1 tema. KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA

1. Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas ir metodas.2. Konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normų funkcijos. Konstitucinės teisės normų klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai. Konstitucinės teisės normų įgyvendinimas.3. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai.4. Konstitucinės teisės principai.5. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka. Konstitucinių teisinių santykių struktūra. Konstitucinės teisės subjektai. Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai. Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.6. Konstitucinės teisės vieta nacionalineje teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika.7. Europos Sąjungos konstitucinės teisės samprata.

1.I. Konstitucinės teisės sąvoka

Sąvoka konstitucinė teisė gali būti vartojama kalbant apie asmens subjektines teises, įtvirtintas konstitucijoje, nacionalinės teisės sritį, vieną iš teisės mokslų ir studijų discipliną. Visais šiais atvejais ši sąvoka yra netapati. Kai kalbama apie konstitucine teisę subjektine prasme (asmenų subjektinėms teisėms apibūdinti) –

turimas galvoje teisinio santykio dalyvio leistinas elgesys, kuris gali numatyti:1. Galimybę elgtis kaip numato teisės normos2. Galimybę reikalauti, kad kitas teisinio santykio dalyvis atlikti savo pareigas3. Galimybę kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę (t.y. priverstų kitą teisinio santykio dalyvį atlikti pareigą)

Sąvoka “konstitucinė teisė” vartojama objektyviosios teisės (t.y. šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Šiuo atveju konstitucinė teisė suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma. Konstitucinė teisė - tai teisės sritis, nustatanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyvendinimo pagrindus, o taip pat ir svarbiausius santykius tarp valstybės ir asmens

Sąvoka konstitucinė teisė gali reikšti ir vieną iš teisės mokslų, kuris tiria ir konstitucinės teisės normas, ir jų įgyvendinimo praktiką, ir konstitucinių teisinių idėjų pasaulį.

Taip pat “konstitucinė teisė” gali reikšti iš studijų discipliną. T.y. specialų kursą dėstomą studentams teisininkams aukštojoje mokykloje

II. Teisinio reguliavimo dalykas

Atsižvelgiant į daugelio autorių išsakytas nuomones apie konstitucinės teisės reguliavimo dalyką (objektą), reikia pastebėti, kad yra išskiriamos 2 didelės visuomeninių santykių sritys.Tai yra:

1. Valstybės organizacija, viešosios valdžios organizacija ir jos įgyvendinimo santykiai 2. Asmens ir valstybės santykiai.Iš tikro daugelis autorių į Konstitucinės teisės reguliavimo dalyką įtraukia ir platesnes santykių

sritis, kaip santykiai tarp valstybės ir visuomenės ir pan, tačiau giliau išnagrinėję siūlomą sritį pamatysime, kad ją galima suintegruoti į pirmąsias dvi, o ją prijungti tik dėl išsamumo – gausime jau ne apibrėžimą, o aprašymą.

III. Teisinio reguliavimo metodas

Teisinio reguliavimo metodas – tai sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama linkme. Skiriami tokie teisinio reguliavimo būdai: leidimas, draudimas ir liepimas. Klasikinėje teisės teorijoje skiriami 2 teisini reguliavimo metodai:

1. Dispozicinis, kuriam būdinga a)teisinių santykių dalyvių lygybė b) teisinių santykių dalyviai gali savarankiškai nustatyti teisinius santykius c) subjektai gali veikti savo nuožiūra, kol nepažeidžia įstatymų

2. Imperatyvusis, kuriam būdinga a)griežtas privalomumas, neleidžiama nukrypti nuo nustatytų taisyklių b) teisinių santykių dalyviai nėra lygūs, jų tarpusavio santykiai grindžiami subordinacijos principu c)teisinio santykio dalyviai neturi veikimo laisvės,

negali savo nuožiūra pasirinkti elgesio varianto, jų teisės ir pareigos grižtai nustatytos ir apibrėžtos teisės normose.

Ten, kur vyrauja įpareigojimai ir draudimai – yra imperatyvusis metodas, kur leidimai – dispozityvusis. Konstitucinėje teisėje yra visokių elementų: įpareigojimų, draudimų, ir leidimų. Didžiausią jų dalį sudaro pirmieji du, tad galima teigti, kad Konstitucinėje teisėje vyrauja imperatyvusis metodas, tačiau neatmetamas ir dispozityviojo metodo egzistavimas, kuris čia sudaro labai menką dalį.

2.

Konstitucinės teisės normos.

Konstitucinė teisės norma – tai visiems privaloma bendro elgesio taisyklė, valstybės prievartos priemonėmis saugoma nuo pažeidimų ir reguliuojanti valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir jos įgyveninimo pagrindus, o taip pat svrabiausius asmens ir valstybės tarpusavio santykius.

Svarbiausieji Konstitucinių teisės normų ypatumai:1. Konstitucinės teisės normos reguliuoja specifinę visuomeninių santykių sritį. Jos nustato

valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizacijos ir funkcionavimo pagrindus, taip pat reguliuoja valstybės ir asmens svarbiausius santykius. Būtent specifinis reguliavimo objektas leidžia konkrečią normą priskirti konstitucinės teisės sričiai.

2. Konstitucinės teisės normoms, kurios nustato: valstybės organizaciją, valstybės valdžios institucijų sistemą bei veiklos pagrindus, asmens ir valstybės santykių pagrindus, būdinga pirminis pobūdis. Jų pagrindu kuriama valstybės valdžios institucijų sistema, nustatomas valstybės valdžios institucijų statusas, šiomis normomis grindžiama šių institucijų veikla, jos lemia ir asmens padėtį.

3. Konstitucinės teisės normos, nustatydamos valstybes organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės santykių pagrindus, neretai nustato ir kitų sričių teisinių santykių reguliavimo pradus. Antai Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 str. 3 d. nustatyta, kad valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų tautos gerovei. Ši nuostata yra imperatyvas teisėkūrai ūkinių santykių srityje. Remiantis konstitucinės teisės normomis, nustatoma asmens teisinė padėtis civilinės, darbo, administracinės, baudžiamosios, baudžiamojo ir civilinio proceso bei kitų teisės šakų reguliuojamuose santykiuose. Konstitucinės teisės normos - visą teisės sistemą vienijančios normos.

4. Konstitucinės teisės normoms būdinga specifiniai įtvirtinimo šaltiniai. Svarbiausios, darančios didžiausią įtaką teisės sistemai, normos yra išdėstylos Konstitucijoje - svarbiausiame šalies įstatyme, teisės „šaltinių šaltinyje“. Kitos konstitucinės teisės normos yra išdėstytos ir konstituciniuose įstatymuose, ir aukščiau nurodytus santykius reguliuojančiuose įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose, taip pat kituose konstitucinės teisės šaltiniuose.

5. Konstitucinės teisės normos, išdėstytos šalies Konstitucijoje, yra aukščiausios teisinės galios. Šias normas turi atitikti visos kitos teisės normos.

6. Konstitucinėje teisėje yra daug normų, kurios formuluojamos tik pačia bendriausia prasme. Šių normų įgyvendinimas yra sudėtingas. Neretai tik panaudojus įvairius aiškinimo metodus, galima išsiaiškinti normos turinį. Neretai reikia priimti kitas teisės normas, kurios detalizuotų, konkretintų ar išvystytų konstitucinės teisės normose įtvirtintą itin abstrakčiai ar lakoniškai suformuluotą taisyklę.

7. Konstitucinės teisės normoms dažniausiai būdinga imperatyvumas. Dispozicinių normų šioje teisės srilyje yra kur kas mažiau.

8. Konstitucinės teisės normų reguliuojamų teisinių santykių subjektai ypatingi. Tai ir valstybė apskritai, ir tauta, ir valstybės valdžios institucijos, ir piliečių susivienijimai, ir individai (piliečiai, užsieniečiai ir t.t.).

9. Konstitucinės teisės normos išsiskiria savo stabilumu (lyginant su kitų teisės sričių normomis). Daugelis konstitucinės teisės normų, išdėstytų Konstitucijoje ar konstituciniuose įstatymuose, yra priimamos, keičiamos ir naikinamos sudėtingesne nei daugelis kitų normų tvarka.

IV. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai

Kiekviena teisė norma turi atsakyti į 3 klausimus:1. Kokioms aplinkybėms esant reikia vadovautis tam tikra norma (Hipotezė)

2 2

2. Kokie asmenys laikomi tos normos reguliuojamo visuomeninio santykio dalyviais ir koks elgesys jiems privalomas ar draudžiamas (Dispozicija)

3. Kokių teisinių padarinių atsiras nesilaikant teisės normų reikalavimų (Sankcija) Tačiau yra pripažįstama, kad realiai egzistuojančios teisės normos labai retai kada gali turėti visų

trijų elementų sistemą, o be to, dažniausiai konstitucinės teisės normos, ypač siaurąja prasme, turi tik dispozityviąsias teisės normas.

Kitas ginčytinas dalykas yra sankcijos egzistavimas. Vieni autoriai teigia, kad konstitucinėje teisėje apskirtai nėra sankcijų, nes konkrečios poveikio priemonės už konstitucinės teisė normų nustatytų taisyklių pažeidimą yra nustatytos kitų teisės sričių normų. Šitaip suvokiant sankciją, vadovaujamasi teisės kaip vieningos sistemos samprata. Kiti teigia, kad sankcija yra laikomos pačioje teisinėje normoje numatytos teisinės pasėkmės, kai pažeidžiamos teisės normos. Pagal šią siaurąją teisės normos sankcijos sampratą, yra tik pačioje teisės normoje įtvirtintas struktūrinis elementas. Tačiau abi nuomonės gali būti sukritikuotos – pirmąją už tai, kad ji sudaro prielaidas skirtingo lygmens reguliavime rasti tos pačios teisės normų elementų, antrųjų – už tai, kad daugelis konstitucinės teisės normų apskritai liktų be sankcijos

V. Konstitucinės teisės normų klasifikavimo kriterijai

I. Pagal skrstymą į konstitucinę teisę siaurąją ir plačiąja prasme:1. Konstitucinės teisės siaurąja prame normos2. Kitos konstitucinės teisės normosII. Pagal teisės šaltinius:1. Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos Konstitucijoje2. Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos įstatymais3. Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos poįstatyminiais aktais4. Konstitucinės teisės normos, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniaisIII. Pagal galiojimo trukmę:1. Pastovios2. Laikinosios (galioja iki tam tikro laiko)3. Išskirtinės (galioja tik nepaprastosios arba karo padėties atveju) IV. Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą1. Imperatyvusis2. DispozityvusisV. Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme1. Materialiosios (reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir

pareigas)2. Proceso (įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendino ir gynybos tvarką,

taip pat valstybės institucijų ir pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarka)VI. Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius1. Reguliacinės (nustato visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas)2. Apsauginės (saugančios reguliacines teisės normas)VII. Pagal teisės normose išdėstytų taisyklių pobūdį:1. Įpareigojamosios2. Draudžiančios3. ĮgalinančiosVIII. Pagal formuluojamų taisyklių pobūdį1. Bendrosios (tiesiogiai neformuluoja teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų, o formuluoja

teisinius principus, tikslus, uždavinius)2. Konkrečiosios (tiesiogiai numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas)IX. Pagal įtvirtinimo pobūdį1. Statutinės2. Paprotinės3. Precedentinės

3.VI. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai

Konstitucinės teisės institutas – tai konstitucinės teisės normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. Konstitucinės teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliuojamus tam tikrus tarpusavyje tiesiogiai susijusius, santykius..

3 3

Taigi teisės normos į institutus jungiamos pagal jų reguliavimo objektą. Konstitucinėje teisėje galime išskirti žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, valstybės vadovo ir pan. Institutus.

Institutai gali būti skirstomi į paprastus ir sudėtingus. Paprasti institutai nėra skirstomi į atskirtus junginius,o sudėtingus institutus sudaro poinstitučiai. Kaip pavyzdys gali būti žmogaus teisių ir laisvių institutas, kurį sudaro pilietinių, politinių, ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių ir laisvių poinstitučiai. Šiuos poinstitučius galima skirstyti į dar mažesnes grupeles.

4.Konstitucinės teisės pricipai

Konstituciniai principai yra vienas iš konstitucijai būdingų struktūrinių elementų. Dažniausiai jie yra apibūdinami kaip Konstitucijoje įtvirtinti bendrieji teisės principai, kaip pagrindinės nuostatos, kuriomis grindžiamas visas teisinis reguliavimas. Taigi iškyla klausimas: koks yra skirtumas ir santykis tarp teisės normų ir principų?

Konstituciniai principai – Konstitucijoje įtvirtintos pamatinės nuosatos, kurioms, palyginti su normomis, būdingas labai apibendrinamasisi pobūdis. Konstituciniai principai lemia viso teisinio reguliavimo kryptį. Kartais labai sunku atskirti kur yra principas, o kur norma, tačiau juos lengvai galime atskirti įvedę klasifikaciją pagal struktūrinius elementus: ten, kur sunku išskirti teisės normos elementus (hipotezę, dispoziciją, sankciją), galime traktuoti kaip principus, ten, kur normos elementų požymių yra daugiau ar mažiau – kaip konstitucines teisės normas. Konstitucijoje numatyti bendrojo pobūdžio principai yra dažniausiai labai platūs, tad įstatymų leidėjas ar kitos valstybės institucijos savo pamatiniuose teisės aktuose juos detalizuoja. Būtent taip išskyrę, kad konstitucijoje yra ir konstitucinės teisės normos ir konstituciniai principai, galime pasakyti, kad konstitucinė teisė tai teisės normų ir principų sistema.

5.Konstitucinių teisinių santykių sąvoka

Konstituciniai teisiniai santykiai - tai konstitucinių teisės normų sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai turi tam tikras teises ir teisines pareigas.

Konstitucinių teisinių santykių objektas – socialinės vertybės. Tai tokios vertybės kaip prigimtinės žmogaus teisės ir laisvės, Tautos ir valstybės suverenitetas, demokratija ir t.t.

Konstitucinių santykių sritis – tai valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir įgyvendinimo, asmens ir valstybės tarpusavio santykių sritis.

Konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda konstitucinių teisės normų pagrindu. Konstituciniams teisiniams santykiams būdingi ir bendri visiems teisiniams santykiams bruožai:

jie atsiranda teisės normų pagrindu; jie yra faktinio visuomeninio santykio teisinė išraiška; teisiniai santykiai yra šių santykių dalyvių teisės normų pagrindu atsiradę ryšiai; tai teisiniai ryšiai tarp konkrečių subjektų; tai sąmoningi, valios santykiai; teisinio santykio dalyvių teisės ir pareigos yra garantuotos valstybės prievarta.

Skirtumus tarp paprastų ir konstitucinių teisės santykių galima pastebėti nagrinėjant šių santykių elementus: subjektus, turinį bei objektą, taip pat santykių sukūrimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindus.

Konstitucinių teisinių santykių struktūra

Teisnių santykių turinį sudaro teisinių santykių dalyvių subjektinės teisė ir teisinės pareigos. Šios teisės ir pareigos priklauso nuo teisės subjekto. Skirtingi teisės subjektai turi skirtingų teisių ir pareigų.

Subjektinė teisė - tai teisės normos suteikiama galimybė atlikti vieną ar kitą veiksmą arba reikalauti iš kito asmens atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti. Subjektinė teisė susideda iš:

a)galimybė turinčiam teisę asmeniui pasirinkti tam tikrą elgesio variantąb)galimybė reikalauti iš kitų asmenų tam tikro elgesioc)galimybė imtis teisėsaugos priemonių apsaugoti ar ginti savo teisęTeisinė pareiga – tai teisės normų nustatytas teisinių santykių dalyvio privalomas elgesys, skirtas

įgyvendinti kito asmens subjektinę teisę. Konstitucinės teisinės pareigos turinys – tai privalomas elgesys, susidedantis iš teisinių būtinybių, kurios atitinka subjektinę teisę turinčio asmens galimybes.

Konstitucinės teisės subjektai

4 4

Skirtingai nuo kitų teisės šakų, konstitucinės teisės subjektai nėra fiziniai ir juridiniai asmenys, čia teisinių santykių subjektų sąrašas yra gerokai platesnis. Tai:

1. Fiziniai asmenys. Tai Lietuvos Respublikos piliečiai, užsieniečiai ( a) užsienio valstybių piliečiai b) asmenys be pilietybės), taip pat asmenys su dviguba pilietybe. Jie turi tam tikras konstitucinės teisės normų nustatytas teises ir pareigas (visiems jiems teisės ir pareigos nevienodos). Subjektais gali būti ir tam tikros fizinių asmenų grupės.

2. Socialinės bendrijos. Tai Tauta, kuriai priklauso suverinitetas, kuri aukščiausią suverenią galią vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus, taip pat administracinių teritorinių vienetų gyventojai – Lietuvos respublikos piliečiai, dalyvaujantys renkant savivaldos institucijas

3. Lietuvos valstybė4. Seimas, Respublikos Prezidentas, Vyriausybė, teismai bai kitos valstybės valdžios

institucijos5. Vietos savivaldos institucijos6. Visuomeninės organizacijos ir susivienijimai (politinės partijos ir politinės

organizacijos, visuomeninės organizacijos, ir t.t.)7. Atstovaujamųjų institucijų deputatai.

Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai

I. Pagal konstitucinius teisinius santykius reguliuojančias normas:a) iš materialiųjų teisės normų - materialieji teisiniai santykiaib) iš procesinių teisės normų - procesiniai teisiniai santykiaic) iš imperatyviųjų – subordinaciniai teisiniai santykiaid) iš dispozityviųjų – koordinaciniai teisiniai santykiaie) iš reguliacinių – reguliaciniai teisiniai santykiaif) iš apsauginių – apsauginiai teisiniai santykiaig) iš bendrųjų – bendrieji teisiniai santykiaih) iš konkrečiųjų – konkretieji teisiniai santykiai

II. Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymąd) paprastieji (vienas subjektas turi teisę, o kitas pareigą)e) sudėtingieji (abu teisinių santykių dalyviai turi ir teises ir pareigas)

III. Pagal teisinių santykių subjektų pareigasa) aktyvieji ( teisinių santykių dalyviai turi atlikti tam tikras pareigas)b) pasyvieji (teisinių santykių dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų)

IV. Pagal kilmę:a) konstitucijos

b) konstitucinius

Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

Tam, kad atsirastų konstituciniai teisiniai santykiai reikia:1. Konstitucinės teisės normos2. Teisinio santykio dalyviai tuti turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių3. Būtinas teisinis faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktuVienas svrrbiausių sąlygų konstituciniams teisiniams santykiams atsirasti yra juridinis faktas, kuris ir lemia konstitucinių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ir pasibaigimą. Pagal tai jie ir klasifikuojami į :a) teisinius santykius sukuriančiusb) teisinius santykius pakeičiančiusc) teisinius santykius panaikinančius

Juridiniai faktai pagal turinį klasifikuojami į:

5 5

VII. Įvykiai (jie atsiranda be teisinio subjekto valiosVIII. Veikos (atsiranda tik teisinio subjekto valia ir yra jos išorinė išraiška)

1. veiksmai (teigiami teisiniai faktai)2. neveikimas (neigiami teisiniai faktai)3. teisėtos (kurios neprištarauja konstitucinėms teisės normoms)

a. individualūs teisiniai aktai ( tai veikos, kurias subjektai padaro turėdami tikslą sukurti, pakeisti ar panaikinti teisinį santykį)b. teisiniai poelgiai (tai veikos, kurių pagrindu atsiranda teisiniai padariniai, tačiau subjektai specialiai jų nesiekia)

4. neteisėtos (tai įvairūs konstitucinės teisės pažeidimai, už kuriuos konstitucinės teisės normos numato teisinio poveikio priemones)

Juridinio fakto funkciją gali atlikti ir bendrieji teisiniai santykiai – teisinės būsenos (santuoka, pilietybė ir kt.)

Konstituciniai teisiniai santykiai pasikeičia :1. pasikeitus teisinių santykių turiniui (teisinių subjektų valia; kompetentingos institucijos

sprendimu arba automatiškai, pvz., pasibaigus nustatytam terminui)2. pasikeitus teisinių santykių subjektui3. pasikeitus teisinių santykių objektui

Konstituciniai teisiniai santykiai pasibaigia teisinių subjektų valia; kompetentingos institucijos sprendimu, automatiškai; išnykus bent vienam iš teisinių subjektui; išnykus teisinių santykių objektui.

6.Konstitucinės teisės vieta nacionalineje teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika.

Teisės sistemai yra būdingas ne tik dalijimas į tam tikras dalis (institutus, šakas), bet ir sistemos vienovė, darna. Teisės normos yra susijusios, viena su kita suderintos. Kitaip teisinis reguliavimas taptų beprasmis. Todėl konstitucinei teisei tenka ypatingas vaidmuo, nes ji reguliuoja svarbiausiuosius santykius visuomenėje – valstybės organizaciją, viešosios valdžios organizavimą ir veiklos pagrindus, bei asmens ir valstybės santykius. Nuo šių santykių sričių sureguliavimo priklauso visų kitų santykių sureguliavimo kryptis. Taigi, ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sritims. Todėl konstitucinei teisei tenka visą teisės sitemą integruojanti vaidmuo. Būtent dėl to ji yra vadinama ne teisės šaka, turinčia giržtai apibrėžtą reguliavimo objektą, bet teisės sritimi.

Konstitucinės teisės – teisės sitemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia keletas aplinkybių:

1) Konstitucinės teisės reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenime. Valstybė, valstybės valdžios institucijų sistema, viešosios valdžios įgyvendinimas, asmens santykio su valstybe įgyvendinimas, asmens santykių su valstybe pradų įtvirtinimas – fundamentalūs dalykai, salygojantys daugelį kitų teisinio reguliavimo sričių

2) Konstitucinei teisei būdinga ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma. Daugumoje valstybių konstitucinės teisės reguliavimo dalyką sudarančius visuomeninius santykius reglamentuoja didesnės teisinės apsaugos ir teisinės galios normos. Jos įtvirtinamos pagrindiniame valstybės įstatyme – konstitucijoje. Demokratinių valstybių konstitucinės teisės doktrina pripažįsta, kad konstitucija yra steigiamojo pobūdžio aktas, išreiškianti tautos valią ir interesus. Remiantis konstitucijos normomis kuriamos kitų teisės šakų normos ir jos negali priešataruti konstitucijai.

3) Konstitucinės teisė normos apibrėžia konstitucinę santvarką, valstybinės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą, valstybės valdžios institucijų sistemą bei jų igaliojimus, tarpusavio santykius, taip pat vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus.

4) Šalies konstitucijoje įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. Todėl konstitucinėje teisėje įtvirtintų žmogaus ir valstybių santykių koncepcijos būtina nuosekliai laikytis visose teisinio reguliavimo srityse.

5) Konstitucinė teisė iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus. Neretai jos normos nustato valstybės valdžios institucijas, priimančias teisės aktų rūšis; ji taip pat nustato teisės aktų hierarchiją; neretai konstitucinės teisės normose ir principuose yra įtvirtinta ir teisinio reguliavimo kryptis.

6 6

Šios aplinkybės leidžia tvirtinti, kad lonstitucinė teisė yra nacionalinės teisės sistemos branduolys, jos pagrindinė sritis. Ji yra visų sistemų integruojanti dalis. Žinoma, konstitucinė teisė nepakeičia ir nesiekia pakeisti kitų teisės sričių, ji tik nustato bendrus visų teisės šakų principus, savrabiausius pradus. Juo labiau tų sričių teisinis reguliavimas atitinka konstitucinės teisės reikalavimus, juo didesnė tikimybė, kad šalyse veikia harmoninga, teisiškumo reikalavimus atitinkanti, teisės sistema

7.Europos Sąjungos konstitucinės teisės samprata.

Europos sąjungos konstitucinės teisėd terminas yra vartojamas suprantant ją kaip ES steigimo sutartis, jas keičiančias ir papildančias sutartis, o taip pat ir atskirų valstybių stojimo sutartys. ES konstitucinę teisę jokiuy būdu negalima suprasti kaip visų valstybių – narių konstitucių visumos.

2 tema. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS MOKSLAS

1. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas. Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai.2. Konstitucinės teisės, kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida. Pagrindinės

konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos 3. M.Riomerio konstitucinės pažiūros4. Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos Lietuvoje5. Konstitucinė teisė, kaip studijų disciplina

1.Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas

Konstitucinės teisės mokslas – tai visuma įvairių idėjų, pažiūrų, koncepcijų ar teorijų, aiškinančių konstitucinę teisinę tikrovę (galiojančias konstitucines teisės normas, jų reguliuojamus visuomeninius santykius), o taip jos istoriją, perspektyvą ir reikšmę.

Konstitucinės teisės mokslo objektas – tai Konstitucinė teisė kaip mokslo šaka, o taip pat jos teisės institutai, jų raida, funkcionavimo ypatumai, konstitucinės teisės normų įgyvendinimo praktika, konstituciniai teisiniai santykiai, susidarantys įgyvendinant konstitucnės teisės normas, konstituciniai teisės šaltiniai, valstybės samprata, valstybės formos, valstybės institucijos samprata ir kita.

Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai

1. Teisės mokslininkų (ir Lietuvos, ir užsienio) darbai2. Konstitucinės teisės normas įtvirtinantys šaltiniai (LR Konstitucija, įstatymai,

poįstatyminiai aktai, kiti konstitucinės teisės šaltiniai, užsienio šalių konstitucinės teisės šaltiniai, kuriais įtvirtintos konstitucinės teisės normos)

3. Konstitucinė praktika, teisinių įdėjų ir normų įgyvendinimas

2. Konstitucinės teisės, kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida

Konstitucinės teisės mokslas susiformavo palyginti neseniai, tik XIX a. viduryje. Konstitucinio mokslo, kaip savarankiško teisės mokslo, raida sietina su modernios rašytinės institucijos įvtirtinimu, valstybės organizacijos, valstybės valdžios institucijų sistemos ir šių valdžios institucijų veiklos, asmens ir valstybės santykių pagrindų kryptingu teisiniu reguliavimu. Valstybės valdžia, kurią riboja teisė, tampa ne tik idėja, bet ir realybe.

Konstitucinės teisės mokslo raida:1. Mokslo apie valstybę užuomazgas regime jau antikos laikų graikų mąstytojų Platono,

Aristotelio darbuose Vėliau ir senovės Romos autorių Cicerono ir Gajaus veikaluose. 2. Šv. Augustinas (354 – 430 m.) ir Šv. Tomas Akvinietis (1225-1274 m.) savo veikaluose

konstravo politines bendreuomenes ir valstybės galią grindė Dievo delegacija, iš kurios ši galia kyla

3. XVI a. Fortescue ir Thomas Smithas savo darbuose aiškino Anglijos konstitucijos dėsnius ir valstybės sutvarkymą. Reikšmingų elementų apie valstybę randame N.Machiavelli (1469-

7 7

1529 m.) “Valdove” ir Hugo Grotijaus (1583-1645 m.) “Apie karo ir taikos teisę”, B. Spinozos (1632-1677 m.) darbuose

4. Jeanas Bodinas (1530-1596 m.) savo knygoje “Šešios knygos apie rspubliką” yra monarchijos naudai išdėstyta vientiso ir absoliutaus suveriniteto teorija.

5. T.Hobsas (1588-1679 m.) “Leviatanas” išdėstė teisės ir valstybės teoriją. Pagal jį, žmogus iš prigimties yra blogas. Jei nebūtų socialinės ar valstybinės organizacijos, būtų taikomas stipresniojo įstatymas. Siekiant užtikrinti tvarką, kiekvieno ir visų sujungtos pajėgos ir valdžia perleidžiama vienam asmeniui ar žmonių sąjungai, kuri visas jai priklausančia valia daugumo balsų dėsniu suvertų į vieną valią. Tas asmuo turi didžiausią galią, o tas valstybė vadinama milžinu – “Leviathan”. Pagal T.Hobbesą valstybė naudoja visų žmonių jėgą ir priemones, kad užtikrintų tvarką ir gerovę. Taigi regime sutartinės valstybės kilmės formulavimą.

6. J.Locke’as (1632-1704 m.) darba “Du traktatai apie valdymą” dėstė sutartinę valstybės kilmės sampratą, bandė formuluoti valdžių padalijimo į įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją, esant pirmosios prioritetui idėją.

7. XVIII a. autorių Ch.L.Montesquieu (1689 – 1755 m.) ir J.J.Rousseau (1712 – 1778 m.) darbai – dar viena pakopa demokratinių revoliucijų ir naujos valstybės sampratos link. Ch.L.Montesquieu išdėstė klasikine tapusia teoriją - valdžių padalijimo sampratą, kuri turėjo nepaprastą reikšmę visai vakarų konstitucinei raidai.

8. 1758 m. E.Vattelis išleido knygą “Tautų teisė arba prigimtinio įstatymo principai”. Joje rašoma, kad svarbiausieji šalies įstatymai sudaro šalies konstituciją. Konstitucija – tai svarbiausias reglamentas, kuriuo apibrėžiamas viešosios valdžios įgyvendinimo būdas.

9. 1762 m. J.J.Rousseau išleido knygą “ Apie visuomenės sutartį arba Politinės teisės principai”, kurioje suformuluotos visuomenės sutarties, liaudies suvereniteto, suvereniteto nedalomumo idėjos.

10. Taip pat reikia paminėti 1765 m. pasirodžiusius V.Blackstone’o “Anglijos teisės komentarus”, kur išdėstyta Anglijos viešoji ir privatinė teisė, G.Bonnof de mably 1776 m. parašytą veikalą “ Traktatas apie įstatymų leidimą arba įstatymų principai”

Minėtų autorių idėjos apie valdžios padalijimą, tautos suverenitetą, asmens prigimtines teise, parlamentarizmą yra šiuolaikinio konstitucinės teisės mokslo pamatinės tiesos.

Konstitucionalizmo idėjų įgyvendinimo poligonu tapo Naujasis žemynas. Čia jau 1768 m. Masačiųsetso kolonijos atstovai tvirtino, kad nuosavybės teisė yra “konstitucinė prigimtinė teisė”, kurią turi gerbti visi britų valdiniai kaip šventą ir neliečiamą, kad šitos teisės negalima varžyti padidinant mokesčius

1776 m. liepos 4 d. JAV Nepriklausomybės deklaracija yra dokumentas, kad, kuriuo įtvirtintos reikšmingos konstitucinės teisės idėjos, kad visi žmonės yra sutvarti lygūs ir turi neatimamas teises, kad šioms įgimtoms ir neatimamoms teisėms įgyvendinti žmonės sukūrė vyriausybes, kurių valdžia remiasi valdomųjų sutikimu ; o jei ta vyriausybė nevykdo susitarimo ir įgnoruoja įgimtas žmonių teises, tai tauta turi teisę ją paleisti arba panaikinti ir įkurti naują vyriausybę.

1787 m. priimta JAV Konstitucija, tapusi idealiu demokratinės konstitucijos pavyzdžiu demokratinės raidos kelią pasirinkusioms šalims, įtvirtino valdžios galių ribojimą, griežtai atskyrė įstatymų leidžiamąją, vykdomąją ir teisminę valdžias.

Pasaulinės reikšmės yra ir tokie Europoje XVIII a. pabaigoje priimti dokumentai kaip 1789 m. “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija”, skelbusi, kad žmogaus teisės yra šventos ir neatimamos ir, kad šalyje nėra konstitucijos jei žmogaus teisės neužtikrintos ir valdžių padalijimas neįgyvendintas. Nemaža reikšmė tenka ir 1791 m. Konstitucijai, įtvirtinusiai daugelį konstitucionalizmo idėjų.

Tačiau, kad ir kaip bevertintumėme įvairių autorių konstitucines idėjas ir besiklostančią konstitucinę praktiką, reikėjo sulaukti XIX a. vidurio, kad būtų galima konstatuoti atsiradus konstitucinės teisės mokslą kaip savarankišką teisės mokslą, tiriantį konstitucinį teisinį reguliavimą, valstybės valdžios organizacijos ir veiklos konstitucinius pagrindus, valstybės ir asmens santykius.

Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos

Pagrindinės konstitucinės teisės mokyklos:1. Juridinė (suklesti XIX a. antrojoje pusėje bei XX a. pradžioje). Suprantama, kad teisinio

pozityvizmo laikais valstybė, jos institutai, valstybės ir asmens santykiai buvo tiriami iš teisės pozicijų. Nors šios krypties atstovai ir pripažino socialinį valstybės pobūdį, bet valstybę, jos institucijas, valstybės veiklą tyrė visų pirma kaip teisinį reiškinį. Nors ši mokykla prarado buvusias pozicijas, tačiau būtent šios mokyklos atstovai suformulavo

8 8

pagrindines konstitucines sąvokas ir kategorijas. Jų darbuose suformuluotos konstitucinės teisės klasikinės teorijos, tokios kaip konstitucinė teisinė valstybė, parlamentarizmas ir t.t.

2. XX a. pradžioje į priekį išsiveržia kita konstitucinės teisės mokslo klyptis – sociologinė mokykla.(L.Duguit, M.Hauriou, L.Gumplowiczius) Šios mokyklos pasiekimai – socialinės teisės sampratos ir socialinio sulodarumo idėjos, teisės viršenybės, teisės prioriteto įstatymų leidėjo atžvilgiu idėjos. Tiesa, šios krypties atstovas L. Gumplowiczius prioritetą teikė prievartai teigdamas, kad jėga visada eina teisės priekyje.

3. Politologinė – sociologinė kryptis (suklestėjo po II pasaulinio karo) – tai sociologinės mokyklos tąsa. Šios pakraipos mokslininkai savo konstitucinius tyrimus siejo su politikos mokslų tyrimais. Buvo studijuojamos ne tiek konstitucinės teisės normos, kiek tam tikro valstybės ar visuomenės instituto realus vaidmuo, reikšmė visuomenės gyvenime.

4. Teologinei mokyklai atstovauja musulmoniškų valstybių teisininkai. Ji nėra vienalytė. Vieni laikosi radikalių, kiti – liberalių pažiūrų (pvz. Turkija). Šiom mokyklos ypatumas, kad vyrauja religinis požiūris į tikrovę> darbai persmelkti kalifato (teisingo valdymo, egzistavusio pranašo Mohameto ir jį pakeitusių keturių kalifų laikais) idėjų. Jos atstovai savitai supranta suvereniteto problemą (jis priklauso Alachui), rinkimus (dažniausiai neigia jų reikšmę), asmens teisinio institutą ir kita.

Dabar konstitucinės teisės moksle vyrauja dvi kryptys: 71. Etatistinės kryptis atstovi konstitucinę teisę, kaip valstybės nustatytą teisę, nepripažįsta

socialinės (sisuomenės sukurtos) teisės. Kai kurie iš jų vadinami radikalais, pavyzdžiui marksistinės pasaulėžiūros mokslininkai, kurie tyrinėja ir suvokia konstitucinę teisę klasių kovos, viešpataujančioas klasės arba klasių grupės diktatūros požiūriu

2. Liberaliosios krypties atstovai teigia, kad konstitucija ir apskritai konstitucinė teisė nėra valstybės valdžios diktatūros įrankis. Ji turi reikšti įvairių visuomenės grupių, valdančiųjų ir pavaldinių socialkinį ryšį, įtvirtinti žmoniškąsias vertybes, įtvirtinti žmoniškąsias vertybes (laisvę, demokratiją,žmogaus teises, socialinį teisingumą, teisingumą ir t.t.) Šios pakraipos atstovai deklaruoja teisinę, demokratinę valstybę, valdžių padalijimą, vietos savivaldą, valdininkų ir valstybės institucijų atsakomybę tautai ir jos atstovams, taikius konfliktų sprendimo būdus, kompromisų ir susitarimo paiešką, daugiapartinę sistemą ir t.t.

3.

M.Riomerio konstitucinės pažiūros

Lietuvos konstitucinės teisės mokslo pradžia siejama su Kauno universiteto 1922 m. įkurimo ir šio universiteto profesoriaus Mykolo Riomerio vardu. M.Riomeris padrystai yra laikomas konstitucinės teisės pradininku Lietuvoje.

M.Riomerio iš esmės remiasi societarine teisės samprata. Teisė, pasak M.Riomerio, yra “pasirenkama iš socialinių junginių srities ir galingomis teritorino imepriumo priemonėmis apsaugojama”.

M.Riomeris laikosi tradicinės “trijų elementų” doktrinos. Valstybė, pagal M.Riomerį, yra žmonių, gyvenančių tam tikroje teritorijoje ir priklausančiai vienai politinei valdžiai, sąjunga. M.Riomeris ypač pabrėžė funkcinį tautos požymį. Kalbėdamas apie tautą, jis turėjo galvoje ne pačius žmones, o jų atliekamus darbus. Patys žmonės – tik fizinis valstybės elemento pagrindas, bet ne valstybės elementas.

Naginėdamas suvereniteto sąvoką, M.Riomeris siūlė valstybės valdžios viršenybę ir nepriklausomybę nuo kitų valdžių valstybės teritorijoje vadinti ne valstybės suverenitetu, bet valstybės valdžios suverenumu. Tai valstybės valdžios požymis. Tuo tarpu išorinis suverenitetas (nepriklausomybė) – tai tam tikra subjektinė valstybės teisė santykiuose su kitomis valstybėmis. Nors suvereniteto sąvoka yra susisjusi su absoliutinės valdžios sąvoka, tačiau tiek išorinio, tiek vidinio valstybės suvereniteto negalima laikyti absoliutiniu. Valstybės valdžia yra viena, nedaloma, aukščiausia teritorijoje tik teisinio, bet ne socialiniu požiuriu. Valstybė negali visiškai atsiriboti nuo kitų socialinių junginių esančių jos visuje. Ji pati iš jų atsiranda. Išoriniu atžvilgiu valdžios suverenitetas reliatyvus tuo požiūriu, kad tarptautiniuose santykiuose valstybė yra priklausoma nuo tarptautinės teisės. Ji yra savarankiška tik kiek apima jos teisinė kompetencija.

Nemažai dėmesio M.Riomeris skyrė visuomenės sampratai. Pagal M.Riomerį, plačiausiu požiūriu visuomenė – tai visas socialinis bendravimas. Siauruoju požiūriu – tai socialinių junginių visuma. Socialinius junginius jis skirstė į organizuotus (socialines organizacijas, arba koorporacijas) ir neorganizuotus (socialines grupes); priverstinius (pvz.valstybė) ir laisvus (pvz., draugijos); natūralius ir dirbtinius, pirminius ir antrinius. Valstybę apibūdino kaip antrinį, teritrinį, priverstinį ir organizuotą socialinį junginį.

9 9

M.Riomeris nagrinėjo ir kitas konstitucinės teisės temas: konstitucinio teisėtumo problemas, analizuojama administracinio teismo problema.Pasak, M.Riomerio, tik administracinis teismas gali apriboti valdininkų savivalę. Daug dėmesio M.Riomeris skyrė valstubės valdžios ir jos demokratinių teorijų – visuomenės sutarties ir bendrosios valios doktrinai, reprezentacinės demakratijos teorijai.

4.Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos Lietuvoje

Nors ryškiausi sovietiniu laikotarpiu išaugę Lietuvos konstitucinės teisės specialistai aktyviai dalyvavo atgimusios Lietuvos konstitucinėje kūryboje, mokslinis paveldas šioje srityje dėl minėtų priežasčių yra ganėtinai kuklus. Natūralu, kad atkūrus nepriklausomybę, atsirado objektyvus poreikis susiklosčiusią mokslinės konstitucinės teisės literatūros spragą skubiai užpildyti. Tai buvo padaryta pakartotinai išleidžiant bent jau svarbiausius M. Romerio darbus: tris „Valstybės ir jos konstitucinės teisės“ tomus, monografiją „Konstitucinės ir teismo teisės pasieniuose“, knygą „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos“, pirmą kartą paskelbiant antrą šio veikalo dalį dar nepriklausomybės atkūrimo išvakarėse, 1989 m., Lietuvoje išsaugoto autentiško egzemplioriaus pagrindu išleista „Lietuvos sovietizacija 1940-1941“. Parašytuose daugiau nei prieš pusę amžiaus M. Riomerio darbuose nagrinėjamos ir šiandienai aktualiausios teisės problemos, todėl jie šiandien vertinami ne tik kaip savo meto teisinės minties paminklai, bet ir kaip nūdienai reikšmingi konstitucinės teisės mokslo šaltiniai.

Spaudoje pasirodo darbų Lietuvos konstitucinių tradicijų, konstitucinių institutų, įstatymų konstitucingumo kontrolės ir kitomis temomis. Taip pat svarbus neseniai išleistas Lietuvos konstitucinės teisės vadovėlis

5.Konstitucinė teisė, kaip studijų disciplina

Konstitucinė teisė – privaloma studijų disciplina aukštosiose teisės mokyklose. Tradiciškai laikoma, kad teisės teorija, valstybės ir teisės istorija bei konstitucinė teisė – trys studijų disciplinos, kurias pirmiausia būtina studijuoti norint sėkmingai šveikti tolesmę teisės studijų programą.

Konstitucinės teisės studijų kursas negali aprėpti visų konstitucinės teisės mokslo žinių, visų konstitucinių teorijų, doktrinų, įvairių konstitucinės tikrovės vertinimų. Studentai susipažįsta tik su studijų programoje numatytomis svarbiausiomis konstitucinės teisės temomis, kurias būtina išmanyti norint suprasti valstybės organizacijos, viešosios valdžios organizavimo ir funkcionavimo esmę, asmens ir valstybės santykių pagrindus.

3 tema. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

1. Konstitucinės teisės šaltino sąvoka. Konstitucinės teisės šaltinių klasifikavimo kriterijai,2. Konstitucinės teisės šaltinių sistema. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumai3. Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis4. Įstatymai ir jų rūšys. Konstitucinių įstatymų sąvoka konstitucinės teisės doktrinoje5. Tarptautinės sutartys ir kiti tarptautiniai dokumentai Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių

sistemoje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos vaidmuo Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje.

6. Konstitucinės konstrolės institucijų aktai kaip konsititucinė teisės šaltinis7. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai. Fakultatyviniai konstitucinės teisės šaltiniai8. ES teisės šaltiniai ir Lietuvos konstitucinė steisės šaltinių sistema.

1.Konstitucinės teisės šaltinio sąvoka

Sąvoka teisės šaltiniai gali būti suvokiama kaip:1. Teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma). Šiuo atžvilgiu teisės šaltinis ir

teisės forma sutampa2. Veiksniai, kurie lemia teisės normos atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę. Teisinėje

literatūtoje jie vadinami materialiaisiais teisės šaltiniais.3. Įvairūs rašytiniai šaltiniai, kuriuose galime rasti duomenų apie tam tikro laikotarpio arba

tam tikros visuomenės teisę,

10 10

Konstitucinės teisės doktrinoje sąvoka teisės šaltinis dažniausiai suprantama kaip teisės forma: oficialiai pripažįstama teisės normų išraiškos ir įtvirtinimo forma.

Konstitucinių teisės šaltinių klasifikivimo kriterijai:1. Labiausiai paplitęs teisės šaltinių skirstymas pagal teisės normų išraišką ir įtvirtinimo

būdą:a. Teisės norminis aktas (įstatymas, poįstatyminis aktas ir t.t.)b. Teisinis paprotysc. Teisinis precedentas

2. Atsižvelgiant į tai ar šaltinis galioja dabar ar praeityjea. Galiojantys b. Istoriniai teisės šaltiniai (tai gali būti Lietuvos Statutai, 1978 – 1938 m. Lietuvos

konstitucijos; kiti to meto aktai, o taip pat kai kuriais atvejais ir konstitucinės teisės doktrina, kai kuriais J.Strainovskio ir M.Riomerio ir kitų žymių teisininkų suformuluotos konstitucinės teisės idėjos)

3. Atsižvelgiant į teisės struktūrąa. Dokrininis (doktina, teisės principai)b. Norminis (teisės normų aktai)c. Sociologinis (tai teisės realizavimo lygmuo – teisės precedentas, teisminė praktika,

paprotys)4. S.S. Aleksejevas skiria teisės šaltinių rūšis pagal 3 pozytiviosios teisės formas:

a. “įstatymų leidėjo teisė”b. paprotinė teisėc. teismų teisė

5. Pagal konstitucinės teisės institutus (pvz. Pilietybės, žmogaus teisių ir laisvių)6. Pagal teisės šaltinių teisinę galią. Tai suklasifikuoti teisės šaltiniai gali sudaryti hierarchinę

sistemą:a. Konstitucinės teisės siaurąją prasme šaltiniai

i. LR Konstitucija, konstituciniai įstatymai ir konstituciniai aktai – sudedamoji konstitucijos dalis, taip pat konstitucijos pataisos

ii. LR Konstitucinio Teismo nutarimai ( tik tie, kurias tikrinamas teisės aktų atitikimas konstitucijai)

b. Kiti Konstitucinės teisės šaltiniaii. Konstituciniai įstatymai (69 str. 3 d. Prasme)

ii. LR ratifikuotos tarptautinės sutartysiii. Įstatymai, Seimo statutasiv. Poįstatyminiai teisės aktai

7. Pagal kilmę:c. Pirminis (pvz. Konstitucijai kaip tautos aktas)d. Išvestinis (pvz. Poįstatyminiai teisės aktai, palyginti su įstatymais)

8. Rašytiniai ir nerašytiniai (pvz, konstituciniai papročiai)9. privalomi ir neprivalomis (pvz. Lietuvoje neprivaloma yra doktrina)10. materialieji ir proceso11. Bendrojo galiojimo, riboto galiojimo ir išimtinio galiojimo.

2.Konstitucinės teisės šaltinių sistema

Konstitucinių teisės šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių konstitucinės teisės šaltinių visuma.

Egzistuoja 2 pagrindinės teisės tradicijos: bendrosios teisės ir konstinentinės teisėsKontinentinė teisės tradicija:1. Šiai tradicijai būdinga aiški, konkreti ir aiškiai apibrėžta teisės šaltinių hierarchija.

Pagrindiniu teisės šaltiniu čia laikomas norminis teisės aktas2. Norminiai teisės aktai rūšiuojami hierarchijos tvarka, kurią lemia reguliuojamu

visuomeninių santykių reikšmingumas ir institucijos, išleidusios teisės aktą, teisinis statusas. Hierarchijos tvarka reiškia, kad aukštesnės teisinės galios įstatymams negali priešatarauti mažesnės teisinės galios įstatymai

3. Šiai tradicijai būdinga griažtai atriboti pirminius teisės šaltinius, kurie yra privalomi teisėjui (konstitucija, įstatymai, poįstatyminiai aktai) ir antrinius, teisėjui neprivalomus teisės šaltinius (teismo precedentai, doktrina)

11 11

Bendrosios teises tradicija.1. Statutinė ir bendroji teisė atribota ir pabrėžiamas ne statutinės, bet bendrosios teisės pirmumas2. Svarbiausias teisės šaltinis – teismo precedentas – teismo sprendimas, priimtas konkrečioje

byloje ir tapęs privalomu kitiems tos pačios arba žemesnės instancijos teismams, nagrinėjantiems analogiškas bylas

3. Teoriškai pripažįstama, kad įstatymai teiės šaltinių sistemoje turi didžiausią reikšmę, tačiau praktiškai teisės šaltinių hierarchiją bendrosios teisės valstybėse nustato teismai, spręsdami konkrečius ginčus. Konfliktinėms situacijoms pirmanybė yra teikiama aukštesniam pagal hierarchiją teismui, žemesnio teismo precedentą gali atmesti tik aukštesnės teismo instancijos

4. Bendrosios teisės tradicijoje privalomais teisės šaltiniais yra laikomi visi konstitucinės teisės mokslo pripažįstami šaltiniai : konstitucija, įstatymai, teismo precedentai, konstituciniai papročiai ir tradicijos, dokrtina, tačiau kai kuriose valstybėse yra ir savų ypatumų: pvz. JAV pripažįstama konstitucijos viršenybė palyginti su kitais įstatymais, o DB, galioja statutų lygybės pruncipas.

Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumai

Lietuva priklauso kontinentinės teisės tradicijai, tad kalbėdami apie Lietuvos konstitucinės teisės šaltinius, galvoje turime tik norminius teisės aktus.

Visi Lietuvoje galiojantys norminiai teisės aktai yra glaudžiai tarpusavyje susiję: vieni teisės aktai konkretina kitus, tam tikrų teisės aktų normos saugo kitų normas. Juos sieja bendri teisėkūros principai ir giržti hierarchijos ryšiai. Teisės šaltinių hierarchija – svarbiausias Lietuvos Konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumas.

3.Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos vietą Lietuvos teisės sistemoje labai tiksliai apibrėžė Lietuvos respublikos Konstitucinis teismas : “Konstitucija apibūdinama kaip pagrindinis įstatymas, turintis aukščiausiąją teisinę galią įstatymų hierarchinėje sistemoje. Be to, Konstitucija įtvirtina pgrindines teisinio reguliavimo nuostatas ir sudaro įstatymų leidybos pagrindą <...>, visi teisės aktai turi būti teisėti: įstatymai negali prieštarauti Konstitucijai, o poįstatyminiai aktai – Konstitucijai ir įstatymams”.

Pati Konstitucija yra vieninga ir nedaloma, tačiau iš jos sąlygiškai galime išskirti jos sudedamasias dalis. Tai: Konstitucijos pataisos, konstituciniai aktai ir konstituciniai įstatymai (tačiau tik tie, kurie nurodyti 150 str. Ir 47 str pataisa).

4. Įstatymai ir jų rūšys

Įstatymai – tai tokie norminiai teisės aktai, kurie priimami ypatinga tvarka, turi aukščiausiąją teisinę galią ir įtvirtina teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius.

Lietuvos Konstitucinėje teisėje įstatymai užima svarbią vieą. Jie sudaro didžiąją konstitucinės teisės šaltinių dalį. Jie gali būti klasifikuojami taip:

1. Pagal teisinę galią:a. Konstitucija (taip pat jos pataisos ar aktai, esantys sudėtine Konstitucijos dalimi)b. Konstituciniai arba organiškieji įstatymai (kurie nėra sudėtinė konstitucijos dalis)c. Paprastieji įstatymai

2. Pagal galiojimo trukmęa. Pastovūs b. Laikini

3. Pagal galiojimą tam tikroje teritorijoje federalinėse valstybėse:a. Federaliniaib. Federacijos subjektų įstatymai

4. Teisėkūros subjektų požiūriu:a. Parlamento išleistib. Deleguotieji įstatymai

5. Pagal priėmimo tvarką:a. Priimti Seimeb. Priimti referndumu

12 12

6. Taip pat gali būti:a. Ypatingieji įstatymai (galioja įvedus karo ar nepaprastąją padėtį ir yra laikinojo

pobūdžio, paprastai galioja kelis mėnėsius. Taip pat jie gali nukrypti nuo kai kurių Konstitucijos normų)

b. Parlamentų reglamentai (nustatop vidinį parlamento sutvarkymą ir jo veklos procedūrą)

Konstitucinių įstatymų sąvoka konstitucinės teisės doktrinoje

Konstitucinės teisės teorijoje konstituciniais įstatymais dažnai yra vadinami konstitucijos papildymai ar pataisos, o esant nekodifikuotai konstitucijos - ir jos dalys. Konstitucinis įstatymas šiuo atveju yra Konstitucijos sudedamoji dalis, todėl ir suprantama kaip į ją integruota dalis.

Konstituciniai įstatymai Lietuvos konstitucinių teisės šaltinių sistemoje gali būti klasifikuojami į atskiras rūšis. Svarbu išsiaiškinti ar konstitucinis įstatymas suprantamas kaip konstitucijos pataisa, ar jos sudėtinė dalis, ar turi savarankišką prasmę kaip išskirtinės galios atitinkamus teisinius santykius reguliuojantis įstatymas.

Konstitucinių pataisių iniciavimas, priėmimo tvarka ir įsigaliojimas skiriasi nuo kitų įstatymų. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Konstitucijos pataisos “taip pat gali būti vadinamos konstituciniais įstatymais”. Šis teismas taip pat pažymėjo, kad prie konstitucinių įstatymų pirmiausia priskirti 150 str. Nurodyti įstatymai. Jų reikšmė Konstitucijoje pabrėžiama todėl, kad šie įstatymai įtvirtino plebiscito rezultatus, o Tauta, pritardama Konstitucijai, pritarė ir šiems įstatymams.

Visi šie aktai savo galia prilygsta Konstitucijai. Juose nustatytos normos gali būti keičiamos tik Konstitucijos XIV skirsnyje nustatyta tvarka.

Trečia aktų rūšis yra suformuluota 69 str. 3 d. Tai ne steigiamosios, o tik įstatyminės galios teisės aktai, savo galia neprilygstantys konstitucijai. Jie nėra nei LR Konstitucijos sudedamoji dalis, nei Konstitucijos pataisos. Pagal 69 str. 3d. Nuostatas LR konstituciniai įstatymai priimami už juos balsavus daugiau nei pusei visų Seimo narių, o keičiami – ne mažiau nei 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas. Taigi Konstitucija išskiria konstitucinius įstatymus iš kitų įstatymų pagal jų priėmimo ir keitimo procedūrą.

Toks konsitutcinių įstatymų reglamentavimas leidžia daryti išvadą, kad šiais įstatymais nėra daromos Konstitucijos pataisos ir, kad jie nėra sudėtinė Konstitucijos dalis.

Sumaištį sukelia Seimo statutas, kuris įvardija konstitucinius įstatymus kaip :1. Konstitucijos 150 str. Nurodyti įstatymai2. Konstitucijos pataisos3. Konstitucijoje įvardyti įstatymai ir nurodyti įstatyme dėl konstitucinių įstatymo sąrašo4. Konstitucines normas sukonkretinantys įstatymai, nurodyti įstatyme dėl konstitucinių įstatymo

sąrašoVadinasi, tuo pačiu “konstitucinio įstatymo” pavadinimu įvardijami skirtingos galios aktai:

1)Konstitucijai savo galia prilygstančios Konstitucijos pataisos bei Konstitucijos 150 str. Nurodyti įstatymai – sudedamoji Konstitucijos dalis 2) konstituciniai įstatymai, įrašyti į konstitucinių įstatymų sąrašą ir savo galia neprilygstantys Konstitucijai, bet pralenkiantys paprastuosius įstatymus. Taigi, nepaisant visos šios painiavos, reiktų laikytis Konstitucijos, kaip aukštesnę galią turinčio šaltinio.

Šiuo metu, Pakitus Lietuvos Respublikos Konstitucijos kūrėjo pozicijoms ir padarius 47 str. Pataisą, kurioje nusakyta, kad šį reikalą turi reguliuoti konstitucinis įstatymas, susidarė nuomonė, kad konstituciniais įstatymais (69 str. 3 d. Prasme) laikytini:

1. konstituciniai įstatymai, kurie yra tiesiogiai nurodyti Konstitucijoje ir yra priimti Konstitucijos 69 str. 3 d. Nustatyta tvarka

2. konstituciniai įstatymai, įrašyti į konsitucinių įstatymų sąrašą ir priimti Konstitucijos 69 str. 3 dalyje nustatyta tvarka.

6.Konstitucinės kontrolės institucijų aktai kaip konsititucinė teisės šaltinis

Dėl konstitucinės kontrolės institucijų aktų kaip teisės šaltinių nuolat vyksta diskusija, kadangi konstitucinės kontrolės mechanizmas nevienodai veikia kontinentinėje ir bendrojoje teisės sistemose. O taip pat dėl to, kad konstitucinės kontrolės mechanizmas atsirado palyginti neseniai.

Šių institicijų sprendimai paprastai koreguoja įstatymines nuostatas, pripažįstant jas negaliojančiomis tais atvejais, kai jos prieštarauja Konstitucijai. Neretai konstitucinė kontrolės institucija yra vadinama “negatyviuoju įstatymų leidėju”, nes dėl jos sprendimų kai kurie įstatymai arba jų dalys netenka savo galios.

13 13

Įvairių šalių konstitucinė doktrina nevienodai traktuoja šių institucijų aktus. JAV, kur anksčiausiai susiklostė konstitucinė kontrolės doktrina, Auksčiausiojo teismo formuluojami precedentai yra svrabi teisės sistemos dalis. Europoje, konstitucinių kontrolės institucijų svarbiausias tikslas – užtikrinti konstitucijos nuostatų viršenybę. Jų teisės aktų vaidmuo teisės šaltinių sistemoje yra nevienodas.

Lietuvos Konstitucinio teismo įgaliojimus reglamentuoja konstitucija ir Konstitucinio Teismo įstatymas. Konstitucinio Teismo kompetencijai priklauso:

1. Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą ar neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai.

2. Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja ar nepriešatarauja Konstitucijai ir įstatymams:a. Respublikos Prezidento aktaib. Respublikos Vyriausybės aktai

3. Konstitucinis Teismas teikia išvadas:a. Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo narių

rinkimus;b. Ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigasc. Ar Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijaid. Ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs

veiksmai prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinio Teismo aktai yra nevienodos teisinės galios ir reikšmės. Konstitucinio Teismo

aktai pagal formą gali būti skirtstomi į nutarimus, sprendimus ir išvadas. Nutarimai ir išvados gali būti traktuojami kaip baigiamuosius aktus, nes jie yra priimami išnagrinėjus konkrečią bylą. Sprendimai paprastai priimami atlikus tam tikrus procesinius veiksmus (nutraukti bylą, paskirti teisėjus, ir t.t. vienas jų reikšmingiausių tai kai Seimas kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir yra priimamas sprendimas sustabdyti įstatymo galiojimą). Tačiau nutarimo ir išvados teisinė galia skiriasi, nes išvada turi rekomendacinį pobūdį – galutinį sprendimą visais atvejais priima Seimas

Apibūdinant Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų leisinę galią, remiamasi šiais kriterijais: 1) įstalymas arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai (Konstitucijos 107 str. 1 d.); 2) Konstitucinio Teismo sprendimai klausimais, pagal kuriuos Konstitucija priskiriama jo kompetencijai, yra galulutiniai ir neskundžiami (Konstitucijos 107 str. 2 d.); 3) Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams (Konstitucinio Teismo 72 str. 2 d.); 4) visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai įstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu; 5) Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo; 6) Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme numatytais atvejais Konstitucinis Teismas gali sustabdyti Respublikos Prezidento, Seimo ir Vyriausybčs aktų galiojimą (Konstitucijos 106 str. 4 d. ir Konstitucinio įstatymo 26 str.).

Prie šių kriterijų reikia pridėti ir tai, kad tik Konstitucinis Teismas turi teisę aiškinti, atskleisti Konstitucijos normas ir principus, kad Konstitucinio Teismo nutarimas vientisas aktas, kurio dalių negalima mechaniškai išsklaidyti.

Apibrėžiant Konstitucinės teisės vietą iškyla galios problema. Konstitucinio Teismo įstatyme pasakyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai turi įstatymo galią, tačiau šią nuostatą reiktų suprasti ne kaip nutarimo lyginimą su įstatymu galios atžvilgiu, o kaip būdą įtvirtinti visuotinį Konstitucinio Teismo nutarimo privalomumą. Tą pastebėti galime ir supratę nutarimo esmę. Jeigu nutarimas sustabdo įstatymo taikymą (galiojimą gali panaikinti tik Seimas), tai ar gali jie būti vieno lygmens.

Pažymėtina ir dar viena aplinkybė: atsižvelgiant į faktą, kad Lietuvos konstituciniai įstatymai priimti pagal Konstitucijos 69 str. 3 d., yra ne steigiamojo pobūdžio, bet įstatymų leidybos aktai, tad ir Konstitucinis Teismas turi teisę tikrinti jų atitikimą Konstitucijai, o jei šis prieštarauja – gali nutraukti jo taikymą. Reiškia Konstitucinio Teismo nutarimai aukščiau už konstitucinius įstatymus.

Minėtos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad Konstitucinio Teismo nutarimas visų pirma yra susijęs su pačia Konstitucija. Tai aktas, kuriame atskleidžiamas Konstitucinių normų ir principų turinys, kuriuo pripažįstama, kad ginčijamos įstatymo ar kito teisės akto normos prieštarauja ar nepriešatarauja Konstitucijai – atsiveria lyg ir dvejopas konstitucinio Teismo nutarimo pobūdis. Dėl to jo galios negalima lyginti su įstatymų ar poįstatyminių aktų galia.

Antra problema – ar visi Konstitucinio teismo nutarimai laikytini teisės šaltiniais. Keliamos tokios problemos:

1. Vieningai sutarta, kad tas nutarimas, kuris pripažįsta teisės aktą prieštaraujant Konstitucijai ar įstatymams yra teisės šaltinis. Nesutarimų objektas : ar yra teisės šaltiniai, kurie

14 14

patvirtina, kad aktas nepriešatarauja Konstitucijai ar įstatymams. Atsakymas: Taip, jie turėtų būti laikomi teisės šaltiniais, nes

a. Savo prigimtimi šie nutarimai vienodi, vienoda priimami procedūrab. Neretai tuo pačių Konstitucinio Teismo nutarimu dalis įstatymo pripažįstama

priešataraujančiu Konstitucijai, o kita dalis – ne. Toksvidinis nutarimo išskaidymas į skirtingas teisės šaltinių požiūriu dalis, sukeltų nemažai problemų

2. Ar teisės šaltiniu reikia laikyti tik rezoliucines nutarimo dalis, ar ir konstatuojamoji dalis, kur išdėstomi Konstitucinio Teismo argumentai ir motyvai. Atsakymas: Neabejotina, kad konstatuojamojoje dalyje išdėstyti motyvai ir argumentai dėl teisės normos, negali būti neatsiejami su Konstitucinio teismo sprendimu, ar tam tikra nuostata atitinka Konstitucijos ir įstatymų reikalavimus ir šia prasme turėtų būti traktuojami kaip šio šaltinio elementai.

5.Tarptautinės sutartys ir kiti tarptautiniai dokumentai Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje

Lietuvos konstitucinių teisės šaltinių doktrinoje klasifikuojant šaltinius pagal jų teisinę galią, po konstitucinių įstatymų reiktų išskirti Lietuvos respublikos ratifikuotas tarptautines sutartis. Tarptautinių sutarčių vieta Lietuvos konstitucinių teisės šaltinių sistemoje yra nevienareikšmiai interpretuojama.

Vadovaujantis LR Konstitucijos 138 str. Nuostatomis, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Lietuvos tarptautinė sutartis – tai tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizaicijomis. Tarptautinės sutarties sudarymo iniciatyvoa teisė turi:

1. LR Prezidentas2. Ministras pirmininkas3. užsienio reikalų ministras4. LR vyriausybė ar jos nustatyta tvarka LR ministerijos ir Vyriausybės įstaigos Įstatymas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo turi būti priimtas posėdyje dalyvavusių Seimo

narių balsų dauguma, tačiau ne mažesne kaip 2/5 visų Seimo narių balsų.Įstatymas dėl įstatymo denonsavimo laikomas priimtu, jeigu už jį balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Jiegu keičiama valstybės siena, ją turi ratifikuoti 4/5 visų Seimo narių.

Vadovaujantis Lietuvos respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. Nuostatomis, jeigu įsigaliojusi ratifikuota tarptautinė sutartis nustato kitokias teisės normas nei LR įstatymai, kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu arba įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinės sutarties nuostatos.

Abejonių kelia ir LR Tarptautinių sutarčių įstatymo 7 str. Nuostata, kad turi būti ratifikuojamos LR tarptautinės sutartys, nustatančios kitokias teisės normas nei galiojantys LR įstatymai. Šiuo atveju įstatymus bei tarptautines sutartis reiktų derinti, o ne “administraciniu” būdu spresti teisės normų konkurenciją.

Šiuo metu Lietuva yra prisijungusi prie daugelio Europos Tarybos ir JTO dokumentų, tačiau konstituicinei teisei didžiausią įtaką daro Europos žmogaus teisių konvencija (ir ją papildantys protokolai). Ji buvo ratifikuota 1995 m. ir būtent jos nuostatos yra dažnai interpretuojamos ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje. Remiamasi yra ne tik pliku konvencijos tekstu, bet ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.

Tarptautinių sutarčių ir nacionalinės teisės santykis įvairiose valstybėse skirtingas. Kai kuriose valstybėse tarptautinė sutartis neveikia tiesiogiai nacionalinėje teisėje, ir jai taikyti yra būtina priimti specialų įstatymą (pvz.D.Britanija). tačiau ir šios šalies, ES narės, konstitucinės teisės doktrina ES teisės aktus prilygina nacionaliniams įstatymams. Daugelyje konstitnentinės Europos valstybių, taip pat Lietuvoje, ratifikuotos tarptautinės sutartys įeina į nacionalinės teisės sistemą ir gali būti tiesiogiai taikomos. Kai kuriose valstybėse Europos žmogaus teisių konvencijai yra pripažįstamas konstitucinio įstatymo statusas (Austrija).

Tarptautinės sutarties ir nacionalinės teisės santykis paprastai aptariamas valstybių konstitucijose. LR Konstitucija teigia, kad tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Seimas, yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis. Konstitucija nedetalizuoja, koks šių sutarčių santykis su kitais teisinės sistemos elementais, t.y. ir įstatymais. Tačiau dėl 7 Konstitucijos straipnio, kur teigiama, kad joks įstatymas negali priešatauti Konstitucijai, galime atmesti tarptautinės sutarties prieštaravimą Konstitucijai.

Yra dvi teorijos, kurios aiškina nacionalinės ir tarptautinės teisės santykį. Tai monoistinė ir dualistinė.

15 15

1. Monoistinė – tarptautinė teisė turi viršenybę prieš nacionalinę teisę2. Dualistinė – tarptautinė teisė yra aukštesnė už valstybės vidaus teisę tarptautiniuose

santykiuose, tačiau nacionalinė teisė yra aukštesnė už tarptautinę teisę valstybės vidaus teisiniuose santykiuose.

Nors Lietuvos teisės sistemoje neįtvrtintas bendras tarptautinių sutarčių viršenybės prieš nacionalinius įstatymus principas, tačiau kai kurie įstatymai šią viršenybę nustato. Pvz. CK 1,13 sakoma, kad, jeigu LR tarptautinių sutarčių nustatyta kitaip nei numato šis kodeksas ir kiti LR įstatymai, taikomos LR tarptautinių sutarčių nuostatos.

1995 m. Konstitucinis Teismas pateikė išvadą, kad LR tarptautinėms sutartims suteikiamas įstatymo lygmuo, tačiau šią išvadą galime kritikuoti vien dėl to, kad Konstitucinis Teismas, šioje išvadoje rėmėsi ne Konstitucijos 138 str., bet įstatymu, kuris buvo priimtas iki Konstitucijos įsigaliojimo, prieš tai nepatikrinos pačio šio įstatymo konsitucingumo.

Šiuo metu galiojančiame 1999m. Tarptautinių sutarčių įstatyme, pabrėžiama, kad konkurencijos atveju, pirmumas teikiamas LR ratifikuotoms sutartims.

Europos žmogaus teisių teismo teisėjas E.Kūris, neabejoja Konvencijos viršenybe įstatymų atžvilgiu – “Ratifikuota Konsvencija ir jos protokolai ne tik tapo Konsvencijos sudėtine Lietuvos teisės sistemos dalimi, bet ir tiesioginio taikymo aktu, savo teisine galia prioritetą teikiančiu Konstitucijai, tačiau viršijančiai kitus įstatymus.”

Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos vaidmuo Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje.

Kai kurie mano, kad Europos žmogaus teisių konvencijai reiktų suteikti konstitucinio įstatymo statusą, tačiau tai netikslinga vien dėl to, kad ją ratifikavus Seime, ji ir taip tapo teisinės sitemos dalimi, o tarptautinių sutarčių įstatymo 12 str. Numato jos viršenybę prieš kitus įstatymus, tad tai būtų netikslinga.

Tarptautinės sutartys turi savų ypatumų: 1. valstybė vien savo inicatyva negali jos keisti ar kitaip įtakoti 2. Konvencija taiko ir interpretuoja Europos žmogaus teisių teismas, o tai reiškia, kad nacionalinis įstatymas, kokiu lyg ir taptu Konvencija būtų įtakojamas tarptautinės teisminės institucijos.

Praktina liudija, kad Konvencijos nuostatos faktišai turi viršenybę Lietuvos įstatymų atžvilgiu. Konstitucinio Teismo motyvuose, analizuojant įstatymų atitikimą konstitucijos nuostatoms, Konvencijos nuosattos ir jų interpretavimas Europos žmogaus teisių teisme (precedentai) turi didelę reikšmę ir yra traktuojami kaip tam tikras standartas, kurį trėtų atitikti Lietuvos įstatymai. Prisijungdama prie europos mogaus teisių konvencijos, Lietuva faktiškai pripažino jos nuosatų viršenybę nacionalinių įstatymų atžvilgiu, nes konvencijos nuosattų nevykdymo negalima grįsti nacionalinių įstatymų ypatumais.

Europos žmogaus teisių konvencijos negalima tinkamai interpretuoti ir taikyti nesiremiant Europos žmogaus teisių teismo sprendimuose suformuluotais precedentais, kurie į mūsų šalies teisinę sistemą atneša ir precedentą

Kiti konstitucinės teisės šaltiniai Įstatymai

Įstatymai Lietuvos Konstitucinės teisės šaltinių sistemoje užima labai svarbią vietą. Įstatymai yra pirminis teisės aktas, o tai grindžiama tuo, kad jis yra priimtas Seimo, kuris išreiškia tautos valią. Įstatymai nustato bendrojo pobūdžio taisykles, o poįstatyminiais aktais galima juos detalizuoti, reglametuoti jų įgyvendinimo tvarką.

Įstatymų iniciatyvos teisė priklauso:1. Seimo nariams2. Respublikos Prezidentui3. Vyriausybei4. piliečiams. 50 tūkst. Rinkimų teisę turinčių piliečių gali teikti Seimui įstatymų projektą ir

Seimas privalo jį svarstyti.Priimami: kai už įstatymą balsuoja dauguma posėdyje esančių parlamentarų arba įstatymų nuostatos gali būti priimtos ir referendumuĮsigalioja: 1. Seimo priimti įstatymai įsigalioja, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia LR Prezidentas,

jeigu nenumatyta kita įsigaliojimo data

16 16

2. Kitus Seimo priimtus aktus ir Seimo statutą pasirašo Seimo pirmininkas. Šie aktai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu nenumatyta kita įsigaliojimo tvarka

Komplikacijos ir imperatyvai:1. Respublikos Prezidentas Seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per 10 dienų po įteikimo

arba pasirašo arba motyvuotai Seimui gražina pakartotinai svarstyti. Jeigu Prezidentas Seimo priimto įstatymo nei gražina nei pasirašo per nustatytą laikotarpį, toks įstatymas įsigalioja po to, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas.

2. Jeigu įstatymas ar kitoks aktas priimtas referendumu - jį ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas. Jeigu Prezidentas tokio įstatymo laiku nepasirašo ir nepaskelbia – įstatymas įsigalioja po to, kai jį psairašo ir oficialiai paskelbia Seimo Pirmininkas

Įstatymai gali būti skirstomi į priimtus Seime ir priimtus referendumu. Tačiau nors jų iniciavimo, priėmimo ir įsigaliojimo tvarka skiriasi, jie turi vienodą galią.

Iki šio referendumu yra priimta tik LR Konstitucija. ReferendumasIniciatyvos teisė priklauso:1. Seimui (reikalinga 1/3 seimo narių pritarimo)2. Lietuvos respublikos piliečiams (reikalinga 300 tūkst. Parašų)Priėmimas: už tokias referendumu priimamas nuostatas turi pasisakyti ne mažiau kaip pusė į sąrašus įtrauktų piliečių. Priėmimo data laikoma referandumo data, o įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo.

Keitimas ir panaikinimas: tik referendumu, o jei reikalinga skubos tvarka – Seimas 2/3 visų Seimo narių balsų dauguma. Tokie pakeitimai turi per 3 mėnesius būti pateikiami tvirtinti referendumu.

Seimo statutas

Teisinėje literatūroje kaip savarankiški konstitucinės teisės šaltiniai nurodomi parlamentų reglamentai ir statutai, kurie reglamentuoja parlamento vidaus organizaciją ir darbo tvarką, Statuto ypatumai:

1. Statutas skiriasi reglametuojamų santykių pobūdžiu (seimo nario statusas, seimo struktūra ir darbo tvarka ir pan.)

2. Statutas įsigalioja kai jį pasirašo ne Respublikos Prezidentas, bet Seimo pirmininkas. Dėl to Prezidentas negali jo vetuoti

3. Seimo statutas įsigalioja kitą dieną po jo paskelbimo, jeigu nenurodyta kitaip, o ne kaip kiti įstatymai nuo jų paskelbimo

4. Seimo statuto straipsniai gali būti naikinami, papildomi ar keičiami didesne nei puse visų Seimo narių daugu

Biudžeto įstatymas: Valstybės biudžeto projektą sudaro Vyriausybė ir pateikia Seimui ne vėliau kaip 75 dieno iki biudžetinių metų pabaigos. Seimas, svarstydamas biudžeto projektą gali didinti išlaidas tik nurodydamas šių išlaidų finansavimo šaltinius. Valstybės biudžetas. Valstybės biudžetas keičiamas ta pačia tvarka, kuria sudaromas, priimamas ir patvirtinamas.

Fakultatyviniai konstitucinės teisės šaltiniai

Dėl šių šaltinių reikšmingumo kyla daug diskusijų – dažnai jie nepripažįstami, tačiau negalima neigti jų reikšmės, net ir minimalios, Konstitucinei teisei. Fakultatyviniais teisės šaltiniais galima laikyti ir teisminę prakltiką, teisės principus, papročius ir doktriną. Jie tik papildo kitų teisės šaltinių įtvirtintą reguliavimą. 1 tema. LIETUVOS KONSTUCINGUMO RAIDA

1. Lietuvos valstybingumo raida ir konstitucinės teisės formavimasi.s Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvos statutuose (1529, 1566, 1588 m.).1791 m. Respublikos Konstiutcijos problema

2. Pirmieji nepriklausomos lietuvos valstybės konstituciniai aktai. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos konstitucinis vertinimas

17 17

3.

1.Lietuvos valstybingumo raida ir konstitucinės teisės formavimasis. Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvos statutuose (1529, 1566, 1588 m.).

Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvoje labai senos, gerokai senesnės nei kaimyninėse šalyse: valstybinės teisės normų buvo jau paprotinėje teisėje, po to – valdovų aktuose, o XVI a. pradžioje kai kurios šios teisės nuostatos buvo surinktos ir kodifikuotos Lietuvos statutuose., tapusiuose Lietuvos konsticingumo tradicijų užuomazga.

Pagrindinė visų Statutų idėja – Lietuvos valstybingumo ir LDK teisių apsaugojimas.Pirmojo Lietuvos Statuto (1529 m.) prambulėje pabrėžiama,kad statutas skiriamas visiems

valdiniams, nepaisant jų luominės priklausomybės. Jis vienodai privalomas ir gyventojams ir valdžios institucijoms. Taip pat ir didžiajam kunigaikščiui. Taipogi nustatyta, kad teismai turi visiems taikyti tą pačią rašytinę teisę.

Konstitucinio turinio teisės normos dėstomos daugiausia I šio statuto skirsnyje. Čia suformuluotos tokios nuostatos kaip :

1. Lietuvos suverenumo2. Teritorijos neliečiamumo3. LDK valstybinę santvarka – valdovą, Seimo struktūrą ir prerogatyvas, jų tarpusavio

santykius4. LDK yra savarankiška, gyvuojanti skyrium nuo Lenkijos, valstybė5. Nustatyti įsiparareigojimai kunigaikščiui : apsaugoti Lietuvos nepriklausomybę, garbę,

teritorinį integralumą, užkirsti kelią svetimšalių įsigalėjimui, nemažinti valstybės žemių; nežeminti Lietuvos ir jos Ponų tarybos, kuri bajorams buvo aukščiausias valdžios organas ir teisminė instancija.Pažadama, kad bus tariamąsi su Ponų taryba leidžiant įstatymus, be ponų tarybos žinios nedalysiąs valstybės dvarų, neskirsiąs kraštui privilegijų. Jis taipogi įsipareigoja saugoti visų valdinių teises ir laisves, laikytis senųjų privilegijų ir papročių, o naujus įvesti tik su Ponų tarybos žinia

6. Skelbiama teisė išvykti iš kunigaikštystės į kitas šalis, išskyrus priešo žemę, teisė bajorams vykti į užsienį mokytis karybos

7. Statutas mėgina ginti ir moterų turtines teises ir garbę.8. iš Statuto tektso išplaukia ir svarbiausių konstitucinių žmogaus teisių užuomazgos: vienodų

sąlygų ginčo šalims teismo procese nustatymas, kiekvieno atsakomybė tik už savo veiksmus, nebuvimas atsakomybės be kaltės, išimtinė teismo teisė nustatyti kaltę ir skirti bausmę

9. Pirmą kartą Lietuvos valstybės istorioje Statute surašytos bajorų teisės ir pareigos, jų tarpusavio santykiai, taip pat santykiai su didžiuoju kunigaikščiu. Nepaisant bajorų teisių platumo – jos neprilygo ponų teisėms, nes 1. nors bajorai ir dalyvavo Seime, bet ten dar neturėjo sprendžiamosios galios 2. bajorus, skirtingai nuo ponų, kuriuos teisė didysis kunigaikštis, teisė kunigaikščio administracija – vaidavos ir teismo seniųnai ar jų vietiinkai dalyvaujant 2 bajorų atstovams.

Antrajame Lietuvos statute (1566 m.) konstitucinės teisės sferai skiriami primieji jo skirsniai. Čia vėl pabrėžiamas visiškas LDK valstybinis nepriklausomumas ir savarankiškumas.

1. Statutas įteisino LDK teritorinį neliečiamumą ir apibrėžė jos sienas. Ši teritorija buvo padalinta į administracinius vienetus – vaivadijas ir pavietus.

2. Patvirtinta pavietų seimelių, kuriuose galėjo dalyvauti visi pavieto bajorai sistema. Seimeliai rinkdavosi 4 savaites iki Seimo susirinkimo ir apsvarstydavo Lietuvos didžiojo kunigaikščio pasiūlytus klausimus bei įvairius vietos reikalus. Būtent per pavieto Seimelius buvo užtikrintas visų bajorų atstovavimas Seime, nes čia buvo renkami 2 atstovai į seimą, kurie buvo įgalioti ten išdėstyti seimelio nuomonę siūlomais svarstyti klausimais.

3. Buvo išplėsta Seimo kompetencija. Jam pavesta: svarstyti esminius gynybos ir teisingumo reikalus, nustatydamas, kad visi įstatymai turi būti išimtinai priimti tiktai Seime. Tokiu būdu šis Statutas į politinį krašto gyvenimą įtraukė visą bajoriją, atitinkamai sumažindamas ponų ir Ponų tarybos vaidmenį.

4. Valstiečiai ir miestečiai į politinį gyvenimą nebuvo įtraukti

Trečiasis lietuvos Statutas (1588 m.)

18 18

1. Jis priimtas jau po Liublino unijos, įtvirtinosios bandrą Lietuvos – Lenkijos valstybę, ir įteisino naują valstybės formą – federacinę Respubliką, vadovaujamą monarcho, išrinto bendrame Lietuvos ir Lenkijos Seime. Kunigaikščiui nominaliai priklausė visa jungtinės valstybės žemė. Jis buvo aukščiausias teisėjas, skyrė pareigūnus ir prižiūrėjo jų veiklą.

2. Statutas patvirtino bendrą su Lenkais Seimą Varšuvoje, bet Lietuvai buvo nustatytas priešseiminį seimelį. Nustatyta, kad įstatymai leidžiami tik sutinkant visiems jame atstovaujamiems luomams. Be to – Seimas svarstė svarbiausius valstybės reikalus – karo, santykių su užsienio šalimis, ekonominius, finansinius. Panaikinus Ponų tarybą, jos buvę nariai tapo Respublikos senatoriais.

3. Tuo pat metu Statutas neminėjo unijos, sutarties su lenkais. Jis konstravo LDK kaip nepriklausomą valstybę gindamas jos suverenitetą. Statutas nepanaikino LDK Vykdomosios valdžios – ministrų ir vietos administracijos, paliko atskirą jos teisę ir teismus. Veikiančiu LDK teritorijoje įstatymu minėjo Statutą, galiojantį ne tik visiems valdiniams, bet ir svetimšaliams. Lenkai kaip svatimšaliai net neturėjo teisės Lietuvoje užimti valstybines pareigybes ir turėti dvarus.

4. Bajorams skelbiama privaloma karo tarnyba. Jie taip pat turėjo užimti valstybės tarnybas. Bajorai negalėjo būti suimami be teismo sprendimo, išskyrus atvejus kai grėsė mirties bausmė ar jie buvo suguti nusikaltimo vietoje.

5. Bajorams ir dvasininkams buvo suteikta teisė mokytis užsienio universitetuose6. Skelbiama tikėjimo laisvė, nors valstiečiai net ir dvasiniuose reikaluose turėjo klausyti savo

pono.

1791 m. gegužės 3 d. Respublikos Konstiutcijos problema

Ši konstitucija buvo pirmasis tokio pobūdžio rašytinis dokumentas Europoje. Ji buvo kuriama dėl iškilusios užsienio grėsmės, seikiant išsaugoti Lietuvos – Lenkijos valstybingumą ir apginti nepriklausomybę. Joje buvo užsimota solidarizuoti krašto pajėgas, riboti didikų valią, remiantis švietėjų idėjomis siekti pažangos ūkio, politikos ir kitose valstybinio ir visuomenio gyvenimo srityse. Tarp kitų priemonių vadinamame Ketvetių metų seime Varšuvoje svarstyta politinės santvarkos reforma, kurios principai buvo įtvirtinti dokumente, pavadintame Valdymo įstatymu. Jį patvirtino Seimas ir karalius. Šis dokumentas ir yra garsioji Konstitucija. Padarytos reformos:

1. Patvirtinto senosios bajorų teisės ir privilegijos ir patvirtinta miestiečių teisė siųsti savo atstovus į Seimą. Jie dalyvavo Atstovų rūmų darbe ir čia galėjo kelti ir pasisakyti tik miestų klausimais, bet neturėjo teisės balsuoti

2. Stengtasi centralizuoti valstybę : valdymo forma buvo pakeista iš respublikos su renkamu valdovu į konstitucinę monarchiją (šis dokumentas buvo pirmoji rašytinė konstitucija teisiškai įtvirtinusi šią valstybės valdymo formą)

3. Aukščiausių valstybės organų sistema formuojama prisilaikant valdžių padalijimo principo4. Įstatymų leidybą, mokesčių nustatymą bei valdymo kontroliavimą konstitucija pavedė 2

rūmų Seimui, susidedančiam iš Atstovų rūmų ir Senato. Atstovų rūmus sudarė deputatai renkami pavietų seimeliuose 2 metams, kurie atstovavo tautai, o ne rinkėjams. Čia dalyvavo ir miestiečiai, kurie neturėjo balso teisės. Senatas turėjo atidemą veto teisę, nesunkiai įveikiamą Atstovų rūmų. Senato nariai neturėjo įstatymų iniciatyvos teisės. Senatoriai buvo aukštieji valstybės pareigūnai ir bažnyčios hierarchai.

5. Seimas priima sprendimus balsų dauguma, tad panaikinama veto teisė, paralyžavusi Seimo darbą.

6. Karalius nustaojo būti parlamento dalis , neteko teisės sankcionuoti įstatymus ir apskritai daryti įtaką įstatymų leidybai. Užtat padidėjo karaliaus vykdomoji galia. Prie karaliaus kuriama patariamoji taryba, nors paties karaliaus aktai galią įgydavo tik kontrasignuoti vieno iš tarybos narių ir priėmusiam atsakomybę už tą aktą. Pats karalius už savo politinius sprendimus neatsakingas. Jis – vyriausias kariuomenės vadas

7. Karaliaus postas tapo nebe renakams, bet paveldimas8. Pabrėžiamas teismų savarankiškumas ir nepriklausomumas

Svarbiausios šios konstitucijos nuostatos, skirtos ir parlamentarizmo užuomazgoms, ir nepriklausomam teismui, iš esmės kartojo Lietuvos statutų nuostatas.

Užsimojusi centralizuoti valstybę, konstitucija kėlė rimtą grėsmę Lietuvos savarankiškumo likučiams. Buvusi federacinė valstybė, konstitucijoje paverčiama vieninga Lenkijos karalyste, vieninga suverenia valstybe ir žengiamas žingsnis unitarinės valstybės link. Konstitucijoje neaptariamas unijos faktas, čia net nėra Lietuvos pavadinimo. Iki šiol išsaugojusi savo atskirą valstybės aparatą,

19 19

kariuomenę, iždą, dabar Lietuva turėjo virsti Lenkijos provincija.Lietuvos padėtį švelnino tik tą aplinkybė, kad 1791 m. spalio 20 d. Seimas priėmė ir karaliaus vardu psakelbė dokumentą, pavadintą “Abipusis abiejų tautų įsipareigojimas”, kuriame buvo ne tik “abi tautos”, bet ir LDK.

1791 m. Konstitucija nepateisino į ją dedamų vilčių. Ji net nebuvo įgyvendinta, o svarbi tik tuo, kad joje naujų laikų idėjas sugebėta iškelti ir įstatymiškai suformuluoti gerokai anksčiau, nei tą padarė kitos Vidurio ir Rytų Europos tautos.

2.

Pirmieji nepriklausomos lietuvos valstybės konstituciniai aktai. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos konstitucinis vertinimas

Svarbiausias XX a. 2 deš. Atstatytos Lietuvos valstybės konstitucinės svarbos aktas yra 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos tarybos nutarimas. Juo remiasi moderniosios Lietuvos valstybės buvimas ir visi vėlesnieji - laikinieji ir nuolatiniai – jos konstituciniai dokumentai.

Vasario 16 d. nutarimu Lietuvos taryba, remdamasi pripažinta ir tuo metu tapusia ypač populiaria tautų apsisprendimo teise ir pačią tarybą sufomavusios Lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu, paskelbė atstatanti “nepriklausomą, demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis” taigi šis aktas reiškė viešą pranešimą, kad netenka galios visi buvę prievarta Lietuvai primesti valstybiniai ryšiai su užsienio valstybėmis

Savo teisę kalbėti tautos vardu Taryba išreiškė teiginiu, jog ji tuo metu buvo vienintelė lietuvių tautos atstovybė. Tačiau, būdama ne tautos išrinkta, Taryba suvokė negalinti atstovauti bandrajai tautos valiai, todėl akte pabrėžė, kad Lietuvos valstybės pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatysiąs visų jos gyventojų dmokratiškai išrinktas Steigiamasisi Seimas

Nuostata apie demokratiškai išrinktą Seimą rodė Tarybas būsimajai valstybei parinkus klasikinę liberalią doktriną, pagal kurią aukščiausioji valdžio priklauso tautai, o ši ją deleguoja savo pačių išrinktai atstovybei.

Galutinai paaiškėjus Vokietijos pralaimėjimui, 1918 m. lapkričio 2d. Lietuvos valstybės taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius.

Į pirmą posėdį susirinkęs Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją, jog “reikšdamas Lietuvos žmonių valią” jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm”

Lietuvos taryba Vasario 16 aktu skelbė, jog ji dar atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę. T.y. atliekanti besitęsiantį veismą, o Steigiamasis Seimas, priešingai, užbaigdamas atutinio atgimimo, valstybės atstatymo, laikinųjų konstitucijų bei tokių pat vyriausybių laikotarpį, proklamavo Lietuvos valstybę esant atstatytą ir faktą įvykusį. Vadinasi, Steigiamojo Seimo gegužės 15 d. aktas turėjo pagrindą reikšti ir faktiškai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės atkūrimą.

3.1918 m. lapkričio 2d. ir 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. 1920 m. birželio 10 d. laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija.

1918 m. lapkričio 2d. Lietuvos laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. Skelbdama šį dokumatą Valstybės Taryba preambulėje priminė, kad nesiima Steigiamojo Seimo teisės spręsti Lietuvos Valstybės valdymo formos.

Šis dokumentas nustatė tokią valdžios struktūrą:- Įstatymų leidžiamoji valdžia - Valstybės Taryba- Įstatymų vykdomoji valdžia - Valstybės tarybos Prezidiumas (prezidentas ir 2

viceprezidentai) kartu su Ministrų kabinetu.- Valstybės tarybos Prezidiumas - kolegialus valstybės vadovas, vykdantis “aukščiausios

vyriausybės funkcijas”, Valstybės tarybos vardu skelbiantis įstatymus, kviečiantis ministrą pirmininką, tvirtinantis Ministrų kabineto sudėtį.

- Ministrų kabinetas – solidariai atsakingas Valstybės tarybai ir turi turėti jos pasitikėjimą- Kiekvienam Valstybės tarybos Prezidiumo aktui reikėjo visų trijų jos narių parašų ir Ministrų

kabineto atstovo kontrasignacijos.

20 20

Žmonių laisvės :Konstitucijoje skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus, luomų, privilegijų nebuvimas, asmens, buto, nuosavybės neliečiamybė, tikybos, žodžio, spaudos, susirinkimų, draugijų laisvės, kurios, “kilus karui, taip pat valstybei gresiančiam sukilimui ar riaušėms” galėjo būti laikinai suvaržytos

Įstatymų galiojimas: čia taip pat skelbiama, kad ten, kur nėra Lietuvos valstybės išleista naujų įstatymų, laikinai palieka tie, kurie yra buvę prieš karą, kiek jie neprieštarauja Laikinosios Konstitucijos pamatiniams dėsniams

Rinkimai: Taryba įsipareigojo išleisti Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą ir tuo tikslu deklaravo visuotinių, tiesių, lygių, slaptų rinkimų principą. Nustatyta, kad išrinktas Steigiamasis seimas susirinks Laikinosios vyriausybės nustatytą dieną Vilniuje.

Konstitucijos keitimas: pavesta Valstybės tarybai kvalifikuota 2/3 balsų dauguma bent pusei jos narių pareikalavus.

Trūkumai: neaptarti daugelis principinių klausimų: 1. nepaskelbta respublika 2. Neužsiminta apie Valstybės tarybos ir Valstybės Tarybos Prezidiumo sudarymo tvarką, jų įgaliojimų terminus. 3. Valstybės valdymo formą turėjo nustatyti Steigiamasis Seimas, o kalba pamatiniuose dėsniuose ėjo apie jau esamą tarybą, nuo šiuo turėjusiu tapti laikinuoju valstybės valdžios organu.

Realizuodamas priimtus Konstitucijos pamatinius dėsnius, Valstybės Tarybos Prezidiumas 1918 m. lapkričio 11 d. patvirtino laikinąją vyriausybę – Ministrų kabinetą -, kuri ėmė nedelsdama centre ir vietose kurti valstybės aparatą.

Pradėta organizuoti centrinių valstybinių organų sistema, kurioje, pagal Panmatinius Dėsnius, aiškiai dominavo Valstybės taryba, buvo nepakankamai lanksti, trukdė operatyviai reaguoti į sparčiai besikeičiančią politinę situaciją, netiko krizinei padėčiai, kuriuoje atsidūrė beatsikurianti valstybė. Buvo padaryto kelios pataisos: Prezidiumo aktui bereikėjo tik bent vieno iš jos narių parašo; Ministrų kabinetui suteikta teisė tarp Valstybės tarybos sesijų pačiam leisti laikinuosius įstatymus, kurie turėjo būti pateikti artimiausiai sesijai ir galiojo iki Valstybės taryba juos pakeis

Siekdama tęsti pradėtą valdžios telkimą Vyriausybės rankose, 1919 balandžio 4d. Valstybės taryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją. Ši redakcija pasipildė 11 str (iš viso 40). Ir 2 (iš viso 8)skyriais. Daugelis nuostatų buvo perimtos iš1918 m. Pamatinių dėsnių. Iš esmės buvo pakeista tik centrinių valstybės organų sistema – svarbiausi tapo vykdomosios valdžios organai – kolegialų Valstybės tarybos prezidiumą pakeitęs Valtybės Prezidentas, taip pat Ministrų kabinetas. Paketimai:1918 m. lapkričio 2 d. aktas 1919 m. balandžio 4 d. aktasAukščiausia vykdomoji valdžia priklauso Prezidiumui. Rinkimų tvarka nereglamentuota

Prezidiumą keičia vienasmenis Valstybės Prezidentas. Jį renka Taryba. Rinkimų tvarka nereglamentuota

------------------------------------------------- Valstybės prezidentui numirus ar kuriam laikui negalint eiti pareigų, jį pavaduoja Valstybės Tarybos Pirmininkas

Sesijas skiria pati Valstybės taryba arba šaukia Valstybės tarybos Prezidiumas savo iniciatyva arba pareikalavus 1/3 Valstybės Tarybos narių.

Prezidentui suteikiama išimtinė teisė šaukti Valstybės tarybos sesijas ir jas paleisti

(papildymas) Tarp Valstybės tarybos sesijų Ministerių kabinetas turi teisę leisti laikinuosius įstatymus, su sąlyga, kad Tarybai susirinkus jie būtų svarstomi

Tarp Valstybės Tarybos sesijų ar per jų pertraukas Valstybės Prezidentas turi teisę leisti įstatymus prieš tai ministrų kabineto priimtus.. Taip išleistų įstatymų nereikėjo teikti valstybės tarybai tvirtinti

-------------------------------------------------- Prezidentas nesutikdamas su Kabineto priimtu įstatymo projektu galėjo jį vetuoti su pasiūlymais. Jeigu šį įstatymą pakartotinai priima Kabinetas – įstatymo likimą sprendžia Valstybės taryba.

Prezidiumas pasirašo įstatymus Prezidentas gali vetuoti Tarybos įstatymus. Šis veto gali būti nugalėtas antrą kartą jį priėmus Valstybės taryboje

Tas pats Ministrų kabinetas privalo turėti Valstybės Tarybos pasiikėjimą, kuris kontroliuoja ir jo veiklą

----------------------------- Prezidentas teikia amnestijąVisiems preizdiumo aktams reikėjo Ministrų kabineto nario konstrasignacijos

Visiems Prezidento aktams reikėjo Ministrų kabineto nario konstrasignacijos

21 21

Atsiranda nauja Valstybės Kontrolės institucijaTolesnį Konstitucinės raidos etapą žymi Steigiamojo seimo sušaukimas, 1919 spalio 30 d.

valstybės Taryba priėmė Steigiamojo Seimo rinkimų įstatymą.

Į pirmą posėdį susirinkęs Steigiamasis Seimas 1920 m. gegužės 15 d. vienbalsiai priėmė rezoliuciją, jog “reikšdamas Lietuvos žmonių valią” jis proklamuoja “esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę, kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitom valstybėm”

Lietuvos taryba Vasario 16 aktu skelbė, jog ji dar atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę. T.y. atliekanti besitęsiantį veismą, o Steigiamasis Seimas, priešingai, užbaigdamas atutinio atgimimo, valstybės atstatymo, laikinųjų konstitucijų bei tokių pat vyriausybių laikotarpį, proklamavo Lietuvos valstybę esant atstatytą ir faktą įvykusį. Vadinasi, Steigiamojo Seimo gegužės 15 d. aktas turėjo pagrindą reikšti ir faktiškai buvo oficialus steigiamosios valdžios dokumentas, fiksuojantis naujos valstybės atkūrimą.

Pagrindiniam Steigiamojo Seimo uždaviniui - valstybės pagrindas įtvirtinti konstituciškai reikėjo laiko. Pats Steigiamojo Seimo buvimas griovė 1919 m. Laikinosios Konstitucijos Pamatinių Dėsnių nuostatas, todėl 1920 m. birželio 10d. Steigiamasis seimas priėmė Laikinąją Lietuvos Valstybės Konstituciją

Ji susideda iš 7 skyrių ir 18 straipsnių. Naujovės:1. Atstovaudamas Lietuvos Piliečiams ir laikydamas save, kaip matyti iš laikinosios

Konstitucijos 2 str., suverenios Lietuvos, o ne lietuvių tautos, galios reiškėju, Steigiamasis Seimas praplįtė aukščiausios valstybinės valdžios subjekto sampratą, Lietuvos sąvoka apimdamas taip pat ir nelietuvius krašto gyventojus.

2. Nusakyta valdymo forma – demokratinė respublika3. įstatymų leidybos institucija tampa Steigiamasis Seimas (panaikinama Valstybės taryba). Jis

turi išimtinę teisę leisti įstatymus, ratifikuoti sutartis su kitomis valstybėmis, tvirtina Valstybės biudžetą ir pryžiūri įstatymų vykdymą

4. Skelbiamas Steigiamojo seimo nario asmens neliečiamumasĮstatymų iniciatyvos teisė: priklauso Steigiamajam Seimui ir Ministrų kabinetuiVykdomoji Valdžia: pavesta Steigiamojo Seimo renkamam Prezidentui. Jam pavedama skirti

ministrą Pirmininką ir pavesti pastarajam sudaryti Ministrų kabinetą, tvirtinti jau sudarytą ir priimti jo atsistatydinimą, skirti Valstybės konstrolierių, atstovauti Respublikai, naudoti bausmės dovanojimo teise ir t.t. Visi Prezidento aktai kontrasignuojami Ministrų kabineto atstovo. Tas faktas, kad Steigiamasis Seimas neterminuotas ir neatšaukiamas mažino Prezidento reikšmę, dabar jo teisės įstatymų leidyboje apsiribojo įstatymų skelbimu. Iki Prezidentas bus išrinktas, jo funkcijos pavestos Seimo pirmininkui.

Svarstant konstituciją nebuvo galutinai sutarta dėl prezidento, tad jis išvis nebuvo renkamas, o jo pareigas ėjo Steigiamojo Seimo Pirmininkas.

Ministrų kabinetas už savo veiklą buvo atsakingas Steigiamajam Seimui ir būtinai turėjo turėti jo pasitikėjimą.

Žmogaus teisės:Laikinoji Konstitucija, palyginti su Laikinosios Konstitucijos Pamatiniais Dėsniais, praplėtė piliečių demokratinių teisių ir laisvių sąrašą, įtraukdama į jį korespondencijos neliečiamybę, sąžinės ir streikų laisvę. Konstitucija taip pat deklaravo mirties bausmės ir titulų panaikinimą.

Rengdamasis kardinaliai žemės reformai, Steigiamasis Seimas konstitucijoje nebeužsiminė apie nuosavybės teisę.

Nenumatyta ir Laikinosios Konstitucijos keitimo ir papildymo tvarka.Laikinosios Konstitucijos priėmimas teisiškai užbaigė Lietuvos valstybės kūrimosi ir laikinosios

vyriausybės veiklos laikotarpį.

3.1922 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos valstybės Konstitucija ir jos ypatumai

Priėmimo aplinkybės: Po ilgus amžius trukusių okupacijų ir jos žiaurumų, lietuva trošo laisvės ir idealizavo demokratiją. Demokratijos siekius stiprino Europoje gyvavusios tam palankios politinės, socialinės ir ekonominės pažiūros. – visos šios aplinkybės turėjo lemiamą įtaką rengiant Lietuvos Konstituciją.

Steigiamajame seime vyravo parlamentarai pasisakantys už parlamentinės respublikos valdymo formą. Tačiau rengian konstituciją nuomonės išiskyrė:Kairieji (socialdemokratai, liaudininkai) Dešinieji (krikdemai)

22 22

Reikalavo atskirti bažnyčią nuo valstybės, atsisakyti Prezidento institucijos, įvesti teisėjų renkamumą, užtikrinti streikų laisvę ir pan.

Pasisakė už konservatyvesnę konstituciją, reikalavo privilegijuotos padėties bažnyčiai, pasisakė prieš teisėjų renkamumą, kitas liberalesnes priemones.

Krikdemai turėjo Steigiamajame Seime absoliučią balsų daugumą ir menkai tesiskaitė su opozicija. 1922 m. rugpjūčio 1 d. Lietuvos Valstybės Konstitucija buvo priimta vien šio bloko balsais.

Bendri bruožai: 1. Konstitucija priimta Steigiamajame Seime.2. Lietuva skelbima nepriklausoma demokratine respublika. 3. Suverenitetas priklauso Tautai, kuri suprantama kaip rinkimų teisę turinti piliečių visuma. 4. Užfiksuotas formalus teisinis konstitucijos prioritetas visų kitų teisės normų sistemoje

(“valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas konstitucijai” 3str.). 5. Laikytasi požiūrio, jog Konstitucija nėra tiesioginio veikimo teisinis aktas, neturi piliečiui ar

valstybės institucijai privalomos galios. Ji privaloma įstatymų leidėjui, kurio leidžiami įstatymai Konstituciją įgyvendina.

Konstitucijos keitimas: Steigiamsis Seimas pageidavo griežtos konstitucijos. Todėl numatyta, kad ją gali keisti ar papildyti Seimas 4/5 visų atstovų balsų dauguma. Arba ¾, tačiau tuomet Prezidento, ¼ Seimo atstovų arba 50000 piliečių pareikalavimu, kuris turi būti pareikštas per 3 mėnėsius, skelbiamas referendumas, kuris turi spresti dėl pataisos. Iniciatyvos teisę turi: Seimas, Vyriausybė arba 50000 piliečių.

Aukščiausių valstybės institucijų sistema:1. Valstybės valdžia pavedama: Seimui, Vyriausybei (Respublikos prezidentas ir Ministrų

kabinetas) ir teismui2. Seimas: Pagrindiniai bruožai: Įstatymų leidžiamoji valdžia pavedama nuolat veikiančiai atstovaujančiajai

vienerių rūmų institucijai – Seimui, kuris renkamas 3 metams. Teisės: Seimui pavedama: leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti

svarbiausias tarptautines sutartis, spręsti karo ir taikos klausimus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus. Seimui priklausė išimtinė įstatymų leidimo teisė. Svarbiausi įgaliojimai plačiau:

a) Vyriausybės veiklos priežiūra: 1. Seimas prižiūri Vyriausybės darbus teikdamas jam paklausimus ir interperpeliacijas bei skirdamas revizijas. 2. Ministrų kabinetas turi turėti Seimo pasitikėjimą, kitaip jis privalo atsistatydinti

Seimo galybės požymiai:1. Kadangi Ministrų kabinetas turėjo turėti Seimo pasitikėjimą, Prezidentas skirdamas Minstrą

pirmininką ir tvirtindamas Ministrų kabinetą turėjo jį suderinti su pagrindinių Seimo frakcijų vadovybe2. Seimas turėjo teisę, bet kuriam ministrui už tėvynės išdavimą ar už tarnybinius nusikaltimus

iškelti baudžiamąją bylą.3. Visiškai sutapo Prezidento ir jį renkančio Seimo kadencijos: tai darė Prezidentą priklausomą

nuo Seimo (nes jis turėjo jam pataikatu, kad būtų išrinktas), ribojo jo savarankiškumą. Be to, kvalifikuota 2/3 atstovų balstų dauguma Seimas galėjo nušalinti Prezidentą nuo pareigų arba iškelti jam baudžiamąją bylą

3. PrezidentasPagrindiniai bruožai: Respublikos Prerzidentas renkamas 3 metams slaptu balsavimu “absoliučia

atstovų balsų dauguma” (dėl to, kad nebuvo pasakyta kokių atstovų – ar dalyvaujančių posėdyje ar visų esančių kai kurios politinės organizacijos šia spraga pasinaudojo).

Teisės: Formaliai Prezidentui suteikiamas reikšmingos teisės: jis buvo pagrindinis valstybės tarptautinių santykių reprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo respublikos ginkluotosioms pareigoms, naudojosi atleidimo nuo bausmės teise, Kabinetui pasiūlius, Prezidentas galėjo skelbti karo ar kitą nepaprastąją padėtį, laikinai sustabdyti konstitucines piliečių teisių garantijas ir imtis priemonių kilusiam pavojui atremti, bet tuojau apie tai turėjo pranešti Seimui, kuris tą Vyriausybės žingsnį tvirtina ar atmeta.

Prezidentas kviečia ministrą pirminką ir paveda jam sudaryti Minitrų kabinetą ir priimti jo atsistatydinimą.Turi nesunkiai įveikiamą veto teisę dėl Seimo priimtų įstatymų. Turi teisę paleisti Seimą pirma laiko (tada ne vėliau kaip per 60 d. turi būti paskelbti nauji rinkimai) ir karo atveju arba, jeigu daugiau kaip pusėje teritorijos įvestas karo stovis, pratęsti Seimo įgaliojimus, jei šis sutinka.

4. Ministrų kabinetas

23 23

Ministrų kabinetas buvo traktuojamas kaip bendrosios kompetencijos valstybės organas. Konstitucija, nedetalizuodama kabineto kompetencijos, skelbė, kad Kabinetas “vykdo respublikos Konstituciją ir įstatymus, veda respublikos vidaus ir užsienio politiką, saugoja respublikos teritorijos neliečiamybę ir vidaus tvarką.

5. Teismas1. Teismas priima sprendimus tik remdamasisi įstatymu2. Teismo sprendimai daromi respublikos vardu, t.y. jo sprendimai prilyginami pačios

valstybės aktui3. Keisti ar naikinti teismo sprendimus gali tik teismas. Tuo Konstitucija pabrėžė, kad savo

veikloje teismas tiesiogiai atstovauja valstybei ir jokia kita valdžios institucija negali įtakoti teismo veiklos rezultatų.

Visos šios taisyklės buvo įtvirtintos ir kitose Lietuvos Konstitucijose, tačiau nė viena jų neužsiminė apie priemnes, realiai užtikrinančias teismo nepriklausomumą, be kurio faktiškai neįmanoma įgyvendinti čia deklaruojamas taisykles.

Piliečių teisinė padėtis:Konstitucija, remdamasi liberaliosios filosofijos nuostatomis, iškėlė asmenybę, skelbė ją

visuomeninio gyvenimo centru. Tačiau Konstitucijoje iš esmės nekalbama apie žmogų, beveik visais atvejai čia minimos piliečio teisės ir laisvės.

Nustatydama piliečių teisinę padėtį, Konstitucija pirmiausia pabrėžė jų lygiateisiškumą nepaisant lyties, kilmės, tautybės ir tikėjimo. Konstitucijos 2 skyriuje “Lietuvos piliečiai ir jų teisės” skelbiamas demokratinių teisių sąrašas: asmens ir buto neliečiamumas, tikėjimo ir sąžinės laisvė, susirašinėjimo slaptumas, žodžio ir spaudos, susirinkimų ir sąjungų laisvės, peticijos ir įstatymų iniciatyvos teisės. Tuo pačiu Konstitucija daugumą straipsnių, skelbusių piliečių teises ir laisves palydėdavo pastabomis apie jų teisių ir laisvių galiojimą įstatymo ribose. Tuo būdu deklaruota galimybė riboti teises ir laisves išimtinai tik įstatymo keliu.Taipogi diedlį poveikį šių demokratinių teisių ir laisvių realizavimui turėjo nepaprastosios padėties įvedimas, tada nustatyta, kad gali būti ribojamos teisės dėl suėmimo teisėtumo, buto neliečiamumo, korespondencijos slaptumo, žodio ir spaudos, susirinkimų.

Reikšmingų piliečio teisinei padėčiai nuostatų yra ir kituose 1922 m. Konstitucijos skyriuose, tačiau šios, atsižvelgiant į Lietuvos realią socialinę ir ekonominę padėtį bei Konstitucijos rengėjų pažiūras, kiek nutolo nuo liberaliosios konsepcijos, buvo pakoreguotos krikščionių demokratų socialinių bei valstiečių liaudininkų ir socialdemokratų socialistinių idėjų kryptimi. Buvo skelbiama apie valstybės rūpestį, kad kiekvienas žmogus turėtų darbo, kad būtų sudarytos sąlygos “taisyklingai žemės ūkio gamybai”, kad darbininkai būtų apsaugoti ligoje, senatvėje, nuo nelaimingų atsitikimų, nedarbo. Konstitucija skelbė nuosavybės teisės apsaugą nurodydama, jog piliečių turtą galima nusavinti tik įstatymo keliu ir tik esant viešam reikalui, bet nutylėjo visuotinai pripažintą reikalavimą apie išankstinį ir teisingą atlyginimą.

Aktų leidyba:1. Respublikos Prezidento aktai įsigalioja juos kontrasignavus Ministro Pimininko arba

atitinkamo ministro. Atsakomybė už šį aktą tada tenka jį pasirašiusiam pareigūnui2. Įstatymų iniciatyvos teisę turi: a)25 tūkst. Seimo rinkimų teisę turinčių piliečių b) Ministrų

kabinetas c) Seimo atstovai. Įstatymus skelbia Respublikos Prezidentas. Per 21 dieną jis galėjo Seimo priimtą įstatymą grąžinti su pastabomis pakartotinam svarstymui; tokį įstatymą Seimui priėmus absoliučia balsų dauguma, Prezidentas privalėjo jį skelbti. Prezidentas negalėjo įstatymo gražinti antrąkart svarstyti, jei Seinas kvalifikuota 2/3 visų atstovų balsų dauguma pripapažįsta įstatymą esant skubotą.

Ypatybės: 1. Nors ir formaliai neatmestas valdžių padalijimo principas, tačiau į pirmą vietą

akivaizdžiai iškeliamas parlamentas2. Beveik nekalbama apie žmonių teises ir laisves – tik apie piliečių

24 24

6 tema. KONSTITUCIJOS APSAUGA. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

1. Konstitucijos apsaugos būtinumas ir jo užtikrinimo būda2. Konstitucinės kontrolės sąvoka. Konstitucinės kontrolės funkcijos3. Konstitucinės kontrolės sistema. Konstitucinės kontrolės būdai ir formos4. Konstitucinės kontrolės institucijos ir jų atsiradimas Lietuvoje5. Konstitucinio teismo kompetencija6. Konstitucinio Teismo fomravimo tvarka7. Konstitucinio teismo teisėjų statusas8. Konstitucinio Teismo vieta Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje9. Konstitucinio Teismo aktai, jų rūšys ir teisinė galia10. Konstitucinių ginčų nagrinėjimo tvarka (procesas)

1.Konstitucijos apsaugos būtinumas ir jo užtikrinimo būdai

Konstitucijos apsaugos būtinumas: Tik priėmus pirmąsias konstitucijas, iškilo klausimas, kokiomis politinėmis, ekonominėmis, socialinėmis, teisinėmis priemonėmis užtikrinti jų laikymąsi. Reiklaingumas:

1. Konstucingumo istorija patvirtina, kad konstitucijas pažeidžia ne tik piliečiai, jų politinės ir kitos organizacijos, tačiau ir parlamentarai, valstybių vadovai, vyriausybės, pareigūnai. Konstitucijų pažeidimai dažnai nėra akivaizdūs, tų pažeidimų vertinimuose susipina įvairūs politiniai, ideologiniai, socialiniai, teisiniai motyvai.

2. Problemą kelią ir tai, kad dauguma konstiucinių nuostatų suformuluota abstrakčiai, jos artimesnės ne teisės normos, bet teisės principo sampratai. Taigi ir konstitucinių nuostatų forma gali būti prielaida tokioms interpretacijoms, kuriomis siekiama pateisinti siekiamą politinį tikslą.

3. Konstitucijos apsaugos klausimas svarbus yra todėl, kad Konstitucija, būdama pagrindinis šalies įstatymas, ne tik garantuoja joje įtvirtintą konstitucinę santvarką, pagrindines žmonių teises ir laisves, tačiau suponuoja ir pačios apsaugos būtinumą. Jeigu nebus sukurtas Konstitucijos apsaugos mechanizmas, tada šitos deklauotos teisės ir laisvės bei kiti nuostatai ir tebebus moraliniais pageidavimais, kaip tai buvo SSRS.

Konstitucijos apsaugos būdai:1. Konstitucijų stabilumą savaime sąlygoja tokia socialinė visuomenės būsena, kai visuomeninio

gyvenimo pagrindas yra teisingumas, socialinių grupių ir jų interesų santarvė, visapusiai pateisinamas nuosavybės santykių reguliavimas. Konstitucijų socialinės garantijos slypi tokioje visuomenės ir valstybės organizacijoje, kuri priimtina daugeliui žmonių. Konstitucinis Teismas savo nutarime yra pasakęs, kad juo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti, t.y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Tokiu būdu išvengiama atsitiktinumu ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos.

2. Konstitucijos apsaugos teisinės garantijos užkoduotos jų priėmimo, keitimo ir naikinimo tvarkoje. Specialios taisyklės, kurios taikomos priimant ir keičiant konstitucijas, užtikrina jų stabilumą. Ilgas konstitucijų galiojimas sąlygoja tai, kad nusistovėjęs konstitucinis teisinis reguliavimas sudaro prielaidas formuotis tokiai konstitucinės teisės kultūrai ir ideologijai, kuri tampa suprantama žmonėms, valstybės institucijoms, taikančioms ir aiškinančioms konstituciją. Konstitucijų nulatinumo principas suponuoja tokią teisnę politinę būseną, kai vengiama imtis nepagrįstų, trumpalaikiais politiniais tikslais grindžiamų, konstitucinių reformų. Žinoma, ši konstitucijos apsaugos priemonė yra veiksminga tik tose visuomenėse, kurios yra subrandinusios igalaikes demokratines kostitucines tradicijas.. Neįmanoma pasiekti konstitcijų nuolatinumo tose šalyse, kuriose vyksta staigūs socialiniai pokyčiai, ženklus politinis virsmas

3. Demokratinės teisinės valstybės pobūdyje užkoduota valstybės organizacijos priedermė užtikrinti konstitucijų apsaugą įvairiomis teisinėmis, socialinėmis, politinėmis priemonėmis. Už konstitucijų pažeidimus sunkius padarinius sukelia baudžiamojo poveikio sankcijos. Lietuvos BK numatyta atsakomybė už valstybės perversmą, antikonstitucinių grupių ar organizacijų kūrimą ir veiklą, viešus raginimus smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, padėjimą kitai valstybei veikti prieš Lietuvos Respubliką ir t.t. Nurodytų nusikaltimų objektas yra Lietuvos Konstitucinė santvarka, kuri įtvirtinta Konstitucijoje. Panašus konstitucinis reguliavimas nustatytas ir daugelyje kitų demokratinių valstybių. Konstitucijų apsaugos garantijos paprastai įtvirtinamos pačiose konstitucijose.

25 25

4. Valstybės organams ir aukščiausieseims pareigūnams yra paskirkiama pareiga rūpintis konstitucijos apsauga. Tai nėra įtvirtinta tiesiogiai, bet per kitus pagrindus, tokius kaip priesaikos davimas, kur yr akcentuojamas konstitucijų laikymąsis.LR Konstitucijos 59 str. Deklaruojama, kad eidami pareigas Seimo nariai vadovaujasi Konstitucija, o priesiekdamas Seimo narys įsipareigoja gerbti ir vykdyti Konstituciją. Išrinktas LR Prezidentas prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai ir Konstitucijai. Tokį pat įsipareigojimą prisiima prisiekdami ministrai, Konstitucinio Teismo ir bendrosios jurisdikcijos teismo teisėjai, Seimo kontrolieriai, Valstybės Konstrolierius, Respublikos Prezidentas, Konstitucinio Teismo pirmininkas ir teisėjai, Apeliacinio Teismo pirminkas ir teisėjai. Seimo nariai ir kiti Konstitucijoje numatyti asmenys šiurkščiai pažeidę Konstituciją arba sulaužę priesaiką, gali būti pašalinti iš pareigų apkaltos proceso tvarka. Tai rodo, kad priesaika ne tik moralinis aktas – jos pažeidimas gali sukelti sunkių politinių teisinių padarinių.

5. Visų įstatymų leidybos proceso dalyvių pareiga užtirinti, kad rengiant, svarstant, priimamnt ir skelbiant teisės aktus, jų projektai būtų vertinami konstucingumo aspektu. Tai yra įtvirtinta specialiuose įstatymuose: “LR įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymas”, “įsakymas dėl įstatymų ir kitų teisės aktų rengimo rekomendacijų”, “Tarptautinių sutarčių įstatymas”

6. Išskirtinį vaidmenį užtikrinant įstatymų konstucingumo priežiūrą, taip pat ir konstitucijos apsaugą turi valstybių vadovai. Kai kur yra tiesiogiai nurodyta, kad Prezidentas prižiūri Konstitucijos laikymąsi (Prancūzija), bet dažniausiai tai tiesiogiai neįvardinta, tačiau vienas iš aspektų galėtų būti prezidento veto teisės panaudojimas, remiantis abejone dėl įstatymo konstitucingumo

7. Konstitucinės apsaugos sistemoje didelį vaidmenį vaidina bandrosios kompetencijos teismai, nes jie nagrinėdami bylas realizuoja ne tik konstitucinę teisingumo vykdymo funkciją, bet ir užtikrina piliečių konstitucinių teisių ir laisvių apsaugą. Kita svarbi jų savybė, kad būtent jie gali sustabdyti bylos svarstymą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą nustatyti, ar teisės aktas, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, neprieštarauja Konstitucijai

8. Apsugą turi vykdyti ir patys piliečiai. Dažnai konstitucijose yra skelbiama ne tik valstybės pareigūnų, institucijų, tačiau ir piliečių priedermė laikytis konstitucijos. Lietuvos Konstitucijoje nurodoma, kad piliečiai privalo laikytis Konstitucijos. 28 Konstitucijos str. Numatyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Konstitucijos laikymosi būtinumas įtvirtintas ir įstatymuose, kuriais reguliuojama piliečių sukurtų politinių partijų ir visuomeninių organizacijų veikla, pagal juos šios organizacijos turi veikti laikydamosios Konstitucijos, įstatymų.

Kalbant apie piliečių, jų sukurtų politinių partijų ir politinių organizacijų vaidmenį užtikrinant Konstitucijos apsaugą reikia paminėti, kad Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.

Tautos vaidmuo užtikrinant Konstitucijos apsaugą ir Konstitucijoje įtvirtintą konstitucinę santvarką išreikštas ir konstitucinėje nuostatoje, kad svarbiausi valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai turi būti sprendžiami referendumu.

Šalia politinių, etinių konstitucijos garantijų daugelio šalių konstitucijose suformuluotos teisinės jų apsaugos priemonės. Kai kur šios priemonės išdėstytos konstitucijų specialiose struktūrinėse dalyse. Čia dažniausiai kalbama apie tai, kokios institucijos vykdo konstitucinę teisinę konstrolę. Lietuvoje šią instituciją atitinka Lietuvos Konstitucinis Teismas.

2. Konstitucinės konstrolės sąvoka. Konstitucinės konstrolės funkcijos

3.Konstitucinės kontrolės sistema. Konstitucinės kontrolės būdai ir formos

Amerikietiškasis modelis.Visuotinai pripažįstama, kad konstitucinės kontrolės ištakos yra JAV tesinėje sistemoje, kuri dar

apibūdinama, kaip bendrosios teisės tradicija. Jos tradicijas perėme daug valstybių – tiek europoje (Danija, Norvegija, Švedija), tiek kitose pasaulio dalyse. Specifika:

1. Konstitucinius ginčus sprendžia bendrosios jurisdikcijos teismai, nagrinėdami administracines, civilines, baudžiamąsias bylas

2. Teismas nagrinėdamas konkrečią bylą, gali pripažinti teisės normą, prieštaraujančią konstitucijai. Tokiu atveju teismas šios normos netaiko ir remiasi kitu precedentu. Tačiau teismas teisės normo nepripažįsta negaliojančia. Tačiau nuolat pasikartojantys teismų

26 26

sprendimai tuo pačiu klausimu, ypač jei juos aprobuoja aukščiausioji institucija, virsta teisminiu precedentu, kurio galia tolygi įstatymui. Taigi teisės norma “numarinama” ir tokiu būdu eliminuojama iš teisės sistemos

3. Konstitucinė kontrolė neišskiriama į teisminės veiklos atskirą sritį, ji nepavedama vienai išskirtinei institucijai

4. Bendrosios jurisdikcijos teismų prerogatyvos spręsti konstitucinius ginčus įtvirtinamos įvariai. Tai priklauso nuo šalių politinių ir teisinių tradicijų. Šati JAV konstitucinės konstrolės funkcija buvo įtvirtinta ne konstitucinio sureguliavimo keliu, bet teisminių precedentų pagrindu, o konkrečiai tai Medisono byloje.

Europietiškasis modelis Kitaip vadinama austriškuoju modeliu, nes jį moksliškai pagrindė austras H.Kelsenas. Specifika:1. Konstitucinę kontrolę įgyvendina ne bendrosios jurisdikcijos, bet specialūs konstituciniai

teismai.2. Konstituciniai teismai vienose šalyse sudaro teiminės valdžios institucijų neatskiriamąją dalį,

o kitose – veikia autonomiškai.3. Skirtingai nuo amerikietiškojo modelio, konstituciniai teismai sudaromi ne iš karjerinių

teisėjų, bet ir iš žymiausių specialistų, valstybės tarnautojų, teisės mokslininkų.4. Europos valstybėse konstitucinių teismų kompetencija yra skirtinga, tačiau yra ir tokių

konstitucinės kontrolės objektų, kuriuos galia apibūdinti kaip tradicinius. Tokie objektai yra:a. Teisės normų konstutcingumasb. Įstatymų dėl konstitucijos pakeitimo konstitucingumasc. Teisinio reguliavimo spragų nekonstucingumasd. Tarptautinės sutartyse. Teisės taikymo aktų konstitucingumasf. Ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės institucijųg. Ginčai dėl kompetencijos tarp valstybės ir jos regionųh. Žmogaus teisių ir laisvių apsaugai. Rinkimų ir referendumų teisėtumasj. Pareigūnų politinės atsakomybės ir nušalinimo nuo pareigų klausimaik. Politinių partijų ir politinių susivienijimų konstitucingumasl. Konstitucijos interpretavimas

Konstitucinės konstrolės būdai ir formos1. Pagal įgyvendinimo laiką : išankstinė (teisės akto atitikimas konstitucijai tikrinamas dar iki šio

akto paskelbimo ir įsigaliojimo. (Prancūzija)) ir vėlesnioji (labiausiai paplitusi. Teisėtumas tikriniamas po akto įsigaliojimo, ypač, jeigu jis jau sukėlė realias teisines pasėkmes)

2. Pagal teisinius padarinius: konsultacinė ir sprendžiamoji. Konsultacinei konstrolės sitemai priskiriama Prancūzijos Konstitucinė Taryba, Belgijos arbitražo teismas. Konstultacinės kontrolės išvada, nors ir neturi privalomos teisinės galios, tačiau visuomet yra svarbi politiniu moraliniu atžvilgiu. Sprendžiamosios kontrolės sprendimas dėl teisės akto pripažinimo nekonstituciniu yra privalomas visoms valstybės institucijoms ir piliečiams. Toks sprendimas sukelia realias tesines pasėkmes – teisės aktas ar jo dalis formaliai nepanaikinama, tačiau uždraudžiama jį taikyti

3. Pagal privalomumą : privalomoji ar fakultatyvinė. Dėl kai kurių klausimų turi būti privalomai vykdoma konstitucinė patikra (privalomieji), o kai kada, tai priklauso nuo iniciatorių, turinčių šią teisę (fakultatyviniai).

4. Pagal formą: konkrečioji ir abstrakčioji. Konkrečiajai kontrolės sitemai priklauso amerikietiškasis modelis. Jo esmė ta, kad teisės normo atitikimo konstitucijai vertinamas konkrečios teisminės bylos kontekste ir privalomas tik bylos šalims. Visuotinai privaloma tokia teismo pozicija tampa tik kai ją patvirtina, aprobuoja aukščiausia teisminė institucija. Konkrečioji kontrolė gali būti skirtoma į centralizuotąją ir decentralizuotąją. Centralizuotoji reiškia, kad konstitucinę kontrolę vykdo auskščiausiosios valstybės teisminės institucijos – aukščiausieji teismai, aukščiausieji kasaciniai teismai. Decentralizuotos kontrolės esmė ta, kad ją vykdo įvairių grandžių bendrosios jurisdikcijos teismai Abstrakčiosios kontrolės pavyzdžiu gali būti visos Europos valstybės, kuriose konstitucinę kontrolę įgyvendina specializuoti konstituciniai teismai. Šių teismų sprendimai yra privalomi ne tik byloje dalyvaujančioms šalims, bet ir visoms kitoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir piliečiams.

5. Pagal vykdymo vietą: vidinė ir išorinė. Vidinę kontrolę įgyvendina visada ta institucija, kuri priima teisės aktą (Skandinavijos šalys). Konstitucinės kostrolės funkcijas atlieka patys

27 27

parlamentarai arba jų spruktūriniai padaliniai. Ši kontrolė visada yra išankstinė arba konsultacinė

6. Pagal turinį: formalioji arba materialioji. Pagal formaliąją tikrinamos priėmimo procedūros, institucijos, priėmusios aktą kompetencija tą daryti. Materialiąja prasme tikrinant, vertinamas teisės akto ar konkrečios teisės normos turinys.

7. Pagal konstitucinės kontrolės institucijos sprendimo įsigaliojimo laiką: sprendimas galioja atgal ir sprendimas galioja tik į ateitį

8. Pagal tai kas vykdo konstitucinę kontrolę: bendrosios teisės tradicijos šalyse konstitucinę kontrolę įgyvendina bendrosios jurisdikcijos teismai, o daugelyje Europos šalių – specializuoti konstituciniai teismai. Prancūzijoje, Alžyre, Kazakstane šią funkciją atlieka konstitucinės tarybos, kurias kai kurie mokslininkai apibūdina kaip kvaziteismines institucijas Daugelis mokslininkų išskiria politinę konstitucinę kontrolę, kurią vykdo valstybės vadovai, parlamentai, vyriausybės

4.Konstitucinės kontrolės institucijos ir jų atsiradimas Lietuvoje

Prielaidos atsirasti konstitucinei konsrtolei tarpukario Lietuvos teisinėje sistemoje.Teorinis pagrįstumas:Konstitucinės kontrolės mokslinę doktriną tarpukario teisės moksle

aktyviai grindė prof. M.Riomeris. Jis savo veikaluose Konstitucijos apsaugos būtinumą pagrindė tiek teoriškai, tiek analizuodamas lyginamajai konstitucinei žinomus konstitucinius reiškinius.Jo pažiūros buvo labai panašios į austro H.Kelzeno pažiūras. M.Riomeris savo modeliuotą konstitucinės kontrolės mokslinę konstrukciją., siekė įgyvendinti praktinėje veikloje dirbdamas Vyriausiojo Tribunolo teisėju, Valstybės tarybos nariu, taip pat dalyvaudamas rengiant teisės aktų projektus.

Išskirdamas konstitucinę kontrolę, kaip vieną svarbiausių konstitucinės teisės mokslo problemų, m.Riomeris įtikinamai argumentavo, kad tik Konstitucinis Teismas Europoje įsitvirtinusioje teisinėje tradicijoje gali laiduoti konstitucijos viršenybę ir jos laikymosi kontrolę. Jo nuomone, nei politinės, nei administracinės, nei baudžiamosios, nei civilinės sankcijos parlamentams ar jų nariams negali užtikrinti besąlygiškos konstitucijos normų kontrolės. Mokslininkas taip pat skeptiškai vertino bendrosios kompetencijos teismų galimybes kontroliuoti parlamentų priimamų teisės aktų konstitucingumą.

Prielaidos sukurtos laikinosiose Konstitucijose. Pagrindiniuose primuosiuose aktuose, nebuvo įtvirtintos Konstitucinės kontrolės konstitucinės prielaidos. Jų nėra nei vienoje iš laikinųjų konstitucijų – nei 1918 m. lapkričio 2d. “Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pagrindiniai Dėsniai”, nei 1919 balandžio 4 d. “Lietuvos Valstybės Vaikinosios konstitucijos pagrindiniai dėsniai”, nei 1920 birželio 10 d. “Laikinojoje Lietuvos valstybės konstitucijoje”. Jų nebuvimą sąlygojo daug objektyvių aplinkybių:

1. Laikinųjų konstitucinių aktų galiojimo laikotarpiu konstitucinė kontrolė nešvengiamai būtų susidūrusi su konstitucinių nuostatų nuolatine kaita. Tai dezorganizuotų tokią kontrolę, ji būtų buvuvsi ne tik neveiksminga, bet apskritai nepajėgi stebėti konstitucinių ir paprastųjų įstatymų normų sąveikos konfliktų.

2. Vertinant šią problemą per žmogaus teisių ir laisvių gynimo prizmę, būtų prieita prie išvados, kad šiuo metu konstitucinė kontrolė dar buvo nepasiekiama, nes tuo metu veikusi teisės sistema iš esmės nebuvo suderinta su konstitucijų normomis (pirmosiose konstitucijose neformuluotos konstitucinės nuostatos apie teismus)

Kiek kitokios konstitucinės kontrolės prielaidos nuolatinių konstitucijų kontekste.Prielaidos 1922 m. Konstitucijoje. 1992 m. Konstitucijos jau 3 str. Buvo suformuluota nuostata,

kad “Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas priešingas konstitucijai”.Atsižvelgiant į jo vietą Konstitucijoje (pirmi 2 str. einantys prieš jį buvo apie valdžių padalijimą ir apie tautos suverenitetą) galima teigti, kad įstatymų teisėtumo principas buvo pripažintas bene svarbiausiu visuomenės ir valstybės organizavimo dėsniu. Įtvirtinus Konstitucijoje valdžių padalijimą ir pripažinus Teismą savarankiška valstybės valdžios dalimi, šis principas įgyjo ypatingą reikšmę. Visų pirma tai reiškė imperatyvų nurodymą Seimui neleisti tokių įstatymų, kurie prieštarauja Konstitucijai. Kita vertus – tai buvo direktyva valstybės institucijoms, rengiančioms įstatymus, vadovautis šia nuostata.

1922 m. Konstitucijos nuostata, kad negalioja joks įstatymas priešingas konstitucijai sudaro prielaidas diskusijai: vieni mano, kad taip buvo sudaryta prielaida bendrosios kompetencijos teismams tikrinti įstatymų “legalumą”, o kiti tvirtina, kad Lietuvoje nebuvo jokių galimybių išspręsti abejones ar ginčą dėl Seimo priimto įstatymo teisėtumo.

28 28

Apibendrinant galima sakyti, kad nors ir Konstitucijoje buvo įtvirtintas įstatymų konstucingumo principas, tačiau nebuvo institucijos, kuri spęstų konstitucinius ginčus. Nors ši problema buvo Steigiamajama Seime iškelta, tačiau dėl fakto, kad Steigiamajame Seime buvo absoliuti dauguma krikščionių demokratų, o jų nuostatą, kad šią problemą išspręs pats gyvenimas. Buvo pasakyta: “jeigu eisine ir ieškosime kontrolės organo, tai čia gali būti tik vienas būtent tų vių įstatymų leidėjų sąžinė. Nors kitokią nuomonę išreiškė opozicijos nariai, tačiau jų nuomonnės buvo nepaisoma. Vėliau šios problemos iškėlimą užtemdė diskusijos dėl kitų teisės normų. Liko neįgyvendintas ir Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlymas įtvirtinti konstitucijoje teismų prerogatyvą tikrinti įstatymų konstitucingumą.

Galima apibūdinti, kad 192 m. Konstitucijoje buvo suformuluota teorinė konstrukcija, kuri galėjo būti pagrindas konstitucinei justicijai atsirasti. Nors konstutcingumo principas buvo įtvirtintas ir pripažįstamas kaip vienas svarbiausių visuomenės ir valstybės raidos dėsnių, tačiau be specialaus teisinio regluavimo tokia funkcija tiko tik demokratinė abstrakcija

Po 1926 m. perversmo formaliai liko galioti 1922 m. Konstitucija, tačiau greitai buvo priimta nauja Konstitucija, kuioje 3 str. Liko toks pat :”Lietuvos valstybėje neturi galios joks įstatymas, priešingas Konstitucijai.”. Teisminės valdžios konstitucinis statusas nebuvo pakeistas tik atsisakyta nuostatos, kad teismas sprendžia adminitracijos įsakymų teisėtumą. Labai svarbi naujovė buvo 54 str. :”Įstatymams tvarkyti ir jų sumanymams ruoštis bei svarstyti steigiama Valstybės Taryba. Jos sudėtį, teises ir pareigas nustato atskiras įstatymas”

1938 m. Konstitucijoje esminių pokyčių, sprendžiant įstatymų konstitucingumo klausimą nebuvo. Įstaymų atitikimo Konsittucijai principas, kuris 1922 ir 1928 m. buvo įtvirtintas tračiuose straipsniuose, buvo nukeltas į skyrių, kuriame buvo reglamentuojamas įstatymų leidimas. Tai nebuvo atsitiktinis žingsnis. Būdamas skyriuje su bendraisiasi dėsniais, jis reiškė, kad įstatymų teisėtumo nuostata apima visas visuomenės ir valstybės gyvenimo sritis, nukėlus į įstatymų leidybos skyrių – jis pradėjo galioti tik įstatymams.

Valstybės tarybaĮkurta 1928 m.. Konstitucijos 54 str. Nurodyta Įstatymams tvarkyti ir jų sumanymams ruoštis bei

svarstyti steigiama Valstybės Taryba. Jos sudėtį, teises ir pareigas nustato atskiras įstatymas”. Ši institucija buvo numatyta skirsnyje “Vyriausybe”, todėl reikia manyti, kad įstatymų leidėjas ją konstatavo kaip vykdomosios valdžios dalį. Juo labiau, kad pagal įgaliojimus ji neprimena nei įstatymų leidžiamosios nei teisminės institucijos.

Valstybės taryba buvo labai greitai sudaryta, nes nors ir buvo 1928 m. Konstitucijoje numatytas Seimas, jie nebuvo sušauktas 10 metų. Susidarius tokiai situacijai reikėjo skubiai sukurti tokią insituciją, kuri rūpintūsi įsattymo projektų rengimu. Visus Valstybės tarybos narius skyrė Prezidentas.

Įstatyme suformuluoti konkretūs valstybės tarybos įgaliojimai, kurių visuma dar labiaus sustiprino jos konstitucinį statusą. Įgaliojimus galima suskirstyti į kelias grupes:

1. Šią gruopę sudarė tie įgaliojimai, kurie buvo susiję su teisės aktų projektų rengimu, taip pat su teisės aktų kodifikavimo darbais. Ši institucija ne tik rengė Vyriausybės pavedimus dėl tam tikrų aktų projektų rengiimo, tačiau galėjo ir savo iniciatyva juos rengti ir teikti Vyriausybei. Atlikdama teisės aktų sisteminimą ir kodifikavimą bei pastebėjusi teisės sistemos trūkumus, Valstybės Taryba galėjo kelti klausimą dėl būtinumo rengti naujus įstatymus, tai ppat papildyti ir pakeisti galiojančius. Taryba taip pat atliko ir ekspertines teisės aktų turinio vertinimo funkcijas – ji svarstė ir teisė išvadas dėl tų projektų, kuriuos jai pateikdavo Vyriausybė.

2. šią įgaliojimų sritį sudarė Valstybės tarybos priedermė vertinti, ar vykdomosios valdžios institucijų aktai – įsakymai, taisyklės ir instrukcijos – ataitinka įstatymus. Pastebėjusi neatitikimus, Valstybės taryba apie tai turėjo pranešti Vyriausybei ar atitinkamui ministrui. Būtent ši Valstybės Tarybos funkcija, daugelio teisininkų nuomone buvo administracinio teismo užuomazga, tačiau su tuo nesutiko M.riomeris, kuris mane, kad Valstybės Taryba buvo institucija, kuri teikė tik patarimus vykdomajai valdžiai

3. Ši sritis susijusi su Respublikos Prezodento reikalavimu valstybės Tarybai pateikti nuomonę su paaiškinimais dėl Vyraisybės teisės aktų ar įstatymų. Informacijos apie šią sritų neišliko, tačiau galima daryti prielaidą, kad eikšdama nuomonę dėl minėtųjų teisės aktų, taryba galėjo formuluoti išvadas ir dėl šių aktų suderinamumo su Konstitucija.

Klaipėdos krašto statutinis teismas Reikalingumas. Ši originalų tarpukario Lietuvos teisinės sistemos reiškinį sąlygojo Klaipėdos

krašto konvencijos, kurią 1924 m. Paryžiuje pasirašė Lietuvos, DB, Prnacūzijos, Italijos ir japonijos atstovai, įgyvendinimo problemos. Konsvencijoje suformuluotos teisės normo sbuvo prieštaringos, palikta teisinių spragu, kas sudarė sąlygas direktorijai ir Klaipėdos krašto seimeliui ignoruoti suverenias Lietuvos teises Klaipėdos krašos atžvilgiu. Udėtinga buvo ir vidaus politinė situacija, nes Lietuvos valsdžios kiek valingesnis veiksmas Konsvencijai ir Lietuvos Respublikos konstitucijai

29 29

įgyvendinti, Lietuvos suverenitetui užtikrinti krašte sukeldavo didelį provokiškų organizacijų pasiepirešinimą. Taip atsirado klaipėdos krašto statutinis teismas, kuris organizacine prasme turėjo būti Vyriausiojo Tribunolo dalimi, tačiau šios Teimso jurisprudencija buvo atskirta nuo Tribunolo jurisprudencijos. Statutinio teismo įstatymo 13 str. Buvo numatyta kokias bylas nagrinėjo ši institucija. Jas galima suskirtyti į 2 grupes: 1. Lietuvos respublikos įstatymų ir administracinių teisėsa aktų teisėtumo tikrinimo (atitikimo statutui) klausimai 2. Klaipėdos krašto adminitracinių institucijų teisės aktų teisėtumo tikrinimas. Šis teismas darė 2 poveikio priemones: 1., Statutinis Teismas galėjo panaikinti tik Klaipėdos krašto gubernatoriaus aktą, tai pat klaipėdos krašto neįstatyminį aktą 2 Statutinis teismas negalėjo pripažinti negaliojančiu Lietuvos respublikos įstatymo ir Klaipėdos krašto įstatymo.pastaruosius Statutinis teismas galėjo tik pripažinti prieštaraujančius Klaipėdos krašto statutui, tačiau negalėjo jų panaikinti. Pagal kitus straipsnius galima daryti išvadą, kad dėl pastaruosius teisės aktus pripažinus prieštaraujančiais, bendrosios jurisdikcijos teismas jo galėjo netaikyti konkrečiose bylose.

Atsižvelgiant į statutinio Teimso statuso teisinius bruožus, galima daryti kai kurias išvadas: 1. Statutinio Teismo įstaeigimas rodė nuoseklų Lietuvos siekimą integruoti Klaipėdos

kraštą į Lietuvos politinę ir teisinę erdvę, užtikrinti Lietuvos Konsitucijos veikimą Klaipėdos krašte

2. Klaipėdos krašto statutinio teismo teisinis statusas buvo visiškai priartėjęs prie tuo metų plačiai žinomos konstitucinės kontrolės doktrinos

3. Teisės aktų teisėtumuui užtikrinti buvo sukurta speciali valstybės institucija – Statutinis Teismas, kuris rodė siekimą tokią pobūdžio instituciją pavesti ne bendrosios jurisdikcijos teismams, bet apskritai specializuotai institucijai

Lietuvos Vyriausiasis TribunolasNors tarpukario Lietuvos teisinėje sistemoje ir nebuvo sukurta konstitucinės kontrolės teisinio

mechanizmo, tačiau Konstitucijos taikymo, taip pat ir aiškinimo problema buvo labai aktuali. Viena vertus, to meto Lietuvos teisės teorijoje ir praktikoje nebuvo susiklosčiusi Konstitucijos tiesioginio taikymo konsepcija. Kita vertus, Konstitucijos, jos nuostatų aiškinimo aktualijas sąlygojo konstitucijų raidos problemos – naujų konstitucinių aktų priėmimas, o konstitucinio reguliavimo pertrūkiai sudarė prielaidas įvairioms ir prieštaringoms konstitucinių nuostatų interepretacijoms. Dėl to, pagal 1933 m. Teismų santvarkos įstatymą teisės klausimus galėjo aiškinti tik Vyriausiasis Tribunolas savo visuotiniame susirinkime. Inicijuoti tokį aiškinimą galėjo teisingumo ministras, taip pat Vyriausiojo Tribunolo teisiančioji sudėtis. Įstatyme nenurodyta, kad tokie aiškinimai turi privalomąją galią, tačiau pasakyta, kad “ aiškinimai skelbiami, kad tie klausimai galėtų būti vienodai teismų sprendžiami”

Remiantis šiomis įstatymo normomis, tribunolas, vykdydamas kasacinio teismo funkcijas, konkrečiose teisminėse bylose aiškino ne tik bendruosius teisės, bet ir konkrečiuosius konstitucinių normų taikymo klausimus.

Vyriausiojo Tribunoolo praktikoje ne kartą buvo sprendžiamos problemos dėl Konstitucijos ir galiojančių įstatymų normų nesuderinamumo

Nors teismai, tai pat Vyriausiasis Tribunolas, susidurdavo su įstatymo, kuris turi būti taikomas konkrečioje byloje, neatitikimo konstitucijai problema, tačiau nebuvo aiškumo, kaip tokiais atvejai teismai turi elgtis. Paprasta buvo, jeigu iškildavo įstatymo, veikusio dar prieš konstitucijos priėmimą, problema – jis pripažįstamas priešataraujančiu Konstitucijai, ir sprendžiant bylą, vadovautis kita teisės norma. Daug sudėtingiau buvo, jeigu įstatymas buvo išleistas Konstitucijos galiojimo laiku. Tokį įstatymą numarinti praktiškai buvo neįmanoma.

Konstitucinės kontrolės konsepcijo formavimasis 1988 –1992 m.1988 m. buvo pradėta vis aštriau diskutuoti dėl visuomenės ir valstybės demokratizavimo, o

vėliau, pradėjus ryškėti nepriklausomos demokratinės valstybės atkūrimo galimybėms, teisės aktų konstitucingumo problema tapo viena iš aštriausių politinio proceso aktualijų. Kadangi Lietuva buvo aneksuota ir okupuota vastybė, todėl Tautos steigiamajai galiai deklaruoti buvo naudojamos įvairios politinės teisinės priemonės, o tarp jų ir įstatymų konstuticingumo idėjos. Viena pagrindinių buvo ta, kad ne Lietuvos Kosntitucija turi atitinkti TSRS Konstituciją, o atvirkščiai – TSRS Konstitucija turi būti derinama su Lietuvos TSR Konstitucijoje įtvirtintomis nuostatomis dėl suvereniteto, ekonominio savarankiškumo, pilietybės, nuosavybės ir t.t.. Kitos politinės nuostatos esmė buvo ta, kad Lietuvoje gali galioti tik tie įstatymai, kurie neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai. Įgyvendinant šią nuostatą Aukščiausioji taryba nustatė tokią tvarką, pagal kurią TSRS teisės aktai įsigaliodavo tik tada, kai juos aprobuodavo to meto Aukščiausioji Taryba ir tik tada, kai tokie aktai įregistuojami nustatyta tvarka.

Kol vyko “konstitucinis karas”, buvo rengiami įvairūs konstituciniai projektai. Vienas ryškaiusių - 1988 m. Lietuvos mokslų akademijos mokslininkų parengtas Konstitucijos projektas, kur buvo numatytas ir Konstitucinis teismas. Tautos politiniai teisiniai lūkesčiai dėl teisinės sistemos visapusės reformos buvo iršeikšti ir Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo rezoliucijoje “Dėl Konstitucinio Teismo

30 30

įstaeigimo”. Jame buvo skelbiama, kad “siekdamas stiprinti teisėtumą, kelti teisėtvarkos kultūrą, ugdyti dmokratinius siekius ir socialinį teisingumą, Sąjūdžio suvažiavimas siūlo Respublikos Aukščiausiajai tarybai įsteigti Lietuvos TSR Konstitucinį Teismą, kuris vykdytų įstatymų ir įstatyminių aktų konstitucingumo priežiūrą. Teismo pripažintas nekonstituciniu įstatymas turėjo būti skelbiamas negaliojančiu.

Atkūrus Nepriklausomybę ir priėmus Laikinąjį pagrindinį įstatymą iš karto buvo parengtas projektas, kuris nustatė, kad Konstitucinis Teismas turėjo nagrinėti ar atitinką laikinąjį Pagrindinį įstatymą :

1. įstatymai ir kiti Aukščiausios tarybos priimti aktai2. Aukščiausios tarybos prezidiumo įsakai ir nutarimai3. Aukščioausios tarybos pirmininko potvarkiai4. Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai5. ministrų ir kitų valstybės institucijų norminiai teisės aktai; poltinių ir visuomeninių

organizacijų bei judėjimų aktai6. Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys.Galiojant laikinajam Pagrindiniam įstatymui buvo diskutuojama dėl būsimos Konstitucinės

Kontrolės turinio ir formos. Pagal tai, koks konstitucinės kontrolės modelis buvo siūlomas įtvirtinti, visus konstitucijų projektus galima suskirtyti į :tokius, kur konstitucinę kontrolę būtų turėję įgyvendinti bendrosios kompetencijos teismai, kita grupė siūlė įtvirtinti specialiąją konstitucijos konstrolės instituciją. Būta ir projektų įtvirtinti Prancūzijos Konstitucinės Tarybos įgaliojimus.

5.Konstitucinio teismo kompetencija

Konstitucinės konstrolės institucijų įgaliojimai Įgaliojimai, kuriuos vykdo konstitucinės kontrolės institucijos, nors turi ir nemažai bendrųjų

bruožų, tačiau ženkliai skiriasi pagal kontroliuojamus objektus, kontrolės formą ir jos apimtį. Šiuos skirtumus lemia daug faktorių. Galima išskirti kelias konstitucinės kontrolės grupes:

1. Konstitucinę kontrolę įgyvendina bendrosios jurisdikcijos teismai (JAV), ši teismų funkcija formaliai neišskiriama į atskirą teisminės valdžios veioklos barą ir vykdoma nagrinėjant visas teismines bylas

2. Įgyvendina specializuotoji konstitucinė kontrolė, konstitucinio teismo kompetencija paprastai nustatyta konstitucijose. Daugeliu atveju tai reiškia, kad įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, jo negali nei plėsti, nei siaurinti parlamentai paprastaisiai įstatymais ar vykdomosios valdžios institucijos

3. Veikia modifikuoto amerikietiškajame modelio šalyse. Štai Japonijos Konstitucijos 81 str. Skelbiama, kad Aukščiausiasis Teismas yra aukščiausiosios instancijos teismas ir gali vykdyti konstitucinę kontrolęGraikijoje konstitucinės kontrolės vykdymas išskaidytas, jos įgyvendinimo prerogatyvos suteiktos ir bendrosios jurisdikcijos teismams, ir administracinės jurisdikcijos teismams.

4. Pagal konstitucinės kontrolės objektų apimtį gali būti išskiriama universali ir ribota konstitucinė kontrolė. Universalios kontrolės atveju konstitucinės kontrolės institucijos yra iį esmės neribojamos, kokių teisės aktų konstitucingumą gali tikrinti. Ribotos konstitucinės kontrolės šalyse, institucijos atliekančios konstitucijos priežiūrą, tikrina tik jos kompetencijai priskirtus objektus.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo kompetencija Apibūdinant Lietuvos respublikos Konstitucinio teismo kompetenciją reikia atsižvelgti į tai, kad

jo statusas ir atskirai kompetencijos sureguliavimas pagrįstas europietiškaja konstitucinės kontrolės tradicija: svarbiausi įgaliojimai įtvirtinti konstitucijose. Kiti konstitucinių teismų veikos klausimai reguliuojami konstitucinių teismų įstatymais ir teismų reglamentais, kuriuos priima patys teismai.

LR Konstitucinio Teismo kompetencija įtvirtinta konstitucijos 105 str. Čia suformuluota, kad: Konstitucinis teismas nagrinėja ir rpiima sprendimus ar neprieštarauja konstitucijai Lietuvos respublikos įstatymai ir kiti Seimo priimti aktai

Konstitucinis Teismas taip pat nagrinėja ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams: respublikos Prezidento aktai, Respublikos Vyriausybės aktai

KT teikia išvadas:1. Ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Respublikos Prezidento ar Seimo rinkimus2. Ar Respublikos Prezidento sveikatos būklė leidžia jam tokiau eiti pareigas3. Ar Lietuvos Respublikos Traptautinės sutartys neprieštarauja konstitucijai

31 31

4. Ar seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veikmai prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos respublikos Konstitucijosje nurosytas Konstitucinio Teismo įgaliojimų sąrašas yra baigtinis, taigi ir Teismo įgaliojimų plėtimas ar siaurinimas visada bus susijęs su tam tikrais Konstitucijos pakeitimais ar papildymais. Toks konstitucinis reguliavimas sudaro prielaidas nenutrūkstamai gausinti teisminės veiklos patyrimą, formuotis ilgalaikei Konstitucijos normų interpretavimo kultūraiir, suprantama tradicijai.

Iš Konstitucijoje suformuluotos Konstitucio Teimso kompetencijos seka išvada, kad pagrindinė Teismo funkcija yra tikrinti, ar teisės aktai neprieštarauja Konatitucijai. Įgyvendindamas šią funkciją KT vykdo ir pagrindinę savo priedermę – užtikrina Konstitucijos viršenybę LR teisinėje sistemoje. Būtina pabrėžti, kad Konstitucinis Teismas siekdamas įsitikinti ir nustatyti, ar teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, išreiškia savo nuomonę ne tik dėl jos atitikimo konstitucinėms normoms, bet ir konstituciniams principams. Tokia teismo pozicija susiklostė neatsitiktinai – ji remiasi ir konstitucine nuostata, kad Konstitucija yra vientisas aktas. Ši nuostata reiškia ir tai, kad Konstitucijojos vientisumo sampratą sudaro ne tik jos normos ir nuostatos, bet ir principai.

Teisės akto atitikimą Konstitucinis teismas tikrina pagal kelis parametrus – normų turinį, reguliavimo apimtį, formą, Konstitucijoje nustatytą priėmimo, pasirašymo, paskebimo ir įsigaliojimo tvarką. Taigi galima konstatuoti, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina ir materialinę ir formaliąją teisminę kontrolę

1. Vertinimas pagal normų turinį: reiškia, kad Teismas turi išsiaiškinti, ar teisės normoje nustatytos teisinių santykių subjektų teisės ir pareigos atitinka Konstitucijoje išreikštą poziciją šiuo klausimu

2. Pagal reguliavimo apimtį – žiūrima ar teisės normos kūrėjas galėjo priimti tokias taisykles, kurių nustatymas nepriklauso jo kompetencijai

3. pagal teisės akto formą panašiai galima samprotauuti ir dėl teisės aktų konstitucingumą pažeius jų pasirašymo, paskelbimo, priėmimo ir įsigaliojimo tvarką – svarstoma ar akto leidėjas panaudojo tą aktą reglamentuodamas konkrečią gyvenimo sritį, ar jis teisingai pasirinko akto priėmimo procedūrą, ar jis buvo tinkamai paskelbatas.

Konstitucinis teismas gali pripažinti teisės aktą prieštaraujančiu konstitucijai, jai buvo pažeistas bent vienas iš šių elementų.

6.Konstitucinio Teimo formavimo tvarka.

Konstitucinių teismų, taip pat bendrosios jurisdikcijos aukščiausiųjų teismų, kurie įgyvendina konstitucinę kontrolę, teisėjų skaičius yra nedidelis. Kai kuriose šalyse yra numatyti ir atsarginiai teisėjai. Kadangi teisėjų skaičius įtvirtas konstitucijose, nėra didesnių galimybių jį keisti siekiant politinių tikslų.

Konstitucinių teismų sudarymo tvarka skiriasi nuo tų, kurios taikomos formuojant bendrosios jurisdikcijos teismus:

1. Sudarant konstitucinius teimsui dalyvauja ne viena valdžia, o kelios. Beveik be išimčių, formuojant konstitucinius teismus, dalyvauja dvi valstybės valdžios (įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji), o labai dažnai ir visos trys (įstatymų leidžiamoji, vykdomoji, teisminė). Galima klausti, kodėl konstitucinių teismų sudarymas skiriasi nuo bendrosios kompetencijos teismų sudarymo tvarkos. Tai daroma dėl to, kad siekiama izoliuoti konstitucinius teismus nuo politinių poveikių, taip pat užtikrinti jų nepriklausomumą nuo kurios nors vienos valdžios. Iš esmės šis tikslas pasiekiamas, tačiau iškyla ir problema, kad tai sudarant teismą, neišvengiamai įgyvendimamas politinis atstovavimas teismuose, o teisėjų parinkimas ir skyrimas tampa ir politinio proceso dalimi.

2. Konstitucinio Teismo teisėjai skiriami ne iki gyvos galvos, tačiau palyginti trumpai kadencijai. Vienose šalyse teismo sudėtis nekeičiama per visą teisėjų kadencijos laiką, o kitose šalyse įgyvendinama per teisėjų sudėties rotaciją, kai nustatytais laikotarpiais pasikeičia dalis konstitucinių teismų teisėjų. Daugumoje šalių nustatyta, kad konstitucinio teismo teisėjų asmuo gali būti išrinktas tik vienai kadencijai. Per trumpą teisėjų kadenciją, teismo sudėties rotaciją ir ribojimą šias pareigas eiti daugiau nei vieną kadenciją, didinamas

32 32

politinis pasitikėjimas teismais.kartu pastebimi ir tokios tvarkos trūkumai – kandidatai į teisėjus ir teisėji gali būti įtraukti į politinį procesą, tapti politinių susitarimų dalyviais.

3. Konstitucinių teismų teisėjais gali būti skiriami ne tik karjeros teisėjai, bet ir žymiausi mokslininkai, aukštųjų teisės mokyklų dėstytojai, advokatai, asmenys, kurie prieš tai dirbo valstybės tarnyboje, politikai.. Nors beveik visose šalyse nustatytas reikalavimas, kad konstitucinės kontrolės institucijų nariais gali būti tik asmenys su aukštuoju teisiniu išsilavinimu, tačiau yra ir išimčių. (Prancūzija – skiriami ir kadenciją pabaigę Prezidentai)Lietuva Konstitucinį teismą sudaro 9 teisėjai. Juos Seimas skiria 9 metams ir tik vienai kadencijai. Konstitucinio Teismo sudėtis atnaujinama vienų trečdaliu kas treji metai. Po 3 kandidatus į Konstitucinio Teismo teisėjus pateikia Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas ir Aukščiausiojo teismo pirminkas. Naujai paskirti teisėjai Seime priesiekia paskutinę iki jų kadencijos pradžios darbo dieną. Nustatytų laiku nepaskyrus naujo teisėjo, jo pareigas eina kadenciją baigę teisėjas tol, kol bus paskirtas ir prisieks naujas teisėjas.Konstitucinio Teismo sudarymo tvarka užtikrina nuolatinį Konstitucinio Teimo teisėjų sudėties atnaujinimą, Konstitucijoje įtvirtintą Konstitucinio teismo teisėjų rotacijos principą. Rotacijos principas, kurio remiantis formuojamas konstitucinis Teismas, taip pat patvirtina konstitucinio Teimo išskirtinumą valstybės valdžios institucijų sistemoje.Konstitucinio teismo teisėjų kandidatūroms keliami ypatingi reikalavimai. Teisėju gali būti skiriamas nepriekaištingos reputacijos Lietuvos Respublikos pilietis, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 10 metų stažą teisnio ar mokslinio pedagoginio dardo pagal teisininko sprecialybę, stažą.Konstitucinio teismo primininkas užima vieną svarbiausių vietų valstybės pareigūnų hierarchijoje, todėl daugelio šlių konstitucijose yra numatyta speciali jo rinkimo ir skyrimo tvarka. Nors ši procedūra įvairiose šalyse skiriasi, tačiau visada pirmininkas skiriamas iš jau išrinktų ar paskirtų teisėjų. Dar vienas bendras bruožas yra tas, kad skiriant pirmininką, taip pat teisėjus, dalyvauja kelių valdžių insitucijos.Yra valstybių, kuriose konstitucinio teismo vadovą skiria patys teisėjai. Tokioje tvarkoje yra neigiamų aspektų, tačiau toks konstitucinio teismo pirmininko išrinkimo būdas užtikrina dar ženklesnį teismo savarankiškumą ir nepriklausomumą.Tais atvejais, kai konstitucinio teismo pirmininką renką patys konstitucinio teismo teisėjai, dažnai taikoma dar viena taisyklė – teismo primininkas išrenkamas ne visai jo teisėjo kadencijai, bet konstitucijoje ar įstatymuose numatytam terminui. Paprastai šis terminas susiejamas su teisėjų rotacijos laikotarpiais.Lietuvos Konstitucijoje numatyta,kad Konsitucinio Teismo pirmininką iš šio Teimso teisėjų skiria Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Jis skiriamas tada, kai paskiriami visi Konstitucinio Teismo teisėjai. Tačiau niekur nėra nurodyta kokiam laikui skiriamas pirminkas. Todėl darytina išvada, kad pirmininko kadencija sutampa su jo kaip teisėjų įgaliojimų trukme.

9.Konstitucinio Teismo vieta Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje

LR Konstitucijoje nustatyta:1. Kad Konstitucinis Teismas sprendžia, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja

Konstitucijai, o Respublikos prezidento ir Vyriausybės aktai – nepriešataruja Konstitucijai arba įstatymams

2. Reglamentuojama teismo sudarymo tvarka ir kas turi teisę į jį kreiptis3. Įtvirtinamas teisėjų statusas bei Teimo aktų veikimo teisinės pasėkmės.Toks konstitucinis reguliavimas suponuoja išvadą, kad Konstitucinis Teismas Lietuvos

konstitucinėje sistemoje užima ypatingą vietą. Tam tvirtinti yra daug argumentų, bet svarbiausias yra tas, kad Konstituciniam Teismui pavedama užtikrinti Konstitucijos viršenybę teisės sistemoje.

Šie įgaliojimai leidžia daryti išvadą, kad Konstitucinis Teismas įgyvendina ir ypač svarbią funkciją, kuri susijusi su nacionalinio saugumo užtikrinimu, nes pagal nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, nacionalii osaugumo užtikrinimas – tai Tautos ir valstybės laisvos ir demokratinės raidos sąlygų sudarymas, jos teritorinio vientisumo ir konstitucinė santvarkos apsauga ir gynimas.

Lyginamosios konstitucinės teisės moksle plačiai paplitusi nuomonė, kad Konstitucinių Teismų prigimtis yra dviypė. Viea vertus, teismai turi akivaizdžių aukščiausios vastybės vadžios istitucijos

33 33

bruožų. Kita vertus, yra akivaizdu, kad konstituciniai teismai yra teisminės institucijos, tikrąja šios sąvokos prasme ir veikia pagal teisminės valdžios dėsnius.

Konstitucinis teismas kaip viena iš valdžių:1. Konstitucinio teismo prerogatyva tvrtinti valstybės valdžios institucijų aktų atitikimą

Konstitucijai sudaro prielaidas teigti, kad Konstitucinis Teismas yra “ketvirtoji valdžia”, kuri kontroliuoja įstatymų leidžiamąją ir vykdomąją valdžias, ir, todėl savaime yra aukščiausioji valstybės institucija

2. Konstitucijoje Konstitucinis teismas yra aptariamas atskirai nuo Teismų3. Tai lemia ir jo įgyvendinamo funkcijos be konstittucinio teisėtumo funkcijos

užtikrinimo, galima pastebėti ir šias:a. Konstitucinių teisinių vertybių užtikrinimasb. Taikdarystė socialiniame politiniame gyvenimec. Teisinis politinių konfliktų sprendimasd. Politinio proceso nepertraukiamumo arba politinės kaitos užtikrinimase. Pedagoginėf. Žmogaus teisių apsaugag. Demokratijos užtikrinimas ir visuomenės demokratinės kultūros ugdymash. Konstitucijos evoliucijos užtikrinimasi. Teisminės praktimos standartų tarptautinė sklaida

Nurodytos Konstitucinio Teismo funkcijos byloja, kad jis, skirtinagai nuo bendrosios kurisdikcijos teismų, tam tikra prasme yra ir politinio proceso dalyvis. Tačiau Teismo vaidmenį šiame procese lemia tai, kad jis politinius konfliktus sprendžia teisinėmis priemonėmis: jis siūlo politinio proceso dalyviams savo veiksmus grįsti konstitucinėmis vertybėmis, o, jeigu šie to nepadaro, Konstitucinis Teismas elgiasi represyviai – šalina iš teisės sitemos normas, kurios prieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas kaip vienas iš teismų:1. Konstitucinis Teismas konstitucinio teisminio proceso būdu įsiterpia į tam tikrus

teisinius santykius2. Vien jo pavadinime “Teismas” rodo, kad jis yra teisminė institucija3. Konstitucijoje išreikšta, kad Konstitucinis Teismas yra svarankiškas ir

nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina Konstitucijos ir įstatymo nustatyta tvarka. Taip išreikšta dviprasmiška pozicija, kad Konstitucinis Teismas yra lyg ir teisminės valdžios dalis, tačiau nepriklausoma nuo bendrosios jurisdikcijos teismų sistemos

4. Teismo savarankiškumas ir nepriklausomumas artina jį prie teisminės valdžios sampratos, nes nė vienai kitai valstybės institucijai, išskyrus teismus, toks apibrėžimas tiesiogine prasme netaikomas.

5. Yra išreiškštas Teisėjų konstitucinis statusas. Konstitucijos 108 str. Yra apibrėžta, kada nutrūksta teisėjo įgaliojimai. Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyta speciali teisėjų skyrimo tvarka, teisėjų priesaika, asmens neliečiamumas. Teisėjas be Konstitucinio Teismo sprendimo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn ar administracinėn atsakomybėn. Tik Konstitucinio teismo sprendimu gali būti sustabdyti teisėjo įgaliojimai.

6. Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas konstitucinį tesingumą, remiasi Įstatymų įtvirtintomis proceso taisyklėmis, kurios savo esme ir turiniu artimos civilinių ginčų nagrinėjimui bendrosios kompetencijos teismuose.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo veiklos principai

Nepriklausomumas. Tai vienas svarbiausių principų. Jis reiškia, kad Konstitucinis Teismas, taip pat jo teisėjai, eidami savo pareigas yra nepriklausomi nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos ir vadovaujasi tik LR Konstitucija.Valstybės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, poltinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimąsis į teisėjo ar konstitucinio Teismo veiklą draudžiamas ir užtrukia įstatymų nustatytą atsakomybę. Apie bandymus daryti poveikį Konstituciniam Teismui, atskiriems teisėjamas Konstitucinio Teismo pirmininkas ar teisėjas privalo pranešti Seimui ir paskelbti per visuomenės informavimo priemonės.

Teisėjų nepriklausomumą garantuoja ir tai,kad pats teismas tvirtina savo vidaus organizaciją (darbo reglamentą), laiduojamos finansinės, materialinės – techninės garantijos.

Mitingai, piketai ir kitokie veiksmai arčiau nei 75 m. iki Konstitucinio Teismo pastato, taip pat teisme, jei jais siekiama paveikti teisėją arba Teismą yra kišimasis į teisėjo ar Teismo veiklą.

34 34

Viešumas. Jis būdingas ne tik konstitucinam teismui. Jo paskirtis:1. Siekiama laiduoti teisminės veiklos socialinę kontrolę2. Siekiama teisminėje veikloje užtikrinti teisėjų ir jų kolektyvų atsakomybę prieš visuomenę3. Viešas bylų nagrinėjimas yra susijęs ir su auklėjamąja Teismo funkcija, kurios esmė diegti

tokią konstitucinę kultūrą ir ideologiją, kuri remiasi konstitucijoje įtvirtintomis vertybėmis.Viešumo principas yra įtvirtintas Teimsų įstatyme. Tačiau viešumas nėra suabsoliutinamas:1. Galima teismo posėdyje visiems asmenims ir organizacijų atstovams. Jie gali įvairiai

fiksuoti posėdį garso ir rašto priemonėmis, tačiau draudžiama filmuoti, daryti videoįrašus, transiliuoti posėdžius per radiją ir televiziją be teismo sprendimo

2. Nutarimas konkrečioje byloje yra sklebiamas “Valstybės žiniose” ir kitose leidiniuose.3. Jei būtina užtikrinti valstybės, profesinę, komercinę ar kitą įstatymų saugomą paslaptį arba

piliečių saugumą ar visuomenės dorovę Teismas gali skirti uždarus posėdžius4. Tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad posėdžio metu gali kilti grėsmė teismo ar jo

dalyvių saugumui, teismas gali įsakyti policijai aptikrinti dokumetus, daiktus, atlikti asmens apžiūrą ar pašalinti iš teismo salės asmenis trukdančius teismo darbui.

5. Negalima skelbti apie ką buvo kalbama ir kas už ką balsavo pasitarimų kambaryje priimant sprendimą.

Kolegialumas. Šsi principas reiškia, kad visi pagrindiniai Teismo veikos klausimai sprendžiami kolegialiai dalyvaujant teisėjams. Tuo KT skiriasi nuo bendrosios jurisdikcijos teismų, kur bylą nagrinėja ir vienas teisėjas

Svarbus kolegialumo elementas yra posėdžių kvorumas. Teismo nutarimai ir išvado priimami tik kai dalyvauja ne mažiau 2/3 teisėjų. Sprendžiant Teismo vidaus reikalus, teismo posėdid yra teisėtas jei jame dalyvauja daugiau kaip pusė teisėjų.

Žodiškumas. Šis principas tiesiogiai nesuformuluotas Konstitucijoje, tačiau akivaizdu, kad jis yra labai svarbus ir jo yra laikomąsi. Jo esmė ta, kad viskas atliekama žodiškai: duodami parodymai, perskaitoma bylos esmė, nedalyvaujančių asmenų parodymai perskaitomi žodžiu, kaip ir visi kiti įkalčiai. Daromos išimtys tik jei:

1. Visi dokumentai gali būti neperskaitomi tik tada, kai yra skelbiamas uždaras posėdis, ar uždara posėdžio dalis

2. Jei byloje dalyvaujantys asmenys yra susipažinę su bylos dokumentais ir sutinka, kad jie nebūtų perskatyti.

3. Dokumentai, esantys byloje liuditojų parodymų, ekspertizės aktų, specialistų išvadų galima garsiai perskaityti, kai į teisminį posėdį neatvyko byloje dalyvaujantys asmenys – pareiškėjas, sauinteresuotas asmuo ir jų atstovai.

Kalbant apie šį principą reikia pabrėžti, kad kai kuriose valstybėse, bylos gali būti nagrinėjamos ir raštiškai. (Autrija)

Teisminio posėdžio nepretraukiamumas. Šio principo esmė atskleista konstitucinio teismo įstatymo 44 str.:”Kol pradėtoji nagrinėti byla bus baigta nagrinėti arba jos svarstymas bus atidėtas, teismas neturi teisės nagrinėti kitų bylų, išskyrus procesinių sprendimų dėl kitos bylos skyrimo nagrinėti teisminiame posėdyje ar dėl bylos nagrinėjimo termino pratesimo priėmimą”

Teisminio posėdžio nepertraukiamumo principo laikymasis užtikrina dinamišką teisminį procesą, visų įrodymų kokybišką ištyrimą ir įvertinimą bet Teismo akto priėmimą. Nagrinėjant teisminio posėdžio nepertraukiamumo principo turinį, šalia pagrindinių jo elementų būtina atsižvelgti ir į kitus aspektus. Reikėtų galvoje turėti visų pirma tai, kad įstatyme yra griežtai apibrėžti terminai ir bylos išankstiniam tyrimui, ir teisminiams nagrinėjimui.

Rungtyniškumas ir byloje dalyvaujačių asmenų lygiateisiškumas Konstituciniame Teisme nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumas remiasi konstituciniu principu dėl to, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Konstituciniame teisiniame procese šis principas suformuluotas taip: dalyvaujantys byloje asmenys turi lygias procesines teises. Šie asmenys turi teisę visapusiškai dalyvauti bylos tyrime, susipažįsatnt su bylos medžiaga ir tiriant bylą nepaisant ar tai būtų viena iš valstybinių institucijų ar paprastas pilietis.

Byloje dalyvaujančių asmenų lygiateisiškumas savaime suponuoja ir rungtyniškumą principą, kuris nepertraukiamai veikia konstituciniame teisiniame procese. Jeigu konstitucinį teisminį procesą gali inicijuoti nurodytos institucijos ar Seimo narių grupė, tai Konstitucinis Teismas yra pasyvus veikėjas. Jis neturi konstitucinių prerogatyvų incijuoti bylos ir tikužtikrina visų klausimų, kuriuos iškėlė byloje dalyvaujantys asmenys, tinkamą išnagrinėjimą ir išsprendimą.

Teismo kalbaTeisesna Konstituciniame Teisme vyksta, sprendimai priimami ir sklebiami lietuvių kalba.

Dokumentai, surašyti kitomis kalbomis, teikiami ir skelbiami išversti į lietuvių kalbą ir notaro

35 35

patvirtinti. Posėdžio dalyviams, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis.

7 tema. ASMENS KONSTITUCINIS TEISINIS STATUSAS

1. Asmens teisinis statusas kaip konstitucinės teisė institutas2.

1.Asmens teisinis statusas kaip konstitucinės teisės institutas

Šis institutas yra labai glaudžiai susijęs su kitais konstitucinės teisės institutais, reglamentuojančiais valstybės valdžios institucijų formavimą, funkcionavimą ir t.t. Žmogaus teisių insitutą įtakoja ne tik nacionalinės teisės sistemos raida, valstybės konstituciniai politiniai procesai, bet ir tarptautinis žmogaus teisių reglamentavimas. Dabartinėje teisės doktrinoje dominuoja nuostata, kad žmogaus teisės negali būti traktuojamos siauru nacionaliniu aspektu, jos yra universalios ne tiek jas deklaruojant, bet ir taikant.

Egzistuoja didelė įvairovė reglantuojant vidaus teisėje žmogaus teisių apsaugos mechanizmus. Taip pat įvairus žmogaus teisių išdėstymas įvairių šalių konstitucijose. Jos gali būti išreikštos: preambulėse, atkiruose skirsniuose, konstitucijos pataisose priimant atskirus konstitucinius įstatymus ir t.t. Taigi egzistuoja reguliavimo įvairovė įvairiais aspektais

2.Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių samprata

Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos yra ne tik teisinė, bet ir filosofinė, bet ir filosofinė, politinė, dorinė kategorija. Šiuo metu žmogaus tesių terminas yra įvairiia vartojamas: žmogaus teisės, žmogaus prigimtinės teisės ir t.t. dažnaiusiai šios sąvokos vartojamos kaip sinonimai.Kai kurie autoriai pažymi, kad šios teisės ir laisvės nėra nei teisės nei laisvės, bet yra siekiai ir standartai, kurie turi būti taikomi ir kuriais turi būti vadovaujamasi.

Šiuoleikinė žmogaus teisių ir laisvių samprata susiklostė filosofijos ir 2 teisės doktrinų – prigimtinės ir pozityviosios – raidos įtakoje. Šiuo metu retai sutinkama grynųjų prigimtinės ar pozityviosios teisės teorijų. Dominuoja prigimtinė žmogaus teisių samprata. Ji įtvirtinta ir JTO Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 1 str.:”Visi žmonės gimsta laisvi ir lygūs savo orumu ir teisėmis. Jiems suteiktas protas ir sąžinė, ir jie turi elgtis vienas kito atžvilgiu kaip broliai”

Žmogaus teisių terminas yra plačiai vartojama, tačiau ne visi autoriai žmogaus teises traktuoja kaip nedalomas, apimančias pilietines, ekonomines – socialines, kartais bandoma išskirti ir vadinamąsias pagrindines teises. Taip klsaifikuojant teises, prie pagrindinių priskiriama teisė į gyvybę ir laivę. Žmogaus teisių samprata gali būti nagrinėjama ir per poreikių sistemą.

Tačiau pagal šiuo metu Europos Taryboje ir ES praktikoje susiklosčiusią žmogaus teisių nedalomumo nuostatą ekonominės, socialinės ir kultūrinės teisės taip pat svarbios, kaip ir pilietinės, politinės teisės.

Teisės moksle daug diskutuojama dėl teisių ir laisvių sąvokų skirtingumo, tačiau iš esmės – tarp jų nėra didelio skirtumo – jos reiškia beveik tą patį

Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi kelerių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Visą žmogaus teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi 3 svarbiausii žmogaus teisių aspektai: žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė, pagarba kito žmogaus orumui. Šio proceso idealistiniai siekiai tapo ne tik įvairių šalių teisinės sistemos komponentu, bet ir virto tarptautine žmogaus teisių apsaugos sistema.

Žmogaus teisių istorinė raida

Ištakos siekia seniausius laikus – Senovės graikų ir romėnų humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso metu jos buvo praturtintos nauju turiniu. Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas nuo monarcho valios tapo žmogaus teisių ir idėjų išatakomis. Vėliau Džonas Lokas formulavo žmogaus teises kaip politinės sistemos koncepcijos integralų elementą, ši nuomonė turėjo daug pasekėjų mokslininkų.

Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės prigimtinės žmogaus teisės – laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt. Kai kuriuose ankstesniuose teisės aktuose jau buvo skirtas dėmesys žmogaus teisėms. Tai: 1215 Magna Charta, 1679 Habeas corpus act, 1689 Teisių bilis, amerikos

36 36

nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV Konstitucijos pirmosios 10 pataisų (Teisių bilis) ir kt. Tačiau 1789 m. Prancūzijos Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienu svarbiausių žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas svarbus žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.

Lietuva. Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Jau Pirmojo Lietuvos statuto preambulėje nurodoma, kad statutas skiriamas visiems pavaldiniams, kokio luomo jie bebūtų. Pačiame Statute galime rasti ir tokių nuopstatų, kurios įtvirtina tokius principus: bausmę skiria tik teismas, reungiantis teismo procese, procese turi dalyvauti abi bylos šalys; nekaltumo prezumpcija, tik teismas nustto kaltę, kiekvienas atsako už savo veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės. Statute ginamo moterų turtinės teisės, garbė. Tuo šis stautas išsiskiria iš kitų kaimyninių šalių įstatymų. Vėlia, 1795 m. Prigimtinės žmogaus tesių vertybės buvo puoselėjamos VU, kur dėstyta prigimtinė teisė. Po okupacijos, tarpukario laikotarpiu, Lietuva vėl pradėjo kurti teisė. 1922 m. Konstitucijos žmogaus teisių nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Tam didelę įtaką darė M.Riomerio darbai.

1922 m. LR Konstitucija rėmėsi tuo metu populiarios liberalios filosofijos nuostatomis. Piliečių teisinei padėčiai reglametuoti 1922 m. Konstitucijoje buvo specialus skirsnis “Lietuvos piliečiai ir jų teisės”. Jis yra tradicinis pagal to meto konstitucinę doktriną ir siejasi nu 1789 m. Prancūzijos deklaracija. Kitose tarpukario Konstitucijose taip pat reglametuojamos žmonių teisės, tačiau dėl nuolatinės nepaprastosios padėties taikymo, jų taikymas buvo iškreiptas.

3.Žmogaus teisių ir laisvių klasifikacijos įvairovė.

Žmogaus teisių klasifikavimas gal ibūti pagrįstas įvairiais kriterijais:1. Pagal įtvirtinimo pobūdį (taip pat ir teisinę galią): pagrindinės konstitucinės, įtvirtintos

konstitucijose ir formuluojmos kituose teisės aktuose. Konstitucinių teisių apsaugai yra skiriamas ypatingas dėmesys; jų apsaugą garantuoja ir konstitucinės priežiūros institucijos

2. Pagal galimybę riboti teises:a. absoliučios (neribojamos) - teisė į gyvybę, draudimas žmogų kankinti ir taikyti

žiaurias bausmesb. Tos, kurias tam tikromis slygomis galima riboti: laisvė, nuosavybė, teisė į

informaciją3. Pagal subjektus, kuriems skiriamas. Pvz. Aikų, moterų, invalidų, neįgalių asmenų

teisės, o taip pat ir pilietinės teisės, kurios yra skiriamos tik piliečiams.4. Žmogaus teisių dokrtinoje pilietinės ir politinės teisės yra dažnai suprantamos kaip

teisės, įvardintos JTO dokumentuose. Nors Jungtinių Tautų 1948 m. priimtoje Visuotinėje žmogaus ir piliečių teisių deklaracijoje pilietinės ir politinės, ekonominės, socialinės bei kultūrinės žmogaus teisės, pabrėžiant jų universalumą, yra dėstomos kartu, kiti du svarbūs JT priimtą Tarptautinę žmogaus teisių chartiją sudarantys dokumentai – tarptautinis politinių ir poltinių teisių paktas bei Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas – šias teises atskiria. Žmogaus teisės dažnai grupuojamos pagal šiuos aktus.

5.a.

-------------------------------------------------------------------------------------3.

Lietuvos valstybės valdymo forma

LR Konstitucijos 1 str. Įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė nepriklausoma demokratinė respublika. Ši nuostata išreiškia 3 konstitucinės kategorijas: valstybės nepriklausomybę, demokratinį rėžimą ir respublikinę valdymo formą. Ši norma, o kartu ir vertybės yra labai ginamos, nes numatyta ypatinga jų apsauga: nubalsuoti už turi ¾ Lietuvos piliečių, turinčių rinkimų teisę

Iš 1 str. Matome, kad tauta steigia respublikinę valymo formą. Kitokia net ir negalėjo būti. Mėginimai buvo daryti tik 1918 m. bandant atkurti monarchiją. Taigi 1992 m. Konstitucijoje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybė nepriklausoma demokratinė respublika.. Tačiau kaip ji atrodo praktiškai ?

Rengiant 1992 m. Konstituciją daugiausia ginčytasi dėl valstybės valdymo formos, arba tiksliau dėl Seimo, Prezidento ir Vyriausybės teisinės padėties. Priimant sprendimą buvo atsižvelgta į:

1. Užsienio praktiką ir teisinę mintį

37 37

2. prisiminti tarpukario Lietuvos valdymo formos pokyčiai (nuo parlamentinės iki prezidentinės respublikos)

3. Neefektyviai veikiantį laikinąjį pagrindinį įstatymą, kuris nevykusiai įtvirtino valdžių padalijimo principą.

Ginčų centre buvo prezidento institucija: ar ji turi būti stipri ar nominali. Taigi kokia ta mūsų respublika pagal 1992 m. Konstituciją ? Šios respublikos negalima priskirti nei parlamentiniam nei prezidentiniam tipui, o palyginus su pusiau prezidentiniu tipu yra akivaizdžių neatitikimų, tačiau būtent šiam tipui ji artimiausia. Konstitucinis teismas šiuo klausimu pasakė, kad Lietuvos valstybės valdymo modelis priskirtas parlamentinės respublikos valdymo formai. Tuo pačiu pabrėžta, kad Lietuvos valstybės valdymo formai būdingi kai kurie pusiau prezidentinio valdymo ypatumai.

Panagrinėsime Lietuvos valstybės valdymo būdą pagal pusiau prezidentinei respublikai apibrėžti naudojamus kriterijus.:1) Tiek Prezidentą tiek parlamentą renka tauta visuotiniais tiesioginiais rinkimais2) Svarstant klausimą dėl svarbių respublikos Prezidento įgaliojimų, reikia pažymėti, kad tokiais

įgaliojimais laikoma veto teisė, teisė paleisti parlamentą, skelbti referendumą, prezidento faktinio vadovavimo vyriausybei galimybės. Pagal 1992 m. Konstituciją: a) Prezidentas gali motyvuotai gražinti Seimui priimtą įstatymą. Šį prezidento veto galima įveikti

½ visų Seimo narių balsų dauguma.b) Prezidento teisė skelbti pirmalaikius Seimo rinkimus ribota: jei Seimas per 30 dienų nepriėmė

sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos ar nuo Vyriausybės programos pateikimo per 60 dienų du kartus iš eilės nepritarė Vyriausybės programai; Vyriausybei pasiūlius, jei Seimas išreiškė ja nepasitikėjimą. Ir šiuo atveju Prezidentas labai rizikuoja, nes naujai susirinkęs Seimas parlamentarų dauguma per 30 d. Gali paskelbti naujus Prezidento rinkimus

c) Referendumo Prezidentas skelbti negalid) Teisiniu požiūriu jis yra valstybės vadovas ir nevadovauja Vyriausybei. Tačiau negalima

pamiršti, kad LR Prezidentas vadovauja šalies užsienio politikai. Respublikos Konstitucijoje pabrėžiamas Prezidento prioritetas šios vykdomosios valdžios srityje. Respublikos Prezidentas gali skelbti nepaprastąją padėtį, tačiau tik Seimui patvirtinus

Taigi nėra taip paprasta konstatuoti, ar visus Prezidentui priskirtus įgaliojimus galima besąlygiškai laikyti svarbiais, nes kai kurių iš jų įgyvendinimas dažniausiai siejamas su tam tikromis sąlygomis.

e) Respublikos Prezidentas taip pat dalyvauja formuojant vyriausybę. Jis Seimui pritarus, skiria Ministrą pirmininką, paveda jam formuoti Vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Tačiau įgyvendindamas savo funkciją jis laisvas tik nominaliai, nes Vyriausybei būtinas Seimo pasitikėjimas. Galima pastebėti, kad Seimui esant vieningam – prezidento reikšmė mažėja, o šiam esant susiskaldžiusiam – didėja.

f) Ministras primininkas atstovauja LR Vyriausybei ir vadovauja jos veiklai. Ministrai, vadovaudamiesi jiems pavestoms sritims atsakingi Seimui, Prezidentui ir tiesiogiai pavaldūs ministrui primininkui. Vyriausybė privalo atsistatydinti, kai Seimas pareiškia nepasitikėjimą Vyriausybe ar Ministru Pirmininku. Respublikos Prezidentas atleidžia ministrą primininką Seimui pritarus. Ministrus gali atleisti Ministro Pirmininko teikimu. Taigi šioje srityje Prezidento galios mažesnės nei Seimo.

Taigi akivaizdu, kad Lietuvos konstitucinis valdymo modelis ne visiškai atitinka pusiau prezidentinės respublikos kriterijus, tačiau galime įžvelgti ne viena šio modelio bruožą, tačiau net ir idealus modelis – Prancūzijos 5 respublika atitiko ne visus reikalavimus. Tačiau reikia pastebėti, kad Lietuva yra labai jauna ir dar nesusistovėjusi sistema. Taigi į kurią pusę pakryps valstybė priklausys nuo to: ar aktyvus bus prezidentas ir ar susiskaldęs bus Seimas.

4. Lietuvos valstybės sandaros forma

Valstybės sandaros forma apibūdina valstybės vidaus teritorinį sutvarkymo būdą, valstybės sudėtinių dalių teisinę padėtį, taip pat santykių tarp centrinės ir vietinės valdžios pobūdį.

Apie valstybės sandaros formą sprendžiama pagal valstybės sudėtį: ar valstybė vienalytė ar jungtinė. Pagal tai jos skirstomos į federacines ir unitarines valstybes. Į šio klasifikavimo pagrindu galime įtraukti ir teisinės sistemos galiojimą – ji gali būti vieninga ar iš dviejų lygių teisės sistemų.

Paprastai skiriamos federacijos ir unitarinės valstybės, tačiau yra ir konfederacinės valstybės bei kvazivalstybės. Pamėginkime nustatyti kaip atskirti unitarinę valstybę nuo federacinės.

Federacinė Unitarinė

38 38

1. Sąjunginė valstybė, kurią sudaro federacijos nariai2. Sudaro valstybinio pobūdžio teritoriniai junginiai3. Be bendrų federacijai institucijų galioja savarankiškos

įstatymų Leidž., Vykd. ir teisminės valdžios. Jiems būdingas didesnis ar mažesnis politinis savarankiškumas

1. Vienalytė2. Padalyta tik į administracinius

vienetus3. Administraciniams vienetams

nebūtingas politinis savarankiškumas

4. Galioja vieninga teisės sistema

Kokia yra valstybė yra įtvirtinta valstybių konstitucijose. Lietuvos Konstitucijoje tai įtvirtinta 10 str.“ Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius.“ Įtakoti vienokią ar kitokią sandaros formą gali: istorinė raida, separatistiniai judėjimai, užsienio šalių spaudimas, gyventojų nacionalinė sudėtis. Tiek federacija tiek unitarinė valstybė gali keisti viena į kitą.

Ir federacinėje ir unitarinėje valstybėje atskirų dalių statusas kartais gali būti identiškas, o kartais skirtingas. Pagal tai valstybės teritorinis suskirstymas apibūdinamas kaip simetriškas ir asimetriškas. Pirmuoju atveju teritoriniai vienetai turi vienodą statusą. Lietuvoje visų apskričių, savivaldybių teisinis statusas yra vienodas. Kai kur sąlygos atskiroms sritims sukuriamos nevienodos.

Unitarinė valstybė

Bruožai:1. Šalyje galioja viena nacionalinė konstitucija2. Šalyje vieninga teisės sistema3. Šalyje funkcionuoja vieninga įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios

sistema4. valstybės teritorija daloma į administracinius teritorinius vienetus, kurių statusą nustato

bendros visai valstybei teisės normos5. vieninga pilietybė, biudžetas ir t.t.Unitarinių valstybių privalumas tas, kad jos gali operatyviai spręsti šalies problemas. Tačiau

unitarinėse valstybėse nėra paneigiama ir decentralizacija.Unitarinėje valstybėje nė vienas jos teritorijos padalijimo vienetas neturi valstybinio darinio

statuso. Valstybės dalys – tai administraciniai teritoriniai vienetai. Juose galioja centrinės valdžios priimti aktai, administracinių teritorinių vienetų ribas nustato centrinė šalies valdžia. Galima skirti 3 unitarinių valstybių tipus: centralizuotą, dezentralizuotą ir santykinai centralizuotą.

Centralizuotoje unitarinėje valstybėje vietinės institucijos, tvarkančios valstybės sudėtinių dalių reikalus, sudaro centrines institucijas. Tokių valstybių bėra daug

Decentralizuotoje - valstybės sudėtinių dalių institucijas renka gyventojai. Visose valstybės sudėtinėse dalyse įtvirtinta savivalda. Šios institucijos naudojasi reikšmingu savarankiškumu tvarkydamos vietos reikalus.

Santykinai decentralizuotos institucijos pasižymi tuo, kad administracinio teritorinio padalijimo sistemoje yra kelios grandys. Vienose yra įtvirtintas vietinis valdymas, o kituose – savivalda.

1. Decentralizuojant valstybę galima efektyviau spręsti tam tikros srities klausimus, nes savivaldos kiekvienu klausimu geriau pažįsta esama padėtį

2. Tačiau reikia atsižvelgti į globalizacijos tendencijas3. Esant artimam bendravimui tarp pareigūnų ir žmonių - sunku išvengti subjektiškumo

Federacinė valstybėBruožai:1. Federacinę valstybę sudaro valstybinio pobūdžio dariniai, kurie įvairiose šalyse

vadinami nevienodai2. Ir federacijoje ir ją sudarančiuose subjektuose yra įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir

teisminė valdžios, taip pat ir kitos valdžios struktūros3. Federacijos subjektams pripažįstamas savarankiškumas yra ribotas. Jie nepalaiko

tiesioginių ryšių su užsieniu, o šalies viduje jų veiklos laivę riboja federacijos konstitucija. Tačiau toje pačioje konstitucijoje ribojama ir centrinė valdžios galimybė likviduoti jų laisvę

4. Federalinėse valstybėse veikia federalinės valstybės valdžios institucijos5. Federacijos teritorija – vienos valstybės teritorija

39 39

6. Šalis turi vieningas ginkluotąsias pajėgas, vieningą pinigų sistemą.

Tikslai:1. Laiduojama valdžios decentralizacija2. integruoja šalies teritorines, dažnai labai besiskiriančias viena nuo kitos, bendrijas.

Atsiradimo keliai:1. Sutartinis – savarankiškos valstybės susitaria susijungti į sąjungą2. Konstitucinis – federacinė valstybė atsiranda įsigaliojus konstitucijai, kuri šią valstybės

sandaros formą įtvirtina

Kodėl gera forma:1. Gerai, kai visuomenė siekia gyventi kartu, tačiau nori išsaugoti atskirų valstybės dalių

identiškumą2. Federacija laiduoja didesnę ūkinę rinką3. Federacijos subjektai nepraranda savo identiškumo ir užtikrinama decentralizacija 4. Patogi valdyti didelę teritoriją.

Klasifikacija:1) Pagal federacijų sudarymo pagrindą;

a) atsižvelgiant į tautinę šalies sudėtį (Jugoslavija)b) remiantis teritoriniu ir tautiniu pagrindu (Rusija, Kanada. Jungia ir nacionalinius ir teritorinius

darinius)c) vien teritoriniu pagrindu sudarytos federacijos (kur viena etninė tauta sudaro gyventojų

daugumą, federacijos susiklosčiusios istoriškai. Jos yra patvariausios. Vokietija, Austrija)2) Pagal centralizaciją

a) Centralizuotos – federacijos parlamentas gali sukurti ir likviduoti federacijos subjektus, keisti jų sienas

b) Decentralizuotos – pripažįstamos didesnės federacijų subjektų teisės3) Simetrinės ir asimetrinės

Federacijos ir jos subjektų statusą nustato valstybės konstitucija. Federacija – sąjunginė suvereni valstybė. Subjektai suvereniteto neturi, nors kartais konstitucijose jis deklaruojamas. Taipogi yra kuriamos įvairios federalizmo koncepcijos:

Koordinuoto federalizmo esmė – idėja, kad įgaliojimus padalijus tarp federacijos ir jos subjektų, abu valdymo lygiai būtų suvokiami kaip nepriklausomi vienas nuo kito ir turintys iš esmė lygiavertę kompetenciją. Grynuoju pavidalu ši sistema neegzistuoja

Labiau paplitusi kooperacinio federalizmo koncepcija. Jos esmė – federacijos ir jos subjektų tarpusavio sąveika ir tarpusavio priklausomybė įgyvendinant savo konstitucinius įgaliojimus. Kooperacinis federalizmas įgyvendinamas per horizontalųjį ir vertikalųjį bendradarbiavimą. Dėl to sukuriami federacijos subjektų grupių regioniniai susivienijimai, ypatingos federacijos-provincijų institucijos, kurios turi švelninti tarp centrinės valdžios ir federacijos subjektų iškilusias problemas.

Federacijose egzistuoja 2 lygių teisė. Šalies piliečiai paklūsta abiems, tačiau federacinė teisė taikoma visiems piliečiams, o federacijos subjektų – tik tam tikrai teritorijai. Sudarant federaciją, yra atskiriama kiekvieno kompetencija ir nei vienas neturi teisės kištis į svetimus reikalus. Tai gali būti padaroma išvardijant tik federacijos subjektų įgaliojimus, kitus paliekant federacijai arba atvirkščiai. Ginčytinose vietose gali galioti abiem subjektams bendroji kompetencija, kur sprendimus gali priimti ir federacija ir subjektas. Ten galioja federacinės teisės prioriteto principas.

Nagrinėjant federacijos ir jos subjektų raidą XX a., pastebima keletas raidos tendencijų:1. Federacinė valstybė tvarko šalies apsaugą, ir monopoliškai tarptautinius santykius. Federacijos

subjektai negali sudarinėti tarptautinių sutarčių, priklausyti tarptautinėms organizacijoms, turėti diplomatines atstovybes užsienyje. Būna išimčių.

2. Federacijos subjektai turi teisę rinkti mokesčius ir reguliuoti privatinės teisės, šeimos, prekybos, bankų bei draudimo santykius. Neretai federacijos subjektai turi savo teismų sistemą.

3. Būdingas federacinės valstybės stiprėjimas mažinant federacijos subjektų veiklos laisvę. Grindžiama tuo, kad federacija gali efektyviau spręsti modernias problemas

4. Kompetencijos padalijimas tarp federacijos ir jos subjektų gali sukelti Konstitucijos interpretacijos problemų. Tokiu atveju sprendimą priima konstitucinės federalinės priežiūros institucijos

Kitokie valstybių susivienijimai

40 40

Konfederacija - nuolatinė valstybių sąjunga, sudaryta suverenių valstybių sutartimi neribotam laikui ta tikra tikslui gyvendinti.

Skirtumai nuo federacijos:1. Tai yra ne sudėtinė valstybė, bet valstybių sąjunga2. Nera bendros įstatymų leidybos, vyriausybės, bendros valstybinės valdžios sistemos3. Spendimai priimami konfederaciją sudarančių valstybių atstovų. Tai gali būti ir parlamentas,

tačiau šie sprendimai įsigalioja tik juos ratifikavus konfederacijos narių institucijoms (parlamentas, prezidentas, vyriausybė). Jie turi teisę šiuos sprendimus ir atmesti.

4. Sprendimus kiekviena šalis vykdo atskirai Rūšys:1. Personalinė unija – bendras valdovas2. Realinė unija – sudaroma bendriems tikslams tvarkyti.

Galimos ir kitos susivienijimų rūšys: sandraugos, sąjungos ir pan. Kaip pavyzdys gali būti Britanijos Tautų sandrauga, kuri vienija buvusias Britanijos kolonijas ir pačią Britaniją. Kai kurių šių valstybės vadovu laikomas D.B. monarchas, kurį vietose atstovauja generalgubernatorius. Panašią sistema turi ir Prancūzijos bendrija. Tačiau reikia pažymėti, kad bendras vadovas ar monarchas tėra tik formalus.

Savita yra ES, kuri turi bendrą parlamentą, kurį tiesiogiai renka ES narių valstybių piliečiai, taip pat vykdomąsias institucijas. Jų aktai kai kuriais klausimais privalomi sąjungos narės. Manoma, kad tai yra konfederacijos atmaina ar tarptautinė valstybių sąjunga, turinti viršnacionalinės valstybės požymių.

Panašus pavyzdys yra ir NVS.

Lietuvos valstybės sandaros forma. Lietuva – unitarinė valstybė

Lietuvos valstybės sandaros forma įtvirtinta LR Konstitucijos 10 str., kad Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. Šią norma yra įtvirtinta unitarinė valstybės sandaros forma.

Lietuvos Respublikos teritorijos vientisumas ir jos nedalomumas į tam tikrus valstybinio pobūdžio darinius yra grindžiamas pilietinės lietuvių tautos bei suvereniteto nedalomumu. Pagal Konstitucijos 2,3,4,9 str. Tauta – Lietuvos piliečių bendrija, susidariusi istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ūkinio gyvenimo pagrindu. Tauta vieninga, visi LR piliečiai turi vienodą statusą. Todėl pilietinės lietuvių tautos vieningumas lemia ir šalies sandaros vieningumą.

Tautai priklauso suverenitetas, kuris yra nedalus.Pagrindiniai unitarinės sandaros formos požymiai1. Galioja vieninga nacionalinės teisės sistema2. Lietuvos gyvenimo pagrindus nustato LR Konstitucija – vienintelis pagrindinis šalies

įstatymas. Visoje šalyje galioja tam tikrus santykius reguliuojantys LR įstatymai, kiti centrinės valstybės valdžios institucijų aktai

3. Pagal LR Konstituciją, Lietuvoje negali būti vidaus sienų, ypatingą autonominį statusą turinčių teritorijos dalių. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kad kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomumą, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką

Panagrinėkime istorinį valstybės sandaros kitimą Lietuvoje:1. 1922 m. Konstitucijoje: administracinį Lietuvos teritorijos padalijimą nustato įstatymai. Dėl

vietos gyventojų reikalų ypatingumo iš atskirų Lietuvos sričių galėjo būti sudaromi autonominiai vienetai, kurių sienas ir teises nustatė įstatymas. Šios straipsnio komentare nusakyta, kad kai kurių kraštų gyventojams (sakykim Klaipėdos ar Vilniaus), gali būti leidžiama savo vidaus gyvenimą tvarkyti taip, kaip jiems patogiau ir turėti savo skirtingus įstatymus. Kiekvienas toks kraštas, kuriame veiktų anie įstatymai, sudarytų autonominį vienetą. Tačiau analizuojant šį straipsnį reikia nepamiršti istorinės situacijos – Lietuva siekė atgauti Klaipėdos kraštą ir Lenkijos valdomą Vilnių. Tai turėjo padėti atskiroms teritorijoms integruotis į Lietuvą.

2. 1928 m. Konstitucijoje nustatyta: „atskirti Lietuvos kraštai gali gauti tam tikru įstatymu teisę autonomiškai tvarkytis. Kiekvieno tokio krašto autonominės teisės turi būti nurodytos jo statute, suteikiamame tam tikru įstatymu. Autonominių kraštų seimeliai negali leisti įstatymų, kurie liestų visos Lietuvos ar kitų jos kraštų reikalus arba kurie būtų priešingi jos sįtatymams.

41 41

3. 1938 m. Konstitucija nustato: „Atskiriems Lietuvos kraštams gali būti suteikta teisė autonomiškai tvarkytis tam tikrus vietos dalykus. Autonomijos teisė suteikiama ir autonomiško vietos dalykų tvarkymo ribos bei sąlygos nustatomos krašto autonomijos statutu, kuris nustatomas įstatymu

Realiai autonomija naudojosi Klaipėdos kraštas (1924 -1938 m.) Lietuvos autonomine dalimi jis tapo, kai buvo pasirašyta tarptautinė konvencija, tačiau centrinės valdžios teisės jame buvo ribotos. Šios autonomijos klausimus Lietuvos respublikoje reglamentavo Klaipėdos krašto statutas. Krašto autonomija apėmė įstatymų leidybą, administraciją, finansus. Autonomijos valdžios institucijos Seimelis ir Direktorija. Tačiau šis Lietuvos dalies išskyrimas kliudė valstybės žmonėms integruoti ir nacistam buvo labai lengva šį kraštą atplėšti. Tai buvo karti pamoka. Dar viena pamoka buvo 1990-1991 m. sovietinių struktūrų bandymas.

42 42