1.FILOSOFIJOS SAMPRATAMitologinis ir filosofinis tikrovės aiškinimas. Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Aiškindami pasaulį senovės žmonės iš kartos į kartą perduodavo mitus, kuriuose paprasto žmogaus likimą lemia dievai. Laikui bėgant mito autoritetas ėmė mažėti, nes po truputį atsirado mokslas kuris paneigė mitologiją. Atsirado teorinis aiškinimo būdas, kuris labai skyrėsi nuo mitologinio. Jis atsirado 7a. graikai jį vad. Filosofija-išminties meilė(Pitagoras). Mitinės ir filosofinės pasaulėžiurų skirtumas: mitas-vaizduoja, filosofija- aiškina. Filosofijoje kylama į sąvokų, į bendrybės lygį. Teoriškai aiškinant vartojamos tikslios sąvokos, teorijos pradedamos grįsti proto argumentais, įrodymais. Mitinis aiškinimas: 1) Mite veikia ir paprasto mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai. 2) Mite naudojamasi poetiniais įvaizdžiais. 3) Mitas yra paprastas pasakojimas. 4) Jis remiasi tradicija. Filosofinio ir mitologinio aiškinimo skirtumai: 1. Dievus ir herojus, veikiančius mite, keičia beasmenės jėgos, stichijos. Užuot kalbėjus apie Poseidoną, Tetidę, kalbama apie vandenį. 2. Aiškinant teoriškai, vartojami ne poetiniai įvaizdžiai, o tikslios sąvokos (sąvoka atomas). 3. Laisvą pasakojimą keičia teorija — loginiais ryšiais siejamų teiginių sistema. 4. Teorija remiasi ne tradicija ir tikėjimu, o proto argumentais, įrodymais. Filosofijos sampratos filosofų darbuose. Kiekvinas filosofas pateikia skirtingus F. apibrėžimus. Platonas: f.- tai, kas išlaisvina žmogų iš iliuzijų ir veda tiesos saulės link. Hartmanui: F- tyrinėja klausimus, kurie negali būti išspręsti visiškai ir kurie nuolat kyla iš naujo. Jaspersui:f - tai nuostata, kuri verčia pažinti, stebėtis ir suvokti savo nežinojimą. Filosofijos ir mokslo, filosofijos ir teologijos santykis: panašumai ir skirtumai . Iš pradžių F buvo tapatinama su visomis teorinėmis žiniomis apie pasaulį ir žmogų-ji buvo universalus mokslas. Nuo 17a. vyksta mokslinės minties pakilimas, nors f vidinė diferenciacija prasidėjo dar antikos laikais ir peraugo į specialiųjų mokslų atsiribojimo nuo F procesą. Kiekvieną reiškinių sritį dabar nagrinėja konkretus mokslas. Mokslas ir filosofija: 1) Visuose moksluose esama kilimo, pažangos, perimamumo. F-je pažangos nėra.2) mokslas siekia objektyvumo, F-je subjektyvumas, jis neatsiejamas nuo asmenybės.3) F.kelia fundamentalius klausimus, o atsakymai lieka atviri. Mokslas nekelia klausimų, jei į juos neįmanoma atsakyti. 4) mokslininkas tyrinėja, o filosofas mąsto. 5) mokslo žinios apima atskirus objektus, apie kuriuos kiekvienam žinoti nebūtina, o filosofija apmąsto būties visumą. 6) filosofija nėra vienodai visų pripažįstama. Filososfija praplečia žmogas pasaulėvaizdį, leidžia pažinti patį save. Filosofinės teorijos yra pagrindas plėtojant kitų mokslų teorijas. Filosofija ir teologija: Teologija aiškina Dievą ir jo santykį su pasauliu remdamasis daugiausia Apreiškimo, Šv. Rašto tiesomis. Filosofija, viduramžiais nagrinėjanti daugelį tų pačių klausimų, kuriuos gvildena ir teologija, remiasi proto, o ne Apreiškimo tiesomis; logikos argumentais, o ne tikėjimo dogmomis. Teologija yra proto mokslas ta prasme, kad ji siekia sistematiškai plėtoti tam tikrą religinį tikėjimą ir apibrėžti savo teiginių prasmę. Artima, kad kalbama apie bendrus visiems rūpimus dalykus. Filosofinis apmąstymas, analizuojantis būties struktūrą nepaliečia žmogaus asmeniškai, o religija taip -ji suriša jį su anapusybe.

Filosofijos kryptys pagal įvairius požymius . Filosofija gvildena labai įvairias problemas.Tačiau, nepaisant visos filosofinių temų ir problemų įvairovės, daugumą jų galima priskirti vienai iš trijų gan glaudžiai tarpusavy susijusių problemų grupių. Pirmajai grupei priskirtinos problemos, susijusios su būties prigimtimi ir jo daiktų ar reiškinių tvarka. Keliami klausimai, kas yra visuotinis daiktų pradas ar pagrindas, kas yra tikroji būtis, t. y. realybė, o kas — tik regimybė, jų santykio klausimas. Filosofijos dalį, nagrinėjančią šiuos ir panašius klausimus, Aristotelis vadino pirmąja filosofija. Laikui bėgant ji buvo pradėta vadinti metafizika, siekiant pabrėžti, kad ji nagrinėja pamatinius ir abstrakčius, juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai išaiškintos ne tokios bendros ir abstrakčios fizikos problemos. Dar vėliau (nuo XVII a.) greta žodžio „metafizika" panašia, bet kiek siauresne reikšmė buvo pradėtas vartoti ontologijos, t. y. būties teorijos, terminas .Ontologija nagrinėja bendriausias, visuotines būties problemas. Sis terminas labai senas, o nuo I a. greta jo buvo pradėtas vartoti vėliau jį pakeitęs terminas gamtos filosofija. Antrosios filosofijoje nagrinėjamų problemų grupės šerdis yra klausimas, kaip reikia gyventi arba, kaip pasakytų Kantas, „Ką aš privalau daryti?" Filosofijos dalis, nagrinėjanti šiuos ir panašius dalykus, vadinama etika. Prie etikos šliejosi politika, nagrinėjanti valstybės valdymo būdus ir principus. Su šia disciplina, kurią vėliau pradėta vadinti politine filosofija, siejasi

1

istorijos filosofija. XIX a. iš istorijos filosofijos išsiskyrė kultūros filosofija. Trečiąją didelę filosofinių problemų grupę sudaro pažinimo ir žinojimo prigimties klausimai. Filosofija yra teorinis, argumentais paremtas žinojimas. Filosofijos dalis, aiškinanti šiuos reikšmingus dalykus, dabar vadinama epistemologija, gnoseologija arba tiesiog pažinimo teorija. Artima epistemologijai disciplina yra logika, nagrinėjanti priimtinus, taisyklingus samprotavimo būdus. XIX a., o gal ir anksčiau nuo epistemologijos atsiskyrė savarankiška tyrinėjimų šaka — mokslo filosofija, gvildenanti mokslo žinių įgijimo ir vertinimo būdus-, jų struktūrą ir raidą.

Filosofija ir kultūra, filosofija ir mokslas, menas Filosofija ir kultūra. Kultūra – tai, kas išskiria žmogų iš gamtos-elgesio ir bendravimo formos, visi materialinės ir dvasinės veiklos produktai. Kultūra sudaro tai, ką žmogus išugdė, ėmė vertinti ir €gerbti. Kultūrai būdingas požiūris į pasaulį ir žmogaus vietą jame. Idėjos, patekusios į žmogaus sąmonę, daro didelę įtaką jo pasaulėžiūrai, veikia epochos kultūrą. Filosofija ir menas. Žmonių pažiūros, vertybinė orientacija atsispindi ir meno kūriniuose bei visose kultūros apraiškose. Filosofijos daro didelį poveikį žmogaus idealams, meninėms idėjoms. Nuo to pasireiškia žmogaus kūrybinis aktyvumas, mene, moksle, politikoje. Iškiliausi kultūros veikėjai savo idėjas išpopuliarino meno kūriniuose

2. FILOSOFIJA FILOSOFIJOJE: KRYPČIŲ SAMPRATOS:Filosofijos probleminių krypčių – metafizikos, ontologijos, gnoseologijos, epistemiologijos-sampratos. Ontologija ir metafizika. Ontologija (būties teorija) - pagrindinė filosofijos, kurioje svarstomi liečiantieji būtį klausimai, teorija, gilinamasi į bendrąsias būties ypatybes, dėsnius, būties pagrindines kategorijas arba rūšis, į vykstančių būtyse permainų bendriausiais atžvilgiais priežastis. Anksčiau dabartiniai ontologijos klausimai vadinosi pirmosios filosofijos arba metafizikos klausimais. (Platonas šiuos kalusimus svarstė savo dialektikoje; Aristotelis mokslą, kuriame gvildenami ontologiniai klausimai, vadino pirmąja filosofija. Pirmieji filosofijos traktatai pažymėti kaip einantys po fizikos - iš čia pavadinimas metafizika. Ontologija daugelio šiandien vadinama bendrąja metafizika. Naujaisiais laikais metafizika suprantama kaip mokslas ne tik apie Aristotelio svarstytus dalykus, bet ir apie sielą, pasaulio kilmę, tikslą. Gnoseologija (pažinimo teorija) - filosofijos dalis, kurioje svarstomi pagrindiniai klausimai apie žmogaus pažinimo vertę, tiesos pažinimo atžvilgiu. Domisi pažinimo faktais: kaip kokiu būdu pažinti pasaulį. Gnoseologija vieni vadina kritika, bet tai per bendra ir neiašku. Kiti-epistemiologija-bet tai per siaura, nes šiame moksle reikia galvoti ne tik apie atskirų moklų svarstymais neapimtus kasdienio gyvenimo faktus. Gnoseologijos uždavinys - padėti kritiškai nustatyti mokslinės pasaulėžiūros pagrindus. Gnoseologija su ontologija pagal sprendžiamus jose klausimus yra pagrindinės filosofijos dalys. Jų visuma sudaro metafiziką(pirminę filosofiją) Epistemiologija (pažinimo, mokslo žinių teorija) Filosofijos mokslo šaka, kuri suvokė save kaip pagrindinį ir svarbiausią filosofijos mąstymo discipliną, o patį pažinimą traktavo kaip 3 narių: pažįstančiojo subjekto, pažinimo objekto ir pažinimo turinio santykį. Ji panaši į gnoseologiją, nes jų abiejų tikslas susietas su pažinimu. Gnoseologija siekia ištirti visus galimus pažinimo būdus, o epistemiologija-nustatyti, kaip įgautas pažinimas veikia žmogų, kokia jo įtaka gyvenimui.

3. PAGRINDINĖS FILOSOFINĖS SĄVOKOSRacionalizmas-gnoseologijos kryptis pažinimo priemone pripažįstanti žmogaus protą. Daikto esmę išreiškiančių bendrųjų sąvokų šaltinis-objektyvios proto idėjos. Protas gali pažinti tikrovę autonomiškai, nepriklausomai nuo patyrimo(Dekartas). Empirizmas-gnoseologijos koncepcija pažinimo pagrindu pripažįstanti patyrimą, kuris yra vienintelis pažinimo šaltinis. Pasaulį įmanoma pažinti tik jutimais(Lokas, Hobsas, Berklis). Idealizmas- realistinė filosofijos kryptis, aiškinanti, kad daikto esmę išreiškiančių bendrųjų sąvokų atitikmuo yra savarankiškai atskirai nuo daiktų egzistuojančių idėjų pasaulis (Platonas:būtis-tai idėjos). Materializmas-filosofijos kryptis, tvirtinanti, kad būtis daiktiška, tikrovę galima paaiškinti remiantis struktūriniais jos pradais. Pirminis dalykas yra materija, būvis, gamta, o išvestinis – sąmonė, mąstymas, idėja (Hobsas). Monizmas- filosofinė teorija, kuri pasaulio pagrindu pripažįsta vieną substanciją, pradą (Materialistinio monizmo atstovai teigia, kad vienintelė substancija - materija. Demokritui tokia substancija -atomas...). Dualizmas- pažiūra, kad tikrovę sudaro dvi lygiareikšmės savarankiškos prigimtys arba pradai -medžiaginis ir dvasinis (Dekartas skyrė 2 substancijas: kūniškąją (materija), kurios atributas tįstumas, ir sielą, kurios atributas - mąstymas). Pliuralizmas- ontologija, tvirtinanti, kad egzistuoja daugybė viena nuo kitos nepriklausančių būčių (Leibnicas įrodinėjo, kad pasaulis sudarytas iš monadų, kuriose egzistuoja ir materialumas ir idealumas. Tarp monadų nėra fizinio ryšio, joms būdingas atskirumas ir savarankiškumas). Atomizmas- pažiūra, teigianti, kad viskas sudaryta iš nedalomų dalelių, kurios medžiagos požiūriu vienodos, skiriasi išsidėstymu, padėtimi. Plačiąja prasme, tai visumos išskaidymas į galutinius elementus(Demokritas). Holizmas- pažiūra, kad būties pagrindas ne konkretus daiktas, o abstrakcija(Pitagoras:mažiausiame pasaulio elemente turi tilpti vios pasaulio sąvybės). Pasaulio vienybė yra visa apimanti: „viskas visa kame“. Substancionalizmas-(substancializmas) filosofinė pažiūra, aiškinanti, kad egzistuoja tik materialūs objektai.

2

4.TIKROVĖS (BŪTIES) SAMPRATA ANKSTYVOJOJE SENOVĖS GRAIKŲ FILOSOFIJOJE.Būties (tikrovės) aiškinimas: nuo “daiktiškumo” link abstraktumo (monados, “gamtos stichijos”, apeironas, homojomerijos, atomai ir t.t.). Parmenido ir Herakleito būties sampratos ir būties pastovumo ar jos kintamumo problema. Filosofijoje būties sąvoka reiškia pirmiausia tai, kam būdinga būti, kas būna, yra, egzistuoja. Heladoje filosofija atsirado VII-VI a. pr. Kr. Pirmieji graikų filosofai labiausiai jiems rūpėjusią pasaulio prigimties temą perėmė iš mitologijos Bent jau VII a. pr. Kr. graikų mąstytojus labiausiai domino pasaulio genezės problema. Tai, koks pasaulis yra dabar, didesnių abejonių lyg ir nekėlė. Problemiška atrodė ne tiek jo sandara, kiek kilmė. Prado terminą įvairūs filosofai vartojo ne vienoda prasme: pradu jie vadino ir pirminę stichiją, ir pirmąją priežastį, ir pagrindą, ir elementą. Talis – teigė, kad viskas atsirado iš vandens. Jam tai atrodė svarbiausia stichija. Senovės graikai skyrė vadinamąsias keturias pasaulio stichijas: ugnį, orą, vandenį ir žemę. Anaksimenas: juo laikė orą, Heraklitas – ugnį. Anaksimandras pirmasis ėmė vartoti prado terminą. Ir pirmasis iš Jonijos filosofų daiktų pradu paskelbė ne vieną iš žinomų stichijų, o patirtyje tiesiogiai neduotą, juslėmis nesuvokiamą medžiagišką esybę, kurią jis vadino apeironu. Apeironas- tai neapibrėžta beribė būtis, kurią Anaksimandras tapatino, regis, su erdve, iš dalies- ir su laiku. Jonijos filosofai nesvarstė, ar juslėmis suvokiamas pasaulis yra tiek pat tikras, kaip ir daiktų pradas. Jiems pasaulio tikrumas- savaime suprantamas dalykas. Pasaulį Heraklitas traktavo kaip nuolat kintantį, bet regimojo pasaulio kitimo jie nė nemanė laikyti jo netikrumo požymiu. Parmenidas pirmą kartą iškėlė klausimą, kas yra būtis. Jis teigė, kad būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, būtis- tai, kas negali pavirsti nebūtimi. Todėl, jo nuomone, būtimi galima vadinti tik tai, kas amžina ir nekintama, nes bet koks kitimas reiškia atsiradimą ar išnykimą, taigi su būtimi nesuderinamą dalyką. Be to, būtis turi būti nejudri ir nedaloma, nes tai, kas daloma, gali keistis, atimant iš visumos vieną ar daugiau dalių. Pripažinę, kad būtis yra amžina, nejudri, vientisa, neskaidoma, elėjiečiai jai priešino empirinį pasaulį, kuris neturi tų savybių ir todėl turi būti laikomas ne būties, o nebūties pasauliu. Tiksliau sakant nebūties išvis nėra. Pitagoras. Pitagorininkai anaksimandrišką beribės būties (apeirono) sampratą papildė ribos (peiraso) samprata. Ta riba yra pirmiausia geometrinė forma. Pitagorininkų kosmosas jau stabilus, aiškiai apibrėžtas. Jų gamta- tai tam tikra, dėsninga tvarka išsidėstę ir aiškias formas turintys kūnai; jų pasaulis- tai geometrijos pasaulis. Pitagorininkai buvo tikri, kad skaičiams “paklūsta” ne tik forma, judėjimas, bet ir laikas. Tikrovė, jų nuomone, tai matematinės harmonijos viešpatija. Pitagoriška monados samprata. Monada yra viena ir daiktų pradas yra ne pati monada, o skaičius.Monada buvo pradėta traktuoti ne kaip abstraktus skaičius 1, žymimas tašku, o kaip mažas, dėl mažumo nematomas,taip pat ir nedalomas kūnas. Demokritas. Transformavo pitagorišką monados sampratą į atomo - mažiausią nedalomą medžiagos dalelę. Atomų yra įvairių rūšių; daiktai susideda iš atomų. Demokrito atomai turi nemažai elėjiečių būties bruožų: atomai yra amžini, nekintami, nedalomi. Skirtumai: elėjiečių būtis yra vientisa ir nejudri, o Demokrito atomai skiriasi savo forma, dydžiu, padėtimi ir tvarka; be jų dar egzistuoja ir tuštuma. Būtent dėl to, kad egzistuoja tuštuma, atomai gali judėti, ilgesniam ar trumpesniam laikui sudarydami įvairius darinius arba, kitaip tariant, kūnus. Svarbiausią Demokrito tezę galima suformuluoti taip: pasaulio pradai yra atomai ir tuštuma. Tai, kad visi daiktai sudaryti iš atomų, sąlygoja pasaulio vienovę. Visi regimi kūnai(kaip ir siela) yra laikini: jie atsiranda ir išnyksta. Bet juos sudarantys atomai yra amžini,- kinta tik jų padėtis ir išsidėstymo tvarka. Tikroji, amžina ir tobula, vien tik protu pažįstama būtis yra, aišku, tik atomai ir tuštuma. Demokrito filosofinės idėjos turėjo didelę įtaką naujųjų laikų gamtotyrai. Jos tapo mechanistinio pasaulėvaizdžio, t.y. požiūrio į pasaulį kaip mechaninių dalelių sistemą, įsivyravusio gamtotyroje, pagrindas. Homojomerija (gr. tai, kas turi panašių dalių)- Anaksagoro filosofijos terminas, kurio nėra mus pasiekusiuose jos fragmentuose, tačiau kurį mums perteikė vėlesni Anaksagoro komentatoriai. Visą esamybę Anaksagoras įsivaizdavo padalytą į begalinę daugybę skirtingos kokybės dalelių, kurių kiekviena dalijasi į be galo daug savo pačios dalelių. Homojomerija Anaksagoro manymu, ir yra kokybiškai vienoda ir kokybiškai originali dalelė, turinti begalybę smulkesnių dalelių. Todėl ji ir vadinama tuo, kas turi panašias daleles.

5. PLATONO BŪTIES KONCEPCIJA.Platono filosofijos ištakos . Platonas laikomas objektyviojo idealizmo pradininku. Jo dialogų metafizika ir etika padarė nepaprastai didelę įtaką visai filosofijos tradicijai. Jis buvo Sokrato mokinys. Po Sokrato mirties 387 m. įkūrė Atėnuose Akademiją- iki pat Antikos pab. garsėjusią filosofijos mokyklą. Bandymas apibrėžti sąvokas ir aiškiai nusakyti objektus, kuriuos mes pažįstame sąvokų dėka, vedė Platoną prie naujos filosofinės – idėjų – teorijos, suvaidinusios didžiulį vaidmenį filosofijos raidoje. Savo pažiūras jis dėstė Sokrato lūpomis, daugiausia dialogų forma. Tikroji ir netikroji būtis. Daiktai turi bendrų savybių todėl, kad, jie “dalyvauja” idėjose. Idėja- tai daikto esmė, sąlygojanti jo rūšinę priklausomybę. Idėjos nuo daiktų nepriklausomos- daiktai gali išnykti, o idėjos nuo to nepakis. Visos idėjos yra

3

amžinos, nekintamos, besąlygiškos, tobulos. Daiktai tėra idėjų šešėliai, jie laikini. Laikydami juslinio pasaulio daiktus tikrais, mes apsirinkame. Tikrove, būtimi reikia laikyti tai, kas neatsiranda ir neišnyksta. Todėl tikrove, būtimi reikia laikyti ne daiktus, o idėjas. Tikrosios būties sritis yra dvasios pasaulio sritis. Per “dvasios akis” vyksta tikrasis pažinimas. Būtis – tai idėjos, o daiktai, nors jie kurį laiką ir egzistuoja, visada paženklinti nebūties stigma. Idėjų pasaulis ir idėjų hierarchijos esmė . Idėjų pasaulis yra tikroji būtis. Idėja – tai, kas vienija daiktus, objektus. Idėjos egzistuoja pačios savaime. Platono veikaluose pateiktoje būties hierarchinėje sąrangoje žemiausią vietą užima beformė materija, neapibrėžtumo ir blogio šaltinis (nors materija ir amžina, ji priešpastatoma Dievui, kuris yra geras ir tobulas. Visa, kas pasauly negera ir netobula, kyla iš materijos). Aukštesnę padėtį būties hierarchijoje užima juslinio pasaulio daiktai. Jie nėra amžini kaip materija, tačiau daiktai yra arčiau tobulos būties. Dar aukštesnę vietą užima idėjos-jos nedalomos, tobulesnės už sielą. Tobuliausia esybė-Dievas, kurį Platonas tapatina su Gėriu (Gėris yra aukščiau už idėjas ir būtį – tai idėjų pasaulį ir visa būtį vienijantis principas, būties egzistavimo sąlyga). Dievas yra būties pradžia, vidurys ir pabaiga . Idėjos sąvokos samprata “realistine” ir “nominalistine” prasmėmis . Realizmas – fil. kryptis, tvirtinanti, kad daikto esmę išreiškiančios bendrosios sąvokos yra objektyvios – turi tikrovinius atitikmenis. Idėjos sąvoka realistine prasme – sąvokos egzistuoja realiai, kaip idėja (nesvarbu, ar egzistuoja koks nors medis, ar ne). Nominalizmas – fil. kryptis, tvirtinanti, kad bendrosios sąvokos, išreiškiančios daiktų esmę, yra sutartiniai pavadinimai. Jie neturi realių atitikmenų tikrovėje, yra tik bendri vardai įvairiems daiktams ar savybėms žymėti. (Tvirtinama, kad daiktų judėjimas yra, bet sąvokos yra tik sutartiniai ženklai, apibūdinantys reiškinius, kurie realiai neegzistuoja.). Idėjos sąvoka nominalistine prasme – egzistuoja kaip ženklai; idėjos “medis” nėra, medis yra tik konkretus, pati savaime sąvoka neegzistuoja, sąvoka “medis” apibūdina rūšį, giminę. Platoniškas dualizmas ir idealizmas Dualizmas - fil. koncepcija, laikanti materialinę ir dvasinę substanciją lygiareikšmiais pasaulio pradais. Stengiamasi suderinti idealizmą su materializmu, neišvengiamai patenka į neišsprendžiamus prieštaravimus, kurie dualizmą veda į idealizmą. Idealizmas-fil. Kryptis, priešinga materializmui. Anot idealizmo, idėjos, sąmonės, mąstymo, dvasios pradas genetiškai ir funkciškai esąs pirmesnis už materijos, gamtos pradą. Idealizmas, kaip ir materializmas, yra ir būties, ir pažinimo interpretavimo principas. Idealizmas idėją, dvasią, mąstymą laiko tikrove, būtimi, taigi pažinimo rezultatą klaidingai paverčia pažinimo objektu. Būties traktavimu idealizmas artimas religijai (pasak Platono, pasaulį sukūrė Demiurgas, kuris, būdamas geras, ir pasaulį siekė sukurti kiek galima geresnį), nors su ja nesutampa, nes idealizmo požiūris į pasaulį religijai pernelyg modernus, racionalistinis. Platono trikampis Pažinimas negali būti paaiškintas tik juslumu. Juslumas rodo, kad mūsų kūnas ir juntami daiktai yra tarpusavy susiję. Tačiau nuo juslumo skiriasi mūsų pažįstančioji dvasia, kurią Platonas dar vadina “siela”. Kaip galimas tikrasis pažinimas?” Mūsų dvasia (siela) yra tam tikra prasme uždaryta mūsų kūne ir tuo būdu atskirta nuo tikrosios būties. Dvasią ir tikrąją būtį skiria jutiminis pasaulis. Ir vis dėlto mes ne tik juslėmis suvokiame, bet dar ir pažįstame. Žmogaus dvasiai, iš vienos pusės ir tikrajai daiktų būčiai, kuri sudaro reiškinių pagrindą, iš kitos jis priešpastato trečią momentą-idėjas. Tai grynosios esmės savaime, amžinos ir nekintančios. Platonas manė, kad idėjos egzistuoja atskirai nuo sielos(dvasios) bei fizinių (gamtos)daiktų ir anapus jų. Idėjos yra daiktų esmių amžini provaizdžiai. Idėjų įvairovę jungia ir viršija gėrio ir grožio idėja, kaip idėjų idėja. Ši idėjų idėja Platono sistemoje yra absoliutas. Jis pateikia du mitus: Anamnezės (prisiminimas) mitas: sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga; ir Meteksės (dalyvavimas) mitas: kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (Demiurgo) veiklos. Šis kūrėjas pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos, nežiūrėdamas į idėjas. Tikrasis pažinimas įmanomas dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susisieja idėjoje (ar idėjose). Anamnezės požiūriu siela yra susieta su idėjomis, kuriose gamtos daiktai dalyvauja Meteksės požiūriu. Juslinis suvokimas yra tik išorinė dingstis prisiminimui.

6. ARISTOTELIO METAFIZIKOS ESMĖPlatoniškojo dualizmo kritika Aristotelio darbuose . Aristoteliui, geriausiam Platono mokyklos mokiniui, bendra Platono filosofijos linkmė nekėlė abejonių. Jam buvo nepriimtina tik viena idėjų teorijos išvada — idėjų pavertimas atskiru pasauliu, jų visiškas atskyrimas nuo daiktų ir reiškinių pasaulio, kurį jos turėtų paaiškinti. Į tai iš esmės ir buvo nukreipta idėjų teorijos kritika. Pasak Aristotelio, jeigu idėjose surandama daiktų esmė, tai klaidinga daiktus ir esmes atriboti ir priskirti dviem skirtingiems pasauliams, nes tada vienas iš jų jau negali nei pagrįsti, nei paaiškinti kito. Todėl būtina sutikti su tuo, kad suvokiamas daiktas ir idealus jo turinys neegzistuoja atskirai, vadinasi, filosofija savo išeities tašku turi laikyti jų vienybę. Aristotelis teigė, kad platoniškos idėjos nepadeda nei daiktų, nei jų būčiai pažinti, nes jų nėra jose dalyvaujančiuose daiktuose. Aristotelis mėgina įveikti platoniškąjį idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esmė yra juose pačiuose. Platonas, atskyręs idėjas nuo daiktų, negali paaiškinti, koks jų tikrasis santykis. Būties substancialumo idėja. Daikto esmė yra pačiame daikte. Iš tikrųjų egzistuoja tik individualūs daiktai, nes vien jie egzistuoja patys savaime - jiems nereikia kokio nors pagrindo. Aristoteliška substancijos samprata . Aristotelis laikėsi įsitikinimo, kad savaiminė būtis arba -vartojant vėliau sumanytą lotynišką terminą -„substancija" yra tik atskiri konkretūs daiktai. Tiesa, būtį galima suprasti įvairiai: kaip daiktų visumą, bet taip pat kaip savybių, kvantų bei įvairiausio pobūdžio santykių visumą. Tačiau iš visų šių „kategorijų" tiktai „daiktas" yra

4

substancija, o savybės, kiekiai ir santykiai gali būti susiję su daiktais tik kaip jų "įvykis" (vadinami akcidencijomis). Šis įsitikinimas, nepripažįstantis kitos savaiminės būties anapus realių daiktų ir tokiu būdu nutraukiantis ryšį su Platono idealizmu, buvo pamatinis Aristotelio principas. Substancija - tai tam tikra būties rūšis. Į daikto sąvoką įeinančias bendrąsias, rūšines savybes Aristotelis pavadino forma, o kitas - medžiaga. Ir substancija, kaip jis ją suprato, suskilo į formą ir medžiagą. Medžiaga jis vadino tai, kas substancijoje nėra forma: ji yra tai, kas iš prigimties nesuformuota, neapibrėžta. Tik „pirmoji", gryna medžiaga dar neturi savyje jokios formos ir iš tikrųjų yra neapibrėžiama.Substancija - tai įgijusi formą materija. Substancijos pažinimo problema. Tikrasis pažinimas yra iš prigimties sąvokinis: juk mūsų turima daikto sąvoka, o ne atsitiktiniai jo suvokiniai pasako mums, kas tas daiktas yra iš tikrųjų: daikte pažįstame tai, kas yra jo sąvokoje. Arba jame pažįstame tik formą. Tai buvo pirma svarbi išvada, gauta sutapatinus formą ir sąvoką. O tolesnė išvada — kad medžiaga yra nepažini. Čia kalbama ne apie antrine medžiagą, marmurą ar bronzą, o apie i pirminę medžiagą, kuri yra visiškai nesuformuota ir nepažini. Būties kaita kaip galimybė ir tikrovė, potencija ir aktas. Kadangi formos prigimčiai būdingas veiklumas, Aristotelis ją vadina aktu. Kadangi forma yra svarbiausias būties dėmuo, tai energija, aktyvumas, veiklumas yra būties esmė. Jei forma yra aktas, tai kas yra medžiaga? Ji yra potencija (šis žodis dviprasmiškas: jėga ir galimybė), nes potencija yra akto priešybė ir papildymas. Priešingai veikiančiai jėgai, ji yra polinkis. Tapsmą jis suprato kaip potencijos aktualizavimą, o tikrovę - kaip jau aktualizuotą potenciją, kurioje tapsmo procesas pasiekė savo ribą. Pavyzdžiui, augalo augimas yra sėkloje slypinčios potencijos aktualizavimas („energija"), o subrendęs augalas yra jau visiškai aktualizuota potencija arba, kaip vadino Aristotelis, „entelechija". Taigi materijoje esmė įterpta tik kaip galimybė (potencija), tik forma ją aktualizuoja (paverčia tikrove). Potencija (galimybė) virsta aktu (tikrove) dėl 4 priežasčių: 1) materialiosios (materijos buvimo), 2) formaliosios (aktyvios formos, kuriančios tikrovės daktus), 3) veikiančiosios (tai, kas vykdo materijos jungimą su forma), 4) tikslo (nėra nieko, kas neturėtų kokio nors tikslo). Daiktas virsta tuo, kas jis yra, materijai jungiantis su forma. Metafizinių kategorijų samprata . Iš viso yra 10 kategorijų, kurioms suteikiama dvejopa prasmė: ontologinė (būties buvimo) ir teiginių apie daiktus. Pagrindinė kategorija - esmė, žyminti substancija, egzistuojančią savarankiškai. Kitos 9 kategorijos (kiekybė, kokybė, santykis, vieta, laikas, padėtis, turėjimas, veiksmas ir kęsmas) reiškia tai, kas savarankiškai neegzistuoja, bet atskleidžia substancijos esmę. Substancijos turi pirmines ir antrines esmes. Pirminė esmė reiškiasi individualia daikto būtimi. Antrinės esmės kyla iš pirminių, tačiau individualia būtimi nesireiškia, nes yra daiktų giminės arba rūšies apibrėžtumas.

7. PLATONO IR ARISTOTELIO METAFIZIKOS TĄSA KRIKŠČIONIŠKOJE FILOSOFIJOJE.Neoplatonizmas ir krikščionių Bažnyčios tėvai . Neoplatonizmas – idealistinė vėlyvosios antikos filosofija. Neoplatonizmo pradininkas – Plotinas. Patristika – tai ankstyvosios krikščionybės tarpsnis, prasidėjęs po apaštalų gyvenamojo laikotarpio. Patristikai (apie II-VI a.) būdingos Bažnyčios tėvų pastangos išplėtoti ir įtvirtinti krikščioniškąjį mokslą pasitelkus antikos filosofiją bei jį apginti nuo pagonių ir gnostikų. “Tėvų” veikalai dažnai buvo laikomi ne menkesniu autoritetu negu Biblija, tačiau jų mąstymas ir sistemos, ir raidos požiūriu neveiksmingas; tai veikiau perėjimas nuo krikščioniškojo gyvenimo apologijos į mokyklinę teologiją. Išimtis – didžiulę įtaką padariusi Augustino kūryba. Posūkis nuo žinojimo link tikėjimo . Nuolatinė krikščioniškosios filosofijos tema yra žinojimo ir tikėjimo santykis. Filosofinių srovių tarpusavio ginčai bei tai, jog kai kuriuos teiginius pasmerkė Bažnyčios autoritetai, rodo, kad mąstymas greičiau plėtojosi savarankiškomis ir skirtingomis kryptimis. Svarbiausias Bažnyčios uždavinys per visą šį laikotarpį buvo įtvirtinti ir palaikyti tikėjimą. Nors protas ir tikėjimas griežtai nesupriešinami, tačiau tikėjimas paskelbiamas aukščiau už žinojimą. Vadinasi, filosofija imama derinti su tikėjimo dogmomis ir tampa teologijos “tarnaite”. Teologija aiškina Dievą ir jo santykį su pasauliu remdamasis daugiausia Apreiškimo, Šv. Rašto tiesomis. Filosofija, viduramžiais nagrinėjanti daugelį tų pačių klausimų, kuriuos gvildena ir teologija, remiasi proto tiesomis; logikos argumentais. Teologijos ir filosofijos klausimas viduramžiais buvo labai aktualus ir galutinio, visus tenkinančio atsakymo taip ir nesulaukė. Dėl to, ar reikia “tikėti, kad žinotum”, ar “žinoti, kad tikėtum”, buvo ginčijamasi ilgai ir atkakliai. Augustino Aurelijaus būties samprata . Platono pasekėjas, dualistas, racionalistas, idealistas. Pagrindinė mąstymo kategorija – Dievas. Tik Dievas yra tikroji ir aukščiausioji būtis, tik Jo būtis yra imanentiška (savaiminė) ir amžina. Dievas – nematerialus Absoliutas, t. y. toks, kokį vaizduoja Šv. Rašto knygos. Visas pasaulis Dievo sukurtas tobulai per labai trumpą laiką tik Dievui panorėjus iš absoliučios nebūties – iš nieko. Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet paskui nuolat jį saugojo ir kūrė toliau. Yra du pasauliai - anapusinis dieviškasis pasaulis, kuris yra visiškai realus, Dievo sukurtas daiktiškasis pasaulis. Nematerialius Dievas sukūrė tik angelus ir žmonių sielas, kurios gimstant jungiasi su kūnais. Idėjos, t. y. daiktų provaizdžiai, nėra savarankiškos bekūnės formuotės, tai Dievo mintys. Tos mintys (idėjos) tobulos ir amžinos pačiame dievuke, o sukurti daiktai dėl jų materialumo netobuli ir laikini dalykai. Pasaulį konstatuojantys faktai yra materija, laikas ir forma (amžinos idėjos). Laiko problema Augustino darbuose . Augustinas atsisako antikinės, su kosmosu susietos laiko sampratos ir atsigręžia į

5

subjektyvaus vidinio laiko suvokimo matmenį. Amžinybės ir laiko koncepcijos turinį sudaro du momentai: a) laikas yra sukurtas kartu su praeinančių, t. y. laikinų, daiktų pasauliu ir išnyks kartu su Paskutiniu Teismu; b) objektyvaus laiko nėra. Laikas ir sukurtas daiktų pasaulis atsiranda kartu. Pats Dievas laiko nematuoja, nes Jis amžinas. Taigi “amžinybė” ir laikas – ne tas pats. Laikas turi savo atkarpas, o amžinybė – ne. Dievuje nėra ir negali būti jokių “anksčiau” ar “vėliau”, nes Jis – amžinoji “dabartis”. Objektyviai nėra nei praeities, nei dabarties, nei ateities. Laikas sukurtas kaip daiktų kitimo matas. Laikas egzistuoja tik žmogaus prote: praeitis sutampa su atmintimi, o ateitis su laukimu. Abu šie momentai sąmonėje reiškiasi kaip dabartis. Tomo Akviniečio būties samprata . Visa būtis yra substancijų, t. y. individualių daiktų, aibė. Kiekviena individuali būtybė susideda iš esmės. Esmės dalijasi į “substanciją” ir “akcidenciją”. Akcidencijos, t. y. kokybė, kiekybė, santykis su vieta, laikas ir t.t., yra substancijos apibūdinimas. Tai nėra savarankiški dalykai ir egzistuoja tik substancijose. Vienintelė būtis, kurioje esmė ir būtis sutampa, yra Dievas. Visi daiktai yra įgijusi formą materija. Aktu (tikrove) materiją paverčia forma. Forma yra būtybės esmė ir turinys. Dievas, sukūręs pasaulį iš absoliutaus nieko, savo kūrinį nuolat valdo. Kūrinys, t. y. visa tikrovė yra hierarchiškas ir tarpusavy sąlygotas. Žemiausioji ir plačiausioji pakopa – negyvoji gamta. Virš jos išsidėstę augalai. Dar aukštesnė pakopa – gyvūnai, kurie sugeba jausti, bet neturi proto. Virš jų – žmonės, kurie, turėdami protingą sielą, yra tarsi pereinamoji grandis į grynai dvasinę sferą. Dar aukštesnėj pakopoj bekūniai asmenys – angelai, tarp kurių taip pat yra sava hierarchija. Tobuliausia būties pakopa – Dievas. Dievo buvimo grindimas Tomo darbuose . Pasak Tomo, ontologinis (būtiškasis) Dievo buvimas neįmanomas, nes mes, žmonės, negalime Dievo esmės pažinti. Kadangi Dievo buvimo neįmanoma įrodyti tiesiogiai iš Jo esmės, tai galima padaryti netiesiogiai. Taigi yra 5 keliai vedantys į Dievo buvimą: 1) judėjimo samprata: visa, kas juda, yra judinama kieno nors kito, nes neįmanom, kad kas nors būtų ir judantis, ir judinamas. Kiekvieną judantį daiktą judina kas nors kitas, jų yra begalybė, prieiname prie tokio, kurio jau niekas nejudina. Tas judintojas gali būti tik Dievas. 2) buvimas įrodymas veikiančios priežasties supratimu. Negali būti veikiančių priežasčių begalybės, nes turi būti pirmoji veikiančioji priežastis – tai Dievas. 3) aiškinimas galimybės ir būtinumo sąvokomis. Būtinų dalykų priežastys nėra begalinės, nes turi būti kas nors būtina savaime, o ne dėl kokios nors priežasties. Pirminė, savaiminė priežastis – Dievas. 4) skirtingų raiškos laipsnių, kurie pastebimi daiktuose, supratimas. Aukščiausių raiškos laipsnių savybėmis pasižymintys dalykai yra tų savybių priežastis, vadinasi, yra tai, kas pasireiškia kaip visų egzistuojančių dalykų gerumo ir tobulumo priežastis. Tai ir yra Dievas. 5) įrodymas daiktų valdymo samprata: gamtos kūnai, neturintys proto, priklauso nuo kieno nors tikslo. Šis tikslas matomas iš jų kryptingos išeities. Patys tie daiktai nieko negali, vadinasi, jiems vadovauja kieno nors sąmoninga valia, tam tikra protinga būtybė, kuri visa, kas gamtoje egzistuoja, nukreipia į tam tikrą tikslą. Ta būtybė – Dievas. Dievas amžinas, nes Jis nejudinamas; Jis nesuyra, nes neturi pasyvios potencijos (materijos); Jis nemirtingas, nes nėra kūnas; Jis neturi dalių, nes Jis nėra kūnas; Dievas neturi lyties; Dievo negalima apibrėžti. Neotomizmo esmė . Neotomizmas – dabarties katališkoji filosofija. Daug kam atrodė, kad besiremianti aristotelizmu Tomo Akviniečio sistema iki šiol nepranoktas žmogaus minties laimėjimas, vienintelė tikra tobula krikščioniškoji filosofija, todėl ją reikia ne tik gaivinti ir propaguoti, bet ir nenukrypstamai jos laikytis nieko nekeičiant ir nepildant. Pati atomistinė filosofija interpretuojama stengiantis laikytis aristoteliško metafizikos modelio. Metafizikai skiriama daugiausia dėmesio, pagrindinė jos sąvoka “būtis” suprantama substancialistine prasme, taigi daugiau dėmesio skiriama esmės, o ne egzistencijos aiškinimui, būties struktūroje išskiriama formos reikšmė. Svarbiausia savo filosofijos dalimi, nustatančia metodologinius visumos pamatus, neotomistai laiko bendrąją metafiziką, būtent ją vadina pirmąja arba, pasak Aristotelio, tikrąja filosofija. Jos objektas – būtis kaip būtis, pažįstama kaip tai, kas peržengia patirties galimybes. Aukščiausioji metafizikos riba – teologija. Metafizikos pradžios taškas – patirtimi tiesiogiai įgyjama pirminė “būties” sąvoka. Ji įgyjama vadinamosios ontologinės refleksijos būdu. Substancija suprantama kaip tai, ko būtis slypi jame pačiame, ne kitame, kas dėl savęs, ne dėl kito. Ji yra nuolatinė daikto prigimtis, jo tapatybė. Neotomistai pasauly mato daug substancijų. Skiriamos dvasinės ir fizinės substancijos. Kuo mažiau substancija materiali, tuo mažiau ji turi akcidencijų, tuo ji tobulesnė. Asmenybė yra substancija, nes yra pati sau ir savyje. Dievas yra absoliuti substancija, neturi akcidencijų.

8. R. DESCARTES'O DUALISTINĖS METAFIZIKOS ESMĖ Pažinimo problema Descartes'o metafizikoje . Norint surasti tiesą reikia vieną kartą gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma. Abejoti galima ir reikia viskuo: ir tiesomis, ir nuomonėmis, ir pojūčiais, ir mūsų mąstomais daiktais. Kad pojūčiai mus apgaudinėja — nenauja ir lengvai patvirtinama, todėl jais abejoti reikia ypač nuosekliai, kol suabejosime visos aplinkumos ir net savo pačių egzistavimo tikrumu. Kas lieka šitaip abejojančiam? Tik pats abejojimas. Jis yra toks abejonių nekeliantis faktas, kad vienintelis tegali liudyti mąstymo aktą. Tuo remdamasis, R. Dekartas ir formuluoja savo garsųjį cogito ergo sum (mąstau, vadinasi, egzistuoju). Žmogus savo sielą pažįsta geriau negu kūną, todėl filosofas, tyrinėdamas pasaulį, turi pradėti nuo sielos. Sielą

6

reikia griežtai skirti nuo kūno. Žmogus visų pirma turi save suprasti kaip sielą. Svarbiausia sielos savybė - mąstymas. Siela, pažinusi save ir plėsdama savo pažinimą, aptinka savyje kai kurių dalykų idėjų. Viena iš jų - Dievo idėja. Nežinant Dievo negalima pažinti ir kitų dalykų. Substancijos sąvoka Descartes'o darbuose. Skirtingai nuo viduramžių mąstytojų, kurių daugumas pripažino esant tik dvasinę substanciją, R. Dekartas mano, kad jų yra dvi — materialioji ir idealioji: pirmosios savybė yra tįsumas į ilgį, plotį ir gylį (t. y. stereometrinė sklaida), antrosios — mąstymas. Taip užfiksuojama svarbiausia naujiesiems laikams nuostata — materialybės savarankiška būtis. Egzistuoja 3 substancijos. Substancija - dalykas, kuris egzistuoja pats, be niekieno pagalbos. Pirmoji (absoliuti) substancija - Dievas. Tai nesukurta, mąstanti ir visiškai nepriklausoma substancija. Kitos 2 substancijos yra sukurtos, egzistuoja Dievo dėka. Tačiau sukurtame pasaulyje jos nuo nieko nepriklauso. Šios dvi substancijos - tai siela (res cogitans) ir kūnas (res extensa). Svarbiausia sielos savybė - mąstymas, o kūno - tįsumas. Descartes'o dualizmo ir idealizmo esmė . Dualizmas - dviejų substancijų koncepcija, teorija pagal kurią tikrovė susideda iš dviejų skirtingų būties sričių. Egzistuoja 2 substancijos - mąstančioji ir tįsioji, siela ir kūnas. Šios substancijos visiškai tarp savęs nesusiliečia. Suartinti materijos ir dvasios sritis, susieti gamtos filosofiją ir dvasios filosofiją Descartes'ui atrodė neleistinas dalykas. Idealizmo esmė - idėjos suvokimas kaip vaizdinio, kuriuo pasaulio daiktai reprezentuojami žmogaus sąmonėje. Sąmonės pasaulis ir tikrovės pasaulis aiškiai skiriami. Psichofizinis paradoksas ir galimi jo sprendimo būdai . Dekartas negalėjo paaiškinti sielos ir kūno santykio. Teigė, jog siela susijusi su kūnu, netgi kalba apie glaudžią jų sąjungą, bet abiejų substancijų savybės tiek skirtingos, kad paaiškinti jų sąveikos pobūdį Dekartui buvo nelengva. Jis manė, kad kūnai daro poveikį sielos judesiams (afektams- jausmų protrūkiams). Dekartas taip pat neabejojo, kad valia daro povekį kūnams. Leibnicas atmetė požiūrį, kad siela sąveikauja su kūnu ir padarė išvadą, jog sielos ir kūno veikla vyksta lygiagrečiai (psichofizinis paralelizmas). Dekartas sukuria gyvybės dvasių teoriją: šios dvasios įgalina perėjimą iš to, kas fiziška, į tai, kas dvasiška, ir atvirkščiai. Tam tikrą kūno būseną turi atitikti tam tikra sielos būsena (paralelizmas). Vėliau šią problemą plėtojo okazionalistai, kurie teigė, jog kūno ir dvasios substancijos gali būti susietos tik Dvievo įsikišimu. Descartes'o įtaka tolimesnei filosofijos ir mokslo plėtrai. Descartes buvo subjektyvios metafizikos šalininkas. Kaip matematikas pagarsėjo jo (Kartezijaus) vardu vadinama koordinačių sistema ir kaip analizinės geometrijos pradininkas. Dekarto filosofijoje kylančios problemos skatino tolesnę racionalizmo plėtotė. Dekarto filosofijoje glūdi šiuolaikinių pažinimo teorijų nagrinėjamos tikrumo ir metodo problemos šaknys. griežtai skirdama mąstymą ir materiją, dvasią ir gamtos pasaulį, Dekarto filosofija padarė didžiulį poveikį naujųjų laikų gamtamoksliniam mąstymui ir technologiniam amžiui. Filosofijoje bandė pagrįsti naują mechaninę fiziką: visus už žmogaus esančius daiktus galima paaiškinti kūnų judėjimu ir susidūrimu.

9. RACIONALISTINĖS BŪTIES TEORIJOS NAUJŲJŲ AMŽIŲ FILOSOFIJOJEB. Spinozos pan(en)teistinė ir V.B. Leibnitzo monadologinė būties sampratos. Racionalizmo šalininkai buvo Benedictas Spinoza, Gottfriedas Leibnizas, Georgas Heglis. Visi jie buvo įsitikinę, kad pasaulio tvarka yra protinga ir būtina, todėl protas gali ir privalo ją perprasti. Spinoza. Spinozos substancija yra ne kas kita kaip viską apimanti visata, pasaulis, tapatinami su kuriančia gamta, kurią šis filosofas tapatino su Dievu. Substancija esanti vientisa, viską apimanti, tuo tarpu jos modusai (modos) kaip tam tikros substancijos būsenos yra laikini, kintantys ir vis dėlto savo kitime paklūstantys visumos valiai. Modos: kuriančioji ir sukurtoji. Kuriančioji- tai dieviškumas. Modusai: baigtiniai (sukurtoji gamta) ir begaliniai (kuriančioji gamta). Dievas yra gamta (Panteizmas- gamta ir dievas sutapatinami, “Dievas ištirpęs gamtoje”). Žmogų Spinoza suvokė irgi tik kaip modusą (moda), kuris turi elgtis pagal visumos “diktuojamus” “įstatymus” (dėsnius). Spinozos teiginys atskleidžiantis jo filosofijos esmę: gamtoje nėra nieko, ką būtų galima laikyti jos yda, nes gamta visuomet yra ta pati, ir visur ta pati yra jos jėga ir veikimo galia, t.y. gamtos įstatymai ir taisyklės, pagal kuriuos viskas vyksta ir keičiasi, todėl turi būti vienas visokiausių dalykų prigimties supratimo būdas. Spinozos filosofijoje atsispindi grynojo monizmo idėjos. Mes galime pažinti tiktai Dievo sukurtus atributus. Visa ko grindėjas yra Dievas, dėl to Spinoza yra laikomas idealistu.. Spinozai substancija ir yra Dievas, vienintelė. Spinoza materijos nesudievino. Jei Dievas yra substancija ir reiškiasi per atributus- tai tie atributai nustato substancijos būsenas- modusus. Spinoza gamtos ir dievo nesutapatina. Dievas reiškiasi pačioje gamtoje. Spinoza buvo panenteistas. Panenteizmas- “Gamta ištirpusi Dieve” (Dievas aukščiau už gamtą). Ne gamta yra Dievas, o pasaulis yra Dieve. Leibnicas . Jam substancija - monada (įkūnyta idėja). Monados- tai labai mažos sielos. Leibnico filosofijoje Dievas yra absoliučiai geras. Ta monada, kurioje esame mes, yra pati geriausia, nes kitose nėra mąstančių žmonių. Pačios mažiausios sielos įsikūrusios materijoje turi veikti (turėti materiją), turi turėti tašką, iš kur eina energija (veikimas)- pavadinta modomis (turi ir materialumą ir sieliškumą). Iš monadų sudarytas visas materialusis pasaulis. Monados būdamos būties pagrindu- nereikalauja nieko kito tik pačios savęs. Jos yra absoliučiai uždaros. Monados yra taškai be pavidalų, jos yra amžinos ir nedalios. Kinta tiktai substancijos modusai (kokybės)- bet tai vyksta tik substancijos viduje. Monados skirstomos į tris rūšis: juodąsias, pilkąsias ir baltąsias. Tai monadų kaip sielų sugebėjimas suvokti kitas monadas. Sąmoningiausios yra baltosios

7

monados- tai žmogiškumo esmė. Pilkosios- gyvybiškumo esmė, juodosios- negyvųjų kūnų. Monados savyje turi percepcijų ir apercepcijų- jos yra už žmogaus suvokimo ribų. Monados yra substancionalios sielos. Jos gali dalyvauti iš karto nustatytoje harmonijoje. Leibnicas pirmasis prabilo apie iš anksto sukurtos harmonijos fizikinį mechanizmą- sinchroniją. Leibnicas įvedė sinchroninio priežastingumo sampratą. Leibnicas buvo įsitikinęs, kad substancija negali būti erdviška, nes ji negali būti ko nors ir savęs pačios dalimi. Svarbiausias substancijos bruožas, pasak Leibnico, turįs būti veikimas, jėga, o ne erdviškumas. Sekdamas Pitagoru, jėgos veikimo taškus, arba vienetus, Leibnicas pavadino monadomis. Monadų kaip “vienetų”, arba “substancijų”, samprata gana kebli. Viena vertus, jos yra tik veikimo vienetai, neturintys jokio erdviškumo, t.y. savotiškas niekis. Jos, būdamos “jėgos taškais”, arba “vienetais”, fiziškai nesąveikauja. Kiekviena monada, fiziškai nesąveikaudama nė su viena kita monada, “jaučia”, “žino”, ką veikia visos kitos ir visa jų visuma. Jos, būdamos “vienetai”, yra ir vienis, visuma, yra nuo tos visumos neatsiejamos. Galima ir taip pasakyti: kiekviena monada reprezentuoja visumą, ji yra viskas visume. Principas “viskas visume” šiandieną vadinamas holistiniu principu. Leibnico monadologinė filosofija dažniausiai vadinama pliuralistine, nes būties pagrindu laikoma ne viena ir ne dvi substancijos, o daugybė. Tačiau (dėstytojo požiūriu- remiantis knyga) ją teisingiau vadinti holistine- nors būties pagrindu pripažįstama daugybė santykinai savarankiškų monadų, tačiau kiekviena iš jų yra “tarsi” visuma, reprezentuoja visos visumos savybes, reiškiasi pagal minėtą holistinį principą “viskas visume”. Ši holistinė monadų savybė būnant “vienetais”, “taškais” turėti absoliučiai visą informaciją apie visą pasaulį ir tą pasaulį “jausti” dažnai vadinama mistiška. Tačiau įsigilinus į Leibnico teiktas monadų savybes ima aiškėti, jog monadų gebėjimas “jausti” ir būti neatsiejamoms nuo visumos yra susiję su sinchronizacijos reiškiniu. Substancijos, pasak Leibnico, veikia koherentiškai, dalyvauja vientisame sinchroniniame procese. Monadas Leibnicas pirmiausia suvokė kaip sieliškas, ir būtent todėl, pasak Leibnico, “paprastose substancijose vienos monados įtaka kitai esti tiktai ideali, (...) viena sukurta monada negali fiziškai paveikti kitos vidaus”. Monadas Leibnicas vadino ir entelechijomis. Entelechijos sąvoka yra itin specifinė, vartojama tik Aristotelio ir Leibnico darbuose. Entelechija yra tapatinama su siela. Entelechijos tikslas esąs pasaulinė tvarka, susiderinimas, harmonija. Entelechijos sąvoka Leibnico darbuose implikuota pačioje monados sąvokoje. Monados fiziškai nesąveikauja tarpusavyje, bet jos savo įvairaus lygio percepcijomis “jaučia” viena kitą ir dalyvauja iš anksto nustatytoje harmonijoje. Monadų-entelechijų “begalinio siekio”, “ilgesio” tikslas ir yra ta “iš anksto nustatyta harmonija”, idealus susiderinimas, sinchronija. Psichologijai Leibnico monadologija padarė įtaką bent keliais aspektais. Vienas iš jų- monadų kaip sielų, entelechijų susiderinimo, kolektyvinio vyksmo, sinchronizacijos idėja. Antroji Leibnico metafizinė idėja, dariusi įtaką psichologijai, taip pat yra susijusi su monadologija. Sieliškos monados viena kitą juntančios percepcijų (gr. suvokimas) dėka. Būtent percepcijos nustatančios monadų santykį viena su kita ir su visuma. Jos esančios dviejų rūšių: paprastosios, arba “pilkųjų” monadų percepcijos, ir apercepcijos. Paprastosios percepcijos, pasak Leibnico, pačių monadų yra nesuvokiamos, praktiškai “automatiškos”, o apercepcijos- tai jau sąmoningas monadų suvokimo lygis. Be abejo, esą ir tarpiniai percepcijų lygiai. “Pilkųjų” ir apercepcijas turinčių monadų kontinuumas aprėpia ir materiją, ir pagaliau pasaulį reflektuojančią žmogaus dalį,t.y. protą. Žmogaus pasaulio ir savęs pažinimas yra tokio lygio, kokio lygio jame vyrauja apercepciją turinčios monados.

10. EMPIRISTINĖS BŪTIES SAMPRATOS NAUJŲJŲ AMŽIŲ FILOSOFIJOJE – MATERIALIZMAS

Naujųjų laikų filosofija kėlė naujas problemas, formavo naują pasaulio sampratą, taip pat formavosi nauji filosofijos principai, metodai.Išsivystė 2 filosofijos kryptis , skirtingai aiškinančios, kas yra pagrindinis pasaulio pažinimo šaltinis.Tos kryptis : EMPIRIZMAS ir RACIONALIZMAS. Empirizmo šalininkai pasisakė, kad kiekvienas mokslinis pažinimas prasideda nuo empirinių reiškinių stebėjimo ir tik įvykdžius jutiminių reiškinių analizę, protas daro išvadas. Racionalistai, atvirkščiai, pradinių duomenų ieškojo pačiame prote. Skiriamas : Materialistinis empirizmas ( Beconas, Hobsas, Lockas) – jutiminio patyrimo pagrindu laikantis objektyviai egzistuojantį pasaulį. Idealistinis empirizmas (Berklis ) – patyrimą laikantis tik jutimų visuma. Empirizmas pabrėžia, kad mes pažinti galime tik tai, kas mums yra tiesiogiai duota, pažinimas remiasi patyrimu. Mums duota išoriniai arba vidiniai įspūdžiai, kuriuos mumyse sukelia arba išoriniai daiktai ir reiškiniai, arba vidiniai reiškiniai, kurie susiję su organiškais mūsų kūno jutimais .Taigi, EMPIRIZMAS- pažinimo teorijos kryptis, pažinimo pagrindu pripažįstanti patyrimą, kuris yra vienintelis pažinimo šaltinis.Juslės mus sieja su tikrove. Tuo metu dauguma filosofų siekė paaiškinti pasaulį remdamiesi ne dualizmo, o monizmo koncepcija, kuri buvo nuoseklesnė ir paprastesnė. O būtent, monizmo link tada buvo galima eiti dviem keliais :pripažinti, kad egzistuoja tik materiali, kūniška substancija, ir siekti įrodyti, kad mąsto ne siela, o kūnas; atsisakyti materialios substancijos parodant, jog kūnai, daiktai yra ne substancijos, o tik sielos ( proto) idėjos. Pirmuoju keliu pasuko anglų filosofas Thomas Hobbes‘as. Antrąjį kelią pasirinko airių filosofas George‘as Berkley‘s. Hobso materialistinė samprata. Hobso filosofiją galima vadinti materialistine. Materializmas – tai filosofijos kryptis tvirtinanti, kad būtis yra daiktiška, kad pirminis dalykas yra materija, ir kad tikrovę galima pažinti, paaiškinti remiantis struktūriniais jos pradais. Hobsas teigė, kad vienintelė realybė – kūnai –yra materialūs ir susideda iš mažyčių dalelių- korpuskulių.Visos kūnų savybės ir pakitimai yra materijos judėjimo rezultatas. Gamtišką pasaulį Hobsas, kaip ir Dekartas, traktavo kaip kūnų, patiriančių tik mechanines permainas, sistemą.Tačiau skirtingai nuo

8

Dekarto, Hobsas laikėsi požiūrio, kad be kūnų daugiau nieko nėra.Tiesa, jis prisipažino, kad egzistuoja dvi visiškai skirtingos kūnų rūšys. „ Pirmosios rūšies kūnai vadinami gamtiniais, nes jie sukurti gamtos.Antrąją rūšį sudaro dalykai ir reiškiniai, atsiradę žmonių valia, iš jų susitarimų ir sutarčių, vadinami valstybe. Hobsas, teigdamas, kad be kūnų daugiau nieko neegzistuoja, jis turėjo omeny, kad jokių kitų, išskyrus kūniškąją, substancijų neegzistuoja.jeigu, pasak Dekarto, mąsto siela, tai Hobso poziciją galima išreikšti taip: mąsto kūniškas žmogus. Visi priekiniai reiškiniai, kuriuos Dekartas vadino mąstymu- suvokimai, norai, jausmai – Hobso požiūriu, tėra mechaniniai judesiai. Schematiškai T.Hobso koncepciją galima išdėstyti taip : judesys gali sukelti tik judesį ir pats tik judesio gali būti sukeltas; tad ir sąmonės būsenos yra judesių sukeltos ir pačios sukelia judesius; esama panašumo tarp tokių reiškinių kaip judesys ir sąmonė, tiksliau- tarp judesio ir valios impulso. Dž.Loko materialistinė samprata. Dž.Lokas – pirmas naujaisiais amžiais svarbiausia filosofijos dalimi ėmė laikyti pažinimo teoriją, jis didžiausią dėmesį skyrė pažinimo kilmės problemoms.Pasak jo pažinimas remiasi patyrimu.Patyrimas esąs 1) jutiminis( arba išorinis) gaunamas materialius daiktus veikiant jutimo organus, ir 2) vidinis ( refleksija), gaunamus savistaba. Lokas teigė, kad žmogus gimsta kaip švari lenta, o pirmuosius ženklus joje įbrėžia juslinė patirtis. Dž.Lokas – pirmasis Naujųjų laikų materialistas( teigė, kad vienintelė būtis-materija). Lokas manė, kad tai ką matome, čiupinėjame, egzistuoja nepriklausomai nuo juslių, jie yra už mūsų.Būtis egzistuoja objektyviai ( nepriklausomai nuo mūsų). Vienintelė reali būtis- materija(daiktiškas, kūniškas pasaulis). Tai, ką vadiname protu, Dievu yra tik prote kylančios idėjos, kurios savaime neegzistuoja. Lokas teigė, kad tiesiogiai pažįstame tik idėjas, o ne daiktus. Nuo jų, o ne nuo daiktų prasideda pažinimas. Idėjos yra dvejopos, atitinkančios dvejopas daiktų savybes. Vienos idėjos atitinka pirmines( objektyvias) savybes, kitos- antrines( subjektyvias) . Objektyvios savybės- tįsumas, forma, judėjimas ; subjektyvios- spalvos, garsai, skonis.Pirmines ir antrines savybes Lokas skyrė dvejopu pagrindu : Pirminės savybės daiktams yra pastoviai būdingos, jų neįmanoma pašalinti, o antrines savybes pašalinti galima. Pirminės savybės yra suvokiamos įvairiomis juslėmis , o antrinės savybės visada yra tik vienos juslės objektas. Idėjos skirstomos pagal tai, ar jos yra paprastos ar sudėtinės .Paprastos idėjos- tai viso pažinimo medžiaga, jos kyla tik iš patirties, o sudėtinės- susideda iš paprastų idėjų, jos nėra tokios svarbios. Dž.Berklio subjektyvistinė būties samprata. Kitas empirikas- Dž.Berklis savo „Traktate apie žmogiškojo pažinimo principus“ pateikia svarbių argumentų, grįsdamas filosofinę poziciją, vadinamą imaterializmu ( arba subjektyviuoju idealizmu). Pasak Berklio, visi sutinka, kad nei mintys, nei vaizduotės sukurtos idėjos neegzistuoja atskirai nuo proto.Tiesa, žmonės mano, jog juntami daiktai, pvz. namai, kalnai, upės egzistuoja ne prote, o atskirai nuo jo; jie gali kuo puikiausiai egzistuoti ir tada, kai mes jų nesuvokiame.Tačiau jie klysta. Berklis samprotauja maždaug taip : kai aš sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadinasi, aš jį matau ir juntu arba žinau, kad galėčiau jį suvokti, arba kad kokia nors dvasia (pvz. Dievas) jį suvokia.Daikto egzistavimas reiškia ne ką kita, kaip jo suvokimą arba suvokimo galimybę; Berklio argumentus schematiškai galima pateikti taip : Daiktai yra savybių rinkiniai;kokio nors tų savybių pagrindo- kūniškos substancijos- juose įžvelgti neįmanoma. Tos savybės sutampa su mūsų pojūčiais ir vaizdiniais ( idėjomis). Todėl daiktai yra idėjų rinkiniai arba, kitaip tariant, sudėtingos idėjos, egzistuojančios mūsų prote( sieloje). Berklis visiškai tikras dėl to, kad tįsumas negali nei sutarpti su materija, nei būti jos savybė, nes tįsumas, kaip ir forma bei judėjimas, tėra prote egzistuojančios idėjos ir todėl nei jos pačios, nei jų pirmavaizdiniai negali egzistuoti nesuvokiančioje substancijoje.Taigi pati kūniškos substancijos sąvoka yra, pasak Berklio, prieštaringa, vadinasi, ir beprasmiška.Kūniškų substancijų nėra, yra tik dvasinės substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos protais arba žmogiškosiomis sielomis. Trumpai tariant, pagal Berklį- subjektyviai egzistuojanti būtis patiriama pojūčiais.Egzistuoja tik idėjos ir dvasia, nėra jokios materijos.Dvasia skiriasi nuo idėjų kaip tai, kas suvokia, nuo to, kas suvokiama, t.y. kaip tai kame egzistuoja idėjos. Taip pat Berklis mėgino įrodyti , kad nebūtina manyti, jog už idėjų slypi materialūs daiktai-objektų būtis yra tik juslinis suvoktumas. „ Kai sakau, kad stalas, ant kurio rašau, yra, vadinasi, aš jį matau ir juntu, ir jeigu išeičiau iš kabineto, tai pasakyčiau, jog stalas yra, turėdamas galvoje, kad jeigu būčiau savo kabinete, tai galėčiau jį suvokti.. „ Pagal Berklį- vienintelė substancija- tai dvasinė substancija.Pasaulis laikosi Dievo suvokimu, yra pasaulis, yra būtis tiek, kiek ją suvokia Dievas. D.Hjumo agnostinė būties samprata. Britų filosofas- subjektyvus idealistas Davidas Hume‘as ( Deividas Hiūmas, 1711-1776) pabandė paneigti ne tik kūniškos, bet ir dvasinės substancijos egzistavimą.Taigi Hiūmas atmetė tiek dvasinės, tiek materialios substancijos egzistavimą. Jis vienintelis pažinimo šaltiniu laikė pojūčius, kuriems teikė substancialią reikšmę.Jo nuomone, yra tiktai daugybė įspūdžių, ir pati siela yra ne substancija, o vaizduotės siejamų paprastų ir sudėtingų idėjų srautas.taip pat teigia, kad tiesioginis mūsų pažinimo objektas-mūsų sąmonės turiniai( percepcijos). Juos Hiumas skirsto į įspūdžius ir idėjas. Įspūdžiai-tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime, kai girdime, matome, lytime, jaučiame... Idėjos: Paprastos- kyla iš refleksijos apie įspūdžius; Sudėtinės – kyla iš paprastų idėjų asociacijos būdu. Hiumo agnostinė būties samprata : Jis teigė kad empirinis pažinimas negali duoti žinių. Pasaulio negalima pažinti nei protu, nei empiriniu metodu, taigi pasaulio negalima pažinti. Hiumas pasaulio egzistavimą nei teigia, nei neigia, nes neva negalima įrodyti nei vieno, nei kito..Galiausiai Hiumas padarė išvadą, kad pasaulio išvis negalima pažinti- tai agnostika. Taigi Hiumo filosofija-kraštutinis skepticizmas(agnosticizmas) ,nes neigdamas pažinimo galimybę, kartu neigia ir kiekvienos substancijos, taigi ir realaus pasaulio, buvimą ar nebuvimą.Jis atsisako išorinį pasaulį pripažinti pojūčių priežastimi, nes žmogaus prote yra pojūčių turinys, o ne patys daiktai, kurie tuos pojūčius sukelia.

9

11. EMPIRIZMAS NAUJŲJŲ AMŽIŲ FILOSOFIJOJE- SPIRITUALISTINĖ IR AGNOSTINĖ BŪTIES SAMPRATOS.

Empirizmo esmė: Pagrindiniai empirizmo atstovai buvo G.Barcley’s, D.Hume ir Dž.Locke(pirmasis Naujųjų amžių empirikas). Empirizmas priklauso gnoseologijai, jo tikras pažinimo šaltinis- juslės, o protas –tik instrumentas empirinių duomenų apibendrinimui.Pirmiausia žmogus pažinime remiasi savo juslėmis – regėjimu, klausa, uosle, skoniu. Tačiau juslėmis galima pažinti atskirus reiškinius, jų savybes, o ne atskleisti bendrybės bruožus(Aristotelis, Lokas).Empirizmas teikia pirmenybę betarpiškam sąlyčiui su daiktais. Empiristai pažinimo vyksme pagrindinį akcentą dėjo į jutiminį suvokimą- mąstymas nieko naujo pridėti negali. Mąstymas yra tik vardų ir pavadinimų daiktams suteikimas. Pagrindinis pažinimo metodas- indukcija. Empirizmas turi ontologinę išraišką. G.Barkley’o spiritualizmas(subjektyvusis idealizmas ) Berklis-airių filosofas ir dvasininkas. Kartu su Loku ir Hiumu buvo empirikai.Jo teorija priskiriama subjektyviam idealizmui(La Mettrie vadina spiritualizmu)t.y. pasak Berkeley’o visi sutinka, kad nei mintys, nei vaizduotės sukurtos idėjos neegzistuoja atskirai nuo proto.Žmonės mano,kad juntami daiktai,pvz,namai,kalnai,upės egzistuoja ne prote, o atskirai nuo jo;jie gali egzistuoti kuo puikiausia kai mes jų nesuvokiame.Tačiau jie klysta.Berkley’s samprotauja taip: kai aš sakau, kad koks nors daiktas egzistuoja, vadinasi, aš jį matau ir juntu arba žinau, kad galėčiau jį suvokti, arba kad kokia nors dvasia(pvz.Dievas)jį suvokia. Daikto egzistavimas reiškia jo suvokimą arba suvokimo galimybę.(Kasdieninių patyrimų objektai yra idėjų ir jutimų kombinacijos iš čia- Idėjos būtis yra būti suvokiamai)Juk būtų absurdišjka teigti, kad kokia nors idėja ar pojūtis egzistuoja nesuvokiami.Berkeley’o argumentus schemiškai galima pateigti taip:1 Daiktai yra savybių rinkiniai2.Tos savybės sutampa su mūsų pojūčiais ir vaizdiniais(idėjomis)3.Todėl daiktai yra idėjų rinkiniai arba, kitaip tariant, sudėtingos idėjos, egzistuojančios mūsų prote(sieloje)Berkley’s atsisakė materialiosios substancijos parodant, jog kūniškų ir daiktiškų substancijų nėra.Yra tik dvasinės substancijos, paprastos ir nedalomos, vadinamos protais arba žmogiškomis sielomis. Nėra jokios kitos substancijos išskyrus dvasią, arba tai, kas suvokia. Berkeley’s siekė įrodyti kūniškos substancijos iliuziškumą.Tačiau remiantis panašiais argumentais galima buvo paneigti ne tik kūniškos, bet ir dvasinės substancijos egzistavimą.Tai pabandė padaryti britų filosofas(kilęs iš Škotijos)- Davidas Hume’as (1711-1776).Berkeley teigė, kad daiktai tėra idėjų rinkiniai, o Hume’o nuomone, ir pati siela yra ne substancija, o vaizduotės siejamų paprastų ir sudėtingų idėjų srautas. D.Hume’o agnosticizmas: Hume tvirtino empirizmą, tačiau teigė, kad empirinis pažinimas negali duoti žinių .Kiek žmonių-tiek ir nuomonių. Vienam gali būti šalta, tuo tarpu kitam- šilta. Kiekvienam patyrimas truputi kiriasi. Išeina kiek žmonių, tiek ir nuomonių. Gaudami skirtingus patyrimus, padarome skirtingas išvadas. Taigi jutiminė empirika tikslių žinių neduoda. Hiumo dėsnis teigia, kad empirikoje visuotinumo nėra, todėl empirinis pažinimas neįmanomas. Galiausia Humas padarė išvadą ,kad pasaulio pažinti išvis neįmanoma(agnostika) Jis teigia, kad pasaulio negalima pažinti nei protu, nei empiriniu metodu, taigi pasaulio išvis negalima pažinti. Hume pasaulio egzistavimą nei teigia, nei neigia, nes neva negalima įrodyti nei vieno ,nei kito.Taip yra todėl, kad žmogaus prote tėra pojūčių turinys, o ne patys daiktai, kurie tuos pojūčius sukelia.Todėl negalima tvirtinti, kad pasaulis yra arba jo nėra ,o pats klausimas ar egzistuoja pasaulis yra nesusipratimas. Hume tvirtai laikėsi nuostatos, kad bet koks sąmonės turinys galiausiai susideda iš juslinių suvokimų: įspūdžių ir idėjų. Įspūdžiai- tai gyvi jusliniai suvokimai, kuriuos turime kai girdime, matome, jaučiame, mylime…(arba – tai tiesioginiai pojūčiai stebint daiktus)Idėjos-tai blanki įspūdžio kopija: 1.Paprastos- kyla iš refleksijos apie įspūdžius, todėl jos yra silpnesnės įspūdžių kopijos 2.Sudėtinės idėjos- kyla iš paprastų idėjų jungimosi asociacijos būdu. Asociacija vyksta mechaniškai, remiantis panašumu, laikinu ar erdviniu lygiagretumu, taip pat priežasties ir padarinio ryšiu. Visas sąmonės turinys susideda vien iš aktualių, juslinių suvokimų, jų kopijų ir asociacijos mechanizmų.Nėra jokios dvasinės nejuslinės proto galios. Humo išvados:1Daiktai(substancijos) tėra juslios sąmonės suvokimų serijos,2 Siela tera juslinių suvokimų raizginys.Hume teigia, kad metafizinių problemų neįmanoma išspręsti ne dėl žmogaus proto, o dėl to, kad pačios problemos yra visiškai neapibrėžtos. Jos formuluojamos vartojant tokias sąvokas kaip substancija, ar siela, bet šios sąvokos neturi aiškios prasmės, kadangi nesusijusios su mūsų potyriais. O būtent jie ir sudaro žmogiškojo pažinimo pagrindą.Jis buvo tikras, kad visos žmogaus idėjos kyla iš pirminių jutiminių įspūdžių,todėl tik ryšys su jais ir gali suteikti idėjoms prasmę.

12. BŪTIES PAŽINIMO PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Nagrinėjant būties prigimties klausimus ir aiškinant filosofinius klausimus formuluojami tam tikri teiginiai, teorijos. Jos turi būti paaiškintos, taip pat reikia nurodyti iš kur atsiranda žmonių žinios. Atsiranda pažinimo šaltinio problema. Labai svarbūs yra du pažinimo šaltiniai: a) juslinis patyrimas, b) protas. Racionalizmas, empirizmas ir skepticizmas (agnosticizmas) kaip būties pažinimo metodologinės nuostatos. Racionalizmas – gnoseologijos kryptis, laikanti, kad protas turi nuo patyrimo nepriklausančią tikrovės pažinimo galią. Nėra neišsprendžiamų dalykų, yra tik neišspręsti. Požiūrio, kad pažinimo šaltinis yra protas, šalininkai filosofijoje vadinami racionalistais. Atstovai: Dekartas, Spinoza, Leibnicas. Empirizmas – gnoseologinė koncepcija, pagal kurią juslinis patyrimas esąs vienintelis žinių šaltinis. Visuotinį ir būtiną žinių pobūdį kildina tik iš patyrimo. 1. Materialistinis empirizmas – jutiminio patyrimo pagrindu laiko objektyviai

10

egzistuojantį pasaulį (Bekonas, Hobsas, Lokas) 2. Idealistinis empirizmas – neigia, kad patyrimo pagrindas yra objektyvus pasaulis. Patyrimas tik jutimų visuma (Berklis) Skepticizmas - (gr. skeptomai — abejoju) — filosofinė koncepcija, abejojanti galimybe pažinti objektyvią tikrovę. Skepticizmas labiausiai paplinta tais visuomenės vystymosi laikotarpiais, kai senieji visuomeniniai idealai jau nebetvirti, o naujieji dar neįsitvirtinę. Skepticizmas kaip filosofinė doktrina atsirado antikinės visuomenės krizės laikotarpiu kaip reakcija į ankstesnes filosofines sistemas, kurios spekuliatyviais samprotavimais mėgino paaiškinti jutiminį pasaulį, neretai prieštaraudamos viena kitai. Pirmieji skeptikai teigė, kad žmogiškasis pažinimas esąs santykinis, formaliai neįrodomas ir priklausąs nuo įvairių sąlygų (gyvenimo aplinkybių, jutimo organų būklės, tradicijų ir įpročių įtakos ir pan.). Abejojimas visuotinai pripažintų įrodomų žinių galimumu tapo antikinio skepticizmo etinės koncepcijos pagrindu. Antikos skeptikai ragino susilaikyti nuo sprendimų, kad būtų galima pasiekti dvasinę ramybę (ataraksiją) ir tuo pačiu laimę, kuri ir esanti filosofijos tikslas. Tačiau patys skeptikai toli gražu nesusilaikydavo nuo sprendimų ir rašė veikalus, kuriuose kritikavo spekuliatyvines filosofijos dogmas ir pateikdavo argumentų (vadinamų tropais) skepticizmo naudai. XVII—XVIII a. filosofijoje buvo įvairių skepticizmo krypčių. Apskritai skepticizmas suvaidino svarbų vaidmenį, atmetant viduramžių ideologijos dogmatizmą. Montenis, Žaronas, Beilis ir kiti savo veikaluose abejojo teologų argumentais, ruošė dirvą materializmui įsisavinti. Šiuolaikinėje filosofijoje tradicinius skepticizmo argumentus savotiškai įsisavino pozityvizmas, kuris laiko beprasmiškais bet kuriuos sprendinius, apibendrinimus ir hipotezes, kurių negalima betarpiškai patikrinti patyrimu. Tikėjimas ir žinojimas. Tertuljanas –,,tikiu, nes tai absurdas” Tertulianas atmetė bandymus suderinti apreiškimą ir protinį pažinimą ir pabrėžė krikščionybės bei pasaulietinės kultūros tarpusavio priešingumą. Jis stengėsi įrodyti, kad protinis pažinimas yra a) nenaudingas, nes tiesa, būdama apreikšta ir išdėstyta Šventajame Rašte, ir, be to, yra žinoma, b) negalimas, nes tiesa pranoksta protą, ir c) žalingas, nes skatina klaidinančius mokslus ir moralinį nuosmukį. Vaizdingais žodžiais Tertulianas pavaizdavo prarają tarp krikščionybės ir filosofijos: ką bendra turįs filosofas ir krikščionis, Graikijos mokinys ir dangaus mokinys, tasai, kuris trokšta žemiškos šlovės, ir tasai, kuris siekia amžinojo gyvenimo, tasai, kuris tik žodžiais skelbia, ir tasai, kuris darbus dirba? Esą mūsų mokslas skelbia, jog Viešpaties reikia ieškoti atvira širdimi, o ne Platono ar stoikų metodais; atėjus Kristui nebėra ko smalsauti, o turint Evangeliją nebėra ko ieškoti, nes niekas negali pažinti tiesos be Dievo pagalbos ir niekas nepažįsta Dievo be Kristaus. Kiekvienas amatininkas krikščionis yra suradęs Dievą ir moka atsakyti į kiekvieną Dievą liečiantį klausimą, tuo tarpu didžiausias pagonių filosofas Platonas teigia, jog esą sunku rasti pasaulio kūrėją. Neigiamą nusistatymą mokslo atžvilgiu Tertulianas grindė pirmiausia tuo, kad mokslo užmačios protu pažinti tiesą esančios neįvykdomos. Tiesa esanti visai kitokia, negu protas ją įsivaizduoja; tai, kas protui atrodo esą neįmanoma, absurdiška, ir yra tiesa. Kristaus prisikėlimas iš numirusiųjų „yra tikras kaip tik dėl to, jog yra neįmanomas" ; galima ir reikia tikėti tuo, kas protui yra absurdas. Tiesai pažinti nereikia proto pastangų, tačiau reikia širdimi pasirengti apreiškimui. Augustinas Aurelijus - Teocentristinė pasaulėžiūra. Viskas, ką Dievas daro, daro gerai ir nieko nebereikia taisyti. Kyla klausimas, jei Dievas toks geras, kodėl jis sukūrė tokį netobulą pasaulį ir suteikė jam laikinumą? A.Aurelijus aiškina: Dievas sutvėrė žemę ir įvedė žemėje laiką, nes žemiško laikinumo plotmėje atsiveria Dievo malonė, jo valia. Kurdamas žemišką pasaulį Dievas pasakė: aš gyvenu ne dėl savęs, aš gyvenu, kad savo gėriu pasidalinčiau su kitais. Žemiško pasaulio laikinumas - yra Dievo dovana, nes laikinume atsiveria unikalumas. A.Aurelijus apie žmogų: žmogus pasaulyje užima ypatingą vietą - jis tartum Dievo tarpininkas pasaulyje. Dievas kūrė žmogų pagal analogiją su savim. Jis apdovanojo žmogų trimis savybėmis: dvasiškumu, protu ir laisva valia. Tuo visagalis žmogų išskyrė iš kitų gyvūnų tarpo. Dievas palieka galimybę žmogui rinktis jo gyvenime tikslą. Savo tiksluose žmogus siekia laimės. Laimė laimei nelygu. Vieni laimę linkę sieti su malonumais. Kuo jų daugiau, tuo jaučiasi laimingesnis. Ištvirkėlis irgi laimingas. Malonumai nėra tikrosios laimės garantas. Kiti laimę įžvelgia moksle, žiniose. Laimę motyvuoja tuo, kad mokslas patenkina šį žingeidumą. Gali turėti daug žinių, tačiau jei tavo žinios nukreiptos į blogį, o ne į gėrį, tai laimės neatneš. Siekdami kažko, žmonės vykdo pasirinkimą. O pasirinkę tiki tuo pasirinkimu, vadinasi pasirinkimas žmogų atveda į tikėjimą o tikėjimas suteikia žmogui tai, ko nesuteikia pažinimas tokiu būdu tikėjimas suteikia žmogui didžiausios laimės. Gyvenime neretai šalia gerų žmogaus savybių pasireiškia ir blogosios - vagia, meluoja. Kur yra blogio šaltinis? Kodėl būdamas visagaliu Dievas įleido blogį? Blogio šaknų reikia ieškoti pačiame žmoguje, nes Dievas suteikė žmogui laisvę rinktis. Tomas Akvinietis - XIII amžiuje sukuriama ir nauja teologija bei filosofija, už kurią jos autorius Tomas Akvinietis (1225—1274) paskelbiamas šventuoju ir bažnyčios mokytoju. Jis sukūrė iš tiesų rimtą, savo metą visiškai patenkinančią teoriją apie būtį ir buvimą, kurioje derama vieta buvo skirta ir dievui, ir pasauliui, ir žmogui. Dievas, arba absoliutas, visa ko pradžia ir pabaiga, nėra tapatus nė vienam iš esamų dalykų — net mūsų mąstymas apie dievą, netgi tikėjimas juo, nors ir labiausiai priartina žmogų prie dievo, neįveda į jį, o tik priveda, priartina, kaip priartėji prie savo gyvenimo pabaigos, bet negali pasakyti, kad jis baigtas, kad tai būtų tiesa, kol nenumirei, t. y. netapai kita kokybe. Dievas ir yra tokia kokybė, kuri skiriasi nuo visų esamų ir galimų būti daiktų tuo, kad jie visi turi tilpti jame, net materialumas (materija) ir racionalumas (protas), ir laisvumas (valia) — Dievas yra ir virš to, kas materialu, ir virš to, kas yra protiška, ir virš to, kas yra vališka, vadinasi, yra viršdvasiškumas. Dievo esmė yra tobulumas, kuris savybingas pats sau, dėl ko iš kito, žmogui prieinamo, tobulumo gali būti

11

atpažintas tik pagal analogiją (palyginimą). Dievo tobulumas yra ir egzistuoja kaip absoliutus gėris, kuris mūsų gali būti suprastas kaip galia — viena — absoliučiai viską suprasti (tiksliau — būti suprantančiam) ir antra — galia absoliučiai viską sugebėti padaryti (tiksliau— būti visiškai laisvai veikiančiam). Kadangi pasaulio sukūrimas yra dievo, kaip absoliutaus gėrio, visiško gerumo išraiška, kurdamas jis veikia ne savavaliaudamas, o suprasdamas — taigi tvarkingai, dėsningai, patikimai ir žmogui, ir sau. Taigi pasaulis yra Dievo valia iš nebūties iškeltas dalykas, kupinas tam tikros tvarkos, kurią lėmė tai, jog Dievas savo valią pasauliui reiškė tam tikru būdu — protingai. Atsekti tą pasaulio daiktų tvarką — tai dar čia, pasaulyje, pakilti Dievo link. Kelias Dievo yra dvejopas — tikėjimas ir žinojimas. Tai du to paties kelio tarpsniai. Ginčai dėl mokslo ir tikėjimo vertės, Tomo manymu, yra nepamatuoti, nes ir tikėjimas, ir žinojimas neprieštarauja vienas kitam — yra netapatūs. O šitaip yra dėl to, kad ir vienas, ir kitas remiasi skirtingomis tiesomis: tikėjimas—apreiškimo, žinojimas— įrodymo, proto. Protas savo srityje yra visiškai savarankiškas ir gali pasiekti tikrą žinojimą. Bet jame esama ir tokių tiesų, prie kurių protas tik priveda, bet įrodyti nepajėgia — jomis reikia patikėti, jeigu jų atžvilgiu būsi nusiteikęs geranoriškai. Ką reiškia tikėti? Tikėti, anot Tomo, reiškia atsiduoti idėjai kūnu ir siela: žinoti, kad ji yra teisinga, ir elgtis, kaip ta idėja reikalauja. O ką reiškia žinoti? Pažinimo kelias sunkus. Sunkus visų pirma dėl to, kad tai, kas atsiranda pažįstančia jame kaip pažįstamas dalykas, yra tik to pažįstamojo dalyko vaizdas, vadinamas species, ir yra ne tai, kas pažįstama; o per ką pažįstama, kas toliau turi būti dorojama, ieškant tikrojo žinojimo. Kaip tai galima padaryti? Siela turi dvejopą pažintinę galią — pasyvųjį ir aktyvųjį intelektą, arba pasyvų ir aktyvų supratimą. Pažįstamas daiktas į sielą įeina arba kaip juslinė, arba kaip suvokiminė pažinimo forma (species). Aktyvusis supratimas iš tų juslinių, ir suvokiminių duomenų, sielos fantazijų abstrahuoja, išlukštena daikto esmę, sukurdamas dvasinį daikto paveikslą. Tas paveikslas nėra apibrėžtas pažintinis duo- muo, jis yra dvasios šviesa, peršviečianti pažinimo formas (species) ir išryškinanti bei atidengianti toje species pagautą daikto esmę bei pateikianti ją pasyviajam intelektui. Tik dabar atliekamas tikrasis pažinimo aktas: esmę tikrinti pagal juslių duomenis. Šitaip susijungia suvokiminis ir juslinis pažinimas, daiktą visų pirma pažįstant dvasiškai, kaip bendrybę, ir tik tada sutikrinant jį su konkrečia at- skirybe. Šitaip pažinimą garantuoja dvasios įgimti protavimo sugebėjimai, kurie savo ruožtu siejasi su dieviškuoju dvasiškumu. Štai kodėl pažinimas yra ėjimas prie Dievo, dvasinio ir moralinio tobulėjimo laidas. Tikėjimas neprieštarauja žinojimui: žinojimas tik atveda iki jam prieinamos ribos ir palieka žmogų spręsti: tikėti ar ne. Jeigu jis geravalis (o kas nenorės būti bent kuo panašus į Dievą, kuris yra absoliučiai geros valios!) — jis tikės, šitokiu būdu kildamas į dar aukštesnes dvasinio tobulėjimo sferas. Scholastinio metodo esmė ir jo įveikimas Dekarto filosofijoje prielaidos. Scholastinis metodas – svarstant kiekvieną klausimą, pirmiausia racionaliai išnagrinėjami argumentai už ir prieš, o tada daroma išvada. Būdinga: atsižvelgimas į autoriteto nuomonę, tikimybiškumas(vienintelis pažinimo šaltinis yra tikėjimas apreiškimu). Nepatenkinamos mokslų padėties priežastimi Descartes'as laikė tinkamo metodo stygių: esą moksliniai tyrimai tik tada bus vaisingi, jei prieš tai bus surastas tyrimo metodas. „Metodas" tapo svarbiausia jo filosofijos idėja ir pirmutiniu uždaviniu. Nuo Atgimimo laikų ne vienas mokslininkas ieškojo naujo metodo, bet Descartes'as šį uždavinį suvokė giliau: jo metodas turėjo ne vien palengvinti pažinimą, o pirmiausia užtikrinti jo rezultatų patikimumą. Pažinimo patikimumo kriterijus Descartes'ui buvo aiškumas ir akivaizdumas. Kas yra aišku ir akivaizdu (clair et distinct), tas yra tikra. Ligtolinio mokslo žinios, išskyrus matematiką, nebuvo, pasak jo, nei aiškios, nei akivaizdžios. Akivaizdžios nebuvo nei scholastinės spekuliacijos, nei patyrimu įgyjamos faktinės žinios. Descartes'o mokslo idealas skyrėsi nuo scholastiškojo, taip pat ir nuo Bacono idea¬lo; jis buvo ne spekuliatyvinis, bet racionalistinis. Aišku ir akivaizdu esą tai, kas paprasta. Tik sudėtingos mintys yra painios ir tamsios, tik jos būna klaidingos. Todėl mokslui reikalingas metodas, atskleidžiantis paprastus minties dėmenis. Silogizmas šiam reikalui netinka. Šį uždavinį galįs atlikti aritmetikoje taikomas analitinis metodas. Descartes'as jį pritaikė pirmiausia geometrijai ir sukūrė analitinę geometriją (kurios idėją kitados buvo užčiuopę okamininkai). Jis vylėsi, kad ir kiti mokslai pasinaudos šio metodo pranašumais. Jis pabrėžė dar vieną mokslinio metodo aspektą: tikslumo ir tikrumo požiūriu visi mokslai turį supanašėti su matematika. O moksliniai matematikos pranašumai kyla iš to, kad ji nagrinėja tik kiekybines savybes. Taigi Descartes'as siekė, kad visi mokslai apsiribotų kiekybine analize. Skaičiais galima išreikšti erdvę bei (sprendžiant pagal tuomet naujus Galilei'aus atradimus) -judėjimą. Tad Descartes'o idealas buvo visas daiktų savybes paaiškinti remiantis jų forma ir judėjimu, visą gamtą nagrinėti tik geometriniu ir mechaniniu atžvilgiu. Analitinis metodas bei siekimas matematiškai traktuoti reiškinius sudarė Descartes'o mokslo koncepcijos pamatą. Būdamas įsitiki¬nęs, kad tas pats metodas tinka visiems mokslams, jis užsimojo sukurti universalųjį mokslą (mathesis universalis) racionalų, analitinį, matematizuotą, viena sistema aprėpiantį pasaulio pažinimo visumą. Universalijų problema scholastinėje filosofijoje ir dabartyje. Universalijos(lot. universalis — bendras)—viduramžių filosofijoje taip buvo vadinamos bendrosios idėjos, sąvokos. Ginčijantis dėl universalijų, buvo keliamas klausimas, ar jos yra objektyvios, realios, arba jos tik daiktų vardai. Universalijų realizmo požiūriu, universalijos egzistuoja pačios savaime. Daiktai egzistuoja tik kaip jų bendrai esmei pavaldžios formos. a) Kraštutinio realizmo požiūris Eriugena, universalijos egzistuoja „iki daiktų", idealiai; b) Nuosaikiojo realizmo požiūris (Tomas Akvinietis) universalijos egzistuoja „daiktuose"; Konceptualizmas: universalijos egzistuojančios iki daikto, daikte ir po daikto; Nominalizmas laikėsi požiūrio, kad realiai egzistuoja daiktai, o universalijos tik žmogaus prote. Todėl jų negalima suvokti nei kaip nuo daiktų nepriklausančių sąvokų, nei kaip savavališkų vardų.

12

13. KANTO GNOSEOLOGIJOS ESMĖ

Transcedentalinio metodo I.Kanto filosofijoje kilmės prielaidos ir paskirtis. Trancedentalinio metodo paskirtis – suderinti empirizmą su racionalizmu. Gnoseologija – pažinimas, mokslas apie pažinimą. I.Kantas išsamiai nagrinėjo pažinimo problemą. Savo sukurtoje pažinimo teorijoje jis didelį dėmesį skyrė apriorinio pažinimo galimybės pagrindimui.I.Kantas svarbiausia užduotimi laikė grynojo proto kritiką, o ne doktrinos kūrimą, todėl jo teorija dar vadinam kritine filosofija.Taigi pažinimo pagrindas yra klausimas.Kantas teigė, kad gamtos dėsniai yra samprotavimo taisyklės. Samprotavimo turinys yra substancija, pažinimas. Protas remiasi idėjomis. Proto idėjos yra trys: teologinė, psichologinė, ontologinė. Protas nepažįsta, nesamprotauja, o tik reguliuoja. Pagal Kantą protas gali būti teorinis ir praktinis, kuris suvokia daiktą savyje, bet nesugeba pažinti. Praktinio proto formos yra menas, dorovė, religija. Praktinis protas suteikia žmogui įsitikinimą, bet ne žinojimą. Teorinio proto pagrindas - sąmonė, o praktinio – sąžinė.Iki Kanto niekas nebuvo atlikęs tokios išsamios pažinimo analizės. Kantas nustatė, kad absoliučiai tikros žinios ir visų pirma pamatiniai matematikos, gamtotyros teiginiai turi būti nepriklausomi nuo patyrimo. Taigi pamatiniai mokslo teiginiai yra aprioriniai. Kantas pažymi,kad apriorinis teiginys visų pirma turi būti būtinas(negalėtų būti kitaip nei yra). Mokslinio pažinimo procese neįmanoma apsiriboti aprioriniais teiginiais. Būtina pasitelkti ir aposteriorinius teiginius t.y. teiginius, kurių teisingumas yra įrodomas empiriškai atlikus tyrimus ar bandymus).Tačiau aposterioriniai teiginiai negali būti laikomi fundamentaliaisiais, nes nėra būtini. Griežtai atskiriami aprioriniai ir aposterioriniai teiginiai. Visų pirma aposteriorinės žinios pasiekia mus iš juslinės patirties. Apriorinių žinių tikrumą tikrinti yra daug sunkiau. Vienas iš būdų tam pasiekti yra sąvokų, sudarančių apriorinius teiginius, tyrimas. Teiginiai, kurių teisingumą galime patvirtinti išanalizavę jį sudarančias sąvokas vadinami analitiniais. Neanalitiniai teiginiai vadinami sintetiniais. Sintetiniai sprendiniai yra išplečiamieji. Jie prie subjekto sąvokos prideda predikatą, kuris negalėtų būti išgaunamas iš sąvokos skaidymo. Sintetinio sprendinio atveju kalbama ne apie objekto sąvokas, kurias jau turime, bet apie tokias sąvokas, kurios dar tik turi vesti prie objektų. Skirtumas tarp analitinių ir sintetinių sprendinių remiasi kritine esmine įžvalga, kad protas ne tik gebėjimas kurti taisykles, bet kad jis pats yra tai, kas „nustato gamtai įstatymus“, nes be jo negalėtų būti gamtos (gamta – sintetinio įvairių reiškinių, vykstančių pagal taisykles, vienovė). Aposterioriniai teiginiai yra sintetiniai. I.Kantas nagrinėdamas apriorinių mokslo teiginių analitiškumą nusprendė, kad moksle formuojami aprioriniai sprendiniai beveik visi yra sintetiniai. Šio mąstytojo nuomone yra mokslinių sprendinių, kurie yra aprioriniai analitiniai, bet jie atlieka tik pagalbinį vaidmenį, nes jie aiškina žinias, bet jų neišplečia.. Analitiniai sprendiniai yra aiškinamieji: jie nieko neprideda prie subjekto, čia tereikia skaidyti objektų sąvokas, neklausiant šių sąvokų priežasties ar to, kokią turime teisę priskirti joms konkrečią reikšmę. Transcendentalinis metodas Tokia formuluotė parodė,kad Kantas filosofinę problemą iškėlė naujoviškai.Kanto išeities taškas buvo faktas, kad mokslas yra. Filosofija privalo mokslą analizuoti ir paaiškinti sąlygas,kurioms esant mokslas galimas.Pirmiausia ji privalo nustatyti,kurie mokslo sprendimai yra aprioriniai.Remdamasis savo pasirinktąja terminologija, Kantas šį veiksmą pavadino transcendentaliniu. Šis metodas tyrinėjo vaizdinius ir sprendinius analizuodamas ne protą, o jo kūrinius ir analizavo objektyvų faktą – mokslą. Faktas Kantui buvo tokie mokslai kaip matematika, gamtotyra, bet faktu jis nelaikė metafizikos, nes pamatiniai jos teiginiai yra ginčytini. Proto antinomijos Antinomijos yra prieštaravimai. Jos kyla iš tariamų įrodymų, kuriuos protas gali pateikti dviem viena kitai prieštaraujančiomis tezėmis apie pasaulį.Kantas priešina keturias tezes keturioms antitezėms.Raktą išspręsti toms antinomijoms Kantas randa lygindamas antinomines tezes ir patyrimu paremtą pažinimą. Patyrimo reiškiniai(daiktas man) ir patyrimo esmė(daiktas sau) Kantas mano, jog daiktai (objektai) egzistuoja nepriklausomai nuo to,ar juos suvokiame, ar ne. Tačiau, jo nuomone, kiekvieną objektą galima ir reikia traktuoti dvejopai: kaip mūsų pažįstamą reiškinį ir kaip daiktą patį savaime. Reiškiniai yra galimo patyrimo objektai, ir todėl jie pažinūs,o apie kai kuriuos iš jų galime turėti netgi visiškai patikimų apriorinių žinių. Tačiau daiktai patys savaime, nors ir yra tikri, lieka nepažinti, nes, būdami anapus galimo patyrimo, jie yra anapus pažinimo. Reiškiniu Kantas vadina fenomenais, o daiktus pačius savaime – noumenais.Reiškinius galima traktuoti kaip daiktus mums, o daiktai patys savaime yra nepažinus jų pagrindas.

14. DIALEKTIKA KAIP PAŽINIMO METODOLOGIJA IR BŪTIES BEI MĄSTYMO VIENYBĖS IŠRAIŠKA

Dialektika ir „antidialektika“ (metafizika) senovės graikų filosofijoje. “Dialego”, graikiškai reiškia disputas, diskusija. Senovės Graikijoje dialektika buvo diskusijų menas, prieštaravimų pašnekovo samprotavimuose atskleidimas. Kaip grynąjį mokslo metodą dialektiką įvardijo PLATONAS. Būtent metodą, vedantį į pažinimą , PLATONAS vadina „dialektika“. Šis metodas reiškia bet kokį tikrosios būties žinojimą, kitaip negu fizika, tirianti vien empirinio pasaulio vyksmus. Platono požiūriu, prisiminti galima dalyvaujant dialoge . jame ištisai vartojamos sąvokos, kurios reprezentuoja idėjas. Dialoge idėjos turi būti atskleidžiamos bei jų tarpusavio santykis turi būti išryškinamas vien dialektika, be pavaizdumo. Tačiau tuo pačiu dialektika yra bendroji vystymosi teorija ir mąstymo metodas. Dialektika į pasaulį žiūri kaip į tokį procesą, kuriame vyksta tobulėjimas, todėl ji yra toks tikrovės(būties) pažinimo metodas, logika, kuri nagrinėja mąstymą ir pažinimą jų tapimo ir

13

vystymosi procese, nes daiktai ir reiškiniai yra tai, kuo jie tampa vystydamiesi, ir juose, kaip tendencija, slypi jų ateitis, tai, kuo jie taps. Trumpai tariant, dialektika- mokslas apie vystymąsi, kitimą, kažkokią kaitą; Tuo tarpu, metafizikos sąvoka istorijos požiūriu atsirado visai atsitiktinai : kai pirmajame pilname ARISTOTELIO raštų rinkinyje 14 knygų, kuriuose nagrinėjami bendrieji principai, buvo sudėtos po fizikai skirtų knygų, atsirado pavadinimas mokslo, tiriančio anapus gamtos esančius dalykus. „Metafizikoje“ Aristotelis nusigręžia nuo Platono, kurio idėjų teoriją kritikuoja knygoje : „ niekuo nepadeda nei visų kitų daiktų,... nei pačių būčiai pažinti, nes jų nėra jose dalyvaujančiuose daiktuose.“ Aristotelis mėgina įveikti platoniškąjį idėjos ir realaus daikto dualizmą. Todėl jis teigia, kad daiktų esmė yra juose pačiuose. Aristotelio nuomone, daiktų substancija gali glūdėti tik pačiuose daiktuose. Todėl Aristotelis skelbia kitą dualizmą : formos ir medžiagos. Materija + daiktas = konkretus daiktas. Objektyvioji ir subjektyvioji dialektika. Kalbant apie dialektiką, kaip vystymosi teoriją, svarbu atskirti: Subjektyviąją dialektiką – mokymas apie žmogaus minties kitimą, minties vystymąsi; (Sokratas, Platonas, Zenonas Elejietis ir kt. ) Objektyviąją dialektiką- pasaulis kinta nepriklausomai nuo žmogaus; ( pvz. Heraklitas). Dialektika kaip būties ir jos pažinimo vienovė Hegelio panlogistinėje filosofijoje. Hėgelis dialektiką apibrėžia kaip ėjimą nuo tezės ir antitezės prie sintezės, kuri tą prieštaravimą įveikia arba tapatybės netapatybės tapatybę, t.y mąstydami tam tikrą sąvoką( tezė) aptinkame joje vidinį prieštaravimą, kuris ją paneigia( antitezė), tačiau suvokdami, kad sąvoka ir jos paneigimas vienas nuo kito neatskiriami, jų prieštaravimas pašalinamas ( sintezė). Dialektiškas anot Hėgelio, yra ir būties bei mąstymo santykis : judviejų prieštaravime gimsta vienybė. Hėgelio filosofinėje sistemoje metodas užima ypatingą vietą.Hėgeliui metodas yra filosofavimo forma ir turinys..Tas metodas – dialektika, kurioje Absoliutas ir reiškiasi kaip savimonė.Dialektikos esmę sudaro pažinimo gilėjimas, pažinimo kelias nuo visiško nežinojimo arba „nieko“ iki absoliučios tiesios. Dialektika yra ta filosofijos dalis, kuri: 1.nagrinėja visuotinį daiktų, kūnų, reiškinių sąryšį, priežastinį sąlygotumą ir protavimo ir tikrovės pažinimo metodas. G.Hegelio dialektikos dėsniai ir jų taikymo galimybės. Bendriausi dialektikos dėsniai yra 3. Jie abstrakčiai paaiškina: kas ir kur yra vystymosi, judėjimo(kitimo) šaltinis; koks yra judėjimo(kitimo) mechanizmas; kaip judėjime ir kitime atsiranda pažanga ir progresas. Taigi dialektinis metodas iš pradžių tarnavo idėjoms pažinti. Hėgelis dialektiką suvokia kaip dėsningumą, kuris yra mąstymo ir pačios tikrovės pagrindas. Skiriami 3 pagrindiniai Hėgelio dialektikos dėsniai : priešybių vienybės dėsnis: Jei tikrovė yra vystymasis, neišvengiamai kyla klausimas, kas to šaltinis.O jis yra pačiame daikte, ar reiškiny, nes kiekvienas kitime ir vystymesi yra prieštaringų viena su kita neatskiriamai susijusių tendencijų, priešybių vienybė( suma) . Būtent šių tarpusavio sąveika ir yra judėjimo, kitimo pagrindas, šaltinis.Kiekvienas daiktas, kūnas, reiškinys yra priešybių vienybė, pvz. gyvi organizmai =augimas + senėjimas, kintamumas ir paveldimumas; mąstymas = protas ir iracionalumas, progresas ir regresas ; pažinimas = tiesa ir klydimas; kiekybinių pakitimų perėjimo i kokybinius dėsnis: Kiekybiniai pakitimai vyksta nepriklausomai nuo žmonijos, jie lėti, laipsniški ir nenutraukiami (evoliucija), o kokybiniai yra staigūs ir tik tada kai pažeidžiamas saikas. Saikas- filosofijos kategorija, reiškianti organišką kurio nors daikto kokybės ir kiekybės vienybę. Kiekvienam daiktui būdingos kintančios tam tikros kiekybinės charakteristikos.Tačiau pats jų kintamumas būtinai turi tam tikras ribas, už kurių kiekybiniai pakitimai sukelia kokybinius pakitimus ( šios ribos ir yra saikas) pvz. Ledas... 0 C.... Vanduo.... Garai 100C. Tarp 0 ir 100 laipsnių Celsijaus yra saikas. neigimo neigimo dėsnis(gal spiralinio vystymosi dėsnis): Amžiname judėjime, kitime nuolat miršta , kas paseno ir atsiranda tai, kas pažangu. Seno pakeitimas nauju ir sudaro vystymosi turinį, o pats pasikeitimo momentas vadinamas neigimu.Neigimo neigimas reiškia perimamumą tikrovės rūšių kaitoje, naujybės ryšį su senybe. Praktinė dialektikos reikšmė : Dialektinis supratimas turi mokslinių mąstymo principų, orientyrų reikšmę, pažinimo kelyje, tai savotiška mąstymo apie būtį vienovė.Dialektikos vystymosi dėsniai plečia pažinimą biologijoje, mechanikoje, radiotechnikoje, astronomijoje, fizikoje, filosofijoje ir kituose moksluose, nes reikalauja niekada nepamiršti istorinio ryšio, o tuo pačiu ir kūrybinio požiūrio i tikrovę.

15. DETERMINIZMO PROBLEMA BŪTIES REIŠKINIŲ PAŽINIME.

Determinizmas – požiūris, kuris išreiškia įsitikinimą, kad viskas turi savo priežastis ir prie tam tikrų sąlygų jos sukelia pasekmes. Indeterminizma s – aiškinimas, kad žmogaus valia negali būti visiškai apibrėžta motyvais, charakterio polinkiais, visuomeniniais santykiais. Jis siejamas su chaosu bei principiniu negalėjimu vienareikšmiškai bei tiksliai nustatyti jame vykstančių procesų. Priežastingumas yra tik tarptautiniu tapusio žodžio kauzualumas vertinys į lietuvių kalbą. Determinizmo ir priežastingumo sąvokos glaudžiai susijusios. Tačiau determinizmo sąvoka yra kur kas platesnė nei priežastingumo. Priežastingumo principas tvirtina, kad visi reiškiniai turi savo priežastis, o determinizmo principas teigia, jog visus reiškinius dėsningai lemia jų priežastys ir skirtingos determinacijos formos išreiškia formų, kuriomis determinizmas realizuojasi, skirtumus.Aristoteliški priežastingumo tipai. Jis teigė, jog yra keturios priežastys: materialioji (materijos buvimo), formalioji (savaime aktyvi forma, kuri kuria tikrovės daiktus), veikiančioji (tai, kas vykdo materijos jungimą su forma – Dievas, žmogus), tikslo (pati svarbiausia, nes, pasak Aristotelio, viskas vyksta tikslingai, tikslo siekiui pajungtos visos kitos

14

priežastys). Laplaso vartota determinizmo sąvokos samprata visiškai atitinka šiuo metu priežastingumo sąvokai teikiamas prasmes. Laplasinio determinizmo esmė palyginti paprasta: absoliučiai visi reiškiniai turi savo priežastis, ir, sužinojus pasaulio elementų pradines buvimo sąlygas bei sąveikas, iš esmės įmanoma apskaičiuoti visų objektų ir reiškinių būvius tiek ateityje, tiek praeityje, viskas pasaulyje esą vienareikšmiškai susiję, ir jeigu egzistuotų protas, gebantis tas sąsajas apskaičiuoti, neliktų tam protui nieko nežinomo. Tačiau šio tipo determinizmo ilgainiui atsisakė daugelis gamtotyrininkų. Svarbiausia iš priežasčių buvo kvantinės mechanikos sukūrimas. Laplaso determinizmo principas nei makro, nei mikro pasaulyje negalioja. XIX a. pabaigoje, pripažinus, jog pasaulis nėra mechaninė sistema ir kad visų gamtos procesų neįmanomanei aprašyti mechanikos terminais, nei paaiškinti mechanikos dėsniais, Laplaso determinizmas prarado mokslinį pagrindą. Tikimybinis priežastingumas reprezentuoja būčiai imanentiškus stochastinius procesus, kylančius sinchronijos užsimezgimo ir jis griuvimo procesuose. Todėl tikimybinis priežastingumas yra, vaizdžiai tariant, taorinė, pereinamoji grandis tarp sincroninio ir diachroninio priežastingumo tipų. Būtent tikimybinis priežastingumas reprezentuoja stochastinių procesų metu kylančius naujus laisvės laipsnius bei invariantinės evoliucijos galimybę, o kartu naikina ar bent silpnina sinchroninio ir diachroninio priežastignumo tipams imanentišką fatalizmą kaip neišvengiamą būtinybę. Diachroninis priežastingumas vadinamas dvilaikiu, iš pradžių priežastis, paskui pasekmė – tai du laiko momentai. Sinchroninis priežastingumas yra vienalaikis. Diachroninis priežastingumas turi prasmę tik dinaminėje laiko koncepcijoje. Sinchroninis priežastingumas galimas tik statinėje laiko koncepcijoje. Sinchronijos užsimezgimo ir nutrūkimo būviuose vyrauja energetiniai ryšiai, įvardijami diachroninio priežastingumo sąvoka. Esant sinchronijai, jokių energetinių ryšių tarp sistemos elementų nėra, ir šiuo atveju vyrauja sinchroninis priežastingumas. Taigi visų procesų galutinis tikslas yra sinchronija, harmonija, ir būtent tas galutinis tikslas grindžia visus kitus aristoteliškus priežastingumo tipus. Todėl priežastingumo tipų hierarchijoje aukščiausią pakopą turi užimti sinchroninis priežastingumas kaip galutinis tikslas ir nepaliaujamas siekinys. Sinchronizacijos procesuose neišvengiamai atsiranda ir energetiniai ryšiai, vadinami diachroniniu priežastingumu. Taigi sinchronizacijai užsimezgant bei nutrūkstant neišvengiamas ir diachroninis priežastingumas. Taigi galima teigti, jog sinchroninis priežastingumas grindžia diachroninį priežastingumą, o diachroninis priežastingumas realizuoja sinchroninį priežastingumą. Sinchroninio priežastingumo esmė – informacinė pradinė padėtis. Sinchroniniu priežastingumu kaip tam tikra pradine programa grindžiamas diachroninis priežastingumas (t. y. Priežasčių – pasekmių išsišakojančios grandinės), o diachroninis priežastingumas tą sinchroniją kaip siekiamybę realizuoja.

16. POZITYVISTINĖ PASAULIO PAŽINIMO PROGRAMA IR JOS KRITIKA

Pozityvistinės filosofijos kilmės priežastys . Ne pozityvistai pirmieji pakvietė kalbėti apie tikrus dalykus. Dar graikai tikrais dalykais pirmąkart pavadino ne daiktiškąjį pasaulį, o tai, kas mąstoma. Per visą antiką, ypač nuo Platono, per visus viduramžius ir naujuosius amžius pereina pažinimo tikrumo klausimas: kokiomis sąlygomis gamtos pažinimas gali būti laikomas tikru? Atsakymas į šį klausimą priklausė nuo to, racionalųjį ar empirinį pažinimo būdus filosofas laikė patikimesnius už kitus: jeigu racionalų, tai pažinimo rezultatų tikrumo laipsnis didėdavo, kai pažinimo produktai abstraktėdavo; jeigu empirinį - tai, pažinimui abstraktėjant, tikrumo laipsnis menkėdavo. Kadangi naujaisiais laikais materialiai realių dalykų pažinimas apskritai buvo laikomas svarbesniu už abstraktų samprotavimą, tai dėmesys empirinio pažinimo metodams buvo visuotinis. Ta tradicija labai stipriai paveikė Kanto filosofiją, suformavo ir naujausių laikų empirinio tipo filosofiją - pozityvizmą. Mokslinio pažinimo pozityvistinėje programoje esminiai bruožai. Gamtos mokslų pagrindu reikia reformuoti mokslą, bei visą pažintinę žmonių veiklą ir sukurti patikimą būdą tikrom, teigiamoms pozityvioms žinioms įgyti. Pozytiviosios filosofijos tikslas - sukurti bendrą mokslinį metodą. Pagrindinė pozityviųjų žinių igijimo sąlyga – tirti realius daiiktus, realius jutiminiu būdu gautus faktus ir daryti tik tokiais faktais paremtas išvadas. Pozityvizmas praėjo tris etapus. 1.Tai visų pirma aistringas abejojimas teisingumu visų tiesų, paremtų tradiciniais loginiais išprotavimais. Tam daugiausia dėmesio yra skyręs Džonas Stiuartas Milis. Yra du pagrindiniai samprotavimo būdai- dedukcija ir indukcija. Dedukcijos atveju iš bendros sąvokos išvedame dalinę, kuri, jei išvesta teisingai, laikoma teisinga, Indukcijos atveju išvada apie kokį nors sudėtingą dalyką gaunama ne visų jį sudarančių paprastesnių dalykų pažinimo pagrindu, todėl išvada irgi tik tikėtina. 2.Antrojo pozityvizmo raidos etapo įžymiausi atstovai – R.Avenarijus ir E.Machas - savo apmąstymų svarbiausiu klausimu laiko tą aplinkybę, kad išorybės pažinimas - kol išorės daiktai ar reiškiniai tampa proto duomenimis apie juos - pereina juslinio apdorojimo stadiją. 3.Trečioji pozityvizmo raidos stadija, arba neopozityvizmas, yra kuriamas R.Karnapo, L.Vitgenšteino, B.Raselo, Karlo Poperio. Jų apmąstymų esmė susijusi su tuo faktu, kad ne tik tikras, t.y. mokslo pavidalą turintis žinojimas, ne tik apibrėžtai tikras, t.y. fakto pavidalą turintis žinojimas, bet ir kiekvienas kitas tikras ir prasmingas žinojimas, kaip pasaulio pažinimas, egzistuoja išreikštas kalba, tam tikrais teiginiais apie tikrovę. Mokslinio fakto samprata. Tai teoretizuotas empirinis faktas, paaiškintas empirinis faktas. Tikrosios pozityvios žinios - tai žinios apie matematinius objektus arba apie empirinį pasaulį. Vienintelės galimos žinios – tai pozityvios, mokslinės žinios. Metafizikai pabrėžė, kad metafizinės žinios daug svarbesnės negu empirinio mokslo žinios.

15

Indukcija ir dedukcija pažinime. Indukciniu samprotavimu nuo teiginių apie tam tikrus atvejus kylame prie bendro teiginio arba, remdamiesi keletu bendrų teiginių, išvedame iš jų dar bendresnį teiginį. Dedukcija yra toks samprotavimas, kai iš bendro teiginio ir kitų teiginių išvedamas tiek pat ar mažiau bendras teiginys. Racionalistai teigia, kad mokslo metodas – tai dedukcija. Hipotetinis dedukcinis metodas padeda plėtoti žinias, bet visų pirma jis yra jau turimų žinių sutvarkymo būdas. Įvairaus pobūdžio ir bendrumo išvadų dedukavimas iš hipotetinių prielaidų yra ne tik mokslinės teorijos plėtojimo priemonė, bet ir padeda nustatyti hipotetinių prielaidų teisingumo reikšmę. Iš bendros hipotezės išvedama mažiau bendra hipotezė ir t.t., kol dedukciniu būdu gaunamas teiginys kurį galima empiriškai tikrinti.

17. TIESOS PROBLEMA FILOSOFIJOJE

Tiesa — žmogiškojo pažinimo turinys; tikrovės atspindėjimas mintyje, kurio tikrumo kriterijus galų gale yra praktika. Faktas filosofijoje yra lygus tiesai. Teisingumo apibūdinimas liečia kaip tik mintis, o ne pačius daiktus ir jų kalbinės išraiškos priemones, tai taip pat žmogiškasis santykis. Platono ir Aristotelio filosofijoje teisingumas yra ketvirtoji dorybė, kuri suderina kitas tris (išmintį, narsą, saiką). Tikslumas – būtina specialiųjų mokslų teiginių ir principų sąlyga, kurie plėtojasi vartodami tiksliai apibrėžtas sąvokas. Intersubjektyvumas – tai, kas reikšminga visiems. Tiesos klasikinė teorija. Atsirado antikoje, jos autoriai senovės graikų filosofai Aristotelis ir Platonas. Jeigu teiginys ar sakinys atitinka tikrovę, jis yra tiesa. Viduramžių mąstytojai tiesą apiprėždavo, kaip daikto ir minties atitikimą. Toks tiesos apibrėžimas turi teigiamą aspektą, nes teiginių teisingumą susieja su objektyvia tikrove. Tuo tarpu asmeniniai norai, įsitikiminai turi pasitraukti į antrą planą ir nedaryti jokios įtakos pažinimo rezultatų teisingumui. Tačiau ši teorija susilaukė kritikos, nes tokiame tiesos apibrėžime buvo tam tikri neaiškumai, ypač buvo neaišku ką reiškia „atitikimo“ sąvoka, ar ką reiškia „minties atitikimas tikrovei“. Trūksta tiesos kriterijaus. Akivaizdumo teorija. Šios teorijos ištakos slypi kasdienėje kalboje. Žymiausias požiūrio į tiesą kaip į akivaizdžias žinias šalininkas buvo Dekartas. Kai sakome, kad tai akivaizdu, turime galvoje, kad mūsų suformuluotas teiginys nereikalauja įrodymo, nekelia abejonių, yra savaime aiškus. Akivaizdūs yra daugelis juslinio patyrimo dalykų, matematikos teiginiai ir religija. Tačiau ginčytinas akivaizdumo teorijos visuotinumas ir universalumas. Daugelsi teiginių apie pasaulį ir žmogų nėra akivaizdūs. Kas akivaizdu vienam žmogui, kitam, turinčiam kitą patirtį ir informaciją, visiškai neakivaizdu. Loginės darnos (koherentinė) teorija. Ši teorija sieja žinių teisingumą su jų neprieštaringumu. Čia svarbiausia žinių loginis neprieštaringumas, vidinė loginė darna, koherentiškumas (lot. Vidinis ryšys, rišlumas). Tokiu būdu tiesa sutapatinama su žinių sistemos logine darna, koherentiškumu, neprieštaringumu. Koherentinės tiesos sampratos šalininkas yra Leibnicas. Jis manė, kad pasaulio tvarka yra loginė, todėl turi būti ir loginių tiesų loginė tvarka. Visas proto tiesas galima išvesti iš logikos tapatumo dėsnio A=A. Buvo manoma, kad logikos dėsniai yra būties dėsniai. Norint įsitikinti žinių teisingumu, reikia išvesti jas iš tapatybės dėsnio, bet tai padaryti ne visada yra lengva. Teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais mūsų teiginiais, tačiau moksliškumui logiškumo nepakanka, pvz., pasakoje teiginiai vieni kitiems neprieštarayuja, bet jų pavadinti tiesa negalime. Pragmatinė tiesos koncepcija. Jų autoriai teisingumą sieja su teiginio naudingumu žmogiškajai veiklai ir tos veiklos praktiniu efektyvumu. Šią sampratą išvystė Džeimsas. Jis teigė, kad praktiškai veikdami vadovaujamės tam tikromis idėjomis ir tikime, kad mūsų veiksmai bus efekryvūs ir duos norimus rezultatus. Jei sulaukiame teigiamo rezultato, sakome, kad ta teorija, kuria vadovaujamės, yra teisinga ir atvirkščiai. Žodžiai ir teiginiai yra nurodymai, kaip galime keisti egzistuojančią realybę. Todėl teorijas reikia laikyti instrumentu. Remiantis šia teorija, idėjos yra naudingi, geri instrumentai, bet jiek elia tam tikras problemas. Konkreti teorija gali būti geras instrumentas vieniems, bet tuo pačiu kenksmingas kitiems. Marksistinė tiesos koncepcija (ji tikriausiai kitaip vadinama dialektiniu materializmu). Ši koncepcija susieja tiesos sampratą su Aristotelio klasikine koncepcija, kuri tiesą suriša su objektyvia tikrove. Tik Aristotelis nepateikė patvirtinimo būdo, parodančio, kad iš tikrųjų mūsų minties turinys atitinka joje išreikštą objektyvią tikrovę, t. y. trūko tiesos kriterijaus tą trūkumą užpildo K. Markso teiginys, kad tiesos objektyvumo kriterijus yra praktika. Šį požiūrį dialektinis materializmas vystė toliau. Pažintinis žmogaus ir tikrovės santykis yra praktikinio santykio su ja dalis. Todėl, praktika yra pažinimo pagrindas. Žmogiškasis pažinimas atsiranda, formuojantis žmogiškajam santykiui su gamta – gamybai, kurios neatskiriamas bruožas yra tikslingumas. Žmogus veikia pagal išankstinį tikslą, pagal programą. Vadinasi, jis veikia, turėdamas idealų, mintimis išreikštą, veiklos rezultatų modelį, kuris ir yra žmogui būdingas teorinis tikrovės pažinimas. Praktika yra pažinimo pagrindas ir ta prasme, kad nuo praktikinio teorijos įsisavinimo visuomet priklauso mokslo problematika, t. y. kokias problemas sprendžia mokslas ir kaip jas sprendžia. Vadinasi, pažinimas kinta istoriškai kartu su visuomenės praktikine veikla. Esamos praktinės veiklos ribose mokslas yra santykinai savarankiškas ta prasme, kad tikrovės objektai, tapdami pažinimo objektais, visuomet žmogaus proto rekonstruojami, išreiškiami teoriniais modeliais. Keisdamas gamtą praktiškai, žmogus keičia ją ir teoriškai. Mokslo tiesa, teorijų objektyvumas įrodomas tuo, kad praktinėje veikloje jos virsta materialiais

16

daiktais. Tokiu būdu jas galima palyginti su materialia tikrove. Taigi tiesos objektyvumas suprantamas ne kaip jos naudingumas, o kaip jos atitikimas tikrovei. Tik dėl to ji gali būti naudinga žmonėms. Praktika, kaip tiesos kriterijus, yra visuomeninis procesas, nes gamybinėje veikloje žmonės visada remiasi teoriniu pažinimu, kurio objektyvumas yra nuolatos tikrinamas. Tačiau visos mokslo tiesos yra santykinės: 1) jos niekada neduoda visais atžvilgiais absoliučiai pilno tikrovės reiškinių vaizdo, nes reiškinių sąveika yra begalinė ir nė vienas tikrovės reiškinys neturi baigtinio savybių skaičiaus; 2) jos kinta istoriškai kartu su visuomenės praktine veikla. Nežiūrint absoliutumo momento teorijose, absoliuti tiesa, kaip absoliučiai pilnas ir baigtinis kokių nors reiškinių pažinimas, yra neįmanomas.

18. LINGVISTINIS POSŪKIS FILOSOFIJOJE (EPISTEMIOLOGIJOJE) IR JO REIKŠMĖ

Lingvistika yra empirinis kalbos mokslas.Tai, ką reiškia išraiška, priklauso nuo to, kaip ji vartojama konkrečioje kalboje. Kaip išraiška vartojama kalboje, parodo tos kalbos gramatika. Lingvistinė filosofija tiria tie mokslinę, tiek kasdienę kalbą, o ne idėjas. Analitinės filosofijos pradininkai buvo Bertranas Raselas ir Dž.E. Mūras. Raselo požiūriu, filosofinė analizė turėtų tirti teiginio pagrindą sudarančią loginę formą.Tokia analizė perteiktų tikslią teiginio prasmę. Pasaulis , anot Raselo, -tai atskirų turinių santykiai. Šį požiūrį jis pavadino loginiu atomizmu (atstovai Raselas ir Wittgensteinas) ;tai reiškia, kad visus teiginius apie patirtinę tikrovę galima suskaidyti į tuos pačius mažiausius, nebedalomus teiginius ir sąvokas, iš kurių sudarytas teiginys.Teiginys būna susijęs su faktu kai “teisingas” ar “klaidingas”.Jo teisingumas ar klaidingumas kyla iš jį sudarančių dalių teisingumo arba klaidingumo.Analizės tikslas- teiginius padaryti logikos požiūriu tokius skaidrius, kad juose kaip elementuose liktų tai, ką mes tiesiogiai pažįstame, pasaulis projektuojamas remiantis prielaida, kad mano kalbos ribos yra ir pasaulio ribos. Kalbos vaidmuo pažinime: L.Vitgenšteinas manė, kad pagrindinė filosofijos problema ne pasaulyje, bet kalboje ir mūsų požiūryje į ją.Mes pažįstame pasaulį tik todėl, kad kalba, savo logine struktūra atspindi pasaulio struktūrą.Filosofas parodo kaip ne pagal vieningas taisykles vartojama kalba gali sukelti nesusipratimus arba abejones, juk kiekvienas mūsų sakydamas sakinį jį supranta pagal tam tikras taisykles. Kiekvienas sakinys, ka dir pats migločiausias turi turėti apibrėžtą prasmę, nes kitu atveju galima sakyti, kad jis neturi jokios prasmės, pavyzdžiui, jei sakysime “aš tą žmogų gerai užrakinau kambaryje, bet vienos durys liko atviros” iš to išeina, kad aš išvis jo neužrakinau.Reikia grąžinti žodžius iš metafizinio į kasdienį vartojimą.Visi klausimai, anot filosofo, kyla iš nesusipratimų, kadangi klausimai liečia žodžius, tai reikia pačius žodžius ir nagrinėti.Pagrindinis mūsų neteisingo supratimo šaltinis yra tas, kad mes neturime aiškaus vaizdo apie žodžių vartojimą. Verifikacijos principas: Teiginiai prasmingi tada, kai jų turinį galima patikrinti empiriškai arba kai galima nurodyti, kaip jį būtų galima patikrinti.mes negalime verifikuoti dėsnių, bet galime juos patikrinti, tikrindami atskirus jų atvejus, t.y. vieninius teiginius, išvestus iš dėsnio ir anksčiau pagrįstų teiginių.Taigi reikia kalbėti ne apie verifikaciją,o apie laipsniškai augantį dėsnio patvirtinimą.verifikacinės prasmės kriterijus keičiamas konfirmaciniu; pagal jį prasmingais laikomi tik tokie teiginiai, kuriuos galima empiriškai patvirtinti. Falsifikacijos principas : Pagal šį principą moksliniais teiginiais dera laikyti tik tokius teiginius, kuriuos galima empiriškai paneigti.Kitaip tariant, moksliniais galima laikyti tik tokius teiginius, kurie gali pasirodyti esą nesuderinami su mokslo faktais, su stebėjimo ir eksperimento rezultatais, taigi tik tokius teiginius, kurie draudžia kažką, kas iš principo gali būti ar įvykti irk ą tokiu atveju galima empiriškai patikrinti.Teiginius, kuriuos galima empiriškai paneigti, falsifikuoti, reikia laikyti turinčiais empirinį turinį.

19. FILOSOFINĖS ANTROPOLOGIJOS KELIAMI KLAUSIMAI IR TEIKIAMI SPRENDIMAI.

Filosofinės antropologijos problematika. Antropologija [santropo... + s...logija] 1. mokslas apie žmogų, jo kilmę, rases; 2. XX a. filos. koncepcija, siekianti pateikti vientisą žmogaus sampratą, remdamasi specialiųjų mokslų (biologijos, psichologijos, etnologijos, sociologijos ir kt.) duomenimis. 3. rel. doktrinos dalis, aiškinanti žmogaus kilmę, prigimtį (esmę) ir likimą. Antropologija- kai filosofo pradiniu tašku tampa ne abstraktus subjektas, o individualus žmogus, ir šiam individui parūpsta jo individuali būtis. Šios srovės filosofai išorinę tikrovę (ypač socialinė) priešina individui ir suvokia ją kaip grėsmę jo subjektyvumui, jo trapiai individualybei. Jie žiūri į juos supantį pasaulį ne šaltu tyrinėtojo žvilgsniu- jie jį išgyvena. Platono žmogaus kūno ir sielos santykis Išskirtinę padėtį empiriniame pasaulyje užima žmogus. Mat jis turi ne tik kūną, bet ir sielą. Pasak Platono ją sudaro 3 dalys: 1. protingoji, 2. impulsyvioji (teikianti gyvybę ir judejimą), 3. juslinė. (leidžianti patirti pojūčius ir jausmus). Siela- nemateriali, nemirtinga ir tiesiogiai pažįstanti idėjas. Ji iškyla virš empirinio pasaulio daiktų. Su šiuo pasauliu ją sieja kūnas (tarsi kalėjimas) , iš kurio ji siekia išsivaduoti, nes tik išsilaisvinusi iš materijos pančių ji tampa geresnė ir laimingesnė. Siela (žemiskajame gyvenime) yra sunkinama materijos, todėl nėra absoliuciai gera, nei tobula. Siela siekia Gėrio. (papildomai: sąsaja su idėja. -> idėjos užima dar aukštesnę vietę. Jos su materija neturi nieko bendra, isskyrus amžinumą. Palyginti su siela, idėjos yra nedalomos, o sielą sudaro 3 dalys. Todel idėjos yra tobulesnės už sielą. ) Pasak Platono tiek siela, tiek visi daiktai siekia Gėrio- pasaulio galutinio ir aukščiausio

17

tikslo (Gėris – ne tik idėja, bet ir visas idėjas vienijantis principas). Aristotelio kūno ir sielos samprata . Materialistas, nagrinėjo pamatinius ir abstrakčius, juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus, kuriuos dera gvildenti tik po to, kai išaiskintos ne tokios bendros ir abstrakcios fizikos problemos. Jam artimesnis buvo kūnas. Aristotelis idėjų neskiria. Kitaip nei pas Platoną, auksciau už sielą yra ne idėja ir Gėris, o grynasis Protas (Dievas). O daiktiškas pasaulis nėra sukurtas, o yra amžinas. Tomo Akviniečio žmogaus kūnas ir siela. (viduramžiai) Jo požiūriu Dievas sutampa su gamta (Dievas pg Akvinietį- protinga asmenybė ir antgamtiska esybė, sukūrusi pasaulį, bet su juo nesutampanti). Siela yra vertingiausia žmogaus dalis. Būties herarchijoje esybės išdėstomos pagal jų tobulumą ir artumą Dievui. Tarp sielos ir Dievo yra dar viena pakopa- angelai. Jie yra grynai dvasiškos, bet ne tokios tobulos kaip Dievas būtybės. Dievas ir žmogus Liuterio teologijoje. Liuteris Martynas- vok. mąstytojas, teologas, visuom. ir kultūros veikėjas, Reformacijos Vokietijoje vadas, protestantizmo (liuteronybės) pradininkas. Išgyvendamas religinę krizę, priėjo išvadą apie išganymą vien tik tikėjimu (sola fide). Konfliktuodamas su katalikybe dėl indulgencijų, paskelbė 95 tezes (1517 Vitenberge), kuriose išdėstė savo religinę doktriną: išganymas priklausąs ne nuo “gerų darbų” (maldų, pasninko, šv. vietų lankymo, aukojimo), sakramentų bei apeigų, o nuo tikėjimo nuoširdumo; Bažnyčia ir dvasininkija, kaip tarpininkai tarp žmogaus ir Dievo, nereikalingi, religinių tiesų šaltinis esąs tik Šv. Raštas (sola scriptura), o ne Šv. Tradicija. Religijos esmę sudaro M. Liuterio paskelbtas “nuteisinimas tikėjimu” (sola fide), t. y. tikėjimas Jėzų Kristų ir tą, kad tik dėl jo dieviškosios malonės (sola gratia), o ne Bažnyčios pastangomis ar “gerais darbais” galimas nuodėmingo žmogaus pomirtinis išgelbėjimas. Tikėjimas, kurio vienintelis šaltinis esąs Apreiškimas (sola scriptura), orientuojasi į tiesioginį žmogaus ryšį su Dievu. Todėl svarbiausi kulto dalykai - Biblijos kaip tiesioginio Dievo žodžio skaitymas ir pamokslavimas. Šv. Rašto autoritetas priešpriešinamas Bažnyčios autoritetui. Yra skiriami Įstatymas (Valstybė) ir Evangelija (Bažnyčia); Bažnyčia pavaldi Valstybei, jai būdingi ne kosmopolitiniai, o tautiniai bruožai. Nėra griežtos ribos tarp dvasininkų ir pasauliečių, visi pripažįstami šventais Kristuje. Nėra vienuolijos ir celibato, iš 7 krikščionybės sakramentų pripažįstami Krikštas ir Komunija. Individualine žmogaus samprata Machiavellio filosofijoje . individualizmas [pranc. individualisme < lot] pasaulėžiūra, filos. doktrina, perdedanti individo vertę, laikanti individo interesus svarbesniais už visuomenės interesus. 1469-1527, Svarbiausiu žmonių veiklos motyvu laikė valdžios ir turtų troškimą. Sukūrė politine doktriną - makiavelizmą, patariančią siekiant tikslo nepaisyti moralės ir piliečių laisvių: naudoti smurtą, klastą ir veidmainystę. Teigė, kad religija trukdo žmogui aktyviai veikti.- būtent tie siekiai ir atskleidžia jo individualinę žmogaus sampratą. Prigimtinė žmogaus samprata Hobso filosofijoje Valstybė, moralė - ne Dievo, o žmonių kūrinys, jų tarpusavio susitarimo produktas. Pagal Hobsą žmonės iš prigimties yra agresyvūs, linkę veltis i konfliktus ir todėl turi būti nuolat tvardomi; teigė, kad ši sritis palyginti maža. Visi žmonės lygūs prigimtinėje būklėje, visi yra lygūs, o nelygybė sukuria valstybę ir jos istatymus. Žmogus is prigimties yra egoistas ir agresyvus. Prigimtinė žmogaus samprata Locko filosofijoje . Jo manymu, kitaip nei manė Hobsas, žmonės linkę susitarti, jų interesai suderinami ir todėl jų privataus gyvenimo sritis yra gana plati. Prigimtines teises žmonės turi ką tik gimę, juos jiems duotos Dievo. Jos yra svarbesnės už žmonių nustatytus įstatymus (tuo klausimu Ruso turi tą pačią nuomonę). Pozityvioji teisė, pažeidžianti prigimtines žmogaus teises, neturi galios (taip pat mano ir Ruso). Iš to išvada, kad asmuo yra pirminis individas visuomenės atžvilgiu, o svarbiausias politikos uždavinys – ginti jo teises. Prigimtinė žmogaus samprata Rousseau. Pasak Ruso, žmogus laisvas. Bet laisvas žmogus yra tik tas, kuris trokšta to, ką gali pasiekti, ir daro tai, ko trokšta; toks žmogus, kuris veikia sutinkamai su bendra valia, kurią jis suartina su tautos valia . Žmogus kaip dviejų pasaulių pilietis Kanto filosofijoje . KANTAS Imanuelis — vok. filosofas ir mokslininkas, vok. klasikinio idealizmo pradininkas. „Kritinio", arba „transcendentalinio", idealizmo pradininkas. Žmogiškoji egzistencija šioje filosofijoje paprastai traktuojama kaip tarpinė grandis, jungianti anapus žmogaus esančią TRANSCENDENTINĘ būtį su kasdieniu gyvenimu. Priklausomai nuo to, į ką nukreipta žmogiskoji egzistencija – į kasdienybę ar transcendentinę būtį, galima kalbeti apie 2 skirtingus žmogaus egzistavimo būdus- netikrąjį ir tikrąjį. Netikrasis- reiškia žmogaus prasmegimą daiktų pasaulyje, kai kitus žmones ir patį save jis iš esmės traktuoja daiktiškai, vertindamas juos kaip priemones savo praktiniams tikslams pasiekti. Toks egzistavimo būdas reiškia susvetimėjimą, savojo aš praradimą, savęs sulyginimą su empirinio pasaulio daiktais. Tikroji (autentiška) būtis- reiškia orientaciją į transcendentinę būtį, esancią už kasdienybės sferos ribų. Tai bandymas atgauti kasdienybėje prarastą žmogiskąją esmę, savo vidinę laisvę, pakilti virš daiktų pasaulio. Žmogus atsiveria būčiai, patirdamas baimę, skausmą, kančią, neviltį. Tokių išgyvenimų, kuriems egzistencijos filosofai teikia ne psichologinę, o metafizinę prasmę, metu žmogus praregi, jam atsiveria būties bedugnė, tai sukrečia jį ir padeda išsivaduoti iš vis labiau klampinančio kasdienių nereikšmingų rūpesčių liūno.

20. EGZISTENCINĖS ŽMOGIŠKOSIOS BŪTIES PROBLEMOS IR JŲ SPRENDIMAS

Egzistencializmo kilmė, teorinės prielaidos: pagrindus davė fenomenologija. Fenomenologija atsisako nagrinėti pasaulį iš kokių nors pozicijų, nusistato sąsają. Fenomenas-tikrovė kokia ji yra.Šioje filosofijoje yra laikoma absoliučiai viskas kas

18

egzistuoja, neegzistuoja, bet reiškiasi žmogui. Fenomenais galime laikyti netik sąmonę ir pasamonę, bet taip pat ir telepatiją, stebuklus, sapnus, viską su kuo susiduria žmogus. Tikrovę reikia priimti tokią kokia ji yra. E.Huselis teigė, kad žmogaus būtis yra žmogiška, apspręsta žmogaus gyvenimo vietovės, laikotarpio, tai perėmė ir egzistencinė filosofija. jis atsisakė objektyvumo sąvokos, pasaulis pažinamas tik subjektyviai ir intersubjektyviai. Egzistencinė filosofija yra žmogaus apsisprendimo filosofija. Ji siekia visuotinumo, nusileidžia iki paprasto žmogaus, jo gyvenimo ir jausmų. Jos krypčių (sekuliariosios ir religinės) esminis skirtumas: sekuliaristai aiškino kaip žmonės turi gyventi be Dievo, o relegistai bandė gyvenimo prasmę įprasminti per Dievą. Pagr. keliamų problemų (asmenybės tragizmas, laisvės, pasirinkimo ir atsakomybės problema, ribinių situacijų problema) apibūdinimas, teikiami sprendimai: 1. Būtis yra ne abstrakti, o žmogiška. Apie žmogų kalba kaip apie vientisą, kūnišką daiktą, tai apsprendžia jo veiksmai, protas.Iškeliama kūno svarba.2. Laisvės ir atsakomybės problema.Egzistuoti-tai būti laisvam, o jei esi laisvas, tai privalai rinktis teisingai. Žmogus būtent dėlto ir yra žmogus, kad jis yra laisvas ir gali rinktis.Laisvė suprantama kaip situacinė laisvė, susijusi su apssisprendimu "arba...arba". Apsisprendimas-tai konkretus veiksmas apsisprendimą įgyvendinti. Egzistencinė filosofija-tai gyvenimo filosofija. Žmogus ir savo veiksmais turi atsakyti prieš save ir kitus žmones arba prieš Dievą. 3. Ribinių situacijų problema.Žmogus privalo apsispręsti ne visada, tai reikalinga tik kritinėse-ribinėse situacijose(mirtis, kaltės jausmas, grėmė egzistencijai). Ryškiausios ribinės situacijos kai reikia apsispręti "arba...arba". Gyvenimo prasmės problema: gyvenimas pats savaime yra tikslas, žmogus kuria savo laimę, prasmę, gyvenimas yra prasmingas vien dėlto, kad ka-ką veikiame, darome, kiekvienas padarytas darbas suteikia gyvenimui prasmės. Gyvenimas siejamas su tikslais, bet gyvenimo prasmė nėra susijusi vien su tikslais, vien tuo neapsiribojama, turi reikšmės ir bendravimas su kitais žmonėmis, ar aš esu bent kam reikalingas.Išvados: 1.gyvenimas pats savaime yra prasmingas;2.gyvenimo pramė nėra susijusi vien tik su tikslų siekimu; 3.žmogus jaučia savo gyvenimo prasmę tol, kol jis kam nors reikalingas; 4.negali būti neprasmingų gyvenimų, nes viskas užfiksuojama, niekas niekur nedingsta.

21. ŽMOGUS IR VISUOMENĖ.

Remiantis sofistine filosofija žmogus ir jo gyvenimas daugiau nebeatrodo priklausą nuo likimo, dievo valios, vidinių gamtos jėgų, žmogus jaučiasi savarankiškas, jo elgesį , sėkmę ir laimę lemia jo charakteris, sugebėjimai, norai, žinios.Tikroji svarbi problema žmogaus santykis su sau lygiais ir su visuomene. Platonas pateikia idealios valstybės modelį, taip vadinamą utopiją. Valstybingumas kildinamas iš individo silpnumo. Ideali valstybė turi būti luominė. Pasak Platono, siela suskirstyta į 3 dalis, todėl valstybė dalijama į 3 luomus: valdovų, sargybinių(karių) ir maitintojų (amatininkų). Valstybės valdymas patikėtas jokio įstatymo nesaistomų išminčių protui ir valiai. „Įstatymuose“, Platonas nebesivadovauja idealaus valdovo paveikslu : valstybės gyvenimas reguliuojamas įstatymais. Aristotelis teigia, kad akstinas valstybei sukurti yra natūralus žmogaus polinkis bendruomenei. Kaip ir Platonas, Aristotelis įsitikinęs, kad valstybės uždavinys- dorovinis piliečių tobulėjimas.Panašiai kaip Platonas, Aristotelis santvarkos formas skirsto į tris teisingas ir tris su jomis susijusias išsigimusias : monarchija ir tiranija, aristokratija ir oligarchija, liaudies valdžia ir demokratija.Pati tinkamiausia ir stabiliausia yra politija- tai mišri forma. Dieviškosios ir žemiškosios valstybės idėja siejama su šv.Augustinu, kuris savo veikale „Apie Dievo valstybę“ pateikia istorijos sampratą.Istorija suprantama kaip dviejų valstybių kova: Dievo valstybės ir žemiškosios valstybės.Abi šios valstybės grindžiamos skirtingu mylėjimo būdu : žemiškąja savimeile, kuri išauga iki paniekos Dievui, ir dangiškąja Dievo meile, kuri iškyla iki savęs paniekinimo.Nors šią perspektyvą atitinka Bažnyčia ir valstybė kaip išorinės raiškos formos, tačiau kiekvienoje jų yra kitos dvasinės santvarkos atstovų.Todėl realioje istorijoje abi valstybės visada sumišusios, o laikų pabaigoje jos bus atskirtos, ir Dievo valstybė nugalės. Machiavelli‘is griežtai atskiria politiką ir moralę, tiksliau sakant moralę pajungia politikai. Pagrindinis politikos tikslas- tik valstybės išlaikymas ir jos galios sustiprinimas; pati moralė, religija- tai priemonės atskirus piliečius padaryti paklusnius ir naudingus valstybei.Tam reikalingas tinkamas valdovas, pasižymintis valia valdyti. Machiavelli‘o teorijoje valdovas-besąlygiškas piliečių šeimininkas. Hobbsui valstybės struktūros elementai- individai bei jų prigimtis.Prigimtinėje būklėje vienintelė žmonių būrimosi priežastis-jų pačių nauda. Žmogus siekdamas naudos sau daro žalą kitiems žmonėms, todėl prasideda kova. Siekdami taikos žmonės sudaro visuomeninę sutartį. Taip atsiranda valstybė, kuri apibrėžiama kaip institucija, kurios valia, remiantis visų sutartimi, laikoma jų visų valia.Aukščiausią valdžią savo rankose gali turėti vienas asmuo arba susirinkimas. Valdžia neapribota, nedaloma ir neatimama. Locke‘as taip pat pripažįsta, kad iš pradžių buvo prigimtinė būklė, o vėliau buvo sudaryta visuomenės sutartis. Siekiant išvengti vienvaldystės pavojaus valdžia yra padalijama.Atskiriamos įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia.Valdovas susaistomas įstatymų, kuris turi būti ne aukščiau įstatymo, bet paklusti jam. Rosseu (Ž.Ž.Ruso) visuomeninę sutartį laikė tautos suvereniteto ištaka. Žmogus jungdamasis į bendriją, užtikrina savo

19

laisvę bei visų lygybę.tautos valia reiškiasi įstatymais, o juos turi įgyvendinti vykdomoji valdžia.Įstatymai tik tada yra veikiantys, kai jie priimami pagal bendrą valią.Rosseu valstybės idealas- demokratija.

22. SOCIALINĖS XIX-XXa.TEORIJOS

Demokratijos ir konservatyvizmo esmė Į demokratiją galima žvelgti dviem aspektais: politiniu ir visuomeniniu. Pagal pirmąjį, demokratija – tai valdymo forma, grindžiama aktyviu piliečių dalyvavimu sprendimų priėmime, o pagal antrąjį – veiklus ir sąmoningas piliečių dalyvavimas visuomeniniame gyvenime, gyvenimo būdas. Demokratijos principai: 1. Žmonių lygybės užtikrinimas. Demokratija nedaro skirtumo tarp žmonių, nes kiekvienas žmogus yra pagrindinis demokratijos dėsnis. 2. Brolybės idėja. Brolybės sąvoka jungia savyje dvejopą lygybę: socialinę ir moralinę. 3. Laisvė yra teisė. Demokratija stengiasi įvykdyti aukčiausią laisvės laipsnį vienodai visiems žmonėms. 4. Demokratija teikia piliečiams tiek laisvės, kad vieno žmogaus laisvė būtų suderinta su kito žmogaus laisve ir neprieštarautų jo teisėms. Konservatizmo šalininkai buvo linkę pabrėžti bendruomenės, tradicijos, hierarchijos reikšmę. Individas negali būti autonomiškas visuomenės atžvilgiu. Saistomas įvairių socialinių saitų, jis negali priešinti savęs visuomenei ir kelti jai iš esmės abstrakčiu protu, o ne konkrečia istorine patirtimi ir tradicija grindžiamus reikalavimus – kad ji paisytų jo, esą, universalių, visur ir visada galiojančių, teisių. Tokių abstrakčių teisių paprasčiausiai nėra, o jų reikalavimas yra pavojingas iššūkis nusistovėjusiai socialinei tvarkai. Demokratinio valdymo tipai. Demokratija, kur patys žmonės tiesiogiai be jokių tarpininkų leidžia įstatymus ir atlieka valdymo funkcijas, vadinasi tiesiogine demokratija. Tai tobuliausia demokratijos forma. Šios formos didžiausias šalininkas buvo prancūzų filosofas Rousseau. Praktiškai daug tinkamesnė netiesioginė demokratija, t.y. tokia, kur liaudis įgalioja leisti įstatymus, skirti valdininkus ir atlikti kitas valdymo funkcijas savo išrinktus žmones – atstovus. „Socialinės demokratijos“ (marksizmo) pagrindiniai teiginiai ir jų kritika Pabrėžiama materialinių poreikių tenkinimo būtinybė (reikia valgyti, gerti, turėti, tai vadinamoji “bazė”, tik po to galima atsidėti visuomenės veiklos antstolei). Darbą Marksas suvokia kaip žmogaus savivaldos aktą, t.y. tik dirbdamas žmogus atlieka savo paskirtį. Daiktų pasaulis (gamta) neturi likti neapdorotas žmogaus darbas, žmogus privalo prisitaikyti prie gamtos, nes gamta yra neorganinės organiško kūno “kūnas”. Dirbdamas žmogus nusistato santykį su darbo objektu. Tuomet darbas tampa sąmoninga veikla. Žmogus yra universalus gamintojas, nes gamina ne vien fizinių poreikių verčiamas, bet turi galimybę įvaldyti visą daiktų pasaulį. Nuo jo įvaldymo ir apdorojimo priklauso ir paties žmogaus esmės realizacija. Joje praktika laikoma tik tiesos kriterijumi, o ne tiesos apibrėžimo pagrindu. Marksas labiau akcentuoja praktikos visuomeninį pobūdį. Praktiką Marksas laikė visą žmogaus materialinę juslinę daiktišką veiklą. Jis į metafiziką žiūrėjo neigiamai. Praktiškai žmogus turi įrodyti savo mąstymo teisingumą, t. y. tikrumą ir galią, šiapusiškumą. Ginčas, ar mąstymas, kuris izoliuojasi nuo praktikos, yra tikras ar ne tikras - tai grynai scholastinis klausimas . Marksas išplėtojo visuomeninį požiūrį į praktiką. Marksistinė tikrovė yra žmogaus veikla praktika. Fašizmo esmė ir jo kritika Fašistinei valdžiai būdinga prievarta, griežta piliečių ir visuomeninio gyvenimo kontrolė. Fašistai remdamiesi viduriniais sluoksniais plačiai naudojo socialinę demagogiją, prievartos priemones, propagavo nacionalizmą, karines ekspansijas, rasinę nelygybę. Fašizmo ideologija buvo grindžiama geopolitika, rasistinėmis prancūzų rašytojo Ž.A de Gobino teorijomis, bei vokiečio filosofo O Špenglerio idėjomis. Fašizmas atsirado jau karo metais , susiformavus galingiems monopolijų susivienijimams, tarp verslininkų ir valstybės atsirado ekonominė trintis. Daug kas tuo metu palaikė fašistus, nes tada jie atrodė, kaip ryžtinga ir patikima jėga, galinti atkurti po karo sugriauta tvarką, pasipriešinti komunistiniam judėjimui ar net jį sutriuškinti, įveikti visuomenės pakrikimą. Fašistiniams judėjimams įsigalėti padėjo jų metodai. Jie kūrė sukarintas draugoves, demagogiška propaganda formavo tautų "skriaudų jausmą", įvedė griežta organizacinę struktūrą ir discipliną, neginčijąmą vado autoritetą. Ontologinės ir politinės totalitarizmo kilmės priežastys - nedemokratinio valdymo rūšis, kurioje atmetami ir paneigiami demokratijos principai. Vyriausybė neatsakinga savo tautai ir galutinai panaikina ribą tarp viešųjų ir privačiųjų interesų. Totalitarinė vyriausybė imasi kontroliuoti visas žmoniū gyvenimo sferas.Visur ir visada reikalaukama visiško vienbalsiškumo ir vienmintiškumo, o laisvamanybė yra baudžiama ir persekiojama. „Atvirosios visuomenės“ samprata Ją suformavo Poperis savo knygoje „Atviroji visuomenė ir jos priešai“. Mokslo metodu Poperis laiko sokratiškąjį savo galimybių ribų žinojimą. Kaip tik galimybių ribų žinojimas skatina jį pasisakyti už racionalų įvykių traktavimą. K. Poperis renkasi kritinį racionalizmą. Kritinis racionalizmas suvokia savo žinių ir argumentų ribotumą, o asmuo, jį pasirenkantis, negali remtis argumentais - greičiau tikėjimu protu. Atvirosios visuomenės bruožai: 1) žmonijos vienove, lygybė prieš įstatymą, tačiau tai bus moralinis reikalavimas, nes neįmanoma nepripažinti, kad žmonės įvairiais aspektais labai skiriasi. 2) žmonės patys priima moralinius sprendimus. 3) Už juos prisiima atsakomybę. Atsakomybę supranta vien kaip atskirų asmenų atsakomybę, arba, tiksliau, bendrą atsakomybę, padalytą į lygias dalis - to reikalauja lygybė prieš įstatymą

20

4) žmonėms reikalingos institucijos, ginančios žmogaus kritiškumą, minties ir paties žmogaus laisvę . Akcentuojama parama šioms institucijoms. 5) reikalaujama iš žmonių nuolatinių pastangų būti racionaliems, rūpintis savimi ir prisiimti atsakomybę. Tai kaina, kurią reikia mokėti už nuolatinį žinių daugėjimą, racionalumą, kooperaciją ir tarpusavio pagalbą, taigi už galimybę išlikti ir gyventojų skaičių.

21