1

Gabių moksleivių socialinės adaptacijos problemų sprendimo galimybės

Tatjana Komskienė LŽŪU ekonomikos ir vadybos fakultetas, Profesinės pedagogikos ir psichologijos katedra.

TURINYS

TURINYS............................................................................................................................................ 1 SANTRAUKA .................................................................................................................................... 2 SUMMARY ........................................................................................................................................ 3 1. ĮVADAS .......................................................................................................................................... 4 2. GABUMŲ SAMPRATA. GABŪS IR TALENTINGI VAIKAI.................................................... 6 3. ADAPTACIJOS SAMPRATA ....................................................................................................... 9 4. POŽIŪRIAI Į ASMENINĖS IR SOCIALINĖS-PSICHOLOGINĖS GABIŲ VAIKŲ ADAPTACIJOS EFEKTYVUMĄ.................................................................................................... 10

4.1.PRIEŠTARINGI GABIŲ VAIKŲ ASMENINĖS IR SOCIALINĖS-PSICHOLOGINĖS ADAPTACIJOS VERTINIMAI ................................................................................................... 11

5. GABIŲ VAIKŲ BRUOŽAI, SĄLYGOJANTYS ADAPTACIJOS SĖKMĘ .............................. 13 6. GALIMI GABIŲ VAIKŲ ADAPTACIJOS SUNKUMAI IR JŲ PRIEŽASTYS ....................... 17

6.1. SOCIALINĖS SĄVEIKOS YPATUMAI.............................................................................. 17 6.2. GABAUS VAIKO SAVIREALIZACIJĄ NEIGIAMAI ĮTAKOJANTYS VEIKSNIAI...... 25 6.3. LYTIES STEREOTIPŲ ĮTAKA GABIŲ VAIKŲ ADAPTACIJAI ..................................... 34 6.4. MOKYKLINĖS ADAPTACIJOS NESĖKMIŲ IŠTAKOS .................................................. 36

7.GABIŲ VAIKŲ SOCIALINĖS-PSICHOLOGINĖS SĖKMINGOS ADAPTACIJOS PRIELAIDOS.................................................................................................................................... 41 8.TYRIMO TEORINIS PAGRINDIMAS IR MODELIS................................................................. 44

8.1. GALIMI GABIŲ VAIKŲ UGDYMO METODAI IR BŪDAI ............................................. 49 8.2. SOCIALINĖS-PEDAGOGINĖS NUOSTATOS, KAIP SĖKMINGO UGDYMO PRIELAIDA .................................................................................................................................. 50

9.TYRIMO METODIKŲ PRISTATYMAS ..................................................................................... 52 9.1.INDIVIDUALUS IR GRUPĖS KONSULTAVIMAS ........................................................... 52 9.2.RAVENO PROGRESUOJANČIŲ MATRICŲ (RPM) TESTAS .......................................... 52 9.3. T.LIRI (LEARY,1954) INTERPERSONALINĖS DIAGNOSTIKOS METODIKA IR APKLAUSOS DUOMENŲ STATISTINIS APDOROJIMAS, INDIVIDUALIŲ IR APIBENDRINTOS DISKOGRAMŲ LYGINIMAS.................................................................... 62

10. IŠVADOS.................................................................................................................................... 67 11. PEDAGOGINĖS REKOMENDACIJOS GABIŲ VAIKŲ TĖVAMS IR MOKYTOJAMS ..... 68 SANTRAUKA .................................................................................................................................. 71 LITERATŪROS SĄRAŠAS:............................................................................................................ 72 ANOTACIJA..................................................................................................................................... 76

2

SANTRAUKA

Darbo autorė: Tatjana Komskienė

Darbo tema: Gabių moksleivių socialinės adaptacijos problemų sprendimo galimybės

Darbo rengimo vieta: Lietuvos žemės ūkio universitetas. Profesinės pedagogikos

ir psichologijos katedra. Akademija 2006 metai.

Darbo apimtis: 87 psl.

Darbe yra: 2 lentelės, 7 paveikslai

Literatūros šaltinių: 51

Tyrimo objektas: Kauno miesto bendrojo lavinimo ir gimnazijos gabių moksleivių

socialinė adaptacija.

Tyrimo metodai: Individualus ir grupės konsultavimas.

Raveno metodika.

T. Leary interpersonalinė diagnostika.

Literatūros analizė

Tyrimo rezultatai: 1. Remiantis literatūros analize galima teigti, jog yra paplitę du vienas

kitam prieštaraujantys požiūriai į gabių vaikų socialinės-psichologinės

adaptacijos efektyvumą.

2. Svarbiausias veiksnys, padedantis gabiems vaikams sėkmingai

prisitaikyti – turimas intelektinis potencialas, padedantis atpažinti ir

išnagrinėti problemas, kylančias adaptacijos procese, numatyti

konkrečių veiksmų pasekmes ir, pasinaudojant turimu patyrimu, įveikti

sunkumus.

3. Kaip pagrindinius veiksnius, galinčius neigiamai įtakoti gabaus vaiko

adaptaciją, galima išskirti socialinio, intelektinio ir emocinio vystymosi

netolygumą, socialinio kompetentingumo stygių, socialinės aplinkos

priešiškumą bei neigiamo Aš vaizdo formavimąsi.

4. Ieškant adaptacijos proceso eigoje kylančių sunkumų įveikimo strategijų,

lavinant padedančius prisitaikyti socialinius įgūdžius ypatingai svarbi ir

reikalinga suaugusiųjų pagalba.

3

SUMMARY

Tatjana Komskienė. Personal and Social-Psychological Adjustment of Gifted Children.

Lithuanian University of Agriculture, Departament of Proffesional Pedagogy and Psychology,

Kaunas 2006, Research adviser dr. R.Adamonienė.

In this work we analyse the specific features of personal and social-psychological

adjustment of gifted children, the main factors that influence efficiency of this process, define the

role of family, school and society in it and suggest some practical advices for parents and teachers.

There are two opposite opinions about the efficiency of adjustment of gifted children. Some

authors assert, that they are better adjusted in comparison with general population. The others argue

and affirm, that they experience more adjustment problems than their peers. The most important

factors facilitating the process of adjustment are: high intelectual ability, good self-control, highly

developed interpersonal or intrapersonal intelligence and supporting home atmosphare. The main

factors, that may cause failures in the process of adjustment are: inadequacy between social,

intelectual and emotional development, lack of social competence, the hostility of social

environment and negative self-image.

The main task of parents, school and society is to create opportunities and better conditions

for revealing their abilities and helping them in the succesfull process of adjustment.

4

1. ĮVADAS

Vaikystė – ypatingas metas, kai sparčiausiai formuojasi įvairūs gebėjimai ir įgūdžiai. Raidos

ypatumai sudaro sąlygas staigiems pokyčiams kognityvinėje ir psichosocialinėje sferoje, o tuo pačiu

– neįprastai greitam gabumų vystymuisi. Iš bendraamžių tarpo išsiskiria vaikai, turintys daug

galimybių ateityje įtakoti visuomenės kaitos ir tobulėjimo procesą. Tai – specialiųjų poreikių vaikai.

Jų gabumų atsiskleidimui reikalingos ypatingos sąlygos, aplinkinių dėmesys ir palaikymas,

specialios mokymo programos. 1994 metais Europos Tarybos Generalinės Asamblėjos patvirtintose

gabių vaikų ugdymo rekomendacijose teigiama, kad nėra tokios valstybės, kuriai nebūtų per brangu

švaistyti gabių vaikų potencialą (Narkevičienė, 2000). Tačiau Lietuvoje šiai problemai skiriama

ypač mažai dėmesio. Tai liudija ir nedidelis lietuvių autorių publikacijų, skirtų šiai temai, kiekis

(gabumų tema domėjosi A.Gučas, J. Almonaitienė nagrinėjo su kūrybiškumu susietus klausimus,

tuo tarpu dauguma kitų autorių apsiriboja pavieniais straipsniais populiariojoje spaudoje ar užsienio

psichologų darbų vertimais). Tiek specialistai, dirbantys su gabiais vaikais (pedagogai, mokyklų

vadovai), tiek tėvai gauna per mažai informacijos apie jų raidos specifiką, prisitaikymo ypatumus,

efektyvaus ugdymo prielaidas. Mūsuose vis dar plačiai paplitęs klaidingas įsitikinimas, kad šie

vaikai išvystys turimas potencines galias bet kokiomis aplinkybėmis. Nenorima pastebėti, jog

išskirtinumas sąlygoja ne tik sėkmę gebėjimų srityje, bet ir gausybę sunkumų, kylančių prisitaikant

prie aplinkos reikalavimų bei ieškant tinkamiausio savirealizacijos būdo. Dalis gabių vaikų įveikia

šias kliūtis, tačiau neretai nepakankamai sėkminga asmeninė ir socialinė adaptacija sustabdo

gabumų vystymąsi.

Šio darbo tikslas – išanalizuoti ir palyginti su literatūroje sukaupta medžiaga gabių vaikų

adaptacijos ypatumus. Tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai:

1. Palyginti įvairių autorių požiūrius į gabių vaikų adaptaciją.

2. Išnagrinėti sėkmingos Garliavos J.Lukšos ir J.Urbšo pagrindinės mokyklos gabių vaikų adaptacijos prielaidas

3. Išanalizuoti veiksnius, neigiamai įtakojančius gabių vaikų adaptaciją..

4. Išanalizuoti, kokį vaidmenį sėkmingos gabių vaikų adaptacijos procese atlieka šeima, mokykla, bei visuomenė, pateikti praktinius patarimus tėvams ir mokytojams.

Teoriniams faktams pailiustruoti panaudotos Kauno miesto gimnazijos ir bendrojo lavinimo

mokyklos moksleivių mintys bei mokytojų apklausos duomenys. Moksleiviai gabiųjų kategorijai

buvo priskirti remiantis jų akademiniais pasiekimais bei sėkmingu dalyvavimu įvairiuose

5

konkursuose ir olimpiadose. Pokalbių metu moksleivių buvo prašoma atsakyti į įvairius klausimus,

susijusius su jų vaikyste. Paauglių kalba netaisyta.

Tyrimo aktualumas. Lietuvoje iki šiol labai trūksta tyrimų, skirtų gabių vaikų ugdymui. Šis

tyrimas yra viena iš galimybių užpildyti minėtą tyrimų stoką ir todėl yra labai aktualus.

Tyrimo objektas.

Kauno miesto bendrojo lavinimo ir gimnazijos gabių moksleivių socialinė adaptacija.

Tyrimo metodai.

1. Individualus ir grupės konsultavimas.

2. Raveno metodika.

3. T. Leary interpersonalinė diagnostika.

4. Literatūros analizė

Hipotezė. Gabūs moksleiviai pabrėždami savo individualumą, sėkmingai adaptuojasi.

6

2. GABUMŲ SAMPRATA. GABŪS IR TALENTINGI VAIKAI

Gabumai apibrėžiami gana įvairiai. A. Gučas teigia, jog “gabumą kuriai nors veiklai sudaro

psichinių funkcijų ir asmenybės ypatumų kompleksas” (“Vaiko psichologija”, p.163).

“Psichologijos žodyne” (1993) gabumai apibrėžiami kaip “individualios psichologinės žmogaus

savybės, lemiančios vienokios ar kitokios jo veiklos sėkmę.” (p.89). Kai kurie autoriai “gabumų”

sąvoką tapatina su terminu “sugebėjimai”, tačiau dažniausiai pripažįstama, jog šias dvi sąvokas

reikėtų skirti.

Sugebėjimais vadinamos asmenybės individualios psichinės ypatybės, atitinkančios tam

tikros veiklos reikalavimus ir lemiančios tos veiklos sėkmę. Tai sensomotoriniai, protiniai

(intelektiniai), net emociniai ypatumai. Gabumai yra potencialus sugebėjimų galimumas.

Literatūroje dažnai vartojamos tokios su gabumais susiję sąvokos kaip specialieji gabumai,

talentas ir genialumas.

“Specialieji gabumai – psichinės savybės, kurios padeda žmogui sėkmingai atlikti kokią

nors veiklą (muzikinę, teatrinę, literatūrinę ir kt.).” (“Psichologijos žodynas”, 1993, p.89).

“Genialumas – patys didžiausi žmogaus kūrybiniai gabumai – ir bendrieji (intelekto), ir

specialieji.” (“Psichologijos žodynas”, 1993, p.90).

“Talentas – labai dideli žmogaus gabumai, visų pirma specialieji. Kad žmogus turi talentą,

nustatoma iš jo veiklos rezultatų, kuriems turi būti būdinga iš esmės naujas, originalus požiūris.”

(“Psichologijos žodynas”, 1993, p.305).

Iki XIX a. pabaigos dėl vyraujančio skeptiško požiūrio į ankstyvą gabumų atsiskleidimą,

gabiais buvo vadinami išimtinai tik suaugę žmonės. XX a. pradžioje atsirado sąvoka “gabūs

vaikai”, tačiau buvo atsižvelgiama vien į jų intelektinio vystymosi pranašumą ir gerus mokymosi

rezultatus. Pvz., L. Terman (1925) gabiųjų kategorijai priskyrė tik tuos vaikus, kurie, atlikdami

standartizuotus intelekto testus, gaudavo balus, viršijančius 98% bendros populiacijos

įvertinimų.Vėliau buvo pastebėta, jog aukšti protinio išsivystymo rodikliai neužtikrina nei

sėkmingos ateities karjeros, nei išskirtinių kūrybinių pasiekimų. Tuo tarpu vidutinių intelektinių

sugebėjimų asmenys neretai reikšmingai įtakoja visuomeninio gyvenimo pokyčius. Todėl 1920-ais

metais greta bendrųjų (intelektinių) gabumų imta skirti specialiuosius (techninius, komercinius,

mokslinius, akademinius, meninius ir socialinius) gabumus.

7

Laikui bėgant atsirado daugybė naujų teorijų, toliau įtakojusių gabumų sampratos keitimąsi.

J. C. Renzulli (1978) pasiūlė “trijų žiedų” (three-ring) gabumų koncepciją. Jo nuomone, gabi

asmenybė turi pasižymėti aukštesniais už vidutinius intelektiniais sugebėjimais, aukštu

kūrybiškumo lygiu ir gebėjimu susikoncentruoti ties užduoties atlikimu. Gabiais ir talentingais

laikomi vaikai, turintys ar galintys išvystyti šiuos bruožus ir panaudoti juos kurioje nors potencialiai

vertingoje veiklos srityje.

Dabartiniam gabumų skirstymui į tam tikras kategorijas didelę įtaką turėjo H. Gardner

(1983) intelekto teorija. Jis išskyrė septynias pagrindines intelekto rūšis:

1. Lingvistinį intelektą;

2. Loginį matematinį intelektą;

3. Erdvinį intelektą;

4. Kūniškąjį kinestezinį intelektą;

5. Muzikinį intelektą;

6. Vidinį asmeniškąjį intelektą;

7. Tarpasmeninį intelektą.

Ši teorija dar kartą įrodė, jog gabumų identifikavimui nepakanka vien tik IQ apskaičiavimo.

H. Gardner nuomone, asmenybė, kuriai būdingas bet kurios iš šių septynių intelekto rūšių išskirtinis

išsivystymas, turėtų būti pripažįstama gabia.

R. Sternberg išskyrė dar vieną gabumų rūšį – praktinius gabumus (t.y., sugebėjimą

efektyviai išnaudoti savo intelekto galimybes kasdienio gyvenimo situacijose). Tačiau paprastai jie į

gabumų apibrėžimus neįtraukiami.

Nors dabartiniu metu egzistuoja daug įvairių gabių ir talentingų vaikų apibrėžimų, daugeliui

jų būdingi bendri bruožai. Dažniausiai gabumai pripažįstami tokiose srityse kaip aukštas bendras

intelektinis pajėgumas, specifiniai akademiniai gebėjimai, kūrybinis ar produktyvus mąstymas,

socialiniai (lyderio) ir psichomotoriniai gabumai. Gabūs vaikai egzistuoja visose kultūrinėse

grupėse ir visuose ekonominiuose sluoksniuose. Tai, kiek vaikų priskiriama šiai kategorijai,

priklauso nuo gabumų apibrėžimo, kuriuo remiamasi, todėl gabiųjų skaičius svyruoja nuo 1-2

procentų iki 20 procentų bendros populiacijos.

8

Pabrėžiama, jog šie vaikai turi specialiųjų poreikių, todėl jiems reikalingos diferencijuotos

ar individualios mokymo programos bei pagalba, kurios įprastinėse mokyklose jie negauna.

9

3. ADAPTACIJOS SAMPRATA

Adaptacijos sąvoka yra nevienareikšmė ir įvairiai traktuojama skirtingų psichologijos

krypčių atstovų. Galima būtų skirti tris psichinės adaptacijos aspektus:

1. Socialinį-psichologinį;

2. Asmeninį-psichinį;

3. Psichofiziologinį.

Sėkminga socialinė-psichologinė adaptacija užtikrina adekvačius tarpasmeninius santykius,

gebėjimą atsižvelgti į aplinkos lūkesčius ir pasiekti socialiai reikšmingus tikslus. Asmeninės

adaptacijos paskirtis – palaikyti psichinės homeostazės būseną ir išsaugoti psichinę sveikatą. Tuo

tarpu psichofiziologinis aspektas siejamas su optimalia psichofiziologinių ryšių organizacija,

somatinės sveikatos išsaugojimu.

Šių adaptacijos aspektų išskyrimas gana plačiai paplitęs. Socialinė adaptacija suprantama

kaip “asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos. Adaptacijos turinį sudaro asmenybės

poreikių patenkinimo dinamika.” (“Psichologijos žodynas”, 1993, p.368). Tuo tarpu asmeninės

adaptacijos procese svarbus santykis su pačiu savimi.

Kai kurie autoriai terminą “adaptacija” vartoja siaurąja prasme, tapatindami ją tik su

socialine adaptacija ir teigdami, jog tai – sėkmingas prisitaikymas, harmoningų santykių su aplinka

sukūrimas (Bruno, 1983). Kiti aiškindami adaptacijos sąvoką pažymi, jog tai – poreikių kilimo ir jų

patenkinimo procesas (Goodstein ir Lanyon, 1975; Shaffer ir Shoben, 1956). Šiame darbe bus

nagrinėjami socialinis-psichologinis ir asmeninis gabių vaikų adaptacijos aspektai, remiantis

požiūriu, jog adaptacija – harmoningas individo santykis su aplinka, sugebėjimas patenkinti

daugumą poreikių ir atitikti didžiąją dalį aplinkos keliamų reikalavimų. Šią sampratą geriausiai

atspindi Ф. Б. Березин pasiūlytas apibrėžimas teigiantis, kad psichinė adaptacija – procesas, kurio

metu asmenybės veiklos eigoje nustatomas optimalus jos santykis su supančia aplinka, leidžiantis

patenkinti aktualius poreikius ir pasiekti su jais susietus reikšmingus tikslus išsaugant psichinę ir

fizinę sveikatą bei užtikrinant psichinės veiklos, elgesio atitikimą aplinkos keliamiems

reikalavimams.

10

4. POŽIŪRIAI Į ASMENINĖS IR SOCIALINĖS-PSICHOLOGINĖS GABIŲ VAIKŲ ADAPTACIJOS EFEKTYVUMĄ

Gabūs vaikai skiriasi nuo savo bendraamžių tiek neįprastais sugebėjimais, tiek tam tikromis

asmenybės savybėmis. Gabieji pralenkia vidutinių gabumų vaikus daugelyje sričių. Jie pasižymi

greitesne pažintine raida, platesniu suvokimu, moraliniu brandumu, kryptingumu anksčiau išmoksta

nustatyti priežasties – pasekmės ryšius. Dėl to dažnai manoma, jog šie vaikai rečiau susiduria su

prisitaikymo sunkumais, lengviau adaptuojasi tiek asmeniniu, tiek socialiniu lygmeniu. Tačiau

buvimas gabiu susijęs ne vien su teigiamomis asmenybės savybėmis, jos raida pozityvia linkme. Šie

vaikai gali turėti ir bruožų, trikdančių sėkmingą adaptaciją. Net, atrodytų, akivaizdūs privalumai

tam tikrose situacijose kartais tampa kliūtimi, apsunkinančia tarpasmeninę sąveiką. Visuomenėje

vyraujantis neigiamas požiūris į itin gabias asmenybes taip pat sukelia prisitaikymo sunkumų. Dėl

šių priežasčių įvairių autorių nuomonė apie gabių vaikų adaptacijos sėkmingumą gana

nevienareikšmė.

Mitai apie gabius vaikus. Visuomenėje paplitę įvairūs mitai apie gabius vaikus. Manoma,

jog jie nepajėgia prisitaikyti prie aplinkos ir turi stiprų polinkį į neurotiškumą arba, priešingai,

pervertinamas jų sugebėjimas adaptuotis. Ilgą laiką vyravo nuomonė, jog su aukštu intelektu

neišvengiamai susijusi nuolatinė nervinė įtampa (Tannenbaum, 1983), su kūrybiniais sugebėjimais

– psichopatologiniai bruožai. C. Lombroso (1863) panašius samprotavimus apibendrino savo

knygoje “Genialumas ir beprotybė”. Joje išsakoma nuomonė, jog gabumai – paveldimos

epileptoidinio tipo degeneracijos simptomas, o genialios sasmenybės ir pamišėliai turi daugybę

bendrų bruožų. Genialumą viena iš pamišimo formų laikė ir daugelis senovės filosofų (Aristotelis,

Platonas, Sokratas ir kiti). D. Didro nuomone, jis visuomet susijęs su kokiu nors sutrikimu

organizme. T. A. Ribot teigė, jog gyva vaizduotė, būdinga kūrybinėms asmenybėms, nuo

haliucinacijų skiriasi tik savo laipsniu. Tai skatino į spartų gabumų vystymasį žiūrėti kaip į liguistą

reiškinį. Gabiems vaikams buvo priskiramos tokios savybės kap emocinis nestabilumas,

neurotiškumas, visiškas nesugebėjimas prisitaikyti prie socialinės aplinkos ir užmegzti sėkmingus

tarpasmeninius santykius. Netgi dabartiniu metu gana plačiai paplitęs stereotipinis požiūris, jog būti

gabiu būtinai reiškia būti “nenormaliu”, nelaimingu, nesugebėti surasti savo vietos, pritapti

bendraamžių grupėje (Takacs, 1986).

Tačiau egzistuoja ir kitas mitas, taip pat dažnai įtakojantis neatitinkantį realybės požiūrį į

gabius vaikus. Tai įsitikinimas, jog vaikai, pasižymintys ypatingais gebėjimais yra “viršžmogiškos

būtybės” (“superhuman”), pralenkiančios savo bendraamžius visose įmanomose veiklos srityse

(Hallahan ir Kauffman, 1991). Manoma, kad jie pajėgs išvystyti savo gabumus, tobulėti esant bet

11

kokioms aplinkybėms, todėl jiems nereikalinga aplinkinių parama. Tuo pačiu pervertinama fizinė,

socialinė ir emocinė šių vaikų branda.

Šio mito atsiradimą didele dalimi įtakojo XX a. pirmoje pusėje atlikti empiriniai tyrimai.

Vienas pirmųjų mokslininkų, ypatingai susidomėjusių gabumų sritimi, buvo L. Terman (1925). Jis

atrinko vaikus, kurių IQ pagal Stanford-Binet intelekto matavimo skalę viršyjo 140 ir atliko

longitudinį tyrimą. Gauti rezultatai reikšmingi tuo, jog paneigė stereotipinę nuostatą, siejančią

gabumus su psichopatologiniais bruožais. Remdamasis savo tyrimų medžiaga, L.Terman padarė

išvadą, jog gabūs asmenys pranoksta vidurkį ne tik intelektiniais sugebėjimais, bet ir populiarumu,

socialiniu pripažinimu, aukštu pasitikėjimo savimi lygiu ir emociniu brandumu. Tačiau atliekant šį

tyrimą nebuvo atsižvelgta į daugelį reikšmingų faktorių (pvz., socioekonominį statusą ir pan.), todėl

jo rezultatai greičiau atspindi ne visą gabių individų populiaciją, bet tik tam tikrą grupę, užaugusią

palankioje aplinkoje. Nepaisant to, ilgą laiką remtasi L. Terman išvadomis. Tai sudarė sąlygas

gabių vaikų socialinės ir asmeninės adaptacijos efektyvumo pervertinimui, kuris įtakoja ir

šiuolaikinį požiūrį į jų adaptacijos sėkmę.

4.1.PRIEŠTARINGI GABIŲ VAIKŲ ASMENINĖS IR SOCIALINĖS-

PSICHOLOGINĖS ADAPTACIJOS VERTINIMAI

Šiuolaikinių autorių nuomonės apie gabių vaikų adaptacijos ypatumus nesutampa. Vieni

priskiria jiems sugebėjimą sėkmingai adaptuotis. Šis įsitikinimas gali būti grindžiamas tokių vaikų

gebėjimu aiškiai numatyti savo veiksmų pasekmes, lengvai atpažinti ir išanalizuoti adaptacijos

problemas bei, remiantis turtinga savo patirtimi, jas išspręsti. Daugybė tyrėjų pabrėžia, jog gabiems

vaikams ypač būdingas emocinis stabilumas, psichinė pusiausvyra, temperamento ir charakterio

bruožų patrauklumas. Pažymima, jog jie laimingi ir mėgstami bendraamžių, mokykloje neretai

tampa lyderiais, pozityviai save vertina ir turi mažesnį polinkį į psichotinius bei neurotinius

sutrikimus nei jų bendraamžiai (Coleman ir Fultz, 1985; Janos ir Robinson, 1985). Teigiama, jog

kiti vaikai siekia gabiųjų draugystės ir pagalbos, todėl gabaus vaiko kaip atstumto vienišiaus

įvaizdis visiškai neatitinka realybės (Adler, Mueller ir Ary, 1987). Taip pat dažnas pavojingas

įsitikinimas, kad vaikai, turintys aukštų intelektinių gebėjimų, pralenkia savo chronologinį amžių ne

tik pažintine raida, bet ir fiziniu bei socialiniu išsivystymu. Manoma, kad jie išsiskiria geresniu

emociniu prisitaikymu ir socialiniu brandumu jau ikimokykliniame amžiuje (Karnes, Shwedel ir

Linnemeyer, 1982), draugauja su populiariausiais bendraamžiais (Shneider ir Daniels, 1992). Taigi,

paplitęs požiūris, jog gabūs individai jau nuo vaikystės visais atžvilgiais yra geriau prisitaikę nei jų

bendraamžiai (Davis, 1996).

12

Dabartiniu metu vis dažniau abejojama tokio optimistiško požiūrio į gabių vaikų adaptaciją

pagrįstumu. E. Winner (1996) nuomone, tai, kad tokie vaikai yra geriau prisitaikę, populiaresni ir

laimingesni nei vidutiniai vaikai yra tik mitas. Freedman ir Jensen (1999) duomenimis, gabūs vaikai

du kartus dažniau nei jų bendraamžiai teigia išgyvenantys nerimą, depresiją, patiriantys stresą.

Nerimą kelia ir kai kurių autorių pateikiami duomenys, jog tarp gabių vaikų 2,5 kartus dažniau

pasitaiko savižudybių (Miles, 1975; Shore, 1981). Pripažįstama, jog įsitikinimas, kad gabūs

asmenys yra linkę į psichopatologiją klaidingas. Tačiau pabrėžiama, kad savybės, kuriomis

remiantis identifikuojami gabūs vaikai gali sąlygoti įvairius sunkumus prisitaikant prie aplinkos

reikalavimų. Todėl šie vaikai dažnai sunkiau adaptuojasi nei mažiau gabūs jų bendraamžiai.

Kiti autoriai teigia, jog į gabaus vaiko patiriamus adaptacijos sunkumus reikėtų žiūrėti ne

kaip į nesėkmę, bet kaip į neišvengiamą ar netgi naudingą reiškinį. Pavyzdžiui, socialinė izoliacija,

dėl kurios kenčia nemaža dalis išskirtiniais gebėjimais pasižyminčių vaikų, vertinama kaip

galimybė vystyti gabumus, susikoncentruoti ties tobulėjimu, įgūdžių lavinimu (Freedman ir Jensen,

1999). Taip pat manoma, kad gabioms asmenybėms priskiriami nuotaikų svyravimai, keistas

elgesys ar prastas prisitaikymas yra būtinos kūrybinio akto prielaidos. Tokie žmonės neprisitaiko

prie jų netenkinančios realybės, todėl kuria savą. Taip tai, kas paprastai vertinama kaip

nesugebėjimas prisitaikyti prie aplinkos tampa kūrybos mechanizmu (Eissler, 1971).

Akivaizdūs prieštaravimai gabių vaikų asmeninės ir socialinės-psichologinės adaptacijos

sėkmingumo vertinimuose leidžia manyti, jog nei vienas iš kraštutinių požiūrių neatitinka realybės.

Šių vaikų išskirtinumas dažnai sudaro sąlygas kilti specifiniams sunkumams, su kuriais rečiau

susiduria vidutinių gabumų vaikai. Tačiau tai, kaip sėkmingai vaikas pajėgs su juos įveikti, didele

dalimi priklauso nuo konkrečios situacijos, jo asmenybės bruožų ir supančios aplinkos.

13

5. GABIŲ VAIKŲ BRUOŽAI, SĄLYGOJANTYS ADAPTACIJOS SĖKMĘ

Gabūs vaikai daugybe bruožų skiriasi nuo bendraamžių, todėl jiems neretai kyla kliūčių

pritampant prie socialinės grupės bei realizuojant savo turimas galimybes. Kartais tenka susidurti

net su atviru priešiškumu, skatinamu visuomenėje vyraujančių nuostatų. Tačiau, kita vertus,

daugeliu atvejų tokie vaikai įveikia sunkumus ir sėkmingai adaptuojasi tiek socialiniu, tiek

asmeniniu lygmeniu. Didele dalimi šį gebėjimą įtakoja vidinės gabaus vaiko galios, bet tam, kad jis

išmoktų jomis tinkamai pasinaudoti labai reikalingas tėvų ir kitų reikšmingų suaugusiųjų rūpestis

bei pagalba.

Gabių vaikų ypatumai, susiję su adaptacijos sėkmingumu. Didžioji dalis gabių vaikų

pasižymi aukštesniu už vidurkį ar netgi ypatingai aukštu intelekto lygiu. Intelektualumas laikomas

vienu iš labai svarbių adaptacijos sėkmę lemiančių veiksnių. Be to, pastebėta, jog yra teigiamas

ryšys tarp intelektualumo ir socialinio asmenybės išsivystymo (Stančič, 1981), kuris tiesiogiai

siejasi su socialinės adaptacijos sėkme. L. Hollingworth teigė, jog egzistuoja “socialiai optimalus

intelektas” – toks intelekto lygis, kai IQ siekia 125-155 balus. Vaikai, kurių intelekto įvertinimas

patenka į šį intervalą, pasižymi gera pusiausvyra, pasitikėjimu savimi ir yra mėgiami aplinkinių.

Nors ji skeptiškai vertino vaikų, turinčių ypač aukštą intelekto lygį (IQ viršija 180) prisitaikymo

galimybes, kai kurie autoriai mano, jog toks intelektinis išsivystymas, galintis sąlygoti unikalias

socializacijos problemas, kartu suteikia ir neįprastą gebėjimą išanalizuoti iškylančius sunkumus ir

su jais susidoroti (Hallahan ir Kauffman, 1991).

Intelektas svarbus tuo, kad pažintinės galios gali padėti atpažinti ir išnagrinėti problemas,

kylančias adaptacijos procese, numatyti konkrečių veiksmų pasekmes ir, pasinaudojant turimu

patyrimu, įveikti sunkumus. Jau ankstyvame amžiuje gabius vaikus išskiria sugebėjimas nustatyti

priežasties – pasekmės ryšius ir, tuo remiantis, daryti atitinkamas išvadas. Aukštas intelektas padeda

geriau suvokti save, o tai įtakoja asmeninės adaptacijos sėkmę.

Yra duomenų, rodančių, jog aukštu pažintinių gabumų išsivystymu pasižymintys vaikai

neretai tampa iniciatyviais lyderiais, kuriuos bendraamžiai linkę rinktis kaip partnerius žaidimuose

ir įvairiuose kituose užsiėmimuose (Abraham, 1976; Gallagher, 1975).

Indrė (13m.) pasakoja: “Aš turėjau daug draugų. Draugai mane mėgo, nes viską

sugalvodavau, pasiūlydavau žaidimus”.

14

Aukštas kognityvinių ir verbalinių sugebėjimų išsivystymo lygis sudaro prielaidas ankstyvai

agresijos socializacijai, be to, su aukštu protinio išsivystymo lygiu siejamas ir prosocialus elgesys

(altruizmas), greitesnis perėjimas prie neegocentriškų interesų ir vertybių. Т. В. Сенько

duomenimis, vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikai, pasižymintys aukštu pažangumu,

individualioje pažintinėje veikloje, savo grupėje, kaip taisyklė, užima pagal statusą palankią padėtį

– patenka į “žvaigždžių” ir “numylėtinių” kategorijas, vadinasi, yra neblogai prisitaikę socialiniu

lygmeniu.

Dar vienas bruožas, padedantis gabiam vaikui pritapti, - geras jumoro jausmas, būdingas

daugumai tokių vaikų. Sugebėjimas įžvelgti kažką juokingo nemalonioje ar skausmingoje

situacijoje – pagrindinis gabaus vaiko gynybinis mechanizmas, saugantis nuo nejautrių aplinkinių

smūgių. Be to, jumoro jausmas padeda pelnyti bendraamžių palankumą. Kad gabiems vaikams ši

savybė nepaprastai svarbi, rodo ir tai, jog paklausti, kuo vadovaujasi rinkdamiesi draugus, jie

grindžia savo pasirinkimą bendru jumoro supratimu, o kalbėdami apie mokytojus teigia, jog

labiausiai juose vertina būtent jumoro jausmą (Takacs, 1986).

Audrius (13m.) į klausimą, koks turėtų būti mokytojas, atsako: “Man patinka mokytoja, jei

aš žinau, kad galiu iš kažkokio dalyko pasijuokt ir ji nesupyks. Su ja galima pajuokaut.”

Kai kurie autoriai išskiria dar vieną svarbią savybę, jų nuomone, būdingą gabiems vaikams

– gebėjimą suvokti kitų žmonių reikmes (empatiją) (Torrance ir Hall, 1980). Taip pat - gebėjimą

spręsti konfliktus, ypač tokiose situacijose, kai jie, atrodytų, neturi “logiško” sprendimo.

Užmegzti ir palaikyti tarpasmeninius santykius gabiems vaikams padeda ir neįprastas

jautrumas aplinkinių jausmams bei lūkesčiams, sugebėjimas gerai išreikšti savo jausmus ir idėjas.

Nukreipti elgesį tinkama linkme leidžia žymiai geriau nei pas bendraamžius išvystytas

savireguliacijos mechanizmas. Be to, tokius vaikus mažiau gąsdina sudėtingos, neapibrėžtos,

dviprasmiškos situacijos

Kūrybiniais gabumais pasižymintys vaikai mažiau nei kiti baiminasi dėl aplinkinių

nuomonės, nejaučia savo emocijų, impulsų ir minčių baimės (Clark, 1979), o tai skatina daryti

prielaidą, jog tokiems vaikams lengviau adaptuotis asmeniniu lygmeniu.

Paprastai adaptacijos efektyvumas siejamas su psichiniu atsparumu, t. y. gebėjimu

pasipriešinti neigiamam išorinės aplinkos poveikiui. Tai, kaip dažnai gabiems vaikams būdingos

savybės, tiesiogiai siejamos su psichiniu atsparumu (autonomija, atkaklumas, geras jumoro

jausmas, impulsų kontrolė, aukštas intelekto lygis), įgalina tikėtis, jog, esant tinkamam auklėjimui ir

aplinkinių palaikymui, gabaus vaiko adaptacijos procesas bus sėkmingas.

15

Gabumai, tiesiogiai susieti su socialinės–psichologinės adaptacijos sėkme. Šiuolaikiniai

autoriai teigia, jog gabumai gali ir turi būti pripažįstami ne tik intelektinėje ar meninėje, bet ir

socialinėje srityje. Nors ši gabumų kategorija dažnai susiaurinama vien iki lyderio gebėjimų, H.

Gardner išskiria dvi svarbias sritis, kurių išvystymas daro didelę įtaką individo gyvenimo kokybei –

vidinį asmeniškąjį ir tarpasmeninį intelektą. Gerai išvystytas vidinis asmeniškasis intelektas reiškia

savęs pažinimą ir sugebėjimą adaptyviai elgtis šių žinių pagrindu. Jis siejasi su tokiais bruožais:

1. Nepriklausomumo jausmu ir stipria valia;

2. Realistišku savo stipriųjų ir silpnųjų pusių supratimu;

3. Kryptingumu;

4. Gebėjimu tiksliai išreikšti savo jausmus;

5. Gebėjimu mokytis iš savo sėkmių ir nesėkmių;

6. Aukštu savęs vertinimu ir kitomis savybėmis.

Remiantis išvardintais bruožais, galima manyti, jog vaikas, pasižymintis gabumais šioje

srityje turi dideles galimybes sėkminga adaptuotis asmeniniame lygmenyje.

Išvystytu tarpasmeniniu intelektu (kiti autoriai dažnai vartoja terminą socialiniai gabumai)

pasižyminčiam vaikui būdingi tokie bruožai (Armstrong, 1994):

1. Vaikas mėgsta bendrauti su bendraamžiais;

2. Iš kitų tarpo išsiskiria kaip lyderis;

3. Duoda patarimus draugams, turintiems problemų;

4. Mėgsta neformaliai mokyti kitus vaikus;

5. Mėgsta žaisti su kitais vaikais;

6. Turi du ar daugiau artimų draugų;

7. Empatiškas, rūpinasi kitais;

8. Kiti vaikai ieško jo draugijos.

16

Vaikai su aukštu tarpasmeninio intelekto išsivystymu pasižymi socialinio elgesio

efektyvumu, juos mėgsta tiek bendraamžiai, tiek suaugusieji. Lyderio gabumai (viena iš socialinių

gabumų rūšių) dar siejami su tokiomis savybėmis kaip tikslingumas, lankstumas, gebėjimas

prisitaikyti, atsakomybės jausmas, pasitikėjimas savimi ir pan. Lengvas prisitaikymas prie naujų

situacijų, geri bendravimo įgūdžiai (Takacs, 1986), empatija neabejotinai yra savybės, padedančios

adaptuotis socialiniu lygmeniu, kita vertus, galbūt socialinius gabumus ir būtų galima apibrėžti per

bendravimo ir gyvenimo stilių, užtikrinantį sėkmingą adaptaciją. Taigi galima daryti prielaidą, jog

vaikas, greta intelektinių, meninių ar kūrybinių gebėjimų turintis socialinių gabumų, žymiai

lengviau ir sėkmingiau adaptuojasi tiek asmeniniu, tiek socialiniu-psichologiniu lygmeniu.

17

6. GALIMI GABIŲ VAIKŲ ADAPTACIJOS SUNKUMAI IR JŲ PRIEŽASTYS

6.1. SOCIALINĖS SĄVEIKOS YPATUMAI

Socialinė-psichologinė adaptacija dažniausiai suprantama kaip harmoningų santykių su

supančia aplinka sukūrimas. Tai, ar ji bus sėkminga, priklauso tiek nuo tam tikrų asmenybės

savybių, turimų bendravimo įgūdžių ir pan., tiek nuo aplinkos teikiamos paramos. Prisitaikymas

prie aplinkos keliamų reikalavimų, prasmingų ir teikiančių abipusį pasitenkinimą tarpasmeninių

ryšių su bendraamžiais užmezgimas ir išlaikymas, bendradarbiavimas daliai gabių vaikų nelengva

užduotis. Jiems būdingi specifiniai bruožai ir aplinkinių priešiškumas dažnai nulemia vienokių ar

kitokių socialinės adaptacijos problemų atsiradimą.

Socialinio, intelektinio ir emocinio vystymosi netolygumas. Kai kurios gabaus vaiko

elgesio ir asmenybės ypatybės gali sąlygoti bendraamžių nesupratimą ir konfliktus

tarpasmeniniuose santykiuose (Hollingworth, 1942; Whitmore, 1980). Manoma, jog daugelį

elgesio, trikdančių gabaus vaiko santykius su aplinkiniais, ypatumų sąlygoja psichinio vystymosi

netolygumas. Jis pasireiškia tuo, kad aukštą intelektinių sugebėjimų išsivystymą ne visada lydi jį

atitinkanti emocinė ir socialinė raida (Kirk, 1972; Kitano ir Korby, 1986). Yra vaikų, kurie

pralenkia savo bendraamžius žiniomis, gauna puikius mokyklinių disciplinų įvertinimus, tačiau

sutrinka susidūrę su praktinėmis, gyvenimiškomis problemomis. Šie vaikai, sugebantys diskutuoti

abstrakčiomis mokslinėmis temomis, dėl amžiui įprastų ypatybių gali stebinti savo naivumu

klausimuose, susietuose su žmonių tarpusavio santykiais.

Kai kurių autorių nuomone, gabūs vaikai yra mažiau socialiai ir emociškai subrendę nei

panašaus amžiaus vidutinių gabumų vaikai. Tačiau greičiausiai toks įspūdis susidaro dėl atotrūkio,

stebimo tarp intelektinio ir socialinio vystymosi. Daugeliu atvejų socialinė ir emocinė gabių vaikų

branda, esant tinkamam auklėjimui šeimoje, yra tokia pati kaip kitų bendraamžių. Tačiau aplinkinių

lūkesčiai jų atžvilgiu yra žymiai aukštesni, todėl tikimasi, kad socialinis vaiko išsivystymas atitiks

pažintinį lygį.

Daug problemų kyla tuomet, kai pralenkiantys bendraamžius intelektiniais gebėjimais vaikai

ima siekti vyresnių vaikų, atitinkančių jų kognityvinę brandą, draugystės. Atsilikdami nuo jų tiek

socialiniu, tiek fiziniu išsivystymu, gabūs vaikai dažnai nepajėgia užmegzti pilnaverčių

tarpasmeninių santykių, pagrįstų lygiateisiškumu, o juo labiau pasiekti trokštamo lyderio vaidmens.

Kartais socialinė ir emocinė vaiko raida pristabdoma tėvų daromų auklėjimo klaidų. Dažnai

pastebėjus kokį nors ypatingą vaiko sugebėjimą ar talentą, suaugusiųjų pastangos nukreipiamos į jo

18

vystymą ir mažiau dėmesio skiriama tinkamo elgesio modelių formavimui ir skatinimui. Taip

atsiranda sąlygos vienpusiškam gabumų vystymuisi. Paliekamas nuošalyje netgi pačių pagrindinių

socialinių įgūdžių, reikalingų sėkmingai tarpasmeninei sąveikai, lavinimas. Tokiu būdu padedamas

pagrindas būsimoms adaptacijos problemoms.

Nepakankamo socialinio išsivystymo pasekmės. Vienas svarbiausių veiksnių, įtakojančių

socialinę-psichologinę adaptaciją, yra socialinis išsivystymas. Nuo jo lygio priklauso asmens

elgesio įvairiose socialinėse situacijose adekvatumas. Socialinis išsivystymas apima žinias

tarpasmeninių santykių sferoje, socialinių vertybių išvystymą ir socialiai priimtų elgesio būdų

įvaldymą. Vienas iš svarbiausiu socialinio išsivystymo aspektų – socialinė kompetencija. Aukštas

socialinės kompetencijos lygis siejamas su pasitikėjimu savimi, efektyviu funkcionavimu

probleminėje situacijoje ir gerais bendravimo įgūdžiais (Mehl, 1995). Plačiausia prasme socialinė

kompetencija apibrėžiama kaip gebėjimas susidoroti su visuomeninio gyvenimo keliamais

reikalavimais. Asmenybė vadinama socialiai nekompetentinga, jei ji pasižymi nepakankamu

pasitikėjimu savimi, nepakankamu savojo Aš priėmimu, kritikos ir nesėkmės baime bei

neišvystytais socialiniais įgūdžiais (Mehl, 1995). Jos elgesys dažnai sukuria neigiamus socialinius

padarinius, dar labiau apsunkinančius prisitaikymo prie aplinkos procesą.

Socialinio kompetentingumo stygius – gana opi gabių vaikų problema. Vaikai, pasižymintys

nepakankamai išvystytais socialiniais įgūdžiais, menku savęs vertinimu, patiria sunkumų

užmegzdami harmoningus ryšius.

Inga (15m.), apibūdindama gabius vaikus, teigia: “Gabūs vaikai gal labiau užsidarę,

nemoka bendraut kaip paprasti, kurie ne tokie. Paprasti vaikai kažkaip lengviau bendrauja su kitais

vaikais, o gabūs sėdi, mokosi. Visi eina į lauką, o jie – pamokas ruošti.”

Bendravimo problemos gali atsirasti labai anksti, pvz., pradėjus lankyti vaikų darželį.

Manoma, kad būtent ikimokykliniame amžiuje gabiems vaikams sunkiausiai sekasi palaikyti gerus

santykius su bendraamžiais, nes jie dar neturi žinių ir patirties, kuri galėtų padėti prisitaikyti prie

aplinkos reikalavimų, pritapti prie grupės. Šio amžiaus gabiems vaikams jau būdingos logiškumo,

darnos paieškos skatina kurti “taisykles”, kurias jie bando primesti bendraamžiams. Organizuodami

veiklą, gabūs vaikai stengiasi priversti kitus realizuoti jų sugalvotas idėjas, sukeldami žaidimų

draugų priešiškumą ir apmaudą.

Paprastai jau nuo ankstyvos vaikystės gabumų skleidimąsi lydi noras dominuoti,

rungtyniauti, konkuruoti su kitais ir pademonstruoti savo pranašumą.

19

Tadas (18m.): “Buvo noras pirmaut. Nemėgdavau, kai kažkas geriau už mane padarydavo.

Tada pykdavau ant savęs.”

Tai iliustruoja viename iš Maskvos vaikų darželių, kur gabūs ikimokyklinukai mokomi

specialioje grupėje, atliktas tyrimas (Ягловская, 1998). Jis patvirtina, jog šių vaikų

tarpasmeniniuose santykiuose ryškus konkurencinis aspektas. Pvz., bendrų žaidimų metu pastebėta,

jog jau pirmuose jų etapuose vaikai ima rungtyniauti, reikalaudami, kad kiti žaistų būtent jų

pasiūlytą žaidimą (vaidintų jų pasiūlytą siužetą). Jie nebando susitarti tarpusavyje, ignoruoja kitų

pasiūlymus arba pateikia juos kaip savo idėjas. Konkuravimas apsprendžia ir konfliktinių situacijų

turinį. Įprastinėje vaikų darželio grupėje konfliktų priežastimi paprastai tampa siekimas prisiimti

patrauklų vaidmenį ir nenoras atlikti neigiamą. Tuo tarpu gabių vaikų grupėje konfliktus dažniausiai

sąlygoja noras pasiekti, kad kitas vaikas negalėtų gauti patraukliausio vaidmens.

Šio tyrimo metu pastebėta, jog, nepaisant nuolatinio siekimo būti pranašesniems vieni už

kitus, gabūs ikimokyklinukai sugeba išlaikyti sėkmingus tarpusavio santykius. Noras konkuruoti

jiems atrodo visiškai natūralus ir savaime suprantamas dalykas. Tačiau kitiems šis siekimas

dominuoti dažnai yra nepriimtinas. Jeigu tėvai ar kiti reikšmingi suaugę žmonės nepaaiškina nuolat

siekiančiam pirmauti vaikui galimų jo elgesio pasekmių, ar skatina tokį elgesį, tikėtina jog jis

susidurs su bendraamžių atstūmimu ir priešiška nuostata. Be to, vaikui augant, siekimas pralenkti

kitus gali įgauti tokias formas kaip agresyvus savo požiūrio teisingumo įrodinėjimas ar atsisakymas

pripažinti “konkurentų” nuopelnus.

Vaikai, pasižymintys aukštais intelektiniais gebėjimais, kartais sukelia neigiamą

bendraamžių reakciją, priešpastatydami save aplinkiniams. Jei jų socialinis išsivystymas neatitinka

intelektinio, o namuose tvyro perdėto didžiavimosi vaiko gabumais atmosfera, gali susiformuoti

netolerantiškas požiūris į atsiliekančius pažintiniais gebėjimais vaikus. Nepajėgdami išvystyti

pakantumo menkesnių gebėjimų bendraamžiams, gabūs vaikai, atstumia aplinkinius. Kai kurie

autoriai mano, jog toks “elitiškas” požiūris yra gynybinė elgsena (Silverman, 1982), kuri atsiranda

pajutus, jog bendraamžių grupė jų nepriima ir išnyksta atsidūrus palankioje, palaikančioje

aplinkoje.

Kaip vienas iš gabių vaikų privalumų dažnai pabrėžiamas puikus jumoro jausmas. Tačiau jis

taip pat gali sukelti problemų, kartais virsdamas ironija, naudojama manipuliavimui ar aplinkinių

puolimui. Tokiais atvejais gabus vaikas savotiškai “demonstruoja jėgą” pajuoka, patyčiomis,

negailestingu sarkazmu, nukreiptu į bendraamžius ar net vyresnius žmones, taip vėl darydamas žalą

tarpasmeniniams santykiams.

20

Neretai įvairių nesusipratimų priežastimi tampa ir mąstymo formalizmas, ypatingai

išreikštas pas gabius vaikus. Jie mėgdžioja suaugusius, manipuliuodami įvairiomis jų išsakytomis

idėjomis ir sąvokomis. Mąstymo formalizmas neretai atsispindi moraliniuose samprotavimuose ir

gali turėti nemalonių padarinių. Iš vaikų, pasižyminčių greita protine raida, galima išgirsti

“teoriškai” argumentuotų ar paremtų kokių nors autoritetų pasisakymais aplinkinius šokiruojančių

teiginių (pvz., tėvams niekas nieko nėra įpareigotas, kuklumas reikalingas tiems, kurie nieko

nemoka, ar pan.).

Nors aukštas intelektinio išsivystymo lygis suteikia galimybę analizuoti savo elgesį, dėl

egocentrizmo ir kitų amžiaus ypatybių gabiems vaikams formuojant socialinius įgūdžius būtina

suaugusiųjų pagalba. Neskiriant pakankamo dėmesio socialiniam gabaus vaiko vystymuisi atsiranda

daugybė jau paminėtų ir kitokių socialinės kompetencijos trūkumų, neigiamai įtakojančių santykius

su bendraamžiais, mokytojais ar net šeimos nariais.

Dauguma socialinės adaptacijos sunkumų atsiranda dėl to, kad pažintiniai vaiko gebėjimai

pralenkia bendravimo taisyklių supratimą. Pvz., šalia jau minėtų apsunkinančių bendravimą

ypatybių dažnai pažymimas siekimas kalbantis pertraukinėti pašnekovą, taisyti jį, demonstruoti

savo žinias (Takacs, 1986). Kartais jau žinodami tai, apie ką kalbama, tokie vaikai skuba pabaigti

pašnekovo mintį. Jie sugeba greit suvokti ir siekia pademonstruoti savo supratimą. Taip

pažeidžiamos visuotinai priimtos pokalbio taisyklės. Tokiais atvejais gabūs vaikai daro prielaidą,

jog ir kiti pokalbio dalyviai suvokia ir apdoroja informaciją lygiai taip pat greitai kaip ir jie. Tuo

tarpu dauguma žmonių pašnekovo pertraukinėjimą interpretuoja kaip grėsmę, pranašumo

įtvirtinimą ar paslėptą iššūkį.

Kita dažnai aplinkinius erzinanti savybė – įprotis taisyti tai, ką pasako kiti. Šio įpročio

atsiradimo mechanizmo esmė slypi egocentriškame vaiko įsitikinime, kad kiti žmonės mąsto ir

jaučia taip pat, kaip jis. Gabus vaikas, kurį nuolat giria ir apdovanoja už tai, ką jis pasako ar padaro

teisingai, suklydimus suvokia kaip tragediją ir daro prielaidą, jog kitiems taip pat labai nemalonu

atsidurti panašioje padėtyje. Dėl šios priežasties vos tik kas nors iš aplinkinių padaro klaidą jis

skuba į pagalbą. Taigi, nepageidautinas elgesio modelis formuojasi dėl vaikiško egocentrizmo ir

altruizmo derinio.

Kartais aplinkinių nepasitenkinimą sukelia ir socialiai nepriimtini gabių vaikų poelgiai.

Viena iš jų priežasčių, glaudžiai susietų su kūrybingumu, - tendencija išbandyti mokslines ar

spekuliatyvias teorijas unikaliais ar socialiai nepriimtinais būdais. Šis bruožas kai kuriais atvejais

sąlygoja net klaidingą dėmesio ir hiperaktyvumo sutrikimo (DHS) diagnozę (Leal, Kearney ir

Kearney, 1995). Kita vertus, vaikas gali nesąmoningai ignoruoti visuotinai priimtas elgesio normas

dėl didžiulio įsitraukimo į sprendžiamas problemas.

21

Susidūrus su aplinkinių atstūmimu, kurį provokuoja elementarių bendravimo taisyklių

nežinojimas ir nepakankamai išvystyti socialiniai įgūdžiai, dar labiau nukenčia neretai gabiems

vaikams būdingas pernelyg žemas savęs vertinimas. Taip vaikas ima nebepasitikėti savo socialiniais

gebėjimais ir kompetencija tarpasmeninių santykių srityje. Socialinės adaptacijos nesėkmės

kraštutiniais atvejais gali sąlygoti atsiribojimą nuo aplinkos, polinkį į socialinę izoliaciją.

Bendravimo sunkumai, kylantys nemažai daliai gabių vaikų, skatina daryti prielaidą, jog

jiems nėra lengva prisitaikyti prie aplinkinių ir socialinės adaptacijos procesas, nesant reikiamos

suaugusiųjų pagalbos, gali tapti problemų ir nesėkmių šaltiniu.

Socialinės aplinkos priešiškumo ištakos. Socialinės adaptacijos sėkmę nulemia ne vien

asmenybės savybės ar individo adaptacinis potencialas, bet ir socialinės aplinkos reikalavimai bei

palaikymas. Deja, į gabius vaikus dažnai žiūrima su nepasitikėjimu ar net priešiškumu. Tai nulemia

tiek anksčiau minėtas nepakankamas socialinis kompetentingumas, tiek ir netolerantiškas

visuomenės požiūris į tam tikrais bruožais išsiskiriančias iš kitų tarpo asmenybes.

Yra nuomonė, jog adaptacija sėkmingesnė, kai intelektinis lygis atitinka socialinio lauko

reikalavimus. Tuo tarpu gabūs vaikai, pasižymintys greita pažintine raida, pernelyg skiriasi nuo

savo vidutinių gabumų bendraamžių, kurie linkę tokiems vaikams prilipdyti “visažinio“ etiketę.

Vytas (15m.), kalbėdamas apie gabumų sąlygojamus sunkumus, sako: “Yra užgauliojimas

dėl gerų pažymių. Visi galvoja, kad namuose sėdi prie pamokų. O juk gabūs vaikai sėdi per

pamoką, mokinasi, o ne daro nesąmones.”

Įgimtas smalsumas ir pažinimo poreikis sąlygoja tai, kad gabūs vaikai pritraukia didelę dalį

mokytojų, tėvų ir kitų suaugusiųjų dėmesio, tuo sukeldami kitų vaikų susierzinimą.

Tomas (13m.) pasakoja apie perėjimą į naują mokyklą: “Mokykloje kai kada buvo per daug

draugų pašaipų, kai dar nebuvau apsipratęs. Jie sakydavo, kad visiems bandau prisigerinti.”

Bendraamžiams dažnai atrodo, jog “protinguolis” nuolat siekia išsiskirti iš jų tarpo, todėl

neretai ima ignoruoti jo išsakomas mintis, sąmojingus pastebėjimus, dalinimąsi įspūdžiais ir

patyrimu. Jie suvokia tai kaip pranašumo demonstravimą ir nepajėgia suprasti, jog gabus vaikas taip

pat kaip ir kiti siekia grupės pripažinimo ir bendrumo su ja.

Viktorija (13m.) sako: “manau, kad dažniausiai gabūs vaikai yra nelabai mėgiami. Kiti

nesugeba tiek pasiekti, todėl juos žemina, pašiepia.”

22

Vaikai, pasižymintys aukštu intelekto lygiu, kartais patiria daug skaudžių išgyvenimų, jei

dėl kokių nors priežasčių šiek tiek atsilieka nuo bendraamžių fiziniais duomenimis. Nors ir kitiems

vaikams gali nesisekti fizinio lavinimo pamokose, jų nesėkmės paprastai neatkreipia tiek dėmesio

kaip mokinių, išsiskiriančių savo intelektu, nesėkmės. Nevikrumas, bendro lygio neatitinkantys

motoriniai įgūdžiai tampa pajuokos, pasityčiojimo objektu.

Priešiškumą didele dalimi sąlygoja tai, kad bendraamžiams sunku suprasti gabų vaiką ir

tolerantiškai priimti skirtumus tarp jo ir kitų tokio pat amžiaus vaikų. Kartais, norėdamas

prisitaikyti ir nelikti atstumtas gabus vaikas bet kokia kaina ima siekti grupės pripažinimo

Paulius (17m.) pasakoja apie savo pastangas pritapti prie klasės draugų: “Mokykloj

jausdavausi, kad skiriuosi. Būdavo pora “sunkesnių” vaikų. Patyčių nelabai išvengdavau.

Galvodavau, kad jau geriau būt prie jų arčiau, nes nuo jų atsiskyrę liko atsiskyrę. Stengiausi klasėj

būt arčiau prie jų, nes nenorėjau likt vienas ir atsiskyręs. Kad ir būdavo geresnių, eidavau su

greitesniais, nes visi lyderiai būdavo ten.”

Gabaus vaiko ir jo bendraamžių skirtumai atsiskleidžia daugelyje sričių. Visų pirma, neretai

skiriasi žaidimų interesai: pvz., jaunieji intelektualai domisi šachmatais, įvairiais žodiniais

žaidimais tuo metu, kai kiti jų amžiaus vaikai renkasi judrius, azartiškus ir nesudėtingus žaidimus.

Skiriasi ir tai, kokiai veiklai, laisvalaikio praleidimo būdams atiduodama pirmenybė.

Tomas (13m.), paklaustas, ar jaučia, jog skiriasi nuo savo bendraamžių, atsako: “Nemanau,

kad mūsų interesai sutampa. Nesutampa. Daug kam nerūpi konkursai. Niekam jų nereikia.

Šachmatai – irgi taip pat. Ir tai, kad aš visur noriu dalyvaut, o jie ne.”

Nuo kitų savo amžiaus vaikų gabieji taip pat skiriasi pažintinės motyvacijos dominavimu,

aukštesniu moralinio išsivystymo lygmeniu, idealizmu bei teisingumo jausmu. Jie anksti išvysto

plačią asmeninių vertybių sistemą, išgyvena dėl socialinio neteisingumo, gilinasi į filosofines

problemas, paprastai nedominančias jų bendraamžių. Gabūs vaikai linkę dažniau nei vidutiniai

mąstyti apie tokius reiškinius kaip mirtis, pomirtinis gyvenimas, religija ir pan. Toks susidomėjimas

gali juos atitolinti nuo bendraamžių, kuriems rūpi visai kitokie dalykai.

Gabūs vaikai dažnai atmeta standartinius reikalavimus, ypač jei jie prieštarauja jų interesams

ar atrodo beprasmiški. Jiems būdingas nepasitenkinimas esama realybe (kartais net

nusistovėjusiomis tradicijomis), pasipriešinimas diktuojamoms taisyklėms ir grupinėms normoms.

Tai taip pat sukelia aplinkinių, kuriems paprastai būdingas aukštesnis konformizmo lygis bei

orientacija į lyderius ir autoritetus, nepasitenkinimą. Nepasiduodantis grupės spaudimui vaikas

23

vertinamas kaip nesugebantis prisitaikyti, pritapti ir dažnai savo elgesiu trikdo linkusius į

konformizmą bendraamžius.

Tyrinėtojai, domėjęsi genialių asmenybių (Einšteino, Mocarto, Darvino, Modiljani ir kt.)

vaikyste, atrado, jog daugumai jų buvo būdingas išreikštas nepriklausomybės jausmas ir

pirmenybės teikimas individualiai veiklai. Gabūs vaikai dažniausiai linkę dirbti vieni ir sunkiai

įsitraukia į bendradarbiavimą su kitais vaikais, ką pastarieji taip pat gali suvokti kaip mėginimą

pademonstruoti savo pranašumą.

Gabieji neretai prisiima grupinių žaidimų organizatorių vaidmenį, tuo iššaukdami partnerių

nepasitenkinimą. Tokiu būdu mąstymo lankstumas ir greitumas, organizaciniai sugebėjimai kartais

daro įtaką sindromo “niekas manęs nemyli” atsiradimui.

Kai kurie vaikai, turintys verbalinių gabumų, pernelyg susikoncentruoja ties intelektine

veikla. Šis kraštutinis susidomėjimas knygomis ir akademiniais dalykais kartais nesąmoningai

skatinamas tėvų ir mokytojų, nepastebinčių, jog tai daro neigiamą įtaką socialiniam vystymuisi.

Tokiems vaikams santykiai su žmonėmis tampa antraeiliu dalyku, tuo tarpu aplinkiniai dažnai nėra

pasiruošę susitaikyti su šia aplinkybe.

Bendraamžius taip pat gali erzinti ir gabaus vaiko nemokėjimas išgyventi nesėkmę.

Pastebėta, jog paklausti, kodėl jie retai dalyvauja grupiniuose sportiniuose žaidimuose kartu su

kitais, gabūs vaikai paprastai atsako, jog jų nepriima dėl nevikrumo ar pan. Tuo tarpu bendraamžiai

teigia, jog jie tampa nepageidaujamais, nes nemoka nusileisti ir pralaimėti (Takacs, 1986).

Labai dažnai gabių vaikų nutolimą nuo savo amžiaus grupės sąlygoja tai, jog iš prigimties

jie pasižymi unikaliu suvokimo būdu. Jie anksti pastebi abstrakčius ryšius, daro sudėtingas išvadas.

Taip gabus vaikas susikuria savo realybę, kuri skiriasi nuo bendraamžių ar net tėvų realybės.

Tomas (13m.): “Tikri draugai mane supranta. O kiti – kaip kada. Iš dalies tai skaudina, bet

geriau viską iškęst viduje. Aš geriau tai išgyvenu viduje, negu rodau kitiems.”

Deja, nesugebėjimas suprasti to, kuris yra “kitoks” dažnai perauga į priešiškumą ir

atstūmimą.Skirdamiesi nuo bendraamžių įvairiais atžvilgiais gabūs vaikai neretai tampa vieniši ar

izoliuoti (Freedman ir Jensen, 1999).

Kartais jau vaikų darželyje gabus vaikas pajunta nepriėmimą, atmetimą, skatinantį

pasitraukti į save, užsidaryti. E. Winner (1996) duomenimis, su aplinkos priešiškumu vaikystėje yra

susidūrę net 75 procentai-85 procentai labai kūrybingų asmenybių. Taigi išskirtinumas, suteikiantis

24

galimybę pasiekti sėkmę akademinėje ar kūrybinėje veikloje, dažnai trukdo patenkinti tokius

pagrindinius poreikius kaip saugumo, pagarbos, bendravimo ar priklausymo grupei.

Vaikų, pasižyminčių ypatingai aukštu intelekto lygiu, socialinė izoliacija. Pastebėta, jog

specifiniai socialinės adaptacijos sunkumai dažniausiai kyla vaikams, priskiriamiems ypatingai

gabių kategorijai. Tai tokie vaikai, kurių IQ siekia 160-200 balų. Toks aukštas intelekto lygis

padidina tikimybę atsidurti socialinėje izoliacijoje. L. Hollingworth įvedė terminą “socialiai

optimalus intelektas”. Remdamasi savo tyrimų medžiaga, ji padarė išvadą, jog tai toks intelekto

lygis, kai IQ lygus 125-155 balams. L. Hollingworth teigia, jog kai IQ didesnis nei 160 skirtumas

tarp gabaus vaiko ir jo bendraamžių tampa toks didelis, jog neretai su jais prarandamas ryšys. Jei IQ

siekia 180, šešerių metų vaiko protinis išsivystymas atitinka vidutinio vienuolikmečio mąstymo

galimybes. Toks vaikas susiduria su rimtomis prisitaikymo prie aplinkos problemomis: jam sunku

susirasti draugų, neįdomūs bendraamžių žaidimai, nesutampa jų ir kitų vaikų pomėgiai ir interesai,

todėl neretai stebima tendencija atsiskirti nuo grupės. Svarbu pažymėti, jog ypatingai gabių vaikų

socialinė izoliacija – ne emocinių sutrikimų pasekmė, o aplinkybių, kuriose atsiduria vaikas,

rezultatas. Aplinkiniai į tokiam vaikui atrodantį natūralų vystymosi procesą dažnai žiūri kaip į

anomaliją, neprisitaikymą, bendraamžiai jo vengia. Neturėdamas galimybių bendrauti su tokių pat

gabumų vaikais ir aptarti dominančius dalykus bei problemas, gabus vaikas neretai lieka vienišas.

Karolis (14m.): “Nebuvau tas, kuris turėjo daug draugų iki mokyklos. Man nepatiko tai,

kaip sutariau su kitais darželio vaikais. Man ir dabar sunku susidraugaut. Todėl, kad aš noriu

susirast draugą, su kuriuo galėtum pakalbėt apie kūrinius, užslėptas mintis. Aš jaučiuosi labiau

reikalingas nusirašinėjimui, nei tam, kad su manimi kalbėtų. Aš daugumoj prasėdžiu namie vienas,

bet stengiuosi tai kompensuot knygom, kompiuteriu, mokslais. Man nereikia tokių draugų, su

kuriais aš tegalėčiau išeit į kiną, pažaist futbolo, nes tai man nieko neduotų.”

Ypatingų gabumų vaikai dažniausiai jautriai išgyvena aplinkinių atstūmimą. Tai gali turėti

labai skaudžių pasekmių. Kai kurių autorių duomenimis, asmenys, turintys genijaus intelekto lygį,

yra tarp labiausiai linkusių į savižudybę (Freedman ir Jensen, 1999). Gali būti, jog viena iš šio

reiškinio priežasčių yra aplinkos priešiškumas, šiltų tarpasmeninių santykių trūkumas ir aplinkinių

paramos stoka, lydinti gabų žmogų jau nuo pat vaikystės.

25

6.2. GABAUS VAIKO SAVIREALIZACIJĄ NEIGIAMAI ĮTAKOJANTYS

VEIKSNIAI

Asmenybės raidos ir saviugdos procesui labai svarbus savirealizacijos poreikis. Tai vienas iš

pagrindinių poreikių, išsiskiriantis tuo, kad jo patenkinimas naudingas ne tik pačiam individui, bet

ir aplinkiniams. Humanistinės krypties atstovai (Rogers, 1964; Maslow, 1968) teigia, jog geriausiai

prisitaikiusios asmenybės pasižymi nuolatiniu saviaktualizacijos, pilno ir išbaigto savo potencialo

realizavimo siekimu. Taigi savirealizacija traktuojama kaip kriterijus, padedantis įvertinti

adaptacijos efektyvumą.

Gabūs vaikai paprastai pasižymi ypač aukštu šio poreikio lygiu. Tačiau dėl įvairių priežasčių

jų savirealizacijos poreikis dažnai lieka nepatenkintas. Į tai galima žiūrėti tiek kaip į nepakankamai

sėkmingos adaptacijos rodiklį, tiek kaip į didelį praradimą visuomenei.

Skirtingi autoriai išskiria įvairius faktorius, trikdančius gabių vaikų sugebėjimų realizavimą.

Prie tokių veiksnių priskiriama: negatyvus požiūris į mokyklą ir mokymąsi apskritai, netinkami

santykiai šeimoje, sunkumai bendraujant su bendraamžiais, emocinės pusiausvyros trūkumas,

žemas savęs vertinimas (nepakankamai save vertinantys vaikai mokykloje gali tapti net

nepažangiais mokiniais (Fine, 1977)), perdėtas jautrumas kritikai, nerealių tikslų išsikėlimas ir t. t.

(Fine, 1967; Gallagher, 1975; Pringle, 1970; Whitmore, 1980). Visgi pripažįstama, jog vienas iš

pačių svarbiausių faktorių, įtakojančių gabumų vystymąsi ir turimų galimybių atskleidimą, yra

savęs vertinimas. Gabūs vaikai dažnai pasiekia sėkmę įvairiose srityse ir tai skatina daryti prielaidą,

jog jiems būdingas teigiamas Aš vaizdas, aukštas pasitikėjimo savimi lygis. Deja, realiame

gyvenime neretai susiduriama su nerimą keliančiu paradoksu – didelės dalies gabių vaikų negatyviu

savęs vertinimu. Problemą pagilina tai, jog vaikystėje dominuoja emocinis savęs vertinimas

(Božovič, 1978), pasižymintis loginės – kritinės analizės stoka, todėl sunkiai pasiduodantis

keitimuisi.

Gabių vaikų bruožai, įtakojantys neigiamą savęs vertinimą. Pernelyg žemą gabaus vaiko

savivertę didele dalimi įtakoja kai kurie dažnai pasitaikantys bruožai. Manoma, kad išskirtiniais

gebėjimais pasižymintys vaikai labiausiai nuo bendraamžių skiriasi jautrumu. Šis bruožas - svarbi

gabumų prielaida, tačiau jis daro vaiką nepaprastai pažeidžiamą.

Lenkų psichologas Dabrowski teigia, jog kai kurie asmenys pasižymi savybe, kurią jis

pavadino padidintu jaudrumu (t. y. paaukštintu sugebėjimu atsakyti į įvairaus tipo stimulus).

Padidintas jaudrumas pasireiškia penkiose srityse – psichomotorinėje, jutiminėje, intelektinėje,

emocinėje ir vaizduotės srityje. Ši savybė sudaro sąlygas sugebėjimui rūpintis aplinkiniais,

nepasotinamam žinių troškimui, gyvai vaizduotei ir t. t., bet kartu sąlygoja ir intelektualiai gabiems

26

vaikams būdingą ypatingai aukštą emocinio jautrumo lygį. Mokslininkai, tyrinėję fiziologines

gabumų prielaidas pastebėjo, jog kai kurie iš jų (pvz., muzikiniai, socialiniai) siejasi su nervų

sistemos silpnumu ir labilumu. Psichologiniame lygmenyje tai gali pasireikšti padidintu jautrumu,

kuris ypač išryškėja tarpasmeninių santykių srityje (Голубева, 1989).

Sandra (15m.), apibūdindama save, sako: “Manau, buvau jautri. Dabar stengiuosi atprast.”

Gabūs vaikai linkę labai jautriai reaguoti į aplinkinių jausmus, nuotaikas, lūkesčius,

išsakomas mintis ir ypač kritiką. Amžiui būdingas egocentrizmas nulemia tai, kad viskas, kas

vyksta aplinkui, yra priskiriama sau, todėl kartais tokie vaikai ima jausti kaltę net tada, kai jų niekas

nekaltina, pasijunta atstumti, net jei pašnekovas nenorėjo pasakyti nieko blogo. Neutralią repliką jie

gali suvokti kaip kritiką savo adresu. Būdami ypatingai jautrūs suaugusiųjų nepasitenkinimui, gabūs

vaikai dažnai mato to nepasitenkinimo priežastį savyje ir taip ima formuotis negatyvus Aš vaizdas.

Kitas bruožas, sudarantis prielaidas žemo savęs vertinimo formavimuisi, - polinkis į

perfekcionizmą – siekimą viską daryti tobulai.

Karolis (14m.), į klausimą apie tai, kokių dalykų nemėgo, atsako: “Muzika, dailė, fizinis

mane erzino, nes aš nemuzikalus, nemėgstu paišyti, nesu sportiškas.”

Pasižymintis greita pažintine raida vaikas puikiai sugeba įsivaizduoti kaip, jo nuomone,

turėtų atrodyti gerai atliktas darbas. Jis savo veikloje siekia tobulumo, susikurto idealaus vaizdinio

realizavimo. Neretai gabūs vaikai sukelia sau bereikalingą skausmą, išsikeldami tokius

reikalavimus, kurie prieinami tik suaugusiam žmogui. Pernelyg aukštų standartų nusistatymo

pavojus ypač padidėja, jei gabus vaikas didelę laiko dalį praleidžia su vyresniais vaikais. Gabūs

vaikai pakankamai kritiškai žiūri į savo pasiekimus, o pergyvenimai dėl to, kad jie negali kažko

padaryti taip, kaip vyresni, kartais daro esminę įtaką savęs vertinimui (Whitmore, 1980). Čikagoje

atlikti gabių jaunesnio mokyklinio amžiaus vaikų tyrimai atskleidė, jog jų savęs vertinimo lygis

žemesnis nei trečdalio eilinių bendraamžių, o socialinis užtikrintumas – žemesnis nei ketvirtadalio

(Leaverton ir Herzog, 1979). Tyrinėtojų nuomone, tokios neigiamos savivertės susiformavimui

didžiausią įtaką turi būtent pernelyg aukšti standartai.

Dėl greito verbalinių sugebėjimų vystymosi gabių vaikų Aš vaizdas paprastai ima formuotis

anksčiau nei bendraamžių. Jie taip pat anksčiau ima suvokti skirtumą tarp realaus ir idealaus Aš ir

yra nepaprastai jautrūs šiam neatitikimui. Suvokimas, kad realus Aš neatitinka susikurto idealo

vaikui neretai sukelia nusivylimo savimi jausmą.

27

Neigiamo Aš vaizdo formavimąsi gali įtakoti ir tai, jog gabūs vaikai linkę imtis veiklos,

kurios dėl raidos ypatumų dar nepajėgia atlikti, užduočių, kurių negali išspręsti, vienu metu bando

daryti kelis darbus. Taip neišvengiamai gabus vaikas susiduria su nesėkmėmis, kurias ypač giliai

išgyvena. Dažnai įsisąmoninę, jog turi neeilinių sugebėjimų, tokie vaikai ima suvokti bet kokią

vietą, išskyrus pirmąją, kaip pralaimėjimą, o save vertinti kaip nevykėlius. Menkiausios nesėkmės

dėl gabiems vaikams būdingo jautrumo gali sukelti ryškius pokyčius savęs vertinime. Kita vertus,

netgi sėkmė gali turėti vėlesnių neigiamų padarinių. Pvz., pirmaisiais metais mokytis mokykloje

gabiam vaikui gali būti labai lengva, tam reikia minimalių pastangų. Taip padaroma išvada, kad

gabumai reiškia greitą išmokimą, supratimą ir įvaldymą, o išskirtiniai pasiekimai atsiranda lengvai

ir natūraliai. Tačiau bėgant metams mokytis tampa sunkiau ir kai kurie mokiniai pajunta, jog turi

dėti žymiai daugiau pastangų. Tai skatina manyti, kad jie prarado turėtus gabumus ir taip mažėja

pasitikėjimas savimi. Tarp vyresnių mokinių gana dažnai pasitaiko reiškinys, vadinamas

“apsimetėlio sindromu” (“impostor syndrome”), atspindintis netikėjimo, abejonių ir savigarbos

trūkumo modelį ( Olszewski, Kulieke ir Willis, 1987). Jei gabumai identifikuoti ankstyvame

amžiuje, vaikas ima abejoti dėl įvertinimo tikslumo ir tėvų ar mokytojų objektyvumo (Delisle ir

Galbraith, 1987).

Didelę įtaką neigiamam savęs vertinimui gali daryti ir atotrūkis tarp fizinio ir intelektinio

vystymosi. Motoriniai įgūdžiai dažnai (o ypač ikimokykliniame amžiuje) atsilieka nuo pažintinių

sugebėjimų (Webb ir Kleine, 1993). Vaikui nesunku įsivaizduoti, ką jis norėtų padaryti,

sukonstruoti ar nupiešti, tačiau nepakankami motoriniai įgūdžiai neleidžia pasiekti tikslo, išreikšti,

realizuoti savo sumanymus. Tai gali sukelti stiprią frustraciją ar net emocinius protrūkius. Gabų

vaiką, pasižymintį kritišku požiūriu į savo pasiekimus, neatitikimas tarp greito intelektinio

vystymosi ir jam prieinamų motorinių įgūdžių gali labai skaudinti ir skatinti negatyvaus Aš vaizdo

formavimąsi. Be to, toks skirtumas neretai atima drąsą ir užkerta kelią savarankiškumo vystymui.

Blogiausia, kad pats didžiausias atotrūkis tarp intelektinio, fizinio ir emocinio vystymosi atsiranda

būtent tada, kai vaikui sunkiausia tai įsisąmoninti ir su tuo susidoroti, t. y. ankstyvaisiais

mokykliniais metais.

Šeimos ir socialinės aplinkos įtaka neigiamo Aš vaizdo formavimuisi. Tai, kaip vaikas

suvokia ir vertina save, didele dalimi nulemia aplinkiniai žmonės. Aš vaizdas formuojamas

remiantis subjektyviais ir objektyviais vaiką supančių žmonių vertinimais. Pirmąją tokio tipo

informaciją jis gauna iš tėvų, todėl šeima tampa svarbiausiu faktoriumi vystantis Aš vaizdui.

Neigiamas gabaus vaiko požiūris į save neretai būna nulemtas būtent negatyvaus patyrimo šeimoje.

Gabūs vaikai neeiliniais sugebėjimais ir pasiekimais pralenkia bendraamžius, todėl tėvai

dažnai nepagrįstai tikisi, jog jie pajėgūs susidoroti su bet kokia užduotimi ir yra pranašesni už savo

28

amžiaus vaikus ne tik pažintine raida ar kokiu nors išskirtiniu talentu, bet ir socialiniu bei emociniu

išsivystymu. Tokie pernelyg aukšti suaugusiųjų lūkesčiai vadinami “aureolės efektu”. Tačiau

ankstyvoje vaikystėje gabūs vaikai tokie pat emociškai priklausomi, nekantrūs ir emociškai

nesubalansuoti kaip ir jų bendraamžiai. Jie, taip pat kaip ir kiti, kartais patiria ir nesėkmes.

Ikimokyklinukui, kurio raidos tarpsniui būdinga priešprieša tarp kaltės ir iniciatyvos, žodžiu,

žvilgsniu ar veiksmu pranešdami apie savo nepasitenkinimą, tėvai stiprina jame kaltės jausmą,

kuriam stiprų polinkį turi pernelyg jautrus gabus vaikas. Neretai reikšmingi suaugusieji įteigia

vaikui, jog svarbiausia – būti geriausiu, būti pirmu. Nuolat akcentuojama akademinių ar kitokių

pasiekimų reikšmė.

Tomas (13m.): “Tėvai manimi didžiavosi, nes aš buvau klasėje pirmūnas. Dėl to didžiavosi,

nes nebuvo dėl ko daugiau didžiuotis”.

Dažniausiai gabus vaikas visomis išgalėmis stengiasi pateisinti tėvų lūkesčius.

Algirdas (18m.): “Vaikystėje tėvai man sakydavo, kad turiu pasiekti daugiau už juos ir

viskas yra investuojama į vaikus, kad jie kažko pasiektų ir galėtų juos aprūpinti. Stengiausi dėl jų.

Mamai buvo smagu, kad buvau pirmas mokinys klasėje, labai to norėjo.”

Sandra (15m.): “Tėvams svarbiausia mokslas, baigt aukštąjį. Privertė mokytis. Aiškindavo,

sėdėdavom kartu. Kartais tai patikdavo. Būdavo, kad užrėkia, sunervindavo. Sakydavo, kad

galėčiau pasistengt, daugiau pasiekt. Labai stengiuosi, daugiau dėl jų, negu dėl savęs.”

Ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje tėvai – svarbiausi, reikšmingiausi

žmonės. Pavojus slypi tame, kad vaikas nepajėgia suabejoti keliamais reikalavimais ir suvokti tėvų

lūkesčių nepagrįstumą, netgi tada, kai jie gerokai perdėti.. Jei vaiko elgesys neatitinka tėvų lūkesčių

jis ima save neigiamai vertinti. Neretai gabūs paaugliai kalba apie savo jaučiamą nepilnavertiškumą

dėl to, kad nepateisino tėvų lūkesčių ar bijo jų nepateisinti (Strang, 1960). K. Cotter (1967),

remdamasis nepažangumo pirmoje klasėje priežasčių tyrimu, teigia, jog šeimos įtaka ypač svarbi

ikimokykliniame periode. Būdami vos 2m. amžiaus sumanūs vaikai jau gali išgyventi konfliktą tarp

savo socialinio Aš (t. y. to, kaip jį suvokia aplinkiniai) ir realaus Aš, sąlygotą nerealių suaugusiųjų

primetamų lūkesčių.

Suaugusieji, matydami gana neblogus vaikiškus darbus, neretai ima dalyti patarimus, kaip

vaikas galėtų savo kūrinį dar patobulinti (“tai neblogai, bet būtų dar geriau, jeigu…”). Jautrų

aplinkinių vertinimams vaiką tai skatina daryti išvadą, jog niekados nieko nesugebės padaryti iki

galo gerai. Tėvai gali sustiprinti neigiamus vaiko jausmus tokiomis geranoriškomis pastabomis

kaip: “tai gerai, bet juk tu sugebi ir geriau” arba “o kas nors surinko daugiau balų už tave?” Jeigu

29

tėvų lūkesčiai pernelyg dideli, o vaikui sunku visą laiką juos atitikti, jis pradeda matyti save kaip

nevykėlį tėvų, ir, atitinkamai, savo akyse.

Nuolatinis gabaus vaiko siekimas atitikti savo ir aplinkinių lūkesčius (būti pirmu ir/arba

geriausiu) gali tapti nuolatinio streso šaltiniu. Su kiekvienu nauju dalyku, nauju mokytoju, nauja

klase ar mokykla kyla nerimas dėl pasiekimų, nes kiekviena nauja situacija siejasi su gąsdinančia

rizika būti vidutiniu (Kaplan, 1990).

Kita vertus, pernelyg žemi tėvų lūkesčiai taip pat daro didelę žalą vaiko Aš vaizdui, nes jie

internalizuojami ir sudaro prielaidas neadekvačiai žemam savo galimybių vertinimui.

Perdėtai aukšti tėvų reikalavimai skatina perfekcionizmo formavimąsi. Ypač svarbus

periodas nuo 2 iki 7m., nes šiame amžiuje susidaro palankiausios sąlygos įsitvirtinti

perfekcionizmui, ribojančiam gabaus vaiko sugebėjimus (Whitmore, 1980) ir neigiamai

įtakojančiam jo Aš vaizdą.

Formuoti neigiamą savivertę gali ir kritika bei draudimai. Mokslininkai tvirtina, jog gabiems

ir talentingiems vaikams būdingas didelis biocheminis ir elektrinis smegenų aktyvumas, susietas su

neįprastai aukštu energijos ir smalsumo lygiu, neretai varginančiu gabaus mažylio tėvus. Šie vaikai

pasižymi aukštu aktyvumo lygmeniu, jie gali mažiau miegoti, yra ypatingai žingeidūs ir uždavinėja

begalę klausimų. Smalsumas, polinkis rizikuoti, gyvumas ir energingumas gali paskatinti tėvus ir

kitus artimuosius riboti vaiko aktyvumą. Kaip rodo tyrimų duomenys, neretai pasitaiko atvejų, kai į

gydytojus kreipiasi gabių vaikų mamos, besiskundžiančios fiziniu ir nerviniu išsekimu. Daugelį jų

erzina nesiliaujantys klausimai ir nesuvaldomas kalbinis aktyvumas. Tokiu atveju tėvų reakciją

vaikas gali suvokti kaip abejingumą arba nepalankumą (Whitmore, 1980). Dėl šios priežasties toks

tėvų elgesio tipas skatina neigiamo Aš vaizdo formavimasį.

Kai kuriose šeimose pernelyg jautriai reaguojama į kiekvieną vaiko nesėkmę,

priekaištaujama, kritikuojama už menkiausias klaidas. Tėvai suvokia prastesnio pažymio gavimą

kaip dramą.

Tadas (15m.), paklaustas, kaip tėvai reaguodavo į nepakankamai aukštus įvertinimus, sako:

“Iš tėvų – daug kritikos. Matematiką, fiziką moku, o kitką – per vidurį, o jie nori, kad viskas gerai

sektųsi. Priekaištaudavo dėl pažymių.”

Jeigu šeimoje kaip tradicija egzistuoja tendencija nuolat vertinti savo bei aplinkinių veiklą ir

pasiekimus, gabiems vaikams būdingas polinkis į savikritiką tampa perdėtu. Taip sudaromos

sąlygos formuotis neigiamam požiūriui į save.

30

Žema savivertė ne tik užkerta kelią savirealizacijai, bet kartu sąlygoja ir socialinės

adaptacijos sunkumus, kita vertus, susidūrimas su aplinkos priešiškumu taip pat įtakoja neigiamą

savęs vertinimą. Negatyvų Aš vaizdą formuoja problemos, kylančios bendraujant su bendraamžiais,

prisitaikant prie supančios aplinkos.

Albinas (15m.): “Niekada nepasitikėjau savimi. Sunku. Galbūt trūko drąsos bendraujant.”

Grupė tyrinėtojų, tyrusių gabius fizikos ir biologijos studentus, atrado, jog vaikystėje jie

draugavo su vyresniais arba jaunesniais vaikais ir prastai sutarė su bendraamžiais (Лук, 1978).

Problemos kartais kyla sąveikaujant ne tik su savo amžiaus vaikais, bet ir su suaugusiais. Prastas

socialinis prisitaikymas formuoja neigiamą požiūrį į save, o šalia to neretai tampa pagrindine

priežastimi, dėl kurios gabūs vaikai nerealizuoja savo galimybių.

Gabių vaikų, turinčių negalią ir/arba priklausančių žemam socioekonominiam

sluoksniui savivertės ypatumai.

Yra skiriamos ypatingos gabių vaikų kategorijos. Joms priklauso vaikai su ypatingai aukštu

protinio išsivystymo lygiu, menko pažangumo, tačiau aukšto intelekto mokiniai (underachievers),

vaikai, turintys fizinių ir judėjimo sutrikimų, elgesio problemų ar mokymosi negalių, bei vaikai, kilę

iš šeimų, priklausančių žemam socioekonominiam sluoksniui ar tautinėms mažumoms. Šioms

kategorijoms priklausantys gabūs ir talentingi vaikai susiduria su specifinėmis problemomis ir

neretai nesugeba realizuoti savo potencialo. Tokiems vaikams būdingas ypatingai išreikštas polinkis

į neigiamą savęs vertinimą.

Gabių vaikų, priklausančių žemam socioekonominiam sluoksniui, elgesys klasėje neretai

nesutampa su priimtomis normomis, todėl jie dažnai atsiduria socialinėje izoliacijoje. Tai gali

išvystyti neigiamą požiūrį į mokyklą, mokytojus, savo paties pasiekimus. Tokie vaikai save laiko

mažiau kompetentingais tiek santykių su bendraamžiais, tiek akademinėje srityje.

Specifinės problemos teigiamo savęs vertinimo formavimesi būdingos ir daugumai gabių

vaikų, turinčių fizinių ir judėjimo sutrikimų. Ypatingos vystymosi sąlygos įtakoja žemą savivertę,

dažnai lydimą nerealistiškų lūkesčių. Atotrūkis tarp realaus ir idealaus Aš gali daryti didelę įtaką

savirealizacijai ir santykiams su aplinkiniais. Fiziniai ir judėjimo sutrikimai neretai padidina

socialinių ir emocinių sunkumų atsiradimo tikimybę. Nepaisant aukšto intelekto, motoriniai

sutrikimai (pvz., cerebrinis paralyžius) gali neleisti išreikšti turimo potencialo, tokiu būdu

sąlygodami bejėgiškumo jausmo atsiradimą.

31

Gabūs vaikai, turintys mokymosi negalią, pasižymi gana prieštaringomis ypatybėmis. Jiems

gali būti būdingas aukštas intelektinių gabumų lygis, pasireiškiantis, pvz., gebėjimu naudotis

abstrakčiomis sąvokomis sprendžiant uždavinius. Kita vertus, jie gali pasižymėti įprastiniais

mokiniams, turintiems emocijų ir elgesio sutrikimų ar mokymosi negalių, ypatumais: agresyvumu,

lengvabūdiškumu, drausmės pažeidinėjimais ar klaidomis užduočių atlikime, sąlygojamomis

atminties ir suvokimo trūkumų. Tokie vaikai kartais lengvai suvokia ypatingai sunkią medžiagą,

daro stebinančias intuityvias išvadas, turi kūrybinių sugebėjimų. Tačiau jie nesugeba įvaldyti

santykinai paprastų įgūdžių. Ypatinga vystymosi situacija sąlygoja tendenciją žemai vertinti savo

intelektines galimybes (žemas akademinis savęs vertinimas), nutolti nuo bendraamžių.

Pastebėta, jog bendra gabių vaikų su negalia problema yra ta, jog jie linkę vertinti save

labiau pagal tai, ko jie negali, nepajėgia padaryti, nei pagal jų realius gabumus (Whitmore ir Maker,

1985). Ši ypatybė yra pagrindinė priežastis, apsunkinanti tokių gabių vaikų savirealizaciją.

Gabių vaikų perkėlimo į specialiąsias klases įtaka Aš vaizdui. Gabūs vaikai,

besimokantys įprastinėje vidurinės mokyklos klasėje, gana dažnai susiduria su bendraklasių ar net

mokytojų priešiška nuostata, neigiamai įtakojančia jų savęs vertinimą. Kyla klausimas, kokią įtaką

gabaus vaiko Aš vaizdui daro perkėlimas į specialią klasę. Atrodytų, jog mokymasis tokioje

aplinkoje turėtų sudaryti sąlygas palankesniam savęs vertinimui ir lengvesniam prisitaikymui

apskritai. Dažnai netgi nuogąstaujama, kad kartu mokant vaikus, pasižyminčius aukštu protiniu

išsivystymu, gali susiformuoti priklausymo “elitui” jausmas ir perdėtai teigiamas Aš vaizdas.

Tačiau atsidūrę tarp kitų gabių vaikų su tokiu pat ir aukštesniu išsivystymo lygiu kai kurie jų

išgyvena skaudžius smūgius savęs vertinimui, kenčia dėl staiga pasikeitusio savo statuso.

Amerikiečių psichologas A. Chrissman stebėjo mokinius, perkeltus iš įprastinės klasės į

klasę, kur mokomi vaikai, pasižymintys aukštu intelekto lygiu. Buvo pastebėta, kad tokie vaikai

puikiai dirba klasėje kartu su visais pagal įprastinę programą, nesusidurdami su intelektualinio

rungtyniavimo atmosfera. Jie lengvai atlieka užduotis, paprastai pirmieji suranda atsakymą, todėl

juos iš karto pastebi mokytojai ir bendraamžiai. Tuo tarpu, mokantis pagal specialią gabiesiems

sukurtą programą, jie susiduria su vaikais, turinčiais tokį patį išsivystymo lygį. Dauguma gabių

vaikų pirmą kartą papuola į tokią situaciją, kai likusieji taip pat gerai įsimena ir supranta

informaciją, greitai ir efektyviai analizuoja duomenis, išsprendžia uždavinius. Pastebėta, jog

dauguma mokinių tokioje aplinkoje atskleidžia savo potencialą, nes gali būti savimi, tačiau dalis

gabių vaikų susiduria su rimtais sunkumais. Nepaisant aukštų pažintinių gebėjimų, jie tokią

situaciją suvokia kaip grėsmę ir tampa pasyvūs ar net ima pažeidinėti drausmę. Tyrimų, atliktų

vienoje Maskvos mokykloje, kurioje mokomi gabūs matematikai vaikai, duomenys liudija, jog kai

32

kurie jų išgyvena sunkią diskomforto būseną (kartais įgaunančią net neurozės pavidalą) dėl nervinių

perkrovimų – nuolatinių pastangų įrodyti savo išskirtinius gebėjimus.

Taigi specialiose klasėse sukuriama intelektinio rungtyniavimo atmosfera palanki toli gražu

ne visiems gabiems vaikams ir kai kuriais atvejais gali sąlygoti ryškius neigiamus Aš vaizdo

pokyčius.

Pagrindinės sąmoningo gabumų slėpimo priežastys ir pasekmės. Paprastai teigiama, jog

asmenybė gerai prisitaikiusi, jei ji nuolat vysto savo potencialą, daro efektyvią įtaką aplinkai

(Reber, 1995). Tačiau gabumų atskleidimas ir lavinimas dažniausiai yra susietas su tam tikra rizika.

Dėl to neretai pasitaiko atvejai, kai gabūs vaikai patys užkerta kelią savo galimybių realizavimui, ir,

tuo pačiu, savirealizacijos poreikio, kurį galima laikyti vienu iš svarbesnių adaptacijos efektyvumo

kriterijų, patenkinimui, slėpdami turimus gabumus ir slopindami jų išraišką. Kai kurie autoriai

išskiria tokias pagrindines priežastis, skatinančias gabius vaikus elgtis taip, kad neišryškėtų jų

tikrieji gebėjimai:

1. Socialinio saugumo jausmo siekimas, t. y. siekimas, kad gabaus vaiko neišskirtų mokytojai

ir bendraamžiai;

2. Netinkama mokymo programa;

3. Nepagrįsti aukštais lūkesčiais santykiai su tėvais (Heward ir Orlansky, 1992).

Tačiau yra ir daugiau priežasčių, sąlygojančių išmokimą slėpti išskirtinius gabumus. Neretai

šį reiškinį įtakoja šeimos požiūris į gabų vaiką ir gabumus apskritai. Pasitaiko atvejų, kai neįprastas

vaiko protinis, pažintinis aktyvumas kelia tėvams ne džiaugsmą, o nerimą ir susirūpinimą. Imama

baimintis dėl to, kad vaikas gali susirgti psichine liga, pervargti. Be to, vis dar paplitę mitai apie

gabius vaikus kaip apie nesugebančius pritapti prie aplinkos, nelaimingus, “nenormalius” vienišius

skatina tėvus ignoruoti vaiko gabumus. Nemažai tėvų išreiškia norą, jog jų vaikas būtų toks, “kaip

visi” (Takacs, 1986).

Tėvai, ignoruojantys išskirtinius vaiko gebėjimus, apsunkina jo adaptacijos procesą jau vien

tuo, kad vaikas negauna reikšmingų suaugusiųjų paramos susidorojant su sunkumais, kuriuos

neeiliniai sugebėjimai gali sąlygoti socialinių santykių sferoje. Kita vertus, neskirdami jokio

dėmesio ypatingiems vaiko talentams ar gabumams, jie įteigia vaikui, kad šis jo asmenybės

aspektas jų nedžiugina ir nedomina, todėl, norėdamas pateisinti svarbių žmonių lūkesčius, jis ima

slėpti savo gabumus.

33

Neretai nepalankioje situacijoje atsiduria vaikai, turintys specifinių gabumų. Kartais tėvai

tokius gebėjimus vertina ne kaip privalumą, o kaip kliūtį sėkmingam mokymuisi.

Indrė (17m.), pasižyminti specifiniais muzikiniais gabumais, paklausta apie tai, ar tėvai

leisdavo jai pasirinkti veiklą, pasakoja: “Tėvai dažniausiai primesdavo, sakydavo, eisi ten, o ten –

neisi. Jie labai nenorėjo, kad aš dainuočiau. Norėdavau pasipriešint ir specialiai eidavau, bet labai

blogai jausdavausi... Jie norėjo, kad labiau prie pamokų prisėsčiau, o dainavimo – nei prireiks, nei

ką.”

Jei vaikas jautrus tėvų lūkesčiams, jų nepasitenkinimas gali paskatinti slopinti savo

susidomėjimą specifine sritimi ir susikoncentruoti ties akademiniais pasiekimais.

Didelę įtaką nepalankiai atmosferai šeimoje daro ir visuomenės požiūris į gabias, talentingas

asmenybes. Gana plačiai paplitęs reiškinys, vadinamas “antiintelektualizmu”, t. y. neigiamas

požiūris į aukštu intelektu pasižyminčius žmones. Pastebėta, jog aukšto intelekto vaikų tėvų

klausinėjant, ar jie patys vaikystėje buvo gabūs, dauguma jų linkę atsakyti neigiamai, nors tai

neatitinka realybės (Takacs, 1986). Tėvai, neigiantys savo pačių gabumus, gali nesąmoningai

perduoti vaikui tariamą būtinybę juos slėpti.

Dar viena svarbi gabumų slėpimo priežastis yra sunkumai, iškylantys prisitaikant prie

socialinės aplinkos. Socialinės adaptacijos nesėkmės skatina slopinti savirealizacijos poreikį.

Nemažai gabių vaikų susiduria su problemomis, kylančiomis tarpasmeniniuose santykiuose su

bendraamžiais, jaučiasi atstumti, vieniši. Suvokdami savo išskirtinumą, jie gali imti kaltinti save,

vertinti savo sugebėjimus kaip anomaliją. Gabus vaikas, trokšdamas sietis su kitais, patenkinti

saugumo, pripažinimo, meilės ir kitus socialinius poreikius, bando surasti būdus prisitaikyti,

neišsiskirti iš kitų. Bendraamžių daromas spaudimas link konformizmo verčia neigti, atmesti net ir

labiausiai išskirtinius sugebėjimus (Buescher ir Higham, 1989). Jog ši strategija dažnai pasirenkama

kaip būdas prisitaikyti, surasti bendrą kalbą su bendraamžiais rodo ir tyrimas, atliktas su gabiais

paaugliais, dalyvavusiais talentų paieškos programoje (Buescher ir Higham, 1985). Jie išskyrė 10

pagrindinių strategijų, kurias rinktųsi ar renkasi, siekdami įveikti iškylančias kliūtis. Tarp pasiūlytų

variantų buvo ir tokie: “apsimesti, jog nežinai tiek daug, kiek iš tiesų žinai”, “pakeisti kalbą ir elgesį

tam, kad nuslėpti tikrus sugebėjimus nuo bendraamžių”, “vengti akademinių pasiekimų

mokykloje”.

Neigiamas bendraamžių požiūris gali paskatinti vaiką ne tik gėdytis, bet ir nekęsti savo

gabumų. Gabūs vaikai nori būti šaunūs, siekia pritapti ir daro išvadą, jog būtent išskirtiniai

intelektiniai ar kitokie jų gebėjimai užkerta tam kelią. Kita vertus, slopinti savo žingeidumą,

kūrybinius proveržius gali skatinti ir jautrumas aplinkinių patiriamam diskomforto jausmui. Tai

34

ypač aktualu kūrybinių gabumų atveju. Kūrybingiems vaikams ypač būdingas mąstymo ir

charakterio nepriklausomumas, jie linkę laužyti tradicijas, ritualus, neretai neatitinka vaidmenų ar

lūkesčių. Toks elgesys aplinkiniams kartais sukelia diskomforto jausmą, kuriam jautrus vaikas ima

stabdyti, blokuoti savo kūrybiškumo apraiškas.

Nemaža dalis gabių vaikų prisitaiko prie jiems aplinkos keliamų bendrų reikalavimų, tačiau

tai vyksta kai kurių svarbių ypatybių, išskiriančių juos iš kitų tarpo, silpnėjimo ar net praradimo

sąskaita. Priversti stabdyti savo smalsumo, žingeidumo, kūrybinius protrūkius jie neišnaudoja savo

galimybių. Kai kurie vaikai išmoksta elgtis taip, “kaip visi” dar iki to laiko kai pradeda lankyti

mokyklą, nors kai kurių autorių duomenimis, sąmoningai slėpti gebėjimus dauguma gabių vaikų

pradeda maždaug trečioje klasėje (Silverman, 1982). Gabumų slėpimas kartais palengvina

tarpasmeninių santykių užmezgimą ir palaikymą, tačiau tai toli gražu nėra apdairi adaptacija

įvertintoje situacijoje, o greičiau nuolatinio savojo Aš falsifikavimo procesas (Takacs, 1986).

Nuolatinis savirealizacijos poreikio slopinimas gabiam vaikui gali turėti labai skaudžių

pasekmių. J. P. Guilford duomenimis, mokykloje, būdami priversti nuo bendraamžių ir suaugusiųjų

slėpti savo gabumus, daugybė gabių ir talentingų vaikų patiria sunkią depresijos būseną. Ilgalaikis

prievartinis vaiko, turinčių kūrybinių gabumų, intelektinių ir išraiškos poreikių slopinimas gali

sąlygoti emocinius sunkumus, neurozę ar net psichozę. Neurozę gali sukelti ilgai trunkantys

prislėgtumo periodai, sąlygoti to, jog gabus vaikas nesugeba suvokti, kodėl aplinkiniai atmeta jam

atrodančias natūraliomis tendencijas ir siekius (Dirkes, 1983). Užsidarymas vaizduotės pasaulyje,

bėgimas į jį gali nutrinti ribą tarp fantazijos ir realybės, sąlygoti panašius į psichopatinius

gynybinius modelius. Tokios kraštutinės neprisitaikymo formos gana retos, tačiau, bet kokiu atveju,

nuolatinis pažintinių ir savirealizacijos poreikių slopinimas sukelia stresą, darantį neigiamą įtaką

tiek asmeninės, tiek socialinės adaptacijos procesui.

6.3. LYTIES STEREOTIPŲ ĮTAKA GABIŲ VAIKŲ ADAPTACIJAI

Visuomenėje labai plačiai paplitę lyties stereotipai, nusakantys, kaip vienos ar kitos lyties

asmuo turėtų elgtis, kokiais charakterio bruožais pasižymėti, kokią vietą užimti visuomeninėje

struktūroje. Pastebėta, jog gabiems vaikams (o ypač turintiems kūrybinių ir/arba muzikinių

gabumų) būdingas labiau nei jų bendraamžiams išreikštas psichologinės androginijos lygmuo. Pagal

psichologinės androginijos koncepciją (Bem, 1974), asmuo savyje gali turėti abiems lytims būdingų

savybių. Tačiau toks derinys niekuomet nebuvo sveikintinas visuomenės, dėl to gabiems vaikams

sukelia naujas prisitaikymo problemas.

Lytinė identifikacija ypatingai neigiamą įtaką daro gabioms mergaitėms. Jos žymiai daugiau

nei kitos to paties amžiaus mergaitės turi priešingos lyties savybių. Pvz., kūrybingos mergaitės

35

dažnai pasižymi nepriklausomumu, garbės troškimu, gabios muzikai – užsispyrimu, siekimu

dominuoti ir pan. Tuo tarpu visuomenėje paplitęs “moteriškumo”apibūdinimas remiasi tokiomis

savybėmis kaip jautrumas, jausmingumas, priklausomybė ir rūpestingumas.

Amerikiečių psichologas M. Horner (1973) teigia, jog gabioms moterims būdinga baimė

patirti sėkmę. Dažnai jos sudedamoji dalis – būgštavimai, kad priešingos lyties asmenys pasmerks

jų siekimą lyderiauti ir iškovotą pranašumą. Vaikystėje šis reiškinys pasireiškia tuo, kad gabių

mergaičių progresas staiga sustoja ar net regresuoja. Tai įvyksta tame amžiuje, kai vaikai ima reikšti

susidomėjimą priešinga lytimi. Esminis regresavimas mergaičių pasiekimuose pastebimas sulaukus

maždaug 11 m. amžiaus. Taip jautrumas kultūriniams lūkesčiams, ypač būdingas gabioms

mergaitėms, užkerta kelią jų savirealizacijai.

Gabumų realizacijai trukdo ir mergaičių nepasitikėjimas savimi. Tai patvirtina E. Fleming ir

C. Hollinger (1979) tyrimai. Apklausus grupę gabių mergaičių iš skirtingų socialinių ir kultūrinių

sluoksnių paaiškėjo, kad, nepaisant didelių gabumų, daugumai jų būdingas neadekvačiai žemas

savęs vertinimo lygis. Tai reiškia žemą asmeninio prisitaikymo efektyvumo lygį, o kartu trukdo

realizuoti savo galimybes.

Mokytojai ir tėvai mergaitėms daro didesnį spaudimą nei berniukams, siekdami jas priversti

besąlygiškai paklusti visoms įmanomoms normoms, taisyklėms ir tradicijoms. Į berniukų normų

nesilaikymą žiūrima daug aplaidžiau, tuo pačiu stimuliuojant jų tiriamąjį aktyvumą ir draudžiant jį

mergaitėms. Jos jautresnės tėvų ir mokytojų reakcijoms bei lūkesčiams. Gabios mergaitės, nuolat

verbaliai ir neverbaliai, per knygas, vadovėlius ir laikraščius, reklamą, kino filmus ir televizijos

laidas bei reikšmingų žmonių elgesį gaudamos informaciją apie tikrąjį “moteriškumą” neretai ima

kurti savo gyvenimo planus, besiremdamos išsakomais lūkesčiais, nekritiškai įsisavintais aplinkos

pranešimais, neatsižvelgdamos į savo gabumus, interesus, norus, asmenybės savybes. Jos paprastai

pasižymi aukštu gebėjimo prisitaikyti prie aplinkos lygiu, o tokios vienpusiškos socialinės

adaptacijos pasekmė – nepatenkinti poreikiai, nerealizuoti gabumai ir neadekvataus gyvenimo

stiliaus pasirinkimas.

Paauglystės pradžioje mergaitės ypač rūpinasi tuo, kaip aplinkiniai vertina jų gabumus. Nors

dauguma mano, kad buvimas gabia teikia tam tikrą pranašumą, gabios mergaitės mato žymiai

daugiau neigiamų šio reiškinio aspektų nei jų bendraamžiai berniukai. Dažnai susiduriama su

dilema: ar eiti tolesnio savo gabumų vystymo (o tuo pačiu ir savirealizacijos poreikio patenkinimo)

keliu, ar atiduoti pirmenybę poreikiui būti priimtoms ir pripažintoms savo grupėje (prisitaikyti prie

socialinės aplinkos). Ši dilema joms kelia daugiau sunkumų nei berniukams, nes mergaitės labiau

orientuotos į bendravimą, tarpasmeninių santykių palaikymą. Dėl šios priežasties paauglystėje

prasideda intelektinių gabumų slėpimo procesas: amerikiečių duomenimis, pradinėje mokykloje

36

mergaitės sudaro ½ gabių vaikų, tuo tarpu vyresnėse klasėse jos jau sudaro tik 1/3 visų gabių

mokinių (Silverman, 1986). Tai, kad mergaitės labiau pažeidžiamos kultūrinių lūkesčių požiūriu ir

tai jas verčia labiau siekti bendraamžių priėmimo nei lyderio vaidmens ir/ar pilno gabumų

išvystymo, patvirtina ir kiti tyrimai (Olszewski-Kubilius ir Kulieke, 1989).

Gabūs berniukai taip pat gali “nukentėti” dėl vyraujančio stereotipo, jog rūpestingumas,

jautrumas ar pasyvumas – moteriški bruožai. Kūrybingi berniukai neretai pasižymi tokiomis

“mergaitiškomis” savybėmis kaip jautrumas, išreikštas estetinis pradas, gabūs muzikai –

svajingumu, naivumu, stipria emocine priklausomybe nuo vieno iš tėvų ar pedagogo. Tokie bruožai

neretai atmetami aplinkinių. Neretai sunku tiek prisitaikyti prie bendraamžių, tiek pateisinti tėvų

lūkesčius, kadangi berniukas, norintis tapti rašytoju ar baleto šokėju dažnai sukelia tėvo, svajojančio

apie “vyrišką” vaiko profesiją abejones ir nusivylimą.

6.4. MOKYKLINĖS ADAPTACIJOS NESĖKMIŲ IŠTAKOS

Nepaisant to, jog gabūs vaikai pasižymi gebėjimais, sudarančiais sąlygas mokymosi sėkmei,

jų adaptacija mokykloje toli gražu ne visada yra efektyvi. Manoma, kad maždaug 10-20 procentų

mokinių, dėl vienokių ar kitokių priežasčių nebaigiančių vidurinės mokyklos, yra priskirtini gabiųjų

kategorijai (Davis ir Rimm, 1994). E. P. Torrance (1962) tyrimų duomenimis, maždaug 30 procentų

išmetamų iš mokyklų (dėl nesugebėjimo mokytis, atsilikimo nuo bendraamžių ar pan.) mokinių yra

gabūs ir ypatingai gabūs vaikai. Nesėkmingą mokyklinę adaptaciją gali sąlygoti tiek pats mokymosi

procesas, tiek netinkamas bendravimas ir auklėjimas šeimoje bei kitokios priežastys (Kagan, 1984).

Tai, su kokia aplinka susiduria vaikas, atėjęs į mokyklą, turi didžiulę reikšmę jo gabumų

realizavimui. Įprastinėse mokyklose, priklausomai nuo santykio su aplinkiniais ir jų požiūrio, gabus

vaikas patenka į vieną iš 4 lygmenų, aprašytų A. H. Maslow (1954):

I. Išgyvenimo lygmuo. Vaikas tik fiziškai dalyvauja ir beviltiškai kovoja už savęs išsaugojimą.

Didžiulė jo psichologinės energijos dalis išeikvojama tam, kad išsaugoti savąjį Aš išorinėje

priešiškoje aplinkoje.

II. Gynybos lygmuo. Vaikas išsaugo savęs priėmimą, atrasdamas “saugumo nišą” ir

prarasdamas didelę dalį energijos savo pozicijos išsaugojimui ir apsigynimui nuo to, kas

suvokiama kaip grėsmė.

III. Tikrumo lygmuo. Gabus vaikas suranda kompromisą, padedantį įveikti visuomeninį

nutolimą ir nepriėmimą, nukreipdamas pagrindinę energijos dalį į savo įsitvirtinimą,

saviugdą ir mokslą, ir tik nedidelę dalį skirdamas prisitaikymui.

37

IV. Suklestėjimo lygmuo. Psichologinis klimatas toks, kad gabus vaikas beveik visą savo

energiją gali skirti kūrybinei, produktyviai veiklai.

Deja, neretai gabiems vaikams nepavyksta pasiekti IV-o lygmens, todėl dalis jų potencialo

lieka neišnaudota.

Konfliktai su mokytojais ir bendraamžiais. Kai kurie gabių vaikų bruožai ir jų

sąlygojamas elgesys neretai iššaukia konfliktus su jų bendraamžiais ir mokytojais, kita vertus,

konfliktines situacijas kartais išprovokuoja ir bendraamžių bei pedagogų priešiškumas.

Iš kitų mokinių tarpo gabieji dažnai išsiskiria nepriklausomu mąstymu, atsisakymu

pripažinti autoritetą, paklusti grupės taisyklėms, užsispyrimu, kritišku požiūriu. Jie linkę ginčytis

dėl vertybių ar idėjų. Pasižymėdami neįprastu pažintiniu aktyvumu ir smalsumu, jie kartais atrodo

agresyvūs ar tiesiog įkyrūs, kai susikoncentruoja ties kokio nors tikslo siekimu. Dažnai kiti

mokiniai gabų vaiką vertina kaip užsispyrusį, savavalį, nebendradarbiaujantį. Bendraamžių

priešiškumą nesąmoningai gali paskatinti ir mokytojai, skirdami pernelyg daug dėmesio mokymui

per žaidimus ar užduotis, kuriuose aiškiai išreikšti rungtyniavimo elementai. Tokiais atvejais gabūs

vaikai dažniausiai tampa nugalėtojais, tuo iššaukdami klasės draugų nepasitenkinimą ir nepalankiai

veikdami visuotinio susidomėjimo atmosferos kūrimą, kurio siekia mokytojas. Nuolatinis tokio

vaiko pasiekimų pabrėžimas, pagyrimai taip pat dažniausiai sukelia bendraamžių susierzinimą,

pavydą ir atstūmimą, taip apsunkindami gabaus vaiko prisitaikymo procesą.

Indrė (17m.): “Gabūs vaikai susiduria su klasiokų diskriminacija. Jie gerai mokosi, o kiti

taip negali mokytis ir gaunasi pavydas.”

Konfliktai tarp gabaus vaiko ir mokytojo neretai yra sąlygojami jo pasipriešinimo tam

tikroms užduotims ar mokymo programai apskritai. Tyrinėtojai H. Walberg, S. Rasher ir J.

Pakerson, analizavę asmenų, pasižymėjusių išskirtiniais gabumais, biografijas, atrado, jog, žymūs

mokslininkai-humanitarai, išsiskyrę ankstyva protine branda, vaikystėje buvo linkę reikšti

nepasitenkinimą mokyklinio ugdymo sistema. Gabūs vaikai gali priešintis tvarkaraščiui, paremtam

daugiau laiku, nei užduotimi, jie linkę mokytis tyrinėdami ir priešinasi mechaniškam išmokimui, su

malonumu sprendžia sudėtingus uždavinius, reikalaujančius daug laiko, ir rodo nepasitenkinimą,

kai jiems primetamas iš anksto paruoštas atsakymas.

Karolis (14m.), paklaustas, ar mokytis jam įdomu, atsako: “Mokytis man neypatingai

patinka, aš paprastai tik padarau, ką reikia. Man patinka, kai būna uždavinys, kurio tu negali

įveikt, tai man įdomu. Jei atsakymą žinau, tai nekelia susidomėjimo.”

38

Tadas (15m.): “Nepatinka tai, ką reikia mintinai kalt. Labiau patinka, kai gali išmąstyt.”

Tame slypi konfliktų užuomazgos, nes dauguma mokytojų orientuojasi į vidutinius vaikus ir

teikia pirmenybę atsakinėjimui į savo pačių klausimus, būdami tikri, jog vaikai nepajėgs rasti

teisingų atsakymų. Mokiniai, pasižymintys aukštu intelektu kartais susikoncentruoja ties

individualiais mokymosi tikslais ir ignoruoja mokytojo keliamus tikslus, taip sudarydami įspūdį, jog

yra užsispyrę ar egocentriški (Tuttle ir kt., 1988).

Sunkumai mokykloje gali kilti ir dėl to, jog gabus vaikas, pralenkiantis savo bendraamžius,

nuolat atkreipia į save dėmesį. Užduoties atlikimas, pasiruošimas teisingai atsakyti į mokytojo

užduotą klausimą jam trokštamas pažintinis žaidimas, varžybos. Tačiau jo veržimasis atsakinėti

neretai atsibosta ir ima erzinti tiek mokytojus, tiek klasės draugus.

Algirdas (18m.) pasakoja apie savo konfliktus su mokytojais: “Aš jau po pirmų žodžių

garsiai atsakinėdavau į klausimus. Mokytojai liepdavo patylėt. Kol pabaigia padiktuot klausimą, aš

jau sakau atsakymą. Kai kurioms mokytojoms aš atsibodau su savo ilgu liežuviu. Auklėtoja pradėjo

mane ignoruot – kai teisingai atsakau, palaukia, kol kiti atsakys, ir jiems rašo 10, o man ne.”

Dažnai, pajutęs, jog mokytojas ignoruoja jo aktyvumą, vaikas imasi pašalinės veiklos. Tokie

vaikai ypač linkę konfliktuoti su mokytojais ir palaipsniui mokykloje tampa atstumtaisiais, o

mokykla tampa jiems – nereikalinga (Лейтес, 1990).

Gabūs vaikai neretai susiduria su mokytojų priešiškumu.

Tomas (13m.): “Kai nueini pas mokytoją kažko paklausti, ji sako: “nelįsk į akis”. Buvo, kad

reikėjo slėpti, kiek iš tiesų žinau. Kartais to net nenoriu parodyt, nes būna, kad pasakai atsakymą

mokytojai, o tai prieštarauja jos požiūriui – geriau patylėt.”

Juos erzina užduodami painūs, trikdantys, sudėtingi klausimai, atkaklus pasipriešinimas

neįdomioms užduotims. Jei mokytojų psichologinio pasiruošimo dirbti su gabiais vaikais lygis

nepakankamas, jie savo mokiniuose dažniausiai išskiria demonstratyvumą, užsispyrimą, nenorą ir

nesugebėjimą sekti teigiamais pavyzdžiais ir pan. Kai kurie mokytojai jaučiasi nejaukiai ar net

nesaugūs, jei jų klasėje yra neįprastai gabių mokinių, kuriems, savo ruožtu, susidaro įspūdis, kad jų

neapkenčia. Mokytojai ir mokyklos darbuotojai dažnai sieja gabumus su eile tokių “keistenybių”

kaip berniukų socialinė izoliacija, feminizacija, mergaičių agresyvumas ir apskritai nervingumas ir

hiperjautrumas (Altman, 1933). J. Rothney, M. Sanborn ir J. Wiener (1978) tyrimai rodo, jog

dauguma mokytojų, dirbančių su paaugliais labiausiai talentingiems iš jų junta jausmą, artimą

priešiškumui.

39

Daug mokytojų net paties jauniausio amžiaus gabaus vaiko buvimą klasėje suvokia kaip

grėsmę savo autoritetui. Labai svarbus mokytojo Aš vaizdas. Daugelis psichologų mano, jog

pozityvus mokytojo Aš vaizdas tiesiogiai siejasi su geranorišku požiūriu į vaiką (Combs, 1965;

Coopersmith, 1967; Jorslid, 1965). Akivaizdu, jog žemą savivertę turintį mokytoją sumanus vaikas

gali lengvai pastatyti į keblią padėtį. Kai kurie gabūs mokiniai turi polinkį taisyti mokytojų daromas

klaidas, todėl pastarieji ima jaustis žeminami ir suformuoja priešišką nuostatą vaiko sugebėjimų

atžvilgiu.

Konfliktai ypač dažni, jei pedagogui būdingas autokratinis vadovavimo stilius, jei jis

nevertina vaiko individualybės, asmenybės, vadovaujasi išankstinėmis ir nepagrįstomis

nuostatomis, nes gabūs vaikai paprastai priešinasi įvairioms taisyklėms, apribojimams ir

autoritariniams lyderiams.

Konfliktai su mokytojais ir bendraamžiais daro neigiamą įtaką gabaus vaiko mokyklinei

adaptacijai, o tuo pačiu tampriai siejasi su netinkamu jo elgesiu pamokose. Netinkami gabaus vaiko

poelgiai, drausmės pažeidimai taip pat didele dalimi yra įtakojami mokymo programos

netinkamumo. Gabūs vaikai nebūtinai yra geri mokiniai: neretai jie mokosi vidutiniškai ar net

silpnai. Jeigu mokomoji programa nežadina jų susidomėjimo, jie linkę užsiimti kita, juos labiau

dominančia veikla.

Algirdas (18m.): “Tingėdavau daryt namų darbus. Gaudavau daug pastabų: už elgesį, kad

lakstau, kad nepaklusnus, kad namų darbų nedarydavau. Viskas aplink man buvo įdomu.”

Išskirtiniais gebėjimais pasižyminčiam vaikui nuobodu mokykloje su bendraamžiais. Be to,

pasak E. P. Torrance, gabūs vaikai greitai pereina pradinius intelekto vystymosi lygius ir priešinasi

visoms neproduktyvaus darbo rūšims. Viena iš bendrų prisitaikymo problemų yra kova su

nuoboduliu, kylančiu sėdint klasėje, kurioje mokoma to, ką jie jau žino.

Tomas (13m.): “Mokytis įdomu, bet ne viską. Kai kur nesugeba sudomint. Mokytojai

nesugeba įdomiai pravest pamokos. Ateina ir sėdi. Man nuobodu.”

Tadas (15m.), paklaustas, ką mokykloje norėtų pakeisti, sako: “Tai, ką dabar einam, man

tikrai per lengva. Norėčiau, kad iš mūsų daugiau išspaustų.”

Kai mokomasis planas neatitinka vaiko sugebėjimų, jam pernelyg lengva ir neįdomu,

susidaro sąlygos elgesio sutrikimams atsirasti (Hollingworth, 1942). Kartais dėl neįprasto elgesio

klaidingai diagnozuojamas net DHS (Leal, Kearney ir Kearney, 1995). Netinkamai elgtis pamokų

metu dažniausiai skatina tai, jog tokie vaikai greičiau nei bendraamžiai atlieka užduotis ir neranda

40

kuo užsiimti. Net ikimokyklinėse įstaigose į gabius vaikus neretai žiūrima kaip į “ramybės

drumstėjus”, nors tokiems vaikams tiesiog nuobodu mokymosi sąlygose, neatitinkančiose jų

sugebėjimų. Jeigu panašiais atvejais pedagogui pritrūksta pastabumo, jis ima kovoti su pasekmėmis,

neišsiaiškinęs iššaukiančio elgesio priežasčių, tokiu būdu dar labiau pagilindamas problemą.

Kūrybingų vaikų asmenybės bruožai, neigiamai įtakojantys adaptaciją mokykloje.

Įvairių tyrimų duomenys liudija apie tai, kad prisitaikyti prie mokyklos reikalavimų sunkiausiai

sekasi vaikams, turintiems kūrybinių gabumų (Richert, 1991). Iš kitų tarpo tokie mokiniai išsiskiria

drąsa, originalumu, smalsumu, jumoro jausmu, spontaniškumu, impulsyvumu, nepriklausomumu.

Tačiau įprastinė mokyklos programa nereikalauja originalaus kūrybinio mąstymo. Labiausiai

vertinami tokie mokiniai, kurie gerai elgiasi pamokų metu, sistemingai bei tvarkingai vykdo

mokytojo nurodymus. Tuo tarpu kūrybingų vaikų darbai dėl jiems būdingo polinkio nekreipti

dėmesio į smulkmenas neretai netvarkingi, jie neatlieka namų užduočių ar pažeidinėja drausmę. Su

kūrybiškumu susietas toks mokytojus erzinantis elgesys kaip neslepiamas nuobodulys, susidūrus su

šabloniškomis užduotimis, atsisakymas mechaniškai atlikti namų darbus, nesidomėjimas detalėmis,

netvarkingas užduočių atlikimas, juokai ar replikos netinkamu laiku. Kūrybingiems vaikams

būdingas autoritetų nepripažinimas, abejojimas visuotinai priimtomis tiesomis, tradicijų

nesilaikymas . Neretai jiems tenka pasipriešinti reikšmingos socialinės grupės spaudimui, nes vaiko,

turinčio kūrybinių gabumų, pasaulėjauta ir vertybės paprastai skiriasi nuo priimtų toje socialinėje

grupėje, kurios nariu jis yra.

Kūrybingumas dažnai siejasi su nepaklusnumu, savavališku elgesiu, todėl mokytojai retai

kada skatina tokią savitą asmenybę. Amerikiečių psichologo E. P. Torrance atlikto tyrimo metu

mokytojų buvo prašoma pažymėti jiems patinkančias ir nepatinkančias mokinių savybes. Buvo

pastebėta, jog dauguma mokytojų neigiamai vertina būtent tuos bruožus, kuriais dažniausiai

pasižymi kūrybingi vaikai. Tokie mokiniai “nepatogūs”, kartais, atrodytų, nesugebantys suprasti

akivaizdžių tiesų, neprognozuojami, pilni keistų idėjų.

Kūrybiškus vaikus išskiria nesugebėjimas prisitaikyti prie to, kas visuotinai priimta, todėl jie

dažnai susiduria tiek su bendraklasių, tiek su mokytojų priešiškumu. M. A. Wallach ir N. Kogan

(1965) bandė palyginti vaikus, turinčius aukštų intelektinių gebėjimų, su vaikais, pasižyminčiais

ypač aukštu kūrybingumu. Buvo nustatyta, kad labai intelektualūs mokiniai yra labiau priklausomi

nuo mokyklos ir mėgiami mokytojų. Tuo tarpu labai kūrybingi, bet turintys žemesnį intelekto lygį

vaikai mokykloje patiria stiprią frustraciją ir išgyvena neadekvatumo jausmą. Kaip geriausiai

prisitaikę įvertinti turintys tiek aukštą intelektą, tiek ir gerus kūrybinius sugebėjimus mokiniai – jie

geriausiai kontroliuoja savo elgesį ir išsiskiria sugebėjimu elgtis tiek kaip suaugę, tiek kaip vaikai.

41

7.GABIŲ VAIKŲ SOCIALINĖS-PSICHOLOGINĖS SĖKMINGOS ADAPTACIJOS PRIELAIDOS

Šeimos vaidmuo sėkmingame gabaus vaiko adaptacijos procese. Tėvų ir kitų reikšmingų

suaugusiųjų įtaka kiekvieno vaiko Aš vaizdo ir gebėjimo prisitaikyti prie supančios aplinkos

formavimuisi nepaprastai didelė. Vaikui, pasižyminčiam išskirtiniais gebėjimais ir dėl šios

priežasties atsiduriančiam specifinėse sąlygose, patingai svarbi ir reikalinga rūpestingų suaugusiųjų

pagalba vystant gabumus ir talentus bei ieškant adaptacijos proceso metu kylančių sunkumų

įveikimo strategijų (Buescher ir Higham, 1989). Žinodami apie šiems vaikams būdingus asmenybės

ypatumus bei galimas prisitaikymo problemas, jų priežastis ir pasekmes, tėvai ar kiti šeimos nariai

gali suteikti vaikui reikiamą paramą. Pastebėta, jog sėkmingiausiai adaptuojasi ir vėliau pasiekia

geriausių rezultatų būtent tos gabios asmenybės, kurios užaugo palankioje ir palaikančioje namų

aplinkoje.

Pedagogo ir ugdymo sistemos vaidmuo didinant gabaus vaiko adaptacijos efektyvumą.

Mokyklos užduotis – vystyti įgūdžius ir gebėjimus, tačiau gabių vaikų mokymo programa neturėtų

apsiriboti vien kognityvinių gebėjimų vystymu. F. Williams (1970) teigia, jog afektyvioji ugdymo

dalis neatskiriama nuo kognityvinės. Būtų teisinga manyti, jog abi šios pažinimo rūšys vienodai

svarbios ir sąveika tarp jų padeda pilnaverčiam asmenybės atsiskleidimui. Efektyviajai sferai

priklauso Aš vaizdas, bendravimo ir tarpasmeninės sąveikos įgūdžiai, tikslingumas ir gebėjimas

rizikuoti. Dėmesys šiai vaiko asmenybės sričiai didele dalimi gali įtakoti mokyklinės adaptacijos

sėkmę.

Jau ikimokykliniame amžiuje pedagogai turėtų atkreipti dėmesį į socialinių vaiko įgūdžių

formavimą. Tam, kad gabus ikimokyklinukas galėtų sėkmingai prisitaikyti bendraamžių grupėje, jis

turi turėti atitinkamų bendravimo ir bendradarbiavimo įgūdžių. W. C. Roedell ir H. B. Robinson

(1977) teigia, jog ypatingai svarbu išvystyti vaiko sugebėjimą sąveikauti su aplinka laikantis

socialiai priimtų normų, taip pat pabrėžia būtinybę išvystyti kitų žmonių jausmų ir poreikių

supratimą.

Tarpasmeninio bendravimo įgūdžiai gali būti lavinami įvairiais būdais. Pvz., sudarant

sąlygas tokiems bendriems užklasiniams užsiėmimams, kai kiekvienas vaikas prisiima atsakomybę

už tam tikrą darbo dalį ir sėkmingam darbo užbaigimui būtinas pasikeitimas informacija ir

bendradarbiavimas.

Kadangi svarbiausia sąlyga pilnai potencialių gabaus vaiko galimybių realizacijai yra

pozityvaus Aš vaizdo išvystymas (Sisk, 1976), mokytojas privalo vaikui padėti vystant teigiamą

savęs vertinimą, rodydamas dėmesingą ir geranorišką požiūrį į jo pasiekimus ir skatindamas veiklą.

42

Šiuo tikslu mokytojai gali panaudoti įvairius vaidmenų žaidimus. Turint omenyje faktą, kad Aš

vaizdas pradeda formuotis pačiame ankstyviausiame amžiuje, gabūs ikimokyklinukai turėtų būti

aprūpinti savalaikiu ir adekvačiu palaikymu šioje srityje.

Svarbus ir mokytojo vaidmuo padedant gabiam vaikui prisitaikyti prie bendraamžių. C. A.

Takacs (1986) teigia, jog nereikėtų skirti pernelyg daug dėmesio mokymui per žaidimus su aiškiai

išreikštu rungtyniavimo elementu. Gabus vaikas dažniausiai taps nugalėtoju, o tai gali iššaukti

bendramokslių nepalankumą. Reikėtų vengti perfekcionistinių tendencijų įtvirtinimo, nuolat giriant

geriausią ar tvarkingiausią darbą. Nereikėtų išskirti gabaus vaiko dėl puikių individualių pasiekimų,

geriau skatinti bendrą veiklą, užsiėmimus su kitais vaikais, taip mokant jį bendradarbiauti ir

suartinant su bendraamžiais. Nesavalaikis išskirtinių pasiekimų pabrėžimas dažniausiai iššaukia

kitų vaikų susierzinimą, pavydą ir atstūmimą. Taip pat neleistinas kitas kraštutinumas – sąmoningas

unikalių gabumų menkinimas ar net sarkazmas iš mokytojo pusės.

Vaikui, pernelyg aktyviai demonstruojančiam savo sugebėjimus pamokos metu, ir taip

išprovokuojančiam bendraamžių nepasitenkinimą mokytojas galėtų padėti surasdamas kitokį

saviraiškos būdą. Pvz., kai kurie pedagogai susitaria su ypatingai gabiais mokiniais, jog jie užrašys

savo žaibiškus atsakymus ant popieriaus lapo ir vėliau atiduos mokytojui. Taip vaikas neatpranta

atsakinėti pamokoje ir tuo pat metu neišsiskiria klasėje. Tokie metodai gali suvaidinti ypatingai

svarbų vaidmenį išsaugant vaiko susidomėjimą mokymusi ir neiššaukiant bendraamžių priešiškumo

(Takacs, 1986).

Tačiau nesėkmingą gabaus vaiko adaptaciją mokykloje neretai sąlygoja ne tik bendraklasių

priešiškumas ar mokytojo daromos klaidos, bet ir pačios mokymo programos netinkamumas. Gabūs

vaikai – specialiųjų poreikių vaikai. Įprastinė mokymo programa, skirta vidutinių gabumų

mokiniams šių poreikių netenkina. Tokie vaikai, mokydamiesi įprastinėje klasėje, dažnai negali

realizuoti visų savo galimybių, eiti saviraiškos keliu. Patys gabiausieji iš jų atsiduria socialinėje

izoliacijoje, negalėdami surasti bendraminčių, kurių pažintinės raidos lygis atitiktų jų intelektinę

brandą. Todėl svarbus žingsnis palengvinant gabių vaikų adaptacijos procesą galėtų būti specialių

klasių ir diferencijuotų mokymo programų kūrimas.

Indrė (17m.): “Norėčiau, kad būtų specialios klasės, kad būtų bibliotekos, skaityklos.”

Karolis (14m.): “Aš sutikčiau, kad kurtų gabesnių klases, nes aš tikiuosi daugiau dėmesio.

Problema ta, kad gabūs vaikai turi būti mokomi visai atskirai. Iki devintos klasės mokyklą, kur jie

būtų mokomi atskirai, rasti sunku.”

43

Specialios klasės suteikia galimybę realizuoti gabių mokinių potencialą, patenkinti jų

pažintinius poreikius. Svarbu ir tai, kad gabūs vaikai gali bendrauti su tokiais pat gabiais

bendraamžiais, mažiau susiduria su aplinkinių priešiškumu. Tokiu būdu atsiranda daugiau

galimybių tiek saviugdai, tiek socialiniam prisitaikymui.

Visuomenės vaidmuo padedant gabiems vaikams sėkmingiau adaptuotis. Visuomenei

labai reikalingi gabūs mokslininkai, talentingi menininkai, rašytojai ar lyderiai. Todėl jai tenka

didelė atsakomybė rūpinantis, kad gabiems vaikams būtų sudarytos palankios sąlygos, kuriose jie

galėtų lavinti gabumus, atskleisti turimas galimybes. Tai, ar gabus vaikas realizuos savo potencialą,

didele dalimi priklauso nuo jo adaptacijos sėkmės. Deja, neretai visuomenės požiūris tampa kliūtimi

savirealizacijos ir prisitaikymo prie socialinės aplinkos procese.

Visuomenėje vis dar paplitę kai kurie mitai apie gabius vaikus. Sunku atsikratyti

stereotipinio požiūrio į gabumus kaip į “nenormalumą”, netgi savotišką psichopatologiją. Yra ir

priešiškumo ypatingai aukšto intelekto asmenybių atžvilgiu. Pastangos pakeisti šias nuostatas galėtų

tapti veiksniu, padedančiu gabiam vaikui lengviau prisitaikyti prie socialinės aplinkos, suformuoti

pozityvų Aš vaizdą.

Dabartiniu metu vis daugiau dėmesio skiriama neįgalių vaikų integracijai. Tuo tarpu kita

specialiųjų poreikių vaikų grupė – gabūs vaikai tiek dėmesio nesulaukia. Nors užsienyje auga

susidomėjimas šių vaikų problemomis, steigiamos specialios klasės, kuriamos diferencijuotos

mokymo programos, Lietuvoje šia kryptimi žengiami tik pirmieji žingsniai. Galbūt tai įtakoja

įsitikinimas, jog suteikti paramą neįgaliems vaikams – moralinė pareiga, tuo tarpu vaikams,

apdovanotiems ypatingais gabumais ir talentais, pagalba tiesiog nereikalinga. Daug žmonių, tarp jų

– ir pedagogų, vis dar galvoja, jog gabiems vaikams nereikia specialaus mokymo. Tuo tarpu

dauguma gabiųjų įprastinėse mokyklose išgyvena nuobodulį ir frustraciją. Akivaizdu, kad tokią

situaciją reikėtų keisti. Didesnis dėmesys gabių vaikų problemoms, gilesnis jų pažinimas, tėvams ir

pedagogams būtinų žinių suteikimas, sąlygų saviugdai ir saviraiškai sukūrimas labai padėtų šiems

vaikams sėkmingai adaptuotis. Tuo pačiu būtų užkirstas kelias gabių vaikų potencialo praradimui.

44

8.TYRIMO TEORINIS PAGRINDIMAS IR MODELIS

Pasaulio vystymosi istorija liudija, kad gabių žmonių veikla gali daryti lemtingą įtaką tautos

ar net civilizacijos raidai, jos pažangai. Galbūt, tai yra viena priežasčių, dėl kurių gabumo ir gabių

vaikų ugdymo tyrimams dėmesio nestokojama: gabumo konstruktas domino Gardner, 1983,

Renzulli, 1986, Tannenbaum, 1983, Gagne, 1991, Heller, 1999 ir kt., gabių vaikų identifikaciją

(humanistai akcentuoja kiekvieno vaiko gabumų nustatymą ir atitinkamą jų ugdymą) tyrinėjo

Hagen (1989), Hoge & Cudmore (1986), Jarecky (1975), Karnes (1991), Pauls (1989), Renzulli

(1977, 1986), Rost (1991), Stanley (1976) ir kt., į mokytojų rengimą darbui su gabiais vaikais

gilinosi Bishop (1975), Cox, Daniel & Boston (1985), Feldhusen (1977, 1985), Leder (1987,1988),

Start (1985) ir kt., specialių mokymo programų sudarymo klausimus tyrinėjo Benbow (1986), Betts

(1985, 1986), Borland (1989), Clark (1986), Enrlich (1978), Epstein (1979), Passov (1982) ir kt.

Nepaisant tyrimų gausos, gabių vaikų ugdymo koncepcija yra sukėlusi nemažai diskusijų

įvairiose valstybėse (Gross, 1995; Karnes, 1991, Leites, 1996, Heward, Orlansky, 1989, Wagner,

1992 ir kt.).

Tačiau per pastaruosius dešimtmečius susirūpinimas gabių vaikų ugdymu gerokai išaugo

įvairiose šalyse. Tokiam augimui galima pastebėti esant dvi priežastis. Pirma, tai sietina su

humanistinės filosofijos ir demokratinio pliuralizmo, pripažįstančių žmogaus, kaip save

realizuojančio asmens, išskirtinumo galimybes mokymo procese, besimokančiojo laisvę ir teisę

rinktis individualią pažintinę ir pamokinę veiklą, patenkinti savo poreikius (Groeben, 1994,

Maslow,1971, (McLaughlin, 1994), įsigalėjimu. Antra, naujų gabumo teorijų (Gardner, 1983,

Renzulli, 1986,Tannenbaum, 1983, Gagne, 1991, Heller, 1992 ir kt.) atsiradimas. Daugelyje šių

modelių gabumas vertinamas kaip potencialas, kurio virsmą pasiekimais įtakoja aplinka. Aplinka,

taigi ugdymo sąlygos, remiantis naujomis gabumo teorijomis, gali paskatinti arba pristabdyti

žmogaus siekį realizuoti savąjį gabumą. Tokiu būdu išryškėjo, kad gabių vaikų ugdymo problemos

reikalauja multidisciplininio požiūrio į jų tyrimus ir sprendimą. Gabumas – psichologinė sąvoka,

gabumo modelių, intelekto tyrimų įvairovė, kuriamos vis naujos teorijos liudija problemos

sudėtingumą ir svarbą psichologijos mokslui. Gabių vaikų ugdymo problemos– erdvė edukologijos

moksliniams tyrimams ir pedagoginei praktikai. Gabių vaikų potencialo atsiskleidimo skatinimas ir

realizavimas yra neatskiriamai susijęs su žmogiškaisiais ištekliais ir todėl reikšmingas socialine,

ekonomine, politine prasme. Taigi tai neturėtų likti be atitinkamo vadybininkų, sociologų, politikų,

o tuo labiau edukologų dėmesio.

Minėti teorinio lygmens pokyčiai atsispindi dokumentuose ir praktikoje. 1994 m. Europos

Tarybos Generalinė Asamblėja patvirtino gabių vaikų ugdymo rekomendacijas. Jose suformuluotas

45

požiūris į gabių vaikų ugdymą: gabieji vaikai turi specialiųjų poreikių, kurių patenkinimui turi būti

tinkamai sutvarkyta švietimo sistema; sudarius reikiamas sąlygas, gabieji realizuoja savo potencialą

ir būna naudingi visuomenei. Greta senas ir gilias tradicijas šiuo klausimu turinčių valstybių (JAV,

Vokietija, Anglija), kurių mokslininkai, švietimo darbuotojai tęsia gabių vaikų ugdymo tyrimus,

pradėtus darbus ir reikalauja nepasitenkinti esama situacija, tobulinti įvairius su gabių vaikų

ugdymu susijusios veiklos aspektus, atsiranda ir kitų valstybių, kuriose reikalaujama atitinkamo

dėmesio gabiems šalies vaikams. Paminėtinos Šveicarija, Olandija, Danija, Jugoslavija, Naujoji

Zelandija, Australija ir kt. šalys. Posovietinės šalys prieš dešimtmetį iš pusiau uždaros erdvės gana

staiga atsidūrė didžiųjų transformacijų: posovietinio mentaliteto, atviros demokratinės visuomenės

ir postmodernizmo sandūroje (Grigas, 1998). Politinės ir ekonominės permainos Rytų Europoje

paskatino aktyvias reformas, daugelį valstybių privertė naujai pažvelgti ir į švietimo procesus.

Neišskirtinė tuo požiūriu ir Lietuva – čia radikaliai reformuojamas švietimas, jis pripažįstamas

pamatiniu visuomenės raidos veiksniu, kurio paskirtis – duoti pagrindą dinamiškai atsinaujinančiai

visuomenei, atvirai ir kritiškai visuomenės sąmonei. Reformuoto ugdymo pagrindinis tikslas –

savaranki ir kūrybinga, maksimaliai jau mokykloje savo gebėjimus išskleidžianti asmenybė

(Lietuvos švietimo koncepcija, 1992, p. 5). Lietuva – maža valstybė, neturinti gausių gamtos

išteklių, tad didžiausias jos turtas, pažangos ir plėtros prielaida, būtinybė ir galimybė yra žmogus.

Žmogiškieji ištekliai – pagrindiniai mūsų šalies resursai. Vaikai – tai itin svarbi tų resursų dalis,

kurios puoselėjimas dabartyje reiškia investiciją į ateitį. Gabūs vaikai sudaro palyginti nedidelę

žmogiškųjų išteklių dalį, tačiau suaugę jie tampa atskirų sričių profesionalais, galinčiais daryti

ženklią įtaką tam tikros rūšies veiklos (mokslinės, kultūrinės, ekonominės, politinės ir t.t.) vyksmui.

Todėl labai svarbu, kad gabių vaikų intelekto potencialas būtų pastebėtas, sudarytos sąlygos jam

atsiskleisti ir būti realizuotam. Gabių vaikų ugdymo svarbą visuomenės vystymuisi pabrėžė

Šalkauskis (1936), Maceina (1934), gabumų identifikacijos, jų plėtojimo klausimai rūpėjo Vabalui-

Gudaičiui (1983), Jovaišai (1978), tinkamo gabiųjų mokymo problemos sprendimo ieškoma

diferencijuoto mokymo specialistų Laužiko (1974), Šiaučiukėnienės (1997, 1998) darbuose. Per

pastarąjį dešimtmetį spaudoje pasirodė nemažai straipsnių (Ališauskas, Karvelis, Kašys, 1992;

Gaižutis, 1993; Kalvaitis, 1998; Šiaučiukėnienė, 1998 ir kt.), kurių autoriai siekia atkreipti dėmesį į

gabių vaikų ugdymo problemas Lietuvoje. Gabių vaikų vidinės motyvacijos įtaką jų pasiekimams

tyrinėjusi Almonaitienė 1997 metais VDU apgynė disertaciją ”Moksleivių kūrybingumo

psichologiniai veiksniai”. Tačiau darbų, kuriuose būtų tyrinėtas gabių vaikų ugdymas sąlygų

sudarymo atžvilgiu, Lietuvoje kol kas nėra.

Tenka paminėti, kad gabių vaikų ugdymo problemų suvokimą, pripažinimą ir jų sprendimą

Lietuvoje apsunkina visuomenės nerimas dėl elitarizmo. Tam, kad gabių vaikų ugdymas siejamas

su elitarizmu, galima numanyti esant keletą priežasčių. Pirmoji – gabių vaikų nėra daug. Taigi,

kalbėdami apie gabių vaikų ugdymą, kalbame apie mažumos, išskirtos pagal intelekto galių

46

lygmenį, ugdymą. Antroji priežastis, matyt, susijusi su tuo, jog mūsų visuomenei nepavyko išvengti

tam tikrų nuomonės iškraipymų. Buvusioje Sovietų sąjungoje vyravo dvilypis požiūris į gabius

vaikus (Babaeva, 1999) – viena vertus, buvo organizuojamos gana skaitlingos olimpiados,

konkursai (atskirų dalykų, muzikiniai, sporto ir kt.), kita vertus, galiojo totalinė visuotinės lygybės

ideologija. Trečioji priežastis - tai, jog aukštų pareigūnų vaikai mokėsi (ar mokosi) “gerose”

mokyklose, leido susiformuoti visuomenės nuomonei, jog mokymasis geroje mokykloje, geras

išsilavinimas – tai socialinė privilegija. Tačiau ar šios aukščiau minėtos priežastys gali būti realiu

pagrindu elitarizmo negatyviąja prasme tapatinimui su gabių vaikų ugdymo organizavimu?

Daugeliu atvejų gabių vaikų ugdymo, atitinkančio jų poreikius, organizavimo oponentai tai vertino

tik kaip socialinę problemą, atmesdami kitus gabių vaikų ugdymo problematikos aspektus –

individo raidos, švietimo politikos ir ekonomikos (Pohl-Mayerhöfer, Heinbokel, 1998). Tai galima

paaiškinti jau minėtomis mentaliteto transformacijomis bei tuo, jog sovietinės ideologijos sąlygoto

sistemos uždarumo žlugimas dar neužtikrina, kad šalys, atsikračiusios sovietinės valdžios, pajėgs

tapti atviromis demokratinėmis visuomenėmis (Soros, 1993). Visa tai išryškina informacijos apie

gabių vaikų ugdymą sklaidos, skaidrumo, tarptautinių ryšių ir bendradarbiavimo šioje srityje, t.y.

societarinio ir socialinio edukacinio lygmens sprendimų gabių vaikų ugdymui tokiose šalyse svarbą.

Įsigilinus į aukščiau minėtų autorių darbus, leidžiančius fiksuoti gabių vaikų ugdymo

tendencijas užsienio šalių edukacinėje patirtyje, į dabartinius gabių vaikų ugdymo tyrinėjimus,

ryškėja kontroversija. Vakarų šalių mokslininkų pagrįstuose gabumo modeliuose įvardijami jo

realizavimą įtakojantys aplinkos veiksniai. Tai rodo gabių vaikų ugdymui tinkamų sąlygų,

edukacinės sistemos reikalingumą. Tokios sistemos, apimančios visus ugdymo realybės lygmenis,

poreikis ypač ryškus šalyse, patyrusiose ideologinės prigimties suvaržymus. Tačiau Lietuvoje vis

dar stokojama šios srities tyrimų, kurie leistų formuluoti pagrįstas išvadas apie gabių vaikų ugdymo

situaciją mūsų šalyje ir padėtų, kaip tai nurodoma 1994 m. Europos Tarybos Generalinės

Asamblėjos patvirtintose gabių vaikų ugdymo rekomendacijose (Assembly debate of 7 October

1994 (31st Sitting) Doc. 7140) tinkamai sutvarkyti švietimo sistemą.

Tinkamas švietimo sistemos sutvarkymas neabejotinai turėtų būti pagrįstas tiriamąja

medžiaga, teorine ir empirine. Lietuvoje iki šiol labai trūksta tyrimų, skirtų gabių vaikų ugdymui.

Šis tyrimas yra viena iš galimybių užpildyti minėtą tyrimų stoką ir todėl yra labai aktualus.

47

Teoriniai tyrimo aspektai

Per pastaruosius du dešimtmečius sukurta keletas gabumo – talentingumo modelių. Dauguma

iš jų gabumo ar talentingumo konstruktą, anot Heller (1999, p. 9) apibrėžia kaip “individo

nepaprastų pasiekimų vienoje ar keletoje sričių potencialą.” Gabumo konstruktas mokslininkų yra

laikomas tarpdisciplininiu. Kaip teigia Persson (1999), norint geriau suprasti, kas yra ypatingas

gabumas, jo teorija ir ugdymas, neišvengiamai reikia pripažinti, kad ypatingas gabumas susijęs su

daugeliu disciplinų ir aplinka. Aplinkos įtaka pabrėžiama “Miuncheno gabumo” (Heller, 1999) ir

“Dinaminiame Miuncheno gabumo” modeliuose – Ziegler ir Perleth, 1997, (Heller, 1999) Gagne

(1991) ir kt. gabumo konstrukto modeliuose. Tikėtina, kad kaip tik tai, jog gabumas yra

suprantamas kaip potencialas, kurio realizavimą įtakoja daugelis aplinkos veiksnių (minėtuose

modeliuose tai – šeima, mokykla, kritiniai gyvenimo įvykiai), lėmė tai, jog devintajame

dešimtmetyje įvairiose valstybėse įsisteigė organizacijos, kurių tikslas buvo ir yra rūpintis tinkamu

gabių vaikų ugdymu (Bildung und Begabung, ECHA ir kt.). Sprendimai, kurie priimami

societariniame, valstybiniame ugdymo realybės lygmenyje persmelkia visus ugdymo lygmenis.

Tokių sprendimų tikslas paprastai būna siekti suderinti visuomenės ir asmenybės poreikių

tenkinimą. Societarinio lygmens sprendimų svarba gabių vaikų ugdymui ryškėja daugelio autorių

darbuose – Bragett, (1984, 1985), Freeman (1995), Finn (1991), Goldberg (1981), Gross (1995),

Heward, Orlansky (1989), Karnes (1983), Tannenbaum (1988), Wagner (1988) ir kt. Itin gabūs

vaikai gimsta ir auga įvairiems socialiniams sluoksniams priklausančiose šeimose, miestuose ir

kaimuose, sveiki ir neįgalūs, mergaitės ir berniukai (Brown,1983, Gay,1978, Gross,1983,

Wagner,1992 ir kt.). Nė vienas čia paminėtų kintamųjų neturėtų tapti kliūtimi vaikui siekti jo

galimybes ir poreikius maksimaliai atitinkančio išsilavinimo, riboti ugdymo(si) būdų pasirinkimo.

Toliau ieškosime atsakymo į klausimus, kokios specifinės problemos iškyla ugdant gabius vaikus ir

kokios tam reikalingos sąlygos ir galimos priemonės.

Gabių vaikų ugdymo problemos

Aptarsime gabaus vaiko specialiuosius poreikius ir iš to kylančius reikalavimus ugdymo

turinio konstravimui ir pateikimui.

Gabių vaikų ugdymo tyrinėjimai, kaip ir apskritai ugdymo tyrinėjimai, galėtų būti grindžiami

tokiu ugdymo problemų skirstymu (Jovaiša, 1993, p.161):

• vaiko, jaunuolio, t.y. ugdymo subjekto, fizinio ir dvasinio vystymosi poreikių ir galimybių

priimti ugdomąją veikmę pažinimas,

48

• kultūrinis žmonijos palikimas, kurį turi įsisavinti ugdytiniai (ugdymo turinys),

• ugdymo tikslai, uždaviniai, priemonės, būdai, metodai ir formos, kuriais galima efektyviai

plėtoti individualybės fizines ir dvasines jėgas,

• atskirų individų ir jų grupių veiklos organizavimas,

• ugdymo veikėjų ypatumai, būtini dirbant su gabiais vaikais, ugdymo veikėjų sąveikos su

ugdytiniais ypatumai.

Gabus vaikas, kaip ir bet kuris kitas vaikas, turintis tam tikrų skirtybių nuo normos, turi

specialių poreikių. Daugelis mokslininkų, tyrinėjusių gabius vaikus, nurodo, kad šie vaikai turi

specialių mokymosi, mokymo poreikių (Feldhusen, 1989; Gross, 1995; Leites, 1988; Newland,

1976: Rost, 2000 ir kt.). Specialieji mokymosi ir mokymo poreikiai atsiranda dėl tokių gabaus vaiko

savybių kaip gebėjimas vartoti abstrakcijas, susikoncentruoti, pastebėti ir nustatyti sąryšius, greitai

išmokti ir kt. Būtent šios savybės yra specialių jų ugdymo(si) poreikių atsiradimo priežastis. Van

Tassel-Baska (1989), remdamasi minėtomis gabių vaikų savybėmis, išskiria tokius gabių vaikų

ugdymo(si) specialiuosius poreikius, kurie veikia ugdymo turinio ypatybes:

1. aukštesnio abstrakcijos lygio simbolių sistemos naudojimo poreikis,

2. turėti galimybę ilgiau dirbti susidomėjimą sukėlusioje srityje,

3. turėti galimybes įvairiems tyrinėjimams,

4. turėti greito bazinių žinių įsisavinimo galimybes ir galimybes plėsti žinių lauką,

5. turėti galimybę pasirinkti domėjimosi sritį ir ją giliau studijuoti.

Taigi remiantis užsienio autoriais (Feldhusen, 1989; Gross, 1993; Seeley, 1979, Leites, 1988;

Newland, 1976; Van Tassel – Baska, 1989 ir kt.) galima įžvelgti aiškų loginį ryšį: gabaus vaiko

savybės – gabaus vaiko ugdymo(si) poreikiai – reikalavimai ugdymo turiniui.

49

8.1. GALIMI GABIŲ VAIKŲ UGDYMO METODAI IR BŪDAI

Ankstesniame skyrelyje nustatėme priežastinį ryšį tarp gabių moksleivių savybių, specialiųjų

ugdymosi poreikių ir ugdymo turinio. Akivaizdu, kad toks ryšys kelia specifinius reikalavimus ir

gabių moksleivių mokymo metodams.

Mokslininkai (Gage ir Berliner, 1994; Southern, Jones ir Stanley, 1993) nurodo tris ugdymo

turinio įsisavinimo ir pateikimo prasme naudojamas gabių vaikų mokymo strategijas – spartinimą,

praturtinimą ir diferencijavimą.

Southern, Jones ir Stanley (1993) nurodo, kad spartinimas (angl. – acceleration) gali būti

tokių rūšių:

• ankstyvesnis priėmimas į mokyklą,

• akademinių metų “peršokimas,” kai vaikas mokosi visų ar tam tikrų dalykų su vyresniais

vaikais,

• atskirų mokomųjų dalykų mokymasis su vyresniais pagal amžių vaikais,

• turinio įsisavinimo spartinimo, kai vaikas kartu su kitais bendraamžiais mokosi aukštesniu

lygiu,

• nuolatinio progreso. Šiuo atveju moksleiviui yra duodama atitinkama mokomoji medžiaga,

kai tik jis jai yra pasirengęs.

Mokymo turinio turtinimas, išplėtimas – kita gabių vaikų mokymo galimybė.

Mokymo turinio diferencijavimo prasme HMI (1992) nurodo keturias galimybes, kaip

mokytojas gali diferencijuoti mokymą, dirbdamas mišriose gabumų požiūriu klasėse:

1. teikti mokiniams skirtingas pagal sudėtingumo lygį užduotis;

2. teikti bendras užduotis, bet reikalauti skirtingo jų atlikimo lygio;

3. teikti vaikui galimybę įsisavinti kursą jo paties tempu;

4. teikti vaikui papildomas užduotis, siekiant praplėsti žinias ir įgūdžius.

Panašius pasiūlymus yra pateikusi Šiaučiukėnienė (1997).

50

Mokant gabius vaikus, nepakanka vien intensyvinti mokymosi tempą, praplėsti ir praturtinti

mokymo turinį, jį diferencijuoti. Siekiant padėti pilnai atsiskleisti gabių vaikų potencialiosioms

galioms, reikia keisti ne tik mokymo turinį, bet ir jo įsisavinimo organizavimo metodus.

Rost (1991), tyrinėdamas gabių vaikų mokymą, teigia literatūroje aptikęs 15 gabių vaikų

mokymo pasirinkimo galimybių.

Pateiktoji užsienio autorių tyrimų ir jų rezultatų apžvalga leidžia teigti, jog gabių vaikų

intelektualinio potencialo realizavimui yra reikšmingas mokymo proceso organizavimas. Beje,

mokykla nėra kokia nors atskira, izoliuota institucija. Tai – socialinė institucija, glaudžiai susijusi

abipusiais ryšiais su visuomene, kurios švietimo poreikius ji tenkina. Todėl sąlygos, kuriose yra pati

mokykla, daro ir tiesioginę, ir netiesioginę įtaką jos viduje vykstantiems procesams, taigi ir

ugdymo, mokymo procesui.

8.2. SOCIALINĖS-PEDAGOGINĖS NUOSTATOS, KAIP SĖKMINGO

UGDYMO PRIELAIDA

Didelę reikšmę gabių moksleivių ugdymo metodų realizavimo sėkmei turi socialinės-

pedagoginės nuostatos. Sąvoką nuostata čia suprantame kaip žmogaus pasirengimą, polinkį vienaip

ar kitaip suvokti kokį nors objektą bei atlikti su tuo objektu susijusią tikslingą veiklą (Psichologijos

žodynas, 1993). Artima sąvoka yra požiūris, kai kur šiame darbe taikoma įsisąmonintoms ir ryškų

kognityvinį (sprendimo) komponentą turinčioms nuostatoms įvardyti (Reber, 1985, p. 494).

Akivaizdu, kad galimybės aukščiau aptartų metodų, būdų, organizacinių formų realizavimui

bus surastos tik tada, jei asmenys ir institucijos, įvairiais lygmenimis veikiantys, turintys įtakos

gabių vaikų ugdymo procesui, bus linkę palaikyti tokį ugdymo proceso organizavimą, tokių sąlygų

sudarymą.

Labai svarbus sėkmingo gabumų realizavimo veiksnys yra palanki visuomenės nuostata.

(Leites, 1996; Karnes 1991; Gross, 1995 ir kt.). Svarbu, kad gabioji mažuma ir mokykloje, ir už jos

sienų nebūtų vertinama kaip grėsmė daugumos interesams. Atvirkščiai – visuomenė turi turėti

pakankamai informacijos, kad galėtų suprasti ir įvertinti itin gabaus vaiko intelekto potencialiųjų

galių realizavimo naudą ne tik atskiram asmeniui, bet ir per jį – tautai, valstybei, žmonijai.

Pasiekimų nauda lengviau suvokiama, kai vaikas gabus menui ar sportui – nemaža visuomenės

dalis yra tiesioginiai meno, sporto “vartotojai”. Daug sudėtingiau įvertinti, taigi ir pripažinti,

pasiekimus, kuriuos vaikas demonstruoja, pavyzdžiui, matematikoje. Abstraktaus mąstymo,

matematinio modeliavimo rezultatas nėra produktas, skirtas tiesioginiam visuomenės vartojimui.

Tuomet jo naudingumą gali suvokti tik atitinkamai pasirengęs, pakankamai informuotas žmogus.

51

Itin didelę reikšmę turi ir artimiausios aplinkos, kurioje ugdomi gabūs moksleiviai, socialinis-

psichologinis klimatas. Įvairių autorių tyrimų duomenys rodo, kad aukštus gebėjimus turintiems

moksleiviams dažnai kyla socialinės adaptacijos problemų. Visų pirma jas sukelia tai, kad savo

bendraamžius intelektine branda toli pralenkę vaikai netenka referentinės grupės, su kuria galėtų

identifikuotis. Tuo tarpu paauglystėje identifikacija su grupe yra vienas iš svarbiausių poreikių.

Gabiam vaikui gali kilti aštri pasirinkimo problema: ar rinktis bendraamžių grupės palaikymą, ar

laimėjimus akademinėje sferoje (Clark, 1983). Antra, realizuodami gabumus moksleiviai dažnai

patenka į įvairias varžymosi situacijas – dalyvauja olimpiadose, konkursuose, laiko atrankinius,

stojamuosius testus ir pan., o tai sukelia didelę įtampą, stresą (Davis ir Rimm, 1985). Jiems taip pat

tenka išgyventi stresą dėl nepalankaus bendraamžių požiūrio į tai, kad gabiesiems rodoma daugiau

dėmesio, jiems sudaromos kitokios nei visiems likusiems sąlygos. Webb, Meckstroth ir Tollan

(1987) teigia, kad aplinkiniai pernelyg dažnai bando gabiesiems „parodyti jų vietą“, nepelnytai

kritikuodami, neva taip siekdami apsaugoti juos nuo galimo išpuikimo. Tai gali sukelti gabių

moksleivių savęs vertinimo krizę. Clark (1983) pateikia tyrimo, atlikto Čikagos priemiesčių

mokyklose, rezultatus. Jie parodė, kad pagal socialinio pasitikėjimo ir savęs priėmimo skales gabūs

moksleiviai save vertina neaukštai. Tyrimo išvadose pastebėta, kad šiems moksleiviams reikia

profesionalios pagalbos sprendžiant savęs vertinimo ir emocinio prisitaikymo problemas, tačiau

jiems ji labai retai pasiūloma. Iš viso to matyti, kad gabūs moksleiviai anaiptol nėra tie, kurie

„neturi jokių problemų“ ir kurie vis tiek „išsikapstys patys“.

Nuostatos yra viena iš svarbiausių dedamųjų, formuojančių socialinį – psichologinį žmonių

grupės, kolektyvo ar organizacijos klimatą. Nepalaikantis socialinis – psichologinis klimatas,

kuriam būdinga negeranoriška konkurencija, nenoras pripažinti akivaizdžius kito žmogaus

privalumus ir pranašumus, spaudimas laikytis įprastų grupės normų ir „neperžengti ribų“ (Gibb,

1964, cit. pagal Fischer, 1982) nėra palankus sėkmingam socialinės adaptacijos problemų

sprendimui. Neišspręstos socialinio prisitaikymo problemos gali turėti lemiamą įtaką tam, kad

dideli gabumai taip ir liks neatskleisti, arba jų realizavimas nusikels į žymiai vėlesnį asmenybės

raidos etapą.

Kaip galima suprasti iš keleto ankstesnių pastraipų, svarbūs ugdymo proceso dalyviai yra ir

moksleiviai – gabiųjų savo bendraamžių klasės, mokyklos draugai. Svarbios jų nuostatos aukštų

akademinių laimėjimų atžvilgiu, gebėjimas toleruoti išsiskiriantį elgesį, tai, kad mokytojai kai

kuriems moksleiviams rodo išskirtinį dėmesį ir pan. Šios nuostatos kuria klasės ar kitokios

bendraamžių grupės socialinį – psichologinį klimatą ir, be abejonės, yra reikšmingas gabumų

realizavimą lemiantis veiksnys.

52

9.TYRIMO METODIKŲ PRISTATYMAS

9.1.INDIVIDUALUS IR GRUPĖS KONSULTAVIMAS

Moksleivių gabumai-labai specifiška sritis. Be abejo, galima skaičiais ir procentais įrodyti,

jog moksleivis turi aukštą intelektą, kuris yra jo gabumų pagrindas. Tačiau daugiausia informacijos

apie pačio moksleivio požiūrį į jo gabumus, apie socialinės aplinkos poveikį tokio vaiko gyvenimui,

galime gauti tik grupinio arba individualaus konsultavimo metu. Pokalbyje moksleivis atsiskleidžia,

jausdamasis saugiai ir ramiai, jis atvirai samprotauja apie savo, kaip moksleivio gyvenimą. Būtent

tokios ištraukos, paimtos iš konsultavimo momentų, gali pailiustruoti, kaip ištiesu jaučiasi gabus

vaikas jį supančiame pasaulyje. Neįmanoma per vieną konsultavimo valandą surinktį išsamią

informaciją apie gabų vaiką. Butinas ilgalaikis bendravimas (mano tyrimo atvėju bendravimas su

gabiais moksleiviais truko 2 metus). Be abejo, susitikimai vykdavo ne kasdien, o dukart per

pusmetį. Konsultavime taikiau kaip individualų, taip ir grupinį konsultavimo metodą (atsižvelgiant į

kiekvieno gabaus vaiko norą bendrauti grupėje arba individualiai). Niekados neruošiau sąrašo

klausimų, kuriame galėčiau žymėti klaidingus arba teisingus atsakymus, kadangi jų, kaip tokių ir

negalėjo būti. Pokalbiuose išryškėdavo kiekvieno vaiko individualumas, nepakartojamas požiūris į

jį supantį pasaulį, draugus, šeimą. Moksleiviams nereikėdavo uždavinėti klausimų, jie patys labai

atvirai ir mielai pasakojo apie savo, kaip moksleivio išgyvenimus. Galėčiau teigti, jog būtent

moksleivių mintys, užfiksuotos po bendravimo su gabiais moksleiviais ir tapo mano darbo

pagrindu.

9.2.RAVENO PROGRESUOJANČIŲ MATRICŲ (RPM) TESTAS

Raveno Progresuojančių Matricų (RPM) testas-vienas populiariausių tarp intelektualiniams

sugebėjimams įvertinti skirtų psichodiagnostinų metodikų. Jis plačiai taikomas įvairioms

populiacijoms. Gana dažnai šitas testas naudojamas tarpkultūriniuose ir kituose moksliniuose

tyrimuose. Britų psichologų atliktos apklausos duomenimis, Raveno testas šalia Wechsler ir

Stanford-Binet testų, yra seniausiai ir dažniausiai vartojamas klinikinėje ir pedagoginėje

psichodiagnostikoje.

Parengti ir vartojami keli šio testo variantai.

1. Standartinių Progresuojančių Matricų, sukurtas 1938 m. ir skirtas 5-65 m. amžiaus

žmonėms.

53

2. Spalvotų Progresuojančių Matricų variantas, sukurtas 1948 m., skirtas 5-11 m. vaikų ir senų,

per 65 m. amžiaus žmonių tyrimui.

3. Sudėtingesnių Progresuojančių Matricų variantas sukurtas 1947 m., skirtas gabesnių žmonių

nuo 12,5 m. amžiaus tyrimui.

Testo paskirtis ir struktūra

Dž. Ravenas (J.C. Raven), Škotijos Karališkojo instituto Psichologinių tyrimų skyriaus

dirktorius, šį testą ėmė rengti 1936 m. Pi ̇mą kartą jis buvo publikuotas 1938 metais. Po to pasirodė

dar kelios pakoreguoto ir papildyto testo vadovo laidos.

Sukurti naują psichodiagnostinę metodiką Raveną paskatino jo tuomet atliekami moksliniai

tyrimai. Pradėjus kartu su genetiku L.Penrauzu (L. Penrose) tirti psichinio atsilikimo prežastis,

prireikė tam tinkančios metodikos. Ravenas, kaip buvęs Č. Spirmeno (Ch. Spearman) mokinys,

pasinaudojo kai kuriomis savo mokytojo idėjomis. Pagal Spirmeno dvejų faktorių intelekto teoriją,

proto sugebėjimus sudaro du komponentai:

1. sugebėjimas rasti ryšius, daryti išvadas, aiškiai suvokti ir mąstyti;

2. reprodukcijos sugebėjimai-reikšmingo praeities patyrimo, įgytos informacijos

aktualizavimas.

Norėdamas įvertinti pirmąjį komponentą, kurį laikė ypač svarbiu, Spirmenas pateikdavo

tiriamiesiems keletą tam tikru nuoseklumu išdėstytų skirtingų formų, prašydamas nustatyti, pagal

kokį požymį tos formos varijuojamos ir išdėstomos.

Ravenas šiems sugebėjimams įvertinti sugalvojo panašų būdą: į keturkampį (matricą) buvo

įkomponuojamas piešinys, dėsningai kintantis dviem kryptymis. Piešinio dalis, visada apibrėžta tos

pačios formos kontūru, buvo paliekama tuščia (balta). Iš tiriamojo reikalaujama rasti, kuris iš kelių

apačioje pateikiamų pavyzdžių tinka į tuščią keturkampio vietą.

Testą sudaro 60 užduočių, suskirstytų į 5 serijas A, B, C, D, E pagal skirtingus matricos piešinio

komponavimo principus:

A serijos matricas užpildo ištisinis piešinys

B serija sudaryta, remiantis analogijos tarp figūrų porų principu;

C serija - pagal progresuojančius piešinio elementų kitimus;

54

D serija -pagal figūrų perstatymo principą;

E serijos matricose pritaikytas figūrų skaidymo į sudedamuosius elementus principas.

Autoriaus teigimu, šios serijos yra nevienodo sunkumo: jos sunkėja laipsniškai, nuo lengviausios A

serijos iki sunkiausios E serijos. Panašiai išdėstytos užduotys ir kiekvienoje serijoje: pirmosios yra

lengvos, atsakymai į jas daugiau ar mažiau akivaizdūs, o kitos po jų einančios užduotys reikalauja

vis daugiau pastangų. Taip sudaroma galimybė tiriamajam išmokti testavimo metu sprendimo

metodų, kurie yra skirtingi, sprendžiant skirtingų serijų užduotis.

Taigi RPM testas turi leisti „ palyginti žmones pagal jų stebėjimo ir aiškaus mąstymo sugebėjimus“.

Jo įvertinamas intelektinis išsivystimas, kurio diapazonas gana platus: nuo vaiko sugebėjimo

suprasti pačią piešinio „ užpildymo“ trūkstamu elementu idėją iki sudetingų sugebėjimų lyginti

formas ir samprotauti pagal analogiją. Todėl ši testo forma tinka įvairaus amžiaus asmenims: nuo

6m. iki senatvės. Ravenas nurodo, kad labai jauni vaikai, protiškai atsilikę ir labai seni žmonės

išsprendžia A, B ir lengviausias C ir D serijų užduotis. Normaliems suaugusiems A ir B serijos

tarnauja tik treniravimuisi. 1995m. atlikti tyrimai Jugoslavijoje leido jų autoriams konstatuoti, kad

A serija gerai skiria 7-8m. vaikus , B serija-7-9m., C serija skiria visų amžiaus grupių tiriamuosius,

bet geriausiai tinka 10-mečių įvertinimui; D serija geriausiai skiria 10-14m. vaikus ir visai netinka

7 m. vaikams, E serija tinka vyresnių nei 10 metų asmenų tyrimui ( ypač 12 ir 13 metų ) ir yra per

sunki jaunesniems. Remdamiesi šiais duomenimis, jie teigia, kad tiriant miesto mokyklų vaikus

(7-14metų) nebūtina pateikti visą RPM testą. Siuloma, vertinant vaiko intelektinius sugebėjimus,

vartoti atskiras RPM serijas ir kitus intelekto testus.

Lygindamas gautus duomenis autorius nustate, kad aukščiausi šio testo rodikliai pasiekiami apie 14

metus ir tokie išlieka apie 10 metų. Grafike /1 pav./, pavaizduota įvairaus amžiaus ir įvairių

profesijų žmonių vidutinių rezultatų evoliucija.

55

30

35

40

45

50

55

60

20-30 30-40 40-50 50-60 60-70

1 pav. Skirtingų profesijų žmonių vidutiniai RPM rezultatai įvairiais amžiaus tarpsniais.

Anlizuojant moksleivių tyrimo rezultatus, pastebėti žymūs skirumai tarp miesto ir kaimo mokslei-

vių. Kaimo moksleivių rodikliai abiejose amžiaus grupėse buvo žemesni nei miesto. Kai kurių

pogrupių vidutiniai rodiklai pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė

RPM vidutiniai rodikliai

Gyvenimo ir mokyklos

vieta Amžius

15metų

18metų

Skaičius Procentai Skaičius Procentai

Kaimas 188 37,7 124 43,5

Rajono centras 167 40,6 160 44,5

Miestas 349 47,1 186 50,5

56

Paaiškinimui, kas lemia tokius ryškius skirtumus tarp miesto ir kaimo moksleivių, reikalingi

tolimesni tyrimai. Pabrėžtina tai, kad, sudarant reprezentatyvias standartizacijos imtis, būtina

atsižvelgti į tai ir neapsiriboti vien miesto moksleivių tyrimais.

Testavimo eiga

RPM gali būti testujama dviem būdais:

1. tiesiogiai bendraujant tyrėjui su tiriamuoju viso tyrimo metu (individualus testavimas)

2. leidžiant tiriamajam dirbti savarankiškai po to, kai paaiškinami reikalavimai (savarankiškas

arba grupinis testavimas).

Tiek individualus, tiek grupinis testavimas pradedamas tiriamųjų instruktavimu, kuris šiais atvejais

yra truputį skirtingas.

Individualus tyrimas

Pirmiausia atsakymų lape užrašoma reikalaujama informacija apie tiriamąjį. Po to testuotojas

atverčia lapą su A serijos pirmąja užduotimi ir sako: „Štai čia (parodo viršutinį keturkampį) yra

keturkampis su iškarpa. Kiekviena iš žemiau esančių dalių (rodo kiekvieną iš eilės) tinka pagal

formą į šią vietą, bet ne visos tinka pagal piešinį“. Paaiškina, kodėl 1,2,3 netinka, kodėl 6 beveik

tinka. Po to sako: „Parodykite dalį, kuri visai tinka“. Jei tiriamasis neparodo, aiškinimas tęsiamas,

kol užduotis tampa visai aiški.

Testuotojas paaiškina, kad kiekviename puslapyje bus keturkampis su iškarpa, ir sako: „ Jums

reikės kiekvieną kartą parodyti dalį, kuri tinka į tą piešinį“. Atvertęs A 2, testuotojas sako:

“Pradžioje paprasta, bet toliau bus sudėtingiau. Jei atkreipsit dėmesį į būdus to, kas lengvai sekasi,

mažiau sunkumų bus ir toliau. Parodykit dalį, kuri tinka piešiniui užpildyti. Dirbkite sau patogiu

tempu. Laiko jūs turėsite tiek, kiek reikia. Neskubėkite, būkite atidūs. Prisiminkite, kad visais

atvejais tik viena dalis visiškai tinka“.

Testuotojas nurodytos dalies numerį pažymi atitinkamoje lapo vietoje. Jokios kitos pagalbos

tiriamajam jis neteikia. Standartinė užduočių pateikimo tvarka padeda būtinam išmokimui.

57

Grupinio testavimo organizavimas

Gabių moksleivių apklausai pasirinkau grupinio testavimo metodiką, kurią norėčiau plačiau

pristatyti. Tyrimui atsitiktine seka buvo atrinkti 27 gabūs moksleiviai.Pagrindinis atrankos kriterijus

buvo aukštas moksleivių pažangumas (pažymių vidurkis nuo 9,2 iki 10 balų). Pavyzdžiai pateikti

2,3 paveiksluose.

9,29,39,49,59,69,79,89,910

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10

Dalykai

Bala

i

2 pav. Gabių moksleivių pažymių ivertinimo vidurkiai.Dalykai:1-algebra, 2 - chemija, 3-fizika, 4-

istorija, 5 - užsienio kalba, 6- informatika, 7 - lietuvių kalba, 8 - muzika, 9 – dailė, 10-kūno kultūra.

Moksleivių pasiskirstymas pagal ugdymo įstaigą

74%

26%Gimnazija

Bendrojolavinimomokykla

3 pav.. Moksleivių pasiskirstymas pagal ugdymo įstaigą.

58

; Klasė

; 1; 2

; 3

; 40

2468

Mokslei-vių

skaičius

Klasė 1 2 3 4

Gimnazijos moksleivių pasiskirstymas pagal klases

4 pav.. Gimnazijos moksleivių pasiskirstymas pagal klases

Pagal klases moksleiviai pasiskirstė taip:

gimnazijoje 1kl.-6 moksleiviai, 2kl.-4 moksleiviai, 3 klasė-7 moksleiviai, 4 klasė-3 moksleiviai.(4

pav..)

Bendrojo lavinimo mokykloje moksleivių skaičius pasiskirstė taip: 9kl.-3, 10kl.-1, 11kl.-2,12kl.-1

(5 pav..)

Bendrojo lavinimo mokyklos moksleivių pasiskirstymas pagal

klases

0 9

1011

12

5 pav. Bendrojo lavinimo mokyklos moksleivių pasiskirstymas pagal klases (9kl.-3 moksleiviai, 10

klasė-1 moksleivis,11 klasė-2 moksleviai, 12 klasė-1 moksleivis).

59

Tiriamieji patogiai pasodinami prie atskirų stalų tyliame kambaryje. Norint iš karto tirti grupę,

reikia turėti pakankamai didelę patalpą, kur kiekvienas tiriamasis galėtų sedėti patogiai (geriausiai

prie atskiro stalo) ir negalėtų kopijuoti kaimyno atsakymų. Visi tiriamieji sėdi atsigręžę į mano

pusę.

Pirmiausia visiems išdalinu atsakymų lapus ir paprašau juose užrašyti reikalaujamus duomenis. Po

to kiekvienas gauna po testų sąsiuvinį, kurio vartyti kol kas neleidžiu.

Kai visi pasirengę darbui, sakau: „Atsiverskite pirmą savo sąsiuvinių lapą“. Tuo metu visiems

demonstruoju tą patį lapą, sakydama: „Viršuje užrašyta „Serija A“. Jūsų atsakymų lapuose yra

stulpelis A. Čia A.1. Jūs matote, kas tai. Vi̇šutinėje dalyje yra keturkampis su iškarpa. Kiekviena iš

šių dalių (rodau kiekvieną iš eilės) visai tinka pagal formą, bet ne kiekviena tinka pagal piešinį.

Pirmoji (rodau į dalį, po to į keturkampį) visai netinka. Antroji ir trečioji taip pat netinka. O šeštoji?

Ji beveik tinka (rodau, kad piešinys toks pat kaip stačiakampio), bet ne visai užpildo piešinį.

Uždėkite pirštą ant dalies, kuri visiškai tinka“. Stebiu, kaip tai daroma. „Taip, tinka ketvirtoji dalis.

Taigi atsakymas į A 1-4. Užrašykite savo atsakymų lapuose 4 stulpelyje A prie skaičiaus 1. Dar

neverskite kito lapo“.

Palaukusi, kol visi užrašo, tęsiu: „Kiekviename jūsų knygų lape bus keturkampis su iškarpa. Jums

kiekvieną kartą reikės nuspręsti, kuri iš žemiau esančių dalių tinka į iškarpos vietą. Suradę tinkančią

dalį, užrašykite jos numerį savo atsakymų lapuose į atitinkamą langelį. Pradžioje užduotys lengvos,

bet toliau bus sunkesnės. Tačiau jokių ypatingų gudrybių nėra. Jei kreipsit dėmesį į lengviau

randamų atsakymų būdą, kitos užduotys bus ne tokios sunkios. Bandykite kiekvieną iš eilės, nuo

pradžios iki pabaigos. Dirbkite sau patogiu tempu, nepraleisdami ir negrįždami atgal. Laiko jūs

turite tiek, kiek reikės. Dabar atverskite kitą lapą ir užrašykite atsakymą“.

Užrašiusi tiriamiesiems atskymą, sakau: „Aišku, teisingas atskymas -5. Pažiūrėkite, ar savo

atsakymų lapuose įrašėte 5 stulpelyje A prie skaičiaus 2. Toliau panašiai dirbkite patys, kol atliksite

visas čia pateiktas užduotis“.

Kad būtų išvengta klaidų, žymint atsakymus, turėjau ypač sekti tiriamųjų darbą pirmųjų penkių

užduočių sprendimo metu.

Testavimo laiką pradėjau skaičiuoti nuo antros užduoties pateikimo. Pabaiga – kai tiriamasis įteikia

atsakymo lapą.

Praėjus pusei valandos nuo darbo pradžios, paprašau, kad baigusieji praneštų apie tai. Grąžinusiems

testų sąsiuvinius ir atsakymų lapus, leidau apleisti patalpą.

60

Testavimo rezultatų įvertinimas

Pirmiausia tiriamajo atsakymų lapą sulyginau su raktu ir sužymėjau klaidingus atsakymus

Suskaičiavau kiekvienos serijos teisingus atsakymus ir bendrą jų sumą. Kiekvienas teisingas

atsakymas vertinamas 1 tašku. Tuomet įvertinau tiriamojo darbo nuoseklumą. Tai atlikau lyginant

kiekvienos serijos taškų skaičių su laukiamu taškų pasiskirstymu, kuris yra nustatytas kiekvienai

galimai taškų sumai. Palyginimo rezultatai išreiškiami skaitmenimis ir + bei – ženklais: jei

tiriamojo rezultatas didesnis už laukiamą toje serijoje, skirtumas žymimas +, jei mažesnis -. Kai

skirtumo nėra, žymima 0. Pvz., 0-1+2-2+1.

Jei tiriamojo rodiklio kurioje nors serijoje skirtumas didesnis už 2, tai ir jo bendras atlikimo

rezultatas nėra patikimas.(jei testuojama ne individualios diagnostikos tikslais, o norint gauti

duomenų apie grupę ar pan., galima įskaityti ir atvėjus su didesniaias nukrypimais). Kartais

tiriamasis gali atspėti teisingą atsakymą. Paprastai tokie atsitiktiniai pataikymai yra proporcingi

klaidų skaičiui. Todėl asmenų, kurių bendras rodiklis žemas, ir teisingi atsakymai dažniau atspėjami

atsitiktinai. Taigi žemi rodikliai mažiau patikimi negu aukšti. Nusprendus, kad testuojamo asmens

atsakymais galima pasitikėti, jie toliau analizuojami. Dažnai psichodiagnostui reikia žinoti, kurią

vietą užima žmogus lyginant jo rezultatus su kitų atitinkamos grupės (tokio pat amžiaus, profesijos

ir t.t.) žmonių rezultatais. Tuo tikslu tiriamojo duomenys lyginami su jam adekvačios grupės

normomis.

61

Duomenų tvarkymas ir rezultatų apibendrinimas

Duomenų statistinė analizė atlikta panaudojus Excel sistemą. Pagal duomenų apskaičiavimą,

respondentai turi labai aukštus sugebėjimus (balų suma, surinkta už teisingus atsakymus svyruoja

nuo 129 iki 143 balų, kas rodo aukščiausius neverbalinio intelekto lygius). Schematiškai

informacija pateikta 6 pav.. Moksleivis, turintis tokius aukštus sugebėjimus lengvai adaptuojasi

socialinėje aplinkoje, pritaikant savo vidinį individualumą. Lyginant gautus rezultatus su

moksleivių pažymių vidurkiu ugdymo įstaigoje (žr.2 pav.), galime daryti prielaidą, jog aukštas

neverbalinio intelekto lygis yra įvertinamas aukštu pažymiu.

125126127128129130131132133134135136137138139140141142143144145

1 2 3 4 5 6 7 8 9 10111213 1415161718 19202122 2324252627 28293031

Tiriamieji

Surin

ktų

balų

ska

ičiu

s

6 pav. Balų suma, surinkta tyriamųjų už teisingus atsakymus.

62

9.3. T.LIRI (LEARY,1954) INTERPERSONALINĖS DIAGNOSTIKOS

METODIKA IR APKLAUSOS DUOMENŲ STATISTINIS APDOROJIMAS,

INDIVIDUALIŲ IR APIBENDRINTOS DISKOGRAMŲ LYGINIMAS

Savęs vertinimui naudotos T.Liri skalės. 27 respondentai vieną kartą peržiūrėdami 128

teiginius kiekvienas pažymėjo jam reikšmingus ir tuo turėjo galimybę nustatyti “Aš realųjį”, o dar

kartą peržiūrėdami tuos pačius teiginius, įsivaizdavo savo santykį su artimiausia aplinka arba

ateities perspektyvoje ir, kai kuriuos iš jų pažymėdami, įvertino “Aš idealųjį”. Po to, repertuarinių

gardelių pagalba buvo apskaičiuoti balai atskiruose oktantuose. Oktantų reikšmės apibūdinant tipą

yra šios: I skalė – dominavimo, kraštutiniai siekimai “pasitikintis savimi–despotas-diktatorius”; II

skalė – egoizmo – “orientuotas į save – siekiantis nepriklausomumo, siekiantis dominuoti”; III skalė

– agresijos – “atkaklus, tiesmukiškas–agresyvus iki asocialaus”; IV skalė – įtarumo – “kritiškas

viskam-nepasitikintis, kerštingas, besiskundžiantis iki šizofreniškumo”; V skalė – paklusnumo –

“kuklus, drovus, be nuomonės, sąžiningai atlieka pareigas-nuolankus, nusižeminantis visiems, su

kaltės jausmu”; VI skalė – priklausomumo – “konformistiškas, laukiantis patarimų ir pritarimų-

nepasitikintis savimi, pergyvenantis dėl visko, su įkyriom baimėm iki fobijų”; 7 skalė –

draugiškumo – “bendradarbiaujantis, padedantis, siekiantis pripažinimo sau, šiltai bendraujantis-

siekia būti geras visiems nevertinant situacijos, emociškai labilus (iki isteroidinio)”; 8 skalė –

altruizmo – “geras, atjaučiantis, rūpestingas-hiperatsakingas, įkyriai primetantis savo pagalbą,

dažnai su “kauke”.

Priklausomai nuo surinktų balų kiekviename oktante, sprendžiama apie kokybinį realų ir siekimų

pasireiškimą.

0 – 8 balų tai kokybės laipsnis pasireiškiantis lyderyste, pasitikėjimu savimi, reiklumu, nuolaidumu,

geraširdiškumu, jautrumu ir tai charakterizuoja adaptuojantį vystymąsi.

9 – 16 balų tai kokybės laipsnis pasireiškiantis despotiškumu, savimeile, žiaurumu, negatyvumu,

pasyvumu, konformizmu ir toks pasireiškimas liudija dezadaptuojantį vystymąsi. 0-4 ir 9-12 balų –

mažai išreikšta siekių kokybė;

5-8 ir 13-16 balų – ryškiai išreikšta kokybė.

Tarpasmeninį santykį grupėje nusako asmens socialinės orientacijos: dominavimas – paklusnumas,

draugiškumas – agresija, kurios apskaičiuojamos pagal formules. Kuo tyrimo rezultatai išsidėstę

arčiau centro, tuo stipresni orientacijų ryšiai. Gautų rezultatų atstumas nuo centro rodo asmenybės

adaptyvumą ar interpersonalinio elgesio ekstremumą.

63

Naudojant T.Liri interpersonalinę diagnostiką buvo atliktas gabių moksleivių individualus-

tipologinis tyrimas. Kadangi asmenybė yra biologinių ir socialinių veiksnių vienovė, T.Liri

metodikoje pateikta pastovių asmenybės savybių tipologija, kurių analizės pagrindu aptarsime

pagrindines socializacijos dispozicines tendencijas. Emocinis – dinaminis paternas priklausomas

nuo centrinės nervų sistemos veiklos ir savybių, įtakojančių individualių asmenybės bazinių

savybių vystymąsi, kuris ir apsprendžia individuumą su jo kokybine specifika – pergyvenimų

stiliumi, mąstymu, motyvacijos jėga, vertybių formavimusi, socialinio aktyvumo kryptingumu.

Kadangi asmenybė traktuojama ir kaip santykių sistema, viena svarbiausių socializacijos

dispozicijų – santykis su savimi – “Aš realusis” ir “Aš idealusis”, kuris labai reikšmingas

mikrosociume – lemiantis artimiausių tarpasmeninių santykių ypatumus. Formuojantis asmenybei,

svarbų vaidmenį vaidina įgimtos asmens savybės, kurios įtakoja socialinį patyrimą. Tai puikus

instrumentas tirti asmens interpersonalinį kongruentiškumą. Kiekvieno tipo išraiškos laipsnis

priklauso nuo emocijų intensyvumo dėl interpersonalinio asmens poveikio aplinkiniams.

Tiriamųjų “Aš realiojo” ir “Aš idealiojo” asmenybės profiliai rodo (7 pav.) nereikšmingą kiekybinį

skirtumą. Įdomu, kad “Aš idealiojo” balai išsidėstę segmente nuo 5 iki 8, tai rodo bendrą gabių

moksleivių siekį sėkmingai adaptuotis mikrosociume, o jų norma dominuojanti elgsena - lanksčiai

harmoningai įtakoti aplinką.

7 pav. Moksleivių apibendrinto savęs vertinimo diskogramos (kairėje Aš realusis, dešinėje Aš

idealusis)

Realybėje dominuojantis I oktantas (dominavimo) - (“Aš realusis” 9 balai) energingas,

kompetentingas, duodantis nurodymus, reikalaujantis pagarbos sau lyderis. Orientuotas (“Aš

idealusis” 6 balai) į pasitikintį savimi, atkaklų, bet nebūtinai lyderį.

64

II oktantas – egoizmo – realybėje (7 balai) vidutiniškai pasireiškiantys egoizmo bruožai,

introversiškumas, polinkis konkuruoti pasirodant prieš kitus. Orientuotas (“Aš idealusis” 4 balai) į

šių požymių švelninimą, į nešabloniško mąstymo stiliaus formavimąsi, kūrybiškumo ugdymą,

akcentuojant distancijos išlaikymą.

III oktantas – agresijos – rodikliai realybėje ir perspektyvoje labai artimi (“Aš realusis” 7 balai; “Aš

idealusis” 6 balai). Tai rodo atkaktumą, užsispyrimą, energiją.

IV oktantas – įtarumo – “Aš realusis” 4 balai, “Aš idealusis” 3 balai. Taip pat artimi rezultatai

reiškia žemą kritiškumą vertinant socialinius reiškinius ir aplinkinius žmones.

V oktantas – paklusnumo – reikšmės tapačios – 6 balai. Tai reiškia kuklumą, nuolaidumą, emocinį

stabilumą, sugebėjimą paklusti, sugebėjimą sąžiningai atlikti savo pareigas, kartais neturėjimą savo

nuomonės.

VI oktantas – priklausomumo – “Aš realusis” 6 balai, “Aš idealusis” 4 balai. Priimantis patarimus,

laukiantis pagalbos, laukiantis aplinkinių žmonių pagyrimų.

VII oktantas – draugiškumo – “Aš realusis” 9 balai, reiškia draugiškumą su visais, siekiantis

tenkinti visų reikalavimus, norintis būti geras su visais ir visiems. “Aš idealusis” 7 balai –

orientuotas į siekimą bendradarbiauti, kooperuotis veikloje, ieškoti kompromisų, konsensuso

sprendimuose, siekti “gero tono” santykiuose, iniciatyvumo, entuziazmo.

VIII oktantas – altruizmo – “Aš realusis” 9 balai. Atsakingas, siekia padėti ir užjausti visus,

primetantis savo pagalbą, neadekvačiai prisiimantis atsakomybę už visus. “Aš idealusis” 6 balai –

siekiantis būti atsakingas santykiuose, delikatus, geras, užjaučiantis, švelnus, sugebantis palaikyti ir

nuraminti aplinkinius, atjausti kitus.

Santykis tarp“Aš realiojo” ir “Aš idealiojo” rodo asmenybės vientisumą, pilnumą. “Aš idealusis”

dažniausiai yra rodomas aplinkiniams, o “Aš realusis” išreiškia asmenines problemas, yra asmens

suvoktas ir Ego kontroliuojamas. Neesminiai skirtumai tarp “Aš realiojo” ir “Aš idealiojo” rodo

asmenybės vystymosi kryptį, saviugdos esmę. Mūsų tyrime skirtumai I,II,VI,VIII oktantuose

nesiekia 4 balų, todėl nėra pilno asmenybės nepasitenkinimo savimi, tai tik skatina savikūrą ir

nurodo kryptį.

Sutampantys arba labai artimi “Aš realiojo” ir ”Aš idealiojo” III, IV ir V oktantų duomenys rodo

šiek tiek pažemintą savęs vertinimą, o tai reiškia, kad palaikymas ir paskatinimas kelia pasiekimų

motyvaciją, skatina pasiruošimą vykdyti nurodymus. Kritinė aplinkinių nuomonė suvokiama

introspektyviai, kaip neprimesta, bet kaip pačiam priimtina.

65

Poliarinių oktantų rezultatų lyginimas rodo asmenybės savybių, kurios trukdo adaptacijai

socialinėje erdvėje, kompensavimo kelius. V oktante sutampantys “Aš realiojo” ir “Aš idealiojo”

rezultatai rodo gabiems moksleiviams priimtinas dominuojančias išraiškas – kuklumą, emocinį

stabilumą, sąžiningą pareigų atlikimą ir tai patvirtinama poliniame aktyviame I oktante, kur “Aš

idealiame” siekiama atkaklumo, bet ne būtinai lyderiavimo. IV oktante “Aš realiojo” ir “Aš

idealiojo” rezultatų skirtumas labai mažas, o tai reiškia žemą kritiškumą vertinant mikrosociumą tai

patvirtina poliniame VIII oktante “Aš realusis”, bet “Aš idealusis” orientuotas į siekimą būti

atsakingu vertinant santykius, į sugebėjimą atjausti, palaikyti, nuraminti kitus žmones. Jeigu V ir VI

oktantų “Aš realusis” reiškia nuolaidumą, sugebėjimą sąžiningai atlikti pareigas, laukimą aplinkinių

įvertinimo, sugebėjimą paklusti, pagalbą visiems, charakterizuoja akcentuotą priklausomumą, netgi

konformizmą, tai polinių I ir II oktantų “Aš idealusis” orientuoti į pasitikėjimą savimi, į

kūrybiškumą, į distancijos išlaikymą, mąstymo nešabloniškumą.

Apskaičiavome ir socialinių orientacijų tendencijas: dominavimas – paklusnumas, draugiškumas –

agresija. Mūsų tyrimų tezultatai pateikti lentelėje.

2 lentelė

Gabių moksleivių socialinės orientacijos

Socialinės orientacijos “Aš realusis” “Aš idealusis”

dominavimas 23 1

draugiškumas 12 4

“Aš idealusis” rodikliai koncentruojasi centre reikšdami orientaciją į stiprų asmenybės poreikį

adaptacijai.

66

Apibendrinant T. Leary interpersonalinės diagnostikos tyrimo rezultatus, galime

pastebėti šias tendencijas:

1. Individuali – tipologinė gabių moksleivių asmenybės profilių analizė yra labai

reikšminga :

asmenybės tipologiją nustatome atskirų skalių profiliais;

asmenybės kongruentiškumą rodo profilių “Aš realusis” ir “Aš idealusis” santykis. Visos

tyrimo apibendrinimų tendencijos orientacijoje (“Aš idealusis”) veda į reikšmingų socialinei

adaptacijai bruožų įgijimą;

asmenybės kryptingumą demonstruoja polinių profilių lyginimas, kur duomenys tik pastiprina

atskirų oktantų rezultatus, kur “Aš idealiame” orientuotas į stiprų poreikį adaptacijai;

asmenybės santykį su mikrosociumu rodo pagrindinės socialinės orientacijos.

2. Kokybinė duomenų analizė atliekama lyginant individualias diskogramas, tai akcentuoja

individuumą. Panaudojant indeksus nustatomas ir asmens refleksijos tikslumas, intencines

charakteristikas. Aštuonių polinių oktantų diagnostinė metodika, kurių kiekvienas atskleidžia

asmens individualų tarpasmeninių santykių su aplinka stilių mažojoje grupėje, o taip pat savęs

vertinimą aplinkinių poveikio rezultate arba tarpasmeninį elgesį, išplaukiantį iš poreikio

bendrauti, kai šį poreikį lemia sąmoninga savikontrolė ar pasąmoninė simbolių identifikacija.

3. Apibendrinta diskograma mums tik pailiustruoja tendenciją. Kad daryti išvadas apie gabių

moksleivių savęs vertinimus asmenybės socializacijoje, turi būti pateikta kiekvieno

respondento aprašomoji atskiro atvejo (diskogramos) analizė, kur rezultatai labai individualūs,

demonstruojantys fenomenalią vidinio proceso įtaką raiškai (kompetencijai).

67

IŠVADOS

1. Remiantis literatūros analize galima teigti, jog yra paplitę du vienas kitam

prieštaraujantys požiūriai į gabių vaikų socialinės-psichologinės adaptacijos efektyvumą. Vieni

autoriai teigia, jog gabūs vaikai geriau prisitaikę nei bendra populiacija, tuo tarpu dabartiniu metu

vis dažnesnė nuomonė, kad šiems vaikams sėkmingai adaptuotis žymiai sudėtingiau, nei jų

bendraamžiams. Apibendrinant šiuos požiūrius, galima daryti prielaidą, jog gabių vaikų

išskirtinumas dažnai sudaro sąlygas kilti specifiniams sunkumams, su kuriais rečiau susiduria

vidutinių gabumų vaikai. Tačiau tai, kaip sėkmingai vaikas pajėgs su jais susidoroti, didele dalimi

priklauso nuo konkrečios situacijos, jo asmenybės bruožų ir supančios aplinkos.

2. Svarbiausias veiksnys, padedantis gabiems vaikams sėkmingai prisitaikyti – turimas

intelektinis potencialas, padedantis atpažinti ir išnagrinėti problemas, kylančias adaptacijos procese,

numatyti konkrečių veiksmų pasekmes ir, pasinaudojant turimu patyrimu, įveikti sunkumus. Taip

pat svarbūs ir šie bruožai: jumoro jausmas, jautrumas aplinkinių jausmams ir lūkesčiams, gerai

išvystytas savireguliacijos mechanizmas. Galima manyti, jog lengviausiai ir sėkmingiausiai

adaptuojasi vaikai, pasižymintys aukštai išvystytu vidiniu asmeniškuoju ir/arba tarpasmeniniu

intelektu.

3. Kaip pagrindinius veiksnius, galinčius neigiamai įtakoti gabaus vaiko adaptaciją, galima

išskirti socialinio, intelektinio ir emocinio vystymosi netolygumą, socialinio kompetentingumo

stygių, socialinės aplinkos priešiškumą bei neigiamo Aš vaizdo formavimąsi. Socialinės-

psichologinės adaptacijos nesėkmės glaudžiai siejasi su socialine izoliacija, nepakankamu gabumų

realizavimu.

4. Ieškant adaptacijos proceso eigoje kylančių sunkumų įveikimo strategijų, lavinant

padedančius prisitaikyti socialinius įgūdžius ypatingai svarbi ir reikalinga suaugusiųjų pagalba.

Sėkmingiausiai adaptuojasi ir pasiekia geresnių rezultatų būtent tos gabios asmenybės, kurios

užaugo palankioje ir palaikančioje namų aplinkoje. Taigi tėvų vaidmuo sėkmingos gabių vaikų

adaptacijos procese yra labai reikšmingas. Mokyklos bei visuomenės užduotis – sudaryti tinkamas

sąlygas gabumų ir talentų atsiskleidimui bei ugdymui.

5. Išnagrinėjus visus pateiktus faktus, galima daryti prielaidą kad hipotezė pilnai

pasitvirtino, gabūs moksleiviai, pabrėždami savo individualumą, sėkmingai adaptuojasi.

68

11. PEDAGOGINĖS REKOMENDACIJOS GABIŲ VAIKŲ TĖVAMS IR MOKYTOJAMS

Norint atsakyti į klausimą, kaip padėti gabiems vaikams tapti laimingais ir gerai

prisitaikiusiais, reikėtų atsižvelgti į kai kuriuos specialiuosius poreikius, išskiriančius juos iš

bendraamžių tarpo. L. S. Kaplan (1990) teigia, jog reikšmingi suaugusieji turėtų atkreipti dėmesį į

tokias gabių vaikų reikmes:

1. Poreikį suprasti, kuo jie skiriasi nuo kitų ir kuo yra panašūs;

2. Poreikį pripažinti, priimti savo gebėjimus, talentus ir apribojimus;

3. Poreikį išvystyti socialinius įgūdžius;

4. Poreikį jaustis suprastu ir priimtu kitų;

5. Poreikį suprasti skirtumą tarp meistriškumo ir tobulumo siekimo.

Suprasdami šiuos poreikius, suaugusieji gali sudaryti tinkamas sąlygas jų patenkinimui, tuo

palengvindami prisitaikymą prie socialinės aplinkos, teigiamo Aš vaizdo vystymą, savirealizacijos

procesą. Žemiau pateikiamos rekomendacijos gabių vaikų tėvams ir pedagogams, siekiantiems

padėti šiems išskirtiniams vaikams sėkmingai adaptuotis asmeniniu bei socialiniu lygmeniu, o tuo

pačiu realizuoti turimą potencialą bei patenkinti pagrindinius poreikius.

1. Padėkite vaikui suformuoti pozityvų ir neiškreiptą Aš vaizdą. Venkite “aureolės

efekto”, siekite, kad lūkesčiai vaiko pastangų ir pasiekimų atžvilgiu kuo labiau atitiktų realias jo

galimybes, padėkite jam pasirinkti tinkamus tikslus. Tam, kad vaikas pasitikėtų savo jėgomis ir

kompetencija, pastebėkite ir įvertinkite ne tik jo veiklos rezultatą, bet ir pastangas. Pasistenkite

sukurti tokią šeimos atmosferą, kurioje būtų priimta padėti vieni kitiems, kur broliai ir seserys

galėtų įsitraukti į bendrą veiklą, dalintis džiaugsmais ir rūpesčiais. Paklauskite savęs, ką matote ir

vertinate savo vaike ir kaip jam tai parodyti. Vertinimo sistema turėtų tiksliai, įvairiapusiškai ir

pilnai atspindėti vaiką kaip visybišką asmenybę, o ne koncentruotis vien ties jo talentu ar gabumu.

Svarbu, kad vaikas jaustų, jog jis mylimas ir vertinamas dėl to, koks yra, o ne dėl kažkokio ypatingo

gebėjimo. Galite užauginti vaiką laimingą ir gerai prisitaikiusį tik tokiu atveju, jei priimate visus jo

asmenybės aspektus ir dalinatės su juo bėdomis ir džiaugsmais.

2. Atsiminkite, kad gabiam vaikui būdingos stiprios emocijos, kiekvienam įvykiui

suteikiančios savitą prasmę. Padėkite vaikui išmokti jas atpažinti, suprasti ir panaudoti kaip

pagrindą tinkamam elgesiui.

69

3. Būkite pasiruošę padėti ir patarti. Kai kurie gabūs vaikai dėka puikių verbalinių

įgūdžių atrodo labiau subrendę, nei rodo jų chronologinis amžius. Nepaisant to, jie vis tiek yra

vaikai, kuriems reikalinga pagalba įsisavinant žinias apie leistinas elgesio ribas, normas ir vertybes.

Jiems gali pritrūkti informacijos ar patirties, reikalingos tam, kad galėtų padarytų tam tikrus

sprendimus. Vien žinojimas, jog jis gali bet kada pasikalbėti su svarbiu žmogumi, būti priimtas ir

išklausytas bei gauti reikalingą pagalbą, mažina kasdieniniame gyvenime gabaus vaiko neretai

patiriamą stresą.

4. Kilus problemoms bendravime su bendraamžiais aptarkite tai su vaiku. Kai kurie

autoriai (Pepinsky, 1960) siūlo kūrybingus vaikus, dažnai susiduriančius su panašiomis

problemomis, išmokyti “kūrybiniu konformizmu” vadinamo elgesio būdo. Vaikui galima pasiūlyti

eilę elgesio variantų, padedančių prisitaikyti prie bendraamžių grupės: pozityviai išsakyti kritiką

aplinkinių atžvilgiu; parodyti, jog vertini daugumą jiems svarbių principų ir idealų; leisti

bendraamžiams išsaugoti savo orumą, juos įdėmiai išklausyti; bent pradžioje priimti vyraujančias

normas ir reikalavimus (jei jie nėra smarkiai konfliktuojantys su pagrindiniais asmeniniais

principais); koncentruotis į užduočių atlikimą, o ne siekti aukšto statuso ir pan. Šių elgesio būdų

paskirtis – padėti išspręsti konfliktą tarp nepriklausomybės ir paklusimo grupiniams interesams.

5. Skatinkite kūrybinius gabumus. Venkite nepalankaus kūrybinių vaiko bandymų

vertinimo. Būkite pakantūs neįprastoms vaiko idėjoms, neslopinkite jo pažintinio smalsumo,

parodykite, jog jums svarbios jo mintys ir nuomonė. Kurkite jam individualias užduotis,

atitinkančias jo gebėjimus.

6. Padėkite vaikui patenkinti pagrindinius žmogiškus poreikius (saugumo, meilės,

pagarbos sau ir aplinkiniams), nes jų nepatenkinusiam vaikui bus sunku siekti saviraiškos

aukštumų.

7. Padėkite vaikui susidoroti su nusivylimu ir abejonėmis, kylančiais likus vienam

bendraamžiams nesuprantamame kūrybiniame procese. Tegul jis išsaugo savo kūrybinį impulsą,

ieškodamas paskatinimo savyje ir mažiau pergyvendamas dėl aplinkinių pripažinimo.

8. Sukurkite kūrybai palankią atmosferą, padėdami vaikui išvengti visuomeninio

pasmerkimo, sumažinti socialinę trintį ir susidoroti su negatyvia bendraamžių reakcija.

9. Pasistenkite surasti vaikui tokio pat amžiaus ir sugebėjimų draugą.

10. Nuo mažens skirkite kuo daugiau dėmesio socialiniam vaiko vystymuisi –

pralenkiantys bendraamžius intelekto raida vaikai neretai nuo jų atsiriboja pernelyg įsitraukdami į

70

savo mėgiamus užsiėmimus. Jiems reikalinga pagalba įsisavinant bendravimo įgūdžius, jie turi

išmokti draugauti, bendradarbiauti, dalintis su kitais vaikais pergalėmis ir pralaimėjimais. Tai

palengvintų tokių vaikų adaptaciją mokykloje. Svarbu gabiam vaikui įskiepyti tolerantišką požiūrį į

mažesnių gebėjimų bendraamžius, padėti suprasti, jog kiti vaikai pasižymi kitokiomis, tačiau taip

pat unikaliomis ir vertingomis savybėmis.

11. Sekite savo reakciją į vaiko pasiekimus ir elgesį, venkite formuoti perdėtą siekimą

pirmauti. Neakcentuokite rungtyniavimo, daugiau dėmesio skirkite paties vaiko veiklos rezultatų

įpokyčiams.

12. Kad užkirstumėte kelią perfekcionizmo formavimuisi, nuo ankstyvos vaikystės

įtraukite vaiką į veiklą, kurioje jis nepasiekia išskirtinių rezultatų. Kai kurie tėvai stengiasi

sudominti savo gabius vaikus fizine kultūra, dalyvavimu dramos, dailės ar šokio studijose ir t. t.,

suprasdami, kad jie kartais turi pasijusti kaip vidutinių gabumų bendraamžiai. Tai padeda vaikui

sutvirtinti ryšius su dauguma, išmokti pakantumo aplinkiniams ir geriau suprasti save.

13. Savo pavyzdžiu mokykite vaikus deramo elgesio. Pažintinė vaiko raida pralenkia

bendravimo taisyklių supratimą, todėl ypač svarbu supažindinti vaiką su jo elgesio pasekmėmis.

Pavyzdžiui, vaidmenų žaidimų metu galite prisiimti sau tokio pat gabaus vaiko vaidmenį (duokite

užduotį su nepakankamomis sąlygomis, pasakykite jam atsakymą dar prieš tai, kai sugebės jį

surasti pats, pabarkite už neteisingą ar pernelyg lėtą reakciją). Su tokiomis situacijomis gabus

vaikas kasdieniame gyvenime susiduria retai ir jam sunku suprasti, kaip jo paties elgesys veikia

kitus, tuo tarpu vaidmenų žaidimas - geriausias įprastinio patyrimo pakaitalas.

14. Padėkite ypatingai jautriam ir pažeidžiamam gabiam vaikui suprasti, kad ne visi

žeidžiantys komentarai ir pastabos skirti tiesiogiai jam, kad žmonės kartais kalba ir veikia

nesąmoningai, neturėdami tikslo įskaudinti. Tik pradėjus lankyti mokyklą, atkreipkite ypatingą

dėmesį į vaiko užuominas apie tai, kad jis susiduria su mokytojų ar bendraklasių nepalankumu.

Pasikalbėkite apie žmonėse vertinamų savybių įvairovę, apie tai, kad aplinkiniai ne visuomet

sugeba pastebėti kituose tai, kas gera.

15. Palaikykite vaikus kovoje prieš socialinių stereotipų spaudimą. Tai ypač svarbu

gabioms mergaitėms.

16. Parodykite vaikui, kad realistiškai ir pozityviai vertinate savo pačių turimus talentus ir

gabumus. Tai jam suteiks drąsos einant gabumų vystymo ir savirealizacijos keliu.

71

SANTRAUKA

Tatjana Komskienė. Gabių moksleivių socialinės adaptacijos problemų sprendimo

galimybės. LŽŪU profesinės pedagogikos ir psichologijos katedra, Kaunas 2006, Darbo vadovė

doc. R.Adamonienė.

Šiame darbe analizuojama ir apibendrinama literatūroje sukaupta medžiaga apie gabių vaikų

asmeninės ir socialinės-psichologinės adaptacijos ypatumus. Išskiriami pagrindiniai jos efektyvumą

įtakojantys veiksniai, nagrinėjama, kokį vaidmenį sėkmingos gabių vaikų adaptacijos procese

atlieka šeima, mokykla, bei visuomenė. Pateikiami praktiniai patarimai tėvams ir mokytojams.

Išanalizavus literatūrą pastebėta, jog šiuolaikinių autorių nuomonės apie gabių vaikų

adaptacijos efektyvumą nesutampa. Vieni pabrėžia, jog gabiems vaikams ypač būdingas emocinis

stabilumas, psichinė pusiausvyra, temperamento ir charakterio bruožų patrauklumas. Šio požiūrio

šalininkai teigia, kad gabūs vaikai yra geriau adaptuoti nei bendra populiacija tiek asmeniniu, tiek

socialiniu lygmeniu. Tačiau dabartiniu metu vis dažniau abejojama tokio optimistiško požiūrio į

gabių vaikų adaptaciją pagrįstumu. Pabrėžiama, kad savybės, kuriomis remiantis identifikuojami

gabūs vaikai gali sąlygoti įvairius sunkumus prisitaikant prie aplinkos reikalavimų. Todėl šie vaikai

dažnai sunkiau adaptuojasi nei mažiau gabūs jų bendraamžiai.

Išskirti tokie svarbiausi veiksniai, padedantys sėkmingai prisitaikyti – aukštas intelektinis

potencialas, savireguliacijos mechanizmas, geras vidinio asmeniškojo ir/arba tarpasmeninio

intelekto išvystymas, palaikanti namų aplinka. Pagrindiniai ypatumai, galintys sąlygoti gabaus

vaiko adaptacijos nesėkmes - socialinio, intelektinio ir emocinio vystymosi netolygumas, socialinės

kompetencijos stygius, socialinės aplinkos priešiškumas bei neigiamo Aš vaizdo formavimasis.

Asmeninės ir socialinės-psichologinės adaptacijos nesėkmės gali sąlygoti socialinę izoliaciją,

nepakankamą gabumų realizavimą. Todėl tėvams, ugdymo sistemai, visuomenei tenka svarbi

užduotis - užtikrinti kuo palankesnes sąlygas sėkmingai šių vaikų adaptacijai. Didesnis dėmesys

gabių vaikų problemoms, gilesnis jų pažinimas, būtinų žinių suteikimas tėvams ir pedagogams,

diferencijuotos mokymo programos, sąlygų saviugdai ir saviraiškai sukūrimas labai padėtų šiems

vaikams sėkmingiau adaptuotis bei užkirstų kelią gabių vaikų potencialo praradimui.

72

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

1. Armstrong T. Multiple Intelligences In The Classroom. Alexandria, 1994. 185 p.

2. Savęs vertinimas-asmenybės socializacijos dispozicija // R.Adamonienė, ISSN 1392-0340.

Pedagogika. 2003

3. Bruno F. J. Adjustment and Personal Growth: Seven Pathways. New York, 1983. 466 p.

4. Buescher T. M., Higham S. Helping Adolescents Adjust to Giftedness. 1989.

5. Dictionary of Behavioral Science. San Diego, 1989. P. 9.

6. Eissler K. R. Talent and Genius: A Psychoanalytic Reply to a Defamation of Freud. New

York, 1971. 403 p.

7. Exceptional Persons in Society. Needham Heights, 1991. 535 p.

8. Freedman J., Jensen A. Joy and Loss: The Emotional Lives of Gifted Children. 1999.

9. Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. Vilnius, 1994. P. 70-74

10. Gearheart B., Mullen R. C., Gearheart C. Exceptional Individuals: An Introduction. Pacific

Grove, 1993.

11. Gėgžnienė D. Raveno Progresyvinių Matricų metodikos taikymas abiturientų mąstymo

sugebėjimamas tirti.// Psichologija, 1983, Nr.4 P. 29-40

12. Goodstein L. D., Lanyon R. I. Adjustment, Behavior and Personality. Reading, 1975. 496 p

13. Grakauskaitė D. Šalia mūsų – gabus vaikas. // Moteris. 1996. Nr. 11. P. 31-32.

14. Griciūtė A. Mokyklinės dezadaptacijos ir emocijų tarpusavio įtakos klausimai jaunesniame

mokykliniame amžiuje // Socialinė psichologinė adaptacija ir švietimo sistema. Kaunas,

1999. P. 104-111.

15. Gučas A. Vaiko ir paauglio psichologija. Kaunas, 1990. P. 188-192.

16. Hallahan D. P., Kauffman J. M. Exceptional Children: Introduction to Special Education.

New Jersey, 1991. P. 397-444.

73

17. Hardman M. L., Drew C. J., Egan M. W. Human Exceptionality: Society, School and

Family. Boston, 1999. 616 p.

18. Heward W. L., Orlansky M. D. Exceptional Children. New York, 1992. P. 405-441.

19. Juodraitis A. Asmenybės psichologinės adaptacijos prielaidos. Šiauliai, 1999. 73 p.

20. Kaplan L. S. Helping Gifted Students With Stress Management. 1990.

21. Kirk S. A., Gallagher J. J., Anastasiow N. J. Educating Exceptional Children. Boston, 1997.

P. 125-178.

22. Lefrancois G. R. The Lifespan. Belmont, 1999

23. Lekavičienė R. Socialinės kompetencijos kaip socialinės-psichologinės adaptacijos veiksnio

teorinė samprata // Socialinė psichologinė adaptacija ir švietimo sistema. Kaunas, 1999. P.

205-210.

24. Markovienė M. Mažų žvaigždučių spindėjimas // Tavo vaikas. 1997. Nr. 4. P. 28-31.

25. Mičiulienė R. Daukilas S. Vaišnoriėnė D. Mokslinio tyrimo pagrindai profesinėje

edukologijoje // Akademija, 2005

26. Narkevičienė B. Gabiųjų ugdymo tendencijos // Mokykla. 2000. Nr. 2. P. 7-10.

27. Psichologijos žodynas. Vilnius, 1993. P. 89-90, 283-284, 297, 305.

28. Reber A. S. Dictionary of Psychology. London, 1995. P.13.

29. Rimkutė E. Mąstymo funkcijų įvertinimas Raveno progresuojančių matricų (RPM) testu//

Vilnius, 1990

30. Rogers C. R. A Therapist’s View of Personal Goals. Wallingford, 1964. 30p.

31. Shaffer L. F., Shoben E. J. The Psychology of Adjustment. Boston, 1956. 672 p.

32. Silverman L. Giftedness // Exceptional Children in Today’s Schools: An Alternative

Resource Book. Denver, 1982. P. 485-528.

33. Stephens K. R., Karnes F. A. State Definitions for the Gifted and Talented Revisited //

Exceptional Children. 2000. V. 66. Nr. 2. P. 219-241.

74

34. Strang R. Psychology of Gifted Children and Youth // Psychology of Exceptional Children

and Youth. Englewood Cliffs, 1963. P. 484-520.

35. Turnbull A., Turnbull R., Shank M., Leal D. Exceptional Lives: Special Education in

Today’s Schools. New Jersey, 1999. 710 p.

36. Vaughn S., Bos C. S., Schumm J. S. Teaching Mainstreamed, Diverse and At-Risk Students

in the General Education Classroom. Boston, 1997. P. 332-359.

37. Webb J. T. Nurturing Social-Emotional Development of Gifted Children. 1994.

38. Wolf J. S., Stephens T. M. Gifted and Talented // Exceptional Children and Youth.

Columbus, 1986. P. 431-473.

39. Žukauskienė R. Raidos psichologija. Vilnius, 1996. P. 214-215.

40. Гончаренко Н. В. Гений в искусстве и науке. Москва, 1991. 432 с.

41. Лейтес Н. С. Бывают выдающиеся дети… // Семья и школа. 1990. Но. 3. С. 33-35.

42. Лейтес Н. С. Легко ли быть одаренным? // Семья и школа. 1990. Но. 6. С. 34-36.

43. Лейтес Н. С. Судьба вундеркиндов // Семья и школа. 1990. Но. 12. С. 27-30.

44. Ломброзо Ч. Гениальность и помешательство. Москва, 1995. 397 с.

45. Одаренные дети. Москва, 1991. 376 с.

46. Попова Л. В. Проблемы самореализации одаренных женщин // Вопросы психологии.

1996. Но. 2. С. 31-41.

47. Психология: Словарь. Москва, 1990. С. 11.

48. Психология одаренности детей и подростков. Москва, 1996. 416 с.

49. Халас Л. Особенности личности и креативность // Психология личности в

социалистическом обществе: Личность и ее жизненный путь. Москва, 1990. С. 130-

141.

50. Хеллер К. А., Перлет К., Сиервальд В. Лонгитюдное исследование одаренности //

Вопросы психологии. 1991. Но. 2. С. 120-127.

75

51. Ягловская Е. К. Взаимоотношения умственно одаренных дошкольников в группе //

Вопросы психологии. 1998. Но. 3. С. 61-69.

76

ANOTACIJA

Istorija liudija, kad gabių žmonių veikla gali turėti lemtingos įtakos tautos ar net civilizacijos raidai

ir pažangai. Kita vertus, mokslininkai dabar jau neabejoja, kad itin didelę reikšmę įgimtų gabumų

realizavimui turi aplinkos sąlygos. Todėl daugelyje pasaulio šalių jau ne vieną dešimtmetį atliekami

gabiųjų tyrimai ir atsižvelgiant į gautuosius rezultatus stengiamasi kurti kuo palankesnę aplinką jų

gabumų plėtotei. Lietuvoje platesnio masto tyrinėjimų, skirtų gabių moksleivių ugdymo

problemoms, iki šiol nebuvo atlikta. Šiame darbe buvo siekta įvertinti bendrą gabių moksleivių

ugdymo situaciją Kauno miesto bendrojo lavinimo mokyklose bei gimnazijose 9 – 12 klasėse. Jo

tikslas – ištirti gabių 9 – 12 klasių moksleivių ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose bei

gimnazijose dabartinę situaciją Kauno mieste. Siekiant šio tikslo, buvo analizuota gabių vyresniųjų

klasių moksleivių ugdymo dabartinė situacija, nustatant gabių vaikų ugdymo ir jo sąlygų ypatumus

Šių tikslų buvo siekiama atliekant 9–12 klasių moksleivių anketines apklausas Kauno miesto

bendrojo lavinimo mokyklose ir gimnazijose. Tyrimo išvadų pagrindu suformuluotos

rekomendacijos.