Social Technologies Paskutinis

KONFERENCIJOS MEDÞIAGA

CONFERENCE PROCEEDINGS

Organizacinis komitetas/Organizational committee:

Doc. dr./Assoc. prof. dr. Aelita Skaržauskienė Gintarė Paražinskaitė

Mokslinis komitetas/Scientific committee:

Prof. dr. Arūnas Augustinaitis, Mykolo Romerio universitetas/Mykolas Romeris University Prof. (HP) Dalė Dzemydienė, Mykolo Romerio universitetas/Mykolas Romeris University Prof. dr. Mindaugas Kiškis, Mykolo Romerio universitetas/Mykolas Romeris University

Prof. (HP) Aleksandras Krylovas, Mykolo Romerio universitetas/Mykolas Romeris University

Doc. dr./Assoc. prof. dr. Saulius Norvaišas, Mykolo Romerio universitetas/Mykolas Romeris University

Prof. Rimantas Petrauskas, Mykolo Romerio universitetas/Mykolas Romeris University Doc. dr./Assoc. prof. dr. Aelita Skaržauskienė, Mykolo Romerio universitetas/Mykolas

Romeris University Doc./Assoc. prof. Darius Štitilis, Mykolo Romerio universitetas/Mykolas Romeris

University Doc./Assoc. prof. Neven Vrček, Zagrebo universitetas/University of Zagreb

Konferenciją organizuoja/ Conference is organizes by:

Konferencija iš dalies finansuojama Lietuvos Mokslo tarybos

lėšomis/Conference is partly financed by Research Council of Lithuania:

Konferencijos partneriai/ Conference‘s partners:

PAPERS

KVIESTINIAI PRANEŠĖJAI/KEY SPEAKERS......................................................... 6 TOWARDS THE NETWORKED SOCIETY................................................................ 7 THE IMPACT OF SOCIAL COMPUTING ON THE EU INFORMATION SOCIETY AND ECONOMY.........................................................................................

9 INTENSIVE INVESTMENTS IN INTELLECTUAL PROPERTY: THE WAY TO INCREASE SUSTAINABLE INNOVATION TURNOVER.......................................

10 ON THE APPLICATION OF INNOVATIVE APPROACHES TO FOREIGN LANGUAGE TEACHING IN MOLDOVA..................................................................

17 SOCIAL SITES IN TEACHING....................................................................................22 DISTRIBUTED LEADERSHIP FOR NETWORKED SELF-MANAGING TEAM PERFORMANCE...........................................................................................................

23 SEKCIJA ATVIRO KODO SISTEMOS/SECTION OPEN SOURCE SYSTEMS...... 33 TOTAL COST OF OWNERSHIP COMPARISON BETWEEN FLOSS AND PROPRIETARY SOFTWARE.......................................................................................

34 CREATIVE COMMONS PROBLEMS IN LITHUANIA.............................................35 SEKCIJA SOCIALINIŲ REIŠKINIŲ MODELIAVIMAS/SECION MODELING OF SOCIAL PHENOMENONS.....................................................................................

42 MODELLING OF A CREDIT DEFAULT SWAP........................................................43 SOCIALINIŲ INDIKATORIŲ KONSTRAVIMAS..................................................... 48 FAKTORINĖS IR KLASTERINĖS ANALIZĖS METODŲ TAIKYMAS RINKOS TYRIMUOSE.................................................................................................................

57 NEPARAMETRINIŲ STATISTINIŲ METODŲ TAIKYMAS VERTINANT STUDENTŲ ŽINIAS.....................................................................................................

63 AR SOCIALINIŲ MOKSLŲ STUDIJŲ KRYPTIES STUDENTAI SUGEBA MOKYTIS MATEMATIKOS SAVARANKIŠKAI?....................................................

69 MATEMATIKOS DĖSTYMO MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETE PATIRTIS.......................................................................................................................

75 KOMPIUTERINĖS ALGEBROS PAKETAS MAXIMA IR JO PANAUDOJIMAS MATEMATIKOS PASKAITOSE.................................................................................

84

MOKSLINIŲ STRAIPSNIŲ VERTINIMO PROCESO MODELIAVIMAS...............90 SUBALANSUOTOS RODIKLIŲ SISTEMOS PRITAIKYMO ORGANIZACIJŲ VERTINIMUI TOBULINIMO GALIMYBIŲ APŽVALGA........................................

97 MEASURING THE FINANCIAL CONTAGION IN THE BALTIC STATES...........103

,,Socialinės technologijos’10: iššūkiai, galimybės sprendimai“ 2010 m. lapkričio 25-26 d., Vilnius-Net ‘‘Social technologies’10: challenges, opportunities, solutions“ 25-26 November 2010, Vilnius-Net

4

SEKCIJA ŠIUOLAIKINĖS INFORMACINĖS SISTEMOS/SECTION MODERN INFORMATION SYSTEMS.........................................................................................

113 STANDARTIZUOTOS VALDYMO SISTEMOS TAIKYMO GALIMYBĖS IR PERSPEKTYVOS UNIVERSITETO FAKULTETE....................................................

114 ORGANIZACIJŲ VALDYMO PROCESŲ OPTIMIZAVIMAS DIEGIANT INTEGRUOTAS VADYBOS SISTEMAS....................................................................

121 SOCIALINĖS TECHNOLOGIJOS ORGANIZUOTŲ SISTEMŲ TEORIJOS POŽIŪRIU......................................................................................................................

135 INFORMACINĖS SISTEMOS IR SAITYNO PASLAUGŲ IŠVYSTIMO PAVYZDŽIAI................................................................................................................

147 ŠIUOLAIKINIŲ INFORMACINIŲ SISTEMŲ INFRASTRUKTŪRA IR TAIKYMAI SVEIKATOS PRIEŽIŪROS IR MEDICINOS SRITYJE........................

157 VĖJO JĖGAINIŲ PANAUDOJIMAS SKATINANT LIETUVOS ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ PLĖTRĄ – DARNIOS BALTIJOS JŪROS REGIONO APLINKOS ATEITIES SPRENDIMAS?...................................................

165 LIETUVOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ ADMINISTRACIJŲ KAIP GAMTOS IR PAVELDO VERTYBIŲ IŠSAUGOJIMO TINKLINĖS ORGANIZACIJOS MODELIAVIMAS.........................................................................................................

176 ASMENINĖS INFORMACIJOS ATSKLEIDIMO INTERNETINIUOSE SOCIALINIUOSE TINKLUOSE PROBLEMINIAI ASPEKTAI................................

183 SEKCIJA TECHNOLOGIJŲ SOCIALINĖ-TEISINĖ APLINKA/SECTION SOCIAL-LEGAL ENVIRONMENT FOR TECHNOLOGIES.....................................

192 APMOKĖJIMO UŽ TURINĮ ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE REGULIAVIMO PROBLEMOS................................................................................................................

193 PILIETINIŲ TECHNOLOGIJŲ VAIDMUO ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE.....205 ENTREPRENEURIAL LEARNING: DEVELOPING GLOBAL LEADERSHIP COMPETENCIES IN COMPLEX WORLD.................................................................

213 CRIMINALIZATION OF ONLINE IDENTITY THEFT: COMPARATIVE ASPECTS.......................................................................................................................

225 ELEKTRONINĖS VALDŽIOS PASLAUGŲ MODELIAI: JŲ TAIKYMO GALIMYBĖS LIETUVOS SAVIVALDYBĖSE..........................................................

226 LIETUVOS INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR KAI KURIE GALIMI ŠIOS PLĖTROS IŠŠŪKIAI EUROPOS SKAITMENINĖS DARBOTVARKĖS KONTEKSTE...............................................................................

246 LIETUVOS SAVIVALDYBIŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ FINANSAVIMO ANALIZĖ.......................................................................................................................

254 E-HUMAN RESOURCES MANAGEMENT: INNOVATIVE APPROACH..............269


5

DOKTORANTŲ IR MAGISTRANTŲ SEKCIJA/ DOCTORAL AND MASTER STUDENT‘S SECTION.................................................................................................

270 RESEARCH OF SOCIAL ATTITUDES, LIFE QUALITY AND FINANCIAL SITUATION: APPLICATION OF PATH ANGLYSIS................................................

271 NEPAGRĮSTO PRATURTĖJIMO INSTITUTO TAIKYMO ASPEKTAI, KAI TURTAS NESĄŽININGAI BUVO ĮGYTAS INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ TAIKYMO PASEKOJE..................................................................

280 ATEITIES VERSLO POBŪDIS GLOBALAUS ĮSITINKLINIMO KONTEKSTE.....290 THE RELATIONSHIPS BETWEEN SCHOOL ADMINISTRATIONS AND TEACHERS IN THE CONTEXT OF TEACHER LEADERSHIP...............................

303 EUROPOS SĄJUNGOS PAŠTO PASLAUGŲ SEKTORIAUS LIBERALIZAVIMO PROCESAS IR JO REZULTATAI.............................................

317 ATEITIES ĮŽVALGŲ VAIDMUO E. VALDŽIOS STRATEGINIO PLANAVIMO PROCESE..............................................................................................

325 INTERNETO SVETAINIŲ KOKYBĖS VERTINIMO ISKV9/10 MODELIS PRITAIKYTAS NT E. SKELBIMŲ RINKOJE............................................................

330


6

KVIESTINIAI PRANEŠĖJAI

KEY SPEAKERS


7

TOWARDS THE NETWORKED SOCIETY

Assoc. prof. dr. Saulius NORVAIŠAS Mykolas Romeris University, Lithuania,

[email protected] Purpose – The main purpose of the research is to itemize the concept of

Networked Society (NS) and by applying the general methodology of complex adaptive systems to indicate the possible candidate parameters for measuring transitional changes as well as draw possible consequences if the transition from Segregated to Networked Society occurs. At present the concept of Networked Society as a whole is weakly framed in the scientific investigations. Close to the subject of NS we can find a lot of research works in mathematical modeling of social phenomena pointing to the similarities between social system dynamics and synergistic effects such as phase transition in physical and chemical systems, proposing application of technical control theory to society, etc. We assume that comprehensive understanding of laws that govern society as a complex self-organized system hiding unavoidable phase transitions can give us proper tools for optimal structural and functional design of society and minimizing possible risks.

Design/methodology/approach – In this research we exploit an interdisciplinary approach for analyzing complex adaptive systems (CAS) we encounter in both Natural and Social sciences. Nonlinearity is a common feature for wide range of CAS that offers us a proper generalization perspective. Mathematical network theory, synergetics (nonlinear dissipative system theory), computational sociology (system dynamics and agent based modeling) complete an adequate toolkit for understanding the behavior of social system.

Findings – The main result of the research is an adequate definition of Networked society suitable for future theoretical and empirical investigation using available modeling tools. Also there has been shown that growing amount of anonymous and accountable feedbacked communication between corporate and personal agents leads to emergence of qualitatively new structures in social systems.

Research limitations/implications – Despite of using most examples from experimental sciences, this research takes merely theoretical approach to the social systems investigation and can be qualified as a preparational stage for modeling some hypothetical NS phenomena proposed in the research.

Practical implications – The research offers an initial framework for mathematical modeling and practical (or empirical) measuring of the important transitional parameters of social system that can provide the relevant tools for system optimization during the transitional period.


8

Originality/value – The concept of Networked society and the framework for benchmarked investigation of main transitional phenomena was provided.

Keywords: Networked society, Phase transition, Social networks,

Collaboration software, Aggregated intelligence, Synergetics, Anonymity, Accountability, Omnicracy


9

THE IMPACT OF SOCIAL COMPUTING ON THE EU INFORMATION SOCIETY AND ECONOMY

Romina CACHIA

European Commision Jodint Research Center, Spain

[email protected] This presentation will explore the findings of a collaborative work conducted

by the Information Society (IS) Unit within the Institute for Prospective Technology Studies (IPTS) within the Joint Research Centre (JRC) on social computing. In this work, the IS Unit examined the socio-economic impact of social computing applications with the aim of informing policy makers. The major arguments presented are related to the empowered role of the user, the possible creation of new Digital divides, the potential of social computing for growth of employment and its disruptive role on existing practices, power relations and policies. In this presentation, the scope and significance of social computing will be explored through issues related to learning, identity and networks and communities. Through these areas, some of the major works conducted of the IS Unit will be presented.

Keyword: social computing, information society, European Union, economy.


10

INTENSIVE INVESTMENTS IN INTELLECTUAL

PROPERTY: THE WAY TO INCREASE SUSTAINABLE INNOVATION TURNOVER

Prof. Ilidio Tomas LOPES

Polytechnic Institute of Santarém, Portugal

[email protected]

1. Introduction Intangible assets are an important source of business value and are not

generally included in the standard financial reporting. Several models have been developed and applied in order to better monitor these resources, particularly intellectual capital reports (Edvinsson and Malone, 1997), complementary financial reports and scoreboards (Eurostat, 2010; Lopes, 2010; Lev, 2001) or Balanced Scorecard® programs (Kaplan and Norton, 1996). Broadly, intangibles are non-monetary resources, without physical substance, but embodying relevant future economic benefits (IAS 38). The disclosure of these resources can mitigate information asymmetry and improve market liquidity (Boone and Raman, 2003:360).

Intellectual property (IP) typifies the most visible side of those resources as embodiment of the integrated research and development effort. Business and market developments require their valuation and disclosure through additional reports as well as continuous diagnoses of their real benefits and returns.

This paper aims to highlight the need to monitor the macroeconomic innovation effort and diagnose its linkage with business returns. It constitutes a basic approach about intellectual property as a key driver towards better strategic and financial performance achievements.

2. Intellectual property measurement and valuation Intellectual property (patents, trademarks and copyrights, among others), have

been seen by economic agents as no more than legal instruments or as basic tools for business. Many companies have explored this type of asset, managing it as a potential competitive weapon and source of unexpected returns (Germeraad, 2010; Taghaboni-Dutta et al., 2009; Ramanatyhan et al., 2001; Rivette and Kline, 2000; Shapiro and Varian, 1999). Intellectual property management has been reflected in the way added value has been created. We refer to registered IP, codified or un-


11

codified organisational and human capital (Contractor, 2001). And, as stated by Germeraad (2010), IP strategy should be strongly integrated with innovation strategy.

The identification of competitive advantages emerging from IP claims for to identification of certain key drivers, namely research and development expenditure ratios and innovation processes inside the organizations. These drivers allow companies to gain competitive advantages in market and financial terms. According to Rivette and Kline (2008:58-60), investing in IP allows companies to increase their expected future returns and aligned qith other structural capital allows companies to achieve important strategic and financial returns (Edvinsson and Malone, 1997). Its translation into competitive advantage can:

• Protect core technologies and business methods; • Tap patents for new revenues; • Boost research and development and branding effectiveness; • Anticipate market and technology shifts • Reduce costs; and • Attract new capital and enhance corporate value. This assertion, broadly irrefutable, is gradually being assumed as a strategic

principle, drawing our attention to internal innovation activities and processes. Measuring it is not an easy or feasible task. Several methods have been followed in order to complete that task: approaches based on income or in market or, at least, measured at its historical cost. The expected returns still remain the most important corollary, enabling companies to include those assets in their financial statements, unless, as sometimes, they are used, only for internal purposes.

3. Innovation as the core activity for sustainable turnover At a macroeconomic level, the intensity of research and development (R&D)

investment also typifies a key innovation indicator that induces competitive advantages between nations or regions. In the last decade, in Europe, moderate increases have been observed, particularly in the business enterprise sector. As stated by European Union in the Lisbon’s strategy, EU members should increase its R&D expenditure to at least 3% of GDP in 2010 (average, in 1998: 1,4% of GDP). This type of expenditure is seen, in this scope, as the creative work developed on a systematic basis in order to achieve higher standards of knowledge by the business enterprise sector. However, among those states above the European average, the Nordic countries have been the leaders with regard to the intensity of R&D, both in the business enterprise and public sectors (e.g. in higher education institutions). As regards, the poor levels observed in the other countries, in particular for the ones that have joined the European Union in the last decade, new and stronger macroeconomic policies are required, that, in the medium and long run, can support the new business models development and generate increased competitive advantage.

Patent registration is, probably, the most visible indicator of innovation management. According to Willigan (2001:35): “Companies wishing to exploit


12

their intellectual assets may wish to establish an incentive program for scientists and engineers to direct and motivate their invention activity. The objectives of such an incentive program are to channel invention activity into areas where the current patent portfolio needs improvement and to identify areas of future technology that companies need to “play in” in order to be successful in the “knowledge-based” world of the future”.

Patent applications refer to the requests for legal protection, directly submitted to the European Patent Office (EPO) or carried out under the patent Cooperation Treaty, independently of their acceptance. Registrations are allocated to the country of the inventor except in the case where more than one country is involved. A fractional method of counting is used in this particular case. This indicator also grants a simplistic overview of the European scenario about the real trend towards the strategy implementation as stated in Lisbon, in 2000.

At a microeconomic level, IP should be measured and disclosed through complementary business reports. Patents, copyrights, internal software developments, brands and even strategic alliances, are enablers of business protection and source of granted returns. Graph 1 indicates the correlation between R&D intensity and patent registration in the beginning of this century.

Graph 1 – R&D intensity and patent registrations – 1998 Sweden and Finland led the European scenario as they have submitted, in

1998, per million inhabitants, approximately 237 and 231 requests, respectively (average of 78,5 with a standard deviation of 85,1). We note the same trend if we refer to the requests submitted to the EPO by country in 2007 (298 and 251 requests were registered by Sweden and Finland, respectively). The United States of America (USA) and Japan (JP) lead the patent registrations, per million inhabitants, in the USPTO.


13

Graph 2 – R&D intensity and patent registrations - 2007 As expected, both in 1998 and in 2007, we found a statistical significant

correlation between R&D investments and patents registered in the international offices (overall adjusted R2 above 88%). These results are aligned with the assertions stated by Taghaboni-Dutti (2009). Patent analysis can be used to monitor some trends in order to understand the innovative activities developed inside the organizations, diagnose the internal weaknesses and strengths and interpret the market demand.

If we compare the information stated in graphs 1 and 2, the European scenario did not change significantly, since 1998. Research and Development ratio has not increase, far away form the goal stated, from European Union, for 2010. The supremacy of the Nordic countries (FIN and SW), USA and Japan becomes clear. Other European countries, in particular the last ones that have joined the European Union, still present weaknesses that require technological innovation policies and procedures if they are to achieve a fair and sustainable alignment. Without these developments, we shall continue to face the difficulties arising from a Europe developing at different speeds. Moreover, potential competitive advantage may be gradually and permanently lost in the digital and global economy.

Graph 3 – Innovation turnover


14

Concerning the effectiveness of R&D intensity, we did not achieve a significant correlation between those expenditures and turnover from innovation (adjusted R2 of -0,107). Turnover from innovation ratio indicates the % of total turnover derived from new products and services totally new for the market (it occurs when a new or significantly improvement was introduced in product/service or in a process). This result seems consistent with evidences achieved by Chan et al. (2003) relating to the stock market valuation derived from R&D expenditures. In fact, the evidence achieved does not support a direct link between R&D expenditure (and even other intangibles as advertising) and future returns. Different evidences were obtained by Lev and Sougiannis (1996) relating insider gains. These gains in R&D intensive companies are significantly higher than insider gains obtained in firms not strongly engaged in innovation expenditures. However, and as mentioned by Boone and Raman (2003), the disclosure of innovation activities can contribute for the asymmetry information mitigation and liquidity rates, despite their poor impact in the company’s periodical revenues.

In the European scenario, the turnover derived from innovation seems quite residual, except in some countries with poor rates of innovation intensity. Probably, the cycle of innovation and its impact in the financial statements will take a long time to become effective. Or, the innovation effort is only the way ahead to achieve a strategic a leadership positioning.

4. Final remarks The intangible asset concept is, according IAS 38, associated with expected

future returns. It is viewed as an identifiable non-monetary asset without physical substance, controlled by companies and viewed as source of future returns. In this respect, one of the most visible sources of intangible assets is patent registration, supported by the intensity of research and development. This evidence is consolidated at a later date by the number of patents effectively registered and granted by the international agencies. Innovation management is, therefore, a source of competitive advantage for national economies in general and for the business sector in particular. However, especially in Europe, we have a lack of innovative ideas that will lead to broad application-based patents that can maximize a company’s investment in research and development. The European evidence in those domains clearly indicates a need for additional macroeconomic policies. The European scenario didn’t change, in substance, between 2002 and 2007 and the trend observed reveal that the Lisbon’s strategy for R&D will not be achieved.

References

1. Boone, Jeff P.; Raman, K. K. (2003). “Off-balance Sheet R&D Assets and Market Liquidity”, Intangible Assets: Values, Measures, and Risks, John Hand and Baruch Lev (Eds.), Oxford: Oxford University Press, pp. 335-365.

2. Chan, Louis K. C.; Lakonishok, J.; Sougiannis, T. (2003). “The stock market valuation of Research and Development Expenditures”, Intangible Assets: Values, Measures,


15

and Risks, John Hand and Baruch Lev (Eds.), Oxford: Oxford University Press, pp. 387-414.

3. Contractor, Farok J. (2001) “Intangible Assets and Principles for Their Valuation”, Valuation of Intangible Assets in Global Operations, Farok J. Contractor (Ed.), London: Quorum Books.

4. Edvisson; Leif; Malone, Michael S. (1997). Intellectual Capital: The proven way to establish your company’s real value by measuring its hidden brainpower, London: Platkus.

5. Germeraad, P. (2010). “Integration of intellectual property strategy with innovation strategy”, Research Technology Management, pp. 10-18.

6. EUROSTAT (2010). Statistics, available at http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/statistics/themes, accessed in 10 November 2010.

7. International Accounting Standards Board (IASB) (2004), IAS 38 Intangible Assets, International Accounting Standards Board, available at: www.iasb.org.uk (accessed in 16 November 2010).

8. Kaplan, R. S.; Norton, David P. (1996) The Balanced Scorecard: translating strategy into action, Boston: Harvard Business School Press.

9. Lev, Baruch and T. Sougiannis (1996) “The capitalization, amortization, and value-relevance of R&D”, Journal of Accounting and Economics, Nº21, pp.107-138.

10. Lev, Baruch (2001) Intangibles: Management, Measurement, and Reporting, Washington: Brooking Institution Press.

11. Lopes, Ilídio T. (2010). “Towards a complementary intangibles reporting approach”, Measuring Business Excellence, Vol. 14, NO.4, pp. 24-34.

12. Ramanathan, K.; Seth, A.; Thomas, H. (2001). “The value of new knowledge-based intangible assets: an examination in the global Pharmaceutical Industry”, Valuation of Intangible Assets in Global Operations, Farok J. Contractor (Editor), London: Quorum Books, Chapter 15, pp. 280-301.

13. Rivette, Kevin and G. Kline (2000) “Discovering new value in intellectual property”, Harvard Business Review, January – February, pp.18-19.

14. Shapiro, Carl and Hal R. Varian (1999) Information Rules: A Strategic Guide to the Network Economy, Boston: Harvard Business School Press.

15. Taghaboni-Dutta, F.; Trappey, Amy J. C.; Wu, Hsin-Ying (2009). “An exploratory RFID patent analysis”, Management Research News, Vol. 32, No. 12, pp. 1163-1176.

16. Willigan, Walter L. (2001) “Leveraging your Intellectual Property: A Proven Path to Value Extraction”, Valuation of Intangible Assets in Global Operations, Farok J. Contractor (Editor), London: Quorum Books.

SUMMARY

INTENSIVE INVESTMENTS IN INTELLECTUAL PROPERTY: TSHE WAY

TO INCREASE SUSTAINABLE INNOVATION TURNOVER

Prof. Ilidio Tomas Lopes Polytechnic Institute of Santarém, Portugal

[email protected] Purpose – To invest in intellectual property is a strategic decision towards the creation

of a sustainable value added, at a firm or even at a macroeconomic level. The multiple insights achieved reinforce the paradigm that intangibles are the main structural support for


16

economic growth. Companies and countries should monitor and report their innovation cycles in order to increase their turnovers.

Design/methodology/approach – Based on intellectual property literature review and on data provided by Eurostat, regarding the investment intensity in research and development (R&D), we focused on the developments occurred in Europe, for the period 1998-2007. We searched for a practical interaction between the number of patents effectively registered in the main international offices and its innovation turnover rate. At a macroeconomic level, the intensity of R&D investment is managed as a key issue which still drives the asymmetries between nations and regions.

Originality – An overview is provided concerning innovation expenditures and its contribution to the intellectual property standards. Discovering and learning about intellectual property can reflect the companies and nations adaptive capacity, both internally and externally. However, the goal set out in the Lisbon’s strategy for 2010, is not aligned with the year-to-date innovation turnover rates.

Findings – Given the strong intensity and consistency in allocating resources (and their spillovers), to invest in R&D stands for the most intensive step towards an integrated intellectual property scorecard reporting. Europe is still driving innovation through an idiosyncratic policy on the way to a theoretical convergence and tenuous innovation turnover standard.

Keywords – R&D, intellectual property, intangibles, financial reporting, innovation.

About the Author Professor at the School of Management and Technology (Polytechnic Institute of

Santarém, Portugal) and at Faculty of Economics (University of Coimbra, Portugal). Graduate in Business Administration (Technical University of Lisbon, 1990), he obtained a Master Degree in Statistics and Information Management (New University of Lisbon, 2001) and a Ph.D in Management, Specialization in Accounting (University of Coimbra, 2009). Currently he is also an associate researcher at CCIM – Coimbra Centre for Innovative Management.


17

ON THE APPLICATION OF INNOVATIVE APPROACHES TO FOREIGN LANGUAGE TEACHING

IN MOLDOVA

Marianna FUCIJI1, Marina KAIM2 1 "B.P.Hasdeu"Cahul State University, Moldova,

2 Moldova State University, Moldova. [email protected]; [email protected].

1. Introduction One of the greatest challenges in Moldova since early 1990’s is providing

sufficient Foreign Language (FL)education so as to meet the growing demand especially after a long period of time when specialized study of FL was seriously neglected. Before the USSR collapse the applied study of foreign languages was carried out mostly at Technical State University of Moldova, Agrarian University of Moldova, Moldova State University and Medical University where students were offered 1-2 semesters of foreign language courses in terms of 4-5 years of university curriculum. In those times the FL teaching was focused more on language structures, thus most of the university graduates were not able to conduct a free conversation in a foreign language studied. Under the impact of globalization Moldavian scholars reconsidered the approach to the study of foreign languages. Today in Moldova FL teaching is heavily stressed on language use and learners’ needs. Due to the effects of the growing importance of global English in professional context there was registered the rise of English for Specific Purposes (ESP) teaching at all levels.

However, it is not always possible to offer good quality of ESP at Moldovan universities as the FL teaching-learning conditions are not the same throughout the Republic. The universities from the capital have better didactic and technological resources which open the way to interactivity, progress and application of internet-based learning in ESP teaching. The regional recently opened universities confront with lack of technological and didactic resources making less possible the practical application of multiliteracy skills with the help of Hypermedia to assure good quality of teaching TEFL/ ESP

2. Literature Review In the last 40 years or so ESP has become a specific area of English language

teaching to fulfil the needs of prospective ESP students worldwide.( Maria del Pilar Garcia Mayo, 2000).British scholars R. Mitchel and F. Myles define the ESP


18

programmemes as “content-based, task –based, interactive programmes which provide cooperative learning”. The assumption of these scholars is that small groups of students work together to accomplish meaningful tasks in this approach to L2 learning so both cognitive and socio-cultural processes are at work together. (R.Mitchel and F. Myles, 2004).For Dudley-Evans (2001) the defining characteristic of ESP is that teaching and materials are based on the results of a needs analysis whereby the ESP practitioners are also becoming increasingly involved in intercultural communication and development of intercultural competence. Harding (2007) stresses that the general skills that a general English teacher uses e.g. being communicative, using authentic materials and analyzing English in a practical way are also applicable to ESP. According to Dudley-Evans (2001) the absolute characteristics of ESP are: a)ESP is designed to meet the specific needs of the learners;b)it makes use of the underlying methodology and activities of the specialism it serves; c)it is centered not only on the language (grammar, lexis, register), but also the skills, discourses and genres appropriate to those activities. L. Fiorito considers that “ESP focal point is that English is not taught as a subject separated from the students' real world (or wishes); instead, it is integrated into a subject matter area important to the learners”.( Lorenzo Fiorito, 2005).

Austrian scholars Julia Hüttner, Ute Smit and Barbara Mehlmauer-Larche raise the issue of pre-service ESP teachers education programmes taking into account the increasing demand for ESP teachers. They consider that there is a need to address professional needs of future ESP teachers by implementing a model of mediated corpus-based genre analysis where student teachers are familiarized with the potential of specialized corpora as a source of information regarding specific genres (e.g. contracts of sale, sustainability reports or company profiles, etc.), and as a tool in materials development. Such model could empower both student teachers and their future students to develop autonomous language capabilities. (Julia Hüttner, Ute Smit and Barbara Mehlmauer- Larche, 2008) As not all of the ESP teachers have a certain background in a particular vocational area D. Bell (2002) insists on the need to have some awareness of the target domain. He advocates the three Cs for helping teachers to improve their knowledge and skills in a particular area of ESP: 1) Curiosity /the teacher should be interested in the subject area and want to learn more/; 2) Collaboration /teachers should seek out subject specialists, show them their work and ask for their feedback./; 3)Confidence /confidence will grow as teachers explore the new subject matter, engage with subject specialists and learn from their learners.

3. Respondents and Research Methods The participants of the given study were university professors teaching various

EFL/ ESP courses at Moldova State University and Academy of Economic Studies of Moldova (AESM) from the capital, and “B.P. Hasdeu” Cahul State University (Cahul), the case under discussion including teaching English to the students of such departments as Psychology, Law, Information Technologies and


19

Mathematics, International Relations, Banking and Finance etc. The applied research methods included interviews, observations, and questionnaires.

Mention should be made that the respondents per se represented different academic institutions of Moldova, highlighting thereby some peculiarities of their own, reflecting however, the similar trends. The latter can be easily explained by the fact that all Moldovan educational institutions follow the policy/ regulations established by the Ministry of Education, which is not a usual thing, for example, in such countries as the USA, where there is no such a ministry, and universities have more autonomy in their actions. Despite some specifics of this or that university, all of the respondents demonstrated their interest in participating in the study related activities, shared the problems and challenges faced by them, and were ready to come up with the ideas on the existing situation improvement.

The respondents were asked to reflect on a diverse range of questions covering among others the following: a) the number of years and hours per week of English taught at those departments; b) the level of foreign language knowledge at the beginning of the course; c) possibility of teaching “pure” ESP courses (EFL courses with ESP elements based on the real situation); d) the main challenges they have to deal with in their everyday teaching practice;

e) the course materials choice and availability related issues, as well as access to multimedia equipment for their classrooms; f) the level of competency of teachers in the content area of the students’ major (i.e. Economics, Psychology, Law, etc.); g) the flexibility in introducing/ applying their own methods and techniques, etc. to adapt the courses taught depending on both students‘ needs (based on needs analysis) and reality dictated by the already established curriculum; h) their awareness of the modern trends and updates in the ESP area, as well as the resources they use for that; i)experience in team; j) teachers’ and their students’ experience of participation in the international exchange programmes/ projects and the impact it has had on their way of teaching/ learning, professional and personal development, etc.

4. Results and discussion The results of the respondents’ answers to the questionnaires , interview

questions, and based on the observations made, showed their unanimity in the majority of the issues covered. To that end, 96 % of the participants referred to the shift to the curriculum which presupposes only 1 academic year 2 semesters) of English for students of all non- philological departments at universities (based on the Bologna process regulations) as a negative point. The fact that now all non- linguistic departments’ students have only 2 semesters ( 4 hours per week) of foreign language instruction (vs. on average, 3 years of studies before the transfer to the new (“3+2”) format)), has made the lives of both English teachers and their potential ESP students harder. In reality it means that in majority of cases only the EFL courses with some elements of ESP instruction can be applied. The exception takes place in the cases of teaching English to the so called “specialized” groups (comparatively small in number though) , that exist within the universities covered


20

by the research, when English is taught: i) for 3/4 years of studies, ii) a number of subjects (or all) are taught in English (e.g. a limited number of groups at Law and Economics departments, as well as within some Master’s courses (e.g.)American Studies).

Almost 90 % of the respondents highlighted the heterogynous, not sufficient for starting an ESP course, levels of English among students at the 1st year of studies, with the exception for the cases mentioned above, as well as for the groups of students where there were students- alumni of various international exchange programmes, or those taking private classes. Among other problem spots were highlighted the following: a big number of students in class (in parallel with different language knowledge levels) - 95 %; lack/ absence of multimedia equipment etc. offered by university to use during the classes- 90 %; problems with using the updated manuals, their photocopying ( 85%); lack of knowledge in their major on part of the 1st year students (with rare exceptions of some students already working part-time or having internships in the field), which combined with the teachers‘ comparatively low (with the exception of the cases when the subjects of the students’ major are taught in English by the teachers with the related background in the area, which refers, though, again only to those “specialized groups” (mentioned by 85% of the respondents), creates not that favourable conditions for teaching ESP courses.

Conclusions Notwithstanding the challenges registered during the study implementation, all

respondents highlighted their readiness to keep up putting their efforts to improve the situation, focusing on those resources available and positive approach in everything we do. Flexibility in adapting the existing curriculum to the real “in class“ situations, based on students‘ needs analysis, was marked by 85% of the respondents. The benefits of more active cooperation between Moldovan universities, as well as participation in international academic exchange programmes (both on parts of teachers and students) were emphasized. Another initiative the study participants came up with is to introduce a special (ESP related) sesssion within the annual conference, organized by the Association of Teachers of English of Moldova (APLE). To improve the situation in the area of teachers‘ awareness in the students‘ major content, it was suggested i) to be more proactive in finding the ways of cooperation with local businesses (through mutually beneficial collaboration, internships, team teaching, as well as ii) to work more closely with Fulbright Scholars doing research and teaching at Law, Economics, Political Sciences, etc. departments of Moldovan universities.


21

References

1. Bell, D. ‘Help! I've been asked to teach a class on ESP!' in IATEFL Voices, Issue 169, Oct /Nov 2002 Available at: <http://www.iatefl.org/content/newsletter/169.php>

2. Dudley-Evans, T. ‘English for Specific Purposes' in The Cambridge Guide to TESOL, Cambridge University Press, 2001

3. Fiorito, L. Teaching English for Specific Purposes (ESP) Available at: <http://www.usingenglish.com/teachers/articles/teaching-english-for-specific-purposes-esp.html>

4. Harding, K. English for Specific Purposes, Oxford University Press, 2007 5. Hüttner, J., Smit, U., and Mehlmauer-Larche B. ESP teacher education at the interface of theory

and practice: Introducing a model of mediated corpus-based genre analysis. System, Volume 37, Issue 1, March 2009, Pages 99-109 Available at <http://www.eric.ed.gov/-ERICWebPortal/search/detailmini.jsp>

6. Mitchel, R. and Myles, F. Second Language Leaning Theories.( 2nd ed.). London: Hodder Arnold, 2004

7. Pilar García Mayo, M. English for Specific Purposes. Discourse Analysis and Course Design. Universidad del País Vasco, 2000

SUMMARY

ON THE APPLICATION OF INNOVATIVE APPROACHES TO FOREIGN LANGUAGE TEACHING IN MOLDOVA

Marianna Fuciji1, Marina Kaim2

1 "B.P.Hasdeu"Cahul State University, Moldova, 2 Moldova State University, Moldova.

[email protected]; [email protected]. The main goal of the given paper is to determine current difficulties and problems that

foreign language teachers come across at Moldovan higher education institutions by the application of innovative approaches while teaching foreign languages to students from no- philological departments. The methods used during the research are: employing theory, observation, description, statistic analysis, and questionnaires.

Findings of the present research show that lack of qualified specialists, new technological resources and modern didactic materials create the major obstacles in offering teachers and students comfortable teaching and learning conditions.

Research describes the quality of teaching EFL/ ESP to students of Psychology, Economics, Law, IT and other non-linguistic departments, based on the data elicited from the university professors teaching at Moldova State University and Academy of Economic Studies of Moldova (AESM) from the capital, and “B.P. Hasdeu” Cahul State University (Cahul), situated in the southern part of the Republic.

Originality/Value of the research lies in the application of comparison method and points out the strategies aiming to improve the current situation of foreign language teaching and learning conditions by the application of innovative approaches in higher education institutions of Moldova.

Paper type: Case study, Viewpoint. Keywords: ESP,needs analysis, hyper media skills, using multimedia for foreign

language teaching and learning process; modernization; teaching conditions..


22

SOCIAL SITES IN TEACHING

Assoc. prof. Lora TAMOŠIŪNIENĖ Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected] The purpose of the paper is to highlight the emerging educational problem of

the Social Network Site effect on the learning experiences and conditions. Using Social Network Sites for teaching languages Social Network Sites by definition are known to be used as “tools” (for developing human social and collaborative abilities), as a medium (for facilitating social connection and information interchange), and as an ecology (for enabling a 'system of people, practices, values, and technologies in a particular local environment')”.The paper is designed as a review and looks into the range of features that social sites commonly list and that can be offered for educators as their lesson planning medium. The article also reviews existing research in the field of applicability of Social Network Sites and its implications for the educators. There still exist a huge divide in the age groups that use social sites. The responsibility for the effect on human condition in all three applications of the use of the social site alls on the teachers. The presentation will look at the professional responses to the existing problems emerging in the educators environment.

The paper uses literature review, questionnaire material and several case studies from the face-to-face and online educators courses.

Key words: social network sites, education, language teaching


23

DISTRIBUTED LEADERSHIP FOR NETWORKED SELF-MANAGING TEAM PERFORMANCE

Assoc. prof. dr. Aelita SKARŽAUSKIENĖ1, Dr. Malgorzata PORADA – ROCHON 2.

1Mykolas Romeris University, Lithuania, 2University of Szczecin, Poland.

[email protected]; [email protected].

Introduction Today’s organizational landscape is populated with work teams. Highly

motivated and successful self-managing teams are the benchmark of successful organizations. The use and development of work teams, continues to be a prominent issue in different kinds of organization. This paper analyses the role of distributed leadership in networked self-managing teams. The team-based formal or informal networked (online) collaboration requires a different kind of leadership from that in positional hierarchies. Such leadership may be more flexible and sophisticated, capable of encompassing ambiguity and rapid change. Recent developments in the field demonstrate that leadership and management is more complex, nuanced, and subtle than previously portrayed. Leaders in networked teams need to be partially invisible, delegating power and distributing task. Distributed leadership responses to complex situations and fosters team performance, facilitated through group interaction and decision-making, active distribution of specific tasks. In this context it is critical to understand the role of distributed leadership and particularly what are the key competencies to be developed in order to deal with the fluidity and complexity of the world.. This has led to look at leadership in a new light – and in particular to focus on how requirements of leaders have changed, what companies are doing to enable leaders to develop the required capabilities and what has been the impact.

The dominant organization priorities that were emerging as a result of the global economy are: cost reduction, new technologies, networked and virtual organization etc. These conditions require flexibility, collaboration, innovation and the courage to embrace uncertainty and ambiguity. Such extreme challenges require radical solutions and the transformation of leadership development. Innovation has been studied in a variety of contexts, in relation to technology, commerce, social systems, economic development, and policy construction. “We define innovation as the successful implementation of creative ideas within an organization. In this view, creativity by individuals and teams is a starting point for


24

innovation; the first is necessary but not sufficient condition for the second” (Goyal, 2007). In this paper we try to present distributed leadership in networked teams as an innovative management practice in public service organizations for addressing complexity, uncertainty and changes. Public organizations change the focus the ineffective bureaucratic models to more flexible communities of professional workers such as online communities, virtual self-managing teams, networked organizations etc.

Defining distributed leadership J. Schumpeter (1950) believed that leaders are the people who make things to

happen in the economy by transforming innovative ideas into practical opportunities. Much has been said of leadership throughout the last years. Different authors emphasize the importance of different factors, highlight different aspects, and use different terms for defining the role of the leader in the organization. The field of leadership – in theory and in practice – has been a fast-growing part of management knowledge since the beginning of the 20th century. In most conceptions of management and organization, leadership has a given and central place in enforcing principles, motivating employees and communicating future goals and visions. Leadership is assumed to make a special, significant and positive contribution to processes in most organizations, and leadership studies in academic field try to identify practices related to successful leadership. The field of leadership studies has traditionally been leader-centered, i.e. focused on the individual leaders and their traits, abilities and actions (Crevani, Lindgren, Packendorff, 2010). Research on leader-follower exchanges shows that leader behavior which provides follower support (in terms of task-relevant direction or emotional relief) leads to enhanced follower motivation and commitment, transformational effects on followers are possible (Fletcher, 2004). Contemporary organizations emphasize the emergence of the relational, collectivist and non-authoritarian nature of leadership practices — opposing against unreflective mainstream perspectives that sustain heroic, individualist and authoritarian leadership norms (Crevani, Lindgren, Packendorff, 2010).

The concept of shared governance in the organization and management naturally aligns with distributed leadership defined by J.P. Spillane (2007) as „frequently used as a synonym for democratic leadership, shared leadership, collaborative leadership“. The literatures contain several conceptualizations of such kind of leadership, such as shared leadership (Bradford, Cohen, 1998), collaborative leadership (Collinson, 2007) and distributed leadership (Crevani, Lindgren, Packendorff, 2010). Current issues and future developments are discussed, with special emphasis given to the need for more research on distributed leadership. The idea of viewing leadership as spread throughout an organization is important but not new; it has been expressed for several years. In some situations, leadership is preferably a collaborative and collective responsibility where the responsibilities, competencies and decision-making need to be distributed onto several individuals rather than one (Collinson, 2007).


25

Distributed leadership as self-managing process Conceptualizing leadership as a role that can be distributed among individuals

within a team depending on the expertise required, is a critical theoretical transition given several important trends in modern organizations. Specifically, organizations have seen an increased use of team, more problems that are rapidly emerging and complex, and an increase in the importance of innovation and adaptability. The benefit of utilizing distributed leadership with regard to these organizational developments is evidenced in a number of studies. The findings of several compelling empirical studies point to a substantial benefit of distributed leadership to R&D project teams, and project teams in general. Two recent studies on research and development teams highlight the benefit of having multiple leaders. J. Hauschildt (2001) evaluated 133 new innovations within engineering industry and the effects that having multiple “champions”, or leaders, taking on different elements of a leadership role, would have on the technical and financial success of the projects. As more leaders were involved in the development process, gains in performance increased by a factor of 30% to 50%.

The another important factor is that the distributed or collective leadership process is information-based. The distribution of information between members in the team or network and the exchange of that information is the foundation from which distributed leadership emerges (Mumford et al., 2009). Specifically, for the diverse skills and expertise of individuals to be effectively utilized, it is necessary for critical information regarding the problem to enter the network and be distributed among appropriate network channels. Effective information exchange is a driving force behind the self-managing among team members, information is the medium by which the leadership role is shared among a collective (Mumford et al., 2009).

Distributed leadership could be defined as “the distribution of leadership functions among the team, which is a group of people with formal leadership roles”

(Hulpia, Devos, 2010). The definition of distributed leadership that will be used in this paper is that it is a dynamic leadership process in which a defined leader, or set of leaders, selectively utilize skills and expertise within a self-managing team, effectively distributing elements of the leadership role as the situation or problem at hand requires. In addition to defining the distributed leadership process, the goal in the present effort is to draw attention to the multi-level nature of this phenomenon, and to highlight the impact of distributed leadership on team performance.

The problem is that contemporary literature on leadership focuses on formulating new basic perspectives in leadership or new assumptions on how to do leadership research rather than on formulating new possible practical arrangements. It is not enough to say that leadership can successfully be shared between two or more co-leaders, or that it is about interaction between leaders and followers. „If we want to take leadership research beyond the leader-centered tradition, we must also challenge our deeply rooted tendency to make the abstract notion of


26

„leadership“ concrete in the work of individual managers“ (Crevani, Lindgren, Packendorff, 2010).

Benefits of distributed leadership in teams The social interaction of team members is an important factor contributing to

successful distributed leadership. Most theories of organizational learning stress the importance of collective knowledge as a source of organizational capability. Organization and management researchers have extended the cognitive analysis to the team and organizational levels. Their analysis suggests that groups and organizations develop collective mental models (Senge, 1990), and interpretive schemes which affect group decision-making and action. Collective cognition differs from individual cognition because it encompasses a social dimension (Goyal, Akhilesh, 2007).

W.B. Arthur (1996) stated that in post-capitalist economies, wealth flows not to those who control financial capital, but to those who can acquire and direct intellectual capital. According to T.A. Stewart (1997) “Information and Knowledge are the thermonuclear competitive weapons of our time. Knowledge is more important than natural resources, big factories, fat bankrolls”. At group or collective level cognitive ability called intelligence is a factor underlying creativity and innovation. In recent years, there has been a surge of research activity into collective intelligence. Massachusetts Institute of Technology, one of the most reputed academic institutions of USA has established a centre called the “MIT Center for Collective Intelligence” for understanding and taking advantage of the phenomenon of collective intelligence. Some of the notable outputs of collective intelligence, according to them, include Google, Wikipedia, and Innocentive (Goyal, Akhilesh, 2007).

Research indicated a positive relation between team members participation in collective decision-making processes and their organizational commitment. The effect of participative decision-making on organizational commitment varies in significance depending on a variety of conditions. These include the areas over which members have influence, administrative openness to such influence, normative acceptance of such opportunities, the organization of the participatory process, whether team members really have influence, and the results of the decision-making process (Hulpia, Devos, 2010).

An open communication, which is defined by a work climate where people feel comfortable sharing ideas and information with other organizational members, strengthens organizational commitment. Similarly, E. Mathieu (1990) claimed that good communication within the organization enhances the work environment and increases organizational commitment.

The final key distributed leadership component is team performance parameters. Some researchers have argued eloquently that distributed leadership can lead to improved effectiveness. R.F. Elmore (2002) claimed that since “instructional improvement requires that people with multiple sources of expertise work in concert around a common problem; this distributed expertise leads to


27

distributed leadership“. Distributed leadership in networked teams (NT) is quickly expanding research subject, but empirical findings based on a substantive sample of real NT remain limited at this time. NT (or virtual) are teams whose members do not share a common workspace all of the time, and must therefore interact and collaborate using networking, communication and collaboration tools such as email, videoconferencing, networks etc. In this vein, distributed leadership is similar to the way in which messages are transferred in the human neurological system. Networks are structured like neurons within the brain. These connections are not flat, but rather a 3D, layered system of linkages. Neurons serve specific roles, but there is also emergent meaning when impulses follow certain paths. Similarly, there is meaning in the way information flows through specific patterns of team members (Mumford, 2009).

Given this reasoning, the empirical case study of leadership focuses on leadership practices as constructed in interactions. This paper explores application of networking technologies for building the self-managing team praxis in public service organization.

Case study: Distributed leadership in networked self-managing teams Details of Preparatory Work. In the month of June 2008 the French

consultancy company DEMOS received background information concerning self-managing team project in Department of Translators (A) at European Commission (EC). In August, a first meeting was organized with the Head of Unit, the Training Unit of EC, DEMOS and an academic researchers group. We agreed on having a closer encounter with the team and the reality of its working conditions before actually determining the final programme. In that respect we had interviews with 4 staff members, in different functions. The information gathered in these meeting inspired the framework of the self-managing team project. We decided to develop a double track programme: a combination of content/work-related issues, some learning points about the self-managing team as well as it’s functioning and building of a networked team for developing distributed leadership approach (s-projects using Synnet technology).

Self-managing teams (,,empowered teams“) are self-sufficient groups of people working together with specific goals. They have the corporate authority, experience, responsibility and skills to enact their own decisions for the organization, to maximize the use of everyone's talents. Self-management is "a leadership decision that invites initiative and not followership“(...). The major challenges organizations face in changing from a traditional environment to a high-involvement environment include developing the teams and fostering a culture of support. Teams go through several stages of increasing involvement on their way to self-management. This journey could be never-ending from a learning and renewal perspective. Comprehensive training is also critical to developing effective self-managing work teams. Not only must employees learn to work effectively in teams and develop skills in problem solving and decision making, they also must


28

learn basic management skills so they can manage their own processes. Additionally, people must be cross-trained in every team member's job.

Comprehensive training is critical to developing effective self-managing work teams. The training for these teams must be more interactive than for other types of teams. Not only must employees learn to work effectively in teams and develop skills in problem solving and decision making, they also must learn basic management skills so they can manage their own processes. Additionally, people should be cross-trained in every team member's job. The major challenges organizations face in changing from a traditional environment to a self-managing and include developing the teams and fostering high-involvement environment. Teams go through several stages of increasing involvement on their way to self-management. This period could take between two and five years, and is never-ending from a learning and renewal perspective.

The commitments made by participants following the project was focused on self-managing and establishing new leadership style – distributed leadership:

• open up communication within the team, bringing out the contribution to improvement of each of its members,

• provide development for the whole team, including training in group problem solving, mapping of ideas, and ways to give and receive feedback,

• provide team members with insight required to facilitate an environment of honesty, trust and emotional safety,

• develop levels of personal insight, • take the fear and resistance out of change, • align values and direction across the organization through broad discussion

of issues, • monitor action plans to ensure completion to the satisfaction of the team. Details of the Project. The content of the planned programme was fully

covered, although the sequence of some activities had to be adjusted according to the flow of the programme and the needs of the participants. The presentation and discussion on internal procedures took more time than expected, but every minute of it was well spent.

The building up of distributed leadership was implemented through s- projects (using Synnet technology). The technology Synnet is interactive virtual technology for building networked organizations based on the increasingly popular “wisdom of crowds“ idea. The new method helps to organize the collective decision making process. The system creates possibilities for participants to present their ideas anonymous in the virtual space. For others, it allows anonymous evaluation on a certain scale. The system generates the feedback about best offered ideas. This allows to form an objective overview of the ideas of a group, the virtual “brainstorming”. Teamwork organized in the virtual space is a lot more mobile and problems that arise are solved much faster. The s-projects outcome were two action plans: one for increasing the common sense of purpose, mission and the sense of belonging, and another - for integrating new team members in the team life.

Some participants were heavily opposed to attend this teambuilding programme, because they were not informed about the objectives of it. Some of


29

them meant, the teambuilding must be an event, not online projects, but after the changed the mind after successful discussion about objectives of this teambuilding.

Evaluation of the Project. The objectives of the project were achieved. We used a flexible time table and methodology in order not to put pressure on the participants; the atmosphere during the whole event was respectful and constructive. There were moments of great concentration and involvement. Reviewing in a final round at the end of the programme, participants were very positive, pleased with the result, both the content and the atmosphere. Of course a critical comment should always be there: one participant expressed his doubt about the value of this kind of teambuilding programme. Many participants were enthusiastic. For some brand new team members, it was an extra-ordinary way of being introduced in their new team, getting acquainted with the content and the colleagues. The team members better realize that defining their identity as a team is not a given, but something to be achieved. The unit, not being a ‘real team’, can easily loose its sense of common purpose and belonging. Project outcomes:

• A significantly enhanced understanding of how emotional baggage holds the individual team members and others back.

• An understanding of the power they have to impact upon the lives of others and the well-being of the team.

• Recognizing the link between personal empowerment and accountability. • A clear understanding of the benefits to them of working as part of a

forward moving and cohesive team. • The skills for more effective communication within the team and beyond. • Powerful skills for problem solving within the team. Follow-Up The next challenge for the unit is to start working in self managing

teams. Every team will plan to distribute tasks itself among its members. Using s-projects approach the team will plan and guard the process on its own, solve daily problems, without always having to consult the manager or supporting services. Mutual perceptions and lack of understanding can easily affect a respectful relationship. Further building up the level of trust within the unit by giving personal feedback on the way the workflow should be organized .This feedback should be part of an ongoing process trying to improve continuously the collaboration in order to meet the mutual expectations at all levels and enhance performance. It was literally said in the review of the event that this activity should be organized on a regular base, like annually. This kind of follow up will definitely increase the impact, because it becomes a process of permanent improvement, rather than a one shot operation.

Conclusions 1. The team-based networked organizations requires a different kind of

leadership from that in positional hierarchies. Such leadership may be more flexible and sophisticated, capable of encompassing ambiguity and rapid change. In self-managing teams leadership is preferably a collaborative and collective


30

responsibility where the responsibilities, competencies and decision-making need to be distributed onto several individuals rather than one.

2. In this paper a perspective within leadership research is suggested that has an analytical focus on distributed leadership as it is practiced in daily interaction, rather than on individual leaders. In the face of unrelenting commercial pressure, it has become essential to maintain a strong focus on people and relationships across the organization. It is only through collaboration that solutions are found and that the commitment can be built to successfully execute. The suggested perspective opens new understandings of how leadership activities emerge in social interaction.

3. In sum, distributed leadership has significant and beneficial implications for team performance and organizational processes. It creates a more efficient use of expertise and also increases the effectiveness of teamwork by distributing elements of the leadership role to those that are best suited to take them on. The networking activities influenced all critical success factors of team effectiveness, facilitated through group interaction and decision-making, active distribution of specific tasks.

4. The implementation of distributed leadership in public service organizations is difficult and long process, that is, the very context where policy-makers expect distributed leadership to make the most impact. Moving beyond our specific case, we argue that distributed leadership, and leadership more generally, cannot be divorced from its institutional context and that the relative influence of divergent institutional forces depends upon the immediate organizational environment. However, teams and organizations can create conditions to foster and facilitate the process, encourage leaders and team members to approach leadership as a distributed effort. A team or organization could develop their distributed leadership capabilities using new technologies: building online communities, adapting virtual communication tools and creating networked projects.

5. Distributed leadership through efficient responses in which expertise is effectively and fast utilized, would be highly valuable. Flexibility that networked teams provide could help integrate a culturally diverse and multi-generational workforce. This, together with increased competitive and financial pressure, means that the trend toward networked teaming and distributed leadership could prepare organization for the extreme challenges. Organizations need to recognize the unique implications of Climate, Process, Focus and Flow in the virtual environment and invest the time and effort to generate real results. Effective networking could be organization's unique competitive advantage.

References

1. Arthur, W.B. (1996). Increasing returns and the new world of business, Harvard Business Review, Vol. July pp. 100-9.

2. Barsade, S, Gibson, D. (2007). Why does affect matter in organizations?, Academy of Management Perspectives 21 , pp. 36–59.

3. Bradford , D.L , Cohen, A.R. (1998). Power up: Transforming organizations through shared leadership, Wiley, Chichester .


31

4. Crevani, L., Lindgren, M., Packendorff, J. (2010). Leadership, not leaders: On the study of leadership as practices and interactions, Scandinavian Journal of Management, Volume 26, Issue 1, pp.77-86.

5. Collinson, D. (2007). Collaborative leadership. In: D. Collinson, Editor, Collaborative leadership, Centre for Excellence in Leadership, Lancaster .

6. Elmore, R.F. (2000). Building a new structure for school leadership, Albert Shanker Institute, Washington, DC.

7. Fletcher, J.K. (2004). The paradox of postheroic leadership, The Leadership Quarterly 15, pp. 647–661.

8. Goyal. A., Akhilesh, K.B (2007). Interplay among innovativeness, cognitive intelligence, emotional intelligence and social capital of work teams, Team Performance Management, Vol. 13 Iss: 7/8, pp.206 – 226

9. Hauschildt, J., Kirchmann, E. (2001). Teamwork for innovation – the 'troika' of promotors. R&D Management, 31, pp. 41–49.

10. Hulpia, H., Devos, G. (2010). How distributed leadership can make a difference in teachers' organizational commitment? Teaching and Teacher Education, volume 26, Issue 3, pp. 565-575.

11. Mathieu, E., Zajac, D.M. (1990). A review and meta-analysis of the antecedents, correlates, and consequences of organizational commitment, Psychological Bulletin 108, pp. 171–194.

12. Mumford, D.M. et al. (2009). A framework for understanding collective leadership, The leadership Qurterly, volume 20, Issue 6, Pages 933-958.

13. Pirola-Merlo, A., Härtel, C., Mann, L ,Hirst, G. (2002).How leaders influence the impact of affective events on team climate and performance in R&D teams, The Leadership Quarterly 13, pp. 561–581.

14. Schumpeter, J.A. (1950). The Creative Response in economic History. Journal of Economic History.

15. Senge, P.(1990), The Fifth Discipline, Currency Doubleday, New York. 16. Spillane, J.P., Diamond, J., B. (2007). Distributed Leadership in Practice, New York:

Teachers College Press.

SUMMARY

DISTRIBUTED LEADERSHIP FOR NETWORKED SELF-MANAGING

TEAM PERFORMANCE

Assoc. prof. dr. Aelita Skaržauskienė1, dr. Małgorzata Porada-Rochon2. 1Mykolas Romeris University, Lithuania,

2University of Szczecin, Poland. [email protected]; [email protected].

Purpose – This paper analyses the role of distributed leadership in networked

teams. The team-based formal or informal networked or virtual (online) collaboration requires a different kind of leadership from that in positional hierarchies. Such leadership may be more flexible and sophisticated, capable of encompassing ambiguity and rapid change. Leaders in networked teams need to be partially invisible, delegating power and distributing task. Distributed leadership responses to complex situations and fosters team performance, facilitated through group interaction and decision-making, active distribution of specific tasks.


32

Design/methodology/approach – This paper makes an attempt to relate distributed leadership with the networked team performance. The paper follows a qualitative and quantitative research approach: case study. The paper analysis the complex process of the institutionalization of self-managing team approach through distributed leadership and networking in Department of Translators (A) in European Commission (EC) in Luxemburg.

Findings – Based on the analysis and synthesis of the scientific literature a conceptual model of relationship between distributed leadership and networked self-managing team was developed. The theoretical model was supported by empirical evidence from real public service organization in EC perspective. The analyses of research results revealed that distributed leadership was associated with higher networked team performance. Distributed leadership could be promoted as being well suited to public service organizations because of their multiple goals, less pronounced managerial authority and presence of powerful professional groups.

Research limitations/implications – Because of the chosen research approach, the research results may lack generalizability. In order to generalize the research findings, further research should include more organization form different countries.

Practical implications – The paper presents new management practices for addressing complexity, uncertainty and changes of today's organization landscape. Distributed leadership approach allows to realize various interrelations and working schemes in the organization.

Originality/value – Insights to the distributed leadership and networked self-managing team approach was provided at the conceptual level and meaning of distributed leadership was developed. The paper discloses the effects of distributed leadership on team performance and emphasizes the relevance of distributed leadership for future leadership development.

Keywords: Distributed leadership, Interactions, Networked team, Collective

Intelligence, Virtual team, Self-managing team, Team performance


33

Sekcija ATVIRO KODO SISTEMOS

Moderatorius – doc. Saulius Norvaišas

Section OPEN SOURCE SYSTEMS

Moderator – assoc. prof. dr. Saulius Norvaišas


34

TOTAL COST OF OWNERSHIP COMPARISON BETWEEN FLOSS AND PROPRIETARY SOFTWARE

Žilvinas JANČORAS

Vilnius Gediminas technical University, Opec source institute, Lithuania [email protected]

FLOSS (Free Libre Open Source Software) and the proprietary software costs

compared to the standard evaluation software needed in the company. It is composed of server (mail server, web server, database server, remote administration tools), and workstation with set of office applications. In the calculations considered only the costs associated with the software: purchase costs, maintenance costs during the period of three years, consumer education costs. Demonstrated example of TCO (total cost of ownership) counting and the changes after five years. Discusses how can you evaluate the user lock-in price by comparison proprietary and free software total cost of ownership. Comparing FLOSS and proprietary software we get the TCO costs vary twice. Why Lithuanian companies choose to use twice expensive proprietary software. This is only possible having in mind users lock-in effect.

Keywords: free software, open source software, proprietary software, TCO,

lock-in, licenses.


35

CREATIVE COMMONS PROBLEMS IN LITHUANIA

Prof. dr. Mindaugas KIŠKIS

Mykolas Romeris University, Lithuania [email protected]

With the increasing prevalence of digital content, digital and online media, as

well as new channels of dissemination for such content copyright and related rights laws have struggled to retain pace. In fact copyright law has struggled to regulate digital and online content, since the recognition that such content is subject matter to copyright protection in the eighties and nineties of the last century.

The goal of this article is to provide the analytical perspective on the current legal problems facing current copyright and related rights regime, as well as Creative Commons licensing as an alternative contractual copyright and related rights arrangement. General features of Creative Commons licensing and problems for its adaptation to the Lithuanian jurisdiction are identified and studied in some detail. The article employs the methods of systemic, teleological and comparative analysis.

Five distinct problem areas for the current copyright and related rights legal regime may be identified:

First, copyright and related rights regulation became overcomplicated and extremely difficult to comprehend for nonprofessionals. This would be especially valid for the scope of copyright and related rights protection, various exceptions and collective management rules. In countries like Lithuania part of the complication comes from the fact that the law underwent massive changes in late nineties and was overhauled multiple times since then. European Union harmonization attempts instead of creating clarity have created additional confusion. European Union database regulations or copyright levy regulations are perfect examples of major confusions created by the intrusion of the European copyright law1. Nonprofessionals have trouble in both comprehension of the rules, as well as setting forth correct contractual arrangements for copyright that would correspond to their will.

Second, copyright and related rights protection is unreasonably lengthy. For most digital content, especially computer software, realistic lifespan is up to 36 months. Only in exceptional cases commercial value of software lasts for longer than a decade. For most other content the bulk of commercial value is enjoyed

1 Žilinskas V.J., Kasperavičius P., Kiškis M. Intelektinė nuosavybė ir jos teisinė apsauga: vadovėlis aukštosioms mokykloms. –KU: Klaipėda, 2007, p. 215-223.


36

within the first decade after the release, and there is no justification whatsoever for the legal protection to last 70 years after the death of the author. Empirical evidence collected after the extension of the rights from 50 years to 70 years in the EU and the USA in mid-nineties of last century does not show any significant increase in compensation to the original author.

Lengthy protection terms lead to a third problem – orphan works and unknown right holders. Since the internet has globalized market for the content in less than decade, users are increasingly facing the situation when the author or right holder of the content available online is not identified or not responding. Such situation stifles reuse of the available content and creation of new one. Moreover it creates a false impression that all content available online is orphaned, also shifting public perceptions that no regard to copyright shall be given.

Fourth, current copyright and related rights regime favors right holders rather than authors. Even the European Commission has recently recognized that existing copyright and related rights system has ended up giving a more prominent role to intermediaries than to artists. It irritates the public who often cannot access what artists want to offer and leaves a vacuum which is served by illegal content, depriving the artists of their well-deserved remuneration. Add to that the concentration of right holding into the content, i.e. the aggregation of economic rights to most commercially valuable content in the hands of few major corporations, and the system is clearly distorted.

Fifth, over the last two decades copyright and related rights regimes have made provisions for alternative protection mechanisms, which threaten the very nature of copyright and related rights. Technical protection measures and digital rights management means have emerged as major means for protection of content. The problem with technical protection measures and digital rights management is that they can easily disregard legislative limitations and exceptions (user’s rights) provided by the copyright and related rights laws. Although very same laws set forth strict legal protection for the technical protection measures and digital rights management systems, including criminalization of any circumvention thereof, there are no legal provisions that would reconcile it with the copyright exceptions (e.g. term limitation or non-commercial use) and prevent right-older abuse of the technical protection measures or digital rights management themselves.

Sixth, the authors and performers often struggle with the lack of compensation for their work in the digital economy2. The problem is aggravated by the intermediaries and incumbent parties, such as the collecting societies acting selfishly, reaping most benefits and distributing the proceeds in non-transparent way.

First attempt to at least partially address shortcomings of the copyright and related right system was open source movement, which promoted contractual licenses as an alternative means for legally securing and protecting digital content –

2 Kiškis M., Petrauskas R. Compensating Creativity in the Digital World: Reconciling Technology and Culture. Proceedings of the 2005 ACM symposium on Applied computing / Computer-aided law and advanced technologies (CLAT). ACM, 2005. P. 282-286.


37

computer software code3. Open source licenses were primarily developed with the goal of preventing appropriation of the computer software code, so that it remains open for review and reuse and by requiring that derivative works (new software which incorporates previous open code) also remains open. Multiple versions of open source licenses were developed. Probably the best known open source license is GPL (General Public License).

Creative commons movement was initially an attempt to adapt the principles of open source licenses to all sorts of digital content (other than computer software code), such as digital photographs, digital music, text, multimedia content, audiovisual clips, etc. Similarly to the open source movement, the Creative Commons licenses are primarily focused on establishing contractual legal protection regime for the works covered by the license4. Such licensing regime generally does not rely on governmental regulation for the protection of licensed content, rather it depends on contractual remedies and general contract law as the sources of legal reliability and security5. Since the contract is inherently much more adaptable that general legal regime, it has the potential to overcome the problems of the copyright and related rights legal regulation as outlined before. Through contractual waiver the author may establish shorter protection terms, additional exceptions, also may lay down the contractual rights in a simple and understandable way. This last advantage – simplifying the license terms almost to the semiotic level, so that it becomes understandable to anyone without a special knowledge of the copyright law – was at the roots of the Creative Commons movement.

The Creative Commons organization was founded in 2001 by Lawrence Lessig, Hal Abelson, and Eric Eldred. The first set of copyright licenses were released in December 2002 for the US jurisdiction6. In 2008, there were an estimated 130 million works licensed under Creative Commons worldwide. It is notable that the original Creative Commons licenses were developed and adapted specifically to the US copyright system. Some of the key features of the Creative Commons licenses, such as attribution rights, have long standing legislative recognition history and are unnecessary in most European copyright and related rights systems due to provisions for special personal or moral rights of the author, which may not be parted away from the persona of the author and may not be assigned to third parties. Attribution right, or a moral right of being designated as the author of the work, is set forth in the 1886 Berne Convention for the Protection of Literary and Artistic Works, which forms the basis for the European copyright law. This nevertheless does not make Creative Commons licenses useless for the 3 Dusollier, S. Open Source and Copyleft: Authorship Reconsidered? Summer, 2003. 26 Columbia Journal of Law & Arts 281. 4 Lessig, L. Free Culture. New York: Penguin Press, 2004. p. 8. 5 Kretschmer, M., Derclaye, E., Favale, M. and Watt, R., 2010. The relationship between copyright and contract law. Project Report. London: Strategic Advisory Board for Intellectual Property Policy. Available at: http://eprints.bournemouth.ac.uk/16091/ (accessed on 30 November 2010) 6 See http://creativecommons.org/about/history/ (accessed on 30 November 2010)


38

European authors, since under the Creative Commons attribution license European authors would enjoy protection for the attribution rights in jurisdictions, which would otherwise not recognize protection for the author’s moral rights.

The above is one illustration that the Creative Commons licenses are jurisdiction specific. Due to large variation in regulation of moral rights, main economic rights, exceptions and management of rights Creative Commons licenses need adaptation for each jurisdiction in order to be enforceable in the court of law7. In many countries a national language text is a prerequisite for the enforceability, especially against the consumers.

On the façade the Creative Commons license regime is represented by a set of common symbols and abbreviations, which are easily understandable even to the layman and automated computer systems8. Nevertheless Creative Commons licensing regime must not be confused with non-commercial use or work or with waiving any protection for it. For example, the Creative Commons Attribution (BY) license allows one to share and remix (create derivative works), even for commercial use, so long as attribution is given. Moreover, prohibitions set forth through Creative Commons licensing regime are not absolute and may be revoked by the licensor (author or right-holder) on individual basis and request, e.g. the Attribution NoDerivatives ShareAlike (BY-ND-SA) license normally would completely prohibit making commercial derivative of the non-commercial work, however the licensor may grant exceptions at will when dealing individually. Overall the Creative Commons licensing regime may be summarized as a some rights reserved regime, as opposed to all rights reserved regime, commonly adopted for the bulk of commercially distributed content.

The original set of the Creative Commons licenses all grant the basic rights, such as the right to distribute the copyrighted work worldwide, without changes, at no charge. The details of each of these licenses depends on the version, and comprises a selection of four main conditions: 1) Attribution (by), which allows licensees to copy, distribute, display and

perform the work and make derivative works based on it only if they give the author or licensor the credits in the manner specified by these;

2) Noncommercial (nc) use, which allows licensees to copy, distribute, display, and perform the work and make derivative works based on it only for noncommercial purposes;

3) No Derivative Works (nd) condition allows licensees to copy, distribute, display and perform only verbatim copies of the work, however prohibits derivative works based on it;

7 Lydia Pallas L. Building a Reliable Semicommons of Creative Works: Enforcement of Creative Commons Licenses and Limited Abandonment of Copyright. George Mason Law Review, Vol. 14, 2007, p. 271. 8 Abelson H., Adida B., Linksvayer M., Yergler N. ccREL: The Creative Commons Rights Expression Language. Communia, January, 2008. Available at: http://www.publicdomainday.eu/communiafiles/ws01p_ccREL%20The%20Creative%20Commons%20Rights%20Expression%20Language.pdf (Accessed on: 30 November 2010)


39

4) Share-alike (sa) condition requires the licensees to distribute derivative works only under a license identical to the license that governs the original work. Combinations of the above four main conditions are possible. Mixing and

matching these conditions produces eleven valid Creative Commons licenses (remaining combinations are legally impossible due to mutually excluding conditions). Six most regularly used licenses are Attribution alone (by), Attribution + Noncommercial (by-nc), Attribution + NoDerivatives (by-nd), Attribution + ShareAlike (by-sa), Attribution + Noncommercial + NoDerivatives (by-nc-nd), Attribution + Noncommercial + ShareAlike (by-nc-sa). As it was noted, behind the simple abbreviations lies the specific legal language adapted to the peculiarities of the jurisdiction to which it is adopted.

In Lithuania the Creative Commons movement is only sprawling. There are several reasons for this. First, due to strong moral rights doctrine and regulation there is no pronounced requirement for the authors to contractually reserve attribution right. Second, the amount of national content produced independently (without preexisting contractual arrangements) is relatively small. Third, there is some misunderstanding of the nature of the Creative Commons licenses and no local adaptation in the Lithuanian language exists. Fourth, there is strong antagonism to any alternative copyright and related rights arrangements among the policymakers, some copyright and related rights scholars, courts and especially the collecting societies. Fifth, some legislative provisions regarding collective administration of copyright and related rights effectively eliminate individual contracting of the same content (and hence renders Creative Commons licensing useless).

The last of the above problems has been faced in other jurisdictions, notably Germany, and is mainly due to collecting societies right to collect royalties on all content, without making any exceptions, also due to the collecting societies demanding assignment of all rights from their member. Thus, an independent artist is essentially prohibited to license some work under the Creative Commons license, if he also wants to be a member of the collecting society and collect royalties from the collecting society on the other part of his work. Foundations for such antagonism are laid down in the Article 65 of the Law on Copyright and Related Rights of the Republic of Lithuania, which establishes collective administration of rights in some cases even if the author did not contract any collecting society about it. Further to this, the possibility for individual management of rights is restricted in the author’s or performer’s contracts with the collecting societies. In addition to this, the usefulness of the Creative Commons licensing is diminished by the prevailing copyright fundamentalism in the courts and some scholarly work9. Alternative copyright and related rights arrangements are even deliberately labeled as piracy and inconsistent with artists earning a living. Paradoxically some conservative copyright scholars are currently attempting to adapt the Creative Commons licenses for Lithuania.

9 Mizaras V. Autorių teisė (1 tomas). Justitia: Vilnius, 2008, p. 530-551.


40

In order for the Creative Commons licenses to be useful in Lithuania more than translation and legal reconciliation of the license legal texts is needed. Legislative changes may be required in order to tame the appetite of the collecting societies, although current legislative proposals move into the opposite direction. Additionally, significant educatory work needs to be done for the existing and would be authors and performers in Lithuania, along with the other measures to stimulate creativity.

It must also be understood that the Creative Commons licensing does not resolve the above mentioned main problems of the current copyright and related rights regime. It specifically does not handle the orphan works problem, it does not overcome the too long protection issue (although authors are free to waive their rights early, disappointingly there is no organized and simple way to do this). On the surface the Creative Commons licenses seem to eliminate the complexity of copyright and related rights licensing, however foreign practice suggests that Creative Commons licenses are frustratingly complex to enforce10. In continental European jurisdictions, such as Lithuania, which have legacy collecting administration systems often driven by selfish interest, Creative Commons licenses may also introduce novel and very complex conflicts for the artists. Finally the Creative Commons licenses does not aid in compensating the artist for his work.

The above analysis leads to conclusion that comprehensive reform of the current copyright and related rights regime is needed in order to fully accommodate Creative Commons and other alternative arrangements in Lithuanian and European law. Such reform would be necessary at the supranational level since most of the problems are preprogrammed in the international or European legal framework for copyright and related rights.

References

1. Abelson H., Adida B., Linksvayer M., Yergler N. ccREL: The Creative Commons Rights Expression Language. Communia, January, 2008. Available at: http://www.publicdomainday.eu/communiafiles/ws01p_ccREL%20The%20Creative%20Commons%20Rights%20Expression%20Language.pdf (Accessed on: 30 November 2010)

2. Dusollier, S. Open Source and Copyleft: Authorship Reconsidered? Summer, 2003. 26 Columbia Journal of Law & Arts 281.

3. Kiškis M., Petrauskas R. Compensating Creativity in the Digital World: Reconciling Technology and Culture. Proceedings of the 2005 ACM symposium on Applied computing / Computer-aided law and advanced technologies (CLAT). ACM, 2005. P. 282-286.

4. Kretschmer, M., Derclaye, E., Favale, M. and Watt, R., 2010. The relationship between copyright and contract law. Project Report. London: Strategic Advisory Board for Intellectual Property Policy. Available at: http://eprints.bournemouth.ac.uk/16091/ (accessed on 30 November 2010)

5. Lessig, L. Free Culture. New York: Penguin Press, 2004. p. 8. 10 Schaeffer M. Contemporary issues in the visual art realm: how useful are Creative Commons licenses? 2008, 17 Journal of Law & Policy 359.


41

6. Lydia Pallas L. Building a Reliable Semicommons of Creative Works: Enforcement of Creative Commons Licenses and Limited Abandonment of Copyright. George Mason Law Review, Vol. 14, 2007, p. 271.

7. Mizaras V. Autorių teisė (1 tomas). Justitia: Vilnius, 2008. 8. Schaeffer M. Contemporary issues in the visual art realm: how useful are Creative

Commons licenses? 2008, 17 Journal of Law & Policy 359. 9. Žilinskas V.J., Kasperavičius P., Kiškis M. Intelektinė nuosavybė ir jos teisinė

apsauga: vadovėlis aukštosioms mokykloms. –KU: Klaipėda, 2007.

SUMMARY

CREATIVE COMMONS PROBLEMS IN LITHUANIA

Prof. dr. Mindaugas Kiškis Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected] The article analyses problems facing current copyright and related rights regime, as

well as Creative Commons licensing as an alternative contractual copyright and related rights arrangement. General features of Creative Commons licensing and problems for its adaptation to the Lithuanian jurisdiction are identified and studied in detail. Conclusions that comprehensive reform of the current copyright and related rights regime is needed in order to fully accommodate Creative Commons and other alternative arrangements in Lithuanian and European law are drawn.

Keywords: copyright law, related rights, licensing, Creative Commons, open source.


42

Sekcija SOCIALINIŲ REIŠKINIŲ

MODELIAVIMAS

Moderatorius – prof. (HP) Aleksandras Krylovas

Secion MODELING OF SOCIAL

PHENOMENONS

Moderator – prof. (HP) Aleksandras Krylovas


43

MODELLING OF A CREDIT DEFAULT SWAP

Antanas MIKŠYS1, Vaidas TALAČKA2, Eimutis VALAKEVIČIUS3 1,,Ūkio bankas“, Lithuania,

2Kaunas University of Technology, Lithuania, 3Kaunas University of Technology, Lithuania.

[email protected]

1. Introduction In recent years credit derivatives enjoyed one of the largest growth of all the

markets (O’Kane, 2003; Zalewska, 2004; Hull, 2000). Their purpose is to manage and trade credit risk, i.e. the risk that a borrower may not be able to pay back a loan in time.

A credit default swap (CDS) is the most common and straightforward type: it is a contract that provides insurance against the risk of default by a particular company. The company is known as the reference entity and a default by the company is known as a credit event. The credit event that triggers a default is defined in the contract: it usually includes bankruptcy, restructuring and failure to pay.

The buyer of the insurance has the right to sell a bond issued by the company in the case of a credit event. The buyer may deliver this bond at par value or receive the par value minus a recovery rate. How the swap is settled is defined in the contract. In exchange of the right granted by the CDS, the buyer agrees to make fixed regular payments to the seller during the lifetime of the contract or until a credit event occurs. Thus, the CDS consists of two cash flow legs (Jeanblance, 2008): the fixed leg and the default leg. The price of the credit default swap is described by the difference between the cash flow in both legs (Fig.1.)

2. Parameters of a Contract 2.1 Coefficient of recovery rate Coefficient of recovery rate is a random value which defines the probable

value of a bond or other security paper involved in CDS after credit event. The values of recovery rates depending on the lifetime and type of a contract can be find on Moody‘s web page (Moody’s Global Finance, 2010).


44

Fig 1. CDS diagram

2.2 Probability of bankruptcy One of the most important parameters in valuing CDS is a probability of a

credit event. If we know the prices of a Treasury note and corporation bond then we can to compute the present value of a credit event

The price of a treasury note – The price of a corporation price = The present value of a credit event

Having this value it is possible to evaluate the probability of bankruptcy of the issuer of a bonds in a future. Consider the example. Consider a 5 year $100 government discounted bond with 6% interest rate and a similar corporation bond with 6.5% interest rate. The present value of government bond equal to

and the present value of corporation bond equal to . Then the present value of credit event is

. Define the probability p of a credit event over lifetime of the bond. If the value

of the bond after credit event equal zero, i.e. the loss is 100%, then the probable loss is and its present value is equal to . The probability of a credit event can be determined from the equation . The solution gives .

For simplification of a model Jarrow ir Turnbull [1] proposed to define the probability of a credit event so:

where is a rate of intensity of Poisson distribution. Then the probability of having no default in a period from till T is equal to

Cash flow after default

Insurance annuities of CDS contract

CDS seller CDS buyer


45

3. Valuation of CDS contract For the fair valuation of a CDS contract the present values (PV) of insurance

payments (premiums) and cash flow (payout) after credit event must be equal, i.e. PremiumPV = PayoutPV. It can be shown that

PremiumPV = or approximation of the given expression can be written in the form PremiumPV=

where

- percentage rate of insurance payments; - a period between two successful payments expressed in years;

- the probability that an issuer has no default from till ; - discount function at time till .

In a similar way can be computed the second value Payout PV = ,

where R is the recovery rate, MtN the number of default periods. Equating the

present values and solving the equation with respect to percentage rate of payments we obtain that

.

4. Modeling results In this section we present how the value of CDS contract depends on the

contract parameters. Consider the contract with the following data

Data of CDS contract

Face value 20000000 Lifetime 5 years

Interest rate 5,00% Payments Semiannual

Coefficient of recovery rate 0,4 Frequency of default events Monthly Changing the probability p from 0.02% till 0.20% by a step 0.02% we

obtained the following graph


46

Below is depicted the relation of percentage payment with respect to the probability of default event and recovery ratio.

5. Conclusion Credit default swaps are an effective tool to manage credit risk and are

convenient for speculation purposes. The CDS value increases when the probability of credit event increases. The CDS value decreases when the coefficient of recovery rate increases.

References:

1. O'Kane and Turnbull. Valuation of Credit Default Swaps. 2003. Available at < http://www.brokerbase.eu/credit-derivatives/cds.pdf >.

2. Agnieszka Zalewska, Modeling the Price of Credit Default Swap. 2004. Available at <http://www.nada.kth.se/utbildning/grukth/exjobb/rapportlistor/2004/rapporter04/zalewska_agnieszka_04016.pdf.>

3. Moody‘s Global Finance, Corporate Default and Recovery Rates 1920 – 2007. 2010. Available at <http://www.moodys.com/cust/content/Content.ashx?source=StaticContent/Free%20P


47

ages/Regulatory%20Affairs/Documents/corporate_default_and_recovery_rates_02_08.pdf>

4. Monique Jeanblanc, Reduced Form Modeling for Credit Risk. 2008. Available at http://www.finance-innovation.org/risk08/files/7797114.pdf.

5. John Hull and Alan White, Valuing Default Swaps I: No Counterparty Default Risk. Journal of derivatives, Fall 2000, Vol. 8, No1, 29-40.

SUMMARY

MODELLING OF A CREDIT DEFAULT SWAP

Antanas Mikšys1, Vaidas Talačka2, Eimutis Valakevičius3 1,,Ūkio bankas“, Lithuania,

2Kaunas University of Technology, Lithuania, 3Kaunas University of Technology, Lithuania.

[email protected] The paper considers the valuation of credit default swaps (CDS). The value of CDS depends on

the following parameters: default probability, recovery rate reducing the payment in the case of default event, lifetime of CDS. The impact of each parameter to the value of CDS was investigated by modeling. The most important parameters which influence the value of CDS were determined by the created models. The models can be applied in the banks signing derivative contracts.

Keywords: Credit default swap, default probability, recovery rate, model.


48

SOCIALINIŲ INDIKATORIŲ KONSTRAVIMAS Doc. dr. Natalija KOSAREVA1 , Prof. (HP) Aleksandras KRYLOVAS2

1Vilniaus Gedimino Technikos universitetas, Lietuva, 2Mykolo Romerio universitetas, Lietuva.

[email protected], [email protected]

1. Įvadas Socialinių reiškinių analizė dažnai reikalauja lyginti tarpusavyje įvairius

objektus, kai egzistuoja visa eilė vertinimo požymių ir nėra vienareikšmiškai apibrėžtas palyginimo kriterijus. Tarkime, kad kintamieji nxxx ,...,, 21 yra tam tikri kiekybiniai požymiai, išmatuojami realiais skaičiais Rx j ∈ . Bet kurį kriterijų K

galima apibrėžti kaip n kintamųjų funkciją RRK n →: ; kitaip rašome ( )nxxxK ,...,, 21 . Paprasčiausias atvejais funkcija K yra monotoninė (pavyzdžiui,

nemažėjanti) kiekvieno kintamojo atžvilgiu: ( ) ( )njnjjj xxxKxxxKxx ,...,...,,...,..., 11

βαβα ≥⇒> . Glodžiųjų (diferencijuojamų) funkcijų atveju šią kriterijaus savybę užtikrina

reikalavimas ( ) 0,...,1 ≥∂

∂

j

n

xxxK

.

Išvardintas sąlygas tenkina, pavyzdžiui, tiesinis kriterijus

( ) ∑=

=n

jjjn xwxxK

11,..., . (1)

Čia 1,101

=<< ∑=

n

jjj ww yra požymių santykiniai svoriai. Jiems nustatyti gali

būti naudojami, pavyzdžiui, ekspertiniai vertinimai. Tačiau naujų, mažai ištirtų reiškinių tyrimui tokius vertinimus gauti sunku ir jie nepasižymi dideliu patikimumu.

Bendruoju atveju kintamieji jx turi dimensijas ir į tai būtina atsižvelgti konstruojant (1) tipo kriterijus. Todėl paprastai (1) formulėje rašomos standartizuotos kintamųjų reikšmės


49

minmax

min

jj

jfaktj

j xxxx

x−−

= . (2)

Matome, kad (2) transformacija standartizuoja ne tik kintamųjų, bet ir kriterijaus reikšmes, t. y. turime 10 ≤≤ K . Pastebėkime, kad ribinės reikšmės

minjx ir max

jx formulėje gali būti kaip teorinės (kai daromos atitinkamos prielaidos

dėl atsitiktinio dydžio jx skirstinio), taip ir empirinės, t. y. apskaičiuotos iš esamų matavimų arba įverčių. Tarkime, kad skirtingų objektų tam tikro požymio reikšmės buvo įvertintos skaičiais 5,4,3,2,1 ir manoma, kad teorinės įverčio ribos apibrėžia intervalą ]10;0[∈jx . Surašykime į lentelę dviem būdais standartizuotas reikšmes:

Lentelė 1. Du būdai standartizuotoms kintamojo jx reikšmėms apskaičiuoti.

.faktjx 1 2 3 4 5

..,empstjx 0 0,25 0,5 0,75 1

..,teorstjx 0,1 0,2 0,3 0,4 0,5

Čia ..,empst

jx − standartizuotos reikšmės, apskaičiuotos iš empirinių duomenų, t.

y. 1min =jx , 5max =jx ; reikšmės ..,teorstjx apskaičiuotos esant 0min =jx , 10max =jx .

Matome, kad esant nedideliam empirinių duomenų kiekiui, sukonstruotas (1), (2) kriterijus yra nestabilus ir todėl nepatikimas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad teorinės ribinės reikšmės min

jx ir maxjx gali būti ir begalinės (pavyzdžiui, normaliojo,

eksponentinio skirtinių), o tai daro (2) formulę netaikytina. Aptarkime dar vieną kriterijų sudarymo problemą. Funkcijos K

monotoniškumas pagal kiekvieną kintamąjį yra labai griežtas reikalavimas ir gali prieštarauti modelio sudarymo logikai. Pavyzdžiui, modeliuojant miesto darnaus vystymosi kriterijų (Rudzkienė, Burinskienė 2006), svarbūs gali būti tokie požymiai kaip gatvių tankis ( )1x ir želdynų dalis ( )2x . Kaip vieno, taip ir kito požymio ribinės reikšmės (0 ir 1) arba neatitinka miesto sąvokos (jei nėra gatvių, tai nėra ir miesto), arba minimizuoja kriterijaus reikšmę (gatvių tankis, toks didelis, kad nelieka kitų miesto komponenčių: namų, želdynų ir t. t.). Akivaizdu, kad šiuo atveju kriterijui konstruoti jau netinka (1) tiesinė funkcija ir (2) tiesinė transformacija.

2. Indikatorių sudarymo metodas Autorių darbuose (Krylovas, Kosareva 2008−2010) pasiūlytas bendras testų

(indikatorių) modelis, leidžiantis konstruoti klausimų rinkinius taip, kad turint tam tikrą apriorinę informaciją apie klausimus modeliuojančias funkcijas ir apie


50

tiriamosios populiacijos tikimybinį skirtstinį, galima maksimizuoti gaunamos iš testo informacijos kiekį. Kitaip tariant pagal teigiamų atsakymų į n dichotominių klausimų skaičių galima suskirstyti matuojamuosius objektus į (idealiu atveju)

1+n -ą klasterį. Darbe (Krylovas, Kosareva 2008) buvo reikalaujamas klausimų nepriklausomumas, tačiau šis apribojimas įveiktas straipsniuose (Krylovas, Kosareva 2009; 2010), kur parodyta, kad tarpusavyje priklausomus klausimus galima jungti į klausimų blokus ir buvo gauti iš tokių blokų sudarytų testų balų tikimybinių skirstinių teoriniai įverčiai.

Parodykime kaip taikant metodiką (Krylovas, Kosareva 2008−2010) konstruojami socialinių reiškinių indikatoriai. Tarkime, kad mddd ,...,, 21 − klausimų blokų (diagnostinių indikatorių) rinkinys. Kiekvienas blokas id gali turėti nuo 1 iki im klausimų. Metodika (Krylovas, Kosareva 2010) grindžiama prielaida, kad id apibūdinama kintamojo K ( 10 ≤≤ K − kriterijaus reikšmės) funkcija ir surinktų balų vidurkio funkcija

( ) ( )KspKVim

sis∑

=

=1

(3)

yra nemažėjanti. Čia )(Kpis yra tikimybės teisingai atsakyti lygiai į s i -jo bloko klausimų, esant kriterijaus reikšmei K . Pastebėkime, kad skaičiai )(Kpis apibrėžia tam tikrą diskretųjį skirstinį:

Lentelė 2. Teisingų atsakymų skaičiaus į bloko id klausimus teorinis skirstinys.

js = 0=j 1=j … imj =

)( jsP =

)(0 Kpi

)(1 Kpi

..

. )(Kp iim

∑=

=im

sis Kp

01)(

Monotoniškumo reikalavimo (3) funkcijai prasmė − diagnostinių operatorių

validumas, t. y. jų savybė matuoti būtent tai, ką matuoja kriterijus K . Pažymėkime { }

kiii dddT ,...,,21

= diagnostinių operatorių rinkinį (testas T ). Darbe (Krylovas, Kosareva 2010) parodyta, kaip apskaičiuojamas informacijos kiekis ( )TI , jei žinoma apriorinė informacija apie populiacijos tikimybinį skirstinį. Geriausias informacijos maksimizavimo prasme yra testas ( ) ( )TITIT

Tmax: ** = ,

kai teisingai atsakiusių į 0,1,..., ∑=

=m

iimM

0 testo klausimų populiacijos dalys yra


51

lygios. Šiuo atveju testas *T geriausiai diferencijuoja testuojamuosius kriterijaus K atžvilgiu.

Praktikoje funkcijos )(Kpis gali būti sukonstruotos tik esant dideliam kiekiui empirinių duomenų. Tačiau ši informacija nėra privaloma diagnostiniams operatoriams konstruoti. Pav. 1. parodyta, kaip gali atrodyti hipotetinis diagnostinis operatorius.

Pav. 1. Hipotetinis diagnostinis operatorius.

Tarkime, kad čia K yra anksčiau minėtas miesto darnaus vystymosi

indikatorius, 1x (3) − gatvių tankis, 2x − želdynų dalis. Paveiksle kvadratais, kryžiais ir rombais pažymėtos hipotetinės kintamųjų reikšmės − plokštumos taškai ( )21, xx . Esant šioms reikšmėms miesto rajonas įvertinamas atitinkamais balais: 0, 1 arba 2. Tokios reikšmės gali būti žinomos iš ekspertinių įverčių, iš mokslinės literatūros, iš atliktų analogiškų tyrimų, t. y. šiame etape galima atsiriboti nuo krterijaus K sudarymo problemos. Pakanka žinoti, kad

( ) ( ) ( )rombrombkryžkryžkvadkvad xxxxxx 2.

1.

2.

1.

2.

1 ,,, pp . Paveiksle 1 pavaizduotą diagnostinį operatorių galima užrašyti, pavyzdžiui,

kaip tokią dviejų kintamųjų funkciją

( )⎪⎩

⎪⎨

⎧

<−+−<

≤−+−

=atvejupriešingu,0

)()(kai,1

)()(kai,2

,,; 222

211

222

211

21 Rxxr

rxx

AxxKdi αα

αα

(4)

Parametrai 1,,,0 21 << Rrαα parinkti taip, kad apskaičiuojamos funkcijos

id reikšmės, būtų suderintos su empiriniais duomenimis. Akivaizdu, kad ir šiuos parametrus, ir diagnostinį operatorių modeliuojančios funkcijos pavidalą galima pasirinkti įvairiais būdais, tačiau tai nėra (Krylovas, Kosareva 2008−2010) metodikos trūkumas. Kaip tik galimybė pasirinkti patogaus pavidalo funkcijas,


52

kurias pavyksta gerai priderinti prie empirinių duomenų ir yra stiprioji šios metodikos pusė. Priklausomybė nuo K gali būti nustatyta tik esant pakankamai dideliam kiekiui statistinių duomenų ir naujų tyrimų pradžioje nežinoma. Jau minėtas konstruojamo indikatoriaus validumo reikalavimas galioja esant teigiamai koreliacijai tarp dydžių K ir ( )AxxKdi ,,; 21 . Čia A − parametras, koreguojantis tyrimo specifiką. Pavyzdžiui, parametrų Rr,,, 21 αα reikšmės (4) formulėje gali priklausyti nuo miesto dydžio (žr. (Rudzkienė, Burinskienė 2006), kur analizuojamas Vilniaus miestas, kuriam taikoma vidutinio dydžio miesto tyrimo metodika). Diagnostiniams (4) tipo operatoriams konstruoti galima remtis dalykinėmis (pavyzdžiui, architektų arba medikų) žiniomis, kai pats indikatorius K dar nėra sukonstruotas. Tinkamai sukonstruoti diagnostiniai operatoriai id turi išliekamąją vertę ir gali būti naudojami analogiškuose tyrimuose.

Paminėkime dar vieną įdomų diagnostinių požymių konstravimo aspektą. Požymių kintamieji jx dažnai turi fizikinę prasmę ir atitinkamą dimensiją (pastebėkime, kad standartizuoti (2) kintamieji yra bedimensiniai). Tačiau, tiesioginis elementarių funkcinių priklausomybių konstravimas, kaip įprasta daryti ekonometrijoje, gali būti neefektyvus. Pavyzdžiui, svarbus miesto plėtros tyrimui parametras (Rudzkienė, Burinskienė 2006) − rajono atstumas nuo centro − ne visada turi paprastą geometrinę prasmę. Artimas centrui geometrinio atstumo prasme miesto rajonas faktiškai nėra jam artimas, jei jis izoliuotas upe ir šioje vietoje nėra tiltų. Kita vertus, esant geresniam susisiekimui, geometrinio atstumo prasme atokesnis miesto rajonas gali atrodyti artimesnis centrui. Paminėkime ir svarbius miesto plėtros tyrimams higieninius parametrus (Rudzkienė, Burinskienė 2006): kietųjų dalelių, sieros ir azoto dioksido, anglies monoksido kiekį ore. Jei oro užterštumo ar kito panašaus rodiklio lygis viršija tam tirą normatyviniais aktais nustatytą ribą, tai gali pareikalauti administracinių veiksmų viešajam interesui apginti: tam tikrų pramoninių įmonių veiklos apribojimų arba iškelimo, transporto srautų reguliavimo ir pan. Tai turės didelę įtaką kitiems parametrams, pavyzdžiui, vidutinei buto kainai. Todėl diagnostiniai operatoriai gali turėti ir gerokai sudėtingesnį palyginti su (4) pavidalą.

3. Klasterizacijų palyginimas Tarkime, kad turime diagnostinių operatorių banką { }mdddB ,...,, 21= .

Kiekvienas operatorius yra vieno ar kelių kintamųjų (požymių) nxxx ,...,, 21 funkcija id , įgyjanti reikšmes 0,1,..., im , t. y. priklausomai nuo tam tikro objekto

Aa∈ požymių reikšmių, jam priskiriamas tam tikras balas. Indikatoriumi RI vadiname diagnostinių operatorių rinkinį { } BdddR

imiii ⊂= ,...,,21

. Taigi

kiekvienam tiriamajam objektui Aa∈ priskiriama balų suma:


53

( ) ( ) { } ∑∑==

=∈=i

j

i

j

m

jiRR

m

jiR mmmadaI

11,,...,1,0 . (5)

Tarkime, kad NA = , t. y. turime N tiriamųjų objektų { }Naaa ,...,, 21 .

Apskaičiuokime indikatoriaus reikšmes ( )jR aI ir sudarykime aibės A skaidinį į poaibius (blokus11):

( ){ } .,...,1,0,: RiRij mjjaIAaB ==∈= (6)

Pažymėkime jp aibės jB elementų skaičių ( )jj Bp = . Pastebėkime,

kad ∅=∩ ki BB , kai ki ≠ . Todėl NpRm

jj =∑

=0 ir skaičiai

Np

pNpp

Npp R

R

mm === ,...,, 1

10

0 apibrėžia diskretųjį skirstinį.

Lentelė 3. Empirinis diskretusis skirstinys.

j 0 1 … Rm

P 0p 1p ... Rmp

Indikatoriaus RI suteikiamos informacijos kiekis apskaičiuojamas entropijos

(Stakėnas 1996) funkcija

∑=

−=Rm

jjjR ppE

0ln . (7)

Funkcija (7) įgyja maksimalią reikšmę, kai 1

1...10 +====

Rm m

pppR

.

Kadangi nėra žinoma funkcijų id priklausomybė nuo K , mes nežinome teorinių tikimybių 2 lentelėje. Todėl nėra pagrindo tikėtis, kad empirinės tikimybės 3 lentelėje bus artimos teorinėms. Todėl negalime tiesiogiai taikyti (Krylovas, Kosareva 2008−2010) metodikos ir indikatoriui konstruoti reikalingas kitas kriterijus.

Tarkime, kad 1. Tiriamųjų objektų ja aibė A suskaidyta į k klasterių iC~ :

{ } ∅≠∅=∩===

iji

k

iiN CCCCaaaA ~,~~,~,...,,

121 U .

11 Tai gali ir nebūti aibės skaidinys, nes kai kurie poaibiai gali būti tušti; žr. (Krylovas 2009)


54

2. Klasterių elementams suteikti rangai RK ∈~:

( ) jCajaK ~kai,~ ∈= . Pavyzdžiui, straipsnyje (Rudzkienė, Burinskienė 2006) atliktas Vilniaus

miesto rajonų skirstymas į 3 klasterius darnaus vystymosi požiūriu. Klasteriai konstruojami taikant matematinės statistikos metodus. Indikatorius RI apibrėžia aibėje RI dalinę tvarką (Krylovas 2009): βα aa p , kai ( ) ( )βα aIaI RR ≤ . Nagrinėsime visus galimus aibės A skaidinius į k blokų (tiek kiek ir klasterizacijoje K~ ; tai reiškia, kad 1−≥ kmR ):

( ) ( ),,1

βα aIaICA RR

k

jj ≤=

=U kai li CaCa ∈∈ βα , ir li < . (8)

Sudarykime indikatoriaus RI vertinimo kriterijų klasterizacijos K~ atžvilgiu. Apibrėžkime poaibius ADj ⊂ , nusakančius aibės A elementus, priklausančius skirtingiems klasteriams

{ } .1,...,1,0,ir~: −==−∩∈∈= kjjliCCaAaD lij (9)

Matome, kad ∅=∩ ji DD ir U1

0

−

=

=k

ij AD . Idealiuoju atveju indikatorius RI

apibrėžia tą pačią klasterizaciją K~ ir turime ∅===== −1210 ..., kDDDAD . Bendruoju atveju aibės jD nėra tuščios ir rodo kiek elementų priklauso gretimiems

klasteriams ( )1D , kiek toliau vienas nuo kito esantiems klasteriams ( )2D ir t. t.

Taigi skirtumą tarp klasterizacijų K ir K~ galima išmatuoti funkciją

( ) .~,1

0∑−

=

=k

jjR DjKIS (10)

Priminsime (Krylovas 2009), kad jD − aibės jD elementų skaičius.

Taigi indikatorių, suderintą su klasterizacija K~ , konstruojame taip: iš diagnostinių operatorių banko B reikia išrinkti tokį im operatorių rinkinį *R

( 1−≥ kmR fiksuotas skaičius), kuris minimizuoja (10)

funkcija: ( ) ( )KISKIS RBRR

~,min~,*⊂

= .

4. Pavyzdys Pav. 2. Parodyta aibės { }15,...,2,1=A klasterizacija.


55

Pav. 2. Aibės { }15,...,2,1=A klasterizacijos pavyzdys.

{ } { },8,7,6~,5,4,3,2,1~21 == KK { }15,14,13,12,11,10,9~

3 =K . Hipotetinis dviejų rodiklių indikatorius įgyja tris reikšmes 0, 1, 2 ir apibrėžia klasterius

{ }6,5,4,3,2,11 =K , { },11,10,9,8,72 =K { }15,14,13,123 =K . Taigi turime { } { }.11,10,9,6,15,14,13,12,8,7,5,4,3,2,1 10 == DD

Apibrėžtos (10) funkcijos reikšmė ( ) { } 411,10,9,61~, =⋅=KIS R . Literatūra

1. A. Krylovas, N. Kosareva. Mathematical modelling of forecasting the results of knowledge testing, Technological and Economic Development of Economy 14(3): 388-401, 2008.

2. A. Krylovas, N. Kosareva. Mathematical Modelling of Diagnostic Tests, Knowledge-Based Technologies and OR Methodologies for Strategic Decisions of Sustainable Development (KORSD-2009): 5th international conference, 120-125, 2009.

3. A. Krylovas, N. Kosareva. Politominio diagnostinio testo matematinis modelis. Lietuvos matematikos rinkinys. LMD darbai 51: 279-284, 2010.

4. V. Rudzkienė, M. Burinskienė. Darnaus vystymosi principai Vilniaus miesto plėtroje. Darnaus vystymosi strategija ir praktika: mokslo darbai. Vilnius : Mykolo Romerio universitetas, p. 39-46, 2006.

5. A. Krylovas. Diskrečioji matematika. Vilnius: Technika, 2009. 6. V. Stakėnas. Informacijos kodavimas. Vilnius, VU, 1996.


56

SUMMARY

THE CONSTRUCTION OF SOCIAL INDICATORS

Assoc. prof. dr. Natalija Kosareva1 , Prof (HP) Aleksandras Krylovas2 1Vilnius Gediminas Technicals University, Lithuania,

2Mykolas Romeris University, Lithuania. [email protected], [email protected]

The multicriteria assessment problem when there are not enough statistical data for the

criteria construction is analysed in the paper. General indicators creation scheme based on the earlier authors research is proposed. The proposed method allows to separate diagnostic operators construction problems and criteria creation problems. Indicators are created as the sets of diagnostic operators which assign the particular score to each object under investigation. The assigned scores divide the set of investigative objects in clusters. The criteria for the comparison the results of this clustering with the results of the clustering obtained by other methods is proposed. The proposed method could be applied for the solution of evaluation problems in social sciences.

Keywords: Mathematical modeling, indicators construction, tests, cluster analysis,

decision-making.


57

FAKTORINĖS IR KLASTERINĖS ANALIZĖS METODŲ TAIKYMAS RINKOS TYRIMUOSE

Doc. dr. Tatjana BILEVIČIENĖ Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

tbilev @mruni.eu

1. Rinkos tyrimų vieta rinkodaros procese Šiuolaikiniame globaliame pasaulyje sparčiai auga konkurencija. Ekonomikos

augimą labiausiai skatina ne paklausa, o perteklinė pasiūla. Norėdami suvokti įmanomas grėsmes ir galimybes, verslo atstovai siekia kuo tikslesnės informacijos apie jų srities rinką, potencialius vartotojus ir konkurentus. Rinka dažniausiai apibūdinama kaip visuma esamų ir potencialių pirkėjų, siekiančių patenkinti savo poreikius, jų galimybės pirkti ir noras leisti pinigus. Vartotojo pasirinkimą dažniausiai lemia įvairūs motyvai, kuriuos aktyviai formuoja reklama. Rinkodara - tai vadybinis procesas kuris nustato vartotoją, įvertina jo poreikius (norus) ir juos efektyviai ir pelningai patenkina. Svarbiausia rinkodaros figūra yra vartotojas, jo poreikių ir norų patenkinimas, todėl pirmiausia nustatomi potencialūs vartotojai ir jų poreikiai.

Vertinant vartotojo elgesį, svarbu suprasti, kad rinkoje veikia skirtingos asmenų grupės su skirtingais interesais. Norint veikti rinkoje reikia žinoti vartotojų skonį, įpročius, finansines galimybes. Tik tuo atveju galima sėkmingai pasinaudoti savo galimybėmis ir gauti pelną. Segmentavimas - tai visos rinkos suskirstymas į atskiras grupes (vartotojų ar organizacijų), turinčias panašius poreikius. Rinkos segmentavimo tikslas yra kiek įmanoma geriau užtikrinti, kad ištekliai būtų nukreipti į tuos vartotojus ar organizacijas, iš kurių galima tikėtis didžiausios grąžos. Visi gamintojai ir organizacijos turi baigtinius resursus, todėl taikyti kur papuola, užuot tiksliai išsiaiškinus tinkamas grupes, yra tik nepageidaujamas resursų švaistymas.

Kuo labiau produktas pritaikytas individualiam vartotojui, tuo didesnė jo kaina. Tačiau suderinti gamybos išlaidas ir kainų skirtumą nėra lengva. Kiekvienas segmentavimo lygis turi savo privalumus ir trūkumus. Apskritai, vartotojai visada tikisi gauti aukštesnio kokybės lygio produktus, nei turėjo anksčiau, o pasaulio rinkų globalizacija suteikia daug didesnio pasirinkimo galimybę. Žmonės nori būti traktuojami kaip individai, o šio noro ignoravimas didina riziką. Norint suprasti vartotojus ir mokėti įvertinti tikslinę rinką, į kurią bus nukreipta rinkos užvaldymo strategija, reikia žinoti, kas lemia vienokį ar kitokį vartotojo elgesį.


58

Rinkos tyrimai tai kokybinės ir kiekybinės informacijos apie paklausą ir realių bei potencialių prekių bei paslaugų pasiūlą rinkimas, analizė ir gautų apibendrintų išvadų pateikimas taktinių ar strateginių komercinių sprendimų priėmimui. Rinkos tyrimų esmę sudaro specialios metodikos, pradedant nuo paprasčiausių ir baigiant naujausiais sudėtingais tyrimo metodais, paremtais sudėtingais matematiniais skaičiavimais, kurie praktiškai neįmanoma atlikti neturint šiuolaikinės kompiuterinės įrangos. Rinkos tyrimų procesas apima duomenų rinkimą, analizę ir interpretavimą. Rinkos tyrimų esmę sudaro specialios metodikos, pradedant nuo paprasčiausių ir baigiant naujausiais sudėtingais tyrimo metodais, paremtais sudėtingais matematiniais skaičiavimais, kurių praktiškai neįmanoma atlikti neturint šiuolaikinės kompiuterinės ir programinės įrangos.

Pastaraisiais dešimtmečiais net ir mažos įmonės atlieka rinkos tyrimus, o gautą informaciją naudoja rinkos dydžio, konkurencinės aplinkos įvertinimui, taip pat naujos rinkos strategijos (produkto, kainos, paskirstymo, pardavimo ir kt.) diegimui. Klausti ir pasitikėti vartotojais būtina - gamintojai gauna vertingą informaciją, t.y. atgalinį ryšį iš savo vartotojų: gamintojas turi domėtis, ar jo sukurtas produktas patenkina jo vartotojus, ar produktas patenkina juos labiau negu konkurentų gaminiai.

2. Faktorinės ir klasterinės analizės metodai Faktorinė analizė leidžia kintamųjų masyve išskirti keletą grupių, kurios

vadinamos veiksniais. Grupavimas atliekamas apskaičiuojant kintamųjų koreliaciją. Į vieną veiksnį jungiami kintamieji, stipriai koreliuojantys tarpusavyje ir silpnai koreliuojantys arba nekoreliuojantys su kitais kintamaisiais, kurie sudaro kitus veiksnius. Tokiu būdu sumažinamas kintamųjų skaičius.

Faktorinė analizė plačiai taikoma ekonomikoje, rinkodaroje ir kituose taikomuosiuose moksluose, kurie nagrinėja didelius duomenų kiekius. Faktorinė analizė pasižymi sudėtingais matematiniais skaičiavimais. Pateikiant faktorinės analizės aprašus, tenka įvertinti ir pagrįsti šių metodų taikymo galimybes ir ypatybes, matematinių modelių veikimo principus, o rezultatų interpretacija nėra paprasta ir vienareikšmė.

Faktorinė analizė neturi vienintelio sprendinio. Koreliacinę matricą galima pavaizduoti veiksniais skirtingais būdais. Be to, faktorinę analizę sudaro skirtingi modeliai, kurie paremti veiksnių svorių matricos apskaičiavimu. Dažniausiai faktorinės analizės programos iškart siūlo keletą skirtingų metodų. Geriausio metodo pasirinkimą dažniausiai lemia skaičiavimo patogumas, o taip pat tyrėjo nuomonė. Faktorinės analizės metodais sprendžiami dviejų tipų uždaviniai: tiriamieji ir patvirtinamieji. Pagal šiuos uždavinius ir faktorinė analizė vadinama tiriamąja ir patvirtinamąja. Faktorinės analizės metodai leidžia priskirti stebimus kintamuosius veiksniams, o kiekvienas veiksnys atvaizduoja kintamųjų empirinius ryšius. Be to, veiksniai kiekvienam kintamajam suteikia svorį, kuris gali būti naudojamas jungiant kintamuosius į integruotus rodiklius. Analizuojant socialinių grupių ar atskirų asmenų požiūrius, elgesį ar konfliktiškumą, dažnai formuluojamos pradinės hipotezės apie šių savybių tarpusavio ryšius. Faktorinės


59

analizės metodai leidžia įvertinti vienai ar kitai grupei būdingas savybes ir jų ryšius.

Klasterinės analizės vardu vadinamas platus spektras skaitinių duomenų analizės metodų, skirtų nustatyti ir išaiškinti objektų grupes arba klasterius, kurie yra homogeniniai ir skirtingi. Daugelis dabartiniu metu naudojamų klasterizavimo metodų atsirado psichologų, sociologų, biologų ir matematikų bendro darbo dėka. Sprendžiamų problemų įvairovė nulėmė ir klasterizacijos metodų gausą. Pastaraisiais metais klasterinė analizė tapo sudėtine duomenų gavybos technologijų dalimi ir, kartu su kitais metodais, taikoma nustatant grupes su panašiais šablonais. Klasterinės analizės metodai sėkmingai taikomi analizuojant socialines ekonomines problemas. Kai požymių skaičius didelis, derinami klasterinės ir faktorinės analizės metodai.

Pagrindinės klasterinės analizės sąvokos yra panašumas ir skirtingumas (atstumas): atstumas nurodo, kiek objektai yra nutolę vienas nuo kito (skirtingi), o panašumas rodo objektų artumą. Panašūs objektai priklauso tam pačiam klasteriui, nutolę objektai — skirtingiems klasteriams. Nors klasterinės analizės metodų yra daug, daugelio jų skaičiavimo algoritmai susideda iš dviejų etapų. Pirmuoju etapu atliekamas pradinis (gali būti dirbtinis arba laisvas) objektų suskirstymas į grupes ir nustatomas matematinis automatinio klasifikavimo kokybės kriterijus. Antruoju etapu objektai kilojami iš vienos klasės į kitą iki tol, kol kriterijaus savybės nenustoja gerėti.

Faktorinės analizės skirtumas nuo klasterinės analizės yra tas, kad faktorinė analizė yra taikoma koreliacinei matricai, o klasterinei analizei taikomi kiti panašumo matai. Skirtingai nei faktorinė analizė, šie matai negali įvertinti koreliacinei matricai būdingų savybių, tokių kaip priešingų koreliacijos koeficientų ženklų.

Klasterinės ir faktorinės analizės metodų taikymas reikalauja sudėtingų matematinių skaičiavimų atlikimo, todėl platus šių metodų taikymas tapo įmanomas tik specializuotų statistinių programų paketų (pvz., Statistica, SPSS) pagalba.

3. Faktorinės ir klasterrinės analizės metodų taikymo rinkos t yrimuose galimybės Atliekant rinkos tyrimą galima mėginti nustatyti, kiek vartotojui yra svarbus

prekės kaip rinkos komplekso atskiro elemento ypatybės. Remdamasi tokia informacija, įmonė gali sutelkti dėmesį į esminius prekės parametrus ir modeliuoti juos pagal vartotojo poreikius, pažiūras. Galima nustatyti, kokie būtent turėtų būti tam tikros prekės kainos ypatumai ar netgi kokia konkrečiai turėtų būti prekės kaina, kad maksimaliai atitiktų vartotojo preferencijas, bei nustatyti priimtinos prekių kainos ryšį su vartotojų charakteristikomis.

Pavyzdžiui, norint įvertinti, kokie veiksniai įtakoja vartuotojų priimtinas skirtingū prekių kainas, faktorinei analizei parinksime kintamuosius: respondentų amžius (amžius), respondentų pajamos per mėnesį (Pajamos), suma, paskirta per mėnesį pirkiniams (Pirkinių_suma), vidutinė kaina, kurią respondentas sutinka


60

mokėti už kosmetiką (vid_kaina_kosmetika), vidutinė kaina, kurią respondentas sutinka mokėti už aprangą (vid_kaina_apranga), vidutinė kaina, kurią respondentas sutinka mokėti už buitinę techniką (vid_kaina_techn).

Tikrinių įverčių diagrama (Cattell scree kriterijus) (žr. 1 pav.) leidžia pasirinkti du veiksnius. Pasuktų veiksnių svorių matricoje matome, kad veiksnys F1 turi stiprų ryšį su vidutine kaina, kurią respondentas sutinka mokėti už kosmetiką (vid_kaina_kosmetika), vidutine kaina, kurią respondentas sutinka mokėti už aprangą (vid_kaina_apranga), vidutine kaina, kurią respondentas sutinka mokėti už buitinę techniką (vid_kaina_techn). Veiksnys F2 turi stiprų ryšį su respondentų amžiumi (amžius), respondentų pajamomis per mėnesį (Pajamos), suma, paskirta per mėnesį pirkiniams (Pirkinių_suma). Veiksnį F1 galima apibūdinti kaip tinkamų kainų pasirinkimą, o veiksnį F2 - kaip asmenines respondento savybes.

1 pav. Tikrinių įverčių diagrama ir pasuktų veiksnių svorių matrica Rinkos segmentavimas dažnai atliekamas aprašomosios statistikos metodais.

Tai ilgas procesas. Klasterinės analizės metodai leidžia greitai išskirti tikslines vartuotijų grupes. Pavyzdžiui, turime kintamuosius Lytis, Atostogų vieta, Kelionių dažnis, atlikta hierarchinė klasterinė analizė. Klasterių jungimo dendrograma (žr. 2 pav.) leidžia išskirti du klasterius. Analizuojant respondentų, priskirtų kiekvienam klasteriui, charakteristikas, galima pastebėti, kad pagrindinis kintamasis, kuris nustato klasterių skirtumą, tai atostogų vietos pasirinkimas. Pirmam klasteriui priklauso vyrai ir moterys, kurie pasirenka pažintines keliones, antram klasteriui – vyrai ir moterys, kurie pasirenka poilsio keliones. Kelionių dažnis reikšmės neturi.


61

2 pav. Klasterių jungimo dendrograma Išvados Naujoji rinkodara - tai strategijų ir metodų rinkinys, galintis paskatinti

potencialius klientus patikėti paslaugomis ir prekėmis. Rinka turi ne tik konkrečią struktūrą, bet joje veikia daug rinkos dalyvių (vartotojų, konkurentų, tiekimo tarpininkų). Sėkmė ir pelnas tiesiogiai priklauso nuo to, kaip tiksliai pavyksta išanalizuoti rinką ir nukreipti savo pastangas. Vartotojai turi skirtingus skonius, įpročius ir finansines galimybes. Jums teks nustatyti tikslinę grupę ar keletą tikslinių grupių, įvertinti jų savybes, nes tik tokiu atveju galite tikėtis sėkmės. Gerai atliktas rinkos tyrimas yra sėkmingo rinkos segmentavimo pagrindas. Pirmiausia reikia pažinti vartotojus, žinoti jų poreikius ir savybes.

Rinkos segmentai gali būti sudaromi daugeliu būdu, tačiau dažniausiai segmentacija atliekama pagal elgsenos faktorius, pagal psichografinius faktorius arba pagal vartotojų profilius – gyvenimo stiliaus modelius. Skirtingų šalių marketingo specialistai naudoja skirtingos segmentavimo būdus. Faktorinės ir klasterinės analizės metodai leidžia greitai analizuoti aibę kintamųjų ir išskirti rinkos veiksnius ir tikslinius rinkos segmentus.

Literatūra

1. Cooper, D. R. and Schindler, P. S. Business research methods (9th ed.). Boston: McGraw-Hill, 2006.


62

2. Curwin, J. and Slater. R. Quantitative methods for business decisions. London: Thomson Learning, 2008.

3. Čekanavičius, V. ir Murauskas, G. Statistika ir jos taikymai, I, II. Vilnius, TEV, 2004. 4. Gill, J., Johnson, P. and Clark, M. Research methods for managers (4th ed.). London:

Sage Publications, 2010.

SUMMARY

FACTOR AND CLUSTER ANALYSIS METHODS IN MARKET

RESEARCH

Assoc. prof. dr. Tatjana Bilevičienė Mykolas Romeris University, Lithuania

tbilev @mruni.eu The market is not only a specific structure, but there are many market

participants (consumers, competitors, intermediaries in the supply). In order to understand the consumer and be able to assess the target market, which will be directed towards capturing market strategy, you need to know what factors cause some kind of user behaviour. Factor analysis helps to analyze and identify patterns and structures of the phenomenon. Market segmentation is the best possible way to ensure that resources are directed to those consumers and organizations from which they can expect the highest returns. Well done the market research is the basis for successful market segmentation. Market segmentation must take into account all the complex variables in order to provide the broadest possible view of the market. For this purpose, cluster analysis. Marketing specialists in cluster analysis methods applied by the exclusion of consumer groups that have a separate marketing program. Factorial and cluster analysis requires complex mathematical calculations. Application of these methods is possible using special statistical software packages. SPSS data collection and analysis of products covering all phases of market research project. The article deals with cluster and factor analysis methods in market research, the use of such methods of market factors and market segments differentiated between samples.

Keywords: market analysis, cluster analysis, factor analysis, market

segmentation


63

NEPARAMETRINIŲ STATISTINIŲ METODŲ TAIKYMAS VERTINANT STUDENTŲ ŽINIAS

Rima KRIAUZIENĖ1, prof. (HP) Aleksandras KRYLOVAS2,

doc. dr. Natalija KOSAREVA3 1Mykolo Romerio universitetas, Lietuva. 2Mykolo Romerio universitetas, Lietuva,

3Vilniaus Gedimino Technikos universitetas, Lietuva. [email protected]; 2 [email protected]; 3 [email protected].

Įvadas Pagrindinis studento vertinimas vyksta formaliuoju būdu: kontroliniai darbai,

testai. Autorių patirtis rodo, jog įvertinti studentų žinias, net ir tokio lygtai gerai išmatuojamo dalyko kaip matematikos žinios, kai norima tai padaryti objektyviai, nėra lengva užduotis. Šia tema yra parašyta nemažai straipsnių, kurių autoriai prieina prie tos pačios nuomonės, kad net pakankamai detaliai suderinę vertinimo kriterijus, skirtingi dėstytojai tuos pačius darbus vertina skirtingai.

Žinių vertinimo subjektyvumas – seniai žinoma problema, kurią gali aštrinti studijuojančiųjų konkurencija. Ši problema yra ne tik didaktikos, bet ir taikomosios matematikos objektas, nagrinėjamas literatūroje (Krylovas, Suboč, Kosareva, 2007) įvairiais aspektais.

Šiame darbe yra aprašomas tyrimas, kurio tikslas – ištirti dėstytojų įvertinimų suderinamumą ir pateikti rekomendacijas, kaip sumažinti subjektyvumo faktoriaus įtaką vertinant studentų žinias. Tyrimas atliktas su Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto pirmojo kurso studentų 2009 metų pavasario semestre parašytais matematikos kontroliniais darbais. Atrinktus 15 darbų vertino 6 dėstytojai ir gauti statistiniai duomenys teikia informaciją apie atlikto kontrolinio darbo gautų pažymių pagrįstumą ir dėstytojų įvertinimų suderinamumą.

Tyrimo eiga Tikrintą kontrolinį darbą sudarė penki tiesinės algebros uždaviniai. Tyrimui

buvo atrinkti 15 studentų darbų, kuriems buvo keliamas tik vienas reikalavimas, kad darbas būtų pakankamai tvarkingas ir įskaitomas. Buvo padarytos šių darbų kopijos ir dėstytojai nepriklausomai tikrino kiekvieno iš studentų darbą. Kiekvienai užduočiai priklausomai nuo jos sunkumo buvo nustatytas maksimalus taškų skaičius, suteikiamas teisingai atlikus šią užduotį.


64

Pirmoji užduotis – sudėtinių palūkanų uždavinys. Antroje užduotyje reikėjo apskaičiuoti ketvirtos eilės determinantą, o trečiojoje – atlikti veiksmus su matricomis. Už kiekvieną iš šių pirmų trijų užduočių galima buvo surinkti po 4 taškus. Ketvirtoje užduotyje reikėjo išspręsti tiesinę lygčių sistemą Gauso metodu, teisingai atlikus užduotį studentas galėjo gauti 5 taškus. Paskutiniosios penktosios užduoties sąlyga buvo tokia: "Išspręskite grafiškai tiesinio programavimo uždavinį". Už šią užduotį studentas galėjo surinkti 3 taškus. Taigi maksimalus taškų skaičius už visas penkias užduotis – 20 taškų.

Tyrimo uždaviniai: 1) Dėstytojų įvertinimų suderinamumo nustatymas. 2) Tiriamųjų studentų norminis vertinimas, t.y. studentų išdėstymas

didėjimo tvarka tikrinamų matematikos žinių atžvilgiu. 3) Tiriamųjų studentų kriterinis vertinimas, t.y. studentų žinių įvertinimas

10 – balėje skalėje. Tyrimo metodika ir rezultatai Ekspertų vertinimų suderinamumui tikrinti buvo pasirinkti neparametriniai

statistiniai metodai pirmiausiai dėl to, kad jie yra tinkami, kai duomenų nėra daug ir kai kintamųjų skirstinys skiriasi nuo normaliojo skirstinio. Buvo apskaičiuotas Kendalo konkordacijos koeficientas W bei Frydmano kriterijaus priklausomoms imtims statistika Q (Bagdonavičius, Kruopis, 2007; Conover, 1999). Patikrinta hipotezė, ar W statistiškai reikšmingai skiriasi nuo nulio. Laikome, kad 6 - ių ekspertų vertinimai yra stebėjimų blokai, o 15 - os testuojamųjų testo rezultatai yra kintamieji. Rezultatai, apskaičiuoti visų penkių užduočių ir bendrojo testo balo įvertinimams, pateikti Lentelėje 1.

Lentelė 1. Konkordacijos koeficiento W, Frydmano kriterijaus statistikos Q ir

reikšmingumo lygmens reikšmės p kiekvienai iš penkių užduočių ir bendrojo balo įvertinimams.

Užd. 1 Užd. 2 Užd. 3 Užd. 4 Užd. 5 Bendrasis

balas W 0,957 0,83 0,908 0,898 0,617 0,893 Q 80,388 69,687 76,263 75,459 51,852 74,97 p 0,000 0,000 0,000 0,000 0,000 0,000 Kadangi visų penkių užduočių ir bendrojo testo balo šešių ekspertų

konkordacijos koeficientai reikšmingai skiriasi nuo nulio (p reikšmės lygios 0 visais atvejais), galime teigti, kad ekspertų nuomonė testuojamųjų atžvilgiu yra pakankamai vieninga. Kiek žemesnė konkordacijos koeficiento W reikšmė vertinant penktąją užduotį.

Visais atvejais Q reikšmės viršija 2χ kriterijaus su 1 14k − = laisvės laipsnių

0,05α = lygmens kritinę reikšmę ( )20,05 14 23,685χ = , todėl galime teigti, kad


65

nulinė hipotezė 0H : ekspertų nuomonė vertinant testuojamuosius nėra vieninga (arba kad ekspertai neatskiria testuojamųjų) yra atmetama.

Norėdami gauti tikslesnes išvadas, galime taikyti Page'o L – testą (Page, 1963) trendui nustatyti. Šis testas neįtrauktas į daugelį standartinių statistinių paketų. Tikrinsime hipotezę apie pažymių vidutinių rangų lygybę su alternatyva, kad testuojamieji pagal savo žinių lygį gali būti surikiuoti į eilę pažymių vidutinių rangų didėjimo tvarka:

0 1 2 15

1 1 2 15

: ,: ,

H m m mH m m m

= = =⎧⎨ < < <⎩

K

K

čia 1 2 15, , , m m mK – testuojamųjų vidutiniai rangai, išrikiuoti vidutinių rangų nemažėjimo tvarka. Jei 0H būtų atmetama, galėtume teigti, kad visi 6 ekspertai sutinka, kad testuojamieji pagal žinių lygį gali būti išdėstyti pažymių rangų didėjimo tvarka.

Patikrinus hipotezę bendrajam testo balui gavome, kad hipotezė 0H atmetama. Galime teigti, kad visi 6 dėstytojai sutinka, kad studentai pagal bendrojo balo įvertinimą galėtų būti išdėstyti suminių rangų didėjimo tvarka taip:

<<<<<<<<< 11715912421014 mmmmmmmmm

1658313 mmmmmm <<<<< . (1) Taigi Page'o L testas leidžia atlikti testuojamųjų norminį vertinimą. Toliau patikrinsime, kurie iš gretimų įvertinimų skiriasi reikšmingai. Pagal tai

galėsime spręsti, kurie iš testuojamųjų gaus tuos pačius įvertinimus 10 - balėje vertinimų skalėje. Apskaičiuosime mažiausią reikšminį skirtumą (least significant difference) (Sprent, Smeeton, 2007; Conover, 1999) tarp bendrojo testo balo suminių stulpelių rangų. Jei dviejų gretimų stulpelių suminių rangų skirtumas yra didesnis už šį skaičių, tokių testuojamųjų įvertinimai visų ekspertų nuomone skiriasi reikšmingai, todėl jiems turėtų būti rašomi skirtingi pažymiai.

Mūsų atveju mažiausias reikšminis skirtumas bendrojo testo balo atveju yra 9,1587. Studentai, kurių pažymių suminiai rangų skirtumai neviršija 9,1587, turėtų gauti vienodus pažymius, todėl jie priskiriami tai pačiai grupei. Mūsų testuojamieji pagal bendrąjį testo balą atsižvelgiant į visų šešių dėstytojų įvertinimus buvo priskirti penkioms skirtingoms grupėms pagal jų matematikos žinių lygį tokia tvarka:

1 ,6 ,5 8 ,3 ,13 11 ,7 ,15 ,9 12 4 ,2 ,10 ,14 <<<< . (2)

Išvados 1. Ekspertų nuomonė testuojamųjų atžvilgiu yra pakankamai vieninga. Tai

rodo gana aukštos konkordacijos koeficiento W ir Frydmano statistikos Q reikšmės. Kiek žemesnės šių statistikų reikšmės penktai užduočiai reiškia, kad vertinant ją ekspertų nuomonės išsiskyrė labiausiai.

2. Page'o L testas leidžia atlikti studentų norminį vertinimą (1), t.y. išdėstyti juos pažymių vidutinių rangų didėjimo tvarka.


66

3. Trečiojo – testuojamųjų kriterinio vertinimo uždavinio sprendimui, t.y. konkrečių pažymių priskyrimui galime naudoti (2) nelygybes, gautas apskaičiavus bendrųjų balų suminių rangų mažiausius reikšminius skirtumus. Pavyzdžiui, testuojamieji 14, 10, 2 ir 4 gauna 10, 12 – 9 balus, 9, 15,7 ir 11 – 8 balus ir t. t. Arba galima būtų geriausiems (t. y. 14, 10, 2, 4) rašyti 9, 12 – 8 balus ir t. t.

Pastebėsime, kad apskaičiavę mažiausius reikšminius skirtumus pagal kiekvieną iš penkių užduočių, gavome, kad penktoje užduotyje nėra nė vieno reikšminio skirtumo tarp gretimų testuojamųjų suminių rangų. Todėl galime daryti išvadą, kad ekspertai sprendimus priėmė remiantis tik pirmosiomis keturiomis užduotimis. Penktosios užduoties sprendimo rezultatai įtakos bendram vertinimui neturėjo. Tai galėtų būti paaiškinta tuo, kad dėstytojai labai nevienareikšmiškai traktuoja tas pačias klaidas, padarytas sprendžiant šią užduotį, arba kad penktoji užduotis nėra tinkama šios matematikos dalyko srities testavimui. Vieną vertus, šią problemą galima būtų spręsti nustatant aiškius klaidų vertinimo kriterijus. Jei tai neduotų teigiamų rezultatų, problema galėtų būti sprendžiama pakeičiant penktąją užduotį kita užduotimi, kuri būtų tinkamesnė šios matematikos srities vertinimui.

Pasiūlyta metodika gali būti pritaikyta ne tik matematikos, bet ir kitų gamtamokslinių dalykų žinioms vertinti.

Rekomendacijos Ši metodika leido testuojamuosius išskirstyti į 5 grupes pagal jų žinių lygį.

Atlikus atskirų užduočių analizę paaiškėjo, kad bendrasis testo įvertinimas buvo suformuotas tik pagal pirmųjų 4 užduočių rezultatus. Penktos užduoties rezultatas neįnešė indelio į bendrojo balo formavimą ir studentų išskirstymą į 5 grupes pagal jų bendrąjį balą.

Atlikus tyrimą pastebėta (ypač vertinant penktąją užduotį), jog skirtingi dėstytojai skirtingai interpretuoja tas pačias klaidas. Subjektyvumo įtakos sumažinimui galima siūlyti žinių vertinimui taikyti testus, sudarytus iš uždaro tipo klausimų. Vertinant tokių testų rezultatus išvengiama dviprasmiškumo. Tokie testai gali būti tikrinami kompiuterio pagalba, tuo pačiu išvengiama žmogiškojo faktoriaus ir subjektyvumo vertinant žinias. Kitas būdas subjektyvumo problemai išspręsti - vertinimo kriterijų sugriežtinimas, tačiau tai reikalauja nemažai laiko. Taip pat reikia atkreipti dėmesį į studentų klaidų priežasčių analizę: ar tos klaidos atsiranda dėl studentų tam tikrų žinių bei įgūdžių trūkumo (Krylovas, Raulynaitis, Suboč, 2002; Krylovas, Suboč, Kosareva, 2007), ar dėl to, kad jie nesuprato užduoties. Vienas iš galimų šios problemos sprendimo būdų galėtų būti, vertinant atsižvelgti į tipines klaidas iš anksto sutarus, kaip šios klaidos bus vertinamos.


67

Literatūra 1. Bagdonavičius V., Kruopis J. Matematinė statistika (1 dalis). Vilnius, 2007. 2. Conover W. J. Practical Nonparametric Statistics (3d Editon). New York, USA, 1999. 3. Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. Vilnius, 1994. 4. Krylovas A., Raulynaitis J. Studentų matematikos žinių kompleksinis vertinimas

semestro metu. Lietuvos matematikos rinkinys, 2005, 44 (spec. nr.). Vilnius, p. 477 – 481.

5. Krylovas A., Raulynaitis J. VGTU pirmakursių mokyklinės matematikos žinių bei įgūdžių tikrinimas. Lietuvos matematikos rinkinys, 2005, 45 (spec. nr.). Vilnius, p. 261 – 265.

6. Krylovas A., Raulynaitis J., Suboč O. Dėstytojų nuomonės apie studentų klaidas. Lietuvos matematikos rinkinys, 2002, 46 (spec. nr.). Vilnius, p. 158 – 162.

7. Krylovas A., Suboč O. (2005). Diskrečiosios matematikos dėstymas VGTU elektronikos fakulteto pirmakursiams. Lietuvos matematikos rinkinys, 2005, 45 (spec. nr.). Vilnius, p. 266 – 269.

8. Krylovas A., Suboč O. Diskrečiosios matematikos testo klausimų analizė. Lietuvos matematikos rinkinys, 2006 46 (spec. nr.). Vilnius, p. 163 – 166.

9. Krylovas A., Suboč O., Kosareva N. Studentų žinių įverčių statistinė analizė. Lietuvos matematikos rinkinys, 2007, 47 (spec. nr.). Vilnius, p. 254 – 258.

10. Krylovas A., Suboč O., Kosareva N. Diskrečiosios matematikos žinių tikrinimo testų lygiagrečiųjų variantų lygiavertiškumo tyrimas. Lietuvos matematikos rinkinys, 2007, 47 (spec. nr.). Vilnius, p. 249 – 253.

11. Page E. B. Ordered hypotheses for multiple treatments: A significance test for linear ranks. Kn.: Journal of the American Statistical Association, 1963, 58. P. 216 – 230.

12. Sprent P., Smeeton Nc. Applied Nonparametric Statistical Methods (4th edition). London, UK., 2007.

SUMMARY

APPLICATION OF NONPARAMETRIC STATISTICAL METHODS FOR STUDENTS ATTAINMENT ESTIMATION

Rima Kriauzienė1, prof. (HP) Aleksandras Krylovas2, doc. dr. Natalija Kosareva3

1Mykolas Romeris Universitety, Lithuania, 2Mykolas Romeris Universitety, Lithuania,

3Vilnius Gediminas Technical Uuniversity, Lithuania. [email protected]; 2 [email protected]; 3 [email protected].

The survey is described, when 15 accidentally selected student's higher mathematics

works were independently verified by 6 teachers. The analyse of the total test result and the individual tasks results was performed with nonparametric statistical methods. To check the compatibility of teachers assessment Kendall`s coefficient of concordance W was calculated, nonparametric Friedman's test was applied. The conclusion of the investigation was that all 6 teachers estimates were rather similar when evaluating students attainment except the fifth task estimation. Page's L test was applied to the total test result to determine trend and consequently normed-referenced estimate of tested students. Least significant differences between sums of neighbouring ranks were calculated to establish 5 groups in


68

which students received the same marks, so the criterion-referenced evaluation of students attainment was performed. The applied nonparametric statistical methods methods were particularly described in the paper. The results were summarised in inferences and recommendations. To escape or reduce the influence of subjectivity in attainment evaluation the recommendations were formulated:

• to assign more points to the task, were teachers disagree in their assessment of students knowledge,

• to use standard tests for attainment evaluation, • to formulate more strict evaluation criteria and agreement on the most often occuring

mistakes evaluation. The proposed methods could be applied not only for attainment in mathematics

assessment, but also in other natural scienses. Keywords: attainment estimation, mathematics teaching, nonparametric statistical

methods, least significant difference, subjectivity of assessment, knowledge assessment tests.


69

AR SOCIALINIŲ MOKSLŲ STUDIJŲ KRYPTIES STUDENTAI SUGEBA MOKYTIS MATEMATIKOS

SAVARANKIŠKAI?

1Laura GUDELYTĖ, 2prof. (HP) Aleksandras KRYLOVAS, 3Tadas LAUKEVIČIUS

Mykolo Romerio universitetas, Lietuva [email protected]; [email protected]; [email protected]

Įvadas Šiuo metu pastebima tendencija mažinti matematinių disciplinų dėstymo

apimtis socialinius mokslus studijuojantiems studentams, nemažai studijų vykdoma neakivaizdiniu ar nuotoliniu būdu tikintis, kad intensyvus savarankiškas darbas ir daugiau laiko, skirto savarankiškai studijuojant šias disciplinas, padės kompensuoti tokį sumažinimą. Toks požiūris nėra tvirtai pagrįstas, o šis reiškinys gal ir pateisinamas, tačiau tampa ne sėkminga socialinių mokslų studijų programų reforma, o veikiau dar viena grėsminga ne tik aukštojo mokslo problema. Autorių vykdomu kompleksiniu socialinių mokslų studentų matematinių žinių matavimo eksperimentu iš dalies siekiama empiriniais tyrimais pagrįsti požiūrį, kad tikslinga ne mažinti, o gal netgi didinti matematinių disciplinų dėstymo trukmę ir apimtis socialinių mokslų studentams. Šio straipsnio tikslas yra išmatuoti, kaip skiriasi tiksliųjų mokslų ir socialinio turinio tekstų supratimas esant toms pačioms sąlygoms. Autorių nuomone, prasminga įvertinti, kiek laiko reikia studentui, kad jis suprastų matematinį tekstą, palyginus su, tarkime, socialinių mokslų dalyko tekstu. Kita vertus, ne paslaptis, jog vien tik skirti daugiau laiko mokymuisi nepakanka, kad būtų įsisavintas matematinis dalykas, nes matematikos supratimas yra pagrįstas mokykloje įgytomis žiniomis bei įgūdžiais. Formalizuoto ir dažniausiai struktūrizuoto matematikos teksto supratimui tampa ypač svarbus deduktyvus mąstymas. Be to, matematinį tekstą studentams sudėtinga teisingai suprasti perskaičius tik vieną kartą, tokiam tekstui nepakanka tik regimosios atminties, tačiau reikalinga išlavinta vaizduotė. Dėstant matematiką gana dažnai susiduriama su problema, kad ne tik socialinių mokslų srities studentas nesupranta apibrėžimų esmės ir teoremų įrodymų, nėra pajėgus savarankiškai dirbti su matematine literatūra. Humanitarinio teksto – žodžiais nusakomo turinio – supratimas labiau pagrįstas natūralia kalba ir intuicija, dažniausiai pakankamas perskaičius jį vieną kartą. Kadangi tikriausiai nemaža dalis studentų negali savarankiškai suprasti kai kurių matematinių sąvokų, ir todėl būtinas tiesioginis dėstytojo dalyvavimas studijų procese, vien tik studijoms skirto laiko pailginimas problemos neišspręstų. Siekiant


70

išsamiai išnagrinėti daugiau tokio pobūdžio problemų, vykdomas kompleksinis tyrimas, kuris atliekamas pradedant pačių klausimų bei testų sukūrimu, jų rezultatų analize atlikus studentų apklausas. Atliktas tyrimas yra tęstinis etapas, kurio tikslas – sukurti matematinio teksto supratimo lygmens matavimo testus, kuriuos ateityje būtų galima taikyti tolimesniems edukometriniams tyrimams atlikti. Prieš tai buvo palygintas matematinio ir matematikos istorijos teksto supratimas.

Tyrimo eiga ir rezultatai Pagrindinis šio tyrimo tikslas yra ištirti, kaip socialinių mokslų srities studentai

supranta matematinį ir socialinį tekstą bei, remdamiesi juo, sugeba atsakyti į testo klausimus. Kadangi studentų specializacija yra socialiniai mokslai, matematiniai testo klausimai yra tipiniai: jų atsakymams dažniausiai pakanka parinkti atitinkamų parametrų reikšmes, o ne taikyti formulių išvedimus ar kitus matematinių teiginių įrodymų elementus. Tyrimo uždaviniai yra tokie: parengti matematikos ir humanitarinius tekstus jų supratimo palyginimui; sudaryti teksto supratimo tikrinimo testą; išsiaiškinti, ar egzistuoja matematinio ir humantarinio teksto supratimo skirtumai; patikrinti hipotezę: humanitarinis tekstas suprantamas geriau nei matematikos.

Šiam tyrimui sukurtas uždarojo tipo testas su pateiktais atsakymų variantais (iš viso 18 klausimų). Siekiant užtikrinti uždavinių sprendimo savarankiškumą parengti besiskiriantys tik kintamųjų reikšmėmis to paties uždavinio variantai (išsamiau žr. Krylovas; Suboč; Kosareva, 2007). Studentai turėjo stimulą kuo geriau atsakyti į testo klausimus, nes geriausiai atsakiusiems buvo pažadėtas individualus studijų grafikas ir ankstesnio atsiskaitymo už semestrą galimybė, parengiant rašto darbą. Teksto supratimo lygis matuojamas teisingai atsakytų klausimų skaičiumi.

Tyrimui atlikti pasirinkti Mykolo Romerio universiteto Viešojo administravimo programos bakalauro nuolatinių studijų II kurso studentai. Apklausti 128 respondentai, kuriems ketvirtame semestre dėstomas taikomosios matematikos ir kiekybinių metodų dalykas. Kiekvienam studentui buvo pateiktas teksto lapas, testas (1 pav. pateikti testo klausimų pavyzdžiai) ir atsakymų kortelė, kurioje reikėjo pažymėti teisingus atsakymus. Matematikos klausimais tikrinta, ar socialinių mokslų srities studentai, remdamiesi tekstu, moka užrašyti funkcijos ribą taške (klausimas pateiktas straipsnyje), supranta taško aplinkos, nykstamojo dydžio, realiųjų teigiamų skaičių, kurie taikomi apibrėžiant funkcijos ribą taške sąvokas, remdamiesi apibrėžimu, geba nustatyti, kam lygi funkcijos riba taške. Naudojant atsakymų korteles, testai automatizuotai patikrinti, surinkti duomenys statistiškai apdoroti.

Tyrimui atlikti parinkta viena iš programoje numatytų temų – „Funkcijos riba“. Teksto pirmojoje dalyje pateikti funkcijos ribos apibrėžimai, tas pats ribų teorijos uždavinys buvo išnagrinėtas dviem būdais. Teksto antrojoje dalyje aprašyta ribos apibrėžimo raidos istorija.


71

1 pav. Testo klausimų pavyzdžiai Testo klausimų sudėtingumo diagramoje (2 pav.) matyti, kad yra klausimų, į

kuriuos studentai atsakė beveik visiškai teisingai.

2 pav. Testo klausimų sudėtingumo diagrama Tai liudija, kad minėti klausimai pasirodė nesudėtingi. Todėl testą reikia

tobulinti, t. y. pakeisti paprastus klausimus sudėtingesniais. Studentų atsakymai į humanitarinius klausimus pastebimai geresni, nei į matematinius klausimus (2 pav.).

Atsakymų į matematinius klausimus rezultatai pateikti 3 paveiksle.


72

1 4

9

15

19

15

20

12

4 2 1

Teisingai kiekis0123

4567

8910

Studentų teisingų matematinių klausimų atsakymų pasiskirstymas

3 pav. Atsakymų į matematinius klausimus pasiskirstymas

Palygintas studentų, geriausiai atsakiusių į matematinius klausimus (7-10 kl.),

teisingai atsakytų hmanitarinių klausimų skaičiaus vidurkis su likusių studentų teisingai atsakytų tų pačių klausimų skaičiaus vidurkiu. Žinant visų teisingai atsakytų matematinių klausimų kiekio vidurkį 4,72, dispersiją 3,76, teisingai atsakytų humanitarinių klausimų kiekio vidurkį 6,33 (dešimtbalėje vertinimo sistemoje 7,91), dispersiją (0,72) tikrintos hipotezės apie matematinių ir humanitarinių klausimų atsakymų įvertinimą. Nuline hipoteze 0H pasirinktas teiginys, kad teisingai atsakytų matematinių ir humanitarinių klausimų skaičiaus vidurkiai yra lygūs. Alternatyvioji hipotezė 1H – teisingai atsakytų matematinių klausimų skaičiaus vidurkis yra mažesnis už teisingai atsakytų humanitarinių klausimų skaičiaus vidurkį. Pasinaudojus 1 lentelės duomenimis ir Stjudento kriterijaus t skaičiavimo formule, gaunama: 07.17≈t , 47.42 ≈ds . Kadangi Stjudento skirstiniui, kai statistinio reikšmingumo lygmuo 01.0=α , laisvės laipsnis 27.1=k , ( ) 62.2127;01.0 => tt (čia ( )127;01.0t – Stjudento skirstinio kritinis

taškas), hipotezė 0H atmetama, ir priimama alternatyvioji hipoteze 1H , kad teisingai atsakytų matematinių klausimų skaičiaus vidurkis yra mažesnis už teisingai atsakytų humanitarinių klausimų kiekio vidurkį (Gudelytė et al; 2010). Panašiai patikrintos dar dvi hipotezės. Viena hipotezė – studentų, geriausiai atsakiusių į matematinius klausimus (iš viso 7-10 kl.), teisingai atsakytų


73

humanitarinių klausimų kiekio vidurkis nėra didesnis už likusių studentų teisingai atsakytų klausimų kiekio vidurkį esant alternatyvai, kad studentų, geriausiai atsakiusių į matematinius klausimus (iš viso 7-10 kl.), teisingai atsakytų humanitarinių klausimų kiekio vidurkis yra didesnis už likusių studentų teisingai atsakytų humanitarinių klausimų kiekio vidurkį. Kita hipotezė – studentų, geriausiai atsakiusių į humanitarinius klausimus (iš viso 7-8 kl.), teisingai atsakytų matematinių klausimų skaičiaus vidurkis nėra didesnis už likusių studentų teisingai atsakytų matematinių klausimų kiekio vidurkį esant alternatyvai, kad studentų, geriausiai atsakiusių į humanitarinius klausimus (iš viso 7-8 kl.), atsakytų matematinių klausimų kiekio vidurkis yra didesnis už likusių studentų teisingai atsakytų matematinių klausimų vidurkį. Nulinės hipotezės dviem paskutiniais atvejais neatmetamos (Gudelytė et al; 2010). Taigi nėra aiškaus statistinio ryšio tarp matematikos ir humanitatinių klausimų teisingų atsakymų kiekių (4 paveikslas). Koreliacija tarp šių klausimų yra 0,11.

Matematinių ir humanitarinių klausimų priklausomybė

0

2

4

6

8

10

12

0 1 2 3 4 5 6 7 8 9

Humanitariniai kl.

Mat

emat

inia

i kl.

mat.

4. pav. Matematinių ir humanitarinių klausimų priklausomybė Literatūra

1. Krylovas A., Suboč O., Kosareva N. Diskrečios matematikos žinių tikrinimo testų lygiagrečiųjų variantų lygiavertiškumo tyrimas. Lietuvos matematikos rinkinio spec. nr., LMD darbai, 47, psl. 249-253, 2007.

2. Gudelytė L., Kastickaitė J., Krylovas A., Laukevičius T. Matematinio ir matematikos istorijos tekstų supratimo palyginimas. Lietuvos matematikos rinkinio spec. nr., LMD darbai, 51, psl. 91-96, 2010.

3. Šimkūnas J., Urbonas A. Matematinės analizės uždavinynas. VPU, Vilnius, 2001.


74

SUMMARY

CAN THE STUDENTS OF SOCIAL SCIENCES LEARN THEMSELVES MATHEMATICS?

1Laura Gudelytė, prof. 2prof. (HP) Aleksandras Krylovas, 3Tadas Laukevičius

Mykolas Romeris University, Lithuania [email protected]; [email protected]; [email protected]

The article compares results of testing how students in the field of social sciences

understand the text in mathematics and math history. During the experiment 128 second-year students in the Bachelor’s studies in the Public Administration Programme at Mykolas Romeris University were surveyed. They used given texts in mathematics and math history during the lecture. To compare their understanding, closed-end tests were used. The results of testing have been analysed using statistical methods.

Keywords: test of knowledge, statistical methods.


75

MATEMATIKOS DĖSTYMO MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETE PATIRTIS

Prof. (HP) Aleksandras KRYLOVAS1,

doc. dr. Hamletas MARKŠAITIS,2 doc. dr. Algirdas KAUČIKAS3, Ignas BARTKUS4

Mykolo Romerio universitetas, Lietuva [email protected]; [email protected],


Įvadas Studijų kokybės gerinimas, naujų dėstymo metodų diegimas yra itin aktualus

šiandienos universiteto uždavinys. Straipsnio tyrimo objektas yra finansų ekonomikos specialybės studentų apklausos rezultatai.. Tyrimo tikslas – išanalizuoti studentų pasirengimą matematikos dalykų studijoms, jų požiūrį į matematikos kurso turinį, dėstymo kokybę, galimybes ją gerinti. Tyrime naudojami aprašomosios statistikos, koreliacinės analizės metodai.

Matematikos dėstymo Mykolo Romerio universitete patirtis Mykolo Romerio universitetas tradiciškai orientuojasi į socialinių mokslų

studijas ir kol kas turi tik vieną ne socialinių mokslų pagrindinių studijų programą – fizinių mokslų – socialinės informatikos programą. Nepaisant to, matematikos dėstymas užima pakankamai svarbią vietą MRU studentų rengime ir šiuo metu matematikos dalykai dėstomi Mykolo Romerio universiteto keturių fakultetų studentams: Socialinės informatikos (SIF), Ekonomikos ir finansų valdymo (EFVF), Socialinės politikos (SPF) bei Politikos ir vadybos (PVF). Socialinės informatikos specialybės studentams (to pačio pavadinimo fakultete) dėstomi 7 matematiniai dalykai. Tai matematinė analizė ir tiesinė algebra, tikimybių teorija ir matematinė statistika, finansų matematika, diskrečiosios struktūros, matematinė logika ir skaitiniai metodai. Tai nedidelės apimties, lyginant su informatikos specialybės programomis kitose universitetuose matematikos kursai. Dėl laiko stokos, matematiniai dalykai čia nėra dėstomi tradiciniu klasikiniu būdu.. Laiko stoką iš dalies kompensuoja laboratoriniai darbai, kuriuos studentai atlieka kompiuterinėse klasėse ir išmoksta taikyti specializuotas matematines programas (pasirinkta atvirojo kodo programa Maxima) spendžiant aukštosios matematikos uždavinius. Tai iš dalies sumažina įgūdžių stoką, ir ateityje šių programų absolventai galės laisvai taikyti matematinius skaičiavimus naudojant informacines


76

technologijas. Finansų ekonomikos specialybės (EFVF) studentams dėstomi trys matematiniai dalykai: matematinė analizė ir tiesinė algebra, tikimybių teorija ir matematinė statistika bei finansų matematika. Psichologijos specialybės studentams (SPF) du semestrus dėstomas matematinės statistikos metodų kursas. Dalykas orientuotas į taikymus, studentai mokomi dirbti su specializuota kompiuterine programa SPSS. Palyginus su tradiciniu matematinės statistikos dėstymu čia nėra galimybės remtis įprastiniu matematinės analizės aparatu, nes prieš tai jokie matematiniai dalykai nėra dėstomi. Todėl neįmanoma net griežtai matematiškai apibrėžti tikimybių teorijos sąvokas ir formuluoti teoremas, tenka ieškoti kitų būdų medžiagai išdėstyti. Dar mažiau galimybių remtis tradiciniu aukštosios matematikos dėstymu lieka viešojo administravimo specialybės (PVF) studentams skaitomame taikomosios matematikos ir kiekybinių metodų kurse, kuris dėstomas tik vieną semestrą. Reikia pastebėti, kad pati taikomosios matematikos sąvoka gana neapibrėžta ir vadovėlių bei mokymo priemonių autoriai traktuoja ją labai įvairiai. Dėstant taikomosios matematikos kursą MRU studentams stengiamasi pateikti nesudėtingus praktinio pobūdžio pavyzdžius ir išlaikyti pakankamai kokybišką dėstymo lygį, kas nėra paprasta dėl labai mažo skirto dalykui laiko. Čia bandoma maksimaliai remtis mokyklinės matematikos žiniomis ir nedėstyti.

Aukštosios matematikos kaip naujo dalyko (tai būdinga universitetinėms programoms kurios paprastai ignoruoja tą faktą, kad vidurinėje mokykloje mokoma nemaža dalis diferencialinio skaičiavimo ir integralinio skaičiavimo pradmenys), o koncentruotai priminti ir praplėsti moksleivių žinias apie išvestines, integralus ir jų taikymus funkcijoms tirti ir kt.

Tačiau pagrindiniai matematikos dėstymo sunkumai atsiranda ne dėl to, kad matematikos dalykams skirta mažiau laiko negu, tarkime, techninių specialybių studentams. Deja, tie patys sunkumai yra visur – jie bendri ir labai gerai žinomi – tai yra silpnos mokyklinės matematikos žinios.

Tradicinis matematikos dėstymas pagrįstas matematinių sąvokų, apibrėžimų, teoremų, formulių ir kitų panašių rezultatų nuosekliu pateikimu, kai kiekvienas žinių pateikimo žingsnis pagrindžiamas ne tik ankstesnėmis žiniomis, bet ir reikalauja nemažų pastangų sekti formuluojamų teiginių loginius ryšius, matyti neišvengiamai praleidžiamus tam tikrus atliekamus reiškinių pertvarkius, pakankamai gerai žinomus faktus, kitus teikiamų teiginių įrodymų elementus. Todėl studentas turi ne tik prisiminti sąvokas ir teoremas, bet ir turėti pakankamai įgūdžių matematiniams pertvarkiams atlikti, išlavintą abstraktų mąstymą, leidžiantį suprasti kaip pateikiamos loginių samprotavimų bendros formos gali būti taikomos konkretesniems atvejams. Deja, tuo nepasižymi nemaža dalis abiturientų ir tai sąlygoja ne tik egzistuojanti matematikos pamokų mažinimo tendencija – greičiau ji atsirado dėl milžiniško informacijos srauto, užkraunančio šiuolaikinius moksleivius. Didžiosios informacijos dalies ignoravimas, paviršutiniškas požiūris į ją, negebėjimas susikaupti ir giliai nagrinėti sudėtingą uždavinį – tik kelios šiuolaikinio gyvenimo aplinkybės, dėl kurių ateinantys į universitetines auditorijas pirmakursiai dažnai ne tik neturi pakankamų aukštosios matematikos studijoms bazinių žinių ir veiksmų atlikimo įgūdžių, bet ir nepasižymi išlavintu abstrakčiu


77

mąstymu (o tai padaryti galima tik paauglystėje), nemoka išskirti samprotavimų loginę struktūrą, apskritai nesupranta kas yra matematinio teiginio įrodymas. Šių įgūdžių prastėjimą lemia ir tai, kad brandos egzaminų vertinimai grindžiami norminiu vertinimu, kai vertinamos ne abiturientų įsigytos žinios, o jų santykiniai pasiekimai, lyginant vieno egzaminuojamojo rezultatą su kitų egzaminuojamųjų rezultatais. Suprantama, kad esant dideliam abiturientų skaičiui, norminis vertinimas leidžia nustatyti ir žinių lygį, tarkime moksleivio, turinčio procentinį rangą 80, t. y. taikyti ir kriterinį žinių vertinimą, kai išsamiai aprašomos būtinos egzaminuojamojo žinios egzaminui išlaikyti. Praktikoje tai reikštų gerokai didesnį neišlaikiusių valstybinį egzaminą procentą, arba bent jau neužskaitimo brandos egzamino kaip stojamojo į universitetą, jei rezultatas mažesnis negu tam tikras balas, pavyzdžiui, 75. Suprantama, kad tai prieštarautų aukštojo mokslo politikai, o savarankiška universiteto politika ženkliai sugriežtinti reikalavimus stojantiesiems gerokai susilpnintų jo pozicijas rinkoje. Tokios politikos elementus MRU taiko atsisakydamas nuo antrojo priėmimo rato.

Taigi dėl esamo universitetinio išsilavinimo masiškumo, straipsnio autorių nuomone, aštrėja matematikos dalykų dėstymo problemos, kai vis didesnė studentų dalis nesugeba įsisavinti privalomo minimumo ir tai atsitinka ne tiek dėl subjektyvių priežasčių, kiek dėl objektyvaus neturėjimo pakankamų aukštosios matematikos studijoms bazinių žinių ir įgūdžių. Ši problema egzistavo visada, net ir tais laikais, kai stojantiesiems buvo privalomas matematikos egzaminas. Tačiau tada, viena vertus, tik santykinai nedidelė baigusių vidurines mokyklas dalis abiturientų stodavo į aukštąsias, o kita vertus, nesugebėjusių studijuoti matematikos skaičius paprastai būdavo saikingas ir jie buvo šalinami iš aukštųjų mokyklų. Dabar gi dėl stojamųjų egzaminų nebuvimo ir universitetų finansinės būklės, tenka turėti kuo daugiau studentų. Nepažangių matematikos dalykuose studentų problemą spręsti jų šalinimu neįmanoma, tuo labiau, kad tokių dalis kai kuriose specialybėse yra tikrai nemaža. Ši problema ypač aštri ten, kur dėl žemų konkursinių balų priiminėjami praktiškai visi norintys, o realiai tai reiškia, kad jokių reikalavimų mokyklinėms matematikos žinioms nekeliama, nes, kaip jau minėjome, brandos egzaminui išlaikyti pakanka žinoti tik truputi daugiau, negu keli procentai blogiausias žinias per egzaminą parodžiusių moksleivių. Net fizinių ir inžinerinių mokslų specialybėse, kur matematinių žinių būtinybė gerai suprantama ir universitetų administracijoms, ir studentams, matematikos nepažangumo problemai spręsti ieškoma kitų būdų, vengiant masinio nepažangiųjų šalinimo. Tai yra ir administracinis matematikos dėstytojų veikimas, ir didelis leistinų egzaminų perlaikymų skaičius, ir galimybė toliau mokytis turint vieną arba net ir kelias akademines skolas. Socialinių mokslų studijose matematikos dėstymą gali apsunkinti studentų motyvacijos stoka, kai nemaža studentų dalis tiesiog nemato matematikos ryšio su pasirinktos specialybės studijomis. Vienas iš šios problemos aspektų bus paliestas šiame straipsnyje, aptariant autorių atliktos MRU studentų apklausos analizę.

Beveik visi moksleiviai, dar prieš baigdami bendrojo lavinimo mokyklas, licėjus, gimnazijas, svajoja studijuoti universitetuose. Ir daugelis iš jų, baigę mokyklą, įgyvendina savo svajonę. Šiais laikais Lietuvoje universitetų, kolegijų


78

tiek daug, kiek niekuomet per visą Lietuvos istoriją nėra buvę ir juose, norintiems studijuoti, vietų pakanka. Net ir laisvų lieka. Taigi beveik visi abiturientai įstoja į universitetus, kolegijas, pasirinkę vieną ar kitą specialybę. Universitetų, kolegijų administracijos labai patenkintos, nes daugelis iš įstojusiųjų atsineša ir valstybinius pinigų krepšelius, kurie pagerina mokymo įstaigų finansinius reikalus, o kiti, kurie tų pinigų krepšelių nėra gavę, tiesiog moka už studijas. Viskas būtų nuostabu, jei nekiltų klausimas, ar, abiturientas, įstojęs į universitetą ar kolegiją, tikslingai ir gerai apgalvotai pasirinko specialybę? Ar pakako objektyvios ir išsamios informacijos šiai specialybei pasirinkti? Ar neteks nusivilti pasirinkta specialybe, pradėjus studijas? Jei kurį laiką pastudijavęs studentas suvokia, supranta, kad ne į savo roges įsėdo, tai žala ne tik žmogui, praradusiam laiką, bet ir valstybei, skyrusiai pinigus specialistui paruošti. Jei studentas nutraukia studijas, tai nei paruošto specialisto, nei veltui išleistų valstybės pinigų.

Pasiryžusiam studijuoti moksleiviui specialybės pasirinkimas labai sudėtingas uždavinys. Specialybę sudėtinga pasirinkti ir tuo atveju, jei net apie specialybių studijas būtų galima rasti išsamios ir objektyvios informacijos. Bet tokios informacijos nėra, išskyrus gana bendras frazes. Nėra atliktų tyrimų, kokia informacija remdamiesi moksleiviai pasirinko vieną ar kitą specialybę, ar pasirinktos studijos atitiko lūkesčius, kiek studentų, pradėję studijas, jas po kurio laiko nutraukė arba nesugebėjo jų tęsti. Skleisti tokią informaciją, kuri padėtų orientuotis moksleiviams pasirenkant specialybę, galėtų visuomeninis transliuotojas, Lietuvos Radijas arba Televizija, paruošę bent po vieną laidą kas savaitę. Tai būtų visiems geriausiai prieinami informacijos šaltiniai. Bet laidų apie mokslą visuomenei, apie įvairių specialybių studijas universitetuose moksleiviams neruošia ir nesiūlo nei Lietuvos Radijas, nei Lietuvos Televizija. Tuo tarpu muzikos valandėlėms ar dainelių dešimtukų konkursams laiko skiriama labai daug. Kasdien darbo dienomis nuo 12 valandos iki 13 valandos taip vadinamo muzikinio vidudienio metu transliuojamos abejotinos meninės vertės dainelės, nuo 17 valandos iki 18 valandos antrosios pavaros metu vėl muzikėlė, o nuo 19 valandos koncertas pagal pageidavimus. Beveik kasdien muzikėlėms skiriamos mažiausiai trys valandos. O laidų apie mokslą, studijas ir studijų programas, kaip minėjome, kurios būtų naudingos moksleiviams, visuomenei, nėra. Tuo tarpu Lietuvos Radijo ir Televizijos pretenzijos į mokesčių mokėtojų pinigus didžiulės. Nei mokslas, nei aukštos kvalifikacijos specialistai, kaip galima suprasti ir iš vyriausybės požiūrio ir elgesio, Lietuvai nereikalingi.

Tiesa, universitetai, kolegijos organizuoja atvirų durų dienas, kurių metu lyg ir stengiamasi supažindinti būsimus studentus su aukštosios mokyklos studijų programomis. Bet tai labiau primena reklaminius triukus, kuriais stengiamasi suvilioti būsimą studentą, kad jis atneštų į aukštąją mokyklą valstybinį pinigų krepšelį. Be to, specialybėms, programoms sugalvojami pritrenkiantys pavadinimai. Dažniausiai vien dėl pavadinimų kai kurios studijų programos tampa ypač populiarios, kurios privilioja moksleivius lyg šviesa peteliškes. Kai kurios išskirtinės specialybės, kurių neminėsime, visuomenėje populiarios dėl tikimos naudos jas baigus ir gerai įsidarbinus.

Atsižvelgus į tai, kas pasakyta, iškyla būtinybė išsiaiškinti, kas paskatino moksleivį pasirinkti specialybę, kokia informacija naudojosi pasirinkdamas


79

specialybę ir t. t. Klausimų daug ir būtina gauti į juos atsakymus. Realiai padėčiai išsiaiškinti būtini išsamūs daugkartiniai tyrimai, apklausiant studentus. Tyrimų rezultatais vadovaujantis būtų galima moksleiviams kvalifikuotai paruošti informaciją, kuri padėtų orientuotis studijų programų labirintuose ir tikslingiau pasirinkti vieną ar kitą specialybę, kad pradėjus studijas netektų gailėtis pasirinkimu.

Apklausos rezultatų kai kurios išvados

2010 metais vasario mėnesį buvo atlikta Romerio universiteto finansų

ekonomikos specialybės pirmo kurso 314 studentų apklausa. Kalbėsime apie apklausos kai kuriuos rezultatus.

1. Apklausoje dalyvavo Finansų ekonomikos specialybės pirmo kurso 137 studentai ir 177 studentės. Iš apklausos rezultatų matome, kad baigę didmiesčių mokyklas šią specialybę pasirinko 83 moksleiviai ir 86 moksleivės, baigę rajono centrų mokyklas – atitinkamai 30 ir 52 moksleivių, miestelių ir baigę kaimo mokyklas – 24 moksleiviai ir 39 moksleivės. Kaip matome, tarp pasirinkusių šią specialybę dominuoja merginos. Procentais: 53,8 % studentų baigė didmiesčių mokyklas, 28,1 % – rajono centrų ir 20,1 % – miestelių, gyvenviečių ar kaimelių mokyklas.

2. Vidurinę mokyklą baigė 54 moksleiviai ir 63 moksleivės, gimnaziją – atitinkamai 83 ir 113.

3. Įdomu, kokie matematikos valstybinio egzamino rezultatai (žr. 1 pav.), nes matematika studijuojantiems finansų ekonomiką labai svarbi. 60 studentų ir 55 studenčių rezultatai ≤ 51 balą, 46 studentų ir 62 studenčių rezultatai 52–81, 31 studentų ir 59 studenčių rezultatai 82-100. Išvada: trečdalio studijuojančių rezultatai silpni.

1 pav. Matematikos valstybinio egzamino rezultatų pasiskirstymas


80

4. Kaip studentai išlaikė matematikos egzaminą universitete? Sausio mėnesį jie laikė tiesinės algebros ir matematinės analizės egzaminą. 61 studento ir 47 studenčių pažymiai ≤ 4, 48 studentų ir 57 studenčių pažymiai 56, 19 studentų ir 45 studenčių pažymiai 7–8, 6 studentų ir 15 studenčių pažymiai 9-10, 3 studentai ir 3 studentės nenurodė rezultatų, t. y. trečdalis studentų neišlaikė egzamino, trečdalis išlaikė silpnai. Tik trečdalis studentų išlaikė egzaminą geresniais pažymiais. Rezultatai nedžiuginantys.

5. Kaip studentai vertino egzamino vertinimą. 12 studentų ir 25 studentės atsakė „visiškai objektyviai“, 49 studentai ir 48 studentės – „objektyviai“, 48 studentai ir 73 studentės nieko negalėjo atsakyti, 11 studentų ir 16 studenčių – „subjektyviai“, 17 studentų ir 14 studenčių – „visiškai subjektyviai“. Išvada: 51 studento ir 73 studenčių vertinimai geri, t. y. maždaug trečdalio visų studentų, tuo tarpu trečdalis neturi savo nuomonės, kitų likusių vertinimai blogi.

6. Studentų viltys. 10 gauti tikėjosi 3 studentai ir 2 studentės, 9–4 studentai ir 5 studentės, 8–12 studentų ir 20 studenčių, 7–26 studentai ir 34 studentės, 6–23 studentai ir 40 studenčių, 5–54 studentai ir 59 studentės, ≤ 4–12 studentų ir 8 studentės. Lūkesčiai nesutapo su realybe.

7. Jų nuomonė apie matematikos reikalingumą. 36 studentai ir 56 studentės – visiškai sutinka, kad matematika reikalinga finansų ekonomikos geresniam supratimui, 49 studentai ir 82 studentės – sutinka, 37 studentai ir 34 studentės neturi nuomonės, 12 studentų ir 4 studentės nesutinka, 3 studentai vaikinai visiškai nesutinka. 91+131=222 – supranta matematikos svarbą, gana daug – 71 neturi nuomonės šiuo klausimu.

8. Įsitinimas, kad ne ta matematika dėstoma. 9 studentai ir 8 studentės – visiškai sutinka, 28 studentai ir 20 studenčių – sutinka, 68 studentai ir 82 studentės – iš dalies sutinka, 27 studentai ir 58 studentės – nesutinka, 5 studentai ir 8 studentės – visiškai nesutinka. 65 studentai ir 150 studenčių įsitikinę, kad kitokia matematika turėtų būti dėstoma. 98 studentai įsitikinę tokios matematikos reikalingumu.

9. Matematikos žinios reikalingos egzaminui išlaikyti. 8 studentai ir 3 studentės – visiškai sutinka, 14 studentų ir 11 studenčių – sutinka, 29 studentai ir 38 studentės – iš dalies sutinka, 68 studentai ir 86 studentės – nesutinka, 18 studentų ir 39 studentės – visiškai nesutinka.

10. Buvo klausimas, iš kokių šaltinių būdamas moksleiviu sužinojo apie šią specialybę. Iš Lietuvos Radijo ir Televizijos negavo jokios informacijos. Visuomeninis transliuotojas – Radijas ir Televizija – visiškai neparuošia laidų apie studijas, universitetų programas moksleiviams. Mokesčių mokėtojų pinigai, skiriami visuomeniniam transliuotojui panaudojami abejotinos meninės vertės muzikinėms laidoms, įvairiems šou laidoms. O kokios visuomeninio transliuotojo pretenzijos, kad jiems kuo daugiau lėšų būtų skirta! Kad bent viena laida apie mokslą ir universitetų programas moksleiviams būtų paruošiama ir transliuojama kiekvieną savaitę. Jie tik dejuoja, kad per mažai jiems skiriama lėšų. Šou ir tik įvairiausios pramogos ir pramogos.

Finansų ekonomikos specialybės 1 kurso studentams 1 semestre Matematinės analizės ir tiesinės algebros kursas skaitomas jau trečius metus. Pirmaisiais metais


81

buvo dėstyta 185, antraisiais metais 365, o šiemet 275 studentams. Pernai teorijos paskaitos buvo skaitomos be lentos, rašant vadinamoje Smart Board ir rodant parengtas skaidres.

Finansų ekonomikos specialybė yra viena iš populiariausių Lietuvoje ir todėl didesnioji į ją įstojusių dalis privalo turėti pakankamai gerus brandos egzaminų, tarp jų ir matematikos rezultatus. Straipsnio autoriai apklausė 314 įstojusių 2010 metais į pirmą kursą MRU studentų (87 % nuo visų 360 priimtų studentų). Apklausa buvo daroma pirmąją pavasario semestro savaitę, kai studentai jau žinojo žiemos sesijos matematikos egzamino rezultatus. Buvo išdalinta atspausdintos anketos su daugiau kaip 40 klausimų. Atlikto tyrimo tikslas įvairiais aspektais išnagrinėti studentų požiūrį į matematiką kaip studijų dalyką: jo svarbumas, turinio ryšys su specialybės dalykais, žinių vertinimo objektyvumas, dėstymo metodų tinkamumas.

Pusė apklaustųjų studentų (54 %) baigė mokyklas didmiesčiuose, kiti – rajono centruose (28 %), miesteliuose arba kaimuose (žr. 2 pav.). Vaikinai ir merginos sudaro atitinkamai 44 ir 56 % apklaustųjų. Įdomu, kad tarp baigusių didmiesčių mokyklas merginų dominavimas mažesnis – 51 %. Jei pastebėtas efektas nėra atsitiktinis (gal kaimo ir mažesnių miestelių vaikinai laiko finansų ekonomiką moteriška specialybe, bet atsakyti į tokį klausimą galima tik atlikus sociologinius tyrimus), tai rodo neužpildyta segmentą kur vertėtų ieškoti būsimų studentų vykdant atitinkamą moksleivių agitaciją stoti į MRU.

2 pav. Mokyklos baigimo vieta

Didžioji dalys įstojusių į finansų ekonomiką šią specialybę pasirinko sąmoningai: beveik 60 % nurodė, kad jie turėjo pakankamai informacijos apie pasirinktą specialybę ir tik apie 10% atsakė, kad buvo nepakankamai informuoti renkantis specialybę. Norėjo studijuoti būtent pasirinktą specialybę 72 % apklaustųjų ir tik apie 16 % norėjo studijuoti visiškai kitą specialybę, bet įstojo į finansų ekonomiką, arba tiesiog nežinojo ką nori studijuoti.


82

Tarp studentų yra nemažai gavusių aukštus Valstybinio matematikos brandos egzamino vertinimus: 14 % apklaustųjų buvo gavę 90 ir daugiau balų, 15 % turėjo nuo 82 iki 89 balų (imtinai). Tačiau daugiau kaip trečdalis (37 %) apklaustųjų turėjo iš mokyklinės matematikos 51 balą ir mažiau. Taigi net ir tarp įstojusių į labai populiarią specialybę esant dideliam konkursui nemaža studentų dalis turi gana silpnas matematikos žinias. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad panaši studentų dalis (34 %) neišlaikė sesijos matematikos egzamino. Išlaikiusiųjų matematikos egzaminą rezultatai yra pasiskirstę taip: gerus pažymius (8, 9, 10) gavo apie 15 % apklaustųjų (atitinkamai 8–9 %, 9–4 % ir 10–3 %). Apie 25 % apklaustųjų gavo iš matematikos egzamino 5 balus. Taigi egzamino rezultatai neatrodo džiuginantys. Nepaisant to, apie 43 % apklaustųjų mano, kad egzamino vertinimas buvo objektyvus ir dar 39 % nurodė, kad jiems sunku pasakyti, ar vertinimas buvo objektyvus. Įdomu, kad nebuvo dideli ir studentų lūkesčiai gauti gerą pažymi iš matematikos egzamino: vos 12 % apklaustųjų tikėjosi gauti 8, 9 arba 10 ir net 45 % tikėjosi gauti ne daugiau kaip 5 balus. Tikriausiai, tai galima paaiškinti kaupiamuoju egzamino pažymio skaičiavimo principu, kai studentai turėjo galvoje dviejų ankstesnių atsiskaitymų rezultatus.

Pastebimas studentų motyvuotas požiūris į matematikos atsiskaitymus. Su pirmojo kontrolinio darbo klaidomis susipažino beveik visi studentai: tik 5 % apklaustųjų nurodė, kad nežiūrėjo padarytų klaidų, nes tai buvo jiems neįdomu. 85 % studentų mano, kad pirmojo kontrolinio darbo vertinimas buvo objektyvus, ir tik5 % - kad subjektyvus. Tai gerai derinasi su atsakymu, kad tikėjosi gauti už pirmąjį kontrolinį darbą tiek kiek ir gavo 61 % apklaustųjų. Tačiau 32 % tikėjosi gauti daugiau. Įdomu, kad antrojo kontrolinio darbo rezultatų nežiūrėjo, nes jiems tai buvo neįdomu, jau 29 % apklaustųjų. Tai tik iš dalies gali būti paaiškinta tuo, kad po pirmojo kontrolinio darbo studentai geriau suprato reikalavimus ir vertinimo kriterijus. Sumažėjusią motyvaciją tikriausiai lemia ir nusivylimai dėl matematikos sunkumų, kuriems įveikti trūksta mokykloje neįsigytų žinių bei įgūdžių, ir stipendijų nemokėjimas arba menkas dydis, ir kitos dar nenustatytos priežastys.

Pagrindinės apklausos rezultatų tyrimo išvados. Finansų ekonomikos specialybėje studijuojančiųjų skaičius yra proporcingas

Lietuvos regionų gyventojų pasiskirstymui. Didžioji dalis – apie 80 proc. yra pakankamai motyvuoti šio dalyko studijoms. Matematikos programa ir jos dėstymas yra vertinami tikrai pozityviai. Kontrolinių darbų ir egzamino pažymiai vertinami kaip pakankamai objektyvūs. Nedidelė studentų atsakė, kad ekonomikos studijose reikalinga ne tai kas dėstoma matematikos kurse, bet tikėtina, kad jų nuomonė pasikeis po tolesnių ekonomikos ir finansų dalykų studijų.

Literatūra

1. Babbie E. The Practise of Social Research, 7 ed. Wadsworth Publishing Company, 1995.

2. Gaidys V. Visuomenės nuomonės tyrimai: teorija ir praktika. Vilnius, Žara, 1999.


83

3. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai, Lucilijus, 2007. 4. Valackienė A., Mikėnė S. Sociologinis tyrimas: metodologija ir atlikimo metodika.

Kaunas, Technologija, 2008.

SUMMARY

EXPERIENCE IN TEACHING MATHEMATICS AT MYKOLAS ROMERIS UNIVERSITY

1Prof. (HP) Aleksandras Krylovas, 2doc. dr. Hamletas Markšaitis,

3doc. dr. Algirdas Kaučikas, 4Ignas Bartkus Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected]; [email protected], [email protected], [email protected]

Mathematical modeling department at the M.Romeris university was established two

and half years ago. Now mathematics is taught at for faculties of the university, seven different courses including calculus, linear algebra, probability and mathematical statistics are given. Results on more then five semesters of teaching mathematics are analysed using data of questioning more then 300 students. This analysis is made using methods of descriptive statistics and correlation analysis. Results of the analysis will be useful for further improvement of teaching methods.

To maintain a sufficient level of quality of teaching of mathematics, simple practical examples are used. In order to solve problems of mathematics students work in computer classes and learn to apply mathematics using specialized packages such as Maple, Maxima etc. Graduates of these programs are prepared to apply mathematical calculations using information technology.

There is a need to determine the most influential factor for the student to choose a course for studies, what information did they used, etc. According to survey results qualified information can be prepared and this information could help to orient students to make a choice.

So we can make the following conclusions. The most part of the students are enough motivated for studies, but some of them do not have basic knowledge in mathematics. Based on answers of students we conclude that courses of mathematics are estimated positively, grades received are considered as impartial.

Key words: teaching mathematics, questionnaire, experience, data analysis


84

KOMPIUTERINĖS ALGEBROS PAKETAS MAXIMA IR JO PANAUDOJIMAS MATEMATIKOS PASKAITOSE

Doc. dr. Aleksas DOMARKAS1, Joana KASTICKAITĖ2

1Vilniaus universitetas, Lietuva; 2Mykolo Romerio universitetas, Lietuva. [email protected]; [email protected].

Įvada Tikslas – pristatyti atviro kodo kompiuterinės algebros bei analitinės

matematikos uždavinių sprendimo programą Maxima ir jos panaudojimą matematikos paskaitose.

Metodologija: analizė, lyginamoji analizė, apibendrinimas. Rezultatai: Maxima yra kompiuterinės algebros paketas, skirtas simboliniams

skaičiavimams. Galima spręsti lygtis, atlikti simbolinį integravimą, braižyti grafikus ir t. t. Maxima yra viena iš pirmųjų ir vis išliekanti tarp geriausių kompiuterinės algebros sistemų.

Tyrimo ribotumas/pritaikomumas: pristatomas kompiuterinės algebros paketo Maxima naudojimas sprendžiant tiesinės algebros ir matematinės analizės uždavinius.

Praktinis pritaikymas: derinant klasikinį tiesinės algebros, matematinės analizės ir kitų dalykų dėstymą (teorinės paskaitos, įprastos pratybos) su atviro kodo šiuolaikinės kompiuterinės sistemos Maxima galimybėmis, tikėtini geri rezultatai, įsisavinant žinias ir pritaikant jas praktiniams uždaviniams spręsti.

Originalumas/vertingumas: kadangi literatūros lietuvių kalba apie kompiuterinės algebros sistemą Maxima beveik nėra, todėl šio paketo analizė ir vertinimas yra aktualu ir vertinga dėstytojams ir studentams bei visiems besidomintiems atviro kodo matematiniais paketais. Dėstomų matematinių dalykų tikslai yra ne tik supažindinti studentus su dalyko pagrindais, bet ir išmokyti naudoti kursų metodus tyrinėjant, aprašant ir modeliuojant procesus ir reiškinius, išmokyti spręsti uždavinius kompiuteriu, todėl yra reikalingi matematinių programų paketai, geriau atviro kodo. Siekiant šių tikslų, parengėme tiesinės algebros ir matematinės analizės laboratorinius darbus, kuriuos reikia atlikti su kompiuterinės algebros sistema Maxima. Laboratoriniuose darbuose pateikiami uždaviniai, kuriuos spręsdami studentai, gali geriau suprasti ir įsisavinti tiesinę algebrą ir matematinę analizę. Programos Maxima vartotojai turi galimybę per trumpą laiką išspręsti daug uždavinių, atlikti jų visapusišką analizę, braižyti matematinių modelių grafikus.


85

1. Kas yra kompiuterinės algebros paketas Maxima? Kompiuterinės algebros paketas Maxima yra atviro kodo universali

matematinių programų sistema, kuri: • atlieka visus pagrindinius aritmetinius veiksmus su skaičiais, reiškiniais,

funkcijomis, matricomis ir kitais matematiniais objektais; • pertvarko, skaido į daugiklius ir prastina reiškinius; • atlieka įvairius veiksmus su matematiniais objektais; • konvertuoja matematinius objektus į ekvivalenčius pavidalus; • sprendžia lygtis ir lygčių sistemas simboliškai ir skaitiškai; • sprendžia diferencialines lygtis; • apskaičiuoja ribas; • apskaičiuoja baigtines ir begalines sumas bei sandaugas; • diferencijuoja ir integruoja funkcijas; • brėžia dvimačius ir trimačius funkcijų grafikus; • animuoja grafikus. Veiksmai atliekami interaktyviu režimu. Interaktyvus režimas reiškia, kad

komandos atliekamos nuosekliai viena po kitos, stebint jų rezultatus. Jei rezultatas gaunamas netinkamas arba komanda įvesta klaidingai, po komandos pataisymo vykdymą galima pakartoti. Sujungus komandas į vieną paketą, programą galima vykdyti paketiniu režimu.

Praktiškai beveik kiekvieno „studentiško“ matematinio uždavinio sprendimas gali būti suvestas į tokių komandų vykdymo seką. Todėl šis paketas naudingesnis tiems, kurie mokosi matematikos. Šis paketas padės greitai atlikti palyginti nesudėtingus matematinius skaičiavimus arba pavaizduoti funkcijų grafikus ir skaičiavimų rezultatus. Kompiuterinės algebros sistema Maxima gali pakeisti ir gerokai papildyti tradicinę skaičiuoklę. Moksliniams tyrimams ir sudėtingiems uždaviniams spręsti yra naudojami specializuoti matematiniai paketai.

Darbas pradedamas, dukart pele paspaudus ikoną . Atsidaro paketo aplinka (1 pav.), kurios meniu ir įrankių juosta parodo pagrindines sistemos galimybes.wxMaxima turi meniu, lango didinimo, mažinimo, uždarymo galimybes. Dirbama dialoginiame režime: jei teisingai sistemai nurodyta užduotis, ji pateikia atsakymą. Pagrindinių paketo funkcijų naudojimui reikia rinktis meniu norimą punktą. Pavyzdžiui, natūrinis logaritmas rašomas ).log(x Maxima sistema neturi standartinės funkcijos logaritmo pagrindu 10 ir kitais pagrindais, todėl reikia naudoti logaritmo pagrindo keitimo formulę. Pavyzdžiui,

)10log(/)log(:)(10log xx = yra naudojamas apibrėžimas. Sistemoje Maxima taip

e% rašomas natūrinio logaritmo pagrindas; i% – menamas vienetas, ;1− π rašomas %pi.


86

2. Kompiuterinės algebros sistemos Maxima istorija • Maxima yra kilusi iš pirmosios kompiuterinės algebros sistemos Macsyma,

kurios pirmoji versija buvo sukurta 1968 metais Masačusetso technologijos institute (MIT).

• Viljamo Frederiko Šelterio (William Frederick Schelter) darbų dėka 1998 metais atsirado kompiuterinės algebros sistema Maxima.

• 1998 m. W. F. Šelteris gavo licenciją paketo Maxima atvirojo kodo publikacijai.

• 1999 metais nutraukta pradinio projekto Macsyma plėtra. • 2001 metais W. F. Šelteris mirė, tačiau jo darbas tęsiamas iki šiol. Grupė

entuziastų iš viso pasaulio atnaujina ir papildo programų paketą Maxima. Kasmet išleidžiami trys programos atnaujinimai.

• Paskutinė programos versija yra 5.22.1, paskelbta 2010 m. rugpjūčio 13 d. 3. Kompiuterinės algebros sistemos Maxima įdiegimas Maxima dokumentaciją ir paketo įdiegimo failus galima rasti internete adresu

http://maxima.sourceforge.net/. Juos galima nemokamai atsisiųsti ir įdiegti visoms pagrindinėms operacinėms sistemoms: Windows, Linux ir MAC OS. Vertinga programos versija 5.21.1, kuri Windows sistemoje paleidžiama iš USB laikmenos. Ją galima rasti internete adresu http://portableapps.com/node/23391.

4. Maxima ir kitos kompiuterinės algebros sistemos Svarbiausios komercinės kompiuterinės algebros sistemos (toliau – KAS) yra

Maple ir Mathematica. Palyginti su Maxima, jos yra labiau papildytos programų paketais, geriau naudoja šiuolaikines kompiuterių grafines galimybes ir turi geresnę pagalbos sistemą. Pagal komandų rašymo sintaksę artimesnė Maxima sistemai yra Maple. Maple ir Mathematica atsirado 1988 metais, o joms didelę įtaką darė pirmoji kompiuterinės algebros Macsyma sistema. Todėl Maxima, Maple ir Mathematica sistemos turi daug bendra. Įsisavinus vieną sistemą, lengva pereiti prie kitos. Pagrindinius matematinius veiksmus šios sistemos vykdo beveik vienodai.

Paminėtini KAS Maxima privalumai: • Pagrindinis Maxima privalumas tas, kad ji yra atviro kodo. Komercinės

KAS Maple ir Mathematica kainuoja daug, todėl jas naudoti yra problemiška.

• Paketo Maxima nedidelis instaliacinis failas (apie 26 MB), todėl greitai atsiunčiamas ir lengvai įdiegiamas. Maxima nereikalauja didelių kompiuterio resursų.

• Maxima yra lengviau valdoma ir konfigūruojama sistema negu Maple ar Mathematica (panašiai kaip Linux prieš Windows). Galima kurti savo komandas, komandų paketus ir lengvai prijungti prie sistemos.


87

• Maxima sistemoje galima išjungti automatinį reiškinių prastinimą. Tai neretai padeda gauti geresnius skaičiavimų rezultatus ir atsakymus.

• Grafinė sąsaja wxMaxima sukurta puikiai. Ji nėra tokia sudėtinga kaip Maple ar Mathematica sistemose, todėl lengviau valdoma. Lengvai galima kopijuoti, trinti, konvertuoti į kitą formatą (tekstinį, grafinį arba LaTeX).

Maxima sistemos trūkumai: • Maxima neturi skaičiavimų su dešimtainiais skaičiais sistemos, todėl

atliekant veiksmus su dešimtainiais skaičiais, juos pakeičia racionaliosiomis trupmenomis.

• Nėra geros dokumentacijos, per mažai pavyzdžių. • Nelabai gera trimatė grafika. Dvimatė grafika yra gera. Kiti nemokami paketai, kuriuose naudojama Maxima: • Euler Math Toolbox, žr. http://eumat.sourceforge.net. Į šią sistemą įeina

KAS Maxima, veiksmų su dešimtainiais skaičiais sistema (panaši į Matlab) ir gera pagalbos dokumentacija. Autorius: René Grothmann;

• SAGE, žr. http://www.sagemath.org/. Su šiuo paketu galima dirbti internete. Instaliacinis failas yra didelis (daugiau nei 1 Gb), reikalauja didesnių kompiuterio resursų. Geriau veikia Linux sistemoje negu Windows (ne internete).

5. wxMaxima sąsaja wxMaxima sąsaja yra grafinė programa, per kurią vartotojas bendrauja su

programų paketu Maxima. Windows sistemoje ši programa įdiegiama kartu su instaliacine programa. Linux sistemose ją reikia įdiegti atskirai. Tekstiniu režimu dos lange Maxima gali veikti ir be wxMaxima programos. Programos wxMaxima langas atrodo taip:


88

Matome, kad komandos rašomos panašiai kaip Maple sistemoje. Komandoms vykdyti reikia spausti Shift + Enter arba Enter (prieš tai uždėti varnelę Edit>Configure>Enter evaluates cells).

6. Paketo Maxima naudojimas Mykolo Romerio ir Vilniaus universitetuose Mykolo Romerio ir Vilniaus universitetuose, derinant matematinių dalykų

klasikinį dėstymą (paskaitos, įprasti praktiniai užsiėmimai) su atviro kodo šiuolaikinės KAS Maxima galimybėmis, gaunami geri rezultatai, įsisavinant žinias ir pritaikant jas praktiniams uždaviniams spręsti.

Kompiuterinės algebros paketas Maxima buvo naudojamas dėstant šiuos dalykus:

• Tiesinė algebra (MRU Socialinės informatikos fakulteto verslo informatikos specialybės 1 kurso studentams);

• Matematinė analizė (MRU Socialinės informatikos fakulteto verslo informatikos specialybės 1 kurso studentams);

• Tiesinė algebra ir geometrija (VU Gamtos fakulteto biofizikos specialybės 1 kurso studentams);

• Matematinė analizė ir diferencialinės lygtys (VU Gamtos fakulteto biofizikos specialybės 1 kurso studentams);

• Skaičiavimo metodai (VU Matematikos ir informatikos fakulteto matematikos ir informatikos mokymo specialybės kurso studentams);

• Diferencialinės lygtys (VU Matematikos ir informatikos fakulteto matematikos ir matematikos taikymų specialybės 2 kurso studentams).

Studijų programoje pratyboms su kompiuteriu dažniausiai skiriama viena savaitinė valanda. Užsiėmimų metu susipažįstama su kompiuterinės algebros sistema Maxima, sprendžiami pavyzdžiai, aptariamos ir pradedamos spręsti laboratorinių darbų užduotys. Kiekvienam studentui skiriami 2 arba 3 individualūs laboratoriniai darbai, kuriuos reikia atlikti per semestrą. Yra parengtos individualios laboratorinių darbų užduotys su sprendimo pavyzdžiais. Darbui apginti rašomas referatas. Laboratorinių darbų įvertinimas sudaro 10–20 procentų egzamino įvertinimo. Studentai, naudodami KAS Maxima dirba noriai, stropiai lanko užsiėmimus, kai kurie į pratybas atsineša savo nešiojamus kompiuterius.

Išvados KAS naudojimas matematikos mokyme sudaro galimybę daugiau išsiaiškinti

matematinių sąvokų, patikrinti teiginius, išspręsti daugiau sudėtingesnių uždavinių, pavaizduoti sprendinius grafiškai. Toks matematikos dėstymas leidžia didesnį dėmesį skirti dalyko esmei išsiaiškinti, o ne standartinių uždavinių sprendimo įgūdžiams gerinti. Reikėtų sukurti tokią mokymo sistemą, kad kompiuteris būtų pasiekiamas kiekvienu momentu. Matematikos taikymas beveik neįmanomas be kompiuterių naudojimo.


89

Literatūra

1. Kompiuterinės algebros sistemos Maxima tinklalapis: http://maxima.sourceforge.net/. 2. Euler Math Toolbox tinklalapis: http://eumat.sourceforge.net/. 3. SAGE tinklalapis: http://www.sagemath.org/. 4. Pincevičius A., Domarkas A., Pakenienė V. Matematikos taikomieji darbai, Vilnius,

LKA, 2007. Prieiga internete: http://www.lka.lt/EasyAdmin/sys/files/matematika_internetui.pdf.

SUMMARY

USING COMPUTER ALGEBRA SYSTEM MAXIMA IN THE TEACHING PROCESS

Assoc. prof. Aleksas Domarkas1, Joana Kastickaitė2

1Vilnius Uiversity;Lithuania; 2Mykoas Romeris University, Lithuania.

[email protected]; [email protected]. The article presents computer algebra system (CAS) Maxima and its use in the

teaching process. Maxima is an open source cross-platform computer algebra system. It is a system for the manipulation of symbolic and numerical expressions, including differentiation, integration, Taylor series, Laplace transforms, ordinary differential equations, systems of linear equations, polynomials, and sets, lists, vectors, matrices, and tensors. The article discusses the possibilities of the CAS and its history. The CAS Maxima is compared to other CAS, such as Maple, Mathematica, Euler Math Toolbox and SAGE, analysing its advantages and differences. We use CAS Maxima for teaching linear algebra, calculus, ordinary differential equations and numerical computations in Mykolas Romeris University and Vilnius University. The article is relevant and valuable for teachers and students as well as for other persons who are interested in the open source computer algebra systems.

Keywords: computer algebra systems (CAS) Maxima, open source, Maple,

Mathematica.


90

MOKSLINIŲ STRAIPSNIŲ VERTINIMO PROCESO MODELIAVIMAS

Jelena DEMEŠKO1, Andrius ŠIMONĖLIS2,

prof. (HP) Aleksandras KRYLOVAS3 1Vilniaus Gedimino Technikos universitetas, Lietuva; 2Vilniaus Gedimino Technikos universitetas, Lietuva;

3Mykolo Romerio universitetas, Lietuva. [email protected]; [email protected];

[email protected]

1. Įvadas Vienas iš svarbiausių mokslinio darbo aspektų yra mokslinių rezultatų

(straipsnių, monografijų, pranešimų konferencijose ir kt.) skelbimas. Pastaraisiais metais mokslinių publikacijų skaičius labai greitai auga ir mokslinės informacijos analizė reikalauja šiuolaikinių informacinių technologijų taikymo. Viena iš tokios analizės problema, su kuria susiduria moksliniai žurnalai, yra gaunamų straipsnių recenzavimas.

Šio tyrimo tikslas – sudaryti mokslinių straipsnių recenzavimo proceso modelį, kuris padėtų automatizuoti kai kuriuos recenzavimo elementus. Visų pirmą, tai yra automatizuotas straipsnių ir jo autorių klasifikavimas, t.y. jo priskyrimas tam tikrai mokslo temai. Ši informacija galėtų padėti ieškoti straipsniui recenzentų, vertinti recenzento tinkamumą šiam straipsniui recenzuoti, lyginti straipsnius panašumo prasme ir kt.

Balio (2009) darbe buvo nagrinėjama specifinio mokslinio turinio automatinio klasifikavimo problema. Disertacijoje pasiūlyti ir ištirti matematiniai klasifikavimo metodai, paremti statistine mokslo terminijos pasiskirstymo tekstuose analize, kuriuos būtų galima taikyti taikomajam mokslo publikacijų klasifikavimo uždaviniui spręsti. Atlikti tyrimai parodė, kad moksliniams tekstams klasifikuoti skirtų specialių algoritmų nėra.

Lavcel (2009) darbe buvo atlikta matematikos mokslinių straipsnių informacinė analizė pagal temas ir išmatuotas jų panašumo lygis. Tam buvo panaudota programa leidžianti pabandyti įvertinti straipsnių „artumo“ laipsnį. Atlikus tyrimus buvo prieita išvados, kad reikia atsižvelgti į žodžių kombinacijas, praplėsti žodyną, atlikti eksperimentus su kitomis metrikomis.

Šliachtovič et al (2010) straipsnyje buvo kuriamas matematikos mokslinių straipsnių klasifikavimo modelis. Tyrimui autoriai panaudojo programą, leidžiančią lyginti straipsnių informatyvumą. Šio straipsnio apibendrinime konstatuojama, kad reikalingas šios programos tobulinimas ir žodyno analizavimas.


91

3. Tyrimas Sukuriame pakankamai didelį raktinių žodžių žodyną, kuris turi būti

sudaromas iš terminų ir jame neturėtų būti bendrinės kalbos žodžių. Žodyną sudaro 295 žodžiai. Paimame kiekvieną straipsnį atskirai ir skaičiuojame terminų ir jų variacijų dažnius. Iš šitų dažnių sudarome kiekvienam straipsniui vektorių

( )nxxxx ,...,, 21=r

. Gauname diskretųjį informacijos šaltinį ir apskaičiuojame entropiją. Tam gautus duomenys normuojame, tai yra sudarytą vektorių

padaliname iš rastų žodžių sumos nxr

ir apskaičiuojame kiekvieno straipsnio

entropiją. Tam apskaičiuojame santykinius dažnius

dd

p kk = , (1)

čia: kd - žodžių dažniai; d - dažnių suma:

1

nj

jd d

== ∑ .

Entropiją apskaičiuojame pagal formulę

∑=

⋅−=n

kkk ppE

1ln . (2)

Kai visos kp beveik lygios nuliui (žodyne nerasta žodžių, t.y. jis nepritaikytas šiam tyrimui) gauname ir entropijos E mažą reikšmę. Entropijos maksimumas

įgyjamas, kai turime 1kp

n= . Jei imame kitus straipsnius, kurių vektorius toks pat,

tai jie yra identiški, tai yra gauname tiek pat informacijos. Mūsų atveju entropija yra rodiklis, kiek gauname informacijos apie straipsnį.

Kitas tyrimo žingsnis yra „atstumo“ tarp straipsnių skaičiavimas. Taikome Hemingo atstumų formulę

∑=

−=−n

kkk yxyx

1

rr, (3)

čia: ( )1 2, ,..., nx x x x=r

- vieno straipsnio dažnių vektorius; ( )nyyyy ,...,, 21=r

- kito straipsnio dažnių vektorius.

2. Eksperimentas Eksperimentą atlikome su 21 straipsniu. Pasinaudoję programa apskaičiavome

kiek kartų žodis pasikartoja kiekviename iš straipsnių ir kiekvieno straipsnio dažnio sumą. Duomenys patalpinome į dokumentą, apskaičiavome santykinį dažnį pagal (1) formulę, sudarėme kiekvienam straipsniui vektorius, sudarytus iš dažnių, normavome juos ir apskaičiavome kiekvieno straipsnio entropiją, pasinaudojus (2) formule.


92

Tyrimui panaudojome vieno iš straipsnio bendraautorių sukurtą specializuotą kompiuterinę programą. Ši programa leidžia atlikti mokslinių straipsnių informacinę analizę. Programa parašyta C# programavimo kalba. Iš panašių programų (MS Word, Excel ir kt.) išsiskiria patogumu, lankstumu, bei suderinamumu su kitomis programomis (galima paruošti tekstą kitoms programoms apdorojimui). Be to visi kada nors gauti rezultatai numatoma saugoti duomenų bazėje. Programos pagalba galima nufiltruoti simbolius, ar frazes, importuotas iš išorinio failo. Taip pat programos pagalba galima įvesti laukus, kuriems reikia priskirti žodį ar frazę iš teksto. Būtina nurodyti simbolius, kaip nurodyta frazė bus išskirta tekste iš priekio ir iš galo. Tokių laukų kiekis yra ribotas iki 1000. Apdorojant tekstą sukuriamas naujas failas, kuriame visos rastos frazės, nepriklausomai kartojasi jos ar ne, yra išskirtos. Ši programos savybė sudaro sąlygas, teksto apdorojimui panaudoti ir kitas programas. Įsijungus programą būtina nurodyti mokslinį straipsnį TXT formato, tai galima padaryti Meniu pasirinkus Failas->Nurodyti pradinį failą. Pasirinkus iš meniu Statistika -> Pagrindinė statistika, atsiradusiame lange, kur galime iškarto rinktis meniu punktą skaičiuoti, tačiau tuomet rezultatų lange matysime tik kelis laukus pagrindinės teksto statistikos (teksto ilgį, žodžių skaičių, ir t.t.).

Vienas svarbesnių dalykų čia yra Importuoti, nes čia mes galime importuoti papildomus žodžius ar frazes iš TXT dokumento. TXT dokumente kiekvienas naujas žodis turi prasidėti iš naujos eilutės, o visos jo variacijos turi būti toje pačioje eilutėje atskirtos kableliais.

Pasirinkus analizuojamą tekstą, kuris turi būti TXT formato ir importavus raktinių žodžių failą skaičiuojame kiekvieno žodžio skaičių tekste (1 pav.).

1 pav. Raktinių žodžių pagrindinės statistikos skaičiavimas


93

Visą informaciją sukeliame į Excel dokumentą. Toliau apskaičiuojame santykinį dažnį pagal (1) formulę, sudarome kiekvienam straipsniui vektorius, sudarytus iš dažnių, normuojame juos ir apskaičiuojame kiekvieno straipsnio entropiją, pasinaudojus (2) formule (1 lentelė). Normuojame vektorių ilgius ir apskaičiuojame straipsnių „atstumus“ vieną nuo kito, pasinaudojus (3) formule (2 lentelė).

Sekantis žingsnis yra pasirinkti tris straipsnius: vadybos, geografijos ir istorijos. Atliekame tokį pat eksperimentą ir gautus duomenys įkeliame į 1 lentelę ir į 2 lentelę.

1 lentelė Entropijos skaičiavimas

2 lentelė “Atstumai” tarp straipsnių


94

Iš lentelės matome, kad vadybos ir ekonomikos straipsnių entropijos sumažėjo (1 lentelė), o „atstumai“ tarp straipsnių padidėjo (2 lentelė).

Pastebime, kad žodyne yra tokių žodžių, kurie matematikoje yra terminai, o kitur gali būti naudojami, kaip bendrinės kalbos žodžiai. Priklausomai nuo mokslinių straipsnių specifikos tie patys žodžiai gali būti tiek terminai, tiek ir specifinės kalbos bendriniai žodžiai. Pavyzdžiui, žodis „numerical“ gali būti tiek matematikos terminas, tiek bendrinės kalbos žodis, priklausomai nuo konteksto.

Kitas eksperimento žingsnis - specializuotos duomenų bazės sudarymas, kurioje galima būtų lengvai ir patogiai rasti reikalingą informaciją. Norint pamatyti straipsnio duomenis reikia Meniu juostoje pasirinkti Duomenų bazė -> Straipsnio duomenys (2 pav.). Šiame lange galima peržiūrėti ar keisti informaciją apie straipsnį. Pridėti autorius, recenzentus, recenzijas ir kt. Recenzijos pridedamos kartu nurodant ir datą kada ji buvo gauta. Statusai yra pasirenkami iš esamo sąrašo, kuris saugomas duomenų bazėje. Tema yra pasirenkama iš temų sąrašo, esančio duomenų bazėje. Taip pat lengvai ir patogiai galima pridėti autorių. Tam Meniu pasirenkame Duomenų bazė -> Pridėti autorių (3 pav.). Čia taip pat galime galima keisti ar pridėti duomenis.

2 pav. Straipsnio duomenys


95

3 pav. Autoriaus duomenys

Pasirinkę Temų medis atsidaro šis langas (4 pav.). Kairėje pusėje yra atvaizduotas temų sąrašas. Paspaudus ant konkrečios temos dešinėje esančiame langelyje atvaizduojami tai temai priklausantys raktiniai žodžiai (frazės). Mygtukas „Pridėti“ prideda naują temą. „Ištrinti“ ištrina pažymėtą temą (temos raktiniai žodžiai neišsitrina, lieka duomenų bazėje). „Perkelti“ mygtukas skirtas perkelti pažymėtą temą kitai temai (taip būtų sudaromas temų medis). Reikia pažymėti norimą perkelti temą, spausti šį mygtuką ir tada pažymėti temą, kuriai ji turi būti priskirta. Pervadinti tiesiog leidžia pakeisti temos pavadinimą.

4 pav. Temų medis


96

Išvados 1. Reikia atsižvelgti į žodžius, kurie vienur yra terminai, o kitur yra bendrinės

kalbos žodžiai. 2. Žodyną reikia klasifikuoti pagal temas. 3. Reikalingas tolimesnis programos tobulinimas. Literatūra

1. Balys, V. Mokslinės Terminijos Matematiniai Modeliai ir jų Taikymas Leidinių Klasifikavime: daktaro disertacija, fiziniai mokslai: matematika (01P). Vilnius: Technika, 2009. 101p

2. Lavcel, J. Matematikos Mokslinių Straipsnių Informacinė Analizė, 12-osios Lietuvos jaunųjų mokslininkų konferencijos „Mokslas- Lietuvos ateitis“, Vilnius, 2009 m. balandžio 9 d.

3. Šliachtovič, J., Šimonėlis, A., Lavcel, J. Matematikos Mokslinių Straipsnių Klasifikavimo Modeliavimas, 13-osios Lietuvos jaunųjų mokslininkų konferencijos „Mokslas – Lietuvos ateitis“, Vilniuje 2010 m. 04 mėn. 09 d.

SUMMARY

RESEARCH ARTICLES EVALUATION MODELING PROCESS

Jelena Demeško1, Andrius Šimonėlis2, prof. (HP) Aleksandras Krylovas3 1Vilnius Gediminas Technical University, Lithuania; 2Vilnius Gediminas Technical University, Lithuania;

3Mykolas Romeris University, Lithuania. [email protected]; [email protected]; [email protected]

The work deals with mathematical, scientific articles and the database designed to

have an automatic text processing. An inventory of key words vocabulary and the informational analysis of scientific articles, that is indentifying the mathematical terms that are selected from articles on the number of statistics, keyword list, interpreted as the source of information, entropy, evaluating the articles „distance“ from each other using the metrics of Heming. For the academical articles informational analysis is used one of the joint authors developed computer program. This database is useful for the capability of classify the scientific journal publications by topic at the same time creating specialised database wich enables easy and convenient relevant information search. For example to find reviewers for the newly consigned article for a journal. The investigation has concluded that the development of the methodology requires to pay more attention on the formation of key words vocabulary. The ongoing researches are based on the reviewing articles in the journal „The Baltic Journal on Mathematical Applications, the numerical analysis and differential equation“.

Key words: mathematical modeling, scientific text analysis, entropy, index data base


97

SUBALANSUOTOS RODIKLIŲ SISTEMOS PRITAIKYMO ORGANIZACIJŲ VERTINIMUI TOBULINIMO

GALIMYBIŲ APŽVALGA

Laura GUDELYTĖ Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

[email protected] Įvadas Vis didesni reikalavimai keliami organizacijų valdymui, poreikis priimti

skubius ir efektyvius sprendimus priverčia įstaigų vadovus ieškoti naujų valdymo metodų. Supratimas, kokie procesai įtakoja organizacijų veiklos efektyvumą, tampa pagrindu kryptingai siekti užsibrėžtų tikslų. Aukščiausio lygio vadovų prioritetu turėtų tapti metodika, padedanti pasirinkti optimalius tikslų pasiekimo būdus. 1992 m. Harvardo universiteto mokslininkai R. S. Kaplanas ir D. P. Nortonas (Kaplan; Norton 1992) pasiūlė instrumentą, skirtą strateginiam įmonės valdymui. Šis projektas pagrįstas įsitikinimu, kad organizacijos veiklos efektyvumo vertinimo metodikos pagrindimas tik finansiniais rodikliais neužtikrina įmonės ekonominės vertės augimo. Tačiau net ir apibendrintas organizacijų vertinimo metodas turi trūkumų, kuriuos iš dalies galima sumažinti iš esmės nekeičiant pačios sistemos struktūros, bet atskiruose jos etapuose, siekiant išvadų detalumo ir tikslumo, taikant ekonometrinius diskretaus pasirinkimo modelius, kurie nereikalauja papildomų duomenų. Šio straipsnio tikslas – apžvelgti tokių modelių taikymo subalansuotoje rodiklių sistemoje galimybes.

1 Subalansuotos rodiklių sistemos savybės ir veikimo principai Subalansuota rodiklių sistema organizacijos strateginiai planai

transformuojami į tikslų ir operatyvių veiksmų sistemą. Įmonės rodikliai sugrupuoti į keturias svarbiausias grupes: finansų, klientų, vidinių veiklos procesų ir žmogiškųjų išteklių (išsamiau žr. Gimžauskienė, 2007). Vienas iš svarbiausių vadovybės uždavinių formuojant organizacijos tikslus - įvertinti, ar visai jos veiklai ir tarpinėms veikloms keliami tikslai yra realiai įgyvendinami. Šią problemą būtų galima spręsti apibendrintai pasitelkiant išorinius duomenis ir taikant statistinius metodus. Keletas kitų svarbių ,,Balanced Scorecard’’ trūkumų:

1. ,,Balanced Scorecard’’ pats savaime nenurodo, kokios strategijos dalys turi būti kontroliuojamos vadovybės: Kaplan; Norton (1992) straipsnyje teigiama, kad, kokie bebūtų strategijos tikslai, nustatyti organizacijoje, žymūs organizacijos


98

laimėjimai pasiekiami, jei tikslų siekimas kontroliuojamas taikant keletą skirtingų priemonių.

2. ,,Balanced Scorecard’’ įvertina atrinktų strategijų veiklų, kurios, tikėtina, turi lemiamos įtakos specifiniams strateginiams tikslams, vykdymą. Sistema veikimas prasideda specifinių strategijos vizijų artikuliacija ir yra orientuotas atgaline kryptimi, apibrėždamas prioritetines strategijos veiklas.

3. Įvairių reiškinių priežastingumas nėra nusakomas pakankamai, kad būtų nustatytos priemonės siekti ilgalaikės organizacijos sėkmės. Nėra atsižvelgiama į duomenų stebėjimo atsilikimą ir galimą atgalinį poveikį vidiniuose organizacijos veiklos procesuose. ,,Balanced Scorecard‘‘ sistemoje taip pat gali būti nepakankamai atsižvelgta į kai kuriuos veiksnius. Tik dalis visų veiklos procesų yra nusakoma tokioje sistemoje.. Jei šie veiksniai taikomi įvertinant strategines priemones, žymioje sistemos dalyje jų poveikis tolygiai mažėja, ir potenciali tokių veiksnių įtaka gali būti visiškai ignoruojama.

4. Eksperto – vertintojo subjektyvumas. Dėl šių trūkumų ,,Balanced Scorecard’’, pagrįstas priežasties ir pasekmės

sąryšiu, nėra efektyvus sėkmę užtikrinančios strategijos kontrolei (išsamiau žr. Schoeneborn, 2003). Trečiame punkte paminėti trūkumai yra sisteminio pobūdžio. Jie šiame straipsnyje išsamiau nenagrinėjami, tačiau irgi gali būti iš dalies eliminuoti pritaikius simultaninių lygčių sistemas. Tokia veiklos vertinimo sistema yra neaiškiai interpretuojama ir ne visada aiškiai pagrįsta. Tačiau viena iš svarbiausių šios sistemos problemų yra tai, kad visos veiklos ar atskiros jos dalies vertinimas priklauso nuo eksperto nuomonės, t. y., sunkiai išvengiama subjektyvaus požiūrio į vertinamą objektą, taip pat egzistuoja galimybės daryti įtaką vertinimo rezultatams. Iš dalies šią problemą padėtų spręsti diskretaus pasirinkimo ekonometriniai modeliai.

2 Trumpa diskretaus pasirinkimo modelių apžvalga 2.1 Tobit regresija Tobit regresijos modelis yra pagristas prielaida, kad modeliuojamas reiškinys

yra latentinis kintamasis, kuris tiesiškai priklauso nuo egzogeninių kintamųjų x su atitinkamais parametrais β . Stebimas Bernoullio atsitiktinis dydis - kintamasis Y, apibrėžiamas taip:

⎪⎩

⎪⎨⎧

≤

>=

∗

∗∗

0,0

0,

p

ppY (1)

čia Y yra „sėkmės” tikimybė, 1))(( ≤∗ xwp - nestebimas latentinis

endogeninis kintamasis, )()(...)()(')( 110 ttxtxtxxw nn εββββ ++++== , ),...,,,( 210 nβββββ =′ – regresijos parametrai, ))(),...,(),(,1()( 21 txtxtxtx n=′

– egzogeniniai kintamieji, )(tε – modelio triukšmas.


99

2.2 Logistinė regresija Logistinės regresijos modelis yra tiesinės regresijos transformacija tuo atveju,

kai endogeninis kintamasis įgyja dvi reikšmes. Šis modelis padeda apibūdinti dvireikšmio endogeninio kintamojo priklausomybę nuo kitų egzogeninių kintamųjų. Tarkime, kad yra žinomos Bernoullio atsitiktinio dydžio, nusakančio

,,sėkmę``, Y realizacijos yi, kurių tikimybės yra 2,1,)1()( 1 =−== − ippyYP iyiyi .

Kiekvienam 0≥t Bernoullio skirstinio parametrui p logistinės regresijos modelis nusakomas formule

{ }{ } { })(exp1

1)(exp1

)(exp))((xwxw

xwxwp−+

=+

= . (2)

Kadangi po tokios transformacijos regresinis modelis parametrų β atžvilgiu

nebėra tiesinis, tai jam negalima tiesiogiai taikyti mažiausių kvadratų metodo. Tokiu atveju dažniausiai pasirenkamas kitas įverčių nustatymo metodas – didžiausio tikėtinumo. Taip nusakytos „sėkmės“ tikimybės elgsena yra panaši į simetrinio skirstinio pasiskirstymo funkcijos elgseną (pavyzdžiui, standartinio normaliojo a. d. pasiskirstymo funkcijos )(⋅Φ . Atvirkštinė logistinei regresijai funkcija yra nusakoma taip:

))((1))((log

))((1))((log)))(((log

xwpxwp

xwpxwpxwpit

−−=

+= . (3)

Logistinės regresijos požymiai: 1. Nereikalaujama prielaidos, kad modelio triukšmas būtų pasiskirstęs

normaliai. Tai suteikia galimybę analizuoti kokybinius patikimumo rodiklius be pirminės duomenų transformacijos.

2. Logistines regresijos rezultatas gali būti interpretuojamas tiesiogiai. Šias formules galima apibendrinti ir binominiams atsitiktiniams dydžiams,

Logistinės regresijos modeliai dažnai taikomi kredito reitingų migracijos nustatymo uždaviniuose.

2.3 Probistinė regresija Probistinėje regresijoje atsitiktinio dydžio Y realizacijų tikimybės nusakomos

lygtimi ))(())(( xwxwp Φ= . (4)

Tuose taškuose, kuriuose skaitinės klaidos funkcijos aproksimacijos yra apibrėžtos, probit funkcija gali būti išreikšta taip:

( ) )))(((1))((22)))((( 11 xwpxwperfxwpprobit −− Φ=−= ; (5)


100

čia dteyerfy

t∫ −=0

22)(π

atvirkštinė funkcija )(1 ⋅Φ− , yra standartinio

normaliojo skirstinio kvantilio funkcija. Šiuo atveju pasiskirstymo funkcija yra nusakyta taip:

))(())(( xwxwF Φ= . (6) Vienas iš didžiausių šios funkcijos trūkumų yra tai, kad ji, kaip ir standartinio

normaliojo pasiskirstymo funkcija, neturi išreikštinio pavidalo, todėl techniškai svarbūs yra skaitiniai metodai, taikomi tokiuose modeliuose. Kadangi, kaip ir logistinės regresijos atveju, po tokios transformacijos mažiausių kvadratų metodas parametrams įvertinti netinka, dažniausiai taikomas didžiausio tikėtinumo metodas.

Praktiniuose taikymuose pasirinkimą tarp logistinės ir probistinės regresijos modelių dažniausiai didžiąja dalimi nulemia skaičiavimo patogumas, nes abiem metodais remiantis tais pačiais duomenimis generuotos tikimybės skiriasi nežymiai. Yra ir daugiau diskretaus pasirinkimo modelių modifikacijų: scobit, log-log regresijos ir pan. Išsamesnės informacijos apie diskretaus pasirinkimo modelius galima rasti, pvz., Baltagi (2008), Winkelmann (2008) Boes (2006).

3 Galimybių pritaikyti statistinius modelius analizė • Bendras duomenų kaupimo ir statistinės analizės organizacijose kultūros

trūkumas yra viena iš svarbiausių lietuviškos vadybos problemų. Daugelis organizacijų turi galimybę naudotis didelės apimties duomenimis ir dažnai juos taiko rodikliams, kuriuos gana paprasta įvertinti ar apskaičiuoti. Organizacijos vadovybė dažniausiai yra linkusi taikyti intuityviai suvokiamus ir lengvai apskaičiuojamus bei interpretuojamus, o nebūtinai statistiškai reikšmingus rodiklius, kurie padėtų identifikuoti, kokie tiksliai veiksniai aktualiu laikotarpiu turi didžiausios įtakos organizacijos sėkmei. Taikant šią sistemą dažniausiai naudojama pernelyg daug rodiklių, ir dėl šios painiavos darosi sudėtinga atskirti, kurie strategijoje numatyti uždaviniai yra skubūs, o kurie - svarbūs. Tokiu vertinimu gali būti sukuriamas papildomas ,,sisteminis“ triukšmas, nes per mažai laiko bei pastangų skiriama supratimui, kaip ir kodėl nustatyti rodikliai apibrėžia strateginius uždavinius ar sprendimus ir ar kai kurie iš jų apskritai reikalingi. Be visiško supratimo apie priežasties ir pasekmės sąryšį tarp rodiklių atsiranda galimybė neidentifikuoti pagrindinių problemos priežasčių (išsamiau žr. Schoeneborn; 2003).

• Įmonių strategijos yra dinamiškos, o ne statiškos. Jei organizacijos vadovybė nesugeba pakeisti ir pritaikyti strategijos atsižvelgdama į ją supančią aplinką, dėl šios priežasties organizacijos veikla gali būti nekryptinga, o atskirais atvejais ir beprasmė. ,,Balanced Scorecard’’ problema yra tai, kad šia sistema vertinama ne dabartinės, o praeito laikotarpio strategijos nulemta veikla. Todėl ši sistema turi būti tobulinama išsamiau vertinant, kokie veiksniai būtent šiuo metu labiausiai lemia įmonės sėkmę bei kaip būtent dabar tarpusavyje sąveikauja įvairios strategijos priemonės. Tam gali būti naudingi regresiniai modeliai.

• ,,Balanced Scorecard’’ sistemos kintamieji, kurių reikšmės negali būti struktūrizuojamos į kategorijas, suteikia galimybę subjektyviems, ne visada


101

pagrįstiems, vertinimams. Nesugebėjimas adekvačiai simuliuoti ar prognozuoti ateities veiklos be statistiškai svarbių rodiklių mažina organizacijų valdymo sistemų patikimumą. Kategorinio tipo kintamieji gana paprastai modeliuojami taikant ekspertines sistemas (neuroninius tinklus, sprendimo priėmimo medžius ir pan.). Šiuo atveju kiekybinio modelio pranašumas yra matematiškai pagrįstas organizacijos veiklos vertinimas atsižvelgiant taip pat ne vien tik į finansinius duomenis.

• Vertinant praeito laikotarpio ,,Balanced Scorecard’’ rezultatus galutiniuose ir tarpiniuose veiklos etapuose, kuriuose tikrinama, ar kelti tikslai įgyvendinti, tikslinga taikyti apibendrintus diskretaus pasirinkimo modelius, paminėtus ankstesniame skyriuje, o ne vien tik pasikliauti eksperto nuomone nustatant, ar (ir kiek) veikla buvo sėkminga. Tai galėtų būti viena iš priemonių, kuri padėtų sumažinti vertintojo subjektyvumo poveikį organizacijos vetinimo procese: vertinama visų kiekinių veiksnių įtaka organizacijos veiklos sėkmei ir nustatomas aiškus priežastingumas.

Toks diskretaus parsirinkimo modelių taikymas organizacijos veiklos vertinimo modelyje nereikalautų papildomų didelės apimties. duomenų. Taikant regresinės analizės ir laiko eilučių metodus, subalansuotai rodiklių sistemai galima suteikti daugiau dinamiškumo ir pasiekti geresnių rezultatų:

• Suprasti, kokią įtaką atitinkami rodikliai daro kitiems rodikliams. • Turėti galimybę tyrinėti ,,kas, jeigu“ (angl. what-if ) atvejų veiklos

scenarijus. Išvados Tikslinga taikyti diskretaus pasirinkimo modelius tarpiniuose subalansuotos

rodiklių sistemos etapuose vertinant, ar tikslai per praeitą (ataskaitinį) laikotarpį buvo pasiekti. Taip pat tikėtina, kad toks subalansuotos rodiklių sistemos pakeitimas pareikalautų papildomos informacijos siekiant kiekybiškai įvertinti organizacijos veiklos rodiklius. Be to, kaip įprasta, ekonometrinių modelių pranašumas prieš ekspertinį vertinimą yra aiškus jų pagrįstumas ir veiklos procesų priežastingumo nustatymas. Tai padėtų organizacijoms tiksliau identifikuoti statistiškai svarbiausius jų veiklos veiksnius.

Literatūra

1. Baltagi, B. H. Econometrics, Fourth edition. Springer - Verlag Berlin Heidelberg, 2008.

2. Gimžauskienė, E. Organizaciju veiklos vertinimo sistemos, KTU, "Technologija", Kaunas (2007).

3. Kaplan, R. S., Norton, D. P. The Balanced Scorecard - Measures That Drive Performance, Harvard Business Review, January - February 1992, pp. 71-79.

4. Kaplan, R. S. Conceptual Foundations of the Balanced Scorecard. Working paper No. 10-074. Harvard Business School, Harvard University.


102

5. Ponssard, J.-P. Saulpic, O. Modelling performance in a Balanced Scorecard: findings from a case study. ECOLE POLYTECHNIQUE Centre National de la recherche scientifique. Cahier n 2002-010, January 2002.

6. Schoeneborn, F. (2003) Linking Balanced Scorecard to System Dynamics. Heidelberger Druckmaschinen AG Kurfuersten-Anlage 15-17 69115 Heidelberg/Germany.

7. Balanced Scorecard: Better Results with Business Analytics. SAS. 8. Vijverberg, W. P. M. Betit: A Family That Nests Probit and Logit. Discussion Paper,

IZA, December 2000. 9. Winkelmann, R. Econometric Analysis of Count Data.

10. Winkelmann, R., Boes, S. Analysis of Microdata.

SUMMARY

REVIEW OF POSSIBILITIES TO ELABORATE BALANCED SCORECARD

Laura Gudelytė Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected]

This review covers he analysis of disadvantages of contemporary applied Balanced Scorecards. also, the short review of discrete – choice econometrics models and possibilities to apply them in BSC and assessment of organization’s activity is provided. The aim of this paper is the analysis of BSC disadvantages and to provide statistical approach to improve them. Logit, probit and tobit regressions are provided to quantitatively assess the success of any entity. This paper is only the first part of statistical investigation aim of which is to provide more exact indicator modeling based more on the quantitatively methods using additional statistical information. This should reduce the subjectivity of expert during the assessment.

Keywords: BSC, logit, probit, tobit regressions.


103

MEASURING THE FINANCIAL CONTAGION IN THE BALTIC STATES

Assoc. prof. Mantas VALUŽIS Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected]

Introduction In general, the financial stability of a country and systemic risk of financial

system are strongly dependent on global macroeconomic factors and also are closely related to the default risk of each financial institution and industrial sector. During the past couple of years much research effort has been devoted by central banks to explaining and modeling contagion. There are a lot of approaches to assess financial contagion (for more details, see Diamond; Dybvig 1983, Mason, 1999) in diverse regions and countries. However, relatively little research is made on systemic risk of the banking system in the Baltic states. Therefore the main contribution of this paper is the beginning of such analysis.

We focus just on preceding issues and we do not analyze the risk of lending concentration to certain economy sectors that also is a source of systemic risk. In this paper we describe the credit contagion12 in the banking sector of the Baltic states subject to default risk of financial institution or its counterparty in terms of correlated defaults. The whole banking sector and the interbank market have some specific features. The banking system in the Baltic states is very concentrated. Despite this fact it can not be treated as a structure with just two or three money centres because they are owned by foreign financial institutions and obtain capital flows from abroad and not from local interbank market players. In addition, there are no data concerning the information on the interlinkages between individual financial institutions, i.e. interbank exposures. Also, the asymmetric structure of interbank markets is evident: there are three banks that have large market share and which have many interlinkages with another smaller banks and a lot of small credit institutions. The interlinkages are traditionaly defined by positions and are weighted by their amounts or by the value of business volume (Dungey; Fry; González-Hermosillo; Martin 2004). Risk mitigation techniques, such as collateralized interbank loans (e.g. repos) reduce but do not eliminate the risks of contagion.

12 Or, in the context of this paper, the domino effect.


104

The paper is organized as follows. In section 1 we analyze the contagion in local markets and in section 2 we present our survey on contagion in common market of the Baltic states. Finally, conclusions are given.

1. Contagion in separate interbank markets of Baltic States The core issue of systemic risk of interbank system on miscrostucture level is

default risk modeling by introducing the concept of counterparty risk. Counterparty risk is the risk that the default of a credit institution’s counterparty might affect its own default probability. Each bank has a unique counterparty structure that arises from its relation with other credit institutions in the interbank market. We treat the credit risk of collateralized loans in interbank markets also as the risk that the value of collateral can decrease. In addition, a group of banks can be so highly interdependent that a single default of one bank can trigger a cascade of defaults (so called domino effect). A major concern for measuring systemic risk of interbank market is the degree of credit institutions’ interdependence through the interlinkages such as payment systems, credit lines, etc. The dependence may be caused by both macro- and microstructural channels. We focus on microstructure modeling during the deterministic time or the crisis period [0;T] and define contagion as default correlation.

1.1 The features of local interbank markets and main assumptions Until 2008 year, the structure of Estonian, Latvian and Lithuanian banking

sectors are similar, significantly concentrated and can be divided into several categories: big banks, medium banks and small banks13. Big banks compose the largest category in the Baltic states banking sector in terms of total assets and capital. Important factor, which characterise the structure of interbank network, is the banking sector concentration. Economic theory does not provide a clear response to the question of the impact of increasing concentration in banking sector on the stability of interbank markets, although some authors do find that such a trade-off exists in certain circumstances (Carletti; Hartmann, 2002). Contagion could be expected to be a larger problem in a concentrated system, since the large banks have fewer alternative counterparties in the interbank markets. In this case should be possible to apply the star network approach but the problem is that big banks that serve as money centres in banking sector are not the biggest debtors and the sources of credit contagion in local interbank markets.

13 Big, medium and small in the extent of the Baltic states. The value of total assets of big banks

is not less than 3 billions, medium banks - between 1 and 3 billions, small banks - not greater than 1 billion.


105

Since the largest commercial banks are the net debtors of foreign patronizing banks and are not systemically relevant debtors in the local interbank markets, i.e. they are not a source of credit risk and domino effect, therefore it is not reasonable to make an assumption of directed interbank network as the market with money centres14 in separate country. Moreover, a highly centralized interbank market is more prone to financial contagion than a homogenous one. This means that, besides the amount of total liquidity in the banking sector and the credit institution’s capital, the structure of the linkages between credit institutions has a considerable impact on its inherent stability (Müller, 2003)15. Consider that the time-span between a perceived increase in credit risk of a bank and the actual failure of a bank is too short for other banks to decrease their exposures to the defaulting bank. In addition, the loss given default rate after the failure of financial institution is identical for all relevant banks over time. The credit loss on a position depends on the credit institution’s individual liquidity state resulting from the local interaction with its counterparties, i.e. interbank borrowing and lending. They provide a channel for the direct default contagion of economic distress from one bank to other banks.

The specific feature of the Baltic interbank markets is that the lending between banks is based mainly on the collateralized loans and the remaining part of interbank lending without collateral is not systemically relevant. But collateralized loans in interbank markets does not eliminate the credit risk and systemic risk and just reduces its extent. Therefore, the modeling of the systemic risk of the interbank markets caused by the default of any bank can be based on the modeling of at least two risk sources: daily liquidity shortage in the interbank market and risk of decreasing value of collateral. In fact, we can use the same networking methodology for these issues as in systemic risk modeling.

Assume that banking sectors in the Baltic states are complete markets, i. e., a credit institution holds a portfolio of positions with all remaining banks in the interaction based market and that the banks have the same number of partners in interbank market. Since the local interbank markets consists of the small number of credit institutions we assume that they have direct links with each other. Linkages between the banks can be cyclical. Consider that there are n banks in interbank market and their interaction between each other is symmetric jijNiiNj ≠∈⇒∈ ,)( )( , where )(iN is the collection of all remaining banks16 that have linkages with ith, ni ,..,2,1= banks and satisfying the following condition:

14 In this case the term "money centre" means that this credit institution is the biggest debtor in

the interbank market. 15 On the other hand, Allen; Gale, 2000 showed that complete structures are less prone to

contagion than incomplete market structures, since with complete structures, the impact of a financial crisis in one region is absorbed by a large number of regions.

16 There are n such collections of counterparties in interbank market having, naturally, different systemic relevance.


106

.,...,2,1,,int1

int,1)( nji

incompleteismarketerbanktheifn

completeismarketerbanktheifniN =⎪⎩

⎪⎨

⎧

−≤

−= (3)

Big banks seem to be more creditors than debtors in the local interbank

market. In this sense they are more likely to be "victims" than source of credit contagion. In the case of Lithuania, the interbank market can be divided in two groups with almost the same number of institutions: those that are systemically relevant (i.e. "money centres") and those that are not. The systemic relevance of a bank can be measured by different indices. In- and outdegree centrality indices of ith bank are defined as

niiCiCn

jiiC

n

ijiC outin

iNjout

iNjin ,...,2,1],1,0[)(),(,

1

),()(,

1

),()( )()( =∈

−=

−=

∑∑∈∈ , (4)

where (i;j) denotes the financial claim of bank i to j and, reciprocally, (j;i)

means the financial liabilities of bank i to j, jinji ≠= ,,..,2,1, . It is also appropriate to calculate some other weighted centrality indices17, describing more exhaustively the positions of credit institutions in the interbank market:

1)(0,1)(0

1,

)(

1,

)( ≤=≤≤=≤

∑

∑

∑

∑

=

∈

=

∈n

lkkl

iNjij

outn

lklk

iNjji

in

x

xivd

x

xivd , (5)

where klx are the exposures of kth credit institution to bank l,

lknlk ≠= ,,..,2,1, . In the case of incomplete market the values of centrality indices are substantially different from ones estimated for complete market. Assumption that the interbank markets have a similar to incomplete market structure with two or three money centres where credit institutions are only linked to neighboring banks does not give any additional information. We estimate the indecies by using the simulation.

1.2 Simulation approach Due to absence of sufficient data about the bilateral exposures in interbank

market we choose a method of simulation to analyze the systemic risk in local interbank markets and define the centrality of banks’ network. We use an approach

17 Weights are the amounts of bilateral exposures.


107

similar to one of Eisenberg; Noe, 2001 and Müller, 2003: we simulate a default of bank to check the banking system’s exposure to aggregate risk, which yields a measure of its inherent instability. The network and the simulation approach are combined to assess the systemic relevance of particular banks and the impact of the structure of bank relationships on the stability of the banking sector. The impact of default of one bank that seem to be systemically relevant according to the network structure and the inherent instability of these network structures as well as their resilience to banks failures is measured by the simulation approach. We assume that interbank exposures are constant at the moment and we focus just on the default risk as a source of contagion. To find the systemically relevant banks we have to solve a system of n linear equations with n unknown variables:

rXr '= , (6) where ),...,( 1 nrrr = is the vector of bank ranks capturing the direct links and

the amounts of respective exposures which can be obtained by solving the eigenvector problem 0)'( =− rXI 18 and the nn× matrix X describing the lending relationships in the local interbank markets is defined as follows (see, for example, Eisenberg; Noe, 2001, Müller, 2003):

⎟⎟⎟⎟⎟

⎠

⎞

⎜⎜⎜⎜⎜

⎝

⎛

=

0

00

21

221

112

L

MOMM

L

L

nn

n

n

xx

xxxx

X , (7)

where jix , is gross credit exposure of bank j to the bank i; ji ≠ , and

liabilities of jth bank and deposits of ith bank are, respectively:

∑∑==

==n

jiji

n

iijj xdxl

11

, . (8)

The latter constraints are known but the bilateral positions are not. The main

assumption is that banks maximize the dispersion (i.e., diversification) of their interbank exposures, and we need to estimate it using the procedure of

18 Note that r is the special case of Bonacich’s measure (Bonacich, 1987).


108

maximization entropy. Since nn 22 − parameters are unknown, an assumption about the distribution of the bilateral exposures is needed to idenrify the matrix X. Assume that the source and destination of credits are independent and known, interbank loans and claims are as equally spread over banks as possible.

⎟⎟⎟⎟⎟

⎠

⎞

⎜⎜⎜⎜⎜

⎝

⎛

=

0~~

~0~~~0

~

21

221

112

L

MOMM

L

L

nn

n

n

xx

xxxx

X , (9)

where ,~

ijx is gross credit exposure where of bank j to the bank

njijii ,...,2,1,,, =≠ , normalized by total amount of interbank liabilities (or claims):

∑=

= n

jiij

ijij

x

xx

1,

~ (10)

and normalized liabilities of jth bank and financial claims of ith bank are,

respectively:

1~~,~~,~~1111

==== ∑∑∑∑====

n

ii

n

jj

n

jiji

n

iijj dlxdxl (11)

In addition, due to the hypothesis of the complete interbank market structure

the distributions of interbank exposures and liabilities are independent, i.e.

njildx jiij ,...,2,1,,~ == . However this solution would imply that for banks that are both lender and borrower in the market they lend to themselves. In order to

exclude the situation we assume that nixx iiii ,...,2,1,0~ === , which means that banks do not incur liabilities against themselves (the assumption of independence of liabilities and claims is consistent with the work of Allen; Gale 2000).


109

We apply entropy maximization method that attempts to distribute the mass of the row and column totals in such a way across the cells that the sum conditions are fulfilled and that as much consistency as possible is preserved with the a priori information about the unknown cell entries. The task is to estimate bilateral exposures so that elements of matrix X* obtained by the maximization as close as possible to the elements of matrix X~ . This is obtained by minimizing the cross-entropy between the two matrices X~ and X*:

∑=

n

ji ij

ijijx x

xx

ij 1,

**

~logmin (12)

subject to constraints in interbank market

,,...,2,1,,,0,,0,~

,~ **

1

*

1

* njijixjixxdxl ijij

n

jiji

n

iijj ===≠≥== ∑∑

== (13)

where njixij ,...,2,1,,* = are the elements of matrix *X (by convention

000log0 = ). Since the objective function (12) is strictly concave, there is a unique

solution for the structure of interbank lending X*. 2. Contagion in the common Baltic states interbank market Since the systemically relevant banks in the Baltic states are owned by

Scandinavian financial institutions and are its net debtors, there are no "pure" credit contagion risk source from patronizing bank. Therefore the big banks in the Baltic states are more likely to be the source of contagion than "victims" of regional financial contagion. On the other hand, this fact also enhance the big banks’ strong dependence on the liquidity risk that meet patronizing institutions. The remaining part of banks seem to play only a limited role in the Baltic interbank market. Therefore for further analysis, we focus just on the structure of interlinkage in the interbank markets and treat the contagion induced by the default of one of big banks.

Systemically all banking sectors in the Baltic countries are almost equally relevant during the last years. Therefore the initial source of contagion from any of Baltic states has approximately the same impact on other banking sectors through


110

common creditor channel19. In addition, the probability that 5 patronizing financial institutions from Scandinavia representing common creditor for the Baltic states will withdraw their investments in all Baltic satets at the same time is very small.

However big banks in the Baltic States may deal with default risk and liquidity risk of patronizing financial institutions. The problem can occur due to the sudden liquidity shortage in patronizing financial institutions and liquidity shortage in Scandinavian interbank markets. Therefore the Baltic banking sector strongly depends on the Scandinavian monetary policy, state of interbank markets and supervision of financial institutions.

In addition, there is a common creditor risk. Scandinavian banks are the major sources of financing for the banking sector of the Baltic states and also one of the most volatile ones. The so called "common creditor channel" assumes that some countries or regions that depend on a common creditors are vulnerable to spillovers through this linkage20. Spillovers result from interlinkages between the affected countries. Spillovers through financial market interlinkages emerge from shifts in investors portfolios. The common creditors channel belongs in this category. There are several mechanisms how lending centres can cause cross-border spillovers (Komulainen, 2004, Van Rijckeghem; Weder, 1997). Losses in one country could lead banks to sell off assets in other countries in an attempt to restore their capital adequacy ratios.

Conclusion We explained and distinguished more strictly the notions of financial

contagion and correlated defaults. Also, we presented the structure on the local interbank markets as the source and channel of financial contagion through the interbank linkages. In addition, we treated the risk of "common creditor channel" as specifical channel of financial contagion in the Baltic region not only due to the crisis in particular country but also due to the shortage of liquidity of foreign financial institutions. We find that the bankruptcy of one of the large financial institutions will put a considerable burden on the other financial institutions, but will not lead to a complete collapse of the interbank market. The contagion effects of the failure of a smaller bank are limited.

In addition, the financial stability of banking sector in the Baltic states strongly depends on the supervision and financial stability in Scandinavian banking sector.

19 In fact, there exists also the same risk from other emergent financial markets as Ukraine,

Russia where the Scandinavian banks (i.e. common creditor) have their branches. 20 In addition, it means the that the Scandinavian patronizing banks look as money centres in

larger regional extent.


111

References

1. Allen, F., Gale, D. Financial contagion. Journal of Political Economy, 108, (February 2000), pp. 1-33.

2. Bonacich, P. Power and centrality: a family of measures. The American Journal of Sociology, 92, No. 5 (March 1987), pp.1170-1182.

3. Boss, M., Elsinger, H., Summer, M., Thurner, S. An empirical analysis of the network structure of the Austrian interbank market.

4. Carletti, E., Hartmann, Ph. Competition and stability: what’s special about banking? European Central Bank, Working Paper Series 146 (May 2002).

5. Degryse, H., Nguyen, G.. Interbank exposures: an empirical examination of systemic risk in the Belgian banking system. NBB Working paper No. 43, March 2004.

6. Diamond, D. W., Dybvig, Ph. H.. Bank runs, deposit insurance, and liquidity. Journal of Political Economy, 91, (June 1983), pp. 401-419.

7. Dungey, M., Fry, R., González-Hermosillo, B., Martin, V. Empirical modeling of contagion: a review of methodologies. IMF Working Paper WP/04/78, 2004.

8. Eisenberg, L., Noe, T. H. Systemic risk in financial systems. Management Science, 47, No. 2, 2001, pp. 236-249.

9. Elsinger, H., Lehar, A., Summer, M.. A new approach to assessing the risk of interbank loans. Financial Stability Report 3, ONB.

10. Komulainen, T. Essays on financial crises in emerging markets. Bank of Finland Studies, E: 29, 2004.

11. van Lelyveld, I., Liedorp, F.. Interbank contagion in the Dutch banking sector. July 2004.

12. Lubloy, A. Domino effect in the Hungarian interbank market. 13. Masson, P. Contagion: macroeconomic models with multiple equilibria. Journal of

International Money and Finance, 18, (1999a), pp. 587-602. 14. Müller, J. Two approaches to assess contagion in the interbank market. Swiss National

Bank, Börsenstrasse 15, CH-8022 Zürich December 23, 2003. 15. Van Rijckeghem, C., Weder, B. Financial contagion: spillovers through banking

centers. CFS Working Paper No. 1999/17. 16. Upper, C., Worms, A. Estimating bilateral exposures in the German interbank market:

is there a danger of contagion? Deutsche Bundesbank, Economic Research Centre, Discussion Paper 09/02 (2002).

17. Valužis, M., Židulina, T. Bank liquidity risk and its contagion effects in the Baltic financial sector//Rīgas Tehniskās universitātes zinātniskie raksti. 3. Sērija Ekonomika un uzņēmējdarbība. Tautsaimniecība: teorija un prakse. 18.sējums. Rīga: RTU Izdevniecība, 2009- 105.-114. lpp, ISSN 1407-7337.

18. Wells, S. Financial interlinkages in the United Kingdom’s interbank market and the risk of contagion. Working Paper, 230. Bank of England, 2004.


112

SUMMARY

MEASURING THE FINANCIAL CONTAGION IN THE BALTIC STATES

Assoc. prof. Mantas Valužis Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected] This article estimates the systemic risk in financial system of the Baltic states. Due to

lack and incorrectness of data some simulations are provided. Simulation methods and approach of financial institutions’ network are used. The systemic risk is treated as a feature of the structure of interbank market which source is the default of single credit institution. We find that the bankruptcy of one of the large financial institutions will put a considerable burden on the other credit institutions, but will not lead to a complete collapse of the banking sector. The contagion effects of the failure of a smaller bank are limited.

Keywords: credit contagion, systemic risk, default correlation, interbank network,

liquidity risk.


113

Sekcija ŠIUOLAIKINĖS

INFORMACINĖS SISTEMOS

Moderatorė – prof. (HP) Dalė Dzemydienė

Section MODERN

INFORMATION SYSTEMS

Moderator – prof. (HP) Dalė Dzemydienė


114

STANDARTIZUOTOS VALDYMO SISTEMOS TAIKYMO GALIMYBĖS IR PERSPEKTYVOS UNIVERSITETO

FAKULTETE

Doc. dr. Juozas VIJEIKIS Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

[email protected]

1.Organizacijų valdymo sistemos 1.1 Biurokratinės-tradicinės ir ekonominės organizacijų valdymo sistemos a. Esminiai jų skirtumai Biurokratinės- tradicinės organizacijų valdymo sistemos siejamos su

dominuojančiu centralizuotu valdymu, viską koordinuojant ir nurodant iš centro, be individualios atsakomybės bei bendro “katilo“ apmokėjimo principais. Šiuo atveju, tikėtis gerų rezultatų būtų perdaug neatsakinga. Net ir sėkmės atveju, didelė dalis sukurto pridėtinio produkto bus „suvalgyta“ neproduktyviai dirbančių padalinių ar atskirų universitetinės bendruomenės narių.

Ekonominės organizacijų valdymo sistemos remiasi organizacijos valdymo decentralizacija ir efektyvios ir efektingos darbuotojų veiklos skatinimu, su individualia atsakomybe. Universiteto decentralizavimas reiškia, kad organizacija pradedama valdyti organizacijos padalinių naudos principais. Įvedama kiekvieno darbuotojo asmeninė veiklos vertinimo ir skatinimo sistema. Organizacijoje nebelieka darbuotojų, kurie už nieką neatsako, niekas jų darbo veiklos nevertina, o jie neprisideda prie pridėtinės vertės kūrimo ir neneša jokios atsakomybės.

b. Verslo organizacijų sėkmingos veiklos sistemos. Sėkmingos ekonominės organizacijų valdymo sistemos savo veikloje naudoja

decentralizacijos principus. Tai reiškia, kad jos savo veiklą grindžia esminiu principu – kas organizacijai uždirba lėšas ,tas jas, suderinęs su organizacijos vadovu, ir skirsto. Nuo uždirbtų atskiro padalinio lėšų pirmiausia atskaitoma lėšos administracijai išlaikyti. Likusios padalinio pajamos, turi dengti išlaidas. Vėliau pagal nustatytus apmokėjimo normatyvus atsiskaitoma su darbininkais, kurie tiesiogiai vykdė darbus. Likusi pajamų dalis atitenka atsakingo padalinio vadovui – apmokėti jo ir jo aptarnaujančio personalo darbo sąnaudoms.

Šiais valdymo principas taikomas eilėje verslo organizacijų UAB „Alsa“, UAB „Trasa“ ir kt.


115

c. Organizacijų vertės kūrimas. Pastovi bet kurios šiuolaikinės organizacijos plėtra yra dinamiškas procesas. Iš

universitetų studentai tikisi nuolatinės pažangos, inovatyvių sprendimų bei laikmetį atitinkančio kokybiško dėstytojų darbo su vis gerėjančiu aptarnavimu.

Darbą universitete galima suprasti kaip “vertės mainus“, kuriame kiekvienas, kas turi tam tikrų interesų konkrečioje mainų sistemoje ir turi konkrečių siūlymų, tikisi iš to ką nors gauti.

Studijos kaip verčių mainai yra pavaizduoti 1 paveiksle.

1 pav. Studijos kaip verčių mainai Studentai rimčiau vertina kokybišką dėstytojų paslaugą, geriausiai jų poreikius

atitinkančius sprendimus. Dėstytojai ir aptarnaujantis personalas skirs daugiau pastangų ir dirbs

produktyviau, jei jiems bus mokamas didesnis atlygis. Vadovybė skirs lėšų plėtrai tik tada, jei tikėsis ne kur kitur, o čia gauti didesnę

investicinę grąžą. Šioje sistemoje svarbiausia tarp minėtų grupių išlaikyti vertės mainų

pusiausvyrą. Jei bet kuri šalis pajus, kad ją bandoma apgauti ir ji negauna deramo atlygio, sistema gali išsibalansuoti ir suirti. Studentai gali nusivilti teikiamų paslaugų kokybe, apie tai jie signalizuos planuojantiems čia mokytis. Jei dėstytojams ir aptarnaujančiam personalui bus mažinami atlyginimai – mažės jų


116

produktyvumas, o jei vadovybei mažės investicinė grąža, jie bus priversti ieškoti naujų galimybių. Tokios paieškos paprastai brangiai kainuoja.

Be minėtų trijų universitetinės sistemos dalyvių, papildomai universitetinę sistemą įtakoja kiti subjektai – tiekėjai, valdžios ir finansinės institucijos, vietos gyventojų bendruomenės.

Todėl labai svarbus uždavinys tampa sąžiningai paskirstyti gautą naudą – pridėtinę vertę – tarp universitetinės sistemos dalyvių pagal kiekvieno dalyvio indėlį.

Paprastai godumas išbalansuoja ne tik suinteresuotų šalių tarpusavio santykius, bet ir priveda sistemą prie susinaikinimo ribos. Dėl to , norėdami gauti didesnę dalį, sistemos dalyviai privalo sukurti didesnę pridėtinę vertę ir tik tokiu būdu, padidėjusius poreikius sąžiningai pasidalinti su visais sistemos dalyviais pagal pamatuotą indėlį.

Kiek ir kam atiteks sukurtos pridėtinės vertės yra labai svarbu ir tai priklauso nuo vadovo išmintingumo.

Universiteto ateities rezultatus, vertės sukūrimą, iš esmės lems tinkama vadyba ir geri strateginiai sprendimai, nukreipti į ateities rezultatus. Analizuojant organizacijos raidos perspektyvas, būtina rasti ne tik tokius veiksnius, kurie kuria įmonės ekonominę vertę, bet ir tuos, kurie juos naikina. Tik aiškiai matant ateities vystymosi perspektyvas, galima grįžti į dabartį ir teisingai parengti įmonės trumpalaikius sprendimus.

Ryšys tarp esamos universiteto ekonominės vertės, būsimo jos augimo ir rizikos yra pavaizduotas 2 paveiksle.

2 pav. Ryšys tarp esamos universiteto ekonominės vertės, būsimo jos augimo ir rizikos


117

Universiteto augimas gali būti tinkamas ir netinkamas. Jeigu organizacija nekurs naujų inovatyvių programų, intensyviai neužsiims papildomų pelningų, aukštos pridėtinės vertės sutarčių paieška ir sudarymu, o imsis pasenusių, neatitinkančių laiko dvasios mokymo programų siūlymais, kurios teikia pajamas tik trumpalaikėje organizacijos vystymosi perspektyvoje, tai jos plėtros perspektyvos turės rimtų problemų – mažės stojančiųjų studentų skaičius, universiteto pajamos ir organizacijos ekonominės vertės augimo galimybės.

Universiteto plėtra nėra savaiminis procesas, jo plėtrą reikia valdyti – ji neįmanoma be gerai paruoštos vadybos sistemos ir gerai parengtos strategijos.

2. MRU organizacinė valdybos sistema ir jos tobulinimo galimybės. Šiandien į rinkos vartotojų poreikių tenkinimą orientuota MRU darbuotojų

veiklos vertinimo ir skatinimo sistema susiduria su aiškiais prieštaravimais ir neapibrėžtumais. Šie prieštaravimai sietini su fakultetų veikla, kuri stabdo Universiteto pažangos plėtrą ir konkurencingumą. Tik vieninga, tarpusavyje susieta visų padalinių veiklos organizavimo ir valdymo sistema, kurią aptarnautų universiteto darbuotojai ir tinkamai priderinta strategija gali užtikrinti efektyvų ir efektingą universiteto darbą.

Taikant verslo principus ir terminologiją, Universiteto valdymo sistemą galima suskirstyti į tris pagrindinius lygius.

Aukščiausias valdymo lygis - Rektorius su aptarnaujančia komanda – verslininkų lygis – strateginis lygis.

Vidurinis valdymo lygis – Dekanai , katedrų vedėjai su metodininkais -vadybininkų lygis – operatyvinis lygis.

Vedėjai su metodininkais užtikrina žemutinio valdymo sistemos lygio nepriekaištingą aptarnavimą – parengia trejų metų dėstytojų krūvio planavimo , apskaitos ir kontrolės sistemą. Tai viešai skelbiamas, pagrindinis patvirtintas dokumentas. Dokumentas turi būti patvirtintas rugsėjo 1 d. Kontroliuojamas auditorinis krūvis gali svyruoti 20 proc., patvirtinto pareigybės krūvio ribose. Dėstytojas pats priima sprendimą, ar jis gali viršyti krūvį. Tačiau trejų metų lakotarpyje jis turi būti išlygintas. Jei jis neįvykdytas, atitinkamu procentu mažinamas dėstytojo pagrindinis atlyginimas. Jei viršijamas – didinamas , bet ne daugiau 0,3 pareiginio atlygio.

Dekanai užtikrina nepriekaištingą sistemos darbą. Žemiausias valdymo lygis – dėstytojai– specialistų lygis – einamojo (taktinio)

planavimo lygis. Universiteto vartotojai, klientai – studentai. Dėstytojai vykdo savo tiesiogines pareigas – dirba mokslinį, mokymo-

metodinį darbą, sprendžia lojalumo klausimus ir žymi faktinį auditorinio krūvio vykdymą.

Studentai, turintys ne mažesnį įvertinimą kaip 9 balai, pasibaigus atitinkamo dalyko egzaminui, anonimiškai apklausiami ir įvertina dėstytojo darbą – dėstymo kokybę. Vertinimo rezultatai įtakoja dėstytojo gaunamus apmokėjimo priedus.


118

Siekiant užtikrinti objektyvumą, dėstytojų veiklos vertinimą vykdo Universiteto lygiu sudaryta nepriklausoma komisija.

Kiekviena veikianti organizacijos valdymo sistema, ar tai būtų viešoji įstaiga, ar verslo įmonė, turėdama neišbaigtumų negali efektyviai veikti.

Šiandien MRU sistemos žemiausi valdymo lygiai yra išbalansuoti ir valdomi pagal subjektyvius vadybininkų norus ir nuotaikas. Tai iš esmės griauna Universiteto visos organizacinės sistemos darbą.

Žemutinis valdymo lygis yra dėstytojai, o klientai - studentai. Šios dvi grandys yra labiausiai suveltos ir vadybininkų valdomos planiniais biurokratiniais metodais – nustatomos atliekamų kursinių, diplominių darbų kvotos, vyksta nesveika „kova“ vertinant baigiamuosius (bakalaurinius , magistrinius) darbus.

Šiandien būtina peržiūrėti fakultetų vadybininkų (dekanų, prodekanų, katedros vedėjų) pareigybines instrukcijas (jei jų nėra -parengti), jų veiklą orientuojant į mokymo proceso tobulinimą ir užsakymų paiešką moksliniam tiriamajam darbui ( 70 proc. jų darbo laiko). Parengti paprastą skatinimo sistemą už surastus ir sėkmingai realizuotus užsakymus.

Atsiranda motyvuotas poreikis vesti standartizuotą kiekvieno dėstytojo gebėjimų ir kompetencijų apskaitą. Naujoms mokymo programoms turi vadovauti tik aktyviai dirbantis tos krypties specialistas, įsigilinęs į problemas. Standartizuotą gebėjimų ir kompetencijų apskaita kas pusmetį turi būti atnaujinta. Pagal gebėjimus ir kompetencijas skiriami atskirų programų vadovai.

Siūlymai: A. Siekiant parengti standartizuotą mokymo proceso planavimo ir

įgyvendinimo sistemą, būtina parengti projektą – procedūrų vadovą: 1. Standartizuotos darbo grupės nuostatus. 2. Dėstytojo metinę ir trijų metų darbo krūvio planavimo ir ataskaitos formą. 3.Kitus būtinus dokumentus. Standartizuoti darbo grupės nuostatai - darbo grupės uždaviniai ir atsakomybė,

privaloma darbo grupės sudėtis, darbo narių funkcijos, atsakomybės sritis ir pareigos.

Siekiant tinkamai įvertinti dėstytojo turimą kompetenciją, siūloma sudaryti kiekvieno dėstytojo, nepriklausomai nuo jo užimamų pareigų, kompetencijų sąrašą, apimantį jo turimas kompetencijas, gebėjimus ir žinias. Skiriant programos vadovą, atsižvelgti į kompetencijų sąraše nurodytas konkretaus asmens gebėjimus ir projektui reikalingas kompetencijas. Kompetencijų sąrašas turi būti reguliariai atnaujinamas ir peržiūrimas.

B. Dėstytojo darbo krūvio planas ir faktinis įvykdymas vieno puslapio apimtyje viešai skelbiamas dokumentas.

Krūvio įvykdymas kaupiamas ir gali būti koreguojamas trejų metų laikotarpyje.

Pagrindinis krūvis auditorinis, jo priežiūra esminė.


119

Jei per pastaruosius tris metus bendras krūvio įvykdymas neigiamas, proporcingai mažinamas pagrindinio atlygio koeficientas, jei viršijamas – didinamas.

Viršijimas gali būti neišmokamas, jis gali būti atitinkamo dėstytojo sąskaitoje ir naudojamas dėstytojo nuožiūra mokymo procesui tobulinti (knygos, leidybos finansavimas ir t.t.).

Dėstytojai vertina aptarnaujančio vadybininkų korpuso darbą (metodininkų ir kitų tiesiogiai įtakojančių jų veiklą).

Pagrindinis dėstytojo atlyginimas turi siekti 40 proc., kitą dalį – 60 proc. turi būti uždirbti pagal veikiančią universiteto dėstytojų vertinimo ir skatinimo sistemą.

C. Baigiamųjų darbų gynimai: 1. Nepriklausomos komisijos. 2. Jei jos nesudaromos, diplominių vadovų pavardės skelbiamos tik po darbo

įvertinimo. D. Dėl kursinių darbų ir diplominių projektų laisvo pasirinkimo. Panaikinti įvestas kvotas, jos prieštaraują laisvam studentų pasirinkimo

principui. Šiandien kvotos atrodo kaip senstelėjęs planinės ekonomikos atributas. E. Vadybininkų (ypač prodekanų , dekanų f-jos). 1. Užtikrinti sklandų mokymo procesą. 2. Ieškoti užsakymų (dėstytojas specialistas tam neturi laiko, jis gali vykdyti). 3. Pagrindinis vadybininkų atlyginimas turi siekti 40 proc., kitą dalį – 60 proc.

turi užsidirbti per užsakymus. F. Dėl katedrų ir metodininkų. Katedras stambinti pagal mokymo programas, apjungti metodininkus. G.Tobulinimo galimybės. Laikui bėgant, palaipsniui, patvirtinus naujas perspektyvias mokymo

programas, suradus tinkamus programų vadovus, valdymą decentralizuoti. Tai reiškia ,kad nauja programa turi turėti programos vykdymui reikalingus pareigybinius etatus ir finansus. Nuo bendrų finansų dalis lėšų turi būti skirta strateginio valdymo lygiui, t. y. Rektoriui ir jo valdomiems skyriams ir personalui, kita dalis dėstytojų darbo apmokėjimui. Likę pinigai turi dengti išlaidas ir likti programos vadovo žinioje – apmokėti jo ir jo aptarnaujančio personalo darbo sąnaudas.

Literatūra

1. V.Ostaševičius, M.Kriaučionienė, V.Kaunelienė. Inovacijų valdymas. Vadovėlis. Vilnius. 2007, 159 psl.

2. J. Vijeikis. Smulkaus ir vidutinio verslo organizavimo formos. Mokymo metodinė priemonė. 2010, 47 psl.

3. Bagdanavičius J. Žmogiškasis kapitalas. Metodinė priemonė. Antrasis, pataisytas ir papildytas leidimas. Vilnius 2009. -154 p. - ISBN 978-20-425-1

4. Terziovski M. Building innovation capability in organizations: an international cross-case perspective. Australia, University of Melbourne, Imperial College Press 2007. -253p.- ISSN 0219-9823


120

5. Vijeikienė B., Vijeikis J. Inovacijų vadyba. Naujas produktas – nuo idėjos iki vartotojo.Vilnius: Rosma, 2000. 200-184p. ISBN 9986-00-293-1

6. Jakubavičius A. Inovacijos versle: procesai, parama, tinklaveika. Vilnius: Lietuvos inovacijų centras, 2008. -180p. - ISBN 978-9955-843-00-9

SUMMARY

STANDARDIZED MANAGEMENT SYSTEM OF MYKOLAS ROMERIS UNIVERSITY

Assoc. prof. dr. Juozas Vijeikis


The aim of this paper is to analyze the organization's management system. Given

bureaucratic – traditional and economic management organizations major differences. Examined small and medium business companies’ successful practice’ organizational systems in Lithuania. Also there are presented their management principles and identified companies that are successfully working, by applying methods of economic management.

In the paper are analyzed theoretical aspects of the organization's value creation, the relationship between the current value of the university, its future growth and risks. Analyzed Mykolas Romeris University employees performance evaluation and promotion system, which is oriented to market consumer needs. Examined system conflicts and uncertainties.

It is suggested to apply methods of bussiness organizations economic management for Mykolas Romeris University management. As a result of applying business-management techniques, there will be no employees and structural units, which are not liable for anything, none of which work activities are assessed and which do not contribute to the University value creation.

Gradually, after the adoption of promising new educational programs, management of University faculties will be decentralized. Transfer program managers needed finance from centralized capital fund of the University approved programs and provide the necessary powers for their independent activity.

Key words: organization, management systems, University, the economic value of

University, risk reduction.


121

ORGANIZACIJŲ VALDYMO PROCESŲ OPTIMIZAVIMAS DIEGIANT INTEGRUOTAS VADYBOS SISTEMAS

Doc. dr. Agota Giedrė RAIŠIENĖ

Mykolo Romerio universitetas, Lietuva [email protected]

Vis daugiau pažangių organizacijų pasirenka vadybos optimizavimo sprendimą - įdiegti vadinamąją integruotos vadybos sistemą, apimančią veiklos kokybės, darbuotojų saugos ir sveikatos, socialinės atsakomybės bei aplinkos apsaugos standartų reikalavimus.

Reikalingos ilgalaikės jungtinės strateginio lygmens vadovų pastangos bei aukštas organizacijos brandos lygis tam, jog integruotų vadybos sistemų planavimo, dokumentacijos rengimo, diegimo ir įgyvendinimo etapai būtų sklandūs. Vadybos sistemų koordinavimas bei priežiūra – tai kompleksinis, reikalaujantis nuolatinio perprojektavimo ir inovacijų darbas. Kadangi kol kas nėra tarptautinio standarto, pateikiančio vienareikšmes rekomendacijas vadybos sistemų integracijai užtikrinti, kiekviena organizacija šį uždavinį sprendžia savaip.

Straipsnyje apibūdinta integruotų vadybos sistemų potenciali nauda organizacijoms. Remiantis atliktu empiriniu tyrimu, išryškintos integruotų vadybos sistemų įgyvendinimo probleminės sritys Lietuvoje.

Raktiniai žodžiai: integruota vadybos sistema, vadybos sistemų standartai,

procesų optimizavimas.

Įvadas Spartūs socialiniai ir technologiniai pokyčiai, didėjanti konkurencija,

stiprėjantis sociumo spaudimas vystyti gamybą ir paslaugas, tausojant aplinką bei dirbančiųjų sveikatą, skatina organizacijas į savo veiklą bei išorės iššūkius žiūrėti itin kompleksiškai. Norint sėkmingai veržtis pirmyn, organizacijų vadovams tenka ieškoti naujų veiklos valdymo tobulinimo būdų.

Šiuo tikslu vis daugiau pažangių organizacijų pasirenka vadybos optimizavimo sprendimą - įdiegti vadinamąją integruotos vadybos sistemą, apimančią kokybės, darbuotojų saugos ir sveikatos, socialinės atsakomybės bei aplinkos apsaugos tarptautinių standartų reikalavimus. Keleto standartų apjungimas į vieną vadybos sistemą leidžia iš esmės padidinti organizacijos ekonominį veiksmingumą, tuo pat


122

metu pagerinant gaminių ir paslaugų kokybę, produktyvumą bei organizacijos įvaizdį.

Vakarų šalyse vadybos sistemų integracijos praktinės problemos sprendžiamos moksliniu lygmeniu. Mokslininkų ir praktikų sąveikoje ryškėja tendencija į vieningą valdymo sistemą apjungti vis daugiau organizacijos veiklos sričių. Mokslinių tyrimų pagrindu formuojamos naujos integruotos vadybos koncepcijos bei kuriami modeliai, leidžiantys integruotos vadybos principus perkelti į viešąjį sektorių. Tai rodo, kad integruotų vadybos sistemų plėtra įgauna naują mastą, o šios tematikos mokslo tyrimų aktualumas didėja.

Lietuvos mokslininkai dar neskiria deramo dėmesio integruotų vadybos sistemų tyrimams, nors šiuo metodu bei jo teikiamomis galimybėmis plačiai domisi organizacijų vadovai. Verslo procesų optimizavimo klausimais, remdamiesi savo bei užsienio kolegų praktika, daugiau rašo verslo atstovai nei mokslininkai, pavyzdžiui, Šilingas (2010), Ciemnolonskis (2010) ir kiti. Moksliniu lygmeniu santykyje su valdymo procesais dažniausiai analizuojamas kokybės ir aplinkosaugos valdymas (pvz., Arbačiauskas, 2010), tačiau tai retai siejama su kitų vadybos procesų suderinimu. Greičiausiai dėl menkos verslo ir mokslo sąveikos Lietuvoje trūksta aktualiu vadybos optimizavimo poreikiu pagrįstų mokslo tyrimų, leidžiančių teikti praktikams informaciją, sistemines įžvalgas bei rekomendacijas, susijusias su integruotų vadybos sistemų realizavimu bei skirtas gerinti organizacijų vadybos efektyvumą.

Straipsnio tikslas – apibūdinti integruotų vadybos sistemų potencialią naudą organizacijoms, siekiančioms optimizuoti valdymo procesus, ir išryškinti galimus trūkumus bei įgyvendinimo problemas.

Tikslui pasiekti užsibrėžti šie uždaviniai: 1. Apžvelgti tarptautinius kokybės standartus, sudarančius integruotų

vadybos sistemų sampratos pagrindą; 2. Apibūdinti integruotų vadybos sistemų organizacijoms teikiamą naudą bei

galimus trūkumus, remiantis aptariamąją sritį nagrinėjančių užsienio autorių publikacijomis;

3. Remiantis ekspertų apklausos rezultatais, atskleisti integruotų vadybos sistemų ypatumus Lietuvoje, suformuluoti integruotų vadybos sistemų įgyvendinimo problemas bei išryškinti perspektyvines kryptis tolesniems integruotų vadybos sistemų moksliniams tyrimams.

Tyrimo metodai: - mokslinės bei specialiosios literatūros, pristatančios integruotų vadybos

sistemų reikalavimus, modelius bei atvejų tyrimų rezultatus analizė; - statistinių duomenų analizė; - struktūrizuotas ekspertų interviu. Ekspertais pasirinkti už veiklos

optimizavimą atsakingi vadovai, dirbantys įmonėse, tarptautiniais veiklos standartais sertifikavusiose ne mažiau kaip tris organizacijos vadybos sistemas.

Straipsnis suskirstytas poskyriais. Pirmajame poskyryje pristatomi tarptautiniai standartai, kurių pagrindu susiformavo integruotų vadybos sistemų (toliau - IVS) samprata. Antrajame – aptariamos vadybos sistemų integravimo prielaidos, sąlygos


123

ir principai, IVS teikiama nauda organizacijoms, taip pat - teorinės vadybos sričių integravimo problemos. Trečiajame poskyryje pristatomi apibendrinti ekspertų interviu rezultatai. Ketvirtasis poskyris skirtas atlikto tyrimo diskusijai. Jame taip pat pateikiamos bendrosios tyrimo išvados.

1. Organizacijų veiklos valdymo tarptautiniai standartai Įsipareigojimas teikti kokybiškas paslaugas ir gaminti kokybiškus produktus,

tausoti aplinką, rūpintis darbuotojų sveikata ir sauga tampa itin svarbia strategijos ir įvaizdžio dalimi toms įmonėms, kurios siekia sėkmės ilgalaikėje perspektyvoje. Teikdamos išskirtinį dėmesį minėtoms sritims, įmonės pripažįsta prisiimančios atsakomybę už savo veiklos pasekmes. Tokiu būdu auginamas klientų ir partnerių pasitikėjimas bei lojalumas ir tuo pačiu gerinami ekonominiai rodikliai (Jorgensen, 2006). Paslaugų/gaminių kokybės ir įmonės pelningumo ryšys nekvestionuojamas. Tačiau kalbant apie darbuotojų sveikatą ir saugą, aplinkos apsaugą bei kitas vadybos sritis, kyla esminių klausimų, susijusių su organizacijos įsipareigojimų apimtimi, galimais įmonės tiesioginės veiklos suvaržymais, reikalingais resursais ir tikėtina grąža (Zeng et al., 2007). Suvaldyti atskiras sritis taip, kad jos duotų sinerginį efektą bei ekonominę naudą nėra paprasta. Pastarosios problemos sprendimą palengvina organizacijos vadybos sistemų tarptautiniai valdymo standartai ir įmonių valdymo optimizacija, integruojant skirtingų standartų reikalavimus.

Organizacijų veiklos efektyvumui kelti, kaip atsakas į klientų ir kitų interesų grupių reikalavimus bei rinkos dalyvių konkurencinį spaudimą, buvo sudaryta visa eilė tarptautinių valdymo standartų.

Pirmuoju tarptautiniu standartu tapo kokybės valdymo standartas ISO 9001, vėliau buvo parengtas aplinkosaugos valdymo standartas (ISO 14001). Šiuo metu organizacijos remiasi darbuotojų sveikatos ir saugos (OHSAS 18001), finansų valdymo (Sarbanes-Oxley Section 404), socialinės atsakomybės (SA 8000), darnios plėtros (BS 8900), verslo tęstinumo (BS 25999), maisto saugos (ISO 22000), informacijos apsaugos (ISO 27001), informacinių technologijų paslaugų valdymo (ISO 20000) standartais, o pramonės šakos - ir specialiaisiais tiekimo grandinės (ISO 28000), chemikalų (RC 14001), automobilių (ISO/TS 16949), oro erdvės (AS 9100), medicininių prietaisų (ISO 13485), telekomunikacijų (TL 9000), testavimo ir kalibravimo laboratorijų (ISO/IEC 17025) standartais.

Organizaciją vertinant sistemiškai, pabrėžtina, kad siekiant aukščiausių veiklos rezultatų, būtina tobulinti visas posistemes vienu metu, kadangi menki vienos valdymo srities pasiekimai neigiamai įtakoja bendrą organizacijos funkcionavimą. Organizacijų įvairovė kol kas neleidžia sukurti vieno standarto, kuris apimtų visas įmanomas jų veiklas ir procesus, tačiau keletas parengtų standartų yra aktualūs praktiškai visoms įmonėms, tai - kokybės valdymo, aplinkosaugos vadybos, darbuotojų sveikatos ir saugos bei socialinės atsakomybės tarptautiniai standartai.

Tarptautinė standartizacijos organizacija (angl. International Organization for Standartization, akronimas - ISO) pirmąją kokybės valdymo standartų seriją ISO 9000 patvirtino 1987 metais, antrąją – 1994 metais. Iš pradžių standartas ISO 9001


124

buvo skirtas apibrėžti organizacijų politiką, procedūras ir taisykles, įgalinančias užtikrinti vienodą organizacijos veiklos kokybę. Vėliau, 2000 metų redakcijos standarte, ISO 9001 dėmesio centru tapo klientas, jo poreikių nustatymas ir patenkinimas, taip pat imtas akcentuoti nuolatinis, ciklinis kokybės valdymo tobulinimas (www.iso.org; Kaziliūnas, 2006). 2010 metų duomenimis Lietuvoje savo kokybės vadybos sistemą sertifikavo daugiau per tūkstantį įmonių (Informacija apie sertifikuotas vadybos sistemas: sertifikuotos kokybės vadybos sistemos, 2010).

Kitas, aplinkos vadybos tarptautinis standartas ISO 14001, buvo suformuotas kokybės standartų serijos ISO 9000 pagrindu 1996 metais. Jis organizacijos aplinkosaugos valdymo sistemą apibrėžia kaip kartu funkcionuojančius ir tarpusavyje susijusius elementus, leidžiančius užtikrinti efektyvų ir veiksmingą veiklos, produktų ir paslaugų, turinčių arba galinčių turėti poveikį aplinkai, valdymą. Sprendžiant iš statistinių duomenų, aplinkosaugos siekis įmonėms greitai tapo ypač aktualus. Pavyzdžiui, jau šeštaisiais standarto gyvavimo metais Tarptautinė standartizacijos organizacija buvo išdavusi sertifikatus įmonėms, registruotoms 118 šalių (ISO, 2003). Lietuvoje įmonių įsipareigojimas tausoti aplinką taip pat ryškus - 2010 metų liepos mėnesį Lietuvos standartizacijos departamento duomenimis 582 įmonės buvo sertifikavusios savo aplinkos vadybos sistemas, o lapkritį tokių įmonių skaičius viršijo 630 (Informacija apie sertifikuotas vadybos sistemas: sertifikuotos aplinkos vadybos sistemos, 2010).

Atnaujinta aplinkos valdymo standarto redakcija buvo patvirtinta 2004 metais. Esminis skirtumas, lyginant su senąja – pagerintas suderinamumas su kokybės valdymo standartu ISO 9001:2000, įdiegtas sisteminis požiūris, nustatant aplinkosaugos tikslus ir matuojant vadybos rezultatus (ISO 14001:2004).

Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistemos standartizuojamos OHSAS 18001:1999 standartu, kurio autorystė priskiriama keliolikai standartizavimo, sertifikavimo ir konsultavimo organizacijų (OHSAS 18001). Nors Tarptautinės standartizavimo organizacija šios sistemos neapibrėžia, ji yra palyginti gerai suderinta su kokybės valdymo standartu ir aplinkos vadybos standartu. OHSAS 18001 standartas yra skirtas įmonėms padėti minimizuoti neigiamą veiklos poveikį darbuotojams, kontroliuoti darbuotojų saugos ir sveikatos rizikas. 2007 metais šis standartas atnaujintas, bendradarbiaujant 43 organizacijoms iš 28 šalių (OHSAS 18001:2007).

Organizacijų socialinės atsakomybės valdymas tarptautiniu lygmeniu standartizuotas 1997 metais. Standartą SA 8000 suformulavo Tarptautinė socialinės atskaitomybės asociacija – angliškai Social Accountability International (toliau - SAI). Standarto SA 8000 tikslas yra užtikrinti darbuotojų teises ir tarptautines konvencijas, susijusias su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, vaikų teisėmis, nediskriminavimo principu, priverstinio darbo prevencija, nuobaudų praktikomis, darbuotojo teise į sveikatai nekenkiančią ir saugią aplinką, profesinių asociacijų ir sąjungų steigimo bei veikimo laisvėmis ir t.t. (SAI, 1999).

Tarptautinė standartizacijos organizacija rengia standartą ISO 26000 (Guidance on Social Responsibility, 2009), kurio visas tekstas nuo 2009-09-14 iki 2010-02-14 buvo pateiktas viešai apklausai (Lietuvos standartizacijos


125

departamentas, 2010) prieš jį tvirtinant. Socialinės atsakomybės reikšmės suvokimas vangiai skverbiasi į Lietuvą – daugelis organizacijų, pristatydamos savo organizacijos politiką ir vertybes, skelbiasi taikančios socialinės atsakomybės principus, tačiau Lietuvos standartizavimo departamento duomenimis 2010 metais šios srities standartus atitiko ir sertifikatus turėjo tik 16 įmonių (Informacija apie sertifikuotas vadybos sistemas: kitos sertifikuotos vadybos sistemos, 2010). Tenka pripažinti, kad įmonių socialinės atsakomybės akcentavimas vis dar yra daugiau rinkodaros akcija nei sisteminis bendradarbiavimas su socialiniais partneriais (Gruževskis ir kt., 2006).

2. Organizacijų vadybos sistemų integravimo prielaidos, sąlygos ir principai Nagrinėjant apžvelgtus organizacijų veiklos valdymo tarptautinius standartus,

matyti daugelis juos siejančių panašumų, kuriems rastis prielaidas sudarė keletas specifinių veiksnių. Būtent:

- standartas ISO 9001:2000 tapo pagrindu aplinkosaugos vadybos ir darbuotojų sveikatos ir saugos standartams;

- formuojant aplinkosaugos vadybos standartą ISO 14001, jis specialiai buvo derinamas su veiklos kokybės standarto nuostatomis;

- darbuotojų sveikatos ir saugos standartas OHSAS 18001 buvo rengiamas atsižvelgiant ir į ISO 9001, ir į ISO 14001;

- juose visuose išskirtinis dėmesys skiriamas apibrėžiamos sistemos nuolatinio tobulinimo principui;

- kokybės vadybos, aplinkosaugos vadybos, darbuotojų sveikatos ir saugos vadybos ir socialinės atsakomybės standartai turi itin panašią struktūrą (Jorgensen, 2002).

Tačiau pagrindinė sąlyga, leidžianti skirtingas valdymo sistemas integruoti, yra vieningas koncepcinis požiūris į organizacijos veiklos valdymo prigimtį, suvokiant, jog skirtingos vadybos sistemos veikia vieningoje organizacijos struktūroje, naudojant bendrus išteklius ir derinant veiklos procesus organizacijos tikslams pasiekti (Slater, 1991). Jei tradicinė kokybės vadyba remiasi valdymo piramidės požiūriu, kur atsakomybė už politiką, procedūras ir taisykles priskiriama atitinkamai strateginiam, taktiniam ir operaciniam valdymo lygmeniui (šis požiūris atsiskleidžia pradinėje ISO 9000 standartų serijoje), tai naujosiose vadybos sistemų valdymo standartų versijose pabrėžiamas vadovų įsipareigojimas, darbuotojų dalyvavimas priimant sprendimus ir politikos, planavimo bei įgyvendinimo iteracijos reikšmė, siekiant padėti organizacijoms sėkmingai prisitaikyti prie dinamiškos aplinkos (Jorgensen et al., 2006). Taigi, integruotos vadybos sistemos yra plėtojamos valdymo sistemų principinių panašumų pagrindu.

Vadybos sistemų integravimas organizacijoms naudingas dėl keleto pagrindinių priežasčių (Slater, 1991; Jorgensen et al. 2002; Jorgensen et al., 2006; Pojasek, 2006):

1. leidžia organizacijoms sumažinti dokumentacijos apimtis bei biurokratizmą, kuris kyla dėl veiklos organizavimo ir kontrolės,


126

vadovaujantis atskiromis procedūromis ir tvarkomis arba skirtingais standartais;

2. leidžia sutaupyti resursų, pavedant integruotos sistemos valdymą vienam vadovui, o ne skiriant kiekvienai vadybos sistemai, taip pat ir sertifikuotai, atskirą vadovą;

3. sudaro sąlygas paprasčiau, skaidriau ir efektyviau atlikti vidinį ir išorinį auditą;

4. skatina susitelkti į organizacijos veiklos vieningą tobulinimą ir ryšių tarp kokybės, aplinkosaugos, darbuotojų sveikatos ir saugos bei socialinės atsakomybės stiprinimą.

Vis tik standartizuoti integruotas vadybos sistemas vienu dokumentu yra sudėtinga dėl organizacijų tikslų bei savybių įvairovės ir valdymo neapibrėžtumo, įtakojamo besikeičiančios aplinkos. Kalbant apie vadybos sistemų koordinavimą bei priežiūrą, pažymėtina, jog ši veikla yra kompleksinė, reikalaujanti nuolatinio perprojektavimo ir, tuo pat metu, inovacijų atskirose valdymo srityse. Reikalingos ilgalaikės jungtinės strateginio lygmens vadovų pastangos bei aukštas organizacijos brandos lygis tam, jog integruotų vadybos sistemų planavimo, dokumentacijos (politikos, procedūrų, tvarkų) rengimo, diegimo ir įgyvendinimo etapai būtų sklandūs (Bernardo et al., 2009). Kadangi kol kas nėra tarptautinio standarto, pateikiančio vienareikšmes rekomendacijas vadybos sistemų integracijai užtikrinti, kiekviena organizacija šį uždavinį sprendžia savaip.

Tiek teoriniame lygmenyje, tiek diegiant integruotas vadybos sistemas praktikoje kyla keletas esminių probleminių klausimų.

Vadybos sistemų integracijos idėja, kaip minėta, grindžiama tarptautinių standartų panašumais, atsiradusiais natūraliai: net iki aštuoniasdešimties procentų kokybės, aplinkosaugos bei darbuotojų sveikatos ir saugos vadybos darbų skirtingose organizacijose savo esme yra labai panašūs. Panašumus lemia tai, kad visos vadybos sistemos yra arba bent turėtų būti skirtos organizacijos politikos, tikslų ir uždavinių įgyvendinimui. Tai savo ruožtu reikalauja apibrėžti aukščiausio lygio vadovų įsipareigojimus ir atsakomybes, komunikacijos procedūras, darbuotojų tobulinimo procedūras, veiklos koregavimo ir prevencijos veiksmus, drausmės užtikrinimo priemones, valdymo kontrolės ir audito procesą ir t.t. (Jorgensen et al., 2004). Tačiau lieka dvidešimt procentų darbų, kurių turinys, kalbant apie skirtingas organizacijas ir jų valdymo sritis, nėra nei tapatūs, nei iš pirmo žvilgsnio suderinami tarpusavyje (Pojasek, 2006). Vadinasi, viename standarte jie negali organiškai susilieti, nebent būti dokumentuoti vieni greta kitų.

Kita problema, organizacijos vadovų požiūris į valdymo sistemų svarbą. Dažniausiai organizacijose aukščiausias rangas priskiriamas kokybės valdymui, o aplinkosauga, darbuotojų sauga ir sveikata bei socialinė atsakomybė nustumiama į antrą planą arba tarnauja kaip įrodymas, jog siekiama kokybės visose veiklos srityse (Jorgensen et al., 2004). Vienų sričių pervertinimas kitų sričių sąskaita nesuderinamas su integracijos idėja.

Specialistai pažymi, kad sėkmingai integruoti valdymo sistemas labiausiai potencialios yra besimokančios organizacijos, į aplinkos pokyčius atsiliepiančios kooperacijos, atvirumo ir dialogo būdu. Čia svarbų vaidmenį atlieka žinių vadyba,


127

kaip besimokančios organizacijos fundamentas. Vadinasi, norint įgyvendinti integruotas valdymo sistemas, taip pat turėtų būti išgryninti tam skirti žinių vadybos metodai ir priemonės (Jorgensen, 2002). Tačiau tai nėra verslo organizacijų, net jei jos ir yra suinteresuotos integruoti veiklos sistemų valdymą, uždavinys. Tad verslo ir mokslo bendradarbiavimo poreikis nepraranda aktualumo.

Taip pat pabrėžtina, kad vieningų valdymo sistemų, tarp jų ir integruotų vadybos sistemų, įgyvendinimas praktikoje neatsiejamas nuo organizacijos kultūros, remiančios darbuotojų dalyvavimą, priimant organizacijos vystymo sprendimus ir sprendžiant svarbias problemas, darbą komandose, nuolatinį mokymąsi ir tobulėjimą, atsidavimą ir asmeninę lyderystę bei įvairiapusių interesų suderinimą (Wilkinson, Dale, 2002). Tačiau organizacijų, plėtojančių pažangią organizacijos kultūrą nėra daug, nes tokiai kultūrai kurti ir stiprinti reikalingi resursai, kurių grąžą kiekybiškai įvertinti dažnai sudėtinga.

Antra vertus, nepalaikant atitinkamos organizacinės kultūros, vadybos sistemų integracija taip susiduria su stipriu funkcinių vadovų pasipriešinimu. Tai susiję ir su žmogiškuoju veiksniu, ir su reikalingais struktūriniais pokyčiais, ir su pačia vadybos sistemų integracijos prigimtimi: dėl veiklos specifikos skirtumų kyla konfliktas tarp vadovų, atsakingų už skirtingas sritis - jie kovoja dėl įtakos zonos arba net išlikimo. Organizacijoms tenka ieškoti atsakymų į esminius klausimus, pvz., kokių kompetencijų, žinių ir patirties reikia vadovui, atsakingam už integruotų vadybos sistemų valdymą; ar būtina ir kaip reikėtų keisti organizacijos struktūrą; jei integruotų sistemų procesinę priežiūrą vykdo vadovybės atstovas, kaip tai suderinama su funkcinių vadovų atsakomybėmis ir t.t.

Galiausiai būtina sutarti, ką reiškia sistemų integracija organizacijos kontekste. Žodynai integraciją apibrėžia kaip dalių, elementų suliejimą, jungimą į visumą, vieną sistemą, nustatant joje kiekvieno elemento funkcijas ir vaidmenį arba kaip bendradarbiavimą pagal suderintą politiką (Tarptautinių žodžių žodynas, 1985; Tarptautinių žodžių žodynas, 2005).

Į integracijos sampratos problematiką gilinamasi tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, Britų standartizacijos institutas pateikia etapus, vedančius nuo vadybos sistemų suderinimo iki integracijos. Manoma, kad vadybos sistemos gali būti (British Standards Institution, 2006):

1. Suderinamos: atskiros vadybos sistemos veikia toje pačioje organizacijoje tuo pat metu;

2. Parengtos integracijai (integratable): identifikuoti bendri vadybos sistemų elementai;

3. Integruojamos (integrating): identifikuotieji bendri elementai derinami veikti vieningai;

4. Integruotos (integrated): veikia vieninga sistema, inkorporuojanti visus bendrus elementus.

Kadangi dalis elementų, kaip jau minėta, vis dėl to negali būti įjungta į vieningą sistemą, kyla būtinybė kalbėti apie integracijos laipsnį.

Iš dalies integruotos sistemos dar vadinamos paralelinėmis (Wilkinson, Dale, 2002). Paralelinės vadybos sistemos reiškia, kad pasinaudojant įdiegtų standartų panašumais, sukuriama vieninga valdymo struktūra, tačiau kiekvienos srities


128

procedūros lieka aprašytos atskirai, nors ir susegtos į vieną vadovą. Toks vadybos integracijos būdas leidžia sumažinti biurokratizmą, kuris neišvengiamai atsiranda įdiegus skirtingus valdymo standartus, ir panaikinti daugelį besidubliuojančių darbų.

Aptartoms problemoms spręsti teoretikai siūlo integruoti ne visas vadybos sistemas, tačiau keletą jų – pagal poreikį ir galimybes (Bernardo et all., 2009; Salomone, 2008). O taip pat integraciją vykdyti ne nuo viršaus į apačią, t.y. mąstant apie vieningą sistemą iš funkcinių vadovų pozicijos, bet nuo apačios į viršų, t.y. susitelkiant į darbuotojus, kurie realiai ir vykdo konkrečius darbus. Apibrėžiant darbuotojų veiklos procesus ir tvarkas, būtų išvengta įtampos ir painiavos, kuomet darbuotojai savo veiklą privalo derinti atsižvelgdami į skirtingus standartus (Pojasek, 2006). Kitaip tariant, visą dėmesį sutelkiant į procesus, savaime būtų realizuotas siekiamas rezultatas – sukurta bendra sistema (Slater, 1991). Ypatinga čia tai, kad kuriant procesų dokumentaciją lygiomis teisėmis dalyvautų tiek vadovai, tiek specialistai-vykdytojai (Pojasek, 2005).

3. Integruotų vadybos sistemų įgyvendinimo ypatybės Lietuvos įmonėse Pagal 2010 m. lapkričio 1 d. pateiktus LR Standartizacijos departamento

duomenis matyti, jog kokybės vadybos sistemas yra sertifikavusios daugiau nei 1000 įmonių, aplinkos vadybos sistemas – per 630 įmonių, darbuotojų sveikatos ir saugos vadybos sistemas – apie 360 įmonių, socialinės atsakomybės vadybos sistemą - 16 įmonių. Duomenys rodo, jog ne visų vadybos sistemų sertifikavimas yra vienodai aktualus Lietuvos įmonėms. Mažiau aktyvumo įmonės demonstruoja standartizuodamos darbuotojų sveikatos ir saugos vadybos sritį, o įmonių socialinė atsakomybė lieka absoliučios daugumos įmonių dėmesio užribyje.

Siekiant išsiaiškinti vadybos sistemų integravimo teikiamą naudą ir įgyvendinimo problemas Lietuvos įmonių vadovų požiūriu, 2010 metų lapkričio mėnesį buvo atliktas empirinis tyrimas – standartizuoto interviu būdu apklausti IVS ekspertai. Apklausai pasirinktos organizacijos, integravusios bent tris – kokybės, aplinkosaugos bei darbuotojų sveikatos ir saugos vadybos sistemas. Ekspertais laikyti vadovai, tiesiogiai susiję su atstovaujamos įmonės vadybos sistemų integravimo įgyvendinimu.

Svarbu paminėti, jog informacija apie organizacijas, įdiegusias IVS, oficialiai nėra kaupiama, tad įmonės apie vykdomą pažangią vadybos praktiką savo iniciatyva skelbiasi tinklapyje ir/arba viešojoje spaudoje. Atliekant tyrimą, atrankos kriterijus atitinkančių įmonių paieška atlikta interneto paieškos sistemose. Prašymas bendradarbiauti išsiųstas į 31 įmonę, per 10 dienų sulaukta devynių teigiamų atsakymų. Analizuojant pagal kapitalo priklausomybę, trys tyrime dalyvavusios organizacijos priskirtinos valstybiniam sektoriui, šešios – privačiajam. Skirstant pagal veiklą, dvi priklauso energetikos sektoriui, penkios – pramonės sektoriui, viena – prekybos sektoriui ir viena – paslaugų sektoriui.

Nedidelis apklaustųjų ekspertų skaičius neleidžia generalizuoti apklausos rezultatų. Tačiau tai, kad IVS įgyvendinimo srityje dirbantys skirtingų organizacijų vadovai į pateiktus klausimus atsakė itin panašiai, leidžia mėginti apibūdinti


129

bendras IVS plėtros tendencijas, o tyrimo išvados gali būti priimtos kaip pakankamai argumentuotos.

Struktūrizuoto interviu metu ekspertų klausta: - Kokie svarbiausi motyvai lėmė sprendimą įmonėje įdiegti IVS? - Kokią praktinę naudą davė IVS? - Kokie konkretūs rodikliai ir kaip pagerėjo arba pasikeitė, įdiegus IVS? - Ar analizuojate ir dokumentuojate IVS efektyvumą? Kokius rodiklius

kaupiate? - Jūsų nuomone, kuris jūsų įmonėje įdiegtas standartas yra svarbiausias? - Kaip vertinate socialinio atsakingumo standarto reikšmę? - Su kokiais IVS diegimo ir įgyvendinimo barjerais susidūrėte? Apibendrinant gautus atsakymus, paaiškėjo, kad dažniausiai sprendimą

integruoti vadybos sistemas įmonėse lemia trys faktoriai: siekis atliepti rinkos iššūkius (paminėjo visi apklaustieji), siekis užsitikrinti aukštą konkurencingumą (paminėjo aštuoni ekspertai iš devynių) ir siekis pademonstruoti patikimumą bei sustiprinti reputaciją (paminėjo šeši ekspertai iš devynių). Respondentai taip pat pažymėjo tokius motyvus kaip siekis geriau patenkinti klientų poreikius, būtinybė atitikti valstybės įstaigų arba finansuojančių institucijų keliamus reikalavimus, pvz., vykdant projektus, noras pagerinti įmonės valdymo efektyvumą, siekis susitvarkyti veiklos procesus ir operacijas.

Kalbant apie praktinę naudą, kurią atnešė IVS, buvo minimi tokie dalykai, kaip: „IVS padėjo sutvarkyti [įmonės] veiklos procesus, teisingai paskirstyti atsakomybes“, „išryškėjo sritys, kurios leistų sutaupyti“, „tapome patikimi partneriai projektuose“, „diegiant IVS, didelis dėmesys buvo skiriamas sistemų silpnosioms pusėms nustatyti, įvertinti visas įmanomas ir nenumatytas rizikas, nusistatyti aiškius ir pamatuojamus tikslus, programas, jų įgyvendinimo kaštus, atsakingus darbuotojus bei nuolatinį gerinimą. Kadangi [integruota vadybos] sistema pilnai funkcionuoja, nuolatos įmanoma vertinti rizikas, jas valdyti ir vykdyti jų analizes“, „pergalvojome darbuotojų ir vadovų atsakomybes, geriau sustygavome darbą“, „gavome nemažai vadybos pamokų“ ir pan.

Paprašyti įvardinti konkrečius rodiklius, kurie pagerėjo arba pasikeitė, įdiegus IVS, ekspertai daugiausiai minėjo sumažėjus įmonės taršą bei tokius sutaupytus išteklius kaip elektros energija, vanduo, šaltis, kuras. Kadangi atsakydami į klausimą respondentai akcentavo faktą, jog kokybės valdymo bei aplinkos apsaugos sertifikavimo reikalavimų atitikimas jau leidžia sumažinti minėtas sąnaudas iki 20-25 procentų, manytina, kad aptariamieji rodikliai sumažėjo ne dėl vadybos sistemų integravimo, tačiau būtent dėl įdiegtų standartų reikalavimų laikymosi. Interviu dalyviai taip pat atkreipė dėmesį, kad pagerėjo darbuotojų apkrautumo planavimas ir kontrolė, tapo efektyvesnis komunikacijos procesas, sumažėjo nusiskundimų iš užsakovų bei techninės priežiūros padalinių.

Interviu atsakymai parodė, kad IVS efektyvumas įmonėse retai kuomet analizuojamas ir dokumentuojamas, daugiausia kaupiami su atskirais standartais susiję rodikliai, pvz., matuojama tarša, nelaimingi atsitikimai, incidentai, avarijos, fizinių išteklių sunaudojimas. Jog sekami įvykdyti darbai (pagal objektus, apimtis, darbuotojų skaičių ir t.t.) paminėjo tik vienos iš tirtųjų įmonių atstovas.


130

Įdomu tai, kad respondentų nuomone, įgyvendinant IVS svarbiausias lieka kokybės vadybos sistemų standartas, nes „ir pati integruota vadybos sistema diegiama siekiant kokybės“. Vienas respondentas paminėjo darbuotojų saugos ir sveikatos standartą. Nei vienas iš apklaustųjų nemanė, jog integruojant vadybos sistemas, visos standartizuotos vadybos sritys yra vienodai reikšmingos. Gautasis tyrimo rezultatas patvirtina užsienio autorių pastebėjimus – kokybės standarto statusas tradiciškai laikomas aukščiausiu.

Kalbant apie socialinio atsakingumo standarto reikšmę, išryškėjo visuotinis apklaustųjų skepticizmas socialinės atsakomybės įgyvendinimo atžvilgiu. Respondentų požiūriu, „biznis ir socialinė atsakomybė – nesuderinami dalykai“, „garsūs pareiškimai apie socialiai atsakingą įmonės veiklą arba politiką yra tik rinkodaros akcija“, „Lietuvoje socialinės atsakomybės modelis adaptuojamas per užsienio kapitalo savininkų nurodymus, atsakomybė yra ne kas kita kaip eilinė tuščia deklaracija“, „mes gerbiame savo darbuotojus ir rūpinamės jais „netrimituodami“ spaudoje, kokie šaunuoliai esame, kita vertus, juk įmonės akcininkams svarbiausia – pelnas, todėl klausimą, kaip suderinti visus tuos dalykus paliekame atvirą“. Kai kurie ekspertai paaiškino, kodėl jų įmonė socialinės atsakomybės principų nediegia sistemiškai: „Mūsų įmonė dar neužaugo iki kompleksinio socialinės atsakomybės taikymo“, „Sunku atskirti deklaracijas nuo veikimo, atliekame didelį darbą su žmonėmis įmonės viduje“, „Socialinė atsakomybė pas mus indikuota atskirais projektais, kad greičiau subrandintų darbuotojus, bet žmones, ypač aukštesniojo lygmens vadovus, įtikinti [socialinės atsakomybės] nauda sunku“.

Išanalizavus respondentų išdėstytus pagrindinius trukdžius bei sunkumus, kylančius diegiant ir palaikant integruotas vadybos sistemas, išryškėjo šios probleminės sritys.

Pirma, kadangi nėra integruotų vadybos sistemų standarto, reikalingos atskiros vadovų pastangos ir finansiniai resursai, norint vadybos sistemas apjungti. Didelis vadybos sistemų sertifikavimo biudžetas, lyginant su vidutinėje perspektyvoje gaunama grąža, apklaustųjų ekspertų nuomone, apskritai yra reikšmingas barjeras diegiant valdymo standartus. Sertifikavusi porą sričių, reta įmonė sunkmečio metu ryžtasi skirti papildomų resursų sertifikuotoms sistemoms integruoti. Taip pat buvo išreikšta vadovų nuostata, jog IVS „pačios savaime pinigų neuždirba“, tad IVS plėtros klausimas negali būti prioritetinis. Turint omenyje IVS tikslą, galima manyti, kad tokią ekspertų opiniją suformavo vadovų strateginio mąstymo ribotumas arba paviršutiniškas IVS esmės suvokimas.

Antra, pabrėžtas padidėjęs biurokratizmas, pildytinų dokumentų, ataskaitų srautas. Ši ekspertų įvadinta problema patvirtina ankstesnę prielaidą apie IVS gilesnio išmanymo stoką Lietuvos įmonių vadovų tarpe, kadangi esminė IVS funkcija, priešingai gautiesiems atsakymams, yra supaprastinti organizacijos veiklos kontrolę, sumažinti pildytinų dokumentų skaičių.

Trečia. Kaip IVS diegimo bei palaikymo problema minėtos padidėjusios darbų apimtys ir papildomas laikas, kurį vadovai ir darbuotojai turi skirti ne savo tiesioginėms funkcijoms, bet IVS funkcionavimui užtikrinti. Pabrėžta, jog tenka nuolat aiškinti darbuotojams, kam ir kokią naudą duoda įdiegti standartai.


131

Ketvirta. Kaip reikšmingas kliuvinys įvardintas menkas vadovybės palaikymas, norint vystyti IVS, padažnėję konfliktai tarp funkcinių vadovų, neaiškūs skirtingų padalinių darbuotojų pavaldumo ryšiai ir atsakomybės struktūra.

Penkta. Į vadybos sistemų standartizavimą ir į IVS žiūrima formaliai. Dažnai visų standartų reikalavimų yra laikomasi tik tol, kol įmonė gaus tam tikros srities vadybos sertifikatą, o vėliau „veiklos standarto laikomasi tiek, kiek reikia, kad neužkliūtum auditui“. „Integruota vadybos sistema – geras dalykas, jei netrukdo dirbti“.

Svarbu pažymėti, kad apklaustiesiems Lietuvos praktikams gilinantis į IVS įgyvendinimo problemas, taip pat keltas klausimas, kaip nustatyti, ar vadybos sistemos yra pakankamai integruotos, kitaip tariant, kuo remiantis būtų galima apibrėžti IVS integracijos laipsnį. Pastarasis klausimas, kaip rašyta aukščiau, yra formuluojamas ir užsienio mokslininkų. Tai rodo aktualios mokslinės problemos egzistavimą ir pagrindžia tolesnių vadybos sistemų integracijos tyrimų poreikį.

4. Diskusija Užsibrėžus integruoti vadybos sistemas, svarbu organizacijoje vykstančius

procesus suvokti kaip daugelio skirtingų vadybos sričių (išteklių, žinių, aplinkosaugos, darbų saugos, darbuotojų sveikatos apsaugos) vieningą valdymą, remiantis holistiniu požiūriu bei socialinės atsakomybės nuostata.

Vadybos sistemų integravimas sudaro sąlygas optimizuoti organizacijos valdymo procesus: sklandžiai organizuoti įmonės veiklos procesus, numatytas užduotis vykdyti laiku, neviršyti suplanuoto biudžeto, iki minimumo sumažinti broką ir nekokybišką darbą, išvengti darbuotojų sveikatos sutrikdymų bei aplinkos pusiausvyros pažeidimų.

Integruotos vadybos sistemos plėtojamos organizacijų valdymo sistemų principinių panašumų pagrindu, tačiau standartizuoti IVS vienu dokumentu yra sudėtinga dėl organizacijų tikslų bei savybių įvairovės ir valdymo neapibrėžtumo, įtakojamo sparčiai besikeičiančios ekonominės ir socialinės aplinkos.

Reikalingos ilgalaikės jungtinės strateginio lygmens vadovų pastangos bei aukštas organizacijos brandos lygis tam, jog IVS planavimo, dokumentacijos rengimo, diegimo ir įgyvendinimo etapai būtų sklandūs. Vadybos sistemų koordinavimas bei priežiūra – tai kompleksinis, reikalaujantis nuolatinio perprojektavimo ir, tuo pat metu, inovacijų atskirose srityse, darbas. Kadangi kol kas nėra tarptautinio standarto, pateikiančio vienareikšmes rekomendacijas vadybos sistemų integracijai užtikrinti, kiekviena organizacija šį uždavinį sprendžia savaip.

Vieningų valdymo sistemų, tarp jų ir IVS, įgyvendinimas praktikoje neatsiejamas nuo pokyčius ir vadybos inovacijas palaikančios organizacijos kultūros.

Būtina išgryninti integruotos vadybos sistemos sampratą organizacijos kontekste. Ryškus poreikis kalbėti apie vadybos sistemų integracijos laipsnį. Teorinė IVS analizė rodo, kad visos vadybos sistemos iš principo negali būti integruotos, o tik iš dalies integruotos ir suderintos. Kadangi IVS integracijos


132

lygmens klausimą kelia ir Lietuvos praktikai, tai pagrindžia šios mokslinės problemos aktualumą ir tolesnių vadybos sistemų integracijos tyrimų poreikį.

Apibendrinant ekspertų interviu rezultatus, galima teigti, jog Lietuvos įmonių vadovai integruotų vadybos sistemų teikiamų galimybių pilnai neišnaudoja. Ryški tendencija IVS vertę matyti įmonės išorėje, o ne viduje (deklaratyvus IVS pobūdis, diegimas dėl reputacijos, klientų reikalavimų ir pan., bet ne dėl suvokto vidinio organizacijos poreikio). Manytina, jog viena iš priežasčių, dėl kurių kyla dauguma respondentų paminėtų vadybos sistemų integravimo problemų, yra individualistinės visuomenės mentaliteto ir istoriškai bei ekonomiškai susiklosčiusių aplinkybių nulemtos vertybinės nuostatos: Lietuvoje tradiciškai palankiau vertinama konkurencija, o ne bendradarbiavimas, aukštas rezultatyvumas ir trumpalaikė perspektyva, o ne atsakingas, subalansuotas augimas. Šią prielaidą sustiprina ir anksčiau atlikti Lietuvos organizacijų darbuotojų bendrų pastangų reikalaujančios veiklos tyrimai (Raisiene, 2009).

Svarbu pažymėti, kad Lietuvoje sparčiai daugėja organizacijų, siekiančių optimizuoti valdymo procesus, įgyvendinant integruotas vadybos sistemas. Tai rodo, jog tyrimo metu nustatyti integruotų vadybos sistemų įgyvendinimo Lietuvos įmonėse trukdžiai yra menki palyginti su gaunama nauda. Mokslininkams ir praktikams sutelkus pajėgas ši nauda neabejotinai gali tapti dar svaresnė.

Literatūra:

1. Arbačiauskas V. (2001) Aplinkos apsaugos ir kokybės vadybos integravimas bei įtaka Lietuvos pramonės įmonių ekonominiam ir aplinkos apsaugos veiksmingumui // Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba, Nr 2(16), p. 81-85.

2. Bernardo M., Casadesus M., Karapetrovic S., Heras I. (2009) How integrated are environmental, quality and other standardized management system. An empirical study. Journal of Cleaner production. Vol. 17, p.742-750.

3. British Standards Institution. PAS 99:2006. Specification of common management system requirements as a framework for integration, London, UK, 2006.

4. Ciemnolonskis V. (2010)Verslo procesų valdymo praktika. Prieiga: http://www.bpi.lt/text.php?lang=1&item=263&arg=239, žiūrėta 2010-10-20.

5. Douglas A., Glen D. (2000) Integrated management system in small and medium enterprices. Total Quality Management, Vol.11 (4-6), 686-90.

6. Gruževskis B., Vasiljevienė N., Moskvina J. Kleinaitė I. (2006) Įmonių socialinė atsakomybė: aktualūs socialinės politikos klausimai 2006/7, Darbo ir socialinių tyrimų institutas, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Lietuvos Respublikos trišalė taryba, Vilnius

7. Guidance on Social Responsibility. Draft international standardt, ISO/DIS 26000, ISO/TMB/WG SR N172, International Organization for Standardization, Geneva, 2009.

8. Informacija apie sertifikuotas vadybos sistemas: kitos sertifikuotos vadybos sistemos. Prieiga: http://www.lsd.lt/typo_new/index.php?id=157, žiūrėta 2010-11-02

9. Informacija apie sertifikuotas vadybos sistemas: sertifikuotos aplinkos vadybos sistemos. Prieiga: http://www.lsd.lt/typo_new/index.php?id=157, žiūrėta 2010-11-18.

10. Informacija apie sertifikuotas vadybos sistemas: sertifikuotos darbuotojų sveikatos ir saugos vadybos sistemos. Prieiga: http://www.lsd.lt/typo_new/index.php?id=157, žiūrėta 2010-11-02]


133

11. Informacija apie sertifikuotas vadybos sistemas: sertifikuotos kokybės vadybos sistemos. Prieiga: http://www.lsd.lt/typo_new/index.php?id=157, žiūrėta 2010-11-02

12. International Standardization Organization. Prieiga: www.iso.org 13. ISO 14001:2004. International standardt: environmental management systems –

requirements with guidans for use; International Organization for Standardization, Geneva, 2004.

14. Jorgensen T., Simonsen G. (2002): Prospects of a Unified Management System. Corporate Social Responsibility and Environmental Management. Wiley Inter Science, Vol.9 (2), p.91-98.

15. Jorgensen T.H, Remmen A., Mellado M. (2006) Integrated management systems – three different levels of integration. Journal of Cleaner Production, Vol.14 (8), p.713-722.

16. Jorgensen T.H. (2002) Management for Sustainability in Industry. Proceedings of 10th International Conference of the Greening of Industry Network, Goteborg.

17. Kaziliūnas A. Kokybės analizė, planavimas ir auditas, MRU, 2006. 18. Lietuvos standartizacijos departamentas. Prieiga: http://www.lsd.lt/typo_new/index-

.php?id=237, žiūrėta 2010 10 02. 19. OHSAS 18001 Occupational Health and Safety Zone. Prieiga: http://www.ohsas-18001-

occupational-health-and-safety.com/who.htm, žiūrėta 2010-10-26. 20. OHSAS 18001:2007 plane English introduction. Prieiga: http://www.praxiom.-com/ohsas-

18001-intro.htm, žiūrėta 2010-10-26. 21. Pojasek R.B. (2005) Quality toolbox: Understanding processes with hierarchical process

mapping. Environmental Quality Management, Vol.15 (2), p 79-86. 22. Pojasek R.B. (2006) Is Your Integrated Management System Really Integrated?

Environmental Quality Management, Vol. 16(2), p.89-97. 23. Raisiene A.G. (2009) In Quest of Integrated Collaboration. LAP LAMBERT Academic

Publishing AG & Co. KG, Saarbrucken. 24. Regulatory Oversight of Management Systems, International Atomic Energy Agency:

Safety report series, 2008. 25. SAI Global AS/NZS 4581-1999. Management System Integration. Guidance to Business,

Government and Community Organizations, Sydney, Australia. 26. Salomone R. (2008) Integrated management systems: experiences in Italian organizations.

Journal of Cleaner Production, Vol.16 (16), p. 1786-1806. 27. Slater R. (1991) Integrated Process management. McGraw Hill, Inc. New York. 28. Šilingas D. (2010) Using Simple Architecture Models to Coordinate Scrum Teams. Prieiga:

www.objektspektrum.de 29. Tarptautinių žodžių žodynas, ketvirtasis leidimas, Alma litera, Vilnius, 2005. 30. Tarptautinių žodžių žodynas. Vyriausioji enciklopedijų redakcija, Vilnius, 1985. 31. The ISO. Survey of ISO 9000 and ISO 14000 Certificates. Twelfth cycle: up to and

including 31 December 2002. International Organization for Standardization, Geneva, 2003.

32. Wilkinson G., Dale, B.G. (2002) An examination of the ISO 9001:2000 standard and its influence on the integration of management systems. Production Planning and Control. Vol. 13 (3), p.284-297

33. Zeng S.X., Jonathan J.S., Lou G.X. (2007) A synergetic model for implementing an integrated management system: an empirical study in China. Journal of Cleaner Production, Volume 15, Issue 18, p.p. 1760-1767.


134

SUMMARY

MANAGEMENT PROCESSES’ OPTIMIZATION: OPPORTUNITIES AND PROBLEMS OF INTEGRATED MANAGEMENT SYSTEM IMPLEMENTATION

Assoc. prof. dr. Agota Giedre Raišiene

Mykolas Romeris University [email protected]

More and more advanced organizations make the decision to optimize their

management system by taking the integrated management system (further - IMS), including quality, employees‘ safety and health, social responsibility and control of social environment to the international standards.

The goal of the article is to describe the potential benefits of integrated management systems for organizations, which are seeking to optimize processes of management and to highlight possible disadvantages and problems of development.

The analysis of scientific literature, introducing the requirements and models of IMS, the analysis of statistics and empirical research shows, that the expansion of integrated management systems is based on the principal advantages of organizational control systems. However, standardization of IMS by one document is difficult due to the goals of organization, the variety of features and uncertainty of control, which is influenced by constantly changing environment.

Long-term joint efforts of strategic level leaders and high level of organizational maturity is needed to make the stages of making documentation, planning, installing, and realization of IMS fluent. Coordination and supervision of management systems is a complex, constant re-designing and at the same time innovations in different areas requiring job. As there no international standards giving unambiguous recommendations to ensure the integration of management systems, every organization decides this problem by it‘s own.

The realization of solid management systems, including IMS is inherent with organizational culture. Two problems appear at this point: 1) practical realization and strengthening requires resources the return of which is often difficult to quantify; 2) if the appropriate organizational culture is not maintained, the integration of management systems confront a strong resistance of functional managers.

It is relevant to extract the term of integrated management systems in the organizational context. The necessity to discuss the level of integration of management systems is developing. It can be concluded, that in principle all management systems can only be partly integrated and concerted.

Lithuanian scientists do a few investigations on IMS, and practicians solve the problems in narrow frames of different situations. The article making it easier an expansion the conceptual limits of IMS implementation in Lithuania.

The paper gives the results of analysis that are equally beneficial for practicians interested in implementation, supporting and expanding of IMS, and scientists, searching for solutions for the problems of optimizing the organizational activities.

Keywords: integrated management system, standards of management systems,

processes optimization.


135

SOCIALINĖS TECHNOLOGIJOS ORGANIZUOTŲ SISTEMŲ TEORIJOS POŽIŪRIU

Prof. (HP) Dobilas KIRVELIS

Vilniaus universitetas, Lietuva [email protected]

1. Įvadas Industrinei visuomenei keičiantis post-industrine kinta ir pagrindinių sąvokų

samprata. Ypač ryškiai juntama informacijos, technologijos, organizuotumo ir valdymo sąvokų semantikos plėtra, net iškyla šių žodžių sampratos nevienprasmiškos interpretacijos – diskursai. Vykstant mokslų ir technologijų konvergencijai iškyla problema šias sąvokas konkretizuoti, suvienodyti jų prasmę tam formuojant atitinkamą organizuotų sistemų teoriją (OST), ją derinant su gyvųjų sistemų teorija (Miller, 1978).

Idealios visuomenės, kaip gyvo organizmo koncepcija, sociologijoje ryškiausiai, dar daugiau kaip prieš šimtą metų, buvo iškelta H. Spenserio (“socialinis organizmas”, “social-Darwinizmas”). Nors panašias mintis jau galima rasti pas Platoną ir Aristotelį. Visuomenė kaip funkciškai tikslingai organizuota sistema atsispindi Karlo Markso pagrindiniame veikale “Kapitalas” (jei jį skaitytume iki trečiojo tomo galo), Emilio Durheimo “socialiniame pozityvizme” ir dar ryškiau Maxo Weberio “ekonominio-socialinio pozityvizmo” sampratoje. Bet kur kas aktualiau mūsų laikmečio sociologijai, jos sampratų pokyčiams, turi kibernetinės sistemos kartu su naujos mokslo pamatinės informacijos vertybės įteisinimas (Wiener, 1949,1954).

Kibernetika ir informacija atvėrė kelią į funkciškai tikslingai organizuotų technologijų sisteminio valdymo esmės supratimą, ir galimybę biologines, psichologines, humanitarines, socialines sistemas schematizuoti ir net matematizuoti (Kirvelis, 2008). Tam kuriama organizuotų sistemų teorija (OST), kuri neorganizuotų sistemų fiziko-cheminį mąstymą materialiaisiais (medžiagų ir energijos gamybos) vyksmais, sujungia su nematerialiųjų vyksmų teorija – informatika. Nekelia abejonių, kad socialinė sistema yra materialiųjų vyksmų (materialiųjų vertybių gamybos) ir informacinių vyksmų bei jų technologijų tikslingai organizuotą sistema. Akivaizdu, kad tokiose sistemose informaciniai vyksmai yra labiau lemiantys tikslingos veiklos sėkmę nei materialieji, nors jie yra neatskirtini uždarojo-ciklinio kodavimo-dekodavimo (CL-CD - Closed-Loop Coding-Decoding ) technologiniame sambūvyje (Kirvelis, 2010). Šis OST požiūris


136

gali panaikinti eilę nesusipratimų, susietais su tais nesusipratimais, kurie kyla dar ir šiandien aiškinant informacijos ir mokslo - informatika sampratą.

Prieš 200 metų A. Sniadeckis Vilniaus unversitete dėstydamas “Organinių būtybių teoriją” pačioje pradžioje teigdavo: ”…kai materija organizuota ir gyva, turi ją veikti kažkokia ypatinga jėga, kuri ją, žalią, beformę ir nejaudrią, sudėlioja į organinę formą ir suriša…Neatsižvelgdami į jos prigimtį. Toliau ją vadinsime organizuojančiąja arba organine jėga.” (Sniadecki, 1804). Šiandien kibernetika organines jėgas atskiria nuo organizuojančiųjų: - pagal fizikinės chemijos termodinamiką – organinė jėga gyvybėje yra cheminė Gibso energija, o organizuojanti jėga – yra informacija, kuri valdo – lemia funkcinį-technologinį sistemos organizuotumą. Tai galioja ne tik biologinėms sistemoms (entelechija, archeaus, vis vitalis, anima, gyvybinės jėgos, valdančios jėgos) , bet ir psichologinėms (psyche, siela) bei socialinėms (dvasia) sistemoms, nes jos visos taip pat priklauso gyvųjų, arba organizuotų sistemų klasei.

Neorganizuotų fiziko-cheminių sistemų aiškinime informacijos vertybė netaikytina, nes jose medžiagų ir energijos virsmai vyksta pagal griežtus termodinamikos dėsnius – “rieda į energetinę pakalnę”, t.y. jų entropija didėja (organizuotumas mažėja). Organizuotose sistemose, dėl informacinių vyksmų, jose esančių tam tikru būdu sujungtų technologijų (medžiagų/energijos gamybos ir ypač informacinių), sistema įgyja savybę ne tik sustabdyti entropijos didėjimą, bet net įgalina priešingo vyksmo savybę - entropiją mažinti, t.y. organizuotumą didinti. Suprantama, tai galioja tam tikroje apribotoje erdvėje – organizuotos sistemos viduje, imant iš aplinkos išteklius ir juos tikslingai perdirbant. Medžiagų, energijos perdirbimo ir informacinio valdymo technologijos organizuotose sistemose tampa neatsiejamomis, o informacija lemianti. (Gershenson, 2008).

Apie tai dar 1912-25 m. statybinių darbų bei technologijų sisteminio organizavimo analogija A.A. Bogdanovas-Malinovskis veikalais “Tektologija, bendrasis organizavimo mokslas” pateikė socialinių sistemų organizavimo teorinę koncepcija, kuri šiandienos mokslo istorijoje laikoma socialinės kibernetikos pradžia (Богданов, 1925,1986). Ir tik po 25 metų jau galutinai buvo įtvirtinta kibernetika, informacija bei informatika kaip organizuotų sistemų teoriniai pamatai.

XXI-jame amžiuje prasideda radikalus posūkis socialinių sistemų ne tik supratimo gilinime, bet ir radikaliai kitokių, nei metalo, plastmasių bei tradicinės fiziko-chemijos technologijų kūryba ir įgyvendinimas. Tai konverguojančios Nano-Bio-Info-Cogno (NBIC) technologijos, kurios yra Europos Sąjungos ir JAV strateginių siekių programos, žadančios kitokį žmonijos gerbūvį (Brainbridge, 2003; Nordmann, 2004; Obama's, 2008; Orca, 2010). Teigiama, kad šiandien biologija tampa technologijų mokslu, o technologijos, fizikiniu požiūriu, virsta biologija (Arthur, 2009). Vystoma “technological singularity” koncepcija, kuri teigia, kad iki 2100-jų metų bus sukurtos tokios naujos technologijos, su ypač galingomis dirbtinės gyvybės (artificial life) ir proto (artificial intelligence) technologijomis – robotais, kad žmogaus dominavimo epocha Žemėje bus užbaigta (Vinge, 1989, Kurtzweil, 2005). Visa tai keis ir žmonių visuomenės sugyvenimo etinius principus, kaip kad nuo pat žmogaus atsiradimo Žemėje


137

Akivaizdu, kad tokia situacija reikalauja socialinių organizuotų sistemų teorijos, kaip visuomeninės mokslo-technologinės kūrybos ir analizės aiškinimo pamato, ateinančios kūrybinės klasės formavimui ir kūrybinės visuomenės įgyvendinimui (Florida, 2002,2004; Kirvelis, 2010).

2. Organizuota sistema Bendroji organizuotos sistemos (OS) struktūra pateikta 1 pav. OS susideda iš

dviejų principiniai skirtingų, bet funkciškai viena nuo kitos neatsiejamų technologinių struktūrų:

• materialiųjų (medžiaginių-energetinių virsmų) išteklių perdirbimo-gamybos, ir

• informacinių valdymo veiksmų, kuriuos vykdo signalų-simbolių techninės priemonės.

Šiuo požiūriu pirmoji struktūra yra valdomasis posistemis, o antroji –

informacinis-valdantysis. Akivaizdu, kad antrajam, valdančiajam posistemiui, savo ruoštu, charakteringos dvi, skirtingas savybes turinčios, komponentės:

- specialių materialiųjų struktūrų (hardware, social hardware), vykdančių signalų transformavimo (kodavimo, perkodavimo, atminties, dekodavimo) technines operacijas, ir

- nematerialiųjų – informacinių (software, social software) valdymo programų-projektų, užrašytų tam tikrais kodavimo-dekodavimo algoritmais, kuriuos

1 pav. Organizuotos sistemos struktūra


138

įgyvendina atitinkamos, jau įvardintos, materialios techninės-technologinės priemonės (hardware) bei laikmenos.

Stabiliam ir tiksliam organizuotų sistemų funkcionavimui būtina, kad valdančiosios informacinės struktūros būtų diskrečiai funkcionuojančios, turėtų baigtinį stabilių būsenų N kiekį, kas lemia visos sistemos funkcinį tikslumą, kuris išreiškiamas organizuotos sistemos informacine talpa Q ~ log2N [bitai]. Materialiųjų, medžiagų ir energijos transformacijų, t.y. materialiosios produkcijos gamybos posistemiai dažniausiai būna tolydžiai funkcionuojantys procesai.

Socialinėse organizuotose sistemose (šeimoje, grupėje, komandoje, firmoje, gamykloje, kombinate, valstybėje, ES, bei kt.) visada galima išskirti valdytoją (valdžią) ir pavaldinį - valdomąjį (darbininką, darbuotoją). Visoms socialinėms organizuotoms sistemoms būdinga tam tikra funkcinės organizacijos struktūra, dažniausiai hierarchinė, kur yra akivaizdūs valdančiojo ir valdomojo informaciniai ir materialieji ryšiai.

Organizuotų sistemų struktūrinės organizacijos schemose materialiųjų vyksmų srautai vaizduojami storomis rodyklėmis, o signaliniai-informaciniai, tie, kuriais atliekamos valdymo funkcijos, plonomis rodyklėmis. Neorganizuotų sistemų struktūrinėse schemose nėra informacinių komponenčių, todėl materialieji srautai vaizduojami tik vienos rūšies rodyklėmis, ir suprantant, kad vyksta tik materialieji ryšiai, ignoruojant informacinius. Organizuotų sistemų materialiųjų vyksmų komponentės turi pasižymėti sudėtingesnėmis – signalinio-informacinio poveikio, t.y. valdymo galimybėmis, ko nėra neorganizuotose sistemose.

Vadovaujantis kompaktizuota organizuotos sistemos schema (2 pav.) galima sudaryti apibendrintą jos funkcionavimo matematinę lygti. Sistemos veiksmą X(t) apsprendžia dvi lygtys:

Pirmoji lygtis – klasikinis dinaminio proceso matematinis modelis,

charakterizuojamas diferencialine lygtimi ar jų vektorine išraiška. Dinaminius materialiojo sistemos posistemio vyksmus X(t) lemia Z funkcija, kurios pagrinde yra siekio ar tikslo funkcijos Info lyginimo su realia sistemos būsena X(t) procedūrą, įvertinant išteklius R ir aplinkos informaciją A. Antroji lygtis – rekurentinė, lemianti sistemos valdymą. Ji gali būti paprasta rekursinė, inkursinė ar net hiperinkursinė, jei informacinis valdomasis posistemis turi aplinkos ir vidaus modeliavimo anticipatorines (modeliais prognozuojančias) technologines struktūras.

{ }⎪⎩

⎪⎨⎧

=

−±−⋅=⋅=

+−− ].,...,...[][

,,,)()()()(

1 mikiii XXXprogramaTikslotInfo

ARXInfoZtXtRKdt

tdXTtVeiksmasX


139

Informaciniai ryšiai socialinėse organizuotose sistemose atliekami

vadovaujantis tam tikrais susitarimais, kurie apiforminami kalbiniais susitarimais, įvairiausiomis rašytinėmis-simbolinėmis formomis-dokumentais, t.y. atitinkamomis kodavimo-dekodavimo priemonėmis, naudojant įvairias informacines laikmenas. Organizuotos sistemos tikslus ir stabilus funkcionavimas neįmanomas be uždarojo-ciklinio kodavimo-dekodavimo (CL-CD) – informacinių simbolinių-signalinių procedūrų, kurios yra abipusiai suprantamos, t.y. turi atitikti tam tikrus, visiems sistemos elementams charakteringus kodus.

3. Uždarasis-ciklinis kodavimas-dekodavimas Uždarojo-ciklinio kodavimo-dekodavimo (CL-CD) esmė pateikta 3 pav. Pagal

pateiktą schemą, kodavimas suprantamas kaip organizuotos sistemos tam tikros materialiųjų S vyksmų tvarkos ir technologinių priemonių atspindėjimas tam tikrų kompaktiškų signalinių-simbolinių kodavimo mechanizmų forma F tam tikrose atminties laikmenose taip, kad būtų įmanomas priešinga, grįžtamoji – dekodavimo procedūra – koduoto simbolinio F užrašo išreiškimas materealizuotais funkciškai tikslingais medžiagų ir energijos S virsmais – medžiagų bei energijos perdirbimais – S sistemos gamybinis vyksmas. Toks simbolinis F užrašas laikmenose tampa technologinio proceso valdančiu faktoriumi – informacija. Taip tam tikroje dinamiškai funkcionuojančioje kodavimo-dekodavimo struktūroje atsiranda kokybiškai nauja sisteminė savybė, kurią mūsų laikmečiu vadiname informacija, išreikta formalia simbolių kalba F tam tikrose informacinių technologijų laikmenose, kuri ir valdo S vyksmus. Jos paskirtis – funkciškai tikslingai valdyti ne tik materialiuosius S vyksmus, bet ir informacijos srautus taip pat. Tokio sambūvio atsiradimas Žemė

2 pav. Kompaktizuota organizuotos sistemos schema


140

je lėmė naujos kokybinės savybės – sugebėjimo laikui bėgant ne tik neirti, bet

sudėtingėti ir tą sudėtingumą didinti. Atsiranda sugebėjimas tam tikrose struktūrinėse erdvėse mažinti entropiją - didinti organizuotumą. Funkcinio organizuotumo didėjimo savybes kaip tik ir gali įgyti visą laiką besikeičianti – dinaminė uždaros kilpos kodavimo-dekodavimo vyksmų sistema, sudaryta iš dviejų neatsiejamų, bet visiškai skirtingų, jau minėtų procedūrų, kurias vykdo tam tikri technologiniai posistemiai: valdantysis, kuris vykdo informacines procedūras, ir valdomasis, kuri vykdo materialiąją gamybą. Šitoks junginys visuomenėje vadintinas socialine organizuota sistema. Valdžią ir valdomuosius – organizuotus vyksmus geriausiai paaiškina jau minėta uždaros kilpos principu veikianti kodavimo-dekodavimo sistema. Informacinio kodavimo-dekodavimo uždarumas lėmė kodų funkcinę prasmę – semantiką ir tam tikrą socialinę struktūrą bei sistemą su sava kodavimo-dekodavimo kalba, įgalinusiai savos sistemos viduje valdyti, lemti tikslingą veiklą. O medžiagų bei energijos gamybos ir informacijos valdomųjų srautų atvira apykaita su aplinka sudarė sąlygas tokių elementinių struktūrų egzistencijai, augimui, dauginimuisi ir sudėtingėjimui. Tokiu uždaros kilpos kodavimo-dekodavimo principu susiformavusi dinaminė struktūra lėmė ne

3 pav. Uždarojo-ciklinio kodavimo-dekodavimo (CL-CD) sampratos schema


141

tik socialinių technologinių struktūrų atsiradimą, bet ir socialinę evoliuciją. Hierarchiškai sudėtingėdama, veikdama laike cikliškai, ji sąlygojo biologinių, humanitarinių, socialinių ir ateityje lems techninių organizuotų sistemų veiklą bei raidą technologinio singuliariškumo principu. Aukščiausio gyvųjų sistemų lygio – socialinės sistemos yra sudarytos iš taip pat organizuotų, žemesnio organizacinio lygio elementų, kurie taip pat formuoja savas organizuotas sistemas. Kiekvienas toks elementas, atskiras individas, subjektas, organizacija specializuojasi tam tikroms bendresnės organizuotos sistemos technologijoms. Taip iš socialinių technologinių grandžių formuojasi socialinės organizuotos sistemos.

4. Socialinių technologijų organizuota sistema J.G. Milleris aiškindamas gyvąsias sistemas, tame tarpe ir socialines, randa 20

rūšių skirtingas funkcijas vykdančių grandžių, jo vadinamų posistemių, priklausančių 3 grupėms: aštuonios, kurios perdirba tik medžiagas ir energiją; dešims, kurios perdirba tik informaciją; ir dvi, kuriose perdirbama medžiagos, energija ir informacija. Suprantama, kad kiekviename 8 skirtingų organizacinių gyvųjų sistemų lygmenų, susiformavusių evoliucijosmetu, kiekviena grandis fiziškai yra sudaryta iš visiškai kitokių elementų. Pavyzdžiui, jeigu pirminio lygmens - ląstelės grandys yra molekuliniai nano-technologiniai elementai, daugialąsčio organizmo technologiniai elementai yra ląstelės arba organai, tai socialinių sistemų lygmenyje funkcinės grandys yra žmonės, grupės, komandos, organizacijos, valstybės ar net valstybių sąjungos, pavyzdžiui JT ar ES.

Aiškinant socialines sistemas bendresniu požiūriu grandžių ratą galima sumažinti iki trijų. Kiekviena grandis yra aktyvus elementas, ir taip pat organizuota sistema, tik žemesniojo lygio. Todėl kiekviena jų naudoja materialiuosius išteklius M. Be to, kitaip nei teigia Miller’is, negali būti nevaldomų, t.y. tik materialiosios gamybos M grandžių, neturinčių valdomojo signalinio-informacinio poveikio (INFO). Todėl prastinant pakanka palikti 3 pagrindinių rūšių funkcinės grandys: koderiai, dekoderiai ir apibendrintos informacinių vyksmų grandys (4 pav.).

Koderis, tai tokia grandis, kuri materialiųjų M(t) vyksmų kintančius dydžius

verčia atitinkamais signalais, kurie perneša apie juos informaciją tam tikrai


142

valdančiąjai struktūrai. Dekoderis priešingai, signaline-informacine siunta valdo (įjungia, išjungia arba reguliuoja) tam tikrą materialųjį M gamybos procesą. Bendriausią informacinę funkciją vykdo trečioji - informacinė grandis. Ji gali atlikti daugybę informacinių procedūrų: nuo paprasčiausio signalų persiuntimo, perkodavimo, vėlinimo iki atminties. Aišku, kad kiekviena informacinė grandis turi būti “maitinama” materialiai, nes patikimai informacinės grandies veiklai būtina ją pilnai aprūpinti “energija”.

Paprasčiausia socialinių sistemų grandis yra individas-žmogus, tam tikros technologijos profesionalas. Dekoderiai yra darbininkai (tekintojai, vairuotojai, montuotojai, elektrikai, santechnikai ir pan. ). Juos valdo informacinės grandys – valdininkai siųdami komandas. Koderiai yra tyrinėtojai, matuotojai, mokslininkai, kurie įvairiausius materialiuosius M vyksmus, jų dydžius sugeba paversti skaičiais bei kitokiomis simbolių bei signalų siuntomis ir perduoti valdymo struktūrai – tam tikriems valdininkams – informacinėms grandims.

Iš apibūdintų technologinių grandžių yra sudarytos socialinės organizuotos sistemos. Evoliciniu požiūriu jos pradėjo formuotis kai tik atsirado Žemėje šiltakraujai organizmai, besirūpinantys savo palikuonimis. Pirmykštis žmogus turėjo gan griežtą kiekvienos šeimos ar genties funkcinės veiklos technologinio pasiskirtymo struktūrą. Tiesa, pradžioje vyravo materialiųjų veiksmų poreikis, ir mažiau – informaciniai vyksmai. Bet dominavo šeimos ar genties vadas (vyriausioji motina), kuris atlikdavo pagrindinę informacinio valdymo funkciją. Visi turėjo būti ir darbininkai, ir valdininkai hierarchiškai organizuotoje socialinėje sistemoje. Vėliau, atradus ir įsisavinus technologijas, prasidėjo funkcinė diferenciacija – vieni tampo tik valdininkais, kiti – tik darbininkais, treti – valdininkais-koderiais. Pavyzdžiui, mokesčių rinkėjai, matininkai, kontrolieriai, mokslininkai ir pan. Apibendrintos socialinės organizuotos sistemos schema pateikta 5 pav. Joje matomas valdymo struktūrų, vykdančių informacines procedūras tam tikromis informacinių technologijų prirmonėmis, dominavimas. Materialiųjų technologijų struktūros, vykdančios materialiąją gamybą, užima antraeilę svarbą organizuotos sisteminės veiklos požiūriu, nors be jų neįmanoma jokia organizuotos sitemos egzistencija. Materialiąsias socialines technologijas su informacinėmis uždaru kodavimu dekodavimu sujungia koderių ir dekoderių technologinės struktūros, naudojančios specialius, tik sistemai suprantamus kodus.

Paprasčiausioje socialinėje organizuotoje sistemoje galima įžvelgti bent dvi, tarpusavyje surištas uždarojo ciklinio kodavimo-dekodavimo kilpas. Pirmoji – sistemos vidinių struktūrų valdymo kilpa, antroji – sistemą sujungianti su aplinka. Pirmosios paskirtis – kuo efektyviau palaikyti vidinį sistemos funkcionavimą (“vidaus reikalų ministerija”), antrosios – valdyti sistemos būseną užtikrinant kuo stabilesnius, patikimesnius ir efektyvesnius santykius su aplinka (“užsienio reikalų ministerija”). Visą bendrą organizuotos socialinės sistemos egzistenciją ir veiklą lemia valdymo struktūros sudarytos iš tam tikru valdymo principu sujungtų informacijos technologinių grandžių tinklų.


143

Tai kibernetinis socialinės organizuotos sistemos modelis, kuriame, kaip aukščiau pažymėta, dominuoja hierarchinė informacinio valdymo struktūra. Bet tai ne vienintelis socialinės sistemos modelis. Sociologijos teoretikai ir kai kurie politikai strategai (pavz. liberalai ir anarchistai) svarsto apie tobulesnę, nehierarchinę organizavimo socialinę sistemą, kur kiekviena grandis, individas yra tam tikros technologijos profesionalas, gerai atlieka savo darbą, ir sistema normaliai egzistuoja. Gyvajame pasaulyje taip gyvena kolektyvinių vabzdžių bendruomenės. Ar tai įmanoma žmonių visuomenėje ?

Fizikinio mąstymo sociologai vengia informacijos vertybės, nenorėdami jos pripažinti pamatine, socialinę evoliuciją bando aiškinti materialiųjų-išteklinių sąveikų mechanizmais. Tam taikoma sąveikaujančių dinaminių sistemų teoriją. Pasinaudojus matematiniu Poincare modeliu galima pastebėti, kad pagrindinės sąveikos tarp materialiųjų vyksmų yra trys: konkurencija, kooperacija ir plėšra (plėšrūnas-auka) sambūviai. Matematinio ir kompiuterinio modeliavimo rezultatai rodo, kad konkurenciniai sambūviai sistemą skaldo (diferencijuoja), supaprastina ir gali tik tobulini, bet negali sukurti naujos kokybės. Kooperaciniai sambūviai integruoja, sistemas stambina ir didina įvairovę, jie gali sukurti naują kokybę, bet nepasižymi stabilumu. O plėšrūnas-auka sambūvių socialinė sistema sąlygoja organizuotos sistemos formavimąsi, kur plėšrūnas specializuojasi informacinei veiklai – valdymui, o auka tampa materialiųjų vertybių gamintoju. Konkurenciniam sambūviui būdinga monopolizacija (Gauzės dėsnis biosistemose), kai tam tikroje rinkos erdvėje ar ekologinėje nišoje paliekama tik viena gamybos struktūra (rūšis), kitos išstumiamos ar išnaikinamos. Konkurencija yra žiauriausia ir netolerantiškiausia sambūvio forma. Plėšrūnas yra

5 pav. Socialinės organizuotos sistemos struktūra su hierarchinio valdymo informaciniais elementais


144

“humaniškesnis” – jis negali sunaikint aukos, nes jis negamina materialiųjų vertybių, be kurių jis negali egzistuoti. Jis valdo – renka, perdirba, siunčia informaciją. Tam tikrame informacinių technologijų lygmenyje valdytojas-“plėšrūnas” gamina informaciją – kuria problemų sprendimo planus-projektus, ir valdydamas juos įgyvendina. (Kirvelis, 1989-2010).

Kadangi socialinės, kaip ir biologinės sistemos yra technologinės, jos evoliucionuoja, t.y. didina, arba stengiasi didinti savo egzistenciją kintančioje aplinkoje – adaptuojasi. Adaptacijai lemiamą vaidmenį atlieka informacinių technologijų tobulėjimas (technological singularity, R. Kurzweil, 2005), kuris socialinėse sistemose yra švietimas – edukacija. Ypač išskirtina informacinė technologija - edukacija informacijos gamybai - technologinei kūrybai. Edukacija informacijos gamybai – esančių ir ateinančių problemų formulavimui, sprendimų paieškai, sprendimų imitaciniam modeliavimui, tinkamiausio varianto atrinkimui, programos-projekto vykdymui prengimas ir jo panaudojimas valdant materializacijos procedūras – yra aukščiausio lygio socialinė informacinė technologija. Socialinės sistemos, kuriose informacijos gamybos grandys dominuoja, tampa tobuliausia – kūrybine visuomene.

Išvados 1. Socialinės organizuotos sistemos yra sudarytos iš tam tikrų technologinių

grandžių, kurios sujungtos į tam tikras uždarojo-ciklinio kodavimo-dekodavimo struktūras.

2. Socialinių sistemų pagrindinės technologijos skirstytinos į tris pagrindines: materialiųjų vertybių gamybos, informacio valdymo ir kodavimo-dekodavimo.

3. Socialinių technologinių sistemų funkcionavimo kokybę daugiausiai lemia socialinės informacinės materialiosios (social hardware) ir ypač programinės inforamacijos gamybos (social software) technologijos.

Literatūra

1. Arthur, w. B. (2009). The nature of technology: what it is and how it evolves. Free press, new york, london, toronto, sydney.

2. Bainbridge w. S. (2003). Converging technologies (nbic). Nanotech 2003:technical proceedings of the 2003 nanotechnology conference and trade show. Boston: computational publications, p.p. 389-391.

3. Богданов, а.а. (1925). Тектология: всеобщая организационная наука. Изд.книга, ленинград, москва. (экономика москва, 1989).

4. Corning, p. A. (2005). Holistic darwinism. University of chicago press. 5. Florida, r. (2002). The rise of the creative class. Basic books. 6. Florida, r. (2005). The flight of the creative class. The new global competition for

talent. Harperbusiness, harpercollins. 7. gershenson, c. (2008). The world as evolving information.

Http://arxiv.org/ps_cache/arxiv/pdf/0704/0704.0304v2.pdf 8. Kirvelis, d. (1998). The origin of information and regulation (control) in the evolution

of predator-prey-like systems. Proceedings of the fourteenth european meeting on cybernetics and systems research. Vienna, p. 363-367.


145

9. Kirvelis, d. (1999). The origin of new qualities in the evolution of interacting dynamical systems. Aip conference proceedings. American institute of physics, v. 465, p.313-326.

10. Kirvelis, d. (2002). Coding-decoding as general anticipatory principle of bio-systems functional organization. Ijcas, v. 13, p. 50-61.

11. Kirvelis, d., beitas, k. (2008). Informational closed-loop coding-decoding conception as the base of the living or organized system. Aip conference proceedings. American institute of physics, v. 1051, p. 293-306.

12. Kirvelis, d. The evolution of living systems prognosticates the developmentof social technology towards a new society of creative production and business. (in the light of organized systems theory). International business: inovations, psychology, economics, v 1, no 1, 2010, 24-38.

13. Kurzweil, r. (2005). The singularity is near: when humans transcend biology. Viking penguin.

14. Miller, j. G. (1978). Living systems. Mcgraw-hill. 15. Nordmann a. (reporteur) (2004). Nano-bio-info-cogno-socio-anthro-philo- ..... Hleg,

foresighting the new technology wave. Converging technologies – shaping the future of european societies, by alfred nordmann. Report.

16. Obama's. (2008). Nbic (nano-bio-info-cogno convergence) agenda. Http://change.gov/agenda/technology/

17. Orca s. (2010). Nano-bio-info-cogno: paradigm for the future| h+ magazine. Www.hplusmagazine.com/.../nano-bio-info-cogno-paradigm-future

18. Sniadecki, j. (1804). Teorya jestestw organitcznych. Warszawie. 19. Vinge, v. (1989) the coming technological singularity: how to survive in the post-

human era. San diego university. 20. Wiener, n. (1949). Cybernetics: or control and communication in the animal and the

machine. Paris, (hermann & cie) & camb. Mass. (mit press) 21. Wiener, n. (1954). The human use of human beings. Cybernetics and society. Eyre and

spottiswoode, london.

SUMMARY

SOCIAL TECHNOLOGIES: APPROACH OF THE ORGANIZED

SYSTEMS THEORY

Prof (HP) Dobilas Kirvelis Vilnius University, Dept. Biochemistry and Biophysics, Lithuania

[email protected] The theoretical analysis of the social systems as organized social-technological

structures is presented. It is suggests that the general principle of their functional organization is based on closed-loop coding-decoding (CL-CD) procedures and special technologies that are implemented as special nets of technological links in them. The social systems are thermodynamically open systems that regulate their inner structure and interact with their environment by means of control information, matter and energy exchanges through special natural technological structures. Social systems can be simple cybernetic structure or as complex social organism or a supranational organization such as the European Union. The functional organization of complex social organized systems is similar to biosystems but they are constructed from natural or artificial social technologies.


146

The social organized system is a member of the class of open or continuous systems that are thermodynamically able to decrease their internal entropy at the expense of substances and free energy taken in from the environment and subsequently rejected in a degraded form. Information phenomenon is inseparable from phenomenon of technological control in various organised systems. Information as “organizing force” is necessary only for technological (in a broad sense) control. The purpose of the informational control is to direct the matter/energy transformations and the flow of information at proper time and in proper places of the organized system. The ideas of life, information, control and social organization are inseparable in a scientific understanding of living social systems. Evolution of living end social systems analyzed as evolution of technologies of informational control. CL-CD procedures are a joint of informational and matter-energy procedures and the structures of coders–decoders are technological elements of social organized techologies.

Keywords: socialorganised system, living system, organization, information, control,

technological system, closed-loop, coding-decoding, CL-CD


147

INFORMACINĖS SISTEMOS IR SAITYNO PASLAUGŲ IŠVYSTIMO PAVYZDŽIAI

Ramutė NAUJIKIENĖ


Įvadas Internetas yra viena populiariausių ir sparčiausiai plėtojamų praktinio

kompiuterių panaudojimo sričių, kuri atveria savišvietos, mokymosi, informacijos paieškos, bendravimo ir naujos veiklos paieškos galimybes. Elektroninės paslaugos skirtos gyventojams ir verslui, internetinė bankininkystė, informacijos paieška, pokalbiai internete, elektroninis paštas –jau tapo daugelio mūsų neatskiriama kasdieninės veiklos dalimi. Pasaulyje smarkiai išpopuliarėjus socialiniams tinklams, daugelis interneto vartotojų, juose dalinasi informacija praleisdami nemažą dalį laiko, kaip pastebi socialinių tinklų tyrėjai, viena iš negatyvių dalyvavimo socialiniuose tinkluose pasekmių imli laikui bendravimo forma – nuotraukų peržiūra, komentavimo tradicijos ir panašiai. Psichologų tiriančių socialinių tinklų poveikį vartotojams nuomone socialiniame tinkle yra galimybė pateikti save taip, kaip tik norima, suteikia žmogui savo vertės pojūtį. Populiarėjantys socialiniai tinklai, kaip pastebi patys vartotojai ir psichologai, keičia žmonių tarpusavio santykius ir bendravimo įpročius.

Naudotis internetu, kaip bendravimo ir laisvalaikio praleidimo forma, didžiajai vartotojų daliai nebepakanka. Pasitelkdami saityną, kaip dažniausiai naudojamą interneto paslaugą vartotojai teikia dalykinę informaciją: verslininkai teikia e. paslaugas ir naudojasi e. paslaugomis, plėtojant verslą, bei viešosioms administracinėmis e. paslaugomis, tam pasitelkdami interneto svetainės turinį, pagal galimybes automatizuotomis, vartotojui lengvai suprantamomis priemonėmis. Dažniausiai tam tarnauja saitynas kaip svarbiausias interneto paslaugų tinklas, viena iš interneto sudedamųjų dalių.

1. 50 metų nuo idėjos sukurti kompiuterines telekomunikacijas iki interneto šiandien 1960 metais JAV Gynybos departamentas iškėlė idėją sujungti kompiuterius į

tinklą, kuriam neturėtų įtakos atsitiktinės klaidos ir jis būtų tinkamas ryšiams.


148

Šį projektą turėjo įgyvendinti JAV prezidento (nuo 1953 01 20 iki 1961 01 20) Dvaito Eizenhauerio sukurta perspektyviųjų gynybos tyrimo projektų agentūra ARPA (angl. Advanced Research Projects Agency), kuri 1960 metų pabaigoje pradėjo kurti kompiuterines telekomunikacijas. Agentūra turėjo sukurti kompiuterių tinklą, kuris patikimai dirbtų karo atveju, pažeidus bet kurią ryšio liniją, tinklo darbas nenutrūktų. 1969 m. ARPANET tinklu, kuris laikomas interneto prototipu 50 Kbps (Kbps – kilobitas per sekundę) , greičio linija buvo sujungtas keturių mazgų tinklas: Los Andželo universitetas, Stanfordo tyrimų institutas, Santa Barbaros ir Jutos universitetai. Šie informacinio siuntimo susitarimai pavadinti TCP/IP protokolu (Žilinskas, Leonavičius, Valavičius, 2000).

Kas yra internetas? Nemažai rasime šaltinių, kur internetas paaiškinamas trumpai "pasaulinis tinklas", kitur - šiek tiek tiksliau - "pasaulinis kompiuterių tinklas". Bet jei šį lakonišką apibrėžimą papildytume dar vienu ypač svarbiu žodžiu, neabejotinai turėtume jau tikrai gana trumpą ir tikslų interneto apibrėžimą: internetas - tai pasaulinis kompiuterių tinklų tinklas. Jei aišku, kad kalbame apie kompiuterių tinklus, tai ir žodis kompiuterių nebūtinas. Būtent tokį interneto apibrėžimą - tinklų tinklas - pateikia, vienas žymiausių pasaulyje IT specialistas Peteris Nortonas (Norton, 2006; Maskoliūnas, Žandaris, 2009).

Pasaulinis kompiuterių tinklas. Jis sudarytas iš daugybės tarptautinių, nacionalinių, regioninių ir vietinių tinklų. Visi jie naudoja TCP/IP perdavimo protokolus. Tai tinklų tinklas. Žiniatinklis (autoriaus pastaba: žiniatinklis dabar tai saitynas) yra interneto dalis. Jam priklauso tokie interneto ištekliai, prieiga prie kurių organizuojama, naudojant savitą protokolą – HTTP. Jei esate internete, tai nereiškia, kad esate žiniatinklyje. Tačiau, jei esate žiniatinklyje, tai ir internete (LR Terminų bankas) (LR Terminų bankas, 2010).

Pasaulinis tinklas, jungiantis milijonus kompiuterių, kurie tarpusavyje bendrauja laikydamiesi standartinių protokolų (pvz., TCP/IP). Internetas buvo sukurtas JAV 1969 m. kariniams tikslams. Vėliau jis išplito į mokslo ir švietimo sferas, o 20 amžiaus pabaigoje internetu jau naudojosi milijonai organizacijų ir pavienių asmenų. Dabar internetas naudojamas žiniatinkliui (autoriaus pastaba: žiniatinklis dabar tai vadinama saitynas), elektroniniam paštui, elektroninio pašto bei naujienų grupėms, konferencijoms, pokalbiams ir daugeliui kitų tikslų (LR Terminų bankas) (LR Terminų bankas, 2010).

Pasaulinis kompiuterių tinklas, jungiantis daugybę kitų tinklų ir veikiantis TCP/IP protokolo pagrindu. Valdomas ir tvarkomas decentralizuotai, neturi vieno šeimininko. Nutraukus darbą bet kuriam kompiuteriui arba grupei kompiuterių, internetas išlieka gyvybingas. Interneto pradžią davė ARPANET tinklas, sukurtas JAV gynybos tikslams 1969 m. Jis buvo decentralizuotas ir suprojektuotas taip, kad galėtų funkcionuoti ir sunaikinus bet kurią tinklo dalį, pavyzdžiui, branduolinės atakos metu. Vėliau prie ARPANET tinklo buvo prijungti kiti tinklai: BITNET, Usenet, UUCP, NSFnet. Taip palaipsniui Internetas tapo visuotiniu pasauliniu tinklų tinklu ir pradėta jo pavadinimą laikyti bendriniu žodžiu. Dabar jis jungia apie 100.000 kitų tinklų ir tarnauja mokslo, švietimo, komercijos ir kitiems tikslams (Dagienė, Grigas, Jevsikova, 2010).


149

1989 m. kovo mėn. Europos atominių tyrimų centre (CERN), Šveicarijoje, buvo pasiūlyta sukurti hipertekstinę duomenų bazę su tekstiniais saitais, kurie padėtų mokslininkams visame pasaulyje sparčiai keistis informacija. 2009 m. kovo 13 d., minint 20-ąsias šios idėjos metines, jos autorius seras Timas Beners-Lee pasakė: "Dabartinis www - tai dar ne pabaiga, tai tik ledkalnio pati viršūnėlė. Esu isitikinęs, kad nauji pokyčiai, inovacijų sparta ateityje pasauli pakeis dar labiau" (Maskoliūnas, Žandaris, 2009).

Lietuvoje nuo 2003 m. interneto paslaugą WWW (angl. World Wide Web, the Web), tai svarbiausia interneto dalis – hipertekstinėmis nuorodomis tarpusavyje siejami visame pasaulyje laikomi dokumentai, failai ir teikiamos paslaugos buvo siūloma vadinti žiniatinkliu. Pirmasis šį siūlymą į "Kompiuterijos santrumpų žodyną" įtraukė K. Paulauskas. Jis buvo pakartotas ir naujesniuose IT terminų žodynuose (Maskoliūnas, Žandaris, 2009; Paulauskas, 2000).

WWW turinys yra ne tiek žinios – žinojimo rezultatai, naujienos, kiek informacija, duomenys ir paslaugos. Daugeliu pasaulio kalbų pateikiant terminą WWW nėra įvardijama, šios paslaugos turinys. WWW technologijos sparčiai evoliucionuoja, suaugdamos su kitomis technologijomis, kurias apibūdinant irgi neretai vartojamas žinių terminas. Taigi siekiant išvengti painiavos, WWW interneto paslaugą siūloma vadinti saitynu, o angliškus terminus ir frazes pateikti taip: žinių tinklas (angl. knowledge network), žinių saitynas (angl. knowledge web), žinių radimas saityne (angl. web knowledge discovery), semantiniu saitynu grindžiamas žinių valdymas (angl. semantic web-based knowledge management). Žiniatinklis informacinių technologijų specialistų nuomone nebuvo vykęs terminas, todėl 2009-aisiais metais Valstybinės lietuvių kalbos komisijos Terminijos pakomisė neprieštaravo Informacinių technologijų komisijos prie Matematikos ir informatikos instituto siūlymui terminą Kita priežastis keisti terminą žiniatinklį į saityną, atsiradęs termino žiniatinklio, konfliktas su žinių technologijų terminais pvz., buvęs terminas žinių žiniatinklis dabar žinių saitynas ir pan. (Valstybinė lietuvių kalbos komisija, 2010).

Norint vartotojui suteikti kiek galima daugiau įvairesnių paslaugų ir kad jomis naudotis būtų patogu, lengva ir paprasta šio metu dažnai tos paslaugos pateikiamos saityne. Taigi saityno (WWW) paslaugos yra taip surištos su kitomis interneto paslaugomis, kad naudodamiesi jomis, dažnai net nepastebime, paslaugų protokolų gausos ir jų įvairovės.

Anksčiau interneto naršyklių svarbiausioji paskirtis buvo informacijos gavimo saityne paslauga, tai dabar jos pritaikytos teikti daugumą interneto paslaugų (1 pav.).

Logiška ir normalu sakyti, kad saitynas yra paslaugų tinklas, viena svarbiausių (netgi pati svarbiausia) interneto sudedamųjų dalių.


150

1 pav. Saityno teikiamos paslaugos 2. Informacinių ir ryšių technologijų plėtros rodikliai ES ir Lietuvos kontekste Pažangių informacinių ir ryšių technologijų plėtra e. paslaugų įvairovė ir

kokybė bei kompiuterinio raštingumo augimas sąlygoja ir interneto vartotojų skaičiaus didėjimą. Informacinės sistemos internete užtikrina greitą, pakankamai saugų bei sąlyginai pigų įvairių operacijų atlikimą. Atsiskaitymai už prekes ir paslaugas, naudojant elektroninius instrumentus tampa ženklia mokėjimo už prekes ir paslaugas dalimi (Dzemydienė, Naujikienė, 2008).

Naujos IRT įgalina vystytis naujoms elektroninio saugumo technologijoms. Saugumą palaikančios sistemos – autentiškumas, konfidencialumas, kontrolė, auditavimas kuriamos, laikantis saugumo reikalavimų bei standartų, visada atnaujinamos bei tobulinamos mažina pažeidžiamumo riziką (Dzemydienė, Naujikienė, Kalinauskas, Jasiūnas, 2010).

Europos Sąjungos ir Lietuvos teisės aktai įtakoja į bendros skaitmeninės rinkos kūrimą, IRT produktų ir paslaugų atvirumo ir sąveikos užtikrinimą, saugaus naudojimosi e. paslaugomis elektroninėje erdvėje bei spartesnės interneto prieigos užtikrinimą.

2010 m. gegužės 19 d. EK paskelbta „Europos skaitmeninė darbotvarkė“ – septynios prioritetinės veiklos sritys:

1. Bendrosios skaitmeninės rinkos kūrimas, siekiant suteikti galimybę naudotis skaitmeninės eros privalumais;

2. IRT produktų ir paslaugų atvirumo ir sąveikos užtikrinimas, siekiant suteikti galimybę žmonėms kurti, derinti ir diegti naujoves;

3. Didesnis pasitikėjimas internetu ir jo saugumo užtikrinimas, sugriežtinant asmens duomenų apsaugos taisykles ir derinant atsaką į elektronines atakas;

4. Gerokai spartesnės interneto prieigos užtikrinimas (Europa 2010 strategijos uždavinys – kad visi europiečiai galėtų naudotis 30 Mbps arba spartesniu interneto

Intemetinė telefonija ir

telekonferencijo IRC, pokalbiai ir tiesioginės

žinutės

Telnet paslauga

Internetinė prekyba

El. pašto konferencijos

Naujienų grupės

Elektroninis paštas

FTP saugyklos

SAITYNAS (WWW)


151

ryšiu, o pusėje Europos namų ūkių veiktų 100 Mbps arba spartesnis interneto ryšys);

5. Didesnių investicijų į mokslinius tyrimus ir plėtrą skatinimas, siekiant, kad Europa neatsiliktų nuo savo konkurentų ir net juos pralenktų;

6. Skaitmeninio raštingumo įgūdžių lavinimas ir didesnės įtraukties skatinimas, nes vis daugiau komercinių, viešųjų, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat mokymosi galimybių ir politinės veiklos perkeliama į internetą;

7. Informacinių ir ryšių technologijų taikymas visuomenei kylantiems uždaviniams spręsti (pvz., klimato kaitos, gyventojų senėjimo).

Lietuvos Informacinės visuomenės plėtros programos vizija ir strateginis tikslas, pagal 2010 rugpjūčio 25 d. patvirtiną Strateginio planavimo metodiką Informacinės visuomenės plėtros programa bus vidutinės trukmės planavimo dokumentas.

Vizija – visi Lietuvos gyventojai pasitelkę IRT turi galimybę vykdyti įvairias ekonomines, socialines, kultūrines veiklas: šviestis, mokytis, persikvalifikuoti, gauti paslaugas, jas kurti ir teikti, bendrauti, pramogauti, laisvai reikšti savo įsitikinimus ir kt.

Strateginis tikslas – pasinaudojant IRT teikiamomis galimybėmis, gerinti Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę bei įmonių veiklos aplinką (Liaugminas, 2010).

Svarbu sudaryti sąlygas ir skatinti Lietuvos gyventojus įgyti bei panaudoti žinias ir įgūdžius, kurių reikia sėkmingam IRT naudojimui kasdieninėje veikloje.

Šiuo metu svarbu skaitmeninio raštingumo įgūdžių lavinimas ir didesnės įtraukties skatinimas, nes vis daugiau komercinių, viešųjų, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat mokymosi galimybių ir politinės veiklos perkeliama į internetą. 2 pav. pateikiama informacija apie gyventojų naudojimąsi kompiuteriu pagal amžiaus grupes. Kaip rodo duomenys apie 38% gyventojų neturi skaitmeninio raštingumo įgūdžių ir savo veikloje kompiuteriu nesinaudoja. Skaitmeninis raštingumas priklauso nuo amžiaus grupės, 65-74 metų amžiaus grupėje apie 90% žmonių neturi skaitmeninio raštingumo pagrindų, tuo tarpu 16-24 amžiaus grupėje tik apie 5% nenaudoja kompiuterio savo veikloje (Statistikos Departamentas, 2010). Tai gi ne visi Lietuvos gyventojai pasitelkę IRT turi galimybę vykdyti įvairias ekonomines, socialines, kultūrines veiklas. Šioje srityje prioritetinis tikslas turėtų būti skaitmeninio raštingumo įgūdžių lavinimas ir didesnės gyventojų įtraukties skatinimas. Labai panašūs duomenys vos besiskiriantis vienu procentu ar mažiau gyventojų naudojimosi internetu pagal amžiaus grupes (3 pav.) (Statistikos Departamentas, 2010). Vis daugiau komercinių, viešųjų, socialinių ir sveikatos priežiūros paslaugų, taip pat mokymosi galimybių ir politinės veiklos perkeliama į internetą, dalis gyventųjų juo nesinaudoja, matomai, neturi skaitmeninio raštingumo įgūdžių, taigi prioritetinis tikslas nesikeičia ir interneto panaudojimo srityje – skaitmeninio raštingumo įgūdžių lavinimas ir didesnės gyventojų įtraukties skatinimas (Dzemydienė, Naujikienė, 2009).


152

37,146,7

59,9

41,551,8

55,762,1

82,5 80,688,1 91,1 95,595,190,5

8,06,64,53,62,43,110,1

010

20304050

607080

90100

2004 m 2005 m 2006 m 2007 m 2008 m 2009 m 2010 m

Proc

enta

iVisi 16–74 16–24 25–34 35–4445–54 55–64 65–74

2. pav. Lietuvos gyventojų, naudojimosi kompiuteriu pagal amžiaus grupes, procentinė išraiška

Lietuvoje gyventojai, kuriems sudaryta galimybė gauti prieigą prie

plačiajuosčio ryšio, 2009 m. sudarė 80% (šią ne mažesnę visų šalies gyventojų dalį), tačiau internetu naudojasi vidutiniškai apie 60% gyventojų. 2015 m. Lietuvoje numatoma galimybė gauti prieigą prie plačiajuosčio ryšio 98%, ES 2015 m. – 100%.

29,234,3

4253,148,7

60,558,1

94,288,989,884,2

73,771,9

94,1

2,9 5,62,1 1,9 3,7 7,69,6

0102030405060708090

100

2004 m 2005 m 2006 m 2007 m 2008 m 2009 m 2010 m

Proc

enta

i

Visi 16–74 16–24 25–34 35–44

45–54 55–64 65–74

3 pav. Lietuvos gyventojų naudojimosi internetu pagal amžiaus grupes, procentinė


153

išraiška Spartesnės interneto prieigos užtikrinimas (Europa 2010 strategijos uždavinys

– kad visi europiečiai galėtų naudotis 30 Mbps arba spartesniu interneto ryšiu, o pusėje Europos namų ūkių veiktų 100 Mbps arba spartesnis interneto ryšys), Lietuvoje neskatinant gyventojų įtrauktiems ir kompiuterinių raštingumo šios aukštos interneto technologijos vykdyti įvairias ekonomines, socialines, kultūrines veiklas gyventojų lieka nepanaudotos (4pav.) (Statistikos Departamentas, 2010).

8,112,0

19,3

25,029,0

36,5

53,852,248,0

42,0

3,2

40,3

47,1

54,954,7

14,410,6

4,16,2

31,7

0,0

10,0

20,0

30,0

40,0

50,0

60,0

2001 m 2002 m 2003 m 2004 m 2005 m 2006 m 2007 m 2008 m 2009 m 2010 m

Proc

enta

i

KompiuterisInterneto prieiga

4 pav. Namų ūkiai, turintis asmeninį kompiuterį, interneto prieigą (miestas ir kaimas) Kasmet iš Valstybės biudžeto į IRT investuojama 200 mln. Lt, apie 100 mln.

Lt išleidžiama ryšiams, IS palaikymui, kvalifikacijai kelti (Liaugminas, 2010). Lietuvos informacinės visuomenės plėtros programoje numatytų uždavinių įgyvendinimo priemonės yra šios:

• Viešųjų paslaugų perkėlimo į e. erdvę veiksmų planas; • Lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje programa; • Viešojo administravimo strategija; • Lietuvos kultūros paveldo, skaitmeninio turinio saugojimo ir prieigos

strategija; • Lietuvos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros programa; • Lietuvos e. sveikatos plėtros strategija; • Visuotinio kompiuterinio raštingumo programa. Vienu iš strateginių tikslų yra Lietuvos informacinės visuomenės plėtros

rodiklių netolygumų, palyginti su ES, įvertinimas IVP planavimo dokumentuose ir jų mažinimas. Didelis netolygumo laipsnis pagal 2009 m. rodiklius (Liaugminas, 2010):

• Gyventojai, nesinaudojantys internetu (visų šalies gyventojų dalis) Lietuva – 38%, ES(27) – 30%;


154

• Pagrindinės viešosios ir administracinės paslaugos, perkeltos į elektroninę erdvę Lietuva – 60%, ES(27) – 74%;

• Gyventojai, pirkę / užsakę prekes ar paslaugas internetu Lietuva – 6%, ES(27) – 28%;

• Gyventojai, naudojantys elektroniniu būdu teikiamas viešąsias ir administracines paslaugas Lietuva – 19%, ES(27) – 30%;

• Įmonės, naudojančios plačiajuostį internetą Lietuva – 58%, ES(27) – 83%; • Plačiajuosčio ryšio skverbtis (plačiajuosčio ryšio linijų sk. 100-ui

gyventojų) Lietuva – 58%, ES(27) – 83%; • Mokyklų kompiuterizavimas Lietuva (interneto ryšį turinčių kompiuterių

sk. 100-ui mokinių 2004 metų duomenys) – Lietuva –4%, ES(27) – 9%. 5 pav. Nuolatinių interneto vartotojų skaičiaus ir viešųjų administracinių paslaugų

perkėlimo į elektroninę erdvę bei naudojimosi e. paslaugomis dinamika intervale nuo 2009 iki 2015 metų ES ir Lietuvoje

Iki 2015 m. strateginiuose Lietuvos planuose numatoma ženkliai sumažinti

arba net likviduoti informacinės visuomenės plėtros rodiklių netolygumą, lyginant su ES 27 šalių vidurkiu: nuolatinių interneto vartotojų skaičiaus, viešųjų administracinių paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę bei naudojimosi e. paslaugomis srityse(5 pav.) (Statistikos Departamentas, 2010).

Išvados Informacinės visuomenės plėtros prioritetiniai tikslai skatinti interneto

vartotojų skaičiaus augimą, e. paslaugų kokybę, didinti besinaudojančių e.

55

38

60

19

75

15

90

50

60

30

74

30

75

15

100

50

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Nuolatiniaiinterneto vartotojai

Gyventojai,nesinaudojantys

internetu

Pagrindinėsviešosios ir

administracinėspaslaugos,perkeltos į

elektroninę erdvę

Gyventojai,naudojantys

elektroniniu būduteikiamas viešąsias

paslaugas

Pro

cent

ai

Lietuva 2009 mLietuva 2015 mES 2009 mES 2015 m


155

paslaugomis vartotojų skaičių bei informacinių ir ryšių technologijų taikymą visuomenėje kylantiems uždaviniams spręsti. Kasmet iš Valstybės biudžeto į IRT investuojama 200 mln. Lt, apie 100 mln. Lt išleidžiama ryšiams, IS palaikymui, kvalifikacijai kelti.

Lietuvos informacinės visuomenės plėtros programoje numatytų uždavinių įgyvendinimo priemonėse: viešųjų paslaugų perkėlimo į e. erdvę veiksmų planas, lietuvių kalbos informacinėje visuomenėje programa; viešojo administravimo strategija; Lietuvos kultūros paveldo, skaitmeninio turinio saugojimo ir prieigos strategija; Lietuvos plačiajuosčio ryšio infrastruktūros plėtros programa; Lietuvos e. sveikatos plėtros strategija; visuotinio kompiuterinio raštingumo programa.

Numatoma didinti pasitikėjimą internetu ir jo saugumo užtikrinimą, sugriežtinant asmens duomenų apsaugos taisykles, diegiant elektroninių ryšių tinklų, informacinių sistemų apsaugos priemones, rizikos valdymo sistemas, incidentų kontrolės, apsaugos nuo nepageidaujamo ir žalingo turinio internete priemones.

Strateginiuose Lietuvos informacinės visuomenės plėtros planavimo dokumentuose iki 2015 m. numatoma ženkliai sumažinti arba net likviduoti informacinės visuomenės plėtros rodiklių netolygumą lyginant su ES 27 šalių vidurkiu, tai nuolatinių interneto vartotojų skaičiaus, viešųjų administracinių paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę bei naudojimosi e. paslaugomis ir kitose srityse.

Literatūra

1. Žilinskas, A.; Leonavičius, G.; Valavičius, E. (2000). Informatika. Vilnius, p. 201-215. 2. Norton P. (2006). Introduction to Computers. - McGraw Hill Technology Education,

6th edition, XXXII, p.656. 3. Maskeliūnas, S., Žandaris, A. (2009). Tiksliname lietuviškus terminus: ne žiniatinklis,

bet saitynas. Kompiuterininkų dienos, p. 306-310. 4. Lietuvos Respublikos Terminų bankas. (Aiškinamasis telekomunikacijų terminų

žodynas / parengė V. Valiukėnas, R. Sabaliauskaitė, J. Gabijūnienė. AB „Lietuvos telekomas“. – Vilnius: „Lietuvos telekomas“, 2004) [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. lapkričio 23 d.]. Preiga per internetą: <http://www3.lrs.lt:10001/pls/tb/tb.result>.

5. Dagienė V., Grigas G., Jevsikova T. Enciklopedinis kompiuterijos žodynas [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. lapkričio 23 d.]. Preiga per internetą: <http://www.likit.lt/term/enciklo.html>.

6. Paulauskas K. V. (2000). Aiškinamasis kompiuterijos terminų santrumpų žodynas: English-Lithuanian. Kaunas.Technologija, p. 350.

7. Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Vietoj "žiniatinklio" - "saitynas". 2009-04-17 VLKK Pakomisių naujienos [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. lapkričio 23 d.]. Preiga per internetą: <http://vlkk.lt/lit/88519>.

8. Lietuvos Respublikos Vyriausybes nutarimas. (2008). Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2009-2015 metų strategija.

9. Liaugminas G. (2010). Informacinės visuomenės plėtros strategija: prioritetai, tikslai ir priemonės. Konferencija „Informacinės visuomenės diena INFOBALT 2010“ 2010 11 11 [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. lapkričio 23 d.]. Preiga per internetą: <http://tv.infobalt.lt/>.


156

10. Statistikos departamentas. Teminės lentelės [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. lapkričio 18 d.]. Preiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/>.

11. Europos statistikos agentūra (Eurostat) [interaktyvus] [žiūrėta 2010 m. lapkričio 18 d.]. Preiga per internetą: <http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/statistics/themes>.

12. Dzemydienė, D., Naujikienė, R., Kalinauskas, M., Jasiūnas, E. (2010). Saugos reikalavimai ir rizikos vertinimas elektroniniuose finansiniuose atsiskaitymuose. Technologijos mokslai vakarų Lietuvoje, p. 165-171.

13. Dzemydienė, D., Naujikienė, R. (2009). Elektroninių viešųjų paslaugų naudojimo ir informacinių sistemų sveikumo vertinimas. Informacijos mokslai, t. 50, p. 267-273.

14. Dzemydienė, D., Naujikienė, R. (2008). Influence of e-banking systems on providing of e-public servines. Intellectual economics No. 2(4), p. 15-22.

SUMMARY

INFORMACION SYSTEMS AND EXAMLES OF WEB SERVICES DEVELOPMENT

Ramutė Naujikienė


Information Society priority objectives of promoting growth in the number of Internet

users, e service quality, using the increase of e service users and information and communication technologies in society emerging challenges. Expected to increase confidence in online security and ensuring the strengthening of data protection rules, the introduction of electronic communications networks, information systems, protection systems for risk management, incident control, protection against unwanted and harmful content online. The strategy of Lithuanian information society development planning documents by 2015 expected to significantly reduce or even eliminate the information society development indicators in relation to the inadequacy of the EU average of 27 countries.


157

ŠIUOLAIKINIŲ INFORMACINIŲ SISTEMŲ INFRASTRUKTŪRA IR TAIKYMAI SVEIKATOS

PRIEŽIŪROS IR MEDICINOS SRITYJE

Eugenijus JASIŪNAS Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

[email protected]

Įvadas Europos Sąjungos valstybės susiduria ir ateityje susidurs su panašiomis

socialinėmis, politinėmis ir ekonominėmis problemomis. Sveikatos priežiūros srityje stebimas augantis poreikis kvalifikuotai medicininei pagalbai, kuri nuolat brangsta, o finansinės galimybės šio poreikio patenkinimui išlieka gana ribotos. Šiuo metu, remiantis Visual Economics ,,Health care costs around the world‘‘, sveikatos apsaugai Europos valstybėse išleidžiama apie 8%bendro vidaus produkto (BVP), o iki 2050 metų tas skaičius turėtų išaugti iki 20% BVP. Kita vertus, Europos Sąjungos piliečiai turi teisę gauti pilnavertę medicininę paslaugą bet kurioje Europos Sąjungos Šalyje.Tiek miesto, tiek kaimo gyventojams privalo būti užtikrintos lygios galimybės į sveikatos priežiūrą. Tokios subalansuoto gyvenimo sąlygos yra būtinos siekiant sumažinti gyventojų migraciją tarp valstybių, kaimo gyventojų kėlimąsi į miestus, bei sprendžiant kitus valstybių struktūrinius klausimus.

Sveikatos priežiūros sistemų efektyvumo ir, tokiu būdu, jų prieinamumo visiems gyventojų sluoksniams didinimui, didelę įtaką daro informacinių ir ryšių technologijų (IRT) taikymas, apibrėžiamas e-sveikatos sąvoka. Europos Komisija suformulavo uždavinį siekti “e – Sveikatos visame Europos regione”. Europos sąjunga skatina tarptautinį bendradarbiavimą tarp šalių narių sveikatos priežiūros sistemų bei tarptautinių sveikatos priežiūros struktūrų formavimąsi. Iš dalies, pažanga e – Sveikatos priemonių naudojime tarptautiniame lygyje gali būti pasiekta, kai: “e – Sveikatos priemonių pritaikymas atvers duris lengviau prieinamoms ir geresnės kokybės sveikatos priežiūros paslaugoms. Regioninės e-sveikatos informaciniame leidinyje pateikiama, kad sumažės neigiamų pasekmių sveikatai, greičiau bus suteikiamos paslaugos bei atsivers galimybės lėšų taupymui.” Europos Bendrijos komisija.

Straipsnyje nagrinėjami klausimai, susiję su veiklos procesų medicinoje standartizavimu, elekroniniu paciento įrašu (EHR), ligoninių informacinėmis sistemomis, elektroninių sveikatos sistemų diegimu Lietuvoje ir užsienyje.


158

Straipsnio objektas – šiuolaikinių informacijos ir komunikacijos technologijų panaudojimo galimybės, tenkinat pacientų, sveikatos priežiūros specialistų, sveikatos priežiūros paslaugų teikėjų ir administratorių poreikius.

Darbo tikslas – panagrinėti problemas ir iššūkius su kuriais susiduriama, taikant informacines ir komunikacijos technologijas sveikatos priežiūros srityje, kompiuterizavimo karkasus (computing framework) e- medicinoje, Lietuvos ir užsienio šalių e-sveikatos sistemas ir jų vystymo strategijas, programinę įrangą, skirtą sveikatos priežiūrai kompiuterizuoti.

Tyrimo metodai – lyginamasis, aprašomasis, teminės analizės. Elektroninės sveikatos samprata E. sveikata bendrai vadinamos informacinėmis ir ryšių technologijomis

paremtos priemonės, kurios naudojamos padedant užtikrinti ir gerinant prevenciją, sveikatos būklės diagnostiką, gydymą, stebėjimą ir gyvenimo būdo tvarkymą.E. sveikatos priemonės suteikia galimybę susisiekti pacientams ir sveikatos priežiūros paslaugų teikėjams, perduoti duomenis iš vienos įstaigos į kitą arba pacientams ar sveikatos priežiūros specialistams bendrauti tarpusavyje. Ji apima ir informacinius sveikatos priežiūros tinklus, elektroninius įrašus apie sveikatos būklę, telemedicinos paslaugas ir asmenines pacientų stebėjimo ir pagalbos jiems, bei ryšių sistemas. Ateityje bus trys medicinos paslaugų teikimo būdai:

1. Žmonių (medicinos personalo) atliekami darbai, kai medicinos paslaugos atliekamos betarpiškai dalyvaujant paslaugos gavėjui ir paslaugos teikėjui. (tradicinė medicina).

2. Nuotoliniu būdu atliekamos medicinos darbuotojų paslaugos, kai paslaugos teikėjas (medicinos darbuotojas) aptarnauja paslaugos gavėją (pacientą) per atstumą, naudodamasis informacinėmis ir ryšių technologijomis.

3. Kompiuterinių sistemų teikiamos paslaugos be žmogaus įsikišimo. Šių naujovių įgyvendinimas susijęs su visa eile problemų, kadangi: • Institucijos ir įstaigos naudojasi skirtingais įstatyminiais aktais, skirtingais

techniniais standartais, todėl būtinas nuoseklus suvienodinimas ir standartizacija. • Licencijavimas, akreditacija ir ataskaitinė sistema yra labai skirtingos, todėl

ir čia būtinas nuoseklus suvienodinimas ir standartizacija. • Pacientų, medikų, medicinos įstaigų duomenys atsiduria internetinėje

erdvėje, todėl reikalingos ypač patikimos priemonės duomenų apsaugai. • Tačiau pagrindinis sveikatos IRT sunkumas yra sveikatos sektoriaus

semantika, kuri yra daug sudėtingesnė nei kitų sričių.Todėl reikalingas į žinias orentuotas kompiuterizavimo karkasas (computing framework ), kuris apima ontologiją, terminologiją ir semantiškai sudaro sveikatos kompiuterizavimo platformą, kuri leidžia sveikatos duomenis atitinkamai atvaizduoti ir jais dalintis.


159

Elektroninės sveikatos sistemos tikslas ir uždaviniai Pagrindinis e-sveikatos tikslas yra socialinė, individualizuota kiekvieno

gyventojo sveikatos priežiūra, užtikrinanti galimybę nesunkiai gauti aukštos kokybės paslaugą, veiksmingą vientisą priežiūrą ir slaugą.Tikslui pasiekti yra formuluojami e. sveikatos sistemos uždaviniai:

1. Sudaryti prielaidas kokybiškai ir savalaikei diagnostikai: - Elektroninės sveikatos pagalba bus išvengta pakartotinių/ nereikalingų

tyrimų; - sistemos pagalba bus užtikrinta galimybė sekti ligonio būklės dinamiką; - sistema tiesiogiai įtakos diagnostikos kokybę (paspartės diagnostinės

informacijos pateikimas / gavimas) bei tolesnį paciento gydymą (pagerės galimybė gauti informacijos, kuri padės pasirinkti gydymo metodą ir įvertinti pasirinkto gydymo metodo efektyvumą);

padidėjus galimybei anksčiau diagnozuoti ligas, tikėtina, kad sutrumpės ir paciento gydymo trukmė.

2. Sudaryti galimybes sveikatos priežiūros tęstinumui: - Viena paciento ligos istorija visose šalies gydymo įstaigose, galimybė

nuosekliai stebėti klinikinį procesą (profilaktinės programos – diagnostika – gydymas - rezultatų įvertinimas).

3. Padėti efektyviai ir veiksmingai paskirstyti sveikatos priežiūros paslaugas ir resursus:

- optimalus specialistų darbo krūvis (išankstinė registracija); - optimalios tyrimų apimtys (anksčiau atlikti tyrimai pasiekiami visoms

gydymo įstaigoms) . 4. Optimizuoti sveikatos paslaugų teikėjų bendradarbiavimą: - informacijos pasikeitimo standartai, procedūros ir programinės priemonės; - automatizuoti informacijos valdymo procesai (siuntimai, pranešimai,

ataskaitos ir kt.). 5. Padidinti galimybę gauti metodinę pagalbą. 6. Teikti duomenis klinikiniams tyrimams ir mokslinei veiklai.

Elektroninės sveikatos projektų kaštai Tarptautinė patirtis rodo, kad investicijos į e. sveikatą yra tikslingos, o

vėlavimas neša nesunkiai įvertinamus ekonominius nuostolius.Investicijos į e.sveikatą duoda vis didėjančią grąžą, kuri po dešimties metų tris kartus viršija įdėtas lėšas, o sukurta nacionalinė medicininių duomenų bazė leidžia 20–30 proc. sumažinti gydymo klaidas.

Pasaulio E-sveikatos projektų vystymo lyderiai – JAV, Kanada, Australija, Islandija. Europos Sąjungos (ES) lyderiai - Danija, Anglija. Naujų ES šalių lyderiai – Slovakija, Estija, Rumunija. Pavyzdžiui, Didžioji Britanija, kurioje gyvena apie 60.5 mln. Gyventojų, vykdo „NHS Connecting for Health“ programą, į kurią iki 2014 metų planuojama investuoti 25 mlrd. JAV dolerių. Iki 2009 metų jau buvo investuota 1.3 mlrd. JAV dolerių. Analogiška kompleksinė programa vykdoma


160

JAV. Per artimiausią dešimtmetį e-medicinai JAVplanuojama skirti 21.6-43,2 mlrd. JAV dolerių. Europoje, šalia nacionalinių e-sveikatos programų, realizuojama Europos Sąjungos E-sveikatos programa, kurios biudžetą sudaro apie 317 mln. Eurų. Kroatija 2002-2012 metais e-sveikatai išleido 15 mln EUR (35 EUR gyventojui).

Lietuvoje nacionalinės elektroninės sveikatos plėtros pirmam etapui (NESS-1) (2005-2007) buvo skirta 9 mln.litų, E. sveikatos paslaugoms (2006 - 2008) - 19 mln. Lt , NESS-2 (antras etapas) – 4 mln. Litų, ligoninių informacinėms sistemoms ir įrangai-11 mln. Litų, konsultacinėms ir kitoms paslaugoms-4 mln. Litų. E-sveikatos plėtrai 2010-2015 metams planuojama išleisti 63,1 mln. Litų.

Sveikatos apsaugos ministerijos E. sveikatos projekte numatyti trys e. sveikatos sistemos plėtros etapai Lietuvoje :

1. Iki 2010 m. numatoma sukurti ir įdiegti pagrindines NESS funkcijas, sukurti NESS palaikymo organizaciją ir reikiamą infrastruktūrą.

2. Iki 2013 m. elektroninio sveikatos įrašo vartotojais numatoma paversti daugumą šeimos gydytojų institucijų, ambulatorines ar stacionarias paslaugas teikiančių įstaigų.

3. Per trečią e. sveikatos sistemos plėtros etapą 2014–2015 m. gyventojai ir pacientai, šeimos gydytojų institucijos, ambulatorines ar stacionarias paslaugas teikiančios įstaigos jau aktyviai dalyvaus e. sveikatos sistemoje ir naudosis visais informaciniais įrankiais.

E-sveikatos standartai ir programinė įranga 2010 m. spalio 7 d. Jungtinė sveikatos apsaugos informatikos globalaus

standartizavimo iniciatyvinė taryba (The Joint Initiative Council on Global Health Informatics Standardization) paskelbė, kad į savo gretas priima organizaciją GS1((www.gs1.org/healthcare) ir paskelbė savo naują web adresą (http://www.jointinitiativecouncil.org).Jungtinės iniciatyvinės tarybos (JIC) tikslas yra maksimalaus bendradarbiavimo lygio užtikrinimas tarp standartus kuriančių organizacijų (SDO). Dabar į JIC įeina tokios organizacijos:

• ISO yra tarptautinė standartizacijos organizacija - 'International Organization for Standartization', jungianti nacionalines standartizacijos įstaigas iš maždaug 140 šalių. Lietuvos standartizacijos departamentas yra šios organizacijos narys korespondentas.

• ANSI-American National Standards • Health Level Seven International (HL7) • Apsikeitimo klinikiniais duomenimis standartizavimo

koncorciumas(CDISC) • Medicininės terminologijos standartų kūrimo tarptautinė organizacija

(IHTSDO) • Europos standartizavimo komitetas (CEN / TC 251) • Tarptautinė standartizacijos organizacija (ISO / TC 215) ir GS1

(produkcijos tiekimo grandinių efektyvumo ir suprantamumo pagerinimo standartai).


161

Nacionalinės e. sveikatos sistemos schema pavaizduota 1pav.

1 pav. Nacionalinės e. sveikatos sistemos schema.(6) Integrating the Healthcare Enterprise (IHE) International jungia apie 370

organizacijų visame pasaulyje.Šios organizacijos veikla nukreipta į sąveikos tarp medicinos sistemų gerinimui.Jos tikslas yra gerinti klinikinės priežiūros kokybę, efektyvumą ir saugumą, atitinkamą informaciją pacientams ir autorizuotiems sveikatos priežiūros sistemos atstovams pateikiant saugiai ir patogiai. IHE komitetai, taikydami keturžingsnį metinį procesą aprašo informacijos srautų sąveiką įvairiose medicinos srityse:

• Anatominės patologijos; • Akių ligų; • Onkologinių ligų; • Radiologijos; • Laboratorinių tyrimų; • Sveikatos priežiūros koordinavimo ir kt. Atitinkamų standartų panaudojimą informacijos sąveikai sveikatos priežiūros

procesų grandinėje iliustruoja 2 pav.


162

2 pav. Informacijos srautų sąveika Kanados sveikatos priežiūros procesų grandinėje. Kadangi pagrindinė sveikatos IRT ypatybė yra sveikatos sektoriaus semantika,

kuri yra daug sudėtingesnė nei kitų sričių, reikalingas į žinias orentuotas kompiuterizavimo karkasas (computing framework ), kuris apima ontologiją, terminologiją ir semantiškai sudaro sveikatos priežiūros kompiuterizavimo platformą, kuri leidžia sveikatos duomenis atitinkamai atvaizduoti ir jais dalintis, tai kelia ypatingus reikalavimus sveikatos priežiūros sistemų infrastruktūrai. Duomenų bazių valdymo sistemų srityje akys krypsta į objektines duomenų bazes. Programinės įrangos sveikatos priežiūrai srityje, galėčiau paminėti tokius programinius produktus:

1. „Open EHR“ yra ne pelno siekianti tarptautinė organizacija, vystanti atviras specifikacijas, atviro kodo programinę įrangą ir kitus įrankius, skirtus sveikatos kompiuterizavimo platformai.Iš klinikinės pusės tai reiškia aukštos kokybės plataus panadojimo klinikinių modelių, žinomų kaip arcitektūriniai tipai kūrimą.

2. „Medical“ yra atviro kodo sveikatos priežiūros ir ligoninės informacinė sistema. „Medical“ yra verslo valdymo sistemos „Open ERP“ atšaka, kuri šiuo metu yra vystoma tarptautinės bendruomenės (Launchpad principu), šios sistemos vykdomos funkcijos:

3. apimanti šias funkcijas: a. Elektroninis sveikatos įrašas (EHR); b. Ligoninės informacinė sistema(HIS); c. Sveikatos informacinė sistema. Išvados


163

Pastaruoju metu jaučiamas labai didelis dėmesys e-sveikatos sistemų

naudojimui JAV, Europos šalyse ir , pagaliau, Lietuvoje. Yra projektuojami ir toliau tobulinami įvairūs sveikatos sistemų standartai, leidžiantys apsikeisti informacija tarp įvairių sveikatos priežiūros sistemų komponentų, projektuojami įvairioms medicinos sritims būdingi kompiuterizavimo karkasai (computing frameworks) . Minėtiems darbams atlikti yra vienijamos tarptautinės jėgos. Kas liečia e-medicinai skirtą programinę įrangą, tai labai įdomus atviro kodo sprendimas „MEDICAL 0.0.51“, kurį reikėtų panagrinėti atskirai.

Literatūra:

1. Visual Economics ,,Health care costs around the world‘‘. Interneto prieiga: http://www.visualeconomics.com/healthcare-costs-around-the-world_2010-03-01/

2. E health for regions tinklo informacinis leidinys. Interneto prieiga: http://www.ehealthforregions.net/documents/publications/litauisch.pdf

3. ,,openEHR‘‘ fondo tinklalapyje pateikiama informacija: interneto prieiga: http://www.openehr.org/home.html

4. ,,Integrating the Healthcare Enterprise‘‘ organizacijos tinklalapyje pateikiama informacija: interneto prieiga: http://www.ihe.net/About

5. LR Sveikatos apsaugos ministerijos tinklalapyje pateikiama informacija: interneto prieiga: http://www.sam.lt

6. LR Sveikatos apsaugos ministerijos Nacionalinės e. Sveikatos sistemos plėtros programa patvirtinta ministro 2010 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. V-151.

7. LR Sveikatos apsaugos ministerijos projekto „E. sveikatos paslaugos“ pristatymas 2009-06-10.

8. eHealth – Европейский Опыт и Лучшие Практики. Информационные технологии в медицине, Москва, 2010.

9. The Universal Hospital and Health Information System organizacijos Medical informacija pateikiama tinklalapyje: http://medical.sourceforge.net/index.html.

SUMMARY

MODERN INFORMATIKON SYSTEMS‘ INFRASTRUCTURE ANT IMPLEMENTATIPN IN HEALTH CEARE AND MEDICINE

Eugenijus Jasiūnas


In the medical world today, it is necessary to use some form of information system to

keep track of the mass amounts of records and Information that are continuously received by medical companies. The medical field is extremely competitive and although the economy is not strong, medicine will always be necessary and thus will be advancing in


164

one way or another. To keep up with the changing technologies, inventions, and legal regulations, hospitals, private practices, and surgery centers must keep a tight hold on their records, and in this day and age it is impossible to do so by hand.

There are 2 types of Information Systems that physicians and their offices can use to keep track of the constant inflow and outflow of information. Medical Practice Management (MPM) software combines data backup and restoration, easy data entry forms, the capability to run on a number of different operating systems, and many more functions. Electronic healthcare Record (EHR) is the second type of information system commonly found in the medical field. EMR allows doctors to quickly process bills, enter patient data, and organize schedules with ease. The objective of the article is standardization processes and computing frameworks in medicine, medical enterprise resources planing systems (ERP), overview of e-health deployment in the world and Lithuania. The purpose of the article is analyze the problems and challenges encountered by information and communication technologies in health care, computing frameworks in e-medicine, strategies of development e-health systems in Lithuania and foreign countries, Software for health care computerization.The conclusions of the article are:lately, there are very high attention on e-health systems in the United States, European countries and, finally, in Lithuania. Medical processes are standardized to enable exchange of information between various components of health care systems. For processes of various medical areas are designed Computing Frameworks. Those works are united by An international force are united for those works. As the software for e-medicine, it is a very interesting open-source solution 'MEDICAL 0.0.51, which should be considered separately.

Keywords: Electronic healthcare Record (EHR), computing framework, e-medicine

system, Hospital Information System (HIS).


165

VĖJO JĖGAINIŲ PANAUDOJIMAS SKATINANT LIETUVOS ATSINAUJINANČIŲ IŠTEKLIŲ PLĖTRĄ –

DARNIOS BALTIJOS JŪROS REGIONO APLINKOS ATEITIES SPRENDIMAS?

1Prof. Vida MOTIEKAITYTĖ, 2Loreta STEPONĖNAITĖ

Mykolo Romerio universitetas, Lietuva [email protected], [email protected]

1. Vėjo energijos panaudojimo, skatinant vėjo jėgainių plėtrą Lietuvoje, reikšmė Vėjo energetikos naudojimas – tai vienas iš draugiškų aplinkai sprendimų, kai

skatinama atsinaujinančių išteklių plėtra. Vėjo energetika – energetikos rūšis, leidžianti gaminti elektros energiją panaudojant kinetinę oro masių judėjimo energiją, tam naudojami įrenginiai – vėjo elektrinės (Vėjo energetika...,). Vėjo elektrinės darbo efektyvumas ir pagamintos energijos kiekis priklauso nuo vietovės, kurioje įrengtas vėjo elektrinių parkas, sąlygų (Marčiukaitis, M., Erlickytė – Marčiukaitienė, R., Tumosa, A., 2009). Vakarų Europos valstybės perspektyviai naudoja elektros energiją, kurią pagamina iš vėjo elektrinių. Danijoje, Vokietijoje, Olandijoje ypač plačiai naudojama vėjo energija tam, kad būtų išlaikytos esamos ir pagerintos gamtos sąlygos (Atsinaujinanti energetika Lietuvoje...,) bei racionaliai žvelgiama į neatsinaujinančių gamtos išteklių tausojimo, šiltnamio efekto mažinimo problemas. Šiuo metu Baltijos šalių vėjo energetikos srityje pirmauja Estija, kuri 2005 m. intensyviai pradėjo statyti vėjo elektrines. Dabar Estijoje suminė instaliuota vėjo elektrinių galia 30 MW, nežymiai nuo Estijos atsilieka Latvija – 27 MW, kur kas labiau Lietuva – apie 6,4 MW (Katinas, Markevičius, Burlakovas, 2006).

Kaip matome 1 – oje lentelėje, elektros energijos gamybos ir suvartojimo balansas 2008 – 2009 metų laikotarpiu mažai kito. Vis dėlto elektros energijos gamyba padidėjo, tai galime sieti su didesniu vartotojų skaičiumi, jų kintančiais vartojimo įpročiais.

1 lentelė. Elektros energijos gamybos ir suvartojimo balansas Lietuvoje

(Moderniosios elektros energijos...,) 2008 m. 2009 m.

Elektros energijos gamyba, TWh 13,88 15,32 Eksportas, TWh 2,63 3,61 Importas, TWh 1,68 0,68 Galutinis suvartojimas, TWh 9,88 9,16 Elektros poreikis, MW 1930 1824


166

Pagal pobūdį, vėjo elektrinės dažniausiai skirstomos į buitines (skirtas autonominei energijos gamybai ir vietiniam vartojimui) ir pramonines (skirtas dideliems energijos kiekiams pagaminti ir perduoti į elektros tinklą) (Vėjo energetika...,). Lietuva taip pat turi potencialių galimybių išnaudoti savo atsinaujinančius resursus, skatinti jų plėtrą energetikos sektoriaus pritaikyme.

Pirmoji vėjo jėgainė Lietuvoje buvo suprojektuota ir pastatyta 1991 m. Prienų rajone, vėliau jėgainės imtos statyti Klaipėdos, Kauno, kituose rajonuose (Atsinaujinanti energetika Lietuvoje, ...). Vis dėlto ankstyvoji vėjo jėgainių statyba efektyvių energijos gamybos rezultatų nesukūrė. Galima manyti, kad tam tiesioginės įtakos turėjo tai, jog trūko atliekamų vėjo energijos, meteorologinių tyrimų, kitų žinių, patirties apie vėjo energijos valdymą. Tuo tarpu kai kitose Baltijos jūros regiono šalyse (Danija, Švedija) bei Vakarų Europoje (Vokietijoje, Austrijoje, Olandijoje) jau buvo sukaupta nemenkos patirties bei gebėjimų įsisavinti vėjo energiją. Šiuo metu Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, jog vėjo energijos panaudojimas yra galimas bei ekonomiškai pasiteisinantis procesas. Nemažą reikšmę turi ir gaunami ekonominiai rodikliai, vėjo parametrų kitimo, gūsių susidarymo, vėjo greičio profilių nustatymas. Be to, reikėtų atsižvelgti į žemės paviršiaus šiurkštumą, teritorijos užstatymo laipsnį ir vėjo srautų susidarymą (Atsinaujinanti energetika Lietuvoje...,). Kitaip tariant, žinotina, kad vėjo ištekliai įvairiose vietovėse skiriasi ir smarkiai priklauso nuo atstumo iki jūros, aukščio virš jūros lygio, žemės paviršiaus šiurkštumo ir aplink esančių kliūčių (Vėjo energetika...,).

Pastaruoju metu daugiausia vėjo jėgainių sukoncentruota Klaipėdos, Skuodo, Kretingos, rajonų savivaldybėse. Tuo tarpu pramoninė vėjo energetika pradėjo plėtotis 2002 metais, kai Skuode buvo įrengta pirmoji Lietuvoje vėjo elektrinė. Tai buvo naudota iš Danijos atgabenta 160 kW galingumo vėjo elektrinė (Vėjo energetikos plėtros...,). Kasmet plėtojantis vėjo elektrinių statybos ir panaudojimo galimybėms, imami įrenginėti ir vėjo elektrinių parkai. Stambiausias vėjo elektrinių parkas buvo įrengtas 2006 metais Kiauleikių, Kviečių ir Rudaičių kaimuose (tarp Palangos ir Kretingos miestų). Jo galingumas siekia 30 MW, o per metus pagaminama apie 64 000 000 kWh (Vėjo energetikos plėtros...,). Vėjo elektrinių naudojimas sietinas su inovacijomis. Pasak Adair (2007), inovacijos – tai raktas į pergalę ir lyderystės palaikymas pasaulinėse rinkose.

Nepaisant to, kad sprendimas vėjo energiją paversti elektros energija, pripažįstamas novatorišku, tačiau jei jo reikšmė aplinkai nėra pakankamai įvertinama, jis gali atnešti ir neigiamų padarinių, pavyzdžiui, suardomi natūralūs kraštovaizdžiai, vėjo jėgainės tampa pavojingos paukščiams ir kt. Verta paminėti, kad Nacionalinėje energetikos strategijoje vėjo jėgainės nurodomos kaip itin reikšmingas atsinaujinančios energijos gamybos šaltinis. Pastaruoju metu Lietuvoje siekiama inovatyvios idėjos įgyvendinimo, kai vėjo jėgainės būtų statomos pačioje Baltijos jūroje.


167

2. Vėjo, kaip atsinaujinančio ištekliaus, naudojimo energetikoje, politikos įgyvendinimas Lietuvoje Net ir priklausydama ES Lietuva nėra apsaugota nuo elektros energijos kainų

augimo. Spartų kainų augimą bei didėjančią Baltijos šalių priklausomybę nuo elektros energijos importo lemia:

• Ignalinos atominės elektrinės uždarymas; • neaiškios naujos atominės elektrinės statybos ateitis; • įsipareigojimai mažinti CO2 dujų išmetimą; • dėl neatsinaujinančių išteklių mažėjimo didėjanti gamtinių dujų kaina. Po praėjusio šimtmečio aštuntojo dešimtmečio energetikos krizės daugelio

šalių elektros ūkiai susidūrė su ekonominėmis problemomis – pabrango kuras, didėjo naujų elektrinių, ypač atominių, statybos darbų kainos, griežtėjo aplinkosaugos ir saugumo reikalavimai (Bašauskas, 2010). Visa tai skatina galvoti apie alternatyvius galimus energijos šaltinius, iš kurių Lietuvai prieinama yra vėjo energija.

Tačiau verta pažymėti, kad Lietuva, kaip ir dar dvi Baltijos šalys yra pokomunistinės valstybės. Kadangi pereinamosios ekonomikos valstybėse vystymosi problemų yra žymiai daugiau nei ES valstybėse, Lietuvos darnaus vystymosi prioritetų daugiau. Pirmiausia atsižvelgiant į palyginti žemą pereinamosios ekonomikos šalių ūkio išsivystymo lygį ir žymų transformacinį jo nuosmukį, būtina sėkmingo Lietuvos darnaus vystymosi sąlyga – pakankamai spartus ir stabilus ekonomikos augimas (Štreimikienė, Mikalauskienė, 2009).

Svarbiausios gairės, kuriomis vadovaujamasi įgyvendinant Lietuvos energetikos politiką, yra LR Seimo 2007 m. patvirtinta Nacionalinė energetikos strategija ir Nacionalinė energetikos efektyvumo programa 2006 – 2010 m., patvirtinta LR Vyriausybės. Galima teigti, kad kol kas Lietuvos įstatymai tiesiogiai nedaug nustato vėjo elektrinių įrengimo reglamentavimą. Tačiau netrukus turėtų būti priimtas Atsinaujinančių išteklių įstatymas. Kad būtų užtikrintas vėjo elektrinių reglamentavimas pastaruoju metu taikomos bendros higienos normos, kai laikomasi svarbių galimų vėjo elektrinių sukeltų poveikių. Verta atkreipti dėmesį, kad šešėliavimo poveikis, nėra reglamentuotas higienos normomis. Todėl gali atsirasti tam tikrų konfliktinių situacijų tarp vartotojų. Be vibracijų ir elektromagnetinio spinduliavimo (kurių galimo poveikio zonos yra labai mažos) daugiausiai įtakos žmogaus sveikatingumui gali turėti skleidžiamas akustinis triukšmas, pagal kurį dažniausiai ir yra nustatoma sanitarinė apsaugos zona (Poveikis aplinkai...,).

2.1 Technologijų naudos visuomenei aspektas Šiuolaikinės visuomenės poreikiai ir vartojimas nuolat auga, tam reikalingi

elektros energijos resursai. Todėl elektros energijos gamyba tiek iš atsinaujinančių, tiek iš neatsinaujinančių išteklių energetikos sektoriuje užima labai reikšmingą vietą. Nepaisant to, jog reformos lėmė skaidresnę elektros kainodarą, šalyje buvo paprasčiau priimamai kai kurie elektros ūkio ekonominių problemų sprendimai, bet


168

elektros sistemų technologinių procesų valdymas tapo sudėtingesnis. Kita vertus, elektros ūkis reikalingas tiek, kiek jis tenkina visuomenės reikmes. Elektros ūkis tarnauja žmonėms, o žmonės – specialistai ir elektros vartotojai – įvertina jo veiklos sėkmę (Bašauskas, 2010).

Iš pateikto 1 pav. matyti, kad, visoje Lietuvos teritorijoje (ne tik pajūryje) galima rasti vietų, tinkamų vėjo energetikai plėtoti. Tik labai svarbu nustatyti, koks yra vidutinis metinis vėjo greitis pasirinktoje vietovėje bei kiti parametrai.

1 pav. Vidutinių metinių vėjo greičių pasiskirstymas Lietuvos teritorijoje (Vėjo ištekliai...,)

2.2 Ekologinės vertės išsaugojimo aspektas Įvairūs aplinkos elementai turi skirtingą poveikį į aplinkos pokyčius.

Nepaisant to, kad vėjo elektrinės ekologiškos, gamina pakankamai daug elektros, tačiau randame ir nemažai trūkumų:

• gadina kraštovaizdį ir gali užstoti Saulę; • periodiškai judantys menčių šešėliai veikia netoliese esančius žmones; • užima didelius žemės plotus (Katinas, Markevičius, Burlakovas, 2006). Taigi, kaip ir bet koks kitas natūralioje aplinkoje atsiradęs techninis įrenginys,

vėjo elektrinė gali sukelti tam tikrą poveikį augalijai ir gyvūnijai, neigiamai veikti kraštovaizdžio elementus. Todėl ypatingai svarbu nustatyti tokio galimo poveikio atsiradimą dar projekto rengimo metu bei numatyti jo mažinimo priemones. Tai


169

numatoma detaliojo planavimo procedūrose atliekant poveikio aplinkai vertinimo atranką arba, prireikus, pilną poveikio aplinkai vertinimą (Poveikis aplinkai...,).

Atsižvelgiant į tai, jog kai kurių Lietuvoje pastatytų vėjo elektrinių aukštis siekia 100 m, o vieno sparno ilgis apima maždaug 50 m ilgį, reikalinga prieš rengiantis jas statyti išlaikyti ir atlikti poveikio aplinkai vertinimo procedūras. Be to, ypač vertėtų nuodugniai apsvarstyti ir atkreipti dėmesį į vėjo elektrinių galimą poveikį natūraliai aplinkai, kuri yra saugomose teritorijose – nacionaliniuose parkuose, rezervatuose, draustiniuose bei NATURA 2000 teritorijose. Tokiai apsaugai pasiekti ir užtikrinti reikalinga laikytis tarptautinių susitarimų ir konvencijų (kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, kultūros ir gamtos paveldo apsaugos, jūros apsaugos srityse) bei nacionalinių teisės aktų (kraštovaizdžio, biologinės įvairovės, jūros krantų apsaugos, nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos srityse) reikalavimų, kuriais draudžiama ar ribojama tokių objektų statyba tam tikrose teritorijose (Katinas, Markevičius, Burlakovas, 2006). Įrengiant vėjo elektrines jautriose zonose reikia atlikti pilną poveikio aplinkai vertinimo procedūrą (Poveikis aplinkai... ,)

Be to, atkreipti į darnaus vystymosi rodiklių suderinamumo reikšmę, kai lygiaverčiai naudojamos ekonomikos, aplinkosaugos ir visuomenės sąveikos, nors pastarąjį suderinamumą pasiekti nėra lengva, bet vis dėl to įmanoma: Žmonių, humaniškumo, socialinio sugyvenamumo klausimams konflikto atveju teikiama daugiau reikšmės nei aplinkos, gamtos klausimams, tačiau dažniausiai ieškoma kompromisų (Vasiljevienė, 2006). Tam, kad būtų užtikrinta pusiausvyra tarp darnaus vystymosi komponentų, būtinas kiekvieno iš jų nuoseklus įvertinimas. Kyla klausimas, apie tai, ar svarbu, kaip panaudodami geografiškai palankiausius kraštovaizdžius ir gražiausius jūrvaizdžius tam, kad būtų gaminama energija, juos transformuosime. Tačiau galime numatyti ir teigiamai iššauktą požiūrį į nagrinėjamą procesą: Valstybės politikos harmonizavimas darnaus vystymosi prioritetų požiūriu padeda gerinti valstybės valdymo efektyvumą, kuris Lietuvoje yra problematiškas (Štreimikienė, Mikalauskienė, 2009).

2.3 Ekonomikos augimo aspektas Ekonomikos stabilumui valstybėje svarbus energetikos sektorius. Vėjo

energijos panaudojimas prisidedant prie atsinaujinančių išteklių plėtros Lietuvoje – naujų technologinių panaudojimų galimybės. Tačiau realios ir kitokios kliūtys, su kuriomis susiduriama: egzistuoja investicijų rizikos problema. Be to, ES parama vėjo jėgainių skatinimui nėra numatyta.

Galimi sprendimų būdai: aukštesnė nei rinkos elektros supirkimo kaina; nuolaida prisijungimui prie esamų elektros perdavimo tinklų.

Antroje lentelėje pateikiami pastarųjų metų rodikliai, apimamas laikotarpis nuo 2006 m. iki 2009 m. Iš lentelėje pateiktų duomenų galima prognozuoti perspektyviškai numatomą vėjo energetikos ir vėjo elektrinių statybos pritaikymo Lietuvoje didėjimą.


170

2 lentelė. Vėjo energetikos plėtros Lietuvoje statistika, išreikšta skaičiais (Vėjo energetikos plėtros...,

2006 2007 2008 2009 Vėjo elektrinių skaičius metų pradžioje 5 29 36 47 Įrengta vėjo elektrinių per metus 24 7 11 21 Vėjo elektrinių skaičius metu gale 29 36 47 68 Bendras galingumas metu pradžioje (MW) 1,1 48,1 52,3 54,4 Įrengtų vėjo elektrinių galingumas (MW) 47,0 4,2 2,1 36,8 Bendras galingumas metų gale (MW) 48,1 52,3 54,4 91,2 Energijos gamyba per metus (GWh) 11,9 106,1 129,2 156,7 Pajamos per metus (mln. Lt) 2,6 23,3 28,4 47,0 Pajamos per metus (mln. EUR) 0,8 6,8 8,2 13,6 Anglies dvideginio emisija (kt CO2) 7,4 66,6 81,1 98,2 Galios veiksnys (%) 14,85 24,02 27,62 21,89

Lietuvai tapus ES nare, privalu laikytis nustatytų standartų ir normų, todėl ne

išimtis ir energetikos sektorius, o ypač jos gamyba iš atsinaujinančių išteklių. Lietuvos Respublika, atsižvelgdama į Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2001/77/EB „Dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančių energijos išteklių skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje“, įsipareigojusi iki 2010 m. elektros energijos gamybą iš atsinaujinančiųjų energijos šaltinių padidinti iki 7 % bendros elektros energijos suvartojimo (šiuo metu iš jų pagaminama apie 4,7 % elektros energijos, tarp jų vėjo elektrinėse – apie 1 %) (Gulbinas, 2009). Apie tai deklaruojama ir Lietuvos energetikos strategijoje: Lietuva įgyvendins savo įsipareigojimus ES dėl atsinaujinančių energijos išteklių panaudojimo elektros energijai gaminti. Per artimiausią penkmetį statant vėjo elektrines, mažas hidroelektrines ir biokurą naudojančias termofikacines elektrines, atsinaujinančių išteklių dalis bendrame elektros energijos gamybos balanse 2010 m. sudarys daugiau kaip 7%, o analizuojamojo laikotarpio pabaigoje jų indėlis turi padidėti iki 10%. (Lietuvos energetikos strategija, 2007).

3. Vėjo jėgainių statyba Lietuvos Respublikos teritorinių vandenų Baltijos jūros akvatorijoje – integracija į Baltijos jūros regiono darnaus vystymosi politiką Vėjo jėgainių ir vėjo jėgainių parkų panaudojimas Baltijos jūros regione nuo

1990 m. sparčiai didėja (Nilsson L., ir kt., 2007). Skandinavijos valstybėse vėjo jėgainių statyba – vienas iš alternatyviai eksploatuojamų atsinaujinančių energetikos išteklių būdų, teikiančių elektros energiją. Atsižvelgiant į tai, kad hidroenergetikos balansas jau yra pakankamai naudojamas, reikėtų skatinti naujų atsinaujinančių išteklių plėtrą, kurie Lietuvos teritorijoje turi teigiamas plėtros galimybes. Efektyvus vėjo energetikos panaudojimas – tai vienas iš svarbiausių atsinaujinančių išteklių būdų, mažinant neatsinaujinančių išteklių vartojimo mastus ir ateities atsargas.


171

Vėjo energetikos panaudojimas kartu su kitais atsinaujinančiais ištekliais turi nemenką technologinį potencialą. Iki šiol vėjo elektrinės Lietuvoje statomos tik sausumoje, tačiau čia jų statymas yra reglamentuojamas. Kadangi žiūrint iš technologinių galimybių pusės, sausumoje yra ribojimų, kurie siejami su mažesniais vėjo greičiais, be to, jaučiamas laisvų plotų stygius, numatomos kaimyninių sklypų savininkų konfliktinės situacijos ir kt. Atsižvelgiant į šiuolaikinių vėjo elektrinių techninius parametrus, didelės galios vėjo įrenginių tinkamiausia statybos vieta yra pajūris, bet čia susiduriama su kito tipo problemomis: gamtosauginėmis, urbanistinėmis, laisvų žemės plotų trūkumu ir t. t. (Katinas, Markevičius, Burlakovas, 2006)

.

2 pav. Planuojamų vėjo jėgainių parkų potencialios vietos (Informacija apie planuojamų...,)

Sėkmingai įgyvendinama, sulaukianti investuotojų vėjo elektrinių statyba

Baltijos jūros regiono valstybėse – Danijoje, Vokietijoje – rodo ženklią vėjo energetikos perspektyvą (Informacija apie planuojamųjų...,). Nors dar nėra pastatytos nė vienos vėjo elektrinės Lietuvos Respublikos teritorinių vandenų Baltijos jūros akvatorijoje, remiantis kitų šalių patirtimi, galime teigti, kad vėjo elektrinių statymas jūroje yra perspektyvus, tačiau iš pradžių turėtų būti gerai įvertinami aplinkos veiksniai, kuriems įtakos gali turėti būsimųjų elektrinių statyba. Visų planuojamų parkų preliminarios vietos (2 pav.) buvo parinktos atsižvelgiant į


172

esamą jūros naudojimą, dugno geologinę – geomorfologinę sandarą, ekosistemos ypatumus bei technologines vėjo elektrinių parkų įrengimo galimybes. Pagrindinis potencialių vietų pasirinkimo kriterijus yra mažiausia konfliktų tikimybė, atsižvelgiant į esamą jūros teritorijų ir išteklių naudojimą bei aplinkosauginius aspektus (Informacija apie planuojamųjų...,).

Svarbiausieji aplinkos komponentai į kuriuos reikia atkreipti dėmesį yra vanduo, oras, biologinė įvairovė, kraštovaizdis, socialinė – ekonominė aplinka, visuomenės sveikata, kultūros paveldas. Taip pat turėtų būti atkreipiamas dėmesys ir į Baltijos jūros aplinkos jautrumą antropogeniniam poveikiui, užtikrinamas pilnas poveikio aplinkai vertinimas (Informacija apie planuojamųjų...,). Be to, kaip ir paprastai, vykdant poveikio aplinkai vertinimą, turi būti užtikrinama, kad visa susijusi informacija pasieks suinteresuotąją visuomenę.

4. Lietuvos vėjo energetikos perspektyva Baltijos jūros regiono kontekste Vėjo energetikos gamyba, sparčiai plečiasi šiose Baltijos jūros regiono šalyse:

Danijoje, šiaurės Vokietijoje, pietų Švedijoje (Nilsson ir kt., 2007). Ypač didelė pažanga naudojant vėjo energiją priklauso Danijai: vėjo elektrinių gamyba išaugo nuo 310 GWh 1990 m. iki 4441 GWh 2000 m., t. y. daugiau nei 14 kartų. Labai dinamiškai elektros energijos gamybą AEŠ naudojančiose elektrinėse plėtojo Vokietija: elektros gamyba vėjo elektrinėse padidėjo nuo 71 GWh 1990 m. net iki 9350 GWh 2000 m., 2002 m. – net 17 TWh (Katinas, Markevičius, Burlakovas 2006).

Lietuva, siekdama sistemingai įgyvendinti Europos Sąjungos politiką bei strategiškai integruotis į Baltijos jūros regioną turi vykdyti ir atsinaujinančių išteklių naudojimo politiką. Efektyviai įgyvendinant 2009 m. priimtą Europos Sąjungos Baltijos jūros strategiją, vienas pagrindinių uždavinių yra elektros energiją gaminti panaudojant alternatyvius šaltinius. Tuo tarpu, kai vėjo energetika tiekia 10 – 25% pagaminamos elektros Baltijos jūros regiono valstybėse (pvz., Danijoje ir Šiaurės Vokietijoje) (Nilsson ir kt., 2007), Lietuva turėtų stengtis išnaudoti esamą technologinį potencialą, palankias aplinkos galimybes, bei perimant jau pakankamai ilgai ir sėkmingai įgyvendinančių valstybių atsinaujinančių išteklių naudojimo politiką ir patirtį. Vėjo energijos produkcija priklauso nuo nacionalinės energetikos politikos (Jakobsson, 2006). Tam labai svarbu, kad valstybėje būtų sukurta įstatyminė bazė ir kad ji naudingai veiktų. Žvelgiant į esamą padėtį Lietuvoje, kaip jau buvo minėta aukščiau, tikimasi, kad netrukus jau veikiančius įstatymus, kurie galioja elektros energetikos sektoriaus veiklai reguliuoti, papildys ir naujasis teisės aktas – Atsinaujinančių išteklių įstatymas.

Lietuvos strateginiai interesai regione nusakomi ir Nacionalinė energetikos strategijoje – dokumento laikymusi siekiama plėtoti bendradarbiavimą ir kooperaciją su Estija, Latvija, Lenkija ir Skandinavijos šalimis, kurti bendrą Baltijos šalių elektros energijos rinką. (Nacionalinė energetikos strategija, 2007).


173

Vėjo energijos gamyboje aplinkosaugos vertės pagrindinai susietos su kraštovaizdžio naudojimu (Nilsson ir kt., 2007). Tačiau verta pažymėti, kad ne visada iki galo esame linkę prisiimti atsakomybę už sukeltus gamtai neigiamos veiklos padarinius. Kai kuriuos gamtos išteklius, tiksliau, reikšmingus su sistemomis susijusius procesus, sunku pavadinti įprastais marketingo (rinkodaros) terminais. Žmonija priklauso nuo daugelio ekosistemų procesų, kurių monetarinės vertės niekada nebuvo nustatytos (Motiekaitytė, 2008). Todėl turime apgalvotai naudoti gamtos išteklius, saugoti neatsinaujinančius ateities kartų išlikimui bei darniai, pasitelkiant geriausius technologinius sprendimus, atsinaujinančių išteklių panaudojimo galimybėms ir plėtrai Lietuvoje.

Išvados 1. Vėjo energijos panaudojimas Lietuvoje gaminant elektros energiją yra

palyginti naujas reiškinys, turintis didelį technologinį potencialą. 2. Remiantis tyrimais, nors vėjo elektrinių statyba įmanoma beveik visoje

Lietuvos teritorijoje, tačiau didžiausia perspektyva plėsti vėjo jėgainių statybą įmanoma Vakarų Lietuvoje, nes duomenys rodo, kad toje šalies dalyje yra tam palankiausios meteorologinės, topografinės sąlygos.

3. Priimant sprendimus dėl potencialios vėjo energetikos plėtros galimybių Lietuvoje, ypač svarbi Vyriausybės vykdoma politika, gerai parengta ir sutvarkyta įstatyminė bazė, tiekėjams, vartotojams suprantami ir strategiškai apgalvoti aplinkosaugos reikalavimai. Tai leidžia teigti, kad siekiant vėjo energetikos politikos įgyvendinimo labai svarbus yra su tuo susijusių priemonių įvertinimas, jų efektyvumas. Reikėtų peržiūrėti efektyvesnes darnaus vystymosi požiūriu politikos priemones bei kartu jas suderinti su Baltijos regiono politika, remiantis darnaus vystymosi tikslais.

4. Ieškant optimaliausių vietų vėjo jėgainių, jų parko statyboms Baltijos jūroje, Lietuvos ekonominėje zonoje, reikėtų atsižvelgti ir į ekologinį aspektą – technologinis bei ekonominis pagrindimas turi remtis vertybiniu principu, kad būtų dažniau išvengiama neigiamos įtakos aplinkai.

Literatūra

1. Gulbinas, A. Vėjaračiai nedidelės galios vertikaliosios ašies vėjo jėgainei. Energetika, 2009, T. 55. Nr. 4, 214–219.

2. Katinas, V., Markevičius, R., ir Burlakovas, A. Vėjo energetika ir jos artimiausia perspektyva Lietuvoje. Energetika, 2006, Nr. 3, 67–76.

3. Marčiukaitis, M., Erlickytė – Marčiukaitienė, R., ir Tumosa, A. Vėjo greičių kitimo dėsningumų Lietuvos pajūrio regione tyrimas. Energetika, 2009, T. 55. Nr. 1, 27–34.

4. Štreimikienė, D., ir Mikalauskienė, A. Integruotų rodiklių taikymas Nacionalinės energetikos strategijos monitoringui. Energetika, 2009, T. 55. Nr. 3, 158–166.

5. Atsinaujinanti energetika Lietuvoje. [interaktyvus]. Saule.lms.lt, [žiūrėta 2010 m. lapkričio 5 d.]. Prieiga per internetą: <http://saule.lms.lt/main/windl.html>


174

6. Bašauskas, A. Apie elektros energetikos sistemos technologijas be formulių, AB „Lietuvos energija, 2010 [interaktyvus]. Lpc.lt, [žiūrėta 2010 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lpc.lt/repository/apie_bendrove/Leidiniai/Anzelmas_Bacauskas_Apie_elektros_energetikos_sistemu_technologijas_be_formuliu.pdf>

7. Informacija apie planuojamų jūros vėjo jėgainių parkų poveikio aplinkai vertinimo programas. [interaktyvus]. Enmin.lt, [žiūrėta 2001 m. lapkričio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.enmin.lt/lt/activity/veiklos_kryptys/atsinaujantys_-energijos_-saltiniai/Vejo_jegainiu_parkas.pdf>

8. Modernios elektros energetikos kūrimas. [interaktyvus]. Lpc.lt, [žiūrėta 2010 m. lapkričio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lpc.lt/repository/apie_bendrove/Leidiniai/Modernios_elektros_energetikos_kurimas_LT.pdf>

9. Nacionalinė energetikos strategija. [interaktyvus]. Enmin.lt, [žiūrėta 2010 m. lapkričio 4 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.enmin.lt/lt/activity/veiklos_kryptys/strateginis_planavimas_ir_ES/NES_kom_liet.pdf>

10. Poveikis aplinkai. [interaktyvus]. Lwea.lt, [žiūrėta 2010 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lwea.lt/portal/index.php?option=com_content&view=article&id=56&Itemid=77&lang=lt>

11. Vėjo energetika. [interaktyvus]. Lwea.lt, [žiūrėta 2010 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lwea.lt/portal/index.php?option=com_content&view=article&id=66&Itemid=62&lang=lt>

12. Vėjo energetikos plėtros Lietuvoje statistika. [interaktyvus]. Lwea.lt, [žiūrėta 2010 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lwea.lt/portal/index.php?option=com_content&view=article&id=49&Itemid=58&lang=lt>

13. Vėjo ištekliai. [interaktyvus]. Lwea.lt, [žiūrėta 2010 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.lwea.lt/portal/index.php?option=com_content&view=article&id=59&Itemid=76&lang=lt>

14. Adair, J. Leadership for Innovation. London and Philadelphia: Kogan Page, 2007. 15. Lazdinis, I. (sud.) Aplinkos politika ir valdymas. Motiekaitytė, V. Aplinkos politikos

perspektyvos, 295–303. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2008. 16. Nilsson, L., Persson P. O., Persson, Rydén, L., Darozhka, S., and Zaliauskiene, A.

Cleaner Production – Technologies and Tools for Resource Efficient Production. Uppsala: The Baltic University Press, 2007.

17. Rydén, L. (ed.) Realizing a Common Vision for a Baltic Sea Eco-region. Report from a Research Symposium on Sustainable Development Patterns, 28-29 October 2005, Immanuel Kant State University of Russia, Kaliningrad. Jakobsson, Ch. Renewable Energy Resources, 81– 91. The Baltic University Programme and Baltic 21, 2006.

18. Vasiljevienė, N. Organizacijų etika: institucinės etikos vadybos sistemos. Vilnius: Vilniaus universitetas, 2006.


175

SUMMARY

WIND TURBINES IN PROMOTING RENEWABLE RESOURCES DEVELOPMENT IN LITHUANIA – SUSTAINABLE ENVIRONMENT IN THE BALTIC SEA REGION OF

DECISION FOR THE FUTURE?

1Prof. Vida Motiekaitytė, 2Loreta Steponėnaitė Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected], [email protected] The paper examines the application of wind turbines in promoting their development in

Lithuania and provides analysis on implementation of the policy on using wind as a renewable source in the power industry. The subject of the article is a promotion of the renewable sources in Lithuania by the exploitation of wind turbines. The report aims to analyze the significance of wind turbines for the state of the Baltic Sea environment. The qualitative study uses methods of literature sources and comparative analysis.

The objectives are to identify the main reasons that lead to the exploitation of wind turbines in Lithuania and to assess possible negative environmental changes due to the unconsidered building of the offshore wind turbines in the Baltic Sea. The study results lead to recommendations, which are also supported by the best practices from the other Baltic region countries on implementation of the sustainable development strategy for the Baltic Sea region. The paper shows newly formed attitude towards the management of the Baltic Sea – the water resource that is distinguished by its unique natural features and part of which belongs to the territory of Lithuania. It also considers relevant issues on possibilities of the offshore wind power generation with promotion of science and technology integration and benefits to the society.

Keywords: wind energy, renewable resources, the Baltic Sea environment.


176

LIETUVOS SAUGOMŲ TERITORIJŲ ADMINISTRACIJŲ KAIP GAMTOS IR PAVELDO VERTYBIŲ IŠSAUGOJIMO

TINKLINĖS ORGANIZACIJOS MODELIAVIMAS

Doc. dr. Pranas MIERAUSKAS, prof. Vida MOTIEKAITYTĖ, Asta JUKNEVIČIŪTĖ


Įžanga Šiuolaikinės visuomenės gyvenime vis labiau vyrauja tinklaveikos procesai -

kaip esminiai vykstančių organizacinių pokyčių bruožai. Tinklaveikos sąvoka gali būti traktuojama gana plačiai, o tai leidžia numatyti įvairias verslo ir viešojo sektoriaus subjektų bendradarbiavimo bei pačių sektorių sąveikos tinkluose galimybes bei perspektyvas (Melnikas, 2009). Tinklaveika apibūdinama kaip bene svarbiausias šiuolaikinės globalios visuomenės socialinės organizacijos bruožas, pasireiškiantis įvairiose institucinėse srityse (Castells, 2005).

Tinklinės struktūros yra viena iš organizacijų struktūrų formų, į kurias susijungusios organizacijos galėtų veikti kur kas efektyviau (Bukantaitė, 2004). Teorinės tinklinių struktūrų analizės rezultatai, vertinant jas pagal suformuluotą kriterijų sąrašą, sudarytų galimybes lyginti realias struktūras tarpusavyje bei jas tobulinti (Staniulienė, 2006).

Tyrimo tikslas – remiantis įvairių autorių tyrimais, išanalizuoti tinklines organizacijas, nustatyti, ar saugomų teritorijų administracijų tinklas atitinka tinklinės organizacijos bruožus ir kaip panaudojant dirbtinius neuroninius tinklus būtų galima įvertinti bei stiprinti jos pajėgumą.

Tyrimo uždaviniai: 1. Remiantis moksline literatūra identifikuoti tinklinės organizacijos

sampratą, esminius bruožus, funkcijas, išskirti privalumus. 2. Nustatyti, ar saugomų teritorijų administracijos turi tinklinės organizacijos

bruožų. 3. Pristatyti dirbtinius neuroninius tinklus ir remiantis jų taikymo

pavyzdžiais, pagrįsti, kaip jie galėtų būti panaudoti vertinant saugomų teritorijų administracijų tinklo pajėgumą.

Tyrimo metodas: mokslinės literatūros ir lyginamosios analizės.


177

1. Tinklinė organizacija 1.1. Tinklinės organizacijos bruožai Tinklinė organizacija apibūdinama kaip savanoriška kooperacija autonomiškų

elementų (organizacijų ar struktūrinių padalinių), kurie tarpusavyje sąveikaudami yra įsipareigoję vienas kitam ir įtvirtinę ilgalaikius, pasitikėjimu grįstus santykius. Pabrėžiama, jog atskiros organizacijos derina savo tikslus su tinklinės organizacijos tikslais, bendradarbiavimą grindžia nehierarchiniais, lygiateisiais santykiais. Tinklinei organizacijai yra būdinga: autonomiškų organizacijų sąveika, bendradarbiavimas, bendras tikslas, vizija, platesnis vadovų/lyderių vaidmuo, plačios kompetencijos darbuotojai, stipri ir pozityvi vienos organizacijos priklausomybė nuo kitos, skaidrumas t. y. užduočių aiškumas, suvokiama kontrolė, apibrėžtos tinklinės struktūros, abipusės investicijos. Tinklinei organizacijai būdingos keturios funkcijos: vizijos, forumo, požiūrio bei suvokimo kaitos, komunikacijos. Vizija sutelkia tinklui priklausančių dalyvių mąstymą, planavimą, čia vyksta diskusijos: aiškinamasi sudėtingi plėtros klausimai, suburiami suinteresuotieji bendrai veiklai. Komunikacija padeda išlaikyti atvirumą, nuolatinius kontaktus, savo vaidmens sistemoje supratimą (Bukantaitė, 2004).

Tinklinę struktūrą turinčią organizaciją gali sudaryti nevienodo statuso ir autoriteto organizacijos. Todėl „silpnesnės“ organizacijos yra suinteresuotos savo kokybinio lygmens pakėlimu siekdamos lygiaverčių santykių tinkle. „Stipresnė“ organizacija taip pat bus suinteresuota „silpnesnės“ pakėlimu, nes tai pagerina viso tinklo kokybę (Bukantaitė, 2006).

1.2. Saugomų teritorijų administracijų tinkas – tinklinė organizacija? Saugomų teritorijų direkcijos yra išsidėsčiusios visoje Lietuvos teritorijoje,

todėl teritoriniu atžvilgiu galime teigti, jog jos sudaro savotišką tinklą. Direkcijos tiesiogiai atsakingos už nacionalinių ir regioninių parkų, rezervatų, biosferos rezervatų valdymą. Siekiant veiklos suderinamumo, saugomų teritorijų administracijų tinklą koordinuoja viena organizacija (šiuo atveju, saugomų teritorijų tarnyba). Taigi struktūriniu požiūriu ją sudaro administracinis branduolys ir mobiliosios saugomų teritorijų direkcijos (Ginevičius, Sūdžius, 2008). Saugomų teritorijų steigimo organizavimas ir jų valdymo koordinavimas yra tiesioginė Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos funkcija, kuria dalijamasi kartu su Kultūros ministerija ir savivaldybėmis (Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, www.vstt.lt).

Literatūros analizė leido išskirti pagrindines saugomų teritorijų administracijų veiklos sritis ir uždavinius. Pastebime, jog vienas iš pagrindinių saugomų teritorijų administracijų uždavinių – gamtos ir kultūros paveldo vertybių saugojimas, o teritorijų tvarkymas, monitoringo vykdymas, komunikavimas su lankytojais bei suinteresuotais asmenimis – pagrindinės direkcijų veiklos sritys (Mierauskas, 2010). Šios sritys yra bendros visoms saugomų teritorijų direkcijoms, visų jų veiklos ir atsakomybės yra orientuotos šių veiklos sričių siekiui ir koordinuojamos


178

tarpusavyje. Vadinasi, saugomų teritorijų administracijų tinklui yra būdingas tinklinės organizacijos bruožas – bendro tikslo siekis ir veiklų koordinavimas.

Kaip vienas iš tinklinės organizacijos bruožų yra laikomas atskirų organizacijų autonomiškumas. Saugomų teritorijų administracijų tinklo atveju autonomiškumas yra tik dalinis, tačiau stabilaus tinklo organizacijoje visiškas autonomiškumas ir nėra galimas dėl organizacijos valdymo specifiškumo (Bukantaitė, Remeikienė, 2007).

Saugomų teritorijų direkcijų tinklas yra atvira organizacija, bendradarbiaujanti su Aplinkos ministerijos struktūriniais padaliniais bei jai pavaldžiomis institucijomis, Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento teritoriniais padaliniais, kitų valstybės institucijų bei savivaldos institucijų atstovais. Taip pat komunikuoja su suinteresuotais asmenimis, lankytojais, pagal kompetenciją palaiko ryšius su kitų šalių saugomų teritorijų direkcijomis, įvairiomis valstybinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis (Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, www.vstt.lt). Taigi galime teigti, jog saugomų teritorijų direkcijoms būdingos komunikavimo ir bendradarbiavimo funkcijos.

Per pastarąjį dešimtmetį buvo laimėti daugiau nei 40 įvairių fondų ir programų finansuojami projektai, skirti institucinių gebėjimų stiprinimui, teisinės bei informacinės sistemų, teritorinio planavimo vystymui, siekiant pagerinti Lietuvos saugomų teritorijų tvarkymą bei gamtos ir kultūros vertybių apsaugą. Taip pat direkcijose organizuojamas aplinkosauginis švietimas ir mokymai (Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, www.vstt.lt). Tai rodo, jog saugomų teritorijų direkcijų darbuotojai siekia stiprinti gebėjimus bei tapti iniciatyviais, plačios kompetencijos, nuolat besitobulinančiais ekspertais.

Apibendrindami, galime teigti, jog saugomų teritorijų administracijų tinklui būdingi šie tinklinės organizacijos bruožai: tinklinė struktūra, aukštos kompetencijos specialistai, bendradarbiavimas, bendras tikslas, vertybės, lanksčios organizacijos ribos ir struktūrinių padalinių priklausomybė.

2. Dirbtinių neuroninių tinklų taikymas 2.1. Dirbtinių neuroninių tinklų taikymas įvairiose srityse Siekiant išsaugoti sparčiai nykstančias paveldo vertybes, būtinas efektyvus

saugomų teritorijų administracijų tinklo valdymas. Valdymo efektyvumą galima padidinti lyginant organizacijos narių tarpusavio pajėgumą pagal tam tikrus rodiklių rinkinius, kurie vadinami daugiamačiais duomenimis, ir pagal gautus rezultatus priimant atitinkamus sprendimus.

Daugiamačių duomenų vizualizavimo metodai vystomi gana intensyviai siekiant palengvinti duomenų interpretavimą, efektyviai pateikti ir įvertinti duomenų gavybos rezultatus. Dirbtinio neuroninio tinklo pagalba galima atskleisti kitais daugiamačių duomenų vizualizavimo metodais neaptinkamas identitetines daugiamačių duomenų struktūros anomalijas. Dažniausia problematiška gauti svarbių žinių, suprasti duomenis, atskirti svarbią informaciją nuo menkavertės, o


179

neuroninių tinklų taikymas duomenų vizualizacijai gali padėti tai padaryti (Medvedev, 2007).

Vienas iš dažniausiai naudojamų dirbtinių neuroninių tinklų, skirtų daugiamačiams duomenims vizualizuoti yra saviorganizuojantys neuroniniai tinklai (SOM). Pagrindinis saviorganizuojančių neuroninių tinklų tikslas yra duomenų klasterizavimas ir vizualizavimas, išlaikant duomenų topologiją (Kurasova, 2009). Taškai, esantys arti įėjimo vektorių erdvėje, yra atvaizduojami arti vieni kitų ir SOM tinkle. Vienas iš SOM tinklo vizualizavimo metodų yra unifikuota atstumų matrica (U-matrica), kurią sudaro atstumai tarp kaimyninių SOM neuronų. Jeigu vidutiniai atstumai tarp kaimyninių neuronų yra maži, tuos neuronus atitinkantys tinklo langeliai U-matricoje spalvinami šviesia spalva, tamsi spalva reiškia didelius atstumus. Klasteriai yra nustatomi pagal šviesius atspalvius, o jų ribos – pagal tamsesnius (Dzemyda, Kurasova, Žilinskas, 2008).

2.2. Klasikinis R. Fišerio daugiamačių duomenų pavyzdys Saviorganizuojančių neuroninių tinklų vizualizavimo metodo testavimo

tyrimui naudojamas klasikinis daugiamačių duomenų pavyzdys - keturių dimensijų Fišerio irisų duomenų aibė. R. Fišeris išmatavo keturis 150-ies irisų (vilkdalgių) žiedų parametrus: taurėlapių ilgius, taurėlapių pločius, vainiklapių ilgius ir vainiklapių pločius (Dzemyda, Kurasova, Žilinskas, 2008).

Iš viso matuotos trijų rūšių gėlės, po 50 kiekvienos: Iris setosa (I klasė), Iris versicolor (II klasė), ir Iris virginica (III klasė). Sudaryta matrica iš 4 stulpelių ir 150 eilučių. Pasinaudoję MATLAB programa (SOM toolbox paketu) gauname U-matricą, kurią pavaizduojame saviorganizuojančių neuroninių tinklų žemėlapyje:

2 pav. R. Fišerio daugiamačių duomenų aibės SOM tinklas Matyti, kad pirmos rūšies irisai atsiskiria nuo kitų dviejų, griežtos ribos tarp

antros ir trečios rūšių nėra (Dzemyda, Kurasova, Žilinskas, 2008).


180

Saviorganizuojantis neuroninis tinklas daugiamačius duomenis ne tik atvaizduoja, bet prieš tai juos klasterizuoja.

2.3. Lietuvos miškų urėdijų darnos determinavimo pavyzdys Panaudojant dirbtinius neuroninius tinklus, pagal panašų principą 2010 m.

buvo atliktas tyrimas Lietuvos miškų urėdijų darnos pasiskirstymui nustatyti (Navickas, 2010). Pagal savo paties pasiūlytą miškų urėdijos darnos determinavimo modelį K. Navickas išskyrė du darnos lygmenis (vidinė, išorinė darna) bei juos sudarančius keturis komponentus (ekonominė aplinka, antropogeninė aplinka, gyvoji aplinka, socialinė aplinka). Kaip ir R. Fišerio atveju, jis pasirinko 4 dimensijų (šiuo atveju, keturių komponentų) rodiklių rinkinį ir nagrinėjo darnos pasiskirstymą kiekvienos dimensijos atžvilgiu pasirinktame lygmenyje. Tas pats rodiklių rinkinys buvo taikomas kiekvienai iš 40 Lietuvos miškų urėdijų, siekiant identifikuoti organizacijų vidinės ir išorinės darnos pasiskirstymą visų komponentų atžvilgiais. Tokiu pačiu daugiamačių darnios organizacinės aplinkos duomenų kiekiu sukonstravo ir organizacijos invariantą.

Panaudojant saviorganizuojančius dirbtinius neuroninius tinklus gautos skirtingos darnos struktūrų vizualizacijos, kurios leido tarpusavyje palyginti organizacijų vidinės ir išorinės darnos pasiskirstymus tarp keturių darnos komponentų bei identifikuoti mažiau darnias ir labiau darnias organizacijas sukonstruoto organizacijos darnos invarianto atžvilgiu. Įvertinus darnos pasiskirstymą tarp organizacijų, nustatyta, kuri miškų urėdija yra arčiausiai organizacijos darnos etalono. Gautas mažesnis atstumas leido deklaruoti didesnę miškų urėdijos daromą pažangą nagrinėjamoje organizacinėje aplinkoje kitų miškų urėdijų atžvilgiu (Navickas, 2010).

2.4. Neuroniniai tinklai - tinklinės organizacijos pajėgumui stiprinti Remiantis ankstesniame skyrelyje minėtais pavyzdžiais, neuroninius tinklus

sėkmingai galima taikyti saugomų teritorijų valdyme. Saugomų teritorijų administracijos yra panašios teisiniu, struktūriniu, funkciniu požiūriu. Joms lyginti galima naudoti tuos pačius pasirinktus organizacijos pajėgumą nurodančius rodiklių rinkinius. Tai leistų identifikuoti saugomų teritorijų administracijų kaip tinklinės organizacijos pajėgumo pasiskirstymą administracijose bei priimti racionalius sprendimus tinklo stiprinimui. Norint išsaugoti sparčiai nykstančias gamtos vertybes, būtina užtikrinti efektyvų saugomų teritorijų administracijų tinklo valdymą.

Saugomų teritorijų direkcijas apibūdinantiems rodiklių rinkiniams nagrinėti ir pavaizduoti galima naudoti dirbtinius neuroninius tinklus bei tokių duomenų vizualizavimo metodus. Pirmiausia reikėtų identifikuoti administracijos pajėgumą nusakančius lygmenis ir komponentus, kurie parodo, kokiais lygiais ir tarp kokių komponentų bus vykdomas saugomų teritorijų pajėgumo pasiskirstymo vertinimas. Kaip ir miškų urėdijų atveju, galima sukonstruoti pajėgios administracijos


181

invariantą, su kuriuo būtų galima lyginti administracijų daromą pažangą efektyvios organizacijos linkme.

Panaudojus saviorganizuojančius dirbtinių neuroninių tinklų vizualizavimo metodus, kiekvienam komponentui reikia sugeneruoti unifikuotą atstumų matricą (U-matricą) ir jos reikšmes pateikti saviorganizuojančių neuroninių tinklų žemėlapiuose. Tokiu būdu gautos skirtingos struktūrų vizualizacijos leis tarpusavyje palyginti administracijų pajėgumų pasiskirstymą tarp komponentų bei identifikuoti panašaus pajėgumo administracijas.

Už tinklinės organizacijos pajėgumą atsakingiems asmenims yra labai svarbu iš turimų daugiamačių duomenų gauti reikiamą informaciją, kuri padėtų suvokti atitinkamos administracijos bendrą pajėgumo lygį ir pajėgumo pasiskirstymą atskirose administracijose. Įvertinus tinklinę organizaciją sudarančių narių pajėgumą, silpnesnes ir stipresnes administracijas, galima priimti racionalius sprendimus dėl tinklinės organizacijos stiprinimo ir siekti efektyvesnių rezultatų.

Išvados 1. Saugomų teritorijų administracijų tinklas turi tinklinės organizacijos

bruožų: būdinga tinklinė struktūra, bendradarbiavimas, bendras tikslas, vertybės, lanksčios organizacijos ribos ir struktūrinių padalinių priklausomybė, aukštos kompetencijos specialistai.

2. Saugomų teritorijų administracijas galime lyginti tarpusavyje pagal tuos pačius pasirinktus rodiklių rinkinius.

3. Saugomų teritorijų pajėgumo stiprinimui gali būti naudojama vizualizacija panaudojant dirbtinius neuroninius tinklus.

Literatūra

1. Bukantaitė, D. Besimokančios tinklinės organizacijos modelis. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 2006 (40), psl. 23-39.

2. Bukantaitė, D. Lietuvos darbo birža – tinklinė organizacija: pagrindiniai bruožai. Profesinis rengimas: tyrimai ir realijos, 2004 (8), psl. 30-37.

3. Bukantaitė, D., Remeikienė, D. Tinklinės besimokančios organizacijos ateitis ir problemos. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 2007 (43), psl. 27- 42.

4. Castells, M. Tinklaveikos visuomenės raida. Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2005. 5. Dzemyda, G., Kurasova, O., Žilinskas, J. Daugiamačių duomenų vizualizavimo

metodai. Vilnius: Mokslo aidai, 2008. 6. Ginevičius, R., Sūdžius, V. Organizacijų teorija. Vilnius: VGTU leidykla „Technika“,

2008. 7. Kurasova, O. Saviorganizuojančių neuroninių tinklų sistemų lyginamoji analizė.

Informacijos mokslai, 2009 (50), psl. 334-339. 8. Medvedev, V. Tiesioginio sklidimo neuroninių tinklų taikymo daugiamačiams

duomenims vizualizuoti tyrimai. Daktaro disertacija, Vilnius: Technika, 2007. 9. Melnikas, B. Tinklaveika ir verslo bei viešojo sektorių konvergencija: nauji iššūkiai

Europos Sąjungai. Viešasis administravimas, 2009 (21), psl. 28-36. 10. Mierauskas, P. Suinteresuotųjų asmenų dalyvavimas saugomų teritorijų valdyme.

Socialinių mokslų studijos, 2010 Nr. 3(7), psl. 125-143.


182

11. Motiekaitytė, V., Juknevičiūtė A. Gamtosauginio audito vaidmuo gamtotvarkos procese. Socialinių mokslų studijos 2010 Nr. 3(7), psl. 145-161.

12. Navickas, K. Lietuvos miškų urėdijų darnos determinavimas. Daktaro disertacija, Mykolo Romerio universitetas, 2010.

13. Staniulienė, S. Tinklinių struktūrų projektavimo principai ir metodai. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, 2006 (40), psl. 147-161.

14. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba [interaktyvus]. [žiūrėta 2010 m. lapkričio 8 d.]. Prieiga per internetą: <www.vstt.lt>

SUMMARY

MODELLING OF PROTECTED AREAS ADMINISTRATIONS OF LITHUANIA AS A NETWORK ORGANISATION FOR NATURAL AND CULTURAL

HERITAGE CONSERVATION

Assoc. prof. dr. Pranas Mierauskas, prof. Vida Motiekaitytė, Asta Juknevičiūtė Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected] Effective management is an essential part of nature conservation process, which helps

to save rapidly disappearing natural values. For this reason, it is very important to have an effective management system in every organisation responsible for this function.

The paper consists of two parts. In the first part the concept of protected areas administrations as a network organisation is presented. The main features and functions of such type organisation is distinguished. In the second part the possibility to use visualisation of multidimensional data for the organisation‘s improvement is discussed. New formed approach to protected areas administrations network and its strengthening ways by using modern information technologies is indicated.

The purpose of the research is to present administrations of protected areas as a network organisation and possibilities to strengthen this network by using artificial neural networks. The research methods are scientific literature analysis and comparative analysis. The results obtained by this model will allow to compare protected areas administrations with each other, observe their grouping tendencies (clusters), evaluate separate indicators proximity and make decisions in more rational way.

Keywords: protected areas, network organisation, artificial neural network,

visualisation.


183

ASMENINĖS INFORMACIJOS ATSKLEIDIMO INTERNETINIUOSE SOCIALINIUOSE TINKLUOSE

PROBLEMINIAI ASPEKTAI

Marius KALINAUSKAS Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

[email protected]

Įvadas Internetas pakeitė suvokimą apie informacijos prieinamumą ir sklaidos

metodus. Ši technologija ne tik suteikia galimybę rasti duomenis per kelias sekundes, bet ir leidžia vykdyti elektronines transakcijas, bendrauti, keistis įvairaus pobūdžio skaitmeniniu turiniu. Per sąlyginai trumpą gyvavimo istoriją internetas patyrė keletą esminių lūžių, lėmusių jo, kaip technologijos, vystymą skirtingomis kryptimis. Socialinių tinklų atsiradimas ir paplitimas elektroninėje erdvėje suteikė daugiau galimybių įvairių formų bendravimui, tačiau tuo pačiu metu iškėlė nemažai technologinių, teisinių ir etinių dilemų, susietų su teikiamų paslaugų saugumu, tikslingumu ir privataus pobūdžio informacijos apsauga. Internetas suteikia galimybę sąlyginai pigiai, efektyviai ir greitai rinkti informaciją tinkle. Socialinių tinklų naudotojai dažnai neapgalvotai atskleidžia asmeninio pobūdžio informaciją tretiesiems asmenims, taip padidindami riziką tapti neteisėtų ar amoralių veiksmų aukomis. Privatumo ir asmens duomenų apsaugos problematika yra aktuali, nes socialinių tinklų naudotojai ne visada suvokia rizikos laipsnį atskleisdami privataus gyvenimo detales pašaliniams asmenims. Privatūs duomenys gali būti panaudoti įvairioms nusikalstamoms ar etiškai kvestionuotinoms veikoms. Asmeninio pobūdžio informacijos prieinamumą lemia keletas veiksnių:

• lengvabūdiškas privačios informacijos savininkų elgesys (duomenų atskleidimas tretiesiems asmenims);

• socialinių tinklų numatytų profilių nustatymai, suteikiantys prieigą tretiesiems asmenims ar programoms rinkti privataus pobūdžio informaciją;

• saugumo spragos socialinių tinklų naudotojų techninėje ir programinėje įrangoje arba socialinio pobūdžio svetainėse;

• „draugų rato“ išskirstymo pagal patikimumą nebuvimas. Šis rizikos faktorių sąrašas nėra baigtinis, kadangi socialinių tinklų formos gali

kardinaliai skirtis viena nuo kitos, taip atveriant arba užkertant kelią saugumo spragoms teisės į privatumą kontekste. Siekiant išsiaiškinti individų polinkį į asmeninės informacijos atskleidimo kiekį ir pobūdį, straipsnyje aprašomas tyrimas, atskleidžiantis privatumo pažeidimų rizikos faktorius populiariausiame pasaulyje


184

socialiniame tinkle Facebook.com. Tyrimo objektas – internete atskleidžiama asmeninė informacija. Tikslas – nustatyti rizikos faktorius susietus su privačios informacijos atskleidimu internetiniuose socialiniuose tinkluose. Tyrimo metodai: analizė, lyginamoji analizė, dedukcija, apibendrinimas.

2. Privatumo sąvokos pokyčiai naujųjų technologijų kontekste Privatumo išsaugojimo problema gvildenama seniai. Warren ir Brandeis dar

1890 metais privatumą apibūdino kaip „teisę būti paliktam ramybėje“ (Warren, Brandeis, 1890). Daugėjant informacijos sklaidos priemonių senoji privatumo apibrėžtis ne visiškai atskleidžia problemos esmę šiuolaikinių technologijų kontekste. Išsiplėtė privačių asmens duomenų kiekis, jų rinkimo ir panaudojimo būdai, todėl tiksliai apibrėžti kur privatumo ribos prasideda, o kur baigiasi gali būti problematiška. Šiuolaikinių technologijų kontekste privatumas egzistuoja tada, kai asmeninės informacijos cirkuliacija ir naudojimas gali būti kontroliuojami duomenų savininko. Privatumo pažeidimai atsiranda tada, kai individai tokią informacijos srautų kontrolės galimybę dalinai arba visiškai praranda (Culnan, 1993; Lim, 2000). Privatumo problematika aktuali įvairiais aspektais. Esant greitam technologijų vystymosi tempui teisiniai privatumo sąvokos plėtiniai vėluoja lyginant su technologinių platformų tobulėjimu. Privatumo koncepcijos supratimo nebuvimas sudarė sąlygas atsirasti teisinių reguliavimo spragų valstybių teisėkūros sistemose (Solove, 2002). Remiantis Europos parlamento ir tarybos Direktyva 95/46/EB, asmens duomenis galima apibrėžti kaip bet kurią informaciją, susijusią su asmeniu (duomenų subjektu), kurio tapatybė yra nustatyta arba gali būti nustatyta tiesiogiai ar netiesiogiai, ypač pasinaudojus nurodytu asmens identifikavimo kodu arba vienu ar keliais to asmens fizinei, fiziologinei, protinei, ekonominei, kultūrinei ar socialinei tapatybei būdingais veiksniais.

2.1. Privatumas ir socialiniai tinklai Kita sąvoka, reikšminga privatumo problematikos nagrinėjimui elektroninėje

erdvėje, yra socialiniai tinklai. Dėl skirtingų bendravimo formų ir socialinio pobūdžio svetainių tipų nėra vieningos socialinių tinklų sąvokos. Dalis autorių socialinius tinklus nagrinėja iš technologinės tinklų teorijos pozicijų (Granovetter, 1973; Granovetter, 1983, Wats, 2003), kiti autoriai socialinius tinklus nagrinėja kaip technologinį, socialinį ir teisinį reiškinį (Strahilevitz, 2004; Solove 2008). Bendrąja prasme socialinį tinklą galima apibrėžti kaip tinklinę struktūrą sudarytą iš individualių ar organizacinių vienetų, kurie susieti tarpusavio priklausomybės ryšiais. Ryšių pobūdis gali būti įvairus, priklausantis nuo tokių kriterijų kaip: bendri interesai, amžius, lytis, žinios, prestižas, santykių tipas it t.t. Privatumo prasme minėtieji kriterijai svarbūs tiek, kiek jie padeda atskleisti individų tapatybę pasitelkiant socialinius tinklus. Svetainės nebūtinai turi tiesiogiai identifikuoti asmenis. Pakanka kelių tarpusavyje susietų informacijos vienetų, kurios apjungus galima gauti pakankamai tikslią informaciją apie paslaugos naudotoją. Asmens


185

profilio nuotrauka gali būti viena iš individo identifikavimo priemonių suteikianti pirminių žinių apie ieškomo asmens tapatybę (Gross, 2005).

2.2. Grėsmės privatumui socialiniuose tinkluose „Draugų“ sąvoka socialiniame tinkle dažniausiai skiriasi nuo identiškos

sąvokos aiškinimo realiame gyvenime. „Draugo“ statutas interneto svetainėje garantuoja prieigą prie privačios informacijos ar komunikacinių kanalų rinkinio (Thelwall, 2008). Realiame gyvenime draugo sąvoka siejasi su pasitikėjimu kitu asmeniu, tačiau virtualiame pasaulyje pasitikėjimo kriterijus nublanksta ir tampa antraeiliu. Fono ir Raynes-Goldie nurodo keletą pagrindinių „draugystės“ elektroninėje erdvėje priežasčių (Raynes-Goldie, 2005):

• mandagumas (nenorėjimas įžeisti asmens atmetant jo „draugystės“ pasiūlymą);

• deklaravimas (viešas „draugystės“ statuso demonstravimas kitų individų atžvilgiu);

• nieko nereiškiančios draugystės (asmenys nesureikšmina draugystės fakto); • realaus pasaulio veiklos organizavimas (draugų rato sudarymas laisvalaikio

ar bendrų interesų tikslais); • tinklinis bendravimas (draugų grupės sudarytos iš virtualiai bendraujančių

asmenų). Taigi, draugų skaičius socialiniuose tinkluose nebūtinai atspindi jų kokybinę

pusę realiame gyvenime. Virtualaus „draugų rato“ sudarymas grupės nariams suteikia prieigą prie privačios informacijos, o tai padidina asmens duomenų nutekinimo riziką. Tačiau asmens duomenų apsaugos ir privatumo pažeidimų rizika tėra vienas prieštaringų socialinių tinklų naudojimo aspektų. Grėsmės, kurios kyla naudojantis socialinių svetainių paslaugomis gali būti susietos su išvestiniais privačių duomenų naudojimo rizikos faktoriais, tokiais kaip: tapatybės klastotės, prekyba asmens duomenimis, veiklos sekimas, persekiojimas, reklaminių pasiūlymų teikimas pagal interesų sritis ir kt. Naudojant virtualiuose profiliuose pateiktą informaciją galima nustatyti asmens gyvenamąją vietą, gimimo metus, giminaičius, šeimyninius ar santykių saitus, atvaizdą bei daugybę kitų kriterijų, kurių atskleidimas gali būti potencialiai žalingas duomenų savininkui.

3. Facebook.com studentų virtualių anketų tyrimas Siekiant išsiaiškinti atskleidžiamos informacijos kiekį bei pobūdį buvo atliktas

privačios informacijos atskleidimo tyrimas. Remiantis Lietuvos Respublikos Statistikos departamento duomenimis, per 2010 metus amžiaus grupėje nuo 16 iki 74 metų elektronines žinutes siuntė 49,5%, Lietuvos gyventojų, o pokalbių ir panašiose svetainėse dalyvavo 41% asmenų. Kitas Statistikos departamento atliktas tyrimas rodo, kad imliausi kompiuterinėms technologijoms yra 16-24 metų asmenys, todėl tiriamąja grupe buvo pasirinkti Mykolo Romerio universiteto bakalauro dieninių studijų studentai. Iš viso peržiūrėtas 201 virtualus


186

Facebook.com profilis. 11% tiriamųjų virtualaus profilio neturėjo arba jį neprieinamai užslaptino. Vykdant profilių tyrimą buvo laikomasi tokių kriterijų:

• tyrimo anonimiškumas; • visos užklausos vykdomos per Facebook.com paieškos sistemą; • ieškoma sukūrus virtualų profilį, kuriame nurodytas aukštosios mokyklos

pavadinimas (MRU); • nei vienas tiriamasis neturėjo „draugystės“ statuso ar bendrų draugų su

paieškos profiliu; • užklausa formuluojama iš vardo ir pavardės; • esant identiškiems vardų ir pavardžių rinkiniams atrenkami asmenys pagal

deklaruojamą aukštąją mokyklą ar mokslo grupės narių skaičių draugų sąraše (jei toks prieinamas).

• tiriamos informacijos tipai suskirstyti į 11 kategorijų; • anketos, kurių identifikuoti nebuvo įmanoma – atmestos. 3.1. Atskleidžiamos informacijos kiekis Pagal pateikiamos informacijos kiekį galima apskaičiuoti privačių duomenų

atskleidimo koeficientą. Maksimalus galimų atskleisti kategorijų skaičius – 11. Didžiausias informacijos atskleidimo koeficientas 10 iš 11. Vidutinis informacijos kiekio atskleidimo koeficientas – 4,8. Pabrėžtina, kad atskleidžiamos informacijos kiekis nebūtinai rodo informacijos jautrumą teisės į privatumą aspektu, kadangi kiekviena kategorijų turi skirtingą rizikos asmens privatumui laipsnį. Tyrimo metu sudarytas daugiausiai turinčių draugų profilių dešimtukas (1 lentelė). Tiesioginio ryšio tarp draugų skaičiaus ir informacijos atskleidimo koeficiento nepastebėta. Profilių savininkai vidutiniškai turi po 240,8 draugų. 1 lentelė. Daugiausiai ,,draugų‘‘ turinčių profilių ir informacijos atskleidimo lygio sąsajos

analizė

Eil. Nr. Draugų skaičius Informacijos atskleidimo koeficientas 1 998 6 2 769 3 3 604 3 4 572 5 5 523 8 6 514 5 7 479 6 8 475 9 9 464 8

10 463 2 3.2. Profilio nuotraukų tyrimas


187

Kita svarbi tyrimo dalis – profilių nuotraukų tyrimas. Šiuo atveju pagrindiniai kriterijai buvo profilio nuotraukos buvimas arba nebuvimas bei asmens atpažįstamumas pagal profilio nuotrauką. Socialinių tinklų naudotojai dažnai turi daugiau ne vieną panašaus pobūdžio profilį. Priklausomai nuo duomenų savininko aktyvumo, nuotraukos atnaujinamos visose labiau lankomose socialinėse svetainėse. Paieškos varikliai indeksuoja šią informaciją, todėl atsiranda galimybė sudaryti bendrą profilių žemėlapį (išskiriant pomėgius, draugus bei kitą asmeninę informaciją). Viešinamos privataus gyvenimo nuotraukos tampa prieinamos neapibrėžtam Interneto naudotojų ratui. Asmenines nuotraukas ar ištisus jų albumus gali pamatyti tiek pašaliniai asmenys, tiek darbdaviai ar kolegos. Tiriant studentų virtualius profilius paaiškėjo, kad savo nuotraukas socialiniuose tinkluose talpina 97,8 tiriamosios grupės asmenų. Iš jų 79% sudaro identifikuojami veidai ir 21% - neidentifikuojami (1 pav.).

1 pav. Asmenų identifikavimo pagal profilio nuotrauką analizė Tyrimo rezultatai rodo, kad labai didelis kiekis tiriamųjų socialiniuose

tinkluose talpina identifikuojamas profilio nuotraukas. Vaizdinio pobūdžio asmeninės informacijos viešinimas turi įtakos tokių nusikalstamų veikų plitimui. Dažniausiai pasitaikančio – tapatybės klastotės, virtualus persekiojimas, sukčiavimas. Problemą dalinai būtų galima išspręsti naudojant dvigubos profilio nuotraukos sistemą. Naudojant tokį modelį viena nuotrauka būtų skirta pašaliniams asmenims, išoriniams profilio „svečiams“, kita – „draugams“ ar bendroms grupėms.

3.3. Atskleidžiamos informacijos pobūdis Ištyrus profilius pagal 11 atskleidžiamos informacijos kriterijų paaiškėjo, kad

didžiausią riziką asmens privatumui kelia asmeninio forumo (sienos) paviešinimas. Šią informaciją atskleidžia 35,8% tiriamųjų (2 pav; 3 pav.). Forume dažnai aptarinėjami asmeninio pobūdžio klausimai, susieti su profilio savininko veikla, pomėgiais, potyriai, nuomone ir pan. Asmeniui paskelbus radikalią nuomonę ar kontraversišką mintį galimas greitas ir platus informacijos nutekėjimas. Ilgalaikėje perspektyvoje tokio pobūdžio informacija gali kompromituoti asmenį bei sukelti


188

rimtesnių neigiamų padarinių. Kita problema – informacijos gyvavimo ciklas tinkle. Tiek įrašai, tiek nuotraukos ar vaizdo medžiaga nėra ištrinami tą pačią akimirką, kai profilio savininkas atlieka atitinkamus veikslus. Rezerviniai serveriai ir toliau saugo privačios informacijos kopijas, todėl išlieka tikimybė, jog nepageidaujamo turinio medžiaga gali tapti prieinama tretiesiems asmenims. Trečia, 81,6% tiriamų asmenų atskleidžia savo „draugų“ ratą. Taip suteikiama prieiga prie didelio skaičiaus profilių, kuriuos sėkmingai prisijungus galima vykdyti virusinės reklamos kampanijas, siūlyti pirkti produktus pagal draugų rato interesu bei pomėgius. Profilių savininkai per daug nesusimąstydami dalija prieigą prie kitų asmenų profilių, todėl riboto draugų skaičiaus turėjimas dar nereiškia patikimos apsaugos nuo elektroninių sukčių, tapatybės klastotojų ar persekiotojų. Siekiant išvengti plačios prieigos prie svetimų profilių reikėtų diegti „draugų: reitingavimo sistemas, kurios leistų atskirti draugus nuo kolegų ar pažįstamų.

2 pav. Atskleidžiamos informacijos kiekio ir pobūdžio analizė

3 pav. Atskleidžiamos asmeninės informacijos pobūdžio (vnt./proc.) analizė


189

Asmeninių pomėgių bei interesų atskleidimas tretiesiems asmenims gali turėti

tiek teigiamų tiek neigiamų aspektų. Viešai deklaruojant interesų sritis galima susirasti bendraminčių ar draugų, kita vertus, ši informacija traukia reklamos teikėjus bei sukčius, kurie pagal interesų sritis siūlo neegzistuojančius produktus, siekdami nukreipti socialinių tinklų vartotojus į žalingo turinio svetaines. Reklamos užsakovai pagal interesų sritis formuoja reklaminius blokus socialinių tinklų lankytojams ir taip gauna galimybę teikti reklamą dideliam segmentuotų vartotojų skaičiui su minimaliomis sąnaudomis.

Išvados Tyrimo rezultatai parodė, jog asmenys gan laisvai dalinasi privataus pobūdžio

informacija internetiniuose socialiniuose tinkluose. Didžiausios grėsmės privatumui atsiranda viešinant asmeninius forumus, nuotraukas, interesų sritis bei atskleidžiant „draugų“ ratą tretiesiems asmenims. Privačios informacijos atskleidimas nėra vien neigiamas reiškinys, kadangi remiantis bendrais pomėgiais ar interesais galima surasti draugų bei bendraminčių. Socialiniai tinklai taip pat padeda sumažinti socialinę atskirtį tarp žmonių, kurie negali laisvai bendrauti „tradicinėmis“ priemonėmis dėl ligos, neįgalumo, baimių ir pan. Visgi grėsmės privatumui yra realios, todėl privatumo apsauga internetiniuose socialiniuose tinkluose turėtų pasireikšti per teisinę-etinę, technologinę ir vartotojiškąją pusę.

Pasiūlymai 1. socialinių tinklų vartotojai turėtų imtis atsargos priemonių ir nepateikinėti

tretiesiems asmenims informacijos apie save, savo draugus, pomėgius ar asmeninio gyvenimo smulkmenas.

2. Socialinių tinklų kūrėjai turėtų integruoti dvigubos profilio nuotraukos sistemą, siekiant apsaugoti asmeninį atvaizdą nuo trečiųjų asmenų

3. Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad didžiausią riziką privatumui kelia nuotraukų, interesų ir asmeninio forumo viešinimas;

4. Reikalinga kelių lygių virtualių „draugų“ sistema siekiant suskirstyti asmenis pagal palaikomus ryšius, patikimumą, draugystės pobūdį ir pan. Tokiu būdu galima riboti privačios informacijos sklaidą socialiniuose tinkluose.

Literatūra:

1. Warren S., Brandeis L., 1890. The right to privacy. Harvard Law Review Vol. IV, No 5: 193.

2. Culnan, M., 1993. How Did They Get My Name? An Exploratory Investigation of Consumer Attitudes Towards Secondary Information Use. MIS Quarterly, Vol. 17, No 3: 341.

3. Lim, E. 2000. Electronic Commerce and the Law. Bcom (Hons) Dissertation, MSIS, University of Auckland.


190

4. Solove, D. 2002. Conceptualizing Privacy. California Law Review. Vol. 90. No 1087: 1088-1154.

5. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (95/46/EB) // 2004 Specialusis leidimas, Nr. 1;

6. M. Granovetter. 1973. The strength of weak ties. American Journal of Sociology, No 78:1360–1380.

7. M. Granovetter. 1983. The strength of weak ties: A network theory revisited. Sociological Theory, Vol. 1:201–233.

8. D. Watts. 2003. Six Degrees: The Science of a Connected Age. W.W.Norton & Company.

9. L. J. Strahilevitz. 2004. A social networks theory of privacy. The Law School, University of Chicago, John M. Olin Law & Economics Working Paper No. 230.

10. Solove D. 2008. Understanding privacy. Cambridge, MA: Harvard University Press, ISBN-10: 0-674-02772-8.

11. R. Gross. 2005. Re-identifying facial images. Technical report, Carnegie Mellon University, Institute for Software Research International.

12. Thelwall, M. 2008. Social Networks, Gender and Friending: An Analysis of MySpace Member Profiles. Journal of the American Society for Information Science and Technology. Vol. 59, No 8: 1321–1330.

13. Fono, D., Raynes-Goldie, K. 2005. Hyperfriendship and beyond: Friendship and social norms on Livejournal. Association of Internet Researchers (AOIR-6), Chicago.

14. Gross R., Acquisti A. 2005. Information Revelation and Privacy in Online Social Networks. Workshop on Privacy in the Electronic Society (WPES).

15. Štitilis D., Laurinaitis M., 2009. Tapatybės vagystė elektroninėje erdvėje. Informacijos mokslai. Nr 50. ISSN 1392-0561.

16. Lietuvos Respublikos Statistikos departamento svetainė. Žiūrėta 2010-11-29, 16:00. 16–74 m. amžiaus asmenys, kurie naudojosi internetu asmeniniais tikslais. Adresas: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M9020204&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=9495&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=1

17. Lietuvos Respublikos Statistikos departamento svetainė. Žiūrėta 2010-11-29, 17:00. 16–74 m. amžiaus asmenys, kurie naudojosi kompiuteriu, internetu. Adresas: http://db1.stat.gov.lt/statbank/selectvarval/saveselections.asp?MainTable=M9020201&PLanguage=0&TableStyle=&Buttons=&PXSId=9492&IQY=&TC=&ST=ST&rvar0=&rvar1=&rvar2=&rvar3=&rvar4=&rvar5=&rvar6=&rvar7=&rvar8=&rvar9=&rvar10=&rvar11=&rvar12=&rvar13=&rvar14=

18. Socialinis tinklapis Facebook.com. Privatumo politika. Žiūrėta 2010-11-29, 17:00. Adresas: http://www.facebook.com/policy.php


191

SUMMARY

PROBLEMATIC ASPECTS OF PERSONAL INFORMATION DISCLOSURE IN ONLINE SOCIAL NETWORKS

Marius Kalinauskas


The number of social network users is rapidly increasing. New services became

available through social network sites. These sites allow users to create personal profiles, to edit them, to exchange various types of information, to post messages to the Internet. However, the amount of disclosed personal information is becoming a threat to the users of social networks. There are some possible risks and threats related with identity fraud, personal data thefts, stalking and viral advertising. This article analyses problematic aspects of privacy and personal data disclosure in online social networks. According to research, many people give their private information freely without understanding the damage which could be done to their personal lives. Author suggests few methods which could help to improve private information protection in online social networks.

Keywords: Privacy, personal data protection, social networks, information

technologies, data protection regulation, security of the data .


192

Sekcija TECHNOLOGIJŲ

SOCIALINĖ-TEISINĖ APLINKA

Moderatorius – prof. dr. Mindaugas Kiškis

Section SOCIAL-LEGAL ENVIRONMENT

FOR TECHNOLOGIES

Moderator – prof. dr. Mindaugas Kiškis


193

APMOKĖJIMO UŽ TURINĮ ELEKTRONINĖJE ERDVĖJE REGULIAVIMO PROBLEMOS

Dr. Paulius PAKUTINSKAS


Įvadas Temos aktualumas – Europos Sąjungai ir Lietuvai labai svarbi konkurencinga

žiniomis grįsta ekonomika bei stiprios žinių visuomenės sukūrimas. Tokios ekonomikos ir visuomenės vystymuisi reikšmingas faktorius - įvairaus ir geros kokybės turinio internetinėje erdvėje buvimas. Kokybiško ir įvairaus interneto turinio atsiradimo skatinimui arba stabdymui reikšmingas tinkamas tokio turinio teisinis reguliavimas, tačiau išskirtina ir kita svarbi aplinkybė - tai poreikis rasti modelius kaip paskatinti interneto turinio vartotojus teisingai atlyginti už naudojamą turinį. Daugiausiai moksliškai diskutuojamas atlyginimo už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais teisinis reguliavimas. Po SGAE/Padawan bylos(Nr. C-467/08) dėl šio klausimo kilo naujos praktinės ir mokslinės diskusijos.

Mokslinio straipsnio tikslas – ištirti ir įvertinti atlyginimo už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais teisinio reguliavimo būtinumą bei ištirti socialinius reiškinius, leisinčius rasti teisingo atlyginimo už turinį internete modelius.

Tyrimo metodai: siekiant kurti naujas idėjas, kaip mąstymo rezultatą, tyrimui atlikti plačiai naudoti teoriniai metodai: visam tyrimui svarbus ekstrapoliacijos metodas tiriant vieno skaitmeninės televizijos tiekėjo vartotojų poreikius ir elgseną. Siekdamas išskirti reikšmingus realybės objektų ryšius, santykius ir atsieti juos nuo kitų autorius naudoja abstrakcijos metodą. Tirdamas vartotojų įpročius mokėti už turinį autorius pasitelkia analogijos ir lyginamąjį metodą, siekdamas rasti panašumus dviejų panašių konverguojančių paslaugų grupių vartotojų įpročiuose. Tirdamas priežastis, kodėl gali kilti skirtingi turinio vertinimai skirtingose paslaugose, autorius pasitelkia istorinį lyginamąjį metodą. Genezės metodas naudotas apžvelgiant problemų kilimo ištakas ir vystymąsi. Siekdamas tirti sudėtingą socialinį reiškinį, jo elementus ir veikimo mechanizmą autorius naudojo du priešingus metodus - sintezės ir sisteminės analizės metodą.

Vien teoriniai metodai negali būti naudojami atsietai nuo tyrime panaudotų empyrinių metodų: geriausios ir naujoviškos (novatorinės) praktikos analizės, vartotojų nuomonės tyrimų vertinimo.

Atsižvelginat į gausiai naudotus teorinius socialinių mokslų tyrimo metodus tyrimas gali būti papildytas arba ginčijamas atlikus daugiau empyrinių tyrimų


194

autoriaus iškeltais atvirais probleminiais klausimais, taip papildant teoriniais tyrimo metodais gautas išvadas.

Rezultatai: autorius tyrimu siekia nustatyti ir įvertinti, kodėl konvergojančios elektroninių ryšių paslaugos (internetas ir skaitmeninė interaktyvioji televizija) sukelia skirtingas vartotojų reakcijas jiems perkant turinį ir ar galima skaitmeninės televizijos patirtį perkelti interneto turinio apmokėjimui.

Tyrimo pritaikomumas: tyrimo rezultatai naudingi interneto rinkai, turinio atsiradimo skatinimui: sąlygoja žinių visuomenės vystymąsi ir žiniomis grįstos ekonomikos stiprėjimą. Šiuo tyrimu suformuluotas platesnis požiūris leis visuomenei ir įstatymų leidėjams naujai įvertinti klausimo aktualumą.

Praktinis pritaikymas: atsižvelgiant į tai, kad po SGAE/Padawan bylos Lietuva turės keisti savo atlyginimo už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais teisinį reguliavimą, vadovaujantis tyrimo išvadomis galima ieškoti efektyvesnių problemos sprendimo būdų, tobulinti teisės norminius aktus.

Originalumas/vertingumas: atlyginimo už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais teisinio reguliavimo problema moksle šiuo metu diskutuojama neatsižvelginat į vykstančius ir įvyksiančius technologinius bei socialinius pokyčius, o būtent - skaitmeninių paslaugų konvergenciją, elektroninių laikmenų svarbos pokyčius ir kt. Straipsnyje aprašytas originalus tarpdisciplininis tyrimas, siekiant teisinio reguliavimo problemą ištirti platesnėje socialinių santykių, šių santykių transformacijos, plotmėje. Tokių mokslinių tyrimų nėra atlikta, o skirtingų, bet konverguojančių skaitmeninių paslaugų sugretinimas tiriant vartotojų įpročius yra naujas ir vertingas. Tai originalus požiūris siekiant rasti būdus kaip vartotojų nenorą mokėti už turinį pakeisti į teisingą visiems santykio dalyviams apmokėjimo sistemą.

Žinių visuomenė ir atlyginimas už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais 2000 metais Portugalijos sostinėje Lisabonoje vykusi Europos Vadovų taryba

iškėlė Europos Sąjungos strateginį tikslą – Europos Sąjungos ekonomiką per 10 metų paversti dinamiškiausia ir konkurencingiausia žiniomis grįsta ekonomika pasaulyje. Šis laikotarpis praėjo ir galime įvertinti, ar tikrai pavyko šį strateginį tikslą įgyvendinti. Neabejotinai pozityvių poslinkių per praėjusius 10 metų yra: visoje Europos Sąjungoje sparčiai vystosi elektroninių ryšių tinklai, kyla jų greitaveika, leidžiami svarbūs norminiai aktai, tačiau ar yra moksle nagrinėtų svarbių aplinkybių, tiesiogiai įtakojančių žiniomis grįstą ekonomiką, žinių visuomenę, kurios, dėl mažo jų ištyrimo, gali neigiamai įtakoti žinių visuomenės vystymąsi? Be eilės svarbių priežasčių didelę įtaką žinių visuomenės radimuisi ir tvirtėjimui turi konkurencingi ir dinamiški santykiai elektroninėje erdvėje, o viena iš šių santykių išraiškos formų yra įvairaus, kokybiško, visus interesus tenkinančio turinio buvimas, spartus jo daugėjimas ir kokybės gerėjimas.

Dalį interneto turinio sudaro kūriniai. Siekiant išvengti painiavos terminijoje reikėtų pabrėžti skirtumą tarp kūrinio ir turinio: kūrinio sąvoka vartojama taip, kaip ji apibrėžta LR Autorių ir gretutinių teisių įstatyme (toliau tekste - LR ATGTĮ).


195

Tuo tarpu turinio sąvoka yra gerokai platesnė ir apima kūrinius bei kitą kūrinio sąvokos neatitinkančius (pvz.: folkloro kūriniai, informaciniai pranešimai apie įvykius, valiutų kursai, transporto tvarkaraščiai ir kt.) žmogaus veiklos pasėkoje arba automatizuotai sukurtus skaitmeninius duomenis bet kokioje jų išraiškoje (pvz.: vaizdo failai, dokumentai ir kt.). Daugelyje Europos Sąjungos valstybių teisės normomis sureguliuotas atlyginimas už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais, tačiau, vertinant, kaip skirtingai šiuo metu reguliuojamas turinio apmokestinimas (nuo visiškai nenustatyto atlygio už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais penkiose Europos Sčjungos valstybėse iki apmokestinamo A3 ir A4 formato popieriaus Lenkijoje, kuris visada teoriškai gali būti panaudotas kūrinių kopijavimui), galime suprasti, kad vieningos nuomonės šiuo klausimu nėra, o šiuo klausimu diskutuojama tiek praktiškai, kuriant norminius aktus, tiek teoriniame lygmenyje.

Straipsnio autorius atliko keletą tyrimų, siekdamas ištirti atlyginimo už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais teisinio reguliavimo būtinumą ir tinkamo apmokėjimo už turinį internete modelių paiešką. Atsižvelgiant į ribotą straipsnio apimtį, straipsnyje bus atskleisti tik svarbiausi tyrimo etapai ir išvados, nors pats tyrimas, atsižvelginat į panaudotų socialinių mokslų tyrimo metodų gausą (siekiant gauti kiek įmanoma patikimesnes išvadas), yra didesnės apimties.

Atlyginimo už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais teisinio reguliavimo trūkumai LR ATGTĮ 20 str. 3-6 d. nurodoma, kad atlyginimas už kūrinio atgaminimą

asmeniniais tikslais mokamas ne nuo padarytų kūrinių kopijų, o nuo išvestinio vieneto: įvežamų į Lietuvą tuščių garso ir audiovizualinių laikmenų ir mokėti jį turi ne atitinkamą kopiją padaręs asmuo, o garso ir audiovizualinių laikmenų gamintojai ir importuotojai. Toks reguliavimas suponuoja vieno verslo darymą kito verslo sąskaita. Autoriams nepatinka, kad jų kūrybinė veikla vertinama kaip verslas, tačiau turtinių autoriaus teisių perleidimas už atlygį plačiausia prasme gali būti vertinamas kaip verslas. Todėl vieno „verslo“ pajamų skaičiavimas nuo kito verslo prekių didmeninės kainos nėra rinkos ekonomikos požymis. Svarbu įvertinti faktą, kad atlyginimas už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais yra privalomas ir nustatomas Vyriausybės (nors ir suderinus su LR ATGTĮ numatytomis asociacijomis); taip pat svarbu pažymėti, kad atlyginimą autoriai gauna ne tiesiogiai, o per paskirtas autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijas (dalį atlygio galimai skiriant kūrybinės veiklos programoms), t.y. iš tokio atlyginimo surinkimo modelio naudos turi autoriai ir juos atstovaujančios asociacijos. Toks atlyginimo surinkimas yra ydingas, nes atlyginimas surenkamas ne tik iš fizinių asmenų, potencialiai galinčių daryti teisėtų kūrinių kopijas, bet ir iš verslo, valstybinių, pelno nesiekiančių ir kitų organizacijų, kurios pagal LR ATGTĮ negali daryti kopijų asmeniniams tikslams. Pažymėtina, kad dalis kopijų padaroma nuo nelegalaus turinio, o tai neturėtų būti skaičiuojama kaip atlyginimas už teisėtą kūrinio atgaminimą asmeniniams tikslams, o turėtų būti civilinės, administracinės atsakomybės arba net baudžiamojo persekiojimo objektu.


196

Kitu atveju teisės normos nėra nuoseklios, todėl galime skaičiuoti teisėtas autorių pajamas už neteisėtai atkurtus kūrinius. Plačiau teisines problemas atskleidžia SGAE/Padawan bylos sprendimas, įtvirtinęs kelis svarbius principus: atlyginimo tarifai grindžiami žalos autoriui paskaičiavimu, o ne teoriniais sutartais skaičiais, atlyginimą autoriams turėtų mokėti tiesiogiai vartotojui parduodantys asmenys, atlyginimas galimas skaičiuoti tik nuo laikmenų panaudojamų fizinių asmenų ir kt..121 Visumoje, Europos teisingumo teismo (ETT) mano, kad kompensavimas už kūrinio atgaminimą asmeniniais tikslais toleruotinas, tačiau nėra privalomas. Neabejotinai ETT, darydamas tokią svarbią išvadą, įvertino daugelį aplinkybių, tačiau panagrinėkime ar nėra daugiau tokio apmokestinimo problemų.

Atskiras kritikuotinas aspektas yra turinio diskriminavimas prieš kūrinį, t.y. kūrinio autorius turi teisę gauti atlygį už jo kūrinio panaudojimą, o turinio savininkas tokios teisės neturi. Interneto turinio vertinimo aspektu vartotojui yra svarbiau jo naudingumas, įvairumas negu turinio formalus atitikimas kūrinio sąvokai. Tiesa, tokiame reguliavime galima išskirti ir pozityvią aplinkybę - toks teisinis reguliavimas turėtų skatinti kūrinių atsiradimą Tačiau šį tokį teiginį reikėtų tirti papildomai empiriniais metodais.

Aptariant socialinių santykių pokyčius elektroninėje erdvėje būtina apžvelgti technologinius pokyčius. Techninės galimybės dažnai sąlygoja socialinių pokyčių kitimą elektroninėje erdvėje. Vertinant galimas technologinių pokyčių tendencijas reikia atsižvelgti į tai, kad visose pasaulio šalyse pastebima interneto plėtra, greitėjimas, pigimas ir didėjantis pasiekiamumas2,22 kas sąlygoja geresnį interneto galimybių panaudojimą. Geriausiai tai atspindi nauji reiškiniai, kurie lėto interneto sąlygomis negalėtų egzistuoti (pvz.: Youtube ir kt.). Paminėti techninių galimybių pokyčiai įtakoja elektroninių laikmenų svarbos mažėjimą. Jau dabar dalis pasaulinių korporacijų atsisako CD ir DVD laikmenų bei jų panaudojimo įrenginių gamybos, nes šias laikmenas keičia kitos, daug didesnės talpos laikmenos, tačiau žmogiškojo vartojimo prasme, esant pakankamai greitam internetui, laikmenos bus įdomios tik asmeninių duomenų (dokumentų, nuotraukų, garso ir vaizdo įrašų ir kt.) kaupimui bei laikymui (tačiau ir šioje srityje pagal patikimumą, saugumą stipriai konkuruoja virtualios laikmenos profesionalių paslaugų teikėjų serveriuose, kurie daug patikimiau apsaugoti nuo nelaimių (gaisrų, fizinio pavogimo ir kt.)). Daugėjant turinio nebetenka prasmės jo kaupti ir laikmenų prdavimai mažėja3,23 nes reikiamą turinį internete galima nesudėtingai susirasti ir momentiškai, neperkeldamas į atskirą laikmeną, pažiūrėti. Toks laikmenų svarbos sumažėjimas suponuoja ateities scenarijų, pagal kurį atlyginimas, skaičiuojamas nuo laikmenų,

1 Plačiau: SGAE/Padawan bylos medžiaga (C – 467-08). [žiūrėta 2010m. lapkričio 25d.] Prieiga per internetą: http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-bin/form.pl?lang=en&newform=-newfo-rm&-Submit=Submit&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldo-crec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom=docsom&docinf=docinf&alldocnorec=alldocnorec&docnoj=docnoj&docnoor=docnoor&radtypeord=on&typeord=ALL&docnodecision=docnodecision&allcommjo=allcommjo&affint=affint&affclose=affclose&numaff=467/08&ddatefs=&mdatefs=&ydatefs=&ddatefe=&mdatefe=&ydatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=&resmax=100

2 Plačiau: http://appsso.eurostat.ec.europa.eu/nui/show.do?dataset=isoc_r_broad_h&lang=en ), 3 Plačiau: http://www.worldtvpc.com/blog/dvd-sales-drop-stone-internet-tv-booms/


197

mažės dėl mažėjančio laikmenų skaičiaus. Ką tuomet apmokestinsim? Paprasčiausias pasirinkimas – apmokestinti pačią interneto prieigą, tačiau, kuo tai siejasi su fizinio asmens teise asmeniniais tikslais atgaminti kūrinį (t.y. pasidaryti kopiją), juk kopijos fizinis asmuo gali ir nedaryti. Atlyginimo už kūrinio atgaminimo asmeniniais tikslais susiejimas su išplatintomis laikmenomis, vystantis tinklams, yra ydingas ir žalingas patiems autoriams, nes didėjant kūrinių kiekiui surenkamas atlyginimas gali mažėti, todėl būtina ieškoti visiems teisingų atlyginimo už turinį modelių.

Aptariant efektyvaus apmokėjimo už elektroninėje erdvėje platinamą turinį problemą itin svarbu atsižvelgti į savireguliacinį interneto turinį, t.y. sprendimas turi būti priimtinas daugeliui atitinkamo santykio dalyvių. Čia iškyla problemos su tam tikru turiniu. Jei apžvelgtume modernias kūrinių formas, kurios platinamos komerciniais pagrindais (pvz.: mobilių telefonų skambučių muzika ir kt.), šiuos kūrinius įsigyti nėra sudėtinga, tokio turinio internete labai daug, jis laisvai prieinamas, greitai plinta ir greitai kinta. Kita situacija yra su senesnėmis industrijomis, kur be tiesioginio autoriaus dalyvauja ir didelės istoriškai susiformavusios kūrinio kūrimo, finansavimo, platinimo ir kitos struktūros. Taip yra su kino filmais, muzika (dalinai) ir knygų leidyba (dalinai). Muzikos ir knygų leidybos industrijos taikosi prie elektroninės erdvės suteikiamų galimybių ir gana sparčiai renkasi modernius turinio platinimo būdus, tačiau kino filmai lieka pakankamai konservatyvūs. Neabejotina, kad tai yra susiję ir su kūrinio sudėtingumu, kompleksiškumu, jo sukūrimo brangumu. Šios aplinkybės skatina konservatyvų požiūrį į modernias turinio platinimo formas, nes kiekviena iki šiol veikusi industrijos grandis (kūrėjai, platintojai ir kt.) turi rasti naują savo vietą, o neretai - pasitraukti iš verslo (pvz.: jau minėtas nykstantis turinio įrašyto į laikmeną (CD diską, DvD diską ir kt.) pardavimas ne virtualiose parduotuvėse). Negalėjimas už protingą kainą įsigyti atitinkamo kūrinio internete skatina kitas gilias problemas, kurios dažnai, yra tik simptomai (pvz.: piratavimą).

Tiriant kūrinių priverstinio apmokestinimo problemas labai svarbu atsižvelgti į vieną prieštaravimą - autoriai ir kolektyvinės autorių teisių gynimo bei administravimo organizacijos autorių teises suteikia ir gina teritoriniu pagrindu, o internetui teritorinis principas nėra svarbus, nes naudojantis kūriniu nevisada galima net sužinti kur tas turinys yra; o ir sužinojus tokią informaciją, kyla jurisdikcijos taikymo klausimai. Internete platinamų kūrinių neįmanoma teisingai apmokestinti nacionalianiais norminiais aktais. Tai parodo, kad autorių teisių gynimo ir administravimo sistema yra pasenusi ir visiškai netenkina nei interneto, kaip abstrakčios tinklinio bendravimo priemonės, nei vartotojų, o dažnai net ir autorių poreikių. Kodėl ši sistema neatitinka autorių poreikių ir interesų? Autorius, sukūręs kūrinį, ypač tokį, kurį tiražuojant jo vertė nemažėja, t.y. kur kūrinio kopija ir originalas gali sutapti (pvz.: nutapyto paveikslo skaitmeninė kopija neturi tos pačios vertės kaip originalas, nes skaitmeninė kopija negali atspindėti daugelio svarbių originalaus paveikslo niuansų, tačiau mokslinis tekstas, kaip kūrinys, nėra svarbu ar jis atspaustas popieriuje ar pateiktas elektroninėje formoje (su nedidelėmis išimtimis) turės tą pačią mokslinę, o tuo pačiu ir kūrinio vertę), atlygintinai jį tiražuodamas siekia keleto tikslų, pagrindiniai tikslai: gauti kuo


198

didesnį ir teisingesnį atlyginimą už kūrinį; kūrinio bei autoriaus žinomumas (yra ir kiti galimi tikslai: moralinis pasitenkinimas, visuomenės švietimas, pirmavimas atitinkamoje srityje ir kt.). Visus šiuos tikslus sąlygoja kuo didesnė kūrinio sklaida už teisingą atlygį. Internetas gali užtikrinti su jokia iki šiol žinoma priemone nesulyginamą kūrinio sklaidą vertinant tiek skaidos terminus, tiek apimtis, aktualus kūrinys per sekundes gali paplisti visame pasaulyje ir toliau plisti, kol pilnai pasotina poreikį. Kita autoriaus siekiamybė - gauti tesingą atlygį - turi du savarbius aspektus: formalių tarpininkų (platintojų tinklo, leidėjų ir kt.) nebūtinas buvimas internete ir didesni išplatintų kopijų kiekiai leidžia tikėtis daug didesnių pajamų, tačiau tuo pat metu kyla ir daug didesnė kūrinių konkurencija. Dėl šios priežasties kūrinį perkantis asmuo tikisi gauti kūrinį pigesne kaina, todėl galima daryti prielaidą, kad autorius, norėdamas gauti didesnę sklaidą ir didesnes pajamas už kūrinį, turėtų mažinti vieno kūrinio kopijos kainą taip, kad ji taptų patraukli vartotojui. Šios problemos neigimas (tokį problemos neigimas akivaizdus kai kūrinys platinamas net ir teritoriniu principu, tačiau neatsižvelginat į konkrečios valstybės vartotojų perkamąją galią) skatina piratavimą ir nelegalių kūrinių rinką.

Interneto vartotojų noro mokėti už turinį internete tyrimas 2009 m. rudenį kompanija Nielsen (The Nielsen Company) atliko vartotojų

įpročių tyrimą. Tyrėjai apklausė daugiau negu 27000 vartotojų 52 valstybėse, tyrimas buvo atliekamas penkiuose sąlyginiuose geografiniuose regionuose:

1. Azija ir Ramiojo vandenyno valstybės; 2. Europa; 3. Vidurio Rytai, Afrika, Pakistanas; 4. Lotynų Amerika; 5. Šiaurės Amerika. Buvo apklausiami abiejų lyčių, įvairaus amžiau asmenys. Tyrimo rezultatai

labai akivaizdūs: AR- Azija ir Ramiojo vandenyno regionas; EU – Europa; VRAP – Vidurio

Rytai, Afrika, Pakistanas; LA – Lotynų Amerika; ŠA – Šiaurės Amerika. Šaltinis: The Nielsen Company. Changing Models: A Global Perspective on

Paying for Content Online. February 2010. Paveiksle Nr. 1 nurodyti stulpeliai rodo, kad su klausimu teiginiu aiškiai

sutinka daugiau negu 80 proc. apklaustų asmenų visame pasaulyje. Įdomumo dėlei galime pastebėti, kad daugiausiai pagal sąlyginius regionus norinčių nemokamo turinio yra Europoje ir Lotynų Amerikoje, tačiau bendra tendencija visuose tirtuose regionuose stipriai nesiskiria.


199

Pav. Nr. 1. Nemokamo turinio internete tyrimas Ta pati kompanija apklausiamų asmenų paklausė ar jie yra mokėję ir ar yra

linkę mokėti už: Vartotojų kurie yra mokėję arba linkę mokėti procentas

i

Pav. Nr. 2. Už kokį turinį vartotojai yra linkę mokėti internete?

Rezultatai rodo, kad realiai mokėjusių už turinį internete yra iki 15 procentų, o linkusių mokėti už atitinkamą turinį internete yra ne daugiau 60 procentų. Įdomu ir tai, kad vartotojai labiausiai linkę mokėti už turinį, kurio platinimą stipriai limituoja autorių teisių paltinimo internete apribojimai ir netobulumai, o būtent - vaidybiniai filmai ir muzika.

Tiriant nenoro mokėti už interneto turinį priežastis galima pastebėti: - istorinį interneto, kaip mokamos prieigos ir nemokamo turinio šaltinio,

aspektą;

0102030405060708090

10

Bendrai AR EU VRAP LA ŠA

Visiškai sutinku/ sutinku Nei sutinku nei nesutinku Nesutinku/visiškai nesutinku


200

- galimybę analogišką turinį (geriau paieškojus) rasti internete nemokamai; - galimybę rasti substitutą internete nemokamai. Skaitmeninės interaktyviosios televizijos apmokestinimo modeliai Kompanijos Nielsen tyrimas atspindi gana vienprasmišką vartotojų nenorą

mokėti už turinį internete, tačiau tai yra tik šios dienos realybės matavimas. Ką galima šiuo klausimu daryti ir ar tikrai vartotojai niekada nenorės teisingai atlyginti už turinį? Šiame straipsnyje paanalizuosime skaitmeninės interaktyviosios televizijos paslaugų apmokėjimo modelį bei įvertinsime vartotojų požiūrį į mokėjimą už turinį skaitmeninėje televizijoje. Kodėl lyginamos tokios istoriškai skirtingos paslaugos? Todėl, kad šios dvi paslaugos susideda iš panašių elementų prieigos (galimybės pasinaudoti paslauga) ir turinio; šios paslaugos konverguoja ir kartais sudėtinga atskirti kur skaitmeninė televizija, o kur interneto turinys (pvz.: televizija per kompiuterį angl. TV on PC).

Tiriant skaitmeninę interaktyviąją televiziją tikslinga apžvelgti kabelinės televizijos apmokėjimo modelių genezę. Atsiradusios kabelinės televizijos negalėjo pasiūlyti daug apmokėjimo už paslaugą modelių. Visais atvejais apmokėjimu buvo abonentinis mokestis, vėliau atsirado galimybė užsakyti skirtingus televizijos paketus ir tik atsiradus interaktyviajai televizijai atsirado galimybė konkretų paslaugų teikėjo turimą turinį apmokestinti už kiekvieną peržiūrą (angl. Pay-per-view). Tai įgalino siūlyti didelį kiekį turinio, kurį vartotojas pats atsirenka ir už jį apmoka po turinio peržiūrėjimo. Teisybės dėlei būtina pasakyti, kad šiuo metu tokį patį Pay-per-view principą galima taikyti ir internete.

Kadangi reprezentatyvesnių tyrimų nėra, autorius, pasitelkdamas ekspropriacijos metodą, panaudos vienos iš Lietuvos skaitmeninės interaktyviosios televizijos paslaugų teikėjo (jo pavadinimo sutarta neviešinti) atliktą vartotojų įpročių tyrimą.

Kaip svarbų aspektą būtina paminėti aplinkybę, kad savo paslaugų tyrimą atlikęs skaitmeninės televizijos paslaugų teikėjas vartotojams siūlo labai didelį teisėto turinio kiekį už papildomą mokestį. Paslaugų teikėjo VOD (angl. video on demand) paslaugų pakete tyrimo metu buvo: filmų - virš 440 pavadinimų, kito turinio (TV laidos, dokumentika, pamokos, animacija, koncertai ir kt.) - virš 800 vnt.

Tyrimas buvo atliekamas 2010 m. gegužės 18-28d. (tik pusės metų skirtumas nuo kompanijos Nielsen atlikto tyrimo); tyrimo metodas - telefoninė apklausa; tikslinė grupė - paslaugos teikėjo esami klientai; apklausta (atliktos trys apklausos): 853 vartotojai, iš jų -220 papildomų kanalų rinkinių, 260 VOD ir 373 žaidimų vartotojai.


201

Proc. nuo visų apklaustųjų

Pav. Nr. 3. Skaitmeninės televizijos papildomų paslaugų patrauklumo tyrimas Kaip matome iš aukščiau pateikto paveikslo, papildomai mokamą

videonuomos paslaugą 33 proc. respondentų vertina kaip pačią patraukliausią ir įdomiausią.

Proc. nuo visų apklaustųjų Pav. Nr. 4. Skaitmeninės televizijos papildomų paslaugų įdomumo tyrimas

Pačia įdomiausia iš išvardintų taip pat iššskiriama video nuomos paslauga (25

proc. respondentų). Tai rodo, kad vertinamos kokybiškos (nors ir mokamas) turinio paslaugos ir vartotojams nepakanka paprastos televizijos laidų, t.y. vartotojai nenori laukti televizijos programoje nurodyto jiems įdomios programos laiko, o nori patys pasirinkti laiką ir konkretų turinį.


202

Proc. nuo visų apklaustųjų Pav. Nr. 5. Skaitmeninės televizijos vartotojų pasirengimo mokėti už papildomas

paslaugas tyrimas Aukščiau esantis paveikslas parodo, kad net 75 procentų vartotojų, pirkdami

televizijos paslaugas, nėra nusimatę konkretaus pinigų limito, kurį gali ar nori išleisti už televizijos paslaugas. Pirkdami televizijos paslaugas vartotojai suvkia, kad perka ne tik galimybę turėti televiziją (prieigą), bet konkretų turinį, kas interneto atveju istoriškai suvokiama kitaip, t.y. suvokiama, kad įsigyjama potenciali galimybė pasinaudoti visiais pasiekiamais turinio resursais, tačiau nė vienas jų negarantuojamas ir nenuperkamas įsigyjant prieigos paslaugą.

Geriausia patirtis kurią galima perimti iš skaitmeninės televizijos: 1. Labiausiai vartotojų norą mokėti už turinį internete skatintų didelio kiekio,

kokybiško, paprastai pasiekiamo ir apmokamo turinio pasiūlymas už protingą internetui kainą.

2. Daug ir gero turinio neturėsime be teisingo apmokėjimo už turinį ir autorių “lankstumo”. Pinigų surinkimo modeliai galimi įvairūs: (a) padidintas abonentinis mokestis už prieigą (nepainiokime su papildomo priverstinio prieigos apmokestinimo iniciatyvomis), (b) “pay per view” įvairiausi modeliai (tiesiogiai savininkui, tiesiogiai platintojui ir kt.).

3. Pagal atliktus tyrimus galimas tik evoliucinio apmokėjimo už turinį internete kitimo iš nemokamo į mokamą scenarijus. Jis ilgas ir sudėtingas.

4. Būtinas vartotojų auklėjimas ir kultūros kėlimas.

Išvados Apibendrinus atliktus tyrimus darytinos išvados: 1. Istorinis interneto suvokimas kaip mokamos prieigos ir nemokamo turinio

šaltinio trukdo teisingam atlyginimui už turinį.


203

2. Pirkdamas televizijos paslaugą vartotojas perka ir konkretų turinį, to paties tikisi ir pirkdamas interneto prieigą (tyrimas rodo, kad sumokėjęs internete vartotojas tikisi, kad jis įgyja visas teises į tą turinį, o ne tik teisę jį pažiūrėti/išklausyti ar pan.).

3. Vartotojų noras mokėti už turinį atsiranda, kai pasiūloma daug gero, lengvai pasiekiamo ir lengvai apmokamo turinio. Pagal prof. Lawrence Lessig - internetas turi subręsti pokyčiams.

4. Baudžiamosios valstybės arba kitų organizacijų akcijos nieko protingo nepasiūlant vietoj piratinės produkcijos neskatina socialinio dialogo, kelia įtampą, sukelia pasipriešinimą, verčia internautus ieškoti labiau sofistikuotų turinio gavimo būdų ir rezistuoti.

5. Valstybės iniciatyvos rinkti rinkliavas autorių atlyginimui nuo išvestinių prekių ar paslaugų (pvz.: laikmenų) ribojamos gautų lėšų paskirstymo mechanizmo (ne visi net populiaraus turinio savininkai gauna teisingą atlygį), atlyginimo paskirstymas sąlygojamas teoriniais paskirstymo principais, bet nebūtinai atspindi tikrąją konkretaus turinio paklausą, o tai neskatina kurti paklausaus turinio.

6. Nėra poreikio didinti apmokestinamų laikmenų sąrašo, nes tai nesprendžia problemos iš esmės, tai tik laikina priemonė. Reikalingi papildomi tyrimai ar tai skatina turinio atsiradimą.

Literatūra:

1. Alfonsas Vileita. Lietuvos Respublikos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo komentaras, 2000.

2. Laikmenų pardavmo mažėjimo informacija. [žiūrėta 2010m. lapkričio 15d.] Prieiga per internetą: http://www.worldtvpc.com/blog/dvd-sales-drop-stone-internet-tv-booms/

3. Lawrence Lessing. Code: Version 2.0, 2006 4. LR Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas. (Žin., 1999, Nr. 50-1598) 5. SGAE/Padawan bylos medžiaga (C – 467-08). [žiūrėta 2010m. lapkričio 25d.]

Prieiga per internetą: http://curia.europa.eu/jurisp/cgi-bin/form.pl?lang=en&newform=newform&Submit=Submit&alljur=alljur&jurcdj=jurcdj&jurtpi=jurtpi&jurtfp=jurtfp&alldocrec=alldocrec&docj=docj&docor=docor&docop=docop&docav=docav&docsom=docsom&docinf=docinf&alldocnorec=alldocnorec&docnoj=docnoj&docnoor=docnoor&radtypeord=on&typeord=ALL&docnodecision=docnodecision&allcommjo=allcommjo&affint=affint&affclose=affclose&numaff=467/08&ddatefs=&mdatefs=&ydatefs=&ddatefe=&mdatefe=&ydatefe=&nomusuel=&domaine=&mots=&resmax=100

6. The Nielsen Company tyrimas. [žiūrėta 2010m. lapkričio 15d.] Prieiga per internetą: http://blog.nielsen.com/nielsenwire/global/changing-models-a-global-perspective-on-paying-for-content-online/


204

SUMMARY

SOCIAL AND LEGAL REGULATION PROBLEMS OF INTERNET COPYRIGHT LEVIES

Dr. Paulius Pakutinskas

Mykolas Romeris Universitety, Lithuania [email protected]

The necessity for the legal regulation of copyright levies has been discussed since the

times of its origin till the present days. After the case Padawan v SGAE (No. C-467/08), new legal, practical and scientific discussions on this issue commenced. The author of the present article explores not only the rather narrow issue of the legal regulation of copyright levies but also a wider problem regarding fair remuneration for online content, the solution of which would allow the copyright owners to expect for an appropriate remuneration for the content and would decrease the importance of the resources received through indirect compulsory levying of other businesses. The issues regarding fair remuneration for online content are directly related to the issues of ‘piracy’ (unauthorized usage of content), which has spread to a vast extent on the Internet. The problems of legal regulation, compulsory levying and other problems in the context of the Internet are new and interesting due to the specificity of the Internet as a borderless medium for electronic network communication. Therefore, topical issues of the application of jurisdiction arise. All these issues determine a more rapid or slower development of knowledge society and knowledge-based economy, which in the legal acts is declared as a strategic goal of Lithuania as well as the whole European Union.

In order to thoroughly analyse the specificity of the current payment models as well as to find the possible models of appropriate remuneration for the content and their preconditions, the author of the article compares two converging services, a component part of which is digital content, as for the content of one of the services (the Internet) consumers pay voluntarily but unwillingly, while for the content of another services (digital interactive television) consumers not only pay subscription fees but also use additional paid content.

Keywords: levies on the content in cyber space, online content, copyright levies.


205

PILIETINIŲ TECHNOLOGIJŲ VAIDMUO ŠIUOLAIKINĖJE VISUOMENĖJE

Prof. dr. Arūnas AUGUSTINAITIS1, Prof. Rimantas PETRAUSKAS2

Mykolo Romerio universitetas, Lietuva [email protected], [email protected]

Įvadas Straipsnio tikslas – pristatyti originalią pilietinių technologijų sampratą, kuri

traktuojama kaip socialinių technologijų specifinė raiškos sritis ir apibrėžiama naujųjų medijų įtaka politiškai bei pilietiškai išreiškiant socialinių ir ekonominių santykių transformaciją globalizacijos epochoje. Pilietinės technologijos nusako viešosios politikos ir piliečių santykių komunikacinio organizavimo ypatumus bei formas, naudojant informacines komunikacines technologijas (IKT). Pateikiama nauja susisteminta teorinė pilietinių technologijų koncepcija, kuri jungia e. demokratijos ir socialinių technologijų metodologinius požiūrius.

Remiantis komunikacine pilietinių technologijų traktuote, pateikiamas naujas metodologinis požiūris į pilietinės brandos ir e. demokratijos vertinimo kriterijus. Kaip pilietinių technologijų analizės atvejis nagrinėjamas Seimo narių bendravimo su piliečiais veiksmingumas Lietuvos e. demokratijos kontekstuose.

Pilietinių technologijų reikmė yra suformuota konkrečių visuomeninių sąlygų, kurios žymi tam tikrą globalizacijos brandos etapą. Istorinės raidos požiūriu pilietinės technologijos yra informacinės epochos ir globalizacijos procesų „kūdikis“. Jos gali realiai formuotis tik tada, kada visuomenė suformuoja objektyvų poreikį, t.y. kada pilietinės technologijos tampa išgyvenimo, konkuravimo ar plėtros veiksniu. Pilietinių technologijų koncepcijos ištakos yra postmoderniosios vizijos, kurios šiuo metu jau formuoja praktinius požiūrius į socialinio konstruktyvizmo taikymą visuomenės valdymui plačiąja prasme. Jei tam tikri socialiniai ir politiniai simuliakrai pastaruosius visuomenės informacinio sprogimo išgyvenimo dešimtmečius visada buvo demokratinių inovacijų kūrimo šaltinis, skatinantis socialinių, politinių ar kultūrinių inovacijų vaidmenį, tai šiuo metu šių žinojimo struktūrų komunikacinės konstrukcijos tampa itin veiksmingu vadybiniu ir organizacinių kompleksinių visuomenės santykių valdymo instrumentų. Neabejotina, kad visų šių inovacijų pagrindas - IKT plėtra ir jos santykis su visuomenės pilietinio būvio komunikaciniu modeliavimu. Technologijos tampa socialinių santykių valdymo kūrybinės plėtotės, individualizavimo ir išskirtinumo prielaida. Kitaip sakant, IKT tampa ne tik socialinių utopijų kūrimo, bet ir praktinio įgyvendinimo veiksniu, kuris pralenkia Y. Masudos „kompiutopijos“ projektus


206

(Masuda, 1983). Politiniu požiūriu visų šių procesų pagrindas gali būti suprantamas kaip integruotų naujosios politikos instrumentų (angl.integrated policy instruments ) generalizavimas, pavyzdžiui, EUReGOV projektas (2006–2008), kuris tyrė inovatyvias ir adaptyvias Paneuropines e. valdymo paslaugas piliečiams („Pan-European eGovernment Services for the Citizen (PEGS)“, kur svarbiausias metodolgonis vaidmuo tenka integruotų politinių instrumentų sinerginiam veiksmingumui (žr. Oranje, Weehuizen, 2009).

Metodologinių požiūriu pilietinės technologijos yra aprėpiamos komunikacinio tyrimo plačiąja prasme lauko, jungiančio visą ryšių spektrą, pradedant metateorinėm įžvalgom ir baigiant utilitariniu instrumentiškumu. Jau neabejotina, kad IKT vis labiau suvokiamos ir praktiškai įprasminamos kaip bet kokio šiuolaikinio organizavimo centrinė figūra, kurios slinktys paradigmiškai persilieja nuo klasikinio vadybinio požiūrio link tinklinio mąstymo, nuo tinklaveikinio organizavimo – link socialinių sąveikų, pagaliau nuo socialinių interakcijų - iki viešojo valdymo modelio besikeičiančiose kompleksinėse aplinkose.

Komunikacinis požiūris leidžia pagrįsti naujas pilietinės būklės ir demokratijos veiksmingumo vertinimo metodologijas bei kriterijų sistemas. Iš esmės – tai komunikacijos modelių ir jų organizacinių vadybinių charakteristikų matavimo sistemos. Šiuo metu komunikacinės vertinimo sistemos naudojamos tik kaip pagalbinės ar instrumentinės, siekiant išryškinti tradicinius politinio valdymo, viešojo administravimo, koordinavimo, socialinės sanglaudos ar ekonominius aspektus. Tačiau tik komunikacinis požiūris gali atskleisti jų visumą ir tarpusavio kokybinių ryšių pobūdį pagal daugelį komunikacinių kriterijų, kaip antai interaktyvumą, sąveikumą, integralumą, holistiškumą, daugiakanališkumą, daugiapakopiškumą, komunikacijos technologinį intensyvumą ir kt. Taigi svarbiausia užduotis – pagrįsti pilietinių technologijų visuomeninį vaidmenį šiuolaikinio pasaulio raidos etapu ir atskleisti jų komunikacinio integralumo organizavimo modelius intensyvių technologijų aplinkose. Pilietinio organizavimo procesų tobulinimas ir technologinės aplinkos leidžia kelti naujas hipotezes, ar galima, pavyzdžiui, pagal technologinių aplinkų prisotinimą ir valdymą matuoti ir kokybiškai indikuoti demokratijos būklę bei socioekonominį veiksmingumą gilėjančios globalizacijos kontekstuose? Panašūs matavimo bandymų metodologiniai standartai pateikiami ir kai kuriuose šiuolaikiniuose europeizacijos tyrimuose (pavyzdžiui, Trenz, 2008).

Postmodernios visuomenės pilietinis būvis Pilietinio būvio komunikacinis konstravimas, naudojant tobulėjančias IKT, yra

būtent šiuolaikinės visuomenės tendencija. Visuomenės ryšių kompleksiškumas jau pasiekė tokį laipsnį, kuriame svarbiausią vaidmenį (ir ekonominį, ir socialinį, ir politinį) pradeda vaidinti socialinės sąveikos ir jų veiksmingumas. Tai yra naujosios ekonomikos pagrindas, kuris skatina žmogaus išteklių plėtrą, kūrybingumą, inovatyvumą bei darnųjį vystymąsi. Tai reiškia, kad pilietinio organizavimo formos ir jų komunikacijos efektyvumas tampa sykiu ir


207

konkurencingumo prielaida globalizuotame pasaulyje (Augustinaitis, 2003; 2005). Tokiu būdu, pati demokratija tampa pilietinių technologijų šaltiniu. Demokratijos plėtra ir demokratijos inovacijos šiuo metu tiesiogiai priklauso nuo IKT panaudojimo galimybių. Galima kalbėti, kad demokratijos potencialas yra sykiu ir visuomenės konkurencingumo prielaida, kitaip sakant, „demokratinis konkurencingumas“ – tai konkurencingumas didinant demokratijos veiksmingumą.

Pilietinių technologijų taikymo areną galima apibrėžti keliomis dimensijomis: Pirma, tai daugiapakopės valdžios (angl. multilevel governance) plėtra, kuri

jungia daugelį valdymo struktūrų skirtingu lygiu ir įvairiais sąveikų tipais. Taigi pilietinės technologijos komunikaciškai modeliuoja ir technologiškai realizuoja daugiapakopius ir įvairiakrpyčius ryšius, kurie sieja partijas, suinteresuotas grupes (stakeholders angl.), šalis, tautas, individus, miestus, privatų sektorių, pilietinės visuomenės organizacijas, o kita vertus, institucijas, vartotojus, piliečius, sprendimų priėmėjus ir kt. (Padovani ir Tuzzi, 2004; Hemmati, 2002).

Savo ruožtu, pilietinių technologijų įgyvendinimas implikuoja ir daugiapusio atstovavimo požiūrį (multistakeholder approach angl.). Tai itin gerai atsispindi WSIS (World Summit on the Information Society) problematikoje ir JT(Jungtinių tautų) strategijose (žr. The World Summit on the Information Society, 2010).

Antra dimensija, tiesiogiai susijusi su pilietinių technologijų plėtra yra interneto valdymo problematikos aktualumo didėjimas (kaip pavyzdį galima minėti ir Vilniaus Interneto valdymo forumą, (žr IGF, 2010). Interneto valdymas išreiškia pilietinių technologijų politinius, vertybinius ir teisinius aspektus, taip pat jų įgyvendinimo socialines pasekmes, pradedant globalia aplinka ir baigiant lokaliais pilietinės raiškos ypatumais.

Trečia dimensija, kuri apibrėžia pilietinių technologijų taikymo lauką – naujosios medijos ir jų didėjantis visapusis poveikis žmogaus gyvenimui. Naujųjų medijų įtaka kultūrai, bendravimui, gyvenimo būdui kartu suteikia naujas žmogaus ir informacijos laisvės išraiškas, įgyvendinimo formas ir metodus. Naujųjų medijų galimybės sukuria prielaidas naujiems visuomenės sąveikų organizavimo pavidalams.

Teorinės implikacijos. Šiandieninis pilietinių technologijų supratimas nėra visiškai nauja idėja ar teorinė koncepcija. Demokratinių modelių tobulinimas ir naujų paradigmų kūrimas yra nuolatinis procesas, kuris siekia prisitaikyti prie istorinių iššūkių ir gilėjančios globalizacijos sąlygų. Visuomenėje, kurios gyvenimas vis labiau grindžiamas žiniomis, pilietinio gyvenimo organizavimas taip pat vis labiau priklauso, kaip veiksmingai įgyvenama žinių apykaita tarp žmonių bendruomenių, grupių, individų ir kaip formuojamos bendros kompetencijos bei vertybinis su valdžios struktūromis. Neatsitiktinai pilietinių technologijų sampratos formavimąsi galima sieti su „dvikrypčio valdymo“ ir tinkliškumo teorijomis (Coleman, 2002, 2004 B; Castells, 2005), taip pat „valdymo be valdžios“ („governance without government“ (Rosenau, Czempiel, 1992) koncepcija. Formuojamas politinio valdymo idealas – IKT grįstos pilietinės raiškos ir atstovavimas per žinojimą ir kompetencijas. S. Colemanas mano, kad turi būti sukurtas pilietinis politinio moderavimo modelis: centre politikas kaip kūrėjas, idėjų generatorius, derybininkas, vadybininkas, kuris jungia pilietinius interesus,


208

kompetencijas, vertybes, nuomones, t.y. formuoja ir valdo komunikacinius procesus.

Pilietinė komunikacija Lietuvoje Tyrimo koncepcija. Lietuvoje e. demokratijos ir valdžios tyrimas iš pilietinių

technologijų metodologinės pozicijos traktuojamas pirmą kartą. Lietuva supranta viešojo sektoriaus ir pilietiškumo vaidmenį gana deklaratyviai ir abstrakčiai. Šiuo metu dar kyla e. valdžios, e. demokratijos, e. įtrauktiems ar e. dalyvavimo savivokos ir ypač praktinio įgyvendinimo problemų (Lietuvos e. valdžios gairės, 2009). Todėl pilietinių technologijų suvokimas negali būti vienareikšmiai priimamas ir juo labiau praktiškai taikytinas. Tačiau formuojama pilietinių technologijų koncepcija gali paskatinti Lietuvos strateginės vizijos kūrimą.

Kol kas pilietinių technologijų įgyvendinimo praktika yra gana skurdi, Lietuva ne tik nepretenduoja į pilietinio gyvenimo inovacijas, bet dažnai ir atsilieka nuo senųjų ES šalių patirties. Šie klausimai svarstomi gana vangiai.

Tai ne tik Lietuvos problema. Šie klausimai yra itin aktualūs ne tik visose ES šalyse, bet ir daugelyje pasaulio valstybių. Pačios technologijos savaime problemų neišsprendžia. S. Colemanas pažymėjo, kad „šiuolaikinės politikos paradoksas yra tai, kad viešoji prieiga prie Parlamento niekada nebuvo tokia atvira, bet visuomenės nutolimo ir susvetimėjimo nuotaikos niekada nebuvo tokios stiprios“ (Coleman, 2004). Šis paradoksas itin tiksliai suformuluoja metodologinę poziciją demokratinių procesų kokybiniam vertinimui ir matavimui Lietuvoje, taikant pilietinių technologijų diskursą.

Šiuo požiūriu Lietuvos Respublikos Seimo (toliau LRS) veikla vertinama kaip integruotos politinės komunikacijos atvejis, grindžiamas IKT ir nuolat intensyvėjančios technologizuotos pilietinės aplinkos santykiu. Būtent ši prielaida atskleidžia S. Colemano išryškintą paradoksą tarp Seimo pilietinės komunikacijos galimybių ir pilietinių siekinių.

Tyrimo rezultatai. Taikant pilietinių technologijų sampratą praktiškai, pradėtas tirti Seimo narių pilietinės komunikacijos veiksmingumas. Komunikacijos organizavimo ir valdymo struktūrų pobūdis technologinėse aplinkose tampa svarbiausiu vertinimo kriterijumi. Pats bendriausias atskaitos taškas yra Lietuvos visuomenė įtinklinimo laipsnis. Ar Lietuvoje jau yra įtinklinta visuomenė ir jos spaudimas viešojo valdymo struktūroms? Be abejonės atsakymas yra teigiamas – šiuo metu Lietuvos IKT plėtrą galima apibūdinti kaip revoliucinį lūžį, kuris tiesiogiai veikia ne tik gyvenseną, bet ir formuoja kitokius lūkesčius, ekonominio elgesio ir socialinių santykių siekinius, veikiamus bendrų Europos integracijos ir globalizacijos įtakų. Tai iliustruoja visuomenės nuomonės tyrimų bendrovės „Rait” apklausa, kuri parodė, kad 2010 05 26 internetu naudojasi virš pusės (53 proc.) šalies gyventojų; interneto vartotojų augimas Lietuvoje yra stabilus ir sudaro, apie 10 proc. per metus.

Tuo tarpu atstovaujamos valdžios atstumas nuo pilietinių technologijų teikiamų galimybių ne tik atsilieka, bet nuolat didėja. Akivaizdus pavyzdys yra LRS, kuriame interneto svetaines turi tik 52 iš 140 Seimo narių (37 proc.). Iš jų per


209

paskutinius 6 mėn. nauja informacija papildytos tik 45 svetainės (t.y. 32 proc.), o kitos yra „užšalusios“, atliekančios daugiau formalaus reprezentavimo funkciją. Šios žirklės akivaizdžiai rodo komunikacinę atskirtį pilietinių technologijų požiūriu, kuri leidžia kelti klausimą, kokią turim Lietuvos pilietinės visuomenės brandą, ir koks jos santykis su ekonominę ir socialine pažanga, globaliojo konkuravimo potencialu ir sąlygomis? Teoriškai, konstituciškai ir ideologiškai (t. y. sekant Europos Sąjungos vertybinėmis nuostatomis) dabartinė pilietinės visuomenės sąvoka – tai savarankiška pilietiškai aktyvių žmonių veikla, sprendžiant įvairias gyvenimo problemas, bendraujant su valdžios institucijomis ir net kontroliuojant jas. Šiam tikslui piliečiai ne tik gali, bet šiuo metu jau neišvengiamai turi naudoti įvairias technologijas, išreiškiant pilietinį aktyvumą ir savo interesus per pilietinės visuomenės struktūras – bendruomenes, judėjimus, organizacijas ir pan.

Viešosios nuomonės tyrimai šiuo atveju tik atspindi šias objektyvias priežastis, kurios šiuo metu traktuojamos ad hominem, t. y. apeliuojant į Seimo narių žmogiškąsias savybes ir elgesio ypatumus. 2010 m. lapkritį „Vilmorus“ atliktos apklausos duomenimis Lietuvos gyventojai mažiausiai pasitiki Seimu, partijomis ir Vyriausybe: Seimu pasitiki tik 8,1 proc., Lietuvos gyventojų.

Be abejo, technologiškai Seimo narių dialogas internetu su piliečiais yra ne tik galimas, bet ir būtinas naudojant visą spektrą komunikacijos instrumentų. Tačiau šiuo metu grįžtamojo ryšio su piliečiais galimybę interneto svetainėje turi 21 Seimo narys. 13 Seimo narių turi tinklaraščius („blogus“), tačiau dalis jų mintis reiškia tik asmeniniais klausimais. Tik 2 Seimo nariai siūlo diskusijų su visuomene forumus. Interaktyios pilietinės konsultacijos praktiškai nenaudojamos, t.y. piliečiai ne tik kad neturi galimybės įtakoti politinius sprendimus, bet ir išsakyti savo nuomonę, poziciją ar interesus.

Ar galima asmeninė piliečių komunikacija internetu su Seimo nariais? 2010 11 14-21 d.d. buvo užklausti visi turintys interneto svetaines Seimo nariai, tačiau atsakė tik 16 (t. y. 30 proc. turinčių interneto svetaines). Tai rodo, kad nėra sisteminės praktikos ir pilietinio bendravimo kultūros. Laiko veiksnys šiuo atveju nėra pasiteisinimas, nes asmeninis bendravimas yra pats brangiausias. Šiuo atveju pats komunikacijos organizavimo modelis yra ydingas, nes kiekvienas Seimo narys turi kelis padėjėjus, kurie kaip tik sukuria informacinio aprūpinimo ir komunikacinio organizavimo terpę.

Asmeniniu požiūriu, kuriant politinius įvaizdžius didelė naujųjų technologijų įtaka. Mažiau pusės, t. y. 56 Seimo nariai (40 proc.) save pristato Facebooke, tačiau darbo veiklos informaciją pateikia tik 22. Aktyviau ar pasyviau diskutuoja Facebooke 29 Seimo nariai, tačiau dauguma asmeniniais klausimais. Į paklausimą per Facebook atsakė tik 10 Seimo narių.

Taigi didėjanti atskirtis tarp technologinės pilietinio gyvenimo aplinkos ir Seimo narių politinės komunikacijos formų yra akivaizdi. Pilietinės technologijos veikia kaip aplinkos spaudimas, bet pati pilietinė komunikacija yra itin skurdi. Naujosios technologijos atlieka atributo funkciją, o pirmenybė teikiama politinio įvaizdžio formavimui tradicinėse medijose: geriau dalyvauti TV projektuose ar skandaluose gatvėse, kurie tiesiogiai atspindimi laikraščiuose ir televizijoje.


210

Akivaizdu, kad norint pakeisti esamą situaciją, žinių visuomenės sąlygomis reikia sukurti ir naudotis naujas politines technologijas, jungiančias e. valdžios, e. demokratijos ir socialinių technologijų galimybes. Šios technologijos turėtų nusakyti viešosios politikos ir piliečių santykių komunikacinio organizavimo ypatumus bei formas įtinklintoje pilietinėje žinių visuomenėje.

Lietuvoje, pavyzdžiui, lyginant su Danijos pilietinių technologijų ekspertine grupe (angl. the citizen technology panel), priimančią sprendimus piliečių konsensusu (žr. Citizen Consensus Councils, http://www.co-intelligence.org/P-citizenCC.html), ar Estijos pilietiniu savivaldos modeliu, šiuo metu veikia tik užuomazginės pilietinių technologijų realizacijos. Galima išskirti, sakykim, Delfi forumą „Būk delfi pilietis“ ir pan. Tačiau šiuo atveju kyla klausimas, kuri yra riba tarp šou ar žaidimo ir pilietinių technologijų įgyvendinimo socioekonominių kriterijų? Šiuo atveju linkstama link pirmojo varianto, nes „Delfi pilietis“ atvyko į Facebook'ą (Facebook socialiniai praplėtimai) ir laukia „draugų“ ir pripažinimo. Santykis su valdžia, ypač aukščiausiąja, tarp jų ir LRS, yra tik kontekstinis. Seimo narių interneto svetainės yra priemonė prisistatyti ir pateikti savo politines pažiūras. Tačiau jų galimybės nėra pakankamai ir visapusiškai panaudojamos pilietiniams procesams plėtoti, o atlieka labiau formaliąsias informacines ir įvaizdžio palaikymo funkcijas.

Išvados Pilietinės technologijos yra gana naujas požiūris, kuris neturi pilnai

nusistovėjusio teorinio pagrindo ir kol kas traktuojamas ambivalentiškai. Tai reikalauja tolesnės šios koncepcijos plėtotės ir teorinio pagrindimo.

Pilietinės technologijos atspindi šiuolaikinės visuomenės poreikius globalioje konkurencinėje aplinkoje, kai pilietinio organizavimo komunikaciniai modeliai formuoja konkurencinius pranašumus ir skatina naujų pridėtinių verčių kūrimą.

Pilietinės technologijos yra priemonė konstruojant visuomenės komunikacijos modelį ir sukuriant jo valdymo mechanizmus sudėtingose ir daugialypėse aplinkose, kuriose vyrauja nepaliaujamai didėjanti technologinių veiksnių įtaka.

Taigi pilietinės technologijos plačiąja prasme yra konkurencingų visuomenės komunikacinio organizavimo formų ir metodų kūrimas bei valdymas. Pilietinės technologijos yra informacinės epochos reiškinys ir negali gyvuoti be IKT-grįstos plėtros. Tuo pačiu pilietinės technologijos faktiškai išreiškia pilietinės informacijos ir žinojimo apykaitos, organizuotumo ir sąveikumo pavidalus, kurie vyksta kaip komunikacijos procesai ir formuoja įvairius pilietinės komunikacijos modelius, taip pat ir komunikacinius jų įgyvendinimo mechanizmus.

Literatūra

1. Augustinaitis, A. (2003). Valdymo komunikacija: žinių visuomenės įtaka viešajam administravimui. Informacijos mokslai. 27: 9-22.

2. Augustinaitis, A. (2005). Valdymo kaitos kryptys žinių visuomenėje. Informacijos mokslai. 33:9-17.


211

3. Castells, M. (2005). Informacijos amžius: ekonomika, visuomenė ir kultūra, I tomas. Tinklaveikos visuomenės raida. Vilnius. Poligrafija ir informatika.

4. Coleman, S. (2002). Towards an e-connected Europe. In Rüb, U. (ed.) European Governance - Views from the UK on democracy, participation and policy-making in the EU, The Federal Trust for Education Research.

5. Coleman, S. (2004) Connecting Parliament to the Public via the Internet: Two Case Studies of Online Consultations. Information, Communication and Society 7(1): 1-22.

6. Coleman, S. (2004). From service to commons: re-inventing a space for public communication. In Tambini, D. & Cowling, J. (eds.) Public Service Communications, London: IPPR.

7. Hemmati, M. (2002). Multi-stakeholder processes for governance and sustainability: beyond deadlock and conflict. London: Earthscan Publications Ltd.

8. Lietuvos e. valdžios gairės: ateities įžvalgų tyrimas : kolektyvinė monografija (2009). Red. Vitalija Rudzkienė, Arūnas Augustinaitis. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas.

9. Masuda, Y. (1983). The Information Society as Post-Industrial Sočiety. Bethesda, World Future Society.

10. Oranje, C. Van; Weehuizen, R. (2009). Towards a Digital Europe, serving its citizens. The EUReGOV synthesis report TR-673-EC, February 2009. Prepared for the European Commission, Directorate General for Information, Society and Media. http://www.euregov.eu/deliverables/reports/final%20report%20v5.1.pdf . žr. 2010-11-30

11. Padovani, C, Tuzzi, A. (2004). The WSIS as a World of Words: Building a Common Vision of the Information Society? Journal of Media and Cultural Studies. Vol. 18, 3: 360-379.

12. Pasaulinis Interneto Valdymo Forumas. Vilnius, 2010 http://www.igf2010.lt/index.php/lt/welcome/index. žr. 2010-11-30

13. Rosenau, J. & Czempiel, E. O. (1992) Governance without Government: Order and Change in World Politics, Cambridge University Press, Cambridge.

14. The World Summit on the Information Society. Jungtinės Tautos. http://www.itu.int/wsis/index.html. žr. 2010-11-30

15. Trenz, Hans-Jørg (2008). Measuring the Europeanisation of public communication: the question of standards. European Political Science. ISSN 1680-4333 p. 273-284. doi: 10.1057/eps.2008.19.

SUMMARY

CITIZEN‘S TECHNOLOGIES IN CONTEMPORARY SOCIETY

1 Prof. dr. Arūnas Augustinaitis, 2 Prof. Rimantas Petrauskas Mykolas Romeris University, Lietuva


The purpose of this article is to present the concept of citizen‘s technologies and to illustrate the case of their application by analyzing internet communication by members of the Lithuanian Seimas.

The article presents original concept of citizen’s technologies: the concept is approached as a specific area of expression of the citizen’s technologies, also the importance of new media in expressing the transformation of social and economic relations


212

(considering both - political and civil aspects) in the global era is highlighted. Citizen’s technologies define the peculiarities and forms of communication organization of the public policy and citizenry relations by the use of information and communication technologies (ICTs).

Within this article the communication approach serves as the methodological basis. Citizen’s technologies are seen as a communicative means of organization and development of the citizen and political relations in the global technological environments. According to the methodological approach, not only do citizen’s technologies express the ever increasing degree of complexity in the knowledge society, but they also comprise instrumental decisions which in the broad sense can be interpreted as increase in interaction. Based on the communicative view of citizen’s technologies, new methodological approach to civil maturity and e. democracy assessment criteria is introduced. As a case of citizen’s technologies analysis, the Lithuanian Seimas members’ communication effectiveness with citizens in the context of Lithuanian e. democracy was assessed.

Keywords: citizen‘s technologies, social technologies, e. democracy, political

communication.


213

ENTREPRENEURIAL LEARNING: DEVELOPING GLOBAL LEADERSHIP COMPETENCIES

IN COMPLEX WORLD

Assoc. prof. dr. Aelita SKARŽAUSKIENĖ Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected]

Introduction Globalisation and modernisation are creating an increasingly diverse and

interconnected world. Nowadays private and public organizations have to face crisis, change, turbulence, and high competitive pressure. The circumstances in which most businesses today find themselves are complex, dynamic and uncertain (Stacey, 2000). The environment in organizations is becoming more complex and changes more often and suddenly (Tvede, 1997; Stacey, 2000; Goswami, 1993; Tetenbaum, 1998; Laszlo, 2002). Furthermore, diversity and complexity increase also in a domestic working environment as business operations become more international (Jokinen, 2004). Understanding international interaction is essential for organizations to work effectively in today’s global business environment. Although the need to develop leaders with adequate competencies has become obvious in recent years (Adler and Bartholomew, 1992; Brake et al., 1995; Brake, 1997; Morrison, 2000; Bonnstetter, 1999; Suutari, 2002), there is still a significant gap between the International human resource requirements of global strategies and their realization (Adler, Bartholomew, 1992; Engle et al., 2001, Morrison et al., 1999). The dynamics, complexity and diversity, now characteristic of global environment, enhance demands on management and leadership competencies at all organizational levels. Therefore, increasing understanding of different aspects of globalization and interrelationships of various factors and their changes will help organizations to meet the new challenges brought by globalization. One of the primary objectives of training and graduate management education is to prepare people to be outstanding managers, leaders, and professionals. Today‘s businessmen, managers and leaders need not only skills to act in an unstable and unpredictable environment but also to understand the reasons of this. Education must reverse the trends of the last century and provide a foundation that gives a student mobility to shift changing demands and opportunities. ,,If we know one thing today,... it is most managers are made, not born...there has to be systematic work on the supply, the development, and the skills of tomorrow`s management“ (Drucker, 2004).


214

“New paradigm” leadership Much has been said of leadership throughout the last years. The theories of

post-modernistic leadership are dominated by two trends of attitudes, as Prewitt (2004) states:

1. Integrating, which combines different leadership theories and attitudes, for instance Stout’s (2003) interdisciplinary leadership model IDEAL, which unites sociological, psychological and philosophical aspects of the leadership (including integrating models of Kets de Vries, 2001,2004 etc).

2. Differentiating, which emphasizes different leadership dimensions, orientations and levels, for example, a multidimensional leadership model, which points out the levels of a person, a dyad, a group and a collective (as well as Kotter, 1999, Csikszentmihalyi, 2003, Depree, 2004).

This paper focuses on the first trend, integrating one, and seeks to design the integrating interdisciplinary model by summarizing the theories by Ackoff (1999), Haines (1998), Senge (1990, 2007), Gharaedjaghi (2006) and other authors. Different authors emphasize the importance of different factors, highlight different aspects, and use different terms for defining the role of the leader in the organization. Despite a substantial amount of research (Kets De Vries, 2001, 2003, 2004; Mintzberg, 2001; Drucker, 2004; Finkelstein, 2004; Rosete, Ciarrochi, 2005), there is still much uncertainty about which competencies are required to be an effective leader. Regardless of author or study, there are three dimensions of leadership delineated in modern theory of leadership (Fry, 2003, Zohar, Marshall, 2004; Csikszentmihalyi, 2003; Stout, 2002; Kets De Vries, 2004; Depree, 2004): personal leadership, relationship leadership, organizational/strategic leadership.

1. Personal dimension • Leadership as Personal Development: personal change, personal mastery,

personal maturity, personal values and attitudes, continuous learning; • Leadership as Thinking and Life Style: life philosophy, spiritual health,

life/work balance, moral standard, self-realization. 2. Relationship dimension • Leadership as Relationship between a Leader and Followers: influence,

interaction, trust, intellectual stimulation, individual consideration, contingent reward, serving other people;

• Leadership as Ability to Create a Collective Vision of the Future: inspiration, motivation, enthusiasm, passion, creative tension.

3. Organizational/strategic dimension • Leadership as Continuous Change, Transformation of the Organization:

productive work, organization performance, understanding resistance to change, discovery leverage point, perception of complexity and global context;

• Leader as Constructor in the Organization: creating a learning organization, system approach to the organization, process orientation.


215

Contemporary theorists of management (“New paradigm leadership” theories) stress a new role of the leader as the architect, constructor or business designer in the organization (Senge, 2007, Gharajedaghi, 2006, Zohar, Marshall, 2004, Makridakis, Hogarth, Gaba, 2009). Kets De Vries (2004) claims that the leader performs two roles in the organization: charismatic and architectural. An efficient work requires both roles. When a charismatic leader inspires his followers to seek a vision, a leader-architect plans the whole politics, strategy and structure of the organization. This role is not so noticeable but is none the less significant.

“A manager needs multisystematic insight… a position of a manager-metatheorist or methodologist, only then a managed system can be consciously restructured by transforming the old order to the new one” (Kvedaravičius, 2006). Senge (2007) also accentuates the leader’s role as a constructor of the organization. Haines (1998), Sterman (2000) mention the interactive management model and call systems thinking competencies a platform for designing business architecture. “Every organization is ideally created to achieve certain results. If results are worse than expected then the design must be changed. This means changing structures, operational processes, information flow, interrelations in a way to meet the new needs” (Gharajedaghi, 2006).

Forrester (1975) emphasizes ,,a fundamental difference between an enterprise operator and an enterprise designer…one is the airplane designer and the other is the airplane pilot. The designer creates an airplane that the ordinary pilot can fly successfully. Management education has tended to train operators of corporations, but… in the future will successful corporations rely on enterprise designers”.

In his recent article Senge (2007) states: “the leader's new work – building Learning Organizations“, describing new roles, skills, and tools for leaders who wish to develop learning organizations: “Seeing interrelationships”, “Moving beyond Blame”, “Distinguishing Detail Complexity from Dynamic Complexity”, “Focusing on Areas of High Leverage”, “Avoiding Symptomatic Solutions”.

Haines (1998) accentuates six competencies areas that are essential to leadership: enhancing Self-Mastery, building Interpersonal Relationships, facilitating Empowered Team, collaborating Across Functions, integrating Organizational Outcomes, creating Strategic Alliances (,,Centering Your Leadership” Model”). ,,Thinking of leadership development as a system, instead of just providing training programs, is an entirely new way of thinking...When we boil competitive edges to their essence, leaders are the only true sustainable edge over the long term” (Haines, 1998).

Gharajedhagi (2006) gave a new philosophical sense to leadership in the modern context by proposing an interactive management model: “The best way to understand the system is to construct it, to get a handle on emergent properties, …we need to understand the processes that produce them, controlling, influencing the system`s existence“(Gharajedaghi, 2006).

The “new paradigm” leadership stress the significance of holism, intuition and creativeness and systems conception of the world. Therefore into this conception we should look as into the way of thinking not just as the discipline or problem solving methodology. The management of the organization is an object and space


216

of human creative work. Leading organization is closely related to the conception: reflection, expertise and thinking. Thinking includes manipulation of information, formation of concepts and ways of problem-solving, searching for reasons and making decisions. Thinking is a mean of every manager in his daily activity, therefore, with a sight to the future it is worth to consider a question whether more efforts in executive education should be put to a study of thinking rather than of a substance or matter. One of the ways to improve the quality of results of an activity is to enhance the quality of thinking: how you think, is how you act, is how you are (Haines, 1998).

Integrative framework of Global Leadership competencies What are the competencies which leaders require in the global context? In

existing research, different types of dimensions have often been mixed and treated as equals. A certain trait in one framework is replaced with corresponding behavior in another. There are two basic approaches to this question. First, one may assume that global leaders have competencies different from those needed in the domestic context. The other assumption is that global leaders have just developed their (general) competencies into a higher (global) level. In this paper global leadership competencies are seen as those „universal qualities that enable individuals to perform their job outside their own national as well as organizational culture, no matter what their educational or ethnical background is, what functional area their job description represents, or what organization they come from“ (Jokinen, 2004).

To be an effective global leader, manager or professional, a person needs the ability to use knowledge and to make things happen. Competencies have been determined with terms describing certain personal traits, behaviors, skills, values, and knowledge, and many existing frameworks are combinations of these. A theory of performance is the basis for the concept of competency. Maximum performance is believed to occur when the person`s capability or talent is consistent with the needs of the job demands and the organizational environment (Boyatzis, 2007).

Whether direct empirical research is reviewed from other articles in this paper or the past literature (Spencer and Spencer, 1993; Goleman, 1998, 2000, Boyatzis, 2007), there are a set of competencies hat have been shown to cause or predict outstanding leader, manager or professional performance. Different authors or studies (Rosete, Ciarrochi, 2005; Spencer, Spencer 1993; Kotter, John, 1999; Goleman, 1998, 2000) tend to include abilities from three clusters in a set of competencies that could cause or predict outstanding leader performance:

• Cognitive competencies, such as systems thinking, pattern recognition; • Emotional intelligence competencies, or intrapersonal abilities, including

self-awareness and self-management competencies; • Social intelligence competencies, or interpersonal abilities, such as

networking, including social awareness and relationship management. Goleman (1998) defined an “emotional competence” as a “learned capability

based on emotional intelligence which results in outstanding performance at work”.


217

In other words, if a competency is an “underlying characteristic of the person that leads to or causes effective or superior performance” (Boyatzis, 2007), then:

• an emotional, intelligence competency is an ability to recognize, understand, and use emotional information about oneself that leads to or causes effective or superior performance;

• a social intelligence competency is the ability to recognize, understand and use emotional information about others that leads to or causes effective or superior performance; and

• a cognitive intelligence competency is an ability to think or analyse information and situations that leads to or causes effective or superior performance.

These three domains of competencies help to understand what a person can do (i.e. knowledge), how a person can do it (i.e. competencies), and why a person feels the need to do it (i.e.values, motives, and unconscious dispositions) (Boyatzis, 2007). It can be concluded that there are many listings of global leadership competencies, containing items very similar to the previous examples. The various terms used reflect only semantic differences of the recurrent items presented in the given examples. In the global context, technical expertise, factual knowledge and customer or shareholder orientation seem to gain much less attention than the “soft” qualities such as self-awareness, self-mastery, flexibility, and social skills (Jokinen, 2004). Many authors share the view that although the increasing need for global leaders is clear, the specific competencies of these leaders are far from clear (Morrison, 2000).

The relationship between social and emotional intelligence competencies and leadership has been investigated by many scholars (Kets De Vries, 2001, 2003, 2004; Mintzberg, 2001, Rosete, Ciarrochi, 2005). The existence of relationships between those constructs has been proven empirically. On the other hand, the situation of research of cognitive intelligence competencies such as Systems thinking is very different, there are only few studies analyzing Systems thinking impact on organization performance (Dorner, 1989, Ossimitz, 2000). Literature linking organization performance and Systems thinking is thematically widely developed but usually limits itself to a pragmatic or a model level (Ellis, Gregory, Mears-Young, Ragsdell, 1995; Senge, 1990, 2007; Srinavas, 1995, Capra, 2002). Many authors emphasize the importance and relevance of Systems thinking in the organization management, however, theories are difficult to be summarized, since they are based on different attitudes to both Systems thinking and meaning of organization performance. Palaima, Skaržauskienė (2010) evaluated competence of Systems thinking in the context of leadership and found out that systems thinking as a competence is as important as are social and emotional intelligence competencies. A conceptual model of relationships between intelligence competencies and leadership performance was developed and by modeling the intelligence competences effect on leadership performance all hypotheses about impact of Systems thinking competencies (dynamic thinking, interactivity, systems logic, process orientation, continuous learning and understanding of mental models) on all three levels (personal, relationship, organizational/strategic) of leadership were accepted. However, Systems thinking is most important and


218

valuable in organizational/strategic dimension of leadership. This dimension of leadership performance is explained exceptionally by competencies of systems thinking.

Why is System thinking and systems approach towards the organization so important in this age of changes? In a dynamic global environment, managers must have divergent cognitive skills, be able to switch their focus of concentration quickly from one thing to another (Mintzberg, 2001), and have the capacity of pattern recognition, to identify key fact and anomalous observations, speed of closure, and intelligence. These can be related to different activities such as evaluating performance and strategic options, designing strategies, plan formulation, and making well-reasoned decisions. Jokinen (2004) emphasizes individuals’ ability to learn and acquire new skills and competencies, especially when it comes to developing global leadership potential. Boyatzis, Goleman (2007) defined Systems thinking as “an ability to think or analyse information and situations that leads to or causes effective or superior performance”. Generally the usage of Systems thinking in practice can be defined by P. Senge words: “it simplifies life by helping us see the deeper patterns lying behind the events and the details” (Senge, 1990). The essence of Systems thinking is the following:

• to understand interrelations but not linear cause-effect relations; • to see processes of changes but not static states; • to see and understand context. Systems thinking may appear more complex and multilevel than analytic or

reductionist thinking, it helps to detect the order in the complexity and is more accommodating to human understanding of reality. “Systems thinking is a discipline for seeing the “structure” that underlie complex situations, and for discerning high from low leverage change” (Senge, 2007).

After discussing theoretical and empirical issues it could be concluded that cognitive intelligence competencies such as pattern recognition and systems thinking are predictors of leadership performance. The empirical research bases on assessment of global leadership competencies and answers the question which competencies have developed participants in executive education that are related to outstanding managerial, leadership, and professional performance.

Research results This paper presents the research results in evaluation of managerial

(emotional, social and cognitive intelligence) competencies in Lithuania. The paper follows quantitative research approach and the predetermined questionnaire rests on the instrument web-based questionnaire ESCI-U SAQ (Emotional and Social Competency Inventory, Self Assessment Questionnaire, Goleman, Boyatzis, 2007). The Self-Assessment Questionnaire (SAQ) is a 73-item questionnaire in which the participants are asked to assess the frequency with which they demonstrate each behavior. Intelligence competencies were measured using five-point Likert scales. The total sample of 110 respondents. Data collected during the year 2009 of


219

participants in executive education (MRUNI, ISM, LIVADIS). Data was analyzed using statistical software package SPSS (Field, 2006).

The theoretical model of the empirical research rests on the classification of the intelligence competencies in three clusters: emotional, social and cognitive intelligence competencies. The Wilcoxon rank-sum test found out that the levels of both emotional and social intelligence competences of Lithuanian executives are higher than cognitive intelligence competences. Findings reported are summarized in Tables 1.

Table 1. The Results of Wilcoxon rank-sum test

Intelligence competencies Mean

Wilcoxon W

Size effect, r

Systems thinking 3.62 7684.50 -0.47 Interactivity 3.39 7936.50 -0.43 Systems logic 3.70 9306.50 -0.19 Process orientation 3.94 8480.50 -0.33 Understanding of mental models 3.37 9176.00 -0.22 Continuous learning 4.11 10160.50 -0.04 Dynamic thinking 3.26 8973.50 -0.25 Emotional intelligence competencies 3.93 8634.00 -0.19 Empathy 3.85 8917.50 -0.17 Emotional self-awareness 3.67 8976.00 -0.16 Stress management 3.75 9132.50 -0.11 Optimism 4.38 9464.00 -0.07 Flexibility and tolerance 3.97 9788.00 -0.02 Social intelligence competencies 3.72 9771.50 -0.02 Change catalyst 4.18 10188.00 -0.04 Communication 3.24 10097.00 -0.05 Conflict management 3.70 8692.50 -0.21 Trust 3.72 9604.50 -0.14

The analysis demonstrated that there exist average differences in means of

emotional, social and cognitive intelligence competencies. The emotional intelligence competencies are best developed by participants. The means cognitive intelligence competencies are the lowest.

Conclusions 1. The role in management education is to help people add value personal

development – to help them to prepare to be effective in their future jobs and careers. The aim of management training is to help manager become more effective. It requires development of competencies, as well as arousal of the appropriate motivation and value drivers. The question is whether the methods are effective or not. Competency development process should start from an analysis of


220

the dynamics of the global business environment and the core competencies, continuing to identifying the profiles of necessary human resources and ending with identification of necessary competencies for specific jobs/functions. Student-change outcome studies have been a focus in undergraduate programs, but still relatively little has been documented about the effects of graduate programs. A related question is how any institution can improve their impact and/or sustain their impact.

2. Competencies which are predictors of global leadership performance were identified by this research. The empirical found out that the levels of both emotional and social intelligence competences of Lithuanian executives are higher than cognitive intelligence competences. Following theoretical insights it could be concluded that development of systems thinking competence and retention of cognitive abilities can significantly improve both efficiency of leadership and efficiency of organisation. It should be noted that the Systems thinking theories are widely spread but they are not universally known and applied in management, since they require a deeper understanding of systems philosophy. One of the reasons why it is difficult to apply Systems thinking effectively according is “that the thinking skills stand in stark contrast to the skill set that most of us currently use when we grapple with business issues” (Richmond, 1997). To become a practician of Systems thinking means to start treating problems in the organization as the problems of the system and start looking for system-integrated solutions. This creates an opportunity to use the freedom of experimenting: original world outlook leads to original decisions. How is it possible to learn thinking systematically? Ossimitz (1998) answers this question and states that one needs to start from “Awareness of Systems” – a conscious perception and philosophy of systems. ,,Learning the systems methodology is very much like learning to play chess. The rules are relatively simple, but proficiency comes only with practice” (Gharajedaghi, 2006)

3. In the first part of the research paper it was argued that competencies of a leader should be revised continuously therefore it is important not only to make list of competencies, but also to identify mix and schema of competencies and to orient towards “ideal leader”. From human resource development perspective, this research results may provide the base for planning training activities where the fundamental questions to be answered is: in what type of competencies development is needed, knowledge, skills and abilities, or other characteristics? In planning organizational development as well as career development activities the issues to be considered include: what are the most effective training methods to improve the competencies of a particular type, where can various training and developmental experiences be found, to whom should different developmental opportunities be offered, what measures can or should be used to assess the level of different competencies in an individual, and how the desired competencies can be retained and utilized within organization. In these contexts, the competencies that individuals need to meet their goals have become more complex, requiring more than the mastery of certain narrowly defined skills.


221

4. An education can help students learn the cognitive, social and emotional intelligence competencies needed to be outstanding managers and leaders. But when the education institution uses the typical lecture and discussion methods with their focus on knowledge acquisition only it is difficult to sustain that contribution over time. A more holistic approach (i.e. developing knowledge, competencies and values) can help dramatically improve impact and the relevance of executive education to their future work organizations. Competencies needed to be effective can be developed. But that development can be eroded without continuous improvement and renewal.

Practical implications/recommendations Models of competencies are not prescription to warranted efficiency of

leadership. However, they help to represent experience, knowledge and learned lessons, which can be useful milestones of organizational development. The model along with the conception of competence development can be used practically in the following ways:

• As a tool, which helps to evaluate and develop intelligence competencies relating them to leadership performance;

• As a tool of analysis, which helps to identify “schemes”, “combination” of competencies and orientation towards “ideal leader”;

• As a tool in leadership assessment centre to identify level or leadership and to build an individual competence development plan;

• As a key conception for creating leadership development programs in executive education oriented towards organizational efficiency improvement;

• As a self-analysis tool of a leader for better self-knowledge. References

1. Ackoff R.L.(1999), Ackoff`s Best: His Classic Writings on Management, Jonn Wiley&Sons, New York.

2. Adler, N.J. and Bartholomew, S. (1992), “Managing globally competent people”, The Academy of Management Executive, Vol. 6 No. 3, pp. 52-65.

3. Brake, T. (1997), The Global Leader. Critical Factors for Creating The World Class Organization, Irwin Professional Publishing, Chicago, IL.

4. Brake, T., Walker, D. and Walker, T. (1995), Doing Business Internationally. The Guide to

5. Cross-cultural Success, Irwin Professional Publishing, Burr and Ridge, IL. 6. Bonnstetter, B.J. (1999), “The DNA of global leadership competencies“, paper

presented at te SHRM 22nd Annual Global HR Forum, Orlando, FL, 11-14 April. 7. Boyatzis, R.E. (2007), “Competencies in the 21st century // Journal of Management

Development”, Vol.27, No1, pp.7-11. 8. Boyatzis, R.E., Goleman D. (2007). Emotional and Social Competency Inventory, Hay

Group Transforming Learning, available at: www.haygroup.uk 9. Capra F. (2002), The Hidden Connections, Doubleday, New York.


222

10. Cherniss, C. (2000), “Emotional intelligence: what it is and why it matters”, Organizational Psychology, New Orleans.

11. Csikszentmihalyi, M. (2003), Good Business. Leadership, Flow, and The Making Meaning, Penguin Books, New York

12. Depree M.(2004), Leadership Is an Art, Dell Publishing. 13. Dörner D. (1989), Die Logik des Misslingens. Strategisches Denken in komplexen

Situationen, Reinbek, Rowohlt. 14. Drucker P. (2004), “What Makes An Effective Executive”, Harvard Business Review,

June . 15. Ellis K., A. Gregory, B.R. Mears-Young, G. Ragsdell (1995), Critical Issuses in

Systems Theory and Practise, Plenum Press, New York and London. 16. Engle, A.D., Mendenhall, M.E., Powers, R.L. and Stedham, Y. (2001),

“Conceptualizing the global competency cube: a transnational model of human resource“, paper presented at te Global Human Resource Management Conference, Barcelona, June.

17. Field, A. (2006), Discovering statistics using SPSS. London : SAGE Publications, pp. 779.

18. Finkelstein S. (2004), Why Smart Executives Fail, Penguin Books, New York. 19. Forrester J. W. (1975), Collected Papers of Jay W. Forrester, Norwalk, CT,

Productivity Press. 20. Fry, L.W. (2003), “Toward a Theory of Spiritual Leadership”, The Leadership

Quarterly, No.14. 21. Gharajedaghi J. (2006), Systems Thinking: Managing Chaos and Complexity, Elsevier,

San Diego. 22. Goleman, D. (1998), Working with Emotional Intelligence, Bantam, New York. 23. Goleman, D. (2000), “Leadership that gets results”, Harvard Business Review, Vol.78. 24. Goswami, A. (1993). The Self-Aware Universe: how consciousness creates the

material world. New York: Penguin Putnam. 25. Haines S. G.(1998), Systems Thinking&Learning, HRD Press, Massachusetts 26. James C., R (2003), “Designing The Learning Organizations”, Organizational

Dynamics, No.32, pp. 46-62. 27. Jokinen, T. (2004), “Global leadership competencies: a review and discussion”,

European Industrial Training, Vol.29, No.3. 28. Kets de Vries, M.F.R. (2001), The Leadership Mystique, Pearson Education, London. 29. Kets de Vries, M.F.R. (2004), “What Makes the Leader Great?” Strategic Directions,

No.8, pp. 4-9. 30. Kotter, J., John P.(1999), “Kotter on what Leaders Really Do”, Harward Business

School Press, Boston. 31. Kvedaravičius J. (2006), Organizacijų vystimosi vadyba, Vytauto Didžiojo

universitetas, Kaunas. 32. Laszlo E. (2002), The Systems View of the World, Hempton Press, Broadway. 33. Makridakis,S., Hogarth,R., Gaba, A.(2009). Dance with chance, One world

Publications, Oxford. 34. Mintzberg H.(2001), “The Yin and the Yang of Managing”, Organizational dynamics,

No.29, pp. 306-312. 35. Morrison, A.J. (2000), “Developing a global leadership model”, Human Resource

Management, Vol. 39 Nos. 2/3, pp. 117-32. 36. Morrison, A.J., Gregersen, H.B. and Black, S. (1999), “What makes savvy global

leaders?”, IVEY Business Journal, Vol. 64 No. 2, pp. 44-51.


223

37. Ossmitz G. (1996), Stand und Perspektiven der Forschung zum systemischen Denken, Holder – Pichler, Tempsky, Wien.

38. Ossimitz G. (2000), Entwicklung systemischen Denkens, Profil, München. 39. Palaima, Skarzauskiene (2010). “Systems Thinking as a Platform for Leadership

Performance in a Complex World”, Baltic Journal of Management, MMRC2009. 40. Prewitt V. (2004), “Leadership Development”, Leadership and Organizational

Development journal, 2004, Vol .24, No1, pp. 50-55. 41. Richmond, B.(2001). “An Introduction to Systems Thinking”, The Systems Thinker,

Vol.8, No.2. 42. Rosete, D., Ciarrochi, J. (2005), “Emotional intelligence and its relationship to

workplace performance outcomes of leadership effectiveness”, Leadership & Organization Development Journal, Vol.26. No.5.

43. Senge, P.(1990), The Fifth Discipline, Currency Doubleday, New York. 44. Senge P. (2007), “Collaborating for Systemic Change”, MIT Sloan Management

review, No.2, pp. 44-54. 45. Spencer, L. M., Spencer, S.J. (1993), Competencies at Work: Models of Superior

Performance, John Wiley&Sons, New York. 46. Srinivas, K.M. (1995), “Globalization of business and the third world”, Journal of

management Development, Vol.14, No. 3. 47. Stacey R.(2000), The Chaos Frontier, Redwood Press Limited, Great Britain. 48. Sterman, J.D.(2000), Business Dynamics: Systems thinking and modelling for a

complex world, Irwin McGraw-Hill, Boston. 49. Stout L. (2001), Leadership: From Mistery to Mastery, Dobraja Kniga, Ryga. 50. Suutari, V. (2002), “Global leader development: an emerging research agenda”, Career 51. Development International, Vol. 7 No. 4, pp. 218-33. 52. Tvede, L.(1997). Business Cycles. United Kingdom: Harwood Academic Publishers. 53. Tetenbaum, T.J. (1998). Shifting Paradigms: From Newton to Chaos. Organizational

Dynamics, Spring, p.21-34. 54. Zohar D., I.Marshall.(2004). Spiritual Capital, Clays Ltd, Great Britain.

SUMMARY

ENTREPRENEURIAL LEARNING: DEVELOPING GLOBAL LEADERSHIP

COMPETENCIES IN COMPLEX WORLD

Assoc. prof. dr. Aelita Skaržauskienė Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected]

Purpose – The paper emphasizes a demand for new leadership competencies development practices addressing complexity, uncertainty and changes of today's business landscape. It is critical for higher education to understand what are the key competencies to be developed in order to deal with the fluidity of business.

Design/methodology/approach – From the competency point of view, this article aims to review and discuss existing global leadership and other related literature, and to combine findings and suggestions provided in previous literature in a more integrative framework of global leadership competencies. This is followed by a review of the main


224

outcomes of previous research. Finally an attempt is made offer suggestions for further research.

Findings – Based on the analysis and synthesis of the scientific literature a conceptual model of global leadership competencies (emotional, social and cognitive intelligence competencies) was developed. The theoretical model was supported by empirical evidence. Intelligence competencies which are predictors of leadership performance in Lithuania were identified by this research. The Wilcoxon rank-sum test found out that the levels of both emotional and social intelligence competences of Lithuanian executives are higher than cognitive intelligence competences.

Research limitations/implications – The references used for this review are not an exhaustive list within the topic area. Relevant sources of information may also exist in other domains of scientific inquiry. Because of the chosen research approach, the research results may lack generalizability. The sample of this research was limited only to national level therefore there is no possibility to compare results across different countries. Secondly, the traditional self assessment method have been used for evaluation of competencies in this paper, but the results could be supplement by adding 360-Degree Feedback or multisource assessment results.

Practical implications – The framework provided in this paper incorporates main findings of previous research and, as such, it may serve as a starting point for practitioners in planning of different selection, training, and career development activities, and for academics in starting their research.

Originality/value – This paper fulfils an identified information/resource need. The paper includes implications for the development of Systems thinking and other global leadership competencies.

Keywords: entrepreneurial learning, globalization, leadership, competencies, systems

thinking, organization performance, complexity.


225

CRIMINALIZATION OF ONLINE IDENTITY THEFT: COMPARATIVE ASPECTS

1 Assoc. prof. Darius ŠTITILIS, 2 dr. Paulius PAKUTINSKAS,

3Inga DAUPARAITĖ, 4Marius LAURINAITIS Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected]; 2 [email protected]; [email protected]; [email protected]

Summary

The article analyses criminal legislation of eight foreign countries (United

States, United Kingdom, Nigeria, France, Finland, Estonia, Russia, China) as well as Lithuania in order to discuss and compare criminalization aspects of online identity theft. Online identity theft is quite new and dangerous phenomenon not only to an individual, but to the whole society. It is concerned with violation of consumer protection rules, security and privacy and anti-spam rules, etc. Since online identity theft is a global problem this leads to the discussions whether it should be criminalized or not.

The authors of the present article focus on Three-Phase Model of online identity theft: obtaining identity-related information (phase 1), interaction with identity-related information (phase 2) and use of the identity-related information in relation with a criminal offence (phase 3). It is analysed whether online identity theft in chosen countries is criminalized as a criminal act or only separate it’s phases are constituent elements of common crimes such as unlawful access to data, fraud, forgery, etc.

The authors present two countries – United States and Nigeria – more comprehensively. The choice is based on the fact, that United States have a great experience of fighting with cyber crimes and, as a research has shown, it is the only one country where online identity theft is criminalized. Nigeria is another country taken into a deeper consideration, because of it’s Criminal Code Act there we can find a separate chapter which criminalizes personation. Also, in this article summarized information about the other analysed countries is presented as well as differences of existing criminal legislation are described and variety of sanctions for online identity theft phases is presented.

Keywords: online identity theft, criminalization.


226

ELEKTRONINĖS VALDŽIOS PASLAUGŲ MODELIAI: JŲ TAIKYMO GALIMYBĖS LIETUVOS

SAVIVALDYBĖSE

Doc. dr. Tadas LIMBA Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

[email protected]

Įvadas Didėjantys informacijos srautai, informacinių technologijų plėtra paskatino

centrines ir vietos valdžios institucijas diegti elektroninės valdžios projektus, teikti viešąją informaciją, viešąsias paslaugas gyventojams ir verslui internetu visuose savo struktūriniuose lygiuose. Spartčiai plėtojantis informacinėms technologijoms vartotojai tikisi ir reikalauja vis daugiau operatyviai ir patogiai gaunamų viešųjų paslaugų iš bet kurios prisijungimo prie interneto vietos.

Atlikti moksliniai tyrimai parodė, kad visuomenėje greitai plintančios informacinės technologijos suformavo modernių centrinės, o ypač vietos valdžios institucijų teikiamų elektroninės valdžios paslaugų poreikį (Gugliota, Cabral, 2005; Domarkas, Lukoševičienė, 2006). Tad remiantis užsienio autorių mokslo darbais straipsnyje išanalizuoti ir įvertinti įvairūs elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai (Layne, Lee, 2001; Andersen, Henriksen, 2003; Lind, Forsgren, 2004; Becker, Algermissen, 2006; Goldkuhl, Persson, 2006).

Straipsnio mokslinė problema, naujumas ir aktualumas. Pasaulyje susiduriama su viešojo administravimo institucijų teikiamų elektroninės valdžios paslaugų efektyvumo problemomis ir jų sprendimo klausimais. Elektroninės valdžios paslaugų viešojo administravimo institucijose teikimo mechanizmų kūrimas reikalauja modernių ir atitinkamų organizacinių struktūrinių pakeitimų, valstybės tarnautojų žinių ir kompetencijos, todėl šioje sirtyje atsiranda technologinių, vadybinių ir kompetencinių problemų. Pagrindinė elektroninės valdžios paslaugų teikimo efektyvumo problema, manytina, yra ta, kad kai kuriose pasaulio valstybėse, taip pat ir Lietuvoje identifikuojami menkai tarpusavyje suderinti elektroninės valdžios paslaugų modeliai arba tik atskiri šių modelių taikymo viešojo administravimo institucijų lygiu fragmentai. Stengiantis išspręsti minėtas problemas, būtų tikslinga tobulinti šiuos modelius akcentuojant vartotojų poreikius. Mokslinį naujumą darbe atspindi įvairių elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių sisteminė analizė, šių modelių bendrųjų pranašumų ir trūkumų išskyrimas lyginamuoju aspektu.


227

Tyrimo objektas. Straipsnyje pasirinktas nagrinėjamos problemos objektas – elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių taikymas viešojo administravimo institucijose – rodo, kad elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliais galima gerinti viešojo sektoriaus institucijų veiklos rodiklius ir diegiant informacines technologijas, kaip modernes priemones, ir gerinant žmogiškuosius išteklius, ir vykdant viešųjų paslaugų teikimo funkcijas.

Straipsnyje iškeltas tyrimo tikslas – atskleidus elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių kūrimo ir taikymo atskirų pasaulio šalių savivaldybėse problemas, patobulinti šių modelių struktūrą akcentuojant vartotojų poreikius.

Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių diegimo viešojo

administravimo institucijose pagrindines problemas. 2. Išnagrinėjus elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelius ir atlikus jų

lyginamąją analizę, nustatyti pagrindinius šių modelių pranašumus ir trūkumus. 3. Išanalizuoti elektroninės valdžios paslaugų modelių taikymo ypatumus

atskirų pasaulio šalių savivaldybėse. 4. Atlikus elektroninės valdžios paslaugų modelių taikymo įvairiose pasaulio

šalių savivaldybėse analizę, pasiūlyti elektroninės valdžios paslaugų modelių tobulinimo galimybes.

Tyrimo metodai. Atskleidžiant elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių taikymo viešojo administravimo institucijose problemas, straipsnyje taikyti deskriptyvinės, sisteminės analizės, koncepcinės lyginamosios analizės, dinaminio modeliavimo metodai.

Straipsnį sudaro keturios pagrindinės teorinio tyrimo dalys, straipsnio pabaigoje pateikiamos išvados, atsakančios į tyrimo uždaviniuose suformuluotus uždavinius, pateikiami pasiūlymai.

1. Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių bendroji charakteristika Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliais siekiama tobulinti viešųjų

paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę procesus, didinti viešųjų paslaugų teikimo efektyvumą. Mokslininkai neišskiria geriausio ar paties tinkamiausio ir visoms pasaulio viešojo administravimo institucijoms tinkančio universalaus modelio (Layne, Lee, 2001; Lind, Forsgren, 2004; Gugliota, Cabral, 2005; Becker, Algermissen, 2006; Goldkuhl, Persson, 2006). Kiekvienas elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelis gali būti taikomas tik gerai įvertinus savitus šalies viešojo sektoriaus sistemos įgyvendinimo ypatumus. Tačiau viešojo administravimo institucijų, ypač savivaldybių teikiamos elektroninės valdžios paslaugos tik kai kuriose pasaulio šalyse įgyvendinamos taikant standartizavimo principus, todėl tikėtina, kad tinkamų modelių parinkimas pagal šalies centrinio valdymo ir vietos savivaldos specifiką padėtų išspręsti nemažai su šia sritimi susijusių problemų.


228

2. Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai, jų kūrimo ir taikymo ypatumų analizė Pakopų modeliai dėl savo savybės paskesnėse pakopose, t. y. kylant aukštyn,

integruoti ankstesnių pakopų pasiekimus, juos labiau išplėsti ir patobulinti dar vadinami „elektroninių kopėčių“ modeliais. Kiekvienas lygis pasižymi gilesnės integracijos ir sąveikos internete laipsniu (Goldkuhl, Persson, 2006, p. 117).

„ANAO“ modelis Šį modelį taiko Australijos nacionaliniai audito rūmai (angl. The Australian

National Auditing Office – ANAO). Organizuojant viešųjų paslaugų teikimą centriniame ir vietos valdžios lygiuose, išskiriamos keturios pakopos: informacijos viešinimas, sąveika, apsaugotos informacijos transakcijos ir informacijos dalinimasis tarp skirtingų vietos valdžios institucijų (departamentų, skyrių ir t.t.). Šio modelio tikslas - diferencijuoti kokias paslaugas ir kokiu lygiu įmanoma perkelti į internetą (Goldkuhl, Persson, 2005, p. 152; Goldkuhl, Persson, 2006, p.118). „ANAO“ modelio (pakopas) lygius galima analizuoti smulkiau:

1. Informacijos viešinimas. Internete teikiama statistinė informacija apie instituciją, paslaugų prieinamumas apribotas iki užklausų ir paieškų interneto svetainėje.

2. Sąveika. Šiame lygmenyje suteikiama ribota galimybė naudotis institucijos duomenų baze, atliekama smulki paieška ir duomenų filtravimas.

3. Apsaugotos informacijos transakcijos. Sąveikai internete su institucija reikia nustatyti asmens tapatybę, turi būti žinoma, kokiam asmeniui teikiama asmeninė informacija, paslaugos.

4. Informacijos dalinimasis tarp institucijų. Šiame lygmenyje vartotojas nėra giliau įtraukiamas, akcentuojamas institucijų keitimasis informacija. Įvairios viešojo administravimo institucijos pasidalina tarpusavyje tam tikru kiekiu informacijos, kuris yra susijęs su besikreipiančio asmens pageidaujama paslauga. Pageidaujant gauti kitos institucijos disponuojamos informacijos, reikia identifikuoti pirminę instituciją informacinėje sistemoje (analogiškai kaip trečiame lygmenyje reikia nustatyti asmens tapatybės elektroninėje erdvėje), siekiant užtikrinti tinkamą informacijos perdavimą ir platinimą (Goldkuhl, Persson, 2005, p. 155).

Vertinant „ANAO“ modelį, būtina paminėti, kad pirmosios dvi jo pakopos yra pakankamai lengvai integruojamos į viešojo sektoriaus, pvz., vietos savivaldos institucijų, informacines sistemas, bet to negalima pasakyti apie apsaugotos informacijos transakcijų ir informacijos dalijimosi tarp valdžios institucijų pakopas. Šių pakopų integravimui reikalingi gerokai sudėtingesni technologiniai ir ypač institucijos administracinio-funkcinio pertvarkymo sprendimai. Vienas tokių – galimybė nustatyti asmens tapatybę institucijos kompiuterinėje sistemoje. Pirmosiose dviejose modelio pakopose nereikia tokių sprendimų įdiegti į institucijos informacinę sistemą, nes teikiamos paprasčiau sukuriamos elektroninės valdžios paslaugos, todėl galima sakyti, kad elektroninės valdžios paslauga yra


229

suteikiama tik dalinai, neatliekant jokių sudėtingesnių jos apdorojimo procedūrų viešojo sektoriaus institucijos informacinėje sistemoje. Asmens identifikavimas tokioje sistemoje užtikrinimas trečiojoje – apsaugotos informacijos transakcijų pakopoje. Siekiant integruoti ketvirtąją modelio pakopą, pirmiausia būtina sukurti įvairių lygių viešojo sektoriaus bendrą apsikeitimo duomenimis sistemą, leidžiančią aprūpinti skirtingas viešojo sektoriaus institucijas ir jų grupes trūkstama informacija, kuri gali būti susijusi su vartotojams teikiamomis elektroninės valdžios paslaugomis.

„SAFAD“ modelis Švedijos administracinės plėtros agentūra (angl. The Swedish Agency of

Administrative Developement – SAFAD), Australijos modelio pavyzdžiu sukūrė panašų, tačiau šiek tiek besiskiriantį, dar vadinamą „SAFAD“ modelį. Švedijos modelis remiasi prielaida, jog technologinis ir paslaugų teikimo lygiai yra glaudžiai susiję teikiant elektroninės valdžios paslaugas viešojo administravimo institucijose (Goldkuhl, Persson, 2005).

Ovalo žiedai žymi lygmenis, kurių šiame, kaip ir „ANAO“ modelyje, išskiriama keturi: informacija, sąveika, transakcijos ir integracija. Visos pakopos savo funkcionalumu skiriasi viena nuo kitos (Goldkuhl, Persson, 2006).

1. Informacija. Šiame lygmenyje pateikiama statistinė informacija apie instituciją, jos teikiamas paslaugas, institucijos misiją, teisės aktus, susijusius su institucija ir jos veikla.

2. Sąveika. Kitaip šis lygis dar gali būti vadinamas interaktyvios informacijos lygiu, nes suteikiama galimybė ieškoti informacijos institucijos kompiuterinėse duomenų bazėse, gauti dokumentų formas susijusias su viešojo administravimo institucijos teikiamomis paslaugomis taip pat užsisakyti institucijos naujienlaiškius. Šioje pakopoje paslaugų teikimo lygis svyruoja nuo duomenų paieškos iki elementaraus asmens tapatybės nustatymo teikiant paslaugas elektroniniu paštu.

3. Transakcijos. Šiame lygmenyje įgyvendinamas privačios informacijos priėmimas ir perdavimas. Tam būtina identifikuoti asmenį, kad informacija apie jį būtų naudojama tiksliai pagal paskirtį.

4. Integracija. Paskutinioji švedų modelio pakopa apima visų viešojo administravimo institucijų tarpusavio integraciją. Tokiu būdu suteikiama galimybė vartotojui gauti paslaugą pirmame atskaitos taške („vieno langelio“ principas) – pašalinamos ribos tarp institucijų disponuojamos informacijos, kiekviena institucija turi priėjimą prie savo kompetencijai reikalingos informacijos apie besikreipiančio asmens paslaugas atitinkančius poreikius. Integracijos pakopoje įgyvendinamas modelio siekis – sujungti institucijas į bendrą tinklą (Goldkuhl, Persson, 2005).

Analizuojant ir vertinant „SAFAD“ modelio pakopų integravimo į viešojo sektoriaus institucijas ypatumus, galima pasakyti, kad technologinės ir su administraciniais-procedūriniais procesų pokyčiais susijusios galimybės yra labai panašios į nagrinėtojo „ANAO“ modelio. Tačiau „SAFAD“ modelio ketvirtosios pakopos (integracija) lygyje, vartotojui suteikiama galimybė pačiam iš dalies dalyvauti elektroninės valdžios paslaugos teikimo ir jos administravimo procese,


230

kai dėl paslaugos suteikimo procedūrinio užtikrinimo papildomai kreipiamasi į kitas viešojo sektoriaus institucijas per institucijų kompiuterinę duomenų mainų sąsają.

„Lee & Layne“ modelis „Lee & Layne“ modelis sukurtas remiantis ilgamete Jungtinių Amerikos

Valstijų elektroninės valdžios patirtimi. Modelis sudarytas ištyrus federalinės ir vietos valdžios struktūrinio įgyvendinimo praktiką ir pavadintas jo sudarytojų Karen Layne ir Jungwoo Lee vardais (Layne, Lee, 2001). Mokslininkai išskyrė keturis lygmenis:

1. Katalogavimas. Šioje pakopos svarbiausia pateikti duomenis apie viešojo administravimo instituciją, jos veiklą, teisės aktus, susijusius su institucijos veikla. Mokslininkai sukonkretino šią priežastį: valdžia siekia katalogavimo lygio, nes piliečiams internetu yra prieinama informacija iš privataus sektoriaus, todėl jie tikisi pasiekti tokią pačią informaciją ir iš viešojo sektoriaus (Goldkuhl, Persson, 2005).

2. Transakcijos. Antrojoje pakopoje paslaugų teikimas jau yra giliau integruojamas institucijos interneto svetainėje ir jos duomenų bazėse. Italų mokslininkų žodžiais, ši pakopa atstovauja valdžios institucijai kaip aktyviam respondentui internete (Goldkuhl, Persson, 2005). Tai įgyvendinus vartotojas gali gauti jam reikiamus duomenis ir paslaugas internetu, nes prisijungia turėdamas asmeninę informaciją tapatybei nustatyti. Prisijungęs asmuo gali atlikti tokius veiksmus kaip pvz., licencijos atnaujinimas ir t. t. Šis lygmuo laikomas visiškai įgyvendintu, kai pasiekiamas toks interneto svetainės ir institucijos sistemų integravimo laipsnis, kai vartotojo sąveika su institucijos tarnautoju stipriai minimizuojama.

3. Vertikali integracija. Šioje pakopoje nuo išorinės sąveikos (angl. „front office“) pereinama prie vidinės sąveikos (angl. „back office“) (Bnet Business…, 2009). Vidinės sąveikos lygmenyje integruojamos skirtingo valstybinio valdymo lygmens, tačiau turinčios tas pačias funkcijas institucijos, pvz., vietos ir centrinės valdžios institucijos. Tiksliau tariant, šioje pakopoje labiau krypstama į viešųjų paslaugų pertvarkymą nei esamų procesų automatizavimą ir perkėlimą į skaitmeninę erdvę (Layne, Lee, 2001).

4. Horizontali integracija. Išliekama vidinės sąveikos plotmėje, tačiau čia ne taip kaip vertikalios integracijos lygmenyje, integruojamos visų valdymo lygių ir visų funkcijų institucijos. A. Persson ir G. Goldkuhl pateikia tokį horizontalios integracijos pavyzdį: galimybė viename viešojo administravimo institucijos interneto svetainės atskaitos taške („vieno langelio“ principas) atlikti įvairias paslaugas, reikalaujančias tęstinio tarpinstitucinio aptarnavimo procedūrų su skirtingoms institucijoms (Becker, Algermissen, 2006; Goldkuhl, Persson, 2006).

Italų mokslininkai analizuodami „Lee & Layne“ modelį teigia, kad elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių tikroji nauda bus juntama tuomet, kai organizaciniai–struktūriniai pokyčiai pasivys technologinius pokyčius institucijoje (Signore, Chesi, 2003).


231

Vertinant ir analizuojant galimybes integruoti „Lee & Layne” pakopų modelį į viešojo sektoriaus įstaigų informacines sistemas, būtina pažymėti, kad, priešingai nei prieš tai nagrinėti „ANAO“ ir „SAFAD“ modeliai, tik pirmosios šio modelio katalogavimo pakopos integravimas nereikalauja sudėtingų institucijos technologinių bei administracinių-procedūrinių pokyčių. „Lee & Layne“ modelio trečiojoje vertikalaus integravimo ir ketvirtoje horizontalaus integravimo pakopose nagrinėjamos galimybės integruoti elektroninės valdžios paslaugas sukuriant skirtingas duomenų mainų sistemas, skirtas tarpusavyje sąveikauti skirtingoms viešojo administravimo institucijų grupėms, ir tos pačios viešojo administravimo institucijų grupės skirtingiems subjektams-institucijoms.

„Viešojo sektoriaus procesų atkūrimo-baigtumo“ modelis Kitaip šis modelis dar vadinamas „Elektroninės valdžios brandumo modeliu“.

Jį nagrinėjo danų mokslininkų K. V. Andersen ir H. Z. Henriksen straipsnyje „E. valdžios brandumo modelis: Lee & Layne modelio tąsa“ (Andersen, Henriksen, 2003, p. 237). Išanalizuota kaip galima pratęsti „Lee & Layne“ modelį „front-end“ perspektyvoje paliekant technologinės integracijos aspektus (Bnet Business…, 2009).

Pagrindinis „Lee & Layne“ ir „Viešojo sektoriaus procesų atkūrimo-baigtumo“ modelio (toliau – „VSPA baigtumo“ modelis) skirtumas – pirmasis modelis orientuojamas į technologinį integravimą, o „VSPA baigtumo“ modelis – į klientą (Andersen, Henriksen, 2003). Paveiksle matyti, jog danų mokslininkai, kaip J. Lee ir K. Layne savo sukurtame modelyje, išskiria keturis lygmenis, kuriuos danai vadina fazėmis:

1. Apdirbimas. Pirmoji fazė apima beveik visą „Lee & Layne“ modelį (išskyrus vartotojų tapatybės nustatymą prisijungiant prie tinklo; šis fragmentas tarsi išimamas ir paliekama tik tarpinstitucinė sąveika) – institucijų sistemos integruotos, vartotojai gali parsisiųsti dokumentų formas ir jas užpildę nusiųsti el. paštu. Ši fazė tarsi jungiamoji nuo minėto modelio pereinant prie „VSPA baigtumo“ modelio. Šioje fazėje dabar yra nemažai pasaulio centrinės ir vietos valdžios institucijų, jos tai laiko strateginiu tikslu, o šis ,,tikslas“ anot danų mokslininkų yra tik pradžia (Andersen, Henriksen, 2003).

2. Plėtra. Smarkiai plėtojamas intranetas ir vartotojų prisijungimas registracijos į tinklą būdu viešojo administravimo institucijose (Goldkuhl, Persson, 2005). Tai pagrindinis skirtumas tarp pirmosios ir antrosios fazės. Registruojantis visuomet įvedama tiksli, oficiali informacija ir tokių tinklų apsaugos lygis turi būti kur kas aukštesnis, kad apsaugotų asmens duomenis. Taip prisijungęs vartotojas gali naudotis paslaugomis, ieškoti informacijos ar jos teirautis valstybės tarnautojų. Kadangi yra pasiektas horizontalios integracijos lygis, bet kuris valstybės tarnautojas turi suteikti informaciją klientui rūpimais klausimas ar bent jau nukreipti būtent ten, kur vartotojui bus suteikta reikiama informacija.

3. Brandumas. Trečioji fazė pasiekiama tik įgyvendinus antrąją. Viešojo administravimo institucijose intranetas plėtojamas dar intensyviau – „dar labiau jungiamas su internetu, kad prisijungę vartotojai patys galėtų atlikti visus veiksmus


232

siekdami vykdyti procesus kuo skaidriau“ (Goldkuhl, Persson, 2005). Modelio autorių žodžiais, internetas ir intranetas susijungia, tad pagrindine problema tampa informacinių technologijų panaudojimas, kad sumažėtų paslaugų teikimo klientams išlaidos (Andersen, Henriksen, 2003). Apibendrintai galima teigti, jog brandumo fazėje įtvirtinama tai, kas plėtros fazėje buvo kuriama.

4. „Revoliucija“ (angl. Revolution). Šią fazę galima apibrėžti kaip visiško mobilumo fazę – informacija laisvai keliauja per tiekėjus, organizacijas, vietos valdžios institucijas, vartotojus be jokių trikdžių.

Išanalizavus modelį galima teigti, kad jis gali būti taikomas viešajame sektoriuje tiek atskirai nuo „Lee & Layne“ modelio, tiek kartu su juo. Abu šie modeliai siekia to paties – vartotojus aptarnauti minimaliomis jų pastangomis, tik vienas modelis akcentuoja technologinį integravimą, o kitas – kliento svarbą.

„Hiller & Belanger“ modelis Šis pakopų modelis išsiskiria tuo, kad turi ne keturis, o penkis etapus

(Goldkuhl, Persson, 2005). Paminėtina, jog nė viename iš pirmiau išanalizuotų modelių, jų etapuose, lygiuose ar fazėse (pakopose) nebuvo politinio piliečių dalyvavimo pakopos. Šiame modelyje ne tik išskiriamos pakopos, bet ir konkrečiai nurodoma, kurioje pakopoje ir kokiu būdų išryškėja subjektų sąveika: valdžia piliečiams (santrumpa anglų k. – G2C), valdžia verslui (G2B), valdžia kitoms valdžios institucijoms (santrump. angl. G2G) (Citizens, Not…, 2007) (1 lentelė).

1 lentelė. „Hiller & Belanger“ modelis

PAKOPOS

I II III IV V

Tipas Informacija Dvipusė komunikacija Transakcijos Integracija Politinis

dalyvavimas

Valdžia piliečiams

Informacija apie pašalpas Rinkimų datos

Individuali informacija apie pašalpas Balsavimo biuleteniai

Mokesčių mokėjimas Išmokų gavimas

Visos paslaugos

Balsavimas internetu

Valdžia verslui

Teisės aktai Pirkimų pasiūlymai

Pirkimų pasiūlymų tikslinimas

Mokesčių mokėjimas Investicijos ir mokėjimai

Visa teisinė informacija vienoje vietoje Prekybos vieta

Lobistinė veikla

Valdžia valdžiai

Vidaus tvarkos taisyklės

Savivaldybių informavimas el. būdu

Elektroniniai fondų pervedimai

– –

Šaltinis: Goldkuhl, Persson, 2005 Modelio lygiai (pakopos):


233

1. Informacija. Elementari elektroninės valdžios paslaugų pakopa (Goldkuhl, Persson, 2005). Viešojo administravimo institucija savo svetainėje pateikia informaciją apie savo veiklą gyventojams, verslo subjektams, politikams ir pan. Tiesiog rūpinasi, kad naujausia informacija būtų viešai prieinama interneto svetainėje.

2. Dvipusė komunikacija. Antrojoje pakopoje vyksta paprastas, tiesioginis dvišalis bendravimas, pateikiama asmens (ar subjekto) užklausa valstybes tarnautojui, paprastai elektroniniu paštu, o šis savo atsakymą ir kitus reikiamus duomenis ar dokumentus siunčia interesantui elektroniniu ar paprastu paštu (Goldkuhl, Persson, 2005). Svarbiausia šioje pakopoje tai, kad klausėjas ir valstybės tarnautojas bendrauja internetu ir išvengiama tiesioginio kreipimosi į viešojo administravimo instituciją, pvz., savivaldybę.

3. Transakcijos. Transakcijų lygmenyje bendravimas tarp institucijos ir vartotojo visiškai įmanomas internetu. Pasak J. Hiller ir F. Belanger „tai yra aukščiausio lygio, labiausiai paplitusi pakopa“ (Citizens, Not..., 2007). Šioje pakopoje galimi tokie veiksmai kaip socialinių išmokų ir kompensacijų gavimas nuo prašymo pateikimo internetu iki bankinės lėšų pervedimo operacijos.

4. Integracija. Elektroninės valdžios paslaugos pasiekiamos vienuose interneto vartuose ir vieninteliu prisijungimu (Goldkuhl, Persson, 2005). Tam, žinoma, reikalinga tarpinstitucinė sistemų integracija, nes neintegravus vietos ir kitų valdžios institucijų kompiuterinių sistemų nebūtų įmanoma tokio pobūdžio veikla elektroninėje erdvėje.

5. Politinis dalyvavimas. Autoriai J. Hiller ir F. Belanger savo modelyje apibūdindami politinį dalyvavimą teigia, kad nors ir sąveikos požiūriu ši pakopa nėra atskira, o tik dalis dvipusės komunikacijos pakopos, tačiau dėl politinio aspekto verta ją išskirti kaip savarankišką (Goldkuhl, Persson, 2005). Kol kas nedaug paslaugų priskiriama šiai pakopai. Politinio dalyvavimo, pvz., balsavimo internetu, nereikia suprasti kaip rinkimų įgyvendinimo internete. Politinis dalyvavimo aspektas, šiuo atveju, siejamas su galimybe gyventojui ar verslo ūkio subjektui pareikšti nuomonę dėl institucijos priimamų tam tikrų valdymo sprendimų ir jų svarbos. Valstybės tarnautojo pareiga – priimant sprendimus atsižvelgti į šias internete pareikštas klientų nuomones.

Vertinant „Hiller & Belanger“ modelį, galima teigti, kad pirmųjų dviejų jo pakopų integravimas į viešojo administravimo informacines sistemas yra gana paprastas – nereikalauja nustatyti asmens tapatybės, pvz., savivaldybės kompiuterinėje sistemoje, ir paslaugų įdiegimą riboje informacijos bei įvairių formų, susijusių su viešosiomis paslaugomis teikimas. Trečiojoje ir ketvirtojoje šio modelio pakopose turi būti užtikrinamas asmens tapatybės nustatymas teikiant viešąsias paslaugas viešojo sektoriaus institucijų interneto portaluose, kitaip tariant, šiomis pakopomis elektroninėje erdvėje užtikrinama visa sąveika tarp vartotojo ir viešojo administravimo institucijų. „Hiller & Belanger“ modelio penktoji politinio dalyvavimo pakopa lyg ir turėtų būti trečiosios bei ketvirtosios pakopų tęsinys, tačiau taip nėra, nes:

• neužtikrinamas asmens tapatybės nustatymas informacinėje sistemoje;


234

• penktąja modelio pakopa nesiekiama tęsti gilesnio buvusių pakopų integravimo;

• vertinamas ne pats paslaugos integravimo efektyvumas, o grįžtamasis ryšys, susijęs su vartotojo pasitenkinimu gaunant paslaugas.

„Hiller & Belanger“ modelio penktąją pakopą, sąlyginai apimančią ir kitas pakopas, galima įvardyti kaip antrosios, dvipusės komunikacijos stadijos išvestinę, skirtą ne viešosios paslaugos gilesniam integravimui viešojo administravimo institucijos kompiuterinėje sistemoje užtikrinti, o vartotojo jautrumui kintant jo poreikiams ir viešųjų paslaugų kokybei įvertinti.

3. Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių lyginamoji analizė Visi elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai turi tokią savybę: pirmasis jų

lygmuo pasižymi menku funkcionalumu, o paskutinis lygmuo –visų valdymo lygių (vietos ir kitų valdžios institucijų, fizinių ar juridinių asmenų) integravimu. Kita bendra modelių savybė ta, jog kylant integravimo laipsniui didėja ir reikalavimai technologijoms. Pakopų modeliai turi ne tik bendrų savybių, bet ir nemažai skirtumų, todėl lyginant šiuos modelius racionalu pavaizduoti lentelėje. Stulpeliuose matomos modelių savybės, eilutėse – jų bendrybės ir skirtumai atitinkamame lygmenyje (2 lentelė).

2 lentelė. Pakopų modelių palyginimas

„ANAO“ „SAFAD“ „Lee & Layne“ „VSPA baigtumo“ „Hiller&Belan

ger“

I

Statistinė ir pan.* informacija, užklausos

Statistinė ir pan.* informacija


Statistinė ir pan.* informacija, užklausos**, prieiga prie duomenų bazių, ISI***


II

Prieiga prie duomenų bazių

Užklausos**, Prieiga prie duomenų bazių

Asmens tapatybės nustatymas, paslaugų teikimas

Asmens tapatybės nustatymas, intraneto ir interneto sąsajos

Užklausos

III



ISI*** (per lygius)

Intranetas ir internetas sujungti


IV

ISI*** ISI*** ISI*** (per funkcijas)

Autorizuotos informacijos mobilumas

ISI***

V (Nėra) (Nėra) (Nėra) (Nėra) Politinis dalyvavimas


235

Šaltinis: sudaryta autoriaus * Naujienlaiškiai, dokumentų formos, susiję teisės aktai ir kt. ** Užklausos valstybės tarnautojams elektroniniu paštu. *** ISI – institucijų sistemų integravimas. Analizuojant ir lyginant elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelius,

tikslinga nustatyti šių modelių pranašumus ir trūkumus: Pranašumai: • Pirmųjų modelio pakopų įgyvendinimas nereikalauja įdiegti sudėtingų

technologijų. • Žemesnėse pakopose nereikia nustatyti asmens tapatybę informacinėse

sistemose. • Aiškiai atskiriami skirtingi elektroninės valdžios paslaugų teikimo lygiai

(pakopos). • Aukštesnėse modelių pakopose įgyvendinamas „vieno langelio“ principas. • Elektroninės valdžios paslaugas lengva vertinti remiantis konkrečiu

modeliu ir jų pakopomis. • Modeliai jau dabar yra plačiai naudojami teikiant elektroninės valdžios

paslaugas (pvz., JAV, Australijoje, Švedijoje, Olandijoje), todėl galimi teoriniai modelio patobulinimai būtų lengvai išbandomi praktikoje.

Trūkumai: • Kiekviena aukštesnė modelių pakopa būtinai turi apimti žemesniąsias. Taip

sukuriamas dirbtinis universalumas. • Pakopų modelių nauda išryškėja tik organizaciniams-struktūriniams

pokyčiams pasivijus technologinius pokyčius institucijoje. • Tik aukštesnėse pakopose galimas visavertis komunikavimas internetu tarp

dviejų ar daugiau institucijų bei tarp vartotojo (kliento) ir institucijos. • Modeliuose per menkai kreipiama dėmesio į konkrečių vartotojų poreikius

ir individualias gyvenimiškas situacijas. • Per didelė orientacija į technologijas gali lemti, kad į vartotojo poreikius

bus menkai arba visai neatsižvelgta. Svarbu pabrėžti, kad elektroninės valdžios paslaugos pirmiausia turi atitikti naudos visuomenei principą.

• Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai sukurti vieni pirmųjų. Per beveik dešimtį metų organizacinės struktūros gali būti pasikeitusios taip, kad taikyti šiuos modelius gali tapti sudėtinga.

Iš atlikto elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelio įvertinimo lyginamuoju aspektu matyti, kad šie modeliai turi ir pranašumų, ir trūkumų, tačiau reikia nepamiršti, kad tiek teoriniuose, tiek praktiniuose darbuose, kuriuose nagrinėjamos elektroninės valdžios problemos, tikriausiai nerastumėme absoliučiai tobulų ir visų pasaulio šalių viešojo administravimo sistemoms idealiai tinkančių modelių. Gana didelis pakopų modelių paplitimas įvairių pasaulio šalių viešojo sektoriaus sistemose rodo, kad šio tipo modeliai yra nesunkiai įdiegiami viešajame administravime, tačiau reikia pabrėžti, kad tik jų taikymo paplitimas galutinai nerodo šių modelių naudos ir kokybės teikiant viešąsias paslaugas vartotojams. Įvertinus modelių trūkumus reikia išskirti pagrindines problemas. Visų pirma, pakopų integravimas yra gana sudėtingas procesas, pvz., aukštesnioji pakopa negali


236

būti integruota neįgyvendinus žemesniosios, tačiau tai daugiau yra technologinių sprendimų klausimai. Kita, svarbesnė, problema galėtų būti šiuo metu diegiant pakopų modelius – viešojo sektoriaus organizacinių procesų spartūs pokyčiai ir vis didesnė orientacija į individualius ir kompleksinius taip pat greitai kintančius vartotojų poreikius, susijusius su daugialypiais socialiniais reiškiniais. Geriausia aukščiau įvardytas problemas galima atskleisti išanalizuojant elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių taikymo praktiką atskirų šalių, turinčių didžiausią šių modelių taikymo patirtį, savivaldos kontekste.

4. Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių taikymo atskirose pasaulio šalių savivaldybėse analizė Australija „ANAO“ modelis buvo sukurtas vadovaujantis Australijos nacionalinių audito

rūmų praktika. Remdamiesi šia praktika, mokslininkai elektroninės valdžios paslaugų teikimą išskirstė į tam tikras kategorijas ir apibrėžė „ANAO“ elektroninės valdžios paslaugų, taikytų nacionalinėms ir vietos savivaldos institucijoms, modelio savybes ir požymius (Goldkuhl, G., Persson, A., 2006).

Tuo metu, kai sukurtas „ANAO“ modelis buvo tik pradėtas taikyti, buvo mažai tikėtasi, kad didžioji dauguma vietos valdžios institucijų greitai peržengs pirmąsias pakopas. Šio modelio paskirtis – nustatyti ir įvertinti, kokio lygio (pakopos) yra centrinių, o ypač vietos savivaldos institucijų teikiamos elektroninės valdžios paslaugos ir kaip tinkamai pritaikytos šių įstaigų interneto svetainės (Australian National Audit Office, 2004). Atlikus įstaigų auditą nustatyta, kad daugelio institucijų internetu teikiamos viešosios paslaugos buvo dviejų pradinių stadijų („Informacijos viešinimas“ – pirmoji stadija, „Sąveika“ – antroji stadija). Šiose stadijose asmens tapatybės nustatymas nėra būtinas. Tik kelios iš aukščiau įvardytų įstaigų teikiamų elektroninės valdžios paslaugų buvo pasiekusios trečią ir ketvirtą stadijas, kai reikia nustatyti asmens tapatybę (Goldkuhl, G., Persson, A., 2006).

Remdamiesi audito rezultatais, Australijos nacionaliniai audito rūmai sukūrė „Geresnės praktikos vadovo“ projektą. Pagrindinis šio projekto tikslas – nustatyti centrinės ir vietos valdžios institucijų interneto svetainėse paslaugų teikimo kontrolinio patikrinimo kriterijus (Australian National Audit Office, 2004).

Dauguma savivaldybių konsultavosi su viešųjų paslaugų vartotojais (gyventojais ir verslo ūkio subjektais) spręsdamos, kurias konkrečiai elektroninės valdžios paslaugas reikia labiausiai tobulinti. Atsižvelgdamos į klientų prašymus, kai kurios savivaldybės tuo metu jau pradėjo teikti naujas elektroninės valdžios paslaugas. Priimant sprendimą dėl naujų elektroninės valdžios paslaugų teikimo, buvo atsižvelgiama ir į šiuos kriterijus (Clark, E., 2003):

• elektroninės valdžios paslaugos suderinamumas su savivaldybės strateginiais tikslais;

• elektroninės valdžios paslaugų teikimas turi pagerinti savivaldybės vidaus procesų įgyvendinimą;


237

• viešosios paslaugos perkėlimas į savivaldybės interneto svetainę turi būti techniškai įmanomas;

• elektroninės valdžios paslaugos teikimas turi būti abipusiškai finansiškai naudingas;

• elektroninės valdžios paslaugos įgyvendinimas turi atitikti reikalavimus, numatytus šalies teisės norminiuose aktuose.

Australijos Vyriausybė, įgyvendindama elektroninės valdžios strategiją, sukūrė standartus, nustatančius vietos savivaldos institucijų interneto svetainių ir duomenų perdavimo bei saugojimo sistemų struktūrinius-informacinius reikalavimus. Buvo nustatyti tam tikri informacijos apimties, informacijos pritaikymo neįgaliesiems, dokumentų saugojimo ir archyvavimo, informacijos saugumo ir privatumo užtikrinimo standartai. Aukščiau išvardinti standartai buvo sudaryti atkreipiant dėmesį ir į elektroninės valdžios paslaugų aukštos kokybės užtikrinimą, taip siekiant įgyti didesnį centrinėse ir ypač vietos savivaldos institucijų vartotojų pasitikėjimą elektronine valdžia ir paskatinti toliau naudotis elektroninės valdžios paslaugomis.

Olandija Olandijoje elektroninės valdžios paslaugos įgyvendinamos remiantis

„SAFAD“ modeliu (Leenes R., 2006). Olandų mokslininkai R. Leenes (2004) ir G. Bayens (2006) teigia, kad vietinės valdžios lygmens elektroninės valdžios paslaugos mažiau pažangios nei nacionalinio lygmens.

Matuojant elektroninės valdžios teikiamas paslaugas pagal modelių integravimo galimybes, galima konstatuoti, kad elektroninės valdžios paslaugų branda Olandijoje nėra labai aukšta (Bayens, G., 2006). Dauguma savivaldybių siūlo ribotą kiekį informacijos apie jų teikiamas elektroninės valdžios paslaugas, t. y. žemiausiojo lygio elektroninės valdžios paslaugas, ir tik nedaugelis Olandijos savivaldybių siūlė ketvirtojo lygio – integracijos tipo – paslaugas.

Analizuojant gerąją Olandijos savivaldybių elektroninės valdžios modelių taikymo praktiką įgyvendinant „SAFAD“ modelį, paminėtinas RINIS sistemos, skirtos elektroniniams informacijos mainams tarp socialinio aprūpinimo agentūrų, įdiegimas (Leenes, R., 2004).

Olandijos Vyriausybė siekia išplėtoti elektroninės valdžios paslaugų taikymą ne tik nacionaliniu, bet ir vietos valdžios lygiu, o tai, kaip teigia vyriausybės atstovai, ne tik padėtų sumažinti valstybės tarnautojų nemažą skaičių, bet ir pagerintų elektroninės valdžios paslaugų teikimo kokybės rodiklius. Teigiama, kad per penkerius metus, valstybės tarnautojų skaičių pavyko sumažinti 20 proc. (Bayens, G., 2006).

Olandijoje ypač daug dėmesio skiriama ir administraciniams procesams tobulinti informacinių technologijų priemonėmis, kad gyventojų ir verslo ūkio subjektų aptarnavimas teikiant elektroninės valdžios paslaugas būtų efektyvesnis. Nacionaliniuose teisės aktuose Olandijoje buvo reglamentuoti reikalavimai valstybės ir savivaldybių interneto svetainėms (Leenes, R., 2004):


238

1. Interneto prieiga prie pagrindinės institucijos informacijos ir viešųjų paslaugų.

2. Informacijos ir viešosios paslaugos autentiškumo nustatymas. 3. Gyventojų ir verslo ūkio subjektų identifikavimo internete užtikrinimas. 4. Institucijos registro ir archyvo duomenų kompiuterizavimas. Olandijos centrinės valdžios institucijos užsibrėžė ambicingus elektroninės

valdžios paslaugų įgyvendinimo politikos tikslus, tačiau stokojo techninių infrastruktūros priemonių, skirtų jiems įgyvendinti vietos savivaldos lygiu. Elektroninės valdžios paslaugų plėtra savivaldybių lygiu buvo neefektyvi ir, lyginant su kitomis elektroninės valdžios paslaugų modelius diegiančiomis Europos Sąjungos šalimis, lėtai progresavo (Leenes, R., 2004). Olandijos Vyriausybės atstovai kartu su vietos valdžios atstovais nebuvo patenkinti savivaldybių elektroninės valdžios paslaugų teikimo galimybių rezultatais, todėl ryžosi imtis aktyvesnių priemonių, kurios, kaip parodė rezultatai, sustiprino šalies pozicijas elektroninės valdžios paslaugų teikimo srityje.

Ispanija Ispanijoje elektroninės valdžios paslaugos įgyvendinamos remiantis dviem –

„SAFAD“ ir „Hiller & Belanger” modeliais. 2006 metais atlikus Ispanijos savivaldybių interneto svetainių turinio analizę, nustatyta, kad didžiųjų miestų savivaldybių interneto svetainėse elektroninės valdžios paslaugų integravimo lygis buvo gilesnis nei mažųjų šalies savivaldybių. Tyrimo duomenimis, Ispanijos savivaldybėse vyravo pirmojo lygio elektroninės valdžios paslaugos ir pagal „SAFAD“, ir pagal „Hiller & Belanger” modelius. Remiantis tyrimo rezultatais, nustatyta, kad tik kelios savivaldybės pagal „SAFAD“ modelį teikė ketvirtojo, o pagal „Hiller & Belanger” modelį penktojo lygio elektroninės valdžios paslaugas, kurios, savo požymiais gali būti baigtos apdoroti informaciniame tinkle (IDABC European eGovernment Service, 2008).

Nors didesniųjų miestų savivaldybės ne visada pirmauja, jos teikiamoms elektroninės valdžios paslaugoms administruoti gali būti skiriama daugiau specialistų ir kitų vadybos išteklių, įgalinančių naujų technologinių priemonių ir būdų įdiegimą teikiant elektroninės valdžios paslaugas. Ši situacija – ne išimtis ir Ispanijos didžiųjų miestų Madrido, Barselonos ir Saragosos savivaldybėse. Minėtose savivaldybėse teikiama gana daug skirtingų elektroninės valdžios paslaugų (IDABC European eGovernment Service, 2008). Šių miestų elektroninės valdžios paslaugų teikimo tobulėjimas lėmė tai, kad Ispanija priskiriama vienai iš elektroninės valdžios paslaugų teikimo lyderių kartu su tokiomis valstybėmis kaip Austrija ir Vokietija. Tačiau, nepaisant to, kitos Ispanijos savivaldybės labai atsilieka nuo aukščiau paminėtų didžiųjų savivaldybių elektroninės valdžios paslaugų teikimo srityje. Mažųjų savivaldybių elektroninės valdžios paslaugų teikimo galimybės neperkopia pirmojo ar antrojo paslaugų teikimo pakopų. Dauguma šių savivaldybių teikiamų elektroninės valdžios paslaugų identifikuotos pirmoje – informavimo ir antroje – vienpusės sąveikos stadijose, ir nedaug mažųjų


239

savivaldybių pažengė iki trečiosios – dvipusės komunikacijos stadijos. Tik kelios savivaldybės – pasiekė ir įgyvendino ketvirtosios – sandorio stadijos galimybes.

Ispanijos savivaldybės gana daug investuoja į informacinių technologijų infrastruktūros plėtrą, siekdama pagyvenusius ir nedarbingus gyventojus įtraukti pasitelkus „Skaitmeninės pilietybės programą“ (angl. Digital Citizenship programme). Šios programos įgyvendinimas – vienas iš pagrindinių būdų padidinti gyventojų pasitikėjimą elektronine valdžia Ispanijoje. Tai padės užtikrinti ir šiuolaikiškumą, kokybę ir atvirumą gyventojų poreikiams.

Lietuva Elektroninės valdžios paslaugoms priskiriant tam tikrą brandumo lygį

(pakopą), derėtų išanalizuoti situaciją Lietuvos savivaldybėse po to, kai 2002 m. buvo patvirtinta Elektroninės valdžios koncepcija ir įtvirtinti Lietuvos elektroninės valdžios paslaugų modelio pakopų lygiai (dar kitaip vadinami stadijomis) iš dalies atitinkantys ir „ANAO“, ir „SAFAD“ modelius bei jų keturių pakopų įgyvendinimą. Lietuvoje atlikti keli tyrimai, susiję su elektroninės valdžios paslaugų teikimo būklės įvertinimu Lietuvos valstybės institucijose, taip pat ir savivaldybėse. Vienas jų – 2004 metų gegužės 27 dienos Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės užsakymu 2004 metų gegužės 27 dieną UAB „Siemens“ atliktas ir parengtas „Elektroninės valdžios paslaugų modelio kūrimo“ projektas (toliau – projektas), kurio tikslas – parengti sistemingą valstybės institucijų elektroninės valdžios paslaugų sukūrimo modelį, siekiant maksimalios galimos elektroninės valdžios paslaugų pakopos realizavimo (Elektroninės valdžios paslaugų modelis, 2004). Lietuvos elektroninės valdžios paslaugų modelis plačiau detalizuotas ir nagrinėtas šio projekto skyriuje „Esamų viešųjų paslaugų ir esamo modelio analizės aprašymas“ (Elektroninės valdžios paslaugų modelis, 2004).

Projekto analizėje konstatuojama, kad Jonavos rajono, Kauno miesto, Kėdainių rajono ir Zarasų rajono savivaldybių interneto svetainėse identifikuotos pirmojo ir dalis antrojo lygio (pakopos) elektroninės valdžios paslaugų, kai institucijos interneto svetainėje galima rasti ne tik informaciją apie viešųjų paslaugų teikimą, bet ir iš jos parsisiųsti įvairias formas, susijusias su viešųjų paslaugų gavimu.

Apibendrinant projekte pateiktą likusių savivaldybių analizę, konstatuota, kad tuo metu (2004 m.) aštuoniose savivaldybėse (Alytaus rajono, Skuodo rajono, Biržų rajono, Tauragės rajono, Pagėgių rajono, Šilalės rajono, Rietavo rajono ir Kupiškio rajono) elektroninės valdžios paslaugų teikimo galimybių neidentifikuota, o kitoje mokslinėje literatūroje ši situacija įvardijama kaip elektroninės valdžios paslaugų pakopų nulinis lygmuo, kai nėra sukurta institucijos interneto svetainė, arba institucijos interneto svetainėje nėra jokios informacijos, susijusios su viešųjų paslaugų teikimu. Toks lygmens identifikatorius išskiriamas ir šiame tyrime. Lietuvos mokslininkai teigia, kad, be pagrindinių keturių pakopų lygmenų (pakopų) papildomai galima išskirti ir nulinį elektroninės valdžios paslaugų teikimo lygmenį (pakopą) (Domarkas V., Lukoševičienė V., 2006).


240

Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos užsakymu 2007 metais ir 2008 metais atliktose „Viešųjų paslaugų, teikiamų informacinėmis technologijomis, esamos būklės 2007 ir 2008“ analizėse (toliau – analizės) šalia nulinio – informacijos nebuvimo, pirmojo – informacijos, antrojo – vienpusės sąveikos, trečiojo – dvipusės subjektų sąveikos su asmens identifikavimu elektroninėje erdvėje ir ketvirtojo – elektroninės transakcijos lygmenų, remiantis Europos Komisijos inicijuota ir atlikta „CAPGEMINI“ studija (The User Challenge, 2007), papildomai išskirtas ir penktasis – personalizuotas elektroninės valdžios paslaugų teikimo lygmuo, papildantis Lietuvos elektroninės valdžios koncepcijoje identifikuotą elektroninės valdžios paslaugų modelį (Esamos būklės analizė, 2007, 2008). Analizėje pažymima, kad šio lygmens elektroninės valdžios paslaugos teikiamos automatiškai panaudojant praeities registravimo duomenis apie paslaugų vartotoją, tokiu būdu atsisakant pakartotinio duomenų įvedimo. Elektroninės valdžios paslaugos teikimo metu vartotojui pateikiamos iš anksto iš dalies užpildytos duomenų perdavimo formos ir būtini papildomi baigiamieji paslaugos apdorojimo veiksmai. Taip vartotojui yra automatiškai teikiamos tam tikro pobūdžio elektroninės valdžios paslaugos, identifikuojančios vartotojo tapatybę informacinėje sistemoje, nereikalaujant, kad šis pateiktų naują prašymą dėl paslaugų suteikimo (Esamos būklės analizė, 2008, p. 5.). Atsižvelgiant į 2007 m. ir 2008 m. analizėse pasiūlytą penkių modelį, 2009 m. gegužės 13 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 488 „Dėl Viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų strategijos patvirtinimo“ pakeitimo ir 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimo Nr. 2115 „Dėl Elektroninės valdžios koncepcijos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios, kuriame elektroninės valdžios paslaugų teikimas reglamentuotas ne keturiomis, o jau penkiomis pakopomis. Tačiau papildyto elektroninės valdžios paslaugų modelio 5 lygmens išskyrimas kelia tam tikrų abejonių tiek paties lygmens identifikatoriaus, tiek dėl pačios paslaugos specifikos išskyrimo, nes aukščiau išanalizuotuose elektroninės valdžios paslaugų modeliuose tokio – personalizuoto – elektroninės valdžios paslaugų teikimo tipo, kaip atskiro lygio (stadijos) neišskiriama. Remiantis atlikta modelių analize, reikia pažymėti, kad personalizuoto lygio elektroninės valdžios paslaugų Lietuvos viešojo sektoriaus, ypač savivaldybėse, teikimas atitinka ir yra sudedamoji elektroninės valdžios paslaugų pakopų „ANAO“ , „SAFAD“ , „Hiller & Belanger“ modelių trečiosios stadijos (transakcijos) ir pakopų „Lee & Layne“ modelio antrosios stadijos (transakcijos) dalis, todėl šio, kaip atskiro lygio (pakopos) išskyrimas, ypač pabrėžiant jo pritaikymą praktikoje nėra būtinas.

5. Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelių tobulinimo perspektyva Įvertinus modelių taikymo pasaulio šalių savivaldybėse pranašumus ir

trūkumus, šiuo metu būtų galima ieškoti ne tik šių, bet ir tobulesnių elektroninės valdžios paslaugų modelių diegimo viešojo administravimo institucijose alternatyvų. Tačiau tai nereiškia, kad būtinai turėtų būti iš pagrindų konstruojami


241

visiškai nauji, panašaus analogo praeityje neturintys elektroninės valdžios paslaugų modeliai. Praktinė šių modelių diegimo patirtis labai dažnai rodo, kad juos efektyviai taikyti įmanoma tik šiek tiek patobulinus vieno ar kito jau sukurto modelio struktūrą, kitaip tariant, papildžius juos naujais struktūriniais fragmentais. Tuo remiantis elektroninės valdžios paslaugų pakopų „ANAO“, „SAFAD“, „Lee & Layne“, „VSPA baigtumo“, „Hiller & Belanger“ modelius būtų galima papildyti įtinklintu ekspertinio konsultavimo paslaugų lygiu, kaip papildomu šių modelių struktūriniu fragmentu (3 lentelė).

3 lentelė. Papildyti elektroninės valdžios pakopų modeliai įtinklintu ekspertinio konsultavimo

paslaugų lygiu

„ANAO“ „SAFAD“ „Lee & Layne“

„VSPA baigtumo“

„Hiller&Belanger“

I

Statistinė ir pan.* informacija, užklausos



Statistinė ir pan.* informacija, užklausos**, prieiga prie duomenų bazių, ISI***


II

Priėjimas prie duomenų bazių

Užklausos**, Priėjimas prie duomenų bazių


Asmens tapatybės nustatymas, intraneto ir interneto sąsajos

Užklausos

III



ISI*** (per lygius)

Intranetas ir internetas sujungti


IV

ISI*** ISI*** ISI*** (per funkcijas)

Autorizuotos informacijos mobilumas

ISI***

V Įtin

klin

tas e

kspe

rtin

io k

onsu

ltavi

mo

pasl

augų

lygi

s (S

AV

IVA

LD

YB

IŲ T

AR

NA

UT

OJA

I)

(Nėra) (Nėra) (Nėra) (Nėra) Politinis dalyvavimas

Įtin

klin

tas e

kspe

rtin

io k

onsu

ltavi

mo

pasl

augų

lygi

s (V

AR

TO

TO

JAI)

Šaltinis: sudaryta autoriaus * Naujienlaiškiai, dokumentų formos, susiję teisės aktai ir kt. ** Užklausos valstybės tarnautojams elektroniniu paštu. *** ISI – institucijų sistemų integravimas.


242

Pirmiausia reikia pabrėžti, kad įtinklintas ekspertinio konsultavimo paslaugų fragmentas pasižymi universalumu, kitaip tariant, jis tinka ir gali būti lengvai integruojamas į pirmiau minėtų modelių struktūras. Įtinklinto ekspertinio konsultavimo paslaugų lygio, kaip papildomo struktūrinio fragmento, integravimas į modelius būtų grindžiamas tam tikrą laikotarpį periodišku įtinklintų konsultavimo paslaugų valstybės tarnautojams teikimu. Tokio pobūdžio paslaugų teikimas yra pirmiausia orientuotas į valstybės tarnautojų kompetencinių įgūdžių, susijusių su elektroninės valdžios paslaugų integravimu viešojo administravimo institucijose, ypač savivaldybėse, gerinimą, gebėjimų profesionaliau teikti elektroninės valdžios paslaugas ir tiksliau nustatyti vartotojų poreikius elektroninėje erdvėje tobulinimą. Suteikus šias konsultavimo paslaugas ir pvz., savivaldybės informacinėje sistemoje sukūrus specialiai tam pritaikytą viešąją interneto platformą, savivaldybių tarnautojai jau patys įtinklintu būdu individualiai ir/arba bendruomeniniu principu konsultuotų gyventojus pagal jų poreikius, susijusius su viešųjų paslaugų teikimu. Įtinklinto ekspertinio konsultavimo paslaugų fragmento integravimo į elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelius nauda būtų abipusė – valstybės tarnautojai pagerintų savo kompetencinius įgūdžius elektroninės valdžios paslaugų projektų institucinio įgyvendinimo srityje, o visuomenės interesas ir naudojimosi elektroninės valdžios paslaugomis poreikis padidėtų. Taip būtų galima daugiau sutaupyti organizacijų ir jų klientų laiko, atsirastų geresnės sąlygos sumažinti tiek viešojo sektoriaus institucijų, tiek vartotojų finansines išlaidas.

Išvados ir pasiūlymai 1. Išnagrinėjus elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelius, jų kūrimo

ypatumus ir atlikus lyginamąją modelių analizę, darbe atskleisti pagrindiniai šių modelių pranašumai ir trūkumai. Elektroninės valdžios paslaugų įgyvendinimas pakopų modeliuose grindžiamas per paslaugų integravimo sudėtingumą – gilesnis elektroninės valdžios paslaugos integravimas galimas tik peržengus žemesnę integravimo pakopą.

2. Pakopų modeliais siekiama nuosekliai integruoti elektroninės valdžios paslaugas, tačiau neatsižvelgiama į tai, jog ne visas paslaugas būtina ir įmanoma perkelti į patį aukščiausią lygmenį ir ne visada vartotojui aktualiausios ir svarbiausios turi būti elektroninės valdžios paslaugos, teikiamos aukščiausioje pakopoje. Tuo remiantis galima formuluoti išvadą, kad „ANAO“, „SAFAD“, „Lee & Layne“, „Viešojo sektoriaus procesų atkūrimo“, „Hiller & Belanger“ paslaugų modeliai daugiausia orientuoti į organizaciją ir dalinai į gyventoją ar verslo ūkio subjektą kaip į klientą.

3. Asmens tapatybės nustatymas įgyvendinamas skirtingose elektroninės valdžios paslaugų modelių pakopose. Asmens tapatybės nustatymo poreikis šiuose modeliuose yra „pririštas“ prie konkrečios viešųjų paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę pakopos. Taip suvaržoma institucinė laisvė, kai atsiranda poreikis nustatyti asmens tapatybę ankstesnėse pakopose, todėl darytina išvada ir dar kartą pabrėžtina, kad elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai pasižymi nelankstumu orientuojantis į vartotojų poreikius.


243

4. Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai jau dabar yra plačiai naudojami teikiant viešąsias paslaugas įvairiose pasaulio šalių savivaldybėse. Australai naudojasi savo šalyje sukurtu ir įdiegtu „ANAO“ elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliu, tuo tarpu, Olandai remiasi švediškąja praktika ir naudoja „SAFAD“ modelį. Ispanijoje taikomas kombinuotas „ANAO“ ir „Hiller & Belanger” modelių derinimo variantas. Lietuvoje viešųjų paslaugų teikimui taikomi „ANAO“ ir „SAFAD“ modeliai, ir remiantis užsienio šalių mokslinėmis ir praktinėmis studijomis eksperimentuojant bandoma sukurti savitą modelį. Elektroninės valdžios paslaugų modelių taikymas kiekvienoje šalyje sulaukia tam tikrų jų įgyvendinimo problemų, tačiau patobulinus šiuos modelius galima būtų tikėtis bent dalinai pašalinti esančius trūkumus ir geriau patenkinti vartotojų lūkesčius.

5. Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modelius institucijos vidinės ir išorinės sąveikos lygmenyje siūlytina papildyti įtinklintu ekspertinio konsultavimo paslaugų fragmentu greta kiekvienos pakopos. Taip būtų galima padidinti organizacinę kompetenciją elektroninės valdžios paslaugų integravimo ir teikimo srityse, o visuomenė gebėtų geriau suprasti elektroninės valdžios paslaugų teikiamą naudą ir, tikėtina, aktyviau pradėtų jomis naudotis. Tuomet būtų galima geriau užtikrinti efektyvesnius ir tikslesnius elektroninės valdžios paslaugų įgyvendinimo centrinės ir vietos valdžios institucijose aspektus labiau pabrėžiant ne organizacinius, o vartotojo naudos kriterijus.

Literatūra

1. ANDERSEN, K.V.; HENRIKSEN, H.Z. (2003). E-government maturity models: extension of the Layne and Lee model. Government information Quaterly. No. 26, p. 236–248.

2. AUSTRALIAN NATIONAL AUDIT OFFICE. (2004). Measuring the Efficiency and Effectiveness of E-Government. Melburn, p. 29-45.

3. BAYENS, G. (2006). E-Government in the Netherlands. Information Management and Economy. Amsterdam: Kluwer, p. 69-83.

4. BECKER, J.; ALGERMISSEN, L.; NIEHAVES, B. (2005). Processes in E-Government focus: A procedure model for process oriented reorganisation in public administration on the local level. Accepted to the First International Pragmatic Web Conference, September, p. 87–103.

5. BECKER, J.; ALGERMISSEN, L.; NIEHAVES, B. (2006). A procedure model for process oriented E-Government projects. Accepted to the First International Pragmatic Web Conference, September, Germany, p. 150–183.

6. Bnet Business Network, Business Library [žiūrėta 2009 m. gegužės 14 d.]. Prieiga per internetą <http://findarticles.com/p/articles/mi_hb5951/is_200201/ai_n24060452>.

7. Bnet Business Network, Business Dictionary [žiūrėta 2009 m. gegužės 13 d.]. Prieiga per internetą <http://dictionary.bnet.com/definition/front+end.html>.

8. Citizens, Not Customers: Transforming E-Government. Cory Allen Heidelberger, Dakota State University, 2007.12.09. [žiūrėta 2009 m. gegužės 14 d.]. Prieiga per internetą <http://lakeherman.org/coralhei/research/CAH-CLDS-614-20071209.doc>.

9. CLARK, E. (2003). Managing the transformation to e-government: An Australian perspective. Thunderbird International Business Review, p. 377–397.


244

10. DOMARKAS, V.; LUKOŠEVIČIENĖ, V. (2006). Elektroninė valdžia informacijos teikimo visuomenei aspektu. Viešoji politika ir administravimas, Nr. 16, p. 73–86.

11. GOLDKUHL, G.; PERSSON, A. (2006). Characteristics of Public E-services: Investigating the E-diamoned Model. Accespted to the First International Pragmatic Web Conference, September. Stuttgart, Germany, p. 54–79.

12. GOLDKUHL, G.; PERSSON, A. (2006). From e-ladder to e-diamond – re-conceptualising models for public e-services. Proceedings of the 14th European Conference on Information Systems, Göteborg, p. 117–132.

13. GUGLIOTA, A,; CABRAL, L.; DOINGUE, J.; ROBERTO, V.; ROWLATT, M.; DAVIES, R. (2005). A semantic web service-based architecture for the interoperability of e-govenrment services, p. 133–145.

14. IDABC EUROPEAN EGOVERNMENT SERVICE „eGovernment in Spain”. (2008), p. 29-45.

15. LAYNE, K.; LEE, J. (2001). Developing fully functional e-government: a four stage model. Government information Quaterly. No. 18, p. 122–136.

16. LEENES, R. (2004). Local e-Government in the Netherlands: From Ambitious Policy Goals to Harsh Reality. Amsterdam: Kluwer, p 8-11.

17. LIND, M.; FORSGREN, O.; SALOMONSON, N.; ALBINSSON, L. (2004). The E-co model – citizens‘ driving e-services quality, p. 97–124.

18. PERSSON, A.; GOLDKUHL, G. (2005). Stage-models for public e-services – investigating conceptual foundations. 2nd Scandinavian Workshop on e-government, February, Copenhagen, p. 151–188.

19. SIGNORE, O.; CHESI, F.; PALLOTTI, M. (2003). E-government: challenges and opportunities. CMG Italy – XIX Annual Conference, Florence, Italy, p. 231–265.

20. Viešųjų paslaugų, teikiamų informacinėmis technologijomis, esamos būklės analizė 2007, 2008 [žiūrėta 2010 m. spalio 12 d.]. Prieiga per internetą <http://www.vrm.lt/uploads/media/vrm_Lt_internetui.pdf>

SUMMARY

MATURITY MODELS OF ELECTRONIC GOVERNMENT SERVICES: THE POSSIBILITIES OF THEIR IMPROVEMENT IN THE CONTEXT

OF WORLD MUNICIPALITIES’ ANALYSIS

Assoc. prof. dr. Tadas Limba Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected] Nowadays electronic government starts dominating in all world countries. Some states

are more experienced, while others just started implementing it. Nevertheless, which models the country had reached, all of them should make the progress. It is important to try to overlook and analyse in essence the e-government services maturity models at the public administration level, that are used in various countries. The first stage model that we analyse, is “ANAO” model. Another models are – “SAFAD”, “Lee&Layne”, “Hiller and Belanger” and “Public sector processes rebuilding” models. The analysis of these models implementation practice in different world countries is carried out ant presented in this article as well as the comparative analysis of the stages models. All in all, despite which


245

model is used, there are lots of areas, where governments should improve their actions. They should look ahead, if they want to do their best at e-government policy.

Keywords: electronic government, maturity models of electronic government services,

public administration institutions, municipalities.


246

LIETUVOS INFORMACINĖS VISUOMENĖS PLĖTRA IR KAI KURIE GALIMI ŠIOS PLĖTROS IŠŠŪKIAI EUROPOS

SKAITMENINĖS DARBOTVARKĖS KONTEKSTE

Doc. dr. Antanas KERAS Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

[email protected]

Informacinės visuomenės plėtros klausimai darosi vis aktualesni tiek gerai išsivysčiusioms, tiek ir silpnesnio išsivystymo lygio šalims. Tai neabejotinai svarbu ir Lietuvai. Iki 1990 metų, iki Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo, apie informacinę visuomenę Lietuvoje praktiškai nebuvo kalbama, jokie dokumentai, apsprendžiantys informacinės visuomenės kūrimą ir plėtrą, dar nebuvo ruošiami. Buvo diegiamos ir naudojamos tam laikotarpiui prieinamos informacinės technologijos, sudaromi jų diegimo planai, kurie buvo derinami su Maskva.

Lietuva, 1990 metais atkūrusi šalies nepriklausomybę, turėjo tikrai nepakankamai išvystytą informacinę infrastruktūrą. Lietuvoje nebuvo šiuolaikinių duomenų perdavimo tinklų, praktiškai neturėjome kompiuterių tinklų, o tik jų eksperimentinius fragmentus, iš esmes - pradines tokių tinklų užuomazgas. Bene pažangiausia Lietuvoje tuo metu buvo Lietuvos Mokslų Akademijos kolektyvinio naudojimo skaičiavimo sistema, kuri per ryšio kanalus jungė Mokslų Akademijos institutus su Akademijos skaičiavimo centru, esančiu Matematikos ir kibernetikos institute. Labai svarbu, kad ši sistema, o taip pat darbai, vykdyti Kauno technologijos universitete, Vilniaus Gedimino technikos universitete bei Vilniaus universitete padėjo paruošti specialistus ir vartotojus darbui ateities salygomis su ateities kompiuterine technika ir šiuolaikiniais kompiuterių tinklais.

Pirmasis jau Nepriklausomoje Lietuvoje parengtas dokumentas, kalbantis apie informacinės infrastruktūros plėtrą ir apie informacinės visuomenės prielaidų kūrimą, buvo “Valstybinio informatikos vystymo kompiuterizavimo pagrindu koncepcija”.

Šią koncepciją rengė laikinas kūrybinis kolektyvas, vadovaujamas akademiko Laimučio Telksnio. Parengta Koncepcija, jos galutinis projektas, suderintas su suinteresuotomis šios srities žinybomis, 1991 m. buvo įteiktas Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui, Lietuvos Respublikos Ministrui Pirmininkui, valdžios institucijoms, kai kurioms kitoms įstaigoms ir organizacijoms, susijusioms su informatikos plėtra.

Galutiniame Koncepcijos projekte buvo nurodyta, kad vykdydama valstybinio informatikos vystymo politiką, Lietuvos Respublika turėtų siekti tokių strateginių tikslų:


247

-sukurti Lietuvoje informatikos infrastruktūrą, sudarančią nacionalinės rinkos formavimo, jos funkcionavimo ir integravimo į pasaulio rinką prielaidas,

-reorganizuoti ir vystyti informatikos priemonių kūrimą ir gamybą Lietuvoje, kaip žinioms ir kvalifikuotam darbui imlią bei reikalaujančią mažai žaliavų gamybos šaką.Koncepcijoje buvo nurodytos šešios prioritetinės veiklos kryptys, kurias turėtų vystyti valstybė, įgyvendindama minėtus strateginius tikslus:

- Sukurti ir vystyti valstybinį duomenų perdavimo tinklą, atitinkantį tarptautinius standartus ir užtikrinantį nepriklausomą ryšį su užsienio tinklais.

- Kompiuterizuoti bankų sistemą. - Mokyti specialistus, studentus ir moksleivius naudotis informatikos

priemonėmis. - Kurti nacionalines duomenų ir žinių bazes, integruoti jas į tarptautinius

informacinius tinklus.-Reorganizuoti ir išplėsti informatikos priemonių kūrimą ir gamybą.

-Sukurti ir įgyvendinti valstybinio reguliavimo mechanizmą (juridinius aktus, ekonominius svertus), garantuojantį sėkmingą informatikos vystymą. Iš esmės darbai pagal visas šešias prioritetines kryptis buvo didžiulis iššūkis Lietuvai ir šios srities mūsų šalies specialistams, nes visai nebuvo šiuolaikinių kompiuterių tinklų – informacinės visuomenės pagrindų pagrindo, o tik pirmieji eksperimentiniai darbai šioje srityje.Su dauguma iškilusių iššūkių (nors ir ne su visais!) per ateinančius dešimtmečius buvo gana sekmingai susitvarkyta.

Principiniai teiginiai ir nuostatos, svarbiausi klausimai ir jų sprendimo keliai, tuomet išdėstyti Koncepcijoje, iš esmės pasirodė teisingi. Pagrindinės Koncepcijos idėjos vienaip ar kitaip atsispindėjo vėlesniuose šios srities Lietuvos strateginiuose dokumentuose, koncepcijose, programose.

Galima teigti, kad Koncepcijos parengimas buvo aktualus ir savalaikis žingsnis. Lietuva per sekančius keturiolika metų - iki įstodama į Europos Sąjungą 2004 metais, gana toli pažengė kurdama ir plėtodama šalies informacinę infrastruktūrą ir sudarydama tvirtas prielaidas kurti informacinę visuomenę.

Ypač pažymėtina didžiulė pažanga, padaryta kuriant ir plėtojant Lietuvos mokslo ir studijų kompiuterių tinklą LITNET. Jis buvo kuriamas Lietuvos Mokslų Akademijos Matematikos ir informatikos institute kaip interneto kompiuterių tinklas. Interneto kompiuterių tinklo projektavimas ir idėjų įgyvendinimas čia prasidėjo 1991 metais. Pirmuoju interneto propaguotoju ir organizatoriumi Lietuvoje tapo akademikas L.Telksnys.

Tinklas LITNET teikia duomenų perdavimo ir interneto paslaugas visoms aukštosioms mokykloms, mokslo institutams, kitoms mokslo ir studijų sistemos institucijoms, mokykloms, daugeliui kitų švietimo ir kultūros įstaigų, bibliotekų bei muziejų.Tačiau būtina pažymėti, kad po 1990 m. šiuolaikiniai kompiuterių tinklai pradėti kurti, plėtoti bei juos diegti ne tik mokslo institucijose, bet ir kitose valstybės gyvenimo srityse – ekonomikoje, valdyme ir kitur.

Didelę įtaką kuriant ir plėtojant Lietuvoje informacinę visuomenę dar iki šalies įstojimo į ES turėjo ES dokumentai - iniciatyva eEurope bei veiksmų planas eEurope 2005.


248

Iniciatyvoje eEurope buvo išvardintos kliūtys, kurios stabdo skaitmeninių technologijų panaudojimą:

-apskritai brangus, lėtas ir nesaugus prisijungimas prie interneto ir e-prekybos; -nepakankamas kompiuterinis raštingumas, ypač dirbant su kompiuterių

tinklais; -pakankamai dinamiškos, į paslaugas orientuotos visuomenės kultūros stoka; -viešasis sektorius, kuris vaidina aiškiai nepakankamą vaidmenį, sudarant

galimybes naujoms paslaugoms bei taikymams ir jų plėtrai. Šias 4 kliūtis galima vertinti ir kaip iššūkius, kurie iškyla ES kuriant ir plėtojant informacinę visuomenę po 2000 metų.

Šiame dokumente nurodomos ne tik klūtys, trukdančios plėtoti informacinę visuomenę, bet ir pateikiamos prioritetinės veiklos kryptys, kurios turėtų padėti įveikti minėtas kliūtis. ES gana sekmingai įgyvendino minėtas prioritetines veiklos kryptis.

O kaip gi Lietuva atrodė minėtų iššūkių kontekste? Gal jie mūsų šalies nelietė? Atvirkščiai, visi keturi minėti iššūkiai tiesiogiai lietė ir mus, nors mes dar nebuvome ES nariai ir tiesiogiai eEurope programoje nedalyvavome. Gal būt tik su pirmuoju iššūkiu mes tvarkėmės kiek geriau. Per likusius šio dešimtmečio metus mes su minėtais iššūkiais jau kiek susitvarkėme, tačiau jie lieka gana aktualūs dar ir sekančiam dešimtmečiui.

Įstojus į ES, Lietuvai nemažą reikšmę įgijo Strategija „i2010 - Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“. Ja buvo vadovaujamasi plėtojant informacinę visuomenę mūsų šalyje pastaruosius keletą šio dešimtmečio metų.

Kokia mūsų situacija buvo tik ką įstojus į ES 2004 metais plėtojant informacinę visuomenę? Kad galima būtų objektyviai įvertinti ir palyginti su kitomis šalimis, reikia panaudoti integruotus informacinės visuomenės plėtros rodiklius. Vienas iš tokių tarptautiniu mastu pripažintų integruotų rodiklių yra Skaitmeninių galimybių indeksas - Digital Opportunity Index (DOI), pateiktas metodologijoje “Digital Opportunity Index (DOI) – Methodology”. Indeksas DOI savyje jungia vienuolika kriterijų, charakterizuojančių galimybes, infrastruktūrą ir panaudojimą.

Bendras indeksas DOI matuojamas balais nuo nulio iki vieneto. Indekso DOI balas niekada negali būti mažesnis už nulį ir didesnis už vienetą. Jo svarbiausias privalumas yra tai, kad jis (kaip ir jo sudedamosios dalys – atskiri kriterijai iš tų aukščiau išvardintų vienuolikos) yra standartizuotas ir gali būti naudojamas lyginti tarpusavyje tiek atskiras šalis, tiek ir atskirus regionus.

1 lentelėje pateikiama Lietuvos ir kai kurių kaimyninių šalių indekso DOI duomenys ir šalies eiliškumas pagal šį indeksą tiek Europoje, tiek ir pasaulyje 2004/2005 metais.

Į lyginamų šalių sarašą taip pat įtraukėme ir Airiją, nors ji ir nėra Lietuvos kaimynė pagal teritiorinį principą, tačiau kaip gerai išsivysčiusi šalis, kurios plotas ir gyventojų skaičius panašus į Lietuvos plotą ir gyventojų skaičių, yra verta dėmesio ir įdomi kaip lyginamas partneris.


249

Kaip matyti iš 1 lentelės, Lietuva į Europos Sąjunga atėjo turėdama visai neblogas pozicijas informacinės visuomenės plėtros srityje, visai nepanašias į tas, kuriose mes buvome 1990 metais. Pagal indeksą DOI mes buvome dvidešimti Europoje ir trisdešimt antri pasaulyje (iš 181 šalies). Greta mūsų buvo Airija (Europoje ji buvo devyniolikta, o pasaulyje – trisdešimt pirma). Atsimenant iš kokių pozicijų mes startavome, tai visai geri rezultatai. Iš kaimynų mes lenkėme Lenkiją, Latviją ir Baltarusiją.

1 lentelė. Skaitmeninių galimybių indeksas (DOI) 2004/2005

Eiliškumas Europoje

2004/2005 Šalis DOI 2004/2005

Eiliškumas pasaulyje 2004/2005

1 Danija 0.71 3 3 Švedija 0.69 6 8 Suomija 0.64 17

11 Estija 0.63 20 19 Airija 0.58 31 20 Lietuva 0.56 32 24 Lenkija 0.52 39 30 Latvija 0.49 48 37 Baltarusija 0.41 76

Kartu reikia pažymėti, kad Lietuva, kaip matyti iš ataskaitos “World

Information Society Report 2006”, kaip ir nemažai kitų šalių, geriausiai charakterizuojama pagal pirmąją DOI komponentę – pagal galimybes, o pagal kitas dvi komponentes - infrastruktūrą ir panaudojimą, pasirodo silpniau.

Infrastruktūrai priklauso tokie rodikliai: -dalis namų ūkių, turinčių fiksuotos telefonų linijos ryšį; -dalis namų ūkių, turinčių kompiuterį; -dalis namų ūkių, turinčių prisijungimą prie interneto namuose; -mobilaus telefono ryšio abonentai, tenkantys 100 gyventojų; -mobilaus interneto abonentai, tenkantys 100 gyventojų. Panaudojimui priklauso tokie rodikliai: -dalis asmenų, naudojančių internetą; -santykis fiksuoto plačiajuosčio ryšio abonentų su visais interneto vartotojais; -santykis mobilaus plačiajuosčio ryšio abonentų su visais mobilaus ryšio

abonentais. Kaip matome, tai labai svarbūs rodikliai, kurių nepakankamas lygis gali būti

rimtas iššūkis šalies informacinės visuomenės plėtrai. Kaip parodė Statistikos biuletenio duomenų analizė, gana prasta padėtis mūsų

šalyje buvo su rodikliu “dalis namų ūkių, turinčių prisijungimą prie interneto namuose”. Čia miestuose 2004 m. buvo prisijungę tik10.6 procento namų ūkių, o


250

ytin prasta padėtis buvo kaime – čia tebuvo prisijungę vos 2 procentai namų ūkių! Tai buvo nepaprastai rimtas iššūkis! Buvo būtina su juo tvarkytis.

Tarp geriausius rodiklius turėjusių neabejotinai buvo tinklas LITNET. Šis tinklas jau nuo 2000 metų buvo Europos akademinio tinklo GEANT dalyvis, dalyvavo bendros Europos aukštojo mokslo ir tyrimų erdvės kūrime. Kartu buvo atliekami tyrimai, kaip kurti ir diegti nebrangų, greitą ir saugų prisijungimą prie interneto Lietuvoje.

2004 m. spalio mėnesį LITNET tapo projekto GEANT–2 dalyviu. Po Lietuvos įstojimo į Europos Sąjungą 2004 m. informacinės visuomenės plėtros srityje šaliai teko tiesiogiai orientuotis į ES direktyvinius dokumentus.

Pagrindinis toks ES dokumentas - 2005 metais priimta strategija „i2010 - Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti“. Ji yra ES informacinės visuomenės ir žiniasklaidos politikos pagrindas ir eEurope iniciatyvos tęsinys.Ja buvo siekiama skatinti pozityvų informacijos ir ryšių technologijų (IRT) indėlį ekonomikai, visuomenei ir geresnei gyvenimo kokybei.

Strategija i2010 iškėlė tris tikslus:1 tikslas: Bendra Europos informacinė erdvė, siūlanti prieinamus ir saugius didelės spartos ryšius, gausų ir įvairų turinį bei skaitmenines paslaugas.2 tikslas: Pasaulinės klasės IRT tyrimai ir inovacijos, mažinant atotrūkį nuo Europos svarbiausių konkurentų.3 tikslas: integruota Informacinė visuomenė suteikia aukštos kokybės viešąsias paslaugas ir gerina gyvenimo kokybę.

Minėtus Strategijos tikslus galima priimti ir kaip kylančius iššūkius. Taip žvelgiant reikėtų konstatuoti, kad bene geriausiai šį dešimtmetį Lietuva įgyvendino pirmąjį šios strategijos tikslą. Sunkiausiai sekėsi įgyvendinti antrąjį tikslą, - pagrindinai dėl nepakankamo finansavimo.

Labai svarbus dokumentas, tiesiogiai lėmęs informacinės visuomenės kūrimą ir plėtrą Lietuvoje, buvo Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strategija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. 625.

Strategija rėmėsi tokia Lietuvos vizija: „Pažangi informacinė visuomenė, t.y. išsilavinusi ir nuolat besimokanti visuomenė, kurios nariai savo veiklą grindžia informacija, žinojimu ir naujausių technologijų teikiamomis galimybėmis“.

Strategijoje buvo numatyti tokie Informacinės visuomenės plėtros prioritetai:1.Prioritetas – gyventojų kompetencija ir socialinė sanglauda.

2.Prioritetas – Viešojo administravimo modernizavimas panaudojant IT 3.Prioritetas – žinių ekonomika. Būtina skatinti žiniomis, inovacijomis,

mokslo laimėjimais ir IT grindžiamos ekonomikos plėtrą. 4.Prioritetas – Lietuvos kultūra ir lietuvių kalba. Būtina, pasinaudojant IT

teikiamomis galimybėmis, puoselėti ir skleisti Lietuvos kultūrą, skatinti visuomenės kūrybiškumą ir kultūros įvairovę, užtikrinti Lietuvos kultūros paveldo ir lietuvių kalbos išsaugojimą pasaulio visuomenėje.

Visi šie prioritetai nabejotinai svarbūs, ir jais vadovautis tikrai teks dar ir ateinantį dešimtmetį.


251

Strategijoje buvo atlikta stiprybių, silpnybių, galimybių ir grėsmių (SSGG) analizė.Grėsmės - jas galima traktuoti kaip iššūkius:

1.Gyventojų socialinės atskirties didėjimas dėl nevienodos kompetencijos ir galimybių naudotis IT;2.Kvalifikuotų ITT specialistų darbinė migracija į kitas šalis;3.Mažas Lietuvos ekonomikos konkurencingumas tarptautinėse rinkose;4.Neišspręstos IT saugumo problemos;5.Pavojus lietuvių kalbai ir kultūros paveldui pasaulinės informacinės visuomenės kontekste.Šie iššūkiai neabejotinai bus aktualūs dar ir ateinantį dešimtmetį ir teks įdėti nemažai pastangų, kad juos įveiktume.

Tačiau per tuos keletą metų nuo 2004 m. iki 2010 m. Lietuva padarė labai didelę pažangą plėtodama internetą ir kai kuriose kitose informacinės visuomenės plėtros srityse. Kaip parodė Statistikos biuletenio duomenų analizė, žymiai pagerėjo padėtis mūsų šalyje su rodikliu “dalis namų ūkių, turinčių prisijungimą prie interneto namuose”. Čia, miestuose 2004 m. buvo prisijungę tik10.6 procento namų ūkių, o 2010 m. - jau 61.3 procento namų ūkių. Dar didesni pokyčiai įvyko kaimo vietovėse – kaime 2004 m. tebuvo prisijungę vos 2 procentai namų ūkių, o 2010 m. - jau 39 procentai namų ūkių. Padidėjimas 19,5 karto!

2004 m. minėti rodikliai tikrai buvo nepaprastai rimtas iššūkis, tačiau jis buvo įveiktas fantastiškai greitai ir nepaprastai sekmingai.

Galima tikėtis, kad ir kiti informacinės visuomenės plėtros iššūkiai ateityje bus sekmingai įveikti.2010 metais strategija i2010 baigiasi. Europos Komisija 2010 metais paskelbė naują Komunikatą “Europos skaitmeninė darbotvarkė”.Joje apibrėžiama svarbiausia skatinamoji informacinių ir ryšių technologijų (IRT) funkcija siekiant užtikrinti, kad Europa įgyvendintų tai, kas numatyta pasiekti iki 2020 metų.

“Europos skaitmeninė darbotvarkė” turės neabejotinai labai didelę įtaką ir Lietuvos informacinės visuomenės plėtrai. Numatoma, kad iki 2020 m. beveik visas skaitmeninis turinys ir taikomosios programos bus prieinami internete. Kad tai būtų įgyvendinta, reikia įveikti visą eilę iškylančių kliūčių.

Komisija nustatė septynias pagrindines kliūtis. Atskirai ar kartu šios kliūtys smarkiai trukdo naudotis IRT, todėl akivaizdu, kad būtina bendrai imtis visapusiškų politikos priemonių Europos lygmeniu. Tos kliūtys tai:

1.Suskaidytos skaitmeninės rinkos .2.Sąveikos stoka. 3.Augantis elektroninis nusikalstamumas ir menko pasitikėjimo tinklais

pavojus. 4.Nepakankamos investicijos į tinklus. 5.Nepakankama mokslinių tyrimų ir inovacijų veikla. 6.Nepakankamas skaitmeninis raštingumas ir įgūdžių stoka. 7.Neišnaudotos galimybės spręsti visuomenei kylančias problemas. Reikia pasakyti, kad žvelgiant į išvardintas kliūtis, kurias neabejotinai galime

traktuoti kaip iššūkius, galime konstatuoti, kad praktiškai visi septyni iššūkiai iškils ir Lietuvai. Tačiau remiantis jau sukaupta patirtimi galima teigti, kad didžiausi iššūkiai bus pirmas, trečias ir ketvirtas. Kartu atsižvelgiant į tai, kad tikrai ne mažesni, o gal netgi didesni iššūkiai buvo gana sekmingai įveikti per praejusius


252

du dešimtmečius, galime teigti, kad ir sekančio dešimtmečio iššūkiai bus daugiau ar mažiau sekmingai įveikti.

Literatūra

1. Komisijos komunikatas Europos Parlamentui, Tarybai, Europos Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui. Europos skaitmeninė darbotvarkė. Briuselis, 2010.8.26 KOM(2010) 245 galutinis/2

2. Valstybinio informatikos vystymo kompiuterizavimo pagrindu koncepcija. Lietuvos informacijos institutas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Projektas. Vilnius, 1990.

3. eEurope. An Information Society For All. Communication on a Commission Initiative for the Special European Council of Lisbon, 23 and 24 March 2000. On line: http://www.ictsb.org/Activities/Documents/eEurope_initiative.pdf

4. i2010-Europos informacinė visuomenė augimui ir užimtumui skatinti. Briuselis, 1.6.2005 KOM(205) 229 galutinis. On line: http://ec.europa.eu/information_-society/eeurope/i2010/index_en.htm

5. Digital Opportunity Index (DOI) – Methodology. On line: http://www.itu.int/ITU-D/ict/doi/methodology.htm

6. World Information Society Report 2006. On line: http://www.itu.int/osg/spu/-publications/worldinformationsociety/2006/europe.pdf

7. Informacinės technologijos Lietuvoje, 2010. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Vilnius, 2010.

8. Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strategija. Vilnius, 2005 – Patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. birželio 8 d. nutarimu Nr. 625.

SUMMARY

DEVELOPMENT OF LITHUANIAN INFORMATION SOCIETY AND SOME POSSIBLE CHALLENGES OF THIS DEVELOPMENT IN THE CONTEXT OF

THE DIGITAL AGENDA FOR EUROPE

Assoc. prof. dr. Antanas Keras


As has been indicated on the Digital Agenda for Europe, the overall aim of the

Agenda is to deliver sustainable economic and social benefits from a digital single market based on the fast internet and interoperable applications.

This is a new document, which will determine development of Information Society in the European Union as well as in Lithuania till 2020.

Over the past decade the development of Information Society in the whole European Union, including Lithuania, mainly has been determined by the eEurope Initiative, the


253

eEurope 2005 Action Plan and, extremely, by the Strategy “i-2010 – A European Information Society for growth and employment”.

After the restoration of its independence in 1990, there were no modern data transfer networks in Lithuania. We did not have computer networks, only - their pilot fragments.

Lithuania over twenty years of its independence has made a significant progress. This became particularly evident after Lithuania's accession to the EU in 2004, especially in creating and developing information society, in particular, in the internet development.

But Strategy i-2010 is ending this year. New Digital Agenda for Europe has been approved this year.

This article is to discuss the development of the Lithuanian Information Society in the last decade and to discuss some possible challenges of this development of the next decade in the context of the Digital Agenda for Europe.

Keywords: Information society, development, strategy, digital agenda, challenges.


254

LIETUVOS SAVIVALDYBIŲ SOCIALINIŲ PASLAUGŲ FINANSAVIMO ANALIZĖ

Prof. Gediminas DAVULIS


Įvadas Pranešimo tikslas – išsiaiškinti savivaldybių kompetenciją teikiant socialines

paslaugas bei šių paslaugų finansavimo aspektus. Tyrimo metodai – teisės aktų bei statistinių duomenų analizė, palyginamoji

analizė. Originalumas – nors savivaldos galimybės teikiant socialines paslaugas

mokslinėje literatūroje yra nagrinėjamos teoriniame lygyje, tačiau finansiniai aspektai paliečiami nepakankamai.

Raktiniai žodžiai: savivalda, socialinės paslaugos, viešosios gėrybės, fiskalinė decentralizacija.

Pranešime nagrinėjami savivaldybių kompetencijų teikiant viešasias gėrybes nustatymo teoriniai aspektai bei funkcijų tarp valstybės ir savivaldybių lygių paskirstymo principai. Aptariami savivaldybių veiklos socialinėje sferoje teisiniai pagrindai Lietuvoje. Analizuojamos savivaldybių išlaidų socialinei sferai santykinės dalies bei socialinės srities išlaidų struktūros kitimo tendencijos. Aptariamas savivaldybių pajamų formavimas, savivaldybių biudžeto struktūra bei jos dinamika fiskalinės decentralizacijos požiūriu.

Pateikiama šalies savo dydžiu artimos Lietuvai, t.y. Danijos savivaldybių charakteristika, aptariamos Danijos savivaldybių funkcijos, lyginamuoju aspektu analizuojamas šių funkcijų finansavimas, išskiriant socialinę sferą.

Funkcijų paskirstymas tarp valdžios lygių ir jų finansavimo teoriniai aspektai. Viešojo valdymo sistema nėra vientisas darinys ir nuolat kinta. Vietos

savivalda neatsiejama nuo decentralizacijos politikos. XX a. pirmojoje pusėje daugelyje pasaulio šalių vyrauja viešojo valdymo centralizacija, antrojoje XX a. pusėje pastebimos priešingos tendencijos – didesnę įtaką įgauna vietos savivaldos dariniai. Decentralizacijos siekis yra ryškus tiek pažangiausiose, tiek besivystančiose šalyse kaip iššūkis centrinės valdžios sprendimų priėmimo monopolijai. Galima teigti, jog stipri vietos savivalda – brandžios demokratinės valstybės elementas. Iš tikrųjų, piliečių teisė tvarkyti viešuosius reikalus tiesiogiai gali būti įgyvendinta per vietos valdžios institucijas. Tik vietos valdžios


255

institucijos, turinčios realius įsipareigojimus, gali garantuoti veiksmingą valdymą, susijusį su bendruomenės poreikių tenkinimu. 1985 m. spalio 15 d. Europos Tarybos priimtoje Europos vietos savivaldos chartijoje pabrėžiama, jog vietos savivalda yra bet kokios demokratijos pagrindas. Demokratinėse šalyse visi piliečiai turi teisę dalyvauti tvarkant viešuosius reikalus. Ši teisė sėkmingai įgyvendinama per savivaldos institucijas. Europos vietos savivaldos chartijoje nurodoma, kad vietos valdžios institucijos įstatymų apibrėžtose ribose turi teisę ir gebėjimą tvarkyti viešųjų reikalų dalį vadovaudamosi vietos gyventojų interesais ir prisiimdamos už tai atsakomybę. Europos vietos savivaldos chartijoje įtvirtintas ir subsidiarumo principas, kuris reiškia visuomeninių įsipareigojimų vykdymo priskyrimą arčiau piliečių esantiems viešojo valdymo subjektams, o aukštesniems valdymo subjektams perdavimą tų funkcijų, kurių negali atlikti žemesnio lygmens viešojo valdymo subjektai.

Kai kuriais atvejais funkcijų paskirstymas yra labai aiškus, pavyzdžiui, krašto apsauga yra centrinės valdžios funkcija, gatvių tvarkymas – vietos valdžios kompetencija. Tačiau yra atvejų, kuomet atsakomybė už tam tikrų viešųjų gėrybių teikimą turi būti paskirstyta tarp centrinės ir vietos valdžių. Šiuo atveju, centrinė valdžia dažniausiai priima politinius sprendimus, o vietos valdžia, kuri yra arčiau žmonių ir geriau žino vietos sąlygas, yra atsakinga už paslaugų teikimą.

Funkcijų pasidalijimas tarp atskirų valdymo lygių labai skiriasi skirtingose valstybėse. Lietuvos savivaldybių funkcijos įvardytos Lietuvos Respublikos vietos savivaldos ir kituose įstatymuose bei lydimuosiuose teisės aktuose. Vietos savivaldos įstatymas, kaip pagrindinis įstatymas, nustatantis savivaldybių funkcijas, buvo ne kartą keistas, kaskart keičiant ir su funkcijomis susijusius straipsnius. Dabartinės redakcijos vietos savivaldos įstatymas nustato 42 savarankiškas ir 32 valstybines (valstybės perduotas savivaldybėms) socialines, ekonomines bei kitas funkcijas.

Decentralizacijos procesas viešojo sektoriaus ekonomikos srityje įgauna vadinamosios fiskalinės decentralizacijos formą (Davulis, 2006). Fiskalinio federalizmo (fiskalinės decentralizacijos) teorija pradėta kurti XX a. antrojoje pusėje , kurios žymiausi atstovai – Bird (1998), Musgrave (1989), Oates (1993), Tiebout (1956) ir kiti. Pagrindinė fiskalinio federalizmo teorijos idėja yra fiskalinių santykių tarp įvairių valdymo lygių kūrimas remiantis decentralizavimo principu. Apmokestinimo galios turi būti paskirstytos konkretiems valdymo lygiams taip, kad būtų sukurta tokia viešųjų finansų struktūra, kurioje kiekvienas šalies valdymo lygis turėtų pajamų šaltinį jam priskirtoms funkcijoms finansuoti. Taigi fiskalinės decentralizacijos principas nustato išlaidų, atsakomybės ir pajamų šaltinių padalijimą tarp valdžios lygių

Principas, kuriu remiantis paskirstomos funkcijos viešojo sektoriaus ekonomikoje gali būti suformuluotas taip. Viešosios gėrybės, kurių atžvilgiu nėra ryškios visuomenės poreikių diferenciacijos, o jų gamyboje pasireiškia masto ekonomija, turėtų būti teikiamos centralizuotai. Todėl centrinė valdžia geriausiai turėtų atlikti tokias funkcijas, kaip kolektyvinių gėrybių teikimo, pajamų perskirstymo, socialinės politikos ir pan. Tokios viešosios gėrybės kaip, pavyzdžiui, komunalinių paslaugų teikimas, pirminė sveikatos priežiūra, kurioms


256

būdinga didelė poreikių diferenciacija, tačiau nebūdingas šalutinis poveikis, turėtų būti teikiamos vietos lygmenyje. Todėl remiantis šiuo principu paslaugų teikimą socialiniai sferai, kuriai mes priskirsim socialinę saugą, sveikatos apsauga bei švietimą, tikslinga pavesti savivaldybėms, centriniai valdžiai paliekant socialinės politikos formavimo klausimus.

Kiekvienam viešojo sektoriaus valdymo lygiui turėtų būti nustatyti finansiniai ištekliai adekvatūs jų atliekamų funkcijų apimčiai. Vietos savivaldos institucijoms reikalingi finansiniai ištekliai. gali būti formuojami perduodant lėšas, kurios anksčiau buvo naudojamos atitinkamai funkcijai vykdyti, arba leisti savivaldybėms pačioms rinkti tam tikrus mokesčius. Be to, finansinių išteklių reikia ir konkrečioms savivaldybės vykdomoms programoms bei institucijoms išlaikyti. Todėl dalis mokesčių yra priskiriama vietos savivaldai, kurie vadinami vietiniais mokesčiais, o kita dalis – valstybės biudžetui.

Taigi savivaldybių funkcijos neatsiejamos nuo finansų. Savivaldybių veikla atsispindi jų išlaidose vienai ar kitai sričiai finansuoti, o finansiniai savivaldybių ištekliai - gebėjimo įgyvendinti funkcijas pagrindas. Išlaidų dydis kuriai nors sričiai (socialinei, ekonomikos ar kitai) parodo, kokioje srityje savivaldybės turi daugiausiai įsipareigojimų. Lietuvos savivaldybės funkcijas finansuoja ne tik iš nuosavų lėšų, bet kaip ir daugumoje Europos valstybių, biudžeto dotacijomis. Kadangi Lietuvos savivaldybių biudžetų pajamų struktūroje dominuoja valstybės biudžeto dotacijos, tai Lietuva priskiriama prie žemo fiskalinės decentralizacijos lygio šalių. Lietuvos savivaldybių socialinių paslaugų finansavimo aspektai mokslinėje literatūroje mažai nagrinėti. Kadangi savivaldybių funkcijų finansavimas nuolat keičiasi, todėl iškyla poreikis periodiškai analizuoti savivaldybių vykdomų funkcijų finansavimą.

Finansinių išteklių, savivaldybių funkcijoms vykdyti, analizė. Finansiniai ištekliai yra savivaldybių gebėjimo įgyvendinti jai priskirtas

funkcijas pagrindas. Savivaldybių biudžetuose sukaupiamos lėšos, skirtos įstatymų priskirtoms bei valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms įgyvendinti. Savivaldybių biudžetų pajamas galima suskirstyti į tris grupes: mokestines pajamas, nemokestines pajamas ir valstybės biudžeto dotacijas. Didžiausią dalį savivaldybių biudžetų pajamų sudaro mokestinės pajamos ir valstybės biudžeto dotacijos (apie 90 proc.), nemokestinės pajamos - apie 10 proc. savivaldybių pajamų, (žr. 1 pav.). Iki 2006 m. didžiausią savivaldybių pajamų dalį sudarė valstybės biudžeto dotacijos (apie 50 proc.). Nuo 2007 m. didesnę savivaldybių pajamų dalį sudaro mokestinės pajamos. Tokį situacijos pasikeitimą lėmė auganti ekonomika ir augantis mokesčių mokėtojų skaičius bei pagrindinio – gyventojų pajamų mokesčio bazės didėjimas


257

01020304050607080

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.

Proc.

Mokestinės Dotacijos Nemokestinės

1 pav. Savivaldybių pajamų struktūros kitimas 2004 – 2008 m.

Šaltinis: www.stat.gov.lt Europos vietos savivaldos chartijos 9 straipsnio 3 dalyje sakoma: „Vietinės

valdžios organai bent dalį finansinių išteklių gauna iš vietos mokesčių ir rinkliavos, kurių dydį nustato jie patys vadovaudamiesi statutu“. Daugelyje Europos šalių mokestinės pajamos yra pagrindinis ar net vienintelis savivaldybės funkcijų finansavimo šaltinis, savivaldybėms perduotas valstybės funkcijas valstybė finansuoja biudžeto dotacijomis. Taigi mokestinių ir kitų pajamų pasiskirstymą tarp valstybės ir savivaldybių lemia funkcijų pasiskirstymas. Vietiniai mokesčiai užsienio šalių savivaldybių pajamų struktūroje sudaro nemažą dalį, o jų struktūra yra labai įvairi, tačiau dažniausiai tokie mokesčiai yra gyventojų pajamų, įmonių pelno bei turto mokesčiai (Davulis, 2009). Tuo tarpu Lietuvos įstatymuose nėra apibrėžta vietinių mokesčių sąvoka. Antra vertus, Lietuvos Respublikos įstatymais bei kitais teisės aktais tam tikra dalis mokestinių pajamų yra priskirta savivaldybėms, kuriuos galima traktuoti kaip vietinius, tačiau savivaldybių teisės daryti įtaką jų dydžiams nėra didelės. Lietuvos savivaldybių mokestinių pajamų sudėtinių dalių kitimas nagrinėjamu laikotarpiu pavaizduotas 2 pav.

Kaip matome 2004 – 2008 m. laikotarpiu didžiausią dalį savivaldybių mokestinių pajamų sudarė gyventojų pajamų mokestis. Pastebimas jo dalies augimas nuo 82 proc. 2004 m. iki 89 proc. 2008 m. Turto ir kiti mokesčiai sudaro nežymią savivaldybių pajamų dalį. Nagrinėjamu laikotarpiu turto mokesčių dalis savivaldybių pajamų struktūroje sumažėjo nuo 14 proc. iki 8 proc. Kiek kitokia situacija išryškėja nagrinėjant atskirų mokesčių dalies kitimą visose savivaldybių pajamose (žr. 3 pav.).


258

0102030405060708090

100

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.

Proc.

Gyventojų pajamų mokestis Turto mokesčiai Kiti mokesčiai

2 pav. Savivaldybių biudžetų mokestinių pajamų sudėtinių dalių kitimas 2004 – 2008 m.

Šaltinis: www.stat.gov.lt

0

10

20

30

40

50

60

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.

Proc.

Gyventojų pajamų mokestis Turto mokesčiai Kiti mokesčiai

3 pav. Mokestinių pajamų dalies kitimas savivaldybių pajamose 2004 – 2008 m.

Šaltinis: www.stat.gov.lt

Gyventojų pajamų mokesčio dalis savivaldybių biudžetuose iki 2006 m. buvo gana pastovi, apie 35 proc. Nuo 2007 m. ji padidėjo apie 10 proc., t.y. maždaug iki 45 proc. Turto mokesčių dalis visose savivaldybių pajamose nagrinėjamu laikotarpiu buvo stabili ir sudarė maždaug 5 proc. visų savivaldybių biudžetų pajamų. Kitų, kaip ir turto, mokesčių dalis nekito 2004 – 2008 m ir sudarė apie 1,5 proc. visų savivaldybių biudžetų pajamų.


259

Gyventojų pajamų mokestis yra dalijamasis mokestis, kadangi pagal įstatymą pajamos iš šio mokesčio yra dalijamos tarp valstybės ir savivaldybių biudžetų. Ne visoms savivaldybėms yra pervedama 100 proc. gyventojų pajamų mokesčio, surinkto atitinkamos savivaldybės teritorijoje. Be to savivaldybės negali nustatyti mokesčio tarifo. Nuosavų savivaldybių pajamų dalis savivaldybių biudžete parodyta 4 pav.

0102030405060

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.

Proc.

Dalijamasis mokestis (gyventojų pajamų) Nuosavos pajamos Dotacijos

4 pav. Dalijamojo mokesčio, nuosavų pajamų ir dotacijų dalies kitimas savivaldybių

biudžetų pajamų struktūroje 2004 – 2008 m. Šaltinis: www.stat.gov.lt

Dotacijos ir gyventojų pajamų mokestis sudaro didžiausią savivaldybių

biudžetų dalį. Tai rodo, jog savivaldybės gali daryti labai mažą įtaką savo pajamoms, kadangi nuosavos savivaldybių pajamos sudaro tik šiek tiek virš 10 proc.

Lietuvos savivaldybių socialinės funkcijos. Kiekviena valstybė yra atsakinga už savo gyventojų socialinę pažangą ir

gerovę planuojant socialinio vystymo priemones bei socialinių paslaugų infrastruktūrą. Socialinių paslaugų poreikis nuolat didėja: visuomenė sensta, didėjant nedarbo lygiui, daugėja socialiai pažeidžiamų gyventojų. Socialinės paslaugos yra viena iš sudėtinių socialinės paramos dalių. Skirtingų šalių ypatybės lemia socialinių paslaugų įvairovę ir atsakomybės pasidalijimą tarp skirtingo lygmens valdymo institucijų. Europoje pastebima tendencija – organizuojant socialines paslaugas daugiau funkcijų atiduoti savivaldybėms. Decentralizacijos principas teikiant socialines paslaugas Lietuvoje įtvirtintas ir Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007 – 2009 m. programoje, kurioje taip pat iškeltas tikslas mažinti socialinių paslaugų infrastruktūros skirtumus atskirose savivaldybėse. Savivaldybės, kaip ir ministerijos, yra socialinių paslaugų organizatorės.


260

Pagrindinis savivaldybių, kaip viešojo administravimo institucijų, uždavinys yra sudaryti galimybes gauti socialines paslaugas. Savivaldybių vaidmenį socialinių paslaugų srityje nustato Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas ir kiti teisės aktai. Savivaldybės, kaip vienos iš pagrindinių socialinių paslaugų institucijų, atsako už socialinių paslaugų teikimą savo teritorijos gyventojams. Jos planuoja bei organizuoja socialines paslaugas, taip pat kontroliuoja socialinių paslaugų ir socialinės priežiūros kokybę. Taigi savivaldybių institucijos, kaip esančios arčiausiai piliečių, tiesiogiai atsakingos už įvairių socialinių paslaugų teikimą, kai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija atsakinga už bendrų strategijų, planų, standartų nustatymą visoje šalyje.

Sveikatos sritis. Sveikatos apsaugos sritis – bendroji valstybės ir savivaldybių kompetencija. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatyme įtvirtinta, jog Sveikatos apsaugos ministerija ir jai pavaldžios valstybės institucijos pagal kompetenciją organizuoja nustatyto masto asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą jai pavaldžiose Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos įstaigose.. Savivaldybės yra atsakingos už pirminę asmens ir visuomenės sveikatos priežiūrą, įstaigų steigimą, reorganizavimą, likvidavimą ir išlaikymą. Savivaldybių vykdomosios institucijos taip pat įgyvendina įstatymo deleguotą valstybės funkciją – organizuoja antrinę asmens sveikatos priežiūrą, kurios mastą ir profilius nustato Sveikatos apsaugos ministerija. Savivaldybės remia savo teritorijos gyventojų sveikatos priežiūrą ją papildomai finansuodamos iš savivaldybių biudžetų lėšų.

Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas taip pat nustato savivaldybių funkcijas vykdant visuomenės sveikatos priežiūrą. Tarp kitų visuomenės sveikatos priežiūros funkcijų Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme nurodyta, kad valstybės ir savivaldybių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos organizuoja savivaldybių bendruomenių narių, suinteresuotų visuomeninių organizacijų narių mokymą, kaip spręsti visuomenės sveikatos problemas. Vykdydamas šią funkciją Valstybinis aplinkos sveikatos centras prie Sveikatos apsaugos ministerijos moko visuomenę sveikatą palaikančios aplinkos plėtros, sveikos gyvensenos, vykdo neformalųjį švietimą.

Švietimas. Savivaldybių kompetenciją švietimo srityje apibrėžia Vietos savivaldos bei Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas Pastarajame įstatyme atskirai įtvirtintos savivaldybių tarybų ir savivaldybių administracijų funkcijos švietimo srityje. Švietimo srityje Švietimo ir mokslo ministerija yra atsakinga už švietimo politiką, o savivaldybės – už tos politikos įgyvendinimą. Valstybinės švietimo strategijos 2003 − 2012 metų nuostatose konstatuojama, kad užtikrinant švietimo plėtotės prieinamumą, tęstinumą ir socialinį teisingumą siekiama išplėsti ikimokyklinio ugdymo paslaugas, visų pirma, sudaryti ikimokyklinio ugdymo galimybes socialinę atskirtį patiriantiems ir socialinės rizikos šeimų vaikams.

Savivaldybių išlaidų socialinei sričiai analizė. Savivaldybių funkcijos ir

finansai neatsiejami vieni nuo kitų. Savivaldybių lėšų poreikį lemia jų atliekamos funkcijos. Šios funkcijos yra įvardintos Vietos savivaldos įstatyme ir detalizuotos konkrečiuose kiekvieną funkciją reglamentuojančiuose įstatymuose ir poįstatyminiuose teisės aktuose. 5 pav. pavaizduota, kaip 2004 – 2008 m. kito


261

savivaldybių biudžetų išlaidų procentinė dalis ekonomikos ir socialinei sritims bei kitoms funkcijoms.

01020304050607080

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.

Proc.

Ekonomikos sričiai Socialinei sričiai Kitoms funkcijoms

5 pav. Savivaldybių biudžetų išlaidų kitimas atskiroms sritims 2004 – 2008 m.

Šaltinis: www.stat.gov.lt Statistikos duomenys rodo, kad daugiausia savivaldybių biudžetų lėšų skiriama

socialinei sričiai finansuoti. Kaip matyti iš 5 pav., savivaldybių biudžetų išlaidos socialinei sričiai nagrinėjamu laikotarpiu sudarė virš 60 proc. visų savivaldybių biudžetų išlaidų. Tačiau galima įžvelgti savivaldybių biudžetų išlaidų dalies socialinei sričiai mažėjimo tendenciją. Išlaidų dalis šiai sričiai sumažėjo nuo 70,8 proc. 2004 m. iki. 61,5 proc. visų savivaldybių biudžetų išlaidų 2008 m.

Kaip jau minėjome, socialinei sričiai skiriamos lėšos sudaro didžiąją dalį savivaldybių išlaidų. Tokia tendencija yra ne tik savarankiškoms savivaldybių funkcijoms, bet ir valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms). Valstybinių (valstybės perduotų savivaldybėms) funkcijų vykdymas finansuojamas valstybės biudžeto lėšomis. Remiantis Vietos savivaldos įstatymo 50 straipsnio 7 dalimi, lėšos valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti skiriamos iš valstybės biudžeto arba valstybės piniginių fondų ir pervedamos savivaldybėms kaip specialioji tikslinė dotacija. 6 pav. pavaizduota, kaip kito valstybės biudžeto lėšų pasiskirstymas valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms finansuoti.

Iš 6 pav. matyti, jog išlaidos socialinei sričiai (socialinėms paslaugoms, socialinei paramai ir pašalpų skaičiavimui bei mokėjimui) sudaro didžiausią dalį lėšų skirtų valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms finansuoti. Apskritai valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti specialių tikslinių dotacijų suma savivaldybėms kito nevienodai (2004 m. skirta 851, 2005 m. – 906, 2006 m. – 726, 2007 m. – 465, 2008 m. – 535, 2009 m. – 565 mln. litų). 2006 ir 2007 m. staigų sumažėjimą, atitinkamai 19 proc. 2006 ir 2007 m. – 36 proc., lėmė socialinės srities funkcijų finansavimo pakeitimai.


262

2006 m. išlaidų sumažėjimas valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) sietinas su kompensacijų (lengvatinio keleivių vežimo) skaičiavimo ir mokėjimo funkcijos perkėlimu į kitą funkcijų grupę (pagal ankstesnį Vietos savivaldos įstatymą, savivaldybių funkcijos buvo skirstomos į keturias grupes). Valstybės biudžeto lėšų sumažėjimą 36 proc. 2007 m. lėmė didžiausią finansavimą gavusios pašalpų ir kompensacijų mokėjimo funkcijos, o būtent išmokų vaikams mokėjimo, finansavimo mechanizmo pakeitimas. Pakeitus Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo nuostatas, pradedant 2007 m. nustatyta, kad išmokos vaikams mokamos ne iš savivaldybių biudžetams skiriamų specialiųjų tikslinių dotacijų, o iš valstybės biudžeto. Todėl lėšos šiam tikslui 2007 m. buvo numatytos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos programoje. Kadangi iki 2007 m. pašalpų ir kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijai buvo skirta net apie 70 proc. visų specialiųjų tikslinių dotacijų, skirtų valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms finansuoti, todėl ženkliai sumažėjus išlaidoms šiai funkcijai, stipriai sumažėjo ir specialių tikslinių dotacijų suma visoms valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms.

265 258153 174 204 157

586 648

573

178 179 24491 114 11822

38 46

0100200300400500600700800900

1000

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m. 2009 m

Socialinės paslaugos

Socialinė parama mokiniams

Pašalpų ir kompensacijųskaičiavimas ir mokėjimas

Kitos valstybinės (valstybėsperduotos savivaldybėms)funkcijos

6 pav. Valstybės biudžeto lėšų valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms vykdyti pasiskirstymas 2004 – 2009 m., mln. litų.

Šaltinis: www.finmin.lt Atkreiptinas dėmesys į socialinių pašalpų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijos

finansavimą. Kaip matome, išlaidos perduotai savivaldybėms pašalpų ir kompensacijų skaičiavimo ir mokėjimo funkcijai kito nevienodai. 2008 m. pašalpoms ir kompensacijoms išleista 34 proc., o 2009 m. šios funkcijos įgyvendinimui išlaidos vėl padidėjo ir sudarė apie 43 proc. visų išlaidų valstybinėms (valstybės perduotoms savivaldybėms) funkcijoms atlikti (kitimas iki 2007 m. aptartas aukščiau). Tokią situaciją galima sieti su šiuo metu šalyje ir visame pasaulyje esančiu ekonomikos nuosmukiu, kadangi auga nedarbas, mažėja gyventojų pajamos, todėl sparčiai daugėja socialinės paramos gavėjų. Siekiant apsaugoti labiausiai pažeidžiamų gyventojų interesus savivaldybėms 2009 m.


263

rugpjūčio 19 d. Vyriausybės nutarimu iš valstybės biudžeto buvo skirta papildomai apie 42 mln. litų, o 2009 m. spalio 28 d. Vyriausybė savo nutarimu papildomai skyrė 62,2 mln. litų socialinėms išmokoms ir kompensacijoms mokėti bei socialinei paramai mokiniams teikti.

Reikia pažymėti, kad sumine išraiška socialinės srities finansavimas auga, tačiau keičiasi procentinė dalis bendroje savivaldybių biudžetų išlaidų struktūroje. Didžioji dalis lėšų, skiriamų socialinei sričiai, tenka švietimo finansavimui (žr. 7 pav.). Kaip matome savivaldybių išlaidos švietimui sudarė virš 75 proc. visų socialinės srities išlaidų, o 2007 ir 2008 m. išlaidos švietimui peržengė 80 proc. visų socialinei sričiai skiriamų lėšų. Analogiškos tendencijos pastebimos ir kitose Vakarų šalyse. Taigi Lietuva šiuo požiūriu nesiskiria nuo kitų šiuolaikinės ekonomikos šalių.

0102030405060708090

2004 m. 2005 m. 2006 m. 2007 m. 2008 m.

Proc.

Švietimui Socialinei apsaugai Sveikatos apsaugai

7 pav. Savivaldybių socialinės srities išlaidų struktūros kitimas 2004 – 2008 m.

Šaltinis: www.stat.gov.lt Danijos patirtis: lyginamoji analizė. Šiaurės šalių vietos savivaldos sistema

dažnai pateikiama kaip sektinas pavyzdys. Danija – viena tų šalių. 2007 m. Danijoje įsigaliojo vietos savivaldos reforma, kurios tikslas buvo pagerinti gyventojams teikiamų viešųjų paslaugų kokybę. Reformos rezultatai rodo ne tik pagėrėjusią viešųjų paslaugų kokybę, bet ir sumažėjusius kai kurių mokesčių, pavyzdžiui, gyventojų pajamų, tarifus (Taxation Trends in the European Union. Denmark). Taigi verta panagrinėti Danijos ir Lietuvos savivaldybių funkcijų ir finansavimo panašumus ir skirtumus.

Dar iki reformos savivaldybės vykdė daugybę funkcijų, susijusių su paslaugų, tokių kaip pagyvenusių žmonių ir vaikų priežiūra, pradinis mokymas ir kitų, teikimu gyventojams. 2007 m. sausio 1 d. įsigaliojus vietos savivaldos reformai, savivaldybėms priskirta naujų užduočių sveikatos priežiūros, užimtumo, socialinių paslaugų, specialaus mokymo bei kitose srityse. Detaliau panagrinėsime Danijos savivaldybių atliekamas socialines funkcijas.

Sveikatos sritis. Po vietos savivaldos reformos savivaldybės vaidina svarbesnį vaidmenį sveikatos apsaugos srityje. Savivaldybės yra atsakingos už slaugą namuose, visuomenės sveikatos priežiūrą, sveikatos priežiūrą mokyklose, vaikų


264

dantų gydymą, profilaktiką ir reabilitaciją (Ministry of Health and Prevention). Prieš reformą atsakomybę už reabilitaciją ne ligoninėse savivaldybės dalijosi su apskritimis. Nuo 2007 m. savivaldybės prisiėmė atsakomybę profilaktinio gydymo ir sveikatingumo skatinimo srityse. Šiuo žingsniu siekiama prevencinį gydymą ir sveikatingumo skatinimą integruoti į dienos priežiūros įstaigas, pagyvenusių žmonių centrus.

Socialinės paslaugos. Tai pagrindinė savivaldybių veiklos sritis, tačiau atsakomybę šioje srityje iki reformos savivaldybės dalijosi su apskritimis. Ilgą laiką savivaldybės buvo atsakingos už pagyvenusių žmonių ir neįgaliųjų priežiūrą. Po reformos savivaldybės yra atsakingos už platesnio spektro socialinių paslaugų pasiūlą, teikimą ir finansavimą. Savivaldybėms priskirta socialinė psichiatrija, apleistų vaikų apgyvendinimas ir kitos. Tokių pokyčių tikslas – aiškiai paskirstyti atsakomybę ir užtikrinti, kad paslaugos būtų teikiamos kvalifikuotų specialistų. Pokyčiai taip pat reiškia, kad savivaldybės sprendžia, kokias paslaugas teikti gyventojams. Socialinių paslaugų teikimą reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas (Consolidation Acto on Social Servines). Vietos valdžios institucijų atsakomybė ne visada yra numatyta teisės aktuose. Kai kurias užduotis, susijusias su socialinių paslaugų teikimu, jos gali vykdyti pagal savivaldybių institucijų nustatytas taisykles. Tam tikras sritis (daugiausia socialines išmokas, pavyzdžiui, senatvės pensijas) savivaldybės finansuoja kartu su valstybe per valstybės kompensavimo sistemą. Kaip ir Lietuvoje, Danijoje savivaldybės yra atsakingos už socialinio būsto nuomą. Šias paslaugas reglamentuoja Socialinio būsto nuomos įstatymas (Consolidation Acto on Social Housing).

Švietimas. Pradinis mokymas Danijoje – savivaldybių atsakomybė. Viešąją švietimo sistemą reglamentuoja įstatymas. Jame įtvirtintos pagrindinės švietimo nuostatos. O atskirų savivaldybių tarybos pačios nustato, kaip turi būti organizuojamas mokyklų darbas, neperžengdamos nustatytos teisės. Savivaldybių tarybos tvirtina finansavimą, nustato vietinius tikslus, vykdo mokyklų priežiūrą, kontroliuoja rezultatus. Kiekvienos savivaldybės taryba privalo parengti metines kokybės ataskaitas. Kokybės ataskaitoje turi būti aprašyti savivaldybės švietimo sistema, mokyklų mokslo lygis, priemonės. Savivaldybės taryba turi imtis priemonių pašalinti ankstesnėje ataskaitoje išryškėjusiems trūkumams. Švietimo srityje vietos savivaldos reforma taip pat įnešė pakeitimų. Kaip ir socialinių paslaugų sektoriuje, specialaus švietimo srityje savivaldybės atsakomybę dalijosi su apskritimis. Po reformos specialus švietimas – išimtinė savivaldybių kompetencija. Tai reiškia, kad nuo 2007 m. sausio 1 d. savivaldybės yra atsakingos už visų rūšių specialiojo ugdymo ir specialiosios pedagoginės pagalbos teikimą, taip pat už suaugusiųjų specialųjį ugdymą (The Ministry of the Interior and Health).

Savivaldybių funkcijų finansavimas. Danijos savivaldybių pajamų struktūra pavaizduota 8 pav.


265

Mokestinės pajamos, 91%

Kitos pajamos, 2%

Valstybės kompensacijos

ir išmokos, 7%

8 pav. Danijos savivaldybių pajamų struktūra 2007 m. Šaltinis: Local Government Denmark

Mokestinės pajamos sudaro net 91 proc. visų Danijos savivaldybių pajamų.

Pažymėtina, kad net 70 proc. visų savivaldybės pajamų sudaro gyventojų pajamų mokestis, o turto mokesčiai (žemės ir pastatų) tik apie 8 proc. Savivaldybių tarybos pačios nustato pajamų ir turto mokesčių tarifus įstatymo nustatytose ribose (Rose, 2005). Pajamų mokesčio tarifo vidurkis 2006 m. buvo 33,3 proc., tačiau 2007 ir 2008 m. jis sumažėjo kaip vietos savivaldos reformos rezultatas atitinkamai iki 25,3 ir 25,5 proc. (Taxation Trends in the European Union. Denmark)..

Lygindami šiuo požiūriu Daniją ir Lietuvą, matome, kad Danijoje didžioji dalis savivaldybių išteklių yra mokesčiai. O Lietuvoje ilgą laiką valstybės dotacijos sudarė didesnę dalį savivaldybių pajamų ir tik paskutiniais metais pastebimas tos dalies mažėjimas. Danijoje panašiai kaip Lietuvoje didžiąją dalį mokestinių pajamų sudaro gyventojų pajamų mokestis, turto mokesčių dalis Danijoje bendroje savivaldybių mokestinių pajamų struktūroje panaši kaip ir Lietuvoje, atitinkamai apie 8 proc. Danijoje ir apie 10 proc. Lietuvoje. Pažymėtina, jog Danijoje savivaldybės pačios nustato gyventojų pajamų mokesčio tarifus skirtingai nei Lietuvoje. Kitos pajamos, pavyzdžiui, paskolos sudaro mažą dalį savivaldybių pajamų tiek Danijoje, tiek Lietuvoje.

9 pav. pavaizduota savivaldybių biudžetų išlaidų struktūra 2007 m.


266

Miesto plėtra,2%

Kitos funkcijos,

10%

Sveikatos apsauga,

5%

Švietimas ir kultūra,

19%

Transportas ir infrastruktūra,

3%

Socialinės paslaugos,

61%

9 pav. Danijos savivaldybių biudžetų išlaidų struktūra atskiroms sritims 2007 m. Šaltinis: www.statbank.dk

Kaip matome, didžiausią dalį lėšų Danijos savivaldybės skiria socialinėms

paslaugoms. Joms skiriamų lėšų dalis sudaro 61 proc. visų savivaldybių biudžetų išlaidų. Iš jų daugiausia tenka pagyvenusių žmonių priežiūrai, dienos globos įstaigoms. Apskritai socialinės srities, t.y. socialinių paslaugų, švietimo bei sveikatos apsaugos, išlaidos sudaro didžiąja dalį visų Danijos savivaldybių biudžetų išlaidų. Jos siekia apie 85 proc. Švietimui skiriamų išlaidų dalis eina po socialinių paslaugų, o sveikatos apsaugai skiriama apie 5 proc. visų savivaldybių išlaidų. Išlaidos bendriesiems reikalams ir administracijai sudaro dešimtadalį visų savivaldybių išlaidų. Miesto plėtrai, transportui ir infrastruktūrai skiriama nežymi išlaidų dalis.

Taigi paanalizavę Danijos savivaldybių išlaidas atskiroms sritims galime konstatuoti, jog tiek Lietuvoje, tiek Danijoje socialinei sričiai skiriama daugiausiai išlaidų. Tik Danijoje, skirtingai nuo Lietuvos, daugiau išlaidų skiriama socialinėms paslaugoms, kai Lietuvoje didžioji dalis socialinės srities išlaidų skiriama švietimo finansavimui. Taip yra todėl, kad Lietuvoje savivaldybės yra atsakingos ne tik už ikimokyklinį, pradinį, bet ir bendrąjį lavinimą, o Danijos savivaldybės yra atsakingos tik už pradinį mokymą.

Literatūra

1. Bird R.M., Vaillancourt F. Fiscal decentralization countries: an overview. Fiscal

Decentralization in Developing Countries. Cambridge: University Press. 1998 2. Davulis G. Analysis of a Situation on Local Taxes in Lithuania // Intellectual

Economics. – 2009, No 1(5), p. 21-29. 3. Davulis G. Lietuvos savivaldybių veiklos ekonominiai ir finansiniai aspektai //

Savivaldos institucijų socialinis politinis veiksmingumas / Redaktoriai: S. Puškorius (atsakingasis), A. G. Raišienė. – Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, 2006, p. 128-154.


267

4. European Charter Of Local Self-Government. Strasbourg..1985. 5. Musgrave R.A., Musgrave P.B. Public Finance in Theory And Practice. Washington.

Internetional Monetary Fund. 1989. 6. Oates W. Fiscal Decentralization and Economic Development. National Tax Journal.

Vol.46, Nr.2. 1993, 237-243. 7. Rose L. E., Stahlberg K. The Nordic Countries: still the „promised land“?// Comparing

local governance trends and developments/ Bas Denters and Lowrnce E. Rose, 2005, 83-99 p.

8. Local Government Denmark. The Danish Local Government System. http://www.kl.dk/ImageVault/Images/id_38221/ImageVaultHandler.aspx

9. Ministry of Health and Prevention. Health Care in Denmark. http://www.sum.dk/publikationer/healthcare_in_dk_2008/kap01.htm

10. Taxation Trends in the European Union. Denmark. http://ec.europa.eu/taxation_customs/resources/documents/taxation/gen_info/economic_analysis/tax_structures/Country_tables/DK.pdf

11. The Ministry of the Interior and Health. The Local Government Reform. http://www.im.dk/publikationer/government_reform_in_brief/index.htm

12. Tiebout Ch. M. A Pure Theory of Local Expenditures // The Journal of Political Economy . – The University of Chicago Press, 1956, vol. 64, No. 5, p.419.

13. Consolidation Act on Social Housing. http://english.vfm.dk/Ministry-OfSocialWelfare/legislation/social_affairs/social_housing/Sider/Start.aspx

14. Consolidation Act on Social Services. http://english.vfm.dk/Ministry-OfSocialWelfare/legislation/social_affairs/social_service_act/Sider/Start.aspx

15. Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymas. 16. Lietuvos Respublikos Seimo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas Nr. IX-1700 „Dėl

Valstybinės švietimo strategijos 2003-2012 metų nuostatų patvirtinimo“. 17. Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas. 18. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas. 19. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. 20. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas. 21. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas. 22. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 863 „Dėl

Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų socialinei paramai paskirstymo Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų valdytojams ir savivaldybėms bei 2009 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų perskirstymo tarp savivaldybių ir specialiųjų tikslinių dotacijų.

23. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. spalio 28 d. nutarimas Nr. 1383 „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų socialinei paramai paskirstymo Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimų valdytojams ir savivaldybėms bei 2009 metų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto specialiųjų tikslinių dotacijų perskirstymo tarp savivaldybių ir specialiųjų tikslinių dotacijų.

24. Socialinių paslaugų infrastruktūros plėtros 2007 – 2009 metų programa. 25. www.dst.dk 26. www.finmin.lt 27. www.stat.gov.lt


268

SUMMARY

THE ANALYSIS OF FINANCING OF LITHUANIAN MUNICIPAL SOCIAL FACILITIES

Prof. Gediminas Davulis


Lithuanian municipal functions and their grouping is constantly changing, and

functions of municipalities are inseparable from the finances. Lithuania lacks the analytical work, in which the financing of municipal social functions would be analyzed in detail. Since the financing functions are constantly changing, so there is a need for new financing analysis arises.

The theoretical aspects of functions distribution between various levels of governing and their financing, the social functions carried out by Lithuanian municipalities are discussed, the financial analysis, i.e. the income and expenditure of Lithuanian municipalities and their tendencies are analysing, the aspect of the social functions performed by the Danish municipalities and their financing is providing in this report.

The methods of the scientific literature and legislative analysis, statistical analysis, comparison and summary were used in this research.

Key Words: social functions of municipalities, municipal expenditures municipal

income, fiscal decentralization


269

E-HUMAN RESOURCES MANAGEMENT: INNOVATIVE APPROACH

1 Assoc. prof. Alvydas BALEŽENTIS, 2Gintarė PARAŽINSKAITĖ

Mykolas Romeris University, Lithuania [email protected]; [email protected]

The object of the research is e-human resources management. The aim of the research

was to define main methodical guidelines and directions of further e-human resources management research. The study is based on innovative approach and review of the most recent literature. The most significant attention is paid for definition and formulation of e-human resources management. There were three main dimensions of e-human resources management extracted, namely human resources management, information technologies, and innovation system environment. The main directions of development and research in e-human resources management were proposed on the basis of the performed investigation. The article is important for developers and researchers of e-human resources management.

Keywords: e-human resource management, information technologies, innovation,

public management.


270

DOKTORANTŲ IR MAGISTRANTŲ

SEKCIJA

Moderatoriai – prof. R. Petrauskas, doc. A. Keras

DOCTORAL AND MASTER STUDENT‘S SECTION

Moderators – prof. R. Petrauskas, doc. A. Keras


271

RESEARCH OF SOCIAL ATTITUDES, LIFE QUALITY AND FINANCIAL SITUATION: APPLICATION OF

PATH ANGLYSIS

Ignas DZEMYDA Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected]

Introduction In today's society and economy is very important the exchange of skills and

adapt to a rapidly changing environment. For the world's ongoing process of globalization in developing economies must rely on advanced knowledge and innovative technology, ingenuity in order to maintain the future well-being. Innovation is key pillar for sustainable wealth creation. However, over the past twenty years, this shift towards innovation-based economy is becoming more and more accelerated. Admittedly, because of the above-mentioned problems of the European Union's innovative system lagged quite far behind the United States of America and Japan and the backlog has remained until now (European innovation scoreboard, 2009). This lag of innovation processes is growing concern in the European Union authorities.

The importance of innovations is growing; both policy makers and academics are more and more interested in the possibilities that are brought by innovations. The term "innovation" in the modern sense was used for the first time by Schumpeter (1934), that noted five cases of innovation: the introduction of a new good, the introduction of a new method of production, the opening of a new market, a new source of supply of raw materials, and a new organization of industry - the creation of a monopoly position, for example.

In the globalization the rise of innovations, political stimulation of scientific researches and development become one of the most important factors that influence economic status and the prospects of economic development (Melnikas, 2008, Dzemyda, Melnikas, 2009, Dzemyda, 2009). Efficient combination of innovations and human resource strategies is crucial for emerging economies, where successful catch-up is mainly driven by innovation (Le Bas, Laužikas, 2009). In order to achieve this goal, there is need to implement efficient and purposeful policy on European, national and regional levels, that is interconnected with micro motives and attitudes of society. This makes a lot of challenges, because social, economical and cultural conditions are different in various nations and countries, and needs more specific decisions. Object of research is the dichotomy between the perception of innovations in the European policy and


272

society (in this case, societies of Lithuania and Romania). The aim of the research is to evaluate attitudes toward innovations and their relationship between life quality and financial situation from the scope of population’s in Lithuania and Romania.

The research is done using path model as the logical extension of multiple regression models, which belong to structural equation models’ family (Hayduk and Pazderka-Robinson, 2007, Chen, Bollen, Paxton, Curran and Kirby, 2001, Dilalla, 2000, Freeman, 2007). The data used in the research is from “Eurobarometer 63.4 survey European Union Enlargement, the European Constitution, Economic Challenges, Innovative Products and Services” (2005) survey that represents attitudes towards innovations of population in stabile economy (Rakauskienė, 2007, Svetikas and Dzemyda, 2009, Rakauskienė and Krinickienė, 2009).

Importance of Innovations in Development of Economy and Society Innovation is the engine of development of society, has long been known.

After all, even in the same division of labor, are nothing but innovative (innovative) business process performance as a result of operational efficiency and productivity needs. There is a need to compete in the market value of the product development activities designed to guarantee the prosperity of the organization, to develop not only the organization but also the state of economic efficiency. The Lisbon Strategy (2000) aims to make all European Union the most dynamic and competitive knowledge-based economy in the world, and emphasizes the importance of innovation. National Lisbon Strategy Implementation Programme for 2008-2010 sress that macroeconomic policy challenges is to increase the EU's competitiveness, innovation and scientific research and experimental (technological) development (R & D) promoting the development of private-public partnerships and through private sector investment in R & D incentives. The Lisbon European Council of Innovation and R & D sphere, has also created the European Innovation Scoreboard, which became the instrument for more accurate assessments of the supply of the European Union Member States' innovation performance (Kahin and Foray, 2006).

Innovation being launched just as the realization of their strategic priorities and discussed issues like the state or the organization and dynamics of meaning. Any innovation is a subset of strategic management and strategic management of a natural direction, strategies, goals and decision-making process in setting priorities and creating opportunities for the interpretation of environmental organizations and responding to challenges. Innovations provide new solutions to old problems, and creates new opportunities to exploit existing capabilities, resources and money, ensures a stable performance in a systematic and obsolete products or processes, and forms the capacity and resources for future maintenance (Rainey, 2005). As with any change in the organization innovation or new product process of creating a horizontal structure that integrates the activities and actions in a systematic way and makes the cost of production. Innovative product development process to a


273

logical sequence from the phase shift in the strategic development phase and the end of the product launch phase (Storey and Salaman, 2005).

Innovation is a real challenge for a complex business environment, changing customer needs, competition effects and the difficulties associated with understanding the current situation and future forecast. Product innovation requires the contribution of strategic management, marketing, engineering, production and operations, finances, supply chain or network channels. Customer deposit to guarantee that the process concerns the main requirements to achieve a successful outcome is also an inevitable part of innovations.

Kline and Rosenberg (1986) describes innovation as a complex, uncertain, irregular and structured a central cause of all changes. The authors argue that innovation is difficult to calculate, requiring a thorough knowledge of the technical coordination, and a very good understanding of the market in order to meet the economic, technological and other constraints. According to Kline and Rosenberg (1986), innovation is not only a new product development, but also a number of other innovative ideas: as a new manufacturing process, as the substance of the amendment created a new cheaper material, without changing the product itself, as the reorganization of the coordination and distribution efficiency, as the implementation of innovation instruments and methods of improvement. Innovation is defined as the process of change throughout the series not only hardware but also in the market environment, infrastructure and product knowledge, innovation and social context in creating the organization in the system.

According to Hage and Meeys (2006), innovation of new products and services, as well as new tools, process or technology absorption process. The innovations are new or improved products (goods and services) or new processes, new ways and roads in the manufacture of products and services.

This includes changes to the innovation or improvement of technologies, products, processes or services that could lead to positive customer attitudes, business organizations and other actors (Rainey, 2005). Innovation is a creative new solution in the mainstream state and trends, which provides customer satisfaction. Innovation implementation is risky, uncertain, difficult process with many obstacles and limited resources.

Over the past 20 years innovations was considered to be new or significantly improved products or services by the market, or new or significantly improved production or delivery processes in place (Kahin and Foray, 2006). Innovation can be considered as well as internal and external knowledge into value creation.

Currently, there a lot of information and publications on innovation topics. And this is caused not only the European Union's emphasis on innovation, but most of managers and scientists attention. There are more new considerations for innovation theme. Increasingly, research publications appears on the management of innovation, their evaluation and measurement, failure of innovation implementation. Some emphasize the development of innovation and development economics and management, the other focuses more on the implementation of innovative ideas, sociology and engineering. Almost all publications orientate to


274

measurement of innovations by the side of companies, but the scope of consumer of innovations is not studied yet, there is lack of literature on this theme. Relations between social attitudes toward innovations, life quality and financial situation are not researched yet.

Methodology and Data The main aim of research is to explore theoretical relationships between social

attitudes towards innovation and to make comparative study between Lithuania and Romania. Article analyzes theoretical relationships between attraction, purchase and trust of innovation on the one side and life quality and financial situation of people in Lithuania and Romania on the other side. The research is an example of implication of structural equation modeling in innovation research from the scope of consumer.

To make research using survey data in the article is chosen path model as the logical extension of multiple regression models. Path analysis belongs for structural equation models’ family, that aims systemize the representation of causal effects, and the unavoidable implications of those effects (Hayduk and Pazderka-Robinson, 2007). Thus path models require the analysis of several multiple regression equations using observed variables (Schumacker, Lomax, 2004). Path analysis could be used as a method for studying the direct and indirect effects of variables (Wright, 1960). Path analysis doesn’t study causes, but it tests theoretical relationships only. The model helps to make experimental research of certain variables to assess the change in other variables that are more closely to causation.

The hypothetical Path model is specified in Figure 1 (Drăgan, Dzemyda and Karčiauskas, 2010). The variables are defined in Table 3. The observed variables “Life Quality” and “Financial” are exogenous. The observed variables “Attracted”, “Purchase” and “Trust” are endogenous, correlations between these variables are evaluated. Recursive (nonreciprocal) relation between exogenous and endogenous variables is evaluated as well.

LIFE QUALITY

ATTRACTED PURCHASE TRUST

FINANCIAL

d1

1

d21

Figure 1. Hypotetical teorethical path model


275

Table 3. Variables and their definition

Variable name Definition Life Quality Responses to question, that evaluates quality of life Financial Responses to question, that evaluates financial situation Attracted Responses to question, that evaluates to what extent respondents are

attracted towards innovative products or services, in other words new or improved products or services

Purchase Responses to question, that evaluates in general person’s (dis)inclination to purchase innovative products or services comparing with the attitudes of his/her family and friends

Trust Response to question, that evaluates in general person’s (un)willingness to stay with product or service they are used to, or to try innovative new product or service in place of older one.

The research was based on “Eurobarometer 63.4 European Union

Enlargement, the European Constitution, Economic Challenges, Innovative Products and Services” (May-June 2005) survey. This survey is chosen for research because this period is considered as case of stabile economy in Lithuania (Rakauskienė, 2007, Svetikas and Dzemyda, 2009, Rakauskienė and Krinickienė, 2009). The data of Romania (1004 cases) and Lithuania (1002) is analyzed.

Reliability test for Romanian and Lithuanian data is sufficient. Cronbach’s coefficient Alpha for Lithuanian data is 0,589 and for Romanian – 0,673 is considered adequate. Measurement errors (d1 and d2) in observed exogenous variables are evaluated.

Version 5 of Amos (Analysis of Moment Structures; Arbuckle, 2003) is used for the research.

Approaches to Evaluate European Union Policy in case of Lithuania and Romania During the research we explored theoretical relationships between attraction,

purchase and trust of innovation and life quality and financial situation of people in Lithuania and Romania. The study shows social attitudes towards innovations in Lithuania and Romania. Results of Lithuania are presented in Figure 2 and Romanian results are showed in Figure 3.

Results of Lithuania shows, that there is statistical relationship between attraction and purchase of innovation, but relationships ATTRACTED ↔ TRUST and PURCHASE ↔ TRUST are weak, that implies that Lithuanian society not consumes innovative products or services so much. Besides statistical relationship between attraction and trust of innovation is negative, that shows, that people in Lithuania not always trust innovative products or services even if they are attracted to them. These results are different from Romania, where statistical relationships ATTRACTED ↔ PURCHASE, ATTRACTED ↔ TRUST and PURCHASE ↔ TRUST are much more stronger. That implies, that Romania society consumes innovative products and services much more than Lithuanian.


276

Theoretical recursive relations between attraction, purchase, trust of innovative products and services and life quality and financial situation shows attitude differences to innovations between Romania and Lithuania. Recursive relations between variables ATTRACTED → LIFE QUALITY, ATTRACTED → FINANCIAL, TRUST → LIFE QUALITY and TRUST → FINANCIAL are almost same in Lithuania and Romania, that shows that people, who are more attracted towards innovations and trust innovative products and services, statistically have better life quality and financial situation in both countries. But recursive relations between variables PURCHASE → LIFE QUALITY and PURCHASE → FINANCIAL are different in Lithuania and Romania. Growth model of Lithuania shows, that people, who tend to purchase innovative products and services, have better life quality and financial situation, however it is different in Romania according its growth model.

LIFE QUALITY

.98

ATTRACTED

.55

PURCHASE

.44

TRUST

FINANCIAL

.69

d1

1

.67

d21

.04.29

-.03

.16 .17 .01.03.15 .13

Figure 2. Results: growth model for Lithuania

LIFE QUALITY

1.45

ATTRACTED

1.18

PURCHASE

.52

TRUST

FINANCIAL

.51

d1

1

.60

d21

.26.86

.23

.13 .20 .02.05-.04 .00

Figure 3. Results: growth model for

Romania Results of study (eg. measurement errors in observed variables d1 and d2)

show different attitudes towards innovative products and services between Romanian and Lithuanian populations. These differences could be influenced not only by social and economical circumstances, but also it can be caused by historical, political, geographical and other conditions. This implies horizons for further studies of national innovation systems, poses a number of specific characteristics regarding the national institutes, featured of historical development, transformation and self-organizing under the control of the state (Uskelenova, 2009).

Conclusions Theoretical relationships between attraction, purchase and trust of innovation

and life quality and financial situation of people in Lithuania and Romania let explore social attitudes to innovations for countries, which’ innovativeness are below EU average.


277

Commission of European Union is convinced that stimulus of innovativeness is innovation-friendly society. As research showed, citizens of innovatively weaker nations as Lithuania and Romania have very innovation-friendly attitude, but their countries still lag behind more developed countries of European Union. These differences could be influenced not only by social and economical circumstances, but also it can be caused by historical, political, geographical and other conditions. According to this national innovative industry do not get proper stimulus from their population for producing more innovative products despite the fact that the population has positive attitudes. In respect to that European Union authorities and member-states with lower innovative indexes should have very purposeful and consistent innovation policy; because of their technological lag the free market would not solve their problems related with innovativeness or, to be precise, lack of innovativeness. This hypothesis should be researched in further studies using other data.

The research is an example of implication of structural equation modeling in social research and could be used for further studies.

References

1. Arbuckle, J. L. (2003). Amos 5 [Computer software]. Chicago: SmallWaters. 2. Chen, F., Bollen, K.A., Paxton, P. Curran, P.J. and Kirby, J. B. (2001). Importer

Solutions in Structural Equation Models: Causes, Consequences, and Strategies. Sociological Methods and Research, 29.

3. Dilalla, J. F. (2000). Structural Equation Modeling: Uses and Issues. In H. E. A. Tinsley and S. D. Brown (eds.), Handbook of Applied Multivariate Statistics and Mathematical Modeling. New York: Academic Press.

4. Dzemyda, I (2009). Aukštojo mokslo vaidmuo regionų plėtroje : mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos įtaka regionų ekonomikai. Ekonomika ir vadyba : aktualijos ir perspektyvos : mokslo darbai / Šiaulių universitetas. Socialinių mokslų fakultetas. Šiauliai : Šiaulių universiteto leidykla. ISSN 1648-9098. 2009, Nr. 2(15), p. 47-56.

5. Dzemyda I., Melnikas B. (2009). Innovations, Research and Development in European Union: Impact on Regional Economy. Intellectual Economics. 2009, No. 1 (5)

6. Drăgan N., Dzemyda I. and Karčiauskas A. (2010). An Approach to Evaluate European Union Innovation Policy: Lithuania and Romania Case Study. Socialiniai tyrimai Nr. 3 (20).

7. European Commission (2009). PRO INNO Europe, 2009. European Innovation Scoreboard (EIS). Available from Internet: <www.proinno-europe.eu/metrics>.

8. European Council (2000). Lisbon European Council – Presidency Conclusions. Available from Internet: <www.europarl.europa.eu/summits/lis1_en.htm#2>

9. Eurobarometer 63.4: European Union Enlargement, the European Constitution, Economic Challenges, Innovative Products and Services, May-June 2005

10. Freeman, D. A. Statistical Models for Causation. In eds. Outhwaite W. And S.P. Turner. The SAGE Handbook of Social Science Methodology. SAGE Publications. Los Angeles, London, New Delhi, Singapore.

11. Hage J., Meeys M. (2006). Innovation, Science and Institutional change: A Research Handbook. Oxford University press.

12. Hayduk L., Pazderka-Robinson (2007). Fightin to Uncerstand the World Causally: Three Battles Connected to the Causal Implicatios of Structural Equation Models. In


278

eds. Outhwaite W. And S.P. Turner. The SAGE Handbook of Social Science Methodology. SAGE Publications. Los Angeles, London, New Delhi, Singapore.

13. Kahin B., Foray D (2006). Advancing Knowledge and the Knowledge Economy. Massachusetts Institute of Technology, 50 p.

14. Kline S.J., Rosenberg N. (1986) An Overview of Innovation. The Positive Sum Strategy: Harnessing Technology for Economic Growth. The National Academy of Sciences. Available from internet: http://www.flacso.edu.mx/openseminar/-downloads/innovation_overview.pdf

15. Le Bas C., Laužikas M. The Combination of Innovation and Human Resource Strategies: the Case of Informaton Technology Sector in Lithuania. Intellectual Economics. 2009, No. 2 (6), p. 96-107.

16. Melnikas B. (2008). Network-Based International Economy: Innovation Potential in The European Union. Intellectual Economics. 2008, No. 1 (3).

17. Rainey D (2005). Product Innovation: Leading change through integrated product development. Cambridge University Press.

18. Rakauskienė, O. G. (2007). Lietuvos ekonominė ir socialinė sanglauda. Lietuvos ekonomika Europoje ir globalioje erdvėje. Straipsnių rinkinys. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Ekonominių tyrimų centras.

19. Rakauskienė O.G., Krinickienė E. (2009) The Anatomy of a Global Financial Crisis. Intellectual Economics. 2009, No. 2 (6), p. 96-107.

20. Schumacker, R. E., Lomax R. G. (2004) A Beginner’s Guide to Structural Equation Modeling. Lawrence Erlbaum Associates, Publishers. Mahwah, New Jersey, London.

21. Schumpeter, J. (1934) The Theory of Economic Development. Boston: Harvard University Press.

22. Storey J., Salaman G (2005). Managers of Innovation: Insights into making innovation happen. Blackwell Publishing.

23. Svetikas K. Ž., Dzemyda I. (2009) An Approach to the Evaluation of Regional Inequalities: A Case Study of Lithuanian Counties. Intellectual Economics. 2009, No. 2 (6).

24. Svetikas, Kostas Žymantas; Dzemyda, Ignas. Sustainable Regional Convergence: the Case Study of Lithuanian Counties. // EURO mini conference "Knowledge-Based Technologies and OR Methodologies for Strategic Decisions of Sustainable Development" (KORSID-2009): 5th international conference. September 30-October 3, 2009, Vilnius Lithuania / Ed. M.Grasserbauer, L.Sakalauskas, E.K.Zavadskas. Vilnius : Technika, 2009.

25. Uskelenova A. T. (2009). Infrastructure Facilities and Support for Stable Development. Intellectual Economics. 2009, No. 2 (6)

26. Wright, S (1960). Path coefficients and path regression: Alternative or complementary conceprs? Biometrics, 16, 189-202


279

SUMMARY

RESEARCH OF SOCIAL ATTITUDES TOWARD INNOVATIONS, LIFE QUALITY AND FINANCIAL SITUATION: APPLICATION OF PATH

ANALYSIS

Ignas Dzemyda Mykolas Romeris University, Lithuania

[email protected]

This study represents few issues related with innovations in European Union. The methods of path analysis are implemented in the research, which aims to evaluate European Union policy according to population’s perception of innovations in Lithuania and Romania. Comparative study between Lithuania and Romania is done. The research shows social attitudes towards innovations and its relation with life quality and financial situation. The study shows, show different attitudes towards innovative products and services between Romanian and Lithuanian populations. These differences could be influenced not only by social and economical circumstances, but also it can be caused by historical, political, geographical and other conditions.

Keywords: measurement of innovations, statistical evaluation, path analysis


280

NEPAGRĮSTO PRATURTĖJIMO INSTITUTO TAIKYMO ASPEKTAI, KAI TURTAS NESĄŽININGAI BUVO

ĮGYTAS INFORMACINIŲ TECHNOLOGIJŲ TAIKYMO PASEKOJE

Raimonda JOSKAUDIENĖ


Įvadas Kai turtas yra nesąžiningai ar nusikalstama veika įgyjamas informacinių

technologijų taikymo pasekoje, vadovaujantis Lietuvos teisės aktų aiškinimo ir taikymo teismų praktikoje analize, tokį prarastą turtą ar lėšas neretai galima išsireikalauti ar atgauti po eilės tęsinių procedūrų. Dažniausiai pasinaudojama pirmiausiai baudžiamojo ar administracinio proceso tvarka, įrodant faktą, jog turtas buvo įgytas nesąžiningai ar nusikalstamos veikos pasekoje, o jau tik vėliau, dažniausiai civilinio ieškinio tvarka, pasinaudojant vienu iš galimų gynybos būdų, t.y. žalos atlyginimo, restitucijos, nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo, prisiteisiama, tai kas buvo prarasta. Tačiau tam, kad tinkamai pasinaudoti tinkamu gynybos būdu, nukentėjusiai šaliai dar reikia tinkamai jį pasirinkti, kokį iš išvardintų ir kada galima bei reikia taikyti.

Šio straipsnio tikslas – aptarti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstituto taikymo aspektus, kai turtas nesąžiningai įgyjamas informacinių technologijų taikymo pasekoje.

Uždaviniai: trumpai aptarti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstituto sampratą bei santykį su kitais panašiais gynymo būdais; įvertinti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstituto taikymo galimybes, kai siekiama susigrąžinti turtą ar lėšas, kurios buvo prarastos informacinių technologijų taikymo pasekoje.

Tyrime taikyti metodai: lyginamasis, sisteminis, istorinis, lingvistinis bei apibendrinamasis mokslinio tyrimo metodai.


281

I. Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstituto samprata bei santykis su kitais panašiais gynymo būdais

Nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstitutas

įtvirtina bendrąją civilinės teisės nuostatą, jog niekas negali nepagrįstai praturtėti kito asmens sąskaita (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras , VI knyga, 2003, p.325). Manoma, jog tokia nuostata šiuolaikinėje civilinėje apyvartoje perimta iš klasikinės romėnų teisės, kurioje buvo įgyvendinama ypatinga pretorinės gynybos priemonė formuliariniame procese, dar vadinama – restitutio, kuria naudodamasis magistratas, remdamasis ne įstatymu, o savo nuožiūra, bei vadovaudamasis teisingumu, atkurdavo buvusią civilinių teisių padėtį (Nekrošius I., Nekrošius V., Vėlyvis S., 1996, p. 57).

Nūdienos nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo (sub)instituto nuostatos, kaip civilinių teisių gynimo būdas, vienokiu ar kitokiu aspektu yra įtvirtintos daugelio šalių civiliniuose kodeksuose (Vokietijos civilinis kodeksas, Graikijos civilinis kodeksas, Rusijos Federacijos civilinis kodeksas ir kt.).

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste – LR CK) 6.237. str. 1 d. įtvirtinta, jog asmuo, kuris be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijo tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai buvo įgyta (Žin., 2000-09-06, Nr. 74-2262.).

LR CK 6.242 str. 1 d. įtvirtinta, jog be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėjęs kito asmens sąskaita asmuo privalo atlyginti pastarajam tokio dydžio nuostolius, koks yra nepagrįstas praturtėjimas (Žin., 2000-09-06, Nr. 74-2262.).

Taigi, vadovaujantis aukšiau pateiktomis teisės normomis, kurios reglamentuoja nepagrįsto parturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo nuostatas, turtas, kuris buvo įgytas be pagrindo, suprantamas kaip turtas plačiąja prasme – tai yra, ne tik daiktai, bet ir turtinės teisės, pinigai, kitokios materialinės gėrybės. LR CK 6.242 str. 1 d., akcentuojamas ne tik tam tikro turto įgijimas, o ir sutaupymas kito asmens sąskaita. (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras , VI knyga, 2003, p 318-327). Teisės aktuose nedetalizuojama, kokiu būdu, arba kokias priemones pasitelkiant galimas nesąžiningas praturtėjimas, tik akcentuojama, jog šis gynymo būdas taikomas, kai ginčas kyla ne pagal sutartinius teisinius santykius. Kita vertus, taip pat atkreiptinas dėmesys, jog šis subinstitutas taikomas subsidiariai su kitais Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytais gynymo būdais24.

Taigi, nepaisant nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstituto taikymo galimumo, kai nesąžiningai praturtėjama informacinių technologijų pagalba, pagal Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą, asmuo, 24 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-986/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-140/2006; Lietuvos Apeliacinio Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-159/2008.


282

kuris nori susigrąžinti prarastą turtą, gali pasinaudoti ir kitais numatytais gynymo būdais, dėl ko praktikoje dažniausiai ir kyla problemos, t.y. problema asmeniui teisingai pritaikyti ir pasirinkti vieną ar kitą gynybos būdą.

Štai, pavyzdžiui, LR CK 6.145 str. 1 d. įtvirtinta, jog asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (Žin., 2000-09-06, Nr. 74-2262.).

LR CK 6.263 str. 1 d. numato, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Žalą, padarytą asmeniui, jo turtui arba neturtinę žalą privalo atlyginti ją padaręs asmuo (Žin., 2000-09-06, Nr. 74-2262.).

Pagal LR CK 6.281 str., kreditorius turi teisę reikalauti atkurti sunaikintą ar sužalotą turtą natūrą arba sumokėti nuostolius (Žin., 2000-09-06, Nr. 74-2262.).

Visi aukščiau paminėti gynybos būdai yra taikomi, norint atgauti tai, kas buvo prarasta. Natūraliai kyla probleminis klausimas – kokią iš šių visų panašių nuostatų taikyti, kreipiantis su ieškiniu į teismą dėl neteisėtai pasisavinto ar prarasto turto, kai turtas parastas, pasinaudojant informacinių technologijų pagalba.

Šios problemos aktualumą dar labiau pagrindžia susiklosčiusi teismų praktika, kurią apžvelgus matyti, kad neretai paduotas ieškinys civiline tvarka dėl neteisėtais veiksmais prarasto turto ar piniginių lėšų atmetamas, motyvuojant, jog pritaikytos ne tos teisės normos ar faktinė situacija neatitinka normose keliamų sąlygų (Dambrauskaitė, 2003).

Rusijos teisės doktrinoje yra išreikšta nuomonė, kad prievolė, kylanti iš nepagrįsto praturtėjimo, yra universali visais atvejais, kai vienas asmuo įgyja ar sutaupo turto kito asmens sąskaita be teisinio pagrindo, ir todėl laikoma rūšine sąvoka visų kitų prievolių (žalą padariusio asmens, nevaldančio savininko, negaliojančio sandorio dalyvio prievolės) atžvilgiu (Под pед. O. M. Кoзыpь, A. Л. Maковcкого, C. A. Хoхлогo, 1996, p. 597-598)

Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartyse25 yra įvairiai interpretuojami ir aiškinami byloje esantys įvykiai ar faktinės aplinkybės, kurių atžvilgiu tampa

25 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1114/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-885/2001; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-634/2002. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-108/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-669/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-470/2004. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2008. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2006; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2007.


283

problematiška atskirti – kokiais atvejais galima taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo subinstitutą, o kokiais atvejais rinktis kitą civilinių teisių gynimo būdą, tačiau, kai turtas įgyjamas technologijų pagalba, kur dažnai nėra jokių sutartinių santykių, kur neteisėtai ir nesąžiningai praturtėjama ar pasisavinama kito turtą, pinigines lėšas ir pan., autorės manymu, visgi tikslinga būtų taikyti nepagrįsto parturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstituto nuostatos, kas ir bus aptariama sekančiame straipsnio skyriuje.

II. Nepagrįsto praturetėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstituto

taikymo aspektai, kai turtas įgyjamas informacinių technologijų taikymo pasekoje

Interneto Interneto revoliucija bei sparti informacinių technologijų plėtra

suteikė naujų galimybių bei rinkų ne tik verslo, mokslo, vyriausybinių bei kitų institucijų ir asmenų veiklai, bet ir tradicinėms nusikaltimų formoms (vagystės, sukčiavimas, turto prievartavimas, chuliganizmas, privatumo informacijos ar duomenų pakeitimas ar sunaikinimas, ir t.t.) suteikė naują pavidalą. Technologijos sukuria rinką, rinka sukuria verslą, verslą seka teisinis reglamentavimas, tačiau viso šio proceso priešakyje- teisės pažeidėjai, sugebantys greičiausiai prisitaikyti prie kintančios visuomenės sąlygų, ko pasekoje atitinkamai turėtume turėti ir universalias teisės normas, kurias pritaikius, operatyviai galėtume susigrąžinti ar bent jau prisiteisti, tai ką praradome ar kažkas neteisėtais būdais pasisavino.

LR CK 6.237 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgijęs tai, ko jis negalėjo ir neturėjo gauti, privalo visa tai grąžinti asmeniui, kurio sąskaita tai įgyta.

Lietuvos Atkščiausiojo teismo praktikoje26 aiškinama, jog nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas preziumuojamas, kai asmuo be teisinio pagrindo savo veiksmais ar kitokiu būdu tyčia ar dėl neatsargumo įgyja tai, ko jis negalėjo (neturėjo) gauti, prievolė grąžinti turtą, gautą be teisinio pagrindo (nesant nei teisės akto, nei sandorio prievolei atsirasti) gali atsirasti ir tada, kai iš pradžių buvo teisinis pagrindas šį turtą gauti, o vėliau jis išnyko.

Tą aplinkybę, t. y. kad asmuo pinigines lėšas ar turtą gavo be teisinio pagrindo, taikant nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstitutą, turi įrodyti ieškovas.

26 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. Č. v. Kauno miesto savivaldybė, byla Nr. 3K-3-140/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VĮ Valstybės turto fondas v. UAB „ Okseta“, byla Nr. 3K-3-166/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. J. v. A. D., byla Nr. 3K-3-593/2008, 2009 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje K. V. T. v. I. T., byla Nr. 3K-3-111/2009.


284

Informacinėmis technologijomis perduodama informacija, ar atitinkamomis technologijomis pervedamos piniginės lėšos, perduodamas atitinkamas turtas ar pan., dažniausiai yra paremti ne sandorių pagrindu. Ko pasekoje, atitinkamą turtą (plačiąja prasme) perdavusi šalis ne tam asmeniui, kuriam norėjo perduoti, o gavęs asmuo šį turtą ar kitas gėrybes nenori jų geranoriškai grąžinti, nepalieka jokio kito kelio, kaip tik šį turtą susigrąžinti teisminiu keliu.

Tokiomis aplinkybėmis prarasto turto, t.y. kai nesudaromas joks sandoris, susigrąžinimas yra gana problematiškas, nes:

- viena vertus yra sudėtinga su atitinkamų įrodymų pateikimu, - kita vertus, yra sudėtinga su tinkamo gynymo būdo

pasirinkimu. Įrodymai, kai turtas prarastas ar pasisavinatas informacinių technologijų

pagalba, gali būti tik tokie, kokius atitinkamai technologines operacijas vykdėme, t.y. pavedimai, internetiniai susirašinėjimai, SMS žinutės, bankiniai pavedimai ir pan. Kita vertus, tokios atliktos operacijos gali būti tinkamas įrodymas, jei tai pavyksta sugretinti su asmens atliktomis operacijomis, ar veiksmais, kuriais turtasbuvo nesąžiningai ar nepagrįstai įgytas.

Pažymėtina, jog technologijų pasaulyje, su dabartinėmis saugos ir duomenų atkūrimo sistemomis, gana sunku apskritai duomenis sunaikinti ar nuslėpti, o kita vertus, jau yra ir tokių programų, kurios, tai kas buvo sunaikinta padeda atkurti. Taigi, su įrodymų pateikimu, problema – tik tokia, kaip juos tinkamai išsireikalauti ar kur ir kaip ieškoti.

Didesnė šiuo atžvilgiu problema, kreipiantis į teismą pasirinkti ir pritaikyti tinkamą gynybos būdą.

Restitucijos27 institutu galime pasinaudoti, jei turtas buvo nesąžiningai prarastas ar pasisavinats sandorio pasekoje. Tačiau informacinių technologijų pasekoje, prarastas turtas, neretai, kaip jau buvo minėta, neatitinka restitucijos institutui keliamų sąlygų, kadangi dažnai jokių sutartinių santykių nėra.

Pažymėtina ir tai, jog informacinių technologijų taikymo pasekoje prarastas turtas, neprilyginamas skoliniams įsipareigojimams.

Vienintelis, autoriaus manymu, gynybos būdas, kuris labiausiai teisiškai apibrėžia situaciją, kai nesąžiningai praturtėjama informacinių technologijų taikymo pasekoje, tai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstitutas.

Nepagrįstas praturtėjimas ar turto gavimas - tai savarankiška prievolės rūšis, šie santykiai reglamentuojami LR CK šeštosios knygos II dalies ,,Kitais pagrindais atsirandančios prievolės” XX skyriaus normų. Šiame skyriuje 27 Restitucija – bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK šeštosios knygos I dalies ,,Bendrosios nuostatos“ X skyriaus normų; restitucijos esmė - asmens (asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį; pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos.


285

įtvirtintos turto išreikalavimo taisyklės taikomos tada, kai konstatuojami specialūs prievolės grąžinti turtą atsiradimo pagrindai:

- turtas gautas be teisinio pagrindo (CK 6.237 straipsnio 1 dalis), - pagrindas, kuriuo įgytas turtas, išnyksta paskiau (CK 6.237

straipsnio 2 dalis), - asmuo be teisinio pagrindo nesąžiningai praturtėja (CK 6.242

straipsnio 1 dalis). Kita vertus, šis subinstitutas numato net kompensacinę funkcija, t.y.

pagal LR CK 6.240 str. „Už be pagrindo įgytą pinigų sumą skaičiuojamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos. Šios palūkanos pradedamos skaičiuoti nuo to momento, kai asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie nepagrįstą pinigų gavimą ar sutaupymą“.

Taigi, atsižvelgiant, į tai, kas išdėstyta, autorė pastebėti, jog vienintelis gynymo būdas, nūdienos teisės taikymo prasme, atsižvelgiant į esamas ir galimas informacinių technologijų taikymo pasekmes, kuris galėtų būtų operatyviai taikomas, tai nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstitutas.

Išvados

Apibendrinant straipsnyje išsakytas mintis, galima suformuluoti sekančias išvadas:

1. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekse išdėstytomis nepagrįsto parturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstituto nuostatomis, turtas, kuris buvo įgytas be pagrindo, suprantamas kaip turtas plačiąja prasme – tai yra, ne tik daiktai, bet ir turtinės teisės, pinigai, kitokios materialinės gėrybės. LR CK 6.242 str. 1 d., akcentuojamas ne tik tam tikro turto neteisėtas įgijimas, bet ir sutaupymas kito asmens sąskaita.

2. Teisės aktuose nedetalizuojama, kokiu būdu, arba kokias priemones pasitelkiant galimas nesąžiningas praturtėjimas, kurio pasekoje taikomas nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstitutas, tik akcentuojama, jog šis gynymo būdas taikomas, kai ginčas kyla ne iš sutartinių teisinių santykių.

3. Atsižvelgiant į tai, jog nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstitutas taikomas subsidiariai su kitais Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse numatytais gynymo būdais, labai dažnai asmenims yra sunku tinkamai pasirinkti, kokį gynymo būdą, t.y. restituciją, nepagrįstą praturtėjimą, turto gavimo be pagrindo, žalos atlyginimo ir kt., reikia taikyti, kai norima susigrąžinti turtą, kuris nesąžiningai buvo įgytas ar prarastas


286

informacinių technologijų naudojimo pasekoje. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų sisteminė analizė leidžia prieiti išvados, kad mūsų teisinėje sistemoje, nors turime įvairių gynymo būdų, kurie gali padėti asmenims ginti pažeistas teises, susigrąžinti neteisėtai pasisavintą ar prarastą turtą, tačiau paanalizavus pačias teisės normas, teismų praktiką, darytina išvada, jog, kai turtas prarandamas neteisėtais veksmais, informacinių technologijų naudojimo pasekoje, bei kai ginčai nėra paremti sutartiniais teisiniais santykiais, visgi tikslinga būtų taikyti nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo be pagrindo subinstitutą.

Literatūra:

Norminiai teisės aktai:

1. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas. Žin., 2000-09-06, Nr. 74-2262. Specialioji literatūra:

2. Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso komentaras. Šeštoji knyga. Prievolių teisė (I) // Vilnius, Justitia, 2003.

3. Beatson J. Unjustified enrichment. Oxford : Hart, 2003. 4. Burrows A., McKendrick E. Cases and Materials on the law of restitution. Oxford:

Oxford university press. 1997. 5. Dambrauskaitė A. Restitucijos taikymo sandorių pripažinimo negaliojančiais

bylose problemos//Jurisprudencija, 2003, T. 37 (29). 6. Dambrauskaitė A. Sandorių pripažinimo negaliojančiais teisinės pasekmės -

Lietuvos ir Prancūzijos teisės lyginamieji aspektai. Daktaro disertacija: socialiniai mokslai, teisė. 2006.

7. Emily L. Sherwin. Unjust enrichment and creditors. Cornell Legal Studies Research Paper No. 07-008.

8. Ernst von Caemmerer, Schlechtriem P. Restitution - unjust enrichment and negotiorum gestio. Martinus Nijhoff Publishers. 2007.

9. Gordley J. Foundations of private law : property, tort, contract, unjust enrichment. Oxford : Oxford University Press, 2007.

10. Graham Virgo. The principles of the law of restitution. Oxford: Oxford university press, 2006.

11. Mikelėnas V. Civilinės atsakomybės problemos: lyginamieji aspektai. Vilnius, 1995.

12. Mikelėnas V. Sutarčių teisė: bendrieji sutarčių teisės klausimai: lyginamoji studija. Vilnius, 1996.

13. Mikelėnas V. Prievolių teisė (I) dalis. Vilnius: Justitia, 2002.


287

14. Mikelėnas, V. Vindikacija ir jos taikymas. Vilnius: Justitia, 2005, Nr. 1 (55). 15. Nekrošius, I., Nekrošius, V., Vėlyvis, S. Romėnų teisė. Justitia: Vilnius, 2007. 16. Гpaждaнcкий кодекc Pоccийcкой Федерации. Чacть втоpaя / Под pед. O. M.

Кoзыpь, A. Л. Maковcкого, C. A. Хoхлого. Mocквa, 1996. Teismų praktika: 17. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-1114/2001; 18. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-885/2001; 19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. gegužės 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-634/2002. 20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-986/2003; 21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-669/2004; 22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-470/2004; 23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-108/2006; 24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-140/2006; 25. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje

Nr. 3K-3-328/2006; 26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-241/2007; 27. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-344/2007; 28. Lietuvos Apeliacinio Teismo 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

2A-159/2008; 29. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr.

3K-3-385/2008; Elektroniniai šaltiniai: 30. Vokietijos civilinis kodeksas. http://www.iuscomp.org/gla/statutes/BGBrest.htm; 31. Vokietijos civilinis kodeksas. http://www.iuscomp.org/gla/statutes/BGBrest.htm; 32. Graikijos civilinis kodeksas.

http://www.ucc.ie/law/restitution/archive/greek/code2.htm; 33. Rusijos Federacijos civilinis kodeksas. http://www.russian-civil-

code.com/PartII/SectionIV/Subsection1/Chapter60.html


288

34. Review of Litigation, 2008. http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=988228;

35. Peter Birks. At the Expense of the Claimant: Direct and Indirect Enrichment in English Law. http://ouclf.iuscomp.org/articles/birks.shtml#fn1anc .

SUMMARY

ASPECTS OF SUBINSTITUTE APPLICATION FOR UNJUST ENRICHMENT OR RECEPTION OF PROPERTY NOT DUE WHEN THE PROPERTY WAS RECEIVED BY FRAUDULENT USE OF INFORMATION TECHNOLOGY

Raimonda Joskaudienė


The article deals with the subinstitute of unjust enrichment or reception of property not due as one of the ways which could be applied when the property is obtained by fraudulent use of information technologies. When analyzing the concept of unjust enrichment or reception of property not due subinstitute origin as well as the peculiarities of application, the author also reviews the opinions expressed in the doctrine of civil rights for the application of other measures for the protection of other civil rights, when the property is obtained by fraudulent use of information technologies.

This article aims to discuss the aspects of subinstitute application for unjust enrichment or reception property not due when the property was received fraudulently as the result of information technology application.

The topic is relevant and original because nowadays civil and economic turnover is mostly based on various technologies, the payments are performed by bank transfers, information is exchanged using different new technologies, financial transactions are performed via SMS messages etc. Meanwhile, when economic and technologies make us live quickly, the conditions discussed by the parties in „paper“ documents are often not formalized at all. The research leads to the conclusions that trial and pre-trial litigations become more complex and the correct solution affects not only the injured party but also the rights and responsibilities of most other participants of civil turnover, therefore the detailed analysis and relevant suggestions for the proper regulation of this problem could be the basis to solve the problem that has arisen in information society today.

By systematic, comparative, historical and other methods of scientific research, the article deals with some aspects of unjust enrichment or reception of property not due regulated by the application of governing rules, when the property is obtained by fraudulent use of information technologies.


289

Keywords: unjust enrichment, reception of property not due, unjust enrichment information technologies, application of institute.


290

ATEITIES VERSLO POBŪDIS GLOBALAUS ĮSITINKLINIMO KONTEKSTE

Inga STANKEVIČĖ

Kauno technologijos universitetas, Lietuva [email protected]

Santrauka. Visuomenės, individai atskirai ir ypač verslo organizacijos turi

tinkamai pasitikti jau prasidėjusius pokyčius, susijusius su technologijų ir, visų pirma, bevielio ryšio plėtra. Straipsnio tikslas – pristatyti ateities verslo viziją, iškylančią globalaus įsitinklinimo kontekste. Straipsnis paremtas daugiausia E. N. Green (2010) knygos Anywhere: How Global Connectivity is Revolutionizing the Way We Do Business kritine analize; požiūriui pristatyti naudojamas literatūros analizės metodas. Rezultatai – ateities vartotojų ir ateities įmonių teoriniai modeliai, taip pat – indeksas, leidžiantis išmatuoti globalaus įsitinklinimo lygmenį. Rezultatai vertintini dvejopai. Viena vertus, pateikiamus modelius nevisada įmanoma verifikuoti dabartyje. Kita vertus, modeliai pagrįsti vyraujančių dabarties tendencijų ir gausių praeities faktų analize, todėl yra tinkamas pagrindas prognozėms. Pateikiamas vartotojų segmentavimo modelis leidžia naujai apibrėžti tikslines vartotojų grupes arba papildyti jų apibrėžimus parametrais, kurių nebus galima ignoruoti ateityje, siekiant konkurencingumo. Taip pat pristatomas ateities verslo organizacijų spektro modelis, įgalinantis nustatyti įmonės profilį globalaus įsitinklinimo aspektu ir numatyti veiksmus, siekiant šį profilį pakeisti.

Raktiniai žodžiai: globalus įsitinklinimas, ateities vartotojas, ateities verslo

organizacija, globalaus įsitinklinimo indeksas.

1. Globalaus įsitinklinimo ekonomika Per pastarąjį dešimtmetį technologijos smarkiai pakeitė mūsų pasaulį. Trys

pagrindiniai veiksniai lemia revoliucingo pokyčio pradžią. Tai yra: Bendras skaitmeninis tinklas; Plačiajuostė radijo signalų sistema; Bevielis visur-esamumas.

Bendras skaitmeninis tinklas yra visa-apimančio susijungimo pagrindas. Skaitmeninis tinklas jungia tiekėjus, mažmenininkus ir vartotojus, suteikdamas visiems galimybę aktyviai dalyvauti inovacijų ir gerovės kūrime, socialinėje plėtroje. Pavyzdžiui, Vitality, Inc. sukūrė vaistų buteliuką, kuris praneša tinklui apie savęs atidarymą. Tai leidžia gydytojams geriau stebėti, ar pacientas tinkamai vykdo jų nurodymus, ar laiku geria vaistus.


291

Plačiajuostė radijo signalų sistema šiandien plačiai taikoma. Pardavimo automatai Japonijoje informuoja per bevielį tinklą, kokių produktų trūksta, o tai garantuoja tikslų prekių pristatymą reikiamu laiku. Pietų Korėjoje už prekes galima atsiskaityti tiesiog pridedant mobilųjį telefoną prie tų prekių skaitmeninių skaitytuvų. Lietuvoje jau galima atsiskaityti elektroninėse kasose. Tai sumažino darbuotojų išlaikymo kaštus, tačiau nesumažino eilių. Būtų buvę žymiai patogiau, jeigu kiekvienas galėtų pridėti mobilųjį telefoną arba kortelę prie prekės ir išeiti iš parduotuvės be laukimo eilėje.

Bevielis ryšys, kaip matyti iš aukščiau pateiktų pavyzdžių, skverbiasi į visas gyvenimo sritis, peržengdamas fizinį atstumą tarp skritingų objektų. Be to, kuo toliau, tuo didesnės apimties duomenys gali būti perduodami; kuo toliau, tuo greičiau jie yra perduodami. Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje jungties platumas reiškia vidutiniškai tarp 1.5 ir 10 megabitų per sekundę. Tuo tarpu Japonijoje žmonės jau mėgaujasi žymiai didesniu duomenų perdavimo greičiu – nuo 20 iki 100 megabitų per sekundę.

Green teigimu (2010), globalaus įsitinkinimo ekonomika žymiai lenks šiuo metu dominuojančią interneto ekonomiką (žr. 1 lent.).

1 lentelė. Interneto ekonomika vs Globalaus įsitinklinimo ekonomika

Internetas (1995-2005) Globalus įsitinklinimas (2005-2020)

Vieta Darbas ir namai Bet kada ir globalaus įsitinklinimo

Jungtis Laidinė siaurajuostė Laidinė ir bevielė plačiajuostė Priemonė (kiekis) Kompiuteris (500 mln. iki

2005) Virtualiai bet kokia (trilijonai)

Paveiktų žmonių sk.

1 mlrd. iki 2005 5 mlrd. iki 2015

Sukurta vertė Milijardai JAV dol. Trilijonai JAV dol.

Globalaus įsitinklinimo ekonomikos sėkmingai tolimesnei plėtrai būtinos trys prielaidos:

Ji turi būti vientisa. Bevielis ryšys sujungs ne tik geografines vietas, žmones, įmones, bet ir įvairias veiklos sritis.

Ji turi būti saugi. Šiandien intensyviai svarstoma, kaip užtikrinti tinklų apsaugą, nesumažinant jų efektyvumo.

Ji turi būti sumani. Kitaip tariant, bevieliai tinklai turės pakankamai aukštą intelekto koeficientą, kad nesukurtų nepageidaujamo rezultato dėl intelekto stokos (pvz., suklaidinusi navigacija, aviakatastrofa dėl klaidingų technikos parodymų, nurodymų ar veiksmų, etc.).


292

2. Globalaus įsitinklinimo indeksas Yankee Group sukūrė globalaus įsitinklinimo indeksą, kad galėtų įvertinti šio

įsitinklinimo lygį skirtingose pasaulio vietose. Visų pirma, indeksas apima tik skaitmeninių ryšių skaičių. Antra, indeksas skaičiuoja tik plačiajuosčius skaitmeninius ryšius, t.y. tuos, kurių duomenų perdavimo greitis yra ne mažesnis kaip 384 kilobitai per sekundę. Tai yra teorinis minimalus bevielio tinklo galingumas. Ir trečia, indeksas skaičiuoja ir laidinius, ir bevielius ryšius. Taip yra todėl, kad šiandien laidinė tinklo infrastruktūra yra gerai išvystyta ir sujungia daugiau teritorijų negu bevielis ryšys. Ketvirta, indeksas matuoja ir potencialius ryšius, kadangi daugelis turimų plačiajuosčių ryšių nėra naudojami jų savininkų (pvz., mobilus telefonas dažnai naudojamas tik žinutėms ir skambučiams, nors jis suteikia galimybę ir klausytis radijo, ir naršyti internete, etc.). Galiausiai, fiksuotų ir bevielių skaitmeninių plačiajuosčių linijų skaičius tam tikrame regione lyginamas su to regiono populiacijos skaičiumi, o rezultatas išreiškiamas procentais. Taip nustatoma, kokia regiono gyventojų dalis turi priėjimą prie globalaus įsitinklinimo.

2010 m. pradžioje pasaulio globalaus įsitinklinimo indeksas buvo 22 proc. Iš vienos pusės, tik maždaug kas penktas gyventojas turi priėjimą prie globalaus įsitinklinimo tinklo. Kita vertus, 2004 m. šis indeksas tebuvo 4 proc., taigi galima konstatuoti, kad naujoji ekonomikos forma labai greitai plečiasi. Green (2010) skiria tris jos plėtros etapus (žr. 2 lent.):

Atsirandanti (indeksas < 33 proc.). Mažiau kaip viena plačiajuostė linija trims žmonėms. Tinklinis ryšys yra kažkas keista, o vieta trukdo jungtis prie paslaugų ar kitų žmonių.

Besitransformuojanti (indeksas >= 33 proc.). Vienas plačiajuostis ryšys trims žmonėms. Tinklinis ryšys dažnai prieinamas, tačiau ne universalus.

Pilnavertė (indeksas >= 100 proc.). Daugiau kaip viena plačiajuostė linija vienam žmogui. Plačiajuostis ryšys yra toks pat natūralus dalykas, kaip ir elektra. Visa svarbi kasdienė informacija prieinama per tinklą.

2 lentelė. Globalaus įsitinklinimo ekonomikos plėtros etapai

Atsirandanti Besitransformuojanti Pilnavertė Ryšys Retas Dažnas Visur esantis Prijungti prietaisai Vienas arba du Keli Daug

Žiniasklaida Fizinė Mišri fizinė ir skaitmeninė Skaitmeninė

Naujienos Planinės Mišrios planinės ir pagal poreikį Pagal poreikį

Atsiskaitymai Grynieji Grynieji/elektroniniai Mobilūs Paslaugos Masinė rinka Segmentuotos Asmeninės Socialinė sąveika (be artimiausios šeimos ir kaimynų)

Reta Dažna Nuolatinė


293

2010 m. pradžioje buvo tik penkios valstybės, kuriose globalaus įsitinklinimo ekonomika jau pasiekė trečiąjį etapą. Tai:

Australija; Honkongas; Japonija; Pietų Korėja; Švedija.

Green teigimu, iki 2015 m. 30 valstybių peržengs 100 proc. globalaus įsitinklinimo indekso ribą (žr. 1 pav.).

1 pav. Pilnavertė globalaus įsitinklinimo ekonomika 2015 m.

Beveik visa Vakarų Europa pasieks globalaus įsitinklinimo statusą iki 2012 m. Lotynų Amerikos, kartu su Venesuela, Argentina, Peru, Čile ir Kolumbija, indeksas bus didesnis negu 33 proc. iki 2015 m. Azija kaip regionas pereis į transformacijos etapą, tačiau kelios valstybės jau įžengs ir į pilnavertiškumo stadiją: Pietų Korėja ir Singapūras. Pilnaverčio globalaus įsitinklinimo valstybių skaičius greitai augs (žr. 2 pav.).

Iki 2020 m. ne tik žymiai išaugs pilnaverčio globalaus įsitinklinimo valstybių skaičius, bet ir skaičius vartotojų, turinčių priėjimą prie tinklo, kurio greitis bus mažiausiai 100 megabitų per sekundę. Vartotojai kai kuriose rinkose, labiausiai tikėtina – Japonijoje ir Pietų Korėjoje, turės priėjimą prie tinklo, kurio greitis bus 1 gigabitas per sekundę ir daugiau. Apyvarta naujoje ekonomikoje viršys 900 mlrd. JAV dolerių. Tokia greita plėtra paaiškinama Bobo Metcalfe dėsniu: „Kuo labiau klestintis tu esi, tuo daugiau ryšių gali sau leisti; ir kuo daugiau turi ryšių, tuo daugiau klestėjimo pasisavini. Tai vištos ir kiaušinio dilema.“


294

2 pav. Pilnavertė globalaus įsitinklinimo ekonomika 2020 m. 3. Ateities vartotojai Vartotojų segmentavimas tapo marketingo strategijų dalimi nuo 1960 m., kai

Alfredas P. Sloanas (1963, 1990) panaudojo tradicines demografines charakteristikas, tokias kaip amžius, lytis ir pajamos, skirtingų General Motors automobilių marketingo reikmėms. Globalaus įsitinklinimo ekonomika ir vėl keičia segmentavimo kriterijus (žr. 3 lent.).

3 lentelė. Ateities vartotojų segmentų charakteristikos

Globaliai

įsitinklinę Lizdiniai žokėjai

Skaitmeniniai užsidarėliai Technofitai Analogai

Domėjimasis skaitmenine media

Didelis Vidutinis Didelis Vidutinis Mažas

Prijungtų prietaisų turėjimas

Daug Daug Vidutiniškai Vidutiniškai Mažai

Mobilumo poreikis Didelis Didelis Mažas Vidutinis Mažas

Pajamos Didžiausios Didelės Vidutinės Mažesnės Mažos

Pirminė motyvacija

Technologija ir

įsitinkinimas Mobilumas Media

Augantis mobilumas ir statusas

Esamo gyvenimo būdo

palaikymas JAV rinkos dalis, proc. 5 15 19 22 40


295

Kai atsirado internetas, jo tipinis vartotojas buvo jaunas baltaodis vyras su gana didelėmis pajamomis. 2008 m. Yankee Group atliko tyrimą Šiaurės Amerikoje ir Vakarų Europoje bei išsiaiškino, kad šis tipas nebėra globalaus įsitinklinimo ekonomikos veidas. Du veiksniai lemia įsitinklinimo priėmimą:

Domėjimasis skaitmenine media: kaip stipriai vartotojas mėgaujasi skaitmeniniu turiniu, tokiu kaip muzika, filmai, el. laiškai, televizorius;

Prijungtų prietaisų turėjimas: kiek prie tinklo prijungtų prietaisų vartotojas perka ir turi, siekdamas veikti globaliame tinkle (kompiuteriai, iPod‘ai, mobilieji telefonai).

Šie du veiksniai leidžia išskirti penkis vartotojų, skirtingų savo elgsena ir nuostatomis, segmentus (žr. 3 lent.).

3.1. Analogai Bet kokioje populiacijoje kai kurių žmonių tiesiog nedomina naujų

technologijų privalumai. Lyginant su ankstesniais laikais, tai yra žmonės, kurie, pavyzdžiui, sakė, kad automobilis niekada nepakeis arklio. JAV tokių vartotojų yra 40 proc., o Vakarų Europoje net 54 proc. Tai yra seniausias pagal amžių segmentas, taigi, laikui bėgant, jis sumažės. Kita vertus, dabartinis jaunimas papildys šio segmento gretas: tai bus žmonės, kurie jaunystėje įsisavino kai kurias technologijas, tokias kaip mobilusis telefonas arba skaitmeninė muzika, tačiau nesidomi kitais globalaus įsitinklinimo privalumais. Skaitmeniniai prietaisai šiam segmentui reikalingi tik tiek, kiek padeda palaikyti esamą gyvenimo būdą. Analogus domina santykinai pigios prekės, kurias paprasta naudoti, tačiau kurios pagerina arba palengvina esamą gyvenimą. Pavyzdžiui, šiuos vartotojus gali sudominti skaitmeninis nuotraukų rėmelis, kuris automatiškai atsinaujina, rodydamas naujausias anūkų nuotraukas. Taip pat kaip pavyzdys čia tinka ir jau minėtas Vitality, Inc. Vaistų buteliukas, kuris padeda tinkamai rūpintis savo sveikata.

3.2. Technofitai Technofitai yra vartotojų grupė, trokštanti būti pirmąja, kuri naudosis

naujausiomis technologijomis. Tačiau realybėje technofitai yra vieni iš paskutiniųjų, kurie įsigyja vis dar naujais laikomus technologinius prietaisus. Taip yra dėl ribotų technofitų pajamų: jie negali sau leisti įsigyti tam tikrą prietaisą tol, kol jis tampa visiems prieinamas. Naujausios technologijos taip domina technofitus todėl, kad, įsigydami naują skaitmeninį prietaisą, jie siekia įtvirtinti savo aukštesnį statusą ir įrodyti savo mobilumo augimą. Technofitų domėjimasis technologijomis lemia, kad gamintojai vis dar galės plėsti tam tikrų prietaisų pardavimų apimtis po to, kai pirmieji naujų technologijų perėmėjai jau ims dairytis naujesnių prietaisų. Kita niša gamintojams – siūlyti pigesnius prietaisus, kadangi technofitus nuo tapimo globalaus įsitinklinimo vartotojais labiausiai sulaiko jų mažos pajamos.


296

3.3. Skaitmeniniai užsidarėliai Skaitmeniniai užsidarėliai yra vartotojai, kurie labai domisi skaitmenine media

tol, kol yra namie, tačiau žymiai mažiau ji juos domina už namų ribų. Šie vartotojai entuziastiškai priima skaitmeninę media, tačiau ne itin vertina mobilumą suteikiančius prietaisus. Skaitmeniniams užsidarėliams globalus įsitinklinimas reiškia „globaliai įtinklintą kambarį namie“, o ne keleto veiksmų atlikimo vienu metu galimybę, nepertraukiant nė vieno iš jų. Futbolo rungtynių stebėjimas per iPodą jiems atrodo niekingas palyginti su rungtynių stebėjimu per televizorių savo namuose. Skaitmeniniai užsidarėliai yra geriausi kabelinės televizijos ir laidinio interneto vartotojai. Jie taip pat įsigyja daugybę papildomų prietaisų, kurie padarytų naudojimąsi skaitmenine media namie dar malonesniu, pavyzdžiui, įsigyja namų kino įrangą. Tuo tarpu mobilus gyvenimo būdas už namų sienų skaitmeniniams užsidarėliams atrodo mažai aktualus.

3.4. Lizdiniai žokėjai Lizdinių žokėjų varomoji jėga yra mobilumas. Jeigu jie turėtų šūkį, tai galėtų

būti: „O kam eiti namo?“ Lizdiniai žokėjai labiau puoselėja savo mobilumo galimybes už namų sienų. Juos lengva atpažinti pagal įvairius skaitmeninius prietaisus, kuriuos jie visada ima su savimi: dažnai juos galima pamatyti prie kištukinio lizdo viešbučio priimamajame arba oro uoste. Kartu su dar neaptarta vartotojų grupe, lizdiniai žokėjai yra svarbiausi globalaus įsitinklinimo ekonomikos priėmėjai. Įdomu pažymėti, kad buvimas lizdiniu žokėjumi tėra tarpinė būsena besitransformuojant į tikrąjį globalaus įsitinklinimo vartotoją. Taip yra todėl, kad kai lizdinių žokėjų mobilumo ir keliavimo poreikis sumažėja, jie perkelia įgytą mobilumo patirtį į savo namus, darbą, kasdienį gyvenimą. Nenustoję būti mobiliais išimtinai už namų ribų, lizdiniai žokėjai tampa tikrais globalaus įsitinklinimo vartotojais.

3.5. Globaliai įsitinkinę vartotojai Ši grupė šiuo metu tesudaro 5 procentus JAV ir tiek pat – Vakarų Europoje.

Tai yra skirtingų lyčių ir rasių žmonės, kurių amžius svyruoja dažniausiai nuo 18 iki 44 metų. Šiuos vartotojus vienija didelių pajamų faktas. Kaip ir skaitmeniniai užsidarėliai, jie puoselėja mobilumą tarp sienų. Iš kitos pusės, kaip ir lizdiniai žokėjai, jie yra mobilūs ir už namų ribų. Kadangi šie vartotojai yra pirmieji, kurie įsigyja naujausius skaitmeninius prietaisus, jie už juos sumoka daugiausiai. Tačiau tai nereiškia, kad jie yra lojalūs tam tikram prekės ženklui: jie perka tai, kas efektyviausiai tenkina jų poreikius ir norus, iš globalaus įsitinklinimo ir bet kokiais būdais bei nejaučia prisirišimo prie tam tikrų prekės ženklų. Save realizavusius globalaus įsitinklinimo vartotojus labiausiai domina prietaisai, kurie apjungia daug jiems reikalingų funkcijų, pradedant nuo oro kondicionieriaus ir radijo-laikrodžio.


297

4. Ateities verslo organizacija Globalaus įsitinklinimo įmonę galima apibrėžti kaip įmonę, kuri naudojasi

virtualiomis, sklaida pagrįstomis (angl. cloud-based) paslaugomis; kuri įdarbina žmones, galinčius dirbti iš bet kurios pasaulio vietos; kuri iš naujo atranda procesus, sumažinančius laiko ir atstumo kaštus ne tik įmonei ir jos partneriams, bet ir vartotojams.

Visgi kiekviena įmonė veikia tam tikroje rinkoje, taigi įmonės galimybės įgyti konkurencinį pranašumą globalaus įsitinklinimo ekonomikos dėka priklauso nuo jos santykio su ja supančia aplinka. Įmonė gali lenkti rinką, veikti sinchroniškai su rinka arba atsilikti nuo rinkos. Autorė (Green, 2010) siūlo penkis klausimus, kurie padės nustatyti įmonės padėtį globalaus įsitinklinimo ekonomikos rinkoje ir priimti strateginius sprendimus. Pirmieji du klausimai reprezentuoja y ašį 3 pav., o trys likusieji klausimai – x ašį 3 pav. 4 lentelėje pateikiama klausimų ir atsakymų į juos su taškais suvestinė.

1 klausimas: Kiek pažengusios globalaus įsitinklinimo prasme bus įmonės tikslinės rinkos po penkerių metų? Green siūlo skirti savo įmonei 50 taškų, jeigu jos tikslinė rinka po penkerių metų bus pilnaverčio globalaus įsitinklinimo rinkos etape; 35 taškus, jeigu tikslinė rinka bus besitransformuojančios rinkos etape; ir 20 taškų, jeigu tikslinė rinka bus atsirandančios rinkos etape.

2 klausimas: Kiek pažengę globalaus įsitinklinimo prasme gali būti įmonės siūlomi produktai ir paslaugos? Green skiria keturias prekių ir paslaugų kategorijas, priklausomai nuo to, kaip įsitinklinimas gali jas paveikti:

Bitų produktai; Tobulintini globalaus įsitinklinimo prasme atomai; Pagalbinės globalaus įsitinklinimo prasme paslaugos; Globalaus įsitinklinimo atsektini atomai.

N. Negroponte savo 1995 m. knygoje Būnant skaitmeniniu (angl. Being Digital) skiria pasaulį į dvi dalis – atomus ir bitus. Atomai yra daiktai, kuriuos galime paliesti, kurių neįmanoma sutalpinti į kabelį ir nusiųsti į kitą vietą. Tačiau jeigu prekė ar paslauga yra skaitmeninė (bitų produktas), ji atsiranda bet kur, kur tik yra tinklas. Muziką, kaip ir vandenį, sunku apriboti ir kontroliuoti jos tėkmę. Taigi jei įmonės siūlomos prekės ir paslaugos savo esme yra bitai, Green siūlo skirti 50 taškų.

Yra produktų, kuriuos sudaro atomai, tačiau šių produktų esminis funkcionalumas gali būti padidintas įsitinklinimo dėka. Pavyzdžiui, lietsargio pagrindinė funkcija yra saugoti nuo lietaus. Jeigu į lietsargį būtų įmontuotas prietaisas, rodantis orų prognozę, tai padidintų lietsargio funkcionalumą – jį turintis asmuo žinotų, kada lietsargį imti, o kada ne. Green taip pat teigia, kad kelių daiktų tarpusavio sujungimas sukurtų didesnę vertę vartotojui negu tiesiog vieno prietaiso įmontavimas į produktą. Abiem atvejais Green siūlo skirti 35 taškus tokiems produktams.

Šiandien paslaugos sudaro 62 proc. globalaus bendrojo vidaus produkto. Visur esantis galingas komunikacijų fabrikas leidžia dalį tokios veiklos perkelti kitur, sumažinant išlaidas ir padidinant efektyvumą. Šiuo metu telekomunikacijų


298

sektorius yra vienas iš sparčiausiai augančių. Didesnis įmonės lankstumas ir greitesnis atsakas į kliento poreikius lemia didesnį vartotojo pasitenkinimą. Jeigu įmonė teikia paslaugas, kurios įsitinklinimo dėka padidina efektyvumą, Green siūlo skirti 20 taškų.

Paskutinė produktų kategorija apima produktus, kurių funkcionalumas negali būti padidintas dėl didesnio įsitinklinimo. Pavyzdžiui, prie tinklo prijungta dantų pastos pakuotė nepadarys vartotojo dantų švaresniais. Alyvuogių aliejaus buteliukas, prijungtas prie globalaus tinklo, nepadarys aliejaus labiau alyvuogesniu arba labiau aliejiškesniu. Tačiau tai nereiškia, kad tokiems produktams įsitinklinimas yra bevertis. Priešingai, ir pirkėją, ir pardavėją dažnai domina, kur, kada ir kokiomis sąlygomis produktą sudarančios dalys buvo pagamintos, kiek laiko užtruko gamyba ir transportavimas. Šiems duomenims surinkti naudojama RFID technologija, sugebanti „atsekti“ produkto tapsmą ir kelionę nuo pat pirmos detalės. Tokiems produktams Green siūlo skirti 10 taškų.

4 lentelė. Globalaus įsitinklinimo verslo organizacijos analizė

Ašis Klausimas Atsakymas Taškai

100 proc. + 50 33-100 proc. 35 Rinkos Mažiau kaip 33 proc. 20 Bitai 50 Tobulintini atomai 35 Pagalbinės paslaugos 20

Y (rinka)

Produktai

Atsektini atomai 10 Pasirengę 30 Pasipriešinimas įveikiamas

20 Darbuotojai

Nepasirengę 10 Proaktyviai keičiami 30 Mokomasi iš klaidų 20 Procesai Vėlai keičiami 10 Stipri/daugialypė 30 Vidutiniška 20

X (organizacija)

Technologinė platforma

Nėra 10 3 klausimas: Kiek pasirengę globalaus įsitinklinimo prasme yra organizacijos

darbuotojai? Jokia organizacija negali tapti globalaus įsitinklinimo organizacija be darbuotojų indėlio į tai. Jeigu darbuotojai nėra prisirišę prie konkrečių aplikacijų pavestoms užduotims atlikti, dažnai siūlo ir bando įgyvendinti naujas idėjas, o nauja technologija organizacijoje absorbuojama su minimaliu ardymu, tai Green siūlo skirti 30 taškų. Jeigu naujos iniciatyvos gana skausmingai veikia darbuotojus, tačiau vis tiek yra įgyvendinamos arba „iš viršaus“, arba „iš apačios“ energijos dėka, tai Green siūlo skirti 20 taškų. Galiausiai, jeigu organizacijoje pokyčiai


299

įvyksta tik po to, kai kitų pavyzdžiu įsitikinama, jog pokyčiai nėra klaidingi, tai Green siūlo skirti 10 taškų.

4 klausimas: Kiek globaliai įtinklinti yra įmonės procesai, kurie padeda kurti, teikti ir aptarnauti? Jeigu organizacija sistemiškai peržiūri savo veiklos procesus tam, kad sumažintų laiko ir atstumo kaštus bei pagerintų priėjimą prie informacijos savo darbuotojams ir partneriams, Green siūlo skirti 30 taškų. Jeigu įmonė mokosi iš klaidų, analizuoja vėlavimus ir informacijos trūkumą bei imasi priemonių, kad didesnio įsitinklinimo dėka šiuos trūkumus pašalintų, tai Green siūlo skirti 20 taškų. Galiausiai, jeigu įmonė nėra linkusi keisti savo veiklos procesų, Green siūlo jai 10 taškų.

5 klausimas: Kiek globaliai įtinklinta yra pagrindinė įmonės technologinė platforma? Jeigu įmonės IT operacijos sėkmingai juda link globalaus įsitinklinimo ir įmonė naudoja ne mažiau kaip penkis tinklus, Green siūlo jai skirti 30 taškų. Jeigu įmonė naudojasi dviem-trim tinklais arba technologinėmis platformomis, Green jai duoda 20 taškų. Jeigu įmonė technologinių platformų nenaudoja, jai skiriama 10 taškų.

Green pateikia keturlaukę lentelę, kuri reprezentuoja organizacijos padėtį globalaus įsitinklinimo ekonomikos atžvilgiu (3 pav.).

Įmonė atsilieka nuo rinkos

Sinchronizacija,

lyderystė

Sinchronizacija, atsilikimas

Įmonė lenkia

rinką

4 pav. Globalaus įsitinklinimo poreikio vertinimas

Kai organizacija patenka į viršutinįjį dešinįjį langelį, jos veikla atitinka

globalaus įsitinklinimo rinką. Pagrindinis tokios organizacijos uždavinys – įdiegti naujausias globalaus įsitinklinimo technologijas anksčiau už savo konkurentus. Jei įmonė patenka į apatinįjį dešinįjį langelį, jos veikla lenkia rinką: pavyzdžiui, rinkos infrastruktūra nėra pakankamai išvystyta, kad įmonė galėtų įgyvendinti savo sumanymus. Tokiu atveju jai belieka susikoncentruoti į kaštų mažinimą įsitinklinimo dėka tol, kol rinka bus pasiruošusi globalaus įsitinklinimo ekonomikai. Labai tikėtina, kad tuomet įmonė taps lydere savo srityje. Jei įmonė patenka į apatinįjį kairįjį langelį, ji galbūt ir yra pasiruošusi sutikti naujus iššūkius,

Vartotojų ir produktų pasirengimas globalaus įsitinklinimo ekonomikai

0

0

Y100

100 X Organizacijos pasirengimas globalaus įsitinklinimo revoliucijai


300

tačiau jos vartotojai ir produktai yra dar toli nuo globalaus įsitinklinimo. Dažniausiai tokios įmonės susikoncentruoja į RFID technologijos įdiegimą tam, kad galėtų atsekti savo produktus. Galiausiai, kai įmonė patenka į viršutinįjį kairįjį langelį, įmonė rimtai atsilieka nuo globalaus įsitinklinimo ekonomikos. Šiuo atveju įmonės misija turėtų apimti visuotinį mobilizavimąsi, siekiant įdiegti globalaus įsitinklinimo priemonių būtinumo supratimą. Įmonė turėtų labiau susikoncentruoti į tuos regionus ir tuos partnerius, kurie siūlo daugiau globalaus įsitinklinimo sprendimų.

Nepaisant to, į kokį langelį patenka įmonė, Green visoms įmonėms siūlo eilę klausimų, kurie gali padėti sėkmingai sutikti globalaus įsitinklinimo revoliucijos iššūkius (žr. 5 lent.).

5 lentelė. Globalaus įsitinklinimo audito klausimai

Veiklos aspektas Klausimai

Prekės ir paslaugos Didinant savo prekių ir paslaugų įsitinklinimą, kaip galima padidinti prekių ir paslaugų vertę savo klientams?

Klientai Kur mūsų klientai yra? Kada jiems reikia mūsų prekių ir paslaugų? Ar mes galime sukurti bendrą tinklą su savo klientais, kad pastariesiems teiktume globalaus įsitinklinimo patirtį?

Procesai ir turtas Kaip informacija gali atsirasti būtent ten ir tada, kai ir kur jos reikia kompleksiškumui ir laiko kaštams mažinti? Koks turtas galėtų būti geriau eksploatuojamas, jeigu jis būtų prijungtas prie tinklo? Kada mes galime naudotis viešuoju tinklu tam, kad sumažintume savo įrangos, programinių priemonių, tinklų kaštus?

Žmonės Kaip mes galime panaudoti tinklą tam, kad mūsų žmonės dirbtų produktyviau ir su didesniu pasitenkinimu? Kaip mes galime darbuotojams leisti naudotis vartotojų technologijomis, kurias jie turi ir žino?

Vieta Kaip mes galime išlaisvinti savo įmonę nuo specifinių vietų, panaudodami tinklą? Kaip padaryti, kad darbo elementai būtų greičiau perduodami iš vienos vietos į kitą?

Partneriai Ar partneriai pritaria mūsų globalaus įsitinklinimo vizijai? Ar mes galime atverti savo partneriams procesus ir informaciją tam, kad sumažintume kompleksiškumą ir laiko kaštus?

Įmonė, sugebėjusi sėkmingai teoriškai ir praktiškai atsakyti į aukščiau iškeltus

klausimus, priartės prie globaliai įsitinklinusios įmonės statuso. Globalaus įsitinklinimo įmonės bus efektyvesnės. Globalaus įsitinklinimo

infrastruktūra reiškia, kad virtuali erdvė bus nuomojama, o ne perkama. Tai ne tik padidina įmonės lankstumą, bet ir ženkliai sumažina kaštus. Pavyzdžiui, JAV


301

išleidžia kasmet apie 300 mlrd. JAV dol. virtualios erdvės pirkimui. Jeigu visos JAV įmonės nuomotųsi virtualią erdvę, jos teišleistų 10 proc. šios sumos.

Globalaus įsitinklinimo įmonės bus „žalesnės“. Serveriai naudoja ne daugiau energijos tada, kai sunkiai dirba, negu tada, kai „ilsisi“. Jeigu daugybė virtualių serverių galėtų būti apjungti į vieną fizinį serverį, būtų sutaupyta daug energijos. Serverių išsklaidymas taip pat prisideda prie gamtos resursų tausojimo: kai viena organizacija baigia savo Kalėdinius pardavimus, jai nebereikia daug virtualios erdvės, taigi pastarąją gali perimti kita įmonė, kuri vykdo aktyvią veiklą po-kalėdiniame laikotarpyje.

Globalaus įsitinklinimo įmonės bus dramatiškai pasikeitusios. „work“ bus daugiau nebe daiktavardis „darbas“, o veiksmažodis „dirbti“: kai kurie veiksmai taip niekada ir nebus užbaigti – žmonės nuolat dirbs, konstruos, eis... Globalaus įsitinklinimo įmonės darbuotojai galės dirbti iš bet kur, nenutraukdami kitos savo veiklos. Galiausiai, globalaus įsitinklinimo įmonės bus labiau atviros informacijos išsklaidymo dėka, kas lems didesnį inovatyvumą, didesnį lankstumą, mažesnius kaštus, mažesnį kompleksiškumą ir, be abejo, didesnius pelnus.

Išvados ir kritinė diskusija Green knyga yra tarsi pranašystė apie jau prasidėjusią globalaus įsitinklinimo

revoliuciją. Tik laikas gali parodyti, ar ši pranašystė išsipildys, tačiau kai kurie aspektai kelia abejonių.

Visų pirma, Green yra Yankee Group prezidentė ir vykdomoji direktorė – grupės, kuri pati kuria ir įgyvendina pranašaujamus pokyčius. Taigi peršasi mintis, kad pranašystė išsipildys tiek, kiek Yankee Group sugebės ją įgyvendinti. Antra, Green knygoje jaučiama marksistinei artima pozicija, kad technologijos lemia visų gyvenimo sričių pobūdį, kas nebūtinai yra teisinga. Su tuo susijusi ir Green marketinginė logika, kuriai būdinga prekių ir paslaugų stūmimo technika.

Daugiausiai abejonių kelia globalaus įsitinklinimo ekonomikos vertinimas ir plėtros tempai. Globalaus įsitinklinimo indeksas apima ne tik realius, bet ir potencialius ryšius su tinklu. Tai pateisinama tuo, kad daugelis turimų plačiajuosčių ryšių nėra naudojami jų savininkų. Tačiau būtent potencialių ryšių nenaudojimas ir yra rimta kliūtis naujajai ekonomikai. Greičiausiai yra žymiai daugiau žmonių, kurie turi daugybę potencialių ryšių savo mobiliajame telefone arba kompiuteryje, tačiau naudojasi ir ateityje naudosis tik keletu iš jų. Taigi rėmimasis potencialiais ryšiais, vertinant globalaus įsitinklinimo lygį, nėra tikslus.

Nepaisant minėtos kritikos, knygoje išsakyta pagrindinė idėja yra neabejotinai teisinga ir paremta faktais – visokeriopas įsitinklinimas greitai plečiasi, suteikdamas privalumų ir juridiniams, ir fiziniams asmenims. Knyga verčia susimąstyti apie tai, kas vyksta aplinkui, ir mažų mažiausiai neatsilikti nuo šių pokyčių. Galiausiai, Green pateikia ir pirmą pasaulyje, unikalų supaprastintą strateginį planą, leidžiantį įvertinti savo verslo organizaciją globalaus įsitinklinimo ekonomikos šviesoje ir numatyti svarbius ateities veiksmus. Knyga taip pat patraukli ir savo stiliumi – ji lengvai ir įdomiai skaitoma. Green kūrinys pagirtinas


302

ir dėl gausių statistinių duomenų, o vaizdūs paprastų žmonių pavyzdžiai liudija, kad aprašomi pokyčiai vyksta globaliu mastu.

Literatūra

1. Green, E. N. Anywhere: How Global Connectivity Revolutionizing the Way We Do Business. McGraw Hill, 2010.

2. Negroponte, N. P. Being Digital. Alfred A. Knopf, Inc., 1995. 3. Sloan, A. P. My Years with General Motors (Sloan copyright 1963; Drucker

introduction copyright 1990). Doubleday, 1990. 4. Yankee Group. About us [interaktyvus]. YankeeGroup [žiūrėta 2010 m. kovo 12 d.].

Prieiga per internetą: <http://www.yankeegroup.com/about_us/> 5. Yankee Group. Emily Nagle Green [interaktyvus]. YankeeGroup [žiūrėta 2010 m.

kovo 12 d.]. Prieiga per internetą: <http://www.yankeegroup.com/search.-do?id=A502F8C36AEA4DC2&searchType=author>

SUMMARY

THE NATURE OF FUTURE BUSINESS IN THE CONTEXT OF GLOBAL NETWORKING

Inga Stankevičė

Kaunas University of Technology, Lithuania [email protected]

Societies, individuals and business organizations need to be prepared properly for the

changes caused by the spread of technologies and, first of all, wireless connection. The paper is aimed at presenting a vision of future business rising in the context of global networking. The method of literature analysis is employed while presenting the viewpoint of E. N. Green’s (2010) book Anywhere: How Global Connectivity is Revolutionizing the Way We Do Business. The results – models of future customers and future organizations, as well as an index enabling to measure the level of global networking - can be judged twofold. On the one hand, the models cannot sometimes be verified at present. On the other hand, the models are based on present dominating trends and retrospective numerous facts, therefore they are suitable for prediction. The provided segmentation model lets define target customer groups afresh or replenish their definitions with attributes which cannot be ignored while seeking after competitiveness. The presented model of the spectrum of future business organizations enables to identify a firm’s position in the global networking and foresee exigent actions.

Keywords: global networking, future customer, future business organization, index of

global networking.


303

THE RELATIONSHIPS BETWEEN SCHOOL ADMINISTRATIONS AND TEACHERS IN THE

CONTEXT OF TEACHER LEADERSHIP

Aelita SKARBALIENĖ Klaipėdos universitetas, Lietuva

[email protected]

Introduction The leadership penetrates increasingly into various spheres of life. As early as

in 1974 R.M.Stogdill noticed that there are almost as many definitions of the leadership as people who have ever tried to define this concept. According to P.G.Northouse (2004), the leadership is the process that is used by persons to induce groups of persons to pursue mutual purposes. R.M.Stogdill (1990), D.Katz and R.L.Kahn (1978), R.P.Vecchio (1988), J.C.Maxwell (1995), W.A.Cohen (1990), and others describe the leadership as influence. E.Jaques and S.D.Clement (1994) describe this notion as the process during which one person determines the course or the purpose for other persons and, together with them, moves in this direction adequately and assiduously. The conveyance of a vision to others is also called the leadership (Bryman, 1986). On the ground of H.S.Firestone definition, that education of people is the highest vocation for the leadership (Masiulis, Sudnickas, 2007), also the attitude that leaders train leaders, the conclusion can be drawn that the leadership in the educational system, first of all, at school is extremely significant. Scholars from foreign countries have already identified that the influence of the leadership on better achievements of students is not striking but important (Mortimore and others, 1988; Silins, Mulford, 2002; Ramey, Dornseif, 1994; Smylie, Hart, 1999; Taylor, Bogotch, 1994), it is the second factor in significance (after teaching) (Leithwood ir kt., 2006). In the environment of school leadership, the leadership of teachers is more substantial for student achievements than the leadership of a school principal (Leithwood, Jantzi, 2002). Consequently, during the latter decade scholars have been noticing it is necessary to develop the research in teacher leadership (Harris, 2001; MacBeath, Mortimore, 2001; Crowther ir kt., 2002; Hopkins, Jackson, 2003; Lieberman, Miller, 2004). The results obtained during such research would help to use the leadership practically for the development of the quality of education.

The topic of the leadership in academic research is very popular and variously analyzed by foreign scholars as well as by Lithuanians. Although in Lithuania this phenomenon started to be analyzed quite recently, the research involves many


304

spheres. Such spheres as the leadership of business organizations (Stragienė, 2008; Skaržauskienė, Barvydienė, 2005; Skaržauskienė, 2008; Ivaniukaitė, 2009; Kukuraitytė, 2009; Čepelevskis, 2009; Zakaraitė, 2010), management technologies and informational society (Mačerauskas, 1996; Urbonavičienė, 2009), public health and social service sector (Pileckienė, Žadeikaitė, 2009), Ecology (Baranauskaitė, 2009), Katholic institutions (Spangelevičiūtė, 2009), and the leadership in social networks (Rusinaitė, 2009). The expression of the leadership as a subject in context of various fields is being researched (Čiutienė, 2007; Paulavičienė, 2007; Savanevičienė, 2007; Lipinskienė, 2007; Rukus, Žurauskaitė, 2004; Simonaitienė, 2004; Normantienė, 2009).

The studies of leadership do not skirt education sphere. The leadership as the object of research is particularly popular in foreign scientific works, especially in such works of American authors. K.Leithwood, D.Jantzi, (2000); T.Bellon, J.Beaudry, (1992); K.Boles, V.Troen, (1992); P.A.Wasley, (1991); S.Mendez-Morse (1991); S.G.Huber (2002) and others has been working on this issue. Meanwhile, the phenomenon of the leadership in education has not been researched widely in Lithuania yet. It has been being studied by analyzed by D.Žvirdauskas, P.Jucevičienė (2004), D.Žvirdauskas (2006), R.Želvys (2003, 2006), E.Kvieskaitė (2008), D.Baronienė (2008), S.Narbutaitė, T.Sakalauskaitė (2008), D.Baronienė, D.Šaparnienė, L.Sapiegienė (2008), S.Jonušaitė, J.Valuckienė (2007), D.Deinienė (2009), V.Kazlionkaitė (2009). Nevertheless, the major part of the research is devoted to determine the leadership competence of heads of schools, means and styles of the leadership, and to reveal the characteristics of the expression of the leadership in different personnel groups. Equally, by means of the research, it is attempted to define the attitude of school representatives towards the leadership and to educe what features, actions, etc. are expected from the leader, and what is the expression and the shift of these features.

The aspect of the teacher leaderhip has been studied by M.Bujokaitė (2010). Theoretical investigation has been done in order to establish competence of the teacher leadership. The team of a project DOCTAE (2010) has exercised the evaluation of the competence of teachers/instructors (throughout the European Union). The characteristics of teacher leadership and their coherence to some sociodemographic features have been researched by L.Rupšienė, A.Skarbalienė (2010).

Accordingly, the majority of educational leadership research is devoted to analyze the leadership of school heads and teachers. However, the question arises, whether the school leadership is influenced by the communication among school heads and teachers; what is the role of their relationship singleness in the school activity?

A person is always among other people; therefore, communication with them becomes one of the most important needs. The communication is the form of people‘s social being expressed by the creation and maintenance of people relationships, friendship, and partnership (Jovaiša, 2007); it is the interplay of two or more persons, by which information is rendered, and the needs of safety, self-expression, dominance and other are satisfied (Baršauskienė, 1999); it is the


305

interplay, compex, miscellaneous people contacts arising from common activity needs, the communication includes the interchange of information, the preparation of common interplay strategy, the perception and understanding of another person (Stonkus, 2002). Consequently, the communication is one of the most significant factors that let the organization exist and be concentrated for the common aim.

Any type of people communication and inter-relations are purposeful. Horizontal and vertical directions of relationships can be distinguished. R.Putnam (2001) explains the vertical type of relationships as a one which does not cause reliance because in this case rules are dictated from the top underneath; the participants of relationships are not equal. The horizontal relationships, where all are equal, cause strong reliance, let reveal oneself, and reduce amount of conflicts. Therefore, in the horizontal relationships at school the bigger opportunity to strengthen and increase the social capital emerges, as well as the opportunity to grow strong school community, where people are not afraid and strive for participation willingly. Such relationships are particularly important in educational institutions, where world-view and values of students are strongly developed.

While teacher competence increases, emerges the opportunity for teachers at school to participate not only in educational sphere, but also together with school administration to shape, create, bring into life the visions, plans, and projects. The researchers of school relationships acknowledge that a formal school leader, without the team of other educators, is not able to implement all school aims (Lambert, 2002). In Lambert (2002) opinion, the characteristics of teacher leadership shall be used, and teachers together with formal school leaders should be involved into the organization and performance of school activities. That would mean the support of the horizontal relationships at the maximum, where the school administration together with teachers participates in creation, shaping, and implementing of the aims. This process (phenomenon) is called shared, parallel leadership (partnership-as-leadership, distributed leadership, community of leaders etc.) Foreign authors who analyze the parallel leadership claim that it improves the relationships between teachers and school administration (Anderson, 2004), stimulates professional, managing learning and improvement of teachers, causes the expression of leadership skills (Lieberman, Miller, 1990), strengthens the participation, initiative of students, improves learning results (Marks, Printy, 2003; Togneri, Anderson, 2003). Meanwhile, the research of Lithuanian scientists about the singleness of the relationships between school administration and teachers and its relation to the teacher leadership has not been found.

That’s why in this article these questions are analyzed: 1) To reveal, which leadership characteristics are typical to the teachers in

Lithuanian secondary schools; 2) To reveal the singleness of the relationships between school

administrations and teacher in Lithuanian secondary schools; 3) To distinguish the coherence between the singleness of the relationships

between school administration and teachers to some sociodemographic characteristics of respondents;


306

4) To establish the connection of the singleness of relationships between school administration and teachers to the teacher leadership.

The purpose of this article is to survey the expression of the teacher leadership characteristics in secondary schools and their connection to the singleness of the relationships between school administration and teachers.

The methodology of the research Volume of the research. According to the data from Department of Statistics

to the Government of the Republic of Lithuania, at the beginning of 2009-2010 academic year, 39 842 teachers were working in basic education schools of Lithuania. According to this and the principle of free consent (only content teachers were surveyed), 394 teachers were surveyed. They represent all region of Lithuania: Aukštaitija, Žemaitija, Dzūkija, and Suvalkija. Municipal Departments of Education and Ministry of Education and Science of the Republic of Lithuania intermediated in the distribution of questionnaires. Since the volume is organized in convenient way, although its size is sufficient (5% error), the volume respectability in some particular aspects of social and demographical features. Comparing the average age of respondents, that is 45.86 years, with the one given by official statistics (Department of Statistics to the Government of the Republic of Lithuania), the rate is considered to be representative. 87% of surveyed respondents are women; 17.9% of respondents hold senior role in school administration (serve as heads of schools or deputy principals); 98.7 % of the surveyed possess high education; for 12.1% the qualification of teacher possessed; for 42.2% the qualification of head teacher possessed; for 42.9% the qualification of teacher supervisor possessed; for 2.6% the qualification of expert is given; 0.8% of teachers participated in the survey work in primary schools, 45.8% in principal schools, 27.6% in secondary, 25.8% in gymnasiums. These rates accord with the information from Department of Statistics, therefore, it can be stated that although volume of the research is non-stochastic, it is presentable enough from the point of view of age, sex, position occupied, education achieved, qualification category gained, and distribution according to a school type.

The research instrument. Information for the research has been being collected by means of written questionnaire method. With reference to the analysis of scientific literature, an original questionnaire has been created for the survey. The cardinal part of it is devoted to the determination of teacher leadership. The determination of leadership is related to what concept of the leadership is followed and, accordingly, what funcions and features of a leader are acknowledged. The mass of leadership studies can be devided into four groups reflecting different attitudes: power and influence, typical features, bihaviouristic and situational. For the majority of research during latter 40-50 years more constricted analysis of this problem (Masiulis, Sudnickas, 2007). Since it is not clear yet which theory of the leadership is most effective in a particular situation, what personal characteristics would be the most significant to it, it is endeavoured to integrate the providence of divergent attitudes. While creating thetheoretical model of the teacher leadership,


307

several theoretical ideas on functions and features of the leadership have been analysed and combined.

It was regarded to key leadership functions distinguished by A.Jacikevičius (1995): exaltation of group purposes and methods of operation, the action coordination of separate team members in order to reach mutual aims, the conveyance of team members about operation, its results, etc., the control of work of group memebers, encouragements and penalties, funcions of arbitrage in case of disagreements among team members, group representation to other groups, higher leaders, etc. Besides, it also was regarded to funcions of the leadership defined by V.Barvydienė and J.Kasiulis (2003): the concern about active work of groups, rising group aims, revising, the knowledge of advantages and disadvantages of team members, the delineation of working spheres and communicational channels, nonaggressive realization of authority.

The ideas about attributes of the leadership and leader features have been analyzed in order to create the theoretical model of the teacher leadership. As particular features increase probability that a person who is characterized by these features can become an effectively working leader. The importance of one or another feature is predetermined by a particular situation in which the leader operates (Stogdill, 1990).

The idea of charismatic leadership has been taken into account that common features characteristic to the leader (honour, dominance, emotional stability, persistence, enthusiasm, sense of humor, warmth, high tolerance to frustration, objectivity) and orientation to a purpose (sensibility to others and empathy, flexibility and ability to adapt, pragmatism and pragmatism, courage, vitality, emotionality) features (Hersey, Blanchard, Johnson, 2007). According to the supporters of this idea, the leader must possess motivation for authority, precipitance, and achievement in orderto influence bring pressure to bear on thinking and behaviour of supporters, lifewise, the leader has to use lots of energy for the achievement of purpose, that means, it has to be common to reach the aim by personal efforts and bear responsibility for one’s success and failures, to bear restrained risk and receive reversible information about the level of one’s work, plan and settle aims. According to above mentioned authors (Hersey, Blanchard, Johnson, 2007), besides above mentioned features of the leader, they need to be intellectual, specialists of their fields with organizational process managing, communicational skills, tolerant and open for experience. It is also referred to Bryman’s (1992) highlighted charisma dimentions that are necessary to the charismatic leader. That is referential force – directing force and expert force – knowledge, skills, commitment to work – mission. According to the model of charismatic leadership, attractive leaders refuse consistent condition, that means, they are not afraid of risk in order to reach the aim, try to endeavour to their goals by non-traditional methods, are persistent, self-confident, show attention to the needs of their subordinates, show example more frequently than seek for consensus. In the model of the transformational leadership created by B.Bass (1985), the charisma (honesty, reliability, intelligence, ability to communicate), and possession of a vision (ability to create


308

appropriate persuasive guidelines for future) are indicated as being the most significant features. Leadership characteristics of other authors (Jucevičienė, 1996; Želvys, 2001; Sillins, Mulford, 2002; and others) are skilful communicational abilities, possession of clear vision, ability to inspire confidence, ability to help people to feel themselves as capasitative, energy and orientation to activity, emotional expression and warmth, readiness to bear personal risks, the usage of original strategies, minimal inner conflicts. It is also considered to the vocabulary of the leader competence offered by L.M.Spencer and S.M.Spencer (Masiulis, Sudnickas, 2007).

According to mentioned theoretical ideas, seven elements of teacher leadership have been pointed out, hereafter defined as characteristics of the teacher leadership (elements describing statements see in Table No.1): 1. High personal standards and desire to be the best are related to character features. Leaders are ambitious and state strict working aims for themselves. They find easily achieved results unsatisfying, that’s why they strive for high professional quality and perfection. They admit teaching needs, participate in teaching courses willingly and want to get new skills; 2. Strong vision about what a teacher and school should be like, loyalty, devotion to the profession, organization, collective and students; 3. The negotiation of fears and stress, self-control, the ability to control oneself and resist negative emotions; 4. Realistic evaluation of a situation: an ability to evaluate one’s work objectively, its results; penetrate advantages and weaknesses; 5. The sense of responsibility: moral and social responsibility for one’s work, learner, school and educational system; 6. Strong actions, the resolution to strive for result; 7. The motivation of a team and inspiration: the ability to inspire students to learn, also, the ability to motivate students and collegues to participte in various activities and to fulfil works and tasks as creatively as possible. According to this theoretical model, the Likert scale of regulations consisting of 6 grades is structured, the reliability of which has been evaluated by measuring the internal compatibility of variables of this scale. As scale’s Cronbach’s alpha 0.950 has been estimated, it can be claimed that the scale is homogenious and reliable means of measurement.

The second part of the questionnaire is made of the questions that are used in order to distinguish personal characteristics of respondents and the singleness of the relationships between teachers and school at school.

Received records were analyzed by methods of statistical analysis using SPSS program: descriptive statistics, t-criteria for the evaluation of differences, Pearson coefficient of correlation for the evaluation of connection strength, reliability analysis.


309

Results of the research The expression of characteristics of the teacher leadership. While

evaluating the strength of leadership features among respondents, it was established that these characteristics of the teacher leadership are expressed most of all: 1. the sense of responsibility; 2. high personal standards/objective to be the best; 3. strong vision and loyalty (see 1 picture). Comparing with other features, slightly weaker, but strongly enough are expressed such features as the negotiation of stress and fears, the resolution to strive for result and the motivation of a team.

Picture No. 1 The strength of teacher leadership characteristics While analyzing the strength of correlation of teacher leadership

characteristics, correspondent subscales were organized and the homogeniousness was evaluated. It bacem obvious that the subscales are homogenious (Cronbach’s alpha from 0.723 to 0.887). That can be observed by evaluating separate averages of statements composing scales (see 1 table).

Table No. 1 The expression of feature of teacher leadership

Features of the teacher leadership x min max sd High personal standards and objective to be the best I want that my students would reach as high achieviements as possible

5,49 2 6 0,646

I am interested and search for ways to improve and develop my work

5,38 3 6 0,604

In each working situation Itry to work as good as possible 5,21 2 6 0,657 I raise for myself as for a teacher quite high claims 5,14 2 6 0,696 I have particular ambitions in my work 4,67 1 6 0,969

Strong vision and loyalty I understand significance and responsibility of teacher work 5,47 2 6 0,685 I have strong beliefs about what teacher should be like and endeavour to be such

5,23 2 6 0,701

4,4 4,5 4,6 4,7 4,8 4,9 5 5,1 5,2 5,3 Motivation of a team

Resolution to strive for the best

The sense of responsibility

Realistic evaluation of asituation

Negotiation of fears

Strong vision and loyalty

High personal standards and objective to be the best


310

Features of the teacher leadership x min max sd I do not think about profession change 5,15 1 6 0,937 I like being a teacher 5,13 1 6 0,872 I am proud of working in this particular school 5,13 1 6 0,914 I am a loyal employee 5,02 2 6 0,785 I do not think about change of working place 5,01 1 6 1,039 I conceive an affection for my students 4,98 2 6 0,856

Negotiation of fears Despite particular fears, I do not flounder and seek for aims at work

4,87 2 6 0,782

I can overcome rising fears in working situations 4,82 2 6 0,722 I can help students to overcome their fears 4,81 2 6 0,737 I can get hold of myself after experiencing stress 4,69 1 6 0,776 I can help my collegues to overcome fears in working situations 4,68 2 6 0,771 I like challenges at work although they raise particular fears 4,52 1 6 0,925

Real evaluation of a situation While solving a problem, I lean on present cumulative experience, other information

5,24 1 6 0,660

When facing working problem or difficulties, I think about various ways of problem solving

5,05 3 6 0,691

I am able to evaluate my activity critically and realistically 4,99 2 6 0,719 I am able to evaluate working situations: penetrate advantages and weaknesses

4,86 3 6 0,659

Sense of responsibility I feel the responsibility to work creatively 5,47 3 6 0,563 I always attempt to finish started work 5,32 2 6 0,641 I think that I am a responsible teacher 5,23 3 6 0,598 I search for ways and means to motivate students to seek the best results

5,20 2 6 0,633

I feel responsibility for studying results of my students 5,11 3 6 0,716 I think that the quality of education depends partially on each teacher

4,99 2 6 0,787

I think that work results of school partially depend on my efforts 4,95 2 6 0,750 Resolution to strive for result I am able to strive decisively for desirable working results 4,82 3 6 0,722 I am able to receive adequate solutions in working situations 4,82 2 6 0,686 In confusing working situations I can decide and realize my solution

4,76 3 6 0,670

I am able to concentrate when confroting with obsticles and strive for my working aims purposeful

4,74 1 6 0,693

Manau, kad esu ryžtingas žmogus I think I am a strong-willed person

4,72 2 6 0,809

Motivation and inspiration of a team I attempt to stimulate motivation of an each student 5,01 2 6 0,664 When participating in working group of teachers, I attempt to reach the best group results

4,95 2 6 0,762

If I supervise the work of group of teachers, I attempt to inspire group members to fulfill tasks as successfully as possible

4,93 1 6 0,830

I think I am able to motivate my students to study 4,80 3 6 0,649 I can inspire the majority of students to strive for better learning results

4,72 3 6 0,671

I can organize students for meaningful non-formal activities, for the fulfillment of particular non-formal tasks

4,72 2 6 0,787


311

Features of the teacher leadership x min max sd I like to initiate and participate in various project activities and inveigle students into it

4,71 2 6 0,920

I think that I can motivate my collegues to fulfill meaningful tasks creatively

4,63 1 6 0,856

While analyzing connections among the characteristics of the teacher

leadership, it was established that these features are related by fundamental connection of correlation (r from 0.476 to 0.687). The strongest coorelation is among these characteristics of the teacher leadership: the sense of responsibility and high personal standards (r=0.617), the resolution to strive for result and the negotiation of fears (r=0.687), strong actions and the real evaluation of a situation (r=0.633), the motivation of a team and the feeling of responsibility (r=0.677).

The singleness between administration and teachers at school. While analyzing the singleness of the relationships between teachers and

administration at school, it was established that 85.2 % of respondents evaluate relationships as being horizontal or more horizontal than vertical, whereas 14.8 % participants of the survey evaluate them as being vertical or more vertical than horizontal. It is significant to indicate, that meaningful difference between teachers who work in school administration and those who do not work there has not been identified (t=1.108; df=363; p=0.269), that means, results of the research are equivalent between both groups of respondents.

The connection between the singleness of relationships at school to some sociodemographic characteristics of teachers.

The connections between the singleness of school relationships and gender, age, family status (whether a respondent is married or not), education, school type (primary, principal, secondary, gymnasium) where a respondent works, working experience or qualification category obtained have not been identified.

The connections with the participation in courses and programmes of qualification rising. It has been identified that the respondents who constantly rise their qualification more often than the respondents participating in compulsory trainings evaluate the relationships at school as being horizontal or more horizontal than vertical (p=0.000; t=3.854; df=359).

The connections between the characteristics of teacher leadership and the singleness of relationships at school.

While analyzing the differences of the teacher leadership characteristics ain schools where the relationships are horizontal and vertical, the statistically significant inequality has been identified in these categories: high personal standards (p=0.007; t=2.704; df=355), strong vision and loyalty (p=0.000; t=4.900; df=345), negotiation of fears (p=0,033; t=2,136; df=349), realistic evaluation of situation (p=0,004; t=2,892; df=358), motivation and inspiration of a team (p=0,019; t=2,355; df=345). Therefore, the principle of parallel leadership is supported that the horizontal relationships and cooperation between school administration and teachers stimulates the improvement of school results, as well as the intensification of the leadership characteristics of a process participant.


312

Conclusions 1) After the fulfilment of this research, it has been revealed that such

leadership characteristics are typical to the teachers in Lithuanian comprehensive schools: high personal standards and the objective to be the best; strong vision and loyalty; ability to cope with fears and stress; ability to realistically evaluate working situations; sense of responsibility; resolution to strive for result, and ability to motivate students and colleagues.

2) It has been identified that the horizontal or more horizontal than vertical relationships are typical to Lithuanian comprehensive schools. They are evaluated so both by the representatives of school administration and by teachers.

3) It has been identified that the respondents, who constantly raise their qualification and participate in various courses and trainings, more often evaluate the relationships at school as being horizontal or more horizontal than vertical.

4) It has been identified that in those schools, where the relationships between school administration and teachers are horizontal, teachers are distinguished for these leadership characteristics: high personal standards, strong vision and loyalty, negotiation of fears, ability to evaluate the situation realistically, and ability to motivate and inspire a team.

Literatūra

1. Anderson, K.D. The nature of teacher leadership in schools as reciprocal influences between teacher leaders and principals. School Effectiveness and School Improvement, 2004, 15(1), 97-113.

2. Baranauskaitė, L. Ekologinė lyderystė kaip ekologinio sąmoningumo indikatorius. Magistro darbas, 2009.

3. Baronienė, D. Lyderystė kaip Švietimo organizacijos efektyvaus valdymo prielaida. Magistro darbas, ŠU, 2008.

4. Baronienė, D., Šaparnienė, D., Sapiegienė, L. Leadership as a Prerequisite of Effective Management of Educational Organisation. Socialiniai tyrimai: mokslo darbai, 2008, Nr.3 (13).

5. Baršauskienė, V. Žmogiškieji santykiai. Kaunas: Technologija, 1999. 6. Bass, B. M. Leadership and Performance Beyond Expectations. N.Y.: Free Press,

1985. 7. Bellon, T., Beaudry, J. Teachers' perceptions of their leadership roles in site-based

decision making. Paper presented at the Annual Meeting of the American Educational Research Association. JAV, San Francisco, 1992.

8. Boles, K., Troen, V. How teachers make restructuring happen. Educational Leadership, 1992, Nr. 49 (5).

9. Bryman, A. Leadership in Organizations. In S. Clegg,C. Hardy and W. Nord (eds). Handbook of Organization Studies. London: Sage, 1986.

10. Bryman, A. Charisma and Leadership in Organizations. London, Sage, 1992. 11. Bujokaitė, M. Mokytojo lyderystė: galimybės ir pavojai. Mūsų socialinis kapitalas –

žinios: mokslinė konferencija, pranešimų medžiaga. Kaunas: KTU, 2010. 12. Butkevičienė, E., Vaidelytė, E., Žvaliauskas, G. Lyderystės raiška Lietuvos valstybės

tarnyboje. Viešoji politika ir administravimas, 2009, Nr. 27.


313

13. Cohen, W.A. The Art of a Leader. Englewood Cliffs: Prentice Hall, 1990. 14. Crowther, F., Kaagan, S., Ferguson, M., Hann, L. Developing Teacher Leaders: How

teacher leadership enhances school success. California: Corwin Press, Thousand Oaks, 2002.

15. Čepelevskis, T. Politinio lyderio įvaizdžio kūrimas visuomenėje. Magistro darbas, ŠU, 2009.

16. Čiutienė, R. Projektų komandos ir lyderystė. Kaunas: Vitae litera, 2007. 17. Deinienė, D. Lyderystės raiška Utenos apskrities vaikų meno, muzikos mokyklų

valdyme. Magistro darbas, 2009. 18. DOCTAE projektas. Prieiga internete www.doctae.eu 19. Harris, A. Building the capacity for school improvement. School Leadership and

Management, 2001, 21(3). 20. Hersey, P., Blanchard, K.H, and Johnson, D.E.. Management of Organizational

Behavior: Leading Human Resources. Prentice Hall, 2007. 21. Hopkins, D. and Jackson, D. Building the capacity for leading and learning. Effective

Leadership for School Improvement. London: RoutledgeFalmer, 2003. 22. Huber, S.G. School leadership and leadership development: adjusting leadership

theories and developments programs to values and and the core purpose of school. Journal of Educationali Administration, 2004, Vol. 42, No. 6.

23. Ivaniukaitė, R. Personalo darbinio streso ir vadovo lyderystės orientacijų sąryšiai: azartinių lošimų bendrovės atvejo studija. Magistro darbas, 2009.

24. Jacikevičius A. Siela, mokslas, gyvensena. Vilnius: Žodynas, 1995. 25. Jacikevičius A. Žmonių grupių (socialinė) psichologija. Vilnius: Žodynas, 1995. 26. Jaques, E., Clement, S.D. Executive Leadership: a Practical Guide to Managing

Complexity. Cambridge: Carson-Hall & Co. Publishers, 1994. 27. Jonušaitė, S., Valuckienė, J. Lyderystės charakteristikos bendrojo lavinimo mokykloje:

išorės audito ataskaitų kokybinė analizė. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, 2007, Nr.2(9).

28. Jovaiša, E. Enciklopedinis edukologijos žodynas. Vilnius: Gimtasis žodis, 2007. 29. Jucevičienė P. Organizacijos elgsena. Kaunas: Technologija, 1996. 30. Kasiulis J., Barvydienė V. Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija, 2003. 31. Katz, D., Kahn, R. L. The social psychology of organizations, 2nd Ed. New York, NY:

John Wiley and Sons, 1978. 32. Kazlionkaitė, V. Lyderystė mokykloje kaip efektyvios vadybos prielaida. Magistro

darbas, 2009. 33. Kukuraitytė, R. Politinių lyderių vaidmuo krizinėje situacijoje 1990-1991 m. Irako –

Kuveito konflikto kontekste. Magistro darbas, ŠU, 2009. 34. Kvieskaitė, E. Švietimo lyderių kompetencijų kaita postmodernizmo epochoje.

Visuomenės darni plėtra: problemos ir perspektyvos, T. 5, 2008. 35. Lambert, L. A Framework for Shared Leadership. Educational Leadership, 2002,

59(8), 37-40. 36. Leithwood, K., Day, Ch. & Sammons, P. Successful School Leadership: What It Is and

How It Influences Pupil Learning. Nottingham: National College for School Leadership, 2006.

37. Leithwood, K., Jantzi, D., Yu H. The effects of transformational leadership on teachers’ commitment to change in Hong Kong. Journal of Educational Administration, 2002, Vol. 40.

38. Lieberman, A., Miller, L. Teacher development in professional practice schools. Teachers College Record, 1990, 92(1), 105-122.

39. Lieberman, A., Miller, L. Teacher leadership. San Francisco: Jossey-Bass, 2004.


314

40. Lipinskienė, D. Leader‘s roles in the learning organisation: leader as a strategic thinker. Changes in Social and Business Environment: proceedings of the 2nd international conference. Kaunas: KTU, 2007.

41. MacBeath, J., Mortimore, P. Improving School Effectiveness. Buckingham, Open University Press, 2001.

42. Mačerauskas, V. Valdymo technologijų lyderis. Infobalt’96: Lietuvos informacinių technologijų, telekomunikacijų ir raštinės įrangos įmonių asociacijos leidinys, 1996, Nr. 1.

43. Marks, H.M., Printy, S.M. Principal leadership and school performance: An integration of transformational and instructional leadership. Educational Administration Quarterly, 2003, 39(3), 370-397.

44. Masiulis K., Sudnickas T. Elitas ir lyderystė: vadovėlis. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2007.

45. Maxwell, J.C. Developing the Leaders Around You. Nashville: Thomas Nelson Publishers, 1995.

46. Méndez-Morse, S. Leadership Characteristics that Facilitate School Change. Monografija, 1992.

47. Mortimor, P. School Matters. JAV: University of California Press, 1988. 48. Narbutaitė, S., Sakalauskaitė, T. Ikimokyklinės įstaigos vadovų lyderystės raiška

nuotolinės švietimo kaitos kontekste. Mokytojų rengimas XXI amžiuje: pokyčiai ir perspektyvos: tarptautinės mokslinės konferencijos medžiaga, 2008.

49. Normantienė, L. Ontopsichologinė lyderio paradigma šiuolaikinėje vadyboje. Magistro darbas, 2009.

50. Northouse, P.G. Leadership: Theory and practice (3rd ed.). London: Sage, 2004. 51. Paradnikaitė, K. Visuomenės sveikatos įstaigų vadovų požiūrio į lyderystę vertinimas.

Magistro darbas, 2010. 52. Paulavičienė, E. Lyderystė visuotinės kokybės vadybos kontekste. Ekonomika ir

vadyba – 2007, tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Kaunas: KTU, 2007.

53. Pileckienė, D., Žadeikaitė, L. Vadovo lyderystės gebėjimų ugdymas socialines paslaugas teikiančiose organizacijose. Socialinis ugdymas: mokslo darbai. Socialinio darbo vadyba, 2009, Nr. 10 (21).

54. Putman R. D. Kad demokratija veiktų: pilietinės tradicijos šiuolaikinėje Italijoje. Vilnius: Margi raštai, 2001.

55. Ramey, M., Dornseif, A. Shared decision-making and student achievement. Paper presented at the annual meeting of the American Educational Research Association, New Orleans, LA, 1994.

56. Rupšienė, L., Skarbalienė, A. The characteristics of teacher leadership. Tiltai, 2010, Nr. 4 (53).

57. Rusinaitė, V. Populiarių personažų konstravimas ir lyderystė virtualiuose socialiniuose tinkluose. Magistro darbas, 2009.

58. Ruškus, J., Žurauskaitė, R. Lyderystės, kaip socialinio konstrukto, psichosemantinės erdvės identifikavimas. Socialiniai tyrimai: mokslo darbai,2004, Nr.4.

59. Savanevičienė, A. Projektų komandos ir lyderystė. Kaunas: Vitae litera, 2007. 60. Silins, H., Mulford, B. Leadership and school results. JAV: Kluwer Academic, 2002. 61. Simonaitienė, B. Manifestation of leader‘s communicative and educational abilities as

a premise for learning organisation development. Socialiniai mokslai, 2004, Nr. 4(46). 62. Skaržauskienė, A. Sisteminis mąstymas kaip kompetencija lyderystės paradigmoje.

Daktaro disertacija, 2008.


315

63. Skaržauskienė, A., Barvydienė, V. Lyderystė kaip egzistencinis ieškojimų procesas. Organizacijų vadyba: Sisteminiai tyrimai, 2005, Nr. 36.

64. Smylie, M., Hart, A. School leadership for teacher learning and change: A human and social capital development perspective. Pagal Murphy, J., Louis, K.S. Handbook of research on educational administration. A project of the American Educational Research Association (2nd ed., p. 421-441). San Francisco: Jossey-Bass, 1999.

65. Spangelevičiūtė, V. Tarnaujančios lyderystės bruožų tyrimas katalikiškų institucijų vadovo darbe. Magistro darbas, 2009.

66. Stogdill R.M. Handbook of leadership: a Survey of Theory and Research. New York: Free Press, 1990.

67. Stonkus, S. Sporto terminų žodynas. T. 1. 2-asis patais. ir papild. leid.: Aiškinamasis žodynas. Angliški, vokiški, rusiški terminų atitikmenys. Būtiniausios žinios. Kaunas: LKKA, 2002.

68. Stragienė, R. Verslą kuriančių moterų lyderystės sėkmės kriterijai. Magistro darbas, ISM, 2008.

69. Taylor, D.L., Bogotch, I. School-level effects of teachers’ participation in decision making. Educational Evaluation and Policy Analysis, 1994, 16(3), 302-319.

70. Togneri, W., Anderson, S.E. Beyond islands of excellence: What districts can do to improve instruction and achievement in all schools—A leadership brief. Washington, DC: Learning First Alliance, 2003.

71. Urbonavičienė, I. Lyderystės institucijos kaita informacijos visuomenėje. Magistro darbas, VU, 2006.

72. Ušackaitė, E. Alytaus sporto ir rekreacijos centro darbuotojų lyderystės ir komunikacinės elgsenos ypatumai. Magistro darbas, 2010.

73. Vecchio, R.P. Organizational Behavior. Chicago: Dryden Press, 1988. 74. Wasley, P.A. Teachers who lead: The rhetoric of reform and the realities of practice.

New York: Teachers College Press, 1991. 75. Zakaraitė, L. Lyderystės konstravimas politinės komunikacijos procese: istoriografinė

perspektyva. Magistro darbas, 2010. 76. Želvys R. Švietimo vadybos pagrindai. Mokomoji priemonė. Vilnius, 2001. 77. Želvys, R. Švietimo organizacijų vadyba. Vilnius: VU leidykla, 2003. 78. Želvys, R. Managing education at the beggining of new millennium: looking for the

solution of the emerging challenges. Socialiniai mokslai, 2006, Nr. 2. 79. Žvirdauskas, D. Mokyklos vadovo lyderystės ypatumai švietimo subjektų interesų ir

mokyklos efektyvumo raiškos aspektu. Kaunas: Technologija, 2006. 80. Žvirdauskas, D., Jucevičienė. P. School Principal as a Leader in the Evaluations

Perfored by the School Community: the Search for the Prevailing Theory of Leadership. Socialiniai mokslai, 2004, Nr. 3(45).


316

SUMMARY

THE RELATIONSHIPS BETWEEN SCHOOL ADMINISTRATIONS AND TEACHERS IN THE CONTEXT OF TEACHER LEADERSHIP

Aelita Skarbalienė

Klaipėda University, Lithuania [email protected]

Clear evidences support the fact that educators’ leadership plays an important role in

the quality of education. Despite this fact, few studies have been conducted on teachers’ leadership in Lithuania or in other countries. Therefore, practical studies of teachers’ leadership are needed. The purpose of this article is to describe the direction of the relationships between school administrations and teachers in the Lithuanian education system, define the ways teachers’ leadership is expressed, and determine those inter-relationships. For this purpose, the survey in written form of 394 teachers from different regions of the country has been carried out by using specially created instrument.integrating different expressions of this leadership. This survey showed that overall, in the Lithuanian education system, teachers’ leadership is quite strongly expressed. The study also showed that there was a connection between teachers’ expression of leadership and teachers’ relationships with the school administration. This survey and its results allow us to define the strong and weak points in the relationship between teachers’ leadership and the teacher-school administration relationships; these results also allow us to create methods to improve the leadership quality in the Lithuanian education system, therefore, improving the overall quality of the Lithuanian education.

Key words: teacher leadership, leadership charakteristics, relationships direction.


317

EUROPOS SĄJUNGOS PAŠTO PASLAUGŲ SEKTORIAUS LIBERALIZAVIMO PROCESAS IR JO REZULTATAI

Rūta TAMOŠIŪNAITĖ


Įvadas Naujos technologijos sukuriamos kasdien, jos sparčiai atsiranda ir dar greičiau

kinta. Vienas pagrindinių variklių šiai technologijų raidai yra siekis sėkmingai konkuruoti rinkoje. Šiuo tikslų vartotojai jau yra pripratinti prie technologijų ir savo gyvenimo be jų jau nebeįsivaizduoja: šiuolaikinės – informacinės – visuomenės dalyviai kasdienius savo gyvenimo procesus sieja su vis naujesnėmis žiniomis paremtais procesais ir technologijomis: rytinės naujienos internetiniuose dienraščiuose, darbotvarkės mobiliuosiuose telefonuose, gimtadienio sveikinimai elektroniniu paštu, o darbo susirinkimai per Skype (ir t. t.), todėl šios visuomenės kontekste veikiantys verslo subjektai jau nesvarstytinai turi taikyti informacines komunikacines technologijas. Europos Sąjungoje (toliau – ES) liberalizuojant pašto paslaugų sektorių – valstybinę monopolinę sritį atveriant laisvai konkurencijai, kinta pašto rinkoje teikiamų paslaugų traktavimas ir organizavimas, todėl svarbu gerai suvokti besikuriančią naują situaciją siekiant sėkmingo pašto sektoriaus liberalizavimo proceso. Ypatingai tai aktualu Lietuvai, kadangi valstybinis Lietuvos pašto paslaugų teikėjas, Lietuvos Respublikos Ryšių reguliavimo tarnybos duomenimis, gan sparčiai praranda savo reikšmingumą rinkoje.

Tyrimo tikslas – išanalizavus ES pašto sektoriaus liberalizavimo procesą, nustatyti priemones, kurios leistų valstybiniam pašto paslaugų teikėjui sėkmingai prisitaikyti prie liberalizuojamos pašto rinkos.

Tyrimo objektas – ES pašto rinkos liberalizavimo poveikis valstybiniam pašto paslaugų teikėjui.

Tyrimo metodai – teoriniai duomenų tyrimo metodai: analizė, sintezė, dedukcija ir apibendrinimo metodas. Pasirinkta išanalizuoti visų ES universaliųjų pašto paslaugų (toliau – UPP) teikėjų interneto svetaines, kuriose pristatomos tradicinės paslaugos ir suteikiama prieiga prie elektroninių paslaugų.

Raktiniai žodžiai – Pašto sektoriaus liberalizavimo procesas, Europos

Sąjunga, AB ,,Lietuvos paštas“.


318

Pašto rinkos pokyčiai ES Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui nustačius, kad vidaus

rinkos kūrimas pašto sektoriuje yra svarbus ekonominei ir socialiniai bendrijos sanglaudai, Europos Parlamentas ir Taryba priėmė jau tris direktyvas reguliuojančias pašto rinkos pokyčius: Europos Parlamento ir Tarybos 1997 m. gruodžio 15 d. direktyva 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo (toliau – 97/67/EB direktyva); Europos Parlamento ir Tarybos 2002 m. birželio 10 d. 2002/39/EB iš dalies keičianti Direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų rinkos tolesnio atvėrimo konkurencijai (toliau – 2002/39/EB direktyva); Europos Parlamento ir Tarybos 2008 m. vasario 20 d. 2008/6/EB iš dalies keičianti Direktyvą 97/67/EB, siekiant visiško Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo (toliau – 2008/6/EB direktyva). 97/67/EB direktyvoje buvo nustatytos bendros taisyklės dėl universaliųjų pašto paslaugų teikimo Bendrijoje, kriterijų, apibrėžiančių paslaugas, kurios gali būti rezervuotos universaliųjų paslaugų teikėjams, ir sąlygų, reglamentuojančių nerezervuotųjų paslaugų teikimą, tarifų nustatymo principų ir universaliųjų paslaugų apskaitos skaidrumo, universaliųjų paslaugų kokybės standartų nustatymo ir sistemos, garantuojančios tokių standartų atitikimą, sukūrimo, techninių standartų suderinimo, nepriklausomų nacionalinių reguliavimo institucijų sukūrimo. Direktyva įpareigojo valstybes laikytis numatytų taisyklių ir teikti ataskaitas apie rinkos procesų reguliavimą nacionaliniame pašto sektoriuje. 2002/39/EB direktyva susiaurino rezervuotųjų pašto paslaugų apimtį, taip pat sugriežtina taisykles šių paslaugų rezervavimui. 2008/6/EB direktyva buvo priimta siekiant suformuoti visiškai liberalizuotą pašto rinką ES. Direktyvoje buvo patikslintos bendrosios taisyklės – papildyta punktų: pašto paslaugų teikimą reglamentuojančios sąlygos. Konkrečiai apibrėžtos pašto paslaugų leidimų ir licencijų teikimo sąlygos bei numatytas visiško rinkos liberalizavimo tvarkaraštis. 2010 m. gruodžio 31 d. buvo paskelbta kaip visišką rinkos atvėrimą reglamentuojančių nacionalinių teisės aktų įsigaliojimo data, tačiau ne visos valstybės pajėgė ES nustatytais tempais prisitaikyti prie pokyčių, todėl Čekijai, Graikijai, Kiprui, Latvijai, Lietuvai, Liuksemburgui, Vengrijai, Maltai, Lenkijai, Rumunijai, Slovakijai buvo leista atidėti minėtų teisės aktų įsigaliojimą iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Valstybinių pašto paslaugų teikėjų problemas prieš ir po liberalizavimo aktualios visai Europai, tad jas tyrė įvairių šalių autoriai: Broussolle (2007), Jaag (2005), Cohen (2001), Brant (2007), Baer ir Montes-Rojas (2008). Autorius Broussolle (2007) tyrė geografinius pašto sektoriaus liberalizavimo pokyčius ir nustatė, kad reorganizuojant valstybinių pašto paslaugų teikėjus labiausiai nukenčia kaimo vietovės – jos yra nuostolingiausios dėl reto tankumo, todėl pirmiausia pertvarkomos (dažnai mažinant pašto skyrių skaičių). Pašto rinkos liberalizavimo pasėkoje Austrijoje, Vokietijoje, Belgijoje nacionaliniuose paštuose buvo sumažintas darbuotojų skaičius 10−15 proc., optimizuotas pašto skyrių skaičius ir darbo organizavimas, sukurtos sąlyginai savarankiškos pašto sektorių reguliuojančios institucijos ir kt. (Brant, 2007). Šveicarija sekdama ES šalių


319

pavyzdžiu taip pat palengva ėjo pašto rinkos liberalizavimo link: 2006 m. sumažinta rezervuotųjų paslaugų apimtis. Šveicarijoje buvo nustatytas itin aktyvus siekis užtikrinti universaliųjų paslaugų teikimo įsipareigojimo vykdymą – atveriant rinką labiau orientuojamasi į šio įsipareigojimo vykdymą, nei paslaugų teikėjų konkurenciją besidalijant rinką (Jaag, 2007). Cohen et al (2007) atlikto monopolinės ir konkurencingos pašto rinkų Švedijoje tyrimo rezultatų analizė parodė valstybinį pašto paslaugų teikėją stipriu, konkurencingu, o pašto sektorių pristato kaip labai rizikingą sritį verslo subjektams siekiantiems įeiti į rinką. Brant (2007) analizuodamas Jungtinės Karalystės pašto rinkos atvėrimą pastebėjo, kad valstybinis pašto paslaugų teikėjas išsaugojo savo dominuojančia padėtį rinkoje, grindžiamą įvestu aukštos kokybės ir kuklių kainų santykio principu teikiant pašto paslaugas. Baer ir Montes-Rojas (2008) analizuodami nepelningos pašto paslaugų teikimo veiklos priežastis, kaip reikšmingiausią išskyrė žemo paslaugų kokybės lygio palaikymą augant paslaugų kainai. Autorių nuomone, nenuostolingumą (o vėliau ir pelningumą) pasiekti pašto paslaugų sektoriuje valstybiniam pašto paslaugų teikėjui konkuruojant su privačiais pašto paslaugų teikėjais leidžia pastovus dėmesys teikiamų paslaugų kokybei ir atnaujinimui – produkto inovavimui.

Empirinis tyrimas ES pašto rinkos liberalizavimas atnešė daug pokyčiu visiems bendrijos UPP

teikėjams. ES pašto rinkos liberalizavimo poveikio Lietuvos valstybiniam pašto paslaugų teikėjui ištyrimui buvo pasirinkta analizuoti ES UPP teikėjų veiklą pašto rinkos dalinio ar pilno rinkos atvėrimo metu, taigi buvo išanalizuoti visų 27 ES šalių narių UPP teikėjų tinklalapiuose pateikta informacija keliais aspektais ir atitinkami rezultatai palyginti tarp ES UPP teikėjai ir Lietuvos UPP teikėjas.

Empirinio tyrimo rezultatai ES UPP teikėjų teikiamų paslaugų analizė parodė, kad visi UPP teikėjai teikia

analogiškas tradicines paslaugas, tačiau stipriai skiriasi modernių – elektroninių paslaugų teikimo turinys ir apimtis. Įvairiomis kombinacijomis ES asmenims yra teikiamos šių grupių paslaugos: Siuntų sekimas, elektroniniai atsiskaitymai (toliau e. atsiskaitymai), informacijos paruošimo paslauga (toliau – IPP); prisijungimas, elektroninės sutartys (toliau – e. sutartys); elektroninė prekyba (toliau – e. prekyba) ir elektroninio pašto ženklo (toliau – e. pašto ženklas) paslaugos.

ES UPP teikėjų teikiamų e. paslaugų skaičiaus pagal šalis nares analizė (žr. 1 pav.) parodė, kad ES e. paslaugų teikimas išvystytas labai netolygiai – teikiamų paslaugų skaičius svyruoja nuo dviejų iki vienuolikos. Bendra tendenciją yra jog e. paslaugas aktyviau įdiegę yra vakarų Europos šalys, naujųjų narių (rytinis blokas) e. paslaugų plėtroje gan vangus, nors pastebimos ir išimtys – Rumunija yra viena jauniausių ES šalių, tačiau pagal e. paslaugų teikimą yra antroje vietoje ES šalių narių kontekste. Šiame kontekste Lietuvos UPP teikėjas ženkliai atsilieka ne tik nuo daugelio ES šalių narių, ES vidurkio, bet ir nuo savo Baltijos kaimynių.


320

1 pav. ES UPP teikėjų teikiamų e. paslaugų skaičiaus pagal šalis nares analizė

2 pav. ES UPP teikėjų teikiamų e. paslaugų analizė ES UPP teikėjų teikiamų e. paslaugų analizė (žr. 2 pav.) parodė, kad e.

atsiskaitymai yra viena populiariausių paslaugų ES. Dvylikoje valstybių už e. paslaugas galima atsiskaityti elektroniniu būdu: dviejose valstybėse yra galimybė atsiskaityti išankstiniu mokėjimu pervestais pinigais į registruoto interneto vartotojo paskyrą; trijose valstybėse suteikiama galimybė atsiskaityti mobiliaisiais mokėjimais; aštuoniose valstybėse už prekes ir paslaugas galima atsiskaityti bankiniu pavedimu; keturiose valstybėse atsiskaitymams tinkamos banko kortelės; Belgijoje yra sudaryta galimybė atsiskaityti mokėjimų sistemos Paypal naudotojams. ES šalyse taikomų e. atsiskaitymų įvairovė įrodo, kad visi šie būdai pašto paslaugų teikėjui yra tinkami ir klientams priimtini. AB ,,Lietuvos paštas‘‘ kolkas neteikia e. atsiskaitymo galimybės savo klientams, tačiau atliktas tyrimas rodo, kad Lietuvos UPP teikėjui verta pradėti juos taikyti. Antra pagal populiarumą yra prisijungimo paslauga. Šią paslaugą teikiantys ES UPP teikėjai yra vieni iš daugiausia e. paslaugų teikiančiųjų ES. Prisijungimo paslauga yra būtina daugeliui


321

e. paslaugų, todėl AB ,,Lietuvos paštui“ rekomenduotina šios paslaugos teikimą apsvarstyti kaip vieną iš prioritetinių. Trečioji pagal populiarumą paslaugų grupė ES yra e. sutartys. ES UPP teikėjai teikia šią paslaugą įvairiems sutarties objektams įtvirtinti: IPP teikimui e. sutartys sudaromos vienuolikoje valstybių ; neadresuotosios reklamos ir reklaminių pašto siuntų paslaugų teikimui e. sutartys sudaromos keturiose valstybių; ES šalyse siūloma ir kitų e. sutartimis paremtų paslaugų: Airijos valstybinis paštas siūlo sudaryti televizijos ir naminių gyvūnėlių auginimo licencijas, Čekijoje – pratęsti gautos siuntos saugojimo pašte terminą, kad ši nebūtų gražinta siuntėjui (pvz. atostogų metu), Belgijoje – siūloma pasiuntinių taksi paslauga, kuomet paketo siuntėjas šią paslaugą užsisako ir visus dokumentus susijusius su paslauga užpildo naudodamas internete pateiktą sutarties formą. ES UPP teikėjų teikiamų paslaugų analizė atskleidė reikšmingą e. sutarčių pasiūlą, kuri nors šiuo metu ir skirtingose šalyse nėra vienodai plačiai pritaikyta, tačiau paslaugos būtinumą įrodo tai, kad ji yra siūloma įvairiems subjekto siūlomiems produktams gauti ir yra nuolat tobulinama. Tyrimas atskleidė, kad subjektai teikiantys e. prekybos paslaugą yra ja puikiai išplėtoję ir naudodami e. parduotuvės platformą prekiauja visomis su pašto paslaugų teikimu susijusiais produktais: pašto ženklais, vokais, pašto dėžutėmis, atvirukais ir t. t. Pašto ženklais internete prekiauja šešiolikoje valstybių: dviejose šalyse siūloma įsigyti e. ženkliuką. Vienuolikoje valstybių siūloma internetu nusipirkti ir parsisiųsti popierinių pašto ženkliukų, o šešiose valstybėse galima pačiam atsispausdinti nusipirktus ir parsisiųstus pašto ženklus. Septyniose valstybėse siūloma pačiam susikurti pašto ženklą – pašto ženkle įdėti norimą nuotrauką ar piešinį. Penkiose valstybėse susikurtą pašto ženklą galima parsisiųsti ir atsispausdinti, o dviejose valstybėse susikurtus pašto ženklus pristato parengęs pašto paslaugų teikėjas. Atvirukais prekiaujama devyniose valstybėse: susikurti atviruką siūloma trijose valstybėse, o dviejose valstybėse siūloma užrašyti tekstą ir išsiųsti adresatui. Penkiose valstybėse siūloma elektroniniu būdu (keturios siūlo internete, viena siūlo prekių automate) įsigyti pašto paslaugoms būtinų prekių: dėžių, pašto dėžučių, vokų ir t.t. Italijos pašto automatuose siūloma įsigyti vokų, pašto ženklų ir kitų smulkių pašto siuntimui būtinų prekių. Šiame pašto automate tai pat galima: pervesti, išimti, įnešti pinigų į mokėjimo kortelę ,,Postepay‘‘, registruoti siuntą kaip pirmenybinę, apdrausti siuntą. Šis faktas leidžia teigti, jog lietuviškojo ,,Mokomato‘‘ funkcijų spektrą galima plačiau išplėsti nei įmokų ir mokesčių mokėjimas. Septyniose valstybėse siūloma elektroniniu būdu (toliau – e. būdu) įsigyti filatelijos produktų. Latvijos valstybinis pašto paslaugų teikėjas e. prekybą puikiai išplėtojęs ir jau siūlo įsigyti dovanų čekių apsipirkti AB ,,Latvijas pasts‘‘ e. parduotuvėje. Prenumeratos internetu paslaugą kol kas ES teikia tik Estijos valstybinis pašto paslaugų teikėjas. ES UPP teikėjų teikiamų paslaugų analizė įrodo, kad e. prekyba pašto sektoriuje yra paklausi ir nuolat tobulinama pašto paslaugų teikėjų siūloma priemonė siekiant pasinaudoti jų paslaugomis. E. pašo ženkliuką, kaip jau minėta, siūloma įsigyti kol kas tik dviejose valstybėse, tačiau šios paslaugos teikimo infrastruktūra puikiai išplėtota ir klientas turi visiškai laisvą pasirinkimą dėl vaizdinio ant pašto ženkliuko, todėl tikėtina, kad ši paslauga greit išplis ir kitose valstybėse. Tai kol kas vienintelė šiuolaikinio paslauga (ir ne tik tarp


322

e. paslaugų), kur klientas turi visišką pasirinkimo laisvę dėl paslaugos kūrimo ir pristatymo. ES UPP e. paslaugų teikimą yra plačiai ir sėkmingai išplėtoję, todėl AB ,,Lietuvos paštas“ ir kitiems pašto rinkos dalyviams rekomenduotina sekti gerąja kitų šalių praktika tobulinant savo veiklą.

3 pav. ES UPP teikėjų analizė pagal nuosavybės pobūdį ES UPP teikėjų analizė pagal nuosavybės pobūdį (žr 3 pav.) parodė, kad po

pašto rinką liberalizuojančių teisės aktų priėmimo šiuo metu yra privatizuoti dešimt ES UPP teikėjų. Tačiau tiek privatizuoti, tiek valstybiniai ES UPP teikėjai sėkmingai veikia ir sėkmingai taiko modernias priemones (žr 3 pav.). Šios analizės rezultatas patvirtina išvadą, kurią savo tyrimuose yra pastebėjęs autorius Geddes (2005), kuris analizuodamas pašto paslaugų rinkos reformas pastebėjo, kad nėra svarbu pašto paslaugų teikimo politikos formavimo kryptis (nacionalizuota ar privatinė), o svarbu kaip atitinkamoje kryptyje veikiantis pašto paslaugų subjektas pajėgia organizuoti savo veiklą ir taikyti subjekto veiklos procesų efektyvumą kuriančius patobulinimus.

4 pav. ES UPP teikėjų analizė pagal nuosavybės pobūdį ir teikiamų e. paslaugų skaičių ES UPP teikėjų analizė pagal nuosavybės pobūdį ir teikiamų e. paslaugų

skaičių parodė, kad tarp valstybinių ir privatizuotų ES UPP teikėjų modernių paslaugų priemonių taikymo srityje nėra pastebimas privatizuotų ES UPP teikėjų veiklos pranašumas, keliose srityse – e. sutarčių ir siuntų sekimo paslaugų srityse


323

valstybiniai UPP teikėjai netgi pirmauja. Kita vertus, privatizuotieji UPP teikėjai labiau orientuojasi į personalizuotas paslaugas – prisijungimas, IPP teikimą, taip pat aktyviai teikia ir e. prekybos, ir e. atsiskaitymų paslaugas. Šiuo aspektu valstybiniai UPP teikėjai galėtų pasimokyti iš privatizuotųjų, kurie didesnį dėmesį teikia personalizuotoms paslaugoms, kas reiškia didesnį dėmesį individualiam savo klientui, o ne klientams kaip masei.

IŠVADOS 1. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvomis liberalizuojama ES pašto

rinka sukuria naujas valstybinių pašto paslaugų teikėjų veiklai aplinkos sąlygas, prie kurių ne visi valstybiniai UPP teikėjai sugeba prisitaikyti, todėl šiuo metu jau yra perduota 37 proc. ES UPP teikėjų į privačias rankas tikintis sėkmingo prisitaikymo prie liberalizuotos ES pašto paslaugų rinkos.

2. Tyrimas atskleidė, kad inovacijos paremtos informacinėmis komunikacinėmis technologijomis yra viena iš krypčių, kurią renkasi universaliųjų pašto paslaugų teikėjai stengdamiesi prisitaikyti prie liberalizuojamos pašto paslaugų rinkos.

3. AB ,,Lietuvos paštas’’ padėties ES UPP teikėjų atžvilgiu analizė parodė, kad Lietuva yra viena iš atsiliekančių ES pagal e. paslaugų teikimą, todėl rekomenduotina Lietuvos valstybiniams pašto paslaugų teikėjui organizuojant savo veiklą remtis gerąja užsienio šalių patirtimi.

4. Tyrimo metu nebuvo pastebėta tiesioginio ryšio tarp pašto paslaugų teikėjo nuosavybės tipo (privatus ar valstybinis) ir gebėjimo taikyti inovacijas – e. paslaugas, todėl AB ,,Lietuvos paštas’’ vis dar turi potencialą tapti Lietuvos pašto rinkos lydere nepereidama į privačias rankas.

5. Tolimesni tyrimai siekiant nustatyti visus veiksnius darančius įtaką pašto paslaugų teikėjams siekiant prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų yra aktualūs ir būtini.

LITERATŪRA

1. Baer W., Montes-Rojas G. From Privatization to Re-nationalization: What went Wrong with Privatizations in Argentina?, Oxford Development Studies, Sep2008, Vol. 36 Issue 3, p. 323-337. –ISSN: 1360-0818.

2. Brant T. Liberalisation, privatisation, and regulation of postal services in Europe – First international experience in the run−up to new European regulation, PIQUE–Project–Paper, Düsseldorf, 2007.

3. Broussolle D. Full market opening in the postal service facing the social and territorial cohesion goal in France, LaRGE paper No. 92, Strasbourg, 2007.

4. Cohen R., et al. The impact of Competetive entry into the Swedish Postal Market. 10th Koningswinter Seminaro on ,,Postal Markets between Monopoly and Competition‘‘. February 12-13, 2007.


324

5. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė, OL C 174, 1996 6 17, p 41.

6. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos plėtros bendrųjų taisyklių ir paslaugų kokybės gerinimo.

7. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/39/EB iš dalies keičianti Direktyvą 97/67/EB dėl Bendrijos pašto paslaugų rinkos tolesnio atvėrimo konkurencijai.

8. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/6/EB iš dalies keičianti direktyvą 97/67/EB siekiant visiško Bendrijos pašto paslaugų vidaus rinkos suformavimo.

9. Geddes R. R. Reform of the U.S. Postal Service, Journal of Economic Perspectives, 2005, Vol. 19 Issue 3, p. 217-232. –ISSN: 0895-3309.

10. Jaag Ch. Liberalization of Swiss Letter Market and the Viability of Universal Service Obligations, Schweizerische Zeitschrift für Volkswirtschaft und Statistik, Nr. 143 (3), 2007.

SUMMARY

THE LIBERALIZATION OF POSTAL MARKET OF EUROPEAN UNION

AND IT‘S RESULTS

Rūta Tamošiūnaitė Mykolas Romeris Universitety [email protected]

Competitive and high quality postal market is considered as one of the priorities for

internal affairs by supreme institutions by European Union (hereinafter – EU). Three European Parliament and Council directives brought European postal market to new rules, to which to adjust not all countries are successful. The goal of the paper is to identify means for successful adjustment to liberalized postal market. Research method analysis, synthesis, deduction and generalization were used. The findings presented: a) that most popular way to dealing with new situation in the market is to introduce e-services for customers; b) most popular e-services in EU postal market are registration on website, information preparation service, electronic payments, electronic contracts, electronic commerce, electronic post stamp; c) 37 percent of EU universal postal service providers became privatized, yet no direct connection between ownership type (state or private ownership) and tendency to implement innovations. The research met the limitation in assessment of full range of means, which contribute to universal postal services’ providers’ adjustment to EU liberalized postal market.

Keywords: liberalized market, postal market, e-services, application of new

knowledge, JSC ,,Lietuvos paštas’’.


325

ATEITIES ĮŽVALGŲ VAIDMUO E. VALDŽIOS STRATEGINIO PLANAVIMO PROCESE

Rokas GRINCEVIČIUS


Santrauka. Nepriklausomai, ar e. valdžios plėtrą vykdo šalis, daranti pirmuosius žingsnius šioje srityje, ar valstybė, siekianti padidinti turimų priemonių efektyvumą, būtina metodologija, sukurianti pagrindą formuojant strateginius e. valdžios sprendimus. Vienas būdų tai padaryti – strateginio e. valdžios planavimo procese taikyti įžvalgas. Straipsnio tikslas - apžvelgti įžvalgų įtaką e. valdžios strateginiam planavimui.

Analizuojant literatūrą, nagrinėjama įžvalgų sąvoka, atsiradimo priežastys, vaidmuo e. valdžios strateginio planavimo procese. Tyrimo rezultatai - skirtingų strateginio planavimo dimensijų kontekste išnagrinėtas įžvalgų poveikis e. valdžios strateginiam planavimui.

Nepaisant to, kad straipsnyje įžvalgos nagrinėjamos e. valdžios kontekste, jame pateiktą informaciją galima taikyti, formuojant kitų viešojo administravimo sričių strateginius planus.

Straipsnyje išsakytais teiginiais galima remtis e. valdžios planavimo metodikos pasirinkimo ir taikymo procese.

Vertingumas. Rytų Europos valstybės nuo kitų regionų atsilieka įžvalgų metodika paremtų tyrimų skaičiumi1.28 Tai sąlygoja šios srities informacijos trūkumą, kurio nedidelę dalį bandoma užpildyti šiuo straipsniu.

Raktiniai žodžiai: įžvalgos, e. valdžia, strateginis planavimas.

1. Ateities įžvalgų atsiradimo aplinkybės Pirmieji mokslinio ateities prognozavimo metodus ėmė taikyti RAND229

korporacijos tyrėjai, kurie šiuo tikslu 1950 m. sukūrė Delfų metodą. Perėmę iš JAV šį metodą, valstybiniu lygmeniu vykdomuose įžvalgų tyrimuose ateities

1 http://www.emeraldinsight.com/journals.htm?articleid=1751754&show=pdf 2 RAND (Research and Development) korporacija – 1948 m. Santa Monikoje įkurtas

nekomercinis JAV strateginių tyrimų centras, dirbantis pagal JAV vyriausybinių organizacijų užsakymus, atliekantis visuomeninę, mokslinę, švietimo ir labdaros veiklą. Pagrindinis šio tyrimų centro uždavinys –JAV visuomenės gerovės bei nacionalinio saugumo užtikrinimas, naujų strateginės analizės metodų kūrimas.


326

prognozavimo procese jį ėmė taikyti Japonijos mokslininkai, kurie nuo 1970 m. kas penkerius metus pateikia ilgalaikes Japonijos mokslo ir technologijų vystymosi prognozes.

Nagrinėjant ateities įžvalgų atsiradimo e. valdžios plėtros procese priežastis, vertėtų paminėti šio amžiaus pradžioje vykdytą masinį IKT (informacinių komunikacinių technologijų) priemonių diegimą viešajame sektoriuje, kuriuo buvo siekiama jį modernizuoti. Šis bandymas ne tik nedavė norimo rezultato, bet ir išaugus įdiegtų IKT priemonių aptarnavimo išlaidoms, pareikalavo papildomų investicijų. Esant tokiai situacijai, atsirado būtinybė e. valdžios reiškinį vertinti ne tik kaip technologijų taikymą valdžios paslaugų teikimo procese, bet ir kaip IKT taikymo viešajame sektoriuje ir lygiagrečiai vykdomų organizacinių pokyčių visumą, siekiant pagerinti viešųjų paslaugų ir demokratinių procesų kokybę bei padidinti visuomenės pritarimą viešajai politikai, (Europos Komisija, 2003).

Taip, būdama sudėtingu dariniu, funkciškai apimančiu vis daugiau visuomenės gyvenimo sričių (A. Augustinaitis et. all 2009), e. valdžia reikalauja tinkamos, įvairias e. valdžios strateginio planavimo dimensijas galinčios paveikti tarpdisciplininės prognozavimo metodikos, kurios pagalba būtų adekvačiai atsakoma ne tik į nuolatinės IKT transformacijos metu atsirandančius iššūkius, bet ir klausimus, susijusius su būtinais viešojo administravimo sektoriaus struktūriniais pokyčiais. Tokiu būdu, šio dešimtmečio pradžioje įžvalgos pradėtos taikyti ir e. valdžios tematinėje plotmėje, atliekant įžvalgų metodika paremtus e. valdžios tyrimus ar naudojant šių tyrimų metu padarytus atradimus e. valdžios strategijos kūrimo procese.

2. Pagrindinės ateities įžvalgų sąvokos Kaip vieną ankstyvesnių įžvalgų sąvokų, galima būtų išskirti Didžiosios

Britanijos mokslininkų Beno Martino ir Johno Irvino suformuotą įžvalgų apibrėžimą - dažniausiai įžvalgų tyrimai yra didelių, neretai nacionalinių apimčių apklausos, kuriose apklaustų ekspertų nuomonių pagrindu įvertinamos ir nustatomos pačios patraukliausios ateities vystymosi kryptys, (Martin and Irvine, 1984).

1995 m. profesorius Benas Martinas įvardina ateities įžvalgų tikslus (5 C), taip praplėsdamas ir, tam tikra prasme, susistemindamas pačio reiškinio sąvoką:

1. Komunikacija (Communication) – didėjanti komunikacija tarp bendradarbiaujančių grupių;

2. Koncentracija ties ilgalaikiais terminais (Concentration on longer term) – organizacijų trumpalaikės strateginės analizės papildymas;

3. Koordinacija (Co-ordination) – užtikrinti koordinaciją tarp bendradarbiaujančių pusių, jų veiksmų, koordinuoti jų ketinimus ir vizijas;

4. Konsensusas (Consensus) – skatinti susitarimą aktualiausiose tyrimų srityse;

5. Įsipareigojimas (Commitment) – padidinti pasitikėjimą ateities įžvalgų tyrimų rezultatais bei įsipareigojimų lygį priimant su technologijų ir tyrimų plėtra susijusius politinius sprendimus, (Ben Martin, 1995).


327

Apibendrinant aukščiau išsakytus teiginius bei adaptuojant juos e. valdžios reiškiniui, galima daryti išvadą, kad e. valdžios įžvalgos gali būti suvokiamos, kaip e. valdžios strateginiam planavimui pagrindą sudarantis procesas, kai vykstančios komunikacijos metu, koordinuojant dalyvių, susikoncentravusių ties ilgalaikiais terminais, veiksmus, bandomas pasiekti konsensas e. valdžios plėtros klausimais bei pasitikėjimas e. valdžios politinių sprendimų priėmimu, įtraukiant į šių sprendimų formavimą kuo daugiau suinteresuotų šalių.

3. Ateities įžvalgų įtaka e. valdžios strateginio planavimo procesui Analizuojant įžvalgų įtaką e. valdžios strateginio planavimo procesui, galima

būtų tai daryti konkrečių klausimų, į kuriuos bandoma atsakyti e. valdžios strateginio planavimo metu, kontekste. Šiuo tikslu galima būtų remtis Didžiosios Britanijos mokslininko Richardo Heekso įvardintais trimis e. valdžios strateginio planavimo metu iškylančiais klausimais: pirmas - kur mes esame (t.y. kokia yra dabartinių e. valdžios sistemų padėtis ir kaip išoriniai faktoriai jas veikia)? Strateginio planavimo procesui taikant įžvalgas, į šį klausimą atsakoma parengiamojoje stadijoje, kai, priklausomai nuo pasirinkto metodo (Delfų, Aplinkos skenavimo ir pan.), renkama informacija, kuri naudojama kaip pagrindas įžvalgų tyrimui. Tolimesniame etape, remiantis šia informacija, atliekama analizė ir atsakoma į antrąjį e. valdžios strateginio planavimo metu iškylantį klausimą - kur mes norime patekti (kaip nuo dabar esančios situacijos skirsis e. valdžios sistemų veikimas ateityje)? Trečiasis klausimas, kurį pateikia mokslininkas - kaip mes ten pateksime (kokių veiksmų būtina imtis, norint pasiekti tikslą, kuris buvo identifikuotas antrojo klausimo metu)?, (R. Heeks, 2006) Į šį klausimą atsakoma įžvalgų proceso išeigos etape, kai išanalizuotų duomenų pagalba pateikiama būtinų atlikti veiksmų seka, kuri vėliau formalizuojama strateginio planavimo dokumentuose.

Kokį poveikį įžvalgų metodikos įtraukimas į strateginio e. valdžios planavimo procesus turėtų realiomis sąlygomis, galima būtų nustatyti vertinant e. valdžios, kaip sudėtinės viešojo administravimo dalies, keletos strateginio planavimo dimensijų kontekste. Pirmiausia, galima būtų išskirti planavimo dimensiją – tai tradicinis požiūris į strategijos rengimą. Jį apibūdina analitinių, loginių ir racionalių procedūrų seka, kurių rezultatas – parengta strategija, (Arimavičiūtė M., 2005). Šioje dimensijoje įžvalgos tradicinį požiūrį papildytų ekspertų bendradarbiavimo proceso metu suformuota analitine informacija, apimanti alternatyvias e. valdžios ateities vizijas ir tokiu būdu papildytų planavimo procesą būtinais atlikti veiksmais patraukliausiai vizijai įgyvendinti.

Kita dimensija, kurią galėtų paveikti įžvalgos, - vadovavimo dimensija. Ji apibrėžiama kaip situacija, kai individas turi galimybę kontroliuoti ir vadovauti strategijos rengimo procesui. Tada atsakomybė už strategijos sėkmę arba nesėkmę priskiriama šiam individui, (Arimavičiūtė M., 2005). Šiuo atveju įžvalgos pašalintų vadovo, kaip potencialiai galinčio suklysti, faktorių. Rengiant strategiją būtų vadovaujamasi kolektyvinio ekspertų darbo metu suformuotomis įžvalgomis.


328

Tai pat svarbi politinė dimensija – institucijos yra politinės struktūros, todėl jos yra jautrios įvairių vidinių ir išorinių grupių ar suinteresuotų asmenų, kurie vadovauja ar trukdo rengti strategijas, įtakai. Tokioje aplinkoje vyksta nuolatinis derėjimosi procesas tarp skirtingus lūkesčius turinčių asmenų. Taip strategijos atspindi galingiausių grupių interesus ir neatsiranda iš nuodugnios analizės bei vertinimo, bei nėra iš anksto suplanuotų tikslų įgyvendinimas, (Arimavičiūtė M., 2005). Įžvalgos šią dimensiją paveiktų, pašalindamos galingiausių grupių interesus, taip, pirmiausia, būtų paisoma visuomenės intereso, priimami sprendimai, dėl jų viešo svarstymo, taptų skaidresni.

Pati paskutinė būtų kultūros dimensija. Ši dimensija susijusi su bendromis institucijos prielaidomis bei įsitikinimais apie instituciją, jos paskirtį, vaidmenį. Strategija kuriama ne kaip analitinių procedūrų rezultatas, o yra labiau veikiama patirties, požiūrių, vertybių ir įsitikinimų bei savaime suprantamų rutinų. Tai vadinama institucijos kultūra. Todėl tikėtina, kad naujos pažangios strategijos, peržengusios institucijos kultūros ribas, jai nebus priimtinos, (Arimavičiūtė M., 2005). Įžvalgų pagalba į konkrečios institucijos strateginio planavimo procesą įtraukiant skirtingų sričių specialistus, būtų formuojama nuo šios institucijos kultūros nepriklausanti informacija, atsirastų galimybė perimti kitų institucijų gerasias praktikas.

Išvados Ateities įžvalgų metodika e. valdžios plėtros procese pradėta naudoti kaip

universali priemonė, kuri gali duoti atsakymus į sudėtingus, kompleksinius nuolatinės IKT transformacijos bei globalizacijos sąlygomis atsirandančius klausimus.

Tinkamai suvokiant ir išnaudojant jų potencialą, ateities įžvalgos e. valdžios strateginio planavimo procesą gali papildyti ekspertinių įžvalgų metu suformuota analitine informacija, taip išvengiant skirtingų e. valdžios planavimo procesą neigiamai veikiančių faktorių įtakos.

Literatūra

1. European Commision. The role of e. government for Europes future. Brussels, 2003. 2. Martin B. R. and Irvine J. Foresight in Science: Picking the Winners. London Pinter

Pub Ltd, 1984. 3. Martin, B. R. Foresight in Science and Technology. Technology Analysis & Strategic

Management, 1995.Vol. 7, No. 2, 139–168. 4. Augustinaitis A. et al. Lietuvos e.valdžios gairės: ateities įžvalgų tyrimas. Mykolo

Romerio universitetas, 2009. 5. Heeks R. Implementing and Managing eGovernment. SAGE Publications Ltd, 2006 6. Arimavičiūtė M. Viešojo sektoriaus institucijų strateginis valdymas. Mykolo Romerio

universitetas, 2005.


329

SUMMARY

ROLE OF THE FORESIGHT IN E. GOVERNMENT STRATEGIC PLANNING PROCESS

Rokas Grincevičius


Independent of the fact, that e. government is developed by country making the first

steps in this area, or state, seeking to increase the effectiveness of the existing e. government tool, it is necessary to have methodology to create a basis for the formation of strategic e. government decisions. One of the ways to do it is application of foresight in the strategic e. government planning.

Objective of this article is to overview foresight impact on e. government strategic planning.

Analysis of literature examines the concept of foresight and it’s role in e. government strategic planning.

Foresight effects on e. government strategic planning is analyzed in the context of different dimensions of strategic public administration planning process.

Despite the fact, that the foresight is analyzed in context of e. government in this article, the information contained here can be applied to other areas of the public administration strategic planning process.

This article can be used as a basis for e. government strategic planning methodology selection and application.

Eastern European states are behind other regions with the number of research based on the foresight methodology. This article is a small part of attempt to fill this information vacuum.

Keywords: Foresight, e. government, strategic planning.


330

INTERNETO SVETAINIŲ KOKYBĖS VERTINIMO ISKV9/10 MODELIS PRITAIKYTAS NT E. SKELBIMŲ

RINKOJE

Marius MOCEVIČIUS Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

[email protected]

Straipsnyje aptariamas interneto svetainių kokybės vertinimas, vertinimo kriterijai ir tyrimo metodologija. Remiantis atlikta mokslinės literatūros analize bei tarptautiniais kokybės vertinimo standartais, pateikiama interneto svetainės kokybės vertinimo samprata. Darbe pristatomas interneto svetainių kokybės vertinimo ISKV-9/10 modelis ir parengta kokybės vertinimo metodologija. Rengiant mokslinį straipsnį, buvo remtasi mokslinės literatūros ir empirinių tyrimų analize, parengta kokybės vertinimo metodologija ir autoriaus atlikto tyrimo rezultatais. Tyrimo tikslas – atlikus interneto svetainių kokybės vertinimo ir gerinimo modelių analizę, nustačius šių modelių privalumus ir trūkumus, išskyrus svarbiausius kriterijus darančius įtaką interneto svetainių kokybės gerinimui, pateikti e. verslo modelio „e. skelbimai“ kokybės vertinimo ir gerinimo modelį. Tyrimas vykdytas keturiais etapais: svetainės kokybė buvo analizuojama remiantis automatizuotais vertinimo mechanizmais, atliekant lankytojų ir kūrėjų apklausas bei nagrinėjant rankinio testavimo metu gautus duomenis. Atlikus nekilnojamojo turto skelbimų portalo vertinimą, pateikiami tyrimo metu gauti rezultatai, suformuluojamos rekomendacijos interneto svetainės kokybės gerinimui, sudaromas portalo koreguotinų sričių sąrašas bei pristatomas efektyvumo pokytis po atliktų pataisymų.

Reikšminiai žodžiai: kokybės vertinimas, interneto svetainių kokybės

vertinimas, ISKV-9/10 modelis, interneto svetainių kokybės vertinimo tyrimas, kokybės vertinimo kriterijai.

Įvadas Pastaraisiais dešimtmečiais e. verslas traktuojamas kaip neišvengiama

alternatyva tradicinėms įmonėms. Lietuvos interneto erdvėje pradėtos kurti ne tik komercinių įmonių ar žiniasklaidos bendrovių elektroninės dienraščių versijos, nepriklausomos interneto naujienų svetainės, bet ir įvairūs specializuoti darbo paieškos, automobilių pardavimo ar nekilnojamojo turto skelbimų portalai. Klasifikuoti ir specializuoti e. skelbimų portalai Lietuvoje pradėjo kurtis nuo 2000-


331

ųjų metų. Masiškas tokio pobūdžio projektų kūrimas pastebimas nuo 2003-ųjų metų, kai per metus buvo sukuriami ir plačiajai visuomenei pristatomi 3 – 5 nauji projektai. E. verslui besiplečiant į tradicinių organizacijų veiklą, technologijos pradėtos diegti labai greitai – negalvojant ir neįsigilinant į svarbiausius aspektus. Didelis dėmesys skiriamas interneto svetainių kokybės vertinimui, kuris apibrėžiamas Europos Sąjungos bei tarptautinės standartizavimo organizacijos (ISO) kokybės vertinimo standartuose. Informacinės technologijos ir informacinės sistemos e. verslo sprendimų projektuose dažnai diegiamos neįvertinus visų verslo procesų, nesuplanavus projekto veiklos strategijos pokyčių bei neįvertinus galimų nesklandumų projekto kūrimo eigoje.

Kadangi interneto svetainė yra kompleksiška ir sudėtinga daugelio tarpusavyje sąveikaujančių elementų sistema, svarbu turėti atitinkamus jos kokybės vertinimo kriterijus ir rodiklius. Deja Lietuvos ekonominei ir socialinei aplinkai aktualios interneto svetainių kokybės vertinimo instrumentų sistemos dar nėra. Lietuvių mokslinės ir metodinės literatūros publikacijų autoriai Barčkutė ir kt. (1999), Brazaitis ir Brazaitienė (1998), Melnikas ir kt. (2000), Baležentis (2008), Vidžiūnas, Barzdaitis (2005), Gedminaitė, Rudzevičius (2007) pateikia tik bendro pobūdžio informaciją ir patarimus interneto svetainių kokybės vertinimo klausimais, neatskleisdami kaip interneto svetainių kokybės vertinimo poveikis daro įtaką e. verslui. Remiantis interneto svetainių kokybės nustatytais valdymo, saugumo, turinio, krovimosi greičio, išorinio ir vidinio poveikio, socioekonominiais, vartotojų elgsenos veiksniais, siūlomas interneto svetainių kokybės vertinimo modelis, kuris atskleidžia e. marketingo ir e. rinkotyros poveikį bei naudingumą Lietuvos e. verslui.

Interneto svetainių kokybės vertinimo samprata Sparčiai tobulėjančiame ir besiplečiančiame internete susiduriama su

naujomis, sudėtingomis ir vis labiau populiarėjančiomis žiniatinklio sistemomis, kurias norint analizuoti reikia susipažinti, įsisavinti bei suprasti vartotojo sąsajos sąvokų tinkamą interpretavimą. Viena aktualiausių problemų, daranti neigiamą įtaką išsamiems ir teisingiems tyrimams atlikti bei trukdanti korektiškai įvertinti rezultatus yra netaisyklingas terminų apibrėžimas ir vartojimas. Norint apibrėžti interneto svetainės kokybės sąvoką, pirmiausia reikia išsiaiškinti pačią interneto svetainės sąvoką, jos supratimą bei tinkamą apibrėžimo vartojimą. Atsižvelgiant į atliktus tyrimus bei pateikiamus rezultatus, nustatyta, jog atitinkamos sąvokos apibrėžiamos nepakankamai aiškiai ir tiksliai, todėl daugelis autorių kalbėdami apie tuos pačius dalykus vartoja skirtingus terminus arba atvirkščiai – nagrinėdami skirtingus vartotojo sąsajos elementus vartoja sinonimiškas sąvokas. Atlikus lietuvių autorių darbų ir publikacijų analizę paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra pakankamai nusistovėjusių universalių saityno sąvokų apibrėžimų bei interneto svetainės kokybės vertinimo kriterijų ir metodų sistemos. Dėl šio trūkumo susiduriama su lietuviškos mokslinės literatūros stoka ir terminų vartojimo problema.


332

Kadangi daugelis autorių kalbėdami apie sąvokas jas apibrėžia skirtingai ir nepakankamai tiksliai, vertėtų suformuluoti pagrindinių terminų tikslesnes sampratas:

− interneto puslapis arba tinklalapis – elektroninis dokumentas, vienas iš sudedamųjų interneto svetainės elementų, kuris dažniausiai yra rašomas paprastu tekstu, o prireikus – nesunkiai formatuojamas pagal HTML kalbos sintaksę ir semantiką.

− interneto svetainė arba tinklavietė – hipertekstu parašytų interneto puslapių (tinklalapių) visuma, susidedanti iš tekstinės, grafinės ar vaizdinės informacijos, jungiančios projekto koncepciją, funkcionalumą, vartotojo sąsają ir papildomas paslaugas į sisteminį rinkinį. Interneto svetainės egzistavimui būtini trys elementai: virtualus serveris, interneto adresas, bei suprojektuota ir sukurta pati interneto svetainė.

− portalas arba interneto vartai – sudėtinga interneto svetainė, teikianti įvairaus pobūdžio paslaugas bei apjungianti informacinius ir elektroninius bibliotekų katalogus, dideles duomenų bazes, publikacijų, produktų pristatymo ir naujienų agentūrų pateiktų duomenų srautus.

Išanalizavus interneto svetainės termino sampratą, galima pereiti prie interneto svetainės kokybės vertinimo sąvokos sampratos nagrinėjimo. Lentelėje pateikiama autorių nagrinėjamos interneto svetainės kokybės vertinimo sampratos analizė (žr. 1 lent.).

1 lentelė. Interneto svetainės kokybės vertinimo sampratos analizė

Autoriai Samprata

Ruževičius ir Guseva (2006)

Programinės įrangos, tinklo, įrengimų, vartotojo sąsajos, techninių aspektų, dizaino ir paslaugų atitikties nustatytiems reikalavimams laipsnis.

LST EN ISO 9000 (2000) Interneto produkto kokybės samprata remiasi turimų charakteristikų visumos atitikties reikalavimams laipsniu.

Loiacono et al. (2002)

Interneto svetainės kokybės vertinimas yra paremtas šių pagrindinių principų: informacijos ir komunikacijos tinkamumas, patikimumo kriterijus, reakcijos laikas, operacijų paprastumas, vizualinis patrauklumas, novatoriškumas, nuoseklumas, svetainės išbaigtumas bei santykinis pranašumas.

Sutcliffe (2002)

Svetainės kokybės vertinimas grindžiamas dviem aspektais: pirma, vartotojų klaidų stebėjimas naršant interneto svetaines; ir antra, ekspertas įvertina sąsajos kokybę pagal kriterijų rinkinį - euristiką.

Mich (2000) Interneto svetainės kokybės vertinimo samprata - paslaugos ar produkto ypatybių ir savybių visuma, kuri geba patenkinti nustatytus ar numanomus poreikius.

Petrauskienė (2005) Svetainės gebėjimas užtikrinti tam tikras funkcijas bei savybes atitinkančias reikalavimus, kai svetainė yra naudojama prie apibrėžtų sąlygų ir kriterijų.

Bevan (1998) Interneto svetainės kokybės vertinimo samprata


333

Autoriai Samprata apibrėžiama vartotojo perspektyvos kokybė, kuri apima funkcionalumą, patikimumą, naudingumą, efektyvumą, priežiūrą bei mobilumą.

DeMarco (1999) Interneto svetainės kokybės vertinimo sąvoka suprantama kaip produkto funkcija ir savybė, kuri keičia pasaulį į gerąją pusę.

Zhou (2009)

Interneto svetainės kokybės vertinimas gali būti išmatuojama dviem perspektyvom: iš programuotojų pusės ir galutinio vartotojo vertinimo. Programuotojų atžvilgiu svarbiausi interneto svetainės kokybės rodikliai yra saugumas, funkcionalumas, patikimumas, o galutiniam vartotojui svarbu patogumas, efektyvumas, atsiperkamumas.

Interneto svetainės kokybės vertinimo sampratos analizė parodė, kad siekiant

apibrėžti interneto svetainės kokybės sąvoką, iš pradžių reikia atkreipti dėmesį į svetainės lankytojo nuomonę, vertinimus ir lūkesčius, nes būtent jam šis produktas ir yra skirtas. Kadangi interneto svetainė yra virtualus produktas, kurio vertė ir nauda dažniausiai išryškėja jį vartojant, tai autoriai Nielsen (1999), Ruževičius ir Guseva (2006), Rudzevičius (2006), Iwaarden ir Wiele (2003), pabrėžia, kad siekiant kokybiškos interneto svetainės, svarbiausia reikia užtikrinti užsakovo, produkto kūrėjo ir jo vartotojo tarpusavio supratimą, lūkesčius, suderinti norus su galimybėmis. Taigi interneto svetainės kokybės vertinimas suvokiamas kaip programinės įrangos, tinklo, įrengimų, vartotojo sąsajos, techninių aspektų, dizaino ir paslaugų atitikties nustatytiems reikalavimams laipsnis.

Interneto svetainių kokybės vertinimo metodologija Projektuojant interneto svetainių kokybės vertinimo modelį adaptuotą Lietuvos

ekonominei ir socialinei aplinkai atsižvelgta į visus anksčiau aptartus veiksnius: tinkamą vartotojo sąsajos sąvokų vartojimą, interneto svetainių kokybės sampratas, taip pat interneto svetainių tipus, kokybės rodiklius ir vertinimo kriterijus. Neužmirštamas svetainių kokybes vertinimo modelių nagrinėjimas, kreipiant didelį dėmesį į modelių privalumus ir trūkumus. Norint pasiekti pageidaujamą programinės įrangos kokybę, yra būtina kurti modelius, kurie leistų nustatyti bei įvertinti šių produktų kokybę. Remiantis ISO/IEC 9126-1 (2001) standartu, pagrindinis programinės įrangos kokybės įvertinimo tikslas yra pristatyti kiekybinius rezultatus programinei įrangai, kurie būtų patikimi, suprantami ir priimtini visiems suinteresuotiesiems. Vartotojų pasitenkinimas ir ekonominė nauda – taip pat turi svarbią reikšmę.

Siūlomas interneto svetainės kokybės vertinimo modelis ISKV-9/10 yra paremtas bei sudarytas iš šešių kriterijų grupių: funkcionalumas, patikimumas, tinkamumas, turinys, efektyvumas, automatinis ir rankinis testavimas (žr. 1 pav.).

Funkcionalumas – interneto svetainės gebėjimas užtikrinti funkcijas ir savybes atitinkančias reikalavimus kai svetainė yra naudojama prie apibrėžtų sąlygų.


334

Atsižvelgiant į svetainės tipą ir paskirtį, funkcionalumas gali būti suskaidytas į tokias sub-savybes kaip tinkamumas, tikslumas, funkcinis bei integracinis suderinamumas. Minėtų sub-savybių bei jų charakteristikų reikšmingumas ir apimtis priklauso nuo interneto svetainės paskirties.

Patikimumas – interneto svetainės atributų rinkinys, kuris apima programinės įrangos galimybes išsaugoti bei išlaikyti savo veikimo lygį pagal nustatytas sąlygas per nustatytą laikotarpį. Patikimumas – gebėjimas išlaikyti nustatytą našumo lygį, kuomet interneto svetainė yra naudojama pagal tam tikras apibrėžtas sąlygas. Patikimumo kriterijų grupė apima duomenų atkūrimo, užbaigtumo bei sistemos stabilumo charakteristikas.

1 pav. ISKV-9/10 modelis pritaikytas e. skelbimams Tinkamumas – charakteristikų sąrašas pagal kurį įvertinamas interneto

svetainės architektūra ir elementų struktūra, kad visi puslapiai būtų aiškiai ir lengvai suprantami, patrauklūs klientams ir vartotojams. Iš esmės tinkamumas atspindi lengvumą kuriuo žiniatinklio naršyklė išnaudoja interneto svetainės funkcines galimybes.

Turinys – viena iš ISKV-9/10 modelio kriterijų grupė, kuri apima interneto svetainėje pateiktos informacijos išdėstymą, jos aiškumą bei suprantamumą vartotojui. Taip pat vertinamas turinio glaustumas ir kaip dažnai jis yra atnaujinamas. Turinys gali apimti teksto, grafikos, garsų, vaizdo, animacijos, failų elementus.


335

Efektyvumas – interneto svetainės gebėjimas tiekti atitinkamą našumą priklausomai pagal naudojamą resursų kiekį esant nustatytoms sąlygoms. Įvertinus efektyvumo kriterijų grupę, kuri apima matomumo, lankstumo ir našumo charakteristikas, įvertinamas interneto svetainės produktyvumas bei paplitimas internetinėje erdvėje.

Testavimas. Programinės įrangos testavimas yra skirtas interneto svetainės kokybei nustatyti ir įvertinti. Testavimas teikia kritiką ir palyginimą apie svetainės būseną ir elgesį, kuris yra aprašomas projekto specifikacijoje.

Tam, kad siūloma interneto svetainių kokybės vertinimo ir testavimo metodologija būtų aiškesnė ir suprantamesnė, pateikiami susisteminti sukurtos metodologijos etapai, kurie sudaro kompleksinį interneto svetainių kokybės vertinimą. Kompleksinis svetainių kokybės vertinimas apima penkis etapus, kurie prioritetine tvarka išvardinti bei apibūdinti 2 lentelėje.

2 lentelė. Interneto svetainių kokybės vertinimo metodologijos etapai

Etapas Etapo pavadinimas Vertintojai Etapo apibūdinimas

1 etapas

Interneto svetainių vertinimas, naudojant automatizuotus įrankius

Automatizuoti vertinimo algoritmai ir įrankiai

Naudojant automatizuotus vertinimo mechanizmus identifikuojami svetainės trūkumai bei įvertinama žiniatinklio standartų (pvz.: W3C) ir techninių reikalavimų atitiktis.

2 etapas „Savęs paties įvertinimas“

Interneto svetainės kūrėjas

Remiantis autorių Sloïm ir Gateau, (2000; 2001), Zhou (2009) bei šio darbo autoriaus gerąja praktika, sudarytas klausimynas, į kurio klausimus sąžiningai ir atsakingai atsako interneto svetainės kūrėjas.

3 etapas Svetainės lankytojų apklausa

Interneto svetainės lankytojai

Subjektyvių interneto svetainės lankytojų nuomonių analizė remiantis autorių Baležentis (2008), Malik (2005) bei šio darbo autoriaus pasiūlytus klausimus.

4 etapas Rankinis interneto svetainių testavimas

Tyrėjas

Remiantis sudarytu rankinio testavimo procesu, V-modelio (Spillner et al., 2007) principais bei sudarytu algoritmu įvertinamas interneto svetainės funkcionavimas.

5 etapas Gautų rezultatų analizė ir apibendrinimas

Tyrėjas Gautų rezultatų susisteminimas, analizė, išvados, pasiūlymų bei rekomendacijų pateikimas.

Tyrimo rezultatai 1 etapas. Portalo vertinimo ir analizės metu buvo naudoti Validator, Usabilla,

SeleniumHQ, Google website optimizer (Validator, 2005; Usabilla, 2009; SeleniumHQ, 2004; Google website optimizer, 2008) automatizuoti vertinimo įrankiai. Išvardintais automatizuotais mechanizmais buvo tiriamas ir vertinamas portalo funkcionalumas, patikimumas, tinkamumas, turinio kokybė bei efektyvumas. W3C Valitator (Valodator, 2005) ir Usabilla (Usabilla, 2009)


336

programine įranga patikrinamas ir įvertinamas portalo www.reads.lt funkcionalumas ir tinkamumas. Portalo turinys, tinkamumas ir efektyvumas vertinamas naudojantis SeleniumHQ (SeleniumHQ, 2004) ir Google website optimizer (Google website optimizer, 2008) automatinio testavimo priemonėmis. Tyrimo metu gauti rezultatai grafiškai atvaizduojami 2 paveiksle.

7

8

5

8

6

0

1

2

3

4

5

6

7

8

Vertinimoskalė

Funkcionalumas Patikimumas Tinkamumas Turinys Efektyvumas

2 pav. Automatizuotų vertinimo įrankių rezultatai

Tinkamumo ir efektyvumo vertinimo grupės, vertintos su automatiniais mechanizmais, įvertintos prasčiausiai, nes tyrimo metu aptikta daug neatitikimų W3C konsorciumo ir Google website optimizer (Google website optimizer, 2008) nuostatoms bei rekomendacijoms. Geriausiai buvo įvertintas – 8 iš 10 balų – portalo patikimumas ir pateikiamas turinys. Portalo esamo funkcionalumo kokybė, atsižvelgiant technologinį ir veikimo lygį, įvertintas 7 balais iš 10 galimų.

2 etapas. Šiame tyrimo etape sudaryta anketa, siekiant išsiaiškinti kaip sukurtą portalą vertina jos kūrėjai. Gauti apklausos rezultatai susisteminami ir grafiškai pateikiami 3 paveiksle.

9

8

7 7

8

0

1

2

3

4

5

6

7

8

9

Vertinimoskalė



337

3 pav. Portalo kūrėjų vertinimo rezultatai

Iš 3-ame paveiksle pateiktų portalo www.reads.lt kūrėjų rezultatų, pastebima, kad geriausiai buvo įvertintas svetainės funkcionalumas, kuri įvertinta „labai gerai“ (9 balai iš 10-ies), tačiau ir geriausiai įvertintoje grupėje yra kur tobulėti. Visgi prasčiausiai portalo kūrėjai įvertino tinkamumo ir turinio modulius, kurie labiausiai yra kintantys ir dažnai sunkiai priklausomi nuo projekto sukūrimo.

3 etapas. Atliekama analizė, kaip nekilnojamojo turto portalo www.reads.lt lankytojų lūkesčius ir poreikius atitinka esamas funkcionalumas. Grafiškai iliustruoti gauti rezultatai pateikiami atitinkamai 4 ir 5 paveiksluose. Apskaičiuoti procentiniai įverčiai leidžia daryti išvadas apie lankytojų informacinių technologijų naudojimąsi bei žinias.

68%

32%

72%

28%

72%

14%

14%

100% 100% 100%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

16-24 25-34 35-44 45-54 55-64 65-74

NEŽINAU

NE

TAIP

4 pav. Esamo funkcionalumo įvertinimas pagal amžiaus grupes

70%

15%

15%

100%93%

7%

100% 100% 100%

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

16-24 25-34 35-44 45-54 55-64 65-74

NEŽINAU

NE

TAIP

5 pav. Lankytojų lūkesčių ir poreikių įvertinimas Nors ir dauguma apklausoje dalyvavusių lankytojų įvardijo, kad yra patenkinti

esamu funkcionalu, kuris atitinka jų lūkesčius ir poreikius, tačiau galvojant apie


338

portalo plėtrą, reikia atkreipti dėmesį į gautus rezultatus. Norint tiksliau išsiaiškinti portalo plėtimosi kryptis, reikėtų surengti šiuo klausimu tyrimą.

4 etapas. Šio etapo metu taip pat buvo testuojamos ir vertinamos ISKV-9/10 modelio charakteristikų grupės: funkcionalumas, patikimumas, tinkamumas, turinys, efektyvumas. Iš esmės rankinis ir automatinis testavimas yra labai susiję, t.y. papildo vienas kitą, todėl naudojant abi testavimo rūšis gaunami geresni, patikimesni tyrimo rezultatai. Kaip ir ankstesniuose tyrimo etapuose, pateikiamas grafinis charakteristinių grupių: funkcionalumo, patikimumo, tinkamumo, turinio bei efektyvumo, įvertinimas (žr. 6 pav.)

7 7

8 8

6

0

1

2

3

4

5

6

7

8

Vertinimoskalė


6 pav. Rankinio testavimo rezultatai

Taigi analizuojant tyrimo metu gautus vertintojų rezultatus, nustatomas koreguotinų sričių eiliškumas: 1) portalo efektyvumo ir tinkamumo gerinimas (prasčiausiai vertintos kriterijų grupės); 2) funkcionalumo tobulinimas (įvertintas gerai, tačiau nustatyta dar neįgyvendintų naudotojų poreikių ir lūkesčių); 3) turinio kokybės ir kiekio generavimas (įvertinta gerai, tačiau norima pasiekti didesnį patalpinamų e. skelbimų skaičių); 4) patikimumas (įvertinta vidutiniškai, lankytojų ir kūrėjų įvertinimas sutampa).

Pagal pateiktą koreguotinų sričių eiliškumo sąrašą siūlomos tokios rekomendacijos:

1. Portalo efektyvumo ir tinkamumo kokybei pagerinti: − Įdiegti galimybę tiesiogiai iš portalo susisiekti su skelbimo autoriumi –

tokiu būtų pagerintas ne tik portalo tinkamumas (angl. usability), bet efektyvumas naudotojams, t.y. sumažėtų laiko sąnaudos komunikavimui tarp naudotojo ir kliento.

− Iškelti į puslapio viršų naujų naudotojų registravimo ir prisijungimo formą – taip būtų pagerintas puslapio elementų matomumas ir geresnis pasiekiamumas portalo lankytojams.

− Peržiūrėti ir sumažinti reklaminių antraščių skaičių puslapyje, kad lankytojams pirmiausia būtų akcentuojamas portalo turinys, naujienos ir straipsniai.


339

− Portalo efektyvumui didinti rekomenduojama dėti nuorodas į kitas interneto svetaines ir portalus, integruotis su socialiniais tinklais (pvz.: Facebook).

− Peržiūrėti ir atnaujinti portalo optimizaciją (angl. SEO) paieškos sistemoms, remiantis SEO rekomendacijomis.

2. Portalo funkcionalumo kokybei pagerinti: − Lankytojų apklausos rezultatai parodė, kad reikia praplėsti skelbimų

paieškos funkcionalumą, atsižvelgiant į naujo skelbimo talpinimo formos laukus. Siūloma pridėti skelbimo paieškos kriterijų pagal parduodamo ar nuomojamo objekto statybos metus, kadangi atlikus nekilnojamojo turto skelbimų paiešką būtų susiaurintas paieškos kriterijus bei tiksliau išfiltruojami skelbimai pagal nurodytus paieškos kriterijus.

− Ištaisyti pirminio teksto (angl. source code) klaidas, remiantis W3C konsorciumo rekomendacijomis (pvz.: tinkamas žymių naudojimas).

3. Portalo turinio kokybei pagerinti: − Reguliariai tikrinti talpinamų e. skelbimų turinio bei publikuojamų

straipsnių ir naujienų kalbos kokybę. − Įdiegti kontekstinę turinio paiešką, kad lankytojai turėtų galimybę ne tik

atlikti nekilnojamojo turto skelbimų, bet ir naujienų bei straipsnių paiešką. − Iškelti portalo naudojimosi taisyklių, kontaktų bei informaciją apie

projektą nuorodas į aukštesnes puslapio pozicijas, kadangi net 41 proc. respondentų atsakė, jog pakankamai sunkiai portale randama kontaktinė informacija.

4. Portalo patikimumo kokybei pagerinti: − Portalo kontaktų puslapyje pateikti ne tik kontaktų formą, bet ir telefono

numerį ir el. pašto adresą – tokių būdų ne tik pakiltų pasitikėjimas portalu, tačiau ir, esant reikalui, naudotojai ar potencialūs partneriai nesunkiai galės susisiekti.

− Reguliariai tikrinti ir stebėti portalo saugumą. Taip pat taisyklėse akcentuoti, kad naudotojų asmeninai duomenys yra saugomi ir nėra teikiami trečiosioms šalis.

Tiriamuoju laikotarpiu įgyvendinus keletą siūlomų rekomendacijų akivaizdžiai pagerėjo portalo www.reads.lt efektyvumo ir funkcionalumo kokybė (žr. 7 pav.).

Atliekant lyginamąją analizę, pastebimas didelis socialinio tinklo grupės narių skaičiaus pokytis – pastarųjų skaičius išaugo 140 proc. Per tą patį laikotarpį atitinkamai 77 proc. ir 79 proc. augo portale talpinamų skelbimų skaičius bei vidutinis lankytojų praleidžiamas laikas. Tokį akivaizdų pokytį lėmė keletas priežasčių: pagerėjusi portalo www.reads.lt funkcionalumo ir tinkamumo kokybė bei elektroninio marketingo priemonių pritaikymas. Minėti veiksniai daro teigiamą poveikį portalo unikalių lankytojų skaičiaus augimui, kas lemia didesnį puslapių peržiūrų skaičių. Unikalių lankytojų skaičius išaugo beveik 19 proc., o portalo puslapių peržiūra padidėjo daugiau nei du kartus – 56 proc. Akivaizdu, kad įgyvendintos kelios rekomendacijos davė pastebimų ir apčiuopiamų rezultatų.


340

0:02:01

2081

7811

35111

0:03:37

2472

12179

84197

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

Skelbimųskaičius

Lankytojųskaičius

Puslapiųperžiūrų sk.

Vid. laikaspraleistas

portale

Facebookgrupės narių

skaičius

Prieš tyrimą

Po tyrimo

7 pav. Portalo statistinė informacija Išvados 1. Atlikus lietuvių autorių mokslinės literatūros analizę, paaiškėjo, kad

Lietuvoje nėra tvirtai nusistovėjusių žiniatinklio sąvokų apibrėžimų bei interneto svetainės kokybės vertinimo kriterijų ir metodų sistemos. Tam, kad būtų aiškiai suvokiama sąvokų atskirtis, autorius pateikia išsamius terminų apibūdinimus.

2. Siekiant nustatyti ir apibrėžti interneto svetainės kokybės sąvoką, būtina atkreipti dėmesį į svetainės lankytojų nuomonę, vertinimus ir lūkesčius, kadangi būtent jam šis produktas ir yra skirtas.

3. Interneto svetainės kokybės įvertinimas suvokiamas kaip programinės įrangos, tinklo, įrengimų, vartotojo sąsajos, techninių aspektų, dizaino ir paslaugų atitikties nustatytiems reikalavimams laipsnis.

4. Remiantis tarptautinių kokybės vertinimų standartais ir mokslinės literatūros analize sukonstruotas universalus kokybės vertinimo modelis grindžiamas funkcionalumo, tinkamumo, patikimumo, turinio efektyvumo ir testavimo charakteristikų grupėmis, kurios papildomos vertinimo kriterijais.

5. Siūloma interneto svetainės kokybės vertinimo metodologija grindžiama automatizuotų vertinimo mechanizmų rezultatais, svetainės lankytojų ir kūrėjų apklausos įvertinimais bei rankinio testavimo metu gautais duomenimis.

6. Tyrimo metu panaudotas pristatytas ISKV-9/10 kokybės vertinimo modelis ir metodologija, kuri adaptuota nekilnojamojo turto e. skelbimų portalams. Įvertinta portalo kokybė, nustatytos ir apibrėžtos koreguotinos sritys.

7. Portalo kokybei pagerinti sudarytas išsamus rekomendacijų sąrašas, atsižvelgiant į lankytojų poreikius bei lūkesčius.


341

8. Realizavus dalį pasiūlytų pataisymų ir patobulinimų, statistinių įrankių pagalba pagal patalpintų skelbimų, lankytojų, peržiūrėtų puslapių ir socialinio tinklo grupės narių skaičių bei vidutinį portale praleistą laiką, nustatytas teigiamas portalo funkcionalumo ir efektyvumo pokytis. Daroma išvada, kad siūlomas interneto svetainės ISKV-9/10 kokybės vertinimo modelis bei aprašyta tyrimo metodologija yra veiksmingos priemonės kompleksiniam interneto svetainės kokybės įvertinimui. Tai veiksmingas metodas, kuris leidžia išsiaiškinti ne tik svetainės trūkumus, bet ir nustatyti lankytojų poreikius, lūkesčius ir projekto plėtros kryptis.

Literatūra

1. Barčkutė O., Mikalauskienė A., Skyrius R. Ekonominė informatika. Vilnius: Aldorija, 1999. –219 p. – ISBN 9986-820-06-5

2. Brazaitis Z., Brazaitienė T. Verslo vadybos informacinės sistemos. Vilnius: Pradai, 1998. –167 p. – ISBN 9986-776-67-8

3. Melnikas B., Jakubavičius A., Strazdas R. Inovacijos.- Vilnius: Lietuvos inovacijų centras, 2000. – 238 p. – ISBN 9986-9380-0-7

4. Ruževičius J., Guseva N. Interneto svetainių kokybės vertinimo ypatumai. Informacijos Mokslai, 2006. – vol. 39, 64-81 p. – ISSN 1392-0561

5. Baležentis A. Organizacijų interneto svetainių vertinimo inovaciniai aspektai. Mokslo darbai, 2008, Nr. 15 (4). – ISSN 1822-6760

6. Vidžiūnas A., Barzdaitis V. Interneto svetainių ir tinklapių kūrimas. – Kaunas: „Smaltijos“ leidykla, 2005. – 243 p. – ISBN 9955-551-72-0

7. Gedminaitė A., Rudzevičius J. Verslo informacijos kokybės vertinimas. Informacijos mokslai, 2007 (40). – ISSN 1392–0561

8. Loiacono E. T., Watson R., Goodhue D. L. WebQual™: A Web Site Quality Instrument. American Marketing Association: Winter Marketing Educators' Conference, Austin, Texas, Winter 2002, pp. 432-438 ISBN:0-599-90483-6

9. ISO 2001, ISO/IEC 9126-1, Software engineering – Product quality – Part 1: Quality model. Prieiga per internetą: http://webstore.iec.ch/preview/info_isoiec9126-1{ed1.0}en.pdf [žiūrėta 2010 11 05].

10. Sutcliffe A. Assessing the Reliability of Heuristic Evaluation for Website Attractiveness and Usability. Proceedings of the 35th Hawaii International Conference on System Sciences, 2002, vol. 5, 137 p. – ISBN 0-7695-1435-9

11. Mich L., Franch M., Gaio L. Evaluating and Designing Website Quality. The IEEE Computer Society, March 2003. – vol. 10, 34-43 p. – ISSN 1070-986X

12. Petrauskienė, R. Nuotolinio mokymosi paslaugų analitinės stebėsenos sistemos sukūrimas, diegiant naujas daugiafunkcines galimybes LieDM portale. Lietuvos nuotolinio mokymosi sistemos veiklumo integralus ugdymas ESF/2004/2.4.0-K02-VS-01/SUT-219, Kaunas 2005.

13. Bevan N. Quality in Use: Meeting User Needs for Quality. Journal of Systems and Software, December 1999. – vol. 49, 89-96 p. – ISSN 0164-1212

14. DeMarco T. Management Can Make Quality (Im) possible. Boston: Cutter IT Summit, April 1999

15. Zhou Z. Evaluating Websites Using a Practical Quality Model. Software Technology Research Laboratory De Montfort University, 2009. Žiūrėta internete:


342

https://www.dora.dmu.ac.uk/xmlui/bitstream/handle/2086/3422/ZihouZhou_Thesis-Final.pdf?sequence=1 [2010.11.02]

16. Nielsen J. Designing Web usability: the practice of simplicity. New Riders Publishing, 1999. – ISBN 1-56205-810-X

17. Iwaarden J., Wiele T. New research Applying SERVQUAL to Web sites: an exploratory study. International Journal of Quality & Reliability Management (8), 2003. – 919-935 p. – ISSN 0265-671X

18. Spillner A., Linz T., Schaefer H. Software Testing Foundations, 2nd edition, 2007. – ISBN 978-1-933952-08-6

19. Gateau E., Sloïm E. Evaluation chronologique d’un site par un utilisateur, 2007. Prieiga internete: http://www.temesis.com/IMG/article_PDF/article_a44.pdf [žiurėta 2010 11 05].

20. ISO 2001, ISO/IEC 9126-1, Software engineering – Product quality – Part 1: Quality model. Prieiga per internetą: http://webstore.iec.ch/preview/info_isoiec9126-1{ed1.0}en.pdf [žiūrėta 2010 12 05].

21. Malik F. Führen, leisten, leben. F.A.Z. Institut, 2005. Prieiga per internetą: http://professorthomasgerlach.com/Resources/Fuhrung.pdf [žiūrėta 2010 11 05]. – ISBN 3-593-38231-8

22. W3C konsorciumo automatiniai testavimo mechanizmas Validator, 2005. Prieiga internete: http://validator.w3.org [žiūrėta 2010.11.07].

23. Interaktyvus automatinio testavimo įrankis Usabilla, 2009. Prieiga internete: http://usabilla.com [žiūrėta: 2010.11.07].

24. Automatinis testavimo algoritmas SeleniumHQ, 2004. Prieiga internete: http://www.seleniumhq.org [žiūrėta 2010.11.07].

25. Google kompanijos automatinio testavimo platforma Google website optimizer, 2008. Prieiga internete: http://www.google.com/websiteoptimizer/ [žiūrėta 2010.11.08].

26. Google kompanijos statistikos platforma Google Analytics, 2008. Prieiga internete: http://www.google.com/analytics/ [žiūrėta 2010-10-06].

SUMMARY

WEBSITES QUALITY EVALUATION MODEL ISKV9/10 ADAPTED TO REAL ESTATE E-ADVERTISING MARKET

Marius Mocevičius

Mykolas Romeris University [email protected]

The article discusses web site quality evaluation, it’s criteria and the methodology of

the surveys. According to the analysis of scientific literature and international quality standards the concept of website evaluation is presented. The paper presents the websites quality evaluation model ISKV-9/10 and developed quality assessment methodology. Preparation of this research paper was based on literature analysis and empirical studies, development of quality assessment methodology and the survey results. Objective of the study is to present a model of evaluation and improvement of quality to the e-business model “Ads”. The study was conducted in four phases: site quality was analyzed by the automatic machines, surveys with users and developers were conducted and the data generated during manual testing was studied. After the evaluation process of the real estate


343

advertisements portal, recommendations to improve the quality of the website are formulated, the list of areas which need to be improved and change in performance after the adjustments are presented.

Key words: quality assessment, quality site assessment ISKV-9/10 model, Web

quality evaluation research, quality assessment criteria.

Socialinės technologijos’ 10: iššūkiai, galimybės sprendimai: konferencijos medžiaga. – Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, 2010. – 344 p. Bibliogr.: 14–15, 21, 30–31, 40–41, 46–47, 55, 62, 67, 73, 82–83, 89, 96, 101–102, 111–112, 115–116, 132–133, 144–145, 155–156, 163, 173–174, 181–182, 190–191, 203, 210–211, 221–223, 243–244, 252, 266–267, 277–278, 287–288, 302, 312–315, 323–324, 328, 341–342 p. ISBN 978-9955-19-208-4

Konferencijos tematinė apimtis - socialinės programinės įrangos, skirtos socialinių

makro- ir mega- sistemų tausojančios plėtros užtikrinimui ir ilgalaikio efektyvumo didinimui koncepcinis projektavimas, metodologinis pagrindimas ir praktinis panaudojimas. Konferencijos pranešimai apima tokius socialinių technologijų aspektus kaip organizacijų valdymas, administravimas ir savivalda, inovacijų skatinimas, socialinių reiškinių modeliavimas ir t. t.

Autorių kolektyvas SOCIALINĖS TECHNOLOGIJOS’10: IŠŠŪKIAI, GALIMYBĖS SPRENDIMAI

Konferencijos medžiaga

SL 585. 2010 12 03. 20,88 leidyb. apsk. l. Išleido Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, 08303 Vilnius

El. paštas [email protected] Puslapis internete www.mruni.eu