Kauno rajono Akademijos Ugnės Karvelis gimnazija 2010m. lapkritis, Nr. 3

„Kauno rajonas – mano namai“

Kai Kaunas – ranka pasiekiamas, neretai net pamirštame, kad gyvename Kauno rajone. O jis šių metų spalį minėjo gražią 55-erių metų sukaktį. Gal ir nebūtume išdrįsę ta proga trukdyti rajono mero Valerijaus MAKŪNO savo klausimais, bet juk jis – buvęs mūsų gimnazijos direktorius.

Tad jau nuo ankstyvo ryto nekantriai laukėme jo gimnazijoje. Truputį pavėlavęs, bet su šypsena veide gerbiamas svečias įžengė į mokyklą. Direktorius atvėrė muziejaus duris ir mes prie kavos puodelio pradėjome pokalbį.

– Trumpai papasakokite savo darbo biografiją. – Esu gimęs ir užaugęs Kauno rajone ir visa savo darbine

veikla su juo susijęs: gimiau ir mokiausi Zapyškyje, vė liau Kačerginėje, studijavau Kaune, Šiauliuose. Mano darbinė veikla prasidėjo č ia, šitoje mokykloje, dar studijuojant Kūno kultūros akademijoje. Vėliau buvau perkeltas į Kauno r. švietimo skyrių, kuriame dirbau apie penkiolika metų. Po to savo noru pareiškiau prašymą išeiti ir dirbti Kačerginės mokykloje. Po trejų metų tuometinis Kauno r. švietimo skyriaus vedėjas Romansas Valys man pasiūlė grįžti į jūsų gimnaziją , kurioje direktoriaus pareigas ėjau septynerius metus. Po to prasidėjo mano darbas Kauno rajono savivaldybėje.

– Ar daug gali meras nulemti rajono gyvenime? – Manau, kad kiekvienas žmogus gali, je i jis dirba

planuodamas ir komandoje. Aš savo darbą atlieku 27 žmonių komandoje, kurioje norint kryptingai dirbti re ikia paruošti programą ir ją vykdyti. Vasarį baigsis mano, kaip rajono mero, kadencija , bet manau, kad šis laikas nepraėjo veltui.

– Kokie pokyčiai buvo įvykdyti Jūsų kadencijos metu?

– Mūsų programa buvo nukreipta į švietimo, socialinių klausimų ir infrastruktūros sistemas. Per tą laiką pertvarkėme tinklą ir la imėjome šviesiausios bei rūpestingiausios savivaldybės nominacijas. Aš tai vertinu kaip patį didžiausią apdovanojimą.

– Kaip pasikeitė rajonas per 55-erius metus? – Kauno rajonas visada buvo žemdirbiškas ir aš labai

džiaugiuosi, kad mums pavyko tai išla ikyti ir net išplėsti. Prieš 55-erius metus turėjome 54 tūkst. gyventojų, dabar – apie 90 tūkst., be to, jau trečius metus į pirmą klasę ateina vis daugiau mokinių. Užsidarė daug mokyklų, tačiau buvo atidaryta dar daugiau. Karmėlavos oro uostas – didžiausi Lietuvoje oro vartai, čia mes galime priimti produkciją net iš Kinijos. Buvo investuoti pinigai, kad būtų kuriamos darbo vietos, toliau plečiamas geležinkelių tinklas.

– Kaip bus paminėtas šis jubiliejus? – Stengsimės tai padaryti kuklia i, neatsitiktina i tam

buvo pasirinktas Žemės ūkio universitetas, su kuriuo mes siejame savo gražiausias viltis. Žinoma, ga lima šio jubilie jaus ir neminėti, tai ne koks nors pasigyrimas, o praėjusio laiko pamatymas, įvertinimas, padėka šio krašto žmonėms. Man be galo svarbu ir smagu, kad aš ga lėjau būti čia ir pasakyti: „Kauno rajonas – mano namai“.

– Kokie ryškiausi prisiminimai iš darbo mūsų mokykloje?

– O! Čia buvo visko: teko ir prie priestato statybų prisidėti, ir stadioną savo rankomis ruošti, ir kurti mokyklos heraldiką (uniformą, vėliavą, himną, herbą).

– Ko palinkėtumėte jaunimui? – Norėčiau palinkėti energijos, maksimalizmo ir

tikė jimo, kad niekas nėra prieš juos. Pokalbį meras baigė gimnazijai padovanodamas

knygą apie Kauno rajoną, kurioje įrašyti tokie mero žodžiai: „Mokyklos stiprybė – jos ilgaamžė patirtis, savų idėjų sklaida perduodant jas iš kartos į kartą. Tradicijoms reikia rasti laiko, kad jos išaugtų iš savo dirvos ir lydėtų mus visą gyvenimą. Dėkoju Jums už tikrųjų vertybių puoselėjimą, gimnaziją, aukštą ugdymo kokybę ir, svarbiausia, mokinio pastebėjimą.“

Merą kalbino Birutė Grigaitytė ir Justina Mizeraitė, 4gD

Gailės Juknytės (3gC) nuotrauka

2

Kartu kurkime svajonių gimnaziją

Praėjusiame numeryje rašėme, kad greitai turėsime naują mokinių tarybą. Ir štai – ji jau yra.. Kokia ji? Kaip buvo renkama? Kokius renginius planuoja? Į visus rūpimus klausimus atsakys naujoji gimnazijos mokinių tarybos prezidentė Domantė CIEGYTĖ.

–Manau, kad visiems gimnazijos moksleiviams labai smalsu,

kokia gi ta naujai išrinkta gimnazijos mokinių taryba. Ar galėtum mums ją pristatyti ir prisistatyti pati?

– Naujai išrinkta taryba yra labai įvairi. Šiemet mūsų 12. Kadangi dažnai būna neišgirsta jaunesniųjų mokinių nuomonė, nusprendėme, kad į tarybą reikia priimti ir 8-ųjų klasių mokinius, taigi atrinkome du pačius šauniausius: Ramintą Maluškaitę ir Naglį Antanavičių. Devintokų atstovas – Domantas Pinkus, dešimtokų – Austėja Žvirblytė, Milda Zorskaitė, Lina Barkauskaitė ir Minvydas Bindokas. O vyriausieji, vienuoliktokai,– Indrė Kikaitė, Tomas Maluška, Indrė Ragauskaitė, Rūta Šlapikaitė ir aš, gimnazijos prezidentė Domantė Ciegytė.

– Šiais metais rinkimai vyko labai tyliai. Kodėl? – Šiemet rinkimai vyko ne tik tyliai, bet ir visai kitaip. Kad į

mokinių tarybą patektų tik patys geriausieji, labiausiai motyvuoti dirbti bei pareigingiausi, kiekviena 8–11 klasė turėjo išsirinkti po du atstovus. Tada bendrame susirinkime, išklausę kiekvieno prisistatymo, su mokinių tarybos kuratore Aukse ir neformaliojo švietimo bei pagalbos skyriaus vedėja Jolita Lubiene išrinkome tuos, kurie labiausiai buvo verti mokinių tarybos nario vardo. Nesvarbu, kad rinkimai vyko tyliai, tie, kurie domisi mūsų veikla, viską žino.

– Domante, kaip sekasi tvarkytis su naujomis pareigomis?

– Tiesiog puikiai . Turiu nuostabią komandą, kurioje kiekvienas dirba dėl bendro tikslo ir stengiasi mokinių labui. O rezultatus jūs jau patys pamatysit

– Ar nebaisu turėti tiek daug atsakomybės?

– Ne, tikrai ne. Jau pernai buvau mokinių taryboje ir puikiai žinau, kaip viskas vyksta.

– Girdėjome, kad kažkas iš vyresniųjų jums padeda planuoti veiklą gimnazijoje. Kas tas žmogus ?

– Tai meno vadovė Vilija, kuri pataria renginių klausimais, tačiau mus kuruoja Auksė Dabulskienė.

– Žurnalistai „paparaciai“ nugirdo, kad gimnazijos taryboje turi širdies draugą. Ar tai tiesa?

– Taip, tai tiesa . – Kokius renginius artimiausiu metu

planuojate ? – Pirmasis renginys jau įvyko, tai buvo

"Muzikos vakaras". Lapkričio 5d. bus 7–12 klasių "Pati baisiausia UKG diskoteka", į kurią bus įleidžiamas kiekvienas su temą atitinkančiu kostiumu. O lapkričio 16 minėsime Tolerancijos dieną.

– Ko norėtum palinkėti gimnazijos mokiniams?

– Visų pirma – sėkmingų mokslo metų. Taip pat tikimės, kad gimnazijos mokiniai aktyviau dalyvaus mokinių tarybos organizuojamoje veikloje, bus neabejingi savo mokyklai ir padės mums sukurti svajonių gimnaziją.

Norėčiau padėkoti Domantei už šį

interviu, taip pat palinkėti naujajai mokinių tarybai produktyvaus darbo, o gimnazijos prezidentei – didžiulės stiprybės.

Akvilė Arlauskaitė, 4gC

Auksės Dabulskienės nuotrauka

3

Profesijos kitaip... Mums, gimnazistams „pradinukams“, ne už kalnų dvylikta

klasė. Jau nesame maži vaikai, tačiau kuria gyvenimo kryptimi pasukti, kokią specialybę pasirinkti, patiems nuspręsti dar gana sunku. Gal būti istoriku? Mechaniku? O gal tapti inžinieriumi? Kad nepasiklystume profesijų „džiunglėse“, gimnazijos neformaliojo ugdymo ir pagalbos mokiniui skyriaus specialistės visada pasiruošusios mums padėti. Todėl gimnazijoje jau trečius metus organizuojamas „Profesijos žinovo“ konkursas. Jo tikslas – skatinti mokinius domėtis įvairiomis profesijomis, specialybės pasirinkimo galimybėmis profesinėse mokyklose, kolegijose ir universitetuose bei ugdyti mokinių karjeros planavimo gebėjimus. Spalio 21-ą dieną vykusį konkursą organizavo PIT-o (profesinio informavimo taško) vadovė, socialinė pedagogė Renata Dubauskienė ir psichologė Ingrida Pilkionienė.

Šiemet I–II klasių gimnazistai pristatė Kauno prekybos ir verslo mokyklos, Kauno statybininkų rengimo centro, LKKA, KMU, VDU, KTK, LŽŪU bei Kolpingo kolegijos veiklą. Garbinga komisija – Kauno raj. savivaldybės Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vyr. specialistė Regina Šležienė, neformaliojo ugdymo ir pagalbos mokiniui skyriaus vedėja Jolita Lubienė, viduriniojo ugdymo skyriaus vedėja Jūratė Pinkuvienė, gimnazijos prezidentė Domantė Ciegytė bei mokinių tarybos narys Tomas Maluška – mokinius vertino už komandos aprangą, namų darbus bei žinias apie profesijas.

Pirmųjų gimnazinių klasių mokiniai tiesiog tryško kūrybingumu: šoko statybininkai, dainavo barmenai, eilėraštį deklamavo sporto treneriai, chirurgai net dainą sukūrė . O kostiumų įvairovė!

„Antrokai“ rimtesnes profesijas ir pristatė rimčiau:

istorikai plėšė dainą roko ritmu, informatikai vaidino dramą, ekologai sekė pasaką apie amžinas Žemės palydoves – šiukšles, o socialiniai darbuotojai savo darbą pristatė, sukūrę komediją.

Komisijos sprendimu, pirmoji vieta atiteko Igc klasei, kuri pristatė Kauno prekybos ir verslo mokyklą. Komanda išsiskyrė nuoširdumu, kūrybingumu bei smagia apranga. Antrieji liko LKKA sportininkai, Igb atstovai, kurie žibėjo ne tik sportinės aprangos įvairove, bet ir pateikė interviu su gimnazijos kūno kultūros mokytoja Nijole Sakalauskiene. Trečioji vieta atiteko Iga, KMU medikams – aktoriams su baltomis pirštinėmis ir įrankių gausa. Prizininkai džiaugėsi dideliais saldžiais prizais ir atminimo dovanėlėmis. Kiti dalyvavusieji taip pat neliko nuskriausti. Manau, kad kiekviena komanda, nesvarbu, kurią vietą ji užėmė, pateikė idėjų, žinių ar tiesiog pralinksmino ir atskleidė įvairiapusišką ir nenuobodžią savo atstovautų universitetų bei kolegijų veiklą.

P.S. Tikiuosi, kitais metais „Profesijų žinovo“ konkurse „antrokai“ prizinių vietų „pirmokams“ taip lengvai neužleis ir jiems jokiu būdu nenusileis.

Indrė Maleckaitė, 2gB

Gailės Juknytės (3gC)nuotraukos

4

Purpurinis muzikos vakaras

Mano matrica tu / Mano saulė akmuo Mano žodžiai lietus / Mano meilė ruduo Mano Dievas žolėj / Mano žiogas ore Stygos danguj, stygos danguj Mūza delne

S. Mykolaitis

Tą spalio 21 dienos vakarą už lango lijo šaltas rudens lietus. O gitarų stygos ir pianino garsai tikrai buvo danguj. Grojo ir dainavo visi, kas kaip norėjo ir mokėjo. Visas gimnazijos ketvirtas aukštas paskendo muzikoje. Vyko tikras Muzikos Vakaras.

„Tai gražiausia, ką gali padaryti žmonės, kuriems rūpi gimnazija, jos gerovė ir jų pačių talentai bei noras juos parodyti,“ – kaip pasisveikinimą ir padėką kartu išsakė direktorius A. Bučnys, kuris įpusėjus vakarui neiškentęs kartu su kolegomis užtraukė V. Kernagio dainą „Purpurinis vakaras“.

Aktyvūs renginyje buvo visi gimnazistai. Kai kurie netgi labai nekantravo, kada gi galės užlipti ant scenos ir pademonstruoti savo sugebėjimus. Beveik iš kiekvienos klasės buvo galima išvysti po atstovą,

kuris drąsiai reiškė savo pagarbą muzikai.

Sulaukėme ir svečių. Tai buvę mūsų gimnazijos mokiniai Vainius ir Rokas, kurie, kaip sakė mokinių tarybos narė Austėja, labai myli šią mokyklą ir negali jos pamiršti.

Už šį jaukų ketvirtadienio vakarą galime dėkoti dar naujai, bet puikiai startavusiai gimnazijos mokinių tarybai, kuri viską suorganizavo. Na, ir galbūt dar sau šiek tiek. AČIŪ.

Deimantė Stulgytė, 3gC

Gailės Juknytės (3gC) nuotrauka

_______________________________________________________________________________________________________________________

Buriasi ateitininkai Saulėtą rugsėjo dvidešimt trečiosios dieną,

po pamokų, nemažas būrelis 6–2 gimn. klasių mokinių, pakviesti tikybos mokytojos Renatos Markevičienės, skubėjo į pirmąjį ateitininkų būrelio susirinkimą. Visą tą popietę su mokiniais maloniai bendravo Kauno Jėzuitų gimnazijos ateitininkų kuopos narės Giedrė, Neringa ir Gailė. Mergaitės papasakojo mokiniams, kas yra ateitininkai, ką jie veikia, kaip Jėzuitų gimnazijos ateitininkai leidžia laiką.

Susitikimo metu mergaitės ateitininkės savo pavyzdžiu ir asmenybe parodė, koks turėtų būti ateitininkas - užjaučiantis, geras, padedantis kitiems.

Visiems buvo smagu žaisti ir linksmai leisti laiką geroje kompanijoje.

Ilgai nelaukę, mūsų ateitininkų būrelio nariai kibo į darbus. Apsiniaukusią spalio 20-osios dieną kartu su mokytoja Renata patraukė į Tabariškių kapines. Ten tvarkė senus, apleistus kapus, ant jų uždegė po žvakelę ir pasimeldė.

Ateitininkai gruodžio 4-5 dienomis žada vykti į Kulautuvos Jėzuitų namus, kur pabuvę tikisi dar labiau susidraugauti.

Ieva Mocevičiūtė, 8d

5

„Kiekviena diena turi būti įdomi...“

Mokslo

metams įgaunant pagreitį, pristatome dar vieną naują žmogų gimnazijoje. Tai – meno vadovė Vilija PUIDIENĖ, kuri viliasi suaktyvinti mokyklos gyvenimą po pamokų.

– Iš kur esate kilusi, kokius mokslus baigusi? – Esu gimusi Kaune, didžiąją gyvenimo dalį

gyvenau Akademijos gyvenvietėje. Baigusi lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus universitete, savo darbo karjerą pradėjau Noreikiškių vidurinėje mokykloje. Penkiolika metų dirbau lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja, keletą metų Kauno raj. švietimo skyriuje metodininke. 1992 m. įkūriau privatų mokymo centrą, kuris veikia iki šiol. Pagrindinė jo veikla yra suaugusiųjų mokymas. 2004 m. VDU įgijau verslo vadybos magistro laipsnį.

– Ką veikiate laisvalaikiu? Galbūt turite kokių nors įdomių pomėgių?

– Laisvalaikiu daug keliauju. Kadangi labai mėgstu bendrauti, lankau savo bičiulius JAV, Didžiojoje Britanijoje, Norvegijoje ir kt. Esu aplankiusi daug valstybių, domiuosi šalies etnokultūriniais ypatumais, renku įvairių pasaulio kraštų folklorą.

– Kokios muzikos mėgstate klausytis? – Labai mėgstu liaudies dainas: esu lankiusi VU

studentų folkloro ansamblį "Ratilio", vadovaujamą Zitos Kelmickaitės, ir mūsų mokyklos etnokultūros būrelio vadovės Ramunės Pečiulienės vadovaujamą folkloro ansamblį "Žaisa". Tačiau mėgstu ne tik liaudies muziką – klausausi džiazo, roko klasikos, patinka net ir sunkusis rokas. Svarbiausia, kad muzikoje būtų gyvos atlikėjų emocijos, kurios atsilieptų ir klausytojui.

– Koks Jūsų gyvenimo motto? – Mano gyvenimo motto – kiekviena diena turi

būti įdomi! Man atrodo neprasminga gyventi nuobodžiai ir zirzti, kad viskas blogai!

– Gimnazijoje einate meno vadovės pareigas. Gal galėtumėte papasakoti, kas tai yra ir kuo būtent Jūs užsiimsite? Galbūt žadate įpūsti naujų vėjų į mokyklos gyvenimą?

– Esu nepataisoma optimistė, todėl turiu viltį užkurti gimnazijoje aktyvesnį gyvenimą po pamokų – kartu su mokinių taryba rengsim įvairius renginius, kurių nori patys mokiniai. „Muzikos vakaras“ buvo puikus pavyzdys, kad tokių renginių reikia mokyklai. Juk svarbu ne tik gerai mokytis, turėti daug žinių. Aš manau, kad ne mažiau svarbus yra žmogaus vidinis, dvasinis gyvenimas: lavindamas savo pomėgius, jaunas žmogus išsiaiškina, su kokia specialybe jis norėtų sieti savo gyvenimą, kokios vertybės jam svarbios. Tik suderinęs savo žinias su vidiniais poreikiais žmogus tampa laimingas. O laimingas žmogus yra pats turtingiausias! Todėl noriu išsiaiškinti tuos vidinius moksleivių poreikius, noriu padėti jiems pasirinkti būrelius, lavinti jų kūrybinius gebėjimus, ugdyti jų norą laisvai ir drąsiai tuos gebėjimus išreikšti.

– Jau apsipratote su gimnazijos atmosfera? Jums patinka čia dirbti?

– Mokykloje dirbti man patinka, aš mėgstu jos šurmulį ir judrų, aktyvų, optimistišką jaunų žmonių gyvenimą.

– Kaip žinia, artėja Ugnės Karvelis gimtadienis. Esate viena iš šios šventės organizatorių, tad trumpai papasakokite, kas tądien mūsų laukia. Kuo nustebinsite?

– Lapkričio 26 d. įvyks Ugnės Karvelis 75–ojo gimtadienio ir penkerių metų, kai gimnazijai buvo suteiktas Ugnės Karvelis vardas, sukakties šventė. Tą dieną bus oficialiai atidaromas mokyklos muziejus, atidengiamas Ugnės Karvelis portretas, į mokyklą atvyks nemažas būrys svečių, kurie pasidalins prisiminimais apie Ugnę Karvelis. Rengdama šventę susidūriau su viena problema – mokyklos aktų salė yra per maža, kad vienu metu būtų galima surengti gražią šventę visiems gimnazijos mokiniams. Todėl ši netradicinio ugdymo diena vyks keliomis pakopomis, daliai moksleivių teks vykti į LŽŪU aktų salę. Ugnės Karvelis gimimo diena bus paminėta „Ugniukų“ konkursu, kurio nugalėtojai bus apdovanoti lapkričio 26 d. Kadangi Ugnė Karvelis didžiąją savo gyvenimo dalį praleido Paryžiuje, norėčiau, kad šią dieną mokykloje pleventų romantiška muzikos dvasia, kad renginiai nebūtų akademiški, o šilti ir gyvi. Tokia buvo pati Ugnė Karvelis – gyva, aktyvi, romantiška. Ir mylinti žmones, gimtinės žemę, poeziją...

– Ko palinkėtumėte arba, galbūt, ko tikitės iš gimnazistų?

– Tikiuosi, kad mokiniai nebus tik švenčių stebėtojai, viliuosi, kad mes visi kartu kursime savo gimnazijoje įdomesnį gyvenimą!

– Sėkmės darbuose! Ieva Paužaitė, 3gB

Gailės Juknytės (3gC) nuotrauka

6

“Visi bijo Ščiogolevaitės…”

Turbūt jau pastebėjote, kad pastaruoju metu visur

siautėja šokių virusas. Jei patys juo dar neužsikrėtėte, siūlome susipažinti su 2gC klasės mokine Vaida PINKAUSKAITE, kuriai šokis jau ketvirti metai yra daug daugiau nei laisvalaikio praleidimo būdas.

– Vaida, kada susidomėjai šokiais? – Nuo pirmos klasės lankiau tautinius šokius

mokykloje, bet prieš ketverius metus užsimaniau pradėti šokti ir kur nors mieste. Tėtis surado man dabartinę šokių studiją, buvau ja labai patenkinta. Džiaugiausi, kad visą laisvą laiką galėjau skirti šokiams. Vėliau studija skilo, o aš pasilikau su jaunesniąja vadove kolektyve „Re-D“.

– Kaip klostėsi tavo karjera ten? – Iš pradžių šokau naujokų grupėje, bet vadovės

greitai nusprendė, kad turiu eiti pas tas, kurios dalyvauja pasirodymuose. Šokau su labai dideliu užsidegimu, iš paskutinės eilės norėjau kuo greičiau patekti į pirmąją. Per pirmąjį pasirodymą jau šokau su kitomis, buvau tokia vienintelė iš naujokių. Dar daugiau džiaugsmo buvo vėliau, kai patekau į pirmąją eilę.

– Dažnai tenka dalyvauti pasirodymuose? Kokie jūsų rezultatai?

– Iš pradžių sekėsi nekaip. Nors pasirodymuose dalyvaudavom dažnai, nieko nelaimėdavom. Bet gegužės mėnesį dalyvavome Lietuvos hip-hop‘o čempionate ir užėmėme 2-ąją vietą suaugusiųjų kategorijoje.

– Tikėjotės laimėti? – Visiškai nesitikėjom. Visi kolektyvai stiprūs, ypač

netikėta buvo tai, kad aplenkėme daugiamečius čempionus. Jausmas išties nuostabus – visos verkėm iš laimės. Kitas svarbus konkursas vyko rugsėjo 28 d. Vokietijoje. Tai pasaulinis konkursas, į jį suvažiuoja geriausi pasaulio kolektyvai. Ten užėmėme 24 vietą.

Manau, tikrai neblogai. Konkursą laimėjo anglai. Jų kolektyvas be galo didelis, bet visi šoko kaip vienas.

– Ar sunkiai dirbate, kad pasiektumėte tokių rezultatų?

– Tikrai taip. Reikia labai daug darbo įdėti sinchronizuojant šokių judesius, treniruotės kartais užtrunka net 4 val. Grįžus namo jau nieko nesinori, tik griūti į lovą, o apie namų darbus ką jau kalbėti... Turim daug papildomų treniruočių, per jas atliekam ištvermės pratimus, išbandom naujus stilius.

– Šiemet jau antrą kartą dalyvaujate projekte „Lietuvos talentai“. Kaip sekėsi pernai?

– Vadovė, norėdama padaryti mūsų kolektyvui reklamą, sugalvojo, kad mums reikėtų dalyvauti. Pernai nelabai pasisekė, todėl ir šiemet manėm, kad nueisim pasireklamuoti, ir tiek.

– Ir kaip sekėsi? – Puikiai! Galėsit patys pamatyti. Kartu ir komisijos

nuomonę išgirsit. – Jaudinotės? – Labai. Ypač dėl Ščiogolevaitės – jos visi dalyviai

bijo . Sunkoka buvo šokti, nes scena labai labai maža, o repetuoti niekas neleido. Mūsų kolektyve 25 šokėjos. Mums sakė, kad tokio didelio kolektyvo dar nebuvo!

– Kaip vyko filmavimas? Ar daug kas lieka už kadro?

– Pats filmavimas labai ilgas procesas. Pradėjom 12val., o baigėm vėlai vakare, apie 23val. Iš pradžių vyko mokymai, kaip reikia elgtis, kada ploti, kada sakyti „bū“. Po kiekvieno pasirodymo būdavo 10min. pertraukėlė, kad paimtų interviu iš pasirodžiusiųjų. Šokom paskutinės, todėl reikėjo daug ištvermės. Užtai dalyviai ten labai draugiški. Tą sceną, kur visi šaukia: „Lietuvos talentai!“, filmavo net 50 kartų! Visus stato, perstato, kaitalioja vietom, net atsibodo... Projekte labai kreipia dėmesį į tuos, kurie juokingesni, na – dėl žiūrovų. Puikus pavyzdys – Virgis (turbūt atsimenate jo šokį su dirbtinėmis gėlėmis).

– Daug šokių kolektyvų dalyvavo? – Tikrai daug, daugelis neblogai pasirodė. –Vadinasi, mėgsti dalyvauti įvairiuose

pasirodymuose? – Taip, juose ne tik labai smagu, bet ir daug patirties

pasisemi. –Ko palinkėtum kitiems šokėjams (ir ne tik)? – Kiekvienam linkiu bet kokia kaina siekti tikslo, nes

rezultatai gali būti tikrai nuostabūs. – Ačiū už atsakymus. Linkime ne tik laimėti

„Lietuvos talentus“, bet ir tapti pasaulio čempionėmis!

Justina Mizeraitė, 4gD Nuotrauka iš asmeninio albumo

7

„ Jaučiausi kaip šuo... “

Nors spalio 19 mus pasitiko lietumi, nuotaikos tai nesugadino – juk mes, 2gc ir 2gd klasių mokiniai, su energingąja kuratore vykstame į edukacinę kelionę.

Istorijos mokytojas A. Borisas, tapęs mūsų gidu, trumpai papasakojo apie fortus ir jų išsidėstymą Lietuvoje. Neilgai trukus sustojome prie IX forto. Į vidų mūsų neįleido, tad sugrįžome į autobusą apėję forto teritoriją ir išgirdę daugiau informacijos apie IX fortą.

Valandą kelio iki dar vieno sustojimo šnekučiavomės, žaidėme kortomis, dalyvavome kuratorės surengtoje viktorinoje. Kelionė neprailgo. Ąžuolų giraitėje padengėme bendrą stalą, paskui ėjome pasivaikščioti ir pasigrožėti vis labiau rudenėjančiu kraštovaizdžiu.

Paskui neramiom širdim sėdome į autobusą. Praėjus pusvalandžiui mes jau stovėjome prie šiek tiek apgriuvusio pastato, ant kurio puikavosi rusiškas užrašas. Mus pasitiko gana mielai atrodantis senukas. Vos įėję savo patogius paltukus ir striukytes turėjome išmainyti į galbūt kažkieno seniai seniai kalėjime ar koncentracijos stovykloje vilkėtus storus paltus, prisigėrusius drėgmės ir apipelijusius.

Įsitaisę buvusioje valgykloje iš minėto vyriškio sužinojome, kad pastatas, kuriame esame, prieš kelis dešimtmečius buvo radijo stoties bunkeris, dabar niekam nereikalingas. Gerasis žmogus palinkėjo mums sėkmės žodžiais: „Atiduodu jus smaugyklai.“

Prasidėjo vaidinimas. Į salę plačiais žingsniais įžengė aktorius, apsirengęs sovietų laikų majoro rūbais. Garsiu, skardžiu balsu liepė mums pakilti nuo kėdžių ir išsirikiuoti dailiu puslankiu. Jis nevaržomai keikėsi ir rėkė. Po kelių minučių bijojome pasikasyti nosį, nes pro jo akis nepraslysdavo niekas.

Greitai šypsenos dingo nuo mūsų veidų. Per penkias minutes mums įkalė į galvas , kad čia mūsų lytis nesvarbi, kad mes negalime reikšti savo norų, privalome paklusti „draugui“ majorui, nes kitaip baigsis blogai. Išmokę pagrindines komandas ir prarėkę balsus, dviem eilėmis pajudėjome požemių link.

Išrikiavęs mus, majoras pravedė trumpą instruktažą ir padrąsinamai pasakė, kad nualpusiųjų rekordas „tik“ penki žmonės. Nespėję atgauti kvapo po žygiavimo, mes jau bėgome painiais koridoriais stengdamiesi nepasimesti.

Pažintinė kelionė po SSRS prasidėjo Žaliajame kambarėlyje, kuriame išrikiuoti prie sienų turėjome kartoti sovietų valdžios sukurtus šūkius. Ir apsaugok, Viešpatie, jeigu kas nors suklysdavo. Jaučiausi kaip šuo, ant kurio nuolat rėkia ir varinėja iš kampo į kampą. Bet tai toli gražu ne viskas... Rankas sudėję už nugaros, nunarinę galvas, vargiai matydami ką nors aplinkui įžengėme į KGB buveinę. Majoras atšiauriu balsu pasakojo, kad mus kas dieną seka KGB agentai, kuriais gali būti netgi vaikai. Jiems labiausiai sekasi, nes jie turi daugiausiai draugų. Informaciją iš mūsų išpeša, kai mes to nesitikime. Lygino SSRS nužudytų žmonių skaičių su Everesto kalnu, kuris, anot majoro, palyginus su žmonių lavonais – išmatų krūva. Nuo kalbamų dalykų, karščio ir cigarečių kvapo uždaroje patalpoje pradėjo svaigti galva.

Viena bendraklasė buvo apkaltinta uždraustų knygų platinimu. Prasidėjo jos gyvenimo griovimas. Po žodžių lavinos apie išprievartavimus kalėjime, sužlugdytą gyvenimą, vaikus, kurie jos atsisakys, šeimą, kuri nusigręš nuo jos, klasės draugė neišlaikė. Jos skruostu ritosi ašaros. Tada majoras pradėjo sekti pasaką apie gerą, tiesiog tobulą gyvenimą, mokyklas Maskvoje, puikius pažymius, brangiausius rūbus, naujausias mašinas, tačiau sąžinės kaina.

Nukelta į 8 puslapį Ingos Švedienės nuotraukos

Leidžia Jaunųjų žurnalistų būrelis Maketavo Ieva Borutaitė, 4gc

Konkursų buvo, yra ir bus! Kai praėjusiame numeryje neradote patarlių

kryžiažodžio prizininkų, tikriausiai apkaltinote mus užmaršumu. Iš tiesų buvo ne taip – neskelbėme jų pavardžių, nes teisingai išsprendusių buvo tik 4. Todėl nutarėme juos „priglausti“ prie II konkurso (pažinti mokytojus) nugalėtojų. Nors nė vienam dalyvavusiam nepavyko atpažinti visų 9 mokytojų, bet 8–7 atpažino daugelis. Tad prizininkus lėmė burtai.

Taigi sveikiname Karoliną Giedraitytę (7c), Kamilę Gruduls (7c), Gretą Rapalavičiūtę (3gc), Rasą Sušinskaitę (3gc), sėkmingai įveikusias patarlių kryžiažodį, ir Dianą Čekanauskaitę (2gd), Karoliną Stankutę (7c), Veroniką Gliaudelytę (7c), Eveliną Valiulytę (1gc), Eglę Kvietkutę (1gc), atpažinusias daugiausia mokytojų. Džiaukitės prizais ir visada būkite tokios aktyvios!

Na, o dabar – naujas kryžiažodis visiems – jis labai lengvas, tad tereikia tik nepatingėti atnešti lapelį su teisingu atsakymu, jūsų vardu, pavarde ir klase į 405 kabinetą ir prizas beveik jūsų. Iki!

1.

2.

3.

4.

5.

6.

1. Laiką skaičiuoja ... .

2. Kopų ... .

3. Pieną duoda ... .

4. Sriubai reikalingas ... .

5. Žodžio „arti“ antonimas.

6. Avies vaikas.

Sudarė Karolina Gvergždytė, 6c

Atkelta iš 7 psl.

„ Jaučiausi kaip šuo... “ Iškankinti emociškai pajudėjome kito punkto link.

Patalpoje stovėjo nutrinta ir aprūdijusi ginekologo kėdė, taip pat baugiai atrodanti stomatologo kėdė, svarstyklės, rašomasis stalas, treniruoklis, spinta, prikrauta įvairių buteliukų. Ant aptrupėjusių sienų puikavosi pageltę žmogaus kūno sandarą vaizduojantys paveikslai. Savo kailiu patyriau stomatologo kėdės „patogumus“, bendraklasė išbandė ginekologo kėdę.

Sveikatos priežiūros kambarėlyje labai ilgai neužtrukome, mus supažindino su įstatymais, draudžiančiais moteriai vairuoti be ginekologo leidimo, taip pat su patyčiomis, kurių sulaukdavo paauglys, patekęs į vieną iš tokių kabinetukų. Ir viskas tik tam, kad patikrintų žmogaus emocinį atsparumą.

Vėliau aplankėme sovietmečio laikų žmonių butą, mokyklą, apžiūrėjome prekes, kurių galėjai įsigyti universalinėje parduotuvėlėje, taip pat prekes, kurios į SSRS patekdavo iš užsienio.

Kai vėl susitikome majorą, jis nebeatrodė toks baisus. Ekskursiją po sovietmečio bunkerius užbaigėme priešpiečiais sovietinėje valgykloje, gavę po saldainį „Karakumas“ pagaliau buvome išleisti iš vietos, kurioje demokratinėje šalyje gyvenančiam paaugliui vykstantys dalykai yra sunkiai suvokiami.

Buvome išsekę, tačiau kupini emocijų. Ekskursija man be galo patiko ir paliko neišdildomą įspūdį. Džiaugiuosi, kad tris valandas praleidau aplinkoje, kurioje gyveno mano tėvai ir seneliai. Dabar daug labiau vertinu gyvenimo sąlygas, kurias man suteikia tėvai ir laisvos valstybės statusas.

Miglė Dlugaborskytė, 2gc _______________________________________________________

Įdomybės 69% amerikiečių naudojasi internetu, o indų – tik 5,5. Krokodilas yra vienintelis gyvūnas, kuris ėsdamas

verkia. Nusičiaudėjimo greitis gali viršyti 160 km/h. Pasaulyje yra per 4 000 žinomų mineralų ir tik 20 jų

yra svarbūs. Saulės spinduliai pasiekia žemę per 8 min. ir 3 sek. Kiekvienais metais pasikeičiama per 180 mln.

Valentino dienos atvirukų. 40 proc. Valentino dienos atvirukų perka tėvai.

Parinko Rūta Kazlauskaitė, 1gc