Autorinis mokslinis darbas

Narystės Europos Sąjungoje įtaka verslo sąlygoms

Lietuvos pasienio regionuose

Galutinė ataskaita

2003 11 26

Darbo autorius: Donatas Burneika Geologijos ir geografijos institutas

donatas.burneika@geo.lt

Užsakovas:

EUROPOS KOMITETAS PRIE LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS

VILNIUS

2

INTEGRACIJOS Į ES ĮTAKA VERSLO SĄLYGOMS PASIENIO REGIONUOSE

TURINYS

ĮVADAS……………….……………………………………………………………………...…..4

METODIKA…………….………………………………………………………………………..6

I. SOCIO – EKONOMINĖ PASIENIO REGIONO BŪKLĖ IR

GEOGRAFINĖS LIETUVOS PASIENIO REGIONO ŪKIO SĄLYGOS ………………....9

1.1 Pasienio regiono samprata ir Lietuvos pasienio regionų apibūdinimas …………9

1.2 Geografinės pasienio regiono ūkio raidos sąlygos ……………………………...15

1.2.1 Politinės ūkio raidos sąlygos……………………………………………….15

1.2.2 Geodemografinė pasienio rajonų būklė ir jos tendencijos…………………22

1.2.3 Gamtinės ir ekologinės pasienio rajonų raidos sąlygos …………………...25

1.2.4 Bendrosios ekonominis pasienio raidos sąlygos…………………………...28

1.3 Pasienio regionų ūkio būklė ir raidos tendencijos………………………………..37

1.3.1 Bendra ūkio būklė………………………………………………………….37

1.3.2 Darbo rinkos apžvalga……………………………………………………..42

1.3.3 Ūkio sektorių būklė………………………………………………………44

II. LIETUVOS PASIENIO REGIONŲ ŪKIO SĄLYGŲ KAITA

ĮSIJUNGUS Į EUROPOS SĄJUNGĄ ……………………………………………………… .50

2.1 Trumpa bendros stojimo į ES įtakos verslo sąlygoms Lietuvoje apžvalga……..50

2. 2 Sienos režimo ir sienos pobūdžio pokyčiai……………………………………….53

2.2.1 Sienos režimo pokyčiai ……………………………………………………53

2.2.2 Valstybinės sienos pobūdžio kaita…………………………………………54

2.3 ES struktūrinė (regioninė) politika ir INTERREG………………………………56

2.4 Europinė Euroregionų funkcionavimo patirtis įtakos verslui aspektu................58

2.4 Eurointegracijos įtaka pasienio rajonų socialinei ekonominei aplinkai…….......64

III. VERSLININKŲ ELGSENA BESIKEIČIANČIŲ VALSTYBĖS

SIENŲ FUNKCIJŲ SĄLYGOMIS……………………………………………………….......67

2

3

3.1 Apklaustų įmonių charakteristika………………………………………………...67

3.2 Verslininkų apklausos rezultatai…………………………………………………..68

3.2.1 Apklaustųjų įmonių nuomonė apie jų verslo būklę …………………….....71

3.2.2 Įmonių verslo ryšiai su kaimynine valstybe …………………………........71

3.2.3 Valstybinės sienos poveikis verslui ……………………………………….72

3.2.4 Valstybinės sienos poveikio verslui priežastys …………………...............74

3.2.5 Verslininkų informuotumas valstybinės sienos pokyčių, vyksiančių dėl

stojimo į ES, klausimu…………...........................................................................75

3.2.6 Įmonių nuomonė dėl verslo sąlygų pokyčių pasikeitus valstybinės sienos

režimui............................................................................................................... ....76

3.2.7 Žinių apie ES paramos verslui formas ir galimybes vertinimas …..............78

3.2.8 Įmonių nuomonė dėl stojimo į ES įtakos verslui……..................................79

3.2.9 Verslininkų žinios apie svarbiausius ES paramos fondus ir programas........80

3.2.10 Įmonių planai dėl ES paramos panaudojimo verslo plėtrai........................80

3.2.11 Įmonių planai dėl verslo plėtros kaimyninėje valstybėje...........................81

3.3 Pasienio verslininkų apklausos rezultatų apibendrinimas ……….………….......82

IV. APIBENDRINTOS INTEGRACIJOS Į ES ĮTAKOS

VERSLO SĄLYGOMS PASIENIO REGIONUOSE IŠVADOS…………..........................84

SUMMARY……………….……………………………………………………………………..88

LITERATŪRA….....……………………………………………………………………………91

3

4

ĮVADAS

Ši studija yra atlikta Europos Komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu,

vykdant Derybų su ES ir Lietuvos dalyvavimo ES institucijų veikloje koordinavimo bei Lietuvos

stojimo į ES socialinių ir ekonominių pokyčių tyrimo programą. Ją taip pat bendrafinansavo

Danijos užsienio reikalų ministerijos vietinės priešstojiminės paramos programa (Local pre-

accession assistance)."

Beveik pusė Lietuvos savivaldybių yra pasienyje ir jose gyvena 0,8 mln. žmonių. Prieš

dešimtmetį atsiradus realiai valstybės sienai suiro tradiciniai ekonominiai pasienio ryšiai.

Pasienio regionai įgavo ekonominės ir socialinės stagnacijos bei depresijos požymių. Ilgainiui

valstybės sienos pagal paskirtį diferencijavosi: eurointegraciniame procese dalyvaujančių

kaimyninių valstybių pasieniai prarado ryškią izoliacinę funkciją. Europos Sąjunga skatino

euroregionų formavimąsi bei sąveiką per sieną. Gilėjant integracijai, pasienyje atsiranda naujos

verslo plėtros galimybės, susijusios būtent su geografine padėtimi (pasienyje). Vakarų ir Vidurio

Europos šalių (ypač – Lenkijos ir Čekijos) patirtis eurointegracijos sąlygomis įgalina teigti, kad

reikiamas naujų pasienio funkcijų įvertinimas ir panaudojimas sukuria palankias lokalaus ir

regioninio masto verslo plėtrai prielaidas. Tuo būtina pasinaudoti ir Lietuvai, pagrindžiant ir

formuojant prioritetus dalyvavimui EB programose, visų pirma INTERREG III.

Darbo tikslas: Pagrindinis tyrimo tikslas – išaiškinti būsimus verslo sąlygų pasienio regionuose

pokyčius, atsirasiančius dėl Lietuvos įsijungimo į ES ir nustatyti jų panaudojimo galimybes

pagrindžiant ir formuojant verslo plėtros prioritetus bei iniciatyvas įsijungimui į ES Bendrijų

programą INTERREG III A.

Uždaviniai:

• Nustatyti pasienio regiono sampratą, ribas bei apibūdinti aplinkos sąlygas galinčias daryti

įtaką verslo plėtrai jame ;

• Nustatyti kaip valstybinė siena limituoja verslo sąlygas pasienio regionuose;

• Remiantis ekonomine – socialine statistika, nustatyti pasienio regiono ūkio bei jo vystymą

veikiančių veiksnių būklę ;

• Įvertinti pasienio regionų verslo plėtros potencialą, kurie yra vienas svarbiausių verslo

vystymo perspektyvų veiksnys;

4

5

• Išsiaiškinti pasienio regionų verslininkų verslo plėtros, stojimo į ES kontekste, lūkesčius;

• Pasiūlyti kaip esamomis pasienio sąlygomis su turimais ištekliais ir lūkesčiais turi būti

formuojami verslo plėtros pasienyje prioritetai įsijungiant į programą INTERREG III A;

• Nustatyti kokios yra ir turėtų būti vietinių iniciatyvų skatinimo, administracinių gebėjimų

ugdymo priemonės pasienio regionuose vystant bendradarbiavimą per sieną.

Tyrimo objektas: Siaurąja prasme tyrimo objektas apima Lietuvos pasienio regioną ir veiksnius

darančius įtaką verslo vystymui jame. Pasienio regionas suprantamas kaip savivaldybių, jaučiančių

tiesioginę pasienio padėties įtaką jų ūkio vystymuisi, visuma. Bendriausia prasme pasienio

regionas gali apimti ir kitokio rango teritorijas - ypatingą poveikį jaučiančias su siena

besiribojančias seniūnijas, bei pasienio apskritis, kurių lygmenyje vykdoma regioninė politika

Lietuvoje.

Valstybės siena yra svarbus verslo sąlygas limituojantis veiksnys, todėl pasienio rajonai ekonomine

socialine prasme paprastai laikomi probleminiais. Europos integracijos sąlygomis sienų funkcijos

pakinta, atsiranda kitokios pasienio ryšių prielaidos ir galimybės. Jos priklauso nuo ES regioninės

politikos bei sąveiką per sieną reglamentuojančių direktyvų, taip pat nuo pasienio regionų

potencialo, žmogiškųjų resursų ir pasienio gyventojų socialinių stereotipų bei lūkesčių. Lietuvos

integracijos į Europos Sąjungą sąlygomis naujos pasienio verslo sąlygos ir bendradarbiavimo per

sieną prielaidos bei galimybės dar nebuvo įvertintos.

Nebuvo nustatyta, kaip minėtieji pokyčiai turėtų pasitarnauti išaiškinant pasienio regionų vystymo

prioritetus ir bei skatinant regioninę ir vietinę iniciatyvą rengti projektinius pasiūlymus ES

Bendrijų iniciatyvų programoms. Dėl to vangiai formuojasi ir silpnai funkcionuoja euroregionai,

neišnaudojamos lokalinių ekonominių ryšių galimybės, neugdomi pasienio regionų

administraciniai gebėjimai.

Įgyvendinant Šengeno reikalavimus, iš esmės keičiasi ir Baltarusijos, ir Rusijos sienų funkcijos,

apsunkindamos pasienio gyventojų, prekių bei kapitalo judėjimo sąlygas. Besikeičiantis

apmokestinimo lygis sukurs dar didesnius kainų skirtumus pasienyje. Visa tai iš esmės keičia ypač

smulkaus ir vidutinio verslo sąlygas pasienyje. Kita vertus, kintančios regioninės politikos

galimybės, struktūriniai fondai ir tikslinės programos (pirmiausia INTERREG III) sukuria naujas

pasienio teritorijų verslo vystymo prielaidas, kurių pažinimas leistų jas efektyviau išnaudoti.

5

6

TYRIMO METODIKA

Tyrimas apima tris pagrindinius pjūvius:

1) Esamos situacijos tyrimas, apimantis:

• Aplinkos sąlygų abipus valstybinės sienos, darančių įtaką verslui, apibūdinimas ;

• Esamų verslo išteklių ir sąlygų, bei dabartinės verslo būklės įvertinimas ;

• Esamų dokumentų ir teisės aktų reguliuojančių ES pasienio regionų vystymą analizė.

2) Būsimų pokyčių tyrimas, apimtis:

• Būsimų verslo sąlygų pokyčių, dėl pasikeitusių sienos funkcijų nustatymas ;

• Pasienio regiono verslo galimybių prisitaikyti prie neigiamų pokyčių bei pasinaudoti būsimais

teigiamais pokyčiais nustatymas.

3) Išvadų suformulavimas, pasiūlymų įsijungimui į INTERREG III A teikimas, rezultatų

paskelbimas.

Pagrindinis, daugiausia apimties ir laiko užimantis yra pirmasis pjūvis. Jo metu panaudoti du

svarbiausi tyrimo metodai. Šių tyrimų metu gauta informacija sudarė pagrindą atliekant pokyčių

prognozę bei teikiant siūlymus ir darant išvadas:

1.Esamų antrinių informacijos šaltinių duomenų rinkimas ir apdorojimas. Statistika:

gyventojų surašymo duomenys, ekonominė ir socialinė statistika, informacija regiono įstaigose bei

ankstesnių tyrimų apžvalga ir analizė. Dokumentai: ES teisės aktai reguliuojantys regioninės

politikos principus, tarpvalstybinius santykius ES viduje bei su išorės valstybėmis. Lietuvos

tarptautinės sutartys, reguliuojančios sienos funkcijas, pasienio bendradarbiavimą ir pan.

Reiškinių, kurie apibūdina arba (ir) daro arba gali potencialiai daryti įtaką verslo plėtros sąlygoms

pasienio regione yra labai daug. Priklausomai nuo analizės detalumo ir mastelio jų galima būtų

išskirti ne vieną dešimtį. Šiame darbe, nagrinėjančiame procesus, vykstančius regioniniame range

bei savivaldybių lygmenyje buvo analizuotos dvi pagrindinės verslo sąlygas įtakojančių veiksnių

grupės:

a) Geografinės pasienio ūkio raidos sąlygos – aplinkos charakteristikos, charakterizuojančios

erdvines ūkio veiklos sąlygas:

6

7

• Politinės pasienio sąlygos: sienos režimas ir jo tipai, teritorinė - administracinė sistema ir

jos raida, regioninė politika.

• Socialinės pasienio sąlygos: demografinė būklė, gyventojų išsilavinimas, nacionalinės

sudėties ypatumai, socialiniai ryšiai, gyvenviečių tinklas abipus sienos.

• Gamtinės sąlygos: resursai, gamtonaudos apribojimai, natūralūs barjerai, ekologinės

problemos.

• Ūkio sąlygos: bendra ūkio, pagrindinių jo sektorių ir jų raidos pasienio regione

charakteristika, ekonominių sistemų skirtumai tarp valstybių (valiuta, ekonominė politika,

kainų lygio skirtumai).

b) Lietuvos pasienio regionų ekonomika. Viso ūkio būklė ir vystymosi tendencijos (BVP,

Investicijų apimtys). Darbo rinka (užimtumas ir darbo užmokestis). Padėtis pagrindiniuose ūkio

sektoriuose (žemės ūkis, pramonės gamyba, paslaugos).

2. Pirminės informacijos rinkimas. (Vadovaujančio verslo firmų personalo apklausa). Objektyvi

pirminė informacija, surinkta inventorizacinio tyrimo etapo metu, nors ir sudaro būsimų išvadų

pagrindą, tačiau yra nepakankama norint prognozuoti ateities pokyčius. Esama socio – ekonominė

pasienio būklė ir tendencijos sudaro tik objektyvias aplinkos, kurioje vyks pokyčiai, sąlygas.

Vienas svarbiausių subjektyvių veiksnių, verslo subjektų elgsena būsimų pokyčių sąlygomis.

Būtent dėl to buvo reikalinga sociologinė tyrimo dalis. Pagrindiniai apklausos uždaviniai yra

išsiaiškinti:

a) verslininkų nuomonę apie dabartinę sienos artumo įtaką jų verslui ;

b) verslininkų informuotumą apie būsimų pokyčių pobūdį ir mastą ;

c) verslininkų nuomonę apie šių pokyčių galimą įtaką jų verslui ;

d) verslininkų informuotumą apie ES politikos teikiamas galimybes ;

e) verslininkų nuomonę apie pasinaudojimo ES parama galimybėmis.

Siekiant racionaliai panaudoti turimas lėšas ir laiką, pasienio verslo firmų apklausa buvo vykdoma

ne visame pasienio ruože, bet atskiruose pasienio ruožuose. Apklaustos 200 įvairiems ūkio

sektoriams priklausančios firmos (žemės ir miškų ūkio, gamybinio sektoriaus, paslaugas

teikiančios įmonės) pasienio gyvenvietėse ir jų apylinkėse. Kadangi nebuvo jokių galimybių

tiksliai išsiaiškinti pasienio regiono savivaldybių ūkio struktūros, parenkant apklausiamas įmones

buvo vadovaujamasi Lietuvos ūkio struktūra – 2/3 apklaustųjų įmonių – paslaugų sektoriuje, 1/3 –

7

8

gamybiniame sektoriuje (pramonėje bei žemės ūkyje). Apklausa koncentruojama tradiciškai

tarpvalstybinių žmonių ir prekių srautų kelyje esančiose gyvenvietėse prie visų su Lietuva

besiribojančių valstybių sienų:

Lietuvos-Latvijos (Zarasų – Rokiškio – Pasvalio raj. savivaldybėse)

Lietuvos – Baltarusijos (Vilniaus raj. – Šalčininkų raj. ir Druskininkų savivaldybėse)

Lietuvos - Lenkijos (Marijampolės – Lazdijų raj. – Kalvarijų savivaldybėse)

Lietuvos – Rusijos (Vilkaviškio – Šakių raj. savivaldybėse)

1. SOCIO – EKONOMINĖ PASIENIO REGIONO BŪKLĖ IR GEOGRAFINĖS

LIETUVOS PASIENIO REGIONO ŪKIO SĄLYGOS

8

9

Siekiant išsiaiškinti kaip pasienio regionų verslą paveiks integraciją į Europos Sąjungą, su

visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis, visų pirma reikia nustatyti teritorijas, kurios jaučia

išskirtinį sienos artumo poveikį, įvertinti socio – ekonominę aplinką juose, nes būtent tai

charakterizuoja tą terpę kurioje tikėtini pokyčiai įvyks. Nežinant teritorijos charakteristikų,

neįmanoma nustatyti ir verslo sąlygų pokyčių.

Valstybinės sienos yra vienas svarbiausių žmonių veiklą teritoriškai diferencijuojančių veiksnių.

Tapdamos socialinių ekonominių ryšių barjerais, jų reguliatoriais, būdamos skirtingų tipų ir

nevienodo laidumo, valstybinės sienos visapusiškai įtakoja pasienio regionų erdvinę organizaciją.

Dėl valstybinių sienų pasieniniai regionai dažniausiai tampa periferiniais. Tačiau paskutiniaisiais

dešimtmečiais, Europoje sparčiai plėtojantis bendradarbiavimui ir integracijai, keičiasi

valstybinių sienų funkcijos, jų poveikis socialiniams ekonominiams procesams. Todėl pasienio

regionai intensyviai ir visapusiškai tyrinėjami (Changing role…, 2001; Hauff, Ketterman, 1996;

Komisijos …, 1997; Oblicza …, 1996; Some new ..,1995; Zentrensysteme…, 1994).

1.1 Pasienio regiono samprata ir Lietuvos pasienio regionų apibūdinimas

Šiame skyriuje nagrinėjama pasienio regiono samprata, siekiama išsiaiškinti kokiose teritorijose

nagrinėtinas valstybinės sienos poveikis ekonomikai, apžvelgiama kitapus valstybės sienos

esančių teritorinių administracinių darinių sankloda.

Lietuvoje šiuolaikinė valstybinė siena yra sąlygiškai naujas reiškinys. Keletą dešimtmečių

Lietuvos teritorija tebuvo atribota administracinių ribų, kurios neatliko jokių valstybinės sienos

funkcijų. Vienintelis valstybinės sienos ruožas su Lenkija tenkino ne Lietuvos, o TSRS poreikius

ir buvo išimtinai izoliacinio, barjerinio pobūdžio. Esant tokioms sąlygoms, per keletą

sovietmečio dešimtmečių Lietuvoje įvyko didelių teritorinės sąrangos pokyčių. Susiformavo

savitas, skirtingos valstybinės priklausomybės mažai saistomas pasienio gyvenviečių tinklas,

nusistovėjo administracines ribas peržengiantys socialiniai ekonominiai ryšiai (Vilniaus traukos

zonos pavyzdys).

Tikros valstybinės sienos su reguliuojančiomis ir barjerinėmis funkcijomis atsiradimas ir

įteisinimas iš esmės pakeitė teritorinių socialinių ekonominių ryšių sistemą. Ženkliai pasikeitė

pasienio teritorijų socialinės ekonominės sąlygos. Daugelis pasienio regionų, buvusių savotiškais

subregionais tarp skirtingose respublikose funkcionavusių traukos centrų, tapo periferiniais

regionais. Ypač pasikeitė lokalinė socialinė ekonominė teritorijos struktūra ir ryšiai.

9

10

Tenka konstatuoti, kad “pasienis” teritorine prasme suprantamas gana įvairiai (formaliai pagal

Valstybinės sienos įstatymą – 5 km pločio pasienio ruožas), tačiau priimtiniausias būtų funkcinis

požiūris, kuris reiškia, kad pasienio teritorija yra erdvė, funkciniais ryšiais susijusi su valstybės

siena. Tačiau specialaus tyrimo, kuriuo remiantis būtų galima nustatyti funkcinį Lietuvos

pasienio gilumą, iki šiol nebuvo atlikta. Todėl, kaip ir daugelis tyrinėtojų, pasienį pradžioje

traktavome kaip statistinių teritorinių vienetų, betarpiškai susijusių su valstybės siena, sistemą.

Pagrindinis klausimas šiuo atveju buvo, kokios teritorijos ūkio požiūriu, betarpiškai susijusios su

valstybės siena.

Atsižvelgiant į Lietuvos teritorijos dydį ir regioninę sąrangą akivaizdu, kad apskričių lygmenyje

(apie pasienio apskritis) kalbėti netikslinga, nes tik viena apskritis (Kauno) neturi tiesioginės

sąsajos su valstybės siena. Todėl pagrindiniais pasienį apibrėžiančiais vienetais buvo pasirinktos

savivaldybės (žemiausias integruotas statistinis teritorinis vienetas) ir seniūnijos (funkcinis –

statistinis vienetas). Tokiu būdu vidine pasienio riba (šiame darbe) laikoma ties valstybine siena

esančių rajonų ir miestų teritorijų riba. Toliau jau tyrimo eigoje pasienio regionui priskirtinų

savivaldybių skaičius buvo tikslinamas. Siauriausia pasienio juosta (socialine demografine

prasme) – prie valstybinės sienos esančių seniūnijų teritorijų vidinė riba. Beje, ši juosta iš esmės

yra artima ir formaliajam pasienio ruožui.

Analizuojant pasienio regioną, neįmanoma išvengti ir anapus sienos esančių teritorijų aptarimo,

nes jos labai didele dalimi yra ir Lietuvos pasienio regiono vystymosi veiksnys. Kaip minėta,

apskričių lygmenyje kalbėti apie pasienio regioną, kaip teritoriją, kurios vystymasis yra

veikiamas valstybinės sienos artumo, nėra racionalu. Deja, de facto daugelio regioninio vystymo

priemonių teritoriniu vienetu yra apskritis. Ypatingai aktualu yra tai, kad tarpvalstybinį

bendradarbiavimą remianti ES iniciatyva INTERREG IIIA yra orientuota būtent į šį lygmenį.

Todėl kalbant apie pasienio teritorijų vystymo veiksnius, bei stojimo į ES įtaką, apskrities

lygmens išvengti neįmanoma. Siekiant išspręsti šią koliziją, autoriai Lietuvoje neišskyrė

apskrities lygmens pasienio regiono, tačiau kalbant apie kiekvieną iš keturių sub-regionų

apskrities lygmuo yra minimas.

Lietuvos – Latvijos pasienio regionas. Su Lietuvos teritorija ribojasi 8 administraciniai Latvijos

rajonai (Liepojos, Saldaus, Jelgavos, Bauskės, Dobelės, Aizkrauklės, Jekabpilio, Daugpilio). Jų

apsuptyje yra 3 buvę respublikiniai miestai (Liepoja, Jelgava, Daugpilis). Tai – NUTS 4 lygmenį

atitinkantys teritoriniai savivaldos vienetai. Regione yra ir 19 miestų (tarp jų – didžiausias

10

11

rajoninis Latvijos miestas Jekabpils su 27721 gyventoju ir mažiausias Latvijos miestas Durbė su

470 gyventojų; 2001 metų duomenys). Latvijos administraciniai rajonai yra gana dideli, todėl

bendras pasienio regiono plotas – 19177 km2 (29,7 % Latvijos teritorijos). 2001 metų pradžioje

šiame pasienio regione gyveno 622,8 tūkst. gyventojų (26,3 % Latvijos gyventojų).

Lietuvos pusėje su Latvija ribojasi 10 rajonų ir 1 miesto (Palangos) savivaldybių teritorijos.

Šiaurės Lietuvos rajonai yra palyginti smulkūs, todėl bendras pasienio regiono plotas – tik 11083

km2 (17 % Lietuvos teritorijos). 2001 metų surašymo duomenimis, pasienio regione gyveno

383,4 tūkst. gyventojų (11 % Lietuvos gyventojų). Pasienio regiono urbanizacijos laipsnis – 50,3

% (žymiai mažesnis nei vidutinis šalyje). Pasienio rajonuose yra 24 miestai (nuo 0,9 tūkst. iki

42,8 tūkst. gyventojų).

Tradicinis traukos centras Latvijos pasienyje, yra Daugpilis, pagal savo dydį ir ūkio apimtis,

galintis būti Šiaurės rytų (nuo Visagino iki Rokiškio) Lietuvos gyventojų traukos centru, tačiau

šiuo metu esantis gana didelėje ūkinėje depresijoje. Kitur Lietuvos pusėje esantys ūkio centrai

yra lengviau pasiekiami Lietuvos pasienio seniūnijų ir savivaldybių gyventojams.

NUTS trys regionų (Lietuvoje apskričių, kurios yra oficialiai įteisintas regioninės politikos

teritorinis vienetas) lygmenyje, Lietuvos – Latvijos pasienio regionui priklausytų Klaipėdos,

Telšių, Šiaulių, Panevėžio bei Utenos apskritys (arba pusė visų šalies apskričių).

Lietuvos - Baltarusijos pasienio regionas. Lietuvos pasienio su Baltarusija regione

nagrinėjamuoju laikotarpiu buvo 6 Lietuvos rajonų savivaldybių (Lazdijų, Varėnos, Šalčininkų,

Vilniaus, Švenčionių, Ignalinos) bei Druskininkų, Vilniaus ir Visagino miestų teritorijos. Lazdijų

rajonas tik nedidele ir miškingiausia dalimi siejasi su Baltarusijos pasieniu, todėl šiame darbo

skyriuje nagrinėjamam pasienio regionui nepriskiriamas. Taigi, toks santykinis regionas apima

9651 km2 (14,8 % Lietuvos ploto). Regione yra 13 miestų, tarp jų – šalies sostinė, didžiausias

valstybės miestas. 1999 m. pradžioje šiame regione gyveno 859,1 tūkst. gyventojų (23,2 %

Lietuvos žmonių), iš jų net 80,5 % - miestuose. Regione buvo ir labai tankiai, ir labai retai

apgyvendintų, depopuliacinių rajonų. Vilniaus miesto savivaldybės priskyrimas pasienio regionui

yra gana problematiškas, nes, iš vienos pusės, kaip didelis miestas, Vilnius gali jausti ir jaučia

sienos įtaką ir tiesiogiai nesiribodamas su ja, tačiau iš kitos pusės, lyginant su kitais veiksniais,

sienos įtaka labai nedidelė, todėl toliau darbe Vilniaus miestas nagrinėjamas ne taip detaliai.

Pasienio teritorijos jaučia neigiamą sienos įtaką ir dėl savo periferiškumo, tuo tarpu Vilniaus

11

12

miestas yra šalies ekonominis, politinis, kultūrinis centras, nepaisant to, kad valstybinė siena tik

už 30 km.

Panašus yra ir Baltarusijos pasienio su Lietuva regionas. Jame yra 6 Gardino srities rajonai

(Gardino, Ščiučino, Varenavo, Ivijos, Ašmenos, Astravo) ir 2 Vitebsko srities rajonai (Pastovių ir

Breslaujos), taip pat stambus srities centras Gardinas ir 14 įvairaus dydžio rajoninių miestų bei

miesto tipo gyvenviečių.. Regionas apima 15,3 tūkst. km2 teritoriją ( 7,4 % šalies ploto).

Tiriamojo laikotarpio pabaigoje regione gyveno apie 660 tūkst. gyventojų .

Gyvenviečių hierarchinės sistemos išdėstymas Lietuvos – Baltarusijos pasienyje, verslo sąlygų

požiūriu yra gana dviprasmiškas. Pagal savo dydį ir potencialą, Vilniaus miesto hinterlandas

(teritorinė rinka) galėtų giliai įsiskverbti į Baltarusijos teritoriją, tačiau dėl sienos režimo bei ūkio

skirtumų šis išsiplėtimas nėra žymus. Baltarusijoje, ūkio centras, galintis savo rinką išplėsti į

Lietuvos teritoriją, konkuruoti dėl investicijų į gamybos sektorių ir pan. yra Gardinas, o taip pat,

iš dalies, ir mažesni miestai ir miesteliai (pirmiausia Lyda ir Ašmena). Situacijos prognozę

komplikuoja Baltarusijos ūkio pobūdis, kai pasiūla yra labai suvaržyta.

NUTS trys lygmenyje, prie šio regiono reiktų priskirti Utenos, Vilniaus ir Alytaus apskritis

Lietuvoje bei Gardino ir Vitebsko sritis Baltarusijoje.

Lietuvos – Rusijos pasienio regionas. Su Karaliaučiaus sritimi ribojasi Šilutės, Jurbarko, Šakių

ir Vilkaviškio rajonai, priklausantys net trims apskritims. Jurbarko rajonas siejasi su pasieniu

nedaug, čia nėra sienos kirtimo punktų, Karaliaučiaus sritis fiziškai atskirta Nemuno, todėl

tyrimo pradžioje šiame darbe pasienio regionui nebuvo priskirtas. Paskutiniaisiais metais

teritoriniu pasienio regiono subjektu tapo nauja Pagėgių savivaldybė. Minėti rajonai apima 5142

km2 (7,8 % Lietuvos ploto). 2000 m. pradžioje regione gyveno 165,6 tūkst. gyventojų, iš jų 63,6

% - miestuose. Bendras gyventojų tankumas – 32,2 žm/km2, o kaimo gyventojų tankumas – 20,5

žm/km2. Tyrimo metu, analogiškai Marijampolei, prie pasienio regiono priskirta ir Tauragės

savivaldybė, kuri nors ir tiesiogiai nesiriboja su Karaliaučiaus sritimi, tačiau yra ant tranzitinių

kelių bei Jurbarko savivaldybė, kur jaučiama pigesnių rusiškų prekių pasiūla.

Karaliaučiaus srityje su Lietuva ribojasi Zelenogradsko (Kranto), Slavsko (Gastų), Nemano

(Ragainės), Krasnoznamensko (Lazdynų) bei Nesterovo (Stalupėnų) rajonai, taip pat srities

pavaldumo Sovetsko (Tilžės) ir Nemano (Ragainės) miestai. Zelenogradsko rajono teritorijos

pagrindinė dalis yra atokiai nuo Lietuvos sienos ir siejasi su ja tik Kuršių nerijoje, todėl šiame

12

13

darbe pasienio regionui nepriskiriama. Toks Lietuvos pasienio regionas apima 4405 km2 (29,4 %

Karaliaučiaus srities ploto). 2000 m. pradžioje regione gyveno 121,1 tūkst. gyventojų (12,6 %

srities gyventojų). Vidutinis gyventojų tankumas – 27,5 žm/km2. Visas Karaliaučiaus kraštas –

trečia pagal gyventojų tankumą Rusijos Federacijos sritis (63 žm/km2). Taigi, bendras pasienio

regiono gyventojų tankumas yra keleriopai mažesnis, nei visos srities, tačiau mažesnis ir

urbanizacijos laipsnis (atitinkamai 77,0 % ir 57,8 %), todėl vidutinis kaimo gyventojų tankumas

Karaliaučiaus srityje ir jos rajonuose Lietuvos pasienyje skiriasi mažiau (atitinkamai 14,6 km2 ir

11,2 km2). Taigi, Lietuvos ir Karaliaučiaus pasienio regionai pagal pagrindinius rodiklius yra

panašūs (išskyrus kaimo gyventojų tankumą, kuris Lietuvos pusėje yra kone dvigubai didesnis).

Pagrindiniais ekonominiais centrais, konkuruojančiais su Lietuvoje esančiais, laikytini

Sovietskas ir Nemanas.

NUTS 3 lygmenyje, šiam regionui priklausytų Marijampolės, Tauragės bei Klaipėdos apskritys

Lietuvoje ir visa Kaliningrado sritis.

Lietuvos – Lenkijos pasienio regionas. Su Lenkija ribojasi 3 Lietuvos savivaldybės

(Vilkaviškio, Kalvarijos, Lazdijų), tačiau šiam pasienio regionui šiame darbe Vilkaviškio

apskritis nepriskiriama, nes tik nedidelė jo dalis ribojasi su Lenkija, čia taip pat nėra sienos

perėjimo punktų. Priešingai, pasienio regionui priskirta Marijampolės savivaldybė, nes tik

neseniai nuo jos buvo atskirta Kalvarijų savivaldybė, be to per šį miestą eina pagrindiniai

susisiekimo keliai su Lenkija ir tradiciškai miestas yra tampriai susijęs su tarpvalstybiniais

transporto, prekių ir žmonių srautais. Iš Lenkijos pusės driekiasi Palenkės vaivadijos žemės.

Pasienio zonoje (5 km.) gyvenviečių tinklas čia žymiai tankesnis nei Lietuvoje. Vaivadijos

centras – Bialystokas (Baltstogė) nutolęs nuo Lietuvos valstybės teritorijos apie 140 km. ir

tiesiogiai Lietuvos pasienio teritorijų ūkiui įtakos nedaro. Arčiau sienos išsidėstę paviatų

(daugmaž atitinka rajonų savivaldybių lygmenį Lietuvoje) centrai Suvalkai (27 km. nuo

Kalvarijos pasienio posto) ir Augustavas (50 km. nuo Lazdijų pasienio posto). Arčiausiai sienos

(10 km.) yra Seinų miestas.

Atsižvelgiant į minėtų gyvenviečių išsidėstymą, tikimybė, kad Lenkijoje esantys ūkio centrai

išplėstų savo hinterlandus į Lietuvos teritoriją yra labai maža, nes ekonominėms sąlygoms esant

panašioms, Lietuvos administraciniai centrai yra lengviau pasiekiami. Atvirkštinė tikimybė yra

kiek didesnė, tačiau taip pat nedidelė. Galima teigti, kad rimtesnės tiesioginės konkurencijos, tarp

ūkio centrų nebus. Pasienio ūkiui didesnę įtaką darys tranzitiniai žmonių ir prekių srautai.

13

14

NUTS 3 lygmenyje, pasienio regionu reikėtų laikyti Alytaus ir Marijampolės apskritis Lietuvoje

ir Palenkės vaivadiją Lenkijoje.

Žemiau pateikta kartoschema vaizduoja Lietuvos pasienio regioną, sudarytą iš keturių palyginti

savarankiškų subregionų. Iš esmės juos galima vadinti keturiais skirtingais regionais, kadangi

vidinių ryšių tarp jų nėra, o išskirtas jis pagal verslo aplinkos sąlygų bendrumą. Nors regionų

ribos pavaizduotos gana griežtai, faktiškai jos atspindi dominuojančią vienos iš sienų įtaką.

Realiai pakraštinės subregionų savivaldybės (Zarasų, Visagino, Ignalinos, Druskininkų, Lazdijų

ir Vilkaviškio) jaučia dviejų sienų įtaką, todėl gali būti laikomos dviejų subregionų dalimis.

1 pav. Lietuvos pasienio regionas ir jo sudėtinės dalys

1.2 Geografinės pasienio regiono ūkio raidos sąlygos

Verslo sąlygas pasienio regionuose formuoja visa eilė faktorių. Nagrinėjant pasienio

padėties įtaką verslui, racionalu išskirti dvi pagrindines tokių veiksnių grupes. Viena jų būtų

bendrosios – geografinės sąlygos (su padėtimi ir aplinka susiję veiksniai), kita - ekonominės

sąlygos (konkrečiai su ūkiu susiję veiksniai). Žinoma griežtų ribų tarp šių dviejų veiksnių

14

15

grupių nėra. Jos išskirtos daugiau remiantis veiksnių prigimtimi nei poveikio kryptimi. Visos

jos veikia verslo sąlygas, todėl iš esmės, galėtų būti priskirtos ekonominėms sąlygoms.

Nepaisant to, pirmoji veiksnių grupė šio tyrimo atveju tėra sąlygas formuojantys faktoriai,

tuo tarpu antra veiksnių grupė, būdama ir verslo sąlygas formuojančiu faktoriumi, pati yra

tyrimo objektas. Dėl šių priežasčių regiono ūkio sąlygos ir pats ūkis nagrinėjami atskirai nuo

kitų, ekonominės raidos sąlygas determinuojančių veiksnių kitame skyriuje.

1.2.1 Politinės ūkio raidos sąlygos

Pagrindinės politinės geografinės pasienio apgyvendinimo ir jo raidos ypatumų prielaidos

yra valstybinės sienos pobūdis, teritorinis administracinis suskirstymas, administracinių centrų

išsidėstymas valstybinės sienos atžvilgiu, o taip pat regioninė politika. Visa tai daro ir darys

išskirtinę, lyginant su kitomis šalies teritorijomis, įtaką pasienio regiono ūkiui. Būtent šių

faktorių išskirtinė įtaka daro pasienio regioną išskirtiniu verslo sąlygų požiūriu regionu. Norint

prognozuoti sienos režimo pokyčių poveikį ūkiui, reikia nustatyti esamų politinių faktorių

spektrą bei įtakos charakteristikas.

Valstybinės sienos pobūdis. Valstybinė siena pirmiausia yra politinis geografinis darinys,

valstybinės sienos įteisinimas yra ir pagrindinė prielaida pasienio regiono, pasienio gyvenvietės,

pasienio gyventojo sąvokoms atsirasti. Valstybinės sienos tipas integruotai atspindi sienos

savybes ir yra glaudžiai susijęs su jos funkcijomis. Išskiriami šie pagrindiniai valstybinių sienų

tipai: aklina siena (griežtai atribojanti teritorijas, atliekanti išimtinai barjerinę – izoliacinę

funkciją); pusiau laidi siena (reguliuojanti žmonių ir krovinių srautus per sieną, atlieka

atskiriančiąją kontaktinę funkciją ir tuo būdu išlaiko socialinių ekonominių sąlygų skirtumus

abipus sienos); jungiančioji siena (formaliai atribojanti teritorijas, silpnai ir epizodiškai

reguliuojanti žmonių bei krovinių srautus); integracinė siena (simboliškai atribojanti teritorijas,

tačiau nedaranti jokių kliūčių bendravimui, būdinga Vakarų Europos euroregionams).

Skirtingi sienų tipai pasižymi nevienodu konfliktiškumu ir skirtingu palankumu ekonominiam

bendradarbiavimui per sienas. Jie lemia pasienio rajonams periferinę, subregioninę arba

integracinę padėtį (Baubinas, 2000). Keičiantis sienos tipui, keičiasi pasienio regiono padėtis.

Lietuvos sienų tipai nagrinėjamuoju laikotarpiu buvo skirtingi ir smarkiai kito atskiruose

ruožuose. Sovietmečiu absoliuti dauguma tuometinės Lietuvos TSR sienų buvo tik

administracinės ribos. Jos neatliko jokių reikšmingų reguliuojančiųjų funkcijų, išskyrus formalų

15

16

teritorijos atribojimą, nevaržė gyventojų ir krovinių judėjimo (išskyrus ypatingus atvejus,

pavyzdžiui, epizootijų metu). Todėl tarp pasienio gyvenviečių susiklostė gana tamprūs ryšiai su

kitų respublikų regioniniais ir lokaliniais centrais. Tai sudarė palankias sąlygas kai kurių mažųjų

pasienio miestų socialiniam demografiniam potencialui palaikyti. Didžiausią įtaką gyventojų

pasiskirstymui pasienyje turėjo Vilniaus įtaka per sieną kaimyniniams Baltarusijos regionams.

Tai turėjo pastebimos įtakos Lietuvos pasienio gyventojų tautinei ir socialinei sudėčiai visame

Lietuvos – Baltarusijos pasienio regione.

Visiškai kitoks buvo Lietuvos TSR – Lenkijos sienos pobūdis. Geopolitiniu požiūriu (pagal

sienos rūšį) ji buvo primestinė siena, suardžiusi nusistovėjusią gyvenviečių sistemą, kelių tinklą,

nutraukusi socialinius ir ekonominius ryšius, nors jų poreikis buvo didelis (atsižvelgiant į

gyventojų sudėtį abipus sienos). Siena buvo griežtai izoliacinio pobūdžio. Iš pasienio ruožo (iki

1,5 km pločio) buvo visiškai iškeldinti gyventojai, labai apribotas teritorijos naudojimas.

Pasienio gyvenvietės atsidūrė gilioje periferijoje, todėl menko. Ilgainiui Lietuvos – Lenkijos

pasienyje susidarė sąlygiškai retai apgyvendintas ruožas. Tik devintojo dešimtmečio viduryje ši

siena įgavo labai ribotą laidumą, kuris padarė žymios įtakos socialiniams pasienio gyventojų

ryšiams.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, buvo įteisintos (1991 m.) tikros valstybinės sienos. Lietuvos

valstybinių sienų pobūdis pasikeitė. Visos Lietuvos valstybinės sienos yra pusiau laidaus tipo,

tačiau atskirų sienų ruožų įteisinimas, jų režimas ir vystymosi tendencijos yra labai skirtingi.

Lietuvos – Latvijos siena yra delimituota ir visiškai demarkuota. Sienos režimas užtikrina

patenkinamą laidumą ir pasienio gyventojų ryšius.

Lietuvos – Baltarusijos siena yra kitokio – labiau atskiriančio – pobūdžio. Sienos režimas

smarkiai riboja gyventojų ir krovinių judėjimą, apsunkina legalų ekonominį bendradarbiavimą.

Diferencijuotas sienos laidumas palieka didesnes galimybes tik siauro pasienio ruožo ir atskirų

socialinių grupių gyventojams. Tokia valstybinė siena iš esmės apribojo, o daugeliu atvejų ir

visai nutraukė tradicinius socialinius ekonominius ir kultūrinius ryšius tarp pasienio regionų ir

gyvenviečių. Dėl to pasienio seniūnijos įgavo labiau periferinį pobūdį.

Lietuvos – Lenkijos siena vis dar išlaiko stiprią barjerinę funkciją, tačiau ši palaipsniui silpnėja.

Sienos režimas yra palankus ribotiems socialiniams ekonominiams ryšiams tarp pasienio regionų,

be to, dėl palankios geografinės padėties šis regionas įgauna svarbaus makroregioninio transporto

koridoriaus funkcijas. Tai skatina pasienio gyvenviečių vystymąsi. Tačiau stiprėjančios

16

17

jungiančiosios šios sienos funkcijos netenkina esamas sienos perėjimo punktų tinklas (dėl to

palankias vystymuisi prielaidas įgauna tik mažieji miestai, esantys prie svarbiausiųjų sieną

kertančių kelių). Tebelieka komplikuotas ir pasienio ruožo žemės naudojimas.

Lietuvos – Rusijos siena yra delimituota, tačiau nedemarkuota. Skirtingai nuo kitų Lietuvos

valstybės sienos ruožų, ši siena pasižymi ryškiai diferencijuotu režimu: Karaliaučiaus pusėje prie

sienos visame pasienio ruože nebeliko gyventojų (išskyrus miestus prie sienos), čia labai

ribojama ūkinė veikla. Diferencijuotas ir sienos laidumas kaimyninių šalių piliečių atžvilgiu.

Tačiau socialiniai ekonominiai ryšiai per šią sieną paskutiniaisiais metais buvo labai intensyvūs.

Juos lėmė skirtingas ekonominio išsivystymo lygis ir to pasekoje susidarantys kainų bei

aprūpinimo skirtumai. Ypatingai dideli kainų skirtumai susiformavo finansinės Rusijos krizės

laikotarpiu, kai atskirų prekių kainos abipus sienos skyrėsi kelis kartus.

Teritorinis administracinis suskirstymas, regioninių ir rajoninių centrų išsidėstymas. XX a.

septintojo dešimtmečio pradžioje Lietuvos pasienyje buvo net 33 administracinių rajonų centrai.

Vėliau rajonai buvo sustambinti, atsirado ir respublikinio pavaldumo miestai. Pasienyje buvo

sudarytas 21 rajonas ir 5 respublikinio pavaldumo miestai. Dėl to kai kurie lokaliniai centrai

pasienyje prarado socialinį demografinį potencialą (Žagarė, Pandėlys, Dūkštas, Veisiejai). Šiuose

miestuose ir miesteliuose buvo itin ryškus gyventojų skaičiaus sumažėjimas.

1994 m. įteisinus apskritis ir sutelkus jose žymią dalį valdymo bei socialinio aprūpinimo

funkcijų, sumažėjo ir pasienio rajonų centrų reikšmė. Plėtojant savivaldą, vėl lauktinas lokalinių

administracinių centrų gausėjimas pasienyje. Socialinio ekonominio vystymosi stimulą

savivaldos plėtros reforma, jei ji bus tęsiama, suteiks kai kuriems mažiesiems pasienio miestams

ir stambioms kaimo gyvenvietėms (Kalvarija, Kybartai, Pagėgiai, Eišiškės, Kalveliai). Pagal

pradinius reformos 2-ojo etapo planus pasienyje būtų įkurta daugiau kaip 10 savivaldybių (iš jų 7

– Lietuvos – Baltarusijos pasienyje). Deja, kol kas reforma yra sustabdyta, ir visiškai nėra aišku

kada bus ir ar iš viso bus tęsiama, todėl darbe remiamasi prielaida, kad išliks esamas teritorinis

administracinis suskirstymas.

Verta pažymėti, kad Lietuvos ir kaimyninių šalių pasienyje esantys teritoriniai administraciniai

vienetai yra skirtingų hierarchijų. Tai yra nepalanki aplinkybė tarpvalstybinių pasienio regionų

formavimuisi.

17

18

Regioninių ir rajoninių administracinių centrų išsidėstymas daro didelę įtaką gyvenviečių

sistemos stabilumui. Tai lemia minėtų centrų turimas gyventojų aptarnavimo potencialas ir jų

pasiekiamumas arba, kitaip tariant, potenciali vietos rinka. Priklausomai nuo sienos pobūdžio

svarbus yra tiek Lietuvos, tiek ir gretimų šalių regioninių centrų išsidėstymas, nes potencialiai

tokio centro rinka gali būti ir dažnai būna abipus sienos. Norėdami įvertinti pasienio seniūnijų

padėtį šiuo požiūriu, analizavome rajonų ir apskričių centrų pasiekiamumą iš seniūnijų centrų.

Savivaldybių ir apskričių centrai yra svarbiausieji ir įvairiapusiškai gyventojus aprūpinantys bei

teritoriją valdantys centrai. Faktiškai tai yra verslo centrai ir branduoliai, kuriuose sutelkta

didžioji dalis pasienio regiono ūkio. Seniūnijos centras dažniausiai yra stambiausia seniūnijos

gyvenvietė, kurioje sutelktos kasdienių paslaugų sferos įmonės. Seniūnijos centro padėtis

stambiausių miestų, abipus sienos atžvilgiu (jų pasiekiamumas), nulemia šių miestų potencialios

rinkos dydį, kartu įtakodama verslo sąlygas juose. Sienos kirtimo sąlygų pasikeitimai vienaip ar

kitaip gali pakeisti stambesnių gyvenviečių rinkos dydį.

Kaip jau minėta, pasienio rajonuose yra 29 savivaldybės (įskaitant ir Vilnių, Visaginą bei

Marijampolę, Tauragę), tačiau tik 2 apskrities centrai. Dauguma pasienio savivaldybių centrų yra

arti valstybinės sienos. Daugiausia pasienio seniūnijų centrų yra 10 – 20 km. atstumu nuo rajono

centro (1.2.1 lentelė). Atokiausiai rajoninių centrų yra išsidėsčiusios Lietuvos – Baltarusijos

pasienio seniūnijos. Kai kurių seniūnijų centrai nutolę nuo rajonų centrų daugiau kaip 50 km.

Todėl apskričių centrų pasiekiamumas (kurio reikšmė didėja plečiantis apskričių funkcijoms,

ypač – socialinėje srityje) pasienio atžvilgiu nėra palankus. Tuo tarpu visuose pasienio

regionuose esama gyvenviečių, kurios labai nutolę (90 – 130 km.) nuo apskričių centrų. Šios

gyvenvietės potencialiai galėtų atsidurti užsienio centrų rinkoje.

1.2.1 lentelė. Seniūnijų centrų išsidėstymas rajonų centrų atžvilgiu (seniūnijų centrų skaičius)

Atstumas iki rajono centro (pagrindiniais autokeliais)

Lietuvos – Latvijos pasienis

Lietuvos – Baltarusijos pasienis

Lietuvos – Lenkijos pasienis

Lietuvos – Rusijos pasienis

Iki 10 km 3 1 0 1

10 – 20 km 16 9 5 3

20 – 30 km 7 8 0 4

>30 km 2 9 2 3

Priklausomai nuo sienos režimo svarbu ir išorinių (dažniausiai tradicinių) traukos centrų

išsidėstymas. Tokiais tradiciniais traukos centrais laikytini Liepoja, Ryga, Jelgava, Bauskė,

18

19

Daugpilis (Lietuvos – Latvijos pasieniui), Vydžiai, Lentupis, Pastovys, Ašmena, Lyda, Gardinas

(Lietuvos – Baltarusijos pasieniui), Suvalkai (Lietuvos – Lenkijos pasieniui), Gumbinė, Tilžė,

Karaliaučius (Lietuvos – Rusijos pasieniui). Nemaža esama tradicinių lokalinių traukos centrų.

Baltarusijos pusėje esantys traukos centrai yra teoriškai mažiau svarbūs Lietuvos pasienio

gyventojams dėl nepalankaus sienos režimo. Tačiau dėl egzistuojančio didelio kainų skirtumo jų

reikšmė dažnai gali būti didesnė nei Latvijos ar Lenkijos centrų.

Kitų pasienio ruožų išoriniai traukos centrai, atsižvelgiant į jų išsidėstymą ir potencialą, yra

konkurentabilūs su Lietuvos pasienio regioniniais centrais, tačiau kaip minėta ši konkurencija

dažniausiai nėra didelė. Gyventojai, esant palankiam sienos režimui, turi didesnę verslų ir

apsirūpinimo sąlygų įvairovę, tačiau iš kitos pusės, konkurencija vietos verslui (ypatingai

paslaugų sektoriui) išauga. Realus ekonominis efektas pasienio teritorijoms daugiausia tokiu

atveju priklauso nuo kainų lygio skirtumų valstybėse. Jei už sienos kainų lygis yra pastebimai

aukštesnis, tokių stambesnių centrų buvimas verslui turės teigiamą įtaką ir atvirkščiai.

Regioninė politika. Moksliškai pagrįsta erdvinė ūkio vystymo politika Lietuvoje įgyvendinama

nuo septintojo dešimtmečio vidurio (Kavaliauskas, 1994). Nors ji ir nebuvo vadinama tiksline

regionine politika, bet daugeliu bruožų buvo artima jai. Esminis šios politikos skirtumas nuo

dabartinės regioninės politikos, jos pagrindiniu objektu buvo gyvenvietės, o ne regionai.

Nepaisant to, ji sąlyginai gali būti vadinama regionine politika, nes jos įgyvendinimas pakeitė

regioninio rango teritorinių darinių vystymąsi. Ji turėjo ir tebeturi nevienareikšmės įtakos

pasienio regionų raidai.

Pirmajame šios erdvinės politikos etape ji buvo grindžiama hierarchine vieningąja

apgyvendinimo sistema (Šešelgis, 1981). Jos tikslas buvo suformuoti optimalią apgyvendinimo

ir gamybinę teritorinę sistemą. Buvo planuojama stabdyti Vilniaus augimą, lėtinti Kauno

augimą, skatinti kitų regioninių centrų vystymąsi ir suformuoti 5 naujus regioninius centrus.

Vėlesniame etape turėjo būti stiprinama rajoninių miestų grandis, o dar vėliau – suformuojamas

daugiau kaip 200 lokalinių aptarnavimo centrų tinklas. Manoma (Rinkūnas, 1981), kad Vilniaus

augimo stabdymas nebuvo visiškai sėkmingas, tačiau jis paskatino gyventojų skaičiaus didėjimą

pasieniniame priemiestiniame rajone. Naujų regioninių centrų ugdymo poveikis pasienio rajonų

raidai specialiai netyrinėtas, tačiau pagal analogiją su kitais rajonais galima manyti, kad naujieji

regioniniai centrai (visų pirma Alytus, Marijampolė ir Utena) “susiurbė” nemaža darbo jėgos iš

pasienio rajonų. Lokalinių centrų tinklo kūrimas paskatino mažų kaimo gyvenviečių smulkėjimą

ir nykimą periferinėse pasienio teritorijose.

19

20

Nepaisant moksliškai grindžiamos, gana griežtos schemos, Lietuvos regioniniame vystymęsi

atsirado reikšmingų nukrypimų dėl industrinės plėtros, valdomos centrinių TSRS žinybų. Dėl to

atsirado anksčiau neplanuoti vystyti dideli subregioniniai centrai (Mažeikiai) ir visai nauji

urbanizacijos židiniai (Visaginas). Atitinkamai padidėjo miesto gyventojų koncentracija

pasienyje, sulėtėjo giluminių regioninių centrų augimas. Devintojo dešimtmečio viduryje buvo

pereita prie kitokios regioninės politikos, pagrįstos grupinio apgyvendinimo koncepcija.

Pasienio regionų atžvilgiu šioje koncepcijoje svarbu buvo tai, kad eilėje senų ir naujų pasienio

rajonų miestų buvo numatoma sustiprinti pramoninių subregionų centrų funkcijas (Rokiškis,

Visaginas, Mažeikiai, Varėna). Todėl šiuose miestuose buvo vystoma pramonė ir ypač

stiprinama socialinė infrastruktūra. Tai padidino kai kurių pasienio miestų ir rajonų socialinį

patrauklumą, pagerino teritorijos socialinę ekonominę būklę, pristabdė gyventojų išsikėlimą iš

pasienio rajonų į giluminius regioninius centrus. Ši regioninio vystymo sistema nebuvo pilnai

įgyvendinta, tačiau dalinai jos pasekmėje susdarė tokia situacija, kad artimame Lietuvos

pasienyje yra daugiau stambesnių rajoninio lygio miestų nei gretimose valstybėse. Iš vienos

pusės konkurencinėje kovoje su anapus sienos esančių regionų ekonomika, tai yra palankus

veiksnys, iš kitos pusės, tikėtina, kad dirbtinai užaugintos, jos gali atsidurti gilesnėje ūkinėje

depresijoje.

Nepriklausomoje Lietuvoje regioninės politikos pagrindiniu vienetu tapo apskritis, tačiau

regioninės politikos realizacija dar tik pradiniame etape. Esamas teritorinis administracinis

suskirstymas ir numatytoji regioninė politika yra santykinai nepalankūs pasienio regionams, nes

didina jų periferiškumą. Tiesa, regioninės politikos dokumentuose nurodoma, kad specialiems

tikslams regioninė politika gali būti vykdoma ir kitokiais teritoriniais vienetais. Tai įgalina

formuoti ir pasienio regionų vystymo planus. 2001 m. įteisintas Ignalinos AE probleminis

regionas, apimantis pasienines Ignalinos, Zarasų ir Visagino savivaldybes.

Svarbiausią įtaką regioninės politikos raidos krypčiai paskutiniais metais daro Europos Sąjungos

regioninės politikos principai ir reikalavimai. Būtent su ES parama regionų vystymui siejama

paskutiniaisiais metais vykdyta tikslinė regioninė politika Lietuvoje. Vykdyta ir tebevykdoma

eilė regionų (Tauragės, Klaipėdos, Utenos apskrityse) vystymo projektų. Siekiant gauti ES

paramą suformuotas ją administruojančių institucijų tinklas. Galima teigti, kad nuo Lietuvoje

egzistuoja pradinės prielaidos regioninės politikos, paremtos ES struktūrinių fondų ir kitų

instrumentų parama, vykdymui. Esminis skirtumas ir galima ateities problema yra ta, kad

20

21

sovietmečiu vykdyta regionų plėtra rėmėsi daugiausia principu iš viršaus į apačią, tuo tarpu ES

regioninė politika daugiausia grindžiama vietos iniciatyva. Regioninės politikos sėkmė

priklausys ne tik nuo institucinio konteksto, galimos paramos apimčių, bet ir nuo sugebėjimų ja

pasinaudoti žemiausiame lygyje.

Pasienio teritorijų atveju, vienas svarbiausių ES įtakos regioninių vystymui pavyzdžių susijęs su

Euroregionų formavimu, kurie tampa reikšmingu pasienio socialinės ekonominės raidos

faktoriumi. Tai yra ES iniciatyvos INTERREG II ir INTERREG III pasekmėje suformuoti

tarpvalstybiniai teritoriniai dariniai skirti periferinių pasienio regionų skirtingose valstybėse

vystymosi skatinimui per jų bendradarbiavimą. Jie sudaro pačias palankiausias sąlygas pasienio

bendradarbiavimui, socialiniam teritorijos vystymui. Marijampolės, Alytaus ir Vilniaus apskritys

įsijungia į trišalio (Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos) euroregiono “Nemunas” veiklą. Tačiau dėl

menkų ekonominių galimybių, labai skirtingo sienų režimo, gebėjimų stokos ir menkų tarpusavio

papildymo galimybių šio euroregiono veikla ilgą laiką buvo mažai efektyvi, nors pastaruoju metu

atsigaunant ūkiui, augant žmonių gebėjimams įgyvendinamų projektų vis gausėja. Reikia

pastebėti, kad pastebimi labai dideli investuojamų lėšų skirtumai Lietuvoje ir Lenkijoje, kur

pritraukiama žymiai didesnės investicijos. Numatomi svarbiausieji regiono veiklos prioritetai –

turizmas ir gamtosauga. (Baubinas, 1997; The Polish – Lithuanian…, 1997). Ateityje augant

tarptautiniam ir vidaus kaimo turizmui, šie prioritetai gali tapti sėkmingu regiono ūkio pagrindu

bent Lietuvoje ir Lenkijoje.

Pasienio rajonams ateityje gali būti reikšmingi ir pradedantys funkcionuoti “Saulės” bei

“Baltijos”, “Šešupės” euroregionai. Be to, Lietuvos pasienyje euroregionų pavyzdžiu kuriasi ir

savivaldybių junginiai (pavyzdžiui, regionas “Ladruva”, suvienijęs Lazdijų, Druskininkų ir

Varėnos savivaldybes kai kuriose veiklos srityse). Neabejotina, kad teritoriškai diferencijuota

regioninė politika ilgainiui taps svarbiausia pasienio regionų socialinės demografinės

stabilizacijos ir ekonominio vystymo priemone.

1.2.2 Geodemografinė pasienio regionų būklė ir jos tendencijos

Žmogiškieji ištekliai pasienio regionuose sudaro vienas svarbiausių prielaidų verslo plėtrai, jo

galimybėms ateityje prisitaikyti prie būsimų pokyčių. Vietos gyventojai iš vienos pusės

charakterizuoja darbo išteklių bazę, iš kitos pusės, atspindi esamą bei būsimą vidaus paklausą.

1.2.2 lentelėje pateikta pasienio regionų gyventojų skaičiaus kaita 1996 m. – 2001 m.

21

22

1.2.2 lentelė Gyventojų skaičius pasienio regionuose (Lietuvos…, 1997; 2002) Gyventojų skaičius 1996 2001LIETUVOJE 3707,2 3475,586 LATVIJOS PASIENIS 410,2 383,3BALTARUSIJOS PASIENIS 288,3 270,1LENKIJOS PASIENIS 85,1 111,8RUSIJOS PASIENIS 265,3 249,3

Lietuvos ir Latvijos pasienio regionas

1979 – 1991 metais gyventojų skaičiaus ir tankumo pokyčiai Lietuvos pusėje buvo žymiai

spartesni, nei Latvijoje. Lietuvos pasienio regione bendras gyventojų skaičius didėjo, tačiau

daugiausia – sparčios urbanizacijos dėka. Daugumos pasienio rajonų gyventojų skaičius mažėjo,

nes kaimo depopuliacijos tempai buvo didesni, nei vietinės urbanizacijos. Kaimo gyventojų

skaičius mažėjo visuose pasienio rajonuose. Po sovietmečio Lietuvos pasienio regione bendras

gyventojų skaičius sumažėjo, tačiau lėčiau, nei vidutiniškai šalyje. Bendro gyventojų skaičiaus

kaita pasienio rajonuose vyko skirtingomis kryptimis: Kretingos rajone didėjo tiek miesto, tiek

kaimo, o Mažeikių rajone – kaimo gyventojų skaičius. Kituose rajonuose ir miesto, ir kaimo

gyventojų skaičius mažėjo. Kaip ir Latvijoje, kaimo gyventojų skaičius mažėjo keleriopai lėčiau,

nei miesto. Kaimo gyventojų tankumo sumažėjimas buvo žymiai mažesnis, nei Latvijoje.

Latvijos pasienio regione daugėjo gyventojų tiek mieste, tiek kaime. Sparčiausiai augo

mažiausiai urbanizuotų ir gausiausiai latvių gyvenamų rajonų gyventojų skaičius (prieaugio

tempai buvo didesni, nei didžiuosiuose buvusiuose respublikiniuose pasienio regiono miestuose).

Po 1992 metų situacija pasikeitė – Latvijos pasienio gyventojų skaičiaus ir tankumo pokyčiai

buvo didesni, nei Lietuvoje. Latvijos pasienio regione gyventojų skaičius mažėjo, ir kiek

sparčiau, nei vidutiniškai šalyje. Ypač sumažėjo didžiųjų pasienio miestų gyventojų skaičius

(Liepojos – daugiau nei penktadaliu). Kaimo gyventojų skaičius mažėjo keleriopai lėčiau.

Mažiausiai urbanizuotuose ir latvių gausiausiai gyvenamuose rajonuose gyventojų skaičiaus

pokyčiai buvo santykinai nedideli, tačiau gyventojų skaičius sumažėjo visuose pasienio

rajonuose ir 19 (iš 22) miestų. Labiausiai sumažėjo kaimo gyventojų tankumas didžiųjų miestų

rajonuose. Tikėtina, kad ir ateityje depopuliacijos procesai tęsis ir dėl emigracijos ir dėl neigiamo

natūralaus prieaugio (ypač kaimo teritorijose, kur gyventojų skaičius yra aiškiai per didelis).

Gyventojų amžiaus struktūra Lietuvos pasienyje nėra palanki verslo plėtrai, ypač rytinėje dalyje.

Pasienio regione nėra aukštųjų mokyklų, pagrindiniai universitetinio išsilavinimo centrai yra toli

22

23

nuo šio regiono (žinoma, jei neminėsime Vilniaus). Visumoje tai skatina protų nutekėjimą iš

pasienio regiono, kai daugelis išvykusiųjų mokytis nebegrįžta į regioną.

Bendrai tokia demografinė situacija nesudaro palankių sąlygų ūkio plėtrai pasienyje nei

Lietuvoje, nei Latvijoje.

Lietuvos ir Baltarusijos pasienio regionas

Lietuvos pusėje gyventojų skaičiaus kaita buvo gana prieštaringa. Atsirado naujų miestų, sparčiai

augo didžiausias regiono miestas Vilnius, didėjo rajonų urbanizacijos laipsnis (1,5 – 3 kartus per

dešimtmetį), tačiau daugelyje rajonų gyventojų skaičius mažėjo dėl dar spartesnės kaimo

depopuliacijos. Tik Vilniaus rajone gyventojų nuolat daugėjo (daugiausia dėl suburbanizacijos

efekto). Pasibaigus sovietmečiui, Lietuvos pusėje gyventojų skaičiaus kaita buvo įvairialypė. Po

1990 m. Varėnos ir Vilniaus rajono gyventojų skaičius netolygiai didėjo (eliminuojant

teritorinius pokyčius), o kitų rajonų ir miestų - sumažėjo.

Baltarusijos pasienio regione ypač sparčiai augo didieji pasienio ir gretimų regionų miestai bei

pasienio administraciniai centrai. Vyko sparti kaimo depopuliacija. Kaimo gyventojų skaičiaus

mažėjimo tempai buvo žymiai didesni, nei gretimuose Lietuvos rajonuose. Net ir didelio srities

centro Gardino rajone gyventojų skaičius mažėjo. Duomenų apie gyventojų skaičiaus kaitą po

1996 m. turima nedaug, todėl išskirti sovietinio ir posovietinio laikotarpio nėra galimybių. Toliau

didėja pasienio urbanizacijos laipsnis. Laikotarpio pabaigoje buvo pastebima kai kurių rajonų

gyventojų skaičiaus stabilizacija ir augimas. Deja, remiantis surašymo duomenimis pasienio

regione, kaip ir visoje šalyje vyko sparti depopuliacija.

Ypač nepalanki Lietuvos – Baltarusijos pasienio gyventojų amžiaus struktūra (eliminuojant

Vilnių). Regione, kur ūkio pagrindu galėtų tapti naujos ūkio šakos paremtos ne žemės ūkiu, tokia

demografinė būklė yra smarkiai plėtrą stabdantis veiksnys. Inovacijų plėtra žymiai spartesnė tarp

jaunesnio amžiaus žmonių. Verslumas Baltarusijos teritorijoje dėl dar ilgiau trukusio sovietmečio

bei pastarųjų metų ūkio režimo turėtų būti dar mažesnis. Šiame pasienyje pastebimą įtaką ūkio

vystymuisi gali daryti gyventojų tautinė sudėtis. Visose savivaldybėse, išskyrus Alytaus apskritį,

pasienyje dominuoja (arba sudaro žymią mažumą) lenkiškai kalbantys gyventojai. Bendravimui

per sieną nėra kalbinio barjero, juo labiau kad daugeliu atvejų gyventojus sieja giminystės ryšiai.

Tai palanki aplinkybė smulkiai kontrabandai bei nelegaliai prekybai vystytis.

23

24

Lietuvos ir Karaliaučiaus srities pasienio regionas

Sovietmečio pabaigoje gyventojų skaičius pasienio rajonuose mažėjo. Sparčiai augo rajonų

centrai. Po sovietmečio Lietuvos pusėje pasienio rajonų gyventojų skaičiaus pokyčiai buvo

nežymūs. Bendras gyventojų skaičius regione išaugo, tačiau laikotarpio pabaigoje išryškėjo lėto

mažėjimo tendencijos. Gyventojų skaičiaus prieaugį lėmė tiek miesto, tiek kaimo gyventojų

gausėjimas. 2001 m. vykęs gyventojų surašymas išryškino gyventojų skaičiaus mažėjimą

Lietuvos pasienyje. Mažėjimo tempai buvo gana greiti.

Karaliaučiaus srityje geodemografiniai pokyčiai taip pat buvo vangūs. Visuose pasienio

rajonuose gyventojų skaičius didėjo, tačiau skirtinguose rajonuose – labai nevienodai.

Greičiausiai augo atokesni mažiau urbanizuoti rajonai. Miesto gyventojų skaičius silpnai

“bangavo”, bet per laikotarpį padidėjo. Regiono urbanizacijos laipsnis sumažėjo, nes ¾

gyventojų skaičiaus prieaugio lėmė kaimas.

Taigi, Lietuvos ir gretimų valstybių pasienyje išryškėjo geodemografinio kontrasto ruožai, taip

pat besiformuojantys tarpvalstybiniai itin retai apgyvendinti regionai. Dabartinė geodemografinė

situacija Lietuvos ir gretimų valstybių pasienio regionuose laikytina mažai palankia pasienio

sąveikos plėtrai net ir atvirų, integracinių valstybinių sienų atveju.

Baigiant demografinių pasienio sąlygų aptarimą reikia apžvelgti pasienio regionų gyventojų

išsilavinimą, kuris yra viena iš svarbiausių žmogiškųjų išteklių charakteristikų (1.2.3 lentelė).

Kaip matyti iš pateiktos lentelės, pasienio regionų gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą dalis,

lyginant su šalies vidurkiu, yra maždaug 1/3 mažesnė ir vos siekia 7 %. Tik Baltarusijos

pasienyje ši dalis yra didesnė, bet tai yra Visagino miesto įtakos pasekmė.

1.2.3 lentelė Pasienio regionų gyventojų išsilavinimas 2001 m. (gyventojų surašymo duomenimis,

Lietuvos.., 2002)

Turinčiųjų aukštajį išsilavinimą skaičius

Gyventojų dalis su aukštuoju išsilavinimu %

Iš viso Lietuvoje 388462 11,2LATVIJOS PASIENIS 23271 6,1BALTARUSIJOS PASIENIS 21168 7,8LENKIJOS PASIENIS 7434 6,6RUSIJOS PASIENIS 17440 7,0

24

25

Tokia situacija susiklostė visų pirma todėl, kad pasienyje nėra aukštojo mokslo centrų, didžiųjų

miestų ar progresyvių ekonominės veiklos rūšių, reikalaujančių aukštojo išsilavinimo. Tokia

situacija susiklostė ne dėl sienos įtakos, o dėl šių teritorijų periferiškumo ir būdinga ne tik

išimtinai pasienio teritorijoms, tačiau neabejotinai tai turės įtakos jų ateities ūkio vystymuisi.

Didesnė gyventojų su aukštuoju mokslų proporcija yra kurortiniuose pasienio miestuose

(Palangoje, Druskininkuose, Neringoje – atitinka šalies vidurkį) bei didesniuose pramonės

centruose (Mažeikiuose, Visagine, Marijampolėje). Šie miestai tokiu būdu turi geresnes

galimybes pasinaudoti kintančiomis verslo sąlygomis ir finansavimo galimybėmis.

1.2.3 Gamtinės ir ekologinės pasienio rajonų raidos sąlygos

Svarbiausiomis šiame skyriuje nagrinėjamomis gamtinėmis geografinėmis ir ekologinėmis

pasienio raidos slygomis laikytini gamtiniai kraštovaizdžio ypatumai, gamtos ištekliai, aplinkos

kokybė ir gamtonaudos apribojimai, kurie gali turėti įtakos verslo plėtrai kaip ribojantis jį

veiksnys arba kaip ekonominis išteklius.

Gamtiniai kraštovaizdžio ypatumai ir gamtos ištekliai. Jie visų pirma lemia gamtonaudos sąlygas,

teritorijos palankumą ūkinei veiklai.

Lietuvos pasienio teritorijų kraštovaizdžio struktūra, gamtinių jo elementų išsidėstymas pasienyje

atspindi palyginti silpną teritorijos įsavinimą ir gana nepalankias ūkinei veiklai sąlygas (lyginant

su kitais Lietuvos regionais). Lietuvos pasienyje yra tankus hidrografinis tinklas. Pati valstybinė

siena apie 700 km. driekiasi upėmis ir upeliais. Betarpiškai ties siena yra apie 30 ežerų.

Didžiausia hidrografinė sąskaida yra Lietuvos – Baltarusijos pasienyje. Tokia vandens telkinių

gausa yra palanki kraštovaizdžio įvairovės ir stabilumo požiūriu, tačiau didelė teritorijos sąskaida

hidrografiniais elementais yra nepalanki apgyvendinimui, intensyvios ūkinės veiklos plėtotei.

Pasienis pasižymi ir dideliu miškingumu. Lietuvos pasienyje yra 24 didesni nei 500 ha bendri su

kaimynine užsienio valstybe miškų masyvai: su Latvija – 13, su Baltarusija – 9, su Lenkija – 1,

su Rusija – 2. Nors daugiausia bendrų tarpvalstybinių miškų yra Lietuvos–Latvijos pasienyje, jie

palyginti nedideli (išsiskiria tik Liepojos–Šventosios miškų masyvas bei Biržų giria). Didelis

pasienio miškingumas, stambių miškų masyvų gausa turi įtakos gyvenviečių tankumui ir

pasiskirstymui. Sienos apsauga miškingose teritorijose yra sudėtingesnė, todėl didesnę neigiamą

įtaką ūkiui gali daryti kontrabanda. Tokią pat įtaką pasienio apgyvendinimui daro ir pelkės,

25

26

kurios taip pat padidina kraštovaizdžio sąskaidą ir apsunkina agrarinės gamtonaudos sąlygas.

Betarpiškai Lietuvos pasienyje yra net 21 stambus pelkių masyvas. Visi jie susikoncentravę

Lietuvos–Latvijos (9 masyvai) ir Lietuvos–Baltarusijos (12 masyvų) pasienyje.

Ypatingai svarbus gamtinis veiksnys, turintis įtakos gyventojų pasiskirstymui (per agrarinės

gamtonaudos sąlygas) yra dirvožemių našumas. Lietuvos – Lenkijos, Lietuvos – Baltarusijos ir

Lietuvos – Latvijos (rytinė atkarpa) pasienyje vyrauja mažo našumo, silpnai sukultūrinti

velėniniai jauriniai dirvožemiai. Išimtį sudaro Dysnos lygumos agrarinis rajonas, kuriame

vyrauja našūs melioruoti dirvožemiai. Ypač savita situacija susiklostė Lietuvos – Lenkijos

pasienyje, kur mažo našumo dirvožemių juosta, besidriekianti Sūduvos – Gražiškių morenine

aukštuma, tarsi atriboja pasienį nuo dideliu dirvožemių našumu pasižyminčios ir todėl stipriai

įsavintos Sūduvos lygumos. Centriniame ir vakariniame Lietuvos – Latvijos pasienio ruože bei

rytiniame Lietuvos – Rusijos pasienio ruože vyrauja našūs, sukultūrinti, intensyviai ūkinei veiklai

palankūs dirvožemiai. Vakariniame Lietuvos – Rusijos pasienyje driekiasi našių polderinių pievų

sistema, praeityje lėmusi palankias sąlygas intensyviam žemės ūkiui vystyti. Reikia pastebėti,

kad beveik niekur sąlygos žemės ūkiui abipus sienos iš esmės nesiskiria, todėl gamybos pobūdis

ir intensyvumas yra panašūs. Tai galėtų didinti konkurenciją tarp skirtingų šalių ūkininkų, tačiau

kuo toliau tuo didesnę įtaką žemės ūkiui daro bendravalstybinės ir bendraeuropinės reikšmės

faktoriai, o ne vietos rinka.

Taigi, atsižvelgiant į teritorinę gamtonaudą, pasienio ruožai yra labai nevienodi. Lietuvos–

Latvijos pasienis iš Lietuvos pusės yra agrarinis, mažesnio nei vidutinio miškingumo (23 %).

Tuo tarpu Latvijos pusė yra miškingesnė (35 %) bet taip pat agrarinė. Lietuvos – Baltarusijos

pasienis iš abiejų pusių yra labiau miškingas (atitinkamai 43 ir 47 %). Atsižvelgiant į didelį

vandenų ir pelkių kiekį šiame pasienyje, galima teigti, kad jis yra silpnai antropogenizuotas,

sąlygos palankios turizmui, rekreacijai, miškų ūkiu bet ne žemės ūkiui. Lietuvos – Lenkijos

pasienyje vyrauja agrarinė ir rekreacinė gamtonauda (miškų atitinkamai - 29 ir 25 %). Rusijos

pasienis iš Lietuvos pusės yra stipriai antropogenizuotas (miškų tik 21 %, iš Rusijos pusės – 29

%).

Gyventojų koncentracijai pasienyje, gyvenviečių plėtrai reikšmingą įtakai paprastai daro gamtos

išteklių gausa arba stoka. Vienas reikšmingiausių gyvenviečių plėtrą limituojančių veiksnių –

kokybiško požeminio vandens ištekliai, kurio pasienio gyvenvietės jų iš esmės nestokoja.

Pagrindiniu gamtos ištekliu, galinčiu tapti ūkio plėtros baze, pasienio regione laikytina

rekreacijai palankaus kraštovaizdžio gausa rytiniame pasienyje.

26

27

Aplinkos kokybė ir gamtonaudos apribojimai. Ekologiniu požiūriu aplinkos kokybė Lietuvos

pasienyje yra santykinai gera (išskyrus kai kurių pramonės įmonių aplinką). Reikšminga aplinkos

kokybės problema, nepalanki stambesniųjų pasienio gyvenviečių plėtrai, yra vandenų tarša

(Joniškis, Zarasai, Skuodas, Žagarė). Pradėta valymo įrenginių plėtra panaikins šį nepalankų

veiksnį. Kitapus valstybės sienos taip pat yra nedaug pavojingų aplinkos taršos ar kitokio

nepalankaus poveikio aplinkai židinių. Nei vienas iš jų nesukelia reikšmingų teritorinių

gamtonaudos apribojimų ir nedaro tiesioginės įtakos gyventojų pasiskirstymui. Tačiau nepalanki

pasienio gyvenviečių plėtrai, gyvenamosios aplinkos kokybei yra tarpvalstybinė teršalų pernaša

Nemunu iš Baltarusijos ir Karaliaučiaus srities pramonės centrų. Bloga iš Baltarusijos atitekančio

Nemuno vandens kokybė yra nepalanki turizmo, kurortinio ūkio plėtrai pasienio rajonuose.

Nemuno tarša žemupyje iš Karaliaučiaus srities įmonių taip pat atsiliepia pasienio gyvenvietėms:

gali sumažėti jų rekreacinis patrauklumas, užteršiami polderių dirvožemiai. Dėl to mažėja šių

gyvenviečių plėtros perspektyvos.

Iš viso Lietuvos pasienyje yra išaiškinta (Kriaučiūnas, Burneika, 1998) ir apie 30 rajoninio rango

ekologinių (daugiausia – aplinkos taršos) problemų, turinčių tarpvalstybinį pobūdį. Kai kurių

stambių gamtonaudos projektų, dėl kurių poveikio pablogėjus aplinkos kokybei, atsiradus

sanitarinėms zonoms galėjo sunykti gyvenvietės ir būtų iškeldinti gyventojai, atsisakyta

(polimetalų gavyba ties Suvalkais, geležies rūdos telkinio įsisavinimas Varėnoje, hidroelektrinių

statyba ties Jurbarku, Druskininkais).

Gamtonaudos apribojimai atsiranda dėl saugomų teritorijų režimo ir stambių įmonių sanitarinių

zonų, o taip pat dėl pačios valstybinės sienos režimo. Didžiausią įtaką gyventojų pasiskirstymui

pasienyje daro Ignalinos AE, Mažeikių naftos perdirbimo gamyklos ir Akmenės cemento

gamyklos sanitarinės zonos. Jas įsteigus, gyventojai buvo iškeldinti iš maždaug 50 km2

teritorijos, esančios pasienyje.

Lietuvoje yra 30 įvairių kategorijų ypač saugomos teritorijų, kurios išsidėsčiusios prie

valstybinės sienos, iš jų 9 saugomos teritorijos yra pasienyje su Latvija, 13 – su Baltarusija, 2 –

su Lenkija ir 5 – su Rusija . Tai 1 valstybinis rezervatas, 2 nacionaliniai parkai, 5 regioniniai

parkai ir 22 įvairių rūšių draustiniai. Saugomose teritorijose yra griežčiau reglamentuotos

gamtonaudos sąlygos, gyvenviečių plėtra. Kita vertus, didėja kompleksinio pobūdžio saugomų

teritorijų patrauklumas, jose gausėja sezoninių gyventojų.

27

28

Pavojingų gamtos reiškinių įtaka ūkinės veiklos sąlygoms kai kuriuose pasienio ruožuose yra

reikšminga. Didžiausią įtaką daro Nemuno potvyniai žemupyje ir deltoje. Nemuno potvyniai

šiame pasienio rajone apima apie 400 km2 teritoriją, kurioje gyvena apie 50 tūkst. gyventojų.

Ištyrus karstinių procesų įtaką socialinei ekonominei aplinkai Šiaurės Lietuvoje, Latvijos

pasienyje, nustatyta, kad, intensyvėjant karstiniams procesams, gali būti apribota kai kurių

gyvenviečių plėtra Biržų rajone.

1.2.4 Bendrosios ekonominės pasienio ūkio raidos sąlygos

Bendrosios ekonominės geografinės pasienio raidos sąlygos bus aptartos atsižvelgiant į

pagrindinių ūkio krypčių – pramonės, energetikos, gavybos, žemės ir miškų ūkio, rekreacijos bei

turizmo išvystymą ir jo geografinius ypatumus. Šiame skyriuje ūkis ir jo raida apžvelgiamas kaip

sudedamoji verslo aplinkos dalis, kaip veiksnys veikiantis ekonomikos vystymąsi, o ne kaip

objektas.

Pramonės, energetikos ir gavybos išvystymas. Sovietmečiu pramonės plėtra pasienio rajonuose

buvo reikšminga. Susiformavo keletas pramonės židinių, kurių vaidmuo pasienio gyventojų

skaičiaus kaitai buvo dvejopas ir nevienodai pasireiškė skirtinguose teritoriniuose lygmenyse:

viena vertus, pramonės plėtra didino gyventojų skaičių kai kuriuose pasienio rajonų miestuose,

kita vertus, tas gyventojų skaičiaus didėjimas vyko ir kaimiškųjų pasienio teritorijų sąskaita. Be

to, kaip jau minėta, kai kuriais atvejais pramonės plėtra apribojo žemės naudojimą ir lėmė kaimų

iškeldinimą. Pasienio regionų pramonės reikšmė Lietuvos ūkyje ir dabar yra didelė (1.2.4

lentelė). Lietuvos – Latvijos pasienyje svarbiausias buvo Akmenės – Mažeikių pramoninio rajono

susiformavimas. Tai keleriopai padidino miesto gyventojų skaičių šiame pasienio regione.

Naujas pramonės židinys sovietmečio pabaigoje buvo pradėtas formuoti Rokiškyje, dėl to išaugo

ir miestas.

1.2.4 lentelė. Pasienio rajonų pramonės lyginamasis svoris Lietuvos pramonėje, %

Teritorija 1980 1990 1999

Visi Lietuvos pasienio rajonai 32,9 33,9 42.2

Visi Lietuvos pasienio rajonai be Vilniaus 12,4 16,0 25.4

Lietuvos – Latvijos pasienio rajonai 5,9 9,4 20.6

Lietuvos – Baltarusijos pasienio rajonai 22,4 19,7 18.7

Lietuvos – Lenkijos pasienio rajonai 2,8 3,1 2,5

28

29

Lietuvos – Rusijos pasienio rajonai 1,8 1,7 1,4

Sovietmečio pabaigoje su pramone labiausiai buvo susiję Juodupės, Naujosios Akmenės ir

Mažeikių gyventojai – šiuose miestuose apie 50 % dirbančiųjų buvo pramonės darbuotojai. Apie

25 – 50 % užimtų žmonių dirbo Biržų, Rokiškio, Kretingos, taip pat keleto mažiausiųjų miestų

(Obelių, Sedos, Linkuvos) pramonėje. Paskutiniaisiais metais regiono pramonė dirba nestabiliai.

Didžiausią nuosmukį patyrė Akmenės rajono, taip pat mažiausiai išvystytų rajonų pramonė.

Pramonės darbuotojų skaičius šiuose rajonuose sumažėjo beveik 1,5 karto. Betarpiškai pasienyje

esančių seniūnijų teritorijoje pramonės reikšmė gyventojų užimtumo struktūroje smarkiai

mažėja.

Lietuvos – Baltarusijos pasienyje pramonės išvystymo lygį lemia Vilnius. Ypač sparčiai Vilniaus

pramonė augo nagrinėjamo laikotarpio pradžioje. Tai lėmė intensyvias gyventojų migracijas,

gyventojų skaičiaus Vilniuje ir Vilniaus rajone spartų augimą. Aštuntojo dešimtmečio pradžioje

Vilniaus augimą buvo imta riboti. Tuo pat metu buvo sparčiau vystoma kitų šio pasienio rajonų

pramonė. Antai vien per 9-ąjį dešimtmetį pramonės darbuotojų skaičius šiame regione (be

Vilniaus) padidėjo 38 %. Tuo pat metu mažėjo pramonės įmonių skaičius, taigi pramonė

stambėjo. Šiame regione sovietmečio pabaigoje pramonė buvo vystoma mažuosiuose miestuose

(Švenčionėliai, Pabradė, Varėna) ir miesteliuose (Jašiūnai, Matuizos). Pastačius statybinių

medžiagų kombinatą, iš nedidelio kaimo išaugo pramoninis Didžiasalio miestelis, turėjęs apie 2,5

tūkst. gyventojų.

Pramonės įmonės buvo pradėtos statyti ir kituose regiono mažuosiuose miestuose bei

miesteliuose (Šalčininkuose, Dūkšte, Bezdonyse). Pramonė buvo stiprinamas netgi Druskininkų

kurorte ir jo apylinkėse. Taigi, regione vyko pramonės teritorinė sklaida. Nepaisant to, regiono

pramonės potencialas buvo palyginti menkas. Išimtį sudarė pramonės plėtra, susijusi su Ignalinos

AE statyba. Atominės elektrinės statyba ir eksploatacija lėmė kardinalius gyventojų skaičiaus ir

pasiskirstymo pokyčius šiaurės rytiniame pasienyje. Ši elektrinė ir keletas su ja betarpiškai

susijusių įmonių pradėjo formuoti reikšmingą (tačiau mažai diversifikuotą) pramoninį branduolį.

Pasibaigus sovietmečiui, ir taip jau silpna regiono pramonė patyrė labai skaudų nuosmukį. Visai

sumenko jos reikšmė Lietuvos ūkyje, net 4 kartus sumažėjo pramonės darbuotojų skaičius. Kai

kurių įmonių žlugimas ar numatomas uždarymas (Ignalinos atominės elektrinės, Didžiasalio

statybinių medžiagų kombinato ir kt.) daro didelę įtaką socialiniams ekonominiams procesams

29

30

pasienyje. Antai, dėl numatomo Ignalinos AE uždarymo iš Visagino ketina išvykti beveik pusė jo

gyventojų (Socialiniai ekonominiai …, 2000).

Lietuvos - Lenkijos pasienyje pramonės plėtra pastaraisiais dešimtmečiais buvo susieta su

Marijampolės kaip regioninio centro vystymu. Šis centras pradėtas ugdyti 7-ojo dešimtmečio

pabaigoje, tačiau iki šiol pietvakarinis pasienio regionas tebėra laikomas agrariniu. Pramonės

koncentracija regioniniame centre nebuvo sėkminga dėl eilės priežasčių, o subregioniniai centrai

apskritai nebuvo vystomi. Todėl ir sovietmečiu, ir paskutiniajame dešimtmetyje regiono pramonė

valstybės mastu yra sąlygiškai mažai reikšminga. Tačiau dėl to regione nebuvo esminių

industrializacijos pokyčių – pramonės lyginamąjį svorį lėmė daugiausia bendrosios ekonominės

tendencijos. Dėl silpno išvystymo regiono pramonės bendras nuosmukis nebuvo labai

reikšmingas visos valstybės mastu, nors Lazdijų rajone pramonės beveik nebeliko – šiuo metu

Lazdijai yra mažiausiai pramonės darbuotojų turintis rajonas. Betarpiškai pasienio ruože šiame

regione ženklių pramonės įmonių nėra.

Lietuvos – Rusijos pasienio rajonų ruožas yra silpniausiai industriškai išvystytas. Šiame regione

nėra dominuojančio pramonės centro. Nagrinėjamu laikotarpiu šio pasienio regiono pramonė

buvo vystoma rajoniniame lygmenyje. Dominavo mažos įmonės, kurios buvo sukoncentruotos

rajonų centruose ir mažuosiuose miestuose (Šilutėje, Vilkaviškyje, Kybartuose). Septintajame

dešimtmetyje buvo numatyta sparčiai išplėtoti naują regioninį centrą – Jurbarką, pastatant jame ir

jo apylinkėse keletą stambių energetikos, naftos perdirbimo pramonės ir elektrotechnikos įmonių.

Tačiau šis planas dėl regioninės politikos nenuoseklumo nebuvo įgyvendintas. Dėl mažo

pramonės intensyvumo, nedidelės jos koncentracijos ir smulkumo nėra pastebima ženklaus

pramonės raidos poveikio regiono (ypač – pasienio ruožo) gyventojų skaičiui ir jų

pasiskirstymui.

Gavyba Lietuvos pasienio regionuose yra reikšminga ūkio šaka. Jos išvystymas tiesiogiai

siejamas su statybinių medžiagų pramonės poreikiais. Pastarąjį dešimtmetį pasienio naudingųjų

iškasenų telkinių naudojimo intensyvumas labai sumažėjo. Penkių kilometrų pasienio zonoje

eksploatuojama mažiau kaip pusė išžvalgytų ir įvertintų naudingųjų iškasenų telkinių (iš viso jų

yra 76).

Žemės ir miškų ūkio išvystymas. Žemės ūkio intensyvumas (kaip ir agrarinės gamtonaudos

sąlygos) skirtinguose pasienio ruožuose yra labai nevienodas. Lietuvos – Latvijos pasienio

regione žemės ūkio išvystymas yra netolygus, tačiau daugelyje pasienio rajonų (išskyrus Zarasų)

30

31

yra aukštesnis, negu vidutiniškai Lietuvoje. Itin stipriai įsavintas kraštovaizdis yra Šiaurės

Lietuvos rajonuose. Dėl didelio našumo čia nedaug ir apleistų žemės ūkio naudmenų. Vienam

kaimo gyventojui tenkantis žemės ūkio naudmenų plotas yra iki 1,5 karto didesnis, nei

vidutiniškai Lietuvoje. Šiame regione yra aukštas ir augalininkystės, ir gyvulininkystės

intensyvumas. Akmenės, Joniškio, Pakruojo rajonuose vyrauja stambūs ūkiai (vidutinis plotas

1,6 – 2,0 karto didesnis už Lietuvos vidurkį).

Intensyvus žemės ūkis, orientuotas į vidutinius šeimos ūkius, būdingas ir Lietuvos – Rusijos

pasienio rajonams. Tačiau šiame regione dėl palyginti didelio kaimo gyventojų tankumo vienam

kaimiečiui tenka mažesnis nei vidutiniškai Lietuvoje žemės ūkio naudmenų plotas, todėl regiono

orientacija į stambesnį ūkį ateityje gali sąlygoti reikšmingus kaimo gyventojų užimtumo

pokyčius. Kituose pasienio rajonuose vyrauja smulkus daugiašakis šeimyninis ūkis, kuris pajėgus

išlaikyti didesnį kaimo gyventojų skaičių, tačiau neužtikrina socialinės gerovės, todėl ateityje gali

tapti migracijų į kitus rajonus ar miestus prielaida. Ypač mažas žemės ūkio intensyvumas

Lietuvos – Baltarusijos pasienio rajonuose bei Zarasų rajone. Rentabilaus tradicinio šeimyninio

ūkio plėtojimas šiuose rajonuose galimas tik labai padidinus vidutinio ūkio plotą, kas sumažina

agrarinių teritorijų demografinį talpumą 7 – 20 kartų.

Pažymėtina, kad visuose pasienio regionuose arčiau sienos esančios seniūnijos pasižymi

mažesniu kraštovaizdžio įsavinimo laipsniu.

Pasienio rajonuose nemaža miškų ir miško gyvenviečių. Pasienio miškus tvarko 20 urėdijų ir 2

nacionaliniai parkai. Išryškėja žymūs regioniniai miškų naudojimo intensyvumo skirtumai.

Ekstensyviausiai miškai naudojami Lietuvos – Baltarusijos pasienyje, ką lemia didelis miško

masyvų plotas. Tačiau šiuose rajonuose miško ūkis sukuria daugiausia darbo vietų ir yra daugelio

smulkių kaimo gyvenviečių socialinio demografinio stabilumo pagrindas. Šiame pasienio regione

yra intensyviausias antrinis miško naudojimas (uogų ir grybų rinkimas), esamomis

ekonominėmis sąlygomis užtikrinantis pragyvenimą didelei daliai pasienio gyventojų.

Turizmo ir rekreacijos išvystymas. Daugelis Lietuvos pasienio rajonų, pasižyminčių mažesniu

antropogenizacijos laipsniu, yra tinkami turizmui ir rekreacijai vystyti. Šiuo metu svarbiausieji

turizmo ir rekreacijos centrai pasienyje yra Neringos, Palangos ir Druskininkų kurortai. Turizmo

ir rekreacijos židiniais pasienyje tampa regioniniai ir nacionaliniai parkai. Didžiausiu potencialu

ir sėkminga organizacine veikla išsiskiria Dzūkijos nacionalinis parkas ir Nemuno deltos

regioninis parkas. Šiuose parkuose turizmo ir rekreacijos plėtra galėtų pristabdyti socialinę ir

demografinę degradaciją bei tapti svarbiu ekonomikos sektoriumi.. Deja, esamos demografinės

31

32

tendencijos yra labai nepalankios pilnaverčiam rekreacinio potencialo išnaudojimui bei invacinio

ūkio plėtrai (Stanaitis , 2001). Kituose pasienio ruožuose rekreacinis potencialas išnaudojamas

menkai, turizmas plėtojamas vangiai. Nors pasienio rajonai pasižymi dideliu rekreaciniu

patrauklumu, pasienio rajonuose ir miestuose (be Vilniaus) yra tik 6 % Lietuvos turizmo įmonių,

18 % viešbučių, motelių ir kempingų, tačiau 35 % poilsio įstaigų ir sanatorijų. Pasienio rajonai

priima iki 45 % organizuotų poilsiautojų.

Pasienio kelių tinklas. Pasienio pasiekiamumas, priklausantis nuo kelių tinklo išvystymo, yra

reikšminga aplinkybė, galinti turėti įtakos ūkio plėtrai bei vartotojų erdvinei elgsenai. Kartu

dabartinėmis sąlygomis sieną kertančių ir pasienio kelių tinklas kartu su sienos režimu yra

lemiamas veiksnys, apsprendžiantis muitinių ir sienos perėjimo punktų išsidėstymą, kurie savo

ruožtu (ypač – muitinės) yra reikšminga gyvenviečių ūkio vystymosi aplinkybė. Kelių tinklo

išsidėstymas, yra vienas svarbiausių veiksnių apsprendžiančių miestų ir miestelių hinterlando

dydį ir formą, o tuo pačiu prekybos ir viso verslo sąlygas.

Automobilių kelių tinklas Lietuvos pasienyje išvystytas gerai. Aštuoni pasienio rajonų centrai

sujungti su regioniniais centrais magistraliniais keliais, o kiti 14 rajonų centrų – krašto keliais. Iš

viso Lietuvos valstybines sienas kerta 241 autokelias ir 15 geležinkelių, bet ne visi jie naudojami

gyventojų ir transporto srautams tarp valstybių užtikrinti. Beveik visuose pasienio ruožuose yra

ir išplėtotas rokadinio pobūdžio kelių tinklas, jungiantis svarbesniąsias pasienio gyvenvietes.

Daugelis pasienio seniūnijų centrų taip pat turi gerą susisiekimą su rajonų ir regionų centrais

(1.2.5 lentelė), kas visumoje sudaro palankias aplinkybės vystyti pastarųjų centrų ekonomikai.

Tik 15 % pasienio seniūnijų centrų neturi tiesioginio susisiekimo su rajono centru patikimais

asfaltuotais keliais. Tikėtina, kad tęsiant 1999 m. pradėtą žvyrkelių asfaltavimo programą, tokių

seniūnijų centrų dar labiau sumažės.

Pažymėtina, kad daugiau kaip 56 % pasienio seniūnijų centrai yra prie magistralinių arba krašto

kelių. Tai yra labai palanki aplinkybė socialiniu bei ekonominiu požiūriu. Esamomis socialinėmis

ekonominėmis sąlygomis ypač svarbus pasienio gyvenviečių išsidėstymas muitinių atžvilgiu.

Muitinės sukuria naujų darbo vietų, skatina pasienio prekybą ir paslaugų verslą. Net 15 Lietuvos

pasienio miestų yra mažesniu nei 10 km atstumu nuo pasienio muitinių. Muitinių veikla turi

reikšmingos įtakos Zarasų, Šalčininkų, Lazdijų, Kybartų, Pagėgių, Neringos miestų socialinei

ekonominei būklei. Stiprėjant atskirų sienos ruožų integraciniam pobūdžiui, minėto veiksnio

reikšmė sumažės.

32

33

Ypač didelė muitinių ir sienos perėjimo punktų reikšmė miestelių ir didesniųjų kaimo

gyvenviečių būklei. Su Tverečiaus (Ignalinos raj.) sienos perėjimo punkto pertvarkymu į

tarptautinę muitinę siejamas Didžiasalio socialinės stabilizacijos planas. Didelio pasienio

prekybos ir ypatingai turizmo pagyvėjimo tikimasi Lietuvos – Lenkijos pasienyje. Tam

pasitarnautų Vartelių ir Kapčiamiesčio sienos perėjimo punktų atidarymas. Besivystant turizmui

euroregione “Nemunas” šiame pasienyje ketinama atidaryti ir keletą specializuotų, skirtų

turistams sienos perėjimo punktų. Tai padėtų geriau panaudoti agroturistinį šio krašto potencialą

ir prisidėtų prie ekonominės būklės stabilizavimo. Ketinama sienos perėjimo punktą (o vėliau – ir

muitinę) atidaryti Rusnėje. Rengiamas ir prieplaukų statybos laivuojamoje Nemuno dalyje planas

(pagal sutartį su Rusija), kuris pagyvintų pasienio seniūnijų gyventojų kontaktus su kaimyniniu

kraštu. Tokių punktų atidarymas neabejotinai turėtų bendrą teigiamą įtaką abiejų valstybių ūkiui,

tačiau kiekvienu konkrečiu atveju galimos ir neigiamos pasekmės.

1.2.5 lentelė. Pasienio seniūnijų išsidėstymas kelių tinklo atžvilgiu

Rodiklis Lietuvos – Latvijos pasienio ruožas

Lietuvos – Baltarusijos pasienio ruožas

Lietuvos – Lenkijos pasienio ruožas

Lietuvos – Rusijos pasienio ruožas

Sieną kertančių autokelių skaičius (be vietinės reikšmės kelių)

40 42 2 6

Pasienio muitinių skaičius 7 9 2 5 Sienos perėjimo punktų skaičius 13 12 0 0 Muitinių ir sienos perėjimo punktų dažnumas (100 km sienos ruožo)

3,3 2,9 1,8 1,7

Seniūnijų centrų, asfalto keliu sujungtų su rajono centru, skaičius

29 24 4 14

Seniūnijų centrų, asfalto keliu nesujungtų su rajono centru, skaičius

3 6 3 1

Seniūnijų centrų, esančių prie magistralinių ir krašto kelių, skaičius

18 16 2 12

Seniūnijų centrų su geležinkelio stotimis

8 6 1 6

Iš viso seniūnijų 32 30 8 15

Nykstant ES vidaus sienoms, esamas kelių tinklas tampa svarbiu, regionus skirtingose

valstybėse integruojančiu veiksniu. Išskirtinėje padėtyje čia yra Lenkijos pasienis, kur kelių

tinklas sovietmečiu ne tik, kad nebuvo vystomas, bet ir naikinamas. Šiuo metu sieną iš viso

tekerta 2 autokeliai.

Baltarusijos pasienio atveju, tankus, vietinės reikšmės kelių tinklas apsunkina sienos apsauga,

sudaro palankesnes sąlygas kontrabandai ir neigiamai sienos įtakai verslui. Išskirtinis Rusijos

33

34

pasienio atvejis, kur didžiojoje pasienio dalyje siena eina Nemuno upe. Tik Vilkaviškio ir Šakių

rajonuose yra galimybė be didelių investicijų keisti esamo tarpvalstybinio kelių tinklo tankumą.

Ūkinės sistemos tipas ir kainų lygiai. Viena iš veiksnių grupių, darančių bendro pobūdžio įtaką

pasienio regionų verslo plėtros sąlygoms, priklauso makro-ekonominių veiksnių kategorijai. Šie

veiksniai apibūdina bendras ekonomines valstybių charakteristikas. Šių charakteristikų skirtumai

tarp dviejų valstybių ir sudaro pasienio regionuose išskirtines ūkio sąlygas. Šiuo atveju nelabai

svarbu fiskalinės ar monetarinės politikos einamieji bruožai skirtingose valstybėse, kurie

tiesioginės įtakos verslo sąlygų skirtumams abipus sienos nedaro (ji galima per šios politikos

įtaką kitoms verslo sąlygoms). Tačiau esminę įtaką verslui pasienyje daro šios makro-

ekonominės politikos pasekmėje išsivystę šalių ekonominių sistemų skirtumai. Analizuojant

verslo vystymo pasienio regionuose sąlygas, svarbiausi šie bendrą ūkinę sistemą

charakterizuojantys veiksniai:

Sovietmečiu esminių skirtumų tarp verslo sistemų abipus sienų nebuvo. Nors skirtingose

valstybėse buvo šiek tiek skirtinga prekių pasiūla (tiksliau sakant prekių pasirinkimas), tačiau

jokių kitų skirtumų praktiškai neegzistavo. Minėti pasiūlos skirtumai skatindavo prekių mainus

tarp buvusių sovietinių respublikų, bet įtakos ūkio būklei praktiškai nedarė. Tik Lenkijoje ūkio

sistema buvo kiek skirtinga. Šios šalies ekonomikai buvo būdinga didesnė privataus sektoriaus

dalis, laisvesnė ekonomika, įvairesnė pasiūla, tačiau kadangi tiesioginiai kontaktai tarp Lietuvos

ir Lenkijos buvo minimalūs, o vietiniame range ir visai lygus nuliui, Lietuvos ūkiui bei pasienio

regionui šie skirtumai įtakos nedarė.

Sugriuvus Sovietų sąjungai ir susikūrus naujoms nepriklausomoms valstybėms, susikūrė ir

atskiros ekonominės sistemos su kiekvienai būdinga savita specifika. Visoms valstybėms

būdinga kažkiek skirtinga ekonominė politika, savo valiuta, skirtingai kainų lygiai (įskaitant ir

uždarbį), nevienoda ekonominė ideologija ir prioritetai. Kol egzistuoja atskiros ekonominės

sistemos, pasižyminčios tam tikru uždarumo laipsniu, tol egzistuos ir ekonominių sąlygų

skirtumai tarp valstybių. Pasienio regionai tampa savotiškomis tranzitinėmis zonomis,

jaučiančiomis tokių skirtumų poveikį. Kuo valstybės sienos režimas laisvesnis, tuo tokia

svetimos ekonominės sistemos įtaka didesnė ir platesnė. Jei ekonominės sistema skiriasi nedaug

įtaka nėra didelė ir atvirkščiai.

Svarbiausi valstybių ekonominių sistemų skirtumai, kalbant apie verslo sąlygas pasienyje, yra

tradiciškai siejami su kainų lygio skirtumais. Čia svarbu tiek bendri kainų lygio skirtumai

34

35

(priklauso nuo bendrų makroekonominių procesų) bei atskirų prekių kainų skirtumai (priklauso

nuo konkrečių veiksnių). Pirmieji apibūdina ir gyventojų perkamąją galią ir paklausos skirtumus.

Nuo bendros ekonominės politikos priklauso ir kiti verslo sąlygas veikiantys veiksniai: prekių

pasiūla, investicijų sąlygos ir pan., kurie gali įtakoti verslo sąlygas pasienyje ir priklausomai nuo

kurių, skirtingų valstybių teritorijose susiformuoja nevienodos investicinės ir aplamai verslo

sąlygos. Visi šie skirtumai, didesniu ar mažesniu mastu, pasireiškia ir Lietuvos pasienio teritorijų

atveju.

Lietuvos – Latvijos pasienis. Lietuvos ir Latvijos ekonominės sistemos vystėsi labai panašiai,

todėl labai didelių skirtumų abipus sienų nei anksčiau, nei dabar nepastebima. Per pastarąjį

dešimtmetį Latvijos kainų lygis tradiciškai būdavo šiek tiek aukštesnis, tačiau skirtumai nėra

dideli ir esamomis sąlygomis (veikianti siena bei skirtingos valiutos) galėjo turėti tik nedidelę,

daugiausia teigiamą, įtaką Lietuvos pasienio verslui. Pastaruoju metu dėl valiutų kurso

svyravimo kainų lygiai suvienodėjo. Prekių pasiūlos, prekybos sąlygų abipus sienos

charakteristikos yra praktiškai identiškos. Bendrai galima teigti, kad šiame pasienio regione

skirtingos ekonominės sistemos sukuria tik labai nežymius verslo sąlygų skirtumus.

Lietuvos – Baltarusijos pasienis. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo kainų lygis Lietuvoje tapo

žymiai aukštesnis, nors reali kainų disproporcija visą laiką kito (ypač ji buvo išaugusi po Rusijos

finansinės krizės 1999 m.). Atskirų prekių kainos skyrėsi iki kelių kartų. Toks kainų skirtumas

suformavo pastovius legalius ir nelegalius prekių srautus iš Baltarusijos respublikos į Lietuvos

respubliką. Palyginti laisvas pasienio gyventojų judėjimas per sieną dar labiau skatino tokią

prekybą. Situaciją įtakojo ir tai, kad Baltarusija, dėl dirbtinio kainų reguliavimo, išliko prekių

deficito šalimi, todėl prekybos apimtys nėra tokios didelės. Atskirais atvejais susiformuoja net

atvirkštiniai prekių srautai. Tokia situacija yra palanki nelegaliai prekybai formuotis, kas negali

daryti teigiamos įtakos legaliam pasienio verslui. Žinoma, situacija buvo palanki pasienio

gyventojams užsiimti nelegalia ūkine veikla, kurios mastai, deja, yra nežinomi. Bendrai galima

teigti, kad šiame pasienyje, dėl ekonomikos organizavimo principų abipus sienos skirtumų,

susidarė gana žymus, daugiausia neigiamas poveikis verslo sąlygoms.

Lietuvos – Lenkijos pasienis. Tarp šių dviejų valstybių ekonominiai skirtumai egzistavo visą

laiką, o prekių kainų lygiai kito įvairiai. Kol siena buvo aklina, jų įtaka verslo sąlygoms buvo

nepastebima, tačiau vėliau ji atsirado. Nepaisant visų kainų lygių, bei bendrai ekonominės

politikos kaitaliojimosi, skirtumai tarp abiejų abiejų valstybių ekonominių sistemų mažėjo. Įtaka

verslui pasienyje išlieka, nes išlieka kainų skirtumai, tačiau šiuo atveju kainų skirtumai susiję su

35

36

atskirų prekių kainomis, kurios daugiau priklauso ne nuo ekonominės politikos, bet nuo

konkrečių veiksmų (daugiausia apmokestinimo skirtumų). Rezultatas – vienų prekių kainos

didesnės Lenkijoje, kitų Lietuvoje. Pastaruoju metu, dėl zloto kritimo, kainų bei perkamosios

galios skirtumai dar labiau susiniveliavo (išskyrus produktus, kurie buvo pigesni Lenkijoje).

Bendrai galima konstatuoti, kad dėl nedidelių skirtumų bei prekybos suvaržymų (sienos bei

valiutos keitimo kaštai) įtaka pasienio regionui egzistuoja, bet yra neesminė.

Lietuvos – Rusijos pasienis. Nors panašiai kaip Baltarusijoje, Rusijoje kainų lygis po Sovietų

Sąjungos subyrėjimo išliko mažesnis nei Lietuvoje, tačiau kainų skirtumai buvo nedideli, o

prekių pasiūla buvo pakankamai didelė (lyginant su Baltarusija). Esminiai kainų lygio skirtumai

susiformavo per Rusijos finansinę krizę ir, nors ir mažėjantys, jie išliko iki šiol. Esant

pakankamai pasiūlai, tai sukelia žymius prekių srautus, darančius didelę neigiamą įtaką pasienio

verslo sąlygoms. Kaip ir Baltarusijos pasienyje, sąlygos nelegaliam verslui yra palankesnės nei

kitur Lietuvoje, todėl galima tikėtis, didesnės šešėlinės ekonomikos dalies ūkyje, dėl kurios

regiono oficialūs ekonominiai rodikliai dar pabloginami.

Apibendrinant ekonominių sistemų skirtumų įtakos verslo sąlygoms tyrimą, galima teigti, kad ten

kur egzistuoja reikšmingi tokių sistemų skirtumai, daugiausia pasireiškiantys per kainų

skirtumus, jie yra nepalankūs Lietuvos pasienio verslo sąlygoms ir griežtėjanti sienos apsauga

yra palankus legalios verslo veiklos sąlygų veiksnys. Maži ir mažėjantys ekonominių sistemų

skirtumai tarp būsimų ES narių lemia tai, kad sienos režimo pokyčiai neturės didelės įtakos

pasienio verslo sąlygoms, susiformuojančios dėl ekonominių sistemų skirtumų.

1.3 Pasienio regionų ūkio būklė ir raidos tendencijos

Šiame skyriuje, remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos respublikos vyriausybės

duomenimis, nagrinėjama ekonomikos raida ir dabartinė būklė pasienio regionuose ir

savivaldybėse. Aptariant ūkio būklę pasienio regionuose, bus vadovaujamasi pasienio regiono

samprata, apibrėžta šio darbo 1.1 skyriuje (žr. 1 pav.) Siekiant išvengti rezultatų iškreipimo,

analizuojant bendrai ūkio būklę regionuose apeinamas Vilniaus miestas, kurio ūkio rodikliai

galėtų iš esmės nulemti viso Baltarusijos pasienio rodiklius. Ten kur analizė atliekama

savivaldybės lygmenyje, Vilniaus duomenys pateikiami. Vilniaus ūkio būklės analizė yra visai

kito darbo užduotis, kadangi pasienio padėties įtaka nors ir yra (todėl jį galima priskirti šiam

36

37

regionui), bet ji “paskęsta” kitų veiksnių fone. Ūkio būklės analizė atliekama remiantis

Statistikos departamento duomenimis.

1.3.1 Bendroji ūkio būklė pasienyje

Bendroji ūkio būklė geriausiai charakterizuojama BVP dydžiu bei jo kaita. Kadangi BVP

savivaldybės lygiu Lietuvoje neskaičiuojama, autoriai BVP paskaičiavo atlikdami apskričių BVP

korekcijas pagal užimtųjų skaičiaus bei darbo užmokesčio skirtumus savivaldybėse. Žinoma,

tokiu metodu apskaičiuotas BVP neleidžia visiškai tiksliai apskaičiuoti BVP 1 gyventojui

dydžius, nes lieka neįvertinti kai kurių BVP sudedamųjų (pelno, natūrinės veiklos, subsidijų)

skirtumai savivaldybėse, bet iš esmės jie nėra dideli. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenų

analizė rodo, kad pelno mokesčio pasiskirstymas iš esmės atitinka gautą BVP erdvinį

pasiskirstymą. Siekiant išsiaiškinti ir ūkio būklę, ir tendencijas pasienio regione buvo

apskaičiuotas BVP dydis 1 gyv. 1996 m. ir 2001 m. (1 pav. ir 2 pav.).

Apskaičiuojant BVP buvo remtasi tik statistikos departamento duomenimis, todėl

apskaičiavimuose neįvertina “juodosios” ekonomikos įtaka. Paprastai pasienio regionuose ji būna

santykinai didesnė, todėl galima manyti, kad realūs ūkio rodikliai gali būti santykinai didesni,

nors esminių skirtumų dėl to neturėtų susidaryti. Nepaisant to, oficiali ekonomika daugeliu atveju

yra pakankamai svarbus rodiklis, nes būtent jos bazėje formuojamos savivaldybių pajamos, o tuo

pačiu ir galimybės. Kita vertus, kalbant apie tendencijas, neįvertinta BVP dalis neturi tokios

didelės reikšmės.

Kaip matyti iš 1 pav. 1996 m. jau buvo susiformavę žymūs ekonomikos lygio skirtumai pasienio

regione. Darant prielaidą, kad sovietmečio pabaigoje, esminių ūkio lygio skirtumų nebuvo

(išskyrs kelias išimtis), galima teigti, kad nepriklausomybės laikotarpiu vyko sparti ūkio

vystymosi erdvinė diferenciacija. Pasienio regione buvo ir labiausiais išsivysčiusios (Vilnius,

Visaginas) ir labiausiai atsilikusios savivaldybės.

37

38

1.3.1 pav. BVP pasienio savivaldybėse 1996 m. (remiantis Statistikos departamento

duomenimis. Lietuvos…,1997)

2001 metais (2 pav.) erdvinė ūkio diferenciacija dar labiau išaugo. BVP 1 gyventojui skirtumai

išaugo iki 7 kartų. Pasienio regione tik Vilniaus, Visagino ir Neringos savivaldybėse BVP 1 gyv.

viršijo šalies vidurkį. Čia buvo ir savivaldybės su mažiausiu BVP tenkančiu 1 gyv. dydžiu

(Ignalinos ir Kalvarijų savivaldybės). Pasienio ruože su Kaliningrado sritimi, nei vienoje

savivaldybėje BVP 1 gyv. neviršijo 70 % Lietuvos vidurkio. Įdomu, kad 1996 m. didžiausioje

depresijoje buvo Lietuvos – Baltarusijos pasienio regionas, kuris daugiausia dėl Vilniaus miesto

įtakos, vystėsi kiek sparčiau nei likę regionai. Bendrai visam pasieniui mažesni BVP vidurkiai

leistų kalbėti apie neigiamą sienos įtaką verslui, tačiau tiksliau būtų teigti, kad neigiamą įtaka

visų pirma jaučia legalus verslas.

38

39

1.3.2 pav. BVP pasienio savivaldybėse 2001 m. (remiantis Statistikos departamento duomenimis. Lietuvos…, 2002) Viena įdomiausių ir labiausiai išraiškingų BVP vystymosi tendencijų kartoschemų, apibūdinanti

BVP kaitos skirtumus pasienio savivaldybėse 1996– 2001 metais. Greičiau nei vidutiniškai šalyje

vystėsi tik rytinio bei vakarinio šalies pasienio savivaldybės. Matyti, kad bendrai visam pasieniui

būdinga tendencija vystytis lėčiau nei visos šalies teritorijai, tačiau, turbūt, būtų neteisinga tokį

santykinį atsilikimą aiškinti vien sienos įtaka. Svarbiausią, o gal ir lemiamą vaidmenį vaidina šių

teritorijų periferiškumas. Sparčiau vystosi prie augančių regionų (Vilniaus miesto bei Pajūrio)

esančios teritorijos. Žinant, kad artimame užsienyje, tokių sparčiai augančių centrų nėra, galima

tikėtis, kad sienos režimo pokyčiai šių teritorijų periferiškumo nepakeis. Šiuo požiūriu galima

daryti išvadą, kad sienos režimo kaita, lyginant su bendra stojimo į ES įtaka verslui, bus nežymi.

Valstybinės sienos neigiamos įtakos galimybė taip pat egzistuoja, ką demonstuoja Rusijos

pasienyje esančių savivaldybių pavyzdžiai, tačiau jos mastą įvertinti sunku.

39

40

1.3.3 pav. BVP kaita pasienio savivaldybėse 1996 - 2001 m.

Kiti veiksniai, charakterizuojantys ir paaiškinantys bendrąją ūkio būklę yra susiję su

investicijomis. Bendrai tiesioginės užsienio investicijos nevaidino esminio vaidmens pasienio

regionų vystymuisi. Visuose pasienio regionuose jos tesudarė apie 13 % Lietuvos užsienio

investicijų lygio. (Rusijos pasienyje tik 7 %, Latvijos ir Baltarusijos apie 15%). Šių investicijų

svarbą charakterizuoja faktas, kad tose savivaldybėse, kur investicijos didžiausios, kaip taisyklė,

ūkio augimas (ypač pramonės) taip pat didesnis (Kretingos rajono, Vilniaus rajono, Rokiškio

rajonų savivaldybės, žr. Tekstinius priedus).

40

41

1.3.1 lentelė Bendros tiesioginių užsienio investicijų apimtys pasienio regionuose (remiantis statistikos departemento duomeinimis, www.statisika.lt)

Tiesioginės užsienio investicijos, metų pradžioje, mln. Lt

2000 2001 2002 2003 Iš viso 8252,12 9337,26 10661,93 13183,8LATVIJOS PASIENIS 308,77 226,39 181,81 721,82BALTARUSIJOS PASIENIS 122,87 171,35 127,23 153,9 LENKIJOS PASIENIS 14,8 17,48 44,16 56,72 RUSIJOS PASIENIS 37,52 37,67 52,29 38,8 Vilniaus m. sav. 4992,35 5800,68 6829,58 8297,95

Sienos režimo pokyčiai tiesioginės įtakos investicijų apimtimis neturėtų daryti, nes pagrindinės

investicijų kilmės šalys nėra tos, su kuriomis Lietuva turi bendrą sieną. Investicijų apimtis gali

pakeisti nebent bendrai pasikeitusios verslo sąlygos pasienyje. Nėra tiesioginių tikslių duomenų

apie Lietuvos įmonių investicijas užsienyje, bet galima teigti, kad išskyrus Lenkiją, lietuviškos

kilmės kapitalo investicijos (ir investicinis potencialas) gretimose šalyse yra didesnės nei

kaimynų Lietuvoje. Sąlygos investuoti į Latvijos bei Lenkijos ūkį pagerės. Lietuvos įmonėms

plėsti verslą kaimyninėse valstybėse (tame tarpe ir pasienyje) pagerės.

0500

100015002000250030003500

Lietuvoje Latvijospasienyje

Baltarusijospasienyje

Lenkijospasienyje

Rusijospasienyje

Tiesioginės užsienio investicijos 2002 m.

1.3.4 pav. Tiesioginės užsienio investicijos pasienio regionuose 2002 m. Lt/1gyv. (remiantis statistikos departamento duomenimis, Lietuvos.., 2002). Dabartiniu metu galima teigti, kad nors tiesioginių įrodymų, kad pasienis veikia investicinį

patrauklumą nėra, tačiau egzistuoja didelė tokio poveikio tikimybė. Visame pasienyje užsienio

investicijų lygis yra labai mažas, o ten kur gretimos valstybės ūkio sistema daro didelę neigiamą

įtaką verslo sąlygoms (Lietuvos - Rusijos pasienio regionas) jis visų mažiausias.

Svarbus ūkio vystymosi rodiklis ir veiksnys, atspindintis jo atsinaujinimą bei prisitaikymą prie

kintančių sąlygų yra materialinių investicijų apimtys. Materialinės investicijos pasienio

41

42

regionuose pasiskirsčiusios analogiškai užsienio investicijoms. Mažiausiais materialinių

investicijų sulaukia Lietuvos – Rusijos regionas, kur jos nesiekia ir 1/3 šalies vidurkio. Kituose

regionuose situacija panaši į šalies vidurkį (jei neskaičiuosime Vilniaus miesto). Materialinių

investicijų apimtis maždaug 2 kartus mažesnė nei šalies vidurkis. Situacija skirtingose

savivaldybėse labai nevienoda net vieno pasienio ruožo ribose, todėl galima teigti kad sienos

režimas daro mažesnę įtaką, nei periferiška padėtis. Kadangi sienos režimo pokyčiai įtakos

periferiškumui neturės, galima teigti, kad nebus įtakos ir materialinių investicijų apimtims.

Esminis materialinių investicijų bruožas ir skirtumas nuo užsienio investicijų – pokyčių per tirtą

5 metų laikotarpį nebuvimas. Materialinių investicijų apimtys, skirtingai nei visos šalies mastu,

pasienio regionuose neauga. Galima teigti, kad vietinių resursų, ūkio atsinaujinimui nėra.

Materialinės investicijos auga ten kur auga užsienio investicijos. Tai nėra teigiamas bruožas

didelių permainų atveju, nes charakterizuoja ūkio prisitaikymo prie kintančių sąlygų sunkumus.

Regionų vystymosi sėkmė labiau priklausys nuo jų sugebėjimų pritraukti lėšas (tiek privačias

investicijas, tiek fondų paramą) iš kitų vietų (Lietuvoje ar užsienyje).

0

500

1000

1500

2000

2500

Lietuvoje Baltarusijospasienyje

Rusijospasienyje

Materialinės investicijos 1 gyv. Lt

1996

2001

1.3.5 pav. Materialinių investicijų apimčių 1 gyv. kaita pasienio regionuose (remiantis Statistikos departamento duomenimis. Lietuvos…, 2002)

1.3.2 Darbo rinkos apžvalga Nors nedarbo lygis yra svarbus ūkio būklės indikatorius, tačiau iš kitos pusės jis yra ir ūkio

vystymo sąlygų rodiklis. Bendros nedarbo lygio kaitos tendencijos pasienio regionuose atitinka

visos šalies tendencijas. Nedarbo lygis kilo atskirais šuoliais, paskutinis iš kurių siejamas su

Rusijos ūkio krize. Nuo 2000 metų jis beveik visose savivaldybėse krenta. Reikia pažymėti, kad

42

43

nepaisant to, kad bendrosios nedarbo lygio tendencijos yra panašios į visos šalies tendencijas,

visu laikotarpiu nedarbo lygis pasienyje buvo aukštesnis nei visoje šalyje ir šis skirtumas

pastoviai auga. Tai gali būti paaiškinta tiek pasienio regionų periferiškumu, tiek didesne

nelegalaus, su kontrabanda ar neteisėta prekyba susijusia, darbo apimtimi. Bendrai galima

konstatuoti, kad darbo jėgos stoka nėra verslo vystymosi stabdymo veiksnys pasienio regionuose.

0

5

10

15

20

Lietuvoje Baltarusijospasienyje

Rusijospasienyje

Nedarbo lygis, %

199620012002

1.3.6 pav. Nedarbo lygis pasienio regionuose 1996 – 2002 m. (remiantis

Statistikos departamento ir Lietuvos darbo biržos duomenimis, Lietuvos…,2002; www.ldb.lt)

Užimtųjų gyventojų skaičius, charakterizuojantis bendrus ūkyje dalyvaujančius daarbo jėgos

išteklius, kito panašiai kaip ir visoje Lietuvoje. Čia išsiskyrė Baltarusijos pasienis, kuriame

priešingai nei visoje šalyje, užimtų gyventojų skaičius didėjo. Ypač išsiskyrė Vilniaus rajono

savivaldybė, dar kartą pademonstruojanti, kad ūkio vystymuisi esminę įtaką daro ekonomikos

augimo branduolių artumas. Tuo tarpu bendrai visame pasienyje, valstybės periferijoje, užimtų

gyventojų skaičius mažėjo. Krenta į akis itin didelis Rusijos ekonomikos krizės poveikis

užimtųjų skaičiui, nors iki 1996 m., skirtingai nei bendrai šalyje, pasienio regione jis nemažėjo.

1.3.3 lentelė. Užimtų gyventojų skaičiaus kaita pasienio regionuose(remiantis

Statistikos departamento duomenimis. Lietuvos…, 2002) Užimtieji 1994 1996 2001 Iš viso Lietuvoje 1675 1659 1521,8 LATVIJOS PASIENIS 162,6 179,6 150,2 BALTARUSIJOS PASIENIS 101,2 102 105,1 LENKIJOS PASIENIS n.d n.d 46 RUSIJOS PASIENIS 109,3 107,7 92,6

Darbo užmokesčio dydžiai pasienio regionuose taip pat mažesni nei vidutiniškai šalyje

(1.3.7 pav.). Ypač tai pastebima intensyvios žemės ūkio gamybos savivaldybėse, kur didesnė

43

44

dalis pajamų gaunama kitomis pajamų formomis. 2001 m. visame pasienio regione darbo

užmokestis siekė apie 80 % šalies vidurkio (mažiausias jis buvo Rusijos pasienio savivaldybėse).

Jei ne atskiri miestai su pramonės gigantais (Visaginas ir Mažeikiai) vidurkis būtų dar mažesnis.

Žemas darbo užmokestis iš vienos pusės charakterizuoja blogą ūkio būklę, kai vyrauja

ekonomikos sektoriai sukuriantys mažą pridėtinę vertę. Iš kitos pusės žema darbo kaina, pasienio

regionus daro patrauklesnius investicijoms į daug darbo jėgos reikalaujančias ūkio šakas.

Neigiama žemo darbo užmokesčio lygio pasekmė - “protų nutekėjimas” iš pasienio regionų, o tai

savo ruožtu dar labiau apsunkina ūkio plėtrą šiose teritorijose.

0200400600800

1000

Lietuvoje Baltarusijospasienyje

Rusijospasienyje

Darbo užmokestis, Lt.

Series1

1.3.7 pav. Darbo užmokestis bruto pasienio regionuose 2001 m. (remiantis

Statistikos departamento duomenimis. Lietuvos…,2002) Bendrai padėties darbo rinkoje rinkoje analizė dar kartą pademonstravo neigiamą periferiškumo

veiksnio įtaką ūkio plėtrai. Ypač pabrėžtinas aukštas nedarbo lygis visuose regionuose,

susiformavęs po Rusijos krizės. Akivaizdžiai šių regionų ūkis prie staigių pokyčių prisitaiko

žymiai sunkiau.

1.3.3 Ūkio sektorių būklė Pirminis ūkio sektorius pasienio regionuose lieka gana svarbia ūkio šaka, nes čia dominuoja

savivaldybės su didele kaimo gyventojų dalimi, be didelių miestų (išskyrus Palangos, Mažeikių,

Visagino, Druskininkų, Marijampolės ir Neringos savivaldybes). Todėl galima teigti, kad stojimo

Į ES įtaka žemės ūkio sąlygoms, sudarys gana didelę dalį bendrosios įtakos verslui. Nuo to kaip

bus pakeistos sąlygos žemės ūkiui, labai priklausys ir bendros stojimo pasekmės verslui. Nėra

jokių abejonių, kad bendra stojimo į ES įtaka žemės ūkiui bus teigiama. Jau vien dėl tiesioginių

44

45

išmokų žemės ūkio ūkininkų pajamos išaugs gana žymiai. Augančios ūkininkų pajamos turėtų

suaktyvinti kitus ūkio sektorius, visų pirma mažmeninių paslaugų sektorių.

Sienos režimo pokyčių verslo sąlygoms įtaka bus kitokia. Didžiausia neigiama įtaka gali būti

jaučiama Lenkijos pasienyje, kadangi Lenkijoje žemės ūkio gamybos intensyvumas didžiausias,

didelė žemės ūkio produktų pasiūla, o jų kainų lygis daugeliu atvejų mažesnis. Teigiamą, nors ir

nedidelę, įtaką turėtų pajausti Latvijos pasienio žemės ūkio sektorius, nes šiuo metu kainų lygis

ten aukštesnis, pasiūla mažesnė, o ir tradiciškai Lietuvos žemės ūkio sektorius yra

konkurencingesnis nei Latvijos. Bendrai tiesioginė sienos režimo įtaka nebus labai didelė, nes šis

sektorius labai priklauso nuo bendravalstybinio reguliavimo, pasaulinių kainų ir kitų eksternalių

veiksnių. Teigiama įtaka visų pirma sietina su žemėnaudos suvaržymų panaikinimu pasienio

ruože.

1.3.8 pav. Grudų derlingumas pasienio savivaldybėse 2002 m. cnt./ha (remiantis Statistikos departamento duomenimis. www.statistika.lt)

45

46

Griežtėjanti Baltarusijos ir Rusijos sienų apsauga turėtų daryti teigiamą įtaką šių regionų žemės

ūkiui, nors daugeliu atvejų, dėl nepakankamos pasiūlos ir neišvystytos gamybos šiose valstybėse,

tai nėra labai reikšminga (ypač Kaliningrado srities atveju).

Žemės ūkis pasienio teritorijose išvystytas netolygiai. Intensyvaus žemės ūkio ruožai (pasienis

su Latvija iki Zarasų raj. sav.; Lietuvos - Rusijos pasienio regionas ir vakarinė pasienio su

Lenkija dalis) matyti 1.3.8 paveiksle. Nors paveikslas vaizduoja tik 2002 m situaciją, bet ji iš

esmės nesikeitė ir ankstesniais metais.(žr. tekstinius priedus). Analogiškas ir kitų pagrindinių

žemės ūkio sektorių intensyvumo teritorinis pasiskirstymas. Stojimas į ES didžiausia teigiamą

įtaką padarys ten kur žemės ūkis intensyviausias – t.y. Latvijos ir dalinai Lietuvos - Rusijos bei

Lietuvos - Lenkijos pasienio regionuose. Įtaka likusiose teritorijose bus mažesnio masto, tačiau

nederlingų žemių savivaldybėse, žymią teigiamą įtaką pajaus miškų ūkis.

Pramonės gamyba pasienio regione vaidina palyginti nedidelę reikšmę. Pramonės produkcijos

apimtys vienam gyventojui viršijo šalies vidurkį tik Latvijos pasienyje, kas paaiškinama visų

pirma Mažeikių “Naftos” įtaka. Be Mažeikių, tik Rokiškio rajono savivaldybėje parduotos

pramonės produkcijos 1 gyventojui apimtys didesnės nei šalies vidurkis. Prie tokių savivaldybių

reikėtų priskirti ir Visaginą, kur gaminama elektros energija.

Pramonės vystymosi požiūriu išsiskiria Lenkijos pasienis, kur skirtingai nuo visos šalies

pramonės gamyba nuo 1996 m. neišaugo (1.3.9 pav.). Kituose pasienio regionuose, suminės

pramonės gamybos apimtys kito panašiai kaip ir visoje šalyje, nors situacija atskirose

savivaldybėse buvo labai skirtinga. Todėl galima teigti, kad pasienio padėtis pramonės gamybai

esminės įtakos Lietuvoje neturėjo, todėl sienos režimo pokyčiai tikėtina taip pat išskirtinai

pasienio teritorijų pramonės nepaveiks.

Pasienio pramonei stojimas į ES darys analogišką įtaką kaip ir visoje šalyje. Žinant, kad

pramonės gamybos efektyvumui didinti reikalinga pakankamai didelė gamybos apimtis, o tuo

pačiu ir prekybos geografija, galima manyti, kad pramonės gamybai Lietuvos – Latvijos ir

Lietuvos – Baltarusijos pasienio regionuose įtaka bus teigiama. Neigiamas poveikis galimas per

konkurencijos augimą, tačiau šiuo metu didžiausią konkurenciją sudaro pigios prekės ne iš

busimų ES valstybių, todėl galima tikėtis bendros teigiamos stojimo į ES įtakos pramonės

vystymo sąlygoms.

46

47

0

5

10

15

20

Lietuvoje Baltarusijospasienyje

Rusijospasienyje

Parduota pramonės produkcija, 1 gyv. tūkst.Lt.

19962001

1.3.9 pav. Parduotos pramonės produkcija pasienio regionuose 1 gyv./Lt. (remiantis Statistikos departamento duomenimis. Lietuvos…,1997)

Paslaugų sektorius pasienio savivaldybėse sudaro pakankamai svarbią ūkio dalį. Ypatingos

reikšmės, nagrinėjant pasienio ūkį turėtų prekyba. Bendrai pasienyje parduotuvių tinklui, kaip ir

visoje šalyje buvo būdinga koncentracija, tačiau parduotuvių skaičiaus mažėjimo tempai žymiai

spartesni nei vidutiniškai šalyje (1.3.4 lentelė). Ypač spartus parduotuvių skaičiaus mažėjimas

buvo Baltarusijos pasienyje (20 %). Rusijos pasienyje - 15 %. Latvijos pasienyje – 10 %.

Priešinga tendencija išsiskyrė Lenkijos pasienis, kur parduotuvių skaičius augo.

1.3.4 lentelė. Parduotuvių skaičiaus kaita pasienio regionuose 1996 – 2001 m. (remiantis Statistikos departamento duomenimis. Lietuvos…,1997; 2002) PARDUOTUVIŲ SKAIČIUS 1996 2001 Iš viso Lietuvoje 19421 19129 LATVIJOS PASIENIS 4619 4190BALTARUSIJOS PASIENIS 2237 1788LENKIJOS PASIENIS 498 645RUSIJOS PASIENIS 1766 1497

Panaši situacija ir su mažmeninės prekybos apyvarta, kuri visgi daugumoje vietų išaugo.

Deja, prekybos apyvartos skaičiavimo metodika pasikeitė, todėl labai griežtų išvadų daryti

negalima. Nepaisant to, čia taip pat matyti, kad ir tendencijų ir esamos būklės požiūriu,

Baltarusijos pasienio padėtis blogiausia. Didžiausia tikimybė, kad to priežastis yra Vilniaus

miestas, “atimantis” aptarnavimo funkcijas iš gretimų miestų. Analizuojant mažmeninės

prekybos apyvartą tenkančią vienam gyventojui, išsiskiria ir pasienio su Rusija situacija. Čia

mažmeninės prekybos apimtys 2 kartus mažesnės nei kitur Lietuvoje. Tuo tarpu savivaldybėse,

47

48

besiribojančiose su panašaus kainų lygio valstybėmis, situacija atitinka arba artima šalies

vidurkiui. Šiuo atveju pasienio padėties įtaka akivaizdi.

1.3.5 lentelė. Mažmeninės prekybos apyvarta pasienio regionuose 1996 – 2001 m. (remiantis Statistikos departamento duomenimis. Lietuvos…,1997; 2002)

Mažmeninės prekybos apyvarta mln.Lt. 1996 mln.lt

2001 mln.lt

2001 1gyv./lt

Iš viso Lietuvoje 12039,1 18446,9 5300 LATVIJOS PASIENIS 932,9 1482,5 3870 BALTARUSIJOS PASIENIS 480 452 1670 LENKIJOS PASIENIS 331,4 582,6 5200 RUSIJOS PASIENIS 464,9 667,3 2720

Daugeliui pasienio teritorijų svarbios ūkio šakos susijusios su turizmu ir rekreacija. Siekiant

palyginti rekreacinių paslaugų vystymosi skirtumus, skirtinguose pasienio ruožuose, naudotas

savivaldybėse apgyvendintų svečių skaičiaus rodiklis. Kad būtų galima objektyviau palyginti

turizmo reikšmę regionų ūkiui, iš bendrųjų skaičių išimti kurortinių miestų duomenys. Čia

apgyvendintų svečių skaičius dėl skaičiavimo skirtumų ir dėl kurortų plėtros išaugo kelis kartus.

Nors regionuose aplamai rodikliai išaugo, tačiau daugumoje savivaldybių jie mažėjo (žr.

Tekstinius priedus).

Analizuojant turizmo svarbą pasienio regionų ūkiui, apskaičiuotas apgyvendintų svečių skaičius

tenkantis vienam gyventojui (1.3.6 lentelė). Nors visame pasienyje šis rodiklis blogesnis už šalies

vidurkį, tačiau rekreaciniu požiūriu patraukliausiame Baltarusijos pasienyje jis nedaug nuo jo

atsilieka. Lenkijos pasienis, kur intensyviausi tranzitiniai keleivių srautai, tas rodiklis taip pat

santykinai didelis. Pasieniuose su Latvija ir Rusija santykinė turizmo reikšmė labai nežymi.

1.3.6 lentelė Apgyvendinta svečių pasienio regionuose 1996 – 2001 m. (tūkst.). (remiantis Statistikos departamento duomenimis. Lietuvos…,1997; 2002).

1996 2001

2001 1 gyv.

Iš viso Lietuvoje 391 703,9 0,2 LATVIJOS PASIENIS 14,7 12,9 0.03 BALTARUSIJOS PASIENIS 15,8 38,3 0,14 LENKIJOS PASIENIS 9,6 11,2 0,1 RUSIJOS PASIENIS 7,2 6,4 0,03

48

49

Bendrai pasienio regionų ūkiui buvo būdingi panašus svyravimai kaip ir daugeliui šalies

savivaldybių, tačiau pastebimi kai kurie vidiniai skirtumai. Bendra ūkio būklė pasienio regione

yra blogesnė už šalies vidurkį. Ūkio vystymosi tendencijos esamą atsilikimą tik didina.

Blogiausia ūkio būklė periferiškiausiuose, labiausiai nuo ūkio augimo centrų bei pagrindinių

tarpvalstybinių prekių ir žmonių srautų nutolusiose savivaldybėse. Ypač bloga ji yra Lietuvos –

Rusijos pasienio regione, kur jaučiama ir neigiama periferiškumo ir pasienio padėties įtaka.

Tokia situacija nedemonstruoja ūkio gyvybingumo ir sugebėjimo prisitaikyti prie naujų sąlygų,

tačiau, antra vertus, būsimų pokyčių pobūdis neigiamai ūkį veikiančių veiksnių nesustiprins.

49

50

II. LIETUVOS PASIENIO REGIONŲ ŪKIO SĄLYGŲ KAITA ĮSIJUNGUS Į EUROPOS SĄJUNGĄ

Svarbiausi vykstantys ir būsimi pokyčiai, darysiantys įtaką pasienio verslo sąlygoms:

1. Muitų bei muitinių kontrolės postų panaikinimas prie ES valstybių sienų nuo stojimo

datos.

2. Pasų kontrolės ir gyventojų judėjimo kontrolės panaikinimas ne anksčiau kaip 2006 m. su

ES valstybėmis.

3. Bendros valiutos Euro įvedimas ne anksčiau 2006 m.

4. Regioninio vystymo priemonių (ES struktūrinių fondų) paramos galimybių išsiplėtimas.

5. Vizų režimo įvedimas visiems Rusijos ir Baltarusijos gyventojams vykstantiems į Lietuvą ir

atvirkščiai(2003 m.).

6. Sienos apsaugos ir gyventojų bei krovinių judėjimo kontrolės griežtinimas per ne ES sienas

(nuo 2003 m.).

7. Pasienio perėjimo postų skaičiaus mažinimas su ne ES valstybėmis (nuo 2003 m.).

2.1 Trumpa bendros stojimo į ES įtakos verslo sąlygoms visoje Lietuvoje apžvalga

Nors pagrindinis darbo tikslas yra nustatyti, kaip pasikeis verslo sąlygos pasienio

regionuose, veikiamuose valstybinės sienos artumo, tačiau pasienio teritorijų ūkis pajaus visas

pasekmes, kurias pajaus ir visos Lietuvos ekonomika. Sienos režimo pokyčių bei naujos pasienio

regionams skirtos regioninės politikos įtaka bus jaučiama visos stojimo įtakos fone, todėl siekiant

prognozuoti pirmųjų veiksnių veikimą, reikia atsižvelgti į faktą, kad jų poveikis bus dalinis ir

įtaka bus daroma ne tokiomis sąlygomis kokios egzistuoja dabar.

Analizuojant verslo sąlygų pokyčius pasienio regionuose svarbiausios tikėtinos

bendrosios šalies ūkio tendencijos, kurias reiktų įvertinti būtų tokios:

• ES bendra įtaka šalies ūkiui;

• Įtaka atskiriems sektoriams;

• Įtaka kainų lygiui.

50

51

Žinoma, faktiškai stojimo į ES įtaką pajaus visos gyvenimo ir ūkio sritys ir kiekviena jų teoriškai

gali turėti įtakos verslo sąlygoms pasienyje, tačiau šiame darbe nėra nei galimybių, nei didelio

poreikio analizuoti šiuos aspektus. Dauguma jų iš esmės neturės išskirtinio poveikio pasienio

regionams.

Kadangi tiek Latvija, tiek Lenkija jaus panašius ūkio sąlygų pokyčius kaip ir Lietuva, galima

teigti, kad iš esmės, dėl stojimo į ES bendrosios (ne su sienos režimu susijusios) verslo sąlygos

abipus sienos santykinai nesikeis. Tačiau verslo aplinka su Baltarusija ir Rusija santykinai keisis.

Todėl bendrosios verslo sąlygos darys ne vienodą įtaką skirtingų pasienio ruožų verslo sąlygoms.

Lietuvos stojimo į ES pasekmių minėtiems reiškiniams apžvalgoje bus vadovaujamasi grupės

mokslininkų, vadovaujamų E. Piesarsko, atlikta Lietuvos integracijos į ES finansinių,

ekonominių ir socialinių pasekmių susisteminimas ir analize, kurią užsakė Europos komitetas

(www.euro.lt). Žinoma, tikslios stojimo į ES pasekmės išaiškės tik “post factum”, tačiau nėra

didelių abejonių, kad bendra įtaka ūkiui bus teigiama tiek dėl ES finansinės paramos, tiek dėl

geresnių ekonominių mainų sąlygų, tiek dėl stabilesnės šalies padėties ir įvaizdžio tarptautinėse

rinkose. Prognozuojama, kad BVP dėl stojimo į ES augs nuo 1,14 iki 1,37 % greičiau, nors

autorių nuomone, įvertinus netiesiogines stojimo į ES pasekmes ir veiksnius BVP augimas 1 gyv.

bus dar didesnis.

Deja dabartinė situacija šalyje, kai BVP augimas koncentruojasi keliuose taškuose, su labai

menku regioninės sklaidos efektu, neleidžia nieko konkretaus teigti apie tai, kaip šalyje erdviškai

pasikeis BVP augimo tendencijos ir kaip sparčiai kis BVP pasienyje. Šiuo požiūriu daugiau

informacijos suteiktų pasekmių atskiriems sektoriams tyrimai. Pasienio seniūnijose, kur nėra

daug stambių pramonės centrų, vyrauja žemės ūkio ir mažmeninių paslaugų sektoriai. Dauguma

savivaldybių taip pat nepasižymi išvystytu pramonės ar šiuolaikinių verslo paslaugų sektoriais.

Prognozuojama, kad žemės ūkis pajaus didžiulę teigiamą įtaką dėl tiesioginių išmokų bei dėl

struktūrinių fondų paramos. Mažmeninių paslaugų rinką turėtų skatinti augančios asmeninio

vartojimo išlaidos.

Vienas svarbiausių galimų stojimo į ES bendrųjų poveikio aspektų, nagrinėjant pasienio

teritorijas, yra kainų lygio svyravimai. Dideli kainų skirtumai abipus sienos gali daryti žymią

įtaką pasienio ir visos šalies verslo sąlygoms. Kaip tiksliai pasikeis kainų lygis Lietuvoje sunku

pasakyti, tačiau neabejotinai jis augs. Taip atsitiks ir dėl augančių prekybos mokesčių ir dėl

didėjančio vartojimo (tiek asmeniniame, tiek visuomeniniame sektoriuose). Nykstant prekių ir

51

52

asmenų judėjimo barjerams, elementarūs ekonominiai dėsniai veikia kainų lyginimosi linkme.

Visos kainos (tiek prekių ir paslaugų, tiek darbo jėgos) ES ir Lietuvoje ilgainiui bus linkusios

niveliuotis. Tai gali turėti įtaką verslo sąlygoms su kaimyninėmis ne ES valstybėmis. Deja, kol

kas labai sunku prognozuoti kainų pokyčius Baltarusijoje ir Rusijoje. Tikėtina, kad jokios

tikimybės joms mažėti nėra, ką rodo ir dabartinės kainų kaitos tendencijos ir Rusijos ūkio būklė.

Pagrindinių energetinių resursų kainos Rusijos vidaus rinkoje mažesnės kelis kartus nei pasaulio

rinkose, todėl tikėtina, kad ilgainiui jos augs. Kaip greitai kis kainos Rusijoje, Baltarusijoje bei

Lietuvoje, sunku pasakyti. Tiksliai galima prognozuoti tik palyginti staigų akcizinių prekių kainų

šuolį Lietuvoje, dėl ko prekybos sąlygos pasienio savivaldybėse santykinai pablogės. Tą galima

iliustruoti Valstybinės sienos apsaugos tarnybos duomenimis. Smarkiai išaugus kainų

skirtumams 1999-2000 m. nelegaliai gabenamų alkoholinių gėrimų skaičius, VSAT duomenimis,

padvigubėjo Baltarusijos ir Rusijos pasieniuose, o 2002 metais šie skaičiai ėmė mažėti (2.1

lentelė). Tačiau žinant, kad šių sienų apsaugos režimas griežtės, galima tikėtis, kad kontrabanda

pasislinks gilyn į šalies teritoriją, tiesiogiai mažiau įtakodama pasienio zonos verslą.

2.1 lentelė. Sulaikytų, nelegaliai gabenamų alkoholio produktų kiekiai, litrais. (www.pasienis.lt)

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001 2002Baltarusija 89517 116440 33005 18786 28510 52882 86824 64722 Lenkija 28 0 0 648 320 126 0 0 Rusija 39952 436 1128 15910 12949 2566 2846 1431 Pajūris 102 60 228 321 551 136 82 87 Latvija 6616 12133 4904 17235 7212 1629 548 1200 IŠ VISO 136214 129070 39265 52900 49543 57338 90301 67441

Kitokio pobūdžio įtaka būtų susijusi su Euro įvedimu 2005 m. arba vėliau. Kadangi jis

bus įvedamas jau kitokiomis ekonominėmis sąlygomis, jo įtaką pasieniui sunku prognozuoti,

tačiau neabejotinai tai bus dar vienas tarptautinius ekonominius mainus pagyvinantis faktorius.

Jei kainų lygiai būsimose ES valstybėse liks panašūs, jo įvedimo poveikis turėtų būti teigiamas.

52

53

2. 2 Sienos režimo ir sienos pobūdžio pokyčiai

2.2.1 Sienos režimo pokyčiai

Lietuvos valstybinės sienos režimo pokyčiai, dėl stojimo į ES pradėti iš esmės įgyvendinti

2003 m., todėl jau tyrimo laikotarpiu sienos režimas buvo pasikeitęs. Šie pokyčiai apėmė sienos

kirtimo laisvės suvaržymus Baltarusijos ir Rusijos pasieniuose ir, visų pirma, vizų režimo

įvedimą. Be vizų režimo įvedimo, apsunkinančio judėjimą per sieną, bet iš esmės jo

nestabdančio, didesnę įtaką kai kurių gyvenviečių verslui gali turėti supaprastintų pasienio postų

panaikinimas. Tokio tipo punktai tik leidžia klestėti nelegaliai smulkiai prekybai, bet menkai

prisideda prie gyvenviečių vystymo. Jų funkcijos daugiau socialinės. Pastarojo tipo pokyčiai

ypač liečia Baltarusijos pasienio zoną: panaikintas anksčiau buvęs bevizis režimas, panaikinti

supaprastinti pasienio kontrolės punktai, įvestas lengvatinis vizų režimas artimo pasienio

gyventojams:

• Denonsavus Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos vyriausybių laikinąjį

susitarimą dėl supaprastinto pasienio gyventojų vykimo per valstybės sieną, nuo 2003 metų

sausio 1 dienos panaikinamas 21 šiame ruože veikęs supaprastintas pasienio kontrolės

punktas (SPKP).

• Penkiems iš jų - Puškų, Prienų, Rokų, Nirvėnų ir Adutiškio SPKP - nuo 2003 metų sausio 1

dienos suteikiamas dvišalių statusas, per likusius asmenų ir transporto priemonių praleidimas

nebus vykdomas. Nuo 2003 metų sausio 1 dienos Šalčininkų rajone įsteigiamas dvišalis

Norveliškių PKP.

• Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir Baltarusijos Respublikos Vyriausybės laikinajame

susitarime dėl abiejų valstybių piliečių kelionių pasienio ruožo gyventojams numatytos

lengvatos vizoms gauti. Ruožas apima tiesiogiai su siena besiribojančias seniūnijas Lietuvoje

ir deputatų tarybas Baltarusijoje (žr. Priedus).

2.2 lentelėje pateikta sienos perėjimo punktų per kuriuos gali vykti Lietuvos ir Baltarusijos

piliečiai sąrašas. Visose šiuose seniūnijose pasienio padėties įtaka santykinai didesnė.

Tarptautiniuose punktuose galima tikėtis didesnio prekių ir žmonių srautų, todėl ir didesnės

teigiamos įtakos legaliai ekonomikai, tuo tarpu dvišaliuose punktuose, sąlygos vystyti prekybą

53

54

bus santykinai tik blogesnės. Visose lentelėje išvardintose gyvenvietėse šešėlinės ekonomikos

dalis ir toliau bus didesnė, nes jų gyventojų judėjimas per sieną yra palyginti laisvas.

2.2 lentelė. Valstybės sienos perėjimo punktai Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje per kuriuos gali

vykti abiejų šalių piliečiai, pateikę galiojančius kelionės dokumentus ir to šalies, į kurią

vykstama, vizą. (www.vrm.lt).

Punkto pavadinimas Lietuvos Respublikos pusėje

Punkto pavadinimas Baltarusijos Respublikos pusėje

Savivaldybė Lietuvos pusėje

Tipas / statusas

Nirvėnai Nurviancy Zarasų Kelių / dvišalis Tverečius Vidžiai Ignalinos Kelių / dvišalis Puškos Bitiuny Ignalinos Kelių / dvišalis Adutiškis Moldevičiai Švenčionių Kelių / dvišalis Adutiškis Lentupis - Pastovys Švenčionių Geležinkelio / tarptautinis Adutiškis Kriuki Švenčionių Kelių / dvišalis Popelekis Lentupis Švenčionių Kelių / dvišalis Vilniaus geležinkelio Vilniaus miestas Geležinkelio / tarptautinis Gelednė Lentupis Švenčionių Geležinkelio / tarptautinis Prienai Kemeliškiai Švenčionių Kelių / dvišalis Lavoriškės Kotlovka Vilniaus Kelių / tarptautinis Kena Gudagojis Vilniaus Geležinkelio / tarptautinis Šumskas Loša Vilniaus Kelių / dvišalis Medininkai Kamennyj Log Vilniaus Kelių / tarptautinis Ureliai Klevyčia Šalčininkų Kelių / dvišalis Krakūnai Geranainys Šalčininkų Kelių / dvišalis Šalčininkai Benekainys Šalčininkų Kelių / tarptautinis Stasylos Benekainys Šalčininkų Geležinkelio / tarptautinis Eišiškės Dokiškės Šalčininkų Kelių / dvišalis Norveliškės Pickuny Šalčininkų Kelių / dvišalis Rokai Petiulevcy Varėnos Kelių / dvišalis Kabeliai Pariečė Varėnos Geležinkelio / tarptautinis Latežeris Pariečė Varėnos Kelių / dvišalis Raigardas Privalka Varėnos Kelių / tarptautinis Kapčiamiestis Kadyš Varėnos Kelių / dvišalis

2.2.2 Valstybinės sienos pobūdžio kaita

Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, numatomas reikšmingas Lietuvos valstybinių sienų pobūdžio

pasikeitimas. Tikėtina, kad pusiau laidžių valstybinių Lietuvos – Baltarusijos ir Lietuvos –

Karaliaučiaus srities sienų tipas nepakis, tačiau stiprėja jų barjerinės funkcijos (ką liudija

kintantis vizų režimas ir griežtesnė sienų kontrolė). Todėl ir toliau, sienai atliekant (sustiprėjusią)

atskiriančiąją kontaktinę funkciją, išliks prielaidos socialinių ekonominių sąlygų skirtumams

54

55

abipus sienos. Lietuvos – Karaliaučiaus srities pasienyje dėl specifinės regioninės šios srities

politikos, nulemtos krašto geografinės padėties, neišvengiamai didės kaimyninių kraštų

bendradarbiavimo poreikis. Didėjant bendradarbiavimui, atsirastų daugiau prielaidų sienos

laidumui didinti, pasienio bendradarbiavimui skatinti. Tai visų pirma turėtų įtakos Rusnės,

Pagėgių ir Vištyčio gyvenviečių ūkio raidai. Dėl egzistuojančių kainų skirtumo, pasienio punktų

skaičiaus didinimas pradiniame etape visumoje turėtų neigiamą poveikį Lietuvos smulkiam

verslui (visų pirma mažmeninėms paslaugoms). Tačiau artimiausiu laikotarpiu sienos funkcijų

tendencijos yra nepalankios pasienio socialiniams ekonominiams ryšiams, nes, Lietuvai įstojus į

ES, sustiprės šio sienos ruožo barjerinės funkcijos.

Žinant esamus kainų skirtumus ir jų didėjimo prognozes, galima teigti, kad visumoje griežtėjanti

sienos apsauga Lietuvos – Latvijos siena, abiems šalims įstojus į Europos Sąjungą, tampa

jungiančiąja, o ilgainiui gali tapti integracine. Tokia sienos funkcinio tipo kaita mažins sienos

įtaką teritorinei ūkinės veiklos diferenciacijai.

Lietuvos – Lenkijos siena taip pat taps jungiančiąja su tendencija virsti integracine. Šį virsmą

sunkina paveldėtas fizinis sienos barjeriškumas bei trumpalaikis formalus sienos barjeriškumo

padidėjimas dėl ankstesnio Lenkijos įsijungimo į NATO, tačiau jau sukurtos ir kai kurios

palankios prielaidos: numatoma sienos perėjimo punktų ir pasienio kelių plėtra, bendrų turizmo

skatinimo projektų realizavimas išplės teigiamą jungiančiosios sienos poveikį pasienio

gyvenvietėms (ypač reikšminga tai bus Vištyčio ir Kapčiamiesčio miesteliams). Abiems šalims

atsidūrus NATO ir ES, siena ilgainiui (iki 2006 m.) įgauna integracinį pobūdį.

Pasienio teritoriniam administraciniam suskirstymui, regioninių ir rajoninių centrų išsidėstymui

sienos pobūdžio kaita, Lietuvai įstojus į ES, įtakos neturės. Vis gi, stiprėjant jungiamosios ir

integracinėms Lietuvos – Latvijos ir Lietuvos – Lenkijos sienų funkcijoms, dėl pagerėjusio

pasiekiamumo didės regioninių abipus sienos esančių pasienio traukos centrų konkurencija (taip

pat ir ūkio konkurencija). Priešinga situacija lauktina (bent artimiausioje ateityje) kituose

Lietuvos pasienio ruožuose, kur dėl griežtėjančių judėjimo per sieną sąlygų didesnę reikšmę

įgaus kiekvienos kaimyninės šalies rajoniniai ir regioniniai pasienio traukos centrai (pasienio

gyventojų “aptarnavimo” potencialo prasme). Tokiu atveju verslui pasienyje iš vienos pusės

sąlygos gerės, nes mažės konkurencija. Griežtėjanti apsauga dar labiau saugos šalies verslą nuo

pigių (legalių ir nelegalių) prekių konkurencijos.

55

56

Regioninės politikos požiūriu jungiančiųjų sienų atsiradimas ir jų integracinių funkcijų

stiprėjimas būtų palanki prielaida realiam euroregionų formavimuisi ir veiklai. Kita vertus, ta

aplinkybė, jog visi Lietuvos euroregionai apima ir Baltarusijos arba Karaliaučiaus srities rajonus,

reiškia, kad labai padidės euroregionus sudarančių darnių sienų pobūdžio ir sienų

kontrastingumas, kas apskritai gali dar labiau įšaldyti euroregionų veiklą. Todėl tikėtina, kad

gali įvykti euroregionų Lietuvos pasienyje diferenciacija (kuriantis dvišaliams regionams

jungiančiųjų sienų pagrindu).

2.3 ES struktūrinė (regioninė) politika ir INTERREG

Vienas svarbiausių pasienio ir visos Lietuvos regionų ūkio vystymosi sąlygų pokyčių įstojus į ES

– regioninio vystymo fondų paramos galimybių išaugimas. Daugelis verslo vystymo projektų

gali būti ko-finansuojami iš ES struktūrinių fondų lėšų. Europos sąjungos vykdoma politika

siekiam panaikinti ekonominio vystymosi skirtumus tarp regionų ir valstybių. Pasienio regionai

gali pretenduoti į tuos pačius fondus, kuriuos gali naudoti ir kitos šalies teritorijos, be to jie gali

pasinaudoti išskirtine INTERREG parama. Išskiriami 3 pagrindiniai regioninės politikos tikslai.

Visa Lietuvos teritorija patenka į pirmojo, svarbiausio tikslo zoną, pagal kurį paramą gali gauti

regionai, kurių BVP nesiekia 75% ES vidurkio. Parama administruojama ir gaunama ES

nomenklatūrinių statistinių vienetų NUTS III pagrindu. Lietuvoje NUTS III regionai atitinka

esamas apskritis, todėl į ES paramą, įskaitant INTERREG’ą, pretenduoja platesni regionai nei

pasienio savivaldybės. Ne pasienyje yra tik Kauno apskritis. Šiame darbe nėra pagrindo ir

galimybių nagrinėti visų ES regioninės politikos teikiamų galimybių, kurios iš esmės yra

didžiulės, kadangi šiems tikslams ES skiria antrą pagal dydį savo biudžeto dalį.

Vienas iš ES struktūrinių fondų, ERDF (Europos regioninio vystymo fondas) finansuoja ir

INTERREG III programą (Community initiative), kuri yra INTERREG II programos tęsinys.

A skyrius (INTERREG IIIA) yra svarbiausias INTERREG iniciatyvos skyrius tiek savo tikslų

aktualumu, tiek finansine parama. INTERREG III A absorbuoja 67 % visų iniciatyvai skirtų lėšų.

Tai sudaro apie 4 milijardus eurų.

Svarbiausi Interreg III A prioritetai yra tokie (www.europa.eu.int/):

1. Miesto, kaimo ir pajūrio plėtros skatinimas (tarpvalstybinių teritorijų analizė, aplinkosauga ir planavimas, tarpvalstybinis turizmas, jungtinis resursų valdymas).

2. Verslumo vystymas ir smulkios bei vidutinės įmonės, turizmas, vietinės vystymo ir įdarbinimo iniciatyvos (pagalba kuriant bendradarbiavimo tinklus tarp SVI, pagalba

56

57

investicijoms į verslą, bendros pasiūlos tarpvalstybiniam turizmui kūrimui (reklama, rinkos tyrimai, jungtinės rezervavimo sistemos)).

3. Integruotos darbo rinkos sukūrimas ir socialinės sanglaudos skatinimas (lygių galimybių moterims ir vyrams užtikrinimas, abipusis diplomų pripažinimas ir t.t.).

4. Technologijų, mokslinių tyrimų, komunikacijų, švietimo, kultūros, komunikacijų, sveikatos ir civilinės apsaugos plėtra (bendrų resursų kūrimas ir naudojimas, tarpvalstybinio regiono konkurencingumui didinti, kultūros renginių organizavimas ir t.t.).

5. Aplinkosauga ir energetikos efektyvumas, atsinaujinantys energijos šaltiniai.

6. Pagrindinė, tarpvalstybinės reikšmės infrastruktūra (kliūčių viešajam transportui panaikinimas, priėjimo prie Europinių transporto tinklų užtikrinimas, įranga tarpvalstybinėms telekomunikacijoms, vandens ir energijos sistemoms).

7. Teisinis ir administracinis bendradarbiavimas (mažinimas problemų, susijusių su skirtingomis teisinėmis ir administracinėmis sistemomis, išorinių sienų saugumo didinimas).

8. Bendradarbiavimas tarp piliečių ir institucijų (kalbų mokymas, smulkių fondų kūrimas).

9. Techninė pagalba (tarpvalstybinių strategijų parengimas, pagalba bendrų valdymo struktūrų įkūrimui).

Kaip matyti iš pateikto sąrašo, visi INTERREG prioritetai pakankamai aktualūs ir Lietuvos

pasienio regionams, kadangi praktiškai visose srityse yra problemų ir jaučiamas atsilikimas nuo

ES. Kurios iš jų labiausiai aktualios Lietuvos pasienio regionams sunku vienareikšmiai išskirti.

Mūsų tyrimas leidžia teigti, kad ypatingų problemų gali turėti smulkus ir vidutinis verslas,

žmogiškųjų išteklių plėtros problema labai aštrišiuose regionuose.

2000-2006 m. periodu Europos Sąjungoje planuojama įgyvendinti 53 iniciatyvos įgyvendinimo

programas. Baltijos Jūros Regiono programos rėmuose Lietuvai numatyta vieta

bendradarbiaujant su Baltarusija bei Latvija. Atskira programa numatyta Lietuvos

bendradarbiavimui su Lenkija bei Rusijos Kaliningrado sritimi (www.vrm.lt). Programos yra

teikiamos regioninių ar vietos valdžios institucijų kartu su nacionaline valdžios institucija

Europos Komisijos numatytuose pasienio regionuose. Kiekvienai programai yra parengiamas

atskiras Bendrasis Programavimo Dokumentas su specialiomis paprogramėmis kiekvienai

tarpvalstybinei sienai. INTERREG III valdymo tvarka yra numatyta Europos Komisijos gairėse

2000-2006 metams bei 2000 m. balandžio 28 d. Komisijos pranešime, nustatančiame

INTERREG III kryptis Nr. 2000/C 143/08 - 2000 m. gegužės 23 d. EBOL C 143/6. Visos

INTERREG programos numato panašią valdymo struktūrą:

• Valdymo komitetas, kontroliuojantis programos įgyvendinimą.

57

58

• Priežiūros komitetas, parenkantis veiklas bei sprendžiantis lėšų paskirstymą ir

apmokėjimą (INTERREG III A atveju kiekvienam autonominiam valstybinės sienos regionui

steigiamas atskiras Jungtinis priežiūros komitetas).

• Techninis sekretoriatas atlieka operacinį valdymą.

• Mokėjimo institucija valdo Europos Regioninės Plėtros Fondo skiriamas lėšas,

vykdo ir kontroliuoja išmokas.

2003 m. kovo 25 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimą Nr. 356 „Dėl Europos

Bendrijų iniciatyvų programos INTERREG III administravimo Lietuvoje“ (Žin., 2003, Nr. 30-

1247), kuriuo pavesta Vidaus reikalų ministerijai vykdyti Programos vadovaujančiosios

institucijos funkcijas bei vykdyti 2002-2003 metų Bendradarbiavimo abipus sienos programos

administravimo Lietuvoje funkcijas.

Pasienio regionuose (visose apskrityse, išskyrus Kauno) registruoti juridiniai asmenys galės nuo

2004 - ųjų pradžios siūlyti projektus, teikiančius naudą mažiausiai dviem valstybėms ir tikėtis ES

pagalbos. Dviems pasienio regionų bendradarbiavimo programoms 2004 - 2006 metais Lietuvos

siūlomiems projektams ES suteiks 15,9 mln. eurų paramą. Parama gali būti teikiama tuo atveju,

jeigu įgyvendinant projektą naudos gaus ne mažiau kaip dviejų valstybių regionų projektai. Be

to, nustatyti apribojimai, kad vienam verslininkui parama gali būti teikiama ne dažniau kaip kas

treji metai ir ji negali viršyti 100.000 eurų. Faktiškai verslininkai partnerių tarp kaimynų turėtų

pradėti ieškoti dabartiniu metu, nes projektus bus galima teikti nuo 2004 metų pradžios. Tuo

tarpu verslininkų apklausa parodė, kad net žinių apie šią programą faktiškai nėra.

2.4 Europinė Euroregionų funkcionavimo patirtis įtakos verslui aspektu

Šiame darbe aktuali Euroregionų funkcionavimo įtaka pasienio verslui. Pasienio regionų

bendradarbiavimas Vakarų Europos šalyse turi gilias tradicijas. Dar šeštame praėjusio amžiaus

dešimtmetyje Vakarų Europoje pradėjo kurtis pasienio regionų asociacijos ar buvo sukurtos

kitokios tarpvalstybinio bendradarbiavimo formos su aiškiai nustatytai tokio bendradarbiavimo

tikslais. Pats pirmas euroregionas “Euroregio” buvo įkurtas 1958 m. Olandijos – Vokietijos

pasienyje. 1965 m. buvo įkurta Europos pasienio regionų asociacija. (Degorska,...2002)

Rytų ir centrinėje Europoje Euroregionai pradėjo kurtis tik paskutiniame XX a. dešimtmetyje.

Euroregionai buvo įkurti visose į ES stojančiose šalyse. Dauguma šių Euroregionų ekologinius

aspektus iškėlė kaip svarbiausią savo veiklos tikslą (Lenkijos respublikoje iš 11 tokių

58

59

Euroregionų – 8 ). Yra daug duomenų kaip tokie Euroregionai sugebėjo pritraukti dideles lėšas iš

ES struktūrinių fondų. Taip buvo daroma teigiamą įtaką pasienio regionų ūkiui. Tačiau nėra

patikimų duomenų, koks ekonominis efektas čia buvo pasiektas tiesiogiai dėl išaugusio

bendradarbiavimo.

Bendra tendencija yra tokia, kad bendradarbiaujant su skirtingo ekonominio lygio ir patirties

regionais nauda pasiskirsto netolygiai, nors suminis ekonominis efektas yra teigiamas. Turintys

daugiau patirties regionai sugeba pritraukti daugiau lėšų. Regionai bendradarbiaujantys su

aukštesnio išsivystymo kraštais, kur aukštesnis kainų lygis ir perkamoji galia išlošia dėl išaugusių

mainų apimties. Lietuvos ir Lenkijos PHARE Tarpvalstybinio bendradarbiavimo programos

patirtis rodo, kad idėja buvo naudinga abiem šalims, tačiau Lenkija iki 2003 m. sugebėjo

pritraukti beveik 10 karų daugiau lėšų (www.vrm.lt).

Euroregionai savo prigimtimi yra instituciniai pasienio dariniai ir be skirtingų valstybių dalių

“kontakto” pasienyje neegzistuoja.

Kaip įvairiapusišką pasienio bendruomenių, institucijų ir administracinių vienetų

bendradarbiavimą skatinantys dariniai euroregionai deklaruoja panašius tikslus, tarp kurių

dažniausiai esama ir ekonominių: siekiama kelti ekonominį pasienio regionų (ypač – depresinių)

ekonominį lygį, kelti gyventojų ekonominę gerovę ir panašiai. Pirmiausia būtent šie tikslai ir

sieja euroregionų kaip tarptautinių institucijų veiklą su verslo pasienyje raida.

Poveikio verslui sritys ir kryptys

Euroregionai kaip laisvanoriški pasienio dariniai patys savaime nekeičia valstybių sienų

pobūdžio, jų paskirties, režimo ar padėties, todėl iš esmės nedaro ir negali daryti politinio

(geopolitinio) poveikio verslui pasienyje per “įtaką” valstybės sienai. Veikdami pagal bendrus

subsidiarumo principus, euroragionai kaip institucijos ne tiek tiesiogiai remia verslo plėtrą

(pavyzdžiui, ekonominėmis priemonėmis), kiek pirmiausia įtakoja verslo aplinką (betarpiškai

pasienio regionuose, taip pat visoje euroregiono dalyvių teritorijoje ir už jo ribų). Taigi,

pagrindinėmis euroregionų poveikio verslui sritimis laikytina verslui palankios aplinkos

formavimas ir tiesioginis verslo skatinimas.

59

60

Verslo aplinkos gerinimas

Pagrindine euroregionų poveikio verslo aplinkai kryptimi laikytinas pasienio regionų

investicinio patrauklumo didinimas. Pats euroregiono įsteigimo deklaravimas, bendros

pozityvios “kaimyniškos” veiklos propagavimas paprastai padidina pasienio regionų investicinį

patrauklumą. Vidurio ir Rytų Europoje tai pirmiausia susiję su galimybe bendrų projektų dėka

pretenduoti į Europos Sąjungos bendrųjų institucijų (pirmiausia – programų) skiriamas pagalbos

vystymuisi lėšas. Jų dėka vykdomų projektų (dažniausiai – infrastruktūros plėtros)

įgyvendinimas sąlygoja platesnį vietinių žmogiškųjų ir kitų išteklių panaudojimą, darbo vietų

kūrimą, naujų verslo šakų atsiradimą ir plėtrą ir panašiai. Pavyzdžiui, viename iš sparčiausiai

besiplėtojančių Vokietijos – Lenkijos pasienio euroregionų “Viadrina” 1994 – 1999 m. į ūkio ir

aplinkosaugos plėtrą buvo investuota 73 mln. eurų PHARE programos lėšų. . Kad tai yra svarbi

euroregionų interesų kryptis, rodo ir faktas, jog net ir ekonomiškai išsivysčiusių Vakarų Europos

šalių euroregionai siekia bendraeuropinių fondų ir programų paramos.

Vidurio ir Rytų Europos sąlygomis daugelis verslo aplinkos gerinimo priemonių euroregionuose

laikytinos antrinėmis, nes jas lemia būtent bendraeuropinių lėšų panaudojimas (patys

euroregionai šioje Europos dalyje paprastai disponuoja sąlyginai menkomis lėšomis – narių

įnašais ar vyriausybių parama). Bene svarbiausiomis tokiu būdu įgyvendinamomis priemonėmis,

palankiomis verslo plėtrai pasienyje, laikytina komunikacijų plėtra. Minėtame euroregione

“Viadrina” iš 73 mln. eurų investicijų net 41 mln. buvo skirtas transporto plėtrai. Tai neturėtų

stebinti, nes plečiant pasienio ir ypač – tarpvalstybines komunikacijas efektyviausiai silpninama

buvusi, “paveldėta” barjerinė sienų paskirtis. Tokiu būdu atsiranda ne tik politinės prielaidos, bet

ir realios sąlygos laisvesniam judėjimui ir efektyvesniems mainams. (Palmowski, 2000).

Ilgalaikė ir efektyvi euroregionų veikla didina ir euroregionų patrauklumą privačiam kapitalui, ne

tik europinių paramos fondų lėšoms. Pavyzdys – bendros telekomunikacijų kompanijos TRITON

atsiradimas 1999m. “Reino – Maso”euroregione (Belgijos, Vokietijos ir Olandijos pasienis) ir

sėkminga jos plėtra .

Išnagrinėjus jau veikiančių euroregionų veiklos patirtį ir steigiamų euroregionų deklaruojamus

tikslus bei planus matyti, kad kita svarbi, kiek mažiau priklausoma nuo bendraeuropinės paramos

pritraukimo, euroregionų įtakos verslo aplinkai kryptis yra verslo kontaktų plėtra. Šiuo atveju

euroregionai prisideda prie verslo aplinkos gerinimo organizacine veikla, rengdami interesų

60

61

grupių susitikimus, seminarus apie verslo sąlygas abipus sienos. Tokia verslo aplinkos gerinimo

priemonė bene populiariausia tuose euroregionuose, kurie tik pradeda veiklą.

Tarp svarbiausiųjų euroregionų poveikio verslo aplinkai krypčių minėtinas vadinamasis

žmogiškųjų išteklių ugdymas. Jis apima ne tik tiesioginį verslumo mokymą: bendrų lavinimo ir

ugdymo programų įgyvendinimas euroregionuose sudaro palankesnes prielaidas kvalifikuotesnei

darbo jėgai atsirasti, žmonių iniciatyvumui, palankumui inovacijoms ugdyti. Pavyzdys –

Euruniversiteto kompleksas, veikiantis Lenkijos ir Vokietijos pasienyje, euroregione “Nysa”,

gretimuose Frankfurto ir Slubicų miestuose. Šiame regione išplėtota ir bendra profesinių studijų

programa

Ypač svarbi palankios verslui aplinkos formavimo kryptis – verslo informacinės aplinkos

gerinimas. Tai – euroregionų institucijų inicijuojami informacijos mainai tarp pasienio tarnybų,

reikšmingų verslui, informacinių sistemų kūrimas ir panašiai. Euroregionuose paprastai yra

glaudus kaimyninių šalių darbo biržų, mokesčių tarnybų, statistikos tarnybų bendrdarbiavimas.

Kuriamos ir veikia tarpvalstybinės euroregionų verslo duomenų bazės. Vokietijos – Lenkijos

pasienio regionuose plėtojamas vadinamųjų “telenamų” (komunikacijos centrų) tinklas (ypač –

rečiau apgyvendintose teritorijose).

Verslo plėtra

Tiesioginė euroregionų įtaka verslo plėtrai mažiau atsispindi jų veikloje. Antai, remiantis jau

minėto euroregiono “Viadrina” pavyzdžiu galima paminėti, kad tiesiogiai verslo skatinimui skirta

tik 2% investicijų.

Kai kurie ekonomiškai pajėgūs (pakankamomis lėšomis disponuojantys) euroregionai tiesiogiai

įtakoja verslą pasienyje. Tuo tikslu įgyvendinami kryptingi verslo plėtros projektai, steigiamos

verslo skatinimo institucijos. Vokietijos – Olandijos pasienio regionai sėkmingai įgyvendino

industrinių parkų steigimo programą (Acheno miesto apylinkėse).

Vidurio ir Rytų Europos šalyse tiesioginiam verslo skatinimui (žinoma, ir palankios verslui

aplinkos formavimui) pasitarnauja euroregionų steigiami Ūkio rūmai.

61

62

Euroregionų poveikis verslui Lietuvoje

Euroregionų, gyvuojančių Lietuvos pasienyje, veikla dar nėra išplėtota. Kai kurie euroregionai

(pavyzdžiui, “Šešupės”) ką tik įsisteigė, kai kurie (pavyzdžiui, “Ežerų krašto”) kol kas apsiriboja

epizodiniais kontaktais ir reklama. Bene daugiausia poveikio verslui pavyzdžių rastume seniausio

– “Nemuno” – euroregiono veikloje.

Šio euroregiono, paskutiniaisiasi metais pastebimai aktyvinančio veiklą, darbai atspindi poveikį

verslui beveik visomis aukščiau minėtomis kryptimis. Šio regiono gyvybingumas pastebimai

didina investicinį regiono patrauklumą. Antai 2002 m. euroregionas įgyvendino (ES lėšomis) 23

bendradarbiavimo per sieną projektus, tarp kurių, be kultūrinių ir šviečiamųjų, buvo komunalinio

ūkio renovacijos, infrastruktūros plėtros ir kiti projektai. Tuo tikslu buvo sukaupta 2,4 mln. eurų

iš PHARE ir TACIS programų. Iš viso nuo 1997 metų įgyvendinta 60 projektų.

Verslo kontaktų plėtros kryptyje efektyviomis laikytinos euroregione 2 kartus per metus

rengiamos euroregiono ekonomikos parodos ir kontaktų dienos, tarpvalstybiniai ūkio forumai.

Verslo informacinės aplinkos gerinimo srityje nuveikta bene daugiausia: išleistas “Investicijų

euroregiono “Nemunas” miestuose vadovas”, sukurta internetinė euroregiono ekonominės

informacijos sistema. Įgyvendinamas euroregiono savivaldybių tinklalapių plėtros projektas.

Kaip minėta, žmogiškųjų išteklių ugdymas taip pat yra palanki verslo aplinkai veikla.

Euroregione Nemunas tuo tikslu įgyvendinamas turizmo vadybos mokymo projektas, rengiami

tiksliniai seminarai.

Viena seniausiai įgyvendinamų euroregiono Nemunas veiklos priemonių verslo skatinimo srityje

– Lietuvos – Lenkijos ūkio rūmų, veikiančių euroregione, organizuojamos parodos – mugės,

vykstančios ir už euroregiono ribų (Kaune, Rygoje).

Baltijos euroregionas įsteigė erdvinio planavimo ir regioninės plėtros komisiją, kuri imasi rengti

ir įgyvendinti verslo plėtrai ir jo aplinkos gerinimui svarbius projektus žemės ūkio,

miškininkystės, transporto, turizmo plėtros, technologijų mainų projektus.

62

63

Kai kurie euroregionų poveikio verslui efektyvumo aspektai

Euroregionai veikia nevienodomis ekonominėmis ir politinėmis sąlygomis, skirtingą laiką, yra

besiskiriantys savo dydžiu, sudėtimi, ekonomine padėtimi, todėl jų veiklos efektyvumas verslo

plėtros požiūriu yra nevienodas. Apibendrinant euroregionų veiklos patirtį pastebėta, kad šiuo

požiūriu svarbūs yra kai kurie pasienio efektai:

1. “Turtingo kaimyno” efektas, kai euroregionus sudaro labai skirtingo ekonominio

pajėgumo šalių dalys (Vokietijos – Lenkijos, Čekijos - Austrijos euroregionai praeito

dešimtmečio pradžioje). Tokių euroregionų įtaka verslo plėtrai gana prieštaringa. Šalia to,

jog menkiau išsivystę regionų dalys turi didesnę paramos ir investicijų galimybę,

euroregionams tenka spręsti ir nepalankių verslui įtakų neutralizavimo uždavinius: tokie

euroregionai pirmiausia imasi bendrų projektų šešėlinei prekybai, prekybai

dempinginėmis kainomis tramdyti, nusikalstamumui ir nelegaliai veiklai slopinti.

Pavyzdžiu galėtų būti Pomeranijos euroregionas Vokietijos -–Lenkijos pasienyje, kur

vienu iš pasienio bendradarbiavimo prioritetų praeitame dešimtmetyje buvo pasienio

kontrolės stiprinimas siekiant pažaboti nelegalią prekybą ir nelegalių migrantų judėjimą.

2. Asimetrinių euroregionų efektas. Tai tokie eurorregionai, kuriuos sudarančias šalis skiria

daugiau barjerinio, nei integracinio pobūdžio sienos (daugelis euroregionų Baltarusijos,

Ukrainos, Rusijos pasienyje). Šiuose euroregionuos prioritetais paprastai laikomi

kultūriniai mainai, aplinkos apsauga. Dėl judėjimo per sieną apribojimų tokių

euroregionų įtaka verslui gana menka, apsiribojanti epizodine kontaktų plėtros ir

informacijos mainų veikla, daranti palankią įtaką ne tiek tarpvalstybinei ekonominei

veiklai, kiek atskirų valstybių pasienio euroregionų būklei. Tačiau ir tokie euroregionai

netiesiogiai yra palankūs verslui: labiau išplėtoti kultūriniai mainai, sveikesnė aplinka

skatina pasienio regionuose turizmo ir rekreacijos verslą.

Vakarų Europos euroregionų pavyzdžiu pastebėta, kad efektyviausiai veikia tie euroregionai,

kurie įsteigti istorinio regioninio bendrumo pagrindu (pavyzdžiui, vokiškai kalbančių gyventojų

abipus Belgijos – Vokietijos ir Belgijos, Olandijos, Liuksemburgo pasienių regionas). (Mayr,

1997). Vidurio Europoje efektyviai (ypač – komunikacijų plėtros srityje) veikia euroregionai,

turintys vadinamųjų “suskaldytų” miestų (tai – miestai, kuriuos dėl istorinių aplinkybių

netolimoje praeityje griežtai barjerinės sienos): Frankfurtas/Slubice, Svinoujsce/Ahlbekas,

Giorlic/Zgoželec Lenkijos – Vokietips pasienio euroregionuose, Komarom/Komarno Vengrijos –

63

64

Slovakijos pasienyje ir kt. Vakarų Europoje ekonominiu požiūriu ypač efektyvūs buvo senieji

euroregionai, sukurti pasienyje esančių didelių miestų pagrindu (Bazelio euroregionas).

Lietuvos euroregionų įtaką verslo plėtrai riboja ir artimiausioje ateityje ribos tai, kad visi

euroregionai, kuriuose dalyvauja Lietuvos dalys, yra ir artimiausioje ateityje išliks asimetriniais.

Šiuose euroregionuose ir ateityje didžiausią įtaką verslo aplinkai ir pačiam verslui tebedarys

dvišaliai kontaktai.

2.5 Eurointegracijos įtaka pasienio regionų socialinei ekonominei aplinkai

Eurointegracijos ir sienų pobūdžio kaitos įtaka geodemografinei situacijai pasienyje mažai

tikėtina. Galimas nežymus gyventojų teritorinis persiskirstymas Lietuvos – Lenkijos pasienyje,

panaikinus esamus žemėnaudos ir apgyvendinimo apribojimus 1,5 km. pasienio ruože. Pasienio

gyvenvietės ties jungiančiosiomis sienomis dėl sumažėjusio periferiškumo gali įgauti

palankesnės geodemografinės raidos sąlygas (ilgalaikėje perspektyvoje). Geodemografiniai

pokyčiai kituose pasienio ruožuose vyks esamų ilgalaikių tendencijų įtakoje.

Eurointegracija ir atitinkamai sienų pobūdžio kaita gali turėti tam tikros įtakos aplinkos kokybei

ir gamtonaudos intensyvumui. Palankesnės žemėnaudos sąlygos bus iki šiol buvusiame uždarame

Lietuvos – Lenkijos pasienio ruože. Intensyvesnis bus ant Lietuvos – Lenkijos ir Lietuvos –

Latvijos sienos esančių vandens telkinių naudojimas. Dėl padidėsiančio jungiančiųjų sienų

laidumo bus paprastesnė ir efektyvesnė tarpvalstybinių pramoninės taršos rajonų bei tarptautinių

vandens telkinių ir vandentakių aplinkos kokybės kontrolė, taip pat miškų ir šlapynių apsauga.

Dar didesnę įtaką tai gali turėti pasienio saugomoms teritorijoms, kurios gali virsti

tarpvalstybinėmis. Kituose sienų ruožuose reikšmingų gamtonaudos ir aplinkos kokybės pokyčių

nenumatoma. Pažymėtina, kad ir toliau barjerinis sienos pobūdis turės neigiamos įtakos Ignalinos

AE funkcionavimui (iki jos uždarymo 2009 m.).

Valstybinės sienos pobūdžio ir funkcijų kaita eurointegracijos procese neturės tiesioginės įtakos

pramonės, energetikos, gavybos, žemės bei miškų ūkio išdėstymo ypatumams (išskyrus Lietuvos

– Lenkijos pasienio ruožo žemės, miškų ir vandenų išteklių intensyvesnį panaudojimą).

Jungiančiųjų sienų ruožuose didžiausia sienos pobūdžio kaitos įtaka lauktina rekreacijos bei

turizmo srityse. Formuojantis tarpvalstybinėms nacionalinių ir regioninių parkų sistemoms,

didesnio sienos pralaidumo sąlygomis ypač padidės jų patrauklumas. Nors turizmo ir rekreacijos

64

65

išvystymas daugeliui pasienio gyvenviečių reikšmingos įtakos nedaro ir kaip verslas vietos

gyventojų vis dar dažnai yra vertinamas skeptiškai, atskirų rajonų ir vietovių turistinio ir

rekreacinio potencialo studijos (Ekologinio turizmo …, 1997) įtikina, kad pasienio regionuose

perspektyvoje yra gerų galimybių įtraukti vietos gyventojus į šios rūšies veiklą. Ypač palankias

perspektyvas atveria tarpvalstybinio gamtosauginio – turistinio regiono organizavimas Lietuvos,

Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, turistinių vandens kelių ir jų infrastruktūros vystymas Nemuno

žemupyje. Šių perspektyvių galimybių išnaudojimą gali komplikuoti padidėsianti sienos

pobūdžio ir funkcijų diferenciacija.

Turizmo ir rekreacijos potencialo stiprinimas pasienio regionuose sudaro prielaidas stabilizuoti ir

kitas ūkio šakas, skatina gamtosaugą, racionalų išteklių naudojimą ir tuo pačiu lemia geresnę

gamtinės ir socialinės aplinkos kokybę vietos gyventojams.

Pasienio kelių tinklui valstybės sienos pobūdžio kaita gali turėti reikšmingos įtakos. Didėjant

jungiančiųjų sienų pralaidumui, didės krašto ir vietinių kelių sujungimo per sieną poreikis ir

galimybės. Tai ypač pagerins susisiekimą tarp pasienio miestelių ir kitų nedidelių gyvenviečių –

tradicinių lokalinių traukos centrų. Kita vertus, pasienyje su stiprėjančiomis barjerinėmis

funkcijomis išliks gerų kelių, tinkamų pasienio priežiūrai, poreikis. Tai vers palaikyti ir gerinti jų

kokybę, tuo pačiu sudarys palankesnes prielaidas pasienio gyvenvietėms patogiau susisiekti su

savivaldybių centrais ir regioniniais miestais. Kai kuriuose pasienio ruožuose (pietiniame

Lietuvos – Baltarusijos pasienyje, kaimyninės šalies pusėje) tokie rokadiniai pasienio plentai jau

veikia arba tiesiami.

Stiprėjant atskirų sienos ruožų integraciniam pobūdžiui, smarkiai sumažės pasienio

infrastruktūros (muitinių, pasienio apsaugos padalinių ir kt.) įtaka kai kurių pasienio gyvenviečių

raidai. Tai gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą įtaką verslui pasienyje. Teigiama įtaka reikšis per

laisvesnes prekybos sąlygas, didesnius tranzitinius srautus. Neigiama įtaka jaučiama dėl to, kad

naikinamos darbo vietos, mažėja vietos paklausa.

Ypač didelė muitinių ir sienos perėjimo punktų reikšmė miestelių ir didesniųjų kaimo

gyvenviečių būklei. Su Tverečiaus (Ignalinos raj.) sienos perėjimo punkto pertvarkymu į

tarptautinę muitinę siejamas Didžiasalio socialinės stabilizacijos planas. Didelio pasienio

prekybos ir ypač turizmo pagyvėjimo tikimasi Lietuvos – Lenkijos pasienyje, ilgainiui atidarant

Vartelių ir Kapčiamiesčio sienos perėjimo punktus. Besivystant turizmui euroregione “Nemunas”

šiame pasienyje ketinama atidaryti ir keletą specializuotų, skirtų turistams sienos perėjimo

65

66

punktų. Tai padėtų geriau panaudoti agroturistinį šio krašto potencialą ir prisidėtų prie socialinės

– demografinės būklės stabilizavimo. Ketinama sienos perėjimo punktą (o vėliau – ir muitinę)

atidaryti Rusnėje. Rengiamas ir prieplaukų statybos laivuojamoje Nemuno dalyje planas (pagal

sutartį su Rusija), kuris pagyvintų pasienio seniūnijų gyventojų kontaktus su kaimyniniu kraštu.

66

67

III. VERSLININKŲ ELGSENA BESIKEIČIANČIŲ VALSTYBĖS SIENŲ

FUNKCIJŲ SĄLYGOMIS

Ankstesni darbo skyriai buvo skirti objektyvių, verslo sąlygas pasienyje veikiančių veiksnių

analizei. Buvo analizuojama pasienio regiono aplinka, kaip terpė kurioje vyks pokyčiai, bei

aptariami valstybės sienos bei regioninės politikos pokyčiai. Siekiant tiksliau įvertinti realų

poveikį verslo sąlygoms Lietuvos pasienyje reikia analizuoti ir subjektyvius veiksnius, šiuo

atveju galimą verslo subjektų reakciją į būsimus pokyčius. Tai pagrindinė verslininkų apklausos

užduotis.

Apklausos imtis neleidžia pateikti tikslių išvadų (ypač kalbant apie atskirus ūkio sektorius ir

skirtingo dydžio įmones) apie tai koks procentas įmonių kaip elgsis, bet leidžia įžvelgti elgesio

tendencijas bei jų skirtumus skirtinguose pasienio ruožuose. Detalesnis atsakymų pasiskirstymas

pateiktas Grafiniuose ir Tekstiniuose ataskaitos prieduose.

3.1 Apklaustų įmonių charakteristika

Iš viso tyrimo metu apklausta 200 Lietuvos pasienyje veikiančių įmonių vadovų ar jas

administruojančių asmenų: po 50 kiekviename pasienio ruože. Apklaustųjų įmonių

pasiskirstymas pagal veiklos rūšį atspindi verslo specifiką Lietuvos pasienio miesteliuose:

daugiausia apklausta prekybos įmonių – 103 (51,5 %); aptarnavimo ir paslaugų įmonių apklausta

60 (30 %); gamybos įmonių – 22 (11 %); žemės ūkio įmonių (ž.ū. bendrovių ir ūkininkų) – 15

(7,5 %). Realiai žemės ūkis vaidina žymiai didesnį santykinį vaidmenį pasienio ūkyje, bet

tirtuose ruožuose vyrauja neorganizuoti, neįteisinti ūkiai, kuriuos sunku pavadinti įmonėmis, o

stambesnių ūkininkų ir bendrovių procentinis skaičius nedidelis.

Tirtuose pasienio rajonuose vyrauja smulkus ir vidutinis verslas, todėl ir tyrime dalyvavusių

įmonių pasiskirstymas pagal darbuotojų skaičių tai iš esmės atspindi. Apklaustos 137 (68,5 %)

įmonės, kuriose dirba iki 10 darbuotojų, 48 (24 %) įmonės – nuo 11 iki 50 darbuotojų ir 15 (7,5

%) įmonių, kuriose dirba daugiau nei 50 darbuotojų (tai daugiausia pramonės įmonės).

67

68

Lentelė 3.1 Apklaustųjų įmonių pasiskirstymas pagal darbuotojų skaičių.

Pasienio ruožas Iš viso apklausta Įmonės pagal darbuotojų skaičių Su Latvija Su

Baltarusija su Rusija su Lenkija skaičiu

s %

iki 10 darbuotojų 30 37 34 36 137 68,5 11-50 darbuotojų 15 11 12 10 48 24 virš 50 darbuotojų 5 2 4 4 15 7,5

Pasienis su Latvija

6% 14%

58%

22%

Pasienis su Baltarusija

10%4%

48%

38%

Pasienis su Rusija

10%14%

44%

32%

Pasienis su Lenkija4% 12%

56%

28%

Visuose pasienio ruožuose

51,5%

11%7,5%30%

Žemės ūkio

Gamybos

Prekybos

Aptarnavimo irpaslaugų

3.1 pav. Apklaustųjų įmonių pasiskirstymas pagal darbuotojų skaičių.

3.2 Verslininkų apklausos rezultatai

Detalesni verslininkų apklausos rezultatai pateikti atakaitos grafiniuose prieduose, kur

respondentų atsakymai surūšiuoti taip pat ir priklausomai nuo įmonės dydžio ir ekonomikos

sektoriaus.

68

69

3.2.1 Apklaustųjų įmonių nuomonė apie jų verslo būklę

Atlikus įmonių apklausos pasienio regione rezultatų apibendrinimą matyti, kad verslininkų

nuomonė apie savo verslo būklę nėra bloga. Analizuojant apklausos rezultatus, galima teigti, kad

dabartiniu metu visumoje verslas vystosi palyginti stabiliai. Dauguma įmonių – 62 % savo

verslo būklę apibūdino kaip vidutinę, 20,5 % – kaip gerą, 11,5 % – kaip blogą, 4 % – kaip labai

gerą ir tik 2 % savo įmonės būklę įvertino labai blogai. Verslo būklės įvertinimo požiūriu, tarp

atskirų veiklos rūšių didelių skirtumų neišryškėjo. Tokią situaciją galima paaiškinti bendrai

nebloga šalies ūkio būkle.

3.2 pav. Verslininkų nuomonė apie jų verslo būklę

Visuose pasienio ruožuose

4% 21%

61%

12% 2% labai gerageravidutinėblogalabai bloga

Pasienyje su Latvija

10%20%

56%

14% 0%

Pasienyje su Baltarusija

2% 16%

58%

20% 4%

Pasienyje su Rusija

16%

74%

6% 4%0%

Pasienyje su Lenkija

30%

60%

6%0% 4%

69

70

Analizuojant įmonių būklę pagal darbuotojų skaičių išryškėjo panašios tendencijos, galima tik

pažymėti, kad didelės įmonės jaučiasi kiek stipriau - nors nei viena iš jų neapibūdino savo verslo

būklės kaip labai geros, tačiau tarp jų taip pat nėra nei vienos blogos ar labai blogos būklės

įmonės.

Nagrinėjant atskirais pasienio ruožais geresne būkle išsiskiria Latvijos ir Lenkijos pasienio

regionai, kuriuose nei viena įmonė neįvertino savo verslo būklės kaip labai blogos. Latvijos

pasienyje 30 % visų apklaustų įmonių įvardijo savo verslo būklę kaip gerą (20 %) bei labai gerą

(10 %), o Lenkijos – net 34 % (30 % gerą ir 4 % labai gerą). (žr. Grafinius priedus)

3.2.2 Įmonių verslo ryšiai su kaimynine valstybe

Viena INTERREG IIIA paramos gavimo sąlygų – bendri projektai apimantis teritorijas abipus

sienos. Šiuo atveju ypatingą reikšmę įgyja įvairaus pobūdžio kontaktai tarp verslo subjektų

skirtingose valstybėse. Apklausos rezultatai rodo, kad Lietuvos įmonių ryšiai su kaimyninėmis

valstybėmis nėra intensyvūs, tačiau vis dėlto egzistuoja (3.3 pav.). Iš visų apklaustų įmonių, 48

įmonės arba 24 % palaiko verslo ryšius su kaimynine valstybe. Daugiausia tokių ryšių palaiko

gamybos įmonės – 40,1 %, aptarnavimo įmonės atitinkamai – 30 %; žemės ūkio – 20%,

prekybos – 17,5 %. Tarp apklaustųjų įmonių, daugiausia ryšių su kaimynine valstybe palaikė

Latvijos pasienyje esančios įmonės – 32 %; Lenkijos pasienyje – 28 %; Baltarusijos pasienyje –

22 %; o mažiausia Rusijos pasienyje –14 %.

Išryškėja aiškus dėsningumas tarp įmonės dydžio ir verslo ryšių su kaimynine valstybe: didesnės

įmonės palaiko daugiau tokių ryšių. Įmonėse, turinčiose iki 10 darbuotojų, ryšius su kaimynine

valstybe palaiko 17,5 % apklaustų įmonių; 10-50 darbuotojų – trečdalis tokių įmonių (33,3 %), o

įmonėse, turinčiose virš 50 darbuotojų, verslo ryšių su kaimynine valstybe turėjo 46,7 % tokių

įmonių. Šis dėsningumas atsiskleidžia visuose pasienio ruožuose, išskyrus Rusijos pasienį,

kuriame tarp didesnių nei 50 darbuotojų turinčių įmonių, nebuvo palaikančių verslo ryšių su

kaimynine valstybe. Žinoma, didelių įmonių imtis yra per maža, kad būtų galima daryti griežtas

išvadas dėl šio pasienio ruožo uždarumo. Bet bendrai akivaizdu, kad didesnėms įmonėms

reikalingi platesni ryšiai, didesnis hinterlandas, ir su siena susiję prekybos suvaržymai greičiau

neigiamai veikia jų veiklos sąlygas.

70

71

Pasienis su Latvija

32%

68%

Pasienis su Baltarusija

22%

78%

Pasienis su Rusija

14%

86%

Pasienis su Lenkija

28%

72%

Iš viso pasienyje24%

76%

Palaiko Nepalaiko

3.3 pav. Įmonių, palaikančių ryšius su kaimyninę valstybe, dalis

3.2.3 Valstybinės sienos poveikis verslui

Įvertinant valstybinės sienos poveikį verslui, dauguma respondentų neįžvelgė jokio sienos

poveikio(46,5%) arba jiems buvo sunku atsakyti (17%). Teigiamą valstybinės sienos poveikį

savo verslui įvertino 23% apklaustų įmonių, o neigiamai – 13,5%.

Didžiausią teigiamą valstybinės sienos įtaką jaučia Lenkijos pasienyje esančios įmonės, net 42%

šiame pasienyje apklaustų įmonių įvertino sienos poveikį teigiamai ir tik 8% neigiamai. Kituose

pasienio ruožuose teigimai vertinančių valstybinės sienos poveikį gerokai mažiau ir teigiamai

71

72

vertinančių dalis panaši į neigiamai valstybinės sienos poveikį vertinančių dalį: Latvijos

pasienyje teigiamai sienos poveikį įvertino 14% įmonių, neigiamai – 10%; Baltarusijos pasienyje

atitinkamai 20% ir 18%; Rusijos – 16% ir 18%. Tokį Lenkijos pasienio išsiskyrimą paaiškina kur

kas intensyvesnis transporto srautas per šią sieną, aukštesnės kainos ir pajamos užsienio

valstybėje.

Pasienis su Latvija

14%

10%

60%

16%

Pasienis su Baltarusija

20%

18%

44%

18%

Pasienis su Rusija

16%

54%

12%

18%

Pasienis su Lenkija

42%

8%28%

22%

Iš viso pasienyje

23,0%

13,5%46,5%

17,0%Teigiamasneigiamasjokios įtakossunku pasakyti

3.4 pav. Verslininkų nuomonė apie valstybinės sienos poveikį jų verslui

72

73

Pagal atskiras veiklos rūšis didžiausią teigiamą valstybinės sienos įtaką jaučia paslaugų ir

aptarnavimo įmonės – 35%. Pagal respondentų atsakymus galima teigti, kad pramonės įmonėms

valstybinė siena daro silpną teigiamą poveikį (nei viena įmonė neatsakė, kad valstybinė siena jų

verslą veikia neigiamai, teigiamai šį poveikį įvertino 18,2% įmonių, o didžioji dalis (72,7%)

atsakė, kad valstybinė siena nedaro jokio poveikio).

Skirtinguose pasienio ruožuose tas pačias įmonių grupes valstybinė siena gali veikti skirtingai.

Štai prekybos įmonėms Rusijos pasienis daro neigiamą įtaką (taip atsakė 36,4% prekybos įmonių

šiame pasienyje), o Lenkijos ir Latvijos labiau teigiamą (teigiamai poveikį įvertino 35,7%

Lenkijos pasienio ir 17,2% Latvijos pasienio apklaustų prekybos įmonių).

Analizuojant valstybinės sienos poveikį skirtingų dydžių įmonėms, ypatingų skirtumų, kuriuos

būtų galima komentuoti neišryškėjo. Tačiau pasienyje su Lenkija bendrame aukštesnio teigiamo

įvertinimo fone, išryškėjo ypač didelis teigiamas poveikis didesnėms įmonėms: net 90% įmonių,

turinčių 10-50 darbuotojų atsakė, jog jaučia teigiamą valstybinės sienos poveikį.

Sienos ir tarpvalstybinių srautų įtakos verslo sąlygoms metu buvo pastebėta, kad stipresnis

teigiamas šių veiksnių poveikis pasireiškia palyginti siaurame ruože. Tai galima charakterizuoti

Via - Baltikos trasos pavyzdžiu. Nutiesus kelio atkarpą nuo Kalvarijų pasienio perėjimo posto iki

Marijampolės aplinkkelio, transporto srautas pasuko nuo ankstesnio maršruto. Šio srauto

nutolimo pasekmėje užsidarė, arba sumažino apyvartą kelios maitinimo, transporto remonto bei

transportavimo, finansinio tarpininkavimo įmonės Marijampolės – Kalvarijų ruože, nors kelias

eina tik už kelių kilometrų nuo senos trasos.

3.2.4 Valstybinės sienos poveikio verslui priežastys

Valstybinės sienos poveikio priežastis nurodė 68 įmonės arba 34% nuo visų apklaustų įmonių.

Apibendrinant išvardintas priežastis, galima konstatuoti, jog dauguma teigiamą įtaką nurodžiusių

įmonių nurodo didesnių žmonių ar prekių srautų sukeliama didesnę prekių ir paslaugų paklausą

(daugiau klientų bankams, draudimo įmonėms; remontuojami automobiliai, nakvynės paslaugos

ir kt.). Reikia pastebėti, kad teigiamas poveikis turi tendenciją reikštis gana siaurame pasienio

ruože (visų pirma, arčiausiai sienos esančiose tranzitinėse gyvenvietėse). Kitur sienos ir

tranzitinio srauto įtaka rinkai ištirpsta kitų veiksnių fone.

73

74

Neigiamas poveikis daugiausia pasireiškia per kontrabandinių prekių konkurenciją (pigesnis

benzinas sumažina apyvartą degalinėse ir kt.). Kaip ir buvo galima tikėtis, teigiamas poveikis

jaučiamas Latvijos bei ypač Lenkijos pasienyje, tuo tarpu Baltarusijos ir Rusijos pasienio ruože

vyrauja kontrabandos ir smulkios prekybos daroma neigiama įtaka. Daromos neigiamos įtakos

zona yra ne tokia ryški, bet ji akivaizdžiai platesnė, pasireiškianti ne tik prie pat kelių esančiose

gyvenvietėse.

3.2.5 Verslininkų informuotumas valstybinės sienos pokyčių, vyksiančių dėl stojimo į ES,

klausimu

Įmonių buvo teirautasi apie informaciją dėl valstybinės sienos pokyčių vyksiančių dėl stojimo į

ES. Atsižvelgiant į gautus atsakymus, galima sakyti, jog dauguma įmonių vadovų mano žiną

apie būsimus pokyčius: 30,5% respondentų atsakė, kad susipažinę, 53,5% – kad su būsimais

pokyčiais susipažinę iš dalies.

Kiek geriau su vyksiančiais valstybinės sienos pokyčiais susipažinusios Latvijos ir Lenkijos

pasienio įmonės, t.y. teritorijose prie būsimų vidinių ES valstybių sienų. O Rusijos ir Baltarusijos

pasienyje apie būsimus pokyčius žinoma kiek mažiau (pav.) (gal būt tai bijomasi griežtesnių

apribojimų?). Kita vertus apklausos metu čia jau buvo įsigalioję sienos režimo pokyčiai.

Visuose pasienio ruožuose mažiausiai apie būsimus valstybinės sienos pokyčius žino žemės ūkiu

užsiimančios įmonės ir ūkininkai. Tai iš dalies galima paaiškinti aplamai konservatyvesniu,

uždaresniu jų gyvenimo būdu. Be to apklausa buvo vykdoma šiltuoju metų laiku, kai daugiau

lauko darbų ir mažiau galimybių domėtis aplinkiniais įvykiais. Taip pat mažiau apie būsimus

sienos režimo pokyčius informuotos mažos įmonės. Taigi, galima konstatuoti, kad pastarosioms

verslo grupėms informacijos pasiekiamumas yra aiškiai mažesnis ir tai gali turėti įtakos jų

ateities perspektyvoms, prisitaikymui prie būsimų pokyčių, pasinaudojimui atsirandančiomis

finansavimo galimybėmis.

74

75

Pasienis su Latvija

48%

42%

6% 4%

Pasienis su Baltarusija

20%

64%

16% 0%

Pasienis su Rusija

22%

52%

22%4%

Pasienis su Lenkija

32%

56%

2% 10%

Iš viso pasienyje

30,5%

53,5%

11,5% 4,5%

Susipažinęs

Iš dalies

Ne

Sunku pasakyti

3.6 pav. Įmonių informatyvumas apie valstybinės sienos režimo pokyčius

3.2.6 Įmonių nuomonė dėl verslo sąlygų pokyčių pasikeitus valstybinės sienos režimui

Kaip ir daugelyje atveju, verslininkų nuomonė apie būsimus pokyčius yra daugiau teigiama, nors

visumoje vyrauja neaiškumas. 27,5% apklaustų pasienio įmonių mano, jos pasikeitus valstybinės

sienos režimui, jų verslo sąlygos pagerės; 9% – mano jog verslo sąlygos pablogės; 20,5% –

mano jog sąlygos jų verslui nepasikeis; 43% apklaustų įmonių neturėjo nuomonės šiuo klausimu.

75

76

Daugiau optimizmo Lenkijos ir Latvijos pasienio ruožuose, kuriuose manančių jog pagerės

verslo sąlygos yra maždaug du kartus (atitinkamai 38% ir 36% apklaustų įmonių šiuose pasienio

ruožuose) daugiau nei Baltarusijos ir Rusijos pasienio ruožuose (po 18%).

Pasienis su Latvija

36%

4%20%

40%

Pasienis su Baltarusija

18%

4%

20%58%

Pasienis su Rusija

18%

18%

26%

38%

Pasienis su Lenkija

38%

10%16%

36%

Iš viso pasienyje

27,5%

9,0%20,5%

43,0% Pagerės

Pablogės

Nebus jokių pokyčiųSunku pasakyti

3.7 pav. Verslininkų nuomonė dėl verslo sąlygų pokyčių pasikeitus valstybinės sienos režimui

76

77

Analizuojant šį klausimą pagal veiklos rūšį didelių skirtumų neišryškėjo, o analizuojant pagal

įmonės dydį išryškėjo dėsningumas: manančių, jog verslo sąlygos pagerės dalis didesnė tarp

didesnių įmonių.

3.2.7 Žinių apie ES paramos verslui formas ir galimybes vertinimas

Pasienis su Latvija

6%

18%

56%

16%4%

Baltarusijos pasienis

0% 10%

58%

18%

14%

Pasienis su Rusija

0% 8%

62%

22%

8%

Pasienis su Lenkija

0% 10%

66%

22%

2%

Iš viso pasienyje

2% 12%

60%

19%7%

labai geraigeraipatenkinamaiblogailabai blogai

3.8 pav. Savo žinių apie ES paramos verslui formas ir galimybes vertinimas

77

78

Savo žinias apie ES paramos verslui formas ir galimybes dauguma apklaustų įmonių įvertino

patenkinamai – 60% apklaustų įmonių. Labai gerai vertinančių savo žinias buvo tik Latvijos

pasienyje (6% šiame pasienio ruože apklaustų įmonių) (3.8 pav.).

Latvijos pasienyje daugiausia ir gerai savo žinias vertinusių įmonių – 18% šiame pasienio ruože

apklaustų įmonių. Pažymėtina, kad blogiausiai susipažinę ūkininkai ir žemės ūkio įmonės: tik 1

ūkininkas (Latvijos pasienyje) atsakė, kad gerai susipažinęs su ES parama verslui, visi kiti žemės

ūkiu užsiimantys atsakė, kas susipažinę patenkinamai, blogai arba labai blogai.

Analizuojant įmones pagal darbuotojų skaičių, išryškėja logiškas dėsningumas, kad geriausiai su

ES parama verslui susipažinusios didelės įmonės: nei vieno atsakymo „labai blogai“, didžiausia

teigiamų atsakymų dalis

3.2.8 Įmonių nuomonė dėl stojimo į ES įtakos verslui

Trečdalis (33%) apklaustų pasienio įmonių mano, kad įstojimas į ES jų verslui turės teigiamą

įtaką; 10,5% atsakė, kad įtaka bus neigiama; 8,5% manė, kad stojimas į ES jų verslui nepadarys

jokios įtakos; 48% apklaustų įmonių negalėjo tiksliai apibrėžti būsimos įtakos verslui.

Labiausiai įmonių nuomonės išsiskyrė Lenkijos pasienyje: ten daugiausia manančių, jog stojimo

į ES poveikis verslui bus teigiamas (42%), tačiau taip pat daugiausia manančių, jog poveikis bus

neigiamas (16%). Teigiamo poveikio tikisi ir pasienyje su Baltarusija esančios įmonės: 36%

įmonių atsakė, kad poveikis bus teigiamas ir vos 2% – neigiamas.

Mažiausiai teigiamo poveikio ir daugiausia neigiamo tikisi didesnį darbuotojų skaičių turinčios

pramonės įmonės, atitinkamai 19% ir 28,6%. (šis dėsningumas nebūdingas Latvijos pasieniui).

Bendrai, pačių verslininkų vertinimu, stojimas į Europos Sąjungą darys labiau teigiamą įtaką,

nors dauguma verslininkų ateitį vertina atsargiai. Aiškaus įsitikinimo stojimo į ES nauda jų

verslui nėra nei viename pasienyje ir nei vienoje ūkio šakoje.

78

79

Pasienis su Latvija

28%

12%8%

52%

Pasienis su Baltarusija

36%

2%12%

50%

Pasienis su Rusija

26%

12%6%

56%

Pasienis su Lenkija

42%

16%8%

34%

Iš viso pasienyje

33,0%

10,5%8,5%

48,0%Teigiamą

Neigiamą

Jokios įtakos

Sunkupasakyti

3.9 pav. Respondentų nuomonė dėl stojimo į ES įtakos jų verslui.

3.2.9 Nurodomi svarbiausi ES paramos fondai ir programos

Europos sąjungos fondus įvardijo 54,5% visų apklaustų įmonių. Didžioji dalis minėjo SAPARD

programą. Be to, minėta PHARE ir ISPA, bet nebuvo žinančių INTERREG ar kitas regioninio

vystymo programas. Bendrai, nors verslininkai savo žinias apie ES paramos fondus vertino

palyginti gerai (tik 26 % apklaustųjų savo žinias vertina blogai ir labai blogai), realiai jie yra

susipažinę tik su plačiai masinėse informavimo priemonėse nuskambėjusiomis programomis.

79

80

3.2.10 Įmonių planai dėl ES paramos panaudojimo verslo plėtrai

Nors daugumos įmonių žinios apie ES paramos fondus ir programas nelabai plačios, didžioji

dauguma apklaustų įmonių (45,5%) tikisi ateityje panaudoti ES paramą verslo plėtrai.

Nesitiki naudoti ES paramos 26,5% apklaustų įmonių. Visuose pasienio ruožuose verslininkų

planai dėl ES paramos panaudojimo verslo plėtrai yra panašūs.

3.11 pav. Verslininkų lūkesčiai dėl pasinaudojimo ES parama

Pasienis su Latvija

46%

28%

26%

Pasienis su Baltarusija

48%

20%

32%

Pasienis su Rusija

40%

26%

34%

Pasienis su Lenkija

48%

32%

20%

Iš viso pasienyje

26,5%

28,0% 45,5%Tikiuosi

Nesitikiu

Sunkupasakyti

Nagrinėjant įmonių planų priklausomybę nuo jų dydžio, išryškėja jau minėtas

dėsningumas, jog didesnės įmonės turi daugiau planų ir didesnė jų dalis (71,4%) tikisi naudoti

ES lėšas verslo plėtrai. Tuo tarpu tarp įmonių, turinčių iki 10 darbuotojų tik 40,2% tikisi naudoti

ES lėšas.

80

81

3.2.11 Įmonių planai dėl verslo plėtros kaimyninėje valstybėje.

Viena svarbiausių INTERREG užduočių – bendradarbiavimo abipus sienos skatinimas. Iš visų

apklaustų įmonių 32% ateityje tikisi plėsti verslo ryšius kaimyninėje valstybėje; 20,5% negalėjo

tiksliai atsakyti, o beveik pusė – 47,5% apklaustų įmonių, verslo plėsti kaimyninėje valstybėje

nesitiki.

Pasienis su Latvija

46%

36%

18%

Pasienis su Baltarusija

22%

48%

30%

Pasienis su Rusija

22%

56%

22%

Pasienis su Lenkija

38%

50%

12%

Iš viso pasienyje

32,0%

47,5%

20,5% Taip

Ne

Sunkupasakyti

3.12 pav. Verslininkų planai dėl ryšių plėtros kaimyninėje valstybėje

Daugiausia įmonių tikisi plėsti savo verslą į kaimyninę valstybę Latvijos pasienyje (46% šiame

pasienyje apklaustų įmonių) ir Lenkijos pasienyje (38% šiame pasienyje apklaustų įmonių)

įsikūrusios įmonės. Matome, jog šiuo požiūriu vėl aktyvesnės įmonės įsikūrusios prie būsimų

81

82

vidinių ES valstybinių sienų. Galima daryti išvadą, kad sienos režimo supaprastinimas ir ateityje

sienos išnykimas, laidžia verslininkam tikėtis ryšių plėtros.

Pagal veiklos pobūdį daugiausia planų dėl verslo plėtros turi pramonės įmonės – 59,1% tokių

įmonių tikisi plėsti verslą į kaimyninę valstybę. Taip pat išryškėja jau minėtas didesnio didesnių

įmonių aktyvumo dėsningumas: 73,3% daugiau nei 50 darbuotojų turinčių įmonių rengiasi plėsti

savo verslą į kaimyninę valstybę, o tuo tarpu tik 21,9% iki 10 darbuotojų turinčių įmonių rengiasi

tai daryti. Vėlgi tai galima paaiškinti platesniais didesnių įmonių ekonominiais ryšiais.

3.3 Pasienio verslininkų apklausos rezultatų apibendrinimas

Apklaustų įmonių imtis, bei jų atrankos metodai neleidžia formuluoti tikslių išvadų, apie įmonių

padėtį, jų vadovų žinias ar būsimus pokyčius. Tačiau apklausos rezultatai leidžia suprasti

bendrąsias pasienio verle vykstančias tendencijas. Apibendrinus pasienio verslininkų nuomonės

tyrimą, galima teigti, kad Lietuvos pasienio įmonių perspektyvos, pačių verslininkų požiūriu yra

gana miglotos. Daugeliu atveju nei pati sienos įtaka, nei jos režimo kaita, nei bendrai stojimo į

ES įtaka verslui verlininkams nėra aiški. Nors nuomonės daugiau optimistiškos, nei

pesimistiškos, tačiau bedrai vyrauja “nežinomybė”.

Antra svarbi apklausos išvada – pastebimas atsakymų ir nuomonių skirtumas tarp busimų ES

vidaus sienų pasienio verslininkų ir pasienio verslininkų atsidursiančių ES pasienyje. Pirmų

atsakymuose vyrauja bendrai optimistiškesni būsimų pokyčių vertinimai, o žinios apie

vykstančius pokyčius geresnės, jau dabar geresni ryšiai su kaimyninių valstybių verslininkais,

ateityje numatant spartesnę jų plėtrą.

Trečia svarbi išvada – didelių įmonių geresnės žinios, didesni ryšiai, domėjimasis pokyčiais ir

lūkesčiai. Galima teigti, kad būtent didesnės įmonės galės geriau pasinaudoti būsimais pokyčiais.

Smulkių ir vidutinių įmonių galimybės yra blogesnės.

Ketvirta išvada – apklausa patvirtino išankstinį spėjimą, kad svarbiausi sienos įtakos aspektai

verslininkų požiūriu yra didesnė rinka dėl tranzito (teigiama įtaka, daugiausia Lenkijos ir

Latvijos pasienyje, ypač pasienio perėjimo punktų gyvenvietėse) ir neigiama kontrabandos ir

nelegalios prekybos įtaka prekybos sferai. Pasienio padėties periferiškumas, erdviniai prekybos

suvaržymai, mažesnė teritorinė rinka neminimi ir nesuvokiami kaip neigiamos sąlygos verslui.

82

83

Penkta išvada – didžiausią neigiamą pasienio padėties įtaką jaučia Lietuvos – Rusijos ir Lietuvos

Baltarusijos pasienio regionai. Tai atitinka ekonomikos rodiklių analizės metu gautus rezultatus

bei patvirtina teiginį, kad siena gali daryti reikšmingą įtaką regionų ūkio sąlygoms, jei

ekonominės sąlygos abipus sienos smarkiai skiriasi.

Pagrindinė verslininkų apklausos užduotis – prognozuoti, kaip dėl stojimo į ES susidarančiuose

naujose verslo sąlygose pasienyje elgsis verslo įmonės, labiausiai kintantis ir subjektyviausias

būsimų pokyčių veiksnys. Tyrimo rezultatai rodo, kad būsima elgsena prognozuojama gana

sunkiai net pačių verslo firmų. Taip yra dėl palyginti menkų žinių apie savo verslo aplinką,

susijusią su pasienio padėtimi, būsimus pokyčius bei atsirandančias galimybes. Žmogiškasis

faktorius, šiuo atveju, dabartiniu metu, nėra palankus verslo plėtrai pasienyje ir tai yra labai

mažai susiję su objektyviai įvyksiančiais pokyčiais. Pagrindinės su verslo firmų sugebėjimu

prisitaikyti ir pasinaudoti būsimomis galimybėmis susijusios problemos - žinių ir gebėjimų stoka.

Verslo firmų elgsenos tyrimas taip pat leidžia būsimų ES vidaus sienų aplinkos savivaldybėse

tikėtis didesnio teigiamo poveikio nei Baltarusijos ir Rusijos pasienio savivaldybėse.

83

84

IV. APIBENDRINTOS INTEGRACIJOS Į ES ĮTAKOS VERSLO

SĄLYGOMS PASIENIO REGIONUOSE TYRIMO IŠVADOS

Pirmųjų trijų darbo dalių rezultatai leido autoriams suformuoti eilę išvadų dėl galimų stojimo į

ES pasekmių pasienio teritorijų verslo sąlygoms. Dauguma jų pateikti tyrimo dėstymo eigoje I, II

ir III dalyse.

1. Pasienio regionu plačiąja prasme laikytina visa Lietuvos teritorija išskyrus Kauno

apskritį. Šioje teritorijoje gali būti vykdoma tikslinė, pasienio regionų vystymo politika

INTERREG iniciatyvos rėmuose. Siauresne prasme pasienio regionu laikytina teritorija

apimanti pasienio savivaldybes, besiribojančias su valstybės siena, o taip pat Visagino m.,

Vilniaus m., Marijampolės savivaldybes bei Tauragės rajono savivaldybę. Tai teritorija

betarpiškai jaučianti sienos funkcionavimo, jos režimo pokyčių bei tarpvalstybinių srautų

įtaką verslui.

2. Verslo aplinkos sąlygų tyrimas parodė, kad pasienio regionas, palyginti su kitais yra

periferinėje padėtyje Lietuvoje, tačiau geodemografinė, transporto, ūkio, gyvenviečių

sistemos situacija Lietuvoje yra palanki konkurencinėje kovoje su užsienio pasienio

teritorijomis, kuriose šių faktorių išvystymas nėra geresnis, o dažnai netgi atvirkščiai. Dėl

sienos režimo pokyčių, verslo sąlygos Lietuvoje santykinai pagerės, nes pagerės prekybos

sąlygos su šalimis kur kainų lygis aukštesnis arba panašus, o apsauga nuo rinkų, su

pigiais produktais sugriežtės. Kaimyninėse būsimose ES šalyse nėra pakankamai didelių

ūkio centrų pasienyje, kurie galėtų konkuruoti su Lietuvos centrais. Vienintelė reikšminga

išimtis yra Daugpilio miestas.

3. Pasienio ūkio problemų pagrindinės priežastys daugiau susijusios su savivaldybių

periferiškumu, kurio sienos režimo pokyčiai nepadidins ir iš esmės nesumažins, išskyrus

ant pagrindinių transporto srautų esančias savivaldybes. Teigiami pasienio padėties

aspektai ūkiui labiausiai susiję su pasienio infrastruktūros (tarptautinių muitinių postų) ir,

ypatingai, su tranzitinių transporto ir žmonių srautų buvimu, todėl viena svarbiausių

pasienio vystymo krypčių turėtų būti tarpvalstybinių srautų plėtra. Sienos perėjimo postų

plėtra, kelių infrastruktūros tobulinimas su būsimomis ES valstybėmis turėtų būti

prioritetinis uždavinys.

84

85

4. Verslo sąlygos plačiajame pasienio regione pagerės ir dėl augančių galimybių pasinaudoti

ES struktūrinių fondų parama, tačiau siauresniajame pasienio regione galimybės

efektyviai pasinaudoti ja kol kas kelia didelių abejonių. Silpna ūkio padėtis su

vyraujančiais tradicinės ekonomikos šakomis, kur sukuriama maža pridėtinė vertė, silpni

žmogiškieji ištekliai, menki nuosavi finansiniai resursai bus esminiai spartesnio

vystymosi stabdžiai. Ypač daug problemų turės smulkios ir vidutinės įmonės, kurios iš

esmės, turėtų tapti šių regionų ūkio pagrindu. Didžiausios problemos pastebimos

Baltarusijos ir Rusijos pasieniuose, kur ir nuotaikos pesimistiškesnės ir matomos

galimybės mažesnės.

5. Verslininkų apklausa leidžia tvirtinti, kad verslininkai iš esmės nėra susipažinę ir

pasiruošę busimiems verslo sąlygų pokyčiams, ir, nors tikisi daugiau teigiamos stojimo į

ES jų verslui, tačiau iš esmės yra nežinioje. Apklausos išvada analogiška objektyvių

aplinkos sąlygų išvadoms – optimistiškesnis būsimų ES vidaus sienų aplinkos

verslininkų požiūris, nors ir išorinių ES verslininkai tikisi naudos iš stojimo į ES. Bendrai

didžiausią teigiamą įtaką verslui jaus Lenkijos pasienio įmonės. Šis regionas turi

geriausias prielaidas pasinaudoti būsimais pokyčiais, o ir patys pokyčiais čia bus

didžiausi. Regiono padėties periferiškumas, teritorijos naudojimo suvaržymų mažėja, o

bendradarbiavimo, naudojimosi ES parama patirtis didžiausia. Mažiausiai teigiami

pokyčiai pasireikš Lietuvos – Baltarusijos pasienio regione.

Apibendrinant visą Lietuvos stojimo į ES pasekmių pasienio regiono verslo sąlygoms tyrimą,

reikia konstatuoti, kad šis regionas pajus visas teigiamas ir neigiamas stojimo į ES pasekmes

kurias pajaus ir Lietuva. Šių pasekmių fone bus jaučiamos specifinės, tik pasienio ūkį veikiančios

stojimo pasekmės, dauguma kurių yra teigiamo pobūdžio. Būsimi verslo sąlygų pokyčiai

skirtinguose pasienio regionuose bus nevienodi, o ir pasinaudojimo jais galimybės bus skirtingos.

Sienos režimo pokyčiai, bendros valiutos įvedimas, rinkos apsaugos barjerų panaikinimas turės

teigiamą įtaką pasienio regionų verslo sąlygoms (ypač Lietuvos - Lenkijos pasienio regione).

Atsižvelgiant į nustatytus pasienio verslo vystymosi dėsningumus, geografines verslo sąlygas bei

būsimus jų pokyčius, reikia konstatuoti, kad prioritetinėmis laikytinos visos pasienio regione

vykdomos iniciatyvos ir veiksmai, kurių poveikyje mažinamas pasienio savivaldybių

periferiškumas ir didinamos galimybės pasinaudoti tarpvalstybinių prekių ir paslaugų mainų

teikiamomis galimybėmis. Tarp tokių priemonių visų pirma minėtinos: užsienio kalbų mokymas,

85

86

ryšių (Interneto) plėtra ir mokymas naudotis jų teikiamomis galimybėmis; smulkių ir vidutinių

įmonių vadovų gebėjimų plėtra; pasienio perėjimo punktų plėtra; kelių ir jų infrastruktūros

tobulinimas. Lietuvos – Latvijos ir Lietuvos – Lenkijos pasienio regionuose verslo plėtros

prioritetai gali būti nukreipti į tuos sektorius, kurie remiasi tarptautiniais prekių ir žmonių

srautais. Šiems pasienio regionams tarpvalstybinių ryšių plėtra neigiamos įtakos neturės.

Lietuvos – Baltarusijos regione prioritetais turėtų būti gamtosauga ir turizmas, miškų ūkio

vystymas, Vilniaus rinkos išnaudojimas. Dabartinėmis sąlygomis orientacija į šios šalies rinką

nėra tikslinga. Lietuvos – Rusijos pasienio regionas turi stiprinti mažmeninės prekybos ir

paslaugų sektorių. Pastariesiems dviem regionams tarpvalstybinio bendradarbiavimo pagrindu

turėtų tapti trišalių bendradarbiavimo tinklų kūrimas.

Rekomendacijos verslo plėtros sąlygų gerinimui

Rekomendacijos verslo plėtros sąlygų gerinimui įsijungiant į INTERREG IIIA programą remiasi

tyrimo metu nustatytomis ūkio vystymo sąlygomis ir tendencijomis, kurios yra nevienodos

skirtinguose regionuose. Dėl šios priežasties dalis rekomendacijų tiesiogiai skirta tik atskiriems

regionams. Ypač dideli skirtumai tarp tų pasienio regionų, kurie atsidurs prie ES vidaus sienų ir

tarp tų kurie bus prie išorinių ES sienų. Norint pateikti itin konkrečias ir tikslingas verslo

aplinkos gerinimo priemones, analizę reiktų atlikti detaliame savivaldybės lygmenyje, nes net

vieno pasienio regiono ribose situacija yra pakankamai skirtinga dėl susiklosčiusių sąlygų abipus

sienos skirtumų.

Bendrosios rekomendacijos visam pasienio regionui:

Visuose pasienio regionuose prioritetinėmis priemonėmis laikytini veiksmai mažinantys jų

periferiškumą (per komunikacijų ir informacijos plėtrą). Interreg IIIA Programos vykdymo

pradžios laikotarpiu visame pasienyje prioritetinėmis laikytinos priemonės skirtos informacijos

apie būsimus pokyčius ir galimybes skleidimui bei kontaktų užmezgimui. Žinių ir gebėjimų lygis

visuose regionuose yra viena didžiausių problemų, todėl žmogiškųjų resursų plėtra visur yra

vienas svarbiausių uždavinių.

Būsimi ES vidaus sienų regionai. Šiuose regionuose Interreg IIIA programos rėmuose svarbiausi

prioritetai:

86

87

1. Verslumo vystymas ir smulkios bei vidutinės įmonės, turizmas, vietinės vystymo ir

įdarbinimo iniciatyvos (pagalba kuriant bendradarbiavimo tinklus tarp SVI, pagalba

investicijoms į verslą, bendros pasiūlos tarpvalstybiniam turizmui kūrimui (reklama, rinkos

tyrimai, jungtinės rezervavimo sistemos);

2. Technologijų, mokslinių tyrimų, komunikacijų, švietimo, kultūros, komunikacijų, sveikatos ir

civilinės apsaugos plėtra (bendrų resursų kūrimas ir naudojimas, tarpvalstybinio regiono

konkurencingumui didinti, kultūros renginių organizavimas ir t.t.),

3. Pagrindinė, tarpvalstybinės reikšmės infrastruktūra (kliūčių viešajam transportui

panaikinimas, priėjimo prie Europinių transporto tinklų užtikrinimas, įranga

tarpvalstybinėms telekomunikacijoms, vandens ir energijos sistemoms).

4. Bendradarbiavimas tarp piliečių ir institucijų (kalbų mokymas, smulkių fondų kūrimas).

5. Techninė pagalba (tarpvalstybinių strategijų parengimas, pagalba bendrų valdymo struktūrų

įkūrimui).

Išorinės ES sienos:

1. Miesto, kaimo ir pajūrio plėtros skatinimas (ypač aplinkosauga ir planavimas,

tarpvalstybinis turizmas);

2. Technologijų, mokslinių tyrimų, komunikacijų, švietimo, kultūros, komunikacijų, sveikatos ir

civilinės apsaugos plėtra (ypač kultūros renginių organizavimas ir pan.);

3. Teisinis ir administracinis bendradarbiavimas (mažinimas problemų, susijusių su skirtingomis

teisinėmis ir administracinėmis sistemomis, išorinių sienų saugumo didinimas)

4. Techninė pagalba (tarpvalstybinių strategijų parengimas, pagalba bendrų valdymo struktūrų

įkūrimui).

Minėtos rekomendacijos reiškia tik bendriausio pobūdžio, aiškiausius prioritetus, bet nereiškia,

kad neminimos priemonės neturėtų teigiamos įtakos ūkiui.

Reikia konstatuoti, kad bet kurios stojimo į ES pasekmės, įskaitant ir įsijungimo į Interreg

programą pasekmės, nevienodai paveiks pasienio savivaldybes ir NUTS 3 lygio regionus.

Egzistuoja didelė tikimybė, kad struktūrinių fondų lėšos nukryps į regionų centrus, o iš augančių

tarpvalstybinių mainų tiesioginę naudą gali turėti savivaldybės, ypač esančios tokių srautų kelyje.

Dėl šių priežasčių ypatingą prioritetą turėtų turėti tie teikiami bendradarbiavimo projektai, kurių

vykdytojai ir naudos gavėjai yra sukoncentruoti ne tik regionų centruose. Augant kainų

skirtumams, griežtėjantis sienų apsauga gali daryti teigiamą įtaką regionams, bet neigiamą įtaką

šešėlinei ekonomikai, kuri yra nemažos dalies pasienio regiono gyventojų pajamų šaltinis.

87

88

LITERATŪRA

Baubinas R. (1997). Lietuvos ir Lenkijos pasienio bendradarbiavimo geografinės sąlygos.

Geografijos metraštis XXX, p. 247 – 266.

Baubinas R. (2000). Pasaulio politinis žemėlapis, Vilnius.

Changing role of border areas and regional policies. (2001).Region and regionalism No 5.

Lodzė.

Degorska B.(2002). International collaboration for the sustainable development in the border

regions of the north – eastern Poland. New arrangements of socio-economic links in Central and

Eastern Europe.Rzeszow, 275-287.

Hauff T., Kettermann H. (1996). Zuzammenarbeit im deutsch – niederleandischen Grenzraum.

Geographische Rundschau 48, 412 – 418.

Ignalinos AE: žmogaus gyvenimo ir veiklos sąlygos (1998). Lietuvos filosofijos ir sociologijos

institutas, Vilnius.

Jauhiainen J. (2001).Regional policy and regional development. Helsinki.

Lietuvos apskritys 2001.Socialinė ir ekonominė raida (2002).Statistikos departamentas

Kavaliauskas P. (1994). Regionų problema Lietuvoje. Geografija 30, p. 66 – 70.

Komisijos regioninės programos padeda plėtoti pasienio bendradarbiavimą ir mažina įtampą tarp

tautų (1997). Europos dialogas 1, 2-5

Kriaučiūnas E., Burneika D. (1998). Lietuvos pasienio regionai: geografiniai vystymosi

aspektai. Mokslo darbų rinkinys. Geografijos institutas.

Mayr A. (1997). Regionale transformation processe in Europa. Leipzig, 104p.

Oblicza polskich regionov (1996). Studia regionalne i lokalne 17 (50), 257.

Paribio Lietuva (1996). Lietuvos filosofijos ir sociologijos institutas, Vilnius

Palmowski T. (2000). Rola regionow transgranicznych w procesie integracji Europy Baltyckiej.

Gdansk, 242 p

Polish eastern border. Past and present problems (1995). Warszawa

The Polish – Lithuanian border region (1997). Geopolitical studies 2, 193 – 209.

Rinkūnas L. (1981). Opyt realizacii schemy rajonnoj planirovki Litovskoj SSR na period do

1980 goda i voprosy soveršenstvovanija osnov obosnovanija seti mežrajonnych centrov.

Problemy razvitija sistemy rasselenija I rajonnoj planirovki v respublike, 12 - 20.

Sob

Socialiniai Ignalinos AE uždarymo padariniai:bazinė informacija ir kai kurios pirminės

socialinių kaštų skaičiavimo prielaidos (2000). Ataskaita. Geografijos institutas, Vilnius, 42p.

88

89

Some new aspects of regional planning in Poland and Hungary (1995). Polish Academy of

Sciences, Warszawa.

Stanaitis A. (1997). Kai kurios Lietuvos gyventojų raidos tendencijos ir demografinė politika.

Geografijos metraštis XXX, 301 – 308

Stanaitis S. (1998). Lietuvos nacionalinių parkų kaimų sistemų kaita 1959 – 1997 m.

Geografijos metraštis XXXI, 382 – 394.

Stanaitis S. (2001). Dzūkijos nacionalinis parkas: kaimai ir gyventojai, Vilnius, 52 – 73.

Lietuvos apskritys. Socialinė ir ekonominė raida 1996. (1997) Statistikos departamentas.

Lietuvos apskritys. Socialinė ir ekonominė raida 2001. (2002) Statistikos departamentas.

Šešelgis K. (1981). K voprosu metodologii prognozirovanija sistem rasselenija Litovskoj SSR.

Problemy razvitija sistemy rasselenija i rajonnoj planirovki v respublike. S. 3 – 12.

Varėnos geležies rūdos telkinio eksploatacijos poveikis regiono socialinei aplinkai (1997).

Ataskaita. Geografijos institutas.63p.

Zentrensysteme als Treager der Raumentwicklung in Mittel - und Osteuropa (1994). Beitreage

zur Regionalen Geographie 37. 156.

www. euro.lt

www.europa.eu.int/

www.pasienis.lt

www. std.lt

www.vrm.lt

www. ldb.lt

89