be to, teismo atsisakymas priimti reikalavimą dėl teritorijų planavimo dokumento, nuo kurio patvirtinimo praėjo daugiau negu dešimt metų, nepaneigia pareiškėjo teisės kreiptis dėl šio plano keitimo arba skųsti institucijų veiksmus ir sprendimus, kuriais, pareiškėjo manymu, yra trukdoma vystyti investicinį procesą teritorijų planavimo ir statybų srityje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Lidl Lietuva“ atskirąjį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. sausio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


ARŪNAS DIRVONAS

VESLAVA RUSKAN_______________________


Administracinė byla Nr. A-3508-602/2019

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=b7a5ae004b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02646-2018-2Procesinio sprendimo kategorija 42.5(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2018 m. rugpjūčio 8 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Tarnyba) Teisės skyriaus 2018 m. liepos 26 d. raštą Nr. (2.2)NO-2-5789 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Tarnybą peržiūrėti pareiškėjo 2018 m. birželio 29 d. kreipimąsi ir priimti atitinkamą sprendimą; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tarnybos, 100 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 1–13).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad 2006 m. Tarnyba skyrė jam advokatę, tačiau neįspėjo, kad ji neturi reikiamos kvalifikacijos civilinėse bylose (nesugebėjo surašyti ieškinio, nesugebėjo pašalinti teismo nurodytų klaidų). Tarnyba už tariamai suteiktas teisines paslaugas prisiteisė iš pareiškėjo 394,07 Eur. 2014 m. Tarnyba pareiškėjui skyrė advokatą, tačiau vėliau nepagrįstai nutraukė teisinės pagalbos pareiškėjui teikimą ir įpareigojo pareiškėją sumokėti 798,05 Eur už tariamai jau suteiktas teisines paslaugas. Pareiškėjas paaiškino, kad praėjo daug metų nuo to laiko, kai jam buvo priteistos nurodytos sumos, tačiau pareiškėjas be kvalifikuotos pagalbos negalėjo apskųsti teismo sprendimų, taip pat dėl savo sunkios turtinės padėties negali ir niekada negalės šių sumų apmokėti (pareiškėjo neįgalumo pensija yra 65 Eur). Pasak pareiškėjo, bausmė jau pasiekė savo tikslą, nes nuo 2014 m. yra netekęs teisinės pagalbos jau daug kartų. Skundžiamu Sprendimu Tarnyba atsisakė peržiūrėti pareiškėjo prašymą atšaukti pareiškėjo skolą (viso 1 192,12 Eur). Pareiškėjo nuomone, Tarnyba apskritai nesuprato pareiškėjo prašymo, nes didžioji jo dalis buvo surašyta rusų kalba, o Tarnyba prašymo vertimo į lietuvių kalbą neatliko.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Tarnyba turėjo rasti teisines procedūras, kurios padėtų pareiškėjui susigrąžinti konstitucinę garantiją į teisminę gynybą, tačiau atsiuntė formalų atsakymą. Pasak pareiškėjo, Tarnyba padarė jam neturtinės žalos, nes pareiškėjas buvo priverstas patirti kančias, depresiją, pareiškėjo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau, negu numatyta įstatymuose.

4. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti (b. l. 43–45).5. Tarnyba paaiškino, kad Sprendime nurodė pareiškėjui, jog pareiškėjo prašoma nurašyti skolos suma yra priteista

teismo sprendimais ne Tarnybai, o valstybei. Tarnyba pažymėjo, kad teismams priteisus išlaidas, tolesnį išlaidų išieškojimą ir jų administravimą vykdo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Tarnyba paaiškino, kad jai nėra suteikta teisė spręsti klausimus dėl skolų senaties termino ar dėl teismo priteistų skolų nurašymo.

6. Tarnyba nurodė, kad pareiškėjo prašymą į lietuvių kalbą išsivertė Tarnybos specialistas, nagrinėjęs pareiškėjo prašymą. Atsižvelgdama į tai, Tarnyba nesutiko su pareiškėjo skundo argumentais, kad Tarnyba nesuprato pareiškėjo prašymo turinio. Tarnyba taip pat nesutiko su pareiškėjo reikalavimu priteisti neturtinę žalą, nes, Tarnybos nuomone, pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, patvirtinančių, kad egzistuoja civilinės atsakomybės sąlygos. Tarnyba Sprendime atsakė į visus pareiškėjo klausimus pagal teisės aktuose nustatytus reikalavimus.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 81–84).

8. Teismas konstatavo, kad kaip matyti iš Tarnybos Sprendimo turinio, pareiškėjas vėl kelia naują ginčą tais pačiais klausimais ir inicijuoja teisminius procesus klausimais, kurie jau buvo išspręsti. Teismas pažymėjo, kad teismų sistema ir jos suteikiamomis gynybos priemonėmis neturi būti naudojamasi vien formaliam bylinėjimuisi. Teismas nurodė, kad Tarnybos Sprendimas pareiškėjui jokių teisinių pasekmių nesukelia, nes net ir tuo atveju, jei Sprendimas būtų panaikintas, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų.

9. Teismas atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad nebuvo nustatyti Tarnybos neteisėti veiksmai, nes ginčijamas Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo reikalavimą įpareigoti Tarnybą peržiūrėti jo 2018 m. birželio 29 d. prašymą teismas atmetė kaip išvestinį iš reikalavimo panaikinti Tarnybos Sprendimą. Teismas nurodė, kad netenkinus reikalavimo panaikinti Sprendimą, negali būti tenkinamas ir išvestinis reikalavimas įpareigoti Tarnybą peržiūrėti jo prašymą.

III.

10. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti (b. l. 88–94).

11. Pareiškėjo nuomone, administraciniame teisme yra besibylinėjančių asmenų „juodasis sąrašas“, kuriuo remiantis yra atsisakoma tenkinti visus skundus, kuriuos pateikdami jie įgyvendina savo teisę į sąžiningą teismą. Pareiškėjas pažymi, kad turėjo teisę iš Tarnybos gauti atsakymą, atitinkantį Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą, tačiau Tarnyba visada atsako formaliai ir abstrakčiai. Tarnyba Sprendime neatsakė į pareiškėjo pateiktą klausimą, o tik pakartojo argumentus, kuriuos jau nurodo 10 metų. Tarnybos nurodytos aplinkybės pareiškėjui yra seniai žinomos. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes dar kartą pakartojo, nors pareiškėjas jų neginčijo ir jokių paklausimų dėl jų neteikė. Teismas visiškai nepaisė pačios ginčo esmės, t. y. dėl ko iš pareiškėjo buvo visiems laikams visiškai atimta teisė iš valstybės gauti teisinę pagalbą, kurią jis turi teisę gauti kaip nepasiturintis asmuo, socialiai remiamas valstybės.

12. Pareiškėjas nurodo, kad teismas konstatavo, jog Tarnybos neveikimas jokiu būdu nesukelia pareiškėjui neigiamų teisinių pasekmių, nors turėjo raštiškus įrodymus to, kad atsakovas nuo 2015 m. daugiau kaip 20 kartų atsisakė skirti pareiškėjui teisinę pagalbą dėl pareiškėjo įsiskolinimo valstybei. Tarnyba turėjo visas galimybes imtis veiksmų pagal pareiškėjo prašymą ir išspręsti sudėtingiausią pareiškėjo problemą – suteikti prieigą prie teisinės pagalbos, prie teisingumo ir pamatinių žmogaus teisių gynimo. Pareiškėjas pažymi, kad neprašė Tarnybos atšaukti teismų priteistas pareiškėjo skolas. Tarnyba, pasak pareiškėjo, tik turėjo išspręsti ginčą iš principo, galbūt paprašyti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos pagalbos arba kreiptis į atitinkamus valstybės organus, kurių kompetencija apima teisę priimti sprendimus, siekiant apginti pareiškėjo teisę pasiekti teisingumą.

13. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad Lietuvos žmonių pamatinių teisių gynimas yra pirminė Tarnybos pareiga, todėl teismas turėjo ne ginti biurokratus formaliais pagrindais, bet įpareigoti juos imtis atitinkamų veiksmų siekiant teigiamai išspręsti ginčą. Nagrinėjamu atveju, pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas pažeidė fundamentalią pareiškėjo teisę į sąžiningą teismą. Visa tai, pasak pareiškėjo, liečia ir kitus Lietuvos piliečius, kurie yra socialiai neapsaugoti ir turi skolų Tarnybai ir kurie yra visiškai netekę teisės į teisminę gynybą ir teisingumą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus ir tarnauja ne žmonėms, o biurokratų klasei. Pareiškėjas dar kartą atkreipia dėmesį į tai, kad Tarnyba skundžiamu Sprendimu užblokavo pareiškėjo galimybę pasiekti teisingumą, nes pareiškėjas to negali padaryti be teisinės pagalbos. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą, kuriame, pasak pareiškėjo, šis teismas gailėjosi dėl mistinės Lietuvos nacionalinių teismų sprendimų priėmimo kilmės.

14. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 102–103).

15. Tarnybos nuomone, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, objektyviai ir visapusiškai nustatė, ištyrė ir įvertino faktines bylos aplinkybes, įrodymus, ginčo šalių argumentus ir kitą bylos medžiagą, teisingai išaiškino ir pritaikė procesines ir materialines teisės normas ir vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais priėmė motyvuotą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį panaikinti nėra jokio teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija


16. Administracinėje byloje ginčas iš esmės kilo dėl Sprendimo, kuriame Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nurodė, kad jai nesuteikta teisė nurašyti teismų priteistas skolas (b. l. 14), teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad Tarnyba nesprendžia dėl teismų priteistų sumų išieškojimo (nurašymo). Nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai ignoravo ginčo esmę ir tik pakartojo Tarnybos nurodytas aplinkybes, kurios yra nesusijusios su byla. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad neprašė Tarnybos atšaukti teismo jam priteistas skolas, kad jis į Tarnybą kreipėsi dėl to, kad iš jo visiems laikams buvo atimta teisė gauti iš valstybės teisinę pagalbą. Ginčas vyko dėl atstatymo pareiškėjo teisės kreiptis su prašymu skirti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, t. y. Tarnyba turėjo išspręsti ginčą iš esmės ir apginti pareiškėjo teisę į teisminę gynybą.

18. Tikrindamas pareiškėjo ginčijamo Tarnybos Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei spręsdamas dėl administracinės bylos nagrinėjimo dalyko, pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti pareiškėjo 2018 m. birželio 30 d. prašymą, adresuotą Tarnybos Vilniaus skyriui (b. l. 46–54). Teismas skundžiamame sprendime nustatė, jog pareiškėjas prašė Tarnybos nurašyti 394,07 Eur ir 798,05 Eur įsiskolinimą, nes pareiškėjas neturi galimybės sumokėti minėtų sumų dėl savo socialinės padėties. Teismas konstatavo, kad šiame prašyme pareiškėjas taip pat nurodė, jog yra suėję senaties terminai, o skolos nurašymas suteiktų jam teisę gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą (b. l. 82). Kaip minėta, pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė, kad jis neprašė Tarnybos atšaukti teismo jam priteistas skolas.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 9 straipsnyje yra įtvirtintas valstybinės kalbos proceso principas. Pagal ABTĮ 9 straipsnio 2 dalį, dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir nustatyta tvarka patvirtinti. ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėti teisme rengiančiam teisėjui ar ją nagrinėjančiam teismui nutarus, kita kalba surašytą dokumentą teismo posėdyje gali išversti vertėjas.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant ABTĮ 9 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodoma, kad teismas negali remtis į lietuvių kalbą neišverstais dokumentais. Įrodymų, kurie yra neišversti į lietuvių kalbą, tyrimas bei vertinimas pažeidžia ABTĮ 9 straipsnyje įtvirtintas proceso kalbos taisykles ir negali būti laikomas objektyviu bei visapusišku (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1380/2010).

21. Iš byloje esančios pareiškėjo prašymo kopijos matyti, kad dalis šio prašymo teksto yra ne lietuvių kalba, minėto dokumento pabaigoje suformuluotas pirmasis prašymas taip pat yra ne lietuvių kalba (b. l. 46–47, 50, 53–54). Ne lietuvių kalba esančios prašymo dalies vertimo byloje nėra.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad bylos dalyką nustato ne tik teismui paduodamo skundo turinys. Dokumentas, kuriuo kreipiamasi į viešojo administravimo subjektą, yra svarbus dokumentas, pagal kurį sprendžiama dėl administracinės bylos nagrinėjimo dalyko. Tai lemia teismo pareiga tikrinti administracinio sprendimo teisėtumą ir spręsti viešojo administravimo srities ginčus (ABTĮ 3 straipsnis). Būtent dokumentas, į kurį atsakė viešojo administravimo subjektas byloje ginčijamu sprendimu, atskleidžia tarp pareiškėjo ir viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Tarnybos) kilusio ginčo turinį, jo esmę. Taigi, administracinis teismas, spręsdamas pareiškėjo ir Tarnybos ginčą, turėjo vertinti pareiškėjo kreipimosi turinį.

23. Prašymų ir skundų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, 13.1 punkte nustatyta, kad prašymas raštu turi būti parašytas valstybine kalba arba turėti vertimą į valstybinę kalbą, kurio tikrumas būtų paliudytas Lietuvos

Respublikos notariato įstatymo nustatyta tvarka. Minėtų taisyklių 15 punkte nustatyta, kad, atsižvelgdamas į institucijos atliekamas funkcijas ir šios institucijos valstybės tarnautojų kompetenciją, institucijos vadovas turi teisę nustatyti ir kitas kalbas, kuriomis parašyti prašymai gali būti priimami. Apie tokį institucijos vadovo sprendimą informacija turi būti paskelbta institucijos interneto svetainėje ir vieno langelio asmenų aptarnavimo padalinio skelbimų lentoje.

24. Tarnybos atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui buvo nurodyta, kad Tarnybos darbuotojas išvertė prašymo turinį, kaip to reikalauja Asmenų prašymo nagrinėjimo ir jų aptarnavimo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboje taisyklių, patvirtintų Tarnybos direktoriaus 2015 m. rugsėjo 1 d. įsakymu Nr. T-27-15, 25 punktas, tačiau teismas nesiaiškino, kaip ne valstybine kalba parašyto prašymo tekstas buvo išvertas į lietuvių kalbą ir nepareikalavo iš Tarnybos šio vertimo. Pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skundo argumento, kad Tarnyba nesuprato kreipimosi esmės.

25. Teismo posėdžio pirmosios instancijos teisme garso įrašas patvirtina, kad teismas nepasinaudojo ABTĮ 9 straipsnio 3 dalyje numatyta galimybe, jog ne lietuvių kalba surašytus dokumentus teismo posėdžio metu išverstų vertėjas, nors vertėjas teismo posėdyje dalyvavo (b. l. 78).

26. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė procesinės teisės normas, įrodymų leistinumo taisykles, t. y. nebuvo laikomasi ABTĮ 9 straipsnio 2 ir 3 dalies reikalavimų. Šis procesinės teisės normų pažeidimas pripažintinas esminiu, nes dėl to galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 146 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus

apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-04378 2019-03-21 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. eA-121-602/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02415-2016-5Procesinio sprendimo kategorijos: 7.8; 24.1(S)




https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d28b35504b3111e9b9e1d4aa8e4da0de


teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo (dabar – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai) 2017 m. kovo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. S. skundą atsakovams Kauno miesto savivaldybei ir Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. A. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 27 d. kreipėsi į teismą su skundu (I t., b. l. 1–9), kurį vėliau patikslino (II t., b. l. 163–180, III t., b. l. 18), prašydamas: 1) panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2016 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. (33.215)R-4304 (toliau – ir Sprendimas); 2) panaikinti Administracijos direktoriaus 2017 m. sausio 17 d. įsakymą Nr. A1-66 (toliau – ir Įsakymas); 3) įpareigoti Administraciją pareiškėjui skirti socialinę paramą ir mokėti, apmokant už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. susidariusį 386,77 Eur įsiskolinimą, paskaičiuotą uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) Kauno butų ūkio už pareiškėjo nuomojamo Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą; 4) įpareigoti Administraciją pareiškėjui skirti vienkartinę 173,77 Eur pašalpą už advokatų kvalifikacijos egzamino laikymą; 5) priteisti iš Savivaldybės iš viso 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas taip pat prašė teismo ištirti Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašo, patvirtinto Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-354 (toliau – ir Tvarkos aprašas), teisėtumą ir jį panaikinti kaip neteisėtą (prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams).

2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamu Administracijos Sprendimu buvo atsisakyta skirti jam pašalpą skoloms, t. y. 386,77 Eur įsiskolinimui už būstą, apmokėti už laikotarpį nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d., o skundžiamu Administracijos direktoriaus Įsakymu neskirta pareiškėjui vienkartinė pašalpa apmokėti 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą. Priimant skundžiamus sprendimus buvo vadovautasi Tvarkos aprašu, kuriame nėra numatyta galimybė asmenims skirti pašalpą skoloms už būstą apmokėti ir už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą. Šis Tvarkos aprašas, pasak pareiškėjo, neteisėtas iš esmės, nes neapima nepasiturinčių asmenų, kurie vadovaujantis Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymu (toliau – ir Paramos nepasiturintiems įstatymas) gauna socialines pašalpas ir iš minimų pašalpų neišgali susimokėti nuomos mokesčio už iš Savivaldybės nuomojamas gyvenamąsias patalpas ir kitų reikmių. Minėtas aprašas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, kadangi neatitinka Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatų, kuriose numatyta, kad Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką, pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (apmokama skola už būstą). Minėtas aprašas taip pat neatitinka Paramos nepasiturintiems įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyto socialinio teisingumo ir veiksmingumo principo, kada piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, kad išvengti skurdo spąstų. Be to, minimas aprašas prieštarauja Europos socialinės chartijos nuostatoms, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 34 straipsnio 3 daliai. Nepagrįsto Tvarkos aprašo pagrindu priimti skundžiami administraciniai aktai yra neteisėti, nepagrįsti ir neteisingi, savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl naikintini.

3. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad būdamas darbingas, sveikas, turėdamas keturis aukštuosius išsilavinimus ir meno kūrėjo statusą Lietuvos Respublikoje neturi galimybės įgyvendinti savo teisę dirbti ir užsidirbti pragyvenimui (II t., b. l. 120). 2017 m. kovo 6 d. pareiškėjas dar kartą nurodė teismui, kad visomis išgalėmis siekia įsidarbinti, tačiau jau daug metų tokios galimybės Lietuvos Respublikoje neturi (III t., b. l. 10).

4. Atsakovai atsiliepime prašė pareiškėjo patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą (III t., b. l. 1–6).5. Atsakovai paaiškino, kad Savivaldybės taryba Tvarkos apraše numatė vienkartinės pašalpos skyrimo atvejus,

pašalpos dydžius, dokumentų pateikimo tvarką ir kt. Taryba patvirtino tokią tvarką, kurią priėmus būtų tenkinami Kauno miesto gyventojų daugumos poreikiai. Atsakovų nuomone, advokato kvalifikacinio egzamino laikymo apmokėjimas

nelaikytinas vienu iš svarbiausių socialinės paramos teikimo prioritetų, ignoruojant kitas mokymo ar profesijos įgijimo galimybes. Atsakovai atkreipė dėmesį į tai, kad socialinė parama skiriama labiausiai pažeidžiamoms gyventojų grupėms, kurie dėl objektyvių priežasčių neturi galimybių dirbti bei gauti pajamų. Vienas pagrindinių socialinės paramos sistemos tikslų – užtikrinti piniginę socialinę paramą tiems asmenims, kuriems jos labiausiai reikia, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos tenkinti būtiniausius poreikius, o gebėjimas pasirūpinti savimi dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas.

6. Savivaldybė, veikdama vietos gyventojų interesais, įvertinusi savo gyventojų socialinę padėtį, labiausiai pažeidžiamas asmenų grupes, nustatė papildomos socialinės paramos skyrimo atvejus, atsižvelgdama išimtinai ne tik į finansines galimybes, bet ir į konkrečius Savivaldybės gyventojų interesus. Vienkartinės pašalpos skyrimas ir šiam tikslui skiriamų lėšų dydis yra išimtinai tarybos kompetencija, todėl tik pati savivaldybė turi teisę nuspręsti, kokiam subjektų ratui bus skiriama papildoma socialinė parama.

II.

7. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat atmetė pareiškėjo prašymą ištirti Tvarkos aprašo, kaip norminio administracinio akto teisėtumą (III t., b. l. 19–26).

8. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 113 straipsnio 3 dalį, nutartimi pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą individualią bylą nagrinėjantis teismas išreiškia būtent savo pagrįstą abejonę atitinkamo akto (jo dalies) teisėtumu, kuri (abejonė), be kita ko, turi būti motyvuota išsamiais, aiškiais, logiškais ir nuosekliais teisiniais argumentais. Taigi, teismas nėra saistomas asmens prašymu ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir gali jį atmesti tais atvejais, kai jam nekyla abejonių dėl ginčijamo akto (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-3065/2011).

9. Teismas taip pat nurodė, kad Paramos nepasiturintiems įstatymo paskirtis yra nustatyti piniginės socialinės paramos, teikiamos nepasiturintiems gyventojams, kai suaugę asmenys yra išnaudoję visas kitų pajamų gavimo galimybes, rūšis, jų dydžius ir teikimo sąlygas, atsižvelgus į tai, kad socialinė parama skiriama išskirtinai tais atvejais, kai asmuo neturi pakankamai pajamų išgyventi, kaip tai nurodyta šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje. Vienkartinės pašalpos skyrimas ir šiam tikslui skiriamų lėšų dydis yra išimtinai tarybos kompetencija (Vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 15 p.). Teismas sprendė, kad pareiškėjo pateikti argumentai nesudaro pagrįsto pagrindo abejoti Tvarkos aprašo teisėtumu, todėl nėra tikslinga pradėti šio norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 6 d. kreipėsi į Administraciją, prašydamas skirti socialinę paramą apmokėti įsiskolinimą už buto nuomą. Administracijos Būsto valdymo skyrius 2016 m. rugsėjo 16 raštu Nr. 53-5-2055 informavo pareiškėją, jog vienkartinė pašalpa nebus skiriama skolai už būsto nuomą apmokėti, nes Tvarkos aprašas nenumato tokio atvejo. Pareiškėjas šį atsisakymą apmokėti įsiskolinimą už buto nuomą apskundė Seimo kontrolierių tarnybai, Administracijos direktoriui, Administracijos Socialinės paramos skyriui. Administracija skundžiamu Sprendimu informavo pareiškėją, jog Tvarkos apraše nėra numatytas pašalpos skyrimas asmenims skoloms už būstą apmokėti. Pareiškėjas 2017 m. sausio 9 d. pateikė prašymą Administracijai, prašydamas apmokėti 386,77 Eur įsiskolinimo, susidariusio laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. spalio 31 d. už nuomojamo iš Savivaldybės būsto nuomą bei 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą. Administracija 2017 m. sausio 19 d. raštu informavo pareiškėją, jog vienkartinė pašalpa įsiskolinimams apmokėti už nuomojamo iš Savivaldybės būsto nuomą ir už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą Administracijos direktoriaus Įsakymu nėra skirta.

11. Teismas nurodė, kad Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog piniginę socialinę paramą savivaldybės teikia vykdydamos savarankišką savivaldybių funkciją, kuri yra finansuojama iš savivaldybės biudžeto lėšų. To paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką, pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų

teises ir pareigas. Paramos nepasiturintiems įstatymo 5 straipsnyje numatytos dvi socialinės paramos rūšys: 1) socialinė pašalpa ir 2) būsto šildymo, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijos.

12. Tvarkos apraše numatyti vienkartinės pašalpos skyrimo atvejai, pašalpos dydžiai, dokumentų pateikimo tvarka ir kt. Tvarkos aprašo 3 punkte apibrėžtas pašalpos mokėjimo periodiškumas – tai, kad vienkartinė pašalpa gali būti skiriama vieną kartą per kalendorinius metus, o apraše numatytais atvejais ir pakartotinai (minėto aprašo 3.1–3.9.2 punktuose nurodytais konkrečiais atvejais ir sąlygomis). Tvarkos aprašas nenumato socialinės pašalpos skyrimo skoloms už buto nuomą apmokėti ir advokato kvalifikacijos egzaminui laikyti finansavimo atvejų. Tvarkos apraše numatytos socialiai pažeidžiamų asmenų grupės (neįgalieji, grįžę iš laisvės atėmimo vietų, slaugos ligoniai ir t. t.) ir tam tikri ypatingi atvejai (sunkios ligos, stichinės nelaimės, amžius ir t. t.) socialinei pašalpai gauti, prie kurių pareiškėjo atvejis nepriskirtinas ir negali būti laikytinas ypatingai komplikuotu ar sunkiu, jog pareiškėjas neišgalėtų pasirūpinti savimi dėl objektyvių ar išskirtinių aplinkybių.

13. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės (negalėjimas rasti atitinkančio jo išsilavinimą darbo ar darbo apskritai, negalėjimas pragyventi vien tik iš gaunamų socialinių pašalpų) nėra pateisinamas socialinės paramos skyrimo prasme.

14. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeisti piniginės socialinės paramos teikimo principai, t. y. teisingumo ir veiksmingumo, lygių galimybių. Teismas pažymėjo, kad visi šie principai apima socialinės paramos teikimą siekiant sudaryti sąlygas tiems asmenims, kurie labiausiai pažeidžiami skurdo, nepriteklių dėl objektyvių priežasčių ir tada, kada jos labiausiai reikia, didinant motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.

15. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2011 m. liepos 8 d. nutarimu, kuriame buvo pažymėta, kad pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne vien pasikliauti valstybės socialine apsauga. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis neieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas.

16. Teismas pažymėjo, kad Tvarkos aprašas nenumatė socialinės paramos skyrimo pareiškėjo nurodytais atvejais ir aplinkybėmis, todėl atsakovas pagrįstai atsisakė skirti socialinę paramą apmokėti pareiškėjui 386,77 Eur įsiskolinimą už nuomojamo buto nuomą ir apmokėti 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino laikymą, nes tam nebuvo jokio teisinio pagrindo. Dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti neturtinę žalą, teismas pastebėjo, kad nagrinėjamojoje byloje nėra nustatyta ir pareiškėjas neįrodė būtinos civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybinės valdžios institucijos neteisėtos veikos. Nenustačius neteisėtos veikos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė, todėl teismas sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

III.

17. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (III t., b. l. 31–39), kurį vėliau patikslino (III t., b. l. 61–70), prašydamas panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

18. Pasak pareiškėjo, teismas nepagrįstai atsisakė ištirti Tvarkos aprašo teisėtumą ir šį Tvarkos aprašą panaikinti kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Europos socialinei chartijai, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijai, Paramos nepasiturintiems įstatymui). Pareiškėjo nuomone, prieštaravimas pasireiškia neveiksminga, nepakankama socialine parama asmenims, kuriems jos labiausiai reikia, kurių gaunamos pajamos yra nepakankamos tenkinti būtiniausiems poreikiams ir kurių gebėjimas pasirūpinti savimi, darbu užsidirbti pragyvenimui dėl objektyvių, nuo jų nepriklausančių priežasčių yra ribotas. Pareiškėjo nuomone, teismas neteisingai nusprendė, kad nekyla abejonių dėl Tvarkos aprašo teisėtumo. Teismui teisingai neišsprendus šio klausimo, pasak pareiškėjo, negalėjo būti teisingai išspręsti ir visi kiti pareiškėjo prašymai šioje byloje.

19. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nevertino pareiškėjo argumentų, jog jis nuo 2009 m. gegužės 1 d. gyvena visiškame skurde, gaudamas tik 102 Eur socialinę pašalpą. Pareiškėjas nurodo, kad dėl objektyvių priežasčių jis negali susimokėti už nuomojamą iš Savivaldybės butą, kurio nuoma už 2016 m. sausio-balandžio mėn. buvo po 90,74 Eur ir už 2016 m. gegužės-spalio mėn. – po 51,85 Eur. Pareiškėjas nurodo, kad beveik visą pašalpos sumą išleidžia maistui, todėl neturi galimybės susimokėti už advokatūros egzaminą, kurį išlaikęs pareiškėjas nurodo, jog galėtų pradėti savo teisinių

paslaugų veiklą ir išbristi iš skurdo. Pasak pareiškėjo, jam turėtų būti skiriama socialinė parama pagal Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 2 dalį (kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais).

20. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad teismas neanalizavo pareiškėjo argumentų, jog kitose savivaldybėse (pavyzdžiui, Biržų, Joniškio) yra numatytas pašalpų skyrimas įsiskolinimams už būsto nuomą sumokėti bei kitoms reikmėms, kurių neįmanoma numatyti, asmeniui pateikus motyvuotą prašymą bei dokumentus, pagrindžiančius vienkartinės pašalpos skyrimo būtinumą.

21. Pareiškėjo nuomone, teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, kurioje buvo išaiškinta, kad savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas nėra absoliutus, o yra ribojamas Konstitucijos ir įstatymų jai suteiktos kompetencijos. Pareiškėjas pažymi, kad jis priklauso labiausiai pažeidžiamų gyventojų grupei iš paties skurdžiausio visuomenės sluoksnio, būtent todėl pareiškėjas ir gauta socialinę paramą pagal Paramos nepasiturintiems įstatymo 6 straipsnį, tačiau gaunamos socialinės pašalpos nepakanka ir negali pakakti susimokėti labai didelį nuomos mokestį už butą, nuomojamą iš Savivaldybės.

22. Pareiškėjas taip pat pastebi, kad prašė bylą nagrinėti uždarame posėdyje, tačiau teismas tokio prašymo netenkino ir, pažeisdamas pareiškėjo teisę į orumą, nagrinėjo bylą viešame teismo posėdyje.

23. Atsakovai atsiliepime prašo pareiškėjo patikslintą apeliacinį skundą atmesti (III t., b. l. 84–90).24. Atsakovai nurodo, kad teismas visiškai pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo ištirti Tvarkos aprašo teisėtumą, nes

minėtas aprašas teismui nesukėlė abejonių dėl jo neteisėtumo ir neatitikimo aukštesnės galios teisės aktams.25. Pasak atsakovų, Lietuvos Respublikos įstatymai leidžia kiekvienai savivaldybei, atsižvelgiant į jos gyventojų

poreikius bei finansines galimybes, numatyti papildomus, nacionalinės teisės neapibrėžtus atvejus, kada tos savivaldybės gyventojai turi teisę į papildomą, įstatymuose nenumatytą socialinę paramą. Atsakovai pažymi, kad kiekvienoje savivaldybėje gali būti visiškai skirtingi atvejai (ar skirtingas subjektų ratas), kurie taikomi tik tos savivaldybės ribose. Atsakovai taip pat pažymi, kad Savivaldybė išskyrė labiausiai pažeidžiamas miesto gyventojų grupes (asmenis, gulinčius slaugos ligoninėse, neturinčius asmens dokumentų, grįžusius iš įkalinimo vietų, neįgaliuosius ir t. t.) bei atvejus (gaisras, sunki liga ir kt.), kada labiausiai reikalinga parama. Savivaldybė, siekdama suteikti paramą gyventojams, kurie dėl objektyvių priežasčių neturi galimybių dirbti ir gauti pajamų, nusprendė šiems asmenims skirti kiek įmanoma didesnį paramos dydį.

26. Atsakovų nuomone, išlaidos advokato kvalifikacijos egzaminui laikyti niekaip negali būti laikomos minimalių ir būtiniausių asmens poreikių tenkinimu, ypač įvertinant tai, kad minėtas egzaminas gali būti ir neišlaikytas. Dėl didelės nuomos už butą atsakovai pastebi, kad pareiškėjas vienas gyvena dviejų kambarių bute, turi galimybę išsinuomoti mažesnio ploto būstą ir taip mokėti mažesnį nuomos mokestį. Atsakovai pažymi, kad butas pareiškėjui yra nuomojamas ne komercinėmis sąlygomis, t. y. mažesniu nuomos mokesčio dydžiu, nei rinkoje, todėl Tvarkos aprašo papildymas, numatant paramos skyrimą ir už nekomercinėmis sąlygomis išnuomoto būsto nuomą darbingo amžiaus asmenims (nesant neįgalumo ar kitoms aplinkybėms, kurioms esant asmuo neturi galimybių dirbti) bei dar gaunantiems socialinę paramą bendra tvarka, neatitiktų socialinio teisingumo kitų miesto gyventojų atžvilgiu ir nepagrįstai sumažintų paramos dydį labiausiai pažeidžiamoms miesto gyventojų grupėms.

27. Atsakovai taip pat nurodo, kad mažos asmens pajamos arba asmens bedarbystė nėra ir negali būti laikytinos priežastimi uždaram teismo posėdžiui skirti, nes šios aplinkybės nelaikytinos žeminančiomis asmens orumą. Be to, viešame teismo posėdyje dalyvavo tik teisėjų kolegija ir proceso šalys, t. y. teismo posėdyje nedalyvavo nė vienas pašalinis asmuo.

28. Atsakovai pažymėjo, kad Savivaldybės taryba, atsižvelgdama į gyventojų poreikius bei interesus, ekonominę bei socialinę situaciją, 2017 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. T-586 patvirtinto naują Vienkartinės piniginės paramos skyrimo tvarkos aprašą (toliau – ir Naujas tvarkos aprašas), kuriame reglamentavo vienkartinę piniginę paramą asmenims, turintiems būsto išlaikymo skolų.

Teisėjų kolegija


IV.

29. Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas su Kauno miesto savivaldybe 2015 m. spalio 29 d. sudarė

Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį, pagal kurią pareiškėjas vienas išsinuomojo dviejų kambarių butą (duomenys neskelbtini) (I t., b. l. 22–27). Iš Administracijos Socialinės paramos skyriaus byloje esančių raštų matyti, kad pareiškėjas nuo 2009 m. gegužės 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. buvo socialinės pašalpos gavėjas, nuo 2016 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. jam buvo nustatyta teisė į būsto šildymo, karšto ir geriamojo vandens išlaidų kompensacijas (I t., b. l. 46–49). Pareiškėjas periodiškai nuo 2001 m. rugsėjo 3 d. buvo įregistruotas darbo biržoje (I t., b. l. 50–51, 98).

30. 2016 m. rugsėjo 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Administraciją su prašymu apmokėti visą pareiškėjo skolą už savivaldybei priklausančio buto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomą (I t., b. l. 84–85). Atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, Administracijos Būsto valdymo skyrius 2016 m. rugsėjo 16 d. raštu nurodė, kad Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos apraše, patvirtintame Savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-354 nėra numatyti atvejai vienkartinę pašalpą skirti asmenims skoloms už būstą apmokėti (I t., b. l. 86). Nesutikdamas su tokiu sprendimu, pareiškėjas 2016 m. rugsėjo 27 d. pateikė skundą Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių įstaigai, Administracijai bei Administracijos Socialinės paramos skyriui (I t., b. l. 87–90). Administracija pareiškėjo skundžiamu Sprendimu atsakė į minėtą pareiškėjo skundą, nurodydama iš esmės tą patį atsisakymo apmokėti pareiškėjo skolą argumentą, t. y., kad Tvarkos apraše nėra numatyta asmenims skirti pašalpą skoloms už būstą apmokėti (I t., b. l. 91).

31. Bylos duomenimis taip pat nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. sausio 9 d. kreipėsi į Administracijos Socialinės paramos skyrių su prašymu paskirti jam socialinę paramą (vienkartinę pašalpą) 386,77 Eur įsiskolinimo už buto nuomą apmokėjimui ir 173,77 Eur už advokatų kvalifikacinio egzamino, kuris įvyks 2017 m. sausio 17 d., laikymą (II t., b. l. 182). Administracijos direktorius, vadovaudamasis Tvarkos aprašo 11.3 punktu ir atsižvelgdamas į Vienkartinės pašalpos skyrimo komisijos (toliau – ir Komisija) 2017 m. sausio 12 d. posėdžio protokolą Nr. 62-15-01 (toliau – ir Protokolas), skundžiamo Įsakymo 3 punktu pareiškėjui vienkartinės pašalpos neskyrė (II t., b. l. 185). Komisijos Protokole nurodyta, kad buvo nutarta pareiškėjui neskirti vienkartinės pašalpos, nes Tvarkos apraše prašoma pašalpa nėra numatyta (III t., b. l. 8).

32. 2018 m. kovo 30 d. pareiškėjas pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dokumentus, patvirtinančius, kad pareiškėjas 2018 m. kovo 10 d. dar kartą kreipėsi į Administraciją su prašymu skirti maksimalaus dydžio vienkartinę piniginę pašalpą skolai už buto nuomą apmokėti (III t., b. l. 111–113). Pareiškėjas taip pat pateikė Administracijai prašymą sudaryti dokumentą dėl skolos už buto nuomą apmokėjimo dalimis, nurodydamas, kad Savivaldybė yra nustačiusi vienkartinės paramos skyrimo tvarką, kurioje numatyta, kad vienkartinė parama skiriama asmenims turintiems būsto išlaikymo skolų, jei jie yra pasirašę dokumentą dėl skolos apmokėjimo dalimis (III t., b. l. 114).

V.

33. Paramos nepasiturintiems įstatymo 3 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad piniginė socialinė parama teikiama vadovaujantis socialinio teisingumo ir veiksmingumo principu, t. y. piniginė socialinė parama teikiama siekiant sudaryti sąlygas gauti paramą tada, kada jos labiausiai reikia, didinti motyvaciją integruotis į darbo rinką ir išvengti skurdo spąstų bei racionaliai naudojant turimus išteklius.

34. Savivaldybės taryba tvirtina piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame nustato: piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo tvarką (prašymų-paraiškų priėmimo; trūkstamų dokumentų pateikimo; duomenų apie turtą pateikimo; piniginės socialinės paramos skyrimo ir mokėjimo; prašymus-paraiškas pateikusių asmenų informavimo apie piniginės socialinės paramos skyrimą ar neskyrimą; neteisėtai gautos ar išmokėtos piniginės socialinės paramos išskaičiavimo; paskirtos, bet laiku neatsiimtos piniginės socialinės paramos, taip pat mirus asmeniui, kurio vardu bendrai gyvenantiems asmenims mokama piniginė socialinė parama, arba mirus vienam gyvenančiam asmeniui paskirtos ir iki kito mėnesio po jo mirties neišmokėtos piniginės socialinės paramos išmokėjimo procedūras); pagrindus, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė pašalpa; apmokama skola už būstą; kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita) ir kuriems esant ši parama didinama, mažinama, skiriama ne visiems bendrai gyvenantiems asmenims, sustabdomas, nutraukiamas ar atnaujinamas jos mokėjimas; bendruomeninių organizacijų ir (ar) religinių bendruomenių, ir (ar) religinių bendrijų, ir (ar) kitų nevyriausybinių organizacijų atstovų, ir (ar) gyvenamosios vietovės bendruomenės narių, ir (ar) seniūnaičių, ir (ar) kitų suinteresuotų asmenų pasitelkimo dalyvauti svarstant klausimus dėl piniginės socialinės paramos skyrimo tvarką bei jų teises ir pareigas (Paramos nepasiturintiems įstatymo (2012 m. sausio 1 d. redakcija) 4 str. 2 d. (2014 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XII-1366 redakcija)).

35. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 43 punktą (2014 m. gruodžio 2 d. įstatymo Nr. XII-1367 redakcija) prie savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų yra priskirtas socialinės pašalpos ir kompensacijų, nustatytų Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatyme, teikimas.

36. Pareiškėjo skundžiamų Sprendimo ir Įsakymo priėmimo metu galiojusio Tvarkos aprašo 3 punkte numatytas baigtinis sąrašas atvejų, kada gali būti skiriama vienkartinė pašalpa. Pareiškėjas kelia abejonę dėl šio reguliavimo atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, nes minėtas teisinis reguliavimas neapima situacijos, kurioje yra pareiškėjas. Pareiškėjas, kaip minėta, nurodė, kad jo turtinė padėtis yra itin bloga, pareiškėjui nepavyksta susirasti darbo, jis negali susimokėti įsiskolinimo už buto nuomą, tai pat negali susimokėti už advokatūros egzamino laikymą, o Savivaldybė, vadovaudamasi tuo, kad Tvarkos apraše pareiškėjo atvejis nėra numatytas, atsisakė šioms pareiškėjo reikmėms skirti pašalpą.

37. Nuo 2017 m. rugsėjo 14 d. įsigaliojusio Naujo tvarkos aprašo X skyriuje reglamentuojama vienkartinė piniginė parama asmenims, turintiems būsto išlaikymo (taip pat ir Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos) skolų. Naujo tvarkos aprašo 28 punkte nustatyta, kad vienkartinės piniginės paramos dydis – 50 proc. asmens būsto išlaikymo skolos, sumokėtos per praėjusius kalendorinius metus, bet ne daugiau kaip 400 Eur.

VI.

38. Paramos nepasiturintiems įstatymas (2012 m. sausio 1 d. redakcija) nustato piniginės socialinės paramos rūšis: socialinę pašalpą; būsto šildymo išlaidų, geriamojo vandens išlaidų ir karšto vandens išlaidų kompensacijas (toliau – kompensacijos) (5 str.). Paramos nepasiturintiems įstatymas detaliai reguliuoja sąlygas, kurioms esant asmuo įgyja teisę į socialinę pašalpą ar teisę į kompensaciją. Minėta, kad Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 2 dalis įtvirtina savivaldybės tarybos kompetenciją tvirtinti piniginės socialinės paramos teikimo tvarkos aprašą, kuriame, be kita ko, nustatomi pagrindai, kai socialinė parama skiriama kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais (skiriama vienkartinė, tikslinė, periodinė, sąlyginė pašalpa; apmokama skola už būstą kompensuojamos išlaidos už didesnį karšto ir geriamojo vandens kiekį, negu šiame įstatyme nustatytas normatyvas; kompensuojamos šiame įstatyme nenurodytos būsto išlaikymo išlaidos ir kita).

39. Vienkartinės pašalpos skyrimo tvarkos aprašas, patvirtintas Kauno miesto savivaldybės tarybos 2009 m. birželio 11 d. sprendimu Nr. T-354, kurio teisėtumą aukštesnės galios teisės aktams prašė ištirti pareiškėjas, nustato socialinės paramos teikimą, kurios teikimo sąlygų nereguliuoja Paramos nepasiturintiems įstatymas, kuris nustato savivaldybės tarybos kompetenciją nustatyti pagrindus, kai socialinė parama gali būti skiriama ir kitais šiame įstatyme nenumatytais atvejais, kurių nebaigtinis sąrašas nurodytas Paramos nepasiturintiems įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje. Taigi Tvarkos aprašas nustato galimybę gauti papildomą paramą, be tos, kurią garantuoja Paramos nepasiturintiems įstatymas. Tai, kad konkrečiame Tvarkos apraše ginčijamu laikotarpiu nebuvo nustatyti tam tikri vienkartinės pašalpos skyrimo pagrindai, nesudaro pagrindo abejoti šio teisės akto atitikimu aukštesnės galios teisės aktams ir inicijuoti bylos dėl šio normino teisės akto tyrimo. Todėl apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kuriais pareiškėjo argumentai yra paneigti.

40. Akcentuotina ir tai, kad Tvarkos aprašas patvirtintas ir vienkartinės pašalpos skyrimo pagrindai nustatyti vykdant savarankiškąją savivaldybės funkciją. Atsakovo nurodyti motyvai dėl to, kad Tvarkos aprašas priimtas vykdant savarankiškąją savivaldybės funkciją, taigi atsižvelgiant į vietos sąlygas ir aplinkybes, taip pat sudaro pagrindą laikyti nepagrįstu pareiškėjo prašymą inicijuoti norminę bylą dėl šio Tvarko aprašo.

41. Pati savivaldos teisės prigimtis suponuoja tai, kad savivaldybės savo funkcijas turi vykdyti atsižvelgdamos į vietos sąlygas ir aplinkybes, tačiau visais atvejais jos privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Savivaldybių savarankiškumas ir veiklos laisvė pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją – konstituciniai principai (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimas). Konstitucijos nuostata, kad savivaldybės pagal Konstitucijos bei įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai, vertintina kaip šių vietos bendruomenių dalyvavimo valdant šias teritorijas garantija (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai). Kartu pažymėtina, jog Konstitucijos 120 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad savivaldybės veikia laisvai ir savarankiškai, negalima atsieti nuo toje pačioje dalyje įtvirtintos nuostatos, kad savivaldybių veikimo laisvė ir savarankiškumas yra saistomi Konstitucijoje bei įstatymuose apibrėžtos jų kompetencijos (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d., 2002 m. gruodžio 24 d. nutarimai).

42. Neturi reikšmės šios bylos išsprendimui pareiškėjo apeliacinio skundo motyvas, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė ABTĮ įtvirtintas taisykles, reguliuojančias bylų nagrinėjimo teisme viešumą. ABTĮ 8 straipsnis įtvirtina bendrą taisyklę dėl bylų nagrinėjimo viešumo ir nustato tam tikras išimtis, kai teismo posėdis gali būti uždaras (pvz. žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti). Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą laikydamasis bendro teismo procesui būdingo viešumo principo, minėtų proceso taisyklių nepažeidė, nes nagrinėjamoje byloje nėra nustatytos aplinkybės, dėl kurių reikėtų taikyti minėtą išimtį.

43. Apibendrinant spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai patikrino atsakovo sprendimų ir veiksmų teisėtumą, proceso teisės normų nepažeidė, todėl naikinti ar keisti teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.


n u t a r i a:

Pareiškėjo R. A. S. patikslintą apeliacinį skundą atmesti.Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


VESLAVA RUSKAN



2019-04377 2019-03-21 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. P-29-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02241-2016-2Procesinio sprendimo kategorija 61(S)


NUTARTIS


Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Mildos Vainienės, Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo V. K. prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2772-525/2018 pagal pareiškėjo V. K. ir trečiojo suinteresuotojo asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinius skundus dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Alytaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos priteisimo, priėmimo klausimą.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d0f3cc704b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

n u s t a t ė:

Pareiškėjas V. K. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Alytaus skyriaus 2016 m. kovo 8 d. sprendimą Nr. (10.1)R1-5515; 2) panaikinti VSDFV 2016 m. spalio 10 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5778; 3) įpareigoti VSDFV Alytaus skyrių įskaičiuoti į bendrą stažą netekto darbingumo pensijai gauti nuo 2012 m. lapkričio 21 d. darbą ir gautas pajamas kompanijoje „Wagner Star International LLC“ už laikotarpį nuo 1996 m. liepos 17 d. iki 1996 m. rugsėjo 24 d.; 4) priteisti 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino skundžiamus sprendimus ir įpareigojo VSDFV Alytaus skyrių įskaičiuoti į bendrą stažą netekto darbingumo pensijai gauti nuo 2012 m. lapkričio 21 d. darbą kompanijoje „Wagner Star International LLC“ už laikotarpį nuo 1996 m. liepos 17 d. iki 1996 m. rugsėjo 24 d. Skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo teismas atmetė.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2018 m. gegužės 23 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A-2772-525/2018) pareiškėjo V. K. apeliacinį skundą atmetė. Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkino. Panaikino Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 27 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kurio pagrindu pareiškėjo V. K. skundą atmetė.

Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2019 m. kovo 1 d. gautas pareiškėjo V. K. prašymas dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2772-525/2018. Pareiškėjas prašo atnaujinti administracinės bylos nagrinėjimą, nes Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-275-1062/2018 ir 2018 m. gegužės 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2772-525/2018 iš esmės skirtingai išnagrinėti ginčai tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu, tiek, kiek tai susiję su pareiškėjo reikalavimu įskaityti į pareiškėjo bendrą stažą netekto darbingumo pensijai gauti pajamas gautas ūkio subjekte „Wagner Star International LLC“ už laikotarpį nuo 1996 m. liepos 17 d. iki 1996 m. rugsėjo 24 d. Nurodo, kad procesą administracinėje byloje Nr. A-2772-525/2018 būtina atnaujinti siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą.

ABTĮ 161 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prašymo dėl proceso atnaujinimo priėmimo klausimą, taip pat priimtą nagrinėti prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko sudaryta teisėjų kolegija. Nagrinėjant prašymo priėmimą, mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) vadovaujamasi šio įstatymo 33 straipsniu. Taip pat patikrinama, ar prašymas atitinka šio įstatymo 157, 158, 159 ir 160 straipsniuose nustatytus reikalavimus.

Pagal ABTĮ 159 straipsnio 1 dalį prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Minėto straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmenims, praleidusiems prašymo dėl proceso atnaujinimo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti atnaujintas, jeigu prašymas dėl termino atnaujinimo paduotas ne vėliau kaip po vienų metų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas, dėl kurio prašoma atnaujinti procesą, priimtas 2018 m. gegužės 23 d. ir įsiteisėjo tą pačią dieną, o pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas tik 2019 m. kovo 1 d., t. y. daugiau nei po devynių mėnesių nuo sprendimo priėmimo. Kaip minėta, pareiškėjas atnaujinti procesą prašo ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Pareiškėjas kartu su prašymu atnaujinti procesą nepateikė jokio prašymo dėl praleisto termino atnaujinimo, nenurodė priežasčių dėl kurių laiku nesikreipė į teismą dėl galimai pažeistų teisių gynimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas 2018 m. lapkričio 23 d. kreipėsi į teismą prašydamas atnaujinti procesą šioje administracinėje byloje, pareiškėjui buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti, tačiau jų nepašalinus, pareiškėjo prašymas buvo laikomas nepaduotu.

Pareiškėjas kreipiasi į teismą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Nurodo, jog administracinėse bylose Nr. A-275-1062/2018 ir 2018 m. gegužės 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2772-525/2018 iš esmės skirtingai išnagrinėti ginčai tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu. Taigi, pareiškėjas 2018 m. gegužės 23 d. turėjo sužinoti aplinkybę kuria remiantis jis kreipiasi į teismą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje. Pareiškėjas iki 2018 m. rugpjūčio 23 d. galėjo pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo, tačiau to nepadarė. Pateikdamas prašymus vėliau, nei numatytas jų pateikimo terminas ABTĮ 159

straipsnio 1 dalyje, pareiškėjas nenurodė jokių, šio termino praleidimo priežasčių. Atitinkamai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pagrindo pareiškėjui atnaujinti terminą prašymui dėl proceso atnaujinimo padavimo, nėra.

Taigi, remiantis nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas praleidus ABTĮ 159 straipsnio 1 dalyje nustatytą terminą. Kadangi nagrinėjamu atveju prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas vėliau kaip po devynių mėnesių nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, pareiškėjas neprašo šio termino atnaujinti, taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, termino prašymui paduoti dėl proceso atnaujinimo, pagrindo nėra.

Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjas prašymą dėl proceso atnaujinimo padavė praleidęs nustatytą terminą ir šiuo konkrečiu atveju nėra galimybės jį atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1–2 d., 161 str. 1 d., 33 str. 2 d. 9 p.).

Teisėjų kolegija informuoja pareiškėją, kad ši nutartis neužkerta kelio pareiškėjui pateikti prašymą dėl proceso atnaujinimo iš naujo, nurodant svarbias termino, jį pateikti teismui, praleidimo priežastis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 159 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 161 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo V. K. prašymą atnaujinti procesą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-2772-525/2018 ir grąžinti jį pareiškėjui.



MILDA VAINIENĖ



2019-04373 2019-03-21 2019-03-13 2019-03-13 -





Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c9a253104b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

1.1. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas, pareiškėjui suteikiamo maisto energetinė vertė buvo nepakankama. Spirgučių padažas nebuvo tiekiamas atskirai nuo bulvių košės, bet buvo maišomas virtuvėje. Teigė, kad tokiu būdu jis buvo žeminamas, bandoma jį paveikti psichologiškai. Pažymėjo, kad po jo skundų, nuo 2017 m. gegužės 20 d. spirgučių padažą pradėjo tiekti atskirai nuo bulvių košės. 2017 m. gegužės 13 d. vakarienės metu jam apskritai neišdavė maisto.

2. Atsakovas Lukiškių TI-K pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka, prašė skundą atmesti.

2.1. Atsakovas atsiliepime į skundą pateikė informaciją apie pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K (laikotarpius, kamerų plotus, laikomų asmenų skaičių). Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Be Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojo juslinio patikrinimo ir kalinimo įstaigos direktoriaus budinčio padėjėjo leidimo išduoti maistą draudžiama. Todėl visas pagamintas maistas yra kokybiškas ir tinkamas vartoti. Lukiškių TI-K suimtiesiems ir nuteistiesiems yra patiekiamas visas pagal valgiaraštį priklausantis maistas.

2.2. Pabrėžė, kad valgiaraštyje yra pastabos, kurių 3 punkte nurodoma, kad, virtas bulves galima pakeisti virtomis trintomis bulvėmis – gaminant bulvių košę pilamas pienas ir dedamas margarinas, todėl pareiškėjas gaudavo didesnės maistinės vertės patiekalą. Atkreipė dėmesį į tai, kad UAB „Pontem“, kuris tiekia maistą Lukiškių TI-K, informavo, jog iki 2017 m. gegužės 20 d. atskirai paspirginti spirgučiai buvo supilami į bulvių košę.

II.

3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 23 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.4. Teismas nustatė kad byloje ginčas kilo dėl 6 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš neteisėtų valdžios

institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamo maitinimo nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) Lukiškių TI-K, atlyginimo.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal nedirbančiųjų vyrų valgiaraštį. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundus dėl netinkamo maitinimo, 2017 m. birželio 8 d. raštu Nr. 96-2636 ir 2017 m. birželio 14 d. raštu Nr. 96-2758 atsakė, kad iki 2017 m. gegužės 20 d. atskirai paspirginti spirgučiai prieš išdavimą buvo sumaišomi su bulvių koše, o 2017 m. gegužės 13 d. vakarienės metu vietoje valgiaraštyje nedirbantiems vyrams, patvirtintame Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 (toliau – ir 2014 m. kovo 28 d. Įsakymas), nurodytų virtų bulvių, pareiškėjui buvo pateiktos virtos-trintos bulvės su spirgučių padažu. Be to, maitinimo paslaugas Lukiškių TI-K teikianti UAB „Pontem“ 2017 m. gegužės 26 d. rašte Nr. 05-09-374_1 pažymėjo, kad 2014 m. kovo 28 d. Įsakymu patvirtinto valgiaraščio pastabų 3 punkte nurodyta, jog virtas bulves galima pakeisti virtomis trintomis bulvėmis. Teismas, atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą bei Lukiškių TI-K bei UAB „Pontem“ pateiktus paaiškinimus, vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto tiekimo buvo nepagrįsti.

6. Dėl pareiškėjo skunde nurodyto argumento, kad buvo keičiami maisto produktai kitais, teismas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintos Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nedraudžia maisto produktų keisti kitais maisto produktais iš tos pačios maisto produktų grupės, vadovaujantis Taisyklių 1 priedu.

7. Teismas įvertinęs byloje esančius duomenis ir teisinį reguliavimą, nenustatęs atsakovo neteisėtų veiksmų, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, atmetė.

III.

8. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą ir jo skundą tenkinti. Pareiškėjas savo apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

8.1. Lukiškių TI-K tiekdavo maistą ne pagal meniu. UAB „Pontem“ nors 2017 m. gegužės 20 d. informavo Lukiškių TI-K kad spirgučiai būdavo supilami į bulvių košė, tačiau pareiškėjas nuo 2015 m,. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. gegužės 20 d. spirgučių bulvių košėje nematė. Pareiškėjas pabrėžia, kad spirgučius pradėjo tiekti tik po trečio jo skundo.

9. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka.9.1. Prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą, atsiliepime nurodo, jog nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad

pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galimai jam padarytą žalą.

Teisėjų kolegija


IV.

10. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas, teisėtumas ir pagrįstumas.

11. Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas jam priteisti neturtinę žalą, nes laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 2 d. iki 2017 m. gegužės 15 d. Lukiškių TI-K jam nebuvo užtikrinamas tinkamas maitinimas – spirgučių padažas nebuvo tiekiamas atskirai nuo bulvių košės, bet buvo maišomas virtuvėje.

12. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į nustatytą teisinį reglamentavimą bei Lukiškių TI-K bei UAB „Pontem“ pateiktus paaiškinimus, vertino, kad pareiškėjo teiginiai dėl netinkamo maisto tiekimo nepagrįsti, pareiškėjo skundą atmetė.

13. Pareiškėjas apeliaciniu skundu siekia, kad jo skundas būtų tenkinamas ir jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas.Apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad iki 2017 m. gegužės 15 d. jis nematė spirgučių bulvių košėje.

14. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

15. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pirmiausia pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, jog suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą. ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas.

16. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

17. Pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik

abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas. Nagrinėjamu pareiškėjas abstrakčiais ir deklaratyviais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo minėtas išvadas, kurios buvo padarytos išnagrinėjus pareiškėjo ir atsakovo argumentus, byloje surinktus įrodymus

18. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

19. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą

20. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 14 punktą maistas virtuvėje turi būti gaminamas 3 ar 4 kartus per parą pagal technologinių procesų bei maisto higienos normų reikalavimus ir valgiaraščius Vadovaujantis Taisyklių 7 punktu, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal valgiaraščius, atitinkančius fiziologines mitybos normas ir, kiek įmanoma, jų religinius įsitikinimus, o suimtieji ir nuteistieji, kuriems kalinimo įstaigos gydantis gydytojas, atsižvelgdamas į pacientams patvirtintų ligų ar sveikatos sutrikimų diagnozes, paskyrė dietinį maitinimą – pagal dietinio maitinimo valgiaraščius. Pareiškėjas ginčo metu, buvo maitinamas pagal nedirbančiųjų vyrų valgiaraštį. Pareiškėjas atsakovui teikė skundus dėl jo vertinimu netinkamo maitinimo, pareiškėjui į juos buvo atsakyta ir paaiškinta, kur ir kaip yra naudojami pareiškėjo pageidaujami spirgučiai. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde pats pripažįsta, kad į jo nepasitenkinimą buvo sureaguota ir spirgučiai nuo 2017 m. gegužės 20 d. buvo išduodami ne bulvių košėje o šalia jos.

21. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atsikirtimus į skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas nebuvo tenkintas. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti suabejota pirmosios instancijos teismo išvadomis.

22. Taigi, teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog pareiškėjui buvo užtikrintas tinkamas maitinimas. Pažymėtina, kad byloje nepaneigti atsakovo duomenys, jog maistas gaminamas pagal valgiaraščius, patvirtintus Departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138, Maitinimo organizavimo taisykles bei maisto receptūras, pagamintą maistą tikrina Lukiškių TI-K sveikatos priežiūros tarnybos specialistas.

23. Atitinkamai, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, t. y. vienos iš būtinosios žalos kilimo sąlygos, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo.

24. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pareiškėjo

apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.


n u t a r i a:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ








teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:I.

1. Pareiškėjas R. V. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 20 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

1.1. Pareiškėjas skunde paaiškino, kad nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2017 m. spalio 15 d. buvo kalinamas Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN), kur jam teko mažesnis plotas, nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Gyvenamosios patalpos buvo perpildytos, veisėsi buitiniai parazitai ir pelėsis,

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c4e9fb204b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

kaupėsi drėgmė, trūko apšvietimo. Pareiškėjui kalint baudos izoliatoriuje, pasivaikščioti jam buvo leidžiama tik vieną valandą per parą. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią neigiamais dvasiniais išgyvenimais, diskomfortu, fiziniais nepatogumais, dvasinėmis kančiomis. Šią žalą vertino 20 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

2. Atsakovas Pravieniškių PN pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė, kad su juo nesutinka, prašė skundą atmesti.

2.1. Atsakovas atsiliepime į nurodė, kad teisės aktuose nėra numatyta pareiga pataisos įstaigoms kaupti ir sisteminti informaciją apie tam tikrais laikotarpiais gyvenamosiose patalpose buvusių miegamųjų vietų skaičių, tačiau pagal einamojo laikotarpio miegamųjų vietų skaičių, minimalaus ploto norma patalpose, kuriose gyveno pareiškėjas, nebuvo pažeista. Pažymėjo, kad pataisos namai yra ne kalėjimo ar kamerų tipo pataisos įstaiga, todėl pareiškėjo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių bendrabučio tipo patalpose nebuvo ribojama nuo kėlimosi iki gulimo laiko. Gyvenamosios patalpos tvarkingos, vėdinamos per langus arba mechaninę vėdinimo sistemą, visose patalpose įrengtas dieninis ir naktinis apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes, jos nedelsiant keičiamos. Įstaigoje pagal sudarytą sutartį reguliariai atliekami kenkėjų naikinimo darbai. Gyvenamąsias patalpas privalo tvarkyti ir valyti jose gyvenantys asmenys, todėl pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog nuteistieji netinkamai atlieka šią pareigą. Nurodė, jog pareiškėjas nesikreipė į įstaigos administraciją dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Nėra jokių duomenų, kad pataisos namų pareigūnai būtų netinkamai atlikę savo pareigas. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II.

3. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui R. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, 2 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

4. Teismas nustatė, kad atsakovas nurodė, jog tikslių duomenų, kiek ginčo laikotarpiu šiose patalpose buvo įrengta miegamųjų vietų, pateikti negali, todėl miegamųjų vietų skaičių pateikė tokį, koks buvo atsiliepimo pateikimo dieną. Tuo tarpu pareiškėjas atsikirtime į atsiliepimą nurodė, jog 16 būrio 3 gyvenamojoje patalpoje gyveno 16 ir daugiau asmenų. Atsakovo atstovas pateikė duomenis, jog šiuo metu minėtoje patalpoje yra 10 miegamųjų vietų, tačiau pareiškėjo nurodomos aplinkybės dėl laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. spalio 25 d. šioje patalpoje gyvenusių asmenų skaičiaus, nepaneigė. Atsižvelgiant į šios patalpos plotą, teismas konstatavo, jog laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. spalio 29 d. pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas (2,05 kv. m) neatitiko Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytų reikalavimų (atitinkamai trūko 1,05 kv. m ploto).

5. Teismas pasisakė, jog pareiškėjas nenurodė, kuriose patalpose (išskyrus 16 būrio 3 miegamąjį) ir kiek tiksliai asmenų drauge su juo gyveno visu ginčo laikotarpiu, šių aplinkybių nedetalizavo, taip pat byloje nėra duomenų, jog įrengtų miegamųjų vietų skaičius kitose pareiškėjo gyvenamosiose patalpose, išskyrus 16 būrio 3 miegamąjį, nuo ginčo laikotarpio pradžios iki atsakovo atstovo atsiliepimo pateikimo momento keitėsi, atitinkamai, teismas vertindamas atsakovo pateiktus paaiškinimus, nustatė, kad vienam asmeniui bendrabučio tipo patalpose teko nuo 3,17 kv. m iki 3,28 kv. m ploto, o kamerų tipo patalpose – nuo 4,52 kv. m iki 6,58 kv. m ploto, kas atitinka Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse numatytus reikalavimus.

6. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN yra sudarę sutartį su UAB „Utenos deratizacija“ dėl kenkėjų kontrolės paslaugų teikimo, ši bendrovė reguliariai atlieka vabzdžių ir graužikų kontrolės ir naikinimo darbus Pravieniškių PN patalpose. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, jog Pravieniškių PN aktyviai veikia, kad patalpose, kuriomis naudojasi laisvės atėmimo bausmę atliekantys asmenys, vabzdžių ir graužikų nebūtų, todėl sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti neteisėtų Pravieniškių PN veiksmų ar neveikimo šiuo aspektu.

7. Teismas įvertinęs atsakovo į bylą pateiktą Ūkio ir komunalinių paslaugų skyriaus pažymą, nustatė, kad patalpose įrengtas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas. Gavus informaciją apie perdegusias lemputes ar sugadintus šviestuvus, jie nedelsiant keičiami. Teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs pataisos namų administracijai ar pareigūnams nusiskundimą dėl netinkamo apšvietimo, būtų prašęs pakeisti perdegusias lempas ar kt. Be to, Pravieniškių PN Apsaugos ir priežiūros skyriaus pažymoje taip pat nurodyta, kad uždarosios zonos kamerų techninė

apžiūra atliekama kasdien. Teismas pareiškėjo teiginius vertino kaip deklaratyvius, todėl juos atmetė. Taip pat teismas pažymėjo, jog byloje esančiame Medicininiame pažymėjime nurodyta, kad pareiškėjas dėl sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos kalinimo sąlygos, nesikreipė į gydytoją.

8. Teismas įvertinęs Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Kauno departamento patikrinimo aktus, kuriuose užfiksuoti patikrinimų rezultatai pareiškėjo gyventose kamerose, nustatė, kad pažeidimų, susijusių su dirbtine apšvieta, nebuvo nustatyta, buitinių parazitų ir pelėsių kamerose nepastebėta, visos patalpos vėdinamos per atvirus langus, kai kuriose įrengta mechaninė ventiliacija, oro drėgmės koeficientas atitiko nustatytus reikalavimus. Teismas atkreipė dėmesį, kad minėti patikrinimai buvo atlikti vėlesniu nei ginčo laikotarpiu, tačiau pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad nors atsakovas ir nepateikė įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus konkrečiose patalpose ginčo laikotarpiu, pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (LVAT 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo argumentus šiuo aspektu teismas atmetė.

9. Dėl pareiškėjo argumentų apie nešvarą ir pelėsio veisimąsi, teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau – ir Higienos norma, HN 134:2015) 37 punktas nustato, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi, švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Tam nuteistiesiems yra išduodamos valymo priemonės, ką patvirtina atsakovo atstovo pateikti duomenys. Teismas pasisakė, kad Pravieniškių PN negali būti atsakingas už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas.

10. Dėl pareiškėjo skundo dalies, kurioje jis neturtinę žalą kildino iš to, kad laikotarpiais, kuomet buvo kalinamas baudos izoliatoriuje, pasivaikščioti galėdavo tik vieną valandą per parą, teismas pažymėjo, jog laikotarpiais, kuomet pareiškėjas už paskirtas drausmines nuobaudas kalėjo baudos izoliatoriuje, galiojusi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 straipsnio 2 dalis numatė, jog baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui būtų nesuteikta kasdien valanda pasivaikščioti, teismas sprendė, kad nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo konstatuoti pažeidimą šioje dalyje.

11. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas darė išvadą, kad Pravieniškių PN ginčui aktualiu laikotarpiu, iš viso 313 parų (nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. spalio 29 d.), neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos (trūko 1,05 kv. m), todėl teismas atsižvelgdamas į pažeidimo pobūdį, trukmę, į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, sprendė, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintinas 2 500 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo.

III.

12. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimą pakeisti ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Pirmosios instancijos teismas nepilnai įvertino byloje pateiktus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį gyvenamąjį plotą. Pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, kuris numato, kad dienotvarkės numatytu laiku nuo 6 val. 30 min. iki 22 val. 30 min. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje.

12.2. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija nėra kalėjimo tipo ar kamerų tipo pataisos įstaiga ir per bausmės atlikimo pataisos įstaigoje laiką pareiškėjas gyveno ir gyvena bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Taigi, nagrinėjant šią bylą būtina atsižvelgti į esminį faktą, jog pareiškėjas bausmę atliko ir atlieka Pravieniškių pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas.

12.3. Duomenų apie tai, kiek asmenų pareiškėjo buvimo metu buvo pataisos namų patalpose, kuriose pareiškėjas

atlikinėjo bausmę atsakovas pateikti negalėjo, nes tokie duomenys nėra sisteminami ir kaupiami. Tokia pareiga nėra nustatyta jokiais teisės aktais. Informacija pateikiama pažymų surašymo dienai. Pareiškėjas taip pat nepateikė jokių objektyvių įrodymų apie ginčo laikotarpiu esamą miegamų vietų skaičių, nurodė tik deklaratyvaus pobūdžio argumentus.

12.4. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nagrinėjamu atveju nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti išsamūs ir patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko neteisėtus veiksmus šiuo aspektu, todėl skundas dalyje dėl per mažo gyvenamojo ploto, tekusio pareiškėjui likusiu ginčo laikotarpiu, atmestinas.

13. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad su atsakovo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

13.1. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, jog atsakovas apeliaciniu skundu siekia, kad pareiškėjui nebūtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, tačiau niekaip nepaneigia, kad pareiškėjo atžvilgiu teisės aktų pažeidimo nebuvo.

Teisėjų kolegija


IV.

14. Apeliacijos dalykas – Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjo skundas buvo tenkintas iš dalies, teisėtumas ir pagrįstumas.

15. Pareiškėjas kreipėsi į administracinį teismą dėl neturtinės žalos priteisimo, kurią patyrė kalėdamas Pravieniškių PN.16. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjui 313 dienų teko mažesnis nei įstatymuose numatytas kameros

plotas, pareiškėjo atžvilgiu jo teisių pažeidimą pripažino ir priteisė 2 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš atsakovo.17. Atsakovas nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, siekia kad pareiškėjo pažeista teisė būtų

pripažinta, kaip pakankama satisfakcija, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.18. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios

instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.19. Atsakovas siekdamas, kad pareiškėjui nebūtų priteistas neturtinęs žalos atlyginimas pinigais, nurodo, kad

pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų jo nurodytas aplinkybes ir patirtą žalą, todėl teismas turėjo vertinti atsakovo pateiktus duomenis, kurie yra egzistuojantys pažymos pateikimo dieną, o ne pareiškėjo paaiškinimus.

20. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad, atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017, 2016 m. rugsėjo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4146-442/2016, 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015, ir kt.; taip pat žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje Nedayborshch prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 2009 m. balandžio 9 d. sprendimą byloje Grigoryevskikh prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 22/03), 2004 m. balandžio 6 d. sprendimo byloje Ahmet Özkan ir kiti prieš Turkiją (pareiškimo Nr. 21689/93)).

21. Iš pateiktos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog įstaiga savo valia nesistemina ar nekaupia tam tikros informacijos ar dokumentų, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovo nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus.

22. Nagrinėjamu atveju Pravieniškių PN į bylą pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas

gyventi į šias gyvenamąsias patalpas: laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. spalio 29 d. į 16 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 32,83 kv. m.; nuo 2015 m. spalio 29 d. iki 2016 m. kovo 18 d. į 6 būrio 3 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 66,66 kv. m.; nuo 2016 m. kovo 18 d. iki 2017 m. spalio 17 d. į 15 būrio 2 gyvenamąją patalpą, kurios plotas – 51,82 kv. m; taip pat laikotarpiais nuo 2015 m. kovo 9 d. iki 2015 m. kovo 16 d. į kamerą Nr. 4, kurios plotas – 13,88 kv. m; nuo 2015 m. gegužės 28 d. iki 2015 m. birželio 6 d. į kamerą Nr. 2, kurios plotas – 14,18 kv. m; nuo 2015 m. rugpjūčio 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 27 d. į kamerą Nr. 5, kurios plotas – 13,57 kv. m; nuo 2016 m. kovo 22 d. iki 2016 m. kovo 29 d. į kamerą Nr. 1, kurios plotas – 6,58 kv. m (b. l. 23-25). Atsakovas nurodė, jog neturi pareigos kaipti bei saugoti informacijos apie tai, kiek kiekvienoje atskiroje gyvenamojoje patalpoje buvo miegamųjų vietų per tam tikrą laikotarpį, todėl informacija apie miegamųjų vietų skaičių pateikė einamuoju laikotarpiu. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pareiga pateikti įrodymus apie kamerose asmeniui tenkantį plotą, taigi ir laikotarpius, kuriais asmenys buvo laikomi tokiose kamerose, tenka būtent atsakovo atstovui, o tai, kad institucija tokių duomenų savo pasirinkimu nekaupia, neatleidžia jos nuo pareigos paneigti pareiškėjo skunde nurodytas su tuo susijusias aplinkybes. Pravieniškių PN nepateikus įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, jog 16 būrio 3 brigadoje vienu metu gyveno 16 asmenų (b. l. 139), jas pirmosios instancijos teismas laikė nustatytomis pagrįstai.

23. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017, 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016 ir kt.). Ši aplinkybė konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Pagal CK 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl laisvės atėmimo įstaigų administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1500/2013).

24. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nustatytų faktinių aplinkybių visumą, įskaitant pažeidimo pobūdį ir ilgą jo trukmę (laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 23 d. iki 2015 m. spalio 29 d. pareiškėjui R. Valiukevičiui tenkantis gyvenamasis plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų), sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad šiuo atveju pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Byloje nustatytas pažeidimas nebuvo trumpalaikis ar mažareikšmis, todėl pareiškėjui turi būti priteista neturtinė žala pinigais. Pažymėtina, jog teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013). Priteisiant neturtinės žalos atlyginimą, vadovaujamasi teisingo žalos atlyginimo koncepcija, besiremiančia įstatymo ar teismų praktikos suformuotais vertinamaisiais subjektyviais ir objektyviais kriterijais, leidžiančiais kuo teisingiau nustatyti ir atlyginti asmeniui padarytą žalą, atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą ir suponuojančiais pareigą preciziškai įvertinti konkrečios situacijos aplinkybes. Priteistinos kompensacijos už patirtą neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017, 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017, 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013 ir kt.)

25. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 2 500 Eur.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio, atsižvelgė į byloje surinktus duomenis, aptarė ir įvertino visas šios žalos

dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos apeliacinį skundą atmesti.Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



2019-04369 2019-03-21 2019-03-13 2019-03-13 -

Administracinė byla Nr. A-1569-822/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03858-2017-7Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1(S)





teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. L. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusi Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), (tretieji suinteresuoti asmenys – likviduojamas Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, kurią atstovauja uždaroji akcinė bendrovė „Valdsita“) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=c36752c04b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

1. Pareiškėja G. L. (toliau – ir pareiškėja) su skundu kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (dabar – Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos) (toliau – ir Ministerija) 1 262,82 Eur turtinės žalos ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

1.1. Pareiškėja paaiškino, kad kad 2014 m. spalio 22 ir 28 d. iš internetinio portalo Beta.lt (UAB Cherry Media LT) už 4 916 Lt (1 423,77 Eur) įsigijo dvi poilsines keliones į Egiptą. Keliones turėjo vykdyti kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“. 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ pasiskelbė nemokiu. Už neįvykusią kelionę pinigai grąžinti nebuvo, todėl pareiškėja teigia patyrusi turtinę žalą. Nurodė, kad kreipėsi į Valstybinį turizmo departamentą prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Turizmo departamentas) dėl sumokėtų pinigų kompensavimo procedūros inicijavimo, kur jai buvo grąžinta 68,27 Eur. Už vizas pareiškėja sumokėjo 92,68 Eur.

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.2.1. Atsakovas nurodė, kad teisės aktai nesuteikia teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos

Sąjungos (toliau – ir ES) narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Teismas negali kvestionuoti valstybės įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę, be to, byloje nėra kompetentingų Europos Sąjungos institucijų sprendimų, kuriuose būtų konstatuota, kad valstybė būtų padariusi Europos Sąjungos teisės pažeidimus, kurių pagrindu valstybei galėtų kilti atsakomybė pareiškėjos atžvilgiu.

2.2. Atsakovas nesutiko, kad šiuo atveju yra pagrindas priteisti pareiškėjai turtinę žalą, atsiradusią dėl BUAB „Freshtravel“ nemokumo. Atsakovo teigimu, šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga, jog valstybė yra atlikusi neteisėtus veiksmus, t. y. neperkėlusi ar netinkama perkėlusi Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę. Be to, spręsti, ar į nacionalinę teisę valstybė yra tinkamai perkėlusi Direktyvos nuostatas gali tik Europos Komisija arba Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT).

2.3. Ministerijos nuomone, pareiškėjos pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pabrėžė, kad paslaugų sutartis nėra pasirašyta nei vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl negali būti laikoma sudaryta. Be to, kaip matyti iš į bylą pateikto kvito, pinigai už kelionę buvo sumokėti UAB „Cherry Media LT“. Šis juridinis asmuo pagal paslaugų sutartį nėra šios sutarties šalis.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Turizmo departamentas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.3.1. Nurodė faktines aplinkybes dėl kelionių organizatoriui BUAB „Freshtravel“ išduotų kelionės organizatoriaus

pažymėjimų, pažymėjimo galiojimo sustabdymo ir vėlesnio panaikinimo. Taip pat pateikė duomenis apie BUAB „Freshtravel“ turėtą prievolių įvykdymo užtikrinimo draudimą. Pažymėjo, jog Turizmo departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galimai neteisėtos BUAB „Freshtravel“ veiklos. Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnyba 2017 m. birželio 1 d. išplatino pranešimą, kad tuometiniam BUAB „Freshtravel“ vadovui yra pareikšti įtarimai dėl nusikalstamo bankroto, skolininko nesąžiningumo, dokumentų suklastojimo ir apgaulingo apskaitos tvarkymo ir paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. vasario 26 d. sprendimu pareiškėjos skundą patenkino ir pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos priteisė 1 262,82 Eur turtinės žalos atlyginimą ir 5 proc. metines procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo, t. y. nuo 2017 m. lapkričio 20 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

5. Teismas nustatė, kad pareiškėja 2014 m. spalio 22 ir 28 d. į UAB Cherry Media LT pervedė 2 398 Lt ir 2 198 Lt, mokėjimo nurodymuose nurodydama „Beta.lt order #(414312273)“ ir „Beta.lt order #(414644911)“. Pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 24 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT003800, pagal kurią pareiškėja ir I. S. įsigijo 6 parų kelionę į Šarm el Šeichą (Egiptas). Pareiškėja su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 30 d. sudarė turizmo paslaugų sutartį Nr. PT004015, pagal kurią pareiškėja ir J. L. įsigijo 6 parų kelionę į Hurgadą (Egiptas). Kelionės nebuvo suorganizuotos, nes BUAB „Freshtravel“ tapo nemokus.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjos teigimu, ji patyrė 1 262,82 Eur turtinę žalą, t. y. tokia suma jai nebuvo kompensuota už neįvykusią kelionę. Teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad pareiškėja sumokėjo 4 916 Lt už kelionę ir vizas. Pareiškėja prašė teismo priteisti jai turtinę žalą, išlaidas kurias ji patyrė įsigijusi keliones be vizų mokesčio ir atėmus jai draudimo išmokėtas sumas. Teismas pasisakė, kad mokestis už vizą yra laikomas papildoma paslauga,

nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Taigi kelionių organizatorių turėto prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga, neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius, atitinkamai, išlaidos, patirtos vizos mokesčiui, negali būti įtraukiamos į atlygintinos turtinės žalos dydį, todėl, atsižvelgiant į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjai turi būti atlygintina 1 262,82 Eur turtinės žalos suma.

7. Teismas pasisakė, kad yra visuotinai žinoma, jog UAB „Cherry Media LT“ valdė įvairius apsipirkimo interneto tinklapius (tame tarpe ir http://www.beta.lt), t. y. iš esmės veikė kaip atsiskleidęs tarpininkas, todėl tai, kad piniginės lėšos sumokėtos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry Media LT“, nepaneigia fakto, jog už ginčo kelionę buvo sumokėta.

8. Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.37 straipsnio 2 dalimi bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pareiškėjai iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metinės palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos.

III.

9. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ministerija padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – visą pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nesutikdamas su teismo sprendimu nurodo, kad:

9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai motyvavo sprendimą. Skundžiamame teismo sprendime nėra motyvų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju yra sąlygos civilinei atsakomybei kilti.

9.2. Teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė imperatyvias ABTĮ ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatas: 1) pažeisdamas ABTĮ nustatytus draudimus, įvertino Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei Lietuvos Respublikos Seimo veiklą priimant šį įstatymą; 2) pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

9.3. Teismas iš valstybės priteisė pareiškėjui turtinės žalos atlyginimą, nors neegzistuoja deliktinei atsakomybei atsirasti būtinų sąlygų visuma. Teismas turtinės žalos atlyginimą pareiškėjos naudai priteisė, taip pat byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą.

9.4. Ministerijos teigimu, byloje pateiktos tarp pareiškėjos ir kelionių organizatoriaus BUAB „Freshtravel“ sudarytos Sutartys nėra pasirašytos, tačiau teismas sprendė, jog šios sutartys tarp šalių buvo realiai sudarytos. Tai, kad pareiškėja sumokėjo UAB „Cherry Media LT“ tokią pačią pinigų sumą, kokia buvo nurodytos Sutartyse, taip pat negali būti vertinama Sutarčių sudarymą patvirtinančiu faktu. Byloje nėra jokių įrodymų apie susitarimą tarp BUAB „Freshtravel“ ir UAB „Cherry Media LT“, jog pastaroji tarpininkaus ir teiks komercinio atstovavimo paslaugas. Ministerijos tvirtinimu, pareiškėja turi teisę reikalauti padarytos žalos atlyginimo iš žalą padariusių asmenų – BUAB „Freshtravel“. Todėl Teismas, nustatęs, jog BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje yra patvirtintas pareiškėjos finansinis reikalavimas iš esmės tokiai pačiai sumai, kurią skundu pareiškėja prašo priteisti iš valstybės, turėjo skundą atmesti vien dėl to, kad sprendimo įsiteisėjimo atveju pareiškėja neįgytų teisės du kartus reikalauti žalos atlyginimo tiek iš BUAB „Freshtravel“, tiek ir iš valstybės.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.10.1. Departamentas sutinka su atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais. Atkreipia dėmesį, kad

atsiliepime pirmosios instancijos teismui nurodė ginčui aktualias kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimą reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, išsamiai išdėstė faktines BUAB „Freshtravel“, kaip kelionių organizatoriaus, veiklos aplinkybes, bei pasisakė dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos ir jos dydžio.

Teisėjų kolegija


IV.

11. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės netinkamo 1990 m birželio 13 d. Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus,

http://www.beta.lt/

atlyginimo.12. Pirmosios instancijos teismas tenkino pareiškėjos skundą ir priteisė jai turtinės žalos atlyginimą, t. y. 1 262,82 Eur

už įsigytus kelionių paketus į Egiptą ir 5 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Atsakovo atstovas Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, padavusi apeliacinį skundą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo tenkintas pareiškėjos skundas, nurodo, kad teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

13. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

14. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

15. Pabrėžtina, kad yra suformuota aktuali nuosekli Lietuvos vyriausiojo administracinio praktika analogiško pobūdžio bylose, kuriose apeliacinės instancijos teismas yra pateikęs išsamius ir detalius išaiškinimus, kodėl asmenims analogiškais atvejais kaip ir šioje byloje iš Lietuvos valstybės yra priteisiamas jų patirtos žalos atlyginimas, kompensuojantis visus pagrįstus patirtus nuostolius kelionių organizatoriui neįvykdžius savo civilinio pobūdžio prievolinių įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis jam tapus nemokiam (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2568-525-2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2691-602/2018, 2018 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1841-629/2018, 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017).

16. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pagal ABTĮ 15 straipsnio 1 dalį vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

17. Įvertinusi bylos duomenis ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, remdamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisingai įvertino byloje surinktus duomenis ir sprendime detaliai išdėstė pareiškėjos skundo pagrįstumą patvirtinančius motyvus. Todėl teisėjų kolegija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išdėstytų išsamių motyvų nebekartoja ir pasisako tik dėl bylos esmės ir apelianto akcentuojamų argumentų.

18. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatoriui tapus nemokiam, jo organizuota kelionė neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi nacionaliniais teisės aktais nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Kitaip tariant, nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas (Turizmo įstatymo (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija) 8 str. 1, 3 ir 4 d., Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 patvirtinto Kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (2015 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 1426 redakcija) 33 p.) aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjo) teisių apsaugos. Taigi Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį.

19. Nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytų detalių argumentų, kurie pagrįsti bylai aktualia Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Todėl vertintini kaip nepagrįsti Ministerijos argumentai, kad teismas, motyvuodamas sprendimą, pažeidė ABTĮ reikalavimus, įvertindamas Turizmo įstatymą politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir Lietuvos Respublikos Seimo veiklą

priimant šį įstatymą, taip pat pažeidė išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių pažeidimų.

20. Nagrinėjamoje byloje pagrįstai nustatyta, kad nacionaliniais teisės aktais šiuo atveju nebuvo užtikrintas Direktyvos garantuojamas turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimas kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėja patyrė turtinę žalą, kurią valstybė pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose turi atlyginti, nepaisant to, kad analogiškas reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra pateiktas ir bendrovės, organizavusios kelionę, (šiuo atveju – BUAB „Freshtravel“) bankroto byloje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2375-502/2018). Be to, byloje nėra duomenų, kad BUAB „Freshtravel“ šioje byloje reikalaujamą priteisti sumą pareiškėjai būtų sumokėjęs ar iš minėtos bendrovės minėta suma pareiškėjos naudai būtų išieškota.

21. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad nėra pagrindo išvadai, jog byloje nėra įrodymų, patvirtinančių žalos padarymo faktą, t. y. aplinkybę, kad pareiškėja sudarė sutartis su BUAB „Freshtravel“ dėl kelionės organizavimo į Egiptą. Teismas pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamu atveju Sutarties nedaro negaliojančia rašytinės sandorio formos nesilaikymas. Tai, kad Sutartys buvo šalių sudarytos, patvirtina aplinkybės, kad pareiškėja sumokėjo 2 398 Lt ir 2 198 Lt sumą pagal įsigytus kuponus Beta. Lt svetainėje turizmo paslaugai gauti (b. l. 75). Aplinkybė, kad minėta suma buvo pervesta už BUAB „Freshtravel“ pareiškėjai turėtas suorganizuoti keliones, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, nors šios sumos buvo pervestos ne tiesiogiai BUAB „Freshtravel“, o UAB „Cherry media“. Tai patvirtina Ergo Insurance SE Lietuvos filialo išmokėta draudimo išmoka pareiškėjai dėl BUAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų šiuo atveju (b. l. 6-7). Taip pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose (pareiškėjai taip pat buvo BUAB „Freshtravel“ klientai), kuriose buvo nustatytos iš esmės analogiškos aplinkybės, padarė tokias pačias išvadas (žr., pvz., 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2822-575/2018, 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2544-575/2018). Šioje byloje aplinkybes dėl Sutarties sudarymo ir pinigų už ją sumokėjimo vertinti kitaip nėra jokio faktinio pagrindo.

22. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjai priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjos įsigytų kelionės paketų iš BUAB „Freshtravel“ (CK 6.249 str. 1 d., 6.271 str. 1 d.). Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir CK 6.37 straipsnio 2 dalies, nustatančios, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nuostatas ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

23. Apibendrinant išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, dėl to jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.


n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvusios Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. vasario 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ



Administracinė byla Nr. eA-3481-968/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03646-2018-3Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3(S)




Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų S. I., O. I. ir R. I., atstovaujamo įstatyminių atstovų S. I. ir O. I., apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. I., O. I. ir R. I., atstovaujamo įstatyminių atstovų S. I. ir O. I., skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėjai padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Departamentas) 2018 m. rugsėjo 25 d. sprendimą Nr. (15/6-9)12PR-151 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo“ (toliau – Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išnagrinėti jų 2018 m. gegužės 23 d. prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje (toliau – prašymas) iš naujo.

2. Pareiškėjai skunde nurodė, kad skundžiamu Sprendimu atsakovas nusprendė jiems nesuteikti pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjai gyveno (duomenys neskelbtini), kur jiems gresia pavojus dėl netoli vykstančių karinių veiksmų, Departamentas pripažino šią aplinkybę. Atsakovas padarė išvadą, kad pareiškėjai visiškai pagrįstai bijo dėl savo gyvybės, sveikatos ir saugumo kilmės valstybėje, bet konstatavo, kad pareiškėjai turi galimybę pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva kilmės valstybėje, dėl to jiems nėra pagrindo suteikti prieglobstį ar papildomą apsaugą. Tačiau pareiškėjai neturi realios galimybės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Galimybė gauti darbą (duomenys neskelbtini) yra labai menka, kadangi pagrindinė priežastis, kodėl nėra suteikiamas darbas yra ta, jog pareiškėjai yra registruoti (duomenys neskelbtini), o pasinaudojus vidinio persikėlimo alternatyva, pagal reintegracijos programą šeimai būtų skirta 7 Eur išmoka pusės metų pragyvenimui. Tokiu būdu nebūtų užtikrinti net ir būtinieji šeimos poreikiai. Be to, (duomenys neskelbtini) viduje persikėlę asmenys (būtent iš (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami, nes kiti (duomenys neskelbtini) piliečiai laiko tokius asmenis atsakingais dėl po referendumo įkurtos (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjams nėra realių galimybių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, todėl jiems turėtų būti suteikiama bent papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje. Aplinkybės, kurias pareiškėjai nurodė savo prašyme ir apklausos Departamente metu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Departamentas jų nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai. Todėl atsakovas be pagrindo atsisakė suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą

https://www.e-tar.lt/portal/forms/legalAct.html?documentId=d40d1a604b3111e9b9e1d4aa8e4da0de

Lietuvos Respublikoje.3. Atsakovas Departamentas atsiliepimu prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad Departamentas,

įvertinęs surinktą informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini), konstatavo, jog pareiškėjai sugebės saugiai išvengti pavojų, taip pat nėra pagrindo manyti, kad su jais bus netinkamai elgiamasi kelionės metu, atvykus į paskirties vietą ir joje įsikuriant, dėl to jie galės gyventi normalų gyvenimą kilmės valstybėje. Pareiškėjai atitinka visas sąlygas užsiregistruoti kaip (duomenys neskelbtini) viduje persikėlę asmenys, nes jie turi galiojančius tapatybę patvirtinančius dokumentus ir nuolatinę registraciją (duomenys neskelbtini), t. y. vyriausybės nekontroliuojamoje teritorijoje. Kadangi jie gali užsiregistruoti kaip (duomenys neskelbtini) viduje persikėlę asmenys, jie taip pat turės galimybę pasinaudoti socialinėmis paslaugomis (pašalpų, sveikatos ir t. t.). Be to, pareiškėjai yra darbingo amžiaus, neturintys rimtų sveikatos problemų, turintys išsilavinimus, darbinės patirties, todėl jiems nebus kliūčių įsidarbinti. Humanitarinė situacija (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų atžvilgiu nesudaro sąlygų suteikti jiems tarptautinę apsaugą ir užtikrina būtiniausių poreikių patenkinimą. Vadovaujantis Įstatymo 86 straipsnio nuostatomis, sprendimas suteikti pabėgėlio statusą priimamas tik dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam, tačiau visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas. Nors atsakovas konstatavo, kad pareiškėjų nurodoma baimė yra pagrįsta, tačiau pati grėsmė nėra individualizuota, todėl tai negali būti laikoma pagrindu suteikti pareiškėjams pabėgėlio statusą. Šiuo atveju Departamentas neturėjo pagrindo konstatuoti pagrįstą tikimybę, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

II.

4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų prašymas suteikti prieglobstį ir papildomą apsaugą, teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas, remdamasis Departamento 2018 m. rugsėjo 25 d. išvada Nr. (15/6-9)13PR-151RN (toliau – Išvada), nustatė, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), vyksta karinis konfliktas. Todėl pripažintina, kad pareiškėjai gyveno separatistų kontroliuojamoje (duomenys neskelbtini) teritorijoje, (duomenys neskelbtini). Kadangi (duomenys neskelbtini) srityse vyksta karinis konfliktas, todėl pareiškėjai visiškai pagrįstai bijo dėl savo gyvybės, sveikatos ir saugumo kilmės valstybėje. Teismas sutiko su Sprendime padaryta išvada, kad pareiškėjų baimė yra visiškai pagrįsta, tačiau pati grėsmė nėra individualizuota. Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė objektyvaus baimės faktoriaus, t. y., kad individuali baimė egzistuotų realiai. Departamentas tyrimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini) vyriausybė negali užtikrinti jų saugumo jų gyvenamojoje vietoje, tačiau pareiškėjai gali persikelti į kitą vyriausybės kontroliuojamą (duomenys neskelbtini) dalį ir gauti ilgalaikio pobūdžio apsaugą.

7. Teismas vertino kaip nepagrįstus pareiškėjų argumentus, kad jie negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, nes (duomenys neskelbtini) viduje persikėlę asmenys (būtent iš (duomenys neskelbtini) yra diskriminuojami, kadangi kiti (duomenys neskelbtini) piliečiai laiko tokius asmenis atsakingais dėl po referendumo įkurtos (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai gali išnaudoti galimybę apsigyventi kitoje (duomenys neskelbtini) vietovėje, kurioje nevyksta ginkluotas konfliktas, t. y. turėtų pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, ir tuo pačiu naudotis ilgalaike (duomenys neskelbtini) apsauga. Departamentas Sprendime išsamiai išanalizavo tokią galimybę, t. y. (duomenys neskelbtini). Tik (duomenys neskelbtini), yra okupuotos separatistų, o kitose srityse, kurios priklauso (duomenys neskelbtini), nevyksta karinis konfliktas. Taigi atsakovas, įvertinęs surinktą informaciją apie situaciją (duomenys neskelbtini), pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjai sugebės saugiai išvengti pavojų, galės gyventi normalų gyvenimą kilmės valstybėje.

8. Teismas pripažino kaip pagrįstą Departamento išvadą, kad pareiškėjai, turėdami galiojančius (duomenys neskelbtini) piliečių pasus, atitinka viduje persikėlusių asmenų registracijai keliamas sąlygas ir gali gauti viduje persikėlusių asmenų pažymėjimus, o tai suteikia teisę naudotis socialine (duomenys neskelbtini) sistema ir gauti kitas paslaugas. Teismas neturėjo jokio pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjai gali būti diskriminuojami dėl to, kad jie yra būtent iš (duomenys neskelbtini). Iš Departamento surinktų duomenų akivaizdu, kad diskriminacijos atvejai yra vienetiniai, daugumos požiūris į viduje persikėlusius asmenis yra pozityvus, o (duomenys neskelbtini) pilietinė visuomenė linkusi padėti ir palaikyti viduje persikėlusius asmenis. Pareiškėjai nenurodė individualaus pobūdžio aplinkybių, kad jų vidinio persikėlimo atveju galintys

kilti sunkumai būtų tokio pobūdžio, jog paneigtų vidinio persikėlimo alternatyvos galimybę. Ekonominio pobūdžio argumentai apie sunkesnes vidinio persikėlimo galimybes negali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą.

9. Teismas konstatavo, kad pareiškėjams nėra pagrindo suteikti ir papildomą apsaugą. Kadangi nagrinėjamu atveju konstatuota, kad pareiškėjai gali persikelti į (duomenys neskelbtini) (į vyriausybės kontroliuojamą teritoriją) ir turi teisę naudotis ilgalaike (duomenys neskelbtini) apsauga, atsakovas neturėjo jokio pagrindo daryti išvadą, kad grįžimo į kilmės valstybę atveju pareiškėjai bus kankinami, su jais bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jų orumas ar jie tokiu būdu bus baudžiami, kad jiems asmeniškai galėtų kilti grėsmė, jog jiems bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija.

10. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriame padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjams suteikti pabėgėlio statusą pagal Įstatymo 86 straipsnio 1 dalį ir papildomą apsaugą pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalį nebuvo pagrindo. Todėl panaikinti Sprendimą nėra pagrindo. Teismas kaip išvestinio iš pagrindinio reikalavimo netenkino ir reikalavimo įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

III.

11. Pareiškėjai padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jų skundą tenkinti. Nurodo, kad galimybė gauti darbą (duomenys neskelbtini) yra labai menka, kadangi pagrindinė priežastis, kodėl nėra suteikiamas darbas yra ta, jog pareiškėjai yra registruoti (duomenys neskelbtini). Pasinaudojus vidinio persikėlimo alternatyva, pagal reintegracijos programą pareiškėjų šeimai būtų skirta 7 Eur išmoka pusės metų pragyvenimui, o tai patvirtina, kad nebus užtikrinti net ir būtinieji šeimos poreikiai. Minėtas pareiškėjų argumentas pirmosios instancijos teismo apskritai nebuvo įvertintas, nors yra vienas esminių motyvų. Taip pat (duomenys neskelbtini) viduje persikėlę asmenys (būtent iš (duomenys neskelbtini)) yra diskriminuojami, nes kiti (duomenys neskelbtini) piliečiai laiko tokius asmenis atsakingais dėl po referendumo įkurtos (duomenys neskelbtini). Minėtos priežastys patvirtina, kad pareiškėjams nėra realių galimybių pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, tačiau jų teismas neįvertino. Tos aplinkybės, kurias pareiškėjai nurodė savo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo ir apklausos, atliktos migracijos pareigūnų, metu, visiškai atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau Migracijos departamentas ir teismas jų nurodytas aplinkybes vertino netinkamai. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas konstatuotų, kad Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjams prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turėtų būti įvertintos ir kitos skundžiamo teismo sprendimo ir ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo dalys, t. y. dėl papildomos apsaugos jiems nesuteikimo. Pareiškėjus išsiuntus į kilmės valstybę, dėl nesamos realios prieinamos vidinio persikėlimo alternatyvos kiltų realus pavojus jų gyvybei. Nei Departamentas, nei pirmosios instancijos teismas tokių aplinkybių tinkamai neįvertino, todėl jų priimti sprendimai yra nepagrįsti, dėl to naikintini.

12. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepimu prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti kaip nepagristą. Iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą. Pabrėžia, kad pareiškėjai gali tinkamai pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Skundžiamas teismo sprendimas priimtas išsiaiškinus visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, teismo posėdyje tinkamai ištyrus visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai pritaikius teisės normas.

Teisėjų kolegija


IV.

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjams atsisakyta suteikti prieglobsti ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą atmetę kaip nepagrįstą, konstatavęs, kad Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi pareiškėjams nei prieglobsčio, nei papildomos apsaugos nėra pagrindo suteikti, nes jie gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva. Pareiškėja, nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame nurodo iš esmės tuo pačius argumentus kaip ir skunde, pabrėždami, jog pirmosios instancijos teismas jų nurodytų argumentų (aplinkybių) tinkamai neįvertino, nes jie kilmės valstybės tinkamai

negalės pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.15. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1

dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

16. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantai naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su žemesnės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, dėl to žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvų nebekartoja, o, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

18. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtintą Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas) 2.12 punktą vidinio persikėlimo alternatyva – galimybė prieglobsčio prašytojui persikelti į kitą gyvenamąją vietą savo kilmės valstybės teritorijoje, kurioje jis nepatirtų visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas arba realaus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 87 straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų pavojaus arba turėtų galimybę naudotis valstybės, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, kai valstybė ar tokia grupė ar organizacija nori ir gali suteikti tokią apsaugą, o prieglobsčio prašytojas turi galimybę ja pasinaudoti, į tą valstybės teritorijos dalį jis gali saugiai ir teisėtai atvykti, taip pat pagrįstai manoma, kad jis joje įsikurs. Pagal Aprašo 116, 116.3 ir 116.5 punktus, atlikdamas Aprašo 115 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Migracijos departamento valstybės tarnautojas, vadovaudamasis inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais, turi nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas, kuris atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje ar 87 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus (vieną iš nurodytųjų), gali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

19. Nagrinėjamu atveju Departamentas, atlikęs tyrimą, surinko informaciją apie pareiškėjų kilmės valstybės (duomenys neskelbtini), kuriame jie gyveno, padėtį. Atitinkamai nustatyta, kad pareiškėjų gyvenamojoje vietoje vyksta kariniai veiksmai. Tačiau šie kariniai veiksmai vyksta lokalizuotai, o didžiojoje (duomenys neskelbtini) teritorijos dalyje gyventi yra saugu, kariniai veiksmai nėra vykdomi.

20. Departamento Išvadoje, kuria remiantis priimtas ginčijamas Sprendimas, taip pat nustatyta, kad nors (duomenys neskelbtini) fiksuota įvairiausių incidentų, diskriminacijos atvejų ir biurokratinių kliūčių, su kuriomis susiduria viduje persikėlę asmenys, tačiau bendras požiūris yra pozityvus, (duomenys neskelbtini) pilietinė visuomenė yra stipri ir linkusi padėti viduje persikėlusiems asmenims. (duomenys neskelbtini) vyriausybė nuolat tobulina teisės aktus ir siekia gerinti viduje persikėlusių asmenų padėtį, o humanitarinė situacija (duomenys neskelbtini) viduje perkeltų asmenų atžvilgiu nesudaro pagrindo jiems suteikti tarptautinę apsaugą ir užtikrina būtiniausių poreikių tenkinimą. Išvadoje pažymėta ir tai,

kad pareiškėjai atitinka viduje persikėlusio asmens registracijai keliamas sąlygas ir gali gauti viduje persikėlusių asmenų pažymėjimą. Pareiškėjai (tėvai) yra darbingo amžiaus, pareiškėjas turi ir aukštąjį išsilavinimą. Pareiškėjai neturi sveikatos problemų. Jiems garantuojama teisė į socialines garantijas ir medicininę pagalbą (duomenys neskelbtini). Tad pareiškėjai yra pilnateisiai (duomenys neskelbtini) piliečiai, kurie turi teisę gauti minėtos valstybės pagalbą įsikurti ir gyventi normalų gyvenimą (duomenys neskelbtini) teritorijoje, kontroliuojamoje vyriausybės. Tiek keliavimas (duomenys neskelbtini) vyriausybės kontroliuojamoje dalyje, tiek į daugelį (duomenys neskelbtini) oro uostų iš kitų valstybių yra saugus, dėl to pareiškėjai galėtų saugiai persikelti (duomenys neskelbtini) viduje.

21. Pareiškėjai byloje nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių minėtas Departamento nustatytas aplinkybes, dėl to teisėjų kolegija abejoti šių nustatytų aplinkybių pagrįstumu neturi pagrindo. Pareiškėjų argumentai, kad (duomenys neskelbtini) jie negalėtų patenkinti būtiniausių poreikių ir net grėstų grėsmė jų gyvybei, yra niekuo nepagrįsti ir paneigiami minėtomis nustatytomis aplinkybėmis. Pareiškėjai nenurodė jokių (įrodymais pagrįstų) individualaus pobūdžio aplinkybių, sudarančių pagrindą manyti, jog vidinio persikėlimo atveju galintys kilti sunkumai būtų tokio pobūdžio, kad paneigtų jų vidinio persikėlimo alternatyvos galimybę, t. y., kad, atsižvelgiant į kilmės valstybės kontekstą, būtų neįmanoma gyventi reliatyviai normalų gyvenimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2870-822/2017, 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5150-415/2018). Todėl pareiškėjų argumentus, kad jie negali pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva, teisėjų kolegija vertina kaip nepagrįstus. Taigi konstatuotina, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjams nei pabėgėlio statuso, nei papildomos apsaugos, kadangi pareiškėjai gali tinkamai pasinaudoti vidinio persikėlimo alternatyva.

22. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai taikė pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, tinkamai vadovavosi aktualia suformuota LVAT praktika ir pagrįstai sprendė, jog ginčijamas Departamento Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjų apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.


n u t a r i a:

Pareiškėjų S. I., O. I. ir R. I., atstovaujamo įstatyminių atstovų S. I. ir O. I., apeliacinį skundą atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.Nutartis neskundžiama.


RAMUTĖ RUŠKYTĖ


Documents

· Web view(dėl psichotropinių medžiagų įgijimo iš A. M.) jį išteisinti, o 2009 m. birželio 8 d. (dėl kratos metu pas jį namuose rastų psichotropinių medžiagų) padarytą