Atėnų teisės šaltiniaiAntikos (graikų ir romėnų) civilizacija susiformavo Europos pietuose, viduržiemio jūros baseine ir savo apogėjų pasiekė I tūkst. Pr. Kr ir I tūkst. po Kr pradžioje. Šiuo laikotarpiu graikai ir romėnai pasiekė įspūdingų laimėjimų visose visuomeninio gyvenimo sferose, tarp jų ir politikos bei teisės srityse. nedideli vienas nuo kito izoliuoti miestai-valstybės graikų vadinti poliai (įtakingiausias buvo Atėnai). Taigi Graikijoje nebuvo vientisos valstybės ir teisinės sistemos. T. raida antikinėje Graikijoje neperžengė polių ribų, plėtojosi vietos papročių ir tradicijų pagrindu, pasižymėjo t. partikuliarizmu. Labiausiai išplėtota senovės Graikijos t. sistema buvo Atėnuose. Seniausias t. šaltinis At. buvo papročiai, tačiau anksčiau nei kitur (jau nuo VIIa. pr. Kr. pab.) pagrindiniu t. šalt. tapo įst.: kuriantis Atėnų valstybei (I tūkst pr kr) tauta buvo nustumta eupatridų (kilmingųjų), kurie pasisavino ir sutelkė visą valdžią savo rankose. Todėl demosas (tauta) reikalavo užrašyti papročius. 621 m pr kr pasirodo pirmasis užrašytas paprotinės teisės rinkinys-“Drakono įstatymai”. Šis įstatymas pasižymėjo griežtumu ir tapo žiaurumo simboliu. Drakono įstatymai iki mūsų dienų neišliko. Nepaisant žiaurumo drakono įstatymai buvo vertinami teigiamai. Tai buvo laikoma tam tikra demoso pergale prieš eupatridus. Drakono įstatymai apribojo kraujo kerštą. Didelis dėmesys skiriamas skiriamas savininkų interesams, žudiką siekiama apsaugoti nuo kankinimų keršijant. Numatyta bauda (skaičiuojama jaučiais), teisių atėmimas, mirties bausmė. VI a pr kr pradžioje (594) pasirodė Solono įstatymas. Solonas buvo išrinktas archnotu kaip ir Drakonas. Solonas atėjo į valdžią esant dideliems prieštaravimams tarp praturtėjusių nekilmingųjų ir kilmingųjų. Nekilmingieji tuo metu negalėjo turėti valdžios. Solonas atliko seisachtiją (naštos naikinimas), t.y skolinės vergovės panaikinimas, skolų numetimas, taip pat įteisino žemės paveldėjimo teisę ir kt. likvidavo monopolinę eupatridų galimybę eiti valstybines pareigas, reglamentavo naujus civilinius teisinius santykius. Įst. paskatino prekybos ir amatų plėtrą. Solonas panaikino Drakono įstatymus, išskyrus keletą nuostatų dėl nužudymų. Solono reformos iki mūsų dienų taip pat neišliko bet apie jas daug rašė senieji istorikai.V a pr kr pabaigoje antikiniame pasaulyje prasideda demokratijos klestėjimas. Visi piliečiai dalyvauja valstybės valdyme. Didelę reikšmę įgauna įstatymai ir juos jau turi kurti tauta. Įstatymų leidyba sutelkiama tautos rankose. Tautos susirinkime galėjo dalyvauti visi pilnateisiai vyrai nuo 20 m. Įstatymus galėjo siūlyti bet kas, o jų projektus svarstė 500 taryba, burtų keliu sudaroma 1 metam. Tautos susirinkime priimti įstatymai patekdavo į heliėją tvirtinimui. Heliėja sudaroma burtų keliu 1 metam. Teisė asocijavosi su išmintim. Atėnuose demokratija buvo vergvaldinė. Ji lietė tik tikruosius Atėnų piliečius, kurių buvo žymiai mažiau nei vergų. Be to Atėnuose gyveno laisvieji svetimšaliai- metekai, kurie irgi nedalyvavo tautos susirinkime. Tautos susirinkimas priimdavo daug įstatymų kurie deja būdavo labai prieštaringi. Tačiau galima daryti išvadą, kad kai kurie teisės institutai (nuoma, prekyba, jūreivystės teisė) pasiekė gana aukštą lygį.

Antikos teisėNuosavybės ir valdymo teisė (spec.term.nebuvo) Valstybė aktyviai dalyvavo ūkiniame gyvenime Valstybės turtas buvo atiduotas naudotis privatiem asmenims. Žemė galėjo ir valstybinė ir privati. Žemės ir nekilnojamo turto negalėjo turėti metekai. Prievolinė teisė Buvo skiriama į prievoles, kylančias iš sutarčių (laisvąsias) ir prievoles kylančias iš deliktų, pažeidimų (nelaisvąsias) Svarbiausios sutartys sudaromos raštu. Sutarties įvykdymui užtikrinti iš pradžių buvo naudotas savęs įkeitimas, vėliau tik turtas. Išskirtinė reikšmė hipotekai- žemės įkeitimui. Populiariausia pirkimo pardavimo sutartis. Nuomos sutarties objektas, kilnojami ir nekilnojami objektai- vergai, galvijai, žemė, pastatai. Plačiai paplitusi paskolos sutartis. Reglamentuojamos ir kitų rūšių sutartys: samdos, rangos,panaudos,bendrovėsSantuokos teisė Santuoka sudaroma sutartimi, kurios šalys- jaunikis ir nuotakos šeimos galva. Jaunikis už nuotaką turėdavo sumokėti jos tėvams, nuotaka gaudavo kraitį. Daugpatystė nebuvo leidžiama, morališkai smerktinas ir nesantuokinis gyvenimas. Vyrui ištuoka laisva, moteriai daug sunkiau įgyvendinama. Mirusiojo turtą po lygiai paveldėdavo jo sūnūs, nesant- dukros, ir jų nesant- šoniniai giminaičiai. Nuo Solono laikų buvo žinomas paveldėjimas pagal testamentą. Jo sudaryti negalėjo nepilnamečiai ir moterys, asmenys, turintys

teisėtų vyriškos lyties vaikų, nes visas turtas turėdavo atitekti jiems. Nusikaltimai ir bausmės Nusikaltimai ir bausmės Atėnuose reglamentuoti primityviai, kartais leistas net kraujo kerštas ir savaiteismis. Skyrė nusikaltimus valstybei ir asmeniniams interesams. Sunkiausi nusikaltimai: valstybės išdavimas, kėsinimasis į demokratinę valdymo tvarką, neteisėti siūlymai tautos susirinkimui,

dievų įžeidimas, bedievystė, šventyklos turto vagystė. Nukentėjus valstybės ar asmens interesams teisminis persekiojimas buvo pradedamas nukentėjusiojo ar bet kurio kito piliečio

iniciatyva. Už sunkius nusikaltimus grėsė mirties bausmė

1

Kūno bausmės taikytos tik vergams Plačiai taikyta ATIMIJA (gėda-polit.teisių atėmimas) Populiariausios bausmės buvo baudos ir turto konfiskavimas Įkalinimas tik kardomoji priemonė.

ROMĖNŲ TEISĖRomėnų teisė - tai teisė, suvaidinusi didelį vaidmenį Europos ir pasaulio teisės istorijoje. Tai tobuliausia, vientisa, universali,

pritaikoma įvairiomis istorinėmis sąlygomis teisinė sistema. Tai teisė, kurios negalima pavadinti vergvaldine. Rornenų teisės lygis buvo labai aukštas. Į Romos imperijos teritoriją buvo įjungta daugybė to meto kultūros centrų, kurie buvo panaudoti romėnų teisės raidai Romėnų teisė nebuvo trumpalaikis reiškinys. Jos vystymasis skaičiuojamas nuo Va. pr. Kr. iki Va. po. Kr. Romėnų teisės raidai daug įtakos turėjo teisės mokslas. Žymus teisininkai - Gajus, Modestinas, Papinjanas. Skiriami 4 romėnų t. raidos laikotarpiai: seniausias (VI-IIIa.pr.Kr.) – teisė archainė, primityvi, siaurai tautinė polio, neišplėtota. Seniausia teisė vadinta kviritų teise (pagal kviritų genties pavad.), vėliau ji ėmė galioti visiems Romos piliečiams ir buvo pavadinta civiline. Prekiniai-piniginiai santykiai buvo menkai išplėtoti, todėl romėnų teisė ypatingai neišsiskyrė iš kitų senovės šalių t.. ikiklasikinis (III-Ia.pr.Kr.); (kartais neskiriamas) amžiams bėgant plėtėsi prekiniai-piniginiai santykiai, primityvi teisė ėmė trukdyti jiems žengti į priekį. Pretoriai civilinę teisę ėmė taikyti naujiems gyvenimo poreikiams, taip Romoje pradėjo kurtis naujoviška teisė. Buvo pripažinti teisinio santykio šalių lygiateisiškumo. teisingumo ir kt. principai – taip buvo padėti pamatai klasikinei Romos teisei. klasikinis (I a.pr.Kr.-IIIa.) – teisė tampa tobuliausia ir l. išplėtojama. Teisė pritaikoma naujoms kintančioms gyvenimo normoms, romėnų teisė tampa ryškiu Europos civilizacijos elementu. Ši teisė davė pradžią t. kultui ir pagarbai visuomenėje, laikytis įstatymų tampa garbės reikalu. Kyla teisinės valstybės idėja. Išplėtota romėnų teisė tampa universalia t. sistema, kurios pagrindas yra privatinė nuosavybė ir rinkos santykiai. poklasikinis (IV-Via.)- tai t. sisteminimo pabaiga. Pagrind. t. šaltiniai – seniausias romėnų t. šaltinis buvo papročiai, kaip teisinio pobūdžio taisyklės, atsirandančios ir tobulėjančiospačiame tautos gyvenime. Tačiau spėjama, kad jau karališkuoju laikotarpiu (apie VII-V a.pr.Kr.) tam tikrą vaidmenį ima vaidinti karalių įstatymai, apie kuriuos nedaug žinoma. Laikui bėgant įstatymai, kaip t. šaltiniai, įgyja vis didesnę reikšme. Ypač svarbūs Va. pr. Kr. pasirodę 12 lentelių įstatymai.Ilgainiui Roma tapo didžiule valstybe teritorine prasme. Atsirado daug turtingų laisvų vergvaldžių, tačiau neturinčių pilietybės ir negalėjusių naudotis civiline teise. Todėl Romoje ima formuotis jus gentium - tautų teisė. Tautų teisė neteko prasmės, kai 212m. imperatorius Kalakala savo sprendimu visiems provincijos gyventojams s u t e i k ė p i l i e t y b ę .

PAGR. ROMĖNŲ TEISĖS ŠALTINIAI:Paprotinė T - pirmasis ir seniausias T šalimis.Pagal

romėnų koncepciją paprotinė T yra tyli tautos valios išraiška.Vystantis civilizacijai paprotine T bandoma kodifikuoti.Romoje tai buvo XII Lentelių Įstatymai, sudaryti 450 m.pr.m.e.Čia buvo užrašytos ne tik privatinės, bet ir viešosios T normos.Tačiau papročiai turėjo tokią pačią teisinę galią kaip ir įstatymai.Įstatymai respublikos laikotarpiu reiškė tautos susirinkimo priimtą aktą. Iki tol tai buvo užrašyti papročiai. Įstatymą priimdavo tautos susirinkimas magistratui pasiūlius.Senato nutarimai. Respublikos laikotarpiu senatą sudarydavo princepsas. Senatas tvirtino tautos susirinkimo priimtus įstatymus. Imperatorių konstitucijos. Imperatoriaus įstatymleidystės teisės išaugo principato laikotarpiu, o imperatoriaus leidžiami norminiai aktai buvo vadinami bendruoju konstitucijų vardu, nors jų teisinė forma buvo įvairi: 1) EDIKTAI - bendrojo pobūdžio imperat norminiai aktai, forma ir turiniu labai panašūs į įst.;2) MANDATAI-imperatoriaus instrukcijos provincijų vietininkams ir kitiems valdininkams;3)DEKRETAI - imperatoriaus, kaip aukščiausiojo teisėjo, sprendimai;4)RESKRIPTAI - imperatoriaus atsakymai į teisėjų, valdininkų ar eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus.Pretorių ediktai –(pret. - teismo pareig.)pr.skelbiami tam tikri manifestai, kuriuose išdėstyti valdiniams jų būsimojo valdymo programos. Pretorius rinko tautos susirinkimas vieniems metams. būsimi pretoriai skelbdavo ediktus - savo busimos veiklos taisykles, kurios neturėjo įstatymų galios ir nebuvo privalomos. Pretoriai juos vykdė, taip ėmė formuotis pretorinė teisė, kuri padėjo pritaikyti "Dvylikos lentelių įstatymus" naujai padarė juos lankstesnius. Vėliau, postklasikiniame romėnų teisės istorijos laikotarpyje, civilinė ir pretorinė teisė visiškai susiliejo.Dvylikos lentelių įstatymai - sutvarkytos papročių t. rinkinys. Jam pasirodyti padėjo nuolatinė patricijų kova su plebėjais, nes patricijai laisvai interpretavo nerašytas papročių normas, neatsižvelgdami į plebėjų interesus. Nuosavybės apsaugai daug dėmėsio neskirta, svarbiausia kilmingųjų turtiniai santykiai, o valstiečio turto apsauga ignoruojaa. Valstybė aktyviai dalyvauja ūkiniame gyvenime, pati turėjo daug dirbamos žemės. Toks turtas buvo dalinamas privatiems asmenims už tarnybą ar kitokius nuopelnus. Žemė buvo privati ir valstybinė, bet jos negalėjo įsigyti vergai ir svetimšaliai.Vyravo tik elementarios sutartys: pardavimas, pirkimas, paskola. Skyrė prievoles kylančiasiš sutarčių ir už t. pažeidimus. Sutartys sudaromos pasižadėjimu, retai raštu. Kaip laidasvimas naudojamas turto įkeitimas, bet dažniausiai pasikliauta fizinėmis bausmėmis. Aptikus pirkto daikto defektą, buvo galima sutartį nutraukti. Prievolė uz t. pažeidimą reikalaudavo piniginės kompensacijos. Šeimos teisėje sutartis daroma tarp jaunikio ir nuotakos šeimos galvos. Moteris jokių teisių neturėjo, buvo sutarties objektas, ištekėjusi papuldavo į visišką vyro priklausomybę. Vyro neištikimybė nebaudžiama, o moteris už tai būdavo vejama iš namų. Labai dažnai leidžiamas saviteismis, jeigu įrodoma, kad nusikaltusiojo veiksmai buvo teisingi. Skiriami nusikaltimai valstybei ir asmeniniams interesams. Sunkiausias nusikaltimas buvo valstybės išdavimas, dievų įžeidimas. Mirties bausmė taikoma dažnai, kūno bausmės paplitusios tik vergų nusikaltimuose. Taip pat populiari bausmė - turto konfiskavimas. Svarbiausias bruožas: besąlygiškai klausyti respublikos įstatymų yra ne tik pareiga, bet ir garbės reikalas.

2

Pirmieji romėnų t. rinkiniai yra Romos teisininkų Gregoriano ir Hermogeniano kodeksai. Jie sudaryti IIIa - IVa. Ten surinkti Romos imperatorių konstitucijų aktai, išleisti 196-365m. 438m. pasirodė Teodosijaus II pirmoji oficiali imperatorių konstitucijų kodifikacija. Kodeksas suskirstytas į 16 knygų, kiekvienas jų į titulus. Kiekviename titule imperatorių įstatymų tekstai išdėstyti chronologine tvarka, praktiškai nepakeistu pavidalu. Bet išsamiausia kodifikacija nuo XII lentelių įstatymo iki paskutinių imperatorių buvo išleista 528-534m. Tai uvo atlikta Justiniano.Kodeksas baigtas 529,bet buvo tobulinamas, Rėmėsi Teodosijaus, kitų imperatorių veikalais, bei teisininkų darbais. Kodeksą sudarė Digestai ir Institucijos(pagrindai). Digestai dalijami į 50 knygų, o jie-į titulus,šie-į fragmentus. Daugiausia dėmesio skiriama privatinei teisei. Pagindai - elementarus romėnų t. vadovėlis pradedantiems teisininkams ir t. mokyklų mokiniams. Institucijos skirstytos į 3 dalis: asmenų teisinė padėtis, daiktai ir proceso formas. Kaip ir digestai, institucijos pskelbtos 533 metais.

"Vulgarioji" romėnų teisėViduramžių teisė daug perėmė iš antikos kultūros, tačiau žlugus R. imperijai, nusilpo ir romėnų teisė. Žlugusios R. Imp. teritorijoje greta papročių t. galiojo ir romėnų teisė, tačiau ji buvo gerokai „subarbarinta“, sutrumpinta, supaprastinta, suvulgarinta.Romos vestgotų įstatyma 506m.: (Xa. Pavadintas Alaricho žinynu)Tai žinomiausias romėnų teisynas, kuris buvo supaprastintas ir populiarinamas karalių, kurie siekė padėti teismams. Skirtas vestgotų karalystėje gyvenantiems romėnams;Komentuojami žymių romėnų t. atstovų šaltiniai;Gana tobula lotynų kalba;Struktūros požiūriu primena Justiniano t. Paminklą;Paplito už vestgotų karalystės ribų, buvo pavydžiu kitiems;Anuliuotas 654m. Tačiau juo ir toliau buvo remiamasi. Frankų neužkariautuose karalystės rajonuose jis ir toliau liko autoritetingas t. šaltinis, nekart pataisytas išleistas skirtingais pavadinimais ir teikytas keletą šimtmečių; išverstas į ispanų kalba.Panašaus pobūdžio buvo: Romos burgundų įstatymas, Karaliaus Teodoriko ediktas. Visuose minėtuose teisynuose buvusi t. paprastai vadinama vulgariąja romėnų teise. Jai būdingas primityvus t. sąvokų aiškinimas, joje neliko tiksliai nugludintos civilinės t. institutų sistemos, painiojami įvairūs sutarčių tipai ir pan.Jau po VI a. Iš romėnų t. sistemos, tebeklestėjusios Bizantijoje, Vakarų Europoje buvo išlikę tik fragmentai: net supaprastinta romėnų taisė atrodė esanti pernelyg sudėtinga. Nemažai rom. t. liekanų išsaugojo ir bažnyčia.Romėnų t. RenesansasXI-XII a. Gerokai pagyvėjo VE ekon. gyvenimas, ypač prekyba, bet tolesnei jo raidai labai didelė kliūtis buvo senoji papročių t., pritaikyta uždarai visuomenei.Pukiausių galimybių iškilusiems uždaviniams spręsti galėjo suteikti romėnų t.. Pagrindiniai rom. t. šaltiniai buvo digestai (autentiškas šaltinis). Rastas Digestų rankaštisstaiga atkreipė į save visų dėmesį. Senieji romėnų t. tekstai pirmiausia buvo perrašyti, o paskui jie imti studijuoti. tekstai buvo parašyti senąja romėnų kalba, juose minima daugybė jau pamirštų t. institutų ir problemų, todėl paprastam skaitytojui jie buvo sunkiai suprantami. Teisininkai buvo įsitikinę, kad jų stuijuojamuose senuosiuose t. tekstuose užfiksuota t. nepraradusi reikšmės, esanti universali ir nekintanti.Pirmieji universitetai – Italijoje. T. mokyklos buvo paavdintos universitetais,ir tai turėjo reikšti, kad išsilavinimą jose galėjo gauti visi norintieji. Atsiradę Š. Italijoje, universitetų t. fakultetai greitai ėmė plisti vakarų Europoje, atkreipdami į save, ypač P. Prancūzijoje, vis daugiau visuomenės dėmesio. Pirmosiose šio pobūdžio V. Europos t. mokyklosegana ilgai mokytasi galiojančios „praktinės“ t., nes jo, kaip sistemos, faktiškai dar ir nebuvo. Iš pat pradžių romėnų t. buvo vienintelis universitetuose studijuojamas dalykas. Studijų pagrindą sudarė Justiniano kodifikacija, kuri, ėmus kurtis uniersitetams, jau nuo XII a. Koll kas neoficialiai imta vainti Civilinės t. sąvadu – Corpus juris civilis. Iš sudedamųjų kodifikacijos dalių svarbiausia laikyti Digestai. Mokytasi lotynų kalba. Dėl sudėtingumo ir sunkumotekstus aiškinavo profesoriai (glosavo). Mokymasis vadintas paskaitomis, jų būdingas bruožas–disputai. Į universitetų studijų programą įtraukiama ir Kanonų t. Ji buvo galiojanti, nuolat papildoma popiežių r bažnyčios susirinkimų nutarimų. Dar buvo papildoma nacionaline t., naujomis pasaulietinės t. problemomis. Univ. kūrimosi reikšmė: ėmė rastis teisininkų profesionalų sluoksnis, pasirodė pirmieji t. traktatai.Glosatoriai ir konsiliatoriai.Glosatoriai – tai dėstytojai,kurie buvo taip vadinami dėl savo dėstymo stiliaus(glosavimo).Glos. nekreipė dėmesio į istorines savo nagrinėjamų t. šaltinių atsiradimo aplinkybes, nesidomėjo rom.t. istorija, todėl jiems buvo sunku suvokti įvairių institutų reikšmę. Jie net nemėgino lyginti Digestų su galiojančios t. normomis.Glos. pasireiškė ne tik savo moksline veikla bet ir išskirtiniais pedagoginiais gabumais. Jų vadovaujami, studentai mokėsi vidutiniškai 7 metus. Glos.tixlas buvo savo mokslo medžiagos pagrindu išauklėti puikiai išsilavinusius teisininkus ir intelektualus. Glos pastangomis vyravo įsitikinimas, kad galima tapti mokytu teisininku išmanant tik rom. teisę ir kad savo galiojančią partikuliarinę teisę galima drąsiai ignoruoti. Pirmųjų rom.t. profesorių glosos netrukus įgijo ne mažesnį autoritetą nei pats jų aiškinamas tekstas. Glos.rašė t. vadovėlius ir savarankiškas studijas. Apie 1250 m. išleistas vieno žymiausių glos.– Akursijaus aiškinimų rinkinys „susiteminta glosa“ tapo visuotinai pripažintu autiritetingu veikalu.Akursijus savo veikalu, iki šiol tebelaikomas t. mokslo klasika, iš esmės baigė milžinišką glosatorių darbą. Po jo atsirado nauja t. žinovų karta, komentuojanti ne tiek senuosius tekstus, kiek glosas. Tai darė postglosatoriai arba kitaip vadinami konsiliatoriai (patarėjai, konsultantai). Jie neretai nutoldavo nuo pirminių rom.t. konstrukcijų, bet padarė didelį dabą suderindami ją su kanonų, miestų ir papročių t. normomis labai daug dėmesio konsiliatoriai taip pat skyrė eksperimentinei veiklai:teisinia politinių, administracinių, privatinės t. aktualijų vartinimui.Žymiausiu konsiliatoriumi laikomas italų viduramžių teisininkas Bartolusas de Sasoferatas, o jo darbas bubo Justiniano kodifikacijos komentaras, pavadintas „Opera omnia“.

GENČIŲ TEISĖ

Esminiai bruožai .

3

Primityvi;Iš pradžių galiojo nerašyta paprotinė t., negausus vietinės valdžios išleisti aktai, bažnytinės t. Normos;Nedidelis skaičius paprasčiausių terminų (paveldėti iš romėnų).;Nebuvo teisininkų, prof. t.jų, teismų hierarchijos.;Asmeninis t. taikymas – kiekviena gentis , įėjusi į Frankų valstybę, turėjo savo teisę, taigi kiekvienas narys gyveno pagal savo genties papročius.;žkariautiems romėnams buvo leista naudotis savo teise (jos laikėsi ir bažnyčia).;Susidūrus interesams, pirmenybė teikiama atsakovo ar kaltinamojo teisei, barbarų t. viršesnė už romėnų.;Užrašymą paspartino romėnų t. pavyzdys, užrašymas leido karaliams jiems palankiai koreguoti įstatymus, kėlė karaliaus autoritetą, davė gyventojams stimulą laikytis t.;T. užrašyta lotynų kalba su germanų priemaiša;Svarbus simboliniai ir ritualiniai veiksmai atliekant aktus;Taikinamoji t. Funkcija;Asmens t. nebuvo skiriama nuo kolektyvinės;T. reguliavo neplačią visuomeninių santykių sferą.Salijų teisynas.Išleistas Frankų valstybėje karaliaus Chlodvigo 496 m. Didelis vaidmuo būsimoje Europos teisėje – ‘Salijų taisyklė’ – žemės paveldėjimo t. suteikiama tik vyrams. Ši norma buvo net paskelbta pagrindiniu Prancūzijos konstitucinės t. principu.Nuosavybė(Nėra vienareikšmės sampratos)Skiriamas kilnojamas turtas nuo žemės (neminimas jos pirkimas ir pardavimas ).Skiriama šeimos valdoma žemė (ji įstatymu saugoma daugiau) nuo kolektyvinės.Žemės savininkus laiko lygiais.Nuosavybės objektas – ir vergai.Sutartys.Sutartiniai santykiai menkai išvystyti (nes mažai paplitę prekiniai piniginiai santykiai). Tik paprasčiausios buitinės sutartys.Susitarimo objektas – viskas, išskyrus žemę.Santuoka, šeima.Šeimos patriarchalinės.Dėl santuokos tarėsi jaunikio ir nuotakos tėvai.Iki 7-9 a. nebuvo kliūčių santuokai nutraukti. Bažnyčia vėliau įvedė santuokos sudarymo tvarką, santuoka nenutraukiama.Paveldėjimas.Nustatytos bendros taisyklės – pirmiausiai paveldėti kviečiami sūnūs, jei nėra – mirusiojo motina, jei nėra – brolis arba sesuo, motinos sesuo, kiti.Nežinomas testamentinis paveldėjimas. Reglamentuojama dovanojimo sutartis – afatomijaNusikaltimai ir bausmės.T. pažeidimas – skriauda asmeniui ar žala turtui.Kompozicijos sistema – piniginė kompensacija.Nenorėta kraujo keršto, užtat norėta taikos – įvesta atsakomybė. Taikytas išvarymas iš bendruomenės. Išvaryto turtas atitekdavo ieškovui, numatytos baudos padedantiems išvarytam.Žinomos kaltę mažinančios (prisipažinimas) ir sunkinančios (garbę žeminantys veiksniai, gaujos nusikaltimas) aplinkybės. Kaltės laipsnis priklausė nuo tuo, ar nusikaltimas buvo baigtas, ar ne.Atskiros bausmės už kurstymą, kėsinimąsi, bendrininkavimą.Kai nusikaltimas baigdavosi mirtimi, reikėdavo mokėti žuvusiojo giminaičiams vergeldą. Jis priklausė nuo nužudyto amžiaus, lyties, soc. Padėties.Detaliai reglamentuotas įvairių rūšių kūno sužalojimas (didžiausia bausmė už žmogaus iškastravimą). Turtiniai nusikaltimai reglamentuojami, ypač vagystės – jos buvo paprastos (bausmės dydis priklausė nuo vagystės objekto) ir klasifikuotos (su įsilaužimu ar raktu padirbimu).Teismo procesas.Ieškovo reikalas – ieškoti vogto daikto, kviesti į teismą atsakovą ir liudytojus.Detalus reglamentavimas, daug formalių reikalavimu.Įrodymai – ordalijos,parodymai liudytojųSaksų įstatymas (Lex Saxonum) 803m. Susidėjo iš 66 straipsnių, pagrindą sudarė kai kurie kiti barbarų įstatymai ir Karolio Didžiojo nutarmai – Kapituliarijos. Rodo pažangią feodalinių santykių plėtrą, privačios neribojamos žemės nuosavybės ir socialinės diferencijacijos didėjimą. Įstatymas kelbė teisėtos sutarties (dovanojimo ir pardavimo) nepažeidžiamumą. Žmona yra perkama iš savo tėvų už 300 solidų. Žemę galėjo paveldėti tik sūnus. Buvo taikyta mirties b.Labai konkr. reglamentavo nusik.sudėtis ir baudas už juos. Baudos dydis skyrėsi priklausomai nuo nukentėjusiojo soc. padėties.Bavarų įstatymai.Individuali nuosavybė ne tik laukai, bet ir pievos ir miškai.Bendro pobūdžio sutartinius santykius reglamentuojančios nuostatos: dėl sutarties, sudarytos raštu, sąlygų nepakeičiamumo, dėl prievarta sudarytos sut. negaliojimo. Aptarinėjamos ir sąlygos.Baudos už vagystes buvo lygios daikto vertei, padidintai 9 kartus.

ANGLSAKSŲ BENDRINĖS TEISĖS YPATYBĖS:

Anglų teisės istorijos pradžia – 5a. padėjus veržtis anglosaksų-germanų kilmės anglų, jutų ir fryzų gentims. Rašyta senąja anglų kalba (ne kaip kontinente – lotynų), todėl nėra romėnų t. įtakos.Reglamentavo tik negausius visuomeninius santykius, svarbiausia – baudos, t. pažeidimai.Dėmesys bažnyčios teisinei padėčiai. Etelberto įstatymas – anglosaksų karaliaus Etelberto (560-616) teisynas yra seniausias Anglijos teisės paminklas:Pagrindas – papročių teisė, tačiau nustatytos didesnės baudos už nusikaltimus karaliui ir bažnyčiai;

4

Susidėjo iš 90 trumpų frazių;Didžiausias dėmesys - nusikaltimams ir bausmėms;Šiek tiek reguliuojami santuoka ir paveldėjimas;Labai detaliai išskaičiuoti pačių įvairiausių žmogaus sužalojimų tarifai;Rūpinosi aptverto kiemo saugumu;Inės įstatymas – valdant karaliui Inei (688-695) užrašyta vakarų Vesekso saksų paprotinė teisė:Išleistas, siekiant užtikrinti “teisingą teisę ir teisingą valdžią”;Tai-pakoreguotų papročių rinkinys;Įpareigojo dvasininkus laikytis kanonų, o visus gyventojus-tautos papročių reikalavimų;Plačiai reglamentavo turtinius nusikaltimus.Alfredo Didžiojo įstatymas – pirmojo suvienytos Anglijos karaliaus Alfredo (871-899) sudarytas teisynas:Surinkti ir sutvarkyti iki tol galioję įstatymai, atmetant tai, kas netinka;Įstatymas – karaliaus taikai ir bažnyčiai saugoti;Pagal luominę nukentėjusio ar nusikaltėlio padėtį, nustatomų bausmių įstatymas nediferencijavo;Kovojo prieš kraujo keršto atgyvenas;Daug dėmesio nužudymams;Įvertino žmonių, gavusių žemės karaliaus aktu, nuosavybę ir ribojo priklausomė žmoniė perėjimą iš vieno šeimininko pas kitą.Eteistano įstatymas – pasirodė Xa. Primoje pusėje:Įpareigojo gyventojus mokėti gyvulių ir gauto derliaus dešimtinę;Įpareigojo persekioti vagis ir jų pagalbininkus;Už vagystę turėjo atsakyti asmenys iki 12metų, pavogę vertybių ne mažiau kaip už 8 pensus;Detaliai reglamentuojama ordalijų (Dievo teismo) tvarka;Reikalavo karalystėje naudoti tik tas pačias monetas ir niekam, be karaliaus, nekaldinti.Knuto įstatymai – karaliaus Knuto įstatymai, pasirodę XIa.pirmoje pusėje:Grupuojami į bažnytinius ir pasaulietinius;Formuluoja keletą bendrų taisyklių,kaip turėtų būti įgyvendinamas teisingumas;Skiriami nusikaltimai padaryti tyčia, netyčia ar kam nors verčiant;Neleista atsipirkti už svetimo namo sugriovimą, padėgimą, slaptą nužudymą, ištikimybės savo ponui sulaužymą;Patarė trečią kartą nusikaltusiajam išlupti akis, nupjauti nosį, ausis ir viršutinę lūpą arba jį nuskalpuoti.Teritorinio t. taikymo įsigalėjimas. Iki tol vyravo nusistatymas, kad t. susijusi su priklausymu genčiai.. Dėl ilgalaikio gyvenimo greta, priėmus krikščionybę prasidėjo germanų genčių susiliejimas – asimiliacija, ėmė susidaryti viena tauta, bendra kalba ir papročiai. Vietoj primityvios genčių t. ėmė kurtis teritorinė papročių t.. Frankų valstybėje IX a. atsirado nebe gentiniai, bet sričių, teritorijų papročiai, galiojantys visiems ten gyvenantiems žmonėms. Suaktyvėjusi karalių įstatymų leidyba, bažnyčios įtaka VIII – IX a. taip pat vedė prie teritorinio t. taikymo ir išstūmė asmeninį t. taikymą.

KANONŲ TEISĖĮvairiais vidur raidos etapais V.E. karalių ir Baž sant buvo nevienodi. Krikščionybė pradėjo formuotis I a. pradžioje Romos imp. teritorijoje. Iš pr. krikščionys buvo žiauriai persekiojami. Imp Konstantinas 313 m. ediktu leido viešai išpažinti krikš.Žlugus V. Romos imperijai ten buvusi bažnyčiai išlaikė romėnų tradicijas, mokslą ir civilizaciją, kunigai virto pažangiausiu to meto visuomenės sluoksniu.* Ankstyvaisiais viduramžiais bažnyčia dar labiau sustiprėjo: padidėjo jos privilegijos ir įtaka visuomenei. Ji po truputį virto stambiu žemės savininku.*Valdant Karolingams bažnyčia ėmė reikalauti dešimtinės.*Vyskupai ir aukštieji dvasininkai užėmė aukštas vietas besiformuojančioje feodalinėje hierarchijoje, posėdžiavo pasaulietinėse institucijose.*Iki XIa. Valstybių teritorijoje bažnyčiai vadovavo karaliai, o tiesiogiai - vyskupai (Va. Romos vyskupas – Romos popiežius).*IX-Xa. iš vyskupų rinkimų karaliai dvasininkus greitai išstūmė.*Investitūra - vyskupo, abato paskyrimas eki Bažnytines pareigas, kartu duodant valdyti pasaulietinį turtą (leną). *Popiežių rinko Romos dvasininkai dalyvaujant pasauliečiams.*1054m. - Didžioji Schizma (skirtinga politinė ir ekonominė raida, Romos popiežių ir Konstantinopolio patriarchų varžybos, bažnyčių dogmatikos, organizacijos ir apeigų skirtybės);*XI a manyta, kad Dievas skyręs 2 valdžias: dvasinę (bažnyčiai) ir pasaulietinę (valdovams).*Plintant feodaliniam susiskaldymui, didėjo popiežių ambicijos.*1075m popiežius Grigalius VII paskelbė politine ir teisine popiežiaus viršenybę, nepriklausomumą nuo pasauliečių. (Grigaliaus VII reformos / Popiežių revoliucija): Pasikeitimai po Pop.rev.:Bažnyčios galva oficialiai paskelbtas popiežius;Tik pop.galėjo šaukti baž. susirinkimus ir sankcionuoti jų nutarimus;Panaikinta pasaulietinė hierarchų investitūra. Dvasininkai gaudavo valdžią tiesiogiai iš po.;Europos monarchai karūnuojami pop. aktuBažn. pradėta laikyti visus tikinčiuosius jungiančia monarchija;

5

Dvasininkija virto savarankišku aukščiausiuoju feodalinės visuomenės luomu.Kova tarp popiežiaus ir imperatoriaus baigėsi 1122m. Vormso konkordatu. Pagal jį asmenis dvasininko pareigoms skiria'popiežius, o imperatorius priima dvasininko priesaiką ir teikia jam pasaulietinę valdžią. Didžiausią galią Bažnyčia pasiekė XIIIa. valdant popiežiui Inocentui III. Tokia padėtimi Bažnyčia naudojosi iki XIYa., kai pergalę prieš Popiežių pasiekė Prancūzijos karalius, pripažinti karaliaus viršenyįę,tvarkant pasaulietinius reikalus. prasidėjus centralizacijai, karaliai ėmė prieštarauti popiežių politikai ir absoliutinės monarchijos laikais popiežius neteko savo didelės valdžios. Dar labiau bažnyčios pozicijas susilpnino XVI a. prasidėjusi reformacija.Kanonų teisės atsiradimas, raida ir šaltiniai

KT - bažnyčios.nustatvtos ir įteisintos dogmos, taisyklės.Sąlygos kanonų teisei kurtis susidarė IVa., kai krikščionybė tapo valstybine Romos imperijos religija. Bažnytinės normos imtos įtvirtinti imperatorių įstatymuose, bažnyčios susirinkimų nutarimuose. Kanonų teisę plėtojo popiežių nutarimai – dekretalijos ir reskriptai. Kanonų t. visa, kas jai atrodė reiklainga ir tinkama, perėmė iš romėnų t.. Todėl ypač civilinės t. institutai sutapo su romėnų teisininkų idėjomis. Bažnyčios t. sąvokas veikė ir lygia greta gyvavusi germanų genčių t.Dvasininkija buvo raštinga, todėl iš karto buvo sukurta rašytinė t.. Ji atsirado kaip bendra visai krikščionių bažnyčiai, bet pastarajai suskilus atsirado dvi savarankiškos kanonų t. šakos. Rytų bažnyčios t., surinkta į nomokanonus.KT tenka išskirtinė vieta kuriantis Europos teisinei kultūrai. Kanonų t. išsiskyrė eksteritorialumu – ji buvo vienintelė t. sitema, veiksnys, jungaintis lokalias skirtingų Europos šalių t. sistemas, jos normos galiojo visose katalikybę priėmusiose šalyse. Kanonų t. taip pat išsiskyrė universalumu, nes ji labai greitai peržengė bažnyčios vidaus t. ribas ir ėmė reguliuoti platų visuomeninių santykių, kylančių ne tik dvasiniame, bet ir pasaulietiniame gyvenime, kompleksą. Kanonų t. darė didžiulę įtaką dar ir dėl to, kad buvo plačiai žinoma, jos mokė universitetuose greta romėnų t..Kanonų t. šaltiniai siekia Šventąjį Raštą, pradedant Senuoju Testamentu, taip pat kitą ankstyvąją krikščioniškąją literatūrą. Popiežių revoliucijos metu ir vėliau pagrindiniu kanonų t. šaltiniu tapo Grigaliaus VII ir jo įpėdinių leidžiami aktai – konstitucijos, apaštaliniai laiškai, bulės, enciklikos, brevės ir kt., beje laikomi visai naujais nuostatais, sudarančiais taip vadinamą popiežių teisę (ius pontificum), taip pat visuotinių bažnyčios susirinkimų nutarimai. Šitaip atsirado ir kanonų t. periodizacija, skirainti senąją (ius antiquum) ir naująją (ius novum) teises.Pirma, nors ir neoficiali kanonų t. kodifikacija atlikta Bolonijos vienuolio Gratiano apie 1140 m. Buvo surinkta apie 4000 katalikų kanonų tekstų, jie perdirbti, pavadinta “Nesuderinamų kanonų harmonija”;laikomas senosios kanonų t. apibendrinimu ir jos sujungimu su naująja kanonų teise. Rinkinį prie pasaulietinės t. priartino tai, kad jame t. nejungiama su teologija. 1582 m. Į vieną rinkinį sujungti keli kanonų rinkiniai ir pavadinti corpus juris canonici. Kanonų t. sąvadas tapo pripažintu oficialiu Romos katalikų bažnyčios kanonų t. šaltiniu. Reikšmingiausias kanonų t. vaidmuo – skeldžiant Vakarų Europoje pačią teisingumo idėją.Popiežių revoliucijos metais baigėsi kurtis kanonų t. kaip savarankiška Vakarų Europos visuomenės t. Sistema.XIIIa. popiežiaus Grigaliaus IX nurodymu pradėtas oficialus KT kodifikavimo darbas. 1918m. - išleistas KT kodeksas, ir tokiu pavadinimu eina ir toliau. KT suvaidino vaidmenį skleidžiant pačią teisingumo idėją. Tridento susirinkimas (1545-1563m.) nutarė susiaurinti bažnytinės jurisdikcijos sferą, pakoregavo kai kurias KT normas. KT labiau išsaugojo savo pozicijas tik šalyse, kur katalikybė išsilaikė kaip valstybės religija.

Kanonu teises struktura. KT sistemos pagrindas - konstituciniai bažnyčios politinės organizacijos principai. XII-XIIIa, kanonistai įtvirtino vyriausiąją popiežiaus valdžią. Jo visokeriopą valdžią ribojo bažnyčios vadovo renkamumo principas, kardinolų irkt. aukštųjų dvasininkų įtaka ir kt. Pirmieji įst. leidybos susirinkimai Europoje - visuotiniai bažnyčios susirinkimai (šaukiami popiežiaus). Po Popiežių revoliucijos vyskupai tapo pavaldūs popiežiui, o kol jis nesikišdavo, savo vyskupijose turėjo aukščiausią valdžią (įst. leidėjai, valdytojai, teisėjai). Iki XVI-XVa. vyskupai renkami, bet pačiu dvasininkų. Nuo XIa. dar turėjo prisiekti ištikimybę popiežiui.Nuosavybe ir sutartys*Disponuodama didžiuliais turtais, bažnyčia savo teisės normomis reglamentavo bažnytinės nuosavybės .statusą ir bažnyčios žemių valdymo bei naudojimosi režįmą. Nustatė teises ir pareigas, susijusias su pasaulietine nuosavybe(ką parapija moka bažnyčiai - KT, ką bažnyčia senjorui - pasaulietinės teisės jurisdikcija); *Bažnyčios nuosavybė buvo korporacinė, t.y. priklausė ne asmeniui, o bažnytinei bendruomenei. *Dauguma bažnyčios žemių i- pastatų nuo XI-XVa. ja griklausė valdymo teise (fundatorius dovanojo Dievui ar bažnytinei korporacijai; fundatorius galėjo išsaugoti teisę gauti rentą ir kt. feodalines prievoles); *Bažnytinė nuosavybė nuo pasaulietinės kyrėsi tuo, kad ji dažnai buvo atleidžiama nuo feodalinių prievolių. *Bažnyčia gynė turto valdyme teises, prisidėjo prie taikos tarp žemvaldžių saugojimo; Santuoka, seima ir paveldejimas*Pirmiausia kanonų teisė ėmėsi reglamentuoti dalykus, susijusius su tikybą sakramentais, todėl reglamento dalyku apo šeimos dalykai; *Bažnyčia..pritarė monogaminei. abipusiu sutuoktinių sutikimu pagrįstai santuokai, bet jai pradžioj buvo sunku šguiti įsisenėjusius papročius (vaikų "išankstinis" sutuokimas. ištuoka); *Iš pradžių manyta, kad santuokai nereikia formalumų, bet nuo XVa. Tridento visuotinis bažnyčios susirinkimas leido tuoktis tik dalyvaujant kunigui ir 2-3 liudininkams (kitu atveju - santuoka niekinė); *Nuo XII-XIIIa. svetimautojas, sudaręs su partnere santuoką, laikytas išpirkusiu savo kaltę, kaip ir pargobėjęs. Prieš tai išlaisvinęs pagrobtąją; *1139 m. įvestas celibatas;*teisėta santuoka nenutraukiama iki vieno iš sutuoktinių mirties; *nesantuokinių vaikų teisės suvaržytos-kol tėvai nesusituokę, įvaikinti - gauna teises kaip tikrieji; šeimos pagrindas-santuoka;*XIIa. KT sukūrė naują testamento teisę; teisėtas testamentas -mirštančiojo "paskutiniai žodžiai"", paprasti mirštančiojo pareiškimai girdint dvasininkui ir 2 liudytojams. *Bažnyčia skyrė privaloma, dali sudarant testamentą: sutuoktiniui, vaikams ir Kristui (lygi vaikams tenkančiai daliai); *KT

6

įvedė testamento vykdytojo institutą,. *Mirtis be testamento - nuodėmė; tokio žmogaus turto likimą turėjo spręsti bažnyčios teismas; privalomoji dalis sutuoktiniui ir vaikams atitekdavo ir be testamento; kiti giminaičiai iki XVIa. nepaveldėdavo nieko, vėliau -gaudavo valdyti teismui prižiūrint; *Žemės paveldėjimo, klausimu Bažnyčia pasidavė pasaulietinei teisei.Baudziamoji teise*XI-XIIa. kanonistai sukūrė naują baudžiamosios teisės sistemą; Iki to laiko nusikaltimas = nuodėmė, galioje eptimiju (bažnytinių bausmi., skiriamų už kai kuriuos nusikaltimus, sąrašas: KT numatė ne tik bausmes už nusikaltimus, bet ir viešą atgailą už nuodėmesInkvizicija ir inkvizicinis procesasBažnyčios žinioje buvo gausūs nusikaltimai tikėjimui – erezija, šventvagystė, raganavimas.Bažnyčios teismai tenkinosi kaltės nustatymu, skriti bausmė ir vykdyti nuosprendį paliko pasaulietiniams teismams. Toks jurisdikcijos pasidalijimas plačiai taikytas kovojan su eretikais.Šiam tikslui XIIIa. Bažn. Sukūrė bažnytinių tribunolų sistemą-inkvizicija, bet mirties nuosprendžius vykdė pasaulietinė valdžia. Vėliau bažn.hierarchija perėmė persekiojimą už nuodėmes, o valstybei teko rūpintis bausti už pasaulietinių įstatymų pažeidimus.Inocento III iniciatyva 1215m. IV Laterano susirinkimas įdiegė inkviziciją kovoti su kitatikiais. Iš pradžių tai buvo skirta ne procesui skirtam nusikaltimams, religiniam eretiko ar nusidėjelio sielos išgelbėjimui. Inkvizijos tikslas-ne įrodyti kaltę o ieškoti būdų išgelbėti sielą. Sukurta speciali institucija-inkvizijos tribunolas. Ją vykdė spec.popežiaus deleguoti teisėjai(pranciškonai,domininkonai). Tardymas buvo slaptas; kaltino spec kaltintojas; kaltinumo pagrindui užteko paskalos padarius nusikaltimą;lemiamas vaidmuo priklausė teisemojo pareiškimams ir prisipažinimui. Inkvizija paskelbė kaltumo prezumciją žiaurisu teisiamojo kankinimus bet atmetė ordalijas ir formalių įrodymų sistemą.Nusikaltėliui prisipažinus ir gailintis-jo siela išgelbėta, kitu atvėju mirtis ant laužo. XVa. Kaltinamųjų procesą baigė išstuti inkvizicinis:baudžiamoji byla keliama pranešimų ir skundų pagrindu, valstybės iniciatyva; tesimo tardytojas renka raštiškus įrodymus; formalių įrodymų teorija; parengtinis tardymas ir teisminis nagrinėjimas išlikęs iki šių dienų; įteisinti kankinimai

Lenų ir dvarų t. Vasaliteto-siuzereniteto sistemosNeformalūs, papročių teisei pavaldūs senjoro ir vasalo santykiai Vakarų Europoje susiformavo ir plačiai paplito IX-Xa., bet tada dar neturėjo tesinės išraiškos. Iš t. sistemos ėmė skirtis tik XI-XIIa. Teisių ir pareigų, atsirandančių esant senjoro (siuzereno) ir vasalo santykiams, teisinio reguliavimo sistemą apie XIIa. Imta vadinti lenų, arba feodaline, teise.Frankų gentims VI-VIIa. užgrobiant Galiją, į frankų rankas pateko daug galų ir romėnų dvarų. Tokie frankai tapo stambiais dvarininkais. Jau VIIa. Šiaurės Galijoje ėmė rastis dvarų su būdingu žemės skirstymu į dvarininkų ir valstiečių žemes. Turtiniu atžvilgiu laisvieji diferenciavosi į smulkius dvarininkus ir pusiau laisvus litus.Anglosaksų šis procesas buvo lėtesnis. Vykstant turtinei diferenciacijai, VIIa. Ėmė skirtis gimininė gentinė diduomenė (erlai), laisvieji bendruomenės nariai (kerlai), pusiau laisvieji (kerlai) ir namų tarnai-vergai.Ypač audringai feodaliniai santykiai plėtojosi VII-IXa. Per šį laiką visur įsitvirtino stambioji feodalinė žemėvalda, o daug buvusių bendruomenės narių neteko ne tik laisvės, bet ir žemės.VIIIa. viduryje vis daugiau nuskurdusių valstiečių ėmė atsiduoti didžiažemių globai.Minėtą procesą reglamentavo jau vėlesni barbarų įstatymai-Bavarų įstatymas, Alemanų įstatymas. Po frankų valstybės valdytojo Karolio Mertelio beneficijų reformos, tarp beneficijos, o vėliau feodo, teikėjo ir gavėjo atsirasdavo siuzereniteto ir vas. santykiai.Vienas pagrindinių vasalo įsipareigojimų senjorui buvo jo dalyvavimas senjoro karo žygiuose. Tipiškomis senjoro teisėmis IX-Xa. Tapo senjoro t. įžengti į vasalo valdomo leno teritoriją, gauti vasalo piniginę pagalbą, reikalauti dalyvauti savo taryboje ir teisme. Senjoras įsipareigodavo vasalui neviršyti savo teisių ir ginti jį nuo visokiausios grėsmės.Lenų (feodaline) T imta vadinti T ir pareigų, atsirandančių esant senjoro ir vasalo santykiams, teisinio reguliavimo sistemąDvarų (manorų) T buvo glaudžiai susijusi su lenų, reglamentavo dvarininko ir valstiečio santykius bei apskritai feodalinio dvaro gyvenimą.Feodalinė žemėvalda. Tokia feodalinės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai naudoti, buvo vadinama BENEFICIJA (B):- B sistemos pagrindu Frankų valstybėje susidarė kokybiškai nauja feodalinė (leninė) kariuomenė;- B dažniausiai sudarė tam tikra žemės valda, kitas turtas arba pareigybė, privilegija;- jausdami savo reikšmę, B turėtojai pasiekė, kad po jų mirties B būtų teikiamos jų įpėdiniams.Alodas – žemės nuosavybė, nesusijusi su kokiais nors feodaliniais ribojimais.Feodas – žemės nuosavybės forma, kur valdymas yra sąlyginis, bet neterminuotas. Feodas tapo pagr. ir vienintele feodalinės žemės nuosavybės forma.Alodas-tai žemės nuosavybė, nesusijusi su kokiais nors feodaliniais ribojimais.Beneficija-feodalinės nuosavybės forma, kai žemė suteikiama laikinai sąlygiškai daudoti. Beneficijos buvo teikiamos žmonėms, įsipareigojusiems tarnauti karaliui ir dar prireikus atsivesti būrį karių. Pradžioje gautos beneficijos negalima buvo perleisti trečiajam asmeniui, o po beneficijos turėtojo mirties beneficiją sudarančios vertybės grįždavo jos davėjui. Tačiau greitai buvo pasiekta, jog beneficijos taptų paveldimos. Kartu laikinas sąlyginis valdymas virto tik sąlyginiu, bet ne terminuotu. Tokia nauja feodalinės žemės nuosavybės forma imta vadinti feodu. Netrukus feodas tapo pagrindine ir net vienintele feodalinės žemės nuosavybės forma.

7

Omažas – procedūra, kai būsimasis vasalas turėjo prisiekti senjorui ištikimybę iškilmingu ritualu.Investitūra - po omažo senjoro atliekamas leno perdavimo vasalui juridinis aktas su simbolinėmis apeigomis – kokio nors daikto, vėliavos, kryžiaus, rakto, žiedo įteikimas.Imunitetiniai raštai - nuo VIa. Priklausomiems žmonėms karalių dalijami raštai, kurie reiškė jų turėtojams politinio ir ekonominio savarankiškumo jų valdose suteikimą. Jais žemvaldžių naudai karaliai atsisakė nemažai savo galių. Jie padėjo magnatams karaliaus vardu sutvirtinti savo valdžią priklausomiems žmonėms.Senjorų teismų veikla visoje VE buvo panaši. Profesionalaus teisingumo tradicijos nebuvo iki XIa. pabaigos. ST turėjo spręsti tik vasalo ir pašalinio žmogaus arba vasalų, priklausančių skirtingiems senjorams, ginčus. Iki XIIIa. ST buvo kaip įrodymai buvo pripažįstomos ordalijos ir teismo dvikova. Savo ST sprendimą vasalas galėjo skųsti pateikdamas apeliaciją aukštesniojo senjoro teismui. ST buvo susirinkimai, tarybos, patariančios senjorui ir sprendžiančios įvairius visiems rūpimus klausimus. Prancūzijoje dėl visų ST sprendimų XIVa. leista pateikti apeliaciją Paryžiaus parlamentui, sugriovusi principą dėl senjorų justicijos, suverenumo.Prekariumas - raštas, surašomas atliekant procedūrą, kai laisvasis valstietis, atidavęs savo žemės sklypą bažnyčiai, vėliau už naudojimąsi juo turėjo mokėti činčą.Komendacija – sutartis, kuria valstietis atsiduodavo asmeninei magnato bažnytininko ar pasauliečio globai. Sutarties padarinys – turtinės ir asmeninės priklausomybės žemės magnatui nustatymas.Prekariumas ir komendacijos buvo sudaromos pagal parengtus pavyzdžius – formuliarus. Cenzas - fiksuota žemės renta, pagalvės mokestis.Talja – įvairūs reguliarūs ir vienkartiniai mokesčiai.Servus saistė ir gausios prievolės, susijusios su banalitetu – feodo T (pvz., rinkliava už naudojimąsi keliais, vynuogių spaudimą.).Vis didesnę reikšmę įgyja priklausomų valstiečių - Servų sluoksnis. Jie besąlygiškai nepriklauso šeimininkui. Jie neperkami, gali tuoktis, patys apsirūpina maistu ir drabužiais, turi teisę į žemę ir turtą, bet yra prirašyti prie žemės: turi eiti lažą, mokėti duokles.XI – XII a. suformuluota teisinė servažo (Anglijos servai - vilonai) samprata (servažas-teisių ir pareigų dalykas), patvirtintos, o kartu apribotos senjoro t.. Servo pareigos (darbo prievolės, natūraliosios rentos, paprotinės duoklės) fiksuotos, imtos reguliuoti (lažas apribotas arba pakeistas piniginėmis įmokomis, vienintelis servo turto paveldėtojas - senjoras). Svarbiausia servo pareiga – materialinė prievolė: moki pinigus – gali gyventi už senjoro jurisdikcijos ribų (tik iš miesto gali parsišaukti). Prancūzijoje išliko negausus laisvųjų valstiečių – vilanų sluoksnis; Vokietijoje činčininkai ir nuomininkai (pirmieji buvo dvarininko žemės laikytojai, įpareigoti mokėti činčą, kai kurie galėjo ją perduoti paveldėjimo būdu ar parduoti, antrieji naudojosi žeme trumpalaikės nuomos sąlygomis). Anglijoje – sokmenai (galiojo tik senjorų teismų valdžia).Valstiečio padėtis ir laisvės statusas paveldimas pagal motinos liniją.XII a. jau visi valstiečiai krikščioniškoje Europoje turėjo įstatymų saugomas teises (svarbiausia t. – tam tikromis sąlygomis laikyti senjoro žemę ir naudotis jo globa ir apsauga). Plečiantis miestams, plintant prekiniams piniginiams santykiams, servažas ima nykti: XIV a. servai visur įgijo teisę išsipirkti ir tapti laisvi. Iki 1450 metų servažas anaikintas beveik visose Vakarų Europos srityse: servai tapo cenzininkais.LENŲ TEISĖS ŠALTINIAIKūrėsi papročių teisės pagrindu, bet išsiskyrimui į savarankiškas teisės šakas įtakos turėjo XI – XII a. prasidėjęs papročių teisės užrašymas;Iš pradžių papročiai užrašomi įtraukiant į chartijas ir privilegijų raštus;XI a. Umbertas de Ortas “Feodų papročiai”, “Feodų knyga” – 1 kartą susistemino lenų papročių teisę, tai buvo lenų teisė bendra Vakaram ir tinkanti feodaliniams santykiams apskritai;Kiti privatūs papročių teisės rinkiniai, kuriuose susisteminta dauguma fundamentalių lenų teisės principų – 1200 m. Normandijos kutiumai, XIII a. P. de Bomanuaro “Bovės kutiumai”;Anglijoje, o iš dalies ir Prancūzijoje teisinės normos, reguliavusios lenų santykius, buvo glaudžiai susijusios su kt. feodalinės teisės normomis. Vokietijoje lenų teisė tradiciškai buvo atskiriama nuo žemių teisės (“Saksų veidrodis”).Vėliau feodalinės žemėvaldos teisė susiliejo su besiplečiančia karalių teise. Bajorija – uždaras luomas, paveldimas tik pagal tėvo liniją;Visoje Europoje feodo paveldėjimo teisė ilgainiui perėjo pirmagimiui (majorato principas), atsirado vasalo teisė perleisti feodą sumokėjus senjorui reljefą, senjoro teisė susigrąžinti vasalu parduotą feodą (retrakto teisė), apribotos senjoro teisės (negali nuvaryti nuo žemės, atimti kilnojamojo turto);Lenų teisės reguliavimo objektas – ir lenų teisės paveldėjimo tvarka, senjoro ir vasalo sutarties sąlygų nesilaikymo padariniai ir kt.

MIESTŲ IR PREKYBOS TEISĖMiestų atsiradimas VE ir jų kova už savarankiškumą.dauguma romėnų miestų.Vakaruose greitai nusmuko ir iki IXa.praktiškai išnyko.Todėl tik labai nedaugelio viduramžių Vakarų Europos miestų pradžia siekia Romos laikus.Iki 1050m visoje Europoje tebuvo du miestai-Venecija,Londonas, turintys daugiau nei 10 tūkst. gyventojų. Įsigalėjus natūraliajam ūkiui, pirmaisiaisviduramžių šimtmečiais gamyba pirmiausia buvoskirta paties gamintojo ir jo šeimininko–feodalo poreikiams tenkinti, todėl gamybos produkcija nebuvo prekė. Negausūs amatininkai profesionalaiieškodami darbo, paprastai keliaudavo iš vienos vietos į kitą. Praėjus kuriam laikui- Xa.pab.- XIa.pradž.- ėmus tolydžio atsiskirti amatams nuo žemdirbystės, amatams ir prekybai plisti patogesnėse vietose, t.y. prie natūralių susisiekimo kelių jūrų, upių, pilių, ir pan,feodalų žemėse ėmė rastis naujų miestų užuomazgų.Dėl tuo laikotarpiu prasidėjusio spartaus žemės ūkio našumo kilimo susidarę sąlygos atsirasti kaimo gyventojų pertekliui ir aprūpinti miestus maisto produktais ir gamybo žaliava.Šios aplinkybės atvėrė galimybes intensyviai plėtotis gamybai ir prekybai, teigiamai veikiantiems miestų augimą.Labiausiai miestai suklestėjo XIa.pab-XIIa.Per du šimtmečius Vakarų Europoje atsirado tūkstančiaididelių gamybos ir prekybos centrų, kai kurių iš jųgyventojų skaičius viršijo 100 tūkst. Žmonių.Miestai juto feodalinės tvarkos poveikį. Miestų bendruomenė ilgai gyvavo žemėse,buvusiosekaralių, pasauliečių senjorų, vienuolynų ir kitokia nuosavybe, todėl ir miestai laikyti senjorų nuosavybe; jų gyventojai iš pradžių asmeniškai buvo pavaldūs senjorams, privalėjo jiems atlikti tokias pačias prievoles kaip valstiečiai -lažą, duokles natūra ir pinigais.Politiniame gyvenime miestiečiai buvo linkę labiau orientuotis į ilgus metus būvusią užmirštą antikinę

8

demokratinę tvarką,o ne į feodalinius valdymo metodus.Europos miestų istorija- tai miestų gyventojų kova tiek už asmens ir kitas laisves bei privilegijas, tiek už politinęsavivaldą, kartais- ir už visišką nepriklausomybę.Ši kova ypač akivaizdi XI-XIII a., kai dar nebuvoįsibėgėjusi politinė valstybių centralizacija. Politinė miestų autonomija feodaliniame pasaulyje buvo įgyjama įvairiomis priemonėmis — nuo paprasto savivaldos teisių pirkimo iki ginkluotos kovos. Politinis ir teisinis įvairių šalių miestų statusas priklausomai nuo konkrečių storinių aplinkybių, karaliaus valdžios stiprumo ir kitų veiksnių buvo labai nevienodas. Prancūzijoje didžiausią politinę autonomiją pasiekė miestų bendruomenės, įgijusios komunos, t.y. visiškos savivaldos, statusą. Komunos gaudavo imunitetą, panašu į tą,kokiu naudojosi feodalai. Kai kuriems Šiaurės Italijos miestams dėl silpnos centrinės valstybinės valdžios pavyko įgyti savarankiško miesto valstybės statusą ir pagal valdymo formą virsti miestais respublikomis. Siekdami gauti jų paramą, Vokietijos imperatoriai XI-XII a. Italijos miestams ėmė dovanoti chartijas, suteikiančias plačią savivaldą, o jų gyventojams-įvairias laisves. Ekonomine raida Italijos miestai sugebėjo aplenkti kitų Europos šalių miestus. Reikšmingų savarankiškumo laimėjimų pasiekė kai kurie Vokietijos miestai, pirmiausia vadinamieji imperijos ir laisvieji. Imperijos miestai (Liubekas,Bremenas, Hamburgas, Niurnbergas ir kt.)- tiesioginiai imperatoriaus vasalai- turėjo savo teismus, kariuomenę, pinigus; jie turėjo būti ištikimi imperatoriui ir atvykusį tinkamai priimti. Laisvaisiais miestais laikyti senieji vyskupijų centrai (Maincas, Kelnas, Triras ir kt); naudodamiesi imperatorių ir kunigaikščių bažnytininkų suteiktomis privilegijomis, jie nemokėjo mokesčių ir buvo atleisti nuo karo tarnybos. Gindamiesi nuo feodalų savivalės ir siekdami plėsti privilegijas, Vokietijos miestai XIIIa ėmė jungtis į sąjungasAnglijos miestai, esant stipresnei centrinei karalių valdžiai, nepasiekė tokio savarankiškumo, ir buvo priversti nuolat pirkti karaliaus chartijas, į kurias buvo įtraukiamos tik kai kurios prekybinės miestų privilegijos. Šios chartijos nuolat buvo atnaujinamos. Miestams jos suteikė teisę išsaugoti savo papročius.Miestų savivaldos institucijos.Miestuose buvo sukurtos institucijos jų visiškai arba dalinei savivaldai įgyvendinti.Daugumą naujų mistų valdė visų piliečių susirinkimas- jis priėmė įstatymus ir rinko pareigūnus.Tautos dalyvavimas valdant miestą XI- XII a. apėmė ir teisdmo valdžią: daugelyje vietų dalyvauti teismo darbe imti rinkti gyventojų atstovai.Tačiau XII- XIII a. visoje Europoje išryškėjo tendencija visuotinį susirinkimą keisti mažesnės sudėties institucija- taryba.Šitaip atsirado miestų tarybos, disponuojančios karinėmis pajėgomis, tvarkančios miesto finansus, prekybos ir amatų organizavimą.Tarybai vadovavo taip pat renkamas pareigūnas(Vokietijoje vadintas Dimnistru, Prancūzijoje - meru, Italijoje —podesta).Miestų gyventojai idealizavo Romos respubliką, todėl dažnai miestų galvos vadintos konsulais, miesto taryba -senatu. Teismo funkcijas vykdė miesto taryba arba tam tikra renkamų skubinų (šefenų) kolegija. miestų teisės šaltiniai, palyginti su dvarų teisės, buvo negausūs, bet pačios teisės lygis - nepalyginti aukštesnis. Miestų teisė ėmė kurtis XI-XII a. dideliuose Italijos miestuose, atsirandant taisyklėms, teisiškai reguliuojančioms amatinės gamybos ir prekybos santykius. Tos taisyklės daugiausia kurtos teismuose, o kadangi jų funkcijas atliko aukštajai miestų administracijai priklausantys asmenys, jų sprendimai dažnai įgydavo bendrosios teisės normos reikšmę. Vėliau į Italiją su profesiniais reikalais atvykę Prancūzijos ar Vokietijos pirkliai šias normas atsivežė į savo kraštus ir daugelį jų stengėsi įdiegti pas save. Čia tos normos pirmiausia fiksuotos karalių ir kitų senjorų miestams dovanotose chartijose, išreiškiančiose tam tikrą šių feodalų ir miestų gyventojų susitarimą: jos rašytos senjorų, bet beveik visada miestiečių reikalavimu, todėl neišvengiamai apėmė abiejų socialinių jėgų interesus. Chartijomis rėmėsi miestų statutai. Tiek chartijose, tiek statutuose plačiau ar siauriau reglamentuojama feodalų ir miestų santykiai, miestų valdymas,civilinė ir baudžiamoji teisė, teismo procesas, kitos visuomenės gyvenimo sritys. Miestų teisė reglamentavo viduramžių teisėje apskritai nefiksuojamas specifines miestiečių teises ir laisves (teisę į gyvybę ir turtą, būsto neliečiamumą ir kt.). Savarankiškos miestų teisės sistemos kūrėsi ir iš sprendimų, kuriuos priimdavo miestų tarybos vienu ir kitu reikalu; tie sprendimai, įtraukti į protokolą (miesto knygą) ir vertinami kaip precedentas, tolydžio virto privalomomis elgesio taisyklėmis.Nemažai miestų teisę veikė romėnų teisė. Miestų teisė visą laiką dažniausiai buvo rašytinė teisė.Miestų teisės šeimos. Miestų teisės kokybė buvo labai nevienoda. Dideliuose niestuose su išplėtota gamyba, prekyba ir jūreivyste teisė atsirado anksti, rėmėsi romėnų teise irba savo teisės aktais ir pasiekė labai aukštą lygį. Vlažų miestų teisė buvo daug primityvesnė. Jie dažnai kreipdavosi į pažangius prekybos centrus su prašymu leisti naudotis jų teise. Šitaip keliolikos vokiečių miestų (Magdeburgo, Liubeko ir kt.) teisė tapo pavyzdžiu ir oficialiai buvo priimta šimtuose kitų įaujų Centrinės ir Rytų Europos miestų, atsiradusių XII—XIV a. ir išreiškusių pageidavimą naudotis au esama senesnių miestų teise. Tipišku atveju tai reiškė, kad naujo miesto feodalinis senjoras suteikia am, pavyzdžiui, Magdeburgo teisę, įtvirtinančią :eisę turėti savo valdžią (magistratą, patiems reguliuoti amatus ir prekybą. Paskui to miesto valdžios atstovai vyko į Magdeburgą ir ten gaudavo naują galiojančių jo įstatymų, kurių normas vėliau diegė pas save, rinkinį, tų įstatymų komentarus, šitaip susidarė didelės, tos pačios teisės vienijamos miestų teisės šeimos.Prekybos teisė centrai ir šaltiniai Nuo Romos im.žlugimo laikų prekybos sant. VE buvo labai riboti. Prekybos teisei atsirasti padėjoluominis to meto visuomenės pobūdis ir prasidėjusi intensyvi prekybos ir verslo plėtra. Atsirandantis pirklių luomas savo profesinėje veikloje vadovavosi papročiais, besiklostančiais pirmiausia pirklių korporacijų viduje. Šitaip pamažu kūrėsi prekybos apyvartos teisė. Iš pradžių ji skirta ne prekybos santykiams reguliuoti, o pirklių luomo žmonių veiklos taisyklėms nustatyti ir todėl vadinosi prekybininkų teise. Plečiantis miestams, plintant mugėms ir bankininkystei, plėtojantis jūrų ir sausumos prekybai, atsirado poreikis turėti teisės normas, reguliuojančias konkrečius veisio santykius. Todėl nuo miestų teisės tolydžio atsiskyrė ir XI-XII a. susikūrė naujųjų laikų Vakarų prekybos teisės pagrindinės sąvokos ir institutai. Plečiantis korporacijų ir miestų komerciniams ryšiams, juose galiojusios prekybos taisyklės po truputį suartėjo, prekybos teisė ėmė išeiti už vieno miesto ribų.

9

Ir pirmiausia tai pasakytina apie jūrų prekybos papročius, nes jūrų prekyba tada praktiškai buvo vienintelė kiek pastovesnių prekybos ryšių tarp toliau vienas nuo kito nutolusių miestų galimybė. Prekybos teisės raidą labai veikė Šiaurės Italijos miestai. Milane 1216 metais pasirodė pirmasis prekybos papročių rinkinys „Papročiu knyga".reguliuoti prekybos santykius įstatymais mėginta XVII a. Prancūzijoje. Tokios kodifikacijos pagjindas buvo prekvbos_ir jūreivystės papročiai, tuo metu jau pakankamai nusistovėję ir apimantys įvairias prekybinės veiklos sferas. Tai buvo didelę reikšmę kaip prekybos teisės šaltinis turėjęs 1673 metais išleistas prancūzų Prekybos ordonansas, parengtas to meto Prancūzijos valstybės veikėjo ir mokslininko Ž. B/Kolbero; gerokai suvienodinusiu gana margą prancūzų prekybos teisę. Kolbero ordonansas pinną kartą visoje valstybės teritorijoje įvedė bendrą prekybos teisę, kartu sankcionavo prekybos teisės, kaip savarankiškos teisės šakos, gyvavimą. 1673m. Prekybos ordonansas, buvo nuostatų, reglamentuojančių aktualiausius prekybos reikalus -prekybos mokymąsi, agentų ir maklerių veiklą, pirklių ir bankininkų prekybos knygų tvarkymą, bendroves, vekselius, palūkanas, turto padalijimą, prievolių nevykdymą, turto perleidimą kreditoriui, bankrotus, prekybos teismus. Prekybos T sistema galiojo skyrium nuo kanonų, lenų, dvarų, miestų, karalių t., nors ir buvo su jomis glaudžiai susijusi. Tai kapitalistinė t.. Prekybos T sėmėsi medžiagos iš romėnų t., nes ten buvo puiki sutarčių sudarymo normų sistema. Ji taip pat buvo lėlė valstybių centralizavimosi tendenciją. Peržengė net politines sienas. Magdeburgo miesto teisė LietuvojeLietuvos didieji kunigaikščiai, norėdami sudaryt palankias sąlygas amatams ir prekybai plėtoti;miestuose, suteikdavo jiems savivaldą Magdeburge įmesto teisės pagrindu. 1387m. Jogaila suteikėtokių teise Vilniui, o XVa. ją gavo Trakai, Brestas.. XVIa. šią teisę gavo ir mažesni miestai. Magdeburgo miesto teisė buvo suteikiama privilegija, pagal kurią miestiečiai gaudavo pajamų šaltinių, būdavo atleidžiami nuo valstietiškų prievolių, nuo vaivados ar seniūno teismo ir teisės normų, prieštaravusių Magdeburgo teisei. Civilines ir baudžiamąsias bylas mieste sprendė vaitas su burmistrais ir tarėjais, namų užpuolimo, padegimo, sužalojimo – vaivada. Kai kur miestas skyrėsi į tarybą ir miestiečių teismą-suolą. Taryba (burmistras+tarėjas) tvarkė civil. bylas ir ūkinius reikalus, o suolas (vaitas+ prisiekusieji suolininkai) – baudžiamąsias. Magdeburgo teise privalėjo vadovautis visi miesto gyventojai. Tiktai žydai turėjo prie sinagogų savo bendruomenes, kurios rinko seniūnus, o šie vadovaujami rabino, sudarė kolegijų.Magdeburgo teisės šaltiniai buvo Saksų veidrodis ir Magdeburgo miesto normos. Į Lietuvą ši teisė pateko iš Lenkijos miestų, kurie padarė joje pakeitimų, ir dar buvo papildyta Lietuvos miestų papročiais, todėl ne visos normos atitiko galiojusias Magdeburge. Teisės subjektai buvo patys miestai ir pilnamečiai jų gyventojai, cechai ir pirklių draugijos, ligoninės ir vaikų prieglaudos. Nuosavybės teisė. Buvo aiškiai skiriama nuosavybės teisė ir turto valdymo teisė. Pirmasis nuosavybės teisės įgijimo būdas buvo turto užvaldymas pasibaigus senaties terminui, kuris kilnojamajam turtui buvo vieni metai, o nekilnojamajam tiek, kiek siekė žmogaus atmintis. Pasibaigus senaties terminui, nebuvo galima įsigyti valstybės ir Bažnyčios turto. Miestiečiai turėjo alodine nuosavybės teisę į žemės sklypus, bet nuosavybės teisė neapėmė žemės gelmių. Buvo skiriama paveldėta ir įgyta nuosavybė, įgytu turtu buvo galima disponuoti laisvai, o parduodant paveldėtų turtą, reikėjo gauti įpėdiniu sutikimu. Uždrausta parduoti nekilnojamąjį turtą dvasininkams ir bajorams. Nuosavybės teisė į kilnojamąjį turtų buvo perleidžiama.Buvo žinomi ir servitutai, kurie atsirasdavo sutarties arba senaties pagrindu. Plačiai praktikuotas turto įkeitimas. Turtas gulėjo būti įkeistas su teise valdyti arba be valdymo teisės. Prievolinė teisė. Šalys laisvai sudarydavo sutartis ir nustatydavo jų įvykdymo sąlygas. Kreditoriaus teisės buvo garantuojamos įkaitu ir laidavimu. Šalys susitardavo dėl mokėjimo sumos ir prievolės įvykdymo vietos. Prievolė pasibaigdavo ne tik tada, kai jų įvykdydavo, bet ir prievole pakeitus arba atleidus nuo jos, taip pat jei prievolės nebuvo galima įvykdyti ne dėl skolininko kaltės. Plačiai buvo paplitusios pirkimo-pardavimo paskolos, nuomos ir rangos sutartys. Buvo žinomos ir darbo sutartys. Teisės normos draudė išeiti iš darbo prieš terminą. Samdytojas atsakė už žalą, padarytą tretiesiems asmenims pas jį dirbančių žmonių. Buvo žinomos bendrovės, vežimo ir pasaugos sutartys, kurios atsirado plečiantis prekybai. Baudžiamoji teisė. Nusikaltimai buvo skirstomi į viešus ir privatinius, į gėdingus ir negėdingus. Kiekvienas nusikalstamas veiksmas buvo laikomas tyčiniu. Tai, kad nusikalstamos valios nebuvo, turėjo įrodyti pats kaltinamasis. Buvo žinomos tyčios, neatsargumo ir atsitiktinumo sąvokos. Sumanymas padaryti valstybinį nusikaltimų buvo laikomas nusikaltimu, o kitų nusikaltimų atvejais sumanymas nebuvo laikomas nusikaltimu. Faktinė klaida pašalindavo atsakomybę o juridinė - nepašalindavo. Vaikai iki 12 metų; už savo nusikaltimus neatsakė. Už vaiko veiksmus materialiai atsakė tėvai arba globėjai. Atsakomybė buvo asmeninė. Girtumas nuo atsakomybės neatleido. Šeimos narių interesai nukentėdavo tik valstybinių nusikaltimu atvejais, nes konfiskuojamas turtas. Bausmės, kaip ir nusikaltimai, buvo skirstomos į viešas ir privatines. Švelnesnė bausmės buvo skiriama, kai nuo nusikaltimo praėjo daug laiko, nusikaltėliskilmingo luomo, jam atleido nukentėjęs asmuo, bloga nusikaltėlio sveikata, nėščia moteris ir pan. Sunkinančios aplinkybės buvo šios: nusikaltimu suardyta viešoji tvarka, veika, nukreipta prieš giminaitį, viršininkų, tarnybiškai aukštesnį arba aukštesnio luomo asmenį, padaryti dideli nuostoliai, sugautas nusikaltimo vietoje, pakartotinis nusikaltimas Nusikaltėlis, atsipirkus nuo mirties bausmes ar kūne sužalojimo bausmės, netekdavo garbės. Pirmiausia numatyti nusikaltimai miestui. Už išdavimą, maištą buvo baudžiama mirties bausme ir konfiskuojamas turtas. Už religinius nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausme sudeginant. Nemažai vietos buvo skiriame nusikaltimams gyvybei ir sveikatai. Bausmių paskirtis buvo garantuoti saugumą nukentėjusiam ir visuomenei. Bausmės buvo vykdomos viešai turėjo luominį pobūdį. Turtingieji buvo baudžiami dažniausiai pinigine bauda, o neturtingi plakami, ženklinami ir išvaromi iš miesto.

Karalių teise

10

Prancūzijat. šioje šalyje susidėjo iš daugybės t. sistemų,kurios buvo skirtos ne tik tam tikriems sluoksniams,bet ir kokių nors konkrečių,dažnai nedidelių teritorijos dalių gyventojams.Frankų valstybei subyrėjus nebeliko bendrų visai valstybės teritorijai t. šaltinių.Visai teritorijai buvo bendra tik bažnytinė t.,tačiau ir ji tada dar netvarkė pasauliečių gyvenimo.Plačiausiu t. šaltiniu liko 10-11a. Papročiai.Prancūzijoje barbarų papročių t. apie 10a.jau išnyko.Ją išstūmė daugybėje atskirų rajonų susiformavę skirtingi teritoriniai t. papročiai.Jie vadinami Kutiumais.Pagal papročių t. ypatumus Prancūzijos teritorija dalijama į šiaurinę,arba papročių t. sritį ir pietinę,arba rašytinės t. sritį.Šiaurinėje dalyje kutiumai reiškėsi grynu pavidalu,papročiai čia formavosi žodine forma.Papročių t. atitiko daugumos interesus,dar nebuvo paveikta valstybės valdžios.Todėl jos nustatytų normų dažniausiai buvo laikomasi savanoriškai.Pietinėje dalyje svarbiausiu t. šaltiniu tapo romėnų t.,kadangi Galiją buvo užkariavęs Julijus Cezaris. Todėl pėdsakus buvo palikusi supaprastinta romėnų t..Pradedant 7a.kutiumai Prancūzijoje imti užrašinėti.Labiausiai žinomi 1280m. užrašyti „Bovės kutiumai“.Šie kutiumai turėjo galios Bovės grafystėje bei taikyti visoje šiaurės rytų Prancūzijoje.Spėjama ,kad šis rinkinys buvo pirmasis mėginimas kurti Prancūzijos teisę.Taigi Prancūzijos teritorijos, pagal galiojusių t. šaltinių pobūdį, dalintos į kutiumų ir romėnų t. veikimo sritis.Papročių t. nevienodumas kliudė kurtis bendrai nacionalinės t. sistemai.Tai buvo pagrindinė feodalinės Prancūzijos teisei būdingo reiškinio,paprastai vadinamo t. partikuliarizmu,reiškusiu sritinį t. pobūdį,priežastis.ėmus stiprėti karalių valdžiai pradėjo atsigauti karalių t. aktų,kuriems reikėjo karaliaus kurijos(stambiųjų feodalų),pritarimo,leidyba.Karalių leidžiami t. aktai buvo vadinami ordonansais. Sudėtingesniems t. klausimams spręsti į kuriją imti kviesti teisininkai profesionalai.Nuo 13a. Prancūzijos karalių aktai jau akivaizdžiai brovėsi į anksčiau galiojusią teisę ir ją keitė.Tobulinant karalių t. aktų leidybą,iš karaliaus kurijos išskirtos specializuotos centrinės žinybos,tarp jų-mažoji karaliaus taryba,kaip nuolatinė patariamoji institucija,su kuria,leisdamas t. aktus,paprastai tarėsi karalius.Vyriausybės institucijų veiklą koordinuojančia institucija tapo karaliaus kanceliarija,vadovaujama kanclerio,kuri,be to,redagavo karaliaus aktus,teikė juos karaliui pasirašyti ir tvirtino antspaudu.Karalių aktai buvo svarbūs mėginant sukurti bendrą nacionalinę teisę.12a.keletą kartų per metus imtos šaukti periodiškos karaliaus kurijos teismo sesijos-parlamentas.Karaliaus t. aktų leidybai plečiantis,be ordonansų,tarp tų aktų dar pasitaikydavo ediktų,išleistų paties karaliaus ir liečiančių kokią nors konkrečią instituciją,deklaracijų-aktų,aiškinančių anksčiau išleistą aktą arba nustatančių šalutinės reikšmės dalykus. Nepaisant gausumo,karalių t. aktai reglamentavo palyginti neplačią visuomeninių santykių sferą,todėl negalėjo daruti didesnio poveikio Prancūzijos t. sistemai ir įveikti jos partikuliarizmo.Tačiau,nepaisant t. partikuliarizmo,vis dėlto joje būta ir nemažai bendrųjų bruožų,leidžiančių apibūdinti svarbiausius feodalinėje Prancūzijoje galiojusios t. institutus.Parlamentas buvo sudarytas kaip specialus teismo organas,ėmęs posėdžiauti kaip nuolatinė institucija su karaliaus skiriamais teisėjais profesionalais-kutiumų ir romėnų t. žinovais ir pavadintas Paryžiaus parlamentu.Jis susidėjo iš keleto tardymo rūmų ir vadinamųjų didžiųjų rūmų ir rezidavo Paryžiuje.Kartais Paryžiaus parlamentas veikė kaip pirmosios instancijos teismas,bet dažniausiai tai buvo apeliacinė instancija hercogų,grafų ir kitų feodalų teismų sprendimams.Paryžiaus parlamento t. neapsiribojo tik teismų veikla.Spręsdamas ginčus dėl dalykų,reglamentuojamų valstybinės t.,jis neretai nustatinėjo karaliaus valdžios ribas ir plėtė savo paties teises.Buvo nustatytas reikalavimas Paryžiaus parlamente registruoti karaliaus leidžiamus t. aktus,nes teismai ir kitų regionų parl.,priimdami sprendimus,turėjo remtis tik įregistruotais karalių aktais.Nuosavybės t.: Prancūzijos karalių t. griežtai skyrė žemę ir kilnojamąjį turtą, taip pat nuosavybę ir valdymą.Feodalinėje visuomenėje t. į žemę paprastai reiškė valdymo teisę, todėl išskirtinis dėmesys teismuose ir buvo skiriamas valdymui ir jo pažeidimams, ypač susijusiems su prievarta, apgaule ar kitais neteisėtais, bet nevartojant jėgos, veiksmais, pašalinių kišimusi į valdymą ir t.t.Žemės savininko nekilnojamas turtas laikomas šeimos ar giminės nuosavybe ir iki 13 a. reikalauta griežtos giminės kontrolės ja disponuojant.Vėliau šis reikalavimas sušvelnintas, tepaliekant giminaičiams teisę parduotą šeimos turtą per metus išsipirkti (retrakto t.). Pirmenybę teisėtai įsigyti vasalo parduodamą žemę turėjo senjoras. Iki Prancūzijos Didžiosios Revoliucijos buvo žinomos bendruomeninės žemės (pievos, miškai, pelkės ir t.t.), Naudojamos valstiečių darbams, tačiau įsitraukusi į prekinius piniginius santykius ir negalėdama cenzininkų nuvaryti nuo žemių, bajorija 16 a. ėmė grobstyti bendruomenines žemes ir ši praktika buvo legalizuota (bajorai gavo teisę apsitverti). Prievolinė t.: vyraujant uždaram feodaliniam ūkiui, pirkimas ir pardavimas buvo retas reiškinys. 10-11 a. labiau buvo paplitusi turto dovanojimo sutartis, kuria būdavo maskuojami pirkimas ir pardavimas, o taip pat dažnai net ir paveldėjimas.Todėl dovanojimas tai buvo dvišalė ir atlygintina sutartis.Ėmus plisti pirkimo ir pardavimo sutartims, jos buvo įgyvendinamos viešai, siekiant garantuoti sutarties laikymosi. Nuo 12-13 a. sutartys imtos forminti raštu, o dar vėliau jas reikėjo tvirtinti notarine tvarka. Iš pradžių sutartis įsigaliodavo tik perdavus perleidžiamą objektą, bet ilgainiui sutartis ėmė įgyti galią nuo jos sudarymo momento, o jos objektu galėjo tapti dar net nepagaminti daiktai.16-18 a. palito dvarininkų plačiai praktikuota žemės nuomos sutartis, sudaroma įvairiam terminui.Svarbi buvo paskolos sutartis. Kanonų teisei draudžiant palūkanas, buvo praktikuojama, kad skolininkas įsipareigotų iš anksto išmokėti kreditoriui tam tikrą sumą, kuri nebuvo laikoma palūkanomis, arba skolininkas įkeisdavo žemę. 14-15 a. jau atvirai ėmė plisti lupikavimas. Šeimos t.: santuokos ir šeimos santykius reglamentavo nuo 10 a. kanonų t. normos. Nuo 9 a. atsisakė ištuokos, išsituokęs sutuoktinis neturėjo t. sudaryti naują santuoką. 16-17 a. santuokos sudarymas kiek nutolo nuo bažn. reglamentuojamų normų: nors vis dar buvo registruojama baž. knygose, tačiau pradėta vertinti jau ne tik kaip baž.sakram., bet ir kaip civilinis aktas, be to santuokai sudaryti buvo būtinas tėvų sutikimas.Ištekėjusi moteris visoje Prancūzijoje buvo pavaldi svo vyrui. Turtinius sutuoktinių santykius daugiausia reglamentavo vietos t.. Iš pradžių šiaurinėje Prancūzijoje turtas buvo laikomas bendru, nors juo disponavo vyras, tačiau vėliau turto bendrumas nustojo būti privalomas. Pietuose buvo atvirkščiai: iš pradžių sutuoktinių turtas laikytas atskiru ir tik žmonos kraitis buvo valdomas vyro, tačiau ilgainiui žmonos turtinės t. ėmė mažėti ir ji negalėdavo net sudaryti

11

sandorį be vyro sutikimo.Paveldėjimas: pietuose visų to paties giminystės laipsnio giminaičių paveldėjimo t. buvo vienodos, o šiaurinėje dalyje galiojo kutiumų nustatyta įvairi paveldėjimo t., bet bendras jos bruožas buvo tas, kad ji buvo skirtinga trims turto kategorijoms:gimininiai diduomenės dvarai buvo paveldimi laikantis majorato tesės (paveldėdavo vyriausias sūnus).nekilnojamas turtas, gautas iš tėvo giminių atitekdavo artimiausiam giminaičiui pagal tėvo liniją, iš motinos-pagal motinos liniją.kilnojamasis arba paties palikėjo įsigytas nekilnojamasis turtas dažniausiai paveldimas artimiausių giminaičių, išskyrus nesantuokinius vaikus ir likusį gyvą sutuoktinį.Testamento sudarytojo laisvė šiaurinėje dalyje buvo labiau ribota nei pietuose. Teismo procesas: karaliaus teismuose proceso taisyklės visoje Prancūzijoje buvo panašios. Civilinis ir baudžiamasis procesas prasidėdavo nukentėjusios šalies iniciatyva, pats procesas buvo viešas, vyko žodžiu, laikantis nustatytos tvarkos. Proceso šalys turėjo vienodas teises rungtis pateikdamos įrodymus (rungimosi procesas). Civilinėse bylose procesas prasidėdavo ieškovo ar jo atstovo šaukimu.alims nedalyvaujant, teismas spręsti negalėjo, tačiau juos galėjo atstovauti kiti žmonės. Per teisminį nagrinėjimą iš ieškovo reikalauta smulkiai išdėstyti savo skundą, o atsakovui suteikta t. išdėstyti savo prieštaravimus. Remtasi įvairiais įrodymais (priesaika, priešingos šalies pripažinimai, teismo išvados), plačiai taikyti liudytojų parodymai. Faktui įrodyti reikėjo bent dviejų teisėtų liudytojų parodymų. Įrodymu laikyta prezumpcija – kurio nors fakto pripažinimas pagrįstu, kol neįrodytas jo nepatikimumas. Išimtiniais atvejais, kaip įrodymas, buvo leidžiama šalių dvikova teisme.Bylas dėl sunkių baudžiamųjų bylų nagrinėjo feodalų arba karalių teismai. Baudžiamasis procesas kurį laiką akivaizdžiai buvo kaltinamasis (rungimosi). Kanonų t. veikiamas, 13 a. karalius Liudvikas IX uždraudė taikyti ordalijas. Netrukus dėl romėnų, o ypač kanonų t. įtakos ėmė rastis inkvizicinio teismo elementai, kurie teisiškai buvo įtvirtinti keletu konkrečių karalių aktų. Teisminės bylos imtos kelti valstybės iniciatyva. Tardymas ir teismas tapo uždari, vykdomi raštu. Bylos dokumentai dažnai sudaromi teisiamajam nežinant. Didėjo parengtinio tardymo reikšmė ir jį atliekant stengtasi kankinimu išgauti kaltinamojo prisipažinimą. Teisminiame bylos nagrinėjime pirmenybę imta teikti medžiagai, surinktai kvotos metu, liudytojų parodymai buvo skaitomi. Teisiamajam beveik neliko senųjų galimybių gintis, procesas neteko rungimosi pobūdžio. Procese remtasi formalių įrodymų teorija: visaverčiais įrodymais, be teisiamojo, laikyti dviejų “vertų pasitikėjimo” liudytojų parodymai, priesaika ir kt. Iki 13 a. teismo nuosprendžiai laikyti galutiniais. Tik vėliau nusistovėjo teisiamojo t. bet kurį senjorų teismo sprendimą skųsti karalių teismui.Aukšč. apeliaciniu teismu civilinėse ir baudžiamosiose bylose tapo Paryžiaus parlamentas. VokietijaApskritai viduramžių Vokietijos t. gali būti suprantama dvejopai, nes Vokietijos imperijoje egzistavo daugybė savarankiškų valstybių: 1) visos imperijos t. (bendra t.) 2) kiekvienos atskiros žemės – hercogystės ar kunigaikštystės, įėjusios į imperijos sudėtį, t. Sugriuvus frankų imperijai, rašytinę teisę pakeitė nerašyta teritorinė vietos papročių t.. Kunigaikščių valdžios atsiradimas, o paskui visiškas centrinės valdžios nusilpimas lėmė didelį imperijos t. partikuliarizmą. Iki 12 – 13 a. bendrosios vokiečių (imperijos) t. formaliai nebuvo, tačiau ilgainiui Vokietijoje ėmė galioti kai kurie bendrieji t. principai ir nuostatai. Ypač reikšmingi buvo 12 – 15 a. išleisti įvairūs imperatorių taikos statutai, kuriuose leisdamiesi į karo žygius imperatoriai paprastai skelbė taiką savo šalies viduje. Juose taip pat būta nemažai naujos t. normų, vyravo baudžiamosios t. normos, numatančios atsakomybę už nusikaltimus, keliančius didžiausią grėsmę valdinių taikai.Pirmasis imperijos taikos statutas (1103 m.) daugiausia dėmesio skyrė nuosavybės ir gyvybės apsaugai. Pamažu taikos pažeidimų turinys plėtėsi, o statutų normos numatė atsakomybę už vis įvairesnius nusikaltimus nuosavybei ar asmeniui.Taikos stat. buvo nustatyta atsakomybė už nepaklusnumą bažnyčios jurisdikcijai, pinigų padirbinėjimą, valstybės išdavimą ir kt.Bausmės dydis priklausė nuo nusikaltimo pobūdžio ir nusikaltėlio asmenybės. 14 – 16 a. imta aktyviai naudotis romėnų teise. Kiek perdirbti Justiniano Digestai buvo pripažinti pagrindiniu t. šaltiniu Imperijos rūmų teismui. Romėnų teisę privalėjo žinoti visi teismai. Netrukus romėnų t., pritaikyta vokiečių visuomeninio gyvenimo reikmėms, įgijo imperijos autoritetą ir tapo vienu svarbiausių bendrosios t. šaltinių. Imperijos t. šaltiniais taip pat laikyti Reichstago nutarimai, imperatorių rinkimų kapituliacijos, įvairios tikybinės ir taikos sutartys, tačiau jų galios efektyvumas priklausė nuo tų normų pripažinimo žemėse. 1532 m. išleistas vienintelis imperijos teisynas – “Karolina”. Jis priimtas Reichstago, valdant Karoliui V ir įnešė svarbų indėlį kuriant visos Vokietijos baudžiamosios t. ir baudžiamojo proceso principus. Nors išleista kaip imperijos įstatymas ir skelbusi imperijos t. viršenybę konkrečių žemių teisei, “Karolina” kunigaikščiams leido ir toliau naudotis jų “teisingais papročiais”. Tačiau praktiškai “Karolina” buvo pripažinta visose žemėse ir galiojo iki 1870 m. t.y. iki Vokietijos suvienijmo.“Karolinos” preambulėje kalbama apie vienodą teisingumą beturčiams ir turtingiesiems, tačiau daugelyje teisyno straipsnių, prieštaraujant šiai nuostatai, baudžiamoji atsakomybė nustatoma atsižvelgiant į nusikaltėlio ir nukentėjusiojo socialinę padėtį.Atsakomybė, pagal “Karoliną”, atsirasdavo tik esant kaltei – tyčiai ar neatsargumui. Atsakomybę švelninančia aplinkybe laikyta tyčios nebuvimas (nevikrumas, lengvabūdiškumas, nenumatymas), nusikaltimo padarymas įsikarščiavus ar supykus. Vagystės atveju švelninančia aplinkybe buvo laikomas jaunas nusikaltėlio amžius (iki 14 m.) ir badas. Kaltę sunkino viešas, šventvagiškas, grupinis nusikaltimo pobūdis, kartotinumas, padaryta didelė žala, savo šeimininko interesų pažeidimas, bloga reputacija ir pan.Teisynas išskyrė atskiras nusikaltimo padarymo stadijas. Už pasikėsinimą baudžiama taip pat kaip už baigtą nusikaltimą. Teisynas skyrė bendrininkavimą iki nusikaltimo padarymo, nusikaltimą darant ir nusikaltimą padarius. Nusikaltimai nuosavybei: įvairios vagysčių rūšys, nesąžiningas disponavimas patikėtu turtu. Specialiai buvo aptariama vagystė bažnyčioje. Buvo baudžiama už raganavimą ir burtininkavimą. Taip pat už nusikaltimus, nesiderinančius su krikščionių morale. Išskiriami nusikaltimai valstybei (išdavystė, maištas), asmeniui (įvairių rūšių nužudymai, savižudybė), ir teisingumui (melagingas liudijimas). Bausmės siekė įbauginti. “Karolinoje buvo numatyta mirties bausmė, kūną žalojančios bausmės, kūno bausmės, gėdingos bausmės, uždarymas į kalėjimą, bauda, ąalos atlyginimas. Papildomai galėjo būti skiriamas turto konfiskavimas ir kankinimas.Teisyne įtvirtintas Vokietijai naujas inkvizicinis procesas, nors dar liko kai kurių kaltinamojo proceso elementų. Remtasi formalių įrodymų teorija. Teisynas smulkiai

12

reglamentavo, kiek kokių įrodymų tam tikslui reikia. Tik turėdamas keletą netiesioginių įkalčių teisėjas galėdavo imtis kankinimo.Teisiamojo prisipažinimas neturėjo lemiamos reikšmės. Kankinimų tvarkos ir būdų “Karolina” nereglamentavo.Procesas baigdavosi nuosprendžio, kuris galėjo būti kaltinamasis, paliekantis įtariamuoju arba išteisinantis, paskelbimu. T. skųsti nuosprendį nebuvo numatyta.VOKIETIJOS ŽEMIŲ TEISĖ: Konkrečių žemių t.-bendros visiems kunigaikštystės gyventojams normos,pagal kurias veikė tos žemės teismai.Žemil teisėje civilinės,šeimos ir kitų daugiausia ,,neviešų” t. šakų normų.Iš žemės t. šaltinių ypač išsiskyrė keletas vietos papročių t. rinkinių,plačiai žinomų tuo,kad padarė didžiulę įtaką ne vien konkrečios žemės,bet ir regiono,o karatis-net visos Vokietijos t. raidai.Iš tokių t. rinkinių pažymėtinas ,,Saksų veidrodis“ Tai susistemintas t. normų ir principų rinkinys,kurio šaltiniai daugiausia buvo užrašyta ir susisteminta Saksonijos ir iš dalies kai kurių š.Vokietijos sričių papročių t.,kai kurie vokiečių imperatorių įstatymai;čią medžiagą papildė kanonų t.,ypač tie jos komponentai, kurie lietė popiežiaus jurisdikciją,šeimos teisę ir kt.Taip pat akivaizdi romėnų t. Įtaka.. į2dalis.Pirmojoje dalyje,pavadintoje ,,Žemės teisė”,daugiausia dėmesio skiriama konstitucinei teisei,luominiam visuomenės susiskirstymui ir su tuo susijusiems alykams,nusikaltimams ir bausmėms,teismų santvarkai ir procesui. Pripažįstama popiežiaus vieršenybė.Tarp svarbiausių konstitucinės t. nuostatų-imperijos koncepcija.,,Saksų veid” pripažino imperatoriaus teisę visur,kur jis bebūtų,vykdyti teisingumą. Tiktai nepajėgdamas visur būti jis grafų teismo įgaliojimus perdavė kunigaikščiams.,,Saksų veid” reglamentavo gausias sutarčių rūšis. bet apskritai sutartiniai santykiai dar menkai teišplėtoti.Nemažai dėmesio žemių t. skyrė santuokos ir šeimos santykiams teisiškai reguliuoti.Jai būdinga žemesnė moters padėtis šeimoje. Be piniginės baudos ar vergeldo buvo nustatyta ir tokių mirteis bausmės rūšių kaip kaulų laužymas ratu,sudeginimas lauže,pakorimas,galvos nukirtimas;nustatytos luošinamosios bausmės.Teisėjas tinkamai nenubaudęs nusikaltėlio už padarytą nusikaltimą,pats turėjo būti nubaustas tam nusikaltėliui skirtina bausme.Antrojoje ,,Saksų veid” dalyje-,,Lenų teisė”-reglamentojami siuzereniteto ir vasaliteto santykiai.Taip pat plačiai buvo žinomas ir ,,Švabų veidrodis”,pasirodęs apie 1275-1282m.ir atspindėjęs pietinių Vokietijos tautų-bavarų ir alemanų-įstatymus,taip pat imperatorių kapituliarijas,romėnų ir kanonų,šiek tiek papročių teisę.Šis taip pat privataus asmens sudarytas rinkinys greitai įgavo oficialaus t. šaltinio galią p.Vokietijoje.Kodifikuoti teisę Prūsijoje ir kartu įvykdyti jos reformą ryžosi karalius Frydrichas II.Jo pavedimu atlikto darbo dėka 1794m.pasirodė,,Prūsų žemės teisynu”.Teisynas apėmė visas pagrindines t. šakas:valstybinę,administracinę,civilinę,baudžiamąją,proceso.Nors Frydricho reikalavimu įstatymai turėjo būti ,,trumpi ir neplatūs,suderinti tai su užmoju smulkmeniškai reglamentuoti visą visuomenės gyvenimą buvo neįmanoma. Kad teisynas būtų visiems prieinamas,iš jo pašalinti specialūs t. terminai ir jis neteko tikslumo ir apibrėžtumo.Nepaisant rengeju didelių pastangų gigantiškos apimties,,Prūsų žemės teisynas” ne tik netapo įstatymų leidybos meno pavyzdžiu,bet ir buvo sunkiai taikomas praktiškai. buvo luominės visuomenės įstatymų sąvadas,apimantis skirtingas kiekvienam luomui taisykles. Tokio pobūdžio teisynas patvirtino individo priklausomybę nuo valstybės valdžios. Civilinio teisinio santykio subjektais teisynas pripažino ne tik fizinius asmenis,bet ir draugijas. Nuosavybė teisyne vertinama kaip svarbiausia turtinė asmens t. ir į ją žiūrima kaip į pagrindą,kuriuo remiasi visa civilinė t..Nuosavybė galėjo būti ne tik privatinė,bet ir valstybinė.,,Prūsų žemės teisyne”daug dėmesio skiriama bendriems prievolinių santykių dalykams ir beveik nieko nekalbama apie konkrečias prievolių ar sutarčių rūšis.Teisyne atsispindėjo visuomenėje plintantis reikalavimas vertinti santuoką ne kaip bažnytinį institutą,o kaip civilinę sutartį,kurią šalys gali nutraukti savo susitarimu.Tam tikslui buvo nustatytas valstybinis ištuokos procesas. Ilgai baudžiamoji t.,kaip ir civilinė,Prūsijoje plėtojosi teismų praktikos padedama,ir todėl įstatymuose apstu kazuistinių nuostatų.Iš baudžiamosios t.: kėsinimas.,bendrininkavimas ir pan.nebuvo iš visų nusikaltimų sudėčių išskiriami ir reglamentuojami. Šio teisyno nustatomos bausmės žiaurios-galvos nukirtimas kalaviju,kartuvės,sudeginimas ir kt.Pobūdžio ir turinio atžvilgiu į ,,Karolina” panašus 1768m. Austrijoje pasirodęs Marijos Teresės teisynas ,,Tereziana” ,kaip ir ,,Karolina”,skirtas baudžiamajai teisei ir procesui.Nusikaltimai ,,Terezianoje” grupuojami į viešuosius,privačius ir ,mišrius.Pagal nusikaltimo objektą išskiriami nusikaltimai ir religijai,valstybei,nuosavybei,viešai tvarkai,sveikatai ir gyvybei bei kt.Pagal skiriamas bausmes nusikaltimai grupuojami į labai sunkius(už juos skiriama kvalifikuota mirties bausm.) sunkius(skiriama mirties b.arba kalėjimas iki gyvos galvos)ir lengvus.,,Terezianoje”jau ryški tendencija riboti kaltinamojo kankinimą. galiojo neilgai,.ją pakeitė naujas b. t. rinkinys,imperatoriaus JuozapoII gerbei pavadintas ,,Jozefiana”Prie reikšmingų XVIIIa.pab.-XIXa.prad. Europos teisynų greta ,,Prūsų žemės teisyno” priklauso ir 1812m.Austrijos civilinis kodeksas. Austrijos civilinis kodeksas,yra žymus XVIII-XIXa. Sandūros kodifikacijos paminklas.Tai kodeksas valstybės,kurioje monarchija,neišgyvenusi revoliucinių sukrėtimų,pati savo valia įtvirtino pilietinį lygiateisiškumą ir luominės santvarkos likvidavimą.Austrijos civ.kod.normų turiniui didelę įtaką padarė romėnų t.,bet jame taip pat buvo įtvirtinta daugelis tų vietos papročių ir provincijų t. Institutų. T. technikos požiūriu austrų civ.kod.gerokai lenkė prūsų teisyną.Neabejotinas jo privalumas-teksto trumpinimas.Struktūriškai kod. Susidėjo iš trumpos įžangos,kurioje dėstomi bendrieji įstatymo galiojimo principai,ir 3dalių,skirtų atitinkamai asmenims,daiktinei teisei ir nuostatams,reglamentuojantiems teisių apsaugą,jų teisminės gynybos būdus,specifinį dvarininkų ir valstiečių tarpusavio santykių reguliavimą.Nuosavybė kodekse vertinama kaip vientisas institutas,apimantis visų kategorijų turtą ir visus jį turinčius asmenis.Prievolinės t. pagrindu kodeksas laikė susitarimo laisvės principą.Santuoka,kaip ir pranc.teisėje,laikoma pirmiausia sutarties dalyku. Austr.civil.kod.nustatė skirtingas santuokos sudarymo taisykles katalikams,kitų krikščioniškų religijų išpažinėjams ir išskirtines-žydams.Visų religijų krikščionių santuoka su nekrikščionimis buvo neleidžiama.Kodekse buvo tokie paveldėjimo t. institutai kaip substitucija,numatanti antrinio įpėdinio paskyrimą tuo atveju,jei pirmasis dėl kurių nors priežasčių nepriimtų palikimo,arba fideikomisas,t.y.palikėjo pavedimas įpėdiniui iš palikimo išduoti kuri nors turtą 3 asm.Kod.įsigaliojus,Austri.imperijoje neteko reikšmės romėnų t, jos dėstymas astrų univ.buvo apribotas.

13

ANGLIJAVilhelmoI Užkariautojo metu šimtinių ir grafysčių reikalus,taip pat teismo bylas sprendė atitinkamai šimtinės ir grafystės susirinkimai,kuriuose galėjo dalyvauti visi laisvieji žmonės.Teisingumą šie susirinkimai vykdė remdamiesi vietos papročiais,laikydamiesi griežčiausio formalizmo,taikydami ordalijas ir teismo dvikovą.Tačiau netrukus po užkariavimų šimtinių ir grafysčių teismus savo žinion pamažu perėmė feodaliniai normandų senjorai ir todėl jie virto dvarų ir baronų teismais,kurį laiką ir toliau veikusiais vietos papročių pagrindu.Tik bažnytinėse sferose vadovautasi kanonų teise. Karaliai tik retkarčiais leido įstatymus,paprastai pritariant artimiausiams patarėjams. vyriausiasis justiciarijus ,atsovavo karaliui visais klausimais, ir jam nesant veikė kaip regentas;buvo taip pat justiciarijui pavaldus kancleris,vadovaujantis karaliuas sekretoriatui;padėti tvarkyti karaliaus finansų ir teismo reikalus skirti iždo baronai.Tokia iš jų susidedanti patariamoji institucija buvo vadinama Karaliaus kurija. Ji buvo kartu ir seniausias Anglijos teismas nors teisėjų profesionalų šioje institucijoje nebuvo. Karaliaus valdžios stiprėjimui ir jo t. raidai didžiausią įtaką padarė būtent jo teismas.Sąlygas tam sudarė karalius Henrikas I, atlikęs Angl. valstybės valdymo sistemos reformą.Iš Karaliaus kurijos buvo išskirtos ir susikūrė kelios savarankiškos žinybos:1) kanceliarija 2) valstybės iždas 3) aukštasis teismas,vykdęs teisingumą. Aukštasis teismas susidėjo iš Iždo teismo,nagrinėjančio bylas,liečiančias karaliaus finansus,Karaliaus suolo teismo,įsteigto nagrinėti tiesiogiai su karaliaus interesais susijusius ginčus, ir Bendrųjų civilinių ieškinių teismo,į kurio kompetenciją,atvirkščiai įėjo bylos dėl ginčų,tiesiogiai nesusijusių su karaliaus interesais,daugiausia dėl žemės ir kito nekil.turto nuosavybės,taip pat skolų.Po kurio laiko tokio kompetencijos pasiskirtymo atsisakyta,kiekvienas iš3karaliaus teismų galėjo nagrinėti visas bylas,priklausančias karaliaus jurisdikcijai.Visi šie karaliaus teismai pagal nuolatinę savo rezidavimo vietą Vestminsteryje dažnai vadinami Vestminsterio teismais.HenrikoII įsteigti teismai buvo pirmieji nuolatiniai profesionalūs centriniai teismai Anglijoje.Be to jis baigė tvarkyti važinėjančių karaliaus teisėjų institutą.Buvo griežtai apibrėžtos jų f-jos, buvo nustatyti reguliarūs jų maršrutais. Paskui,XIIIa.,buvo nustatytas teisėjų važinėjimo periodiškumas,XIVa. Susiklostė daugiau specializuotos važinėjančios komisijos,iš kurių išsiskyrė Asizų teismai,nagrinųję ginčus dėl lenų valdymo,speciali komisija maištų byloms ir kalėjimų tikrinimo komisija.Sukurdamas karalių teimų sistemą,HenrikasII kartu sukūrė karalių jurisdikciją ir karalių teisę ir ji pradėta taikyti baudžiamosiose ir civilinėse bylose.Stiprėdama,karaliaus valdžia nesirenghė remtis luomų atstovais,o plėtė savo admin. Ir valdininkų valdžią.Tikra luomams atstovaujanti institucija-paralamentas-Anglijoje susikūrė XIIIa.Jis buvo sukurtas luomų iniciatyva,karaliaus valdžiai supratus politinio susitarimo su visų rangų feodalais ir miestų viršūne būtinumą,siekiant politinio valstybės stabilumo. Iki XIVa.vid.visi luomų atsovai parlamente posėdžiavo bendrai,o paskui išsiskyrė į2rūmus:renkami riteriai,kartu su tokiais pat miestiečiais,ėmė posėdžiauti Bendruomenių rūmuose,atskirdami nuo asmeniškai kviečiamų didžiųjų magnatų,sudariųsių Lordų rūmus.1330m.Vestminsterio statutas nustatė,kad paralamentas turi rinktis kartą per metus,o prireikus-ir dažniau.Taip nuo viršaus iki apačios vieninteliais teisngumo organais po truputį tapo karalių teismai. Privatūs asmenys patys tiesiogiai į karaliaus teismą kreiptis negalėjo,tai buvo laikoma privilegija,kurios kaskart reikėjo prašyti karaliaus.Nuo HenrikoII laikų kiekvienu tokiu atveju jie turėjo gauti karaliaus,o praktiškai-lordo kanclerio specialų įsakymą,leidžianti jų ginčo nagrinėjim! Perkelti į karališkąjį teismą.Įsakymai remiantis vienašaliu ieškovo prašymu ir sumokėjus teismo rinkliavą buvo išduodami karaliaus vardu ir su jo anspaudu.Įsakymuose buvo trumpai išdėstoma bylos esmė ir teismo valdininkui pavedama išnagrinėti ieškinį. Kiekvienam konkrečiam ieškiniui rašant kaskart vis kitą įsakymą,greitai tapo akivaizdu,kad ieškovai savo ieškinių reikalavimams pagrįsti naudoja tuos pačius nuolat besikartojančius argumentus.Todėl ši aplinkybė paskatino parengti standartinius įsakymų tekstus pagalų ieškinių rūšis,įsakymai virto iš anksto parengtais. Daugėjant variantų,įsakymai pradėti grupuoti. Susikaupus daugiau įsakymų,XIIIa. pasirodė pirmieji bendrosios t. žinynai,savotiški įsakymų registrai,kur jie buvo fiksuojami tikslia teisine forma. Karaliaus įsakymai XII-XIIIa. Suvaidino didelį vaidmenį kuriantis anglų bendrajai teisei.Bet pagrindinis jos šaltinis-karaliųteismų sprendimai.Nuo XIIIa. Tokie teismų sprendimai pradėti reguliariai skelbti vadinamuose ,,Bylų ritinėliuose”,o netrukus ir ,,Metraščiuose”.Ši medžiaga tolesnei teismo praktikai iš pradžių buvo naudojama vienam ar kitam konkrečiam papročiui patvirtinti.Bet ilgainiui čia susiklostė precedento taisyklė: kartą priimtas tos pačios grandies arba aukštesnių teismų sprendimas imtas laikyti privalomu pvz visiems vėlesniems bylų,kuriose yra panašių faktinių aplinkybių,sprendimams.Greta bendrosios t. atsirado vadinamoji teisingumo t.. Kaip ir bendroji, anglų teisingumo t. yra precedentinė, tik precedentai čia susikūrė kitu būdu ir apėmė kitus santykius nei bendroji t.. Taikyti teisingumo teisę taip pat tegalėjo teisingumo, t.y. tik Lordo kanclerio teismas.Teisingumo t. neturėjo tikslo pakeisti bendrąją teisę, ji teturėjo ginti nukentėjusiųjų teises ir interesus tose visuomeninio gyvenimo sferose, kurių nereglamentavo bendrosios t. normos. Lordo kanclerio teismo veiklos sferai greitai plečiantis, daugėjo bendrosios ir teisingumo t. normų kolizijų. Tokios kolizijos karaliaus Jokūbo I nurodymu turėjo būti sprendžiamos teikiant viršenybę teisingumo t. normai. Kad ir vyraujant tarp Anglijos t. šaltinių teismo precedentui, svarbūs čia buvo ir įstatymai, sudarantys dar vienos t. sistemos, vadinamosios statutinės t. pagrindą. Karalių leidžiami aktai šioje šalyje vadinami įvairiai- asizais, hartijomis, ordonansais, statutais. Iš pradžių akto pavadinimas vienos reikšmės neturėjo.Parlamento priimti ir karaliaus pasirašyti aktai imti vadinti statutais. Tiksliai statuto sąvoka buvo apibrėžta Henriko VII laikais, XV a. pabaigoje: tai karaliaus aktas, išleistas parlamento valdžios abiejų rūmų sutikimu. Skirtingai nuo kitų aktų, statuto teisėtumas negalėjo būti svarstomas teismo tvarka, anksčiau išleisto statuto turinį galėjo keisti tik naujai išleistas statutas. Dėl to ilgainiui, įsigaliojus principui, kad t. neturi būti keičiama be karaliaus ir parlamento sutikimo, teisėjų kaip t. kūrėjų, vaidmuo kiek sumenko.Statutinės t. įtaka darėsi vis reikšmingesnė.Teisinį santuokos ir šeimos santykių reglamentavimą labai veikė kanonų t.. Įstatymai įtvirtino tokias kanonų t. nustatytas taisykles, kaip privalomą bažnytinė santuokos sudarymo forma, dvipatystės draudimas. Anglijos šeima buvo patriarchalinė. Ištekėjusios moters padėtis buvo suvaržyta, negalėjo savarankiškai sudaryti sutarčių, dalyvauti teisme gindama savo teises. Gerokai platesnės t.,

14

nustatytos papročių t., buvo tik valstiečių, amatininkų ir pirklių žmonų. Jos galėjo valdyti savo turtą, sudaryti sutartis, verstis prekyba.Anglosaksų papročių t. ištuoką pripažino.Nesantuokiniai vaikai nebuvo pripažįstami, nebuvo galima jų ir įteisinti vėlesne tėvų santuoka.Žemės valdų paveldėjimas įsigalėjo neiškarto, nes iš pradžių po žemės valdytojo mirties žemė tekdavo Lordui, o mirusiojo įpėdiniai turėdavo ją išprašyti atgal. XII a. pabaigoje įsigalėjo pirmagimystės t., t,y. turto perėjimas vyresniajam sūnui.Laisvai disponuoti, surašant testamentą, nekilnojamuoju turtu pirmą kartą buvo leista tik 1540 metais.Baudžiamoji t.. Nusikaltimu iš pradžių laikyti nusikalstami veiksniai- nužudymas, plėšimas, vaikų pagrobimas, prievarta prieš moterį, vagystės su įsilaužimu. Manyta, kad jie visi gali būti įvykdomi tiktai tyčia. Neveikimas nebuvo laikomas nusikaltimu. Bet jau nuo XII a., veikiant romėnų ir kanonų teisei, atsakomybės pagrindu imta laikyti kaltė. Nuo XIV a. nuo atsakomybės imta atleisti silpnapročius ir bepročius, savigynos atveju. nusikaltimai pradėti klasifikuoti į 3 grupes : išdavystė, felonija, misdeminorai, ši klasifikacija įsitvirtino ir virto tradicine.Sunkiausia iš jų buvo išdavystė. Išdavystė, pagal bendrąją teisę, galėjo būti padaryta arba valdiniui pažeidžiant ištikimybės pareigą karaliui, ir tai vadinta didžiąja išdavyste, arba bet kuriam kitam žmogui- ištikimybės pareigą savo ponui. 15a į išdavystės sąvoką įtrauktas ir monetos padirbimas. Teismo procesas. Prisiekusieji talkino karaliaus skirtiems važinėjantiems teisėjams. Posėdininkų žiuri susidėjo iš 12 pilnateisių žmonių ir šimtinės ir 4 pilnateisių žmonių iš kiekvieno kaimo, kurie prisiekė atvykusiam teisėjui turėdavo pranešti apie šimtinėje įvykdytus nusikaltimus, prieš tai patys apklausę apie juos ką nors žinančius žmones. Gyventojų dalyvavimas karaliaus teisme tapo būdingu anglų vietos valdymo sistemos bruožu. Henriko II laikais atsiradę prisiekusieji posėdininkai atliko liudytojų arba kaltintojų, bet ne teisėjų vaidmenį. Būtent tuo šis institutas skyrėsi nuo vėlesnių laikų prisiekusiųjų. Apie XIV a. prisiekusieji tapo vadinamąja Mažąja žiuri, susidedančia iš 12 prisiekusiųjų posėdininkų, o jų kaltinamasis verdiktas, kurio pagrindu teisėjas teisiamajam skirdavo bausmę, būtinai turėjo būti priimtas vienu balsu.Vėliau jų sudėtis pasipildė naujais nariais, susiformavo 23 narių kaltinamoji, arba Didžioji žiuri, virtusi institucija, vertinančią kaltintojo argumentus, tikrinančia kaltinimo medžiagos patikimumą ir tuo pagrindu perduodančia bylą teismui.XII-XIII a. procesui buvo būdingas kaltinamasis pobūdis, bylos eiga rūpinosi nukentėjusysis, o teisėjo vaidmuo reiškėsi patarimais kaltinamajam ir sekimui, kad nebūtų pažeistos jo t.. Bendrosios t. teismuose įrodymus rinko pačios šalys. Lordo kanclerio ir bažnytiniuose teismuose bylą tyrė pats teisėjas, o tai buvo inkvizicinio teismo elementai. Parengimo tardymo stadija Anglijoje neatsirado, nors kai kurie proceso veiksmai iki teismo ir buvo atliekami.

Rusijos t.Tiesiogiai rusai su Bizantijos teise susipažino per karo žygius, sudarinėdami taikos sutartis, prekiaudami. Bet didžiausia Bizantijos įtaka Rusijos teisei pasireiškė per krikščionybės priėmimą. Iš pradžių vienintelis t. šaltinis buvo papročiai. Pirmasis rašytinis t. šaltinis atsirado iškaro po krikšto tikintis kad tai padės sustiprinti bažnyčios įtaką. Tai buvo Kijevo žemės papročiai, papildyti kunigaikščių įstatymais ir teismų sprendimais. Surinkti 11 a ir pavadinti rusų tiesa. Yra trys redakcijos: Trumpoji, pati seniausia; Plačioji, kunigaikščių t. normų susistemintu rinkinys ir Sutrumpintoji iš plačiosios, t. pritaikyta pakitusiems poreikiams. Svarbus skirtumas nuo rašytinių barbarų šaltinių buvo tas kad rusų tiesoje užrašyta teise buvo teritorinė o ne gentinė. Trumpojoje redakcijoje daugiausia straipsnių buvo skiriama nusikaltimams ir bausmėms, vėlesnėse redakcijose daugiau dėmesio skiriama civilinei teisei. Tuo laikotarpiu nebuvo bendro termino nuosavybės teisei nustatyti, tačiau nuosavybės t. buvo skiriama nuo turto valdymo. Nuosavybės t. objektais buvo pripažįstama tiek kilnojamas tiek nekilnojamas turtas. Iš pradžių pagrindiniai žemės įsigijimo būdai buvo laisvų žemių įdirbimas, vėliau ją imta tiesiog užgrobinėti iš bendruomenių. Pamažu tokia žemė virto paveldima ir vadinosi tėvonija. Daug dėmesio skiriama prievolėms atsirandančioms iš sutarčių. Sutartys buvo sudaromos žodžiu, jei sutarties vertė didesnė nei 3 grivinos, viešai. Pirkimo pardavimo sutartis buvo žodinis susitarimas ir daikto perdavimas. Rusų tiesoje minimas bankrotas, jis gali būti trijų rūšių: atsitiktinis, piktybinis ir neatsargus. Paskolos nuo panaudos įstatymai neskyrė. Įstatymiškai buvo numatytos palūkanos, kurios priklausomai nuo objekto vadinosi skirtingai. Paskolos objektai dažniausiai būdavo žemės ūkio produktai arba pinigai. Paskola kreditoriui suteikdavo teisę į skolininką. Samdos sutartis suteikdavo samdytojui teisę į samdinio asmenį. Santuokos ir šeimos teisę reguliavo bizantijos t. normos. Buvo sąlygos galiojančiai santuokai: amžius, laisva valia, tėvų sutikimas, kitos santuokos nebuvimas, tas pats asmuo galėjo turėti ne daugiau 2 santuokų. Žmona patekdavo vyro valdžion, jos atsineštas turtas po jos mirties tekdavo įpėdiniams. Ištuoka buvo leidžiama dėl neištikimybės arba sutuoktinio dingimo. Šeimos turtą paveldėdavo tik sūnūs. Nesant sūnų priklausomų valstiečių turtas tekdavo kunigaikščiui, o bajorų turtą galėjo paveldėti dukros. Buvo žinomas testamentinis paveldėjimas. Baudžiamoji t.. Deliktinės prievolės nuo nusikaltimų nebuvo skiriamos ir buvo vadinamos vienodai- skriauda. Tai buvo bet kuris visuomeninės tvarkos pažeidimas (prieš asmenį ir turtą). Skriauda buvo suprantama tik kaip materialinės žalos padarymas. Tai būdinga primityviajai teisei. nebuvo baudžiamosios atsakomybės ribojimo dėl amžiaus arba nepakaltinamumo. Buvo skiriamas paprastas nužudymas ir kvalifikuotas. Įvairūs kūnų sužalojimai buvo laikomi įžeidimais. Iš turtinių nusikaltimų didžiausias dėmesys buvo skiriamas vagystei, išskiriant kvalifikuotas vagystės rūšis- iš uždarų trobesių ir arkliavagystė. Nukentėjusysis pats galėdavo atkeršyti už save arba reikalauti piniginės kompensacijos ir gydimo išlaidų padengimo. Uždraudus kraujo kerštą buvo nustatytos tokios bausmių rūšys: mirties bausmė,, piniginė bauda ir atskirais atvejais savateismis. Piniginės baudos susidėjo iš dviejų dalių: baudos (kunigaikščiui) ir kompensacijos (nukentėjusiajam). Bauda už sunkius nusikaltimus buvo vadinama vira. Kiek virų reikėdavo mokėti priklausydavo nuo nužudytojo soc padėties. Bausmė už kitus nusikaltimus buvo vadinama pardavimu. Už bažnytinius nusikaltimus buvo skiriama bažnytinė bausmė- epitimija. Teismo procesas. Aukščiausia teismo instancija buvo kunigaikštis. Taip pat buvo vietiniai teisėjai, miestuose- miesto seniūnai, kaimuose- viršaičiai. Teisminiam procesui būdingas rungimasis. Įrodymais buvo laikoma prisipažinimas,

15

liudytojai, ordalijos, priesaika. „Soboro Statutas“ – tai pirmas spausdintas rusų įstatymų rinkinys. Jo atsiradimą įtakojo noras bent kiek sutvarkyti įstatymus, panaikinti prieštaravimus bei surinkti juos į vieną rinkinį. Nemaža dalis staripsnių yra tiesiogiai perrašyta iš LT 1588m. Statuto. susidėjo iš 25 skirsnių, suskirstytų į staripsnius, tačiau jie nebuvo išdėstyti laikantis kokios nors aiškios sitemos, taip pat neišvengta ir kazuistinio pobūdžio normų.(rusų įstatymų leidybos technika buvo atsilikusi nuo to meto Vakarų europos.)Statutas smulkiai reglamentavo feodalinės žemėvaldos formas: caro domeną, tėvonijas, tarnybinius dvarus, bažnyčios žemes.Sutarčių. SS minėjo pirkimo ir pardavimo, mainų, dovanojimo, pasaugos , nuomos ir kt. Sutarčių rūšis. Didelę reikšmę teikė sutarčių įforminimui.Laidavimas ir įkeitimas buvo priemonės sutarčių vykdymą užtikrintiPaveldėjimo. Testamentui („dvasiniam raštui“) sudaryti buvo nustatyta tam tikra raštiška forma, buvo galima sudaryti žodžiu, bet tik šventiko akivaizdoje. Testatoriaus valią ribojo luominiai principai: testamentu galima palikti tik pirktines tėvonijas ir kilnojamąjį turtą.Nusikaltimo ir bausmės. Statutas nepateikė bendros nusikaltimo sampratos, tačiau iš straipsnių turinio galima nuspręsti, kad nusikaltimas – tai caro valios ir įstatymų pažeidimas. Skiriami nusikaltimai ir civilinės t. pažeidimai (reikalauja atlyginti žalą). Taip pat skyrė tyčinius nusikaltimus ir nusikaltimus iš neatsargumo (tyčinis nužudymas – mirties bausmė, netyčinis nužudymas – nuplakdinimas ir kalejimas).Užsimenama ir paie būtinąją gintį bei būtinąjį reikalingumą.Statute konkrečiai kalbama apie kurstymą, slėpimą ir padėjimą. Daug dėmesio skirta tikybiniams nusikaltimams.Skiriami ir valstybiniai nusikaltimai. Detaliai reglamentuota atsakomybė už nusižengimus valdymo tvarkai,už teisme duotus melagingus parodymus. Atsakomybė nustatyta už nusikaltimus asmeniui, turtui bei dorovei.Bausmės, skirtos už kriminalinius nusikaltimus, labai žiaurios, nes bausme siekta įbauginti. Minima ne tik paprasta mirties bausmė, bet ir kvalifikuotoji – kaulų trupinimas ir pan. Plačiai taikytos ir kūno bausmės, įkalinimas, ištrėmimas į šalies pakraščius. Baudos taikytos retai. Rusijos t. modernizavimas XIXa. Judėjimas už rusų t. modernizavimą prasidėjo XIXa.pr.Ministras M.Speranskis, caro pavedimu, parengė įstatymų tvarkymo planą: 1) surinkti visus esamus t. aktus;2) susisteminti galiojančius įstatymus;3) parengti naują teisyną, atsižvelgiant į gyvenimo poreikius (tačiau caras atsisakė 3). Rengiamo teisyno tikslas buvo tik sutvarkyti galiojančius įstatymus, čia ir buvo atsisakoma pačios modernizavimo idėjos. 1830 m. išspauzdintas „Pilnas Rusijos imperijos įstatymų rinkinys“, jis buvo M.Speranskio žmonių darbo rezultatas. Į šį rinkinį įėjo rusų t. aktai, išleisti nuo 17a. Iki Nikolajaus I atejimo į sostą, tačiau nepateko dar laikomi slaptais aktai. Buvo paskelpos 2 rodyklės – chronologinė ir dalykinė(kad lengviau būtų naudotis). Iš „Rusijos įstatymų rinkinio“ buvo išrinktos galiojančios normos, panaikinti prieštaravimai ir kt. Iš šios medžiagos buvo paskelbtas „Rusijos imperijos įstatymų sąvadas“(įsigaliojo 1835.01.01). Sąvadas suskirstytas į tomus bei knygas, remiantis teiosės dalijimu į viešąją ir privatinę. Sąvade skelbiami įstatymai neapėmė visų gyvenimo sričių, taip pat kai kur išliko kazuistinio pobūdžio įstatymų. Keletą kartų šis sąvadas buvo papildomasišleidžiant atskirais tomais. Paskutinė pilna oficiali laida pasirodė 1893m., nors sąvadas galiojo net iki 1917m. Kartu su šio sąvado rengimu buvo pradėtas karinių t. aktų sisteminimas.Šiuo darbu buvo greičiau atlikta rusų t. konsolidacija nei reformacija.

ANGLIJOS TEISĖKONSTITUCINĖ TEISĖJau nuo XVII a. pradžios Anglijos Parlamente užsimezgė ir greitai ėmė aštrėti iki to laiko buvę labai nedideli prieštaravimai karaliaus valdžiai. Visuomenę erzino karališkųjų monopolijų sistema, valstybinis gamybos reglamentavimas, mokesčių politika ir ypač karaliaus politika religijos srityje.Dėl visų šių priežasčių parlamente susidarė ir sparčiai ėmė stiprėti opozicija. Jai aktyvinant savo veiklą, 1628 m. parlamentas priėmė garsiąją,, T. peticiją". Opozicijai parlamente stiprėjant, Karolis I Bendruomenių rūmus 1629 m. paleido, bet dėl kilusių finansinių sunkumų, taip pat sukilus prieš anglikonybę škotams, 1640 m. lapkričio 3 d. buvo privers tas juos vėl sušaukti. Posėdžiavęs daugiau nei 12 metų , šis Anglijos parlamentas į istoriją įėjo Ilgojo parlamento pavadinimu.Ilgajame parlamente nuo pat pradžios susiformavo dvi politinės srovės:karaliaus ir senosios tvarkos šalininkai, susidedantys daugiausia iš feodalinės aristokratijos, anglikonų dvasininkijos; ir opozicija, parlamento šalininkai, stoję už reformas, susidedantys daugiausia iš buržuazijos ir naujosios bajorijos daugumos atstovų (puritonai). Juos rėmė liaudis. priėmė keletą valstybei labai reikšmingų konstitucinės reikšmės t. aktų. Parlamentas prisiėmė aukščiausiųjų valstybės pareigūnų apkaltos (impičmento) teisę, kad karalius negalėtų dar kartą paleisti Bendruomenių rūmų. Dėl Ilgojo parlamento išleistų aktų karaliaus valdžia iki 1642 m. vidurio tapo tiek priklausoma nuo parlamento, kad iš esmės Anglija iš absoliutinės monarchijos virto konstitucine monarchija. Ir tai buvo pasiekta legaliai, parlamentiniu, „konstituciniu" keliu.Respublikos paskelbimas. Vos tik buvo pasiektas karaliaus apribojimas, baigėsi opozicijos vienybė. Savo politinių priešininkų stovyklos skilimu ryžosi pasinaudoti karalius. Pasitraukęs į šiaurinę Angliją, kur bajorijos dauguma liko jam ištikima, jis 1642 m. pradėjo pilietinį karą su parlamento šalininkais. Pradinė karo stadija parlamentui susiklostė nesėkmingai. Šioje situacijoje vienas independentų lyderių O. Kromvelis ėmėsi plataus parlamento ginkluotųjų pajėgų reorganizavimo. Karaliaus kariuomenė pralaimėjo. Aukščiausieji teismo rūmai, kaltindami karo parlamentui ir tautai sukėlimu, karaliui Karoliui Stiuartui nukirto galvą. specialiu aktu buvo panaikinti Lordų rūmai.(Be karaliaus ir Lordų rūmų):Respublikos Anglijoje įvedimas buvo įvykis, turėjęs reikšmės visai Europai: viduramžiškoms idėjoms apie dievišką karalių valdžios prigimtį buvo priešiškos idėjos apie tautą kaip vienintelį valdžios šaltinį. Įstatymų leidžiamoji valdžia respublikoje ir toliau priklausė „tautos atstovams parlamente", t. y. Ilgojo parlamento Bendruomenių rūmams, o vykdomoji valdžia buvo pavesta Valstybės tarybai, parlamento skiriamai ir jai atsakingai. Respublikos padėtį sunkino ne tik kilusi finansinė krizė ir badas, bet ir karas su Airija ir Škotija.Protektoratas. kariuomenės karininkų taryba, artima O. Kromveliui, 1653 m. paskelbė „Valdymo įrankį ". Tai buvo pirmasis ir vienintelis rašytinės Anglijos konstitucijos mėginimas.Laikydamas ginkluotąsias pajėgas pagrindiniu

16

valdžios ramsčiu, „Valdymo įrankis" nustatė konkrečias kasmetines sumas, reikalingas joms išlaikyti, ir numatė, kad be lordo protektoriaus sutikimo jos negali būti parlamento mažinamos.„Valdymo įrankyje" buvo nurodoma, kad lordu protektoriumi iki gyvos galvos pripažįstamas O. Kromvelis, o vėliau į lordo protektoriaus pareigybę turėjusi rinkti Taryba.Vienų rūmų parlamentas turėjo būti sudaromas rinkimų būdu. Deputatai turėjo būti renkami remiantis aukštu, bet iš prigimties jau ne feodalinio pobūdžio turto cenzu. Monarchijos restauravimas. „Restauracijos" pavadinimą amžininkai vartojo visam Karolio II valdymo laikotarpiui pažymėti. Pretendento į sostą įsipareigojimai nepersekioti buvusių monarchijos priešininkų nebuvo įgyvendinti. Bendruomenių rūmų deputatų korpusą suskaldė į dvi naujas politines grupuotes. Viena jų atstovavo karaliaus šalininkams ir vadinosi toriais, antroji, pavadinta vigais,-opozicijai karaliui. Reikšmingą opozicijos pergalę kovojant su karaliaus savivale reiškė „ Habeas corpus act" (1679). „Habeas corpus act” nustatė, kad bet kuris areštuotas žmogus galiteismo pareikalauti jį paleisti arba nuteisti pagal įstatymą. Pareigūnas, gavęs įsakymą „habeas corpus", per griežtai nustatytą terminą privalėjo sulaikytąjį pristatyti į teismą ir jam nurodyti arešto priežastis. Įstatymas teisėją įpareigojo suimtąjį paleisti už piniginį užstatą ir laidavimą atvykti į teismą. Taip pat buvo uždrausta be teismo suimtuosius laikyti kalėjimuose, esančiuose Anglijos užjūrio valdose.„Habeas corpus act", reglamentuodamas teisines asmens neliečiamybės garantijas, tapo vienu pirmųjų (po 1215 m. Didžiosios laisvių chartijos) pagrindinių Anglijos konstitucinių dokumentų. Jame yratokių visuotinai pripažintų demokratinių baudžiamojo proceso principų kaip nekaltumo prezumpcija, arešto teisėtumas, privalomas teisminės procedūros laikymasis.Labai svarbi Anglijos konstitucinės monarchijos savybė, kad ji niekada nebuvo teisiškai įtvirtinta rašytinėje konstitucijoje, daugumai pasaulio valstybių įprastame vientisame konstituciniame akte. Anglijoje, kuri pirmoji pamėgino sukurti rašytinę konstituciją ( 1653 m. “Valdymo įrankis"), iki šiol galioja vadinamoji nerašytoji konstitucija susidedanti iš konstituciniais laikomų atskirų parlamento aktų ir konstitucinių papročių bei precedentų.Anglija neturi vieningo konstitucinio dokumento, priimto laikantis ypatingų procedūrų. Anglijos konstituciniai įstatymai - tai parlamento išleisti statutai ypač svarbiais visuomeniniais ir politiniais klausimais, kurių forma, taip pat priėmimo ir keitimo tvarka iš esmės niekuo nesiskiria nuo kitų parlamento įstatymų. Konstituciniais jie laikomi tik dėl turinio, nors jų reguliavimo sritis jokiame t. akte nėra nustatyta. Paprastai jie reguliuoja valdymo formą, karūną, parlamentą, vyriausybę, teismus, rinkimus, administracinį teritorijos skirstymą, tarptautinius santykius.Pirmuoju Anglijos konstituciniu dokumentu pripažįstama 1215 m. Didžioji laisvių chartija. Pirmuoju po Šlovingosios revoliucijos tokiu konstituciniu Anglijos dokumentu tapo 1689 m. parlamento aktas, pavadintas Teisių biliu.Svarbiausias Teisių bilio nuostatas sąlygiškai galima sugrupuoti į tris blokus:- karaliaus valdžios parlamentui ribojimas: karaliui be parlamento sutikimo uždrausta sustabdyti įstatymų galiojimą, - valdinių t.: valdiniai turi teisę kreiptis su prašymais į karalių ir už tai negali būti persekiojami (5 str.); parlamento rinkimai „turi būti laisvi“; - teismų veiklos tobulinimas: draudžiama reikalauti besaikių baudų, taikyti žiaurias ir neįprastas bausmes. Tad Teisių bilis įstatymiškai įtvirtino parlamentinės monarchijos santvarką- reguliavo ir ribojo karaliaus ir parlamento galias taip, kad karaliaus valdžia ir galios nuo šiol ėmė remtis pastoviomis t. normomis. Teisių bilyje yra netrukus plačiai paplitę konstitucinės t. principai - parlamento viršenybė įstatymų leidyboje, išimtinė parlamento teisė nustatyti mokesčius ir karinį kontingentą.1701 m. birželio 12 d. “Santvarkos aktas”.Akte buvo skelbiama, kad Anglijos sostas turįs atitekti šoninei Stiuartų linijai - Hanoverio dinastijai, o kitomis jo nuostatomis siekiama apsaugoti Anglijos interesus nuo galimos neigiamos būsimų svetimšalių dinastijų įtakos. kontrasignacijos taisyklė. Pagal ją, visiems valstybės vadovo (šiuo atveju - karaliaus) aktams galioti, be paties vadovo parašo, buvo reikalaujama dar ir ministrų kabineto (šiuo atveju - Slaptosios tarybos) atstovo, atsakingo už to akto turinį, parašo. Dėl šios taisyklės netrukus buvo pripažintas politinis ir teisinis karaliaus neatsakingumas („karalius neklysta"). pagrindinė ir svarbiausia „Santvarkos akto" idėja - patvirtinant parlamentą esant centrine įstatymų leidžiamosios valdžios institucija kartu sumenkinamas karaliaus vaidmuo valstybėje.Anglų parlamentarizmo modelį kūrė taip pat konstituciniai papročiai ir precedentai, neretai atsitiktiniai, iš anksto niekieno neplanuoti.Lordų rūmai ir toliau liko nerenkama, aristokratinio pobūdžio institucija. 1958 m. buvo nustatyta, kad narystė rūmuose trunka tik iki gyvos galvos, todėl paveldimi perai baigia nykti.Bet XX a. Lordų rūmų galia ir įstatymų leidybai pastebimai susilpnėjo. Tai padaryta dviem įstatymais. Lordų rūmų politika dėl vyriausybės pateikto biudžeto įstatymo projekto atvedė prie to, kad 1911 m buvo priimtas Parlamento reformos aktas. Tai buvo pirmasis aktas anglų konstitucinių įstatymų istorijoje, skirtas santykiams tarp parlamento rūmų reglamentuoti.Dokumentas nustatė nevienodą finansinio ir nefinansinio pobūdžio biliams priėmimo parlamente tvarką.1949 pratęsė pradėtą Lordų rūmų galios leidžiant įstatymus siaurinimą. Pagal šį aktą, finansiniai biliai Lordų rūmams apskritai nebeperduodami. Lordų rūmai išsaugojo aukščiausiosios teisminės instancijos reikšmę.Teisių ir laisvių sąrašo (katalogo) - anglų konstitucinė tradicija nežino, visos šios ir kitos kazuistinės t. ir laisvės nėra individualizuotos. Bet tai nereiškia, kad piliečių t. ir laisvės Anglijos valstybėje nepripažįstamos. Teisių ir laisvių katalogo nebuvimas nelaikomas ir konstitucinės t. trūkumu, net atvirkščiai: pripažįstama, kad galima visa, kas nedraudžiama.Anglijos t. sistemos specifiką sudaro dar viduramžiais susiformavęs reiškinys, kad nemažai t. institutų čia suformuluota ne įstatymuose (statutuose), o teismų sprendimuose (precedentuose).1875m. teismų reforma iš esmės likvidavo formalų bendrosios t. ir teisingumo teismų skirtumą ir kartu juos suliejo, bet to neatsitiko su bendrąją ir teisingumo teise. Teisingumo t. viršenybė, pasitaikius bendrosios ir teisingumo t. normų kolizijai, nustatyta jau XVIIa., buvo išsaugota. Todėl teisinė literatūra ir toliau abi t. sistemas nagrinėja skyrium. Bendrosios ir teisingumo t. pagrindu anglai sukūrė materialinės t. normas, skirtas praktiškai spręsti konkrečias bylas. Teisė daugiausia vystėsi teisėjų dėka, be didesnės įstatymų leidėjo ir t. mokslo paramos. Įstatymų (statutų) vaidmuo anglų teisėje tradiciškai ribojasi tik teismų praktikos

17

sukurtos t. fiksavimu ar papildymu.Siekiant statutus padaryti patogesnius naudoti, senieji statutai, išleisti pradedant XIIIa. Ir baigiant 1711m., XIXa. Pradžioje buvo surinkti į oficialų chronologinį 9 tomų rinkinį ,, Karalystės statutai” , o to paties amžiaus antroje pusėje išleisti ,,Peržiūrėti statutai”. Ekonominiams santykiams darantis vis labiau sudėtingesniems, plėtojantis komerciniai apyvartai, didėjant konkurencijai, iškilo reikalas teisę paprastinti, daryti ją aiškesnę, todėl vis daugiau dėmesio imta skirti įstatymams. Tuo tarpu precedentinė teisė su jai būdinga teismų praktika besiremiančia kazuistine forma išgyvena rimtą krizę. Įstatymai ir reglamentai įgauna iki šiol šioje šalyje neregėtą reikšmę. Bet kuris precedentas dabar gali būti panaikintas parlamento aktu. Šiuolaikinės Anglijos t. šaltinių hierarchijoje faktiškai statutai tapo svarbesni už precedentus. Konsoliduojantys aktai – tai parlamento išleistame viename įstatyme surinkti ir susisteminti jau ankščiau priimti galiojantys aktai kokiu nors palyginti siauru reikalu; tai miniatiūrinė kodifikacija, apimanti ne ištisas t. šakas, o tik pavienius t. institutus.bendroji teisė jau XVIa. Buvo akivaizdžiai prisitaikiusi prie kapitalistinės raidos poreikių. Svarbiausia kas buvo pasiekta anglų revoliucijos metais turtinių santykių srityje,- tai feodalinės žemės nuosavybės santykių laužymas ir prielaidų žemei virsti privatinės nuosavybės t. objektų sudarymas.Žymią vietą užėmė t. normos, reglamentavusios prekybą ir pramonę (1640m. įstatymas, draudęs kokiam nors verslui teikti išskirtines privilegijas, 1651m. navigacijos aktas, skatinęs anglų užjūrio prekybą ir kt). Šio pobūdžio aktai atvėrė kelią vidaus ir užsienio prekybai, taip pat savo krašto pramonei plėtotis. XIXa. Pabaigoje įstatymais buvo gerokai teisiškai sureguliuotos prekybos ir ekonomikos sferos. 1908m. aktas, sujungė ir susistemino gausius aktus, skirtus juridinių asmenų organizacijai ir veiklai reglamentuoti. Civilinių teisinių santykių sferoje įstatyminiam reguliavimui dabar priklauso sudėtingiausi civiliniai teisiniai santykiai. (sureguliuoti beveik visi prekybos t. Institutai).Nuosavybė Anglijoje buvo skirstoma į realiąją ir asmeninę. Realiajai priskiriamas turtas, dėl kurio gali būti pateiktas realinis ieškinys – ieškinys dėl valdymo atkūrimo. Realiai nuosavybei buvo priskiriama žemė, giminės nekilnojamasis turtas ir titulai. Pirmenybė paveldint tokį turtą priklausė pirmagimiui. Asmeniniu laikomas turtas, saugomas personaliniu ieškiniu, skirtu t. pažeidimo atveju piniginei kompensacijai gauti.XIX a. t. raida ilgainiui išdildė ribą tarp realiosios ir asmeninės nuosavybės.1925-ųjų metų Nuomos įstatymas radikaliai supaprastino teisių į žemę perdavimo formas, panaikino gausias viduramžiškas naudojimosi teises. Naujausiais laikais Anglijos nuosavybės teisėje jau išsamiai atsispindi tendencijos, būdingos ir kitoms išsivysčiusioms šalims, t.y nuosavybės t. socializacija ir su ja susiję galimi šios t. Varžymai.1836m. greta bažnytinės santuokos buvo įteisintos fakultatyvios civilinės jungtuvės., santuokinis amžius – 16 metų. Po 1969m. ištuoka leidžiama nepataisomai iširus santuokai: dėl neištikimybės, ar kitokio elgesio, dėl kurio neįmanomas santuokinis gyvenimas.Buvo keičiama moterų padėtis šeimoje. 1882m. suteiktos moterims t., leidžiančios disponuoti savo turtu. Bet moteris išliko iš dalies priklausoma nuo vyro.Jis buvo atsakingas už žmonos padarytus t. pažeidimus.1935m. ištekėjusių moterų t. buvo sulygintos su netekėjusių moterų teisėmis, taip pat sulygintos abiejų sutuoktinių t..Anglijos paveldėjimo t. ypatumas – pirmenybė paveldėti nekilnojamą turtą atitekdavo “artimiausiam pagal giminystę”, teikiant pirmenybę vyriškos lyties atstovui, vyriausiam pagal amžių. Vienodą visų rūšių paveldėjimo tvarką nustatė tik 1925m. Nuosavybės įstatymasDarbo teisinių santykių reguliavimas Anglijoje buvo būdingas jau viduramžiais. Tai XV – XVI a. parlamento aktai dėl maksimalaus darbo užmokesčio nustatymo,... . Su industrializacija gerokai pakilo pramonės gamybos efektyvumas, padidėjo nekvalifikuotos darbo jėgos poreikis. Paplito vaikų ir moterų išnaudojimas.XIX a. buvo išleisti pavieniai įstatymai, ėmę riboti vaikų, o paskui ir moterų išnaudojimą. Buvo apribojama darbo dienos trukmė, vaikų darbo amžius. 1869m. pasirodė pirmos profsąjungos. Anglijoje buvo sudaryta pirmoji kolektyvinio darbo sutartis. Netrukus šios sutartys tapo vienu svarbiausiu darbininkų ir darbdavių santykių reguliavimo metodu.XX a. pradžioje įstatymai 8 val. apribojo darbo dienos ilgumą. Įstatymai ėmė reglamentuoti įvairias darbo santykių sferas.Anglijos baudžiamoji teisė ilgai nesikeitė, pagrindas liko bendroji teisė. Išliko senoji nusikaltimų klasifikacija: valstybės išdavystė, sunkūs kriminaliniai nusikaltimai (felonija) ir kiti krim. nusikaltimai (misdeminorai). XVIII a. nusikaltimų klasifikacija buvo papildyta naujomis nusikaltimų sudėtimis, ypač padaugėjo nusikaltimų, laikomų felonijomis ir baudžiamų mirties bausme. ). Kaip bausmė buvo taikomas statymas prie gėdos stulpo, kūno bausmės, turto konfiskavimas, bauda. Pirmieji mėginimai liberalizuoti baudžiamąją politiką palietė baudžiamąjį procesą. Tai įvyko išleidžiant tokius konstitucinius dokumentus: 1679m. “Habeas corpus act”, 1689m. Teisių bilį, 1701m. ”Santvarkos aktą”.XIX a. pradžioje prasidėjo Anglijos BT moderninimas. 1819m. uždraustos įvairios barbariškos bausmės,ribojamas mirties bausmės taikymas, 1820m. panaikintos kūno bausmės moterims, trėmimas į kolonijas pakeistas katorgos darbais. 1861m. mirties bausmė numatyta tik už keturis nusikaltimus. Anglai pirmieji įvedė visuomenės globą kaliniams, reformatoriumus (pataisos kalėjimus), nepilnamečių nusikaltėlių auklėjimą.

DIDŽIOJI PRANCŪZIJOS REVOLIUCIJAPriežastys:absojiutizmo krizė(pradėjo varžyti šalies raidą;finansinė krizė),luomų santvarka(trečiojo luomo laisvių ir teisių ribojimas, privilegijų suteikimas dvasininkijai ir bajorijai).Karalius Liudvikas XVI, nurėdamas išeiti iš krizės, ryžosi sukviesti Generalinius luomus(1789.05.05)Karalius pasakė kalbą, bet nieko neužsiminė apie konstituciją ir esminius valstybės pertvarkymus. GL posėdžiavo paryžiečių minios apsuptyje, kuri ragino deputatus stoti prieš karaliaus valdžią. Jausdami vis.paramą, 3 luomo atstovai(beje, jiems buvo duota tiek deputatų vietų, kiek jų turėjo privilegijuotieji luomai) pasiskelbė Nacionaliniu susirinkimu(aukšč.šalies valdžia).Karalius 3 luomo nutarimus paskelbė negaliojančiais. Dalis dvas. ir baj. deputatų prisideda prie 3 luomo. Nac. susirinkimas pasiskelbia Steig. susirinkimu, kurio pagr. tikslas-konstitucija.Liepos 14 didž.

18

varguomenės minia-sankiulotai puola prie Bastilijos.(Revoliucijos pradžia ir absoliutizmo pabaiga).Revoliucijos plitimas:miestuose šalinama karaliaus paskirta miestų valdžia, kūrėsi Nac. gvardijos būriai,sankiulotai prašė duonos, beturčiai plėšė sandėlius, nusiaubdavo turtuolių namus.Riaušės apėmė ir kaimus. Valstiečių maištai:deginami dok.,kuriuose buvo surašytos feod.prievolės.Rugpjūčio 4 Steig.susirinkimas panaikino privilegijas. Treč.luomui panaikinti apribojimai užimti pareigas valst. Administracijoje ir kariuomenėje.Tačiau pagr. prievolės senjorams išliko.Taip pat panaikinta cechinė santvarka, likviduoti vid.muitai-tam, kad galėtų plėtotis gamyba ir prekyba.1789 ŽMOGAUS IR PILIEČIO TEISIŲ DEKLARACIJAPriemė Steig. susirinkimas 08 26.Turiniui d.poveikį padarė demokr.švietėjų idėjos ir JAV Nepriklausomybės deklaracijos nuostatos.Rengiant dalyvavo visų luomų atstovai.Tačiau idėja priklausė privileg.luomų atstovams.2 pagr.nuostatų blokai:žm.ir piliečio teisės bei konst.santvarkos principai.Preambulėje skelbiama, kad žm.teisės esančios įgimtos, šventos ir neatimamos.Atmetamos luom.privilegijos.Prigimt.teisės užtikrinamos.Laisvė,nuosavybė,saugumas,priešinimasis priespaudai. Leidžiama viskas, ko įstatymas nedraudžia. Laisvė reikšti nuomonę;religijos laisvė. Privatinės nuosavybės neliečiamumas.Formuluojami demokratiniai baudž.tiesės principai. Įgimtos žm.teisės atskiriamos nuo piliečio teisių. Did.dėmesys-tautos suverenitetui(valdžios šaltinis-tauta-tai konst.santvarkos principas).Atimta iš karaliaus teisė pretenduoti į buvusį jo vienvaldiškumą. Pateisinama kova su absoliutizmu. Skelbiama visų lygybė prieš įstatymą. Vis dėlto visiškai feodalinių santykių nepanaikino.Deklaracija buvo priimta klestint Steig.susirinkimo daugumos revoliuciniam entuziazmui, idealizmui, net naivumui, dar menkai įsivaizduojant būs. Konstituciją, todėl-daug neatitikimų, prieštaravimų.1791 KONSTITUCIJASavo veiklą Steig.susirinkimas vainikavo 1791 rugsėjo 3 priimdamas Konstituciją, teisiškai šalyje įtvirtinusią konst.monarhiją. Likviduota luominė santvarka ir feodalinės privilegijos. Piliečių teisės eiti pareigas, teisingas mokesčių paskirstymas, lygybė prieš baudž.įstatymą. Žodžio, spaudos, susirinkimų, peticijų teisės.Nuosavybės neliečiamumo garantija.Reglamentavo administracinį valstybės teritorijos suskirstymą į departamentus, pastarųjų-į distriktus, o šių-į kantonus. Šis suskirstymas reikšmingas tuo, kad likvidavo feodalinio teritorijos suskirstymo į senjorijas liekanas.Skelbė tautos suverenitetą.Nac. įstatymų leidybos susirinkimas-nuolatinė iš vienų rūmų susidedanti institucija.Nac.s.turėjo būti renkamas 2 metams, negalėjo būti karaliaus paleistas.Dalyvauti rinkimuose turėjo teisę tik “aktyvieji ” piliečiai.Konst. skelbė tautos atstovų neliečiamumą.Įst.leidyba-išimtinė Nac.s.teisė.N.s. nutarimams, išskyrus įstatymus mokesčių reikalu, karalius turėjo veto teisę.Vykdomoji valdžia-paveldimam karaliui, įgyvendinančiam per savo paties skiriamus ministrus.Teismą laikė nei nuo N.S., nei nuo karaliaus nepriklausoma institucija.Teisėjai renkami gyventojų.Konstitucijos priėmimas revoliucijos dar neužbaigė.Buvo ir kitaip nusiteikusių atstovų, siūliųsių tęsti revoliuciją ir siekti respublikos. TAip manė žirondistai ir jakobinai.1793 ŽM. IR PIL. TEISIŲ DEKLARACIJA IR KONST.Tolesnius įvykius pastūmėjo karaliaus mėginimas pasitraukti iš Paryžiaus ir pasipriešinti K. nustatytai tvarkai, taip pat prieš Prancūziją prasidėjusi užsienio intervenciją. Įsiliepsnojus sukilimui, 1792.08.10. buvo šturmuoti karaliaus rūmai ir jis pašalintas iš sosto. Konstitucinė monarchija žlugo. 1792.12. N.k. teismas karaliui Liudvikui XVI priėmė mirties nuosprendį, pagal kurį 1793.01. 21. Jis buvo giljotinuotas. Dėl to gerokai padaugėjo Prancūzijos išorės priešų, valstybės viduje suaktyvėjo politinių jėgų kova. 1793. Visuomenės gelbėjimo komiteto įstegimas, kuriam pavesta imtis privalomų priemonių, būtinų išorės ir vidaus gynybai. Sudėtinga politinė, ekonominė valst.padėtis ir žirondistų neveiklumas tai padėčiai gerinti paskatino jakobinus imtis aktyvių veiksmų.Sukilimas atvedė juos I valdžią.Nac.konventas 1793 06 24 priėmė Konstituciją, kurios įžangine sudedamąja dalimi tapo naujai suredaguota Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.Pastarasis dokumentas-radikalesnis ir didesnis.Deklaracija skelbė, kad visuomenės tikslas-visuot.laimė.Vyriausybė steigiama naudojimuisi žm.įgimtomis ir neatimamomis teisėmis užtikrinti(lygybė,laisvė,saugumas,nuosavybė).Skyrė įgimtą lygybę ir lygybę prieš įstatymą.Jakobinų deklaracija pateikė platesnį konkrečių išvestinių laisvių sąrašą.Esama soc.teisių. Skelbiama, kad visuomenė privalanti išmaitinti neturtėlius.Skelbiamas liaudies suverenitetas.Liaudis visada turi teisę pakeisti Konstituciją.Deklaracija baigiama nuostata, kad, vyriausybei pažeidinėjant liaudies teises, liaudis turi teisę sukilti. Did. išliekamosios galios neturėjo.N.konstitucija reikšminga tuo, kad rėmėsi Ž.Ž.Ruso idėja, jog įstatyme “bendroji valia” turi reikštis tiesiogiai, o ne per reprezentantus.Tai buvo vienintelė Europos konstitucija, įkūnijanti tiesioginę demokratiją įstatymų leidyboje.Skelbė, kad suvereni liaudis-piliečių visuma.Tautai – 21m.sulaukusiems prancūzams, pragyvenusiems tame kantone ne mažiau kaip 6 mėn. ir nesantiems tarnais, suteikta teisė tiesiog.rinkimais pirminiuose susirinkimuose pagal gyv.vietą balsavimu rinkti savo atstovus į Įst. Leidybos korpusą.Tačiau iš tikrųjų tai buvo ne įst. leidžianti,o tik juos projektuojanti institucija. Sankcionuoti korpuso pasiūlytus įstatymus privalėjo piliečiai, kuriems Konst.pavedė įst. svarstyti ir priimti. Įstatymai reglamentavo civilinę ir baudžiamąją teisę, respublikos pajamų ir išlaidų tvarkymą,mokesčius, karo skelbimą ir kt.Teisės aktai, nepriskirti prie įstatymų, buvo vadinami dekretais ir juos galėjo leisti Įst.leidybos korpusas.Konstitucija, atmetusi valdžių padalijimo principą, nenumatė sudaryri vyriausybės.Vadovauti bendrajam valdymui-Vykdomajai tarybai.N.konstitucijos klausimu buvo organizuotas balsavimas, ir daugumoje pirminių susirinkimų kantonuose jai gautas pritarimas.Pačios 1793 Konstitucijos įgyvendinimas dėl karo aplinkybių Nac. konvento nutarimu buvo nukeltas į būs.taikos metą ir apskritai nebuvo pradėtas.Reali valdžia buvo sutelkta Nac.konvento rankose, Prancūzijoje jakobinų valdymo metais įsigalėjęs režimas pagrįstai vadinamas konvento režimu.

DIREKTORIATASVisuomenėje ir Nacionaliniame konvente sparčiai plito nuomonė, kad revoliucija nuėjusi per toli. N.k. greit subrendo suokalbis

19

prieš jakobinus, pasibaigęs 1794.07.27 (termidoro 9) perversmu, kuriuo ir baigėsi Didžioji Prancūzijos revoliucija. Po Termidoro perversmo Nac. Konvente sustiprėjusių jėgų buvo parengta ir 1795 08 22 Prancūzijos Respublikos Konstitucija. Ji, reglamentuodama aukščiausiųjų valstybės organų sistemą, atsisakė tiesioginės demokratijos, įteisino reprezentacinį valdymą, atskyrė įstatymų leidžiamąją valdžią nuo vykdomosios, taigi šiuo atžvilgiu grįžo prie 1791 . Konstitucijos pagrindų.Tai buvo respublikos konstitucija. Joje įteisinama dvejų rūmų įstatymų leidybos institucijos sistema, besiremianti skirtingų funkcijų leidžiant įstatymus kiekvieniems rūmams pavedimu.Įst. leidybos korpusas susidėjo iš Penkių šimtų tarybos ir Seniūnų tarybos.Pirmajai suteikta išimtinė įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, antrajai-išimtinė teisė tvirtinti arba atmesti pirmosios nutarimus. Įstatymų leidybos korpusas (abeji rūmai) turėjo būti renkami dviejų pakopų rinkimais. Vykdomają valdžią Konstitucija pavedė direktorijai, susidedančiai iš 5 narių.Juos kasmet po vieną siūlė Penkių šimtų taryba ir rinko Seniūnų taryba.Direktorijai Konstitucija pavedė skirti ministrus.Direktorija nesugebėjo stabilizuoti politinės padėties. Bijojo feodalizmo bei monarchijos restauracijos, revoliucijos sprogomo grėsmės, ji, stengdamasi visiems įtikti, vykdė nenuoseklią "sūpuoklių" politiką. Pasmerktas.1799 11 09 arba briumero 18 įvykdytas perversmas.

KONSULATAS IR IMPERIJA

Paskubomis parengta Konstitucija ir 1799 m. gruodžio 13 tautos ratifikuota.Ir toliau Prancūzija vadinama respublika, nors įgavo tam tikrą konsulato pavidalą:vyriausybės valdžia-3 konsulams, renkamiems Senato 10 m.Pirm. konsulu-Napoleonas Bonapartas. Jis visagalis;naudojosi išimtine įstatymų iniciatyvos ir skelbimo teise, galėjo skirti ir atleisti Valst. Tarybos(tai patariamoji kolegija, rengianti, redaguojanti iš vyriausybės ateinančius įstatymų sumanymus,juos balsuojanti) narius, ministrus, karininkus, teisėjus…Kiti konsulai turėjo patariamąjį balsą. Leisti įstatymus, kaip buvo buvo nustačiusi 1795 m. Konstitucija, turėjo dveji rūmai., kiekvieni vykdydami skirt.funkcijas. Konstitucija įsteigė Senatą sergėtoją, kuris galėjo , naikinti kiekv.Įst.leidybos korpuso priimtą įstatymą. Senatas dalyvavo kuriant teisę. Jo įstatymo galią turintys aktai-organiniai senatuskonsulatai.Paini pseudodemokratinė tautos dalyvavimo sprendžiant valstybės reikalus sistema. senatuskonsultai. Pirmasis skelbė, kad konsulai Senato skiriami iki gyvos galvos, antrasis ir treč.-pirmojo siūlymu, o pirmajam suteikiama teisė nurodyti savo įpėdinį. Pačiam Senatui šis senatuskonsultas suteikė teisę leisti teisės aktus”Konstitucijos neaptartais” reikalais, paleisti Tribunatą ir Įst. Leidybos korpusą, riboti ind.teises. Antrasis organinis s. skelbė, kad respublikos valdymas patikimas imperatoriui, kuris priima prancūzų imperatoriaus titulą. Skelbė N.Bonapartą. Suteikta teisė leisti dekretus. I. titulas paveldimas. Pranc. faktiškai ir teisiškai virto imerija, pagal vald.formą-monarchija, bet iš pradžių neatsisakė respublikos pavadinimo. 1807 panaikino Tribunatą, ĮLK imtas šaukti vis rečiau. Valdžia susikoncentravo imperatoriaus ir jam paklusnaus Senato rankose. Napoleono vald.metai pasižymėko kodifikavimo darbais. Pavyko stabilizuoti politinę padėtį. Tada per trumpą laiką vienas po kito pasirodė garsieji kodeksai:civilinis(1804), civilinio proceso(1806), prekybos(1807), baudž.proceso(1808), baudžiamasis(1810).Imperijos istorija buvo kupina karų ir baigėsi Napoleono kariuomenės sutriuškinimu Rusijoje. Imperija žlugo.

Sustiprėję rojalistai sugebėjo paimti į savo rankas Prancūzijos valstybės aparatą ir kariuomenę. Buvo oficialiai restauruota legitiminė monarchija su Burbonų dinastijos monarchų priešakyje. Tuo metu Prancūzijos soste sėdėjo Liudvikas XVIII. Pagal valdymo forma Prancūzija oficialiai tapo paskelbta konstitucine monarchija. Karaliaus asmuo – neliečiamas ir šventas. Jis valstybės šeimininkas, jam priklauso visa valdžia jo tėvynėje, jo t. objekte. Karalius skelbiamas vyriausiuoju valstybės vadovu. Įstatymų leidžiamoji valdžia pavedama karaliui, Perų rūmams ir departamentų deputatų rūmams visiems kartu. Ministrai skelbiami atsakingais rūmams-pirmas žingsnis į parlamentarizmą.Teisėjus skiria karalius.Skelbiamos konstitucinės piliečių teisių garantijos.Su Karolio X atėjimu 1824 m. į karaliaus sostą Prancūzijoje ėmė stiprėti feodalinė reakcija.1830karalius paleido Deputatų rūmus, kartu išleisdamas ir ordonansus, padidinančius turtinius reikalavimus šių rūmų rinkėjams pusiau sumažinančius juose deputatų skaičių, oficialiai naikinančius spaudos laisvę, uždraudžiančius susirinkimus ir mitingus. Parlamentarai sukurstė liaudį sukilti. Karolis X buvo priverstas bėgti iš šalies. Legitiminė monarchija žlugo.Į karaliaus sostą buvo pakviestas Orleano kunigaikštis Liudvikas Pilypas, leidęs valstybėje šeimininkauti parlamento partijoms.Naujoji monarchija, pažymint ją lėmusius įvykius, buvo pavadinta Liepos monarchija.1830 08 14 ankstesnės sudėties Deputatų ir Perų rūmai paredagavę naujai išleido konstitucinę chartiją Rūmai su karaliumi pasidalijo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, atsisakyta neviešų Perų rūmų posėdžių. Uždrausta kada nors gražinti cenzūrą. Parlamentinis valdymas stiprėjo.Palaidoti mėginimai restauruoti ikirevoliucinę tvarką.N.monarhija įgavo buržuazinį pobūdį. Sąlygos kapitalizmui, visuomenės progresui.Atsirandanti stambioji pramonė ugdė proletariatą,, ėmė nykti savarankiški amatininkai.ANTROJI RESPUBLIKA1848 sudaryta Laikinoji vyriausybė priėmė n.konst.- Antrosios respublikos konstituciją.Įtvirtino “socialinę respubliką”, besiremiančią laisvės, lygybės, brolybės principais, o jos pagr.sudarė šeima, darbas, nuosavybė, vis.tvarka.Konst.įžanga-savotiška teisių ir pareigų deklaracija.Yra soc.pobūdžio deklaracijų.Deklaruojama teisė į darbą, nemokamą prad.mokymą.Skelbiamas lygiateisiškumas, sąjungų, susirinkimų, spaudos, tikėjimo, darbo ir verslo laisvės, asmens ir buto , nuosavybės neliečiamybė, mokesčių dydžio priklausomybė nuo turt.padėties.Monarchijos atsisakymas-negali valdžia būti paveldima.Valdžių padalijimo principas-kategoriškas.Išimt.įst.leidybos teisė-Nac.susirinkimui.Atmetama dviejų rūmų sist.Valst. taryba atliko ne politinio, o techninio pobūdžio funkcijas-rengė įst.projektus, tikrino skundus. Nac.s, renkamas 3 m. visuot. Rinkimais.1 kartą

20

Europoje-visuot slapti rinkimai.Kiekv. tautos ats.- įst.leid.inic.teisę. Prezidentas-1 Europoje.Neleidžiama būti perrinktam kitai kadencijai. Nac. S. ir prezidentas nedaug galėjo veikti vienas kitą:NS g.nušalinti prez. Nuo pareigų anksčiau laiko. P ir NS rinkimuose-visi vyrai nuo21.1851 prezidentas Liudvikas Bonapartas paleido NS, nes NS nesutiko pakeisti konst.nuostatą, draudžiančią t.p.asmeniui būti šrinktam P dviem kadencijoms.Tai reškė n. valst. Perversmą.TREČIOJI RESPUBLIKAJau 1870 m. rugsėjo 4 d., Prancūzijoje buvo paskelbta respublika (trečioji) . susirinkęs 1871 m. vasario mėn., Nacionalinis susirinkimas organizavo laikiną parlamentinį valdymą. Vykdomosios valdžios priešakyje buvo Nacionalinio susirinkimo išrinktas prezidentas. Nacionaliniame susirinkime buvo manyta, kad Prancūzijai labiausiai tiksianti konstitucinė monarchija su parlamentiniu režimu. Buvo nutarta rinkti prezidentą. Nuspręsta jį rinkti parlamente 7 metų laikotarpiui su teise būti perrinktam. Taigi Prancūzija, nors ir ne tiesiogiai, buvo pripažinta respublika. Įstatymų leidyba buvo patikėta Deputatų rūmams ir Senatui. Bei buvo sudaromas Nacionalinis susirinkimas. Abiejų rūmų nariai turėjo įstatymų leidybos iniciatyvos teisę. Taip pat ją turėjo ir prezidentas. Jis pirmininkavo Ministrų tarybai, bei turėjo begales kitų pareigų ir teisių (kaip skirti civilinius ir karinius pareigūnus ir kt.). ministrai yra solidariai atsakingi rūmams už bendrą vyriausybės politiką. Deputatų rūmų rinkimuose galėjo dalyvauti 21 metų sulaukę vyrai. buvo išleisti keletas įstatymų, laikomi konstituciniais, bet vientisos konstitucijos ši respublika neturėjo . Kai kurie vis.santykiai liko nekonstitucionuoti. 1884 padryta keletas Konst. Pataisų, draudžiančių peržiūrėti respublik.vald.formą. Jos labai sustiprino demokratines Konstitucijos nuostatas. Laikotarpiu tarp 2 pasaul.karų-parlamento vaidmens mažėjimas . Padidėjo Ministro Pirm. Vaidmuo.Trečioji respublika žlugo, Prancūzijos vyriausybei 1940 kapituliavus hitlerinei Vokietijai.KETVIRTOJI RESPUBLIKAPo hitlerinės Vokietijos sutriuškinimo 1945 įvykęs referendumas daugiau nei 95 proc. Balsų dauguma atmetė Treč.respublikos konstitucinių įstatymų atkūrimąDėl n.konstitucijos priėmimo-daug nesutarimų, bet galiausiai 1946 priimta Ketvirtosios respublikos konstitucija. Jos pirmajame straipsnyje Prancūzija skelbiama nedaloma, pasaulietiška, demokratine ir socialine respublika. Aukščiausiųjų valstybės institucijų sistema konstitucijoje buvo konstruojama pagal parlamentinės respublikos schemą. Skelbiama, kad palamentas susideda iš Nacionalinio susirinkimo ir Respublikos tarybos. Tačiau abeji rūmai nebuvo lygiateisiai. Jie buvo renkami visuotiniais, lygiais rinkimais, slaptai balsuojant. Rinkimuose galėjo dalyvauti sulaukę pilnametystės abiejų lyčių piliečiai. Prezidento rinkimų tvarka palikta be pakitimų. Jam pavesta pasirašyti ir ratifikuoti tarptautines sutartis skelbti įstatymus ir savo nuožiūra reikalauti iš naujo svarstyti juos parlamente, siūlyti Ministrų tarybos pirmininko kandidatūrą. Vykdomoji valdžia priklausė Ministrų tarybai. Valdžios centru tapo žemieji parlamento rūmai (Nacionalinis susirinkimas). Laikui bėgant aki kurios konst. \nuostatos buvo pakeistos. Ministrų tarybos pirmininkas galėjo ankčiau laiko paleisti NS;tapo sunkiau pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe .Respublikos tarybos teisės leidžiant įstatymus iš esmės sulygintos su Nac.sus. teisėmis. Sustiprintas prezidento vaidmuo.PENKTOJI RESPUBLIKAViena didž.polit.problemų 6 deš.- kolonijinių valdų likimas. Daug prarado.Padidėjus polit. Įtampai, Prancūzijos parlamentasv ryžosi į valdžia pakvieti d. autoritetą visuomenėje pelniusį generolą Š.de Golį ir suteikė jam ypatingus įgaliojimus.Sudarytas Penktosios respublikos konst. Projektas, kuris įsigaliojo 1958 m.Centr. Visos polit. Sistemos dalimi-prezidentas. Politiškai neatsakingas ir nekontroliuojams.Pasirašo ir skelbia įstatymus.Pavesta skirti vyriausybės vadovą , pastarojo siūlymu- kabineto narius. Gali anksčiau laiko paleisti žemuosius parlamento rūmus-NS, prisiimti nepaprastuosius įgaliojimus. Reprezentuoja valstybę tarpt. Santykių srityje.1962 m. prezidentas renkamas jau visuotiniais tiesioginiais rinkimais.Vyriausybei- nustatyti ir įgyvendinti “tautos politiką”.Vyriausybė disponuoja administracine valdžia ir ginkluotomis pajėgomis.Parlamentui-šalut.vaidmuo.Parlamentas susideda iš NS ir Senato.Abejų rūmų teisės vienodos. Konstitucija įtvirtina parlamentinę respubliką, tačiau daugelis kitų jos nuostatų rodo prezidentinį jos variantą.NAUJŲJŲ LAIKŲ PAGR.TEISĖS PRINCIPAI-lygybė prieš baudž. Įstatymus;-teisė į teisingus mokesčius;-nuosavybės neliečiamumas;-piliečių lygybė priš apskriati visus įstatymus;-galima viskas, kas nedraudžiama įstatymais;-negalima suimti ir teisti asmenų kitaip negu pagal įstatymus;-įstatymai negalioja atgaline tvarka.NAUJŲJŲ LAIKŲ NUOSAVYBĖS TEISĖJau 1789 deklaracijoje buvo aiškiai suformuluotas naujas požiūris į nuosavybės teisę. Skelbė nuosavybę įgimta ir neatimama žmogaus teise.Nuosavybe nusavinti galima tik:a) jei to reikalauja įstatymo nustatytas visuomeninis būtinumas ir b)tik už išankstinį ir teisingą atlyginimą.Revoliucija atmetė feodalinius nuosavybės teisės ribojimus, nuosavybės skirstymą į įvairias rūšis.Tai įtvirtinta 1791 dekretuose, paskelbusiuose savininko teisę laisvai disponuoti savo turtu. Steigiamasis susirinkimas ėmė naikinti feodalines prievoles.1793 paskelbtas visiškas ir neatlyginamas feodalinių teisių likvidavimas. Ypač buvo išskiriamas nekilnojamas turtas. Savininkas galėjo naudotis ir viskuo, kas yra po žeme ir ant jos, t.y žemės gelmes, esančias po sklypu. Tačiau vėliau savininkai neteko šitos t.. 1924 m. įstatymais erdvė, esanti virš bet kokio žemės sklypo, buvo paskelbta vieša nuosavybe. O hidroenergija buvo leista naudotis tik gavus tam tikrą vyriausybės leidimą.

21

ŠEIMOS IR SANTUOKOS TEISĖSvarbiausiomis naujai sukurtos šeimos teisės naujovėmis tapo civilinės santuokos sudarymo formos įvedimas, jos kvalifikavimas kaip civilinės sutarties; abiejų sutuoktinių ištuokos teisės pripažinimas;moters teisių šeimoje išpletimas;tėvų valdžios pilnamečiams panaikinimas. Nesantuokiniai vaikai, pripažinti tėvų, įgijo lygias teises su teisėtai gimusiais.1804 CIVILINIO KODEKSO PARENGIMASVienas svarbiausių programinių revoliucijos reikalavimų-susistemintos civilinės teisės įvedimas.Parengti tokį civilinį kodeksą Nacionalinis konventas 1792 pavedė komisijai.1793 projektas pristatytas Konventui.Besvarstant-projektas sugadintas.1794 NK vėl ėmėsi svarstyti projektą.Vėl nutraukta. Direktorijos laikais darbas tęsiamas.Bet vėl nutraukats 1799 Briumero 18 perversmo.Atėjus į valdžią Napoleonui Bonapartui-pagr.uždavinys-sukurti civilinį kodeksą. 1800 sudaryta nauja komisija, kuri darbą atliko per 4 mėn.Komisijos parengtą kodekso projektą l.svarstė Valstybės taryba, bet Tribunate kodekso priėmimo procedūra užstrigo. Atnaujinus po 8 mėn. Projekto svarstymą, darbas Tribunate jau vyko sklandžiai.1804 m. CK įgijo įstatymo galią.CK TEISĖS ŠALTINIAIKodekso sudarytojai nesistengė sukurti visai naujo kodekso. Gana vykęs įvairių Prancūzijos teisės šaltinių suderinimas.Panaudoti Didž.Prancūzijos revoliucijos laikotarpio įstatymai, karalių ordonansai, papročių teisė, nuo Liudviko XIV laikų rengtos teisės reformos komisijos medžiaga, romenų teisė(naudojosi jų konstrukcijomis, sąvokomis, terminija. CK SISTEMAIšsamiausias kodifikacijos darbas.Nėra kazuistinio pobūdžio detalių.Kodeksą sudarė 2281 straipsniai. Tekstas suskirstytas į Įvadinį titulą ir 3 knygas(dalis).Nebuvo bendrosios dalies. 1 knygoje “Apie asmenis” pirmą kartą Vakaruose įstatyme įtvirtintas visų lygybės įstatymui principas.2 knyga”Apie turtus ir įvairias nuosavybės atmainas ” skiriama nuosavybės teisei reglamentuoti3 knygoje “Apie įvairius nuosavybės įgijimo būdus” reglamentuojamos paveldėjimo, dovanojimo teisės norrmos, sutartys:pirkimo ir pardavomo, mainų, nuomos, rangos, samdos, prekybos bendrovių, paskolos, pasaugos.Prancūzijos CK struktūra iš esmės atitinka Gajaus, taip pat Justiniano Institucijų struktūrą, todėl vadinama institucine. Srtuktūra pabrėžia 3 pagr. Laisves-asmens, nuosavybės, sutarčių.PRIVATINĖS TEISĖS DUALIZMAS IR 1807 PREKYBOS KODEKSASPrancūzijoje nuo civilinės teisės yra atskirta prekybos teisė. 1807 įsigaliojo Prekybos kodeksas, kuris rėmėsi feodalizmo laikų daugiau nei 100 metų senumo Kolbero 1673 m. prekybos ir 1681 jūreivystės ordonansais. Jame daugiau archaizmų, skurdesnis jo turinys. Nauji nuostatai apie bankrotą. Buvo akivaizžių spragų.Susidėjo iš 4 knygų.Pirma-“Apie prekybą apskritai”, antroji- “Apie jūrų prekybą”, trečioji- “Apie neišsigalėjimą ir bankrutavimą”, ketvirtoji-“Apie prekybinę jurisdikciją”(įtrauktos proceso taisyklės).Prekybos teisės išskyrimas iš civilinės vadinamas privatinės teisės dualizmu. Istoriškai susiklostė feodalinėje epochoje, o išliko kaip teisės šaka, reguliuojanti visuomeninius santykius, susiklosčiusius prekybos sferoje.CK NUOSAVYBĖS TEISĖ IR PRIEVOLINĖ TEISĖNuosavybės teisės suvienodinimas ir principinė nuosavybės laisvė nuo feodalinių prievolių ir ribojimų.Nuosavybė yra teisė naudotis ir disponuoti daiktais.Bet savininkas gali būti ribojamas tiek, kiek tas naudojimasis ir disponavimas nuosavybe yra uždraustas įstatymų ir reglamentų.Neribotos nuosavybės teisės principas. Nuosavybės neliečiamumo, šventumo principas.Nuosavybė savininkui suteikia teisę į visa, ką tas daiktas gamina ir su kuo natūraliai jungiasi.Iš nuosavybės teisės objektų išskiria nekilnojmąjį turtą. Kodeksas žemės savininkui pripažino teisę į tai, kas yra po žeme ir virš žemės.Bet 1810 įstatymas žemes gelmes pripažino valstybės nuosavybe. O 1924 erdvę paskelbė esant vieša nuosavybe.Kodeksas nemažai dėmesio skyrė servitutų teisei.Kodeksas nustatė 3 nuosavybės įgijimo ir perdavimo būdus:paveldėjimą, dovanojimą ir testamentą, sutaris.Kodeksas suformavo pagr. Sutarčių teisės principus:- susitariančių šalių lygybės principą, reiškiantį, kad visų susitariančių šalių teisės, sudarant sutartį, yra lygios;- sutarčių laisvės principą, reiškiantį, kad susitariantys turi teisę laisvai, savo nuožiūra nustatinėti bet kokį sutarties turinį;- besąlygiško sutarties privalomumo principą – sutartis turi būti laiku ir realiai įvykdyta.Prievolėms, kylančioms iš sutarčių, Kodekse skiriama nedaug vietos.O reglamentuodamas prievoles, kylančias iš deliktų, kodeksas remiasi kaltės, kaip civilinės atsakomybės pagrindo, principu. Pagrindinių principų raida. Sutarties laisvės principui prieštarauja dabar plačiai taikomas teisinis darbo santykių reguliavimas, kuriuo valstybė reglamentuoja esmines samdos sutarties sąlygas; susitariančių šalių lygybės principas nesuderina su transporte, komunalinių patarnavimų sferoje, bankuose ir kt, srityse paplitusia sutarčių rūšimi, kuri Prancūzijoje vadinama prisijungimo sutartimi (viena šalis parengia tipines, standartines sąlygas, o kita – tegali jas priimti ar nepriimti, bet negali jų paveikti). Pakito ir besąlygiško sutarties privalomumo principo turinys: Prancūzijos valstybės taryba ir teismai, remdamiesi sena “nenumatytų aplinkybių doktrina”, vienos iš šalių prašymu leidžia šiuo pagrindu peržiūrėti sutarčių, ypač ilgalaikių, sąlygas.NAUJŲJŲ PRINCIPŲ ĮDIEGIMAS BAUDŽIAMOJOJE TEISĖJE3 luomas iki revoliucijos reikalavo panaikinti senosios feodalinės baudž.teisės pagrindus.Jau 1789 deklaracijoje svarbią vietą užėmė n.baudžiamosios teisės demokratinio pobūdžio principai. Deklaracija reikalavo, kad prieš baudž.įstatymą visi būtų lygūs..Nėra nusikaltimo, nenumatyto įstatymuose, nėra bausmės, nenumatytos įstatyme. Deklaracijoje skelbiami principai reiškė

22

revoliucinį iššūkį feodalinei baudž.teisei, atspindėjo Didžiosios Prancūzijos revoliucijos nusistatymą prieš buvusią nelygybę ir valdžios savivalę.Naujuosius baudž.t.principuspamėginta įdiegti į Steigiamojo susirinkimo 1791 baudžiamąjį kodeksą. Jame siekiama įtvirtinti principą, kad tik įstatyme nustatytos bausmės gali būti skiriamos tik už veikas, įstatymo pripažintas nusikalstamomis.2 dalys. Pirmąją “Apie bausmes” galima laikyti bendrąją baudžiamosios teisės dalimi. Bausmės galėjo būti taikomos tik įstatymo pagrinduJos liko gana griežtos. Revoliucija nepanaikino mirties bausmės, bet l. apribojo jos taikymo galimybes.Atsisakė ir luošinamųjų bausmių, bet paliktos archajiškos bausmės kaip statymas prie gėdos stulpo ir viešas garbės atėmimas. Įteisintos katorga ir kalėjimo bausmės.Antrojoje dalyje-“Apie nusikaltimus” –išsamiai išskaičiuotos veikos, laikomos nusikalstamomis. Jos buvo suskirstytos į nusikaltimus viešiesiems interesams ir nusikaltimus privatiems asmenims.1810 M. BAUDŽIAMOJO KODEKSO STRUKTŪRA,PRINCIPAI, BAUSMIŲ IR NUSIKALTIMŲ SISTEMA.1810 buvo priimtas be diskusijų Įstatymų leidybos korpuso.Įsigaliojo 1811 kartu su Baudžiamojo proceso kodeksu.Susidėjo iš Įvadinių nuostatų ir 4 knygų.Įvadiniuose BK nuostatuose pabrėžiama, kad baudžiami tik įstatymų uždrausti nusikalstami veiksmai, o baudžimasis įstatymas atgal neveikia. Nusikalstamas veikas grupavo į nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas. I dalyje, kuri vadinosi “Apie bausmes kriminalines ir taisomąsias”, už nusikaltimus turėjo būti taikomos kriminalinės bausmės, kurioms kodeksas priskyrė mirties bausmę nukertant galvą, dešinės rankos plaštakos nukirtimą, katorgą iki gyvos galvos arba terminuotą, kurią atliekant nuteistieji dirba sunkius darbus, deportavimą iki gyvo sgalvos į nustatytą vietą, kalėjimą.Tokiomis bausmėmis kaip įspaudavimas ar statyma sprie gėdos stulpo grįžtama prie feodalinės baudžiamosios teisės nuostatų.Už nusižengimus- taisomosios bausmės-įkalinima skalėjime iki 5m., piniginė bauda. Už pažaidas nustatė policinių bausmių-trumpalaikio arešto, pinig.baudos, daiktų konfiskavimo taikymą.BK rėmėsi lygybės prieš baudž. Įstatymą principu.Antroji knyga “Apie baudžiamus, atleidžiamus nuo atsakomybės arba atsakingus už nusikaltimus ir nusižengimus asmenis” reglamentavo bendrininkų atsakomybę, pakaltinamumą, amžių, kurį pasiekus atsiranda baudž.atsakomybė, nenugalimą jėgą. Trečioji knyga-“Apie nusikaltimus, nusižengimus ir jų baudimą.”Ketvirtoji knyga- “Policinės pažaidos ir bausmės” .Apskritai šioje knygoje esantys draudimai ir sankcijos yra ne baudžiamojo, o administracinio pobūdžio.1810 Prancūzų baudžiamasis kodeksas padarė didelę įtaką daugelio kitų šalių baudžiamosios teisės raidai.1806 CIVILINIO PROCESO BRUOŽAIPrimena 1667 ordonanso civilinį procesą. Pasižymėjo plačios šalių laisvės nustatymu.Teisėjas procesui padeda, bet jo neveda.1808 BAUDŽIAMOJO PROCESO BRUOŽAIAtsisakė inkvizicinio proceso ir įtvirtino rungimosi proceso principus.Teisminis baudž. Bylos nagrinėjimas buvo paremtas viešumo, žodiškumo, rungimosi principais. Pagr. Vaidmenį jame atliko teisėjas. Jis tardė kaltinamąjį bei liudytojus, o kaltintojo ir gynėjo dalyvavimas buvo apribotas apibendrinamosiomis jų kalbomis, kurios buvo sakomos tuoj pat po įrodymų pateikimo. Kaltinimą teisme palaikė ne teisėjas tardytojas, o prokuroras. BPK patvirtino prisiekusiųjų institutą. Jie turėjo atsakyti į teisėjo suformuluotus klausimus, liečiančius įvairius įrodinėjimo dalyko elementus.

VOKIETIJOS TEISĖ Vokietijos žemėse nuo 1814 m. prasidėjo nuoseklus konstitucijų priėmimo procesasBuvo panašios:pagal jas monarchas paprastai turėjo vykdomąją valdžią ir dalijosi su landtagu įstatymų leidžiamąja valdžia. išrinktas Steigiamasis susirinkimas 1849 priėmė Imperijos konstituciją, paskelbusią Vokietijos imperijos, kaip monarchijų federacijos sukūrimą. Imperijos valdžią sudarė:- imperatorius(titulas paveldimas);- Reichstagas:1)Valstybių rūmai(dalį narių skiria valstybės vyriausybė, kitą dalį-valstybės atstovaujamoji institucija);2)Tautos rūmai(gyventojai , visuotinių,lygių,slaptų rinkimų pagrindu).Konstitucijoje skelbiamos piliečių teisės ir laisvės:- asmens neliečiamumo;- nuomonių reiškimo žodžiu, raštu, spaudoje, mene;- sąžinės laisvė- mokslo laisvė- teisė kreiptis į valdžią su prašymais ir skundais- nuosavybės neliečiamumas.Neįsigaliojo.Tęsiantis konstitucijų priėmimui pavienėse žemėse,1850Prūsijos karalius okrojavo Prūsijos konstitucinę chartiją.Įstatymų leidžiamoji valdžia:Landtagas:1)Ponų rūmai(karaliaus ir iki gyvos galvos skiriami asmenys);2)Deputatų rūmai.( 2 pakopų rinkimai,3rinkeju kategorijos)karalius.Vykdomoji valdžia:

23

karalius.Jis:skelbia įstatymus;leidžia potvarkius, reikalingus jiems įgyvendintivadovauja kariuomenei;skiria ir atleidžia pareigūnus;pasirašo tarptautines sutartis gali paleisti Landtagą.Karaliaus aktai turi būti kontrasignuoti ministro.Teisėjai iki gyvos galvos skiriami karaliaus.Jie pavaldūs tik įstatymams. Prūsų lygiateisiškumas.Luomų teisių panaikinimas.Piliečių teisės ir laisvės: emigracijos, religijos pasirinkimo, minčių reiškimo, susirinkimo, draugijų, asmens laisvės, būsto neliečiamumas.Skelbiama visuotinė prūsų karo prievolė1871 VOKIETIJOS IMPERIJOS KONSTITUCIJAĮteisinamas Vokietijos imperijos įkūrimas.Įstatymų leidyba:parlamentas:1)Bundesratas(nerenkamas;susidėjo iš sąjunginių valst.atstovų, kuriuos skyrė tų valstybių vyriausybės);Duoti administracijai nurodymus įstatymų taikymo reikalais,dalyvauti skiriant kai kuriuos imperijos pareigūnus,būti arbitru kilus konfliktui tarp sąjunginių valstybių.Pats vienas galėjo leisti įsakus2)Reichstagas(visuotiniais, tiesioginiais, slaptais rinkimais 3 metams.Siūlė įstatymus, juos priiminėjo, tvirtino imperijos biudžet, ratifikavo tarpt.sutartis.Vykdomoji valdžia:Imperatorius. Atstovauja imperijai tvarkant tarptautinius reikalus,skelbia karą (kaizeris)Kancleris.Atsakingas tik karaliui, skiria sau pavaldžių žinybų atstovus.Imperatoriaus nutarimai turi būti kontrasignuoti kanclerio. Sąjunginės valstybės išsaugojo savo konstitucijas, savo landtagus ir vyriausybes. Jos gali tvarkyti bažnyčios reikalus, rinkti mokesčius, tvarkyti švietimą ir administraciją. Matomas akivaizdus Prūsijos prioritetas tarp sąjunginių valstybių. Nedeklaruojamos piliečių teisės ir laisvės.Imperijos teisė turi pranašumą tarp žemių tiesių.Imperijos įstatymai tvarkė: užsienio reikalus, ginkluotas pajėgas, imperijos finansinę ir ūkinę veiklą, visų visuomenės gyvenimo sričių teisinį reguliavimą.VEIMARO KONSTITUCIJA IR JOS DEMOKRATINIŲ PRINCIPŲ TOLESNĖ RAIDA1919m. Vokietiją paskelbė respublika. (reichas)santvarkos forma - federacinė valstybė, bet unitarines tendencijos joje išplečiamos ir pabrėžiamos. Įstatymų leidimas:Įst.projektus siūlo vyriausybė, suderinusi su reichsratu arba Reichstago nariai.Abiem atvejais priiminėjo Reichstagas.Reichstago priimtus įstatymus Reichsratas galėjo užprotestuoti. Prezidentas Reichstago priimtiems įstatymams veto teisės neturėjo.Prezidentas renkamas tiesioginiais rinkimais, 7 metams, gali būti perrinktas, nušalintas tik referendumu.Atstovauja imperijai tarptautiniuose santykiuose.Priima užsienio valstybių pasiuntinius.Su užsienio valst. Sudaro sąjungas ir kt.sutartis. Skiria, atleidžia imperijos valdininkus.Vadovauja kariuomenei. Jo leidžiamiems įsakymams arba potvarkiams reikia reihhkanclerio arba atitinkamo ministro kontrasignacijos.Vyriausybė:- Reichkancleris(vyriausybės vadovas.- Imperijos ministrai. Kiekvienas ministras tvarkė savarankiškai jam pavestą sritį.

Reichstagas renkamas tiesiog. Rinkimais, moterų ir vyrų 4 metams. Prezidentas jį galėjo paleisti anksčiau laiko. Reichsratą sudaro žemių atstovai.Konstitucijoje nustatomi reikalavimai federacijos subjektams:turi turėti respublikines konstitucijas, tautos atstovybės jose turi būti renkamos tiesioginiais rinkimais, vyriausybėms būtinas tautos atstovybių pasitikėjimas.Imperijos teisė turi pranašumą prieš žemių teisę.. Pliečių teisės ir pareigos: lygiateisiškumas, asmenų ir buto neliečiamybė, susirašinėjimo slaptumas, minčių reiškimo, susirinkimų, sąjungų laisvė,teisė kreiptis su prašymais ir skundais į valdžios institucijas, prekybos ir pramonės sutarčių laisvės, skelbiama karinė prievolė.1919 Vokietijoje ima kurtis karinės ir pusiau karinės organizacijos.Jos susivienija į Nacionalistinę vokiečių darbo partiją (vad. Hitleris). Formaliai hitlerininkai Veimaro konstitucijos nepanaikino, bet šios konstitucijos buvo atsisakyta.1933 pasirašomas dekretas, kuris draudžia mitingus, susirinkimus, persekioja spaudą.Paskelbiamas sąrašas veikų, už kurias leista taikyti griežčiausio poveikio priemones.Likviduojami demokratiniai institutai.Vyriausybei suteikiama teisė leisti įstatymus. Jos leidžiami įstatymai gali prieštarauti konstitucijai.Juos skelbia reichkancleris.Neleidžiama kurti naujų partijų.1934 Prezidento ir reichkanclerio pareigybės apjungiamos.Žemių vyriausybės sujungiamos su imperijos vyriausybe.Likviduojamas Reichsratas.Pakito teismų sistema: sudarytas Tautos tribunolas, nagrinėjantis valst.išdavystės bylas.Įsteigtos slaptosios tarnybos, turėjusios užtikrinti vidaus saugumą.Valstybės kontrolei pajungtos visos visuomeninio gyvenimo sritys.1945 Potsdamo konferencijoje Vokietija suskirstyta į 4 okupacines zonas, kurio perduotos Anglijai, JAV, Prancūzijai, Sovietų sąjungai laikinai administruoti. 1949 Vokietija suskilo į dvi dalis.Vakarų-Vokietijos federacinė respublika.1949 paskelbiama konstitucija.

Įstatymų leidyba:- Bundesratas(žemių atstovai);- Bundestagas(4 m. tiesiog. Rinkimais- Vyriausybė.Teismai:Federacijos konstitucinis teismas, Žemių ir federacijų teismai.

24

Rytų – Vokietijos demokratinė respublika1968 konstitucija.Įstatymų leidyba: Liaudies rūmai 5 m.Vykdomoji valdžia:

- Valstybės taryba. Valst tarybos pirmininkas renkamas 5 metams Liaudies rūmų.- Ministrų taryba.Atsakinga Liaudies rūmams.CIVILINĖ T.PARTIKULIARIOSIOS IR BENDROSIOS T RAIDA

Bendros visai Vokietijai civilinės teisės nebuvo iki XIXa. Antr.pusės.Kiekv. imperijos valst.turėjo partikuliarinę teisę.Galiojo apie 30 teisės sistemų. Terp jų 1756 Bavarijos civilinis kodeksas,1863 Saksonijos civilinis kodeksas, 1804 Prancūzų civilinis kodeksas. Teisės normos, skirtos darbo santykiams reglamentuoti, taip pat pirmiausia pasirodė pavienėse žemėse.Be žemių teisės, Vokietijoje galiojo labai nedaug bendrų imperijos įstatymų, taip pat kanonų bei romėnų teisė. Tai sudarė vadinamąją bendrą teisę, turėjusią pagalibinę reikšmę:ji buvo taikoma žemių teisės nereglamentuojamais atvejais, pasitaikius žemių teisės spragų.Bet vieningos Vokietijos civilinės teisės kūrimą skatino ne tiek pastangos padaryri teisę šiuolaikiškesnę, kiek reikalas įveikti teisės partikuliarizmą, labai neigiamai atsiliepiantį prekių apyvartai.Augantys prekinės piniginės apyvartos poreikiai privertėišleisti 1848 Bendrą visai Vokietijai Vekselių statutą bei 1861 Bendrą prekybos kodeksą, kurie gerokai palengvino prekybines bei pinigines operacijas.Bendros komercinės teisės su bendrais institutais XIX a. antr. Pusėje Europos centre atsiradimas turėjo didelę reikšmę pramonės ir prekybos plėtrai. Tačiaui išlikęs civilinės teisės partikuliarizmas ir bendras jos atsilikimas buvo didelė kliūtis tolesnei visuomeninių santykių raidai.Poreikis unifikuoti teisę ypač padidėjo Vokietijai susivienijus.Oficiali įstatymų kodifikacija turėjo ne tik suteikti tvirtą pagrindą teisėjams, bet ir pabrėžti valstybės vienybę.1900 CIVILINIO IR PREKYBOS KODEKSŲ PRIĖMIMAS

Vokietijos ir Prancūzijos civilinių kodeksų ideologiniai pagrindai panašūs, jie abu rėmėsi XIXa. Liberalizmu.Nors Vokietijos civilinis kodeksas savo dėmesiu nuosavybei, sutarties laisvei ir tradicinei šeimai primena Prancūzų civilinį kodeksą, jis kartu atspindi ir daug įvykusių permainų.Minimos iš privačių teisių išplaukiančios socialinės pareigos;teigiama, kad teisėmis negali būti piktnaudžiaujama.Atsispindėjo šalies ekonominės bei teisės raidos ypatybės, o kai kuriais atvejais palikta galioti partikuliarinė teisė.Tiksliai apibrėžtos teisinės sąvokos. Sąvokos abstrakčios. Turinys gerokai abstraktesnis nei Prancūzų civilinio kodekso,kalba sunkoka , straipsniai griozdiški.Įstatymų leidėjas savo kūrinį skyrė teisininkų profesionalų korpusui.Apimtis didelė 5 knygos.Pirmą kartą civilinės teisės kodifikavimo istorijoje jis turi bendrąją dalį(pirm.knyga).Joje yra bendrojo pobūdžio normos, liečiančios fizinius asmenis, juridinius asmenis, senaties terminus.Tokia teisinių normų grupavimo sistema, kurioje išskiriamos bendrojo pobūdžio normos, liečiančios įvairius konkrečius teisinius santykius, vadinamos pandektine sistema.Teisinės technikos progresas. Antroji knyga skirta prievolių, trečioji – daiktinei, ketvirtoji – šeimos, penktoji – paveldėjimo teisesi.Bebaigiant rengti Civilinį kodeksą, atsirado reikalas su jo normomis suderinti galiojantį 1861 Prekybos kodeksą. Jis buvo gerokai perredaguotas ir įsigaliojo kaip Vokietijos imperijos Prekybos kodeksas 1900, kartu su Civiliniu kodeksu.NUOSAVYBĖS TEISĖ.- savininkas turi teisę naudotis nuosavybe tik tiek, kiek jam netrukdo įstatymas ar trečiųjų asmenų teisė;- reikalaujama atsižvelgti į visuom.interesus;- nusavinimas galimas tik pagal įstatymą, nustatant atlyginimo dydį;- žemės sklypo savininkui priklausė ne tik pats sklypas, bet ir erdvė bei gelmės, išskyrus naudingąsias iškasenas.

Nuosavybės teisės ribojimai:- savininkas negali drausti poveikio jo sklypui, jei jam tai netrukdo naudotis savo sklypu(pvz.kaimyno medžio šaknys).SUTARČIŲ TEISĖ

Sutartis suprantama kaip teisinis kelių asmenų ryšys.Sutarčių principai: lygybės, laisvės, privalomumo.Stengiamasi įtvirtinti silpnesnės susitariančios šalies apsaugą: sutartis skelbiama negaliojančia, jei naudodamasi vienos šalies skurdu, lengvabūdiškumu ar nepatyrimu, kita gauna savo įsipareigojimo vertės neatitinkančią, per didelę naudą.

ŠEIMOS TEISĖIštekėjusi moteris tetenka savo pavardės ir gauna vyro. Pripažįstamas pirmaujantis vyro vaidmuo tvarkant šeimos

reikalus.Tačiau žmona gali jam nepaklusti, jei mano, kad vyro sprendimai kenkia šeimai. Žmona gali verstis profesine veikla.Žmonos turtas, įgytas iki santuokos ar jos metu, nors valdomas vyro, liko jos nuosavybe. Darbu įgytą turtą valdė pati. Taip pat sutuoktiniai privalėjo išlaikyti vienas kitą.

Ištuoka leidžiama:- svetimaujant- padarius kitų, priešingų moralei, nusižengimų- pasikėsinus į sutuoktinio gyvybę- sutuoktiniui piktavališkai palikus šeimą- grubiai nevykdžius sutuoktinių pareigų- susirgus sutuoktiniui psichine liga

1949 vyrų ir moterų lygybės principas. Jų turtas tapo atskiras, santuokinis turtas dalijamas lygiomis.PAVELDĖJIMO TEISĖĮst.paveldėjimas.Paveldint buvo vadovaujamasi tam tikra sistema, kraujo giminaičius skirstant į tris grupes:1 gr.- palikėjas ir jo žemutinės eilės giminaičiai2 gr.- palikėjo tėvai ir jų žemutinės eilės giminaičiai

25

3 gr.- senoliai ir jų žemut.eilės giminaičiai.Paveldimas turtas turėjo būti išsaugomas šeimojeTestamentinis paveldėjimas.Palikėjo valia ribojama artimiausiųjų jo palokuonių naudai; tėvai, artimiausi žem. Eilės

giminaičiai ir pergyvenę sutuoktiniai gauna pusę dalies, kuri jiems būtų atitekusi paveldint pagas įstatymus.Pveldėjimo teisė atimta iš asmenų, kuriems buvo atimta pilietybė, taip pat iš susituokusiųjų su žydų tautybės asmenimis.1872 BAUDŽIAMOJO KODEKSO STRUKTŪRA

Vos tik Vokietijai susivienijus, 1871 visai imperijos teritorijai be pakeitimų priimtas Š.Vokietijos sąjungai 1870 parengtas baudžiamasis kodeksas, sudarytas pagal 1851 prūsų bauzžiamojo kodekso pvz.Baudžiamasis kodeksas įvestas labai greitai, o tam tikrų diskusijų buvo sukėlęs tik mirties bausmės klausimas, nes tuo metu mirties bausmė jau buvo daug kur panaikinta.Kodeksas įsigaliojo 1872.Susidėjo iš Įvadinių nuostatų bei dviejų knygų.Įvadiniuose nuostatuose reglamentuojami nusikaltimų, nusižengimų ir pažaidų atribojimo, baudžiamojo įstatymo atgalinio neveikimo, Vokietijos piliečių atsakomybės už užsienyje padarytus nusikaltimus ir nusižengimus ir kiti dalykai.Pirm.dalis – “Apskritai apie nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas”- reglamentavo bendruosius baudžiamosios teisės klausimus. Antr.knyga - :Apie atskirus nusikaltimus, nusižengimus ir pažaidas:.Kodekse nustatoma pati nusikalstamų veikų klasifikacija kaip 1810 Prancūzijos baudžiamajame kodekse – nusikaltimai, nusižengimai, pažaidos. Už nusikaltimus(valst.galvos nužudymą, taip pat už sąj. valst. galvos nužudymą bei už iš anksto suplanuotą nužudymą) skiriama mirties bausmė; kodeksas taip pat numatė drausmės kalėjimą, ilgesnį nei 5 m. įkalinimą tvirtovėje. Už nusižengimus galėjo būti skiriama įkalinimas tvirtovėje iki 5m., kalėjimas ir bauda. Už pažaidas – areštas ir mažesnė bauda.Daugiausia straipsnių buvo skirta valstybiniams nusikaltimams, taip pat nusikaltimams nuosavybei ir asmeniui.

GALIOJIMAS KLAIPĖDOS KRAŠTE 1923-1939M.Po Pirmojo pasaulinio karo Versalio taikos sutartimi šiaurės rytinė Mažosios Lietuvos dalis-Klaipėdoa kraštas-nuo karą

pralaimėjusios Vokietijos buvo atskirta, todėl Klaipėdos krašto ir Vokietijos teisės raida išsiskyrė.Nepaisant to, Klaipėdos kraštui 1923-1939 sugrįžus į Lietuvos valstybės sudėtį autonominio teritorinio vieneto sąlygomis, joje liko galioti dauguma senųjų Vokietijos kodeksų ir kt.įstatymų, sudariusių šio krašto teisės pagrindą.XIX a. Vokietijos t. šaltiniai buvo išversti į lietuvių kalbą ir išleisti Lietuvoje:1927 pasirodė Vokietijos civilinis kodeksas, 1935 – baudžiamasis ir baudžiamojo proceso.Beje, Baudžiamojo kodekso nustatytos nusikalstamų veikų klasifikacijos grupės į lietuvių kalbą čia verčiamos kaip nusidėjimai, nusikaltimai ir nusižengimai.

TEISMO PROCESO EIGACivilinėse bylose daugumoje vokiečių valstybių XIX a. pr.buvo paplitęs vadinamasis bendrateisis procesas.Lėtas, vyko

rašytine forma, pasižymėjo saugybe dokumentų:ieškovas pristatydavo visus “puolamuosius” dokumentus, paskui atsakovas privalėjo pateikti visus “ginamuosius.” Tačiau ilgainiui Vokietijos Sąjungoje ir Vok.imperijoje paplito Prancūzijos civilinio proceso kodekso reglamentuojama proceso forma, teikianti šalims laisvę.1875 buvo įvestas Vokietijos civilinio proceso statutas, įteisinęs pasyvų teisėjo vaidmenį, o šalys pačios galėjo laisvai nustatyti proceso eigą.Baudžiamasis procesas XIX a. pr. Turėjo archaizmų, pasireiškiančių inkvizicinio proceso elementais. Teisėjas ir kaltintojas viename asmenyje.Tik XIXa. Vid. likvidavo inkvizicinį procesą ir įdiegė proceso viešumo ir žodinio proceso principus, įvedė prisiekusiųjų institutą. 1877 įsigaliojo Vokietijos imp.baudžiamojo proceso kodeksas, patvirtinęs proceso viešumą ir žodinį procesą, laisvą įrodymų vertinimą, teisėjų nepriklausomumą.Šis kodeksas daug kartų buvo keistas ir pildytas. 1965 išleista nauja šio kodekso redakcija. Pagal jį, bp VFR struktūriškai susideda iš tokių stadijų: parengtinis tyrimas;klausimo dėl bylos atidavimo teismui sprendimas;teisminis nagrinėjimas ir nuos prendžio priėmimas;nuosprendžio ir kitų teismo nutarimų skundimas;proceso, užbaigto įsiteisėjusiu nuosprendžiu, atnaujinimas.1949 Bonos konstitucija reglamentuoja teisminio proceso organizavimo tvarką, remiantis piliečių lygiateisiškumu, teisėjų nepakeičiamumu ir nepriklausomumu, nepaprastųjų teismų draudimu, užtikrinimu kaltinamajam teisės įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, pažeidus jo teisių baudž.procese garantijas.

JAVXIIIa.Š.A.pradėta kolonizuoti.Iki XVIIIa.antr.pus. Anglija turi 13 kolonijų.Europos gyventojai keliasi į A. :-Ieškodami laimės-vengdami polit. Persekiojimo-Ieškodami pragyvenimo šaltinioKolonijų t. padėtis nevienoda:1.Valdo kar.,turi gyventojų renkamus įstatymų leidybos institutus2.Savavaldžios kolonijos. Valdomos prekybos kompanijų pagal kar. sUteiktą chartiją,visos institucijos renkamos pačių gyventojų.3.Privačios valdos. Kar. Chartija dovanota atskiriems asmenims.XVIIIa. Didėja polit.ir ekonominis kolonijų savarankiškumas.Anglija siekdama jį apriboti leidžia įvairius draudimus.Draudžiama:1.gaminti daugelį pramonės gaminių2.Statyti pramonės įmones3.Vežti iš Anglijos mašinas,išradimus, specialistus4.Sukurta nepalanki muitų sis.5.Draudžiama užimti naujas žemes vakaruose ir ten apsigyventi

26

1774 m. 1kontinentinis kongresas priima Ang. Kar. Adresuojamą peticiją, kurioje reikalaujama panaikinti kolonijos interesus pažeidžiančius įst. Ir paskelbia anglų prekių boikotą.1775m.prasideda ginkluota kova dėl nepriklausomybės.2kontinentinis kongresas tampa sukilusių kolonijų valdž. institucija.1776m.liepos 4d. Nepriklausomybės deklaracija(sudarė Džefersonas)1.Čia išdėstoma prigimtinės t. teorijos esmė-Visi žmonės lygūs-Jie turi neatimamas t.9Gyvenimo, laisvės, laimės siekimo)2.Vyriausybė traktuojama kaip priemonė žm. T. įgyvendinti, užtikrinti3.Siekiama polit. Pagrįsti buvusių kolonijų atsiskyrimą nuo metropolijos:-Jei vyriausybė nevykdo susitarimo ir ignoruoja įgimtas žm.t., tai tauta turi t. j paleisti, pakeisti,įsteigti naują vyriausybę4.Paskelbiama kolonijų nepriklausomybė.Kontinentinis kongresas siūlo sudaryti savo vyriausybes kolonijoms ir išleisti savo konst.

1776-84m valstijos priima savo konst.

-jos remiasi valdž pasidalijimo principu

-iškeliamas parlamento vaidmuo

1781m Konfederaciniai straipsniai.Teisiškai įformino konfederacinius valstijų ryšius,įtvirtino respublikos valdymo formą.Konfederacijos subjektai išsaugojo savo viršenybę centrinės valdž.atžvilgiu.Šiuo metu valdž sudarė:Kongresas(delegatus nuo valstijų rinko įst. Leidybos susirinkimas)-tvarkė bendrus JAV interesus-palaikė su kt. Valst. Santikius-Skelbė taiką, karą-Skyrė į užsieni savo atstovus-sudarinėjo tarptautines sutartis-nustatė monetų kaldinimo taisykles-matų ir saikų normas -reguliavo prekybą, pašto skyrius-sudarė sausumos ir jūrų karines pajėgas-sprendė ginčus tarp valstijųĮ valstijų vid. Reikalus kongresas neturėjo t. kištisValstijų komitetas(sudarė po 1 delegatą iš kiekvienos valstijos)-gali priimti sprendimus kongresui pavestais klausimaisKonfederacijos valdž.apsiribojo tik įst. Leidybos institucija, nebuvo numatyta bendrų vykdomosios ir teismo valdž.institucijų.Nenumatė bendros konfederacijos pilietybės.Nutariama priimti konst.Dėl konst. Priėmimo susiformavo 2 pagr. Srovės:1.federalistai(pritariantys stipriai centralizuotai valdž.,vad. Hamiltonas)2.autonomistai(platesnės valstijų autonomijos šalininkai, vad.Džefersonas)1787m konst.(prezidentinis valdymas)sudaro 7 straipsniaiĮst.leidyba:

Atstovų rūmai(atsovai renkami kievienoje valstijoje tiesiog. Rinkimais,2m)Snatas(kiekvieną valstiją atstovauja 2 senatoriai, juos renka valstijų įst. Leidybos susirinkimas, 6m-teisia aukšt. PareigūnusKongresas-nustato ir renka mokesč.--reguliuoja prekybą su užsienio valst.-steigia pašto tarnybas-skatina mokslo ir taikomųjų menų plėtotę-skiria teismo organus-skelbia karą-surenka ir išlaiko kariuomenęĮst. Leidybos iniciatyvos t priklauso Kongresui, tik įst. ,liečiantys mokesč. ,siūlomi Atstovų rūmų.Visi įst. Įsigalioja priimti abejų rūmų ir pasirašyti prezidento.Vykdomoji valdž.

Prezidentas(tiesiog. Rinkimais, 4m.)-kariuomenės vadas-vyriausybės vadovas

27

-sudaro tarptautines sutartis –skiria pasiuntinius, Aukščiausiojo Teismo teisėjus, kai kuriuos kt. Pareigūnus-informuoja Kongresą apie federacijos padėtį-priima pasiuntinius-garantuoja įst. Laikymąsi-turi veto t.ministrai(skiria prezidentas)federacijos organų kompetencija apima:-užsienio polit.-ginkluotąsias pajėgas-imigraciją, natūralizaciją,emigraciją-užsienio prekybą, valiutos ir pašto operacijas-finansų reikalusFederacijos valstijos turi:-savo konst.-įst, leidybos, vykdomuosius ir teismo organusTeismai:-Aukš. Teismas-kt Kongreso įsteigti teismai(teisėjai nepriklausomi,priimdami sprendimus teikia pirmenybę konst. Kt. įstatymų atžvilgiu)Padarytos 27 pataisosPatvirtinta tik po 2 metų ir tik su sąlyga,kad ji bus papildyta nuostata dėl piliečių t.Konst. Pataisos1789mTeisių bilis(Amerikiečių t. deklaracija)-skelbiatikėjimo, ž.,susirinkimų peticijų l.-valst. Turi jas apsaugoti nuo galimų Kongreso mėginimų jas varžyti-atskiriama baž. Nuo valst.1798m.tikslinamos teismų valdž. galimybės1804m.papildoma prezidento rinkimų procedūra,numatomas atskiras balsavimas renkant prezidentą ir viceprezidentą.Konstituciniai Š. Ir P. pilietinio karo padariniai.

Po nepriklausomybės paskelbimo JAV plečiasi.Amerikos Š.plečiasi pramonė,p.vyrauja plantacijos ir vergija.XIXa. Antr.pus.Linkolnas paskelbia apie vergijos panaikinimą.Dėl to iš JAV sudėties pasitraukia 11 vergvaldinių valstijų,kurios sukuria savarankišką valst.-Konfederacines Amerikos Valstijas.Priima savo konst.:Čia pripažįstama negrų vergija1861mprasideda karas tarp JAV ir KAV1865m.jis baigiasi KAV sutriuškinimu.Su vergijos panaikinimu susijusios konst. Pataisos:1865mskelbiama apie vergijos panaikinimą1868m.uždrausti diskriminacinio pobūdžio valstijų įst.,sulygintos negrų ir baltųjų t.1870m.draudė rasiniu pagrindu atimti arba apriboti rinkimų t.XXa. Konst raida.12pataisų.Su rinkimais susijusios pataisos:-moterims suteikta rinkimų t.-panaikintas turto cenzas-rinkėjų amžius sumažintas iki 18m.-senatas imtas rinkti tiesiog. RinkimaisSu prezidentu susijusios pataisos:-negali būti išrinktas daugiau kaip 2 kadencijom-Kolumbijos apygardai suteikiama savarankiška t. dalyvauti prezidento rikimuose,ji gali išrinkti 3 savo rinkikus- sutrumpintas laikas nuo prezidento išrinkimo iki tol, kol jis pradės eiti savo pareigas.Kt. Pataisos;-Kongresui suteikiama t. imti ir nustatyti pajamų mokestį-uždrausta keisti senato ir Atstovų rūmų narių atlyginimą.JAV t. sis. Ypatumai.Iš pradžių JAV galiojo Anglijos t.Ji buvo taikoma tiek, kiek jos normos atitiko kolonijos sąlygas.Jav susiformavo dualistinė t. sis.t,y.kiekvienos valstijos teritorijoje galiojo ir valstijos ir bendra federacijos t.Čia precedentinė t. sąveikauja su įst. Besiremenčia t.Kiekviena valstija gali kurti savo civilinę, baudžiamąją ir proceso t.Vienos valstijos teismas neprivalo vadovautis kt. Valstijos teismo sprendimais

28

Šaltiniai:Teismų sprendimaiĮst.(aukš. Šalies t. yra JAV konst. Ir jos pagrindu išleisti įst., visos sutartys;šia federacinę t.privalo vykdyti kiekvienos valstijos teisėjas, nors atskirų valstijų konst. Ir įst. Pasitaikytų piešingų nuostatų)Civilinė t.Didelis t. margumas.Tarp valstijų gyvuojant labai glaudiems ekonominiams santykiams kilo didelis jos vienodinimo poreikis.pirmiausia mėginama unifikuoti t. tų sričių, kur labiausia reiškiasi verslo sferos interesai.XIXa. pasirodė pirmieji privatūs precedentinės t. kodifikavimo mėginimai. Kodifikuojamos:-Sutartys-Patikėtoji nuosavybė-DeliktaiXXa.sudaromi bendrieji kodeksai:-1952m.Bendras prekybos kodeksas.Neapima visos prekybos t., o reglamentuoja tik kai kuriuos institutus:pirkimo ir pardavimo sutartis,banbo sandorius.Nuosavybės t.

Galima laisvai įsigyti žemės.Nuosavybę galima nusavinti tik visuomenės naudai ir tik už išankstinį ir teisingą atlyginimą.Įtvirtinamas nuosavybės neliečiamumo principas.Šeimos t.

Nevienoda. Ja reguliuoja tiek bendroji, tiek valstijų t.Budinga:sutuoktinių turto bendrumas,kt. Valstijose- atskirumas, skirtingi ištuokos pagrindai.Paveldėjimo t.

Trečdalį kilnojamo ir nekilnojamo turto skiria pergyvenusiam sutuoktiniui, kt. Turtas lygiomis dalimis tenka vaikams;šių nesant, įstatymine tvarka paveldi tolimesni giminaičiai.Paliekant turtą testamentu, suteikiama visiška laisvė, neribojama privalomoji dalis.Baudžiamoji t.1787m konst draudžiama išleist įst., galiojančius atgal,skirti priverstinius darbus, išskyrus atvejus, kai teismas numato kaip bausmę už nusikaltimus, atimti be teisėto teisminio nagr. Gyvybę.Išleista JAV daug antimonopolinių įst.:-1890Šermano įst.kalbama apie prekybos monopolizavimą, neigiantį laisvąją konkurenciją.Įst.skelbė neteisėtą bet kokį susitarimą ar susivienijimą, kuriuo ribojama prekyba su užsienio valst., žm. Ar žm. Grupės mėginimą monopolizuoti bet kurią prekybos tarp keleto valstijų ar su užsienio valst. Sritį. 1914mKleitono įst.,kirtas atskirų rūšių monopolistinei praktikai riboti.Jis draudė diskriminaciją kainų srityje,sujungti konkuruojančias kompanijas.Federaciniuose baudž.įst.numatoma atsakomybė už produktų, prekių, medikamentų falsifikavimą,Gamtos turtų naikinimą,valiutinius nusikaltimus, pinigų padirbinėjimą.1977m.baudžiamasis kodeksasValstijų baudž.t. pagrindu tapo anglų bendroji t.Nusikalstamos veikos skirstomos:-išdavystė-kriminalinius nusikaltimus-baudž.nusikaltimaisiekiant suvienodinti baudž.t.parengti tipiniai baudž.kodeksai.Baudž.t.būdinga:-Nėra nuoseklių bendrosios ir ypatingosios baudž. T. dalių-egzistuoja didelis normų kazuistiškumas-pasenę reikalavimai-draudė reikalauti pernelyg didelių baudų ir skirti žiauria neįprastas bausmes-be teisminio nagr.draudžiama atimti gyvybę, laisvę ar turtą.IkiXXa.kai kuriose gyventojų sluoksniuose plačiai paplitę paprotys patiem vykdyti teisingumą panaudojant”budriųjų”veiklą.Teismo procesas XIXa.uždrausta 2 kartus bausti už tą patį nusikaltimą,verti liudyti prieš save, teisemojo kaltės įrodymas visada yra kaltintojo reikalas,skelbiama nekaltumo prezumpcija,kaltinamajam negalint susimokėti už advokatą jam skiriamas valst advokatas,kaltinamasis turi būti apklausiamas tik dalyvaujant jo advokatui.Kaltumo klausimus baudž. Ir svarbiose civilinėse bylose sprendžia prisiekusiųjų žiūri

29