ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

EKONOMIKOS IR VADYBOS FAKULTETAS

Verslo vadybos katedra

Audrius MESECKAS

Vaidotas STURONAS

Kaimo plėtros administravimo programos dieninių studijų

4 kurso 5 grupės studentai

ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ KOKYBĖS PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMO BŪDAI

Tikrino: asist. dokt. Vitalija Vanagienė

Akademija, 2012

TURINYS

ĮVADAS...............................................................................................................................................31. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTAI, JŲ KOKYBĖS SAMPRATA.........................................................4

1.1 Žemės ūkio produktų kokybės sampratos..................................................................................41.2. Europos Sąjungos žemės ūkio produktų kokybės politika........................................................61.3. Žemės ūkio produktų kokybės politikos priemonės..................................................................6

2. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ KOKYBĖS PROBLEMOS IR SPRENDIMO BŪDAI....................82.1. Kokybės vertinimas vartotojų atžvilgiu.....................................................................................82.2. Maisto produktų laikymas ir transportavimas, jų įtaka kokybei...............................................82.3. Maisto kokybės teisinio valdymo institucijos.........................................................................102.4. Maisto produktų ženklinimas..................................................................................................112.5. Žemės ūkio produktų kokybės užtikrinimo sistemos..............................................................122.6. Žalioji knyga............................................................................................................................162.7. Problemos sprendimo būdai....................................................................................................17

IŠVADOS...........................................................................................................................................19NAUDOTA LITERATŪRA..............................................................................................................20

ĮVADAS

Vartotojai vis labiau ir labiau linksta rinktis sveikesnius didesnės maistinės vertės maisto

produktus, pagamintus taikant ekologiškesnius gamybos būdus. Taigi vartotojai pradėko ieškoti

kokybės. Vienas iš svarbiausių vartotojų tikslų atskirti kokybiškai pagamintus ir išlaikytus

produktus.

Plečiantis globalizacijai, ES ūkininkai patiria vis didesnį spaudimą dėl iš besivystančių šalių

atvežamų produktų, kurių gamybos sąnaudos nėra didelės. Konkurencija, susijusi su prekyba žemės

ūkio produktais ir pridėtinę vertę turinčiais produktais, nuolat didėja. Veiksmingiausias su tokiais

naujais prekybiniais uždaviniais susidūrusių ES ūkininkų ginklas – kokybė.

ES turi privalumų dėl kokybės, nes ES teisės aktais užtikrinamas labai aukštas saugos lygis

visoje maisto grandinėje – į tai investavo ūkininkai ir globalesniu mastu – gamintojai. Tačiau yra

daugiau aspektų, kuriais remiantis galima gerinti bendrą kokybę. Užtikrinti kokybę – tai patenkinti

vartotojų lūkesčius.

Žemės ūkio produktų kokybė priklauso nuo ūkininkavimo metodų, ūkininkavimo vietos ir

panašių aspektų. Ūkininkai siekiantys kokybės nori pateikti daugiau informacijos, o vartotojai –

žinoti. Kokybė svarbi kiekvienam ūkininkui ir kiekvienam pirkėjui, nepriklausomai nuo to, ar jie

parduoda arba perka produktus, pagamintus laikantis pagrindinių standartų, ar aukščiausios kokybės

produktus – pastarųjų atveju Europa turi pranašumą. Tačiau susiduriama ir su nemažai problemų

kokybės srityje.

Darbo tikslas – ištirti žemės ūkio produktų kokybės problemas ir išskirti jų sprendimo

būdus. Darbo uždaviniai:

Apžvelgti žemės ūkio produktų kokybės politikos priemonės;

Nustatyti maisto produktų kokybės užtikrinimų priemones;

Apžvelgti produktų kokybės vertinimą vartotojų atžvilgiu.

1. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTAI, JŲ KOKYBĖS SAMPRATA

1.1 Žemės ūkio produktų kokybės sampratos

Žemės ūkis - ūkio šaka, kurioje žemė yra naudojama maistui (iš)gauti, užauginti maistinius

išteklius. Atsiradus moderniems žemės ūkio produkcijos gamybos būdams atsirado poreikis

kontroliuoti šį procesą.

Europos Komisija, siekdama atlikti žemės ūkio ir maisto produktų kokybės politikos

peržiūrą bei sudaryti galimybę visoms suinteresuotoms pusėms (ūkininkams, gamintojams, jų

asociacijoms, nevyriausybinėms organizacijoms, vartotojams, mokslininkams bei kt.) dalyvauti

šioje veikloje, 2008 m. spalio 15 d. patvirtino Žaliąją knygą „Žemės ūkio produktų kokybė:

produktų standartai, gamybos reikalavimai ir kokybės schemos“, kurioje apžvelgti dabartiniai ES

ūkininkavimo reikalavimai bei prekybos standartai, ES kokybės schemos (geografinės nuorodos,

garantuoti tradiciniai gaminiai, ekologinis ūkininkavimas), privačios ir nacionalinės kokybės

sertifikavimo schemos.

Žodis kokybė turėjo daug interpretacijų, iš kurių daugelis buvo subjektyvios. Dauguma šios

veiklos tyrinėtojų kiekvienas savaip apibrėžė kokybės sąvoką.

Buvo taikomi įvairūs kokybės apibrėžimai. J.M Juran teigė, kad kokybė - tai “tinkamumas

tikslui ar panaudojimui”. P.B. Crosby kokybę apibūdino, kaip “atitikties užtikrinimą”. Aptardamas

kokybę, K. Ishikawa teigė: “į kokybę reikia žiūrėti labiau kaip į procesą, ne rezultatą”.

W.E. Deming pabrėžė, kad tai orientacija/patenkinimas”. Šios sąvokos autorius ypač

domėjosi darbo procesu ir žmonėmis, kurie jame dalyvauja. Be to, Deming teigė, kad su kokybe

susiję veiksmai turi būti nukreipti į vartotojų dabartinius ir ateities lūkesčius.

Vystantis evoliucijai kokybės apibrėžtumas keitėsi. Iš įvairių samprotavimų ir diskusijų

kokybės sąvoka išsirutuliojo be galo talpi, universali bei teoriškai apimanti visas objekto puses.

Kokybė - objekto savybių visuma, įgalinanti jį tenkinti išreikštus ir numanomus poreikius.

Prekių mokslas maisto produktų kokybę apibūdina kaip savybių, tenkinančių vartotoj

poreikius, visumą. Šiuolaikinė maisto kokybė- tai ne tik maistinė ir energinė vertė , bet ir maisto

sauga, kurią reglamentuoja LR Maisto įstatymas. Jame pateikti tokie maisto kokybės ir saugos

apibrėžimai:

Maisto kokybė - tai maisto savybių visuma, tenkinanti konkrečius vartotojų poreikius, kurių

realiai galima tikėtis, bei atitinkanti saugos ir kitus privalomuosius LR Maisto statymo ir kitų teisės

aktų nustatytus reikalavimus.

Maisto sauga - statymais ir teisės aktais reglamentuojama maisto ir jo tvarkymo

reikalavimų

visuma, užtikrinanti, kad vartojant maistą įprastomis, gamintojo nustatytomis ar galimomis iš

anksto pagrįstai numatyti vartojimo sąlygomis, įskaitant ir ilgalaikį vartojimą, nebus jokios rizikos

vartotojų sveikatai ar gyvybei arba ji bus ne didesnė negu ta, kuri teisės aktuose nustatyta kaip

leidžiama bei laikoma atitinkančia aukštą vartotojų apsaugos lygį .

Saugus maistas - toks maistas, kuriame nėra cheminių, fizinių, mikrobiologinių ir kitokių

teršalų daugiau, negu leidžia higienos normos ir standartai.

Kokybės supratimas yra subjektyvus. Pasak Europos Parlamento narės Radvilės

Morkūnaitės žemės ūkio produktų politikos kontekste, be saugos, sveikatos ir skonio, kokybė

siejama ir su:

Konkrečiomis produkto charekteristikomis, dažnai siejamos su geografine kilme,

gyvūnų veislėmis ar gamybos metodu (pvz., ekologinis ūkininkavimas);

Konkrečiais ingridientais;

Konkrečiais gamybos būdais, dažnai siejamais su vietos tradicijomis;

Aukštų aplinkos apsaugos ir gyvūnų saugos reikalvimų laikymusi;

Tokiu apdirbimu, perdirbimu, pateikimu, ženklinimu, kad jie suteiktų produktui

patrauklumo vartotojų akyse.

Vartotojai dabar ieško lengvai išmatuojamos kokybės, aiškių informacijos apie maisto

saugos ir higienos faktų, bet vis labiau aktualesnės jiems tampa ir kitos savybės – produktams

papildomos vertės prideda ir tradicijos, istorija ar gyvūnus ir aplinką tausojantys gamybos būdai.

Maisto sauga ir higiena – tai svarbiausi maisto produktų kokybės rodikliai. Vartotojai

neturėtų abejoti, ar į pirkinių krepšelį kraunami maisto produktai yra saugūs valgyti. Todėl vietinės

gamybos ir importuojamiems produktams be jokių išlygų turi būti taikomi vieni aukščiausių šios

srities standartai.

Taip pat kokybiškai produkcijai svarbu, kad ūkininkai laikytūsi teisiškai nustatytų aplinkos

apsaugos ir gyvūnų gerovės standartų, nes be gerų produkto savybių taip užtikrinama ir papildoma

gamtos išteklių apsauga bei etinių reikalavimų laikymasis.

Kai kurie produktai yra vertingesni todėl, kad gaminami tam tikrame regione ar taikant

tradicinius gamybos metodus (kokybės ženklai) arba todėl, kad gamybos procese ypatingai

atsižvelgiama į aplinkos apsaugą ir gyvūnų gerovės užtikrinimą (pvz., ekologiškuose ūkiuose).

1.2. Europos Sąjungos žemės ūkio produktų kokybės politika

Politika – tai plačios nuorodos veiklai. Tai principų konstatavimas. Pagrindiniai dalykai

kokybės politikoje kiekvienoje organizacijoje turi būti nustatyti individualiai, tačiau kai kurie

dalykai yra pamatiniai (Kokybės vadyba, 2007).

Pagal A. Kaziliūną žemės ūkio politikoje formuojamos nuostatos turi atsakyti į klausimą

kas, o ne kaip turi būti atlikta. Kaip atlikti, aiškina procedūros.

Kad vartotojai ir pirkėjai būtų deramai informuojami apie žemės ūkio produktų ypatumus ir

ūkininkavimo būdo nulemtas savybes, produktų etiketėse turėtų būti nurodoma tiksli ir patikima

informacija. Europos Sąjungos žemės ūkio produktų kokybės politikos esmė – suteikti gamintojams

reikiamas priemones pranešti pirkėjams ir vartotojams apie produktų ypatumus ir ūkininkavimo

būdo nulemtas savybes, taip pat apsaugoti juos nuo nesąžiningos prekybos. Dauguma priemonių jau

taikoma Europos Sąjungos lygmeniu.

1.3. Žemės ūkio produktų kokybės politikos priemonės

Būtina užtikrinti, kad apie produktų ypatumus pirkėjus ir vartotojus gamintojai galėtų

informuoti sąžiningos konkurencijos sąlygomis. Reikia pasirūpinti ir tuo, kad prekybos vietose būtų

pateikiami teisingi tokių produktų atpažinimo duomenys. Tam padeda teisės aktų nustatyta

ženklinimo ir kokybės atpažinimo priemonių visuma.

Žemės ūkio produktų kokybės politikos priemonės reglamentuojamos šiuose teisės aktuose:

1991 m. birželio 10 d. Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1601/91, nustatančiame bendrąsias

aromatintų vynų, aromatintų vyno gėrimų ir aromatintų vyno kokteilių apibrėžimo,

aprašymo ir pateikimo taisykles;

2001 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyvoje 2001/110/EB dėl medaus, ypač jos 2

straipsnyje;

2006 m. sausio 30 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 247/2006, nustatančiame specialias

žemės ūkio priemones atokiausiems Sąjungos regionams, ypač jo IV antraštinės dalies 14

straipsnyje „Grafinis simbolis“;

2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 509/2006 dėl žemės ūkio produktų ir

maisto produktų kaip garantuotų tradicinių gaminių;

2006 m. kovo 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 510/2006 dėl žemės ūkio produktų ir

maisto produktų geografinių nuorodų ir kilmės vietos nuorodų apsaugos;

2007 m. spalio 22 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1234/2007, nustatančiame bendrą žemės

ūkio rinkų organizavimą ir konkrečias tam tikriems žemės ūkio produktams taikomas

nuostatas (Bendrame bendro žemės ūkio rinkų organizavimo reglamente), ypač jo II dalies II

antraštinės dalies I skyriaus I skirsnyje „Prekybos standartai“ ir Ia skirsnio I poskirsnyje

„Kilmės vietos nuorodos ir geografinės nuorodos“;

2007 m. birželio 28 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 834/2007 dėl ekologinės gamybos ir

ekologiškų produktų ženklinimo ir panaikinančiame Reglamentą (EEB) Nr. 2092/91;

2008 m. sausio 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 110/2008 dėl

spiritinių gėrimų apibrėžimo, apibūdinimo, pateikimo, ženklinimo ir geografinių nuorodų

apsaugos bei panaikinančiame Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1576/89.

Žemės ūkio ir maisto produktams ženklinti turėtų būti taikomos 2000 m. kovo 20 d. Europos

Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2000/13/EB dėl valstybių narių įstatymų, reglamentuojančių

maisto produktų ženklinimą, pateikimą ir reklamavimą, derinimo nustatytos bendrosios taisyklės.

Taigi numatytas įvairių viena kitą papildančių priemonių rinkinys padeda identifikuoti

kokybiškas prekes ir palengvina vartotojui apsisprendimą, kokią prekę rinktis.

2. ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ KOKYBĖS PROBLEMOS IR SPRENDIMO

BŪDAI

2.1. Kokybės vertinimas vartotojų atžvilgiu

Pagal Lietuvos vartotojų instituto daktarės Zitos Čeponytės vienas iš svarbiausių faktorių

vartotojui vertinant maisto kokybę yra jo turima informacija apie:

maisto produkto savybes;

“tiesa” apie riziką (didžiulis vartotojų susidomėjimas maisto priedais, GMO) ;

kilmės šalis (komercinė šalies reputacija);

gyvūnų gerovė;

įtaka aplinkosaugai (ekologiški produktai).

Lietuvos vartotojų instituto užsakymu atlikto sociologinio tyrimo apie vartotojų požiūrį į

informaciją maisto produktų etiketėse (2005 m. ruduo) rezultatai:

vartotojai kreipia didelį dėmesį į informaciją ant maisto produktų (77 proc.).

24 proc. vartotojų nesupranta informacijos pateiktos maisto produktų etiketėse: 34

proc. (iki 29 m. ); 30 proc.(30-39 m.); 25 proc. (40-49 m.); 24 proc., turintys vidurinį

ir specialų vidurinį išsilavinimą; 25 proc., turinčių aukštąjį išsilavinimą.

59 proc. vartotojų dažniau ar rečiau perka ekologiškus produktus.

Būtina užtirkinti, kad būtų atliekami nepriklausomi tyrimai kaip vartotojai supranta maisto

kokybę, jų prioritetai ir kt.

Taipogi būtinas kryptingas vartotojų švietimas apie maisto produktų kokybę. Vartotojų

pasitikėjimo maisto kokybe sukūrimas.

2.2. Maisto produktų laikymas ir transportavimas, jų įtaka kokybei

Maisto produktai laikymo metu neišvengiamai keičia savo savybes ir masę , nes vyksta

biocheminiai, mikrobiologiniai, cheminiai ir fiziniai procesai. Žinant jų esmę , šiuos procesus

galima sulėtinti ar sustabdyti, kečiant laikymo sąlygas ir naudojant pažangius laikymo būdus.

Biocheminiai procesai maisto produktuose vyksta veikiant fermentams. Labiausiai maisto

produktų cheminę sudėtį ir kokybę veikia kvėpavimas ir hidrolizė .

Kvėpavimas - sudėtingas oksidacijos procesas, vykstantis visuose gyvuose organizmuose.

Organinės medžiagos oksiduojasi, sudarydamos paprastesnius junginius (galutiniai oksidacijos

produktai CO2 ir H2O) bei išskiria šilumą .

Kvėpavimas vyksta vaisiuose, daržovėse, grūduose, kruopose, miltuose, kiaušiniuose.

Kvėpavimui naudojamos organinės medžiagos, pirmiausia cukrūs, todėl mažėja produkto masė,

produktas drėksta, šyla. Laikymo metu vaisiuose ir daržovėse vyksta kvėpavimo procesas, skyla

organinės rūgštys, todėl pasikeičia jų skonis, skyla vitaminai, pirmiausia vitaminas C. Anaerobinio

kvėpavimo medžiagos neigiamai veikia produkto gyvąjį audinį , pakeičia jo skonį.

Mikrobiologiniai procesai - rūgimas, puvimas ir pelijimas. Jų priežastis – mikroorganizmų

gyvybinė veikla, nes maisto produktai yra gera terp jiems vystytis. Mikroorganizmai į maisto

produktus patenka iš aplinkos nesilaikant higienos reikalavim juos gaminant, laikant ir

transportuojant. Higienos reikalavimai reglamentuojami HN 15:2003 ir 2005 „Maisto higiena“ ir�

užtikrinami įmonėse taikant RVASVT, geros gamybos praktikos sistemas bei kokybės vadybos

sistemas pagal ISO 9000 serijos standartus.

Maisto produktų kenkėjai - vabzdžiai (erkės, vabalai, musės) ir graužikai (pelės) ne tik

naikina produktus, užteršia juos išskyromis, bet ir perneša mikroorganizmus.

Rūgimas - angliavandenių ir kitų junginių skilimo reakcijos, kurias sukelia fermentai.

Laikomuose maisto produktuose priklausomai nuo aeracinių sąlyg vyksta alkoholinis, pienarūgštis,

actarūgštis, sviestarūgštis ir kitoks rūgimas. Jo metu iš angliavandenių susidaro etanolis, pieno, acto,

sviesto ir kitos rūgštys.

Pelėjimas - tai procesas, kai ant produktų vystosi įvairūs pelėsių grybeliai, susidaro pūkų

pavidalo ar aksomiškas apnašas. Ypač sparčiai pelėsiai vystosi drėgnai laikomuose vaisiuose,

daržovėse, duonoje, miltuose, uogienėje, mėsoje ir kituose produktuose. Apipelėję produktai gauna

pelėsių skonį ir kvapą . Dėl pelėsių poveikio, skylant organinėms medžiagoms, susidaro toksiški.

Cheminiai procesai maisto produktuose vyksta veikiant oro deguoniui, drėgmei ir šilumai.

Cheminės reakcijos ilgainiui gali pabloginti produkto spalvą , skonį , kvapą ir maistinę vertę .

Fiziniai procesai keičia produkto savybes ir skatina cheminius bei biocheminius procesus. Juos

sukeliantys veiksniai yra aplinkos oro temperatūra, drėgmė, oro sudėtis, šviesa.

Maisto produkt laikymo sąlygas sudaro laikymo reėimas, produktų išdėstymas saugyklose ir

sanitarijos-higienos sąlygos.

Oro temperatūra turi įtakos visiems maisto produktuose vykstantiems procesams.

Aukštesnėje temperatūroje intensyvėja vandens desorbcija, fermentų, mikroorganizmų ir kenkėjų

veikla. Laikomiems produktams turi būti sudaryta optimali temperatūra. Labai svarbu, kad tuomet

temperatūra būtų pastovi, nes jai svyruojant aktyvėja biocheminiai ir cheminiai procesai, produktas

gali sudrėkti ir jame pradėti vystytis mikroorganizmai.

Maisto produktams laikyti turi būti sudaroma optimali oro apykaita (ventiliacija), keičiama

oro sudėtis - mažinama deguonies, kuris skatina oksidacijos procesus ir didinama anglies

dvideginio, kuris, priešingai, lėtina oksidacijos procesą . Dujų aplinkoje, kurioje yra 20% anglies

dioksido, geriau išsilaiko mėsa, vaisiai. Tokio efekto pasiekiama ir naudojant polietileno plėvelės

pakuotę .

Šviesa skatina maisto produkt gyvybinius procesus, todėl kai kuriuos produktus reikia

laikyti tamsioje patalpoje (vaisiai, daržovės, mėsa, žuvis, riebalai).

Saugyklose prekės turi būti išdėstomos pagal tai, kaip jos supakuotos ir pagal individualias

savybes, gebėjimą sugerti kvapus, higroskopiškumą, optimalų laikymo reėžimą. Vienoje patalpoje

negalima sukrauti prekių , kurios turi būti laikomos skirtingomis sąlygomis.

Maisto kokybei išsaugoti laikymo, transportavimo ir realizavimo metu labai svarbios yra

sanitarijos ir higienos sąlygos, kurios yra reglamentuojamos Lietuvos Respublikos Seimo

nustatytais teisės aktais (Maisto kokybės kontrolė, 2007).

2.3. Maisto kokybės teisinio valdymo institucijos

Lietuvoje įstatymus, susijusius su maisto kokybės valdymu, priima Lietuvos Respublikos

Seimas.

Juos įgyvendina Lietuvos Respublikos Vyriausybė, kurios kompetencija maisto saugos

srityje yra rengti ir tvirtinti valstybinę maisto saugos, kokybės ir gyventojų mitybos gerinimo

veiksmų strategiją, atlikti kitas su maisto sauga ir kontrole susijusias funkcijas, reglamentuojamas

įstatymais ir kitais teisės aktais:

Sveikatos apsaugos ministerija pagal savo kompetenciją ruošia higienos normas, standartus,

normatyvus, susijusius su maisto sauga, kokybe ir jų valdymu: didžiausią leistinąją teršalų

koncentraciją maiste, maisto priedų ir maisto medžiagų saugos, specialios mitybos, paveikto

jonizuojančiąja spinduliuote, genetiškai modifikuoto ar kitaip pakeisto, naujai sukurto ar ne

prastai paruošto maisto saugos, su maistu besiliečiančių gaminių saugos, maisto higienos ir

kontrolės, RVASVT sistemos maisto tvarkymo vietose diegimo, maisto produktų

ženklinimo ir kt., koordinuoja maisto saugos ir gyventojų mitybos gerinimo politikos

įgyvendinimą , rengia ir tvirtina maisto saugos ir gyventojų mitybos gerinimo programas,

atlieka maisto saugos ir su maistu susijusio sergamumo stebėseną ir kt.;

Žemės ūkio ministerija įgyvendina maisto produktų ir žaliavų kokybės gerinimo,

ekologiškųžemės ūkio produktų gamybos, Lietuvoje gaminamą produktų konkurencingumo�

tarptautinėje rinkoje didinimo politiką. Rengia ir tvirtina maisto kokybės gerinimo, sveiko,

ekologiško maisto gamybos bei teikimo rinkų programas, nustato maisto sudėties ir

kokybės, žaliavų kokybės vertinimo, maistui skirtą augalų auginimo, pateikimo rinkų bei

augalų apsaugos priemonių naudojimo ir kontrolės privalomuosius reikalavimus. Nustato

privalomuosius realizuojam maisto produktų ženklinimo reikalavimus;

Ūkio ministerija įgyvendina maisto prekybos politiką. Nustato Lietuvos rinkoje

realizuojamųmaisto prekiųženklinimo ir prekybos privalomuosius reikalavimus;

Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) nustato gyvūninės kilmės maisto žaliavų

saugos; gyvūninės kilmės maisto tvarkymo ir pateikimo rink higienos ir kontrolės;

RVASVT diegimo gyvūninės kilmės maisto tvarkymo vietose privalomuosius reikalavimus.

Tačiau pagrindinė VMVT funkcija - valstybinė maisto produktų kokybės kontrolę.

Siekiant užtikrinti į rinką tiekiamo maisto kokybę turi glaudžiai bendradarbiauti trys partneriai:

1. Vyriausybė, kuri atsakinga už maisto saugumo standartų nustatymą, įstatymų ir

rekomendacijų įgyvendinimą . Ji turi skatinti gamintojus didinti maisto saugą , teikdama patarimus

ir nurodymus.

2. Gamintojai, kurie turi sukurti vientisą kontrolės sistemą , kuri apimtų visas maisto

gamybos grandis, pradedant nuo saugios žaliavos gamybos, maisto gamybos technologijos iki

transportavimo, saugojimo ir realizavimo. Ruošiant maistą pramoniniu būdu taikoma griežta

kontrolė visame technologijos procese, kadangi maisto toksinės infekcijos ir mikrobiologinės taršos

pasekmės gyventojams gali būti daug didesnės negu pasekmės dėl maisto saugos pažeidimų

namuose.

3. Vartotojai turi būti gerai susipažinę su maisto, kurį jie pasirenka ir perka, kokybe, jo

paruošimu, vartojimu ir saugojimu namuose. Jų įtaka maisto kokybės valdymui turi būti didinama

skleidžiant informaciją ir didinant sąmoningumą (Maisto kokybės kontrolė, 2007).

2.4. Maisto produktų ženklinimas

Kaip vienas iš žemės ūkio produktų kokybės sprendimo būdų – produktų ženklinimas. ES

kokybės ženklinimo sistema saugoma daugiau kaip 1000 tradicinių žemės ūkio ir maisto produktų

pavadinimų.

Ši sistema padeda apsaugoti ir reklamuoti tradicinių Europos žemės ūkio ir maisto produktų

prekės ženklus. Taip apsaugomas tūkstančių ūkininkų ir maisto perdirbimo sektoriaus amatininkų

darbas, puoselėjamas ir turtinamas ES kaimo paveldas. Vartotojai kokybės ženklu pažymėtais

produktais pasitiki.

Kai tradicinio žemės ūkio arba maisto produkto prekės ženklas užregistruojamas, kad

produktą būtų galima žymėti vienu iš trijų kokybės ženklų, Europos Sąjunga imasi priemonių, kad

kiti ūkininkai ar maisto perdirbėjai negalėtų šiuo pavadinimu vadinti savo produktų.

Nuo įsteigimo 1992 m. sistemoje užregistruota įvairių produktų, pavyzdžiui, Parmos

kumpis, "Rokforo" sūris ir "Melton Mowbray Pork Pie" pyragai ir pyragėliai. Jie žymimi vienu iš

trijų ženklų:

Saugomos kilmės vietos nuorodos ženklu žymimi žemės ūkio ir maisto produktai, tam

tikrais būdais pagaminti, perdirbti ir paruošti tam tikroje geografinėje vietovėje;

Saugomos geografinės nuorodos ženklu žymimi žemės ūkio ir maisto produktai, glaudžiai

susiję su kokia nors geografine vietove, kurioje vyksta bent vienas gamybos, perdirbimo

arba ruošimo etapas;

Garantuoto tradicinio gaminio ženklas rodo, kad produktas pagamintas tradiciniu būdu arba

iš tradicinių žaliavų. (Maistas ir maisto sauga, Europos Komisija)

Tokie ženklai etiketėje garantuoja produkto išskirtinumą, kurio savybes lemia specifinės

gamtos sąlygos ir tradicinės gamybos technologijos, nes ši produktų gamyba yra griežtai

kontroliuojama. Esant gausiai maisto produktų pasiūlai, toks produktų ženklinimas specialiais

ženklais padeda vartotojams lengviau pasirinkti originalų produktą. Lietuvos prekybos tinkluose jau

galima rasti tokių produktų, tačiau lietuvišk produktų, turinči saugomas nuorodas, dar nėra.

Ekologiški produktai ženklinami akredituotų sertifikacijos įstaigų. Lietuviški ekologiški

produktai ženklinami „Ekoagros“ spec. ženklu.

2.5. Žemės ūkio produktų kokybės užtikrinimo sistemos

Maisto kokybės ir saugos reikalavimai ES šalyse narėse įgavo naują, dažnai sunkiai

įvertinamą prasmę. Tai yra ne tik gaminančių ir kontroliuojančių institucijų, bet ir visos visuomenės

aktualija. Maisto sauga ir kokybė apima vartotojų mokymą, specialistų rengimą, naujų technologijų

diegimą.

Maisto sauga ir kokybė yra svarbi, tačiau dar gerokai išsklaidyta sritis, reikalaujanti įvairių

institucijų suvienytos veiklos, brangios įrangos ir visapusiškų žinių. Anksčiau Nacionalinių maisto

kokybės ir saugos centrų kūrimas buvo prioritetinis beveik kiekvienoje ES šalyje narėje. Panašios

veiklos imamasi naujai priimtose šalyse, steigiant nacionalinius maisto kokybės centrus.

Per pastaruosius metus sukurta ir įgyvendinta per 400 nacionalinių kokybės užtikrinimo ir

sertifikavimo schemų. Jų ir toliau daugėja. Tai kokybės ir saugos užtikrinimo sistemos (ISO,

EurepGAP, IFS, BRC ir kitos). Kitose ES šalyse jau veikia ir yra žinomos viešo diferencijavimo

schemos, pvz., Prancūzijoje - Label Rouge, Čekijoje - KlasA, Ispanijoje - Q ir kt. Be to, yra dar ir

atskirų produktų išskirtinumą nurodančių schemų (Mano ūkis, 2007).

Bendras schemos tikslas: skatinti ūkininkus arba gamintojų grupes dalyvauti Bendrijos arba

nacionalinėse maisto kokybės programose. Konkretesni schemos tikslai yra tokie: padidinti

konkurencingumą, pagerinti maisto kokybę, apsaugoti vartotojus, išplėsti produktų realizavimo

rinkas. Reikalavimus atitinkantys kandidatai bus ūkininkai, gamintojų grupės.

Vienas iš plačiausiai tarptautiniu mastu taikomų universalių vadybos sistemų vertinimui

skirtų standartų yra ISO 9001. Jo paskirtis padėti įvertinti organizacijos sugebėjimą atitikti

vartotojo, reglamentuojančių teisės aktų ir pačios organizacijos reikalavimus. Standartas yra pelnęs

visuotinį pripažinimą ir plačiai taikomas ir maisto pramonės įmonėse, ir kitose pramonės

sektoriuose visame pasaulyje.

Maisto sektoriuje yra taikoma ir daugybė kitokių standartų. Pavyzdžiui, įmonės gali siekti

sertifikavimo pagal BRC arba IFS schemas, kurių reikalauja atitinkamų šalių mažmenininkų tinklai

iš maisto produktų tiekėjų. Produktai gali būti sertifikuojami pagal EurepGAP (gera žemės ūkio

praktika) arba būti sertifikuoti dėl GMO nebuvimo, arba produktų natūralumo (organinės kilmės).

Tokiu atveju, atsižvelgiant į kliento/tarpininko specifinius reikalavimus, pasirenkamas atitinkamas

ūkio valdymo užtikrinimo metodas ir apsisprendžiama dėl produktų kilmės.

EurepGAP - tai standartų ir procedūrų, skirtų Gerai agrokultūros praktikai sertifikuoti,

schema. Šią schemą sukūrė ir kontroliuoja Vokietijos mieste Cologne įsikūrusi ne pelno siekianti

organizacija "Food Plus". Standarto reikalavimai skirti maisto kokybei ir saugai garantuoti bei

mažinti žemdirbystės operacijų įtaką aplinkai ir užtikrinti teigiamą požiūrį į darbuotojo sveikatą ir

saugą. EurepGAP įgyja vis didėjantį pripažinimą pasaulyje kaip vertinga schema, leidžianti

užtikrinti žemės ūkio produktų kokybę. Tokia visaapimančio skėčio principo schema įmonėms

suteikia daugiau lankstumo, palyginti su jau egzistuojančiomis vietinėmis schemomis. Būtent dėl

tokio požiūrio standartas tampa vis labiau pripažįstamas. Siekiant padidinti galimybę kuo detaliau

įvertinti atitinkamą sektorių ir taip pasiekti geresnį kokybės ir saugos užtikrinimo lygį, rengiami

gana specifiniai sektoriaus reikalavimai. Pavyzdžiui, yra sukurtos schemos gyviems galvijams ir

taip pat šviežiems produktams vertinti. EurepGAP specifiniai reikalavimai nustatyti vaisiams,

daržovėms, javams, mėsai, kavos pupelėms.

BRC parengta pagal du pagrindinius standartus, pritaikomus maisto sektoriuje:

pasaulinį maisto standartą gamintojams, gaminantiems savo prekės ženklo (angl.

brand) maisto produktus;

standartą pakavimo medžiagoms. Šie standartai buvo sukurti, siekiant padėti

mažmenininkams vykdyti įstatymų įpareigojimus ir apsaugoti vartotojus, parengti

bendrą pagrindą įmonėms, kurios tiekia mažmenininkų prekės ženklo produktus,

inspektuoti.

IFS yra standartizuota pranešimų sistema, skirta įmonėms, gaminančioms ir/arba

perdirbančioms maistą. Atitiktis standartui yra grindžiama anketa ir įvertinimo balais. Vienas iš

pagrindinių standarto kriterijų - svarbių valdymo taškų (SVT) skaičiaus nustatymas. SVT

monitoringo sistema paremta tiksliais įrašais ir reguliariomis patikromis. Standartus įgyvendinusios

įmonės vadovybė turi garantuoti, kad darbuotojai suvokia savo atsakomybę ir kad darbo

rezultatyvumas yra matuojamas, vykdomas produkto atsekamumas, koregavimo veiksmų

įgyvendinimas apibūdinamas kaip atskiras maisto produktų gamybos grandinės etapo taškas,

kuriame dėl monitoringo trūkumo gali atsirasti sveikatai pavojingų rizikos veiksnių.

ES maisto kokybės politika yra pagrįsta saugomų kilmės vietos (SKVN) ir geografinių

nuorodų registravimu ir jų apsaugos įgyvendinimu, tradicinių specifinėmis savybėmis pasižyminčių

ir ekologiškų produktų sertifikavimu. Be to, kiekviena šalis nacionaliniais teisės aktais gali

pripažinti gaminius esant išskirtinės kokybės.

SKVN-R 2081/92 gali būti suteikta produktui, kurio kokybė arba savybės išskirtinai

priklauso nuo jo kilmės vietos, geografinės aplinkos ir pavadinime yra kilmę atspindintis

vietovardis. Geografinė aplinka suprantama kaip būdingi, natūralūs ir žmogiškieji veiksniai, tokie

kaip klimatas, dirvos kokybė ir vietinių žmonių įgūdžiai. Be to, griežtai apibrėžtas geografinis

regionas, visos gamybos ir perdirbimo stadijos turi būti atliekamos tik tame geografiniame regione.

SGN-R 2081/92 - saugoma geografinė nuoroda taip pat rodo ryšį tarp produkto savybių ir

kilmės vietos, tačiau šiuo atveju produkto išskirtinumas įgyjamas dėl reputacijos, todėl pakanka

žinomumo ir regiono išskirtinumo. Produktams keliamos tam tikros sąlygos: pavadinime turi būti jo

gamybos geografinės vietovės pavadinimas, bent viena gamybos, perdirbimo ar paruošimo stadija

turi būti atliekama toje konkrečioje geografinėje vietovėje. Pačios žaliavos gali būti ir iš kito

regiono.

Specifinių savybių sertifikatas - kai įregistruotam produktui suteikiama nuoroda Garantuotas

tradicinis gaminys ir Bendrijos ženklas, kuris naudojamas ženklinant, pristatant arba reklamuojat

produktą. Jiems keliami tokie reikalavimai: produktas turi turėti specifinių savybių, išsiskiriančių iš

kitų panašių gaminių ar maisto produktų, priklausančių tai pačiai kategorijai. Produktas turi būti

pagamintas iš tradicinės žaliavos, arba jo sudėtis yra tradicinė, arba jis pagamintas, naudojant

tradicinį gamybos ir/arba perdirbimo būdą.

Saugomos nuorodos visų pirma reikalingos skatinti žemės ūkio ir maisto produktų įvairovę,

siekiant apsaugoti produktų pavadinimus nuo padirbinėjimo ir piktnaudžiavimo. Stengiamasi

suteikti vartotojui reikiamą informaciją apie produkto specifines savybes, priklausančias nuo kilmės

vietos ir gamybos būdo. Saugomos nuorodos suteikia produktui papildomą vertę. Jei pavadinimas

turi komercinę vertę, jį verta saugoti. Užregistruoti tarptautinį prekės ženklą yra brangiau negu gauti

saugomos nuorodos statusą (Mano ūkis, 2007 m.).

Visi saugomas nuorodas turintys produktai papildomai kontroliuojami, siekiant garantuoti,

kad jie atitinka specifikacijoje nurodytus reikalavimus. Paraiškos teikėjai patys pasirenka

kontroliuojančią instituciją. Ji gali būti valstybės arba privati. Pagal ES reikalavimus privati

institucija privalo atitikti standarto EN 45011 reikalavimus. Patikrų išlaidas padengia produkto

gamintojai.

RVASVT (Rizikos veiksnių analizė. Svarbūs valdymo taškai) yra maisto saugos programa,

pagrįsta klaidų išvengimo principu. Svarbus valdymo taškas (SVT) yra apibūdinamas kaip atskiras

maisto produktų gamybos grandinės etapo taškas, kuriame dėl monitoringo trūkumo gali atsirasti

pavojingų sveikatai rizikos veiksnių. RVASVT principai apima tinkamą maisto tvarkymą,

paruošimą, laikymą ir SVT identifikavimą, kurie sukuriami taip, kad būtų galima kontroliuoti

bakterijas, patogeninius mikroorganizmus, mieles ir pelėsius ir pašalinti fizinius bei cheminius

rizikos veiksnius. Nežiūrint to, kad RVASVT tapo visuotinai priimtas pavadinimas, vis tik kai kurių

Europos šalių įmonėse RVASVT reikalavimai taikomi per specifinius nacionalinius standartus, iš

kurių populiariausi yra Danijos DS 3027:2002 ir Olandijos RVASVT reikalavimai.

Yra parengtas ir išleistas rekomendacinių gairių dokumentas ISO 15161:2001, kuris parodo

ryšį tarp ISO 9001:2000 ir RVASVT. Minėtas standartas pateikia rekomendacijas gamintojams,

kaip reikėtų integruoti šių dviejų standartų reikalavimus, kuriant vadybos sistemą.

Vis tik daugelis gamintojų įdiegė RVASVT vien tam, kad atitiktų Europos Sąjungos

direktyvą, reguliuojančią maisto higieną.

Efektyvi rizikos veiksnių valdymo sistema reikalauja tarpusavyje suderintų integruotų

būtinųjų programų (kitų kliento reikalaujamų standartų) ir detalaus RVASVT plano. Įstatymų

leidėjai, jų vykdymo prižiūrėtojai ir maisto profesionalai RVASVT programą pripažįsta kaip

labiausiai efektyvų vadybos ir valdymo būdą, užtikrinant maisto saugos rizikos veiksnių valdymą

maisto tvarkymo srityse. Siekiant sukurti tarptautiniu mastu pripažįstamą, atskirų šalių reikalavimus

harmonizuojantį RVASVT sistemų vertinimui skirtą standartą, buvo nuspręsta parengti tarptautinį

ISO standartą.

ISO 22000 kaip naujam standartui yra keliamas iššūkis - tapti pripažįstamu visuose maisto

grandinės segmentuose. Neabejojama, kad ISO 22000 pakeis vietinius nacionalinius RVASVT

standartus. Kol kas dar neaišku, ar jis taps priimtinas mažmenininkams. Vienas iš ISO 22000

privalumų yra jo globalumas. Taigi, atsižvelgiant į augantį apsirūpinimą produkcija pasauliniu

mastu, pasitikėjimas gali būti pasiektas, taikant vieną universalų maisto saugos vadybos standartą -

ISO 22000 (Maisto saugos sistemos, 2010).

Mūsų šalies žemės ūkio produkcijos augintojai ir gamintojai, norėdami eksportuoti arba

tiekti produkciją į sertifikuotas vadybos sistemas turinčius prekybos tinklus, gali susidurti su

reikalavimu turėti geros ūkininkavimo praktikos sistemos sertifikatą.

Žemės ūkio ministerija pasiūlė teikti metodinę pagalbą (mokymus) ir valstybės paramą tam,

kad ūkininkai susipažintų su EurepGAP keliamais maisto saugos ir kokybės reikalavimais, kurie ES

senbuvėse yra pripažįstami kaip visuotinai priimtini ir populiarūs.

Daugelis ES kokybės schemų mūsų gamintojams jau buvo žinomos, tačiau pradėti diegti ir

nacionalines maisto kokybės schemas kol kas sudėtinga. ES Parlamentas, siekdamas išsiaiškinti

maisto produktų kokybės schemų ekonominį pagrindą, jų įtaką aplinkos apsaugai, vartotojų

sveikatai ir gerovei, užsakė Europos Komisijai projektą - išanalizuoti nacionalines maisto kokybės

schemas ir senosiose, ir naujosiose ES šalyse (Mano ūkis, 2007).

2.6. Žalioji knyga

Europos Komisija, peržiūrėdama žemės ūkio produktų kokybės politiką ir siekdama padėti

Europos ūkininkams kuo veiksmingiau pasinaudoti jų gaminamų produktų privalumu – aukšta

kokybe, 2008 m. spalio 15 d. patvirtino vadinamąją Žaliąją knygą „Žemės ūkio produktų kokybė:

produktų standartai, ūkininkavimo reikalavimai ir kokybės užtikrinimo programos“.

Žaliosios knygos tikslas – inicijuoti plataus masto konsultacijas tinkamiausiai žemės ūkio

produktų kokybės politikai ir reguliavimo sistemai parengti neišleidžiant tam papildomų lėšų.

Pagrindiniai dalykai, už kuriuos dar mažai kas pasiryžę mokėti, bet dauguma laiko

vertingais visuomenei, yra saugus ir sveikas maistas.

Europos žemės ūkio ir maisto produktų kokybė visuotinai pripažįstama. Iš tradicijų, patirties

ir gamintojų gebėjimo taikyti naujoves susiformavęs europinis modelis yra taip pat ir

stiprios

Bendros žemės ūkio politikos (BŽŪP) bei gamybos standartų, neturinčių lygių pasaulyje,

rezultatas. Reikia remti šį modelį, kurį taikant Europos Sąjunga kuria dinamišką vietos ekonomiką,

patenkina Europos vartotojų lūkesčius ir skatina trečiųjų šalių vartotojų susidomėjimą.

Europos žemės ūkio ir maisto sektoriaus pasiekimai neturi iškelti naujų iššūkių, kuriuos

sektorius turi atremti. Visų pirma, ES gamintojų pastangos sanitarijos, aplinkos, gyvulių gerovės

srityse ne visada yra žinomos ar pripažintos. Be to, tradicinėse ES ir besiformuojančiose rinkose

atsirado naujų veikė jų, kurie yra rimti konkurentai. Pagaliau, ES turi labai įvairų kulinarinį paveldą,

kurį reikėtų kuo labiau propaguoti (Žalioji knyga, Europos Komisija).

Taikant BŽŪP priemones įmanoma padidinti ir akcentuoti Europos žemės ūkio ir maisto

sektoriaus potencialą. Šiuo metu vyksta reforma, dėl kurios ši politika po 2013 m. galės visiškai

prisidėti prie pažangaus, tvaraus ir integracinio ekonomikos augimo strategijos „Europa 2020“

tikslų; žemės ūkis bus remiamas kaip apsirūpinimo maistu saugumo, tvaraus gamtinių išteklių

naudojimo ir kaimo vietovių dinamiškumo šaltinis. Tuo pat metu būtina pradėti išsamų vienos iš

BŽŪP priemonių – žemės ūkio produktams skirtų informavimo ir skatinimo priemonių politikos –

svarstymą.

Žaliosios knygos tikslas – pradėti tokį svarstymą ir į jį įtraukti visus susijusius dalyvius:

vartotojus, gamintojus, platintojus ir valdžios institucijas, kad būtų nubrėžti tikslingos ir plačių

užmojų informavimo ir skatinimo strategijos, pagal kurią būtų įmanoma geriau naudoti didelius

Europos žemės ūkio ir maisto sektoriaus išteklius, kontūrai (Žalioji knyga, Europos Komisija).

2.7. Problemos sprendimo būdai

Vartotojai Lietuvoje dažnai skundžiasi, kad prekybininkai piktnaudžiauja prekiaudami

šaldytais produktais – ištirpus ledui produktų svoris neretai sumažėja 15 ir daugiau procentų.

Europos Parlamentas siūlo ant produktų pakuočių nurodyti produkto svorį prieš jį užšaldant, o ne

jau užšaldžius.

Be to, gamintojai nebegali piktnaudžiauti ant etikečių rašydami, kad konkretus maisto

produktas, pavyzdžiui, gerina regėjimą ar širdies veiklą. Tokiu atveju gamintojai privalo pateikti

mokslininkų patvirtintus įrodymus.

EP sugriežtino reikalavimus maisto produktams iš klonuotų gyvulių. Šiuo metu reali padėtis

yra neapibrėžta, pavyzdžiui, vartotojams neteikiama informacija apie pieną iš klonuotų galvijų. EP

siūlo tokius galvijus specialiai ženklinti.

Nuostoliai, susiję su prasta kokybe, atsiranda dėl atsitiktinių ir nuolatinių kokybės problemų.

Atsitiktinė problema dažnai yra nepalankus padėties pasikeitimas, o jai pataisyti pasitelkiamos tam

tikros priemonės (pvz.: blogos žaliavos pakeitimas gera, išeikvoto reagento pakeitimas). Nuostoliai

dėl nuolatinių kokybės problemų daugelyje organizacijų siekia 20 – 30 procentų nuo pardavimo

pajamų. Šie nuostoliai yra pastovūs ir būdingi esamam kokybės lygiui. Norint sumažinti šiuos

nuostolius, reikia įvykdyti nuoseklią kokybės gerinimo programą ir pereiti į aukštesnį kokybės lygį

(Kokybės vadyba, 2007).

Saugaus maisto negali būti be kokybiškos žaliavos. Maisto sauga prasideda nuo maistinių ir

pašarinių augalų auginimo, gyvūnų šėrimo, laikymo, pirminio maisto produktų paruošimo,

pramoninio perdirbimo, sandėliavimo, transportavimo bei realizavimo veterinarijos ir higienos

reikalavimų vykdymo.

Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos ratifikuotas konvencijas, Europos Sàjungos teisės

aktus, visuomenės požiūrį dėl gyvūnų gerovės ir jų apsaugos, kontroliuojama gyvūnų gerovė ir jų

apsaugos reikalavimų gyvūnų laikymo vietose, vežimo, svaiginimo ir žudymo metu laikymasis.

Taip pat reikia garantuoti gyvūnų užkrečiamųjų ligų neapimtos šalies statusą pagal ES ir

tarptautinius reikalavimus.

Tiek ES šalys, tiek Lietuvos valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba yra sudariusios

gyvūnų užkrečiamųjų ligų prevencijos, kontrolės ir ligų likvidavimo planus, kad būtų užkirstas

kelias klastingų ligų plitimui.

Kol renkantis nusveria pigumo kriterijus, vargu ar galime tikėtis, kad kokybė pagerės. Jei

būtų laikomasi ES reikalavimų, kai kurių bėdų nebūtų. Tačiau yra norinčiųjų uždirbti labai greitai.

Verslininkai mano jog gal į tas dešreles, kurias anksčiau gamindavome iš mėsos, pridėsiu pakaitalų

ir padarysiu pigiau. Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnyba (VMVT) ištiria ir pamato, kad jose

visai nėra mėsos. Prekybos centrai aiškina – jei ne griežta VMVT tarnybos kontrolė, produktus jie

parduotų pigiau.

Tačiau bėda ta, kad nėra konkurencijos tarp prekybos tinklų. Produktų tiekėjai turi labai

nevienodas sąlygas, jie supančioti, neetiškų sutarčių, jiems taikomos didelės baudos (Maisto

produktų ir augalų.., ŽŪM).

IŠVADOS

1. Žemės ūkio produktų kokybės politikos priemonės reglamentuojamos teisės aktais,

kuriais privalo vadovautis gamintojas. Bendras kokybės politikos priemones nustato

Europos Komisija, o kiekviena valstybė vadovaudamasi nustatytomis direktyvomis

taiko papildomus teisės aktus ir produktų ženklinimo reikalavimus savo šalies

gamintojams.

2. Lietuvoje funkcionuoja maisto saugos ir kokybės bei augalų apsaugos kontrolės

sistema, užtikrinanti, kad į rinką būtų tiekiami tiktai saugūs maisto produktai. Ji

teigiamai įvertinta Europos Sąjungoje. Maisto kokybę ir saugą reglamentuoja

Lietuvos ir Europos Sąjungos (tiesioginio ir netiesioginio taikymo) teisės aktai,

užtikrinantys vartotojų sveikatos saugą ir laisvą prekių judėjimą tarp valstybių.

3. Vienas iš svarbiausių faktorių vartotojui vertinant maisto kokybę yra jo turima

informacija apie maisto produkto savybes,“tiesa” apie riziką (didžiulis vartotojų

susidomėjimas maisto priedais, GMO), kilmės šalis (komercinė šalies reputacija),

gyvūnų gerovė, įtaka aplinkosaugai (ekologiški produktai).

4. Absoliučiai saugiu maistu būtų galima vadinti tokį maistą, kuris turėtų garantiją, kad

jį vartojant nebus jokios žalos sveikatai. Tačiau tai nepasiekiama, nes visada yra tam

tikra rizika patekti natūraliai toksiškoms medžiagoms arba pašaliniams chemikalams.

Todėl dažniausiai tenkinamasi reliatyvios maisto saugos sąvoka. Daugeliui žmonių

maistas saugus tik tada, kai jis neužterštas daugiau nei nustato normos, vartojamas

saikingai ir įprastu būdu. Tačiau kai kuriems net nedideli įprastinio normalaus maisto

kiekiai gali sukelti apsinuodijimo ir alergijos reiškinius.

NAUDOTA LITERATŪRA

1. ČEPONYTĖ Z., Maisto kokybė ir vartotojas, Lietuvos vartotojų institutas [interaktyvus].

[žiūrėta 2012 m. Sausio 3 d.]. Prieiga per internetą:

<www.zum.lt/min/failai/zum_maisto_kok_LVI.ppt>.

2. EUROPOS KOMISIJA, Žalioji knyga, [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. Sausio 3 d.]. Prieiga

per internetą: <http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?

uri=COM:2011:0436:FIN:LT:PDF>.

3. Europos Parlamento ir tarybos reglamentas dėl žemės ūkio produktų kokybės schemų

[interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. Lapkričio 7 d.]. Prieiga per internetą: <http://eur-

lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2010:0733:FIN:lt:PDF>.

4. KAZILIŪLAS A., 2007, Kokybės vadyba, Vilnius.

5. Lietuvos LR maisto įstatymas [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. Lapkričio 7 d.]. Prieiga per

internetą: <http://www.zum.lt/min/index.cfm?

fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_96.cfm&langparam=LT>.

6. Maistas ir maisto sauga [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. Sausio 4 d.]. Prieiga per internetą:

<http://ec.europa.eu/news/agriculture/110215_lt.htm>.

7. Masto kokybė [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. Lapkričio 7 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.lmutp.lt/maisto-kokybe.html>.

8. Mityba ir vartotojų apsauga [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. Lapkričio 7 d.]. Prieiga per

internetą: <http://www.fao.org/food/nutrition-consumer-protection-home/en/>.

9. MORKŪNAITĖ R., Europos Parlamento svarstyto maisto kokybės teisėkūros paketo

apžvalga [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. Lapkričio 7 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.slideshare.net/EP_Informacijos_biuras_LT/maisto-kokybe-

2011102rmorkunaite>.

10. SABIENĖ N., 2007, „Maisto kokybės kontrolė“ paskaitų konspektas Akademija.

11. VANAGAS P., 2006, Visuotinės kokybės vadyba, Technologija, Kaunas.

12. Vartotojų informavimas apie ekologiškus maisto produktus svarba ir šaltiniai [interaktyvus].

[žiūrėta 2011 m. Lapkričio 6 d d.]. Prieiga per internetą: <www.laei.lt/x_file_download.php?

pid=943>.

13. VENSKUTONIS R. 2010, RVASVT Maisto saugos sistema [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m.

Lapkričio 6 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lmutp.lt/biblioteka/doc_download/25-

rvasvthaccp-maisto-saugos-programa.html>.

14. ŽEMĖS ŪKIO MINISTERIJA (ŽŪM), Maisto produktų ir augalų rinkos apsauga

Lietuvoje, [interaktyvus]. [žiūrėta 2012 m. Sausio 3 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.zum.lt/min/index.cfm?

fuseaction=displayHTML&attributes.file=File_3238.cfm&langparam=LT>.

15.   Žemės ūkio produktų kokybės užtikrinimo sistemos, 2007/1, Mano ūkis.

16. Žemės ūkis ir maisto produktai [interaktyvus]. [žiūrėta 2011 m. Lapkričio 7 d.]. Prieiga per

internetą: <http://ec.europa.eu/agriculture/food/index_lt.htm>.