Vytauto Didžiojo universitetasKaunas, 2011

Neįsisavinta praeitisHolokaustas Lietuvoje

Robert van Voren

UDK 947.45.082:933Vo-151

Knygos vertimą parėmė:Nyderlandų Karalystės ambasada Lietuvoje

Knygos leidimą parėmė:Harold ir Susan Merskey, KanadaSugiharos fondas „Diplomatai už gyvybę“

Iš anglų kalbos vertė:Linas Venclauskas

Versta iš: Robert van Voren: Undigested Past. The Holocaust in Lithuania, Rodopi, Amsterdam-New York, NY, 2011.

Viršeliui panaudota Romo Kvinto skulptūros „Vandens nešėjas“ fotografija. Kai tik bus surinktos reikalingos lėšos, ši skulptūra turėtų būti pastatyta Vilniaus senamiestyje, prisimenant žydų bendruomenę.

ISBN 978-9955-12-716-1

© Robert van Voren, 2011 © Leidykla „Rodopi“, Amsterdamas-Niujorkas, 2011 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2011

Turinys

L. Donskis. Pratarmė vii

Įvadas 11

1 skyrius. Keletas Lietuvos istorijos epizodų 17

2 skyrius. Antisemitizmo ištakos 41

9

4 skyrius. Holokaustas Lietuvoje 73

5 skyrius. Prisitaikymo ir kolaboravimo atvejai 111

Judenräte) 131

8 skyrius. Nuo juodo ir balto prie pilkų šešėlių 167

Išvados 175

Bibliografija 181

Asmenvardžių dodyklė 189

Apie autorių 195

Pratarmė

Prieš mūsų akis nuvertėja ne tik pinigai, bet, gerokai svarbiau, – sąvokos

priesaiką sulaužęs asmuo prarasdavo teisę dalyvauti visuomenės gyvenime

asmeninį gyvenimą, ir toks žmogus nebegalėtų kalbėti savo grupės, savo tautos, savo visuomenės vardu. Pažadai taip pat nuvertėjo.

-tikėjimą. Sąvokos taip pat nuvertintos, jos jau nebėra skirtos konkretiems žmogiškosios patirties atvejams apibrėžti. Viskas tapo vienodai svarbu ir nesvarbu. Pats žmogaus egzistavimas savaime padaro jį pasaulio centru.

Mano patirtis sąvokų nuvertinimo viršūnę pasiekė kiek daugiau nei

-jis, kai žodis pavartotas neapgalvotai ir neatsakingai. Nepagarba sąvokoms ir kalbai tik laikinai slepia nepagarbą žmonėms ir tautoms, bet galiausiai ši nepagarba iškyla į paviršių.

-

-litikai tapus efektyviu dėmesio siekimo įrankiu, o gal net bilietu į pripaži-nimo rojų, Holokaustas traktuojamas kaip sėkmingas atminties politikos pavyzdys. Ciniškai kalbant, mūsų lyginamosios martirologijos pasaulyje jis laikomas sėkmės istorija.

Todėl dalybose raikant šį pyragą nori dalyvauti visi nukentėjusieji istorijos ---

arba auka – tam, kad taptume labiau matomi, o tai, kaip pasakytų Zygmuntas Baumanas, šiandien yra tas pat, kas visuomeninis ir politinis egzistavimas. Kuo

bandome galvoti apie nepagalvojamą ir kalbėti apie nepasakomą, tuo labiau rengiamės užimti nišą galios struktūroje – lokalioje arba globalioje.

Pratarmė

Kova prieš beprasmybę, nejautrumą, negebėjimą reaguoti ir plėsti pri-

kad kažkas bando su jumis susidoroti – kitaip tariant, yra kažkas, kas apie jus kalba), taip pat svarbių žodžių nuvertinimas. Svarbūs terminai, apibūdinantys

Holokaustas, genocidas, nusikaltimai žmoniš-kumui, apartheidaskontekste. Tiesiog pritaikomi kaip seni baldai moderniam interjerui: kažkada

--

Isteriškas semantinių laukų suplakimas ir sąvokų reikšmės perkeitimas, atliekamas tam, kad pavyktų atkreipti dėmesį į save arba siekiant įtvirtinti

-mina, kol nepaskelbiama, kad atpirks pasaulio nuodėmes arba bent paro-dys tikrąjį blogio veidą), su tuo taip pat susijęs. Taip prasideda galingas ir nesustabdomas „holokaustų“ ir „genocidų“ dauginimas. Ir tik tuomet, jei pavyko sėkmingai tapti auka įveikti šį apmarintą sluoksnį, atsiranda gali-

galios ir pats esi bejėgis, tai bent pavyksta prisiliesti prie realios valdžios ir

vadinasi, esi. Dėl mūsų galios netekimo įgali kiti – taip ir mes patys vėl esame, tik jau kitokiu būdu.

Holokausto aukomis, o jų tėvynainiai ir kaimynai nežydai – stalinizmo ir komunizmo aukomis. Išeina, kad Holokaustas palietė tik žydus, staliniz-

-nizmo įtvirtinimo.

Akivaizdu, kad tokiu būdu brutaliai iškraipoma istorija; sykiu tai paaiš-kina, kaip ir kodėl Holokausto sujaukimo ir suprimityvinimo banga tapo įmanoma Lietuvoje. Buvo pabandyta sulyginti Holokaustą, didžiausią nu-sikaltimą žmoniškumui, ir komunizmą – lyg norint pasakyti, kad mes iš-gyvenome ne vieną, o du Holokaustus, dvi paralelias siaubo ir neapykantos realybes, žydų Holokaustą ir nežydų Holokaustą, pirmasis buvo suorgani-zuotas nacių, antrasis – komunistų.

-tus ar apie grėsmingas atminties politikos tendencijas. Bet turime suvok-ti, kaip šis principas veikia, nes tai tampa savotišku istorijos perrašymo

viii

Leonidas Donskis

pavyzdžiu pagrobus kažkieno kito pasakojimą, iškraipius sąvokų esmę ir tada sąmoningai sujungus aukas ir žudikus pagal bendrąją simetriją arba lyginamosios martirologijos perspektyvoje. Visiškai akivaizdu, kad tapaty-bė, atmintis ir buvimas auka kiekvieną kartą smarkiai susipina, kai imama ieškoti patikimo istorinio-politinio pasakojimo bandant sukurti politinį savęs pateisinimą – būtiną politinio pripažinimo proceso akcentą.

„Istorija, kurios centriniu objektu padaroma sėkmė, akivaizdžiai yra orientuota į ateitį todėl, kad ji netiesiogiai orientuota į sėkmę ateityje, nes pasiekta šlovė gali būti pakartota ir trokštama, kad ji vėl pasikartotų.

--

-1.

--

drumo jausmą. Priešingai, tai gali sukurti nuojautą, jog esame išskirti iš

skola ir yra priėmimas galios pasaulin. Kaip jau minėta, sėkmingas buvi-mas auka yra išankstinis kvietimas dalytis galia ir pasauliniu dėmesiu, taip pat galimybė įsilieti į Realpolitik procesus ir įsitvirtinti politikos žodyne.

Būtų sunku įsivaizduoti tinkamesnį, jautresnį, žmogiškesnį ir įžvalges--

berto van Voreno knygą Neįsisavinta praeitis: Holokaustas Lietuvoje. -naliõs ir turtingos įžvalgų knygos apie psichiatrijos naudojimą politiniais tikslais buvusioje Sovietų Sąjungoje nuožmią režimo kovą su disidentais

2 autorius Robertas van Vo-renas tokiems tyrinėjimams demonstruoja ypatingus gebėjimus. Kadangi man jau yra tekusi garbė pristatyti dvi van Voreno knygas, išleistas Rodopi

The Dilemmas of Identity. Tallinn University Press, Tallinn,

2 Van Voren, Robert: Cold War in Psychiatry: Human Factors, Secret Actors. Ro-dopi, Amsterdam & New York, 2010.

———. On Dissidents and Madness: From the Soviet Union of Leonid Brezhnev to the “Soviet Union” of Vladimir Putin. Rodopi, Amsterdam & New York, 2009.

ix

Pratarmė

-toriaus nuopelnus, išskirtinį jo intelektualinį jautrumą ir įžvalgos gelmę.

-

analize, žino, ką reiškia atsidurti faktų ir vertybių kovos lauke. Dar sudėtingiau

jausmu ir galų gale atkakliu savos praeities ir istorijos, tokios, kokia ji buvo, nei-gimu. Vietoj to pasakojama, kokia ji turėjo būti, – kad mus nuramintų, užgydytų

vizijos, Robertas van Vorenas, savyje atskleidęs daugelį tapatybių ir platų įžvalgų spektrą, veikiausiai ilgai bus atsimenamas kaip tyrinėtojas, gebėjęs suderinti dalyvio ir stebėtojo perspektyvas. Lietuvoje jis yra ir stebėtojas, ir aktyvus visuomeninio gyvenimo narys. Kanadoje gimęs olandų polito-

-tirtį bei jos padarinius, kurie dar tokie regimi šalyje, sėkmingai prisijungu-

skaitytojų malonumo atrasti knygos žavesį. Pakaks pasakyti tik tiek, kad šios knygos stiprybė glūdi šiltame ir humaniškame autoriaus požiūryje. Pamoks-

nors imtųsi šios knygos autorius. Kartu dr. van Voreno knygoje susilieja šalti-niais pagrįstas ir argumentuotas akademinis stilius bei gyvybingas pasakoji-

yra geriausias tarpdalykiškumo pavyzdys, kur puikiai suderinta archyvinė medžiaga, sakytinė istorija, liudininkų pasakojimai, gyvoji atmintis, subtilūs psichologiniai aspektai ir teorinės įžvalgos. Van Voreno sėkmingai taikomas lyginamasis metodas leidžia pažvelgti į olandų ir lietuvių politines Holokaus-

bet sykiu tai ir akademiniame pasaulyje analogų neturintis darbas. Tikiu, kad Roberto van Voreno knyga Neįsisavinta praeitis: Holokaustas

Lietuvoje taps nuostabia lektūra ir ilgalaikiu palydovu tiems, kas domisi

Leonidas Donskis, Vytauto Didžiojo universiteto vizituojantis profesorius

x

Įvadas

Joks Lietuvos istorijos įvykis negalėjo parengti Lietuvos žmo-nių tokiai nelaimių naštai, ypač turint galvoje žiaurumo mas-tą: šalies istorijoje nebūta istorinių paralelių ar precedentų nei skaičiaus, nei pobūdžio prasme.

Christophas Dieckmannas ir Saulius Sužiedėlis3

Kelias į Aušvicą buvo pastatytas ant neapykantos, bet grįstas abejingumu.

Ianas Kershawas4

Genocidas... tai bandymas kurti bendruomenę. 5

Mano pirmasis apsilankymas masinių žudynių vietoje Paneriuose netruko virsti ekspedicija. Šioje vietoje Antrojo pasaulinio karo metu buvo nužudy-

po valandos aklo važinėjimo aplink pavyko sutikti vietinį gyventoją, kuris -

buvo jokių lankytojų, tik kažkur tolumoje girdėjosi automobilių motorų ūžesys. Šioje vietoje mus apėmė keistas jausmas. Tarp medžių žaismingai spindėjo šiltos vasaros dienos saulės spinduliai, o mus kaustė stingdantis

garsas. Aukos miške, kurių pelenai išbarstyti visur aplink, tokios pat sveti-mos, kaip ir tikroji jų sunaikinimo istorija.

noromis ar nenoromis daro įtaką šiandienos Lietuvos politikai ir mentalitetui.

3 The Persecution and Mass Murder of Lithuanian Jews, p. 175. Cituojama knyga -

kia nuorodas į anglišką teksto dalį – vertime tekstas cituojamas iš lietuviškos knygos dalies, nurodant citatos puslapį – Lietuvos žydų persekiojimas..., p. 81

4 Kershaw, Ian: The Persecution of the Jews and German Public Opinion in the Third Reich. Leo Baeck Institute Year Book 26, 1981, p. 281.

We Wish to Inform You that Tomorrow We will Be Killed with Our Families, p. 95.

12 Neįsisavinta praeitis

XX amžiaus Lietuvos istorija susideda iš daug žadėjusių ir tragiškų įvy-kių sekos. Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje paskelbusi savo nepriklau-somybę šalis greitai tapo politinių kaimynų – Lenkijos, nacių Vokietijos ir Sovietų Sąjungos – intrigų objektu. 1940 m. Lietuvą okupavo sovietai, o po metų – naciai. Karui pasibaigus buvo beveik visiškai išnaikinta didelė žydų bendruomenė, smarkiai nukentėjo ir šalyje gyvenę lenkai bei lietuviai.6 Daugiau nei 95 proc. Lietuvos žydų buvo nužudyta. 7 Vilnius taip pat labai nukentėjo – 35 proc. žydų, 62 proc. lenkų, baltarusių ir rusų, 3 proc. lietu-vių8 buvo nužudyti arba priversti emigruoti. 1944 m. sovietai grįžo atgal ir tęsė savo okupaciją iki 1990 m.9 Po 1990 metų tamsieji Lietuvos istorijos

6 Apskritai Lietuvoje per Antrąjį pasaulinį karą žuvo apie 410 000 žmonių. Be žydų, apie 170 000 sovietų karo belaisvių mirė Lietuvoje tarp 1941 m. birželio ir 1942 m. pavasario, apie 40 000 sovietų civilių mirė stovyklose ir apie 10 000

Christoph: Holocaust in Litauen, p. 63.

-tas žydų, gyvenusių šalyje iki prasidedant karui.

8 surašymas parodė, kad Vilniuje gyveno 23,6 proc. ortodoksų, 36,9 proc. katalikų

From Russian to Polish, p. 2. Rusiškasis segmentas aprėpė ir carinės armijos karius bei administra-cijos atstovus, kurie Vilnių laikė tik laikina savo gyvenamąja vieta, taip pat, ma-tyt, dalis lietuvių buvo gana stipriai persiėmę lenkiškos kultūros arba nusprendė

-šymas parodė, kad 54 proc. gyventojų buvę lenkai, 41 – žydai ir 21 proc. – lie-

From Russian to Polish -jų surašymas, atliktas Antrojo pasaulinio karo išvakarėse, liudija, kad Vilniuje gyveno 64,6 proc. lenkų, 28,2 – žydų, likusi dalis susidėjo iš skirtingų tautybių, įskaitant ir lietuvius. 1937 m. Vilniuje ir jo apylinkėse gyveno 457 000 žmonių, iš kurių 39,37 proc. buvo lenkai, 34,16 – žydai, 19,23 – lietuviai, likusi dalis – balta-

-tė. Kaip pažymi Š. Liekis, lietuviškuose šaltiniuose lietuvių gyventojų procentą

-du, kad Vilnius pirmiausiai buvo lenkiškai žydiškas miestas.

9 Reikėtų pažymėti, kad po karo žuvo gerokai daugiau lietuvių negu per karą, taigi pokaris lietuviams atnešė gerokai daugiau žmogiškųjų nuostolių nei pats

13Robert van Voren

puslapiai it Damoklo kardas pakibo virš Lietuvos visuomenės, atnešę daug

atsakymas dar nerastas. Nemažai lietuvių, įskaitant ir mokslininkus, šio klausi-

negali būti laikomi pagrįstais. Savo knygoje Baltijos valstybės – priklausomybės metai Romualdas Misiūnas ir Reinas Taagepera 1980 m. rašė:

-noma apie keletą ad hoc susiformavusių būrių, dalyvavusių žydų žudy-

aplinkybių sutapimą.“10

Lithuania 700 Years, išleistoje 1969 m.

o Holokaustas Lietuvoje neminimas išvis.11

Kiti autoriai minėjo Holokaustą, bet taip pat gana miglotai ir sunkiai surasdami tinkamus atsakymus.

-misijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti ataskaitos Holokausto prielaidos -vietinės okupacijos 1940 m. birželį galėjo atrodyti, jog Lietuvos žydai, li-tvakai12 -

kuriam net ir holokausto kontekste tenka ypatinga reikšmė: niekur kitur žydai nebuvo žudomi taip įnirtingai, brutaliai ir „našiai“, kaip 1941 m. birželio–gruodžio mėn. Lietuvoje“. 13 Iš tiesų, žydų naikinimo „našumas“

10 Misiunas, Romuald; Taagepera, Rein: The Baltic States – Years of Dependence, p. 58–59. Lietuviškas knygos vertimas pasirodė 1992 m.: Baltijos valstybės: priklausomybės metai, 1940–1980

11 Lithuania 700 Years. Manyland Books, New York, 1969.12 Terminas „litvakas“ apibrėžia žydus, gyvenusius Lietuvos Didžiosios Kunigaikš-

--

gyvenimo ir mokymosi būdo, nepaisydami savo etninės kilmės. 13 Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas: The Preconditions for the Holocaust; Anti-

Semitism in Lithuania, p. 107. Cituojama knyga išleista dviem kalbomis – lie-

dalį – vertime tekstas cituojamas iš lietuviškos knygos dalies, nurodant citatos

14 Neįsisavinta praeitis

Lietuvoje šokiruoja: 1941 m. pabaigoje po šešių nacių okupacijos mėne-sių apie 160 000–164 000 žydų jau buvo nužudyta, ir tai sudarė 80 proc. visos žydų bendruomenės, gyvenusios Lietuvoje iki nacių okupacijos pradžios.14

-

lengvai, kad SS Obersturmbannführer

sklandžiai, jog buvo vienas malonumas stebėti šį procesą. 15 -

biurokratijos atstovai, valstybės tarnautojai ir geležinkelių darbuotojai taip

-

daugiau nei 73 000 buvo pasiųsti sunaikinti.16

nesulaukė karo pabaigos.

yra ir labai specifinių Lietuvos aplinkybių, kurios turi būti aptartos ir išana-

-beris pabrėžia 1940–1941 m. svarbą, kai šalis buvo okupuota sovietų. Ta-

- 17 Iš tiesų, tai būtų pernelyg

paprastas atsakymas. Reikalas daug sudėtingesnis. Kuo daugiau sužinoma ir analizuojama, tuo labiau aiškėja, kad paprasto ir vienareikšmio atsaky-mo rasti neįmanoma. Tai kelių istorinių procesų vyksmo ir žmogiškosios silpnybės susidūrimo rezultatas, lėmęs katastrofišką prievartos triumfą, nutraukusį žydų gyvenimą Lietuvoje.

14 Yitzhako Arado teigimu, Lietuvoje iki nacių invazijos gyveno apie 203 000–The

Vanished World of Lithuanian Jews, p. 176. Karen Sutton mini 270 000 žydų The Massacre of

Jews of Lithuania, p. 85.15 Van der Heijden, Christ: Grijs Verleden, p. 286.16 The Amsterdam Police and the Persecution of the Jews in

Berenbaum, Michael: The Holocaust and History, p. 296.17 Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas: The Preconditions for the Holocaust; Anti-

Semitism in Lithuania, p. 112. Holokausto prielaidos..., p. 13.

15Robert van Voren

Šis veikalas pirmiausiai skirtas Lietuvos visuomenei, taip pat tiems, ku-rie nori pabandyti surasti atsakymą, kodėl Lietuva elgėsi taip žiauriai. Šia studija nesiekiama ieškoti ir nurodyti kaltųjų. Kaltės jausmas šiandien kelia

Pagrindinis šios knygos tikslas – suprasti ir paaiškinti šiuos nepaprastai tragiškus įvykius šalyje, kurioje daugiau kaip penkis šimtus metų gyveno didelė žydų bendruomenė, ir kaip šie įvykiai, net ir po septyniasdešimties metų, veikia Lietuvos visuomenę.

1 skyrius. Keletas Lietuvos istorijos epizodų

Lietuvos himnas ragina jos sūnus stiprybės semtis iš praeities.18

Tėvyne Lietuva, mielesnė už sveikatą! Kaip reik tave branginti, vien tik tas pamato, kas jau tavęs neteko.

Adamas Mickiewiczius19

XX amžiaus Lietuvos istorija – sudėtinga sėkmių ir nesėkmių, pergalių ir pralaimėjimų seka. XX amžiuje šalies teritorija daugybę kartų keitėsi, ir nereikia itin daug pastangų bei vaizduotės norint suprasti šias sudėtingas pasekmes, palikusias išdidžią tautą traumuotą ir persmelktą stipraus istori-jos nuskriaustosios jausmo. Labai detaliai nesigilinant į Lietuvos praeitį vis dėlto reikia išryškinti kai kuriuos šalies praeities aspektus, kad būtų leng-viau paaiškinti, kas įvyko 1941–1944 m.

Pirmą kartą Lietuvos vardas rašytiniuose šaltiniuose paminėtas 1009 m. Šalies teritorija tuo metu buvo menkai apgyventa, pilna miškų, ežerų ir upių, su nedidele fortifikacija, be miestelių ir miestų. „Mažos grupės ar gentys gyveno pusiau feodalinėmis sąlygomis, valdomos vietinių vadų ar

-tys į demonus ir pabaisas, ir praktikavo žmonių aukojimą“. 20 Nukariavus aplinkines žemes, XIII amžiuje pagaliau buvo sukurta Lietuvos karalystė ir, karaliaujant Mindaugui, ji pajėgė atsilaikyti prieš Teutonų ordiną. Lietuvos

-

todėl tam tikros pagoniškos tradicijos išliko ir šių dienų Lietuvoje. -

18 Lithuania 700 Years. Manyland Books, New York, 1969, p. xi.19 Cituojama iš: The Reconstruction of Nations, p. 28 Lietuviškas knygos verti-

mas pasirodė 2008 m.: Timothy Snyder: Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Len-kija, Ukraina, Baltarusija 1569–1999 Mintis. T. Snyderio knygos citatos paimtos iš lietuviško knygos vertimo, nuro-

20 Lithuanian Jewish Communities, p. 4.

18 Neįsisavinta praeitis

vadinamas aukso amžiumi. LDK tuomet apėmė ne tik Lietuvą, bet ir Bal-tarusiją bei Ukrainą. Šioje 627 510 kvadratinių kilometrų teritorijoje gyve-

tik viena aštuntoji. Dauguma valstybės gyventojų džiaugėsi savotiška au-

pabaigoje Lietuva ir Lenkija personaline unija buvo sujungtos į bendrą valstybę.21 1569 m. Liubline pasirašyta sutartis dar labiau susiejo Lenkiją su Lietuva.

žemėlapio. Daugiausia lietuvių iki XX amžiaus pradžios gyveno carinės Ru-

kultūros ir kalbos atžvilgiu. Būtent ji sužadino tautos pasiryžimą išsaugo-ti savo tradicijas ir kalbą bei priešintis okupacinės valdžios nurodymams. Lietuviai išdidžiai atsimena knygnešių epochą. Nuo 1864 iki 1904 metų tie žmonės nelegaliai gabeno lietuvišką spaudą iš kaimyninės Prūsijos terito-

Lietuvoje lietuvių kalba. Bet nereikia pamiršti, kad XVIII amžiaus pabai-goje prisijungusi Lietuvos žemes carinė Rusija prisijungė ir vietinį lenkiš-

miestuose susitelkusias žydų bendruomenes, kalbėjusias jidiš.22 Kaip rašo Timothy Snyderis savo Tautų rekonstrukcijoje XIX amžiaus pabaigoje: „Baltiškoji lietuvių kalba tapo moderniosios lietuvių tautos pagrindu. Čia, užbėgdami už akių, turime pasakyti, kad ankstyvųjų naujųjų laikų Lietu-vos Didžiojoje Kunigaikštystėje ji buvo visiškai nereikšminga. Paskutinysis didysis kunigaikštis, kuris, kaip manoma, mokėjo lietuvių kalbą, buvo Ka-zimieras IV, miręs 1492.“23

1897 m. carinės Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, Vilniaus apylinkėse baltarusių kalba kalbėjo daugiau gyventojų nei visas

21daugumoje kitų valstybių šalis buvo vadinama tiesiog Lenkija, net neminint Lietuvos vardo. Vidurinėje mokykloje man niekas nesakė, kad Lenkija buvo dviejų valstybių darinys, ir Lietuva niekada nebuvo minėta. Net ir universi-tete studijuojant istoriją informacijos nebuvo daug. Pavyzdžiui, savo knygoje Palmeris ir Coltonas A History of Modern World mini „įsiliejusius lietuvius“

A History of the Modern World, Knopf, 1984.

22 The Reconstruction of Nations, p. 25. Tautų rekonstrukcija..., p. 17. 23 The Reconstruction of Nations, p. 32. Tautų rekonstrukcija..., p., 21.

19Robert van Voren

kitas kartu sudėjus: „Visoje Vilniaus gubernijoje baltarusiškai kalbėjo dau--

ko gubernijose, istorinei Lietuvai priklausiusioje vientisoje teritorijoje, bal-tarusiai sudarė tris ketvirtadalius visų gyventojų“. 24

Žydai Lietuvoje

Didžiojo privilegiją, pagal kurią tapo laisvais žmonėmis. Kriminalinėse -

jų statusas buvo prilygintas bajoro.25 Todėl bendruomenė ėmė klestėti.

buvo leista grįžti. 1566 m. Lietuvos statutas įtvirtino kelis apribojimus žy-

žvaigždes vyrams ir geltonas skareles moterims. Per 1648–1652 m. Bogdano Chmelnickio sukilimą, kuris ženklino

valstybės nuopuolio pradžią, smarkiai nukentėjo Lenkijos žydai. Sukilė-liai kazokai stengėsi išžudyti kuo daugiau žydų, ir jų buvo nužudyta apie 100 000.26 Taip pat buvo sunaikintos susikūrusios žydų institucijos ir ješi-vos, žuvo daug mokslininkų ir mokytojų. Lietuvos žydams pavyko išvengti sukilimo padarinių. Nors jie labai kentėjo nuo Rusijos–Švedijos karo, kuris baigėsi tik 1661 m., bet išvengė sukilėlių kazokų organizuojamų žudynių.

27 Po antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1793 m. Lietuvos žydai tapo carinės Rusijos imperijos pavaldiniais.

XIX amžiaus pabaigoje carinės Rusijos imperijoje gyveno daugiau kaip penki milijonai žydų.28 Beveik visi – vadinamojoje sėslumo zonoje, kuri sutapo su istorinėmis LDK sienomis ir apėmė šiandienes Lietuvą,

24 The Reconstruction of Nations, p. 42. Tautų rekonstrukcija..., p. 62. 25 The Jews of Lithuania, p. 8.26 Lithuanian Jewish Communities, p. 22.27 Lithuanian Jewish Communities, p. 22.28 1 -

daugėjo iki 2,4 milijono, o 1880 m. pasiekė 4 milijonus. 1897 m. gyventojų surašymas parodė, kad carinėje Rusijoje gyveno 5,2 milijono žydų, iš kurių tik

Jews in Soviet Russia since 1917, p. 15.

20 Neįsisavinta praeitis

Baltarusiją, Lenkiją, Besarabiją, Ukrainą ir dalį vakarinės Rusijos. Be to,

gyventi. Sėslumo zonoje žydai sudarė 11 proc. visų gyventojų, bet labai dažnai – daugumą Baltarusijos ir Lietuvos miestų gyventojų29. Daugelis jų buvo neturtingi. 1890 m. 19 proc. žydų šeimų Rusijoje ir daugiau kaip 22 proc. Lietuvoje gyveno itin skurdžiai, prašydami bendruomenės pagal-bos išgyventi ir Paschai švęsti.30

Pagrindinė padidėjusios žydų emigracijos, daugiausia į Ameriką, prie-žastis – pasikėsinimas į carą Aleksandrą II, kurį 1881 m. kovo 1 dieną įvyk-dė vienas iš politinio judėjimo Narodnaja volia narių. Tik vienas organiza-

kad žydai nužudė carą, o vyriausybės inspiruoti pogromai nuvilnijo po visą šalį. Vienas pagrindinių lyderių buvo Šventojo Sinodo vyriausiasis įgalio-tinis Konstantinas Pobedonoscevas, dar vadinamas „pilkuoju kardinolu“.

31 -

miai. XIX šimtmetyje jie gyveno įtampos ir atsipalaidavimo ciklais, dažnai spaudžiami rusų valdžios prisitaikyti prie rusiškos aplinkos ir asimiliuotis.

švietos šalininkai, maskilimai, pasisakė už religijos reformas ir priartėjimą

dirba jų gerovei. Maskilimams oponavo religingi žydai, tokie kaip chasidai, manantys, jog maskilimai nepaiso tradicinės valdžios žydų bendruomenė-se ir veda tautą prie asimiliacijos ir integracijos į rusų kultūrą32.

29 Pagal tą patį 1897 m. gyventojų surašymą, daugiau kaip 50 proc. Lietuvos ir Baltarusijos miestų gyventojų sudarė žydai. Apie pusė Vilniaus gyventojų taip pat buvo žydai.

30 The Promised Cityemigracijos tendencijos nepagerino pasilikusiųjų gyvensenos. Nors žydų sumažė-jo ir būtų galima manyti, kad likusiems pragyventi tapo lengviau, bet dėl emigra-

31 Jews of Lithuania, p. 187.32 The Jews in Soviet Russia since 1917, p. 18–19. Dar

chasidų lyderiai taps garbinimo objektais, todėl nepritarė ir chasidų judėjimui. Iš principo jie oponavo chasidų teiginiams, kad Dievo malonę galima pasiekti ne tik studijuojant bei kitomis intelektualinėmis pastangomis, bet ir per nuo-širdžią maldą ir elgesį, išreiškiantį Dievo artumą, įskaitant dainas ir šokius, dažnai geriant ir svaigalus. Beje, Slonimas buvo vienas iš chasidizmo centrų.

21Robert van Voren

Dauguma žydų išlaikė tradicinę judėjų tapatybę, bet nuolat daugėjo ir tų, kurie bandė savo žydiškumą sujungti su modernybe, progresu. Vieni

Kai kurie iš jų tapo politiniais aktyvistais, stengdamiesi pakeisti ne tik žydų padėtį, bet ir visą visuomenę bei politinę sistemą. Šis didėjantis pliuralizmas

žydų asimiliacija labai paspartėjo. „Turint omenyje tai, kad visi svarbiausi klausimai vis dar galėjo būti išspręsti žydų bendruomenės viduje, dauguma

--

liginėmis dogmomis varžomo tradicinio žydų gyvenimo, neturėjo poreikio susilieti su ne žydiška aplinka.33

savo tik šiek tiek labiau pliuralistinėje bendruomenėje. Reikalas tas, kad šios

34. Dauguma žydų socialistų simpatizavo narodnikams ir savo viltis siejo

-

šie buvo iš tikrųjų: buki, šiurkštūs, neišauklėti, labai prietaringi, smarkiai veikiami reakcingai nusiteikusių dvasininkų. Tai buvo visuomenės grupė, kurioje tarpo neapykanta ir kartėlis vienas kito, savo ponų ir bendrai visų

juos nekęsti katalikų dėl jų autoritarinės hierarchijos Romoje, protestan-tų – už jų invidualizmą, o labiausiai – žydų, nes jie nužudė Kristų“.35

socialistų politiniai įsitikinimai buvo rimtai sukrėsti, kai per 1881–1882 m. pogromus ūkininkai aktyviai dalyvavo raganų medžioklėje, nukreiptoje prieš žydus. Dar labiau juos sukrėtė tai, kad jų draugai revoliucionieriai

-

tikrieji priešai, o autokratinė išnaudotojiška sistema. Ir jei šio proceso metu bus paaukota dalis žydų – tebūnie. 36 1882 m. leidinys Narodnaja volia pui-kiai perteikė šią idėją: „Šiandien žydas, rytoj – caras ir buožės“.37

33 The Myth of Jewish Communism, p. 37.34 The Myth of Jewish Communism, p. 38.35 Jews of Lithuania, p. 195.36 Century of Ambivalence, p. 7–13.37 Jews of Lithuania, p. 196.

22 Neįsisavinta praeitis

Po 1881–1882 m. pogromų 1882 m. gegužės mėnesį priimtuose įstaty-muose nurodoma, kad žydams galima gyventi tik miestuose ir štetluose.

-dams šventa diena, tai automatiškai reiškė prastesnę jų poziciją, palyginti su ne žydais konkurentais. Rusų mokyklose žydams įvestos kvotos: nuro-dyta, kad sėslumo zonoje tik 10 proc. moksleivių gali būti žydai, už sės-lumo zonos – tik 5 proc.38 1890 m. Maskvos policija pareikalavo, kad visų miesto parduotuvių savininkų žydų pavardės būtų parašytos hebrajų kalba.

nuolatinis administracinis pogromas, kuris tęsėsi iki 1917 m. spalio revo-liucijos.39

-mai daugumą žydų vertė palikti savo namus ir ieškoti geresnio gyveni-mo kitur. Kilo migracijos banga: nemažai žydų iš šiandienių Lietuvos ir Baltarusijos teritorijų pajudėjo pietuose į Ukrainą, vakaruose – į indus-trializuotus Lenkijos miestus. Kai kurie miestai pasikeitė kone pernakt. 1897 m. žydai sudarė 52 proc. Lietuvos ir Baltarusijos miestų gyventojų, po jų sekė rusai – 18,2 proc., lenkai – 12, 8 proc. ir baltarusiai – 11,8 proc. Lietuviai tesudarė 1,7 proc.40 Lenkijos miestas Lodzė, 1793 m. turėjęs tik 11 žydų gyventojų, greitai pasikeitė – 1897 m. jame jau gyveno beveik 100 000 žydų, o 1910 m. – 166 000. 1781 m. Varšuvoje gyveno 3 500 žydų, o 1891 m. – jau 219 00041. 1914 m. 51 proc. Minsko gyventojų buvo žydai,

visų gyventojų.42 -dalis Lenkijos gyventojų buvo žydai. Vilniuje tuo metu gyveno apie 35 proc. žydų.

Kadangi įstatymais žydams buvo uždrausta turėti ar nuomotis žemę, vėliau – būti smuklių ir užeigų savininkais, o numeris clausis mokslo įstai-gose taip pat labai varžė žydus, ir šioje sferoje dauguma jų bandė pragyventi versdamiesi amatais. Todėl miestuose ir miesteliuose ėmė kurtis dirbtuvės ir dirbtuvėlės. Nemažai žydų pradėjo dirbti pramonėje ir taip sukūrė nau-jąjį proletariatą.43 XIX amžiaus pabaigoje žydai sudarė daugiau nei 21 proc.

38 Maskvoje ir Sankt Peterburge daugiausiai buvo 3 proc., o vėliau dar sumažėjo. 39 Jews of Lithuania -

tro grafo Pavelo Ignatievo.40 Lithuanian Jewish Communities, p. 31.41 The Promised City, p. 24.42 The Reconstruction of Nations, p. 56. Tautų rekonstrukcija..., p. 64. 43 The Promised City, p. 27.

23Robert van Voren

44 Įprastai žydų moterys prisiimdavo sau daug šeimos ir verslo reikalų, kad jų vyrai galė-tų skirti daugiau laiko religinėms studijoms. 1870 m. pasirodžiusi siuvimo mašina Singer sukėlė revoliuciją žydų namuose: ir žmonos, ir dukros buvo

siuvėjomis ir kojinių gamintojomis. 45

Žydai ir socializmas

-tinis socializmas rado kur kas didesnį atgarsį.46

dešimtmetyje žydų darbininkai pradėjo streikuoti dėl sunkios savo padė-ties ir neturto. 1888 m. socialdemokratai ėmė kurti streikų fondus, pradė-dami dar aktyvesnę profesinių sąjungų veiklą.47

kurioje didžiąją dalį sudarė žydai, buvo sukurta Rusijoje.48

1901–1903 m. iš 7 791 politinio kalinio Rusijoje 2 269 buvo žydai. Nuo -

1904 m. iš maždaug 30 000 susiorganizavusių žydų darbininkų 4 476 buvo įkalinti arba ištremti į Sibirą.49

1897 m. Vilniuje susikūrė Bundasdarbininkų sąjunga, o 1901 m. prie pavadinimo pridėtas žodis Lietuvos.50 1897–1900 m. Bundas suorganizavo 312 streikų, kurie privertė pakelti dar-bo užmokestį ir pagerinti darbo sąlygas51. 1898 m. Minske vykusiame su-sirinkime Bundas reikšmingai prisidėjo kuriant Rusijos Socialdemokratų

-ka organizacija, pirmiausia besirūpinanti žydų proletariatu“.52

44 The Promised City, p. 28.45 The Promised City, p. 27.46 The Promised City, p. 43.47 1895 m. Vilniaus tabako pramonės darbininkai streikuodami laimėjo sau

48 Visuotinė šerių perdirbėjų sąjunga rusiškoje Lenkijos dalyje.49 The Promised City, p. 45.5051 The Promised City, p. 45.52 Century of Ambivalence, p. 15.

24 Neįsisavinta praeitis

antrąjį RSDP kongresą 1903 m. Bundas iš partijos buvo išmestas dėl savo „nacionalistinių pozicijų“.53

Šis pašalinimas Bundą -vigynos grupes prieš pogromus ir laipsniškai tapo savotiška „kontrakultū-ra“, aktyviai remianti žydų kultūrą. Ši tendencija dar labiau sustiprėjo po 1905 m. revoliucijos, kai imtà varžyti politinė veikla. Bundas aktyviai rėmė jidiš kaip žydų kalbos vartojimą ir nepritarė hebrajų kalbos atgaivinimui,

leido savo spaudą, kūrė jidiš mokyklas, palaikė jidiš kalba rašiusius auto-rius – taip prisidėjo prie gyvybingo kultūrinio gyvenimo vystymosi. Reikia pažymėti, kad žydų tapimas komunistais automatiškai nepanaikindavo jų izoliacijos visuomenėje. Tam tikra prasme komunistais tapę žydai vienokią izoliaciją pakeitė kitokia: „tai buvo ne asimiliacijos veiksmas, bet vienos izoliacijos formos – buvimo žydu – pakeitimas kita – buvimu komunistu

-tai liko nedidele mažuma, geriausiu atveju sąmoningai ignoruojami žydų ir ne žydų, bet daug dažniau šmeižiami ir puolami“.54

Tuo pat metu ėmė stiprėti sionizmas, pagrįstas nuostata, kad žydams -

lizmas – nepajėgus išspręsti visų žydų nemalonumų. Manyta, kad vieninte-lis sprendimas – sukurti žydų valstybę, kurioje žydai atrastų namus, laisvi nuo persekiojimų ir antisemitizmo. Vienas pirmųjų šio požiūrio skleidėjų

jo iracionalumas neįveikiamas per apšvietą ir racionalius argumentus, to-

bandymų sujungti sionizmo ir socializmo ideologijas, 1906 m. sukurta Po-alei Ziontokią jungtį.

Bundas smarkiai oponavo sionizmui teigdamas, kad emigracija į Pa-lestiną – elementariausias pabėgimas. Vis dėlto daug bundistų buvo ir sionistai, o Bundas nuolat prarasdavo emigravusius aktyvius savo narius.55

53 Bundas1906 m. balandį Stokholme, bet partija taip ir liko susiskaldžiusi dėl ideologi-

Bundas labiau pritarė partijos menševikų pozicijai ir nesutarė su bolševikų, vadovaujamų Vladimiro Lenino, pozicija.

54 The Myth of Jewish Communism, p. 40.55 Daug bundistų vėliau aktyviai dalyvavo kuriant socialistines partijas Palesti-

noje, vėliau Izraelyje.

25Robert van Voren

gyventi. Kai kurių manymu, po liberalių reformų galima gyventi ir Rusijo-je. 1905 m. 6 000 žydų pasirašė Žydų piliečių deklaraciją, kurioje teigiama, jog žydai yra tokie pat žmonės, kaip ir kiti, todėl jų teisės taip pat turi būti garantuojamos ir gerbiamos.56

-jo reguliarūs pogromai. 1905 m. per šalį nuvilnijo pogromų banga, kurią išprovokavo caro pradėtos liberalios reformos. Tokį jo sprendimą lėmė Spalio revoliucijos metu kilę didžiuliai protestai ir streikai, bet antisemiti-nės organizacijos šią reformą pateikė kaip žydų intrigą ir sukurstė per 300 pogromų įvairiuose miestuose ir miesteliuose. Didžiausias pogromas kilo

beviltiška, ir tik carinio režimo žlugimas galėjo juos išgelbėti“57.Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir carinę Rusiją užpuolus vo-

Rusijos teritorijas, nes manyta, kad žydai nepatikimi ir nusiteikę provo-kiškai. Atsitraukiantys kazokai ir rusų kariai organizuodavo pogromus ir plėšdavo žydus.58 -zas Abramowiczius knygoje Profiles of a Lost World.59

56 Century of Ambivalence, p. 20–21.57 The Jews in Soviet Russia since 1917, p. 20.58 Truska, Liudas; Vareikis, Vygantas: The Preconditions for the Holocaust; Anti-

Semitism in Lithuania, p. 141. Holokausto prielaidos..., p. 40.

blogai. Taip pat žiūrėti: Van Voren, Robert: Cold War in Psychiatry

-

viduryje, prasidėjo ilgi bombardavimai, kurie sugriovė didžiąją miesto dalį.

nuolat matomi vagiantys turtą.“ Cold War in Psychiatry, p. 24–25.59 Abramowicz, Hirsz: Profiles of a Lost World, p. 182–208.

26 Neįsisavinta praeitis

Lietuvos nepriklausomybė

sulenkėjusi lietuvių bajorija), bet labiausiai paplitusi kalba tarp kilmingų-60 Ir tik

1861 m. panaikinus baudžiavą ėmė rastis lietuvių inteligentija, kilusi ir -

rinį periodą naudojo kaip pagrindą. Šis karinės ekspansijos periodas buvo pabrėžiamas, o Vytautas – išaukštintas. Unija su Lenkija imta laikyti di-džiausia Lietuvos išdavyste. Į Lenkiją buvo žiūrima priešiškai. Pagoniški laikai tapo pasididžiavimu, o dabartinės pagonybės apraiškos entuziastin-

lietuviškumas beveik neegzistavo, ir leido Lietuvos intelektualams kalbėti

atvedė prie teritorinės autonomijos reikalavimų, o vėliau ir prie nepriklau-somybės paskelbimo“.61

procesą apibūdina taip: „Nors tautinę lietuvių idėją grindė itin išradinga istorinė vaizduotė, daug lengviau kurti istoriją rašant didžiulius tomus,

prakalbo apie atgimimą.“62

Nereikėtų pamiršti, kad tuometis Lietuvos etninis „žemėlapis“ buvo daug įvairiapusiškesnis, nei yra dabar, pavyzdžiui, ir Vilniaus miestas. „Apie 1914 m. susiklostė padėtis, kai lietuviai, baltarusiai ir lenkai, no-rėję vadovauti tautoms, senąją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sos-

miesto gyventojų grupę, tai buvo dvasinė sostinė, o rusų valdininkams, turėjusiems valdžią, – senas rusų miestas“.63 Vilniuje baltarusiškai kal-

gubernijoje baltarusiškai kalbėjo daugiau kaip pusė gyventojų. Vilniaus,

priklausiusioje vientisoje teritorijoje, baltarusiai sudarė tris ketvirtadalius visų gyventojų“.64

60 The Reconstruction of Nations, p. 46. Tautų rekonstrukcija..., p. 50.61 Lithuanian Jewish Communities, p. 35.62 The Reconstruction of Nations, p. 48 Tautų rekonstrukcija..., p. 54.63 The Reconstruction of Nations, p. 52. Tautų rekonstrukcija..., p. 60. 64 The Reconstruction of Nations, p. 54. Tautų rekonstrukcija..., p. 62.

27Robert van Voren

Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo prijungta prie Ober Osto ir

Vokietija nepajėgs pasiekti įtikinamos pergalės ir turės sudaryti kompro-misinę taikos sutartį su carine Rusija. Atvira okupacija galėjo sukelti nei-giamų reakcijų Vokietijos atžvilgiu, todėl nuspręsta sukurti formaliai ne-priklausomų, bet iš tiesų Vokietijos valdomų valstybių tinklą, vadinamą Mittel europa. -ją, bet reikalavo, kad Lietuva pripažintų ištikimybę Vokietijai ir aneksijos

20 narių Lietuvos Taryba, turėjusi atlikti vykdomosios valdžios funkcijas, o 1918 m. vasario 16 d. Taryba paskelbė Lietuvos nepriklausomybės aktą.

-mokratiniais pagrindais.

-saulinį karą, lietuviai greitai suformavo pirmąją savo vyriausybę, priėmė laikinąją konstituciją ir ėmė kurti pirmąsias administracines struktūras.

-jo veržtis Raudonoji armija. Sovietai sukūrė keletą marionetinių valsty-bių, įskaitant ir Litbelą – Lietuvos ir Baltarusijos Tarybinę Respubliką, o 1918 m. gruodžio mėnesį pasiekusi Lietuvos sieną, Raudonoji armija pradėjo Lietuvos ir sovietų karą. Lietuvos vyriausybė iš Vilniaus pasitrau-kė į Kauną, kuris tapo laikinąja sostine. Raudonoji armija Vilnių užėmė 1919 m. sausio 5 d.

-vos kariuomenė pradėjo puolimą prieš bolševikus šiaurės rytų Lietuvoje

teritorijos. Po to Lietuvos kariuomenei teko susiremti su bermontininkais, šalį puolusiais iš šiaurės. 1919 m. jie taip pat buvo nugalėti.

1920 m. balandį įvyko rinkimai į Steigiamąjį Seimą, kuris pirmajam

laikinąją konstituciją ir pasirašė Tarybų Rusijos ir Lietuvos taikos sutartį. Sovietai pripažino Lietuvos nepriklausomybę, taip pat Lietuvos teises į

mūšių, 1920 m. spalį buvo pasirašyta Suvalkų sutartis, bet prieš jai įsiga-

teritoriją, užėmė Vilnių bei jo apylinkes ir paskelbė sukūręs Vidurio Lie-

28 Neįsisavinta praeitis

teritorijoje buvo surengtas plebiscitas, po kurio rezultatų 1922 m. kovo mėnesį Vidurio Lietuva buvo prijungta prie Lenkijos. Prieštaraudama Lietuva nutraukė visus diplomatinius santykius su Lenkija. Šis epizodas turėjo įtakos visai Lietuvos užsienio politikai iki pat Antrojo pasaulinio karo.

Steigiamasis Seimas, kuris dėl Lenkijos grėsmės 1920 m. spalio mė-nesį išsiskirstė, pradėjo daugelį reformų, reikalingų naujai valstybei, jau sulaukusiai dalinio tarptautinio pripažinimo – 1921 m. narystės Tautų Lygoje. Lietuva tapo demokratinė valstybė su vyrų ir moterų renkamu Seimu trejiems metams. Seimas savo ruožtu rinko prezidentą. Pirmasis Seimas buvo išrinktas 1920 m. spalį, bet negalėjo suformuoti Vyriausy-bės, nes balsai pasiskirstė po lygiai – 38, ir buvo priverstas išsiskirstyti. Vienintelis reikšmingas jo pasiekimas – 1923 m. įvykęs Klaipėdos su-kilimas. Lietuva pasinaudojo Ruro krize ir užėmė Klaipėdą bei jos apy-linkes, kuri po Versalio sutarties buvo atimta iš Vokietijos ir perduota administruoti Prancūzijai. 1924 m. regionas prijungtas prie Lietuvos kaip autonominis darinys.

Antrasis Seimas, išrinktas 1923 m. gegužę, buvo vienintelis Seimas,

griežtai kritikuojamas už pasirašytą Lietuvos ir Tarybų Sąjungos nepuo-

fone 1926 m. gruodį įvyko valstybės perversmas ir esama Vyriausybė buvo atstatydinta. Valstybės perversmą suorganizavo kariuomenė, bet jį palai-

Antanui Smetonai65, o Augustinui Voldemarui66 – ministru pirmininku. A. Smetona susitvarkė su opozicija ir valdžioje liko iki 1940 m. birželio. Šie

-je: pavyzdžiui, Italijoje demokratija baigėsi 1922 m., Ispanijoje – 1923 m.,

65-

dentas nuo 1919 m. balandžio 4 d. iki 1920 m. birželio 19 d. Vėl šalies prezi-dentu buvo nuo 1926 m. gruodžio 19 d. iki 1940 m. birželio 15 d.

66

Geležinio Vilko vadovas, o A. Smetona – šios organizacijos garbės pirmininkas. Nors pradžioje A. Smetona ir A. Voldemaras dirbo kartu ir buvo panašių pažiūrų, ilgainiui jų pozicijos išsiskyrė, iš dalies ir dėl A. Vol-

Geležiniu Vilku.

29Robert van Voren

Portugalijoje – 1926 m. Vokietija diktatūros keliu pasuko 1933 m., į valdžią atėjus A. Hitleriui. Iš artimiausių kaimynų Tarybų Sąjunga diktatūrą pasi-

Vokietijoje naciams atėjus į valdžią, pablogėjo Lietuvos ir Vokietijos santykiai, nes šie nepripažino Klaipėdos netekties, be to, ėmė palaikyti an-tilietuviškai nusiteikusias regiono jėgas. 1934 m. Lietuva pradėjo aktyvistų

svarbiausių Lietuvos verslo partnerių, paskelbti Lietuvos prekių boikotą.-

biau sustiprėjo, o Lenkija 1938 m. kovo mėnesį Lietuvai įteikė ultimatu--

tinius santykius, o atsisakius tai padaryti – grasino kariniais veiksmais. Lietuva, turėdama mažesnį karinį potencialą ir sunkiai galėjusi pasitelkti tarptautinę paramą, neturėjo kito pasirinkimo, tik priimti ultimatumą. Lietuvos ir Lenkijos santykiai šiek tiek normalizavosi, šalys pasirašė susi-tarimus dėl geležinkelio transporto, pašto ir kitų komunikacijos sistemų sukūrimo. Praėjus metams po Lenkijos ultimatumo ir penkioms die-noms po Vokietijos įvykdytos Čekoslovakijos okupacijos, Lietuva gavo

reikalavimą Klaipėdos kraštą perduoti Vokietijai. Lietuva vėl neturėjo kito pasirinkimo. Tai šalyje pakurstė politinę krizę ir privertė A. Smetoną suformuoti naują vyriausybę, kuri pirmą kartą nuo 1926 m. įtraukė ir opozicijos atstovus.

Nors Klaipėdos uostas liko atviras Lietuvos prekėms, regiono praradi-

šalies pramonės. Lietuva pateko į Vokietijos įtakos zoną: kai Vokietija ir -

ropą pasidalijo įtakos sferomis, Lietuva buvo paskirta Vokietijai. Klaipėdos krašto praradimas lietuviams parodė, kad švelni politika, leidžianti tautinei

-bos, patyrė nesėkmę. Todėl kai sovietai perdavė Lietuvai Vilnių ir jo kraštą, jame prasidėjo stipri lituanizacija, sukėlusi regione gyvenusių žydų ir lenkų nepasitenkinimą.67

67 1939.

30 Neįsisavinta praeitis

Sovietizacija

1939 m. rugpjūtį nacių Vokietija ir Tarybų Sąjunga pasirašė Molotovo–Rib--

tijyje. Lietuva atiteko Vokietijos įtakos sferai, bet pagal Vokietijos ir Tarybų Sąjungos draugystės sutartį, pasirašytą 1939 m. rugsėjo 28 dieną, šalis pa-teko į Sovietų Sąjungos įtakos zoną. 1939 m. rugsėjo 19 d., kovodama prieš

sovietai pareiškė galį Vilnių perduoti Lietuvai, bet iš teritorijos nepasitraukė

kainą: pagal pasirašytą savitarpio pagalbos sutartį Lietuvai buvo perduota viena penktoji Vilniaus apylinkių, o už tai reikėjo leisti Lietuvoje dislokuoti

-kvėpė“, rašė Israelis Cohenas savo 1943 m. išleistame turistiniame gide po

laikina ir po aštuonių mėnesių ji visiškai pasikeitė“.68

Aštuoni mėnesiai, skyrę Raudonosios armijos dalinių dislokavimą Lie-

daliai. Daugiau kaip 25 000 karo pabėgėlių atvyko iš Lenkijos, iš jų apie 15 000 buvo Lenkijos žydai.69 Nemažai žydų į šią vietovę bandė pakliūti pereinamuoju laikotarpiu – kai sovietai Vilniaus kraštą atidavė Lietuvai: pasienio kontrolės tuomet nebuvo, bet transporto sistema veikė. Tarp pa-bėgėlių buvo apie 1 500–1 600 rabinų, ješivų studentų ir jų šeimos narių

70 „Kai tik krašte įsitvirtino lietuvių valdžia imtasi sistemingai spręsti karo pabėgėlių klausi-

Joint

rasės ar religijos pagrindu, dalis lenkų karo pabėgėlių žurnalistų, žinomų dėl savo antisemitinių pažiūrų, taip pat susilaukė pagalbos iš žydų Joint komiteto“.71 Tarp pabėgėlių buvo ir gerai žinomų žydų intelektualų, tokių

68 Cohen, Israel: Vilna, p. 469–470.69 The Jews of Lithuania, p. 289. 1939 m. gruodžio 2 d. Lietu-

vos valdžia jau buvo užregistravusi 18 311 karo pabėgėlių iš Lenkijos, iš kurių

Šarūnas: 1939, p. 298.70 Liekis, Šarūnas: 1939, p. 301.71 Cohen, Israel: Vilna, p. 472.

AAbramowiczius, Hirschas 25, 50–51,

18156

Aleksandras II, caras 2037, 69, 86

Andreyev, Catherine 68Anušauskas, Arvydas 34, 36–37, 181Aradas, Yitzhakas 14, 36, 77, 81, 83,

90, 96, 103–104, 108, 181Arendt, Hannah 132, 176–177, 181Asscheris, Abrahamas 133–134, 168

B

99Bakas, Samuelis 108, 181Bandera, Stepanas 68Barre, Raymondas 170Baumanas, Zygmuntas vii

11942

Berenbaumas, Michaelis 14, 77, 79, 80, 118–119, 171, 181

Bergen, Doris 64, 181Bergeris, Henningas 104Bertelsenas, Aage 112

56Blomas, Hansas 111, 114, 134–135,

149, 168–169, 181Bloxhamas, Donaldas 78–79, 117,

139–140, 142, 147, 178, 180, 182

84, 86154, 182

Bonneris, Raymondas 153

Asmenvardžių rodyklė

Bosmajianas, Haigas 142, 182Bousquet, René 170Brandišiauskas, Valentinas 38, 86Brazauskas, Algirdas 152Breitmanas, Richardas 77, 151

126Browningas, Christopheris 39,

76–77, 139, 147, 152, 182Bubnys, Arūnas 76, 78–79, 81–84,

87–88, 93–95, 97, 109, 132, 172, 175, 182

163Butkūnas, Andrius 82

CCarmichael, Cathie 42, 182Cesaranis, Davidas 39, 76, 83, 99,

182170173

127Citroenas, Michalas 154–156, 175,

182Cohenas, Davidas 133–134, 168Cohenas, Israelis 30–32, 36, 182Colijnas, Nyderlandų ministras

pirmininkas 12618176

Czerniakowas, Adamas 133, 184

D122–123

Daukantas, Simonas 44Dawidowicz, Lucy 31–32, 51–52,

55, 182

190 Neįsisavinta praeitis

Deanas, Martinas 81, 89, 97Dean, Carolyn 41, 176–177, 179, 182Dieckmannas, Christophas 11–12,

39, 71, 77–78, 87, 93, 109, 131, 182–183

Dijkas, Ansas van 170Donatas, Alexanderis 143, 183

141Donskis, Leonidas x, 183, 188

42Dubnowas, Simonas 47–48

E75, 99, 145, 183

127, 13387

14, 176152

25101–102, 107

16743

25

F85, 87, 92, 18381

11679

122–123

G38, 176

3534

2047, 104–106,

135–137

95115

21, 24, 41, 47–48, 59, 61, 157, 183

13, 17, 18338, 135

56, 183170

37, 59, 67, 70, 74–75, 83, 85, 94, 96–97, 173, 183

109105

41152, 18362

100, 18389, 141

11, 18419–20, 30, 184

37170

150–151, 156–157, 18485

H12973, 78, 81–82,

95–96, 135Heijdenas, Chrisas van der 14, 52,

111, 114, 118–119, 125–128, 133, 141, 155–157, 188

74–75, 77, 82Heydrichas, Reinhardas 74, 76, 80,

145, 151Herzbergas, Abelis 175Hessas, Rudolfas 141Hilbergas, Raulis 133, 146, 184Hilbrinkas, Dr. C. 111, 117–123,

125–126, 184

191Robert van Voren

Himmleris, Heinrichas 76–77, 79, 98–100, 107, 116, 146, 148

Hingstas, Hansas 38Hitleris, Adolfas 29, 40, 43–44, 48,

55, 68, 70–71, 76–77, 79–80, 86, 89, 113, 116, 127, 154, 156, 159, 162, 167, 180

Hoessas, Rudolfas 126, 144, 153, 184176, 184

124, 139, 141, 148–152, 167, 184

99, 145–146, 184Hornigas, Klausas 80, 98, 146–148

I97–98

Ignatievas, Pavelas 2281, 89

Ivinskis, Zenonas 64

J40

80, 82, 87, 95–96, 99, 113

132, 176–177, 185178, 184

168–17099

127127

KKaamas, Benas van 126, 188

141Karalius, Vincas 131Kershawas, Ianas 11Kirkila, Bronius 97, 132Kittelis, Bruno 107

75, 82, 85, 98, 185

144, 173Klimaitis, Algirdas 82–83, 85–86Kochanas, Lionelis 19, 185Kohler, Lotte 177, 185

102Kovneris, Abba 105Krameris, Hansas 38Krukas, Hermanas 30–31, 90, 96, 100,

135, 18589

Kubiliūnas, Petras 38Kudirka, Vincas 44–45

77, 79–80, 83, 98–100, 129–130, 143, 148, 159, 171, 176, 185

41Kuodytė, Dalia 109, 185Kurmis, leitenantas 38Kwietas, Konradas 146–147, 185

L112, 115–116, 120,

122, 124, 18586

Langas, Berelis 14396

Leninas, Vladimiras 24, 48116

Lentzenas, Karlas 38Levinas, Dovas 84, 96Levis, Primo 153Liekis, Šarūnas 12, 29–33, 52, 185Lifshits, Nekhama 173Lileikis, Aleksandras 39Lippe-Biesterveldas, Bernhardas von

127Littman, Sol 88, 185Lohse, H., Reicho komisaras 135Lukys, Pranas 70

192 Neįsisavinta praeitis

MMacQueenas, Michaelas 39, 67Maslauskienė, Nijolė 34, 60, 185Matasas, Davidas 88–89

14, 118–119Meyeris, Alfredas 70

grafas Albertas 127Merkys, Antanas 34, 58Mickiewiczius, Adamas 17, 160Mikhoelsas, Solomonas 172–173Milgramas, S. 139Misiūnas, Romualdas 13

170Motzkinas, Leonas 47Mountbattenas, lordas 127Mussertas, Antonas 122, 124Musteikis, Kazys 33

N53–54

91Neugebaueris, Rolfas 136–137

29Nikžentaitis, Alvydas 14, 37, 45,

57–58, 76–77, 79, 81, 89–90, 95, 97–98, 100, 172, 175, 186

Norelis, K. 157Norkus, Bronius 81, 87

O141, 145

42154

P177

Palmeris, R. R. 18170

47Pétainas, maršalas Henris 37–38,

112, 170Petersenas, Rogeris 59–60, 186Pilsudskis, maršalas 53Pinskeris, Leonas 24Plagge, Karlas 107–108

40, 113Pobedonoscevas, Konstantinas 20

155–156Porat, Dina 83Potas, Polas 139Prapuolenis, Leonas 71

134, 168–169, 186

Priemel, Kim 53, 90Puišytė, Rūta 93, 109, 152, 173, 186

RRabinovici, Schoshana 90–91, 186Rastenis, Vincas 71

43Rauca, Helmutas 88Rauteris, Albinas 116Reivytis, Vytautas 39, 78–79

38, 69, 86

29126

112, 115, 120, 127–128

83–84, 150, 186116

Rosenbergas, Alfredas 141Rosenthal, Ina 155

143Rousso, Henris 176

95, 173, 186Rühe, Volkeris 80

193Robert van Voren

SSakowiczius, Kazimierzas 91, 186Saladžius, Pranas 34Sarlouis, L. H. 133

29Schachtas, Hjalmaras 141

44116

Schoenburg, Nancy 17, 19, 22, 26, 186

Schweinebergeris, Horstas 90Seyssas-Inquartas, Arthuras 116,

141144, 163, 187

Sforimas, Mendele Mocheris 32Shmukleris, Moshe 101Shneidmanas, Noah 82, 90–92, 100,

135–137, 18757

85–86, 11362

Smetona, Antanas 28–29, 33–35, 56–58, 66, 160, 162, 164

61Snyderis, Timothy 17–18, 26,

159–160, 187Solženycinas, Aleksandras 153

73–75, 80–83, 85, 87, 90, 9562, 160, 173, 183,

186Stangas, Knudas 39

144, 163

167144, 173, 187

Strašūnas, Matas 50141

Sutton, Karen 14, 34–35, 38, 50, 59, 64, 67, 70–71, 75, 80, 83, 86, 89, 94, 96, 106, 110, 112–113, 135, 187

Sužiedėlis, Saulius 11, 38, 45, 57–58, 78–79, 87, 131, 182, 187

73–74, 90, 96, 187

ŠŠabadas, Zemachas 32

90Škirpa, Kazys 31, 67–68, 71Švipas, Vladas 86

TTaagepera, Reinas 13, 186

13–14, 84, 93, 181Tenkinkas, generalinis sekretorius 117

37Tory, Avrahamas 100–103, 187Tornbaumas, kapitonas 102Touvieras, Paulis 170Treitschke, Heinrichas von 42, 129Trockis, Leonas 48Truska, Liudas 13–14, 25, 34–35,

42–44, 52–56, 60, 62–65, 68–71, 161–165, 172, 188

108Tulpas, Haringas 118Tulpas, Sybrenas 118

U34

V44

Vareikis, Vygantas 13–14, 25, 35, 42–44, 52–56, 60–65, 68–71, 160–163, 165, 188

194 Neįsisavinta praeitis

Venclova, Tomas 13, 53, 73, 159, 172, 188

Vernooijas, Arnoldas 118Viksne, Rudite 150Vilhelmina, karalienė 169Vitkauskas, Vincas 34Vytautas Didysis 17, 19, 26, 68Vlasovas, Andrei 68Voldemaras, Augustinas 28, 47, 66Volkanas, Vamikas 158, 188Vorenas, Robertas van ix–x, 25, 94,

97, 117, 126, 188, 195

W55

128, 141, 153, 16312, 188

169–17015590, 137

87, 99, 181149

116

115–11698

105–10638

Z

Inquartas, Arthuras) 116

von 127Zehnpfennigas, Maxas 82, 91Zeligowskis, Lucjanas 160Zijl, Annejet van 127, 188

48Zizas, Rimantas 96

Apie autorių

universitetą, disertaciją apgynė Vytauto Didžiojo universitete, kur šiuo -

tojo karo studijų centro Ilia valstybinio universiteto Tbilisyje direktorius, jame taip pat dėsto.

Nuo 1977 m. aktyvus žmogaus teisių gynimo Sovietų Sąjungoje judėji-mo narys. Daugelį metų važinėjo į TSRS. 1980 m. buvo vienas iš tarptau-tinės asociacijos psichiatrijos naudojimo politiniams tikslams steigėjų, o 1986 m. tapo jos generaliniu sekretoriumi. Dabar yra organizacijos Global Initiative on Psychiatry vykdantysis vadovas.

R. van Vorenas rašo sovietologijos klausimais, Antrojo pasaulinio karo tematika, taip pat temomis, susijusiomis su psichine sveikata ir žmogaus teisėmis. Autorius parašė dvylika knygų, paskutiniąsias – On Dissidents and Madness Cold War in Psychiatry Rodopi lei-dykla. R. van Vorenas yra Lietuvos Respublikos pilietis ir pastaruosius de-šimt metų nuolat gyvena šalyje.

Vytauto Didžiojo universitetas didžiuojasi galėdamas pristatyti išskirtines knygas, pažymėtas „Libri Universitatis Vytauti Magni“ ženklu. Dviejose leidinių serijose – Acta Humana ir Acta Natura – pristatomi iškiliausių universiteto mokslininkų ir

profesorių darbai, jų mintys ir įžvalgos.

LI BRI UNIVERSI TAT ISVY TAU T I MAGNIa c t a h u m a n a