bendrosios sutarčių teisės vienodinimo įtaka lietuvos sutarčių teisei

VILNIAUS UNIVERSITETAS

Stasys Drazdauskas

BENDROSIOS SUTARČIŲ TEISĖS VIENODINIMO

ĮTAKA LIETUVOS SUTARČIŲ TEISEI

Daktaro disertacija

Socialiniai mokslai, teisė (01 S)

Vilnius, 2008

Disertacija rengta 2003 – 2007 metais Vilniaus universitete

Mokslinis vadovas:

prof. habil. dr. Valentinas Mikelėnas (Teisės fakultetas, socialiniai mokslai,

teisė – 01 S) (nuo 2006 m.)

doc. dr. Vytautas Mizaras (Teisės fakultetas, socialiniai mokslai, teisė – 01 S)

(2003 – 2006 m.)

3

TURINYS

1. Įvadas ..................................................................................................................... 5

1.1. Darbo aktualumas, naujumas ir reikšmė ...................................................... 12

1.2. Darbo tikslai................................................................................................. 13

1.3. Ginamieji teiginiai ....................................................................................... 15

1.4. Tyrimų apţvalga .......................................................................................... 16

1.5. Darbo metodologija ..................................................................................... 19

2. Lietuvos bendrosios sutarčių teisės modelis ........................................................ 22

3. Lietuvos bendrosios sutarčių teisės aiškinimas ................................................... 25

3.1. UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams............................... 28

3.1.1. Tarptautinių sutarčių specifika ............................................................ 32

3.1.2. Komercinių sutarčių specifika ............................................................. 34

3.1.3. Autonominio aiškinimo metodas ......................................................... 43

3.1.4. Sisteminiai skirtumai ........................................................................... 48

3.2. Į Lietuvos teisę neintegruotų UNIDROIT Principų nuostatų įtaka Lietuvos

bendrosios sutarčių teisės aiškinimui....................................................................... 53

3.3. Kitų teisės vienodinimo instrumentų įtaka Lietuvos sutarčių teisės

aiškinimui ................................................................................................................ 60

4. Autonominių teisės sistemų tolerancija ............................................................... 64

4.1. Argumentai prieš ......................................................................................... 65

4.2. Kontrargumentai .......................................................................................... 67

4.3. Poţiūris Lietuvoje ........................................................................................ 72

5. Kertinės Lietuvos sutarčių teisės idėjos ............................................................... 78

5.1. Sutarties laisvė ............................................................................................. 78

5.2. Sąţiningumas ............................................................................................... 87

5.2.1. Lyginamieji aspektai ............................................................................ 87

5.2.2. Principo funkcijos ................................................................................ 92

5.2.3. Principo turinys Lietuvos sutarčių teisėje ............................................ 94

5.3. Favor contractus ........................................................................................ 110

5.3.1. Prioritetas sudarymui ......................................................................... 111

5.3.2. Prioritetas galiojimui ......................................................................... 117

5.3.3. Prioritetas įvykdymui......................................................................... 124

4

6. Lietuvos sutarčių teisės normos UNIDROIT Principų kontekste...................... 126

6.1. Sutarčių sudarymas .................................................................................... 126

6.1.1. Sutarčių sudarymo būdai ir tvarka ..................................................... 134

6.1.2. Šiuolaikinių technologijų įtaka sutarčių sudarymui .......................... 139

6.1.3. Oferta ir akceptas ............................................................................... 152

6.1.4. Standartinės sąlygos........................................................................... 166

6.1.5. Ikisutartiniai santykiai ....................................................................... 183

6.2. Sutarčių galiojimas .................................................................................... 196

6.2.1. Sutarties elementai ............................................................................. 198

6.2.2. Klaida ................................................................................................. 209

6.2.3. Apgaulė, grasinimas .......................................................................... 225

6.2.4. Esminė nelygybė ................................................................................ 229

6.2.5. Sutarties anuliavimas ......................................................................... 238

6.3. Sutarčių turinys .......................................................................................... 243

6.3.1. Sutarčių aiškinimas ............................................................................ 243

6.3.2. Sutarties spragų uţpildymas .............................................................. 250

6.3.3. Obligations de Résultat ir Obligations de Moyens ............................ 253

6.4. Sutarties vykdymo kliūtys ......................................................................... 259

6.4.1. Aplinkybės, uţ kurias šalis neatsako ................................................. 260

6.4.2. Sutarties paţeidimas .......................................................................... 273

7. Išvados ............................................................................................................... 280

8. Naudotos literatūros sąrašas: ............................................................................. 290

9. Doktoranto mokslinių straipsnių disertacijos tema sąrašas: .............................. 314

5

1. Įvadas

Pastaraisiais dešimtmečiais bendroji sutarčių teisė1 Europoje tapo

bene intensyviausios analizės objektu privatinės teisės srityje. Diskusija apie

tai, kokia turi būti sutarčių teisė šių dienų visuomenėje, kokie sprendimai

reguliuojant sutartinius santykius yra geriausi, labiausiai atitinka bei

optimaliausiai subalansuoja kylančius poreikius ir interesus, materializavosi

nesuskaičiuojamuose moksliniuose veikaluose apie Europos sutarčių teisę bei

įvairiausiose sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvose. Diskusija apie bendrųjų

sutarčių teisės taisyklių vienodinimą išsiplėtė ne tik iki atskirų sutarčių rūšių,

bet apskritai visos privatinės teisės harmonizavimo Europos mastu. Nors

vargu, ar reiktų tikėtis, jog po kelių metų Europos Sąjungos ribose sutarčių

teisė (o juo labiau privatinė teisė) bus kodifikuota, tačiau jau šiandien teisės

mokslas, bent jau sutarčių teisės srityje, perţengia nacionalinės valstybės

sienas formuodamas bendrąsias sutarčių teisės kategorijas, kaip išeities tašką

bendroms diskusijoms tarp, atrodytų, visiškai skirtingų ir nesuderinamų teisės

sistemų atstovų. Tai neišvengiamai veikia kiekvienos valstybės sutarčių teisės

suvokimo pokyčius.

Bendrosios sutarčių teisės taisyklės neatsitiktinai yra vienas iš

pagrindinių teisės vienodinimo objektų. Sutarčių teisė didţiąja dalimi

reguliuoja tuos visuomeninius santykius, kurie ekonomine ir komercine prasme

yra daugiau ar maţiau universalūs visose valstybėse, nes yra pagrįsti

analogiškais rinkos dėsniais2. Kadangi sutarčių teisė laikoma ekonominio

bendradarbiavimo teisine forma3, todėl jos skirtumai tarp atskirų valstybių daro

šį bendradarbiavimą sudėtingesnį ir jį apsunkina.

1 Terminas „Bendroji sutarčių teisė“ ţymi bendrąsias sutarčių teisės taisykles ir vartojamas siekiant

aiškiai apriboti tyrimo objektą bei neįtraukti atskiroms sutarčių rūšims būdingų taisyklių. Šis terminas

gali asocijuotis su anglų kalboje vartojamu terminu „common law“ (bendroji teisė), tačiau tikroji

artimiausia jo reikšmė anglų kalba yra general contract law. 2 BERGER, Klaus Peter. European Private Law, Lex Mercatoria and Globalisation. In HARTKAMP,

Arthur et at. Towards a Euroepan Civil Code, 3rd ed., Nijmegen: Kluwer Law International, 2004, p.

55. 3 MIKELĖNAS, Valentinas. Europos Sąjungos sutarčių teisės vienodinimas ir Lietuva. In Lietuvos

notariato uţdaviniai Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare. Vilnius: Justitia, 2004, p. 37.

6

Sutarčių teisės (ir teisės apskritai) vienodinimo tarptautiniu mastu

idėjos nėra naujos. Sutarčių teisės vienodinimo idėjos šiuolaikine prasme

pirmiausia buvo pradėtos įgyvendinti praėjusio amţiaus pradţioje Jungtinėse

Amerikos Valstijose, kur vienos valstybės ribose koegzistavo 50 teisės

sistemų. Dėl tuo metu vyraujančių teisės realizmo idėjų, teisinio pozityvizmo

kritikos ir bendrosios teisės sistemos tradicijų buvo neįmanoma suvienodinti

visų valstybių teisę ją kodifikuojant (18 ir 19 a. kodifikacijų Europoje prasme),

tačiau buvo mėginama susisteminti esamą precedentinę teisę (sutarčių teisė

buvo tik viena iš sisteminamų teisės sričių), suformuluojant aiškias taisykles,

subendrinant ir suvienodinant teisines kategorijas bei išdėstant galiojančią teisę

viename sąvade (angl. „restatement“). Pirmieji teisės sąvadai buvo išleisti

1932 m. Juose suformuluotos taisyklės su trumpais komentarais nebuvo

privalomos, tačiau kaip autoritetingas garsiausių teisininkų darbas turėjo tapti

vieningų teisės normų paieškos šaltiniu, kuriuo teismai galėtų remtis uţuot

laikydamiesi begalės išsibarsčiusių teisminių precedentų. Tai turėjo

supaprastinti teismų veiklą, tačiau iš tikrųjų teismai ėmė remtis sąvadais kaip

dar vienu papildomu šaltiniu, šalia teisminių precedentų4. Pripaţinus, kad

neįmanoma taisyklių formuluotėse iš anksto pateikti vieno teisingo sprendimo

suderinančio skirtingus interesus konkrečioje situacijoje, buvo ieškoma būdų

modifikuoti teisės sąvadus. Buvo siūloma esminę reikšmę suteikti taisyklių

komentarams, kurie turėjo pakankamai iliustruoti pasiriktus sprendimus

galiojančiais precedentais, atskleisti nuomonių skirtumą tam tikru klausimu ir

pagrįsti prioriteto suteikimą vienam arba kitam sprendimo variantui5. Tokia

sistema pagrįsti antrieji teisės sąvadai (angl. „Restatement of the Law Second“)

buvo pradėti kurti 1951 m. 1981 m. buvo išleistas Antrasis Sutarčių teisės

sąvadas.

Tarptautiniu mastu švelniosios teisės (angl. „soft law“)

instrumentais teisės vienodinimas buvo pradėtas 1985 m. UNCITRAL išleidus

4 HYLAND, Richard. The American Restatements and the Uniform Commercial Code. In

HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil Code. 2nd

ed. Utrecht: Kluwer Law

International, 1998, p. 63. 5 CLARK, Charles E. Restatement of the Law of Contracts. Yale Law Journal, 1933, p. 664.

7

modelinį tarptautinio komercinio arbitraţo įstatymą. Tuo metu Jungtinių Tautų

Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių

rengimas ir priėmimas aiškiai parodė, kad teisės vienodinimas privalomo

pobūdţio tarptautinėmis konvencijomis yra neefektyvus ir sunkiai pasiekiamas.

Nors Vienos konvencija yra bene sėkmingiausia privatinės teisės vienodinimo

srityje, tačiau jos priėmimo procesas, reikalavęs daug sunkiai pasiekiamų ir

kartais abejotinų politinių kompromisų, akivaizdţiai parodė, kad toks

vienodinimo būdas yra sunkiai įgyvendinamas. Tuo tarpu švelniosios teisės

priemonės buvo labai sėkmingos, UNCITRAL Modelinis tarptautinio

komercinio arbitraţo įstatymas buvo įgyvendintas be esminių pakeitimų

daugelyje pasaulio valstybių. UNCITRAL, UNIDROIT, OECD, ICC, FIDIC ir

kitose organizacijose buvo priimta daugelis kitų modelinių įstatymų, vadovų,

principų.

Esminis lūţis bendrosios sutarčių teisės vienodinimo srityje

tarptautiniu mastu buvo UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų,

o Europos regione – Europos sutarčių teisės principų projektų įgyvendinimas.

Rengėjų autoritetas ir neutralumas bei poreikis tarptautinėje komercijoje

subalansuotoms bendrosioms sutarčių teisės taisyklėms lėmė akivaizdţią

UNIDROIT Principų praktinę sėkmę. Per kelis metus po išleidimo UNIDROIT

Principai imti plačiai naudoti tarptautinio komercinio arbitraţo praktikoje, kaip

lex mercatoria šaltinis, jais remiasi teismai aiškindami savo nacionalinę bei

tarptautinę teisę, šalys renkasi Principus kaip sutarčiai taikytiną teisę arba

inkorporuoja jų nuostatas į sutartį. Pagaliau, kas yra labai svarbu Lietuvos

poţiūriu, UNIDROIT Principai naudoti kaip modelis daugelio valstybių

sutarčių teisės reformoms (Rusija, Škotija, Estija, Vengrija, Vokietija, Kinija,

Mongolija, JAV, Iranas, Pakistanas, Turkija, Afrikos valstybių teisės

harmonizavimo organizacija OHANDA6). UNIDROIT Principus iš esmės

atitinka ir Lietuvos Civilinio kodekso Šeštosios knygos II dalis, skirta

6 BONELL, Michael Joachim. An International restatement of contract law. 3

rd ed. New York:

Transnational Publishers, Inc., 2005, p. 268-270.

8

bendrajai sutarčių teisei. Europos sutarčių teisės principai savo turiniu ir

struktūra yra labai panašūs į UNIDROIT Principus.

Tai, kad Lietuvos sutarčių teisė įtvirtina UNIDROIT Principų

spendimus įvairiausiais sutarčių teisės klausimais verčia analizuoti tiek pačių

UNIDROIT Principų prigimtį, juose įtvirtintų prioritetų pasirinkimo motyvus,

tiek Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtintų sutarčių teisės normų esmę. Kita

vertus, tinkamas Lietuvos sutarčių teisės aiškinimas bei jos plėtra priklauso ir

nuo to, kaip bus vertinamas įstatymų leidėjo aiškiai patvirtintas Civilinio

kodekso rengėjų sprendimas Lietuvos sutarčių teisės normas pagrįsti

UNIDROIT Principų modeliu. UNIDROIT Principų perkėlimas į Lietuvos

Sutarčių teisę rodo įstatymų leidėjo valią nustatyti tokį teisinį reguliavimą,

kuris būtų modernus, skatintų efektyvią ekonomikos plėtrą, atitiktų visuotinai

pripaţįstamus tarptautinės komercijos standartus. Tačiau tai verčia pagrįsti

Lietuvos tesės interpretavimo ir taikymo metodus bei jų ribas.

Viena vertus, UNIDROIT principais privalu remtis kaip

parengiamąja medţiaga siekiant nustatyti Lietuvos sutarčių teisės normų

tikslus ir įstatymų leidėjo ketinimus. Tačiau, naujoji 2004 m. UNIDROIT

Principų redakcijoje buvo modifikuoti kai kurių straipsnių komentarai. Be to,

Principai buvo papildyti naujomis nuostatomis dėl atstovavimo, trečiųjų

asmenų teisių, įskaitymo, reikalavimo perleidimo, skolos perkėlimo, sutarties

perleidimo, senaties terminų7. Neretai šios naujos taisyklės iš esmės skiriasi

nuo Lietuvos civiliniame kodekse įtvirtintų. Pagaliau, šiuo metu yra ruošiamas

naujas UNIDROIT Principų leidimas, kurį ketinama papildyti ţlugusių sutarčių

pasibaigimo (angl. unwinding of failed contracts), neteisėtumo, sąlygų,

ilgalaikių sutarčių nutraukimo, skolininkų ir kreditorių daugeto klausimus8. Dėl

to kyla natūralus klausimas dėl atnaujintų UNIDROIT Principų vaidmens

aiškinant Lietuvos Civilinio kodekso normas.

7 UNIDROIT. UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Rome: UNIDROIT,

2004. 8 UNIDROIT. Principles of International Commercial Contracts: I: Promoting and Monitoring Use in

Practice; II: Preparation of a Third Edition [interaktyvus]. Rome: UNIDROIT, March 2006 [ţiūrėta

2007 m. vasario 1 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2006/study/50/s-50-099-e.pdf>.

9

Kita vertus, UNIDROIT Principų ir Lietuvos Civilinio kodekso

konceptualūs sisteminiai skirtumai sukelia daugelį Civilinio kodekso

integralumo problemų. UNIDROIT Principai yra iš esmės skirti sutartiniams

santykiams, jų sistema nėra grindţiama skirstymu į prievolių teisę, į sandorius

ir pan. Tuo tarpu Civilinis kodeksas yra vieningas visą privatinę teisę

sisteminantis teisės aktas, pagrįstas teisės sistemos struktūriniais ryšiais.

Sutarčių teisė turi aiškiai apibrėţta vietą visoje civilinės teisės sistemoje ir yra

susijusi sisteminiais ryšiais su kitomis civilinės teisės dalimis. Sutarčių teisinį

reguliavimą nustato ne tik kodekso Šeštosios knygos II dalies normos, tačiau

Pirmoji knyga, Antroji knyga, Šeštosios knygos I dalis bei atskirų sutarčių

rūšių taisyklės. Šie sisteminiai skirtumai neišvengiamai lėmė iš UNIDROIT

Principų perkeltų nuostatų išdėstymą ne tik Sutarčių teisės dalyje, bet ir

sandorių, bendrosios prievolių teisės taisyklėse. Todėl įprastinis sisteminis

civilinio kodekso normų aiškinimas daţnai yra nepakankamas siekiant

tinkamai suprasti kai kurias civilinio kodekso nuostatas.

Europos sutarčių teisės principai, nors ir yra labai panašūs į

UNIDROIT Principus tiek turiniu, tiek struktūra, kartais prioritetą teikia šiek

tiek kitokiems sprendimams. Neţymūs ir daţnai neesminiai skirtumai tarp šių

dviejų dokumentų iš principo nekelia didelių problemų, tačiau gali turėti

reikšmės siekiant nustatyti, kokioms šiuolaikinėms tendencijoms sutarčių

teisėje tam tikrais aspektais turėtų būti teikiamas prioritetas – Europos regiono,

ar pasaulietinėms. Tai gali tapti ypač reikšminga atsiţvelgiant į pastaraisiais

metais vykdomos vartotojų sutarčių teisinio reguliavimo reformos Europos

Sąjungoje, kuri panašu, kad turės įtakos ir bendrajai sutarčių teisei kiekvienoje

valstybėje narėje.

Europos Sąjungos teisės aktai, reguliuojantys vartotojų teisių

apsaugą sutartiniuose santykiuose, iš esmės nepaveikė Lietuvos bendrosios

sutarčių teisės. Lietuva yra pasirinkusi paţodinio ir neintegruoto perkėlimo į

nacionalinę teisę būdą, dar vadinamą segregaciniu9. ES direktyvos yra

9 HESSELINK, Martijn W. The Ideal of Codification and the Dynamics of Europeanisation: The

Dutch Experience. In VOGENAUER, Stefan; and WEATHERILL, Stephen. The Harmonisation of

10

perkeltos iš esmės nepakeistos į atskirus Civilinio kodekso skirsnius

(pavyzdţiui, šeštosios knygos XXIII skyriaus IV skirsnis, XXXV skyriaus III

skirsnis, XLIII skyriaus III skirsnis), neintegruojant jų į bendrąsias sutarčių

teisės nuostatas (išskyrus nesąţiningas vartojimo sutarčių sąlygas). Kita vertus,

kai kurios direktyvų nuostatos yra tiesiogiai integruotos į ne vartotojų

sudaromas sutartis reguliuojančias teisės normas (pavyzdţiui, LR CK 6.335 str.

dėl daikto kokybės garantijos terminų). Toks direktyvų perkėlimas turi

akivaizdų desintegruojantį poveikį Lietuvos sutarčių teisės sistemai10

. 2006 m.

gruodţio 28 d. įsigaliojusi Europos Parlamento ir Tarybos direktyva11

dėl

paslaugų vidaus rinkoje, planuojama Europos Parlamento ir Tarybos

Direktyvos 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku

naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais

reforma12

ateityje reikalaus perţiūrėti kai kurias sutarčių teisės nuostatas.

2004 m. spalio 11 d. Europos Bendrijų Komisijos komunikatas

„Europos sutarčių teisė ir acquis perţiūra: kelias pirmyn“ rodo ţymų poslinkį

Europos sutarčių teisės vienodinimo linkme. Sprendţiant iš komunikato 1

priede pateiktos galimos Bendros pagrindų sistemos (angl. Common Frame of

Reference, CFR) struktūros, iki 2009 m. Europos Sąjungos mastu bus priimtas

dokumentas, apimantis iš esmės visus bendrosios sutarčių teisės klausimus.

Greičiausiai tai bus neprivalomo pobūdţio taisyklių rinkinys, kurį šalys galės

pasirinkti kaip jų sutarčiai taikytiną teisę, dar vadinamą 26-aja ES teisės

sistema (nuo 2007 m. sausio 1 d. ES narėmis tapus Bulgarijai ir Rumunijai, ją

reikėtų vadinti 28-aja sistema, neskaičiuojant Škotijos teisės). Tačiau nors ir

neprivalomo pobūdţio, šis dokumentas gali būti lemtingas visų ES valstybių

sutarčių teisės plėtrai. Kol kas yra sunku numatyti, kokį poveikį šis

dokumentas turės Lietuvos ir kitų valstybių narių sutarčių teisei. Gali būti, kad

European Contract Law: Implications for European Private Laws, Business and Legal Practice. Oxford

and Portland: Hart Publishing, 2006, p. 63-67. 10

JOERGES, Christian. The Impact of European Integration on Private Law: Reductionism

Perceptions, True Conflicts and a New Constitutional Perspective. European Law Journal, Vol. 3, No.

4, December 1997, p. 385. 11

Europos Sąjungos oficialusis leidinys, L 376/36, 2006 12 27. 12

Plačiau ţr. http://ec.europa.eu/consumers/cons_int/safe_shop/timeshare/index_en.htm

11

bendrieji sutarčių teisės pagrindai nulems visų valstybių sutarčių teisės spartų

suartėjimą, ko ir yra siekiama. Tačiau iš kitos pusės, dviejų lygiagrečiai

egzistuojančių sistemų sąveika gali turėti „dekodifikuojantį“ poveikį tų

valstybių narių, kurių teisė priskiriama civilinės teisės tradicijai, privatinei

teisei13

.

Be minėtų vienodinimo iniciatyvų, kurios turi daugiau ar maţiau

tiesioginį poveikį Lietuvos sutarčių teisei, Europoje pastaraisiais dešimtmečiais

buvo pradėta begalė teisės mokslo iniciatyvų, siekiančių Europos sutarčių

teisės vienodinimo. Pavijoje (Italijoje) 1992 m. įkurta Europos privačių

teisininkų akademija, koordinuojama prof. G. Gandolfi, 2004 m. publikavo

parengtą Europos sutarčių teisės kodekso I knygą „Bendroji sutarčių teisė“14

,

kuri paremta Italijos civilinio kodekso modeliu. Trento universitete (Italijoje)

1995 m. buvo pradėtas Bendrojo Europos privatinės teisės pagrindo (the

Common Core of European Private Law) projektas15

, tyrinėjantis įvairių

privatinės teisės reguliuojamų sričių bendrumą Europos Sąjungos valstybėse.

Tyrimų metodika yra originali tuo, kad naudojant klausimynus, kuriuose

pateikiamos praktinės situacijos, siekiama nustatyti, kaip analogiški teisiniai

klausimai išsprendţiami pagal skirtingų valstybių teisę, bei ieškoma bendrumo

tarp atskirų sprendimų. Naudojant tokią metodiką Trento projekto rėmuose

buvo publikuoti keli moksliniai veikalai apie sąţiningumo principą, sutarčių

privalomumą, grieţtąją deliktinę atsakomybę, uţtikrinimo teises į

kilnojamuosius daiktus, suklydimą, apgaulę ir informavimo pareigą. Europos

civilinio kodekso studijų grupė, vadovaujama prof. Christian von Bar,16

remdamasi daugelio Europos jurisdikcijų lyginamąja analize siekia

susisteminti privatinės teisės principus atskirų sutarčių rūšių, nesutartinės

atsakomybės, daiktinės teisės srityje. Šios grupės darbo principai yra labai

13 HESSELINK, Martin W. The Ideal of Codification and the Dynamics of Europeanisation: The

Dutch Experience. In VOGENAUER, Stefan; and WEATHERILL, Stephen. The Harmonisation of

European Contract Law: Implications for European Private Laws, Business and Legal Practice. Oxford

and Portland: Hart Publishing, 2006, p. 69-70. 14

Academy of European Private Lawyers. Code Europeen Des Contrats. Milano: Dott. A. Giuffrè

editore, 2004. 15

Ţr. http://www.jus.unitn.it/dsg/common-core/ 16

Ţr. http://www.sgecc.net/pages/en/home/index.htm

12

panašūs į Europos sutarčių teisės komisijos (Lando komisijos). Šiuo metu

grupė yra išleidusi 13 iš 14 planuojamų išleisti mokslinių studijų privatinės

teisės klausimais (komercinio atstovavimo, frančizės, distribucijos sutartys,

paslaugų sutartys, pardavimo sutartys, paskolų sutarys, geranoriška

intervencija į kito asmens reikalus, terminologija, vartotoja sąvoka, e-

komercija, teisių į kilnojamuosius daiktus perėjimas, ir kt.). 2005 m. buvo

įsteigtas Jungtinis Europos privatinės teisės tinklas, vienijantis kelis Europos

universitetus, daugiau nei 150 teisės mokslininkų, ir įvairių organizacijų17

. Šio

tinklo paskirtis yra parengti Bendrąją pagrindų sistemą (Common Frame of

Reference). Daugelyje Europos universitetų yra kuriami specialūs mokslo

centrai Europos privatinės teisės srityje. Europos ir lyginamosios teisės

institutas buvo įsteigtas 1994 m. Oksfordo universiteto teisės fakultete18

,

Amsterdamo universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės instituto pagrindinė

tyrimų kryptis yra Europos sutarčių teisė19

, Europos teisės ir politikos centras

Brėmeno universitete taip pat orientuoja tyrimus į Europos privatinę teisę20

.

Šis judėjimas Europos privatinės teisės srityje rodo, kad privatinės

teisės plėtra Europoje yra gerokai įsibėgėjusi ir turi rimtą mokslinį pagrindą.

Tai be abejo nekeičia Lietuvos sutarčių teisės, tačiau atveria dideles galimybes

Lietuvos privatinės teisės plėtrai.

1.1. Darbo aktualumas, naujumas ir reikšmė

Iki šiol Lietuvoje nebuvo atliekama gilesnių mokslinių tyrimų, kurių objektas

būtų bendrosios sutarčių teisės vienodinimo poveikis Lietuvos teisės sistemai,

išskyrus prof. V. Mikelėno straipsnį „Unification and Harmonisation of Law at

the Turn of the Millennium: The Lithuanian Experience“21

, kuriame

17 Ţr. http://copecl.jura.uni-

bielefeld.de/dms/copecl/dms.php?p=home&UID=f626ef5b63e1abd1da3712ac68778841 18

Ţr. http://www.iecl.ox.ac.uk/ 19

Ţr. http://www.jur.uva.nl/aipeng/news.cfm 20

Ţr. http://www.zerp.uni-bremen.de/english/home.html 21

MIKELĖNAS, Valentinas. Unification and Harmonisation of Law at the Turn of the Millennium:

The Lithuanian Experience. Uniform Law Review. UNIDROIT, 2000-2, NS - Vol. V., p. 251.

13

konceptualiai analizuojamas teisės vienodinimo poveikis Lietuvos privatinei

teisei apskritai, taip pat keletą kitų publikacijų, kurios aptariamos atliktų tyrimų

apţvalgoje toliau. Ţinoma negalima nepaminėti didelę vertę Lietuvos

lyginamajai teisėtyrai teikiantį prof. V. Mikelėno veikalą „Sutarčių teisė“,

tačiau jis buvo parašytas gerokai prieš atsirandant dabartinei Lietuvos Civilinio

kodekso redakcijai. Lietuvos Civilinio kodekso komentaruose, interpretuojant

sutarčių teisės normas yra pabrėţiama, kad daugelis taisyklių yra perimtos iš

UNIDROIT Principų ir kitų teisės vienodinimo šaltinių, tačiau nėra

analizuojama, kaip buvo suformuoti teisę vienodinantys sprendimai, dėl kokių

prieţasčių vienam ar kitam sprendimui buvo suteiktas prioritetas. Todėl galima

teigti, kad šis darbas yra naujas, o tuo pačiu ir aktualus, nes jo rezultatai leistų

geriau suprasti esamą Lietuvos sutarčių teisę.

1.2. Darbo tikslai

Praėjusio amţiaus pabaigos sutarčių teisės tarptautinio

vienodinimo poveikis Lietuvos sutarčių teisei yra akivaizdus. Vien lyginant

Lietuvos Civilinio kodekso Šeštosios knygos II skyriaus nuostatų, skirtų

sutarčių teisės bendriesiems klausimams, tekstą ir UNIDROIT Tarptautinių

komercinių sutarčių principų tekstą, be gilesnės mokslinės analizės matyti, kad

Lietuvos sutarčių teisė iš esmės inkorporuoja šį UNIDROIT instituto parengtą

principų ir taisyklių rinkinį. Tačiau, svarbu nustatyti, kokią prasmę turi

įstatymų leidėjo valia nustatyti sutartinių santykių teisinį reguliavimą,

maksimaliai artimą UNIDROIT Principams. Ţinoma, nors daugelis Lietuvos

bendrosios sutarčių teisės normų buvo sumodeliuotos pagal UNIDROIT

Principus, tačiau jie netapo sudėtine Lietuvos teisės dalimi, netapo Lietuvos

teisės šaltiniu. UNIDROIT Principai neturi privalomos teisinės galios ir negali

būti tiesiogiai taikomi. Viena vertus, tai skatina Lietuvos bendrosios sutarčių

teisės normas plėtoti, aiškinti, analizuoti kaip visiškai savarankišką

nacionalinės teisinės sistemos dalį. Tačiau, atsiribojimas nuo UNIDROIT

Principų, jų komentarų, iliustracijų, bei teisės doktrinos, teismų, arbitraţo

14

praktikos aiškinant Lietuvos sutarčių teisės normas, yra nesuderinamas su

įstatymų leidėjo valia ir ketinimais. Kita vertus, teigiant, kad Lietuvos bendroji

sutarčių teisė turi būti plėtojama, interpretuojama būtent jos ištakų kontekste,

turi būti įvertinta teisės aiškinimo metodų specifika, kurią lemia UNIDROIT

Principų pobūdis, nes būtent teisės aiškinimo procese UNIDROIT Principai

turi didţiausią reikšmę ir daro didţiausią įtaką Lietuvos sutarčių teisės plėtrai.

Taigi, pirminis šio darbo tikslas yra pagrįsti įstatymų leidėjo valios

inkorporuoti UNIDROIT Principus į Lietuvos sutarčių teisę pasekmes ir

reikšmę bei išanalizuoti to nulemtą teisės aiškinimo metodų specifiką, į kurią

turėtų būti atsiţvelgiama aiškinant ir taikant Lietuvos bendrosios sutarčių teisės

normas.

UNIDROIT Principai į Lietuvos sutarčių teisę buvo perkelti ne

visa apimtimi, juo labiau, kad po Civilinio kodekso įsigaliojimo buvo išleista

gerokai papildyta UNIDROIT Principų redakcija. Todėl išanalizuoti, kokie yra

galimi į Lietuvos teisę neperkeltų UNIDROIT Principų panaudojimo būdai

aiškinant ir taikant Lietuvos sutarčių teisės normas yra antrasis šio darbo

uţdavinys.

Kadangi UNIDROIT Principai nėra vienintelis bendrosios sutarčių

teisės vienodinimo instrumentas, Europos sutarčių teisės principų, Europos

sutarčių kodekso ir kitų sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvų rezultatų įtaką

Lietuvos sutarčių teisės aiškinimui taip pat yra reikšmingas analizės objektas.

Todėl trečiasis šio darbo tikslas yra pagrįsti šių sutarčių teisę vienodinančių

dokumentų panaudojimą aiškinant Lietuvos sutarčių teisės normas.

UNIDROIT Principai, būdami sisteminis bendrosios sutarčių

teisės nuostatų rinkinys, yra pagrįsti keliomis esminėmis idėjomis,

vienijančiomis visas juose įtvirtintas taisykles. Perkėlus į Lietuvos sutarčių

teisę esminę UNIDROIT Principų dalį, yra būtina analizuoti kokia apimtimi

šios idėjos tapo Lietuvos sutarčių teisės dalimi. Ketvirtasis šio darbo tikslas ir

yra nustatyti, koks yra iš UNIDROIT Principų perimtų kertinių idėjų turinys

Lietuvos sutarčių teisėje ir kaip šių idėjų yra laikomasi Lietuvos teismų

praktikoje aiškinant bei taikant sutarčių teisės normas.

15

Penktasis šio darbo tikslas yra išanalizuoti, kokios būtent sutarčių

teisės taisyklės yra perkeltos iš UNIDROIT Principų bei kitų teisės

vienodinimo šaltinių, ir nustatyti, kaip jos buvo suformuotos pačiuose

UNIDROIT Principuose, t.y. kokios doktrinos buvo apjungtos suformuluojant

vienodinančius sutarčių teisės sprendimus ar kokios naujos taisyklės buvo

sukurtos. Nustačius į Lietuvos teisę perkeltų UNIDROIT Principų turinį

analizuojama, kaip šios taisyklės buvo performuotos Lietuvos Civiliniame

kodekse, kokia yra bei kokia turėtų būti jų aiškinimo ir taikymo praktika. Ši

analizė apima bendruosius sutarčių teisės klausimus, taip pat atskirus sutarčių

teisės institutus - sutarčių sudarymą, galiojimą, aiškinimą, vykdymą,

nevykdymo padarinius.

1.3. Ginamieji teiginiai

Svarbiausieji ginamieji teiginiai yra šie:

1. Lietuvos bendrąją sutarčių teisę sumodeliavus pagal sutarčių teisės

vienodinimo pateikiamus rezultatus, esminę reikšmę teisingam Lietuvos

sutarčių teisės turiniui nustatyti turi autonominio, taip pat teleologinio

bei sisteminio teisės aiškinimo metodų taikymas.

2. Į Lietuvos Civilinį kodeksą integravus iš esmės visą UNIDROIT

Tarptautinių komercinių sutarčių principų sistemą, į Lietuvos sutarčių

teisę buvo perkelti ir kai kurie nauji kertiniai sutarčių teisės principai –

favor contractus, nesuderinamo elgesio draudimas.

3. Sudėtingėjant sutarčių sudarymo būdams, ofertos ir akcepto, tradicinių

sutarčių sudarymo taisyklių, reikšmė šiuolaikinėje sutarčių teisėje

maţėja, todėl svarbiausia tampa taisyklė, jog sutartis gali būti sudaroma

bet kuriais šalių veiksmais, pakankamai įrodančiais šalių susitarimą.

4. Realinių sutarčių rūšies išskyrimo tradicija Lietuvos sutarčių teisėje

buvo išlaikyta, nors teoriniu poţiūriu realinių sutarčių rūšies išskyrimas

yra nereikalingas.

16

5. Esminė nelygybė turėtų būti pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia

net jeigu šalies silpnumu nebuvo pasinaudota, tačiau nėra jokių

aplinkybių, kurios racionaliai pateisintų nelygybės buvimą sutartyje.

6. Teisinis reguliavimas, kuris leidţia pačiai šaliai pareikšti apie sutarties

negaliojimą (anuliuoti sutartį), įpareigotų nukentėjusią šalį nedelsti

apsisprendţiant dėl sutarties negaliojimo ir suteiktų ţymiai daugiau

teisinio stabilumo, negu dabar taikomas dešimties metų senaties

terminas ieškiniams dėl sutarčių negaliojimo.

7. Į Lietuvos teisę integruotas prievolių skirstymas į prievoles siekti

rezultato ir prievoles dėti maksimalias pastangas yra kritikuotinas tiek

teoriniu poţiūriu, tiek dėl keliamų praktinių keblumų, todėl šių prievolių

skirstymo doktrinos neigiamus padarinius reikėtų švelninti siekiant

kiekvienoje sutartyje aiškiai identifikuoti, ką šalys yra įsipareigojusios

padaryti kaip siektiną rezultatą.

8. Reikalaujant, kad sutarties įvykdymo sustabdymas būtų visiškai

proporcingas sutarties paţeidimui, šis teisių gynimo būdas nebeatlieka

savo pagrindinio vaidmens, t.y. neskatina sutartį paţeidusios šalies tęsti

sutarties įvykdymą. Todėl ši nuostata susilpnina sutarties įvykdymo

sustabdymo instituto efektyvumą.

9. Lietuvos Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. įtvirtintas reikalavimas

pranešti kitai šaliai apie sutarties nutraukimą prieš trisdešimt dienų (arba

kitokį sutartyje numatytą terminą), prieštarauja UNIDROIT

Principuose įtvirtintam tobulesniam sprendimui, pagal kurį joks

papildomas terminas sutartį paţeidţiančiai šaliai neprivalo būti

nustatomas, o sutartį paţeidţianti šalis visuomet turi teisę ištaisyti

sutarties įvykdymo trūkumus.

1.4. Tyrimų apžvalga

Kaip jau minėta, Lietuvos teisės doktrinoje sutarčių teisės vienodinimo

poveikis Lietuvos sutarčių teisei išsamiau nebuvo nagrinėjamas, tačiau

17

beatkuriant ir reformuojant Lietuvos privatinį teisę po nepriklausomybės

atkūrimo buvo skiriamas dėmesys ir tam, kaip teisės vienodinimas ir

harmonizavimas galėtų būti panaudotas. Tai, kad privatinės teisės reformavimo

procese neišvengiamai turi būti kreipiamas dėmesys į tai, kaip tam tikri

sureguliuotini klausimai yra išspręsti tarptautiniu mastu teisės vienodinimo

instrumentuose, buvo pabrėţiama prof. V. Mikelėno moksliniuose

straipsniuose „Privatinės teisės harmonizavimas ir unifikavimas: lietuviškas

variantas“22

, taip pat „Naujų kodeksų privatinės teisės srityje svarstymo,

priėmimo ir įgyvendinimo problemos“23

. Prof. V. Mikelėno lyginamoje

studijoje „Sutarčių teisė“ kartu su atskirų valstybių teisės sistemomis buvo

analizuojami ir sutarčių teisės vienodinimo dokumentai (JT konvencija dėl

tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių, UNIDROIT Tarptautinių

komercinių sutarčių principai), taip pat aptariami ir Lietuvos civilinio kodekso

projekte siūlomi sprendimai bei nuostatos. Tačiau po šios studijos išleidimo

Civilinis kodeksas dar buvo rengiamas beveik penkerius metus, todėl projekte

numatyti sprendiniai keitėsi.

Po naujojo Civilinio kodekso priėmimo buvo paskelbtos kelios

publikacijos analizuojančios, kokią įtaką teisės vienodinimas ir

harmonizavimas yra padaręs Lietuvos privatinei teisei ir kaip naujajame

Civiliniame kodekse yra atsiţvelgiama į esamus teisės vienodinimo rezultatus.

Šiems klausimams buvo skirtas prof. V. Mikelėno straipsnis „Unification and

Harmonisation of Law at the Turn of the Millennium: The Lithuanian

Experience“24

, kur konceptualiai vertinamas teisės vienodinimo poveikis

Lietuvos privatinei teisei ir atskiriems jos institutams, įskaitant bendrąją

sutarčių teisę. Pastaraisiais metais, kaip ir visoje Europoje, Lietuvoje imta

diskutuoti ne tik apie teisės vienodinimo poveikį Lietuvai, bet ir apie tai, kaip

turėtų būti vienodinama sutarčių teisė Europoje. Lietuvoje šia tema buvo

22 MIKELĖNAS, Valentinas. Privatinės teisės harmonizavimas ir unifikavimas: lietuviškas variantas.

In Lietuvos teisės tradicijos. Vilnius: Justitia, 1997, p. 165-173. 23

MIKELĖNAS, Valentinas. Naujų kodeksų privatinės teisės srityje svarstymo, priėmimo ir

įgyvendinimo problemos. Teisės problemos. 2000, Nr. 2, p. 63-77. 24

MIKELĖNAS, išnaša 21.

18

paskelbta prof. V. Mikelėno publikacijos „Privatinės teisės vienodinimas

Europos Sąjungoje: laimėjimai ir perspektyvos“25

, „Naujasis Lietuvos civilinis

kodeksas šiuolaikinės globalizacijos kontekste“26

, taip pat doc. E. Baranausko

bei P. Zapolskio publikacija „Europos sutarčių teisės derinimas: Europos

Komisijos iniciatyvos“27

.

Mokslinių tyrimų, skirtų analizuoti, kaip Lietuvos Civiliniame

kodekse įtvirtintos bendrosios sutarčių teisės nuostatos perima sutarčių teisės

vienodinimo rezultatus, nėra daug. Prof. V. Mikelėno straipsnyje „Unification

and Harmonisation of Law at the Turn of the Millennium: The Lithuanian

Experience“ analizuojama keletas pagrindinių sutarčių teisės nuostatų, kurios

Lietuvos sutarčių teisėje buvo nulemtos UNIDROIT Principų, taip pat

aptariamos kai kurios Lietuvos sutarčių teisės nuostatos, kurios išlaikė buvusį

reguliavimą Lietuvoje ir neperėmė sutarčių teisės vienodinimo instrumentų

siūlomų sprendimų. Lietuvos sutarčių teisės atitikimas Europos sutarčių teisės

principams buvo vertinamas ir kitame prof. V. Mikelėno straipsnyje „Europos

Sąjungos sutarčių teisės vienodinimas ir Lietuva“28

. UNIDROIT Principų ir

Europos Sutarčių teisės principų recepcija analizuojama ir T. Ţuko

publikacijoje „UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų ir

Europos sutarčių teisės principų recepcija Lietuvoje: trečiasis recepcijos etapas

ir Šveicarijos patirtis“29

.

Uţsienio teisės literatūroje mokslinė diskusija ir moksliniai tyrimai

sutarčių teisės vienodinimo srityje yra labai intensyvūs ir gausūs. Vien

UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principus analizuojančių

25 MIKELĖNAS, Valentinas. Privatinės teisės vienodinimas Europos Sąjungoje: laimėjimai ir

perspektyvos. Justitia. 2004, nr. 6, p. 2-11. 26

MIKELĖNAS, Valentinas. Naujasis Lietuvos civilinis kodeksas šiuolaikinės globalizacijos

kontekste. In Šiuolaikinės civilinės teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius: Justitia, 2007, p.

39-50. 27

BARANAUSKAS, Egidijus; ZAPOLSKIS, Paulius. Europos sutarčių teisės derinimas: Europos

Komisijos iniciatyvos. In Šiuolaikinės civilinės teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius:

Justitia, 2007, p. 7-21. 28

MIKELĖNAS, Valentinas. Europos Sąjungos sutarčių teisės vienodinimas ir Lietuva. In Lietuvos

notariato uţdaviniai Lietuvos Respublikai tapus Europos Sąjungos nare. Vilnius: Justitia, 2004, p. 37-

46. 29

ŢUKAS, Tadas. UNIDROIT tarptautinių komercinių sutarčių principų ir Europos sutarčių teisės

principų recepcija Lietuvoje: trečiasis recepcijos etapas ir Šveicarijos patirtis. In Šiuolaikinės civilinės

teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius: Justitia, 2007, p. 112-135.

19

mokslinių veikalų bibliografijos sąraše yra apie kelis šimtus30

. Svarbiausi

autoriai rašantys šia tema, kurių darbais yra daugiausia remiamasi šioje

disertacijoje – M. J. Bonell, O. Lando, J. Perillo, M. W. Hesselink, A. S.

Hartkamp, R. Zimmermann, E. A. Farnsworth, ir kiti. Taip pat šios disertacijos

tyrimui yra ypatingai reikšmingos kelios lyginamosios studijos sutarčių teisės

srityje. Tai prof. H. Beale redaguotas sutarčių teisės doktrinos ir teismų

praktikos sąvadas „Cases, Materials and Text on Contract Law”31

. Europos

sutarčių teisės principuose pateikti komentarai ir pastabos, aprašančios atskirų

jurisdikcijų teisę taip pat yra reikšmingas informacijos šaltinis lyginamajai

atskirtų teisės institutų analizei. Taip pat paminėtinas ir vienas sėkmingiausių

analitinių lyginamosios teisėtyros veikalų sutarčių teisės srityje – K. Zweigert

ir H. Kötz studija „Lyginamosios teisės įvadas“32

.

Uţsienio teisės mokslinėje literatūroje yra paskelbta labai nedaug

mokslinių publikacijų analizuojančių, kokį poveikį Lietuvos sutarčių teisei yra

padaręs sutarčių teisės vienodinimas. Viena iš tokių publikacijų paminėtinas

prof. N. Reich straipsnis „Transformation of Contract Law and Civil Justice in

the New EU Member Countries – The Example of the Baltic States, Hungary

and Poland“33

.

1.5. Darbo metodologija

Neabejotinai pagrindinis šio darbo metodas yra lyginamasis, nes tiriant teisės

vienodinimo rezultatus yra analizuojamos įvairių valstybių doktrinos,

susijusios su atitinkamais teisės institutais. Be šio metodo taikymo vargu ar

šiandien gali apsieiti bet kuris mokslinis tyrimas ir teisės mokslas apskritai34

.

Teisės vienodinimo analizei ypatingai svarbus yra skirtingų teisės institutų ir

30 Ţr. http://www.unilex.info/dynasite.cfm?dssid=2377&dsmid=13623

31 BEALE, Hugh, et al. Cases, Materials and Text on Contract Law. Portland: Hart Publishing, 2002.

32 ZWEIGERT, K.; KÖTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001.

33 REICH, Norbert. Transformation of Contract Law and Civil Justice in the New EU Member

Countries – The Example of the Baltic States, Hungary and Poland. Pennsilvania State International

Law Review. 2004-2005, vol. 23, p. 587-623. 34

GORDLEY, James. Is Comparative Law a Distinct Discipline? The American Journal of

Comparative Law. 1998, vol. 46, p. 607-615.

20

doktrinų lyginimas įvertinant šių institutų teisinių efektų tikruosius skirtumus,

kurie leidţia nustatyti tikrąjį atotrūkį tarp skirtingų teisės sistemų ir

identifikuoti tuos techninius skirtumus, kurie nekeičia funkcinės esmės. Todėl

ypatingą reikšmę tyrimui ir išvadoms turi prof. R. Schlesinger suformuota ir

prof. R. Sacco išplėtota lyginamosios analizės metodologija ieškant bendro

kamieno (common core) tarp skirtingų teisės sistemų35

. Šia metodika remiantis

buvo parašyta daugelis mokslinių studijų sutarčių teisės tema, kurių duomenys

yra naudojami analizuojant sutarčių teisės atskirų institutų esmę. Lyginamajai

analizei nebuvo iš anksto pasirinktų analizuotinų teisės sistemų, tačiau

daţniausiai buvo tiriamos Vokietijos, Prancūzijos teisės sistemos taip pat

bendrosios teisės sistema, kurių sutarčių teisė ir atskiri sutarčių teisės institutai

turi gilias tradicijas, ir paprastai skirtingas. Būtent šiose valstybėse formavosi

daugelis sutarčių teisės doktrinų. Didelis dėmesys skiriamas ir ne valstybių

teisės sistemų lyginamajai analizei, o atskirų teisės vienodinimo metu sukurtų

dokumentų, kurių pastaraisiais metais vis daugėja, lyginimui ir vertinimui.

Istorinis analizės metodas naudojamas analizuojant atskirų

sutarčių teisės institutų kilmę atskirose valstybėse, raidos eigą ir prielaidas,

kurioms esant šie institutai keitėsi, siekiant nustatyti pirminius šių teisės

institutų tikslus, paskirtį. Taikant istorinį tyrimo metodą analizuojamos kai

kurios Lietuvos sutarčių teisės normos, išsaugotos dabar galiojančiame

Civiliniame kodekse, tokiu būdu identifikuojant tas sutarčių teisės normas,

kurių nepaveikė vienodinant sutarčių teisę suformuoti naujieji sutarčių teisės

principai. Taip pat naudojant šį metodą įvertinama sutarčių teisės vienodinimo

dokumentų projektų rengimo eiga, kas padeda atskleisti šių dokumentų tikrąją

prasmę.

Nagrinėjant atskirus sutarčių teisės institutus ir tai, kokią įtaką

jiems padarė sutarčių teisės vienodinimas taip pat taikomi sisteminis, loginis,

teleologinis metodai, kuriais siekiama atskleisti dabartinio teisinio reguliavimo

35 BUSSANI, Mauro; MATTEI, Ugo. The Common Core of European Private Law. Approach.

[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 09 10], prieiga per internetą <http://www.jus.unitn.it/dsg/common-

core/approach.html>.

21

esmę, tikslus, sistemiškumą, identifikuoti ir įvertinti prieštaravimus esamose

teisės normose, taip pat pagrįsti daromas išvadas. Sisteminės analizės metodas

buvo daugiausia naudojamas analizuojant struktūrinius skirtumus tarp Lietuvos

Civilinio kodekso ir sutarčių teisės vienodinimo instrumentų, taip pat nustatant,

kokią įtaką šie skirtumai turi Lietuvos sutarčių teisės aiškinimui. Teleologinė

analizė buvo svarbiausia nustatant, kokie buvo įstatymų leidėjo ketinimai

reformuojant Lietuvos sutarčių teisę ir kokią įtaką šie ketinimai turi Lietuvos

sutarčių teisės aiškinimui ir taikymui.

Nors šį darbą rašant nebuvo atliekami empiriniai tyrimai, tačiau

kai kuriems teiginiams pagrįsti ar iliustruoti buvo remiamasi jau atliktų

statistinių tyrimų duomenimis, taip pat ekonomikos mokslo, psichologijos

mokslo išvadomis, siekiant pagrįsti teisinio reguliavimo teigiamas ar neigiamas

savybes.

22

2. Lietuvos bendrosios sutarčių teisės modelis

Lietuvos sutarčių teisė kaip ir visa civilinė teisė po 1990 m.

nepriklausomybės atkūrimo buvo reformuojama unikaliu metu. 20 a. pabaigoje

buvo modernizuota kelių valstybių privatinė teisė. 1991 m. buvo priimtas

Kanados Kvebeko provincijos civilinis kodeksas, 1992 m. įsigaliojo Olandijos

civilinio kodekso 6 knyga, skirta prievolių teisei. Abi šios kodifikacijos

atspindėjo moderniąsias teisės vystimosi kryptis. Italijos 1942 m. civilinis

kodeksas taip pat buvo vienas iš moderniųjų. Be šių kodifikacijų 20 a.

pabaigoje pasirodė kelių tarptautinių organizacijų dokumentai teisės

harmonizavimo ir unifikavimo srityje. 1994 m. UNIDROIT institutas išleido

Tarptautinių komercinių sutarčių principų rinkinį. 1998 m. buvo išleisti

Europos Sutarčių teisės komisijos Europos Sutarčių teisės principai. Esant

tokiems pavyzdţiams, atspindintiems šiuolaikines privatinės teisės tendencijas,

yra natūralu, kad Lietuvos privatinės teisės kodifikacija buvo modeliuojama

pagal šiuos pavyzdţius36

.

Bendroji Lietuvos sutarčių teisė yra tiesiogiai įvardijama kaip

inkorporuojanti UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principus37

.

UNIDROIT Principai yra daugelio pasaulio teisinių sistemų ţymiausių

mokslininkų intensyvaus analitinio darbo rezultatas. Principai atspindėdami

daugelį teisinių koncepcijų, susistemina ir pateikia geriausius, lanksčiausius ir

labiausiai tarptautinėje komercijoje tinkamus sprendimus, tarp jų ir tuos, kurie

nėra ţinomi nei vienai jurisdikcijai38

. Todėl Lietuvos sutarčių teisės bendrųjų

nuostatų derinimas su UNIDROIT Principais išreiškia siekį sutartinių santykių

teisinį reguliavimą pagrįsti moderniausiais ir moksliškai pagrįstais

sprendimais. Iš esmės UNIDROIT Principus galima laikyti kaţkuo panašiu į

tai, ką turėtų sukurti bet kurios valstybės teisės doktrina rengiantis valstybės

36 MIKELĖNAS, Valentinas. Unification and Harmonisation of Law at the Turn of the Millenium: The

Lithuanian Experience. Uniform Law Review. UNIDROIT, 2000-2, NS - Vol. V., p. 251. 37

MIKELĖNAS, išnaša 36, p. 251. / Aiškinamasis raštas dėl Civilinio kodekso šeštosios knygos

[interaktyvus], 2000 05 16, p. 1. [ţiūrėta 2007 m. vasario 7 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=100914&p_query=&p_tr2=> 38

UNIDROIT, išnaša 7, p. xv.

23

sutarčių teisės reformai. Tokio dokumento pasirodymas Lietuvos civilinio

kodekso rengimo metu turėjo neįkainojamą vertę. Vargu ar Lietuvos teisės

mokslas būtų galėjęs atlikti tokio masto studiją bendrosios sutarčių teisės

srityje. Jei ir taip, tai būtų trukę dešimtmečius, tuo tarpu po nepriklausomybės

atkūrimo išlikęs teisinis reguliavimas reikalavo esminių ir greitų pasikeitimų.

Privatinės teisės kodifikacijos pabaiga 2001 m. Lietuvoje

neabejotinai reiškia ţymų ţingsnį pirmyn. Tačiau pasirinkus 1994 m.

redakcijos UNIDROIT Principus kaip modelį Lietuvos sutarčių teisei, 2000 m.

Civilinis kodeksas atspindi tik šiame UNIDROIT Principų leidime buvusius

sprendimus. Tiek UNIDROIT, tiek kitos iniciatyvos sutarčių teisės

vienodinimo ir tobulinimo srityje po Civilinio kodekso priėmimo buvo

tęsiamos ir gana didele sparta. 2000 m. buvo išleistos Europos sutarčių teisės

principų I ir II dalis39

. Didţioji dalis šių Europos sutarčių teisės komisijos

parengtų principų iš esmės tiek savo pobūdţių, tiek turiniu sutampa su

UNIDROIT principais, tačiau čia buvo įtraukti kai kurie sutarčių teisės

klausimai, kurių nebuvo 1994 m. UNIDROIT Principuose (atstovų įgalinimai).

2003 m. buvo išleista Europos sutarčių teisės principų III dalis40

, skirta asmenų

daugetui, reikalavimų perleidimui, skolininko pakeitimui, įskaitymui, senačiai,

neteisėtumui, sąlygoms. 2004 m. buvo išleista UNIDROIT Tarptautinių

komercinių sutarčių principų nauja redakcija, kuri neţymiai modifikavo

ankstesnįjį leidimą ir apėmė eilę naujų sutarčių teisės klausimų (atstovų

įgalinimai, trečiųjų asmenų teisės, teisių perleidimas, pareigų perkėlimas,

sutarčių perleidimas, senaties terminai). Kaip matyti, sutarčių teisės

vienodinimo projektai tęsiami iki šiol. Lyginant UNIDROIT Principus ir

Europos sutarčių teisės principus su JAV teisės sąvadais (iš esmės JAV teisės

sąvadų idėja šie du projektai ir yra pagrįsti) galima daryti išvada, kad sutarčių

39 LANDO, Ole; BEALE, Hugh. Principles of European Contract Law. Parts I and II. The Hague:

Kluwer Law International, 2000. 40

LANDO, Ole, et al. Principles of European Contract Law. Part III. The Hague: Kluwer Law

International, 2003.

24

teisės vienodinimo iniciatyvos, kaip ir JAV teisės sąvadų rengimas ir

atnaujinimas yra nuolatinis ir vargu ar kada nors pasibaigsiantis procesas41

.

Lietuvos sutarčių teisės kodifikavimas, kaip ir bet koks

kodifikavimas uţtikrina teisinio reguliavimo stabilumą, tačiau kita vertus, visų

kodifikacijų istorija rodo, kad anksčiau ar vėliau, kodifikuotos teisės reforma

yra neišvengiama. Todėl ateityje Lietuvos sutarčių teisė, siekiant išlaikyti jos

modernumą, taip pat turės būti atnaujinama. Tuo tarpu šiuo metu yra aktuali

dabar galiojančios bendrosios sutarčių teisės analizė. Tinkamas Lietuvos

sutarčių teisės taikymas visų pirma priklauso nuo to, kaip bus suvokiama tai,

kas joje yra įtvirtinta. Lietuvos Civilinio kodekso 6 knygos II skyrius įtvirtina

tik pačias UNIDROIT Principų formuluotes (angl. „black letter rules“). Tačiau

esminė UNIDROIT Principų turinio dalis yra išdėstyta atskirų straipsnių

komentaruose ir iliustracijose. Kita vertus UNIDROIT Principus analizuojanti

teisės doktrina bei principų taikymo praktika uţsienio valstybių teismų ir

tarptautinio komercinio arbitraţo sprendimų praktikoje yra taip pat

neatskiriama jų turinio dalis. Todėl pirmiausia yra aktualu nubrėţti Lietuvos

sutarčių teisės aiškinimo ribas remiantis šiais aiškinimo šaltiniais. Kita vertus,

įvairių mokslinių doktrinų, kuriomis yra paremti UNIDROIT Principai, analizė

taip pat yra būtina siekiant nustatyti, dėl kokių prieţasčių vienoms doktrinoms

buvo suteiktas prioritetas ir kodėl vienokie sprendimai buvo pasirinkti kaip

geriausi.

41 BONELL, išnaša 6, p. 361-362.

25

3. Lietuvos bendrosios sutarčių teisės aiškinimas

Tai, kad bendrosios sutarčių teisės nuostatos civiliniame kodekse

yra parengtos pagal UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų

modelį, yra akivaizdus faktas. Akivaizdus dėl to, kad tiek Civilinio kodekso

priėmimo procedūros metu42

, tiek ir po priėmimo43

tai buvo pabrėţiama. Taip

pat tai yra aiškiai matyti paprasčiausiai lyginant Civilinio kodekso šeštosios

knygos II dalies tekstą su pačiais UNIDROIT Principais. Tačiau kokią prasmę

turi istorinis faktas, kad Civilinio kodekso rengimo metu Lietuvos sutarčių

teisės normos buvo sumodeliuotos pagal iš esmės tapačias UNIDROIT

Principams taisykles? Juk priėmus civilinį kodeksą, pagal UNIDROIT

Principus parengtos bendrosios sutarčių teisės taisyklės tapo Lietuvos teisės

normomis, integruotomis į bendrą civilinės teisės normų sistemą. Tokiu būdu

UNIDROIT Principai netapo Lietuvos teisės šaltiniu (bent jau pirminiu), todėl

sutartiniuose santykiuose kylantiems klausimams spręsti turi būti taikomos

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, o ne UNIDROIT Principai.

Paprastai yra teigiama, kad UNIDROIT Principų inkorporavimas į Lietuvos

sutarčių teisę lemia būtinybę aiškinant Lietuvos bendrosios sutarčių teisės

normas remtis UNIDROIT Principais, jų taikymo praktika teismuose bei

arbitraţe, taip pat juos aiškinančia teisės doktrina. Toks poţiūris atrodo visiškai

logiškas ir savaime suprantamas. Tačiau praėjus beveik šešiems metams nuo

Civilinio kodekso įsigaliojimo buvo išnagrinėta apie 790 civilinių bylų, kuriose

buvo taikomos Civilinio kodekso normos, perkeliančios UNIDROIT Principų

tekstą, tuo tarptu tik trijose bylose teismas argumentuodamas savo sprendimą

rėmėsi UNIDROIT Principais44

. Tokią praktiką galima pateisinti tuo, kad

42 Aiškinamasis raštas dėl Civilinio kodekso šeštosios knygos, išnaša 37, p. 1.

43 MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga.

Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001, p. 12. / MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė I. Vilnius: Justitia, 2003, p. 191. 44

Duomenys gauti 2007 m. vasario 13 d. atlikus paiešką duomenų bazėje http://www.teismupraktika.lt

pagal reikšminį ţodį „UNIDROIT“. Ţr. 2006 m. lapkričio 13 d. LAT nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-

3-585/2006 E. Mikutavičius v. R. Kaupas / 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-38/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“ / 2003 m.

http://www.teismupraktika.lt/

26

rėmimasis teisės doktrina apskritai yra retas reiškinys Lietuvoje, kur teismo

sprendimų motyvacijai ir teisinei argumentacijai dėmesio skiriama nedaug, be

to, įstatymų kaita neleidţia susiformuoti nuosekliai teisės doktrinai45

. Tačiau,

viena vertus, pastaruoju metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių

motyvacija bent jau kai kuriose bylose būna pakankamai išsami, o Lietuvos

civilinio kodekso bendrosios sutarčių teisės normos nebuvo keičiamos. Kita

vertus, UNIDROIT Principai nėra vien teisės doktrina ar Civilinio kodekso

parengiamoji medţiaga tradicine prasme.

Įstatymų leidėjo valia nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris būtų

artimas moderniems, globalėjančio pasaulio sąlygotiems bendrosios sutarčių

teisės vienodinimo rezultatams, bei orientuotas į šiuolaikinio mokslo siūlomus

geriausius spendimus bendrosios sutarčių teisės srityje, turėtų būti savaime

suprantamas. Atrodytų, kad įstatymų leidėjo sprendimas naudoti juos kaip

bendrosios sutarčių teisės normų recepcijos (ne visai tradicine šio ţodţio

prasme) šaltinį, išreiškia ir įpareigojimą nenukrypti nuo to teisinio reguliavimo,

kuris yra pagal UNIDROIT Principus sumodeliuotas. Tačiau atsiţvelgiant į

aukščiau aptartą Lietuvos bendrosios sutarčių teisės aiškinimo ir taikymo

praktiką, teiginį, jog aiškinant Lietuvos bendrosios sutarčių teisės normas,

būtina vadovautis UNIDROIT Principais, reikia papildomai pagrįsti, net jei

toks pagrindimas būtų pakankamai elementarus.

UNIDROIT Principų, kaip sutarčių teisės unifikavimo instrumento

prigimtis reikalauja, kad taikant šiuos principus būtų maksimaliai išlaikytas

vienodinimo efektas. To tiesiogiai reikalauja UNIDROIT Principų 1.6 str.

Tačiau integruoti į Lietuvos sutarčių teisę, UNIDROIT Principai pirmiausia yra

Lietuvos teisės dalis. Todėl kyla klausimas, ar būtina atsiţvelgti į „tarptautinį“

nuostatų pobūdį aiškinant Lietuvos sutarčių teisę, ar reikia siekti, kad Lietuvoje

pateikiamas UNIDROIT Principų aiškinimas būtų suderintas su tuo, kaip

kitose valstybėse yra UNIDROIT Principai aiškinami teisės doktrinoje, ar

geguţės 19 d. LAT nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-612/2003 G. Brendţius v. UAB „Ūkio investicinė

grupė“. 45

LAUŢIKAS, Egidijus; MIKELĖNAS, Valentinas; NEKROŠIUS, Vytautas. Civilinio proceso teisė.

Vilnius: Justitia, 2003, p. 116-117.

27

teismų praktikoje, tarptautinio arbitraţo praktikoje. Šie klausimai susiję su

autonominio teisės aiškinimo metodo taikymo pagrindimu.

Atsiţvelgiant į minimalų teismų praktikos dėmesį UNIDROIT

Principams sunku tikėtis, kad Lietuvos teismų praktikoje bus atsiţvelgiama į

Europos sutarčių teisės principus ar juo labiau kitų sutarčių teisės vienodinimo

projektų rezultatus. Tačiau jų neleidţia ignoruoti tie tikslai, kurių buvo

siekiama orientuojant Lietuvos bendrąją sutarčių teisę į moderniausias

tarptautines tendencijas.

28

3.1. UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams

Jeigu būtų įmanoma apsiriboti tik lingvistiniu teisės aiškinimu,

matyt, UNIDROIT Principų analizė, siekiant nustatyti tikrąjį Civilinio kodekso

Šeštosios knygos II dalyje įtvirtintų teisės normų turinį, būtų apskritai

nereikalinga. Bendrosios sutarčių teisės normų turinys būtų nustatomas

paţodţiui remiantis tekstu. Tačiau ţmogaus ribotos galimybės tiksliai nusakyti

įvykusius faktus ir nesugebėjimas numatyti ateities įvykius yra interpretavimo

problemos pagrindas. Todėl kalbos tamsumas ir nevienareikšmiškumas

reikalauja interpretavimo46

. Vien tik lingvistinis teisės aiškinimas neleidţia

nustatyti tikrosios teisės normos prasmės. Vargu ar lingvistinis (paţodinis)

teisės aiškinimas apskritai gali būti pakankamas net tose situacijose, kai

interpretatoriui atrodo, kad teisės normos formuluotė yra „savaime aiški“.

Atrodytų, vienareikšmė prasmė nereikalauja papildomos interpretacijos, nes

prasmės vienareikšmiškumas ir taip yra interpretacijos pasekmė. Tačiau tokio

samprotavimo vidinė prieštara neatlaiko kritikos. „Tekstas yra aiškus, tik jeigu

prasmė yra aiški, vadinasi realybėje mes analizuojame prasmę ir tik prasmę;

tai, kad įstatymą laikome aiškiu ar neaiškiu, yra mūsų pačių interpretavimo

rezultatas.“47

Todėl aiškinant teisės normas yra būtina atsiţvelgti į kontekstą –

istorinius faktus, kuriems esant norma buvo priimta, teisės normos vietą

sistemoje ir ryšius su kitomis normomis, normos tikslus. Kita vertus,

šiuolaikinės dekonstrukcionizmo idėjos teigia, kad tiek tekstinis, tiek

kontekstinis teisės aiškinimas neišvengiamai yra paremtas subjektyviomis

reakcijomis į rašytinę kalbą, todėl negali atskleisti objektyvios jos prasmės.

Tuo remdamasis JAV populiarus kritinių teisinių studijų (angl. Critical Legal

Studies) judėjimas apskritai neigia įstatymo ar teisės normos objektyvumą48

.

Civilinio kodekso 1.9 straipsnis įtvirtina bendrąsias Civilinio

kodekso normų aiškinimo taisykles. Vien iš šio straipsnio struktūros galima

46 ZWEIGERT, Konrad; PUTTFARKEN, Hans-Jürgen. Statutory Interpretation – Civilian Style.

Tulane Law Review. 1969-1970. Vol. 44, p. 704. 47

ZWEIGERT, išnaša 46, p. 713. 48

BREGER, Marshall J. Introductory remarks. Duke Law Journal. 1987, 363-364.

29

spręsti, kad lingvistinis teisės aiškinimas negali būti vienintelis teisės aiškinimo

metodas. Sisteminis bei teleologinis (įstatymų leidėjo ketinimo) teisės

aiškinimo metodai yra privalomi bet kokiam teisės aiškinimui. Tokias teisės

aiškinimo taisykles pagrindţia ir Lietuvos teisės doktrina49

. Todėl negali būti

abejonės dėl to, kad sutarčių teisės normos, įtvirtintos Civilinio kodekso

Šeštosios knygos II dalyje negali būti aiškinamos neatsiţvelgiant į tai, kokie

yra kiekvienos normos tikslai bei sisteminiai ryšiai su kitomis Civilinio

kodekso normomis. Taigi, pagrindiniai ir privalomi teisės interpretavimo

metodai, įtvirtinti įstatymo lygmeniu, yra teleologinis ir sisteminis. Abiejų šių

metodų esmė neišvengiamai lemia būtinybę juos taikant remtis UNIDROIT

Principais.

Civilinio kodekso 1.9 straipsnio 3 d. įtvirtintas teleologinis

aiškinimo metodas paprastai siejamas, o kartais ir prilyginamas įstatymų

leidėjo ketinimų nustatymo metodui50

. Daţniausiai pasitaikanti kritika šiam

metodui argumentuojama tuo, kad ketinimų gali turėti tik sąmoningi ir protauti

galintys individai, todėl tokie kolektyviniai dariniai kaip parlamentas, kurie

neturi savo sąmonės, negali turėti ir ketinimų. Atsakant į šiuos argumentus,

teigiama, kad paprastai yra pripaţįstama, jog individų grupė gali turėti bendrų

ketinimų. Jeigu parlamentas apibūdinamas kaip „priėmęs“, „išleidęs“ įstatymą,

vadinasi įstatymų leidybai priskiriami veiksmai savaime sietini su ketinimais.

Taip pat įstatymų leidėjo ketinimų metodo kritikai neigia galimybę nustatyti

vieningą įstatymų leidėjo ketinimą, nes nėra aišku, kokių ţmonių,

dalyvaujančių įstatymų leidyboje, ketinimai turi būti priskiriami viso

parlamento ketinimams (seimo, jo komitetų narių, projektų rengėjų ar kt.).

Tačiau jeigu kitų grupių atţvilgiu (pvz. bendrovių) ketinimai yra priskiriami

taikant daugumos kriterijų, jeigu atstovavimo santykiuose atstovas laikomas

išreiškiančiu atstovaujamojo valią ir jo ketinimus, jeigu atsitraukiant nuo

individualių ketinimų įstatymų leidybos aktas vertinamas pagal nuoseklią

49 MIKELĖNAS, V.; MIKELĖNIENĖ, D. Teismo procesas: Teisės aiškinimo ir taikymo aspektai.

Vilnius: Justitia, 1999, 142-143. 50

MIKELĖNAS; MIKELĖNIENĖ, išnaša 49, p. 206-222.

30

veiklą, atsiţvelgiant į jos kontekstą ir planus, vadinasi yra iš principo įmanoma

vienaip ar kitaip nustatyti, kokių ketinimų turėjo įstatymų leidėjas. Kritikai taip

pat nurodo, kad įstatymų leidybos procese parlamento nariai turi daugybę

įvairiausių ketinimų, todėl neaišku, kaip reikėtų nuspręsti, kurie ketinimai turi

reikšmės aiškinant įstatymą. Vienas iš kertinių valstybės sąrangos principų -

valdţių padalijimo principas – taip pat pateisina įstatymų leidėjo ketinimų

nustatymo reikšmę. Kadangi išimtinė teisė leisti įstatymus priklauso tik

įstatymų leidėjui, todėl teisminė valdţia, kuri nėra demokratiškai renkama,

neturi teisės primesti savo valios ir privalo atsiţvelgti į įstatymų leidėjo valią

bei ketinimus. Kritikai vėlgi teigtų, kad toks poţiūris reiškia grynąjį

pozityvizmą ir eliminuoja moralinį tiesės pagrindą, tačiau negalima nuneigti,

kad įstatymų leidybos procese paprastai yra pasveriamos moralinės nuostatos,

todėl ketinimų metodas negali būti prilygintas pozityvizmo technikai. Kita

vertus, nepaisant ganėtinai lengvai atremiamos įstatymų leidėjo ketinimų

metodo kritikos, yra būtina pripaţinti, kad įstatymų leidėjo ketinimų

nustatymas nėra absoliutus ir vienintelis teisės aiškinimo būdas. Be abejo, šio

aiškinimo metodo taikymą riboja laiko tėkmė. Įstatymo priėmimo metu daţnai

neįmanoma net numatyti, kokiems gyvenimo atvejams konkrečiu momentu

priimtos normos bus taikomos ateityje, gali būti kad net teisingai nustatyta

įstatymų leidėjo valia rodo absurdiškų ar neteisėtų tikslų siekį51

. Todėl nors ir

taikytinas visais atvejais, įstatymų leidėjo ketinimų nustatymo metodas niekada

negali būti vienintelis teisės aiškinimo būdas ir turi būti taikomas derinant jį

kartu su kitais – sisteminiu, istoriniu, precedentiniu, loginiu metodais52

.

Pastarųjų metų Lietuvos teismų praktika rodo, kad Lietuvos

civilinio kodekso 1.9 str. 3 d. reikalavimo teisės normų turinį aiškinti pagal jų

tikslus ir įstatymų leidėjo ketinimus yra nuosekliai laikomasi. Įstatymų leidėjo

ketinimų nustatymas kaip argumentas vis daţniau naudojamas visų rūšių

51 MIKELĖNAS; MIKELĖNIENĖ, išnaša 49, p. 211-212, 220.

52 Plačiau apie šią argumentaciją įstatymų leidėjo ketinimų metodo taikymo tema ţr. Vogenauer,

Stefan. What is the Proper Role of Legislative Intention in Judicial Interpretation. Statute Law Review.

1997, Vol. 18, No. 3, p. 235-243.

31

teismų53

. Tačiau aiškinant bendrąsias sutarčių teisės normas įstatymo leidėjo

ketinimų analizė ir šių normų tikslų analizė yra gana retas reiškinys teismų

praktikoje. Be to, kaip minėta, teismų praktikos dėmesys UNIDROIT Principų

analizei yra minimalus.

Įstatymų leidėjo valia nustatant sutartinių santykių teisinį

reguliavimą Lietuvoje buvo pakankamai aiškiai išreikšta, ką liudija

parengiamoji Civilinio kodekso medţiaga. Aiškinamajame rašte dėl Civilinio

kodekso Šeštosios knygos, teikiant Seimui Civilinio kodekso Šeštosios knygos

projektą buvo nurodyta, kad kodekso Šeštosios knygos „Antrojoje dalyje

reguliuojami bendrieji sutarčių teisės klausimai, inkorporuojant į kodeksą

UNIDROIT parengtus tarptautinių komercinių sutarčių principus [...]“54

. Tai,

kad Civilinis kodeksas be pakeitimų buvo priimtas Seime rodo, jog įstatymų

leidėjas pripaţino, jog Kodekso rengėjų sprendimas Lietuvos bendrosios

sutarčių teisės normas nustatyti pagal UNIDROIT Principų modelį, yra

tinkamas ir priimtinas. Tokiame sprendime atsispindi siekis sukuriant

sutartinių santykių teisinį reguliavimą remtis moderniausiais teisės mokslo

pasiekimais bei nustatyti tokį sutarčių teisinį reguliavimą, kuris skatintų

sąţiningus ir efektyvius sutartinius santykius, sudarytų kuo palankesnes

sąlygas komercinės veiklos ir ypač tarptautinės komercinės veiklos plėtrai. Šis

siekis turi ypatingą reikšmę aiškinant Lietuvos bendrosios sutarčių teisės

normas, todėl yra labai svarbu, kad jis būtų tinkamai suvokiamas ir

interpretuojamas. Gali atrodyti, jog įstatymų leidėjo ketinimas teisinį

reguliavimą orientuoti į sprendimus, labiausiai pritaikytus komerciniams

sandoriams, sudaromiems verslininkų tarptautinėje veikloje, yra nesuderinamas

su išimtinai nacionalinio pobūdţio sutarčių specifika, arba su tų sutarčių,

53 2006 m. gruodţio 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byloje nr. 30/03 //

2006 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimas byloje nr. 45/03-36/04

// 2005 m. vasario 23 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-125/2005 E.

Kozlovienė, S. Kanevičius v. O. A. Tamošiūnienė / 2004 m. gruodţio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-684/2004 // 2003 m. rugsėjo 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-832/2003 D. Šlekonienė v. J. Bargavanskienė ir kt. // 2006

m. birţelio 15 d. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo nutartis administracinėje byloje nr.

AS6-208/2006 // 2006 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Apeliacinio Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 2A-

434/2006 Verbūnų ţemės ūkio bendrovė v. UAB „Šiaulių agrocentras“ ir kt. 54

Aiškinamasis raštas dėl Civilinio kodekso šeštosios knygos, išnaša 37, p. 1.

32

kurios nėra komercinio pobūdţio. Panašu, kad toks aiškinimas turėjo įtakos

tam, kad ne visos UNIDROIT Principų nuostatos buvo perkeltos į Lietuvos

Civilinį kodeksą visa apimtimi55

. Tačiau tokius teiginius paneigia pačių

UNIDROIT Principų turinys.

3.1.1. Tarptautinių sutarčių specifika

UNIDROIT Principų preambulės pirmajame sakinyje56

nurodoma,

kad šiais principais yra siekiama nustatyti bendrąsias taisykles tarptautinėms

komercinėms sutartims. Tačiau preambulės komentare yra pabrėţiama, kad

sutarties „tarptautinis“ pobūdis turi būti suvokiamas kaip įmanoma plačiai ir

turėtų išskirti tik tas sutartis, kurių visi elementai ir poţymiai yra išimtinai

susiję su viena valstybe. Kita vertus, komentare taip pat nurodoma, kad

Principuose nėra nieko, kas neleistų privatiems tos pačios valstybės asmenims

taikyti šiuos principus savo sutartiniams santykiams. UNIDROIT Principai

pasiţymi lanksčiomis taisyklėmis, pagrindiniais principais, skatinančiais

sutartinius santykius, tačiau kartu tai yra šalių santykius subalansuojanti

taisyklių sistema, paremta imperatyviais sąţiningumo, protingumo standartų

reikalavimais. Todėl vargu, ar galima būtų rasti prieţasčių, kodėl UNIDROIT

Principai būtų netinkami nacionalinių sutartinių santykių reguliavimui.

Patys UNIDROIT Principai buvo skirti tarptautinių sutarčių

taisyklėms dėl keleto prieţasčių. Pirmiausia, įstatymų kolizijos paprastai kyla

būtent tada, kai tam tikra sutartis yra faktiškai susijusi su daugiau nei viena

valstybe. Antra, daugelyje valstybių yra nustatomas skirtingas teisinis

reguliavimas grynai nacionalinėms sutartims ir sutartims, turinčioms tarptautinį

elementą. Savo ruoštu nacionalinių sutarčių teisinis reguliavimas įvairiose

valstybėse ţymiai skiriasi57

. Paprastai esminiai nacionalinių ir tarptautinių

sutarčių teisinio reguliavimo skirtumai pirmiausia nurodomi tose valstybėse,

55 MIKELĖNAS, išnaša 36, p. 252.

56 UNIDROIT, išnaša 7, p.1-3.


33

kuriose rinkos reguliavimo lygis yra labai aukštas arba taikomas planinės

ekonomikos modelis58

. Tačiau šiandien tokių valstybių skaičius (palyginti su

praėjusio amţiaus 9 dešimtmečiu, kuomet UNIDROIT Principai buvo

rengiami) yra minimalus. Netgi Kinija, kurioje ilga laiką tarptautinio pobūdţio

sutartims buvo taikomas specialus įstatymas, 1999 m. sutarčių teisinis

reguliavimas buvo suvienodintas ir tiek nacionalinėms, tiek tarptautinio

pobūdţio sutartims yra taikomas tas pats Sutarčių įstatymas59

. Nors naujasis

Kinijos Sutarčių įstatymas išsaugo skirstymą į tarptautines sutartis bent jau

suteikdamas teisę šalims pasirinkti taikytiną teisę tik tarptautinių sutarčių

atvejais, tačiau tai bene vienintelė uţuomina į teisinio reguliavimo skirtumus60

.

Kaip tarptautinių ir nacionalinių sutarčių teisinio reguliavimo skirtumų

pavyzdys rinkos ekonomikos valstybėse yra pateikiamas Jungtinės Karalystės

1977 m. Nesąţiningų sutarčių sąlygų aktas, kurio 26 str. išimties tvarka leidţia

taikyti atsakomybę ribojančias sąlygas tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo

sutartyse, taip pat Vokietijos 1976 m. Standartinių sąlygų aktas, kurio 12 ir 24

str. leidţia netaikyti imperatyvių akto nuostatų toms sutartims, kurios sudarytos

tarp šalių, kurios abi yra verslininkai ir kurių sutarčiai taikytina teisė yra

uţsienio valstybės teisė61

. Tačiau šiuo atveju esminis skirtumas yra daromas ne

tarp nacionalinių ir tarptautinių sutarčių, bet tarp vartojimo ir ne vartojimo

sutarčių. Todėl vargu ar galima įţvelgti tokius skirtumus tarp nacionalinių ir

tarptautinių sutarčių teisinio reţimo, kurie būtų esminiai.

Daţnai abejojama, ar apskritai skirstymas į „nacionalines“ ir

„tarptautines“ sutartis turi prasmės, teigiant, kad toks skirstymas sukelia painių

ir sunkiai išsprendţiamų problemų, nes bet koks sutarčių skirstymas į

tarptautines ir vidaus šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame rinkos yra

58 BONELL, išnaša 6, p. 69.

59 Yuqing, Zhang; Danhan, Huang. The New Contract Law in the People„s Republic of China and the

UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts: A Brief Comparison. Uniform Law

Review. 2000, n.s., vol. 5, p. 429-431. / FENG, Chen. The New Era of Chinese Contract Law: History,

Development and a Comparative Anglysis. Brooklyn Journal of International Law. 2001-2002, vol.

27, 153-192. 60

Ţr. Kinijos sutarčių įstatymo 126 str. , Contract Law Of The People's Republic Of China.

[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 02 12]. Prieiga per internetą:

<http://www.cclaw.net/download/contractlawPRC.asp> 61

BONELL, išnaša 6, p. 70 (45 išnaša).

34

susijungusios, yra dirbtinis62

ir ilgalaikėje perspektyvoje dvi veikiančios

sutarčių teisės sistemos taikomos nacionalinėms ir tarptautinėms sutartims

atrodo maţų maţiausiai nepraktiškos63

. Pagaliau, šiuolaikinė globalėjanti

ekonomika ne tik „denacionalizuoja“, bet daţnai ir „delokalizuoja“ sutartis.

Pavyzdţiui, elektroninių sutarčių atvejais sutartiniai santykiai apskritai neturi

reikšmingo ryšio su kuria nors valstybe64

.

Be abejo, UNIDROIT Principai turi taisyklių, kurios yra aktualios

tik tarptautinio pobūdţio sutartims, tačiau perkeliant šias taisykles, jos buvo

atitinkamai adaptuotos, arba apskritai nebuvo įtrauktos į Lietuvos civilinį

kodeksą. Pavyzdţiui, neatsiţvelgiant į UNIDROIT Principų 1.7 str.,

įpareigojimą laikytis sąţiningumo ir sąţiningos dalykinės praktikos

tarptautinėje prekyboje, Lietuvos 6.158 str. buvo suformuluotas neapsiribojant

sąţiningumo standartų sąsajom tik su tarptautine prekyba. Piniginių prievolių

valiutos parinkimo klausimai Lietuvos Civiliniame kodekse buvo išspręsti

atsiţvelgiant į nacionalinio teisinio reguliavimo specifiką. UNIDROIT

Principų nuostatos dėl laiko juostų reikšmės terminų skaičiavimui apskritai

nebuvo perkeltos. Išskyrus tokius atvejus, į Lietuvos teisę perkeltos

UNIDROIT Principų nuostatos savo esme nėra nesuderinamos su „grynai

nacionalinėmis“ sutartimis.

3.1.2. Komercinių sutarčių specifika

Vienas iš UNIDROIT Principų taikymo sferą apibrėţiančių

poţymių yra komercinis pobūdis tų sutarčių, kurioms skirtos Principų

nuostatos. Terminas „komercinė sutartis“, aiškinamas atsietai nuo UNIDROIT

Principų komentaro, vėlgi gali būti klaidingai suvokiamas kaip ţymintis tik tas

sutartis, kurių abi šalys yra verslininkai arba kurios susijusios išimtinai su

62 ROSSET, Arthur. Unification, Harmonization, Restatement, Codification, and Reform in

International Commercial Law. American Journal of Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 687-689. 63

FERRARI, Franco. Defining the Sphere of Application of the 1994 „UNIDROIT Principles of

International Commercial Contracts“. Tulane Law Review. 19941995, vol. 69, p. 1235-1236. 64

BONELL, išnaša 6, p. 72.

35

komercija (prekių ir paslaugų tiekimu). Kitaip tariant, komercinėms sutartims

pritaikytos taisyklės gali būti siejamos su kai kuriose valstybėse (Vokietija,

Prancūzija) esamu privatinės teisės skirstymu į civilinę ir komercinę teisę ir dėl

to gali būti abejojama, ar tokios taisyklės yra tinkamos įprastų civilinių sutarčių

reguliavimui. Šiomis abejonėmis gali būti grindţiami teiginiai, jog UNIDROIT

Principai nėra tinkamas Lietuvos sutarčių teisės aiškinimo šaltinis tais atvejais,

kai eina kalba apie sutarčių teisės normų taikymą ne komercinėse sutartyse.

Tačiau taip teigiant būtų paneigiamos pastaraisiais dešimtmečiais vyraujantis

civilinės teisės monizmas, kurio laikomasi naujausiose civilinės teisės

kodifikacijose (Italija, Olandija). Tai taip pat prieštarautų ir Lietuvoje

pasirinktai civilinės teisės sistemai, kurioje atsisakyta skirstymo į komercinę ir

civilinę teisę65

. Be to, tokie teiginiai nesiderintų su pačių UNIDROIT Principų

esme, kaip ji yra aiškinama Principų komentare.

Pagrindinės prieţastys, kuriomis buvo grindţiamas dvilypis

sutartinių teisinių santykių reguliavimas tose valstybėse, kurių civilinės teisės

sistema grindţiama dualistiniu modeliu (skirstymu į komercinę ir civilinę

teisę), siejamos su poreikiu nustatyti grieţtesnę teisinę apsaugą tiems, kuriems

buvo reikalinga papildoma globa dėl jų neraštingumo, neišsilavinimo. Todėl

civilinių sutarčių teisinis reţimas įprastų ţmonių atţvilgiu buvo labai

formalizuotas. Tuo tarpu išsilavinusių, raštingų prekybininkų, kurie galėjo

suprasti savo sandorių prasmę ir įvertinti jų pasekmes, veikloje formalūs

reikalavimai, kartu didinantys ir sutarčių sudarymo sąnaudas, nebuvo būtini,

nes papildomos teisinės globos poreikio nebuvo. Todėl verslininkai galėjo

patys prisiimti riziką bei atsakomybę uţ savo veiksmus. Tačiau moderniame

vakarų pasaulyje neraštingumo lygis yra minimalus, dėl ko formalizmo

teikiama papildoma apsauga tampa nebereikalinga. Iš kitos pusės, tos galios,

kurias gali suteikti rinka kai kuriems jos dalyviams, reikalauja grieţtesnio ir

labiau globėjiško sąţiningumu paremto reguliavimo silpnesnių rinkos dalyvių


36

atţvilgiu66

. Be to, lygybės prieš įstatymą principas, paremtas socialinė idėja,

jog visoms visuomenės grupėms įstatymas turi būti lygus bei negali būti

atskiro, išskirtinio, „geresnio“ teisinio reguliavimo tik vienai visuomenės

grupei, visiškai nesiderino su išskirtiniais standartais paremta komercine teise.

Būtent šios prieţastys ir lėmė civilinės ir komercinės teisės susiliejimą 20 a. ir

dėl to paskutinės kodifikacijos (Italijos, Olandijos) yra pagrįstos monistine

privatinės teisės sistema67

.

Tos pačios prieţastys, matyt, lėmė ir tai, kad UNIDROIT Principų,

kurie savo esme iš principo yra orientuoti daugiausia į verslininkų sutartinius

santykius, buvo sukonstruoti taip, kad galėtų būti taikomi bet kokiems

sutartiniams santykiams, išskyrus sutartis su vartotojais. Kaip yra aiškiai

pabrėţiama UNIDROIT Principų preambulės komentare68

, UNIDROIT

Principų taikymas „komercinėms“ sutartims neatspindi kai kuriose teisės

sistemose esamo sutarčių skirstymo į civilines ir komercines ar šalių skirstymo

pagal jų statusą į verslininkus ir ne verslininkus. Nors Principuose

nepateikiama kriterijų apibrėţti, kokios sutartys laikytinos komercinėmis,

tačiau „komercinių“ sutarčių sąvoka turėtų būti suprantama kiek įmanoma

plačiai, neapsiribojant vien sutartimis dėl prekių pirkimo-pardavimo, mainų ar

paslaugų teikimo, bet turėtų apimti ir kitokio pobūdţio ekonominius sandorius

– investicijų, koncesijų, profesinių paslaugų teikimo sutartis ir pan.

Pagrindinis „komercinių“ sutarčių termino vartojimo tikslas yra

išskirti iš UNIDROIT Principų taikymo sferos vartojimo sutartis, kurias šalis

sudaro ne komerciniais ar profesiniais tikslais. Siekiant sutarčių teisės

vienodinimo būtų itin sudėtinga nustatyti vieningą teisinį reguliavimą, juo

labiau pasauliniu mastu, pritaikytą vartotojų sutartims, dėl daugelyje valstybių

nacionalinėje teisėje esančių ir daugėjančių imperatyviųjų teisės normų,

66 Plačiau apie „civilinės teisės komercializavimą“ ir „komercinės teisės civilizavimą“ ţr.

KOZOLCHYK, Boris. The Commercialization of Civil Law and the Civilization of Commercial Law.

Louisiana Law Review. 1979-1980, vol. 40, p. 3-47. 67

MATTEI, Ugo. Efficiency and Equal Protection in the New European Contract Law: Mandatory,

Default and Enforcement Rules. Virginija Journal of International Law. 1998-1999, vol. 39, p. 541-

542. 68

UNIDROIT, išnaša 7, p. 1-3.

37

saugančių vartotojų interesus69

. Toks atsiribojimas nuo vartojimo sutarčių

rodo, kad UNIDROIT Principai pripaţįsta daugelyje valstybių vyraujantį

naująjį sutarčių teisės dualizmą, t.y. skirtingas teisės sritis, skirtas vartotojų

sutartims ir sutartims tarp profesionalų. Rasti balansą sutarčių teisės taisyklėse,

kurios tiktų tarptautinei komercijai ir kartu atsiţvelgtų į „silpnosios“ šalies

poreikius papildomai apsaugai, turėtų būtų itin sudėtinga. Be to, didţioji dalis

tarptautinių sutarčių yra sudaromos būtent verslininkų ar kitų profesionalų,

todėl jų taisyklių vienodinimas tarptautiniu mastu ir yra labiausiai būtinas70

.

Vartotojų teisė yra ţymiai labiau susijusi su vietine vartotojų kultūra tam

tikroje valstybėje, tuo tarpu komerciniai sandoriai paprastai visada yra atsieti

nuo nacionalinių ypatybių ir turi tarptautinį pobūdį71

.

Paradoksalu, tačiau sutarčių teisė skilo į vartojimo sutarčių ir kitų

sutarčių teisę būtent tada, kai privatinės teisės dualizmas prarado savo

pagrindą. Toks išskaidymas savo esme yra labai artimas komercinės ir civilinės

teisės dualizmui, tik šiuo atveju ta grupė subjektų, kuriai yra nustatomas

specialus teisinis reguliavimas yra vartotojai, o ne komersantai. Ilgainiui

komercinės teisės ir civilinės teisės išsiskyrimas buvo išspręstas civilinės teisės

taisykles taikant visiems atvejams, o komercinių sutarčių specifikai reguliuoti

skirtas taisykles taikant kaip lex specialis. Tačiau vartojimo sutarčių teisė,

Europos Sąjungos mastu formuojama atskirų institucinių struktūrų, tampa

visiškai atskirta nuo bendrosios sutarčių teisės72

. Kai kuriose valstybėse narėse

yra mėginama integruoti vartotojų teisę į bendrąją civilinės teisės sistemą,

tačiau tai nėra paprasta ir sukelia didelių sutarčių teisės sistemos darnos

problemų, kai imami svarstyti klausimai, ar bendrosios sutarčių teisės

nuostatos gali būti taikomos vartojimo sutartims, ar vartotojų sutartims skirtos

69 UNIDROIT, išnaša 7, p. 2.

70 2006 m. atlikti tyrimai Europos Sąjungos mastu rodo, kad vidutiniškai tik 23 proc. vartotojų yra

įsigiję prekių ar paslaugų iš kitoje valstybėje esančių verslininkų ar kitų profesionalų (šis rodiklis ES

valstybėse svyruoja nuo 7 proc. iki 67 proc). Ţr. Special Eurobarometer 252. Consumer protection in

the Internal Market. [interaktyvus] September 2006, [ţiūrėta 2007 m. liepos 25 d.], prieiga per:

<http://ec.europa.eu/consumers/topics/eurobarometer_09-2006_en.pdf>. 71

WILHELMSSON, Thomas. International Lex Mercatoria and Local Consumer Law: an Impossible

Combination? Uniform Law Review. 2003, n.s., vol. 8, p. 141. 72

MATTEI, išnaša 67, p. 548.

38

specialios taisyklės turėtų būti išplėstos visų sutarčių atţvilgiu73

. Kai kurios

valstybės (Vokietija, Olandija) įgyvendindamos Europos Sąjungos direktyvas

vartotojų srityje desperatiškai stengiasi išlaikyti savo privatinės teisės

sistemiškumą, integruodamos vartotojų teises ginančias normas į jose

galiojančias civilinės teisės kodifikacijas. Tačiau tokios pastangos ne visada

būna sėkmingos74

.

Atskiros vartotojų teisės buvimas šiandien yra savaime

suprantamas, nes nelygios derybų, teisių gynimo galimybės, kurias turi

vartotojas iš vienos pusės ir profesionalas iš kitos, reikalauja papildomai

apsaugoti silpnesnės šalies interesus. Tačiau silpnesnės šalies papildomos

apsaugos principas vargu ar pateisina tokią sutarčių teisės „šizofreniją“, kaip

šią dichotomiją vadina garsus teisės ir ekonomikos teoretikas Ugo Mattei75

.

Toliau intensyvinant atskiros vartotojų teisės raidą yra maţai diskutuojama

apie tai, ar toks atskyrimas yra būtinas ir pagrįstas. Specialaus teisinio

reguliavimo nustatymas vartotojams, sukelia keletą fundamentalių klausimų, į

kuriuos turėtų būti atsakyta. Ar sutarčių teisė turėtų būti grindţiama bendromis

teisingumo idėjomis, orientuotomis į bet kurį asmenį, kaip ir visa civilinė teisė,

ar pakanka sufokusuoti grieţtus teisingumo standartus į vartotojus?76

Ar

vartotojas visais atvejais yra silpnoji sutarties šalis? Kokią derybinę galią turi

knygynas prieš knygą perkantį teisės profesorių, bankas prieš paskolų

vadybininką, imantį vartojimo paskolą, arba autodetalių pardavėjas prieš

automobilių mechaniką, perkantį dujų išmetimo vamzdį savo asmeniniam

automobiliui?77

Ar teisinga vienodai traktuoti multinacionalinę korporaciją ir

vidutinio verslo įmonę tik dėl to, kad jie abu yra profesionalai? Ar verta

73 HESSELINK, Martijn W. The New European Legal Culture. In HESSELINK, Martin W. The New

European Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 36-40. 74

ZIMMERMANN, Reinhard. The New German Law of Obligations: Historical and Comparative

Perspectives. Oxford: Oxford University Press, 2005, p. 198-205. Taip pat ţr. HESSELINK, išnaša 9,

p. 42-48. 75

MATTEI, išnaša 67, p. 548. 76

HESSELINK, Martijn, W. European Contract Law: a Matter of Consumer Protection, Citizenship,

or Justice? [interaktyvus] Universiteit von Amsterdam: Center for the Study of European Contract

Law, 2006, vol. 04. [Ţiūrėta 2007 02 19], prieiga per internetą:

<http://www.jur.uva.nl/csecl/object.cfm/objectid=9C53FAB0-0D5C-4DFC-

B03DC24EE07A612B/download=true>. 77

ZIMMERMANN, išnaša 74, p. 222-224.

39

eliminuoti iš rinkos tuos jos dalyvius, kurie atsakomybę ribojančias sąlygas

naudoja kaip priemonę, maţinančią ekonominio paklausos silpnumo keliamą

riziką, vien dėl to, kad ribojančios sąlygos yra nesąţiningos?78

Be abejo,

kiekvieno šio klausimo diskusija galėtų būti atskiros studijos objektas. Tačiau

vargu ar atsakymai (bent jau intuityvūs) pateisina vartotojų teisės atskirumą,

koks jis yra dabar. Europos Komisijos pastarųjų metų veikla kuriant Bendrą

pagrindų sistemą (angl. Common Frame of Reference), kuri turėtų subendrinti

vartotojų teisės sritį, tai patvirtina.

Analizuodamas vartotojų teisės ir bendrosios sutarčių teisės

tarpusavio sąsajas ir ieškodamas priimtiniausių šių dviejų teisės sričių

koegzistavimo formų ţymus vartotojų teisės ekspertas Tomas Vilhelmsonas

nurodo, kad kiekvienas argumentas, pagrindţiantis poreikį integruoti vartotojų

teisę į bendrąją sutarčių teisę, gali būti supriešinamas su kontrargumentais79

.

Atrodytų, kad vartotojų teisės inkorporavimas į bendrą sutarčių teisės sistemą

turėtų palengvinti teisės normų analizę, nes suprasti sistematizuotą teisės

normų rinkinį yra ţymiai lengviau. Tačiau atskiros vartotojų teisės išskyrimas

būtų ţymiai labiau priimtinas pačiam vartotojui, nes visos jam aktualios teisės

normos būtų sukoncentruotos viename, atskirame teisės akte. Tokio sisteminio

poţiūrio laikomasi, pavyzdţiui, Prancūzijos teisėje, kur daugelis teisės sričių

yra kodifikuojamos, įskaitant ir Vartotojų kodeksą (Code de la

Consommation). Aiškios takoskyros tarp vartotojų sutarčių ir kitų sutarčių

nebuvimas ypač tam tikrais atvejais (pvz., vartotojo įsigytas automobilis,

naudojamas tiek asmeninio verslo, tiek šeimos poreikiams; smulkaus verslo

įmonė turi tokią pat maţą derybinę galią, kaip ir fiziniai asmenys) reikalauja

vieningos sistemos, tačiau kadangi vartotojų apsauga gali būti uţtikrinta tik

specialiomis imperatyviomis taisyklėmis, tokios integralumo problemos yra

neišvengiamos. Panaudojant tokių moralinių ir vertybinių kategorijų

priešpriešą kaip autonomija ir solidarumas, individualizmas ir altruizmas,

laisvoji rinka ir rinkos reguliavimas, priešpriešą galima būtų aiškiai atskirti

78 MATTEI, išnaša 49, p. 548.

79 Plačiau apie šią argumentaciją ţr. WILHELMSSON, išnaša 71, 144.

40

vartojimo sutarčių reguliavimą, grindţiant jį antrosiomis, bei kitų sutarčių

reguliavimą, grindţiant jį pirmosiomis vertybėmis. Tačiau nepaisant to, kad šių

vertybių svoris vartotojų ir komercinių sutarčių srityje yra skirtingas, tačiau

vargu ar galima būtų teigti, kad autonomija yra visiškai nesvarbi vartojimo

sutartims, arba kad sutarties laisvė komerciniuose sandoriuose gali būti

neribojama sąţiningumo standartais. Šie „pedagoginis“, „sunkios takoskyros“

bei „skirtingos moralės“ argumentai, kaip juos vadina T. Vilhelmsonas,

nesuteikia aiškių prioritetų nei vartotojų teisės atskirtumui, nei integravimui.

„Skirtingos teisėkūros technikos“, „poreikio sąveikai“ argumentai, anot T.

Vilhemsono, taip pat neduoda aiškaus atsakymo. Tačiau netgi specifinė

vartojimo kultūra, kurią T. Vilhelmsonas nurodo kaip pagrindinę kliūtį

integruoti vartotojų teisę į bendrosios sutarčių teisės vienodinimo instrumentus,

neatrodo įtikinama. Ţinoma, vartojimo įpročiai skirtingose valstybėse skiriasi,

tačiau vargu ar galima paklausos sektorių rinkoje analizuoti atskirai nuo

pasiūlos80

. Pripaţįstant, kad verslo modeliai iš principo neturi ypatingų

nacionalinių bruoţų, galima teigti, kad vartotojų dėmesį verslininkai stengiasi

atkreipti (skatinti paklausą) iš esmės tais pačiais verslo metodais

neatsiţvelgiant į lokalizaciją. Jeigu būtų priešingai, matyt, apskritai nebūtų

buvę poreikio priimti Nesąţiningos komercinės veiklos direktyvą81

. Vargu, ar

vartotojo saugumo jausmas, kurį suteikia teisės institucijos ir mechanizmai,

arba tai, kad vartotojas gerai paţįsta pardavėją ar tiesiog pasikliauna verslo

sąţiningumu, skatina vartojimą labiau nei jo ekonominiai poreikiai, kainos,

kokybės patrauklumas ir tikėjimas, kad sandoris jam bus naudingas82

.

Atsiţvelgiant į tai, galima konstatuoti, kad nėra prieţasčių, dėl kurių vartotojų

teisė turėtų būti eliminuota iš bendrosios sutarčių teisės.

Ţinoma, vartojimo sutarčių teisės ir bendrosios sutarčių teisės

koegzistavimo problematika nėra tiesiogiai susijusi su čia analizuojama

bendrosios sutarčių teisės vienodinimo rezultatų įtaka Lietuvos sutarčių teisės

80 MATTEI, išnaša 67, p. 538.

81 Oficialusis leidinys L 149, 11/06/2005, p. 22-39.

82 HESSELINK, išnaša 76, p. 103.

41

aiškinimui. Tačiau aprašyta diskusija rodo, kad bendroji sutarčių teisė nėra

savaime nesuderinama su silpnesnės šalies apsaugos principu. Aiškaus

atskirtos vartotojų teisės pagrindimo nebuvimas taip pat leidţia teigti, kad

UNIDROIT Principų dedikacija komercinėms sutartims savaime nėra

prieţastis, dėl kurių nebūtų galima aiškinant Lietuvos bendrąją sutarčių teisę

remtis UNIDROIT Principais. Vartotojų teisė, net neigiant šios teisės srities

savarankiškumą ir atskirumą, turi specifikos. Tačiau bet kokiu atveju,

kiekviena bendrosios sutarčių teisės taisyklė negali būti aiškinama nukrypstant

nuo UNIDROIT Principų vien dėl to, kad šie yra nepritaikyti vartojimo

sutartims.

Rasti pavyzdţių, kurios bendrosios sutarčių teisės normos,

paremtos UNIDROIT Principais, yra nesuderinamos su vartojimo sutartimis,

nėra taip paprasta. Paradoksalu, tačiau netgi Europos sutarčių teisės principai,

kurie yra skirti visų rūšių sutartims, įskaitant ir vartojimo, yra labai panašūs į

UNIDROIT Principus. UNIDROIT Principai, nors ir orientuoti į tarptautines

komercines sutartis, tačiau subalansuoja abiejų sandorio šalių interesus. Netgi

tos Europos sutarčių teisės principų nuostatos, kurios paprastai nurodomos,

kaip specialiai pritaikytos vartotojų apsaugai83

, turi savo atitikmenų

UNIDROIT Principuose, arba iš esmės nesiskiria nuo EUROPOS Principų

reguliavimo. Pavyzdţiui, Europos Principų 1.102(1) str. įtvirtinta laisvė

sudaryti sutartis siejama su sąţiningumo ir sąţiningos dalykinės praktikos

principais, tuo tarpu UNIDROIT Principų 1.1 str. (perkeltas į Lietuvos civilinio

kodekso 6.156 str. 1 d.) tiesiog suteikia šalims laisvę sudaryti sutartį ir

nustatyti jos turinį. Tačiau pagal UNIDROIT Principų 1.4 str. bei 1.7 str. (kaip

ir pagal Lietuvos civilinio kodekso 6.158 str.), šią šalių laisvę taip pat varţo

pareiga elgtis sąţiningai. Nors Europos Principų 2.104 str. specialiai reikalauja

informuoti kitą šalį apie tai, kad sutartis sudaroma pagal standartines sąlygas,

tam, kad standartinės sąlygos taptų sutarties dalimi, tačiau iš UNIDROIT

Principų (2004) 2.1.19 str. taip pat seka, kad tinkamai neatkreipus kitos šalies


42

dėmesio į standartines sąlygas, pagal kurias yra sudaroma sutartis, standartinės

sąlygos netaps sutarties dalimi (analogiškai pagal Lietuvos civilinio kodekso

6.185 str. 2 d.). Europos Principų 4.110 str. leidţiantis atsisakyti (angl. avoid)

sutarties sąlygų, kurios yra nesąţiningos ir nebuvo individualiai aptartos, iš

esmės atitinka UNIDROIT Principų (2004) 2.1.20 str. Šis UNIDROIT Principų

straipsnis (kaip ir Lietuvos civilinio kodekso 6.186 str.) apskritai nesuteikia

teisinės galios siurprizinei standartinei sąlygai, kai tuo tarpu pagal Europos

Principų 4.110 str. reikia specialaus šalies pareiškimo apie atsisakymą nuo

sutarties. Šiuo poţiūriu UNIDROIT Principai netgi labiau yra suderinti su

Europos Sąjungos teisės nustatyta vartotojų teisių apsauga. 1993 m. balandţio

5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąţiningų sąlygų sutartyse su

vartotojais84

6 str. reikalauja, kad nesąţiningos sąlygos nebūtų privalomos

vartotojams. Europos Teisingumo teismo praktika tokią nuostatą aiškina kaip

suteikiančią teisę valstybių teismams savo iniciatyva pripaţinti

negaliojančiomis nesąţiningas sutarties sąlygas85

. Europos Principų 6.101 str.

2 dalis, kuri nustato, kad profesionalaus tiekėjo pareiškimai apie prekės kokybę

ar naudojimą tampa sutarties dalimi, dėl ko jų neteisingumas lemia atsakomybę

uţ kitos šalies suklaidinimą. Tačiau šis straipsnis (kaip ir visi Europos

Principai) orientuotas į sutartis, kurių kita šalis gali būti ne tik vartotojas, bet ir

profesionalas. Todėl UNIDROIT Principų nuostatų, reguliuojančių klaidos

situacijas, taikymas duotų iš esmės tą patį efektą. Ţinoma, UNIDROIT

Principų (2004) 1.10 str., nustatantis, kad bet koks pareiškimas įsigalioja tik

nuo jo gavimo momento (Lietuvos civilinio kodekso 6.166 str.), nesiderina su

Direktyvos dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne

prekybai skirtose patalpose 5 str. bei Direktyvos dėl pirkėjų apsaugos,

susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo

sutarčių tam tikrais aspektais 5 str. numatyta galimybe įgyvendinti vartotojo

teisę atsisakyti sutarties, vien išsiunčiant atitinkama pranešimą iki nustatyto

84 Oficialusis leidinys L 095, 21/04/1993, p. 29-34.

85 Europos Teisingumo Teismo sujungtos bylos C-240/98 – C-244/98 Océano Grup Editorial SA v.

Rocio Murciano Quintero ir kiti, 2000, ECR I-4941 bei byla C-473/00 Codifis SA v. Jean-Louis

Fredout, 2002, ECR I-10875.

43

termino pabaigos86

. Tai vienas iš nedaugelio pavyzdţiui, kuris galėtų būti

vertinamas kaip bendrosios taisyklės išimtis, tačiau dėl to pati bendroji

„gavimo“ taisyklė negali būti aiškinama neatsiţvelgiant į tuos tikslus, dėl kurių

ji yra nustatyta ir kurie yra atskleisti UNIDROIT Principų (2004) 1.10 str.

komentare.

3.1.3. Autonominio aiškinimo metodas

Pagrindinės prieţastys, lemiančios poreikį suvienodinti tam tikrą

privatinės teisės sritį tarptautiniu mastu paprastai siejamos su trukdţiais

dalyvauti tarptautiniuose ekonominiuose santykiuose, kuriuos sukelia teisinių

reikalavimų įvairovė, skirtingas panašių situacijų teisinis vertinimas ir iš to

kylantis neapibrėţtumas, netikrumas87

. Teisinis aiškumas ir nuspėjamumas

(galimybė prognozuoti, kaip veiksmai bus vertinami teisiniu poţiūriu) yra

vienas iš pagrindinių teisės vienodinimo tikslų. Tačiau tam, kad būtų pasiektas

teisės suvienodinimas, nepakanka vien nustatyti vienodas taisykles tarptautine

sutartimi ar kitu tarptautiniu instrumentu. Šios taisyklės turi būti vienodai

suprantamos ir vienodai taikomos analogiškose situacijose visose valstybėse,

nes priešingu atveju analogiškų situacijų skirtingas teisinis vertinimas, teisinio

neaiškumo ir netikrumo nei kiek nepašalintų.

Skirtingose valstybėse ne tik galioja skirtingos teisės normos, bet

taip pat skiriasi ir jų aiškinimo tradicijos. Natūralu, kad taikant skirtingus

aiškinimo metodus tas pats teisės normą išreiškiantis tekstas gali būti

suprantamas skirtingai ir dėl to ta pati situacija išspręsta ne vienodai. Todėl

daugelis tarptautinių konvencijų, vienodinančių tam tikras privatinės teisės

sritis, kartu nustato ir specialias jų aiškinimo taisykles. Bene ryškiausias

pavyzdys yra Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencijos dėl tarptautinio

prekių pirkimo - pardavimo sutarčių 7 str., kuris reikalauja aiškinant šios

86 JOUSTRA, Carla. Consumer Law. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil Code.

2nd

ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 147. 87

LAUŢIKAS; MIKELĖNAS; NEKROŠIUS, išnaša 45, p.126.

44

konvencijos nuostatas atsiţvelgti į jos tarptautinį pobūdį, būtinumą skatinti jos

vieningumą, o sprendţiant tuos klausimus, kurie nėra tiesiogiai išspręsti

Konvencijos nuostatomis, vadovautis principais, kuriais yra pagrįsta pati

konvencija. 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms prievolėms taikytinos

teisės 18 str. nurodoma, kad interpretuojant konvencijos nustatytas vieningas

taisykles turi būti atsiţvelgiama į jų tarptautinį pobūdį ir vienodo jų aiškinimo

bei taikymo siekį. 1988 m. Lugano konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų

sprendimų pripaţinimo ir vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose

preambulėje taip pat išreiškiamas siekis uţtikrinti kaip įmanoma vienodą

konvencijos aiškinimą. Analogiška taisyklė įtvirtinta UNIDROIT 1998 m.

Otavos tarptautinio finansinio lizingo konvencijos 6 str. Europos Teisingumo

Teismas nuosekliai laikosi Europos Sąjungos teisės autonominio

interpretavimo principų, kurie reikalauja suteikti Europos Sąjungos teisės

aktuose vartojamoms sąvokoms savarankišką prasmę, nesiejant jos su

valstybių narių teisėje vartojamomis teisinėmis kategorijoms, taip siekiant

efektyvaus direktyvų veikimo ir vienodo jų taikymo visos valstybėse narėse.

Šios aiškinimo taisyklės reikalauja interpretuoti tarptautinius

instrumentus „autonomiškai“, t.y. atsietai nuo nacionalinių teisinių sąvokų88

.

Paprastai autonominis interpretavimo metodas siejamas su tų pačių tradicinių

aiškinimo kanonų sinteze – gramatinio, sisteminio, istorinio aiškinimo,

papildyto lyginamuoju metodu. Šioje sintezėje lyginamasis metodas pirmiausia

apima konkretaus tarptautinio dokumento doktrinos ir jo taikymo praktikos

teismuose analizę, bet ne kurių nors valstybių nacionalinės teisės normų

lyginamąjį tyrimą89

. Lygiai taip pat kiti metodai – istorinis, gramatinis,

sisteminis – turi būti fokusuojami į patį aiškinamą instrumentą, jo tekstinę

išraišką, jo kūrimo, priėmimo, keitimo istoriją. Autonominis interpretavimas

88 SCHLECHTRIEM, Peter. Interpretation, gap-filling and further development of the UN Sales

Convention. [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. vasario 21 d.], prieiga per:

<http://cisgw3.law.pace.edu/cisg/biblio/schlechtriem6.html>. 89

DIETRICH, Frank. Maintaining Uniformity in International Uniform Law Via Autonomous

Interpretation: Software Contracts and the CISG. Pace International Law Review. 1996, vol. 8, p. 311.

45

taip pat reikalauja teisę vienodinančio dokumento nuostatas aiškinti to paties

dokumento kontekste, atsiţvelgiant į jo sistemą ir tikslus90

.

Nepaisant šių aiškinimo principų, kuriuos reikalauja taikyti

tarptautinės konvencijos, begalinis nacionalinių teismų ir teisėjų, taikančių

vieningas taisykles, skaičius, poveikis, kurį daro teisėjo sąmonei jo

nacionalinės teisės sistema, taip pat teisinių sistemų tradicijų skirtumai,

nacionaliniai interesai vieningų taisyklių interpretavimo ir taikymo skirtumus

daro neišvengiamus91

. Netgi taikant tą patį autonominio interpretavimo metodą

gali būti gaunami keli lygiaverčiai bet skirtingi aiškinimo rezultatai.

Elementarūs tikimybių teorijos dėsniai sako, kad kai yra trys įmanomi

aiškinimo variantai, vieną variantą pasirinkus vienam teismui, tikimybė, kad

kitas teismas vadovausis besiskiriančiu aiškinimu, siekia net 66 proc.92

Dėl šių

prieţasčių suvienodintos teisės „renacionalizavimas“ yra viena didţiausių

teisės vienodinimo nevilties prieţasčių 20 a.93

Tai skatina apskritai susimąstyti,

ar tikslas pasiekti vieningą unifikuotos teisės taikymo praktiką nėra utopija94

.

Tačiau nepaisant neišvengiamų skirtumų tarp valstybių, jų teisinių

tradicijų ir teisinės kultūros, kurie, matyt, niekada neišnyks, ir, galbūt, neturėtų

išnykti, unifikuotos teisės vieningos taikymo praktikos tikslų nereikėtų

atsisakyti. Tai, kad daugelio valstybių teismai supranta, jog vieninga praktika

yra būtiná, tai, kad net tų valstybių teismai, kurių teisės tradicijos neleidţia

remtis uţsienio teisės doktrina ar teismų sprendimais, pamaţu atsisako tokio

neigiamo poţiūrio ir bent jau neakivaizdţiai remiasi uţsienio teismų praktika,

tai, kad tiek Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencijos, tiek 1956 m.

Ţenevos CMR konvencijos, tiek ir kitų tarptautinių dokumentų taikymo

praktika valstybėse narėse yra kaupiama ir sisteminama, tai, kad lyginamoji

90 GEBAUER, Martin. Uniform Law, General Principles and Autonomous Interpretation. Uniform Law

Review. 2000, n.s., vol. 5, p. 683. 91

STURLEY, Michael F. International Uniform Laws in National Courts: The Influence of Domestic

Law in Conflicts of Interpretation. Virginija Journal of International Law. 1986-1987, vo. 27, p. 738-

746. 92

FERRARI, Franco. Uniform Interpretation of the 1980 Uniform Sales Law. Georgia Journal of

International and Comparative Law. 1994, vol. 24, no. 2, p. 204. 93

GEBAUER, išnaša 90, p. 684. 94

MIKELĖNAS, Valentinas. The Main Features of the New Lithuanian Contract Law System Based

on the Civil Code of 2000. Juridica International. 2005, vol. 10., p. 50.

46

teisėtyra tampa vis reikšmingesnė, teikia vilties, kad „ilgalaikėje

perspektyvoje, grynai nacionalinis teisės interpretavimas neišliks ilgam“.95

Ši autonominio aiškinimo problematika yra aktuali Lietuvoje,

kurioje šalia minėtų prieţasčių, galimybes siekti vienodo unifikuotos teisės

taikymo apsunkina ir keletas praktinių kliūčių – literatūros stoka, kalbos

barjerai, ir pan. Tačiau reikia pripaţinti, kad padėtis gerėja dėl atsiradusių

galimybių elektroninės prieigos būdu naudotis uţsienio periodinių leidinių ir

teismo sprendimų duomenų bazėmis.

Autonominio aiškinimo metodikos taikymas bendrajai Lietuvos

sutarčių teisei interpretuoti iš pirmo ţvilgsnio yra nereikalingas. Lietuvos

bendrosios sutarčių teisės normos yra išdėstytos nacionaliniame teisės akte -

Civiliniame kodekse, kurio nuostatos pirmiausia turi būti aiškinamos

vadovaujantis jame įtvirtintomis teisės aiškinimo taisyklėmis. Bendrosios

sutarčių teisės sistema yra nacionalinės teisės dalis, todėl natūralu, kad

Lietuvos civilinio kodekso normų vienodo aiškinimo skirtingose valstybėse

problema apskritai negali kilti. Tačiau tas faktas, kad didţioji dalis Lietuvos

bendrosios sutarčių teisės inkorporuoja UNIDROIT Tarptautinių komercinių

sutarčių principus, verčia analizuoti, ar iš tiesų gali būti ignoruojamas

autonominio aiškinimo metodas.

UNIDROIT Principų 1.6 str. nustatyta, kad „interpretuojant šiuos

principus, turi būti atsiţvelgiama į jų tarptautinį pobūdį ir jų tikslus, įskaitant

poreikį skatinti jų taikymo vienodumą“. Be abejo, šios taisyklės turi būti

paisoma pirmiausia tada, kai UNIDROIT Principai yra šalių pasirinkti kaip jų

sutarčiai taikytina teisė, arba kai jie taikomi kaip išreiškiantys bendruosius

teisės principus (lex mercatoria). Taip pat šio interpretavimo metodo turi būti

laikomasi, kai Principais yra remiamasi kaip papildomu šaltiniu aiškinant teisę

vienodinančius tarptautinius instrumentus ar uţpildant jų spragas. Tačiau kai

UNIDROIT Principai panaudojami kaip modelis nacionalinei teisei, ir

inkorporuoti į nacionalinę teisę tampa jos dalimi, kyla klausimas, ar turi būti

95 MARKESNIS, Basil, Sir; FEDTKE, Jörg. The Judge as Comparatist. Tulane Law Review. 2005-

2006, vol. 80, p. 19.

47

išlaikytas autonominis nacionalinės teisės aiškinimas ir jeigu taip, ar šis

aiškinimo principas turi būti modifikuojamas?

Kaip jau buvo minėta, Lietuvos įstatymų leidėjo siekis kiek

įmanoma priartinti Lietuvos sutarčių teisę prie modernių bendrosios sutarčių

teisės vienodinimo pasiekimų bei orientuotis į šiuolaikinio mokslo siūlomus

geriausius spendimus reikalauja, kad Lietuvos sutarčių teisės normos būtų

aiškinamos atsiţvelgiant į UNIDROIT Principus. Todėl siekiant nustatyti

tikrąjį UNIDROIT Principų turinį privalu laikytis autonominio interpretavimo

taisyklių. Priešingu atveju, susiejant UNIDROIT Principų aiškinimą vien tik su

kurios nors vienos valstybės teisinėmis kategorijomis būtų iškreiptas

UNIDROIT Principų tikslas kiek įmanoma atsiriboti nuo nacionalinių teisinių

institutų, ir tai reikštų ţingsnį atgal siekiant tobulesnių teisinių sprendimų

Lietuvos sutarčių teisėje.

Kita vertus, turint omeny, kad UNIDROIT Principai yra iš esmės

inkorporuoti į Lietuvos civilinį kodeksą, Lietuvos bendroji sutarčių teisė šiuo

metu gali būti charakterizuojama kaip moderni, maksimaliai pritaikyta verslo

poreikiams. Toks Lietuvos teisės apibūdinimas gali būti argumentas šalims

rinktis Lietuvos sutarčių teisę kaip taikytiną teisę sutarčiai arba prieţastis

nesibaiminti sutikti su UNIDROIT Principais kaip siūloma sutarčiai taikytina

teise. Jeigu aiškinant Lietuvos bendrąją sutarčių teisę būtų nukrypstama nuo

UNIDROIT Principų ir jų pirminių idėjų, būtų suteikiama iš jų perimtoms

Lietuvos sutarčių teisės nuostatoms tokia prasmė, kuri neatitinka Principų

tikslų, tai neabejotinai sumenkintų Lietuvos sutarčių teisės kokybę.

Pagaliau, šiuo metu yra visos praktinės galimybės ieškoti uţsienio

šalių teismų ir arbitraţo sprendimų formuojamos UNIDROIT Principų taikymo

ir aiškinimo praktikos. UNILEX duomenų bazė (http://www.unilex.info) yra

viešai prieinama internetu be jokių papildomų sąnaudų.

http://www.unilex.info/

48

3.1.4. Sisteminiai skirtumai

Sisteminis teisės aiškinimo metodas Lietuvoje, kurios privatinė

teisė yra grindţiama kodifikuota normų sistema, yra gerai ţinomas, išplėtotas

doktrinoje96

, įtvirtintas įstatymo lygmeniu (Lietuvos civilinio kodekso 1.9 str.)

ir pripaţįstamas bei taikomas teismų praktikoje97

. Gana daţnai teismai tiesiog

konstatuoja taikantys sisteminio teisės aiškinimo metodą, išsamiau

nepagrįsdami savo išvadų, neatskleisdami analizuojamų teisės normų

sisteminių ryšių98

, lemiančių tam tikrą teisės normos aiškinimo variantą.

Tačiau iš esmės šis aiškinimo metodas yra neabejotinai reikšmingas.

Sisteminis teisės aiškinimo metodas reikalauja nustatant teisės

normos prasmę atsiţvelgti į analizuojamos teisės normos vietą teisės sistemoje,

t.y. ar teisės norma yra bendrojoje teisės akto dalyje, ar specialiojoje, kokios

galios teisės akte ji yra ir pan. Atsiţvelgiant į teisės normos vietą sistemoje turi

būti ištiriama, kokiais ryšiais ši norma susijusi su kitomis teisės normomis, t.y.

ar norma nustato išimtį, ar bendrą taisyklę ir pan. Šių taisyklių taikymas

praktikoje daţnai nėra paprastas, tačiau yra daugiau maţiau nusistovėjęs ir

aiškus.

Kaip jau buvo pagrįsta, aiškinant Lietuvos bendrosios sutarčių

teisės normas yra būtina atsiţvelgti į tai, kaip jos yra apibūdinamos

UNIDROIT Principuose, pagal kuriuos jos buvo sumodeliuotos. UNIDROIT

Principai, be abejo, taip pat yra sisteminis taisyklių rinkinys. Pirmasis jų

skyrius išdėsto bendrąsias nuostatas, kiti skyriai apima atskirus sutarčių teisės

klausimus. Atskirus sutarčių teisės aspektus reguliuojančios taisyklės

išdėstytos laikantis dalykinio nuoseklumo. Pradedama nuo sutarčių sudarymo

(2 skyrius), po to seka sudarytų sutarčių teisėtumo ir galiojimo patikrinimui

96 MIKELĖNAS; MIKELĖNIENĖ, išnaša 49, p. 194-202.

97 2003 m. birţelio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-747/2003

R.Aukštuolis v. AB „Pagirių šiltnamiai“ / 1999 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

civilinėje byloje Nr. 3K-3-384/1999 P. Roţevičienė v. Panevėţio m. valdyba. / 1998 m. lapkričio 30 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-183 A. Sidabraitė v. Č. Sidabras. 98

2006 m. gruodţio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-681/2006

R. T. v. N. M. / 2006 m. spalio 24 d. LAT Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.

2A-242/2006 Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotoja v. Lietuvos švietimo

darbuotojų profesinė sąjunga.

49

skirtos nuostatos (3 skyrius). Sudarytų ir galiojančių sutarčių turiniui nustatyti

skirtos sutarčių aiškinimo (4 skyrius) bei sutarčių turinio (5 skyrius) taisyklės.

Pagaliau, kai sudarytos ir galiojančios sutarties turinys aiškus, sprendţiami

sutarties vykdymo (6 skyrius) bei nevykdymo (7 skyrius) klausimai. Tačiau į

Lietuvos teisę ši sistema nebuvo perkelta visa apimtimi. Didţioji dalis

UNIDROIT Principų buvo įtraukta į Civilinio kodekso Šeštos knygos II dalį

„Sutarčių teisė“, tačiau kai kurios Principų taisyklės buvo išdėstytos Kodekso

Pirmosios knygos dalyje, skirtoje sandorių negaliojimui (LR CK 1.90 str.

įgyvendina 3.4, 3.5, 3.6, 3.7 UNIDROIT Principų straipsnius, LR CK 1.91 str.

– 3.8, 3.9 UNIDROIT Principų straipsnius); Šeštosios knygos I dalies III

skyriuje, nustatančioje prievolių vykdymo ir jų nevykdymo teisines pasekmes;

Šeštosios knygos III dalies XXII skyriuje, reguliuojančiame civilinės

atsakomybės klausimus. Be to, UNIDROIT Principų sistema nėra pagrįsta

skaidymu į bendrąją prievolių teisę, kurioje sutartis yra tik vienas iš prievolių

atsiradimo pagrindų, o yra koncentruota tik į sutarčių teisės klausimus.

UNIDROIT Principai taip pat nėra pagrįsti tokiomis abstrakčiomis

kategorijomis kaip sandoris. Todėl natūralu klausti, kokią įtaką šie sisteminiai

UNIDROIT Principų ir Civilinio kodekso skirtumai turi Lietuvos sutarčių

teisės normų aiškinimui.

Sandoriai, kaip labai abstrakti teisės kategorija, pagrįsta šalies

valios autonomijos doktrina, yra būdinga Vokietijos (Rechtsgeschäfte) ir jai

artimų teisės sistemų valstybėms – Graikijoje, Portugalijoje (negócio jurídico),

taip pat Prancūzijoje (acte juridique), Olandijoje (rechtshandeling). Taip pat ši

teorinė konstrukcija buvo išsaugota Lietuvos civilinėje teisėje, kurioje

sandoriai, kaip civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai buvo ţinomi ir

sovietinės okupacijos laikotarpiu. Rusijos civilinio kodekso I dalies 9 skyriuje

taip pat yra išlaikomos sandoriams (сделка) skirtos teisės normos. Tačiau

Italijos 1942 m. civiliniame kodekse sandorių kategorijos buvo atsisakyta99

,

99 ALPA, Guido. A New Approach to International Commercial Contracts: Italy. In BONELL, M. J. A

New Approach to International Commercial Contracts. London: Kluwer Law International Ltd, 1999,

p. 176.

50

nors teisės teorijoje ji buvo ţinoma, o Prancūzijos teisėje ji niekada nebuvo

sėkminga100

. Nors Olandijos civiliniame kodekse yra vartojama sandorio

kategorija, tačiau reikia turėti omenyje, kad šio kodekso pirmieji projektai

buvo parengti dar 1950 m. Sandoriai nėra minimi ir JAV Vieningajame

komerciniame kodekse arba Sutarčių teisės sąvade. Europos sutarčių teisės

principai taip pat yra skirti išimtinai sutarčių aspektams. Sandorių sąvokos

nevartoja ir prof. G. Gandolfi vadovaujamos Europos privačių teisininkų

akademijos parengtas Europos sutarčių kodekso projektas101

. Dėl šių

tendencijų sandorių institutas privatinėje teisėje laikomas atgyvenusiu102

. Iš

kitos pusės teoriniame lygmenyje sandoriai yra pripaţįstami netgi bendrosios

teisės valstybėse103

. Todėl kaip teisinė abstrakcija sandoriai, be abejo, galėtų

išlikti kaip teoretizavimo objektas. Ši teisinė samprata leidţia apjungti daugelį

civilinės teisės institutų (įgaliojimas, testamentas, atlyginimo paţadėjimas,

sutartis) ir analizuoti juos per jų bendrybes.

Tai, kad išlaikant teisės teorijos tradicijas sandoriai išliko įtvirtinti

Civiliniame kodekse daro kodekso sistemą sudėtingesnę. Viena vertus,

bendrojoje dalyje pateiktos sandorių klausimus reguliuojančios teisės normos

yra taikomos daugeliui kitų teisės institutų – įgaliojimui, testamentui, tokiu

būtu, pavyzdţiui, išvengiant normų dėl negaliojimo pasikartojimo. Tačiau kita

vertus, sutarčių teisės normos, susijusios su sutarčių negaliojimu, papildomai

konkuruoja su sandorių negaliojimo klausimus reguliuojančiomis normomis

(6.224 – 6.228 str. ir 1.78-1.96 str.). Ţinoma, daugeliu atvejų šių normų

konkurenciją galima išspręsti taikant lex specialis generalis derogat principą,

tačiau, pavyzdţiui, atsakyti į klausimą, ar 6.228 str., nustatantis esminę šalių

100 RÉMY-CORLAY, Pauline. Structural Elements of the French Civil Code. In GRUNDMANN,

Stefan; and SCHAUER, Martin. The Architecture of European Codes and Contract Law. Alphen aan

den Rijn: Kluwer Law International, 2006, p. 36. 101

Academy of European Private Lawyers. Code Europeen Des Contrats. Milano: Dott. A. Giuffrè

editore, 2004, p. xliv. 102

HESSELINK, Martijn W. Principles of European Contract Law: Some Choices Made By The

Lando Commission. In HESSELINK, Martin W. The New European Private Law. The Hague,

London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 99-100. 103

LOBINGIER, Sumner. Juristic Acts in the Civil Law. Tulane Law Review. 1949-1950, vol. 24 p.

178-193. Taip pat ţr. FERSON, Merton. The Nature of Legal Transactions and Juristic Acts: Anglysis

of Common Factors and Variations. Cornell Law Quarterly. 1945, vol. 31, nr. 2, p. 105-181.

51

nelygybę yra specialus sutarties pripaţinimo negaliojančia pagrindas, ar tai yra

apskritai savarankiška teisės norma, kuri teisę „atsisakyti sutarties“ prilygina

sutarties nutraukimui, nėra paprasta. Šių suderinamumo problemų neįmanoma

išspręsti neatsiţvelgiant į UNIDROIT Principus, todėl jų reikšmė sisteminiam

Civilinio kodekso aiškinimui yra akivaizdi. Jeigu CK 6.228 str. nustatyta šalies

teisė atsisakyti sutarties būtų prilyginama teisei nutraukti sutartį, tuomet reikėtų

pripaţinti, kad iki atsisakymo nuo sutarties šalių sudaryta sutartis buvo

galiojanti ir teisėta. Tačiau vargu ar tai būtų teisinga, atsiţvelgiant į tai, kad

pagrindas atsisakyti sutarties yra vienos iš šalių nesąţiningas elgesys sudarant

sutartį (pasinaudojimas kitos šalies silpnumu) bei teisingumo principams

prieštaraujantis šalių prievolių ypatingas disbalansas. Todėl reikėtų laikyti, jog

esminė šalių nelygybė sudarant sutartį yra sutarties pripaţinimo negaliojančia

pagrindas. Iš kitos pusės, tokiu atveju susiduriama su problema, jog taikant

bendrąsias sandorių pripaţinimo negaliojančiais taisykles, šalis negalėtų

vienašališkai pareikšti apie sutarties negaliojimą nesikreipdama į teismą, nes

pagal LR CK 1.78 str. 2 d. nuginčijamam sandoriui yra būtinas teismo

sprendimas, nebent tarp šalių nėra ginčo dėl to, kad sutartis negalioja

(pavyzdţiui, viena šalis praneša kitai apie sutarties negaliojimą, o kita šalis

pritaria tokiam pareiškimui). Į Lietuvos civilinį kodeksą nebuvo įtraukta

UNIDROIT Principų 3.14 str. įtvirtinta galimybė šaliai teisę nuginčyti

(anuliuoti) sutartį įgyvendinti pateikiant pranešimą kitai šaliai. Greičiausiai

buvo baiminamasi, jog tokia teise bus imta daţnai piktnaudţiauti, kas pakenktų

sutartinių santykių stabilumui. Tačiau praktika rodo, kad, pavyzdţiui, teise

vienašališkai, nesikreipiant į teismą, nutraukti sutartį, nėra masiškai

piktnaudţiaujama dėl pakankamai grieţtų reikalavimų. Todėl CK 6.228 str.

numatyta teisė atsisakyti sutarties gali būti prilyginama sutarties pripaţinimui

negaliojančia, kurią turėtų būti leidţiama įgyvendinti vienašaliu pareiškimu.

Juolab, kad CK 6.228 str. nustato grieţtas tokios teisės atsiradimo sąlygas ir

suteikia adekvačias gynybos galimybes kitai šaliai, kuri, gavusi pranešimą apie

atsisakymą nuo sutarties, gali prašyti teismo sutartį pakeisti.

52

Yra ganėtinai sunku pasakyti, kodėl UNIDROIT Principai, kaip ir

Europos Sutarčių teisės principai nebuvo skirti prievolių teisės klausimams,

ypač atsiţvelgiant į 2004 m. redakcijoje įtrauktas dalis apie teisių perleidimą,

įskaitymą, trečiuosius asmenis bei kitoje redakcijoje planuojamą įtraukti

asmenų daugetą. Matyt, tuo buvo stengiamasi neprimesti bendrosios teisės

sistemoms svetimo sisteminimo. Tačiau kita vertus, tarptautiniai komerciniai

santykiai labiausiai plėtojami būtent sutarčių pagrindu, todėl siekiant

bendrosios sutarčių teisės vienodinimo pasirinkta sistema yra visiškai

pakankama.

Nuostolių atlyginimas UNIDROIT Principuose yra vienas iš būdų

šaliai ginti savo teises nuo kitos šalies įvykdyto sutarties paţeidimo. Pagal

civilinio kodekso nuostatas, sutarties paţeidimas taip pat yra pagrindas

reikalauti nuostolių atlyginimo, tačiau sutartinės civilinės atsakomybės

klausimai yra išskirti į atskirą Kodekso sisteminę dalį, pripaţįstant, kad

daugelis bendrųjų civilinės atsakomybės taisyklių yra taikytinos tiek paţeidus

sutartį, tiek bendro pobūdţio pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai104

.

Minėti sisteminiai skirtumai tarp UNIDROIT Principų ir Lietuvos

civiliniame kodekse nustatyto bendrojo sutarčių teisinio reguliavimo yra

nulemti to, kad Civilinio kodekso normos skirtos labai plačiam teisinių

santykių spektrui reguliuoti. Sandorių taisyklės apima įgaliojimo, paveldėjimo,

kai kuriuos santuokos klausimus, prievolių teisės normos apjungia prievoles,

atsirandančias ir iš sutarties, ir iš delikto, ir kitais pagrindais. Toks bendrosios

sutarčių teisės normų išskaidymas gali sukelti tam tikrų problemų taikant

sisteminį teisės aiškinimo metodą, tačiau tam, kad jos būtų kuo maţesnės arba

lengviau išspręstos, visais atvejais, kai Civilinio kodekso subendrintos normos

(skirtos ne tik sutartinių santykių reguliavimui) taikomos būtent sutartiniams

santykiams, turėtų būti atsiţvelgiama į tuos sisteminius ryšius, kuriais taikytina

teisės norma buvo susaistyta UNIDROIT Principų sistemoje.


53

3.2. Į Lietuvos teisę neintegruotų UNIDROIT Principų

nuostatų įtaka Lietuvos bendrosios sutarčių teisės

aiškinimui

Nors didţioji dalis Lietuvos bendrosios sutarčių teisės

inkorporuoja UNIDROIT Principus, tačiau dėl įvairių prieţasčių UNIDROIT

Principai nebuvo perkelti į Lietuvos civilinį kodeksą visa apimtimi.

Pavyzdţiui, UNIDROIT Principų (1994) 2.17 str. dėl apjungiančių sąlygų

(merge clauses), 3.3 str. dėl pradinio neįmanomumo, 3.14 str., įtvirtinantis

teisę vienašališkai atsisakyti sutarties nesikreipiant į teismą, 5.5 str., nustatantis

kriterijus, pagal kuriuos turėtų būti atskiriamos prievolės pasiekti rezultatą ir

dėti maksimalias pastangas, 7.4.11 str., nustatantis nuostolių sumokėjimo būdą,

neturi atitikmenų Lietuvos civiliniame kodekse. 2004 m. redakcijos

UNIDROIT Principai buvo papildyti keletu naujų straipsnių (1.8 str. dėl

nesuderinamo elgesio, 5.1.9 str. reguliuojantis susitarimą dėl atleidimo (nuo

sutarties), bei visais naujais skyriais apie atstovų įgalinimus (2.2 skyrius),

trečiuosius asmenis (5.2 skyrius), įskaitymą (8 skyrius), teisių perleidimą (9.1

skyrius), pareigų perkėlimą (9.2 skyrius), sutarčių perleidimą (9.3 skyrius),

senaties terminus (10 skyrius). Be abejo, šios taisyklės netapo Lietuvos

sutarčių teisės normomis, tačiau jos gali būti papildomas šaltinis aiškinant

Lietuvos civilinio kodekso normas. Ţinoma, UNIDROIT Principų, neperkeltų į

Lietuvos sutarčių teisę, naudojimas Lietuvos sutarčių teisės aiškinimo procese

turi būti pagrįstas kiek kitokiais argumentais ir metodika.

Įstatymų leidėjo sprendimas neperkelti kai kurių UNIDROIT

Principų nuostatų, neįpareigoja aiškinant panašias Lietuvos sutarčių teisės ar su

sutartimis susijusias teisės normas atsiţvelgti į UNIDROIT Principus taip, kaip

tais atvejais, kai aiškinami į Lietuvos teisę inkorporuoti UNIDROIT Principai.

Tačiau daugiau nei dešimties metų UNIDROIT Principų egzistavimo praktika

rodo, kad jie gali būti reikšmingi aiškinant nacionalinę teisę net ir tada, kai

nacionalinė sutarčių teisė nėra sukurta pagal UNIDROIT Principų modelį. Iš

sukauptos UNIDROIT Principų taikymo praktikos, beveik pusėje visų

54

sprendimų UNIDROIT Principais buvo remiamasi aiškinant nacionalinę teisę

tokių valstybių kaip Australija, Anglija, Suomija, Prancūzija, Graikija, Italija,

Olandija, Naujoji Zelandija, Šveicarija105

. Be abejo, UNIDROIT Principais

buvo remiamasi ne kaip tiesioginiu šaltiniu, bet UNIDROIT Principų

nuostatomis buvo papildomai pagrindţiami pasirinkti nacionalinės teisės

aiškinimo ir taikymo variantai ar tiesiog nurodant UNIDROIT Principus kaip

pavyzdį priimamo sprendimo argumentacijai sustiprinti. Reikia paminėti ir tai,

kad UNIDROIT Principų preambulėje nacionalinės teisės aiškinimas ir

papildymas kaip vienas iš UNIDROIT Principų tikslų buvo įtvirtintas tik 2004

m. redakcijoje. Tokį papildymą paskatino būtent tai, kad arbitraţe ir teismuose

UNIDROIT Principai vis labiau buvo naudojami šiam tikslui. Tai savaime

laikytina argumentu, pagrindţiančiu UNIDROIT Principų naudojimą

nacionalinei teisei aiškinti.

Nuomonės dėl to, ar nacionaliniai teismai turėtų remtis

UNIDROIT Principais aiškindami ir taikydami nacionalinę teisę varijuoja nuo

visiško tokios galimybės neigimo, sakant, kad UNIDROIT Principai nėra

nacionalinės teisės dalis ir nesudaro autonominio teisės šaltinio106

, iki

entuziastiškų teiginių, jog tai turėtų būti daroma, ir teismams pasirėmus

UNIDROIT Principais atitinkamos jų taisyklės turėtų tapti nacionalinės teisės

dalis107

. Tačiau galima išskirti keletą situacijų, kuomet sprendţiant

nacionalinės teisės taikymo klausimus, UNIDROIT Principai vis dėl to gali

būti autoritetingas aiškinimo šaltinis.

Pirmiausia, esant nacionalinės teisės normų kolizijai kyla

taikytinos teisės normos parinkimo problema, kurią sprendţiant turi būti

ieškoma tokios normos, kuri labiausiai atitiktų bendruosius teisės principus108

.

Be abejo turimi omenyje tie kertiniai teisės principai, kuriuos pripaţįsta

105 BONELL, išnaša 6, p. 294-295.

106 FAUVARQUE-COSSON, Bénédicte. A New Approach to International Commercial Contracts:

France. In BONELL, M. J. A New Approach to International Commercial Contracts. London: Kluwer

Law International Ltd, 1999, p. 117. 107

LOOKOFSKY, Joseph. The Limits of Commercial Contract Freedom: Under the UNIDROIT

‚Restatement„ and Danish Law. American Journal of Comparative Law, 1998, vol. 46, p. 488. 108

LAUŢIKAS; MIKELĖNAS; NEKROŠIUS, išnaša 45, p. 134.

55

nacionalinė teisė ir kurie yra pirminis šaltinis aiškinant nacionalinę teisę.

Tačiau netgi bendrieji sutarčių teisės principai ne retai konkuruoja tarpusavyje,

pavyzdţiui sutarties laisvė ir silpnesnės šalies gynyba, pacta sunt servanda ir

rebus sic stantibus ir pan. dėl ko gali būti problematiška nustatyti, kuris

aiškinimo variantas yra priimtinausias ir labiausiai atitinkantis abiejų šalių

interesus. Todėl UNIDROIT Principų prigimtis, tai, kad juose įtvirtinti

sprendimai subalansuoja daugumos pasaulio valstybių poţiūrį į atskiras

problemas ir yra specialiai pritaikomi tarptautinės komercijos poreikiams,

leidţia argumentuoti, jog pasirinkus labiausiai artimą UNIDROIT Principams

sprendimo variantą, jis atitiks tarptautiniu mastu pripaţįstamus standartus ir

bus labiausiai pritaikytas šalių interesams109

. Autoritetas, kurį suteikia

UNIDROIT Principams tai, kad jie yra garsiausių pasaulio teisės mokslininkų

išsamių diskusijų rezultatas, neleistų abejoti tokio sprendimo teisingumu.

Paţymėtina ir tai, kad UNIDROIT Principais kaip teisės aiškinimo šaltiniu

Olandijos ir Australijos teismai rėmėsi ir tuomet, kai buvo sprendţiami ginčai

dėl grynai nacionalinių sutarčių110

. Atsiţvelgiant į tokią praktiką ir į

argumentaciją išdėstytą šio darbo skyriuje dėl UNIDROIT Principų įtakos

teisės aiškinimo metodams, UNIDROIT Principais kaip teisės aiškinimo

šaltiniu neturėtų būti apsiribojama sprendţiant išimtinai tarptautinio pobūdţio

sutarčių ginčus.

UNIDROIT Principai taip pat gali būti reikšmingas interpretavimo

šaltinis tada, kai nacionalinė teisė apskritai nepateikia jokio sprendimo tam

tikrai faktinei situacijai, t.y. esant teisės spragoms. Pagrindines teisės spragų

šalinimo taisykles nustato LR CK 1.8 str. normos dėl įstatymo ir teisės

analogijos. Pagal šio straipsnio 2 d., bendrieji teisės principai turi būti taikomi,

jeigu nėra panašius santykius reglamentuojančių civilinių įstatymų. Šiuo atveju


110 2001 m. liepos 13 d. Olandijos Aukščiausiojo teismo sprendimas byloje Nr. C99/315 HR, Hardstaal

Holding B.V. v. N.N. [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. vasario 27 d.] Prieiga per:

<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=911&step=Abstract> / 2003 m. vasario 12 d.

Australijos Federalinio teismo sprendimas byloje Nr. NG733 GEC Marconi Systems Pty Ltd. v BHP

Information Techology Pty Ltd. ir kiti. [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. vasario 27 d.] Prieiga per:

<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=845&step=Abstract>.

56

UNIDROIT Principai gali būti laikomi bendrųjų sutarčių teisės principų

šaltiniu. Pavyzdţiui, UNIDROIT Principais gali būti remiamasi aiškinant

sąţiningumo principo turinį sutartinių santykių kontekste, taikant non concedit

venire contra factum proprium taisyklę, įtvirtintą UNIDROIT Principų (2004)

1.8 str. bei kitus straipsnius, kurių atitikmenų Lietuvos civiliniame kodekse

nėra.

Tais atvejais, kai šalių santykius reguliuoja uţsienio valstybės

teisė, teismai turėtų spręsti ginčą taikydami tos valstybės teisės normas.

Uţsienio valstybės teisės taikymas ir jos turinio nustatymas kelia nemaţa

praktinių keblumų ir teisinių problemų. Kadangi teismas neţino uţsienio

valstybės teisės taip, kaip savo nacionalinės, kyla klausimas, kokiais šaltiniais

remdamasis teismas turėtų analizuoti uţsienio valstybės teisę ir kokiais būdais

tokius šaltinius gauti. Teisiniu poţiūriu, uţsienio valstybės teisė gali būti

taikoma tiek šalių reikalavimu (civilinės teisės valstybėse), tiek ir teismo ex

officio (bendrosios teisės valstybėse). Pareiga įrodyti teisės turinį atitinkamai

gali tekti šaliai, reikalaujančiai ją taikyti, arba teismas turi nustatyti uţsienio

teisės turinį ex officio. Pagal LR CK 1.10 str. Lietuvoje uţsienio teisė gali būti

taikoma šalių reikalavimu, o atskirais atvejais (kai to reikalauja įstatymas arba

tarptautinė sutartis) teismas ją turi taikyti ex officio. Atitinkamai pagal LR CK

1.12 str. uţsienio teisės turinio įrodymas gali būti šalių pareiga, arba ją turi

nustatyti teismas ex officio.111

Tačiau, visų teisės sistemų valstybėse absoliučiai

vyrauja poţiūris, jog, kai taikytinos uţsienio valstybės teisės turinio negalima

nustatyti, turi būti taikoma bylą nagrinėjančio teismo valstybės teisė (lex

fori)112

. Toks poţiūris, be abejo, yra pateisinamas, nes teismai negali atisakyti

vykdyti teisingumo, todėl kraštutiniu atveju turi būti aišku, kuo remdamasis

teismas turi spręsti ginčą. Lietuvoje (kaip ir Austrijoje, Šveicarijoje,

Vengrijoje) ši taisyklė yra įtvirtinta įstatymu (LR CK 1.12 str. 3 d.), todėl

galimybės ieškoti alternatyvų šiam kraštutinumui yra labai ribotos. Nepaisant

111 Plačiau ţr. MIKELĖNAS, Valentinas. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Vilnius: Justitia, 2001,

p. 90-94. 112

BONELL, M. J. A New Approach to International Commercial Contracts. London: Kluwer Law

International Ltd, 1999, p. 11.

57

to yra gana seniai abejojama, ar nacionalinės teisės taikymas, kai neįrodomas

arba nenustatomas uţsienio teisės turinys, visais atvejais yra tinkamiausias

sprendimo variantas. Gali būti, kad viena šalis tiesiog nesistengia pateikti

uţsienio teisės įrodymų, nes iš anksto ţino, kad pritaikius uţsienio teisės

normas byla gali būti pralaimėta. Abi šalys ţinodamos, kad byloje turi būti

taikoma uţsienio teisė, gali mėginti įvairiais būdais gudrauti savo pozicijų

argumentacijoje siekdamos, kad pareiga įrodyti uţsienio teisę būtų perkelta

kitai šaliai. Uţsienio teise šalis gali net nesiremti dėl savo nekompetencijos.

Pagaliau, šalis gali nesiimti uţsienio teisės įrodinėjimo dėl to, jog tai sukeltų

neproporcingai dideles bylinėjimosi išlaidas113

. Vargu ar visais šiais atvejais

yra teisinga taikyti išimtinai nacionalinę teisę. Ţinoma, alternatyvų tokiam

sprendimui nėra daug. Tai galėtų būti speciali teismo pareiga, nustačius, jog

byloje taikytina uţsienio teisė, išaiškinti šalims pareigą įrodyti jos turinį ir

suteikti tam laiko. Štai Lietuvos Civilinio kodekso 1.12 str. nustato labai

paţangia nustatą, leidţiančią teismui padėti šaliai surinkti uţsienio teisės

turinio įrodymus. Vienas iš sprendimų taip pat galėtų būti teismo pareiga visais

atvejais nustatinėti uţsienio teisę ex officio. Tačiau visada gali atsitikti taip, kai

nepaisant visų pastangų uţsienio teisės turinio yra tiesiog neįmanoma nustatyti,

ypač tada, kai uţsienio teisė nėra išvystyta ir prieiga prie jos šaltinių yra labai

ribota arba reikalauja ypatingai didelių išlaidų. Daugeliu tokių atvejų

nacionalinės teisės taikymas yra paprasčiausia (ir daţnai vienintelė) išeitis.

Tačiau esant sutartiniams ginčams, ypač susijusiems su tarptautinėmis

sutartimis (o būtent šiais atvejais ir kyla poreikis taikyti uţsienio teisę),

nacionalinę teisę šiandiena yra kuo pakeisti. Diskusija dėl to, ar egzistuoja

autonominė tarptautinės prekybos taisyklių sistema, vadinama lex mercatoria,

yra ganėtinai sena, ir daţniausi argumentai neigiantys tokią sistemą susiję su

tuo, kad nėra aišku, kas sudaro lex mercatoria turinį, todėl rėmimasis

abstrakčiomis neaiškaus turinio taisyklėmis prieštarautų teisinio aiškumo ir

stabilumo idėjoms. Tačiau pasirodţius UNIDROIT Principams, kurių

113 SCHLESINGER, Rudolf. A Recurrent Problem in Transnational Litigation: The Effect of Failure to

Invoke or Prove the Applicable Foreign Law. Cornell Law Review. 1973, vol. 59, no. 1, p. 2-3.

58

preambulėje jie tiesiogiai įvardijami kaip lex mercatoria išraiška, ši diskusija

nebetenka prasmės. Prof. Klaus Peter Berger ţodţiais tariant „lex mercatoria

šiandien nebeatrodo kaip „teisinė ateities muzika“, „paprasčiausias sociologinis

vaiduoklis“ ar „kelias į teisinį nesvarumą“ bet yra komercinė ir teisinė

realija“114

. UNIDROIT, kaip tarptautinės organizacijos, ir UNIDROIT Principų

rengėjų autoritetas bei tikslai, kurių siekiant buvo rengiami UNIDROIT

principai, neleidţia tuo abejoti. Todėl UNIDROIT Principai gali būti labiausiai

tinkamas šaltinis, išreiškiantis tarptautinių komercinių sutarčių bendruosius

principus, taikytinus sutartiniuose ginčuose, kai nėra galimybių nustatyti

uţsienio valstybės teisę. Ţinoma, lieka neatsakytas klausimas, kodėl teismai

turėtų remtis UNIDROIT Principais, kurie neturi jokios privalomosios teisinės

galios. Tačiau jeigu Lietuvos teisė akivaizdţiai nėra susijusi su sprendţiamu

sutartiniu ginču, o uţsienio valstybės teisės turinys neţinomas, tokią situaciją

galima prilyginti teisės spragai. Juk Lietuvos teisės normos pirmiausia skirtos

reguliuoti nacionalinius teisinius santykius, ar bent jau su Lietuva susijusius.

Esant teisės spragai, turi būti taikomi bendrieji teisės principai. Įdomu

pastebėti, kad panašiais sprendimais vadovaujasi Vokietijos teismai, vietoje lex

fori taikydami teisę, kuri yra labiausiai panaši į tą, kurios neįmanoma nustatyti,

arba taikydami bendruosius teisės principus115

. Dėl suprantamų prieţasčių

UNIDROIT Principais yra ypač daţnai remiamasi tarptautinio komercinio

arbitraţo praktikoje, kai bylos nagrinėjimas susijęs su tam tikros valstybės

teisės turinio nustatymu ir paskirti arbitrai nėra tos teisės ţinovai. Arbitraţas,

ypač tarptautinis, apskritai neturi iš anksto nustatytos lex fori, ar iš anksto

nustatytų kolizinių normų, pagal kurias turėtų būti parenkama taikytina teisė116

,

be to, teisingą ir maţiau išlaidų reikalaujantį ginčo išsprendimą galima

pasiekti, jeigu neeikvojami resursai nustatinėjant taikytinos teisės turinį, o iš

karto pasitelkiami tarptautinėje praktikoje priimtiniausi ir vyraujantys

114 BERGER, Peter Klaus, The Lex Mercatoria Doctrine and The UNIDROIT Principles of

International Commercial Contracts. Law and Policy in International Business. 1996-1997, vol. 28, p.

987. 115

BONELL, išnaša 6, p. 257-258. 116

DOMINAS, Gediminas; MIKELĖNAS, Valentinas. Tarptautinis komercinis arbitraţas. Vilnius:

Justitia, 1995, p. 94-96.

59

sprendimai. Būtent tokių tikslų siekdamos šalys ir kreipiasi į arbitraţą. Tyrimai

rodo, kad maţdaug pusėje tarptautinio komercinio arbitraţo bylų vienaip ar

kitaip yra remiamasi transnacionaline teise (tarp jų UNIDROIT Principais) ir

netgi tais atvejais, kai šalys yra susitarusios dėl konkrečios taikytinos

nacionalinės teisės117

.

117 BERGER, Klaus Peter. The Practice of Transnational Law. The Hague: Kluwer Law International,

2001, p. 156-157.

60

3.3. Kitų teisės vienodinimo instrumentų įtaka Lietuvos

sutarčių teisės aiškinimui

Lietuvos civilinio kodekso rengimo metu be UNIDROIT Principų

1995 m. buvo paskelbta Europos sutarčių teisės principų I dalis, apėmusi

vykdymo, nevykdymo ir teisių gynybos būdų klausimus. 1999 m. buvo išleista

Europos sutarčių teisės principų II dalis, papildanti principus sutarčių

sudarymo, atstovavimo, trečiųjų asmenų, ir kitais klausimais. Nors yra

teigiama, jog Europos sutarčių teisės principais buvo remiamasi rengiant

Civilinio kodekso projektus, tačiau kartu pripaţįstama, kad būtent UNIDROIT

Principai buvo pasirinkti inkorporavimui į rengiamą civilinį kodeksą118

. Be

abejo, Europos Principai, būdami labai panašūs į UNIDROIT Principus ir tuo

patvirtinantys UNIDROIT Principuose pateikiamų sprendimų priimtinumą,

sustiprino motyvaciją dėl konceptualių sprendimų pritaikymo civiliniame

kodekse (consideration, cause doktrinų atsisakymas, formos reikalavimų

švelninimas ir pan.). Tačiau Civilinio kodekso formuluočių panašumas būtent į

UNIDROIT Principus yra akivaizdus. Tai liudija ir Civilinio kodekso Šeštosios

aiškinamasis raštas, kuriame nurodoma, kad į Civilinio kodekso sutarčių teisės

dalį buvo inkorporuoti būtent UNIDROIT Principai, o apie Europos sutarčių

teisės principus neuţsimenama. Kaip bebūtų, UNIDROIT Principų panašumas

į Europos sutarčių tesės principus leidţia teigti, kad abu šie švelniosios teisės

instrumentai, ar bent jau sutampančios jų nuostatos, turėjo įtakos Lietuvos

bendrajai sutarčių teisei. Kita vertus, skirtumai tarp šių instrumentų tikslų,

dalykinės apimties reikalauja specialiai pagrįsti Europos sutarčių teisės

principų naudojimą aiškinant ir taikant Lietuvos bendrąją sutarčių teisę.

Pagrindinis skirtumas tarp Europos Principų ir UNIDROIT

Principų yra jų regioninis ir universalus pobūdis. Europos Principai yra

parengti siekiant suformuluoti Europos valstybėse (kurios jų rengimo metu

buvo ES narės) esamus geriausius bendrosios sutarčių teisės sprendimus. Tuo


61

tarpu UNIDROIT Principai yra orientuoti į visas pasaulio teisines sistemas ir

nesusieti su jokiomis konkrečiomis valstybėmis. Tiek vieni, tiek kiti Principai

orientuoti į tarptautinių sutartinių ryšių poreikius, tačiau Europos principai

apriboti Europos Sąjungos valstybių regionu119

. Šie skirtumai kelia abejonių

dėl to, kuriais iš jų turėtų būti vadovaujamasi, sprendţiant sutartinius ginčus ir

apskritai, ar šios dvi sistemos toleruoja viena kitą. Esminis klausimas šiuo

atveju yra susijęs su tuo, ar apskritai egzistuoja takoskyra tarp tarptautinių

sutarčių ir Europinių sutarčių, ar Europoje sudaromos sutartys ir kitų pasaulio

valstybių verslo subjektų sudaromos sutartys yra kuo nors skirtingos. Nors yra

kalbama apie tai, kad šiuo metu Europoje įsivyravusios lyginamosios teisėtyros

dėka vyksta Europos lex mercatoria formavimasis, kam ţymų poslinkį davė

Europos Principų pasirodymas, tačiau tuo pačiu yra pripaţįstama, kad įvairūs

lex mercatoria instrumentai (standartinės sutarčių sąlygos, modelinės sutartys),

kurie yra kuriami Europos profesinėse organizacijose ir orientuojami į

sutartiniams santykiams tarp Europos valstybėse įsikūrusių šalių, visais

atvejais yra tinkami naudoti ir santykiuose su ne Europos valstybių verslo

subjektais120

. Paremta universaliais ekonominiais pradais lex mercatoria yra

bendra visai tarptautinei komercijai. Todėl išskirti Europos lex mercatoria nėra

pagrindo121

. Jeigu apskritai šių vienodinimo iniciatyvų buvo imtasi siekiant

išvengti atskirų valstybių teisinio reguliavimo specifikos keliamų problemų, ir

siekiant rasti priimtinausius sprendimus tarptautiniams komerciniams

santykiams neatsiţvelgiant į valstybių sienas, tuomet specialių „socialinių ir

ekonominių sąlygų, vyraujančių Valstybėse Narėse“122

, protegavimas iš tiesų

atrodo kaip ţingsnis atgal. Tokį aiškinimą patvirtina ir vyraujanti arbitraţo ir

teismų praktika. Iš visų sukauptų arbitraţo ir teismų sprendimų, kuriuose buvo

remiamasi UNIDROIT Principais, iš 138 teismų ir arbitraţų sprendimų

119 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. xxi-xxiv.

120 DE LY, Filip. Lex Mercatoria and Unification of Law in the European Union. In HARTKAMP,

Arthur, et al. Towards a European Civil Code. 2nd ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 47. 121

BERGER, Klaus Peter. European Private Law, Lex Mercatoria and Globalisation. In HARTKAMP,

Arthur et at. Towards a Euroepan Civil Code, 3rd ed., Nijmegen: Kluwer Law International, 2004, p.

55. 122

LANDO; BEALE, išnaša 39, p. xxv.

62

Europos Principais buvo pasiremta tik 5 teismų ir 5 arbitraţo sprendimuose, iš

esmės iliustruojant UNIDROIT Principų nuostatas123

. Europos Principais buvo

netgi atsisakyta remtis viename arbitraţo sprendime, kuriame abi šalys buvo

Europos valstybėse, motyvuojant tuo, kad būtent UNIDROIT Principai

išreiškia bendruosius tarptautinių sutarčių teisės principus, tuo tarpu Europos

Principai yra tik akademinio darbo rezultatas, siekiant kodifikuoti Europos

sutarčių teisę, kuris maţai ţinomas tarptautinei verslo bendruomenei124

. Iš ties,

vargu ar yra argumentų, kurie įtikintų tarptautinio komercinio arbitraţo byloje

arbitrus remtis Europos sutarčių teisės principais teisiniame ginče, kurio šalys

nėra įsikūrusios Europos valstybėse ar tik viena iš šalių yra Europos valstybėje.

Ţinoma, tai kas išdėstyta nereiškia, jog Europos principai neturi

jokios vertės. Pirmiausia, tai, kad dauguma Europos ir UNIDROIT Principų

nuostatų sutampa, yra labai svarus argumentas, įtikinantis, jog UNIDROIT

Principai iš tiesų atspindi labiausiai pagrįstus sprendimus ir optimaliausiai

suderina įvairių valstybių teisinių sistemų skirtumus. Antra, Europos Principai

yra autoritetingas Europos lyginamosios teisėtyros rezultatas. Ties kiekvienu

straipsniu pateikiamos pastabos su nuorodomis į skirtingose Europos

valstybėse esantį teisinį reguliavimą yra svarbus informacijos šaltinis apie tų

valstybių sutarčių teisę bei apie tai, kurie valstybėse esantys sprendimai

Europos Principuose buvo laikomi geriausiais arba, kurie Europos sprendimai

yra sumodeliuoti nutolstant nuo visų iki tol Europos valstybėse buvusių.

Trečia, subendrindami sutarčių teisės taisykles Europos mastu Europos

Principai yra išeities taškas tolesniems tyrinėjimams ir bendroms diskusijoms.

Europos Principų terminologija suformuoja naują teisinę kalbą, kurią

naudodami gali diskutuoti teisininkai, atstovaujantys skirtingų tradicijų teisines

sistemas125

. Dėl šių prieţasčių Europos sutarčių teisės principai laikytini vienu

iš pirminių šaltinių, naudotinų taikant lyginamąjį teisės aiškinimo metodą.

123 http://www.unilex.info



63

Aiškinant Lietuvos sutarčių teisę Europos principai kartu su

UNIDROIT Principais taip pat gali būti naudojami siekiant uţpildyti teisės

spragas, išspręsti teisės normų kolizijas, bei ieškant alternatyvų nacionalinės

teisės taikymui, kai nepavyksta nustatyti uţsienio teisės turinio.

Europos Sutarčių teisės principai jau yra pripaţįstami, kaip

autoritetingas Lietuvos teisės aiškinimo šaltinis. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos priimtoje 2006 m. lapkričio 6

d. nutartyje126

buvo analizuojamas preliminariosios sutarties institutas ir

vertinami sąţiningo elgesio ikisutartiniuose santykiuose kriterijai. Teismas

analizuodamas preliminariosios sutarties teisinę reikšmę ir jos nesilaikymo

padarinius savo argumentaciją iliustravo UNIDROIT Principų (1994 m.

redakcija) 2.13 str. komentaru, kuriame UNIDROIT Principai taip pat suteikia

teisinę reikšmę preliminariosioms sutartims, nors preliminariosios sutarties

institutas nėra juose įtvirtintas taip, kaip LR CK 6.165 str. Taip pat teismas

rėmėsi Europos sutarčių teisės principų nuostatomis, kuriose buvo apibrėţiami

nesąţiningo elgesio pavyzdţiai ikisutartiniuose santykiuose ir jų teisinės

pasekmės (Europos principų 2:301 str. 2 ir 3 dalys127

). Ţinoma, reikia

pripaţinti, kad teismas specialiai nemotyvavo, kodėl rėmėsi šiais Principais.

Šiuo atveju teismo padarytos nuorodos į Principus tik patvirtino Lietuvos

civiliniame kodekse nustatytas taisykles (jog derybos be tikslo sudaryti sutartį

laikytinos nesąţiningu elgesiu), tačiau pats faktas, jog teismas stengėsi derinti

savo argumentaciją su tais sprendimais, kurie pasaulyje yra sulaukę didelio

pripaţinimo, yra labai teigiamas ir sveikintinas.

126 2006 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-P-382/2006

V. Š. v. A. N., A. N. 127

Pastebėtina, kad teismo nutartyje yra klaidingai nurodomas Europos sutarčių teisės principų

straipsnio, kuriuo rėmėsi teismas, numeris. Turi būti 2:301, o ne 3:301.

64

4. Autonominių teisės sistemų tolerancija

Pagrindinis šio darbo analizės objektas yra tai, kokią įtaką Lietuvos bendrajai

sutarčių teisei yra padariusios praėjusio amţiaus pabaigoje pasirodţiusios

UNIDROIT Instituto, Europos sutarčių teisės komisijos bei kitos unifikacijos

šioje teisės srityje. Analizė yra koncentruojama į tai, kaip Lietuvoje buvo

įtvirtinti UNIDROIT Principų ir kitų unifikacijų suformuluoti sprendimai, kaip

jie prigijo teismų praktikoje. Tai pirmiausia susiję su Lietuvos nacionalinės

teisės sistemos turiniu. Tačiau ilgą laiką abejojus autonominių teisinių sistemų

egzistavimu ar teisine reikšme, šiandien yra pripaţįstama (ypač arbitraţo

praktikoje), kad bendrieji tarptautiniai komercinės praktikos standartai, elgesio

normos ir principai sudaro savarankišką autonominę normatyvinę sistemą,

tapusią teisine realija (ţr. 3.2 skyrių „Į Lietuvos teisę neintegruotų UNIDROIT

Principų nuostatų įtaka Lietuvos bendrosios sutarčių teisės aiškinimui“). Kaip

yra teigiama, UNIDROIT Principai yra autoritetinga ir patikima tokių

savarankiškų taisyklių ir principų sistemos išraiška128

. Kita vertus pastaruoju

metu teisės doktrinoje yra diskutuojama, ar autonominės taisyklės gali būti

taikomos sprendţiant konkretų šalių sutartinį ginčą, kaip pakankama

normatyvinė sistema, atstojanti sutarčiai taikytiną teisę. Todėl analizuoti, kokia

teisinė reikšmė šia prasme yra teikiama bendrosios sutarčių teisės

unifikacijoms Lietuvoje, taip pat yra aktualu.

Ţvelgiant istoriškai šalių valios autonomija tarptautinėje

privatinėje teisėje buvo vis labiau plečiama, tačiau kiekvieną ţingsnį platesnės

autonomijos link lydėjo aršios ir intensyvios diskusijos. Pirmiausia, šalims

buvo pripaţinta galimybė sutarčiai taikytiną teisę pasirinkti savo susitarimu ir

buvo atsisakyta teritorinio sutarčiai taikytinos teisės nustatymo principo (lex

loci contractus). Tokio autonomijos išplėtimo šalininkai rėmėsi sutarties

laisvės principu bei teisinio aiškumo ir ekonomiškumo motyvais, teigiant, kad

šalys, turėdamos galimybę pačios nuspręsti, kokios valstybės teisė bus taikoma


65

jų sutarčiai, iš anksto ţino ir gali prognozuoti savo veiksmų teisines pasekmes.

Nuo 20 a. antrosios pusės teisė pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę yra visuotinai

pripaţįstama. Kitas ţingsnis autonomijos link buvo ţengtas atsisakant

reikalavimo, kad šalių pasirinkta teisė turėtų būti objektyviai susijusi su šalių

sudaryta sutartimi. Pagaliau šalims buvo suteikta teisė pasirinkti bet kurios

valstybės teisę net tuomet, kai jų sutartis neturi vadinamojo „uţsienio

elemento“. Šie du šalių autonomijos aspektai iki šiol nėra vienodai vertinami ir

kai kuriose valstybėse jie nėra pripaţįstami129

. Gailima pastebėti, kad Lietuvos

teisė pripaţįsta maksimalią šalių autonomiją taikytinos teisės pasirinkimo

srityje. Lietuvos Civilinio kodekso 1.11 str. 3 d. aiškiai nurodoma, kad tais

atvejais, kai šalys taikytiną teisę pasirinko savo susitarimu, negalima atsisakyti

taikyti tokią šalių pasirinktą teisę net jei ta teisė aiškiai nėra susijusi su byla.

Lietuvos Civilinio kodekso 1.37 str. suteikia šalims teisę susitarti dėl taikytinos

teisės neribojant šios teisės jokiais uţsienio ar tarptautinio elemento kriterijais.

Baigiantis 20 a., kuomet buvo susistemintos tarptautinei

komercijai pritaikytos bendrosios sutarčių taisyklės ir principai (lex

mercatoria) ir šalims atsirado galimybė pasirinkti būtent šias sistemas, kaip jų

sutarčiai taikytiną teisę, vietoje kurios nors valstybės teisės, iškilo kita dilema

ţengiant tolesnio šalių autonomijos liberalėjimo link. Teisės doktrina vėlgi

pasidalino į priešingas stovyklas argumentuojant, kodėl negali būti

pripaţįstamas teisėtu šalių pasirinkimas sutarčiai taikyti autonomines, jokios

valstybės suverenitetu neparemtas, taisyklių sistemas, arba kodėl toks šalių

pasirinkimas turi būti pripaţįstamas ir toleruojamas.

4.1. Argumentai prieš

Neigiant galimybę pasirinkti UNIDROIT Principus ar Europos

sutarčių teisės principus kaip sutarčiai taikytiną teisę, paprastai nurodoma, jog

šalių teisė pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę apima galimybę pasirinkti tik

129 MIKELĖNAS, išnaša 111, p. 232-240.

66

nacionalinę teisę, t.y. konkrečioje valstybė nustatytą teisę130

. Tokie ribojimai

yra būtini tam, kad būtų įmanoma uţtikrinti individualų teisingumą

sutartiniuose santykiuose, bei tam, kad būtų išlaikomas teisinis aiškumas ir

apibrėţtumas. UNIDROIT Principai, kaip ir bendrieji teisės principai, arba lex

mercatoria uţkrauna šalims ir teismui nepagrįstą naštą, susijusią su

pajėgumais, kuriuos reikia skirti, tam, kad būtų išsiaiškintas ir nustatytas šių

principų turinys. Teigiama, kad UNIDROIT Principai arba Europos sutarčių

teisės principai sistematizuoja tik bendrąją sutarčių teisę, tačiau ir tai

neišsamiai. Todėl nei UNIDROIT Principai, nei Europos sutarčių teisės

principai nesudaro išsamios normatyvinės sistemos, kuri uţtikrintų teisingumo

vykdymą sutartiniuose santykiuose.131

Be to, nėra jokios abejonės, kad nei

UNIDROIT Principai, nei Europos sutarčių teisės principai neturi nacionalinei

teisei būdingos privalomosios galios, tuo tarpu teismai spręsdami ginčą privalo

taikyti nacionalinę teisę, įskaitant ir jos kolizines normas (nustatytas įstatymu

ar tarptautine sutartimi). Kartais teigiama, kad UNIDROIT Principai ar

Europos sutarčių teisės principai neišreiškia visuotinio konsensuso dėl

bendrosios sutarčių teisės taisyklių. Autonominių teisinių sistemų, kaip

galimos sutartims taikytinos teisės, priešininkai taip pat nurodo, kad 1980 m.

Romos konvencija dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės pačiame

pirmajame straipsnyje nustato, kad ši konvencija apibrėţia taikytinos skirtingų

valstybių teisės parinkimą. Į valstybių teisę nuorodos daromos ir daugelyje kitų

konvencijos straipsnių (2 str., 3.3 str., 4.1 str., 5.2 str., 6.3 str.). Pabrėţiant tai,

kad Romos konvencija buvo priimta tuo metu, kai tokios autonominės taisyklių

sistemos kaip UNIDROIT Principai ar Europos sutarčių teisės principai dar

neegzistavo, tokios nuorodos konvencijos tekste leidţia teigti, kad 1980 m.

Romos konvencija sąmoningai leidţia pa(si)rinkti tik tam tikros valstybės teisę

130 PARRA-ARANGUREN, Gonzalo. Conflict of Law Aspects of the UNIDROIT Principles of

International Commercial Contracts. Tulane Law Review. 1994-1995, vol. 69, p. 1245. / FERRARI,

išnaša 63, 1229. 131

DROBNIG, Ulrich. The UNIDROIT Principles in the Conflict of Laws. Uniform Law Review.

1998, vol. 3, n.s., p. 387-388.

67

kaip sutarčiai taikytiną teisę132

. Pagaliau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pačių

UNIDROIT Principų preambulės nuostatos, leidţiančios pasirinkti juos kaip

taikytiną teisę, komentare šalys yra įspėjamos, kad pasirinkimo laisvė

tradiciškai yra apribojama galimybe pasirinkti nacionalinius įstatymus133

.

4.2. Kontrargumentai

Prieštaraujant tokiai argumentacijai, pirmiausia yra remiamasi

gausia arbitraţo praktika, kuomet ginčui išspręsti UNIDROIT Principai ir

Europos sutarčių teisės principai buvo taikomi tiek tada, kai šalys savo

susitarimu juos aiškiai pasirinko kaip taikytiną teisę134

, tiek tada, kai taikytina

teisė buvo apibrėţta kaip „visuotinai pripaţinti tarptautinės komercinės teisės

principai“, „bendrieji tarptautinių sutarčių teisės principai“, „bendrieji

teisingumo principai“, „prigimtinio teisingumo įstatymai ir normos“135

. Beje,

tokį teisės pasirinkimą pripaţįstantys arbitraţo sprendimai nebuvo anuliuojami

jau praėjusio amţiaus 8 dešimtmetyje, ir ne tik tais atvejais, kai šalys leisdavo

arbitraţui spręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams, bet net ir nesant tokio

specialaus leidimo136

. Ţinoma, reikia pripaţinti, kad arbitraţo praktikoje

pasitaiko ir išimčių, kai arbitraţas atsisako taikyti UNIDROIT Principus ar

panašias taisyklių sistemas, motyvuojant tuo, kad jos negali būti laikomos

visuotinai priimtinais tarptautinės teisės principais137

. Tačiau tokiais atvejais

paprastai abejojama tam tikros konkrečios taisyklės visuotinumu.

132 DROBNIG, išnaša 131, p. 388-389.


134 BONELL, išnaša 6, p.273-277, 281-282. Įdomu pastebėti, kad taikytinos teisės išlygoje, kurioje

UNIDROIT Principai buvo pasirinkti kaip išimtinė taikytina teisė, kaip šalis dalyvavo ir Lietuvos

verslininkai. Taip pat ţr. 2006 m. lapkričio 30 d. Centro de Arbitraje de México (CAM) arbitraţo

sprendimas. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 22 d.] Prieiga per internetą:

<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=1149&step=Abstract>. 135

BONELL, išnaša 6, p. 283-286. / MARRELLA, Fabrizio. Choice of Law in Third-Millennium

Arbitrations: The Relevance of the UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts.

Vanderbilt Journal of Transnational Law. 2003, vol. 36, p. 1137-1188. 136

LANDO, Ole. The Lex Mercatoria in International Commercial Arbitration. International and

Comparative Law Quarterly. 1985, vol. 34, p. 747-768. / JUENGER, Friedrich K. The lex mercatoria

and private International law. Uniform Law Review. 2000, vol. 5, n.s., p. 182. 137

1997 m. geguţės 5 d. ICC arbitraţo sprendimas nr. 7365/FMS Irano Respublikos Gynybos ir

ginkluotųjų pajėgų rėmimo ministerija v. Cubic Defence System Inc. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m.

68

Daugelis tarptautinių instrumentų numato galimybę arbitraţui

spręsti ginčą kaip draugiškiems tarpininkams (amiables compositeurs), kas iš

esmės reiškia galimybę apskritai nesiremti jokios valstybės nacionaline teise.

Tai numato 1961 m. Europos konvencijos dėl tarptautinio komercinio arbitraţo

7 str. 2 d., 1965 m. Konvencijos dėl investicinių ginčų tarp valstybių ir kitų

valstybių piliečių sprendimo 42 str. 3 d., 1985 m. UNCITRAL modelinio

tarptautinio arbitraţo įstatymo 28 str. 4 d. Jeigu arbitraţui leidţiama spręsti

ginčą kaip draugiškiems tarpininkams, iš esmės netaikant kurios nors valstybės

teisės, tuomet dar labiau būtų pagrįstas sistematizuotų bendrųjų principų

taikymas, nes tokiu būdu arbitraţo sprendimas turėtų aiškesnį ir abiejų šalių

interesus subalansuojantį pagrindimą, susietą su tam tikromis taisyklėmis138

.

Abejones dėl to, ar UNIDROIT Principai arba Europos sutarčių teisės principai

yra pakankamai išsamūs, kad galėtų būti pritaikyti konkrečiam ginčui išspręsti,

leidţia išsklaidyti tai, kad daţniausiais sutartinių santykiu konfliktams išspręsti

reikia patikrinti, ar buvo laikomasi sutarties sudarymo reikalavimų, reikia

nustatyti sutarties turinį aiškinant jos sąlygas, įvertinti, ar buvo padarytas

paţeidimas ir nuspręsti, kokios teisių gynybos priemonės yra galimos. Visi šie

klausimai yra pakankamai išsamiai ir aiškiai sureguliuoti tiek UNIDROIT

Principų, tiek Europos sutarčių teisės principų skyriuose dėl sutarčių

sudarymo, galiojimo, aiškinimo, vykdymo, nevykdymo. Juo labiau, kad

pasirodţius šių principų rinkinių papildymams daugelis naujų taisyklių uţpildė

buvusias spragas ir sureguliavo netgi ne visai bendrosios sutarčių teisės, o

labiau bendrosios prievolių teisės klausimus (senaties terminai, teisių

perleidimas, pareigų perkėlimas, įskaitymas). Todėl argumentai apie šių

autonominių sistemų neišsamumą atrodo pasenę. Be to, matyt, šiuo atveju

pakaktų labiau pragmatinio poţiūrio - jei tik remiantis šiomis sistemomis

galima rasti sprendimą konkrečiame ginče, vadinasi jų neišsamumas ir

neapibrėţtumas yra savaime paneigiamas139

.

kovo 23 d.]. Prieiga per internetą:


LANDO, išnaša 136, p. 756. 139

MIKELĖNAS, išnaša 111, p. 242.

69

Liberalaus poţiūrio į leidimą pasirinkti ne valstybinę teisę, kaip

sutarčiai taikytiną teisę, šalininkai taip pat nurodo, kad draudimas pasirinkti ne

nacionalines taisykles uţkerta šalims galimybę rasti išeitį iš derybinės

aklavietės, kai šalys nesutaria, kurios valstybės teisę pasirinkti kaip taikytiną

teisę jų sutarčiai. Neutralios taisyklės šiuo atvejuų būtų priimtinausios, nes nei

viena šalis neturėtų pranašumo, kurį suteikia savo nacionalinės teisės geresnis

ţinojimas, kai ši teisė pasirenkama kaip sutarčiai taikytina teisė. Be to,

unifikuota teisinė sistema, nors ir neturinti valstybinio pagrindo, suteikia

vienodas galimybes šalims ją išmanyti ir tokiu būdu pasiekiamas didesnis

teisinis aiškumas, šalys turi didesnes galimybes prognozuoti teisines

pasekmes140

. Kadangi tiek uţsienio teisė, tiek UNIDROIT Principai arba

Europos Sutarčių teisės principai iš esmės yra svetimi ginčą sprendţiančiam

teismui, todėl jų turinys turi būti nustatytas. Šiuo atveju prieigos galimybės,

tiek teismui, tiek šalims prie UNIDROIT Principų teksto bei jų taikymo

praktikos, tiek ir prie juos analizuojančios doktrinos, yra nepalyginamai

geresnės. UNIDROIT Principai ir jų taikymo praktika yra sukaupta

elektroniniame pavidale nemokamos prieigos interneto svetainėje –

http://www.unilex.info. Todėl praktiniai sumetimai bei ekonomiškumas šiuo

atveju taip pat pateisina galimybę pasirinkti UNIDROIT Principus kaip

sutarčiai taikytiną teisę.

Kalbant apie 1980 m. Romos konvencijos dėl sutartinėms

prievolėms taikytinos teisės nuostatas, vyraujant nuomonei, jog ši konvencija

leidţia pasirinkti tik valstybės teisę, kaip sutarčiai taikytiną teisę, liberaliojo

poţiūrio šalininkai mano, kad pats konvencijos 3 str., kuriame formuluojamas

šalių autonomijos principas, suteikiantis laisvę pasirinkti taikytiną teisę, nesieja

termino „teisė“ su valstybės nustatyta teise. Be to, šios konvencijos priėmimo

metu dar neegzistavo aiškiai suformuluotų ir pripaţintų tarptautinių komercinių

sutarčių principų. Tuo tarpu šiuo metu situacija yra pasikeitus, UNIDROIT

Principai ne tik buvo sukurti bet ir pelnė visuotinį pripaţinimą, todėl

140 JUENGER, išnaša 136, p. 183.

http://www.unilex.info/

70

Konvencijos nuostatas reikėtų aiškinti į tai atsiţvelgiant141

. Kitų regioninių

konvencijų pavyzdţiai patvirtina poţiūrio į nacionalines sistemas liberalėjimą.

Pavyzdţiui, 1994 m. Inter-Amerikos konvencijos dėl tarptautinėms sutartims

taikytinos teisės 9 str. 2 d. numato, kad „teismas turi atsiţvelgti į visus

objektyviuosius ir subjektyviuosius sutarties elementus tam, kad nustatytų su

kurios valstybės teise sutartis turi glaudţiausias sąsajas. Teismas taip pat

privalo atsiţvelgti į bendruosius tarptautinės komercinės teisės principus,

pripaţintus tarptautinių organizacijų.“ Nors tokia formuluotė ir jos vieta

konvencijos straipsnių sistemoje nepateikia akivaizdaus atsakymo, ar gali būti

taikomi tik bendrieji tarptautinės komercinės teisės principai, pripaţinti

tarptautinių organizacijų, tačiau teisės doktrinoje teigiama, kad tokia

formuluotė suteikia teismams diskreciją taikyti sutarčiai ir tokias nevalstybines

taisykles142

.

Šiuo metu Europos Sąjungos institucijos ruošia reglamentą dėl

sutartinėms prievolėms taikytinos teisės, kuris turėtų pakeisti dabar galiojančią

1980 m. Romos konvenciją. Europos Komisijos pasiūlyme dėl šio reglamento

projekto143

numatoma įtraukti nuostatą būsimojo reglamento 3 str., aiškiai

leidţiančią šalims pasirinkti „tarptautiniu mastu ar Bendrijoje pripaţintus

materialiosios sutarčių teisės principus ir taisykles“ kaip sutarčiai taikytiną

teisę. Taip pat šiame straipsnyje yra siūloma nustatyti taisyklę, reikalaujančią

tokiais principais aiškiai nesureguliuotus klausimus spręsti remiantis tais

bendraisiais principais, kuriais jie yra pagrįsti, o jei ir to nepakanka, tuomet

klausimas turi būti sprendţiamas pagal tą nacionalinę teisę, kuri būtų taikoma

remiantis reglamento nuostatomis, jei šalys taikytinos teisės nebūtų

141 HARTKAMP, Arthur S. Modernisation and Harmonisation of Contract Law: Objectives, Methods

and Scope. Uniform Law Review. 2003, vol. 8, n.s., p. 85-86. 142

JUENGER, Friedrich K. The Inter-American Convention on the Law Applicable to International

Contracts: Some Highlights and Comparisons. American Journal of Comparative Law. 1994, vol. 42,

p. 391. / PARRA-ARANGUREN, Gonzalo, išnaša 130, p. 1250-1251. / HOWARTH, Richard J. Lex

Mercatoria: Can General Principles of Law Govern International Commercial Contracts? Canterbury

Law Review. 2004, vo. 10, p. 56-57. / Tačiau tam nepritaria kai kurie autoriai, ţr. DROBNIG, išnaša

131, p. 389. 143

Proposal for a Regulation of the European Parliament and the Council on the Law Applicable to

Contractual Obligations (Rome I). COM(2005) 650 final., 2005/0261 (COD), Brussels, 15.12.2005

[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 26 d.], prieiga per internetą:

<http://europa.eu.int/eur-lex/lex/LexUriServ/site/en/com/2005/com2005_0650en01.pdf>

71

pasirinkusios. Komisijos pasiūlyme šis straipsnis aiškinamas, kaip leidţiantis

pasirinkti UNIDROIT Principus, Europos Sutarčių teisės principus arba

būsimąjį neprivalomąjį Bendrijos instrumentą bendrosios sutarčių teisės srityje.

Tačiau pasiūlyme taip pat pabrėţiama, kad šis straipsnis neleis šalims kaip

sutarčiai taikytiną teisę pasirinkti lex mercatoria, kuri nėra pakankamai

konkreti, bei kitas privačias kodifikacijas, kurios nėra adekvačiai pripaţintos

tarptautinėje bendruomenėje. Taigi, yra visiškai eliminuojami platesnę šalių

valios autonomiją kritikuojantys argumentai dėl taikytinų principų neišsamumo

bei nubrėţiama riba, uţtikrinanti teisinį aiškumą. Galima teigti, kad toks

pasiūlymas Romos I reglamentui tik patvirtina, kad dabartinis reguliavimas

1980 m. Romos konvencijoje iš tiesų neleidţia pasirinkti UNIDROIT Principų

ar Europos Sutarčių teisės principų, kaip sutarčiai taikytiną teisę, tačiau kita

vertus, Reglamentas savo esme nėra tiesiog Konvencijos pakeitimas.

Reglamentas siekia kokybiškai iš naujo sureguliuoti taikytinos teisės

nustatymo klausimus. Be to, reglamente siūlomas naujas teisinis reguliavimas

siekia aiškiai išspręsti teisės doktrinos nesutarimus be jokio tikslo nurodyti,

kad kuri nors doktrina ar galiojančios Romos konvencijos aiškinimo variantas

yra teisingas ar klaidingas.

Prie minėtų argumentų galima pridėti ir tai, kad vengiant pripaţinti

šalims galimybę pasirinkti autonomines taisyklių sistemas kaip sutarčiai

taikytiną teisę, ji turėtų būti nustatoma pagal galiojančias tarptautinės

privatinės teisės kolizines normas. Tačiau net ir nustačius konkrečios valstybės

teisę, kuri yra taikytina sutarčiai, daţnai susiduriama su situacija, kuomet bylą

nagrinėjantis teismas yra priverstas remtis savo valstybės teise. Tokiu būdu ne

tik paneigiamas šalių laisvos valios pasirinkimas, bet ir jų teisiniai santykiai

vertinami pagal tas teisines taisykles, kurios ne visuomet geriausiai atitinka ir

subalansuoja jų interesus (plačiau ţr. 3.2 skyrių „Į Lietuvos teisę neintegruotų

UNIDROIT Principų nuostatų įtaka Lietuvos bendrosios sutarčių teisės

aiškinimui“).

Pagaliau, tai, kad arbitraţo praktikoje šalių galimybė pasirinkti

autonomines sistemas kaip sutarčiai taikytiną teisę yra toleruojama, o

72

teismuose nepripaţįstama, rodo, kad esminiai skirtumai tarp šių poţiūrių yra

labiau susiję su teisės doktrinos tradicijomis, bet ne su esminių šalių ar

visuomenės interesų apsauga.

4.3. Požiūris Lietuvoje

Lietuvos Civilinio kodekso 1.37 str., nustatantis šalių autonomiją

pasirinkti sutarčiai taikytiną teisę, teisės doktrinoje yra aiškinamas kaip

pripaţįstantis pačią plačiausią valios laisvę. Šio straipsnio komentare

nurodoma, kad LR CK 1.37 str. yra parengtas pagal 1980 m. Romos

konvenciją dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės. Iš tiesų, straipsnio

formuluotės yra tapačios atitinkamoms Romos konvencijos nuostatoms. Nors

Civiliame kodekse nebuvo įtvirtintos Konvencijos 1.1 str. nuostatos,

apibrėţiančios Konvencijos paskirtį, bei kai kurie kiti straipsniai, apribojantys

pasirinkimo galimybę tik valstybės nustatyta teise, tačiau gali kilti abejonė, ar

modeliuojant Lietuvos civilinio kodekso nuostatas pagal Romos konvenciją

kartu nebuvo perimtas ir Konvencijos teisinis reguliavimas, nesuteikiantis

galimybės pasirinkti ne nacionalinę teisę kaip sutarčiai taikytiną teisę. Neigiant

tokias abejones, komentare teigiama, jog ţodį „teisė“ privalu aiškinti plačiai,

kaip apimantį ir tas elgesio taisykles, kurios nėra konkrečios valstybės vidaus

teisė. Kaip tokios teisės pavyzdys yra nurodoma tiek lex mercatoria, tiek

UNIDROIT Principai144

. Tačiau lex mercatoria, kaip tarptautinės prekybos,

tarptautinės komercinės teisės bendrieji principai galėtų būti taikoma, jeigu ji

yra pakankamai ţinoma ir detali, kad taikant jos nuostatas būtų galima išspręsti

iš sutarties kilusį ginčą. Nėra abejojama, jog šalys gali pasirinkti kaip sutarčiai

taikytiną teisę UNIDROIT Principus, ar kitas panašias lex mercatoria

kodifikacijas tuo atveju, kai šalys perduoda savo ginčą spręsti arbitraţui, tačiau

tuo pat metu pripaţįstama, kad esant kritikai dėl tokių bendrųjų principų

144 MIKELĖNAS, Valentinas; VILEITA, Alfonsas; TAMINSKAS, Algirdas. Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001, p. 130.

73

neišsamumo, neapibrėţtumo, kategoriškai teigti, jog valstybės teismai

pripaţintų šalių pasirinkimą taikyti sutarčiai autonomišką elgesio taisyklių

sistemą, yra sunku145

. Reikia pripaţinti, kad rimčiausia kritika dėl lex

mercatoria ar autonominių taisyklių sistemų taikymo sutarčiai yra susijusi su

šių taisyklių ir principų neapibrėţtumu, neaiškumu. Abstrakti nuoroda į lex

mercatoria, kaip sutarčiai taikytiną teisę, kurios turinio negalima nustatyti,

arba jos turinys yra neaiškus ir neapibrėţtas, gali apskritai neleisti išspręsti

šalių ginčo. Nagrinėjant bylą arbitraţe net ir tokiu atveju arbitrai galėtų spręsti

ginčą ex aequo et bono arba kaip amiables compositeurs, tačiau nagrinėjant

bylą valstybės teisme, sutarčiai taikytina teisė, t.y. taisyklės, kuriomis teismas

privalo vadovautis spręsdamas ginčą ir motyvuodamas savo sprendimą, turi

būti nustatytos. Kita vertus, gali būti, kad tam tikra taisyklių sistema nebus

visuotinai pripaţinta ir plačiai ţinoma, tačiau būtent tokia sistema labiausiai

atspindės šalių sutartinių santykių specifiką tam tikroje verslo ar veiklos srityje

(pavyzdţiui, tokių sporto organizacijų kaip FIBA ar FIFA taisyklės). Todėl

tokių papildomų reikalavimų dėl visuotinio pripaţinimo, dėl plataus ţinomumo

priskyrimas šioms taisyklių sistemoms gali reikšti nepagrįstą ir šalių interesų

neatitinkantį jų valios autonomijos ribojimą.

Abejones dėl to, ar teismai kaip ir arbitraţas gali (turi) pripaţinti

šalių pasirinkimą sutarčiai taikyti ne valstybės teisę, pamaţu išsklaido pati

pastarųjų metų teismų praktika. Tokios praktikos, kuomet valstybių teismai

pripaţįsta šalių pasirinktą a-nacionalinę taisyklių sistemą kaip sutarčiai

taikytiną teisę, uţuomazgos siejamos su JAV Kalifornijos valstijos apygardos

teismo 1998 m. gruodţio 7 d. sprendimu byloje Irano Islamo Respublikos

Gynybos ir ginkluotųjų pajėgų palaikymo ministerija v. Cubic Defence

Systems, Inc146

. Šioje byloje teismas svarstė, ar yra pagrindų Remiantis 1958

m. Niujorko konvencija dėl uţsienio arbitraţo sprendimų pripaţinimo ir


146 1998 m. gruodţio 7 d. JAV Kalifornijos valstijos apygardos teismo sprendimas byloje nr. 98-1165-

B Irano Islamo Respublikos Gynybos ir ginkluotųjų pajėgų palaikymo ministerija v. Cubic Defense

Systems, Inc. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 26 d.] Prieiga per

internetą:<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=652&step=FullText>.

74

vykdymo nepripaţinti arbitraţo sprendimo, kuriame ginčui išspręsti buvo

taikomi UNIDROIT Principai kaip bendrųjų teisės principų ir prekybos

papročių išraiška (greta taikytinos Irano teisės). Šiuo atveju arbitraţo

sprendime buvo nurodyta, kad ginčo šalys bylos nagrinėjimo metu sutiko

taikyti šiuos principus. Tačiau arbitraţo sprendimo nepripaţinti prašiusi šalis

ginčijo UNIDROIT Principų taikymą, siekiant nustatyti bendrųjų prekybos

principų ir papročių turinį. Šie argumentai buvo atmesti ir teismas konstatavo,

jog nėra pagrindų arbitraţo sprendimo nepripaţinti147

. Šveicarijos

Aukščiausiasis Teismas 2005 m. gruodţio 20 d. sprendime148

konstatavo, kad

nors teisės doktrinoje nuomonės dėl to, ar a-nacionalinės taisyklių sistemos

gali būti sutarčiai taikytina teisė, yra skirtingos, tačiau teismo nuomone vyrauja

nuomone, kad bent jau tie principai ir taisyklės, kurie yra paremti

nepriklausomų mokslininkų bei savo vidine pusiausvyra, išsamumu, ir

visuotiniu pripaţinimu yra artimos nacionalinei teisei, tokie kaip UNIDROIT

Principai, gali būti sutarčiai taikytina teise. Tačiau aukščiausiasis teismas

atmetė ţemesniojo teismo sprendimą, pagal kurį tarptautinės futbolo

federacijos (FIFA) taisyklės buvo pasirinktos kaip sutarčiai taikytina teisė

kartu su Šveicarijos teise. Priešingai nei St. Gallen ţemės teismo

(Handelsgericht), Aukščiausiojo teismo (Bundesgericht) nuomone FIFA

taisyklės minėtų kriterijų neatitinka. Teismo sprendimas, kad autonominės

taisyklių sistemos turi būti pelniusios pripaţinimą, kad jos turi subalansuoti ir

derinti abiejų šalių interesus, yra visiškai suprantamos. Tačiau kaip rodo

aukštesnės ir ţemesnės instancijos teismų vertinimų skirtumai dėl FIFA

taisyklių, negalima vienareikšmiškai teigti, kad tokių labiau sektorinių taisyklių

pasirinkimas šių kriterijų neatitinka. FIFA taisyklės sudaro pagrindinę

normatyvinę sistemą, kurios laikosi iš esmės visi šios sporto šakos veikla

uţsiimantys subjektai, todėl jos pripaţinimas turėtų būti pakankamas pagrindas

147 BONELL, Michael Joachim. UNIDROIT Principles: a significant recognition by a United States

District Court. Uniform Law Review. 1999, vol. 4, p. 651-663. 148

2005 m. gruodţio 20 d. Šveicarijos Aukščiausiojo Teismo (Bundesgericht) sprendimas.

[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 26 d.], prieiga per internetą:

<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&do=case&id=1124&step=Abstract>.

75

jas taikyti. 2003 m. FIFA Ţaidėjų statuso ir perkėlimo reglamentas numato

pacta sunt servanda principą, principą, jog sutartis gali būti nutraukta tik esant

pakankamai pagrindui ir kitai šaliai suteikiant teisę į kompensaciją149

. Todėl

šios taisyklės balansuoja šalių interesus. Be to, toks reglamentas yra labiausiai

pritaikytas šiai veiklos sričiai, kur ţaidėjų mobilumas ir klubų konkurencija yra

vieni iš svarbiausių elementų.

Reikia pastebėti, kad Šveicarijos Aukščiausiasis teismas

neignoravo šalių valios taikyti FIFA taisykles sutarčiai, pagal kurią buvo

perkeltas Šveicarijos bendrovės valdomas futbolo ţaidėjas Graikijos bendrovei.

Teismas šalių sutarties sąlygą dėl FIFA taisyklių kaip sutarčiai taikytinos teisės

aiškino kaip FIFA Taisyklių inkorporavimą į sutartį. Iš tiesų, paprastai nėra

didelio skirtumo dėl to, ar tam tikra taisyklių sistema yra laikoma sutarčiai

taikytina teise, ar šios taisyklės laikomos inkorporuotomis į sutartį. Tačiau

minėta Šveicarijos teismų nagrinėta byla išryškina tokio vertinimo skirtumus,

kurie gali būti esminiai ir lemtingi bylos baigčiai. Nagrinėtoje byloje atsakovas

prašė ieškovo reikalavimui taikyti ieškinio senatį, kuri buvo numatyta FIFA

taisyklėse ir kurios terminas buvo suėjęs. Tačiau Šveicarijos teisės nustatyti

ieškinio senaties terminai buvo ilgesni ir jų ieškovas nebuvo praleidęs. Teismui

įvertinus šalių susitarimą taikyti FIFA taisykles kaip jų inkorporavimą į sutartį,

FIFA taisyklėse numatyti ieškinio senaties terminai buvo netaikyti, nes jie

prieštaravo imperatyvioms Šveicarijos teisės normoms, kurių savo susitarimu

šalys negalėjo pakeisti. Tuo tarpu vertinant šalių pasirinkimą taikyti FIFA

taisykles kaip šalių pasirinktą sutarčiai taikytiną teisę, sprendimas būtų buvęs

visai priešingas. Teisės normos, reguliuojančios ieškinio senatį, paprastai yra

taikomos tos valstybės, kurios teisė taikoma teisinių santykių dalyvių teisėms ir

pareigoms nustatyti (lex causae). Todėl jeigu teismas būtų taikęs FIFA

taisykles kaip sutarčiai taikytiną teisę, ieškovo ieškinys minėtoje byloje būtų

buvęs atmestas (ką, beje, iš pradţių ir padarė pirmosios instancijos teismas).

Šis poţiūrių skirtumas į autonomines taisyklių sistemas tampa vis aktualesnis,

149 FIFA Regulations for the Status and Transfer of Players. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 26 d.]

Prieiga per internetą: <http://www.fifa.com/documents/static/regulations/Status_Transfer_EN.pdf>.

76

nes tiek UNIDROIT Principų, tiek Europos sutarčių teisės principų

reguliuojamų klausimų apimtis ţenkliai išsiplėtė. Todėl vis daugiau

suderinamumo su nacionaline teise problemų kyla, jeigu šios autonominės

taisyklės laikomos inkorporuotomis į sutartį, bet ne kaip sutarčiai taikytina

teisė. Todėl tai gali būti dar vienas argumentas, skatinantis leisti šalims

pasirinkti UNIDROIT Principus, Europos sutarčių teisės principus ar kitą

autonominę taisyklių sistemą, kaip jų sutarčiai taikytiną teisę. Tokiu būdu būtų

teisinio aiškumo būtų pasiekta daugiau.

Apţvelgta argumentacija rodo, kad pasaulinė tendencija, suteikiant

šalims maksimalią valios autonomiją pasirinkti jų sutarčiai taikytiną teisę, yra

labai ryški. Lietuvos teisės doktrina šioje srityje yra labai paţangi. Todėl

nepripaţįstant tokios galimybės būtų ţengiamas ţingsnis atgal ir tam tikram

verslui ar veiklai būtų sudaromos dirbtinės teisinės kliūtys. Kita vertus,

leidţiant šalims pasirinkti jų sutarčiai taikytiną teisę yra linkstama nustatyti

naujus apribojimus – papildomus reikalavimus autonominėms taisyklių

sistemoms dėl jų visuotinio pripaţinimo, privačios mokslinės kilmės, šalių

interesų balansavimo. Tačiau tokie ribojimai ilgainiui gali trukdyti šalims

specifinėse verslo ar veiklos srityse nustatyti tokį sutartinių santykių

reguliavimą, kuris būtų efektyviausias. Be abejo, neribota galimybė pasirinkti

bet kokio pobūdţio taisykles kai sutarčiai taikytiną teisę, negali būti

toleruojama. Tačiau kriterijai, kurie ribotų šią šalių valios autonomiją turėtų

būti siejami su tradicinėmis viešosios tvarkos bei imperatyvių normų išlygomis

(LR CK 1.11 str.), kurios suteikia pakankamai lankstumo ir leidţia uţtikrinti

svarbiausių viešųjų interesų apsaugą.

Šioje vietoje yra svarbu pastebėti ir pačiuose UNIDROIT

Principuose nustatytas šalių valios autonomijos ribas. Nors absoliuti dauguma

UNIDROIT Principų taisyklių yra dispozityvaus pobūdţio (angl. default rules),

kurias šalys gali laisvai keisti ar netaikyti savo sutarčiai, tačiau taip pat

UNIDROIT Principai nustato ir kelias esmines imperatyviąsias normas, kurių

taikymo šalys negali apriboti (UNIDROIT Principų 1.5 str.). Pavyzdţiui,

imperatyvaus pobūdţio yra 1.7 str., įtvirtinantis sąţiningumo principą, 3.8 str.,

77

3.9 str., 3.10 str., nustatantys sutarčių negaliojimą dėl apgaulės, grasinimo,

esminės nelygybės. Tačiau kartais manoma, kad tai, jog UNIDROIT Principai

savo esme nėra privalomo pobūdţio, šalys gali savo nuoţiūra pasirinkti

netaikyti bet kurių UNIDROIT Principų nuostatų150

. Todėl tuo atveju, kai šalys

nepaisydamos UNIDROIT Principų nustatytų draudimų susitaria, jog,

pavyzdţiui, jų sutarčiai nebus taikomos esminę šalių nelygybę, kaip sutarties

negaliojimo pagrindą numatančios taisyklės (UNIDROIT Principų 3.10 str.),

kyla klausimas dėl tokio šalių pasirinkimo teisinio vertinimo. Išeitis tokiose

situacijose yra siūloma ganėtinai paprasta. Viena vertus, dėl to, kad

UNIDROIT Principai neturi valstybinei teisei būdingos privalomosios galios,

šalys turi teisę pasirinkti, kad netaikys tam tikrų UNIDROIT Principų nuostatų.

Tačiau jeigu šalys pasirenka UNIDROIT Principus kaip sutarčiai taikytiną

teisę, tačiau tuo pat metu nusprendţia, kad jų imperatyvios taisyklės nebus

taikomos, tuomet šalys iš esmės apriboja visų UNIDROIT Principų kaip

sistemos taikymą savo sutarčiai ir šalių pasirinkimas taikyti UNIDROIT

Principus negali būti pripaţįstamas.151


151 BONELL, Michael Joachim. Soft Law and Party Autonomy: the Case of the UNIDROIT Principles.

Lojola Law Review. 2005, vol. 51, p. 250-251.

78

5. Kertinės Lietuvos sutarčių teisės idėjos

5.1. Sutarties laisvė

Yra teigiama, kad sutarties laisvės principo pagrindu „yra

konstruojamas visas sutarčių teisės institutas“152

. Iš tiesų sutarčių teisė turi

prasmę tik todėl, kad yra pripaţįstama laisvė apsispręsti, sudaryti sutartį ar ne,

jei sudaryti, tai su kuo ir kokiomis sąlygomis. Jeigu tokio apsisprendimo

laisvės nebūtų, susitarimas, kaip kylantis iš šalių valios, netektų savo prasmės,

o kartu išnyktų ir pagrindinis sutarčių teisės tikslas – uţtikrinti laisva valia

sudarytų susitarimų privalomumą. Tačiau sutarties laisvės principas nėra

paprasta ar vienareikšmė teisinė kategorija. Daugeliu aspektų jo analizė

perţengia teisės mokslo ribas. Filosofijos poţiūriu sutarties laisvės principas

gretinamas su laisvės kategorija analizuojant, kiek laisvės suteikia sutarties

laisvės principo visiškas pripaţinimas, ir kiek šio principo apribojimas lemia

laisvės nebuvimą. Laisvė negatyviąja prasme, arba individo laisvė nuo kitų

individų ir valstybės intervencijos į jo reikalus, pagrindţia ir sutarties laisvės

esmę. Būtent taip buvo suvokiama laisvė 18-19 a., kuomet laissez-faire

doktrina reikalavo, jog į sutartinius santykius ir jų reguliavimą valstybė kištųsi

kuo maţiau. Didesnis valstybės reguliavimas reiškė maţėjančią individo laisvę.

Tačiau 20 a. tapo aišku, kad vien apsauga nuo išorinės intervencijos

neuţtikrina individo laisvės. Daugelis problemų, kurias lydi laisvės suvokimas

negatyviąja prasmę, trukdo individo savirealizacijai ir tuo pačiu maţina jo

laisvę. Konkurencijos maţėjimas ir monopolijų įsitvirtinimas, sutarčių

sudarymas pagal standartines sąlygas, paprastai nustatančias atsakomybės

ribojimą, ir kiti vadinamieji išoriniai efektai (angl. externalities) riboja laisvo

pasirinkimo galimybę, o kai kuriais atvejais prekes ir paslaugas daro apskritai

neprieinamas. Todėl laisvę kartais siūloma suvokti ir pozityviąja prasme, kaip

galimybę priimti sprendimus ir veikti nepriklausomai nuo išorinių veiksnių.

152 MIKELĖNAS, Valentinas. Sutarčių teisė: Bendrieji sutarčių teisės klausimai: lyginamoji studija.

Vilnius: Justitia, 1996, p. 41.

79

Siekiant uţtikrinti, kad individai turėtų tokią galimybę, didesnis valstybės

reguliavimas yra pateisinamas ir nebūtinai reiškia laisvės pozityviąja prasme

apribojimą153

.

Psichologijos mokslo poţiūriu ţmogaus galimybes naudotis

sutarties laisve riboja jo paţinimo gebėjimai, kuriuos menkina informacijos

trūkumas ir jos gavimo kaštai, nerealistinis optimizmas, trukdantis įvertinti

riziką, euristinio paţinimo metode slypinčios sisteminės klaidos, todėl ţmogus

laisva valia paremtas pasirinkimas daţnai nėra racionaliausias154

. Todėl

sutarčių teisės nustatyti ribojimai yra pateisinami. Kita vertus, gebėjimą kurti

sutartinius santykius lemia motyvacija, pasiţadėjimas, atsidavimas, saviraiška

ir kiti psichologiniai faktoriai, kurie turi būti įvertinami nustatant sutarties

laisvės apribojimo apimtis. Pavyzdţiui, asmens jausmo, kad jis gali

kontroliuoti savo veiklą, skatinimas yra ţymiai efektyvesnė priemonė

optimizuojanti elgesį sutartiniuose santykiuose, todėl nustatant bet kokius

sutartinių santykių suvarţymus tai turi būti įvertinta155

.

Ekonomikos mokslo postulatai, matyt, labiausiai lėmė sutarties

laisvės principo klestėjimą 18-19 a. Reguliuojamų rinkų teorijos ieškojo būdų,

kaip pašalinti trūkumus, kuriuos kelia nevarţomos laisvės išoriniai efektai

(angl. externalities). Prof. P. S. Atiyah, parašęs garsiąją sutarčių laisvės

analizei skirtą mokslinę studiją „The Rise and Fall of Freedom of Contract“156

,

analizuodamas sutarties laisvės principo reikšmę moderniuoju laikotarpiu,

kuomet sutarties laisvės principo reikšmė didėja, remiasi daugeliu ekonomikos

mokslo teiginių. Anot jo, pro-rinkos ekonomikos šalininkai baigiantis 20 a.

siekė pateisinti naująsias tendencijas, atgaivinančias 19 a. pradţios sutarties

laisvės idėjas. Teigiama, kad ekonomikos krizių prieţastis reikėtų sieti su per

maţa sutarties laisve, kurią riboja monopolijų galia. Nors standartinės sutarties

153 PETTIT, Mark Jr. Freedom, Freedom or Contract, and the „Rise and Fall“. Boston University Law

Review. 1999, vol. 79, p. 263-354. 154

EISENBERG, Melvin Aron. The Limits of Cognition and the Limits of Contract. Stanford Law

Review. 1994-1995, vol. 47, p. 211-259. 155

FELDMAN, Yuval. Control or Security: A Therapeutic Approach to the Freedom of Contract.

Touro Law Review. 2001-2003, vol. 18, p. 503-562. 156

ATIYAH, P. S. The Rise and Fall of Freedom of Contract. Oxford: Oxford University Press, 1979.

80

sąlygos gali būti nesąţiningos, tačiau jos naudojamos dėl elementarių

ekonominių prieţasčių – siekti sutaupyti kaštus, kurie būtų patirti derantis dėl

kiekvienos sutarties atskirai. Atsakomybę ribojančios sąlygos vertinamos kaip

paskirstančios riziką. Jeigu veţėjas apriboja savo atsakomybę ir taip perkelia

riziką uţsakovui, krovinio savininkas, ţinodamas tikrąją krovinio vertę turėtų

pats pasirūpinti krovinio draudimu. Be to, pati įtempta konkurencija, kai

kiekvienas vartotojas tampa svarbus, neleidţia nustatyti nesąţiningų sąlygų

sutartyse ar bent jau siekti jų įgyvendinimo. Šios ekonomikos minties šalininkų

teigimu, nesąţiningų sąlygų kontrolė tik iškraipė atskirus rinkos segmentus ir

nedavė laukiamo efekto, nes stipresnioji šalis gali kompensuoti šiuos

papildomus reikalavimus nustatydama aukštesnę kainą ar tiesiog pereiti į kitą

verslo sritį. Todėl sutarčių teisė turėtų siekti, kad būtų sukuriama kuo daugiau

perskirstymui panaudotinų vertybių, kas geriausiai pasiekiama uţtikrinant

sutarčių įvykdymą taip, kaip jose yra numatoma. Pagaliau, globalėjant

rinkoms, net monopolijos susiduria su kitų multinacionalinių bendrovių

konkurencija, aktyvėjant vartotojų teises atstovaujančioms organizacijoms,

gerėja ir vartotojų turimų teisių suvokimas. Todėl uţuot ribojantis vartotojų

teises, verslas ima jas gera valia plėsti. Prof. P.S. Atiyah teigimu, kita,

priešinga, tendencija 20 a. pabaigoje yra artima 19 a. pab. – 20 a. pradţ.

vyravusioms reguliuojamų rinkų idėjoms, nors ir paremta kitais argumentais.

Rinkos reguliavimo būtinybė yra pateisinama tuo, kad nors rinkos tampa vis

konkurencingesnės, tobulos konkurencijos modelis yra idealus ir niekada

negali būti pasiektas ir jokios konkurencijos skatinimo priemonės negali

uţkirsti kelio „situacinėms“ monopolijoms, kurios susidaro, pavyzdţiui,

tuomet, kai smulkaus prekybininko turima prekyvietė yra nepakeičiama tam

tikroje konkrečioje vietovėje dėl kelionės kaštų. Be to, net jei atsakomybę

ribojančių sąlygų įtraukimas į sutartį gali kenkti jas nustatančiojo reputacijai,

tačiau praktika rodo, kad šios sąlygos vis tiek yra naudojamos, o vartotojai jas

ignoruoja dėl maţos tikimybės, kad jos bus reikšmingos. Ši ekonomikos teorija

taip pat teigia, kad rinkos reguliavimas yra pateisinamas ne tiek silpnesnės

šalies gynimu, bet sutarčių skatinimu. Pavyzdţiui, įprastinės (angl. default)

81

sutarties sąlygos leidţia šalims išvengti sutarčių rengimo kaštų.157

Stebint

nuoseklų sutarties laisvės maţėjimą 20 a. buvo prognozuojama, kad 19

amţiaus sutarties laisvės principas vargu ar apskritai turės reikšmingą

vaidmenį 21 amţiuje158

. Tačiau 20 a. pabaigoje išryškėjusios tendencijos

leidţia teigti, kad sutarties laisvė tampa vis svarbesnė. Viena vertus, pradėta

suvokti gerovės valstybės idėjos ribas, kita vertus pasikeitusi ekonominės

sistemos prigimtis (multinacionalinių bendrovių kūrimasis, globalėjanti

tarptautinė prekyba, informacinių technologijų revoliucija, internetas) vis

labiau riboja valstybės galimybes reguliuoti ekonominius procesus, kas lemia

didesnę laisve ir sutarties laisvę159

.

Sociologijos mokslas, remdamasis kelių dešimtmečių empiriniais

stebėjimais, 20 a. pabaigoje ėmė abejoti tuo, kiek reikšminga yra sutarties

laisvė ir apskritai pati sutarčių teisė. Daţnai paţeidus sutartį šalys nesiekia tuoj

pat apsaugoti savo interesų imdamosios teisinės gynybos priemonių, šalys

sudaro sutartis, kurias jų teisiniai patarėjai vertina kaip teisiškai

neįgyvendinamas, daugelis sutarčių yra vykdomos net kai viena iš šalių patiria

finansinių nuostolių. Tokie elgesio sutartiniuose santykiuose empiriniai

pavyzdţiai stebina iracionalumu, tačiau kita vertus, verčia ieškoti paaiškinimo,

kodėl rinkos dalyviai taip menkai vertina sutartinių santykių formalizavimą.

Šalis, sudariusias sutartį, visuomet sieja platesni tarpusavio verslo ar kitokie

visuomeniniai santykiai bei neformalūs ryšiai. Sudaryta sutartis taip pat reiškia

ekonominį sandėrį, kurio šalys siekia asmeninių ekonominių interesų, kuriais

remiantis vertinamas ir prognozuojamas elgesys sutartiniuose santykiuose.

Pagaliau pasirašyta formalioji sutartis išreiškia teisinį šalių santykių vertinimą,

kuris paprastai yra savarankiškas ir neatsiţvelgia į pirmuosius du aspektus.

Visi šie trys sutartinių santykių lygmenys sudaro atskiras normatyvines

sistemas ir šalys siekia derinti su jomis savo elgęsi. Todėl, pavyzdţiui, šalis

157 ATIYAH, P. S.; SMITH, Stephen A. Atiyah„s Introduction to the Law of Contract. 6

th ed. Oxford:

Oxford University Press, 2005, p. 16-20. 158

GILMORE, Grant. Introduction to Havinghurst„s Limitations Upon Freedom of Contract. Arizona

State Law Journal. 1979, vol. 165-165. 159

CHRENKOFF, Arthur. Freedom of Contract: A New Look at the History and Future of the Idea.

Australan Journal of Legal Philosophy. 1996, vol. 21, p. 54-55.

82

siekdama išsaugoti gerus verslo santykius yra pasirengusi įvykdyti sutartį, nors

tai jai tapo nebenaudinga, ir nesiimti teisinės savo interesų gynybos160

. Šios

normatyvinės sistemos varţo šalių autonomiją, nes išreiškia visai kitokią

sutartinių santykių sampratą. Daugėjančios elgesio standartų sistemos, tiek

kylančios iš įstatymų, tiek iš savireguliacijos ar etikos, riboja laisvą

apsisprendimą. Įstatymų leidyba, anksčiau apsiribojusi bendraisiais elgesio

principais (sąţiningumu, protingumu, rūpestingumu), imasi naujų kategorijų

(piktnaudţiavimas dominuojančia padėtimi, piktnaudţiavimas ekonominiu

priklausomumu, interesų konfliktų ribojimas) ir detalių taisyklių,

nebenustatančių konkrečias sutartines pareigas, bet kontroliuojančių šalių

elgesį. Konkretus elgesys ikisutartiniuose santykiuose (informacijos

suteikimas, išankstinis sutarties dokumento pateikimas, interesų konflikto

atskleidimas ir pan.) turi didesnę reikšme nei bendroji pareiga derėtis

sąţiningai. 2005 m. geguţės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva

2005/29/EB dėl nesąţiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atţvilgiu

vidaus rinkoje161

atspindi būtent tokį reguliavimo būdą162

.

Kaip matyti, sutarties laisvė nėra grynai teisinė kategorija.

Galimybei pasirinkti sudaryti sutartį ar ne, su kuo ją sudaryti ir kokio turinio,

yra nustatomos įvairiausios ribos. Kokios apimties yra šie apribojimai ir kiek

laisvės jie palieka priklauso nuo to, kokį ekonominį, filosofinį, psichologinį

pagrindą jie turi. Teisiniu poţiūriu svarbu tai, kad sutarčių teisės nustatyti

sutarties laisvės ribojimai yra išskaidyti įvairiausiuose institutuose nuo sutarties

sudarymo (įskaitant ikisutartinius santykius) iki jos galiojimo, turinio,

aiškinimo, vykdymo. Todėl nepaisant sutarties laisvės apimties skirtumų,

kuriuos lemia įvairių mokslo šakų siūloma argumentų įvairovė, egzistuoja šio

kertinio sutarčių teisės principo apimties vienodinimo galimybė, vienodinant

bendrosios sutarčių teisės nustatomus sutarties laisvės principo ribojimus.

160 COLLINS, Hugh. Regulating Contracts. New York: Oxford University Press, 1999, p. 127-132.

161 Oficialusis leidinys L 149 , 2005-06-11 p. 22 – 39.

162 ALPA, Guido. Harmonisation of and Codification in European Contract Law. In VOGENAUER,

Stefan; and WEATHERILL, Stephen. The Harmonisation of European Contract Law: Implications for

European Private Laws, Business and Legal Practice. Oxford and Portland: Hart Publishing, 2006, p.

152-156.

83

Visų bendrosios sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvų sukurtos

taisyklių sistemos įtvirtina sutarties laisvės principą kaip bendrąją taisyklę.

Tiek UNIDROIT Principų 1.1 str., Europos Sutarčių teisės principų 1:102 str.

yra nustatyta, kad šalys yra laisvos sudaryti sutartį ir nustatyt jos turinį. Prof.

Gandolfi vadovaujant parengtas Europos sutarčių kodekso 2 str. taip pat

nustato, kad šalys gali laisvai nustatyti sutarties turinį. Europos sutarčių teisės

principų 1:102 str. sutarties laisvės ribas, kurias nubrėţia sąţiningumo

principas bei imperatyvios teisės normos, nustato kaip sudėtinį principo

elementą. Tuo tarpu UNIDROIT Principuose sutarties laisvės principas,

įtvirtintas pačiame pirmajame straipsnyje, nusako tik laisvę sudaryti sutartis ir

nustatyti jų turinį. Be abejo, kaip ir Europos sutarčių teisės principai,

UNIDROIT Principai pagrindinius sutarties laisvės ribojimus sieja su

sąţiningumo reikalavimais bei imperatyviomis normomis, tačiau iš šių

skirtingų akcentų yra matyti, kad UNIDROIT Principuose sutarties laisvė

vaidina svarbesnį vaidmenį, pabrėţiant, jog sutarties laisvė yra pagrindinė

sąlyga, kuriai esant įmanomi efektyvūs mainai, perţengiantys valstybių sienas.

UNIDROIT Principų 1 str. komentare nurodoma, kad laisvo prekių judėjimo

uţtikrinimas, nediskriminacijos reikalavimai sudarant sutartis, pareigos

sudaryti sutartį nustatymas išeina uţ UNIDROIT Principų dalyko ribų, nes šie

klausimai įvairiose valstybėse yra sprendţiami gana skirtingai. UNIDROIT

Principai nepateikia sprendimų, kada turėtų būti nustatyta pareiga sudaryti

sutartį, ypač tuose rinkos sektoriuose, kur konkurencijos nėra arba ji yra labai

ribota. Šie klausimai paliekami spręsti kiekvienos valstybės nacionalinei teisei.

Šių sutarties laisvės ribojimo aspektų nereguliuoja ir Europos sutarčių teisės

principai apsiribodami nuoroda į valstybių imperatyviąsias teisės normas. Dėl

tų pačių prieţasčių (itin skirtingo teisinio reguliavimo įvairiose valstybės),

sutarties negaliojimas dėl prieštaravimo viešajai tvarkai, moralei,

imperatyvioms normoms taip pat išeina uţ UNIDROIT Principų ribų. Todėl iš

esmės UNIDROIT Principų 1.1 str. nustato tik du sutarties laisvės aspektus –

laisvę apsispręsti sudaryti sutartį ar ne, ir laisvę nustatyti sutarties turinį, tačiau

laisvė nuspręsti, su kuo sudaryti sutartį (tiksliau jos ribojimai) yra paliekami

84

valstybių nacionalinei teisei163

. Tačiau kita vertus, UNIDROIT Principai

nustato daugelį tipinių sutarties laisvės ribojimo instrumentų, susiformavusių

per šio principo raidos laikotarpius - esminė šalių nelygybė, siurprizinių

standartinių sąlygų kontrolė, ekonominis spaudimas, kaip sutarties negaliojimo

pagrindas, galimybė riboti netesybų dydį ir pan. Analizuojant Lietuvos

Civilinio kodekso 6.155 str. yra matyti, kad sutarties laisvės principo

formuluotė yra tokia pati kaip ir UNIDROIT Principų 1.1 str., tačiau ji apima ir

dar vieną sutarties laisvės aspektą – teisę sudaryti kodekso nenumatytas

sutartis, jeigu tai neprieštarauja įstatymams. Kadangi UNIDROIT Principai

skirti bendriesiems sutarčių teisės klausimams, o Civilinis kodeksas taip pat

nustato specialų atskirtų sutarčių rūšių teisinį reguliavimą, toks papildymas yra

visiškai suprantamas. Bet kokiu atveju, galima konstatuoti, kad Civilinio

kodekso 6.153 str. įtvirtintas sutarties laisvės principas yra suformuluotas pagal

UNIDROIT Principų 1.1 str.164

, todėl jo apimtis, laipsnis ir jo ribojimai turi

būti analizuojami remiantis UNIDROIT Principais.

Valstybėse, kur privatinė teisė yra kodifikuota, sutarties laisvės

principas yra pripaţįstamas, tačiau nėra tiesiogiai įvardijimas kodeksuose. Tai

yra visiškai suprantama turint omeny, jog daugelis 19 a. kodifikacijų buvo

rengiamos kaip tik sutarties laisvės principo ir valios autonomijos klestėjimo

laikotarpiu, todėl jo egzistavimas ir pripaţinimas visiškai nepriklausė nuo to, ar

bus šis principas įvardijamas įstatyme. Daugelis naujųjų kodifikacijų (pvz.

Olandijos civilinis kodeksas) taip pat neįvardija šio teisės principo, tačiau

paprastai apibrėţia sutarties šalių laisvės nustatyti sutarties turinį ribas. Tuo

tarpu sutarties laisvės principas yra aiškiai įtvirtinimas Lietuvos civiliniame

kodekse, kas buvo būtina atsiţvelgiant į istorines prielaidas. Iki

nepriklausomybės atkūrimo galiojusiame 1964 m. civiliniame kodekse

sutarties laisvės principas nebuvo pripaţįstamas. Ţinoma, privatūs asmenys

nebuvo verčiami sudaryti sutartis prievarta, buvo nustatyti sutarties


164 MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga.

Prievolių teisė I. Vilnius: Justitia, 2003, p. 194.

85

negaliojimo dėl klaidos, apgaulės, smurto pagrindai. Tačiau socialistinė ūkio

sistema ir socialistinė gamybos įrankių bei priemonių nuosavybė iš esmės

sutarties laisvės principą darė nereikalingu, juolab, kad sutarties atsiradimo

pagrindas paprastai buvo ne šalių susitarimas, o „planinė uţduotis“.165

Sutarties

laisvės kaip tam tikros individo laisvės pripaţinimas apskritai sunkiai derėjo su

kolektyvistine komunizmo ideologija. Todėl šiuo laikotarpiu sutarties laisvė iš

esmės neegzistavo166

. Atkūrus nepriklausomybę iš esmės pasikeitė ekonominė

ir socialinė sankloda, todėl privačia nuosavybe ir rinkos ekonomika pagrįsti

civiliniai santykiai nebuvo įmanomi nepripaţįstant sutarties laisvės principo.

Per dešimti metų nuo nepriklausomybės atkūrimo iki naujojo civilinio kodekso

įsigaliojimo sutarties laisvės principas buvo pripaţįstamas nepaisant to, kad jis

nebuvo aiškiai įvardintas įstatymais.167

Tačiau sutarčių teisė per šį laikotarpį

nebuvo nubrėţusi aiškių šio principo ribų. Viena vertus, iš esmės

nepasikeitusios išliko galioti daugelis senųjų teisės normų, pavyzdţiui, sutarčių

negaliojimo pagrindus nustatančios normos, tarp kurių buvo ir taisyklė,

pripaţinusi niekinėmis tas sutartis, kurios „neatitiko“ įstatymų reikalavimų.

Aktyvėjant įstatymų leidybai ir daugėjant įstatymų šios taisyklės taikymas tapo

itin problematiškas168

. Kita vertus, nebuvo tokių taisyklių, kurios aiškiai

apibrėţtų standartinių sutarties sąlygų naudojimo apribojimus, atsakomybę

ribojančių sąlygų ribas, vartotojų teisių apsaugą, monopolinių įmonių pareigą

sudaryti sutartis dėl jų parduodamų prekių ar teikiamų paslaugų su bet kuriuo

besikreipiančiu asmeniu ir pan. Todėl 2001 m. Civilinio kodekso 6.156

straipsnyje sutarties laisvės principas įtvirtinamas neapsiribojant jo įvardijimu,

kaip kad UNIDROIT Principų 1.1 str., bet taip pat išplėtojamas šio principo

165 ŢERUOLIS, J.; ČAPSKIS, M. Lietuvos TSR Civilinio kodekso komentaras. Vilnius: Mintis, 1976,

p. 9-10, 38-47, 166

MIKELĖNAS, Valentinas; MIKELĖNIENĖ, Dalia. International Encyclopaedia of Laws.

Lithuania. Contracts – Suppl. 38. S.l.: Kluwer Law International, 2004, p. 44. 167

STASKONIS, V. (atsakingas redaktorius). Civilinė teisė. Kaunas: Vijusia, 1997, p. 29, 379-380. 168

Šio straipsnio taikymo problemas pirmiausia ėmė spręsti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

formuojama praktika, tačiau reikia pastebėti, kad nutartis, kurioje 1964 m. Civilinio kodekso 47 str.

vartojamas terminas „įstatymo reikalavimai“ remiantis sisteminiu, istoriniu teisės aiškinimo metodais

buvo interpretuojamas kaip ţymintis imperatyvius įstatymo reikalavimus, buvo priimta tik praėjus

dešimčiai metų po nepriklausomybės atkūrimo. Ţr. 2000 m. spalio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-905/2000 UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kiti.

86

turinys bei apibrėţiamos bendrosios principo ribos, kas turėtų sudaryti sąlygas

tinkamam šio principo bei jo ribų suvokimui169

.

Kaip minėta, Lietuvos civilinio kodekso 6.153 str. įtvirtinta

sutarties laisvės principo formuluotė yra sumodeliuota pagal tai, kaip šio

principo esmė yra apibrėţiama UNIDROIT Principų 1.1 str. Tačiau galima

pastebėti, kad daugelis sutarties laisvės principą ribojančių nuostatų Lietuvos

Civiliniame kodekse taip pat yra perkeltos iš UNIDROIT Principų. Paprastai

sutarties laisvę ribojančiomis yra laikomos nuostatos, leidţiančios atsisakyti

pripaţinti sutarties privalomumą, kai sutartis sudaroma esant apgaulei,

grasinimui, suklydimui, taip pat, kai sutartis sudaroma įtraukiant siurprizines

nuostatas į standartines sąlygas, nustatant pernelyg didelius atsakomybės

apribojimus, netesybas, esant esminei šalių įsipareigojimų nelygybei, arba, kai

sutarties įvykdymas vienai iš šalių ypatingai pasunkėja170

. Visos čia išvardintos

UNIDROIT Principų nuostatos turi savo atitikmenis Lietuvos Civiliniame

kodekse. Šalia to, Civilinis kodeksas numato viešosios sutarties institutą,

ribojantį galimybę nuspręsti sudaryti sutarti, ar nesudaryti, tais atvejais, kai

siūlomos prekės ar paslaugos yra gyvybiškai svarbios kiekvienam įgijėjui ir yra

tiekiamos ar teikiamos monopolinėje rinkoje. Kadangi daugelis šių nuostatų

yra susijusios su sutarčių galiojimo, turinio, taip pat vykdymo, nevykdymo

teisiniais padariniais, todėl šios sutarčių laisvės ribas apibrėţiančios normos

bus detaliau analizuojamos ne šiame, o kituose atitinkamuose skyriuose.

Sutarties laisvę riboja ir daugelis kitų normų, susijusių su vartotojų teisių

apsauga, viešosiomis sutartimis, sutarčių prieštaravimu moralės normoms,

tačiau, kaip minėta, šie sutarčių teisės klausimai kol kas nėra vienodinami.

Vartotojų sutarčių teisinis reguliavimas, iš esmės pagrįstas specialiomis

taisyklėmis, paprastai išeina iš bendrosios sutarčių teisės ribų, todėl vartotojų

sutarčių teisė taip pat gali būti tik atskiros analizės objektas.


170 LOOKOFSKY, išnaša 107, p. 494-495.

87

5.2. Sąžiningumas

Vienas iš pozityviosios (rašytinės) teisės bruoţų yra jos vidinė

logika, sistemiškumas, išsamumas, kuris turi uţtikrinti teisinį apibrėţtumą.

Labiausiai šias charakteristikas teisės sistema atitinka tada, kai teisės normos

yra sisteminamos jungiant teisės normas į vientisą teisės aktą, išdėstant jas

pagal reguliuojamų santykių rūšis, abstraktumo lygį, kitaip tariant – tada, kai

teisė yra kodifikuota. Kodifikuojant teisę siekiama suformuluoti ir išdėstyti

teisines taisykles taip, kad pasitelkiant šių taisyklių sistemą būtų galima

išspręsti bet kokį teisinį klausimą, kad bet kurioje situacijoje būtų ţinoma, kaip

turi būti elgiamasi. Tam reikalingos bendro pobūdţio taisyklės, kurios galėtų

būti pritaikomos begaliniam skaičiui panašių faktinių situacijų171

. Tačiau kad ir

kokia visaapimanti ir sistematizuota būtų rašytinė teisė, jokia kodifikacija

negali išvengti teisės spragų, kurioms uţpildyti nepakanka plėtoti esamas

bendrąsias taisykles. Todėl kiekvienos teisinės sistemos rėmuose yra ieškoma

būdų, kaip rasti išeitį situacijoje, kurios neišsprendţia esami įstatymai, arba

kurios sprendimas pagal esamą rašytinę teisę būtų akivaizdţiai nesuderinamas

su tuo, ką galima būtų laikyti teisinga. Lyginamoji ir istorinė sąţiningumo

principo analizė rodo, kad sąţiningumo principas buvo kaip tik ta priemonė,

kuri leido taisyti kodifikuotų teisės sistemų trūkumus.

5.2.1. Lyginamieji aspektai

Sąţiningumo principo, kaip ir visos civilinės teisės institutų

uţuomazgų paprastai ieškoma Romėnų teisėje. Romėnų teisės išplėtota bona

fides doktrina leido ištaisyti tuos trūkumus, kuriuos sąlygojo stricti iuris

iudicium proceso grieţtumas. Exceptio doli elementas bonae fidei iudicia

procese, reikalavęs ieškinyje nurodyti ieškovo sąţiningą elgesį kaip sąlygą

ieškiniui patenkinti, tuo pačiu suteikė ginčą sprendţiančiam teisėjui plačią

171 KÖTZ, Heinz. Taking Civil Codes Less Seriously. The Modern Law Review, 1987 January, vol. 50,

p. 3.

88

diskreciją įvertinti visas reikšmingas bylos aplinkybes ir priimti teisingą

sprendimą. Bendrosios Bonum et aequum kategorijos buvo naudojamos

tuomet, kai ius civile pateikiami grieţti ir pasenę sprendimai buvo aiškiai

neteisingi ir turėjo būti koreguojami. Šios bendrosios teisinės konstrukcijos

leido kodifikuotai Romėnų teisei būti dinamiškai, atsiţvelgti į besikeičiančias

gyvenimo sąlygas ir išspręsti naujas teisines problemas taip, kad sprendimais

būtų pasitikima kaip teisingais ir sąţiningais. Dėl šių prieţasčių Romėnų teisė

išliko tokia įtakinga šiuolaikinės teisės vystymuisi ir būtent šios sąţiningumo

kategorijos, kurias vienaip ar kitaip pripaţįsta visos šių laikų kodifikacijos,

leido kodifikuotai teisei plėtotis ir nepasenti172

.

Panašiais į šiuos Romėnų teisės principus buvo pagrįstos

Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Olandijos ir daugelis kitų kodifikacijų.

Vokietijos civilinio kodekso 157 str., 242 str. įtvirtinantys Treu und Glauben

reikalavimą, kurio turi būti laikomasi aiškinant sutartis ir vykdant prievoles,

leido ištaisyti tuos trūkumus, kurie buvo uţkoduoti civiliniame kodekse ir dėl

kurių gyvenimiškose situacijose nebuvo galima priimti adekvačių sprendimų.

Taip pat šis principas buvo pagrindas išplėtoti naujus teisės institutus, kurių

kodekso rengėjai negalėjo numatyti ir įsivaizduoti. Pirmiausias ir ryškiausias

pavyzdys yra tai, kaip remiantis civilinio kodekso 242 str. buvo išspręstos

problemos, kurias sukėlė Vokietijos markės hiperinfliacija pasibaigus

Pirmajam Pasauliniam karui. Vokietijos imperijos teismas atsisakė taikyti

tuometinių įstatymų nustatytą piniginės prievolės nominalumo principą tiek,

kiek skolininko prievolės įvykdymas yra nesuderinamas su sąţiningumo

principu. Šiose bylose teismai priskirdami sau teisę koreguoti šalių sudarytą

sutartį net gi leido sau nustatyti naująjį valiutos kursą. Toks teismo ţingsnis

buvo itin aštriai kritikuojamas, matant pavojų, kokį gali kelti Treu und

Glauben principo peraugimas į neribotą teismo diskreciją. Todėl šį principą ir

iš jo kylančias teisines doktrinas buvo mėginama struktūrizuoti, apriboti jį

172 SCHERMAIER, Martin Josef. Bona fides in Roman contract law. In ZIMMERMANN, Reinhard;

WHITTAKER, Simon. Good Faith in European Contract Law. Cambridge: Cambridge University

Press, 2000, p. 63-92.

89

aiškiomis funkcijomis, kurioms jis gali būti naudojamas. Nesuskaičiuojama

teismų praktikos gausa taikant šį principą buvo apibendrinama ir grupuojama į

tam tikras panašių bylų kategorijas (taip vadinama Fallgruppen). Tokio

praktikos sisteminimo metu teisės doktrina išplėtojo tris pagrindines funkcijas,

priskiriamas Treu und Glauben principui. Pirmiausia, civilinio kodekso 242 str.

buvo vertinamas kaip papildantis įvairias teisės normas (supplendi causa).

Sutarties šalims buvo priskiriamos antrinės, papildomos pareigos kooperuotis,

atskleisti informaciją, dokumentuoti sutarties vykdymo eigą ir pan., šalia tų,

kurios buvo numatytos pačioje sutartyje. Kita funkcija, priskiriama 242 str.

esmei buvo sutartinių teisių apribojimas, iš esmės reiškiantis draudimą

piktnaudţiauti teise (rechtsmißbrauch) ar įgyvendinti teisę neleistinu būdu

(unzulässige Rechtsausübung). Trečioji funkciją, kuri priskiriama 242 str. yra

ištaisomoji, suteikianti teisę teismui koreguoti sutartį atsiţvelgiant į

pasikeitusias aplinkybes. Remiantis 242 str. buvo išplėtotos tokios naujos

doktrinos kaip culpa in contrahendo, standartinių sąlygų teisminė kontrolė,

susijusių sutarčių doktrina (Einewndungdurchgriff), kuri suteikė teisę lizingo

gavėjui remtis pirkimo-pardavimo sutarties neįvykdymu prieš lizingo davėją,

ir, vienas iš naujausių pavyzdţių, – šeimos narių sutartines prievoles

uţtikrinančių sandorių pripaţinimas negaliojančiais, kai šeimos nario

laidavimas uţ kitą šeimos narį sukelia itin neigiamas pasekmes šeimos

turtiniams interesams173

. Vokietijos teisės doktrina Treu und Glauben principą

apibrėţia kaip elgesio standartą, su kuriuo šalis turi derinti savo poelgius ir

pagal kurį šalies elgesys yra vertintinas. Šis standartas reikalauja elgtis

garbingai, lojaliai, apgalvotai, paisyti kitos šalies interesų, gerbti pagrįstą

pasitikėjimą. Tokiu būdu sąţiningumo principas apibrėţiamas objektyviąja

prasme ir Treu und Glauben išreiškia būtent objektyvųjį sąţiningumą, kuris

atskiriamas nuo kitos teisinės kategorijos – guter Glaube, ţyminčios

subjektyvųjį sąţiningumą. Subjektyvusis sąţiningumas yra susijęs su asmens

173 HESSELINK, Martijn W. The Horizontal Effect of Social Rights in European Contract Law. In

HESSELINK, Martijn W. The New European Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer

Law International, 2002, p. 185-186.

90

ţinojimu tam tikrų aplinkybių, nuo ko priklauso to asmens elgesio teisinis

vertinimas. Paprastai sąţiningumas subjektyviąja prasme lemia tai, kad tam

tikro veiksmo teisinės pasekmės bus pripaţįstamos atsiţvelgiant į tai, ar asmuo

ţinojo tam tikras reikšmingas aplinkybes ar ne. Klasikinis subjektyvaus

sąţiningumo pavyzdys yra daikto įgijėjo sąţiningumo vertinimas. Jei įgijėjas

ţino, kad perka daiktą iš asmens, neturinčio teisės jį perleisti, tuomet jo elgesys

yra nesąţiningas subjektyviąja prasme ir nuosavybės teisė tokiam įgijėjui

nebus pripaţįstama174

.

Olandijos teisė taip pat pripaţįsta sąţiningumo principą. Olandijos

civilinio kodekso 6:2 str. įpareigoja prievolės šalis elgtis protingai ir teisingai

(redelijkheid en billijkheid) ir riboja bet kokių iš įstatymų, papročių ar teisinių

veiksmų kylančių normų taikymą, jei tai būtų nesuderinama su sąţiningumu.

Tai yra objektyvus sąţiningo elgesio standartas. Olandijos teisės doktrina taip

pat išskiria ir subjektyvųjį sąţiningumą – elgesio vertinimą pagal tai, ar asmuo

subjektyviai ţino tam tikras aplinkybes. Paprastai šis ţinojimo kriterijus

taikomas įgijėjo sąţiningumui vertinti. Tačiau sąţiningumas subjektyviąja

prasme taip pat turi ir objektyvųjį elementą, nustatantį šaliai pareigą domėtis

bei leidţiantį vertinti elgesį ir pagal tai, ar asmuo turėjo ţinoti tam tikras

reikšmingas aplinkybes. Olandijos teisės doktrina sąţiningumo principui

priskiria tris funkcijas. Pirmiausia, sąţiningumas papildo šalių sutartines

pareigas (aanvullende werking) ir įpareigoja šalis įvykdyti ne tik tai, kas

tiesiogiai sutartyje numatyta. Sąţiningumo principas taip pat atlieka

ribojančiąją funkciją (beperkende werking), kuri leidţia netaikyti šalių

santykiams teisės normos, jeigu tai prieštarautų sąţiningumui. Ši funkcija

leidţia nukrypti nuo taikytinos teisės normos, net jeigu ji yra imperatyvi.

174 Plačiau apie Vokietijos civilinio kodekso 242 str. istorinę plėtrą bei prasmę ţr. WHITTAKER,

Simon; ZIMMERMANN, Reinhard. Good faith in European contract law: surveying the legal

landscape. In ZIMMERMANN, Reinhard; WHITTAKER, Simon. Good Faith in European Contract

Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2000, p. 18-32.

91

Trečioji sąţiningumo funkcija yra interpretavimo, kuri reikalauja aiškinti

sutartis sąţiningai175

.

Prancūzijos civilinio kodekso 1134 str. 3 d. reikalauja vykdyti

sutartis sąţiningai (de bonne foi). Nors civiliniame kodekse yra aiškiai

reikalaujama laikytis sąţiningumo tik vykdant sutartis, tačiau netiesiogiai

sąţiningumo reikalavimai išplečiami ir sutarčių sudarymo stadijai pasitelkiant

sutarčių negaliojimo pagrindus – apgaulę (dol), prievartą (violence), klaidą

(erreur). Civilinio kodekso 1135 str. reikalauja, kad šalys atliktų ne tik tai, kas

tiesiogiai sutartyje numatyta, bet ir tai, ko reikalauja teisingumas, paprotys ar

įstatymas. Remiantis šiomis nuostatomis Prancūzijos teisė išplėtojo tokias

papildomas pareigas kaip pareigą suteikti informaciją, pareigą kooperuotis

vykdant sutartį. Tačiau Prancūzijos teismų praktikoje labai retai buvo

remiamasi teisingumo ar sąţiningumo reikalavimais, nustatant sutartinių

įsipareigojimų turinį, ir dėmesys buvo koncentruojamas į valios autonomiją176

.

Prancūzijos teisės doktrinoje nėra vieningos nuomonės dėl to, ar sąţiningumas

sudaro savarankišką teisės principą, ar tėra tik techninė nuostata, neturinti

reikšmingo turinio. Vieni (Jacques Flour, Jean-Luc Aubert) laiko, jog

sąţiningumo principas kelia grėsmę teisiniam aiškumui ir tikrumui, kiti mano,

kad sutartis yra maţa partnerystė, suformuojanti mikrokosmosą, kuriame šalys

turi siekti bendrų tikslų, išreiškiančių individualių tikslų visumą (Réné

Demogue). Nepaisant skirtingo vertinimo dėl sąţiningumo principo vaidmens,

galima pastebėti, kad Prancūzijos teisėje taip pat yra pripaţįstami funkciniai

ekvivalentai kitose valstybėse esančioms sąţiningumo principo funkcijoms.

Sutartiniai santykiai gali būti papildomi tomis pareigomis, kurios nors

nenumatytos sutartyje, bet išplaukia iš įstatymo, papročio ar teisingumo, kam

tiesioginį pagrindą suteikia Prancūzijos civilinio kodekso 1135 str. (pareiga

informuoti, pareiga kooperuotis). Piktnaudţiavimo teise doktrina leidţia

koreguoti sutartį, pripaţįstant negaliojančiomis nesąţiningas sutarties sąlygas

175 HARTKAMP, Arthur S. Judicial Discretion Under the New Civil Code. American Journal of

Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 554-557. 176

NICHOLAS, Barry. The French Law of Contract. 2nd

ed. New York: Oxford University Press,

2005, p. 153-154.

92

(clauses abusives) ir iš esmės atlieka tą pačią funkciją, kurią kitų minėtų

valstybių teisė laiko ištaisomąja sąţiningumo funkcija177

.

5.2.2. Principo funkcijos

Aptarti sąţiningumo principo doktrinų pavyzdţiai minėtose

valstybėse rodo, jog nepaisant to, kad kodifikuota teisė suteikia galimybę

teisiškai išspręsti daugelį įvairiausių situacijų ieškant tiesioginio atsakymo

sisteminiame teisės normų rinkinyje, sąţiningumo principas leidţia teismams

plėtoti rašytinę teisę ir pašalinti jos trūkumus, kai turi būti pasiektas teisingas

sprendimas, o esamos teisės normos jo tiesiogiai nepateikia. Todėl

sąţiningumo principas kodifikuotos teisės sistemose atlieka labai svarbų

vaidmenį išsprendţiant priešpriešą tarp teismo, kaip mechaniškai taikančio

teisę, ir teismo, kuriančio teisę. Civilinės teisės kodeksai buvo laikomi išsamia

pozityviosios teisės sistema ir Švietimo idėjomis paremta valdţių atskyrimo

doktrina vertė teismus tik taikyti teisę, ieškant teisės normų jau esamoje teisės

sistemoje. Tačiau reali praktika rodo, kad net kodifikuotos teisės valstybėse

teismai neišvengiamai kuria, plėtoja teisę. Teisės norma paprastai nurodo, koks

teisinis rezultatas turi būti esant tam tikriems faktams. Tačiau taikant

abstrakčias taisykles konkretiems faktams daţnai pasirodo, jog normos

konstrukcijoje numatyti faktai nėra tokie, kurie atitiktų konkrečios situacijos

aplinkybes. Kita vertus, ne visi teisės normoje numatyti faktai gali būti įvykę,

arba priešingai, gali būti tokių papildomų aplinkybių, kurios net esant visiems

kitiems teisės normoje numatytiems faktams, negali lemti tų teisinių pasekmių,

kurias numato teisės norma. Tačiau visais šiais atvejais teismas negali

atsisakyti vykdyti teisingumo ir privalo išspręsti ginčą atitinkamai

interpretuodamas, papildydamas ir pataisydamas esamą teisę178

. Būtent taip

pretoriai Romėnų teisės laikais išplėtojo ius honorarium (pretorių teisę), kuri

177 WHITTAKER; ZIMMERMANN, išnaša 174, p. 32-39.

178 HESSELINK, Martijn W. The Concept of Good Faith. In HESSELINK, Martijn W. The New

European Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 210-213.

93

kompensavo grieţtosios ius civile trūkumus. Ţymus Romėnų teisininkas

Aemilius Papinianus apibūdino ius pretorium būtent per šias tris funkcijas:

„Ius praetorium est, quod praetores introduxerunt adiuvandi vel supplendi vel

corrigendi iuris civilis gratia propter utilitatem publicam.“179

, o imperatoriaus

Flavius Marcianus ţodţiais tariant pretorių išplėtota ius honorarium buvo ius

civilis gyvasis balsas („Nam et ipsum ius honorarium viva vox est iuris

civilis“)180

. Todėl nors švietimo, pozityvizmo idėjos ribojo teismų kūrybišką

teisės taikymą, sąţiningumo principas buvo priemonė, leidusi teismams vystyti

kodifikuotą teisę. Dėl to šiuolaikinės teisės teoretikai ima apskritai abejoti

sąţiningumo principo, kaip normatyvinės teisinės konstrukcijos, reikalingumu

ir net egzistavimu bei sąţiningumo doktriną laiko priedanga, kuria

maskuodamiesi teismai iš tikrųjų plėtoja ir kuria teisę181

. Šiuos samprotavimus

patvirtina Anglijos bendrosios teisės sistemos pavyzdys, kurioje bendroji

sąţiningumo principo kategorija yra nepripaţįstama. Tokio bendrojo

sąţiningumo principo, kurio pagrindu teismai galėtų uţpildyti teisės spragas ir

kurti naujas taisykles naujoms, iki tol neţinotoms situacijoms išspręsti, visiškai

nereikia, nes savo esme bendroji teisė ir yra pačių teismų sukurta ir išplėtota

teisė. Paţymėtina ir tai, kad Anglijos, nors ir atskirtos nuo kontinento, teisės

raida buvo labai panaši į ius honorarium suformavimą kompensuojant ius

civile nelankstumą ir kitus trūkumus. Anglijos bendroji teisė taip pat nebuvo

pakankama dėl jos konservatyvumo ir nelankstumo, todėl Lordo Kanclerio

administruojama teisingumo teisė (equity) suteikė galimybę pareikšti tokius

ieškinius, kurių nepripaţino bendroji teisė. Teisingumo teisė gynybą suteikė tik

tiems, kurie jos siekė „švariomis rankomis“ (Romėnų teisės exceptio doli

atitikmuo)182

.

179 Dig.1.1.7.1

180 Dig. 1.1.8.

181 HESSELINK, išnaša 178, p. 210-222 / WHITTAKER; ZIMMERMANN, išnaša 174, p. 26, 32 /

DUNCAN, Kennedy. The Political Stakes in “Merely Technical” Issues of Contract Law. European

Review of Private Law, 2002, vol. 10, p. 18-20. 182

GOODE, Roy. The Concept of Good Faith in English Law. Centro di studi e ricerche di diritto

comparato e straniero. Roma, 1992, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą:

<http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/02goode.pdf>, p. 5.

94

Ţinoma, poţiūris į sąţiningumo principą kaip priemonę (ar

priedangą) teismams kurti ir plėtoti teisę tuomet, kai tai yra reikalinga, per

daug supaprastina problemą. Tokiu atveju pakaktų tiesiog nustatyti, kad

teismai privalo, vadovaudamiesi sąţiningumu, kurti naujas taisykles, kai

galiojanti rašytinė teisė nepateikia aiškaus atsakymo. Tačiau reakcija į tai

pirmiausia būtų paremta argumentais, jog teisėjų diskrecija turi būti ribojama,

nes priešingu atveju teisė netektų apibrėţtumo ir tikrumo. Sąţiningumo

principo problematika taip pat apima ir tokias konceptualias priešpriešas kaip

teisės lankstumas ir pastovumas, teismo ir įstatymų leidėjo kompetencija,

individualizmas ir solidarumas, kurias išspręsti, istorija rodo, nėra taip

paprasta183

.

5.2.3. Principo turinys Lietuvos sutarčių teisėje

Sąţiningumo principo įtvirtinimas Lietuvos teisėje buvo viena iš

esminių 2001 m. Civilinio kodekso naujovių. Lietuvos teismų praktikoje jau iki

Civilinio kodekso įsigaliojimo šiuo principu buvo remiamasi, todėl ši teisinė

kategorija nebuvo visiškai nauja, tačiau įstatymo lygmenyje tai neabejotinai

buvo principinė naujovė. Šiandien dar nėra lengva pasakyti, kokio turinio yra

šis teisės principas ir kokią reikšmę jis turi Lietuvos teisėje. Lietuvos teisės

doktrina ir teismų praktika jį dar tik pradeda taikyti ir plėtoti. Tačiau vargu ar

Lietuvoje šis principas išreiškia ką nors ypatingai besiskiriančio nuo kitų

valstybių, pripaţįstančių šį principą. Ţinoma, prilyginti Lietuvos sąţiningumo

principą Treu und Glauben, bonne foi, arba good faith, kaip šios kategorijos

yra suprantamos Vokietijos, Prancūzijos, JAV bei joms giminingose teisės

sistemose, būtų tiesmukiška, tačiau visiškai atsiriboti nuo to, ką ilgais istorijos

šimtmečiais išplėtojo šių valstybių teisė taip pat būtų per daug ambicinga.

183 AUER, Marietta. “Good Faith” and its German Sources: A Structural Framework for the “Good

Faith” Debate in General Contract Law and Under the Uniform Commercial Code. [Interaktyvus,

ţiūrėta 2007 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.law.harvard.edu/academics/graduate/publications/papers/auer.pdf>, p. 61-74.

95

Tai, kad Lietuvos įstatymai įpareigojo teismus taikyti teisę

sąţiningai (LR CK 1.5 str.) ir nustatė bet kuriam asmeniui reikalavimą veikti

pagal teisingumo, protingumo ir sąţiningumo reikalavimus, buvo gyvybiškai

svarbus ţingsnis. 1964 m. CPK 11 str. 6 d., 7 d. numatęs, jog teismas savo

diskrecijos teisę įgyvendina vadovaudamasis protingumo ir teisingumo

kriterijais suvaidino taip pat svarbų vaidmenį, nes buvę totalitarinio reţimo

suvarţymai reikalavo atverti galimybes teismams operatyviai reaguoti į

kardinaliai pasikeitusias, pirmiausia, ekonominio gyvenimo sąlygas, kurių

reguliuoti akivaizdţiai nespėjo pozityvioji teisė. Tačiau kai kurie teismų

praktikos pavyzdţiai rodo, jog toks kardinalus teisinės minties pasikeitimas

Lietuvoje turėjo ir neigiamų pasekmių. Sąţiningumo principu kartais imta

tiesiog prisidengti vengiant gilesnės teisinės argumentacijos (ypač pirmosios

instancijos teismuose)184

, o kartais teismų nuorodos į sąţiningumo principą

tapo priemone išvengti naujos taisyklės, kurią teismai taikė, suformulavimo185

.

Teismų praktikoje yra buvę ir tokių atvejų, kai remdamiesi sąţiningumo

principu teismai vengė taikyti net gi tas pakankamai aiškias ir konkrečiai

situacijai tinkamas taisykles, kurios buvo tiesiogiai įtvirtintos įstatyme186

.

Be abejo, tinkamas teisės suvokimas ir taikymas daugiausia

priklauso nuo teisinio šveitimo kokybės, nuo teisėjų kompetencijos, pagaliau

teisinės sąmonės bruoţų ir teisinės kultūros tradicijų, ko Lietuvoje ne retai

stokojama. Todėl lyginamoji, istorinė sąţiningumo principo analizė teisės

doktrinoje yra būtina. Kita vertus, matyt, labiausiai šiandien trūksta suvokti

184 Ţr. pirmosios instancijos teismo motyvaciją 2003 m. gruodţio 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1190/2003 S. Jonaitis v. A. Pašakinskis / 2004 m. birţelio 9 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-369/2004 UAB “Masmala” v. J.

Smalinsko individuali įmonė / 2004 m. spalio 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje

byloje nr. 3K-3-545/2004 S. Norvilos įmonė v. 595 GNSB ir kiti. / Ţr. apeliacinės instancijos teismo

motyvaciją 2004 m. geguţės 26 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-

331/2004 J. Urbietis v. M. Urbietienė. / 2005 m. kovo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje

civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2005 UAB „BTA draudimas” v. UAB „Viratra” ir kiti. 185

HESSELINK, išnaša 178, p. 222. 186

Pavyzdţiui, 2004 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyje civilinėje byloje nr. 3K–

3–414/2004 AB ,,Palangos linas“ v. UAB ,,Gejag“ teismas vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir

sąţiningumo principais atleido atsakovą nuo prievolės įvykdymo, nes ieškovas kaip kreditorius paţeidė

savo pareigas. Tačiau teismas visiškai nesirėmė LR CK 6.64 str. 2 d., kuri nustato konkrečią teisės

normą, leidţiančią teismui atleisti skolininką nuo prievolės įvykdymo, jei kreditorius paţeidţia

prievolę.

96

sąţiningumo principą ne kaip bendriausią taisyklę, taikytiną vos ne kiekvienoje

byloje, o kaip esamų taisyklių išimtį, taikytiną tik tada, kai esamos teisės

normos siekiant sąţiningo sprendimo turi būti papildytos ar pakoreguotos jas

taikant187

. Būtent toks poţiūris yra istoriškai pagrįstas. Daugelyje Europos

valstybių sutarčių teisėje sąţiningumo principas yra būtent tas įrankis, kuris

leidţia riboti šalių autonomiją (sutarties laisvę) tada, kai prioritetas turi būti

teikiamas solidarumui, lojalumui, pasitikėjimo apsaugai, poreikiui atsiţvelgti į

kitos šalies interesus188

. Taip vertinant sąţiningumo principą galima būtų

išvengti ir tokios hipertrofijos, su kuria susidūrė Vokietijos teisės doktrina,

kuomet vienas Civilinio kodekso 242 str. buvo komentuojamas 2000 puslapių

apimties veikale. Dėl tokio perdėto dėmesio, argumentai, jog civilinei teisei

pakaktų vien sąţiningumo principo, o kitos konkrečios taisyklės galėtų būti

apskritai panaikintos, ėmė nebeatrodyti tokie juokingi189

. Lietuvoje ryškėja

panaši tendencija, tiesa ne teisės doktrinoje, o teismų praktikoje. Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas yra rėmęsis CK 1.5 str. įtvirtintu sąţiningumo principu

beveik 500 bylų190

. Tačiau galima pagrįstai abejoti, ar visais šiais atvejais

nebuvo pakankamas Civiliniame kodekse esamų taisyklių taikymas.

Kaip išimtis, leidţianti netaikyti teisės normų tiesmukiškai, galėtų

būti piktnaudţiavimo teise institutas, kurį numato Lietuvos Respublikos 1.137

str. Tačiau praktikoje jis yra gana retai taikomas (piktnaudţiavimo turimomis

teisėmis klausimas buvo svarstomas iš viso apie 15 Lietuvos Aukščiausiojo

teismo nagrinėtų bylų)191

, matyt, dėl pagrindinės prieţasties, jog civiliniuose

ginčuose, kur abi šalys pakankamai argumentuoja savo poziciją, yra iš ties

sudėtinga vienareikšmiškai teigti, jog viena iš šalių piktnaudţiavo savo


188 WHITTAKER; ZIMMERMANN, išnaša 174, p. 700.

189 SCHLECHTRIEM, Peter. Good Faith in German Law and in International Uniform Laws. Centro

di studi e ricerche di diritto comparato e straniero. Roma, 1992, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 8

d.], p. 7. Prieiga per internetą: <http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/24schlechtriem.pdf> 190

Duomenys gauti atlikus paiešką duomenų bazėje http://www.teismupraktika.lt. 191

Tik dviejose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taikydamas CK 1.137 str. yra tiesiogiai

pripaţinęs jog ieškovas piktnaudţiauja savo teise ir atisakęs ginti jo teisę. Ţr. 2003 m. sausio 29 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-130/2003 R. Gečionis v. J. Valeckis,

UAB “LietMaz-servis” / 2003 m. birţelio 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje

nr. 3K-3-675/2003 P. Kardauskas v. UAB “Agro Silja”.

http://www.teismupraktika.lt/

97

teisėmis192

. Šiuo atveju Olandijos civilinio kodekso 6:248 str. 2 d., leidţianti

apriboti įstatymo nuostatų taikymą konkrečiai faktinei situacijai, jei tik tai

prieštarautų sąţiningumui, yra puiki formuluotė, kuri labiausiai tiktų Lietuvai.

Kita vertus, ekstensyvus UNIDROIT Principų inkorporavimas

Lietuvos teisėje turėtų, bent jau kuriam laikui, sumaţinti poreikį remtis

sąţiningumo principu. Paprastai visose valstybėse, atsiţvelgiant į tai, kokios

funkcijos yra priskiriamos, sąţiningumo principu remiamasi, kai reikia rasti

sprendimus, kurių nepateikia rašytinė teisė. Šiuo poţiūriu UNIDROIT

Principai, nors ir siekiantys suteikti maksimalią laisvę sutartiniuose

santykiuose, yra gausūs taisyklių, kurios subalansuoja abiejų šalių interesus,

siekiant kad viena iš jų nesąţiningai nenukentėtų. UNIDROIT Principai

įtvirtina daugelį taisyklių, kurios įvairiose valstybėse ir buvo išplėtotos teismų

praktikoje remiantis sąţiningumo principu. Esminė šalių nelygybė, aplinkybių

pasikeitimas, siurprizinių standartinių sąlygų kontrolė, pareiga kooperuotis,

pareiga atskleisti informaciją yra akivaizdţiausi pavyzdţiai. Kadangi Lietuvos

bendrojoje sutarčių teisėje yra įtvirtintos šios taisyklės, poreikis sutartiniuose

santykiuose taikyti sąţiningumo principą turėtų būti minimalus (bent jau kurį

laiką)193

.

Iš tiesų, galima pastebėti, kad Lietuvos teismų praktikoje

sutartiniuose santykiuose sąţiningumo principas, įtvirtintas CK 6.158 str., yra

taikomas itin retai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas šiuo straipsniu yra

rėmęsis (daugeliu iš tų atvejų būtų tiksliau sakyti - paminėjęs) tik aštuoniose

bylose. Tuo tarpu sutartiniuose ginčuose LR CK 1.5 str. buvo remiamasi apie

40 bylų194

.

Sąţiningumo principas yra pripaţįstamas bendruoju visai civilinei

teisei principu, ką rodo ir jo įtvirtinimas viename iš pirmųjų Civilinio kodekso

192 Keliose bylose Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nesutikdamas su ţemesnių instancijų teismų

vertinimais atsisakė pripaţinti, kad šalis piktnaudţiavo teise. Ţr. 2005 m. gruodţio d. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-658/2005 G. Valkiūnienė v. S. Rachinštein. /

2002 m. gruodţio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-1450/2002

Romos katalikų baţnyčios Ţiobiškio religinė bendruomenė v. V. Stelionienė ir kiti. 193

SCHLECHTRIEM, išnaša 189, p. 10. 194

Duomenys gauti atlikus paiešką duomenų bazėje http://www.teismupraktika.lt

98

straipsnių (LR CK 1.5 str.). Tačiau sąţiningumo principo įtvirtinimas CK

Šeštosios knygos II dalyje, skirtoje bendriesiems sutarčių teisės klausimams,

nėra atsitiktinis. Be jau minėtos aiškiai išreikštos įstatymų leidėjo valios

inkorporuoti į Lietuvos sutarčių teisę UNIDROIT Principų nuostatas, CK

6.158 straipsnio pavadinimo formuluotė bei dvi jo sisteminės dalys taip pat

akivaizdţiai rodo, jog jis yra sumodeliuotas būtent pagal UNIDROIT Principų

1.7 str. Todėl yra svarbu apibrėţti, koks yra šio principo turinys sutarčių

teisėje. Šiuo atveju aiškinant LR CK 6.158 str. turėtų būti atsiţvelgiama į 3

skyriuje aptartą atitinkamų teisės aiškinimo metodų specifiką Lietuvos sutarčių

teisėje, ir pirmiausia laikomasi autonominio teisės aiškinimo.

UNIDROIT Principai pirmiausia išreiškia bendrą konsensusą dėl

to, kokios taisyklės yra labiausiai tinkamos tarptautinėje komercijoje. Šis

konsensusas yra paremtas daugeliu nacionalinių teisės sistemų, tarptautinių

instrumentų, modelinių sutarčių taisyklėmis, kurių taikymo praktika jas

labiausiai pateisino195

. Tačiau tuo pat metu, UNIDROIT Principų nuostatomis

siekiama sąţiningumu pagrįstos šalių pusiausvyros net ir verslo

bendruomenėje. Garsaus viduramţių Italijos teisininko Baldus de Ubaldis

ţodţiais tariant – „labiausia sąţiningumo reikalautina iš tų, kurie verslauja

daugiausia“196

.

Sąţiningumo principas yra pripaţįstamas viena iš UNIDROIT

Principų pamatinių idėjų197

, kuria yra pagrįsta visa eilė UNIDROIT Principų

nuostatų, kuriose šis principas yra minimas, arba kuriomis yra siekiama

subalansuoti šalių interesus taip, kad tai atitiktų sąţiningumo kriterijus. Tačiau

daugiausia dėmesio tiek UNIDROIT Principuose, tiek ir jų taikymo praktikoje

bei moksliniuose tyrinėjimuose yra skiriama būtent toms konkrečioms

nuostatoms, kurios suteikia atsvarą šalių derybinės galios ar prisiimtų sutartinių

įsipareigojimų disbalansui, pagrįstą pasitikėjimą griaunančiam elgesiui, arba

195 HYLAND, Richard. On Setting Forth the Law of Contract: A Foreword. American Journal of

Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 542-543. 196

WHITTAKER, Simon; ZIMMERMANN, Reinhard. Coming to Terms With Good Faith. In

ZIMMERMANN, Reinhard; WHITTAKER, Simon. Good Faith in European Contract Law.

Cambridge: Cambridge University Press, 2000, p. 701. 197

UNIDROIT, išnaša 7, p. 18.

99

tiesiog apgavystei, klaidinimui198

. Tuo tarpu pats sąţiningumo principo,

išreikšto UNIDROIT Principų 1.7 str., turinys nėra apibrėţiamas. Tai galima

paaiškinti tuo, kad, kaip minėta, UNIDROIT Principai įtvirtina daugelį

taisyklių, kurios įvairiose valstybėse buvo suformuluotos teismų praktikoje

aiškinant sąţiningumo principo turinį, ir kurių nenustatė rašytinė teisė. Tai, kad

UNIDROIT Principų nuostatos, įtvirtinančios standartinių sąlygų sąţiningumo

kontrolę, esminę šalių nelygybę, esminį aplinkybių pasikeitimą, yra

grindţiamos sąţiningumo principu, primena šių taisyklių kilmę kodifikuotose

teisės sistemose. Daugelis jų atsirado būtent papildant arba koreguojant

rašytinę teisę remiantis sąţiningumo principu. Kadangi UNIDROIT Principai

inkorporuoja daugelį modernių taisyklių, kildinamų iš sąţiningumo principo,

poreikis taikyti sąţiningumo principą tam, kad būtų konkrečioje situacijoje

tinkamai pritaikytos esamos taisyklės jas atitinkamai modifikuojant šiuo metu

nėra didelis. Todėl tuose teismų ir arbitraţo sprendimuose, kuriuose remiamasi

UNIDROIT Principuose įtvirtintu sąţiningumo principu, iš esmės sąţiningumo

principas nurodomas kaip bendroji idėja, pagrindţianti tam tikros byloje

taikomos taisyklės arba naudojamo argumento teisingumą. Tačiau tai, kad

UNIDROIT Principų 1.7 str. yra suformuluotas sąţiningumo principas, kaip

imperatyvas bet kokiam elgesiui sutartiniuose santykiuose, rodo, kad šiam

principui yra suteikiamas teisės sistemos koregavimo ir pildymo vaidmuo,

kuris yra analogiškas daugelio kodifikuotos teisės valstybių pripaţįstamo

sąţiningumo principo funkcijoms.

Daugelis minėtų iš sąţiningumo principo išvestų taisyklių apribojo

19 a. liberalizmo ideologijos pagrįstas sutarties laisvės, šalių autonomijos

idėjas ir jų išraišką sutarčių teisėje. Būtent šiomis idėjomis buvo labiausiai

pagrįstos Vokietijos, Prancūzijos, Austrijos kodifikacijos, ir šiose valstybėse,

ypač Vokietijoje, sąţiningumo principas buvo šių idėjų keliamų problemų

atsvara. Todėl daugelis sąţiningumo principo pagrindu išplėtotų sutarčių teisės

nuostatų turi altruistinį, socialinį pagrindą. UNIDROIT Principuose yra

198 BONELL, išnaša 6, p. 136-172.

100

išlaikomos sutarties laisvės ir liberalumo sutartiniuose santykiuose nuostatos,

absoliuti dauguma Principų taisyklių yra dispozityvios. Tačiau kartu

UNIDROIT Principai nustato ir sąţiningumo principu paremtas taisykles,

leidţiančias koreguoti sutarties sąlygas, nepripaţinti nesąţiningų sutarties

sąlygų, ištaisyti esminę šalių nelygybę, atleisti skolininką nuo prievolės

vykdymo, kai vykdymas ypatingai pasunkėja. Esant tokiam idėjinių nuostatų

deriniui, neišvengiamai kils šių esminių principų – sutarties laisvės ir

sąţiningumo – konkurencijos problemos199

. Tačiau sąţiningumo principo

paskirtis ir jo funkcijos turėtų leisti formuluoti išimtis ne tik iš liberalųjį bet ir

socialinį pamatą turinčių nuostatų, kai tai bus būtina200

.

UNIDROIT Principų 1.7 str. įtvirtintas sąţiningumo principas pats

savaime neturi konkretaus turinio ir kaip bendroji idėja yra išskaidytas

daugelyje kitų UNIDROIT Principų straipsnių. Tačiau šis principas, kuris

siejamas su sąţiningu verslavimu (dalykine praktika) (fair dealing), pirmiausia

reiškia objektyvųjį šalių elgesio standartą, kuris neturėtų būti tapatinamas su

subjektyvia sąmone201

. Būtent šiuo objektyviuoju aspektu reikėtų aiškinti ir LR

CK 6.158 str. įtvirtintą sąţiningumo principą, kuris, kaip matyti iš straipsnio

pavadinimo, taip pat siejamas su sąţiningu verslavimu.

Kita vertus UNIDROIT Principų 1.7 str. įtvirtinto sąţiningumo

principo elementams yra priskiriama keletas konkretesnių teisinių konstrukcijų.

Pirmiausia, tai piktnaudţiavimo teise doktrina. UNIDROIT Principų 1.7 str.

komentare (2004 m.) pateikiamas tipinis pavyzdys nesąţiningo elgesio

prilyginamo piktnaudţiavimui teise, kurį pripaţįsta kai kurių valstybių teisė202

(ypatingai išplėtotas Prancūzijoje). Piktnaudţiavimu teise laikomas

piktavališkas šalies elgesys, kai šalis įgyvendina savo turimą teisę vien tam,

kad sukeltų nuostolių kitai šaliai, siekdama turimos teisės paskirčiai priešingų

tikslų, arba kai teisės įgyvendinimas nėra proporcingas siekiamam rezultatui.

Reikia paţymėti, kad rengiant 2004 m. UNIDROIT Principų redakciją, buvo

199 BONELL, išnaša 6, p. 150-151.

200 HESSELINK, išnaša 102, p. 114-115.



101

siūloma 1.7 straipsnį papildyti nauja antrąja dalimi, draudţiančia

piktnaudţiauti teise, suprantant šį draudimą kaip neleidţiantį šaliai naudotis

teisėmis piktavališkai (angl. maliciously) arba neprotingai (angl.

unreasonably)203

. Tačiau kaip vienas iš sąţiningumo principo elementų jis

buvo aptartas 2004 m. redakcijos UNIDROIT Principų 1.7 str., įtvirtinančio

sąţiningumo principą, komentare. Pagrindinės prieţastys, dėl kurių

piktnaudţiavimui teise nebuvo skirtas atskirtas straipsnis buvo susijusios su

tuo, kad šaliai nepavykus įrodyti, jog kita šalis naudojosi savo teisėmis

piktavališkai, teismai gali atsisakyti tiek taikyti piktnaudţiavimo teise teisines

pasekmes, tiek ir remtis bendruoju sąţiningumo principu. Kitaip tariant,

numačius piktnaudţiavimą teise kaip savarankišką taisyklę galėtų kilti

praktinių problemų dėl jos konkurencijos su bendruoju sąţiningumo principu.

Be to, pasiūlytas piktnaudţiavimo teise poţymis, susijęs su neprotingu

naudojimusi teise, buvo nepriimtinas, nes neprotingas, neapdairus elgesys ne

visuomet gali reikšti piktnaudţiavimą. Paprastai piktnaudţiaujama yra tada, kai

neapdairumas yra ypatingai didelis. Iš kitos pusės, daugumoje ginčo atvejų

viena šalis visuomet mano, jog kita šalis elgėsi neprotingai, nepagrįstai, tačiau

išsprendus ginčą pasirodo, kad taip vertinti kitos šalies elgesio nebuvo

pakankamo pagrindo204

.

Visi minėti piktnaudţiavimo teise elementai, minimi UNIDROIT

Principų 2004 m. redakcijos 1.7 str. komentare, yra pripaţįstami ir Lietuvos

civilinėje teisėje. Piktnaudţiavimo teise institutas yra bendrojo sąţiningumo

principo dalis. Jis įtvirtintas LR CK 1.137 str. Nors proporcingumo kriterijus,

taikytinas įgyvendinant civilines teises nėra tiesiogiai įvardintas LR CK 1.37

str., reikia paţymėti, kad jį yra išplėtojusi teismų praktika. Lietuvos

203 UNIDROIT. Draft Provision on Abuse of Rights. 2003, Study L – Doc. 88. [Interaktyvus, ţiūrėta

2007 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50/s-50-88-e.pdf>. 204

UNIDROIT. Report. 2003, Study L – Misc. 25, p. 58-60. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 15

d.]. Prieiga per internetą: <http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50/s-

50-misc25-e.pdf>.

102

Aukščiausiasis Teismas 2003 m. sausio 29 d. nutartyje205

svarstydamas ieškovo

reikalavimą iškelti atsakovams priklausančios degalinės kuro cisternas iš

ieškovui priklausančio ţemės sklypo paţymėjo, kad „teismų sprendimas ir

nutartis, įpareigojantys iškelti kuro rezervuarus, prieštarauja protingumo

principui (CPK 1.5 str.) - tokių teismo sprendimų vykdymas reikštų degalinės

veiklos nutraukimą, nes degalinė be kuro rezervuarų negalėtų veikti. Tai rodo,

jog ieškovo pasirinktas ir teismų pritaikytas gynybos būdas yra aiškiai

neproporcingas toms vertybėms, kurias siekiama apginti (CK 1.2 str.).

Piktnaudţiavimo teise institutą pripaţįsta dauguma civilinės teisės

tradicijos valstybių. Bendrosios teisės valstybėse, kaip ir bendrasis

sąţiningumo principas taip ir piktnaudţiavimas teise kaip savarankiška

doktrina nėra išplėtota. Nors yra teismų sprendimų, kuriuose yra apskritai

neigiama galimybė riboti teisėtai turimos teisės įgyvendinimą206

, tačiau

pripaţįstama, jog piktnaudţiauti teise draudţia deliktų (tort) teisė, be to, patys

teismų precedentai, kaip teisės šaltis, formuluoja teisių apimties ribas ir kartais

yra teigiama, jog piktnaudţiavimo teise doktrina egzistuoja ir bendrosios tesės

sistemoje, bent jau Jungtinių Amerikos Valstijų teisėje207

. Taigi, galima teigti,

kad piktnaudţiauti teise draudţia iš esmės visų valstybių teisė208

, todėl

UNIDROIT Principų 1.7 str. įtvirtinto sąţiningumo principo elementą

sudarantį draudimą piktnaudţiauti teise galima laikyti universalia teisine

nuostata.

Nors draudimas piktnaudţiauti teise Lietuvos Civiliniame kodekse

buvo įtvirtintas kaip savarankiškas teisės institutas, nesiejant jo su iš

UNIDROIT Principų perimtu sąţiningumo principu. Tačiau interpretuojant šį

teisės institutą, ir ypač remiantis lyginamuoju teisės aiškinimo metodu, reikėtų

vengti ekstremalių bruoţų, kurie priskiriami šiam institutui kai kuriose

205 2003 m. sausio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-130/2003 R.

Gečionis v. J. Valeckis, UAB “LietMaz-servis”. 206

CRABB, John H. The French Concept of Abuse of Rights. Inter-American Law Review. 1964, vol.

VI, p. 1-2. / 207

PERILLO, Joseph M. Abuse of Rights: A Pervasive Legal Concept. Pacific Law Journal. 1995-

1996, vol. 27, p. 37-97. 208

BYERS, Michael. Abuse of Rights: An Old Principe, A New Age. McGill Law Journal. 2001-2002,

vol. 47, p. 391-397.

103

valstybėse. Vienas iš jų yra ketinimai ir tikslai, kaip privalomas poţymis tam,

kad galima būtų laikyti ką nors piktnaudţiaujant teise. Pavyzdţiui, Italijoje,

Vokietijoje, Austrijoje piktnaudţiavimu teise laikomas toks elgesys, kai

įgyvendinant teisę sąmoningai siekiama daryti ţalą kitam asmeniui, t.y. teise

naudojamasi vieninteliu tikslu – pakenkti kitam asmeniui. Tuo tarpu pagal

Luizianos teisę net jei ketinimo daryti ţalą nėra, tačiau teisė įgyvendinama

neturint teisėto ir rimto intereso, toks elgesys vertinamas kaip

piktnaudţiavimas teise209

. Lietuvos Civilinio kodekso 1.137 str.

piktnaudţiavimo teise nesieja su subjektyviais kriterijais, kas yra pagrįsta tuo,

kad civilinei teisei apskritai yra reikšmingiausias būtent objektyvus elgesio

vertinimas. Be to, UNIDROIT Principų 1.7 str. nustatytas sąţiningumo

principas yra aiškintinas būtent objektyviąja prasme. Tačiau gali būti atvejų,

kai piktnaudţiavimas teise bus akivaizdţiai sąmoningas ir tyčinis, pavyzdţiui,

aukštų statinių, kliudančių kaimyniniame ţemės sklype esančio aerouosto

naudojimui, pastatymas. Todėl, jei tik sąmoningai tyčinis elgesys yra

akivaizdus, į tai turėtų būti atsiţvelgiama taikant piktnaudţiavimo teise

instituto normas.

Kita teisinė konstrukcija, kuri remiasi sąţiningumo principu, yra

nesuderinamo elgesio (angl. inconsistent behaviour) draudimas. Ši nuostata,

įtvirtinta UNIDROIT Principų (2004 m.) 1.8 str. Tai naujasis straipsnis

UNIDROIT Principų 2004 m. redakcijoje, todėl suprantama, kad jame

numatytos taisyklės negalėjo būti perkeltos į Lietuvos civilinį kodeksą. Tačiau

kadangi ši nuostata yra tiesiogiai išvedama iš sąţiningumo principo, aiškinant

Lietuvos Civilinio kodekso 6.158 str. įtvirtintą ir būtent pagal UNIDROIT

Principų 1.17 str. sumodeliuotą sąţiningumo principą nesuderinamo elgesio

doktriną reikėtų laikyti vienu iš sąţiningumo principo elementų. Tokias išvadas

patvirtina ir tai, kad rengiant antrąjį UNIDROIT Principų leidimą buvo

abejojama, ar apskritai yra prasmės atskirtai išskirti šį sąţiningumo principo

elementą, nes jis yra vienas iš sąţiningumo principo taikymo atvejų, kurių visų

209 BYERS, išnaša 208, p. 393-395.

104

numatyti nėra jokio reikalo ir, matyt, galimybės. Tačiau nesuderinamam

elgesiui paskyrus atskirą straipsnį buvo siekiama, kad bendrasis sąţiningumo

principas, kurio samprata nėra būdinga bendrosios teisės valstybėms, nebūtų

perkrauta. Be to, suformuluojat atskirą straipsnį, kuris būtų savo esme panašus

į bendrosios teisės valstybėse ţinomas promissory estoppel, detrimental

reliance ir equitable estoppel doktrinas, jo tekstas tampa ţymiai universalesnis

ir priimtinesnis skirtingų tradicijų teisės sistemoms210

. Reikia taip pat

paţymėti, kad jau 1994 m. UNIDROIT Principų taikymo praktikoje venire

contra factum proprium taisykle buvo remiamasi kaip viena iš sąţiningumo

principo išraiškų. 2001 m. balandţio 30 d. sprendimu, San Chosė, Kosta Rikoje

vykęs arbitraţas išsprendė ginčą tarp Kosta Rikos įmonės ir Prancūzijos

įmonės, kurios buvo susitarusios bendrai dalyvauti viešajame konkurse dėl

automobilių prieţiūros centrų statybos. Pralaimėjus konkursą, Kosta Rikos

įmonė nesutiko su konkurso rezultatais ir ketino ginčyti juos teisme, tačiau

Prancūzijos įmonė atsisakė bendrai bylinėtis. Kadangi tai uţkirto kelią kreiptis

į teismą ir Kosta Rikos įmonei, ši kreipėsi į arbitraţą, kaltindama Prancūzijos

įmonę paţeidus bendros veiklos sutartį ir reikalaudama priteisti negautas

pajamas, kurias būtų gavusi, jeigu bylinėjimasis dėl viešo konkurso būtų

sėkmingas ir ji būtų laimėjusi teisę sudaryti viešojo pirkimo sutartį. Arbitraţas

konstatavo, kad Prancūzijos įmonė atsisakydama prisidėti prie viešojo

konkurso rezultatus nustatančios institucijos veiksmų apskundimo paţeidė iš

sutarties kylančias pareigas, be kita ko remdamasis venire contra factum

proprium draudimu211

.

Nesuderinamo elgesio doktrina yra artima tokioms sąvokoms kaip

venire contra factum proprium non valet, promissory estoppel, equitable

estoppel, théorie de l„apparence212

. Vien ši terminija rodo, kad visos teisės

sistemos pripaţįsta draudimą savo elgesiu klaidinamai skatinti neadekvatų

210 UNIDROIT, išnaša 204, p. 47-52.

211 2001 m. balandţio 30 d. ad hoc arbitraţo Kosta Rikoje, San Chosė, sprendimas. [Interaktyvus,

ţiūrėta 2007 m. kovo 15 d.] Prieiga per internetą:



105

kitos šalies elgesį. Civilinės teisės tradicijos valstybėse venire contra factum

proprium yra iš romėnų teisės atėjusi taisyklė213

, draudţianti veikti priešingai

savo ankstesniems pareiškimams. Ši doktrina yra ţinoma Vokietijos, Italijos

teisėje214

. Panašus į šią taisyklę yra Equitable estoppel institutas bendrojoje

teisėje, kuris draudţia veikti priešingai savo ankstesniems pareiškimams apie

tam tikrus faktus215

. Prancūzijos ir Belgijos teisėje yra ţinoma théorie de

l„apparence teorija, kurios esmė yra ta, kad teisę turinčio asmens elgesiu

išoriškai sudarytas įspūdis, neatitinkantis realios padėties ir klaidinantis

trečiuosius asmenis gali būti panaudotas kaip pagrindas atsirasti trečiųjų

asmenų teisėms taip besielgiančio asmens atţvilgiu, net jei jo klaidinančiame

elgesyje nėra kaltės216

. Tačiau vėlgi, nesuderinamo elgesio instituto negalima

prilyginti nei vienai iš šių doktrinų ir jį interpretuojant turėtų būti laikomasi

autonominio teisės aiškinimo metodo, nes daugelis minėtų sąvokų yra

susijusios tik su kai kuriais nesuderinamo elgesio (inconsistent behaviour)

aspektais, o kai kurios iš jų apskritai nebūdingos. Pavyzdţiui, promissory

estoppel ir detrimental reliance doktrinos bendrojoje teisėse savo esme yra

priemonė uţkirsti kelią vienai iš šalių neigti, jog sutartis yra sudaryta, ir taip

išvengti consideration doktrinos ribojimų, neleidţiančių pripaţinti

neatlygintino paţado galiojančia sutartimi217

. Tad šios doktrinos yra susijusios

su ikisutartiniais santykiais, kaip ir jų ekvivalentas civilinės teisės tradicijos

valstybėse – culpa in contrahendo. Tačiau UNIDROIT Principų 1.8 str.

numatytas nesuderinamo elgesio instituto teisinės pasekmės nėra išplečiamos

tiek, kad būtų galima pripaţinti sutartį esant sudarytą, jei šalis iš kitos šalies

elgesio suprato, kad sutartis jau sudaryta, bet iš esmės jos pritarimo sutarties

sąlygoms nebuvo. Be to, UNIDROIT Principuose įtvirtintas nesuderinamo

213 SNYDER, David V. Comparative Law in Action: Promissory Estoppel, the Civil Law, and the

Mixed Jurisdiction. Arizona Journal of International and Comparative Law. 1998, vol. 15, p. 712. 214

BONELL, išnaša 6, p. 134 (121 nuoroda). 215

MATTAR, Mohamed Yehia. Promissory Estoppel: Common Law Wine in Civil Law Bottles.

Tulane Civil Law Forum. 1988, vol. 71, p. 75. 216

CRUQUENAIRE, Alexandre. Electronics Agents as Search Engines: Copyright Related Aspects.

International Journal of Law and Information Technology, 2001, vol. 9, no. 3, p. 334-335. / BONELL,

išnaša 6, p. 134. 217

Snyder, išnaša 213, p. 700-701.

106

elgesio institutas yra apskritai gana savarankiškai Principų rengėjų išplėtota

doktrina, numatanti konkrečias teisines pasekmes, kurios gali kilti esant

nesuderinamam elgesiui.

UNIDROIT Principų 1.8 str. įtvirtinta taisyklė skelbia, kad:

„Šalis negali elgtis taip, kad jos elgesys būtų nesuderinamas su

kitos šalies supratimu, kurį sąlygojo toks pirmosios šalies elgesys

ir kuriuo remdamasi antroji šalis protingai veikė savo

nenaudai.“218

Taip suformuluoto draudimo paţeidimas gali sukelti keletą teisinių

pasekmių. Pirmiausia, šaliai, kuri gali nukentėti nuo kitos šalies nesuderinamo

elgesio, gali būti pripaţintos tam tikros teisės. Tokių teisinių pasekmių

pavyzdys galėtų būti minėta Kosta Rikos arbitraţo byla, kurioje iš esmės buvo

pripaţinta, kad dėl susiklosčiusio bendradarbiavimo dalyvaujant viešajame

konkurse, Kosta Rikos įmonė įgijo teisę reikalauti, kad Prancūzijos partnerė

prisidėtų prie visų galimybių išnaudojimo siekiant palankių konkurso rezultatų.

Antroji kategorija pasekmių, kylančių iš draudimo elgtis nesuderinamai, yra šį

draudimą paţeidţiančios šalies turimų teisių apribojimas, suspendavimas ar

modifikavimas. Tokiu būdu ši nesuderinamo elgesio doktrina leidţia efektyviai

taikyti vieną iš sąţiningumo principo funkcijų – teisių ribojimo. Beveik visos

UNIDROIT Principų (2004 m.) 1.8 str. komentare pateikiamos iliustracijos iš

esmės yra susijusios būtent su šiais teisiniais padariniais. Pavyzdţiui, kai šalys

derasi dėl sutarties sudarymo ir susitaria, jog sutartis bus sudaroma pasirašant

sutartį kaip formalų vieninga dokumentą, tačiau derybų metu viena iš šalių

savo pareiškimais ar kitu elgesiu leidţia kitai šaliai suprasti, kad derybos yra iš

esmės baigtos ir kita šalis pradeda vykdyti sutartį nelaukdama sutarties

pasirašymo, tuomet šalis, neprieštaravusi tokiam priešlaikiniam sutarties

vykdymui, negali neigti sutarties sudarymo remdamasi tuo, kad dar turi būti

pasirašytas formalus dokumentas arba, kad dar yra papildomų sąlygų, dėl kurių

turi būti susitarta219

. Reikia pabrėţti, kad pateiktame pavyzdyje taikant


219 Ţr. UNIDROIT Principų (2004 m.) 1.8 str. 1 iliustraciją, UNIDROIT, išnaša 7, p. 22.

107

nesuderinamo elgesio doktriną nėra siekiama tokio teisinio efekto, kad šalių

nesudaryta sutartis būtų pripaţinta sudaryta be šalių valios, kas prieštarautų

sutarties laisvės principui. Šiuo atveju iš esmės apribojama galimybė vienai iš

šalių, kurios elgesys reikalaujant pasirašyti formaliąją sutartį yra

nesuderinamas su kitos šalies pagrįstu tikėjimu, kad sutarties sudarymas

daugiau nebepriklauso nuo tokių formalumų, remtis UNIDROIT Principų

(2004 m.) 2.1.13 str. (LR CK 1.73 str. 3 d., 6.192 str.) numatyta papildoma

sąlyga sutarčiai įsigalioti, t.y. sutarties išreiškimas specialia šalių sutarta forma,

tačiau sutartis yra pripaţįstama jau sudaryta220

. Tai aiškiai matyti ir iš to, kaip

buvo suformuluotas galutinis 1 iliustracijos variantas. Pirminiuose projektuose

buvo nurodoma, kad nuo nesuderinamo elgesio nukenčianti šalis turėjo teisę

reikalauti, kad sutartis būtų šalių pasirašyta221

, tačiau galutiniame variante

išliko draudimas kitai šaliai nutolti, nuo to supratimo, kurį ji savo elgesiu

sukėlė kitai šaliai. Jeigu šioje situacijoje nebūtų galima konstatuoti, kad sutartis

buvo sudaryta, nesuderinamas elgesys ikisutartiniuose santykiuose galėtų lemti

pareigą atlyginti nuostolius (prarastos galimybės piniginę vertę), tačiau

negalėtų būti pagrindas sukurti sutartinius santykius tarp šalių.

Atitinkamą šalies supratimą dėl tam tikrų faktų ar teisinių

klausimų gali sąlygoti tiek kitos šalies pareiškimai, elgesys, taip pat

neveikimas, kai pirmoji šalis turi rimtą pagrindą tikėtis, kad esama ir ţinoma

klaida bus ištaisyta. Be to, kita šalis turi protingai pasikliauti tokiu supratimu ir

atitinkamai veikti savo nenaudai. Jeigu kitai šaliai pirmosios šalies

nesuderinamas elgesys neturi jokio neigiamo efekto, tuomet pirmosios šalies

atţvilgiu nesuderinamo elgesio taisyklių numatytos teisinės pasekmės negalės

būti taikomos. Kadangi šių taisyklių pagrindinis tikslas yra išvengti neigiamų

teisinių padarinių, galinčių kilti kitai šaliai dėl pirmosios nesuderinamo elgesio,

todėl paties nesuderinamo elgesio draudimas nėra vienintelė priemonė

apsauganti nukenčiančią šalį. Analogiškas efektas gali būti pasiekiamas,


221 UNIDROIT. Article X. Inconsistent Behaviour. 2003, Study L – Doc. 84, p. 2. [Interaktyvus,


<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50/s-50-84-e.pdf>.

108

pavyzdţiui, kai savo elgesį pakeisti ketinanti šalis, tinkamai praneša apie tai

kitai šaliai, arba kai nukenčiančiai šaliai yra kompensuojami dėl to patirti

nuostoliai222

.

Skirtingai nei pats sąţiningumo principas, nesuderinamo elgesio

draudimas nebuvo nustatytas kaip imperatyvioji taisyklė nuo kurios šalys

negali nukrypti. Yra daugelis atvejų, kuomet šalys gali būti suinteresuotos

toleruoti nesuderinamą elgesį. Šalys gali sutartyje ar pareiškime nurodyti, kad

ateityje faktai, situacija ar tos pačios šalies elgesys gali keistis, dėl ko kitos

šalies besąlygiškas pasikliovimas ankstesniu elgesiu būtų paprasčiausiai

laikomas neprotingu ir nesudarytų pagrindo taikyti nesuderinamo elgesio

pasekmes. Pavyzdţiui, viešojo konkurso organizatorius gali nurodyti konkurso

dalyviams, kad konkurso sąlygos gali bet kuriuo metu pasikeisti iki pat

konkurso pabaigos momento223

.

Svarbu paţymėti ir tai, kad UNIDROIT Principų 1.8 str. 5

iliustracijoje yra aiškiai nurodoma, jog vien šalies pasyvumas per ieškinio

senaties laikotarpį neturi įtakos šalies teisei pareikšti ieškinį net jei tai daroma

paskutiniu senaties termino momentu. Tačiau jeigu yra kitų poţymių šalies

elgesyje, rodančių, kad šalis atsisako ginti savo teises ir neketina kada nors

ateityje pareikšti ieškinį, tai gali būti pagrindas taikyti nesuderinamo elgesio

taisykles, jeigu vėliau šalis vis dėlto ieškinį pareikštų224

. Lietuvos civilinio

kodekso normos, reguliuojančios prievolių pabaigą, tik aiškiai ir neabejotinai

išreikštą atleidimą (vienašalį) nuo prievolės pripaţįsta pagrindu skolininko

prievolei pasibaigti (LR CK 6.129 str. 2 d.). Tačiau tai neturėtų būtų kliūtis

taikyti nesuderinamo elgesio ribojimus, jeigu kita šalis pagrįstai ir protingai

vertina pirmosios šalies elgesį kaip rodantį, kad turimos reikalavimo teisės

nebebus įgyvendinamos. Paţymėtina, kad UNIDROIT Principuose apskritai

nėra numatyta galimybė vienašališkai atleisti skolininką nuo prievolės

įvykdymo. Naujasis 5.1.9 straipsnis UNIDROIT Principų 2004 m. redakcijoje

222 Ţr. UNIDROIT Principų (2004 m.) 1.8 str. 2 ir 3 komentarus, UNIDROIT, išnaša 7, p. 22-23.



109

reikalauja, kad atleidimas nuo prievolės būtų paremtas tik abišale sutartimi,

tačiau tai neriboja galimybės taikyti iš nesuderinamo elgesio draudimo

kylančias teisines pasekmes.

Nesuderinamo elgesio draudimu yra paremtas ir keletas kitų

konkretesnių taisyklių. Pavyzdţiui, draudimas atšaukti ofertą, kai jos gavėjas

pagrįstai laikė ją neatšaukiama ir atitinkamai veikė (UNIDROIT Principų

(2004 m.) 2.1.4 str. ir jo atitikmuo LR CK 6.169 str. 2 d. 2 p.), taip pat

draudimas remtis sutartyje numatyta jos keitimo tik raštu išlyga, jeigu kita šalis

protingai veikė atsiţvelgdama į pirmosios šalies elgesį, rodantį, kad rašytinės

pakeitimo išraiškos nebėra reikalaujama (UNIDROIT Principų (2004 m.)

2.1.18 str. ir jo atitikmuo LR CK 6.183 str. 2 d.).

Sąţiningumo principo turinys yra išplėtotas daugelyje konkrečių

nuostatų, reguliuojančių sutarties sudarymą (LR CK 6.163 str., 6.164 str.),

aiškinimą (LR CK 6.193 str., 6.195 str.), vykdymą (LR CK 6.196 str., 6.200

str.), nevykdymą (LR CK 6.206 str., 6.213 str.). Tačiau šias sąţiningumo

principo išraiškas verta analizuoti atitinkamiems bendrosios sutarčių teisės

klausimams skirtuose šio darbo skyriuose.

110

5.3. Favor contractus

Vargu ar yra tikslus lietuviškas atitikmuo, kuriuo galima būtų

pavadinti favor contractus principą. Paţodinis vertimas skambėtų „palankumas

sutarčiai“ (lot. „favor“ – palankumas, maloningumas, pritarimas225

ar pan.

Pagal principo turinį ir esmę galbūt labiausiai tiktų jį vadinti prioriteto sutarčiai

principu. Tačiau vargu ar apskritai reikia ieškoti vertimo, nes daugelį kitų

teisės principų, tokių kaip pacta sunt servanda, non venire contra factum

proprium ir pan., taip pat išreiškia visiškai pakankama ir suprantama

lotyniškoji frazė.

Lotyniškasis terminas „favor contractus“ buvo pradėtas vartoti M.

J. Bonell226

, garsiajame 1987 m. veikale „Commentary on the International

Sales Law“, komentuojančiame 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvenciją227

,

kas rodo, kad idėjos, jog kai tik įmanoma sutartį išsaugoti, prioritetą reikia

teikti sutarties įvykdymui, o ne nutraukimui, kilmė turi būti siejama bent jau su

praėjusio amţiaus prekybos teisės vienodinimo apogėjumi228

.

Apibendrintai šio principo tikslus galima apibrėţti kaip siekį kiek

įmanoma sumaţinti atvejų, kada sutarties egzistavimas ar galiojimas galėtų

būti kvestionuojamas arba sutartis galėtų būti nutraukta anksčiau laiko229

. Tai

lemia ir pagrindines sutarčių teisės sritis, kuriose galima išskirti pagrindinius

225 KUZAVINIS, Kazimieras. Lotynų – lietuvių kalbų ţodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų

leidykla, 1996, p. 324. 226

Tarptautinėje privatinėje teisėje in favorem contractus principas yra gana seniai ţinomas. Remiantis

juo, kai sutarčiai taikytina teisė gali būti tiek valstybės, pagal kurios teisę sutartis būtų negaliojanti, tiek

valstybės, kurios teisė pripaţįsta sutartį galiojančia, prioritetas turi būti teikiamas tai teisei, pagal kurią

sutartis galioja. Toks pat principas taikomas ir tada, kai arbitraţinis susitarimas pagal vienos valstybės

teisę galioja, o pagal kitos ne. Ţr. MCCONVILLE, D.A. Illegality and the Consideration in Favorem

Contractus. International and Comparative Law Quarterly. Vol. 11, 1962 July. p. 855-864.

Šio principo, ypač sprendţiant arbitraţinio susitarimo galiojimo klausimą, taip pat yra tiesiogiai

taikomas Lietuvos Teismų praktikoje. Ţr. 2002 m. kovo 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

civilinėje byloje nr. 3K-3-681/2002 RAB "Main Bridge, L.L.C." v. UAB "Lokvita" / 2006 m. liepos 19

d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K–3–434/2006 AS „Super FM“ v.

UAB „Laisvoji banga“. 227

MAGNUS, Ulrich. General Principles of UN-Sales Law. International Trade & Business Law

Annual, 1997, vol. 3, p. 45. 228

PERILLO, Joseph M. UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts: The Black

Letter Text and a Review. Fordham Law Review, 1994-1995, vol. 63, p. 303. 229

BONELL, Michael Joachim. The UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts:

Why? What? How? Tulane Law Review, 1994-1995, vol. 69, p. 1131.

111

principo elementus. Pirmiausia, tai sutarties sudarymo institutas, kur favor

contractus reikalauja kiek įmanoma gerbti šalių valią dėl sutarties sudarymo ir

vengti atvejų, kai šalims sutartį sudaryti kliudytų formalūs ar neesminiai

dalykai. Antra, sutarties negaliojimo institutas, kur siekiama kiek įmanoma

apriboti galimybę neigti sudarytos sutarties galiojimą, kai vienai sutarties šaliai

tai tampa naudinga230

. Trečia, sutarties vykdymo institutas, kur siekiama

sutarties išsaugojimo nepaisant sunkumų, galinčių kilti dėl pasikeitusių

aplinkybių ar dėl vienos šalies įvykdyto paţeidimo.

5.3.1. Prioritetas sudarymui

Laisvas prekių ir paslaugų judėjimas šių dienų Europoje yra tapęs

vertybe, sudarančia Europos ekonomikos pagrindą. Be daugelio kitų aspektų,

kurie būtini uţtikrinant šias laisves, sutartys atlieka esminį vaidmenį. Todėl jų

skatinimas ir formalių apribojimų sutarčių sudarymui maţinimas yra natūralus

šiuolaikinės sutarčių teisės uţdavinys231

. Iš esmės tuo ir yra grindţiamas vienas

iš favor contractus principo elementų, kuris esant dilemai, ar pripaţinti sutartį

sudaryta ar ne, prioritetą teikia sutarties sudarymui.

Klasikinės sutarčių teisės sutarties sudarymo taisyklės reikalavo,

kad šalys susitartų dėl visų esminių sutarties sąlygų ir kad pateikta oferta būtų

akceptuota be jokių išlygų (angl. mirror-image rule). Bet kokie akcepto

nukrypimai nuo ofertos reiškė tik ofertos atmetimą, o šalių neaptarta bent viena

esminė sutarties sąlyga reiškė, jog sutartis nebuvo sudaryta. Tačiau toks

grieţtas poţiūris lemia, jog net ir neesminių neatitikimų ar neesminių ofertos

sąlygų pakeitimo atveju negalima būtų pripaţinti, kad iš esmės šalys sutartį

buvo sudariusios, kas formaliai iškreiptų tikruosius šalių santykius. Todėl

siekiant išvengti tokių formalių ribojimų, uţkertančių kelią sutartiniams


231 LANDO, Ole. The CISG, the UNIDROIT Principles and the Principles of European Contract Law

in a Global Commercial Code. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. sausio 8 d.], prieiga per internetą:

<http://www.iue.it/LAW/ResearchTeaching/EuropeanPrivateLaw/Conferences/Lando_CISG.pdf>, p.

124.

112

santykiams, praėjusio amţiaus antroje pusėje imta ieškoti būdų sušvelninti

besąlygiško ofertos priėmimo taisykles. Pirmosios modifikuoto akcepto

taisyklės buvo suformuluotos JAV Vieningajame Komerciniame Kodekse

(2.207 str.)232

. Vėliau akcepto su išlygomis galimybę pripaţino 1980 m.

Jungtinių Tautų Vienos Konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo

sutarčių (19 str. 2 d.), taip pat UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių

principų 2.1.11 str. bei Europos sutarčių teisės principų 2.208 str. Visi šie

šaltiniai pripaţįsta klasikinę taisyklę, jog akceptas, keičiantis ofertos sąlygas,

reiškia ofertos atmetimą ir naujos ofertos pareiškimą, tačiau jeigu pakeitimai

nėra esminiai ir akceptuojama turint aiškų tikslą sudaryti sutartį, sutartis

laikoma sudaryta. Taigi, vienas iš analizuojamo principo turinį sudarančių

elementų yra nuostata, kad nors sutarčiai sudaryti yra būtinas šalių valios

sutapimas, tačiau neesminiai šalių pareikštos valios dėl sudaromos sutarties

skirtumai negali būti prieţastis neigti šalių valią sukurti sutartinius santykius.

Lietuvos Civilinio kodekso 6.178 str. formuluotės yra artimiausios

UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.11 str., kuris

tiesiogiai įvardijamas kaip viena iš favor contractus principo apraiškų233

. Tad

jau vien dėl to galima teigti, kad Lietuvos sutarčių teisė pripaţįsta

analizuojamą favor contractus principo elementą. Analizuojant Lietuvos

teismų praktiką yra matyti, jog šis Lietuvos Civilinio kodekso 6.178 str. ne

visada taikomas tinkamai, tuo paţeidţiant, ar tiesiog ignoruojant favor

contractus principą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. geguţės 24 d.

priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2004 UAB „Vilniaus

energija“ v. VšĮ „Teleradijo kompanija Hansa“ sprendė situaciją kuomet šalys

apsikeitė nuomos sutarties projektu, kuriame viena šalis nurodė nuomos

pradţios terminą – balandţio 1 d., o kita šalis – liepos 1 d. (projektais buvo

apsikeičiama tų pačių metų birţelio mėnesį). Teismas nurodė, kad pats faktas,

kad pasiūlytos sąlygos buvo priimtos jas modifikuojant reiškė ofertos atmetimą

ir priešinės ofertos pateikimą. Tačiau teismas neanalizavo, ar šis termino

232 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 180.


113

pradţios pakeitimas sutarties projekte reiškė esminį ofertos sąlygų pakeitimą,

tokiu būdu bendrąją LR CK 6.178 str. 1 d. taisyklę taikė neatsiţvelgdamas į to

paties straipsnio 2 d. specialiąją normą. Vargu ar ofertos dėl ilgalaikės nuomos

sutarties sudarymo pakeitimas nurodant, kad nuoma prasidės keliomis

savaitėmis vėliau, reiškia esminės ofertos sąlygos pakeitimą faktinėje tos bylos

situacijoje. Kita vertus, tai, kad oferentas pakartotinai išsiuntė sutarties projektą

su pirmine nuomos pradţios data, rodo, kad akceptas su išlyga buvo atmestas.

Modifikuoto akcepto situacijoms yra artimi tie atvejai, kai šalims

pasiekus susitarimą, viena iš šalių išsiunčia kitai šaliai raštu išdėstytas

sudarytos sutarties sąlygas, siekdama patvirtinti, kad sutartis yra sudaryta ir

informuoti, kaip ji suprato sudarytos sutarties turinį. Iš esmės rašytiniame

patvirtinime, pateiktame po sutarties sudarymo, esančios papildomos arba

kitokios sąlygos neturėtų turėti jokios reikšmės sutarčiai, nes jau sudarytos

sutarties vienašališkas keitimas yra negalimas remiantis pacta sunt servanda

principu. Tačiau praktinėse situacijose, ypač, kai yra deramasi ţodţiu, yra gana

sunku atriboti momentą, kada šalys pasiekia susitarimą. Todėl siekiant grynai

pragmatinių tikslų šioms situacijoms spręsti labiausiai tinkama yra analogiška

taisyklė kaip ir modifikuoto akcepto atveju, t.y. esant rašytiniame patvirtinime

papildomų ar kitokių sąlygų, sutartis laikoma sudaryta pagal šias sąlygas,

nebent kita šalis nedelsdama tam prieštarauja. Tokiu būdu išnyksta būtinybė

aiškiai įvertinti, ar rašytinis patvirtinimas yra akceptas, ar sudarytos sutarties

patvirtinimas, kas daţnai gali būti neįmanoma234

. Šis sprendimas yra įtvirtintas

Lietuvos Civilinio kodekso 6.180 str., kuris iš esmės pakartoja UNIDROIT

Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.22 str.

Klasikinė ofertos ir akcepto konstrukcija yra sunkiai pritaikoma

sudėtingų sandorių sudarymui, pavyzdţiui, pramogų komplekso statybos

rangos, įmonių įsigijimo, ilgalaikio tiekimo ir kitų sutarčių atvejais, kai šalių

derybos dėl sutarties sudarymo vyksta ilgą laiką, dalyvaujant daugeliui

įvairiausias pareigas uţimančių asmenų, kai viena kitai šalys teikia daug

234 BONELL, išnaša 6, p. 107-108.

114

pasiūlymų, kurie negali būti kvalifikuojami kaip oferta ar priešpriešinė

oferta235

. Tokiais atvejais spręsti apie sutarties sudarymą būtų sudėtinga net ir

ofertos - akcepto taisykles taikant pagal įstatymo analogiją, kaip yra siūloma

Europos sutarčių teisės principų 2.211 str., nes tokiu atveju ofertos ir akcepto

taisyklių „atitinkama modifikacija“ turėtų būti jų netaikymas. Jeigu šalys savo

valią dėl sutarties sudarymo išreiškia kitokiais veiksmais, pakankamai

rodančiais rimtus ketinimus teisiškai įsipareigoti, tokiu būdu sudaryta sutartis

turi būti pripaţįstama net jei jos sudarymas neatitinka ofertos – akcepto sekos

ir net nėra panašus į ją. Bene lanksčiausi sprendimai dėl sutarties sudarymo

būdo yra įtvirtinti JAV Vieningajame komerciniame kodekse, kurio 2-204 str.

nurodoma, kad sutartis gali būti sudaryta bet kokiu būdu, įskaitant šalių elgesį,

kuris patvirtina sutarties buvimą, ir kad sutartis gali būti pripaţinta sudaryta net

tuo atveju, kai tikslaus jos sudarymo momento nustatyti neįmanoma. Lietuvos

Civilinio kodekso 6.162 str. 1 d. įtvirtina panašią bendrąją nuostatą,

atitinkančią UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.1 str.

formuluotę, kuri leidţia konstatuoti, jog sutartis buvo sudaryta, ir tais atvejais,

kai šalių atlikti veiksmai neatitinka ofertos ir akcepto sekos, bet pakankamai

rodo, kad susitarimas buvo pasiektas. Akivaizdţiausiai sutarties sudarymą

rodantys veiksmai yra rašytinės sutarties pasirašymas. Taip pat sutarties

sudarymą gali liudyti tai, jog šalys pradėjo sutartį vykdyti, nors nebuvo

pateiktas joks pasiūlymas ir nebuvo pasirašyta rašytinė sutartis236

. Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas 2005 m. sausio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr.

3K-3-38/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“ yra išplėtojęs

sutarties sudarymo taisyklių taikymo praktiką tiems atvejams, kai ofertos ir

akcepto pateikimą identifikuoti yra sudėtinga. Šioje byloje Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas yra pripaţinęs, kad sutarties sudarymą pakankamai

235 ZWEIGERT, K.; KÖTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius: Eugrimas, 2001, p. 300-301. /

LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 187-188. / LANDO, Ole. Principles of European Contract Law and

UNIDROIT Principles: Moving from Harmonisation to Unification. Uniform Law Review, vol. 8,

2000, p. 218-220. 236

Taip pat, pavyzdţiui, ţr. bylą, nagrinėtą JAV Vyriausybinės draudimo agentūros [Interaktyvus,

ţiūrėta 2006 m. gruodţio 28 d.], prieiga per internetą:

<http://www.unilex.info/case.cfm?pid=2&id=1125&do=case>. / UNIDROIT, išnaša 7, p. 35.

115

įrodantys veiksmai gali būti konkurso dalyvio paskelbimas laimėjusiu

konkursą, kai tai numato konkurso sąlygos.

Klasikinės ofertos ir akcepto taisyklės taip pat nėra lengvai

pritaikomos tada, kai šalys apsikeičia spausdintinėmis standartinėmis sutarties

sąlygomis, kurios paprastai yra skirtingos237

. Kai uţsakymas, pagrįstas

standartinėmis sąlygomis, patvirtinamas raštu su nurodytomis kitokiomis

standartinėmis sąlygomis, pirmiausia kyla problema dėl šalių valios sutapimo,

kurio reikalauja veidrodinio atspindţio doktrina (angl. mirror image rule). Šiuo

atveju problemos sprendimas pagal taisykles leidţiančias akceptuoti ofertą su

neesminiais jos pakeitimais kelia pagrįstų abejonių. Vargu ar apskritai yra

sąţininga sutartį laikyti sudarytą su pakeitimais ir papildymais, nurodytais

uţsakymo patvirtinimo standartinėse sąlygose, taip teikiant prioritetą vienos iš

šalių standartinėms sąlygoms („last shot“ doktrina). Juolab, kad standartinės

sąlygos daţnai yra automatiškai priimamos dėl to, kad derybos dėl jų didintų

verslo kaštus238

. Be to, taikant modifikuoto akcepto taisyklę, esant esminiams

pakeitimams sutartis būtų laikoma apskritai nesudaryta. Šios problemos

sprendimo nepateikė 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija, kas sukėlė

dideles diskusijas teisės doktrinoje dėl standartinių sąlygų kolizijos (battle of

forms) sprendimo būdų. 1994 m. UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių

principų 2.22 str. įtvirtino dominuojantį poţiūrį į šios problemos sprendimą.

Pagal šį straipsnį, esant standartinių sąlygų kolizijai, sutartis laikoma sudaryta

pagal tas standartines sąlygas, kurios iš esmės sutampa („knock-out“ doktrina).

Šis straipsnis buvo atkartotas Lietuvos Civilinio kodekso 6.179 str., todėl

galima teigti, kad Lietuvos sutarčių teisė standartinių sąlygų koliziją sprendţia

sutarties sudarymo naudai pagal „knock-out“ doktriną.

Kaip minėta, klasikinė sutarčių teisė pripaţino sutartį sudaryta tik

tada, kai šalys aiškiai susitaria dėl visų esminių sąlygų. Siekiant, kad sutarčių

teisė būtų aiški, sutarčių sudarymo taisyklės turi konkrečiai nustatyti, kada

sutartis bus laikoma sudaryta, todėl reikalavimai, kad sutartis būtų išsami

237 PERILLO, išnaša 228, p. 288-290.

238 ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 280-281.

116

atrodo visiškai natūralūs. Be praktinių sunkumų, su kuriais susiduriama

mėginant nustatyt šalių neaptartą sąlygą, neaptartų sutarties sąlygų nustatymą

riboja iš valios teorijos kylanti bendroji nuostata, jog teismai negali

„sudarinėti“ sutarčių uţ pačias šalis239

. Tačiau praėjusio amţiaus viduryje,

atsakymas į klausimą, ar sutartis yra sudaryta, jeigu šalys neaptarė visų

esminių sąlygų, nebebuvo toks grieţtas. Sudėtingėjant komerciniams

santykiams, kai paskiras vienkartines sutartis keičia sudėtingi ilgalaikiai

sandoriai, įvairesni darosi ir sutarčių sudarymo būdai, momentinio susisiekimo

priemonės konkurencinėje aplinkoje reikalauja iš šalių ţymiai greitesnių

sprendimų. Realiame gyvenime gali egzistuoti ir kitokių aplinkybių, kurios gali

versti šalis kuo greičiau priimti svarbiausius sprendimus, paliekant detales

suderinti ateičiai. Esant tokiems visuomeniniams santykiams, vieno garsiausių

praėjusio amţiaus JAV sutarčių teisės teoretikų Artūro L. Corbin„o mintis, jog

sutartis laikoma sudaryta tada, kada šalys nori, jog ji būtų sudaryta, visiškai

neatrodo perdėta. Daugelis sutarties spragų gali ir tūri būti uţpildytos tokiu

būdu, kuris atitiktų šalių ketinimus. Tai A. L. Corbin„ui yra labiau teisinga

negu atsisakymas laikyti sutartį privaloma240

. Šios mintys buvo inkorporuotos į

JAV Vieningąjį komercinį kodeksą, kurio 2-204(3) str., 2-305 str. leidţia

pripaţinti sutartį sudaryta, net jei šalys nesudarė dėl visų sutarties sąlygų ir net

jei esminę sąlygą (kainą) specialiai paliko neaptartą. 1980 m. Jungtinių Tautų

konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių nepateikė

aiškaus atsakymo, ar šalys gali sudaryti sutartį nesusitarusios dėl kainos, kaip

esminės sutarties sąlygos. Viena vertus, Konvencijos 14 str. reikalauja, kad

oferta būtų pakankamai apibrėţta, kas reiškia, kad pasiūlyme turi būti nurodyta

kaina arba jos nustatymo tvarka. Kita vertus Konvencijos 55 str. nustato, kad

kai sutartyje nenumatyta nei kaina, nei jos nustatymo tvarka, laikoma, kad

šalys turėjo omenyje įprastai rinkoje imamą kainą analogiškomis

aplinkybėmis. Konvencijos komentatoriai siūlo įvairius šių neatitikimų

239 SPEIDEL, Richard E. Restatement Second: Omitted Terms and Contract Method. Cornell Law

Review, 1980-1981, vol. 67, p. 787-789. 240

SPEIDEL, išnaša 239, p. 790.

117

paaiškinimus, tačiau šiose nuostatose jaučiama Prancūzijos ir kitų valstybių

atstovų, dalyvavusių Konvencijos kūrime, įtaka, kurie baiminosi, jog sutartis

be nustatytos kainos suteiks pardavėjui galimybę nustatyti pernelyg didelę

kainą241

. Vėliau šios taisyklės visuotinai buvo pripaţintos 1994 m. UNIDROIT

Tarptautinių komercinių sutarčių principų 2.1.14 str., kuris sudaro vieną iš

favor contractus principo elementų, prioritetą teikiančių sutarties

egzistavimui242

, ir kuris iš esmės yra atkartotas Lietuvos Civilinio kodekso

6.182 str. Verta pastebėti, kad šio straipsnio formuluotė neapsiriboja

neesminėmis sutarties sąlygomis, kurias šalys gali palikti suderinti ateityje.

Šalys turi teisę palikti neaptartą ir bet kurią esminę sutarties sąlygą, jei tik ta

sąlyga gali būti nustatyta ateityje.

5.3.2. Prioritetas galiojimui

Priešpriešinis patenkinimas (angl. „consideration“) bendrosios

teisės valstybėse ir pagrindas (cause) daugelyje civilinės teisės valstybių turi

gilias tradicijas ir šiandien yra vis dar pripaţįstami būtinais sutarties

elementais, be kurių sutartis negalioja. Tačiau atsiţvelgiant į tai, kaip plačiai

yra aiškinamas priešpriešinis patenkinimas ir kaip abstrakčiai suprantamas

sutarties pagrindas (cause)243

vargu ar šios doktrinos dar turi praktinės

reikšmės244

. Todėl atsitraukimas nuo jų suteikia sutarčių teisei daugiau

aiškumo245

ir supaprastina sutarčių galiojimo vertinimą. Tiek 1980 m. Vienos

konvencija, tiek UNIDROIT Principai nepripaţįsta priešpriešinio patenkinimo

ir pagrindo būtinais sutarties elementais bei prioritetą teikia konsensualizmui.

Lietuvos sutarčių teisei šios doktrinos nedarė įtakos, todėl natūralu, kad

Civilinio kodekso 6.159 str. visiškai atitinka UNIDROIT Principų 3.2 str.,

pagal kurį sutarties galiojimui pakanka veiksnių šalių susitarimo.

241 LANDO, išnaša 231, p. 6.


243 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 140-142.

244 Plačiau ţr. GORDLEY, James. Enforceability of Promises in European Contract law. Cambridge:

Cambridge University Press, 2001. 245


118

Kita vertus Lietuvos Civiliniame kodekse išliko realinių sutarčių

rūšis, kurios pripaţįstamos sudarytomis ir galioja tik jeigu viena šalis perduoda

kitai šaliai sutarties objektą, nors šiuolaikinės sutarčių teisės tendencijos rodo

(UNIDROIT Principų 3.2 str.), kad realinių sutarčių išskyrimas neturi aiškios

prasmės, be to, tokia sutarčių rūšis nėra suderinama su sutartinių santykių

skatinimo prioritetais. Vargu ar yra prieţasčių, dėl kurių, pavyzdţiui, paţadas

suteikti paskolą turėtų būti neprivalomas, o paţadas perduoti daiktą pirkėjo

nuosavybėn privalomas nuo jo davimo momento. Realinių sutarčių rūšių

išskyrimą Lietuvos Civiliniame kodekse, matyt, lėmė gilios tradicijos. Romėnų

teisė tam tikras sutartis galiojančiomis tik nuo jų objekto perdavimo momento

laikė dėl to, kad būtų uţtikrintas tokių sutarčių įrodinėjimas, bei kad šias

sutartis (paskola, dovanojimas) sudarančios šalys labai rimtai apgalvotų savo

veiksmus246

, tačiau turint omeny šiuolaikines tendencijas kiek įmanoma

maţinti formaliuosius reikalavimus sutarčių sudarymui, vargu ar šiais tikslais

dar galėtų būti pateisinamas realinių sutarčių rūšies išskyrimas. Dar daugiau

abejonių realinių sutarčių institutas Lietuvos sutarčių teisėje kelia dėl to, kad

savo esme tapačios sutartys vienu atveju laikomos realinėmis (paskolos

sutartis), o kitu atveju konsensualinėmis (kreditavimo sutartis). Dėl šių

prieţasčių galima teigti, kad realinių sutarčių institutas Lietuvos sutarčių teisėje

nedera su šiuolaikine sutarčių teise ir favor contractus principu. Plačiau

realinių sutarčių rūšies problema nagrinėjama 6.2.1 skyriuje „Sutarties

elementai“.

Kita taisyklė, prioritetą teikianti sutarties galiojimui, skirta spręsti

situacijas, kai sutarties neįmanoma įvykdyti. UNIDROIT principų 3.3 str. bei

Europos sutarčių teisės principų 4.102 str., atspindintys šiuolaikines

tendencijas247

, įtvirtina nuostatą, kad faktas, jog prievolės nebuvo įmanoma

įvykdyti sutarties sudarymo metu savaime nelemia sutarties negaliojimo. Tai

panaikina skirtumus tarp situacijų, kai sutarties objektyviai neįmanoma

246 GORDLEY, James. Enforceability of Promises in European Contract law. Cambridge: Cambridge

University Press, 2001, p. 6. 247

UNIDROIT, išnaša 7, p. 96-97

119

įvykdyti dar jos sudarymo metu, ir kai įvykdymas tampa neįmanomu po

sutarties sudarymo. Abiem šiais atvejais šalis, siekianti išvengti sutartinės

atsakomybės uţ neįvykdymą, turi įrodinėti, jog sutarties neįvykdė dėl to, jog

aplinkybių, darančių įvykdymą neįmanomu, neţinojo, negalėjo kontroliuoti bei

išvengti. Tai leidţia tinkamai atsiţvelgti, pavyzdţiui, į tai, kad viena prievolės

šalis jau sutarties sudarymo metu ţinojo, kad prievolės įvykdyti yra

neįmanoma (pavyzdţiui, kad sutarties objektas yra išnykęs), ko negalima būtų

pasiekti tokiu atveju laikant sutartį negaliojančia. Lietuvos Civiliniame

kodekse tokia taisyklė nėra aiškiai formuluojama. CK 6.3 str. 4 d. sakoma, kad

prievolės dalyku negali būti tai, kas neįvykdoma, kas iš esmės atitinka tiek

Prancūzijos, tiek Anglijos sutarčių teisei būdingą248

Romėnų teisės maksimą

impossibilium nulla obligatio est, pagal kurią negalėjimas įvykdyti prievolę

turi būti objektyvus, siejamas su bet kuriuo asmeniu, o ne su konkrečiu

skolininku249

. Tačiau įstatyme nėra aiškios nuorodos į tai, pagal kokias

taisykles turi būti sprendţiama dėl tokio neįmanomumo pasekmių – pagal

sandorių negaliojimo, ar sutarčių neįvykdymo. Iš to, kaip Lietuvos sutarčių

teisės doktrina komentuoja 6.3 str. 4 d. ir 6.212 str. 1 d. (Nenugalima jėga)250

,

matyti, jog pradinis prievolės įvykdymo neįmanomumas turėtų lemti sutarties

negaliojimą. Tokiu atveju būtų taikoma restitucija, tačiau šalis, ţinojusi, kad

prievolės objektas neegzistuoja, pripaţinus sutartį negaliojančia, išvengtų

civilinės sutartinės atsakomybės. Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtinta

generalinio delikto sistema251

leidţia pagrįsti nukentėjusios šalies reikalavimą

dėl ţalos atlyginimo. Tačiau tokiu atveju nuostolių dydţio nustatymui būtų

taikomos bendrosios deliktinės atsakomybės taisykles mėginant apskaičiuoti,

kokius nuostolius patyrė nukentėjusioji šalis dėl to, kad šalis, ţinojusi apie

prievolės įvykdymo negalimumą, nuslėpė tai nuo kitos šalies sutarties

248 BEALE, Hugh, et al. Cases, Materials and Text on Contract Law. Portland: Hart Publishing, 2002,

p. 381-383. 249

MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga.

Prievolių teisė I. Vilnius: Justitia, 2003, p. 21-22. / GORDLEY, James. An American Perspective on

the UNIDROIT Principles. Roma, 1996. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. sausio 2 d.], p. 25, prieiga per

internetą: http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/22gordley.pdf>. 250

MIKELĖNAS, išnaša 249, p. 21-22, 284. 251


120

sudarymo metu. Tuo tarpu laikant, kad sutartis buvo sudaryta nepaisant

neįmanomumo ją įvykdyti, sutartinės civilinės atsakomybės taikymas leistų

nuostolius apskaičiuoti pagal kainų skirtumo taisykles (LR CK 6.258 str. 5 d.),

leistų taikyti netesybų institutą ir panašiai. Be to, gali būti atvejų, kuomet šalis

prisiima riziką, susijusią su neįmanomumu įvykdyti prievolę, todėl sutarties

laikymas niekine panaikintų tokios šalies atsakomybę252

. Pagaliau, kas yra

svarbiausia favor contractus principo kontekste, laikant, jog sutartis yra

sudaryta, šalys išsaugotų galimybę įvykdyti sudarytą sutartį, pavyzdţiui,

įgyjant naują analogišką objektą, kuris buvo prarastas iki sutarties sudarymo.

Vargu ar būtų įmanoma LR CK 6.3 str. 4 d. nuostatą aiškinti taip,

kad šalių susitarimas dėl prievolės, kurios objektas yra tai, kas neįmanoma,

nelemia tokio susitarimo negaliojimo, nes civilinės teisės tradicija dėl pradinio

neįmanomumo šio straipsnio formuluotėje yra ganėtinai aiški. Civilinio

kodekso sutarčių teisės dalyje apskritai nėra panašios nuostatos į UNIDROIT

Principų 3.3 str. ar Europos sutarčių teisės principų 4.102 str., kas leidţia teigti,

jog dėl vienokių ar kitokių prieţasčių šie novatoriški sprendimai nebuvo

inkorporuoti į Lietuvos sutarčių teisę253

, nors prieţasčių įtvirtinti šias taisykles

yra gana svarių. Tai patvirtina ir 2002 m. Vokietijos prievolių teisės

reformavimo praktika. 2002 m. sausio 1 d. įsigaliojęs prievolių teisės

modernizavimo įstatymas nustatė aiškią naują taisyklę, pagal kurią sutartis

negali būti laikoma negaliojančia vien dėl to, kad jos sudarymo metu prisiimtų

prievolių įvykdyti nebuvo įmanoma. Nustatant tokią taisyklę buvo kaip

pavyzdţiu remiamasi Europos sutarčių teisės principų 4:102 str.254

Kita vertus, vienas iš negalimumo įvykdyti prievole aspektų vis

dėl to buvo įtvirtintas Lietuvos sutarčių teisėje. Pagal LR CK 6.2 str., 6.306 str.

nuostatas sutarties objektu gali būti tai, kas jos sudarymo metu dar

neegzistuoja, tačiau kas bus sukurta ar įgyta ateityje. Tačiau vėlgi, 6.307 str.

numatyta galimybė pripaţinti sutartį negaliojančia, jeigu objektas



254 ZIMMERMANN, Reinhard. The New German Law of Obligations: Historical and Comparative

Perspectives. Oxford: Oxford University Press, 2005, p.62-63.

121

nesukuriamas ar neįgyjamas, kas dėl jau aptartų argumentų nesiderina su

sutarties išsaugojimo prioritetais.

Nors pradinio neįmanomumo teisinis reguliavimas Lietuvoje seka

klasikine sutarčių teisės tradicija ir apriboja vieną iš favor contractus principo

elementų, tačiau reikia pabrėţti, kad sandorių negaliojimo institutas

Civiliniame kodekse yra ryškiai evoliucionavęs. Sandorio prieštaravimas

įstatymų reikalavimams, kaip sandorių negaliojimo pagrindas, buvo kokybiškai

susiaurintas iki imperatyviųjų įstatymo normų paţeidimo255

, įtvirtinta galimybė

patvirtinti nuginčijamą sandorį (LR CK 1.79 str.), apribotas ultra vires

doktrinos taikymas privačių juridinių asmenų atţvilgiu ir pan. Taip pat buvo

renovuoti sandorių pripaţinimo negaliojančiais pagrindai – suklydimas,

apgaulė, grasinimas, iš esmės juos suderinant su UNIDROIT Tarptautinių

komercinių sutarčių principais.

Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtinti apribojimai pripaţinti

sandorį negaliojančiu dėl suklydimo yra bene grieţčiausi teisinių gynybos

būdų panaudojimo prasme. LR CK 1.90 str. 7 d. numatyta taisyklė, jog

suklydusi šalis neturi teisės reikalauti pripaţinti sutartį negaliojančia, jeigu ji

savo teises ir interesus adekvačiai gali apginti kitais gynimo būdais. Ši taisyklė

teikia aiškų prioritetą teisių gynimo būdams, kuriuos šalis gali naudoti esant

sutarties paţeidimui (neįvykdymui)256

. Tai yra grindţiama tuo, kad šie gynimo

būdai yra ţymiai lankstesni, nei radikalus sutarties pripaţinimas negaliojančia.

Be to, šalis, norinti nutraukti sutartį dėl netinkamo sutarties įvykdymo, turi

laikytis gana grieţtų reikalavimų tokiam teisių gynimo būdui įgyvendinti.

Pagaliau, šalis tokiu atveju išsaugo galimybę reikalauti ištaisyti įvykdymo

trūkumus, arba pakeisti sutartį, taip išsaugodama sutartį257

. Reikia pabrėţti, kad

LR CK 1.90 str. 7 d. nesuteikia sandorio šaliai alternatyvos pasirinkti tarp

sutarties pripaţinimo negaliojančia ir kitų gynimo būdų. Kai tik šalis gali

adekvačiai pasinaudoti kitais gynimo būdais, ji neturi teisės reikalauti nutraukti

255 MIKELĖNAS, Valentinas; VILEITA, Alfonsas; ir TAMINSKAS, Algirdas. Lietuvos Respublikos

civilinio kodekso komentaras: Pirmoji Knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001, p. 181. 256

UNIDROIT, išnaša 7, p. 103-104. 257


122

sutartį. UNIDROIT Principų 3.7 str. nustato, kad šalis neturi teisės anuliuoti

(angl. avoid) sutarties net tada, kai ji galėjo naudotis kitais teisių gynimo

būdais, bet kai galimybė jais pasinaudoti yra išnykusi, pavyzdţiui, dėl senaties

termino258

. LR CK 1.90 str. 7 d. formuluotė nėra tokia grieţta, tačiau bet kokiu,

kaip minėta, pasirinkimo teisė nesuteikiama tuomet, kai egzistuoja galimybė

naudoti kitus teisinius gynimo būdus259

.

Galima pastebėti, kad Lietuvos teismų praktikoje aptarta teisės

norma iš esmės yra ignoruojama. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.

geguţės 29 d. nutartyje civilinėje byloje nr. 3K-3-359/2006 I. T. v. G. Ţ.

automobilio pirkimo-pardavimo sutartis buvo pripaţinta negaliojančia,

konstatavus, kad sutarties šalys sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį iš

esmės suklydo, nes neţinojo, kad automobilis buvo vogtas, dėl ko jis iš pirkėjo

buvo išreikalautas teisėto savininko. Šiuo atveju nėra aišku, kodėl nebuvo

įţvelgta LR CK 1.90 str., 6.307 str. bei 6.322 str. konkurencija ir ji nebuvo

sprendţiama, tačiau matyti, kad teismas taikydamas LR CK 1.90 str. visiškai

neanalizavo, ar pirkėjas turėjo galimybę taikyti kitus gynimo būdus. Šiuo

atveju alternatyva sutarties pripaţinimui negaliojančia galėjo būti sutarties

nutraukimas. Taikant sutarties nutraukimo institutą būtų geresnės galimybės

įvertinti pardavėjo kaltę, be to, nutraukus sutartį restitucijos taikymas neturi

retroaktyvumo, todėl grąţintinos uţ automobilį pardavėjui sumokėtos kainos

koregavimas atsiţvelgiant į automobilio nusidėvėjimą per tą laiką, kai jį

naudojo pirkėjas, yra labiau pagrįstas.

Kitoje byloje buto dovanojimo sutartį teismai pripaţino

negaliojančia, konstatavę, jog dovanotojas iš esmės suklydo dėl sandorio

pobūdţio, nes manė, kad sudaro sandorį, pagal kurį apdovanotojam turtas

atiteks tik po dovanotojo mirties, bei kad apdovanotasis teiks išlaikymą

(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje


259 Europos sutarčių teisės principų 4.119 str. taisyklės visada suteikia teisę šaliai rinktis kuriuos

gynybos būdus naudoti – anuliuoti sutartį, ar reikalauti įvykdymo trūkumų ištaisymo, sutarties

nutraukimo ir pan., ţr. Lando, Ole; BEALE, Hugh. Principles of European Contract Law. The Hague:

Kluwer Law International, 2000. p. 285-286.

123

nr. 3K-3-33/2004). Tačiau vėlgi teismai visiškai neanalizavo, ar ieškovas

galėjo pasinaudoti kitais savo teisių gynimo būdais. Akivaizdţiausia

alternatyva sutarties pripaţinimui negaliojančia šiuo konkrečiu atveju galėjo

būti sutarties pakeitimas vadovaujantis LR CK 6.228 str.260

. Be to, šiuo atveju

galėjo būti svarstoma, ar apdovanotasis savo elgesiu (pavyzdţiui, leisdamas

apdovanotojui toliau gyventi bute) neišreiškė sutikimo vykdyti sutartį taip, kaip

ją suvokė suklydusi šalis. Iš to, kaip dovanotojas suprato sandorio pasekmes,

matyti, kad jis laikė, jog sudaro išlaikymo iki gyvos galvos sutartį. Nors LR

CK 1.90 str. neįtvirtina konkrečios taisyklės, jog suklydusi šalis netenka teisės

reikalauti pripaţinti sutartį negaliojančia, jeigu kita šalis sutinka vykdyti sutartį

taip, kaip ją suvokė suklydusi šalis, tačiau tai išplaukia iš bendresnės taisyklės,

nustatytos LR CK 1.90 str. 7 d., draudţiančios sutarties pripaţinimą

negaliojančia, kai yra įmanoma sutartį įvykdyti.

Aptarta Lietuvos teismų praktika rodo ne tik teismų klaidas taikant

konkrečias teisės normas, tačiau matyti, jog teismai spręsdami šių taisyklių

taikymo klausimus neturi principinio išeities taško, neatsiţvelgia į bendruosius

principus, pirmiausia favor contractus principą, kurie sudaro šių teisės normų

pagrindą.

Paminėtina ir dar viena teisės norma, kuri riboja sutarties

pripaţinimą negaliojančia ir prioritetą teikia jos išsaugojimui. Tai 6.228 str.,

reguliuojantis esminės šalių nelygybės, buvusios sutarties sudarymo metu,

atvejus, ir įpareigojantis teismą pakeisti sutartį taip, kad ji atitiktų sąţiningumo

ir sąţiningo verslo praktikos reikalavimus. Bene daugiausia kritikos ši taisyklė,

kuri yra perimta iš UNIDROIT Principų 3.10 str., sulaukia dėl suteikiamos

privilegijos šaliai, pasinaudojusiai esmine nelygybe, reikalauti sutarties

pakeitimo tada, kai nukentėjusioji šalis yra pasirinkusi reikalauti sutarties

pripaţinimo negaliojančia261

.



124

5.3.3. Prioritetas įvykdymui

Yra pripaţįstama, jog nepaisant sunkumų, kurie gali iškilti

vykdant sutartį, paprastai sutarties šalys yra suinteresuotos išsaugoti sutartinius

santykius, negu kad nutraukti sutartį ir ieškoti rinkoje alternatyvių prekių ar

paslaugų262

. Tai yra ypač teisinga sutarčių, kurių šalys veikia skirtingose

valstybėse, atvejais, nes alternatyvios sutarties sudarymas ir vykdymas

paprastai būna susijęs su nemaţais kaštais.

Sutarties vykdymo pasikeitus aplinkybėms teisinis reguliavimas

neabejotinai yra vienas iš svarbiausių favor contractus principo elementų263

.

Reikia pastebėti, kad aplinkybių pasikeitimo pasekmes sutarties vykdymui ir

jos tolesniam galiojimui pagrindinės teisinės sistemos ilgą laiką numatė labai

skirtingas. Prancūzijos teisė iš esmės visiškai nepripaţino galimybės

modifikuoti sutartį, kai įvyksta nenumatytos sutarties vykdymą suvarţančios

aplinkybės264

. Anglijos teisėje taip pat nepripaţįstama galimybė adaptuoti

sutartį iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms, nors sutarties objekto išnykimo

(frustration) doktrina yra lankstesnė, nei Prancūzijos force majeure265

.

Vokietijos teisėje priešingai, jau nuo praėjusio amţiaus pradţios pripaţįsta

galimybę teismui adaptuoti sutartį prie pasikeitusių aplinkybių siekiant, kad

sutartis būtų išsaugota. Šiuo skirtumus siekia suvienodinti tiek UNIDROIT

Tarptautinių komercinių sutarčių, tiek Europos sutarčių teisės principai. Juose

įtvirtintos nuostatos iš esmės pripaţįsta galimybę revizuoti sutartį, tačiau

siekiant pagrindinio tikslo – sutarties išsaugojimo – tada, kai aplinkybės galėtų

sudaryti pagrindą apskritai nutraukti tolesnį sutarties vykdymą. Kita vertus,

sutarties pakeitimas, kai sutartį įvykdyti yra įmanoma, bet ypač nenaudingi

vienai iš šalių, leidţia išvengti esminio sutarties paţeidimo situacijų ir iš jų

išplaukiančio sutarties nutraukimo. Lietuvos civilinio kodekso 6.204 str.


263 BONELL, išnaša 229, p. 1137. / DOUDKO, Alexei G. Hardship in Contract: The UNIDROIT

Principles Approach and Legal Developments in Russia. Uniform Law Review, 2000, vol. 5, p. 490-

491. 264

BEALE, išnaša 248, p. 627-630. 265

BEALE, išnaša 248, p. 630-637.

125

visiškai atitinka UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų 6.2.1-

6.2.3 str. Šiuo atveju reikėtų paţymėti, kad 1994 m. UNIDROIT Principų 6.2.2

str. 2 komentare buvo teigiama, jog 50 proc. ar daugiau vykdymo kaštų ar

vertės pasikeitimas paprastai gali reikšti esminį aplinkybių pasikeitimą, tačiau

2004 m. UNIDROIT Principų redakcijoje šis sakinys buvo praleistas266

,

pripaţįstant, kad skirtingose ekonominėse situacijose netgi 50 proc. pokytis

gali nereikšti esminio aplinkybių pasikeitimo267

.

Prioritetą sutarties įvykdymui teikia ir sutarties nutraukimo teisinis

reguliavimas, kur teisė nutraukti sutartį šaliai yra suteikiama tik išimtiniais

atvejais, t.y. paprastai kai kitos šalies įvykdytas sutarties paţeidimas yra

esminis. Sutarties nutraukimo institutas Lietuvos sutarčių teisėje taip pat seka

UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principais, atspindinčiais

šiuolaikiškiausias sutarčių teisės tendencijas, sutarties nutraukimą laikančiais

išimtiniu ir paskutiniu teisių gynybos būdu. Ta pačia idėja yra paremtas ir

Civiliniame kodekse įtvirtintas įvykdymo trūkumų ištaisymo institutas (cure of

performance), suteikiantis galimybę sutartį paţeidusiai šaliai išvengti sutarties

nutraukimo įvykdant sutartį.


267 DOUDKO, išnaša 263, p. 495-496.

126

6. Lietuvos sutarčių teisės normos UNIDROIT Principų

kontekste

6.1. Sutarčių sudarymas

Sutarčių sudarymo institutas yra glaudţiai susietas su visos

sutarčių teisės filosofiniais, moraliniais ir teisiniais pagrindais. Priklausomai

nuo to, kas laikoma sutartimi, kuo grindţiamas jos privalomumas, yra

konstruojamos ir taisyklės, pagal kurias turi būti sprendţiama, kokius veiksmus

ir kaip turi atlikti šalys, kad galima būtų pripaţinti esant sutartį sudarytą.

Sutartį suprantant kaip vieno asmens duotą paţadą kitam asmeniui, kurio

laikytis įpareigoja prigimtis (prigimtinė teisė) moralinės nuostatos bei

teisingumas268

, pakanka vieno asmens valios, kuria išreiškiamas paţadas, kad

būtų sukurta prievolė. Taip aiškinant sutartį viduramţių ir 16-17 a. teisininkai

netgi diskutavo ar apskritai tam, kad sutartis būtų sudaryta, yra būtina, kad

valios pareiškimas pasiektų kitą šalį, arba, kad antroji šalis priimtų duotą

paţadą. Tačiau paprastai buvo laikoma, kad paţadas įpareigoja tik tada, jei jis

turi rimtą pagrindą ir yra akceptuotas bei kyla iš laisvos šalies valios bei

sąmonės. Viduramţių teisininkai manė, jog pasiūlymo sudaryti sutartį

atšaukimas yra negalimas, jeigu tai padarytų ţalos pasiūlymą gavusiai ir juo

patikėjusiai šaliai269

.

18-19 a. įsivyravus valios doktrinai, sutarties esmė buvo aiškinama

kaip dviejų šalių sutikimas, išreiškiantis jų valią įsipareigoti. Sutarties

privalomumas buvo siejamas su pačia sutarties sąvoka. Sutartį suprantant kaip

šalių sąmonės sutapimą (lot. aggregatio mentum, consensus ad idem, angl.

meeting of minds), jai sudaryti yra būtinas abiejų šalių valios išreiškimas.

Būtent šios doktrinos pagrindu formavosi klasikinės sutarčių teisės ofertos ir

akcepto institutai. Remiantis šiais institutais sutarties sudarymui buvo būtina,

kad oferta būtų akceptuota, o kol nėra akceptuota, ji gali būti bet kada atšaukta.


269 GORDLEY, James. The Philosophical Origins of Modern Contract Doctrine. New York: Oxford

University Press, 1991, p. 45-49, 79-82.

127

Sutarties sudarymą aiškinant kaip abiejų šalių valios išreiškimą, sutartis buvo

laikoma sudaryta nuo akcepto išsiuntimo momento270

. Tačiau valios teorija

nebuvo pakankama, kad pagrįstų prieţastis, dėl ko sutartis yra privaloma, ir

paaiškintų, kodėl šalių valia sudaryti sutartį kartais nėra pripaţįstama. Be to,

apsiribojant sutarties apibrėţimu kaip abiejų šalių valios išraiškos, sutarties

sudarymo momentas neišvengiamai siejamas su valios pareiškimo momentu.

Tai reiškia, kad sutarties sudarymo momentu turi būti laikomas akcepto

pareiškimo momentas. Tokiu būdu sutartis laikoma sudaryta vienai iš šalių

(oferentui) apie tai net neţinant. Kadangi remiantis valios teorija šalys tampa

įpareigotos tik nuo to momento, kai abi jos išreiškia valią įsipareigoti,

pasiūlymą sudaryti sutarti pateikusi šalis gali jo atsisakyti ar atšaukti tol, kol jis

nėra akceptuotas. Todėl ilgainiui valios teorijos postulatai buvo papildyti

nuostatomis, jog sutarties sudarymą lemia ne pats valios pareiškimas, bet tai,

kaip jis bus suprastas kitos šalies271

. Imta teigti, kad šalies pasitikėjimas kitos

šalies duotu paţadu, kurį paskatina paţadą davusios šalies elgesys, negali

padaryti ţalos šaliai, kuri tikėjosi, kad paţadas bus įvykdytas. Tuo remiantis

ofertos atšaukiamumo taisyklės imtos koreguoti.

Pasitikėjimo (angl. reliance) teorija, labiausiai išvystyta

bendrosios teisės valstybėse ir ypač JAV, yra viena iš tų, kuri nutolsta nuo

valios doktrinų. Remiantis šia teorija, sutartinė atsakomybė atsiranda, jeigu

kaţkas patiria ţalos dėl to, kad pasikliovė kito asmens paţadu, aiškiai išreikštu

ţodţiais arba numanomu iš to kito asmens veiksmų272

. Taigi, sutarties

sudarymą ir turinį lemia ne tai, ko šalis siekė savo valia, o tai, kaip ši valia

buvo išreikšta. Galimybė teismui priteisti dėl sutarties paţeidimo atsiradusius

nuostolius, vertinamus atsiţvelgiant į tai, ko šalis galėjo tikėtis iš sutarties, bet

dėl padaryto paţeidimo negavo (angl. expectation interest), yra tas „impulsas,

priverčiantis ţmones laikytis savo paţadų“273

. Kartu ši teorija neneigia šalies

270 GORDLEY, išnaša 269, p. 139, 175-180.

271 BEALE, išnaša 248, p. 115-116.

272 COHEN, Morris R. The Basis of Contract. Harvard Law Review. 1933, vol. 46, no. 4, p. 578-580.

273 FULLER, L.L., PERDUE, Williams R. The Reliance Interest in Contract Damages: 1. Yale Law

Journal, 1936-1937, vol. 46, p. 69.

128

individualios valios, susitarimo ar savanoriško elgesio. Būtent toks

savanoriškas elgesys, kylantis iš asmens valios ir yra pagrindas kito asmens

pasitikėjimui atsirasti. Tačiau pasitikėjimu pagrįsta atsakomybė uţkrauna

pačiam besielgiančiam asmeniui pareigą įspėti kitus, kad šie nepasitikėtų jo

elgesiu, o apsispręstų patys274

.

Prancūzijos teisės doktrina, aiškinanti Prancūzijos Civilinio

kodekso 1134 str., kuriame įtvirtintas garsusis principas, beje, perimtas ir

Lietuvos Civilinio kodekso 6.189 str. 1 d., kad teisėtai sudaryta sutartis yra lyg

įstatymas tiems, kurie ją sudarė, sieja sutarties sudarymą su šalių valia, tačiau

sutartis yra privaloma dėl to, kad įstatymai suteikia šalims galimybę esant

reikalui pasinaudoti dalimi prievartos, kuriai valstybė turi monopoliją275

. Šis

sutarties privalomumo aiškinimas yra įprastas visoje kontinentinėje Europoje,

kur vyrauja teisinis pozityvizmas. Toks poţiūris leidţia konstruoti iš esmės bet

kokias sutarčių sudarymo taisykles, kurios būtų priimtiniausios šalims,

visuomenei ir uţtikrintų sąţiningumą. Tačiau vėlgi, šis formalusis aiškinimas

neduoda atsakymo į klausimą, kodėl įstatymai vienus susitarimus pripaţįsta

privalomomis sutartimis, o kitiems nesuteikia teisinės galios.

Ši istorinė sutarties privalomumo teorijų kaita rodo, kad sutarčių

privalomumą yra ganėtinai sunku paaiškinti ir pagrįsti, tačiau visi sutinka, kad

sutarčių nesilaikymas yra netoleruotinas. Kita vertus, sutarties esmės aiškinimų

įvairovė lemia ir skirtingą poţiūri į sutarties sudarymą. Vienomis teorijomis

remiantis sutartis turi būti laikoma sudaryta nuo abiejų šalių valios išreiškimo

momento, o pasiūlymą sudaryti sutartį davusi šalis gali bet kada jo atsisakyti.

Kitos teorijos sutarties sudarymo momentą sieja su pasiūlymą sudaryti sutartį

davusios šalies suţinojimu apie tai, kad pasiūlymą kita šalis priėmė, o atšaukti

ofertą bent jau tais atvejais, kai tai gali padaryti ţalos ja pasikliovusiai šaliai,

neleidţia. Skirtingose valstybėse vyraujant skirtingoms teorijoms

neišvengiamai susidaro ir sutarčių sudarymo taisyklių skirtumai. Todėl pagal

vienos valstybės teisę, pavyzdţiui, sutartis bus laikoma nesudaryta, jei

274 BEALE, išnaša 248, p. 122.

275 BEALE, išnaša 248, p. 118-119.

129

oferentas atšauks ofertą iki gaudamas jos akceptą, o pagal kitos valstybės teisę

ofertos atšaukimas neturės teisinės reikšmės ir sutartis bus laikoma sudaryta.

Sutarčių sudarymo taisyklių skirtumai yra vienas akivaizdţiausių trukdţių

plėtoti tarptautinius sutartinius santykius, vystyti tarptautinę komerciją. Todėl

sutarčių sudarymo taisyklių vienodinimui yra skiriamas ypatingas dėmesys276

.

Ne veltui Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių

pirkimo-pardavimo sutarčių gana detaliai reguliuoja sutarčių sudarymo

procesą. Tačiau šiuolaikinė sutarčių teisė ir jos vienodinimo iniciatyvos

susiduria ir su naujais iššūkiais. Augantys ekonominių santykių mastai tiek

valstybių viduje, tiek tarp valstybių, keičia ir formuoja naujas verslo praktikas,

kurios sutarčių sudarymo procesą daro visiškai kitokį nei ofertos ir akcepto

seka.

Ypač sudėtingose sutartyse (nekilnojamo turto vystymo projektas,

įmonių susiliejimas ar įsigijimas, licencijos retransliuoti ţinomą televizijos

kanalą suteikimas ir pan.), kurias sudaro didelės įmonės, derybos dėl sutarties

būna ilgos, jose dalyvauja ne du asmenys, bet įvairių pareigų ir profesijų

darbuotojai, kurie paprastai neturi įgalinimų prisiimti sutartinių įsipareigojimų

šalių vardu, todėl jokia įpareigojanti oferta nėra pateikiama. Derybų procesas

gali susidėti iš kelių raundų, kurių metu apsikeičiama keliais ar keliolika

sutarties projektų. Pirmiausia derantis priimami ir suderinami esminiai,

paprastai ekonominiai, finansiniai, sprendimai, vėliau derinamas teisinis

sutarties tekstas. Sutarties sudarymo procesas susideda iš eilės dokumentų

(keliais egzemplioriais) pasirašymo, kurių visuma reiškia vieną sutartį, o

kiekvieno jų atskirai nepakanka, kad sutartis būtų laikoma sudaryta, ir kurie

pasirašymo aiškiai neidentifikuojama seka277

. Akivaizdu, kad tokį sutarčių

sudarymo procesą analizuoti taikant klasikines ofertos ir akcepto taisykles yra

neįmanoma. Kartais net sunku apskritai nustatyti momentą, kada buvo sudaryta

sutartis. Todėl yra reikalingos naujos taisyklės, kurios leistų įvertinti ar šalys

sudarė sutartį ar ne. Kai sutarties sudarymui skiriamos tokios didelės


277 FARNSWORTH, Allan E. Contracts. 4

th ed. New York: Aspen Publishers, 2004. p. 113-114.

130

pastangos, taip pat kyla poreikis spręsti, iki kokio momento šalis gali

pasitraukti iš sutarties sudarymo be neigiamų teisinių pasekmių, ir kai ši riba

perţengiama - kokias teisines pasekmes turėtų sukelti šalies atsisakymas tęsti

sutarties sudarymą.

Iš kitos pusės, technologijų klestėjimas daugelyje gyvenimo sričių

leido ţymiai supaprastinti sutarčių sudarymo procesą. Kai analogiškų sutarčių

skaičius yra begalinis, iš anksto paruoštos sąlygos leidţia sutaupyti kaštus

deryboms dėl sutarties sudarymo su kiekviena potencialia šalimi. Tačiau

sutarties sudarymas pritariant kitos šalies iš anksto paruoštam sutarties tekstui

kelia abejonių dėl to, ar šalis, paprastai neskaitydama ir neţinodama sutarties

turinio gali apskritai tinkamai išreikšti savo valią įsipareigoti pagal tokią

sutartį. Problema tampa dar sudėtingesnė, kai tiek viena, tiek kita sutarties šalis

apsikeičia standartinėmis sutarties sąlygomis ir kiekviena iš jų tikisi, kad

sutartis yra sudaryta būtent pagal jos pateiktas sąlygas. Sutarčių sudarymas

naudojant standartines sąlygas buvo bene karščiausių diskusijų objektas 20 a.

sutarčių teisės srityje, todėl pasiūlytų sprendimų įvairovė lėmė gana ryškius

skirtumus atskirose valstybėse.

Ofertos ir akcepto taisyklių universalumą taip pat riboja vienašalių

sutarčių, pagal kurias paţadą duoda ir pareigą turi tik viena šalis, sudarymo

atvejai. Kai viešai paţadamas atlyginimas, kai šalis įsipareigoja, ką nors atlikti

neatlygintinai kitai šaliai jei ji tam neprieštarautų, kai išduodami tokie

abstraktūs dokumentai kaip čekiai, atidaromas dokumentinis akredityvas ir

panašiais atvejais kyla klausimas ar vienos šalies pareiškimas apie ketinimą

įsipareigoti turi būti akceptuotas. Klasikinė sutarčių teisė teigia, jog be abiejų

šalių pritarimo negali atsirasti jokia sutartis, todėl akceptas yra būtinas. Tokiais

atvejais teigiama, kad oferta gali būti akceptuojama ne aiškiai pareiškiant apie

ofertos priėmimą, o atliekant tam tikrus veiksmus (pavyzdţiui, pradedant

vykdyti sutartį), numanomu sutikimu arba tiesiog tylėjimu. Daugelis tokio

pobūdţio sutarčių atsirado arba išpopuliarėjo 20 a., todėl jų sudarymo

klausimams buvo taikomi įvairūs skirtingi sprendimai, tačiau laikant, jog šiais

atvejais oferta turi ir gali būti akceptuojama tylėjimu ar numanomu sutikimu

131

faktinės situacijos vertinamos pernelyg dirbtinėmis teorinėmis konstrukcijomis

todėl siūloma vienašalių sutarčių atvejais atsisakyti reikalavimo akceptuoti

ofertą tam, kad sutartį galima būtų laikyti sudaryta278

.

Pagaliau šiuolaikinės informacinės technologijos, Internetas,

elektroninis paštas, mobilieji telefonai ir kitos momentinio susisiekimo

priemonės iš esmės keičia sutarčių sudarymo procesą, kuris tampa

automatizuotas, viena šalis (o kartais ir abi šalys279

) apskritai nepareiškia savo

valios sutarties sudarymo metu, o naudodami įvairias technologijas inicijuoja

sutarties sudarymą, kuris realiai vyksta praėjus tam tikram laikui. Kavos

įsigijimas iš automato, knygos, marškinių ar net automobilio uţsakymas

uţpildant paraišką pardavėjo interneto puslapyje, atsiskaitymas uţ automobilio

parkavimą arba mokėjimas uţ norimą atsisiųsti melodiją trumpąja ţinute,

siūlymas parduoti prekę aukcione, kuris vykdomas trečiosios šalies įkurtoje

interneto svetainėje, virtualaus ţemės ploto įgijimas ţaidţiant internetinį

ţaidimą280

ir t.t. visiškai nutolsta nuo klasikinio sutarties sudarymo modelio,

kuomet pirkėjas tiesiogiai sutaria su pardavėju dėl daikto įgijimo arba

uţsakymas ir jo patvirtinimas pateikiami paštu. Elektroninės komercijos

augimo mastai tiek pasaulyje tiek Lietuvoje rodo, kad sutarčių sudarymas

elektroninėje erdvėje sparčiai didėja, vadinasi ir teisinės problemos aktualėja.

Tyrimai rodo, kad šiuo metu Lietuvoje internetu besinaudojančių gyventojų yra

apie 40 proc., iš kurių apie 30 proc. internete bent kartą yra įsigiję prekių ar

paslaugų ir šis skaičius auga apie 18 proc. per metus281

. Vakarų Europos (15

ES senųjų valstybių narių ir Norvegijoje bei Šveicarijoje) interneto komercijos

278 SACCO, Rodolfo. Formation of Contracts. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European

Civil Code. 2nd

ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 192-196. / LANDO; BEALE, išnaša

39, p. 155-156. 279

Nuo šių metų kovo 13 d. buvo automatizuotas antrojo lygio domeno vardų (.lt) registravimo

procesas. Įtariama, kad daugelis domenų buvo įregistruoti tiesiog aktyvuojant skriptą (scenarijų), kuris

automatiškai patikrintų neregistruotus domenų vardus ir atliktų kelių vardų registravimo veiksmus iš

karto. Ar taip buvo iš tiesų pasielgta yra sunku teigti, tačiau technologiškai tai yra visiškai įmanoma.

Ţr. delfi.lt Archyvas. Internetinio adreso sukūrimas paprastėja. [Ţiūrėta 2007 m. balandţio 3 d.],

prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=12482074&com=1>. 280

Ţr. http://secondlife.com 281

delfi.lt. Ekspertai: elektroninės prekybos Lietuvoje mastai per dvejus metus pasieks dabartinį

Vokietijos lygį. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 19 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.delfi.lt/news/economy/ITbussines/article.php?id=12924726>.

http://www.delfi.lt/archive/article.php?id=12482074&com=1

http://secondlife.com/

132

verslas-verslui (B2B) rinka 2006 m. vertinama 1 269 milijardo Eurų, o verlas-

vartotojui (B2C) 180 milijardo EUR ir planuojama, kad iki 2010 m. šie skaičiai

beveik padvigubės282

.

Į daugelį minėtų naujovių nespėja reaguoti ne tik sutarčių teisė bet

ir kitos teisės šakos. Todėl kai kurioms šiandien kylančioms situacijoms

esamas teisinis reguliavimas nepateikia aiškaus atsakymo. Kaip galima

pastebėti, netgi bendrosios sutarčių teisės vienodinimo projektai, kurie siekia

ne tik rasti bendrą vardiklį daugumai teisės sistemų bet ir tokius sprendimus,

kurie būtų tinkami šių dienų poreikiams, šiems naujiems klausimams spręsti

kartais skiria nepakankamai dėmesio.

Galima teigti, kad Lietuvos bendroji sutarčių teisė gyvuoja

palyginti trumpą laiką. Po nepriklausomybės paskelbimo 1918 m. Lietuvoje

liko galioti net keturi skirtingi civilinės teisės šaltiniai, o Lietuvos privatinė

teisė nebuvo kuriama. Po Antrojo Pasaulinio karo sutarčių teisė esant planinei

ekonomikai nebuvo reikšminga, todėl daugelis didţiųjų 20 a. sutarčių teisės

problemų, susijusių su sutarčių sudarymu (standartinės sutartys, ofertos

atšaukiamumas, akcepto įsigaliojimas, modifikuotas akceptas, sutartis su

neaptartomis sąlygomis, sutarčių sudarymas kitais būdais) Lietuvoje nebuvo

analizuojamos ir sprendţiamos. Tad Lietuva neturi sutarčių teisės ideologijos

tradicijų. Priimant Lietuvos Civilinį kodeksą buvo galimybė orientuoti teisinį

reguliavimą vienos ar kitos sutarties esmę aiškinančios teorijos pagrindu,

tačiau šiandien yra sunku nurodyti, kuri teorija turėtų būti priimtiniausia.

Valios teorijos yra smarkiai kritikuojamos ir šiandien nebėra „madingos“.

Mėginant sutarčių privalomumo šaltinį sieti išimtinai su šalių valia, lieka

neatsakyti klausimai, kodėl kai kurios sąlygos, kurias nustatyti šalys iš tiesų

siekė ir norėjo yra neprivalomos (pavyzdţiui, nesąţiningos sąlygos, baudinės

netesybos), o kitos, apie kurias šalys visai negalvojo, tampa privalomos

282 European Information Technology Observatory 2007. ICT Markes, March 2007, p. 20.

[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 19 d.], prieiga per internetą:

<http://www.eito.com/download/EITO%202007%20-

%20ICT%20markets,%20March%2020071.pdf>.

133

sutarties dalimi (numanomos sutarties sąlygos)283

. Tačiau nauja teorija, kuri be

priekaištų paaiškintų sutarties privalomumą, iki šiol nėra sukurta. Kartais

abejojama ar apskritai sutarties privalomumą paaiškinanti nuosekli doktrina

gali būti suformuota284

, bet panašu, kad šių dienų sutarčių teisė, jos taisyklės,

reguliuojančios sutarčių sudarymą, yra labai artimos toms, kurios vyravo dar

prieš atsirandant valios teorijoms. Tiek Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos

konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo sutarčių, tiek

UNIDROIT Principai bei Europos sutarčių teisės principai, būdami

pagrindiniais šiuolaikinės bendrosios sutarčių teisės vienodinimo

instrumentais, kurių taisyklės pakankamai išsamiai nusako sutarčių sudarymo

procesą, sutarties atsiradimo pagrindą sieja su šalių valia, tačiau jos

nesuabsoliutina. Daugelyje šiuose instrumentuose numatytų sutarčių sudarymo

taisyklių prioritetas yra teikiamas tos šalies interesų gynybai, kuri pasikliauna

kitos šalies paţadais. Tai, kad Lietuvos Civiliniame kodekse yra apibrėţiamas

sandoris, kaip šalies valios aktas esantis pagrindu civilinėms teisėms atsirasti,

pirmiausia rodo, kad yra pripaţįstama valios teorija285

. Šį įspūdį sustiprina tai,

kad CK 6.154 str. 1 d. bei 6.159 str. sutarties esmė siejama su šalių susitarimu.

Tačiau galima akivaizdţiai matyti, kad beveik visos sutarčių sudarymo

taisyklės, numatytos UNIDROIT Principų 2 skyriuje, yra inkorporuotos į

Lietuvos civilinį kodeksą. Tad galima teigti, kad Lietuvos teisinis reguliavimas

sutarčių teisėje neabsoliutina šalių valios. Kadangi Lietuvos sutarčių teisės

taisyklės dėl sutarčių sudarymo yra analogiškos UNIDROIT Principų

straipsniams (ir kai kuriems straipsnių komentarams), tolesnė sutarčių

sudarymo taisyklių analizė iš esmės galėtų susivesti į UNIDROIT Principų

nuostatų analizę, tačiau kai kurios papildomos normos, esančios CK skyriuje

apie sutarčių sudarymą, esama teismų praktika bei doktrina, taip pat kai kurios

šių dienų problemos kurių neišsprendţia nei UNIDROIT Principai, nei CK

283 GORDLEY, James. Foundations of Private Law: Property, Tort, Contract, Unjust Enrichment. New

York: Oxford University Press, 2006, p. 287-288. 284

GORDLEY, išnaša 269, p. 231-232. 285

HESSELINK, išnaša 102, p. 99.

134

normos, reikalauja gilesnės analizės ir diskusijos, kam yra skiriami tolesni šios

darbo dalies skirsniai.

6.1.1. Sutarčių sudarymo būdai ir tvarka

Daugelio valstybių sutarčių teisės šaltiniai iki šiol didţiausią

dėmesį skiria sutarčių sudarymo būdui pateikiant pasiūlymą (ofertą) ir jį

priimant (akceptuojant). Tačiau visų valstybių teisės doktrinoje yra

pripaţįstama, jog sutartis gali būti pripaţinta sudaryta net jeigu ofertos ir

akcepto sekos negalima aiškiai identifikuoti, tačiau yra kitų aplinkybių, kurios

rodo, jog šalys aiškiai išreiškė ketinimą sudaryti sutartį. Todėl natūralu, kad

vienodinant sutarčių sudarymo taisykles šalia sutarčių sudarymo būdo

akceptuojant ofertą kartu įtraukiama nuostata, numatanti, jog sutartis gali būti

sudaroma nebūtinai pateikiant ofertą ir ją akceptuojant, bet ir kitais šalių valią

įsipareigoti pakankamai liudijančiais veiksmais. Būtent tokia taisyklė yra

suformuluota UNIDROIT Principų 2.1.1 str. (2004 m. redakcija), kurią visiškai

atitinka Lietuvos Civilinio kodekso 6.162 str. 1 d. Taigi nors pagrindinė

sutarčių sudarymo konstrukcija išlieka oferta ir akceptas, sutarčių sudarymo

būdai gali būti ir kitokie veiksmai. Toks poţiūris visiškai atitinka pagrindinius

sutarčių teisės principus – favor contractus (ţr. 5.3.1 skyrių „Prioritetas

sudarymui“), taip pat sąţiningumo principą, draudţiantį elgesį, nesuderinamą

su ankstesniais veiksmais ir pareiškimais.

Pagrindinis klausimas, kuris kyla pripaţįstant, jog sutartis gali būti

sudaryta ir kitais veiksmais nei pateikiant ofertą ir ją akceptuojant, yra tai,

kokie veiksmai turėtų pakankamai rodyti, jog šalių susitarimas buvo pasiektas.

Neabejotinas ir, matyt, daţniausias šalių veiksmas, pakankamai patvirtinantis,

jog sutartis buvo sudaryta, yra sutarties dokumento pasirašymas ar apsikeitimas

pasirašytais sutarties egzemplioriais286

. Taip pat pakankamai akivaizdus šalių

elgesio, patvirtinančio, jog sutartis buvo sudaryta, pavyzdys yra sutarties


135

vykdymas, kuomet besitęsiant deryboms, kai dar šalys nėra sutarusios dėl visų

sutarties sąlygų ir nėra pateikusios jokios ofertos ar akcepto, abi šalys pradeda

sutartį vykdyti287

. Tačiau jeigu sutartį vykdyti pradeda tik viena šalis, turėtų

būti atidţiai analizuojamas abiejų šalių elgesys derybų procese, nes gali būti,

jog sutartį vykdyti šalis pradės siekdama uţsitikrinti, kad dar abejojanti ar iki

galo neapsisprendusi dėl sutarties sudarymo šalis nebegalėtų pasitraukti iš

derybų.

Lietuvos Civilinio kodekso 1.93 str. 4 d. leidţia pripaţinti sudaryta

netgi tokią sutartį, kuriai yra būtinas notaro patvirtinimas, jeigu viena šalis bent

iš dalies ją įvykdė. Šios normos taikymas eilę metų buvo itin reikšmingas

Lietuvos teismų praktikoje. Nekilnojamojo turto rinkoje įprasta praktika

sudaryti preliminariąsias sutartis dėl nekilnojamųjų daiktų pirkimo-pardavimo,

numatant, kad pagrindinė sutartis bus sudaryta po tam tikro termino. Pagal šias

sutartis pirkėjas paprastai visuomet įsipareigoja sumokėti pardavėjui avansą,

kuris sudarius pagrindinę sutartį būtų įskaitomas į perkamo daikto kainą.

Tačiau kylančios nekilnojamojo turto kainos sudarė sąlygas pardavėjams

piktnaudţiauti nutraukiant preliminariąsias sutartis arba tiesiog jų nevykdant,

nes rizika dėl preliminarioje sutartyje numatytų baudų mokėjimo paprastai

būdavo ţymiai maţesnė nei nauda, kurią pardavėjas gautų ţymiai išaugus

rinkos kainoms parduodamas tą patį daiktą naujam pirkėjui. Dėl šių prieţasčių

teismai, mėgindami apsaugoti nukentėjusių pirkėjų interesus, ėmė taikyti LR

CK 1.93 str. 4 d., laikydami, kad nors šalys sudarė preliminarią sutartį, tačiau

avanso, kaip kainos dalies, mokėjimas reiškė pagrindinės pirkimo-pardavimo

sutarties vykdymą, kas pakankamai rodė šalių valią sudaryti pagrindinę

prikimo-pardavimo sutartį288

. Tokia praktika buvo labai diskutuotina dėl to,

kad tokiu būdu buvo visiškai ignoruojama šalių valia sudaryti būtent

preliminarią, o ne pagrindinę sutartį net jeigu pagal ją buvo mokama pinigų

suma, įskaitytina į busimos sutarties kainą. Iš esmės dėl tokios LR CK 1.93 str.

287 Ţr. UNIDROIT Principų (2004 m. redakcija) 2.1.1 str. 1 iliustraciją – UNIDROIT, išnaša 7, p. 35.

288 2004 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-451/2004

V.Maniušienė v. UAB "Progresyvios investicijos".

136

4 d. normos taikymo praktikos apskritai buvo eliminuota teisinė galimybė

šalims sudaryti preliminarias sutartis, numatančias avanso sumokėjimą, kaip

vieną iš sąlygų, kad atsirastų šalių pareiga sudaryti pagrindinę sutartį. Galima

teigti, kad tai taip pat buvo nesuderinama su pagrindiniais sutarčių sudarymo

principais, nes jokie šalių veiksmai CK 6.162 str. 1 d. prasme negalėjo būti

vertinami kaip pakankamai rodantys šalių susitarimą dėl pagrindinės sutarties

sąlygų, ypač kai tokį susitarimą akivaizdţiai paneigia preliminariosios sutarties

sudarymo faktas. 2006 m. pradţioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika

šiuo klausimu ėmė keistis priešinga linkme ir tapo prieštaringa289

. Pagaliau šis

klausimas buvo galutinai išspręstas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių

bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutartimi290

, kurioje

buvo konstatuota, kad jeigu yra nustatomi visi preliminariosios sutarties

kvalifikuojantys poţymiai, tokia sutartis negali būti patvirtinta CK 1.93 str. 4

d. pagrindu. Tačiau kartu Teismas pabrėţė, kad „kiekvienu konkrečiu atveju,

sprendţiant šalių ginčą dėl jų sudarytos sutarties kvalifikavimo preliminariąja

ar pagrindine sutartimi, ypač svarbu įvertinti sutarties šalių elgesį

sąţiningumo aspektu. Sutarties aiškinimo taisyklių, ypač objektyviųjų kriterijų

– protingumo ir sąţiningumo (CK 6.193 straipsnio 1 dalis) – taikymas leidţia

išvengti nesąţiningos šalies piktnaudţiavimo, pasinaudojant gana neryškiais

preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumais“. Toks kompromisinis

sprendimas turėtų neleisti praktikai nukrypti į kitą kraštutinumą – esant

preliminariai sutarčiai nepripaţinti pagrindinės sutarties sudarytos net tada kai

iš tiesų šalių elgesys rodo esant susitarimui dėl pagrindinės sutarties.

Kitas LR CK 6.162 str. taisyklės, leidţiančios pripaţinti sutartį

sudaryta nesant ofertos ir akcepto apsikeitimo, taikymo pavyzdys Lietuvos

teismų praktikoje yra 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

289 2006 m. vasario 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-124/2006

J. P. v. G. J. ir kiti. 290

2006 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006

V. Š. v. A. N., A. N.

137

nutartis291

. Ši byla įdomi tuo, kad šalys sutarties sudarymo procesą stengėsi

formalizuoti aiškiai įvardindamos savo raštus kaip ofertą ir kaip akceptą, tačiau

iš gausaus susirašinėjimo sunku buvo nustatyti aiškią ofertos ir akcepto seką.

Bylos šalys gana ilga laiką derėjosi dėl statybos rangos sutarties, kurią

uţsakovas ketino sudaryti konkurso būdu pasirinkęs geriausią pasiūlymą

pateikusį rangovą. Konkurso dalyviai pateikė pasiūlymus, kuriuose aiškiai

nurodė ketinimą būti saistomais pasiūlymo sąlygų, kai tik jis bus akceptuotas.

Tačiau analogiško turinio pasiūlymai po kelių derybinių susitikimų buvo

tobulinami ir pakartotinai teikiami ne vieną kartą, tad tapo neaišku, kuris iš

pasiūlymų yra tikroji oferta. Be to, vieno iš paskutinių derybinių susitikimų

metu atsakovas, manydamas, kad abiem šalims priimtina kaina buvo suderėta

išsiuntė ketinimų laišką atsakovui, kuriame paskelbė jį konkurso nugalėtoji ir

pakvietė pradėti statybos darbus. Tačiau atsakovas prieštaravo, jog tokiu būdu

buvo sudaryta sutartis, nes jo nuomone, šalys dar ketino pasirašyti išsamų

sutarties dokumentą, kuris ir turėjo reikšti sutarties sudarymą, be to, dar turėjo

būti pateiktas galutinis, paskutinio derybinio susitikimo susitarimus

atspindintis pasiūlymas, kuris taip ir nebuvo pateiktas. Tokioje faktinėje

situacijoje pirmosios ir antrosios instancijos teismai susidūrė su akivaizdţiais

sunkumais analizuodami sutarties sudarymo procesą per ofertos ir akcepto

kategorijas bei nusprendė, kad sutartis nebuvos sudaryta šalims nesusitarus dėl

esminių sutarties sąlygų. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pirmiausia

pabrėţė, kad apsikeitimas oferta ir akceptu nėra vienintelė sutarties sudarymą

patvirtinanti procedūra. Analizuodamas, ar šalių elgesys pakankamai rodo, jog

sutartis buvo sudaryta, teismas konstatavo, jog tai, kad uţsakovas raštu

paskelbė, kad atsakovas laimėjo konkursą, rodo jo valią sudaryti sutartį

nepaisant to, kad galutinai surašytas pasiūlymas dar nebuvo pateiktas. Be to,

paties atsakovo elgesys, atsiunčiant raštą, kuriuo tiesiog atsisakoma pasirašyti

sutartį, ir kuriame nereiškiama jokių prieštaravimų dėl to, kad kaina nėra

gautinai sutarta, arba dėl to, kad dar turi būti pateiktas galutinis pasiūlymas,

291 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-38/2005

UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“.

138

taip pat rodo, kad esminis susitarimas tarp šalių buvo pasiektas. Teismas taip

pat nurodė, jos sutarties sudarymo būdo specifika, kuomet pagal konkurso

sąlygas sutartis laikoma sudaryta nuo konkurso nugalėtojo paskelbimo, yra

labai reikšminga sprendţiant, ar sutartis buvo sudaryta. Aptarta Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nutartis yra pavyzdinė sutarčių sudarymo taisyklių

aiškinimo ir taikymo srityje. Ja įtvirtinamas vienos iš paţangiausių sutarčių

sudarymą reguliuojančių normų gyvybingumas. Deja, tenka konstatuoti, kad

ofertos ir akcepto konstrukcijos vis dar lieka pernelyg įsisenėjusios teisinėje

sąmonėje, kas lemia teismų nelankstumą, kenkiantį sutarčių teisės taikymo

praktikos plėtotei modernumo link. Toje pačioje byloje Lietuvos apeliacinis

teismas, iš esmės ignoruodamas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus

dėl riboto ofertos ir akcepto taisyklių taikymo, sugrįţo prie sutarties sudarymo

proceso analizės išimtinai per ofertos ir akcepto taisykles292

.

Tarptautinėje praktikoje įdomus sutarties sudarymo atliekant

pakankamai susitarimą patvirtinančius veiksmus yra 2005 m. vasario 2 d. JAV

Uţsienio privačių investicijų korporacijos (Overseas Private Investment

Corporation) sprendimas byloje Ponderosa Assets, L.P. v. Argentina293

. Šioje

byloje, buvo remiamasi UNIDROIT Principų (1994 m. redakcija) 2.1 str.

įtvirtinta taisykle, jog sutartis gali būti sudaroma šalių elgesiu, pakankamai

patvirtinančiu sutarties sudarymą. JAV vyriausybės agentūra analizavo

klausimą, ar tai, kad Argentinos vyriausybė administraciniu aktu išduodama

investuotojo dukterinei įmonei licenciją dujų transportavimui, o kartu

prisiimdama tam tikrų įsipareigojimų, rodo, jog vyriausybė sudarė sutartį su

licencijos gavėju (investuotoju). Tai, kad išdavus licenciją įmonė transportavo

dujas ir rinko uţ tai rinkliavas, o Argentinos vyriausybė tai toleravo, buvo

pripaţinta elgesiu, kuris pakankamai patvirtina, jog susitarimas tarp Argentinos

vyriausybės ir uţsienio investuotojo buvo sudarytas.

292 2005 m. balandţio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-161/2005 UAB

„Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“. 293

Memorandum of Determinations. Expropriation claim of Ponderosa Assets, L.P. Argentina –

Contract of Insurance No. D733. 08-02-2005. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 5 d.] Prieiga

per internetą: <http://www.investmentclaims.com/decisions/Ponderosa-OPIC-Argentina-

2Aug2004.pdf>.

139

Iš pateiktų pavyzdţių sunku apibendrintai nurodyti, kokius

poţymius šalių elgesys turi atitikti, kad galima būtų pripaţinti, jog sutartis

buvo sudaryta. Kaip vienas iš analizuotinų aspektų tokiais atvejais turėtų būti

vienos iš šalių pagrįstas pasitikėjimas, jog sutartis yra sudaryta. Jeigu viena

šalis pradeda veikti taip, lyg pasikliautu, jog ir kita šalis supranta, kad

susitarimas pasiektas (pavyzdţiui, paskiria konkurso nugalėtoją, nutraukia

derybas su kitomis šalimis, ir pan.), tuomet turėtų būti konstatuojama, jog

sutartis yra sudaryta. Šiuo atveju reikšmingas yra nesuderinamo elgesio

principo taikymas, kuriuo remiantis šaliai turi būti uţkertamas kelias

pasitraukti iš sutartinių santykių, jeigu ji savo veiksmais kartą yra išreiškusi

savo vertinimą, jog sutartis jau egzistuoja294

. Be to, aiškinantis šalių elgesį ir

nustatinėjant tikruosius ketinimus dėl sutarties sudarymo turi būti

vadovaujamasi ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis (LR CK 6.193 str.). Ţinoma

šie principai yra gana bendro pobūdţio, todėl turi būti pasveriamos ir

įvertinamos visos reikšmingos aplinkybės kiekvienoje konkrečioje situacijoje.

6.1.2. Šiuolaikinių technologijų įtaka sutarčių sudarymui

Sutarčių sudarymo būdų įvairovę XX ir XXI amţių sandūroje

papildė elektroninės priemonės ir erdvės. Naujosios technologijos leidţia

šalims momentiškai perduoti pranešimus ir informaciją viena kitai, leidţia

derėtis dėl sutarties ar sutarties sudarymo veiksmus atlikti be jokių derybinių

susitikimų ir realaus bendravimo akis į akį. Ţinoma, sutarčių sudarymas šalims

nesusitinkant, matyt, yra toks pat senas kaip ir paštas. Tačiau siunčiant laišką,

telegramą, fakso pranešimą iš esmės yra perduodama šalies valios išraiška, kuri

yra pačios šalies veiksmų rezultatas ir nėra nuo jų nutolusi. Tuo tarpu

elektroniniame amţiuje netgi valios sudaryti sutartį išraiška gali būti

suformuojama šalims tiesiogiai nedalyvaujant. Elektroninio duomenų

apsikeitimo (angl. electronic data interchange, EDI) priemonės leidţia šalims

294 Ţr. UNIDROIT Principų (2004 m. redakcija) 1.8 str. 1 iliustraciją – UNIDROIT, išnaša 7, p. 22.

140

automatiškai pateikti uţsakymą ir jį patvirtinti, pavyzdţiui, tuomet, kai tik

sandėlyje įrengtos elektroninės atsargų likučių fiksavimo priemonės nustato,

kad atsirado poreikis papildomoms prekėms. Interneto aplinka leidţia paslaugų

teikėjui ar pardavėjui iš anksto uţprogramuoti uţsakymų iš pirkėjų priėmimo ir

apdorojimo veiksmus, kurie bus automatiškai atliekami, kai tik interneto

svetainės lankytojas atliks tam tikrą veiksmų seką (pavyzdţiui, uţpildys

paraiškos formą ir paspaus klavišą „sutinku“). Kai kuriais atvejais tampa

apskritai labai sunku nustatyti, ar šalis pareiškė savo valią dėl sutarties sąlygų,

pavyzdţiui, tuomet kai interneto svetainėje yra pateikiamos aktyviosios

nuorodos į sutarties bendrąsias standartines sąlygas, pagal kurias yra

preziumuojamas vartotojo sutikimas su jomis vien dėl to, kad vartotojas

naudojasi interneto svetaine (vadinamos „browsewrap“ (angl.) sutartys)295

.

Prekių įgijimas iš automato taip pat leidţia sudaryti sutartį nedalyvaujant

pardavėjui. Ţinoma, praktiniu poţiūriu šios problemos yra, atrodytų, lengvai

sprendţiamos, nes yra gana elementaru teigti, kad šalis, kuri leidţia naudotis

prekių pardavimo automatu, kuri paskelbia parduodamų prekių sąrašą interneto

svetainėje ir aktyvuoja programas, kurios automatiškai apdoroja uţsakymus, iš

anksto pakankamai išreiškia savo valią įsipareigoti. Todėl šiuo atveju vis tiek

sutarties sudarymą galima nustatyti pagal šalių valios išreiškimą, nors ta valia

ir buvo išreikšta ne sutarties sudarymo momentu, o iš anksto296

. Tačiau teoriniu

poţiūriu tampa sunku charakterizuoti tokias sutartis kaip šalių susitarimą,

išreiškiantį šalių sutikimą su sutarties sąlygomis, ar juo labiau šalių sąmonės

sutapimą („meeting of the minds“) dėl sudaromos sutarties sąlygų. Sutikimas,

paprastai implikuoja aiškų suvokimą ir ţinojimą, su kuo yra sutinkama,

ţinojimą, jog yra tam tikros alternatyvos, iš kurių yra pasirenkama, jog

egzistuoja galimybė derėtis dėl sutarties sąlygų. Tuo tarpu daugeliu

295 Šios problemos aktualėjimą iliustruoja interneto paieškos sistemų pateikiami „Terms and

Conditions“ paieškos rezultatai. Atlikus šių reikšminių ţodţių paiešką http://www.google.lt paieškos

sistemoje 2007 m. balandţio 6 d. rezultatų skaičius buvo „maţdaug 305,000,000“, tuo tarpu 2002 m.

kovo 21 d. ta pati paieška pateikė „tik“ 3,870,000 skaičių. Ţr. HILLMAN, Robert A.; RACHLINSKI,

Jeffrey J. Standard-Form Contracting in the Electronic Age. New York University Law Review. 2002,

vol. 77, p. 464. 296

GLATT, Christoph. Comparative Issues in the Formalion of Electronics Contracts. International

Journal of Law and Information Technology. 1998, vol. 6, p. 45-46.

http://www.google.lt/

141

elektroninėje erdvėje ir elektroninėmis priemonėmis sudaromų sutarčių atvejų

tokio suvokimo ir ţinojimo paprastai nėra, o vienintelė alternatyva yra „imk

arba palik“ (angl. take it or leave it). Interneto svetainės lankytojas gali visiškai

nekreipti dėmesio į svetainės apačioje esančią nuorodą į svetainės naudojimą

apibrėţiančias sąlygas ir juo labiau į pačias sąlygas, EDI būdu sudaromų

sutarčių esmines sąlygos (pristatymo terminai, kiekiai) yra automatizuotai

suderinamos be ţmogaus ţinios. Todėl kartais yra abejojama, ar pakanka

tradicinių sutarties, kaip susitarimo (išreiškiančio sutikimą), kategorijų, tam,

kad būtų suteikti privalomumą tokiais būdais sudaromoms sutartims. Kartais

sutarties kaip susitarimo samprata yra keičiama į sutarties kaip produkto, kurio

sudėtyje yra visos sutarties sąlygos, sampratą297

.

Nuomonės dėl to, ar šie naujieji sutarčių sudarymo būdai

reikalauja ir naujo teisinio reguliavimo skiriasi. Vieni siūlo aiškiai nustatyti

papildomus reikalavimus tam, kad sutartį sudarančiai šaliai būtų sudarytos

sąlygos išreikšti savo valią suvokiant dėl kokio turinio sutarties yra duodamas

sutikimas. Pavyzdţiui, nustatyti reikalavimą, jog prekių pardavėjai ar paslaugų

teikėjai atkreiptų įgijėjo dėmesį bent jau į esmines sutarties sąlygas, nustatyti

neatšaukiamą teisę EDI būdu sudaromų sutarčių šalims bet kada atsisakyti

tokio sudarymo būdo, nustatyti prezumpciją, kad šalis naudodamasi,

pavyzdţiui, interneto svetaine išreiškia savo pritarimą visoms jos naudojimo

sąlygoms298

. Kitų nuomone esamos sutarčių standartinių sąlygų ir

nesąţiningumo sutartiniuose santykiuose kontrolės priemonės yra pakankamos,

jei jas taikant yra atsiţvelgiama į elektroninių sutarčių specifiką299

. Nepaisant

nuomonių skirtumų dėl būtinybės papildomai reguliuoti elektroninių sutarčių

sudarymą ir kitus teisinius aspektus, šiuo metu įvairiose valstybėse yra priimti

specialūs teisės aktai, reguliuojantys elektroninių sutarčių sudarymą, kurių

tikslas yra pripaţinti elektroninėms sutartims teisinę galią. JAV 1999 m. buvo

297 RADIN, Margaret Jane. Humans, Computers, and Binding Commitment. Indiana Law Journal.

2000, vol. 75. p. 1125-1162. 298

RADIN, išnaša 297, p. 1140-1162. 299

HILLMAN; RACHLINSKI, išnaša 295, p. 429-495.

142

priimtas Vieningasis elektroninių sandorių įstatymas300

, Europos Sąjungos

ribose 2000 m. birţelio 8 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos

direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač

elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės

komercijos direktyva)301

.

Elektroninės komercijos universalumas ir skirtingas teisinis

reguliavimas atskirose valstybėse skatina ir teisės vienodinimo iniciatyvų

įgyvendinimą. Pirmąjį ţingsnį šioje srityje ţengė Jungtinių Tautų tarptautinės

prekybos teisės komisija 1996 m. priėmusi Modelinį elektroninės komercijos

įstatymą302

. Šio įstatymo pagrindinė idėja yra neleisti riboti pranešimų teisinės

galios bei sutarties sudarymo apsikeičiant elektroniniais pranešimais teisėtumo

vien dėl to, kad šie pranešimai yra elektroniniai ar vien dėl to, kad sutartis

sudaryta apsikeičiant tokiais elektroniniais pranešimais. Taip pat šis įstatymas

elektroninius pranešimus pagal teisinę galią prilygina rašytinės formos

pranešimams bei suteikia jiems įrodomąją galią. UNCITRAL yra parengusi ir

Jungtinių Tautų konvenciją dėl elektroninių pranešimų naudojimo tarptautinėse

sutartyse303

, kuri buvo priimta 2005 m. Šios konvencijos pagrindą sudaro

Modelinio elektroninės komercijos įstatymo nuostatos, todėl ji taip pat

neleidţia neigti sutarties ar elektroninio pranešimo teisinę galią ar priverstinį

įgyvendinimą vien todėl, kad jie yra elektroninės formos. Konvencija, kaip ir

modelinis įstatymas taip pat numato, kad dėl elektroninių pranešimų

naudojimo turi būti išreikštas šalių sutikimas, tačiau pagal konvencijos

nuostatas toks sutikimas gali būti numanomas iš šalies elgesio. Konvencija taip

pat išsprendţia klausimą dėl automatizuoto sutarčių sudarymo, kuomet sutartys

sudaromos automatiškai apsikeičiant elektroniniais pranešimais, neleisdama

300 Uniform Electronic Transactions Act (1999), [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 11 d.],

prieiga per internetą: <http://www.law.upenn.edu/bll/ulc/fnact99/1990s/ueta99.htm>. 301

Oficialus Leidinys 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 25 tomas, p. 399. 302

UNCITRAL Model Law on Electronics Commerce. With Guide to Enactment. [Interaktyvus,

ţiūrėta 2007 m. balandţio 11 d.] Prieiga per internetą:

<http://www.uncitral.org/pdf/english/texts/electcom/05-89450_Ebook.pdf>. 303

United Nations Convention on the Use of Electronics Communications in International Contracts.

[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 11 d.] Prieiga per internetą:

<http://www.uncitral.org/pdf/english/texts/electcom/06-57452_Ebook.pdf>.

143

riboti tokiu būdu sudarytų sutarčių teisinės galios vien tuo pagrindu, kad jas

sudarant joks fizinis asmuo neperţiūrėjo automatizuotos sistemos atliktų

veiksmų ar kitaip į juos neįsiterpė. Klausimas dėl standartinių sutarties sąlygų

naudojimo elektroninėse sutartyse buvo išspręstas atsisakant nustatyti atskirus

reikalavimus standartinių sąlygų atskleidimui ar pateikimui bei atsisakant

numatyti specialias tokių reikalavimų nesilaikymo pasekmes. Toks sprendimas

buvo motyvuojamas tuo, kad tokie reikalavimai nustatytų papildomus

apribojimus, kurie nėra taikomi net popierinių sutarčių atvejais, kas skatintų

nepageidaujamo dualistinio teisinio reţimo popierinėms ir elektroninėms

sutartims atsiradimą. Todėl buvo nuspręsta įtraukti tik nuorodą į

nacionaliniuose teisės aktuose numatytus įvairius sutarčių sąlygų atskleidimo ir

pateikimo reikalavimus taip išlaikant šių reikalavimų teisinę galią.

UNCITRAL Modelinio elektroninės komercijos įstatymo

pasirodymas 1996 m. bei eksponentiškai didėjantis elektroninių komunikacijos

priemonių naudojimas sutarčių sudarymo procese paskatino perţiūrėti ir

UNIDROIT Tarptautinių komercinių sutarčių principų nuostatas. Nors

elektroninės formos naudojimui sutarčių sudarymo procese nebuvo pakeista

nei viena UNIDROIT Principų nuostata išleidţiant jų 2004 m. redakciją, tačiau

kai kurių UNIDROIT Principų straipsnių komentarai ir iliustracijos buvo

papildyti atsiţvelgiant į su elektroninių priemonių naudojimu susijusią

specifiką. UNIDROIT Principų 2.1 str. komentaras buvo papildytas nurodant,

kad sutarčių sudarymą pakankamai rodančiais šalių veiksmais (elgesiu) reikėtų

laikyti ir automatizuotą sutarčių sudarymą, naudojant elektroninės informacijos

apsikeitimo (EDI) priemones304

. Tokiu būdu, nepaisant teorinių keblumų,

kuriuos sutarties, kaip šalių valios išraiškos ir susitarimo, sampratai kelia

automatizuotas sutarčių sudarymas, teisinė galia ir privalomumas turi būti

suteikiama ir automatiniu būdu be ţmogaus įsikišimo sudaromoms sutartims.

UNIDROIT Principų 1.10 str. (2004 m. redakcija) 4 komentaras buvo

papildytas elektroninių pranešimų gavimo momento apibūdinimu (pranešimas


144

laikomas gautu, kai jis pasiekia adresato serverį). Tad iš esmės UNIDROIT

Principų liberalios ir lanksčios nuostatos dėl formos reikalavimų bei dėl

sutarčių sudarymo būdų leido nekeičiant pačių principų turinio adaptuoti jų

aiškinimą taip, kad būtų atsiţvelgiama į elektroninių technologijų naudojimo

įtaką sutarčių sudarymo procesui.

Nepaisant to, kad Lietuvos civilinis kodeksas buvo rengiamas jau

esant išleistam UNCITRAL Modeliniam elektroninės komercijos įstatymui,

daugelis jo nuostatų, susijusių su elektroninės formos teisiniu reţimu nei į šį

modelinį įstatymą nei į kitų valstybių teisės pavyzdţius neatsiţvelgė ir yra

gana archainės bei neduoda aiškaus atsakymo dėl galimybės sudaryti sutartis

elektroniniu būdu bei tokiu būdu sudarytų sutarčių teisinės galios. LR CK 1.73

str. 2 d., 6.192 str. vartojama „telekomunikacijų galinių įrenginių“ sąvoka yra

per daug susieta su technologinėmis savybėmis, todėl šiuo metu nebeaprėpia

visų esamų technologijų, kurios gali būti naudojamos sutarčių sudarymo

procese. Pavyzdţiui, kompiuterį suprantant kaip galinį įrenginį, elektroninio

pašto pranešimas turėtų būti laikomas gautu tik kai šis pranešimas pasiekia

vartotojo kompiuterį. Tuo tarpu šiuolaikinės elektroninio pašto technologijos

(IMAP protokolas) leidţia skaityti elektroninio pašto pranešimus jų

nepersiunčiant į vartotojo kompiuterį. Daugeliu atvejų nuo to momento, kai

elektroninio pašto pranešimai pasiekia vartotojo elektroninio pašto serverį,

tačiau dar nebuvo persiųsti į vartotojo kompiuterį, išimtinai tik nuo vartotojo

priklauso, kada tie pranešimai bus persiųsti į vartotojo kompiuterį ir

perskaityti, todėl tokie pranešimai paprastai laikomi gautais nepaisant to, kad

vartotojas neparsiuntė jų į savo „galinį“ įrenginį, t.y. kompiuterį. Elektroninių

duomenų apsikeitimo (EDI) priemonės taip pat leidţia automatiškai generuoti,

siųsti ir gauti pranešimus be tiesioginio jų perdavimo į kurio nors vartotojo

kompiuterį, kaip galinį įrenginį. Interneto svetainėse sutartys sudaromos

apskritai nesiunčiant elektroninių pranešimų. Minėtuose CK 1.93 str. bei 6.182

str. įtvirtinti reikalavimai uţtikrinti elektroninio pranešimo apsaugą ir juos

pasirašyti identifikuojamu parašu iš esmės reikalauja, kad elektroniniai

pranešimai būtų pasirašyti elektroniniu parašu. Tačiau šalių apsikeitimas

145

elektroniniais pranešimais, nors ir be elektroninio parašo (pavyzdţiui,

nepasirašyti elektroninio pašto pranešimai) gali būti pakankamas faktas

konstatuoti šalių valios dėl sutarties sudarymo išreiškimą. CK 1.93 str. bei

6.182 str. Lietuvos teisės doktrinoje yra komentuojami kaip prilyginantys

internetu sudarytas sutartis rašytinei sandorių formai305

bei leidţiantys šalims

naudotis šiuolaikinėmis ryšio ir telekomunikacijų priemonėmis ir sudarantys

teisinį elektroninės prekybos pagrindą306

. Tačiau šios nuostatos neduoda

aiškaus atsakymo nei dėl elektroninių pranešimų, jeigu jų teksto apsaugos nėra

arba juose nėra siuntėjo parašo, nei dėl automatizuotai sudaromų sutarčių

teisinės galios. Ţinoma, civilinis kodeksas nėra išsamus sutarčių teisės šaltinis.

Šiuo atveju reikšmingas yra Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės

paslaugų įstatymas, įsigaliojęs praėjus lygiai penkeriems metams po Civilinio

kodekso įsigaliojimo, kuris įgyvendina Europos Sąjungos elektroninės

komercijos direktyvą307

. Šis įstatymas įtvirtina minimaliąsias nuostatas

elektroninėmis priemonėmis sudaromų sutarčių atţvilgiu, nustatydamas

elektroninės formos nediskriminavimo, technologinio neutralumo, funkcinio

lygiavertiškumo principus (3 straipsnis), taip pat išsprendţia sutarčių sudarymo

Interneto svetainėse ar kitose analogiškose terpėse (click-wrap) klausimus bei

standartinių sutarčių sąlygų naudojimo elektroninėje erdvėje kai kuriuos

aspektus (9 straipsnis). Tačiau įstatymas, paremtas penkerių metų senumo

direktyva, akivaizdţiai atsilieka nenustatydamas aiškaus teisinio reţimo

automatizuotai sudaromų sutarčių (naudojant EDI) atţvilgiu (įskaitant

vadinamųjų browse-wrap sutarčių teisinius aspektus). Sutarčių sudarymo

aspektų reguliavimas atskiru įstatymu skaido bendrosios sutarčių teisės sistemą

į atskirus fragmentus bei kelia teisės normų sisteminio suderinamumo

problemų, ypač atsiţvelgiant į LR CK 1.3 str. 2 d. įtvirtintą kodekso nuostatų

prioriteto principą. Todėl šiuo atveju lemiamas vaidmuo tinkamai aiškinant ir

305 MIKELĖNAS; VILEITA; TAMINSKAS, išnaša 255, p. 169.

306 MIKELĖNAS, išnaša , p. 248.

307 2000 m. birţelio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos Direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių

informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje

(Elektroninės komercijos Direktyva), Oficialus Leidinys, L 178, 2000 7 17, LT.ES skyrius 13 tomas 25

p. 399.

146

taikant Civilinio kodekso nuostatas tenka įstatymo leidėjo ketinimų metodui

(ţr. 3.1 skyrių „UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams“, p. 28).

Rengiant Lietuvos Civilinį kodeksą buvo remiamasi 1994 m.

UNIDROIT Principų redakcija, kurioje elektroninių sutarčių sudarymo

specifikai nebuvo skiriamas dėmesys. Tačiau esminės iš UNIDROIT Principų

perimtos nuostatos, apibrėţiančios sutarčių sudarymo būdus, universalumas

leidţia atsiţvelgti į nuolat tobulėjančių technologijų formuojamas naujas

sutarčių sudarymo praktikas. Lietuvos Civilinio kodekso 6.162 str. 1 d.,

įtvirtinanti UNIDROIT Principų 2.1 str. nuostatą, jog sutartys gali būti

sudaromos tiek akceptuojant ofertą, tiek ir bet kokiais kitais šalių veiksmais,

leidţia automatizuotą sutarčių sudarymą elektroninėmis priemonėmis

(naudojant EDI, Interneto svetainėje uţpildant ir patvirtinant uţsakymo formas

(„click-wrap“ sutartys) ir pan.) pripaţinti veiksmais, pakankamai įrodančiais

šalių susitarimą. Šiuo atveju aiškinant LR CK 6.162 str. 1 d. turi būti

remiamasi UNIDROIT Principų (2004 m. redakcijos) 2.1.1 str. 4 komentaru ir

iliustracija. Tam, kad galima būtų pripaţinti sutartį esant sudarytą

automatizuotu būdu, yra būtina nustatyti šalies sutikimą sutarties sudarymui

naudoti būtent tokias priemones, kuris gali būti tiek aiškiai išreikštas, tiek ir

numanomas iš šalies elgesio (LR CK 1.64 str.). Klausimas dėl to, ar turėtu būti

suteikiama neatšaukiama galimybė šaliai bet kada atsisakyti tokio sutarčių

sudarymo būdo, neturi vienareikšmio atsakymo. Nustatant tokią teisę šalis būtų

apsaugota nuo tų neigiamų pasekmių, kurios gali būti susijusios su

pasikeitusiomis aplinkybėmis, darančiomis tai šaliai tolesnį tokį sutarčių

sudarymo būdą ypatingai nenaudingą. Kita vertus, besinaudodama neribojama

teise pasitraukti iš tokio sutarčių sudarymo būdo šalis gali padaryti

nepateisinamos ţalos kitai šaliai. Paprastai susitarimai naudoti sutarčių

sudarymui automatizuotas priemones yra ilgalaikiai ir terminuoti, todėl šalies

galimybės nutraukti susitarimą dėl automatizuotai sudaromų sutarčių ribojimas

taip pat paprastai yra terminuotas. Tai rodo, kad teisinės prielaidos atsisakyti

automatizuoto sutarčių sudarymo būdo turėtų būti siejamos su termino

suėjimu, esminiu sutarties paţeidimu ar kitais šalių sutartyje numatytais

147

pagrindais. Tuo tarpu šalių nesąţiningumas, kai nepagrįstai atsisakoma nuo

tolesnio automatizuoto sutarčių sudarymo arba nepagrįstai varţoma kitai šaliai

galimybė nutraukti tolesnį automatizuotą sutarčių sudarymą, gali būti

pakankamai kontroliuojamas taikant esminės nelygybės, aplinkybių

pasikeitimo institutus.

Reikia paţymėti, kad automatizuotas sutarčių sudarymas

(naudojant EDI) pagal Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 11 str. 1 d.

nuostatas vis dar yra vertinamas per ofertos ir akcepto kategorijas. Nustatyti

tokį reguliavimą, matyt, paskatino tai, kad Elektroninės komercijos direktyva,

kurią šis įstatymas įgyvendina, šių klausimų nesprendţia308

ir todėl norėta

nustatyti automatizuoto sutarčių sudarymo (dar paprastai vadinamą sudarymu

per elektroninius agentus) teisinį vertinimą. Tačiau yra visiškai beprasmiška

analizuoti automatiškai sugeneruotų ir siunčiamų elektroninių pranešimų

apsikeitimo procesą per teisines ofertos ir akcepto kategorijas, nes šių

pranešimų apsikeitimas vyksta momentiškai, joks įsiterpimas į šias operacijas

yra neįmanomas, o bet koks pranešimo praradimas, dėl ko sistema negalėtų

uţbaigti uţsakymo proceso, reikštų sutarties nesudarymą. Be to, tokiame

automatizuotame ir akimirksniu vykstančiame pranešimų apsikeitime tampa

visiškai nereikšmingi tie teisiniai klausimai, kuriems spręsti yra skirti ofertos ir

akcepto institutai – ofertos ir akcepto įsigaliojimo momentas, teisė atšaukti

ofertą, pavėluotas akceptas ir pan. Šiuo atveju turėtų būti vadovaujamasi

minėtais UNIDROIT Principų (2004 m.) 2.1.1 str. komentare pateikiamais

komentarais ir laikoma, kad automatizuotais EDI būdais sudaromos sutartys

turi būti pripaţįstamos sudarytomis, jeigu abiejų šalių kontroliuojamos

sistemos sukaupia duomenis, jog uţsakymo procesas buvo sėkmingai baigtas.

Automatizuotas sutarčių sudarymas Interneto terpėje (interneto

svetainėse ir pan.), kur paprastai tik vienos šalies veiksmai, reikalingi sutarčiai

sudaryti, atliekami automatiškai, taip pat priskirtinas elgesiui, pakankamai

308 KIERKEGAARD, Sylvia Mercado. E-contract Formation: U.S. and EU Perspectives. Shidler

Journal of Law, Commerce and Technology. 2007, vol. 3. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 16

d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lctjournal.washington.edu/Vol3/a012Kierkegaard.html>.

148

įrodančiam šalių susitarimą (click-wrap). Tačiau šiuo atveju papildomai yra

taikytinos Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymo

IV skyriaus nuostatos, susijusios su išankstiniu informacijos pateikimu, gauto

uţsakymo patvirtinimu ir kt. Šio specialaus įstatymo ir Civilinio kodekso

konkurencija turėtų būti sprendţiama teikiant pirmenybę specialiam įstatymui

ratione materiae, kaip reguliuojančiam tuos klausimus, kurių Civilinis

kodeksas nereguliuoja.

Sutarties sudarymas apsikeičiant elektroniniais pranešimais,

kuomet nėra uţtikrinama teksto apsauga nuo jo iškraipymo, taip pat turi būti

leidţiamas vadovaujantis Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo įtvirtintu

elektroninės formos nediskriminavimo principu. Šio įstatymo nuostatos būtų

nesuderinamos su civilinio kodekso 1.93 str. bei 6.182 str. reikalavimu

uţtikrinti elektroninio dokumento teksto apsaugą, jeigu šis reikalavimas būtų

suprantamas tik kaip elektroninio dokumento (pranešimo) apsaugojimas nuo

iškraipymų. Tačiau teksto apsaugos reikalavimą reikėtų aiškinti kaip

reikalavimą uţtikrinti, kad pranešimas nebūtų tik momentinis, t.y. kad jis

vėliau galėtų būti atkuriamas ir panaudojamas. Būtent taip suprantant

elektroninio pranešimo apsaugą yra išlaikomas ekvivalentiškumas tarp

popierinių ir elektroninių dokumentų funkcijų. Be to, toks aiškinimas yra

labiausiai suderintas su elektroninės komercijos teisinius aspektus

vienodinančiais tarptautiniais instrumentais (UNCITRAL Modelinio

elektroninės komercijos įstatymo 6 str. 1 d.309

, JT Konvencijos dėl elektroninių

pranešimų naudojimo tarptautinėse sutartyse 9 str. 2 d.).

Galimybė identifikuoti parašą elektroniniame pranešime, kurios

reikalauja CK 1.73 str. 2 d. nuostatos, kelia maţiausiai problemų. Ši teisės

norma turėtų būti aiškinama atsiţvelgiant į sisteminius ryšius su 1.76 str. 2 d.,

nustatančia reikalavimus rašytinės formos sandorių pasirašymui. Pagal šią

straipsnio dalį, elektroninės formos pranešimas bus laikomas pasirašytu, jeigu

jo turinyje bus pakankamai duomenų tam, kad būtų nustatytos sandorio šalys.

309 VILUS, Jelena. Electronics Commerce: an Incentive for the Modernisation and Harmonisation of

Contract Law? Uniform Law Review. 2003, vol. 8, n.s., p. 166.

149

Lietuvos teisės doktrinoje yra teigiama, kad LR CK 1.76 str. 2 d. elektroninės

formos sandorio šalys yra nustatomos pagal elektroninį parašą, taip kaip jis

apibrėţiamas Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatyme310

. Tačiau

šiuo atveju reikėtų pabrėţti, kad elektroninio parašo sąvoka turi būti aiškinama

plačiai, vieninteliu kriterijumi laikant tai, ar parašo duomenys leidţia nustatyti

jo autorių, ar ne. Šiuo atveju elektroninio pašto pranešimo turinys, net jeigu

jame siuntėjas nenurodo savo vardo, beveik be išimčių leidţia nustatyti

pranešimo autorių iš elektroninio pašto ţinutėje įterpiamo siuntėjo elektroninio

pašto adreso. Be to, elektroninio pašto pranešimuose visada yra įterpiami

specialūs, elektroninio pašto skaitymo programų nerodomi įrašai apie siuntėjo

kompiuterį, naudotą el. laiško suformavimo kompiuterinę programą, tarpinius

el. pašto ţinutes persiuntusius serverius, iš kurių galima papildomai spręsti apie

siuntėjo tapatybę. Reikia paţymėti, kad tarptautiniuose instrumentuose,

apibrėţiančiuose elektroniniam parašui keliamus reikalavimus, paprastai šalia

galimybės identifikuoti parašo autorių yra reikalaujama, kad elektroninis

parašas nekeltų abejonių dėl jo autoriaus pritarimo elektroniniame pranešime

esančiai informacijai. Todėl UNCITRAL Modelinis elektroninės komercijos

įstatymas buvo aiškinamas kaip elektroniniam pranešimui teisinės galios

nesuteikiantis vien tuo, kad jis pasirašytas parašu, ekvivalentišku ranka

rašomam parašui311

(pavyzdţiui, elektroninio pranešimo pabaigoje įrašomas jo

autoriaus vardas ir pavardė), reikalaujant, kad būtų naudojami patikimi (angl.

reliable) metodai parašo autoriaus tapatybei nustatyti. UNCITRAL 2001 m.

Modelinis elektroninių parašų įstatymas312

tokius patikimus metodus iš esmės

susiejo su kvalifikuotais sertifikatais, išduodamais trečiųjų asmenų (6

straipsnis). Todėl nors šiame dokumente buvo skelbiamas parašo technologijų

vienodas vertinimas, tačiau iš esmės buvo pripaţinta viena viešųjų raktų

310 MIKELĖNAS; VILEITA; TAMINSKAS, išnaša 255, p. 174-175.

311 VILUS, išnaša 309, p. 167.

312 UNCITRAL Model Law on Electronic Signatures with Guide to Enactment. 2001. New York,

2002. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 12 d.] Prieiga per:

<http://www.uncitral.org/pdf/english/texts/electcom/ml-elecsig-e.pdf>.

150

infrastruktūros (PKI, angl. public key infrastructure) technologija313

. Tokia

praktika yra nesuderinama ir su tais tikslai, kurių siekiama reikalaujant, kad iš

elektroninio parašo būtų galima patikimai spręsti apie jo autorių. Šiuo atveju,

pavyzdţiui, elektroninio pašto siuntėjas, tam kad išsiųstų el. laišką iš savo el.

pašto adreso, turi pasinaudoti elektroninio pašto išsiuntimo technologijomis,

prieiga prie kurių visada yra ribojama bent jau vartotojo vardu ir slaptaţodţiu,

kuriais disponuoti gali tik pašto dėţutės turėtojas (ţr. Elektroninio parašo

įstatymo 6 str.), kuris ir turi būti atsakingas uţ šių duomenų apsaugojimą nuo

trečių asmenų prieigos. Todėl tai, kad išsiunčiant elektroninio pašto pranešimą

buvo pasinaudota prieigą ribojančiomis priemonėmis, kurias gali turėti tik el.

pašto dėţutės savininkas, savaime yra pakankamas įrodymas preziumuoti, kad

el. pašto pranešimo siuntėjas yra el. pašto adreso turėtojas. Tenka tik dţiaugtis,

kad tiek Europos Sąjungos teisė314

, tiek ir ją įgyvendinantys Lietuvos teisės

aktai (LR elektroninio parašo įstatymas) nesuabsoliutino PKI technologijos ir

numatė galimybę elektroniniam parašui pripaţinti teisinę galią pagal vienintelį

kriterijų – jo autoriaus tapatybės nustatymo galimybę (Elektroninio parašo

įstatymo 8 str.). Toks poţiūris yra įtvirtintas ir JT 2005 m. konvencijos dėl

elektroninių pranešimų naudojimo tarptautinėse sutartyse 9 str. 3 d. Taigi,

atitinkamai turi būti aiškinamos ir LR CK 1.76 str. 2 d. bei 1.73 str. 2 d.

nuostatos.

Lietuvos teismų praktika sutarčių sudarymo elektroninėmis

priemonėmis srityje nėra gausi, automatizuotų sutarčių sudarymo būdų teisinę

problematiką sprendţiančių teismų nutarčių ar sprendimų apskritai nėra, tačiau

galima pastebėti, kad pagrindiniai principai draudţiantys diskriminuoti

elektroninės formos naudojimą paprastai yra išlaikomi. Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas 2005 m. lapkričio 2 d. nutartyje civilinėje byloje UAB

313 ROMBERG, Christna. E-Commerce. In HARTKAMP, Arthur S., JOUSTRA, Carla. Towards a

European Civil Code. Nijmegen: Kluwer Law International, 2004, 3rd

ed., p. 229-224. 314

1999 m. gruodţio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/93/EB dėl Bendrijos

elektroninių parašų reguliavimo sistemos. Oficialus Leidinys L 13, 2000 01 19, LT.ES skyrius 13

tomas 24 p. 239.

151

„Miltzer and Munch Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“315

pripaţino

teisinę galią įprastiems elektroninio pašto pranešimams, kuriais apsikeisdamos

šalys suderino ekspedijavimo sutarties esminę sąlygą – kainą. Kita vertus,

ţemesnių instancijų teismų sprendimuose pasitaiko ir klaidingo „rašytinės“ bei

„elektroninės“ formos teisinio vertinimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2005 m.

rugsėjo 22 d. nutartyje civilinėje byloje UAB ,,Elko Kaunas“ v. UAB

,,Draudimo kompanija Neris“316

rašytinės formos sampratą nelaikė

ekvivalentiškos elektroninei formai. Bylos šalys buvo sudariusios draudimo

sutartį, kuriai taikomos draudimo taisyklės numatė tokį apibrėţimą -

„sprendimas dėl kredito limito – tai raštiškas pranešimas draudėjui apie

kredito limito nustatymo sąlygas“. Byloje kilus ginčui dėl to, ar šalies išsiųstas

elektroninės formos sprendimas turėtų atitikti šią sąvoką, teismas apibrėţime

vartojamą sąvoką „rašytinis“ pabrėţtinai vertino kaip apimantį tik popierinę

sprendimo išraišką ir laikė, jog ši sąvoka neapėmė elektroninio sprendimo.

Atsiribojant nuo kitų šios bylos aplinkybių analizės, galima teigti, kad toks

lakoniškas rašytinės formos prilyginimas popierinei yra maţų maţiausiai

nesuderinamas su Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme įtvirtintu

elektroninės formos nediskriminavimo principų (3 straipsnis). Belieka tik

tikėtis, kad elektroninės formos reikšmė sutarčių sudarymo procesuose bus

tinkamai suvokiama ateities teismų praktikoje.

Paskutinis aspektas, aptartinas analizuojant automatizuoto sutarčių

sudarymo elektroninėje erdvėje teisinius aspektus yra vadinamosios „browse-

wrap“ sutartys, kuomet interneto svetainių lankytojams šių svetainių savininkai

nustato standartines svetainių turinio naudojimo sąlygas, kurių turinys yra

paprastai pateikiamos per hyper nuorodas, ir su kuriomis lankytojas

preziumuojamas sutinkąs tik pradėjęs naudotis interneto svetaine. Šių sąlygų

teisinės galios vertinimas yra susijęs ir su sutarčių sudarymo pagal standartines

sąlygas teisiniu reguliavimu, tačiau bendrąja sutarčių sudarymo prasme galima

315 2005 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-535/2005

UAB „Miltzer and Munch Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“. 316

2005 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje nr. 2A-330/2005 UAB

,,Elko Kaunas“ v. UAB ,,Draudimo kompanija Neris“.

152

analizuoti ir tai, kokių veiksmų pakanka, kad sutartis pagal šias sąlygas būtų

laikoma sudaryta. Kaip minėta šio klausimo nesprendţia nei UNCITRAL

Modelinis elektroninės komercijos įstatymas, nei UNIDROIT Principai ar jų

komentarai nepateikia paaiškinimo, ar interneto svetainės lankytoją įpareigoja

laikytis standartinių svetainės naudojimo sąlygų vien tas faktas, kad svetainėje

yra pateikiama hyper nuoroda į šias sąlygas ir lankytojas faktiškai ima naudotis

interneto svetaine. Šio klausimo neišsprendţia ir JT Konvencija dėl

elektroninių pranešimų naudojimo tarptautinėse sutartyse, palikdama tai

nacionalinių valstybių teisiniam reguliavimui. Lietuvos Informacinės

visuomenės paslaugų įstatymo 9 str. 4 d., perkelianti ES elektroninės

komercijos direktyvos 10 str. 3 d., reikalauja, kad standartinės sąlygos būtų

pateiktos tokia forma, kad jų gavėjas galėtų jas išsaugoti ir ateityje atkurti.

Nors ši nuostata susijusi su automatizuotai sudaromomis sutartimis interneto

svetainėse, tačiau ji yra visiškai tinkama ir browse-wrap sutarčių atţvilgiu.

Atsiţvelgiant į tai, kad tokia standartinių sąlygų pateikimo praktika (kai

sąlygos pateikiamos atskira hyper nuoroda svetainės apatinėje dalyje) yra

vyraujanti, interneto vartotojams turi būti įprasta ir negali būti netikėta, kad

interneto svetainės savininkas yra nustatęs standartines svetainės naudojimo

sąlygas tokiu būdu. Todėl vartojo naudojimasis interneto svetaine turėtų būti

pakankamai jo valią įsipareigoti pagal tokias standartines sąlygas rodantis

elgesys. Standartinių sutarties sąlygų atskleidimo kitai šaliai reikalavimas

laikytinas įvykdytu, jeigu svetainėje yra nuoroda į šias sąlygas, ir jeigu

lankytojas gali šių sąlygų tekstą išsaugoti, kad jas ateityje atkurtų. Ţinoma,

šiuo atveju turėtų būti taikomos visos nuostatos, susijusios su standartinių

sąlygų nesąţiningumo kontrole.

6.1.3. Oferta ir akceptas

Sutarčių sudarymo būdų įvairovė, kuria sparčiai plečia elektroninė

erdvė, vis didėja, todėl tampa vis sunkiau o daţnai ir neįmanoma, įsprausti

sutarčių sudarymo vertinimą į grieţtų ofertos ir akcepto teisinių konstrukcijų

153

rėmus. Tokia tendencija ateityje tik stiprės, tačiau kita vertus, ofertos ir

akcepto, kaip teisinių priemonių sutarčių sudarymui, aktualumas neturėtų būti

eliminuotas bent jau tol, kol sutarys bus sudaromos per atstumą, šalims

nesusitinkant (inter absentes). Pats tipiškiausias ir, matyt, daţniausias, tokių

sutarčių pavyzdys yra pirkimo - pardavimo sutartys. Tai buvo viena iš

prieţasčių, kodėl būtent JT Vienos konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo

- pardavimo sutarčių buvo nustatytos tokios detalios ofertos ir akcepto

taisyklės. Oferta ir akceptas taip pat išlaiko pagrindinę vietą sutarčių sudarymo

taisyklėse naujuosiuose sutarčių teisės vienodinimo instrumentuose – tiek

UNIDROIT Principuose, tiek Europos sutarčių teisės principuose. Lietuvos

sekant šiais modeliais Lietuvos civiliniame kodekse taip pat įtvirtinamos visos

ofertos ir akcepto taisyklės, numatytos UNIDROIT Principuose.

Ofertos ir akcepto institutus sudaro gana paprastos taisyklės,

kurios ypatingos analizės nereikalauja, juolab, kad šie institutai yra kiekvieno

sutarčių teisės vadovėlio ar veikalo sudėtinė dalis. Tačiau, kaip minėta, nesant

vieningos ir visuotinai pripaţįstamos doktrinos, aiškinančios sutarčių

privalomumą, ofertos ir akcepto taisyklių skirtumai įvairiose valstybėse yra

gana ryškūs ir buvo didelių diskusijų objektas jų vienodinimo metu. Todėl

aiškus suvokimas, kokie sprendimai ir iš kokių variantų buvo pasirinkti

UNIDROIT Principuose, kurie buvo įtraukti ir į Civilinį kodeksą, turėtų

palengvinti tinkamą Lietuvos Civilinio kodekso nuostatų dėl sutarčių sudarymo

interpretavimą ir taikymą.

Pirmiausias klausimas, kuris aptariamas analizuojant ofertos ir

akcepto taisykles yra ofertos poţymiai, arba elementai. Kitaip tariant, kokio

turinio turi būti pasiūlymas, kad jį galima būtų pripaţinti pakankamu sutarčiai

sudaryti jo akcepto atveju. Laikantis teorijos, jog sutartis yra šalių valios

sutapimas (angl. mirror image rule), šalių valia suderinama tik tuomet, kai

sutampa abiejų šalių valios pareiškimai. Kadangi ofertos ir akcepto taisyklės

įspraudţia valios išreiškimą į du veiksmus – ofertą ir akceptą, todėl natūralu,

kad antrasis valios pareiškimas turi parodyti, jog akceptuojanti šalis visiškai

sutinka su pateiktu pasiūlymu. Antraip, jei bus pareikšta papildomų sąlygų,

154

negalima bus laikyti, jog šalių valia dėl sutarties sudarymo sutapo ir oferta

nebus akceptuota. Vadinasi, ofertoje turi būti nurodytos visos esminės sutarties

sąlygos, kurių reikia sutarčiai sudaryti (essentialia negotii) ir kurias gavusi

šalis galėtų apsispręsti priimti jas ar ne. Paprastai tai reiškia, kad ofertoje turi

būti nurodytos visos esminės sutarties sąlygos. Tokio poţiūrio yra laikomasi ir

JT Vienos konvencijos dėl tarptautinio prekių pirkimo – pardavimo 14 str. 1 d.,

kur reikalaujama ofertoje nurodyti prekes ir kainą, arba jos nustatymo tvarką.

Tačiau dėl kainos nurodymo ofertoje skirtingose valstybėse nėra vieningo

poţiūrio. Tai atsispindi ir Vienos Konvencijos 14 str. ir 55 str. priešpriešoje,

kur viename straipsnyje reikalaujama nurodyti kainą, o kitame jau sudarytos

sutarties turinio spragą dėl kainos leidţiama uţpildyti nustatant įprastą rinkos

kainą317

. UNIDROIT Principų 2.1.2 str. išsprendţiant šią problemą yra

ţengiama visiško lankstumo link. Pagal šį straipsnį ofertoje apskritai gali būti

nenurodyta nei viena esminė sąlyga. Pagrindinis kriterijus ofertos apibrėţtumui

nustatyti yra tai, ar įmanoma trūkstamą informaciją ofertoje apie sudaromą

sutartį nustatyti pasitelkiant sutarčių aiškinimo taisykles, sutarties spragų

uţpildymo taisykles, arba remtis nusistovėjusia praktika tarp šalių arba

papročiais318

. Iš esmės tokio aiškinimo laikomasi ir Lietuvos teisės

doktrinoje319

. Verta pastebėti, kad kai kurios atskiras sutarčių rūšis

reguliuojančios Civiliniame kodekse įtvirtintos teisės normos (pavyzdţiui, LR

CK 6.445 str. 2 d., 6.900 str. 2 d., 6.959 str. 1 d.) specialiai įvardija tam tikras

esmines sutarties sąlygas, kurios reikalaujamos nurodyti rašytinėje sutartyje.

Tačiau tais atvejais, kai šios sutartys sudaromos apsikeičiant oferta ir akceptu,

turi būti taikoma ta pati bendroji taisyklė dėl ofertos apibrėţtumo poţymio,

įtvirtinta LR CK 6.167 str. 1 d., t.y. net jeigu ofertoje šios sąlygos nėra

numatytos, akcepto atveju sutartis turi būti laikoma sudaryta, jeigu yra

įmanoma šių esminių sąlygų turinį taikant jau minėtas aiškinimo taisykles.

317 VISCASILLAS, María del Pilar Perales. The Formalion of Contracts & The Principles of European

Contract Law. Pace International Law Review. 2001, vol. 13, p. 378-379. 318

UNIDROIT, išnaša 7, p. 36. 319

MIKELĖNAS, išnaša 249, p. 212-213.

155

Kitas ofertos poţymis – ketinimas būti saistomam akcepto atveju –

yra pakankamai išsamiai nagrinėjamas sutarčių teisės doktrinoje. Visų

valstybių teisė reikalauja, kad pasiūlymas turi išreikšti rimtą ketinimą

įsipareigoti, o ne būti tiesiog duotas juokais, ketinimas būti saistomam sutarties

neturi būti susietas su sąlygomis, nuo kurių priklauso sutarties sudarymas.

Bene ryškiausias šio poţymio skirtumas įvairiose teisės sistemose yra viešosios

ofertos pripaţinimas. Bendrosios teisės sistemos valstybės paprastai

pasiūlymo, pateikto neapibrėţtam asmenų ratui, arba visiems asmenims,

nepripaţįsta įpareigojančia oferta320

. Tuo tarpu daugelio (bet ne visų) civilinės

teisės sistemos valstybių sutarčių teisė turi viešosios ofertos institutą321

. Tokie

skirtumai rodo, kad ieškant optimaliausio sprendimo dėl viešosios ofertos,

absoliutus viešosios ofertos neigimas arba absoliutus jos pripaţinimas nėra

priimtinas, nes neišspręstų visų galimų situacijų. Juolab, kad daţniausiai visose

valstybėse, tiek pripaţįstančiose viešąją ofertą, tiek ją neigiančiose, galima

aptikti išimčių iš šių grieţtų taisyklių. Tad turėtų būti ieškoma tarpinio varianto

tarp šių dviejų pozicijų, kas paprastai pasiekiama nustatant vieną taisyklę kaip

pagrindinę arba kaip prezumpciją, o kitą – kaip jos išimtį322

. UNIDROIT

Principuose viešosios ofertos klausimas sprendţiamas labai lanksčiai, tačiau

prioritetas teikiamas tiems pasiūlymams, kurie adresuoti vienam ar keliems

konkretiems asmenims, nurodant, kad paprastai siūlymas visiems gali liudyti

ketinimo būti saistomam stoką. Kita vertus, viskas priklauso nuo konkrečios

ofertos teksto ir kitų aplinkybių, todėl visiems skirtas pasiūlymas, iš kurio

turinio yra aišku, jog jį priėmus sutartis bus laikoma sudaryta, bus

pripaţįstamas oferta323

. Reikia pabrėţti, kad Lietuvos Civilinio kodekso 6.167

str., 6.171 str. įtvirtintos taisyklės yra grieţtesnės ir labiau panašios į Europos

sutarčių teisės principus, kurių 2:201 str. numato, jog oferta gali būti adresuota

ir visiems asmenims. Tačiau ir toks pasiūlymas gali būti tik kvietimas derėtis,

arba pareikšti ofertas, pavyzdţiui, kai skelbimu laikraštyje siūloma išnuomoti

320 MIKELĖNAS, išnaša 152, p. 249-250, p. 259-260.

321 MIKELĖNAS, išnaša 152, p. 254, 272, 276.

322 ATIYAH; SMITH, išnaša 157, p. 39.


156

butą, kai skelbiamas konkursas rangos sutarčiai sudaryti ir kviečiama pateikti

pasiūlymus ir panašiais atvejais, kai nėra aiškaus ketinimo įsipareigoti akcepto

atveju324

. Lietuvos Civilinio kodekso 6.171 str. formuluotės yra gana grieţtos

tuo, kad nepaliekama galimybės visiems skirto pasiūlymo nelaikyti viešąją

oferta, jeigu jame yra išlygų dėl ketinimo įsipareigoti akcepto atveju. Tačiau

šiame straipsnyje įtvirtintas taisykles reikėtų laikyti teisine prezumpcija, kuri

esant konkrečiom aplinkybėm, pavyzdţiui, ant parfumerijos gaminio nurodţius

„pavyzdys“, negalės būti taikoma. Kitaip tariant, civilinis kodeksas įtvirtiną

pagrindinę taisyklę, jog pasiūlymas, net jei jis skirtas visiems asmenims, bus

laikomas oferta, jeigu jis atitiks bendruosius ofertos poţymius325

. Tačiau jeigu

tokiame pasiūlyme yra aiškiai nurodoma, jog jame neketinama įsipareigoti

akcepto atveju, tuomet jis negalės būt vertinamas kaip viešoji oferta.

Pagrindinė prieţastis, dėl ko yra vengiama visiems skirtą pasiūlymą laikyti

įpareigojančių, siejama su ta rizika, jog pasiūlymą teikiantis asmuo gali

neturėti pakankamai prekių atsargų, jeigu viešąją ofertą akceptuotų neįprastai

daug asmenų. Tačiau net bendrosios teisės valstybėse ši rizika yra suvaldoma

per numanomą ofertos sąlygą, jog ji galioja tol, kol yra prekių326

, arba aiškinant

ofertos turinį taip, kaip jį būtų supratęs racionalus jos adresatas327

. Europos

sutarčių teisės principų 2:201 str. aiškiai nurodo, jog visiems skirtas

pasiūlymas įpareigoja tol, kol nepasibaigia prekių atsargos ar paslaugų teikimo

ištekliai328

. Nors Lietuvos civiliniame kodekse šios situacijos nėra

sprendţiamos, tačiau minėtos viešosios ofertos turinio aiškinimo taisyklės

(numanoma ofertos sąlyga arba ofertos aiškinimas pagal tai, kaip ją turėtų

suprasti protingi asmenys), kurias numato Civilinis kodeksas, gali būti

taikomos. Vis dėlto, Civiliniame kodekse nustatytos viešosios ofertos taisyklės

nėra visiškai nuoseklios. CK 6.171 str. 3 d. viešąja oferta nelaiko kainoraščių,

prospektų, katalogų ir kitos informacinės medţiagos, nors išimtis iš šios



326 ATIYAH; SMITH, 157, p. 39.

327 FARNSWORTH, išnaša 277, p. 134-135.


157

taisyklės, kuri, beje, apima, matyt, absoliučią daugumą tokių ofertų atvejų, yra

vartotojams skirta informacinė medţiaga, kuri viešąja oferta yra pripaţįstama

(LR CK 6.352 str.). Toks nenuoseklumas neatrodo pateisinamas dėl keleto

prieţasčių. Pirmiausia, skirtumas tarp, pavyzdţiui, katalogų, kuriuose

pavaizduotos prekės su nurodytomis kainomis, ir prekių išdėstymo su

paţymėtomis kainomis vitrinoje, yra minimalus. Pagal apibrėţtumo lygį,

atlyginimo paţadėjimas329

yra tiek pat konkretus, kiek ir kainoraštis ar plakatas

su pavaizduota preke ir jos kaina. Todėl visi įstatymo nurodyti viešosios

ofertos variantai gali būti pakankamai apibrėţti ir taip atitikti pagrindinį ofertos

poţymį. Antra, pagrindinė prieţastis, dėl kurios visiems skirtą pasiūlymą

vengiama vertinti kaip ofertą, siejama su galimu prekių atsargų trūkumu dėl

pernelyg didelio ofertos akceptavimo atvejų skaičiaus330

, tačiau, kaip minėta, ši

rizika yra pakankamai suvaldoma ofertos turinio aiškinimui taikant numanomų

sutarties sąlygų institutą arba protingo ţmogaus suvokimo standartą. Pagaliau,

skirtingas (priešingas) tų pačių situacijų vertinimas priklausomai nuo to ar

ofertos adresatas yra profesionalas, ar vartotojas, lyg ir atrodo suprantamas, nes

vartotojas tokiu būdu yra apsaugomas nuo ofertą pateikusio asmens

nesąţiningo atsisakymo sudaryti sutartį, tačiau neaišku, kodėl nuo tokio

nesąţiningumo neturėtų būti ginamas ir profesionalas, ir kodėl šio statuso

asmenims turėtų būti uţkraunama rizika, susijusi su netikrumu dėl to, ar jų

„akceptas“ nebus atmestas331

. Šie argumentai rodo, kad Lietuvos civiliniame

kodekso viešosios ofertos taisyklės neturi aiškaus pagrindimo. Aišku, teigiamai

reikėtų vertinti tai, kad šios taisyklės nepalieka viešosios ofertos vertinimo vien

interpretavimui ir aiškinimui, o įtvirtina aiškias prezumpcijas, jog visiems

skirtas pasiūlymas yra laikomas oferta. Tačiau šias prezumpcijas turi būti

leidţiama nuneigti pačiai ofertą pateikiančiai šaliai, jeigu ji aiškiai nurodo, jog

prekystalyje išdėstytos prekės nėra skirtos parduoti, arba kad kainoraštyje

329 Ţinoma, reikia pripaţinti, kad atlyginimo paţadėjimas yra bene visose valstybėse pripaţįstamas

kaip viešoji oferta, akceptuotina atliekant tam tikrą veiksmą. Ţr. LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 163. 330

HONNOLD, John O. Uniform Law for International Sales under the 1980 United Nations

Convention, 3rd ed. The Hague: Kluwer Law International, 1999, p 148-149, [interaktyvus, ţiūrėta

2007 m. balandţio 23 d.] Prieiga per internetą: <http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/ho14.html>. 331

LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 160.

158

nurodyti pasiūlymai įsigyti prekių yra įpareigojantys pardavėją ir gali būti

akceptuoti per tam tikrą terminą.

Pagrindinis akcepto poţymis, kurio reikia, kad oferta būtų laikoma

priimta, yra sutikimas su ofertos sąlygomis. Šis sutikimas turi būti besąlyginis

ir neturi iš esmės keisti ofertos sąlygų. Tačiau esminiai skirtumai dėl akcepto

kvalifikavimo skirtingose teisės sistemose yra susiję su būdais, kuriais gali būti

išreiškiamas sutikimas. Aiškus atsakymas, kuriame be išlygų teigiama, jog

oferta yra priimama, be abejo reiškia akceptavimą. Tačiau akceptas gali būti

išreiktas ir tam tikru veiksmu, pavyzdţiui, pradedant vykdyti sutartį pagal

ofertoje nurodytas sąlygas. Dėl šių dviejų aspektų sutaria iš esmės visų

valstybių teisė. Tačiau pozicijos išsiskiria dėl akceptavimo tylėjimu. Tiek JT

Vienos konvencijos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo

sutarčių (18 str.), tiek UNIDROIT Principų (2004 m. redakcija) 2.1.6 str.

įtvirtina pagrindinę taisyklę, kuri tylėjimo neleidţia kvalifikuoti kaip sutikimą

su ofertos sąlygomis, motyvuojant tuo, kad ofertoje numačius, kad ji gali būti

akceptuojama tylėjimu, jos gavėjas gali patekti yra siurprizinę situaciją,

kuomet sutartis bus laikoma sudaryta jam to nenorint332

, todėl ofertos adresatui

turėtų būti leidţiama ne tik akceptuoti arba atmesti ofertą, bet ir paprasčiausiai

ją ignoruoti333

. Ţinoma ši bendroji taisyklės leidţia išimtis, kuomet tylėjimas,

kaip ofertos forma yra leidţiamas šalių susitarimu arba yra nusistovėjęs

ankstesnėje šalių praktikoje. Lietuvos Civilinio kodekso 6.173 str. 1 d.

nustatyta būtent minėta bendroji taisyklė, jog tylėjimas savaime nelaikomas

akceptu. Tačiau 6.173 str. 3 d., numatanti šios taisyklės išimtis, formuluoja ir tą

atvejį, kuomet pačioje ofertoje yra numatyta galimybė ją akceptuoti tylėjimu.

Tai atrodo nesuderinama su išsakytais argumentais, kodėl tylėjimas savaime

negali būti laikomas akceptu. Jeigu būtų leidţiama ofertoje numatyti, jog ji gali

būti akceptuojama tylėjimu, tokiu atveju ofertos adresatas būtų įpareigojamas

332 SCHLECHTRIEM, Peter. Uniform Sales Law - The UN-Convention on Contracts for the

International Sale of Goods. Vienna: Manz, 1989, p. 54, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 23

d.], prieiga per internetą: <http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/schlechtriem-18.html>. 333


159

sutarties vienašaliu pareiškimu334

. Kita vertus, tokia Civilinio kodekso nuostata

gali reikšti, jog taip yra pripaţįstamos vienašalės sutartys, pagal kurias

įsipareigoja tik viena šalis ir kurioms sudaryti pakanka vienos šalies valios

pareiškimo. Pagrindţiant tokias vienašales sutartis, kurioms sudaryti nebūtinas

akceptas, nurodomas Prancūzijos civilinio kodekso 1108 str., numatantis, kad

vienas iš keturių būtinųjų sutarties elementų yra paţadą duodančios šalies

sutikimas, taip pat Italijos civilinio kodekso 1333 str., įtvirtinančio analogiškas

nuostatas. Vokietijos civilinio kodekso 516 str. numato sutarties rūšį, kuriai

sudaryti pakanka, kad oferta nėra atmetama per joje nurodytą terminą bei 151

str., kuris numato, jog akceptas gali būti nepareiškiamas, jei jo nesitikima

konkrečioje situacijoje. Remiantis šiomis taisyklėmis yra teigiama, kad sutartys

gali būti sudaromos ofertos adresatui neišreiškiant jokio pritarimo ofertai, nes

tylėjimą laikyti valios išraiška būtų gana dirbtina. Kitaip tariant tokioms

sutartims sudaryti akceptas apskritai nėra būtinas335

. Paprastai tokios situacijos

apima viešą atlyginimo paţadėjimą, paţadą dovanoti, neatlygintinį laidavimą ir

panašius atvejus. Ţinoma, tokiais atvejais šaliai, gavusiai ofertą neuţkertama

galimybė netylėti, t.y. išreikši savo nesutikimą, atmesti ofertą, jeigu ji neketina

priimti kitos šalies vienašalio įsipareigojimo. Sutarčių sudarymas net ir nesant

akcepto aiškiai pripaţįstamas ir Europos sutarčių teisės principuose, kurių

2:107 str. yra nurodoma, jog paţadas, kuriuo siekiama įsipareigoti be

akceptavimo, yra privalomas. Tokių paţadų pavyzdţiais nurodomi

neatšaukiamas dokumentinis akredityvas, garantija, paţadai tretiesiems

asmenims. Ţvelgiant lyginamuoju aspektu, vieningo vertinimo, ar vienos šalies

paţadas be jo akceptavimo įpareigoja jį davusį asmenį, nėra. Vokietijoje,

Austrijoje, Olandijoje, vienašaliai paţadai įpareigoja be akcepto, tuo tarpu

Prancūzijoje, Italijoje, Anglijoje (su kai kuriomis išimtimis) akceptavimas yra

būtinas336

. Lietuvos civiliniame kodekse įpareigojančiu vienašaliu pareiškimu

yra laikomas vienašalis sandoris, kuriam sudaryti pakanka vienos šalies valios

334 VISCASILLAS, išnaša 317, p. 387.

335 SACCO, išnaša 278, p. 192-196.

336 LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 157-158. / Beale, išnaša 248, p. 5-6.

160

pareiškimo (LR CK 1.63 str.), tačiau tokie sandoriai nelaikomi sutartimis. LR

CK 6.154 str. 2 d. aiškiai nurodo, kad sutartims yra taikomos tik dvišaliams

sandoriams skirtos teisės normos. Tačiau Civilinio kodekso normos bei jų

aiškinimas teisės doktrinoje šiuo aspektu nėra nuoseklus. Pavyzdţiui, viešas

atlyginimo paţadėjimas yra laikomas vienašaliu sandoriu337

, tačiau šis sandoris

Civilinio kodekso 6.171 str. bei 6.945 str. pripaţįstamas sutartimi, nors

manoma, kad jo sudarymui netaikomos atitinkamos sutarčių teisės taisyklės338

.

Kita vertus, Civilinio kodekso 1.63 str. 5 d. nustato, kad vienašaliams

sandoriams sutartis reglamentuojančios teisės normos taikomos tiek, kiek

neprieštarauja įstatymams ir vienašalio sandorio esmei. Toks nenuoseklumas

rodo, kad aiškiai atskirti sandorį nuo sutarties gali būti sudėtinga, tačiau

nepaisant to, ar pateikti vienašalio sandorio pavyzdţiai bus laikomi sutartimi ar

ne, jų sudarymui gali būti taikomos visos sutarčių teisės normos, išskyrus tas,

kurios susijusios su abiejų šalių valios pareiškimu. Šias išvadas pateisina ir

daugelio valstybių sutarčių teisės tendencija nesureikšminti abstrakčios

vienašalių sandorių teisinės kategorijos (ţr. 3.1.4 skyrių „Sisteminiai

skirtumai“, p. 48). Todėl galima teigti, kad pagal Lietuvos teisės normas

paţadas, kurį duoda išimtinai viena šalis, laikytinas įpareigojančiu jo

neakceptavus, jeigu šis paţadas yra pakankamai apibrėţtas ir išreiškia jį

davusio ketinimą įsipareigoti, kitaip tariant atitinka ofertos poţymius. Taigi,

LR CK 6.173 str. 3 d. nuostata gali būti pateisinama pirmiausia tais vienašalių

sutarčių (sandorių) atvejais, kai akceptas nėra būtinas sutarčiai (vienašaliam

sandoriui) sudaryti. Taip pat ofertoje numatyta galimybė ją akceptuoti tylėjimu

gali būti toleruojama tuomet, kai yra atitinkamas ankstesnis kitos šalies

pritarimas akceptuoti tokiu būdu arba nusistovėjusi atitinkama praktika tarp

šalių. Tačiau jokiu būdu ši nuostata negali būti aiškinama taip, kad leistų

ofertos autoriui tiesiog įtraukti ofertoje išlygą leidţiančia akceptuoti ofertą

tylėjimu ir taip primesti savo valią ofertos adresatui.



161

Pagrindinis reikalavimas akcepto turiniui, išplaukiantis iš sutarties

kaip suderintos šalių valios išraiškos, yra absoliutus pritarimas ofertos

sąlygoms, kurio nesant negalima teigti, kad šalys sudarė susitarimą ir kad jų

valia sutapo. Tačiau tokią taisyklę (angl. mirror image rule) koreguoja favor

contractus principas, kuriuo remiantis sutarties sudarymui kelio neuţkerta ir

toks pritarimas ofertai, kai yra daromos išlygos, tačiau kurios iš esmės nekeičia

ofertos sąlygų (modifikuotas akceptas). Šios taisyklės jau buvo aptartos 5.3.1

skyriuje „Prioritetas sudarymui“ (p. 111).

Kiti klausimai, aktualūs sutarčių sudarymo apsikeičiant oferta ir

akceptu atvejais, yra ofertos ir akcepto atšaukimo galimybė bei jų įsigaliojimo

momentas. Šiais klausimais įvairių teisinių sistemų poţiūriai kardinaliai

skiriasi. Bendrosios teisės tradicijų valstybėse ofertą leidţiama atšaukti net

jeigu joje nurodyta, kad ji yra neatšaukiama339

. Tuo tarpu civilinės teisės

tradicijų valstybėse oferta įpareigoja jos pateikėją tol, kol jos galiojimas

nesibaigia (išskyrus Italiją, Prancūziją, Olandiją, Ispaniją, kur oferta gali būti

atšaukta, nebent joje nurodoma apie jos neatšaukiamumą)340

. Derinant tokias

priešingas pozicijas nėra kitokio sprendimo varianto kaip tik vieną taisyklę

nustatyti kaip pagrindinę, o kitą kaip išimtį. Tiek JT Vienos konvencijoje, tiek

UNIDROIT Principuose ofertos atšaukiamumo taisyklės yra identiškos ir

numato, jog paprastai ofertą galima atšaukti, tačiau kartu nustato išimtis, kada

oferta negali būti atšaukta. Tais atvejais, kai oferta gali būti atšaukta,

bendrosios ir civilinės teisės atstovai vėlgi laikosi skirtingos nuomonės dėl to,

iki kurio momento tai yra leidţiama. Bendrosios teisės sistemoje yra taikoma

vadinama pašto dėţutės taisyklė (angl. mail-box rule), tuo tarpu civilinės teisės

sistemoje oferta gali būti atšaukta tol, kol sutartis nėra sudaryta, t.y. kol ofertos

pateikėjas negauna akcepto341

. Šią prieštarą Vienos konvencija (16 str.) ir

UNIDROIT Principai (2.1.4 str.) išsprendţia nustatydami taisyklę, jog oferta

339 ATIYAH; SMITH, 157, p. 49. / FARNSWORTH, išnaša 277, p. 108-110, 152-153. / LANDO;

BEALE, išnaša 39, p. 167. 340

BEALE, išnaša 248, p. 205. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 166-167. 341

BIANCA C. M., BONELL, Michael Joachim. Commentary on the International Sales Law. Milan:

Giuffrè, 1987, p. 155-156. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], prieiga per internetą:

<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/eorsi-bb16.html>.

162

gali būti atšaukta iki yra išsiunčiamas akceptas. Analogiškos nuostatos yra

įtvirtintos LR CK 6.169 str. Tačiau UNIDROIT Principai „išsiuntimą“

apibrėţia kaip momentą, nuo kurio akcepto siuntėjas praranda akcepto

kontrolę342

(įmeta į pašto dėţutę, perduoda laišką kurjeriui ir pan.). Analogiškai

turėtų būti aiškinama ir LR CK 6.169 str. 1 d. vartojama sąvoka „prieš

išsiųsdamas“. Paţymėtina, kad elektroninės formos pranešimams išsiuntimo

momentas nustatomas taip pat pagal šį principą (LR informacinės visuomenės

paslaugų įstatymo 11 str. 2 d.). Tokiomis taisyklėmis šalių interesų interesai

subalansuojami taip, kad ofertos adresatas galėtų būti uţtikrintas, jog išsiuntus

akceptą, oferta nebegalės būti atšaukta343

. Šiems akceptanto interesams yra

teikiamas prioritetas palyginti su ofertos pateikėjo netikrumu dėl to, ar jo

išsiųstas ofertos atšaukimas vis dar yra galimas, kai apie akcepto išsiuntimą

jam dar nėra ţinoma ir net su tuo, kad ofertai tapus neatšaukiamai, išsiųstas

akceptas vis dar gali būti atšauktas. Tais atvejais, kai išsiųstas akceptas yra

prarandamas, kyla problema dėl to, kuri šalis turėtų būti aktyvesnė ir domėtis,

ar ofertos atšaukimas ar akceptas pasiekė adresatą. Šiuo klausimu poţiūriai

tarp bendrosios ir civilinės teisės tradicijų dar kartą išsiskiria, tačiau manoma,

kad Vienos konvencijos 16 str. (ir analogiškai UNIDROIT Principų 2.1.4 str.

turėtų būti aiškinami, kaip nustatantys pareigą būtent akceptantui domėtis, ar jo

akceptas pasiekė adresatą, jeigu jokio atsakymo nesulaukiama344

.

Ofertos neatšaukiamumo pagrindai, numatyti Vienos konvencijos

16 str. 2 d. yra atkartoti UNIDROIT Principų 2.1.4 str. 2 d. bei LR CK 6.169

str. 2 d. ir apima termino ofertai nustatymą bei bet kuriuose kitus poţymius, iš

kurių ofertos adresatas gali suprasti, kad oferta yra neatšaukiama. Tokios

nuostatos yra grindţiamos vieną iš sąţiningumo principo elementų sudarančiu


343 BIANCA; BONELL, išnaša 341, p. 156.

344 FARNSWORTH, E. Allan. Formation of Contract. In Galston & Smit ed. International Sales: The

United Nations Convention on Contracts for the International Sale of Goods. S.l: Matthew Bender,

1984, p. 3-14 [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], prieiga per internetą:

<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/farnsworth1.html>. / VINCZE, Andrea. Remarks on

whether and the extent to which the UNIDROIT Principles may be used to help interpret Article 16 of

the CISG. October 2004. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], Prieiga per internetą:

<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/principles/uni16.html#av15>.

163

nesuderinamo elgesio draudimu (ţr. 5.2.3 skyrių „Principo turinys Lietuvos

sutarčių teisėje“, p. 94). Čia reikia paţymėti, kad UNIDROIT Principų 2.1.4.

komentare buvo išspręstas vienas iš Vienos konvencijos 16 str. 2 d. a) p.

aiškinimo skirtumų, susijusių su termino nustatymu ofertoje. Bendrosios teisės

sistemos valstybėse termino nurodymas ofertoje pats savaime nelaikomas

pakankamu tam, kad galima būtų ofertą laikyti neatšaukiamą, tuo tarpu

priešingos pozicijos laikomasi civilinės teisės tradicijos valstybėse. Vienos

konvencijos 16 str. 2 d. a) punkte yra formuluojamas kompromisas tarp šių

dviejų pozicijų, tačiau konkretus atsakymas taip ir lieka neaiškus345

. Tuo tarpu

UNIDROIT Principų 2.1.4 str. komentare yra pritariama tam, jog pats savaime

termino nurodymas ofertoje automatiškai nereiškia jos neatšaukiamumo ir turi

būti taikomi papildomi ofertos turinio aiškinimo metodai, nustatinėjama tikroji

šalių valia. UNIDROIT Principuose, be kita ko siūloma atsiţvelgti į tai, iš

kokios valstybės yra ofertos autorius, ir jeigu jis kilęs iš bendrosios teisės

tradicijų valstybės, labiau tikėtina, kad terminas reikš tik ofertos galiojimo

pabaigą bet ne jos neatšaukiamumą, o jeigu ofertos autorius yra iš civilinės

teisės sistemos valstybės, galima numanyti, kad terminas reiškia ofertos

neatšaukiamumą346

. Tokia argumentacija dokumente, skirtame sutarčių teisės

vienodinimui ir atsiribojančiame nuo bet kokių teisinių sistemų, kelia gana

didelę nuostabą. Leidţiant atsiţvelgti į tai, kokią teisės sistemą asmuo

atstovauja, joks vienodinimo efektas nėra pasiekiamas, nes išlaikomi skirtingi

sprendimo variantai. Juolab, kad apeliavimas į teisinę sąmonę yra ganėtinai

dirbtinas, nes vargu, ar verslininkai skiria šiuos ofertos niuansus, esančius jų

atstovaujamose teisės sistemose, o net jeigu taip – Vienos konvencijos 16 str.

tekstas turi bent jau kelti abejones dėl tradicinės termino reikšmės bendrosios

teisės sistemoje. Lietuvoje, kur tradiciškai nėra skirtingo vertinimo dėl to, ar

terminas ofertoje lemia jos neatšaukiamumą, minėta argumentacija nėra

pritaikoma. Todėl lieka neaišku, koks sprendimas buvo nustatytas Lietuvoje.

Šiuo atveju akivaizdu, kad formuluojant LR CK 6.169 str. nebuvo remtasi

345 HONNOLD, 330, p. 162-163.


164

ţymiai konkretesniu sprendimu, numatytu Europos Principų 2:202 str. 3 d.,

kuris įtvirtina ofertos neatšaukiamumo prezumpciją, kai joje yra nurodomas

terminas. Tačiau teisinio aiškumo sumetimais Lietuvoje reikėtų laikytis būtent

tokios pozicijos, juolab, kad teisės vienodinimo efektas, esant skirtingiems

poţiūriams Europos ir pasauliniu lygmeniu vis vien nėra pasiektas. Ţinoma,

geriausias sprendimas, matyt, būtų apskritai atsisakyti termino kaip gana

kazuistinio pagrindo ofertą pripaţinti neatšaukiamą ir tiesiog leisti ofertoje

nurodyti bet kokiu būtu apie jos neatšaukiamumą, tačiau šitokios

interpretacijos 6.169 str. tekstas, deja, neleidţia.

Akcepto įsigaliojimo klausimai, o tuo pačiu ir sutarties sudarymo

momentas taip pat yra skirtingai vertinamas bendrosios ir civilinės teisės

sistemose. Bendrojoje teisėje akcepto įsigaliojimui taikoma išsiuntimo taisyklė

(angl. mail-box rule, dispatch rule) ir akceptas įsigalioja bei sutartis laikoma

sudaryta tuo momentu, kai akceptantas išsiunčia akceptą ir praranda šio

pranešimo tolesnę kontrolę347

. Civilinės teisės sistemos valstybėse akceptas

įsigalioja tik tada, kai jį gauną ofertą pateikęs asmuo, kitaip tariant taikoma

recepcijos taisyklė. Tačiau kai kuriose valstybėse, pavyzdţiui, Prancūzijoje

apskritai nėra aiškios taisyklės, kada akceptas laikomas įsigaliojusiu ir sutartis

sudaryta, o šis fakto klausimas paliekamas teismų diskrecijai348

. Be šių

pagrindinių teorijų, kai kuriose valstybėse (Italija) yra taikomas suţinojimo

principas, akcepto gavimo momentą apibrėţiantis kaip faktinį suţinojimą apie

akceptą349

. Remiantis valios teorija, kuri reikalauja šalių valios išreiškimo tam,

kad sutartis būtų sudaryta, yra galimas aiškinimas, jog akceptui įsigalioti

pakanka, pavyzdţiui surašyti atitinkamą laišką, tačiau tokia teorija nesulaukia

pritarimo dėl pragmatinių prieţasčių, t.y. apsunkinto įrodinėjimo, kada iš

tikrųjų akceptas buvo surašytas.

Lietuvos Civilinio kodekso 6.173 str. 2 d. akcepto įsigaliojimo ir

sutarties sudarymo momentą sieja su akcepto gavimu. Lietuvos Civilinio


348 BEALE, išnaša 248, p. 223. / NICHOLAS, išnaša 176, p. 72-74.

349 BEALE, išnaša 248, p. 223-224.

165

kodekso 6.166 str., nustatančio ţinojimo prezumpciją, turinys iš esmės atitinka

Vienos konvencijos 24 str. tekstą, kuris įtvirtintą recepcijos taisyklę.

Analogiška taisyklė yra įtvirtinama ir UNIDROIT Principų (2004 m. redakcija)

1.10 str. Taigi, akceptas yra laikomas gautu nuo to momento, kai pasiekia

adresato verslo vietą ar gyvenamąją vietą, t.y. adresato kontrolės sferą, tačiau

nebūtina, kad apie ją akcepto adresatas suţinotų faktiškai350

. Siunčiant paštu

pranešimas laikomas gautu nuo jo patekimo į adresato pašto dėţutę momento,

siunčiant faksu – nuo fakso gavimo adresato fakso įrenginyje momento.

Elektroninių pranešimų gavimo momentas turėtų būti nustatomas pagal tai,

kada adresatui atsiranda galimybė prieiti prie šio pranešimo, jį pasiekti (LR

informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 11 str. 3 d.). Paţymėtina, kad

UNIDROIT Principų 2004 m. redakcijoje 1.10 str. komentarai dėl recepcijos

taisyklės buvo papildyti aptariant ir elektroninių pranešimų gavimo momentą,

tačiau sekdami UNCITRAL Modeliniu elektroninės komercijos įstatymu,

UNIDROIT Principai įtvirtina su besikeičiančiomis ir tobulėjančiomis

technologijomis nevisai derančius sprendimus. Pavyzdţiui, UNIDROIT

Principų 1.10 str. 4 komentare nurodoma, kad elektroninis pranešimas

laikomas gautu, kai jis pasiekia adresato serverį. Tačiau technologine prasme

pašto serveris, kuriame yra kaupiami adresatui atėję laiškai gali būti jo

nekontroliuojami, pavyzdţiui, internetinio pašo atvejais (Hotmail, Yahoo,

delfi.lt ir panašūs elektroninio pašto paslaugų teikėjai), tačiau galimybė prieiti

prie šių pranešimų vis vien priklauso adresatui. Todėl ţymiai lankstesnė LR

informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 11 str. 3 d. nuostata yra

technologiškai neutraliausia ir yra labiausiai tinkama. Lietuvos Civilinio

kodekso 6.166 str. nustatanti, kad ţinojimo prezumpcija negali būti nuneigta,

jeigu adresatas apie akceptą nesuţinojo dėl jo paties darbuotojų kaltės, neturi

atitikmenų sutarčių teisės vienodinimo dokumentuose, tačiau yra logiškai

pagrįsta, nes tais atvejais, kai akceptas įteikiamas adresato darbuotojams, jis

350 BIANCA; BONELL, išnaša 341, p. 203. / HONNOLD, išnaša 330, p. 201-202. / MIKELĖNAS,

išnaša 249, p. 211-212.

166

taip pat pripaţįstamas gautu351

. Panašią nuostatą, tik apsiribojančia paties

adresato, o ne jo darbuotojų, kaltės nebuvimu, numato Italijos civilinis

kodeksas352

.

6.1.4. Standartinės sąlygos

Neabejotinai viena iš sudėtingiausių problemų, kurią sutarčių teisė turėjo

išspręsti 20 a. buvo sutarčių, sudarytų naudojant standartines sąlygas, teisinis

pripaţinimas ir jų turinio kontrolė. Pirmiausia buvo ieškoma jau esamų

bendrosios sutarčių teisės institutų, kurie galėtų pagrįsti, kada iš anksto vienos

šalies paruoštos sąlygos tampa sudėtine sutarties dalimi, arba dėl kokių

prieţasčių jų negalima įtraukti į sutarties turinį. Kadangi standartinių sąlygų

naudojimas ţymiai pagreitina bei supaprastina prekybą ir kitokius verslo

sandorius, todėl draudimas apskritai naudoti standartines sutarčių sąlygas

reikštų pernelyg drastišką verslo suvarţymą. Kita vertus, leidţiant vienai šaliai

savo nuoţiūra nustatyti tokį sutarties turinį, apie kurį kita šalis net neţino, būtų

sudaromos sąlygos piktnaudţiauti vienašališkai nustatant sutarties turinį. Todėl

ieškant balanso tarp šių kraštutinumų daugelio valstybių teismų praktika, o

vėliau ir įstatymų leidėjai mėgino ieškoti tokių teisinių sprendimų, kurie

sudarytų galimybę šalims patogiau ir greičiau sudaryti sutartis, bet tuo pačiu

uţkirstų kelią šaliai, turinčiai galimybę paruošti sutarties sąlygas be kitos

sutarties ţinios, piktnaudţiauti. Įvairiose valstybėse šie sprendimai buvo

suformuoti, tačiau, ţinoma, jie nebuvo vienodi. Ypatingas dėmesys buvo

skiriamas vartotojų, kaip silpnesnės sutarties šalies, apsaugai nuo

piktnaudţiavimo standartinėmis sąlygomis. Beje, tai bene vienintelė teisės

sritis, kurios vienodinimas Europos Sąjungos mastu turėjo tiesioginę įtaką

bendrajai valstybių narių sutarčių teisei. Tačiau nors sprendimai šiuo metu yra

nusistovėję, kaip ir daugelyje kitų teisės sričių, pastaraisiais metais standartinių

351 HONNOLD, išnaša 330, p. 201.

352 BEALE, išnaša 248, p. 224.

167

sutarčių sąlygų naudojimas vėl vertinamas iš naujo dėl elektroninės erdvės

ypatybių.

Standartinių sąlygų naudojimą sutarčių sudarymo procese

pirmiausia paskatino ekonominės prieţastys. Industrijos plėtra ir serijinė,

masinė gamyba reikalavo tokių prekybos technikų, kurios leistų per trumpą

laiką sudaryti daug tokio paties pobūdţio sutarčių negaištant laiko

individualioms deryboms ir sutarties ruošimui su kiekvienu pirkėju353

. Tai

leido sutaupyti kaštus, skirtus sutarčių ruošimui ir sudarymui, sutrumpinti

reikalinga laiką produkcijai realizuoti, kas savo ruoštų lėmė kainų maţėjimą,

duodantį naudos visai visuomenei. Šalis, standartizuojanti pardavimų procesus

taip pat turėjo galimybę iš anksto apsidrausti nuo galimų nenumatytų rizikų,

kurios gali kilti ateityje, atitinkamai suformuluodama sutarties sąlygas –

apribodama savo atsakomybę, suvarţydama kitai šaliai galimybes pasitraukti iš

sutarties ir pan. Pirmiausia šiuos standartinių sutarčių naudojimo privalumus

išnaudojo transporto, draudimo, bankininkystės verslas, o vėliau ir daugelis

kitų354

.

Tačiau minėtus privalumus, kuriuos teikia galimybė naudoti

standartines sutarčių sąlygas, lydi ir neigiami padariniai. Paprastai standartines

sąlygas naudojantys verslininkai, tiek veikiantys stiprios konkurencijos

sąlygomis, tiek dominuojantys rinkoje nepalieka galimybės sutartį sudarančiam

asmeniui derėtis dėl palankesnių sutarties sąlygų nes tuo yra nesuinteresuotos

nei rinkos monopolijos, nei tie, kuriems standartinės sąlygos su jose esančiais

atsakomybės ribojimais ar grieţtais kliento įsipareigojimais suteikia

konkurencinį pranašumą, kurio siekia ir visi kiti rinkos dalyviai. Kitaip tariant

dėl standartinių sąlygų nesiderama dėl turimos ekonominės galios (kai nėra

alternatyvių tiekėjų), arba dėl alternatyvų nebuvimo (kai visi kiti

konkuruojantys verslininkai siūlo iš esmės panašias sąlygas). Tokiu būdu

sudarant sutartis su kitos šalies siūlomomis standartinėmis sąlygomis sutarties

353 ZWEIGERT; Kötz, išnaša 235, p. 280.

354 KESSLER, Friedrich. Contracts of Adhesion – Some Thoughts About Freedom of Contract.

Columbia Law Review. 1943, vol. 43, p. 631-632.

168

laisvė, kuri įprastai susideda iš galimybės pasirinkti šalį, nustatyti sutarties

turinį, sudaryti ar nesudaryti sutartį, apsiriboja tik galimybe pasirinkti –

sudaryti, ar nesudaryti sutartį su pasiūlytomis sąlygomis. Tokios situacijos

instinktyviai reikalauja labiau ginti silpnesnę sutarties šalį. Todėl imta ieškoti

sutarčių, sudaromų su standartinėmis sąlygomis, turinio kontrolės formų. Kita

vertus, 20 a. pabaigoje, vis stiprėjant vartotojų teisių apsaugai, pradėtos reikšti

nuomonės, kad pernelyg grieţta sutarčių kontrolė gali daryti ir ţalos

ekonomikos procesams. Taip pat imta teigti, kad nesąţiningų sąlygų naudojimą

galėtų pakankamai kontroliuoti rinkos dėsniai, nes kai vieno rinkos dalyvio

reputacijai pakenktų ţinia, jog dėl šio dalyvio nustatytų nesąţiningų sąlygų

nukentėjo vartotojas, kiti rinkos dalyviai būtų skatinami siūlyti palankesnes

sąlygas355

. Tačiau teisės ir ekonomikos mokslų teoretikai vis dėlto mano, kad

vargu, ar palankesnių sąlygų kūrimas duotų konkurencinį pranašumą,

atsiţvelgiant į kaštus, kurių reikalautų tokių palankių sąlygų išaiškinimas

vartotojui. Be to, kaip vaizdţiai teigia prof. R. Posner, „nedaugelis vartotojų

norėtų girdėti „Nesijaudink, jei aš tave paduosiu į teismą, sutartis tave

apsaugos“356

. Todėl sutarčių su standartinėmis sąlygomis kontrolės

intensyvumas išlieka ir dabar.

Standartinių sutarčių sąlygų naudojimas kelia ir nemaţa teisinio

vertinimo problemų sutarčių sudarymo kontekste. Sutartį suprantant kaip šalių

susitarimą, abiejų šalių valios sutapimą, sutarties esmę sudaro šalių pritarimas

sutarties sąlygoms, kas savaime implikuoja sudaromos sutarties turinio

ţinojimą, jo suvokimą. Tuo tarpu, kai sutartis sudaroma pagal standartines

sąlygas, paprastai prisijungianti šalis neţino visų šių sąlygų turinio. Todėl kyla

klausimas, ar reikėtų sutartį laikyti sudaryta ir sąlygas, kurių prisijungianti šalis

neţino, privalomas. Su šia teorine problema buvo susiduriama iš karto, kai tik

pradėtos naudoti standartinės sąlygos sutartims sudaryti. Tad nuo pat 20 a.

pradţios buvo diskutuojama, kaip reikėtų teoriniu poţiūriu vertinti sutarčių,

355 ATIYAH; Smith, išnaša 157, p. 17.

356 POSNER, Richard A. The Law and Economics of Contract Interpretation. Texas Law Review.

2004-2005, vol. 83, p. 1585-1586.

169

sudaromų prisijungimo būdu, esmę357

. Kaip minėta, tai buvo vienas iš

sudėtingiausių sutarčių teisės teorinių klausimų praėjusiame amţiuje ir reikia

pripaţinti, jis iki šiol nėra išspręstas ir, matyt, negali būti išspręstas. Tiksliau

tariant, prisijungimo būdu sudaromos sutarties esmei paaiškinti klasikinė

sutarties samprata tiesiog nėra tinkama.

Kartais teigiama, jog tiek ne standartinės sutarties sudarymas, tiek

sutarties sudarymas pagal standartines sąlygas teoriniu poţiūriu yra tolygūs,

t.y. abiem atvejais sutarties šalys objektyviai išreiškia sutikimą įsipareigoti

pagal raštu išdėstytas sutarties sąlygas. Teigiama, jog yra visiškai nesvarbu, ar

sutartį sudaranti šalis yra perskaičiusi sutarties tekstą prieš jį pasirašydama, net

jeigu tekstas yra vienos iš šalių paruoštos standartinės sąlygos, nes sutarties

sąlygų pasirašymas reiškia sutikimą įsipareigoti. Sutarties sudarymą vertinant

objektyviai yra nesvarbu tai, ar šalis tinkamai suvokia visas sudaromos

sutarties sąlygas, ar ji supranta visas galinčias kilti pasekmes. Sutartį

pasirašiusi šalis negali atsisakyti jos vykdyti ar ginčyti jos privalomumą

teigdama, kad ji neskaitė sutarties ir neţino jos turinio. Sudarant sutartį su

standartinėmis sąlygomis šalys išsaugo ir galimybę apsispręsti – sudaryti

sutartį, ar nesudaryti. Toks aiškinimas labiausiai atitinka bendrosios teisės

tradiciją, kur sutarties esmė aiškinama objektyviai ir kur pagrindinis sutarties

elementas yra išsiderėta nauda (angl. bargained for consideration)358

. Tačiau

tai vis tiek neišsklaido prieštaros dėl to, kad šalis tampa įpareigota pagal

sąlygas, kurių ji išreikšdama savo valią sudaryti sutartį neţino. Juk

pripaţįstant, kad sutartis su standartinėmis sąlygomis sudaroma iš esmės be

derybų ir iki sutarties sudarymo šalims visiškai nederinant sutarties sąlygų,

akivaizdu, kad šalis prisijungdama prie sutarties neţino jos turinio. Taigi,

sutarčių su standartinėmis sąlygomis sudarymo procesas reikalauja kitokio

vertinimo. Tas pats pasakytina ir apie kai kurias automatizuotai sudaromas

sutartis. Iš esmės tokių sutarčių sudarymui sutarties laisvės principas

357 WILHELMSSON, Thomas. Standard Form Conditions. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a

European Civil Code. 2nd

ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 257-258. 358

FARNSWORTH, išnaša 277, p. 287.

170

išplečiamas tuo, kad šalims suteikiama galimybė savo valia nuspręsti, ar

sudaryti sutartį, kurios turinio ji neţino, o sudarius tokią sutartį, ji tampa

privaloma lygiai kaip ir bet kuri kita sutartis. K. N. Llewellyn yra taikliai

pasiūlęs: „uţuot galvojus apie „sutikimą“ su standartinėmis sąlygomis, galime

pripaţinti, kad kalbant konkrečiai,, čia nėra jokio sutikimo apskritai.

Konkretus sutikimas yra išreiškiamas tik dėl kelių pavienių sąlygų, bendro

pobūdţio sandorio ir dar vieno dalyko. Tai visaapimantis sutikimas (ne

konkretus sutikimas) su bet kokia protinga ir sąţininga sąlyga, kurią

pardavėjas gali būti įtraukęs į savo sutarties formą, kurios nekeičia ir

nepašalina pavienių sąlygų protingos prasmės“.359

Ţinoma, kai sudarant

sutartį viena šalis turi laiko ar resursų pranašumą, kurie jai leidţia parengti

standartines sąlygas ir naudoti jas be derybų sudaromose sutartyse, tokia šalis

potencialiai gali nustatyti nenaudingas ar net nesąţiningas sąlygas kitos šalies

atţvilgiu. Būtent šios problemos sprendimui ir buvo skirta daugiausia dėmesio

20 a. formuojant teisinį reguliavimą su standartinėmis sąlygomis sudaromų

sutarčių srityje. Natūralu, kad šių klausimų sprendimų vienodinimas taip pat

buvo ypač aktualus.

Reguliuojant sutartis, sudarytas su standartinėmis sąlygomis,

sutarčių teisė labiausiai evoliucionavo sutarčių turinio kontrolės srityje. Iš

esmės visose valstybėse yra išskiriama sutarčių, sudarytų su standartinėmis

sąlygomis, procedūrinė (angl. procedural) kontrolė, kuri turi uţtikrinti, kad

šaliai nebūtų privalomos standartinės sąlygos, kurias kita šalis priėmė dėl

sutarties sudarymo metu susiklosčiusių sunkių aplinkybių ar kitos šalies

panaudoto spaudimo, ir sutarties esmės (angl. substantive) kontrolė, kuri turi

uţtikrinti, kad nesąţiningos, šokiruojančiai nenaudingos standartinės sąlygos

netaptų privalomos kitai šaliai. Sutarties su standartinėmis sąlygomis sudarymo

analizė neapima sutarties turinio kontrolės klausimų, tačiau vienas iš aspektų –

standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį problema, - neabejotinai yra vienas

359 LLEWELLYN, Karl N. Common Law Tradition: Deciding Appeals. Boston, Toronto: Little, Brown

and Company, 1960, p. 370.

171

iš esminių kalbant apie sutarčių sudarymą ir ypač apie kai kurių sutarčių

elektroninėje erdvėje sudarymą.

Iš esmės visų valstybių teisė pripaţįsta bendrą taisyklę, jog

sutarties dalimi vienos iš šalių paruoštos standartinės sąlygos tampa tik jeigu

kita šalis sutarties sudarymo metu ţino, jog sutarčiai bus taikomos standartinės

sąlygos. Kaip minėta, sudarant sutartis su standartinėmis sąlygomis sutarties

laisvė apsiriboja tik tuo, kad šalis gali nuspręsti, sudaryti jai sutartį, kuriai bus

taikomos standartinės sąlygomis, ar ne. Todėl jeigu šalis neţino apie tokių

sąlygų egzistavimą, negalima pripaţinti, kad jos tampa sutarties dalimi. Iš

esmės visose valstybėse yra reikalaujama, kad šalis, kuri ketina sutartį sudaryti

su jos parengtomis standartinėmis sąlygomis, informuotų kitą šalį apie tai ir

sudarytų galimybę su tomis sąlygomis susipaţinti360

. Tačiau kadangi yra didelė

įvairovė būdų išdėstyti ir pateikti standartines sąlygas kitai šaliai, poţiūris į tai,

ko reikia, kad šalis būtų tinkamai informuota apie sutarties standartines sąlygas

ir turėtų galimybę su jomis susipaţinti, skiriasi. Pavyzdţiui, vienose valstybėse

šalių pasirašytoje sutartyje pateikta nuoroda į standartines sąlygas, kurių šalys

nepasirašo, yra pakankama, kad standartinės sąlygos taptų privalomomis, jeigu

prisijungianti šalis ţinojo apie tokių sąlygų egzistavimą (Anglija, Italija).

Italijoje yra reikalaujama, kad standartinės sąlygos visais atvejais būtų raštu

patvirtintos prisijungiančios šalies. Portugalijoje visos standartinės sąlygos turi

būti pateiktos kitai šaliai361

. Olandijos civilinio kodekso 2:104 str. 2 d. yra

nustatyta speciali taisyklė, pagal kurią nuoroda sutartyje į standartines sąlygas

nedaro standartinių sąlygų privalomomis, jeigu sutartį pasirašanti šalis

pasirašymo metu neţino apie jų egzistavimą. JAV yra reikalaujama, kad

nuoroda į šalių nepasirašytas standartines sąlygas būtų aiški ir konkreti, net jei

sąlygos išdėstytos kitoje pasirašomos sutarties lapo pusėje362

. Vienodinant

šiuos reikalavimus, matyt, sunku būti rasti optimaliausias taisykles, kurių šalis

turėtų laikytis informuodama kitą šalį apie standartines sąlygas. Atsiţvelgiant į

360 WILHELMSSON, išnaša 357, p. 260.


362 FARNSWORTH, išnaša 277, p. 289.

172

tai, kad būdų įvairovė, kaip galima sudaryti sutartį su standartinėmis

sąlygomis, yra didelė ir tokių būdų atsiranda vis daugiau, vargu ar tinka

kazuistinis arba itin grieţtas šių klausimų reguliavimas. Todėl sveikintina, kad

tiek Europos sutarčių teisės principai (2:104 straipsnis), tiek UNIDROIT

Principai (2.1.19 str.), vienodinantys sutarčių sudarymo taisykles, nustato

bendrąją taisyklę, jog šalis turi būti informuota apie tai, kad sutartis bus

sudaroma su standartinėmis sąlygomis. Paţymėtina, kad UNIDROIT Principų

nuostatos yra ganėtinai lanksčios, ir tam tikromis aplinkybėmis leidţia net

numanomą standartinių sąlygų inkorporavimą į sutartį363

. Verta pastebėti, kad

Europos sutarčių teisės principai numato pernelyg grieţtą šios bendrosios

taisyklės išimtį, kuri gali apsunkinti šiuolaikinių sutarčių sudarymo su

standartinėmis sąlygomis vertinimą. Europos sutarčių teisės principų 2:104 str.

numatyta, kad vien nuoroda pasirašytoje sutartyje į atskirą standartinių sąlygų

dokumentą nereiškia, jog šalis yra tinkamai informuojama apie standartinių

sąlygų egzistavimą. Tačiau, matyt, tinkamas informavimas priklauso ne nuo to,

ar be nuorodos pasirašomos sutarties tekste šalis buvo kaip nors atskirai

informuojama apie standartines sąlygas. Jeigu nuoroda sutartyje yra aiškiai

matoma, konkreti ir aiški, tai vien iš tokios nuorodos pasirašanti šalis suţino,

jog sutarčiai bus taikomos standartinės sąlygos, todėl ji turi galimybę atidėti

sutarties pasirašymą, jei mano, kad yra būtina perskaityti ir įvertinti

standartinių sąlygų turinį. Taip pat neįprastas yra Europos sutarčių teisės

principų 2:104 str. komentaras, kuriame teigiama, jog tinkamam informavimui

nepakanka nusiųsti kitai šaliai pasiūlymą sudaryti sutartį, kuriame nedaroma

nuoroda į standartines sąlygas, tačiau kurios siunčiamos kartu su pasiūlymu364

.

Juk paprastai atskirame dokumente išdėstytos sąlygos visada bus įvardijamos

kaip konkrečiai sutarčiai taikomos sąlygos, todėl pasiūlymo gavėjui turi būti

suprantama, kam šios sąlygos yra skiriamos. Vien tas faktas, kad sąlygos

siunčiamos su pasiūlymu sudaryti būtent tokio pobūdţio sutartį, pakankamai



173

rodo siūlytojo valią inkorporuoti jas į sutartį ir gavėjas negali interpretuoti šio

fakto kaip visiškai bereikšmio.

Apskritai vertinant standartinių sąlygų inkorporavimo

problematiką yra reikalingas labiau principinis poţiūris į sutarčių sudarymą

tokiu būdu. Pirmiausia, pripaţįstant, kad daţniausiai prie sutarties su

standartinėmis sąlygomis prisijungianti šalis nors ir ţinodama apie standartines

sąlygas nesidomi standartinių sąlygų turiniu arba dėl jų nesidera365

, šalių

elgesys sutarties sudarymo procese neturėtų būti apsunkintas nustatant

papildomus formalumus, arba reikalaujant standartines sąlygas naudojančią

šalį imtis specialių veiksmų, kad prisijungianti šalis nuodugniai susipaţintų su

standartinėmis sąlygomis, nors pati šalis to ir nepageidauja. Juk, kaip minėta,

sudarydama sutartį su standartinėmis sąlygomis šalis neišreiškia sutikimo su

standartinėmis sąlygomis, o veikiau sutinka sudaryti sutartį, kurios visas

sąlygas (išskyrus esmines) leidţia nustatyti standartines sąlygas naudojančiai

šaliai. Beprasmiška būtų ieškoti būdų, kad prisijungiančios šalies sutikimas su

standartinėmis sąlygomis būtų kuo autentiškesnis, nes toks sutikimas yra iš

principo fiktyvus. Todėl vienintelis reikalavimas, kuris turėtų būti išlaikytas

tam, kad standartinės sąlygos taptų sutarties dalimi turėtų būtų standartines

sąlygas naudojančios šalies pareiga informuoti kitą šalį apie tai, kad tokios

sąlygos egzistuoja ir kad jos taps sudaromos sutarties dalimi. To visiškai

pakanka, kad prisijungianti šalis galėtų apsispręsti, ar jai yra būtina įvertinti

standartinių sąlygų turinį, ar ji tiesiog priims šias sąlygas jų turinio

neţinodama. Be abejo, informavimas apie standartinių sąlygų naudojimą neturi

būti uţslėptas ir pareiga įrodyti, kad prisijungianti šalis ţinojo arba turėjo

ţinoti, kad į sutartį inkorporuojamos standartinės sąlygos turi tekti šias sąlygas

naudojančiai šaliai. Antra, reikia atminti, kad standartinių sąlygų naudojimas

masinei prekybai ar paslaugų teikimui yra labai efektyvus būdas racionalizuoti

šio proceso kaštus. Todėl pernelyg grieţtų ar konkrečių taisyklių standartinių

sąlygų inkorporavimui nustatymas kliudytų optimizuoti šiuos kaštus. Trečia,

365 WILHELMSSON, išnaša 357, p. 260 / ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 281.

174

sutarties turinio kontrolė turi būti aiškiai atskirta nuo standartinių sąlygų

inkorporavimo problemos. Standartinių sąlygų inkorporavimas sietinas tik su

prisijungiančios šalies ţinojimu apie tokių sąlygų egzistavimą ir naudojimą

sutarčiai sudaryti, nes prisijungiančiai šaliai neturi būti atimta galimybė

apsispręsti dėl standartinių sąlygų naudojimo. Tuo tarpu šalių interesų

pusiausvyros uţtikrinimas siekiant uţkirsti standartines sąlygas naudojančiai

šaliai primesti nenaudingas ar nesąţiningas sąlygas turi būti pagrindinis

sutarties turinio kontrolės tikslas. Kitaip tariant, negalima siekti sutarties

turinio kontrolės atsisakant pripaţinti sutarties sąlygų inkorporavimą į sutartį

apskritai. Gali būti, kad standartinėse sąlygose nebus nustatyta jokių

nenaudingų sąlygų prisijungiančiai šaliai, tačiau atsisakant pripaţinti jų

inkorporavimą į sutartį, sutarties turinys taps neapibrėţtas. Juk standartinėse

sąlygose įtraukiamos ir techninio ar informacinio pobūdţio sąlygos, kurių

eliminavimas iš sutarties gali sudaryti galimybę prisijungiančiai šaliai

piktnaudţiauti, pateisinant netinkamą sutarties vykdymą tuo, kad vykdymui

neturi būti taikomi standartinėse sąlygose numatyti reikalavimai. Tuo tarpu

nesąţiningos ar šalių pusiausvyrą paţeidţiančios sąlygos turėtų būti

kontroliuojamos taikant standartinių sąlygų turinio kontrolės taisykles, kurios

leidţia aiškiai įvertinti sąlygų esmę, pobūdį, jų poveikį šalių interesų balansui

ir atsiţvelgiant į tai pašalinti tokias sąlygas iš sudarytos sutarties.

Lankstus standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį vertinimas

yra sprendimas, labiausiai tinkantis šiuolaikiniams sutarčių sudarymo būdams,

kuriuos formuoja intensyvėjantis Interneto vaidmuo elektroninėje komercijoje.

Tai iliustruoja pastaruoju metu bene labiausiai diskutuotinas sutarčių sudarymo

su standartinėmis sąlygomis internete būdas - vadinamųjų browse-wrap

sutarčių sudarymas. Browse-wrap sutarčių sudarymo būdas daugiausia

klausimų dėl standartinių sąlygų įtraukimo į sutartį kelia dėl to, kad apie šių

sąlygų taikymą interneto svetainės lankytojas informuojamas tik saitú,

pateikiamu svetainės apačioje, o pačios sąlygos vartotojui nėra pateikiamos.

Vartotojas, apsilankęs interneto svetainėje, nėra prašomas atlikti kokį nors

veiksmą išreiškiantį jo pritarimą standartinėms sąlygoms ir vien vartotojo

175

naudojimasis interneto svetaine laikomas jo sutikimu. Daugiausia teisminės

praktikos dėl browse-wrap susitarimų pastaraisiais metais susiformavo JAV.

Patys pirmieji sprendimai dėl browse-wrap sutarčių sudarymo buvo gana

grieţti, atmetant standartinių sąlygų inkorporavimą dėl to, kad iš vartotojo

nebuvo prašoma išreikšti sutikimą su šiomis sąlygomis specialiu veiksmu

(pvz., paspaudţiant mygtuką „sutinku“)366

. Tačiau vėlesniuose teismų

sprendimuose imta pripaţinti, kad vartotojo naudojimasis interneto svetaine

pakankamai išreiškia jo sutikimą su standartinėmis sąlygomis tais atvejais, kad

naudojimasis yra nevienkartinis367

, o pagaliau buvo pripaţinta, kad mėlynos

spalvos saĩtas vartotojui, kuris nėra naujokas aiškiai sako, kad jį paspaudus

galima rasti daugiau informacijos, todėl įspėjimas apie tai, kad standartinės

sąlygos, pateikiamos per hipersaitą, bus taikomos svetainės naudojimui, buvo

pripaţintas pakankamu informavimu, jog sutarčiai taikomos standartinės

sąlygos368

. Atsiţvelgiant į jau aptartus standartinių sąlygų inkorporavimo

principus, browse-wrap susitarimų vertinimas turėtų koncentruotis į tai, ar

vartotojas gauna informaciją apie tai, kad naudodamasis svetaine turės paklusti

standartinėms sąlygoms. Šiuo atveju taip pat svarbu atsiţvelgti į interneto

erdvės ypatumus, t.y. į tai kad mėlynieji hipersaitai leidţia prieiti prie

papildomos informacijos, kad toks standartinių sąlygų pateikimo būdas yra

labai plačiai naudojamas ir pan. (ţr. plačiau 6.1.2 skyrių „Šiuolaikinių

technologijų įtaka sutarčių sudarymui“). Ţinoma galima būtų laikytis

grieţtesnio poţiūrio į šiuos susitarimus ir atmesti standartinių sąlygų

inkorporavimą. Tačiau sunku įţvelgti prieţastis, kodėl standartinių sąlygų

įtraukimas per browse-wrap sutarčių sudarymą turėtų būti nepriimtinas.

Kadangi, kaip jau minėta, reikalavimas, kad vartotojas sutiktų su standartinių

sąlygų turiniu tam, kad jos taptų sutarties dalimi, yra teoriškai fiktyvus,

standartinių sąlygų įtraukimas į sutartį browse-wrap būdu būtų draudţiamas tik

dėl paties draudimo. Todėl visiškai nėra prasmės uţkirsti kelią paslaugų

366 Specht v. Netscape Communications Corp. Federal Supplement 2nd. 2001, vol. 150, p. 585.

367 Register.com, Inc. v. Vario, Inc. Federal Supplement 3rd. 2004, vol. 356, p. 393. / Cairo, Inc. v.

Crossmedia Services, Inc. 368

Dewayane Hubbert v. Dell Corp. No. 5-03-0643, 2005 WL 1968774.

176

teikėjams suteikti patogią prieigą prie jų interneto svetainių jei tik yra

pateikiama aiški ir neuţmaskuota nuoroda į standartines sąlygas, nes

reikalaujant spaudyti mygtukus vartotojai gali būti paprasčiausiai atbaidyti369

.

Be abejonės, standartinių sąlygų inkorporavimas į sutartį neturi apriboti

galimybės eliminuoti iš sutarties tas sąlygas, kurios yra nesąţiningai

apsunkinančios vartotojo padėtį ir kurių normalus vartotojas negali tikėtis

būsiant sutartyje. Kitaip tariant, standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį

pripaţinimas jokiu būdu negali trukdyti įgyvendinti sutarties turinio kontrolės.

UNIDROIT Principų 2.1.19 str. ir 2.1.20 str., kurie yra

inkorporuoti Lietuvos civilinio kodekso 6.185 str. bei 6.186 str., yra laikomasi

gana lankstaus poţiūrio į standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį problemą.

Esminis reikalavimas, kurio turi būti laikomasi įtraukiant standartines sąlygas į

sutartį, yra prisijungiančios šalies informavimas apie tai, kad sutarčiai bus

naudojamos standartinės sąlygos. Tačiau Lietuvos Civiliniame kodekse buvo

nustatytos konkretesnės taisyklės, sprendţiančios standartinių sąlygų

inkorporavimo klausimus. Civilinio kodekso 6.185 str. 3 d. buvo nustatytas

sąrašas būdų, kurie yra pakankami sudaryti tinkamą galimybę prisijungiančiai

šaliai susipaţinti su standartinėmis sąlygomis. Šis sąrašas yra labai panašus į

Olandijos civilinio kodekso 6.234 str. 1 d., tačiau ironiška yra tai, kad šis

Olandijos civilinio kodekso straipsnis yra taikomas tik vartotojams ir maţoms

įmonėms370

, tuo tarpu Lietuvos Civilinio kodekso 6.185 str. 3 d. taikoma, kai

abi sudaromos sutarties šalys yra verslininkai. Supaţindinimo būdų sąrašo

nustatymas suteikia daugiau teisinio aiškumo ir apibrėţtumo, todėl toks teisinis

reguliavimas yra visiškai pateisinamas atsiţvelgiant į tai, kad sutarčių su

standartinėmis sąlygomis sudarymo klausimai iki naujojo Civilinio kodekso

įsigaliojimo nebuvo reguliuojami. Tačiau netinkama būtų aiškinti šį sąrašą kaip

baigtinį ir nepripaţinti jokių kitų būtų sudaryti galimybę susipaţinti su

369 TRACY, James J. Browsewrap Agreements: Register.com, Inc. v. Verio, Inc. Boston University

Journal of Science & Technology Law. 2005, vol. 11, p. 165. 370

BUSCH, Danny; HONDIUS, Ewoud H.; KOOTEN, Hugo J. van. The Principles of European

Contract Law and Dutch Law. The Hague, London, New York: Ars Aequi Libri, Nijmegen & Kluwer

Law International, 2002, p. 90.

177

standartinėmis sąlygomis. Toks aiškinimas kliudytų naujoms verslo

praktikoms, ir būtų ganėtinai keblu vertinti, pavyzdţiui, browse-wrap

susitarimų sudarymą remiantis tik šiuo sąrašu, ypač jeigu jis būtų aiškinamas

siaurai.

Galima pastebėti, kad teismų praktikoje vertinant supaţindinimo

su standartinėmis sąlygomis būdus yra laikomasi per grieţto poţiūrio. Viena iš

pirmųjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių šiuo klausimu buvo priimta

2000 m. geguţės 3 d. byloje UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“371

,

kurioje buvo suformuluotas bendras reikalavimas sudaryti tinkamą galimybę

prisijungiančiai šaliai susipaţinti su standartinėmis sąlygomis tam, kad šios

sąlygos taptų sutarties dalimi. Tačiau šios bylos atveju teismas pripaţino, jog

įrašas pasirašytame draudimo polise, jog draudėjui yra ţinomos Draudimo

taisyklės nėra pakankamas įrodymas, kad draudėjui tikrai buvo tinkamai

atskleistas taisyklių turinys. Toks teismo vertinimas yra pernelyg drastiškas,

nes iš esmės eliminuoja visas standartines sąlygas iš sutarties turinio. Iš minėto

įrašo draudimo polise draudėjas buvo aiškiai informuotas, kad sutartis

sudaroma su standartinėmis sąlygomis ir to visiškai pakanka, kad draudėjas

apsispręstų – ar jam priimtina sudaryti sutartį su draudiko parengtomis

sąlygomis, ar jam reikia daugiau laiko su jomis susipaţinti, ar jis apskritai

nenori sudaryti tokios sutarties. Kita vertus reikia pabrėţti, kad teismas visiškai

pagrįstai šioje byloje pritaikė vadinamąją raudonosios rankos (angl. red hand

rule) taisyklę, nepripaţindamas, kad draudėjui yra taikoma draudimo taisyklių

sąlyga, apribojanti draudiko atsakomybę. Šios sąlygos atţvilgiu teismas

pritaikė standartinių sąlygų turinio kontrolę ir pripaţino, draudiko pareigas

ribojanti sąlyga pernelyg varţo draudėjo padėtį. Raudonosios rankos taisyklė

reikalauja, kad į tokias sąlygas būtų specialiai atkreiptas prisijungiančios šalies

dėmesys, jeigu sąlygas rengusi šalis nori įtraukti jas į sutartį. Šioje teismo

nutartyje taip pat buvo gana grieţtai apibrėţti būdai, kaip prisijungiančiai šaliai

turi būti sudaroma galimybė susipaţinti su standartinėmis sąlygomis. Teismo

371 2000 m. geguţės 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000

UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“.

178

teigimu: „kad kitai šaliai buvo suteikta protinga galimybė susipaţinti su

standartinėmis sutarties sąlygomis, gali būti pripaţįstama tik tada, jeigu jos

visos yra įtrauktos į rašytinės sutarties tekstą arba pateiktos kaip sutarties

priedas atskirame dokumente, atsiųstos kitai šaliai iki sutarties pasirašymo

arba pateiktos susipaţinti sutarties pasirašymo metu.“ Ši formuluotė buvo

pakartota daugelyje vėlesnių Aukščiausiojo Teismo nutarčių net ir po Civilinio

kodekso įsigaliojimo372

. 2006 m. gruodţio 29 d. nutartyje373

Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas vertindamas standartinių sąlygų inkorporavimą į

draudimo sutartį jau tiesiogiai vadovavosi Civilinio kodekso 6.185 str. 3 d.,

tačiau reikia pastebėti, kad iš teismo motyvacijos nėra aišku, ar teismas laiko

6.185 str. 3 d. baigtiniu sąrašu.

Lietuvos Civiliniame kodekse įvardijus būdus, kuriais gali būti

sudaroma pakankama galimybė susipaţinti su standartinėmis sutarties

sąlygomis, nebuvo aiškiai išspręstas standartinių sąlygų inkorporavimo į

vartojimo sutartis klausimas, nes CK 6.185 str. 3 d. yra taikoma tik, kai abi

šalys yra verslininkai (įmonės). Civilinio kodekso 6.185 str. komentare

nurodoma, kad šio straipsnio 3 dalis vartotojams netaikoma dėl tos prieţasties,

kad vartotojas visais atvejais turi būti supaţindintas su standartinėmis

sąlygomis vieninteliu būdu – prieš sudarant sutartį įteikiant jam jų kopiją tokiu

būdu, kad jis turėtų pakankamai laiko su jomis susipaţinti374

. Tačiau toks

vertinimas būtų per grieţtas net atsiţvelgiant į tai, kad vartotojų atţvilgiu yra

nusistovėję intensyvesnės teisinės gynybos prioritetai. Reikalavimas įteikti

vartotojui standartinių sąlygų kopiją prieš jam pasirašant sutartį visiškai

uţkirstų kelią, pavyzdţiui, paketo licencijos sutarčių sudarymui arba kitiems

sutarčių sudarymo atvejams, kai standartinių sąlygų kopijos įteikimas

apsunkina sutarčių sudarymo procesą (pavyzdţiui, kai per trumpą laiką sutartys

372 2002 m. lapkričio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-

1425/2002 Z. Rimkienė v. UAB „Lietuvos ţemės ūkio banko draudimas“. / 2006 m. rugsėjo 25 d.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-516/2006 I. J. v. UADB „Baltikums

draudimas“. 373

2006 m. gruodţio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-689/2006

S. D. v. UAB DK „PZU Lietuva“. 374


179

sudaromos su grupe ţmonių, kai prekių uţsakymas pateikiamas ir priimamas

telefonu ir pan.) arba yra per brangus (kai sąlygų apimtis yra didelė, arba

sąlygos papildomos įvairiomis specialiosiomis techninėmis nuostatomis,

nustatytomis tam tikruose teisės aktuose ir pan.). Standartinių sąlygų

inkorporavimo į vartojimo sutartis klausimų sprendimui reikėtų taikyti

Lietuvos Civilinio kodekso 6.188 str. 2 d. 9 p., kuris įgyvendina 1993 m.

balandţio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąţiningų sąlygų sutartyse

su vartotojais priedo i) punkto nuostatas. Šiame punkte nurodyta, kad negalioja

tos sąlygos, su kuriomis vartotojas neturėjo realios galimybės susipaţinti iki

sutarties sudarymo, ir kurių vartotojas negali atsisakyti. Iš esmės ši formuluotė

nepasako nieko daugiau nei Civilinio kodekso 6.185 str. 2 d. reikalavimas

sudaryti tinkamą galimybę šaliai susipaţinti su standartinėmis sąlygomis.

Tačiau teisės doktrinoje ši norma aiškinama siejant ją su skaidrumo principu,

taikomu vartotojų sutartims ir kartais ją mėginama išplėsti papildomais

reikalavimais, kuriems nėra pagrindo. Pavyzdţiui, kartais teigiama, kad

remiantis šia nuostata vartotojo pasirašytos sąlygos gali būti laikomos

negaliojančiomis, jeigu jos buvo jam pateiktos tiek vėlai, kad jis neturėjo

jokios galimybės su jomis susipaţinti375

. Laikantis tokios pozicijos pardavėjai

ir paslaugų teikėjai turėtų daryti pauzę nuo sutarties teksto pateikimo vartotojui

iki jos pasirašymo ir versti vartotoją laukti tam tikrą laiką. Tai būtų visiškai

nesuprantama ir daţniausiai nepriimtina pačiam vartotojui, nes kaip minėta,

paprastai prisijungianti prie sutarties šalis tiesiog nesidomi sutarties sąlygomis

dėl grynai ekonominių prieţasčių – siekiant taupyti laiką. Remiantis tokiu

aiškinimu vartotojai galėtų nuginčyti iš esmės bet kokios sutarties standartines

sąlygas, sakydamas, kad jis sutartį pasirašė iš karto po to kai ji buvo pateikta.

Standartinių sąlygų inkorporavimui į sutartį turėtų pakakti to, kad vartotojas

būtų aiškiai informuojamas apie tai, kad standartinės sąlygos taps sutarties

dalimi, nes taip vartotojui suteikiama galimybė nesudaryti tokios sutarties arba

prieš ją sudarant susipaţinti su sutartimi. Be abejo, vartotojas taip pat neturi

375 BUBLIENĖ, Danguolė. Vartojimo sutarčių nesąţiningos sąlygos. Vilnius: Vilniaus universitetas,

2006, p. 134. / WILHELMSSON, išnaša 357, p. 161.

180

būti skubinamas kuo greičiau pasirašyti sutartį ar kitaip būtų apribojama jo

galimybė, jei jis tik pageidauja, susipaţinti su sutartimi. Taip pat abejotinas

būtų aiškinimas, jog vartotojui standartinės sąlygos prieš sudarant sutartį turėtų

būti įteikiamos „į rankas“.376

Ţinoma, standartinės sąlygos turi būti fiziškai

prieinamos vartotojui, jeigu jis pageidautų su jomis susipaţinti, tačiau

reikalavimas fiziškai įteikti vartotojui standartines sąlygas uţkirstų kelią

elektroninių sutarčių sudarymui (tiek click-wrap, tiek browse-wrap).

Bene didţiausias indėlis sutarčių su standartinėmis sąlygomis

sudarymo srityje, kurį įnešė sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvos, yra

standartinių sąlygų kolizijos problemos išsprendimas. Kaip jau buvo rašyta

5.3.1 skyriuje „Prioritetas sudarymui“, tais atvejais, kai siūlanti sudaryti sutartį

šalis patiekia savo standartinių sąlygų tekstą, o pasiūlymą priimanti šalis

akceptuoja pasiūlymą pridėdama savo standartinių sąlygų variantą, tradicinės

ofertos ir akcepto taisyklės yra sunkiai pritaikomos, nes taip apsikeitus

standartinėmis sąlygomis veidrodinio atspindţio doktrinos poţiūrių šalių valia

dėl sutarties turinio nesutampa ir lieka neaišku, ar apskritai galima laikyti

sutartį sudaryta, o jeigu taip – kurios šalies pateiktos standartinės sąlygos

tampa sutarties dalimi. Pagal klasikines ofertos ir akcepto taisykles turėtų būti

laikoma, kad akceptuojanti šalis siunčianti savo standartines sąlygas atmeta

ofertą, nes ją modifikuoja ir jos akceptas būtų laikomas priešine oferta. Tokiu

atveju šalims pradėjus vykdyti sutartį akceptanto pasiūlytos standartinės

sąlygos taptų sutarties dalimi (angl. „last-shot“ doktrina). Jungtinių Tautų

konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių buvo įtvirtinta

modifikuoto akcepto taisyklė pagal kurią ofertos sąlygų iš esmės nekeičiantis

akceptas laikomas akceptu. Tačiau konvencijos komentatoriai pripaţįsta, kad

konvencijoje pateiktas pavyzdinis iš esmės ofertą keičiančių sąlygų sąrašas yra

gana platus, todėl standartinių sąlygų kolizijai taikant modifikuoto akcepto

taisyklę daţnai sutartis būtų laikoma nesudaryta arba sudaryta pagal akceptą

376 BUBLIENĖ, išnaša 363, p. 134.

181

(laikytiną priešine oferta) atsiuntusios šalies standartines sąlygas (last-shot

doktrina)377

. Tokia standartinių sąlygų kolizijos sprendimų variantų gausa

kartais buvo įvardijamas standartinių sąlygų kolizijos chaosu, nes šalys, ypač

tarptautinėje prekyboje likdavo neţinioje dėl to, koks sutarties turinys bus

pripaţintas378

. Optimalų sprendimą standartinių sąlygų kolizijai nustatė

UNIDROIT Principai, kurių 2.1.22 str. nustatyta, jog abiems šalims apsikeitus

standartinėmis sąlygomis, sutarties dalimi tampa tos sąlygos, kurios iš esmės

sutampa (angl. „knock-out“ doktrina), nebent jas gavusi šalis pareikštų

nesutinkanti sudaryti tokią sutartį. Tokia taisyklė standartinių sąlygų kolizijos

atveju leidţia pripaţinti sutartį sudaryta, išvengia vienašališkumo, nes

pripaţįsta ne vienos šalies parengtas sąlygas, bei sutarties turinį nustato pagal

tas standartines sąlygas, kurių šalys nors ir neskaitė sutarties sudarymo metu,

bet dėl kurių būtų akivaizdţiai sutarusios. Knock-out taisyklė yra vyraujanti (su

nedidelėmis išlygomis) tiek bendrosios teisės sistemos, tiek civilinės teisės

sistemos valstybėse (JAV, Anglija, Prancūzija, Vokietija)379

, todėl jos

įtvirtinimas Lietuvos teisėje (Civilinio kodekso 6.179 str.) yra suprantamas ir

priimtinas.

Tačiau standartinių sąlygų koliziją galima būtų spręsti ir kitokiu

būdu, praktiškesniu ir palankesniu abiems šalims. Iš abiejų šalių standartinių

sąlygų pašalinant tik tas, kurios iš esmės skiriasi, sutarties dalimi taptų tiek

vienos, tiek kitos sutarties šalies sąlygos, kurios neturi atitikmens priešingos

šalies parengtose sąlygose. Tokiu būdu sutartyje liktų tos sąlygos kurias

kiekviena šalis laiko svarbiomis sutarčiai. Iš esmės toks vertimas remtųsi

modifikuoto akcepto taisyklės taikymu abiejų šalių atţvilgiu ir atrodo nėra

prieţasčių, kodėl tik vienai šaliai pateikus papildymus ar pataisymus ofertai,

šie pakeitimai būtų laikomi sutarties dalimi, o abiem šalims apsikeitus

standartinėmis sąlygomis kiekvienos jų pateiktos papildomos nuostatos


378 MURRAY, John E., Jr. The Chaos of the „Battle of the Forms“: Solutions. Vanderbilt Law Review.

1986, vol. 39, p. 1307-1309. 379

RÜHL, Giesela. The Battle of the Forms: Comparative and Economic Observations. University of

Pennsylvania Journal of International Economic. 2003, vol. 24, p. 198-207.

182

sutarčiai būtų eliminuotos, nebent sutaptų. Tokios knock-out taisyklės versijos

laikosi JAV Vieningojo komercinio kodekso komentatorius prof. J. White ir ji

bene plačiausiai taikoma JAV teismų praktikoje380

. Tokio poţiūrio kritika

remiasi tuo, kad oferentas visada turėtų būti savo ofertos ir sutarties turinio

šeimininkas381

, tačiau priimant tokią kritiką sunku būtų pagrįsti modifikuoto

akcepto taisyklės taikymo galimybę, nes pagal šią taisyklę akcepte išdėstytų

papildomų sąlygų turinys tampa sutarties dalimi, todėl oferentas nebelieka

sutarties turinio šeimininkas. Be to, juk oferentui yra paliekama galimybė

nesutikti su akceptanto modifikacijomis, todėl teigti, kad iš jo yra atimama

sutarties turinio iniciavimo kontrolė nebūtų pagrįsta. Lygiai tie patys

argumentai tinka atremti ir tą kritiką, kuri teigia, jog paliekant sutartyje tas

sąlygas, kurios yra tik kiekvienos iš sutarties šalių standartinėse sąlygose,

sutarties turinys būtų nustatomas pagal sąlygas, kurių kita šalis paprastai

neišanalizuoja prieš sudarydama sutartį ir kurios lieka jai neţinomos. Reikėtų

prisiminti, kad standartinių sąlygų inkorporavimas į sutartį galimas tik jeigu

kita šalis ţino apie tai, kad standartinės sąlygos yra naudojamos. Todėl jeigu

akceptantas atsiųsdamas savo standartines sąlygas aiškiai nurodo apie jų

taikymą, oferentas visada turi apsisprendimo laisvę prieštarauti tokioms

sąlygoms, ar ne.

Po knock-out taisyklės įsivyravimo atrodo, kad ginčai dėl

standartinių sąlygų kolizijos yra išsisėmę, tačiau verta paminėti vieną naują

pasiūlymą, kaip galima būtų spręsti „formų mūšį“ (angl. „battle of forms“).

JAV profesorius V. P. Goldberg kritikuodamas egzistuojančius standartinių

sąlygų kolizijos sprendimus, kaip pagrindinį jų trūkumą nurodo, kad nei vienas

iš jų neskatina šalių rengti tokias sąlygas, kurios būtų sąţiningiausios ir

priimtinos abiems šalims. Todėl jis siūlo standartinių sąlygų koliziją spręsti

pagal geriausio šūvio taisyklę (angl. „the best shot“) ir sutarties turinį nustatyti

380 STEMP, Kevin C. A Comparative Analysis of the „Battle of the Forms“. Transnational Law &

Contemporary Problems 2005-2006, vol., p. 247-248. 381

FARNSWORTH, išnaša 344, p. 164.

183

pagal tas sąlygas, kurios yra labiausiai sąţiningos abiejų šalių atţvilgiu382

.

Nepaisant to, kad taikant tokią taisyklę nebūtų paprasta nustatyti, kuri sąlyga

yra sąţiningiausia ir efektyviausia, dėl ko teisinio aiškumo tokia taisyklė tikrai

nepridėtų, remiantis ekonomikos analize pagrįstais argumentais pritariama

tokiai taisyklei, kuri skatintų šalis ieškoti ekonomiškai efektyviausių sutarties

sąlygų ir neeliminuotų tokių sąlygų iš sutarties383

.

6.1.5. Ikisutartiniai santykiai

Ikisutartiniai santykiai yra viena iš tų sutarčių teisės sričių, kurioje teisiniai

skirtumai yra tiek ryškūs, kad teisinio reguliavimo vienodinimas atrodo sunkiai

pasiekiamas. Tačiau nepaisant netgi kardinalių doktrininių skirtumų, ypač tarp

bendrosios ir civilinės teisės tradicijų, UNIDROIT instituto ir Europos sutarčių

teisės komisijos sutarčių teisės vienodinimo iniciatyvos mėgina ieškoti

bendrojo poţiūrio į šalių pareigas esant ikisutartiniais santykiams ir

atsakomybę, kuri kyla uţ šių pareigų paţeidimo. Nors ikisutartinės civilinės

atsakomybės problematika paprastai analizuojama akcentuojant ne sutarčių

teisės bet civilinės atsakomybės ir paprastai kaip deliktinės civilinės

atsakomybės dalis, tačiau be to, kad atsakomybė uţ ikisutartinių pareigų

paţeidimą siejama su sutarties sudarymo procesu, šie klausimai bent trumpai

turi būti aptariami siekiant įvertinti į Lietuvos teisę perkeltas UNIDROIT

Principų nuostatas, sprendţiančias ikisutartinių santykių reguliavimo

klausimus.

Analizuojant ikisutartinių santykių teisinį reguliavimą pirmiausia

pastebimi konceptualūs poţiūrio į šalių ikisutartinės pareigas skirtumai

bendrosios ir civilinės teisės sistemose. Tradiciškai teigiama, kad bendrosios

teisės sistema leidţia absoliučią šalių laisvę derėtis bei spręsti, sudaryti sutartį,

ar ne, tęsti derybas, ar jas bet kada nutraukti. Šalis, kuri pradeda derybas

382 GOLDBERG, Victor P. The „Battle of the Forms“: Fairness, Efficiency, and the Best-Shot Rule.

Oregon Law Review. 1997, vol. 76, p. 166-171. 383

RÜHL, išnaša 379, p. 221-224.

184

siekdama gauti naudą iš sutarties, prisiima riziką dėl visų praradimų, kuriuos ji

gali patirti, jei kita šalis nesutiks sudaryti sutarties ir nutrauks derybas. Ši rizika

yra vertinama kaip bendrosios išlaidos, kurias šalis kompensuoja iš sėkmingai

pasibaigusių derybų384

. Tokio poţiūrio laikomasi dėl to, kad atsakomybės uţ

derybų nutraukimą ir sutarties nesudarymą nustatymas galėtų šalis skatinti

apskritai nepradėti derybų, o iš kitos pusės – leistų versti sudaryti ne iki galo

suderėtą sutartį grasinant atsakomybę uţ sutarties nesudarymą385

. Dėl šių

prieţasčių bendrosios teisės sistemoje nėra pripaţįstama bendroji pareiga elgtis

sąţiningai ikisutartiniuose santykiuose. Tuo tarpu civilinės teisės tradicijos

valstybėse sąţiningumo pareiga ikisutartiniuose santykiuose yra pripaţįstama

ir yra arba tiesiogiai įtvirtinta įstatymuose, arba išvedama teisės doktrinos386

.

Nepaisant šių doktrininių skirtumų abiejose sistemose pasitelkiant vienokias ar

kitokias teisines technikas yra nustatomos tam tikros elgesio ribos, kurių

ikisutartiniuose santykiuose šalys negali perţengti.

Tiek bendrosios tiek civilinės teisės sistemose yra draudţiama

pradėti derybas dėl sutarties, jeigu šalis neturi jokio tikslo ar intereso sudaryti

sutartį, taip pat tęsti derybas po to, kai šalis praranda interesą ar tikslą sutartį

sudaryti. Šis draudimas civilinės teisės tradicijų valstybėse yra išvedamas šalių

bendro pobūdţio pareigos elgtis sąţiningai ikisutartiniuose santykiuose

pareigos paţeidimu. Bendrosios teisės valstybėse atsakomybė uţ derybų

pradėjimą ar tęsimą be tikslo sudaryti sutartį yra grindţiama apgaulės doktrina

(angl. fraud), preziumuojant, jog derybas pradedanti šalis patvirtina, jog turi

rimtų ketinimų sudaryti sutartį ir jei toks šalies pareiškimas būna apgaulingas

(angl. misrepresentation), jai gali kilti atsakomybė387

.

Civilinės teisės tradicijų valstybėse pripaţįstamas aiškus

draudimas be pateisinamos prieţasties nutraukti toli paţengusias derybas, kai



386 Išsami lyginamoji sąţiningumo pareigos ikisutartiniuose santykiuose analizė Europos valstybėse

yra pateikta profesoriaus Martijn Hesselink. Ţr. HESSELINK, Martijn. Pre-contractual Good Faith. In

Beale, Hugh, et al. Cases, Materials and Text on Contract Law. Portland: Hart Publishing, 2002, p.

237-293. 387

BEALE, et al., išnaša 248, p. 245-246. / FARNSWORTH, išnaša 277, p. 194-195.

185

šalis paskatina kitą šalį pagrįstai tikėtis, jog sutartis tikrai bus sudaryta. Tačiau

Prancūzijoje, jeigu abi šalys yra profesionalai, atsakomybė uţ derybų

nutraukimą šaliai taikoma tik labai išimtinais atvejais, nes laikoma jog

nepasisekusių derybų išlaidas šalys galį įtraukti į bendruosius veiklos kaštus ir

kompensuoti jas iš pajamų, gautų sėkmingai sudarius sutartis. Panašaus kaip

Prancūzijoje poţiūrio laikomasi Anglijoje, kur šalys yra laisvos nutraukti

derybas, ir tik išimtiniais atvejais, kai šalis sieja tam tikri specialūs ryšiai arba

deramasi dėl nekilnojamojo turto nuomos ir dėl vienos iš šalių klaidinančio

pareiškimo kita šalis būna įtikinta, jog sutartis tikrai bus sudaryta bei dėl tokio

pasitikėjimo patiria nuostolių, gali būti taikoma atsakomybė388

. Tačiau kitose

bendrosios teisės tradicijų valstybėse – JAV, Australijoje, - laikomasi panašaus

poţiūrio kaip ir daugelyje Europos teisnių sistemų389

. Labai skirtingai įvairiose

valstybėse yra sprendţiamas atsakomybės uţ nesąţiningą derybų nutraukimą

apimties klausimas. Daugelyje valstybių šalis, nukentėjusi nuo to, kad kita šalis

nepagrįstai nutraukia toli paţengusias derybas, gali reikalauti tokio nuostolių

atlyginimo, kuris atstatytų tokią šalies turtinę padėtį, kuri būtų buvus, jeigu

nesąţiningai nutrauktos derybos nebūtų buvusios pradėtos (angl. „negative

interest“ arba „reliance interest“). Šie nuostoliai apima išlaidas, kurias šalis

patyrė vesdama derybas (kelionių į derybinius susitikimus išlaidos, specialistų

samdymo išlaidos, sutarties projektų rengimo išlaidos ir pan.) (Vokietija,

Danija, Austrija, Švedija, Suomija)390

. Kitose valstybėse yra leidţiama

reikalauti nuostolių atlyginimo apskaičiuojant juos pagal tai, kokia būtų buvusi

nukentėjusios šalies turtinė padėtis, jeigu sutartis, dėl kurių derybos buvo

nutrauktos, būtų buvusi sudaryta (angl. „expectation damages“) (Olandija,

Belgija), įskaitant ir iš nesudarytos sutarties negautas pajamas. JAV ir

Šveicarijoje leidţiama reikalauti negatyvių nuostolių atlyginimo, tačiau jais

taip pat laikoma prarastų galimybių piniginė vertė. Pavyzdţiui, pajamos kurias

per derybų laiką šalis būtų gavusi iš sutarties, kurią derybų metu nutraukė dėl

388 BEALE, et al., išnaša 248, p. 266-271, 273-275. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 191-193.

389 BEALE, et al., išnaša 248, p. 273.


186

to, kad tikėjosi, jog bus sudaryta nauja sutartis391

. Paradoksalu tai, kad

Anglijoje, kur esant bendrosios teisės sistemai yra neigiama bendroji

sąţiningumo pareiga ir tik labai išimtinais atvejais taikoma atsakomybė uţ

nesąţiningą derybų nutraukimą, šaliai nukentėjus nuo nesąţiningo derybų

nutraukimo kartais kita šalis įpareigojama įvykdyti sutartį, derybos dėl kurios

buvo nesąţiningai nutrauktos. To pasiekiama taikant proprietory estoppel

doktriną, kuri draudţia šaliai, pareiškusiai, jog sutartis tikrai bus sudaryta,

veikti priešingai tokiems pareiškimams. Tuo tarpu visose civilinės teisės

valstybėse nesąţiningai nutraukus derybas reikalavimas sudaryti sutartį, yra

negalimas. Kita vertus, Olandijoje šalys gali būti įpareigotos tęsti nutrauktas

derybas.

Dėl minėtų doktrininių skirtumų ir poţiūrių į atsakomybę uţ

derybų nutraukimą įvairovės ikisutartinių santykių teisės instituto

vienodinimas yra ganėtinai sudėtingas. Nepaisant to, tiek UNIDROIT

Principuose, tiek Europos sutarčių teisės principuose ikisutartiniais santykiams

yra skirti atskiri straipsniai, nustatantys sąţiningumo pareigos ikisutartiniuose

santykiuose turinį ir atsakomybės uţ ikisutartinių santykių metu padarytus

paţeidimus. Abiejų sutarčių teisės principų rinkinių turinys yra labai panašus.

Pareiga elgtis sąţiningai taikoma šalims ne tik, kai jos jau yra sudariusios

sutartį, bet ir ikisutartinių santykių metu392

. Akcentuojant tai, kad kiekviena

šalis turi prisiimti riziką dėl galimos derybų nesėkmės, t.y. iš principo laikantis

poţiūrio labiau būdingo bendrosios teisės sistemose, yra nustatoma, jog šalys

gali laisvos derėtis ir nė viena šalis neatsako uţ tai, kad sutartis įvykus

deryboms nesudaroma (UNIDROIT Principų 2.1.15 str., Europos sutarčių

teisės principų 2:301 str.). Kaip šios bendros taisyklės išimtys yra nurodomi

nesąţiningo elgesio derybų metu pavyzdţiai, kurie gali lemti pareigą atlyginti

nukentėjusios šalies patirtus nuostolius - derybos neturint tikslo sudaryti sutartį

ir nesąţiningas derybų nutraukimas – kurie visose valstybėse lemia civilinės

391 FARNSWORTH, E. Allan. Precontractual Liability and Preliminary Agreements: Fair Dealing and

Failed Negotianions. Columbia Law Review. 1987, vol. 87, p. 234-235. 392

UNIDROIT, išnaša 7, p. 18. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 113.

187

atsakomybės ar kitų teisių gynimo būdų taikymą nesąţiningai besielgiančiai

šaliai. Taip pat principuose formuluojamos nesąţiningo elgesio ikisutartiniuose

santykiuose teisinės pasekmės. Šalis, kuri derasi nesąţiningai ar nesąţiningai

nutraukia derybas, privalo atlyginti nukentėjusiai šaliai padarytus nuostolius.

Pirmiausia šie nuostoliai yra negatyvūs, t.y. kompensuojantys nukentėjusiai

šaliai tuos turtinius praradimus, kurių nebūtų buvę, jei nesąţiningos derybos

būtų nepradėtos. Tačiau tiek UNIDROIT Principų komentare, tiek Europos

sutarčių teisės principų komentare prie negatyviųjų nuostolių priskiriamos ir

kompensacijos uţ prarastas galimybes393

. Iš UNIDROIT Principų 2.1.15 str.

iliustracijų matyti, kad kompensacija uţ prarastas galimybes gali apimti kainų

skirtumą, kai šalis dėl nesąţiningų derybų praranda galimybę sudaryti

pelningesnę sutartį, taip pat negautas pajamas, kurias nukentėjusi šalis būtų

gavusi per derybų vilkinimo laikotarpį iš sutarties sudarytos po derybų

nutraukimo. Nors abu principų rinkiniai iš esmės nustato, kad negautos

pajamos iš sutarties, kuri nebuvo sudaryta dėl nesąţiningų derybų (pozityvūs

nuotoliai) negali būti atlyginamos, tačiau UNIDROIT Principuose galimybė

priteisti negautas pajamas nėra visiškai atmetama, nurodant, kad paprastai jos

nėra atlygintinos. Tuo tarpu Europos sutarčių teisės principuose reikalavimas

nukentėjusiai šaliai sukurti tokią turtinę padėti, kuri būtų, jei sutartis būtų

buvus įvykdyta, visiškai atmetama394

. Įdomu tai, kad UNIDROIT Principuose

pripaţįstama ir galimybė įpareigoti nesąţiningai derybas nutraukusią šalį tęsti

derybas dėl sutarties, t.y. įvykdyti pareigą derėtis sąţiningai natūra. Taigi

ikisutartinių santykių vienodinimo siekiama pritariant vyraujantiems

poţiūriams.

Nei UNIDROIT Principai, nei Europos sutarčių teisės principai

nepatiekia atsakymo dėl atsakomybės uţ nesąţiningas derybas prigimties ir

rūšies. Tai atrodo natūralu dėl to, kad šie principai nėra skirti civilinės

atsakomybės klausimams. UNIDROIT Principai yra savarankiška bendrosios

sutarčių teisės taisyklių sistema, kuriai nėra būdingas tradicinis teisės normų

393 UNIDROIT, išnaša 7, p. 60-61. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 191.

394 UNIDROIT, išnaša 7, p. 60-61. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 191.

188

sisteminimas į atskirą civilinės atsakomybės skyrių. Sutarties paţeidimo

(neįvykdymo) teisines pasekmes nustatančios taisyklės yra formuluojamos

daugiau pragmatiniu pagrindu sutarčių teisės ribose, o ne kaip civilinės

atsakomybės institutas. Todėl nuostolių, patirtų dėl nesąţiningų derybų,

atlyginimo klausimams išspręsti taikytinos bendrosios UNIDROIT nuostatos

dėl nuostolių atlyginimo. Kita vertus, šios nuostolių atlyginimo taisyklės yra

pritaikytos teisinei gynybai nuo sutarties neįvykdymo, t.y. kai jau egzistuoja

sutartis, todėl taikant šias taisyklės neišvengiamai turėtų būti daromos

modifikacijos atsiţvelgiant į tai, kad jos taikomos faktinėms situacijoms, kai

nuostoliai patiriami dar nesudarius sutarties. Daugelyje Europos valstybių

vyrauja poţiūris, jog ikisutartiniuose santykiuose kylanti atsakomybė yra

deliktinė (Prancūzija, Belgija, Italija, Olandija)395

. Tačiau kai kuriose

valstybėse, pavyzdţiui, Vokietijoje396

, taikomos sutartinės civilinės

atsakomybės taisyklės. Iš esmės atsakomybės rūšies nustatymas nesukelia

ypatingų praktinių padarinių, nes ikisutartiniuose santykiuose patirtų nuostolių

atlyginimui taikomas specialus (galima sakyti – sui generis) poţiūris, kuriuo

remiantis atlyginami tik tiesioginiai nuostoliai ir kompensuojamos prarastos

galimybės. Tačiau daugelyje valstybių esant skirtingam deliktinės ir sutartinės

civilinės atsakomybės teisiniam reţimui (pavyzdţiui, skirtingi senaties

terminai, skirtingas netiesioginės atsakomybės traktavimas) gali lemti visiškai

priešingą bylos rezultatą. Be to, atsakomybės ikisutartiniuose santykiuose

kvalifikavimas turi reikšmės ir tarptautinėje privatinėje teisėje, kuomet turi būti

nustatyta taikytina teisė pagal kolizines normas, kurios yra skirtingos deliktinės

atsakomybės atveju (taikoma ţalos padarymo vietos valstybės teisė) ir

sutartinės civilinės atsakomybės atveju). Būtent tarptautinės privatinės teisės

aspektu ikisutartinės civilinės atsakomybės kvalifikavimo klausimus yra

nagrinėjęs Europos Bendrijų Teisingumo Teismas byloje Fonderie Officine

Meccaniche Tacconi SpA v. Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH



189

(HWS)397

. Šioje byloje Italijos bendrovė Italijos teisme reikalavo atlyginti

nuostolius, kuriuos patyrė dėl to, kad Vokietijos bendrovė nesąţiningai

nutraukė derybas dėl sutarties sudarymo. Italijos teismų jurisdikciją ieškovė

grindė tuo, kad pagal 1982 m. Briuselio konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismų

sprendimų pripaţinimo ir vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose 5(3)

straipsnį byla dėl delikto gali būti iškelta ţalą sukėlusio įvykio vietos valstybės

teismuose. Tokiu būdu ieškovė laikė, jos ikisutartiniuose santykiuose ţalos

padarymas yra deliktas. Tuo tarpu Vokietijos bendrovė ginčijo Italijos teismų

jurisdikciją, teigdama, kad ikisutartinės atsakomybė nėra deliktinė. Italijos

teismai spręsdami jurisdikcijos klausimą kreipėsi į Europos Bendrijų

Teisingumo Teismą, kad šis pateiktų išaiškinimą ar Briuselio konvencijos

prasme bylos dėl ikisutartiniuose santykiuose padarytos ţalos yra susijusios su

deliktu ar su sutartimi. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas nurodė, kad

tokios bylos yra susijusios su deliktu ir tokią išvadą motyvavo tuo, kad esant

ikisutartiniais santykiams tarp šalių dar nėra sudaryta sutartis, o pareiga

atlyginti ikisutartiniuose santykiuose padarytą ţalą kyla ne iš sutarties, o iš

įstatymo, reikalaujančio elgtis sąţiningai ikisutartiniuose santykiuose. Nors,

teismo nuomone, Briuselio konvencijos 5(1) str. tiesiogiai nereikalauja, kad

tarp šalių būtų sudaryta sutartis, tačiau šis straipsnis gali būti taikomas tik tada,

kai šalys savo laisva valia sukuria teisinę prievole. Įdomu pastebėti, kad šioje

byloje pateiktoje Generalinio advokato išvadoje398

buvo remiamasi

UNIDROIT Principų (1994 m. redakcijos) 2.15 str. bei jo komentaru, teigiant,

397 Europos Bendrijų Teisingumo Teismo 2000 m. rugsėjo 17 d. sprendimas byloje nr. C-334/00

Fonderie Officine Meccaniche Tacconi SpA v. Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH (HWS).

[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per interneta: <http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-

bin/form.pl?lang=en&newform=newform&Submit=Submit&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi

&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldocrec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom

=docsom&docinf=docinf&alldocnorec=alldocnorec&docnoj=docnoj&docnoor=docnoor&typeord=AL

LTYP&allcommjo=allcommjo&affint=affint&affclose=affclose&numaff=334&ddatefs=&mdatefs=&

ydatefs=&ddatefe=&mdatefe=&ydatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=&resmax=100>. 398

Generalinio advokato Geelhoed 2002 m. sausio 31 d. išvada byloje nr. C-334/00 Fonderie Officine

Meccaniche Tacconi SpA v. Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH (HWS). [Interaktyvus,

ţiūrėta 2007 m. rugpjūčio 21 d.]. Prieiga per interneta: <http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-

bin/form.pl?lang=en&newform=newform&Submit=Submit&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi

&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldocrec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom

=docsom&docinf=docinf&alldocnorec=alldocnorec&docnoj=docnoj&docnoor=docnoor&typeord=AL

LTYP&allcommjo=allcommjo&affint=affint&affclose=affclose&numaff=334&ddatefs=&mdatefs=&

ydatefs=&ddatefe=&mdatefe=&ydatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=&resmax=100>.

190

kad ikisutartiniuose santykiuose šalys yra įpareigotos elgtis sąţiningai ir nesant

jokios sutarties. Tačiau išvadoje nebuvo mėginama įvertinti, kokia

atsakomybės rūšimi galima būtų laikyti pareigą atlyginti ikisutartiniuose

santykiuose padarytus nuostolius UNIDROIT Principų prasme.

Lietuvoje ikisutartiniai santykiai imti reguliuoti įsigaliojus

Civiliniam kodeksui, į kurį buvo perkeltos UNIDROIT Principų nuostatos,

skirtos ikisutartiniams santykiams. Civilinio kodekso 6.163 str. 1 d. ir 2 d.

turinys atitinka UNIDROIT Principų 2.1.15 str. Šiame Civilinio kodekso

straipsnyje yra įtvirtinama tiek bendroji pareiga elgtis sąţiningai

ikisutartiniuose santykiuose, tiek ir bendrasis principas, leidţiantis šalims

laisvai derėtis ir spręsti su kuo ir kokias sutartis sudaryti. Šalia šių bendrųjų

nuostatų nustatoma taisyklė, jog nesąţiningomis derybomis padarytus

nuostolius šalis privalo atlyginti. Kaip vienas iš nesąţiningo elgesio pavyzdţių

nurodomos derybos neturint tikslo sudaryti sutartį. Nesąţiningas derybų

nutraukimas Civilinio kodekso 6.163 str. neįvardijamas, tačiau pagal straipsnio

formuluotę, nesąţiningas derybas gali reikšti iš esmės bet koks sąţiningumo

kriterijų neatitinkantis elgesys. Iš tokio Civilinio kodekso teksto lieka neaišku,

kokios apimties ir rūšies atsakomybė turi būti taikoma uţ nesąţiningomis

derybomis padarytą ţalą, kada derybų nutraukimas yra nesąţiningas.

Atsakymus į šiuos klausimus atrodytų gana paprasta suformuluoti taikant

įstatymų leidėjo ketinimų ir autonominio teisės aiškinimo metodus (ţr. 3.1

skyrių „UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams“). Tačiau, kaip

minėta, patys UNIDROIT Principai, kurie būtų pagrindinis teisės aiškinimo

šaltinis šiuo atveju nepateikia aiškių atsakymų.

Nepagrįstas derybų nutraukimas, kai kita šalis turi rimto pagrindo

manyti, kad sutartis tikrai bus sudaryta, neabejotinai yra vienas iš sąţiningumo

kriterijų neatitinkančių veiksmų. Todėl kai šalis pasikliaudama tuo, kad sutartis

bus sudaryta patiria nuostolių, nesąţiningai derybas nutraukianti šalis privalo

šiuos nuostolius atlyginti. Tai yra vienas iš nesuderinamą elgesį draudţiančio

principo taikymo pavyzdţių (ţr. 5.2.3 skyrių „[Sąţiningumo] Principo turinys

Lietuvos sutarčių teisėje“). Tokiam aiškinimui pritaria ir Lietuvos teisės

191

doktrina399

. Teismų praktikoje nesąţiningas derybų nutraukimas taip pat

vertinamas iš esmės pagal tuos pačius kriterijus, kurie nurodytų UNIDROIT

Principų 2.1.15 str. komentare. Byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB

„Eika“400

, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas aiškindamas Civilinio kodekso

6.163 str. tiesiogiai rėmėsi UNIDROIT Principais, nurodydamas, kad

„sąţiningumas reikalauja, kad toli paţengusios derybos nebūtų nutrauktos be

pakankamos prieţasties. Draudimas nutraukti toli paţengusias derybas

paaiškinamas tuo, kad tokiose derybose viena ar kita šalis jau turi visiškai

pagrįstą pagrindą tikėtis, jog priešingos šalies ketinimai yra rimti ir sutartis

tikrai bus sudaryta.“ UNIDROIT Principais, aiškinant Civilinio kodekso 6.163

str. taip pat buvo tiesiogiai remiamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m.

lapkričio 6 d. nutartyje V. Š. v. A. N., A. N.401

Teisės doktrinoje komentuojant Civilinio kodekso 6.163 str.

numatytos atsakomybės apimtį nurodoma, kad nesąţiningais veiksmais

ikisutartiniuose santykiuose padaryti nuostoliai apima nukentėjusios šalies

derantis turėtas išlaidas, taip pat kitas išlaidas, kurias šalis patiria dėl to, kad

nesudaroma sutartis, o negautos pajamos, kurias šalis būtų gavusi sudarius

sutartį, negali būti atlyginamos402

. Taigi iš esmės šiuo atveju atsakomybė

apribojama negatyviais nuostoliais (angl. negative ) kurių tikslas atkurti tokią

nukentėjusios šalies padėtį, kuri būtų buvus, jei nesąţiningos derybos nebūtų

pradėtos. Tuo tarpu pozityvūs nuostoliai, kurie sudarytų tokia nukentėjusios

šalies padėtį, kuri būtų įvykdţius nesudarytą sutartį, nėra atlyginami. Kaip

minėta, UNIDROIT Principų 2.1.15 str. komentare yra nurodoma, jog

negatyviuosius nuostolius taip pat gali sudaryti prarastos galimybės

kompensacija. Lietuvos teisės doktrinoje yra uţsimenama apie prarastų

galimybių vertės kompensavimą. 6.163 str. komentare nurodoma, kad išlaidos,

kurias šalis patiria dėl to, kad nesudaroma sutartis, gali būti, pavyzdţiui, kainų


400 2005 m. sausio 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-38/2005

UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“. 401

2006 m. lapkričio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-P-382/2006

V. Š. v. A. N., A. N. 402


192

skirtumas, kai uţuot įsigijusi prekių ţemesne kaina, šalis dėl nutrauktų derybų

yra priversta pirkti prekes didesne kaina. Iš esmės tokia situacija, kai šalis dėl

nutrauktų derybų nebegali pigiau įsigyti prekių yra tolygi prarastai galimybei

sudaryti pigesnę sutartį. Todėl kainų skirtumas šiuo atveju sudaro prarastos

galimybės piniginę vertę. Teismų praktikoje būtent šiuo aspektu prarastos

galimybės kompensavimas buvo pripaţintas galimu nuostolių apskaičiavimo

būdu. Byloje UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“ Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas remdamasis UNIDROIT Principų 2.15 str. (1994 m.

redakcija) komentaru paţymėjo, kad net pripaţinus, kad šalys nebuvo

sudariusios sutarties, jeigu būtų nustatyta, kad atsakovas savo elgesiu sukūrė

ieškovui pasitikėjimą tuo, kad sutartis tikrai bus sudaryta, atsakovas galėtų būti

įpareigotas atlyginti nuostolius, kuriuos sudaro derybų metu turėtos išlaidos ir

prarastos galimybės piniginė vertė. Nors Aukščiausiasis Teismas nedetalizavo,

ką būtent reikėtų laikyti pinigine prarastos galimybės verte, tačiau iš bylos

fabulos aišku, kad tai turėtų būti skirtumas tarp darbų kainos, kurią buvo

pasiūlęs atsakovas ir tos kainos, kurią ieškovas buvo priverstas mokėti uţ

darbus trečiajam asmeniui dėl to, kad atsakovas nutraukė derybas dėl sutarties.

Paradoksalu, bet toks kainų skirtumo skaičiavimas iš esmės yra labai artimas

pozityviems nuostoliams, t.y. siekiant grąţinti ieškovą į tokią padėti, kuri būtų

jeigu sutartis būtų sudaryta ir tinkamai įvykdyta. Tai iliustruoja profesoriaus E.

A. Farnsworth pavyzdys, kuomet neįvykdytos sudarytos sutarties atveju šalis,

dėl išaugusių kainų yra priversta sudaryti pakeičiančią sutartį ir uţ prekes

mokėti ne sutartą kainą 100 USD, bet 110 USD, o nutrauktų derybų dėl

sutarties atveju šalis praranda galimybę sudaryti sutartį, pagal kurią prekių

kainą būtų buvusi 100 USD, ir yra priversta sudaryti sutartį su trečiuoju

asmeniu ir įsigyti prekes uţ 110 USD. Abiem atvejais nuostolius sudaro kainų

skirtumas, t.y. 10 USD403

. Tai rodo, kad skirtumas tarp pozityviųjų ir

negatyviųjų nuostolių yra labai neryškus. Ţinoma, kai sutartis nėra sudaroma,

yra labai sunku nustatyti, kokia būtų buvusi šalies turtinė padėtis, jeigu sutartis


193

būtų buvusi sudaryta, nes paprastai nesudarius sutarties negalima pasakyti,

kokios iš tiesų sąlygos būtų šalių suderintos ir koks būtų sutarties turinys. Tad

matuojant pozityviuosius nuostolius, pagrįstus lūkesčių interesais (angl.

expectation damages), negalima nustatyti ir ką šalis prarado dėl nesudarytos

sutarties404

. Todėl iš esmės atlygintinų nuostolių apribojimas eliminuojant

pozityviuosius nuostolius ir negautas pajamas yra visiškai pagrįstas. Tačiau

visiškai negalima atmesti situacijų, kuomet šalis dėl nutrauktų derybų praranda

pajamas ir jos gali būti pakankamai realiai įvertintos. Todėl nors išlaikant

bendrąją taisyklę, ribojančią negautų pajamų priteisimą, prarastų galimybių

piniginės vertės taisyklė turėtų būti taikoma ir tada, kai nukentėjusi šalis

praranda pajamas dėl nesąţiningų derybų ir kai šių nuostolių apskaičiavimas

yra labai artimas pozityvių nuostolių sampratai. Pavyzdţiui, garsioje Markov v.

ABC Transfer & Storage Co. byloje, kurią nagrinėjo JAV Vašingtono

aukščiausiasis teismas, sandėlio nuomininkui nuomotojas uţtikrino, kad

nuomos sutartis bus pratęsta, tačiau vėliau nuomotojas patalpas pardavė ir

pateikė reikalavimą nuomininkui išsikraustyti iš patalpų. Teismas įpareigojo

nuomotoją atlyginti nuomininko išlaidas susijusias su persikėlimu į naujas

patalpas, ir atlyginti negautas nuomininko pajamas, kurias šis prarado dėl to,

kad dėl neplanuoto persilėkimo nebegalėjo aptarnauti pagrindinio kliento,

nutraukusio sutartis su nuomininku. Šveicarijos Aukščiausiojo teismo

nagrinėtoje byloje Escophon AG v. Bank in Langenthal, kurioje bankas

(atsakovas) nesąţiningai atsisakė sudaryti finansavimo sutartį su ieškovu ir šis

buvo priverstas sudaryti finansavimo sutartį su kitu banku, teismas priteisė

ieškovui negautas pajamas uţ laikotarpį, kurį jis uţtruko sudaryti naują

finansavimo sutartį405

. Pozityviuosius nuostolius taip pat yra gana lengva

apskaičiuoti ir jų realumas yra gana pagrįstas tuomet kai sutartis sudaroma

konkurso būdu ir nukentėjusi šalis gali įrodyti, kad jeigu būtų laikytasi

konkurso procedūrų, jos pasiūlymas būtų laimėjęs406

. Šios pastabos dar labiau



406 BEALE, et al., išnaša 248, p. 253-254.

194

tinka preliminariosios sutarties atveju, nes sudarius preliminarią sutartį yra

aiškios visos esminės sutarties sąlygos, todėl apskaičiuoti, ko šalis gali tikėtis

iš sutarties ir ką ji praranda dėl jos nesudarymo yra dar lengviau.

Ikisutartinės atsakomybės rūšies vertinimas Lietuvos Civilinio

kodekso kontekste nėra vienareikšmis, nors akivaizdu, kad paţeidţiant

įstatymo nustatytą pareigą elgtis sąţiningai ikisutartiniuose santykiuose ir taip

padarant nuostolių yra paţeidţiama bendroji pareiga laikytis tokių elgesio

taisyklių, kad nebūtų padaryta ţalos kitam. Kaip minėta, kai kuriais atvejais

ikisutartinės atsakomybės dydis gali būti vertinamas taikant kainų skirtumo

taisyklę, kuri yra sutartinės civilinės atsakomybės dalis. Laikantis UNIDROIT

Principų sistemos, šių Principų taisyklės, kuriomis remiantis gali būti

įvertinama ţala, padaryta ikisutartiniuose santykiuose, yra perkeltos į Civilinio

kodekso skyrių, skirtą sutartinei civilinei atsakomybei. Kita vertus, nuostolių

apskaičiavimui negali būti automatiškai taikomos sutartinės civilinės

atsakomybės taisyklės, nes pati sutartis ţlugus deryboms nėra sudaryta. Visa

tai verčia manyti, jog ikisutartinės civilinė atsakomybė yra savos rūšies (sui

generis) civilinė atsakomybė, kuriai būdingi tiek deliktinės, tiek sutartinės

civilinės atsakomybės principai407

, tačiau kuriai tuo pat metu būdingi ribojimai,

kurių nenustato nei viena, nei kita atsakomybės rūšis. Lietuvos teismų

praktikoje nurodoma, kad ikisutartiniuose santykiuose padaryta ţala turi būti

atlyginama paga deliktinės atsakomybės taisykles, nes nesąţiningai derantis

ţala padaroma dėl bendro pobūdţio pareigos elgtis sąţiningai ikisutartiniuose

santykiuose paţeidimo408

. Panašaus poţiūro laikomasi ir Europos Teisingumo

Teismo praktikoje409

, tačiau 2007 m. liepos 11 d. reglamente nr. 864/2007 dėl

nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Rome II)410

pabrėţiama

(preambulės 29 punktas, 2.1 str.), kad ţalą darantys veiksmai ikisutartiniuose


408 2002 m. gruodţio 12 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-7-1156 Ţ.

Semenejeva v. 553 Gyvenamųjų namų statybos bendrija ir UAB “Biveka”. 409

2002 m. rugsėjo 17 d. Europos Teisingumo Teismo sprendimas byloje nr. C-334/00 Fonderie

Officine Meccaniche Tacconi SpA vs Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH. 410

2007 m. liepos 11 d. reglamente nr. 864/2007 dėl nesutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Rome

II), Oficial Journal L199/40, 31.07.2007.

195

santykiuose nėra deliktai, todėl prievolėms, kylandčioms iš tokių veiksmų

atlikimo reikalinga speciali kolizinė norma, pagal kurią dėl ikisutartiniuose

santykiuose padarytos ţalos kylančioms prievolėms taikoma ta teisė, kuri būtų

taikoma sudarytai sutarčiai (12 straipsnis).

196

6.2. Sutarčių galiojimas

Visų valstybių teisės sistemos Sutarties laisvės principas leidţia

šalims savarankiškai spręsti, ar sudaryti sutartį ir kokį sutarties turinį nustatyti.

Apsisprendusios sudaryti sutartį, šalys turi išreikšti viena kitai savo valią, tam

kad sutartis būtų laikoma sudaryta ir galiojančia. Tačiau ne visas šalių

sudarytas sutartis teisė pripaţįsta privalomomis. Įvairios prieţastys gali lemti,

kad šalių pareikšta valia nebus pakankama, kad sutartis galiotų (įstatymuose

numatyti imperatyvūs draudimai susitarti tam tikrais klausimais, specialūs

formos reikalavimai, klaidingas faktų apie sudaromą sutartį suvokimas, ir

pan.). Šių prieţasčių teisės sistemose yra ganėtinai daug ir skirtingų, kas

neretai lemia jog vienoje valstybėje, taikant tos valstybės įstatymus sutartis

galioja, o pagal kitos valstybės taikytiną teisę sutartis negalioja411

. Paradoksalu,

kad toks teisinis neapibrėţtumas tarptautinėje veikloje turėtų būti vienas iš

didţiausių barjerų tarptautinei komercijai, tačiau sutarčių galiojimo klausimai

yra viena iš sutarčių teisės sričių, kurioje vienodinimas yra labai sudėtingas.

Tai galima paaiškinti ganėtinai ryškiais konceptualaus poţiūrio į sutarties

elementus skirtumais, skirtingu viešosios tvarkos suvokimu, kuris tiesiogiai

lemia valstybėse nustatytų draudimų pobūdį, bei teisinių tradicijų skirtumais,

dėl kurių sutarčių vertinimo būdai yra kitaip struktūrizuoti. Dėl šių prieţasčių

iki šiol didţiausias materialiosios sutarčių teisės vienodinimo instrumentas –

1980 m. JT Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių prikimo pardavimo

sutarčių – pabrėţtinai atsiriboja nuo sutarčių galiojimo klausimų reguliavimo.

Netgi 1994 m. redakcijos UNIDROIT Principai, kurie buvo ţymus ţingsnis į

priekį sutarčių galiojimo klausimų vienodinime, aiškiai išskyrė sutarčių

negaliojimą dėl asmenų teisinio statuso, atstovo įgalinimų ir neteisėtumo.

Sutarčių neteisėtumo klausimais nebuvo papildyti ir 2004 m. redakcijos

UNIDROIT Principai, o šiuo metu rengiamos naujos redakcijos parengiamoji

medţiaga tik dar kartą patvirtina vienodinimo pasauliniu mastu uţduoties


197

sudėtingumą412

. Kita vertus 2003 m. redakcijos Europos sutarčių teisės

principuose neteisėtumo klausimams jau buvo suformuluotas atskiras

skyrius413

, tačiau šiuo atveju pasiremti daugiau ar maţiau homogeniškomis

Europos vertybėmis, pripaţintomis tarptautinėmis Europos regioninėmis

konvencijomis, buvo kur kas paprasčiau.

Nepaisant kylančių sunkumų vienodinimo srityje, tenka pripaţinti,

kad UNIDROIT Principų pateiktos naujovės optimaliai suderina daugelio

valstybių doktrinas, jų atsisakant arba jas performuluojant, dėl ko sutarčių

negaliojimo reguliavimas tampa paprastesnis ir aiškesnis. Be to, UNIDROIT

Principų pateiktos taisyklės nubrėţia ir naujus prioritetus (favor contractus),

kurie yra svarbūs vertinant sutarčių galiojimą per daugiau ar maţiau visose

valstybėse tradicinius sutarčių negaliojimo pagrindus (neįmanomumas įvykdyti

sutartį, suklydimas). Pirmiausia, UNIDROIT Principai maksimaliai

supaprastina sutarties galiojimo vertinimą atsisakant papildomų sutarties

elementų, būtinų, kad sutartis būtų laikoma galiojančia, t.y. sutarties pagrindo

(cause) ir priešpriešinio patenkinimo (consideration) bei sutarties formos

reikalavimų, laikant šalių valios išraišką pakankamą galiojančiai sutarčiai

sudaryti. Antra, remiantis bendrąja favor contractus idėja, sutarties pradinis

neįmanomumas bei suklydimas, kurie paprastai daugelio valstybių teisėje

lemia sutarties negaliojimą, iš esmės nebegali būti laikomi sutarties

negaliojimo pagrindais, prioritetą teikiant kitiems teisių gynimo būdams, o ne

sutarties anuliavimui. Pats klaidos institutas yra vienodinamas apibendrinant

įvairiose valstybėse egzistuojančias doktrinas, akcentuojančias skirtingus

klaidos aspektus, ir gana lanksčiai suderinant abiejų šalių interesus,

susiduriančius, kai sutartis sudaroma suklydus. Toliau kiekvienas iš šių aspektų

bus aptariamas analizuojant kaip UNIDROIT Principų taisyklės buvo

integruotos į Lietuvos sutarčių teisę.

412 UNIDROIT. Summary Records of the 1st Session (Rome 29 May to 1 June 2006). 2006 Study L –

Misc. 26. [interaktyvus]. Rome: UNIDROIT, October 2006, p. 13-25. [ţiūrėta 2007 m. vasario 1 d.].

Prieiga per internetą: <http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2006/study/50/s-50-

misc26-e.pdf>. 413

LANDO, et al., išnaša 40, p. 211-227.

198

6.2.1. Sutarties elementai

Aptariant favor contractus principą (ţr. 5.3.2 skyrių „Prioritetas galiojimui“)

jau buvo minėta, kad siekiant išvengti situacijų, kuomet sutartis nepripaţįstama

galiojančia, arba nelaikoma privaloma (angl. „unenforceable“), UNIDROIT

Principuose buvo atsisakyta bendrosios teisės sistemos valstybėms būdingo

būtinojo sutarties elemento – priešpriešinio patenkinimo (consideration), bei

kai kuriose civilinės teisės tradicijų valstybėse taikomo sutarties pagrindo

(cause) instituto.

Priešpriešinis patenkinimas, kaip sutarties elementas, bendrosios

teisės valstybėse reiškia tam tikrą naudą, kurios sutarties šalis atsisako dėl kitos

šalies duoto paţado. Tik sutarus dėl priešpriešinio patenkinimo (angl.

bargained for consideration) šalių ketinimai įsipareigoti pagal sutartį

pripaţįstami pakankamai rimtais ir duoti įsipareigojimai laikomi teisiškai

privalomais. Priešpriešiniu patenkinimu gali būti daikto perdavimas mainais uţ

paţadą sumokėti uţ jį kainą, taip pat veiksmų atlikimas ar susilaikymas nuo

veiksmų414

, ar bet koks kitoks nepatogumas, kurį patiria paţado gavėjas

mainais uţ jam duotą paţadą415

. Priešpriešinio patenkinimo pagrindinė funkcija

yra atskirti tuos susitarimus, kurie turi būti pripaţįstami privalomais ir tuos,

kurie nenusipelno teisinio pripaţinimo. Kitaip tariant priešpriešinio

patenkinimo buvimas yra ta prieţastis, dėl kurios sutartis turi būti laikoma

teisiškai privaloma. Tačiau gana didelis priešpriešinio patenkinimo išraiškų

spektras daro šią doktriną gana sudėtingą ir neaiškią, nes kai kuriais atvejais,

kai šalių susitarimas turi priešpriešinį patenkinimą teismai atsisako pripaţinti

sutartį privaloma416

, ir atvirkščiai, kai atrodo, kad priešpriešinio patenkinimo

nėra, teismai pripaţįsta sutartį galiojančia417

. Dėl šių prieţasčių bendrosios

414 ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 328-333.

415 BEALE, et al., išnaša 248, p. 140-153. / ATIYAH, išnaša 157, p. 106-130.

416 ATIYAH, išnaša 157, p. 110.

417 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 142-143.

199

teisės sutarčių teisės teoretikai abejoja šios doktrinos reikalingumu418

. Daţnai

yra pastebima, kad priešpriešinio patenkinimo doktrina atlieka sutarčių

nesąţiningumo kontrolės funkcijas, kurios galėtų būti įgyvendinamos taikant

aiškesnius sutarčių teisės institutus419

.

Labai panašus į priešpriešinio patenkinimo doktriną yra sutarties

pagrindo (cause) reikalavimas, kurį tiesiogiai įtvirtina Prancūzijos, Italijos,

Kanados Kvebeko provincijos įstatymai. Šios doktrinos esmė yra reikalavimas,

kad sutartis turėtų apibrėţtą ir teisėtą dalyką bei teisėtą pagrindą. Skirtingai nei

priešpriešinio patenkinimo doktrina, kuri visada aiškinama objektyviąja prasme

ir nepriklauso nuo šalių subjektyvaus suvokimo, nuo to, ar šalys ţino apie

priešpriešinio patenkinimo buvimą ar nebuvimą sutartyje, sutarties pagrindo

doktrina turi objektyvių ir subjektyvių elementų. Objektyviai sutarties

pagrindas aiškinamas kaip sutarties teisinis tikslas, kuris tos pačios rūšies

sutartyse visada yra vienodas. Dvišalių sutarčių pagrindas yra mainais

gaunama nauda; neatlygintinų sutarčių pagrindas yra ketinimas ką nors

perduoti ar ką nors atlikti nereikalaujant uţ tai atlygio; realinių sutarčių

pagrindas yra tam tikro daikto perdavimas. Subjektyvusis sutarties pagrindas

suprantamas kaip individualus motyvas skatinantis šalį įsipareigoti pagal

sutartį, kuris kiekvienos sutarties atveju gali būti skirtingas420

. Ţvelgiant į tai,

kokį efektą turi šios doktrinos taikymas sutarčių galiojimui, matyti, kad

doktrinos taikymo tikslai yra labai panašūs į priešpriešinio patenkinimo.

Remiantis sutarties pagrindo nebuvimu yra pripaţįstamos negaliojančiomis

sutartys, kurios nesuteikia vienai iš šalių jokios naudos, sutartys, kurias šalys

sudaro klysdamos dėl sutarties dalyko buvimo, arba klysta manydamos, kad

sutarties tikslas gali būti įgyvendinamas, nors objektyviai taip nėra.

Taigi, iš esmės tiek priešpriešinio patenkinimo doktrina, tiek

sutarties pagrindo doktrina atlieka tam tikrą sutarčių sąţiningumo kontrolės

418 ATIYAH, išnaša 157, p. 106-130.

419 GORDLEY, James. An American Perspective on the UNIDROIT Principles. Roma, 1996.

[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. sausio 2 d.], p. 2-6, prieiga per internetą:

http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/22gordley.pdf>. 420

BEALE, et. al., išnaša 248, p. 129.

200

funkciją ir galėtų atrodyti keista, kodėl šių doktrinų atsisakoma ne tik

UNIDROIT Principuose, kurie pirmiausia orientuoti į komercines sutartis

(kurios paprastai yra visuomet dvišalės ir atlygintinės, todėl visuomet yra

paremtos priešpriešiniu patenkinimu), bet ir Europos sutarčių teisės

principuose, kurie pritaikyti ir vartojimo sutartims. Tačiau iš tiesų šiuose

sutarčių teisės vienodinimo dokumentuose atsisakant priešpriešinio

patenkinimo ir sutarties pagrindo doktrinų sutarčių kontrolei yra skiriami kiti

institutai (esminė nelygybė, klaida, apgaulė), kurie ţymiai aiškiau ir atviriau

sprendţia šiuos klausimus. Tokiu būdu yra pasiekiama daugiau teisinio

tikrumo, nes šalys gali neabejoti sudarytos sutarties galiojimu ir iš anksto ţino

kriterijus ir pagrindus kuriais remiantis jų sutartis gali būti perţiūrėta.

Nepaisant to kaip giliai yra įsišaknijusios minėtos doktrinos

Anglijoje, JAV, Prancūzijoje, Italijoje, jų atsisakymas nėra ţalingas

atsiţvelgiant į Vokietijos teisės pavyzdį, kur nei viena doktrina nėra

taikoma421

, o jų funkcijas tiesiogiai atlieka kiti sutarčių teisės institutai422

.

Lietuvos sutarčių teisėje sutarties pagrindo, o juo labiau

priešpriešinio patenkinimo, doktrinos nebuvo išplėtotos, todėl jų neįtvirtinimas

Civiliniame kodekse nekelia ypatingų keblumų. Tačiau Lietuvos teisėje galima

aptikti šių doktrinų uţuominų, kurias verta išanalizuoti įvertinant, kokią

reikšmę jos turi šių dienų Lietuvos sutarčių teisėje.

Nors 1964 m. redakcijos civiliniame kodekse sutarties pagrindas

nebuvo įtvirtintas kaip privalomas sutarties elementas ir pagal 168 str. sutarčiai

sudaryti pakako šalių susitarimo dėl visų esminių sutarties sąlygų. Tačiau

teisės doktrinoje sandoriai buvo skirstomi į kauzalinius, t.y. turinčius tam tikrą

teisinį tikslą, ir abstrakčiuosius. Buvo teigiama, kad kai sandorio pagrindas

prieštarauja įstatymams, sudarytas sandoris nesukelia teisinių pasekmių423

. Be

to, 1964 m. civilinio kodekso 48 str. buvo numatytas specialus sandorių


422 STORME, Matthias. The Binding Character of Contracts – Causa and Consideration. In

HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil Code. 2nd


International, 1998, p. 239-254. 423

STASKONIS, et. al., išnaša 167, p. 182, 187.

201

negaliojimo pagrindas – priešingas valstybės ir visuomenės interesams tikslas.

Tai iš esmės atitinka prancūziškosios cause ir objet doktrinos elementą,

reikalaujantį, kad sutartis turėtų teisėtą tikslą424

. Ţinoma, 1964 m. civiliniam

kodeksui netekus galios, šios nuostatos neteko ir teorinės bei praktinės

reikšmės.

Naujajame Civiliniame kodekse bendrosios sutarčių teisės institute

yra aiškiai atsisakoma cause ir consideration doktrinų, nes 6.159 str. yra

nustatoma, kad sutarties elementai, kurių pakanka sutarties galiojimui, yra šalių

susitarimas, be jokių papildomų reikalavimų dėl sutarties objekto ar

pagrindo425

. Tačiau bendrosiose prievolių teisės nuostatose galima pastebėti

išlikusių cause doktrinos poţymių. Civilinio kodekso 6.3 str. įtvirtinama

nuostata, jog prievolės dalyku gali būti bet kokie veiksmai, kurių nedraudţia

įstatymai ir kurie neprieštarauja viešajai tvarkai ar gerai moralei, taip pat

nustatoma, kad dalykas turi atitikti tam tikrus jam keliamus reikalavimus, nors

šie reikalavimai nedetalizuojami. Šis kodekso straipsnis teisės doktrinoje

aiškinamas, kaip reikalaujantis, kad prievolės dalykas būtų apibrėţtas, t.y. turi

būti įmanoma nustatyti, kas sudaro skolininko pareigos turinį. Taip pat

prievolės dalykas turi būti teisėtas, t.y. neprieštarauti imperatyviems įstatymo

reikalavimams bei nepaţeisti viešosios tvarkos ir geros moralės426

. Šie

reikalavimai prievolės dalykui yra labai panašūs į Prancūzijos teisėje sutarties

objektui (pranc. objet) keliamus apibrėţtumo ir teisėtumo reikalavimus427

.

Galima teigti, kad Civilinio kodekso 6.3 str. nustatyti reikalavimai prievolės

dalykui yra reikšmingi tik sutartinėms prievolėms, nes iš delikto atsirandančios

prievolės visuomet turi apibrėţtą ir teisėtą dalyką. Todėl tarp civilinio kodekso

6.3 str. ir 6.159 str. galima įţvelgti suderinamumo problemą, nes abiejų

straipsnių turinys iš esmės skirtas tik sutartims. Negalima neigti, kad prievolė,

kaip ir sutartis visuomet turi turėti tam tikrą dalyką, nes be jo apskritai nebūtų

aišku, dėl ko šalys susitarė, ką įsipareigojo įvykdyti. Dalyko teisėtumas bei

424 NICHOLAS, išnaša 176, p. 117, 128-129.


426 MIKELĖNAS, Valentinas. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia, 2002, p. 49-52.

427 NICHOLAS, išnaša 176, p. 115-117.

202

moralumas taip pat yra būtina sąlyga sutarties (prievolės) galiojimui. Tačiau

kiti dalykui keliami reikalavimai neturėtų būti aiškinami kaip būtinas sutarties

elementas, dėl kurio galėtų būti kvestionuojamas sutarties egzistavimas.

Doktrinoje vienas iš dalykui keliamų reikalavimų, be jau minėtų, yra

nurodomas kreditoriaus teisinis interesas428

. Šis prievolės dalyko poţymis

apibrėţiamas gana abstrakčiai, tačiau asocijuojasi su cause doktrina ir tomis

teisinėmis pasekmėmis, kurios kyla nesant sutarties pagrindo. Vienas iš

kreditoriaus intereso nebuvimo pavyzdţių nurodomas atvejis kai yra perkamas

nuosavas daiktas. Ţinoma, tokiu atveju sutarties įvykdymas, t.y. daikto

perdavimas pirkėjo nuosavybėn netenka prasmės, nes daiktas ir taip jau yra

pirkėjo nuosavybė, tačiau tokia situacija gali būti susijusi ir su klaida, t.y. šalių

klaidingu įsitikinimu dėl to, kieno nuosavybė yra perkamas daiktas, todėl tokiu

atveju turėtų būti analizuojama, kuri šalis kalta dėl suklydimo ir taikomos

atitinkamos teisinės pasekmės. Todėl kreditoriaus intereso buvimas neturėtų

būti laikomas privalomu sutarties dalyko elementu ir sutarčiai sudaryti turi būti

pakankamas šalių susitarimas.

Teismų praktikoje yra buvę pavyzdţių, kuomet teismai vertindami

sutarties galiojimą analizavo, ar sutarties šalis gauna priešpriešinį patenkinimą.

2002 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi429

, priimta byloje

E. Volkova, E. Morkūnienė, D. Skukauskienė v. AB “Turto bankas”, pripaţino

svetimo turto hipotekos sutartį negaliojančia iš esmės vien dėl to, kad įkeitimo

sutartimi įkaito davėjos negavo jokio „priešpriešinio patenkinimo“. Teismo

teigimu, „aplinkybė, teikianti pagrindą daryti išvadą, jog ieškovės esminiai

suklydo sudarydamos ginčijamas įkeitimo sutartis, buvo ta, kad ieškovės

sudarė specifinį sandorį - jos uţtikrino trečiojo asmens prievolė įvykdymą,

pačios negaudamos jokio priešpriešinio patenkinimo iš sudarytų įkeitimo

sandorių.“ Taigi, teismas suklydimu laikydamas tai, kad šalis pagal sutartį

negavo jokios naudos, iš esmės sandorį pripaţino negaliojančiu dėl


429 2002 m. spalio 9 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-1155/2002 E.

Volkova, E. Morkūnienė, D. Skukauskienė v. AB “Turto bankas”.

203

priešpriešinio patenkinimo nebuvimo. Iš šios bylos fabulos galima spręsti, kad

uţ įkeitimo sutarties sudarymą įkaito prašęs asmuo ţadėjo atsilyginti

priimdamas ieškoves į darbą, todėl abejotina, ar taikant consideration doktriną

šiuo atveju būtų pripaţinta, kad priešpriešinio patenkinimo visai nebuvo. Kita

vertus, nors teismo vartota terminologija asocijuojasi su consideration

doktrina, šis teismų praktikos pavyzdys tikrai nelaikytinas mėginimu įdiegti šią

doktrina Lietuvoje ir greičiau rodo teismo netinkamą tiek šios doktrinos

suvokimą, tiek ir nepakankamą ţinojimą, jog Lietuvos bendrojoje sutarčių

teisėje yra sekama sutarčių teisės vienodinimo rezultatais atsisakant

consideration ir cause doktrinų. Tačiau šiuo atveju svarbesnė ir akivaizdesnė

kita teismo klaida, t.y. esminės nelygybės, kaip sandorio negaliojimo pagrindo,

taisyklių netaikymas. Iš bylos fabulos matyti, kad ieškovės sudarydamos

įkeitimo sandorius buvo ekonomiškai silpnoje padėtyje, nes buvo bedarbės,

nepatyrusios ir maţai informuotos, ir ţadėdamas įdarbinti ieškoves, įkeitimo

prašęs asmuo akivaizdţiai šia padėtimi pasinaudojo. Atsiţvelgiant į tai, kad

gaunama nauda iš įkeitimo sutarties tokioje situacijoje yra šokiruojančiai

neproporcionali, teismas galėjo pagrįstai svarstyti, ar ieškovių sudarytos

įkeitimo sutartys galėtų būti pripaţintos negaliojančiomis dėl esminės

nelygybės.

Kitas prievolės dalykui keliamas reikalavimas, kurį įtvirtina

Civilinio kodekso 6.3 str. 4 d., yra įmanomumas. Taisyklės, jog negalima versti

atlikti tai, kas neįmanoma, kilmė siejama su Romėnų teise (impossibilium nula

est obligatio430

), tačiau reikia pabrėţti, kad ši Romėnų teisės maksima

nereiškia, kaip daţnai yra teigiama431

, jog sutartis, kurios įvykdymas yra

neįmanomas, negalioja432

. Nors daugelyje Europos valstybių yra išlikęs

principas, kad sutartis, kurios įvykdymas buvo neįmanomas sudarymo metu,

yra negaliojanti arba nuginčijama433

, tačiau tiek UNIDROIT Principai (3.3

str.), tiek Europos sutarčių teisės principai (4:102 str.) paneigdami šią taisyklę

430 Celsus D. 50.17.185.


432 ZIMMERMANN, išnaša 254, p. 62-63.


204

numato, kad sutartis nėra savaime negaliojanti dėl to, kad jos sudarymo metu

nebuvo įmanoma įvykdyti iš jos kylančių prievolių ar, kad šalis negalėjo

disponuoti turtu, su kuriuo sutartis yra susijusi. Tokiu būdu tiek situacijoms,

kai sutarties objektas ţūva prieš pat sudarant sutartį, tiek kai objektas

prarandamas jau po sutarties sudarymo yra taikomas tas pats atsakomybės

reţimas. Tokiu būdu šalis, kuri ţinojo apie tai, kad sudaromos sutarties

įvykdyti neįmanoma, tačiau nuslėpė tai nuo kitos šalies, nukentėjusiai šaliai

bus atsakinga uţ sudarytos sutarties neįvykdymą ir privalės atlyginti ne tik

negatyviuosius nuostolius bet ir pozityviuosius nuostolius. Šios taisyklės

taikymas pagal Lietuvos teisę jau buvo išanalizuotas aptariant favor contractus

principą 5.3.2 skyriuje „Prioritetas galiojimui“.

Analizuojant favor contractus principo įtvirtinimą Lietuvos

sutarčių teisėje (5.3.2 skyriuje „Prioritetas galiojimui“) taip pat buvo minėta,

kad siekiant teisinio apibrėţtumo ir sutarčių skatinimo UNIDROIT Principuose

bei Europos sutarčių teisės principuose visos sutartys yra laikomos

konsensualinėmis ir jokie papildomi reikalavimai, įskaitant sutarties objekto

perdavimą, jų galiojimui netaikomi. Tai reiškia, kad nėra išskiriamos realinės

sutartys ir visos sutartys laikomos sudarytomis nuo susitarimo. Tačiau kai

kuriose Europos Valstybėse yra išlikęs sutarčių skirstymas į realines ir

konsensualines. Pavyzdţiui, Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge

dovanojimo, paskolos, pasaugos ir įkeitimo sutartys yra laikomos realinėmis

sutartimis (pranc. „contrat réel“), kurių įsigaliojimui yra būtinas turto

perdavimas. Lietuvos Civiliniame kodekse taip pat yra tęsiama tradicija išskirti

realinių sutarčių rūšį (paskolos, pasaugos, dovanojimo sutartys). Realinių

sutarčių kilmė yra siejama su Romėnų teise. Tačiau ţvelgiant į istoriją,

Romėniškoji taisyklė nuda pactio obligationem non parit (paprasta sutartis

nesukuria prievolės) iki 17 a. evoliucionavo į priešingą maksimą – ex nudo

pacto oritur actio (ieškinį galima reikšti iš paprastos sutarties), – dėl ko

stipuliatio formalumai ir neįvardintos realinės sutartys prarado savo prasmę434

.

434 ZIMMERMANN, Reinhard. Roman-Dutch Jurisprudence and Its Contribution to European Private

Law. Tulane Law Review. 1991-1992, vol. 66, p. 1689-1698.

205

Formalumų reikalavimai, įskaitant daikto perdavimą kaip sutarties buvimo

įrodymą, Romėnų teisėje buvo nustatyti siekiant uţtikrinti, kad šalys apgalvotų

savo veiksmus, ypač kai jos neatlygintinai perduoda ar atsisako savo turto435

.

Vieną iš tipinių realinių sutarčių Romėnų teisėje buvo mutuum, t.y.

sutartis, pagal kurią daiktų perdavimas skolininko nuosavybėn sukurdavo

skolininko pareigą grąţinti ne tuos pačius gautus daiktus, bet tokį patį kiekį

ekvivalentiškų daiktų (tos pačios rūšies ir kokybės). Tokios sutarties turinio

dalimi negalėjo būtų nei įsipareigojimas mokėti palūkanas, nei susitarimas dėl

konkretaus gautų pinigų ar daiktų grąţinimo termino. Nors tokia sutartis

visiškai atitiko poreikius šalių, kurių tarpusavo santykiai buvo grindţiami

kaimynystės ar draugystės ryšiais, komercinėje prakikoje neatlygintinai

skolinti pinigus ar daiktus paprastai nėra ekonominio intereso. Todėl buvo

ieškoma būdų, kaip uţ pinigų ar daiktų skolininką gauti atlyginimą, bei kaip

skolininkui uţsitikrinti, kad iš jo bus pareikalauta graţinti skolą ne anksčiau

kaip po konkretaus termino. Šie papildomi įsipareigojimai ir sąlygos buvo

nustatomi atliekant stipuliatio formalumus. Komercinių ir ypač finansinių

santykių plėtra ėmė kelti ir kitų komplikacijų. Pavyzdţiui, keblu buvo taikyti

reikalavimą, kad paskolos sutartis būtų sudaryta nuo daiktų ar pinigų

perdavimo momento, tais atvejais, kai skolininkas jau turėjo skolinamus

daiktus ar pinigus. Pagal mutuum esmę, tokiu atveju skolininkas turėtų grąţinti

daiktus kreditoriui vien tam, kad šis atliktų sutarties įsigaliojimu reikalingą

veiksmą – vėl perduotų daiktus ar pinigus skolininkui. Išeitimi buvo

interpretacija, jog daiktų ar pinigų „perdavimas“ jau yra įvykęs ansčiau, tačiau

toks aiškinimas buvo akivaizdus ţingsnis paskolų kaip konsensualinių sutarčių

link. Tais atvejais, kai kreditorius nurodo savo skolininkui sumokėti pinigus

trečiajam asmeniui, sutartis taip pat buvo laikoma sudaryta nepaisant to, kad

kreditorius trečiajam asmeniui pinigų neperduodavo. Nepaisant šių keblumų

Romėnų teisėje nubuvo atsisakyta daikto perdavimo reikalavimo tokio

pobūdţio sutartims sudaryti, nes reikalavimas susitarti dėl palūkanų atliekant

435 GORDLEY, išnaša 246, p. 6.

206

stipuliatio formalumus ir draudimas sudaryti sutartis dėl skolinimo ateityje

buvo pakankamai veiksminga priemonė sulaikyti šalis nuo beatodairiško

rizikingų kredito sutarčių sudarymo. Tačiau įsigalėjus principui pacta sunt

servanda, kuomet įsiparieogjimai mokėti palūkanas imti laikyti visiškai

galiojantys, Romėnų idėja dėl mutuum kaip realinės sutarties, sukuriančios

vienintelį įsipareigojima graţinti skolą, tapo ypač problematiška. Tačiau net 19

a. teisininkai uţuot apjungę visus sutarties elementus į konsensualinę sutartį,

toliau skatino realinių sutarčių rūšį kaip būtiną, nes manė, jog reikalavimas ką

nors grąţinti gali būti pareikštas tik jeigu graţintinas objektas iš tikrųjų buvo

perduotas. Toks poţiūris yra nesuderinamas su moderniaja teise, pagal kurią

bet koks įsipareigojimas ką nors įvykdyti, jeigu jis yra moralus ir teisėtas, gali

būti privalomos sutarties objektas. Antra, pernelyg sureikšminant skoliniko

pareigą graţinti gautą paskolą yra pamirštama, kad tokios pareigos sukūrimas

nėra pagrindinis sutarties tikslas, nes kitaip kreditorius tiesiog geriau apskritai

neskolintų daikto. Paskola duodama ne tam, kad būtų atgauta, o tam kad būtų

suteikta galimybė kitai šaliai pasinaudoti pinigais ir uţ tai gautas atlyginimas.

Moderniaja prasme paskola nelaikytina vienašale sutartimi, nes pareigos

atsiranda ne tik skolininkui. Kreditorius pagal paskolos sutartį įsipareigoja

leisti pasinaudoti savo pinigais ar daiktais skolininkui ir yra atsaingas jam uţ

nuosavybės teisės garantijos paţeidimą ar kokybės defektus (daiktų atveju)436

.

Daugelio valstybių, kuriose išliko realinių sutarčių rūšis,

mokslininkai abejoja tokiu aiškinimu ir kritikuoja realinių sutarčių

reikalingumą apskritai437

. Tradiciškai realinės sutartys yra vienašalės, nes tik

atsiradus sutarčiai tik viena šalis turi pareigą kitos šalies atţvilgiu (pavyzdţiui,

paskolos sutarties atveju nuo to momento kai paskola išmokama jos gavėjui,

šiam atsiranda pareiga grąţinti tokią pat sumą pinigų). Tačiau teoriniu poţiūriu

nekyla jokių keblumu, jeigu tokios sutartys laikomos sudarytomis nuo

susitarimo momento, nes tokiu atveju, pavyzdţiui, paskolos sutartis būtų

436 ZIMMERMANN, Reinhard. The Law of Obligations. Roman Foundations of the Civilian Tradition.

Cape Town, Wetton, Johanesburg: Juta & Co. Ltd., 1992, p. 153-165. 437

LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 141-142.

207

dvišalė sutartis, kur paskolos davėjas turėtų pareigą išmokėti paskolą, o

paskolos gavėjas turėtų pareigą grąţinti gautą paskolą438

. Dėl to šiais laikais

yra sunkiai suprantama, kodėl rašytinė dovanojimo arba paskolos sutartis,

pagal kurią įsipareigojama perduoti dovanojamą daiktą arba išmokėti paskolą,

negali būti laikoma sudaryta.

Realinių sutarčių vienas iš pagrindinių tikslų yra uţtikrinti, kad

perduodantis turtą asmuo apgalvotų savo veiksmus ir sudarytų tokias sutartis

tik turėdamas rimtų ir pateisinamų ketinimų ir kad būtų aiškūs tokios sutarties

sudarymo įrodymai. Tačiau daugeliui realinių sutarčių įstatymai nustato ir

papildomus formos reikalavimus, kurių paskirtis iš esmės yra ta pati. Tokiais

atvejais vertinant sutarčių sudarymą Lietuvos teismų praktikoje yra pasitaikę

paradoksalių sprendimų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d.

nutartyje439

, teismas vertindamas nekilnojamojo daikto dovanojimo sutarties

sudarymą nurodė, kad tokiai sutarčiai sudaryti nepakanka notarinės formos, bet

dar būtina, kad dovanotojas realiai perduotų dovanojamą turtą apdovanotojo

nuosavybėn. Tokia teismo išvada iš esmės reiškia, kad net notariškai patvirtinta

dovanojimo sutartis nėra laikoma sudaryta ir tuo pačiu nėra šalims privaloma,

nors iš esmės notaro patvirtinimas reiškia ne ką kitą, kad šalys sudaro teisėtą

sutartį ir kad jų valios pareiškimai yra pakankamai rimti.

Nors realinių sutarčių rūšis yra išskiriama Lietuvos sutarčių

teisėje, tačiau atsiţvelgiant į minėtus šių sutarčių rūšies tikslus, kai šioms

sutartims taikomi ir papildomi formos reikalavimai, vertinant sutarties

sudarymo momentą prioritetą reikėtų teikti būtent sutarties išraiškos formai.

Paţymėtina, kad Lietuvos civilinio kodekso 6.831 str. tiesiogiai numato, jog

nepaisant to, kad pasaugos sutartis paprastai yra realinė, šalys gali sudaryti ir

konsensualinę pasaugos sutartį, kuriai taikomas rašytinės formos

reikalavimas440

. Raštu išreikštas (o juo labiau notariškai patvirtintas)

438 NICHOLAS, išnaša 176, p. 40-42.

439 2004 m. sausio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-33/2004 J.

Gulbinovič v. G. Počkajeva. 440

2007 m. vasario 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-53/2007

UAB „IF draudimas“ v. UAB „Ketonas“, UAB „Simon Luowerse International Transport“.

208

susitarimas dėl dovanos perdavimo ateityje taip pat turėtų būti laikomas

sudaryta sutartimi. Tik vienintelė paskolos sutartis Civiliniame kodekse yra be

išlygų laikoma realine sutartimi. Kai paskolos sutartis sudaroma raštu, pagal

Civilinio kodekso 6.875 str. 1 d. sutartis iš principo pripaţįstama sudaryta,

tačiau suteikiama teisė ginčyti sutartį, jeigu paskola ar jos dalis neišmokama.

Tokio nuginčijimo pasekmės pagal šio straipsnio 3 d. yra pripaţinimas, kad

sutartis dėl neperduotos paskolos ar jos dalies pripaţįstama nesudaryta, t.y.

negali būti taikoma sutartinė atsakomybė uţ pareigos perduoti paskolą

neįvykdymą. Reikia paţymėti, kad Lietuvos sutarčių teisėje buvo mėginta

pripaţinti, jog paskolos sutartis gali būti konsensualinė. 1995 m. liepos 5 d.

įstatymu buvo pakeista tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 291 str.

2 d. nuostata numatant, kad paskolos sutartyje kreditorius gali įsipareigoti

perduoti daiktus ar pinigus ateityje. Toks pakeitimas buvo visiškai be pagrindo

kritikuojamas teisės moksle441

, teigiant, kad toks reguliavimas nesuderinamas

su kreditavimo verslus. Juk kreditorius pagal kreditavimo sutartį įsipareigoja

įšmokėti paskolą tik esant grieţtai apibrėţtoms sąlygoms. Tačiau kai visos

sąlygos įvykdomos, nėra jokių prieţasčių dėl ko skolininko visiškai teisėti ir

pagrįsti lūkesčiai turėtų būti ignoruojami teigiant, kad skolininkas neturi teisės

reikalauti, kad kreditorius įvykdytų savo pareigą išmokėti paskolą natūra.

Tenka tik apgailestauti, kad 1964 m. Civilinio kodekso 291 str. 2 d. nuostata

nebuvo išsaugota naujame Civiliniame kodekse. Kita vertus, realinės sutarties

rūšies poţymius įtvirtinančios normos yra neimperatyvios, todėl turėtų būti

pripaţįstamas šalių susitarimas, jeigu šalys susitartų, kad paskolos sutartis bus

laikoma sudaryta ne nuo paskolos sutarties perdavimo, o nuo paskolos sutarties

pasirašymo momento. Tokiu būdu būtų sumaţinamas realinių sutarčių instituto

daromas favor contractus principą ribojantis efektas.

441 DOMINAS, Gediminas. Tarptautinė bankų terminuotos paskolos sutartis ir jos implementavimas

Lietuvoje. Teisė. 1999, 33(3) tomas, p. 36.

209

6.2.2. Klaida

Klaidos institutas sutarčių teisėje yra vienas iš labiausiai

kontraversiškų. Šiame teisės institute persipina fundamentalios sutarčių teisės

teorijos – valios teorija ir pasitikėjimo teorija, -susiduria vertybiniai ir

moraliniai vertinimai, kuriais remiantis turėtų būti pasveriami priešingi šalių

interesai. Ţmogiškoji prigimtis neišvengiamai lemia klaidas, tačiau ar sutartį

sudaranti suklydusi šaliai turi būti leidţiama išvengti prisiimtų prievolių

vykdymo, ar yra teisinga neklydusiai šaliai palikti naudą, klydusios šalies

sąskaita, kokią reikšmę turi klaidos susiformavimo prieţastys (klydusios šalies

neatidumas, neklydusios šalies neveiklumas suţinojus, kad kita šalis klysta),

kam turėtų tekti arba kaip turėtų būti paskirstytos neigiamos suklydimo

pasekmės, ir į panašius klausimus nėra vienareikšmių atsakymų. Atsakymai į

šiuos klausimus skiriasi priklausomai nuo to, kam yra teikiami prioritetai –

sutartinių santykių stabilumui ar nukentėjusios (silpnesnės) šalies interesų

apsaugai; subjektyviai šalies valiai ar objektyviai jos išraiškai; maksimalaus

atidumo skatinimui ar ekonominiam efektyvumui ir pan.442

Bendrosios teisės tradicijų valstybėse suklydusi šalis labai retai

gali tikėtis, kad teisė atleis klaidas. Tik labai išimtiniais atvejais klaida gali būti

pagrindas sutarčiai pripaţinti negaliojančia. Paprastai taip yra tuomet, kai

sudarant sutartį šalys mano, jog sutarties objektas egzistuoja, tačiau jis yra

ţuvęs, prarastas arba neegzistuojantis, pavyzdţiui, kai parduodamas daiktas

sudarant sutartį ţūva, kai skyrybų sutartis sudaroma klaidingai manant, kad

sutarties šalys yra susituokę443

. Sutartis gali būti anuliuota tik jeigu klysta abi

šalys, o ne viena iš jų. Toks poţiūris paaiškinamas tuo, kad abiem šalims laisva

442 Galimų sprendimų klaidos institute variacijos puikiai iliustruojamos kiniškos vazos, kuri po

pardavimo pasirodo buvusi labai vertingas imperatoriaus Mingo laikų meno kūrinys, pavyzdţiu,

pateikiamu Zweigert, K., Kötz, H. veikale „Lyginamosios teisės įvadas“. Ţr. ZWEIGERT; KÖTZ,

išnaša 235, p. 346-347. Panašiai vertybių sandūrą atskleidţia savo straipsnyje „The Political Stakes in

“Merely Technical” Issues of Contract Law” ir Duncan, Kennedy. Ţr. DUNCAN, Kennedy. The

Political Stakes in “Merely Technical” Issues of Contract Law. European Review of Private Law,

2002, vol. 10, p. 7-11. Klaidos kontraversiškumo analizę puikiai papildo sociologiniais ir

psichologiniais aspektais M. A. Eisenberg studija – EISENBERG, Melvin A. Mistake in Contract Law.

California Law Review. 2003, vol. 91, p. 1573-1643. 443

ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 355.

210

valia sutikus sudaryti sutarti, vienai šaliai dėl jos padarytų klaidų neturėtų būti

leidţiama išvengti prisiimtų įsipareigojimų. Jeigu klydusi šalis galėtų

nevykdyti sutarties, tai pirmiausia paţeistų kitos šalies, kuri arba nieko

neţinojo apie suklydimą, arba nenori juo remtis, interesus, nes ji prarastų tą

naudą, dėl kurios buvo suderėta, vien dėl to, kad kita šalis teigia, jog ji

klaidingai suprato aplinkybes, susijusias su sutartimi ar ne taip įvertino

sutarties objektą. Taigi, bendroji teisė didesnį prioritetą teikia suderėtos

sutarties išsaugojimui ir kitos šalies interesų apsaugai, o ne klydusios šalies

gelbėjimui nuo neigiamų pasekmių444

. 20 a. pirmoje pusėje Anglijos teismų

praktika šalia klaidos dėl sutarties objekto egzistavimo ir klaidos dėl šalies

tapatybės Bell v. Lever Brothers Ltd. bylos precedento pagrindu ėmė pripaţinti

ir klaidas dėl sutarties objekto esminių savybių kaip pagrindą sutarčiai

anuliuoti. Solle v. Butcher byloje buvo pripaţinta galimybė remiantis

teisingumo teise (equity) pripaţinti negaliojančia sutartį, jeigu šalis klydo dėl

esminių sutarties sąlygų ir kita šalis ţinojo apie šią klaidą bei leido šaliai likti

suklaidintai, arba jeigu abi šalys klydo dėl esminių faktų ar savo teisių ir sutartį

anuliuoti prašanti šalis nėra pati kalta dėl klaidos. Tačiau ši teisingumo teisės

(equity) klaidos doktrina pastaraisiais metais vėlgi buvo atmesta byloje Great

Peace Shipping Ltd v. Tsavliris Salvage (International) Ltd445

ir šiuo metu

klaida yra sutarties negaliojimo pagrindas, kai sutarties taip kaip susitarta nėra

įmanoma įvykdyti dėl to, kad neegzistuoja sutarties objektas. Tačiau šalių

klaida dėl esminių sutarties objekto savybių taip pat tam tikrais atvejais gali

lemti neįmanomumą įvykdyti sutartį. Tokia klaida taip pat yra sutarties

negaliojimo pagrindas446

. Anglijos teisė pasiţymi tuo, kad neleidţia sutarties

nutraukti net tada, kai neklystanti šalis ţino apie klaidą ir nedaro nieko, kad

444 Cartwright, John. The Rise and Fall of Mistake in the English Law of Contract. In SEFTON-

GREEN, Ruth. Mistake Fraud and Duties to Inform in European Contract Law. Cambridge:

Cambridge University Press, 2005, p. 66-67. 445

Šioje byloje teismai atsisakė anuliuoti sutartį, kurią sudarant buvo suklysta dėl laivo „Greate Peace“

buvimo vietos. Laivą „Greate Peace“ ieškovas ketino panaudoti kito laivo gelbėjimo operacijai, tačiau

paaiškėjo, kad nuo gelbėtino laivo buvimo vietos ji buvo nutolęs ne 35 mylias, o 410 mylių. Todėl

ieškovas buvo priverstas samdyti kitą laivą, kad suspėtų į gelbėjimo operaciją. Great Peace Shipping

Ltd v. Tsavliris Salvage (International) Ltd.445

2002 EWCA Civ 1407, 2003 QB 679. 446

CARTWRIGHT, išnaša 444, p. 72-86.

211

atkreiptų klystančios šalies dėmesį į jos suklydimą. Tačiau šalia klaidos

(mistake) doktrinos Anglijos teisė yra išplėtojusi suklaidinimo

(misrepresentation) taisykles, kurios suteikia galimybę klystančiai šaliai

apsiginti, jeigu jos suklydimą sukėlė kitos šalies tyčia ar dėl neatsargumo

suteikta klaidinga informacija, reikšminga sutarčiai. Tokiais atvejais klystanti

šalis gali nutraukti sutarti ir reikalauti atlyginti nuostolius. Jeigu kita šalis nėra

kalta dėl klaidingos informacijos pateikimo (innocent misrepresentation),

suklaidinta šalis turi teisę nutraukti sutartį, tačiau jos nuostoliai

neatlyginami447

.

Civilinės teisės tradicijoje klaidos instituto pradţia siejama su

Romėnų teisininko Ulpiano tezėmis, jog pirkimo pardavimo sutarties šalių

klaida dėl dalyko tapatybės reiškia, kad nėra šalių sutikimo, kuris pirkimo

pardavimo sutarčiai sudaryti yra būtinas. Jeigu šalys klysta ne dėl perkamo

daikto tapatybės, bet dėl esmės (lot. substantia), pirkimo pardavimo sutarties

taip pat nėra448

. Šios mintys buvo transformuotos į Prancūzijos civilinį

kodeksą, kurio 1109 str. įtvirtina klaidą dėl sutarties dalyko esmės kaip

pagrindą sutarties negaliojimui, į Vokietijos civilinio kodekso 119 str., kuris

numato, kad klaida yra esminė, jeigu klystama dėl daikto savybių, kurios versle

yra pripaţįstamos esminėmis, į Italijos civilinį kodeksą, kurio 1428 str. numato

esminę klaidą kaip pagrindą pripaţinti sutartį negaliojančia. Taigi, daugelio

civilinės teisės valstybių įstatymai esminį suklydimą pripaţįsta pagrindu

anuliuoti sutartį. Įdomi išimtis yra Olandijos civilinis kodeksas, pagal kurio

6:228 str. nebūtinai dėl sutarties dalyko ar kitos su sutartimi susijusios

aplinkybės esmės padaryta klaida yra pagrindas anuliuoti sutartį, o pagrindinis

kriterijus sprendţiant dėl sutarties negaliojimo yra šalies klaidinantis elgesys

arba šalies ţinojimas apie tai, kad kita šalis klysta. Tačiau realiose situacijose

„esminis“ klaidos pobūdis vis dėlto daţnai nesuteikia aiškumo, kada klaida

turėtų būti pagrindas anuliuoti sutarti ir apginti suklydusią šalį. Tai puikiai

iliustruoja jurisprudencijos prof. James Gordley savo studijoje „Mistake in

447 ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, 354-355.

448 Ulpianus Dig. 18.1.9., Dig. 18.1.9.2.

212

Contract Formation“449

analizuodamas tiek „esminio“ klaidos pobūdţio

interpretavimo teorijas, tiek ir alternatyvias doktrinas, apibrėţiančias, kada

klaida turėtų būti pagrindas teisinei klydusios šalies gynybai. Jo teigimu,

mėginimas paaiškinti esminį klaidos pobūdį objektyviai, t.y. per sutarties

objekto esmines savybes susiduria su tuo, kad taip ir lieka neaišku, kodėl tam

tikros savybės tampa esminėmis. Vertinant sutarties dalyko savybes pagal tai,

kiek jos yra svarbios sutarties šaliai (subjektyvioji teorija) susiduriama su

begale galimų argumentų, kuriuos šalis paprastai visada gali nurodyti siekdama

pagrįsti, kad tam tikra dalyko savybė jai turėjo esminę reikšmę, ir jei būtų

ţinojusi tikrąją padėtį, ji nebūtų sudariusi sutarties. Švelninant tokio aiškinimo

teikiamas oportunizmo galimybes imta reikalauti, kad apie klaidą ţinotų ir kita

sutarties šalis (abipusė klaida, angl. mutual mistake), tačiau kita vertus, kitos

šalies ţinojimas apie klaidą taip pat savaime nebūtinai reiškia, kad pati klaida

yra tiek reikšminga, kad pateisintų sutarties anuliavimą. Šios doktrinos

laikomasi daugelyje civilinės teisės tradicijų valstybių, tačiau, pavyzdţiui,

Graikijoje, Portugalijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, taip pat

Vokietijos teismų praktikoje nėra reikalaujama, kad neklydusi šalis būtų

ţinojusi apie kitos šalies suklydimą450

. Subjektyviosios teorijos reikšmė maţėja

ir dėl to, kad ji yra pagrįsta su jau sutarčių teisėje nebevyraujančia valios

teorija, kuri sutarties privalomumą pirmiausia sieja su tikrąją šalių valia ir

prioritetą teikia šalių subjektyviems ketinimams ir jų sutikimo įsipareigoti

apsaugojimui451

. Kita doktrina, kuri buvo sukurta kaip atsvara subjektyviajai

teorijai buvo Vokietijoje Savigny suformuluotas šalies valios ir jos išraiškos

sutapimo testas. Pagal šią doktriną vidiniai šalies motyvai ir tikslai nėra

svarbūs, tačiau yra svarbus galutinis šalies valinis sprendimas dėl sutarties

sudarymo. Jeigu ši vidinė valia nesutampa su valios išreiškimu, tokia išraiškos

klaida turi būti pakankama sutarčiai anuliuoti. Daugelyje Europos valstybių

449 GORDLEY, James. Mistake in Contract Formation. American Journal of Comparative Law. 2004,

vol. 52, p. 433-442. 450

LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 237-238. 451

SEFTON-GREEN, Ruth. Mistake Fraud and Duties to Inform in European Contract Law.

Cambridge: Cambridge University Press, 2005, p. 384.

213

vyrauja poţiūris, jog klaida dėl motyvų nėra teisiškai reikšminga, t.y. šalies

vidiniai motyvai nėra pagrindas sutarčiai paneigti. Tačiau Olandijoje,

Skandinavijos šalyse tokio grieţto ribojimo nėra. Netgi Vokietijoje, kur vidinių

motyvų reikšmė doktrinoje yra bene labiausiai ribojama, civilinio kodekso 119

str. 2 d. formuluotė, pagal kurią teisiškai reikšminga yra klaida dėl tų savybių,

kurios versle yra laikomos esminėmis, aiškinama kaip išimtis, kuri pripaţįsta

galima ir klaidą dėl motyvų452

. Kita moderni teorija mėginanti pagrįsti, kada

klaida gali būti pagrindas sutarčiai anuliuoti yra rizikos paskirstymo teorija.

Pagal ją, riziką privalo prisiimti klydusi šalis, kuri yra atsakinga uţ savo

veiksmus net jei dėl klaidos nėra jos kaltės (nebent, ţinoma, suklysta dėl kitos

šalies suteiktos klaidingos informacijos ar kita šalis ţino apie sulydimą).

Tačiau paprastai teisė riziką paskirsto pagal šalių kaltę (deliktinė atsakomybė)

arba pagal ypatingai didelę riziką (atsakomybė be kaltės), todėl įprastos rizikos

teisinė reikšmė yra abejotina. Tačiau Olandijos, Prancūzijos, Vokietijos,

Danijos teisėje klaida nėra pagrindas anuliuoti sutartį, jei klydusi šalis aiškiai

prisiėmė riziką dėl to, kad aplinkybės gali pasirodyti visai kitokios, nei kad

šalis manė sudarydama sutartį453

.

Tokia teorijų įvairovė rodo, kad nei viena jų nėra tobula, ir

pasiduoda kritikai. Kita vertus ši įvairovė lemia ir gana skirtingą teisinį

reguliavimą atskirose valstybėse. Grįţtant prie šio skyriaus pradţioje nurodytų

kriterijų, pagal kuriuos galima vertinti klaidos instituto ginamų vertybių skalę,

galima pastebėti, kad yra valstybių, kur ginami klydusios šalies interesai netgi

neatsiţvelgiant į neklydusios šalies interesus (Prancūzija). Vokietijoje taip pat

teisinė apsauga teikiama klydusiai šaliai, tačiau ji gali būti įpareigota

kompensuoti neklydusios šalies negatyviuosius nuostolius, patirtus dėl to kad

buvo pasikliauta sudaryta sutartimi. Kitose valstybėse įvertinami neklydusios

šalies interesai ir jiems teikiamas prioritetas. Pavyzdţiui, Austrijoje, jeigu

neklydusi šalis pasikliaudama sudaryta sutartimi patyrė nuostolių ir ji neįtakojo

ir neţinojo apie kitos šalies suklydimą, tai sutartis negali būti pripaţinta

452 GORDLEY, išnaša 449, p. 438-439.


214

negaliojančia dėl klaidos. Gana ekstremalaus poţiūrio laikomasi Anglijoje,

kur, kaip minėta, prioritetas teikiamas rinkos efektyvumui ir sutarčių

išsaugojimui, o ne klydusios šalies interesams454

. Dėl šių skirtumų yra

sudėtinga ieškoti vieningo klaidos teisinio reguliavimo ir nenuostabu, kad ir

klaidos institutą vienodinančiuose instrumentuose galima pastebėti gana

ryškius skirtumus.

Vienodinančios klaidos taisyklės yra formuluojamos UNIDROIT

Principų 3.5 str. Atsiribojant nuo jau aptartų klaidos poţymių, kurie įvairiose

valstybėse skirtingai apibrėţia klaidą, kaip sudarančią pagrindą anuliuoti

sutartį, UNIDROIT Principuose koncentruojamasi į klaidos svarbumą (angl.

serious mistake). Tokiu būdu diskusija dėl to, ką reikėtų laikyti esminėmis

parduodamo daikto savybėmis (ar tam tikras prigimtines daikto savybes, ar tas

savybes, kurios yra lemiamai reikšmingos sutarties šaliai ir pan.), arba kokia

klaida dėl sutarties yra esminė, atmetama. Taip pat yra išvengiama

subjektyviosios ir objektyviosios teorijų sandūros, nustatant mišrų testą klaidos

svarbumui įvertinti. Klaida gali būti laikoma pakankamai svarbia tik tada, kai

protingas asmuo analogiškoje situacijoje kaip ir suklydusi šalis būtų sudariusi

sutartį iš esmės kitomis sąlygomis arba būtų iš vis nesudariusi sutarties455

. Gali

atrodyti, kad šis testas neišvengiamai verčia subjektyviai vertinti klydusią šalį,

nes mėginant suprasti klydusios šalies padėti reikšmingomis gali būti visos su

šia šalimi susijusios aplinkybės, įskaitant ir jos subjektyviuosius poreikius,

motyvus, tikslus. Tačiau „protingo asmens“ pastatymas į klydusios šalies

padėtį leidţia paţvelgti į suklydimo situaciją objektyviai. Tokiu būdu klaidos

svarba gali būti vertinama analizuojant, ar iš sutarties gautinas įvykdymas dėl

padarytos klaidos tampa netinkamas tik pačiai klydusiai šaliai, ar apskritai

visoms analogiškoms šalims. Pavyzdţiui, tik vienai dienai nuomojamas butas

tam, kad galima būtų pamatyti karūnavimo procesiją, tampa netinkamas ne tik

sutartį sudariusiai šaliai bet ir kiekvienai analogiškos sutarties šaliai, jeigu

procesija yra atšaukiama. Tuo tarpu butas yra iš esmės tinkamas gyventi bet

454 SEFTON-GREEN, išnaša 451, p. 381-382.


215

kuriai analogiškai šaliai, nepaisant to, kad konkretus buto pirkėjas, būdamas

darbuotoju, pirko butą tam, kad gyventų jame išėjęs į pensiją, tačiau mirė prieš

sulaukdamas pensijinio amţiaus. Gali būti atvejų, kai sutartimi suderėtas

įvykdymas tinka vienai šaliai, tačiau netinka kitai. Tokiais atvejais yra siūloma

pasitelkti kitus vertinimo kriterijus sprendţiant dėl klaidos reikšmingumo.

Jeigu dėl padarytos klaidos įgyjamas įvykdymas iš esmės būtų tinkamas kitoms

šalims, tačiau konkrečiai šaliai šis įvykdymas pagal sudarytą sutartį suţinojus

tikrąsias aplinkybes yra arba per brangus (pavyzdţiui, parduota vaza pasirodo

esanti unikalus meno kūrinys), arba per menkos vertės (pavyzdţiui, išaiškėja,

kad parduotas paveikslas yra ne originalas, o kopija), suklydimas turėtų būti

laikomas pakankamai svarbiu, leidţiančiu anuliuoti sutartį. Priešingu atveju,

palikus sutartį galioti arba viena šalis turėtų priimti įvykdymą, kuris jai

nereikalingas, arba kita šalis sumokėtų kainą, kuri yra pernelyg didelė arba

pernelyg maţa456

.

Klaida dėl sandorio vertės, klaidingi šalies lūkesčiai ar motyvacija

paprastai nėra reikšmingi, tačiau galimi išimtiniai atvejai, kai tokios klaidos

gali būti pagrindas sutarties anuliavimui. Tokias klaidas puikiai iliustruoja

prof. Gordley jau minėtame jo veikale „Mistake in Contract Formation“. Jo

teigimu, sutarčių teisės pagrindinė paskirtis yra uţtikrinti, kad šalys sutarčių

pagrindu galėtų gauti (įgyti) tai, kas joms yra reikalinga. Jeigu nėra kainų

kaitos rizikos ir gautinas įvykdymas nėra unikalus, tuomet nėra prieţasčių,

kodėl turėtų būti klydusi šalis verčiama priimti pagal sutartį tai, kas jai

pasirodo nereikalinga. Jeigu tokiais atvejais sutarčių teisė verstų suklydusią šalį

įvykdyti sutartį, iš esmės neklydusioms šalims būtų pripaţįstama teisė į

pozityviuosius nuostolius siekiant, kad „klientai [...] mokėtų uţ tai, ko jiems

nereikia“.457

Klaidos svarbumas ir rimtumas nėra savaime pakankamas

pagrindas anuliuoti sutartį. Kitaip tariant, UNIDROIT Principuose suklydusiai

šaliai gynyba nėra automatiškai suteikiama, o atsiţvelgiama į kitos šalies

456 GORDLEY, išnaša 449, p. 442-449.

457 GORDLEY, išnaša 449, p. 465.

216

interesus ir ieškoma abiejų šalių interesų balanso458

. Sutarties anuliavimas yra

galimas tik tada, kai šalis padarė tą pačią klaidą, kai neklydusi šalis arba pati

įtakojo suklydimą, arba ji ţinojo apie tai, kad kita šalis klysta, ir tai, kad ji

neinformavo kitos šalies apie klaidą, prieštarauja sąţiningo verslo standartams.

Šiais atvejais neklydusios šalies interesų apsauga dėl jos nesąţiningo elgesio

nebūtų pateisinama ir sutarties anuliavimas būtų visiškai priimtinas. Tačiau

galima pagristai abejoti, kokį vienodinantį efektą turi nuostata, jog ţinojimas

apie padarytą klaidą yra nepateisinamas tada, kai yra nesąţininga neinformuoti

klystančios šalies apie padarytą klaidą. Tokios nuostatos taikymas nepanaikina

poţiūrio skirtumų tarp Anglijos teisės ir kontinentinės Europos teisės, nes, kaip

jau minėta, Anglijoje tai, kad šalis ţinojo apie kitos šalies padarytą klaidą

nesudaro pagrindo anuliuoti sutartį dėl klaidos, tuo tarpu daugelyje

kontinentinės Europos valstybių šalies ţinojimas apie padarytą klaidą net nėra

būtinas tam, kad sutartis galėtų būti anuliuota dėl klaidos. Tokiu būdu net ir

suvienodinta taisyklė, kuri pagrįsta vertinamaisiais sąţiningumo kriterijais, dėl

poţiūrio skirtumų greičiausiai būtų skirtingai taikoma459

. Kita vertus,

papildomi ribojimai, nustatyti UNIDROIT Principuose, kurie uţkerta kelią

anuliuoti sutartį dėl klaidos yra esminės šio teisės instituto naujovės, dėl kurių

nurodyta abejotino vienodinančio efekto problema yra ţymiai maţesnė nei gali

atrodyti. Šie papildomi ribojimai aptariami toliau.

UNIDROIT Principų 3.5 str. 1 d. (b) p. numato galimybę anuliuoti

sutartį ir tuo atveju, kai neklydusi šalis neţinojo apie tai, kad kita šalis suklydo,

tačiau su sąlyga jog neklydusi šalis pasikliaudama sudaryta sutartimi dar

nepradėjo atitinkamai veikti. Toks poţiūris atrodytų neapsaugo neklydusios

šalies pasitikėjimo sudaryta sutartimi nepaisant to, kad ji buvo visiškai

sąţininga, t.y. nei suklaidino kitą šalį, nei ţinojo apie klaidą, nei turėjo ją

pastebėti. Todėl daţnai ši nuostata yra kritikuojama460

. Šiuo aspektu

458 DROBNIG, Ulrich. Substantive Validity. The American Journal of Comparative Law. 1992, vol.

40, p. 639. 459

SEFTON-GREEN, išnaša 451, p. 386. 460

KRAMER, Ernst A. Contractual Validity According to the UNIDROIT Principles. European

Journal of Law Reform. 1999, vol. 1, p. 278-279.

217

UNIDROIT Principai ir Europos sutarčių teisės principai iš esmės skiriasi, nes

Europos sutarčių teisės principų 4:103 str. nesuteikia teisės suklydusiai šaliai

anuliuoti sutarties vien dėl to, kad kita šalis dar nepasikliovė sudaryta sutartimi

atitinkamai veikdama461

. Tačiau šiuo atveju tokią UNIDROIT Principų taisyklę

galima pateisinti tuo, kad yra renkamasi maţesnė iš dviejų blogybių, t.y. ar

suklydusiai šaliai uţkrauti galimų nuostolių dėl klaidos naštą, ar neklydusiai

šaliai nesuteikti galimos naudos iš sudarytos sutarties. Šis pasirinkimas yra

pagrįstas paţintinės psichologijos išvadomis apie nuostolių vengimą, t.y.

ţmogus paprastai ţymiai labiau neigiamai vertina praradimą to, ką turi,

palyginti su neįgijimu to, ko dar neturi462

. Be to, kaip jau minėta, neklydusios

šalies ţinojimas ar neţinojimas apie klaidą savaime negali lemti galimybės

nutraukti sutartį463

. Ši taisyklė yra taip pat susijusi su kitos sutarties šalies

pareiga suteikti informaciją, reikšmingą sutarčiai. Klausimas dėl to, ar sutarties

šalis privalo atskleisti kitai sutarties šaliai sutarčiai sudaryti reikšmingą

informaciją, ar pačioms šalims tenka pareiga domėtis jiems rūpima

informacija, UNIDROIT Principuose nėra išspręstas. Atrodytų, kad dėl toliau

aptariamos išimties, pagal kurią šalis negali anuliuoti sutarties, jeigu suklydo

dėl savo didelio neatsargumo, prioritetas teikiamas šalies pareigai domėtis

sutarčiai reikšminga informacija. Tačiau galima pastebėti, jog tik didelis

neatsargumas, o ne švelnesnės neatsargumo formos, sudaro išimtį. Kita vertus,

aptariama formuluotė, apimanti sąţiningumo standartų taikymą vertinant, ar

buvo leistina „palikti klystančią šalį klaidoje“ (angl. „... leave the mistaken

party in error“)464

, leidţia įvertinti būtent tai, ar neklydusi šalis privalėjo kitai

šaliai sąţiningai suteikti informaciją, kad būtų išvengta suklydimo. Kitaip

tariant, nors UNIDROIT tiesiogiai neįtvirtina kontraversiškai vertinamos šalių

pareigos informuoti (angl. duty to inform, duty to disclose), lanksčios Principų

formuluotės leidţia šią pareigą įţvelgti konkrečiose situacijose. Ţinoma,


462 EISENBERG, Melvin A. Mistake in Contract Law. California Law Review, 2003, vol. 91, p. 1585-

1586. 463

GORDLEY, išnaša 449, p. 436-437. 464


218

pagrindinis trūkumas šiuo atveju yra teisinio aiškumo nebuvimas dėl to, kokia

yra šios pareigos apimtis. Paţymėtina, kad nepaisant doktrininių nesutarimų

dėl šios pareigos buvimo bendrojoje teisėje, tyrimai rodo, kad pareiga

informuoti yra pripaţįstama bene visose valstybėse, nors ji yra ribojama tam

tikro statuso šalių atţvilgiu (vartotojo, draudiko, garanto) ar specialaus šalių

santykių pobūdţio (maksimalaus pasitikėjimo santykiai). Ganėtinai sunku yra

apibrėţti pareigos informuoti turinį ir ribas, tačiau efektyvumo poţiūriu

(siekiant sutarties kaštų optimizavimo) ta šalis, kuri disponuoja informacija

apie save ir prieiga prie kurios kitai šaliai yra sudėtinga, turėtų suteikti šią

reikšmingą sutarčiai informaciją kitai šaliai (pavyzdţiui, pardavėjas apie

parduodamo objekto būklę, draudėjas apie savo sveikatos būklę)465

.

Iš esmės suklydusiai šaliai nėra suteikiama galimybė anuliuoti

sutartį, jeigu ji sulydo dėl savo pačios didelio neatsargumo. Taip pat

suklydimas negali būti prieţastis anuliuoti sutartį, kai klaida susijusi su

tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių suklydimo riziką buvo prisiėmusi suklydusi

šalis arba atsiţvelgiant į konkrečias aplinkybes būtent tai šaliai tenka rizika

suklysti (UNIDROIT Principų 3.5 str. 2 d.). Paprastai svarstant, ar suklydusi

šalis elgėsi pakankamai atsargiai yra svarbu, ar ši šalis turėjo galimybę būti

atidesnė ir nuodugniau patikrinti faktus, susijusius su sutarties sudarymu. Tai,

ţinoma, priklauso nuo kiekvienos faktinės situacijos, tačiau pernelyg grieţtas

poţiūris į šalies rūpestingumą gali turėti neigiamų pasekmių, nes tokiu būdu

šalys būtų skatinamos kelis kartus tikrinti su sudaroma sutartimi susijusias

aplinkybes, kas ne visada gali būti ekonomiškai pateisinama466

. Pavyzdţiui,

jeigu pasiūlymą didelės apimties statybos darbams teikianti šalis visais atvejais

būtų laikoma atsakinga uţ pasiūlyme padarytas skaičiavimo klaidas, tuomet

ekonominis efektas sutartiniams santykiams būtų neigiamas, nes šalys būtų

verčiamos dėti dideles ir nemaţai kainuojančias pastangas tam, kad kelis kartus

patikrintų ruošiamą konkursui dokumentaciją ir skaičiavimus siekiant išvengti

klaidos, o tam skirtos išlaidos galėtų padaryti dalyvavimą konkurse


466 EISENBERG, išnaša 462, p. 1578-1579.

219

ekonomiškai nenaudingą. Todėl vertinant suklydusios šalies kaltę turi būti

ieškoma balanso tarp maksimaliai įmanomo atidumo ir tokio vertinimo

pasekmių teisinio reguliavimo efektyvumo poţiūriu. Pats klaidos pobūdis

vertinimui taip pat turi didelės reikšmės. Vertinamosios klaidos, susijusios su

asmeniniais šalies lūkesčiais, prioritetais, prognozėmis bei individualiais

vertinimais, neturėtų būti toleruojamos, tuo tarpu mechaninės klaidos, kurių

visiškai išvengti nėra įmanoma dėl ţmogaus mąstysenos prigimties, turėtų būti

atlaidţiau vertinamos kaltės poţiūriu467

.

Jau buvo minėta (ţr. 5.3.2 skyrių „Prioritetas galiojimui“), kad

UNIDROIT Principuose įtvirtinant favor contractus prioritetus yra ţymiai

apribojama galimybė anuliuoti sutartį dėl klaidos. Pagal UNIDROIT Principų

3.6 str., jeigu šalis esant padarytai klaidai gali pasinaudoti gynybos būdais dėl

sutarties neįvykdymo, ji negali anuliuoti sutarties. Tokia nuostata sumaţina

klaidos, kaip sutarties anuliavimo pagrindo reikšmę. Daţniausiai atvejai,

kuomet šalis turi galimybę naudotis teisių gynimo būdais dėl sutarties

neįvykdymo ir dėl klaidos yra klaidingos informacijos pateikimas sudarant

sutartį. Paprastai tai yra pardavėjo garantijos dėl parduodamo daikto kokybės,

savybių ir pan. Reikia pabrėţti, kad pagal UNIDROIT Principų 3.7 str. esant

galimybei panaudoti abu teisių gynimo būdus, šalis neturi teisės pasirinkti, o

visada privalo naudotis tik dėl sutarties neįvykdymo galimais teisių gynimo

būdais. Šiuo aspektu UNIDROIT Principai skiriasi nuo panašios Europos

sutarčių teisės principų nuostatos, kuri leidţia šaliai pasirinkti, kurį iš gynybos

būdų naudoti. Kitas apribojimas anuliuoti sutartį nepaisant to, kad buvo

padaryta pakankamai svarbi klaida, yra draudimas anuliuoti sutartį, jeigu

sutarties šalis pasiūlo klydusiai šaliai tokį įvykdymą, kuris atitinka jos

klaidingą sutarties turinio supratimą (UNIDROIT Principų 3.13 str.).

Lietuvos Civilinio kodekso 1.90 str. įtvirtina visas esmines

UNIDROIT Principų suformuluotas klaidos instituto nuostatas. Tik iš esmės

suklydus sutartis gali būti pripaţinta negaliojančia. Suklydimas yra esminis,

467 EISENBERG, išnaša 462, p. 1581-1587.

220

jeigu klystama dėl sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų, dėl kitos

šalies teisinio statuso ar kitokių aplinkybių. Toks galimų klaidų sąrašas iš

esmės yra pavyzdinis, nes apima bet kokias aplinkybes, susijusias su sutartimi.

Pagrindinis kriterijus klaidos rimtumui įvertinti yra toks pat, kaip ir

UNIDROIT Principuose – klaida yra esminė, jeigu analogiškoje situacijoje

protingas ţmogus ţinodamas tikrąją padėtį nebūtų sudaręs sutarties, arba būtų

ją sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis. Suklydimas pripaţįstamas pagrindu

sutartį pripaţinti negaliojančia, jeigu klydo abi šalys arba vieną šalį suklaidino

kita šalis, arba viena šalis ţinojo, kad kita klysta, o reikalavimas, kad suklydusi

šalis įvykdytų sutartį, prieštarautų sąţiningumo, teisingumo ar protingumo

principams. Taigi iš esmės yra taikomas tas pats UNIDROIT Principų

reikalavimas, kad kita šalis bent jau ţinotų apie pirmosios padarytą klaidą.

Priešingu atveju, kai neklydusi šalis neţino apie kitos šalies suklydimą,

sąţiningos šalies interesų apsaugai yra teikiamas prioritetas ir suklydusi šalis

negali reikalauti pripaţinti sutartį negaliojančia. Taip pat sutarties pripaţinimas

negaliojančia dėl suklydimo yra negalimas, jeigu šalis suklydo dėl savo didelio

neatsargumo arba kai tai šaliai tenka rizika suklysti.

Nurodytini ir kai kurie skirtumai tarp Lietuvos Civiliniame

kodekse suformuluotų klaidos taisyklių ir UNIDROIT Principų. Šie skirtumai

kai kuriais aspektais yra pakankamai esminiai. Pirmiausia, galima pastebėti,

kad Lietuvos Civilinio kodekso 1.90 str. 2 d. klaida apibrėţiama kaip klaidinga

prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu.

Šiuo atveju kyla abejonių dėl to, ar klaida dėl teisės normų yra pripaţįstama

pagrindu pripaţinti sutartį negaliojančia. Abejones stiprina tai, kad

pirmuosiuose civilinio kodekso projektuose klaida dėl teisės buvo tiesiogiai

numatyta kaip viena iš klaidos rūšių468

. UNIDROIT Principuose numatyta

klaida dėl teisės, kaip pagrindas sutarčiai anuliuoti, yra grindţiama tuo, kad

šiuolaikinės teisės sistemos dėl besiplečiančio teisinio reguliavimo nuolat

468 Lietuvos Respublikos civilinio kodekso projektas. Valstybės ţinios, 1996-11-11, Nr. 108

[interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. rugsėjo 11 d.] Prieiga per internetą:

<http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=31854&p_query=&p_tr2=>.

221

sudėtingėją, o atsiţvelgiant į tai, kad UNIDROIT Principai yra pirmiausia skirti

tarptautiniams sutartiniams santykiams būtų neprotinga preziumuoti, kad

sutarties šalis turi tiksliai ţinoti kitos šalies valstybės teisės turinį. Daugumoje

Europos valstybių klaida sudaro pagrindą sutarties negaliojimui nepaisant to,

kad suklysta ne dėl faktų, o dėl teisės469

. Ţvelgiant į Lietuvos teisę, matyt

pagrindinė kliūtis pripaţinti šalies suklydimą dėl teisės, kaip pagrindą sutarčiai

pripaţinti negaliojančia, yra Civilinio kodekso 1.6 str. nuostata, jog įstatymų

neţinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidţia nuo juose numatytų

sankcijų taikymo ir nepateisina įstatymų reikalavimų nevykdymo ar netinkamo

vykdymo. Tačiau šios normos negalima absoliutinti, nes, kaip pabrėţiama šio

Civilinio kodekso straipsnio komentare, tokie teisiniai įstatymų neţinojimo

padariniai įpareigoja valstybę uţtikrinti, kad visuomenei būtų sudarytos

sąlygos suţinoti įstatymų turinį ar gauti dėl to konsultacijas470

. Sudėtingėjant

teisiniam reguliavimui tai uţtikrinti yra vis sunkiau, todėl reikalauti absoliutaus

teisės ţinojimo nebūtų pagrįsta. Kita prieţastis, kuri neleidţia absoliutinti šios

taisyklės yra tai, kad daţnai teisės ir fakto klausimai yra tarpusavyje susiję ir

juos atskirti sunkiai įmanoma. Tai leidţia daryti išvadą, kad klaida dėl teisės

taip pat turėtų būti pripaţįstama kaip klaidos rūšis nepaisant to, kad tiesiogiai ji

nėra įtvirtinta Civilinio kodekso 1.90 str. Tokiam poţiūriui neprieštaraujama ir

teismų praktikoje. Byloje J. T. ir V. T. v. „Vilvatėja“ paviljono pirkimo –

pardavimo sutartis pirmosios instancijos teismo buvo pripaţinta negaliojančia,

nes pirkėjas buvo suklaidintas dėl paviljono teisinio statuso, t.y. pirkėjai manė,

kad šis daiktas bus pripaţįstamas nekilnojamuoju daiktu, nors iš tiesų tai buvo

laikinas kilnojamas statinys. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas

bylą kasacine tvarka nustatė ţemesnių instancijų teismų padarytų teisės

paţeidimų, tačiau grąţindamas bylą nagrinėti iš naujo nenurodė teismams

įvertinti, ar padaryta klaida yra dėl fakto ar dėl teisės, ir pagal tai spręsti

sutarties pripaţinimo negaliojančia klausimą471

.



471 2007 m. liepos 5 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-306/2007 J.

T. ir V. T. v. „Vilvatėja“.

222

Kitas reikšmingas skirtumas tarp UNIDROIT Principų ir Lietuvos

Civilinio kodekso yra tai, kad sutarties pripaţinti negaliojančia nėra leidţiama

dėl klaidos, jeigu antroji šalis nėra kalta dėl suklydimo ir neţino apie

suklydimą, tačiau dar nėra atlikusi jokių veiksmų pasikliaudama sudaryta

sutartimi, kurie pakeistu jos turtinę padėtį. Jau buvo minėta, kad šis aspektas

prieštaringai vertinamas ne tik skirtingose valstybėse bet ir skirtingose sutarčių

teisės vienodinimo iniciatyvose, nes Europos sutarčių teisės principai tokios

galimybės anuliuoti sutartį nenumato. Tačiau dėl ekonomikos ir psichologijos

mokslo pateikiamų argumentų tokia galimybė vis dėlto būtų pakankamai

pagrįsta. Kita vertus Lietuvos Civilinio kodekso 1.90 str. formuluotės

nesuteikia pagrindo tokiai interpretacijai, pagal kurią būtų leidţiamas sutarties

pripaţinimas negaliojančia net jeigu kita sutarties šalis neţinojo apie

suklydimą ir niekaip jo neįtakojo.

Lietuvos Civiliniame kodekse nebuvo įtrauktos kai kurios

UNIDROIT Principų klaidos instituto nuostatos, tad gali kilti klausimas dėl to,

ar šios nuostatos laikytinos Lietuvos sutarčių teisės dalimi. Pirmiausia tai

UNIDROIT Principų 3.13 str., kuris draudţia anuliuoti sutartį dėl klaidos, jeigu

kita šalis sutinka sutartį įvykdyti arba priimti įvykdymą taip, kaip klydusioji

šalis suprato sutarties turinį. Nors atitinkamos formuluotės Civiliniame

kodekse nėra, tačiau komentuojant 1.90 str. remiantis UNIDROIT Principų

3.13 str. yra teigiama, kad sutartis nepripaţintina negaliojančia, jeigu kita

sutarties šalis pareiškia sutinkanti įvykdyti sutartį taip, kaip suprato suklydusi

šalis472

. Analizuojant tokį aiškinimą reikėtų atsiţvelgti į tai, kad Lietuvos

civiliniame kodekse inkorporuojant daugelį UNIDROIT Principų nuostatų

buvo perimtos ir pamatinės UNIDROIT Principų idėjos, tarp kurių pirmiausia

paminėtinas favor contractus principas. Remiantis šiuo principu Civilinio

kodekso 1.90 str. aiškinimas teikiant prioritetą sutarties išsaugojimui, o ne

negaliojimui, yra visiškai pagrįstas. Be to, 1.90 str. 7 d. formuluotė yra platesnė

negu UNIDROIT Principų 3.7 str. numatytas ribojimas remtis sutarties

472 MIKELĖNAS; Vileita; TAMINSKAS, išnaša 255, p. 200.

223

negaliojimu, kai šalis gali taikyti teisių gynimo būdus dėl sutarties

neįvykdymo. Todėl Civilinio kodekso 1.90 straipsnio 7 dalis sudaro sąlygas

platesnei, į sutarties išsaugojimą orientuotai interpretacijai.

Civilinio kodekso 1.90 str. 3 d. įtvirtintos nuostatos dėl nuostolių

atlyginimo irgi skiriasi nuo UNIDROIT Principų. Pagal UNIDROIT Principų

3.18 str. šaliai, kuri ţinojo apie sutarties negaliojimo pagrindą (kitos šalies

suklydimą) yra nustatoma pareiga atlyginti kitos šalies nuostolius nepaisant to,

ar kita šalis įgyvendino savo teisę anuliuoti sutartį, ar ne. Tuo tarpu civilinio

kodekso 1.90 str. 3 d. teisė į nuostolių atlyginimą suteikiama tik jeigu sutartis

pripaţįstama negaliojančia. Tais atvejais, kai teisė reikalauti pripaţinti sutartį

negaliojančia nėra įgyvendinama, šalies, ţinojusios apie kitos šalies suklydimą,

atsakomybę galima būtų grįsti bendrosiomis civilinės atsakomybės taisyklėmis,

tačiau tokiu atveju kyla atsakomybės apimties problema. Pagal UNIDROIT

Principų 3.18 str. tokiais atvejais atsakomybė yra ribojama negatyviais

nuostoliais, kurie turėtų atstatyti tokią nukentėjusios šalies turtinę padėtį, kuri

būtų buvusi, jeigu sutartis nebūtų buvusi sudaryta. Taikant Civiliniame

kodekse įtvirtintas bendrąsias civilinės atsakomybės taisykles atsakomybė

negatyviais nuostoliais negalėtų būti ribojama, nors tokioje situacijoje, kai šalis

įrodo klaidos buvimą kaip galimą sutarties negaliojimo pagrindą, kitaip tariant,

šalies reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo pagrindą sudaro aplinkybės, kurios

iš esmės yra kliūtis sutarčiai egzistuoti, vargu ar būtų pagrįsta kalbėti apie

nuostolius, kurie sukurtų tokią nukentėjusios šalies turtinę padėtį, kuri būtų

buvusi, jeigu sutartis būtų tinkamai įvykdyta.

Kur kas didesnė prieštara slypi paskutiniame Civilinio kodekso

1.90 str. 3 d. sakinyje, kur sakoma, kad kai šalis neįrodo, jog suklydo dėl kitos

šalies kaltės, ji pati privalo atlyginti kitos šalies tiesioginius nuostolius, kai

sutartis pagal jos ieškinį pripaţįstama negaliojančia. Analogiška taisyklė yra

numatyta Vokietijos teisėje473

ir jos paskirtis yra paskatinti suklydusią šalį

susilaikyti nuo sutarties anuliavimo, jeigu jos padaryta klaida nėra pakankamai

473 BEALE et. al., išnaša 248, p. 345.

224

rimta, o kita vertus apsaugoti neklydusią ir nekaltą šalį nuo galimo sutarties

anuliavimo474

. Tačiau, kaip jau buvo minėta, Civilinio kodekso 1.90 str. nėra

leidţiama pripaţinti sutartį negaliojančia, jeigu neklydusi šalis nėra kalta dėl

suklydimo. 1.90 str. 4 d. numatyti atvejai, kai neklydusi šalis suklaidina kitą

šalį be tikslo apgauti, ir kai neklydusi šalis ţinodama apie kitos šalies

suklydimą nesąţiningai neinformuoja kitos šalies apie jos daromą klaidą

reiškia ne ką kitą kaip neklystančios šalies kaltę. Dėl šių prieţasčių Civilinio

kodekso 1.90 str. įtvirtintose klaidos taisyklėse yra vidinė prieštara, nes viena

vertus neleidţiama pripaţinti sutarties negaliojančia, jeigu neklydusi šalis

nekalta dėl suklydimo, kita vertus, nurodoma, kad jeigu neklydusios šalies

kaltė dėl suklydimo neįrodoma, sutartis vis tiek gali būti pripaţinta

negaliojančia ir, jei taip nutinka, suklydusi šalis privalo atlyginti neklydusios

šalies tiesioginius nuostolius. Tokiu būdu kyla abejonių, ar iš tiesų Lietuvos

Civiliniame kodekse prioritetas yra teikiamas neklydusios ir sąţiningos

sutarties šalies interesams, ar vis dėlto yra leidţiama suklydusiai šaliai išvengti

sutarties privalomumo pripaţįstant ją negaliojančia bet kompensuojant su tuo

susijusius kitos šalies nuostolius. Jeigu laikytume, kad sutarties pripaţinimas

negaliojančia yra galimas net jeigu neklydusi šalis nėra kalta dėl suklydimo,

tuomet tektų pripaţinti, kad sutartis gali būti pripaţinta negaliojančia net tada,

kai kita šalis pasikliaudama sudaryta sutartimi jau ėmėsi veiksmų, kurie

pakeitė jos turtinę padėtį. Kita vertus, jeigu aukščiau išsakyti komentarai dėl to,

kad Civiliniame kodekse nebuvo perkelta UNIDROIT Principų 3.5 str.

nuostata leidţianti anuliuoti sutartį tik jeigu nėra neklydusios šalies kaltės,

tuomet Civilinio kodekso 1.90 str. 3 d. paskutiniu sakiniu suformuluota

nuostata yra beprasmė ir perteklinė. Be to, pagal 1.90 str. 3 d. nuostatas lieka

neaišku, ar klydusi šalis privalo atlyginti kitos šalies nuostolius net ir tada, kai

kita šalis nėra kalta dėl suklydimo, tačiau ji pati yra padariusi tą pačią klaidą.

Pagrįsti, kodėl esant abipusiai klaidai tik tai šaliai, kuri kreipiasi į teismą dėl

sutarties pripaţinimo negaliojančia yra nustatoma nuostolių atlyginimo našta,


225

būtų ganėtinai sudėtinga. Taigi, iš aptartų teisės normų konstrukcijos yra

matyti, kad Civiliniame kodekse įtvirtintame klaidos institute buvo įtrauktos

doktrinos, kurios yra sunkiai suderinamos su kodekse inkorporuotomis

UNIDROIT Principų klaidos taisyklėmis. Tai apsunkina Civilinio kodekso

taikymą, tačiau sprendţiant tokio pobūdţio kolizijas prioritetą reikėtų teikti

įstatymų leidėjo ketinimui kiek įmanoma suderinti Lietuvos privatinę teisę su

naujausiais tarptautinio teisės vienodinimo rezultatais (ţr. 3.1 skyrių

„UNIDROIT Principų įtaka teisės aiškinimo metodams“).

6.2.3. Apgaulė, grasinimas

Apgaulė yra gana aiškus sutarčių teisės institutas, todėl jo taisyklės iš esmės

labai panašios daugelyje valstybių475

. Apgaulę galima laikyti viena iš klaidos

rūšių, tačiau esminis apgaulę išskiriantis poţymis yra šalies tyčinis elgesys,

kuriuo siekiama suklaidinti kitą šalį. Kadangi tyčinis nesąţiningas elgesys

negali būti toleruojamas teisės, todėl iš esmės bet koks apgaulingas

suklaidinimas, net jei nėra esminis ir nėra kitų privalomų klaidos poţymių, yra

pakankamas, kad sutartį galima būtų pripaţinti negaliojančia476

. Visose

valstybėse vieningai sutariama, kad paprasčiausios išpūstos pagyros (angl.

„mere puffs“) reklamoje ar derybose nėra laikomos apgaule, nes tokiais

atvejais negalima tikėtis, kad protingas asmuo būtų apgaulingai paveiktas. Kita

vertus, vertinimas, ar konkretūs pareiškimai yra apgaulingi ar tiesiog perdėtos

pagyros, gali būti skirtingas. Tradiciškai šiuo poţiūriu išsiskiria Anglijos teisė,

kur yra toleruojami gana klaidinantys pareiškimai477

.

Bene didţiausi skirtumai tarp teisės sistemų išryškėja vertinant, ar

tam tikros informacijos nuslėpimas yra laikytinas apgaule. Anglijos teisė

informacijos neatskleidimo nelaiko apgaule, nes paprastai teigiama, kad šalims

nėra nustatoma jokia pareiga atskleisti kitai šaliai sutarties sudarymui




226

reikšmingą informaciją478

. Tuo tarpu Prancūzijoje yra išvystyta bendro

pobūdţio pareigos atskleisti informaciją doktrina. Vokietijoje nors nėra

bendrosios pareigos atskleisti informaciją, tačiau informaciją privaloma

atskleisti tada, kai šalis pasikliauna kitos šalies patyrimu, ţiniomis, arba tada

kai tarp šalių susiklosto abipusio pasitikėjimo santykiai. Kita vertus, Anglijos

teisėje479

bei JAV teisėje480

, kur, kaip minėta, nepripaţįstama bendroji pareiga

atskleisti informaciją, taip pat laikomasi panašaus poţiūrio, t.y. tokiuose

santykiuose, kuriems būdingas maksimalus šalių pasitikėjimas, šalys privalo

atskleisti reikšmingą informaciją (draudimo sutartys, garantijos yra tipiniai

pavyzdţiai). Apskritai reikalavimas, kad šalis atskleistų esminę jai ţinomą

informaciją kitai šaliai yra suderinamas su sutarčių teisės tikslais. Efektyvumo

poţiūriu sutarčių privalomumas yra labiausiai pagrįstas, jeigu yra paremtas

šalių informuotumu ir ţinojimu. Informacijos atskleidimas leidţia išvengti

beprasmio jėgų švaistymo vienai iš šalių renkant tą pačią informaciją. Be to, tik

jeigu šalys disponuoja sutarčiai reikšminga informacija, galima tikėtis, kad

prekės ir paslaugos pateks tiems, kurie jas vertina labiausiai. Todėl iš esmės

yra pripaţįstama, kad pareiga atskleisti informaciją turi būti. Tačiau kita vertus,

jos suabsoliutinti negalima, nes kai kuriais atvejais verčiant šalį atskleisti jos

turimą informaciją gali būti nuvertintos jos pastangos, įdėtos gaunant ar

sukuriant didelę vertę turinčią informaciją481

. Todėl ieškant balanso turi būti

taikomos tam tikros išimtys pareigai atskleisti informaciją. Paprastai siūloma

šios pareigos netaikyti pirkėjo atţvilgiu, taip pat tada kai šalių santykių nesieja

pasitikėjimu grįsti tarpusavio santykiai.

UNIDROIT Principuose, kaip jau minėta, pareiga atsiklesti

informaciją nėra tiesiogiai įtvirtina, tačiau formuluojamose tiek klaidos, tiek




481 EISENBERG, Melvin A. Disclosure in Contract Law. California Law Review. 2003, vol. 91, p.

1647. / GORDLEY, išnaša 449, p. 451. / FABRE-MAGNAN, Muriem. Duties of Disclosure and

French Contract Law: Contribution to an Economic Analysis. In BEATSON, Jack; FRIEDMANN,

Daniel. Good Faith and Fault in Contract Law. New York: Oxford University Press, 1995, p. 99-120.

227

apgaulės taisyklėse šaliai yra neleidţiama nutylėti informacijos, kuomet

sąţiningumas reikalauja ją atskleisti (3.5 str., 3.8 str.).

Lietuvos Civilinio kodekso 1.91 str. nustato, kad apgaule yra

laikomas elgesys, kuriuo viena šalis siekia suklaidinti kitą sandorio šalį.

Paradoksalu, tačiau pagal kodekso 1.90 str. esmine klaida gali būti laikomas

bet kokių su sutartimi susijusių aplinkybių klaidingas suvokimas, tuo tarpu

1.91 str. 5 d. apgaule pripaţįsta tik suklaidinimą dėl esminių aplinkybių.

Praktiniu poţiūriu tai nėra itin reikšminga, nes gana retai gali pasitaikyti

atvejų, kuomet šalis suklaidinama dėl neesminių aplinkybių. Tačiau be jokios

abejonės tai prieštarauja daugelyje valstybių esamai normai, jog apgaulė gali

būti pagrindas sutarčiai pripaţinti negaliojančia net jei buvo suklaidinta dėl

neesminių sutarties aplinkybių482

. Be to, tai nesuderinama su sąţiningumo

principu, pagal kurį neturėtų būti toleruojamas joks tyčinis nesąţiningas šalies

elgesys, nepaisant to, ar jis susijęs su esminėmis sutarties aplinkybėmis ar su

neesminėmis. Todėl Civilinio kodekso 1.91 str. 5 d. turėtų būti interpretuojama

plačiai, apgaule pripaţįstant ir tuos veiksmus, kuriais klaidinama ir ne dėl

esminių sutarties aplinkybių, jeigu tik tokia apgaulė įtakojo šalies

apsisprendimą sudaryti sutartį.

Grasinimas, kaip ir apgaulė, daugelyje valstybių yra labai panašiai

interpretuojamas sutarčių teisės institutas. Visose valstybėse pripaţįstama, kad

šalis, kuriai buvo grasinta ir taip suvarţyta jos apsisprendimo laisvė dėl

sutarties sudarymo, gali reikalauti pripaţinti sutartį negaliojančia. Grasinimas

gali būti išreikštas tiek neteisėtais veiksmais, tiek ir teisėtais veiksmais, tačiau

kurių atlikimas konkrečioje situacijoje būtų nepateisinamas (pavyzdţiui,

grasinimas pradėti teismini skolos išieškojimą, jeigu nebus pasirašyta kita

sutartis. Grasinimas turi būti realus ir rimtas bei nepaliekantis šaliai kitos

protingos alternatyvos kaip tik sudaryti sutartį. Šiuo aspektu grasinimo

vertinimas šiek tiek skiriasi atskirose teisės sistemose. Kai kuriose valstybėse

grasinimo realumas ir rimtumas vertinamas subjektyviai, analizuojant, ar šalis


228

buvo faktiškai suvarţyta panaudoto grasinimo (Prancūzija, Vokietija), arba

objektyviai, analizuojant, ar grasinimas buvo toks, kad iš kiekvieno protingo

asmens atimtų veiksmų alternatyvą (Olandija)483

. UNIDROIT Principų 3.9 str.,

numatančiame grasinimą, kaip sutarties anuliavimo pagrindą, įtraukiami visi

minėti grasinimo elementai, t.y. grasinimas turi būti realus ir rimtas, nepalikti

šaliai jokios protingos alternatyvos, bei turi būti išreikštas arba neteisėtu

veiksmu arba nors ir teisėtu veiksmu, tačiau kurio naudojimas verčiant kitą šalį

sudaryti sutartį yra nepateisinamas. 3.9 str. komentare pabrėţiama, kad

grasinimas gali būti nukreiptas tiek pačios šalies ar jos turto atţvilgiu, tiek ir

reputacijos ar ekonominių interesų atţvilgiu. Vertinant grasinimo realumą ir

rimtumą turi būti taikomas objektyvusis kriterijus, atsiţvelgiant į konkrečias

situacijos aplinkybes484

.

Lietuvos Civilinio kodekso 1.91 str. grasinimo, kaip pagrindo

sutarčiai pripaţinti negaliojančia, elementai iš esmės sutampa su UNIDROIT

Principuose išdėstytais. Tiesa Civiliniame kodekse ir teisės doktrinoje nėra

pateikiamas atsakymas dėl to, ar grasinimo realumui ir rimtumui nustatyti

turėtų būti naudojamas subjektyvusis, ar objektyvusis kriterijus485

, tačiau tai,

kad UNIDROIT Principų 3.9 str. numatyti visi grasinimo elementai yra

inkorporuoti į Lietuvos Civilinį kodeksą, verčia interpretuoti šį grasinimo

aspektą taip, kaip jis komentuojamas UNIDROIT Principuose. Be to, pagal

Civilinio kodekso 1.91 str. 4 d. nustatant grasinimo realumą turi būti

atsiţvelgiama į eilę objektyvių aplinkybių (šalies amţių, finansinę bei

ekonominę būklę, lytį ir kt.), kas netiesiogiai rodo, jog grasinimui įvertinti

reikėtų naudoti objektyviuosius kriterijus. Galima pastebėti, kad Civilio

kodekso 1.91 str. 4 d. realiu grasinimu taip pat laikomas ekonominis

spaudimas, siekiant priversti kitą šalį sudaryti jai ekonomiškai ypač

nenaudingą sandorį. Iš esmės ekonominis spaudimas savo poţymiais atitinka

grasinimą, tačiau iš dalies ši norma konkuruoja su kitu sutarties pripaţinimo



485 MIKELĖNAS; VILEITA; TAMINSKAS, išnaša 255, p. 202-205.

229

negaliojančia pagrindu – esmine nelygybe. Esant esminei nelygybei tarp šalių

prisiimtų sutartinių įsipareigojimų vienas iš lemiamų kriterijų pripaţįstant

sutartį negaliojančia taip pat yra pasinaudojimas kitos šalies silpnumu

(ekonomine priklausomybe, nepatyrimu). Tačiau esminis skiriamasis šių teisės

normų poţymis, matyt, yra tai, kad esminės nelygybės atveju šalis nesąţiningai

pasinaudoja kitos šalies silpnumu tačiau nebūtinai verčia kitą šalį sudaryti

sutartį, tuo tarpu grasinimo atveju šalis grasina neigiamais ekonominiais

padariniais ir taip verčia sudaryti sutartį.

6.2.4. Esminė nelygybė

UNIDROIT Principų 3.10 str. „Esminė nelygybė“ kartais įvardijamas kaip

vienas iš įdomiausių straipsnių UNIDROIT Principų sistemoje486

, tačiau jo

rengimo istorija rodo, kad tai buvo vienas iš tų straipsnių, dėl kurio

formuluotės rengėjams rasti bendrą sutarimą buvo sunkiausia487

. Tai visiškai

nestebina prisimenant, kad diskusija dėl šalių įsipareigojimų lygiavertiškumo,

kaip būtino teisėtos sutarties poţymio, yra bene tokia pat sena kaip ir pati

sutarčių teisė. Tačiau šios diskusijos sprendinys UNIDROIT Principuose yra

stebėtinai optimalus. UNIDROIT Principų 3.10 str. buvo pateikta nuostata,

kurios analogo nebuvo nei vienoje valstybėje. Tinkamai šios nuostatos prasmė

gali būti suvokiama tik atsiţvelgiant tiek į sutarčių teisės istoriją šiuo apsektu,

tiek ir į UNIDROIT Principų 3.10 str. rengimo eigą.

Principo, pagal kurį didelis šalių įsipareigojimų disbalansas

savaime būtų pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia, daugelyje valstybių

nėra. Išimtys yra Prancūzijos civilinio kodekso 1674 str. bei 1675 str., pagal

kuriuos gali būti pripaţįstama negaliojančia nekilnojamojo daikto pirkimo-

pardavimo sutartis, jeigu pardavėjas sutiko parduoti nekilnojamąjį daiktą uţ

kainą, kuri yra daugiau nei septyniomis dvyliktosiomis maţesnė nei rinkos

486 PERILLO, išnaša 228, p. 293.

487 BONELL, išnaša 6, p. 165-168.

230

vertė488

, taip pat Austrijos civilinio kodekso 934 str., kuris leidţia nutraukti

sutartį, jeigu gaunamas įvykdymas skiriasi nuo duodamo daugiau nei per

pusę489

. Tačiau istorija rodo, kad poţiūris į tai, ar esminė šalių sutartinių

įsipareigojimų nelygybė yra būtina sutarčiai, ir ar jai esant sudaryta sutartis gali

būti pripaţinta negaliojančia, kardinaliai keitėsi. Minėtų išimčių dėl esminės

nelygybės kaip savaime pagrindo anuliuoti sutartį, kilmė sietina su Romėnų

teisėje galiojusia taisykle, pagal kurią ţemės sklypo pardavėjas galėjo

reikalauti panaikinti sutartį, jeigu kaina sudarė maţiau negu pusę tikrosios

ţemės sklypo vertės490

. Akivaizdu, kad tokia taisyklė buvo taikoma ribotai ir

tik specialiųjų sutarčių atţvilgiu. Tačiau vėliau šią taisyklę viduramţių

teisininkai išplėtojo į bendrąją laesio enormis doktriną, pagal kurią visų

sutarčių galiojimui pusiausvyra tarp gaunamo ir duodamo įvykdymo buvo

būtina491

. „Parduoti daiktą brangiau nei jis vertas arba pirkti daiktą pigiau nei

jis vertas yra savaime neteisinga ir neteisėta“, manė Tomas Akvinietis492

, kuris

laikė, kad Romėnų teisės taisyklė dėl ţemės pirkimo pardavimo sutarties

panaikinimo, kai sutarties kaina nuo rinkos vertės skyrėsi daugiau nei per pus,

buvo bendrosios Aristotelio idėjos dėl lygybės mainuose išraiška. Vėlesnieji

viduramţių teisininkai taip pat laikė, kad mainai ypatingai ţema kaina savaime

rodo apgaule sutartyje (dolus ex re ipsa).493

Šios idėjos gyvavo iki pat 18

amţiaus, tačiau liberalizmo filosofija, naujosios valios teorijos ir šalių

autonomijos principai buvo nesuderinami su sutartinių įsipareigojimų lygybės

reikalavimu. Pagrindinė mainų lygybės kritika pirmiausia rėmėsi tuo, kad yra

praktiškai neįmanoma nustatyti, ar šalių įsipareigojimai yra lygiaverčiai, nes

daikto vertė priklauso nuo ypatingai daug skirtingų aplinkybių bei visada

susijusi su subjektyviu asmeniniu daikto vertinimu. Todėl mainų

ekvivalentiškumo analizė neišvengiamai susiduria su subjektyviųjų šalių

488 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 455.

489 ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 276.

490 C. 4.44.2.

491 GORDLEY, James. Equality in Exchange. California Law Review. 1981, vol. 69, p. 1638.

492 ACQUINAS, St. Thomas. The Summa Theologica. S. l., 2006, Second Part of the Second Part,

Question 77. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. rugsėjo 14 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.newadvent.org/summa/3077.htm>. 493

GORDLEY, išnaša 491, p. 1638-1639.

231

motyvų nustatinėjimu, kurie nėra sutarties egzistavimo prielaida. Be šių

argumentų buvo teigiama, kad esant šalių autonomijai tik pačioms šalims

leidţiama spręsti, kokia sutartie kaina yra teisinga. Šalių laisva valia nustatyta

sutarties įsipareigojimų vertė ir yra teisingausia, o teismai negali vykdyti

sutarties teisingumo (sąţiningumo) kontrolės. Tokia kritika lėmė tai, kad

didţiausiose 19 a. kodifikacijose leasio enormis doktrinos buvo atsisakyta,

laikant, kad įsipareigojimų vertės skirtumas pats savaime negali lemti sutarties

negaliojimo. Tačiau nepaisant šios teorinės kritikos, daugelio valstybių teisėje

ir teismų praktikoje vis dėlto buvo suteikiama teisinė gynyba tais atvejais, kai

sutartinių įsipareigojimų disproporcija buvo itin didelė. Ţinoma vien nelygybė

savaime nebuvo sutarties negaliojimo pagrindas, tačiau buvo laikoma, jog itin

neproporcingi šalių įsipareigojimai liudija, jog sudarant sutartį šalių valia dėl

jos turinio buvo ne laisvai išreikšta, bet iškreipta dėl apgaulės ar dėl

pasinaudojimo kitos šalies silpnumu (nepatyrimu, neišmanymu,

neatidėliotinais poreikiais, priklausomybe ir pan.)494

. Todėl daugelio valstybių

teisėje 20 a. įsigalėjo vadinama „kvalifikuoto“ laesio enormis doktrina.

Vokietijos Civilinio kodekso 138 str. buvo įtvirtinta nuostata, jog sutartis gali

būti pripaţinta negaliojančia, jeigu šalis sutarčiai sudaryti pasinaudoja kitos

šalies suvarţymais, nepatyrimu, įţvalgos trūkumu, ar ţymiu valios silpnumu,

tam kad gautų neproporcingai didelę naudą iš sutarties. Panaši nuostata yra

įtvirtinta Olandijos civilinio kodekso 3:44 str. Prancūzijos teismų praktikoje

taikant violence doktriną pagrindu pripaţinti sutartį negaliojančia

pripaţįstamas pasinaudojimas tuo, kad kita šalis turi neatidėliotinų poreikių ar

yra ekonomiškai priklausoma, jeigu sudarytoji sutartis suteikia šaliai perdėtą

pranašumą. Anglijos teisėje pripaţįstama neleistinos įtakos (angl. undue

influence) ir nesąţiningų sandorių (angl. unconscionable bargain) doktrinos,

kurių esmė labai artima kvalifikuotos esminės nelygybės doktrinai

kontinente495

. Galima paţymėti, kad Europos sutarčių teisės principų 4:109 str.

yra įtvirtinamas būtent kvalifikuotos esminės nelygybės institutas, t.y. šaliai

494 GORDLEY, išnaša 491, p. 1626-1629.


232

suteikiama teisė anuliuoti sutartį, jeigu kita šalis pasinaudojo jos silpnumu itin

nesąţiningai arba gaudama neproporcingai didelį pranašumą. Taigi Europos

principuose iš esmės laikomasi Europoje vyraujančio poţiūrio.

Nepaisant to, kad tokia pozicija dėl šalių sutartinių įsipareigojimų

ekvivalentiškumo vyrauja ir yra universaliai priimtina, diskusija dėl to, ar

nelygybė pati savaime gali būti pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia, nėra

pasibaigusi. Prof. J. Gordley savo studijoje apie lygybę mainuose („Equality in

Exchange“) nuodugniai įrodinėja, jog būtent šalių įsipareigojimų disproporcija

yra tas blogis, nuo kurio nukentėjusiai šaliai suteikiama teisinė gynyba.

Oponuodamas vyraujančioms doktrinoms, kurios teigia, kad neleistina yra ne

pati nelygybė, o ją lemiančios prieţastys (pasinaudojimas kitos šalies

silpnumu), prof. J. Gordley nurodo, kad nepatyrimas ar suvarţymai gali būti

blogis tik tuomet, jeigu jei daro tam tikrą ţalą. Jei ši ţala yra nukrypimas nuo

rinkos vertės, tuomet tokia ţala yra ne tik blogis, bet būtent tas blogis, dėl

kurio teisinė gynyba ir yra suteikiama496

. Jeigu būtu siekiama tik uţkirsti kelia

kitos šalies silpnybių išnaudojimui, sutartinių įsipareigojimų balansas nebūtų

reikšmingas. Sutarties negaliojimui pakaktų tik nustatyti, kad sudarant sutartį

buvo pasinaudota kitos šalies silpnumu, o ar tuo pasinaudojus buvo įgytas

pranašumas neturėtų būti svarbu497

. Tačiau reikalaujant, kad toks

pasinaudojimas būtų nulėmęs šalių įsipareigojimų nelygybę, iš esmės yra

siekiama eliminuoti būtent tą blogį, kurį sukelia nukrypimas nuo rinkos kainų.

Kita vertus, prof. J. Gordley nuomone, taip yra siekiama uţtikrinti

universalesnę vertybe – kad niekas nepraturtėtų be pagrindo kito sąskaita.

Ši mainų sutartyse verčių lygybės reikalaujanti teorija jau keletą

amţių yra aštriai kritikuojama. Vienoje iš naujausių studijų šia tema prof.

James Bernard Murphy tiesiogiai polemizuoja su prof. J. Gordley idėjomis. Jo

496 GORDLEY, išnaša 473, p. 1629-1630.

497 Įdomu pastebėti, kad Olandijos civilinio kodekso 3:44 str. leidţia pripaţinti sutartį negaliojančia,

jeigu yra pasinaudojama kitos šalies silpnumu siekiant sudaryti sutartį, tačiau neįgyjamas pranašumas.

Olandijos teismų praktikoje įsipareigojimų disproporcija nėra būtinas šiame kodekso straipsnyje

numatyto negaliojimo pagrindo elementas. Tai rodo, kad Olandijos teisė netoleruotinu laiko būtent

šalių elgesį, kuriuo nesąţiningai pasinaudojama kitos šalies silpnumu, o sutartinių įsipareigojimų

vertės neatitikimas nėra pats savaime draudţiamas. Ţr. Beale, et. al., išnaša 248, p. 485.

233

nuomone, Scholastų teisės doktrina reikalaujanti mainuose dalyvaujančių

daiktų vertės atitikimo nepagrįstai per didelį dėmesį koncentruoja į objektų

analizę, o ne asmenų santykius. Grieţtas mainų ir dovanojimo sutarčių

atskyrimas yra neįmanomas, nes gali pasitaikyti sutarčių, kurių kaina bus

ţemesnė uţ rinkos vertę dėl visiškai pateisinamų prieţasčių, pavyzdţiui, dėl to,

kad sutarties šalis daro kainos nuolaidą atsiţvelgdama į sentimentalius

giminystės ar bičiulystės ryšius arba jausdama, kad turi perduoti dalį savo turto

tam, kuriam jo labiau reikia, dėl to, kad siekia paskatinti verslo partnerį

ilgalaikiam bendradarbiavimui. Todėl kiekvieni mainai, būdami tam tikra

socialumo išraiška turi būti analizuojami atsiţvelgiant į šalių socialinius ryšius,

o ne vien materialiųjų objektų santykį. Iš mainų gaunama nauda turi būti

matuojama ne vien materialiaisiais objektais, bet ir socialinių ryšių

uţmezgimu. Prof. J. B. Murphy daro išvadą, jog teigiant, kad mainomų objektų

neatitikimas yra savaime netoleruotinas blogis, yra painiojamos prieţastys ir

pasekmės. Vertinant mainų santykių teisėtumą pirmiausia, jei neišimtinai,

vertinamas mainomų objektų santykis, nes paprastai teismui prieinamų

įrodymų spektras yra gana ribotas. Todėl mainomų objektų vertė

neišvengiamai klaidingai vertinama ne kaip neteisėtumo prezumpcijos

pagrindas, bet kaip pati mainų santykių teisėtumo ar neteisėtumo esmė498

.

Aprašyta diskusija rodo, kad tiek argumentai, tiek kontrargumentai

dėl šalių įsipareigojimų lygiavertiškumo, kaip būtino galiojančios sutarties

elemento, nėra išsemti ir vargu ar apskritai galima būtų visiškai atmesti kurią

nors vieną iš dviejų pozicijų. Be išlygų laikant, kad vien mainomos vertės

akivaizdus neatitikimas gali būti savaime pagrindas sutartį pripaţinti

negaliojančia, iš tiesų būtų neatsiţvelgta į sutartį supančius šalių socialinius

ryšius, kurie kartais gali vienai iš šalių suteikti didesnę naudą, nei manomo

objekto vertė. Kita vertus, reikalaujant visais atvejais įrodyti, jog įgyjant

pranašumą buvo pasinaudota šalies silpnumu sutarties sudarymo metu, būtų

uţkirstas kelias pripaţinti sutartį negaliojančia tais atvejais, kai esminė šalių

498 MURPHY, James Bernard. Equality in Exchange. American Journal of Jurisprudence. 2002, vol.

47, p. 85-121.

234

įsipareigojimų nelygybė yra vienintelis teismui prieinamas įrodymas, jog kitos

šalies silpnumu buvo pasinaudota. Įrodyti, kad šalies silpnumu kita šalis

pasinaudojo, paprastai yra sunku.

UNIDROIT Principai apibrėţiantys esminę nelygybę kaip sutarties

negaliojimo pagrindą puikiai suderina abi minėtas doktrinines pozicijas ir

pateikia iš ties ţavų principinį sprendimą.

Pirmieji esminės nelygybės straipsnių projektai sukėlė gana

dideles diskusijas. Pirmuosiuose projektuose esminė šalių įsipareigojimų

nelygybė kaip sutarties negaliojimo pagrindas buvo išdėstytas dviejuose

atskiruose straipsniuose. Vienas iš jų numatė, kad šalis, kurios silpnumu buvo

pasinaudota sudarant sutartį, gali anuliuoti sutartį, jeigu kita šalis tokiu būdu

įgijo nepagrįstą pranašumą, o silpnajai šaliai sutartis tapo nepagrįstai

nenaudinga. Kitame straipsnyje sutarties anuliavimo pagrindu buvo

įvardijamas nesąţiningas, didelis (angl. unconscionable) atotrūkis tarp šalių

įsipareigojimų, kuris ţymiai iškreipia sutarties pusiausvyrą499

, net jeigu nebuvo

pasinaudota kitos šalies silpnumu. Šis antrasis straipsnis prieštarauja daugelyje

pasaulio valstybių vyraujančiai nuostatai, jog sutarčiai anuliuoti nepakanka

vien mainomų objektų vertės neatitikimo, todėl suprantama, kad tokia

formuluotė daugeliui kėlė abejonių. Kaip jau minėta, nors doktrinoje yra

nuomonių, jog sutartinių įsipareigojimų nelygybė yra savaime netoleruotina,

tačiau negalima neigti, kad tam tikrais atvejais sutarties sudarymą lemiantys

šalių socialiniai ryšiai gali rodyti visiškai pagrįstas prielaidas šaliai prisiimti

sunkesnius įsipareigojimus palyginti su kitos šalies įsipareigojimais.

Kompromisinis šių straipsnių variantas, įtvirtintas UNIDROIT Principų 3.10

str., suderina šias idėjas. Pagal šio straipsnio galutinę redakciją, pagrindas

anuliuoti sutartį yra esminė šalių įsipareigojimų nelygybė, tačiau tik tada, kai ji

yra nepateisinama (angl. unjustifiable). Pirmiausia, įsipareigojimų atotrūkis

gali būti nepateisinamas dėl to, kad viena šalis sudaryta sutartimi įgydama

didelį pranašumą prieš kitą šalį pasinaudojo kitos šalies silpnumu

499 BONELL, išnaša 6, p. 166-167.

235

(priklausomybe, ekonominiais sunkumais ar neatidėliotinais poreikiais,

nepatyrimu, neišprusimu, neįţvalgumu, ar derybinių įgūdţių trūkumu). Tačiau

3.10 str. komentare taip pat aiškiai nurodoma, kad šio straipsnio pagrindu

sutartis gali būti anuliuota ir tais atvejais, kai nėra pasinaudojama kitos šalies

silpnumu500

, tačiau sutarties prigimtis ir tikslai rodo, jog įgytas perdėtas

pranašumas yra nepateisinamas. Tokia formuluotė leidţia anuliuoti sutartį tada,

kai vienos iš šalių įgytas nepagrįstas pranašumas negali būti niekaip racionaliai

paaiškintas501

, kas reiškia, kad esminė įsipareigojimų nelygybė tokiais atvejais

yra savaime pagrindas pripaţinti sutartį negaliojančia. Kita vertus, jeigu tokį

atotrūkį tarp įsipareigojimų galima paaiškinti ir pateisinti specifiniais ar

ypatingais šalių socialiniais ryšiais, įsipareigojimų neatitikimas nebus

nepagrįstas ir sutartį anuliuoti nebus pagrindo. Tokiu būdu UNIDROIT

Principai įtvirtina vyraujančią nuostatą, jog esminė nelygybė turi būti šalinama

tik tada, kai nustatoma, kad ji sutartyje atsirado dėl vienos iš sutarties

nesąţiningų veiksmų. Tačiau kai nesąţiningumas nėra akivaizdus bet nėra ir

jokių nelygybę paaiškinančių prieţasčių, sutartis gali būti anuliuota vien

konstatavus esminės nelygybės faktą.

Kadangi Lietuvos Civilinio kodekso 6.228 str. yra visiškai

analogiškai suformuluotas kaip ir UNIDROIT Principų 3.10 str., jo turinys turi

būti aiškinamas analogiškai. Lietuvos teisės doktrinoje Civilinio kodekso 6.228

str. komentare šio straipsnio normos iš esmės analogiškai interpretuojamos

kaip ir UNIDROIT Principų 3.10 str., pabrėţiant, kad Civilinio kodekso 6.228

str. yra šio UNIDROIT Principų straipsnio atitikmuo502

. Tačiau komentare nėra

aptariamas klausimas, ar vien esminė nelygybė, nesant pasinaudojimo šalies

silpnumu, gali būti pagrindas pripaţinti sutartį negaliojančia. Atsiţvelgiant į

aprašytą argumentaciją dėl UNIDROIT Principų 3.10 str. aiškinimo, esminė

nelygybė turėtų būti pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia net jeigu šalies

500 UNIDROIT, išnaša 7, p. 108



236

silpnumu nebuvo pasinaudota, tačiau nėra jokių aplinkybių, kurios racionaliai

pateisintų nelygybės buvimą sutartyje.

Lietuvos teismų praktikoje aiškinant ir taikant Civilinio kodekso

6.228 str. nebuvo analizuojama, ar šio straipsnio nuostatos leidţia pripaţinti

sutartį negaliojančia vien tik esant esminei šalių nelygybei, tačiau nesant

vienos iš šalių neleistino poveikio kitai šaliai. Tačiau dviejose bylose

spręsdamas palūkanų pagal išduotas paskolos priteisimo klausimą Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas iš esmės vadovavosi vien šalių esmine nelygybe, kaip

sandorio negaliojimo pagrindu. Teismas sumaţino priteistinų palūkanų dydį,

nes jos buvo perdėtai didelės ir susitarimas nustatyti tokį palūkanų dydį buvo

pripaţintas kaip iš esmės paţeidţiantis sutarties šalių interesų pusiausvyrą503

.

Kadangi teismas nenustatė jokių kitų esminės nelygybės poţymių, t.y. kad

sutarties šalis būtų pasinaudojusi kitos šalies silpnumu, galima teigti, kad

taikant Civilinio kodekso 6.228 str., teismas laikė, jog esminė nelygybė gali

būti savaime pakankamas pagrindas sutarčiai anuliuoti ar pakeisti504

.

Taikydami Civilinio kodekso 6.228 str. teismai yra vertinę ir

esminę nelygybę, kaip būtiną šio sutarčių negaliojimo pagrindo poţymį.

Vienoje iš bylų Lietuvos Aukščiausiasis Teismas interpretuodamas Civilinio

kodekso 6.228 str. nurodė, kad „Šaliai suteikiama teisė atsisakyti sutarties, kai

ji lemia didţiulį šalių prievolių neatitikimą – viena šalis gauna naudą, o kita

šalis negauna nieko.“ Tačiau toks teismo aiškinimas yra per daug

suabsoliutintas ir perdėtas. Ţinoma, ţymus atotrūkis tarp šalių įsipareigojimų

(esminė nelygybė) nėra ir, matyt, negali būti, apibrėţtas konkrečiomis

aritmetinėmis proporcijomis. Net pakankamai didelis skirtumas tarp sutarties

kainos ir objekto rinkos vertės nebūtinai turi rodyti esminę sutarties šalių

503 2001 m. spalio 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-908/2001

Akcinis kredito bankas „Nida“ v. S. Lideikytė / 2005 m. geguţės 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo

nutartis civilinėje byloje nr. 3 K-3-257/2005 E. Petrauskas v. S. Mickevičienė 504

Reikia pripaţinti, kad prof. U. Drobnig, vis dėlto aiškina UNIDROIT Principų 3.10 str. kitaip,

teigdamas, kad jungtis „ir“ tarp straipsnio 1 d. a) ir b) punktų reikalauja visais atvejais vertinti tiek tai,

ar buvo pasinaudota šalies silpnumu, tiek sutarties prigimtį ir tikslą (Ţr. BONELL, išnaša 6, p. 171).

Tačiau tokios pozicijos pagrindimas nėra stiprus, nes UNIDROIT Principų straipsniuose išdėstytas

tekstas turi būti interpretuojamas vientisai su straipsnių komentarais. UNIDROIT Principų 3.10 str.

komentare pateikiama interpretacija nepalieka jokių abejonių dėl to, kad esminė nelygybė atskirais

atvejais gali būti savaime pagrindas anuliuoti sutartį.

237

nelygybę. Tačiau kita vertus, esminė nelygybė gali būti ne tik tuomet, kai tik

vienai iš šalių pateikiama nauda, o kita šalis visiškai jokios naudos negauna.

Pagrindiniu kriterijumi vertinant, ar atotrūkis tarp šalių įsipareigojimų esminis

turėtų būti paremtas protingo ţmogaus standartas, t.y. šalių įsipareigojimų

nelygybė turi būti tokia, kad šokiruotų protingo ţmogaus sąmonę505

.

Lietuvos teismų praktikoje buvo aiškinamas ir vienas iš šalies

silpnumą rodančių poţymių – šalies priklausomybė nuo kitos šalies.

Analizuojant šį poţymį buvo tiriama, ar situacija, kai viena sutarties šalis

rinkoje turi monopoliją, gali reikšti, jog sutartį sudaranti šalis yra priklausoma

nuo tokią padėtį rinkoje uţimančia šalimi Civilinio kodekso 6.228 str. prasme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos teigimu, tai, kad

viena sutarties šalis turi monopoliją rinkoje, savaime nereiškia, kad tarp šios

šalies ir kitos šalies yra priklausomybė, kaip sutarties šalies silpnumo poţymis,

jeigu sutartis sudaryta komercinėmis sąlygomis ir jei sutarties šalys yra pelno

siekiantys juridiniai asmenys506

. Iš esmės toks aiškinimas yra suderinamas su

UNIDROIT Principų 3.10 str. komentare pateikiama interpretacija, kur

nurodoma, jog didesnė derybų galia, kurią šalis turi dėl rinkoje uţimamos

padėties nėra pakankama laikyti, kad nuo šios šalies kita šalis yra

priklausoma507

. Tačiau tokia interpretacija neturi uţkirsti galimybės taikyti

Civilinio kodekso 6.228 str. (tiek ir UNIDROIT Principų 3.10 str.) tada, kai

monopolinę padėtį rinkoje turinti šalis išnaudoją šią savo galią, siekdama

sudarytoje sutartyje su kita šalimi nustatyti esminės nelygybės poţymius

atitinkančias sąlygas508

. Todėl teismo nurodymas, jog komercinėse sutartyse

monopolinė padėtis neturi jokios reikšmės taikant 6.228 str. yra per grieţtas.

Be to, šio poţymio siejimas su komercinėmis sutartimis neturi prasmės, nes su

vartotoju sudarytų sutarčių turinio kontrolei įvertinant šalių įsipareigojimų



AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“. 507

UNIDROIT, išnaša 7, p. 107. 508

BONELL, išnaša 6, p. 169-170.

238

balansą yra taikomos specialiosios taisyklės dėl nesąţiningų sutarčių sąlygų

(Civilinio kodekso 6.188 str.).

6.2.5. Sutarties anuliavimas

Civiliniame kodekse buvo įtvirtinta Lietuvos teisės doktrinos

tradicija skirstyti negaliojančius sandorius į niekinius ir nuginčijamus.

Pagrindinis šių negaliojimo rūšių atskyrimo kriterijus yra reikalavimas teismui

pareikšti ieškinį dėl sandorio pripaţinimo negaliojančiu. Niekinių sandorių

negaliojimas nepriklauso nei nuo šalių valios, nei nuo teismo diskrecijos, todėl

jeigu yra pagrindas laikyti sandorį niekiniu, toks sandoris negalioja nuo jo

sudarymo momento nepaisant to, ar šalys siekia jį patvirtinti, ir nepaisant to, ar

yra teismo sprendimas dėl sandorio negaliojimo. Nuginčijami sandoriai gali

būti pripaţinti negaliojančiais tik teismo ir tik suinteresuotam asmeniui

pareiškus ieškinį. Galima teigti, kad jeigu šalys sutaria, jog sutartis negalioja,

pavyzdţiui, viena šalis pareiškia, jog iš esmės suklydo, o kita šalis tam pritaria,

tokiu atveju tarp šalių tiesiog nėra ginčo, kuris galėtų būti perduotas spręsti

teismui ir į teismą kreiptis nebūitina. Tačiau vienašalis pareiškimas apie

sutarties negaliojimą (jeigu kita šalis nepripaţįsta tokio pareiškimo, turi teisinę

reikšmę tik jeigu sutarties negaliojimas patvirtinamas teismo sprendimu).

Sutartinius santykius reguliuojančios normos nenumato šių taisyklių išimčių.

Šios sandorių negaliojimo instituto normos neleidţia šalims pačioms pareikšti

apie sutarties negaliojimą ir anuliuoti sutartį nesikreipiant į teismą. Tačiau

priimant Civilinį kodeksą buvo galimybė nustatyti ir kitokį reguliavimą, kuris

leistų pačioms šalims spręsti dėl sutarties galiojimo, ir esant įstatyme

numatytiems pagrindams pačioms anuliuoti valios ar turinio trūkumų turinčias

sutartis. Būtent tokios taisyklės buvo suformuluotos tiek UNIDROIT

Principuose (3.14-3.15 straipsniai), tiek Europos sutarčių teisės principuose

(4:112, 4:113 straipsniai). Atsiţvelgiant į tai, kad Civiliniame kodekse buvo

siekiama kiek įmanoma daugiau bendrosios sutarčių teisės nuostatų suderinti

su sutarčių teisę vienodinimo instrumentais, turėtų būti diskutuojama, ar iš

239

tiesų svarios prieţastys lėmė, kad minėtos UNIDROIT Principų ir Europos

sutarčių teisės principų taisyklės nebuvo integruotos į Civilinį kodeksą.

Lyginamoji analizė rodo, kad įvairiose valstybėse esamas teisinis

reguliavimas šioje srityje yra skirtingas ir vyraujančios pozicijos nėra.

Vokietijoje, Skandinavijos šalyse, Anglijoje, Šveicarijoje yra leidţiama

nukentėjusiai šaliai savo pareiškimu anuliuoti nuginčijamą sutartį nesikreipiant

į teismą. Tuo tarpu Graikijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Liuksemburge, Italijoje,

Portugalijoje yra būtina pareikšti ieškinį dėl sutarties negaliojimo ir tik teismo

sprendimu sutartis gali būti pripaţinta negaliojančia. Olandijos 3:49 str. leidţia

šalims pasirinkti – kreiptis į teismą dėl sutarties pripaţinimo negaliojančia, ar

pateikti pranešimą apie sutarties anuliavimą kitai šaliai509

. Viena vertus, tai,

kad negalima išskirti vienos vyraujančios pozicijos, neleidţia teigti, kad

teisinis reguliavimas, kuris leidţia pačioms šalims anuliuoti sutartį, turi

išskirtinių privalumų. Tačiau kita vertus, galima konstatuoti, kad toks teisinis

reguliavimas yra visiškai įmanomas, ir tose valstybėse, kur jis nustatytas, iš

esmės nekelia problemų.

Reikalavimas visais atvejais kreiptis į teismą dėl sutarties

negaliojimo gali būti prieţastis šaliai delsti išspręsti sutarties teisinės galios

klausimą. Ieškiniams dėl sutarčių negaliojimo taikant bendruosius ieškininės

senaties terminus, šaliai suteikiama teisė pareikšti ieškinį net po kelių metų

(pagal Lietuvos Civilinio kodekso 1.125 str. 1 d. – 10 metų). Tuo tarpu

suteikiant teisę šaliai anuliuoti sutartį savo pareiškimu, ši teisė apribojama

protingu terminu per kurį šalis gali pasinaudoti šia savo teise510

. Jeigu šalis

delsia pareikšti apie sutarties negaliojimą po to, kai suţino negaliojimo

pagrindą sudarančias faktines aplinkybes, vadinasi ji apskritai abejoja šalies

negaliojimo pagrindo buvimu, arba dėl tam tikrų prieţasčių susitaiko su

sutartimi, kurią yra pagrindas anuliuoti. Dėl šių prieţasčių teisė šalims pačioms

509 LANDO; BEALE, išnaša 39, p . 274-275 / KRAMER, išnaša 460, p. 285.

510 Tenka pripaţinti, kad „protingo“ termino nustatymas kartais sulaukia kritikos, tačiau bet kokiu

atveju, tokio termino suteikiančio teismams diskrecijos galimybę, nustatymas teisinių santykių

stabilumo prasme yra ţymiai efektyvesnis nei bendrieji ieškinio senaties terminai. Ţr. Kramer, išnaša

460, 285-286.

240

spręsti dėl sutarties negaliojimo ir galimybė įgyvendinti šią teisę pateikiant

pranešimą kitai šaliai nesikreipiant į teismą, leistų efektyviau šalims

įgyvendinti savo teises, o šios teisės įgyvendinimo apribojimas protingu

terminu suteiktų sutartiniams santykiams daugiau aiškumo ir stabilumo.

Gali susidaryti įspūdis, kad suteikus šalims galimybę pačioms

anuliuoti sutartį esant negaliojimo pagrindams atsirastų didelės galimybės

šalims piktnaudţiauti šia teise. Tačiau teisė pareikšti apie sutarties negaliojimą

nėra absoliuti ir sutarties anuliavimas neatima kitai šaliai galimybės ginti savo

teises, jeigu apie sutarties negaliojimą pareiškiama nepagrįstai. Šalis, gavusi

pranešimą apie sutarties anuliavimą, turi teisę jį ginčyti tiek pareikšdama

ieškinį teisme, tiek ir jau pradėtoje byloje pateikdama atsikirtimus,

pagrindţiančius, kad sutarties anuliuoti nebuvo pagrindo. Be to, ţvelgiant į

esamas taisykles labai panašiame sutarties nutraukimo institute, kur leidţiama

nutraukti sutartį vienašaliu šalies pareiškimu, galima pastebėti, kad teisė

vienašališkai nutraukti sutartį nesuteikia nei didelių piktnaudţiavimo

galimybių, nei kitokių neigiamų padarinių. Priešingai, teisė nutraukti sutartį

vienašališkai, kai yra esminis sutarties paţeidimas, leidţia šalims efektyviau

išspręsti iš sutarties kylančias problemas ar nesutarimus. Todėl teisės anuliuoti

sutartį suteikimas turėtų būti visiškai priimtinas.

Dėl to, kad nebuvo nustatyta teisė anuliuoti sutartį vienašaliu

pareiškimu, nors daugelis sutarčių negaliojimo pagrindų buvo iš esmės

suformuluoti pagal UNIDROIT Principus, kelia ir Civiliniame kodekse

nustatytų sisteminio nesuderinamumo problemų, į kurias privalu atsiţvelgti

aiškinant ir taikant šias normas. Civilinio kodekso 6.228 str. yra vienintelis

sutarties negaliojimo pagrindas, kuris suformuluotas Šeštosios knygos Sutarčių

teisės skyriuje kaip specialusis pagrindas bendrųjų sandorių negaliojimo

pagrindų atţvilgiu. Tačiau šiame straipsnyje numatyta galimybė šaliai

„atsisakyti“ sutarties konkuruoja su bendrosiomis taisyklėmis, jog sutartį

pripaţinti negaliojančia gali tik teismas. Todėl gali būti abejojama dėl to, ar

teisė „atsisakyti“ sutarties iš tiesų reiškia sutarties negaliojimą, o ne,

pavyzdţiui, nutraukimą. Painiavą dėl šio termino kelia tai, kad daugelyje

241

Civilinio kodekso straipsnių, skirtų atskiroms sutarčių rūšims yra įtvirtinama

šalies teisė „atsisakyti“ sutarties arba „atsisakyti vykdyti“ sutartį (Civilinio

kodekso (6.331 str., 6.334 str., 6.345 str., 6.390 str., 6.484 str.). Tačiau tiksliai

apibrėţti, ar 6.228 str. numatyta teisė atsisakyti sutarties reiškia galimybę

anuliuoti sutartį, ar ją nutraukti ir labai svarbu, nes sutarties nutraukimo

(pasibaigimo) ir negaliojimo teisiniai padariniai yra visiškai skirtingi.

Nutraukus sutartį sutartis laikoma galiojančia, o šalių sutartinės prievolės

pasibaigia nuo sutarties nutraukimo momento (t.y. sutarties nutraukimas neturi

grįţtamosios galios). Tuo tarpu anuliavus sutartį (pripaţinus sutartį

negaliojančia), laikoma, kad šalių sutartinės prievolės niekada nebuvo

atsiradusios (retroaktyvus efektas). Analizuojant sisteminius UNIDROIT

Principų ir Civilinio kodekso normų skirtumus jau buvo vertinama, kokią įtaką

šie skirtumai turi aiškinant Civilinio kodekso normas ir jau buvo minėta, kad

Civilinio kodekso 6.228 str. numatytas pagrindas atsisakyti sutarties turi būti

aiškinamas kaip sutarties anuliavimo (negaliojimo) pagrindas (ţr. 3.1.4 skyrių

„Sisteminiai skirtumai“), nes būtų visiškai nepagrįsta laikyti, kad susitarimas,

kurį sudarant pasinaudojama kitos šalies silpnumu ir pagal kurį viena šalis

įgyja perdėtą pranašumą, sukelia teisinius padarinius. Civilinio kodekso 6.228

str. nėra nurodoma, kaip turi būti įgyvendinama šalies teisė atsisakyti sutarties

ir per kiek laiko šia teise šalis turi teisę pasinaudoti. Tačiau atsiţvelgus į šiame

straipsnyje įtvirtintų normų prigimtį bei įvertinus jų vietą UNIDROIT Principų

sistemoje, galima pagrįstai teigti, kad ši teisė gali būti įgyvendinama vienašaliu

šalies pranešimu kitai šaliai511

. Šios teisės įgyvendinimo terminas taip pat turi

būt siejamas su protingu laiko tarpu, kurio šaliai reikia įvertinti sutarties

anuliavimo pagrindą sudarančias aplinkybes ir apsispręsti dėl sutarties likimo.

Toks interpretavimas visiškai dera su bendraisiais sutartinių santykių

stabilumo, favor contractus, pagaliau sąţiningumo principais.

Kitų sandorių negaliojimo pagrindų, įtvirtintų Lietuvos

Civiliniame kodekse, atvejais, Civilinio kodekso 1.78 str. 2 d. neleidţia


242

sutarčių pripaţinimo negaliojančiais tvarką reguliuojančių taisyklių

interpretuoti taip, kad esant sandorių negaliojimo pagrindams, sandorį

vienašališkai galėtų anuliuoti viena iš šalių. Šeštosios knygos Sutarčių teisės

skyriaus taisyklės numato specialiąsias normas sandorių instituto atţvilgiu,

tačiau 6.224 str. įtvirtinta nuoroda į bendruosius sandorių negaliojimo

pagrindus ir tai, kad šiame skyriuje nėra jokių išimčių iš 1.78 str. 2 d. įtvirtintos

taisyklės, neleidţia teigti, kad sutarčių atvejais būtų galimas UNIDROIT

Principuose numatytas vienašalis sutarties anuliavimas. Civilinio kodekso 1.78

str. 2 d. ir Sutarčių teisės skyriuje įstatymų leidėjo ketinimai išlaikyti buvusį

teisinį reguliavimą, pagal kurį sutartis gali būti pripaţįstama negaliojančia tik

pareiškus ieškinį teisme, yra pernelyg ryškus. Todėl remiantis šiame skyriuje

išdėstyta analize ir argumentais Civiliniame kodekse įtvirtintos taisyklės turėtų

būti reformuojamos, numatant galimybę šaliai anuliuoti sutartį vienašaliu

pareiškimu.

243

6.3. Sutarčių turinys

6.3.1. Sutarčių aiškinimas

Sutarties sudarymo metu, kuomet suderinama šalių valia dėl

sutarties turinio, sudaromos sutarties turinys šalims visuomet atrodo

pakankamai aiškus ir suprantamas, nes priešingai sutartis vargu ar būtų

apskritai sudaroma. Tačiau praėjus laikui po sutarties sudarymo grynojo

sutarties teksto, kaip ir bet kurio teksto, tikrosios prasmės, kurią šalys (arba

autorius) turėjo omenyje, suvokimas tampa labai sudėtingas, nes teksto

reikšmė neturi tikslios kilmės, o yra nuolat priklausoma nuo daugybės

varijuojančių kontekstų, kuriuose ji atkartojama512

. Kai sutarties teksto prasmę

turi nustatyti tretieji asmenys, pavyzdţiui, teismas, ši uţduotis tampa dar

sunkesnė. Be to, sutarties tekstas niekada neapsprendţia visų įmanomų ateities

įvykių, kurie gali įtakoti sutarties vykdymą, dėl ko sutartis visuomet nėra

išsami. Šalys sutartyje neaptaria tam tikrų sąlygų arba tikėdamosi, kad ateityje

nekils sunkumų vykdant sutartį, arba, kad šalys ras jiems sprendimą, arba dėl

to, kad primygtinis reikalavimas sutartyje smulkmeniškai sureguliuoti visus

sutarties neįvykdymo atvejus gali sugriauti kitos šalies geranoriškumą sudarant

sutartį, pagaliau šalys įvertindamos galimą riziką siekia tiesiog sutaupyti

ekonomiškai nepagrįstus derybų dėl sutarties ir sutarties projektų rengimo

kaštus513

. Sutarties teksto neaiškumą, dviprasmiškumą, nesuderinamumą gali

lemti ir daugybė kitokių praktinių prieţasčių514

. Dėl šių prieţasčių sutarčių

teisė ieško būdų, kurie leistų nustatyti tikrąjį šalis teisiškai įpareigojančios

sutarties turinį, o jų, ţinoma, yra ne vienas. Remiantis pirmuoju principiniu

poţiūriu yra siekiama nustatyti būtent tai, ko šalys siekė sudarydamos sutartį,

kokie jų buvo ketinimai ir valia, nes tik šalių valia gali lemti įpareigojančios

sutarties atsiradimą. Kitas sutarčių aiškinimo principas reikalauja nustatyti

512 DERRIDA, Jacques. Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, 2006, p. 19.

513 KÖTZ, Heinz. Interpretation of Contracts. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European

Civil Code. 2nd

ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 267-268. 514

MIKELĖNAS, išnaša 152, p. 352-354.

244

sutarties turinį pagal tai, kas yra išoriškai matoma, t.y. tai, ką šalys yra

pareiškusios, parašiusios ar kaip jos yra besielgusios. Tuo siekiama apsaugoti

kitų šalių pasitikėjimą, kurį sukuria būtent šios išorinės išraiškos, bet ne

vidinės ir nematomos šalies mintys ar motyvai.

Ţvelgiant į istoriją matyti, kad pirmiausia buvo laikomasi

objektyvaus sutarčių aiškinimo principų, tačiau vėliau įsivyravo subjektyvusis

sutarčių aiškinimas. Pagal klasikinę Romėnų teisę, aiškinant rašytinius tekstus

pirmiausia prioritetas buvo teikiamas išorinėms tekstų išraiškoms. Tačiau

palaipsniui, vėlyvosios imperijos laikais ir vėliau vyraujant graikų moralės

filosofijai ir krikščioniškosioms doktrinoms šalies valia tapo vis svarbesniu

kriterijumi nustatant sutarties turinį. 19 a., kuomet valios teorija ėmė vyrauti,

daugelis Europos kodifikacijų įtvirtino būtent subjektyvųjį aiškinimo metodą,

kaip pagrindinį sutarčių aiškinimo principą515

. Prancūzijos civilinio kodekso

1156 str., Vokietijos civilinio kodekso 133 str., Austrijos civilinio kodekso 914

str. reikalauja sutarties tekstą interpretuoti ne pagal paţodinę jo prasmę, bet

atsiţvelgiant į bendruosius šalių ketinimus. Tačiau nepaisant didţiausių

pastangų vadovautis subjektyvaus aiškinimo principu, yra neįmanoma išvengti

objektyviųjų išraiškų analizės ir objektyvių kriterijų taikymo siekiant nustatyti

sutarties turinį.

Subjektyvaus aiškinimo principas yra lengviausiai pritaikomas

tada, kai šalys tekstu išreikšdamos savo susitarimą nurodo ţodį, kuris turi visai

kitokią bendrinę prasmę nei šalys turėjo omenyje. Tokiu atveju vadovaujantis

taisykle, reikalaujančia pirmiausia remtis bendraisiais šalių ketinimais,

sutarties turinys bus nustatomas pagal šalių ketinimus, bet ne pagal sutarties

rašytinę išraišką516

. Tai yra gana paprasta, kai abi šalys teigia vienodai

suprantančios sutarties turinį, nors jų supratimas ir skiriasi nuo įprastinės teksto

prasmės. Tačiau šalių tikrųjų ketinimų nustatymas yra tiesiog praktiškai

515 KÖTZ, išnaša 513, p. 268-269. / ZWEIGERT; KÖTZ, išnaša 235, p. 338-339.

516 Reikia paţymėti, kad bendrosios teisės tradicijų valstybėse, kur laikoma, kad objektyvus sutarčių

aiškinimas yra grieţtai taikomas, sutarties prasmė nustatoma pagal tą šalių supratimą apie kurį ţinojo

abi šalys, net jeigu šis supratimas skiriasi nuo įprastinės sutarties teksto prasmės. Ţr. Farnsworth, Allan

E. Meaning in the Law of Contract. Yale Law Journal. 1966-1967, vol. 76, p. 941. / LANDO; BEALE,

išnaša 39, p. 290-291.

245

neįmanomas, kai tarp šalių yra ginčas dėl tikrosios sutarties teksto prasmės ir

kai šalys visiškai skirtingai interpretuoja sutarties tekstą, nes nėra būdų

suţinoti, ką mąstė šalys sudarydamos sutartį. Todėl tik jeigu abi šalys

pripaţįsta turėjusios omeny kitą prasmę nei yra išreiškusios sutarties tekste,

galima vadovautis sutarties šalių subjektyviais ketinimais nustatant sutarties

turinį. Tačiau absoliuti dauguma sutartinių ginčų, kuriuose nesutariama dėl

sutarties turinio aiškinimo, atsiremia į skirtingą šalių sutarties turinio

suvokimą. Tokiais atvejais nustatyti sutarties turinį ieškant tikrųjų sutarties

šalių ketinimų yra neįmanoma, ir reikalingas objektyvus poţiūris į tai, ką šalys

galėjo turėti omeny sudarydamos sutartį, kas jų vietoje ir esant analogiškai

situacijai bei aplinkybėms atrodytų priimtina bet kuriam protingam asmeniui.

Paprastai laikoma, kad civilinės teisės tradicijų valstybėse vyrauja

subjektyvaus sutarčių aiškinimo doktrina, tuo tarpu Anglijoje, JAV grieţtai

taikomi objektyvaus sutarčių aiškinimo principai. Todėl atrodo, kad sutarties

aiškinimo principų vienodinimas yra reikalingas pasirenkant vieną išeitinę

poziciją, arba ieškant kompromiso tarp subjektyvaus ir objektyvaus sutarčių

aiškinimo doktrinų. Tačiau, kaip jau minėta, grynai subjektyvus sutarčių

aiškinimas neatsiţvelgiant į sutarties tekstą yra praktiškai įmanomas tik

tuomet, kai šalys vienodai aiškina sutarties turinį. Visais kitais atvejais

negalima apsieiti be objektyvaus vertinimo taikant protingo ţmogaus testą.

Todėl, net tose valstybėse, kur įstatymai nustato ir teismų praktika nuolat

pabrėţia, jog sutartis aiškintina pagal bendruosius šalių ketinimus, iš tiesų

siekiama nustatyti šalių ketinimus ne kaip psichologinį faktą, kurio

egzistavimas galėtų būti įrodinėjamas, bet kaip objektyviai analogiškoje

situacijoje įmanomą supratimą, kuriuo vadovautųsi protingas asmuo. Todėl net

kai teismai nurodo, kad yra nustatę bendruosius šalių ketinimus, kuriais

remiantis turėtų būti aiškinama sutartis, iš tikrųjų šie ketinimai yra ne kas kita

kaip objektyvus sutarties turinio supratimas, kurį turėtų protingas asmuo

analogiškoje situacijoje517

. Dėl šių prieţasčių, sutarčių aiškinimo doktrinų

517 KÖTZ, išnaša 513, p. 270-272.

246

taikymo praktika rodo, kad sutarčių aiškinimo bendrųjų principų vienodinimas

nėra reikalingas. Tiek Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencijos dėl

tarptautinio prekių pirkimo - pardavimo sutarčių 8 str., kuris buvo pirmasis

sutarčių aiškinimo taisyklių vienodinimo ţingsnis, tiek ir UNIDROIT Principų

4.1, 4.2 str., taip pat Europos sutarčių teisės principų 5:101 str. nustato tokias

taisykles, kuriomis praktikoje ir taip yra vadovaujamasi. Pagal šias taisykles,

bendriesiems šalių ketinimams, arba tam šalies suvokimui apie kurį ţinojo kita

šalis turi būti teikiama pirmenybė palyginti su sutarties tekstu, net jeigu tekstas

turi kitokią prasmę. Tačiau jeigu šalių bendrųjų ketinimų negalima nustatyti,

sutartis turi būti aiškinama taip, kaip ją suvoktų analogiškoje situacijoje

veikiantis protingas asmuo. Taigi sutarčių aiškinimo taisyklių vienodinamojo

efekto minėti tarptautiniai instrumentai iš esmės neturėjo.

Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtintose sutarčių aiškinimo

taisyklėse yra vartojamas terminas, kuris gali klaidinamai būti interpretuojamas

kaip perdėtas subjektyvaus aiškinimo metodo įtvirtinimas. Civilinio kodekso

6.193 str. nustatyta, kad aiškinant sutartį pirmiausia turi būti nagrinėjami

„tikrieji“ sutarties šalių ketinimai518

, o ne vien remiamasi paţodiniu sutarties

teksto aiškinimu. Gali atrodyti, kad „tikrieji“ sutarties šalių ketinimai reiškia

subjektyviąją šalies sąmonės būklę, kuri turėtų būti nustatinėjama ir

įrodinėjama aiškinant sutartį. Tačiau visiškai pagrįstai doktrinoje nurodoma519

,

kad „tikrieji“ šalių ketinimai turi būti bendri abiems šalims ir jeigu šalių

pozicijos skiriasi dėl sutarties teksto prasmės, turi būti vadovaujamasi ta

sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų teikę analogiškoje situacijoje protingi

asmenys520

. Kitaip tariant, aiškinant sutartis taikytinas objektyvus metodas,

518 Būtinybę nustatinėti būtent „tikruosius“ sutarties šalių ketinimus taip pat yra pabrėţęs Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas vienoje iš pirmųjų nutarčių, kuriose buvo formuluojamos sutarčių aiškinimo

taisyklės, kurios tuo metu įstatymuose nebuvo įtvirtintos. Ţr. 1998 m. balandţio 15 d. Lietuvos

Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-21 Visagino miesto valstybinio socialinio

draudimo skyrius v. UAB “Rina”. 519

MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 252. 520

Aptariamais Civilinio kodekso 6.193 str. aspektais iliustratyvi yra Anglijos apeliacinio teismo

pateikta šio kodekso straipsnio interpretacija byloje Svenska Petroleum Exploration AB v. (1)

Government of the Republic of Lithuania, (2) AB Geonafta. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. lapkričio

11 d.] Prieiga per internetą: <http://www.bailii.org/ew/cases/EWCA/Civ/2006/1529.html>. Šioje

byloje priimto sprendimo 24 paragrafe teisėjai nurodė, kad „subjektyviuosius šalių ketinimus“

247

nebent abi šalys sutaria, kad sutarties tekstas neatspindi tikrosios prasmės, arba

viena iš šalių sutarties sudarymo metu ţinojo arba negalėjo neţinoti, kad kita

šalis sutarties turiniui teikia kitokią, o ne įprastinę prasmę.

Didţiausi skirtumai sutarčių aiškinimo doktrinose yra susiję su

įrodinėjimo priemonėmis, kurios turėtų būti leistinos vertinant, koks sutarties

turinys atitinka protingo ţmogaus suvokimą analogiškoje situacijoje, arba

apskritai į kokius įrodymus ir aplinkybes yra leistina atsiţvelgti aiškinant

sutarties turinį. Tradiciškai JAV, Anglijos teismų praktikoje grieţtai

atsisakoma šalių pasirašytos sutarties turinį aiškinti atsiţvelgiant į šalių derybas

dėl sutarties. Šiuo atveju taikoma ţodinių įrodymų taisyklė (angl. parole

evidence rule), kuri riboja ne tik ţodinių paaiškinimų pateikimą įrodinėjant,

kaip sutartis turi būti suprantama atsiţvelgiant į iki jos sudarymo vykusias

derybas, bet taip pat neleidţia pateikti jokio šalių susirašinėjimo vykusio iki

sutarties sudarymo ar kitų rašytinių įrodymų, nes laikoma, kad šalių pasirašyta

sutartis yra išsamus šalių galutinį susitarimą atspindintis dokumentas. Iki

sutarties sudarymo vykstantis susirašinėjimas gali parodyti tik negalutines šalių

pozicijas, kuris gali būti pasikeitusios tiek vėlesnių derybų metu, tiek sudarant

sutartį521

. Minėta ţodinių įrodymų taisyklė bendrosios teisės sistemos

valstybėse kartais yra aršiai kritikuojama dėl juos grieţtumo ir nelankstumo,

tačiau ši taisyklė vis dar yra pripaţįstama522

. Šia taisyklę mėginama švelninti

argumentuojant tuo, kad nustatinėjant faktą, ar šalių pasirašyta sutartis iš tiesų

atspindi išsamų šalių susitarimą, yra būtina atsiţvelgti į visas aplinkybes,

įskaitant įrodymus apie ikisutartinės derybas523

. Tačiau dėl tokio poţiūrio

susiklostė nevienareikšmė teismų praktika, kuri nevienodai atsako į klausimą,

ar šalių pasirašyta sutartis atspindi galutinį ir visiškai integruotą susitarimo

tekstą. Todėl tampa sunku numatyti, ar teismai atsisakys nagrinėti

ikisutartiniuose santykiuose sudarytus dokumentus ir kitas derybų aplinkybes,

suprantant kaip privačius šalies ketinimus, jų nustatinėjimas būtų beprasmis veiksmas, tačiau Civilinio

kodekso 6.193 str. nereikalauja tokių ketinimų nustatymo. 521

BEALE, et. al., išnaša 248, p. 565-567. 522

FARNSWORTH, išnaša 277, p. 414-426. 523

CORBIN, Arthur L. The Parole Evidence Rule. Yale Law Journal. 1944, vol. 53, p. 630-632.

248

dėl ko bendrosios teisės sistemos valstybėse sudarant sutartis įprastine praktika

tapo įtraukti į sutartis vadinamąsias integruojančias, apjungiančias sąlygas

(angl. merge clause), aiškiai nurodančias, kad sutartis yra išsamus ir

visaapimantis dokumentas524

. Nors ši apjungiančių sąlygų praktikos analizė

Lietuvoje atrodo neaktuali, ji leidţia suprasti, kodėl į Lietuvos Civilinį kodeksą

nebuvo perkeltas UNIDROIT Principų 2.1.17 str., aptariantis apjungiančių

sąlygų teisines pasekmes ir kodėl šis UNIDROIT Principų straipsnis buvo

suformuluotas. Lietuvos Civilinio kodekso 6.193 str. 5 d. nustato, kad aiškinant

sutartį visada turi būti atsiţvelgiama į šalių derybas iki sutarties sudarymo, kas

visiškai atitinka UNIDROIT Principų 4.3 str. (a) punktą. Todėl papildoma

nuostata, jog apjungiančios sąlygos sutartyje neriboja galimybės aiškinant

sutartį remtis ankstesniais susitarimais ir praktika iki sutarties sudarymo,

atrodo perteklinė. Tačiau atsiţvelgiant į tai, kad tokia speciali nuostata yra

reikalinga siekiant aiškiai nurodyti, kaip turi būti vertinamos bendrosios teisės

valstybėse naudojamos apjungiančios sąlygos sutarčių aiškinimo prasme,

UNIDROIT Principuose ši nuostata yra būtina siekiant teisės vienodinimo

tikslų.

Civilinės teisės tradicijų valstybėse, pavyzdţiui, Vokietijoje,

Prancūzijoje nėra draudţiama įrodinėti aplinkybių, buvusių iki sutarties

sudarymo ir jomis remtis aiškinant sutarties turinį525

. Esant tokiam skirtumui

buvo būtina UNIDROIT Principuose aiškiai nustatyti įrodymų leistinumo

taisykles, kam buvo skirtas UNIDROIT Principų 4.3 straipsnis, kuris leidţia

atsiţvelgti į visas reikšmingas aplinkybes tam, kad būtų nustatytas tikrasis

sutarties turinys, įskaitant ir šalių derybas iki sutarties.

UNIDROIT Principuose ir Europos sutarčių principuose nebuvo

išspręsta viena sutarčių aiškinimo problema, kuri labiausiai būdinga

Prancūzijos teisei ir yra ţinoma kaip aiškių ir tikslių sutarties sąlygų doktrina

(pranc. clause claire et précise), pagal kurią aiškios ir tikslios sutarties sąlygos,

kurios nekelia abejonių dėl jų prasmės negali būti papildomai aiškinamos ir


525 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 565.

249

keičiamos526

. Ši doktrina yra kritikuojama remiantis gana paprastais

argumentais, t.y. teigiant, kad sutarties sąlygos prasmės aiškumas gali būti

nustatytas tik tada, kai yra nustatyta pati prasmė, o bet kokios prasmės

išaiškinimui yra būtina interpretacija. Todėl specialus šios problemos

aptarimas sutarčių teisę vienodinančiuose UNIDROIT Principuose, matyt,

nebuvo reikalingas. Paţymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo

praktikoje buvo susidūręs su šia doktrina pagrįsta argumentacija, kuria šalis

grindė kasacinį skundą, teigdama, kad akivaizdţiai aiški sutartyje pavartota

sąvoka negali būti iškreipiama taikant vieną ar kitą sutarties aiškinimo taisyklę.

Tačiau teismas visiškai pagrįstai laikė esant būtinu atsiţvelgti ne tik į sąvokos

apibrėţimą, kuris įprastai vartojamas teisės aktuose, tačiau ir į sutarties tikslus

bei pobūdį527

.

Civilinės teisės tradicijų valstybėse gana skirtingo poţiūrio yra

laikomasi dėl to, ar įstatymai turėtų suformuluoti konkrečias sutarčių aiškinimo

taisykles. Pavyzdţiui, Prancūzijos Civilinio kodekso 1156-1164 straipsniuose

yra suformuluotas visas rinkinys taisyklių, kaip turėtų būti interpretuojamas

sutarties tekstas. Šie Civilinio kodekso straipsniai reikalauja, kad, kai sąlygai

gali būti suteikiamos kelios reikšmės, turi būti teikiama ta, kuri turi tam tikrą

prasmę ir efektą, o ne ta, kuri nesuteiktų jokios prasmės; kad neaiškios sutarties

sąlygos būtų aiškinamos taip, kad atitiktų sutarties esmę ir dalyką; kad sutartis

būtų aiškinama atsiţvelgiant į tai, kokia prasmė sąlygai paprastai yra teikiama

toje vietovėje, kur sutartis sudaryta; kad neišsamios sutarties sąlyga būtų

aiškinama apsiribojant tik tuo, ko šalys iš tiesų siekė; kad atskiras sutarties

sąlygas būtų aiškinamos atsiţvelgiant į sutarties sąlygų visumą. Kitose

valstybėse, pavyzdţiui, Vokietijoje, Italijoje, tokios taisyklės nėra

formuluojamos įstatymuose remiantis tuo, kad įstatymų leidėjas neturėtų

mokyti teisėjų, kokių praktinės logikos taisyklių jie turėtų laikytis aiškindami

sutartis528

. Daugelis minėtų taisyklių iš tiesų yra gana elementarios ir

526 KÖTZ, išnaša 513, p. 272.

527 2006 m. sausio 11 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-17/2006 VĮ

Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“, UAB „Ortofina“ ir R.G.K. 528

KÖTZ, išnaša 513, p. 274.

250

akivaizdţios, vargu ar apskritai galėtų kilti mintis, kad, pavyzdţiui, aiškinant

daugiaprasmę sutarties sąlygą pirmenybe reikėtų teikti tam aiškinimo variantui,

pagal kuri sąlyga netenka jokios prasmės. Todėl šių taisyklių specialus

įtvirtinimas įstatymuose iš tiesų nėra būtinas. Vis dėlto, UNIDROIT

Principuose ir Europos sutarčių teisės principuose buvo įtvirtintos dvi sutarčių

aiškinimo maksimos. Viena iš jų reikalauja sutarties sąlygas ir terminus

aiškinti visos sutarties kontekste (UNIDROIT Principų 4.4 straipsnis, Europos

Principų 5:105 straipsnis), kita reikalauja daugiareikšmei sutarties sąlygai teikti

tą prasmę, pagal kurią ta sąlyga būtų teisėta ir turėtų atitinkama efektą, nei būtų

beprasmė (UNIDROIT Principų 4.5 straipsnis, Europos Principų 5:106

straipsnis). Lietuvos Civiliniame kodekse šios sutarčių aiškinimo taisyklės

nebuvo įtrauktos, kas, viena vertus, yra pateisinama dėl šių taisyklių

elementarumo ir akivaizdumo. Tačiau kita vertus, sutarčių aiškinimo technika

net ir priėmus Civilinį kodeksą Lietuvos praktikoje buvo gana nauja sritis.

Todėl teismams, neturintiems pakankamai patirties šioje srityje, tokių taisyklių

nustatymas būtų buvęs efektyvus orientyras sprendţiant ginčus susijusius su

sutarties turinio nustatymu. Ţinoma, reikia pripaţinti, kad teisės aiškinimo

teoriniai ir praktiniai aspektai yra gana išsamiai išanalizuoti Lietuvos teisės

doktrinoje, ir jie sudaro pagrindą sutarčių aiškinimo praktikai. Be to, kaip rodo

Lietuvos teismų praktika, sutarčių aiškinimo ginčuose teismai Civiliniame

kodekse išdėstytas sutarčių aiškinimo taisykles esant reikalui papildo ir kitais

aiškinimo principais529

.

6.3.2. Sutarties spragų užpildymas

Kaip jau minėta, dėl įvairiausių prieţasčių šalių pasirašytos

sutarties tekstas paprastai neišreiškia viso sutarties turinio ir daţnai tenka

spręsti, kaip šalys turi elgtis sutarties vykdymo metu susidarius tam tikrai

529 Ţr., pavyzdţiui, 2006 m. sausio 16 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-32/2006 A. I., pagal įstatymą atstovaujama P. I. ir K. I., v. A. K. individuali įmonė. / 2006 m.

sausio 18 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-47/2006 UAB

„Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės sistemos“.

251

situacijai, kurios šalys arba nenumatė, arba tiesiog neaptarė sutartyje. Šiais

atvejais sutarties aiškinimo taisyklių negalima panaudoti, nes tiesiog nėra

interpretavimo objekto, t.y. sutartyje nėra tam tikros aiškintinos sąlygos. Esant

tokių spragų sutartyje įvairių valstybių teisė numato būdus, kaip šios spragos

turėtų būti uţpildytos. Civilinės teisės tradicijų valstybėse, kur pirminis teisės

šaltinis yra kodifikuota statutinė teisė, atsakymo, kaip turėtų elgtis šalys tam

tikroje situacijoje, kuri nebuvo aptarta jų pasirašytoje sutartyje, pirmiausia

ieškoma dispozityviosiose teisės normose, t.y. įstatymų nustatytose taisyklėse,

kurios taikomos tam tikrų rūšių sutartims, ir kurios savaime tampa sudaromos

sutarties dalimi, jeigu šalys nesusitaria kitaip. Tokiu pačiu principu

vadovaujamasi ir bendrosios teisės tradicijų valstybėse, tačiau kadangi

statutinė teisė bendrojoje teisės sistemoje sudaro tik nedidelę teisės šaltinių dalį

palyginti su precedentais, teismų praktika yra suformavusi numanomų sutarties

sąlygų nustatymo principus, kuriais vadovaujantis uţpildomos sutarties

spragos. Verta paminėti, kad bendrosios teisės valstybėse iki 20 a. gana grieţtai

buvo vengiama pildyti neišsamias sutartis, vadovaujantis liberalizmo idėjomis

paremta maksima, kad teismai negali sudaryti sutarties uţ šalis530

. Tačiau

stebint kaip šalys daţnai sudaro neišsamias sutartis ir kaip daţnai teismams

tenka ieškoti išeities ginče dėl tokių sutarčių priimant JAV Vieningąjį

komercinį kodeksą, o vėliau Antrąjį Sutarčių Įstatymų Sąvadą, buvo nustatyta

numanomų sąlygų doktrina, pagal kurią esant sutarties spragai teismai turi

nustatyti, kokią sąlygą šalys būtų nustačiusios sutartyje, jeigu būtų norėjusios

aptarti tam tikrą situaciją531

. Civilinės teisės tradicijų valstybėse, tais atvejais,

kai sutarties spragos negalima uţpildyti įstatymuose nustatytomis įprastinėmis

sutarčių sąlygomis, tai pat yra siekiama nustatyti, kokią sąlygą, atsiţvelgiant į

sutarties tikslus, šalys, veikdamos kaip apdairūs ir protingi bei sąţiningi

530 Goetz, Charles J.; Scott, Robert E. The Limits of Expanded Choice: An Anglysis of the Interactions

Between Express and Implied Contract Terms. California Law Review. 1985, vol. 73, p. 273-274. /

Speidel, išnaša 239, p. 785-809. 531

FARNSWORTH, Allan E. Disputes Over Omission In Contracts. Columbia Law Review. 1968, vol.

68, p. 860-862.

252

asmenys, būtų numačiusios sutartyje532

. Taigi, tiek bendroji teisė, tiek civilinė

teisė pripaţįsta tuos pačius sutarties spragų uţpildymo principus, tačiau dėl

teisės šaltinių skirtingo paplitimo, civilinės teisės tradicijų valstybėse sutarties

spraga paprastai uţpildoma taikant dispozityviąsias įstatymų normas, o

bendrojoje teisėje daţniau yra taikoma numanomų sąlygų doktrina. Be abejo,

šie skirtumai, kurie yra nulemti skirtingų teisinių tradicijų, negali būti paprastai

suvienodinti, nes tam reikėtų suvienodinti poţiūrį į teisės šaltinius, į teismo

precedento vaidmenį, ko vargu ar apskritai galima ir matyt nereikia pasiekti

vienodinant sutarčių teisę. Ţinoma, tiek viena, tiek kita teisės sistema nustato

dispozityviąsias sutartims taikytinas taisykles, bei abiejose teisės sistemose yra

pripaţįstamas teismo precedentas, nors ir skirtingu lygmeniu. Todėl iš tiesų

skirtumai nėra tokie ryškus.

UNIDROIT Principuose sutarties turinio spragoms uţpildyti yra

nustatyti iš esmės tokie patys principai, kuriuos pripaţįsta daugelis valstybių.

Ne visiškai aišku, kodėl šiems klausimams spręsti UNIDROIT Principuose

buvo suformuluoti du atskiri straipsniai, t.y. 4.8 straipsnis „Neaptartos sąlygos

nustatymas“ ir 5.1.2 straipsnis „Numanomos sąlygos“. Šie straipsniai savo

turiniu yra labai panašūs ir tiek nustatant neaptartos sąlygos turinį, tiek

nustatant numanomos sąlygos turinį yra reikalaujama vadovautis iš esmės tais

pačiais kriterijais. UNIDROIT Principų 4.8 straipsnis bent jau sisteminiu

poţiūriu nėra reikalingas, nes ketvirtajame skyriuje, kuriame šis straipsnis yra,

kalbama apie sutarčių turinio aiškinimą, tuo tarpu sutarties spragai uţpildyti

yra taikomos ne sutarčių aiškinimo taisyklės, o numanomų sąlygų doktrina.

Tokias išvadas patvirtina ir Europos sutarčių teisės principų pavyzdys,

kuriuose atskiro straipsnio, formuluojančio sutarties spragų (neaptartų sąlygų)

uţpildymo taisykles, nėra, o yra tik straipsnis dėl numanomų sutarties sąlygų

(6:102 str.). Ţinoma šiuos netikslumus reikėtų vertinti daugiau kaip teisinės

technikos skirtumus, kurie nekeičia sutarties turinio nustatymo principų esmės.


253

Lietuvos Civiliniame kodekse buvo įtrauktos tos pačios taisyklės,

kurios numatytos UNIDROIT Principuose, t.y. Civilinio kodekso 6.195 str.

„Sutarties spragų uţpildymas“ perkeltos UNIDROIT Principų 4.8 str. taisyklės,

o 6.196 str. „Sutarčių sąlygų rūšys“ – UNIDROIT Principų 5.1.1 str. ir 5.1.2

str. nuostatos. Lietuvoje yra laikomasi civilinės teisės tradicijos valstybėms

būdingo teisinio reguliavimo, kuomet įstatymuose yra numatomos įprastinės

sutarčių sąlygos, tampančios kiekvienos atitinkamos rūšies sutarties dalimi.

Todėl uţpildant sutarties spragas didţiausias vaidmuo tenka įstatymuose

įtvirtintoms įprastinėms sutarčių sąlygomis. Tad visiškai pagrįstai Civilinio

kodekso 6.195 str. yra papildomai nurodoma, kad uţpildant sutarties spragą,

pirmiausia turi būti atsiţvelgiama į dispozityviąsias teisės normas. Lygiai tas

pats kriterijus pirmiausia turi būti taikomas nustatant ir numanomas sutarties

sąlygas pagal Civilinio kodekso 6.196 str.

6.3.3. Obligations de Résultat ir Obligations de Moyens

UNIDROIT Principų skyriuje apie sutarčių turinį buvo įtrauktos

nuostatos dėl dviejų rūšių pareigų atskyrimo – pareigos pasiekti tam tikrą

rezultatą ir pareigos dėti geriausias pastangas (5.1.4 ir 5.1.5 str.). Šios dviejų

rūšių pareigos išskiriamos siekiant apibrėţti, kada šalies veiksmai laikytini

sutarties paţeidimu, uţ kurį galėtų būti taikoma atsakomybė. Kai šalį sutartis

įpareigoja pasiekti numatytą rezultatą, atsakomybė jai kyla, jeigu rezultatas

nėra pasiekiamas, nepaisant to, kaip šalis stengėsi rezultatą pasiekti. Jeigu

sutartis nustato pareigą dėti geriausias pastangas, atsakomybė šaliai uţ tai, kad

sutartimi numatytas rezultatas nebus pasiektas, nekils, tačiau šalis bus laikoma

paţeidusia sutartį, jeigu sutarties šalis nedės tokių pastangų sutarčiai įvykdyti,

kurių imtųsi analogiškas šaliai protingas asmuo533

. Doktrina, skirianti šias

prievolių rūšis, neabejotinai buvo perimta iš Prancūzijos teisės, kurią 20 a.

pradţioje suformulavo garsus prancūzų teisininkas René Demogue, o vėliau ją


254

perėmė Belgijos, Liuksemburgo, Olandijos, Kvebeko provincijos ir kai kurių

kitų valstybių teisė534

. Ši doktrina taip pat padarė poveikį ir JAV sutarčių

teisei535

. Iš UNIDROIT Principų šią doktriną perėmė ir Lietuva, Civilinio

kodekso 6.200 str. 4 d. įtvirtinus nuostatą, kad, jeigu pagal sutartį ar jos

prigimtį, šalis turi dėti maksimalias pastangas, tai ji privalo imtis tokių

pastangų, kokių būtų ėmęsis tokiomis aplinkybėmis protingas asmuo.

Tačiau ši doktrina, jos pagrįstumas ir reikalingumas, nėra

vienareikšmiškai vertinami net pačioje kilmės valstybėje, t.y. Prancūzijoje.

Todėl jos įtraukimas UNIDROIT Principuose yra gana diskutuotinas.

Atsiţvelgiant į tai, kad ši labai specifinė doktrina iš esmės yra tik Prancūzijos

teisės produktas, galima pagrįstai abejoti ir tuo, ar buvo pagrįsta ir būtina

implantuoti ją į Lietuvos sutarčių teisę.

Viename iš naujausių veikalų šia tema pareigą pasiekti rezultatą ir

pareigą dėti maksimalias pastangas skirianti doktrina yra kritikuojama

remiantis sutarčių privalomumo teorijomis. Dario Alessi teigia536

, kad šalių

valios teorijos negali įtikinamai paaiškinti ir pagrįsti sutarties privalomumo ir

neišvengiamai remiasi subjektyviaisiais šalių motyvais ir ketinimais, kurie

tampa pagrindu išskirti pareigą dėti maksimalias pastangas. Tokiu būdu

atsakomybė uţ pareigos dėti maksimalias pastangas paţeidimą tampa

subjektyvioji, t.y. ją nustatant vertinama šalies kaltė dėl sutarties neįvykdymo.

Tačiau įprastai sutartinė atsakomybė yra grieţtoji, t.y. sutartį vykdanti šalis

negali išvengti savo paţado laikymosi teisindamasi tuo, kad ji dėjo

maksimalias pastangas sutarčiai įvykdyti, todėl jos kaltės dėl sutarties

neįvykdymo nėra. Šią kritiką autorius sieja su tuo, kad sutarčių teisėje

įsigalėjus valios teorijoms buvo imta proteguoti subjektyvioji sutarties

pagrindo (cause) samprata, o objektyviąja prasme sutarties pagrindas (kaip tam

tikras objektyvus sutartimi siekiamas rezultatas) prarado savo reikšmę, nors,

534 ALESSI, Dario. The Distinction between Obligations de Resultat and Obligations de Moyens and

the Enforceability of Promises. European Review of Private Law. 2005, vol. 5, p. 659-662. 535

FARNSWORTH, Allan E. On Trying to Keep One„s Promises: The Duty of Best Efforts in

Contract Law. University of Pittsburgh Law Review. 1984-1985, vol. 46, p. 1-20. 536

ALESSI, išnaša 534.

255

straipsnio autoriaus nuomone, objektyviąja prasme sutarties pagrindas yra

neišvengiamas sutarčių privalomumo elementas, kuris uţtikrina, kad

privalomumas būtų teikiamas tik toms sutartims, kuriose objektyviai matomas

sutarties šalių ketinimų rimtumas.

Su šia kritika, argumentuojančia, jog sutarties pagrindas (cause)

nepagrįstai buvo neįtrauktas į UNIDROIT Principus, ir todėl nepagrįstai

UNIDROIT Principuose buvo nustatyta pareigas pasiekti rezultatą ir dėti

maksimalias pastangas skirianti doktrina, sunku sutikti. Iš tiesų UNIDROIT

Principuose formuluojama nuostata, jog sutarties galiojimui pakanka tik šalių

susitarimo, nereikalaujant nei priešpriešinio patenkinimo (consideration), nei

pagrindo (cause), sudaro įspūdi, jog tokiu būdu perdėtai prioritetas teikiamas

valios teorijoms, kaip sutarties privalomumo pagrindui, kurios šiuo metu

nebėra pakankamos. Tačiau sutarties pagrindo ir priešpriešinio patenkinimo

doktrinų buvo pagrįstai atsisakyta visai dėl kitokių prieţasčių. Pirmiausia, šios

abi doktrinos yra iš ties gana sudėtingos ir atskiros teorinės konstrukcijos,

kurių suvienodinimas būtų sunkiai įmanomas. Antra, šių doktrinų atliekamos

funkcijos (išvengti negaliojančių sutarčių), efektyviau ir atviriau gali būti

įgyvendinamos taikant kitus teisės institutus. Pagaliau, pavyzdţiui, Vokietijos

teisėje šios doktrinos buvo visiškai netaikomos, kas rodo, kad be jų sutarčių

teisė gali sėkmingai egzistuoti.

Kita vertus, Dario Alessi pateikia visiškai pagrįstus loginius

samprotavimus dėl šių dviejų prievolių rūšių išskyrimo beprasmiškumo. Jo

teigimu, kiekviena sutartis turi savo objektą, tam tikrą tikslą, kurį šalys turi

pasiekti. Analizuodamas klasikinį prievolės dėti maksimalias pastangas

pavyzdį, autorius nurodo, kad sveikatos paslaugų teikimo sutartyje gydytojo

siektinas rezultatas yra sąlygų paciento sveikatai pagerinti ar pataisyti

sudarymas, o ne pats paciento išgijimas. Teigiant, kad gydytojui atsakomybė

turi būti taikoma tik tada, kai jis nededa maksimalių pastangų, neatsiţvelgiant į

gydymo rezultatą, tektų pripaţinti, kad, pavyzdţiui, jeigu gydytojas dėl

nerūpestingumo padaro klaidą operacijos metu, tačiau būtent dėl šios klaidos

pacientas išgyja, gydytojui turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė uţ sutarties

256

neįvykdymą. Kitas tipinis pavyzdys, kuris pateikiamas iliustruojant pareigą

pasiekti rezultatą – krovinio veţimo sutartis. Šios sutarties atveju, jeigu

vairuotojas būdamas girtas sėkmingai nugabena krovinį gavėjui, jokia

atsakomybė neturėtų būti jam taikoma, kas vėlgi būtų sunkiai pagrindţiama.

Analizuojant UNIDROIT Principų 5.1.4 str. 2 iliustraciją, kuri pateikiama kaip

prievolės dėti maksimalias pastangas pavyzdys, galima pastebėti, kad sutartyje

numatyta sąlyga, jog distributorius turi dėti „maksimalias pastangas, kad

išplėstų produkto pardavimus“ apima gana aiškius veiksmus, kuriuos

distributorius turi atlikti, kad įvykdytų šią pareigą. Savaime suprantama, kad

distributorius turi organizuoti produkto reklamą ar kitokias marketingo

priemones, derėtis su produkto platintojais ir pan. Jeigu jis šių veiksmų

neatlieka (nepasiekia sutartyje numatyto rezultato), jis negali pasiteisinti tuo,

kad, pavyzdţiui, jis sudarė produkto reklamos sutartį su didţiausia reklamos

paslaugų teikėja, tačiau ši paţeidė sutartį ir neišplatino reklamos. Šie

argumentai rodo, kad iš tiesų pareigų atskyrimas į pareigą pasiekti rezultatą ir

pareigą dėti maksimalias pastangas nėra toks paprastas ir nėra pagrįstas. Tai

patvirtina ir UNIDROIT Principų 5.1.5 str. kuris buvo suformuluotas siekiant

nustatyti kriterijus šioms pareigų rūšims atskirti, tačiau kuriame nurodyti

kriterijai yra gana neapibrėţti. Pagaliau, tai, kad Europos sutarčių principuose

Obligations de Résultat ir Obligations de Moyens doktrina nebuvo įtvirtinta,

rodo, jog iš tiesų ji nėra neišvengiamai reikalinga ir būtina.

Kaip minėta, Lietuvos sutarčių teisėje ši doktrina buvo perimta iš

UNIDROIT Principų. Šią doktriną pripaţįsta tiek teisės doktrina537

, tiek teismų

praktika538

. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje, priimtoje byloje Ţilvino

Budros individuali įmonė “Sėkmės sistemos” v. AB “Lietuvos telekomas” ir

UAB “Lietuvos telekomo verslo sprendimai” teismas analizavo sutartį dėl

duomenų perdavimo elektroniniais ryšių tinklais ir vertino, ar paslaugų teikėjo

pareiga perduoti duomenis laikytina pareiga pasiekti rezultatą, ar dėti

537 MIKELĖNAS, išnaša 164, p. 263-264. / MIKELĖNAS, išnaša 426, p. 70-74.

538 2001 m. spalio 10 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-927/2001

Ţilvino Budros individuali įmonė “Sėkmės sistemos” v. AB “Lietuvos telekomas” ir UAB “Lietuvos

telekomo verslo sprendimai”.

257

maksimalias pastangas. Teismo pateikta motyvacija rodo, kaip iš tiesų yra

sunku pritaikyti šias prievolių rūšis atskiriančią doktriną. Teismas, pirmiausia

remdamasis lingvistine pareigos perduoti duomenis analize padarė išvadą, kad

„sutartis dėl duomenų perdavimo sukuria paslaugų teikėjui prievolę siekti tam

tikro rezultato - siekti, kad iš siuntėjo išsiunčiama informaciją patektų jos

gavėjui“. Tačiau taip pat teismas nurodė, kad sutartis dėl duomenų perdavimo

„kartu sukuria paslaugų teikėjui ir kitą prievolę - prievolę dėti maksimalias

pastangas, kad būtų pasiektas galutinis rezultatas“. Pagaliau, teismas,

remdamasis legaline Telekomunikacijų įstatymo 2 str. 10 d. įtvirtinta duomenų

perdavimo paslaugos sąvoka, padarė išvadą, kad „galutinis šios paslaugų

sutarties tikslas yra pasiekti rezultatą – kad gavėjas gautų duomenis“.

Vertindamas šios sutarties prigimtį teismas iš esmės suklydo daugiau dėl

technologinių aspektų, nes duomenų perdavimo technologijų Internete

specifika nei vienam paslaugų teikėjui nesuteikia jokių galimybių uţtikrinti,

kad išsiųsti duomenys tikrai pasieks jų adresatą (nebent duomenų gavėjas ir

siuntėjas yra prisijungę prie to paties paslaugų teikėjo tinklo). Todėl kiekvienas

duomenų perdavimo operatorius gali tik priimti kliento persiųstus duomenis ir

perduoti juos iki kito operatoriaus tinklo. Tokių savarankiškų tinklų segmentų

skaičius, o tuo pačiu ir operatorių skaičius, gali būti gana didelis, tačiau šie

operatoriai tarpusavyje sudaro sutartis dėl tinklų sujungimo, kurios leidţia

persiusti duomenis tarp skirtingų tinklų segmentų. Ţinoma, čia nėra poreikio

išanalizuoti, kaip yra suorganizuota Interneto tinklo infrastruktūra, tačiau

galima vienareikšmiškai teigti, kad minėtoje teismo nutartyje pateikta išvada,

jog atsakovai, būdami operatoriais naudojosi trečiųjų asmenų paslaugomis tam,

kad galėtų suteikti duomenų perdavimo paslaugą savo klientui, yra klaidinga.

Taip pat klaidinga yra teismo prielaida, jog „teismai, teigdami, jog duomenų

perdavimo sutartis reiškia tik techninių galimybių išeiti į INTERNET‟ą

sudarymą, neteisingai aiškino tarp šalių susiklosčiusių prievolių esmę ir

pobūdį. Tokiu atveju būtų sudaroma sutartis ne dėl duomenų perdavimo, o dėl

techninių priemonių nuomos.“ Nors posakis „išeiti į Internet„ą“ technologiniu

poţiūrių yra gana apibendrintas, tačiau būtent tai duomenų perdavimo sutartimi

258

įsipareigoja padaryti ryšio operatorius, t.y. įsipareigoja uţtikrinti, kad kliento

išsiųsti duomenys būtų perduoti tolesniam perdavimui į Internetą sujungtais

tinklais, tačiau tikrai neprisiima pareigos uţtikrinti, kad duomenys pasiektų

konkrečius adresatus, kas objektyviai būtų sunkiai įgyvendinama. Techninių

priemonių nuoma galėtų būti duomenų perdavimo sutarties pakaitalas, jei

klientui būtų išnuomojamas visas operatoriaus tinklas, ir klientas pats sugebėtų

uţtikrinti jo veikimą, tačiau tokia schema technologiniu poţiūriu yra visiškai

neracionali. Taigi, jeigu teismas būtų teisingai nustatęs technologines

prielaidas sutarčiai vykdyti, būtų nesunku apibrėţti, kokio tikslo (rezultato)

buvo siekiama šalių sudaryta sutartimi. Tokiu atveju analizė, ar atsakovas

privalėjo pagal sutartį dėti maksimalias pastangas šiems tikslams pasiekti, būtų

visiškai nereikalinga, nes esant aiškiai nustatytam rezultatui šalis negali

pateisinti sutarties neįvykdymo tuo, kad ji maksimaliai stengėsi pasiekti

rezultatą.

Čia išanalizuota prievolių dėti maksimalias pastangas rūšies

išskyrimo problematika ir šią prievolių rūšį skiriančios doktrinos praktinio

taikymo keblumai rodo, kad prievolių skirstymas į obligations de résultat ir

obligations de moyens neturėtų būti pervertinamas ir pernelyg sureikšminamas.

Kiekvienoje prievolėje galima nustatyti, kokio objektyvaus tikslo yra siekiama,

ką prievolės skolininkas turi atlikti. Būtent tai ir reikėtų laikyti siektinu

rezultatu. Jeigu tai nepadaroma, šalis negali išvengti atsakomybės

motyvuodama tuo, kad labai stengėsi. Ţinoma, reikia pripaţinti, kad šias

prievolių rūšis skirianti doktrina tapo Lietuvos sutarčių teisės dalimi ir

ankstesnio teisinio reguliavimo atstatymas būtų neišvengiamai susijęs su

Civilinio kodekso keitimu. Tačiau neigiamų šios doktrinos taikymo padarinių

galima būtų išvengti siekiant kiekvienoje sutartyje aiškiai identifikuoti, ką

šalys yra įsipareigojusios padaryti kaip siektiną rezultatą, tokiu būdu praktikoje

sumaţinant su prievolių dėti maksimalias pastangas išskyrimu susijusius

keblumus.

259

6.4. Sutarties vykdymo kliūtys

Šis skyrius apima kliūčių, atsirandančių vykdant sutartį, įtakos šalių teisėms ir

pareigoms analizę, taip pat sutarties paţeidimo teisinių pasekmių analizę.

Daugelis čia aptariamų teisės institutų yra išdėstyti skirtinguose Lietuvos

Civilinio kodekso skyriuose – „XVI Sutarčių vykdymas“, „XVII Sutarčių

neįvykdymo teisinės pasekmės“, „XVIII Sutarčių pabaiga“. Šiuose skyriuose

įtvirtintus teisės institutus yra ganėtinai sunku struktūrizuoti ir grupuoti, tačiau

kadangi visi jie yra susiję su sutarties vykdymo metu iškylančiomis kliūtimis ir

jų įveikimu, yra pagrįsta juos apjungti į vieną skyrių. Kadangi galima išskirti

dvejopą kliūčių, kurios apsunkina sutarties vykdymą, pobūdį (prieţastis), jas

sąlyginai galima skirstyti į dvi grupes. Viena iš jų apima nuo šalių valios

nepriklausančias kliūtis, kurių teisiniai padariniai aptariami nenugalimos jėgos

teisiniame institute, taip pat pasikeitusių aplinkybių teisiniame institute. Kita

grupė kliūčių yra susijusios su pačių šalių veiksmais ar neveikimu, t.y.

priklauso nuo šalių valios. Tai sutarties paţeidimai, kurie suteikia pagrindą

kitai šaliai pasinaudoti įvairiais teisinės gynybos būdais – sustabdyti sutarties

vykdymą, nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti ar net nutraukti

sutartį. Remiantis tokiu grupavimu yra sudaryta ir šio darbo skyriaus struktūra,

kurio pirmojoje dalyje aptariama nuo šalių valios nepriklausančių kliūčių įtaką

sutarčiai, o antrojoje dalyje analizuojama sutarties paţeidimų įtaka sutarties

šalių tarpusavio įsipareigojimams, taip pat teisiniai būdai, kurie sumaţina

teisės paţeidimų neigiamas pasekmes. Reikia paţymėti, kad nuostolių

atlyginimo klausimai šiame skyriuje neaptariami, nors jie yra neabejotinai

reikšmingi sutarčių teisės poţiūriu. Civilinio kodekso struktūroje, taip pat

teisės doktrinoje Lietuvoje yra išlaikoma tradicija apjungti civilinės

atsakomybės klausimus į vieną teisės institutą, kuris apimtų tiek sutartinę

civilinę atsakomybę, tiek deliktinę civilinę atsakomybę.

260

6.4.1. Aplinkybės, už kurias šalis neatsako

6.4.1.1. Force majeure

Visų valstybių teisė numato sutarties privalomumo išimtis tais

atvejais, kai sutarties egzistavimo metu atsiranda aplinkybės, kurios uţkertą

kelią šalims įvykdyti sutartį. Universaliai pripaţįstama, kad, jeigu sutarties

tampa objektyviai ir visiškai neįmanoma įvykdyti nuo aplinkybių,

nepriklausančių nuo šalių valios, šalys negali būti verčiamos įvykdyti sutartį.

Tačiau skirtingose valstybėse poţiūriai išsiskiria dėl to, kokias pasekmes

sutarčiai turi aplinkybės, dėl kurių sutarties vykdymas išlieka objektyviai

įmanomas, tačiau visiškai beprasmis arba ekonomiškai labai nenaudingas

vienai iš šalių. Su šiais klausimais susijusios tokios klasikinės sutarčių teisės

doktrinos kaip prancūziškoji force majeure, angliškoji sutarties tikslo ţlugimo

(angl. frustration of purpose), vokiškoji paskesnio neįmanomumo,

nepriklausančio nuo skolininko (vok. Unmöglichkeit), ar JAV suformuota

nepraktiškumo doktrina (angl. impracticability).

Force majeure doktrina nustato bene grieţčiausias sąlygas,

kurioms esant skolininkui negalint įvykdyti sutarties nebūtų taikoma civilinė

atsakomybė. Aplinkybė gali būti pripaţinta force majeure tik tada, kai jai

negalima pasipriešinti, kai jos negalima buvo numatyti sudarant sutartį ir kai ji

nepriklauso nuo šalių. Jeigu kilusi kliūtis daro sutarties įvykdymą objektyviai

neįmanomą, tačiau šalis galėjo numatyti tą kliūtį ir imtis priemonių jos

išvengti, tuomet tokia kliūtis nebus pripaţįstama force majeure. Kliūtis taip pat

neturi priklausyti nuo šalies valios, t.y. būti išorinė (cause étrangère),

pavyzdţiui, streikas ar vidinis nors ir nematomas produkto defektas nėra

laikomi išorinėmis kliūtimis539

. Nors pirmiausia ši doktrina apima tuos atvejus,

kai sutarties įvykdymas yra visiškai ir objektyviai neįmanomas, tačiau

plėtojantis teismų praktikai ji buvo taikoma ir tada, kai įvykdymas buvo

faktiškai įmanomas, bet reikalavimas įvykdyti sutartį būtų akivaizdţiai


261

neprotingas, nes kenktų skolininko sveikatai ar sudarytų pavojų gyvybei, arba

paţeistų imperatyvų įstatymų nustatytą draudimą ir pan.540

Tais atvejais, kai

kliūtis, trukdanti įvykdyti sutartį, neatitinka force majeure sąlygų, Prancūzijos

teisė neleidţia pateisinti sutarties nevykdymo ir neleidţia išvengti

atsakomybės.

Ţymiai lankstesnė yra vokiškoji paskesnio (po sutarties sudarymo

atsiradusio) neįmanomumo įvykdyti sutartį doktrina (vok. Unmöglichkeit).

Pagal Vokietijos civilinio kodekso (BGB) 275 str. skolininkas yra atleidţiamas

nuo prievolės įvykdyti sutartį, jeigu įvykdymas tampa neįmanomas dėl

aplinkybės, uţ kurią jis neatsako. Jeigu skolininkas negali įvykdyti prievolės

po jos atsiradimo, tai laikoma tolygu aplinkybei, darančiai įvykdymą

neįmanomą. Taigi Vokietijos teisėje laikomasi lankstesnio principo, jog niekas

negali būti verčiamas įvykdyti tai, ko protingai negalima būtų tikėtis. Ši

doktrina yra gerokai platesnė nei prancūziškoji force majeure ir apima net ir

tuos atvejus, kai sutarties įvykdymas yra ne tik fiziškai ir objektyviai

neįmanomas, bet ir ekonomine prasme neįmanomas541

. Neįmanomumo

įvykdyti sutartį samprata apima ne tik faktinį, bet ir teisinį negalėjimą įvykdyti

sutartį. Jeigu įstatymai uţdraudţia atlikti veiksmus, kurie reikalingi sutarčiai

įvykdyti, tai prilygsta neįmanomumui įvykdyti sutartį. Ilgainiui teisiniu

neįmanomumu imta laikyti bet ką, kas įprastinėje verslo praktikoje būtų

protingai laikoma neįmanomu, nepaisant to, kad objektyviai tam tikrus

veiksmus atlikti galima. Iš čia kyla klasikinis pagal sutartį perduotino ţiedo,

kuris atsitiktinai paskęsta eţere, pavyzdys. Nors teoriškai galima nusausinti

eţerą arba narų pagalba rasti ţiedą, tačiau teisine prasme toks įvykdymas

laikytinas neįmanomu542

.

Anglijos teisėje šalia visiško objektyvaus negalėjimo įvykdyti

sutartį, kaip pagrindo atleidţiančio nuo sutarties įvykdymo, egzistuoja sutarties

540 SMITH, J. Denson. Impossibility of Performance as an Excuse in French Law: The Doctrine of

Force Majeure. Yale Law Journal. 1935-1936, vol. 45, p. 454-458. 541

BEALE, et. al., išnaša 248, p. 603-607. 542

COHN, E.J. Frustration of Contract in German Law. Journal of Comparative Legislation and

International Law. 1946, vol. 28, 16-17.

262

tikslo ţlugimo (frustration of purpose) doktrina, kuri yra platesnė nei force

majeure, tačiau ne tiek kaip vokiškoji Unmöglichkeit. Įdomu tai, kad ţvelgiant

istoriškai, kliūčių, trukdančių sutarties įvykdymui, vertinimas Anglijoje buvo

itin grieţtas, nes šalis privalėjo vykdyti tai, kas paţadėta, kas beatsitiktų po

sutarties sudarymo. Tačiau vėliau garsiajame Taylor v. Caldwell precedente

sutarties objekto išnykimas buvo įvertintas kaip pagrindas atleidţiantis

skolininką nuo sutartinių įsipareigojimų. Dar vėliau garsiosiose karūnacijos

bylose buvo suformuluota sutarties ţlugimo doktrina (frustration), pagal kurią

sutartis laikoma pasibaigusia, jeigu išnyksta esminė objekto savybė dėl kurios

šalys sudarė sutartį. Pagaliau Davis Contractor Ltd. v. Fareram UDC byloje

frustration doktrina buvo leista taikyti tada, kai nesant nei vienos šalies

paţeidimo sutartinių įsipareigojimų vykdymas tampa radikaliai kitoks nei kad

buvo įsipareigota pagal sutartį543

. JAV teisėje šalia sutarties tikslo ţlugimo

doktrinos (frustration) buvo suformuota nepraktiškumo doktrina, pagal kurią

šalis atleidţiama nuo įsipareigojimų vykdymo, jeigu įvyksta nenumatytas

įvykis, dėl kurio sutarties vykdymas tampa nepraktišku544

.

Visais atvejais, kai sutarties įvykdyti neįmanoma, šalys neprivalo

vykdyti savo įsipareigojimų, kas yra savaime suprantama. Dvišalių

(sinalagmatinių) sutarčių atvejais, kai vienai iš šalių įvykdymas tampa

neįmanomas, kita šalis atleidţiama nuo savo įsipareigojimų vykdymo. Kai

kliūtys, trukdančios įvykdyti sutartį, yra laikinos, šalių įsipareigojimai

sustabdomi. Tačiau minėtos doktrinos skiriasi kai kuriomis kitomis teisinėmis

pasekmėmis. Pavyzdţiui, Prancūzijoje, Anglijoje yra visiškai neleidţiama

teismams pakeisti ar adaptuoti sutartį taip, kad šalys galėtų ją įvykdyti kitu

būdu. Sutartis laikoma nutrūkusia ar pasibaigusia. Tuo tarpu Vokietijoje

teismai turi teisę adaptuoti sutartį prie pasikeitusių aplinkybių545

. Vokietijos,

Skandinavijos šalių, Graikijos, Italijos, Ispanijos teisė reikalauja pranešti kitai

šaliai apie atsiradusias kliūtis, darančias sutarties įvykdymą neįmanomu. Tuo


544 DECLERCQ, P.J.M. Modern Anglysis of the Legal Effect of Force Majeure Clauses in Situations

of Commercial Impracticability. Journal of Law and Commerce. 1995-1996, vol. 16, p. 213-255. 545

BEALE, et. al., išnaša 248, p. 607.

263

tarpu Anglijos teisėje tokio reikalavimo nėra. Prancūzijos ir Anglijos bei

Vokietijos doktrinos skiriasi ir tuo, kad force majeure aplinkybės yra pagrindas

atleisti šalį nuo civilinės atsakomybės (pareigos atlyginti nuostolius uţ sutarties

neįvykdymą), tuo tarpu remiantis frustration ir Unmöglichkeit doktrinomis,

sutartis laikoma pasibaigusia ir šalys atleidţiamos nuo sutartinių įsipareigojimų

vykdymo546

.

Vienodinant šias doktrinas išeities tašku buvo pasirinkta keletas

principinių nuostatų. Pirmiausia, šalys gali būti atleidţiamos nuo sutartinių

įsipareigojimų vykdymo tik iškilus tokioms kliūtims, kurios daro sutarties

įvykdymą neįmanomu. Antra, aplinkybių pasikeitimas, net jei dėl to

įsipareigojimų našta ypatingai padidėja palyginti su tuo, ką šalys buvo

sutarusios sutartyje, ir ţlunga sutarties tikslas, arba jeigu sutarties įvykdymas

yra ekonomiškai nebepateisinamas ar nepraktiškas, negali savaime nutraukti

sutarties ir atleisti šalis nuo įsipareigojimų vykdymo. Trečia, iš esmės

pasikeitus aplinkybėms šalims turi būti suteikiama teisė kreiptis į teismą dėl

sutarties pakeitimo (adaptavimo) arba nutraukimo. Todėl natūralu, kad kliūtys,

atleidţiančios šalį nuo sutartinių įsipareigojimų vykdymo, buvo apibrėţtos

labai panašiais kriterijais, kurie sudaro prancūziškosios force majeure taikymo

pagrindus547

. Kliūtis turi būti nenumatyta ir šalies nekontroliuojama, šalis turi

būti bejėgė pasipriešinti kliūčiai ar jos (jos pasekmių) išvengti (UNIDROIT

Principų 7.1.7 str.). Taigi, tik visiškas neįmanomumas įvykdyti sutartį gali būti

pagrindas atleisti šalį nuo sutartinių įsipareigojimų548

. Visos kitos aplinkybės,

kurios itin apsunkina sutartinių įsipareigojimų vykdymą arba suţlugto sutartimi

siekiamus tikslus, neatleidţia sutarties šalių nuo įsipareigojimų vykdymo.

546 NICHOLAS, Barry. Force Majeure and Frustration. The American Journal of Comparative Law.

1979, vol. 27, p. 234. 547

Įdomu pastebėti, kad UNIDROIT Principų 7.1.7 str. komentare nurodoma, jog šiame straipsnyje

suformuluotos taisyklės nėra tapačios nei vienai egzistuojančiai doktrinai, kas yra visiškai suprantama

dėl UNIDROIT Principų tikslo suformuluoti universalias taisykles ir nesieti jų su nei vienos

konkrečios valstybės teise. Tačiau Europos sutarčių teisės principų 8:108 str., kuris yra analogiškais

UNDIROTI Principų 7.1.7 str., komentare atvirai teigiama, kad šalies atleidimo nuo įsipareigojimų

vykdymo sąlygos yra tokios pat kaip ir force majeure. Kaip bebeūtų, esminių skirtumų tarp šiuose

straipsniuose suformuluotų taikymo sąlygų ir force majeure sąlygų įţvelgti būtų ganėtinai sunku. 548

PERILLO, Joseph M. Force Majeure and Hardship under the UNIDROIT Principles of

International Commercial Contracts. Tulane Journal of International and Comparative Law. 1997, vol.

5, p. 15.

264

Ţinoma tai nereiškia, kad šalys yra verčiamos visais atvejais vykdyti sutartį.

Tačiau tos aplinkybės, dėl kurių sutarties įvykdymas pasunkėja, bet išlieka

įmanomas, sudaro pagrindą sutartį perţiūrėti ir ją adaptuoti, šitaip suteikiant

galimybę išsaugoti sutartinius santykius (favor contractus principas). Tokiu

būdu UNIDROIT Principai įtvirtina nuostatą, kurios, pavyzdţiui, Prancūzijos

teisė (išskyrus administracines sutartis, kurių šalimi yra valstybės institucijos),

taip pat Anglijos teisė visiškai nepripaţįsta549

– teisė teismui perţiūrėti sutartį.

Galima sakyti, kad minėtos valstybės sudaro išimtį, nes daugelyje valstybių

teismams suteikiama teisė perţiūrėti sutartį, jeigu aplinkybės, susijusios su jos

vykdymu iš esmės pasikeičia550

. Aplinkybių, apsunkinančių sutarties vykdymą,

teisės institutas bus aptariamas kitame darbo skyriuje.

UNIDROIT Principuose nustatytos force majeure aplinkybių

sukeliamos teisinės pasekmės nesiejamos su jokiais formaliais reikalavimais

pranešti apie tai kitai šaliai, arba kreiptis į teismą ar kitą instituciją dėl force

majeure teisinių pasekmių taikymo. Ţinoma, pasirūpinti tuo, kad kita šalis

ţinotų apie tai, jog sutartis nebus įvykdyta, nustatoma pareiga sutarties

negalinčiai įvykdyti šaliai, kuri privalo informuoti kitą šalį apie force majeure

aplinkybes. Paţeidusi šią pareigą šalis privalo atlyginti kitai šaliai nuostolius,

kuriuos ši patyrė dėl to, kad nebuvo informuota laiku apie sutarties

neįvykdymą.

UNIDROIT Principų 7.1.7 str. numato, kad force majeure

aplinkybės pateisina šalies sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, kas

komentuojama kaip atleidimas nuo atsakomybės (nuostolių atlyginimo)551

.

Tačiau nukentėjusioji šalis turi teisę naudotis kitais teisinės gynybos būdais –

nutraukti sutartį, sustabdyti savo įsipareigojimų vykdymą. Įdomu tai, kad

negalinti įvykdyti sutarties šalis gali būti įpareigota sumokėti palūkanas, kas

paprastai suprantama kaip minimalūs kreditoriaus nuostoliai, todėl tam tikra




265

forma civilinė atsakomybė negalinčiai įvykdyti sutarties šaliai vis dėl to

taikoma.

Lietuvos Civiliniame kodekse force majeure doktrina yra tiesiogiai

(be pakeitimų) inkorporuota 6.212 str., aplinkybes, kurios daro sutarties

įvykdymą neįmanomą, tradiciškai vadinant nenugalima jėga. Civilinio kodekso

6.212 str. 1 d. yra specialiai nurodyta, jog nenugalima jėga nelaikoma tai, kad

rinkoje nėra reikalingų prievolei vykdyti prekių, sutarties šalis neturi reikiamų

finansinių išteklių arba skolininko kontrahentai paţeidţia savo prievoles.

Paprastai finansinė rizika, pasirūpinimas sutarčiai įvykdyti reikalingais

ištekliais visada priklauso nuo šalies valios ir pripaţįstama, kad šalis gali

kontroliuoti šias aplinkybes, todėl jos negali būti pripaţįstamos force majeure

aplinkybėmis552

. Įdomu tai, kad 1980 m. Jungtinių Tautų konvencijos 79 str. 2

d. yra aptariami atvejai, kuomet šalis atleidţiama nuo įsipareigojimų vykdymo,

kai savo įsipareigojimų negali įvykdyti tretieji asmenys, kurių paslaugomis

skolininkas naudojasi. Jeigu tokių trečiųjų asmenų negalėjimas įvykdyti

prievolės atitinka force majeure sąlygas. UNIDROIT Principuose šios

nuostatos buvo atsisakyta. Tokia pozicija, matyt, pagrįsta tuo, kad paprastai

šalis gali kontroliuoti, kokius kontrahentus pasirenka ir jeigu vieni iš jų negali

įvykdyti savo įsipareigojimų, šalis, esant konkurencijai rinkoje, gali ieškoti kitų

kontrahentų. Be to, Jungtinių Tautų konvencijos nuostata, reikalaujanti, kad

pati šalis (ne tik tretysis asmuo) negalėtų įvykdyti sutarties, daro nereikalingą

papildomą sąlygą, kad ir trečiajam asmeniui nebūtų galima įvykdyti sutarties.

Ţinoma, Lietuvoje galiojant taisyklei, jog šalis atsako uţ trečiųjų asmenų,

kurių paslaugomis naudojasi, veiksmus, tokia papildoma nuostata Civilinio

kodekso 6.212 str. 1 d. yra visiškai pagrįsta553

.

Lietuvos teismų praktikoje nenugalimos jėgos (force majeure)

doktrina buvo taikoma tik keletoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų

bylų. Šios doktrinos santykis su aplinkybių pasikeitimu nebuvo nagrinėjamas,

tačiau pagrindinės nenugalimos jėgos sąlygos buvo aiškinamos tinkamai.

552 PERRILO, išnaša 548, p. 16.


266

Pavyzdţiui, 2004 m. vasario 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje554

buvo paţymėta, kad rapsų derliaus ţuvimas dėl nepalankių meteorologinių

sąlygų negali būti laikomas nenugalimos jėgos aplinkybe, nes esant

paplitusiam šių kultūrų auginimui kiekvienas ūkininkas gali protingai

numatyti, kad meteorologinės sąlygos gali sunaikinti derlių.

Gana įdomi teisinė situacija Lietuvoje yra susiklosčiusi dėl

įsigaliojus Civiliniam kodeksui nepanaikintų poįstatyminių aktų, aptariančių

force majeure klausimus555

. Šiuose aktuose yra formuluojamos force majeure

sąlygos, kurios atitinka Jungtinių Tautų 1980 m. Vienos konvencijos 79 str. 1

d. Analogiškai force majeure sąlygos yra formuluojamos ir UNIDROIT

Principų 7.1.7 str., taip pat Civilinio kodekso 6.212 str. Tačiau Vyriausybės

patvirtintose taisyklėse yra prieštaravimų Civiliniame kodekse įtvirtintai force

majeure doktrinai, kurie vienareikšmiškai turėtų būti sprendţiami teikiant

prioritetą civiliniam kodeksui (kaip aukštesnės teisinės galios aktui).

Taisyklėse pateikiami force majeure aplinkybių pavyzdţiai - streikas, boikotas

- kurie nesiderina su force majeure sąlygomis, įtvirtintomis Civilinio kodekso

6.212 str. 1 d., nes paprastai jos gali būti šalies kontroliuojamos. Taisyklių

nuostata, jog pagrindas atleisti nuo atsakomybės, kai laiku nepranešama apie

force majeure aplinkybes, atsiranda tik nuo pranešimo gavimo, tiesiogiai

prieštarauja Civilinio kodekso 6.212 str. 3 d. Vyriausybės nutarimu patvirtintos

force majeure aplinkybes liudijančių paţymų išdavimo taisyklės apskritai

nesiderina su force majeure doktrinos esme, nes paţymos buvimas arba

nebuvimas nelemia pačių aplinkybių buvimo arba nebuvimo ir negali pakeisti

šių aplinkybių įrodinėjimo priemonių teismo procese. Šie aktai kaip turintys

minimalią teisinę reikšmė ir nesiderinantys su Civilinio kodekso nuostatomis

siekiant teisinio aiškumo turėjo būti panaikinti nuo Civilinio kodekso

įsigaliojimo dienos. Tenka tik pasidţiaugti, kad Specialioji teisėjų kolegija

554 2004 m. vasario 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-83/2004

UAB “Linas ir Viza” v. J. Leskauskas. 555

1996 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 840 patvirtintos Atleidimo

nuo atsakomybės esant nenugalimos jėgos (force majeure) aplinkybėms taisyklės. Taip pat 1997 m.

kovo 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 222 patvirtinta Nenugalimos jėgos (force

majeure) aplinkybes liudijančių paţymų išdavimo tvarka.

267

ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio

teismo spręsti 2007 m. spalio 24 d. nutartimi byloje A.Č. v. Vilniaus prekybos,

pramonės ir amatų rūmai nepripaţino išduodamų paţymų teisines pasekmes

sukeliančiais administraciniais aktais ir nurodė, jog visi su force majeure teisės

instituto taikymu susiję klausimai turi būti sprendţiami bendrosios

kompetencijos teisme iš esmės sprendţiant ginčą dėl sutarties neįvykdymo.

6.4.1.2. Aplinkybių pasikeitimas

Senoji Romėnų teisės maksima skelbia – Contractus qui gabent

traktum succesivum et dependentiam de futurum, rebus sic stantibus

intelligentur (Sutartys, įpareigojančios atlikti veiksmus paeiliui ateityje, turi

būti suprantamos kaip turinčios sąlygą, jog aplinkybės išliks tos pačios)556

. Ji

aiškiai rodo, kad yra svarbu atsiţvelgti į aplinkybių pasikeitimą ilgalaikių

sutarčių atvejais. Tačiau skirtingų valstybių teisė iki šiol labai nevienodai

nustato aplinkybių pasikeitimo teisines pasekmes sutarčiai. Kaip jau buvo

minėta, Prancūzijoje (išskyrus administracines sutartis, kurių šalimi yra

valstybė ar jos institucijos) ir Anglijoje iki šiol grieţtai laikomasi pacta sunt

servanda principo. Net iš esmės pasikeitus aplinkybėms ir vienai iš šalių

neproporcingai padidėjus įsipareigojimų naštai, teismai neturi teisės koreguoti

sutarties ir adaptuoti jos turinį taip, kad jis atitiktų pasikeitusias aplinkybes557

.

Pagrindţiant tokią poziciją paprastai teigiama, jog šalys laisva valia

prisiėmusios įsipareigojimus turi ją įvykdyti, jei tik tai įmanoma, kad ir kaip

įvykdymas pasunkėtų. Suteikus teismui teisę koreguoti sutartį pirmiausia būtų

paţeidţiamas principas, jog teismai negali sudarinėti sutarčių uţ šalis. Be to,

teismo teisė keisti sutartį sukelia teisinį neapibrėţtumą, nes šalys negali būti

tikros, kad jų sutartis išliks tokio paties turinio kaip buvo sutarta, kas yra

nepriimtina ypač komerciniuose santykiuose. Tačiau šiuolaikinė ekonominių

556 LITVINOFF, Saul. Force Majeure, Failure of Cause and Théorie de L„Imprévision: Louisiana Law

and Beyond. Louisiana Law Review. 1985-1986, vol. 46, p. 4. 557

BEALE, et. al., išnaša 248, p. 627-630.

268

santykių dinamika rodo, kad sutartis iš diskretaus (konkrečiai apibrėţto)

reiškinio tampa mobiliu558

ir grieţtas poţiūris daţnai tampa nepriimtinas, nes

nesuteikus galimybės pakoreguoti pasikeitusių aplinkybių iškreiptą sutartinių

įsipareigojimų pusiausvyrą, sutartis tiesiog pasmerkiama ţlugti. 20 a. patirtis

rodo, kad būtinybė reaguoti į esminius aplinkybių pasikeitimus sutartiniuose

santykiuose nėra tik laikinas poreikis559

. Todėl visiškai nenuostabu, kad

UNIDROIT Principuose aplinkybių pasikeitimo sutartiniuose santykiuose

sukeliamiems teisiniams padariniams yra paskirtos specialios nuostatos560

. Juo

labiau, kad šių principų viena iš pamatinių idėjų yra favor contractus principas,

kuris reikalauja sutarčiai atsidūrus aklavietėje ieškoti išeities, kuri ją išsaugotų,

o ne galutinai suţlugdytų. Europos sutarčių teisės principų nuostatos (6:111

str.), leidţiančios perţiūrėti sutartį, kai aplinkybės iš esmės pasikeičia, yra

analogiškos UNIDROIT Principams, nors su šiek tiek kitokia sistemine

potekste561

.

Nepaisant to, kad UNIDROIT Principuose yra įtvirtinama

galimybė perţiūrėti sutartį, kai aplinkybės pasikeičia, principinė nuostata, jog

sutarčių reikia laikytis išlieka kaip pagrindinė taisyklė, kas pabrėţiama

pirmajame straipsnyje apie sutarties vykdymo suvarţymą (angl. hardship). Net

kai aplinkybės iš esmės pasikeičia, šalys privalo vykdyti sutartį, tačiau jeigu

pasikeitimas atitinka tam tikras sąlygas, šalims suteikiamos papildomos

galimybės atstatyti sutartinių įsipareigojimų pusiausvyrą.

Sutarties suvarţymu (angl. hardship) laikomas toks aplinkybių

pasikeitimas, kuris iš esmės iškreipia sutartinių įsipareigojimų pusiausvyrą, dėl

ko padidėja sutarties įvykdymo kaštai arba sumaţėja pagal sutartį gaunamas

558 DOUDKO, išnaša 263, p. 487-488.

559 MASKOW, Dietrich. Hardship and Force Majeure. The American Journal of Comparative Law.

1992, vol. 40, p. 659. 560

Įdomu paţymėti, kad 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijoje dėl tarptautinio prekių pirkimo

– pardavimo sutarčių nebuvo įtraukta nuostatų dėl aplinkybių pasikeitimo teisinių padarinių, kas

sukelia daug mokslinių diskusijų kaip ši spraga galėtų būti uţpildoma. Ţr. Slater, Scott D. Overcome

by Hardship: The Inapplicability of The UNIDROIT Principles„ Hardship Provisions to CISG. Florida

Journal of International Law. 1998-2000, vol. 12, p. 254-255. 561

Europos sutarčių teisės principuose straipsnis apie aplinkybių pasikeitimą yra įtrauktas į skyrių apie

sutarties turinį ir teisinę galią, tuo tarpu UNIDROIT Principuose aplinkybių pasikeitimas yra

aptariamas skyriuje apie sutarčių vykdymą.

269

įvykdymas. Kada įsipareigojimų pusiausvyra pasikeičia iš esmės, be abejo

negali būti apibrėţta tiksliomis formulėmis. 1994 m. UNIDROIT Principų

redakcijos 6.2.2 str. komentare buvo nurodoma, kad, jeigu sutarties įvykdymą

galima įvertinti konkrečia pinigine išraiška, tai kainos pasikeitimas daugiau nei

50 proc. rodo, kad šalių įsipareigojimų balansas yra pasikeitęs iš esmės. Tačiau

tokio absoliučiais skaičiais pagrįsto principo taikymas pasaulio teisines

sistemas vienodinančiame dokumente buvo kritikuojamas. Valstybėse, kurių

ekonomika yra stabili, arba tarptautiniuose sutartiniuose santykiuose

svyravimai, kurie galėtų lemti kainos pasikeitimą daugiau nei 50 proc., yra

gana maţai tikėtini. Tačiau tose valstybėse, kur ekonominė ir politinė situacija

yra kintanti, 50 proc. riba gali būti pakankamai nedidelė, dėl ko nustatyta

taisyklė prarastų savo išimtinį pobūdį562

. Tokia kritika, matyt, ir lėmė tai, kad

2004 m. UNIDROIT Principų redakcijoje 6.2.2 str. komentaras buvo

pakoreguotas atsisakant šios procentiniu dydţiu pagrįstos prezumpcijos.

Lietuvos Civilinio kodekso 6.204 str. įtvirtintos taisyklės,

leidţiančios pakeisti sutartį ar ją nutraukti, kai šalių įsipareigojimų pusiausvyra

iš esmės pasikeičia, yra iš esmės analogiškos UNIDROIT Principų 6.2.1 str.,

6.2.2 str., 6.2.3 str. turiniui. Lietuvos Civiliniame kodekse laikomasi to paties

poţiūrio, jog sutarties vykdymo pasunkėjimas savaime neatleidţia sutarties

šalies nuo pareigos įvykdyti sutartį ir nesuteikia teisės sustabdyti savo

įsipareigojimų vykdymo, kitaip tariant, prioritetas teikiamas sutarties

privalomumo principui. Sisteminiu poţiūriu Civilinio kodekso 6.204 str.

įtvirtintas skyriuje, kurio normos skirtos sutarties įvykdymo klausimams, kas

visiškai atitinka UNIDROIT Principų idėją, jog sutartis gali būti laikoma

pasibaigusi tik dėl tokių aplinkybių, dėl kurių sutarties įvykdyti tampa

objektyviai neįmanoma (force majeure). Jeigu pasikeitusios aplinkybės tik

apsunkina sutarties vykdymą, sutartis turi būti išsaugoma ir turi būti

sprendţiama, kaip sutartis bus vykdoma esant pasikeitusioms aplinkybėms.

562 DOUDKO, išnaša 263, p. 496.

270

Lietuvos teisės doktrinoje Civilinio kodekso 6.204 str. yra

aiškinamas iš esmės taip pat, kaip komentuojami minėti UNIDROIT Principų

straipsniai. Vertinant sutarties vykdymo pasunkėjimo (hardship) nuostatų

perkėlimą iš UNIDROIT Principų į Lietuvos Civilinė kodeksą įdomu yra tai,

kokią įtaką Lietuvos sutarčių teisei turi vėlesni UNIDROIT Principų turinio

pasikeitimai. Kaip minėta, UNIDROIT Principų 6.2.2 str. komentaras 2004 m.

redakcijoje buvo pakeistas, pašalinant prezumpciją, jog 50 proc. ar didesnis

sutarties įvykdymo kaštų padidėjimas arba gaunamos naudos sumaţėjimas

rodo, kad sutartinių įsipareigojimų pusiausvyra pasikeitė (vykdymas

pasunkėjo) iš esmės. Patvirtinant Civilinį kodeksą įstatymų leidėjo išreikšta

valia suderinti Kodekso normas su visuotinai pripaţintais ir autoritetingais

sutarčių bendrąją teisę vienodinančiais principais be abejo apėmė tik tuo metu

egzistavusius instrumentus. Tačiau siekis, kad Lietuvos sutarčių teisė būtų

moderni, kartu reikalauja į Lietuvos Civilinį kodeksą integruotas normas

aiškinti taip, kaip analogiškos taisyklės, išdėstytos sutarčių teisę

vienodinančiuose instrumentuose, interpretuojamos naujausiose šių

instrumentų redakcijose. Tai turėtų būti taip pat natūralu, kaip ir naujausios

teismų praktikos bei naujausios teisės doktrinos taikymas esamų taisyklių

interpretavimui. Ţinoma, interpretuojant teisės normas yra būtina atsiţvelgti ir

į tai, dėl kokių prieţasčių jų komentavimas buvo pakeistas. Nagrinėjamame

pavyzdyje 50 proc. dydţio sutarties įvykdymo kaštų padidėjimo ar naudos

sumaţėjimo kaip prezumpcijos, jog šalių įsipareigojimų pusiausvyra iš esmės

pasikeitė, buvo atsisakyta atsiţvelgiant į tai, kad nestabilios ekonominės

padėties valstybėse net ir toks padidėjimas gali nereikšti, kad šalių pusiausvyra

išsibalansavo iš esmės. Vertinant šį interpretavimo pasikeitimą Lietuvos

poţiūriu, atsiţvelgiant, kad ekonominė padėtis Lietuvoje yra pakankamai

stabili, 50 proc. dydţio ar didesnis pasikeitimas gali būti pakankamai

įtikinamas rodiklis, kad šalių įsipareigojimų našta iš esmės pasikeitė. Šiuo

aspektu įdomus yra Civilinio kodekso 6.685 str., kurio 2 dalyje nustatyta, kad

rangovas turi teisę reikalauti perskaičiuoti sutarties kainą, jeigu dėl ne nuo jo

priklausančių aplinkybių statybos darbų kaina padidėjo daugiau kaip 15 proc.

271

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje ši teisės norma vertinama kaip

specialioji sutarties vykdymo pasunkėjimo instituto taisyklė563

, kitaip tariant,

visais atvejais, kai statybos kaina padidėja daugiau kaip 15 proc., laikoma, kad

rangovui statybos rangos sutarties vykdymas pasunkėjo iš esmės. Toks

matematinis svyravimų lygio fiksavimas, ţinoma vertintinas neigiamai.

Pirmiausia, vien statybos darbų atlikimo kaštai negali būti vienintelis rodiklis

apsprendţiantis sutarties įvykdymo pasunkėjimą. Įvertinus tai, kad statybos

rangos rinkoje pelningumas gali būti ţymiai didesnis nei 15 proc., net ir

išaugus statybos kaštams 16 proc., tačiau pelningumo rodikliui esant apie 20-

25 proc., reikalavimas, kad rangovas įvykdytų sutartį visiškai nepaţeistų

sąţiningumo principo ir protingumo kriterijų, nes jo teikiamos paslaugos

išliktų pelningos. Kita vertus, nuolatinis statybos kaštų augimas dėl darbo jėgos

kaštų ir medţiagų kainų didėjimo gali daţnai lemti, jog per statybos rangos

sutarties laikotarpį statybos darbų kaštai padidės daugiau nei 15 proc., tačiau ši

Civilinio kodekso 6.685 str. 2 d. norma akivaizdţiai negalės būti taikoma, nes

tai, kad atsiţvelgdamas į situaciją rinkoje rangovas galėjo numatyti statybos

darbų kaštų augimą sutarties sudarymo metu, pašalins vieną iš būtinųjų CK

6.204 str. taikymo sąlygų.

Lietuvos teismų praktikoje sutarties vykdymo apsunkinimo

institutas taikomas pakankamai taisyklingai. Iš visų Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo nagrinėtų bylų, kuriose buvo prašoma pakeisti sutartį remiantis CK

6.204 str., vienintelėje byloje šis straipsnis buvo pritaikytas. Ši byla buvo

susijusi su klasikine situacija, kuomet vienai iš šalių gaunamas įvykdymas

ţymiai sumaţėja dėl valiutos vertės sumaţėjimo564

. Kitose bylose Lietuvos

Aukščiausiasis Teismas atmetė CK 6.204 str. taikymo galimybę, nurodydamas,

kad nebuvo nustatytos visos šio straipsnio taikymo sąlygos565

. Viena vertus tai


UAB „Estinos arka“ v. UAB „Lelija“. 564

2006 m. balandţio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-

296/2006 B. R. v. UAB „Sauluva“. 565

2007 m. spalio 31 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-477/2007

UAB ,,Akmenės energija“ v. AB ,,Lietuvos dujos“. / 2007 m. liepos 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo

Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-296/2007 V. K. ir J. K. v. UAB „Pamario namas“. / 2005 m.

272

rodo visiškai pagrįstą principinį poţiūrį teismų praktikoje, jog sutarties

vykdymo pasunkėjimas gali būti pagrindas teismui pakeisti sutartį tik

išimtiniais atvejais. Kita vertus šiose bylose priimti kai kurie ţemesnių

instancijų teismų sprendimai, kuomet sutartys keičiamos be pakankamo

pagrindo, liudija, kad nagrinėjamas teisės institutas dar nėra tinkamai

suvokiamas ir taikomas ţemesnių grandţių teismuose.

gruodţio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-658 G. Valiūnienė v.

S. Rachinšteinas. / 2005 m. lapkričio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr.

3K-3-535 Lietuvos ir Šveicarijos BĮ „Militzer and Munch Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“. /

ir kt.

273

6.4.2. Sutarties pažeidimas

6.4.2.1. Sutarties vykdymo sustabdymas

Visos teisės sistemos pripaţįsta šalies teisę sustabdyti jos sutartinių prievolių

vykdymą, kaip vieną iš teisių gynimo būdų esant sutarties paţeidimui. Tačiau

sąlygos, kurioms esant leidţiama pasinaudoti šia teise varijuoja. Čia galima

išskirti du principinius poţiūrius, kurie, kaip įprasta, skiria bendrosios teisės

sistemą nuo civilinės teisės tradicijų. Pagal pirmąjį, būdingą bendrosios teisės

sistemoms, sutartis gali būti sustabdoma tik tuomet, kai kitos šalies įvykdytas

paţeidimas yra pakankamai rimtas. Paţeidimo rimtumas vertinamas pagal tuos

pačius kriterijus kaip ir esminis sutarties paţeidimas, suteikiantis teisę

nutraukti sutartį. Kitaip tariant, sutarties vykdymą šalis turi teisę tik tada, jeigu

ji turi teisę ir nutraukti sutartį. Toks poţiūris lemia, kad jeigu šalies įvykdytas

sutarties paţeidimas yra maţareikšmis, ar palyginti nedidelės apimties, kita

šalis neturi teisės sustabdyti sutarties įvykdymo. Sustabdyti sutarties vykdymo

neleidţiama, jeigu nėra įvykdyta dalis sutarties ir toks neįvykdymas

nelaikytinas esminiu sutarties paţeidimu. Prancūzijos ir Vokietijos teisėje

sutarties įvykdymo sustabdymo sąlygos yra lankstesnės. Tiek kai sutartis turi

būti vykdoma tuo pat metu, tiek ir tada, kai viena šalis turi vykdyti sutartį po

kitos, yra pripaţįstama teisė sustabdyti sutarties įvykdymą, tačiau sustabdymas

turi būti proporcingas kitos šalies neįvykdymo apimčiai ir atitikti protingumo

bei sąţiningumo kriterijus. Taigi, pagal šį antrąjį poţiūrį, sustabdyti sutarties

vykdymą yra leidţiama ir tais atvejais, kai kitos šalies neįvykdymas nesudaro

esminio sutarties paţeidimo566

.

Atrodytų, kad abu šie poţiūriai remiasi tikslu išsaugoti sutartinius

santykius, nes reikalaujant, kad sustabdymas turėtų labai rimtą pagrindą arba

būtų proporcinga reakcija į kitos šalies įvykdymą paţeidimą, apribojamas

sutartinių įsipareigojimų vykdymo sustabdymo atvejų kiekis. Priešingu atveju

šalys galėtų sustabdyti sutarties vykdymą dėl bet kokio smulkaus įvykdymo

566 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 737. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 406-408.

274

defekto, kas būtų nesuderinama su sutarčių stabilumo ir racionalaus verslo

planavimo interesais. Todėl jeigu sutarties neįvykdymas yra ne esminis ar

maţareikšmis, nukentėjusioji šalis turi pasitenkinti tokiais teisių gynimo būdais

kaip ţalos atlyginimas ar įpareigojimas įvykdyti sutartį. Tačiau pagrįstai

galima abejoti, ar tokie argumentai, kurie visiškai tinkami sutarties nutraukimo

vertinimui iš tiesų yra taikytini sutarties sustabdymui. Juk laikinai

sustabdydama sutarties įvykdymą sutarties šalis neketina visiškai pasitraukti iš

sutarties, o panaudodama spaudimą siekia paskatinti kitą šalį ištaisyti sutarties

įvykdymo trūkumus. Tol, kol sutartį paţeidţianti šalis negauna reikšmingos

vertės įvykdymo, ji bus suinteresuota įvykdyti sutartį. Todėl neracionalu būtų

sieti sutarties įvykdymo sustabdymo galimybę su tomis pačiomis sąlygomis,

kaip ir teisės nutraukti sutartį567

. Tokia pati argumentacija tinka ir tada, kai

sutartis paţeidţiama iš dalies. Reikalaujant, kad nukentėjusi sutarties šalies

sustabdytų tik tokią dalį savo prievolių, kuri visiškai atitiktų negautą

įvykdymą, sutarties sustabdymas, kaip teisių gynimo būdas neatliktų savo

funkcijos, nes sutartį paţeidţianti šalis nebūtų skatinama vykdyti sutartį iki

galo. Todėl turėtų būti leidţiamas sutarties vykdymo sustabdymas tokios

apimties, kuri ekonomiškai motyvuotų kitą šalį ištaisyti įvykdymo trūkumus.

Lygiai tuo pačiu galima grįsti ir šalies galimybę sustabdyti sutarties įvykdymą

tikėtino sutarties paţeidimo atveju, nors numatomas paţeidimas ir nebūtų

esminis.

Bendrosios sutarčių teisės vienodinimo instrumentuose teisė

sustabdyti sutarties vykdymą yra pripaţįstama kaip teisės gynimo būdas. Tiek

UNIDROIT Principuose, tiek Europos sutarčių teisės principuose prioritetas

yra teikiamas civilinės teisės tradicijai, aiškiai nurodant, kad teisė sustabdyti

sutarties įvykdymą yra exceptio non adimpleti contractus doktrinos

atitikmuo568

. Sutarties šalis gali sustabdyti sutarties vykdymą ne tik tada, kai

kitos šalies įvykdytas sutarties paţeidimas yra esminis. Sutarties vykdymas gali

567 NYER, Damien. Withholding Performance for Breach in International Transactions: An Excercise

in Equations, proportions or Coercion? Pace International Law Review. 2006, vol. 18, p. 39-40. 568

UNIDROIT, išnaša 7, p. 196. / LANDO; BEALE, išnaša 39, p. 404.

275

būti sustabdytas ir kai sutartis paţeista iš dalies, tačiau tokiu atveju sutarties

vykdymo sustabdymas turi atitikti sąţiningumo principą.

Lietuvos Civiliniame kodekse sutarties vykdymo sustabdymo

taisyklės yra išdėstytos dviejuose straipsniuose, skirtinguose skyriuose.

Civilinio kodekso 6.207 str. nustatytos sutarties vykdymo sustabdymo taisyklės

yra analogiškos UNIDROIT Principų 7.1.3 str. Taigi yra įtvirtinamas civilinės

teisės tradicija paremtas poţiūris, jog sutartis gali būti sustabdoma ne tik esant

esminiam sutarties paţeidimui. Kita vertus, Civilinio kodekso 6.58 str. 3 d.

įtvirtina konservatyvią taisyklę, reikalaujančią, kad sutarties įvykdymo

sustabdymo apimtis atitiktų sutarties paţeidimo apimtį. Šios taisyklės

laikomasi ir teismų praktikoje, iš esmės reikalaujant, kad sustabdomų prievolių

apimtis būtų ekvivalentiška neįvykdytų prievolių apimčiai569

. Kaip minėta,

reikalaujant, kad sutarties įvykdymo sustabdymas būtų visiškai proporcingas

sutarties paţeidimui, šis teisių gynimo būdas nebeatlieka savo pagrindinio

vaidmens, t.y. neskatina sutartį paţeidusios šalies tęsti sutarties įvykdymą.

Todėl ši nuostata susilpnina sutarties įvykdymo sustabdymo instituto

efektyvumą.

Civilinio kodekso 6.58 str. 1 d. yra nustatyta, kad jeigu šalis, kuri

primoji turi vykdyti sutartį, jos nevykdo, kita šalis turi teisę sustabdyti savo

priešpriešinį prievolės įvykdymą arba „apskritai atsisakyti ją vykdyti“.

Atsisakymas vykdyti sutartį apskritai, matyt, gali reikšti tik viena – sutarties

nutraukimą. Todėl šaliai naudojantis šia teise yra būtina laikytis sutarties

nutraukimo sąlygų, t.y. šalis galės atsisakyti vykdyti sutartį tik jeigu sutarties

paţeidimas yra esminis ir jeigu apie atsisakymą bus pranešta kitai šaliai.

Sutarčių teisę vienodinančiuose dokumentuose formuluojamos

taisyklės dėl sutarties vykdymo sustabdymo yra tiesiogiai skiriamos tik iš tos

pačios sutarties kylančioms prievolėms, t.y. šaliai suteikiama teisė sustabdyti

sutartinės prievolės įvykdymą tik kai kita šalis paţeidţia sutartinę prievolę,

kylančią iš tos pačios sutarties. Todėl lieka neišspręstas klausimas dėl to, ar

569 2006 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje nr. 3K-3-468/2006

AB „Klaipėdos apdaila“ v. V. K.

276

esant vienos sutarties paţeidimui, šalis gali sustabdyti savo prievolių vykdymą

pagal kitą šalis siejančią sutartį (kuri nėra paţeidţiama). Europos sutarčių

teisės principuose yra aiškiai pabrėţiama, kad ši situacija nėra išspręsta570

.

Lietuvos Civiliniame kodekse šis klausimas taip pat nėra išspręstas. Uţsienio

teismų praktikoje yra pripaţįstama šalies teisė sustabdyti sutarties vykdymą,

jeigu paţeidţiama kita sutartis, tik jeigu abi sutartys yra tarpusavyje

susijusios571

, kas yra visiškai pagrįsta, nes neturėtų dirbtinai nukentėti tų

sutarčių vykdymas, kurioms įvykdyti nėra jokių kliūčių.

6.4.2.2. Sutarties nutraukimas

Pagrindiniai skirtumai tarp sutarčių nutraukimo taisyklių įvairiose

valstybėse yra susiję su teisės nutraukti sutartį įgyvendinimo tvarka.

Prancūzijoje sutartis gali būti nutraukta tik teismo sprendimu, todėl teismui

suteikiama ir daugiau laisvės vertinant, ar yra pagrindas nutraukti sutartį.

Vokietijos teisė reikalauja iš anksto pranešti kitai apie sutarties paţeidimą ir

ketinimą nutraukti sutartį (vok. Nachfrist doktrina), tuo tarpu Anglijos teisėje

paprastai nereikalauja įspėti apie sutarties nutraukimą iš anksto, o sutartis gali

būti nutraukta tik esant esminiam sutarties paţeidimui572

.

Pirmieji sutarties nutraukimo taisyklių vienodinimo rezultatai

buvo įtvirtinti jau 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencijoje dėl

tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių, kur pagrindas nutraukti sutartį

buvo esminis sutarties neįvykdymas, o nutraukimas įgyvendinamas pateikiant

pranešimą kitai šaliai apie nutraukimą. Išankstinio pranešimo apie sutarties

nutraukimą nereikalaujama. UNIDROIT Principuose buvo išlaikyti tie patys

sprendimai, tačiau buvo išplėsta esminio sutarties neįvykdymo sąvoka, tiksliau

tariant, nustatytas sąrašas kriterijų, į kuriuos atsiţvelgiant turėtų būti vertinama,

ar sutarties paţeidimas yra esminis, ar ne.


571 2003 m. kovo 7 d. Briuselio apeliacinio teismo sprendimas.

572 BEALE, et. al., išnaša 248, p. 745, 748, 790-791.

277

Lietuvos Civiliniame kodekse įtvirtintas sutarties nutraukimo

teisės institutas iš esmės sutampa su UNIDROIT Principais. Pagal Civilinio

kodekso 6.217 str., pagrindu nutraukti sutartį yra pripaţįstamas esminis

sutarties paţeidimas, kurio kriterijai analogiški UNIDROIT Principų 7.3.1 str.

nurodytiems kriterijams. Sutartis gali būti nutraukiama ir tada, kai paţeidimas

nėra esminis, bet paţeidusi sutartį šalis neįvykdo sutarties per papildomai

nustatytą terminą. Tačiau sutarties nutraukimo instituto normose yra gana ryšių

skirtumų, palyginti su UNIDROIT Principais ar Europos sutarčių teisės

principais. Pavyzdţiui, 6.217 str. 4 d. įtvirtinama Prancūzijos teisei būdinga

teismų diskrecija spręsti dėl sutarties nutraukimo. Ţinoma, tokia teismų teisė

apribojama tais atvejais, kai sutarties paţeidimas nėra esminis. Tačiau tokia

taisyklė sunkiai pateisinama, nes sutartiniams santykiams nesuteikia teisinio

apibrėţtumo. Sudarydamos sutartį šalys negali numatyti, dėl kokių pagrindų

sutartis galės būti nutraukta, jeigu bus kreiptasi į teismą. Be to, vargu ar

apskritai sutarties nutraukimas, kai nėra jos esminio paţeidimo, yra

suderinamas su sutarčių privalomumo principu. Todėl būtų pagrįsta šią

Civilinio kodekso 6.217 str. 4 d. aiškinti sistemiškai siejant ją su kitais atvejais,

kurie Civiliniame kodekse numatyti kaip pagrindas nutraukti sutartį.

Pavyzdţiui, tokia teisė teismui suteikiama, kai iš esmės pasunkėja sutarties

vykdymas ir nėra galimybių sutartį pakeisti adaptuojant jos sąlygas prie

pasikeitusių aplinkybių.

Lietuvos Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. buvo įtvirtintas

reikalavimas pranešti kitai šaliai apie sutarties nutraukimą prieš trisdešimt

dienų (arba kitokį sutartyje numatytą terminą). Tokia taisyklė iš esmės atitinką

vokiškąją Nachfirst doktriną, pagal kurią šalis, ketinanti nutraukti sutartį, turi

pranešti apie tai kitai šaliai, šitaip suteikiant galimybę ištaisyti sutarties

įvykdymo trūkumus573

. Kaip minėta, šio reikalavimo buvo atsisakyta tiek

Vienos konvencijoje, tiek UNIDROIT Principuose, paliekant šaliai teisę (bet

573 DUNCAN, Joch C., Jr. Nachfrist Was Ist? Thinking Globally and Acting Locally: considering Time

Extension Principles of the U.N. Convention on Contractus for the International Sale of Goods in

Revising the Uniform Commercial Code. Brigham Young University Law Review. 2000, p. 1387.

278

ne pareigą) nustatyti papildomą terminą sutarčiai įvykdyti. Papildomo termino

nustatymas yra būtina sąlyga sutarčiai nutraukti tik jeigu sutarties paţeidimas

nėra esminis. Nors Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. numatytas pranešimas apie

sutarties nutraukimą nėra prilyginamas papildomo termino nustatymui, tačiau

šalis, gavusi tokį pranešimą turi teisę pasinaudoti galimybe ištaisyti sutarties

įvykdymo trūkumus, todėl iš esmės tai labai artima papildomo termino

nustatymui. Tai, kad šaliai yra privaloma suteikti galimybę iš anksto pasiruošti

sutarties nutraukimui (tuo pačiu galimybę ištaisyti sutarties įvykdymo

trūkumus), ţinoma, atrodo sąţininga ir suteikia daugiau vilčių išsaugoti šalių

sutartinius santykius. Tačiau kita vertus, sutartį paţeidţianti šalis negali

neţinoti, kad jos elgesys yra pagrindas sutartį nutraukti, todėl papildoma

termino lengvata skolininkui nėra pateisinama. Be to, pagal Civilinio kodekso

6.208 str. 2 d., sutartį paţeidţianti šalis visada turi teisę ištaisyti sutarties

įvykdymo trūkumus. Todėl Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė

prieštarauja UNIDROIT Principuose įtvirtintam tobulesniam sprendimui.

Kita Civiliniame kodekse įtvirtintų sutarties nutraukimo taisyklių

kritika yra susijusi su nuo sutarties esminio paţeidimo nukentėjusios šalies

galimybe pasinaudoti teise nutraukti sutartį. UNIDROIT Principų 7.3.2 str.

įtvirtinta taisyklė, kuri įpareigoją nukentėjusią šalį per protingą terminą

apsispręsti, ar ji įgyvendins savo teisę nutraukti sutartį. Jeigu šalis, turinti teisę

nutraukti sutartį šia teise nepasinaudoja per protingą terminą, ji netenka

galimybės pasinaudoti šiuo teisių gynimo būdu. UNIDROIT Principų 7.3.2 str.

komentare yra puikiai atskleidţiama tokios taisyklės prasmė574

. Reikalavimas

pranešti apie sutarties nutraukimą leidţia sutartį paţeidţiančiai šaliai išvengti

nuostolių, kurie gali atsirasti dėl to, kad nėra aišku, ar nukentėjusioji šalis

priims įvykdymą, ar ne. Taip pat ši taisyklė uţkerta kelią nukentėjusiai šaliai

spekuliuoti kainų svyravimu ir įvykdymo verte, laukiant tokio momento

sutarčiai nutraukti, kai nuostoliai būtų daugiau įvertinti. Lietuvos Civilinio

kodekso 6.128 str. 2 d. formuluojama analogiška taisyklė, tačiau ji apima tik


279

tuos atvejus, kai sutartį paţeidusi šalis pavėluotai pasiūlo įvykdyti sutartį, o

nukentėjusioji šalis nepraneša kitai šaliai apie sutarties nutraukimą po to, kai

suţino apie tokį pasiūlymą. Todėl akivaizdu, kad sutarčių nutraukimo teisės

institute trūksta ganėtinai svarbios taisyklės. Kita vertus, šią spragą galima

uţpildyti taikant draudimo piktnaudţiauti teise institutą.

280

7. Išvados

Lietuvos privatinė teisė buvo atkuriama būtent tuo laiku, kai

sutarčių teisės vienodinimas buvo įgavęs bene didţiausią pagreitį. Todėl

projektuojant sutarčių teisės straipsnius Civiliniame kodekse UNIDROIT

Principų, Europos sutarčių teisės principų sistemos buvo vieni iš galimų

pasirinkti modelių Lietuvos bendrosioms sutarčių teisės taisyklėms. Civilinio

kodekso rengėjai projektuodami Lietuvos sutarčių teisės bendrąsias nuostatas

pasirinko būtent tokį modelį ir šis pasirinkimas buvo patvirtintas įstatymų

leidėjui aiškiai pareiškiant savo valią kiek įmanoma labiau suderinti Lietuvos

bendrąją sutarčių teisę su šiais principais patvirtinant Lietuvos Civilinį

kodeksą. Toks sprendimas be jokių abejonių gali būti vertinamas kaip

racionaliausias. Galima netgi teigti, kad jis buvo neišvengiamas. UNIDROIT

Principų projektų rengimas truko daugiau nei 20 metų, jų rengime dalyvavo

daugiau nei 50 pasaulio valstybių didţiausią autoritetą turinčių teisės

mokslininkų, projektus vertino daugelis teisininkų praktikų. UNIDROIT

Principuose buvo siekiama suformuluoti vieningus sutarčių teisės principus,

kurie būtų racionaliausi ir priimtiniausi visoms teisės sistemoms, todėl buvo

atsiribojama nuo atskirose valstybėse vyraujančių doktrinų ir kuriamos

naujosios, nei vienai valstybei neţinomos taisyklės. Dėl akivaizdţių prieţasčių

Lietuva, o turbūt ir bet kuri kita valstybė, nebūtų pajėgi sukoncentruoti tokio

mokslinio potencialo ir per keletą metų savarankiškai parengti bendrosios

sutarčių teisės taisyklių, kurios būtų šiuolaikiškos, geriausiai atitiktų privatinių

santykių poreikius ir atitiktų visuotinai pripaţįstamus standartus. Modeliuojant

nacionalines sutarčių teisės taisykles reikėtų rinktis vienos ar kitos valstybės

teisės sistemoje egzistuojančius pavyzdţius kaip pagrindą. Tačiau tokiu būdu į

Lietuvos teisę neišvengiamai būtų inkorporuotos tos atskirose valstybėse

esančios doktrinos, kurios šiandien nebėra aktualios ir priimtinos. Todėl

sprendimas į Lietuvos bendrąją sutarčių teisę įtraukti UNIDROIT Principų,

taip pat Europos sutarčių teisės principų taisykles yra vienintelis, leidţiantis

pasiekti, kad bendroji sutarčių teisė labiausiai atitiktų visuomenės poreikius,

281

būtų moderni ir įtvirtintų tarptautinėje bendrijoje visuotinai pripaţįstamus

principus.

Išanalizavus, kokį poveikį sprendimas sumodeliuoti Lietuvos

sutarčių teisę pagal UNIDROIT Principus, turi Lietuvos sutarčių teisei,

darytinos tokios išvados.

I. Lietuvos sutarčių teisės aiškinimas

I.1. Inkorporavus UNIDROIT Principus į Civilinį kodeksą

Lietuvos bendrąją sutarčių teisę galima vadinti modernia, šiuolaikiška ir

racionalia. Galima teigti, kad Lietuvos sutarčių teisė, kaip ir UNIDROIT

Principai, atsiriboja nuo atskiroms valstybėms būdingų teisės doktrinų, kurių

atliekamas funkcinis vaidmuo iš tiesų nėra reikšmingas, ir nustato modernius

sprendimus, kurių dalies nėra nei vienos valstybės teisėje. Tokia Lietuvos

bendrosios sutarčių teisės sistema pirmiausia yra ypatingai reikli teisės

aiškinimo prasme. Siekiant, kad Lietuvos sutarčių teisė atitiktų tarptautinės

bendrijos pripaţįstamus standartus, yra būtina į Lietuvos teisę integruotų

UNIDROIT Principų taisykles aiškinti autonomiškai, t.y. taip, kaip jie yra

aiškinami jų komentaruose, jų mokslinėse studijose ir analizėse, taip pat

arbitraţo praktikoje ir kitų valstybių teismų praktikoje. Be to, nors UNIDROIT

Principuose yra atsisakoma daugelio atskirose valstybėse vyraujančių teisės

doktrinų, aiškinant UNIDROIT Principų turinį yra būtina į šias doktrinas

atsiţvelgti ir jas analizuoti tam, kad galima būtų tinkamai suvokti ir

interpretuoti pačius UNIDROIT Principus ir atitinkamai Lietuvos bendrąją

sutarčių teisę. Todėl Lietuvos sutarčių teisės institutų, kurie daţnai įtvirtina

kelių doktrinų sintezę, aiškinimas yra sudėtingesnis, palyginti su tuo, jeigu

teisės institutai būtų grindţiami vienos kurios nors valstybės doktrina.

I.2. Kita vertus tiesiog perkelti visą UNIDROIT Principų sistemą į

Lietuvos privatinę teisę be pakeitimų nėra įmanoma. Integruojant UNIDROIT

Principų taisykles į Lietuvos Civilinį kodeksą turėjo būti įvertinti sisteminiai

sutarčių teisės ryšiai su kitomis kodekso normomis ir UNIDROIT Principų

taisyklės integruotos į bendrą privatinės teisės kodifikacijos sistemą. Tačiau

skirtingi sisteminimo principai ir skirtingas teisinio abstraktumo lygmuo

282

UNIDROIT Principuose ir Lietuvos Civiliniame kodekse neišvengiamai lėmė,

jog UNIDROIT Principai buvo išskaidyti į skirtingus Civilinio kodekso

sisteminius vienetus. Dėl šių prieţasčių ypatingas dėmesys turi būti skiriamas

sisteminio teisės aiškinimo metodui, kuomet interpretuojamos Lietuvos

Civiliniame kodekse integruotos UNIDROIT Principų taisyklės. Taikant šį

metodą turi būti atsiţvelgiama ne tik į tai, kokiais sisteminiais ryšiais konkreti

Civilinio kodekso norma yra susijusi su kitomis jo normomis, bet ir į tai, kokią

vietą analogiška taisyklė uţima UNIDROIT Principų sistemoje. Tik toks

aiškinimo būdas leidţia tinkamai aiškinti ir taikyti, pavyzdţiui, Civilinio

kodekso 6.228 str., įtvirtinantį šalies teisę atsisakyti sutarties, kuri savo esme

yra sutarties vienašalio anuliavimo (negaliojimo) pagrindas, o ne sutarties

nutraukimo arba sutarties „atsisakymo“ instituto išraiška.

II. Fundamentalūs Lietuvos sutarčių teisės principai

II.1. Nors kai kurios teisės vienodinimo procesuose sukurtos

principinės taisyklės nebuvo įtvirtintos Lietuvos sutarčių teisėje, kertinės,

fundamentalios idėjos, kuriomis grindţiama visa UNIDROIT Principų ir kitų

sutarčių teisę vienodinančių instrumentų sistema buvo perkeltos į Lietuvos

teisę. Sutarties laisvės principas, be abejo, yra visuotinai pripaţįstamas sutarčių

teisės pagrindu ir teisės vienodinimas šios idėjos nekeičia. Tačiau garantuojant

šalių laisvę spręsti dėl sutarčių sudarymo šis principas derinamas su

socialinėmis idėjomis, pripaţįstant galimybę nutraukti ar modifikuoti sutartį iš

esmės pasunkėjus sutarties vykdymui, atsiţvelgiant į kitos šalies interesus,

kuomet šios šalies padėtis yra apsunkinta įvairių aplinkybių (nustatoma

galimybė pripaţinti sutartį negaliojančia dėl esminės nelygybės).

II.2. Viena iš svarbiausių kertinių idėjų, kurią perėmė Lietuvos

sutarčių teisė yra ir favor contractus principas, įpareigojantis, kai tik įmanoma

teikti prioritetą sutarties egzistavimui (sudarymui), jos galiojimui ir vykdymui,

o ne egzistavimo paneigimui, negaliojimui ar nutraukimui. Šio principo

apraiškų buvo Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje, tačiau jis nebuvo

vertinamas kaip bendrasis visos sutarčių teisės principas, o kartais tiesiog

ignoruojamas, dėl ko teismų praktikoje pasitaikė atvejų, kai sutartiniai

283

santykiai buvo suţlugdyti, nors remiantis favor contractus principu buvo

įmanoma siekti sutarties išsaugojimo.

II.3. Trečiojo fundamentalaus principo – sąţiningumo principo –

įtvirtinimo šaltinis Lietuvos Civiliniame kodekse, ţinoma, nėra teisės

vienodinimas. Lietuvos privatinėje teisėje sąţiningumo principas apskritai yra

bendrasis ne tik Sutarčių teisės bet visos privatinės teisės (ir teisės apskritai)

principas. Tačiau UNIDROIT Principuose (2004 m. redakcijos) šis principas

yra išplėtotas, konstruojant vieną iš jo elementų – nesuderinamo elgesio

doktriną, kurios ištakos yra gerai ţinomoje Romėnų teisės maksimoje non

concedit venire contra factum proprium. Taip pat naujojoje UNIDROIT

Principų redakcijoje buvo išskirtas ir piktnaudţiavimo teise draudimas kaip

vienas iš sąţiningumo principo elementų. Lietuvos sutarčių teisėje nėra jokių

kliūčių šiuos elementus laikyti sąţiningumo principo sutarčių teisėje

elementais. Kita vetus, analizuojant, kaip sąţiningumo principas yra taikomas

Lietuvos teismų praktikoje matyti, kad daţnai sąţiningumo principas teismų

sprendimuose tampa priedanga siekiant išvengti išsamaus sprendimo

motyvavimo. Todėl svarbu, kad būtų aiškiai suvokiamos trys pagrindinės

funkcijos, kurios lydi šį principą nuo Romėnų teisės laikų – teisės

interpretavimo, teisės papildymo, teisės koregavimo.

Išanalizavus bendrosios sutarčių teisės vienodinimo poveikį

atskiriems Lietuvos sutarčių teisės institutams galima daryti tokias konkrečias

išvadas.

III. Sutarčių sudarymas

III.1. Esant šiuolaikinei sutarčių sudarymo praktikai, kuomet

sutartys sudaromos momentinėmis susisiekimo priemonėmis, automatizuotai,

arba sutarčių sudarymo procesas yra itin sudėtingas ir ilgas, daugelis tradicinių

sutarčių teisės taisyklių, susijusių su ofertos ir akcepto apsikeitimu, tampa

minimaliai reikalingos, o daţnai ir ofertos – akcepto apsikeitimas kaip

klasikinė sutarčių sudarymo teisinė schema negali būti pritaikoma. Todėl

ypatingą reikšmę įgyja principas, jog sutartis gali būti sudaroma ne tik

apsikeičiant oferta ir akceptu, bet ir kitais šalių susitarimą pakankamai

284

įrodančiais veiksmais. Deja, teismų praktikoje ne retai ofertos ir akcepto

taisyklės yra pervertinamos, dėl ko sutartys nepagrįstai pripaţįstamos

nesudarytomis, šitaip paţeidţiant ir favor contractus principą.

III.2. Sparčiai tobulėjančios technologijos verčia perţiūrėti ir

teisinį sutarčių sudarymo būdų reguliavimą, nes daţnai sutarčių sudarymas

technologijų siūlomomis priemonėmis negali būti analizuojamas taikant

tradicines sutarčių sudarymo taisykles. Lietuvos teisinis reguliavimas yra gana

lankstus ir atitinka šiuolaikinius elektroninės komercijos teisinio reguliavimo

standartus, kurie formuojami tiek Europos Sąjungos teisės lygmeniu, tiek

Jungtinių Tautų organizacijoje, taip pat UNIDROIT Principuose. Tačiau

Lietuvos teismų praktikoje kartais elektroninės formos nediskriminavimo

principas yra paţeidţiamas, teikiant per didelę teisinę reikšmę popierinei

formai.

III.3. Sutarčių su standartinėmis sąlygomis sudarymo būdas verčia

plačiau vertinti sutarčių laisvės principą ir pripaţinti, kad šalys yra laisvos ne

tik spręsti dėl sutarties sudarymo ir jos turinio nustatymo, bet yra laisvos

prisiimti įsipareigojimus pagal kitos šalies pateikiamas sąlygas, kurių turinio ji

iš anksto neţino, t.y. gali sudaryti sutartį pagal bet kurias protingas ir

sąţiningas sąlygas, kurias paruošia kita šalis. Laikantis tokio poţiūrio

standartinių sąlygų inkorporavimo į sutartį pagrindinė sąlyga turėtų būti

prisijungiančios šalies informavimas apie tai, kad sutarčiai sudaryti bus

naudojamos standartinės sąlygos, tačiau Lietuvos civiliniame kodekse yra

nustatomi gana grieţti standartinių sąlygų inkorporavimo reikalavimai, o

teismų praktikoje taip pat laikomasi per grieţto poţiūrio vertinant

supaţindinimo su standartinėmis sąlygomis būdus.

Remiantis sutarčių teisės vienodinimo pavyzdţiais, Lietuvos

teisėje buvo įtvirtinta ir paţangi nuostata, sprendţianti standartinių sąlygų

kolizijos situacijas. Tačiau gilesnė šių kolizijų sprendimo būdo, įtvirtinto

UNIDROIT Principuose analizė rodo, kad galėtų būti formuluojama ir labiau

priimtina ir racionalesnė kolizijų sprendimo taisyklė, pagal kurią sutarties

turinio dalimi turėtų būti pripaţįstamos ne tik tos sąlygos, kurios iš esmės

285

sutampa abiejų šalių standartinėse sąlygose, bet ir tos, kurios yra skirtingos, bet

vienos kitai neprieštarauja. Todėl šiuo aspektu buvo neišnaudota galimybė

Lietuvos sutarčių teisėje nustatyti tobulesnį teisinį reguliavimą.

IV. Sutarčių galiojimas

IV.1. Lietuvos sutarčių teisėje cause ir consideration doktrinų

neįtvirtinimas nesukėlė keblumų, nes tiesiog šios doktrinos nebuvo ţinomos

Lietuvos teisėję. Tuo tarpu sutarčių teisės vienodinimo procese šių doktrinų

atsisakymas buvo gana ryţtingas ţingsnis, nes buvo atsiribota nuo gilių

bendrosios teisės ir civilinės teisės tradicijų. Kita vertus Lietuvos teisės

doktrinoje ir teismų praktikoje yra pasitaikę kai kurių cause ir consideration

doktrinų elementų, ko turėtų būti vengiama.

IV.2. Realinių sutarčių rūšies išskyrimo tradicija Lietuvos sutarčių

teisėje buvo išlaikyta, nors teoriniu poţiūriu sutarčių skirstymas į realines yra

nereikalingas, dėl ko daikto perdavimo, kaip papildomo sutarties elemento,

reikalingo jos įsigaliojimui, nėra reikalaujama ir UNIDROIT Principuose bei

Europos sutarčių teisės principuose.

IV.3. Klaidos, kaip sutarčių negaliojimo pagrindo, taisyklės

Lietuvos civiliniame kodekse iš esmės yra perimtos iš UNIDROIT Principų,

tačiau šis teisės institutas apibendrina daugybę skirtingų ne tik teisinių doktrinų

bet ir skirtingų ekonominių, socialinių poţiūrių. Todėl jo normų taikymas ir

aiškinimas yra vienas iš sudėtingiausių, nes būtina atsiţvelgti į tai, kokiems

poţiūriams buvo suteiktas prioritetas formuluojant klaidos instituto taisykles.

Kai kurios klaidos instituto taisyklės Lietuvos Civiliniame

kodekse ir UNIDROIT Principuose skiriasi, todėl aiškinant šias Lietuvos

Civilinio kodekso taisykles, būtina atsiţvelgti į šių skirtumų esmę ir prieţastis.

Pavyzdţiui, Civilinio kodekso 1.90 str. 2 d. klaida apibrėţiama kaip klaidinga

prielaida apie sutarties metu egzistavusius esminius faktus, o UNIDROIT

Principuose klaida dėl teisės taip pat gali būti pagrindas anuliuoti sutartį.

Galima daryti išvadą, kad sudėtingėjant teisiniam reguliavimui negalima

absoliutinti Civilinio kodekso 1.6 str. įtvirtintos teisės ţinojimo prezumpcijos ir

286

esminė klaida dėl teisės taip pat turėtų būti pripaţįstama kaip galimas sutarties

negaliojimo pagrindas. Šio poţiūrio laikosi ir Lietuvos teismų praktika.

Kitas reikšmingas skirtumas tarp UNIDROIT Principų ir Lietuvos

Civilinio kodekso yra tai, kad sutarties pripaţinti negaliojančia nėra leidţiama

dėl klaidos, jeigu antroji šalis nėra kalta dėl suklydimo ir neţino apie

suklydimą, tačiau dar nėra atlikusi jokių veiksmų pasikliaudama sudaryta

sutartimi, kurie pakeistų jos turtinę padėtį. Dėl ekonomikos ir psichologijos

mokslo pateikiamų argumentų tokia galimybė vis dėlto būtų pakankamai

pagrįsta, tačiau Lietuvos Civilinio kodekso 1.90 str. formuluotės nesuteikia

pagrindo tokiai interpretacijai, pagal kurią būtų leidţiamas sutarties

pripaţinimas negaliojančia net jeigu kita sutarties šalis neţinojo apie

suklydimą ir niekaip jo neįtakojo.

Civilinio kodekso 1.90 str. įtvirtintose klaidos taisyklėse, viena

vertus, neleidţiama pripaţinti sutarties negaliojančia, jeigu neklydusi šalis

nekalta dėl suklydimo, kita vertus, nurodoma, kad jeigu neklydusios šalies

kaltė dėl suklydimo neįrodoma, sutartis vis tiek gali būti pripaţinta

negaliojančia ir, jei taip nutinka, suklydusi šalis privalo atlyginti neklydusios

šalies tiesioginius nuostolius. Tai rodo, kad klaidos taisyklėse buvo įtrauktos

doktrinos, kurių buvo atsisakyta vienodinant šį institutą. Dėl šių prieţasčių

atsiradusios kolizijos apsunkina šio instituto taikymą, tačiau prioritetą tokiais

atvejais reikėtų teikti įstatymų leidėjo ketinimui kiek įmanoma suderinti

Lietuvos privatinę teisę su naujausiais tarptautinio teisės vienodinimo

rezultatais.

IV.4. Iki šiol Lietuvos teisės doktrinoje ir teismų praktikoje

nebuvo analizuojamas klausimas, ar CK 6.228 str. nuostatos, įtvirtinančios

esminę nelygybę, kaip sutarties anuliavimo pagrindą, leidţia pripaţinti sutartį

negaliojančia vien tik esant esminei šalių nelygybei, tačiau nesant vienos iš

šalių neleistino poveikio kitai šaliai. Atsiţvelgiant į UNIDROIT Principų 3.10

str. turinį, kuris iš esmės sutampa su Civilinio kodekso 6.228 str., esminė

nelygybė turėtų būti pagrindas sutartį pripaţinti negaliojančia net jeigu šalies

287

silpnumu nebuvo pasinaudota, tačiau nėra jokių aplinkybių, kurios racionaliai

pateisintų nelygybės buvimą sutartyje.

IV.5. Lietuvos Civiliniame kodekse buvo išlaikytas tradicinis

reguliavimas, pagal kurį sutartis, esant sutarties nuginčijimo pagrindui, gali

būti pripaţinta negaliojančia tik teismo tvarka (nebent tarp šalių nėra ginčo dėl

to, kad sutartis negalioja). Tačiau vienodinant sutarčių teisę buvo suteiktas

prioritetas tokiam teisiniam reguliavimui, kai pati šalis turi teisę pareikšti apie

sutarties negaliojimą (anuliuoti sutartį). Tokia šaliai suteikta galimybė

įpareigotų nedelsti apsisprendţiant dėl sutarties negaliojimo ir suteiktų ţymiai

daugiau teisinio stabilumo, negu dabar taikomas dešimties metų senaties

terminas ieškiniams dėl sutarčių negaliojimo. Todėl Civiliniame kodekse

įtvirtintos taisyklės turėtų būti reformuojamos, numatant galimybę šaliai

anuliuoti sutartį vienašaliu pareiškimu.

V. Sutarčių aiškinimas ir turinys

V.1. Lietuvos Civilinio kodekso 6.193 str. nustatytas įpareigojimas

aiškinant sutartis atsiţvelgti į „tikruosius“ (palyginti su „bendraisiais“

ketinimais, kaip nurodoma UNIDROIT Principuose) sutarties šalių ketinimus

neturėtų būti suprantamas kaip reikalavimas nustatyti subjektyviąją šalies

sąmonės būklę. Sąvoka „tikrieji“ šalių ketinimai turi būti suprantama kaip

bendri ketinimai abiems šalims ir jeigu šalių pozicijos skiriasi dėl sutarties

teksto prasmės, turi būti vadovaujamasi ta sutarties prasme, kurią sutarčiai būtų

teikę analogiškoje situacijoje protingi asmenys. Kitaip tariant, aiškinant sutartis

taikytinas objektyvus metodas, nebent abi šalys sutaria, kad sutarties tekstas

neatspindi tikrosios prasmės, arba viena iš šalių sutarties sudarymo metu ţinojo

arba negalėjo neţinoti, kad kita šalis sutarties turiniui teikia kitokią, o ne

įprastinę prasmę.

V.2. Prievolių dėti maksimalias pastangas rūšies išskyrimo teorinė

problematika ir šią prievolių rūšį skiriančios doktrinos praktinio taikymo

keblumai rodo, kad prievolių skirstymas į obligations de résultat ir obligations

de moyens neturėtų būti pervertinamas ir pernelyg sureikšminamas.

Kiekvienoje prievolėje galima nustatyti, kokio objektyvaus tikslo yra siekiama,

288

ką prievolės skolininkas turi atlikti. Būtent tai ir reikėtų laikyti siektinu

rezultatu. Jeigu tai nepadaroma, šalis negali išvengti atsakomybės

motyvuodama tuo, kad labai stengėsi. Reikia pripaţinti, kad šias prievolių rūšis

skirianti doktrina tapo Lietuvos sutarčių teisės dalimi ir ankstesnio teisinio

reguliavimo atstatymas būtų neišvengiamai susijęs su Civilinio kodekso

keitimu. Tačiau neigiamų šios doktrinos taikymo padarinių galima būtų

išvengti siekiant kiekvienoje sutartyje aiškiai identifikuoti, ką šalys yra

įsipareigojusios padaryti kaip siektiną rezultatą, tokiu būdu praktikoje

sumaţinant su prievolių dėti maksimalias pastangas išskyrimu susijusius

keblumus.

VI. Sutarties vykdymas

VI.1. Vienodinant force majeure, frustration, Unmöglichkeit,

impracticability doktrinas, kurios apibrėţia šalies atleidimo nuo sutarties

įvykdymo ar nuo atsakomybės uţ sutarties neįvykdymą, sąlygas, buvo

pasirinktas toks reguliavimas, pagal kurį šalis gali būti automatiškai

atleidţiama nuo sutarties vykdymo tik jeigu po sutarties sudarymo atsiranda

nenumatytos ir nekontroliuojamos aplinkybės, kurios daro sutarties įvykdymą

objektyviai neįmanomą. Jeigu sutarties įvykdymas dėl nenumatytų aplinkybių

iš esmės pasunkėja, tokiu atveju sutarties šalis neatleidţiama nuo sutarties

įvykdymo, tačiau suteikiama sutarties perţiūrėjimo galimybė (sutarties

pakeitimas arba nutraukimas).

VI.2. Aiškinant ir taikant Lietuvos Civilinio kodekso 6.204 str.

reikia atsiţvelgti ir į UNIDROIT Principų turinio pasikeitimus po Civilinio

kodekso įsigaliojimo, t.y. UNIDROIT Principų 2004 m. redakcijos 6.2.2 str.

komentare pašalintą prezumpciją, jog 50 proc. ar didesnis sutarties įvykdymo

kaštų padidėjimas arba gaunamos naudos sumaţėjimas rodo, kad sutartinių

įsipareigojimų pusiausvyra pasikeitė (vykdymas pasunkėjo) iš esmės.

VI.3. Civilinio kodekso 6.58 str. 3 d. įtvirtina konservatyvią

taisyklę, reikalaujančią, kad sutarties įvykdymo sustabdymo apimtis atitiktų

sutarties paţeidimo apimtį. Reikalaujant, kad sutarties įvykdymo sustabdymas

būtų visiškai proporcingas sutarties paţeidimui, šis teisių gynimo būdas

289

nebeatlieka savo pagrindinio vaidmens, t.y. neskatina sutartį paţeidusios šalies

tęsti sutarties įvykdymą. Todėl ši nuostata susilpnina sutarties įvykdymo

sustabdymo instituto efektyvumą.

VI.4. Lietuvos Civilinio kodekso 6.218 str. 1 d. įtvirtintas

reikalavimas pranešti kitai šaliai apie sutarties nutraukimą prieš trisdešimt

dienų (arba kitokį sutartyje numatytą terminą), prieštarauja UNIDROIT

Principuose įtvirtintam tobulesniam sprendimui, pagal kurį joks papildomas

terminas sutartį paţeidţiančiai šaliai neprivalo būti nustatomas, o sutartį

paţeidţianti šalis visuomet turi teisę ištaisyti sutarties įvykdymo trūkumus.

290

8. Naudotos literatūros sąrašas:

Teisės norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės Ţinios, 1992 11 30, Nr.

33-1014.

2. Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo-pardavimo

sutarčių. Valstybės Ţinios, 1995 12 15, Nr. 102-2283.

3. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir

įgyvendinimo įstatymas. Valstybės Ţinios, 2000 09 06, Nr. 74-2262;

Valstybės Ţinios, 2000 09 13, Nr. 77; Valstybės Ţinios, 2000 09 22, Nr.

80; Valstybės Ţinios, 2000 09 29, Nr. 82.

4. Lietuvos Respublikos informacinės visuomenės paslaugų įstatymas.

Valstybės Ţinios, 2006 06 10, Nr. 65-2380.

5. Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymas. Valstybės Ţinios,

2000 07 26, Nr. 61-1827.

6. Lietuvos Respublikos komercinio arbitraţo įstatymas. Valstybės Ţinios,

1996 05 02, Nr. 39-961; Valstybės Ţinios, 1996 05 16, Nr. 45.

Specialioji literatūra

1. Academy of European Private Lawyers. Code Europeen Des Contrats.

Milano: Dott. A. Giuffrè editore, 2004.

2. ACQUINAS, St. Thomas. The Summa Theologica. S. l., 2006, Second

Part of the Second Part, Question 77. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m.

rugsėjo 14 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.newadvent.org/summa/3077.htm>.

3. ALESSI, Dario. The Distinction between Obligations de Resultat and

Obligations de Moyens and the Enforceability of Promises. European

Review of Private Law. 2005, vol. 5, p. 657-693.

4. ALPA, Guido. A New Approach to International Commercial Contracts:

Italy. In BONELL, M. J. A New Approach to International Commercial

Contracts. London: Kluwer Law International Ltd, 1999, p. 176.

291

5. ALPA, Guido. Harmonisation of and Codification in European Contract

Law. In VOGENAUER, Stefan; and WEATHERILL, Stephen. The

Harmonisation of European Contract Law: Implications for European

Private Laws, Business and Legal Practice. Oxford and Portland: Hart

Publishing, 2006, p. 152-156.

6. ATIYAH, P. S. The Rise and Fall of Freedom of Contract. Oxford:

Oxford University Press, 1979.

7. ATIYAH, P. S.; SMITH, Stephen A. Atiyah„s Introduction to the Law of

Contract. 6th

ed. Oxford: Oxford University Press, 2005.

8. AUER, Marietta. “Good Faith” and its German Sources: A Structural

Framework for the “Good Faith” Debate in General Contract Law and

Under the Uniform Commercial Code. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m.

kovo 7 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.law.harvard.edu/academics/graduate/publications/papers/aue

r.pdf>.

9. BARANAUSKAS, Egidijus; ZAPOLSKIS, Paulius. Europos sutarčių

teisės derinimas: Europos Komisijos iniciatyvos. In Šiuolaikinės civilinės

teisės raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius: Justitia, 2007, p. 7-21.

10. BEALE, Hugh, et al. Cases, Materials and Text on Contract Law.

Portland: Hart Publishing, 2002.

11. BERGER, Klaus Peter. European Private Law, Lex Mercatoria and

Globalisation. In HARTKAMP, Arthur et al. Towards a Euroepan Civil

Code, 3rd ed., Nijmegen: Kluwer Law International, 2004, p. 55.

12. BERGER, Klaus Peter. The Practice of Transnational Law. The Hague:

Kluwer Law International, 2001.

13. BERGER, Peter Klaus, The Lex Mercatoria Doctrine and The

UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Law and

Policy in International Business. 1996-1997, vol. 28, p. 943-990.

14. BIANCA C. M., BONELL, Michael Joachim. Commentary on the

International Sales Law. Milan: Giuffrè, 1987, p. 155-156. [Interaktyvus,

292

ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], prieiga per internetą:

<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/eorsi-bb16.html>.

15. BYERS, Michael. Abuse of Rights: An Old Principe, A New Age. McGill

Law Journal. 2001-2002, vol. 47, p. 391-397.

16. BONELL, M. J. A New Approach to International Commercial Contracts.

London: Kluwer Law International Ltd, 1999.

17. BONELL, Michael Joachim. An International restatement of contract

law. 3rd

ed. New York: Transnational Publishers, Inc., 2005.

18. BONELL, Michael Joachim. Soft Law and Party Autonomy: the Case of

the UNIDROIT Principles. Lojola Law Review. 2005, vol. 51, p. 229-252.

19. BONELL, Michael Joachim. The UNIDROIT Principles of International

Commercial Contracts: Why? What? How? Tulane Law Review, 1994-

1995, vol. 69, p. 1121-1147.

20. BONELL, Michael Joachim. UNIDROIT Principles: a significant

recognition by a United States District Court. Uniform Law Review. 1999,

vol. 4, p. 651-663.

21. BREGER, Marshall J. Introductory remarks. Duke Law Journal. 1987,

363-364.

22. BUBLIENĖ, Danguolė. Vartojimo sutarčių nesąţiningos sąlygos.

Vilnius: Vilniaus universitetas, 2006.

23. BUSCH, Danny; HONDIUS, Ewoud H.; KOOTEN, Hugo J. van. The

Principles of European Contract Law and Dutch Law. The Hague,

London, New York: Ars Aequi Libri, Nijmegen & Kluwer Law

International, 2002.

24. CARTWRIGHT, John. The Rise and Fall of Mistake in the English Law

of Contract. In SEFTON-GREEN, Ruth. Mistake Fraud and Duties to

Inform in European Contract Law. Cambridge: Cambridge University

Press, 2005, p. 66-67.

25. CHRENKOFF, Arthur. Freedom of Contract: A New Look at the History

and Future of the Idea. Australan Journal of Legal Philosophy. 1996, vol.

21, p. 36-55.

293

26. CLARK, Charles E. Restatement of the Law of Contracts. Yale Law

Journal, 1933, p. 664.

27. COHN, E.J. Frustration of Contract in German Law. Journal of

Comparative Legislation and International Law. 1946, vol. 28, 15-25.

28. COLLINS, Hugh. Regulating Contracts. New York: Oxford University

Press, 1999.

29. CORBIN, Arthur L. The Parole Evidence Rule. Yale Law Journal. 1944,

vol. 53, p. 630-663.

30. CRABB, John H. The French Concept of Abuse of Rights. Inter-

American Law Review. 1964, vol. VI, p. 1-24.

31. CRUQUENAIRE, Alexandre. Electronic Agents as Search Engines:

Copyright Related Aspects. International Journal of Law and Information

Technology, 2001, vol. 9, no. 3, p. 334-335.

32. DE LY, Filip. Lex Mercatoria and Unification of Law in the European

Union. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil Code.

2nd ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 47.

33. DECLERCQ, P.J.M. Modern Anglysis of the Legal Effect of Force

Majeure Clauses in Situations of Commercial Impracticability. Journal of

Law and Commerce. 1995-1996, vol. 16, p. 213-255.

34. DERRIDA, Jacques. Apie gramatologiją. Vilnius: Baltos lankos, 2006.

35. DIETRICH, Frank. Maintaining Uniformity in International Uniform Law

Via Autonomous Interpretation: Software Contracts and the CISG. Pace

International Law Review. 1996, vol. 8, p. 311.

36. DOMINAS, Gediminas; MIKELĖNAS, Valentinas. Tarptautinis

komercinis arbitraţas. Vilnius: Justitia, 1995.

37. DOMINAS, Gediminas. Tarptautinė bankų terminuotos paskolos sutartis

ir jos implementavimas Lietuvoje. Teisė. 1999, 33(3) tomas, p. 36.

38. DOUDKO, Alexei G. Hardship in Contract: The UNIDROIT Principles

Approach and Legal Developments in Russia. Uniform Law Review,

2000, vol. 5, p. 483-509.

294

39. DROBNIG, Ulrich. Substantive Validity. The American Journal of


40. DROBNIG, Ulrich. The UNIDROIT Principles in the Conflict of Laws.

Uniform Law Review. 1998, vol. 3, n.s., p. 385-395.

41. DUNCAN, Joch C., Jr. Nachfrist Was Ist? Thinking Globally and Acting

Locally: considering Time Extension Principles of the U.N. Convention

on Contractus for the International Sale of Goods in Revising the Uniform

Commercial Code. Brigham Young University Law Review. 2000, p.

1387.

42. DUNCAN, Kennedy. The Political Stakes in “Merely Technical” Issues

of Contract Law. European Review of Private Law, 2002, vol. 10, p. 7-28.

43. EISENBERG, Melvin A. Disclosure in Contract Law. California Law

Review. 2003, vol. 91, p. 1645-1692.

44. EISENBERG, Melvin A. Mistake in Contract Law. California Law

Review, 2003, vol. 91, p. 1573-1644.

45. EISENBERG, Melvin Aron. The Limits of Cognition and the Limits of

Contract. Stanford Law Review. 1994-1995, vol. 47, p. 211-259.

46. FABRE-MAGNAN, Muriem. Duties of Disclosure and French Contract

Law: Contribution to an Economic Analysis. In BEATSON, Jack;

FRIEDMANN, Daniel. Good Faith and Fault in Contract Law. New

York: Oxford University Press, 1995, p. 99-120.

47. FARNSWORTH, Allan E. Contracts. 4th

ed. New York: Aspen

Publishers, 2004.

48. FARNSWORTH, Allan E. Disputes Over Omission In Contracts.

Columbia Law Review. 1968, vol. 68, p. 860-891.

49. FARNSWORTH, Allan E. Meaning in the Law of Contract. Yale Law

Journal. 1966-1967, vol. 76, p. 939-965.

50. FARNSWORTH, Allan E. On Trying to Keep One„s Promises: The Duty

of Best Efforts in Contract Law. University of Pittsburgh Law Review.

1984-1985, vol. 46, p. 1-20.

295

51. FARNSWORTH, E. Allan. Formation of Contract. In Galston & Smit ed.

International Sales: The United Nations Convention on Contracts for the

International Sale of Goods. S.l: Matthew Bender, 1984, p. 3-14

[Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.], prieiga per internetą:

<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/farnsworth1.html>.

52. FARNSWORTH, E. Allan. Precontractual Liability and Preliminary

Agreements: Fair Dealing and Failed Negotianions. Columbia Law

Review. 1987, vol. 87, p. 217-294.

53. FAUVARQUE-COSSON, Bénédicte. A New Approach to International

Commercial Contracts: France. In BONELL, M. J. A New Approach to

International Commercial Contracts. London: Kluwer Law International

Ltd, 1999, p. 117.

54. FELDMAN, Yuval. Control or Security: A Therapeutic Approach to the

Freedom of Contract. Touro Law Review. 2001-2003, vol. 18, p. 503-562.

55. FENG, Chen. The New Era of Chinese Contract Law: History,

Development and a Comparative Anglysis. Brooklyn Journal of

International Law. 2001-2002, vol. 27, 153-192.

56. FERRARI, Franco. Defining the Sphere of Application of the 1994

„UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts“. Tulane

Law Review. 1994-1995, vol. 69, p. 1225-1237.

57. FERRARI, Franco. Uniform Interpretation of the 1980 Uniform Sales

Law. Georgia Journal of International and Comparative Law. 1994, vol.

24, no. 2, p. 183-228.

58. FERSON, Merton. The Nature of Legal Transactions and Juristic Acts:

Anglysis of Common Factors and Variations. Cornell Law Quarterly.

1945, vol. 31, nr. 2, p. 105-181.

59. FULLER, L.L., PERDUE, Williams R. The Reliance Interest in Contract

Damages: 1. Yale Law Journal, 1936-1937, vol. 46, p. 52-96.

60. GEBAUER, Martin. Uniform Law, General Principles and Autonomous

Interpretation. Uniform Law Review. 2000, n.s., vol. 5, p. 683-705.

296

61. GILMORE, Grant. Introduction to Havinghurst„s Limitations Upon

Freedom of Contract. Arizona State Law Journal. 1979, vol. 165-165.

62. GLATT, Christoph. Comparative Issues in the Formalion of Electronics

Contracts. International Journal of Law and Information Technology.

1998, vol. 6, p. 34-68.

63. GOETZ, Charles J.; SCOTT, Robert E. The Limits of Expanded Choice:

An Anglysis of the Interactions Between Express and Implied Contract

Terms. California Law Review. 1985, vol. 73, p. 261-322.

64. GOLDBERG, Victor P. The „Battle of the Forms“: Fairness, Efficiency,

and the Best-Shot Rule. Oregon Law Review. 1997, vol. 76, p. 155-171.

65. GOODE, Roy. The Concept of Good Faith in English Law. Centro di

studi e ricerche di diritto comparato e straniero. Roma, 1992,

[interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 7 d.]. Prieiga per internetą:

<http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/02goode.pdf>, p. 5.

66. GORDLEY, James. An American Perspective on the UNIDROIT

Principles. Roma, 1996. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. sausio 2 d.],

prieiga per internetą:

http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/22gordley.pdf>.

67. GORDLEY, James. Enforceability of Promises in European Contract

law. Cambridge: Cambridge University Press, 2001.

68. GORDLEY, James. Equality in Exchange. California Law Review. 1981,

vol. 69, p. 1587-1656.

69. GORDLEY, James. Foundations of Private Law: Property, Tort,

Contract, Unjust Enrichment. New York: Oxford University Press, 2006.

70. GORDLEY, James. Is Comparative Law a Distinct Discipline? The

American Journal of Comparative Law. 1998, vol. 46, p. 607-615.

71. GORDLEY, James. Mistake in Contract Formation. American Journal of


72. GORDLEY, James. The Philosophical Prigins of Modern Contract

Doctrine. New York: Oxford University Press, 1991.

297

73. COHEN, Morris R. The Basis of Contract. Harvard Law Review. 1933,

vol. 46, no. 4, p. 553-592.

74. HARTKAMP, Arthur S. Judicial Discretion Under the New Civil Code.


75. HARTKAMP, Arthur S. Modernisation and Harmonisation of Contract

Law: Objectives, Methods and Scope. Uniform Law Review. 2003, vol. 8,

n.s., p. 81-89.

76. HESSELINK, Martijn W. Principles of European Contract Law: Some

Choices Made By The Lando Commission. In HESSELINK, Martin W.

The New European Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer


77. HESSELINK, Martijn W. The Concept of Good Faith. In Hesselink,

Martijn W. The New European Private Law. The Hague, London, New

York: Kluwer Law International, 2002, p. 210-213.

78. HESSELINK, Martijn W. The Horizontal Effect of Social Rights in

European Contract Law. In HESSELINK, Martijn W. The New European

Private Law. The Hague, London, New York: Kluwer Law International,

2002, p. 185-186.

79. HESSELINK, Martijn W. The New European Legal Culture. In

HESSELINK, Martin W. The New European Private Law. The Hague,

London, New York: Kluwer Law International, 2002, p. 36-40.

80. HESSELINK, Martijn, W. European Contract Law: a Matter of

Consumer Protection, Citizenship, or Justice? [interaktyvus] Universiteit

von Amsterdam: Center for the Study of European Contract Law, 2006,

vol. 04. [Ţiūrėta 2007 02 19], prieiga per internetą:

<http://www.jur.uva.nl/csecl/object.cfm/objectid=9C53FAB0-0D5C-

4DFC-B03DC24EE07A612B/download=true>.

81. HESSELINK, Martijn. Pre-contractual Good Faith. In BEALE, Hugh, et

al. Cases, Materials and Text on Contract Law. Portland: Hart Publishing,

2002, p. 237-293.

298

82. HESSELINK, Martin W. The Ideal of Codification and the Dynamics of

Europeanisation: The Dutch Experience. In VOGENAUER, Stefan; and

WEATHERILL, Stephen. The Harmonisation of European Contract Law:

Implications for European Private Laws, Business and Legal Practice.

Oxford and Portland: Hart Publishing, 2006, p. 69-70.

83. HILLMAN, Robert A.; RACHLINSKI, Jeffrey J. Standard-Form

Contracting in the Electronic Age. New York University Law Review.

2002, vol. 77, p. 429-495.

84. HYLAND, Richard. On Setting Forth the Law of Contract: A Foreword.


85. HYLAND, Richard. The American Restatements and the Uniform

Commercial Code. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European

Civil Code. 2nd

ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 63.

86. HONNOLD, John O. Uniform Law for International Sales under the

1980 United Nations Convention, 3rd ed. The Hague: Kluwer Law

International, 1999, p 148-149, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio

23 d.] Prieiga per internetą:

<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/ho14.html>.

87. HOWARTH, Richard J. Lex Mercatoria: Can General Principles of Law

Govern International Commercial Contracts? Canterbury Law Review.

2004, vol. 10, p. 36-76.

88. YUQING, Zhang; DANHAN, Huang. The New Contract Law in the

People„s Republic of China and the UNIDROIT Principles of

International Commercial Contracts: A Brief Comparison. Uniform Law

Review. 2000, n.s., vol. 5, p. 429-431.

89. JOERGES, Christian. The Impact of European Integration on Private

Law: Reductionism Perceptions, True Conflicts and a New Constitutional

Perspective. European Law Journal, Vol. 3, No. 4, December 1997, p.

378-406.

299

90. JOUSTRA, Carla. Consumer Law. In HARTKAMP, Arthur, et al.

Towards a European Civil Code. 2nd


International, 1998, p. 147.

91. JUENGER, Friedrich K. The Inter-American Convention on the Law

Applicable to International Contracts: Some Highlights and Comparisons.


92. JUENGER, Friedrich K. The lex mercatoria and private International

law. Uniform Law Review. 2000, vol. 5, n.s., p. 171-187.

93. KESSLER, Friedrich. Contracts of Adhesion – Some Thoughts About

Freedom of Contract. Columbia Law Review. 1943, vol. 43, p. 629-642.

94. KIERKEGAARD, Sylvia Mercado. E-contract Formation: U.S. and EU

Perspectives. Shidler Journal of Law, Commerce and Technology. 2007,

vol. 3. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 16 d.]. Prieiga per

internetą:

<http://www.lctjournal.washington.edu/Vol3/a012Kierkegaard.html>.

95. KÖTZ, Heinz. Taking Civil Codes Less Seriously. The Modern Law

Review, 1987 January, vol. 50, p. 1-15.

96. KÖTZ, Heinz. Interpretation of Contracts. In HARTKAMP, Arthur, et al.

Towards a European Civil Code. 2nd


International, 1998, p. 267-268.

97. KOZOLCHYK, Boris. The Commercialization of Civil Law and the

Civilization of Commercial Law. Louisiana Law Review. 1979-1980, vol.

40, p. 3-47.

98. KRAMER, Ernst A. Contractual Validity According to the UNIDROIT

Principles. European Journal of Law Reform. 1999, vol. 1, p. 269-288.

99. KUZAVINIS, Kazimieras. Lotynų – lietuvių kalbų ţodynas. Vilnius:

Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996.

100. LANDO, Ole, et al. Principles of European Contract Law. Part III. The

Hague: Kluwer Law International, 2003.

300

101. LANDO, Ole. Principles of European Contract Law and UNIDROIT

Principles: Moving from Harmonisation to Unification. Uniform Law

Review, vol. 8, 2000, p. 218-220.

102. LANDO, Ole. The CISG, the UNIDROIT Principles and the Principles of

European Contract Law in a Global Commercial Code. [Interaktyvus,

ţiūrėta 2007 m. sausio 8 d.], prieiga per internetą:

<http://www.iue.it/LAW/ResearchTeaching/EuropeanPrivateLaw/Confer

ences/Lando_CISG.pdf>, p. 124.

103. LANDO, Ole. The Lex Mercatoria in International Commercial

Arbitration. International and Comparative Law Quarterly. 1985, vol. 34,

p. 747-768.

104. LANDO, Ole; BEALE, Hugh. Principles of European Contract Law.

Parts I and II. The Hague: Kluwer Law International, 2000.

105. LAUŢIKAS, Egidijus; MIKELĖNAS, Valentinas; NEKROŠIUS,

Vytautas. Civilinio proceso teisė. Vilnius: Justitia, 2003.

106. LITVINOFF, Saul. Force Majeure, Failure of Cause and Théorie de

L„Imprévision: Louisiana Law and Beyond. Louisiana Law Review.

1985-1986, vol. 46, p. 1-64.

107. LLEWELLYN, Karl N. Common Law Tradition: Deciding Appeals.

Boston, Toronto: Little, Brown and Company, 1960, p. 370.

108. LOBINGIER, Sumner. Juristic Acts in the Civil Law. Tulane Law

Review. 1949-1950, vol. 24 p. 178-193.

109. LOOKOFSKY, Joseph. The Limits of Commercial Contract Freedom:

Under the UNIDROIT ‚Restatement„ and Danish Law. American Journal

of Comparative Law, 1998, vol. 46, p. 485-508.

110. MAGNUS, Ulrich. General Principles of UN-Sales Law. International

Trade & Business Law Annual, 1997, vol. 3, p. 33-56.

111. MARKESNIS, Basil, Sir; FEDTKE, Jörg. The Judge as Comparatist.

Tulane Law Review. 2005-2006, vol. 80, p. 11-167.

112. MARRELLA, Fabrizio. Choice of Law in Third-Millennium Arbitrations:

The Relevance of the UNIDROIT Principles of International Commercial

301

Contracts. Vanderbilt Journal of Transnational Law. 2003, vol. 36, p.

1137-1188.

113. MASKOW, Dietrich. Hardship and Force Majeure. The American

Journal of Comparative Law. 1992, vol. 40, p. 657-669.

114. MATTAR, Mohamed Yehia. Promissory Estoppel: Common Law Wine

in Civil Law Bottles. Tulane Civil Law Forum. 1988, vol. 71, p. 71-149.

115. MATTEI, Ugo. Efficiency and Equal Protection in the New European

Contract Law: Mandatory, Default and Enforcement Rules. Virginija

Journal of International Law. 1998-1999, vol. 39, p. 537-570.

116. MCCONVILLE, D.A. Illegality and the Consideration in Favorem

Contractus. International and Comparative Law Quarterly. Vol. 11, 1962

July. p. 855-864.

117. MIKELĖNAS, V.; MIKELĖNIENĖ, D. Teismo procesas: Teisės

aiškinimo ir taikymo aspektai. Vilnius: Justitia, 1999.

118. MIKELĖNAS, Valentinas. Europos Sąjungos sutarčių teisės

vienodinimas ir Lietuva. In Lietuvos notariato uţdaviniai Lietuvos

Respublikai tapus Europos Sąjungos nare. Vilnius: Justitia, 2004, p. 37-

46.

119. MIKELĖNAS, Valentinas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso

komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė I. Vilnius: Justitia, 2003.

120. MIKELĖNAS, Valentinas. Naujasis Lietuvos civilinis kodeksas

šiuolaikinės globalizacijos kontekste. In Šiuolaikinės civilinės teisės

raidos tendencijos ir perspektyvos. Vilnius: Justitia, 2007, p. 39-50.

121. MIKELĖNAS, Valentinas. Naujų kodeksų privatinės teisės srityje

svarstymo, priėmimo ir įgyvendinimo problemos. Teisės problemos.

2000, Nr. 2, p. 63-77.

122. MIKELĖNAS, Valentinas. Prievolių teisė. Pirmoji dalis. Vilnius: Justitia,

2002.

123. MIKELĖNAS, Valentinas. Privatinės teisės harmonizavimas ir

unifikavimas: lietuviškas variantas. In Lietuvos teisės tradicijos. Vilnius:

Justitia, 1997, p. 165-173.

302

124. MIKELĖNAS, Valentinas. Privatinės teisės vienodinimas Europos

Sąjungoje: laimėjimai ir perspektyvos. Justitia. 2004, nr. 6, p. 2-11.

125. MIKELĖNAS, Valentinas. Sutarčių teisė: Bendrieji sutarčių teisės

klausimai: lyginamoji studija. Vilnius: Justitia, 1996.

126. MIKELĖNAS, Valentinas. Tarptautinės privatinės teisės įvadas. Vilnius:

Justitia, 2001.

127. MIKELĖNAS, Valentinas. The Main Features of the New Lithuanian

Contract Law System Based on the Civil Code of 2000. Juridica

International. 2005, vol. 10, p. 42-50.

128. MIKELĖNAS, Valentinas. Unification and Harmonisation of Law at the

Turn of the Millennium: The Lithuanian Experience. Uniform Law

Review. UNIDROIT, 2000-2, NS - Vol. V., p. 251.

129. MIKELĖNAS, Valentinas; MIKELĖNIENĖ, Dalia. International

Encyclopaedia of Laws. Lithuania. Contracts – Suppl. 38. S.l.: Kluwer

Law International, 2004.

130. MIKELĖNAS, Valentinas; VILEITA, Alfonsas; ir TAMINSKAS,

Algirdas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras: Pirmoji

Knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001.

131. MURPHY, James Bernard. Equality in Exchange. American Journal of

Jurisprudence. 2002, vol. 47, p. 85-121.

132. MURRAY, John E., Jr. The Chaos of the „Battle of the Forms“:

Solutions. Vanderbilt Law Review. 1986, vol. 39, p. 1307-1385.

133. NICHOLAS, Barry. Force Majeure and Frustration. The American

Journal of Comparative Law. 1979, vol. 27, p. 231-245.

134. NICHOLAS, Barry. The French Law of Contract. 2nd

ed. New York:

Oxford University Press, 2005.

135. NYER, Damien. Withholding Performance for Breach in International

Transactions: An Excercise in Equations, proportions or Coercion? Pace

International Law Review. 2006, vol. 18, p. 29-81.

303

136. PARRA-ARANGUREN, Gonzalo. Conflict of Law Aspects of the

UNIDROIT Principles of International Commercial Contracts. Tulane

Law Review. 1994-1995, vol. 69, p. 1245.

137. PERILLO, Joseph M. Abuse of Rights: A Pervasive Legal Concept.

Pacific Law Journal. 1995-1996, vol. 27, p. 37-97.

138. PERILLO, Joseph M. Force Majeure and Hardship under the UNIDROIT

Principles of International Commercial Contracts. Tulane Journal of

International and Comparative Law. 1997, vol. 5, p. 5-28.

139. PERILLO, Joseph M. UNIDROIT Principles of International Commercial

Contracts: The Black Letter Text and a Review. Fordham Law Review,

1994-1995, vol. 63, p. 281-344.

140. PETTIT, Mark Jr. Freedom, Freedom or Contract, and the „Rise and

Fall“. Boston University Law Review. 1999, vol. 79, p. 263-354.

141. POSNER, Richard A. The Law and Economics of Contract Interpretation.

Texas Law Review. 2004-2005, vol. 83, p. 1581-1614.

142. RADIN, Margaret Jane. Humans, Computers, and Binding Commitment.

Indiana Law Journal. 2000, vol. 75. p. 1125-1162.

143. REICH, Norbert. Transformation of Contract Law and Civil Justice in the

New EU Member Countries – The Example of the Baltic States, Hungary

and Poland. Pennsilvania State International Law Review. 2004-2005,

vol. 23, p. 587-623.

144. RÉMY-CORLAY, Pauline. Structural Elements of the French Civil Code.

In GRUNDMANN, Stefan; and SCHAUER, Martin. The Architecture of

European Codes and Contract Law. Alphen van den Rijn: Kluwer Law

International, 2006, p. 36.

145. ROMBERG, Christna. E-Commerce. In HARTKAMP, Arthur S., Joustra,

Carla. Towards a European Civil Code. Nijmegen: Kluwer Law

International, 2004, 3rd

ed., p. 229-224.

146. ROSSET, Arthur. Unification, Harmonization, Restatement, Codification,

and Reform in International Commercial Law. American Journal of


304

147. RÜHL, Giesela. The Battle of the Forms: Comparative and Economic

Observations. University of Pennsylvania Journal of International

Economic. 2003, vol. 24, p. 198-207.

148. SACCO, Rodolfo. Formation of Contracts. In HARTKAMP, Arthur, et

al. Towards a European Civil Code. 2nd


International, 1998, p. 192-196. / Lando; BEALE, išnaša 39, p. 155-156.

149. SCHERMAIER, Martin Josef. Bona fides in Roman contract law. In

ZIMMERMAN, Reinhard; WHITTAKER, Simon. Good Faith in

European Contract Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2000,

p. 63-92.

150. SCHLECHTRIEM, Peter. Good Faith in German Law and in

International Uniform Laws. Centro di studi e ricerche di diritto

comparato e straniero. Roma, 1992, [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 8

d.], p. 7. Prieiga per internetą:

<http://w3.uniroma1.it/idc/centro/publications/24schlechtriem.pdf>

151. SCHLECHTRIEM, Peter. Interpretation, gap-filling and further

development of the UN Sales Convention. [interaktyvus, ţiūrėta 2007 m.

vasario 21 d.], prieiga per:

<http://cisgw3.law.pace.edu/cisg/biblio/schlechtriem6.html>.

152. SCHLECHTRIEM, Peter. Uniform Sales Law - The UN-Convention on

Contracts for the International Sale of Goods. Vienna: Manz, 1989, p. 54,

[interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 23 d.], prieiga per internetą:

<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/biblio/schlechtriem-18.html>.

153. SCHLESINGER, Rudolf. A Recurrent Problem in Transnational

Litigation: The Effect of Failure to Invoke or Prove the Applicable

Foreign Law. Cornell Law Review. 1973, vol. 59, no. 1, p. 1-26.

154. SEFTON-GREEN, Ruth. Mistake Fraud and Duties to Inform in

European Contract Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2005.

155. SMITH, J. Denson. Impossibility of Performance as an Excuse in French

Law: The Doctrine of Force Majeure. Yale Law Journal. 1935-1936, vol.

45, p. 452-467.

305

156. SNYDER, David V. Comparative Law in Action: Promissory Estoppel,

the Civil Law, and the Mixed Jurisdiction. Arizona Journal of

International and Comparative Law. 1998, vol. 15, p. 695-752.

157. SPEIDEL, Richard E. Restatement Second: Omitted Terms and Contract

Method. Cornell Law Review, 1980-1981, vol. 67, p. 785-809.

158. STASKONIS V. (atsakingas redaktorius). Civilinė teisė. Kaunas: Vijusia,

1997.

159. STEMP, Kevin C. A Comparative Analysis of the „Battle of the Forms“.

Transnational Law & Contemporary Problems 2005-2006, vol., p. 243-

286.

160. STORME, Matthias. The Binding Character of Contracts – Causa and

Consideration. In HARTKAMP, Arthur, et al. Towards a European Civil

Code. 2nd

ed. Utrecht: Kluwer Law International, 1998, p. 239-254.

161. STURLEY, Michael F. International Uniform Laws in National Courts:

The Influence of Domestic Law in Conflicts of Interpretation. Virginija

Journal of International Law. 1986-1987, vo. 27, p. 729-802.

162. TRACY, James J. Browsewrap Agreements: Register.com, Inc. v. Verio,

Inc. Boston University Journal of Science & Technology Law. 2005, vol.

11, p. 164-172.

163. UNIDROIT. Article X. Inconsistent Behaviour. 2003, Study L – Doc. 84,

p. 2. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 15 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.unidroit.org/english/publications/proceedings/2003/study/50

/s-50-84-e.pdf>.

164. UNIDROIT. Draft Provision on Abuse of Rights. 2003, Study L – Doc.

88. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą:


/s-50-88-e.pdf>.

165. UNIDROIT. Principles of International Commercial Contracts: I:

Promoting and Monitoring Use in Practice; II: Preparation of a Third

Edition [interaktyvus]. Rome: UNIDROIT, March 2006 [ţiūrėta 2007 m.

vasario 1 d.]. Prieiga per internetą:

306


/s-50-099-e.pdf>.

166. UNIDROIT. Report. 2003, Study L – Misc. 25, p. 58-60. [Interaktyvus,



/s-50-misc25-e.pdf>.

167. UNIDROIT. UNIDROIT Principles of International Commercial

Contracts. Rome: UNIDROIT, 2004.

168. VILUS, Jelena. Electronic Commerce: an Incentive for the Modernisation

and Harmonisation of Contract Law? Uniform Law Review. 2003, vol. 8,

n.s., p. 163-171.

169. VINCZE, Andrea. Remarks on whether and the extent to which the

UNIDROIT Principles may be used to help interpret Article 16 of the

CISG. October 2004. [Interaktyvus, ţiūrėta 2007 m. balandţio 24 d.],

Prieiga per internetą:

<http://www.cisg.law.pace.edu/cisg/principles/uni16.html#av15>.

170. VISCASILLAS, María del Pilar Perales. The Formalion of Contracts &

The Principles of European Contract Law. Pace International Law

Review. 2001, vol. 13, p. 381-442.

171. VOGENAUER, Stefan. What is the Proper Role of Legislative Intention

in Judicial Interpretation. Statute Law Review. 1997, Vol. 18, No. 3, p.

235-243.

172. WHITTAKER, Simon; ZIMMERMANN, Reinhard. Coming to Terms

With Good Faith. In ZIMMERMANN, Reinhard; WHITTAKER, Simon.

Good Faith in European Contract Law. Cambridge: Cambridge

University Press, 2000, p. 701.

173. WHITTAKER, Simon; ZIMMERMANN, Reinhard. Good faith in

European contract law: surveying the legal landscape. In

ZIMMERMANN, Reinhard; WHITTAKER, Simon. Good Faith in

European Contract Law. Cambridge: Cambridge University Press, 2000,

p. 18-32.

307

174. WILHELMSSON, Thomas. International Lex Mercatoria and Local

Consumer Law: an Impossible Combination? Uniform Law Review. 2003,

n.s., vol. 8, p. 141-153.

175. WILHELMSSON, Thomas. Standard Form Conditions. In HARTKAMP,

Arthur, et al. Towards a European Civil Code. 2nd

ed. Utrecht: Kluwer


176. ZIMMERMANN, Reinhard. Roman-Dutch Jurisprudence and Its

Contribution to European Private Law. Tulane Law Review. 1991-1992,

vol. 66, p. 1685-1721.

177. ZIMMERMANN, Reinhard. The Law of Obligations. Roman

Foundations of the Civilian Tradition. Cape Town, Wetton, Johanesburg:

Juta & Co. Ltd., 1992.

178. ZIMMERMANN, Reinhard. The New German Law of Obligations:

Historical and Comparative Perspectives. Oxford: Oxford University

Press, 2005.

179. ZWEIGERT, K.; KÖTZ, H. Lyginamosios teisės įvadas. Vilnius:

Eugrimas, 2001.

180. ZWEIGERT, Konrad; PUTTFARKEN, Hans-Jürgen. Statutory

Interpretation – Civilian Style. Tulane Law Review. 1969-1970. Vol. 44,

p. 704-719.

181. ŢERUOLIS, J.; ČAPSKIS, M. Lietuvos TSR Civilinio kodekso

komentaras. Vilnius: Mintis, 1976.

Praktinė medžiaga

1. 2006 m. lapkričio 13 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

nutarimas byloje nr. 45/03-36/04.

2. 2006 m. gruodţio 21 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo

nutarimas byloje nr. 30/03.

3. 1998 m. balandţio 15 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

civilinėje byloje nr. 3K-21 Visagino miesto valstybinio socialinio

draudimo skyrius v. UAB “Rina”.

308

4. 1998 m. lapkričio 30 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-183 A. Sidabraitė v. Č. Sidabras.

5. 1999 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-384/1999 P. Roţevičienė v. Panevėţio m. valdyba.

6. 2000 m. geguţės 3 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-486/2000 UAB „Pozicija“ v. AB „Lietuvos draudimas“.

7. 2000 m. spalio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje nr. 3K-3-905/2000 UAB „Init“ v. UAB „Parabolė“ ir kiti.

8. 2001 m. balandţio 30 d. ad hoc arbitraţo Kosta Rikoje, San Chosė,

sprendimas.


byloje Nr. 3K-3-927/2001 Ţilvino Budros individuali įmonė “Sėkmės

sistemos” v. AB “Lietuvos telekomas” ir UAB “Lietuvos telekomo verslo

sprendimai”.


byloje nr. 3K-3-908/2001 Akcinis kredito bankas „Nida“ v. S. Lideikytė.

11. 2002 m. gruodţio 2 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje nr. 3K-3-1450/2002 Romos katalikų baţnyčios Ţiobiškio religinė

bendruomenė v. V. Stelionienė ir kiti.

12. 2002 m. kovo 27 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje nr. 3K-3-681/2002 RAB "Main Bridge, L.L.C." v. UAB "Lokvita".


byloje nr. 3K-3-1425/2002 Z. Rimkienė v. UAB „Lietuvos ţemės ūkio

banko draudimas“.


byloje nr. 3K-3-1155/2002 E. Volkova, E. Morkūnienė, D. Skukauskienė

v. AB “Turto bankas”.

15. 2003 m. birţelio 25 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-747/2003 R.Aukštuolis v. AB „Pagirių šiltnamiai“.


byloje nr. 3K-3-675/2003 P. Kardauskas v. UAB “Agro Silja”.

309


byloje Nr. 3K-3-1190/2003 S. Jonaitis v. A. Pašakinskis.


byloje nr. 3K-3-832/2003 D. Šlekonienė v. J. Bargavanskienė ir kt.

19. 2003 m. sausio 29 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje nr. 3K-3-130/2003 R. Gečionis v. J. Valeckis, UAB “LietMaz-

servis”.


byloje nr. 3K-3-130/2003 R. Gečionis v. J. Valeckis, UAB “LietMaz-

servis”.


byloje Nr. 3K-3-369/2004 UAB “Masmala” v. J. Smalinsko individuali

įmonė.


byloje Nr. 3K-3-331/2004 J. Urbietis v. M. Urbietienė.


byloje nr. 3K-3-684/2004.


byloje Nr. 3k-3-451/2004 V.Maniušienė v. UAB "Progresyvios

investicijos".

25. 2004 m. rugsėjo 6 d. Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis civilinėje

byloje nr. 3K–3–414/2004 AB ,,Palangos linas“ v. UAB ,,Gejag“.


byloje nr. 3K-3-33/2004 J. Gulbinovič v. G. Počkajeva.


byloje nr. 3K-3-545/2004 S. Norvilos įmonė v. 595 GNSB ir kiti.

28. 2004 m. vasario 4 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje Nr. 3K-3-83/2004 UAB “Linas ir Viza” v. J. Leskauskas.


byloje nr. 3 K-3-257/2005 E. Petrauskas v. S. Mickevičienė.

310


byloje nr. 3K-3-658 G. Valiūnienė v. S. Rachinšteinas.

31. 2005 m. gruodţio 20 d. Šveicarijos Aukščiausiojo Teismo

(Bundesgericht) sprendimas.

32. 2005 m. gruodţio d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje nr. 3K-3-658/2005 G. Valkiūnienė v. S. Rachinštein.

33. 2005 m. kovo 21 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje civilinėje

byloje Nr. 3K-3-140/2005 UAB „BTA draudimas” v. UAB „Viratra” ir

kiti.


byloje nr. 3K-3-535/2005 UAB „Miltzer and Munch Fortransas“ v. UAB

„Dalila ir partneriai“.


byloje nr. 3K-3-535 Lietuvos ir Šveicarijos BĮ „Militzer and Munch

Fortransas“ v. UAB „Dalila ir partneriai“.


byloje Nr. 3K-3-38/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“.


byloje nr. 3K-3-38/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“.


byloje nr. 3K-7-378/2005 AB „Lietuvos dujos“ v. AB „Kauno energija“.


byloje nr. 3K-3-125/2005 E. Kozlovienė, S. Kanevičius v. O. A.

Tamošiūnienė

40. 2006 m. balandţio 24 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

civilinėje byloje nr. 3K-3-296/2006 B. R. v. UAB „Sauluva“.


byloje Nr. 3K-3-681/2006 R. T. v. N. M.


byloje nr. 3K-3-689/2006 S. D. v. UAB DK „PZU Lietuva“.

311


byloje nr. 3K-P-382/2006 V. Š. v. A. N., A. N.


byloje nr. 3K-P-382/2006 V. Š. v. A. N., A. N.


byloje Nr. 3K-P-382/2006 V. Š. v. A. N., A. N.

46. 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje

byloje nr. 3K–3–434/2006 AS „Super FM“ v. UAB „Laisvoji banga“.


byloje nr. 3K-3-468/2006 AB „Klaipėdos apdaila“ v. V. K.


byloje nr. 3K-3-516/2006 I. J. v. UADB „Baltikums draudimas“.


byloje nr. 3K-3-17/2006 VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „Cetarium“,

UAB „Ortofina“ ir R.G.K.


byloje Nr. 3K-3-32/2006 A. I., pagal įstatymą atstovaujama P. I. ir K. I.,

v. A. K. individuali įmonė.


byloje Nr. 3K-3-47/2006 UAB „Amplitudė“ v. UAB „Radijo elektroninės

sistemos“.

52. 2006 m. spalio 24 d. LAT Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

civilinėje byloje Nr. 2A-242/2006 Lietuvos Respublikos generalinio

prokuroro pavaduotoja v. Lietuvos švietimo darbuotojų profesinė sąjunga.


byloje nr. 3K-3-543/2006 UAB „Estinos arka“ v. UAB „Lelija“.


byloje Nr. 3K-3-124/2006 J. P. v. G. J. ir kiti.


byloje nr. 3K-3-296/2007 V. K. ir J. K. v. UAB „Pamario namas“.

312


byloje nr. 3K-3-306/2007 J. T. ir V. T. v. „Vilvatėja“.


byloje nr. 3K-3-477/2007 UAB ,,Akmenės energija“ v. AB ,,Lietuvos

dujos“.


byloje nr. 3K-3-53/2007 UAB „IF draudimas“ v. UAB „Ketonas“, UAB

„Simon Luowerse International Transport“.

59. 2005 m. balandţio 5 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje

byloje Nr. 2A-161/2005 UAB „Vingio kino teatras“ v. UAB „Eika“.

60. 2005 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje

byloje nr. 2A-330/2005 UAB ,,Elko Kaunas“ v. UAB ,,Draudimo

kompanija Neris“.

61. 2006 m. lapkričio 28 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje

byloje nr. 2A-434/2006 Verbūnų ţemės ūkio bendrovė v. UAB „Šiaulių

agrocentras“ ir kt.

62. 2006 m. birţelio 15 d. Lietuvos Vyriausiojo Administracinio Teismo

nutartis administracinėje byloje nr. AS6-208/2006.

63. Europos Teisingumo Teismo sujungtos bylos C-240/98 – C-244/98

Océano Grup Editorial SA v. Rocio Murciano Quintero ir kiti, 2000, ECR

I-4941 bei byla C-473/00 Codifis SA v. Jean-Louis Fredout, 2002, ECR I-

10875.

64. 2000 m. rugsėjo 17 d. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo sprendimas

byloje nr. C-334/00 Fonderie Officine Meccaniche Tacconi SpA v.

Heinrich Wagner Sinto Maschinenfabrik GmbH (HWS).

65. 1998 m. gruodţio 7 d. JAV Kalifornijos valstijos apygardos teismo

sprendimas byloje nr. 98-1165-B Irano Islamo Respublikos Gynybos ir

ginkluotųjų pajėgų palaikymo ministerija v. Cubic Defense Systems, Inc.

66. Memorandum of Determinations. Expropriation claim of Ponderosa

Assets, L.P. Argentina – Contract of Insurance No. D733. 08-02-2005.

313

67. 1997 m. geguţės 5 d. ICC arbitraţo sprendimas nr. 7365/FMS Irano

Respublikos Gynybos ir ginkluotųjų pajėgų rėmimo ministerija v. Cubic

Defence System Inc.

314

9. Doktoranto mokslinių straipsnių disertacijos tema sąrašas:

1. DRAZDAUSKAS, S. Favor contractus principas Lietuvos sutarčių

teisėje. Teisė. 2007, 64 tomas, p.22-33.

2. DRAZDAUSKAS, S. Sąţiningumo principas Lietuvos sutarčių teisėje.

Teisė. 2007, 65 tomas, p. 38-49.

Documents

bendrosios sutarčių teisės vienodinimo įtaka lietuvos sutarčių teisei