MICHELFOUCAULT

Diskurso tvarkaInauguracin paskaita Collge de France, perskaityta 1970 met gruodio 2 dien

I prancz kalbos vert Marius Dakus

baltos lankos

This edition published with support from the O pen Society Fund-Lithuania, and from the CEU Translation Project of the Open Society Institute-Budapest Knygos leidim finansavo Atviros Lietuvos fondas ir Atviros visuomens institutas Budapete (Vidurio Europos universiteto Vertim projektas) Redagavo Donata Liniuvien Apipavidalino Vida Kurait Virelyje panaudota Algimanto Kezio nuotrauka

Versta i: Michel Foucault, L'ordre du discours, Paris: Gallimard, 1971

ditions Gallimard, 1971 Vertimas lietuvi kalb, Marius Dakus, 1998 Baltos lankos, 1998 Rinko ir maketavo BALTOS LANKOS Printed in Lithuania ISSN 1392-1673 ISBN 9986-861-71-3

t diskurs, kur igirsite iandien, ir tuos, kuri tu rsite klausytis galbt m et metus, noriau prasm ukti slapta. Uuot pradjs kalb, noriau, kad ji supt mane ir nunet kuo toliau, anapus bet kokios pradios. N o rtsi, kad dar nespjs prabilti pastebiau, jog gerokai anksiau prabilo kakieno bevardis balsas: man pakakt tik ubaigti, pratsti fraz, nejuia upildyti jos plyius, tarsi ji bt akimirk nerytingai stabteljusi r davusi m an enkl. tai tada pradios nebt; uuot buvs dis kurso altiniu, veikiau tapiau m ayte spraga jo atsi tiktinje tkmje, jo galimo inykimo taku. Nortsi, kad u mans bt balsas (jau senokai pra djs nek, i anksto dubliuojantis visk, k pasakysiu), kuris kalbt: Reikia tsti, o a negaliu, reikia tsti, reikia tarti odius, kad ir kiek j bt, reikia juos tarti, kol jie suras mane, kol m ane isakys, - keista bausm, keista kalt, - reikia tsti, nors, gali bti, tai jau padaryta, gal bt jie mane jau isak, galbt atved mane prie m ano istorijos slenksio, prieais duris, atsiverianias mano istorij - nustebiau, jeigu jos atsivert."

6

Daugeliui, m anau, bdingas panaus trokimas - i vengti pradios, trokimas atsidurti i karto kitoje diskurso pusje, kad nereikt viduje svarstyti, kuo jis galt bti iskirtinis, pavojingas, o gal net pratingas. Institucija tok dan nor atsiliepia ironikai: apgaubia pradias ikilmingumu, apsupa dmesiu bei tyla ir velka ritua lizuotas formas, tarsi nordam a praneti apie jas kuo anksiau. Trokimas sako: Nenoriau pats engti i atsitikti n diskurso tvark; nenoriau susidurti su tuo, kas jame yra kategoriko ir galutinio; noriau, kad jis g aubt m ane tarsi rami, gili, be galo atvira skaidruma, kurioje kiti atliept mano lkesiams ir i kurios viena po kitos isirutuliot tiesos; o a tik leisiausi neamas jo tkm je - jo tkms - kaip kokia laiminga skiedrel." O institu cija atsako: Nebijok pradti; mes visi tam ia ir esame, kad parodytum e, jog diskursas prisilaiko statym tvar kos; jog jau seniai laukiama jo pasirodant; jog jam pa ruota vieta, garbinga, taiau apram danti; ir jeigu jis gyja koki valdi, tai tik m s ir vien m s dka." Taiau gali bti, kad i institucija ir is trokimas tra tik dvi prieingos reakcijos t pat nerim, kur sukelia diskurso - itarto ar parayto dalyko - materiali realyb; kur adina jo egzistencijos trum palaikikum as, jo nea bejotina lemtis - inykti nuo ems paviriaus per tok ilg laik, kad jis mums nepriklauso; kur kursto jausmas, kad ioje veikloje - beje, kasdienikoje ir pilkoje - slypi

7

m um s menkai tesuvokiami galios ir pavojai; kur aitrina spjimas, kad u vis t odi, vartojam taip seniai, jog laikas nugludino nelygumus, slypi miai, pergals, aizdos, viepatavimas ir vergov. Bet kodl tai, kad mons kalba ir kad j diskurs be paliovos gausja, yra pragaitinga? Kur pavojus?

*

tai koki hipotez noriau vakar ikelti, kad iryk t mano atliekamo darbo apribai - arba veiksm teatras, galbt be galo laikinas. A m anau, jog kiekviena visuo men kontroliuoja, daro atrank, organizuoja ir perskirs to diskurso gamyb, atlikdama visa tai vienu m etu ir pa sitelkdama tam tikras procedras, kurios turi prislopinti diskurso galias ir pavojus, suvaldyti jo vykio nenusp jamum, ivengti jo sunkaus, gsdinanio materialumo. Tokioje visuomenje kaip msik, be abejo, inomos paalinimo procedros. A kivaizdiausia ir prasiausia yra draudimas. Gerai inome, kad ne visk galima sakyti, kad nevalia kalbti apie visk bet kokiomis aplinkybmis ir kad galiausiai ne kiekvienas gali kalbti kas tik auna galv. Objekto tabu, aplinkybs ritualas, privilegijuota arba iimtin kalbanio subjekto teis - ie trys draudim tipai, kryiuodamiesi, stiprindam i ar atsverdam i vienas kit, formuoja sudting, nuolatos kintant siet. Tik pri dursiu, kad m s laikais sietas labiausiai sutankjs - ir

8

daugja tamsi langeli - seksualumo ir politikos srityse, tarytum diskursas, uuot funkcionavs kaip skaidrus arba neutralus elementas, kuriam e seksualumas nuram domas, o politika numalta, bt ta vieta, kur skleidiasi, beje, ypa palankiomis slygomis, kai kurios labiausiai bauginanios jos galios. Kad ir kaip diskursas stengtsi atrodyti nelabai reikmingas, jam taikomi draudim ai la bai anksti ir labai greitai atskleidia jo ry su trokimu ir valdia. Kas gi ia nuostabaus? Juk diskursas - kaip pa rod psichoanaliz - ne vien tik atskleidia (arba nusle pia) trokim; jis yra ir to trokimo objektas; be to - kaip mus nuolatos moko istorija - jis ne vien byloja apie m ius ir viepatavimo sistemas, bet yra ir tai, dl ko ko vojama, kas pasitelkiam a kovai, - valdia, kuri sten giamasi ugrobti. M s visuomenje egzistuoja ir kitas paalinimo prin cipas: ne draudim as, o perskyrim as ir atmetimas. Turiu omenyje proto ir beprotybs prieprie. Jau gdiau siais viduram iais beprotis buvo tas, kurio diskursas negali cirkuliuoti taip kaip kit diskursai. Jo odis kar tais laikomas niekiniu ir negaliojaniu: jis nra nei tei sus, nei svarbus, negali liudyti teisme, negali patvirtinti jokio akto ar kontrakto, negali net paversti duonos knu aukojant Miias. Kartais, prieingai, beproio odiui priskiriamos keistos, tik jam vienam bdingos galios: jis isako slapt ties, pranaauja ateit, naiviai velgia tai, kas neprieinama kit iminiai. dom u tai, kad daugel

9

imtmei Europoje beproio odis bdavo praleidia mas pro ausis arba - igirstas - iklausomas kaip tiesos odis. Arba j atm esdavo vos itart, ir jis prasm egdavo nebt, arba jame velgdavo prot - naiv arba buk l, - prot, aikesn negu sveikai mstanij. Ir vienu, ir kitu atveju - ir paalintas, ir slaptos proto kibirkties iebtas, - stricto sensu jis neegzistavo. Beproio pam i im atskleisdavo btent jo odiai; ia gimdavo persky ra; taiau jie niekada nebuvo priimti nei iklausyti. Iki pat XVIII amiaus pabaigos n vienam gydytojui neatjo galv pasidomti, k, kaip ir kodl bylojo is odis, o juk btent jis ir skirdavo. Visas tas neaprpiam as be proio diskursas virsdavo triukmu; odis jam bdavo suteikiam as tik sim bolikai - scenoje, kur jis skland beginklis ir taikus, vaidindam as jam patikt tiesos su kauke vaidmen. Gali kas pasakyti, kad iandien visam tam atjo arba ateina galas; kad beproio odis nebra kitoje perskyros pusje; kad jis jau nra niekinis ir negaliojantis; kad, prieingai, jis privert mus tempti ausis; kad mes ieko me jame prasms, o gal buvusio statinio apm at ar pa mat; kad m um s pavyksta nutverti beproio od savo pai itartuose dalykuose, toje nubgusioje akyje", pro kuri i m s islysta tai, k sakome. Taiau toks dm e sys beproio nekai dar nerodo, kad senoji perskyra nu stojo galios; pakanka tik prisiminti vis t inojimo kar kas, per kur mes perkoiame od, vis t institucij

10

tinkl, kur pasitelks kas nors - gydytojas ar psichoana litikas - gali klausytis itos nekos ir kuris pacientui savo ruotu leidia isakyti arba desperatikai ugniauti savo skurdius odius, pakanka tik prisiminti visa tai, kad suabejotum e, jog perskyra nesunaikinta, jog ji tiesiog veikia kitaip, nukreipta kita linkme, pasitelkusi naujas institucijas, ir jos padariniai visikai kitokie. Net jeigu gydytojo vaidm uo tebt siklausyti pagaliau laisv od, klausymo m etu vis tiek ilikt cezra. Klausoma diskurso, kur persmelk trokimas ir kuris - didiau siam savo diaugsm ui arba didiausiam nerimui - m ano turs grsm ing gali. O jeigu gydant pabaisas protas turi nutilti, pakanka tyljimui pasidaryti budriam , ir perskyra vl irykja. Gal pernelyg drsu kalbti apie to, kas teisinga, ir to, kas klaidinga, prieyb kaip apie trei paalinimo siste m, esani greta t, apie kurias k tik kalbjau. Kokiu racionaliu pagrindu galima bt lyginti tiesai bding suvarym su perskyromis, kurios i pat pradi buvo arbitrarios ar bent atsirado susiklosius istorinms aplin kybms; kurios ne vien keiiamos, bet ir nuolatos keiia savo viet; u kuri itisa sistema jas prim etani ir at naujinani institucij: kurios galiausiai ne tik varo, bet ir pasitelkia, bent i dalies, smurt. inoma, teiginio lygmenyje, kokio nors diskurso v idu je perskyra tarp teisingo ir klaidingo neatrodo nei arbitrari, nei keiiama, nei institucionalizuota, nei prievartin.

uBet pavelgus i kitos puss, pasidom jus, kaip m s diskursuose reiksi ir iki iol nuolat reikiasi valia tiesai, perskrodusi tiek m s istorijos imtmei, arba kokia paiais bendriausiais bruoais - perskyra valdo m s vali inoti, - galbt m ums prie akis isiskleis kakas panaaus paalinimo sistem (istorik, linkusi kisti, institucikai suvarani). N ra abejoni, kad i perskyra susiklost istorikai. tai dar VI amiuje graik poetai teisingu diskursu veiksmingja ir vertingja io odio prasm e - teisingu diskursu, kuriam jaut pagarb ir baim, kuriam i tik rj reikjo paklusti, nes btent jis viepatavo, laik dis kurs, itart turiniojo tam teis ir pagal reikiam ri tual; diskurs, vykdydavusi teisingum ir kiekvienam priskirdavus jo dal; diskurs, kuris, pranaaudam as ateit, ne tik skelbdavo tai, kas vyks, bet ir prisiddavo, kad tai vykt, patraukdavo paskui save mones ir itaip sudarydavo sandr su likimu. Na o prajus imtmeiui, aukiausioji tiesa plauk jau nebe i to, kuo diskursas buvo ar k jis dar, ji plauk i to, k jis bylojo: vien dien tiesa i ritualizuoto, veiksmingo ir teisto sakymo akto perjo tai, kas sakoma, pasakym: jo prasm, jo form, objekt, jo santyk su savo referentu. Tarp Heziodo ir Platono atsirado tam tikra perskyra, atribojanti teising ir melaging diskursus; tai nauja perskyra, nes nuo iol teisingas diskursas nebra brangus ir troktamas, be to, diskursas nebesiejamas su valdia. Sofistas ivaromas.

12

Be abejo, i istorin perskyra nubr bendruosius m s valios inoti kontrus. Taiau ji niekada nebuvo sustabarjusi: didiuosius poslinkius moksle kartais gal ir bt galima laikyti kokio atradim o idava, bet juose galtume velgti ir naujas valios tiesai formas. XIX am iuje, be jokios abejones, susiduriam e su tokia valia tiesai, kuri nei savo gaunamomis formomis, nei pasirenkam o mis objekt sritimis, nei pasitelkiama technika netapatintina su klasikinei kultrai bdinga valia inoti. Grkime kiek atgal: XVI-XVII amiaus sandroje (ypa Anglijoje) irykjo valia inoti, kuri, aplenkusi savo aktualius turi nius, br galim, stebim, im atuojam , klasifikuo jam objekt perspektyvas; valia inoti, nulem davusi pastanio (i dalies ir nespjusio dar nieko patirti) sub jekto pozicij, poiri bei funkcij (ne tiek skaityti, kiek matyti, ne tiek komentuoti, kiek verifikuoti); valia inoti, nurodydavusi (ir daug platesniu m astu negu koks ran kis), kok technin lygmen turi bti dedam os inios, kad jas bt galima verifikuoti ir panaudoti. Viskas klos tosi taip, tarsi pradedant didija Platono perskyra valia tiesai turt savo istorij, nesutam pani su varani ties istorija: tai paintin objekt, pastanio subjekto pozicij ir funkcij, m aterialini, technini ir instrum en tini painimo indli istorija. Be to, i valia tiesai, kaip ir kitos paalinimo sistemos, turi institucin atram: j stiprina ir kartu atgamina iti sas praktik sluoksnis - pedagogika, inom a, knyg,

13

leidybos, bibliotek sistema, kadaise - mokslinink drau gijos, o iandien - laboratorijos. Bet daug platesne prasme i vali atgam ina visuomenje paplit inojimo panau dojimo bdai, jam suteikiama vert, jo paskirstymo, per skirstymo ir, i dalies, priskyrim o formos. Priminsiu visikai simbolikai - sen graik princip: aritmetika tinka dem okratiniam s m iestams, nes moko lygybs, o oligarchijose privalom a geometrija, nes joje akivaizdi proporcij nelygyb. Galop, m an rodos, i institucij rem iam a ir j pasi skirstyta valia tiesai yra linkusi - vis dar kalbu apie m s visuom en - lyg ir slgti kitus diskursus bei prim esti jiems savo gali. Prisiminkime, kad Vakar literatra itisus imtmeius turjo telktis pagalb tai, kas akivaiz du, tikinama, nuoirdu, pagaliau moksl - odiu, tei sing diskurs. Prisiminkime taip pat, kad ekonomins praktikos, ukoduotos privalom nurodym arba recep t - kartais ir morals - pavidalu, pradedant XVI am iumi, stengsi pagrsti, racionalizuoti ir pateisinti save rem dam osi turt ir gamybos teorija; prisiminkime ir tai, kad netgi baudiamoji sistema, grietai preskriptyvus vi setas, pagrindim o arba pateisinimo pirm iausia iekojo, aiku, teiss istorijoje, o paskui, pradedant XIX am iu mi, - sociologins, psichologins, medicinins, psichiat rins inijos korpuse: tarytum net statymo odiui m s visuomenje bt buvs reikalingas tiesos diskurso pritarimas.

14

I ia pam int trij didij paalinimo sistem, k u rios riboja diskurs, - udraustas odis, beprotybs at skyrimas ir valia tiesai - ilgiausiai esu kalbjs apie tre ij. Esm ta, kad itisus imtmeius btent ia treija nuolatos virsdavo pirmosios dvi; kad ji vis prim ygtiniau apglbia pastarsias, siekdama jas modifikuoti ir sykiu pagrsti; kad jos tuo lengviau praranda patvarum ir apibrtum , kuo labiau jas persm elkia arba jau p er smelk valia tiesai, o ioji vis gilja ir darosi vis labiau neivengiama. Taiau kaip tik apie j kalbama maiausiai. Tarsi pati tiesa, jos btina sklaida slpt vali tiesai ir jos peripe tijas. Galbt prieastis yra i: jei i tikrj jau nuo graik laik teisingas diskursas nebra tas, kuris patenkina tro kim ar realizuoja gali, tai kas gi kita, jeigu ne trokimas ir galia, gldi valioje tiesai, valioje isakyti teising dis kurs? Teisingas diskursas, kur jo formos privalomum as ivaduoja nuo trokimo ir atpalaiduoja nuo galios, ne stengia atpainti j persmelkianios valios tiesai; o valia tiesai, taip seniai mums prim esta, yra tokia, kad tiesa, kurios ji siekia, negali jos neslpti. Taigi mes tematome ties - kaip turt, derlum ir jg, velni ir sykiu apgaulingai universali. Bet utat nieko neinom e apie vali tiesai - t netiktin paalinim o mainerij. Tad m s kasdien darb kaip gairs, be abe jo, nepasiekiamos, turi kreipti visi tie, kurie - pradedant Nietzsche, baigiant Artaud ir Bataille'u - istorijos eigoje

15

vis band apeiti t vali tiesai ir kvestionuoti j priein dam i tiesai, ir btent tada, kai tiesa imasi pateisinti d rau dim ir apibrti beprotyb.

*

Aiku, esama ir daug kit diskurso kontrols bei atribo jimo procedr. Tos, kurias nusakiau, labiau iorins; jos veikia kaip paalinimo sistemos ir taikomos tai diskurso daliai, kur aidim sitraukia galia ir trokimas. M anau, kad galima iskirti ir kit grup procedr. Jos veikia i vidaus, nes ia diskursus kontroliuoja patys diskursai. Jos paprastai gauna klasifikavimo, tvarkymo, padalijimo princip pavidal, tarsi imtsi apvaldyti kit diskurso m atm en - vyk ir atsitiktinum. Pirm iausia - kom entaras. A m anau, nors nesu tuo visikai tikras, kad nerastum e visuomens, neturinios ypa svarbi pasakojim, kurie nuolat perpasakojam i, kartojami ir varijuojami, visuomens, apsieinanios be formuli, tekst, ritualizuot diskurs viset, itariam aikiai apibrtom is aplinkybm is, be kart pasakyt dalyk, kurie saugomi ir kuriuose num anom a kokia nors paslaptis ar prasm s gausa. Trumpai tariant, galima sp ti, jog kiekvienoje visuomenje neivengiama savotiko diskurs susisluoksniavimo: yra diskurs, kurie sako m i" ir kuriais keiiamasi diena i dienos, kurie inyksta kartu su j isakymo aktu; ir esama diskurs, duodani

26

pradi naujiems kalbjimo aktams, kurie juos pratsia, transformuoja arba aptaria, odiu, diskurs, kurie, nors ir suformuluoti, ir toliau isakomi, yra jau isakyti ir turi dar bti pasakyti. J yra m s kultros sistemoje: tai religiniai ir juridiniai tekstai, taip pat domios paskirties tekstai, vadinam i literatriniais"; i dalies prie j pridurtini ir moksliniai tekstai. Akivaizdu, kad toks atsiejimas nra nei patvarus, nei pastovus, nei absoliutus. N egalim a sakyti, kad egzis tuoja, viena vertus, visiems laikams nustatyta pam atini arba krybini diskurs kategorija, o, kita vertus, d a u gyb juos kartojani, aikinani ir kom entuojani tekst. Daugelis svarbij tekst pasim eta ir dingsta, kartais j viet uima komentarai. Taiau, kad ir kaip kit funkcijos pritaikymo takai, pati funkcija ilieka; ir vis i naujo ikyla atsiejimo principas. Visikai idildyti susisluoksniavim gali tik aidim as, svajon ar ne rimas. aidiant kom entaru a la Borgesas, kai kom en taras tra paodinis (iuo atveju - ikilmingas ir laukia mas) aikinamojo teksto atkartojimas; aidiant kritik, kuri nepabaigiam ai nagrint neegzistuojant krin. Ly rikai svajojant apie diskurs, kuris atgim sta kiekvie nam e savo take kupinas naujum o bei skaistumo ir be perstojo, dvelkdam as vieumu, inyra suadintas daik t, jausm arba mini. Nerim aujant kaip tas Janet ligo nis, kuris pat nereikm ingiausi pasakym laikydavo tarsi Evangelijos odiu", kupinu neisemiam prasms

17

lobi ir vertu to, kad b t nuolatos kartojamas, vl ita riamas ir komentuojamas: Kai a pagalvoju, - sakydavo jis, praddam as skaityti arba klausytis, - kai pagalvoju apie i fraz, kuri dar tik inyks aminybje ir kurios a galbt dar kaip reikiant nesupratau..." Taiau argi neaiku, kad visais iais atvejais papras iausiai ileidiamas vienas i santykio nari, bet jokiu bdu nepanaikinam as pats santykis? Santykis, kuris il gainiui vis kinta; santykis, kuris kiekvienoje epochoje gyja daugialypes ir skirtingas formas: juridin egzegez be galo skiriasi (jau gantinai seniai) nuo religinio ko m entaro; tas pats literatros krinys gali vienu m etu paskatinti gana skirtingus diskursus: pirm in Odisjos tekst tuo paiu laikotarpiu atkartoja ir Brard'o verti mas, ir daugyb teksto paaikinim, ir Joyce'o Ulisas. Kol kas noriau tik atkreipti dmes, kad pirmojo ir antrojo teksto atsyjimas vadinamajame komentare vaidi na dvejop vaidmen. Viena vertus, jis leidia konstruoti (ir konstruoti be galo) naujus diskursus: pirminio teksto ikilumas, jo patvarum as, kaskart i naujo aktualizuoja mo diskurso statusas, daugialyp arba slapta prasm, ku ri es gldi jame, neva esmikai jam bdingi nutyljimas ir gausa - visa tai atveria galimyb kalbti. Kita vertus, kom entarui belieka, kad ir kokia metodologija naudo jantis, galiausiai pasakyti tai, kas tyliai jau buvo pasakyta ten. Kad ir kaip stengiantis, neivengiama paradokso ia pirm kart pasakyti tai, kas jau buvo pasakyta, ir be

18

atvangos kartoti tai, kas niekada nebuvo itarta. Putojant kom entar okean i vidaus sekina svajon apie paslpt pakartojim: kiek akis aprpia, tra turbt tai, kas buvo i pat pradi - paprasiausias perpasakojimas. Komen taras ukerta keli diskurso atsitiktinum ui, nes ima j domn: jis leidia pasakyti kitk negu komentuojamasis tekstas, bet su slyga, kad is bt pasakytas ir bent i dalies realizuotas. To, k rizikuota pasakyti, galimybi daugybikum , nenuspjamum komentavimo principas paveria pakartojimo skaiiumi, forma, pavidalu ir sly ga. Nauja ne tai, kas pasakyta, o pats jo sugrimo vykis. M anau, kad yra ir kitas, iki tam tikro laipsnio papil dantis pirmj, diskurso iretinimo principas. Tai auto rius - savaime suprantam a, kalbu ne apie nekant indi vid, itarus ar paraius tekst, o apie autori kaip diskursus grupuojant princip, j reikmes vienijant prad, j rilumo idin. is principas veikia ne visur ir ne vienodai: aplink mus cirkuliuoja daugyb diskurs, kuriem s prasm s arba veiksmingumo nesuteikia joks ga limas autorius - tai akimirksniu um artin nugrim ztantys kasdieniai plepalai, signatar, o ne autori reikalingi dekretai ar sutartys, anonimikai perduodam i techniniai receptai. Taiau ir tose srityse - literatroje, filosofijoje, moksle - kur priim ta tekst priskirti kokiam nors au toriui, is priskyrimas, kaip inome, ne visada atlieka t pat vaidmen. Viduramiais mokslinio diskurso sferoje priskyrim as kam nors buvo btinas kaip tiesos kriterijus.

19

Laikyta, kad teiginiui mokslin vert suteikia btent jo autorius. Pradedant XVII amiumi, i funkcija moksli niam e diskurse vis silpnja: autoriaus principas reika lingas tik tam, kad teorema, efektas, pavyzdys, sind romas gaut pavadinim. Literatrinio diskurso sferoje, prieingai, i funkcija - beje, tuo paiu laikotarpiu - vis stiprja: vis t pasakojim, poem, dram ar komedij, kurioms viduram iais buvo leista cirkuliuoti bent i da lies anonim ikai, dabar klausiama (ir reikalaujama at sakyti), i kur jos atsirado, kas jas para; i autoriaus reikalaujama jausti atsakomyb u pasirayto teksto vie nyb; jo praom a atskleisti ar bent paiam inoti slapt, jo tekstuose gldini prasm; tikimasi, kad jis artiku liuos juos paiu savo gyvenimu ir patirtimi, realia, juos gimstant regjusia istorija. Autorius yra tai, kas vienija neram inani fikcijos kalb, suteikia jai rilumo, terpia tikrov. Puikiai inau, kas m an bus atsakyta: Bet juk js kal bate apie autori, kur kritika atranda atgaline data, kai jis jau mirs ir telikusi netvarkinga snis neskaitom juodrai: juk bent jau tada reikia vesti koki nors tvar k: sivaizduoti buvus projekt, rilum, tematik, kuri paskui ir iekoma autoriaus, galbt i dalies igalvoto, smonje arba gyvenime. Taiau tuo vis dlto nepanei giama, jog realaus autoriaus bta, bta m ogaus, si verusio pai i nuvalkiot odi tirtyn ir paenk linusio juos savo genijumi arba sumaitimi."

20

inoma, bt absurdika neigti raanio ir kurianio individo egzistavim. Taiau a manau, kad - bent jau nuo tam tikros epochos - individas, im dam asis rayti tekst, kurio akiratyje mkioja galimas krinys, imasi tam tikros autoriaus funkcijos: tai, k jis rao, ir tai, ko nerao, tai, k jis apmeta kaip krinio eskiz, kad ir skub riausi juodrat, ir tai, k jis galiausiai meta alin ir kas inyks kaip kasdiens nekos, - vis skiri aism lemia autoriaus funkcija, kuri jam priskiria jo epocha ar kuri jis savo ruotu modifikuoja. Juk raaniajam ne sunku apversti tradicin autoriaus vaizd ir i nauj auto riaus pozicij visame tame, k jis galt pasakyti, k sako kasdien, kiekvien akimirk, iraiyti kol kas neryk savo krinio kontr. Kom entaras ribojo diskurso atsitiktinum tapatybs aismu, pavidal kuriam, regis, suteikdavo pakartojimas ir grimas prie to paties. Autoriaus principas t pat atsi tiktinum riboja tapatybs aismu, turiniu individualumo ir a pavidal. Reikt pripainti, kad tai, k vadinam e ne mokslais, o disciplinomis", pateikia dar vien ribojimo princip. Jis taip pat santykinis ir nepastovus, leidia konstruoti, bet su daugybe iimi. Savo sandara disciplinos yra prieingos tiek kom en taro, tiek autoriaus principui. Pastarajam todl, kad dis ciplin apibria tam tikra objekt sritis, m etod visum a ir teisingais laikom teigini korpusas, taip pat tam tikr

21

taisykli bei apibri, technik bei ranki aismas: visa tai sudaro savotik anonim in sistem, kuria nau dojasi visi norintys arba galintys tai daryti, nesiedami jos prasm s arba teistumo su tuo, kas j irado. Disciplinos principas prieingas ir komentaro principui: ia ieities takas - ne prasm, kuri reikia pakartotinai atrasti, ir ne tapatyb, kuri reikia atkartoti, o tai, be ko nemanoma konstruoti nauj pasakym. Taigi disciplina atsiranda tik esant galimybei formuluoti - ir formuluoti be galo - nau jus teiginius. Taiau ia esama ir io to daugiau - be abejons, tam, kad bt kai ko maiau: disciplina nra suma visko, k galima teisingai pasakyti apie kak; ir netgi ne visetas to, k galima priimti ir pripainti to paties duom ens atvilgiu, vadovaujantis rilumo ar sistemikumo prin cipu. Medicina nra teising pasakym apie lig visu ma; botanikos negalima apibrti kaip vis ties apie augalus sumos. Taip yra dl dviej prieasi: pirm iau sia, ir botanik, ir medicin, kaip kiekvien disciplin, sudaro ne vien tik tiesos, bet ir klaidos, kurios nra iaip nuosdos ar svetimkniai, o atlieka daug pozityvi funkcij; istorijos tkmje j vaidm uo veiksmingas ir danai neatsiejamas nuo ties atliekamo vaidmens. Be to, vienas ar kitas teiginys priskirtinas botanikai ar pa tologijai tik tada, kai atitinka tam tikras slygas, kartais grietesnes ir sudtingesnes u gryn ir paprast ties; bet, iaip ar taip, tos slygos yra kitokios. Jis turi liesti

22

apibrtos srities objektus: pavyzdiui, pradedant XVII amiaus pabaiga, botaniniu" tapdavo tik toks teiginys, kuris k nors sak apie matom augalo struktr, jam artim ir tolim panaum sistem arba jo fluid m e chanik (ir kuriam nebereikjo - kaip kad buvo privalo ma dar XVI imtmetyje - isaugoti savo simbolines ver tes arba t viset savybi ar ypatybi, kurios jam buvo priskiriamos antikos laikais). Taiau teiginys ne tik turi priklausyti disciplinai, jis turi naudotis gana apibrto tipo svokinmis arba techninmis priemonmis. tai, pradedant XIX amiumi, teiginys nebebdavo medici ninis, atsidurdavo anapus medicinos ir buvo laikomas individualia fantazija arba liaudies vaizduots vaisiumi, jeigu aprpdavo ir metaforikas, ir kokybines, ir sub stancines svokas (pavyzdiui, ukietjimas", aud rinti skysiai" arba idiovinti kietieji knai"); kita ver tus, teiginys galjo, netgi turjo telktis ir metaforikas svokas, jei jis buvo pagrstas kitu modeliu - iuo atveju funkciniu ir psichologiniu (pavyzdiui, suerzinimas", udegim as" arba audini isigimimas"). Dar d a u giau - disciplinai gali priklausyti tik tam tikro teorinio akiraio teiginys - tereikia prisiminti, kaip XIX amiaus antroje pusje pakakdavo uuom inos apie pirm aprads kalbos paiekas - i tema buvo visikai priimtina XVIII amiuje, - kad bet kuris diskursas bt apauktas jeigu ne klaida, tai bent chimera ar kliedesiu, tikru lingvis tiniu monstru.

23

Kiekviena disciplina savo rmuose skiria teisingus ir klaidingus teiginius; be to, ji istumia anapus [i rm] itisus inojimo teratologijos klodus. Kokio nors mokslo ioryb apgyvendinta tankiau ir kartu ne taip tankiai, kaip manoma: be abejo, anapus lieka netarpika patirtis, vaizduots pagim dytos temos, nepaliaujamai m aitinan ios ir gaivinanios tikjimus be atminties; taiau ten turbt nebna klaid stricto sensu, nes klaidos gali atsi rasti ir bti itaisytos tik vienokios ar kitokios praktikos viduje. Kita vertus, ten bastosi pabaisos, kuri pavidalai kinta kartu su inojimo istorija. odiu, teiginiui, preten duojaniam tapti neatsiejama disciplinos dalimi, keliami nelengvi, sudtingi reikalavimai; kad apie j bt galima pasakyti, ar jis klaidingas, ar teisingas, reikia, jog jis bt, anot pono Canguilhemo, teisumo plotmje". Danai stebimasi, kaip XIX amiaus botanikai ir biolo gai nesteng velgti, jog tai, k sak Mendelis, yra tei singa. Esm ta, kad objektai, apie kuriuos Mendelis kal bjo, metodai, kuriuos jis naudojo, teorinis akiratis, kur jis lygiavosi, buvo svetimi to meto biologijai. Juk Naudinas dar anksiau buvo paskelbs tez, kad paveldimi poym iai yra diskretiki; bet is principas - vieniems naujas, kitiems keistas - galjo, bent jau kaip msl, pri klausyti biologijos diskursui. O Mendelis pasitelkia nie kada anksiau nenaudot m etod - filtravim ir iskiria paveldim poym kaip visikai nauj biologin objekt: atriboja j tiek nuo ries, tiek nuo j perduodaniojo lyties

24

ir pasirenka visikai kit stebjimo lauk - atvir, nesi baigiani kart kaitos sek, kurioje poymis atsiranda ir dingsta pagal statistinius dsningumus. Tai naujas objek tas, kuriam reikia nauj svokini ranki ir naujo teo rinio pagrindimo. Mendelis sak ties, bet ne tos epochos biologinio diskurso teisumo plotmje": biologins svo kos ir objektai buvo formuojami pagal visikai kitas tai sykles, ir tam, kad Mendelis bt pripaintas teisiu, o jo teiginiai (didioji j dalis) galiausiai pasirodyt es tei singi, biologijoje turjo sitvirtinti visikai kitoks mastelis ir isiskleisti visikai nauj objekt sritis. Mendelis buvo tikras m onstras - tai kodl mokslas negaljo apie j kal bti. O, pavyzdiui, tai, kad prie trisdeimt m et Schleidenas paiame XIX amiaus viduryje neig augal lyi buvim, tebuvo laikoma paprasiausia moksline klaida. Visuomet pasitaiko, kad kas nors pasakom a teisingai ir laukinje iorybje; bet teisumo plotmje atsiduriam a tik paklusus diskursyvins policijos" taisyklms, kuri kalbantysis turi laikytis kiekviename savo diskurse. Disciplina yra principas, kontroliuojantis diskurso gamyb. Ji nustato diskurso rmus pasitelkdam a tapa tybs aism, gavus nuolatinio taisykli aktualizavi mo pavidal. Mes pratome irti autoriaus darbo vaisingum, kom entar daugyb, vienos ar kitos disciplinos pltr kaip neisenkamus diskurs gamybos altinius. Gal bt taip ir yra, bet juose galima velgti ir suvarym o

25

principus. Ir visai gali bti, kad taip ir nesuiuopsime tikrojo j pozityvumo, neatsivelg j apribojimo ir prievartos funkcij.

*

M anau, esama dar ir treio tipo procedr diskursams kontroliuoti. iuo atveju visai nesiekiama suvaldyti juos sukeliani gali arba ukirsti kelio atsitiktiniam s j pasirodymams; siekiama nustatyti j traukim o aidim slygas, primesti tam tikras taisykles juos isakantiems individams ir neprileisti prie j kiekvieno norinio. Va dinasi, iuo atveju siekiama praretinti kalbaniuosius subjektus; diskurso tvarka bus neprieinam a tam, kas ne tenkina reikalavim arba i pat pradi nra diskursui tinkamas. Tikriau tariant: ne visos diskurso sritys vie nodai atviros ir pereinamos; kai kurias skverbtis grietai draudiam a (jos atrenkamos ir atsirenka paios), o kitos, atrodyt, atviros visiems vjams ir be kokio iankstinio apribojimo paliktos kiekvieno kalbanio subjekto nuo irai. Noriau prim inti ia tema vien anekdot, tok av, kad iurpas nukreia pagalvojus, jog tai galt bti tiesa. Jis tarsi apibendrina visus diskurso suvarym us - tiek ribojanius jo galias, tiek paabojanius jo nenuspjamus pasirodymus, tiek daranius kalbani subjekt atrank. XVII amiaus pradioje vien siogn pasiek kalbos,

26

kad europiei pranaum laivyboje, prekyboje, poli tikoje, karyboje lemia j matematins inios. Jis panoro susipainti su iuo nekainojamu inojimu. Siognui bu vo papasakota apie vien angl jreiv, inojus i ste bukling diskurs paslapt, ir jis liep atvesti jreiv rmus. Liks akis ak su juo, siognas m mokytis. Jam i tikrj pavyko isilaikyti valdioje ir sulaukti gilios senatvs. Japonijoje m atematik atsirado tik XIX am iu je. Bet anekdotas dar nesibaigia - yra ir europietikoji jo pus. i istorija nepaprasta tuo, kad angl jreivis, VVillas Adamsas, buvo savamokslis: dirbdam as dailide laiv statykloje, jis savarankikai imoko geometrijos. Ar turime manyti, kad iame pasakojime atsispindi vienas didij europins kultros mit? M onopolizuotam ir slepiamam rytietikosios tironijos inojimui Europa prie int neva universaliai perduodam as inias, berib ir laisv pasikeitim diskursais. Taiau tokios mintys, savaime aiku, neatlaiko kriti kos. Pasikeitim as ir perdavim as - pozityvios figros, kurios atlieka tam tikr vaidm en sudtingose apribojim sistemose ir, be abejo, negalt funkcionuoti nepriklau somai nuo j. Pavirutinikiausi ir labiausiai krentani akis i apribojimo sistem form sudaro tai, k galima b t sujungti bendru ritualo pavadinim u. Ritualas api bria, kokia kvalifikacija btina kalbantiems individams (ir koki pozicij jie turi uimti, kokio tipo pasakym us formuluoti kalbdamiesi, klausdam i arba pasakodami).

27

Jis nurodo, kokie gestai, elgsenos, aplinkybs ir koks enkl visetas turi lydti diskurs. Galiausiai jis nustato num anom arba tariam odi reikmingum - koks j poveikis tiems, kuriuos jais kreipiamasi, ir kur baigiasi j suvarym o galios. Religini, teisini, terapeutini ir i dalies politini diskurs beveik nemanoma atsieti nuo io ritualizavim o, suteikianio kalbantiems subjektams vienokias ar kitokias iskirtines savybes ir kartu paskirs tanio jiems num atytus vaidmenis. Kiek kitaip funkcionuoja diskursyvins bendrijos", kurios turi isaugoti arba gaminti diskursus, taiau lei dia jiems cirkuliuoti udaroje erdvje, skleidia juos pagal grietas taisykles, o j sakytojai skleisdami nepra randa savo nuosavybs. Vien i archajik tokio funk cionavimo m odeli sutinkame tarp rapsod, kuri nuo savyb buvo poem inojimas, mokjimas jas deklamuoti atmintinai, o prireikus - ir keisti bei transformuoti; taiau ios inios, nors ir skirtos pasakoti - tiesa, ritualikai, buvo puoseljamos, tausojamos ir saugomos tam tikros grups viduje m anktinant atmint, neretai be galo su dtingais bdais; pratybos atverdavo duris rapsod bendrij ir kartu leisdavo patirti paslapt, kuri pasakojant irykdavo, taiau nepasklisdavo; kalbjimas ir klau symas nesusikeisdavo vaidmenimis. inoma, iandien beveik neliko panai diskursy vini bendrij", dviprasmikai aidiani paslaptimi ir jos skleidim u. Taiau neapsigaukim e: net teisingo

28

diskurso tvarkoje, net spausdinto ir jokio ritualo nevar om o diskurso tvarkoje tebeveikia paslapties nusavi nimo ir nesikeitimo vaidmenimis mechanizmai. Visikai galimas daiktas, kad raymo aktas, kuriam institucin pavidal iandien suteikia knyga, leidybos sistema ir raytojo personaas, tarpsta kokioje nors, gal kiek mig lotoje, taiau akivaizdiai varanioje diskursyvinje bendrijoje". Juk raytojas nuolatos pabria, kaip jo darbas skiriasi nuo kit kalbani arba raani sub jekt veiklos, pabria nenykstam savojo diskurso po b d i jau senokai teigia pamatin raymo" iskirtinum, tvirtina esant asimetrikumo tarp krybos" ir kitoniko kalbos sistemos panaudojimo - jau vien tokie teiginiai (kuriuos, be kita ko, linkstama diegti praktikoje) rodo, kad esti tam tikra diskursyvin bendrija". Taiau toki bendrij esam a ir daugiau, jos funkcionuoja visikai kitaip, grindiam os kitokiu paalinim o ir skleidim o reimu: prisiminkime technikos arba mokslo paslaptis, medicininio diskurso sklaidos ir cirkuliavimo formas; prisiminkime, kaip pasisavinamas ekonominis ar poli tinis diskursas. I pirmo vilgsnio doktrinos" (religins, politins, filo sofins) bt prieingyb diskursyvinms bendrijoms": pastarosiose kalbani individ skaii, net jeigu jis ir nebuvo fiksuojamas, linkta riboti, ir diskursas galjo cir kuliuoti ir bti perduodam as tik j tarpe. O doktrina" linkusi sklisti, ir individai, kuri skaiius neribojamas,

29

apibria savo abipus priklausomyb, dalindamiesi t pat diskurs korpus. Atrodyt, ia keliama vienintel slyga - pripainti tas paias tiesas ir laikytis daugiau ar maiau lanksios taisykls, reikalaujanios atitikimo teis tiems diskursams. Bet jei to pakakt, doktrinos ne taip skirtsi nuo mokslo disciplin, ir diskursyvin kontrol patirt tik pasakymo forma arba turinys, o ne kalbantis subjektas. O juk priklausomyb doktrinai leidia suabejoti tiek pasakymu, tiek kalbaniu subjektu, ir viena skatina kita. Doktrina suabejoja kalbaniuoju, skatinama pasaky mo ir atsivelgdama j - tai liudija paalinimo procedros ir atm etim o mechanizmai, sijungiantys tada, kai koks nors kalbantis subjektas suform uluoja vien ar kelet nesisavinam pasakym; erezija ir ortodoksija anaiptol nra doktrinini mechanizm perdto suabsoliutinim o pasekm - jos yra pam atin t m echanizm dalis. Bet bna ir atvirkiai: doktrina atsivelgia kalbanius sub jektus ir suabejoja j pasakymais, nes ji visuomet enklina, manifestuoja ar palaiko koki nors priklausomyb - pri klausomyb klasei, socialinei aplinkai ar rasei, tautybei ar interes ratui, kovos, maito, pasiprieinimo ar santaros klanui. Doktrina susieja individus su tam tikro tipo saky m u ir kartu udraudia jiems visa kita; kita vertus, ji pasitelkia tam tikro tipo sakymus, kad susiet individus ir atskirt juos nuo vis kit. Doktrina pajungia dvigu bai: kalbanius subjektus - diskursam s, o diskursus (bent jau virtualiai) kalbani individ grupei.

30

Galiausiai, velgiant daug platesniu m astu, reikt pripainti, kad gerokai susisluoksniuoja tai, k galtume pavadinti socialiniu diskurs nusavinim u. Kad ir kiek tvirtintume, jog vietimas turi bti priemon, kuri visuo menje, panaioje msik, kiekvienam individui at veria keli bet kokio tipo diskurs, visi puikiai inome, kad vietimo paskirstymas, - tai, k jis leidia ir k d rau dia, - yra paenklintas nuotoli, prieybi ir socialini kov. Kiekviena vietimo sistem a yra politinis kelias reikiam u bdu nusavinti diskursus su visais juos lydin iais inojimo pavidalais ir galiomis. Puikiai suprantu, kad m ano pateiktasis skyrim as kalbjimo ritualai, diskursyvins bendrijos, doktrin ali nink grups ir socialinis nusavinimas - labai abstraktus. Daniausiai viskas tarpusavyje susij ir sudaro stambias struktras, paskirstanias kalbanius subjektus pagal diskurs tipus ir leidianias nusavinti diskursus tam tikroms subjekt kategorijoms. Sakyiau, kad tai pam ati ns diskurso pajungimo procedros. Gal gale, juk m o kymo sistema tam ir skirta, kad ritualizuot kalbjim, nustatyt ir priskirt vaidmenis kalbantiems subjektams, sudaryt, kad ir nelabai viening, doktrinos alinink grup, paskirstyt ir nusavint diskursus, j galias ir i nojimo pavidalus. O raymas" (raytoj" usimimas) tai dar viena pajungim o sistema, kuri gauna galbt kiek skirtingus pavidalus, bet vadovaujasi analogikomis skaidym o procedromis. Panaias diskurso pajungimo

31

sistemas velgsime ir teisinje ar medicinos staig sis temose, bent jau kai kuriuose j aspektuose.

*

Ar tik nebus taip, kad kai kurios filosofijos temos atsirado kaip atsakas, o galbt ir kaip paspirtis iam ribojim ir paalinim aismui. I pradi - kaip atsakas, silant diskurso dsniu lai kyti ideali ties, o rutuliojimosi principu - jam imanentik racionalum, ir, be to, atkartojant painimo etik, kuri ada ties tik jos troktantiems ir tik galintiems j mstyti. Paskui - kaip paspirtis, mus neigti diskurso realybs savitum. Galiausiai, pavykus atsikratyti sofist aidim ir j bendravimo stiliaus, daugiau ar m aiau padaryti gal j paradoksams, europinis mstymas, atrodyt, be persto gs rpinosi, kad diskursui likt kuo maiau vietos tarp minties ir nekos, kad diskursavim as" tebt tarsi koks intarpas tarp mintijimo ir nekjimo, tarsi diskursas bt mstymas, vilktas savo enklus ir knytas odiais, arba atvirkiai - tai b t paleistos darb kalbos struk tros, produkuojanios prasm s efekt. i diskurso realybs elizija labai sena, filosofins m in ties istorijoje ji gaudavo vairiausias formas. Visai ne seniai su ja vl susidurta keletoje m ums pastam tem.

32

Visikai gali bti, kad diskurso realybs elizijai keli atveria grindianio subjekto tema. Juk io subjekto u duotis yra tiesiogiai, savo ketinimais kvpti gyvyb tu ioms kalbos formoms; btent jis, perskrosdam as tui dalyk tirt arba inercij, intuityviai suiuopia juose, pasirodo, gldini prasm; btent jis sukuria anapus laiko tvyranius reikmi akiraius, kuriuos istorijai te liks tik iaikinti ir kurie gal gale taps teigini, moksl ir dedukcini viset pam atu. Iekodamas prasms grin diantis subjektas pasitelkia enklus, ymes, pdsakus, raides. Bet tam, kad juos manifestuot, jam nereikia dis kurso instancijos. Analogikas vaidm uo tenka pirm aprads patirties te mai, kuri gimininga pirmajai. ia darom a prielaida, kad kartu su patyrim u, netgi prie jam suiuopiant save cogito pavidalu, po pasaul klaidiojo tam tikros i ankstins, lyg ir jau itartos, reikms, dst j aplinkui m us ir i karto atverdavo pirminiam atpainimui. Toks pirm utinis bendrum as su pasauliu neva grindia gali myb kalbti apie j, jame, j nurodyti ir vardyti, sprsti apie j ir galiausiai painti j tiesos pavidalu. Jeigu ir yra diskursas, ar gali jis teistai bti kuo nors daugiau negu kukliu perskaitymu? Daiktai jau kuda m ums kakoki prasm, ir m s kalbai telieka j pasiimti; o ta kalba, p radedant paiu rudim entikiausiu jos projektu, jau bylojo m um s apie kakoki bt, kurios nervira ji pati yra.

33

Universalios mediacijos tema, manyiau, yra dar vie nas bdas atlikti diskurso realybs elizij. Ir nepaisant to, kas akivaizdu. Jeigu visur susiduriam e su logoso vyks mu, ikelianiu atskirybes svokos lygmen ir galinan iu netarpik smon gal gale iskleisti vis pasaulio racionalyb, tai i pirm o vilgsnio atrodyt, kad btent diskursas atsiduria spekuliacijos centre. Bet i tikrj is logosas tra jau isakytas diskursas, ar, veikiau, patys daiktai ir vykiai nepastebimai virsta diskursu, atskleis dam i savosios esms paslapt. Tada diskursas yra ne daugiau kaip savs paios akyse gimstanios tiesos at spindys; ir jeigu viskas galiausiai gyja diskurso pavidal, viskas gali bti pasakyta ir diskursas gali suktis apie visk, tai tik dl to, kad daiktai, ireik savo prasmes ir pasikeit jomis, gali grti savimons vidujybs tyl. Taigi, kad ir k pasirinktum e - grindianio subjekto, pirm aprads patirties ar universalios mediacijos filoso fijas - diskursas ia tra aidimas; raym o aidim as pirm uoju, skaitym o - antruoju, m ain - treiuoju at vejais, ir tie mainai, tas skaitymas, tas raymas visada naudojasi tik enklais. Taip diskursas pereina signifikanto plotm ir anuliuojasi kaip realyb. Atrodyt, kokia civilizacija elgsi su diskursu dar pagar biau negu msik? Kur jis buvo dar labiau lovinamas? Kas kitas dar radikaliau ilaisvino j nuo suvarym ir taip universalizavo? Vis dlto man atrodo, kad po iuo tariam u diskurso garbstym u, po ia tariam a logofilija

34

slypi savotika baim. Draudimai, utvaros, slenksiai ir ribos idstom i taip, tarsi siektum e bent i dalies su valdyti verl diskurso dauginim si, atsikratyti pavo jingiausios jo tu rt dalies ir suteikti j lydiniai betvarkei pavidalus, padedanius ivengti visikai nekontroliuo jamos situacijos; tarsi norima itrinti visk, net jo siver imo minties ir kalbos aidimus ymes. Nra abejons, kad m s visuomenje, kaip, manyiau, bet kurioje ki toje, egzistuoja, tik kitaip suskirstyta ir iskaidyta, didel logofobija, akla baim vis t vyki, tos aibs pasakyt dalyk, t staiga atsirandani pasakym, viso to, kas sm urtika, netolydu, kovinga, taip pat netvarkinga ir pratinga, viso to neaprpiamo, nepabaigiamo ir nesu valdom o diskurso gaudesio. Norint ne nuluoti t baim, o analizuoti j, jos slygas, aism ir efektus, manyiau, reikia rytis trims dalykams, kuriem s m s mstymas iandien vis dar prieinasi ir kurie atliepia trims mintosioms funkcij grupms: reikia vl suabejoti m s valia tiesai, grinti diskursui vy kimo m atm en ir atimti i signifikanto jo suverenum .

*

tai tokios yra uduotys arba, tikriau, keletas tem, kreip siani mano tyrinjimus, kuri noriau imtis. Galima i karto pam inti kai kuriuos m etodui keliamus reika lavimus.

35

Pirm iausia, apvertimo principas: ten, kur tradicikai m anoma esant diskurs altin, j dauginim osi ir tolydum o princip, visose tose figrose - pavyzdiui, auto* rius, disciplina, valia tiesai, - kurios, atrodyt, vaidina pozityv vaidmen, reikt velgti, veikiau, negatyv diskurso skaidymo ir praretinim o aism. Taiau atpain iuos praretinimo principus, nustoj juos irti kaip pamatin ir krybin instancij - k gi aptinkame po jais? Ar turime daryti prielaid, kad egzis tuoja kakoks pilnatvs sklidinas nepertraukiamo diskurso pasaulis? Btent ia reikia pasitelkti kitus metodo principus. Netolydumo principas: praretinim o sistemos nereikia, kad kakur po jomis ar anapus j viepatauja didiulis beribis diskursas, tolydus ir nebylus, kur jos neva u gniauia ar istumia ir kur mes es turim e prikelti gal gale grindam i jam od. N ereikia sivaizduoti, kad p asaul aprpia ir su visais jo pavidalais bei vykiais susipina kakas ne-pasakyta arba ne-pagalvota, k mums neva tenka galiausiai artikuliuoti arba mstyti. Diskursus turim e laikyti netolydiomis praktikomis, kurios ne tik susikerta, o kartais egzistuoja greta, bet ir ignoruoja arba istumia viena kit. Savitumo principas: neitirpinti diskurso iankstini reikmi aismje; nesivaizduoti, kad pasaulis atsuka mus savo lengvai perskaitom veid, kur m um s telieka deifruoti - jis nra m s bendrininkas painimo kelyje, ir nra jokios ikidiskursyvins apvaizdos, palenkianios

36

j m s pusn. Diskurs reikia suvokti kaip m s prie vart daiktams, iaip ar taip, kaip praktik, kuri jiems prim etam e; ir btent ioje praktikoje diskurso vykiai atranda savo reguliarum o princip. Ir ketvirta, iorybs, taisykl: nesileisti iekoti diskurso branduolio, nebandyti suiuopti jame neva pasireikian ios minties ar reikms, o, atsispiriant nuo paties dis kurso, nuo jo atsiradimo ir reguliarum o, eiti prie iorini jo galimumo slyg, prie to, i kur atsiranda nenusp jama i vyki serija ir kur nustatom os j eios. Taigi analizje reguliatoriaus vaidm en turi atlikti ios keturios svokos: vykis, seka, reguliarum as, galimumo slyga. Kaip matome, jos prieinamos taip: vykis - k rybai, serija - vienum ui, reguliarum as - originalumui, galim um o slyga - reikmei. Keturios pastarosios s vokos (reikm, originalumas, vienumas, kryba) beveik nekliudomos viepatavo tradicinje idj istorijoje, ku rioje sutartinai buvo iekoma vietos krybai, krinio, epochos arba temos vienumo, individualaus originalumo yms ir bekraio uslpt reikmi lobyno. Pridursiu tik dvi pastabas. Viena - dl istorijos. Da nai dabartins istorijos nuopelnu laikoma tai, kad buvo panaikintos privilegijos, kadaise teiktos atskiram vykiui, ir irykintos ilgalaiks" struktros. Be abejo, visa tai tie sa. Bet nesu tikras, kad istorikai dirbdam i tiksliai laiksi ios krypties. Arba, tikriau tariant, nem anau, kad tarp vykio nustatym o ir ilg period analizs esama atvirk

37

tinio santykio. Prieingai, atrodo, kad btent, kiek mano ma susiaurinus vykio ribas, istorins analizs skiriamajai gebai uiuopus kas metai, kas savait sudarom kain rodykli, notarini akt, parapini knyg ir uost ar chyv lygmen, pavyko anapus mi, dekret, dinastij ar asam blj irykinti masyvius, im tmet ar daugel im tmei aprpianius reikinius. Istorija - tokia, kokia ji yra iandien - nenusigria nuo vyki; prieingai, ji be perstojo pleia vyki lauk, be atvangos atveria vis nau jus j klodus, paviresnius ar gilesnius; nenuilsdam a iskiria vis naujus vyki ansamblius - vienuose j gausu, jie lipa kits kitam ant kuln ir vienas kit pakeiia, ki tuose - j nedaug ir jie turi lemiam bals: nuo beveik kasdien kintani kain iki imtmeius trunkani inflia cij. Bet svarbu tai, kad istorija neima vykio dom n neapibrusi sekos, kuriai tas vykis priklauso, neparinkusi analizs bdo, tinkamo btent tai sekai, nepabandiusi itirti reikini reguliarum o ir j galimo atsiradimo rib, neatkreipusi dmesio variacijas, nukrypim us ir jim kreive, nepanorusi nustatyti juos saistani slyg. i noma, jau seniai istorija nebebando vyki aikinti prie asi ir padarini pyne, susimezgania beformje di diojo tapsm o lavinoje, kad ir kokia ji bt - neapibrtai vienalyt ar grietai hierarchizuota. Bet ne todl, kad iekot u vyk ankstesni, prieik ir svetim jam struktr. Ji nustatinja vairiopas, susikertanias, danai isiskirianias, bet neautonom ikas sekas, leidianias

38

apibrti vykio viet", jo nenuspjamum o ribas, jo atsi radim o slygas. M ums reikalingos pamatins svokos - nebe smon ir tolydum as (ir su jomis koreliuojanios laisvs bei prie astingum o problemos), taip pat nebe enklas ir struk tra. Dabar neapsieisime be vykio ir sekos svok, ku rias lydi pyn kit, su jomis susijusi - reguliarum as, nenuspjam um as, netolydum as, priklausomyb, trans formacija. Btent dl tokio arsenalo diskurso analiz, koki j sivaizduoju, turi bendr ssaj, inoma, ne su tradicine tematika, kuri vakardienos filosofai tebelaiko gyvja" istorija, o su veiksmingu istoriko darbu. Btent todl itokia analiz kelia tikrai rim t filosofi ni arba teorini problem . Jeigu diskursus dera na grinti vis pirm a kaip diskursyvini vyki visetus, tai kok status reikt suteikti vykio svokai, kuriai taip retai skirdavo dmesio filosofai? Aiku, vykis nra nei substancija, nei akcidencija, nei kokyb, nei procesas; vykis nepriklauso kn tvarkai. Vis dlto jis anaiptol n ra nematerialus; btent materialumo lygmenyje jis tam pa efektyvus, jis tam pa efektyvum u; jis atsitinka ir j aptinkam e m ateriali elem ent santykyje, sambvyje, dispersijoje, palyginime, kaupime, atrinkime; tai jokiu b du nra vieno ar kito kno veiksmas nei savyb; tai vyksta materialins dispersijos m etu ir yra jos pasekm. Sakyiau, kad vykio filosofija turt eiti i pirmo vilgs nio paradoksalia kryptimi - nekniko materializmo link.

39

Kita vertus, jeigu diskursyvinius vykius tinka nagri nti spraudiant juos vienalytes, bet viena kitos atvil giu netolydias sekas, koki viet reikt suteikti tam netolydumui? inoma, kalbu ne apie nuosekli akimirk tkm ir ne apie skirting m stani subjekt daugyb, o apie cezras, kurios suskaldo akim irkas ir isklaido subjekt daugyb galim pozicij bei funkcij. Toks ne tolydumas sudrebina ir paskelbia negaliojaniais m aiau sius, tradicikai pripastamus arba sunkiausiai kvestio nuojam us vienetus - akimirk ir subjekt. O po jais ir nepriklausomai nuo j reikia sivaizduoti tokius i netolydi sek santykius, kurie nra nuosekls (vienoje) arba vienalaikiki (keletoje) smoni; turim e pltoti anapus subjekto ir laiko filosofij - netolydi sistema tik teorij. Galiausiai, paaikjus, kad kiekviena i diskursyvini ir netolydi sek i tikrj tam tikrose ribose yra reguliarios, jas sudarani element, be jokios abejons, jau nebegalim a sieti m echaninio prieastin gumo ar idealios btinybs ryiais. vykio produkavim o proces tenka vesti nenuspjam um o kategorij. Ir vl pajuntam e, kaip trksta teorijos, leidianios m styti atsitiktinum o ir mstymo ryius. Taigi, usimojus engti kiek al nuo idj istorijos senvags, t.y. mus nagrinti ne anapus diskurs galbt slypinias reprezentacijas, o paius diskursus - kaip re guliarias ir atskiras vyki sekas, nori nenori reikia pri painti, jog toks atsyjimas - tarytum nedidel (o gal ir

40

nepakeniama) mainerija, galinanti pat minties p a m at vesti atsitiktinum, netolydum ir materialum. Tai trigubas pavojus, kuriam viena istorijos forma bando ukirsti keli, pasakodam a apie tolydi idealios bti nybs raid. Tai trys svokos, kurios turt leisti susieti istorik praktik ir m stym o sistem istorij. Tai trys kryptys, kuriomis reiks pasukti teorinius iekojimus

*

Laikantis i princip ir atsigriant t akirat, analizes, kuri ketinu imtis, galima suskirstyti dvi grupes. Vie noje pusje - kritin" analiz, pasitelkianti apvertim o princip: bandysiu panagrinti paalinimo, apribojimo ir nusavinim o formas, apie kurias k tik kalbjau, parodyti, kaip jos susidar, kokias reikmes tenkino, kaip modifikavosi ir kokia linkme pasislinko, kok suvarym o vaidm e n i tikrj atliko, kaip ir kiek pavyko j ivengti. Kitoje pusje - genealogin" analiz rem iantis kitais trimis principais: kaip iose suvarym o sistemose (nepaisant j arba jas pasitelkus) susidar diskurso sekos; koki savit norm kiekviena i j laiksi ir kokios buvo j atsira dimo, pltojimosi ir kitimo slygos. Pradsiu nuo kritinio viseto. Pirma, analizuoti galima tai, k a vadinu paalinim o funkcijomis. Kadaise esu tyrinjs vienos i j veikim apibrtu periodu: tai be protybs ir proto perskyra klasicizmo epochoje. Paskui

41

bt galima pabandyti inagrinti vien i kalbos d rau dim o sistem: t, kuri nuo XVI iki XIX am iaus lydi seksualum; ia turtum e velgti - be abejons, jokiu bdu ne tai, kaip ji palaipsniui skmingai buvo panai kinta, - o tai, kaip kito ir koki artikuliacij gavo pra dedant ipainties praktika, vardijusia, klasifikavusia, hierarchizavusia draudiam as elgsenas, ir baigiant i pradi baugtoku, pavluotu seksualins tematikos pa sirodym u XIX amiaus medicinoje ir psichiatrijoje; visa tai, inoma, tra iek tiek simbolins gairs, bet jau dabar galima kirsti layb, kad skaidymai ia nra tokie, kaip manoma, o draudim ai ne visuomet buvo ten, kur sivaiz duojama. Artimiausioje ateityje noriau imtis treiosios paa linimo sistemos. Nagrinsiu j dviem bdais. Viena ver tus, pabandysiu nustatyti, kaip buvo pasirinkta tiesa (ir kaip prie jos buvo grta, koki bta poslinki), kaip klostsi tas tiesos pasirinkimas, kuriame esame uspeisti, taiau kur be perstojo atnaujiname; i pradi pasinersiu sofistikos epoch, jos pradi - Sokrato ar bent jau Platono filosofijos laikus, patyrinsiu, kaip veiksmingas, ritualinis, kupinas gali ir pavoj diskursas palengva pasidav teisingo ir klaidingo diskurso perskyrai. Paskui persikelsiu XVI-XVII am iaus sandr, laikus, kai pasirod - ypa Anglijoje - naujovikas vilgsnio, ste bjimo, konstatavim o mokslas, gamtos filosofija, be abe jo, neatsiejama nuo nauj politini struktr diegimo,

42

neatskiriama ir nuo religins ideologijos - tikr tikriau siai nauja valios inoti forma. Galiausiai treias atramos takas bus XIX amiaus pradia, didieji, pamatiniai m o dernaus mokslo aktai, industrins visuomens formavi masis ir j lydinti pozityvistin ideologija. Trys m s valios inoti morfologiniai pjviai; trys m s filisterikum o etapai. Paskui noriau vl pagvildenti t pat klausim, tik visikai i kitos puss: vertinti, koks buvo vienokio ar kitokio mokslikum pretenduojanio - medicininio, psichiatrinio ar sociologinio - diskurso poveikis b au diamja sistema vadinam am praktik ir preskriptyvini diskurs visetui. Pradsiu nuo psichiatrini ekpertizi ir j vaidm ens baudim o sistemoje tyrimo, kuris duos iai analizei reikiamos mediagos. Tokioje paioje kritinje perspektyvoje, tik kitame lyg menyje, reikt analizuoti diskurs apribojimo proced ras - tas, kurioms priskirtini ir mano k tik mintieji au toriaus, kom entaro ir disciplinos principai. iame aki ratyje galima atlikti nemaai tyrim. sivaizduokite, pa vyzdiui, analiz, kurios objektas bt XVI-XIX amiaus medicinos istorija; ia svarbu bt ne tiek irykinti tuo laikotarpiu padarytus atradim us ar vestas svokas, kiek suiuopti medicininio diskurso konstrukcijoje - o kartu ir visoje institucijoje, kuri j palaiko, perduoda, sustipri na - kaip buvo diegti autoriaus, komentaro ir disciplinos principai; pabandyti suprasti, kaip buvo gyvendinamas

43

didiojo autoriaus principas: turiu omeny ne tik H ipo krat, Galen, bet ir Paracels, Sydenham arba Boerhaave'; kaip buvo gyvendinama ir dar ilgokai isilaik XIX amiuje, aforizm ir kom entar praktika ir kaip palengva j pakeit atskiro atvejo arba j rinkinio prak tika, kaip klinikini ini imta semtis i konkretaus at vejo; pagaliau, kok model rinkosi medicina, bandydam a sitvirtinti kaip disciplina, i pradi rem damasi gamtos istorija, paskui - anatomija ir biologija. Bt galima taip pat patyrinti, kaip literatros kritika bei istorija, panaudodam a, m odifikuodam a ir kitaip pri taikydam a m etodus, kuriais rmsi religin egzegez, Biblijos kritika, hagiografija, istorini arba legendini asmenybi gyvenimai", autobiografijos ir atsiminimai, XVIII ir XIX amiuje sukr autoriaus persona ir k rinio figr. Kada nors reiks itirti ir Freudo vaidm en psichoanalitinio inojimo korpuse, vaidm en, kuris, be jokios abejons, gerokai skiriasi nuo Newtono vaidm ens fizikos srityje (ir nuo vis kit vienos ar kitos disciplinos pagrindj), taip pat nuo vaidmens, kur gali atlikti au torius filosofinio diskurso srityje (net jeigu jis, kaip, sa kykim, Kantas, yra naujo bdo filosofuoti pradininkas). Taigi tai keletas projekt, kaip imtis kritins u duo ties, kaip nagrinti diskurs kontroliuojanias instancijas. O pavelg genealoginiu aspektu, tirtume, kaip realiai formuojasi diskursai tiek iapus, tiek anapus kontrols rib, o daniausiai - ir vienoje, ir kitoje atribojimo pusje.

44

Kritika analizuoja diskurs praretinim o ir sykiu - per grupavim o bei suvienodinimo procesus; genealogija tiria j formavimsi - isklaidyt, netolyd ir kartu reguliar. Ties pasakius, idviej u davini niekados nem a noma visikai atskirti; nra atskirai - i vienos puss atm etim o, istmim o, pergrupavim o arba priskyrim o form, o i kitos puss - gilesniame lygmenyje, sponta nikai tryktani diskurs, kurie prie pat prasiddam i ar vos pasirod paklit atrankos ir kontrols glb. Paprastai diskurs formuoti, susidarius atitinkam om s slygoms, iki tam tikros ribos gali ir kontrols procedros (tai, pavyzdiui, vyksta, diskursui gaunant mokslinio diskurso form ir status); ir atvirkiai, kontrols pavi dalai gali ivysti vies diskursui formuojantis (tai lite ratrin kritika yra autori konstituojantis diskursas): btent todl, imantis kokios nors kritins uduoties ir suabejojus kontrols instancijomis, reikia nagrinti ir j formavimosi kelyje pasitaikanius reguliarius diskursus; o imantis genealoginio apraymo, atsivelgti realiame formavimosi kelyje pasitaikanias ribas. Kritinis ir genea loginis poiriai skiriasi ne tiek objektais ar sritimis, kiek atakos kryptimi, perspektyva ir atribojimais. K tik kalbjau apie vien galim tyrim krypt - tai seksualumo diskurso draudim ai. Bt sunku ar bent jau abstraktu pltoti iuos tyrim us, jeigu neanalizuotum e pai vairiausi diskurs viset - literatrini, religini ar etini, biologini ir m edicinini, taip pat juridini

45

diskurs, kuriuose kalbama apie seksualum, jis var dijamas, apraomas, metaforizuojamas, aikinamas, tei siamas. Mes dar net nepriartjome prie vieningo ir regu liaraus diskurso apie seksualum; galbt niekada jo ir nepasieksime, gali bti, kad apskritai einame ne ta kryp timi. D raudim forma literatriniam e ir medicinos, psi chiatrijos ir sielovados diskursuose nra tokia pati, ir jie veikia nevienodai. Ir atvirkiai - ie reguliars diskursai ne tuo paiu keliu stiprina, apeina ar perkelia draudim us. Tad reikt tirti kelet vairi sek, kuri kiekvienoje sigalj bent i dalies skirtingi draudim ai. Galima bt svarstyti ir XVI-XVII amiaus diskurs sekas, glaudiai susijusias su turtais ir skurdu, pinigais, gamyba, prekyba. ia susiduriam e su be galo vairialyi pasakym visetais, kuriuos formulavo turiai ir vargai, mokslininkai ir nemokos, protestantai ar katalikai, ka raliaus valdininkai, pirkliai ar moralistai. Kiekvienas i j savaip reguliarus, be to, kiekvienas turi savit suvar ym sistem. N viename i j negaltume velgti to reguliaraus, kitoki form turinio, diskurso, kuris vliau gaus disciplinos pavidal ir i pradi bus vadinam as turt analize", o paskui - politine ekonomija". Taiau btent i i viset, pasisavindam a arba paalindam a, pateisindam a arba atm esdam a vienokius ar kitokius pa sakymus, susiformavo is naujasis reguliarumas. Galima pagalvoti ir apie tyrim, skirt paveldjimo diskursam s - tokiems, kokie jie buvo iki XX am iaus

46

pradios - paskirstytiems ir pasklidusiems vairiose dis ciplinose, stebjimuose, technikose ir receptuose; ia rei kt parodyti, dl koki artikuliacij ios sekos gal gale persirikiavo, sudarydam os genetik - epistemologikai ril ir institucijos pripaint pavidal. Btent tai nese niai taip puikiai ir su imanymu padar Franois Jacobas. tai taip pakaitomis turt vienas kit paremti ir papil dyti kritinis ir genealoginis apraymai. Kritin analizs dalis susijusi su diskurs gaubianiomis sistemomis; ia bandom a irykinti, iskirti diskurso prieiros, paa linimo, praretinim o principus. iai analizei bdingas, jeigu atleisite m an u odi aism, uolus lumas. Prieingai, genealogin analizs dalis susijusi su diskurso realaus formavimosi sekomis: ia bandom a suiuopti jo teigimo gali, ir a turiu omeny ne t gali, kuri prie intum e neigimui, o gebjim konstituoti objekt sritis, objekt, kurie leist patvirtinti arba paneigti teigini teisingum arba klaidingum. ias objekt sritis pava dinsim e pozityvybmis; ir, dar kart pasitelks odi aism , pasakysiu, kad, jeigu kritin stili vadinsim e stropaus lum o stiliumi, tai genealoginis nusiteikimas bus vykusio pozityvizmo nusiteikimas. Kad ir kaip ten bt, reikia pabrti bent vien dalyk: itaip suprantam a diskurso analiz neikelia aiktn ko kios nors universalios prasms, ji irykina priverstinio praretinim o aism su pam atine teigimo galia. Praretinimas ir teigimas, gal gale - teigimo praretinimas, ir

47

jokiu b d u ne tolydus prasms dosnumas, jokiu bd u ne signifikato monarchija. O dabar tie, kuri odyne iojja spragos, tegu sako jeigu i giesm jiems traukti mieliau, negu j siklausy ti - kad tai ir ess struktralizmas.

*

Gerai inau, kad nebiau stengs imtis tyrim, kuri apm atus bandiau jums ia pateikti, neturdam as pa vyzdio ir atramos. Esu labai dkingas ponui Dumziliui - tai jis paskatino mane imtis darbo tokiame amiuje, kai dar manai, kad raymas yra malonumas. Taiau esu labai skolingas ir jo veikalams; prayiau man atleisti, jeigu nutolau nuo jo tekst prasms arba nesilaikiau j grietum o - iandien mus yra uvald btent jie. Tai jis m ane imok vidin diskurso srang analizuoti visikai kitaip - atm etus tradicins egzegezs arba formaliosios lingvistikos m etodus; imok pasitelkus palyginim us iskirti diskurs funkcini koreliacij sistem; imok aprayti diskurso transformacijas ir jo santykius su ins titucija. O mintis pritaikyti pana m etod visikai kito kiems diskursams negu legendos ar mitai m an kilo, be abejons, todl, kad prie akis turjau mokslo istorik, ypa pono Canguilhemo, darbus; tai jam esu dkingas u supratim , kad mokslo istorija nesusiduria su neiven giam a alternatyva: arba rayti atradim kronik, arba

48

aprainti idjas ir nuomones, supanias moksl i tos puss, kur rykja migloti jo kilms kontrai, ar i tos, kur slgso jo atliek nuosdos; kad galima, reikia rayti mokslo istorij, kurios objektas bt rilus ir kartu trans formuojamas teorini m odeli ir svokini ranki vi setas. Bet labiausiai esu skolingas, m an regis, Jeanui Hyppolite'ui. Gerai inau, kad jo veikalai daugeliui atrodo neatsikrat Hegelio takos - o visa m s epocha, pasi telkdama logik ar epistemologij, Marx ar Nietzsch, bando isivaduoti i jo pani: ir visa tai, k a k tik pasakiau apie diskurs, yra akivaizdus hegelikojo logoso idavimas. Taiau i Hegelio pani i tikrj isivaduosime tik tada, kai tiksliai vertinsime, kiek kainuoja atsiskyrimas nuo jo; taigi turime inoti, kaip arti Hegelis, galbt klasta, iki m s prisigavo; turime inoti tai, kas dar hegelika yra mintyje, leidianioje m um s prieintis Hegeliui; ir turim e pasverti, ar iekinys, kur jam pateikiame, nra dar viena gudryb, kuria jis bando mus suvedioti, ir galiausiai mes vl susidursim e su juo, nepajudinam u ir nepasiekiam u savo anapusybje. Vadinasi, jeigu ms, Jeano H yppolite'o skolinink, bus daugiau negu vienas, taip atsitiks todl, kad jis dl m s ir anksiau u mus nujo keli, kuriuo atitrks tama, tolstama nuo Hegelio ir kuris vl staiga sugrina prie jo, tik kitaip, o paskui vl priveria nuo jo atsiplti.

49

Pirm iausia Jeanas H yppolite'as suskato suteikti esat" tam didingam , iek tiek pamklikam Hegelio eliui, kur paleido bastytis XIX amius ir su kuriuo buvo aklai kovojama. i esat" Hegeliui jis suteik savuoju Dvasios fenomenologijos vertimu, o kad Hegelis tikrai esti iame pranczikam e tekste, rodo tai, jog patys vokieiai kartais j atsiversdavo nordam i geriau suprasti tai, kas, bent akimirksn, virsdavo vokikja jo versija. Be to, Jeanas H yppolite'as surado ir pram yn visus i io teksto vedanius kelius, tarsi jam bt kls nerim klausimas: ar galima dar filosofuoti ten, kur Hegelis ne bemanomas? Ar gali egzistuoti dar kokia nors filosofija ir ar ji galt nebebti hegelika? Ar tai, kas m s m in tyje nehegelika, btinai yra nefilosofika? O tai, kas antifilosofika - btinai nehegelika? Taigi Jeanas H yppo lite'as neband vien istorikai, kruopiai aprayti tos Hegelio esaties, kuri jis m um s suteik: jis norjo paversti j savotika schema m odernybei patirti (ar galima hegelikai mstyti mokslus, istorij, politik ir kasdienes kanias?), ir prieingai, m s modernybe norjo iban dyti Hegelio m stym ir apskritai filosofij. Jam santykis su Hegeliu buvo patyrim o ir susidrim o vieta, ir jis nie kada nebuvo tikras, kad filosofija ia taps nugaltoja. Jis niekada nesinaudojo Hegelio sistema kaip ram yb a daniu universum u; jis laik j begaline rizika, kuriai ryosi filosofija.

50

tai kodl, m anyiau, jis ved naujas slinktis - ne paioje Hegelio filosofijoje, o poiryje j ir filosofij, kaip j suprato Hegelis; ir todl visikai apvert temas. Uuot laiks filosofij totalybe, gal gale pajgsiania svokos judesyje apmstyti ir vl suiuopti save, Jeanas Hyppolite'as paversdavo j pabaigos neturinia uduo timi beribio akiraio fone: visuomet ankstyva, jo filosofija anaiptol neketino kada nors pasibaigti. Pabaigos netu rinti - vadinasi, nuolatos atnaujinama, pakartojimo for mai ir paradoksui pasm erkta uduotis: filosofija, kaip nepasiekiamas mstymas apie totalyb, Jeanui Hyppolite'ui buvo tai, kas gali pasikartoti be galo nereguliarioje patirtyje, tai, kas inyra ir islysta kaip gyvenime, mirtyje, atmintyje be paliovos ikylantis klausimas - taip jis hegelikj savimons, kaip galutinio tako, tem pavert kartotinio uklausimo tema. Taiau, bdam a pakartoji mas, filosofija nebuvo tiesiogin svokos tsa; jai nerei kjo toliau pltoti abstrakcij statinio, ji visuomet turjo likti nuoalyje, atsikratyti krauj sigrusi bendrybi ir vl megzti nutrukus kontakt su nefilosofija; ji turjo kuo labiausiai priartti ne prie to, k ubaigia, o prie to, kas eina pirm a jos, ko dar nepaadino jos nerimas; ji turjo dar kart suiuopti - ne tam, kad redukuot, o tam, kad apm styt - istorijos vienatinum, mokslo region racionalybes, atminties gelmes smonje; taip atsiranda kito kios filosofijos tema - tai esanti, nerami filosofija, judanti iilgai visos slyio su nefilosofija linijos, egzistuojanti tik

51

todl, kad egzistuoja pastaroji, ir atskleidianti prasm, kuri ioji turi mums. Taiau jeigu ji esti nuolat atnau jindam a slyt su nefilosofija, tai kurgi tada filosofijos pradia? Gal ji jau yra, gal ji slapta randasi tame, kas ji nra, form uluodam a save panibdomis daikt m urm e syje? Bet tada filosofinis diskursas tikriausiai jau nebeturi teiss egzistuoti. O gal ji turt prasidti nuo arbitraraus ir kartu absoliutaus pagrindo? Taigi matome, kad hegelikj netarpikum o judjimo tem keiia filosofinio diskurso ir jo formalios struktros pagrindo tema. Galiausiai paskutinioji i slinki Hegelio filosofijoje: jeigu filosofija tikrai turi prasidti kaip absoliutus dis kursas, tai kas tada itiks istorij ir kokia tai pradia, jei ji susijusi su tam tikru paskiru individu, tam tikra visuo mene, tam tikra socialine klase, verdant miams? ios penkios slinktys, atvedanios prie tolimiausio hegelikosios filosofijos krato, istumianios j, be jokios abejons, kitapus jos paios rib, iaukia vien po ki tos visas pagrindines didisias moderniosios filosofijos figras, kurias Jeanas H yppolite'as be atvangos prie prieindavo Hegeliui: Marx ir jam rpjusius istorijos klausimus, Ficht, klus filosofijos absoliuios pradios problem, Bergson ir j lydjusi slyio su nefilosofija tem, Kierkegaard' ir j dom inusi pakartojimo ir tiesos problem, Husserl, velgus filosofij kaip nepabai giam uduot, susijusi su m s racionalumo istorija. O anapus i filosofini figr pastebime visas inojimo

52

sritis, kuriom is Jeanas H yppolite'as rm si keldam as savo klausim us - psichoanaliz ir jos keist trokim logik, m atem atik ir diskurso formalizavim, informa cijos teorij ir jos taikym gyvasties analizei, odiu, vi sas tas sritis, kuriomis remiantis galima uklausti logik ir egzistencij, be paliovos umezganias ir atmezganias savo ryius. Manau, kad iame darbe, siknijusiame keliose svarbio se knygose, ir, dar daugiau, - persmelkusiame tyrinjimus, dstym , nuolatin dmes, kasdien sm alsum ir atvi rum, i pairos - administracin ir pedagogin (o i tikrj - dvigubai politin) atsakomyb, kryiavosi, buvo formuluojamos svarbiausios m s epochos problemos. M s daug - t, kurie jam be galo dkingi. Btent dl to, kad prasms tam, k darau, ir galimyb tai daryti a, be abejons, smiausi i jo, vos tik pabandy davau eiti apiuopomis, keli man nuviesdavo jisai - tai kodl savo darb panorau paymti jo enklu ir nuspren diau j prisiminti baigdamas pristatyti savo projektus. Klausimai, kuriuos dabar sau uduodu, kryiuojasi ties juo, ties ta netektimi, kuri patiriu pasigesdam as jo ir kartu num anydam as savo paties trkum us. Kadangi esu taip jam skolingas, puikiai suprantu, jog tai, kad pakviette m ane ia dstyti, didija dalimi yra js pagarbos duokl jam; esu labai dkingas jums u m an suteikt garb, bet ne m aiau dkingas esu u tai, kok vaidm en iame pasirinkime atliko jis. Nors ir

53

nesijauiu gals imtis uduoties j pavaduoti ia, taiau inau - jeigu laim bt lmusi, vakar jis bt mane atlaidiai padrsins. Dabar a labiau suprantu, kodl m an k tik buvo taip sunku pradti. Dabar gerai inau, kieno tas balsas, tu rjs, kaip a norjau, mane aplenkti, kvpti, raginti kalbti ir sitaisyti m ano diskurse. inau, kodl buvo taip sunku tarti od - nes tariau j ten, kur pats jo klausiausi ir kur jo nebra, ir jis mans nebeigirs.