CYRIL MARTINDALE

KAS YRA

I ŠVENTIEJI?

CYRIL MARTINDALE

KAS YRA

ŠVENTIEJI? Su Luigi Giussani pratarme

Iš anglų kalbos vertė Mėta MIKELAITIENĖ Pratarmę iš italų kalbos vertė Inga TULIŠEVSKAITĖ

Vilnius 1996

UDK 23/28 What Are Saints? Fifteen chapters in Ma509 sanctity. Broadcast by C. C. Martindaie,

S. J. - Sheed & Ward, London and New York. 1933 Pratarmė „Alla ricerca del volto umano" versta iš knygos: La santita come deside-rio di vita.

Leidykla dėkoja Fraternita di Comunione e Liberazione

Konsultantas Roberto Ragusa Redaktorius Audrius Musteikis

Viršeliui panaudotas Giotto paveikslo „Lozoriaus prisikėlimas" fragmentas

© Fraternita di Comunione e Liberazione © Vertimas į lietuvių kalbą, Mėta Mikelai-

tienė, 1996 © Pratarmės vertimas į lietuvių kalbą, Inga

Tuliševskaitė, 1996 ©„Tyto alba", 1996

ISBN 9986-16-029-4 © Dizainas, „ESI", 1996

Liugi Giussani

PRATARMĖ

Šventasis yra žmogus

Žodis šventumas dažnai suprantamas kaip aureole vainikuotas išskirtinumas. Tačiau šventasis nėra nei išrinktasis, nei muzie­jaus eksponatas. Šventumas visada turėtų būti laikomas krikščioniškojo gyvenimo pagrindu.

Net ir riboti įsivaizdavimai iš esmės išlaiko tikslios minties pėdsaką: šventasis nėra antžmogis, jis tikras žmogus. Šventasis yra tikras žmogus, nes klauso Dievo, taigi to idealo, kuriam sukurta jo širdis ir kuris yra jo likimas. Doroviškai tai reiškia „vykdyti Dievo valią" visa savo žmogiškąja esme, kuri, nors ir kišdama, išlieka tokia pat. Šventas Paulius liudija galatams: „Dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų" (Gal 2, 20). Iš tiesų šventumas yra atspindys tos vienintelės figūros, kurioje žmogiškumas pasireiškė visa savo pilnatve. Toji figūra - Jėzus Kristus.

Todėl šventumas yra veiklusis, „budrusis" esminio poreikio pažinimas, kitaip tariant, savo prasmės - šventosios evangeli­jos porro unum necessarium, - vienintelio reikalingo dalyko, -galutinis įkūnijimas. Visuomenė šį poreikį suskaldo, norėdama jį užgniaužti, atimdama iš jo bet kokią išraišką, o toks skaldymas sukuria aršią savivalę, kita vertus - psichozę. Ryšys su Dievu yra tinkamiausia prielaida asmenybės darnos raidai ir įgyvendi­nimui. Todėl pasauliui, pasak Bardy, vis dar reikalingas, o šiandien, kaip ir krikščionybės pradžioje, ypač reikalingas „šventumo reginys", nes pasaulis trokšta vienybės, darnos tarp gyvenimo ir jo esminio poreikio liudijimų. Šv.Paulius sakė:

7

„Tapome reginiu angelams, pasauliui ir patiems sau" (1 Kor 4, 9).

Tiesioginė šio reginio išraiška - sukuriama sąmonės darna. Išgyvendami bendravimo su Dievu per Kristų paslaptį, mo­komės visus dalykus lyginti su vienintele vertybe, o visus verti­nimus ir sprendimus matuoti vienu matu. Toks pirminis turtas padeda suprasti gyvenimo paprastumą; viena Tikrovė kaip kri­terijus, matas ir būdas savo šviesa apgaubia visus dalykus, todėl „aš" visada jaučia vienybę su visais dalykais , net if mirties akivaizdoje.

Ex uno verbo omnia, et union loquuntur omnia, et hoc est principium quod et loquitur in vobis, - rašoma „Kristaus seki­me": „Iš vieno žodžio randasi viskas, vienas dalykas viską pasa­ko, ir tai yra pradžia, bylojanti taip pat ir jumyse". Jakoponė Todietis aidu atkartoja šį žodį žmonių širdyse ir akyse: Amore, amore, grida tutto Umondo, Iamore, amore, omnecosa conclama („Meilė, meilė, šaukia visas pasaulis, / meilė, meilė, visi dalykai skelbia"). Lotyniškasis omne cosa reiškia visų dalykų, didelių ar mažų, individualų dalyvavimą šiame vieningame šauksme, o conclama visus juos suvienija ir įtraukia į vienintelę prasmę skelbiančią simfoniją.

Šventojo asmenybę apibūdina meilė gyvenimui - Dievo kūri­niui, sąmoningai ir dorai priimant savo egzistencijos sąlygas -Dievo planą. Norėdamas karštai teigti savąjį gyvenimą, šven­tasis nieko neužmiršta ir nieko nepaneigia, neišskiriant nė mirties.

Studijoje „Civilizacijos krizė" didysis istorikas Huizinga rašė: „Mirtis yra gyvenimo apibrėžimo dalis". Todėl amžinybės per­spektyva leidžia šventajam priimti mirtį kaip gyvenimo pasi­reiškimą, nors ir su jos „veriamu skausmu", kaip rašė Kierkegaard „Dienoraštyje", nors ir su baime bei nerimu.

Koks skirtumas tarp vien tik racionalios dorovės didvyrio ir krikščionybės šventojo! Koks skirtumas tarp jų tiesų, kaip skir­tingai jie supranta ir vertina tikrovę bei vaisingą pozityvumą mirties - didžiausio žmonijos išbandymo - akivaizdoje. Sokra­tas ramus, nes „išsilaisvina" iš savo kūno svorio, pabėga iš tokio J

8

sąlygoto ir sąlygojančio pasaulio; šv.Paulius sušunka laiške ko-rintiečiams: „Todėl mes dūsaujame, trokšdami ant viršaus ap­sivilkti savo buveinę iš dangaus, jei turime būti rasti apsirengę, ne nuogi"(2 Kor 5, 3).

Mirtis - tai išganymas, žingsnis į gyvenimą. Tad nereikia nieko nutylėti, nereikia nuo nieko nusisukti ar stengtis ko nors išvengti. Nenatūralus, dirbtinis atrodo Gaetano Salvemini „Paskutiniųjų žodžių stenogramų", išspausdintų žurnalo „II Ponte" 1957 metų rugsėjo numeryje, pasaulietinis abejingumas, šaltumas, žmogaus esmės nepaisymas. Ir priešingai, skaitydami Bernanos „Kaimo klebono dienoraščio" pagrindinio herojaus išpažintį, susiduriame su didžiausio žmogiškumo pasireiškimu: „Mirties akivaizdoje aš nesistengsiu būti nei didvyris, nei stoi­kas. O jei išsigąsiu, pasakysiu: bijau. Bet pasakysiu tai Jėzui Kristui". Didžiausio žmogaus išbandymo metu vėl iškyla tikra­sis paveikslas - Jėzus iš Nazareto, kuris mirties akivaizdoje, kaip rašoma Evangelijoje, „mirtinai nuliūdęs"(Mt 26, 37) prašė atitolinti mirtį, bet teisiojo galia privertė Jį atvirai pažvelgti į tikrosios ir amžinosios prasmės baisųjį veidą: „Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip tu"(Mt 26, 39).

Valios energija, kurią užblokuoja paties žmogaus susikurtas planas, išsilaisvina tik atsivėrus tikrajam, amžinajam ryšiui. Nes tokia auka, visiškai atsižadėjus savęs, remiasi jėga, kylančia iš be galo gyvybingos ir išmintingos meilės.

Todėl sąmonės darna neapsiriboja estetiniu bėgimu nuo tikrovės, bet tampa veikli, keičianti, valdanti visą asmens vidų, taigi ir laiką bei erdvę, o asmenybės darna virsta jos pačios ir kitų, viso pasaulio brandos istorija.

Meilė Kristui

Tik bendravimas su Dievo Sūnumi, kuris įėjo į istoriją ir susi­liejo su tais, „kuriuos Tėvas atidavė j jo rankas"(plg. Jn 17, 6), suteikia žmogaus gyvenimui sugebėjimą jį įgyvendinti pagal savąjį likimą. Meilė Kristui - pats svarbiausias ir nuostabiau­sias šventojo bruožas, o Jo Buvimo jausmas - ryškiausias as­pektas.

Šventasis iš tikrųjų trokšta ne šventumo kaip tobulybės, o šventumo kaip susitikimo, susitapatinimo su Jėzumi Kristumi, kaip Jo paramos, prisilietimo. Susitikimas su Kristumi duoda šventajam tikrumą Buvimo, kurio galia išlaisvina jį iš blogio ir suteikia jo laisvei galimybę kurti gėrį.

Didžiųjų šventųjų figūromis dažnai pabrėžiama ta svarba, kurią jų dvasiniam gyvenimui turi valios jėga. Tikrai, dažnai šios figūros yra įspūdingi tos jėgos pasireiškimo pavyzdžiai, nors iš tiesų jos išreiškia visai ką kita. Dviprasmybė galėtų kilti dėl nesupratimo, jog šventajam svarbiausia yra ne valia, padedanti pasiekti rezultatą, o Dievo meilė, veiklusis Kito troškimas. Savo knygelėje Martindale aiškiai to nepasako, nes pagrindinis jo tikslas buvo papasakoti radijo klausytojams svarbiausius šven­tųjų gyvenimo faktus.

Galima išklysti iš krikščionybės kelio ir vadovaujantis klaidin­gais asketiniais samprotavimais. Manydami besiremią ir bandy­dami remtis iš pažiūros pačiais tikroviškiausiais faktoriais, užmirštame, kad vienintelis mūsų realios būties faktorius yra nepriklausoma Dievo galia, Dievo, kuris gali prikelti mirusiuo­sius, dar daugiau, kuris „pašaukia egzistuoti dalykus, esančius

12

už egzistencijos ribų", kaip sako Biblijoje Makabėjų motina. Dievo galia mano žmogiškąją magmą pavers Jo plano pilnatve, Jo teisingumu.

Nė viena dorovinė pasekmė nėra radikalesnė, būtinesnė ir absoliutesnė už šią: tikra, kad galime būti pakeisti, todėl galime keistis. Šv.Paulius sako apie Abraomą: „Nematydamas jokios vilties, Abraomas pasitikėjo viltimi" (Rom 4, 18). Toks savęs atidavimas Kitam, pasitikint Juo, nors ir suvokiant savo menku­mą, mažumą ir trapumą, yra pirmasis esančio išsigelbėjimo ženklas, savo išsipildymą apreiškiančio išganymo pradžia. Spe salvi factum sumuš - „Esame išgelbėti viltimi" (Rom 8, 24). Ir tai nėra tikėjimas išgelbėjimu, kuris ateis po mirties, bet tikėji­mas išgelbėjimu, kuris jau ateina, šiame gyvenime: dar prieš man numirštant šventumas persmelkia mane, Jo teisingumas mane užvaldo. Šis tikrumas nepaiso laiko, kuriame aš vargstu ir kuriame iškyla beviltiška nuodėmės realybė, nes jo prieža­stis - visagalė Tikrovė, iškilusi prieš mane kaip asmuo, išrinkusi mane, kad galėtų man atsiduoti, įeiti į mano varganą sandarą. Toji priežastis - Kristaus galia manyje. „Tėvas viską atidavė į jo rankas" ir „niekas iš jo rankų neatims" tų, kurie patys Jam save patiki, panaudodami visą savo laisvę, nepaisydami drama­tiškos savo egzistencijos dviprasmybės ir veiklos prieštaringu­mo. Adrienne von Speyr „Objektyviojoje mistikoje" rašė: „Šventumo esmė - ne tai, kad žmogus viską atiduoda, o tai, kad Viešpats viską paima". Paima tam tikra prasme nepaisydamas valios to, kurį pasirenka. Iš tiesų, kaip teisingai liudija von Speyr, „tarp atidavimo ir paėmimo visada yra tam tikras kon­trastas, klaida, apsirikimas. Žmogus siūlo viską gal tik žodžiais, taria savo pasiūlymą puse lūpų. Žmogus visada įsivaizduoja tai kaip kažką ribota. Jo pasiūlymas, nepaisant jo valios, neturi nieko pasilikti sau, nieko, kas būtų susijęs su šiuo pasauliu. Viešpats išklauso pasiūlymą taip, lyg šis būtų ištartas tinkamai; o kai Jis viską paima savo valia, tuomet žmogus gal šaukia ir gailisi to, kas iš jo buvo paimta, tačiau šventumo Malonė kaip tik yra ta, kad Viešpats leidžia apsirikti". Sekimas Jėzumi Kristumi psichologiškai ir doroviškai reiškia tikrą savęs nu-

13

skurdinimą. Šv.Paulius laiške filipiečiams pateikia pavyzdį, kai, kalbėdamas apie Jėzų Kristų, sako, jog Viešpats, „turėdamas Dievo prigimtį, godžiai nesilaikė savo lygybės su Dievu" (Fil 2, 6), bet savotiškai atsisakė savojo dieviškumo, kad taptų vienu iš mūsų, „priimdamas tarno išvaizdą" (Fil 2, 7). Šv.Paulius rašo: acinanivit („paneigė save"). Dvasiniame krikščionio gyve­nime psichologinis šio atsisakymo atspindys yra analogiška savo menkumo, bejėgiškumo, visiško skurdumo patirtis kaip dorovinės direktyvos - visiško savęs atsisakymo dėl Kristaus -rezultatas. Moraliniu požiūriu savęs išsižadėjimas nėra betikslis, tai išsižadėjimas kaip Kristaus ieškojimo arba Jo sekimo rezul­tatas: išsižadėti - tai reiškia atpažinti šią vertybę, pasirinkti tai, kas vertinga, ir priimti į save; pagaliau tai reiškia įvertinti atpažinimą ir įsileisti į savo materialią egzistenciją jo virpantį bei judinantį turinį.

Todėl krikščioniškas savęs atsisakymas nėra pasirinkimo objektas, bet tik trumpalaikė to pasirinkimo pasekmė. Iš tikrųjų šventasis ne ko nors atsisako dėl Kristaus, bet trokšta Kristaus, trokšta Jo atėjimo taip, kad visas jo gyvenimas tuo persismelkia, net išoriškai; savęs atsisakymas yra tik išorinė šio troškimo išraiška.

Kristaus paslaptis mus „sutapatino", kaip rašoma laiške efe-ziečiams, įtraukė mus į save, o todėl Jis yra giliai mūsų būtyje tarsi naujoji sėkla, naujoji sandara, veikianti mūsų būtį, keičian­ti ją bei Tėvo numatytu laiku ir numatytais keliais vedanti į visišką susiliejimą su ta paslaptimi. Todėl Kristaus paslaptis -tai savo prigimtimi amžinai naujas įvykis, kuris dvasiniame gyvenime turėtų būti svarbiausias dalykas, nuolat atkreipiantis dėmesį objektas, suteikiantis tikrąją viltį, kuri vienintelė gali veiksmingai išlaisvinti „aš" energiją teisingai veiklai, opus Dei, „Dievo darbui". r-

Išsilaisvinimas suformuoja radikaliai naują „aš" požiūrį visų pirma į save patį. To įstabaus naujumo, atsirandančio \ygacqua saliens in vitam etemam ( „lyg vanduo, trykštantis amžinajam gyvenimui") dėka, mes imame suprasti, priimti, pakęsti save pačius, mes atleidžiame sau patiems. Tai reiškia, kad suteikę

pirmenybę tam „kažkam" naujam, kuriuo esame mes patys, atsisakę savęs išganytojiško ir keičiančio Kristaus atėjimo var­dan, bet kokiomis sąlygomis galime vėl save atrasti ir broliškai save „apkabinti".

Bet jei visų pirma galvojame apie sėkmę, apie dabartines savo galimybes pasiekti rezultatą, - tuomet save prarandame: jei esame pilni puikybės ir aistros, tai toks pats smarkus bus ir nusivylimas; mūsų prisirišimas prie savęs ir savimeilė vers mus skųstis savim, taigi ugdys nepasitenkinimą, nežadės jokių džiu­gių perspektyvų, jokios ateities; sugriaus, palauš, nuslopins mus.

Pasauliečio tikslas yra rezultatas, ir tas, kuris stengiasi, kad jam pasisektų, pirmiausia sukuria projektą, kuriame viską nu­mato ir apskaičiuoja, atitinkamai paskirsto priemones ir sąnau­das. Bet pagrindinė krikščionio vertybė yra jam skirtas Dievo planas, jis atpažįsta jį ir priima kaip savo struktūrą ir istoriją. O toji istorija aprėpia Buvimą žmoguje ir greta jo, Buvimą, kuris patvirtina žmogaus likimą esant vertingą. Per šį Buvimą žmo­gus atpažįsta jau esąs nauju kūriniu: „Taigi kas yra Kristuje, tas yra naujas kūrinys. Kas buvo sena - praėjo, štai atsirado nauja" (2 Kor 5, 17), - taip kalbės Šv.Paulius Korinto krikščionims. Krikščionis tiki Naująja ir Amžinąja Sandora savyje, todėl jis nugalės, savyje ir pasaulyje. „Ir štai pergalė, nugalinti pasaulį: mūsų tikėjimas! O kas gi nugali pasaulį, jei ne tas, kuris tiki, kad Jėzus yra Dievo Sūnus?!" (1 Jn 5,4).

Tačiau krikščionio pergalės formų jo vaizduotė niekada ne­galės aprėpti. Jei mūsų pilnatvė - Dievo atėjimas, tai mes nega­lime numatyti jos išsipildymo mūsų gyvenime laiko ir būdų. Todėl nors mūsų išsigelbėjimas, mūsų tobulumas jau yra, bet tuo pat metu dar turi ir pasirodyti. Privalome nuolat įsiklausyti ir budėti laukdami naujo atėjimo ar sugrįžimo - Kristaus sugrįžimo. Kartojame, krikščionio elgesys jokiu būdu nėra sąlygotas jokio jo paties suformuluoto tikslo; jo tikslas - „Kris­taus atėjimas". Jo elgesys yra laukimas, laukimas, kad Kristus ateitų į jį, o per jį, per jo šventumą - ir į pasaulį, laukimas Kristaus, teikiančio šventumą. Krikščionis laukia ir trokšta būti

15 14

apvalytas nuo visų savo nuodėmių, tačiau jokia nuodėmė negali jo atitraukti nuo šio laukimo. Todėl jis trokšta Kristaus atėjimo į jį , per jį - ir į pasaulį, labiau negu yra prisirišęs prie savo nuodėmių ar jų užvaldytas. Laukimas duos savo vaisius Dievo numatytu laiku. „Kas dieną ir naktį mąsto apie Dievo Įstatymus, duos vaisių numatytu laiku" (plg. Ps 1,2-3). Taip, Dievo numa­tytu laiku.

Tai radikalus moralizmo paneigimas, nes krikščioniškoji moralė yra Dievo istorija žmoguje. Mūsų laisvė nėra tai, ką mums pavyksta įgyvendinti, nes tai priklauso nuo Dievo. Ji yra nuoširdumas, su kuriuo meldžiame Dievą, su kuriuo maldauja­me Kristų. Tai esminis sprendimas, paliudijantis laisvės tikru­mą, - prašyti nuoširdžiai. Toks elgesys leidžia melstis nuolat. „Melskitės nuolat", - kvietė mus Kristus. Taip elgiantis, blogis, net ir atėjęs į mūsų gyvenimą, vis dažniau tampa atsitiktinis, nebepajėgdamas „nugalėti", jis jau nebegali įsitvirtinti kaip programa. Tardamas „Viešpatie, paskubėk mane pakeisti" ar „Viešpatie, atleisk man šią nuodėmę", žmogus šaukiasi Dievo, kad Jis paskubintų savo pasireiškimą. Tačiau ar gali būti krikš­čionis tas, kuris, tardamas: „Nusprendžiau, jog daugiau taip nesielgsiu", aiškiai nesuvoktų, kad po išorine energijos forma slypi kita galia, viską pažadinanti ir palaikanti, tarsi nepelnyta dovana - Malonė? Susidūrusio su savuoju blogiu krikščionio negali apimti noras sunaikinti jį savo jėgomis, nes tų jėgų šaltinis būtų tokia pati silpna valia, kuri sukuria blogį. Krikščionis turėtų trokšti Kažko stipresnio už visus jo ribotumus ir juose tarpstančias silpnybes. Kažko, kas pajėgtų visa tai sunaikinti, kas veiktų mus giliau ir padėtų mums įveikti savo aistras. Pagrindinis krikščionio troškimas turėtų būti Kristaus sugrįži­mas, Jo pasireiškimas per krikščionį, jo elgesį, visą jo egzisten­ciją. Reikia, kad Paslaptis (kitaip tariant, Kristus), atėjusi į mūsų kūną su krikštu, atgaila ir eucharistija, akivaizdžiai pasi­reikštų mūsų gyvenime, kaip to meldžiame nuostabioje ga­vėnios liturginėje maldoje: „O, Dieve, (... ) padaryk, kad savo darbuose išreikštume sakramente slypinčią tikrovę". Šio nuo­latinio troškimo vejamos visos mūsų nuodėmės kaskart taps vis

16

silpnesnės ir mažiau apčiuopiamos. Dvasingasis neturtas, kaip tai vadina krikščioniškoji tradicija, teikianti jėgų ir gaivinanti šį troškimą, padės mums tapti krikščionimis, tapti šventaisiais, tikraisiais žmonėmis. „Išvaduoti iš blogio jungo...", - taip pra­sideda vienuolių gavėnios vakarinis himnas. Jame ir išreikštas pirmasis regimas ženklas, pirmasis atspindys ir pirmoji patirtis to išganymo, kuris yra Kristus, Įsiliejęs į mus ontologiškai, kaip paslaptinga naujosios egzistencijos sėkla. Jo, susitapatinusio su mūsų varginga būsena, kreipimosi į Tėvą („Gelbėk mus nuo pikto"), kurį liturgija atkartoja tarsi nuolankus ir jausmingas aidas („Gelbėk mus nuo visokio blogio..."), išsipildymo pradžia yra troškimas priimti į save Jį, įveikiantį žmogaus bejėgiškumą. Kai šis troškimas tampa žmogaus širdies energija, svarbiausiu masteliu nustatant vertybes, pagrindiniu žmogaus valios objek­tu, nepaisant viso žmogiško menkumo - tai yra stebuklas, šven­tumo stebuklas. „Kristaus meilė valdo mus, įsitikinusius, jog jei vienas mirė už visus, tai ir visi yra mirę. Jis yra miręs už visus, kad gyvieji nebe sau gyventų, bet tam, kuris už juos numirė ir buvo prikeltas" (2 Kor 5,14-15). Jo galutinio sugrįžimo lauki­mas, išgyvenamas ne kaip ekstazinis bėgimas nuo tikrovės, atsiribojimas nuo jos arba skundas ja, bet kaip troškimas kuo greičiau išvysti atsiveriant kiekvieno laikino veiksmo tiesą, kaip pranašiškas kiekvienos rimtos meilės turinys, kuris pasauliečio akimis yra labiausiai trikdanti to naujojo žmogiškumo sukelta staigmena; o tam, kuris su juo susitapatina ir reaguoja žmo­giškai jautriai, kuris jį apmąsto dvasiškai rimtai, nors ir su tylia nuostaba širdyje, nesuprantančia, kaip tai galėjo įvykti, - yra gražiausias reginys ir aukščiausias jaudinančio iššūkio ženklas.

Šis laukimas atskleidžia tą nuostabią meilės Kristui galimybę, kuri yra aukščiausia Jo dvasios dovana, tikriausias krikščio­niškojo gyvenimo, taigi šventumo stebuklas. Tas, kuris pradėjęs mylėti Kristų, taria pirmuosius savo žodžius ar žengia pirmuo­sius nedrąsius žingsnius, nesijaučia keistai, bet suvokia ati­tinkamą uždegančią vienų šventųjų meilę ir atkaklų bei veiklų kitų šventųjų švelnumą; jam tai nėra keistas dalykas.

Šv. Pauliaus paradoksas stulbinamai aiškus: „Aš kupinas paguodos ir džiaugsmo visuose mūsų sielvartuose" (2 Kor 7,4). Bet koks sielvartas gali būti skaudesnis už savo paties netobulu­mą ir savo klaidas?! Tačiau tokioje situacijoje lemiamas Buvi­mas yra meilė, dėl kurios Kristus paaukojo save, ir prisirišimas, atsirandantis atsisakius savęs dėl Jo ir Jo parama. Todėl šis sielvartas - tai kartu nuolankaus ir tikro džiaugsmo paradoksas, nes Kristus jau yra nugalėtojas. „Esu tikras, kad tas, kuris jumyse pradėjo šj gerą darbą, jį ir pabaigs iki Kristaus Jėzaus dienos" (Fil 1, 6).

Nuostabioje „dvasinėje" Milašiaus dramoje „Migelis Man-jara" tyroji herojė Chirolama taria savo draugui: „Atrodote nustebęs, kad esu tokia laiminga. Nepriekaištaukit dėl ramybės mano širdyje ir sieloje: aš nevienos iš pareigų nepamirštu". Tai, kad pirmenybė teikiama savęs atsižadėjimui dėl Kristaus, Bu­vimui, nulemiančiam tavąjį „aš" ir kuriančiam tavąjį likimą, nereiškia, kad atmetama išmintis, protas, pasiaukojanti širdis, skleidžianti savo energiją valia ar kasdienis darbas. Ne, toji pirmenybė leidžia pamatyti minėtų reiškinių tikrąją prasmę ir jų „trukmę" laike. Kad atsisakytum savęs dėl Kristaus, privalai sukaupti visas savojo „aš" jėgas. Apibūdinant krikščionišką gyvenimą ar šventumą būtina pasakyti, kad viskas daroma dėl meilės. Gyvenimo dinamika yra veikimas dėl Kažko. Vienintelė gyvenimo prasmė yra būti dovana. Apie šį didįjį įstatymą, šią didžiąją etinę vertybę, kalbėjo mums Kristus, tai mums parodė kryžius. Gyvenimui turi įkvėpti dvasios noras aukotis, sugebėji­mas suvokti laiką, o todėl ir save - esminį laiko turinį - kaip nenuilstamą veikimą dėl meilės ir meilėje.

Tai įvyksta atsižadėjus savęs, t.y. nelaikant savojo „aš" pa­grindiniu. Šventasis šitai supranta iš to apibrėžto aiškumo, su kuriuo Kristus savuoju kūnu apibūdino egzistenciją kaip skausmą.

Nes į Kristų šventasis nukreipia savo akis ir širdį.

Tautos dalis

Šv. Paulius skelbė kolosiečiams: „Jis yra neregimojo Dievo atvaizdas, visos tvarinijos pirmgimis, nes jame sutverta visa, kas yra danguje ir žemėje, kas regima ir neregima, ar sostai, ar viešpatystės, ar kunigaikštystės, ar valdžios, - visa sutverta per jį ir jam" (Kol 1, 15-16). Šventasis laikosi Kristumi. Niekas geriau neišreiškia šventojo savimonės kaip šv. Pauliaus žodžiai: „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus" (Gal 2, 20). Kristus dominuoja žmogaus savimonėje. Kristus atsveria ir pavaduoja žmogaus energijos menkumą, kaip tai patyrė šv.Pau-lius: „Aš visa galiu tame, kuris mane stiprina"(Fil 4,13). Todėl tikrasis šventojo skiriamasis bruožas pagal pirminę krikščio­nišką tradiciją - Dievo Sūnaus „atėjimo kūno pavidalu" atpaži­nimas, susiliejimas su Naująja ir Amžinąja Sandora bei gyvenimas atsiliepiant į ją ir jaučiant atsakomybę. Tikrai, per šią sąmoningą bičiulystę, per šį egzistencinį susiliejimą su Buvi­mu, su Dievo bendrija, žmogus tampa nauja asmenybe, kurią apsprendžia aukščiausia „aš" atpažinta prasmė, o įkūnytas tos prasmės siekimas yra nauja gyvenimo tema ir su ja susijęs veiklusis troškimas, nusakantis naująjį krikščionio veidą: „Kiek­vienas, kas turi jame tokią viltį, skaistina pats save, nes ir jis yra skaistus", - perspėjo pirmuosius krikščionis šv.Jonas (1 Jon 3, 3). Tokios dinamikos idealas, kaip sakė Viešpats: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas" (Mt 5, 48), bet konkreti jo išraiška - tai suvokti tą Buvimą, kuris tampa gyvenimo turiniu: „Sek paskui mane!" (Mt 9,9).

19

Naujoji ir Amžinoji Sandora yra ta atsivertimo viela, kurioje trykšta neišsenkamas gyvenimo kaip askezės, kaip „darbo" šal­tinis: Pater meus usąuemodo operatar et ego operor („Mano Tėvas nuolatos dirba, ir aš dirbu"). Taigi Kristaus bendrija tampa aplinka tikrajai moralei. O tikroji moralė yra gyventi nuolatos stengiantis realizuoti save. Trečiajame laiško fili-piečiams skyriuje šv.Paulius dramatiškai Įtaigiai aprašo šią mo­ralinę įtampą: „Aš nesakau, kad esu šitai jau gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas" (Fil 3, 12). Šv.Ambraziejus krikščionybės is­torijoje tarytum aidu atkartoja šv. Pauliaus žodžius ir jų mora­linį autentiškumą, sakydamas: „Šventumas nereiškia neklysti, šventumas - tai nenutrūkstamas bandymas nesuklupti".

Taigi šventumas atsiranda suvokus vienybę, suvokus ir at-pažinus savąjį „aš" kaip esantį Dievo „kosmose", Jo istorijos, kuri yra Kristus, viduje.

Todėl šventumas yra tikrų naujų kultūrinių šaknų patyrimas. Jausdami ryšį su Kristaus asmens paslaptimi, galime tobuliau suvokti save, daiktus bei įvykius; šito reikia, kad pasąmoningai ar sąmoningai, bet visada karštai, kritiškai, sistemiškai ir orga­niškai įvertintume ir suprastume tikrovę. P. Huby savo rimtoje egzegezėje aprašydamas radikalų šv.Pauliaus intelektualinį atsivertimą, teigia: „(...) Jame [Kristuje] viskas buvo sutverta kaip vienybės, darnos, sutelktumo centre, kuris suteikia pasau­liui jo prasmę, vertę, o per tai - ir jo tikrovę arba, panaudojant kitą metaforą, sutverta kaip ta vieta, kur sueina ir susiderina visos visatos gijos, visos jos sudedamosios. Kiekvienas, pažvel­gęs į visą visatą, į jos praeitį, dabartį ir ateitį, mato, kad visos būtybės joje yra ontologiškai susietos su Kristumi ir pilnai suprantamos tik per Jį.(...) Įsikibę į Jį, visi daiktai tarsi laikosi „kartu". (...) Kristus yra jų vienybės ir dermės pradžia; sukur­tame pasaulyje Jis sudaro kosmosą, sutvarkytą visatą. (...) Todėl jis yra valdantis centras ir tarsi visatos raktas". Šio naujo požiūrio suponuotą kultūrinį įvykį galėtume pavadinti „jau įvykusio" kultūra: žmogaus savęs realizavimas - kelias, tiesa, gyvenimas; prasmė ir tobulumas, kurių siekiame, jau yra šalia

20

mūsų ir mumyse, jie nuolat didės ir tvirtės. Tiesa, grožis, teisin­gumas yra žmogiškosios tikrovės esmė, kurią palaiko tikėjimas, kad „Gyvas žmogus - Dievo garbė".

Būtent dėl to šventumas kaip kultūros ištakos yra tautos, naujos tautos teikėjas; tautos sukūrimo idealas yra svarbiausias autentiškos kultūros, šventumo matas. Dievo šventumas, Se­nojoje Sandoroje susiliejęs su Abraomu, pagimdė tautą. „Ir jūs man būsite kunigiška karalija ir šventoji tauta" (Iš 19, 6). Kunigiška karalija - tauta žmonių, esančių tarp pasaulio ir Dievo, tauta, kurioje tarsi amatas įtvirtintas ryšys su Dievu kaip sudėtinė žmogiškosios ir kosminės realybės dalis. Šventoji tau­ta: įprastinėje religijos nomenklatūroje šventasis dažnai yra atskirto, ypatingo, pašvęstojo sinonimas. Todėl Dievas yra šventas, nes Jis yra aukščiau už viską pasaulyje. Šventa yra tai, kas skirta vien Dievui, o ne šio pasaulio dalykams. Todėl toji tauta yra šventa, nes privalo „neturėti kito Dievo, išskyrus Jahvę", taigi negali pripažinti kitos realybės prasmės, tik Jahvę, negali ieškoti kitų gyvenimo būdo šaltinių, tik tuos, kurie nu­matyti Jo plane.

Todėl ji visada šalinsis to, ką Biblija vadina „tautų bjauras­timi", kitaip tariant, stabų garbinimo ir magijos, neįsitrauks į tokią veiklą, taigi nesilaikys tos kosmoso sampratos, kuri neturi nieko bendro su žmogumi, o todėl negali jo išgelbėti nei atvesti į pilnatvę. „Klausyk, Israeli! Viešpats, mūsų Dievas, yra viena­tinis Viešpats" (Įst 6,4), - taip moko Pakartoto Įstatymo knyga.

Senojoje Sandoroje šventasis yra tas, kuris priklauso šiai tautai, kuris taip mąsto ir taip suvokia tikrovę. Ši tauta skiriasi nuo kitų tautų ne vien etniškai, bet dar ir dvasiškai, todėl kultūriniu požiūriu šis skirtumas yra ypač akivaizdus. Todėl, kaip jau sakėme, krikščioniškoje tradicijoje šventasis yra tas, kuris atpažįsta Dievo Sūnaus „atėjimą kūniškuoju pavidalu". Taigi istoriškai šventuoju laikomas tas, kuris yra pašauktas atpažinti ir iš tikrųjų išgyvena Kristaus paslaptį, pasak šv.Pau­liaus, „jo Kūne, kuris yra bažnyčia" (plg. Ef 1, 23).

21

Todėl suprantama ir natūralu, kad kiekvienas krikščionis priklauso „šventųjų bendruomenei", jeigu jo gyvenimas ne­prieštarauja bažnyčios esmei.

Bažnyčia iškyla kaip ta nuostabi vieta, kur tikrasis žmogišku­mas, numatytas Dievo plane, tampa visiems prieinamas. Bažnyčios gyvenimas yra tikrasis paslėptasis lobis, kuriam įsi­gyti yra verta parduoti viską. Egzistenciniame kelyje bažnyčia vis labiau darosi ta vieta, kur moralė tampa įmanoma - ir kaip nuolatinis siekis, ir kaip rezultatas. Ji apima ir pakylėja visą žmogaus kasdienybę. „Apreiškime Marijai", gražiausioje šių laikų giesmėje apie krikščioniškąjį šventumą, Claudel Petro iš Craono lūpomis taria: „Šventumas - ne raupsuotojo bučiavi­mas į lūpas ar mirtis pagonių žemėje, tai - Dievo valios vykdy­mas, visuomet pasiruošus tiek pasilikti savo vietoje, tiek kilti aukštyn". Kristus yra pagrindas, jau įvykusi pilnatvė. Kiekvienas turi stengtis pasiekti ją. Ant šio pagrindo vyksta statyba, ir kiekvienas darbas vėliau atskleis Jo vertę. Statybai panaudoja­ma viskas, kas turima, net jei Dievo sprendimas sudegins tai, kas pastatyta iš šiaudų ir šieno. Žmogaus sąmone tikrai gali įsivaizduoti ir pasiekti tą pilnatvę, kuri padės nuspręsti ir įver­tinti, ar būsime tvirta to statinio dalimi. Tai krikščioniškoji dinamika: gėris yra būti gyvuoju statinio akmeniu. Mūsų veiklos moralumas turi aiškų vertinimo kriterijų: Kristaus Kūno kūrimą. Krikščionio kelias yra žmogaus sau nusistatytų moralės normų revoliucija. Kiekviena dorovės teorija pagrįsta gėrio siekimo ir blogio vengimo teigimu, bet tikroji problema - su­prasti, kas yra gėris. Krikščioniui gėris yra Kristaus Kūno kūri­mas. Todėl galime tvirtinti, jog krikščioniui šventumo kelias yra bažnyčios kūrimas. Turime nuolat jausti poreiki kurti bažnyčią, suvokti šį tikslą kaip savo tikrąjį gyvenimo būdą. Elgesio vertė, kaip jau sakėme, nematuojama pasiektu rezultatu. Ir tai mus išlaisvina, nes mes atsisakome savęs dėl „Viešpaties, kuris yra mūsų teisusis" (plg. Jer 23, 6; 33, 16), bei - paradoksalu -padeda lengviau pasiekti rezultatą.

Aukščiausią Kristaus Įsakymą - „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu" (Mt 22,37) bei „Mylėk savo

22

artimą kaip save patį" (Mt 22, 39) - ir jaunatviško, dar migloto aiškumo sūkuryje, ir brandaus amžiaus šviesioje ramybėje gali­me įvykdyti tik visiškai asidavę bažnyčios paslapčiai, gaubiančiai kiekvieną sumanymą, kiekvieno veiksmo įvertinimą bei pra­smę.

Claudel ir vėl suteikia šiam visos šventųjų tautos patyrimui dramatišką simbolinę išraišką, kai Violaine tėvas Anna Vercors sušunka ties nužudytosios dukters kūnu: „Ko vertas pasaulis palyginus su gyvenimu? O ko būtų vertas gyvenimas, jei nebūtų atiduodamas? Tai kam graužtis, kai taip paprasta paklusti?"

Šventumas nėra vien bažnyčios išskirtinumo faktas. Kanoni­zuoti šventieji, šventieji siaurąja šio žodžio prasme, yra tie, kuriems Dievas paskyrė tam tikrą liudytojų vaidmenį Dievo tautos istorijoje ir kurie turėjo tapti pamokomais pavyzdžiais atskleidžiant ryšio su Paslaptimi pilnatvę, Paslaptimi, priklau­sančia visiems pašauktiesiems: „Šventieji yra krikščioniško gy­venimo galimybės įrodymas, todėl jie - lyg kelrodės žvaigždės kelyje į Dievo malonę, kuri kitaip atrodo nepasiekiama", - tai vėl von Speyr žodžiai. Šventųjų charakteris ir gyvenimas krikščioniui yra tarsi ekranas, atspindintis jo paties embrioninį atvaizdą ir jo trumpo, dar nenueito kelio ženklus.

Todėl dar krikščionybės aušroje, pradiniame įkarštyje, knyga Didachė patarė: „Kasdien ieškokite šventųjų veidų ir guoskitės jų žodžiais".

Krikščioniška naujiena yra žinia apie naują žmogų, kuriuo esame pašaukti tapti ir kuriuo tapdami, kartu su kitais, pakei­sime pasaulį. Jis jau pradėjo keistis, ir visiškai pasikeis, kai to panorės Dievas, kai pilnai išsipildys Kristaus istorija.

Galime pasirodyti pasauliui ir patiems sau tiek, kiek esame šio pasaulio dalis, remdamiesi vien tik šiuo pagrindu, nes jis yra Naujosios ir Amžinosios Sandoros šventumo pagrindas. Tai yra mūsų našta, mūsų atsakomybė: svarbu ne mūsų dorybė, mūsų solidarumas, ne mūsų struktūros, mūsų institucijos, ne mūsų idealai ar doroviniai sentimentai, o jau Įvykusio patyrimas.

23

Tikroji krikščioniško šventumo problema yra ne savo elgesio pasaulyje pasirinkimas, o atpažinimas Kažko, kas jau įvyko ir mums buvo duota, kas diena iš dienos keičia mūsų elgesį, mūsų veidą.

Mūsų vertė susijusi su objektyvia Realybe to įvykusio, su kuriuo turime susilieti, kurį privalome į save įsileisti. Problemos raktas - ne „pasiremti" savimi, o susilieti su Tuo, kuris „atėjo kūno pavidalu". „Tai darykite mano atminimui". Cyril Martindale

KAS YRA ŠVENTIEJI?

PRATARMĖ

Šios paskaitos penkiolika sekmadienių - nuo 1932 m. sausio 24-osios iki gegužės 8-osios - buvo transliuojamos iš Londono, Birmingemo, Notingemo (Albert Hali organizacijos maloningų potvarkių dėka) ir iš Mančesterio. Gauta gausybė laiškų, kuriuo­se įvairių tikybų, taip pat ir jokios tikybos atstovai prašo šias paskaitas išspausdinti, dažnai pridurdami: „pažodžiui" arba „be jokių pakeitimų".

B.B.C. liberalumas leidžia man tai padaryti; kiek atrodė esą išmintinga ir įmanoma, stengiausi nenutolti nuo to, kas kalbėta. Tačiau įvadinė paskaita nebuvo skaityta tokia, kokia spausdina­ma. Ligi paskutinės akimirkos nesuvokiau, kad įvadas ir pokal­bis apie šv. Paulių turės būti transliuojami tą patį sekmadienį, todėl teko smarkiai sutrumpinti įvadą. Čia pateikiame jį šiek tiek platesnį nei tą, kuris buvo skaitytas.

Negana to, paskaitose turėjau kaip įmanydamas tiksliau lai­kytis penkiolikos minučių apimties, tad visas ciklas nuo pradžios iki pabaigos gerokai sutrauktas. Tolesniuose puslapiuose aš labai nežymiai išplėtoju tai, ką sakiau, bet dažniausiai tą darau kiek daugiau cituodamas (kur įmanoma) tikrų aptariamojo šven­tojo žodžių; mat gavome labai konkrečių prašymų įrašyti dav> giau tokių citatų. Šventojo asmenybė nuo šito turėtų tapti gyvesnė. Bet tai sakydamas, noriu apskritai apdrausti B.B.C.: mat jei skelbiama, jog pateikiamas tekstas yra tai, kas per šią radijo stotį kalbėta, ji tarytum ir atsako už jį. Tad noriu pabrėžti, jog nors ir nemanau kur nors žymiau pakeitęs transliuotus

27

Kas yru šventieji?

žodžius, nereikia suprasti, kad B.B.C. palaiko tikra to žodžio prasme kiekvieną čia atspausdintą žodi.

Dar labiau apsimestume vaizduodami neva B.B.C. nesusi­laukė priekaištų už tai, kad apskritai leido transliuoti šitokias paskaitas. Nenoriu čia detalizuoti šios kontroversijos, ypač tu­rint galvoje tai, jog „ne Romos katalikų" pritarimas tokių paskai­tų idėjai (ir su malonumu prisimenu - taip pat ir paskaitų vertinimas) gerokai pranoko anuos priekaištus, ir todėl apie juos neverta nė kalbėti. Kita vertus, nesinorėtų nusigręžti nuo bet kokios nuoširdžiai bei mandagiai pareikštos nuomonės. Tačiau pabrėžiu, - B.B.C. laikėsi teisingumo. Ji turėjo sumanymą pa­rengti paskaitų ciklą, pavadintą „Misticizmas" ar „Kas yra mis­tikas?" Ko gero, tai būtų pernelyg miglota. Tačiau šventumas šiam pasauly egzistavo ir egzistuoja. Neįmanoma nuodugniai pažinti žmogaus prigimties, neatsižvelgus į šį aspektą. Taigi kas tai yra? „Kas yra šventasis?" - Į šį klausimą, matyt, galimi įvairūs atsakymai. Iš tikrųjų būtų buvę keista, jeigu apie tai būtų uždrausta prabilti katalikams, kurie vieni vis dar „kanonizuoja" vyrus bei moteris ir prie jų vardų prisegioja oficialų „šventojo" titulą. Niekas nėra kėlęs minties, jog nedera leisti anglikonams, jei jie to nori, kalbėti apie Laudą, kvakeriams - apie Penną; o tiesą sakant, vieną sekmadienį po mano paskaitos sekė entuzias­tingas pasakojimas apie Livingstone'ą1. Dėl to - jokių abejonių. Tikrų tikriausiai dėl šito B.B.C. nėra gavusi jokių prieštaravimų iš katalikų! Šioms paskaitoms negalima prikišti ir „vidu­ramžiško obskurantizmo". Kiek žinau, nei šv. Paulius, nei Don Boskas nebuvo tipiški Viduramžių atstovai. Šios paskaitos taip pat nelaikytinos nusipelnančiomis apinasrio dėl to, kad neva jos propaguojančios „vertybes", kuriomis tiki ne visi. Kiekvienas

i

Ldud, William (1573-1645) - anglų prelatas, Kentcrberio arkivyskupas; nukirsdintas. Penu, William ( 1644-1718)- anglų kvakerių vadovas, Pensilvanijos įkūrėjas. Living-stone, David (1813-1873) - škotų misionierius ir Afrikos tyrinėtojas. (Čia ir toliau - vert. pastabos.)

28

PRATARMĖ

pasakojimas apie Mussolinį, Napoleoną, Liuterį, Barbarosą neišvengiamai reikštų nuomonę apie vertybes, kurioms toli gražu ne kiekvienas pritartų, nebent tas pasakojimas būtų jau toks „neutralus", kad prilygtų visiškai prisvilusiam blynui, -tyčia pasirenku tokį vaizdų posakį! B.B.C. nepasidavė nė to­kioms užuominoms, esą aš neabejotinai būsiąs „miklus" ir ne-sileisiąs, kad mano klastinga propaganda būtų lengvai įžvelgiama. Vargšas katalikas! Jeigu jis Įžeidinėja žmones, ką gi - jis „agresyvus", o tai netoleruotina. Bet jeigu jis nieko nekliudo, - ak, tasai klastūnas! Tradicinė jėzuitiška veidmainy­stė! O vis dėlto žmonės teisingai manė, kad aš ne šiaip sau šnekėsiu apie „nepaprastus ponus ir ponias", pasak vieno „pro­testo", taip pralinksminusio daugumą jį skaičiusiųjų.

Geriau sutikime, - jeigu jau B.B.C. nutarė leisti kalbėti apie kai kuriuos didžiuosius krikščionis, tai arba ji turėjo laikytis nuomonės, esą joks katalikas niekada nėra buvęs krikščionis ar didis krikščionis, - o tai bet kam būtų skambėjusi kaip visiška nesąmonė, - arba jai reikėjo teigti, esą nors kai kurie katalikai ir buvo iškilūs krikščionys, bet nė vienam katalikui nevalia apie juos prasižioti, ir šitaip jai būtų tekę iš anksto sukurti tikimybę, kad jos klausytojus pasieks ydinga aptariamojo dalyko sampra­ta; lygiai taip pat ji būtų šito baiminusis, pavesdama man rengti laidų ciklą apie Wesley'io dorybingųjų sąjūdį, apie jansenizmo ar teosofijos šviesulius ar ponios Eddy2, Aimėe Macpherson, Johno Knoxo 3 ar Leo Taxilo asmenybes. Stengiausi atskleisti, kodėl aš manau, jog mano pasirinkti asmenys iš tikrųjų buvo iškilūs krikščionys, kiekvienas savitu ir labiausiai asmenišku būdu. Noriu atkreipti dėmesį į tai, jog man neteko leistis į „kontroversijas", t.y., imtis įrodyti ką nors kitą esant neteisų: tatai man neteiktų jokio džiaugsmo. Džiaugiuosi galėdamas

2

Wesley, John (1703-1791) - anglų dvasininkas ir evangelizatorius; metodlstmo įkūrėjas. Eddy, Maty Baker (1821-1910) - JAV Kristaus mokslo sąjūdžio įkllrtjn

Knox, John (1505-1572) - škotų protestantų religinis rcfonnnlorius.

29

Kas yra šventieji?

deramai pagerbti tai, kas visiškai teisinga - aptariamais atvejais net pasigėrėtinai ir herojiškai teisinga. O jeigu ir tenka pabrėžti kai kuriuos gyvenimo principus esant klaidingus, kaip antai: „Pinigai yra tai, ko privalau siekti bet kokia kaina", „Pataikavi­mas savo {geidžiamas - nė kiek ne blogesnis dalykas nei savit­varda", „Pasiaukojimo apskritai nereikia, pakanka savitvardos", - ką gi, nebūčiau krikščionis, jei netvirtinčiau, jog tai netiesa. Tiesą sakant, teko ieškoti vidurio gretinant tokius laiškus, ku­riuose buvo dėkojama „už tai, kad atskleidėte, kuo iš tiesų tiki ir ką vertina katalikai", ir kitus, reiškiančius tikrai dvipra­smiškus pagyrimus, pavyzdžiui: „Jūsų paskaitas būtų galėjęs skaityti doras presbiterionas..." Nemanau, kad būtų galėjęs, -daugiau bemaž nė nebuvo taip manančių, - tačiau viliuosi, jog ne vien mano „miklumas" leido žmonėms taip pagalvoti. No­rėčiau tikėti, kad kalbėjau įsigilinęs į savo temą, o mano protą vedžiojo visų žmonių meilė.

Londonas, 1932

ĮVADAS

Šios paskaitos turėtų bent iš dalies nuskaidrinti atsakymą į klausimą „Kas yra šventasis?", užuot pateikusios jį iš pat pradžių. Juk jei pradedi nuo apibrėžimo, veikiausiai stengsiesi pritempti savo įrodymus, kad jį atitiktų.

Tačiau į vieną dalyką norėčiau atkreipti dėmesį iš karto. Žodis šventasis yra įgavęs gerokai nepalankų skambesį. Žodžiai iš tikrųjų kartais suprastėja, - taip atsitiko su žodžiu temperance (nuosaikumas), dabar praktiškai reiškiančiu vien susilaikymą nuo alkoholinių gėrimų, ar su žodžiu charity (artimo meilė), nusmukusiu tiek, kad bereiškia vien atiduodamą saują smulkių, ar su žodžiu liberalus, kuris asocijuojasi su politine partija. Šventasis ir šventas nūnai nėra itin populiarūs žodžiai. Šventuo­liškas be jokių abejonių turi neigiamą reikšmę ir išsyk siejamas su veidmainyste ar tam tikru visa apimančiu paprastų žmonių bei jų gyvenimo smerkimu. Pristatydami draugus, paprastai nesakote: „Susipažink su mano draugu Bilu - labai šventu žmogumi..." Jeigu kas nors, rinkdamas žodžius, tinkamus api­būdinti populiarią kino žvaigždę, žymų sportininką (ką jau kalbėti apie iškilų finansininką ar politiką), pasiūlytų žodį šven­tas, tai sukeltų mums nuostabą. Kita vertus, visiškai įmanoma, kad geraširdiškai mirktelėję, tarstelėsite: „Pasiimkim Džeką drauge. Nors jis ir šioks toks šventasis, bet jums patiks", ir, tai sakydami, turėsite galvoje, kad būdamas tikras draugijos žmo­gus, jis siekia šiek tiek aukštesnių idealų, negu tai daroma paprastai, ir kad tuos idealus jis pateisina, kad ir kaip nemėgtų

Kas yru šventieji?

32

ĮVADAS

tvarką, netgi pakeisti savo gyvenimą, sutaurinti jį, ir tai daro kažkokio vyro ar moters, mergaitės ar berniuko, kadaise pelniu­sio „šventojo" vardą, dėka. Galbūt aš ir žaviuosi Julijum Ceza­riu, Cromvelliu ar filosofu Kantu, tačiau nemyliu jų - tikrai nemyliu jų taip, kaip myliu savo tikruosius draugus, nesistengiu būti toks, kaip jie, jiems patikti ir nemėginu taip savęs atsižadėti, kaip atsižadėjo jie, dėl to, kad taip darė jie ir dėl to, kad manau, jog jiems tai patiktų. O vis dėlto šiandien daugybė tūkstančių mūsų amžininkų stengiasi padaryti savo gyvenimą tokį, kokį, jų nuomone, šv. Pranciškus, šv. Teresė, šv. Dominykas, šv. Ignotas ne tik būtų norėję, bet ir iš tikrųjų nori regėti juos gyvenant, ir tie žmonės yra tuo įsitikinę! Šventieji buvo - ir yra - tikri ir gyvi asmenys, su kuriais milijonai kitų gyvų žmonių tiki galį palai­kyti gyvybinį ryšį ir tuo pagrindu neabejotinai tvarko savo gyvenimą. Ir, jų nuomone, patirtis šį požiūrį patvirtina. Tada viskas pavyksta.

Tačiau kas gi lėmė tai, kad tam tikru būdu atrinkti žmonės išlieka per amžius, - išlieka ne vien kaip prisiminimai, bet kaip nemari tikrovė?

Tikrai ne vien Grožis. Malonu būtų, jei visi šventieji būtų buvę labai raumeningi, grakštūs ir išvaizdūs žmonės. Deja! -daugelis jų sirgo; ne vieno būta bjauraus. Ir nėra ko dėl šito jaudintis. Kvaila manyti asmenybę turint ką bendra su išvaizda ar charakterį neatsispindint veide visiškai nepriklausomai nuo jo bruožų.

Taip pat būtų šaunu, jei visi šventieji būtų buvę iškilūs mąs­tytojai ar mokslo žmonės, betgi jie tokie nebuvo. Nereikia daug išmanyti apie žmogaus prigimtį, kad suvoktumei, jog charakte­ris - negana to, jog tikroji išmintis glūdi daug giliau už erudiciją, už subtilias filosofines teorijas. Tiesą sakant, jau beveik netekai vilties rasti išties įdomią ir ilgai liekančią reikšmingą asmenybę tarp žmonių, laikančių save inteligentija. Naivus studentas, viską išmanantis apie sanskritą, gali turėti tam tikro žavesio, bet gali būti ir visiškas asilas.

33

apie tai girtis. Juk kai žmogus sako: „Žinoma, aš tikrai ne šventasis, bet viskas turi ribas...", - jis iš tiesų lyg ir pripažįsta šventuosius, nes daro užuominą esąs labai susirūpinęs, kad nepasirodytų pagyrūnas, juolab - kritikas, - juk žino toli gražu neatitinkąs aukščiausių reikalavimų, - ir vis dėlto tie aukščiausi reikalavimai egzistuoja, ir jis kelia prieš juos kepurę vien prisi­pažindamas pats toks nesąs.

Pirmiausia reikėtų pabrėžti, jog šventieji buvo žmonės. Aš kalbėsiu apie realius asmenis, apie žmones, kurie buvo tiek pėdų ir colių ūgio, svėrė tiek ir tiek svarų, žmones, kurie kalbėjo įvairius dalykus, žvelgė kitiems žmonėms į akis ir kuriuos kiti žmonės mėgo - arba kurių nemėgo. Šventieji - tai ne teorijos ir ne išmonė. Žinoma, apie daugybę šventųjų - vyrų bei moterų, prie kurių vardų iš tradicijos pridedame „šv.", - istorija labai mažą ką tegali pasakyti. Kajau ten, yra ir tokių, kurių nė vardų nežinoma, kaip antai daugumos iš tų keturiasdešimties Sebastės kankinių: užuot atsižadėję Kristaus, jie mirtinai sušalo ant ledu aptraukto ežero, nors netoliese kaitriai liepsnojo laužas ir galėjai gauti karšto gėrimo. Jie - nelyginant ta nesuskaičiuojama dau­gybė Flandrijos kapinėse palaidotų kareivių, ant kurių antkapių iškalti žodžiai „Žinomas Dievui" (Štai kaip aš pagerbiau tą, man regis, taip pat nežinomą žmogų, kuriam įkvėpimas pakuždėjo šią iškalbingą epitafiją!) Net mūsų nežinomas kareivis, kadaise buvęs realus žmogus, jau tapo lyg ir kokiu kolektyviniu simbo­liu, - ne, šventieji nėra tokie. Tie šventieji, apie kuriuos pasirin­kau kalbėti, buvo tikri asmenys, tvirtai užėmę savo vietą istorijoje ir pakeitę žmonių gyvenimą.

Jie pakeitė jį netgi tuo požiūriu, kad daugelis mūsų esame gavę krikščioniškus vardus. Man tikrai gaila, kai visa šalis apdalija savo vaikus vardais, neturinčiais jokios krikščioniškos istorijos. Aš mieliau vadinčiausi Jurgiu negu Joriu; mergaitė geriau tegu būna vardu Marija, o ne Deimantė. O vis dėlto iki šiolei šventieji yra ne tik faktai, bet ir veikiančios jėgos. Milijo­nai žmonių šiandien stengiasi suteikti savo gyvenimui tam tikrą

Kas yra šventieji?

Ir būtų įdomu, jei visi šventieji būtų iškilūs politikai, finansi­ninkai ar visuomenės veikėjai, o dar įstabiau - jei politikai ar finansininkai paprastai būtų buvę šventieji; tačiau ligi šiol mums neteko nė su viena iš šių sričių sieti šventumo arba apčiuopiamo žmonijos patobulinimo. Jei šventasis taip pat būdavo ir valsty­bės veikėjas, kaip popiežius Hildebrandas ar seras Tomas Mo­ras, menininkas, kaip Pranciškus Asyžietis, ar praktiškas visuomenininkas, kaip šv. Ambraziejus ar šv. Aloyzas, tai šven­tuoju jis tapdavo ne dėl šių ypatybių, bet dėl to, kad jis į jas įliedavo dar kažko kito.

Pirmiausia tai tikėjimas Dievu. Tikėjimas Dievu - kitoks tikėjimas nei tas, kuriuo jūs tikite, kad žvaigždės švytėjimas jus pasiekia tik per keletą šviesmečių, - faktu, kurio neįsisąmoni­nate ir kuris, atvirai sakant, jums nė motais; tai nelyg tikėjimas neregimu oru, be kurio negalėtumėte kvėpuoti - ir tai žinote; nelyg tikėjimas draugo meile, kurios jums nepaneigtų joks nutikimas, kad ir koks nepaaiškinamas. Atimkite Dievą (jei tat būtų įmanoma) iš šventojo gyvenimo, ir jo tragedijos nerasite su kuo palyginti. įsivaizduokite dailininką, tiesiog „gyvenusį dėl spalvų" ir staiga apakusį. Ir net jis dar gulėtų prisiminti, panašiai kaip apkurtęs Beethovenas galėjo išmąstyti savo muziką, nors jam nebebuvo lemta daugiau jos išgirsti. Bet gyvenimas be Dievo šventajam tiesiog užgestų. Šventasis gyvena dėl Dievo ir Dieve ne taip, kaip galėtų gyventi (pavyzdžiui) musulmonų mistikas. Jis pasiekia Dievą taip, kaip Dievas nori būti pasiekia­mas, - per Kristų ir Kristuje. Žinau, jog žmonės kartais kalba apie budistų šventuosius, konfūcininkų šventuosius, bet tai (blaiviai mąstant) klaidingas apibūdinimas, nes mes puikiai žinome, jog sakydami šventasis, paprastai turime galvoje bent jau krikščionį. Kai šv. Justinas kalbėjo apie „krikščionis prieš Kristų", jis gerai žinojo vartojąs drąsų paradoksą. Šiaip ar taip, aš pasakosiu apie krikščionių šventuosius. Kad ir kokią stulbi­nančią minčių ir jausmų tapatybę du žmonės pasiektų būdami draugai ar vyras ir moteris - mylėdami vienas kitą pačia tikriausia

34

ĮVADAS

ir karščiausia nenykstančia meile, tai niekis, palyginti su šven­tojo proto ir Kristaus proto „tarpusavio persismelkimu" - su šventojo širdies ir Kristaus širdies susijungimu - su paties Kristaus Dvasios buvimu šventajame.

O vis dėlto Kristus, gyvendamas šventajame, nepakeis Savimi šventojo asmeninio gyvenimo. Pastarasis išlaikys savo įstabią asmenybę; jo šventumas nepaslėps, neišstums, neiškreips jo asmeninių ypatybių. Tiesą sakant, savo pasakojimams aš pasi­rinkau įvairių tautybių bei socialinių sluoksnių šventuosius. Kiekvieno jų, gyvenusių savo amžiuje ir savo vietoje, „esybė" sustiprėja ir tampa dar „asmeniškesnė" jame gyvenančio Kris­taus dėka, - Kristaus, kuris virsta sykiu Siela jo sieloje ir aukščiausiąjį veikiančia jėga.

Ir trečia, - t u o jūs įsitikinsite, - šventiesiems būdinga didžiulė įtaka kitiems žmonėms. Netgi toks pasiryžęs „atsiskyrėlis" kaip šv. Antanas darė ir tebedaro (nors dažnai nė neįtariame) milži­nišką įtaką. Jie neįrodinėju: „Dievas myli žmoniją, todėl ir aš turėčiau taip daryti"; bet turėdami „tą protą, kuris taip pat buvo Jėzaus Kristaus", turėdami širdį, panašią į Jo Širdį, jie tiesiog myli; myli karštai; savo tarnyste jie pasiekia aukščiausiąją pasi­aukojimo ribą ir ją pranoksta.

Tad manau, kad, prieš pradėdami gilintis į konkrečių šventųjų istoriją, mes galime nesuklysdami pasakyti, jog šventieji buvo tikri ir istoriniai asmenys, kurie išlieka ne vien prisiminimuose, bet ir veikia mus savo jėga; taip yra dėl to, kad jie turi kažką ypatinga, - tai ne šiaip liepsningos vizijos žmonės kaip Cecilis Rhodesas4, ne šiaip veržlūs jokių skrupulų nepaisantys genijai kaip Napoleonas ir ne tiesiog Don Kichotai, o juolab ne asme­niniu žavesiu bei grožiu apdovanoti žmonės - tiesiog moder­niųjų laikų Elenos Trojietės, šiuolaikiniai Adoniai. Visais atvejais jiems būdinga tai, jog jie visa savo esybe tiki Dievą, visa

4 Rhodes. Cecil John (1853-1902) - britų finansininkas ir kolonijų administratorius Pietų Afrikoje.

35

Kas yra šventieji?

savo esybe myli Jėzų Kristų ir - vardan savęs - visa savo esybe tarnauja žmonijai (kad ir skirtingiausiais būdais, bet vis dėlto visuomet - tarnauja žmonėms ir jų išganymui vardan Kristaus). Aš neapsiribosiu vien tais, kurie buvo paskelbti šventaisiais, kurie, kaip minėjau, oficialiai įgijo žodelį „šv." prie savo vardų. Tikiuosi užbaigti keletu asmenų, kurie, be abejonės, gali pelnyti tą garbę ateityje. Be to, greta oficialiųjų esama miriadų neži­nomų, bevardžių šventųjų; dėkui Dievui, šventumas nesiejamas tik su vienu kuriuo šimtmečiu. Būtent dėl to, kad kai kalbama apie šventumą, kalbama apie Dievą, apie Kristų ir apie Sielas, tai nenykstantis reiškinys, žmonijos šlovė, todėl jis amžinas kaip ir Kristus.

Trumpi intarpai tarp „Šventųjų" nebuvo skaityti per radiją. Viliamasi, jog po tam tikros pertraukos galima bus transliuoti paskaitų ciklą apie šventąsias moteris, kurių jokia mada nevalia nutylėti, jei siekiame susidaryti deramą šventumo sampratą.

Mūsų Viešpats Jėzus Kristus subūrė aplink save tam tikrus žmones, kuriems skyrė Savo ypatingą meilę ir pasitikėjimą. Tarp tokių buvo, pavyzdžiui, šv. Petras ir šv. Jonas, - apie juos būtume mielai pakalbėję. Tačiau jie savo ruožtu ir patys surinko apie save tokius žmones, kuriais galėjo kliautis ir kuriuos įkvėpė ta pati dvasia kaip ir juos. Toks pamažu tapo šv. Morkus, irgi nusipelnęs „paskaitos". Bet „antrojoje" krikščionių kartoje, jei taip galime ją pavadinti, visa galva išsiskiria šv. Paulius. Tad nuo jo ir pradedu savo pasakojimus.

SV. PAULIUS Pasaulio apaštalas

Miręs apie 67 m. po Kr.

Prieš pat Mažajai Azijai pasukant į pietus Palestinos link, tarp milžiniškų kalnų glaudžiasi mažas trikampis žemės lopinėlis -Kilikija. Joje, ant Sidno upės, stūkso Taršo miestas. Ištisą tūk­stantmetį prieš Kristų į šią žemę veržėsi graikai, asirai, persai, sirai, žydai ir galop romėnai; patsai Julijus Cezaris pakerėjo miestą, ir kurį laiką jis buvo pakeitęs savo pavadinimą į Julio-polį. Kai šis imperatorius buvo nužudytas, Antonijus nuvyko tenai aplankyti savosios imperijos dalies, o Kleopatrą purpuri­nės burės ir sidabro irklai gabeno Sidnu aukštyn jo aplankyti. Tačiau miestas išlaikė savo išdidų savitumą, jis buvo to nusipel­nęs. Kad išliktų ir galėtų plėtotis, miestas tikra to žodžio prasme kaitaliojo savo upės kryptį, - upės, kuri tekėjo tai menkomis srovelėmis, tai ištvindavo srauniais geltonais vandenimis, kurie lygumą paversdavo maliariją skleidžiančia pelke. Miestiečiai sutvirtino slankiojančią pakrantę masyviomis krantinėmis, pa­statė milžiniškų dokų ir sandėlių; giliau sausumoje, kalnų papėdėje, pirkliai statydinosi ištaigingas vilas, skendinčias drėgme alsuojančiuose soduose; netgi per Tauro kalnagūbrį - tą už jų stūksančią per 4000 pėdų aukščio sieną - vingiavo kaltais iškaltas vežimų kelias, iš abiejų pusių supamas 600 pėdų aukščio uolų, kad juo prekijai galėtų per plikus, akmenuotus kalnus, druskingus ežerus ir dykras vėlei nusileisti į žemumas ir pasiekti didžiuosius prekybos centras - Efezą, Smirną, o tuomet leistis toliau į vakaras, Graikijos, Italijos, Ispanijos, Galijos ir Britani-

37

Kas yra šventieji?

jos linkui. Dar aukščiau už šiuos prekybos aristokratus gyveno tarsiečiai - Romos piliečiai, išdidūs kaip kunigaikščiai.

Šiame tad mieste, paveldėjusiam daugelio amžių tradicijas, tuo metu, kai mūsų Viešpačiui galėjo būti gal dar tik penkiolika metų, gimė berniukas. Kadangi jo šeima buvo žydai iš Benja­mino genties, kūdikis buvo pavadintas Saulium pagal pirmąjį Izraelio karalių. Jo tėvas, Romos pilietis, bet ištikimas žydų tikėjimui, trylikametį sūnų išsiuntė j Jeruzalę mokytis pas gar­sųjį rabiną Gamalielį. Saulius gavo tradicinį religinį išsilavi­nimą, buvo auklėjamas kaip tikras nacionalistas.

Netgi didžiuodamasis savo pilietybe ir gebėdamas visiškai įvertinti Romos imperijos didybę ir sanklodą, Saulius augo aistringai atsidavęs žydų tautai. Apie save jis pasakys pirmiausia esąs „hebrajus, hebrajų sūnus; fariziejus, fariziejų sūnus"; „kaip fariziejus gyvenau, laikydamasis griežčiausios mūsų tikėjimo krypties"; jis „nepriekaištingai" laikėsi visų dešimties tūk­stančių priesakų, kuriais tradicija papildė Mozės įstatymą.

Per tą trumpą laiką, kai mūsų Viešpats gyveno viešumoje, Saulius buvo grįžęs į Taršą ir niekad su Juo nesusitiko; tačiau jis ir vėl buvo Jeruzalėje kaip tik tuo metu, kai šv. Steponas stulbino savo klausytojus skelbdamas, jog jų nukryžiuotasis Jėzus buvo Pateptasis, jųjų Karalius; o kai jie mėtė į šventąjį akmenimis, kol šis nepavirto kruvina mase, jaunuolis niauriai saugojo jų nusimestus apsiaustus. Jis „pritarė viskam, kas buvo daroma"; nuvykęs tiesiai pas aukštąjį kunigą, gavo leidimą naikinti naująją sektą; jis lauždavosi į žmonių būstus ir tiek vyrus, tiek moteris vilko kalėjiman; o kai anų dienų prisimini­mas jau buvo virtęs jį persekiojančiu košmaru, jis sako: „apa­kintas savo beprotybės, persekiodavau juos net svetimuose miestuose". Iš tikrųjų jis nusekė paskui juos į Damaską, „tebe­alsuodamas grasinimais ir žudynėmis".

Miestas jau bolavo tarp savo apelsinų giraičių, kai jį nutvieskė šviesa, nustelbusi vidudienio saulę, ir jį aplankė regėjimas bei balsas. „Sauliau, Sauliau, kam mane persekioji?" „Kas esi,

38

ŠV. PAULIUS

Viešpatie?" „Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji". „Ką man daryti, Viešpatie?" „Kelkis, eik į Damaską, tenai tau bus pasakyta visa, ką tau reikia daryti..." Apakintas, vedamas už rankos, jis klupinėdamas atėjo į miestą, buvo sutiktas išsigan­dusio Ananijo ir priėmė krikštą.

Štai jums su šaknimis išrautas visas gyvenimas; aukštyn kojom apverstas mąstymas, sužlugdyta nuožmaus nacionalisto karjera; perspektyva, žadanti vien buvusių sąjungininkų įniršį, o iš krikščionių pusės - geriausiu atveju - stingdančią nuostabą, skatinamą vis dar kraujuojančių šio kraupaus atsivertėlio pada­rytų žaizdų. Nieko keista, kad jis nėrė į atokias Arabijos dyku­mas, geisdamas bent jau pats savyje susivokti; užgrūdinti valią ateities kovoms; per maldą atrasti kelią į jam apreikštąjį slėpinį - j o g Kristus yra viena su savo krikščionimis - „Kodėl tu mane persekioji?", - jog Kristus yra jame pačiame - „Kristus apsi­reiškė manyje", - ir susitaikyti su ta milžiniška ant jo pečių uždėta našta - būti pasaulio apaštalu. „Tu esi nelyg tam tyčia pasirinktas indas, kuriame Mano Vardas bus nuneštas toli - net pagonims".

Aišku, kad negaliu per šias kelias minutes nė apytikriai nu­brėžti jums tolesnio šio žmogaus gyvenimo: jo sugrįžimo į Palestiną ir laipsniško apaštalų pripažinimo; jo susidūrimų su žydais, laikiusiais jį didžiuoju atsimetėliu; jo aktyvios veiklos, prasidėjusios Taršo apylinkėse, vėliau apėmusios ir visą Mažąją Aziją, jos suromėnintus miestus, jos senus ir paprastus akmens kaimus kalnuose, jo taip mėgtus, vėliau pasiekusios karštligiškai pulsuojančius pajūrio miestus, prekybos centrus ir sykiu fana­tiško religingumo židinius - Efezą, savotišką Šanchajaus ir Mekos junginį, - persikėlusios dar toliau į Europą; neaprėpsiu jo įsikūrimo, pavyzdžiui, Filipuose, per kuriuos ėjo gyvybinė imperijos karinio ir prekybinio gyvenimo arterija, ir Tesaloni-koje, kurią dalis iš jūsų prisimenate Salonikų vardu. Neaprėpsiu čionai nei jo kelionės į subtilius, kultūringus Atėnus, kur iš jo mandagiai pasijuokė, nei į Korintą, prekyba ir neregėtu amora-

39

Kas yra šventieji?

luinu garsėjantį miestą, daug geriau jį sutikusi. Nei jo kelionės į Romą (jo laivo sudužimą netoli Maltos labai gyvai aprašo šv. Lukas, jo gydytojas ir kronikininkas); negebėsiu nė paaiškinti, kodėl neabejoju, jog vėliau jo nuvykta Ispanijon, o galimas dalykas - ir Britanijon.

Negaliu net dorai nusakyt jo charakterio: genialus draugas, nepaprastai jautrus ir dėkingas, aistringai besidomintis viskuo -netgi atletika! Jis sakosi turįs bėgti savosiose varžybose, ir iš tikrųjų bėga nedvejodamas ir grumiasi ne kaip į orą smūgiuo­damas. Motiniškai švelnus, {kaitintas iki baltumo, nuoširdžiai įsitikinęs. Dėmesingas net smulkiausioms detalėms. Aukštų idealų. Beatodairiškas tiek fizinių kančių atžvilgiu, tiek pavojų - plėšikų užpuolimo ar slapto pasikėsinimo, oficialiosios poli­cijos, jūros ar ugnies - akivaizdoje. Turįs pavydėtiną humoro jausmą; nepriekaištingai mandagus; monotoniškam darbui drą­sus bei užsispyręs: jis iš pradžių mėgino (nesėkmingai) perkal­bėti savo brolius žydus, o paskui bandė įtikinti pagonių bendruomenes (ir sėkmingai), ir kartu visomis išgalėmis sten­gėsi išlaikyti savo atsivertėlius ištikimus Tikėjimui, kurį jie išpažino. Ir visa tai daro menkas, negražus, nuolat sergantis žmogus, dažnai pasijuntąs labai išsigandęs, beviltiškai vienišas. Sakau visa tai ne iš piršto lauždamas, o pasirengęs pagrįsti kiekvieną žodį jo laiškais.

Tad pamėginsiu išskirti tik du dalykus. Viena - tai, ką jis darė; kita - kodėl jis tai darė.

Milžinišką aikštę, supančią Dievo šventyklos Jeruzalėje giliausiąją dalį, skersai kirto siena; marmurinėje lentoje iškalti žodžiai skelbė, esą kiekvieno nežydo, įžengusio anapus, laukianti mirtis. Kristus, sakė Paulius, „sugriovęs viduryje stovinčią pertvarą"; Dievo Tėvystė, Kristaus brolystė ir išgel­bėjimas skirti visiems žmonėms, - ir pagonims, ir žydams. Tą nuo pat pradžių ir teigė krikščioniškasis mokymas, - tą skelbė ir tuo rėmėsi kiti apaštalai. Tačiau Paulius pareiškė, kad jo pašaukimas buvo skelbti šią tiesą būtent tarp pagonių. „Čia jau

4 0

ŠV. PAULIUS

nebėra nei graiko, nei žydo..., nei vergo, nei laisvojo-ne, nebėra nei vyro, nei moters - bet visa ir visuose - Kristus". „Juk apipjaustymas yra niekas ir neapipjaustymas niekas, tiktai Die­vo įsakymų vykdymas - viskas".

Ir skelbia jis tai visa savo esybe (kaip jau minėjau, visi šventieji gyvena būtent taip). „Šios Evangelijos tarnu tapau per Malonės dovaną, suteiktą man Jo įkvepiančia galia. Savo galią, esančią Jo galybės jėgų arsenale, jis pasiuntė veikti Kristaus asmenyje. Man, menkiausiam iš visų krikščionių, buvo suteikta ši malonė - skelbti pagonims neišmatuojamus Kristaus turtus..." taip, „to dėlei ir vargstu, grumdamasis jo suteikta jėga, galingai veikiančia MANYJE".

Keista, kad jei ne šio žmogaus energija, ir pati kylanti iš Dievo galybės Kristuje, - nebūtų šiandien to tamsaus šv. Pauliaus kupolo, dunksančio viršum Temzės. Bet ko gera šv. Pauliaus palikimas daug didesnis nei bet kuris kupolas... kupolams vis dėlto lemta kada nors sugriūti. Tad ką gi svarbiausia jis privalo jums duoti?

Viso to tikėjimo, to gyvybingumo šaltinį; tiesiog Kristų. Kaipgi jis pats jautėsi? „Mes visaip slegiami, bet nesugniuždyti; mes svyruojame, bet neprarandame vilties. Mes persekiojami, bet neapleisti; mes parblokšti, bet nežuvę. Mes visuomet nešio­jame savo kūne Jėzaus merdėjimą, kad ir Jėzaus gyvybė apsi­reikštų mūsų kūne.... Todėl ir nenuleidžiame rankų. Atvirkščiai: jei mūsų išorinis žmogus vis nyksta, tai vidinis diena iš dienos atsinaujina. O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę. Mes gi nežiūri­me to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini". „Aš manau, jog šio laiko kentėji­mai negali lygintis su būsimąja garbe, kuri mumyse bus apreikš­ta. ... Jei DIEVAS už mus, tai kas gi prieš mus?!. Kas kaltins Dievo išrinktuosius? Dievas?.. Juk Dievas išteisinai Tai kas pasmerks? Ar Kristus Jėzus, kuris numirė, bet buvo prikeltas, kuris sėdi Dievo dešinėje ir net užtaria mus?! Kas gi mus atskirs

41

Kas yra šventieji?

nuo Kristaus meilės? Ar vargas? ar priespauda? ar persekioji­mas? ar badas? ar nuogumas? ar pavojus? ar kalavijas? [visa, kas gali atskirti mus, vargšus mirtinguosius, vienas nuo kito - ir kas mus išties atskiria?]... Tačiau visa mes lengvai nugalime to, kuris mus pamilo, padedami. Ir aš esu tikras, kad nei mirtis, nei gyvenimas, nei angelai, nei galybės, nei dabartis, nei ateitis, nei aukštumos, nei gelmės, nei jokie kiti kūriniai negalės mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje".

Tad nenuostabu, kad galų gale senatvės sulaukęs apaštalas, paliktas vienas požemio kalėjime Romoje, galėjo visiškai ramiai apžvelgti visą savo gyvenimą - knibždančius triukšmingus miestus ir viržynių kaimus, jūras ir svetimas šalis, atsigręžti į pačią savo kūdikystę, prabėgusią Tarse su jo mūru apsuptais vandenimis ir tvankiais sodais, - o iš plaukiančių prieš akis draugų prisiminimų jam nereikėjo, ne, nereikėjo išskirti Stepono veido, švytinčio pro kraują nelyg angelo, nei visų tų krikščionių, vyrų ir moterų, kuriuos jis pasiuntė mirtinai sušalti. Dabar štai atėjo jo paties valanda.

Pustuzinis kareivių išstūmė jį lauk, nusivarė pro varganus lūšnynus prie Tibro, už nugaros palikdami teatrus, rūmus, šven­tyklas ir visą auksinę, rožišką Nerono Romą, o tada dar tris mylias Ostijos keliu, kol pasuko j kairę, į nedidelį pušynėlį, kur tryško gydantys šaltiniai. Senas, paliegęs, vienišas, išsekintas nuovargio, Kristaus tarnas buvo išrengtas, paskutinįsyk nupla­ktas, pririštas prie pušies ir nukirsdintas. (Ten vis dar galima atsiklaupti, nes vieta tiksliai nustatyta. Tvyro tyla, drumsčiama vien eukalipto lapų šnaresio viršum almančių vandenų ir besi­meldžiančiųjų balsų.) Draugams buvo leista pargabenti jo kūną šiek tiek arčiau Romos, o po kiek laiko jau kitas imperatorius ant jo kapo pastatė antkapį su užrašu, ligi šiol mus palydintį, -PAULIUS, APAŠTALAS, KANKINYS. Tas, kuris įrodė, jog žemiškasis gyvenimas jam buvo tiesiog „Kristus" - „Aš gyvenu, tačiau nebe aš, o gyvena manyje Kristus", - tas dabar gyvena,

42

ŠV. PAULIUS

pasak jo mėgstamiausio pasakymo, „Kristuje", nepaliaudamas melstis ir teikti jėgų, kol ateis toksai laikas, kai visoje kūrinijoje Kristus bus „Visa visame".

Kai apaštalai jau buvo išsisklaidę ir mirę, kai mirė net ir šv. Jonas, sulaukęs neapsakomai gilios senatvės, nauja krikščionių karta perėmė pareigą ginti krikščionių tikėjimą savo raštais, puošti jį savo gyvenimu ir šlovinti jį savo mirtimi. Čia įžengiame į „apologetų" ir „kankinių" pasaulį, - pasaulį šventųjų, tarp kurių būta ir tokių, kurie, kaip antai šv. Justinas (miręs 167 m. po. Kr.), buvo ir atsidavę savo tikėjimui rašto žmonės, ir padėjo už jį galvas. Persekiojimų šaltinis visad būdavo neribota impe­rinė valdžia - toji Romos imperija, kuri skelbė, neva aukščiau jos žmonių gyvenime nieko nesą, o jos imperatorius turįs būti garbinamas. Vėliau pamatysite, kaip šis žmogaus galios aukšti­nimas vis iš naujo kirsis su krikščioniška sąžine, tvirtai žinančia, jog kas Cezario - iš tikrųjų turi būt jam ir atiduota; bet tai, kas priklauso Dievui, turi būti ir paliktajam vienam. Didieji vysku­pai, tokie kaip Polikarpas ir Ignotas iš Rytų, noriai mirė kankinio mirtimi; išskirtinio proto žmonės, pvz. Irenėjus Galijoje ar afri­kiečiai Tertulijonas bei Kiprijonas, o Egipte - Klemensas ir Origenas, vienas sėkmingiau, kitas ne taip sėkmingai paskyrė savo išmanymą intelektualiam krikščionybės gynimui. Kaip tik po šio laikotarpio gimė šv. Antanas!

ŠV. ANTANAS EGIPTIETIS Dvkumos kvietys

2 5 1 - 3 5 6

Pasakodamas apie šv. Paulių, aš užsiminiau apie tai, jog dalį jo darbo sudarė pastangos palaikyti savo atsivertėlius ištikimus. Kristaus Bažnyčia niekuomet nebuvo ir niekuomet nesiskelbė esanti kokia pamaldžiųjų klika. Ir pats mūsų Viešpats ją vaizda­vo kaip lauką, kuriame želia ir kviečiai, ir piktžolės, kaip tinklą, į kurį pakliūva ir valgomų žuvų, ir nuodingų. Bažnyčia yra ne žmonėms, kurie jau ir taip geri, bet tam, kad padėtų žmonėms tapti gerais: jos sakramentai - ne atpildas tobuliesiems, bet veikiau vaistai ir gaivinančios priemonės dvasios ligoniams ar silpniesiems... O vis dėlto Bažnyčia nėra tiesiog ligoninė mora­liai paliegusiems, dvasiškai sužeistiems ar sveikstantiems. Dosnią širdį, darbščias rankas, lakią vaizduotę, pergalingą valią - visa tai ji globoja ir kviečia gyventi joje. Tačiau krikščio­nys - mišri publika, o ir daugumas pačių žmonių nėra vientisi, kaip mums nedvejodama sako mūsų pačių sąžinė; ir norėčiau manyti, jog apskritai Bažnyčią sudaro žmonės, kurie mėgina, kuriems tikriausiai gana dažnai nepavyksta, kurie skaudžiai užsigauna ir būna partrenkiami žemėn, bet ir vėlei pakyla ir esti pakeliami, - šito, beje, ringe nebūna. Mes stosime priešais mūsų Teisėją pažymėti daugybe pamuštų akių, margų it vaivorykštė mėlynių, kuriomis mus apdalija laikinai mus įveikę Pasaulis, Kūniškoji prigimtis ar Šėtonas; tačiau Jis dėl to nepriekaiš­taus - Jis pasakys: „Ką gi, šiaip ar taip, jūs laimėjote!

Kalbu visa tai dėl to, kad po dviejų šimtų penkiasdešimties krikščionybės metų ankstyvasis entuziazmas buvo gerokai pri-

45

Kas yra šventieji?

blėsęs, šventumas smukęs. Nenuostabu. Tuo metu krikščionybė ėmė populiarėti; į tinklą jau pakliūdavo visoki žmonės be atran­kos, todėl jame susikaupė daugiau netinkamų žuvų nei anksčiau. Krikščionimis tapdavo įvairūs svarbūs asmenys - politikai, pareigūnai, dvariškiai, ir tarp jų nelengva surasti vientisą cha­rakterį ar elgesį, visuomet suderinamą su įsitikinimais. Jie mano turį daryti kompromisus, nutylėti ką reikia, atsižvelgti į savo giminaičių karjerą ir taip toliau. O tuo tarpu tokiuose miestuose milžinuose kaip Egipto Aleksandrija pagoniškosios daugumos pasaulietškumas ir ydos taip išsikerojo, kad jų nebevaržė jokia visuomenės nuomonė, - mat tokios iš viso nebuvo, ir, pa­vyzdžiui, Port Saido baisiausios dalys atrodo visiškai padorios greta tuometinio Egipto didmiesčio įžūlybės.

Ir vis dėlto dar pasitaikydavo persekiojimų. Jie prasiveržė valdant imperatoriui Decijui. Krikščionys bėgo į dykumas, o po kiek laiko pasilikdavo ten savo noru. Į jų atmintį giliai įsirėžė nedoras anų miestų gyvenimas. Miestai būdavo pernelyg at­grasūs arba pernelyg gundantys. Būtent tuo metu gimė Antanas. Jis buvo pasiturintis ir būdamas aštuoniolikos metų paveldėjo iš tėvų tris šimtus akrų derlingos Egipto žemės bei jų turtą. Tačiau jį paveikė Kristaus žodžiai: „Eik, parduok, ką turi, ir išdalyk vargšams". Jis atidavė žemę savo kaimo neturtėliams, atsikratė savo kapitalo ir leidosi į dykumų krikščionių bendruomenes ieškoti kokio nors patyrusio senolio, kuris suvaldytų jo užsispy­rusį, nepastovų būdą, nes žinojo pats vienas nesusidorosiąs. Penkiolika metų jis gyveno mokydamasis atsiskyręs Egipto tyruose, kol ir tai jam pasirodė nepakankama, ir jis pasitraukė dar toliau į nugriautą fortą prie Nilo ir ten gyveno vien duona, kurios siuntą jam atveždavo kas pusę metų, ir tenykščių palmių datulėmis. Draugai jį nuolat aplankydavo ir rasdavo visuomet sveiką ir patenkintą.

Gal pasakysit, jog tai būta bėgimo. Kodėl jis neapsistojo miestuose, nepadėjo broliams krikščionims ir, kaip sakoma, „nedarė gera" ar neveikė ko nors praktiška? Žvalgėsi į žvaigždes

46

ŠV. ANTANAS EGIPTIETIS

taip kapinynų! Išsisuko nuo gyvenimo negandų ir vargų, palik­damas juos tiems, kuriems užteko drąsos ir valios susidoroti! Prie šito netrukus sugrįšiu. Tik pridursiu, kad visam, kam skirta būti tvirta ir patikima veikloje, reikia negailestingai grūdinti charakterį. Pažinęs save ir suvaldęs savo audringąjį „aš", išmo­kęs palaikyti savo sieloje griežtą „tvarką", jis ėmėsi taip pat ir viso to išorinio darbo. Skubota savikūra, savireklama, šnekos, blaškymasis žmogaus toli nenuveda, o rezultatai nebūna ilgalai­kiai. O laikui bėgant Antanas pradėjo taip garsėti dvasios įžvalga ir tikru pasaulio pažinimu, kad žmonės pas jį plaukte plaukdavo, ir aplink susibūrė kolonija; o kai iš naujo pratrūko persekiojimai, jis vis dėlto paliko savo atsiskyrėlišką buveinę ir lankė kenčiančius brolius krikščionis Aleksandrijoje ir Sudano ša­chtose, kur jie buvo kalinami; žmonėms jo stulbinanti asmenybė kėlė tokią baimingą pagarbą, kad pats jis taip niekad ir nebuvo suimtas, gebėjo be jokios atodairos nepaisyti persekiojančios policijos, ir ši narsa niekad jo neapleisdavo. Po penkerių ar šešerių metų jis vėl sugrįžo ir nusikraustė į dar atkampesnę vietovę anapus Nilo, ant uolos, atsiveriančios į Raudonąją jūrą. Apie jo veiklos tvarumą šį tą sako tai, kad ir praslinkus tūk­stančiui šešiems šimtams metų tiek jo ankstesnysis vienuolynas, tiek antrasis gyvuoja ir tebėra gyvenami.

Taigi tenai jis įsikūrė ir ėmėsi dirbti tiek žemės aplink savo celę, kiek užteko jam prasimaitinti. Žemiau, lygumose, apsigy­veno tūkstančiai vienuolių, ir jis nuolat nusileisdavo jų aplanky­ti, patikrinti ir patarti. Iš tolybių atkeliaudavo pulkai žmonių, norinčių gauti panašių patarimų, jie turėjo savo nakvynės na­mus; tačiau jeigu jie pasilikdavo ilgėliau, šiokadieniais turėdavo dirbti kaip ir vienuoliai - kepti, austi ir panašiai.

Štai glaustai perteiktas anekdotas, kuris parodys jums, kaip žmonės anais laikais mąstė, taip pat ir atskleis Antano darbo su žmonėmis metodą.

Apniktas „aistros amžiniems dalykams", Elogijas pabėgo nuo pasaulio sumaišties. Tačiau pasijuto vienišas; sutikęs luošį, pa-

47

Kas yra šventieji?

sižadėjo Dievui globoti jį ligi pat mirties. Po penkiolikos metų luošys susirgo. Elogijas maudė jį, maitino ir gydė. Sveik­stančiam šiam sugrįžo ir ūmus būdas. Luošys niršo ant savo geradario ir šaukė: „Nešk mane į turgavietę. Aš noriu mėsos!" Elogijas davėjam mėsos. „Ne! Aš noriu minios! Grąžink mane ten, kur radai!" Elogijas sutriko. „Nejaugi man jį išmesti lauk? Bet juk sudariau su Dievu susitarimą. Tai vis dėlto man jį laikyti? Tačiau mane jis tiktai kamuoja..." Draugai patarė: „Ke­liaukit abu pas Antaną". Tad jiedu ir iškeliavo. Kai žmonės ateidavo pas Antaną, apie juos pranešdavo kaip atvykstančius iš „Jeruzalės" arba iš „Egipto", nelygu koks jų klausimas -nuoširdus ar lengvabūdiškas. „Kas šitie?" - paklausė jis. - „Ir viena, ir kita", - atsakė jo sekretorius. Elogijas įėjo pirmas. Antanas griežtai prabilo: „Nori išmesti šį žmogų laukan? Betgi Tasai, kurs jį sukūrė, neišmeta jo. Nori išmesti jį? Bet Dievas iškėlė Teisingesnį už tave, kad jį pasiimtų..." Tuomet antrajam tarė: „Kreiva ir luoša siela! liaukis kovojusi su Dievu! Argi nežinai, kad tai Kristus tau patarnavo? Tai dėl Kristaus Elogijas pasidarė tavo tarnu". Jis meiliai su jais atsisveikino; jiedu grįžo namo draugai ir mirė vienas trim dienomis vėliau negu kitas.

Be to, Antano įtaka ėmė nelyg spindulinga jėga plisti ir po kitas šalis, - apie 310 m. jį aplankė Hiliarijonas ir pradėjo steigti vienuolynus Palestinoje; Mar Agvinas 325 m. padarė tą patį Tarpupyje; šv. Pachomijus- 318 m. arčiau namų. Antanas turėjo dvi ypatybes, būdingas didiesiems žmonėms, - pirmiausia, būdamas stipri asmenybė, jis leisdavo žmonėms elgtis visiškai laisvai ir reikšti iniciatyvą; ir, be to, jis nemurmėdavo, jei kiti jo sistemą imituodavo, bet sykiu ir šiek tiek keisdavo ją: taip Pachomijus tapo pradininku daug labiau centralizuoto, griežtai organizuoto vienuolyno tipo su kruopščiai suplanuotais visokių amatų padaliniais: sodininkystės, dailidės darbo, kalvystės, odų rauginimo, dažymo, kurpiaus amato, rašto, - su tuo aviliu nau­dingo darbo nesiekiant pelno.

4 8

ŠV. ANTANAS EGIPTIETIS

Kaip tik tokio tipo vienuolynams buvo lemta paplisti Vaka­ruose. Negana to, kad krikščionių imperatoriai įvertino tiek dvasinį, tiek kultūrinį Antano genijų, ir tataiji/ akimis, savaime turėjo ilgalaikės reikšmės, bet dar ir tas intelekto milžinas, Atanazas Aleksandrietis, gerai pažinojęs ir mylėjęs šv. Antaną, parašė jo Gyvenimą, o šis tapo dar reikšmingesniu veiksniu ir lemiamu momentu padarė įtaką paties šv. Augustino gyvenimui, - apie šį šventąjį tikiuosi papasakoti kitą kartą, - o Augustinas savo ruožtu veikė kiekvieną mūsiškio Vakarų pasaulio šimtmetį iki pat šių dienų. O ir toliau, Pietų Italijoje, dar toliau - Galijoje, pagaliau Airijoje kūrėsi įvairių tipų vienuolynai, tiesiogiai pe­rėmę Antano patirtį. Ir ne tik: šv. Benediktas (480-543) savaip pritaikė tą gyvenimo būdą, kurio mokė Egipto šventasis, ir šitaip - norėčiau tai pabrėžti - sukūrė vieną iš trijų veiksnių, padariusių Europą iš viso įmanomą. Kodėl tai sakau? Todėl, kad kai vaka­rinę imperijos dalį užplūdo barbarai, - hunai, gotai, frankai, vandalai, - jie atsimušė į nepajudinamą triumviratą - pontifikatą, vyskupus su jų katedromis ir mokyklomis ir į vienuolynus. Chaotiškam protui visuomet kelia baimę tvarkingasis; smurtas bejėgis prieš drąsą; moralinė ar socialinė anarchija labai greit sudeda ginklus prieš Valią, tvirtai pasiryžusią siekti to, kas teisinga, prieš gyvenimo būdą, nuosekliai žengiantį žmogaus tobulėjimo link. O vienuolynai buvo centrai, kuriuose telkėsi rimtos studijos, vyko nuodugnus mokymas, plėtojosi žemės ūkis ir nuolat tobulėjantys amatai, kur buvo ugdoma pagarba autori­tetui, nuosekliam mąstymui, valiai ir drausmei. Niekada nepa­jėgsime aprėpti to, kiek Europa, o ir pati Anglija yra skolinga vienuoliams. Kai Henrikas VIII, beviltiškai pritrūkęs pinigų, sugriovė vienuolynus ir jų žemes išdalijo savo favoritams, jau vien to būtų užtekę sukurti skurdo ir nedarbo problemą, net jei pramoninės revoliucijos nė nebūtų buvę. Ir vis dėlto jis nesunai­kino vienuolynų, net savo šaly; manau, kad ne tik geriausia mūsų privačių mokyklų sistemos dalis būtų buvusi neįmanoma be benediktinų tradicijos; dabar, sako, Anglijoje esama daugiau

49

Kas yra šventieji?

vienuolių, nei būta prieš religinę revoliuciją; didžiuosius švieti­mo židinius - Ampleforthą, Donay, Dounside'ą bei mažesniuo­sius - Ramsgate'ą, Ealingą, Belmontą Herfordšyre, Buckfasto abatiją Devone, it magnetas traukiančią lankytojus, pastatytą pačių vienuolių rankomis,-visas šias garsiąsias mokyklas valdo vienuoliai benediktinai, sūnūs šv. Benedikto, kuris buvo Antano įpėdinis.

Antanas mirė 356 m., sulaukęs šimto penkerių metų, tebe­turėdamas puikų regėjimą bei klausą ir sveikus dantis. Jis buvo didi asmenybė ir kartu sveika: valdinga, neprilygstama ir sykiu paprasta; jis buvo gudrus, linkęs sausai juokauti ir sykiu meilin­gas, net švelnus; gebąs palaikyti pokalbį su politikais ir filoso­fais, teisėjais ir generolais, bet taip pat ir susidraugauti su vidutinioku turgavietės prekeiviu ar dirbtuvėlės šeimininku. Pasižymėjo stulbinama veiklos jėga, tačiau visad mokėdavo valdytis, niekad neleisdavo jai tironiškai pratrūkti; jo proto būta tikslaus, vaizduotės - nepaprastos, tačiau niekada - nežabotos, fanatiškos. Sis atsiskyrėlis visus žmones pranoko mokėjimu ir pamėgimu bendrauti. O savireklama? Jam jos visai nereikėjo, o vis dėlto man jis atrodo geriau pažįstamas negu bet koks kitas senolis, su kuriuo teko garbė susipažinti. O pinigai? Jis atsikratė savųjų, o vis dėlto pasistatė paminklą, patvaresnį ir net reikšmin­gesnį nei piramidės. Juk kas gi jaučia dėkingumą šių milžiniškų akmens ataugų statytojams, kas juos nūnai pagerbia? O kaip padėtis, visuomeninė ar politinė? Jis nesiekė jokios, - o kuris gi iš ano meto politikų ar net imperatorių (ką jau kalbėt apie finansininkus) mums šiandien apskritai ką nors reiškia - ką nors teikia? O šit Antanas tebeveikia mūsų gyvenimą.

Ir kai plaukdamas per Raudonąją jūrą, išvydau saulę pakylant ir nutvieskiant kalnus vakaruose, kai regėjau, kaip jie iš pilkų virto lavandos spalvos, pražydo lelijomis, paskui narcizais ir krokais, galop įgavo rožių ir gvazdikų rausvumo, - argi tąsyk galėjau nesusimąstyti apie šv. Antano aušrą, nutvieskusią mūsų pasaulį, apie tą šilumą, nuostabią ir gyvybingą jėgą, mums jo

50

ŠV. ANTANAS EGIPTIETIS

paliktą ir tebesančią mumyse? Juk išties tai dėl jo, o ne dėl Antonijaus - Cezario draugo, virtusio priešu, ir Kleopatros mylimojo - kiekvienas iš jūsų, turįs Antano vardą, vadinasi būtent taip!

Jau minėjau, kad šv. Atanazas (miręs 373 m.) aprašė šv. Antano gyvenimą ir kad toji knyga lemtingai paveikė šv. Au­gustino (apie jį toliau kalbėsiu) atsivertimą. Kiti paminėtini iškilūs vardai būtų šv. Kirilas Jeruzalietis (miręs 386 m.), šv. Kirilas Aleksandrietis (miręs 444 m.). Pakaks pasakyti, jog šiam krikščionybės istorijos laikotarpiui buvo būdinga intensyvios studijos, įstabaus proto raiška, - ir buvo būtina, nes jei apskritai turėjo būti išplėtotas bei perteiktas toliau ankstesniojo pasaulio pažinimas, tai tegalėjo padaryti tik didžiausia proto energija apdovanoti žmonės; juk į Vakarų pasaulį veržėsi ir kėsinosi tuoj tuoj jį sudaužyti barbarai, o Rytams buvo lemta netrukus pasi­nerti į intelektualinį snaudulį. Čia išryškėja trejetas vardų: didy­sis bažnyčios vadovas šv. Ambraziejus, Milano arkivyskupas (miręs 397 m.); šv. Jeronimas (mirė 420 m.), tasai nenuilstantis senas mokslininkas, kurio Šventojo Rašto vertimas į lotynų kalbą galbūt kaip joks kitas dalykas padėjo šitmečiams sukurti Europos kalbą; ir pats šv. Augustinas (miręs 430 m., sulaukęs septyniasdešimt šešerių).

ŠV. AUGUSTINAS Dvasios milžinas amžių kryžkelėje

354-430

Jei jūs nieko nežinote apie šį žmogų, apie kurį dabar kalbėsim, tai iš tikrųjų nieko neišmanote apie tai, kaip atsirado modernusis pasaulis. Jis gyveno tokiu metu, kai civilizacija, palaikiusi pa­saulyje tvarką, griuvo dar labiau nesustabdomai negu dabar mūsiškė. Jis buvo savojo pasaulio žmogus, bet sykiu priklausė ir prieš jį, ir po jo buvusiam pasauliui. Jeigu nebūtų buvę Augustino, kas žino, kokie barbarai galbūt dabar būtume.

Gimė jis Šiaurės Afrikoje, Tagaste, 354 m. lapkričio 13 dieną. Jo motina buvo krikščionė, tėvas - pagonis. Berniukas užaugo nekrikštytas, miglotai nutuokdamas apie Dievą, Didįjį Kažką, apytikriai įsivaizduodamas egzistuojant pomirtinį gyvenimą ir neapibrėžta pagarba Jėzaus vardui. Tačiau jis taip ir liko be jokio tikėjimo, aistringai mėgo žaidimus, nekentė skausmo ir žavėjosi lotyniškosios literatūros lobiais. Gerų draugų finansiškai remia­mas, jis galėjo mokytis Kartaginos universitete. O tenai jis nutrūko nuo grandinės. Priklausė gaujai, Amžiniesiems pikt-šašiams - „Velniop juos visus", - ir galite neabejoti, kad to amžiaus Afrikos mieste tokia gauja reiškė ne tuntą peštukų, kurie dainuodami traukia gatvėmis ir daužo žibintus. Jis būtų pats sau atrodęs Juokingas, jei būtų buvęs nekaltas, visiškas kvailys - jei būtų gyvenęs tyrai, - pati didžiausia gėda būdavo gėdintis". Šiame iškilaus mokslingumo ir numylėtų žokėjų mieste, ekstatiškos pagonių dievogarbos ir merginų šokėjų mieste, kuriame sugautos gorilos būdavo viešai rodomos kaip laukinės moterys, o jūros pabaisos kaip undinės, - čia jisai

53

Kas yra šventieji?

siautėjo, paskendęs nedorybėse, kol nepamilo merginos, prie kurios liko ištikimai prisirišęs penkiolika metų. (Nė kiek jos neniekinu, taip pat ir jo. Ištikimybė - didelis dalykas, ne men­kesnis ir mūsų dienomis, kai meilė greit laimima, o dar greičiau sutrypiama.) Vis dėlto jam pradėjo įgristi jo chaotiškas gyveni­mas. Net meilė augino jame pavydą, įtarumą, išgąstį. Jis ėmė jos neapkęsti. Jau tada besikamuojantis jaunuolis meldėsi: „Duok man skaistybę - bet dar ne dabar..." Jo motina, Monika, meldėsi už jį; tai vienas puikiausių istorijos mums išsaugotų charakterių. „Sūnus, dėl kurio išlieta tiek ašarų, - pasakė jai vienas išmintin­gas senas vyskupas, - niekados negali pražūti".

Viena knyga, kurią minėsiu ir kitą sekmadienį, Cicerono Hortenzijus, - pagoniška knyga apie dorybę ir ydą, - privertė Augustiną suprasti, jog esama kažko tvaraus, susijusio su cha­rakteriu, ir greta tojo audringos aistros gali atrodyti vien tuščias burbulas. Iš pradžių, trokšdamas pasiekti visišką savitvardą, jis įstojo į manikėjų sektą, mokiusią, jog materija, kūnas, nors žmogui ir būtinas, yra savaime blogas. Didžiulis Kūrėjo įžeidi­mas: juk Jis skelbė visa, kas Jo sukurta, esant „labai gera". Tačiau tuo metu šis mokymas leido jam tarti, kad iš tikrųjų tai ne jis nusidėjo, bet tik jo kūnas... Tuomet jis suprato, kad žmogaus valia reiškia daugiau, nei jis manė. Jis pasakė puikią kalbą prieš kraugeriškas cirko begėdystes, - ir šit jo draugas Alipijus, tos kalbos paveiktas, liovėsi lankyti tuos žiaurius regi­nius. ... Tačiau jis negalėjo susilaikyti. Augustinas spruko iš Afrikos, nuo jos vulgarių pasilinksminimų, į Romą, vildamasis atrasti nors kiek rimties, ir ten atidarė „iškalbos" mokyklą. Tačiau jam nepavykdavo susirinkti užmokesčio; galiausiai jis gavo darbą Milane. Bet netgi ten jam kėlė šleikštulį jo gyvenimo tuštybė - įsivaizduokit, mokyti žmones sakyti kalbas! Jis vėl nuslydo į agnosticizmą. Jam regėjos tiesiog išmintingiau viskuo abejoti. Nuo šios beviltiškos būsenos - ką gali nuveikti, ką gali daryti, jei viskam vienoda tikimybė būti ir teisinga, ir klaidinga, ir gera, ir bloga? - jį išgelbėjo du dalykai: mistiniai graikų

54

ŠV. AUGUSTINAS

filosofo Platono palikuonių mokymai ir stulbinanti šv. Ambra­ziejaus, Milano vyskupo, asmenybė. Šiems dviem poveikiams sutapus, jis ėmė galvoti, jog būtinai turi būti krikščioniu ar „kuo nors kitu". Bet kuo gi kitu? Atsakymo nebuvo. Abidvi jo valios, „senoji,-rašė j i s , - i r naujoji, viena dvasios, kita kūno, nuožmiai tarpusavy grūmėsi ir kankino mano sielą". Kažkas jam ėmėsi skaityti šv. Antano gyvenimą, ir: „Tų, Viešpatie, jo žodžiais rieste rietei mane, atgręždamas į mane patį... statei mane man pačiam prieš akis, kad praregėčiau, koks esu purvinas, iškrypęs ir dvokiantis, koks opų išėstas. O jei mėgindavau nugręžti akis nuo savęs, skaitytojas skaitė toliau, ir tu vėlei stūmei mane man pačiam prieš akis... kol gulėjau pats sau nuogas... ir kartojau: Tebūnie dabar! Tebūnie dabar! Ir tardamas tuos žodžius, aš yriausi išsivadavimo link, jau buvau per žingsnį nuo jo ir to žingsnio nežengiau... O vis dėlto neatsitraukiau atgal, bet atkakliai stovėjau, užgniaužęs kvapą. Ir vėl mėginau... - ir jau tuoj - jau tuoj pasieksiu ir nugalėsiu; bet aiman, man nevyko, aš nepasiekiau ir nenugalėjau, bijodamas numirti ir atitekti mir­čiai... Tos tuštybės, mano andainykštės meilės, timpčiojo mano kūno drabužį ir tylutėliai šnabždėjo - Argi pamesi mus? Argi nuo šiolei jau amžiams tau užginta tas ir kitkas? Tačiau kitapus, regėjos, rikiavosi skaisčiųjų, stipriųjų gretos: „Argi negali to, ką galėjo šie?" Šie žodžiai vis grįždavo ir grįždavo. Ir vieną dieną, jam neviltingai sėdint sode, iš toli ataidėjo vaiko balsas, dainuo­jantis kažin kokią vaikišką dainelę - Imk ir skaityk; imk ir skaityk! Ir išsivyniojęs savo Rašto ritinį, jis pataikė perskaityti žodžius: „Saugokimės apsirijimo, girtavimo, palaidumo, ne­skaistumo", bet „Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir ne­lepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių". Staiga, tačiau ramiai įvyko stebuklas: Augustinas pasijuto kitu žmogumi ir 387 metais pasikrikštijo. Monika buvo su juo.

Po kiek laiko jis priėmė kunigo šventimus ir tapo Hipo vys­kupu Šiaurės Afrikoje, netoli Kartaginos. Ten prieš dvejetą metų iškilmingai paminėtas jo pusantro tūkstančio metų jubiliejus,

55

Kas yra šventieji?

kuriame dalyvavo žmonės iš viso pasaulio, ir musulmonai, ir krikščionys. Kadangi pats dėl ligos negalėjau nuvažiuoti, po metų jaučiau gaunąs tam tikrą kompensaciją, kai kalbėjau jo garbei pavadintoje bažnyčioje pačiuose Afrikos pietuose. Au­gustinas mirė 430 m. rugpjūčio 28-ąją, nenuleisdamas žvilgsnio nuo didžiulio Atgailos psalmių nuorašo, pritvirtinto priešais jį. Jojo pasaulis byrėte byrėjo - Hipą buvo apsupę vandalai; mies­tas paimtas vos jam mirus. Visiškai rimtai pabrėžiu, kad jeigu ne jo Įtaka, tasai pasaulis gal ir nebūtų pakilęs iš pelenų. O jei ir taip - tai būtų buvęs jau visiškai kitoks pasaulis. Kaip viskas klostėsi?

Norėčiau priminti, kad Vakarai - Roma ir vakarinė impe­rija - vis labiau tolo nuo Rytų, t.y. Konstantinopolio. Turtai, mokslas, visuomeninė šlovė, politinė jėga, regėjos, telkiasi te­nai. O ligi tol praktiškai visa intelektualinė krikščioniška veikla būdavo pirmiausia išmąstoma, paskui ištariama graikiškai. Gausybė iškilių vakariečių stengėsi graikų paveldą perteikti lotyniškomis formomis; tačiau Augustinas, stulbinamai plačių interesų ir nepaprastos atminties žmogus, ne tik skaitydavo viską, ką pavykdavo rasti, bet ir ničnieko iš to nepamiršdavo, o perteikdavo didinga lotynų kalba; jis mokė žmones nebijoti geriausio pagonybės laikų palikimo dėl to, kad jie patys esą krikščionys; tad jis greta Antano ir Benedikto laikytinas pradi­ninku visos virtinės mokyklų, vėliau šimtmečiais ugdžiusių Europą, o sykiu ir protėviu galybės literatūros ir filosofinės minties šedevrų, kurie be jo niekad nebūtų buvę parašyti. Žino­ma, vėlesni amžiai plėtojo ir netgi koregavo jo idėjas; tačiau be šių idėjų jie gal niekad nebūtų iš viso išmokę mąstyti.

Iš tos daugybės požiūrių, kuriais galėčiau pasakoti apie šv. Augustiną, aš norėčiau išskirti tik tris momentus. Pirma, jei jūs ką nors vertinate, tai pirmiausia asmeninę valią, valios stiprybę, o ne tiesiog gebėjimą rinktis. Jūs žinote, kad nesate mašinos; apmaudaujate, jei esate priversti pasijusti aplinkybių aukomis. Augustinas labiau nei kas nors kitas įtvirtino krikščioniškajame

56

ŠV. AUGUSTINAS

pasaulyje mokymą apie valios stiprybę, - o, gal jums ir patiktų, jei būtų kitaip! Jau vien savo įtemptu gyvenimu jis atskleidė, kokią stiprią valią žmogus gali turėti; bet jis pabrėžė - ir buvo patyręs tai savo kailiu, - jog pati viena žmogaus valia tėra silpna, jeigu jai į pagalbą neateina Dievo Malonė. O ne - esama dalykų, kurių mūsų vargšelė žmogiška valia jokia mada pati nepasiektų, - j i niekad neprasibrautų į antgamtišką Dievo meilę, sąjungą su Dievu, palaimą Dieve, prie kurių mus iš tikrųjų pakylėja Ma­lonė. Tad jis suprato du dalykus - pirma, kad ta valios stiprybė, kurią turi Dievo duotoji žmogiška prigimtis, turi būti nuolat ir iš visų jėgų ugdoma, ir tik su Dievo pagalba gali viskas pavykti. Štai kodėl taip nepaprastai svarbu melstis. Palaikyti ryšį su Dievu. Saugoti šį sąlytį. Įgyti Jo Malonę. „Nuo manęs atsiskyrę, - sako mūsų Viešpats, - jūs negalite nieko nuveikti". Šį tą galime, bet negalime to, kas padėtų mums nueiti iki galo, išlikti ten nuolatos. Ilgainiui ryškėja esminis skirtumas tarp niekad nesimeldžiančio žmogaus ir to, kuris meldžiasi. Antras momen­tas, kurį norėčiau pabrėžti, yra ta aplinkybė, jog Augustinas gyveno kaip tik tokiu metu, kai tai, kas regėjosi amžina - Romos imperija ir jos kultūra, - atrodė, tuoj tuoj subyrės. Žodis „van­dalai" pasiekė mus kaip apibūdinimas žmogaus, neturinčio jo­kios nuovokos apie padorumo pagrindus, apie meną ar apie civilizaciją. Vandalai buvo viena iš šiauriečių genčių, kurios žūtbūtinai veržėsi į Imperiją. Net Augustinui nebuvo aišku, kaip dar kažkas gali išlikti. Jam iš tiesų atrodė, kad atėjo žmogiškojo pasaulio pabaiga. Ir per tuos metus jis parašė savo neprilygstamą kūrinį Civitas Dei - Dievo Miestas, Valstybė, Civilizacija. Jokia mūsų patirta pervarta nė iš tolo neprilygo tai sumaiščiai, kurią teko išgyventi jam. Viskas ėjo niekais - pinigai, rangai, tradicijos, visuomeninės bei politinės struktūros. Jis visa tai ištvėrė nepalūžęs, išgelbėjo savąją epochą nuo visiško žlugimo ir padarė įmanomą ateities gyvenimą. Jis sugebėjo tai, nes tvirtai laikėsi tiesų apie Dievą ir žmogaus sielą, apie gėrį ir blogį bei jų amžinąsias pasekmes, apie vienintelį amžinąjį karalių -

57

Kas yra šventieji':

58

ŠV. AUGUSTINAS

miręs 735 m., vadintinas tiesiog „Anglijos istorijos tėvu". Miniu visus šiuos vardus vos ne atsitiktinai ir tik tam, kad priminčiau, jog herojiškų asmenybių būta kiekviename mūsų Europos, kan­kinamos paauglystės, amžiuje. Turbūt 750-950 metai buvo tamsiausi: dėl siautėjusio smurto ir dėl to, kad Bažnyčios vadovų postus tiesiog grobė žmonės, trokštantys valdžios, o savo nie­kingus favoritus padarydavo prelatais. Šią juodžiausią, kaip daug kam atrodė, valandą gimė Hermanas Luošys, apie kurį toliau kalbėsiu; nors iš tikrųjų toji tamsa niekad nebuvo visai aklina, ir jau aušo pirmieji aušros spinduliai.

Kristų ir vienintelę nenykstamą karalystę - Bažnyčią, Kūną, kurio galva yra Kristus. Mes pernelyg dažnai mėginame išsiver­sti be šių dalykų; vis dėlto išganymas ateina tik perjuos ir jokiu kitu keliu, - pilietinis, socialinis, moralinis bei antgamtinis išsigelbėjimas. Be Dievo ir Kristaus, be gyvybinio sąlyčio su jais, pasiekiamo malda ir pasiaukojimu, mes patys veltui ban­dytume pastatyti dar vieną civilizacijos rūmą iš senų medžiagų.

Galiausiai, iš kartos į kartą buvo justi Augustino - žmogaus poveikis. Žmogaus, kuris ne tik, regis, patyrė tikra to žodžio prasme viską, kas žmogiškai prigimčiai duota, ir perteikė tatai Išpažinimuose, toje turbūt pasaulyje labiausiai skaitomoje kny­goje po Evangelijų ir galbūt dar po Psalmių, bet kuris vis dėlto nepavertė savo gyvenimo chaosu, o surinko visus tuos elemen­tus ir sukūrė įstabią visumą; nes šis žmogus, kuriam buvo žinomos visos aistros, kurias galėtume patirti, neatmetė nieko, kas buvo jame, bet sukaupė visa tai, suteikė šiai prigimčiai tvarką ir padarė ją tobulą, nukreipdamas į Dievą, ją sukūrusį ir vienintelį galintį ją geriausiai panaudoti. „Tu mus sukūrei Pats Sau; ir neras ramybės mūsų širdis, kol neatsirems į Tave".

Kaip tik šiame po minėtų įvykių atėjusiame chaose gyveno ir mirė didis, nemarus ir kūrybingas genijus, šv. Benediktas (480-543), Bažnyčią valdė tokios iškilios asmenybės kaip po­piežiai šv. Leonas Didysis ir šv. Grigalius Didysis (mirę vienas 461, kitas 604 metais). Grigalių dera pripažinti buvus ne­pranoktą asmenybę savo laikotarpio pasaulyje. Šioje sumaištyje mokslingi ir darbštūs žmonės (kaip antai šv. Izdorius, miręs 636 m.) mėgino perteikti tai, ką dar buvo galima išgelbėti iš griuvėsių. Neišblėso nė misionierių energija - šv. Augustino Kenterbe-riečio (miręs 604 m.), šv. Bonifaco (miręs 755 m.), šv. Ansgaro (miręs 865 m.), ir tai tik vienas kitas vardas iš tų, kuriems mūsų Šiaurė iki šiol lieka skolinga; šv. Patrikas mirė apie 464 m., šv. Aidanas - 651 m., šv. Kolumbą 597 m., o toji turbūt pati brangiausia figūra visoje mūsų istorijoje, šv. Beda Garbingasis,

HERMANAS LUOŠYS Kentėti skausmų nereiškia būti-nelaimingam

1013-1054

Šv. Augustinas mirė 430 m., taigi praėjo beveik šeši šimtai metų, kol gimė Hermanas iš Reichenau, apie kuri rengiuosi papasako­ti. Tačiau juodu sieja keistas ryšys - knygą, kurią dar prieš Kristaus gimimą parašė pagonis romėnas Ciceronas, daugelį sykių skaitė šv. Augustinas, ir tą pačią knygą labiausiai mėgo mažasis luošys Hermanas. O dabar jinai žuvusi. Visa, ką galime perskaityti mes, - tai šen bei ten išlikusias citatas iš tos knygos, kuri vadinosi Hortenzijus ir buvo parašyta prieš du tūks­tantmečius, o po penkių šimtų metų pažadino protą žmogaus, suteikusio Europai jos naująją sielą, ir dar po penketo amžių buvo tokia brangi mirties patalan atgulusiam Hermanui.

1013 m. liepos 18 dieną VVolfradui, Svabijos Altshauzeno grafui, ir jo žmonai Hiltrudai gimė sūnus. Jie priklausė turtin­goms, kilmingoms šeimoms, garsioms Kryžiaus žygių dalyviais ir iškiliais prelatais, kurių vardai vos telpa jų genealoginiuose medžiuose. Tačiau nė vieno jų mes neprisimename, išskyrus tą vargšą vyrutį, gimusį taip siaubingai suluošintą. Vėliau jį pra­vardžiavo „sutrauka", - taip baisiai subjaurotas buvojo kūnas; jis nepastovėjo, o ką jau kalbėti apie vaikščiojimą; vos tegalėjo sėdėti, net specialiai jam padirbtoje kėdėje; net jo pirštai buvo per silpni ir pernelyg gumbuoti, kad galėtų rašyti; net jo burna ir gomurys buvo deformuoti, tad sunkiai galėjai suprasti jį kalbant. Pagonys jį vos gimusį be svarstymų būtų palikę žūti; nūdienos netikintys, ypač žinodami, kad jo būta vieno iš penkio­likos vaikų, pareikštų, neva jam iš viso nederėjo gimti; nuosek-

61

Kas yra šventieji?

liai plėtodami savo logiką, jie nutartų, jog šitokį apsigimėlį reikia neskausmingai pašalinti. Ir juo karščiau jie tai tvirtintų, jei pasakyčiau, kad prieš devynetą šimtų metų savo vertintojams jis pasirodė, kaip mes dabar pasakytume, nenormalus. Ką pa­darė anie žmonės, murksoję „tamsiųjų viduramžių" (kaip mes juos drąsiai vadiname) prieblandoje? Jie išsiuntė jį į vie­nuolyną - ir meldėsi.

Jei prisimenate, kalbėdamas apie šv. Augustiną, sakiau, jog būtent vienuolynai išsaugojo ir išplėtojo dalį senosios kultūros. Vokietiją ši kultūra pasiekė ne tik iš lotyniškųjų pietų, bet ir per Angliją (šv. Bonifaco Devoniečio dėka) ir neabejotinai iš Airi­jos. Bet tai būta populiariosios kultūros. Gana griežto stiliaus lotyniškąją kultūrą švelnino vokiški elementai. Ėmė rastis evan­gelijų vertimų į vokiečių kalbą; pradėta vokiškai sakyti pamoks­lus; bemaž visi didieji lotynų ar graikų literatūros vardai tapdavo žinomi kaip tik tokiu būdu ir visad - turiu pabrėžti - vienuolynų nuopelnu (šv. Galės, Fuldos, Reichenau), padedant jų sukaup­toms milžiniškoms bibliotekoms ir mokykloms, kurios keliavo drauge su imperatoriais; išties imperatoriaus Otono I brolis kunigaikštis Brunas nevengė profesoriauti; o mokytojavo, gali­ma sakyti, kiekvienas studentas. Ar dabar to sulauktum, ar tai būtų įmanoma! Pridurkime tik tiek, kad tai nebuvo vien vyriška kultūra. Vienuolę Hrotswitha iš Gaudesheimo ugdė abatė, Oto­no dukterėčia; ji dėstė jai ir klasikos dalykus. Hrotswitha ėmė rašyti įvairių žanrų literatūros kūrinius, be kita ko, ir komedijas, kurių viena visai neseniai buvo pastatyta Anglijoje ir sukėlė didžiulį žiūrovų susidomėjimą.

} vieną tokių vienuolynų buvo išsiųstas vargšas apsigimėlis. Reichenau stūksojo žavioje salelėje Konstancos ežere, kur srau­nus Reinas artėja prie savo slenksčių. Vienuolynas egzistavo dar prieš Karolį Didįjį, t.y. jau kokius pora šimtų metų, - mat buvo netoli vieškelio priešingame krante. Pro jį į abi puses traukė italų ir graikų, airių ir islandų keliautojai. Jis teikė prieglobstį žymiems mokslininkams; turėjo savo tapybos mokyklą; esama

62

HERMANAS LUOŠYS

X a. tapybos darbų, pvz. Oberzellėje, XI amžiaus - Niederzel-lėje, jų autoriai - vienuoliai, turėję jei ir ne Fra Angelico ranką, tai bent jo širdį. Čia berniukas užaugo. Vos ne vos teišmikčio-davusio žodžius vaikinuko protas čia pradėjo lavėti, kas žino, kokios religinės psichoterapijos veikiamas? Niekad gyvenime jis nesijausdavo „laisvai ir patogiai", nuolat kentėjo skausmą; o kokie gi jį apibūdinantys epitetai? Lotyniškoji biografija patei­kia tokius: malonus, draugiškas, lengvai palaikąs pokalbį; vi­suomet besijuokiantis; niekad nekritikuojantis; visada geros nuotaikos; visomis išgalėmis besistengiąs būti - ak, štai žodis, kurio atitikmenį sunkiai randu - sakyčiau, „iki sielos gelmių doras". Dėl to ir „visi jį mylėjo". O tuo metu narsus vaikinukas - niekad, atminkit, - nei sėdėdamas, nei gulėdamas, - negalįs atsipalaiduoti, - mokėsi matematikos, graikų, lotynų, arabų kal­bų, astronomijos ir muzikos. Parašė ištisą traktatą apie astrolia-bijas. Man regis, astroliabijomis rasdavo Pusiaują ar matuodavo žvaigždės aukštį... Pratarmėje jis rašo: „Hermanas, menkiausia-sisiš visų Kristaus vargšų, o filosofų mėgėjų sekėjas-vangesnis už bet kurį asilą, taip, netgi už sraigę..." - buvęs įkalbėtas „daugybės draugų" (taip, juk visi jį mylėjo) parašyti šį mokslinį traktatą. Jis ilgai išsisukinėjęs, atsikalbinėdamas visokiausiais pretekstais, bet iš tikrųjų dėl savo „bukos tinginystės"; tačiau galų gale jis pasiūlęs bičiuliui, kuriam dedikuota knyga, susi­pažinti bent jau su šio reikalo teorija, o jeigu jam ji patiksianti, jis vėliau ją išdėstysiąs smulkiau.

Ir tik pamanykit-tais susukinėtais pirštais atkaklusis vyrukas iš tikrųjų konstravo astroliabijas, laikrodžius ir muzikos instru­mentus. Niekad nepasiduodantis; nė minutės nenusėdįs be dar­bo! Jei kalbėsime apie muziką, - kad mūsų šiuolaikiniai chorai galėtų bent paskaityti tai, kas jis sukūrė! Pasak jo, gerai pasiren­gęs muzikantas turėtų sugebėti sukurti žmonišką melodiją ar bent ją įvertinti k galop - ją padainuoti. Daugumas dainininkų, sako jis, kreipia dėmesį tik į trečiąjį dalyką ir niekad nesusimą­sto. Jie dainuoja ar veikiau jau staugia, nesuvokdami to, kad

63

Kas yra šventieji?

64

HERMANAS LUOŠYS

tai, kas teisinga ir kas klaidinga, ir visa, ką jis pats rengęsis apie tai parašyti. „Ir smarkiai šio skaitymo įkvėptam, man visas šis esamasis pasaulis ir visa, kas jam priklauso - taip, ir patsai mirtingas gyvenimas pasirodė menkas ir varginantis, o būsima­sis pasaulis, kuriam nebus pabaigos, ir tas amžinasis gyvenimas man tapo toks neapsakomai geidžiamas ir brangus, kad šie laikini dalykai man jau neverti nė sudilusio skatiko. Aš pavargau „gyventi". Hermanui šitaip pašnekėjus, Bertholdas visiškai palūžęs ir, anot jo paties, „susijaudinęs ėmęs šūkčioti ir visiškai nustojęs savitvardos". Po kiek laiko Hermanas „gerokai pasipik­tinęs man papriekaištavęs, visas virpėdamas ir sutrikusiu žvilgsniu į mane skersuodamas. „Mano širdies numylėtasis, -tarė jis, - neverk tik, neverk manęs". Ir jis liepęs Bertholdui paimti jo rašymo lenteles ir užrašyti keletą paskutinių dalykų. „Ir kasdien prisimindamas, jog ir tau pačiam lemta mirti, -pridūrė jis, - visomis savo jėgomis renkis tajai pačiai kelionei, nes kažkurią dieną ir valandą, nežinia kada, paseksi paskui mane ir tu - paskui mane, mano mielas, brangus drauge". Ir sulig šiais žodžiais jis nutilo.

Rugsėjo 24-ąją Hermanas mirė, per šventąją komuniją priė­męs Kristaus Kūną ir Kraują, apsuptas draugų, ir buvo palaido­tas savajame Altshauzeno dvare, kurio taip seniai buvo atsisakęs, - palaidotas „graudžiai apraudamas", nors buvo tik kuklus nuo pasaulio akių pasislėpęs vienuolis.

Kai pirmąsyk vienoje sudilusioje lotyniškoje knygoje Oksfor­de užtikau šį „gyvenimą", pasijutau, nelyginant gaiviausio oro banga užlieja pridvisusį kambarį ir pripildo šviežumo ir aroma­to. Nes užrašytas šis gyvenimas yra toks neapsakomai gyvas -taip gyvybingai tebelydi mus Hermanas! Ne vien tik dėl to, kad gebėjo rašyti apie muzikos teoriją ar matematiką, kompiliuoti išsamiausias istorijas ir mokėjo tiek kalbų, bet ir todėl, kad buvo narsus, subtilus, linksmas, nors ir kenčiąs skausmus, šmaikštus ir mėgstąs juokauti, pelnęs visų meilę dėl geros savo nuotaikos. Ir maldauju, nesiklausykite tų, kurie mėgina jums įteigti, neva

65

niekam nelemta dainuoti gerai, jei mintys harmoningai nedera su balsu. Tokiems „giedoriams" garsus balsas yra viskas. Tai dar blogiau už asilus, nes šie, nors iš tikrųjų sukelia daug daugiau triukšmo, niekad nebaubia, užuot bliovę. Gramatinių klaidų niekas nepakenčia, sako jis; bet juk gramatikos taisyklės esančios dirbtinės, o „muzika randasi tiesiai iš Gamtos", ir vis dėlto žmonės ne tik netaiso savo klaidų, bet net jas gina... Mažasis mūsų luošys norėdamas galėdavo parodyti gana kandų liežuvį! Vis dėlto praktiškai tikrai žinoma, kad kaip tik jis parašė garsiąją giesmę Salve Regina, kurios vienbalsė melodija ir šian­dien dar skamba visame katalikiškame pasaulyje, taip pat Alma Redemptoris ir kitas. Tačiau greta to guvaus, nenustygstančio proto Hermanas, ne tik žinojęs visų svarbesnių ano meto šeimų tradicijas, bet turėjęs nemaža senų knygų, kurios vėliau buvo sunaikintos kaip ir daugelio bibliotekų,-jis dar parašė ir Chro-nicon, arba pasaulio istoriją nuo Kristaus iki savo laikų. Eksper­tų teigimu, jos būta stebėtinai tikslios, žinoma, išlaikiusios tradiciją, bet objektyvios ir originalios. Tad štai prieš jus savo celėje luošas vienuolis, budriomis, plačiai atmerktomis akimis žvelgiąs į pasaulį, tačiau niekuomet nenuslystas į cinizmą, ži­aurumą (o juk tiek daug kenčiančiųjų pasidaro žiaurūs), o savo veikla atveriąs išsamią Europos gyvenimo tendencijų perspek­tyvą.

Pagaliau prisiartino mirtis. Palieku tai papasakoti jo draugui ir istorikui Bertholdui. „Kai galiausiai Dievo mylintis gerumas teikėsi išvaduoti jo šventą sielą iš varginančio šio pasaulio kalėjimo, Hermaną ištiko pleuritas, ir dešimtį dienų bemaž be paliovos tęsėsi agonija. Galų gale vieną dieną, labai ankstų rytą po mišių, aš, kurį jis laikė artimiausiu draugu, nuėjau pas jį ir paklausiau, ar nesijaučiąs bent kiek gerėliau. „Neklausinėk manęs apie tai, - atsiliepė jis, - tik ne apie taū ... Klausykis atidžiai. Aš mirsiu tikrai labai greitai. Aš negyvensiu; nepasitai­sysiu". O toliau jis ėmė pasakoti, kaip naktį pasijutęs lyg iš naujo skaitytų tą Cicerono Hortenzijų, jo išmintingus posakius apie

Kas yra šventieji?

liguistas kūnas darąs liguistą sielą, neva tam, kad išauklėtume gerus piliečius, mes turėtume telkti dėmesį į fizinę jėgą, kūno ugdymą, ar neva fizinė gerovė ir sveikata, kuri, žinoma, pagei­dautina, esanti tiesiog būtina laimei. Tai vulgariausias proto painiojimas su dvasia! Nė skatiko tikriausiai nevertos visos tos liguistų ar nusikalstamų šeimų genealogijos. Kažin, ar kada aplinkos poveikis vaikui arba, tarkime, dviejų nusikaltėlių pali­kuoniui, buvo atskiriamas nuo to, kas neva laikoma paveldima. Verčiau jau suabejotume, ar dvasinės bei dorinės savybės ap­skritai esti paveldimos. Deramas kūno ugdymas, žinoma, svar­bu, tačiau svarbiausia yra dvasios ugdymas, - o šis, patikėkite, turi remtis dviem kertiniais akmenim - meile ir religija, ir jos tarpusavy susipina. O šis mažas perkreiptas vyrutis iš „tamsiųjų viduramžių" švyti triumfuojančiu tikėjimu, kuris įkvėpė meilę, triumfuojančia meile, veikusia ištikimai tikėjimui, ir Hermanas mums įrodo, kad skausmas nėra lygus nelaimei, o malonumas -laimei.

Toliau pasirinkau kalbėti apie Edvardą, karalių ir tikėjimo išpažinėją, pirmiausia norėdamas į šį ciklą įtraukti anglą; be to, ir todėl, kad jis simbolizuoja idėją - idėją apie teisėtą žmogaus „karalystę". Šių pokalbių ciklas iš tiesų - ar net iš viso - nėra skirtas „transliuoti" idėjas, kad ir kokios jos būtų teisingos; jis skirtas parodyti vieną kitą istoriją apie žmones, tikintis, jog su Dievo pagalba iš jų galbūt nuskaidrės žodžio šventumas reikšmė. Tačiau verta atskleisti taip pat ir tam tikrus tipus ar bendrus principus, su kuriais, kaip pamatysime, iš esmės susi­duria visos tos istorijos. Pirma, tai Individualistas, gyvenąs vien dėl savęs. Šventasis jam visiškai svetimas. Štai jums žmogus, pasišvenčiąs „klasei", - žmogus, kuris gyvena ir dirba, būdamas priešiškai nusiteikęs kurios nors kitos klasės atžvilgiu. Nėra nė menkiausio skirtumo, ar jis turtingas žmogus, išnaudojantis darbininkų klasę, ar vargšas, pilnas neapykantos ir pykčio tur-

66

HERMANAS LUOŠYS

tingesniajai ir žmogiškąja prasme galingesnei „klasei". Ir ši neapykanta, ir išnaudojimas yra vienodai priešingi krikščiony­bei, o ką jau kalbėti apie šventumą. Tarp minėtų tipų taip pat yra Nacionalistas, turiu galvoje tą, kuris nekenčia kokios nors (ne savo) šalies ar net rasės, - todėl, kad jam yra tekę nuo jos nukentėti, todėl, kad jis jos bijo ar ją niekina; tai taip pat gali būti ir tas, kuris siekia išplėsti ar sustiprinti savo šalį, išnaudo­damas kurią nors kitą šalį ar rasę. Ir pagaliau tai žmogus, valstybę iškeliąs virš Kristaus, Cezarį - virš Dievo, žmogus, kuris, turėdamas valdžią, piliečius traktuoja taip, lyg jie egzis­tuotų dėl valstybės, o ne (kaip iš tikrųjų yra) valstybė - piliečių labui ir gerovei. Tironija jau nė nebegali nueiti toliau. Savęs garbinimas nė nerastų tinkamesnės ir visapusiškesnės išraiškos. Tokios sampratos priešybę buvo įkūniję šv. Edvardas, karalius, ir jo amžininkas šv. Steponas, Vengrijos karalius.

ŠV. EDVARDAS, ANGLIJOS KARALIUS

Karalystė nėra cezarizmas 1003-1066

Pinnąsyk man atėjo į galvą mintis apie jį papasakoti, kai vieną sekmadienį turėjau vykti tiesiai iš Vestminsterio katedros, netoli abatijos, už kurią esam dėkingi Edvardui, į bažnyčią Cisvike, taip pat pavadintą jo garbei ir pilnutėlę žmonių, švenčiančių jo šventę. Iš naujo persiskaitęs viską, ką tik galėjau rasti apie Edvardą, vos nepasigailėjau šitaip pasirinkęs, nes apie šią asme­nybę istorijoje užrašyta nedaug vaizdingų momentų. Viską pa­svėręs, vis dėlto nutariau, jog verta šį tą pasakyti kaip tik dėl to, kad tai nebus kokie dramatiški epizodai. O kai prisiminiau vardus daug nuožmesnių, įspūdingesnių jį supusių žmonių, man vėl suteikė malonumo mintis, kad kažin ar atrastumei tose bažnyčiose nors vieną žmogų, vardu Sweynas, Thurkillas, ką jau kalbėti apie Hardicanutą, - o štai Edvardų, Nedų ar Tedų1

tarp dalyvaujančių turėjo būti dešimtys; o ir visi mūsų karaliai, turėję Edvardo vardą, buvo paveldėję jį iš to žiloje senovėje skendinčio monarcho, kuris iki keturiasdešimties metų išgyveno tremty.

Aš tikrai nesirengiu skaityti istorijos paskaitos. Pakaks tik pasakyti, kad po puikaus Alfredo karaliavimo galėjai manyti, jog šalis būtų turėjusi klestėti. Karalius Alfredas mirė 901 m., savo testamentu patvirtindamas laisvę. „Dievo meilės vardan ir

5

Vardo „Edvardas" trumpiniai.

69

Kas yra šventieji?

mano sielos labui mano valia jie tebūnie savo laisvės ir pasirin­kimo šeimininkai; ir Gyvojo Dievo vardan. Reikalauju, kad joks žmogus netrikdytųjų rinkdamas pinigus ar kaip kitaip, bet kad jiems būtų palikta laisvė tarnauti bet kokiam jų pačių išsirinktam ponui". O iš tikrųjų į šalį vėl sugrįžo negandos. Iškilių figūrų ar šeimų konkurencija ir tarpusavy besipjaunančių saksų, anglų, švedų ir danų nepasotinami nacionalistiniai apetitai mūsų salą pavertė plėšimų ir deginimų, žudynių, sausgyslių pjaustymo, akių badymo, skalpų lupimo arena, ir „vargu ar rastume tokių klaikybių Amerikos (indėnų) žiaurumo metraščiuose", o prie to dar pridurčiau kraujomaišą ir panašius siaubus, kuriais paprasti laukiniai tikrai neprilygtų ano meto Anglijai. Dėl to ir beveik nekeista, kad iš žmonių, besirūpinančių tesingumu ar už jį atsakingų, būdavo reikalaujama jėgos ir net nuožmaus griežtu­mo; o tiems kritikams, kurie pusiau paniekinamai vertina Ed­vardą už jo švelnumą, bent jau nederėtų juodinti karalių, teisėjų ar vyskupų, jeigu jie, siekdami numalšinti smurtavimo prover­žius, pasitelkdavo tokius griežtus metodus, kurių Edvardas ven­gė. O vis dėlto... mūsų atmintyje tebegyvuoja jo, o ne kieno nors kito asmenybė!

1017 m. danas Kanutas buvo pripažintas visos Anglijos kara­liumi, o sala šitaip virto Skandinavijos imperijos dalimi, ir tuomet jis išsiuntė ankstesniojo karaliaus, Edmundo Geležinio Šono, vaikus į Vengriją. Vengrijos karalius Steponas ir pats buvo šventasis; ir man knieti kada nors papasakoti apie jo darbą, nepraradusį reikšmės iki pat mūsų dienų ir Versalio sutarties, darbą, kuriam lemta būti atnaujintam. Edmundo netikri broliai, Alfredas ir Edvardas, buvo išvežti Norvegijon, tačiau Kanutui miras, jo sūnūs, Haroldas ir Hardikanutas, ir vėl suskaldė kraštą perpus; pirmasis mirė po ketverių metų, antrasis, valdęs dvejus metus, vienos orgijos metu ištiktas priepuolio taip pat mirė. Tai įvyko 1042 metais. Kažkas turėjo tapti karaliumi, tad išsiųsta atgabenti Edvardo, nes jo vienintelio iš ištremtųjų brolių bebūta gyvo, - Alfredas jau anksčiau pamėgino atsikovoti karūną, bet

70

ŠV. EDVARDAS

Haroldas jį sugavo, išžudė jo šalininkus ir pririšęs vargšą princą nuogą prie arklio gabeno jį žmonėms pasižiūrėti per kaimus į Ylį, kur jam buvo išdurtos akys ir jis mirė.

Atkreipkite dėmesį į tai, kad Edvardas užaugo romus žmogus, tvirtas, raudonskruostis, bet gana anksti pražilusiais plaukais ir barzda; mėgo medžioklę bei sakalus, bet sykiu buvo ir na­misėda; būdamas neabejotinai anglų kilmės, tvirtai tikėjo (ir nenuostabu) nepalyginamu normanų kultūros pranašumu; prisi­minkite taip pat ir tą aplinkybę, kad nemažą jo karaliavimo dalį temdė žemės ūkio nuosmukis ir slogi atmosfera, kad iš tikrųjų daug nerimo keldavo žemės drebėjimai, pvz. Derbyje ir Vuste-ryje, o nuolatinę, sakytumei, ne mažesnę nei kitu metu grėsmę kėlė vidaus didikai bei užjūrio priešai, - turėdami visa tai galvoje, galbūt pamanysite, jog šitoks žmogus, esant tokiai aplinkybių sanklodai, apskritai niekuomet nebūtų patekęs į isto­riją. Tačiau istorija jį mena labiau nei kurį kitą. O iš tikrųjų, net jei oficialieji istorikai ir garbstė jo karaliavimo laikotarpį, nes Edvardas buvo anglų karalius tarp danų tironijos ir normanų įsiveržimo ir užkariavimo, - tai visuotinė nuomonė retai kada tuo pat metu suklysta, vertindama charakterį; žmonių meilė niekam lengvai neatitenka ar bent jau, lengvai atitekusi, ilgai netveria. Bet kai mirė Edvardas, tauta jį tiesiog garbino, o vėliau kaip priešybę normanų priespaudai jie nuolat ir sėkmingai kel­davo „gerojo karaliaus Edvardo įstatymus ir papročius". Kodėl taip susiklostė? Mano nuomone, būtent šio žmogaus charakterio dėka, - charakterio, kurį suformavo ne pataikavimas savo įgei-džiams, - tatai apskritai nieko nesufonnuoja, - bet nuoseklus nesavanaudiškumas. Jis buvo tikras karalius kaip tik dėl to, kad gyveno ne sau, o savo tautai. Be abejo, kai kuriuos galingesnius grafus jis būtų sutramdęs, nužudydamas kitus, bet šios politikos jis nesiėmė. Tikriausiai būtų galėjęs nusileisti užsienio valstybių prašymams įsijungti į žemių plėtimo karus; tačiau jis įsitraukė tik į vieną vienintelį užsienio karą - teisingą karą, palaikydamas Malkolmą, sūnų škotų Dunkano, kurį 1039 m. nužudė Makbe-

Kas yra šventieji?

tas. Ir vėlei keista atrodo tai, kad mes prisimename Edvardą ne šio karo dėka, bet jo nepaisydami; o dažnas būtų nė girdėt negirdėjęs apie Makbetą, jei Shakespeare"o nebūtų aplankęs Įkvėpimas įkūnyti kai kurias jo istorijos gijas savo neprilygsta­mos vaizduotės kūrinyje. Milijonai žmonių tikriausiai skaitė Makbetą, nepajusdami - gal nė neįtardami - tragiškąjį karalių kadaise buvus tikrą asmenį. O Edvardas iškyla mums toks apčiuopiamas, šviesus, toks gyvas!6

Tais laikais, kai įstatymo iškraipymai ir kyšininkavimas buvo taip išsikeroję, Edvardas atrodė abejingas pinigams. Jis atleido savo valdininkus nuo visų Dane-geld, kurie būdavo renkami iš žmonių jau trisdešimt metų ir sudarė nemažą jo asmeninių pajamų dalį; kai susirūpinę įtikti valdovui didikai išspaudė iš savo vasalų didžiulę pinigų sumą ir pasiūlė jam, karalius atsisa­kė ir liepė grąžinti pinigus tiems, kurie buvo sumokėję. Manyči­au, Edvardą neretai apgaudinėjo tie žmonės, kuriais jis per daug pasitikėjo; tačiau jo idealas visad buvo Teisingumas - tautai ir žmogui. Tad kai popiežius Leonas IX 1049 m. pašventino Reimso katedrą ir sušaukė ten susirinkimą, Edvardas pasiuntė į jį vyskupą ir du abatus pargabenti popiežiaus dekretų „krikščio­nijos gerovei", vėliau, į didesnį susirinkimą Romoje, pasiuntė dar du vyskupus kaip anglosaksų hierarchijos atstovus ir prašytojus nuo savęs. Rezultatų sulaukta įdomių ir matomų ligi šiol. Jie parvežė ne tik griežčiausius įstatymus, nukreiptus prieš žmones, kurie mėgintų už kyšius įgyti vyskupystes ar abato postus, bet ir atsakymą į Edvardo asmeninį sąžinės rūpestį. Anais vieningo krikščioniškojo pasaulio laikais visų akys savai­me krypo į Romą. Edvardas buvo davęs įžadą tenai nuvykti. Jam tapus karaliumi, jo didikai baiminosi, kad jei jis paliktų karaly­stę, tikėtina, jog tuo metu joje vėl įsipliekstų pilietinės kovos. Popiežius tatai suprato, atleido jį nuo duoto įžado, tačiau paprašė

6

Su tokiu Makbeto vertinimu ne visi sutinka. Mes tegalime neklysdami pasakyti, kad anas nedidelis karas Edvardui būtinai turėjo atrodyti teisingas. {Aut. past.)

72

ŠV. EDVARDAS

visa, ką Edvardas buvo sukaupęs kelionei, išdalinti vargšams ir įkurti ar atstatyti šv. Petrui dedikuotą abatiją. Nuo to laiko Edvardas kasmet atidėdavo dešimtąją savo dvarų teikiamų pa­jamų dalį ir galop atstatė ar veikiau tiesiog pastatė Vestminsterio abatiją. Vėlesnieji karaliai su itin prastais architektais pridurstė šiam statiniui įvairių priedų (kaip antai anuos du apgailėtinus bokštus); tačiau pagrindinė šlovingojo kūrinio dalis pastatyta Edvardo ir popiežiaus Leono dėka. Graudu ir ironiška buvo tai, kad 1065 m. Edvardas nuvyko į Londoną dalyvauti ją šventi­nant; kūčių dieną jį ištiko karštinė; pasitelkęs savo įprastinę savitvardą, jis stengėsi būti kaip visad gerai nusiteikęs, vadova­vo visiems pasirengimams, nurodė žmonai Editai prižiūrėti bažnyčios puošimą. Tačiau gruodžio 28-ją jai teko pavaduoti Edvardą ir pačioje ceremonijoje, - toje vietoje, kuriai Aeldredas, Jorko arkivyskupas, 1063 m. lankydamasis Romoje arkivysku­po paliumo, parūpino šitiek privilegijų ir kurion popiežiaus legatai buvo atvykę jų patvirtinti. 1066 m. sausio 5-ąją Edvardas mirė, ir kadangi mes turime fantastišką įprotį pradėti mokytis Anglijos istorijos tik nuo vėlesniosios tų metų dalies7, tai Edvar­das - kartu su daugybe kitų dalykų - yra nublankęs ir tapęs tiesiog „priešvilhelminių laikų" monarchu. Jis buvo palaidotas abatijoje. Šią sceną vaizduoja XI a. Bayeux gobelenas; į jo kapą, vėliau atlaikiusį antpuolius, atgulė karalius Edvardas VII ir kiti dabartinės karališkosios šeimos nariai; kasmet spalio 13-ąją, -tą dieną, kai šv. Tomas Beketas, dalyvaujant karaliui Henrikui II, iškilmingai paguldė šv. Edvardo kūną į patį kapą, - aplink jį suklaupia maldininkai.

Kaip žinote, tikėjimas krikščionio nesaisto su kuria nors ypatinga valdymo forma, kad ir kam j is būtų patikėtas - karaliui, ministrų kabinetui ar prezidentui. Bet panašiai, kaip šv. Paulius paliko Anglijai ir visam pasauliui ne vieną tik katedrą ir jos

7 Tais pačiais metais Angliją nukariavo Vilhelmas I.

73

Kas yra šventieji?

kupolą, ir Edvardas praturtino raus šiuo tuo daugiau nei abatija. Jis įkūnijo ir pademonstravo pasauliui du esminius teisingos valdžios elementus - pirma, kad visa valdžia galiausiai priklau­so nuo Dievo, ir antra,- kad valdymas egzistuoja valdinių, o ne valdovo labui. Krikščionybė nesaisto krikščionio su jokia val­dymo forma dėl to, kad ji esanti geresnė nei kitos, - su monar­chija, prezidento valdymu, diktatūra, kabinetine sistema, liaudies valdžia ar pan.; iš tikrųjų priešindamasis anarchijai (nes tokia jo pareiga), krikščionis reikalauja valdymo, bet ne vieno­kio ar kitokio valdymo, - nebent jis tai darytų skatinamas visiškai asmeniško pasirinkimo. Kita vertus, jis žino, jog politi­nis gyvenimas, lygiai kaip ir visuomeninis, dorinis, meno, šei­mos - bet kokia gyvenimo rūšis ar sritis, - turi pripažinti Dievą esant vienintelį aukščiausios valdžios šaltinį, ir, paklusdamas savo valdovo įgaliotiniams, krikščionis tuo pat metu privalo gebėti paklusti Dievui. Neprisiminti šito, - vadinasi, jau pradėti Cezariui atidavinėti tai, kas priklauso Dievui, garbinti Gyvulį ir jo Atvaizdą, o tai, kas mielai nori būti išaukštinta, pasak Šven­tojo Rašto, garbinti Šventovėje, kuri pati yra viršum visko, kas gali pelnyti Dievo vardą. Jokia valstybė, jokia vyriausybė nėra absoliutas, iškylantis viršum sąžinės. Ir visokia valdžia - namie, krautuvėje ar firmoje, verslo ar prekybos koncerne, regioniniuo­se, nacionaliniuose, rasiniuose reikaluose - egzistuoja jokia mada ne dėl tų, kuriems ta valdžia priklauso ar kurie ja naudo­jasi. Joks viršininkas neturi teisės išnaudoti žmogaus, nepriklau­somai nuo to, kokia jo odos spalva - geltona, balta ar juoda. Ir vis dėlto kiekvienas amžius, taip pat ir mūsiškis, būdavo linkęs sukurti savą tironijos ir vergų prekybos atmainą. Valdovas turi valdyti, bet niekuomet negali būti tironu; valdiniai turi būt valdomi, tačiau niekuomet neprivalo būt pavergti. Teišlieka šie principai - klusnumo Dievui ir Teisingumo žmogui principai, padarę Edvardą karaliumi, kuris buvo taip pat ir šventasis. Pražuvo jo rūmai; tik ne jo abatija. Teišlieka tai, ką ji simboli­zavo, tesustiprėja mumyse, o esant reikalui - tebūna atgaivinta,

74

ŠV. EDVARDAS

kitaip mums nepasiekiama bus ta teisingoji valdžia, kuri šiame pasauly yra Dievo karalystės atvaizdas. Teateinie toji karalystė, teišsipildo ir tetveria amžius.

Viduramžiams priklausančių šventųjų yra pernelyg daug, kad kokiu nors būdu pajėgčiau juos išvardyti. Geriausia bus tiesiog konstatuoti, jog maždaug nuo 1000 m. po Kr. prasidėjo tikroji „Reformacija". Prasidėjo nuo tokių žmonių kaip šv. Petras Damijanis (miręs 1072 m.), šv. Romualdas (miręs 1027 m.); toliau ją tęsė didingasis šv. Brunonas, kartūzų įkūrėjas (miręs 1101 m.), šv. Anzelmas, Kenterberio arkivyskupas (miręs 1109 m.), šv. Bernardas Klervietis, apie kurį labai apgailestauju nepapa­sakojęs, - toli gražu neprilygtas savo meto Europos žmogus, Kryžiaus žygių skelbėjas, teologas ir turbūt lesu dulcis memoria („Jėzau, viena mintis apie Tave...") autorius (miręs 1153 m.), šv. Tomas Beketas (miręs kankinio mirtimi 1170 m.), kol pa­siekė šv. Pranciškaus ir šv. Dominyko laikus. Toliau kalbėsiu apie pirmąjį iš šių dviejų (kas gi jį galėtų praleisti?), o tada, kad neatrodytų, jog nuskriaudžiu antrąjį, - apie jo įstabųjį „įpėdinį", Tomą Akvinietį. Tokia jau žmogaus prigimtis... Svarbūs įvykiai sužadina Aistrą, o ši (galime tikėtis) prikelia Poetą. Tačiau aistros vėsta; tuomet ateina žmogus, norįs jums tiesiog papasa­koti, kas gi įvyko, - tai Istorikas; po jo ateina tas, kuris apmąsto faktus, - Filosofas. Kaip po karo tarp Graikijos ir Persijos iškilo didieji tragedijų autoriai, o po šių - Herodotas, Tukididas, taip ir pastariesiems įkandin atėjo Platonas bei Aristotelis. Kartkar­tėmis šis procesas pagreitėja - Pranciškus ir Dominykas turėjo savo istorikus, tačiau beveik išsyk pasirodė didieji filosofai, šv. Bo­naventūras (miręs 1274 m.) ir šv. Tomas (taip pat miręs 1274 m.). Nė vieno kito laikotarpio (galbūt išskyrus tolesnįjį ir, sakytumei, patį pragaištingiausią) Bažnyčios išminties šlovinga sklaida, to­bulėjimas ir Šventumas nepaliko man tokio stulbinančio įspūdžio.

75

ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS Kristaus „vargšasžmogelis"

1182 1226

Žodžiais tamsieji amžiai, viduramžiškas ir pan. taip neatsakingai švaistomasi, jog drįsiu griežtai paaiškinti, kad vieninteliai Vi­duramžių šventieji, mano aptariami šiame paskaitų cikle (atitin­kamai šiandien ir su Dievo pagalba kitą sekmadienį), yra šv. Pranciškus Asyžietis ir šv. Tomas Akvinietis. Jei kam nors labai knieti pavartoti tą, mano nuomone, nevykusį ir klaidingą api­būdinimą tamsieji amžiai, tai jį derėtų apriboti laikotarpiu maž­daug nuo 750 iki 950 metų; Viduramžių laikotarpiui galima priskirti 1050-1350 metus, bet ir tai su nemažom išlygom. Šventieji Paulius, Antanas ir Augustinas nepriklausė nei tamsia­jam, nei Viduramžių laikotarpiui; Hermanas Luošys ir šv. Ed­vardas gyveno pereinamuoju laikotarpiu, atveriančiu duris Viduramžių pasauliui. Pranciškus ir Tomas - tai tikrieji „vidu-ramžininkai"; o kiekvienam minimam po jų teks ieškoti vietos kitur. Iš tiesų tai, kad tamsieji amžiai yra taip vadinami, paaiški­nama ta aplinkybe, jog mes esame jų beveik netyrinėję: visi suvokia, kad turi būti iš esmės peržiūrėtas daugeliui būdingas Viduramžių vertinimas nuo to laiko, kai modernusis mokslas sutelkė į juos dėmesį. Seniai jau subliūško nenutrūkstamos žmonijos pažangos teorija. Labai daugeliu požiūrių tryliktasis amžius buvo kur kas pažangesnis už šešioliktąjį ar aštuoniolik­tąjį; visame pasaulyje pabirę šv. Pranciškaus istorijai skirti tyrinėjimai ir jo asmenybės įkvepiama bemaž aistringa įvairiau­sių tikybų žmonių meilė kone daugiau nei kas nors kita prisidėjo

77

Kas yra šventieji?

prie to, kad jo nepaprastai kūrybingas amžius pradėtas regėti iš deramos perspektyvos.

Pranciškus išeina istorijos arenon staiga, turėdamas apie dvi­dešimt metų, kai kare tarp Umbrijos Asyžiaus ir miesto -varžovo Perudžijos jis patenka į nelaisvę. Tai buvo audringas pereinamasis laikotarpis iš didžiojo kunigaikščio, įsitvirtinusio savo pilyje, valdymo į miestų su savo piliečiais įsigalėjimą, todėl tokių smulkių karų pasitaikydavo dažnai. Pranciškus buvo tur­tuolio pirklio sūnus; tėvas jį dievino ir lepino, - negana to, jis baisiausiai didžiavosi žaibiška Pranciškaus karjera. Beatodai­riškai ekstravagantiškas, bet elgetoms toks pat dosnus kaip ir apsirengimui; drąsus ir originalus iki fantastiškumo; smulkutis, bet niekad nepavargstantis; bemaž ekstaziškai paveikus muzikai ir spalvoms, bet su menininkui būdingu polinkiu staiga nuslysti į melancholiją bei svajas; italas ligi kaulų smegenų, bet susiža­vėjęs prancūzų poezija ir riterių istorijomis, kurias sekdavo trubadūrai, - Pranciškus buvo pripažintas savo miesto jaunuo­menės lyderiu, visuomet renkamas jų lėbavimų vadeiva ir išmėginęs visas laisvo gyvenimo formas. O vis dėlto, jei tik aš neklystu, nuo susiliejimo su ta aplinka, kurioje jis buvodavo, jį išgelbėjo kerinti romantikos skraistė, privertusi jį net karą, meilę ar drabužius susieti su pusiau mistiniu vaizduotės pasauliu. Po to, kai Pranciškus pateko į nelaisvę ir buvo įkalintas - o tenai jį apniko tokia linksmybė, kad jo nelaimės draugai manė jį klie-dint, - po šios patirties prasidėjo reakcija. Paleistas laisvėn, tačiau nusilpęs, jis stovėjo parimęs ant lazdos, žvelgdamas į to auksinėje migloje skendinčio pasaulio kiparisus ir vynuogynus, ir stebėjosi, kad dar niekad jų taip nemylėjo... Bet iš dalies prabudo senoji dvasia. Jis išvyko į kitą karą - prieš besiver­žiančius vokiečius. Tuomet, susapnavęs spindinčių ginklų pil­nus rūmus, kur jo laukė nuotaka... jis pro miegus išgirdo klausimą: „Kas geriau - tarnauti tarnui ar tarnauti Viešpačiui?" „Žinoma, tarnauti Viešpačiui!" „Kam gi tuomet daryti tarną ponu...?" Lyg apdujęs jis grįžo Asyžiun, vėl tapo lėbavimų

78

ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS

vadovu, bet, puotai Įsibėgėjus, staiga atitoldavo mintimis ir sėdėdavo atsajus. Netikėtai jis ėmė pastebėti Skurdą - klaikų Asyžiaus padugnių skurdą, kuris iš savo juodo vargo būsfti vogčiomis atsėlindavo pasižiūrėti į šį auksini jaunimą. Draugai jį traukė per dantį ir klausinėjo, ar tik neįsimylėjęs... Taip, ir įsimylėjęs tauresnę, dailesnę princesę nei jiems tekę regėti. Jie kvatojosi; bet taip ir liko - jis užvydo Skurdą, ir tai buvo jo valdovas, ir jis jį pamilo. Pamilo, nors visa jo esybė šiurpo nuo minties apie jo apkabinimą... Jis pradėjo melstis. Leidosi į maldingą kelionę Romon ir ne tik išpylė visus turėtus pinigus pavargėliams, bet ir pats dienai pasidarė elgeta ir parsinešė į Asyžių šleikštulį, sukylantį vien nuo minties apie skarmalus, purvą, smarvę, pažeminimą. Pranciškus jautė turįs pamažu tai pergalėti. Ką gi, jis bent jau nebedalysiąs aukų slapčiomis, drebėdamas nuo minties apie tai, kaip iš jo šaipytųsi jo „klasė"; jis ėmė dalyti išmaldą viešai, prie savo durų. Negana to! Tai ne karčiausia patirtis, nes taip elgiasi tas, kurio padėtis aukštesnė, o kiti - priimantieji - gūžiasi žemiau už jį. Jis privaląs susilyginti su jais! Sutikęs raupsuotąjį, Pranciškus nugalėjo pasidygėjimą ir pabučiavo ranką, į kurią įdėjo savo auką. Raupsuotasis pakėlė akis ir savo ruožtu atsidėkojo pabučiavimu, linkėdamas ramy­bės... Nesąmoningai buvo žengtas lemtingas žingsnis. Kiek laiko Pranciškus klajojo po savo naująją Skurdo karaliją. Pamatė sugriuvusią San Damiano koplyčią. Buvo išgirdęs balsą: „Pran­ciškau, atstatyk Mano Bažnyčią, virstančią griuvėsiais". Aki­mirką praradęs bet kokią perspektyvos nuovoką, jis pardavė gausybę tėvo prekių ir ką gavęs nunešė San Damiano kunigui. Vargšas žmogelis pasibaisėjo ir atsisakė. Pranciškaus tėvas įtūžo, sučiupęs jį primušė, uždarė kalėjiman, o ilgainiui išsiža­dėjo sūnaus, lygiai kaip tasai sūnus dabar išsižadėjo viso gyve­nimo, kuriam buvo išauklėtas.

Kadangi penkiolikos minučių paskaitėlėje turiu praleisti be­veik viską, leiskite man pabrėžti tik vieną momentą. Pranciškaus niekad nesuprasime, kol nesuvoksime, jog visa širdimi, ištiki-

79

Kas yra šventieji?

mai ir su meile jis susijungė su Skurdu Kristaus vardan. Skurdą jis laikė ne tik visiškai ne gėdingu, bet dargi ir šlovingu dalyku. Skurdas buvo jo Valdovas. Tarnauti Pinigams, paskirti Pini­gams savo gyvenimą, susižadėti su Pinigais - tai saviapgaulė; o elgtis taip atviromis akimis - šventvagystė ir degradacija. Ir ne tik dėl to, kad jis, filosofiškai žvelgdamas, suprato, jog laisvas, iš tikrųjų turtingas žmogus yra tas, kuris visiškai abejingas pinigams; tai suprato net pagonys, - stoikams, cinikams, budis­tams tai nekelia jokių abejonių. Bet jis nepasidarė vargšas ir dėl to, kad filantropiškai būtų gailėjęsis neturtingų žmonių - vargšai dažnai tokią atjautą sutinka pikčiausiu priešiškumu.

Ne. Pranciškus tiesiog suprato tą tiesą, kad nė vieno žmogaus negalima vertinti pagal tai, ką jis turi, bet tik pagal tai, kas jis yra; o jis yra toks, koki jį regi Dievas; Dievas jj vertina vien pagal jo panašumą j Kristų; ir šit Pranciškus virto vargšu, panašiu j Kristų. „Būdamas tortingas, Kristus mūsų labui pasi­darė neturtėliu"; „net nejtaikavo Sau". Nūnai žmonės gyvena skurdžiau nei kadaise - bet nenoromis, apmaudaudami dėl šito. Laiškas po laiško plaukia iš Amerikos, Naujosios Zelandijos, iš Australijos, o dabar ir iš Pietų Afrikos, ir juose visuose man skundžiamasi, kad taip sunku gauti darbo, o sykiu ir pinigų. Žmonės meldžiasi, kad būtų pertvarkytas verslas - rastųsi ga­limybė praturtėti. Jie nori iš naujo perstatyti visuomenės rūmą, BET - iš tų pačių medžiagų, pagal tuos pačius architektūrinius principus. Neįmanoma. Ir dėkui Dievui, kad neįmanoma. Pinigų pelnymas, pinigų turėjimas, pinigų leidimas sau - šitaip nesu­kuriamas joks gyvenimas. Pastaruoju metu be paliovos kartoja­ma sąvoka „gyvenimo lygis". Paprastai iki šiol jis nustatomas pagal automobilių, kinoteatrų skaičių ir „gerą laiko leidimą". Beviltiška. Visa tai reikia apversti aukštyn kojom. „Gyvenimo lygis" - tai dvasinis dalykas. Nedoro milijonieriaus gyvenimo lygis žemesnis negu garbingo juodadarbio, kurio galvą anas mina savo auksu kaustytu batu. Pranciškus tai suvokė; šito mokė Kristus, ir toks per amžius yra Dievo nuosprendis.

80

ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS

Jei tai suprasta, man nebe tiek jau svarbu, ką dar turėsiu nutylėti. Negaliu papasakoti nei apie tai, kaip aplink šv. Pran­ciškų pamažu būrėsi tūkstančių tūkstančiai žmonių, kaip susi­formavo jo ordinas bei jo išorinis ratas - vadinamasis Tretininkų ordinas, nepriminsiu nė šv. Klaros tobulos idilės bei Antrojo ordino telkimosi iš tų „vargdienių Klarų", kuinų, ačiū Dievui, šitiek daug turime Anglijoje ir kurių istoriją visad sudarė neprie­kaištinga ištikimybė visiškam neturtui. Negaliu nei paaiškinti neskubraus, atsargaus Romos dvejojimo ir galop jos viena­reikšmio pritarimo visam šiam sąjūdžiui, nei šventojo išvykų už Italijos ribų, net į sultono stovyklavietes Egipte. Kita vertus, neaprašinėsiu jo karčių nusivylimų suvokus, kad gausybė jo sekėjų tikrai negalėjo liepsnoti skaisčia jo liepsna nei taip mylėti skurdą bei kryžių kaip mylėjo jis (tik jis, būdamas visiškai naivus, galėjo šito iškart nesuprasti); neišvardysiu taip pat ir tūkstančių meno, dramos, giesmių, misionieriavimo ir švietimo gijų, nusidriekusių visame pasaulyje šv. Pranciškaus dėka. Ko­kią begalybę prarasime, iškirpę iš Dantės bei Giotto kūrybos tai, kas paveikta Pranciškaus; filosofijoje ir moksle - iš Dunso Skoto ar Rogerio Bacono ar šv. Bonaventūro veikalų; valdymo srityje - iš Prancūzijos šv. Liudviko veiklos; labdaroje - pamiršę tokias moteris kaip Vengrijos karalienė šv. Elžbieta, kuri, kaip ir Dantė, priklausė jo Tretininkų ordinui! O jei prisimintume, kad vien elektros istorijoje to paties Tretininkų ordino nariai buvo Galvani, Voltą ir Ampere'as! Ką gi, teks apeiti ir tą unikalų literatūros šedevrą - Šv. Pranciškaus Žiedelius, ir tik paminėti jo paties Saulės giesmę, kurioje jam visa gamta - Brolis Vėjas, oras ir debesys bei giedri ir visoki orai, Brolis Vanduo, toks naudingas, nuolankus, malonus ir tyras; Sesuo Ugnis, linksma, stipri, nušviečianti tamsą - regėjosi kiekvienas savaip esą jo broliai ir seserys, ne mažiau negu tie žmonės, vyrai ir moterys, kurie dar tobuliau „...atleidžia iš meilės Tau, ir kenčia nelaimes bei nepriteklius. Palaiminti, kurie ištvers juos ramybėje, nes bus Tavo, Aukščiausiasis, apvainikuoti!" O prieš mirtį jis dar pri-

81

Kas yra šventieji?

82

ŠV. PRANCIŠKUS ASYŽIETIS

prigimtis yra linkusi sudievinti, ir jo laikymąsi Dievo, apreikšto Jėzuje Kristuje, laikymąsi visa savo siela, kuris pozityviai api­brėžia Pranciškaus gyvenimą. Jis nėra ta daili statulėlė, kokią matote buduaruose; jis nėra tas mielas romantiškas pamokslau­tojas žuvims ir paukščiams; jis nėra tiesiog klajojantis savo Viešpaties riteris, besigėrintis Umbrijos grožybėmis; netgi ne tas, kuris laimino Asyžių nuo kalvos, leisdamasis jo link numirti, neregėdamas jo, nes ašaros ir liga jį apakino, kuris paskutinįsyk laužė duoną į mažyčius kąsnelius, kad ir jis su savo mylimaisiais galėtų susijungti paskutine vakariene, o mirė ant plikos žemės, vos nusileidus saulei ir miriadams vyturių virpinant vakarį dan­gų savo palaiminga giesme. Pranciškus, gyvenęs šiame pasau­lyje ir taip gerai supratęs mus, žmones, būtinai turinčius gyventi jame, - pats j is buvo ne šio pasaulio - o ne, ne šio, kai dėl manęs, kurio supagonėjusią jaunystę jis atgaivino labiau nei kuris kitas šventasis, tai aš džiaugiuosi savo žodžiais nuo savęs ir nuo jūsų pabučiavęs jo atminimo papėdę.

dūrė: „Būk pagarbintas, mano Viešpatie, už mūsų seserį, kūniškąją Mirti, kurios nė vienas gyvas sutvėrimas negali išvengti... Garbinkite ir laiminkite mano Viešpatį, dėkokite Jam ir didžiai nusižeminę Jam tarnaukite!"'s Tačiau koks nesusipra­timas ir gėda man būtų, jeigu praleisčiau, jei nė neužsiminčiau apie tą stebuklą, dėl kurio jo kūne atsirado tokie pat ženklai, kaip ir mirštančio Jėzaus Kristaus kūne. 1224 metais, t.y. tais pačiais metais, iš tikrųjų net tą patį mėnesį ir vos ne tą pačią dieną, kai pirmieji broliai pranciškonai išsilaipino Anglijoje, Doveryje, Pranciškus užkopė j stačias Alvernos kalno uolas pasimelsti vienatvėje. Štai ten ekstazės metu Kristaus žaizdų atvaizdai atsispaudė jam ant rankų, pėdų ir šono. Niekas dabar neabejoja - o ir neturėtų abejoti - šio įvykio istoriškumu. Dėl jo psichofi­ziologinio mechanizmo specialistai vis dar ginčijasi, ir, žinoma, tegu sau ginčijasi. Tebūnie pateikiami pavyzdžiai, kaip motinos meilė priverčia jos kūne atsirasti tokias pat žymes, kaip ir jos vaiko, pakliuvusio į nelaimingą atsitikimą, kurio bejėgė liudy­toja ji buvo. Mes dėkingi už tokius įrodymus, patvirtinančius, ką gali padaryti stulbinama, smelkianti, pakylėjanti ir angeliška meilė. Tačiau ką galime pasakyti apie meilę, užsiliepsnojusią tokio žmogaus širdyje, kad ji ne tik dar čia, žemėje, nepaprastai intensyviai ir tyrai sujungia jo dvasią su Kristumi, bet pripildo ir patį jo kūną - nors ką gi turiu galvoje, sakydamas „ne tik"? Iš tiesų juk svarbu tai, kad ne vien menkame Pranciškaus kūne baisingai ir tiksliai atsivėrė vinių bei ieties žymės - be abejonės, tai būta pranašiško ženklo,-bet kad jo sieloje tokiu mastu, kokiu žmogaus siela gali įsileisti ir išlaikyti dievišką meilę, atgijo Kristaus, gyvenusio ir mirusio už mus, meilė. Štai papasakojau apie Pranciškų ir, deja, bemaž nieko nepasakiau, kad jums atskleisčiau jo tikrąjį paveikslą, bet tik tuos du jo gyvenimo polius - negatyvųjį, t.y. jo atsižadėjimą visko, ką žmogaus

s Šventojo Pranciškaus žiedeliai. - V., Taura, 1993. - P. 199-200.

ŠV. TOMAS AKVINIETIS Nebylusis jautis: Pasaulio mokytojus

1225(7?)-1274

Išties malonu nuo šv. Pranciškaus Asyžiečio, tokio paprasto, linksmo, visiškai neknyginio, nuo šventojo, pelniusio pasaulio meilę, pereiti tiesiog prie šv. Tomo Akviniečio, kilusio iš Pietų Italijos, - prie šventojo, kuris tikrai stulbinamu greičiu užkaria­vo pasaulio pagarbą kaip turbūt įtakingiausias iš visų Europos protų. Iš pradžių labai glaustai apžvelgsiu jo gyvenimą. Jo protėvių būta nepaprastai aukštakilmių; iš tėvo, Akvino grafo, ir iš motinos, Teano grafienės, pusės giminystė jį siejo su imperatoriais Henriku VI bei Frydrichu II ir su Prancūzijos, Kastilijos bei Aragono karaliais. Penkerių metų Tomas buvo išsiųstas į benediktinų mokyklą Monte Kasino. Vėliau jis studi­javo Neapolio universitete, - j o protas jau buvo taip pasireiškęs, kad neiškeisti vienuolyno į universitetą būtų prilygę nusikalti­mui. Čia, anaiptol nepasidavęs jį supusiai klastingai atmosferai ir pagedimui, Tomas apsisprendė tapti vienuoliu dominikonu, ir vyresnybė pasiuntė jį į Romą, kad iš ten galėtų keliauti toliau tobulintis didžiajame mokslingumo centre Kelne ir nepranoktų mokslinių tyrimų židinyje - Paryžiuje. Tačiau jaunuolio tėvai, pasipiktinę jo ketinimu išsižadėti savo kilmės spindesio dėl juodai balto dominikonų drabužio, tikra to žodžio prasme jį pasigrobė ir uždarė, o broliai niekšingiausiais būdais mėgino priversti jį prarasti skaistybę. Tačiau Tomas nugalėjo ir, įsigudri­nęs gauti knygų, abejus savo kalinimo metus intensyviai studi­javo. Galiausiai jam pavyko pasiekti Kelną, ir jį priskyrė Albertui Magnusui, enciklopedinio išsimokslinimo žmogui. Iš

85

Kas yra šventieji?

pradžių Tomas tiek daug klausydavosi ir tiek maža tekalbėjo, kad buvo pramintas „Nebyliuoju jaučiu". Tačiau Albertas saky­davo, jog kada nors Tomo balsas nuaidėsiąs pasaulyje; ir iš tikrųjų mokiniui buvo lemta užtemdyti savo mokytoją-bent jau taikliais pastebėjimais bei Įtaigiais argumentais, taip pat - o tai reta dovana-raiškos taupumu. Apie 1250 m. priėmęs šventimus ir apsiginklavęs vienu po kito universitetų laipsniais, jis keliavo šen ir ten po didžiuosius to meto intelektualinius centrus, ypač Italijoje bei Prancūzijoje, bet 1263 m. jis dalyvavo dominikonų kapitulos susirinkime Londone, jo aukštą, pečiuitą, stotingą povyzą matė pas dominikonus prie Temzės, ir gali būti, jog jis iš tikrųjų lietė senuosius akmenis, neseniai nugabentus Į nūnai jiems prideramą vietą - dominikonų prioro vienuolyną Haver-stok Hile. Žmogaus protui regisi nesuvokiama, kaip per šiuos nuolatinių kelionių, dėstymo ir net pamokslavimo bei apaštali­nio darbo metus jis ne tik parašė visus savo gausius veikalus, bet išmąstė tą tvirtai suaustą filosofijos audinj, sudėtą į jo knygas, o ką jau kalbėt apie jo naudojamų ir cituojamų autorių išstudi­javimą, ypač turint galvoje tai, kad paskutiniaisiais gyvenimo metais jis vis labiau bodėjosi tokios rūšies žmogaus pažinimu ir vis labiau pamėgo tą supratimą, kuris ateina iš tiesioginio ben­dravimo su Dievu. Ir atkreipkite dėmesį į tai, kad kai 1274 m. stengdamasis paklusti Popiežiaus mandatui vykti į didįjį Lijono susirinkimą, jis mirė viename cistertiečių vienuolyne, jam dar nebuvo ne penkiasdešimties metų!

Galbūt jums atrodo, kad kalbu nesąmones sakydamas, jog nė vienas kitas žmogus šitaip nepaveikė žmogaus mąstymo kaip šv. Tomas. Tačiau jeigu įvairūs mąstytojai - kad ir nesąmonin­gai - laikėsi jo mąstymo principų, jie nuversdavo kalnus, ir priešingai, ne kažin ką tenuveikdavo, jeigu paniekindavo ar tiesiog neišmanė jo ištobulinto intelektualinio metodo. Bet tik per pastaruosius kokius keturis dešimtmečius žmonės vėl pra­dėjo deramai vertinti jį patį ir visą jo epochos ypatumą. Mat buvo madinga manyti, neva niekas nieko vertingo nėra sumąstęs ar

86

ŠV. TOMAS AKVINJET1S

pasakęs iki XVI, o gal ir iki XIX amžiaus. Šis fantastinis oro burbulas jau subliūško. Visi Europos universitetai arba susikūrė, arba ėmė sparčiai plėtotis tryliktame amžiuje; negana to - tai buvo ne tik, viena vertus, intensyviausio grynų faktų tyrimo laikotarpis (pavyzdžiui, Alberto Magnuso ir abiejų jo mokinių, Rogerio Bacono ir Tomo Akviniečio, veikloje rastume viską, kas netrukus turėjo atvesti prie sudėtingųjų sprogmenų, lęšių, vidaus degimo variklių praktinio taikymo; rastume taip pat nepriekaištingą augalų „lyčių" pažinimą bei tokius nepaprastai subtilius pastebėjimus kaip sulčių sunkimąsi per jų epidermį), -bet taip pat ir drąsiausių praktinių išvadų metas, - išvadų, susijusių, pavyzdžiui, su kalendoriaus patikslinimu, remiantis iš dalies žiniomis apie laiką, kurį keliaudama užtrunka šviesa, ir panašiai. Šiuo laikotarpiu tobulėjo ir menai, radosi literatūra, -būtent tada įgijo pavidalą legenda apie karalių Artūrą, Rožės romanas, Auksinė legenda, Nibelungų giesmė ir dar daugelis kūrinių, nuo to laiko nepaliaujančių veikti literatūros raidą; o ką dar kalbėti apie spartų teisės, gildijų gyvenimo plėtojimąsi, tiesiog tyrinėjimus, paremtus nuosekliomis geografijos žinio­mis; ir kaip tik tuo metu (tikiuosi apie tai papasakoti pokalbyje apie šv. Kamilą Lelietį) susikūrė ar plėtojosi iki šiol tebegyvuo­jančios ligoninės - šv. Tomo, Barto ir kt. - ir dispnuota tokiomis medicininėmis bei chirurginėmis žiniomis, kurias vėlesniosios kartos pamiršo.

Taip pat atkreipkite dėmesį į tai, kad to meto visas švietimas buvo prieinamas beveik kiekvienam. Nuo to laiko švietimas jau niekad nebebuvo toks demokratiškas. Nepalyginamai daugiau gyventojų tais laikais mokydavosi universitetuose, negu dabar mokosi ar turi galimybę juose mokytis. Ir mokslas juose nebuvo nemokamas. Esu tos nuomonės, kad mažai kas taip žaibiškai ir taip tiesiogiai nusmukdo intelektualines ambicijas kaip nemo­kamas mokslas. Kad ir kaip ten būtų, šv. Tomo laikais, kai mokslas iš tiesų gerbtas, studentai ir jų draugai nedvejodami ryždavosi didžiulėms aukoms dėl mokymosi. Būdavo steigia-

87

Kas yra šventieji?

mos stipendijos, iždai, daromos rinkliavos, kad būsimasis stu­dentas galėtų nukakti į universitetą, apsirūpinti knygomis ir maistu; o studentas savo ruožtu noriai sutikdavo pusę laiko verstis be daugelio būtinų gyvenimo reikmenų ir tikrai jau be visokios ištaigos, o tam, kad pelnytųsi duoną, - ne tik dirbti rankų darbą atostogų metu, kaip daugelis jaunų studentų šian­dieną dirba Jungtinėse Valstijose, bet ir dirbti universitetuose semestrų metu, pavyzdžiui, patarnauti profesoriams ir netgi kolegoms studentams.

Tad jeigu neišmatuojama šv. Tomo įtaka bei intelektualinė jėga būtų apėmusi vien jo amžių, jo nuveiktas darbas būtų buvęs milžiniškas ir gilus. Bet tam pasauliui jis įteikė dovaną, kuri nuo to laiko skatina žmonijos mąstymą ir galėtų daug labiau skatinti jį dabar, jei būtų geriau naudojama. Didysis graikų filosofas Aristotelis pasiekė tryliktąjį amžių tik savo kūrinių fragmentais, ir dar prastai išverstais, o dažniausiai jie pas mus ateidavo per arabų ir žydų autorius, kurie paleido apyvarton nemaža ryškių Aristotelio prasmės iškraipymų, dėl kurių net pats filosofo var­das būdavo sutinkamas įtariai. Šv. Tomas praktiškai vienas pats visą šią padėtį sykį visiems laikams apvertė aukštyn kojom. Popiežiaus palaikomas, jis paskatino iš naujo ir tiksliai išversti visus Aristotelio veikalus; visą Aristotelio sistemą jis paaiškino išsamiau nei tat buvo padaryta kada nors anksčiau; taip pat jis vaizdžiai atskleidė tą faktą, jog milžiniški antikinės senovės lobiai anaiptol nebūtinai turi būti priešingi krikščionių tikėjimui, o gal ir apskritai tokie nėra, bet gali gražiai ir laisvai talkinti Kristaus mokymui bei su juo vienas kitą papildyti. Tai savaime jau didžiulis indėlis, nes religiją gali apsaugoti nuo nesveiko sentimentalumo, kuriuo ji nūnai gerokai apsikrėtusi. Nemany­kite, jog teisingai mąstyti lengva. Tai daug sunkiau negu moky­tis apie lėktuvus, medžioti ar kurti filmus. Teisingai mąstyti -tai menas. Be to, ir didžiai varginantis dalykas. Žmonės naudo­jasi bet kuria proga, kad išsisuktų nuo mąstymo, o galop ima vos

88

SV. TOMA S ĄKVINIETLS

ne Įrodinėti, neva mąstyti apskritai nederėtų, bent jau religijoje, - n e v a reiktų tiesiog jausti ar būti tuo, ką jie vadina „mistika".

Mūsų populiarioji spauda beveik kaip savaime aiškų dalyką teikia tai, esą proto išgalėmis nieko tikra negalime sužinoti nei apie Dievą, nei apie sielą, nei apie tai, kas teisinga ar klaidinga; esą kažkokiu neaiškiu būdu religija neprisileidžianti mąstymo per daug arti; esą istorija ir mokslinis tyrimas pačia savo prigim­timi priešingi religijai, nors niekas tikrai nežino, kaip būtent. Tad net ir vidutinis žmogus, pakankamai dalykiškas, atidus ir tikslus savo verslo reikaluose, leidžia sau šnekėti neįtikėtinai netiksliai, kai kalba pasisuka į dvasinius dalykus. Ir vis dėlto aš manau, jog niekur kitur - ne, net ir paties Aristotelio darbuose - nerastumėte tokios negailestingos takoskyros taip spekuliaci­jos ir įrodymo, hipotezės ir pagrįsto dėstymo, tokios geležinės logikos kaip šv. Tomo raštuose, - nerastumėte taip nuodugniai sukauptų faktų, taip atidžiai vertinamų ir svarstomų liudijimų, tokios visiškos laisvės nuo savo meto mokslinės bei filosofinės mados, - mat mokslas taip pat turi savų susižavėjimų ir madų, savo šūkių ir žargono. Iš tikrųjų kaip tik dabar mokslo žmonės, susirūpinę ir patį mokslą padaryti įkandamą masėms, švaistosi (mano supratimu) beatodairiškais teiginiais, leidžia sau viešai ir taip neatsakingai spėlioti, kad pranoksta netgi Tyndallo ir Hux-ley'o laikus (todėl, kad šias jų spėliones motyvuoja vulgarus populiarumo bei sensacijų vaikymasis), mat minėtieji asmenys turėjo savotiško berniokiško, šiurkštaus optimizmo, atperkančio daug ką, kas jų žodžiuose būdavo skubota ir ko vėliau tekdavo atsisakyti. Ne, Akvinietis skaitė viską ir nepamiršdavo nieko; niekuomet nepainiodavo savo aptariamos medžiagos, tegu ji būtų susijusi su gryna istorija ar žmogaus psichologija (plg., kai jis aptaria žmogaus aistras arba tokius visiškai konkrečius daly­kus kaip karštų vonių poveikį protui...), su asketizmu, metafizi­ka ar apreišktąja dogma bei teologija. Visoje jo neaprėpiamoje kūryboje neįmanoma rasti nė menkiausio nenuoseklumo; nė vieno pavartoto žodžio, kurio reikšmė anksčiau nebūtų patiks-

89

Kas yra šventieji?

linta; argumentai niekur nė neslysteli Į šalį. Nedrįstame pasaky­ti, jog iki galo perpratome kokį nors senovės filosofą, kol neįsitikiname, kaip būtų transformuotos jo idėjos šv. Tomo laikais, jo analizuojamos; nieko geresnio nebūtų ir skaitant vėlesnį už šv. Tomą autorių kaip tai, ką jis rašo, perleisti per tankų paties Tomo mąstymo tinklelį.

Dabar jau jūs turbūt manote sau: „Apie ką gi pagaliau šis pokalbis? Kam svarbu, buvo ar nebuvo Tomas Akvinietis didis mąstytojas? O juk šiomis popietėmis mes turėtume klausytis pasakojimų apie šventuosius. Čia jau blogai. Jei nė to nėra, o vien paistalai apie filosofus... tai galima išjungti radiją!" Jei norit, taip ir padarykit. Tačiau vis dėlto šv. Pranciškui vienam pačiam pavyko įrodyti, kad žmogus gali aukštyn kojom apversti įprastinį įsitikinimą, neva Pinigas yra tai, ko siekia žmogus, ir neva tikrasis jo uždavinys gyvenime yra pelnyti dolerius (kaip man pasakė vienas amerikietis, išplėtęs nustebusias tarsi kūdi­kio akis, kad aš galiu dar kaip nors kitaip Įsivaizduoti), o juk kažin ar bent vienas žmogus žino Pranciškaus laikų turtuolių vardus: juk niekas jų nepamena su meile ir pagarba, nors mili­jonai vis dar myli jį visa širdimi. O Tomui Akviniečiui pavyko (net jeigu jis ir nebūtų turėjęs nė vieno mokinio vietoj ištisų mokinių karti}) sugriauti mitą, esą religija bijo mąstymo, bijo mokslo, neva ji esanti emocijų, apkerpėjusių tradicijų reikalas, susijęs su šuoliais į tamsą ar net tapatus mistinei sąjungai su Dievu - nors kai tatai esti autentiška patirtis, ji tobuliausiai apvainikuoja religiją. Pačiu savimi, savo knygomis, tūkstančiais apie jį parašytų knygų, didingu dominikonų ordinu, kuriam jis priklausė, mokyklomis, kurios ligi šiol gyvuoja, mąsto ir plečia­si remdamosi jo suteiktu postūmiu ir jo metodu, - visu šituo šv. Tomas griauna tą mitą. Religija nesibaimina pažinimo, bet jį gerbia; negana to, ji pirmoji jį ima taikyti, - niekur neteko skaityti tokių drastiškų išpuolių prieš religiją kaip tų, kuriuos sugalvojo Akvinietis! Tačiau ne vien šv. Tomo protas padarė jį šventuoju. Intelektualinį savo darbų aspektą jis stebėtinai men-

90

ŠV. TOMAS AKVINIETIS

kai vertino. Iki šiol jaudina pamatyti Vatikano bibliotekoje saugomą jo paties ranka rašytą vienos svariausių jo knygų rankraštį, kuriame jo plunksna geltonu rašalu perbraukusi pa­straipą po pastraipos sutrumpinimais užrašyto, vos ne stenogra-fiško teksto, - štai kaip jis buvo nepatenkintas tuo, ką mes laikome tokiu neįkainojamu lobiu. Iš nepaprasto nusižeminimo - iš tiesų būdingo kiekvienam tikrai didžiam mokslininkui - į savo darbą jis ranka mojo; kiekvienas toks žmogus regi, jog Tiesa yra neaprėpiama, o tai, ką išjos gali pažinti žmogus - tik menka dalelė. Bet dar giliau širdyje jo sąjunga su Dievu tapo toks nuolatinis jo gyvenimo dalykas, nukėlęs jį Į tokią šalį, kurią ir pati tiksliausia teologija teatspindi vien kaip žemėlapis, kad, jo paties žodžiais, „visa, ką esu parašęs, man regisi dabar vien menkaverčiai dalykai". Sis daug keliavęs žmogus, puikiai per­pratęs kitus, savo meilės Jėzui Kristui dėka taip artimai bendra­vo su Dievu, kad visas gyvenimas ir visas pažinimas jam buvo tapę priemone švenčiausiajai Sąjungai; ir turbūt geriausias ke­lias užmegzti ryšį su šv. Tomu - tai jo eucharistinės giesmės, iš kurių dvi ištraukas, O salutaris ir Tantum ergo, dar ir mūsų laikais kas sekmadienį gieda milijonai balsų.

Šventieji, sakytum, randasi arba tada, kai susiklosto ypač palankios aplinkybės, kaip antai II ar XIII amžiuje, arba kai jos esti pačios nepalankiausios, kaip (galimas daiktas) IV, V ar X amžiais; ir žinoma, jų ima rastis Renesanso laikais. Renesanso epochoje praktiškai vyko štai kas: po „lotyniškojo" atgimimo atėjo „graikiškasis". Žmonės vėl pradėjo skaityti graikų kalba, ir juos užbūrė graikiškasis grožis, tad jie ir pradėjo perimti graikų idėjas bei principus. Šie, be abejo, buvo pagoniški; tuo tarpu kad ir kaip Viduramžių žmonės nepaisė įstatymų, jų mąstysena vis dėlto buvo krikščioniška. Taigi minėtoji tenden­cija lėmė tai, kad pradėta šlovinti tai, kas vien žmogiška, aukš-

91

Kas yra šventieji?

tinti kūną ir protą. Kūno garbinimas, palaikomas žmonių, ga­linčių tam švaistyti pinigus, neišvengiamai atvedė prie neįsi­vaizduojamo vargo tų sluoksnių, kurie buvo neturtingi ir dar labiau nuskurdo; visa tai sąlygojo taip pat ir turtingosios bei ištaigoje besilepinančios mažumos panieką skurstančiai daugu­mai. O žmogaus proto garbinimas, kaip visad, atvedė prie ske­pticizmo. Be to, Europoje nelyg koksai maras plito nacionalizmas; kaip tik tuo metu atsirado populiarusis priežodis: Cuius regio, eius religio - „Tikėjimą lemia sienos". Su tuo susiję ir vadinamieji religiniai karai. Nes iš tikrųjų nieko panašaus nebuvo; bet kunigaikščiai galėdavo pasinaudoti religija arba religinėmis aistromis kaip svertu savo tautoms mobilizuoti. Turbūt nuo to laiko, kai Europa pradėjo atsigauti po barbarų invazijų ir iš chaoso joje ėmė ryškėti šiokia tokia tvarka, - o chaotiškiems elementams, pvz. galingiems didikams, tatai anai­ptol nepatiko ir jie iš visų jėgų tai tvarkai priešinosi, - turbūt nuo tada mūsiškiame Vakarų pasaulyje retai tepasitaikydavo tokių negandų bei nedorybių laikotarpių. Kaip tik tuo metu ir ėmė gausiai rastis šventųjų, - pernelyg gausiai, kad nemėginsiu jų nė suklasifikuoti, o ką jau kalbėt apie išvardijimą.

Todėl pasirinkau tuos žmones, kurie atstovauja įvairioms kategorijoms, bet sykiu visi linkę Į filantropiją, žinoma, su sąlyga, kad tą žodį vartosime krikščioniškąja prasme - kaip meilę ir tarnavimą žmonėms Kristaus vardan. Taip pat rinkausi tuos žmones, kurių dvasia bei jų dvasiniai palikuonys neturėjo ničnieko bendra su valstybių sienomis, politika ar rase. Nei Kamilas, nei Klaveris, nei Vincentas Paulietis negarbino kūno, nors jie šitiek daug nuveikė vien paprasto skausmo palengvini­mui (o jų dvasiniai įpėdiniai ir dabar čia tebesidarbuoja); ir be jokios abejonės. Raudonasis Kryžius, kurį anticipavo ir kurio pradininkas iš tiesų yra Kamilas, yra visuomeninė organizacija; tas pat pasakytina ir apie draugijas, atsiradusias Vincento Pau-liečio dėka ar pavadintas jo vardu; o ir pačių misijų „stabmel­džiams" egzistavimas išreiškia prielaidą, jog juodaodžio siela

92

ŠV. TOMASAKVINIETIS

lygiavertė baltojo sielai. Šie šventieji pagoniškajam atgimimui tapo svariu kontrargumetu. Todėl taip pasakojimų apie šv. Ka­milą ir kitus du šventuosius nebeįterpsiu daugiau komentarų. Po jų Europa bus darsyk pabandžiusi pakeisti savo prigimtį.

ŠV. PRANCIŠKUS KSAVERAS Kristaus pasiuntinys

1506 1552

Ponas G.K. Chestertonas, būdamas penkiolikos metų, šv. Pau­liaus mokykloje už eilėraštį apie šv. Pranciškų Ksaverą laimėjo Miltono premiją: tai buvojo literatūrinis debiutas. Ankstyviau­sias jo kritinis biografas (1908) esą rašęs: „Ką G.K.C. sugebėjo nuveikti su ta ypač nedėkinga medžiaga - aš užmiršau, jeigu iš viso žinojau". Visiškai aišku, kad nežinojo. Ksavero nepamirši. Jo pėdsakų dar ir dabar nuolat atrandama Rytuose. Tik gal prieš kokius ketvertą metų Jamagučyje, Japonijos vakaruose, pasta­tytas milžiniškas kryžius su „Zaburio" medalionu; už jį sumo­kėjo daugiausia nekrikščionys, iki šiol tebemylintys ir tebesižavintys Ksaveru, o atidengimo ceremonijai vadovavo nekrikščionis tos provincijos gubernatorius.

Kristaus bažnyčia iš esmės yra misionieriška. Dievas „pasiun­tė" Kristų skelbti Karalystės: Jis savo ruožtu siuntė apaštalus: „Eikite ir padalykite mano mokiniais visų tautų žmones". Pradžioje kalbėjau apie šv. Paulių; o nuo jo laikų pasaulis skersai išilgai išvaikščiotas žmonių, keliaujančių skleisti Kristaus tikėjimą. Mano aptartaisiais amžiais pirmieji iškilūs centrai turbūt buvo Roma irtoji žemė. anais laikais visų mokslingiausia, - tai Airija. Tuo metu svariausiai misionieriavo benediktinai. Viduramžiais išryškėjo stulbinanti misionieriška pranciškonų ir dominikonų veikla. XVI a. didžiųjų religinių revoliucijų metu įkurta Jėzaus draugija, o šv. Ignotas Lojolą kaip ir šv. Pranciškus iš pradžių norėjo praleisti savo gyvenimą atversdamas sara-

95

Kas yra šventieji?

cėnus. Tačiau jam teko pasilikti namie, o Į tą tolimo heroizmo gyvenimą, kuriuo pats būtų mielai dalijęsis, jis siųsdavo kitus. Jo artimas draugas Pranciškus Ksaveras nebuvo pirmasis jėzui­tas, išplaukęs Į misionierių žemes; tačiau jo vardo šlovė užtemdė kitus, o jo atminimas branginamas užvis labiau. Galbūt kai kurie iš jūsų skaitėte Tris muškietininkus ir pamenate d'Artan-janą; kiti - gal Sirano de Beržeraką. Romantiški, beatodairiškai drąsūs, tuščiakišeniai džentelmenai; veržlūs, galantiški, poetai iš prigimties, jokių likimo smūgių nepalaužiami, išdidūs švel-niaširdžiai (netgi minkštaširdžiai), spinduliuojantys žavesiu, mokykliniai romanų ir filmų herojai. Jei Ksaveras dėl ko nors būtų netapęs šventuoju, jis būtų galėjęs būti kaip tik toks. Tačiau yra kitaip, jis realus ir gyvas ligi šiol.

Ispanijos šiaurėje, pilkai ir rudai nusvilintam pasauly su žė­rinčiomis upių vagomis ir akinamai mėlynu dangum stūksojo Ksavero pasienio tvirtovė. Nežmoniško storumo sienomis aprė­mintas tuščias kvadratas su bokštu viduryje. Spiraliniai korido­riai sienose, geležimi kaustytos durys; j koplyčią šviesa skverbėsi pro vienintelę šaudymo angą. Pranciškus iš Ksavero ir Chasu gimė toje pilyje 1506 m. balandžio 7 dieną. Jo vaikystė buvo atšiauri ir laiminga. Jis augo tvirtas it plienas, vienodai gabus visoms atletikos rūšims, rudo, nugairinto veido ir stebuk­lingai magnetiškos asmenybės, neišblėsusios visą gyvenimą. Bet kai jis sulaukė šešerių, prasidėjo nelaimės. Ispanija suskilo; 1512 m. prasidėjo karas; įsitraukė Prancūzija ir Pontifikatas. Užtenka paminėti tai, kad dalis Pranciškaus šeimos prisijungė prie vienos pusės, o dalis - prie kitos; likti neutraliam buvo neįmanoma. Vieni po kitų griuvo jo protėvių namai, sienos būdavo sulyginamos su žeme, žemė konfiskuojama, užkrauna­mi mokesčiai. Šeima buvo sužlugdyta, bet vis dar kovėsi. 1520 m. prancūzai ir navariečiai puolė Pampluną ir jos saujelę kasti-liečių. Pralaužtos sienos properšoje vienas stovėjo Ignotas Lo­jolą. Puolėjai leidosi šlaitu aukštyn, taip jų - du Pranciškaus broliai. Jis, teturėjęs tik vienuolika metų, buvo paliktas namie.

96

ŠV. PRANCIŠKUS KSA VERAS

Patrankos sviedinys sutrupino Ignoto koją, pakeitė jo gyvenimą ir ilgainiui paskatino j Į įsteigti Jėzuitų ordiną. Jei Pranciškus būtų buvęs bent pora metų vyresnis, Ignotą būtų galėjęs par­trenkti jis.

Metai ėjo: Ksaverų šeima darbavosi nelyginant bebrai prie sugriuvusios užtvankos, kad susigrąžintų prarastus turtus; Pran­ciškus, gabiausias, buvo išsiųstas į pasaulinio garso universitetą Paryžiuje ir gyveno ten ekstravagantišką gyvenimą. Jo motina kankinosi ir galvojo, kaip susigrąžinti jį namo. Pranciškaus sesuo, Vargdienės Klaros seselė, įkalbinėjo jį pasilikti. Jis liko, bet daugiausia pastangų dėjo tam, kad Ksaverų kilmės titulai būtų iš naujo pripažinti; ir jam sekėsi. Dvaras, katedra, vyriau­siojo kariuomenės vado postai - štai kokios perspektyvos jį masino. Ir vis dėlto - malonės stebuklas! - šis pasaulietiškas, gabus, drąsus ir visų pirma žavus vaikinukas išliko tyras. Ne­darkė jo nei geidulio atvipus lūpa, vogčias žvilgsnis; nelipo prie jo nuosmukis nei karštinė, nei maras.

Paryžiun Pranciškus išvažiavo, kai jam sukako devyniolika. Jis buvo išdidus, bet išdidumas - ne viskas. Netgi savistabą išsiugdęs „džentelmenas" ne visad geba laiku sustoti. Tuo metu Pranciškus manė, jog išdidumo iš tikrųjų pakanka: jis lydėdavo savo draugus jų ekspedicijose, - lydėdavo net savo profesorių, nuo to ir mirusį, - bet pats jokia mada nenusileisdavo. Man regis, geležinė šio aistringo jaunuolio savitvarda jau buvo beišsenkan­ti, kai su juo kartu apsigyveno tas jaunas šveicaras, genialus ganytojas -Petras Favras. Šis įstabus žmogus privertė Pranciškų stabtelėti (sakyčiau, jis ir pats buvo ne iš kelmo spirtas, - vėtytas ir mėtytas). Tačiau išrankusis aristokratas, kerintis draugijoje, nepranokstamas atletikoje, pradėjo po truputį pasiduoti kitokiai pagundai. Paryžiuje tuo metu gimdavo visos naujos idėjos, - ir ar kada nors yra buvę kitaip? Pro juodą senojo miesto „gotikinį siluetą" ėmė švytėti senųjų, skeptiškųjų Atėnų baltas marmuras bei auksas. Pranciškus vos nevirto „neortodoksu", mes pasaky-

97

Kas yra šventieji?

tume - modernistu. Niekad nesusitepęs gašlumu, jis vos netapo proto garbintoju.

Kaip tik tada vėl pasirodė Ignotas Lojolą. Būčiau mielai papasakojęs apie jį, bet kadangi laikau ji savo dvasios Tėvu, -o iš tiesų taip ir yra, - tai pasidrovėjau apie jj kalbėti. Galbūt kada nors šį barjerą įveiksiu ir man bus leista tai padaryti. Tai štai atsirado šis kilmingas ispanas, toks pat kaip ir Pranciškus, tik bemaž „atsimetęs". Jis įžvelgė toliau, nei siekia pinigai; toliau, nei siekia rangai. Ksaveras nemėgo jo ir iš jo pasišaipyda­vo. Vis dėlto jie susitiko. Ir Ignotas jį nugalėjo. Lojolos sekre­torius vėliau sakė: „Dažnai girdėdavau mūsų didįjį žmonių sielų lipdytoją sakant, jog kiečiausias molis, kurį jam yra tekę min­kyti, - tai Pranciškus Ksaveras". Nežinia kaip, bet Ignotas privertė Pranciškų suprasti, jog pinigai, titulai, savanaudišku­mas, palyginti su amžinaisiais klausimais, tėra tuščia vieta, -palyginti su klausimu, kas esi (bet ne ką turi ar kaip esi vadina­mas); su tuo, ką gali nuveikti kitų labui Kristaus vardan, - bet ne tuo, ką galėtumei padaryti sau, savęs vardan.

1533 metais Pranciškus ir Ignotas dar su penketu kitų pasiža­dėjo sekti Kristumi neturtu bei skaistybe, o po trejų metų (kai bus baigtos jų studijos) pradėti skleisti evangeliją pagonims. Ignotui buvo keturiasdešimt treji, Ksaverui - dvidešimt aštuo­neri. 1537-aisiais jie vėl susitiko Venecijoje. Trejus metus Pranciškus mokėsi tarnauti. Daugiausia jis dirbo ligoninėse bei kalėjimuose. Kai priėmė kunigo šventimus, jis susirgo, ir jam težadėjo vos du mėnesius gyventi. Ignotas liepė jam pailsėti ir padarė jį savo sekretoriumi. Vargšas Ignotas! Kažkas nusiskun­dė, esą jis niekaip neprisirengiąs atsakyti į laiškus iš Romos. „Kieno gi tai kaltė? - atsakęs Ignotas, meiliai, bet liūdnai šypsodamasis. - Senjoro magistro Pranciškaus. Jo pirštai sugrubę nuo šalčio, bet jis vis tiek nesupranta, kad rankoms pasišildyti yra krosnis".

Tačiau į šią nuosaikią, ramią, beveik nedrąsią būtį staiga nukrito bomba. 1539 m. Portugalijos karalius pareikalavo iš

ŠV. PRANCIŠKUS KSAVERAS

Ignoto žmonių vykti misionieriauti į Indiją; Ignotas galėjo pa­siūlyti du. Vienas nusigavo tik iki Lisabonos, kitą paskutinę minutę pakirto išijas. Pats gulėdamas ligos patale, Ignotas pa­sišaukė Ksaverą. „Pranciškau, - tarė jis, - niekas kitas negali vykti, privalai vykti tu". „Žinoma, - atsiliepė Ksaveras. - Tuojau pat; štai aš! Pues, sus! heme aąui!" jam nebuvo likę nė visos dienos susiruošti. Pats susitaisė sutaną; Ignotas prisidėjo pado­vanodamas dar savo liemenę.

Kelionė į Portugaliją per Alpes buvo klaiki. Sniego griūtys; liūtys; tarpekliai. Ksaveras, kurio raumenys vis dar ištikimai jam tarnavo, turėjo šuoliuoti paskui pabėgusius žirgus, keberiotis į prarajų dugną, prižiūrėti arklides. Vienas vaikinukas iš ambasa­doriaus palydos, iki tol patogiai gyvenęs įvairiose Europos vietose, susižavėjęs Pranciškum, sušuko: „Pirmą kartą gyveni­me aš supratau, ką reiškia būti krikščioniu!"

Lisabona pasiekta. Balandžio 7-ąją, trisdešimt šeštąjį Ksave­ro gimtadienį, trisdešimt penki bukanosiai laivai, iš kurių kas dešimtas paprastai nuskęsdavo, išplaukė į Indiją ir pasiekėją tik kitų metų gegužį, po siaubingos kelionės. Emigruodavo papras­tai Portugalijos padugnės; Pranciškus du mėnesius be paliovos sirgo jūros liga; jau net ir maistas, net vanduo ėmė gesti; Pran­ciškus viską - savo maistą, drabužius, kajutę - paaukojo persi­gandusiai, keiksmais besitaškančiai, nuožmiai ir palaidai miniai. Žiemojo jie Mozambike, „Portugalijos kapinėse"; jau tuo metu jis buvo apsuptas susižavėjusių kareivių, jūreivių, vergų ir čiabuvių pulko.

Bijau, kad neįmanoma net apytikriai pavaizduoti jums, koks tapo jo darbas, kai jis pasiekė Goją. To sukomercinto, neatsa­kingo pasaulio krikščioniškumas labai neretai būdavo vien far­sas. Pareigūnai būdavo arba dar labiau korumpuoti negu kiti, arba, išsižadėję juodų darbų, būdavo demaskuojami ir nužudo­mi. Pranciškus iš nevilties aimanavo, kad europiečiai esą pikčiausi savo pačių, čiabuvių ir savojo tikėjimo priešai.

Kas yra šventieji?

Nuo 1542 iki 1544 m. jis trylika kartų nuplaukė tuos šešis šimtus mylių į Keip Komoriną ir atgal, - jis, visad kamuojamas jūros ligos. Darbavosi daugiausia taip Paravaro perlų žvejų; organizavo ištisą policiją bei tam tikrą švietimą; radžos kvies­davosi ji padėti susidoroti su plėšikais ar piratais; dizenterijos, maliarijos ir dramblialigės pasaulyje iki 1545 m. jis laimėjo kokius trisdešimt tūkstančių atsivertėlių (ir pasirūpindavo, kad jie būtų nuosekliai apmokomi). Ir galite neabejoti, jog jo triūsas nenuėjo veltui! Tada atėjo Ceilono eilė; paskui juslingoji Mala-ka, prekybos mastais dar neaplenkta Singapūro. Ir šiame klas­tingame ore jis vis dar nakvodavo trobelėje iš palmių lapų, galvą pasidėjęs ant akmens. Iš ten - j Prieskonių salas, j vakarus nuo Naujosios Gvinėjos. Paskui mažaūgius vietos gyventojus papu-asus jis korėsi į kalnus; drėgmėje knibždėte knibždėjo vabzdžių ir dvokė gvazdikais. Borneo galvų medžiotojai; Seramo kaniba­lizmas ir šlykščiausios paleistuvystės - ničniekas neužgesino jo vilties. Molukų salose sužinojo, kad atsakymo iš Romos reikės laukti trejus metus ir devynis mėnesius. Ksaveras, kuriam kiek­viena išsiskyrimo su draugais savaitė kėlė kančią, išsikirpdavo iš tų laiškų parašus ir nešiojosi prie širdies, greta savo įžadų Kristui nuorašo.

O vis dėlto šios salos su nuolat kunkuliuojančiais ugnikal­niais, su purvo fontanais, išsiveržimais ir dulkių debesimis, su laukiniais gyventojais jam teikė vieną laimę. Jas reikėtų pava­dinti, rašė jis, „Dievo vilties salomis".

Triskart patyręs laivo sudužimą, išvargintas kelionių, neretai gyvenąs pusbadžiu, puldinėjamas mahometonų, slapstydamasis kilimuose, jis vis dėlto sakė: „Niekur kitur nebuvau toks laimin­gas, niekada - taip nedrumsčiamai laimingas".

Tuomet jis numatė Japoniją. Atminkit, Ksaveras nebuvo joks fanatikas, kuris nepasirengęs puola į nepažįstamus kraštus. Prieš leisdamasis tenai, jis mokėsi kalbos; taip pat studijavo japonų religijas; išvertė šv. Mato Evangeliją į japonų kalbą ir išmoko ją mintinai... ir kiek dar ruošėsi! Tačiau, kai atvyko į Japoniją,

100

ŠV. PRANCIŠKUS KSA VERAS

regėjosi, jog nesėkmė jį lydi labiau nei kur kitur, - visas gyve­nimas jam atrodė nenusisekęs; nors kaip tik šičia jis pasiekė daugiau nei kur kitur. Jis atkeliavo po tikros baimės Getsema-nės: buvo neapsakomai jautrus, o jo narsa - tikra narsa būtent dėl to, kad jis baiminosi to, ką numatė, ir užvis labiausiai -Nežinomybės. Pranciškus paliko Japonijoje tik nuo pusantro iki dviejų tūkstančių krikščionių, - žinoma, tai buvo neaprėpiamos Bažnyčios sėkla, bet dažnai persekiojama ligi sunaikinimo ribos.

Pagaliau 1552 m. jis leidosi į Kiniją ir atvyko į San Cianą priešais Si-kiangą, kur yra Kantonas. Bet nė vienas prekybinis laivas nesiėmė nugabenti jo į tą šalį, kurion įžengti tokiam kaip jis jau reiškė mirtį. Jį ištikdavo drebulio priepuoliai. „Ar pasiek­siu aš Kiniją? - rašė jis. - Nežinau. Viskas gręžiasi prieš". Lapkričio mėnesį, pasilikęs vienas su tarnu iš Malabaro ir ber­niuku kinu, Pranciškus galutinai susirgo. Daugsyk nukraujavęs, pradėjo kliedėti. Kliedėdamas ėmė kalbėti savo vaikystės kal­ba - baskų kalba. Jo lūpos nuolat kartojo Jėzaus vardą.

Apie tas paskutines jo dienas mes smulkiai žinome. Įsi­vaizduokite vien trobelės griaučius, vietomis apdangstytos pal­mių lapais; vėją, nuolat verčiantį lempos liepsnelę tai įsiplieksti, tai vėl mirkčioti; nepaliaujančią bangų mūšą; kino pritvirtintą krucifiksą, už kurio driekėsi neregimos Kinijos platybės; ir išblyškusį Pranciškaus veidą švytinčiomis akimis, - šventasis jau buvo bemaž netekęs žado, regėjo vien kryžių, atmenantį Kristų ir Jo mirtį. Štai suvynioti žemėlapiai; kelionės baigtos. Štai Ignotas, tolimoje Romoje palinkęs prie savo stalo, - štai ir su juo paskutinįkart atsisveikinta. Štai ir Paryžiaus jaudulys, ir namai Ispanijoje - namų jis daugiau niekur neturėjo, - visa atiduota į Dievo rankas ir palikta. „Tėve, į tavo rankas visa tai atiduodu, savo gyvenimą ir savo amžinybę". Praslinko gruodžio 2-osios naktis. Vien kinų berniukas budėjo prie mirštančio šventojo. Trečiosios antrą valandą, kai sukilo vėjai ir vandenys, krustelėjo taip pat ir Pranciškus. Jį palytėjo aiškus ir galutinis

101

Kas yra šventieji?

pasikeitimas. Budėjęs čiabuvis pakilo, įspraudė uždegtą žvakę į Pranciškaus rankas ir laikė ją ten. Tikriausiai padvelkus aušros vėjeliui, ji užgeso. Bet tą pačią valandą, visiškai vienas, jei neminėsime berniuko kino ir nukryžiuotojo Kristaus draugijos, Pranciškus Ksaveras mirė.

Aš būsiu laimingas, jeigu tuo, ką papasakojau jums apie šį didį vyrą, šį mieliausią iš visų žmonių, - o juk beveik nieko taip ir nepasakiau, - jeigu man bus pavykę perteikti jums bent milijoninę dalį to, koks jis iš tikrųjų buvo. Net man pačiam yra tekę įsitikinti, jog jo darbas nenuėjo perniek. Sykį Tibury'o dokuose per katalikų procesiją pamaldus gojietis vaizdavo Pran­ciškų Ksaverą; o pabaigoje - tik pamanykit! - jis paskubom nusivilko savo rūbą ir pribėgęs suklupo, prašydamas mano palaiminimo. Taip darė todėl, kad jo būta jūreivio iš gojiečių aptarnaujamo laivo, kuriame aš jam ir jo tėvynainiams laikiau Kalėdų vidurnakčio mišias. Tai buvo tos pačios mišios, kurias gerbti ir mylėti jo protėvius prieš keturis šimtus metų išmokė Pranciškus Ksaveras ir kurių jie niekuomet nepamiršo. Palieku su jumis PRANCIŠKŲ KSAVERĄ, didvyrį, sykiu, jei galėčiau taip pasakyti, visą gyvenimą išlikusį „berniūkščiu", nors ir nuovargio pažymėtu veidu bei pražilusiais tankiais plaukais.

ŠV. KAMILAS LELIETIS Pirmasis Raudonojo Kryžiaus darbininkas

1550-1614

Tai buvo išties nepaprastas žmogus. Vėtytas ir mėtytas kareivis; ne vieną sykį savo įsišaknijusio polinkio lošti atvestas į visišką neviltį; sergantis baisinga ir, regis, nepagydoma liga. Tačiau sulaukęs brandaus amžiaus, jis visiškai pakeitė savo gyvenimo ritmą; nugyveno ilgą amžių ir t apo-o ir ligi šiol tebėra-ligonių, ligoninių ir mirštančiųjų globėjas. O galiausiai (kaip jau įžval­giai pastebėta ir nurodyta) jis tikra to žodžio prasme Įkūrė Raudonąjį Kryžių ir pradėjo lauko greitosios pagalbos ekipažų veiklą. Iš pradžių ligoninės būdavo vienuolynų dalys, skirtos slaugyti tiek vienuolynui priklausančius ligonius, tiek tuos, ku­rie patekdavo ten iš kitur. Tačiau daugelio miesto ligoninių užuomazga datuojama beveik vien XIII a., Guy de Montpelier veiklą Prancūzijoje perėmus popiežiui Inocentui III ir sukoncen­travus ją apleistuose anglosaksų bendruomenės namuose Romo­je. Tų Šventosios Dvasios ligoninių veikla paplito visoje Europoje, todėl Romos ligoninė ir yra jų visuotinė Motina; beje, šis reiškinys aplenkė Vokietiją. Darsyk paminėsiu šv. Baltra­miejaus ir šv. Tomo ligonines, egzistuojančias ligi šiol; Betlie­jaus (Bedlamo), tapusią psichiatrine; Kristaus, tapusią mokykla.

Visos jos atsirado arba nepaprastai išsiplėtė maždaug tuo metu. Nė nemanykit, kad šios įstaigos vertos paniekos netgi savo sandaros požiūriu. Ventiliacija, sanitarija, vandens tiekimas -visos šios reikmės buvo gerai įsisąmonintos. Neįsivaizduokit, kad medicinos ar chirurgijos mokslas tais laikais buvo žemas. Iš tikrųjų jie buvo daug toliau pažengę nei vėliau, kai nemaža jų

103

Kas yra šventieji?

žinių dalis tapo užmiršta ar sunaikinta. Nervų ir kaukolės ope­racijos; tikroji venerinių ligų kilmė; raudonųjų spindulių taiky­mas raupams gydyti (tiksliai konstatuojant jų poveikį, - šį atradimą XIX a. turėjo iš naujo padaryti danas dr. Finsenas, už tai apdovanotas Nobelio premija), - tryliktame amžiuje žinota ir mokėta taikyti ne tik tai, bet ir daug daugiau kas, o po dviejų šimtų penkiasdešimties metų beveik visiškai pamiršta. Istorikai pasakoja apie baisingą ligoninių darbo nuosmukį. Taip atsitiko ir dėl to (kaip paprastai tvirtinama), kad suiro tradiciškai tokiam darbui pasišventę religiniai ordinai, bet - ir tatai norėčiau pabrėžti - dar ir dėl to, kad Renesanso epochoje atgijo graikiškas Gamtos garbinimas, o drauge su juo ir kaip jo padarinys plito dygėjimasis viskuo, kas liguista ar bjauru, o visi šitie dalykai imti stumti tolyn iš akių. O kas neregima - netrunka nugrimzti užmarštin. Tačiau pagoniškojo atgimimo metu, matyt, neišven­giamai, pradėjo taip pat atgimti ir krikščioniška artimo meilė.

Kamilas gimė Abrucyje, kai jo motinai jau buvo šešiasdešimt metų. Suimta nepakeliamo skausmo, ji įpuolė į arklides, ir kūdikis gimė šiauduose. Jo tėvas visą gyvenimą nieko kita neveikė, tik kariavo, - matė vien žudynes ir siaubą. Iš prisiplėšto grobio jis praturtėjo, tačiau vėliau taip nusigyveno, kad nebe­turėjo ką palikti sūnui, tik „savo durklą ir kardą". Bet tuo metu ir pats Kamilas jau buvo kareivis, pametęs galvą dėl lošimo vos ne „tuo pat metu, kai tik išmoko skaityti", kaudamasis kartu su tėvu prieš turkus, buvo apsirgęs ta pačia liga, nuo kurios senis ir mirė, ir grįžo kankinamas pūliuojančios kojos - „menko įbrėžimo", virtusio per visą jo ilgą gyvenimą neužgijusia žaizda. Kartą nusivylimo valandą Kamilas išvydo du kapucinų vienuo­lius ir prisiekė pasikeisti. Savo įžadą sulaužė; davė jį dar dukart, ir dar dukart sulaužė. Visiškai nuskurdęs jis parėjo į vieną ligoninę, kad ten už savo paties patarnavimus būtų slaugomas. Iš ten buvo išmestas dėl savo smarkaus būdo, nuolatinių kivirčų, savo beprotiško pomėgio lošti, - miegodamas jis pasikišdavo kortas po pagalve, o dėl partijos galėdavo palikti ligonius likimo

104

ŠV. KAMILAS LELIETIS

valiai. Jis vėl tapo kareiviu; Lepante nedalyvavo tik todėl, kad Korfu užsikrėtė dizenterija; perėjo šiurpias kampanijas prieš turkus, - kareiviai iš bado taip kraustėsi iš proto, kad valgydavo išsipjovę žuvusiųjų kepenis. Šito Kamilas nė už ką nebūtų padaręs - jis maitinosi žole ir arkliena. Įstojo į vieną pulką paprasčiausiai dėl to, kad šis garsėjo lošimu; išvyko ginti Tuni­so; sugrįžo; Neapolyje kaip nebetinkamas buvo visam laikui atleistas iš karo tarnybos. Statė ant kortos viską, ką tik beturėjo; pralošė - jau sykį Neapolyje buvo užstatęs net marškinius ir juos pralošęs. Kęsdamas skaudų pažeminimą, pradėjo elgetauti. Tačiau Kamilas buvo stotingas ir stiprus vyras, nors ir su pūvančia koja. Naujame kapucinų vienuolyne jam buvo pa­siūlytas mūrininko darbas. Jam teko sutikti; bet jį taip kamavo mintis, jog ši pranciškoniška aplinka gali priversti jį laikytis savo įžadų, kad jis net atsisakė vienuolių pasiūlyto audeklo drabužiui siūdintis. Jis bijojo įsipareigoti atsivertimu... Tačiau nepaprastas žiemos speigas privertė jį pasiduoti. Ir 1575 metais šis daugiau negu paklydėlis sūnus, šis vėjais paleistų metų ir sulaužytų įžadų slegiamas žmogus iš tikrųjų pasidavė.

Jis sudėjo ginklus; bet tikrojo savo „pašaukimo" vis dar negalėjo rasti. Jis ne sykį mėgino įstoti į kokį religinį ordiną, bet visuomet sutrukdydavo žaizda kojoje. Tvirčiausią pagalbos ranką jam ištiesė šv. Pilypas Nėris iš Romos, oratorionų įkūrėjas, - tas geraširdis, linksmo būdo, bet sykiu didžiai supra­tingas žmogus, pagaliau nukreipęs paliegusio kario ambicijas į kitų ligonių slaugymą ligoninėse, o drauge ir pastūmėjęs jį vėliau įkurti jo vardą įamžinusią ligonių tarnų kongregaciją. 1582 m. Kamilas nusprendė suburti aplink save bendraminčius žmones ir nutarė, kad ant peties jie turėtų dėvėti raudoną kryžių; iš tikrųjų iš to ir yra kilę visi vėlesnieji Raudonojo Kryžiaus sąjūdžiai. Nėra prasmės smulkiai vardyti pradžioje jį lydėjusius sunkumus, - be kita ko, ir paprasčiausią išsilavinimo stoką tuo atveju, jei jis turėtų tapti kunigu, o dabar Kamilas jautė pareigą priimti šventimus. Ir malonu prisiminti tai, kad trisdešimt dvejų

105

Kas yru šventieji?

metų jo pradėti mokslai buvo sėkmingai užbaigti ir kad įšventino jį anglas, Goldwellas, vienos Velso vyskupystės - šv. Asafo -vyskupas, o savo pirmąsias mišias jis laikė karališkosios škotų šventosios, šv. Margaritos, dieną.

Grupė sparčiai ir sėkmingai plėtėsi; 1588 m. Kamilas įsteigė savo pirmąją „šaką" Neapolyje, ir įsikūrė jis ten praslinkus lygiai keturiolikai metų nuo tos dienos, kai jis buvo ten išlaipin­tas - nuskuręs, pripažintas esąs niekam nebetinkamas ir dar švaistūnas. O dabar pakartosiu: kai tik įsisiūbavo pagoniškoji Renesanso pompa, pradingo bet koks rūpestis žmogaus kančio­mis. Tuo metu, kai imtas garbinti kūno grožis, jau vien liguistų ar bjaurių kūnų reginys keldavo pasišlykštėjimą ir pradėtas vengti. Ligoninės tapo tokiomis moralinio bei fizinio siaubo ištiktųjų santalkomis, kad net jei aš ir turėčiau laiko jas pavaiz­duoti, B.B.C. nedvejodama ir teisingai man uždraustų. Amži­ninkų pateikiamos detalės neleidžia abejoti, kad jie neskleidė prasimanymų. Vien Romos provincijoje, po badmečio praūžus maro bangai, išmirė šešiasdešimt tūkstančių žmonių. Kaip tik tais metais, kai mirė Aloyzas Gonzaga, dirbęs tarp maro ištik­tųjų, ir kitais, 1591-aisiais, Kamilo darbas tam tikra prasme pasiekė apogėjų.

Žiemą žmonės net įsikasdavo į mėšlo krūvas, kad sušiltų; vasarą miestas ūžte ūžė nuo musių; ligoniai, neturėdami van­dens, gerdavo alyvą iš lempų ir dar blogiau; Kamilas tikra to žodžio prasme per visą naktį neatsitraukdavo nuo darbo ilgiau kaip valandą kitą, o tuomet imdavosi pinti čiužinius, kad ligoniai negulėtų purve. Netrukus po savo atsivertimo jis dusyk tarytum girdėjo Viešpatį švelniai, bet nedviprasmiškai vadinant jį „bai­liu". Šie žodžiai Įsmigo giliai jo širdin. Jis puikiai žinojo nesąs bailys fizine prasme. Kariuomenėje buvo pagarsėjęs beatodai­rišku impulsyvumu; dabar, Kristaus vardan kaudamasis su blo­giu, jis visad išliko kietoko būdo ir daug reikalaudavo iš savo bendražygių, nes ir iš savęs jam neateidavo į galvą reikalauti mažiau. Bet ir niekas neprilygo jam gerumu, net švelnumu, -

106

ŠV. KAMILAS LELJETIS

vienas džiaugsmas būdavo stebėti jį maudant ir vystant kūdikė­lius, gaminant skanėstus sveikstantiesiems; o jo intuicija, dva­sinė atjauta prilygo nuolatinei aiškiaregystei. Žmonėms nepabosdavo žiūrėti į jį, palinkusį prie savo ligonių, pasak vieno, „nelyginant jis perduotų jiems savo pačią širdį, savo sielą". „Nežinau, ar mylinti motina būtų galėjusi ką daugiau padaryti savo apsirgusio vaiko labui". Ir nenuostabu, nes šį žmogų pa­laikė viena tik Dvasia. Žaizda kojoje kamavo jį keturiasdešimt šešerius metus, ir jam senstant ji darėsi nepakeliamai skausmin­ga; jis klaikiausiai kentėjo nuo akmenligės, - jei norime būti realistais, neraukykime nosies; visą laiką jam teko dėvėti geleži­nį įtvarą; vaikštant nepakenčiamai skaudėjo padus; paskutiniuo­sius pustrečių metų jį pykindavo nuo visko, ką tik suvalgydavo. Buvo toks nusilpęs, kad rytais vos bepakildavo; tačiau aplankius penkis šešis sergančius, jo širdis taip imdavo džiūgauti galėda­ma tarnauti Kristui, kad jėgos pačios sugrįždavo.

Paskutiniąją valandą jis gulėjo „bendroje palatoje" ir mer­dėdamas kalbėjo vakarinę Angelo sargo maldą. Po valandos slaugytojas jį paklausė, ar nenorėtų kuo nors atsigaivinti. „Luk­telk dar ketvirtį valandos, - atsakęs Kamilas, - ir aš būsiu atgaivintas". Tam ketvirčiui valandos praslinkus, jis atmetė rankas kryžiumi ir tarė: „Brangiausiasis Kraujau", - tarytum jo mintys vis suktųsi apie Raudonąjį Kryžių bei jo kilmę; pagarbi­nęs švenčiausiąjį Dievo vardą, jis mirė „nė nevirptelėjęs, nė kiek nepakitusiu veidu", kuris ligi tol visą laiką išliko džiugus ir giedras.

Norėčiau baigdamas pabrėžti du dalykus. Pirma, Kamilas yra tikrasis Raudonojo Kryžiaus, lauko greitosios pagalbos ekipažų, priešakinių tvarstymo postų ir karo ligoninių pradininkas. Savo raudonąjį kryžių Kamilas pasirinko, prisimindamas Kryžiaus žygių dalyvius; toks tapo jo žmonių, jo ordino ženklas, lydintis jų darbą. 1595-1601 m. popiežius Klemensas iš tikrųjų pasiuntė Raudonojo Kryžiaus kamiliečius gelbėti sužeisuyų bei mirš­tančiųjų tikrame mūšio lauke; jie turėjo rasti transporto priemo-

107

Kas yra šventieji?

106

SV. KAMILAS LELIETIS

vienas džiaugsmas būdavo stebėti jį maudant ir vystant kūdikė­lius, gaminant skanėstus sveikstantiesiems; o jo intuicija, dva­sinė atjauta prilygo nuolatinei aiškiaregystei. Žmonėms nepabosdavo žiūrėti į jį, palinkusį prie savo ligonių, pasak vieno, „nelyginant jis perduotų jiems savo pačią širdį, savo sielą". „Nežinau, ar mylinti motina būtų galėjusi ką daugiau padaryti savo apsirgusio vaiko labui". Ir nenuostabu, nes šį žmogų pa­laikė viena tik Dvasia. Žaizda kojoje kamavo jį keturiasdešimt šešerius metus, ir jam senstant ji darėsi nepakeliamai skausmin­ga; jis klaikiausiai kentėjo nuo akmenligės, - jei norime būti realistais, neraukykime nosies; visą laiką jam teko dėvėti geleži­nį įtvarą; vaikštant nepakenčiamai skaudėjo padus; paskutiniuo­sius pustrečių metų jį pykindavo nuo visko, ką tik suvalgydavo. Buvo toks nusilpęs, kad rytais vos bepakildavo; tačiau aplankius penkis šešis sergančius, jo širdis taip imdavo džiūgauti galėda­ma tarnauti Kristui, kad jėgos pačios sugrįždavo.

Paskutiniąją valandą jis gulėjo „bendroje palatoje" ir mer­dėdamas kalbėjo vakarinę Angelo sargo maldą. Po valandos slaugytojas jį paklausė, ar nenorėtų kuo nors atsigaivinti. „Luk­telk dar ketvirtį valandos, - atsakęs Kamilas, - ir aš būsiu atgaivintas". Tam ketvirčiui valandos praslinkus, jis atmetė rankas kryžiumi ir tarė: „Brangiausiasis Kraujau", - tarytum jo mintys vis suktųsi apie Raudonąjį Kryžių bei jo kilmę; pagarbi­nęs švenčiausiąjį Dievo vardą, jis mirė „nė nevirptelėjęs, nė kiek nepakitusiu veidu", kuris ligi tol visą laiką išliko džiugus ir giedras.

Norėčiau baigdamas pabrėžti du dalykus. Pirma, Kamilas yra tikrasis Raudonojo Kryžiaus, lauko greitosios pagalbos ekipažų, priešakinių tvarstymo postų ir karo ligoninių pradininkas. Savo raudonąjį kryžių Kamilas pasirinko, prisimindamas Kryžiaus žygių dalyvius; toks tapo jo žmonių, jo ordino ženklas, lydintis jųdarbą. 1595-1601 m. popiežius Klemensas iš tikrųjų pasiuntė Raudonojo Kryžiaus kamiliečius gelbėti sužeistųjų bei mirš­tančiųjų tikrame mūšio lauke; jie turėjo rasti transporto priemo-

107

metų jo pradėti mokslai buvo sėkmingai užbaigti ir kad įšventino jį anglas, Goldwellas, vienos Velso vyskupystės - šv. Asafo -vyskupas, o savo pirmąsias mišias jis laikė karališkosios škotų šventosios, šv. Margaritos, dieną.

Grupė sparčiai ir sėkmingai plėtėsi; 1588 m. Kamilas įsteigė savo pirmąją „šaką" Neapolyje, ir įsikūrė jis ten praslinkus lygiai keturiolikai metų nuo tos dienos, kai jis buvo ten išlaipin­tas - nuskuręs, pripažintas esąs niekam nebetinkamas ir dar švaistūnas. O dabar pakartosiu: kai tik įsisiūbavo pagoniškoji Renesanso pompa, pradingę bet koks rūpestis žmogaus kančio­mis. Tuo metu, kai imtas garbinti kūno grožis, jau vien liguistų ar bjaurių kūnų reginys keldavo pasišlykštėjimą ir pradėtas vengti. Ligoninės tapo tokiomis moralinio bei fizinio siaubo ištiktųjų santalkomis, kad net jei aš ir turėčiau laiko jas pavaiz­duoti, B.B.C. nedvejodama ir teisingai man uždraustų. Amži­ninkų pateikiamos detalės neleidžia abejoti, kad jie neskleidė prasimanymų. Vien Romos provincijoje, po badmečio praūžus maro bangai, išmirė šešiasdešimt tūkstančių žmonių. Kaip tik tais metais, kai mirė Aloyzas Gonzaga, dirbęs tarp maro ištik­tųjų, ir kitais, 1591-aisiais, Kamilo darbas tam tikra prasme pasiekė apogėjų.

Žiemą žmonės net įsikasdavo į mėšlo krūvas, kad sušiltų; vasarą miestas ūžte ūžė nuo musių; ligoniai, neturėdami van­dens, gerdavo alyvą iš lempų ir dar blogiau; Kamilas tikra to žodžio prasme per visą naktį neatsitraukdavo nuo darbo ilgiau kaip valandą kitą, o tuomet imdavosi pinti čiužinius, kad ligoniai negulėtų purve. Netrukus po savo atsivertimo jis dusyk tarytum girdėjo Viešpatį švelniai, bet nedviprasmiškai vadinant jį „bai­liu". Šie žodžiai įsmigo giliai jo širdin. Jis puikiai žinojo nesąs bailys fizine prasme. Kariuomenėje buvo pagarsėjęs beatodai­rišku impulsyvumu; dabar, Kristaus vardan kaudamasis su blo­giu, jis visad išliko kietoko būdo ir daug reikalaudavo iš savo bendražygių, nes ir iš savęs jam neateidavo į galvą reikalauti mažiau. Bet ir niekas neprilygo jam gerumu, net švelnumu, -

Kas yra šventieji?

nes ir pargabenti ligonius atgal už fronto linijos; įrengti ir aptarnauti ligonines pakeliui į frontą; tiekti medikamentų bei sanitarijos medžiagų atsargas. Solferino mūšio liudytojas Du-nant'as, kurio Solferino prisiminimas (1862) paskatino tarptau­tinį susitarimą dėl greitosios pagalbos organizavimo, tikriausiai bus ir pačiame Solferine matęs darbuojantis Raudonojo Kry­žiaus kamiliečius. Deramai pagerbkime šią knygą bei jos auto­rių; tačiau nepamirškime ir Kamilo, jo brolių ir jo seserų, anticipavusių šį darbą nepalyginamai mažiau filantropiškais laikais. O jie darbavosi - tai antrasis momentas, kurį noriu pabrėžti - neabejotinai iš meilės Kristui ir vadovaudamiesi jo nedviprasmišku liepimu globoti sergančius, o jei to nedarome -tai Jį paliekame apleistą. Ne dėl ko nors kito Kamilas stebėtinai nepailsdamas triūsė tuos keturis dešimtmečius: pats kentėdamas nepakeliamus skausmus, niekad neieškodamas atpildo ar pri­pažinimo, paaukštinimo pareigose ar pensijos, bet sykiu gyven­damas savo asmenišką maldos ir atgailos gyvenimą; neturto ir skaistumo gyvenimą. Patyriau pernelyg daug gerumo iš gydy­tojų bei seselių rankų ligoninėse ar už jų sienų, kad šių profesijų atžvilgiu puoselėčiau kokius kitus jausmus kaip tiktai gilią pagarbą; bet vis dėlto - kitoks esti ir patsai žvilgsnis, pats prisilietimas, kitokia esti gydanti galia ir sielos vidinis bendra­vimas Kristaus dėka, drauge su Juo ir Jame. Šiandien - Velykų sekmadienis: mūsų kūnas pasiligos ir numirs, kad ir kaip jį beslaugytume. Bet siela liks gyva; Jo galia ir patys kūnai prisi­kels, šįsyk negendantys, ir būsim išsipildę žmonės, ligų neliečia­mi per amžius.

ŠV. PETRAS KLAVERIS Juodaodžiu apaštalas

1581-1654

Kai kalbėjau apie šv. Pranciškų Ksaverą, man taip magėjo papasakoti apie to žmogaus asmenybę, kad apie jo darbą ar veikiau apie žmones, kurių labui jis dirbo, nepasakiau beveik nieko. Petras Klaveris taip pat buvo misionierius; tačiau šįsyk bene daugiau norėsiu pasakoti apie jo misiją nei apie patį šį žmogų.

Nemanykite, jog šventieji ima ir gimsta tokie, ar bent atsineša su savimi neišvengiamą lemtį tapti tuo, kuo jie iš tiesų tampa. Kokia dvejonių ir netikrumo kupina buvo šio žmogaus gyveni­mo pradžia! Kilmingos, bet nusigyvenusios šeimos sūnus buvo išsiųstas į jėzuitų kolegiją Barselonoje. Kaip ir daugelį įspūdžiams imlių vaikinukų, jį ėmė masinti toksai gyvenimas, kokį gyveno jo mokytojai; tačiau jis svyravo, negalėjo apsi­spręsti, prašytis priimamam į jėzuitų ordiną ar ne; ir vėlgi abejojo, ar vis dėlto jis esąs gimęs dalykams, tolimiems išori­niam darbui, - labiau tinkamas vienuolyno gyvenimui? Kaip ir Ksaveras, reikiamu metu sutiko reikiamą žmogų, - šįkart tai buvo ne toks stulbinantis dvasinis genijus kaip Ignotas, bet senas brolis pasaulietis Alonzo Rodriguezas, Majorkos kolegijos, kur Petras buvo pasiųstas studijuoti filosofijos, ostiaras'. Šis senu­kas, buvęs verslo žmogus, palaidojęs žmoną ir vaikus, neprara-

Žemiausius iš ketverių žemesniųjų šventimų priėmęs dvasininkas, žiūrėdavęs bažnyčioje tvarkos, kitaip - durininkas; dabar šis rangas panaikintas.

109

Kas yra šventieji?

dęs nė dalelytės savo gudraus ir gebančio vertinti charakterio Įtaigos, tebeliepsnojo būdinga ispaniška liepsna. Jaunajam stu­dentui, kurį baugino jau pačios studijos, jis nepaliovė pasakoti apie herojišką gyvenimą Vakarų Indijos misijoje, ir Petras Kla-veris pasiprašė tenai pasiunčiamas. Jo prašymas buvo patenkin­tas, tačiau patarta prieš išvykstant ten priimti šventimus. Gąsdinamas pačios minties apie pašvęstą gyvenimą, o po to, kai jam pasiryžo, - nusigandęs vien minties apie Įžadus; pradėjęs eiti mokslus - jų Įbaugintas, dabar jis suvirpėdavo pagalvojęs apie šventimų neatšaukiamumą; 1610 m. jis paliko Seviliją, dar netapęs kunigu. Net Amerikoje Petro karjera kildavo ir slūgdavo bangomis, - štai jis apsigalvojo nebenorįs būti kunigu ir pasi­prašė padaromas broliu pasauliečiu; tačiau ir čia jis sutiko reikalingą žmogų - nuostabią asmenybę, brolį de Sandovalį, dirbusį tik tarp juodaodžių tenykščių gyventojų. Kažin kaip bendravimas su Sandovaliu pastūmėjo stebuklą: Klaveris pri­ėmė šventimus, ir beveik akimoju prasidėjo jo didvyriška kar­jera, kuriai buvo lemta tęstis, iki jis sulaukė senatvės.

Šie juodaodžiai buvo vergai. Pati vergovės istorija ne visais laikais būdavo tokia klaiki. Tačiau vergų prekyba - taip. Ar veikiau ji pasidarė klaiki, vos tik čia prasidėjo konkurencija. Anglija šių baisybių neišvengė. Kai tik radosi pigios darbo jėgos paklausa, šalys ėmė tarpusavy varžytis, kad įgytų pačius pelnin­giausius kontraktus: būsimiems monopolistams, kurie pigiai pirko ir brangiai pardavė, žmonių kūnai tapo pelno šaltiniu. Nuo 1713-ųjų stipriausiose pozicijose įsitvirtino Anglija. Atėjo lai­kas, kai Njuportas Amerikoje imtas vadinti „antruoju Liverpu­liu"; Bristolis pasižymėjo kaip ne ką geresnis; net iki 1826 metų britų kolonija Jamaika nesuteikė teisės laisvai tuoktis tiems vergams, kuriuos jų šeimininkai vadindavo Juodaisiais galvi­jais" ir klausdavo, argi orangutangas - ne pakankamai gera pora juodaodei.

Klaverio laikais kontraktus valdė Portugalija. Iš pat pradžių tapę kraujo praliejimų ir prievartavimų aukomis, vergai būdavo

110

ŠV. PETRAS KLAVERIS

surišami po šešis, grandinėmis sukaustomi daiktan už kaklų ir už kojų, pakišami (taip rašė Sandovalis) po deniu, kur negalėda­vo prasiskverbti nei saulės, nei mėnulio spindulys, kur tvyroda­vo tokia smarvė, kurion nė vienas baltasis karininkas nedrįsdavo įkišti nosies, baimindamasis nualpti. Maitindavo juos kukurūzais ir vandeniu - kartą per parą. Maždaug trečdalis jų mirdavo dar laive; iš vienos penkių šimtų partijos pernakt išmirė šimtas dvidešimt. Muito mokestis už tuos juodaodžius, kurie mirdavo jau išlaipinti į krantą, tiesiogiai skatino išžudyti tuos, kurie kelionės tikslą pasiekdavo dar gyvi, bet atrodydavo galį neišgyventi. Tačiau nauda būdavo tokia didžiulė, kad šia preky­ba verstis vis tiek būdavo tikslinga. Taigi jie atvykdavo, išba­dėję, žaizdoti, daugiau kaip pusė - pamišę, kad priartintų savo galą, valgantys purvą, - taip jie nepakeliamai ilgėjosi namų; išvirsdavo laukan lydimi tokio dvoko, kad net didvyriškąjį San­dovalį, paskelbus vergų laivo atvykimą, išpildavo šaltas prakai­tas vien nuo minties apie tai, ką buvo tekę patirti praėjusį kartą. Štai tokioje aplinkoje Klaveris nenuleisdamas rankų darbavosi trisdešimt aštuonerius metus.

Paskelbus laivą atvykstant, jis leisdavosi į uostą, nešinas vaistais ir dezinfekavimo medžiagomis, citrinomis ir brendžiu; visad pasiimdavo vertėjus, - j ų iš tikrųjų reikėdavo įbaugintiems žmonėms, kuriems būdavo pripasakota, neva jų krauju bus dažomos laivų burės, jų taukais glaistomi laivų šonai. Klaveris vesdavo juos į jiems skirtus kiemus, prausdavo, tvarstydavo žaizdas, klodavo jiems lovas, tikra to žodžio prasme apgaubdavo į pamišimą įvarytą minią motinišku rūpesčiu.

Mane išgirdęs, koks kolonijinis pareigūnas gali pareikšti: „Ak! Dar vienas sentimentalus misionierius!" Atleiskite, bet tai -nesąmonė! Katalikai yra realistai; ispanai tomis dienomis irgi buvo tokie; realistiškai mąstė ir Klaveris. Jis tiksliai vertindavo aistringą jų meilę sau: kiaurai permatydavo jų bukumą, jų linksmybę; jų išdidumo priepuolius, paleistuvystės ar įniršio recidyvus; jų ekstazę, jų orgijas. Viena savo asmenybės galia jis

111

Kas yra šventieji?

gebėdavo numaldyti ištisą šėlo apimtą minią. Kilus maištui, žmonės nesigriebdavo botago ar šautuvo, bet kviesdavosi Petrą Klaverj, kad įvestų tvarką. O kai tenka kaip jam nuo smarvės nuolat ir be paliovos vis bėgioti oran išsivemti, sentimentalumui nebelieka vietos, ypač jeigu žinai, kad privalai grįžti atgal, o ir ateity vis grįžti ir grįžti atgal.

Jo veikla nebūdavo atsitiktinė. Kūno gydymą visuomet lydėdavo dvasinis mokymas. O tai, kas vykdavo Kartachenoje, jo būstinėje, visad lydėjo nesibaigiantys tęsiniai - nepailstamas susirašinėjimas, reguliarios kelionės iš kaimo į kaimą, kur pa­tekdavo parduoti vergai; jo įtaka buvo tokia, jog pakakdavo tik pasiųsti žinutę, kad sustabdytų visą gyventojų masę, bebėgančią nuo ugnikalnio, - tegu jie palaukia, pasakė jis, kol pats ateisiąs kitą dieną. Kitą dieną jis tikrai atvažiavo; apvedė vis dar tebe­drebančius nuo apėmusios panikos juodaodžius aplink vis dar aktyvų kraterį ir pastatė ant jo briaunos kryžių. Niekas nenuken­tėjo. Dvejojantis jaunuolis virto neįbauginamu vyru, ramiai vaikštinėjančiu pavojaus ašmenimis.

Namie jis daugiausia rūpindavosi dviem ligoninėm: šv. Se­bastijono, bendrąja, ir šv. Lozoriaus, savo mėgstamiausiąją, skirta vien raupsuotiesiems. Tiesa, jis neužmiršdavo jokio žmo­gui reikalingo dalyko - korpijos, tvarsčių, tepalų, audeklo užuo­laidoms nuo moskitų; prižiūrėdavo ligonių žaizdų operavimą, -negana to, rengdavo jiems koncertus ir pan.; tačiau jie, išmin­tingi žmonės, žinodavo, jog tai buvo tik bemaž minėti neverta jo tiesioginio darbo dalis, - j o g tai niekis, palyginti su juo pačiu, jo esybe, ar su tuo, kas tą jo esybę simbolizavo: jo apsiaustu, lygiai kaip tomis audeklo skiautėmis ir skepetomis, kurias žmonės nešdavosi tiesiog nuo šv. Petro kūno Apaštalų darbuose. Tasai apsiaustas tarnavo drabužiu raupsuotiesiems, šydu vilkli­gės išėstiems veidams,-priegalviumirštantiesiems. „Užkrečia­ma?" Juk pats prisilietimas gydė. Jo sutanos pakraštys visuomet būdavo nudriskęs, - taip jie stengdavosi nusiplėšti bent siūlelį; žmonės grumdavosi dėl jo parašo, iškirpto iš pažymos, dėl

112

SV. PETRAS KLAVERIS

plaukų sruogos, kirpėjo nukirptos nuo jo galvos, dėl krauju sumirkusių rankšluosčių, kai jam pačiam susirgus, gydytojai nuleisdavo kraują, - taip jie buvo tikri, jog jis buvo tas, kas jis iš tiesų buvo, - žmogus, sklidinai prisipildęs DIEVO.

O greta ligoninių - dar kalėjimai. Jį nuolat kviesdavo daly­vauti egzekucijose. Jis nušluostydavo sudrėkusią nusikaltėlio kaktą; laikydavo, kol užnerdavo kilpą. Sykį (o gal ir nesykį) virvė nutrūko. Žmogaus teisingumas būdavo nepermaldauja­mas. Klaveris spaudė klykiantį žmogų sau prie krūtinės, kol buvo užnerta kita virvė. Toji taip pat neatlaikė. Trečioji nelai­mingąją auką pribaigė. Tačiau to nusikaltėlio vienutėje paliktoje knygoje po Klaverio apsilankymo buvo brūkštelėta: „Si knyga vis dar priklauso laimingiausiam žmogui pasaulyje". Nenuosta­bu, jog pasklido pasakojimas - tebūnie jis istoriškas ar dar daugiau - t.y. simboliškas, - esą vandenį, kuriuo Klaveris buvo pakrikštijęs kūdikį, vienas tarnas išpylęs į dubenį, kuriame gulėję keletas nudžiūvusių stiebelių. Kitą dieną jie vėl sužaliavę ir atgiję.

1650 metais Klaveris jau buvo senas ir paliegęs. Nesibai­giančių liūčių ir šutinančių karščių metai. Iš Havanos maras pasiekė Kartacheną. Jėzuitai nedelsdami ėmėsi šios naujos tar­nystės. Klaveris užsikrėtė; pasveiko, bet pasijuto bemaž visiškas bejėgis. Ir vis dėlto, diržais priveržtas prie arklio, atkakliai lankė uostą, ligoninę, raupsuotųjų prieglaudą. Neretai pakeliui nualp-davo; ir pagaliau jį uždarė ligoniui skirtoje vienutėje. Ir nutiko tragiškas (mūsų akimis) dalykas. Paskutiniaisiais savo gyveni­mo mėnesiais Klaveris buvo paliktas praktiškai vienui vienas. Tragiška, tačiau ne nepaaiškinama: jėzuitų bendruomenės na­riai, nešdami ant savo pečių dvigubą ir net trigubą pareigų naštą (dirbdami savo įprastinį darbą, triūsdami tarp maro ištiktųjų ir darbuodamiesi tarp vos ne taip pat mirtinai išgąsčio supa­ralyžiuotų gyventojų), grįždavo namo tokie išsekę, kad krisdavo kaip negyvi. Tačiau visa tai neatrodė „tragiška" Klaveriui. Šis žmogus visą gyvenimą iš tikrųjų troško vienatvės, susimąstymo,

113

Kas yra šventieji?

maldos (juk temperamentas, pagaliau, nekinta), bet Dievas jam įsakė tarnauti, dirbti išorišką darbą, kiek tik pakels jo jėgos. Jis nekentė jo ir sykiu mylėjo; baisiausiai to darbo bijojo ir sykiu dirbo jį su viršžmogišku didvyriškumu. Tad galų gale tas žmo­gus pateko vienatvėn. Patarnaujamas vienintelio juodaodžio, negalėjusio nuspėti, ko gali baltajam žmogui reikėti, - o šis baltasis niekad nenusileisdavo taip žemai, kad paprašytų, juolab pasiskųstų, - Klaveris gulėdavo diena dienon alinančiame karš­tyje, tarp musių ir pasišlykštėtinų maisto liekanų. Priešais jį kabojo Alonzo Rodriguezo paveikslas, priminęs prieš tokią daugybę metų sutiktą šį Majorkos brolį pasaulietį. Klaverio gyvenimo būta vientiso. Jis pasiryžo tarnauti Kristaus vardan, ir Kristaus vardan visą savo gyvenimą atidavė tarnystei. Kai į Kartacheną atplaukdavo laivai, nugriaudėdavo patranka; iš bal­konų būdavo nuleidžiami gobelenai; apžiūrai išrikiuotos gretos žvilgėdavo, vyresnybė šuoliuodavo pro šalį. Ar Petras kada nors juos pastebėdavo? Tik jau ne jis. Savo gyvenimą leido vidinėj vienatvėj, bet niekados nesijausdamas vienišas - tarp Kristaus, sielų, jo paties „Aš". Vienatvė nepriešinga žmogiškumui. Žino­te, nuo savosios užduoties siaubo jam darydavosi bemaž iki alpulio silpna, bet vis tiek jis ją vykdė.

1654-ųjų vidurvasarį senukas pasisakė mirštąs. Po valandos tai žinojo visas miestas. Brolis Diego de Famina buvo paskirtas Klaverio „įpėdiniu". Klaveris nušliaužė į jo kambarį ir pabučia­vo jam kojas. Rugsėjo 5-ąją, šeštadienį, jam buvo pranešta, jog miesto valdžia nusprendė nugriauti senąją jėzuitų kolegiją drau­ge su visu jo kambariu, kad toje vietoje būtų pradėtos naujos statybos. Jis atsakė, jog tai esą nesvarbu (ir net iki pirmadienio atsisakė priimti paskutinįjį patepimą). Pirmadienį jau aidėjo darbininkų kūjai. Klaveris liko giedras ir ramus. Bet tą vakarą jam buvo suteikti paskutinieji Bažnyčios sakramentai, ir jis prarado sąmonę. Ir vėl miestiečiai akimirksniu sužinojo. Neliko net vienatvės.

114

ŠV. PETRAS KLA VERIS

Kolegijos duris apgulė minia - pareigūnai, didikai, pasau­liečiai, kunigai. Jėzuitai užrėmė vartus. Pro juos prasiveržta. Buvo girdėti tik vienas šūksnis: „Mes norime pamatyti Šven­tąjį!" {siaistrinusi minia būtų viską plikai nudraskiusi, - taip žmonės kraustėsi iš galvos dėl relikvijų. Draugui pavyko išsau­goti vien mažą Klaveriui priklausiusį Alonzo paveikslėlį, kurį jis įsitvėręs laikė jau būdamas be sąmonės. Gatvės prispildė vaikų, kurie atkakliai nejudėjo iš vietos, šaukdamiesi „šv. Petro Klaverio". Tuomet užtvino nauja armija - juodaodžiai, šie pra­sibrovė netgi pro vaikus ir galop į Klaverio celę. Tik po vidur­nakčio neįsivaizduojamai sunkiai namus pavyko ištuštinti, pasiliko tik keletas. O antradienį, rugpjūčio 8-ąją, Švč. Mergelės gimimo dieną, šv. Petras Klaveris mirė.

Norite didvyrio? Norite žmogaus, nukryžiuoto drauge su Kristumi? Štai jis - Petras Klaveris.

ŠV. VINCENTAS PAULIETIS Artimo meilės riteris

1580-1660

Už visos šiuolaikinės filantropijos - darbo vaikų, ligonių, kali­nių labui - stovi šv. Vincentas Paulietis. Jis gyveno Shakespea-re'o laikais, - Miltonas jį pergyveno. Galėčiau papasakoti nelaimingą jo dienų Prancūzijos istoriją, bet nėra reikalo. Per šią šalį pirmyn ir atgal švaistėsi armijos, palikdamos paskui save gaisrų, žudynių, prievartavimų šleifą. Godulio genami, šios šalies didikai rezgė intrigas prieš karalių ir vienas prieš kitą. Tai buvo šalis, kurioje gyveno šv. Pranciškus Salezas ir šv. Joana de Santai, nesėkmingai mėginę įgyvendinti tai, ką pavyko įgyven­dinti Vincentui.

Jo tėvai buvo smulkūs pietvakarių Prancūzijos ūkininkai. Sūnus pradėjo piemenauti. Protingas, bet aiškiai niekam tikęs ūkyje, Vincentas buvo išsiųstas mokytis, o tėvams dėl to teko susiveržti diržus. Jis tapo „privačiu mokytoju", o dėl to dar ir snobu. Gėdydavosi savo suvargusio, raišo tėvo. Studijavo Vin­centas Ispanijoje, paskui dar septynerius metus Tulūzoje; priė­mė šventimus ir tikėjosi iš savo globėjų gauti vyskupystę. Tada grįžtantį laivu namo jį paėmė nelaisvėn turkų piratai ir nudan­gino į Tunisą.

Čionai po to, kai jis (kaip ir kiti vergai) buvo pavarinėtas parodai po miestą, apdaužytas per šonkaulius, patikrintas, ar sveiki dantys, priverstas bėgioti ir grumtis, Vincentas buvo parduotas iš pradžių žvejui, tada senam alchemikui, anų laikų mokslininkui. Sultono iškviestas ir pakeliui mirdamas iš namų ilgesio, šis žmogus paliko Vincentą vienam savo sūnėnui, o šis

117

Kas yra šventieji?

118

ŠV. VINCENTAS PA ULIETIS

numirė, o grafas - ar galite įsivaizduoti - pats tapo oratorionu. Vincentas galėjo laisvai griebtis darbo; o jam jau suėjo penkias­dešimt metų!

Turiu praleisti vieną nepaprastą epizodą. Gondi buvo galerų generolas, o galeras irkluodavo prie savo suolų prirakinti nusi­kaltėliai, nuogi iki pusės, kad būtų galima plakti. Karo metu tokie laivai užsidegdavo, sprogdavo ar nuskęsdavo. Tai buvo tikras pragaras. Gerai pažinęs Paryžiaus kalėjimų purvą, smarvę ir niekšystę, Vincentas įrengė ligoninę, kur būtų galima sunešti apsirgusius labiausiai užkrečiamomis ligonis, o 1619 m. jis buvo paskirtas galerų generaliniu kapelionu. Ar savo darbo jis išmoko pats pasidarydamas galeros vergu? Nėra tikrai žinoma; bet aš manau, kad taip. Nesileisdamas į datas, paminėsiu dabar dar keletą jo nuveiktų dalykų. Vincentas buvo įsitikinęs, kad svar­biausia yra ugdyti kunigus. Manyčiau, jog Prancūzijos kaimo kunigiją buvo apėmusi tikra neviltis. Valstiečiai - virtę juodnu­gariais, rausiančiais žemę ir ieškančiais šaknų, tuo tarpu armijos švaistėsi po šalį, o saujelė didikų maudėsi besaikėje prabangoje. Vienoje pusėje - bukinantis kaimo skurdas, kitoje - sakyklų „oratorystė" ir tironija. Vincentas sukūrė savo lozoriečius, ku­nigus, kuriuos taip vadindavo dėl to, kad iš pradžių jie gyveno šv. Lozoriaus vienuolyne. Tuomet jis prisiminė miestus. Pasiju­to apleidęs už miestų sienų besiglaudžiančius tūkstančius vargšų elgetų. Tada atsiminė savo vergystę Tunise, - Afrikoje buvo bent keturiasdešimt tūkstančių vergų krikščionių, tarp jų-piratų pagrobti anglų berniukai. Iki pat 1830-ųjų Alžyro piratai nesi­liovė siautėję po jūrą, o ir Afrikos saulė bei nedorybė nesiliovė gundyti europiečių nusikaltimais ir tikėjimo nebuvimu. Tuomet jo kunigai patraukė į šiaurę - Airijon: į Kaselį ir Limeriką. į Škotiją ir Hebridų salas. Tada į Lenkiją; tada į „baltojo kapą" -Madagaskarą. Jį kvietė Egiptas, Brazilija, Kinija. Nūnai kaip tik Kinijoje galime pamatyti daugiausia triūsiančių lozoriečių.

Tačiau katalikų bažnyčioje nėra priešpriešos tarp kunigijos ir pasauliečių. Vincentas pasiryžo ir pasauliečiams įkvėpti ryžto

119

vėl perpardavė jį atsimetėliui krikščioniui iš Nicos. Viena iš trejeto šio žmogaus žmonų persiėmė Vincento pamaldumu, ir po kurio laiko jie visi pabėgo Prancūzijon. Čionai Vincentas krito į akį vienam kardinolui vicelegatui, Montorio, - iš dalies dėl savo keistų išmonių, kurių buvo išmokęs Afrikoje: užsiimi­nėjo pilvakalbyste ir galėjo priversti kalbėti kaukolę, - tad galop kardinolas jį pasiėmė į Romą, o 1609 m. pasiuntė gimtinėn su diplomatine misija pas Prancūzijos karalių Henriką IV, mėginu­sį suvienyti visą Europą prieš Austriją bei Ispaniją. Kokios būta tos misijos, Vincentas taip niekad ir neatskleidė; jis buvo taip pasikeitęs, kad už ją nereikalavo jokio asmeniško atpildo ar pripažinimo.

Iš pradžių jis nepaprastai skurdžiai gyveno Paryžiuje; buvusi karalienė Margarita de Valua jį paskyrė aukų dalytoju; tuomet Vincentas sutiko poną de Berulle'į, oratorioną, ir apsigyveno drauge su juo; vėliau tapo vargstančiųjų parapijos Kliši kunigu. Tad jam pačiam teko patirti, kas yra karališkieji asmenys, kas yra Paryžius, laukai, gyvenimas bendruomenėje; ir netikėtai jis skiriamas auklėti Jaunųjų kipšų" (pasak jų tetos), įstabaus didiko Philippe'o Emmanuelio de Gondi, Žuanji grafo, galerų generolo, sūnelių.

Tuose rūmuose Vincentas gyveno asketiškai kaip vienuolis. Galiausiai jam pavyko paveikti jei ir ne vaikus, tai bent jų tėvus. Tikras stebuklas - jis įkalbėjo savo poną atsisakyti dvikovos, o ponią - lankyti ligonius. Mirtinai bijodamas tapti „žymiu veikėju", Vincentas tikra to žodžio prasme pabėgo į labai kuklią parapiją: čia, siaučiant marui, jis stulbinamai paveikė keletą didžiūnų, šie atsivertė ir pasidarė tokie dosnūs, kad Vincentas suprato, jog labdarą būtina kažkaip organizuoti. Jis parašė labai paprastą regulą; šitaip 1617-aisiais ir atsirado seserys šaritės ir dar daugelis dalykų. Numatyta steigti kunigų bendriją, kurios nariai darbuotųsi kaimuose, nesirinkdami, kur geriau, ir gyventų iš bendro iždo. Tačiau Gondi šeima pareikalavo, kad Vincentas sugrįžtų ir gyventų su jais. Bet ponia de Gondi beveik iš karto

Kas yra šventieji?

tarnauti Kristui. Moteris, kurios norėdavo pašvęsti savo gyve­nimą Dievui, tradicija ir visuomenės nuomonė vertė užsidaryti vienuolyne. Vincentas išvedė jas iš šio uždaro gyvenimo ir subūrė tiek šaritės, „labdaros seseris" (turbūt visi pažįsta jų plačius baltus gobtuvus), tiek tas „labdaros damas", kurios, netapdamos seselėmis, kiek tik įmanoma paskirdavo savo gyve­nimą vargstančiųjų globai.

Vincentas sužinojo, kad 1650 m. Paryžiuje iš 500 tūkstančių gyventojų keturiasdešimt tūkstančių buvo visiškų beturčių. Ke­turi žmonės iš penkiasdešimties kentė baisiausią skurdą. Jis pradėjo nuo vaikų, kuriuos nevilties apimti tėvai atiduodavo į prieglaudas, - apie jas tegalima pasakyti tik tai, kad jose kara­liavo klaikus žiaurumas, kone tikros žudynės. Šioje šalyje Vin­centas pirmasis ėmė rūpintis mažais vaikais. Ir žinodavo kiekvieno vaikučio vardą. Tais laikais, kai išeiti vienai iš namų moteriai reiškė susigadinti reputaciją, jis pasakė savo vienuo­lėms, kad vienintelis jų vienuolynas turi būti ligonio palata ir gatvė. Ir - ar galite patikėti - jo paragintos plaukė rūmų damos, pasibaisėjusios aukštuomenės gyvenimo nenuoširdumu ir apgaulėmis, damos, kurios kitaip būtų pasilaidojusios celėse, nenusileisdavo ir žemiškesnės turtingų, bet nekilmingų klasių moterys. Nebeturiu laiko papasakoti apie Vincento darbą pa­mišėlių labui: jo namai St. Lazare (galbūt šis pavadinimas jums žinomas, nes didelė Paryžiaus stotis vis dar taip vadinasi) buvo pilnutėliai žmonių, pakrikusių ne tik protiškai, bet ir moraliai.

Nebegaliu papasakoti ne apie tai, kaip šv. Vincentas susijęs su pasaulietine, politine ir karališkąja Prancūzjos istorija. Jis nekentė tų pareigų; ir vis dėlto Liudvikui XIII pareiškus norą mirti ant jo rankų, šventasis atvyko. Pasakysiu tik, kad net per baisingąjį Paryžiaus apgulimą pačiame dvare grupė pamaldžių moterų stengėsi palengvinti dalią tų, kuriuos dvaras laikė maiš­tininkais. Damos dosniai aukojo jo darbui savo brangenybes, pirkliai nemokamai vežėjam savo prekes. Bet tuo metu jis jau buvo labai senas ir labai pavargęs. Jį apėmė mieguistumas, -

120

ŠV. VINCENTASPAULIETIS

pasak paties Vincento, brolis greitesnis už seserį - miegas pranašavęs mirtį. Jo kojos sutino; ištisas dienas jis sėdėdavo krėsle prie savo milžiniškos korespondencijos. Paskui kojos išopėjo; jis liko prikaustytas prie lovos ir galėdavo pakilti tik nusitvėręs virvės, kabančios nuo kablio lubose. Vienas po kito mirė visi jo seni draugai ir bendražygiai; žinojo ir pats labai greit paskui juos išeisiąs, tačiau nė valandėlei šypsena nepalikdavo jo įstabaus veido, kaip rodo laiškai, nepalūžo dvasia. Pašnibž­domis jam skaitydavo sakinius iš šventojo Rašto: jis mėgdavo atsakyti Paratum! (Pasiruošęs). (Man kilo klausimas, ar tik Thackeray'us, rašydamas pulkininko Njukomo Adsum (Čionai, sere!), nebuvo skaitęs apie šv. Vincentą.) Galiausiai jis ištarė: „Tikiu", o tada - „Kliaujuosi", ir 1660 m. rugsėjo 27 dieną, ketvirtą valandą ryto jis mirė, sėdėdamas savo krėsle, dvasiškai giedras, - lygiai tą valandą, kurią šitiek metų jis kildavo maldai.

Jei pamenate, jaunasis Vincentas buvo valstietis, kiek besi­gėdijantis savo padėties ir pasiryžęs prasimušti į žmones. Dėl pinigų ne toks skrupulingas, svajojąs apie aukštus rangus - net apie bažnyčios hierarchiją; aiškiai, kaip pats save apibūdino, pasižymintis „dygiu, nenuoširdžiu būdu" ir lankomas Juodų, nirtulingų nuotaikų". Manyčiau, kad tai vergijos patirtis davė jam drastišką pamoką, - po šito jis virto žmogum, visiškai abejingu pinigams, neapakinamu net karališkojo rango; ir kažin kokio visuotinio instinkto dėka jis pelnė titulą be bon M. Vin-cent, - tai neišverčiamas žodis, ne šiaip „gerasis", bet išreiškian­tis tame gerume glūdintį meilingumą, - ne atlaidžiai geraširdis, tiesiog brangusis šv. Vincentas. Tačiau šis jo gerumas nebuvo minkštas: nesuskaičiuojami jo laiškai yra gudrūs, gyvi, šilti, bet be jokių kompromisų: iš tų, kurie siūlydavosi prisijungti priėjo ir darbuotis sykiu, jis reikalaudavo visko. Deja! taip lengva tarnauti Kristui priešokiais, kai užeina nuotaika, tik kai kuriais atžvilgiais, pasiliekant rezervą.

121

Kas yra šventieji?

Dar kartą regime, jog šventųjų paslaptis yra ta, kad gyvenimą ir darbą jie vertina Kristaus masteliu. Kristus niekados neaplei­džia; neima jokių poilsio dienų; nepasilieka sau nieko. Galbūt iš čia Vincentas sėmėsi drąsos. Portretuose matome j j bemaž gremėzdiškų bruožų, bet akimis sykiu ilgesingomis ir linksmo­mis, ir iš jų tikriausiai neįspėtum jį buvus aistringą, net įžūliai drąsų. Ir vis dėlto šis žmogus, noriai laukęs šitokią daugybę metų, kad galėtų iš tikrųjų imtis darbo, geidė padaryti šventais visus kunigus; tarnauti visose ligoninėse ir visuose kalėjimuose; išgelbėti visus vaikelius, - ir šitaip, paleidęs iš vienuolynų tylumos savo vienuoles, jis iš tiesų - nors ir netiesiogiai -paskatino imtis veiklos milijonus pamaldžių moterų, kurios visame pasaulyje ligi šios dienos dirba tokį reikalingą darbą; ir tikrai nebus per daug, jei pasakysime, kad jis įkvepia visą tokių moterų darbą nūdieniame pasaulyje; ir kaip tik jo vardą taip spontaniškai ir akimirksniu pasirinko Ozanamas (apie jį - ge­gužės 1-ąją), savo ruožtu inauguruodamas tas draugijas, kurios skatina pasauliečius tarnauti gyvenimo nuskriaustiesiems; kai kartkartėmis apsilankau tuose didžiuosiuose Vincento namuose, kurie stūkso ant stačių šlaitų ir po dūmų pritvinkusiu Šefildo dangumi, tai man iš tiesų prilygsta grįžimui namo.

Šlovingasis Renesansas truko neilgai; tačiau ilgai dar tęsėsi nelaimės, už kurias jam tenka atsakomybė, blogybės, kurių apgailėtinus vaisius skiname iki šiol. Mat galios, turto ir kūno garbinimas, pasireiškęs absoliučiomis monarchijomis, kurios įsigeidė vaidinti Cezarį viršum pačios Bažnyčios, ir dvarų eks­travagancija, neaprėpiami saujelės žmonių turtai bei aki­plėšiškas amoralumas, visa tai kėlė pasidygėjimą tiems, kas iš viso mąstė, o žmonių mases stūmė į neviltį. Bet kaip tik tie, kurie, pasitelkdami savo iškilią padėtį ir protą, būtų galėję ateiti į pagalbą, iš tikrųjų tik kliudė pažangai; mat jų pasibjaurėjimas reiškėsi cinizmu, o cinizmas niekada niekam nepadeda. Kol

122

ŠV. VINCENTAS PAULIETIS

galėjo, jie naudojosi ta pačia sistema, kurią niekino, puikiai žinodami ją esant pasmerktą.

Tuomet prasiveržė Prancūzų revoliucija, po jos nusirito dar tuzinas kitų; o visa tai vainikavo Napoleonas, Europai dar nespėjus nė atgauti kvapo.

Paskui trapias filosofines teorijas įsibėgėjo mokslo pažanga materialiąja prasme; nelyg iš gausybės rago pasipylė teorijos, labiau nei kada nors sutrikdžiusios žmonių protus. Kaip tik šiuo itin nemaloniu laikotarpiu gyveno šventasis, apie kurį kalbėsiu toliau. Mano protu, jo gyvenimas, Lurdo apreiškimai ir tolesnė šios šventovės istorija duoda dvasinį - ir visai pakankamą -atkirtį bjauriam epochos materializmui.

ŠV. JONAS BATISTAS VIANĖJUS, ARSO KLEBONAS

Ką reiškia buti kunigu 1786-1859

Tikriausiai tai bus pats paradoksaliausias šventasis iš tų, apie kuriuos pasakoju, - tiesiog todėl, kad niekaip nevyksta įžiūrėti jokios savaiminės priežasties, lėmusios tai, kad įvykiai susiklostė būtent taip, o ne kitaip. Jonas Batistas buvo ketvirtas sūnus valstiečių šeimoje, gyvenusioje Dardiji kaime, į šiaurę nuo Lijono. Prancūzų valstietija pirmiausia yra realistė. Ji regi žemę, ją supranta ir ją dirba; ji tvarkosi su savo gyvuliais; plečia šeimas. Turėdama tikėjimą, jo mokymus laiko tokiais pačiais apčiuopiamais, kaip ir visa kita. Bent jau taip buvo, kol revoliu­cijos viena po kitos neišmušė jos pasaulio iš vėžių; kol visoki­ausi ateistinio švietimo eksperimentai, vėliau - pigioji spauda ir galop kinas neužbaigė jų pradėto darbo, padėdami įsigalėti sumaiščiai. Didžioji revoliucija (1789) netruko uždaryti bažnyčias, nutildyti varpus, paskelbti nuosprendį kunigams, o pagautus - siųsti į giljotiną. Dievas, pasak Comte'o, buvo palydėtas iki sienos ir nesulaukė jokios padėkos net už tas laikinas paslaugas, už kurias Jam buvo pasirengęs padėkoti filosofas. Kartkartėmis paslapčia būdavo laikomos mišios - kur nors klojime ar užsiglaudus už uolų; bet Jonas tegalėjo priimti pirmąją komuniją tik sulaukęs dešimties. 1800 m. bažnyčios vėl atvėrė duris. Dievas visad sugrįžta.

Vaikinukas užaugo pamaldus, bet labai jau lėtos galvos. Ne­rangus, kampuotas artojas. Ir vis dėlto, sulaukusiam devynioli­kos metų, jam buvo leista apsigyventi su nuostabiu žmogumi,

125

Kas yra šventieji?

tėvu Balley, ir rengtis kunigystei. Regėjos, į tą kietą kaktą nieko neįmanoma įkalti. Kaip tik tuo metu jis pradėjo itin karštai melstis ir pasninkauti. Abu šie dalykai nuskaidrina sielos regėjimą ir todėl paveikia net protą.

Napoleonas tuo metu vėl iš naujo vertė Prancūziją ir visą Europą aukštyn kojom; 1809 m. Vianėjus buvo pašauktas į armiją, išvyko į frontą, bet susirgo, buvo paguldytas į ligoninę, nebepasivijo savo dalinio ir, visiškai išsekęs, jei būsime tikslūs, dezertyravo. Vienas magistratas, nejautęs ypatingos meilės im­periniam režimui, vaikinuką priglaudė ir leido jam dirbti viso­kius darbus apie namus. Galų gale tėvai vietoj Jono pasiuntė į karo tarnybą jaunesnį brolį. Jonas įstojo į seminariją, vildamasis pasirengti kunigystei. Būdamas labai negabus, neįstengė išmokti nei lotynų kalbos, nei moralinės teologijos; per egzami­nus jį sutaršydavo; galop jis buvo pašalintas. Ilgainiui ponas Balley jį vis dėlto prastume; praėjus vos dviem mėnesiams po Vaterlo mūšio, jis priėmė šventimus ir buvo paskirtas į kažkokią varganą kaimo parapiją, kur esą nereikės demonstruoti proto aukštumų. Trejetą metų jis tarnavo tėvo Balley padėjėju, ir išsyk pasireiškė tai, ką pavadinčiau instinktu, kuriuo atpažįstamas šventumas. Visi troško išgirsti persigandusio jaunuolio pa­mokslą ir eiti pas jį išpažinties, nors labai ilgai jam nė nebuvo leista klausyti išpažinčių. Būdamas trisdešimt dvejų, Vianėjus paskiriamas klebonu į Arso kaimo parapiją, snaudžiančią skylę nuobodžiausiame iš visų regionų, o vis dėlto jai, - pasakė jis, staiga įkvėptas pranašiškos dvasios, - nelemta sutalpinti visų, kurie vieną gražią dieną jon suplauks.

Kiekvieno sumaištingo laikotarpio atoslūgis atneša apatiją. Vianėjaus parapijiečiai, šitiek metų neturėję kunigų, buvo vi­siški tamsuoliai; už alinantį darbą laukuose jie atsigriebdavo pasigerdami (prancūzams tai ne nuodėmė), šventvagiškomis šnekomis (vulgari išmonė, kuri gali išvis nieko nereikšti) ir manija šokti iki patrakimo, labai neretai pasibaigdavusia tra­giškai. Su naujuoju ganytoju visi elgėsi draugiškai; niekas nesi-

126

ŠV. JONAS B A TĮSTAS VIANĖJUS

tikėjo iš jo ko nors ypatinga. O vis tik sulaukė. Jis pasirodydavo sakykloje - plati apskrita kakta, įkritę skruostai, liepsnojančios žydros akys, žvelgiančios tiesiog į tave, vaiko šypsena ir kaulė­tos, maldai sudėtos rankos. Jis stropiai mokydavosi pamokslus, - ir vis dėlto nė eilutės nepakartodavo. Iškalba apibrėžiama kaip „gebėjimas kažką pasakyti žmonėms". Viskas, ką sakydavo jis, būdavo sakoma; viskas būdavo paprasta ir viskas pasiekdavo žmogų. O rezultatas tas, kad nors cituoti jo pamokslų nuotrupas galima be galo, visa tai bus vienos banalybės. „Dieve mano, matote kaip aš jus myliu; bet aš myliu jus nepakankamai. Mes išvysime Dievą - ar kada pagalvojote apie tai? Mes išvysime Jį - mes išvysime Jį". Tačiau banalybės yra sykiu ir patys giliausi dalykai; mes taip prie jų pripratę, kad nieko Jose" neįžiūrime: jų tiesos - nelyginant oras, kuriuo kvėpuojame. Bet Vianėjus įžiūrėjo jose visą tiesos gelmę: visa, ką jis besakydavo, jam reiškė begalybę; niekuomet neištardavo gatavos formulės, nie­kuomet - klišės, jis sudėdavo į savo žodžius maksimalią jų prasmę, ir nė viena gyva siela ja nesuabejodavo, nė viena nelikdavo abejinga.

Suvokęs, kad būti kunigu reiškia visą savo gyvenimą Kristaus vardan paaukoti kitiems, jis taip ir darė. Buvo absoliutus realis­tas; tiesiog pedantas. Daiktas po daikto pranyko jo baldai; miegodavo ant dviejų lentų; išsivirdavo bulvių savaitei ir suval­gydavo po porą vidurdienį ir vakare, kartais - kiaušinį, kartais - rupių miltų paplotį. Nereikia aikčioti: „Nusikaltimas šitaip nesirūpinti savimi!",-jis sulaukė septyniasdešimt trejų, dirbda­mas nuo ryto ligi vakaro. O ką reiškia „nuo ryto ligi vakaro", netrukus išgirsite. Per dešimtį metų kaimas ir jo apylinkės taip pasikeitė, kad ponas Vianėjus galėjo sušukti: „Arsas jau nebe Arsas!" Gyvenimas tapo laimingesnis. Nagi tiesiog - ūkių dar­bininkai būdavo geriau prižiūrimi ir gaudavo žmoniškai pasil­sėti. Jūs gal nė neįtariate, jog atkampiame kaime galima vergija: kai kaimas beždžioniauja miestą, rezultatas esti ir tragiškas, ir juokingas, - vargšeliai mano miestą esant vertą pamėgdžioti!

127

Kas yra šventieji?

Prašyčiau atminti, kad šis pasikeitimas nebuvo lengvai pasiek­tas. Vianėjų nepraustabumiškais išpuoliais persekiojo žmonės, kuriems apsimokėjo girdyti kitus savo smuklėse, vyrukai, kurių merginos ėmė jiems priešintis, mergšės, nebegalinčios versti savo kūnu; ir savo sieloje jam teko nuolat kęsti nepakenčiamai monotonišką savo Esybės priešinimąsi Kovai. Ir vis dėlto per­galė atėjo.

Vianėjus po truputį tapo žinomas, jį pradėjo kviesti kitur. Visi būdavo apstulbę. Kai jis ištardavo tai, kas jau tūkstantį kartų buvo nuvalkiota, staiga šitie žodžiai tarsi atgydavo, suliepsno­davo, nutvieksdavo it žaibas iš giedro dangaus. O klausykloje jis be abejonės skaitė sielas. Ne tik perprasdavo, ką žmogus kalbėdamas turėdavo galvoje, bet ir žinodavo (su visomis smul­kmenomis), kas dar likdavo nepasakyta. Bet neįsivaizduokite kokio į ekstazę nugrimztančio mistiko. Vianėjus buvo iš tikrųjų valstietiškai gudrus, nepakęsdavo jokių nesąmonių, net pažer­davo epigramų: „Gaila, - pasakęs jis vienam apsileidusiam medžiotojui su šunim ir šautuvu, - gaila, kad jūsų siela nėra tokia graži kaip jūsų šuo". Žmogus iš pradžių suakmenėjo; paskui apsivalė sąžinę; jam buvo liepta tapti trapistu - ir jis juo tapo.

įvyko tai, kas neįtikėtina. Be jokios reklamos, viešinimo, be žinučių spaudoje, be jokių sensacingų triukų pasaulis sužinojo apie poną Vianėjų. Prancūzija ėmė plaukti į Arsą; atvykdavo žmonių iš kitų šalių, iš užjūrio. Kursuodavo vežikai ir specialūs traukiniai; namai virto nakvynės namais, užeigomis, viešbu­čiais. O štai kokia būdavo jo dienotvarkė: pakildavo pirmą valandą. Melsdavosi vienas bažnyčioje, o tada iki šešių klausy­davosi moterų išpažinčių. Tuomet aukodavo mišias ir kalbėda­vosi su visais, kas panorėdavo ligi aštuonių. Tada užeidavo į savo įsteigtus „apvaizdos" namus ir išgerdavo stiklinę pieno. Nuo pusės devynių iki vienuolikos klausydavo vyrų išpažinčių, o tada mokydavo vaikus. Vidudienį per pusvalandį prasibrauda­vo pro žmonių knibždančią aikštę ir eidavo valgyti (stačiomis) vos poros bulvių, ir be atvangos būdavo apspistas klausinėtojų.

128

ŠV. JONAS BATISTAS VIANĖJUS

Pusę pirmos leisdavosi lankyti ligonių, pakeliui neatstojant atvykėliams; tuomet ligi penkių klausydavo kitų moterų išpažinčių, o ligi aštuonių - vyrų. Tada laikydavo vakarines pamaldas ir sakydavo pamokslą; pasimelsdavo, dar paklausyda­vo išpažinčių ir eidavo gulti vidurnaktį. O keldavosi pirmą. Ir šitaip - trisdešimt metų. Ir šitaip - mano senelio laikais.

Nenuostabu, kad jis būdavo nuožmiai kritikuojamas, - kriti­kos kruša čaižydavo jį; net kolegų dvasininkų, linkusių laikytis nusistovėjusių normų. Ir bemaž bauginančią nuostabą kelia tai, kad, būdamas didžiai nusižeminęs, jis su viskuo sutikdavo. Šis žmogus, gniuždomas šimtatūkstantinių minių, troško vie­nintelio dalyko - vienatvės. Buvo įsitikinęs visiškai nemokąs vadovauti sieloms. Sulaukęs penkiasdešimt devynerių ir supras­damas pats jokia mada savo darbo neaprėpsiąs, jis paprašė, kad jam skirtų padėjėją. Jam atsiuntė labai pasipūtusį ir „veiklų" poną, kuris, aštuonerius metus tikra to žodžio prasme - nors ir nesąmoningai - persekiojęs tėvą Vianėjų, viešosios nuomonės spaudžiamas buvo priverstas pats prašytis, kad jį išsiųstų kitur. O vis dėlto Vianėjus buvo toks įsitikinęs savo nekompetetingu-mu, kad ne vieną sykį iš tikrųjų bandė pabėgti. Tačiau tekdavo grįžti atgalios. Jis tapo kanauninku. Markizas de Castellane iškovojo, kad švietimo ministras rekomenduotų imperatoriui apdovanoti Vianėjų Garbės legiono ordinu. Apdovanojimas atėjo, bet klebonas jo niekad nedėvėjo. Jau senas, tikra to žodžio prasme perregimas, jis kasdien ištisas šešiolika valandų praleis­davo klausykloje, prie kurios rikiavosi mokslininkai, literatai, politikai, finansininkai, o miegodavo vis tiek tiktai porą valandų per parą ir tik 1859 m. liepos 18-ąją pareiškė mirsiąs „šio mėnesio pabaigoje ar kito pradžioje". „Man beliko vos kelios dienos gyventi, - pasakė jis. - Nesakykite niekam. Visi subėgs išpažinties, ir aš neatlaikysiu. Nežinau, - pridūrė jis su ašaro­mis, - ar gerai atlikau savo tarnystę". Liepos 29 dieną jis keletą kartų nualpo ar sukniubo. „Atėjo mano apgailėtinas galas", -pratarė jis. Išgyveno dar keturias dienas, priėmė paskutinįjį

129

Kas yra šventieji?

patepimą ir antrą valandą ryto mirė be kovos ar agonijos, kaip tik jaunajam kunigui skaitant maldą už išeinančiąja sielą: „Tegu šventieji Dievo angelai ateina jo pasitikti ir tenusiveda jj j dangiškąjį Miestą..."

Kas žino, kokių istorijų pri galvojama apie kunigus ir jų „kuni­giškas nedorybes". Jie esą teroristai; jie nuobodūs. Jie esą tiro­nai; esą jie leidžiasi į bet kokį kompromisą. Jie neišmanėliai; jie subtilūs klastūnai. Jie esą nutolę nuo pasaulio; jie užkietėję pinigų lupėjai. Kokių dar atrasite prieštaravimų? Nesirūpinkite. Jie pirmieji pripažins, jog jiems dar neišmatuojamai toli iki idealo. O jei norite žinoti mano nuomonę, - tai paprasti ir darbštūs žmonės, kurie dirba savo darbą kaip įmanydami geriau ir niekados nepaliaudami, kurie yra daug ką paaukoję. Taip ir turėtų būti. Bet taip pat beveik kiekvienoje presbiterijoje, kurio­je tenka lankytis, ant kokios nors lentynėlės ar aplūžusios ko­modos būtinai pamatai Jono Batisto Vianėjaus, Arso klebono, statulėlę - giliai raukšlių išvagotu, išdžiūvusiu veidu, plačia šypsena - pusiau vaikiška, pusiau angeliška. Štai ir turime šiuolaikinį pavyzdį. Tai žmogus, kuriame bet kurio tikėjimo atstovas būtinai pamatys įsikūnijusį nesavanaudiškumą. Galite netikėti nė viena jo dogma, bet jūs jausitės dėkingi už tai, kad jo gyventa. Mes vis dar girdime kvietimą - kad ir ne visi pakylame jį priimti, - kvietimą sekti šiuo visišku savęs garbini­mo atsižadėjimu, šiuo beatodairišku pasišventimu savo artimui, šiuo persikeitimu į Kristų. Daugsyk kasdienėse mišiose kunigas sako žmonėms Dominus vobiscum - „Viešpats su jumis". O jie atsako „Ir su tavimi". Lai jų malda drauge su Vianėjaus malda už brolius kunigus būna išklausyta ir sulaukia atgarsio.

Arso klebonas gyvenimo pilnatvę pasiekė tiesiog būdamas kunigu. Palaimintasis Jonas Boskas irgi buvo kunigas, tačiau jis reiškėsi toje srityje, kuri neabejotinai kelia nūdienio pasaulio rūpestį, - jo vaga buvo filantropija ir švietimas. Nuo „natūra-

130

ŠV. JONAS BA TĮSTAS VIANĖJUS

listinių pažiūrų" socialinės rūpybos darbuotojo, filantropo ar švietėjo jį skiria tai, kad Jonas Boskas visą savo veiklą grindė antgamtiniais pamatais. Tad ir tos jo veiklos rezultatai buvo skirtingi. Jo įtaka - daug gilesnė, jo darbas - ir platesnis, ir ilgalaikiškesnis; o apvainikavo jo pastangas nepalyginamai aukštesnio, tauresnio ir labiau dvasinio lygmens reiškiniai, negu pavykdavo pasiekti žmonėms, kurie arba spręsdami savo reika­lus apskritai pamiršdavo Dievą, arba negebėjo ligi Jo pasistiebti, Juo kliautis ir taip - drįstu teigti - Juo pasinaudoti kaip gebėjo Don Boskas.

Mūsų laikais visai nesunku atskirti abu skirtingos pakraipos metodus - krikščioniškąjį, arba katalikiškąjį, ir „pasaulietinį". Studijuodami tokių žmonių kaip Don Boskas veiklą, mes turė­tume ne tik įsitikinti, jog jie skiriasi, bet ir suprasti, kodėl pasaulietinis metodas niekuomet neatneša sėkmės. Quem Dens vult perdere™, - vos nesusigundžiau mintimi, esą tas vyriausy­bes, kurios visomis išgalėmis stengiasi sekuliarizuoti politiką, švietimą, socialines reformas ir visa kita, pats Dievas stumia į tai, kad jos pačios išsikastų sau duobę, kad pasimokytų iš nesėkmės pačios ar kad bent jų įpėdiniai nebekartotų tų pačių klaidų. Betgi ne, Dievas nė vieno žmogaus nepastūmėja į tokią beprotybę ar net savižudybę. Niekas žmonių prievarta nepamo­kys, jeigu jie patys to nenori: kol egzistuoja Agnostiškoji val­stybė, kol ji veikia, - ką jau besakyti apie prieš Dievą nuteiktą valstybinę mokyklą, - neišvengiamai artinasi katastrofa, ir mums teks tapti dar didesnio grobstymo, dar didesnės korupci­jos, karų ir pakrikimo liudytojais.

10

Ką Dievas nori pražudyti (lot).

PALAIMINTASIS JONAS BOSKAS Pirmasis šiuolaikinio jaunimo draugas

1815-1888

Jonas Boskas gimė mažame kaimelyje netoli Turino labai ne­turtingoje šeimoje. Į jo laidotuves susirinko šimtas tūkstančių žmonių. Kaip tat susiklostė?

Pjemontas - tai turtingos istorijos kraštas, besipuikuojantis plačiomis lygumomis, vynuogynais ir kukurūzų laukais, vėsina­mas gaivių Alpių vėjų; žmonės čia užgrūdinti, nuoširdūs, ambi­cingi, darbštūs. Jono tėvas, padienis darbininkas, anksti mirė, palikdamas savo narsiai žmonai rūpintis posūniu Antonijų ir dviem sūnumis, Džovaniu ir Džiuzepe. Savo varganoje lūšnelėje ji juos užaugino griežtai ir su meile; mažasis Jonas, kasdien keturis kartus eidamas į mokyklą, sukardavo dvylika mylių. Posūnis iš pavydo netikriems broliams pradėjo darytis mušeika ir despotas. Vėliau jis tapo geresnis, bet iš pradžių tikra to žodžio prasme gadino gyvenimą savo pamotei ir broliams.

Jonas jau devynerių metų nusprendė tapti kunigu ir paskirti savo gyvenimą vaikams, - tam j j, turėjusį neįtikėtiną gebėjimą sapnuoti, paskatino vienas sapnas, kuriame jis vaikus iš žvėrių vertęs avinėliais, - ir jis neatidėliodamas pradėjo tam ruoštis. Neatsitraukdamas stebėjo kiekvieną klajojančių artistų trupę ar mugę, išmoko vaikščioti lynu, norėdamas tapti akrobatu ir fo­kusininku, nors neretai pasitaikydavo susigurinti nosį... ir ėmėsi rengti nuostabius pasirodymus, kuriuos užbaigdavo rožinio kal­bėjimu ir pasakydavo pamokslėlį... Tada šis apskritagalvis ber­niūkštis amžinai susitaršiusiais plaukais griebėsi knygų; ką nors

133

Kas yra šventieji?

pamiršti jis tiesiog nesugebėdavo; vienais metais nuo Kalėdų iki Velykų išmoko visą lotynų kalbos gramatiką.

Bet Antonijus darė gyvenimą nepakenčiamą. Motina išsiuntė Joną iš namų dirbti ir kartu mokytis. Vieną savo įgytą patirtį jis išsaugojo ir vėliau pasinaudojo. Jo pradinei mokyklai vadovavę kunigai buvo korektiški, šalti, žvelgė iš aukšto. Bosko tempera­mentas būtų niekuomet neleidęs jam tokiu tapti, bet čia jis išmoko, kad tokiu tapti jokia mada negalima. Jis ir netapo. Vis dėlto, nors mito vien kukurūzais ir kaštonais, nors ištisą dieną dirbo pusberniu ir skaičiuodavo taškus biliardinėje, nors jau išsiskyrė savo magnetiška asmenybe ir pradėjo darytis grupės lyderiu, per atletų ir akrobatų pasirodymus nurungdavo geriau-siuosius, iki vėlyvos nakties sėdėdavo prie knygų, pasišviesda­mas vienui viena lajine žvake, - vis dėlto regėjos, jog jis neturi ateities. Mokslus teko mesti, nes neužteko lėšų. Ir staiga viskas susitvarkė. Joną parėmė labdara; jis pradėjo laimėti premijas. Dvidešimties metų Įstojo į Kjeri seminariją; pasimokęs šešerius metus, buvo įšventintas. Išlaikė savo nenumaldomą linksmumą - nė sausi, pusiau sujansenėję profesorai jo neužgniaužė.

Baigdamas studijas kitoje kolegijoje, Boskas ėmė tyrinėti Turino lūšnynus. Jam nepavykdavo užmegzti jokio ryšio su žmonėmis, kol vieną dieną, prieš Jonui pradedant mišias, zak­ristijonas užtvojo per pakaušį vienam peraugusiam kietaspran­džiui, kuris, pareiškęs nemokąs patarnauti, tik stovėjo ir spoksojo. „Aš nepakęsiu, kad su mano draugais būtų taip elgia­masi!" - sušuko kunigas. „Šitas - jūsų draugas!" „Kai kas nors skriaudžiamas, jis tą pačią minutę tampa mano draugu". Vyrio­kui buvo leista grįžti prie altoriaus; kitą sekmadienį jis atsivedė draugų; vos po keleto mėnesių jų susirinko per šimtą. Trejetą metų ši triukšminga orda paversdavo žaidimų aikštele kolegijos kiemą.

Gaila, jog negaliu išvardyti tų, kurie talkino Don Boskui. Tarp jų esama ir šventųjų. Tačiau per ketvirtį valandos tai neįmano­ma. O iš tikro jis netruko susidurti su kliūtimis. Senas kunigas

134

PALAIMINTASIS JONAS BOSKAS

jam užleido usnim užžėlusį lauką, bet kunigo šeimininkė ne­galėjo pakęsti triukšmo ir išreikalavo, kad leidimas būtų atšauk­tas. Boskas išsirūpino koplyčią prie kažkokių dirbtuvių; jų savininkai ir darbininkai pareiškė, jog vaikėzai esą mušeikos (pusė jų tikrai tokie buvo), ir pasiekė, kad ir tas leidimas būtų atšauktas. Ir patiems dvasininkams nepatiko, kad berniukai iš jų parapijų sekiodavo Don Boską. Kabūro markizui (žymiojo veikėjo tėvui) buvo pasakyta, neva Boskas rengiąs politinį sąmokslą, ir jį ėmė stebėti policija. Tačiau ne Boskas buvo suimtas, o policininkai atsivertė. Kai jis mintimis kūrė ateities vaizdus ir apie tai pasakojo, pasklido kalbos, esą jis sergąs didybės manija; pora kunigų iš tiesų buvo pasiųsti - tikra to žodžio prasme - jį „pavėžinti". Pavėžinti ligi beprotnamio. Boskas atspėjo, ko jie atsiųsti, nusekė paskui juos prie karietos ir mandagiai pareiškė: „Tik po jūsų". Jiedu sulipo. Boskas užtrenkė dureles ir riktelėjo „Beprotnamin!" Vežėjas sukirto arklius, ir paskui dar ne taip lengva buvo vargšelius iš ten iškrapštyti... Italai turi kandų humoro jausmą. Boskas laimėjo. Dar po kelių nesėkmių, 1846 metais, Boskas įsikūrė vieno lūšnyno centre, pasikvietė į draugiją motiną ir įsteigė vadi­namąją koplytėlę - keturių šimtų didžiausių pramuštgalvių gru­pę. Iki tol visa tai buvo daroma laisvu nuo pagrindinio darbo laiku; dabar jis galėjo pasišvęsti savo tikrajam apaštalavimui.

Negaliu net greitosiomis apžvelgti jo gyvenimo, pakankamai nuotykingo. Italiją krėtė įvairių politinių ir visuomeninių per­versmų karštligė; protarpiais įsigalėdavo visiška sumaištis. Gerą pustuzinį kartų buvo kurstoma pasikėsinti į Don Bosko gyvybę. Sykį jam besėdint pamokoje, vienas žmogus šovė į jį pro langą. Kulka prazvimbė jam po pažastim, pradrėksdamadi abu / j . „( lai la, - pasakęs jis, - geriausia mano sutana". Ir toliau tęsi,", pamoką. Ne kartą savo nepaprastu tiesumu jis priversdavęs žudiką sprukti; nuostabi istorija apie šunį pasakoja, |og imt užpuolikų staiga šokdavęs nežinia iš kur nuolat pnsinulitllilN milžiniškas šuo Gridžio, baisus mišrūnas, nepi ipnziiuliivc* jokllj

135

Kas yra šventieji?

šuns būdų ir mitęs nežinia kuo, - šis pabaisa lydėdavęs kunigą pavojingose vietose, o vienąsyk iššiepęs iltis pastojo jam kelią laukan. Pasirodo, išėjęs jis būtų patekęs tiesiai į pasalą.

Nedvejodamas palieku neaptartus Don Bosko ryšius su žymiomis asmenybėmis; pakaks tik paminėti, kad net ir aršiau­sių antiklerikalinių pažiūrų pareigūnus paveikdavo jo atvirumas bei tiesumas ir kad dusyk, jam viešint Paryžiuje, pas jį lankėsi Victoras Hugo - nakčia, nelyg koks Nikodemas, - norėdamas išpažinti tikėjimą, kurio niekaip nesutiko vėl pripažinti jo melo­dramatiškoji valia... Turiu sutelkti dėmesį į jo auklėjamąjį darbą ir jo asmenybę, ir net šias temas privalau supinti. Jis pradėjo suprasti, kad bet koks religinis sumanymas jaunimo labui nūnai turi turėti auklėjamąjį aspektą, lygiai kaip jokie auklėjamieji sumanymai neturi nė menkiausios vertės, jeigu jie nepagrįsti tvirtais religiniais pamatais. Pastarąjį faktą įrodo ištisų pusantro šimto metų Europos ir Amerikos istorija; o patirtis mums pri­mygtinai parodo, kad pirmasis teiginys yra teisingas. Tad jo berniukų grupėse iš karto buvo įvedamos pamokos; pamokos virto mokyklomis, - iš paprastų mokyklėlių išaugdavo kitos, daug aukštesnės pakopos. Bet man pačios įdomiausios būdavo jo žemės ūkio bei profesinės mokyklos. Italija ir Ispanija dėl to, ko gero, gali būti dėkingos Boskui labiau nei kam nors kitam, veikusiam bet kuriuo laiku, - galbūt išskyrus ispanų jėzuitus.

Dėl savo nepaprastos įtakos jaunimui Jonas Boskas sugebėjo iš esmės pakeisti bemaž kalėjimu virtusią savo laikų mokyklą į nepalyginamai humaniškesnę būtį. Jis suteikdavo laisvę, nepra­rasdamas disciplinos; buvo taktiškas, tačiau ne saldus, be galo įžvalgus,bet nesipuikuojantis; dalyvaudavo visose pramogose ir net pats jas pramanydavo, bet niekuomet neprarasdavo orumo. Tiek bendraudamas su popiežium ir kunigaikščiu, tiek su patvo­rių didvyriais, jis pažerdavo tokį patį laisvą, nesentimentalų sąmojų. Prisimenu tik vieną atvejį, kada jis buvo priveiktas. „Kokį tau teko matyti patį įstabiausią dalyką?", - paklausė jis

136

PALA/MINTASIS JONAS BOSKAS

labai jau plepaus pramuštgalvio. „Don Boską"... Visų iškylau­tojų patronas, jis turbūt pirmasis naujųjų laikų Europoje perprato paprasčiausio triukšmo teigiamybes. Bet tą triukšmą jis paver­sdavo muzika... Turbūt niekas manęs taip nepakerėjo - gal nė Rodezijos Čišavašos dūdų orkestras, drebinantis dangaus skliauto tylą, - kaip saleziečių pučiamųjų orkestrai po giedru Italijos dangumi. „Saleziečių?" - Boskas netrukus suprato turįs burti savotišką pagalbininkų „ordiną". Tas ordinas, gavęs labai būdingą sąmojingo, švelnaus, gyvo Pranciškaus Salezo vardą, šiandieną vienija kokius devynis tūkstančius žmonių. Vien Ita­lijoje jis turi šimtą penkiasdešimt namų; likusioje Europos da­lyje - apie šimtą septyniasdešimt; Amerikoje - du šimtus keturiasdešimt; Azijoje, Afrikoje bei Australijoje - apie sep­tyniasdešimt. Tai seminarijos, parapijos, kolegijos, visokiausios mokyklos, bet daugiausia profesinės bei pramoninės, taip pat bendrabučiai, emigrantų įstaigos ir ligoninės bei raupsuotųjų kolonijos. Lygiagrečiai jis įsteigė moterų Svč. Mergelės krikš­čionių pagalbos draugiją, turinčią apie šešis šimtus namų, kurių veikla taip pat apima visas civilizacijos ir religijos sritis, nuo vaikų darželių, municipalinių mokyklų iki namų ūkio mokyklų ir panašių įstaigų.

Į gyvenimo pabaigą Don Bosko dėmesys ėmė krypti dviem kryptimis: viena jų buvo Anglija, kur saleziečiai pasirodė 1887 m.; šiuo metu Imperijoje yra trylika saleziečių namų, paskutinieji atidaryti Macclesfielde - tai kolegija, rengianti misionierius Indijai, Siamui ir Palestinai. O šios misijos pasuko jo mintis antrąja kryptimi. Apie Angliją jo pradėta galvoti jau 1856 m.; 1875-aisiais jis pasiuntė savo pirmąją misionierių grupę į Pietų Ameriką: Patagoniją, Tiera del Fuego, Magelano salas, tuomet - į Ekvadorą; gilyn į Braziliją, Paragvajų, Bolivi­ją... Nė nemėginsiu suregistruoti jo misijų šiandien, nes sale­ziečiai darbuojasi visame pasaulyje.

137

Kas yra šventieji?

O vis dėlto kas gi glūdėjo visame šiame išoriniame darbe, ką jau kalbėti apie paskutiniaisiais metais jį apgaubusią garbę? Jam lankantis Lijone, buvo taip keblu pravežti jį pro minias, kad vargšas vežėjas, netekęs kantrybės, suriko: „Jau verčiau patį velnią tempčiau, nei vežčiau šventąjį!". O Paryžiuje Pergalin­gosios Mergelės bažnyčia buvo sausakimša dvi valandas prieš jam atvykstant aukoti mišių toje „nusidėjėlių priebėgoje", ir viena suvargusi moteris paklausta pareiškė: „Ar nematot, tai mišios nusidėjėliams, o aukos jas šventasis..." Bet argi visa tai prilygsta to žmogaus šventumui? Tam tikra prasme Don Boskas gyveno vienu metu keturiuose pasauliuose - tame išoriniame, kurį galėtų simbolizuoti tasai absoliutus miestas, jo Turino koplytėlė su jos pagalbiniais dariniais; sapnų pasaulyje - pa­tikėkite, užrašytųjų jo sapnų išsami mokslinė studija psicholo­gams būtų nepalyginamai vertingesnė už liguistų protų sapnų tyrinėjimus Vienos ligoninėse; sielų pasaulyje, mat sielas jis skaitė daug tiksliau už telepatijos ar aiškiaregystės (kad ir ką tat reikštų) atstovus; ir Dievo pasaulyje.

Jo tyrumas, tobulas net slapčiausiose mintyse, leido jam, kaip mūsų Viešpats žadėjo, „regėti Dievą" ir turbūt dėl to taip per­manyti svo artimą; jis taip kliovėsi Dievu, kad visą savo darbą tikra to žodžio prasme padarė iš nieko; jo meilingi sarkazmai niekuomet neįskaudindavę; jo perregimas paprastumas; jo atvi­ra, triukšminga linksmybė, nepaisanti nežmoniško darbo (nuo pat jaunumės jis pasižadėjo niekad nemiegoti ilgiau kaip pen­kias valandas), baisaus fizinio skausmo ir visiško savęs atsiža­dėjimo, - visa tai radosi ne vien temperamento, ne vien talento dėka, tai buvo Dievo duota. „Dievas, - jo garbei sakoma mišių Introit balandžio 26-ąją, - Dievas davė jam išminties ir labai didelę apdairą, ir širdies platybes sulig jūrų smiltynais". Ir vėliau: „Jis tikėjo, nepaliaudamas viltis, nors vilties nebelikda­vo, ir todėl tapo daugelio tautų tėvu, kaip jam buvo pasakyta". Ir pasiskaitykite tos dienos skaitinį, paimtą iš šv. Pauliaus laiško

138

PALAIMINTASIS JONAS BOSKAS

139

filipiečiams, 4, 4-7, - tai, jei taip galima pasakyti, yra Don Bosko esmė". Neįmanoma tiesiog pamėgdžioti didžių žmonių ir jų darbo. Tegu Dievas apdovanoja jo įpėdinius dviguba jo dvasia. Tą dvasią išties esu sutikęs - tiek jo namuose po liepsno­jančiu Keiptauno dangumi, tiek labiau apniukusiose, bet ne mažiau linksmose Batersi žaidimų aikštelėse.

••

Krikščionis niekada negali būti pesimistas. Jis tiki „Šventąją Dvasią; šventąją visuotinę Bažnyčią". Bažnyčia niekad negali liautis egzistavusi, o joje yra tasai šventumo šaltinis, kuris niekuomet neišdžiūsta. Juk būdama Kristaus Kūnas, ji gyvena Jo nemariu gyvenimu; ji kvėpuoja Jo Dvasia.

Todėl moraliai mes laikome tikru dalyku tai, kad šventieji gyvena šiandien, taip pat kaip jie gyveno kuriuo kitu metu; mes tikime, kad jie jau yra žemės druska, vis nauji šviesuliai, dar turi būti uždegti. Todėl, kalbėdami apie „netituluotus" šventuosius, mes nenorime užbėgti už akių sprendimui, kurį priims tas auto­ritetas, vienintelis turįs teisę oficialiai skelbti pasauliui, jog tarp žmonių gyveno šventasis, - norime tiesiog paliudyti tą tikrą ir neabejotiną faktą, kad Krikščioniškasis Gyvenimas yra he­rojiškai gyvenamas ir - kokiu mastu tat gali įžvelgti vidutinė akis - jį gyveno vienas ar kitas žmogus. Aš nežinau, ar kuris nors iš tų žmonių, kurių vardus netrukus minėsime, kada bus „kanonizuotas", nežinau nė to, ar jie iš tikrųjų buvo verti kano­nizavimo. Ne visi „kanonizuotini" esti kanonizuojami! Tačiau bent jau su dėkingumu mes galime tvirtinti, kad iš šių žmonių sunkiai besiplūkiantis, linkęs sugniužti krikščionis gali pasisem-

ii , Visuomet džiaukitės Viešpatyje! Ir vėl kartoju: džiaukitės! Jūsų meilumas tebūna žinomas visiems. Viešpats yra arti! Nieku per daug nesirūpinkite, bet visuose reikaluose malda ir prašymu su padėka jūsų troškimai tesidaro žinomi Dievui. Ir Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, sergės jūsų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje".

Kas yra šventieji?

ti nepaprasto padrąsinimo ir Įkvėpimo; kad jis gali juose regėti didybę, katalikišką didybę; negana to, gali jų gyvenimu atsigai­vinti, kaip visad atgaivina sąlytis su šventumu, - visa kita jis palieka laikui ir Dievui.

„NETITULUOTIEJI" ŠVENTIEJI'2

Kaip man šį vakarą perteikti jums tai, ką noriu pasakyti? Žmo­nių, apie kuriuos kalbėsiu, negaliu vadinti šventaisiais, nes jie nebuvo kanonizuoti, o Šventojo Sosto sprendimo aš negaliu numatyti. Vienoje paskaitoje kažin ar pavyks nupiešti net ir miniatiūrinius jų portretus, - veikiau jau brūkštelėti greitosiomis po eskizą.

Ką gi, pakalbėkime apie Fredericą Ozanamą13, gimusį 1813 m. ir mirusį 1852-aisiais. Jis gyveno Prancūzijoje bjauriu netva­riausio skepticizmo ir melagingiausio religinio įkarščio laiko­tarpiu. Buvo užsispyręs, tingus, aistringas, neklusnus berniukas;

12

Visi šiame skyriuje autoriaus paminėtieji dar ir dabar yra atidaus Bažnyčios įvertinamojo darbo objektas. Kanonizavimui Bažnyčia taiko griežtas procedūras: nuo informacinės bylos vyskupijoje apie herojišką krikščioniškųjų dorybių praktikavimą (ar apie kankinyste), apie kandidato šventumo garsą iki tikrosios apaštalinės bylos Šventajame Soste pradžios. Proceso meru kandidatas pripažįstamas: Dievo tarnu, kai teigiamai pasibaigia pirmasis, vietinis bylos etapas; garbinguoju Dievo tarnu, kai beatifikacijos byla oficialiai piimama Šventajame Soste ir popiežius specialiu dekretu paskelbia, kad Dievo tarno praktikuotos dorybės buvo herojiško pobūdžio ar kadjo kankinystė įrodyta, šiuo atveju, nos viešas garbinimas dar neįvestas, privataus garbinimo galimybė numatyta; palamintuoju: nors bylos eigoje deramas dorybių praktikavimas be jokių abejonių pripažintas ir patvirtintas dviejų stebuklų, viešas garbinimas leidžiamas su tam tikrais apribojimais; šventuoju, kuomet popiežius paskelbia galutinį sprendimą, kuriuo palaimintasis įrašomas į šventųjų katalogą, -

^kanonizacijos aktą, kurio dėka šventąjį garbina visuotinė Bažnyčia.

Federico Ozanam - Dievo tarnas. Sv. Vincento Pauliečio draugijos visuotinis susi­rinkimas pateikė prašymą beatifikacijos bylai; prašymas patenkintas 1954 m. sausio 12 d.

141

Kas yra šventieji?

tada staiga tapo „gerutis" lyg iš pirmos komunijos; tada jį apniko abejonės, - prancūzams būdingi tokie abejonių antkryčiai, jie užsidega teorijomis; o mes, išauklėti miglotomis, tačiau konven-cionaliomis pažiūromis, tiesiog nuslystame į „nieko ypatinga" pelkę. Aštuoniolikos metų Fredericas išvyko į Paryžių studijuoti teisės. Tarp bendramokslių sutiko tik trejetą tokių, kurie bent jau laikė save krikščionimis. Būtų jautęsis nepaprastai vienišas, jei nebūtų sutikęs to didžio mokslininko ir didžio krikščionio Am-pere'o, kuris jį pas save apgyvendino. Tuose namuose jis maty­davo iškiliausius to meto mokslininkus. Jo paties mokslinė, literatūrinė ir profesinė karjera kilo nuo vienos pergalės prie kitos: teisės mokslų daktaras, literatūros daktaras, komercinės teisės profesorius Lijone, paties Cousino nominuotas profeso­riumi (užsienio literatūros) Paryžiuje; galiausiai - katedra Sor-bonoje iki gyvenimo pabaigos. Jei jis nepelnė tarptautinės ir ilgalaikės šlovės, tai galbūt dėl to, kad buvo pernelyg visapu­siškai išprusęs; bet manyčiau, jog dar labiau - dėl kitos savo gyvenimo pusės, ar veikiau jo sielos.

Tad nepasakoju apie tai, kaip jis drauge su tokiais žmonėmis kaip Bailly, Montalanbert'as, Lacordaire'as universitete karštai gynė krikščionybę; prisiminkite, kad jo tėvas buvo gydytojas, trečdalį savo paslaugų neturtėliams, kaip paaiškėjo po jo mirties, teikęs nemokamai. Būdamas dvidešimtmetis jaunuolis, Ozana-mas įkūrė šv. Vincento Pauliečio draugijas, kurios nūnai gyvuo­ja visame pasaulyje, kurioms būdinga pati įvairiausia labdara, kokią tik galima įsivaizduoti, bet kurios pirmų pirmiausia lanko vargšus jų namuose. Šiandieną priskaičiuojama 154 955 aktyvūs nariai ir 78 620 garbės narių (1930 m.). Iš esmės tai pasauliečių darbas, tad lai jis taip pat būna ir jaunimo darbas; niekas taip gerai nepadeda jauniesiems atsikratyti jiems būdingos netole­rancijos, jų konvencionalumo (o mūsų garbinamas nekonven-cionalumas yra toks pat konvencionalus kaip ir bet kas kita, net pvz., kad ir vadinamasis jaunųjų „maištas", kuris stengiasi būti

142

NETITULUOTIEJI" ŠVENTIEJI

toks nuoseklus) ir iš jų neišmanymo apie didžiąsias gyvenimo kančias, didžiąsias neteisybes, didįjį heroizmą.

Laimingas vyras ir tėvas, Ozanamas vos trisdešimt devynerių metų miršta. Rugpjūčio 15-ąją, palaikomas žmonos, jis pasku­tinįsyk nueina į šv. mišias, o kunigas, taip pat mirštantis, atkak­liai nesutinka užleisti kam nors kitam privilegiją suteikti šventąją komuniją Ozanamui. Tai buvo paskutiniosios mišios, to kunigo ir Ozanamo aukotos Dievui. Rugsėjo 8-ąją jis mirė namie, Marselyje. Visame katalikiškame pasaulyje jo darbas dabar laikomas savaime suprantamu1 4.

Toje pačioje bažnyčioje, kurioje buvo krikštytas Ozanamas, 1859 m., po keturiasdešimt šešerių metų, buvo pakrikštytas ir Contardo Ferrinis' 3. Dvidešimties metų jis įgijo teisės mokslų laipsnį ir tiek pagyrimų, kiek nė vienas Pavijos studentas nebuvo pelnęs. Podiplomines studijas tęsė Berlyne, vos prasidėjus Kul-turkampf, o sugrįžęs į Italiją jau profesoriavo iš romėnų teisės Mesinos, Modenos ir Pavijos universitetuose. Jis taip išmanė Bizantijos ir romėnų baudžiamąją teisę, kad sakoma, jog didysis vokiečių istorikas Mommsenas pareiškęs, esą Ferrinio erudicija šioje srityje atėmė pirmenybę iš Vokietijos ir atidavė Italijai.

O vis dėlto aš miniu visa tai, tik norėdamas jums parodyti, kaip esmingai jis buvo pasinėręs į visų rūšių savo meto skepti­cizmą bei visuomenines pervartas, kaip nuosekliai įsigilinęs į visą epochos erudiciją. Fetrinis buvo nepaprastai liepsningo temperamento; karštai mėgo alpinizmą, kaip, beje, ir dabartinis

14

Et que les catholiques de France, qui m'écoutent, sachent que l'Angleterre leur est reconnaissante; et que le monde entier salue, en Ozanam, la charité Française, qui

n 'est si sublime, si universelle, que parce i/u 'elle est catholique! (Ir tegu žino

Prancūzijos katalikai, kurie manęs klausosi, jog Anglija jiems yra dėkinga; ir tegu visas pasaulis, sveikindamas Ozanamą, pasveikina prancūziškąją artimo meilę, kuri

atokia nelygstama, tokia visuotinė kaip tik dėl to, kad yra katalikiška!) Contardo Ferrini pripažintas garbinguoju Dievo tarnu 1931 m., palaimintuoju pas­kelbtas Pijaus XII 1947 m. balandžio 13 d.

143

Kas yra šventieji?

popiežius 1 6, jį pažinojęs ir didžiai vertinęs, ir, tiesą sakant, neprabėgus nė mėnesiui po vienos Alpių ekspedicijos, kur jis tikriausiai atsigėrė užteršto vandens, Ferrinis mirė nuo vidurių šiltinės, - ir tai atsitiko mažiau net kaip prieš trisdešimtį metų; o ir šią aplinkybę miniu vien tam, kad įsitikintumėt, kaip tolimas šventumas nuo geibumo... Vykdamas į Berlyną, Contardo buvo davęs skaistybės įžadą ir jį išlaikė nepažeidęs. Jo gyvenimo pagrindą sudarė malda ir kasdienė komunija. Ir pasakodamas apie šį santūri}, darbštų žmogų - tokį korektišką, tvarkinga lazdele ir miestietiškais drabužiais, tokį stropų įvairių komitetų narį, - noriu pabrėžti jo nenukrypstamą, nuasmeninantį atsida­vimą Dievui savoje profesijoje. Neįtikėtinas Ozanamo pa­sišventimas vargšams reiškėsi tarytum lygiagrečiai jo karjerai; o Ferrinis teikia puikų pavyzdį žmogaus, visiškai nepriekaištin­game visuomeniniame ir profesūriniame gyvenime išsaugojusio nelygstamo taurumo viziją ir nepaprastai intensyviai, kiekvienu širdies tvinksniu, kiekvienu sielos siekiu pasiaukojusio Dievui per Jėzų Kristų. Jis mirė 1902 m. spalio 17 dieną.

O kad galėčiau papasakoti ką nors apie dr. Necchį", taip pat kilusį iš Pavijos! Gimęs 1876 m., jis tapo gydytoju, laimingai vedė, Pirmojo pasaulinio karo metu iš pradžių tarnavo kalnų artilerijos baterijoje, paskui - lauko greitosios pagalbos briga­doje, dar vėliau - karo ligoninėje, ir tuo metu pradėta juo žavėtis. Nuo tada jis vis labiau pasišventė vadinamosios „kontūzijos" tyrimui ir metodų, kuriuos mes priskiriame prie „psichoanali-tinų", studijavimui. Ir jo paties vidinis gyvenimas nebuvo ra­mus. Savo kailiu jis patyrė nepaprastai jautrios nervų sistemos,

Pįjus XI (1922-1939).

Ludovico Necchi - Dievo tanias; byla pradėta 1933 m., apaštalinė byla apie Dievo tarno dorybes ir stebuklus baigta 1954 m. liepą.

144

NETITULUOTIEJI" ŠVENTIEJI

vaizduotės ir proto teikiamas kančias. Turbūt todėl bemaž ste­buklingos gydymo galios, papildytos jo gilaus išsimokslinimo ir nuodugnaus žmonių pažinimo.

Neįmanoma nupasakoti dr. Necchio katalikiškos socialinės veiklos; jis turėtų būti patronas visų žmonių, norinčių veikliai tarnauti mūsų Viešpačiui. Juk tai jis, Dievo padedamas, į tikėji­mo kelią atvedė savo jaunystės draugą Gemellį, raudonųjų va­dovą, revoliucinio laikraščio redaktorių, tuo metu puikų, tačiau agnostinių pažiūrų gydytoją, vėliau atsivertusį, tapusį vienuoliu pranciškonu ir pirmuoju Milano universiteto rektoriumi, - to universiteto, kurį įkūrė patsai Gemellis, Necchis ir dabartinis popiežius, tais laikais dar kardinolas Ratti. Necchis, pranciško­nas tretininkas, pats nusistatė sau nepagydomą ligą ir mirė giedras, negana to - net juokaudamas, kaip seras Tomas Moras, - po dienos darbo tarp savo pacientų; mirė tik prieš dvejetą metų. Jei apskritai būta didvyrių - štai vienas iš jų.

Atsiprašau, jei tik probėgšmais paminėsiu čia jau ne profeso­rių, o universiteto studentą Pierą Giorgio Frassatį1 8, mirusį dvi­dešimt ketverių Turine 1925 m. liepos 4-ąją; į jo, kaip ir Don Bosko, laidotuves susirinko visut visutėlis didmiestis. Kodėl? Jis atrodė esąs stiprus kaip arklys; beveik neįtikėtinas gražuolis tankiais juodais plaukais; neprilygstamas alpinistas; linksmas ir nuoširdus draugas; būdavo dažnai fotografuojamas - daugiausia laisvomis kelnėmis sulig keliais ir su pypke rankoje; mokėsi šachtų inžinieriumi; ketino netrukus vesti ir turėti didžiulę šei­mą... Kas vis dėlto visą šalį parklupdė prieš jį ant kelių? Kas privertė itin antiklerikalinės nuostatos laikraštį parašyti, jog netgi tie, kurių tikėjimas su juo nevienijęs, buvę kupini „pagar­bios nuostabos..?" Galėčiau cituoti ištisą puslapį. Jo gyvenimo aprašymas, italų kalba kartojamas po penketą kartų per metus, jau verčiamas ir į anglų kalbą.

Frassati byla vyskupijoje baigta 1935 m., apaštalinė byla - 1981 m.; šventuoju jis paskelbtas 1990 m. gegužės 20 d.

145

Kas yra šventieji?

Turbūt pakaks pasakyti, kad kas rytą jis priimdavo Kristų su šventąja komunija ir nė valandėlei nuo Jo neatsiskirdavo. Vi­siškai valdė savo puikų jauną kūną; tikra to žodžio prasme kiekvieną laisvą minutėlę pašvęsdavo vargšų globai; po žai­biškai greitos ligos mirė švytėdamas ir giedras, absoliučiai nesavanaudis. Tas šiurpių protėvių jaunas Renesanso kunigaikš­tis, Aloyzas Gonzaga, apibūdino save kaip „gabalą suriestos geležies". Frassatis, kaip ir Aloyzas, buvo geležinis, tačiau nė iš tolo jame neįžiūriu nieko panašaus į „surietimą". Viršum savo lovos turiu pasikabinęs Piero Giorgio rašto fragmentėlį, skaus­mingai brūkštelėtą mirties akivaizdoje. Visa, ko galiu prašyti, -tai kad „baigčiau savo dienas taip kaip jis" ir kad mūsų univer-siteni vaikinai ir merginos kiekvienoje šalyje pelnytų jo užta-rimą .

Baigsiu paminėdamas paprastą, bet brangų vardą - Mattas Talbotas 2 0, Dublino darbininkas. Gimęs 1856 m., mokykloje didelis nenuorama, dvylikos metų jis pradėjo dirbti pasiuntiniu parduotuvėje, dalyvavusioje Guinnesso versle. Trylikos jis jau parėjo namo girtas - pasigėręs nuo alaus. Perkeltas į uostą bei dokus, grįždavo namo prisigėręs jau viskio. Dažniausiai parei­davo jau per daug girtas, kad būtų galėjęs melstis, ir keletą metų gyveno nepriiminėdamas sakramentų. Sulaukęs dvidešimt sep­tynerių, Mattas pastebėjo, kad niekas nebenori jo pavaišinti: jis visad pragerdavo savo algą ir niekad negalėdavo atsilyginti tuo pačiu... Skaudžiai šio pažeminimo užgautas, jis pasižadėjo ne­gerti tris mėnesius ir taip kamavosi, kad prisiekinėjo motinai pasigersiąs tą pačią minutę, kai tik baigsis tie trys mėnesiai; tačiau jis pradėjo kasdien lankyti mišias penktą valandą ir prii­minėjo šventąją komuniją. |žado taip niekad ir nesulaužė; o

E voi aitri italiani, a cui giugne in Italia l'omaggio reso della mia patria lontana a questa gloriosa figūra di Piemontese, di Italiano, di Cattolico... e chissa che non sia in un domani non lontano... a questo Beato!

Matt Ta lbo t - Dievo tarnas; apaštalinė byla pradėta 1947 m.

146

NETITULUOTIEJI" ŠVENTIEJI

drauge su gėrimu pradingo ir jo įprotis keiktis. Nuo to laiko jis nutarė miegoti ant poros lentų, melstis ir pasninkauti. Pradėjo dirbti lentpjūvėje; būdamas linksmiausias draugijos žmogus, nors kartkartėmis ir gana tiesmukas, galiausiai vien savo charak­terio jėga jis iš esmės paveikė savo aplinką; niekad nepradėdavo „religinių" kalbų. Ir vis dėlto liovėsi vagystės, nešvankybės; jis niekuomet nemeluodavo. Per 1913-1914 metų baisingus leibo­ristų bruzdėjimus ir larkinizmo laikotarpį Talbotas visa širdimi užjautė žiaurias neteisybes kenčiančius savo bendradarbius, bet atsisakė dalyvauti manifestacijose bei piketuose, o dėl to neėmė ir streikininko pašalpos. Bet draugai taip gerai suvokė, jog jis gyvena kitame pasaulyje, kad jie vis dėlto nenusigręžė nuo jo... o pinigai keliaudavo padėti dar ir už jį neturtingesniems žmonėms. Vėlesnių neramumų, Anglijos-Airijos karo metu ir per Didįjį karą Mattas Talbotas nedalyvavo jokiose politinėse diskusijose.

Šis žmogus guldavosi pusę vienuoliktos, o antrą keldavosi melstis; ketvirtą apsirengdavo ir apie šešias eidavo klausyti mišių; aštuntą - darban. Dieną kartais išgerdavo puodelį kitą kakavos, suvalgydavo porą bulvių; mėsos - beveik niekada. Dirbo vis atsakingiau, nepaprastai įtempdamas jėgas; per kiekvieną pertraukėlę melsdavosi. Kai mirė jo motina (su kuria skursdami jiedu gyveno pusrūsio kambaryje), jo malda, galima sakyti, rašybos, bet galėjo kalbėtis su Dievu. Daugiausia skai­tydavo Bibliją, - žinoma, ypač Evangelijas. Turėjo nesuskai­čiuojamą daugybę draugų ir buvo kupinas neišmatuojamos artimo meilės. Štai formulė: „Tie žmonės jį mylėjo - Mattui pinigai neturėjo vertės".

1923 m. jis susirgo, buvo paguldytas į ligoninę dėl širdies; 1925 m. mirė vienoje Dublino gatvėje.

Jis parašė: „Dangaus karalystė buvo pažadėta ne protingie­siems ar išsimokslinusiems, bet tokiems, kurie turi mažų vaike­lių dvasią". Viliuosi, jog ši laida bus bent kiek atspindėjusi jo beprotybę. „Dievo silpnybė, - sakė šv. Paulius, - galingesnė už

147

Kas yra šventieji?

žmones ir Dievo kvailybė išmintingesnė už žmones". Jeigu pasaulio politikai ir finansininkai turėtų Matto Talboto dvasios, jie pasiektų tą taiką ir santarvę tarp tautų bei rasių, kurios dabar ničniekur nerasi.

Drįstu priminti šios knygelės skaitytojams, kad puslapiai, įterpti tarp „paskaitų" apie šventuosius, nebuvo skaityti per radiją ir kad B.B.C. niekaip už juos neatsako. Žinoma, nematau juose nieko, dėl ko būtų galima protestuoti, nors, kita vertus, su kai kuriais juose pateikiamais istoriniais vertinimais gali ne kiekvienas sutikti. Bet jeigu ir taip, tai kas nors nesutinka su kiekviena istorine ir tikriausiai su kiekviena filosofine nuomo­ne; ir turbūt neatsirastų žmogaus, kuris sutiktų su viskuo, kas buvo transliuojama nuo Savojos kalvos ar iš naujųjų patalpų, į kurias išsikėlė ši korporacija. (Linkiu jai sėkmės. Jos vestibiulį puošia kilnus įrašas, visą B.B.C. triūsą dedikuojantis Dievui ir meldžiantis, jog klausytojų ausų nepasiektų joks blogio žodis, bet tiktai tai, kas gera.)

Baigiamojoje paskaitoje turėsiu apibendrinti tai, ką stengiausi pasakyti, ir „atsijoti" būdingąsias šventųjų ypatybes. Niekuomet neslėpiau - tiesą sakant, tai buvo viešai paminėta, - jog esu „Romos katalikas", t.y. priklausau tai Bažnyčiai, kuri savo aukščiausiuoju autoritetu ir Kristaus vieninteliu paskirtuoju bei neginčytinu atstovu žemėje laiko popiežių. Tačiau, konkrečiai kalbant, nei aš pats, nei laiškų autoriai, regis, nepastebėjo, kad ši aplinkybė kaip nors būtų sutrukdžiusi man pasakyti tai, ką norėjau, ar būtų pastūmėjusi mane apjuodinti ar apskritai pami­nėti ką nors, kieno religija kitokia nei mano. Gali pridurti, jog iš gerai informuotų ar net išsilavinusių sluoksnių nebuvo girdėti ir jokių piktų žodžių, skirtų man pačiam. Manęs tai nestebina, nes aš tik norėjau papasakoti keleto žmonių istorijas, - žmonių, kurių tyrumo, kilnumo ir nenykstamos charakterio bei darbo vertės, manyčiau, niekam nekils noro neigti.

148

NETITULUOTIEJI" ŠVENTIEJI

Tačiau būdamas nuoširdus, privalau pridurti, jog tikro jų atitikmens negaliu rasti jokioje kitoje žmonių, netgi krikščionių, grupėje ir, žinoma, ne tarp pagonių. Skaitydami kokią nors biografiją, mes ne tik susipažįstame su faktais. Mes gauname daug daugiau - pajuntame kalbamojo žmogaus „skonį", aroma­tą, pagauname įspūdį; priešingu atveju - ta biografija niekam tikusi. Ir skaitydami Platono biografiją lotynų kalba, su praleis­tais visais tikriniais vardais, vis tiek galėsime pasakyti: „Šis žmogus buvo graikas". Teosofo knygos niekas nesupainios su kataliko knyga, net jei gali neužkliūti nė viena formuluotė. Knyga dvelks tiesiog skirtinga dvasia. Todėl esu tos nuomonės, jog kiekvienas, rimtai studijuojantis šventųjų gyvenimus (vi­siškai ne taip, kaip VVilliamas Jamesas savo Religinio patyrimo įvairovėje, mat šiuo atžvilgiu galima nedvejojant pasakyti, kad jis nuo pat pradžių neturėjo nė menkiausio šanso suprasti, apie ką šnekąs), - taigi kiekvienas būtinai aptiks kokybinį skirtumą tarp žmonių, tikinčių taip, kaip tikėjo šie šventiji, ir tarp neti­kinčių. Ši ypatinga „kokybė" gali patikti arba nepatikti, žmonės gali aiškinti ją visiškai įvairiausiomis priežastimis - auklėjimu, psichologija ir 1.1.; tačiau ji egzistuoja, ir tiek.

Šių asmenybių šventumas yra visiškai ypatingas dalykas; ir neneigsiu, jog man jis atrodo sukurtas ir išugdytas katalikiško­sios aplinkos, katalikų tikėjimo bei praktikos ir negalėjęs rastis niekur kitur. Dievas žino, jog ir kitur esama dorybės, didžiulės ir kiekvienam pavydėtinos doiybės; tačiau kartoju, šventieji tokie yra dėl to, kad jie buvo šventi, o šventumas - retas dalykas, toks retas, kad daugeliui žmonių galbūt niekad nepasitaikė proga jį pamatyti. Jie gali stebėti jį katalikų šventųjų gyvenimuose, jeigu skaito juos su katalikiška nuostata, tačiau be šios nuostatos vargu ar jiems pavyks iki galo juos suprasti.

APIBENDRINANT

Tai jau penkioliktas sekmadienis, kai mes tęsiame pokalbius apie šventuosius. Derėtų pamėginti kažkaip apibendrinti visa tai, kas buvo kalbėta. Iš pradžių maniau, jog pats žodis šventasis gali padaryti šias paskaitas atstumiančias. Pasirodo, klydau. Tai įrodė laiškai, rašyti labai daugeliui skirtingų „denominacijų" priklausančių vyrų ir moterų.

Pagrindinis juose reiškiamas priekaištas yra tai, kad liko nutylėta apie moteris šventąsias. Galbūt B.B.C. padvigubins savo malonią paramą, sudarydama galimybę man papasakoti apie jas kada nors vėliau.

Dar nemažai priekaištų susilaukiau už tai, kad kalbėjau apie žmones, gyvenusius J a u taip seniai". Vis dėlto, dar neįpusėjęs savo ciklo, gavau atvirlaiškį, kuriame buvo sakoma, jog „tie šventieji kiekvieną kartą mus, šiuolaikinius žmones, suriečia į ožio ragą". Bet toks įspūdis susidarė kaip tik dėl to, kad buvau vos įpusėjęs. Sąmoningai rinkausi šventumo pavyzdžius iš įvai­rių kraštų, skirtingų visuomenės klasių ir skirtingų profesijų, taip pat norėdamas, kad jie atstovautų kiekvienam didesniam istoriniam laikotarpiui iki pat mūsų dienų, - šitaip siekiau paro­dyti, jog šventumas nebuvo dalykas, susijęs su viena kuria šalimi, tautybe ar kasta. Turėjome vokietį, keletą italų, egiptietį, afrikietį, buvo prancūzų, vienas anglas, airis, keli ispanai; galėjau pasiūlyti jums taip pat vardų iš Australijos ar Kanados. Girdėjote pasakojimus apie karalių, imperatoriškos kilmės žmo­nes, taip pat kilusius iš viduriniosios klasės, apie universitetų

151

Kas yra šventieji?

žmones, valstiečius, labai kuklų darbininką, apie kareivius, tei­sininkus, gydytojus, kunigus ir pasauliečius.

Tai ką gi vis dėlto turėjau galvoje, sakydamas „šventieji"? Apskritai imant, šiose paskaitėlėse nupasakojau išorinę tam tikrų žmonių gyvenimų pusę. Nemanau, kad visai neatskleidži­au jų vidinių gyvybės šaltinių; tačiau norėjau būti konkretus, pateikti datas, nuspalvinti pasakojimą, kad aptariamasis žmogus atgytų ir taptų apčiuopiamas (kiek Įmanoma per ketvirtį valan­dos). Dabar turime pamėginti panerti giliau po visu tuo ir paieškoti būtent tų gyvybės šaltinių.

Tačiau pirmiausia noriu pasakyti, kad ketinau kalbėti apie iš tiesų didžius dalykus. Apie kažką visiškai skirtinga nuo vadi­namųjų „reikšmingų ypatų", iškilių (juolab „nepaprastų") žmo­nių gyvenimų, nuo žymių ar net pamaldžių asmenybių. Aš kalbėjau apie kažką, kas nepalyginamai labiau pranoksta nor­malų žmogiškumą, nei Faraday'us ar Kelvinas pranoksta mažą pradinės klasės mokinuką arba Livingstone'as ar Stanley's, kaip tyrinėtojai, pranoksta vyrukus, nelabai ką temačiusius už savo kaimo ribų. Ar tatai reikštų, kad šventieji nebuvo žmonės? Kad jie buvo kokios keistos būtybės? Išsigimėliai? Visiškai ne. Jeigu Hermanas, Ksaveras, Don Boskas, Mattas Talbotas pasirodė jums nežmogiški, tai man tikrai nepavyko pasiekti savo tikslo. Įsidėmėkite visam laikui: katalikas tiki, kad Dievo Sūnus prisiė­mė Sau žmogiškumą ir visa, kas su tuo susiję; ir šventieji išlaiko visą turimą žmogiškąją prigimtį, visas asmenines, temperamen­to, paveldėjimo, auklėjimo nulemtas ypatybes, lygiai kaip jie turi vienokios ar kitokios formos nosį. Jie išlaiko savo polinkį į švelnumą arba valdingumą, humoro jausmą arba taurumo pa­jautą (arba ir viena, ir kita); kaip ir bet kuris kitas žmogus, jie linkę būti arba drovūs, arba kiek įžūlūs; jeigu jie būna ryškaus proto žmonės, tai nevirsta avigalviais, o jei itin paprasti, -neišauga į filosofus.

Tad ką gi šie šventieji turi „ypatinga"? Tuo, kuo daugumas iš mūsų tiki tik miglotai, jie esti visiškai įsitikinę, jie remiasi tuo

152

APIBENDRINANT

veikdami ir tuo grindžia savo gyvenimą. Jie nemano, kad šis pasaulis tėra sapnas ar iliuzija, nes jis toks nėra. Bet jie žino, jog jis yra visiškai bereikšmis be Dievo, savo Kūrėjo, kuris sukūrė jį tam tikram tikslui, o kiekvieną iš mūsų tame pasaulyje - taip pat tam tikram tikslui, ir todėl, jei mes kuriame chaosą - gal ir darome nusikaltimus, - tatai darome be Dievo. Ar būtume galėję gyventi be tėvo ir motinos? Ar galėtume kvėpuoti be oro? Ar galėtume viltis, jei žinotume einą į nebūtį, ar kad visa, kas mūsų laukia - tai niekas? Ne. Šventojo akimis, Dievas yra mūsų Pradžia; Dievas yra mūsų Aplinka; ir Dievas yra mūsų Pabaiga. Bet tai dar ne viskas. Tam tikra prasme tatai yra žinoma brah-minams, musulmonų sufitams. Šventasis buvo krikščionis.

Kartoju (kalbu dabar ne kaip katalikas, bet tiesiog kaip žmo­gus, mėgstąs gilintis į istoriją, į praeities ir dabarties žmonių gyvenimus bei protus), - kartoju, krikščionių šventasis yra unikalus žmonijos istorijoje. Jis labai labai skiriasi nuo budisto, nuo persų zoroastriečio, nuo okultizmo, aukštesniosios minties ar dar balažin ko šalininkų, ir kaip diena nuo nakties skiriasi nuo humanisto, filantropo ar rimčiausio žmonijos tobulintojo. Nepa­lyginamai skiriasi. Visi, pastudijavę faktus, su tuo sutiks. Gali tam skirtumui nepritarti, bet negali jo paneigti. Visa, ką gera turi budistas ar žmonijos tobulintojas, turi ir šventasis, bet jam būdinga ir šis tas visiškai skirtinga.

Svarbiausias skirtumas yra šis: šventojo gyvenimui būdingas toks pakylėtumas, intensyvumas ir atkaklumas, kuris randasi ne jo paties nuopelnu, ir jis tą puikiai žino. Kai tik pradedama kalbėti apie šventąjį, absurdiškai ir iš tikrųjų labai vulgariai ima skambėti visi tie populiarūs žodelyčiai: savijauta, sublimacija ir, žinoma, altruizmas, „Įsiklausymas į begalybę" ir pan.

Šventieji, pasak šv. Pauliaus, yra „Kristuje", ir juose „Kristus gyvena".

Šiose paskaitėlėse nedaug teužsiminiau apie antgamtiškąsias šventųjų patirtis ar galias. Nedaugžodžiavau apie jų susijungimą su Dievu maldoje, apie atgailą, kuria jie atsiribodavo nuo bet

153

Kas yra šventieji?

kokio žemiškųjų stabų garbinimo, ar apie jų darytus „stebuklus", t.y. tokius jų darbus, kurių galima tikėtis iš žmogaus, anaiptol nesikliovusio savo paties jėgomis, bet dirbusio „Jo suteikta jėga, taip galingai veikiančia" juose.

Šventasis nėra žmogus, nudirbęs neįsivaizduojamą žmo­giškų darbų kiekį, remdamasis viena tik žmogus valios jėga. Tie žmonės, kuriems pavyksta tokius kalnus nuversti, arba būna pasitelkę į pagalbą labai jau žmogiškas priemones, kaip antai tabaką, alkoholį, strichniną, nervinę įtampą, sėkmę, aplodis­mentus; arba jiems prireikia atostogų, jie patiria reakcijas. Jie bando palaikyti save savo pačių idealo jėga, - panašiai, kaip žmogus bandytų save patį už plaukų pakelti į orą... Šventieji -tai antgamtiški žmonės. Tapę antgamtiškais. Taigi jų kūno ar psichikos veiksmai nuolatos pakyla aukščiau už jų žmogiškąjį šaltinį, ir tat vyksta būtent dėl to pridurto dalyko, kurį dera vadinti Malone - Dievo „nemokamu priedu", kuris perskverbia visą jų „Aš", ir jie nėra vien Dievo galios valdomos marionetės, bet veikia visiškai kaip žmonės, tačiau žmonės, tapę antgam­tiškais; o jų „veiklos" niekuomet neteks matuoti pagal svorį, apimtį ar skaičių, juolab vertinti vien pagal kokius nors materia­lius rezultatus. Tai, ką jie pasiekia savo susijungimo su Dievu, mūsų Viešpačiu, dėka, gali būti visiškai neregimi, tačiau amži­nos reikšmės dalykai.

Todėl jūsų nestebins tai, kad šventasis beveik instinktyviai siekia būti panašus į Kristų; ir tai, kad jis, kiek tik pajėgdamas, stengiasi išsivaduoti iš visko, kas galėtų sutrukdyti tam panašėji­mui ir tai tobulai sąjungai. Nekyla net klausimas, ar šventasis galėtų darbuotis dėl savo karjeros, vardo, turto ar patogumo. Kad šiukštu neapsigautų, jis verčiau rinksis visišką nuasmeni­nimą, nusižeminimą, kuo didesnį skurdą, - negana to, net kančią; mat nors nė vienas krikščionis liguistai negarbina skaus­mo, jis labai gerai žino, jog Kristaus gyvenimas virto Jo kančia ir Jo baisia mirtimi, ir šventasis taptų nelaimingas, jeigu išvystų savo gyvenimą virstant patogiu, juolab prabangiu, len-

154

APIBENDRINANT

gvabūdišku, apsivainikuojant vienais tiktai turtais arba šlove. Ir, trumpai sakant, ne kokie nors argumentai, bet tiesiog meilė Kristui verčia šventąjį noriai įyžtis kentėti už Kristų bei drauge su Juo; ir iš tikrųjų jis taip kentės - savo širdies ir proto gilumoje -ir įžengs kartu su Kristumi j jo agoniją, nes gyvendamas „Kris­tuje Jėzuje", jis plyštančia širdimi stebės didžią pasaulio nuo­dėmę: jo neteisybes, žiaurumą, gašlumą ir didystę, - visus pavidalus, kuriais gali reikštis savęs garbinimas.

Štai tokios šventųjų atgailavimų ir jų slaptingų vidinių nu­kryžiavimų priežastys. Tatai niekuo neprimena save kanki­nančio fakyro; taip pat jų įkarštis kitų žmonių atžvilgiu neturi jokio fanatizmo; jų savęs atsižadėjimas nesti niūrus; šio riboto pasaulio pasitenkinimą savimi jie smerkia be jokio teisuolišku-mo; ir ne iš perdėto drovumo, ne iš baikštumo ar skurpulingumo jie šalinasi to, kas galėtų pernelyg juos gundyti. Visas jų gyve­nimas tampa nuotykiu, vienu dideliu užmoju. Kas gi gali manyti, kad Kamilas, Vincentas Paulietis ar Petras Klaveris nesuprato žmogaus prigimtį kamuojančių kūno skausmų ir didvyriškomis pastangomis darbavosi, kad juos palengvintų? Bet jie būtų buvę trumparegiai, - negana to, tiesiog pagonys, - jei nebūtų įžvelgę, jog visame šiame skausme glūdi ir sukelia jį, jog tulžimi ir actu jį aitrina ne kas kita, o ta vienintelė didžioji Nuodėmė, kuri sugraužia sielas ir pakerta jų amžinumą.

Taigi visą šį išorinį kūno skausmą, taip pat ir psichinę nega­lią, sąlygojamą protą užvaldžiusių klaidingų idėjų, šventieji regėjo kaip simptomą, bylojantį apie gilesnius, dvasinius daly­kus; ir tuo metu, kai jų rankos tepdavo raupsuotąjį, tvarstydavo opą, jų akys ir jų meilė prasiskverbdavo į sielą, jos skaudulius ir nuodėmes.

Ir niekuomet šventųjų padermė neišnyksta. Kodėl gi turėčiau bijoti pasakyti, jog esu sutikęs išties didvyriškų gyvenimų, galbūt bylojusių apie šventumo lemtį? Be jokios abejonės, ne man spręsti, jog tas ir tas yra šventasis ar netgi jog jam skirta tapti šventuoju. Dievas tegali įvertinti ir apreikšti, o Jo įteisintas

155

Kas yra šventieji?

autoritetas - paskelbti žmonėms apie tai, kad tuos vyrus ir moteris Jis geidžia iškelti žmonijai kaip sektinus pavyzdžius. Tačiau Įsidėmėkite: ne paskelbimas ir ne išaukštinimas lemia tai, kad atsiranda šventasis; jĮ sukuria Dievas.

Tad šventieji - tai žmonės, nesietini su vienu kuriuo laikotar­piu, vieta ar temperamentu; tai ne niūrūs nuotaikos gadintojai; ne fanatikai ir ne tamsuoliai; tai nė nepaaiškinami tarp žmonių atsirandantys ženklai. Jie pradeda nuo pradžių - nuo Dievo: Dievo, apsireiškusio Kristuje. Jie eina į vienintelį žmonių tikslą - į Dievą: Dievą, pasiekiamą per Kristų, Kristus yra jų Šviesa, kad jie nepasiduotų apgaulei; Kristus - jų Kelias, kad nesėdėtų be darbo; Kristus - jų Duona, kad neapleistų jėgos ilgoje jų kelionėje; Kristus - jų Gyvenimas, net ir dabar, tad Jame jie tampa geraisiais pasaulio ganytojais; ir Kristus - jų Gyvenimas anapus, tad jie lieka gyventi Jame, ir su juo įkvepia­mai tebeveikia tarp mūsų.

Teatsiunčia Dievas šventųjų mūsų šaliai; te Kristaus aušra vėl taip skaisčiai nušviečia mus, kad kiekviename žmoguje glūdin­tis šventumo grūdas išaugtų į tai, į ką gali išaugti, tepraturtina mūsų gyvenimus, teuždega juos, suintensyvina, apvalo, su­krikščionina, tesuteikia mums krikščioninimo galių, tepakylėja mus ir kitus, kad taptume „Dievo sūnumis" per Tą, kuris dėl mūsų priėmė kūną ir gyveno tarp mūsų, per Jėzų Kristų, kuris pats buvo Sūnus Dievo ir Marijos, visų šventųjų karalienės.

„Duok man sielų", - meldžia šventasis. „Duok mums šven­tųjų", - turėtų melsti mūsų pakrikęs, iškankintas pasaulis.

TURINYS

Liugi Giussani. Pratarmė 5 Cyril Martindale. Kas yra šventieji? 25 Pratarmė 27 Įvadas 31 Šv. Paulius: Pasaulio apaštalas (miręs apie 67 m.) 37 Šv. Antanas Egiptietis: Dykumos kvietys (251-356) 45 Šv. Augustinas: Dvasios milžinas amžių kryžkelėje (354^30) 53 Hermanas Luošys: Kentėti skausmą nereiškia būti nelaimingam

(1013-1054) 61 Šv. Edvardas, Anglijos karalius: Karalystė nėra cezarizmas (1003-1066) 69 Šv. Pranciškus Asyžietis: Kristaus „vargšas žmogelis" (1182-1226) . 77 Šv. Tomas Akvinietis: Nebylusis jautis: Pasaulio mokytojas _ (1225(7?)-1274) 85 Šv. Pranciškus Ksaveras: Kristaus pasiuntinys (1506- 1552) 95 Šv. Kamilas Lelietis: Pirmasis Raudonojo Kryžiaus darbininkas

(1550-1614) 103 Šv. Petras Klaveris: Juodaodžių apaštalas (1581-1654) 109 Šv. Vincentas Paulietis: Artimo meilės riteris (1580-1660) 117 Šv. Jonas Batistas Vianėjus, Arso klebonas: Ką reiškia būti kunigu

(1786-1859) 125 Palaimintasis Jonas Boskas: Pirmasis šiuolaikinio jaunimo draugas

(1815-1888) 133 „Netituluotieji" šventieji 141 Apibendrinant 151

Martindale, Cyril Ma 509 Kas yra šventieji? / Cyril Martindale: su Luigi Gius-

sani pratamie. -- Vilnius: Tyto alba, 1996. - 160 p. ISBN 9986-16-029-4 Garsaus anglų dvasininko ir pamokslininko C. Martindale S. J.

knyga, sudaryta iš radijo laidų apie šventumą, transliuotų B.B.C. 1932 metais, populiariai pasakoja apie trylika šventųjų (šv. Paulių, šv. Pran­ciškų Asyžietj, šv. Tomą Akvinietj ir kt.). Norinčius giliau ir nuodugniau susipažinti su šventųjų, šventumo traktavimu turėtų sudominti specialiai šiai knygai parašyta monsinjoro L. Guissani pratarmė.

UDK 23/28