230 Ekspozicijos ir parodos

Kristina Jokubavičienė LDM Prano Domšaičio galerija

Liepų g. 33, Klaipėda Tel. (8 46) 410 416

El. p. domsaitis.galerija@zebra.lt

kristina jokubavičienė

Keturios parodos Prano Domšaičio galerijoje

Plačiai nuskambėjo ir didelio susidomėjimo sulaukė precedento netu­rintis keturių parodų – „Sveika, jūra!“, „XVI–XIX a. Vakarų Europos meistrų grafika“, „Nuo baroko iki secesijos“ ir „Dionyzo Varkalio ko­lekcija“ – atidarymas vienu metu, vykęs 2013 m. kovo 7 d. Lietuvos dai­lės muziejaus (LDM) Prano Domšaičio galerijoje. Atsisveikinę su Arbit Blato kūrybos paroda „Arbit Blatas. Sugrįžimas į Tėvynę“, kuri veikė nuo 2011 m. rudens, muziejininkai galerijos lankytojams parengė tikrą pavasarinę dovaną – prabangią, įtinkančią įvairiems skoniams, įspū­dingą eksponatų skaičiumi.

Didžiausią erdvę galerijoje užėmė XVII–XX a. marinistinių peiza­žų tapybos paroda „Sveika, jūra!“, sukomplektuota iš Lietuvos dailės ir Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejų rinkinių. 2011 m. pab.–2012 m. I p. ši paroda veikė sostinėje, LDM Radvilų rūmų muziejuje.

Kitoms trims parodoms eksponatai parinkti iš turtingų LDM vaiz­duojamosios ir taikomosios dailės rinkinių. Visi eksponatai buvo iš­kelti iš saugyklų, daugelis jų visuomenei pristatyti pirmą kartą. Verta paminėti, kad ir parodos „Sveika, jūra!“ įspūdingieji paveikslai buvo paimti ne iš veikiančių ekspozicijų, o iš abiejų muziejų saugyklų.

„Sveika, jūra!“Muziejų fonduose saugomų marinistinių XVII–XX a. peizažų paroda surengta pirmą kartą. Pasižvalgyti, kaip vandens stichiją matė ir dro­bėse įamžino XVII–XX a. olandų, anglų, rusų, norvegų, vokiečių, lie­tuvių tapytojai, akademizmo, realizmo, romantizmo, impresionizmo atstovai, tikrai buvo verta.

Marinos žanras ir lengvas, ir sunkus. Jūros platybės yra tokios „fo­togeniškos“, išraiškingos, kad įsijautus galima nutapyti saldų, už širdies griebiantį kičą. Nereikėtų manyti, kad toks pavojus negrėsė XVII a. olandų ar XIX a. norvegų tapytojams.

231Ekspozicijos ir parodos

Ivanas Aivazovskis (1817–1900). „Jūros peizažas“.

Drobė, aliejus, 49 × 37 cm. LDM T-3068. Fot. A. Lukšėnas

—

Johnas Gleichas (1879–iki 1927). „Raitelis Baltijos pajūryje“.

Drobė, aliejus, 58 × 73,5 cm. LDM T-4110. Fot. V. Gaudiešiūtė

232 Ekspozicijos ir parodos

Garsiausias XX a. lietuvių marinistas Česlovas Janušas (1907–1991) klausė: „Kodėl gi esu taip pamėgęs jūros vaizdus, kodėl ją vis piešiu? Tai lengviausia – kas nors pasakys, bet štai ką manau: jūrą piešti nori? Turi perskaityti daug knygų, turi turėti nuovoką apie vėją, vandenį, ju­desį, virpėjimą, mechanines jėgas, dar ir žinoti – kodėl gi bangos virsta, ir dar – stebėti pačią jūrą, mėnulį, mėnesienas, saulėlydžius...“1

Parodos anotacijoje kuratorės Ilona Mažeikienė ir Dalia Tarandaitė teigia: „Marinistinis (lot. marinus – jūrinis) peizažas – marinà – kaip savarankiška kūrybos sritis susiformavo XVII a. Olandijoje. Dėmesį jūrai ir laivams lėmė žvejybos ir jūrų prekybos svarba Olandijos ekono­miniam suklestėjimui, besitęsiantys jūrų karai su Britanija ir kitomis valstybėmis. Atsirado dailininkų, tapiusių tik marinas. Savo kūriniuo­se jie vaizdavo garsių laivų „portretus“, jūrų mūšius ir pergales, laivus, įplaukiančius į uostus, stovinčius nuleistais inkarais, plaukiančius ramioje ar audringoje jūroje. Olandų marinistai ištobulino vandens, atmosferos, besikeičiančio apšvietimo, šviesos atspindžių vandenyje perteikimo tapybos kūrinyje priemones. Jų suformuotais principais tradicinė įvairių šalių marinistinė tapyba remiasi iki šių dienų.“ (Pla­čiau apie parodą „Sveika, jūra!“ skaitykite D. Tarandaitės straipsnyje2.) Didžiulio lankytojų dėmesio sulaukusi paroda „Sveika, jūra!“ veikė iki 2014 m. balandžio 13 dienos. Sėkminga buvo ir jai parengta edukacinė programa vaikams ir moksleiviams (užsiėmimai „Apie laivus ir jų por­tretus“, „Iš uosto į uostą“). Parodos palydėtuvių proga galerijoje buvo surengtas „svetingasis savaitgalis“ – į kūrybines dirbtuves vaikams ir suaugusiems susirinko gausus lankytojų būrys.

„XVI–XIX a. Vakarų Europos meistrų grafika“ iš Lietuvos dailės muziejaus rinkiniųLDM grafikos rinkiniuose saugoma daugiau nei 12 000 Vakarų Eu­ropos šalių dailininkų sukurtų estampų. Tai viena didžiausių ir išsa­miausių kolekcijų Lietuvoje, atspindinti šios dailės rūšies raidą nuo re­nesanso, manierizmo, baroko iki naujųjų laikų stilių. Parodos kuratorė I. Mažeikienė atrinko išskirtinius vertingiausius grafikos kūrinius, dauguma jų buvo eksponuojami pirmą kartą. Ekspozicijoje pristatyti grafikos kūriniai nuosekliai vedė lankytoją per trijų šimtų metų Euro­pos grafikos istoriją.

Parodoje lankytojų laukė malonūs netikėtumai – buvo galima pa­matyti garsių šiaurės renesanso dailininkų kompozicijas, su kurtas re­miantis bibliniais siužetais. Tai vokiečio Albrechto Dürerio (1471–1528)

233Ekspozicijos ir parodos

graviūra „Šv. Eustachijus“, Nyderlandų menininkų Lucaso van Leydeno (1494–1533) ir jo pasekėjo Ni­colo de Bruyno (1571–1656) darbai.

XVII a. flamandų grafikos mokyklai parodoje atstovavo dailininkų Schelteso Adamo Bolswer­to (1586–1659) ir Pauluso Pontiuso (1603–1658) graviūros, sukurtos garsiojo jų tėvynainio Pete­rio Paulo Rubenso paveikslų motyvais. Šiam lai­kotarpiui priskiriamas ir parodoje rodytas repre­zentacinio portreto grafinių reprodukcijų meistro vokiečio Eliaso Hainzelmanno (1640–1693) dar­bas  – žymaus karvedžio, Lenkijos ir Lietuvos valdovo Jono Sobieskio portretas. Eksponuota ir italų bei prancūzų graverių reprodukcinė grafika, kurioje atkurti didžiųjų tapybos meistrų – Raffae­llio Santi’o, Nicolaso Poussino, Charleso Le Bruno ir kt. – paveikslai.

Parodoje pristatyta XVIII a. anglų grafika lankytojų dėmesį pa­traukė gamtos motyvų gausa, o paspalvinti prancūzų ofortai – rokoko stilistikai būdingu jausmingumu.

Pasak I. Mažeikienės, „Neoklasicizmo ir neoromantizmo bruožai pastebimi venecijiečio Giovannio Battistos Piranesi’o (1720–1778) kū­ryboje. Pagrindinė jo vedutų tema – Romos architektūra, miesto pra­eities vaizdai ir architektūrinės fantazijos. Meistro ofortams būdingas juvelyriškas piešinys, sodraus štricho bei gilių aksominių šešėlių pomė­gis, poetiška, romantiška nuotaika.“ G. B. Piranesi’o mistiniai Romos miesto peizažai vaizdavo didingus, bet realybėje tose vietose niekada nestovėjusius statinius taip tikroviškai, kad Johannas Wolfgangas Go­ethe, iki tol Romą matęs tik šio dailininko darbuose, atvykęs į miestą juo šiek tiek nusivylė...

Ne kasdien Klaipėdoje, ir ne tik joje, galima pamatyti vario raiži­nius, ofortus, sukurtus Nyderlandų, Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Italijos graverių, tyrinėti, kas ir kaip juose vaizduojama, įsitikinti, koks aukštas meniškumo lygis tuomet buvo pasiektas. Ne vienas parodos lankytojas klausė, ar čia tikrai originalai? Taip esame pripratę prie an­trinių produktų, kopijų, kad nebegalime patikėti, jog prieš mus kabo tikra Renesanso epochos graviūra. Įdėmesnis žiūrovas pastebėdavo, kad kai kurios graviūros meistriškai restauruotos, mat per kelis šim­tus metų joms teko patirti ir šilto, ir šalto... Graverių meistriškumas ir kruopštumas, tas smulkiausias linijų ir štrichų voratinklis darė didžiulį

Albrechtas Düreris. „Šv. Eustachijus“. 1501 m.

Vario raižinys, 35,7 × 25,9 cm. LDM G 15703. Skenavo I. Aleksienė

234 Ekspozicijos ir parodos

įspūdį jauniesiems edukacinio užsiėmimo „Apie linijas, klišes ir at­spaudus“ dalyviams. Jiems reikėjo ir aiškinti, ir praktiškai rodyti (tiek, kiek tai leidžia galerijos Meno pažinimo centro galimybės), kaip buvo raižomi ir spaudžiami grafikos kūriniai.

„Nuo baroko iki secesijos“. Europos meno stiliai XVIII–XIX a. taikomosios dailės kūriniuose iš Lietuvos dailės muziejaus rinkiniųParodos kuratorė Gražina Gurnevičiūtė per pristatymą teigė: „Taiko­moji dailė nuo seniausių laikų buvo neatsiejama pasiturinčių ir turtingų žmonių gyvenimo dalis. Ypač paklausi ji tapo XVII–XVIII a., kai ama­tininkų cechus palaipsniui pakeitė pažangesnių technologijų ir didesnės gamybos apimties bendrovės – manufaktūros. Laikui bėgant, mainėsi mados ir stiliai. Prie XVII a. įsigalėjusio puošnaus ir didingo baroko XVIII a. pradžioje prisišliejo grakštus, įnoringas rokokas, vėliau jo po­zicijas užėmė klasicizmas, o XIX a. pradžioje – ampyras, apie 1820 m. peraugęs į paprastesnį ir praktiškesnį miestietišką šio stiliaus variantą – bydermejerį. XIX a. antroje pusėje sugrįžo, tik jau nauju pavidalu, isto­riniai stiliai: renesansas, barokas, rokokas. Žinomos Europos manufak­tūros kartojo senas savo dirbinių formas, o naujai įsikūrę fabrikėliai jas kopijavo. Tiek rankų darbo, tiek fabrikinės gamybos dirbiniuose buvo gausu barokinio dekoro, auksinio blizgesio. XIX a. pabaigoje Austrijoje susiklostė naujas stilius, vadinamas secesija. Gyvavo jis iki Pirmojo pa­saulinio karo. Šio stiliaus kūrėjai siekė menui sugrąžinti stilistinį vien­tisumą, originalumą, o amatams – rankų darbo kokybę ir unikalumą.“

Minėti procesai nuosekliai atsispindėjo kuratorės parodai atrinktuo­se kūriniuose. Buvo pristatyti įvairių epochų nedideli meno dirbiniai,

Vaza popuri. XIX a. II pusė.

Porcelianas, h 49,7 cm. Meiseno porceliano manufaktūra. LDM TP-518. Fot. K. Jokubavičienė

—

Dama ir kavalierius.

Porcelianas, h 33,5 cm. Volkstedto porceliano manufaktūra, Vokietija. LDM TK-998. Fot. K. Jokubavičienė

235Ekspozicijos ir parodos

kuriuos turtingi pirkliai, dvarininkai bei pasiturintys miestiečiai naudojo buityje, puošė jais savo namų interjerus. Tai sti­lingi daiktai iš porceliano, stiklo, metalo, tekstilės ir kitų medžiagų, pagaminti di­delėse Europos manufaktūrose ir mažose privačiose dirbtuvėse.

Porceliano kolekcijoje pristatytos žy­miausios Europos porceliano manufak­tūros: Meiseno, Berlyno, Vienos ir Sevro (Sèvres). Eksponuoti pirmieji europinio porceliano dirbiniai, pagaminti Meisene iš vokiečio Johanno Böttgerio (1682–1719) 1708 m. išrastos ru­dai rausvos akmens masės, taip pat skulptūrėlės, sukurtos pagal Joha­nno Joachimo Kändlerio (1706–1775), žymaus XVIII a. skulptoriaus, dirbusio Meiseno manufaktūroje, darbus. Subtiliu koloristiniu dekoru išsiskyrė Sevro karališkosios porceliano manufaktūros dirbiniai, o iš eksponuojamų angliško porceliano bei fajanso pavyzdžių bene praban­giausiai atrodė Vedžvudo (Wedgwood) manufaktūros indai.

Parodoje buvo gausu XIX a. Bohemijos stiklo, žavinčio giliomis ru­bino, kobalto spalvomis ir sudėtingomis daugiasluoksnio stiklo tech­nologijomis, taip pat originalių XIX–XX  a. sandūroje atsiskleidusios secesijos stiklo pavyzdžių. Žymiausias šios trapios ekspozicijos ekspo­natas – legendinio Prancūzijos stiklo meistro Émile’io Gallé (1846–1904) dirbtuvėse sukurta kamėjinio stiklo dėžutė.

Metalo ekspoziciją parodoje sudarė Vakarų ir Rytų Europos dirbtu­vių produkcija iš sidabro, bronzos, alavo ir ketaus. Rodyti ir XIX a. pa­plitę fabrikiniai indai, gaminti Varšuvoje įsikūrusioje Josefo Fražė (Jósef Fraget) kompanijos gamykloje, bei buityje nuo seniausių laikų naudoja­mi alavo liejiniai, atgimę secesijos meno dirbiniuose. Parodos kolekciją papildė XVIII–XIX a. buvę populiarūs smulkūs dirbiniai (papuošalų ir kosmetikos reikmenų dėžutės, pudrinės, tabokinės) iš įvairių, tarp jų ir retesnių, medžiagų, tokių kaip kaulas, vėžlio kiautas, agatas ir kt.

Parodos „Nuo secesijos iki baroko“ eksponatai paskatino parengti jai įvairesnę edukacinę programą. Edukaciniai užsiėmimai „Puošnusis barokas“, „Lengvabūdiškas rokokas“, „Banguojanti secesija“ ir „Porce­liano istorijos“ buvo skirti įvairaus amžiaus vaikams ir moksleiviams. Populiarumo sulaukė išradingų muziejininkų edukatorių iš popieriaus padaryti perukai, kuriuos džiaugsmingai prieš veidrodį matavosi ne tik vaikai, bet ir suaugusieji.

Edukacija parodoje „Nuo baroko iki secesijos“.

Fot. V. Gaudiešiūtė

236 Ekspozicijos ir parodos

„Dionyzo Varkalio kolekcija“ iš Lietuvos dailės muziejaus Klaipėdos krašto XIX a.–XX a. pradžios taikomosios dailės rinkinioKeramikos ir metalo dirbinių, plitusių Klaipėdos krašte XIX a.–XX a. pradžioje, kolekciją Dionyzas Varkalis LDM perdavė dar 1988­aisiais metais. Ji galerijoje eksponuota jau keletą kartų. Pastaraisiais metais augantis susidomėjimas Rytų Prūsijos, Klaipėdos krašto kultūros pa­veldu paskatino muziejininkus surengti ilgalaikę kolekcijos parodą (kuratorė Kristina Jokubavičienė).

D. Varkalis dažnai yra vadinamas gyva Klaipėdos legenda. Res­tauratorius, gintaro meistras, Kalvystės muziejaus įkūrėjas bei uos­tamiesčio sąjūdininkas Klaipėdoje gyvena nuo 1949  metų. Metalas traukė jį nuo mažens. Dar vaikas būdamas, galėjo dienų dienas leis­ti kalvėje stebėdamas, kaip karštos geležies gabalas virsta gražiu ir reikalingu daiktu. Tačiau likimas patvarkė savaip – dvidešimt metų D. Varkalis atidavė jūrai. Nors gyvenimo kelias į meno pasaulį ir ne­nuvedė, jo įvairiapusė veikla yra susieta su kūryba, metalinių archi­tektūros detalių restauravimu ir liejimu, Klaipėdos krašto kultūros ir dailės paveldo globa.

Daugelį metų D. Varkalis renka krašto gyvenimo ir buities liudinin­kus – keramikos, metalo dirbinius. Kiekvienas kolekcijos eksponatas turi savo istoriją, o jų visuma yra labai iškalbinga. Po Antrojo pasaulinio karo, pasikeitus santvarkai, nelikus Klaipėdos krašte senųjų gyventojų ir atsikėlus naujiems, tie daiktai daug kam atrodė svetimi, nereikalingi. Kuriant naują sovietinę buitį, jie būdavo išmetami, naikinami. Kiek vė­liau, supratus, kad iš jų galima pasipelnyti, imta barbariškai plėšti, kas dar buvo likę (durų užraktus, rankenas, varpelius su durimis ar be jų, kalinėtas groteles, tvoreles ir kita). Laimei, atsirado žmonių, kuriems ir interjerus puošę meno dirbiniai, ir buities rykai buvo neįkainoja­ma krašto, patyrusio tragišką istorijos virsmą, kultūros paveldo dalis. D. Varkalis, aistringas patriotas, tai suprato vienas pirmųjų.

Restauruoti senoviniai laikrodžiai iš D. Varkalio kolekcijos papildė Laikrodžių muziejaus ekspoziciją. Surinkti kalvių įrankiai, išgelbėtos nuo patekimo į metalo laužą kalinėtos naikinamų senųjų Klaipėdos miesto kapinių tvorelės davė pradžią Kalvystės muziejui, kuriame D. Varkalis šiandien ir dirba. Daug energijos jis atiduoda lavindamas jaunimą, garsindamas senuosius amatus, kultūros paveldą.

Porceliano, fajanso indai, bronzinės ir sidabrinės skulptūrėlės, me­daliai, žvakidės, vazos, stalo reikmenys ir papuošalai mena Klaipėdos

237Ekspozicijos ir parodos

ir viso pamario krašto kasdienį žmonių gyvenimą, atspindi vidurinio­jo luomo bei eilinių miestiečių estetinį skonį. Net tokie funkcionalūs dirbiniai kaip durų rankenos, baldų rankenėlės, apkaustai iškalbingai byloja apie laikus, kai praktiškas dirbinys turėjo būti ne tik patvarus, bet ir gražus.

Nemaža dalis keramikos dirbinių – puodeliai, lėkštės ir lėkštutės, įvairūs suvenyriniai indeliai – yra puošti Klaipėdos miesto ir Klaipė­dos krašto vietovių vaizdais arba pažymėti buvusių restoranų, smuklių, viešbučių užrašais. Ant jų randame ir Klaipėdos, Tilžės, Karaliaučiaus pirklių, prekiavusių Europos porceliano, fajanso manufaktūrų ir fabri­kų produkcija, žymas. Keli metalo indai, šakutės su įspaudu „Herm. Blo de“ primena Nidos dailininkų kolonijos, kurios dalyviai apsistoda­vo garsiajame Hermanno Blode’s viešbutyje, laikus.

Kolekcijoje yra lietuvių dailininkų Juozo Zikaro, Petro Rimšos, Ado­mo Smetonos, Kajetono Sklėriaus XX a. pirmoje pusėje sukurtų meda­lių, ženklų, primenančių svarbius XX a. pirmos pusės Lietuvos istorijos įvykius, ženklų, ženklelių, uostamiesčio specifiką atskleidžiančių ori­ginalių žvejų ir jūreivių amuletų, kurie kartu su ikikarinės Klaipėdos vaizdais atvirukuose byloja apie pažintinę ir istorinę kolekcijos reikšmę.

D. Varkalio kolekcija vertinga ir meniniu požiūriu. Daugelis kera­mikos dirbinių pažymėti garsių Europos porceliano ir fajanso fabri­kų – F. Gardnerio, M. S. Kuznecovo (Rusija), Vedžvudo (Anglija), Vo­kietijos Meiseno (Meissen), Altvaserio (Altwasser), Ilmenau, Tyfenfurto (Tiefenfurt), Rozentalio (Rosenthal) – ženklais. Bronzinės skulptūrėlės, žvakidės, stalo reikmenys sukurti įvairių Europos kraštų dailininkų ir amatininkų.

Vaza. XX a. pr.

Metalas, h 24,5 cm. Vokietija.LDM KG-77. Fot. K. Jokubavičienė

—

Indas su monograma „Herm. Blode“. XIX a. pab.

Nikelio sidabras, h 25 cm. „Gebruder Hepp“ fabrikas, Pforcheimas, Vokietija. LDM KG-73. Fot. K. Jokubavičienė

238 Ekspozicijos ir parodos

Kolekcijos eksponatai atspindi Europoje XIX a.–XX  a. pradžioje vyravusius dailės stilius  – ampyrą, by­dermejerį, istorizmą, secesiją, art deco. Žvelgdami į juos, pasijuntame tarsi kelionės laiku dalyviai. Pakeliauti laiku yra kviečiami ir parodai skirtos edukacinės programos dalyviai. Darželinukai ir pradinukai mielai klausosi pa­sakos „Kartą senojoje Klaipėdoje...“ (iš ciklo „Pasakos muziejuje: kas muziejuje gyvena?“), po to ieško ir randa pasakos personažus ekspozicijoje, kuria figūrėles iš popie­riaus ir vaidina savąjį pasakos tęsinį. Mažiesiems patinka užsiėmimas „Kafijos“ ar „tėjos“?“, kurio metu sužinoma, kaip Memelio mieste buvo vaišinamasi kava ir arbata, iš

kokių puodelių buvo geriama. Susėdę prie improvizuoto, tačiau tikra senovine siuvinėta staltiese užtiesto stalo, vaikai pasijunta patekę į ki­tus laikus. Vyresnio amžiaus moksleiviai tyrinėdami eksponatus tarsi iš atskirų gabalėlių dėlioja miesto praeities mozaiką.

Keturios parodos iš muziejinių fondų vienu metu – tai neeilinis įvy­kis ne tik Klaipėdos mastu. Jis beveik neturi precedentų ir visoje šalyje. Kiekviena iš parodų buvo visiškai savarankiška, bet eksponatų parin­kimo nuoseklumas ir visumos kompleksiškumas sukūrė naujas pras­mes ir atvėrė lankytojams naujas galimybes. Eidamas per LDM Prano Domšaičio galerijos sales (parodoms buvo skirta per 800 kv. m. ekspo­zicinio ploto), žiūrovas tarsi keliavo atgijusio meno istorijos vadovėlio puslapiais. Tačiau vadovėliai dažnai pateikia sausus faktus ir atrinktas reprodukcijas, o parodose – formų, spalvų, medžiagų, technikų ir me­ninių idėjų įvairovė.

Tarp parodų ir jų pavienių eksponatų mezgėsi prasminiai ryšiai, vi­zualizavosi paralelės. Be abejonės, šios parodos buvo naudingos meno mokslus studijuojantiems ir dailės dalykus dėstantiems lankytojams, tačiau ir specialių menotyros žinių bei labiau įgudusios akies neturin­tiems lankytojams jos kuo puikiausiai tiko – parodų pateikimas nerei­kalavo pernelyg daug pastangų atrandant, pastebint didžiųjų Europos dailės stilių ir būdingų tendencijų ypatumus, sekant jų formų ir idėjų kaitą, atsiskleidžiančią per skirtingas dailės rūšis, įvairias medžiagas. Ekspozicijos visa tai iškalbingai atskleidė, kūriniai paslaugiai „sufle­ravo“, tad beliko stebėti, kaip rokokinių vazų siluetai ir dekoro spal­vinė gama ryškėja to paties laikotarpio spalvotos grafikos motyvuose, veikėjų pozose ir kolorite; kaip turtinga šviesos ir šešėlių gradacija, formos efektai susieja mitologines scenas vaizduojančius baroko laikų

Dionyzas Varkalis ir Romualdas Budrys parodoje „Dionyzo Varkalio kolekcija“.

Fot. S. Striuogaitis

239Ekspozicijos ir parodos

estampus su tapybos drobėmis, kuriose karaliauja jūra; kaip di­dingo vaizdo kūrimo principai atsikartoja ir mažutėje klasiciz­mo stiliaus vazelėje, ir didelio formato grafinėje kompozicijo­je. Pasidžiaugus unikaliais, gar­sių kūrėjų secesinės mažosios plastikos „plaukiančiais“ silue­tais, čia pat buvo galima pama­tyti, kad grakščiai banguojanti linija atsikartoja ir iš žalvario ar ketaus išlietose masinės gamybos durų rankenose, kurios dar prieš ge­rus tris dešimtmečius buvo Klaipėdos senamiesčio pastatų duryse ir tik dėl krašto patrioto D. Varkalio rūpesčio ir pastangų neatsidūrė metalo laužo supirktuvėse.

Šiuolaikinio žmogaus dialogas su praeitimi, jos meno sunkiasvore ir sudėtinga tradicija nėra nei lengvas, nei paprastas. Greta daugybės išbandytų ir patikrintų būdų, kaip muziejinėse ekspozicijose pristaty­ti senosios dailės kūrinius, toks keturių atskirų parodų, kompleksiškai atskleidžiančių keturių šimtmečių Europos vaizduojamosios ir taiko­mosios dailės istoriją, surengimas pasirodė perspektyvus ir prasmingas.

Kai 2014 m. gegužės mėn. pradžioje, keičiant galerijos ekspozicijas, trys iš keturių parodų buvo uždarytos, o jų vietoje parengtos dvi naujos parodos („Nuostabioji žemė. Dailininkai Rytų Prūsijoje. XIX a.–XX a. II pusės tapyba ir grafika iš Aleksandro Popovo rinkinio“ ir „Taiko­moji dekoratyvinė dailė – mūsų namams. Iš Lietuvos dailės muziejaus rinkinių“), D. Varkalio kolekcijos eksponatai atsivėrė vėl kitomis pras­mėmis. Dabar jie yra iškalbingas fonas XIX–XX a. I pusėje Klaipėdos krašte sukurtiems paveikslams ir grafikos darbams. Gretimoje salėje eksponuojami XX a. 6–8 dešimtmečių tekstilės, odos, keramikos kū­riniai šiame kontekste byloja apie tai, kaip keitėsi taikomoji dailė (ir buitis, estetinis skonis) po Antrojo pasaulinio karo.

Išnašos1 Alseika V., „Realistas ar abstraksistas? Dail. Česlovo Janušo atviri pasisaky­

mai apie save“, Draugas, Čikaga, 1972­02­12. 2 Tarandaitė D., „Marinistinės tapybos paroda“, Lietuvos dailės muziejaus met­

raštis, 17, 2015, p. 142–151.

Edukacija D. Varkalio kolekcijos parodoje.

Fot. V. Gaudiešiūtė

240 Ekspozicijos ir parodos

Four Exhibitions at the Pranas Domšaitis Gallery

kristina jokubavičienė

On 7th of March 2013 four exhibitions were opened in Lithuanian Art Museum’s (LAM) Pranas Domšaitis Gallery: “Hail Sea!”, “West Euro­pean Graphics of the 16th–19th Century”, “From Baroque to Art Nou­veau”, and “Collection of Dionyzas Varkalis”.

Dutch, English, Russian, Norwegian, German, and Lithuanian paintings from the collections of the LAM and the M. K. Čiurlionis National Museum of Art were displayed at the exhibition “Hail Sea! Marine paintings of the 17th–20th centuries”. The exhibition ran until 13th of April 2014 and its curators were Dalia Tarandaitė and Ilona Mažeikienė.

Ilona Mažeikienė selected the most exclusive and valuable works of graphic art from the collection of the LAM for the exhibition “West European Graphics of the 16th–19th Century”, which ran until 13th of April 2014. Majority of its exhibits were displayed in public for the first time ever. The LAM’s Graphic Art Collection comprises over 12 000 prints created by Western European artists. It is one of the largest and most comprehensive collections in Lithuania, reflecting developments in this genre from the Renaissance period to neo­styles. With the help of the artworks presented at the exhibition visitors were guided through the three hundred years of history of the European graphic art. The works of famous Northern Renaissance artists were displayed, such as Albrecht Dürer (1471–1528), Lucas van Leyden (1494–1533) and his follower Nicolaes de Bruyn (1571–1656), along with the art­works of other Flemish, Italian, French and English engravers.

Exhibition “From Baroque to Art Nouveau. The Development of European Art Throughout the 18th–19th Centuries, as Seen in the Collections of the Lithuanian Art Museum” also ran until 13th of April 2014. Its curator Gražina Gurnevičiūtė presented art objects from va­rious eras made of china, glass, metal, textile or other materials. Being manufactured both in large European factories and in small private workshops wealthy merchants, landlords and well­off citizens used them in everyday life and for decorating interiors of their houses. The china collection displayed the foremost European china manufactures, including Meissen, Berlin, Vienna, and Sèvres factories. There were many 19th century Bohemian glass objects in exhibition. A display of

241Ekspozicijos ir parodos

metal­ware contained of silver, bronze, tin and cast iron objects. Final­ly, collection of the exhibition was complemented by tiny fine objects from different and rare materials, such as bone, turtle shell, agate, etc. They were popular from the 18th to the 19th centuries and were used for manufacturing jewelry or beauty boxes, powder compacts, tobacco boxes.

Dionyzas Varkalis handed the rich collection of the fine metal and ceramic articles which were common in the region of Klaipėda from the 19th and the early 20th centuries over to the LAM in 1988. Exhi­bition’s “Collection of Dionyzas Varkalis” (it will run until 2016) ob­jects, such as china and faience tableware, bronze and silver figurines, medals, candle holders, vases, cutlery and table decorations, testify to the everyday life of residents of Klaipėda and the entire coastal region and reflect aesthetic taste of middle­class and common citizens. The collection also features medals, signs, badges created in the first half of the 20th century by such Lithuanian artists as Juozas Zikaras, Pet­ras Rimša, Adomas Smetona, and Kajetonas Sklėrius, which together with the broad set of postcards with the pre­war views of Klaipėda or amulets unique to fishermen and sailors testify to the educational and historic significance of the collection.

Contemporary human dialogue with the past, its heavy and difficult art tradition is neither easy nor simple. In addition to numerous tested approaches on how to present the old art works at the museums, option to hold four separate exhibitions, which revealed the four centuries’ history of European fine and applied arts, was viable and meaningful.