„Altorių šešėly“ – 1933 m. išleistas Vinco Mykolaičio-Putino psichologinis romanas.

Tai buvo pirmasis tokio pobūdžio kūrinys lietuvių literatūroje. Jame aprašomas Liudo Vasario –

jauno kunigo gyvenimas, jausmai, vidiniai konfliktai, siekis išsivaduoti iš visuomenės primestų dogmų.

Kūrinyje sprendžiama labai daug psichologinių problemų: kunigystės, gyvenimo kelio ieškojimo,

menininko asmenybės laisvės. Ypač ryškus romano motyvas – ar gali tas pats žmogus būti ir kunigas,

ir poetas?

„Altorių Šešėly“ buvo pirmasis modernistinis lietuvių romanas, atitikęs tuo metu Vakarų

Europoje paplitusias literatūrines tradicijas. Šis romanas turi labai daug autobiografinių elementų, nors

pats autorius tą ryšį siekė sumenkinti. Vincas Mykolaitis-Putinas, lygiai kaip ir aprašomasis Liudas

Vasaris, buvo poetas iš Suvalkijos, įstojo į kunigų seminariją, netrukus po jos baigimo išvyko

į Peterburgo dvasinę mokyklą, vėliau – į Vakarų Europą, o grįžęs Lietuvon – metė kunigavimą.

Sutampa ir dalis vietovardžių – pavyzdžiui, Aušrakalnis, iš tiesų stūksantis poeto gimtinėje, nesunku

nuspėti, kad minimas Naujapolis yra Marijampolė ir kt. Kūrinys svarbus ir istorine prasme – gerai

atskleidžia minimo laikotarpio visuomenės nuotaikas (lenkų ir lietuvių dvasininkų priešpriešą,

socialistinių judėjimų keliamą pavojų kunigų dominavimui, nepriklausomos Lietuvos politines

intrigas, Kauno inteligentijos gyvenimą).

Siužetas[taisyti | redaguoti kodą]

Kūrinys padalintas į 3 dalis: „Bandymų dienos“, „Eina gyvenimas“ ir „Išsivadavimas“.

Pirmojoje dalyje pasakojama kaip jaunasis Liudas Vasaris, tėvų sprendimu, įstojo į kunigų seminariją.

Čia jis pratinasi prie asketiško gyvenimo, niūrios dienotvarkės. Jis naivus, kupinas idealizmo ir tikisi

būsiąs geru kunigu kaip Maironis ar Antanas Baranauskas, padėsiąs tautai. Tačiau jam sunku atrasti

savyje gyvą tikėjimą Dievu, be to, jis linkęs į vienatvę, apmąstymus, jam sunku išreikšti savo jausmus,

būti atviram su kitais. Vasario jausmus sudrumsčia kaimyninėje parapijoje gyvenanti jauna vietos

klebono giminaitė Liucė, kuri nori užkariauti drovaus ir jautraus klieriko širdį. Vasaris atsispiria jos

pagundai, bet jo sieloje vis labiau randasi dvilypumas – jis nori patikti, nori patirti meilę, bet kaltina save

dėl klierikui netinkamų jausmų ir poelgių. Būnant seminarijoje savo moters idealą Vasaris kuria aplink

kaskart pamaldų metu pastebimą moterį – „Katedros Nepažįstamąją“. Negalėdamas atvirai išreikšti

savo jausmų, Vasaris pradeda rašyti eilėraščius, kuriuos netrukus pradeda spausdinti vienas jo bičiulių

kuruojamas leidinys. Nepaisant vis maištingesnių jausmų sieloje (noro mylėti, noro nevaržomai kurti,

bodėjimosi kunigų veidmainiškumu) jis priima skaistybės įžadus ir netrukus tampa tikru kunigu.

Antrojoje dalyje Liudas Vasaris paskiriamas vikaru į Kalnynų parapiją. Čia jis susiduria su pilka

realybe – grubiais, veidmainiškais kunigais, varginančiu, sielą sekinančiu darbu, rutina. Jam sunku rasti

bendrą kalbą su parapijiečiais, juos auklėti, suprasti jų gyvenimą. Vasario mylimoji Liucė išteka už

daktaro Brazgio ir tampa jam tolima. Jaunasis kunigas prieglobstį atranda dvare, kur lankosi jauna

lenkų baronienė Rainakienė. Ji aprūpina Vasarį knygomis iš dvaro bibliotekos ir savo dėmesiu. Vasaris,

nepaisydamas neigiamos klebono nuomonės, baronienės kaip „laisvo elgesio“ moters reputacijos, ja

susižavi ir dažnai drauge leidžia laiką kartu. Čia jis vėl susiduria su vidiniu konfliktu tarp noro būti

mylimam ir jam, kaip kunigui, tinkamo elgesio. Jis bando bendrauti su pavyzdingais, asketiškais

kunigais, bet pamato, kad tokiu pats tikrai netaps. Tačiau prasideda Pirmasis pasaulinis karas, ir Liudas

Vasaris ryžtasi išvykti į Peterburgą.

Paskutinėje dalyje vaizduojamas Liudas Vasaris, grįžtąs į jau nepriklausomą Lietuvą po dešimties metų.

Jis gyvenęs Vakarų Europoje, ten gavęs filosofijos daktaro išsilavinimą. Per tuos metus jis nutolo nuo

dvasinio gyvenimo, priprato prie pasaulietiško kultūrinio gyvenimo, išblėso jo idealizmas. Grįžęs jis ima

vengti savo kaip kunigo pareigų, vengia bendravimo su kitais kunigais. Jo tėvai tikisi, kad jis dabar

tapsiąs klebonu, bet Vasaris išvyksta į Kauną ir tampa gimnazijos direktoriumi. Ten jis vėl netikėtai

susitinka su Liucija, kuri vėl ištekėjusi ir dabar yra turtinga Kauno ponia. Vasaris imasi mokyti jos sūnų

Vytuką ir nuolat bendrauja su Liucija. Jų bendravimas palaipsniui perauga į rimtesnius santykius.

Vasaris tęsia savo literatūrinę veiklą ir vienos vakaronės metu susipažįsta su iš Amerikos kilusia

pianiste Aukse. Jiedu pamilsta vienas kitą, bet Vasaris vis negali nutraukti savo santykių su Liucija. Bet

mirus Vytukui Liucija puola į depresiją, o vėliau nusižudo. Liudas Vasaris, nepaisydamas kunigų

įkalbinėjimų, baimės dėl ateities, pasiryžta atsisakyti kunigystės ir nori tęsti savo gyvenimą su Aukse.

Pagrindiniai veikėjai[taisyti | redaguoti kodą]

Liudas Vasaris – jaunas, naivus, jautrios sielos kunigas ir poetas;

Liucija Brazgienė (Glaudžiuvienė) – Kleviškio parapijos kanauninko Kimšos dukterėčia (iš tiesų,

duktė). Pradžioje išdykusi mergaitė, vėliau laiminga motina, o pabaigoje – amorali aukštuomenės

ponia;

baronienė Rainakienė (Reineken) – iš Lenkijos kilusi laisvo elgesio, lengvabūdiška moteris,

ištekėjusi už seno vokiečių barono Rainakio;

Auksė (Aurelija) Gražulytė – iš JAV grįžusi turtingo tėvo dukra, pianistė;

kunigas Stripaitis – Kalnynų vikaras, užsiėmęs prekyba ir visuomenine veikla, vėliau – politikas;

klebonas Platūnas – grubus, storžievis Kalnynų klebonas, užsiėmęs savo ūkio reikalais;

kanauninkas Kimša – Kleviškio klebonas, kanauninkas, auginąs nesantuokinę dukterį Liucę;

daktaras Brazgys – gydytojas, vedęs Liuciją, vėliau žuvęs per karą;

Vytautas (Vytukas) – Liucijos ir Brazgio sūnus, Vasario krikšto sūnus.

**************************************************************************

Daugelyje V.M.Putino knygos „Altorių šešėly“ aprašymų teigiama, kad pagrindinis romano veikėjas yra draskomas vidinių prieštaravimų, svarstymų, bet niekur neminimos šių prištaravimų priežastys. O būtent priežastys, paskatinusios L.Vasario svyravimus, yra moterys. Moterys, turėjusios didžiausią reikšmę L.Vasario gyvenime buvo keturios: Liucė, Katedros Nepažįstamoji, Baronienė ir Auksė. Jos lydi L.Vasarį visame jo dvasinės raidos procese.Niekur romane namų, seminarijos, katedros, Kalnynų ir Kauno erdvės nesusikerta, nė viena moteris neįžengia į kitos valdomą erdvę (išimtį sudarytų gal tik baronienė, pasirodžiusi klebonijos erdvėje, tačiau šis pasirodymas šokiruoja ir dvelkia stipriu baronienės svetimumu Julės valdomai klebonijos erdvei).Jos ne tik nesusidūrė erdvėje, bet ir užėmėskirtingą vietą L.Vasario gyvenime, turėjo skirtingą reikšmę.

Liucė – pirmoji, pažadinusi jauname seminariste vyrą;Katedros Nepažįstamoji yra tiek sudvasinta, kad beveik netenka jokio kūniškojo pavidalo. Vasaris įsisavino ją kaip moteriškumo idealą – “ji buvo pirmoji jo meilė ir jo pirmoji daina”. L.Vasaris pasuka Nepažįstamosios siūlomu dvasinės saviraiškos, tad ir dvasininko keliu;baronienė – įaudrinusi L.Vasarį, pastūmėjusi jį ne asketiškumo, o hedonizmo link, padėjusi jam suvokti meną ir jo, kaip kūrėjo, kaip poeto, - vietą jame;

ir Auksė, galų gale privertusi Vasarį įveikti jo dvilypumą, veidmainystę, sielos graužatį, sąžinės priekaištus.

Pats L.Vasaris šių moterų negretino ir suprato, kad visos keturios buvo labai svarbios jo gyvenime. Kuo toliau, tuo labiau jis jų nenorėjo vengti. Būdamas jaunas, jis buvo suvaržytas kunigų seminarijos taisyklėmis ir visuomenės normomis, bet vėliau jis elgėsi taip, kaip jam atrodė geriauia, nors ketvirtojoje dalyje L.Vasaris pripažino, kad buvo susipainiojęs savo jausmuose ir nežnojo ar jis tikrai myli, ar tik nori mylėti, ar vien įsivaizduoja mylįs. O moterys „atlikusios“ savo funkciją staiga pačios dingdavo iš L.Vasario gyvenimo: “po to sekmadienio Vasaris daugiau nebematė Katedroj tos moters” Vis del to Liucė, Katedros Nepažįstamoji, baronienė ir Auksė padėjo atrasti L.Vasariui teisingą vidinių ieškojimų kelią. Šių moterų dėka L.Vasario vidinio pasaulio disharmonija virto harmonija.

********************************************************************************

Tai trijų dalių romanas: “Bandymų dienos; Introibo ad altare Dei – mišių pradžios žodžiai”,

Eina gyvenimas; Quia peccavi nimis”, “Išsivadavimas; Mea maxima culpa – mano

didžiausia kaltė”.

“Romano tema – vidinis konfliktas tarp kunigo ir poeto. Kritikuodamas katalikų

dvasininkijos ir buržuazinės visuomenės ydas, atskleisdamas pagrindinio veikėjo Liudo

Vasario kelią į išsivadavimą, rašytojas pasmerkė klerikalizmą, jo romanas tarnavo

pažangos interesams, padėjo ir padeda ugdyti harmoningą žmogaus asmenybę.”

Pagrindinis herojus klierikas Liudas Vasaris, kuris tik įšventintas į kunigas pagaliau

suvokia, kad pašaukimas ne jam ir visaip stengiasi atsikratyti tos naštos… Visos trys dalys

yra iš 26 skyrių.

1 dalis. I skyrius. Bando prisitaikyti prie seminarijos rutinos. II skyrius. Smulkiai aprašomos

kasdieninės apeigos, Liudo pamąstymai, pasakotojo nuomonė. III skyrius. Vasaris

nagrinėja save, pasakoja gyvenimo gimnazijoje ypatybes, patirtus spūdžius. IV skyrius.

Variokas pasikviečia Liudą pasivaikščioti ir išdėsto savo nuomonę apie visas seminarijos

apeigas, kokios jos “komedijos”, taip Vasariui papasakojo, jog tokių kaip jis yra daug ir tik

retas tikrai turi tą įkvėpimą; Variokas nusprendė išstoti, nes vienintelis noras buvo –

užaugti kunigu tik egoistiniams tikslams; parodė Liudui laikraščių seriją, kuriose jis pamatė

uždraustą vaisių – moteris, kurias gimnazijos vadovybė iš tų laikraščių iškarpydavo arba

išskusdavo. V skyrius. Pirmą kartą į seminariją atvažiavo Liudo tėvai ir pirmą kartą jį

pamatė su sutana ir iškart pradėjo vadinti jį kunigėliu; kai jis parodė tėvams į Varioką ir

apie jį papasakojo, tėvai piktai pažiūrėjo ir iškart moralą atskaitė; Vasario pokalbis su

knygininku Jonelaičiu apie gyvenimą seminarijoje, kuris pakėlė puolusią Liudo dvasią;

kartu su Juozu Petryla, Kaziu Balseliu ir Petru Kasaičiu Liudui teko pasidalinti jam tėvų

paliktą lauktuvių dėžę, jie sėdėjo “žiurkininke” palėpėje, kurioje buvo galima pasislėpti nuo

prižiūrėtojo Mazurkovskio; išgirdęs prižiūrėtojo žingsnius ir kosėjimus apie tai

puotaujančius įspėjo vienas klierikas (“visgi yra tokių geradarių…”); draugams pranykus

“žiurkininke” Vasaris vis dar stovėjo sustingęs prie savo atvertos dėžės, kol pagaliau durų

neatvėrė prižiūrėtojas, kuris po to atskaitė moralą. VI skyrius. Baigėsi pirmieji mokslo

metai. Prieš išvykstant dvasios tėvas pamokė kaip reikia elgtis. Važiuodamas namo Liudas

negalėjo atsigėrėti gamta, kurios jau seniai nematė. Laukė nesulaukė gimtojo kaimo.

Žmonės nusiimdavo kepures prieš jį. Džiaugėsi, kad niekas jo nebežadins. Susitiko savo

parapijos klebonas, kuris, ne kaip tikėjosi, buvo mielas ir geras. Su klebonu nuvažiavo į

kitą parapiją, kurioje gyveno Petryla. Ten klebonas, su turtingu stalu, turėjo augintinę

Liucę, ištvirkusią mergą, kuriai baisiai patiko kunigai. Liudas pamatė, kad klebonai ne tokie

šventi ir kad Variokas buvo sakęs tiesą. Vasaris pamatė, kaip klebonas susiginčijo su

abstinentu Šilučių vikaru, dėl grafino alkoholio. Susitiko Liucę ir iškart apdegino jai ranką,

dėl ko jis ilgai save graužė ir tuo metu nieko negalėjo jai pasakyti. VII skyrius. Ilgai galvojo

apie scena su Liuce ir kūrė, kaip pasitaisyti. Paskutinę atostogų dieną Liudas nusprendė

praleisti pas Petryla, kad tik pasimatytų su Liuce. Vasaris karščiai diskutuoja su studentu

apie kunigijos naudą ir esmę. Liucė prieina prie Liudo ir uždengusi jam akis prašo spėti,

bet ne spėja, o “prašo leisti”, atsakymas Liucei nepatiko “Fi”, nes buvo per daug jau

nuolanku, bet Liudas toks jau buvo. Jis vėl milijoną kartų įsivaizdavo šią sceną ir vėl save

graužė, kad galėjo prieš ją pasirodyti ir geriau. VIII skyrius. Nauji mokslo metai. Gyvenimas

jau nebe “labirinte” po keliolika žmonių, o kambariuose po keturis. Į kambarį Liudas

grįždavo tik nakvoti, o taip eidavo į aulę ir ten skaitydavo bei daug galvodavo. Galvojo jis

apie nuotykius su Liuce iš išvis apie moteris, kokios jos iš kelio vedančios ir ar turi jos ką

gero. Per dvi savaites Vasaris vėl apsiprato, bet jam buvo liepta grįžti į “labirintą” ir jo

menki bandymai ką pakeisti buvo nieko verti. Jis buvo per daug nuolaidus ir nuolankus. IX

skyrius. “artinosi dideli Panos Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai”, labai iškilminga

šventė.. daug ruoštis. Vėl apgalvoja savo veiksmus jei susitiktų Liucę. Nupasakoja visą

ceremoniją, kurios metu giedodamas pamatė moterį su baltu gaubtuvu ir ji jam įstrigo giliai

atminty. Ta Nepažįstamoji buvo jo įsivaizduojamas idealas. Toji moteris Liudui uždegė širdį

ir jis visą vakarą buvo kaip ne savas. Petryla praneša, jog žada atvažiuoti Liucė prieš

Kalėdas ir paerzina, kad dėl Liudo ji čia ruošiasi. Nors ir suintrigavo ši naujiena Vasarį, bet

daug stipresnis buvo Nepažįstamosios paveikslas. Giedoti Liudas pasirinko tą pačią vietą,

kad pamatytų JĄ. Ji stovėjo ten pat kaip ir dieną prieš tai. Po to Liudas galvojo ir svajojo,

kaip praeidamas jis pamatys jos veidą, kurio niekad nepamirš, ar bent prisilies prie jos. X

skyrius. Poilsio diena – Liudui apgalvoti savo įspūdžius. Parašo pirmą savo eilėraštį, kurį

skaito daug kartų ir bando analizuoti, lyg tai būtų ne jo. Prasidėjo nauji mokslai: filosofija,

logika. Liudas bibliotekoje bandė susirasti įdomių knygų, bet tokios buvo uždraustos, bet

Jonelaitis jam pasiūlė pavartyti slaptą lietuvišką laikraštį, kurį gražindamas atnešė, kaip

buvo prašomas, savo parašyas eiles, kurias visgi išspausdino. Vėl Liudas bandė įsigilinti į

savo eiles. Kitą dieną Jonelaitis Vasarį supažindino su kitais rašančiais į laikraštį

gimnazistais Petru Varnėnu ir Matu Sereika ir jie visi priėmė Liudą į savo slaptą draugiją.

Varnėnas pamokė, jog reikia rašyti iš sielos, o ne iš reikalo. Xi skyrius. Atvažiavo Petrylos

klebonas su Liuce, kuri Liudą praminė Pavasarėliu, kas jo širdį dar labiau pradžiugino.

Petrylos, Liucės ir Liudo pokalbis. Liudas bando nagrinėti ir įspėti Liucės praeitį. Ji

padovanoja jam pirštines, kurios kaskart jas užsimovus primins jam ją. Petryla toliau

prikaišioja Liudui apie Liucę. Bet vėl išvydus Nepažįstamąją, jį vėl pagavo nesuprantamas

jausmas. XII skyrius. Artėja Kalėdų karnavalas ir “Šviesos” nariai, su Liudu, svarstė jo

programą. Varnėnas sumanė padeklamuoti Maironio “Skausmo balsą”, visi tam priešinosi,

bet veltui. Deklamuojant jį, visa salė suščiuvo, o po koncerto Varnėnas gavo daug pylos, ir

tai aptarinėjo su draugais. Visi bijojo, nes buvo pasakyta: “Turi puikybės”, o šie žodžiai

beveik liepia eiti iš gimnazijos. Šie įvykiai dar padrąsino Liudą, jis sekė visą lietuvišką

spaudą ir iš jos mokėsi, nes net lenkiškos literatūros paragavo labai nedaug. Liudas

daugiau skaitė nei mokėsi. Mokslo metų pabaigoje, Varnėnui buvo patarta nebegrįžti į

gimnaziją ir tai aptemdė skaidrią Liudo nuotaiką. Bet išgirdęs perpasakotą moralą, jame

rado daug tiesos, apie klieriko pažeidžiamumą…ir kad kunigas nesuderinamas su literatu.

XIII skyrius. Po paskutinio metų įvykio pusę atostogų Liudas neatsigavo ir prieglobsčio

ieškojo savo Aušrakalnyje, nuo kurio atsiskleisdavo dideli ir gražūs plotai ir toliai,

įkvėpdavę Liudą rašyti. Vėl nusprendė aplankyti Petrylą, o labiau Liucę, bet nusivylė, nes

tiek apgalvojęs susitikimo variantu buvo tiesiog ignoruojamas, nes ji užsiėmė su studentu,

kuriam, kaip Liudui rodės, Liucė buvo papasakojus apie jį ir jo nesėkmes su ja. Grįžęs vėl

liko į savo kalną apmąstyti naujus įspūdžius, nors ir nekokius. Po kelių dienų atvažiavo pas

jį Liucė, bet tik dėl kriaušių, kurias augino jo tėvas, kuris buvo pamalonintas, kad jo

kriaušės kam nors rūpi ir kad Liucė tiek daug apie jas nusimano. Kai senis Vasaris panoro

pakalbėti apie bites, Liucė pašiurpo, nes jų nekentė, bet apie bites daug žinojo ją atlydėjęs

vargonininkas, todėl primygtinai įsisiuliusi ji su Liudu užlipo į jo Aušrakalnį, kur ji pasiteisino

dėl savo elgesio, kur jie prisiminė ir pasijuokė iš Liudo nuolankumo su ja. Liucei patiko

Liudo kalnelis ir prisiskynusi gėlių, kurias vešis namo, paprašė ją dažniau lankyti ir

neužmiršti, kas Liudą vėl išmušė iš vėžių. XIV skyrius. Aprašo nesutarimus su lenkais

gyvenančiais tame pačiame kambaryje. Mokosi duoti išrišimus, suprasti nuodėmės

sunkumą, pasakoja apie naują mokslą. XV skyrius. Vasario dienynas, kurio neskaičiau.

XVI skyrius. Išmetamas penkto-paskutinio kurso studentas Radastinas prieš pat

įšventinimą už netinkamą elgesį ir po kiek laiko perskaito jo laišką adresuotą vienam iš

gimnazistų, nežinia kuriam, o rašo kaip gerai būti laisvam… gauna laišką nuo jau anksčiau

išmesto Varnėno, kuris rašo savo nuomonę apie Liudo eiles, truputį moko. Vasaris ryžtasi

užmiršti Liucę, bet nieku gyvu nepamirš Nepažįstamosios, kurią mato bažnyčioje per

apeigas. XVII skyrius. Prieš pat trečiųjų mokslo metų pabaigą, bibliotekininkas Jonelaitis

pasiūlo Liudui vasarą aplankyti Kauną, Vilnių, Trakus, kad pasisemti naujų minčių kūrybai.

Kartu važiuoja Kasaitis ir jie trise šnekasi apie lietuvių nutautinimą. Liudas džiaugiasi šią

vasarą nesusitikęs Liucės, nes taip geriau jo kunigo karjerai, tačiau tik tris savaites tebuvo

namie. XVIII skyrius. Prasidėjus kevirtiesiems jo klerikavimo metams jis susimąstė apie

savo pašaukimą, kadangi visuose dvasiškuose pašaukimuose jis nerado jokios atgaivos,

jam tai buvo tik darbas. Tų metų pirmą pusmetį jis kas vakarą prie š miego metą sėdėdavo

tuščioje, tamsioje koplyčioje ir laukė naujų jėgų antplūdžio, bet tas koplyčios jaukumas ir

ramybė atbuko ir jam vėl buvo negera. Jis labai uoliai studijavo visus mokslus ir tikėjosi

juose kažką rasti, bet veltui. Atbuko net jausmai Nepažįstamajai, jo pasikeitimą pastebėjo

ir draugai ir sakė, kad jis ilgai taip neištvers. Bet atėjus pavasariui jis atgijo, nes išgirdęs

pirmą vyturio giesmę jis prisiminė vaikystę, mamą…ir nuo to laiko ji jau nebegalėjo tūnoti

tamsioje koplyčioje, nes jis pradėjo atgyti, atgijo jo jausmai pamačius Nepažįstamąją. Ir iš

to uolaus kažko ieškojimo ir laukimo jis vyresnybės akyse tapo patikimas ir jo jau

nebesaugojo akyla jų akis. Vasaris dar labiau užsidarė savyje ir nepametė ryžto tapti geru

kunigu, pasitikėdamas tik savo jėgomis. XIX skyrius. Į seminariją atėjo naujas profesorius

Vingelevičius, kuris piktindavo visus savo anekdotais, juokeliais… Vėl intensyviai Liudas

save nagrinėja. Skaitydamas savo mėgstamiausią eilėraštį “Silentium” jame rašomus

žodžius priskiria sau ir rašo dienoraštį. Be to pradėjo intensyviai mokytis. XX skyrius.

Liudas pakviečiamas į Kleviškio klebono Kimšos 50 metų ir 25 metų kunigavimo

sukaktuves, nuo dabar klebonas kanauninkas. Tą kartą jis Liucę sutiko visai kitokia nei

visada, ji buvo nuliūdusi, kenčianti, baikšti, kokios Vasaris atstumti negalėjo, o taip norėjo.

Vėliau vėl pokalbis su Liuce apie jį patį. Liucė stengiasi jam įskiepyti truputį jausmo, bet jis

nesileidžia, bet iškelti išleistuves Liudas pasižada, nes kitais metais jis jau gal būt bus

subdiakonas, o ji jau ištekėjusi, ko Liudas labai norėjo, nors kai kas kitas jam tai

pasakydavo jam suspausdavo širdį. XXI skyrius. Liudas save graužė, kad po tokio

užsispyrimo pamiršti ir numarinti draugystę su Liuce jis ne tik ją atgaivino, bet ir nužengė

toliau nei buvo. Jis vėl pervaizduodavo to vizito vaizdus, kalbas… Jis pradėjo nebe taip

uoliai atlikinėti klieriko pareigas, nes nebegalęjo susikaupti. Per atostogas kai Vasaris

važinėjo po Vilnių, Liucė kiekvieną šventadienį jo laukė su nerimu, bet veltui, o daktaras

Brazgys kaip įmanydamas siekė jos rankos, tačiau ji nesileido, nors ir klebono buvo

įkalbinėjama. Liudas atvyko pakviesti Liucės į išleistuves. Jiedviem vėl teko jausmingai

pasišnekėti ir prisiminti visas kartu praleistas akimirkas, kas Liudo širdį plėšė

neapsakomai. Taip pat jam atsivėrė akys ir jis kleboną Kimšą pamatė kitose spalvose…

Važiuodamas namo jis galvojo apie ateitį, kokia ji bus jam esant kunigui, o jai ištekėjus. Jis

prisiminė kaip sunku būti kunigu ir likti padoriu. Bet jis save apgaudinėjo, nes kuo

pavojingesni vingiai su Liuce jam pasitaikydavo, tuo jam atrodė tai taip nekalta. XXII

skyrius. Atėjo išleistuvių metas. Liudas buvo be galo laimingas, nes su Jonelaičiu kartu

atvyko ir seniai matytas Varnėnas, kuris mokėsi užsienyje. Iš pradžių visi buvo nedrąsūs,

nes vieni kitų nepažinojo, bet reikalai po truputį taisėsi ir Liucei prasižiojus visi nuskubėjo į

Liudo Aušrakalnį, pakeliui dainavo giesmes; lipimas į kalnelį visiems buvo be galo smagus,

o užlipę niekas nenuobodžiavo: kalbėjo, dainavo, o galiausiai šoko ir niekam nebuvo

svarbu, kad žaidimuose dalyvavo ir klierikai lygiomis teisėmis, nes tai buvo teisėta kaip

kunigams. Vakarienė, visi prie stalo, kanauninkas moko, pasakoja. Kai visi pradėjo

skirstytis, Liucė su Liudu susitiko tarpduryje ir ji paprašė ją lapydėti iki pakalnės, nes paliko

ten savo skarą. Ten nuėję jie jautėsi labai drovūs, bet Liucė buvo ryžtingesnė ir visaip

bandė vilioti Liudą, kuris iš visų jėgų tam priešinosi, ir kai buvo momentas pasibučiuoti jis

nusisuko ir pasiūlė eiti namo. Dėl to, kad nepabučiavo jis ilgai gailėjosi, nes tai būtų buvęs

pirmas ir paskutinis jo bučinys. XXIII skyrius. Prasidėjus penktiesiems seminarijos mokslo

metams jis vėl kratė savo galvoje išleistuves ir tą įvykį pakalnėje. Kaip ir visi klierikai

susirūpino mokslais, nes svarbiausias buvo rusų kalbos egzaminas, bet prieš juos visą

valdžią nugirdydavo ir nusirašydavo, nes vargu ar kitaip išlaikytų. Stengėsi atlikinėti visas

klierikiškas pareigas, kad užmirštų prieštaravimus savyje ir todėl apie jį valdžia buvo geros

nuomonės, ko pasekoje jam pranešė, kad bus šventinamas į subdiakonus. Dėl to Petryla

labai pavydėjo. Keletas pamokslų iš dvasios tėvo per pasirengimo išventinimui dienas, per

kurias Vasaris dar labiau plėšėsi. Jis vėl prisiminė Varioko žodžius, jog visos apeigos tėra

komedijos bei prieš akis atsistojo nuogos vergės kūnas, kurį matė Varioko rodytuose

žurnaluose ir tas vaizdas nuo jo nesitraukė ir pabėgti nuo jo negalėjo. Ir kai papasakojo

apie tai dvasios tėvui, jam pasakė, kad jis yra pervargęs ir dažnam taip pasitaiko. Jis

tikėjosi per išpažintį gauti didelę bausmę, bet dvasios tėvas visai ant jo nepyko už

nuodėmes. XXIV skyrius. Nekantriai laukiama įšventinimo apeigų. Visi klausinėja,

kabinėjasi prie Liudo ir neiškentęs Petrylai atsako, jog mielai pasikeistų vietomis, bet tai ne

jo valia. Įšventinimo apeigos. Po savaitės dingo jo Nepažįstamoji. Vasaris visur eidavo

vienas ir nieko prie savęs neprisileisdavo, nes turėjo argumentą – brevijorių, kurį

nešiodavosi ir nagrinėdavo, o tuo tarpu Balselis dėl jo kamavosi, nes niekaip negalėdavo

gerai kalbėti brevijorių kaip reikalaujama. Vėl savęs nagrinėjimas ir taisyklių nusistatymas

dėl rašymo ir Liucės. XXV skyrius. Liucė nusprendžia ištekėti, bet iš širdies Vasario

neišmeta, nes Brazgio paklausus kada vestuvės ir šiam labai nustebus ir neįsitikinus ji

pasako, kad nemyli, bet tekės. Liucė atvažiuoja pakviesti Liudą į jos vestuves per Žolines ir

jie vėl kalbasi akis į akį ir ji vėl nori, kad Liudas adidarytų savo širdį jausmams, bet jis

priešinasi. Ji patarė jam būti jausmingesniam, bet tai, kaip Liudui atrodė, buvo jau per vėlu.

Liucės vestuvės, kurių norėjo kuklių, bet klebonas sukvietė nemaža žmonių ir padarė

iškilmes, bet Liucė nepyko. Per vestuves ji buvo apsirengusi juodai ir neišrideno nė vienos

ašaros, kas visus labai stebino ir piktino. Vasaris po vestuvių savęs nebesuprato ir

nenorėjo suprasti, todėl laukė paskutinių atostogų pabaigos. XXVI skyrius. Šeštame kurse

prieš Velykas buvo įšventintas į diakonus ir gyveno ramų, užsidariusio savyje kunigo

gyvenimą. Jis jau nebesigilino į save, nes bijojo ir nenorėjo; kaip pats sakė, jis laukia galo,

kad kuo greičiau prisiirtų prie kunigo ir išplauktų į pasaulį. Jis visą laiką mokėsi, nes jau

reikėjo mokytis laikyti mišias, o jis dar daug kur klysdavo. “Sekminių oktavoj” Vasarį ir jo

draugus turėjo įšvęsti į kunigus, bet Liudui buvo sunku suvokti, kad jis jau visateisis

kunigas, kad jis klausys išpažinčių, laikys mišias ir darys visus kunigui pavestus darbus.

Pirmas savo mišias paskyrė “per šventą Mariją Magdaleną”, nes buvo tinkamiausias

visiems metas – po šieno nuėmimo ir prieš rugiapjūtę. Daugumai rašė raštu pakvietimus,

bet pas ponią Brazgienę Liuciją nuvažiavo pats ją žodžiu pakviesti. Susitikus vėl apėmė

prisiminimai ir vėl jis su reikalais, o ji iš jo nori jausmų (bet jau ne meilės). Mišioms buvo

intensyviai ruoštąsi, nes iškilmės turėjo būto didelės ir dar savimi nebuvo užtikrintas kun.

Vasaris. Atėjo mišių metui liudas labai jaudinosi, bet turėjo užnugarį, nes archidiakonu

rengėsi pats kanauninkas Kimša. Šį kartą atvykus Liucė vietoj skrybėlės, kaip jai buvo

įprasta, buvo su šaliu ir ji visa priminė Vasariui jo Nepažįstamąką. Rengdamasis Liudas

neuskalbėjo tam reikalui skritų maldelių, nes buvo susijaudinęs ir bijojo per mišias suklysti.

“Nuleidęs aksi, jis priėjo prie altoriaus laiptų, giliai nusilenkė ir pradėjo savo pirmąsias

mišias: – INTROIBO AD ALTARE DEI.”