Balys Sruoga

Biografija

Gimė turtingų ūkininkų šeimoje. Brolis Adolfas Sruoga. Nuo 1903 m. spalio mėn. mokėsi Vabalninko parapinėje mokykloje, 1906–1914 m. – Panevėžio realinėje gimnazijoje. Priklausė kairiųjų moksleivių draugijai – aušrininkams, tapo jų lyderiu.

Balys Sruoga

Gimė:1896m. vasario 2 d.

Baibokai, Vabalninko valsčius

Mirė:1947 m. spalio 16 d. (51 metai)

Vilnius

Tėvas: Pranciškus Sruoga

Motina: Agota Sruogienė

Sutuoktinis(-ė):

Vanda Daugirdaitė-Sruogienė

Vaikai:Dalia Sruogaitė

Veikla:poetas, prozininkas, dramaturgas, teatrologas, literatūros ir tautosakos tyrinėtojas

Alma mater: Miuncheno universitetas

Knyga „Dievų miškas“

1. Kūrinio žanras.2. Temos, problemos, vertybės, pagrindinė mintis.

3. Trys temos rašiniams

4. Fabula

5. Veikėjai, Balys Sruoga.

6. Aprašyti 2-3 esesininkus.

7. Paaiskinti žodžius: ironija, humoras, satyra, šaržas, groteksas. Išrinkti pavyzdžius iš knygos

8. Kūrinio stilius?

9. Kodėl autorius ironizuoja?

10. Parašyti tris kontekstus

11. Žymios mintys, citatos

12. Filmo „Dievų miškas“ recenzija

1. B. Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ žanras yra memuarų romanas. Paprastai memuarų centre - autoriaus asmenybė, jo patirtis, jo psichologinis pasaulis. Autorius pasakoja apie savo praeitį, knygoje užrašo savo prisiminimus Štuthovo koncentracijos stovykloje.

2. Hitlerinio lagerio vidinis mechanizmas: jo struktūra ir istorija, institucijos, esesininkų ir kalinių sudėtis bei santykiai, lagerio hierarchija. Konkrečiai parodoma ne tik bedugnė tarp normalios psichikos ir sadizmo, bet ir kraštutinės sadizmo formos. Lageryje žmones pamiršta civiliniame gyvenime tutėjusias vertybes ir pasiduoda gyvūliškumui, kovoja dėl išgyvenimo tragiškomis sąlygomis. Nebelieka gailėsčio, užuojautos kitam, jausmai užgožiami žiaurumu. Šio kūrinio pagrindinė mintis: Kaip fašizmas 20a. Viduryje galėjo paversti žmogų žvėrimi.

3. Temos rašiniams:

Ar verta aukotis žmonėms, kurie prieš tave smurtauja, kad išgyventum?

Ar tragiškos gyvenimo salygos gali visiškai pakeisti žmogų?

Kaip smurtas daro įtaką žmogaus mastymui?

4. Kūrinio fabula:

Kūrinio pradžia prasideda autoriaus pasakojimu apie Dievų mišką, nuostabios gamtos ir ramumos kampelį. Dievų miškas prisiglaudė Baltijos jūros pakrantėje į rytus nuo Gdansko miesto. Iki 1939m. tai buvo mažai kam žinomas užkemsys. Šalia jo merdėjo mažas miestukas Štuthofas, kokių Vokietijoje buvo tūkstančiai. Miestuką su Gdansko miestu jungė asfaltuotas plentas ir siauras geležinkelis. Ir gyveno tenai patys nuobodžiausi žmonės – Prūsų vokiečiai. Pasibaigus lenkų – vokiečių karui, Gdansko miesto savivaldybė nutarė Dievų miške įsteigti koncentracijos lagerį. Į koncentracijos lagerį buvo vežami visi nepaklusnūs Lenkijos piliečiai ir Hitlerinės vokietijos priešai. Dievų miškas buvo toli nuo pašalinių akių ir ausų. Iš vienos pusės buvo Baltijos jūra, iš kitos garsioji jūros įlanka, iš trečios didžiulė dvišakė Vysla.

Hitlerio Vokietija garsėjo lageriais. Buvo rengiami: poilsio lageriai, sporto lageriai, politinio susibuvimo lageriai, karo pabėgėlių lageriai, darbo lageriai, jaunimo lageriai ir t.t Visų svarbiausi iš jų buvo koncentracijos lageriai. Jų paskirtis buvo naikinti Vokietijos priešus, tikruosius ir įtariamus. Štuthovo lageris gyvavo nuo 1939 iki 1944m. pabaigos. Iki 1942m pabaigos lageryje atsidūrė daugiau kaip 20 000 žmonių iš kurių per ta laikotarpį liko gyvi arba iškelti į kitus lagerius 2 000. Vėliau lageryje kalinių sastatas keisdavosi 3-4 karus per metus.

1942 – 43m lageryje buvo 3500 – 4000 kalinių. Per 5 egzistavimo metus Štuthofas išaugo iš mažos stovyklos, užėmusios 12 ha plotą ir numačiusios sutalpinti 3500 kalinių vienu metu, iki 120 ha ir talpinančios 57000 kalinių (1944m.). Ji buvo suskirstyta į 39 mažesnes stovyklas.Štuthofe buvo laikoma 110 000 žmonių (vyrų, moterų ir vaikų; 25 tautybių ir iš 25 skirtingų valstybių). Tarp jų buvo lenkų, žydų, rusų, ukrainiečių, baltarusių, lietuvių, latvių, estų, čekų, slovakų, suomių, norvegų, prancūzų, danų, olandų, belgų, vokiečių, austrų, anglų, ispanų, italų, jugoslavų, vengrų ir čigonų. Įkalinimo laikotarpiu jie kentėjo nuo vergiško darbo, blogo maitinimo, baisių sanitarinių sąlygų, ligų, psichologinio ir fizinio smurto65000 žmonių mirė nuo tokių sąlygų, taip pat nuo egzekucijų sušaudant, pakariant, žudant dujų kamerose, fenolio injekcijomis į širdį, mušant ir kankinant, evakuojant jūra ir žeme.Štuthovo lageryje kalinys buvo anapus įstatymų. SS nariai galėjo juos apiplėšt, nušaut, pakart ir elgtis kaip tik nori. Ir visdėlto SS nariai negalėjo be kalinių pagalbos tvarkytis ir prižiūrėti lagerio. Senesnieji kaliniai, užsitarnaudavo SS vyrų pagarbą ir būdavo skiriami kalinių viršininkais. Jie taip pat mušdavo ir engdavo kalinius kaip ir SS vyrai, jei ne žiauriau. 1943m. Vokietijos okupacinė valdžia skelbia Lietuvos jaunimo mobilizacija į vokiškas SS eiles. Balys Sruoga ir kiti jo luomo nariai inteligentai patenka į lagerį už tai jog į mobilizaciją Lietuvos jaunimas nėjo, apart suklišusių ir sudžiūvusių poros vaikinų. Pirmosios savaitės parodė kokios žiaurios gyvenimo salygos lageryje ir kaip reikia kovoti už išlikimą. Lageryje kaliniai neturėjo jokių savo teisių, o jei ir turėdavo jų niekas nepaisydavo. Kaliniai buvo anapus įstatymų. Visi lagerio kaliniai gyventi buvo suskirstyti į atskirus „barakus“. Kiekviename bloke gyveno nuo šešių šimtų iki dviejų tūkstančių ir daugiau kalinių, nors oficialiai vietų bloke buvo vos 360, - tiek lovų. Lageryje, kaip minėta, buvo 24 - 26 tautų atstovų. Daugiausia čia pakliūdavo lenkų, antrąją vietą užėmė rusai, trečią - vokiečiai, ketvirtą – lietuviai, kurių nuolatos būdavo apie 300: vieni išmirdavo, jų vieton atsiųsdavo maždaug tiek pat naujų. Kalinių barakus valdė kaliniai esesininkai ir kiti SS vyrai. Kalinių medicininę būklę ir kitus reikalingus faktus užrašydavo raštinėje. Kaliniai buvo varomi dirbti į ivarius darbus: miško kirtimo, kelmų rovimo, vežimų tempimo, kitų barakų statymo ir kt. Prie kiekvienos darbo komandos buvo priskiriamas SS vyras, komandos vadas, kuris prižiūrėdavo komandos darbą. Kalinius į darbų komandas surašinėdavo darbų paskirstymi įstaiga – Arbeitseinsatz. Čia būdavo

užduodamas klausimas: kokį darbą moki dirbti? Ir jis būdavo svarbiausias kalinio buičiai ir sprendžiąs gyventi jam ar mirti. Kurpiai, siuvėjai, staliai, dailidės, kalviai, šaltkalviai, monteriai, elektrikai, stikliai, mechanikai, tinkluotojai ir kitokie amatininkai gauna darbą dažniausiai pagal savo specialybę. Inteligentija ten buvo nereikalinga. Inteligentai buvo skaitomi už nemokšas ir nieko vertus kalinius. Vienas kitas gaudavo darbą raštinėje, visi kiti buvo varomi rauti kelmų ar į panašius fizinės ištvermės reikalaujančius darbus. Žymiausi darbai buvo degtinės varymas ir alaus darymas tie kas turėjo tam sugebėjimų tikrai gerai gyveno. Kaliniai dar kitaip vadinami katorgininkai dirbdavo atviroje patalpoje žiema ar vasara jie turėdavo sunkiai dirbti. Jei pamatydavo juos nedirbančius gaudavo lazdų ar pora antausių per veidą. Bet vėliau buvo išrastas būdas kaip dirbti. SS vyrai vertindavo ne kiek kalinys nudirbo, bet ar dirbo. Prie kelmo būdavo geriau judėti ir šokinėti, apsimetant, kad kelmas raunamas. Buvo ir atskira darbo komanda – klipatos. Tai nusidirbę, sergantys ir prie mirties artėjantys katorgininkai, vos bepavelkantys žaizduotas, pūvančias kojas.

Lagerio katorgininkams oficialiai skiriama maisto norma - 1800-2000 kalorijų (kad išgyventum, mažiausia norma – 2500). Tačiau 1940-42 metais kalinys vargiai gaudavo 1000 kalorijų. Tad nenuostabu, kad jie labai greitai tapdavo klipatomis.Lagerio dienos valgiaraštis būdavo toks: Pusryčiai: Duonos bryzelis ( apie 150 g), kavos apie 0,5 ltr (retai pasaldyta) Pietūs: 0,75 ltr sriubos. Nuo 1944 m. II p. kartais dar košė, makaronai.Vakarienė: Duonos apie 100 g, ,truputis margarino. Taip turėjo būti, bet neretai net tokios maisto normos kaliniai negaudavo.Lageryje vanduo būdavo užkrėstas įvairiausiomis bakterijomis, todėl normalaus

vandens buvo galima nusipitkyi tik lagerio parduotuvėje. Lageryje būdavo vykdomos mirties bausmės: korimas, šaudymas, užmušimas, nunuodijimas dujų kameroje ir kt. Visgi populiariausias iškeliavimo pas Abraomą būdas – mirtis iš bado. Ironiškai aprašoma dujų kamera: baisiai menka ir nepatogi buvo ir dujų kamera. Drabužius dezinfekuoti tenai šiaip dar taip buvo galima,- ir tai gerose vilnose palšieji gyvulėliai pakeldavo visą pirtį,- likdavo gyvi ir sveiki. Bet kai ateidavo reikalas dujomis žmones nuodyti, tai jau baisus vargas buvo. Dujos įleisti tenai labai nepatogu būdavo. Tuo reikalu tam tikri SS vyrai užsidėję priešdujines kaukes turėjo lipti ant barako stogo, dujas gaminančius preparatus mesti pro kaminą į pečių, iš kur jos labai nenoriai sklido į patalpas ir labai nesiskubino atlikti savo pareigas. Pats kaminas reikėjo aklinai užkimšti, kad dujos be reikalo į padangę nesieikvotų. Praslinkus nustatytam laikui reikia dujos išleisti,- vėl lipk ant stogo it morcinis katinas. Kas ir besakyti, labai keblu buvo. Lageryje buvo dar ir ligoninė. Į ligoninę nepriimdavo jei temperatūra nebūdavo aukščiau 39 laipsnių, nuo 1943m ir 38 laipsnių. Dažniausios ligos – bendras kūno nusilpimas, kraujo apytakos pakrikimas, vidurių kataras, flegmona, cholerina, vidurių šiltinė, demėtoji šiltinė, dizenterija, plaučių uždegimas. Balys Sruoga gyvendamas lageryje praėjo daug sunkių darbų, net ir klipatos dalią, bet šiaip netaip išsikapstęs gavo vietą raštinėje. Surašinėdavo įvairiausius svarbius dokumentus apie veiklą lageryje. Lageryje dar buvo ir moterų barakai. Jie buvo atskirti nuo vyrų barako aukšta tvora. Moterims su vyrais ir atvirkščiai bendrauti buvo griežtai draudžiama, bet nepaisant to aukštesniojo rango kaliniai sugalvodavo būdų kaip patekti ar susitikti su moterimis. Dažniausiai moterys pakliūdavo į lagerį už laisvo būdo darbą arba buvo skaitomos kaip pilietinės kalinės . Tai reiškia jog jos irgi vienaip ar kitaip buvo Vokietijos, o ypač nacių priešės. Dažniausiai moterys dirbdavo skalbykloje, todėl katorgininkai ar SS vyrai slaptai bendraudavę su jomis dažniausiai būdavo gerai apsitaisę ir švariai apsirengę. Klipatoms tai nerūpėjo. Jie norėjo tik išgyventi. Artimi žmonės ar šeimos nariai katorgininkams galėjo siūsti maisto, drabužių ir kitų būtinų priemonių, bet retai kada siuntiniai pasiekdavo adresatus. Apskrtitai vogimas lageryje buvo laikomas organizavimu. Baisiau buvo pavogti iš SS vyrų ar eilinių katorgininkų bulvę ar kokį šviežią burokėlį. Taip pat nieko nereiškė ir žmogaus užmušimas. Jau geriau užmušti žmogų, nei pavogti iš jo bulvės ar lašinių gabalėlį. Kai 1944m

Vokiečiai pralaiminėjo karą Štuthofo lageryje likusius gyvus kalinius apie 2000 jie perkėlinėjo į Vokietiją. Pėsčiom jie ėjo keliasdėšimtį kilometrų, varginga kelionė nusinešė daug kalinių gyvybių. Pats B. Sruoga nebegalėdamas paeiti nuo savo komandos atsiskyrė kaimo Goddentow pradžioje, grafo dvaro kieme. Ten jį suradusi Raudonoji armija padėjo išgyventi.

5. Pagrindinis veikėjai, Balys Sruoga.

Knygoje daugiau kaip šimtas veikėjų.Stovyklos viršininkų ir prižiūrėtojų paveikslai kuriami taip: išryškinama kuri nors biografijos detalė, satyriškai nuspalvinamas charakterio bruožas, akcentuojamos kalbos intonacijas (čia daug padeda išradingos lagerio keiksmažodžių parafrazės). „Dievų miško“ pagrindinis veikėjas ir yra pats Balys Sruoga. Jis ironiškai aprašosavo sunkų gyvenimą, kaip jis buvo išveštas į Štuthofo koncentracijosstovyklą. Kaip ir minėjo B. Sruoga koncentracijos lageryje išlikdavo tik patys stipriausi fiziškai ir dvasiškai. Toks buvo ir romano autorius. Jis nepasidavė SS vyrų daromai priespaudai, ne vieną kartą atsisakė geriau gyventi išduodant savo tėvynę. Tai puikiai parodo vien priežastis dėl ko B. Sruoga papuolė į koncentracijos lagerį. Jis buvo inteligentijos atstovas , protingas žmogus. Tam, kad neišprotėtų į lagerio gyvenimą žiūrėjo su pašaipa, humoru ir ironija. Tai, kad jis buvo stiprus parodė jo išlikimas gyvu per visus penkis lagerio metus. Žinoma jį lydėjo ir sėkmė.

6. Žymiausi esesininkai, jų aprašymas.

Majeris – Traugotas Majeris, kilęs berods, iš Pfafendorfo kaimo, netoli Augsburgo. Grynas bavarietis. Majeris buvo aukšras, lieknas juodbruvas vyras, visuomet dailiai nusiskutęs. Padoriame gyvenime galėjo būti tikru gražuoliu. Išsilavinimo buvo jis menko, bet turėjo bavarų valstiečio apčiuopiamai galvojančią makaulę. Jis buvo vienas protingiausių lagerio SS vyrų. SS buvo jisai iki kaulų smegenų. Po blakstienomis šalia nosies turėjo ištatuiruotas mažiukes SS raides, - atseit, kailio nebepakeisiąs bet kokiomis aplinkybėmis. Jis vaikšiojo stypinėdamas ant vienos kojos, tai ant kitos, visiškai kaip gandras. Todėl jis lageryje bubo vadinamas – bavariškas gandras. Jis buvo tiesioginis visų kalinių valdovas. Jis vadovavo raštinei ir į jo betarpę žinią, likimui lėmus, aš ir patekau raštininku. Majeris nuolat valkiojosi po kalinių gyvenamą lagerį. Labai mėgdavo jisai kalinius su lazda pabaksnoti, koja paspardyti, antausiais apdalyti. Ypač jeigu jam pasigėrusiam pasitaikydavo atplitoti į lagerį ir landžioja po kalinių barakus. Ilgai negalėjau suprasti kaip tai nuo girto viršininko pliaukštelėjimo žmonės taip greitai griūva. Pasirodo, čia gilios išminties būta. Girtas Majeris baisiai įsižeisdavo, kai kalinys, gavęs jo antausį, nenugriūdavo. Majerio mušeikiška savimyla būdavo smarkiai pažeista. Jis gerbdavo tuos, kurie garbingai mušė, žudė tuos kurie buvo prieš SS vyrus ir visą nacistinę sistemą. Tokius žmones jis mylėdavo ir net vieną kartą padovanojo alaus bačką. Šitą Majerio sancta simplicitas vis dėlto reikia jam atleisti: jis buvo šventai įsitikinęs, kad kaliniai nėra žmonės.

Arnas Chemnicas – civiliniame gyvenime buvęs viešbučio durininkas. Lageryje jis buvo raporto dalies vadas. Tai buvo aukštas sudžiūvęs vyras trijų dešimčių metų, bet atrodė turįs jau ne mažiau keturių dešimčių penkių. Per anksti vyras paseno, - įvairios gausios nuodėmės buvo prislėgusios jo sąžinę, jeigu tiktai iš visos jis ją kada nors buvo turėjęs. Tai buvo itin niaurus ir atkaklus banditas. Jis buvo visiškai menko išsilavinimo berniokas. Dar pusberniu tebūdamas, įstojo į nacių organizaciją, dalyvavo įvairiose žudynių ekspedicijose, lageryje prisitarnavo aukštesnio kareiviško laipsnio, - buvo SS vyresnysis feldfebelis. Visuomet klaikiai paniuręs, visuomet nekalbus. Ateina jis būdavo į mūsų raštinę, atsisėda į kampą ir tyli. Tyli valanda, tyli dvi, nieko neveikdamas. Kad nors

nusikeiktų, bjaurybė. Vis būtų ne taip klaiku. Užtat ir tarnybos reikalais su juo nebūdavo galima susikalbėti. Paklausk jo, būdavo, ko tarnybos reikalais, - jis kažką panosėje numykia, tuoj pasikelia ir išeina. Kai chemnicas kvočia, kalinys vis tiek turi prisipažinti kaltas esąs. Chemnicas jį muš tol, kol jis prisipažins. Be lazdos ar iš vielų susukto, guma aptempto rimbo, kitos tardymo priemonės Chemnicas neturėjo. Prisipažinsi – Chemnicas nemuš. Tiktai Majeris parašys į Berlyną raportą ir po kelių mėnesių ateis iš Berlyno raštas su oficialia paskirta bausme, - penkiais, septyniais, penkiolika smūgiais. Chemnicas paprastai pavaduodavo Majerį kulkų į pakaušiu reikalu. Chemnicas dažnai versdavo lagerį vokiškas giesmes dainuoti, jo įsakymų turi stovėti valandą, ir kitą – ir giedoti vergų giesmes ir net apie lagerio naudingumą. Chemnicas baisiai nekęsdavo mūsų lietuvių bloko, - iš viso jis nepakęsdavo inteligentų. Nuolat koliodavo mus bjauriais žodžiais, ketindavo mus iškarti ir iššaudyti. Kartais mūsų palangėje iš revolverio paspragindavo, bet realiau paliesti nedrįsdavo, - mes buvome Maherio, ne Chemnico žinioj. Iš visų inteligentų lageryje jis pasitikėjo tikrai dviem lenkais, raštinėje dirbusiai, ir dėja – manimi, - taip bent pats ne kartą buvo pasakęs. Kodėl jis taip manė sunku pasakyti. Nebent todėl, kad ir aš kaip jis visuomet tylėdavau, - jis ir manė, turbūt, niauru banditu laikė.

7. Ironija - paslėpta pajuoka, žodžio ar frazės vartojimas perkeltine reikšme, priešinga tiesioginei.

Saržas - greitai nupiešiamas satyrinis arba humoristinis žmogaus portretas.

Satyras - veikalas, kuriame išreikštas pasipiktinimo jausmas prieš negatyvius reiškinius, išjuokiamos žmonių ydos ir silpnybės.

Groteskas - meninio vaizdavimo tipas, pagrįstas fantastika, komizmu, gražaus ir bjauraus, juokingo ir baisaus, tikroviško ir negalimo deriniais.

Humoras - sugebėjimas pastebėti juokingus, keistus tikrovės reiškinius. Linksmumas, polinkis juokauti.

8. Romano stilius.

„Dievų miške" B. Sruoga juokiasi iš visko. Didžiausia aštraus, pikto, geliančio juoko dozė pliekia absurdišką lagerio tvarką, nuvainikuoja įvairaus rango jos vykdytojus, kurių portretai knygoje tiesiog karikatūriškai ryškūs ir apibendrinti. Neretai autorius pasijuokia ir iš savo klipatiškos padėties lageryje, iš savo negalios ir inteligentiško nepraktiškumo, su kraupia šypsena aprašo lagerio darbus, „apelius", nakvynę barakuose, iš kurių po nakties išvelkami keli ar keliolika lavonų. „Juodojo", „pakaruokliško" humoro pliūpsniai neretai lydi ir tiesioginio susidorojimo su kaliniais epizodus - mušimo, bausmių (kaip sakoma knygoje, „kalinių kaulų sutratinimo ar visiško kalinio nubildinimo"), net lavonų skaičiavimo, tampymo ir deginimo scenas (skyriai „Numirėliška dalia", „Giltinės pastogė" ir kt). Apibendrinat B. Sruogas juokiasi iš valdžios sistemos ir jų vadovų.

9. Kodėl autorius ironizuoja?

Tai savotiškas B. Sruogos ginklas prieš aplinkos brutalumą, žmogiškosios būties pamatų ir normų iškraipymą, netikrumą dėl savo ateities ir net gyvybės. Tai pastanga nepasiduoti niokojančiam lagerio poveikiui, klipatos pasaulėjautai, išlikti žmogumi bet kurioje situacijoje.

10. Trys kontekstai kūrinio „Dievų miško“ temomis.

Ar tragiškomis gyvenimo salygomis žmonės pamiršta savo vertybes?

Kiekvienas iš mūsų turime savo vertybes, pricipus, kuriais vadovaujamės savo gyvenime. Bet ar tragiškomis gyvenimo salygomis mes išsaugome savo vertybes? Į šį klausimą puikiai atsakė rašytojas B. Sruoga savo memuariniame romane „Dievų miškas“. Kūrinyje pasakojama apie tragiškas gyvenimo salygas vokiečių koncentracijos lageryje, Štuthofe. Nuo miegojimo siaurose lovose tryse iki numirėlių pakelėse. B. Sruoga rašojog tokiomis salygomis mandagumas ar bet kokios kitos padorios vertybės yra užmirštamos. Tampi sadistišku, egoistišku žvėriuku, kovojančiu už išlikimą. Autorius įrodė, kad vertybės, kurias turime civiliniame gyvenime, žiauriomis gyvenimo salygomis nebereikalingos, svarbi tik tavo gyvybė ir išlikimas šioje žemėje.

Ar antrojo pasaulinio karo metu Vokietijos valdžia darė įtaka jos tariamiems priešams ir jų gyvenimui?

Mes gyvename ir priemame sprendimus patys, bet taip pat ir valdžia priiminėdama sprendimus daro įtaką musiškiems. Valdžia tai didybė! Valdžia mūsų išsigelbėjimas! Taip pasakytų ne vienas vokietis, nacis antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Bet patys naciai padarė didžiulę įtaką žmonėms, kurie buvo laikomi lageriuose kaip Vokietijos priešai. Tai puikiai aprašė ir pateikė lietuvių poetas, rašytojas B. Sruoga kūrinyje „Dievų miškas“ Nuo šių „Dievų“ priklausydavo kalinių sprendimai ir net visas gyvenimas. Jei nepaklūsdavai Hitlerinės valdžios sistemai būdavai žiauriai baudžiamas. Žiaurios gyvenimo salygos, žiaurus elgesys su žmonėmis. Antrojo pasaulinio karo metu valdžia net ir ne nacistams buvo labai įtakinga ir svarbi. Jį darė įtaką paprastiem pyliečiam jų gyvenimui, sprendė mirties ir gyvybės klausimus.

11.Žymios mintys, citatos iš kūrinio „Dievų miškas“.

Ko ko, bet kvailių visur yra daugiau, negu reikia. Kiekviena tauta jų turi ir sau, ir eksportui pakankamai, lygiai kaip kiekviena tauta turi nuosavus latrus ir šventuosius.

Baroko susmukimas į baraką - šis istorinis procesas vaizdžiai apibrėžia vokiečių kultūros raidą Hitlerio papėdėje.

Tikrai, ko vertos visos mano knygos, jei dvidešimtojo amžiaus viduryje civilizuotas Europos žmogus žmogėdra darosi.

Ir jeigu aš esu, tai todėl, kad žinau kiekviename pakeleivingame broly ir sesery gyvenančią sielą mano.

Mirtis yra paprastas dalykas, žymiai didesnio meno reikalauja gyvenimas.

12. Filmo „Dievų miškas“ recenzija

„Dievų miškas“, apie mums nepažįstamą, žiauriai nuskambėjusią lagerio sistemą

Filmas „Dievų miškas“ buvo sukurtas 2005 metais. Ši istorija sukrėtusi visą pasaulį, palietė visų širdis. Filmo režisierius Algimantas Puipa bandė perteikti Štuthofo koncentracijos lagerio gyvenimą ir kaip žmogus gali gyventi toliau po jo. Puikius vaidmenis atliko Steven Berkoff, Valentinas Masalskis, Šarūnas Puidokas, Robertas Urbonas, Saulius Mykolaitis, Monika Bičiūnaitė. Filmas, sukurtas remiantis Balio Sruogos memuariniu romanu “Dievų miškas”, pasakoja apie žmogų, menininką, mąstytoją, kuriam buvo lemta išlikti gyvu nacių koncentracijos stovykloje. Filmo herojus B. Sruoga, Profesorius – išskirtinė asmenybė, gyvenanti pagal savo vertybes, savus tiesos ir moralės principus. Įkalintas vokiečių koncentracijos stovykloje Profesorius mato žmonių nualintus protus, gyvuliškuma, valdžios visišką nesiskaitymą su žmonėmis. Išgyventi šioje ekstremalioje situacijoje, atsiriboti nuo savęs ir žiaurios realybės jam padeda ironija. Šioje recenzijoje analizuosiu kaip valdzia mums daro įtaką ir kaip ji tragiškomis gyvenimo sąlygomis gali pakeisti arba visiškai sunaikinti žmogaus vertybes. Kiekvienas iš mūsų turime savo vertybes, pricipus, kuriais vadovaujamės savo gyvenime. Bet ar tragiškomis gyvenimo salygomis mes išsaugome savo vertybes? Į šį klausimą puikiai atsakė rašytojas B. Sruoga savo memuariniame romane „Dievų miškas“. Kūrinyje pasakojama apie tragiškas gyvenimo salygas vokiečių koncentracijos lageryje, Štuthofe. Nuo miegojimo siaurose lovose tryse iki numirėlių pakelėse. B. Sruoga rašojog tokiomis salygomis mandagumas ar bet kokios kitos padorios vertybės yra užmirštamos. Tampi sadistišku, egoistišku žvėriuku, kovojančiu už išlikimą. Autorius įrodė, kad vertybės, kurias turime civiliniame gyvenime, žiauriomis gyvenimo salygomis nebereikalingos, svarbi tik tavo gyvybė ir išlikimas šioje žemėje. Mes gyvename ir priimame sprendimus patys, bet taip pat ir valdžia priiminėdama sprendimus daro įtaką musiškiems. Valdžia tai didybė! Valdžia mūsų išsigelbėjimas! Taip pasakytų ne vienas vokietis, nacis, antrojo pasaulinio karo metu. Bet patys naciai padarė didžiulę įtaką žmonėms, kurie buvo laikomi lageriuose kaip Vokietijos priešai. Tai puikiai aprašė ir pateikė lietuvių poetas, rašytojas B. Sruoga kūrinyje „Dievų miškas“ Nuo šių „Dievų“ priklausydavo kalinių sprendimai ir net visas gyvenimas. Jei nepaklūsdavai Hitlerinės valdžios sistemai būdavai žiauriai baudžiamas. Žiaurios gyvenimo sąlygos, žiaurus elgesys su žmonėmis. Antrojo pasaulinio karo metu valdžia net ir ne nacistams buvo labai įtakinga ir svarbi. Ji darė įtaką paprastiem pyliečiam jų gyvenimui, sprendė mirties ir gyvybės klausimus. Taigi matome jog, kad ir kokie būtų mūsų prioritetai, vertybės ir daugelis kitų gyvenimo principų, jie gali būti labai greitai sunaikinti ir išmesti kaip nereikalingas daiktas iš mūsų galvų,

kuriose tragiškomis gyvenimo sąlygomis nebelieka nei malonės, nei užuojautos net pačiam sau. Svarbiausias tikslas lieka išlikimas.