1. PSICHINIŲ REIŠKINIŲ PRIGIMTIS, PSICHIKOS APIBŪDINIMAS, FUNKCIJOS, STRUKTŪRA.Psichika - nervų sistemos veiklos dalis, apimanti elgesį, mintis, asmenybę. Psichiką ir jos reiškinius tiria psichologija. Kai organizmas sąveikauja su aplinka, atsiranda psichiniai reiškiniai ir procesai, kuriuos galima suskirstyti į:1. Pažintinius (pojūtis, suvokimas, vaizdinys, mąstymas, vaizduotė, atmintis),2. Valios (ko nors siekimas, noras, realizuojami su charakteriu, temperamentu),3. Emocinius, arba psichines būsenas (nuotaika, nerimas, pyktis).

Pagal Froidą, psichika susideda iš trijų dalių:Id - apima instinktyvų ir dažniausiai neįsisąmonintą elgesį;Ego - įsisąmoninta psichikos dalis, jungia id ir superego;Superego - apima socialines normas ir moralę.

2. PSIHOLOGIJOS MOKSLO APIBŪDINIMAS, RAIDA, KRYPTYS, TYRIMŲ SRITYS (ŠAKOS).Psichologija – mokslas apie žmogaus elgesį ir mentalinius procesus. Psichologija tiria psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Psichologijos raida:Psichologijos užuomazgos jau pirmųjų filosofų darbuose. Kad ir Aristotelio “Apie sielą”. Arba Hipokrato (4 a.pr.m.e.) sukurti 4 temperamento tipai. Dar anksčiau – kad ir Biblijoje (ST).Terminas “psichologija” pirmąkart pavartotas 1732 metais K.Volfo “Empirinė psichologija” ir “Racionalistinė psichologija”. Psichologija kaip savarankiškas mokslas – nuo 1879, kai Leipcige (Vokietija) V.Vundtas įsteigė pirmąją psichologijos laboratoriją.

Psichologijos sritys: Biologinė (fiziologinė) psichologija: nagrinėja elgesio ir biologinių procesų ryšį; pvz. kaip sekshormonai

veikia elgesį, kuri smegenų žievės dalis už ką atsakinga, kaip narkotikų vartojimas veikia atmintį ir kt. Eksperimentinė psichologija (sąlyginis pavadinimas, nes eksperimentus daro ir kitų sričių atstovai): nagrinėja

žmonių reagavimą į sensorinius stimulus, pasaulio suvokimą, išmokimą, atmintį, mąstymą ir kt. Raidos psichologija: nagrinėja žmogaus vystymąsi, kokie veiksniai įtakoja elgesį, aplinkos ir prigimties

sąveika ir t.t. Pvz. kalbos raida, mąstymo raida, socialinio elgesio raida ir kt. Socialinė psichologija: nagrinėja žmonių tarpusavio santykius. Žmogus grupėje. Požiūriai, nuostatos,

stereotipai, savęs vertinimas, bendravimas ir kt. Asmenybės psichologija: skirtumai tarp žmonių, individualios savybės, asmenybės teorijos, asmenybę

aprašantys veiksniai ir kt. Pastaba: pastarosios trys sritys tarpusavyje labai susijusios. Klinikinė psichologija: emocinių ir elgesio problemų diagnozavimas ir gydymas. Psichiniai sutrikimai: jų

pasireiškimo būdai, priežastys, eiga ir terapija. Psichologinis konsultavimas. Mokyklų, pedagoginė psichologija: mokinių adaptacija mokykloje, mokymosi problemos; mokymas ir

išmokimas; mokinių-mokytojų tarpusavio santykiai. Organizacinė psichologija: darbuotojų atranka, personalo tyrimai, efektyvus komandos darbas, derybos,

konfliktai, vadovavimas ir t.t. Kitos sritys: industrinė (inžinierinė: darbo aplinka gamykloje, mygtukų išdėstymas ir kt.); teismo (ekspertizė,

nusikalstamo elgesio priežastys, žmogaus elgesio pagal išorinius pasireiškimus pažinimas ir numatymas); reklamos, sporto ir kt. psichologija.

Psichologijos kryptys:Struktūralizmas: Atstovai – V. Vundtas. Šios krypties atstovai teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti žmogaus sąmonės struktūrą, susijusią su patyrimu. Turi tirti tai, kas vyksta mūsų viduje ir ką mes galime sąmoningai suvokti ir nupasakoti. Sąmonę jie suskaldė į elementus: pojūčius, vaizdus, jausmus, kurie jungiasi pagal asociacijų dėsningumus. Sukūrė tyrimo metodą – introspekciją (savistabą).Funkcionalizmas:Atstovai – V. Džeimsas.Teigė, kad psichologijos uždavinys – tirti tai, kaip psichika padeda žmogui prisitaikyti prie aplinkos. Buvo priimta Č. Darvino mintis, kad evoliucijos procese išlieka tik stipriausi. Buvo manoma, kad prisitaikymo prie aplinkos dėsnis tinka ir žmonėms. V. Džeimsas teigė, kad žmogaus sąmonė atlieka prisitaikymo prie aplinkos funkciją. Psichiniai procesai buvo siejami su smegenų veikla. Sąmonė atrenka tai, kas susiję su poreikiais ir suteikia psichinei būčiai formą. Svarbiausia yra tai, kaip žmogus jaučiasi savo vidinėje psichinėje erdvėje, kuri nebūtinai atitinka objektyvų pasaulį.

Biheviorizmas:Atstovai – Dž. Votsonas.

Atstovai iškėlė idėją, kad psichologija, siekdama objektyvumo, turi tyrinėti elgesį, nes jį galima objektyviai stebėti. Pats elgesys buvo suprantamas kaip organizmo reakcijų į aplinkos stimulus visuma. Elgesio tyrimuose dalyvaudavo iš pradžių vaikai, tai uždraudus – imta naudoti viščiukus, peles ir kt. gyvūnus. Buvo teigiama, kad elgesys yra sąlygotas patyrimo ir yra tiesioginis jo rezultatas. Geštaltpsichologija:Atstovai - K. Kofka.Teigė, kad suvokiamo vaizdo visuma nėra tapati jo elementų sumai (matome stalą, o ne atskiras jo dalis, gėlę, o ne stiebą, žiedą, lapus). Pagrindinė psichikos ypatybė – įgimtas sugebėjimas suvokiamą informaciją organizuoti į tam tikras formas. Sąvokos „figūra“ ir „fonas“ buvo svarbiausios geštaltpsichologams. Figūros ir fono problema akivaizdi dvigubuose paveikslėliuose.Egzistencinė psichologija:Atstovai - V. Frankl. Egzistencinė psichologija asmeninės psichologijos kryptis, glaudžiai susijusi su egzistencializmo filosofija. Egzistencinė psichologija kalba apie paprastus dalykus, bet jie svarbūs žmogui. Anot šios psichologijos krypties atstovų, žmogus neturi galimybės kontroliuoti savo biologinės ir socialinės padėties – žmonės esti „įmesti į šį pasaulį“. Psichoanalizė:Atstovas – S. Freudas, C. G. Jungas, A. Adleris.S. Freudas buvo praktikuojantis psichiatras, ir stebėdamas savo pacientus, suprato, kad jų elgesį sąlygoja pasąmonės jėgos, pavadintos potraukiais, kurių pagrinde glūdi instinktai. Sąmonės lygmenyje jie uždrausti, todėl išstumiami į pasąmonę. Tačiau tie potraukiai pasireiškia sapnuose, kalbiniuose apsirikimuose, nukrypimuose nuo adekvataus elgesio. Pagrindinis instinktas, išstumiamas iš sąmonės, yra seksualinis, nes jo apraiškos labiausiai ribojamos visuomeniniame gyvenime. Tačiau seksualinis potraukis (libido) skatina veikti ir laipsniškai vystosi bręstant asmenybei.Žmogaus psichikoje S. Freudas išskyrė 3 lygmenis:

Id – nesąmoningas (instinktiniai dauginimosi, gyvybės išlaikymo ir griovimo instinktai). Id plaukianti motyvacija – malonumo siekimas. Jis visiškai nelogiškas, amoralus, nesiskaito su gyvenimo realijomis. Reikalauja, kad atsirandantys potraukiai, ypač biologinis instinktas ir libido, būtų tučtuojau patenkinti.

Ego – pasąmoninis. Jo funkcija – laisvos veiklos valdymas, psichinio gyvenimo organizavimas, primityvių potraukių bei instinktų kontrolė ir priežiūra, kad būtų veikiama tvarkingai, laikantis pripažintos vertybių sistemos. Iš Ego kyla slopinimas, dėl to kai kurie potroškiai ne tik neįsisąmoninami, bet ir apskritai nepripažįstami ir vertinami neigiamai.

Superego – sąmoningas (visuomenės normos, idealai, vertybės). Tai sąžinėje saugomi idealūs elgesio pavyzdžiai, pagal kuriuos norisi formuoti savo elgesį. Būdama vienu iš Superego komponentų, sąžinė baudžia kaltės, gėdos pojūčiu, baime dėl vertybės paniekinimo.

Kognityvinė psichologija:Atstovas U. Neiseris.Uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta su informacija po to, kai ji perimama receptoriuose. Bandoma buvo ieškoti analogiškų procesų, kurie vyksta kompiuteryje. Ji daugiausia dėmesio skiria atminties ir mąstymo procesų tyrimams. Vadovavosi pozicija, kad pažinimo procesai vaidina lemiamą vaidmenį žmogaus elgsenoje.Humanistinė psichologija:Atstovai – A. Maslow.Pagrindinis tyrimo objektas – unikali žmogaus asmenybė, atvira keitimuisi ir saviaktualizacijai. Nuostata – kiekvienas žmogus turi galimybę pasirinkti savo likimą ir jį valdyti. Tai pozityvus požiūris į žmogų, besiremiantis meile ir pasitikėjimu.Kiekvienas paminėtų atstovų sukūrė savo teoriją, tačiau šiai krypčiai bendri yra šie teiginiai:

Žmogus turi būti suprantamas ir tiriamas kaip visuma. Kiekvienas žmogus yra unikalus, todėl atskiro atvejo analizė ne mažiau vertinga, kaip ir statistiniai

apibendrinimai. Žmogus yra atviras pasauliui: žmogaus išgyvenimas pasaulio ir savęs pasaulyje – pagrindinė psichinė realybė. Gyvenimas turi būti suprantamas kaip vieningas žmogaus brendimo ir būties procesas. Žmogus yra apdovanotas nepaliaujamo vystymosi ir savirealizacijos potencija. Žmogus turi tam tikrą laisvės laipsnį, susijusį su prasme ir vertybėmis, kuriomis vadovaujasi pasirinkdamas. Žmogus – aktyvi ir kūrybiška esybė.

Pozityvioji psichologija:Atstovai – A. Maslow.nauja psichologijos mokslo šaka, kuri „studijuoja žmogiškąsias dorybes ir stiprybes, leidžiančias individams ir bendruomenėms suklestėti“. Pozityvioji psichologija siekia moksliniais tyrimais atrasti optimalų žmogaus funkcionavimą, „atrasti bei puoselėti žmogiškojo genialumo apraiškas ir talentus“ bei „padidinti kasdienį pasitenkinimą gyvenimu“, o ne tiesiog gydyti protinius susirgimus ir sutrikimus, kuriems didžiąją dalį savo dėmesio skiria tradicinės psichologijos šakos.

3. PSICHOLOGIJOS TYRIMŲ METODŲ APIBŪDINIMAS, JŲ TAIKYMO YPATUMAI.Tyrimų metodai:

Stebėjimas – arba aprašomasis metodas, kai tyrėjas, pats nekeisdamas sąlygų, sistemingai registruoja ir aprašo natūraliai vykstančius reiškinius.

Eksperimentas – kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas bei tiksliai registruojant duomenis.

Koreliacinis tyrimas – kai nekontroliuojant sąlygų ir jų nekeičiant statistikos metodais įvertinamas tam tikrų empirinių duomenų rišys.

4. BENDRAS PAŽINIMO PROCESŲ APIBŪDINIMAS, POJŪTIS, SUVOKIMAS, DĖMESYS, ATMINTIS.Pažinimo procesai:Pažinimo procesais vadinami tie psichikos reiškiniai, kuriais žmogus gauna informaciją apie išorinę tikrovę bei patį save. Sensorinis ir loginis pažinimas.Jutiminiu (sensoriniu) pažinimu laikomas tiesioginis daiktų bei reiškinių savybių (spalvų, garsų ir kt.) tų daiktų bei reiškinių kaip visumos (medžio, žmogaus ir kt.) pažinimas, kai tie daiktai, reiškiniai veikia jutimo organus. Loginis pažinimas vyksta jutimais gautą informaciją pertvarkant (skaidant, jungiant, lyginant ir t.t.). Tai aukštesnė pažinimo pakopa, kuria nustatomi tikrovės jutimams neprieinami objektai (atomo sandara, dangaus kūnų judėjimo tvarka, žmogaus psichikos reiškinių dėsningumai ir t.t.)

Pojūtis:Pojūčiai – daiktų ir reiškinių įvairių savybių vaizdai mumyse. Pojūčiais vadiname jutiminio pažinimo procesus, kuriais pažįstamos tikrovės daiktų ir reiškinių savybės, kai jos veikia jutimo organus.Atsižvelgiant į dirgiklio ir receptoriaus kontaktyvumą yra tokios pojučių rūšys:Kontaktiniai – skonio, lietimo, skausmo ir kt. Pojūčiai.Distanciniai – regėjimo, girdėjimo, vibracijos ir kt. pojūčiai. Pagal receptorių išdėstymą:

išoriniai , kurių receptoriai yra organizmo paviršiuje ar netoli jo (eksteroreceptoriai) – regėjimo, girdėjimo irk kt.

vidiniais laikomi tie, kurių receptoriai yra organizmo viduje (interoreceptoriai) – alkio, troškulio.

Suvokimas:Daikto ar reiškinio visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus, vadinamas suvokimu:

bendrasis apibūdinimas – suvokimas - yra daiktų ir reiškinių, veikiančių jutimo organus, pažinimo procesas. jutimo ir suvokimo skirtumas pagrindiniai suvokimų ypatumai (pastabumas, adaptacija) suvokimo rūšys (formos, gylio, laiko, erdvės) suvokimo iliuzijos (vaizdo iškreipimas)

Atmintis:Jutimu, suvokimu ir kitais būdais gautos informacijos įsiminimas, laikymas ir atsiminimas vadinamas atmintimi. svarbiausia žmogaus psichikos funkcija. Ji mums reikalinga tam, kad galėtume kaupti patirtį - jutimų mums teikiamą informaciją - ir ateityje ja naudotis. Ir dar tam, kad gyvendami neprarastume savo unikalios tapatybės. Atmintis susideda iš informacijos įsiminimo, saugojimo ir atkūrimo.Siekdami vieną ar kitą medžiagą įsiminti, turime ją: suprasti; susieti loginiais ryšiais su kita mūsų turima informacija; suskaidyti “porcijomis” ir kiekvienoje jų išskirti atraminę frazę ar detalę.

5. BENDRAS PAŽINIMO PROCESŲ APIBŪDINIMAS, MĄSTYMAS, KALBA, VAIZDUOTĖ.Pžinimo procesai:Mąstymas:Mintyse turimų žinių pertvarkymas, jų ieškojimas ar sisteminimas.Mąstymą galima nagrinėti kaip tikrovės pažinimo procesą ir funkciją, kaip žmonių bendravimo formą, kaip veiklos momentą ir rūšį. Suvokdami ir mąstydami susidarome vientisą, darnų pasaulio vaizdą. Mąstydami mes abstrahuojame – mintyse atmetame daugelį atsitiktinių detalių, atrinkdami tai, kas pasikartoja ir pastovu visuose giminiškuose objektuose. Vaizduotė:Vaizduotė arba fantazija – tai naujų vaizdinių sudarymas, pertvarkant atmintyje turimą vaizdinę patirtį.

Psichologai teigia, kad tarp atminties ir vaizduotės nėra esminių skirtumų, nes ir atmintyje išlaikyti suvokiniai yra daugiau ar mažiau rekonstruojami. Tačiau dauguma vaizduotę tyrę psichologai teigia, kad vaizduotė skiriasi nuo vaizdinės atminties, atminyje neturimu vaizdų sudarymu. Juk, kai mes įsivaizduojame – tai mes kuriame nebūtus vaizdus, o vaizdinėje atmintyje yra sudėti mūsų jau matyti vaizdai.Dėmesys:Dėmesys pasireiškia visuose pažinimo procesuose: jutimuose, suvokime, mąstyme, vaizduotėje. Tačiau pats dėmesys nelaikomas atskiru pažinimo procesu, nes jis neturi savarankiško turinio. Tai tiesiog žmogaus sąmonės kryptingumas.Dėmesys gali būti tiek valingas, tiek nevalingas. Valingas dėmesys būna tuomet, kai mes sąmoningai koncentruojam ir palaikom dėmesį (pvz.: mokantis uždarome kambario duris, prašome kitų netriukšmauti, susikaupę skaitom). Ilgesnį laiką palaikomas valingas dėmesys gali pereiti į nevalingą (pvz.: kai mes įsitraukiam į mokymąsi).

6. INTELEKTAS: APIBŪDINIMAS, STRUKTŪRA, RŪŠYS, MATAVIMAS, LAVINIMASIntelektas:Intelektas arba protas – ypatinga subjekto ir objektų sąveikos forma, specifinė veikla, kilusi iš išorinių veiksmų, pasireiškiančių kaip visuma interiorizuotų operacijų, kurios koordinuojasi tarpusavyje ir sudaro grįžtamąsias, pastovias ir paslankias psichikos struktūras. Tai ir gebėjimas mokytis ir išmokti, susivokti naujose situacijose, atskleisti reiškinių sąsają, kitaip – atpažinti sąryšius ir rasti optimalų problemos sprendimą. intelektas. Pasireiškia kaip individo gebėjimas spręsti klausimus remiantis abstrakcijomis ir bendrosiomis žiniomis, įgytomis neformaliai bendraujant su aplinka.Įvairios intelektų rūšys:

Kalbinis intelektas - sugebėjimas suvokti žodžių reikšmes, pavartoti žodžius, suprasti ir įsiminti kalbinę informaciją bei metaforas;

Erdvinis intelektas - sugebėjimas suvokti erdvės figūras ir santykius, susidaryti suvokiamos erdvės visumos vaizdą, vaizduotės turtingumas, sugebėjimas techniškai konstruoti;

Loginis matematinis intelektas - lankstus mąstymas, sugebėjimas grupuoti mintyse, pamatyti dėsningumus, juos apibendrinti;

Muzikinis intelektas - užkoduota ritminė informacija - ritmo proporcijų jutimas, ryškūs girdėjimo vaizdiniai; Kūniškasis sinestezinis intelektas - labai tikslus savo kūno suvokimas ir valdymas; Vidinis asmeniškasis intelektas - nepertraukiamas žinių kaupimas apie save, sugebėjimas įsisąmoninti savo

mintis, jausmus, kūno pojūčius, visą savo individualų patyrimą, valdyti kūno funkcijas ir elgesį; Tarpasmeninis (socialinis) intelektas - sugebėjimas bendrauti ir suprasti kitą žmogų.

7. EMOCIJOS IR JAUSMAI. EMOCINIŲ IŠGYVENIMŲ FORMŲ IR BŪSENŲ (NUOTAIKA, STRESAS, NERIMAS, DEPRESIJA, FRUSTRACIJA IR KT.) APIBŪDINIMAS. JŲ PRIEŽASTIS, ĮTAKA VEIKLAI IR ELGSENAI. EMOCIJŲ REGULIACIJA.Emocijos ir jausmai:Depresija - tai prislėgta ir liūdna nuotaika, susijusi su poreikiu sumažėjimu, motoriniu slopinimu bei psichinio aktyvumo sumažėjimu. .Depresija - tai ilgai trunkanti nelaimingumo būsena: depresijos kankinamo žmogaus niekas nebedžiuginaFrustracija - psichinė būsena, sukelta objektyviai neįveikiamų arba žmogaus nuomone neįveikiamų sunkumų ar kliūčių, atsirandančių siekiant tikslo ir sprendžiant problemas. Tai nesėkmės išgyvenimas tais atvejais, kai žmogus, siekdamas tikslo, susiduria su kliūtimis ir pamato arba įsivaizduoja, kad jo tikslai nepasiekiami, problemos neišsprendžiamos.Nerimas - emocinė būsena, kylanti dėl gresiančio pavojaus, galimos įtampos ar nelaimės. Nerimo priežastys primena baimės atsiradimo priežastis, tačiau skirtingai nuo baimės, nerimo šaltinio negalime tiksliai nurodyti.Nuotaika. Kaip tiksliau galėtume apibūdinti šia dažnai vartojamą sąvoką? Nuotaika - sąlyginai ilgalaikė, gana pastovi psichinė - būsena, pasireiškianti kaip ilgalaikis teigiamas ar neigiamas emocinis žmogaus veiklos fonas, kuriame išsiskiria daugiau ar mažiau ryškūs atskiri išgyvenimai.Stresas - tai ilgai trunkanti stipraus nerimo ir įtampos būsena. Streso priežastimi gali būti įvairiausi ekstremalūs poveikiai. Streso sąvoką pirmasis panaudojo biologas ir gydytojas H. Selje (H. Selye). Jis sakė: „Stresas - gyvenimo druska". Taip buvo apibūdinama bendra organizmo reakcija į bet kokį nemalonų poveikį.

Emocijos atlieka ir įvairiapusę reguliacinę funkciją . Emocijos gali globaliai paveikti žmonių santykius ir bendravimą. Jos reguliuoja nervinius vegetacinius bei psichinius procesus (mąstymą, dėmesį, atmintį).

8. ELGESIO IR VEIKLOS MOTYVACIJA: SAMPRATA, FUNKCIJOS, MOTYVŲ KLASIFIKACIJA, RŪŠYS, HIERARCHIJA.Elgesys ir veiklos motyvacija:Taigi motyvacija – tai procesai, kurie skatina ir nukreipia elgesį. Verslumui gali skatinti noras išbandyti savo galimybes, įveikti iššūkius, realizuoti gebėjimus, kontroliuoti situacijas, patirti savo paties veiksmingumą.Pagrindiniai elgesio motyvatoriai yra instinktai: seksualumas ir agresyvumas.Yra ir kitų elgesio motyvacijų, kurios motyvuoja elgesį – tai alkis, troškulys, seksas ir skausmo vengimas.

9. IŠMOKTAS ELGESYS. IŠMOKIMO DĖSNINGUMAI: KLASIKINIS IR OPERATINIS SĄLYGOJIMAS. IŠMOKIMAS STEBINT.Išmoktas elgesys:Bandura atmetė teiginius apie įgimtus instinktus ir pabrėžė modeliavimo ir pastiprinimo reikšmę. Agresija yra išmoktas elgesys. Socialinį išmokimą sudaro du procesai: tiesioginis pastiprinimas (kai kurių vaikų agresija pasiekia savo tikslą ir taip yra pastiprinama) ir socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį). Išmokimo teorijos stengiasi paaiškinti elgesio pasikeitimus, atsirandančius laikui bėgant, siedamos aplinkos veiksnius, tokius kaip paskatų sąsajos ir paskatinimai, su tais procesais, kurie vyksta individo sąmonėje, tokie kaip potraukiai ir lūkesčiai. Klasikinis sąlygojimas, pagrindinius dėsnius suformavo I.Pavlovas XXa. pradžioje refleksai ir gerai išmoktas elgesys gali būti susieti su nauja aplinka. Pvz. tyrimai su šunimis. Garsas siejamas su maistu. Tai klasikinio sąlygojimo pavyzdys. Klasikinio sąlygojimo teorija iš esmės yra teorija apie paskatinimų pakeitimą (paskatinimus-pakaitalus) sukeliant tam tikrą reakciją.Instrumentinio išmokimo teorija, daugiau dėmesio skiria elgesio pasikeitimams. E. Thorndike‘as domėjosi kaip organizmas išmoksta sudaryti naujas reakcijas į naujas aplinkos paskatas. Paskatinimas sustiprina ryšio ir paskatų asociacijas, o bausmės tuos ryšius silpnina. Šių efektų dėsningumai tampa išmokimą pagrindžiančiais principais.

10. ASMENYBĖS SAMPRATA IR FUNKCIJOS. PSICHOANALITINĖ ASMENYBĖS SAMPRATA. Z.FROIDO TEORIJA.Asmenybės sąmprata ir funkcijos. Psichoanalitinė asmenybės sąmprata. Z. Froido teorija.Asmenybės samprata:Asmenybė yra suvokiama keliais lygiais. Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Buitiniame lygyje asmenybėmis vadinami žmonės, savo veikloje pasiekę reikšmingų rezultatu.

Psichodinaminės krypties asmenybės teorijos:Šiai krypčiai atstovaujantys autoriai teigia, kad asmenybės jausmus, mąstymą ir veiklą sąlygoja vidiniai veiksniai, vidinių jėgų sąveika, t.y. sąveika tarp sąmonės ir pasąmonės, tačiau ypatingas dėmesys skiriamas pasąmonės įtakai. Ši kryptis vadinama psichodinamine, nes nagrinėja asmenybės raidą ilgesnį laiko tarpą - nuo asmenybės gimimo iki tikėtino tapsmo brandžia asmenybe. Šios krypties teorijos dar vadinamos psichoanalitinėmis.

Psichodinaminė Z. Froido (S. Freud) asmenybės teorija: Vienos gydytojas Z. Froidas (1856-1939) buvo pirmasis ir žymiausias šios pakraipos asmenybės teorijos autorius. Z. Froidas manė, kad žmogaus elgesiui didelę įtaką daro biologiniai instinktai ir ypač pabrėžė seksualinių potraukių vaidmenį normaliai ir patologinei asmenybės raidai. Ilgą laikądirbąs gydytoju ir tyres isterinių sutrikimų turinčius pacientus, Z. Froidas paskelbė asmenybės teoriją, paremtą stebėjimų rezultatais su tam laikmečiui itin neįprastomis idėjomis. Pagrindinė šios teorijos mintis buvo ta, kad žmogaus elgesį lemia pasąmonė, kurios žmogus negali kontroliuoti ir dažnai net nesuvokia jos turinio. Žmogaus psichikoje Z. Froidas išskyrė 3 lygius:-sąmonę (tai tarsi matoma ledkalnio viršūnė, nedidelė psichikos

dalis, kurią žmogus gali kontroliuoti);-priešsąmonę (joje yra informacija, kurią pastangų dėka galimaperkelti į sąmonės lygį);-pasąmonę (pati reikšmingiausia dalis, primenanti neribotos apimties saugyklą, į kurią patenka visa, kada nors gauta informacija, į kurią išstumiami nemalonūs prisiminimai, kuriuos žmogus mano užmiršęs, būtent pasąmonėje reikėtų ieškoti Įvairių sapnų, apsirikimų, užmiršimų, nesąmoningų poelgių priežasčių; žmogus nekontroliuoja savo pasąmonės ir net nežino jos turinio; į pasąmonę patekusios neišspręstos problemos niekur nedingsta, o toliau kelia pasąmoninius konfliktus, griaunančius žmogaus asmenybe iš vidaus).

11. ASMENYBĖS PSICHOANALITINĖS TEORIJOS: K.G.JUNGAS, A.ADLERIS, K.HORNI, E.ERIKSONAS, E.BERNE.Jungas, Adleris, Horni, Eriksonas, Berne:K. G. Jungo (C. G. Jung) analitinė asmenybės teorija. K.G. Jungas tyrinėjo neįsisąmonintų dinaminių potraukių įtaką žmogaus veiklai ir elgesiui. K. G. Jungas manė, kad pasąmonėje glūdi žymiai daugiau nei nuslopinti seksualumo ir agresijos potraukiai. Jungas šiems potraukiams neteikė lemiamos reikšmės. Jis buvo įsitikinės, kad žmogų veikia pasąmonės vaizdiniai, kurie yra kilę iš žmonijos evoliucijos ir istorijos. Šie vaizdiniai nėra įgyti, bet įgimti ir išsamesniam jų paaiškinimui Jungas panaudojo kolektyvinės pasąmonės terminą. Kolektyvinės pasąmonės iškėlimas nepatiko Z. Froidui ir tai buvo pagrindinė priežastis K. G. Jungą nutolinusi nuo Z. Froido. Asmenybėje K.G. Jungas išskyrė tris, iš dalies tarpusavyje susijusias, sistemas: Ego, asmeninę pasąmonę ir kolektyvine pasąmonę.

Adlerio (A Adler) individualioji asmenybės teorija:A. Adleris (1870-1937) - austrų gydytojas, psichiatras, buvo Z. Froido bendradarbis. Tačiau, laikui bėgant, jų pažiūros išsiskyrė. A. Adleris nors ir neneigė seksualinio potraukio vaidmens asmenybės gyvenime, tačiau neteikė jam lemiamos reikšmės. Į žmogaus psichiką jis žiūrėjo kaip į nedalomąvisumą ir stengėsi atskleisti socialinio konteksto reikšmę žmogaus individualumui. Z. Froidas akcentavo pasąmonės vaidmenį, K. G. Jungas iškėlė dar ir kolektyvinės pasąmonės svarbą, tuo tarpu A. Adleris pabrėžė visuomeninę žmogaus prigimtį ir įgimtą bendrumo jausmo poreikį, kuri jis pavadino socialiniu interesu. A. Adleris labiau orientavosi i asmenybės ateiti, į jos susidarytą gyvenimo planą ir jo įgyvendinimą, siekiant savų tikslų. A. Adlerio nuomone, žmogus visa gyvenimą siekia to paties tikslo ar laikosi pastovios elgesio krypties. Visa tai jis pavadino gyvenimo stiliumi.

K. Horni (K. Horney) socialinė kultūrinė asmenybės teorija:K. Horni (1885-1952), panašiai kaip K. G. Jungas ir A. Adleris, neneigė pagrindinių Z. Froido principų, tačiau daug ką matė kitu aspektu. K. Horni nesutiko su Z. Froido nuomone, kad moters psichinė raida priklauso nuo lytinių organų anatomijos. Taip pat ji nesutiko su Z. Froido teiginiu, kad egzistuoja universalios psichoseksualinio vystymosi stadijos, kurios nulemia asmenybės raidos kryptingumą. K. Horni nuomone, normaliam vaiko vystymuisi svarbiausia yra patenkinti jo saugumo poreikį. Šiuo atveju pagrindinis motyvas yra būti mylimu, norimu ir priimtinu žmogumi,apsaugotu nuo pavojaus ir priešiško išorinio pasaulio. K. Horni teigė, jog nerimas kyla dėl to, kad tarpasmeniniuose santykiuose trūksta saugumo jausmo. Jeigu vaikui trūksta dėmesio, tėvų meilės ir šilumos, vaikas jaučiasi atstumtas, nerimauja, jo elgesys gali tapti neurotinis.

E. Eriksono (E. Erikson) asmenybės raidos teorija:E. Eriksonas (1902-1994) buvo Z. Froido mokinys ir pasekėjas. Jis sukūrė asmenybės nuolatinio keitimosi gyvenime teoriją. E. Eriksonas neatmetė pagrindinių Z. Froido teiginių apie sąmonę ir pasąmonę, asmenybės komponentus (Id, Ego, Superego) ir psichoseksualinės raidos stadijos, tačiauasmenybės vystymąsi skirstė ne pagal kūno dalis ir su jomis susijusį malonumo jausmą, o jįjtgal asmenybės ryšį su socialine aplinka. E. Eriksonas įvertino somatinių (kūno), asmeninių, socialinių ir kultūros veiksnių įtaką asmenybės vystymuisi. Jis akcentavo, kad kiekvienoje vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi tam tikrą amžiaus tarpsnį, žmogui iškyla specifinės problemos (raidos krizės),

nuo kurių išsprendimo priklauso tolimesnis asmenybės vystymasis. Norėdamas pabrėžti socialinių ir kultūros veiksnių įtaką žmogaus vystymuisi, E. Eriksonas savo teoriją pavadino psichosocialine asmenybės vystymosi teorija, o vystymosi kiekvienoje stadijoje krizes - psichosocialinėmis krizėmis. Psichosocialinio vystymosi stadijos pateiktos 5.4 lentelėje.

E. Berne (E. Berne) transakcinės analizės teorija:E. Berne (1910-1970), amerikiečių psichiatras, nagrinėdamas asmenybės sandarą, išskyrė 3 lygius: Tėvo (moraliniai vertinimai, normos, kritika, globa), Suaugusiojo (racionaliai, objektyviai aplinką vertinantis pradas) ir Vaiko (emocijos, kūryba, žaismingumas, malonumo siekimas). Minėtieji lygiai egzistuoja jau vaikystėje, tačiau vystantis, jų santykis asmenybėje kinta. Vaikas renkasi savo gyvenimo scenarijų ir poziciją veikiamas auklėjimo, šeimos kultūros bei tėvų elgesio. Daugialypė asmenybės struktūra ypač pasireiškia bendravime. Bendraudami mes, dažniausiai patys to sąmoningai nesuvokdami, užimame tėvo, suaugusiojo arba vaiko poziciją.„Tėvo“ pozicija mūsų bendravime remiasi žiniomis ar įsitikinimais, kuriuos mes gavome iš kitų ir patys nepatikrinome.„Suaugusiojo" pozicija - tai mūsų išsakytos mintys, kurios yra paremtos mūsų patyrimu ir apmąstymais.Iš „Vaiko" pozicijos kilę mūsų pasakymai išreiškia tiesiog dabar atsiradusius norus, išgyvenimus ar pojūčius.E. Berne savo teoriją pavadino transakcine analize, norėdamas pabrėžti, kad žmonių bendravimą galima analizuoti kaip tam tikros rūšies mainus, kurių metu mes vienas kitam perduodame kokią nors informaciją, o pačią transakciją galima traktuoti kaip bendravimo vienetą. Transakcinę analizę E. Berne taikė psichoterapijoje, o jo tikslas buvo padėti žmogui suvokti, iš kurios pozicijos jis bendrauja, išsivaduoti nuo jam primesto vaidmens ir tapti autentiška asmenybe.

12. ASMENYBĖS TEORIJOS: BRUOŽŲ KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJOS. TEMPERAMENTO IR CHARAKTERIO APIBŪDINIMAS, TIPAI, SAVYBĖS, PAŽINIMO IR PRAKTINIO TAIKYMO BŪDAI IR GALIMYBĖS.Bruožų krypties asmenybės teorijos:Asmenybės bruožų teorijos remiasi prielaida, kad asmenybės bruožai yra pastovūs, išreiškia jos nuostatas ir pasireiškia beveik visose situacijose. Įvairiausi bruožai gali būti skirtingai išreikšti, todėl gali sudaryti daug derinių, ir tuo paaiškinamas kiekvieno žmogaus skirtingumas ir unikalumas. Tai seniausia asmenybės teorijų grupė. Nuo senų laikų buvo bandoma suskirstyti žmones į tipus pagal jų išorines savybes, charakterio bruožus, elgesio tipus. Paprasčiausias tokio žmonių skirstymo pavyzdys kasdieniniame gyvenime yra bandymas priskirti žmonėms vieną ar kitą elgesio tipą pagal išorės bruožus, pažiūras, remiantis pirmuoju įspūdžiu („jis panašus į tokį, kuris galėtų taip padaryti").

Temperamentu vadinama įgimtų centrinės nervų sistemos savybių išraiška. Centrinę nervų sistemą, sudarytą iš galvos ir stuburo smegenų, turi ir žmonės, ir gyvūnai. Rusų mokslininkas I. Pavlovas pasiūlė tiek žmones, tiek gyvūnus skirstyti fiziologiniu pagrindu pagal jaudinimo ir slopimo procesų savybes:-jų jėgą (gali būti stiprūs ir silpni),-pusiausvyrą (lengvai ar sunkiai grįžtama į pradinę padėtį),-paslankumą (ar lengvai pereinama nuo vienos būsenos prie kitos).

Vokiečių filosofas I. Kantas (I. Kant) taip pat domėjosi temperamento tipų pasireiškimu asmenybėje. Jis gana išsamiai aprašė temperamento tipų kraštutines, labiausiai išreikštas savybes:- cholerikas : greitai užsiplieskia ir greitai nurimsta, greiti veiklos tempai, tačiau trūksta ištvermės; mėgsta pripažinimą, pagyrimus, yra išdidus, savimyla, kartais šykštus; elgiasi rafinuotai ir ceremoningai; kiti gali jo nemėgti dėl polinkio vadovauti, pasipūtimo;- sangvinikas: linksmas, nerūpestingas, optimistas, mėgsta bendrauti ir yra mėgiamas; visada pasirengęs padėti kitiems, todėl kartais pažada, negalvodamas, ar galės ištesėti pažadą; nemėgsta monotonijos, linkęs dažnai keisti veiklą, todėl ypatingų laimėjimų gali ir nepasiekti;- melancholikas : jautrus, nepatiklus, nuolat randa priežasčių nerimauti, įžvelgti sunkumus ir kliūtis; ko nors imdamasis daugiausia . galvoja ne apie sėkmę, "o apie tai, kaip išvengti

nesėkmės; turi stiprų pareigos jausmą, todėl, prieš pažadėdamas, ilgai svarsto, ar tikrai galės ištesėti;- flegmatikas : šaltakraujis, nelengvai susijaudina, bet sunkiai ir nusiramina; veikia lėtai, bet ištvermingai, yra valingas ir principingas; taktiškas, atsargus, nemėgsta viešumos.

Charakteris - unikalių psichinių savybių, pasireiškiančių asmenybei būdingais poelgiais, visuma. Charakteris formuojasi temperamento pagrindu. Tai, kas yra įgimta, tarsi padengiama auklėjimo, patirties sluoksniu. To paties temperamento žmonės, augantys skirtingoje aplinkoje, gali turėti visiškai skirtingus charakterius. Tai priklauso nuo to, kokios temperamento savybės buvo skatinamos ir kokios slopinamos. Pavyzdžiui, švelniai skatinamas melancholiško temperamento vaikas ima domėtis aplinka, Įžvelgti gerąsias aplinkos savybes, išmoksta būti atviresnis, drąsiai jaučiasi. Tačiau už jautrumą ir atsargumą pašiepiamam vaikui gali susiformuoti nepasitikėjimas savimi, aplinka, stiprus nerimas ir kaltės jausmas. Į įgimtas vaiko temperamento savybes reikėtų itin atsižvelgti jį auklėjant, ugdyti naudingus bruožus, tačiau ir nereikalauti iš vaiko to, ko jis nesugeba: iš choleriko - ilgai ir kruopščiai dirbti, netriukšmauti, o iš flegmatiko – būti judriam ir energingam.

13. ASMENYBĖS TEORIJOS: BIHEIVIORISTINĖS KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJOS (A.BANDŪRA IR KT.).Bihevioristinės (elgesio) krypties asmenybės teorijos:Bihevioristinės krypties atstovai daugiausia dėmesio skiria tam, ką žmonės daro ir kokios aplinkybės priverčia juos vienaip ar kitaip pasielgti. Bihevioristai taip pat nagrinėjo mokymo ir išmokimo įtaką gyvūnų bei žmonių elgsenai. Asmenybė jų požiūriu - tai elgesio reakcijų visuma.Bihevioristinės krypties teorijų pradininkas yra JAV psichologas Dž. Votsonas (J. Watson) (1878-1958). Jis teigė, kad žmonės ir gyvūnai elgesio išmoksta dėl sąlyginių refleksų susidarymo. Individas gauna iš aplinkos dirgiklį (S- stimulą) ir atsako į jį tam tikru veiksmu (R-reakcija).

Kanados psichologas A. Bandūra (A. Bandūra), gimęs 1925 m., taip pat manė, kad aplinka daro didelę įtaką žmogaus veiklai, tačiau akcentavo pažinimo (kognityvinį) procesų vaidmenį asmenybėselgesiui - žmogus mokosi, stebėdamas kitų elgesį, aplinkos reakciją į tą elgesį ir arba jį perima, arba atsisako, arba bando kitus elgesio budus.

14. HUMANISTINĖS KRYPTIES ASMENYBĖS TEORIJOS (K.RODŽERSAS, A.MASLOW).Humanistinės krypties asmenybės teorijos:Humanizmo teorijoje asmenybės sąvoka tampa centrine ir ypač pabrėžiama asmenybės atsakomybė už savo poelgius. Filosofinė humanizmo teorija yra metodologinis pagrindas specialioms žmogausteorijoms. Humanistinės psichologijos atsiradimą po Antrojo pasaulinio karo paskatino psichologijos atotrūkis nuo konkretaus žmogaus ir jo problemų bei esminių žmogiškųjų vertybių perkainavimas, iškeliant žmogiškosios būties reikšmingumą. Humanistinė psichologija gimė kaip protestas tuo metu vyravusiam biheviorizmui ir iš dalies Z. Froido krypties psichoanalizei.

A. Maslou (A. Maslow) (1908 - 1970), JAV psicho-logas. Buvo vienas iš ryškiausių humanistinės psichologijos teorijos atstovų. Asmenybės teoriją jis grindė žmogaus poreikiais, kurių patenkinimas tampa asmenybės veiklos ir augimo motyvais. Aukščiausias žmogaus poreikis - saviaktuatisacija, t.y. savęs atskleidimas ir realizavimas. Tik pažinęs ir įsisąmoninęs savo poreikius, žmogus gali tapti pilnai subrendusia, brandžia, save realizuojančia asmenybe. Labai svarbu, kad žmogus nesustotų ties žemesniųjų poreikių tenkinimu, atrastų savo tikslus ir siekius, nevengtų tobulėti. (Plačiau apie A. Maslou žmogaus poreikius ir jų „piramide" – III skyrelyje „Poreikių hierarchija"). Svarbu pabrėžti, kad A. Maslou poreikių hierarchija galioja daugumai žmonių, tiksliau pasakius, ji taikoma statistinėje žmonių populiacijoje. Tačiau žmonėms, pasiekusiems saviaktualizaciją, poreikių hierarchija gali ir nepasireikšti. Pavyzdžiui, talentingi dailininkai kūrė net badaudami.

K. Rodžersas (C. Rogers) (1902 - 1987), JAV psichologas, vienas iš humanistinės psichologijos kūrėjų. Sukūrė humanistinę asmenybės teoriją ir psichoterapijos sistemą,

vadinamą nedirektyviąja psichoterapija. Pagrindini asmenybės veiklos ir brendimo šaltinį K. Rodžersas matė savirealizacijosporeikyje. Jis tvirtino, kad, jeigu žmogui leidžiama pasirinkti, jis visuomet pasirinks augimą ir plėtrą, o ne stovėjimą vietoje, nes jį visuomet žadina savirealizavimo tendencija, glūdinti pačioje žmogaus prigimtyje. K. Rodžersas teigė, kad žmogui įgimta siekti, panaudoti savo sugebėjimus, praturtinti savo asmenybę, vystytis. Taip pat žmogui yra įgimtas gėrio ir blogio suvokimas, kuriuo jis ir vadovaujasi. Harmoningam vystymuisi būtina sąlyga - tėvų pagarba ir meilė vaikystėje be jokių išlygų (vaikas turi būti mylimas ir gerbiamas toks, koks jis yra). Nepagrįsti reikalavimai iškreipia žmogaus savęs suvokimą ir slopina vystymąsi.

15. SAVIMONĖ. AŠ – VAIZDAS, JO TURINYS, FORMOS, ĮSISAMONINIMAS, PASTOVUMAS.Kas yra savimonė: Skirtingai nuo gyvūnų, mes suvokiame ir pažįstame ne tik mus supantį išorinį pasaulį, bet ir patys save. Šis žmogaus sugebėjimas suvokti ir geriau ar menkiau pažinti savo vidinį pasaulį pavadintas savimone. Galima sakyti, kad tai sąmonės dalis, nukreipta nuo išorinio pasaulio į mūsų AŠ, t. y.apimanti paties savęs įsisąmoninimą. Savimonės padedami mes išskiriame save (AŠ) iš viso likusio objektyvaus pasaulio (ne AŠ).

Taigi kas yra Aš-vaizdas?Aš-vaizdas - tai vaizdinių ir sprendimų apie save (savo bruožus ir sugebėjimus, išgyvenimus ir motyvus, savo vietą. tarp žmonių ir t.t.) sistema. Ji yra palyginti pastovi, labiau ar menkiau įsisąmoninta, išgyvenama kaip unikalus Aš. O trumpiau: Aš-vaizdas - tai asmenybė - tokia, kokią ji save pačią mato. Tai savęs paties įsivaizdavimas.Kiekvieno iš mūsų Aš-vaizde galima išskirti du aspektus:1. Žinias apie save (tai ne tik žinojimas, kas mums būdinga, bet ir kiek išreikšti mumyse vieni ar kiti bruožai).2. Savosios vertės jausmą (savęs įvertinimą), t. y. nusiteikimą savo paties atžvilgiu, savo vertingumo išgyvenimą, kuris tarsi persmelkia visą savęs suvokimą ir Aš-vaizdą.Aš vaizdo turinys formuojasi ilgus metus, save perprantant ir kaupiant žinias apie save. Toms žinioms apie save, be abejo, nesame abejingi: mes jas vienaip ar kitaip vertiname, išgyvename, priimame arba nepriimame. Todėl atskirti žinias apie save ir savęs vertinimą yra labai sunku, o gal net ir neįmanoma. Sąlyginai tai atskiriama tik dėl to, kad būtų lengviau suprasti Aš-vaizdo esmę ir sandarą.

Įsisąmonintų ir neįsisąmonintų elementų požiūriu Aš-vaizdą galime įsivaizduoti kaip tam tikrą sistema su „sąmoninga" viršūne ir „pasąmoniniu" pagrindu. Šių Aš-vaizdo dalių santykis nuolat kinta. Sakykime, per psichoterapijos seansus žmogus suvokė, kodėl jaučia priešiškumą metais jaunesniam broliui (priežastis - ankstyvojoje vaikystėje išgyventa trauma, gimus broliukui ir netekus dalies tėvų dėmesio). Vadinasi, anksčiau nelabai aiškiai suvokta ir sunkiai paaiškinama savybė - „priešiškumas broliui" tapo visiškai Įsisąmoninta. Taigi prasiplėtė viršutinės Aš-vaizdo dalies ribos. Dideli prieštaravimai tarp įsisąmonintų ir neįsisąmonintų mūsų Aš dalių gali iškreipti asmenybės vystymąsi, sukelti elgesio sutrikimus. Tuo tarpu „santarvė" tarp suvokiamų ir nesuvokiamų savo paties bruožų, sugebėjimas įsisąmoninti ir pripažinti mums nemalonią informaciją apie save rodytų mūsų asmenybės brandumą.

Aš-vaizdo pastovumas:Susiformavusiam mūsų Aš-vaizdui būdinga patį save palaikyti, išliekant nepakitusiu. Šią temą jau pradėjome gvildenti ankstesniame skyrelyje, kai kalbėjome apie asmenybei nepriimtiną, jos savęs vaizdui prieštaraujančią informaciją, kuri slypi pasąmonėje ir „neįleidžiama" į sąmonę. Tačiau kyla klausimas, kaip ši nepriimtina informacija patenka į pasąmonę? . Tai susiję su mūsų suvokimo atrenkamumu. Visą informaciją apie save mes vertiname tendencingai. Sąmonė randa, įžiūri ir praleidžia tą informaciją, kuri patvirtina tam tikrą pageidaujamą savybę (kiekvienas mato tai, ką nori matyti). Tuo tarpu mums netinkama informacija (ar bent jos dalis) gali būti blokuojama arba iškraipoma, nusiunčiant ją į pasąmonę. Mūsų Aš-vaizdo pastovumas kaip tik ir priklauso nuo to, kaip mes priimame neatitinkančią jo informaciją: esame „atviri" ar „uždari" jai. Todėl Aš -vaizdas gali būti ir labilus (kintantis), ir rigidiškas (sustingęs).

Aš-vaizdo turinys:

Aš-vaizdo turinį sudaro informacija (žinios) apie save. Ją galima padalyti į tokias grupes:• požiūris į savo išvaizdą;• savo emocionalumo įvertinimas;• sprendimai apie savo moralines savybes;• požiūris į savo intelektą ir sugebėjimus;• informacija apie savo socialinius vaidmenis (lytį, amžių, profesiją).

Aš-vaizdo formos:Vaizdiniuose apie save visuomet galima aptikti realųjį Aš (įsisąmoninta vaizdinį apie save šiuo momentu); idealųjį Aš (koks norėčiau tapti, koki man būtų malonu save matyti); ateities Aš (tokiąasmenybę, kokia realiai galiu tapti; tai nebūtinai teigiamas savęs įsivaizdavimas: pavyzdžiui, mano idealas-dvasinga, kūrybinga asmenybė, tačiau aš jaučiu, kaip virstu eiliniu miesčioniu ir tokį save matau ateityje); idealizuotąjį Aš (koks norėčiau tapti, orientuodamasis į moralės normas; tai tarsi atskiras idealiojo Aš variantas): daugybė parodomųjų (reprezentacinių) Aš (savotiškų kaukių, kurių tikslas paslėpti neigiamus, skaudžius ar intymius savojo Aš bruožus ir polinkius).

16. SAVĘS VERTINIMAS: TURINYS, LYGIAI, FORMUOJANTYS VEIKSNIAI. SAVIGARBA.Aspiracijų lygis:Aspiracijų (siekimų) lygis - tai keliami sau didžiausi tikslai, kuriuos manome atitinkant mūsų galimybes ir kuriuos norime Įgyvendinti. Kitaip sakant, mūsų siekius apsprendžia savo galimybių įsivaizdavimas. Šis siekimų lygis gali būti realus (tikroviškas) arba nerealus. Realus aspiracijų lygis yra toks, kai žmogus, įgyvendinęs sau iškeltus tikslus, toliau imasi sudėtingesnių uždavinių, o nepasisekus – renkasi paprastesnius. Toks aspiracijų lygis reiškia, kad žmogaus siekimai atitinkajo realias galimybes. Esant tikroviškam siekimų lygiui, žmogus pasitiki savimi, nebijo gyvenimo sunkumų, o negalėdamas jų įveikti, moka nusileisti, geba savikritiškai įvertinti savo galimybes.Nerealus siekimų lygis gali būti dvejopas:a) per aukštas, kai žmogus, patyręs nesėkmę, toliau sau kelia dar didesnius uždavinius;b) per žemas, kai, sėkmingai pasiekus tikslus, toliau sau keliami mažesni uždaviniai.Tiek per aukštą, tiek per žemą aspiracijų lygį turintis ž'mogus nesugeba realiai įvertinti savo galimybių: pirmuoju atveju jas ir save pervertina; antruoju - nepakankamai vertina.

Savęs vertinimo lygiai:Pagal ką sprendžiame apie žmogaus savęs vertinimo tikroviškumą (realumą, teisingumą, objektyvumą, adekvatumą)? Nuomonės apie save teisingumą paprastai parodo: 1) atitikimas tarp mūsų siekių ir realių laimėjimų; 2) mūsų požiūrio į save sutapimas su kitų žmonių požiūriu į mus.Mūsų savivertės realumas su amžiumi didėja. Suaugusių žmonių požiūris į save yra realesnis ir objektyvesnis nei jaunuolių, o pastarųjų - tikroviškesnis nei paauglių. Galima manyti, kad tai priklauso nuo proto brandos, gyvenimo patirties, aspiracijų (siekių) lygio „nusistovėjimo".Skiriami tokie savęs vertinimo lygiai:1) padidinta savivertė (savęs pervertinimas);2) tikroviška (adekvati) savivertė;3) sumažinta savivertė (savęs nuvertinimas).

17. SAVĘS VERTINIMO IR PASITIKĖJIMO SAVIMI FORMAVIMO BŪDAI IR TECHNIKA.Nepakankamas savęs vertinimas ir nepasitikėjimas savimi – tai problema, dėl kurios į psichologus kreipiasi nemažai žmonių. Amerikiečių psichologai Š. Bauer (Sh. Bower) ir G. Baueris (G. Bower) mano, kad pasitikėjimas savimi yra išmokto savęs vertinimo ir tam tikrų bendravimo įgūdžių visuma. Vadinasi, jį galima stiprinti. Tačiau neverta laukti burtininko, kuris

padovanos mums savosios vertės jausmą ir pasitikėjimą savimi. Šio jausmo neišugdysime be savo paties pastangų.Padidinti savęs vertinimą ir pasitikėjimą savimi gali padėti keletas paprastų patarimų.1. Ieškok savyje gerų bruožų ir savo stipriųjų pusių.2. Užsirašyk frazes, kurios ypač išmuša iš vėžių.3. Surašyk žmones, kurie tave atstumia arba kurių draugijoje prarandi pasitikėjimą savimi, tampi pernelyg drovus.4. Jei draugijoje jautiesi vienišas, rask joje žmogų, su kuriuo galėtum pasidalinti savo įtampa.5. Būk nuoširdus ir neapsimetinėk, jei ko nežinai ar nesupratai.6. Nebūk per daug kritiškas.7. Atmink, kad žmonės net nepastebi tau akivaizdžių nemalonių dalykų, kol pats neatkreipi į juos dėmesio.8. Stenkis objektyviai suprasti nemalonia tau situaciją.9. Per daug nesiteisink.10. Gink savo teises.

18. PSICHINĖ SAVO VERTĖS GYNYBA. GYNYBOS MECHANIZMAI, JŲ APIBŪDINIMAS IR ĮTAKA ASMENYBEI (ELGSENAI, VEIKLAI, AUGIMUI). KONTROLĖS LOKUSAS.Psichinę gynybą galima apibūdinti kaip žmogaus nesąmoningą savęs apgaudinėjimą, kuriuo siekiame išspręsti prieštaravimus tarp esamo Aš-vaizdo ir jo neatitinkančių savo paties potraukių, norų, motyvų, jausmų, minčių, asmenybės bruožų. Ši nevalinga saviapgaulė, arba suvokiamosinformacijos apie save ir aplinką iškraipymas, padeda mums išsaugoti savosios vertės jausmą bei apskritai išvengti nemalonių ir skaudžių emocijų. Gynybos būdai:1. Kompensacija - žmogus savo trūkumus (realius ar įsivaizduojamus) ir jų sukeltą menkavertiškumo jausmą kompensuoja pasiekimais kokiose nors kitose gyvenimo srityse arba fantazijose bei svajonėse.

2. Racionalizacija - siekdamas išsaugoti savigarbą, žmogus savo elgesį ar norus aiškina labiau, priimtinomis, „gražesnėmis" priežastimis nei tikrosios.

3. Projekcija - kitiems žmonėms priskiriame savo pačių dažniausiai nepriimtinus asmenybės bruožus, jausmus, potraukius, motyvus, savyje juos neigdami.

4. Išstūmimas - iš sąmonės pašalinami, tai yra „užmirštami" savajam Aš nepriimtini ar nemalonūs jausmai, troškimai, norai, mintys.

5. Neigimas - nemaloni, nepriimtina realybė ar savo paties norai ir jausmai - „nematomi", ignoruojami.

6. Sublimacija - asmenybei nepriimtinų potraukių (pirmiausia - seksualinių ir agresijos) energija nukreipiama ir realizuojama netiesioginiu, visuomenei priimtinu ar net naudingu būdu.

7. Priešybė (atvirkštinis reagavimas) - žmogus jaučia ir elgiasi visiškai priešingai savo tikriems, bet nepriimtiniems jausmams ir norams.

8. Perkėlimas - neigiamos arba teigiamos emocijos, kurias sunku sau pripažinti ar nėra galimybės jų išreikšti, nukreipiamos i kitą, dažnai „lengviau prieinamą" žmogų ar daiktą.

9. Regresija - žmogus vaikiškai elgiasi emociškai įtemptose, ypač atsakomybės reikalaujančiose situacijose, tuo nesąmoningai siekdamas užuojautos ar versdamas kitus išspręsti jo problemas.

Kontrolės lokusas: Kontrolės lokusas - tai žmogaus polinkis atsakomybę už savo gyvenimą ir veiklos rezultatus priskirti išorinėms jėgoms arba savo paties sugebėjimams bei pastangoms. Kontrolės lokusas yra svarbi savęs ir savo galimybių suvokimo charakteristika. Jis parodo, ar aš jaučiu tiesioginį ryšį tarp savęs ir savo elgesio bei veiklos. Jei man būdinga vidinė kontrolė, aš jaučiu savo paties ryšį su savo gyvenimo įvykiais, jaučiu, kad darau jiems įtaką. Išorinės kontrolės atveju tokio susietumo jausmo nėra, ir aš jaučiuosi esąs marionetė likimo ar kitų žmonių rankose (nebūtinai dėl to išgyvendamas). Mums būdingas vienoks ar kitoks kontrolės lokusas didelia dalimi lemia mūsų savarankiškumą ir aktyvumą, siekiant savo tikslų, ir mūsų asmeninę atsakomybę už tai, kas su mumis vyksta.

19. ASMENYBĖ GRUPĖJE. SOCILINĖS SITUACIJOS ĮTAKA (VEIKSNIAI). SOCIALINIS PALENGVINIMAS (DYKINĖJIMAS).Mes visi priklausome tam tikroms grupėms. Grupę sudaro atskiros asmenybės, tačiau pati grupė nėra paprasta asmenybių suma. Jeigu norite pažinti asmenybę, jos elgesį, pasidomėkite grupėmis, kurioms ji priklauso.Mažoji grupė - tai negausi socialinė bendrija, kurios narius siejatiesioginis ir pastovus asmeninis kontaktas ir pastovi veikla. Grupė skiriasinuo paprasto žmonių susibūrimo tuo, kad jos narius sieja bendravimo normosir tikslai, tam tikra struktūra, vaidmenų pasiskirstymas ir kt.

Socialinis palengvinimas – dviratininkai važiuodami grupėje, važiuoja greičiau nei važiuodami vieni ar su laikrodžiu. Pasitvirtino tai, kad jei atlieki kažkokią užduotį grupėje, tai ją atliksi greičiau, jei šalia bus „konkurentas“. Šis veiksnys ir yra vadinamas socialiniu palengvinimu. Kitas įdomus tai patvirtinęs eksperimentas: užsidegus žaliai šviesai, pirmus 10 metrų nuvažiuoja vairuotojai 15% greičiau, kai šalia važiuoja automobilis nei važiuodami vieni. Tačiau yra ir priešingų duomenų. Čia svarbu stebėjimas. Stebimas žmogus dažnai atlieka užduotis prasčiau nei nestebimas.

20. NUOSTATOS KAIP SOCIALINIO ELGESIO REGULIATORIUS: SAMPRATA, FUNKCIJOS, STRUKTŪRA, FORMAVIMOSI IR KAITOS VEIKSNIAINuostatos yra susijusios su vertybių sistema. Socialinė nuostata - tai psichologinė parengtis, atsirandanti buvusios patirties pagrindu ir valdantiasmenybės elgesį jai reikšmingų situacijų ir objektų atžvilgiu. Nuostata nuteikia asmenybę atlikti savo vaidmenį tam tikru būdu, padeda įvaldyti jį atitinkančio elgesio standartus. G. Olporto teigimu, nuostatų turinį jungia du reikšmių komponentai: a) prisitaikymas prie tikrovės; b) subjektyvi dvasinė būsena, kuri išreiškia žmogaus pasirengimą tam tikram veiksmui ir apsprendžia jo aktyvumą. Amerikiečių psichologas M. Šerifas (M. Sherif) nurodo šiuos svarbiausius nuostatų požymius:1. Nuostatos yra išmoktos, bet ne įgimtos;2. Nuostatos yra gana pastovūs dariniai;3. Nuostatos yra susijusios su poreikiais ir tuo skiriasi nuo įpročių, kurie tokio ryšio gali ir neturėti.

21. SOCIALINIAI VAIDMENYS: APIBŪDINIMAS IR KLASIFIKACIJA. JŲ FORMAVIMOSI ETAPAI. VAIDMENŲ PRIORITETAI, KONLIKTAI, PERKRŪVIAI, ĮTAKA ASMENYBEI.Socialinis vaidmuo – tam tikras elgesio šablonas, juo apibūdinamas tam tikrą padėtį užimantis žmogus. Jo elgesio būdų visuma būdinga tam tikrai veiklos sričiai. Vaidmens atlikimas - nebūtinai veikla. Ši sąvoka vartojama ir ryšių su kitais žmonėmis specifikai apibūdinti. Soc. vaidmuo - ilgaamžiškesnis už jo atlikėją. Kai kuriuos vaidmenis galima laikyti amžinais. Pvz: motinos, tėvo ir pan.Žmonės atlieka savo vaidmenį keisdami elgesį taip, kad padarytų įspūdį kitiems. Tuo pačiu vaidmenį jie pasisavina ir įjungia į bendrą savo asmenybės kontekstą. Skiriamos keturios socialinio vaidmens stadijos, kurias suformulavo G. V. Olportas:1.Su vaidmeniu susiję lūkesčiai.2.Vaidmens supratimas.3.Vaidmens priėmimas.4.Vaidmens vykdymas.

Vaidmenų klasifikacija:Biologiniai (vyro ir moters).Profesiniai.Giminystės vaidmenys (motina, dukra, tetos).Amžiaus tarpsnio (paauglio, senelio).Sąmoningi ir pasąmonės lygmenyje atliekami vaidmenys (vyriausia sesuo atlieka motinos vaidmenį).Pastovūs ir nepastovūs vaidmenys.Centriniai ir antraeiliai.Universalūs ir specifiniai (studentas-universalu, bet 1-mo kurso studentas, tai jau konkretus vaidmuo).

Vaidmenų konfliktai:Dažnai vieni vaidmenys trukdo, prieštarauja kitiems. Žmogaus dalyvavimas daugelyje grupių su skirtingais reikalavimais sąlygoja konfliktus. Priežastys dėl kurių kyla šie konfliktai:Vaidmenų prioritetai. Asmuo atlikdamas soc. vaidmenį suteikia jam nevienodą svarbumą. Vieniems vaidmenims teikia pirmenybę, kitiems antraeilę vietą. Toks vaidmenų paskirstymas - dvejopas: vieniems pirmenybę nustato pati asmenybė, o kitų vaidmenų svarbumas gali priklausyti nuo aplinkinių.Konfliktas kylantis dėl neatitikimo tarp keliamų asmenybės elgesio šablonų ir subjektyvios asmens atliekamo vaidmens interpretacijos.Sąlygos konfliktas. Bet kuris soc. vaidmuo tampa įmanomu tik sąveikoje su kitais vaidmenimis. Procese pasitaiko kai vienas vaidmuo prieštarauja kitam.Jaunystėje ypač ryškus konfliktas tarp biologinio ir profesinio vaidmens.

Vaidmenų konfliktai ir jų sprendimai gali tapti žmogaus vertybių, pareigų, brandumo patikrinimu. Sprendžiant vaidmenų konfliktus paprastai pasitelkiamas vienas vaidmuo ir laikomasi su juo susiėjusių vertybių. Vaidmens atlikimą reguliuoja socialinė kontrolė.

22. GRUPĖS SAMPRATA, JŲ KLASIFIKACIJA, STRUKTŪRA, SOCIOMETRIJA.Grupes galima skirstyti įvairiu pagrindu, tačiau dažniausiai jos skirstomos į formalias ir neformalias. Formaliomis vadinamos tokios grupės, kuriose narių padėtį ir elgesį reglamentuoja organizacijos taisyklės (sakykime, studentų grupė). Neformali grupė neturi aiškiai apibrėžtų tikslų ir pasižymi ryškiais emociniais tarpusavio santykiais. Neformalios grupės struktūrą kuria pati grupė, joje vadovaujamasi nerašytomis taisyklėmis.

Galimas ir kitas grupių skirstymas, pvz.: laisvos ir privalomos grupės . Į laisvas grupes mes įstojame savo noru: tai įvairūs sporto klubai, kultūrinės draugijos ir t.t. Privalomų grupių nariais tampame nepriklausomai nuo savo norų: gimdami mes negalime pasirinkti šeimos, tautybės, rasės.Tiesa, vėliau po tam tikrų formalumų, galime pasikeisti tautybę ir tokiu būdu „pabėgti" iš privalomos grupės.Grupės skirstomos į pirmines ir antrines. Pirminė grupė yra pagrindinė žmogui. Paprastai tai būna šeima, sporto komanda, studijų grupė ir pan. Pirminei grupei būdingi tamprūs santykiai kiekvieno su kiekvienu ir tai, jog ji būna nedidelė. Antrinės grupės dažniausiai būna didesnės, santykiai jose formalesni. Pvz., krepšinio klubą galima pavadinti antrine grupe, į kurią įeina daug pirminių - krepšinio komandų.

Struktūra:Susiformavusiai grupės statusų hierarchijai būdingas santykinis stabilumas. Visi esame suinteresuoti didinti savąjį statusą. Statusas gali būti keliamas socialiai priimtinais arba nepriimtinais būdais. Geri egzaminų pažymiai, platus apsiskaitymas - tai priimti statuso kėlimo būdai, kurie gal būt padidina jūsų verte studentų grupėje. Nepriimtini statuso kėlimo būdai - agresyvumas, gynybinis nuvertinimas, kai „į miltus sutrinami" kolegos sugebėjimai, ypač iškilus nekompetencijos grėsmei. Nepriimtiniems būdams priskiriama ir pataikavimas lyderiui.

Sociometrija:Tai vienas iš grupės tyrimo metodų, kurią pasiūlė Dž. Morenas (J. Moreno). Sociometrija tiriami mažojoje grupėje susiklostę tarpusavio santykiai, t.y. kiekybiškai nustatomos individų simpatijos, abejingumas arba antipatijos.Tyrimo eiga. Kiekvienas grupės narys popieriaus lape individualiai užrašo tuos grupės narius, su kuriais norėtų (arba, atvirkščiai, nenorėtų) dalyvauti kokioje nors veikloje, pvz., būti vienoje sportinėje komandoje, kartu ruoštis egzaminams, atostogauti ir pan. Tai sociometriniai kriterijai. Jiegali būti siejami su kokios nors užduoties vykdymu, su mokymusi, poilsiu, bendru laiko leidimu ir t.t. Sociometriniame eksperimente paprastai naudojami 3 -7 kriterijai. Tyrimo dalyviams yra leidžiamas tam tikras pasirinkimų skaičius. Jis gali būti fiksuotas (pvz., prašoma išvardinti 3 (arba 4, 5 ir pan.) grupės narius pagal pateiktą kriterijų) arba laisvas, kai pasirinkimų skaičius neribojamas.

Rezultatų analizė. Tyrimo rezultatai yra užrašomi pasirinkimo matricose. Jų yra tiek, kiek kriterijų buvo pateikta. Teigiami pasirinkimai matricose pažymimi „+", neigiami „-". Paprastumo dėlei kiekvienam grupės nariui yra suteikiamas numeris.

23. GRUPĖS NARIO STATUSAS, KONFRONTIZMAS, GRUPINIAI VAIDMENYS, GRUPĖS POLIARIZACIJA.Grupė ir asmenybė:Grupę sudaro atskiros asmenybės, tačiau pati grupė nėra paprasta asmenybių suma. Jeigu norite pažinti asmenybę, jos elgesį, pasidomėkite grupėmis, kurioms ji priklauso. Žinodami šių grupių nuostatas, vertybines orientacijas, asmenybės statusą bei dalyvavimo aktyvumą šiose grupėse,galėsite prognozuoti jos elgesį tam tikrose situacijose. Juk iš gausybės narių nuomonių, nuostatų, vertinimų formuojasi grupės nuostatos, vertybinės orientacijos, normos, kurios „grįžta" į asmenybę ir ją keičia. Todėl galima sakyti, kad grupė šiek tiek suniveliuoja asmenybes: grupės nariams sunkuelgtis kitaip nei tikisi grupė. Už savavališką elgesį gresia grupės sankcijos. Kai priiminėjami grupei svarbūs sprendimai, asmenybė neretai junta grupės spaudimą. Antra vertus, asmenybė grupėje dažniausiai realizuoja socialinio pripažinimo poreikį, o tai suteikia emocinį komfortą ir saugumą. Be to, siekdami savo tikslų kartu su grupe, galime pasidalinti joje ne tik sėkme, bet ir nesėkme. Jeigu kiekvienas grupės narys sugebės realizuoti dvi pagrindines bendravimo vertybes - pajusti bendrumo jausmą ir asmenybės autonomiją - asmenybė tobulės ne kitų sąskaita, o bendri tikslai bus pasiekiami, neužgožiant individualybės.

24. GRUPĖS LYDERIS IR VADOVAS: APIBŪDINIMAS, FUNKCIJOS, TIPAI.Lyderystė:Šiuolaikinėje socialinėje psichologijoje labiausiai paplitusios šios lyderystės teorijos:1. „Lyderio bruožų teorija". Svarbiausias jos teiginys -„žmonės gimsta lyderiais", t.y. tam tikrų įgimtu savybių rinkinys (ekstravertiškumas, empatija, intelektas, sugebėjimai, nervinių procesų stiprumas, paslankumas ir pan.) padeda individui-bet kokioje grupėje užimti viešpataujančią padėtį.2. „Lyderystė kaip grupės funkcija". Grupės lyderiu tampa individas, nuosekliausiai.besilaikantis grupės normų ir vertybių. Lyderystė - tai grupės vidinės raidos rezultatas.3. „Lyderystė kaip situacijos funkcija". Yra pastebėta, jog tie patys asmenys įvairiose grupėse užima nevienodą padėtį. (Pavyzdžiui, vyras šeimoje gali būti ryškus lyderis, o darbe - kolegų atstumtas ir pan.). Vadinasi, lyderystę sąlygoja pati situacija, nuo kurios ir prasideda lyderio kilimas. Neretai sutapatiname sąvokas „lyderis" ir „vadovas". Ar vertas lyderio vardo jūsų studentų grupės vadovas, seniūnas? Turbūt jau supratote, jog vadovai būna skiriami arba renkami, o lyderiu tampama neoficialiai. Beje, dažnai vadovas ir lyderis yra tas pats žmogus. Tai labai priklauso nuo vadovo bendravimo su grupės nariais, t.y. nuo jo darbo stiliaus. Skiriami tokie klasikiniai lyderystės (taip pat ir vadovavimo) stiliai: autoritarinis, demokratinis ir liberalusis.Autoritarinis lyderis netoleruoja grupės nuomonės, maksimaliai koncentruoja valdžią savo rankose, įsakinėja grupės nariams, komanduoja, juos baudžia. Grupėje niekas nerodo iniciatyvos, nes lyderis „viską žino pats".Demokratinis lyderis - „saviškis". Grupėje nebijoma pasakyti savo nuomonę, parodyti iniciatyvą, nes niekas neišjuoks, nenubaus. Lyderis pasitiki grupe, tariasi su ja, priimdamas sprendimus.Liberalusis lyderis elgiasi taip, lyg būtų eilinis grupės narys. Grupėje leidžiama elgtis taip, kaip norima, suteikiama visiška laisvė. Dėl to šis stilius dar vadinamas anarchiniu.

25. BENDRAVIMAS: SAMPRATA, FUNKCIJOS, SVARBA ASMENYBEI (RAIDAI IR BENDRAVIMUI).Bendravimo apibūdinimas: Bendravimo procesas yra daugiaplanis ir sudėtingas, todėl paanalizuosime jį įvairiais aspektais.Bendravimas kaip žmonių tarpusavio suvokimas (socialinė percepcija). Kai bendraudamos susitinka dvi asmenybės, jos. stengiasi „perskaityti" viena kitą, iššifruoti tai, ką pastebi ar pajaučia. Pirmiejibendravimo įspūdžiai yra labai svarbūs: pažindami kitą asmenybę, formuojamės ir patys. Be to, sugebėdami tiksliai „skaityti" vieni kitus, galime tikėtis bendravimo sėkmės.

26. VERBALINIS IR NEVERBALINIS BENDRAVIMAS: SAMPRATA, FUNKCIJOS, RŪŠYS, RAIŠKOS DĖSNINGUMAI.Kaip mes keičiamės informacija? Kalbos dėka. Tačiau psichologiniai tyrimai rodo, jog verbaliniu (žodiniu) būdu mes perduodame tik 20-40% informacijos, o 60-80% atitenka neverbalinei (nežodinei) komunikacijai.

Taigi egzistuoja ir kita kalba, tai „kūno kalba", kuriai būdinga gestai, mimika, kūno judesiai. Ji ypatinga tuo, jog yra sąlygota mūsų pasąmonės, todėl kūno kalbą sunku sufalsifikuoti. Pajutę prieštaravimą tarp girdimų žodžių ir stebimų gestų bei mimikos, mes nesąmoningai labiau pasitikime pastaraisiais.1. Konvencionalūs - skirtingose tautose tie patys ženklai turi skirtingas reikšmes. Pvz., sočiai pavalgę mes brūkštelime pirštu sau per kaklą. Japonijoje tas pats ženklas reiškia didelį nemalonumą: pašalinimą iš darbo, sunkią situaciją ar pan.2. Spontaniški - neplanuotai atsirandantys, nekontroliuojami ženklai. Jie atspindi gilius pasąmoninius išgyvenimus. Buvo pastebėtas įdomus faktas. Pasirodo, atskiros tautos labai skiriasipagal naudojamų gestų gausumą.

Neverbalinis bendravimas – bendravimas, vykstantis nenaudojant žodžių.Neverbalinis bendravimas perteikiamas:1.Ženklų kalba, raštu2.Kūno kalba – nervingi judesiai parodo nuobodulį, ant klubų sudėtos rankos – pyktį, pečių traukymas – abejojimą ir t. t. Dažnas burnos srities lietimas pirštais, pieštuku ar bet kuo kitu, lūpų kandžiojimas ar net žandikaulio lietimas ranka rodo, kad žmogus nerimauja, kad ta situacija, kuri sukėlė jam poreikį daryti kažkuriuos iš prieš tai išvardintų veiksmų, jam yra stresinė3.Gestais4.Balso intonacija5.Drabužiais6.Elgesiu7.Mimika (veido išraiška) – piktu žvilgsniu išreiškiame nepasitenkinimą; šypsena – draugystę, laimę, meilę; pakeltais antakiais – abejojimą, nustebimą; siauromis akimis ir suspaustomis lūpomis – pyktį8.Žvilgsniu – akies mirksnis parodo susidomėjimą žmogumi, gundymą, viliojimą9.Prisilietimu10.Šokiu

27. SOCIALINĖ PERCEPSIJA IR JOS DĖSNINGUMAI.Socialinė percepcija – tai socialinių subjektų, suvokimas, supratimas ir vertinimas. Socialinės percepcijos elementų pastebėjimo dėsningumai: 1. Tik pamatę žmogų (kaip jis atrodo, kaip elgiasi, kokioje situacijoje jisyra) iš karto susidarome tam tikrą įspūdį apie j jį.2. Mūsų laukimai ir turimos kognityvinės reprezentacijos (schemos) lemia, ką mes pastebime ir kaip tai interpretuojame.3. Skirtingi žmonės pastebi skirtingus dalykus susitikę kitą asmenį, nes, kiekvienas turi savitą patyrimą ir kognityvines schemas.4. Kartais įspūdis susidaro todėl, kad tam tikrą individą žmogus priskiria tam tikrai žmonių grupei, apie kurią turi tam tikrą apibendrintą nuomonę – stereotipą.

28. KLAUSYMOSI PSICHOLOGIJA: NESIKLAUSYMO PSICHOLOGINIAI BARJERAI, KLAUSYTOJŲ TIPAI, EFEKTYVAUS KLAUSYMOSI TECHNIKA.Išsiaiškinome, kas labiausiai trukdo sėkmingai spręsti konfliktus. Pasirodo, kad nemokėjimas išklausyti oponento. Sugebėjimas klausyti kito - gana retas bruožas, dėl jo nebuvimo kasdieniniame bendravime kyla daug keblumų.Dažniausiai pasitaikančios klausymosi klaidos:1. „Užbėgimas į priekį" - klausantysis trukdo kalbančiajam: skubadaryti išvadas, spėlioja būsimus įvykius, klausinėja.

2. Lyg ir rodomas išorinis dėmesys kalbančiajam (linksima galva, įterpiami žodeliai „aha", „taip", „aišku"), tačiau iš tikrųjų patyliukais svarstomi asmeniniai reikalai. Neretai kalbantysis keletą kartų klausiamas to paties.3. Kalbantįjį trikdo mūsų klaidžiojantis žvilgsnis pro langą , po kambarį, ar netgi paties kalbančiojo apžiūrinėjimas; atidžiai nestebėdami ir neklausydami kalbančiojo, netenkame informacijos, perduodamos gestais, mimika, balso tembru, tempu, ritmiškumu.4. Neigiama nuostata kalbančiojo atžvilgiu trukdo susikaupti, kelia norą replikuoti; tik pakankamai intelektualus žmogus sugeba gerbti kito nuomonę, net jeigu ji visiškai priešinga jo nuostatoms.Skiriamos dvi klausymosi formos:1) nereflektyvus klausymas;2) reflektyvus klausymas.

Nereflektyviai klausydamiesi, mes nesikišame į pašnekovo kalbą, tik klausome ir įsiterpiame trumpomis replikomis („Taip?", „Suprantu", „Gal galite smulkiau?" ir pan.). Tokia klausymosi forma ypač tinkama, kai mūsų pašnekovas labai emocionalus, kai nori išsikalbėti, taip pat tada, kaipašnekovui sunkiai sekasi dėstyti savo mintis. Neutralios replikos ypač padeda pokalbio pradžioje, nes sumažina įtampą.

Klausytojų tipai:KurčiasIšsiblaškęsVaikasNormalusĮdėmusAtsirenkantis.

Klausymosi tipai:Ginybiškas,Pasyvus,AktyvusEmpatiškas (jausti tai, ką jaučia kitas).

Aktyvaus, efektyvaus klausymosi technika:Minties pakartojimas,Minties patikslinimas,Apibendrinimas,Minties pratęsimas,Skatinimas neverbalinėmis priemonėmis.

29. BENDRAVIMO KONFLIKTAI: APIBŪDINIMAS, RŪŠYS, PRIEŽASTYS, SPRENDIMO IR ELGSENOS BŪDAI.Konfliktas - tai maždaug vienodo stiprumo, bet priešingos krypties jėgų sąveika, tai yra nesuderinamų motyvų, interesų, nuomonių, nuotaikų susidūrimas. Konfliktas visada sukelia stiprius emocinius išgyvenimus.Pagal formą konfliktai skirstomi taip:1) asmenybės konfliktai;2) tarpasmeniniai konfliktai;3) konfliktai tarp grupių.

Yra ir kitokių konfliktų skirstymų:1) paslėpti arba nenumatyti konfliktai;2) atviri arba numatyti konfliktai,

Dėl ko dažniausiai kyla konfliktai? Viena dažniausiai pasitaikančių konflikto priežasčių - nesugebėjimas pažvelgti į situaciją lanksčiai, be išankstinių nuostatų. Į konfliktą su aplinkiniais lengviausiai įsivelia užsispyrę, inertiški žmonės, nepakenčiantys prieštaraujančio elgesio.

Konfliktiški yra tie žmonės, kurių pagrindinis gyvenimo tikslas - bet kokia kaina iškovoti aplinkinių pripažinimą, užimti prestižinę vietą visuomenėje.

Konflikto sprendimo būdai gali būti:1) tiesioginiai;2) netiesioginiai.

Konflikto sprendimo taktikos:1. Fizinis arba emocinis pasitraukimas. Jums pasitraukus iš konfliktinės situacijos sprendimo, jūs galite susilaukti dar didesnių reikalavimų, atsakomojo atsitraukimo; problema gali dar labiau paaštrėti ir pan.2. Nuslopinimas. T. y. atsisakoma pripažinti, kad konfliktas egzistuoja. Tik retais atvejais tokia „taika" iš tikrųjų atstato gerus santykius.3. Taktika „laimėti - pralaimėti". Ši taktika neduoda ilgalaikių rezultatų, nes pralaimėjusieji beveik visada priešinasi jiems primestiems sprendimams.4. Kompromisas. Tik iš pirmo žvilgsnio šį būdą galima laikyti tinkamu visiems konfliktų sprendimams. Neretai būna kur kas geresnių, tik neatrastų konflikto sprendimo variantų.5. Taktika „laimėti - laimėti". Jos principas yra toks: „Aš noriu laimėti, bet taip pat noriu, kad ir tu laimėtum".

30. AGRESYVUS ELGESYS: APIBŪDINIMAS, PRIEŽASTYS, RAIŠA, JĮ AIŠKINANČIOS TEORIJOS.Agresyvus elgesys - tai siekimas patenkinti savo poreikius, žeminant kitą žmogų ir ignoruojant jo poreikius bei teisėtus reikalavimus. Šiuo atveju žmogus dažniausiai pradeda kalbėti anksčiau nei jo pašnekovas spėja užbaigti savo mintį. Jis kalba garsiai, iššaukiančiu tonu, į bendravimo partnerį žiūri iš aukšto, vertina jį, kritikuoja ir įžeidinėja. Jis primeta savo nuomonę ir valią, su įkarščiu išlieja savo jausmus. Jis skaudina partnerį ir neleidžia įskaudinti savęs. Nors agresyviai besielgiantis žmogus dažnai apgina savo interesus, tačiau toks elgesys nereiškia brandaus pasitikėjimo savimi. Neretai agresorius nuteikia prieš save kitus žmones, kurie ateityje gali atsilyginti jam tuo pačiu.Agresija - tai ne tik fizinės jėgos panaudojimas ar „stiprūs išsireiškimai". Ji gali pasireikšti sarkazmu ar giliai paslėpta ironija. Kuo „subtiliau" išreiškiama agresija, tuo sunkiau pats agresorius įžvelgia ją savo veiksmuose. Tačiau aplinkiniai žmonės dažniausiai suvokia agresyvią potekstę.