BT SAMPRATA

BT-kaip teises šaka- nusikalstamų veikų padarymo ir jų teisinių padarinių teisė. Dvejopai kildinama teisės šakos sąvoka: jus poenale arba jus criminale.

Materialioji teisė- BT, kuri numato, kokios veikos yra draudžiamos ir kokios taikomos bausmės už nusikaltimų padarymą.

Formaliosios teisės šakos- baudž. proceso ir bausmių vykdymo teisės. BT- tai teisės normų visuma, kuri uždraudžia veikas kaip nusikalstamas ir numato už šių

draudimų pažeidimą atitinkamas bausmes arba kitas poveikio priemones kaip šios veikos pasekmes, tp atleidimą nuo bausmės ar bausmės palengvinimą.

Objektyviąja prasme- tai visuma įstatymo numatytų draudimų ar įpareigojimų, kurie išdėstyti BT normose.

Subjektyviąja prasme- valstybės teisė nubausti asmenį padariusį nusikaltimą.BT išreikšta BT normomis, kurios yra priimamos, keičiamos ar naikinamos įstatymu, todėl BĮ

yra pagrindinis BT normų šaltinis. Seimas kuria Lietuvos BT kaip teisės šaką.BT dalykas- baudžiamieji nusižengimai ir nusikaltimai.BT objektas- nv jų požymiai ir šių veikų padarymo teisiniai padariniai.BT- paskutinė priemonė ultima ratio padarius teisės pažeidimą. BT normomis nustatoma tik

svarbiausių visuomenės gėrių apsauga, o už padarytus pažeidimus grasinama atitinkamomis sankcijomis. BT normos nukreiptos į teisės pažeidėją, kuriam padarius nusikaltimą numatomi tam tikri asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai.

BT normos realizuojamos panaudojant imperatyvinį metodą. jas reikia taikyti ne tik tiksliai laikantis BT normose apibrėžtų reikalavimų, bet ir panaudojant valstybės prievartą.

BT funkcijos Tai pagrindinės teisinio poveikio visuomeniniams santykiams kryptys. Pagrindinė kryptis- apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius nuo žalos jiems padarymo.

Bendrosios prevencijos f-ja. Baudžiamaisiais draudimais siekiama užkirsti kelią nusikaltimams apskritai. Bendr. prevencijos poveikis daug priklauso nuo to, kokiu mastu atskleidžiami padaryti nusikaltimai ir juos padariusieji asmenys patraukiami baudžiamojon atsakomybėn. ne tiek svarbu kriminalizuoti veikas ir griežtinti bausmes kiek tobulinti realų BĮ-mų efektyvumą.

BT informacinė f-ja. BT normų nustatyti draudimai ir įpareigojimai, esant apie juos tinkamai informacijai, visų pirma turi apsaugoti nuo neteisėtų veiksmų žmones, kurie nėra linkę nusikalsti, bet tokius veiksmus gali padaryti dėl nežinojimo (pav. esant būt. ginčiai, sulaikant nusikaltėlį...)

Represinė f-ja. Esmė ta, kad pagal BT normose nustatytas sankcijas daromi asmeninio ar turtinio pobūdžio suvaržymai nuteistajam. Šios f-jos realizavimas iš esmės yra reakcija į padarytą nusikaltimą.

Individualios prevencijos f-ja. BĮ taikymo tikslas nėra vien nubausti asmenį, o nusikaltusiam asmeniui taikant BĮ tikimasi jo elgesio pasikeitimo. Kai taikomos bausmės nesusijusios su laisvės atėmimu patys nusikaltimai aiškiai mažiau pavojingi ir nelabai griežta bausmė turėjo poveikį kad asmenys naujų nusikalstamų veikų nebedarė. Svarbų vaidmenį užkertant kelią naujiems nusikaltimams turi bausmės atlikimo sąlygos, darbas, atliekamas su nuteistaisiais, jų mokymas ir kt.

BT sistema. BĮ. Lietuvoje BT yra kodifikuota, t.y., veikos kurios yra pripažįstamos nusikaltimais, yra numatytos BK. BĮ pagrindinis BT šaltinis. Visos BT normos yra kodifikuotos viename įstatyme- BK. BK sudaro bendroji ir specialioji dalys bei BK priedai. Bendrojoje nustatyta BĮ-ų galiojimo tvarka, nusikaltimo bendrieji požymiai ir jo padarymo formos, asmenų traukiamų baudžiamojon atsakomybėn amžius nurodomos kaltės formos ir atskleidžiamas jų turinys, taip pat bausmės, jų skyrimo ir atleidimo nuo jų tvarka. Specialiojoje- išvardijamos veikos, kurios yra laikomos nusikaltimais ir nustatytos sankcijos už BT normų pažeidimą. nuo 2004 m. BK turi priedą „Įgyvendinami ES teisės aktai“. Čia vardijami ES teisės aktai. su kuriais suderintas LR BK.

BK straipsniai susideda iš dalių. Bendrojoje dalyje straipsnį sudaro viena pastraipa, specialiojoje- dvi pastraipos. Jei straipsnis turi bent dvi dalis, jos numeruojamos. Taikant BK normas labai svarbu įvardinti tinkamą BK straipsnį ir jo dalį. Taikant BK spec dalies normą reikalaujama nurodyti ir BK str. ir jo dalį pagal kurią kvalifikuojama veika.

Spec. dalies str. susideda iš dviejų dalių- dispozicijos ir sankcijos. Dispozicijoje aprašomi teisiškai reikšmingi nusikalstamos veikos požymiai, o sankcijoje- bausmės. Dispozicijos gali būt: paprastosios, aprašomosios, blanketinės ir pasiunčiamosios. Paprastojoje n.v. įvardijama vienu ar

1

keliais žodžiais, nepateikiama tos veikos apibrėžimo ir veikos požymio aiškinimo. Aprašomojoje disp. pateikiamas n.v. apibrėžimas, kad neliktų abejonių dėl n. v. sampratos. Blanktinė disp tada, kai viename BK str. numatoma atsakomybė už daugelį vienarūšių veikų, kurių vardijimas pažeistų įstatymo lakoniškumo principą, dėl to jos tiksliai įvardijamos specialiame įstatyme arba veikos padariniai dėl sudėtingumo gali būt vardijami atskirame teisės akte. Pasiunčiamosios disp. paprastai pradedamos žodžiais „tas, kas atliko šio straipsnio 1 dalyje numatytą veiką“. Šiose dispozicijose nepateikiamas nei n.v. pavadinimas nei vardijami jau pirmiau aprašyti jos požymiai, skaitytojas siunčiamas į to paties BK straipsnio 1 dalį. Aprašomi tik nauji s veika susiję nusikaltimo sudėties požymiai, dėl kurių veika tampa mažiau ar daugiau pavojinga ir bausmė griežtinama arba švelninama.

BĮ sankcijos galiojančiame BK paprastai formuluojamos kaip alternatyvios. Dauguma sankcijų numato kelių rūšių bausmes iš kurių teismas skirdamas bausmę parenka vieną. Tačiau už sunkius ir l sunkius nusikaltimus įstatymo sankcijoje gali būti numatyta tik viena- laisvės atėmimo bausmė. Sankcijos kurios numato tik laisvės atėmimo bausmę taip pat sankcijos kurios greta numato ir alternatyvias bausmes formuluojamos kaip santykinai apibrėžtos- nurodo tik viršutinę bausmės ribą arba nurodo ir apatinę ir viršutinė bausmės ribą. Ne laisvės atėmimo bausmių formulavimas BK spec. dalies sankcijose turi ypatumų: jų dydis sankcijose nenurodomas, ir teismas skirdamas jas turi vadovautis ir atitinkamais bendrosios dalies straipsniais.

BĮ neturi prieštarauti LR Konstitucijai, kuri numato ne tik bendruosius šalyje galiojančius teisės principus, bet ir tiesiog įtvirtina daugelį baudžiamajai teisei reikšmingų nuostatų. Į Lietuvos Konstitucijoje išdėstytas nuostatas turi būti atsižvelgta ne tik kuriant ir tobulinant baudžiamuosius įstatymus, bet ir juos taikant. Kiekvienas asmuo gindamas savo teises gali tiesiogiai remtis ne tik baudžiamojo įstatymo bet ir Konstitucijos nuostatomis. Šiuo aspektu konstitucinės normos yra baudžiamosios teisės šaltinis.

BT šaltiniai Pagrindinis BT šaltinis yra BĮ.Teisės šakos šaltinis tai ne tik teisės aktai, kuriuose formuluojamos normos bet ir teisės aktai,

kuriuose pateikiami teisės taikytojams privalomi teisės normų aiškinimai. Lietuvos BT šaltinis yra ir tarptautinės sutartys. Teoriškai Tarpt. sutartys gali būti taikomos tiesiogiai, praktiškai sutartys, iš jų ir ES teisės aktai, gali būti tiesiogiai taikomi tik tais atvejais, kai Lietuvos BĮ-ai numato kitokį teisinį reguliavimą negu tarpt. sutartis. Lietuva derina vidaus įstatymus su TS normomis ir ratifikuotų sutarčių normas įtraukia į vidaus įstatymus, bet kolizijų neišvengiama. Trečias BT šaltinis- Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pateikiami BT normų-baudžiamųjų įstatymų išaiškinimai. Jie pateikiami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimuose arba baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijų nutartyse. AT pagal savo kompetenciją teikia priimtų įstatymų aiškinimą, kuris yra privalomas visiems asmenims ir institucijoms, taikančioms įstatymą.

BĮ aiškinimas tai įstatymų leidėjo tikrosios valios išraiška teisės normoje. Aiškinimas gali būti oficialus (institucijos, kuriai įstatymų suteikta teisė aiškinti įstatymus, teikiamas baudžiamojo įstatymo aiškinimas) ir neoficialus.

Oficialus aiškinimas gali būti autentiškas (LRS teikiamas BĮ-mų aiškinimas) ir teisminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo BĮ-ų aiškinimas). AT BĮ-us aiškina trim būdais:

1. teismo kolegijų nutartys, priimamos nagrinėjant kasacines bylas pagal proceso dalyvių kasacinius skundus dėl žemesniųjų teismų sprendimų baudž. bylose (kai kurios publikuojamos biuletenyje „Teismų praktika“).

2. Siekdamas išaiškinti ar vienodai teismai taiko BĮ-us, LAT analizuoja teismų praktiką taikant BĮ-us tam tikrų kategorijų bylose. Remiantis teismų praktikos analize rengiamos teismų praktikos apžvalgos ir LAT senato nutarimai dėl teismų praktikos tam tikrų kategorijų bylose.

3. LAT konsultuoja teisėjus dėl baudžiamųjų ar baudžiamojo proceso įstatymų.Patikimas neoficialaus B įstatymo aiškinimo būdas- doktrininis įstatymo aiškinimas. Toks

aiškinimas kai jį aiškina mokslininkai, specialistai praktikai. Asmuo, taikantis BĮ, turi teisę aiškintis jį naudodamasis vien įstatymo tekstu. Aiškindamas įstatymą jis gali pasinaudoti gramatiniu, loginiu, istoriniu ar sisteminiu įstatymo aiškinimo būdais.

Įstatymų aiškinimas taip pat gali būti siaurinamasis, plečiamasis ir adekvatus. Plečiamasis aiškinimas BT nepriimtinas, siaurinamasis taikomas tik išimtinais atvejais. Visada reikia siekti

2

adekvataus aiškinimo, kad aiškinimas tiksliai atitiktų įstatymų leidėjo valią, gramatinę ir loginę įstatymo konstrukciją.

BĮ spragos ir analogija. Įstatymų spraga- atvejai kai spręsdama konkretų teisinio reguliavimo klausimą teismas ar kita valstybės institucija negali pasiremti tokio pobūdžio atvejams sureguliuoti skirtu įstatymu. BĮ-mų spraga išryškėja dažniausiai keliant klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn, bet to negalima padaryti todėl, kad tokie veiksmai įstatyme tiesiogiai nėra apibrėžti kaip nusikaltimas. Spraga baudžiamuosiuose įstatymuose tai tokie atvejai, kai BĮ nustatė baudžiamąją atsakomybę už tam tikras veikas, tačiau dėl netinkamo įstatymo formulavimo ar kitų įstatymų pakeitimo veikos, turinčios iš dalies analogiškus požymius, yra nebaudžiamos.

„Neatleidžiamos“ spragos- kurių įstatymų leidėjas nepastebėjo rengdamas ir priimdamas BĮ.„Atleidžiamos“ spragos- tokios, kai įstatymų leidėjas dėl kokių nors priežasčių negalėjo pastebėti

veikų, kurios lieka už baudžiamosios atsakomybės ribų arba jos atsirado dėl naujų sąlygų. Vienintelis būdas panaikinti spragas BĮ-uose yra šių įstatymų pakeitimas ir papildymas. Įstatymų analogija paprastai suprantamas toks teisinio santykio sureguliavimas, kai vietoj

trūkstamo panaudojamas kitas įstatymas. baudžiamojoje teisėje įstatymų analogija neturi būti taikoma.Principas nullum crimen sine lege realizavimas draudžia traukti asmenį atsakomybėn už veikas, kurios nenumatytos baudžiamuosiuose įstatymuose.

BĮ galiojimas laiko atžvilgiu. Įstatymų leidėjas BĮ-us jų galiojimo laiko atžvilgiu skirsto į:1. įstatymai, liečiantys veikų nusikalstamumą (įst. nustatantys keičiantys ar panaikinantys n.v.

sudėties požymius)2. įstatymai, liečiantys asmenų baudžiamumą (įst. keičiantys bausmės už padarytą n.v. rūšį ar jos

dydį)3. įstatymai, turintys įtakos asmenų padariusių nusikalstamas veikas, baudžiamajai teisinei

padėčiai (jie nekeičia veikų nusikalstamumo ar asmens baudžiamumo, bet turi įtakos asmenį, padariusį n.v., atleisti nuo bausmės ar baudž. atsakomybės).

BK 3 str. 1 dalyje nustatyta kad veikos nusikalstamumą bei asmens baudžiamumą nustato įstatymas, galiojęs tos veikos padarymo metu. Čia įtvirtinamas pagrindinis principas- nusikalstamos veikos padarymo laiko principas. Neatsižvelgiama į tai kada n.v. yra išaiškinta, kada vyksta teisminis bylos nagrinėjimas. BK 3 str. 2 dalies nuostatos įtvirtina kitą principą. Teigiama kad įstatymas, naikinantis veikos nusikalstamumą ar švelninantis bausmę ar kitaip palengvinantis asmens teisinę padėtį, turi grįžtamąją galią- grįžtamosios baudžiamojo įstatymo galios principas. Kita vertus galioja bendra taisyklė: įstatymas, nustatantis veikos nusikalstamumą, griežtinantis bausmę ar kitaip sunkinantis asmens teisinę padėtį, negali būti taikomas padarytai veikai, jei jis negaliojo n.v. padarymo metu.

Norint tinkamai pritaikyti BĮ konkrečioje byloje, visada būtina:1) nustatyti n.v. padarymo laiką2) įstatymą, galiojusį padarant n.v. 3) įstatymus, kurie vėliau pakeitė šį įstatymą, ir atlikti jų analizę4) palyginti padarant n.v. ir vėliau galiojusius įstatymus. Veikos padarymo laikas-veikimo ar neveikimo laikas arba BĮ numatytų padarinių atsiradimo

laikas, jei asmuo norėjo, kad padariniai atsirastų kitų laiku. Nusikaltimo padarymo laiką nulemia ne padarinių atsiradimo, o veikos padarymo laikas. Išimtis yra atvejai kai iš bylos medžiagos aiškės, kad kaltininkas aiškiai norėjo, kad padarinių kiltų vėliau, t.y. ne veiką darant, o kitu laiku. Apie tai rašoma LAT senato 2002 gruodžio 20 d. nutarime „Dėl teismų praktikos taikant BK normas, reglamentuojančias baudž. įstatymų galiojimą laiko atžvilgiu“.

Nusikaltimo padarymo laikas yra visas laikas per kurį buvo vykdoma n.v. sudėtis. Jei įstatymai per veikos laikotarpį keitėsi- švelnėjo ar griežtėjo, nusikalstamai veikai kvalifikuoti parenkamas įstatymas, kuris galiojo, kai buvo atlikta paskutinė iš visų nusikalstamų veikų ar veika buvo nutraukta. Jei pradiniu veikos padarymo momentu ji nebuvo nusikalstama, kaltinimas bus pateiktas tik už tas veikas kurios padarytos įsigaliojus įstatymui. Asmuo atsakys pagal tą įstatymą kuris galiojo paskutinės teismo nustatytos pavojingos veikos padarymo metu.

Įstatymo priėmimas, paskelbimas, įsigaliojimas. Įstatymo priėmimo ir paskelbimo data niekada nesutampa. Priimti įstatymai turi būti skelbiami „VŽ“. Įstatymas gali įsigalioti jo paskelbimo dieną, tačiau gali įsigalioti ir vėliau. Paprastai nuo įst. paskelbimo iki jo įsigaliojimo praeina keli mėn.

3

Išaiškinus n.v. padarymo laiką, BĮ galiojusį ją padarant, nustatomi ir analizuojami visi įstatymai, kurie keitė pirmesnį įstatymą. Ir tik palyginus visus įstatymus galima nustatyti, pagal kurį įstatymą kvalifikuotina veika. Šis įstatymas gali būti:

ą) n.v. padarant galiojęs įstatymas, bet negaliojantis priimant procesinį sprendimą, b) procesinio sprendimo priėmimo metu galiojantis įstatymas, bet negaliojęs padarant n.v., c) tarpinis įst., įsigaliojęs ir galiojęs kurį laiką po nusikalstamos veikos padarymo, bet praradęs

galią procesinio sprendimo priėmimo metu.Naujasis įst. gali:-nustatyti ar naikinti veikos nusikalstamumą,-griežtinti ar švelninti bausmę,-kitokiu būdu sunkinti ar lengvinti veiką padariusio asmens teisinę padėtį.Veikos nusikalstamumas gali būt panaikintas:- panaikinant BK spec. dalies str.;- nepanaikinant BK spec. dalies str., bet įvedant naujus nusikaltimo sudėties požymius ar

pateikiant kitokį oficialų jų aiškumą.Bausmės švelninimas nauju įstatymu gali būti:-tiesioginis- keičiant tik įstatymo sankciją, bet nekeičiant dispozicijos-netiesioginis (sudėtingas)- sankcija lyg ir nekeičiama bet įstatymas panaikina nusikaltimą

kvalifikuojantį požymį arba kitaip formuluoja konstitucinės nusikaltimo sudėties požymius, dėl to reikia keisti veikos kvalifikavimą pereinant į kitą to paties str. dalį ar net kvalifikuot veiką pagal kitą BK straipsnį.

Asmens baudžiamumo švelninimą gali nulemti pakeitimai ne tiesiogiai BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje, o BK bendrojoje dalyje.

naujas įst nebūtinai švelnina asmens baudžiamumą, kai kurie įst nekeičia BK spec. dalies straipsnių sankcijų, o kai kuriais atvejais jas net griežtina. Tačiau įsigaliojęs naujas įstatymas tuo pat metu gali numatyti švelnesnes lygtinio atleidimo nuo bausmės sąlygas ar įvesti naują atleidimo nuo baudž atsakomybės rūšį, kuri iš principo galėtų būti taikoma kaltinamajam.

Kartais įstatymas mažindamas laisvės atėmimo bausmės minimumą didina jo maksimumą. Todėl tokiais atvejais negalima pasakyt ar tai įstatymas švelninantis ar griežtinantis baudžiamumą. tai vadinamasis prieštaringas įstatymas. Sudėtingi atvejai kai naujasis įst griežtina padarytos veikos baudžiamumą, tačiau numato asmens teisinę padėtį lengvinančias nuostatas. taikyti ar ne naujojo BK nuostatas tokiais atvejais, sprendžia teismas, atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes.

Tarpinis įstatymas. taikyti tarpinį įst jei jis naikina baudžiamumą ar švelniną bausmę yra pateisinama.

Grįžtamoji švelnesnio įst. galia taikoma:-asmenims, padariusiems atitinkamą veiką iki tokio įstatymo įsigaliojimo-atliekantiems bausmę-turintiems teistumą, taikant naują įstatymą nuolat buvo susiduriama su problemomis, įst leidėjas

paprastai nenustatydavo naujo įst taikymo mechanizmo todėl bausmę atliekančių asmenų atžvilgiu grįžtamasis įst galiojimas buvo ribojamas.

BĮ galiojimas teritorijoje. Lietuvos baudž įstatymų galiojimas teritorijoje remiasi tokiais pagr. principais teritoriniu (BK 4 str.), pilietybės ( BK 6 str. 1 d.) realiniu (BK 6 str. 2 d.). Teritorinio principo esmė- visi asmenys padarę nusikaltimus Lietuvos teritorijoje, atsako pagal Lietuvos baudž įstatymus. LR teritoriją sudaro:

-žemės paviršius ir gelmės tarp respublikos valstybės sienų;-vidaus vandenys, t.y. vandens telkiniai, esantys respublikos teritorijoje;-teritoriniai vandenys, kuriems priklauso 12 jūrmylių pločio Baltijos jūros pakrančių vandenys;-pasienio upės ir ežerai iki skiriamosios linijos;-oro erdvė virš sausumos ir vandenų teritorijos;-jūrų laivai ir orlaiviai su Lietuvos skiriamaisiais ženklais, esantys neutraliose teritorijose.Lietuvos baudžiamieji įstatymai taip pat galioja, jeigu nusikaltimas padarytas Lietuvai

priklausančiame kontinentiniame šelfe. Lietuvos užsienio diplomatinių atstovybių teritorija ir diplomatų automobiliai, kuriais jie važinėja, nelaikomi Lietuvos teritorija ir jie naudojasi neliečiamumo teise: juose negalima daryti kratos, arešto ir t.t. Užsienio šalių diplomatinis korpusas

4

Lietuvoje naudojasi diplomatinio imuniteto teise. Diplomatinis imunitetas yra 2 rūšių: diplomatinių atstovybių imunitetas (eksteritorialumas) ir asmeninis diplomatų imunitetas. Diplomat. atstovybių imunitetas- jos patalpų ir transporto neliečiamybė.

Nusikaltimų padarymo vietą nustato BK 4 str. 2 d. tai ta vieta, kurioje asmuo veikė ar galėjo ir privalėjo veikti, arba ta vieta, kurioje kilo baudž. įstatymo numatytos pasekmės.

tas pats nusikaltimas padarytas Lietuvos teritorijoje ir kitos valstybės teritorijoje, laikomas padarytu Lietuvos teritorijoje. Jei bent dalis veiksmų yra padaryta Lietuvoje, nusikaltimas laikomas padarytu čia ir už tokio nusikaltimo padarymą asmuo traukiamas baudž atsakomybėn pagal Lietuvos baudž įstatymus.

Lietuvos BK 6 str. 1 d. įteisina pilietybės principą. Lietuvos piliečiai ir nuolatos Lietuvoje gyvenantys asmenys be pilietybės už nusikaltimus, padarytus užsienyje, atsako pagal Lietuvos baudž įstatymus.

Tais atvejais, kai asmuo padaręs nusikaltimą užsienyje traukiamas baudž atsakomybėn pagal Lietuvos baudž įstatymus, turi būti nustatyta ar nėra tarp šių šalių bausmių skirtumo. jei už padarytą nusikaltimą asmuo pagal kurios nors šalies įstatymus gali būti nubaustas švelniau- bausmė turi būti skiriama ne didesnė už tą, kurią numato švelnesnis įstatymas.

Jei asmuo padarė nusikaltimą užsienyje, Lietuvoje jis nebegali būti traukiamas baudž atsakomybėn jei jis:

-visiškai atliko užsienyje teismo paskirtą bausmę;-užsienio valstybės įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu buvo išteisintas, atleistas nuo

baudžiamosios atsakomybės arba bausmė nebuvo paskirta dėl senaties ar kitais toje šalyje įstatymų numatytais pagrindais.

Realinis principas reiškia, kad kiekviena valstybė baudžia už svarbius jai ir jos piliečiams užsienyje padarytus kitų šalių asmenų nusikaltimus. Toks nubaudimas dažniausiai yra įmanomas tuomet kai kaltininkas yra Lietuvoje, jis savo nusikaltimais padarė žalos Lietuvos valstybei ar jos piliečiui. Todėl Lietuva yra suinteresuota tokį asmenį nubausti savo šalyje o ne išduoti jį valstybei, kurios piliečiu kaltininkas yra.

Universalusis principas reiškia, kad visos valstybės baudžia nusikaltėlius, jei jie bet kurioje iš jų yra sulaikyti neatsižvelgdamos į nusikaltimo padarymo vietą. Šio principo taikymas išplaukia iš tarptautinių sutarčių. Tokiam nubaudimui pagrindą sudaro tai kad valstybės ratifikavusios tam tikras konvencijas ar TS paprastai papildo savo baudž įstatymus, numatydamos tam tikrą atsakomybę.

BĮ-ų raida. Pirmieji esminiai galiojančio 1961m Lietuvos BK pakeitimai buvo padaryti tik praėjus pusei

metų po Nepriklausomybės paskelbimo. Sąvoką „Tėvynės išdavimas“ pakeitė „Valstybės išdavimas“ . Naujai buvo suformuluotas 62 str. Valstybės išdavimas tai Lietuvos piliečio dalyvavimas kitos valstybės veikoje, nukreiptoje prieš Lietuvą. Pakeistas 68 str. Vietoj „Antitarybinė agitacijos ir propagandos“ naujame BK atsakomybė numatyta tik už raginimus imtis smurtinių veiksmų prieš Lietuvos suverenitetą.

Antras kitimų etapas 1991 gruodis buvo susiaurintas nusikaltimų už kuriuos skiriama mirties bausmė sąrašas. 1991 gruodžio 3 d. įstatymas panaikino mirties bausmę išskyrus už tyčinį nužudymą sunkinančiomis aplinkybėmis.

Trečias pakeitimas 1992 balandžio 9 įstatymas „Dėl atsakomybės už Lietuvos gyventojų genocidą“. Šis įstatymas į BK įtrauktas buvo tik nuo 1998 m iki tol galiojo kaip atskiras įstatymas. Genocido sudėčiai suteikta grįžtamoji galia.

Ketvirtas etapas- 1993 sausis. Lietuvoje buvo kuriama rinkos ekonomika, plėtojama privati nuosavybė. Išryškėjo naujų pavojingų iki šiol nebuvusių ir nekriminalizuotų reiškinių. Iš baudžiamojo įst pozicijų ekonomikoje viskas buvo leidžiama, viskas pateisinama. Taigi buvo padaryti pakeitimai BK skirsnyje „Ūkiniai nusikaltimai“. Naujomis ekonominėmis sąlygomis Lietuvoje atsirado ir išplito organizuotas nusikalstamumas. Todėl atsirado BK papildymai, skirti kovoti su organizuotu nusikalstamumu. BK skirsnis „Pareiginiai nusikaltimai“ papildytas nauju straipsniu „Dovanos priėmimas“.

Penktas pakeitimų etapas įvyko remiantis 1993 birželio 10 d. įstatymu „Dėl pakeitimų ir papildymų LR baudžiamajame ir baudžiamojo proceso kodeksuose“. Iš naujo suformuluotos būtinosios ginties nuostatos- jos ribos iš esmės buvo išplėstos. BK atsirado nauja aplinkybė šalinanti

5

baudžiamąją atsakomybę, tai nusikaltusio asmens sulaikymas. Atsirado nauja atleidimo rūšis kaip atleidimas kaltininkui susitaikius su nukentėjusiuoju. Padaryti pakeitimai ir nustatant baudžiamąją atsakomybę už Kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą.

Šeštasis etapas. 1994 liepos 19 d. įstatymas „Dėl pakeitimų LR baudžiamajame, baudž proceso ir pataisos darbų kodeksuose“. Pakeista itin daug BK normų kurios neatitiko LR Konstitucijos nuostatų ir naujų gyvenimo aplinkybių. Vietoj „Nusikaltimai valstybinei ir visuomeninei nuosavybei“ ir „Nusikaltimai asmeninei nuosavybei“ atsirado vienas bendras skirsnis „Nusikaltimai nuosavybei“. Vietoj „Ūkiniai nusikaltimai“- „Nusikaltimai ūkininkavimo tvarkai“ ir „Nusikaltimai finansams“- į juos įtraukti visi ekonominiai nusikaltimai. Vietoj „Pareiginiai nusikaltimai“ atsirado „Nusikaltimai valstybės tarnybai“. Minėtu įstatymu padaryta nemažai BK bendr. dalies pakeitimų, supaprastinta bausmių sistema, panaikinus tokias bausmes: viešasis papeikimas, nutrėmimas, ištrėmimas, atleidimas iš pareigų bei karinio ar specialaus laipsnio atėmimas. baudos dydis imtas skaičiuoti ne absoliučia pinigų suma o MGL. Pagal naujas įstatymo normas padarius kelis tapačius nusikaltimus, teismas turi skirti bausmę už kiekvieną nusikaltimą atskirai ir paskui subendrinti bausmę. Iki tol galiojusios normos suteikė nepateisinamų privilegijų asmenims, padariusiems tapačius nusikaltimus. Keli tapatūs nusikaltimai iki tol buvo vertinami tik kaip vienas. Įteisinta nauja bausmės švelninimo, visiškai pripažinus kaltę norma. Numatyta nauja aplinkybė šalinanti baudžiamąją atsakomybę- „užkirtimas kelio organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklai“. Šis įstatymas laikomas kaip pirmasis baudžiamosios teisės reformos Lietuvoje etapas.

Kitas (antrasis) BĮ-ų reformos etapas- laikotarpis nuo 1995 iki 1998 m. Atsirado tendencija keisti neseniai priimtus įstatymus.Šiam etapui ūdinga kad toliau intensyviai buvo keičiami baudžiamieji įstatymai, kriminalizuojamos naujos veikos, o darant pakeitimus BĮ-o sankcijose baudžiamoji politika dažniausiai buvo griežtinama. 1996 baigtas rengti naujojo BK projektas ir jis paskelbtas „VŽ“ svarstyti. 1998 m tam tikru atžvilgiu buvo baudžiamosios politikos posūkio metai. Naują baudžiamąją politiką pajuto nepilnamečiai. Jiems sumažintos baudos , sumažintas laisvės atėmimo bausmės minimumas. 1998 m gruodžio 21 d. priimtas įstatymas kuriuo panaikinta mirties bausmė už nusikaltimo padarymą.

Tolesnis reikšmingas baudžiamosios politikos požiūriu baudžiamųjų įstatymų raidos etapas prasidėjo 1999 m. Tų metų lapkričio 25 d. priimtas įstatymas kuriuo už daugelį nusikaltimų buvo sumažinta sankcijose iki tol buvusi gana didelė minimali laisvės atėmimo bausmė. 2001 spalio 9 d. priimtas įstatymas kuris sumažino baudų minimalią ribą iki 1 MGL už visus nusikaltimus. Pagaliau 2000 m rugsėjo 26 d. LRS priėmė naują LR BK, tačiau jo įsigaliojimo data nebuvo nustatyta. BK įsigaliojimas buvo susietas su naujų BP ir bausmių vykdymo bei ATP kodeksų priėmimu, jie tuo metu nebuvo parengti, todėl ir priėmus naująjį BK tebegaliojo 1961 m BK, kurio normos ir toliau buvo keičiamos. Tik 2002 lapkričio 23 Seimas nustatė kad 2000m BK įsigalioja 2003 gegužės 1 d. Kartu su BK įsigaliojo ir nauji Baudžiamojo proceso ir bausmių vykdymo kodeksai.

Taigi skiriami du periodai:-1990-1998 m-1998 vid iki 2000-2003 mPirmuoju periodu akivaizdus polinkis griežtinti baudžiamasias priemones, noras visas problemas

spręsti griežtinant bausmes. Antru periodu įst leidėjas ima švelninti baudžiamąją politiką.Įst. leidybos srityje visą laiką dominavo veikų kriminalizavimo tendencijos. Kita ryški tendencija-sunkių nusikaltimų rato didinimas. Daugelis ypatingosios dalies pakeitimų

buvo susiję su nusikaltimo įrašymu į sunkių nusikaltimų sąrašą.Kita ryški baudžiamosios politikos tendencija įstatymų leidybos srityje- bausmių griežtinimas. Ši

tendencija vyravo nuo 1990 iki 1998 vid. Buvo didinama ir minimali ir maksimali bausmė BK bendrosios dalies straipsniuose padidėjo baudų dydžiai.

Ketvirta tendencija- bandymas baudžiamaisiais įstatymais vykdyti racionalesnę ir šiuolaikiškesnę baudžiamąją politiką,išvaduoti teisėsaugos institucijas nuo tuščio, beprasmio darbo ir padėti šioms institucijoms vykdyti baudžiamąjį persekiojimą. Įstatymai kurie išplėtė nukentėjusiųjų teises baudž. procese nutraukti procesą šalims susitaikius, įst kurie išplėtė nukentėjusiojo teisę gintis užpuolimo atveju, padaryti žalą nusikaltėliui jį sulaikant.

Penkta tendencija būdinga laikotarpiui nuo 1998 vid iki priimant naująjį BK ir jam įsigaliojant. Šiuo laikotarpiu buvo panaikinta mirties bausmė, sušvelnintos sankcijos iš pradžių nepilnamečiams,

6

vėliau ir kitiems asmenims. kiekviena įst leidybos tendencija gali būti pateisinama, nes įst leidėjas taip reagavo į besikeičiančias gyvenimo sąlygas nepriklausomoje Lietuvoje ir bandė spręsti kylančias problemas.

Baudžiamoji atsakomybė.Norint išsiaiškinti ką apima terminas „baudž atsakomybė“ būtina atsakyti į klausimus: -Kada baudž atsakomybė prasideda ir kada baigiasi?-Koks baudž atsakomybės turinys?-Koks baudž atsakomybės santykis su kriminaline bausme?Baudž atsakomybė tiesiogiai sietina su baudžiamuoju teisiniu santykiu ir nagrinėjama

atsižvelgiant į šį teisinį santykį kaip baudžiamojo teisinio santykio turinio sudėtinė dalis. Darant nv atsiranda baudžiamasis teisinis santykis. darydamas nv asmuo kai nusikaltimo subjektas įsitraukia į teisinį santykį su nukentėjusiuoju, kuris yra antrasis šio santykio subjektas. Pažeidus baudž teisės normą, t.y. kaltininkui padarius BĮ numatytą veiką, atsiranda dar ir antrasis baudžiamasis teisinis santykis tarp asmens pažeidusio BĮ ir valstybės, kuriai atstovauja kriminalinės justicijos institucijos. Baudž atsakomybė šiame teisiniame santykyje yra viena iš asmens, padariusios nusikalstamą veiką pareigų. Atsižvelgiant į baudžiamąjį teisinį santykį baudž atsakomybė pereina dvi stadijas. Pirmojoje teisinio santykio stadijoje baudž atsakomybė yra asmens, padariusio nv, pareiga būti patrauktam baudžiamojon atsakomybėn pagal įstatymą. Nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo momento prasideda antroji stadija- baudž atsakomybės įgyvendinimo stadija. galimi atvejai kai baudž atsakomybė nėra įgyvendinama ir lieka tik kaip asmens pareiga.

Terminas „baudž atsakomybė“ apima tris elementus:a) Asmens pasmerkimas valstybės vardu, išreiškiamas apkaltinamajame nuosprendyje,

pripažįstant asmenį kaltu padarius nv numatytą BK. Be apkaltinamojo nuosprendžio nėra baudž atsakomybės;

b) Bausmė. Daugumai asmenų, patrauktų baudž atsakomybėn taikoma visa baudž atsakomybė- paskiriama ir atliekama bausmė. Tačiau tam tikra dalis patrauktų baudž atsakomybėn asmenų atleidžiama nuo paskirtos bausmės atlikimo, tokia galimybė numatyta BK 75,76, 78, 79 92 str.

c) Asmens teistumas. Turima omeny ne teisumą kaip asmens nuteisimo faktą, o teistumą kaip BK 97 str. įtvirtintą terminą, kurio metu asmuo laikomas teistu.

kardomosios priemonės nėra baudž atsakomybė, todėl asmuo kuriam taikytos kardomosios priemonės nelaikomas patrauktu baudž atsakomybėn. Bausmė yra tik vienas iš baudž atsakomybės elementų. Baudž atsakomybė galima neatliekant bausmės, bet negalima bausmė nesant baudž atsakomybės.Norint suvokti baudžiamosios atsakomybės prasmę reikia atsakyti į tris klausimus: -kas atsako? pagal galiojantį BK atsako tik nusikaltęs asmuo, kuris sulaukė atitinkamo amžiaus ir

yra pakaltinamas. Baudž. teisės teorijoje keliamas ne tik fizinio bet ir juridinio asmens baudž atsakomybės klausimas. Juridiniam asmeniui baudž įstatymai numato specialias sankcijas (pinigines baudas, juridinio asmens veiklos sustabdymą tam tikram ar visam laikui).

-kam atsako? „Asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu“ Taigi betarpiškai už savo veiksmus asmuo atsako teismui. Greta teismo nusikaltimo padarymo klausimus ikiteisminio tyrimo metu nagrinėja tokios institucijos kaip policija ir prokuratūra. Privataus kaltinimo bylose patraukimo baudž atsakomybėn klausimą faktiškai išsprendžia nukentėjusysis.

-už ką atsako? baudž atsakomybė atsiranda kai asmuo padaro veiką, toje valstybėje laikomą nusikaltimu.

Atsakomybės sąvoka apima:1) Valstybės prievartos taikymą2) Normatyviškumą, t.y. baudž atsakomybė atsiranda kaip teisės normos pažeidimo rezultatas ir

realizuojama pagal šios normos sankcijoje nustatytas ribas.3) Neigiamo poveikio realizavimą dėl padarytos n.v.šiuo metu o ne kada nors ateityje.4) Teisinį santykį kaip baudžiamosios atsakomybės egzistavimo formą.Baudž. atsakomybė- tai teisinės pasekmės, baudžiamosios teisės normų taikymo rezultatas. Jos

esmė- asmens, padariusio nusikaltimą, pasmerkimas valstybės vardu. Valstybės įgaliotos institucijos

7

realizuoja baudžiamąją atsakomybę prievartos tvarka neatsižvelgdamos į asmens, padariusio nusikaltimą, norą. Ši atsakomybė turi būti pakankamai individualizuota. Kiekvienam teisiamajam nustatoma neigiamų pasekmių apimtis ir iš to išplaukiantys teisių apribojimai. Valstybės sudaryti apribojimai sudaro objektyvųjį atsakomybės turinį. Tai kaip kaltininkas įvertina jam nustatytus apribojimus, sudaro atsakomybės subjektyvųjį aspektą.

Kaltininko reakcija į atsakomybę gali būti įvairi:1) Kaltininkas suvokia savo nusikalstamos veikos esmę, suvokia jos smerktinumą ir pats tai

smerkia.2) Kaltininkas nors ir žinodamas padarytos veikos pavojingumą, mano, kad teisėsaugos organai

neturi pakankamai įrodymų tam pagrįsti ir visus jam daromus apribojimus priima kaip neteisėtą prievartą. Kaltininkas ar jo bendrininkai imasi aktyvių priemonių kad jo kaltės įrodymai būtų sunaikinti ar iškreipti.

3) Kaltininkas nustatytų baudž atsakomybės apribojimų atžvilgiu yra indiferentiškas. Jis neprieštarauja dėl jam taikomų priemonių, tačiau iš esmės į jas nereaguoja.

Baudžiamoji atsakomybė realizuojama paskiriant bausmę. BK normos leidžia realizuoti atsakomybę ir nepaskiriant bausmės (pav. kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius) arba baudžiamojo proceso numatytų normų pagrindu.

Požymiai skiriantys baudžiamąją atsakomybę nuo bausmės:- nesutampa jų atsiradimo ir pabaigos laikas;- skirtinga asmens, kuris traukiamas baudž atsakomybėn, ir asmens, nubausto kriminaline

bausme, teisinė padėtis;- nubaudus asmenį kriminaline bausme atsiranda įstatymo numatytam laikotarpiui specifinės

pasekmės- teistumas.Baudžiamosios atsakomybės pagrindas- pagal BĮ-us atsako ir baudžiamas tik toks fizinis asmuo,

kuris kaltas nusikaltimo padarymu. Atsakomybės pagrindą esant nusikalstamam nerūpestingumui sudaro tai kad asmuo turėjo ir galėjo numatyti nusikalstamas pasekmes. jei asmuo neturi galimybės išreikšti savo valios jis negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

Lietuvos BK nustato atsakomybės pagrindus:1) veikos baudžiamumą tik tuo atveju, kai ji buvo nustatyta jau įsigaliojusio įstatymo;2) veikos baudžiamumą, kai veika turi nusikaltimo požymius ir asmuo kaltas nusikaltimo

padarymu;3) veikos baudžiamumą, kai subjektas galėjo vykdyti teisėtus įstatymo reikalavimus, bet to

nepadarė;4) draudimą bausti už tą pačią veiką du kartus;5) teismo išimtinę prerogatyvą nubausti asmenį, kaltą nusikaltimo padarymu.Kiekvienas asmuo atsako ne už padarytą nusikaltimą ne apskritai o už konkrečią kaltai padarytą

n.veiką, kurios požymiai yra aprašyti BK spec. dalies straipsniuose.Aptariant baudž atsakomybės pagrindus reikia išskirti:Įstatymo aprašytą nusikaltimo sudėtį, kuri tiksliai fiksuoja tos rūšies požymius. Jei skiriasi bent

vienas iš aprašytų nusikaltimo sudėties požymių, skiriasi ir nusikaltimas.Veiką, kuria pažeistas baudž įstatymo draudimas ar reikalavimas. Baudž įstatymo draudimo

pažeidimą paprastai fiksuoja kaltai padaryta veika. gali būti kad pažeidimas padarytas nekaltai pav dėl būtinosios ginties, nusikaltėlio sulaikymo.

Visa baudžiamoji atsakomybė realizuojama įsiteisėjus nuosprendžiui pagal paskirtą bausmę.Baudž atsakomybė galima dviejų atmainų:a) paskiriant bausmę ir ją vykdantb) paskiriant bet atleidžiant nuo bausmės

Atleidus asmenį nuo bausmės ar baudž atsakomybės taikomos baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemonės, kurios nėra bausmė.

BK yra ne tik tam, kad jame būtų pateiktas nv sąrašas o ir tam kad įteisintų baudž atsakomybęs priemones už nv padaryma.Baudžiamosios atsakomybės pradžia, realizavimas ir pabaiga. BA atsiranda kai asmuo padaro veiką, toje valstybėje laikomą nusikalstama veika.

8

BA realizuoja valstybės įgaliotos institucijos prievartos tvarka (apkaltinamasis nuosprendis) ir neatsižvelgiant į kaltininko norą. BA objektyvus turinys - valstybės nustatyti apribojimai.BA subjektyvus turinys - kaip kaltininkas įvertina jam nustatytus apribojimus.BA esminis turinio elementas yra kaltinamasis nuosprendis (pasmerkimas valstybės vardu). Nėra jo - nėra ir BA. BA fakultatyviniai elementai - bausmė ir teistumas.Baudžiamoji atsakomybė ir bausmė, jų tarpusavio santykis.1) nesutampa jų atsiradimo ir pabaigos laikas;2) skirtinga teisinė padėtis asmens, kuris traukiamas BA ir jau nubausto kriminaline bausme;3) specifinės pasekmės – teistumas, kuris atsiranda asmenį nubaudus kriminaline bausme.

Baudžiamoji politika.Tai valstybės vykdomos nusikalstamumo kontrolės formos ir metodai siekiant tam tikrų tikslų.

Pirmasis BP lygmuo- baudžiamoji politika įstatymų leidybos srityje. Valstybė užkardyti nusikalstamumą siekia įstatymais. Kartu su tais įstatymais nustatomos ar keičiamos sankcijos už padarytas n.v-kas. Šiuo lygmeniu BP vykdo LRS. BĮ-ai yra kovos su nusikalstamumu teisinis pamatas. Tačiau šių įstatymų veiksmingumas pasireiškia tik taikant juos praktiškai. BĮ-ams taikyti valstybė sukūrė ištįsą kriminalinės justicijos sistemą (teisėsaugos institucijos ir teismai).

Antras lygmuo- raktinį baudžiamoji politika. Praktika išryškina įstatymų teigiamas savybes ir spragas. Jei įstatymai tinkamai taikomi, jų priėmimas pasiteisina.

Baudž politika (BP) yra sudedamoji valstybės vidaus politikos dalis, kurios paskirtis yra baudžiamųjų įstatymų pagrindu apsaugoti jos gyventojus nuo nusikaltimų kėsinimųsi. BP objektas yra nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys, kuriam valstybė daro poveikį baudž. teisės priemonėmis.

BP samprata aiškinama įvairiai:A. Feuerbachas- BP yra susijusi išimtinai su teisės kūrimu;K. Sauer- BP apima ir neteisines kovos su nusikalstamumu priemones;J.Bluvšteinas- BP reiškia ne tik baudž įstatymų kūrimą bet ir jų taikymą. Šiuo metu BP teisingiau būtų suprast kaip baudž teisinių priemonių visumą, sudarančią vieną iš

nusikalstamumo kontrolės krypčių.Valstybės uždavinys sudaryti maksimaliai saugias jos gyventojų egzistavimo sąlygas. Svarbu

kad nusikalstamumas kaip socialinis reiškinys netaptų apskritai nekontroliuojamas. Pagrindinė grandis sprendžiant nusikalstamumo kontrolės problemas yra baudž teisė. Baudž teisė sudaro BP pagrindą.

BP turinį galima apibūdinti tokiais požymiais:1) baudžiamoji atsakomybė ir jos ribos;2) pavojingų veikų kriminalizacija bei dekriminalizacija;3) nusikalstamų veikų penalizacija.Nusikalstamumo kontrolė prasideda nuo baudž atsakomybės ribų nustatymo. Linijos nuo kurios

tikslinga veikas pripažinti nusikaltimais, nubrėžimas yra labai svarbus BP aspektas.Nustatant veikų pripažinimo nusikaltimais pagrindus paprastai atsižvelgiama į nusikalstamos

veikos formalizavimo galimybes, pavojingų veikų paplitimą, teisėsaugos organų veikos pajėgumus, pataisos darbų įstaigų galimybes. Todėl gali būti atvejų kai visuomenė tam tikrus reiškinius smerkia, bet laikyti tai nusikaltimu nėra pakankamų pagrindų. kai patraukimo baudž atsakomybėn ribos yra labai išplėstos, neretai išnyksta riba tarp nusikaltimo ir administracinio teisės pažeidimo. Ankstesniais metais Lietuvos BK numatė apie 30 atleidimo nuo baudž atsakomybės ir bausmės atvejų. Ir tai nesuteikė aiškumo, kada asmuo už padarytą veiką tikrai bus nubaustas o kada tik „pagąsdintas“.

Šiuo metu Lietuvos BK daugelio atleidimų nuo baudž atsakomybės atvejų atsisakė, bet išplėtė veikų, už kurias traukiama baudž atsakomybėn tik pagal nukentėjusiojo skundą (privataus kaltinimo bylos) ratas, daugėja atleidimo nuo baudž atsakomybės atveju, kai kaltininkas susitaiko su nukentėjusiuoju.

Su patraukimo baudž atsakomybėn pagrindais tampriai susijęs (de)kriminalizacijos procesas. Visuomenei besivystant atsiranda būtinumas anksčiau priimtus baudž įstatymus papildyti, pakeisti ar

9

iš dalies panaikinti. Visa, kas naujai baudž įstatyme nustatoma kaip nusikaltimai, vadinama kriminalizacija. Tai kas toliau nebelaikoma nusikaltimu- dekriminalizacija.Kriminalizacijos procese iš esmės apribojamos žmonių teisės, tam tikri jų veiksmai pripažįstami nusikaltimais, kurie užtraukia kriminalinių bausmių pritaikymą. Kiekvienas kriminalizacijos atvejis turi būti kriminologiškai pagrįsta baudžiamosios teisės normos konstrukcija.

Reformuojant baudžiamuosius įstatymus buvo atsisakyta kai kurių bausmės rūšių (ištrėmimo, nutrėmimo, viešo papeikimo...). Esminis nusikaltimų penalizacijos papildymas buvo padarytas 1994 m : nustatytas laisvės atėmimo bausmės maksimumas suaugusiems asmenims- 15 m (vietoj buvusių 10 m), o padariusiems naują nusikaltimą, kai neatlikta bausmė- 20 metų. 1998 m panaikinta mirties bausmė.

Vykdant tam tikros krypties BP norimų rezultatų galima pasiekti, jeigu ne tik teisėsaugos organai, kurie ją realizuoja, bet ir visuomenė ją pripažins teisinga. kai nepaisoma BP teisingumo principo visuomenė tokią BP ir ja siekiamą įgyvendinti tvarką atmeta.

BP formavimas įtvirtinant ją atitinkamuose Baudž įstatymuose dažnai susiduria su įvairiais prieštaravimais, interesais ar kompromisais. įstatymų leidėjo uždavinys įvertinti visus galimus „už“ ir „prieš“ ir pateikti tokią BP, kuri atitiktų visuomenės daugumos materialinius ir dvasinius interesus. priimant baudžiamuosius įstatymus būtina įvertinti ne tik šios dienos aktualijas bet ir prognozuoti ateities perspektyvas. Priimti baudž įstatymai nustato tik BP programą.LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJI JURISDIKCIJA (BJ).Valstybės neapsiriboja baudžiamųjų įstatymų galiojimo savo teritorijoje nustatymu. Jos plečia savo baudž jurisdikciją ir numato BK nuostatas dėl savo įstatymų galiojimo veikoms, padarytoms kitose valstybėse.baudž teisės teorijoje ilgainiui nusistovėjo valstybės BJ principai. jais vadovaudamosi valstybės formuluoja savo BJ0ją, užfiksuoja BK tam tikrus BJ principus. Sąlyginai BJ principai skirstomi į dvi grupes:

1. BJ principai dėl nusikalstamų veikų, padarytų savo valstybėje,2. BJ principai dėl nv padarytų už valstybės teritorinių ribų.

BJ principai dėl veikų padarytų už savo valstybės teritorijos ribų, gali būti skirstomos į:- BJ principus dėl valstybės piliečių ir kitų ten nuolat gyvenančių asmenų už valstybės

teritorinių ribų padarytų nv;- BJ principus dėl užsieniečių už valstybės teritorinių ribų padarytų veikų.

Dėl nusikalstamų veikų padarytų valstybės teritorijoje valstybės BJ paprastai grindžiama teritoriniu principu.

Baudž įstatymų galiojimas n veikoms padarytoms už savo valstybės teritorinių ribų arba kitose valstybėse, gali būti grindžiamas skirtingais principais: personaliniu, apsaugos, atstovavimo, universaliuoju, vėliavos principu. be abejo valstybės yra laisva rinktis kokiais principais grįsti savo BJ.

LR BK galiojimo dėl nv, padarytų už LR teritorijos ribų, nuostatos suformuluotos keliuose, būtent 5,6,7 ir 8 BK straipsniuose iš dalies ir 4 str. LR BJ dėl nv, padarytų ne LR teritorijoje diferencijuojama atsižvelgiant į nv padariusio asmens ryšį su Lietuva. Vienaip formuluojamos Lietuvos BJ nuostatos LR piliečiams ir kitiems asmenims, nuolat gyvenantiems Lietuvoje, kitaip asmenims neturintiems glaudaus ryšio su Lietuva.

BK 5 str. nustatoma Lietuvos jurisdikcija LR piliečių ir kitų nuolat Lietuvoje gyvenančių asmenų atžvilgiu. Šiame str. įtvirtintas personalinis principas. Sename kodekse šis principas buvo vadinamas pilietybės principu. Jurisdikcija personalinio principo pagrindu nustatyta dviejų kategorijų asmenims

a) LR piliečiamsb) kitiems Lietuvoje nuolat gyvenantiems asmenims (kitos valstybės pilietybę turintys asmenys

arba jokios valstybės pilietybės neturintys asmenys)Lietuvoje pastaruoju metu apsigyvena vis daugiau užsieniečių. Jie įsigyja NT, steigia įmones,

tuokiasi, augina vaikus. Kita vertus jie būdami užsienyje gali daryti nusikaltimus ir slapstydamiesi nuo tos valstybės teisėsaugos grįžti į Lietuvą. Tokių asmenų patraukimas BA pagal Lietuvos BĮ priklauso nuo termino „nuolat“ aiškinimo. Remiantis 2004 balandžio 29 d įstatymu „Dėl užsieniečių

10

teisinės padėties“ prie Lietuvoje nuolat gyvenančių asmenų priskirti asmenys, turintys leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.

Lietuvos BK nurodoma kad LR piliečiai ir kiti Lietuvoje nuolat gyvenantys asmenys būdami užsienyje privalo laikytis ne tik tos valstybės bet ir Lietuvos baudž įstatymų. Pažeidusieji BK nuostatas gali būti traukiami BA pagal BK Tačiau pagal naująjį BK Lietuvos BJ tokiais atvejais nėra absoliučioji. BK numatyti trys apribojimai, siaurinantys BJ taikymą:

a) BK 5 str. kalbama tik apie užsienyje padarytus nusikaltimus taigi už minėtų asmenų kitose valstybėse padarytus baudž nusižengimus LR BJ nekyla.

b) BK 8 str. 1 d nurodoma kad šie užsienyje nusikaltimus padarę asmenys atsako pagal BĮ tik jei padaryta veika pripažįstama nusikaltimu ir už jos padarymą baudžiama pagal nusikaltimo vietos valstybės ir LR baudžiamuosius kodeksus.

Taigi minėtų asmenų BA Lietuvoje pagal BK gali kilti tik esant vadinamajai :dvigubo veikos baudžiamumo sąlygai“. Jei užsienyje padaryta veika yra nusikalstama pagal Lietuvos BK, tačiau nenusikalstama pagal nusikaltimo vietos įstatymus, šio asmens, grįžusio į Lietuvą patraukti baudž atsakomybėn pagal Lietuvos BĮ negalima.

c) Negalima patraukti BA tokio asmens, dėl kurio užsienužyje padarytos veikos tos valstybės teisinės institucijos priėmė teisinį sprendimą: asmuo buvo nubaustas, išteisintas arba atleistas nuo BA toje valstybėje numatytais teisiniais pagrindais.

Įgyvendinant BA, paremtą personaliniu principu, kaltinamajame akte ir nuosprendyje turi atsispindėti tas faktas, kad asmuo Lietuvoje perduodamas teismui ar nuteisiamas dėl užsienyje padaryto nusikaltimo.

Praktikoje pasitaiko atvejų kai kitoje valstybėje nv padaręs asmuo, ne LR pilietis ir ne nuolatinis gyventojas, atsiduria Lietuvoje ir Lietuvoje teisėsauga sužino apie jo padarytą nv. Asmenų padariusių nv užsienyje, baudž atsakomybei pagal kitos valstybės įstatymus pagrįsti teorijoje išskiriami net trys principai: apsaugos, atstovavimo ir universalusis. 2000 m BK numatyta užsienio piliečių BA pagal LR įstatymus už užsienyje padarytas nv tik jei veika nukreipta prieš Lietuvos valstybę. BK 6 str. įtvirtintas vadinamasis baudžiamųjų įstatymų galiojimo apsaugos principas. Šio principo esmė ta, kad siekdama apsaugoti nuo nv savo interesus ar piliečius valstybė nustato savo BJ, taigi ir galimybę taikyti įstatymus dėl veikų, padarytų užsienyje, ne Lietuvos piliečių ir nuolat gyvenančių Lietuvoje, jei veika susijusi su kokiais nors Lietuvos interesais. A. Nevera šį principą skirsto į valstybės apsaugos ir individualių interesų apsaugos principus. Naujasis BK siaura apimtimi saugo vertybes nuo užsienyje užsieniečių padarytų veikų ir apsiriboja nusikaltimais Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai. Lietuvos BJ dėl nusikalstamų veikų prieš Lietuvos piliečius, Lietuvos ekonominius interesus, gamtą ir panašiai nenumatoma. Atkreiptinas dėmesys kad BK 8 str. 1d apsaugos principo praktiniam taikymui keliama papildoma sąlyga- turi būti padarytos veikos dvigubas nusikalstamumas. Be to BK 8 str. 2 d. nuostatoje draudžiamas dvigubas asmens baudžiamumas ir įtvirtinamas tokiems atvejams principas non bis in idem., o tai Lietuvai taip pat gi būti visai nenaudinga.

BK 7 str. nurodoma kad asmenys atsako pagal šį kodeksą nesvarbu kokia jų pilietybė ir gyvenamoji vieta, nusikaltimo vieta bei tai ar už padarytą veiką baudžiama pagal nusikaltimo vietos įstatymus, kai padaromo nusikaltimai, už kuriuos atsakomybė numatyta tarptautinių sutarčių pagrindu. Šiame straipsnyje įtvirtinta BJ paremta universaliuoju principu.

Pirmiausia šiame str. numatoma Lietuvos jurisdikcija tik dėl apibrėžtų nusikaltimų. Šie nusikaltimai aiškiai išvardinti. Tai veikos dėl kurių nusikalstamumo ir baudimo už jas yra priimtos TS.

Antras principo ypatumas tas, kad dėl išvardintų nusikaltimų valstybės BJ neribojama asmens pilietybe ar gyvenamąja vieta. Taigi pagal šias nuostatas Lietuvoje gali būti teisiami ir LR piliečiai ir kitų valstybių pilietybę turintys asmenys, ir asmenys neturintys jokios pilietybės.

Trečias bruožas tas kad BJ įgyvendinimas nesiejamas su nusikaltimo vieta. Šis bruožas išplečia Lietuvos BJ dėl nusikalstamų veikų padarytų užsienyje.

Ketvirtas bruožas tas, kad BJ įgyvendinimas nesiejamas su dvigubo veikos nusikalstamumo reikalavimu.

Vienintelė kliūtis taikyti universalųjį principą yra dvigubos atsakomybės negalimumo sąlyga, įtvirtinta BK 8 str. 2 d.

11

Vadovaujantis atstovavimo principu valstybės BK įteisina užsieniečių BA pagal tos šalies baudž įstatymus už bet kokius kitoje valstybėje padarytus nusikaltimus. Tokia nuostata buvo seno kodekso 6 str. Šio str. antroje dalyje įvardijama kitų asmenų padariusių nusikaltimus užsienyje atsakomybė. Nedetalizuojama nei asmenų nei nusikaltimų kategorijos, buvo tik nuostata kad Lietuvos B įstatymai gali būti taikomi ne Lietuvos piliečiams padariusiems nv užsienyje jei jos yra nusikalstamos pagal abiejų valstybių įstatymus. Naujajame BK nenumatytos nuostatos dėl Lietuvos BJ užsienio piliečių neturinčių nuolatinės gyv. vietos Lietuvoje, atžvilgiu jei padarė nusikaltimą kuris nėra nukreiptas prieš Lietuvos valstybę ir nėra tarptautinio pobūdžio nusikaltimas. taigi atstovavimo principas neįtvirtintas naujajame BK. Lietuvoje esantys tokie asmenys atliekantys bausmę pagal seno kodekso straipsnius įsigaliojus naujajam BK nedelsiant turėjo būti atleisti nuo bausmės, nes naujasis BK naikina tokių asmenų baudžiamumą.

Vėliavos principas. LR BJ pagrįsta vėliavos principu numatyta jau seniai. Taip pat ir sename kodekse. Bet ir sename

ir naujame kodeksuose vėliavos principo nuostatos neišskirtos į atskirą str. Jos formuluojamos straipsniuose įtvirtinusiuose teritorinę valstybės jurisdikciją. Dėl tokio šio principo išraiškos būdo teorija vėliavos principo atskirai neišskirdavo. Buvo pripažįstama kad laivai ir orlaiviai su Lietuvos resp. vėliava yra sudėtinė LR teritorijos dalis, o jurisdikcija grindžiama teritoriniu principu, tačiau tokie teiginiai neatitinka tikrovės.

Išskirti vėliavos pr. reikia kad būtų galima pateisinti valstybės BJ dėl n veikų, padarytų upių ar jūrų laivuose ar orlaiviuose, esančiuose už LR teritorijos ribų. Vėliavos pr. naujajame BK įtvirtintas kartu su teritoriniu pr. tame pačiame BK straipsnyje. BK 4 str. 1 d nurodoma, kad asmenys padarę nv Lietuvos valstybės teritorijoje arba laivuose ir orlaiviuose su Lietuvos valstybės vėliava ar skiriamaisiais ženklais atsako pagal šį kodeksą. Šis principas įtvirtina LR BJ dėl visų laivų ir orlaivių neatsižvelgiant į jų rūšį ir buvimo vietą.

Jei laive su LR vėliava nusikaltimas padaromas laivui esant Lietuvos teritoriniuose vandenyse, BJ klausimai sprendžiami ne vėliavos o teritoriniu principu. Vėliavos pr. įgauna svarbią reikšmę įgyvendinant valstybės BJ kai laivas yra atviroje jūroje t.y. niekieno teritorijoje. Vėliavos pr. nustato prioritetinę Lietuvos valstybės BJ dėl nv, padarytų laivuose su Lietuvos vėliava, esančių atviroje jūroje.

Laivams esant gali susidaryti nemažai situacijų kai dėl nv kelios valstybės pareikš teisę į savo BJ (po skirtingomis vėliavomis plaukiančių laivų susidūrimas, narkotikų gabenimas) Siekiant išvengt tokių kolizijų ir padėti jas spręst sudaryta nemažai tarpt konvencijų susijusių su jūrų teise.

Vėliavos pr. ypatumas tas kad jis numato Lietuvos valstybės BJ, t.y. patraukimą BA pagal Lietuvos įstatymus už visas nv, padarytas laive, esančiame kitos valstybės teritorijoje ne tik Lietuvos piliečiams bet ir užsieniečiams. tai yra jurisdikcijos, pagrįstos vėliavos principu ypatumas nes tos pačios laivo įgulos nariams nv padarius laivui esant kitos valstybės uoste, o įgulos nariams išėjus į miestą Lietuvos BJ jau ribojama, kadangi šioje situacijoje ji gali būti grindžiama tik personaliniu pr.

Sudėtingesnis klausimas dėl vėliavos valstybės BJ taikymo dėl nv padarytų laivui esant kitos valstybės teritoriniuose vandenyse ar stovint uoste. Tokiu atveju laivas yra užsienio valstybės teritorijoje ir užsienio valstybė turi prioritetinę jurisdikciją dėl tokių veikų nes ji remiasi teritoriniu jurisdikcijos pr. Paprastai tokiais atvejais Lietuvos BJ įgyvendinama jei apie padarytą nusikaltimą neinformuojamos kranto valstybės institucijos arba jos atsisako savo BJ nes padaryta veika nepažeidžia kranto valstybės interesų.

Analogiškai sprendžiami ir Lietuvos BJ klausimai nv padarius orlaiviuose su Lietuvos skiriamaisiais ženklais.

BP principai.1. Lygybės principas. Baudž įstatymai privalo užtikrinti, kad kiekvienas asmuo. kuris padarė

nusikaltimą, neatsižvelgiant į jo lytį, rasę, kilmę, socialinę padėtį, tikėjimą, būtų traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

2. Teisėtumo principas . Pirminė prielaida teisėtumui užtikrinti yra priimti įstatymai, garantuojantys žmonių saugumą. Jie turi būti pakankamai aiškiai ir tiksliai išdėstyti, kad nekiltų dvejonių dėl jų prasmės, jie patys turi būti skirti visuomenės interesams užtikrinti, o ne prieštarauti jiems.

12

3. Humanizmo principas. Konstitucija nurodo, kad negalima žmogaus kankinti, žaloti, žeminti jo orumo, žiauriai su juo elgtis. Baudž įstatymai privalo įtvirtinti humanišką elgesį su teisiamuoju. Baudž įstatymai privalo užkirsti kelią ikiteisminio tyrimo metu ar bausmės vykdymo metu taikyti tokias priemones ir suvaržymus, kurie nenumatyti įstatymo ir tyčia sukelia žmogui kančias ar žemina jo orumą. Šiuolaikiniai BĮ-ai daugumoje valstybių greta nubaudimo akcentuoja taip pat nusikaltusiojo galimybę pasitaisyti ir grįžti į normalų gyvenimą. Čia taip pat įžvelgiamas įstatymų humanizmas. Nusikaltėlių persekiojimas baudž įstatymų nustatyta tvarka- tai viena iš priemonių užtikrinti daugumos žmonių normalias gyvenimo sąlygas, išvengti baimės būti nusikaltėlio apiplėštam, sužalotam ar netgi netekti gyvybės. taigi bendriausia prasme humanizmo principas reiškia visų žmonių saugumą esant normalioms bendravimo ir gyvenimo sąlygoms.

BP turinys labai daug priklauso nuo specialių BT principų realizavimo. Atkreipt dėmesį reiktų į šiuos:

1) Nullum crimen, nlla poena sine lege (niekas nėra pripažintas kaltu jei nėra įstatymo) Principas iš esmės neprarado savo reikšmingumo nepaisant to, jog baudžiamieji įstatymai yra kodifikuoti, neretai kyla klausimas, ar konkreti veika iš tikrųjų yra uždrausta ar ne. Taip yra dėl įstatymo teksto netikslumo ar neaiškumo a įstatyme taikomų blanketinių požymių nusikaltimo sudėties požymiams išreikšti.

2) atsakomybės neišvengiamumo principas reiškia tai, jog baudžiamieji įstatymai yra pakankamai aiškiai sukonstruoti ir jais remdamiesi teisėsaugos organai nustato visus įstatymo pažeidimo atvejus, patraukia atsakomybėn juo padariusius asmenis. Kiekvienas padaręs nusikaltimą, privalo už jį atsakyti.

3) asmeninės atsakomybės ir bausmės individualizacijos principas. Šis principas iš esmės yra viena sudedamųjų teisingumo principo dalių. BT normos turi užtikrinti kad atsakomybėn būtų traukiamas tik kaltas nusikaltimo padarymu asmuo. Bet kuris nubaudimas netiesiogine prasme visuomet daro didesnę ar mažesnę įtaką jo artimiems žmonėms. Teismai paprastai paskiria bausmę, kuri kiek galima mažiau turėtų įtakos artimiesiems. Bausmės individualizavimas reikšmingas siekiant nubaudimo teisingumo. Šis principas įtvirtintas BK 54 str. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į : padarytos nv pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nv motyvus ir tikslus; nv stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nv formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

4) in dubio pro reo (visi neaiškumai aiškinami kaltininko naudai). Šis principas pirmiausia yra susietas su baudžiamuoju procesu. Sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimus, kai yra abejotinų aplinkybių, turi būti paskirta tik ta nusikaltimo sudėtis, kuri be abejonės atitinka surinktus duomenis.

5) bausmės ekonomijos principas reiškia, kad nustatytos tokios sankcijos ribos, kurios leidžia teismui parinkti tokias minimalias bausmes, kurių užtektų nuteistajam pasitaisyti.

Teisingumo principas. Naujame BK pirmą kartą teisingumas įvardyta baudžiamosios teisės principu. Šis principas įtvirtintas BK 41 str kuriame formuluojama bausmės paskirtis ir greta kitų tikslų nustatoma, kad bausmė turi užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Baudžiamojo poveikio priemonės turi būti teisingos. Tačiau teisingumas nėra įgyvendinamas vien skiriant bausmę. Teisingumas BT turi tris aspektus:

-tai teismo veikla nagrinėjant baudžiamąsias bylas ir skiriant bausmes ir baudžiamojo poveikio priemones;

-teisingumas tai įstatymų leidėjo veikla nustatant žmogaus poelgių nusikalstamumą ir formuojant sankcijas už n.v. taip kad jos būtų teisingos;

-tai siekis vienodos BP, t.y. tokios padėties, kad už panašias veikas padarytas tokiomis pat aplinkybėmis, esant panašiems kaltininko asmenybę apibūdinantiems požymiams, būtų skiriamos analogiškos bausmės.

Teisinga tokia bausmė, kuri paskirta tinkamai atsižvelgus į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą, padaryto nusikaltimo ypatumus, kaltininko padarytos veikos subjektyviuosius požymius (kaltę, motyvą), jo asmenybę. Tai pagrindinis teisingumo aspektas.

Teisingumas prasideda nuo įstatymų leidybos. Jei įstatymų leidėjas priimdamas įstatymą ir nustatydamas sankciją už nusikalstamą veiką, nustatė per griežtą ar per švelnią bausmę, teismai privalės ją taikyti, tačiau nuteistieji ir aplinkiniai žmonės tokios bausmės nesupras kaip teisingos. Visuomenė tokiu atveju visada manys kad teisingumui nusižengė teismas. Bet teismas klauso tik

13

įstatymo. Įsigaliojus naujam BK, kuris sušvelnino daugelio nusikalstamų veikų sankcijas, teismai susiduria su kita problema, paskyrus net ir griežčiausią bausmę ji vis tiek nereiškia teisingumo nes yra per švelni atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo pavojingumą, padarinių dydį.

Teisingumas tai siekis vienodos baudžiamosios teismų praktikos. Kad teismai analogiškomis situacijomis priimtu vienodus sprendimus.

Nusikalstamos veikos sudėties kaip baudžiamosios atsakomybės pagrindas. Tai pagrindinis BT principas, apbrėžiantis baudž atsakomybės pagrindus. Atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudž įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudž nusižengimo sudėtį. Taigi net padarius baudž įstatyme numatytą veiką baudž atsakomybė nekils, jei veika padaryta nesant kaltės. naujovė: dėl daugelio n.v. BK spec. dalies straipsniuose galima aptikti formuluotę, kad „už šiame straipsnyje numatytas veikas asmuo atsako tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas ar prokuroro reikalavimas.

Šanso principas. Daug dėmesio naujajame BK skiriama asmenims, pirmą kartą padariusiems nusikalstamą veiką. BT nepaisant savo pavadinimo turi suteikti nusikaltusiam asmeniui šansą. Svarbi BK 55 str. nuostata, kad asmeniui pirą kartą padariusiam nesunku ar apysunkį nusikaltimą, paprastai skiriama ne laisvės atėmimo o kita bausmė. Įstatyme numatytas ir dar vienas šansas- atleisti nuo visos ar nuo dalies paskirtos bausmės. taikydami atleidimą nuo bausmės teismai visada atsižvelgia ar asmuo teisiamas pirmą kartą ar pakartotinai.

Nukentėjusiojo nuožiūros išplėtimo principas. Naujam BK suteikiama daugiau teisių inicijuoti ir įgyvendinti baudžiamąjį persekiojimą. pagal senąjį BK dauguma bylų buvo viešojo kaltinimo, todėl jose neliko vietos nukentėjusiojo nuožiūrai. Nukentėjusiojo vaidmens didinimas įtvirtinamas baudž įstatymuose dviem būdais. Pirma: BK didinamas ratas veikų dėl kurių baudž persekiojimas pradedamas tik esant nukentėjusiojo ar atstovo skundui (pareiškimui). Tokia tvarka pateisinama padarius nv nuosavybei, nesusijusias su smurtu, taip pat kai kurias veikas susijusias su sveikatos sutrikdymais dėl buitinių konfliktų tarp artimų žmonių. Antra: teisė nutraukti pradėtą procesą. dažnai byloje kaltininkas atlygina nukentėjusiajam žalą padaro kitokius veiksmus nukentėjusiojo naudai ir kaltininkas bei nukentėjusysis susitaiko.

Gero kaltininko elgesio ir pagalbos ikiteisminiam tyrimui ir teismui atskleidžiant nusikaltimus skatinimo principas. BT normos turi skatinti kaltininką prisipažinti, padėti greit atskleisti nusikaltimą, demaskuoti bendrininkus, atlyginti padarytą žalą. Toks elgesys skatinamas numatant BK galimybių netraukti asmens baudžiamojon atsakomybėn, atleisti jį nuo baudž atsakomybės, skirti švelnesnę negu įstatyme numatytą bausmę. Kita grupė skatinamųjų normų suteikia galimybę atsižvelgiant į gera kaltininko elgesį skirti jam švelnesnę bausmę už padarytą nusikaltimą.

Non bis in idem. Niekas negali būti persekiojamas ar baudžiamas baudžiamąja tvarka pagal tos pačios valstybės įstatymus ar nusižengimą, už kurį jis jau galutinai išteisintas ar nuteistas remiantis tos valstybės teise ir baudž procesu.

Prieglobsčio suteikimas (Asylum). Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos, kuri patvirtinta JT 1948 m. 14 str. nustatyta:1) Persekiojamas kiekvienas žmogus turi teisę ieškoti prieglobsčio kitose šalyse ir juo naudotis.2) Šia teise negali būti pasinaudota, kai persekiojimas tikrai pagrįstas padarymu kriminalinio

nusikaltimo ar veiksmų, prieštaraujančių Jungtiniu tautų tikslams ir principams. Lietuvos BK 7 str. 4 dalyje yra nustatyta, kad asmenys už veikas, dėl kurių jie buvo persekiojami

užsienyje ir todėl pagal LR įstatymus jiems buvo suteikta prieglobsčio teisė, nebaudžiami pagal LR baudž įstatymus ir neišduodami užsienio valstybėms. Prieglobsčio teisę pagal Lietuvos įstatymus yra suteikiama tuomet, jeigu užsienio pilietis padarė veiksmus, kurie pagal jo šalies baudž įstatymus yra pripažįstami nusikaltimu. Asmens padaryti veiksmai neturi būti kriminalinio pobūdžio.

Nusikaltėlio išdavimas (ekstradicija). Ekstradicija tai nusikaltėlio atidavimas tai valstybei kurioje jis padarė nusikaltimą. Nusikaltėlio išdavimo praktika buvo žinoma dar senovės Egipte. Asmenys išduodami už nusikaltimus, už kuriuos yra baudžiama laisvės atėmimu arba sulaikymu bent vieneriems metams, arba dar griežtesne bausme pagal prašančios ir pagal prašomosios šalies įstatymus. Lietuvos BK nustato pagrindines nusikaltėlio išdavimo taisykles. Užsienio piliečiai, padarę nusikaltimus, išduodami atitinkamoms valstybėms remiantis tarptautinėmis sutartimis, o jei tokių sutarčių nėra- vadovaujantis Lietuvos įstatymais. BK 9 str. taip pat nustato kada užsienio piliečiai neišduodami:

14

-jei jų veikos pagal LR baudž įstatymus nelaikomos nusikaltimais;-jeigu asmenis, kurie už veikas buvo persekiojami užsienyje remiantis Lietuvos įstatymais buvo

suteikta prieglobsčio teisė.Tarptautinėse sutartyse nurodyti apribojimai:-kai nusikaltimas buvo padarytas susitariančios šalies kuriai pateiktas prašymas teritorijoje;-šalyje kuriai pateiktas prašymas baudž persekiojimas negali būti pradėtas arba nuosprendis

įvykdytas dėl senaties ar kitu teisėtu pagrindu;-kai šalyje kuriai pateiktas prašymas už tą patį nusikaltimą buvo priimti ir įsiteisėjo nuosprendis

ar nutarimas nutraukti bylą. Įstatyme numatytos tik sąlyginės kliūtys vykdyti ekstradiciją, t.y. BK visais atvejais palieka

teismui teisę spręsti išdavimo klausimą, net ir tada kai pagal Lietuvos įstatymus veika nelaikoma nusikalstama.

Jei išduoti asmenį prašo kelios valstybės- paprastai atsižvelgiama į padarytų nusikaltimų sunkumą ir prašymų gavimo eiliškumą. taip pat dažnai yra nustatoma kad šalis prašanti asmenį išduoti negali jo traukti baudžiamojon atsakomybėn už kitus nusikaltimus dėl kurių ji neprašė šio asmens išduoti.

LR BK ir BPK įtvirtina Lietuvos valstybės teisę savanoriškai atsisakyti BJ asmeniui nv padariusiam LR teritorijoje taip pat už jos ribų. Šie klausimai reguliuojami BK 9 ir 91 str.

Europos arešto orderį išdavus baudž persekiojimo tikslais LR pilietis ar nuolat gyvenantis asmuo gali būti perduotas esant sąlygai, kad asmuo, dėl kurio Europos arešto orderį išdavusi valstybė priėmė nuosprendį, bus gražintas į LR atlikti jam skirtą su laisvės atėmimu susijusią bausmę, jei to prašytų perduotas asmuo arba pareikalautų LR generalinė prokuratūra.

BJ atsisakymas gali pasireikšti ir Lietuvai atsisakant perimti baudž procesą dėl kurio paduotas kitos valstybės prašymas. Europos konvencijoje dėl baudž proceso perdavimo numatoma galimybė vienai valstybei prašyti kitos valstybės tam tikrais atvejais perimti baudž procesą. Jei Lietuvoje nusikaltimą padarė kitos valstybės pilietis vėliau į ją persikėlęs, Lietuva gali prašyti kitą valstybę perimti baudž procesą, t.y. kad ji pagal savo įstatymus tokį asmenį ištirt ir nuteistų.

NUSIKALSTAMA VEIKA. Veika BT-ėje tai socialiai reikšmingas žmogaus elgesys, poelgis.Bk 11 str. 1 d nustatyta, kad nusikaltimas yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika

(veikimas ar neveikimas), už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nusikaltimai klasifikuojami į tyčinius ir neatsargius. Nusikaltimų kategorijos: nesunkūs, apysunkiai, sunkūs ir labai sunkūs. Nusikaltimų kategorijos skiriasi pagal BK numatytą maksimalią laisvės atėmimo bausmę. Kodekso 12 str. baudž nusižengimas apibrėžiamas kaip pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika už kurią numatyta bausmė nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.

NV- yra pavojinga ir šiame kodekse uždrausta veika. Požymiai apibūdinantys veiką kaip nusikaltimą ar baudž nusižengimą

a) veikos pavojingumas; b) veikos draudžiamumas arba priešingumas baudž įstatymui. Paplitęs trijų sudedamųjų dalių nusikaltimo apibrėžimas. Jo esmė ta kad skiriami trys būtini

požymiai: veika yra priešinga baudž įstatymui, veika atitinka tam tikro nusikaltimo sudėtį ir veika padaryta kaltai.

Veikos pavojingumas dažnai vadinamas materialiu nv požymiu. Jis parodo veikos esmę, paaiškina dėl ko žmogaus poelgis visuomenės netoleruojamas ir pripažįstamas nusikalstamas. bet jei veika pavojinga tai kam ji pavojinga? Žodis pavojingas BT-ėje aiškinamas kaip keliantis pavojų, darantis žalą, besikėsinantis ar kažką pažeidžiantis. Pavojinga veika tai pavojinga viešpataujančiai vertybių sistemai veika. Vertybės tai žmogau gyvybė, sveikata, laisvė, orumas, nuosavybė, visuomenės saugumas. Viskam kas pripažįstama visuomenės vertybė, suteikiama teisinė apsauga. Vienos vertybės ginamos yra ginamos administracinės teisės normų, kitos civilinės teisės normų. Aukščiausios visuomenės vertybės yra imamos baudžiamosios teisės apsaugon, kriminalizuojant pasikėsinimus į šias vertybes. Dėl to galima teigti, kad nusikalstamos pripažįstamos ne šiaip pavojingos veikos, o pačios pavojingiausios- veikos, kuriomis kėsinamasi į didžiausias vertybes.

Veikos pavojingumas. Įv žmogaus poelgių, net ir tų, kurie laikomi nusikaltimais, pavojingumas nėra vienodas. Nv pavojingumui matuoti vartojami du terminai:

15

1) nv pavojingumo pobūdis. Jį apibūdina vertybių pobūdis ir vertingumas. Terminas pobūdis paprastai vartojamas skirtingų rūšių n veikoms esančioms skirtinguose BK skyriuose.

2) nv pavojingumo laipsnis. Keli tapatūs ar vienarūšiai nusikaltimai palyginami pagal jų pavojingumo laipsnį. Laipsnį nulemia tam tikrų nv požymių įeinančių į n veikos sudėtį, išreikštumas, kiekybinė jų išraiška.

Nv pavojingumas vertinamas dviem lygiais:-įstatyme;-teisinėje praktikoje taikant įstatymą.Pirmiausia veikos pavojingumą vertina įstatymų leidėjas. tai pirmas arba rūšinis veikos

pavojingumo lygis. Jis vienodas visoms tos pačios rūšies n veikoms. Įstatymų leidėjas nustato sankciją už padarytą nv ir joje matyti baudžiamasis teisinis veikos vertinimas. Lyginant įstatymų sankcijas galima palyginti nusikaltimų pavojingumą.

Antras lygis, kuriuo išreiškiamas nv pavojingumas- konkrečios padarytos nv pavojingumas. Jį vertina teismas skirdamas bausmę už padarytą nv. Įstatymų leidėjas sankcijas formuluoja kaip alternatyvias ir santykiškai apibrėžtas, palikdamas vietos konkrečios padarytos veikos pavojingumą įvertinti teismui (teismo nuožiūrai).

Veikos draudžiamumas (priešingumas baudž įstatymui). Nusikalstama yra tik tokia veika, kuri yra įstatymų leidėjo uždrausta. Veika ne tik apskritai kelia pavojų kažkokioms vertybėms, bet yra baudž įstatymas kuris aprašo tokio poelgio požymius ir numato baudž atsakomybę už tokią veiką. Nv tai veika, uždrausta ne bet kokiu, o būtent baudž įstatymu.

Kaip atskiriamas nusikaltimas ir baudžiamasis nusižengimas. Pagrindinis kriterijus- n veikos dalyko ypatumai jo vertė ir kiekis. bet ne visada įst leidėjas pažymi n veikų skiriamąją ribą. Tada reikia pasitelkti įvairius įstatymo aiškinimo būdus. Gramatins ar loginis įstatymo aiškinimas ne visada gelbsti. Autentiškas baudž įstatymo aiškinimas pateiktas BK spec. dalies straipsniuose pavadintuose „Sąvokų aiškinimas“.

Ir už nusikaltimą ir už baudž nusižengimą įst leidėjas numato baudž atsakomybę, tačiau už baudž nusižengimą numatytos švelnesnės baudž atsakomybės priemonės. BK 42 str. 2 d numatomos specialios tik už baudž nusižengimus skirtos bausmės- už juos nenumatyta ir negali būti skiriama mirties bausmė. Asmenys nuteisti už baudž nusižengimus neturi teistumo.

Nv veikų atskyrimas nuo kitų teisės pažeidimųNusikaltimų bei kitų teisės pažeidimų atskyrimas turėtų remtis tokiais trimis pagr. kriterijais:-pavojingumo laipsniu ir pobūdžiu;-priešingumu teisei;-sukeliamos teisinėmis pasekmėmis. Nusikaltimas yra pavojinga veika. Administracinis nusižengimas, civilinis pažeidimas,

drausminis nusižengimas irgi yra pavojingos veikos, tačiau šie pažeidimai mažiau pavojingi nei nusikaltimas. Nusikaltimo padarymo pasekmės sunkesnės nei padarius kitus teisės pažeidimus. Didesniam nusikaltimo, palyginti su kitais teisės pažeidimais, pavojingumui įtakos turi ir jo objekto ypatumai. Nusikaltimu kėsinamasi į visuomenėje labiausiai saugomus gėrius: žmogaus gyvybę, lytinę neliečiamybę, valstybės suverenitetą, jos konstitucinius pagrindus. Didesnį nusikaltimo pavojingumą lemia ir jo subjektyvūs požymiai: kaltė motyvas tikslai.

Nusikaltimai visada uždrausti baudž įstatymo, kitus teisės pažeidimus reglamentuoja civilinis, administracinis, darbo šeimos kodeksai bei kiti teisės norminiai aktai.

Padariusiam nusikaltimą skiriama griežčiausia valstybės prievartos priemonė- kriminalinė bausmė. Už kitų teisės pažeidimų padarymą kaltininkui skiriamos ne tokios griežtos valstybės prievartos priemonės. kriminalinė bausmė užtraukia teistumą.

Taip pat nuo administracinio nusižengimo, civil pažeidimo bei drausminio nusižengimo nusikaltimas skiriasi atsakomybės pagrindais ir sąlygomis. Už nusikaltimo padarymą atsako tik tas asmuo kuris pats konkrečiai padarė nusikalstamą veiką. Tuo tarpu už administracinio nusižengimo ar civil pažeidimo padarymą atsakomybėn atitinkamais atvejais gali būti traukiami asmenys, kurie patys nepadarė nei adm nusiž. nei civil pažeidimo.

baudž ir civil atsakomybės esminis skirtumas yra tas kad civilinės atsakomybės pagrindinė paskirtis- pažeistų turtinių teisių atstatymas, baudž atsakomybė nesiejama su konkretaus asmens pažeistų teisių atstatymu, dažniausiai tai ir neįmanoma padaryti.

16

Adm atsakomybės pasekmės panašios į baudžiamosios atsakomybės pasekmes. Adm atsakomybės atsiradimo pagrindas – adm pažeidimo padarymas kuris laikomas pavojinga veika bet šios veikos pavojingumas mažesnis nei nusikaltimo. Taikyti adm atsakomybę suteikta ne tik teismui bet ir daugeliui kitų institucijų. Adm nuobaudos paskyrimas neužtraukia teistumo, nors asmuo nubaustas adm nuobauda vienerius metus nuo tokios nuobaudos paskyrimo laikomas baustu.

Drausminė atsakomybė pasireiškia įstatymo numatytų nuobaudų taikymu įstaigos ar organizacijos administracijos darbuotojui, kurioje jis dirba. Šios atsakomybės pasekmė- drausminių nuobaudų taikymas. Darbo drausmės pažeidimai kartais gali sukelti itin sunkias pasekmes ir todėl gali būti kvalifikuoti kaip nusikaltimai.

Nusikaltimu laikoma tik tokia veika kuri padaroma kaltai, tuo tarpu civil pažeidimas tam tikrais atvejais gali būti padaromas ir be kaltės. Šiuo atveju civilinės atsakomybės atsiradimas gali būti siejamas vien su žalos padarymo faktu.

NV SUDĖTIS

Tam kad padarytą veiką būtų galima pavadinti nusikaltimu ar baudžiamuoju nusižengimu tai yra nusikalstama veika o asmenį nusikaltėliu, nepakanka įvertinti vien išorinį, akiai matomą elgesį. Vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą, baudž teisėje naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Remiantis šiuo modeliu norint padaryti išvadą apie (ne)nusikalstamos veikos pobūdį būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje,t.y. faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudž įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai.

Nv sudėtis- tai teisinė žmogaus poelgio priešingumo baudž teisei išraiška.Priimdamas baudž įstatymą ir nustatydamas veikos baudžiamumą, įstatymų leidėjas sukuria tam

tikros nusikalstamos veikos modelį, kuriame aprašo nusikalstamos veikos požymius. Nv požymiai baudž įstatyme aprašomi n veikos sudėties forma.

Nustatyta nv sudėtis leidžia pavadinti veiką nusikaltimu ar baudž nusižengimu, o asmenį padariusį veiką vadinti nusikaltėliu.

Nv sudėtis yra baudž atsakomybės pagrindas pagal Lietuvos baudž teisę. BK 2 str. 4 d. teigiama, kad pagal BĮ atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudž įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudž nusižengimo sudėtį.

Nv yra objektyvios tikrovės reiškinys, tai žmogaus poelgis, kuris kelia pavojų visuomenės vertybėms, todėl įstatymo uždraustas.

Nv sudėtis kitaip nei nusikalstama veika, nėra objektyvios tikrovės reiškinys. Sudėties neįmanoma pamatyti, paliesti. Tai nusikalstamo reiškinio teisinė išraiška. Ji būtina išvadai apie n veiką padaryti. Tik bylą tiriant ir atliekant teisminį nagrinėjimą įrodžius visus inkriminuotus n veikos sudėties požymius galima pavadinti veiką nusikaltimu ar baudž nusižengimu.

Nusikaltino ar baudž nusižengimo sudėties modelį sudaro tam tikri požymiai, kurie apibūdina n veiką. Nv sudėties modelis skirstomas į sudedamąsias dalis. Nv sudėties požymiai skiriami į dvi grupes: objektyviuosius ir subjektyviuosius. Objektyvieji nv požymiai apibūdina išorinę matomą žmogaus poelgio pusę. Objektyvieji požymiai tai:

-BĮ saugomos vertybės-pavojinga veika-n veikos dalykas-n veikos padarymo būdas-jos padarymo laikas vieta ir priemonės-nv padarymo aplinkybės-nv pavojingi padariniai -priežastinis padarytos veikos ir kilusių (įstatyme numatytų) pavojingų padarinių ryšys-asmens, trauktino baudž atsakomybėn amžius-specialaus subjekto požymis.Objektyviuosius požymius galima skirstyti į dvi grupes:a) objektyvūs sudėties požymiai, apibūdinantys n veikąb) objektyvūs sudėties požymiai, apibūdinantys asmenį, padariusį nv (asmens, trauktino baudž

atsakomybėn amžius, specialaus subjekto požymis)

17

Požymiai, apibūdinantys nematomą, t.y. vidinę, psichinę nv pusę, priskiriami prie subjektyviųjų nv sudėties požymių. Tai pakaltinamumas, kaltė, nv padarymo motyvas, nv padarymo tikslas.

Objektyvieji ir subjektyvieji nv sudėties požymiai:-pagrindiniai- tie kurie įstatymų leidėjo yra naudojami aprašant kiekvienos nv sudėties

požymius, taigi jie įeina į kiekvienos nv sudėtį ir privalo būti įrodinėjami byloje, tiriant kiekvieną nv.-fakultatyviniai- tie kuriuos įstatymų leidėjas naudoja formuluodamas ne kiekvieną, o tik kai

kurias n veikų sudėtis. Šie požymiai įeina ne į visas nv sudėtis, todėl yra įrodinėjami tiriant ne visas bylas.

Kiekvienoje byloje privalu įrodyti, į kokias vertybes pasikėsino kaltinamasis, kuo pasireiškė jo veika, kokių padarinių kilo dėl veikos ir ar jie atitinka padarinius už kuriuos įstatyme numatyta baudž atsakomybė, ar yra priežastinis padarytos veikos ir kilusių pavojingų padarinių ryšys, ar kaltinamasis sulaukęs įstatymo numatyto baudž atsakomybės amžiaus, ar jis pakaltinamas ar jis kaltas.

Nv sudėčių rūšys.Nv sudėtys skirstomos į: 1. Pagrindines. 2. Kvalifikuotas3. Privilegijuotas.Pagrindinės dar vadinamos konstitucinėmis. Tai tokios sudėtys kuriose yra aprašytas minimalus

kiekis požymių, apibūdinančių veiką kaip nusikalstamą. Jos paprastai aprašomos BK spec. dalies straipsnių pirmose dalyse.

Kvalifikuota nv sudėtis yra tokia į kurią įtraukiami papildomi, palyginti su pagrindine sudėtimi, požymiai, didinantys nv pavojingumą ir dėl to nustatoma griežtesnė bausmė. Kvalifikuota sudėtis dažniausiai aprašoma BK straipsnių 2-oje, 3-čioje, 4-toje dalyse, jei jose formuluojami nv sudėties požymiai.

Privilegijuotos yra tokios nv sudėtys, kurios formuluojamos įtraukiant į pagrindinę sudėtį papildomus požymius, mažinančius veikos pavojingumą. Tokios sudėtys gali būti aprašomos BK straipsnių antroje ar trečioje dalyse arba atskirame BK straipsnyje. Jų sankcija būna atitinkamai švelnesnė.

Kaip nustatyti ar sudėtis yra pagrindinė ar privilegijuota jei BK straipsnis turi tik vieną dalį, skirtą aprašyti sudėties požymius. Yra du būdai:

-lyginti kelių straipsnių numatančių atsakomybę už tą pačią veiką, dispozicijas ir jų sankcijas;-tam tikrai atvejais galima pasinaudoti teisminiu baudž įstatymo aiškinimu.Tais atvejais kai įstatymų leidėjas viename BK straipsnyje formuluoja nusikaltimo ir

baudžiamojo nusižengimo sudėtį, baudž nusižengimo sudėtis visada bus privilegijuota nusikaltimo sudėties atžvilgiu.

N veikų sudėčių klasifikavimas į materialias ir formalias nv sudėtis. Klasifikacijos pagrindas- objektyvaus sudėties požymio- pavojingų padarinių reikšmė nusikalstamos veikos sudėčiai ir, aišku, asmens baudžiamajai atsakomybei.

Pavojingi padariniai yra pagrindinis materialių nusikalstamų veikų sudėčių požymis ir jos yra įrodinėjamos tiriant n veiką. Materialiose sudėtyse prie pagrindinių nv sudėties požymių priskirtinas priežastinis pavojingos veikos ir įstatyme numatytų pavojingų padarinių ryšys.

Jei nv sudėtis yra formali, baudž atsakomybė kils už pačią veiką neatsižvelgiant į pavojingų padarinių kilimą, jeigu sudėtis materiali, baudž atsakomybė kaip už baigtinę nusikalstamą veiką kils padarius veiką ir atsiradus įstatyme numatytų pavojingų padarinių.

Ar nv sudėtis formali ar materiali nustatoma dažniausiai aiškinant įstatymą. Jei pavojingi padariniai yra aprašyti dispozicijoje, nv sudėtis yra materiali ir padariniai įeina į nusikalstamos veikos sudėtį. Jei ne- formali. Kartais prireikia panaudoti ir loginį, gramatinį ar net teisminį baudž įstatymo aiškinimą norint nustatyti nv sudėties rūšį.

NV KVALIFIKAVIMAS.Tai ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro ar teisėjo išvada, kad kaltininko padaryta veika turi

nv sudėtį, išreikšta formalia skaičių kalba atitinkamame procesiniame dokumente. Nv kvalifikavimas yra konkretaus gyvenimo atvejo palyginimo su bendra baudž teisės norma rezultatas, užfiksuotas tam tikruose procesiniuose dokumentuose formalia skaičių kalba. Nv kvalifikavimas tai procesas,

18

kuris susideda iš trijų etapų ar stadijų. Kvalifikuoti n veikas-būtina išmanyti baudž įstatymus. Tai pirmas kvalifikavimo etapas. N veikų kvalifikavimas yra įrodinėjimo proceso rezultatas.

Antra stadija yra konkretaus gyvenimo atvejo,t.y. žmogaus poelgio, teisiškai reikšmingų požymių nustatymas. Tai faktinių bylos aplinkybių nustatymas. Teisiškai reikšmingų veikai kvalifikuoti požymių nustatymas ir jų fiksavimas procesiniuose dokumentuose kartu dar vadinamas nusikalstamos veikos įrodinėjimo procesu.

Trečiasis baigiamasis nv kvalifikavimo etapas, kuriame sulyginama tyrimo metu nustatytų teisiškai reikšmingų konkrečios veikos požymių visuma su pasirinkta įrodinėti baudž teisės norma. Jei asmuo, tiriantis bylą mano, kad nustatyti visi nv dėl kurios buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, sudėties požymiai jis daro išvadą, kad tiriamojoje veikoje yra inkriminuotos nv sudėtis. Tada jis surašo kaltinamąjį aktą, jame įvertina veiką pagal tam tikrą BK str. ar jo dalį, glaustai nurodo teisiškai reikšmingus jos požymius ir motyvus, patvirtinančius kvalifikavimą pagal tą BK str. Tą patį daro teismas priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį.

Nv kvalifikavimo klausimai sprendžiami viso baudž proceso metu, t.y. atliekant ikiteisminį bylos tyrimą ir ją nagrinėjant teisme. Nv kvalifikuojama visomis baudž proceso stadijomis. Nv kvalifikavimu prasideda ikiteisminis baudžiamosios bylos tyrimas, veikos kvalifikavimu baigiasi teisminis bylos nagrinėjimas. Nusikaltimo kvalifikavimas viso baudž proceso šerdis.

Nv kvalifikavimas glaudžiai susijęs su įrodinėjimo procesu baudžiamojoje byloje. Nv kvalifikavimas visose baudž proceso stadijose yra susijęs su įrodinėjimu ir galiausiai yra įrodinėjimo proceso rezultatas. Norint kvalifikuoti veiką pagal BK straipsnį reikia visų pirma įrodyti esant nusikalstamos veikos sudėtį asmens veikoje.Antra- reikia įrodyti kas padarė n veiką. Kol nėra nustatytas asmuo, padaręs nv, nv sudėties įrodinėjimo procesas sustoja ir veika nekvalifikuojama. Byloje taip pat turi būti įrodinėjama kaltininko asmenybė ir padarytos žalos dydis, jei yra civil ieškinys.

Teisingo nv kvalifikavimo reikšmė yra labai didelė. Teisėtumo požiūriu ne tas pats, už kokią nv asmuo bus nuteistas. BK straipsniai numato skirtingas sankcijas, skirtingi BK straipsniai turi skirtingą poveikį nuteistojo teisiniam statusui bausmės atlikimo sąlygų požiūriu, atleidimo nuo bausmės požiūriu ir kt.

OBJEKTYVIEJI NV POŽYMIAI (OP).Tai išorinė akiai matoma šios veikos dalis. Vienos nusikalstamos veikos nuo kitų pirmiausia

skiriasi pagal obj požymius, pagal išorinės raiškos skirtingumus. Todėl obj požymiai viena ar kita forma aprašomi BK specialiosios dalies str. dispozicijose. Tačiau tai dar nereiškia kad str. dispozicijose galima rasti visus obj nv sudėties požymius.

Formaliose n veikų sudėtyse, be abejo, nebus aprašomas pavojingų padarinių požymis. Nustatyta speciali asmens, trauktino baudž atsakomybėn, amžiaus požymio aprašymo tvarka. Objektyvieji fakultatyvūs nv sudėties požymiai aprašomi dispozicijose tik tais atvejais kai jie įeina į konkrečios nv sudėtį.

Obj požymiai įrodinėjami pačiais įvairiausiais BPK numatytais procesiniais veiksmais. Apžiūrint įvykio vietą ir surašant įvykio vietos apžiūros protokolą užfiksuojamas nužudymo, vagystės turto sugadinimo, eismo taisyklių pažeidimo padarinių faktas, pagal įvairių ekspertizių aktus nustatomi smurtinių nusikaltimų veikos pobūdis (smūgių kiekis), būdas (peiliu ar šaunamuoju ginklu ar ranka), padariniai- sveikatos sutrikdymų laipsnis, mirties priežastis ir priežastinis ryšys su padaryta veika. Svarbus OP įrodinėjimo šaltinis yra įvykio liudytojų ar nukentėjusiųjų parodymai. Kratos, poėmio procesiniais veiksmais dažnai nustatomas nusikaltimo dalykas, nusikaltimo įrankiai ir priemonės.

Baudž įstatymo saugomos vertybės. Svarbiausias veiksnys nulemiantis žmogaus poelgio pavojingumą ir baudžiamąjį teisinį jo vertinimą yra vertybės arba gėriai, kuriems šis poelgis daro žalą ar kelia pavojų. Kiekviena visuomenė turi savo vertybių skalę. Tai pagrindinis objektyvusis nv sudėties požymis. Yra du baudž įstatymo saugomų vertybių, kaip nv sudėties požymio, nustatymo etapai:

a) vertybių, kurias ima baudžiamojon teisinėn apsaugon baudžiamasis įstatymas (BK spec. dalies straipsnis), nustatymas;

b) vertybių į kurias pasikėsinta, kurioms padaryta žala konkrečia veika, nustatymas.Tikslus vertybių nustatymas yra pirma preliminari sąlyga tinkamai kvalifikuoti veiką.Baudž įstatymo saugomų vertybių kaip pagr. požymio nustatymo įstatyme taisyklės:

19

1. Baudž įstatymo saugomos vertybės nustatomos iš skyriaus, kuriame yra dominantis BK straipsnis, pavadinimo, remiantis gramatiniu kartais loginiu įstatymo aiškinimu.

2. Konkrečios padarytos veikos faktinių aplinkybių aiškinimas ir vertybių, į kurias pasikėsino kaltininkas, nustatymas. Dažnai tai galima padaryti tik nustačius pavojingą veiką padariusį asmenį, jį apklausus ir sulyginus jo parodymus su kita turima bylos medžiaga.

Netinkamai nustačius BĮ saugomas vertybes ar vertybes į kurias pasikėsino kaltinamasis, teismų gali būti nuteisiami nekalti asmenys.

Baudž įstatymo saugomos vertybės yra BK specialiosios dalies norų suskirstymo į skyrius pagrindinis kriterijus. Prireikus papildyti BK nauja nv sudėtimi, ji dedama į tą BK skyrių, kuriam ši norma labiausiai tinka pagal BĮ-mo saugomų vertybių požymį.

Jei tam tikras BK str. saugo kelias vertybes, visų jų pažeidimas teisiškai bus vertinamas kaip viena n veika, kvalifikuojama pagal vieną BK specialiosios dalies straipsnį.

Tais atvejais kai vienas BK str. saugo kelias vertybes, jos klasifikuojamos. Didelę praktinę reikšmę turi BĮ saugomų vertybių klasifikacija į pagrindinę ir papildomą BĮ saugomą vertybę.

Pagrindinė BĮ saugoma vertybė yra tokia vertybė, kurią pirmiausia norėjo apsaugoti įstatymų leidėjas, nustatydamas veikos nusikalstamumą. pasikėsinimas į šią vertybę yra n veikos esmė.

Papildoma vertybė yra tokia, pasikėsinimas į kurią nesusijęs su n veikos esme ar su kaltininko galutiniais tikslais, tačiau kuri visada pažeidžiama ar jai kyla pavojus, kėsinantis į pagrindinę baudžiamojo įstatymo saugomą vertybę.Todėl įstatymų leidėjas šią vertybę saugo kartu su pagrindine vertybe viename BK straipsnyje.

Kiekvienos nv sudėtis gali turėti tik vieną pagrindinę BĮ saugomą vertybę. Viena sudėtis gali apimti kelias papildomas vertybes.

Jei darant veiką pažeidžiama tik pagr. vertybė, bet nekyla pavojus ir nenukenčia nė viena iš papildomų BĮ saugomų vertybių, padaryta veika negali būti kvalifikuojama pagal BK straipsnį, kurio sudėtis saugo kelias vertybes.

Būtent pagrindinė vertybė nulemia veikos vietą viename ar kitame BK spec. dalies skyriuje.Kai kurios pavojingos veikos kelia pavojų ne vienai o iš karto kelioms vertybėms.Pavojinga veika. Tai nv sudėties objektyvusis požymis, kurį įstatymų leidėjas visada naudoja

formuluodamas nv sudėtis. Šis požymis turi būti nustatytas įrodinėjant bet kokią nv sudėtį. Pavojinga veika yra tas požymis, kuris paprastai aprašomas BK straipsnio dispozicijoje.

Veika kaip pavojingas žmogaus poelgis. Terminas „veika“ pirmiausia apibrėžia žmogaus poelgį, suprantant jį kaip išoriškai pasireiškiantį elgesio aktą. Tai elgesio aktas kurį galima stebėt matyt girdėt ar pajaust. Sukelti baudžiamąją atsakomybę gali tik pavojingas įstatymų leidėjo požiūriu žmogaus poelgis. Tik toks poelgis gali būti laikomas pavojinga veika.

Pavojinga veika kaip kūno judesys. Žmogaus veika išoriškai pasireiškia kūno judesiais. veikos požymis apibūdintas įstatymo dispozicijoje vienu žodžiu, nebūtinai preziumuoja vieną kūno judesį. kartais vienu žodžiu apibūdinamas ne vienas kūno judesys o visas kūno judesių kompleksas.

Tęstinė veika (turto prievartavimas iš tos pačios aukos), trunkama veika(ginklo laikymas).Pavojingos veikos raiškos formos: -Veikimas. Viena iš pavojingiausių pavojingo veikimo formų yra fizinis smurtinis poveikis kitam

žmogui. pavojingas veikimas gali pasireikšti ir nesmurtinio pobūdžio fiziniais kūno judesiais paveikiant BĮ saugomas vertybes. Tokia pavojingo veikimo forma numatyta daugumos n veikų nuosavybei sudėtyse. Pavojingas veikimas galimas ir žodžiu. Kito žmogaus šmeižimas, įžeidimas, mažamečio tvirkinimas, viešosios tvarkos pažeidimai, įtraukimas nepilnamečio į nv.

Nusikalstamas laikomas veikimas, padaromas rašant, piešiant fotografuojant ar filmuojant. Pavojingas veikimas gali pasireikšti konkliudentiniais veiksmais.

Kai kurių nv sudėtyse pavojinga veika gali būti padaroma tik viena iš paminėtų formų, kitos sudėtys numato dvi ar tris galimas veikimo formas. Net vienu žodžiu įstatyme apibrėžta veika gali būti padaroma keliomis formomis pav. tvirkinimas.

- Neveikimas. BK yra normų kuriomis asmuo įpareigojamas tam tikroje situacijoje veikti ir kartu nustatoma baudž atsakomybė už neveikimą. Ir neveikimas gali padaryti žalą visuomenėje branginamoms vertybėms. Pirma baudž atsakomybės už neveikimą nustatymo ir jos įgyvendinimo sąlyga yra asmens pareiga veikti. Tačiau įpareigojimas veikti grasinant baudž atsakomybe negali būti absoliutus. Absoliutus gali būti tik moralinis įpareigojimas.

20

Kalbant apie pavojingą veiką, turima galvoje žmogaus poelgis, tačiau BĮ saugomas vertybes gali pažeisti ir gyvūnai.

BK yra straipsnių kuriuose veikos nusikalstamumas siejamas su pavojingos veikos padarymu, neatsižvelgiant į tai, ar dėl padarytos veikos kilo kokių nors pavojingų padarinių. Tokiuose straipsniuose formuluojamos vadinamosios formalios nv sudėtys.

Jei BK straipsnių dispozicijose nurodoma ne tik veika bet ir padariniai tokios sudėtys vadinamos materialiosiomis nv sudėtimis. Jose numatoma atsakomybė ne tik už veikos padarymą bet ir už jos sukeltus padarinius. Tokiais atvejai BĮ dispozicijoje minimi padariniai tampa įrodinėjimo dalyku baudžiamojoje byloje. Taip yra visais atvejais kai nv sudėtis yra materiali.

Nv padariniai įstatyme paprastai įvardijami žodžiais „žala“, „sveikatos sutrikdymas“, „žuvo žmogus“, „sunkūs padariniai“. Tačiau skaitant straipsnio dispoziciją ir ją aiškinantis ne visada kategoriškai galima pasakyt, nv sudėtis yra formali ar materiali, ar padariniai yra nv sudėties požymis, nulemiantis baudž atsakomybę ar taip nėra. Dėl padarinių visada prisimintina, kad jie, kaip nusikalstamos veikos sudėties požymis, yra glaudžiai susiję su BĮ saugomomis vertybėmis. Padariniai tai ne kas kita, o žala baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms. Ne visada paprasta studijuojant str dispoziciją ir nenaudojant kitų įstatymo aiškinimo būdų nustatyti padarinių vietą nv sudėtyje, taigi ir įrodinėtinas aplinkybes. Kilus neaiškumų, reikia vadovautis bendra taisykle- kelti klausimą, ar tiriant bylą pagal minėtą BK straipsnį įrodinėjama tik veika ar ir tos veikos sukelti padariniai, t.y. žala įstatymo apsaugos objektui. Nereikia painioti įstatymo saugomų vertybių ir nusikaltimo dalyko. BK straipsnių dispozicijose minimi skaitmenys dažnai nurodo ne padarinius, o nusikaltimo dalyko požymį.

Tam tikrais atvejais nv sudėtys formuluojamos taip, kad pagrindinė sudėtis yra formali, o vienas iš kvalifikuojamųjų sudėties požymių gali būti siejamas su padariniais.

Dažniausiai nv padarymo padariniai įtraukiami į nv sudėtį ir įrodinėjami tada kai jei pasireiškia fizine ar turtine žala. Fizinė žala- tai padariniai, susiję su žmogaus kūno sužalojimais, sveikatos sutrikdymu ar gyvybės atėmimu. Turtinė žala- tai padariniai susiję su žala nuosavybei. Turtinė žala kaip nv sudėties požymis gali pasireikšti tiek tiesiogine turtine žala (prarandamas turtas, negražinta paskola), tiek negauta turtinė nauda (negautos palūkanos už kreditą). Dažniausiai BK straipsniuose galima rasti sudėčių, kuriose baudž atsakomybė siejama su negauta turtine nauda.

BK nustato baudž atsakomybę ir už kitokius padarinius, ne tik už fizinę ar turtinę žalą. Šie padariniai gali būti ir nemateriali žala, kurios neįmanoma išreikšti pinigais („sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką“, „kilo žmonių sumaištis“).

Reikia skirti B įstatyme numatytus pavojingus padarinius kaip nv sudėties požymį nuo nukentėjusiajam n veika padarytos žalos. Pavojingi padariniai kaip nv sudėties požymis, nulemia padarytos veikos kvalifikavimą ir jie turi būti nustatyti taip, kaip to reikalauja B įstatymo sudėtis ir šio įstatymo aiškinimas.

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir BĮ numatytų padarinių ryšys.Tai objektyvusis nv sudėties požymis įrodinėtinas tiriant n veikų, kurių sudėtys yra materialios,

bylas. Išvada dėl priežastinio ryšio yra teisinė, ją daro savarankiškai prokuroras ar teismas. Išvada apie priežastinį ryšį daroma remiantis dviem dalykais:a) bylos medžiagoje nustatytais duomenimis; b) teorinėmis žiniomis apie priežastinį ryšį ir jo atmainas, taip pat vadovaujantis priežastinio ryšio nustatymo metodika.

Padaryti išvadą labai padeda įvairių teismo ekspertizių aktai, proceso dalyvių parodymai, kiti procesiniai dokumentai. bet ekspertizės aktas dar nėra teisinė išvada, kad yra priežastinis ryšys. jame pateikiama tik medicininė ar techninė priežastinio ryšio versija, bet nepateikiama baudžiamoji teisinė išvada. priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Tik teismo kompetencija yra vertinti ekspertų išvadas ir sutikti su jomis visiškai ar iš dalies. Nustatęs pavojingos veikos požymius ir esant BK numatytų padarinių, asmuo tiriantis bylą, ir teismas turi susieti tai priežastiniu ryšiu. Sunkumų atsiranda tada kai padarinių kilimą galima susieti su keliomis priežastinis ir reikia nuspręsti kuri priežastis buvo pagrindinė.

Nustatant priežastinį ryšį ir inkriminuojant kaltininkui kilusius padarinius (ypač mirtį), neturi reikšmės padarinių kilimo laikas (mirties laikas). Baudž teisinę reikšmę turi mirties priežastis.

Įstatymu priežastinio ryšio klausimai nereguliuojami.

21

Priežastinis ryšys tarp pavojingos veikos ir baudž įstatyme numatytų pavojingų padarinių yra nusikalstamos veikos sudėties objektyvusis požymis, įrodinėtinas tiriant bylas dėl nusikalstamų veikų, kurių sudėtys yra materialios. Priež ryšys ya objektyvus ryšys tarp reiškinių, egzistuojantis nepriklausomai nuo ūsų valios ir norų. tam tikros mūsų veikos tam tikromis sąlygomis visada sukelia atitinkamus padarinius norime mes to ar ne.

Objektyvus priežastinio ryšio pobūdis. Tam tikros mūsų veikos tam tikromis sąlygomis visada sukelia atitinkamų padarinių, neatsižvelgiant į tai norime to ar ne. Objektyvus priežastinio ryšio pobūdis leidžia teigti, kad šis ryšys gali būti pripažintas.t.y. nustatytas tiriant bylą. Objektyvus priežastinio ryšio pobūdis leidžia daryti išvadą, kad žmogus, darydamas kažkokį poelgį, gali numatyti priežastinio ryšio vystymąsi,t.y. kokių padarinių gali sukelti tas poelgis.

Kalbant apie priežastinį ryšį yra vartojamos dvi sąvokos: priežastis ir padarinys. Priežastis yra tai, kas sukelia padarinį. Padarinys- priežasties veikimo rezultatas. Kiekvienas padarinys visada yra bent kelių priežasčių veikimo rezultatas.Kiekviena priežastis sukelia kelis padarinius.

Yra du priežastinio ryšio nustatymo etapai: a)būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklės nustatymas b) priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas.Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė ir jos nustatymas. Tai pirmas žingsnis nustatant

priežastinį ryšį, leidžiantis priartėti prie teisingos išvados, ar yra priežastinis ryšys. Šis metodas naudingas kai padarinius sukelia kelios sąlygos. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas- tai fakto, ar įstatyme aprašyta ir asmens padaryta buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, nustatymas. Būtinosios sąlygos taisyklė nustatoma eliminuojant iš situacijos paeiliui kiekvieną galimą padarinių atsiradimo sąlyga, t.y. kiekvieną nustatytą pavojingą veiką, kuri iš principo galtų turėti įtakos padariniams kilti, ir paliekant visas kitas tikėtinas padarinių kilimo sąlygas.

Išaiškinus kad veika buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga, prieinama prie antro priežastinio ryšio nustatymo etapo- priežastinio ryšio pobūdžio byloje nustatymo. priežastinis ryšys gali būti dvejopas: būtinasis ir atsitiktinis,,Šis skirstymas labai reikšmingas baudž teisėje. Atsitiktinis priežastinis ryšys- tai nebūdingas nedėsningas vidinis reiškinių ryšys, kai per daugkartinius bandymus veika paprastai nesukelia mus dominančių padarinių, tačiau tam tikromis retomis sąlygomis, prisidėjus kažkokiai papildomai aplinkybei padaryta veika gali sukelti pavojingų padarinių (peiliu sužalojo į šlaunį o žmogus ligoninėje mirė (po operacijos dėl nekrešančio kraujo). Būtinasis priežastinis ryšys yra būdingas dėsningas vidinis reiškinių ryšys. Būtinasis yra toks kai tam tikromis sąlygomis dominanti veika visada ar bent jau paprastai sukelia tam tikrus pavojingus padarinius. Viena iš būtinojo priežastinio ryšio savybių yra ta, kad jis yra iš anksto numatomas. Iš gyvenimo patirties žmogus gali numatyti kokia jo veika kokių gali sukelt padarinių.

Baudžiamąją teisinę reikšmę turi tik būtinasis priežastinis ryšys. Tik išvada apie būtinąjį priežastinį ryšį pagrindžia, kad tiriamojoje veikoje yra objektyviųjų požymių. be abejo tokia išvada daroma paskiausiai, t.y. tik nustačius, kad pavojinga veika padaryta ir inkriminuojamoji veika turi įstatyme numatytų padarinių. Tik tada gali būti bandoma susieti veiką su padariniais.

Baudžiamosios teisės teorijoje priežastinis ryšys skirstomas į tiesioginį ir sudėtingą. Tiesioginis yra tada kai veika tiesiogiai sukelia padarinius. (dūrė peiliu- mirė vietoj).Sudėtingas ryšys- tai ryšys, komplikuotas pašalinių jėgų įsikišimo. Ryšys yra sudėtingas kai objektyviai įstatyme numatytus padarinius sukelia ne vien pavojinga žmogaus veika, bet iš dalies prisideda ir kiti veiksniai. Tokie veiksniai gali būti kalta ar nekalta trečiojo asmens veika, gamtos ar techninės jėgos ir panašiai.

Nereiktų painioti priežastinio ryšio ir kaltės. Priežastinio ryšio pobūdžio nustatymas nepakeičia kaltės nustatymo, nepreziumuoja kaltės. Dažnai šie dalykai painiojami. Nustatant priežastinį ryšį, išaiškinama objektyvi įvykių seka. Nesant priežastinio veikos ir padarinių ryšio, be abejo, nėra prasmės nustatinėti kaltę, net ir neatsargią kaltę. Konstatavus priežastinį ryšį, kilę padariniai nėra neišvengiamai inkriminuojami. Tačiau šiuo atveju teismas gali konstatuoti kaltininko pareigą ir galimybę numatyti susijusius padarinius, t.y. inkriminuoti BK straipsnį, numatantį padarinius, kaip sukeltus esant neatsargiai kaltei.

Fakultatyvūs objektyvieji nv sudėties požymiai.Prie fakultatyviųjų požymių priklauso: nv dalykas,jos padarymo būdas, aplinkybės, priemonės,

nv padarymo laikas ir vieta. Šie požymiai įeina į nv sudėtį ir nulemia veikos nusikalstamumą ir baudžiamumą tik tais atvejais, aki jei aprašyti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje.

22

NV dalykas yra daiktas, kurį veikiant pažeidžiamos B įstatymo saugomos vertybės (vagystės nv dalykas yra „svetimas turtas“). Nusikaltimo dalykas gali būti ne tik daiktas bet ir turtinė teisė ar turtinė pareiga arba net turtinio pobūdžio veiksmai.

Nv padarymo priemonė kitaip nei nusikaltimo dalykas, yra materialus daiktas, kuriuo padaroma pavojinga veika. Jei nv padarymo priemonė turi įtakos nv pavojingumui, įstatymų leidėjas įtraukia šį požymį į nv sudėtį.

Nv padarymo būdas kaip jos sudėties požymis labai glaudžiai susijęs su pavojingos veikos požymiu,. Tai pavojingos veikos raiškos būdas ar jos padarymo metodas („tas kas apgaule...“). Atkreiptinas dėmesys, kad nv padarymo būdas kai kuriose sudėtyse kartu yra ir pavojingos veikos požymis.

Objektyvieji nv sudėties požymiai apibūdinantys asmenį trauktiną baudž atsakomybėn.NV padaręs asmuo ir nukentėjusysis. Tiriant nv daugiausia dėmesio skiriama ją padariusiam

asmeniui, tačiau nereikia pamiršti, kad nv yra teisinis santykis, o šis santykis visada turi du subjektus. Paprastai vienas teisinio santykio subjektas įgyvendina nusikalstamos veikos sudėtį, kitas n veikos paveikiamas. Pirmasis įvardijamas kaip asmuo, padaręs nusikalstamą veiką arba kaltininkas, kitas yra nukentėjusysis. Tam tikros nukentėjusiojo asmens savybės gali būti teisiškai svarbios, nulemti ar net didinti veikos pavojingumą. Tokiais atvejais jos formuluojamos įstatyme kaip n v sudėties požymis. Nusikaltimo sudėties požymio- nukentėjusysis- baudž teisė nežino. Nukentėjusysis įvardintas straipsnio dispozicijoje, gali nurodyti skirtingus sudėties požymius, tačiau dažniausiai nukentėjusysis nusikaltimo sudėtyje yra nusikaltimo dalyko požymis.

Asmuo trauktinas baudž atsakomybėn gali būti fizinis ar juridinis asmuo. Juridinis asmuo baudž atsakomybės subjektu tapo nuo 2002 sausio 25 d papildžius BK nauju 20 straipsniu „Juridinių asmenų baudž atsakomybė“. Dėl fizinio asmens pasakytina, kad kiekvieną žmogų, ir padariusį nv, apibūdina daugybė požymių. Ne visos to žmogaus savybės teisiškai reikšmingos įstatymų leidėjui sprendžiant nusikaltimo sudėties klausimus. Pagrindinis požymis įeinantis į visas nv sudėtis yra asmens amžius. Kiti požymiai gali turėt reikšmę vertinant ar yra nv sudėtis tik tam tikrais atvejais. tai gali būti labai skirtingi kaltininką apibūdinantys požymiai, tačiau visi įvardijami bendru terminu- specialaus subjekto požymis.

Trauktino baudž atsakomybėn asmens amžius yra pagrindinis objektyvusis nv sudėties požymis, apibūdinantis asmenį, padariusį nv ir trauktiną baudž atsakomybėn. Pagal B įstatymus atsako asmenys, kuriems prieš padarant nusikaltimą yra suėję 16 m. Už kai kurias nv baudž atsakomybė kyla nuo 14 m. Nv už kurias atsakomybė kyla nuo keturiolikos metų išvardytos BK 13 str. 2 d.

Sulaukęs 16 m asmuo nors ir būdamas nepilnametis jau yra pakankamai protiškai išsivystęs, taigi jau gali suprasti savo veiksmų pobūdį ir esmę. Gali būti kad 14 ar 16 metų asmens socialinė ir protinė branda atitinka 12 m ar 14 m žmogaus socialinę brandą ir protinį išsivystymą. Remiantis Lietuvos teismų praktika, tokie asmenys trauktini baudž atsakomybėn bendrais pagrindais, nes amžius yra formalusis nusikaltimo sudėties požymis, kuris negali būti traktuojamas kitaip negu nustatyta BK 13 str. Remiantis tuo kad įstatymų leidėjas nustato tikslią baudž atsakomybės ribą, asmens padariusio nv amžius yra įrodinėtinas baudž byloje požymis. amžius nustatomas tais atvejais kai kaltinamasis yra nepilnametis. Asmuo laikomas sulaukęs reikiamo amžiaus kita dieną po to kai jam sukako 14 ar 16 m. Nustatoma kokio amžiaus yra asmuo ne bylos nagrinėjimo metu o kokios jis buvo amžiaus kai padarė nv. Jei darydamas nv jis nebuvo sulaukęs reikiamo amžiaus baudž atsakomybėn jis netraukiamas nesant nv sudėties.

Yra tam tikri asmens padariusio nv amžiaus nustatymo reikalavimai. Paprastai amžius nustatomas pagal asmens dokumentus. Jei dokumentų nėra skiriama teismo medicinos ekspertizė amžiui nustatyti.Bet taip nustatyti galima tik gimimo metus. Šiuo atveju nepilnamečio gimimo diena laikoma nustatytų metų paskutinioji diena (gruodžio 31d). Jei ekspertas negali nustatyti tikslių gimimo metų o tik minimalius ir maksimalius nepilnamečio gimimo metus, pav. tiriamasis gali būti gimęs 1992-1994 metais. Tada sprendžiant nv sudėties klausimus vadovaujamasi minimaliu amžiumi. Šiuo atveju bus laikoma, kad kaltinamasis gimęs 1994 gruodžio 31 d. Pagal BK 13 str. 3 d asmeniui kuriam iki veikos padarymo nebuvo suėję 14 metų LR įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikomos auklėjamojo poveikio ar kitos priemonės. Medžiaga perduodama nepilnamečių reikalų tarnyboms, kurios gali taikyti priverčiamąsias auklėjamojo poveikio priemones.

23

Nv padariusio asmens (nusikaltėlio) asmenybė. Tai nusikaltusio asmens asmenybė. Nusikaltėlius apibūdina tie patys požymiai, kurie charakterizuoja visus kitus žmones. Tačiau padaryta nv yra tas pagrindas, kuris leidžia išskirti iš visų žmonių ir analizuoti žmogaus, padariusio nv, asmenybę. Esminė tokio asmens asmenybės savybė yra jo pavojingumas, kuris pasireiškia tuo, kad yra pavojus, jog asmuo ateityje gali padaryti naujų nv. Nors asmuo baudžiamas už padarytą veiką, bausmė jam skiriama būtent todėl, kad yra tikėtina, jog jis ir vėl gali nusikalsti. Pagrindinis kriterijus, nulemiantis nusikaltėlio pavojingumą ir skirtingos bausmės dydį, yra jo padaryta nv ir jos požymiai. Padaryta nv nulemia ją padariusios asmens pavojingumą, parodo, kokių n veikų galima iš jo tikėtis. Dažniausiai n veika asmuo realizuoja save todėl iš padarytos nv vienai[ ar kitaip matyti nusikaltėlio asmenybė. Vieni asmenys labiau linkę į smurtinius nusikaltimus kiti į nv nuosavybei. Nv padarymo būdas, padarinių sunkumas parodo asmens antisocialines nuostatas. Tas pats pasakytina apie nv padarymo tikslus ir motyvus. tačiau nv padariusio asmens asmenybę apibūdina ne vien požymiai, pasireiškiantys padarant nusikalstamą veiką. Nusikaltėlio asmenybę bei jos pavojingumą apibūdina dar dvi grupės požymių:

-požymiai apibūdinantys ją iki padarant nv (požiūris į darbą, mokslą, elgesys buityje, gyvenimo būdas, ankstesnės padarytos nv ar kiti teisės pažeidimai, teistumas ir kt.);

-požymiai apibūdinantys ją padarius nusikaltimą (požiūris į padarytą nv, pripažinta ar nepripažinta kaltė, nuoširdus gailėjimasis, savanoriškas žalos atlyginimas, padėjimas išaiškinti bendrus ir kt.).

Nusikaltėlio asmenybę apibūdina ir daug kitų požymių, kurie neturi tiesioginės įtakos veikos pavojingumui, tačiau turi didelę reikšmę bendram nusikaltusio asmens asmenybės paveikslui sudaryti. Tai vadinama socialinė-demografinė nusikaltusio asmens charakteristika, į kurią įeina tokie duomenys- amžius, lytis, išsilavinimas, šeimyninė padėtis, socialinę padėtis, užsiėmimas ir kt. Nusikaltėlio asmenybė nors ir neturi įtakos baudžia majam teisiniam nv vertinimui, nusikaltusio asmens asmenybė turi didelę įtaką individualizuojant baudžiamąją atsakomybę ir bausmę.

Fakultatyvūs obj nv požymiai apibūdinantys trauktina baudž atsakomybėn asmenį. Jie iš esmės apibūdina tam tikrus kaltininko asmenybės bruožus. tačiau kai kuriais atvejais atskiri nusikaltėlio asmenybės bruožai turi įtakos ne tik paties nusikaltėlio pavojingumui bet ir gali daryti įtaką nv pavojingumui. Tada įstatymų leidėja įtraukia juos nv sudėtį ir jie įgauna specialaus nusikalstamos veikos subjekto požymio reikšmę. Tie požymiai gali būti labai įvairūs ir apibūdinti skirtingas nusikaltusio asmens savybes, pradedant nuo lyties, pilietybės ir baigiant turimomis pareigomis (pav. kitų valstybių piliečiai negali būti traukiami baudž atsakomybėn už Lietuvos valstybės išdavystę). Specialaus nv subjekto požymiai įgyja būtinųjų nv sudėties požymių reikšmę ir įrodinėjami tik tada, kai jie aprašyti BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje. Dispozicijoje neaprašytų asmenybę apibūdinančių požymių reikšmė apsiriboja išimtinai atsakomybės individualizavimu.

Juridinis asmuo (JA) kaip baudž atsakomybės subjektas. BK 20 str. įtvirtinama juridinio asmens baudž atsakomybė. Kodekse nepateikiama juridinio asmens sąvoka, tokia sąvoka pateikiama CK: juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir urėti teises ir pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. Juridiniai asmenys skirstomi į viešuosius ir privačiuosius. Viešųjų juridinių asmenų baudž atsakomybė yra ribota (BK 20 str. 5 d). Juridiniai asmenys atsako tik už kai kurias n veikas. Tačiau tokių nusikaltimų sąrašas vis plečiamas. JA atsako tik už tas nv, už kurių padarymą šio kodekso specialiojoje dalyje numatyta juridinio asmens baudžiamoji atsakomybė. BK specialiosios dalies straipsnio paskutinėje ar vienoje ir paskutiniųjų dalių būna įrašyta standartinė nuoroda- „už šią nv atsako ir juridinis asmuo“. Jei tokios nuorodos nėra JA nėra baudžiamosios atsakomybės subjektas. BK 20 str.2d. nustatyta kad JA atsako už fizinio asmens padarytą nv tik tuo atveju, jei n veiką juridinio asmens naudai arba interesais padarė fizinis asmuo, veikęs individualiai ar JA vardu. Taigi JA baudž atsakomybė pagal BK yra išvestinė iš fizinio asmens baudž atsakomybės. Ji gali papildyti fizinio asmens baudž atsakomybę tačiau negali jos pakeisti. Nenustačius fizinio asmens, neįmanoma JA atsakomybė. Gali būti nustatytas fizinis asmuo bet paaiškėti kad jis nepakaltinamas tokiu atveju nubaudžiamas tik juridinis asmuo. JA baudž atsakomybės sąlygos formuluojamos BK 20 str. 2 ir 3 d.

Pirma JA baudž atsakomybės sąlyga yra fizinio asmens padarytos n veikos.

24

Antra sąlyga susijusi su tuo, kad nv fizinis asmuo padaro juridinio asmens naudai arba interesams. Jis gali veikti ir individualiai, savo nuožiūra. Tačiau iš veikos turi būti matomi juridinio asmens interesai.

Trečia sąlyga nustato, kad FA, veikiantis JA naudai, tai ne paprastas darbuotojas, o einantis vadovaujančias pareigas juridiniame asmenyje. Jei nv padaro paprastas darbuotojas, net ir veikdamas JA vadovybės nurodymu, jo veika neužtrauks juridiniam asmeniui baudž atsakomybės BK 20 str. 2d numatytais pagrindais.

BK 20 str.3 d. formuluojamos alternatyvios ir paprastesnės JA baudž atsakomybės sąlygos. Ten teigiama, kad JA gali atsakyti už nv ir tuo atveju jei jas juridinio asmens naudai padarė JA darbuotojas ar įgaliotas atstovas, dėl šio straipsnio 2 dalyje nurodyto asmens nepakankamos priežiūros arba kontrolės.

Taigi pirma JA baudž atsakomybės sąlyga šio straipsnio 2 dalį- nv padaro ir baudž atsakomybėn trauktinas fizinis asmuo gali būti ir ne vadovaujantis įmonės darbuotojas, o ir paprastas darbuotojas.

Antra sąlyga- veika padaryta JA naudai. Fizinio asmens savarankiškai padaryta veika JA naudai taip pat užtrauks JA baudž atsakomybę.

Trečia sąlyga- FA veika, padaryta dėl juridinio asmens vadovaujančių asmenų nepakankamos priežiūros arba kontrolės. tai jau yra įrodinėjimo dalykas byloje.

Tik minėt sąlygų visuma leis traukti JA baudž atsakomybėn.Sprendžiant JA atsakomybės klausimą, svarbiausia yra fizinio asmens padarytos veikos ir JA

ryšys, o ne BK specialiosios dalies straipsnyje numatytos veikos požymiai juridinio asmens padarytoje veikoje. Todėl kvalifikuojant juridinio asmens padarytą veiką nurodomas ne tik BK spec. dalies straipsnis, kurio sudėtį įgyvendino kaltinamas FA, bet ir BK 20 str. 2 dalis ar 3 dalis. Atkreiptinas dėmesys, kad nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nerašomi žodžiai „juridinis asmuo pripažįstamas kaltas“.

SUBJEKTYVIEJI NV SUDĖTIES POŽYMIAI (SP).Tai požymiai kurie apibūdina žmogaus vidinę- psichinę, savo elgesį suvokiančią, pateisinančią,

nukreipiančią ir kontroliuojančią pusę. Išoriškai pasireiškiantis žmogaus poelgis leidžia daryti išvadas apie jo požiūrį į tam tikras vertybes ir spręsti jo teisinės atsakomybės klausimus. Subjektyvieji ir objektyvieji nv požymiai glaudžiai susiję. Padaryta veika bus teisiškai teisingai įvertinta tik tada kai obj ir subj jos požymiai sutiks.Kai dėl kažkokių priežasčių obj nv sudėties požymiai neatitinka subjektyviųjų, tada kvalifikuojant n veiką prioritetas teikiamas subjektyviems požymiams.

Įrodinėti SP yra nepalyginamai sudėtingiau nei OP. SP turi būti įrodinėjami kiekvienoje baudž byloje. Atliekant ikiteisminį tyrimą jie įrodinėjami prokuroro ar ikiteisminio tyrimo pareigūno pastangomis, bylą nagrinėjant teisme-kaltintojo pastangomis, o iš esmės vertinami teismo. Informacijos apie SP daugiausia gaunama iš įtariamojo apklausos protokolų ir kaltinamojo apklausos teisme. Pateikus įtariamajam pranešimą apie įtarimą ar perskaičius kaltinamąjį aktą teisme kaltinamajam duodamas klausimas, ar jis pripažįsta padaręs tam tikrą nv, o apklausos eigoje jis turi paaiškinti savo poelgio esmę, parodyti psichinį santykį su padaryta veika, savo poelgio motyvus ir tikslus.

Subj nv požymiai yra subjektyvusis asmens baudž atsakomybės pagrindas. Lietuvos baudž teisėje neįmanoma baudž atsakomybė už padarytą veiką ir kilusią žalą nesant įstatymo numatytų subj požymių, t.y. už veiką, padarytą nepakaltinamo asmens ar be kaltės. Baudž teisėje kaltė negali būti preziumuojama ji visada turi būti įrodyta. Anot Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimu apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nv ir kitas svarbias bylos aplinkybes.

Pakaltinamumas- kaip baudž atsakomybės sąlyga. Pakaltinamumas tai teisinė sąvoka, apibūdinanti asmens, padariusio baudž įstatyme numatytą veiką, psichinę būklę padarant veiką ir turinti esminę reikšmę jo atsakomybei. BK nepateikia apibrėžimo. Ši sąvoka nesunkiai išvedama iš nepakaltinamumo apibrėžimo, pateikto BK 17 str., pakaltinamumas yra gebėjimas darant veiką suvokti daromos veikos pobūdį ir valdyti savo poelgį. Pakaltinamumas būtina kaltės sąlyga. Tik dėl pakaltinamo žmogaus galima kelti klausimą, ar jis kaltas padaręs baudž įstatyme numatytą veiką. Pakaltinamumo įrodinėti nereikia. Preziumuojama kad visi žmonės yra pakaltinami. Įrodinėti reikia

25

nepakaltinamumą. Įtarimų kad žmogus nepakaltinamas pagrindas gali būti tiek išorinė kaltininko išvaizda, tiek įvairios pažymos apie mokymosi vietą, sirgtas ligas, buvimą psichoneurologijos dispanserio įskaitoje, taip pat liudytojų parodymai apie elgesį darant nv. Jei asmuo veikia nesąmoningai, t.y. neturi laisvos valios laisvės, jis negali atsakyti už padarytą veiką. Todėl BK 17 str. nustatyta, kad asmuo yra nepakaltinamas, jeigu darydamas šio kodekso uždraustą veiką jis dėl psichikos sutrikimo negalėjo suvokti jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų. Negalima tapatinti nepakaltinamumo su neveiksnumu, šios sąvokos skiriasi:

a) nepakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik baudž bylose ir tik padarius nvb) nepakaltinamumo klausimas sprendžiamas tik nv padarymo momentuic) asmens pripažinimas nepakaltinamu turi reikšmės tik jo baudž atsakomybei.

Asmuo pripažintas nepakaltinamas negali būti traukiamas baudž atsakomybėn. Už padarytą veiką jam taikomos tik priverčiamosios medicinos priemonės, kurios nors ir yra numatytos BK 98 str. nėra nei baudž atsakomybės priemonės, nei baudž poveikio priemonės. Jų taikymas neatitinka bausmės paskirties, įtvirtintos BK 41 str. nes jų tikslas ne nubausti, o pagydyti žmogų. Pripažinimas žmogaus nepakaltinamo nekeičia jo teisinio statuso, kaip kad būna pripažinus asmenį neveiksniu CK numatytais pagrindas. Asmenį esant nepakaltinamą pripažįsta tik teismas. Nepakaltinamumo sąvoka remiasi dviem kriterijais: juridiniu ir medicininiu. Abu kriterijai glaudžiai susiję ir nesant bent vieno nepakaltinamumas eliminuojamas ir asmuo traukiamas baudž atsakomybėn.

Juridinis nepakaltinamumo kriterijus nusako asmens psichinį santykį su padaryta veika, t.y. negalėjimą suvokt jos pavojingumo arba valdyti savo veiksmų, darant šio kodekso uždraustą veiką. Šis kriterijus įstatyme nusakytas žodžiais:“negalėjo suvokti jo (veikos) pavojingumo arba valdyti savo veiksmų.“ Čia įteisinti du svarbūs nepakaltinamumo momentai intelektinis (negalėjo suvokti veikos pavojingumo) ir valinis (valdyti savo veiksmų). Sprendžiant jurid nepakaltinamumo kriterijaus nustatymo klausimus pakanka kad būtų nustatytas bent vienas momentas. Savo veikos pavojingumo nesuvokimas tai faktinių veikos aplinkybių nesuvokimas (asmuo nesuvokia savo poelgio, nesupranta ką daro, jo poelgį nulemia liguista psichika) arba jos socialinio reikšmingumo nesuvokimas (asmuo lyg ir suvokia ką daro, bet jam nepasiekiamas daromos veikos socialinio reikšmingumo suvokimas, nesuvokia kad tokie veiksmai visuomenėje netoleruojami ir teisės normų uždrausti).

Medicininis kriterijus nusako negalėjimo visa tai suvokti priežastį, o ji yra psichikos sutrikimas. Apibrėžime nusakomas žodžiais „dėl psichikos sutrikimo“. Psichikos sutrikimai kurie gali būti pagrindas kelti asmens nepakaltinamumo klausimą, gali būti skirstomi į tris grupes:

-chroniškos psichikos ligos (apima visus psichinės veiklos sutrikimus, kurie trunka ilgą laiką kaip procesas, kuris gali pamažu progresuoti, vis labiau paralyžiuodamas žmogaus psichinę veiklą, dažnai tai įgimtos, praktiškai neišgydomos ligos kaip silpnaprotystė, šizofrenija, epilepsija, arteriosklerozė ir pan.);

-laikini psichinės veiklos sutrikimai (tai išgydomos psichikos ligos, kurių atsiranda dėl stiprių stresų ir kt priežasčių);

-kitokios patologinės būsenos (ta trumpalaikės būsenos, dėl kurių asmuo ne dėl savo valios praranda galimybę normaliai suprasti savo veiksmų esmę, tai patologinis girtumas, patologinis afektas).Medic pakaltinamumas patikslina juridinį, jis paaiškina dėl kokių priežasčių asmuo padaręs pavojingą veiką, negalėjo suprasti savo veiksmų esmės.

Ribotas pakaltinamumas. Pagal BK 18 str.1 d. teismas pripažįsta asmenį ribotai pakaltinamą jei darydamas veiką tas asmuo dėl psichikos sutrikimo, kuris nėra pakankamas pagrindas pripažinti jį nepakaltinamą, negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų. Apibrėžiamas vėl remiasi dviem kriterijais: juridiniu ir medicininiu.

Jurid kriterijus apibrėžiamas žodžiais „negalėjo visiškai suvokti pavojingo nusikalstamos veikos pobūdžio ar valdyti savo veiksmų.

medicininis- „dėl psichikos sutrikimo“. Juridinis kriterijus nurodo kad asmuo suvokė veikos pavojingą pobūdį tačiau jo suvokimas buvo ne toks kaip kitų normalios psichikos žmonių. Medic krit nurodo tokio menkesnio suvokimo priežastį- psichikos ligą.

Ribotas pakaltinamumas nėra nv sudėties požymis. Jis neturi įtakos sudėčiai kaltininko veikoje ir patraukti jį baudž atsakomybėn. tačiau pripažinus asmenį ribotai pakaltinamą, įstatyme numatyta

26

galimybė skirtiną bausmę švelninti. Ribotas pakaltinamumas siejamas tik su psichikos liga o ne su situacijom kai suvokimas yra sumažėjęs dėl asmens socialinės ar psichinės brandos ypatumų.

Baudž atsakomybė už veikas padarytas apsvaigus nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų. BK 19 str. užfiksuota bendra nuostata, kad asmuo, kuris nv padarė apsvaigęs nuo alkoholio ar kitų psichiką veikiančių medžiagų, nuo baudž atsakomybės neatleidžiamas. Psichikos sutrikimai, kurių atsiranda vartojant alkoholį, skirstomi į:

a) būsenas, kurias sukelia stiprus vienkartinis apsvaigimas alkoholiu. Jos gali pasireikšti dviem formom

-paprastu alkoholiniu girtumu-patologiniu girtumub) būsenas, kurių atsiranda nuolat piktnaudžiaujant alkoholiu.

Savo veiksmų esmės nesupratimas nulemiamas ne psichinės veiklos sutrikimų, atsirandančių nepriklausomai nuo žmogaus valios, o dėl paties individo, sąmoningos jo veiklos. Juk jis pats sąmoningai sukelia tokią būseną, dėl to padaro dar ir pavojingą visuomenei veiką. Asmenys, padarę n veikas paprasto (fiziologinio) girtumo būsenos, visada pripažįstami pakaltinami ir traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Būtent tokie asmenys turimi omeny BK 19 str.

Patologinis girtumas- tai staiga atsiradęs dėl alkoholio vartojimo trumpalaikis psichikos sutrikimas. Dėl patologinio girtumo pažeidžiami suvokimo procesai. Patologinio girtumo būsena sukelia įvairių haliucinacijų. Patologinio girtumo diagnostika ir ekspertizė gana sudėtinga. Žmogus padaręs veiką patologinio girtumo būsenos pripažįstamas nepakaltinamas. Jo nepakaltinamumas medicinos požiūriu nulemiamas “kitokios patologinės būsenos buvimu“. Toks asmuo baudž atsakomybėn netraukiamas. Jam paprastai netaikomos priverčiamosios medicininio poveikio priemonės, būsena praėjo ir vargu ar pasikartos.

Nuolat piktnaudžiaujant alkoholiu atsiranda chroniškas alkoholizmas. Chroniški alkoholikai dažnai nusikalsta. Jie paprastai pripažįstami pakaltinami, išskyrus tuos atvejus, kai dėl sistemingo piktnaudžiavimo alkoholiu ar narkotikais išsivysto tokios psichinės būsenos, kurios atitinka medicininį nepakaltinamumo kriterijų (baltoji karštligė ar kitokios analogiškos būsenos).

Pagal BK 19 str. 2 d. asmuo kuris buvo prieš jo valią nugirdytas ar apsvaigintas ir dėl to nevisiškai sugebėjo suvokti pavojingo nv pobūdžio arba valdyti savo veiksmų, atleidžiamas nuo baudž atsakomybės.

KALTĖ. Kaltė- pagr. subj nv sudėties požymis, ji būtinoji kiekvienos nv sudėties dalis, todėl turi būti

įrodinėjama kiekvienoje baudž byloje.Kaltė- tai asmens, padariusio pavojingą veiką, vidinis (psichinis) santykis su objektyviaisiais nv

sudėties požymiais. Pirmiausia kaltei reikia nustatyti psichinį santykį su pagrindiniais sudėties požymiais kaip pavojinga veika, įstatyme numatyti pavojingi padariniai ir priežastinis pavojingos veikos ir kilusių padarinių ryšys, tačiau tose sudėtyse, kuriose numatyti fakultatyvūs obj požymiai, kaltei nustatyti reikia išsiaiškinti asmens psichinį santykį ir su fakultatyviais sudėties požymiais kaip nv padarymo būdas, dalykas, laikas ir pan.

Kaltę nustatant (įrodinėjant) baudž bylose turi būti nustatyta:-kaltės forma-kaltės turinys.BK skiriamos dvi kaltės formos: tyčinė ir neatsargi kaltė. Šios formos nustatymas tai pirmas

kaltės detalizavimo, jos nustatymo etapas. šios dvi formos įtvirtintos įstatyme. Bet kuria kaltės forma padaryta veika iš principo gali būti vertinama kaip nusikalstama.

Visos kaltės formos turi bendrą vardiklį, bendrą vienijantį jas pamatą, kuriuo remiantis formuluojami kaltės formų apibrėžimai. Tas pamatas yra objektyvieji nv požymiai ir visų pirma pavojinga veika bei įstatyme numatyti padariniai. Visos kaltės formos visų pirma išreiškia asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su padaryta pavojinga veika, o esant materialioms nv sudėtims, ir su įstatyme numatytais padariniais. Tyčia nuo neatsargumo skiriasi tik tuo kad ji turi skirtingą psichinį santykį su daroma pavojinga veika ir dėl jos kilusiais pavojingais padariniais.

Kaltė turi du momentus, kurių esant yra pagrindas daryti išvadą, kad yra kaltė. Įstatyme jie neįvardinti, bet juos skiria baudž teisės teorija.Psichinis santykis su pavojinga veika bei priežastinio

27

ryšio vystymusi teorijoje vadinamas intelektualiuoju kaltės momentu, o psichinis santykis su padariniais- valiniu kaltės momentu.

Kaltės formos nustatymas tiriant ar nagrinėjant bylą apima:-kaltės formos baudž įstatyme nustatymą-kaltės formos tiriamoje veikoje nustatymą. Kaltės formos nustatytos BK specialiosios dalies straipsnyje detalizavimas- tai kaltės turinio

nustatymas. Kaltės turinys tai tyčinė ar neatsargi kaltė konkrečioje nusikalstamos veikos sudėtyje. Nustatant konkrečios nv tyčios ar neatsargumo turinį, apibrėžiamos kaltės įrodinėjimo ribos, nustatoma, kokio turinio asmens psichinį santykį su objektyviaisiais konkrečios n veikos sudėties požymiais privalu nustatyti, norint kvalifikuoti veiką (pareikšti įtarimą, surašyti kaltinamąjį aktą ar priimti kaltinamąjį nuosprendį) pagal dominantį BK spec. dalies straipsnį. Kaltės turinys dažnai yra baudž įstatymo aiškinimo dalykas.

Tyčinė kaltė. Tyčinė kaltė objektyviai laikoma sunkesne už neatsargią kaltę. Dažniausiai su šia kaltės forma susiduriama teismų praktikoje. Tyčinė kaltė apibrėžiama BK 15 str. BK įvardijamos dvi tyčinės kaltės rūšys: tiesioginė ir netiesioginė. Jų apibrėžimai pateikiami BK. Abi tyčios rūšis vienija toks pats intelektualusis tyčios momentas ir skiria valinis momentas- psichinio santykio su baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių kilimu ypatumai. BK spec. dalies straipsnių dispozicijose tiesioginės ir netiesioginės tyčios terminai nevartojami. Tai reiškia kad daugelio atveju tyčios rūšis neturi jokios įtakos nusikalstamos veikos sudėčiai ir padarytai veikia kvalifikuoti: ir tiesioginė, ir netiesioginė tyčia padaryta nv kvalifikuojama pagal tą patį BK straipsnį. Tik tiesioginė tyčia yra baudž atsakomybės sąlyga dviem atvejais: a) jei sudėtyje greta kaltės numatytas motyvas ar tikslas arba b) nusikalstamos veikos sudėtis yra formali. Kvalifikuojant veika tyčios skirstymas į rūšis nereikšmingas, tačiau jis svarbus sprendžiant asmens baudž atsakomybės už padarytą veiką klausimą.

Tiesioginė tyčia. BK 15 str 2 dalyje pateikiami du apibrėžimai vienas pritaikytas formalioms nv sudėtims, kitas materialioms. Minėto straipsnio dalies pirmame punkte pateiktas apibrėžimas pritaikytas formalioms sudėtims- nusikaltimas ar baudž nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nv pobūdį ir norėjo taip veikti. Antrame punkte pateikiamas apibrėžimas pritaikytas materialioms nv sudėtims- nusikaltimas ar baudž nusižengimas yra padarytas tiesiogine tyčia, jei jį darant asmuo suvokė pavojingą nv pobūdį, numatė kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai ir jų norėjo.

Tiesioginės tyčios apibrėžimas esant materialiai nv sudėčiai apima tris sudedamąsias kaltės dalis: psichinį santykį su daroma pavojinga veika, psichinį santykį su BK numatytų padarinių numatymu ir psichinį santykį su jų kilimu. Visos jos turi būti numatytos.

Asmens psichinis santykis su padaryta pavojinga veika esant tiesioginei tyčiai pasireiškia tuo kad asmuo suvokia pavojingą nv pobūdį. Daromos nv pavojingo pobūdžio suvokimas tai:

1) faktinių daromos veikos aplinkybių,t.y. objektyviųjų inkriminuojamos nv sudėties požymių, suvokimas;

2) daromos veikos socialinės reikšmės suvokimas.Šių dviejų aplinkybių suvokimas leidžia teigti kad asmuo suvokė pavojingą daromos veikos

pobūdį. Asmuo aiškiai įsivaizduoja, kokią daro veiką, kuriai vertybei kelia pavojų darydamas veiką, kokį veikos padarymo būdą pasirinko, koks yra veikos padarymo dalykas ir pan.

Esant tiesioginei tyčiai asmuo numato kaip vystysis priežastinis ryšys, kokių padarinių sukels jo veika. Numatymas esant tyčiai apima: a) galimų padarinių rūšies nustatymą ir b) socialinės padarinių reikšmės numatymą. Tariama kad žmogus gali numatyti tik tokius savo veikos padarinius, kurie kyla iš būtinojo priežastinio ryšio.

Tik būtinasis priežastinis ryšys gali užtraukti baudžiamąją atsakomybę. Savo ruožtu būtinajam priežastiniam ryšiui būdinga, kad jis yra iš anksto numatomas.

Iš principo padarinių numatymo pobūdis neturi lemiamos reikšmės vertinant veiką kaip padarytą tyčia. Asmuo gali numatyti padarinių kilimą kaip neišvengiamą savo poelgio baigtį, bet gali juos numatyti kaip tikėtinus. Tyčiai visada reikia pakankamai didelio padarinių kilimo tikėtinumo. Kartu atkreiptinas dėmesys kad kai kaltininkas veikia suvokdamas, jog padariniai kils neišvengiamai, toks asmuo veikia tik tiesiogine tyčia.

28

Valinis tiesioginės tyčios momentas apibūdina asmens, padariusio pavojingą veiką, psichinį santykį su pavojingų padarinių kilimu ir įstatyme nusakytas žodžiais „norėjo pavojingų padarinių kilimo“. Norėjimas tai tikslinga veikla. Pavojingų padarinių norėjimas gali būti konkretinamas arba ne. Pagal tai tyčia skirstoma į apibrėžtą ir neapibrėžtą.

Tyčinė kaltė yra tik tada, kai žmogus veikdamas turėjo valios laisvę, galimybę rinktis iš kelių galimų elgesio variantų, ir asmens noras veikti ir sukelti pavojingus ir įstatyme numatytus padarinius išreikštas laisvai be trukdymų. Fizinė ir psichinė prievarta gali pašalinti žmogaus kaltę, jeigu ši prievarta esmingai apriboja ar visiškai išjungia valios laisvę ir nėra galimybės laisvai pasirinkti elgesio variantų ar pasirinkimo nėra.

Tiesioginė tyčia esant formaliai nv sudėčiai. Tyčią skirstyti į tiesioginę ir netiesioginę galima tik kai nv sudėtis yra materialioji, nes šios tyčios skiriasi tik valiniu momentu, t.y. asmens psichinio santykio su padariniais turiniu. Padarant nv, kurių sudėtys yra formalios, tyčia gali būti tik tiesioginė. Valinis tiesioginės tyčios momentas pabrėžia ne padarinių (jie nėra sudėties požymis) siekimą (norėjimą), o veikos siekimą.

Netiesioginė tyčia. Nv padaryta netiesiogine tyčia tada, kai asmuo suvokia daromos nv pavojingą pobūdį, numato pavojingų padarinių kilimą ir nors nenori tų padarinių, tačiau sąmoningai leidžia jiems kilti. Toks netiesioginės tyčios apibrėžimas pateikiamas BK 15 str. 3 dalyje. Esant netiesioginei tyčiai asmens psichinis santykis su daroma veika bei pavojingų padarinių numatymų yra analogiškas kaip ir esant tiesioginei tyčiai. Netiesioginė tyčia nuo tiesioginės skiriasi tik valiniu kaltės momentu- santykiu su pavojingų padarinių kilimu.

Valinis netiesioginės tyčios momentas nusakytas žodžiais :“nors ir nenorėjo įstatyme numatytų padarinių, tačiau sąmoningai leido jiems kilti.“ Pavojingi padariniai, kuriuos sukėlė netiesioginės tyčios kaltė, yra priverstiniai. Šie padariniai tampa neišvengiami dėl to, kad kaltininkas tikslui pasiekti pasirenka būtent tokį elgesio būdą, vietą ir laiką, jog pasirinktomis sąlygomis negeidžiami padariniai tampa labai tikėtini. Nenoras kad kiltų pavojingų padarinių, netiesioginės tyčios apibrėžime aiškinamas taip: asmuo nesuinteresuotas, kad kiltų įstatyme numatytų pavojingų padarinių, jis jų nenori (taip teigia savo parodymuose), tačiau, kita vertus, nieko nedaro, kad tų padarinių nekiltų. Netiesioginės tyčios kaltė numato absoliutų abejingumą galimų padarinių atžvilgiu. Galimi objektyviai pavojingi padariniai kaltininko nejaudina ir kartu nesulaiko siekti pasirinkto tikslo- padaryti baudž įstatyme numatytą veiką. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui.

Netiesioginė tyčia yra daug retesnė palyginti su tiesiogine. Galimi keli n veikų, padarytų netiesiogine tyčia, atvejai. Pirmasis pasireiškia dviejų pavojingų vienos veikos padarinių kilimu. Tai vadinamoji idealioji sutaptis kai viena veika sukeliami du padariniai. Dėl vienų padarinių yra tiesioginė tyčia, kiti padariniai gali kilti dėl netiesioginės tyčios. Kitas nv padarymo netiesiogine tyčia atvejis, kai padaromas vienas nusikaltimas (motina vaiką palieka o tas sušalęs miršta).

Apibrėžta ir neapibrėžta tyčia. BK spec. dalies straipsniuose baudž atsakomybė dažnai nustatoma ne apskritai už tam tikros rūšies padarinius, o ji diferencijuojama, atsižvelgiant į padarinių kiekybinę išraišką. Kada būtina detalizuoti kaltę apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios požiūriu:

-kai kilusių padarinių sunkumas neatitinka padarytos veikos pobūdžio, dėl to kyla įtarimas, kad kilę padariniai nesutampa su kaltininko siekiais (padedami sprogmenys o asmuo tik nesunkiai sužalojamas).

-kai pats kaltininkas teigia nenorėjęs kilusių ir inkriminuojamų jam padarinių (sprogdinama tik mašina bet žūsta ir šalia stovėjęs žmogus).

-kai pavojinga veika apskritai nesukėlė baudž įstatyme numatytų padarinių, dėl kurių būtų galima patrakti asmenį baudž atsakomybėn (kišenvagis ištraukia piniginę o ji tuščia).

Apibrėžtos ir neapibrėžtos tyčios skyrimo pagrindas- tyčios intelektualiojo ir valinio momento ypatumai, skyrium imant, numatomų ir siekiamų pavojingų padarinių konkretinimo laipsnis.

Apibrėžta tyčia yra tada, kai asmuo, darydamas pavojingą veiką, suvokia pavojingą jos pobūdį, numato, kokios rūšies pavojingų padarinių gali sukelti veika, ir nori griežtai kiekybiškai apibrėžtų padarinių. Griežtai apibrėžti padariniai šiuo atveju yra suprantami kaip padariniai, numatyti vieno BK straipsnio atskiroje dalyje arba atskirame BK straipsnyje. N veikos kvalifikavimo taisyklė esant

29

apibrėžtai tyčiai yra tokia: veika kvalifikuojama pagal tyčios kryptingumą, t.y. kaltininkas atsako pagal baudž įstatymo straipsnį, numatantį padarinius, kuriuos asmuo numatė ir kurių siekė.

Neapibrėžta tyčia yra tada, kai asmuo suvokia pavojingą daromos veikos pobūdį, numato pavojingų padarinių rūšį, jų nori, tačiau nedetalizuoja numatomų ir siekiamų padarinių kiekybinės išraiškos iki atskirame BK straipsnyje ar jo dalyje numatytų padarinių lygio, o siekia tik tam tikros rūšies padarinių (kišenvagio). Esant neapibrėžtai tyčiai kaltininko padaryta veika kvalifikuojama pagal kilusius padarinius, t.y. asmuo atsako pagal BK straipsnį, numatantį atsakomybę už kilusius padarinius.

Kai kuriuose vadovėliuose dar skiriama ir alternatyvioji tyčia. Tyčia yra alternatyvi kai kaltininkas numatė ir norėjo vieno iš dviejų galimų pavojingų padarinių, už kuriuos BK numatyta atsakomybė. Anot prof. Piesliako tai ta pati neapibrėžta tyčia. Nustačius galimų padarinių alternatyvą, asmeniui turi būti inkriminuojami sunkiausi padariniai iš tų, kuriuos jis numatė. Aišku tokiu atveju jie atsakys tik už pasikėsinimą sukelti tokius padarinius.

Nereikėtų tapatinti neapibrėžtos ir netiesioginės tyčios. neapibrėžta tyčia yra tiesioginės tyčios atmaina. Esant neapibrėžtai tyčiai asmuo suvokia pavojingą veikos pobūdį ir numato padarinius, jų nori, tačiau jų nedetalizuoja. Esant netiesioginei tyčiai asmuo padarinių nesiekia, jis abejingas, atsiras padarinių ar ne. tai esminis tyčių skirtumas.

Afektinė tyčia. Tai specifinė tiesioginės tyčios atmaina. Pagrindinis jos ypatumas yra tas, kad ši tyčia susiformuoja staiga prieš pat padarant nv dėl kažkokių išorinių veiksnių (dirgiklių), kurie paveikia kaltininko psichiką ir suformuoja sprendimą padaryti nusikaltimą. Esant afektinei tyčiai kaltininko galėjimas valdyti savo veiksmus yra ribotas. Be to, esminis afektinės tyčios bruožas tas, kad ši tyčia staiga susiformuoja ir greitai praeina, todėl turi būti įgyvendinta per trumpą laiko tarpą. Afektinė tyčia yra BK 131 str. numatyto nusikaltimo (naujagimio nužudymas) sudėties požymis. Afektinė tyčia yra BK 130 str. (nužudymas labai susijaudinus) ir 136 str. (sunkus sveikatos sutrikdymas labai susijaudinus) sudėčių požymis. Ji siejama su dirgikliais, paveikiančiais žmonių apsisprendimą, poelgį ir jo kontrolę,- kaltininko atžvilgiu pavartotu neteisėtu ar itin įžeidžiančiu jį ar jo artimą asmenį nukentėjusio asmens poelgiu. Afektinė tyčia laikoma lengvesne tyčios rūšimi, palyginti su įprasta tiesiogine ar netiesiogine tyčia, todėl jos pagrindu įstatymų leidėjas formuoja privilegijuotas nv sudėtis, nustatydamas švelnesnes bausmes. Nv padarymas esant afektinei tyčiai laikomas atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Afekto būsena, kuri sukelia afektinę tyčią, nustatoma pagal faktines bylos aplinkybes, prireikus gaunama specialisto išvada arba skiriama teismo psichologinė, teismo psichologinė-psichiatrinė ar kitokia ekspertizė.

Neatsargi kaltė.Palyginti su tyčine kalte, neatsargumas yra mažiau pavojinga ir reikšminga kaltės forma. Todėl ir

sankcijos švelnesnės. Kitaip nei už tyčines nv, už analogiškas veikas, padarytas neatsargiai, baudžiamoji atsakomybė kyla tik BK spec. dalyje numatytais atvejais. Tokia taisyklė suformuluota BK 16 str. 4 d. Spec. dalies straipsnio pavadinime ir (ar) dispozicijoje turi būti įvardyta neatsargi kaltės forma kaip baudž atsakomybės sąlyga. Kitais atvejais vienoje iš BK spec. dalies straipsnio paskutinių dalių yra speciali nuoroda dėl neatsargios kaltės formos kaip nusikaltimo sudėties požymio. neatsargios kaltės formos apibrėžimai pateikiami BK 16 straipsnyje. jame pateikti du neatsargios kaltės rūšių apibrėžimai:

-nusikalstamo pasitikėjimo,-nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas ar baudž nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jei jį padaręs

asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikalstamo pasitikėjimo apibrėžimo pagrindas yra intelektualiojo ir valinio kaltės momentų santykiai, t.y. psichinio santykio su padaryta veika ir kilusiais padariniais ypatumai.

Daromos veikos pavojingo pobūdžio suvokimas esant tyčinei ir neatsargiai kaltei skiriasi. Skirtingą daromos veikos pavojingumo suvokimą nulemia skirtingas pačios veikos objektyvus pavojingumas, o tai atsispindi žmogaus sąmonėje. Kalbant apie nusikalstamą pasitikėjimą, asmens psichinis santykis su daroma veika tiksliausiai būtų išreiškiamas žodžiais: „ asmuo suvokė daromos veikos rizikingą pobūdį“. Esant nusikalstamam pasitikėjimui kaltininkas supranta, kad elgiasi rizikingai dėl kito žmogaus gyvybės. kaltė dėl nusikalstamo pasitikėjimo dažnai pasireiškia

30

vairuotojų elgesiu kai jie pažeidžia Kelių eismo taisykles ir sukelia pavojingų padarinių. Pavojingų padarinių numatymo pobūdis esant tyčinei ir neatsargiai kaltei iš esmės skiriasi. Tyčiai būdinga, kad numatoma, jog pavojingi padariniai neišvengiami ar labai tikėtini, o esant nusikalstamam pasitikėjimui- padariniai numatomi kaip labai mažai tikėtini. Valinis šios kaltės momentas (santykis su įstatyme numatytų padarinių kilimu) nusikalstamo pasitikėjimo apibrėžime nusakytas žodžiais : „lengvabūdiškai tikėjosi išvengti pavojingų padarinių“. Taigi kaltininkas pavojingų padarinių nenori. pagal šį požymį nusikalstamas pasitikėjimas iš esmės skiriasi nuo tiesioginės tyčios, kurios valinis momentas rodo, kad kaltininkas pavojingų padarinių nori. Padarinių nenoras esant netiesioginei tyčiai reiškia absoliutų kaltininko abejingumą kilusių inkriminuojamų padarinių atžvilgiu arba, nors ir nuoširdų nenorą, tačiau nepagrįstą jokiomis objektyviomis aplinkybėmis, kurios turėtų padėti išvengt padarinių. Esant nusikalstamam pasitikėjimui padarinių nenoras yra susijęs su tikėjimu, kad padarinių neatsiras. Tikėjimas turi remtis apskaičiavimais, objektyviomis aplinkybėmis ar jėgomis, kurios, kaltininko požiūriu, turėtų padėti išvengti pavojingų padarinių. Būtent dėl tokio tikėjimo kaltininkas galimus padarinius numato kaip mažai tikėtinus. Nusikalstamo pasitikėjimo kaip neatsargios kaltės, esminis požymis yra asmens daromų apskaičiavimų ar tikėjimo lengvabūdiškumas. Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad tikėjimas, apskaičiavimai buvo būtent lengvabūdiški.

Nusikalstamas nerūpestingumas apibrėžiamas BK 16 straipsnio 3 dalyje: „Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpestingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Psichinį santykį su daroma veika galima nesunkiai išsiaiškinti, panaudojus loginį įstatymo aiškinimo būdą. Kadangi įstatyme pasakyta, kad kaltininkas nenumatė pavojingų padarinių kilimo, būtų logiška manyti, jog jis nesuvokė daromos veikos pavojingo pobūdžio. Tai esminis nusikalstamo nerūpestingumo momentas, iš esmės skiriantis jį nuo kitų ligi šiol nagrinėtų kaltės formų. Tai kad nesuvokiama daromos veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio, nereiškia, jog asmuo apskritai nesuvokia, ką daro. Nesuvokdamas daromos veikos pavojingo ar rizikingo pobūdžio, asmuo nenumato, kad dėl jo poelgio kils įstatymo numatyti pavojingi padariniai. įstatyme neaprašytas valinis šios kaltės momentas-norėjo ar nenorėjo kaltininkas atsiradusių padarinių. Įstatymo formuluotė: „galėjo ir turėjo numatyti pavojingus padarinius“. Ši formuluotė nėra visiškai tiksli. Asmuo apkaltinamas dar ir dėl to jog turėjo ir galėjo suvokti daromos veikos pavojingumą ar rizikingumą ir tuo išvengti tokio poelgio. Taigi tikslesnė nusikalstamo nerūpestingumo valinio momento formuluotė būtų tokia: asmuo turėjo ir galėjo suvokti daromos veikos pavojingą ar rizikingą pobūdį ir numatyti įstatyme numatytų padarinių kilimą. Norint pripažinti asmens veiką padarytą dėl nusikalstamo nerūpestingumo, būtina nustatyti, kad asmuo pažeidė savo pareigą būti dėmesingas, atidus, atlikdamas tam tikrą darbą. Baudžiamajai atsakomybei dėl nusikalstamo nerūpestingumo įgyvendinti, kilus BK numatytų pavojingų padarinių, būtina nustatyti buvus pareigą būti atidžiam. Pagal įstatymą reikalaujama nustatyti ir subjektyvųjį kaltės kriterijų: asmens, turinčio pareigą, realią galimybę suvokti pavojingą daromos veikos pobūdį, numatyti padarinius ir taip atsisakyti poelgio ir išvengti pavojingų padarinių atsiradimo. Išaiškinama ar konkretus asmuo, sukėlęs pavojingų padarinių, pagal savo individualias savybes, kvalifikaciją, vidinę būseną, situacijos ypatumus galėjo konkrečioje situacijoje suprasti socialinę daromo poelgio reikšmę ir išvengti pavojingų padarinių.

Mišri kaltė. Viena nv sudėtis numato vieną kaltės formą:tyčią ar neatsargumą. Būna atveju kad veika turi kelių kaltės formų požymių. Šis reiškinys vadinamas mišri kaltė (dviguba ar sudėtinė kaltė). Mišri kaltė yra tada, kai vienoje nv sudėtyje įstatymų leidėjas numato skirtingus psichinio santykio su veika ir su pavojingais padariniais arba kitais, dažniausiai kvalifikuojančiais sudėties požymiais, variantus. Mišri kaltė pasireiškia tyčine kalte vienų nusikalstamos veikos sudėties požymių atžvilgiu ir neatsargia kalte kitų tos pačios nv sudėties požymių atžvilgiu. Pažymėtina ir tai, kad mišri kaltė įmanoma tik tais atvejais, kai kaltė pavojingos veikos atžvilgiu yra tyčinė. Kai yra neatsargi kaltė veikos atžvilgiu, neprasminga kalbėti apie mišrią kaltę. B įstatymai numato du galimus mišrios kaltės variantus:

1) Mišri kaltė gali pasireikšti skirtingu asmens psichiniu santykiu su pavojinga veika ir įstatyme numatytais bei kilusiais pavojingais padariniais. Esant šiam mišrios kaltės formos variantui asmens psichinis santykis su daroma veika pasireiškia tyčia, o santykis su

31

padariniais- neatsargia kalte. Mišri kaltė galima tik tada, kai pati veika, net jei padarinių nekilo, sudaro baigtą nv sudėtį.

2) Mišri kaltė gali pasireikšti skirtingu asmens psichiniu santykiu su padaryta veika ir vienu iš kvalifikuojančių nusikaltimą požymiu.

Visada kai susiduriama su mišria kalte, tenka nustatyti galutinę kaltės formą. Nusikaltimai padaryti esant mišriai kaltei, laikomi tyčiniai, išskyrus, kai pačiame įstatyme įsakmiai pasakyta, kad nusikaltimas užtraukia baudž atsakomybę tik padarytas dėl neatsargumo.

Klaida ir jos įtaka kaltininko atsakomybei.Klaida baudž teisėje- tai asmens klaidingas padarytos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo ar

neteisingas tam tikrų veikos faktinių aplinkybių suvokimas. Klaida tai daromos veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių neatitiktis-kaltininko suvokimo ir realios tikrovės neatitiktis. Klaidos baudž teisėje pirmiausia yra suvokimo klaidos, jų kyla dėl to, kad asmuo neteisingai suvokia tam tikrus objektyvius daromos veikos požymius arba socialinę daromos veikos reikšmę.

Pagal pobūdį klaidos skirstomos į:1. teisines- tai daromos veikos baudžiamojo teisinio vertinimo suvokimo klaidos2. faktines- tai tam tikrų daugiau ar mažiau reikšmingų nv sudėčiai ir veikai kvalifikuoti

objektyviųjų požymių subjektyvaus suvokimo klaidos.Visos klaidos baudž teisėje skirstomos į dvi grupes:

a) teisiškai reikšmingos, kurios pašalina baudž atsakomybę už padarytą veiką arba ją koreguoja, verčia keisti padarytos veikos baudžiamąjį teisinį vertinimą,t.y. nusikalstamos veikos kvalifikavimą. Jos dar skirstomos į:

- pateisinamos- pašalina kaltę taigi ir baudž atsakomybę;- nepateisinamos- neeliminuoja baudž atsakomybės, tačiau turi reikšmės kvalifikuojant

veiką.b) teisiškai nereikšmingos, kurios nekeičia nei padarytos veikos nusikalstamo pobūdžio, nei teisinės jos kvalifikacijos.

Teisinių klaidų išskirtinis bruožas yra tas, kad klaidingai suvokiamos ne tam tikros faktinės daromos veikos aplinkybės, o visuminis teisinis jos vertinimas. Teisinės klaidos gali būti šios:

1. Klaida dėl nv pobūdžio, ji gali būti dvejopa: a) asmuo darantis objektyviai pavojingą veiką, gali būti įsitikinęs, kad jo veika įstatymo

leistina arba, nors ir socialiai žalinga, tačiau nėra priešinga baudž teisei. b) asmuo, įsitikinęs, kad daro baudž įstatymo uždraustą veiką, t.y. nusikalstamą veiką,

tačiau iš tikrųjų jo veika nėra nusikalstama.Abiem atvejais asmuo padaro klaidą, vertindamas socialinę savo veikos reikšmę, tiksliau jos

priešingumą baudž teisei.2. Klaida dėl padarytos veikos teisinės kvalifikacijos. Faktinės klaidos- tai klaidos dėl faktinių padarytos veikos aplinkybių. Esant fakt. klaidai

kaltininkas suvokia, kad daro pavojingą veiką, tačiau klysta dėl atskirų objektyviųjų daromos veikos požymių. Yra kelių rūšių faktinės klaidos. Dažniausios tai klaidos dėl nusikalstamos veikos dalyko. Jų dažnai kyla nagrinėjant nusikaltimų nuosavybei bylas. Pav. pavagia ne asmens automobili o VĮ automobilį. Tačiau po 1995 m kai įsigaliojo skirsnio „ Nusikaltimai nuosavybei“ nauja redakcija, tokios klaidos tapo teisiškai nereikšmingos.

Faktinių nusikaltimo dalyko klaidų atmaina- klaidos dėl nukentėjusiojo. Viena iš tokių klaidų atmaina vadinama „ne tas nukentėjusysis“. Prie faktinių klaidų dėl nusikaltimo dalyko galima priskirti „kėsinimąsi į baudž įstatymo nesaugomą vertybę.“ Tai atvejai kai asmuo kėsinasi į saugomą vertybę bet padaro žalą įstatymo nesaugomai vertybei. (pav. šaudymas į jau mirusį, o kaltininkas mano kad anas dar gyvas). Tai teisiškai nereikšminga klaida.

Faktinė klaida gali būti susijusi su pavojingos veikos padarymo įrankiais ar priemonėmis. Specifinė klaidos atmaina yra klaida dėl būtinosios ginties sąlygų. Ši klaida sukelia tariamosios

ginties būklę, dėl to žmogui padaromi sužalojimai ar net atimama gyvybė. Tai kai asmuo ima gintis nuo nesamo tik įsivaizduojamo kėsinimosi. Ši klaida priklauso prie teisiškai reikšmingų klaidų. Atsižvelgiant į situacija ji gali būti pateisinama arba ne.

32

Klaidos paprastai išaiškėja tiriant bylą iš kaltininko parodymų. jas vertina atliekantis ikiteisminį tyrimą asmuo ar teismas.

Kazusas. Tai baudžiamajame įstatyme numatytų padarinių sukėlimas be kaltės. Tai toks asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir kilusiais padariniais, kuris neatitinka nei tyčinės, nei neatsargios kaltės sampratos.

Nors kazusas nėra kaltės forma, jis turi išorinių panašumo su įstatymo įteisintomis kaltės formomis požymių. Dažniausi tokie kazuso atvejai, kurie turi neatsargios kaltės požymių ir priartėja prie vienos iš neatsargios kaltės rūšių.

Pirmas kazuso atvejis. Padaryta veika yra kazusas, kai asmuo suvokia rizikingą daromos veikos pobūdį, numato įstatyme numatytų padarinių kilimo galimybę ir nors pagrįstai tikisi jų išvengti BK numatyti padariniai, deja, kyla. Šis kazuso atvejis panašus į nusikalstamo pasitikėjimo kaltę. Esminis skirtumas yra asmens tikėjimo, kad padarinių nekils pobūdis. (pav. viršijo greitį, sprogo padanga, žuvo žmogus).

Antras kazuso atvejis. Padaryta veika yra kazusas, kai asmuo nesuvokė daromos veikos pavojingo pobūdžio, nenumatė pavojingų padarinių kilimo galimybės ir neturėjo arba, nors ir turėjo, tačiau negalėjo suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio ir numatyti pavojingų padarinių, tačiau jų kilo. Šis atvejis panašus į nusikalstamo nerūpestingumo kaltę. Skirtumas tas, kad asmuo sukėlęs pavojingų padarinių arba neturi pareigos suprasti daromos veikos pavojingo pobūdžio arba nors ir turi tokią pareigą, tačiau neturi galimybių suprasti daromos veikos pavojingumo. (gydytojas skiria vaistu pacientas miršta dėl jų šalutinio poveikio.

Konstatavus kazusą nekyla baudž atsakomybė. tačiau tai nepašalina civilinės atsakomybės už padarytą žalą.

Fakultatyvūs subjektyvieji nv sudėties požymiai. Tai nv padarymo motyvas ir tikslas. Šie požymiai įeina į n veikų sudėtis ir įrodinėjami tik tada,

kai jie aprašyti BK spec. dalies straipsnio dispozicijoje.Nv motyvas pagal baudž teisės teoriją yra veikos priežastis, paskata, nusikalstamo elgesio

varomoji jėga ar savęs palesinimas. kai kurie motyvai darant veikas tampa teisiškai reikšmingi, nes didina nv pavojingumą. Tokais atvejais įstatymų leidėjas apibrėždamas nv sudėtis, panaudoja tam tikrą motyvą kaip nv sudėties požymį. dažniausiai įstatyme nurodomi motyvai yra savanaudiškos ar chuliganiškos paskatos. Nv padarymo motyvas išreiškiamas įstatyme vartojant terminus „iš...paskatų“, „dėl...“, „už...“.

Nv padarymo tikslas- tai asmens siekiai, susiję su nv padarymu, priežastys, dėl ko jis nusprendė padaryti nv. Nv padarymo tikslas paprastai išreiškiamas BK straipsnių dispozicijose vartojant žodžius „siekiant“, „turint tikslą“.

Motyvas ir tikslas glaudžiai susiję terminai. Tiek motyvai tiek tikslai priskiriami prie sunkiau nustatomų nv sudėties požymių.

Aplinkybės pašalinančios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei. Baudž teisės teorijoje aplinkybės, kurioms esant padaryti veiksmai, turintys nv požymių,

nelaikomi nusikaltimu, apibrėžiamos kaip aplinkybės pašalinančios veikos pavojingumą ir priešingumą teisei. LR BK šių aplinkybių grupei priskiriama veikos mažareikšmiškumas (37 str.), būtinoji gintis (28 str.) , asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymas (29 str.), būtinasis reikalingumas (31 str.) profesinių pareigų vykdymas (30 str.) nukentėjusiojo sutikimas (38 str.) , teisėsaugos institucijos užduoties vykdymas (32 str.) , įsakymo vykdymas (33 str.), profesinė ar ūkinė rizika (34 str.) , mokslinis eksperimentas (35 str.)

Bendrieji visų aplinkybių požymiai:-būtinas žalos, numatytos BK, padarymas-aplinkybė turi pašalinti būtent baudž atsakomybę o ne veikos baudžiamumą-baudžiamosios atsakomybės pašalinimas negali būti siejamas su kaltės nebuvimu.Atsižvelgiant į šiuos požymius, šių aplinkybių grupę reiktų vadinti aplinkybėmis,

pašalinančiomis veikos pavojingumą ir priešingumą teisei. Visos aplinkybės pagal jų teisinę prigimtį gali būti klasifikuojamos į:- pašalinančia veikos pavojingumą,- pašalinančias veikos priešingumą teisei.

33

Būtinoji gintis. Tai tokia situacija, kai baudž įstatymo ginamiems interesams žala padaroma ginant save, kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi, jei tuo metu nebuvo peržengtos būtinosios ginties ribos. Įstatymai suteikia žmogui teisę gintis pačiam. Būtinoji gintis yra kiekvieno žmogaus prigimtinė teisė, nepasinaudojimas kuria neužtraukia jokios teisinės atsakomybės. Žmogus turi teisę į būtinąją gintį neatsižvelgiant į tai, ar jis turėjo galimybę, išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Būtinoji gintis visada susijusi su žalos padarymu užpuolikui, jei nepadaroma žala tai tokie veiksmai nesudaro būt ginties situacijos. Žalos padarymas puolikui pripažįstamas teisėtu kai ji padaroma laikantis tam tikrų reikalavimų. Šie reikalavimai susiję su kėsinimusi ir gynyba. Kėsinimąsi apibūdina trys sąlygos: kėsinimosi pavojingumas, akivaizdumas ir realumas.

Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad jie nukreipti prieš asmens gyvybę, sveikatą, lytinę laisvę, nuosavybę, būsto neliečiamybę ar kitas teises, valstybės arba visuomenės interesus. Pavojingu kėsinimusi laikomos tik BĮ numatytos veikos. Pavojingas kėsinimasis turi pasireikšti aktyviu veikimu, būtinoji gintis negalima prieš veiką, padaromą neveikimu. leidžiama gintis ir nuo pavojingų veiksmų kuriuos atlieka nepakaltinamas asmuo ar mažametis. Humanizmo principas reikalauja, kad tokių asmenų kėsinimasis būtų atremiamas padarant minimalią žalą, o jei yra galimybė- išvengiant žalos padarymo.

Pavojingas kėsinimasis turi būti akivaizdus ir realus. Šie reikalavimai atspindi kėsinimosi egzistavimą laike (akivaizdus) ir erdvėje (realus).

Akivaizdžiu laikomas kėsinimasis, kuris jau daro žalą arba jau yra aiški jo grėsmė. kėsinimosi sustabdymas, siekiant pagerinti kėsinimosi sąlygas, negali būti pripažįstamas kėsinimosi nutraukimu. Ginklų ar kitų daiktų, pavartotų užpuolimo metu, atitekimas besiginančiajam dar besąlygiškai nereiškia kėsinimosi pabaigos. Jei užpuolikui žala padaroma po to, kai kėsinimasis buvo atremtas ar pasibaigęs ir aiškiai nebuvo reikalo panaudoti gynybos priemones, tai besiginančiojo veiksmai nėra būtinoji gintis. Būtinoji gintis negalima nv rengimosi stadijoje. Šiuo atveju galimas pranešimas teisėsaugos institucijoms apie rengiamą nusikaltimą.

Realiu laikomas kėsinimasis, kuris yra iš tikrųjų, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Jei realiai kėsinimosi nebuvo ir žmogus dėl tokio kėsinimosi klydo, įsivaizduodamas jį buvus, tai tokia situacija laikoma tariamąja būtinąja gintimi.

Gynyba turi atitikti šiuos požymius:-žala padaroma tik besikėsinančiajam-žala padaroma atremiant pavojingą kėsinimąsi-padaryta žala neperžengia būtinosios ginties ribų.

Žala padaryta besikėsinančiajam būtinosios ginties atveju, gali būti gyvybės atėmimas, sunkus kūno sužalojimas, smūgių sudavimas, laisvės apribojimas, turto sužalojimas.Apibūdinant antrąjį gynybos požymį, reikia pabrėžti, kad BĮ leidžia ginti ne tik savo, bet ir kitų asmenų, valstybės ar visuomenės interesus. Ginant kitą asmenį ar jo teises nebūtinas šio asmens sutikimas.Trečias požymis nustato, kad nebūtų peržengtos ribos. Gynybos priemonės ir padaryta žala laikoma teisėtomis, jeigu jos atitinka kėsinimosi pavojingumą ir pobūdį. Kėsinimosi pavojingumas pirmiausia priklauso nuo objekto reikšmingumo. Skirtingas yra kėsinimosi pavojingumas kai iškyla grėsmė asmens gyvybei ar nuosavybei, sveikatai ar asmens orumui. Kėsinimosi pobūdis priklauso nuo pavartotų priemonių, kėsinimosi intensyvumo (užpuolikų sk, jų ginkluotumo), vietos, laiko ir kt. aplinkybių. Kiekvienu konkrečiu atveju yra savos būt ginties ribos, priklausančios nuo konkrečių aplinkybių. BK 28 str. būt ginties ribų peržengimą apibrėžia kaip aiškų gynybos ir kėsinimosi pobūdžio bei pavojingumo neatitikimą.

BĮ nurodo specialius požymius, kuriems esant nepripažįstama, kad buvo peržengtos būt ginties ribos jei:

a) užpuolikui padaromas lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, materialinė žala;b) užpuolikui padaroma žala dėl neatsargumo.Baudž atsakomybės neužtraukia būtinosios ginties ribų peržengimas, jei tai įvyko dėl didelio

sumišimo ar didelio išgąsčio, kurį sukėlė kėsinimasis, taip pat ginantis nuo įsibrovimo į būstą.

34

Ginties provokacija apibrėžiama kaip žalos padarymas besikėsinančiajam po to, kai užpuolimas buvo sąmoningai sukeltas paties besiginančiojo, siekiančio panaudoti užpuolimą kaip pretekstą savo neteisėtiems veiksmams. Ginties provokacija sudaro vieningą tyčinio nusikaltimo planą. 1994 m sausio 11 d priimtas įstatymas kuriuo asmenims buvo leista savigynai įsigyti pistoletą ir šaudmenų.

Asmens padariusio nusikaltimą, sulaikymas. Tai tokia situacija, kai vejantis, stabdant, neleidžiant ištrūkti ar kitais veiksmais aktyviai vengiančiam sulaikymo nusikaltimą padariusiam asmeniui padaroma materialinė žala, lengvas ar apysunkis kūno sužalojimas, o sulaikant asmenį, padariusį tyčinį nužudymą, nusikaltimo vietoje- sunkus kūno sužalojimas, jeigu kitaip jo nebuvo galima sulaikyti. Šia teise asmuo gali pasinaudoti net ir tuo atveju, kai turi realią galimybę kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas. pareigūnų vykdomas nusikaltėlio sulaikymas turi būti traktuojamas kaip profesinės pareigos vykdymas, kurio teisėtumo klausimus reglamentuoja specialūs įstatymai. kad nusikaltėlio sulaikymas būtų teisėtas, yra būtinos kelios sąlygos.

Pirma- sulaikomas asmuo turi būti padaręs nusikaltimą. gali būti sulaikytas tik tas asmuo, kuris objektyviai yra padaręs BK numatytą nv. Apie tai, kad asmuo padarė nv gali liudyti tokios aplinkybės: asmuo užklumpamas bedarantis nusikaltimą arba tuoj po jo padarymo, mačiusieji tiesiogiai nurodo asmenį kaip padariusį nusikaltimą, ant asmens ar jo drabužių randami aiškūs nusikaltimo pėdsakai.

Antra- turi būti atitikimas tarp sulaikančiojo ir sulaikomojo asmenų veiksmų (proporcingumo princ.). Fizinę prievartą galima naudoti tik tada, kai nusikaltėlis aktyviai vengia sulaikymo.

Trečia- tai fizinės prievartos panaudojimo ribos. BĮ numatyta, kad jei nusikaltimą padaręs asmuo aktyviai vengia sulaikymo bėgdamas, bandydamas ištrūkti, tuomet sulaikantysis gali jam padaryti materialinę žalą, lengvą ar apysunkį kūno sužalojimą. Sunkų sužalojimą galima padaryti tik tuomet, kai nusikaltimo vietoje sulaikomas asmuo, padaręs tyčinį nužudymą.

Asmens padariusio nusikaltimą, sulaikymas skiriasi nuo būtinosios ginties savo tikslu: būt ginties atveju siekiama apginti interesą, kurį saugo įstatymas nuo žalos, o sulaikant asmenį, padariusį nusikaltimą, siekiama apginti teisingumo interesus. Asmens padariusio nusikaltimą, sulaikymas galimas tik po nusikaltimo padarymo ir aktyvus šiuo atveju yra sulaikomas asmuo. Būtinoji gintis galima kėsinimosi metu, jos metu aktyvus yra užpuolikas. Būt ginties situacija gali peraugti į asmens padariusio nusikaltimą sulaikymą, pav. po baigto ar nepavykusio kėsinimosi asmuo, kuris gynėsi, imasi priemonių sulaikyti užpuoliką. Asmens padariusio nusikaltimą, sulaikymas gali peraugti į būt gintį, pav. sulaikomas asmuo aktyviai pasipriešina sulaikančiajam.

Žalos padarymo pagrindas pav. būt reikalingumo atveju yra gamtos, gyvulių ar žmogaus veiksmų keliamas pavojus valstybės, visuomenės ar asmens interesams, o asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo metu- praeityje padarytas nusikaltimas. Būt reikalingumo atveju žala padaroma tik tretiesiems asmenims, o asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo metu- tik asmeniui kuris yra sulaikomas. Būt reikalingumo atveju padaryta žala visada turi būti mažesnė už išvengiamąją žalą, o asmens, padariusio nusikaltimą, sulaikymo metu galima padaryti tik įstatyme numatytą žalą, kurios dydis nepriklauso nuo išvengiamosios.

BĮ nenumato asmens padariusio nusikaltimą, sulaikymo ribų peržengimo, todėl tais atvejais, kai nusikaltėliui padaroma nereikalinga žala arba jis nužudomas, tada baudžiamoji atsakomybė už šios žalos padarymą iškyla bendrais pagrindais.

Būtinasis reikalingumas. Tai situacija, kai teisėtai padaroma žala baudž įstatymo saugomiems interesams siekiant pašalinti pavojų, gręsiantį Lietuvos valstybės interesams, visuomenės interesams, to asmens ar kitų piliečių asmenybei ar teisėms, jei šis pavojus tomis aplinkybėmis negalėjo būti pašalintas kitomis priemonėmis ir jeigu padarytoji žala yra mažiau reikšminga, negu išvengtoji žala. Veikimas būt reikalingumo atveju yra asmens teisė ir nepasinaudojimas ja neužtraukia atsakomybės. Tik tam tikri pareigūnai privalo rizikuoti savo gyvybe ar sveikata ir apsaugoti interesus. Būt reikalingumo situacija atsiranda susidūrus dviem teisės saugomiems interesams, kurių vieną galima apsaugoti tik padarant žalą antrajam. Kad būtinasis reikalingumas būtų teisėtas, yra būtinos tam tikros sąlygos.

Pirma turi grėsti žala Lietuvos valstybės, visuomenės interesams, piliečių asmenybei arba jų teisėms. Pavojaus šaltiniu, sukėlusiu būtinojo reikalingumo būklę, gali būti stichiniai gamtos reiškiniai, gyvulių elgesys, žmonių elgesys, fiziologiniai ir patologiniai procesai.

35

Antra, pavojus turi būti akivaizdus ir realus. Akivaizdžiu laikomas toks pavojus, kuris iškilo, bet dar nepasibaigė, ir nors dar nepasireiškia, tačiau kelia tiesioginę grėsmę saugomiems interesams. Ir būsimas, ir praėjęs pavojus negali sudaryti būtinojo reikalingumo. Realiu laikomas toks pavojus, kuris egzistuoja tikrovėje. Klaidingas pavojaus ir jo realumo suvokimas nesudaro būtinojo reikalingumo.

Trečia, gresiančio pavojaus negalima pašalinti kitais būdais, kaip tik padarant žalą teisės saugomiems interesams. Tokios žalos padarymas turi būti vienintelis būdas išgelbėti vertingesnį interesą.

Ketvirta, iškilęs pavojus pašalinamas padarant žalą tretiesiems asmenims. Tai gali būti ir fiziniai ir juridiniai asmenys, neturintys nieko bendra su susidariusia situacija. Šiems asmenims gali būti padaryta fizinė, materialinė ar kitokia žala siekiant išvengti žalos vertingesniems interesams.

Penkta, padaryta žala turi būti mažesnė nei išvengtoji žala. Žalų santykį būtina vertinti ne tik kiekybiniu bet ir kokybiniu rodikliu. Negalima gelbėti savo gyvybės kitos gyvybės sąskaita. Gyvybės atėmimas būt reikalingumo metu galimas tik ypatingais atvejais, gelbėjant daugelio žmonių gyvybes.

Būt reikalingumas yra teisėtas tik esant visoms sąlygoms. Jei nėra bent vienos sąlygos, už padarytą žalą asmuo gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn.

Profesinės pareigos vykdymas- tai tokia situacija, kai žalą baudž įstatymo ginamiems interesams padaro asmuo, vykdantis įstatymo numatytas f-jas ir pareigas. Pirmas reikalavimas- profesinės pareigos vykdymas turi būti numatytas įstatyme. Antras- pareigos vykdymas pagal įstatymo nustatytas sąlygas. Trečias- pareigos vykdymas neturi peržengti įstatyme nustatytų ribų. Neteisėto įsakymo vykdymas negali būti pateisintas profesinės pareigos vykdymu.

Įsakymo vykdymas- tai tokia situacija, kai baudž įstatymo ginamiems interesams asmuo padaro žalą vykdydamas aukštesnio pagal pavaldumą pareigūno įsakymą. kai aukštesnio pareigūno įsakymas teisėtas, tai už jo įvykdymą pavaldinys neatsakys net ir tuo atveju, jei padaroma žala baudž įstatymo saugomiems interesams. Svarbesni atsakomybės klausimai kai žala padaroma vykdant neteisėta įsakymą. pavaldinys neteisėtą įsakymą gali suvokti trejopai:

- suvokia kad jis neteisėtas (pavaldinys atsakys už tyčinį nusikaltimą kartu su viršininku)

- abejoja teisėtumu (pavaldinys atsakys už neatsargų nusikaltimą-nusikalstamas pasitikėjimas)

- nesuvokia, kad jis neteisėtas (pavaldinys neatsakys už įsakymo vykdymą). Kai dėl tam tikrų įgaliojimų pavaldinys privalo ir gali numatyti pasekmes, kurios gali atsirasti vykdant įsakymą, pavaldinys atsakys už neatsargų nusikaltimą (nusikalstamas nerūpestingumas).

Profesinė arba ūkinė rizika- tai tokia situacija, kai žala baudžiamojo įstatymo ginamiems interesams padaroma siekiant ekonomiškai naudingų rezultatų ir neperžengus pateisinamos rizikos ribų. Teisėtumo reikalavimai:

-padaryti veiksmai turi atitikti šiuolaikinius mokslo pasiekimus-norimo tikslo negalima pasiekti be rizikos-buvo imtasi visų galimų saugumo priemonių, užkertančių kelią žalai atsirasti.

Mokslinis eksperimentas- tai tokia situacija, kai BĮ ginamai žmogaus gyvybei arba sveikatai žala padaroma siekiant socialiai naudingų rezultatų arba norint išvengt itin sunkių pasekmių. Mokslinio eksperimento metu tiesiogiai rizikuojama žmogaus gyvybe arba sveikata.

Savo teisės realizavimas- tai tokia situacija, kai BĮ ginamiems interesams žalą padaro asmuo realizuojantis savo teises. Teisių realizavimas siejamas su teise disponuoti turtu (jį sunaikinti ar sužaloti) arba tėvų teisių įgyvendinimu panaudojant prievartos priemones vaikams auklėti

Nusikaltimo imitacija- tai situacija kai BĮ ginamiems interesams žala padaroma sankcionuotais veiksmais, kuriais stengiamasi apginti svarbesnius valstybės, visuomenės ar asmeninius interesus.

Nusikaltimo padarymo stadijos.Terminas stadija reiškia apibrėžtą reiškinio, veikos raidos periodą, jo pakopą. nv irgi gali turėti

savo stadijas-pasirengimą jai, realizavimo eigą ir pabaigą. Todėl nusikaltimas gali būti tik rengiamas, jau daromas, bet nebaigtas ir pabaigtas.

Nusikaltimo stadijos yra kokybiškai skirtingi, apibrėžti nv periodai, kurie vienas nuo kito skiriasi atliekamų pavojingų veiksmų pobūdžiu ir atspindi skirtingą nusikalstamo sumanymo realizavimo

36

laipsnį. Nusikaltimo stadijos- rengimasis, pasikėsinimas ir baigtas nusikaltimas. Nusikaltimo rengimas ir pasikėsinimas- parengtinė nusikalstama veika. Ne visi nusikaltimai gali turėti pirmąsias dvi stadijas. parengtinė nv yra tikslingas, kryptingas asmens elgesys, veiksmai ar veikimas rengiant ir darant konkretų nusikaltimą, apibrėžti etapai realizuojant nusikalstamą sumanymą. Minėtos stadijos įmanomos tik darant tyčinius nusikaltimus. neįmanoma rengtis ar pasikėsinti padaryti neatsargų nusikaltimą, neįmanoma rengtis arba pasikėsinti padaryti nusikaltimą netiesiogine tyčia.

Rengimusi padaryti nv laikomas priemonių arba įrankių suieškojimas ar pritaikymas arba kitoks tyčinis sąlygų nusikaltimui padaryti sudarymas, pasikėsinimui padaryti nusikaltimą- tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, jeigu nusikaltimas nebuvo pabaigtas dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios.

Pabaigto nusikaltimo sąvoka įstatyme nėra suformuluota. Nusikaltimas laikomas baigtu kai padarytoji veika turi visus šios nv sudėties būtinus požymius, numatytus įstatyme.

Nusikaltimu laikoma ne tik pabaigta veika, turini visus požymius, numatytus atitinkamoje BK spec. dalies normoje, bet ir tos pavojingos veikos, kurios padarytos iki nusikaltimo pabaigimo, atliktos tik siekiant realizuoti nusikalstamą sumanymą.

Nusikalstamos veikos stadijų reglamentavimas leidžia diferencijuoti atsakomybę bei individualizuoti bausmę, atsižvelgiant į padarytų veiksmų pavojingumo pobūdį bei laipsnį, į nusikalstamo sumanymo realizavimo laipsnį ir į priežastį, dėl kurių nusikaltimas nebuvo baigtas.

Rengimasis padaryti nusikaltimą. BK 21 str. Ketinimo padaryti nusikaltimą pareiškimas, dar vadinamas ir tyčios iškėlimu, yra žmogaus minčių išreiškimas žodžiu, raštu, mimika gestais ar konkliudentiniais veiksmais. tai nėra parengtinė nv, tai nėra stadija.Jei ketinimas išreikštas grasinimo forma, tai jau pavojinga veika. Grasinant daromas psichinis poveikis žmogui ar institucijai, kėsinamasi į asmens, visuomenės ar valstybės interesus. Todėl tam tikri grasinimai įstatyme yra suformuluoti arba kai savarankiškas baigtas nusikaltimas pav. grasinimas nužudyti ar sunkiai sužaloti (145 str.) , arba kai kito nusikaltimo požymis, pav. grasinant tuoj panaudoti fizin5 smurtą- išžaginimo (151 str.), plėšimo (180 str.), grasinimas ateityje panaudoti smurtą- turto prievartavimo (181 str.). Grasinimo padaryti nusikaltimą pavojingumo laipsnį daugiausia lemia grasinamos padaryti žalos pobūdis bei tikslai, kurių siekiama grasinimu.

Rengiantis nusikaltimui tiesiogiai dar nesikėsinama į įstatymo saugomą vertybę. Rengimosi pavojingumas grindžiamas tuo, kad asmuo sąmoningai siekia sudaryti sąlygas, kad galėtų realizuoti nusikalstamą sumanymą. Rengimasis yra nusikaltimo stadija tik tada, kai asmuo rengiasi daryti konkretų nusikaltimą ar nusikaltimus.

Objektyvūs rengimosi požymiai yra priemonių ar įrankių nv padaryti suieškojimas, jų pritaikymas, kitos sąlygų nv padaryti sudarymas. Suieškojimas yra nusikaltimo priemonių ar įrankių įgijimas bet kuriuo būdu, tiek legalus- nusiperkant, pasiskolinant, tiek nelegalus- pavagiant, įgyjant sukčiavimo būdu. Pritaikymas yra įvairių dalykų, priemonių ar įrankių pakeitimas, patobulinimas, kad būtų lengviau ar geriau juo panaudoti darant nusikaltimą. Kitoks sąlygų sudarymas- tai nusikaltimo vietos apžiūrėjimas jos paruošimas, kliūčių nusikaltimui padaryti pašalinimas, savo išvaizdos pakeitimas. Dažniausiai rengimasis yra aktyvus veiksmai, nors gali rengtis ir neveikimu (pav. neįjungt signalizacijos).

Subjektyvus požymis- tyčia. Tai visada tik tyčinė veika. Rengdamasis asmuo tyčia sudaro sąlygas nv padaryti bet dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios, to nusikaltimo nepadaro. Nuo pasikėsinimo skiriasi tuo kad rengiantis dar nesukeliamas tiesioginis pavojus nusikaltimo objektui, nepradėta atlikti veika. rengimasis tik sudaro sąlygas padaryti nv, o pasikėsinimo atveju nv daroma. kai asmuo rengęsis daryti nusikaltimą savo noru atsisako jį daryti už rengimąsi neatsako jei rengimosi veiksmai nesudaro baigto nusikaltimo sudėties. Jie jis nutraukia rengimosi veiksmus ar negali padaryti nusikaltimo kurį rengė dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios jis už rengimąsi atsako (kai demaskuojamas suimamas kaltininkas, liga ir pan.).

Pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. (22str.) ta tyčinis veikimas, kuriuo tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą jeigu nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių nepriklausančių nuo kaltininko valios. Pasikėsinti įmanoma ir neveikimu. pav. motina nemaitina naujagimio. Pasikėsinimo atveju kaltininkas atlieka veiką, kuri sudaro BĮ normos dispozicijoje numatytus obj nv sudėties požymius ar bent jų dalį. Jei kaltininkas viską ką buvo sumanęs, kokybiškai būtų padaręs arba jeigu tos veikos

37

nebūtų nutrauktos be kaltininko valios, siekiamos pasekmės būtų atsiradusios ir nusikaltimas būtų baigtas. tai yra būtini objektyvūs pasikėsinimo padaryti nusikaltimą požymiai.

Subjektyvūs pasikėsinimo požymiai yra tai, kad pasikėsinimas- tyčinė veika, kuria tiesiogiai siekiama padaryti nusikaltimą, Pasikėsinti galima tik tiesiogine tyčia, siekiant padaryti konkretų nusikaltimą, sukelti nusikalstamas pasekmes.

pasikėsinimas yra nebaigtas nusikaltimas. Nebaigtas reiškia, kad arba neatlikta visa veika, t.y. nėra dalies būtinų obj nv sudėties požymių, arba veika atlikta nekokybiškai ir dėl to ji nesukėlė nusikalstamų pasekmių, jei jos šiai sudėčiai yra būtinos. Nusikaltimo nebaigtumas turi būti nulemtas priežasčių nepriklausančių nuo kaltininko valios. Tik tuo atveju yra pasikėsinimas padaryti nusikaltimą. Pasikėsinimas tarpinė stadija tarp rengimosi paradyti nusikaltimą ir baigto nusikaltimo. pasikėsinant realizuojami obj nv sudėties požymiai. tačiau pasikėsinimo atveju, skirtingai nuo baigto nusikaltimo, trūksta kai kurių obj požymių- arba veikos užbaigtumo, arba pasekmių nurodytų atitinkamoje normoje. Nusikaltimo nebaigtumas yra obj pasikėsinimo požymis. Būtent nebaigtumu ir skiriasi pasikėsinimas ir baigtas nusikaltimas.

Baudž įstatymai nereglamentuoja pasikėsinimo rūšių. Baudž teisės teorija skiria baigtą ir nebaigtą bei tinkamą ir netinkamą pasikėsinimus. pasikėsinimo baigtumas ir nebaigtumas atsispindi pradėto nusikaltimo realizavimo laipsnį ir gali turėti įtakos individualizuojant bausmę už pasikėsinimą. Pasikėsinimo tinkamumas ar netinkamumas atspindi nusikalstamo sumanymo realumą, jo realizavimo tikimybės laipsnį ir gali turėti reikšmės ne tik skiriant bausmę bet ir išviso pripažįstant veiką nusikaltimu.

Baigtas pasikėsinimas kai kaltininkas atlieka viską ką jis manė esant būtina, kad realizuotų nusikalstamą sumanymą, bet nusikaltimas nebuvo baigtas dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios.

Nebaigtas pasikėsinimas yra toks kai kaltininkas dėl priežasčių nepriklausančių nuo jo valios neatliko visko ką jis manė esant būtina, kad realizuotų nusikalstamą sumanymą.

Baigto ir nebaigto pasikėsinimo traktuotė paremta subjektyviuoju kriterijumi, t.y. kaltinimo įsivaizdavimu apie tai, ką jis turi padaryti kad nusikaltimas būtų baigtas.

Tinkamas pasikėsinimas, kuris yra sumanytas realizuoti ir realizuojamas būdais ir priemonėmis, realiai leidžiančiomis pažeisti BĮĮ saugomas vertybes bei padaryti joms realią žalą.

Netinkamas pasikėsinimas toks kuris dėl pasirinktų nusikalstamo sumanymo realizavimo būdų bei priemonių realiai negali pažeisti BĮ saugomų vertybių ir joms padaryti žalos dėl priežasčių nepriklausančių nuo kaltininko valios. Skiriamos dvi netinkamo pasikėsinimo rūšys: tai pasikėsinimas į netinkamą dalyką, kai kaltininkas klysta vertindamas nusikaltimo dalyko savybes (šauna į lavoną), tada nusikalstamas sumanymas nerealizuojamas, pasekmės neatsiranda todėl, kad jos ir negalėjo atsirasti, tokios veikos baudžiamos kaip pasikėsinimas padaryti nusikaltimą, nes veika pavojinga ir nebuvo baigta dėl priežasčių nepriklausančių nuo kaltininko valios; ir pasikėsinimas netinamomis priemonėmis kai kaltininkas klysta dėl priemonių ar būdo, naudoja tokias priemones ar būdus kuriais dėl jų obj savybių neįmanoma to nusikaltimo padaryti (šiais ir pan. atvejais nusikaltimas nebuvo baigtas dėl klaidos ar atsitiktinumo, veika yra pavojinga ir užtraukia atsakomybę už pasikėsinimą padaryti nusikaltimą), bet tais atvejais kai veika kurią atlieka asmuo iš viso neįmanoma padaryti siekiamos žalos (pav. prakeikimai, būrimai, maldos) t.y. kai nepadaroma nv nėra ir atsakomybės.

Pabaigtas nusikaltimas. Sąvoka BK bendroje dalyje nėra apibrėžta. Tai tokia asmens veika kuri turi visus būtinus šios rūšies nusikaltimo sudėties požymius, numatytus BĮ. Vienų nv sudėtys yra sukonstruotos taip kad nusikaltimo baigtumui pripažinti pakanka atlikti vieną veiką, nesvarbu ar ji sukėlė pavojingas pasekmes ar jų nesukėlė. Kiti nusikaltimai yra baigti tik tuo atveju kai ne ik atliekama pavojinga veika, bet ta veika sukelia apibrėžtas normoje nurodytas pasekmes.

Materialiųjų sudėčių atvejais kai pavojingos pasekmės yra būtinas obj nv sudėties požymis, nusikaltimas yra baigtas tik toms pasekmėms atsiradus, tai nužudymas, kūno sužalojimas. Formaliųjų sudėčių atvejais, kai į sudėtį neįtrauktas pavojingų pasekmių atsiradimas, nusikaltimas laikomas baigtu atlikus įstatyme nurodytą pavojingą veiką. nesvarbu ar veika sukėlė kokias žalingas pasekmes ar ne. Tai valstybės išdavimas, vengimas šaukimo į krašto apsaugos tarnybą, tvirkinamieji veiksmai, turto prievartavimas ir kt. Formaliųjų nv sudėtyse nusikaltimo baigtumas dažniausiai

38

siejamas su pavojingais veiksmais, kuriais tiesiogiai kėsinamasi į įstatymo saugomą vertybę, nusikaltimo objektą.

Kai kurios sudėtys yra suformuluotos taip, kad nusikaltimas pripažįstamas baigtu dar anksčiau- pakanka organizacinės veiklos sudarant nusikaltimo sąlygas,t.y. pakanka veiklos, kuria tiesiogiai į įstatymo saugomą vertybę nesikėsinama,- yra tik rengiamasi padaryti nusikaltimą. Tokios yra kėsinimosi į atitinkamų pareigūnų gyvybę, banditizmo, nusikalstamo susivienijimo sudėtys. Šiais atvejais nv laikoma baigta jau rengimosi ją padaryti stadijoje.

Formaliosios sudėties nusikaltimas neapima tų sukeltų žalingų padarinių, kurie liudija, kad yra kitas sunkesnis, griežčiau baudžiamas nusikaltimas.

Pabaigto ir nebaigto nusikaltimo skirtingumą dažniausiai lemia objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai. Pabaigtas nusikaltimas turi visus obj požymius, numatytus BĮ normoje, o nebaigtas kai kurių šių požymių neturi- arba jis nesukelia įstatyme numatytų pasekmių, arba padaryti ne visi veiksmai būtini šiai sudėčiai.

Savanoriškas atsisakymas pabaigti nusikaltimą.BK 23 str. nustatyta, kad asmuo savo noru atsisakęs pabaigti pradėtą nusikaltimą, atsako pagal

baudžiamuosius įstatymus tik tuo atveju jei jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis. Tai aplinkybė kuri pašalina atliktos parengtinės nusikalstamos veikos pavojingumą ir baudžiamumą. Savanoriškas atsisakymas yra asmens atsisakymas pabaigti pradėtą nusikaltimą savo noru. Atsisakymas nėra savanoriškas kai atsisakoma baigti nusikaltimą dėl obj aplinkybių dėl to kad tai padaryti buvo neįmanoma kad buvo sukliudyta pabaigt nusikaltimą kad nepavyko tai padaryti dėl kaltininko nesugebėjimo, neryžtingumo, padidėjusios rizikos ir panašių nuo kaltininko nepriklausančių aplinkybių.

Atsisakymas yra savanoriškas kai asmuo pradėjęs nusikaltimą subjektyviai yra įsitikinęs kad jis turi galimybę jį pabaigti, t.y. gali apsispręsti baigti nusikaltimą ar jį nutraukti. Paskatos tai gailestis nukentėjusiajam, sąžinės graužatis, baimė būti demaskuotam, nubaustam, suvokimas kad neverta rizikuoti. Bet jei atsisakoma todėl kad paaiškėja nenumatytos aplinkybės apsunkinančios jo padarymą arba padidinančios demaskavimo riziką tada atsisakymas baigti nusikaltimą nebus savanoriškas. Atsisakymas turi būti besąlygiškas ir galutinis. Nėra savanor atsisakymo ir tais atvejais kai veika kaltininko manymu turėjusi sukelti nusikalstamas pasekmes jų nesukelia ir kaltininkas turėdamas galimybę tą veiką pakartoti to nepadaro. Savan. atsisakyti galima tiek rengimosi tiek pasikėsinimo stadijose. Savanor atsisakymas gali būti dviejų formų:

- pasyvus- tai pradėtos parengtinės nv nutraukimas, susilaikymas nuo tolimesnių numatytų veiksmų.

- aktyvus- tai sukliudymas kilti nusikatamoms pasekmėms.savanoriškai atsisakyti neįmanoma tiek tais baigto pasikėsinimo atvejais, kai pasikėsinus tuoj pat

atsiranda ir pasekmės, tiek tada kai nusikaltimas pripažįstamas faktiškai baigtu rengimosi stadijoje. Savanorišką atsisakymą reikia skirti nuo aktyvios atgailos. Aktyviąja atgaila gali būti savo noru

pašalinta nusikaltimo padarytoji žala, atlyginti nuostoliai, neutralizuotos kitos pasekmes. tačiau tai padaroma jau po to kai nusikaltimas yra baigtas. Todėl aktyvioji atgaila nėra aplinkybė šalinanti veikos pavojingumą ir baudžiamumą, o yra aplinkybė lengvinanti baudž atsakomybę.

BENDRININKAVIMAS.Nusikaltimai padaromi kelių bendrai veikiančių asmenų veika. Bendrininkavimas tai atvejai kai

nusikaltimas yra bendros kelių asmenų tarpusavyje atitinkamu būdu suderintos veikos bendras rezultatas. tai ypatinga nusikaltimo padarymo forma. bendrininkaujant padaromi pavojingesni, sunkesni nusikaltimai, kurių vienas asmuo nepajėgtų padaryti, ir sudaromos galimybės kilti didesnėms pasekmėms. bendrininkavimui pirmiausia būdinga tai kad tame pačiame nusikaltime dalyvauja- bendrai veikia- du ar daugiau asmenų. bendrininku gali būti tik tas bendroje nusikalstamoje veikoje dalyvaujantis asmuo, kuris turi būtinus subjekto požymius, t.y. fizinis asmuo, sulaukęs amžiaus, sugebantis suvokti savo veiksmus bei juos valdyti. Mažametis ar nepakaltinamas negali būti laikomas bendrininku. Kiekvieno bendrininko veiksmai nors ir labai skirtingi, yra reikšmingi bendroje nv, nes sudaro prielaidas, sąlygas kitų bendrininkų veiksmams. Kiekvieno bendr. veiksmai būtini. Dėl bendros veikos atsiradusios pasekmės yra bendros visiems ir atskirai nedalijamos bendrininkams. Tarp kiekvieno bendrininko veikos ir bendrų pasekmių yra priežastinis ryšys.

39

Į bendrą nusikalstamą veiką galima įsilieti tik iki nusikalstamų pasekmių atsiradimo arba nusikalstamos veikos pabaigimo. Priežastinis ryšys atriboja bendrininkavimą nuo prisidėjimo prie nusikaltimo. bendrininkų veikų visumą jungia tyčia. bendrininkavimui būdingos abi tyčios rūšys: tiesioginė ir netiesioginė. bendrininkavimo intelektualųjį tyčios turinį sudaro šie momentai:

-kiekvieno bendrininko suvokimas kad jis dalyvauja bendrai daromame nusikaltime ir padeda vienas kitam

-bendrininkų suvokimas vykdytojo ketinimų bei siekiamo rezultato nusikalstamo pobūdžio;

-supratimas, kad savo veiksmais vykdytojui sudaro būtinas sąlygas padaryti nusikaltimą.

Bendrininkavimo valinį tyčios turinį sudaro:-bendrininko noras veikti kartu su kitais bendrais ir siekimas sujungti savo

nusikalstamas pastangas su kitų veika;-bendro nusikalstamo rezultato siekimas arba sąmoningas leidimas tokiam rezultatui

atsirasti. Susitarimas tarp bendrininkų esminis būtinas kiekvieno bendrininkavimo požymis.

Bendrininkavimas galimas ir nesant aiškaus tarpusavio susitarimo bendrai veikai padaryti. Svarbus bendrininkų supratimas, žinojimas,, kad ne pavieniui, o bendrai su kitais siekiama bendro tikslo..

Kiekvieno kaltininko kaltė yra individuali ir jos turinys priklauso nuo vaidmens, aktyvumo bei kt. obj požymių bei jų atsispindėjimo sąmonėje, valioje. Bendrininkavimas įmanomas ten kur vienodai suvokiamas veikos, pasekmių bendrumas. nėra bendrininkavimo ten, kur nusikalstamas rezultatas atsirado dėl neatsargiai besielgiančių asmenų veiksmų.Bendrininkavimo formos:

-bendrininkų grupė-organizuota asmenų grupė-nusikalstamas susivienijimas (25 str.)

Formų išskyrimas padeda išsamiau suprasti šio reiškinio esmę, tiksliau įvertinti visos bendros nv pavojingumo visuomenei pobūdį bei laipsnį. tai būtina informacija ir vienas iš pagrindų kvalifikuojant veiką, sprendžiant bendrininkų atsakomybės diferencijavimo bei bausmės individualizavimo klausimus.Bendrininkavimo rūšys:

a) paprastasis bendr. (bendras kaltumas) Šiuo atveju visi bendrininkai tiesiogiai, betarpiškai dalyvauja vykdydami bendro nusikaltimo sudėties obj pusę (visą ar atskirą dalį)

b) sudėtingasis bendr. Šiuo atveju bendrininkai atlieka skirtingus veiksmus.Organizuotos grupės nariai iš anksto aptaria, suderina svarbiausius numatomo bendrai padaryti

nusikaltimo momentus:paruošiamas ir suderinamas planas, išanalizuojamas nv padarymo ris lepimo mechanizmas, bendrininkams paskirstomi vaidmenys, susitariama dėl nv padarymo vietos laiko. Neretai atliekami ir tam tikri pasirengimo nv veiksmai. Toks išankstinis susitarimas bendrai nv jau suformuoja tarp bendrininkų daug maž tvirtus ryšius, kurie stiprėja nusikaltimo darymo metu.

Nusikalstamas susivienijimas sukuriamas siekiant daryti sunkius nusikaltimus, tačiau kartais jis gali būti reikalingas vienam, bet labai sudėtingam nusikaltimui padaryti. Nus susivienijimui būdinga ne tik išankstinis bendrininkų susitarimas, aiškaus organizatoriaus- vadovo ar vadovų buvimas, detalus vaidmenų pasiskirstymas, bet ilgalaikiai, labai glaudūs tvirti konspiraciniai tarpusavio ryšiai, sukurti ir išplėtoti atitinkami veiklos metodai. Nus. susivienijimo subj. pusei būdinga tik tiesioginė tyčia.

Bendrininkų rūšys. Kiekvieno bendrininko veiklos pobūdis ir laipsnis o kartu ir vaidmuo bendroje nv yra labai įvairūs. Kiekvieno bendrininkavimo atveju galimas ir kartu būtinas tikslus bendrininkų rūšies nustatymas, nes tai reikalinga sąlyga sprendžiant bendrininkų atsakomybės pagrindą bei bausmės individualizavimą.

Vykdytojas. Tai asmuo betarpiškai padaręs nusikaltimą (24 str.) Nereta situacija kai keli vykdytojai dalimis įvykdo bendrą nv. Vykdytojas realizuoja visų bendrininkų nusikalstamus ketinimus. Jei nėra vykdytojo, neįmanomas bendrininkavimas. Iš vykdytojo veiksmų sprendžiama apie nusikaltimo baigtumo laipsnį. Jei vykdytojo nv sustojo pasirengimo ar pasikėsinimo stadijoje, tai laikoma, kad kiti bendrininkai baigė savo veiką atitinkamose stadijose.

40

Organizatorius. Jis sujungia ir nukreipia kitų bendrininkų pastangas, sukuria sistemą, organizuotumą bendroje nv. tai bendro nusikaltimo vadovas. Organizatoriaus veikla ne tik labai reikšminga bet ir gana įvairi ir visada aktyvi. Jis vadovauja nusikaltimo pasiruošimui : lenkia verbuoja asmenis dalyvauti nusikaltime, juos suvienija, kuria nv planus, numato jų įvykdymo būdus, priemones, paskirsto vaidmenis bendrininkams, nustato tarpusavio ryšius. Jis tame pačiame nusikaltime gali atlikti ir vykdytojo veiksmus. Organizatorius- pavojingiausias. tam tikrais atvejais vien pati organizacinė veikla yra baigtas nusikaltimas pav. nusikalstamo susivienijimo kūrimas.

Kurstytojas. tai nusikaltimo iniciatorius, nes sukelia kitiems asmenims pasiryžimą, norą siekti padaryti atitinkamą nv. Kurstymo būdai: įtikinėjimai, prašymai, pažadai, papirkimas, grasinimai, apgaulė, piktnaudžiavimas valdžia, autoritetu ir kt. Kurstyti net ir užmaskuota forma galima tik aktyviais veiksmais. jei nusikaltimą daryti sukurstomas to nesuvokiantis asmuo:nepakaltinamas, nesulaukęs atitinkamo amžiaus, apgautas, psichine, fizine prievarta priverstas, užhipnotizuotas, tai kurstytojas atsako kaip netiesioginis vykdytojas. Kurstymas visada turi būti konkretus, t.y. lenkiama padaryti konkretų nusikaltimą. tam tikrai atvejai kurstytojiški veiksmai, įvertinus jų didelį pavojų, laikomi baigtu nusikaltimu, pav. vieši raginimai smurtu pažeisti Lietuvos Respublikos suverenitetą, karo kurstymas, lenkimas vartoti narkotines priemones.

Padėjėjas. Asmuo padedantis padaryti nusikaltimą duodamas patarimus, nurodymus, teikdamas priemonių, šalindamas kliūtis, iš anksto pažadėdamas paslėpti nusikaltėlį, nusikaltimo padarymo įrankius ir priemones, nusikaltimo pėdsakus ar daiktus, įgytus nusikalstamu būdu. Padėjėjas prie kitų bendrininkų veiklos prisideda tada, kai pastariesiems jau yra susiformavęs ketinimas padaryti atitinkamą nv. Tuo padėjėjas tik sustiprina jau suformuotą-kurstytojo ar pačių bendrininkų- pasiryžimą n veikai bei palengvina nv padarymą, slėpimą. Padėjimas gali būti intelektualus ar fizinis. Duodamas patarimus, nurodymus, iš anksto žadėdamas slėpti nusikaltimą padėjėjas suteikia intelektualią pagalbą, kitais BK nurodytais atvejais- fizinę pagalbą. Pagalba visada teikiama konkrečiam bendrininkui ar visiems bendrininkams Padėjėjas imasi atitinkamos iniciatyvos, t.y. atlieka aktyvius veiksmus. galima padėjimas ir neveikimu, tačiau tik tuo atveju kai padėjėjas, turėjęs specialią teisinę pareigą trukdyti, neleisti nusikalstamiems bendrininkų veiksmas atsirasti, sąmoningai jos nevykdo. Padėjėjo pagalba visada nukreipta į konkrečios nv padarymą ir sudaro realias galimybes veikti kitiems bendrininkams. taip padėjėjo veiksmai prisideda prie bendros veiklos priežastinio ryšio su nusikalstamomis pasekmėmis.

BĮ visiems, kaltiems nusikaltimo padarymu, nustato vienodus baudž atsakomybės pagrindus. bendrininkavimas įmanomas praktiškai visuose tyčiniuose nusikaltimuose. bendrininkų veiksmų atsakomybės pagrindą sudaro bendrai daromos nv požymių visuma: bendrininkavimo požymių numatytų BK 24 str. ir nusikaltimo, numatyto BK spec. dalies straipsnyje, pagal kurį kvalifikuojama bendrininkų veika požymių. Kiekvienas bendrininkas atsako už savo asmeninę veiką už tai ką apėmė jo tyčia.

Organizuota grupė visada laikoma aplinkybe sunkinančia visų jos dalyvių atsakomybę (BK 60 str.). Visais kitais bendrininkavimo atvejais teismas privalo įvertinti kiekvieno bendrininko asmenybės pavojingumą visuomenei. tą daugiausia nulemia dalyvavimo bendrame nusikaltime pobūdis ir laipsnis. Kiekvieno bendrininko dalyvavimo nusikaltime pobūdį pirmiausia apibūdina bendrininkavimo rūšis. Vykdytojo, organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo f-jos nulemia bendrininko vaidmenį bendrame nusikaltime. Kiekvieno bendrininko dalyvavimo nusikaltimo padaryme laipsnį nulemia jo veiklos indėlis, šio indėlio svarba kitų bendrininkų veiksmams. Apie tai byloja bendrininko sumanumo, aktyvumo, valios, atkaklumo ir kt. savybių panaudojimo siekiant bendro nusikalstamo rezultato įvertinimas.

Bendrininkams negali būti inkriminuojamos vykdytojo asmeninės savybės: pakartotinumas, itin pavojingas recidyvas. bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą, t.y. už tokius vykdytojo veiksmus, kurie nors kartais ir turi ryšį su bendrai daroma veika, bet nebuvo apimti bendrininkų tyčia. Vykdytojo ekscesu laikytini ir tokie jo veiksmai, kurie nebuvo bendrininkų susitarimo dalyku arba kurie buvo padaryti neatsargiai. Už tokius veiksmus ir jų pasekmes vykdytojas atsako vienas. Galima kiekvieno bendrininko ekscesas, už kurį atsako jis asmeniškai.

Vykdytojo eksceso požymiai:-nėra veiksmų bendrumo;

41

-iš anksto nežinoma apie vykdytojo veiksmus nei buvo susitarta, tada kitų bendrininkų kaltės klausimas turėtų būti sprendžiamas išskirtinai pagal vykdytojo padarytą nv.

Vykdytojo eksceso esmė ta, kad bendrininkaujant pažeidžiamas susitarimas. Baudž teisės teorijoje ekscesai skiriami i kiekybinį ir kokybinį. Kiekybinis toks kai vykdytojas padaro nv, t.y. tokią kokią jis turėjo įvykdyti pagal bendrininkų susitarimą. Dažniausiai tai veikos kurios padaro žalą vienam objektui.

Kokybinis toks, kai vykdytojas padaro tokią nv, kurią jis buvo lenkiamas padaryti arba kurią padaryti jam padėjo kiti bendrininkai. Kokybinio eksceso rūšys:

a) vietoj vienos sugalvotos nv padaroma visiškai kitokia nv, pav vietoj vagystės padaromas plėšimas;

b) padaroma sugalvota nv, tačiau esant kvalifikuojančioms aplinkybėms, pav. vietoj paprasto nužudymo padaromas nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis;

c) kartu sus sugalvota nv padaroma dar ir kita veika, kurios neapima kitų bendrininkų ketinimai, pav. be turto prievartavimo padaromas dar ir išžaginimas.

jei vykdytojas padaro lengvesnę nvSusitarimą gali pažeisti ne tik vykdytojas bet ir kiti bendrininkai. Bendrininkų ekscesas- vieno ar

kelių bendrininkų padaryta veika kurios neapima kitų bendrininkų sumanymas. Už bendrininkų ekscesą kylanti atsakomybė priklauso nuo kaltės ir jos formos. Nustatant ar buvo ekscesas ar ne siūloma vadovautis dviem kriterijais: pirma koks buvo bendrininkų susitarimas ir ar tiksliai apibrėžtas ar ne, antras- jei susitarimas nebuvo tiksliai apibrėžtas, reikėtų nustatyti, ar vykdytojo veiksmai buvo tikėtini ar ne. Už ekscesą turi atsakyti tas bendrininkas kuris nesilaiko susitarimo.

LR BK nepateikia eksceso sampratos, tačiau remdamiesi BK 26 str. 1 d. nuostata, jog bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas veikas, kurias apėmė jų tyčia, galime teigti kad kiti bendrininkai neatsako už vykdytojo ekscesą.

Bendrininkų savanoriškas atsisakymas galimas jei vykdytojas dar yra nebaigęs nusikaltimo. Vieno ar kelių bendrininkų atsisakymas pabaigti bendrą nusikaltimą nepašalina kitų to paties nusikaltimo bendrininkų baudž atsakomybės pagrindo. Kai savanoriškai atsisako vykdytojas, jo atsakomybės klausimas sprendžiamas taip pat, kaip individualiai veikusio subjekto ir nutarusio nutraukti nv atveju. Vykdytojų baudž atsakomybė gali išlikti tik tuo atveju, jeigu jo faktiškai padarytoje veikoje yra kito nusikaltimo sudėtis. Kiti bendrininkai atsako už bendrininkavimą iki tos stadijos, kada nutrūko vykdytojo veika.

Organizatorius ar kurstytojas atsisakęs tęsti bendrą nv, privalo būti aktyvus, t.y. turi imtis įvairiausių priemonių, kad ir kitų bendrininkų nv nutrūktų, bendrai siektas nusikalstamas rezultatas neatsirastų. Jie turi arba patys įtikinti kitus bendrininkus nutraukti nusikalstamą veiką, arba laiku kreiptis į atitinkamas institucijas, kad jos tai padarytų. Jie gali įspėti asmenis, į kuriuos ruošiamasi pasikėsinti.

Savanoriškas padėjėjo atsisakymas gali pasireikšti:- nepadarymu tų veiksmų, kuriuos jis kaip padėjėjas privalėjo atlikti ir be kurių tolimesnė kitų

bendrininkų veika būtų neįmanoma arba labai sunkiai tęsiama;- aktyvia veikla, kuria siekiama pašalinti savo indėlį, savo pagalbą ir užkirsti kelią galimoms

pasekmėms, kurioms sąlygas atsirasti ruošė ir jis.Jei organizatoriui ar kurstytojui savanoriškai atsisakiusiam nepasisekė nutraukti kitų bendrininkų

veikos, jei padėjėjui nepavyko atsisakyti teikti savo pagalbą, jiems baudž atsakomybės pagrindai už bendrininkavimą neišnyksta, tačiau bandymas atsisakyti tolesnės nv turėtų būti vertinamas kaip aplinkybė, švelninanti atsakomybę.

Prisidėjimas prie nusikaltimo.Dažnai asmuo savo tyčine veikla priartėja ir prisideda prie kitų asmenų rengiamo ar jau daromo

nusikaltimo jame nedalyvaudamas. taip įvyksta kai asmuo slepia jau padarytą nusikaltimą, nepraneša apie tikrai žinomą nv arba netrukdo jai, nors turi teisinę pareigą elgtis visiškai priešingai. Subjekto nors ir prisidėjusio prie nusikaltimo veika nėra susijusi priežastiniu ryšiu su kitų asmenų daromu ar padarytu nusikaltimu ir jo pasekmėmis. Toks subjektas nėra kaltas už pasekmes, atsiradusias ne dėl jo, bet dėl kitų asmenų nv, ir todėl nėra jų bendrininkas. Pavojingiausios ir todėl baustinos baudžiamąja tvarka slėpimo formos: iš anksto nepažadėtas nusikaltėlio slėpimas- tai vykdytojo ar kurio nors bendrininko, padariusio labai sunkius nusikaltimus kaip tyčinis nužudymas, išžaginimas

42

sunkinančiomis aplinkybėmis, nusikalstamo susivienijimo organizavimas, slėpimas. Nusikaltėlį slepiantis asmuo turi žinoti ne tik tai kad slepia nusikaltėlę, bet ir suvokti nusikaltėlio padaryto nusikaltimo esmę. jei nusikaltėlį pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi slepia pareigūnas, tai jo veika vertintina kaip nusikaltimų sutaptis: piktnaudžiavimas tarnyba, slepiant nusikaltimą padariusį asmenį. Jei asmuo slėpė savo šeimos narį arba artimą giminaitį, padariusį labai sunkų nusikaltimą, baudž atsakomybėn jis negali būti traukiamas. Nusikaltimas gali būti slepiamas sunaikinant nusikaltimo padarymo įrankius ir priemones ar keičiant jų išvaizdą, juos paslepiant. Nusikaltėliams taip pat gali būti padedama slėpti nusikaltimo pėdsakus, t.y. naikinti, keisti bet kuriuos nusikaltimo pėdsakus, paliktus nusikaltimo padarymo įrankių ar priemonių. Prisidėti prie nusikaltimo ir padėti nusikaltėliams galima ir saugant nusikalstamu būdu įgytus daiktus. Jei šie daiktai perkami vartoti naudoti ar kitiems tikslams, bet tuo nesiekiama sutrukdyti nusikaltimo tyrimui, nusikaltimo slėpimo sudėties kaltininko veikoje nėra. Subjektyviajai nusikaltimo slėpimo pusei būdinga tiesioginė tyčia, kurios turinį sudaro:

-slepiamo nusikaltimo pobūdžio suvokimas;-supratimas, kad atliekami veiksmai už kuriuos iškyla baudž atsakomybė;-siekimas tokia savo veika apsunkinti nusikaltimo ir jį padariusių asmenų išaiškinimą bei jų

nubaudimą.Nusikaltimo slėpimo motyvai veikos kvalifikavimui reikšmės neturi.

Nepranešimas apie tikrai žinomą rengiamą arba padarytą nusikaltimą bus kai subjektui apie nusikalstamą kitų asmenų veiklą turi būti tikrai žinoma. Be to subjektui turi būti suvokiamas ir šio nusikaltimo pobūdis, t.y. jis turi suprasti, kad tai labai sunkus ir pavojingas visuomenei nusikaltimas. taip pat subjektas turi būti įsitikinęs, kad apie šį nusikaltimą valstybiniams organams, pareigūnams, privalantiems imtis atitinkamų priemonių, yra nežinoma ir todėl būtina juos apie tai laiku informuoti. Jei suvokdamas ir galėdamas subjektas laiku nepraneša tai jau bus tiesioginė tyčia. Nepranešimo apie nusikaltimą sudėtis- formalioji, todėl atsakomybė iškyla už patį nepranešimo faktą ir tokio neveikimo pasekmės baudž bylai iškelti reikšmės neturi. pažymėtina, kad asmuo neatsako už nepranešimą apie nusikaltimą jei jam jo šeimos nariams po pranešimo būtų kilusi grėsmė būti patrauktiems baudž atsakomybėn.

Nesudraudimas- tai netrukdymas daryti nusikaltimą kai savo ir (ar) kitų asmenų pastangomis tai buvo galima padaryti. Sutrukdymas yra daugiau moralinė o ne teisinė pareiga. nesudraudimas turi būti nesutartas iš anksto, taip pat reik nustatyti ar nesudraudusiam asmeniui nebuvo neįveikiamų kliūčių pačiam ar per atitinkamas institucijas sutrukdyti n kitų asmenų veiką. Nesudraudimui subj prasme būdinga tiesioginė tyčia nes subjektas supranta kito asmens daromos veikos nusikalstamą pobūdį, suvokia savo pareigą užkirsti kelią nusikaltimui ir mato esant visas realias galimybes tai padaryti, be to nori likti daromo nusikaltimo nuošalyje. Nuo kitų prisidėjimo prie nusikaltimo formų nesudraudimas skiriasi tuo kad nesudraudimas padaromas tik neveikimu asmens privalančio pagal pareigas užkirsti kelią nusikaltimams, ir tas neveikimas pasireiškia kitų asmenų nusikalstamos veikos metu.

Baudž atsakomybė už neveikimu padarytus nusikaltimus.Neveikimas apibūdinamas kaip pasyvus elgesys, dažniausiai pasireiškiantis tam tikrų veiksmų,

kuriuos privalėjo padaryti nepadarymu. Neveikimu padaryti nusikaltimai skirstomi:-netikrieji neveikimu padaromi nusikaltimai- materialiniai nusikaltimai, kuriems būdinga tai, kad

asmuo nedarydamas veiksmų kuriuos privalėjo padaryti, sukelia tam tikrų padarinių, tai reiškia, kad asmuo turėjo tam tikrą specialią pareigą atitinkamu būdu veikti ir todėl jog neveikė atsirado tam tikrų padarinių (vairuotojas nesilaikė eismo taisyklių ir žuvo žmogus).

-tikrieji neveikimu padaromi nusikaltimai- jie esti kai suvokiant pareigą imtis atitinkamų priemonių, neveikimas sudaro pabaigtą nusikaltimą (pav. sukėlė autoavarija ir nesiėmė priemonių pagelbėti nukentėjusiajam).

Obj požymiai. Nusikalstamam neveikimui apibūdinti būtina nustatyti asmens pareigą veikti. Ji dažniausiai atsiranda iš tam tikrų reikalavimų. Reikalavimai veikti visada aiškiai apibrėžiami. Atsakomybę užtraukia ne bet kuris įpareigojimo veikti nevykdymas. Pareigos vykdymas turi būti susijęs su atitinkamomis įpareigoto asmens galimybėmis.

Įstatymuose apibrėžtos pareigos, kurių nevykdymas kelia pavojų visuomenei (karinės tarnybos atlikimas, tėvai išlaiko nepilnamečius vaikus)

43

Kaltininko anksčiau padaryti neteisėti veiksmai yra sukėlę pavojų žmogaus gyvybei, sveikatai ar turtui, ar kitoms valstybės saugomoms teisinėms vertybėms arba dėl to atsirado reali žala

Įsipareigojimą apsaugoti tam tikrus interesus asmuo gali prisiimti savanoriškai. (ekskursijos vadovas).

Asmens pareiga apsaugoti tam tikras vertybes nuo pavojaus gali atsirasti turint ar naudojant didesnio pavojaus šaltinius (šuns laikymas).

Subj. požymiai. Neveikimu padaromų nusikaltimų atveju suvokimas prasideda kaltininkui suvokus jam privalomą pareigą veikti. Jis suvokia bet neveikia. kaltininkas ne tik suvokia, kad nevykdyti turimos pareigos kelia pavojų ir dėl to atsiras pavojingų padarinių nori arba sąmoningai leidžia jiems atsirasti.

Tiesiogine tyčia padaromo nusikaltimo kaltininkas suvokia, kad dėl tam tikrų jo veiksmų ar kitų aplinkybių kyla grėsmė BĮ saugomoms vertybėms, o jis privalo ir gali užkirsti kelią galimiems padariniams, tačiau nori tam tikrų padarinių, kurių atsiras jam neveikiant, ir todėl nieko nedaro. Tikrų neveikimu padaromų nusikaltimų atveju BĮ atsakomybės su padarinių atsiradimu nesieja. Čia esminis yra pats noras neveikti. kaltininkas savo valią orientuoja ne padariniams atsirasti, o privalomiems veiksmams išvengti.

Netiesioginei tyčiai būdinga tai, kad kaltininkas dėl savo neveikimo atsiradusius padarinius suvokia tik kaip galimus. Kalbant apie netiesioginę tyčią būtina pabrėžti, kad šiuo atveju kaltininkas padarinių atsiradimo galimybę laiko realia, t.y. dėsningai galimu savo neveikimo rezultatu. kaltininkas nenori galimų padarinių, bet sąmoningai leidžia jiems kilti. nenoras pasireiškia tuo, kad leidžiama įvykiams rutuliotis savaime ir dėl to gali atsirasti atitinkamų padarinių. Nenoras pasireiškia tuo, kad kaltininkas aktyviais veiksmais gali užkirsti tam tikriems įvykiams kelią, tačiau nenori jų daryti.

Aptariant nusikalstamą pasitikėjimą neveikimu padaromų nusikaltimų atveju, pažymėtina, kad įstatymas intelektinį jo aspektą sieja su galimų padarinių numatymu. kaltininko sąmonė fiksuoja, jog tokiomis aplinkybėmis numatomų padarinių apskritai atsiranda, tačiau tikisi, kad jam nevykdant pareigos to neatsitiks. Nusikalstamo pasitikėjimo atveju kaltininkas suvokia savo pareigą, galimus jos nevykdymo padarinius ir nėra jiems abejingas. Atvirkščiai, jis tikisi jų išvengti.

Nusikalstamo nerūpestingumo atveju kaltininkas nenumato savo neveikimo pavojingų padarinių nei kaip neišvengiamų nei kaip konkrečiai ar abstrakčiai galimų Bet tai nereiškia kad nėra psichinio santykio su jais. kaltininkas galėdamas numatyti elgėsi nerūpestingai neapdairiai ir todėl padarinių nesuvokė.

BĮ reikalauja įvertinti ir konkretaus žmogaus galimybę veikti. Nuo konkretaus žmogaus amžiaus, patirties, profesijos, gebėjimo greitai reaguoti ir panašių dalykų gali priklausyti jo galimybės suvokti atsirasiant pavojingų padarinių.

Atsiradus padarinių ne asmens kaltės, yra kazusas (atsitikimas, įvykis) už kurį baudž atsakomybė negalima.

Rengimasis paprastai suponuoja aktyvią veiklą. Bet rengtis padaryti nusikaltimą galima ir neveikimu. (asmuo sąmoningai nesaugo slaptos medžiagos, sąmoningas sugedusio užrakto netaisymas, signalizacijos neįjungimas).

Pasikėsinimas yra objektyvių nv požymių įgyvendinimo pradžia. Todėl čia dažniausiai pasikėsinimo neįmanoma pradėti neveikimu, o nusikaltimą baigti veikimu arba atvirkščiai. Tad pasikėsinimas esti tada kai, priešingai kaltininko valiai, nutrūksta pradėtas neveikimas arba dėl neveikimo neatsiranda jo norimo rezultato.

Veiksmus, kai kaltininkas liovėsi neveikęs ir ėmėsi vykdyti pareigą, galima būtų vertinti kaip aktyvią atgailą.

neveikti bendrininkaujant paprastai negalima. Yra viena išimtis- padėjimas padaryti nusikaltimą.Trys atvejai:-kai nusikaltimas padaromas neveikimu, o bendrininkaujama jį padaryti veikimu (kai tyčinis

nusikaltimas padaromas neveikimu, asmuo negali būti bendru vykdytoju. Neįmanoma padaryti neveikimu nusikaltimo, kur vienas iš vykdytojų veiks, tačiau būti kitais bendrininkais kai nereikia tiesiogiai veikti įmanoma);

-kai nusikaltimas padaromas veikimu, tačiau bendrininko dalyvavimas jį padarant pasireiškia neveikimu (tam tikrų sąlygų nusikaltimui sudarymas)

44

-kai nusikaltimas padaromas neveikimu ir bendrininkaujama neveikimu (neveikimu paprastai laikomas asmens ir nusikaltimo vykdytojo iš anksto numatytas susitarimas nepranešti apie rengiamą ar padarytą nusikaltimą, bet juk susitarimas vis tik aktyvus veiksmas, todėl galima būtų pažymėti kad neveikimu padaromų nusikaltimų atveju bendrininkavimas neveikimu apskritai vargu ar įmanomas).

NUSIKALTIMŲ DAUGĖTAS.Kai vienas ar keli asmenys padarė kelis nusikaltimus iškyla klausimas ne tik kaip reikia

kvalifikuoti kiekvieną iš padarytų nusikaltimų ir kaip nustatyti, koks yra tarp jų ryšys. Tokio ryšio nustatymas gali turėti reikšmės kvalifikuojant ne tik vėliau padarytą nusikaltimą, bet ir skiriant bausmę už juos visus, nes jei vienu nusikaltimu pažeidžiami tam tikri visuomeniniai interesai, tai padarius du ar daugiau nusikaltimų, žala iš esmės padidėja. kai padaryti keli nusikaltimai- yra pagrindas kalbėti apie nusikaltimų daugėtą. Gali būti kad padaryti keli nusikaltimai, tačiau dėl dalies iš jų yra suėjusi patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senatis ir už juos asmuo neatsako. Taip pat galimi atvejai, kai asmuo buvo atleistas nuo baudž atsakomybės ir todėl tokios veikos nebegali būti įtrauktos į kelių nusikaltimų skaičių. jei nukentėjusysis nesikreipė į teismą, byla negali būti iškelta, o tai reiškia, kad šie nusikaltimai neįeis į „kelių nusikaltimų“ sąvoką.

Taigi nusikaltimų daugetas yra tuomet, kai padaryta viena ar kelios pavojingos veikos, kurios turi baudžiamųjų įstatymų numatytus:

1) nemažiau kaip dviejų nusikaltimų požymius2) dėl jų nėra išnykusios juridinės pasekmės3) nėra baudžiamųjų procesinių kliūčių baudžiamajam persekiojimui. Nusikaltimų daugetas tai socialinis teisinis reiškinys.Įstatymų leidėjas nevienodai vertina kelių nusikaltimų padarymą. Galima išskirti kelis atvejus:a) Kelių nusikaltimų padarymą įstatymas pripažįsta tik viena veika. pav. nustatytas melagingas

pranešimas apie visuomenei gresiantį ar ištikusį pavojų.( pav. pranešė apie sprogmenį vienas, vėliau pranešė keliese, dar vėliau nespėjo pranešt) .

b) Kelių tapačių nusikaltimų padarymą BK specialiai įvardintais atvejais (pav. vagystė, plėšimas, turto prievartavimas, sukčiavimas) įstatymas vertina nevienodai. Pirmojo tokio nusikaltimo padarymas vertinamas kaip atskiras nusikaltimas, tuo tarpu visi tokie patys paskesnieji padaryti nusikaltimai, nesvarbu, koks jų skaičius, laikomi viena, tačiau kvalifikuojantį požymį- pakartotinumą turinčią veiką, ir už tai atitinkamų straipsnių dalyse yra numatyta viena bausmė. Bet jeigu kaip ir ankstesniu atveju viena vagystė buvo padaryta vieno asmens, antroje asmuo buvo tik bendrininko padėjėju, o trečia nutrūko pasikėsinimo stadijoje, kiekviena iš šių vagysčių turi būti kvalifikuojama atskirai nurodant ir atitinkamus BK bendrosios dalies straipsnius.

c) Kelių veikų, numatytų skirtingose BK straipsniuose ar straipsnių dalyse, padarymas kvalifikuojamas pagal atitinkamus straipsnius ar jų dalis, išskyrus anksčiau minėtus atvejus.

Baudž teisės teorijoje išskiriamos skirtingos nv daugėto formos. daugėtą sudaro idealioji ir realioji nv sutaptys. Kai kurie autoriai praeityje nv daugėtui buvo priskyrę ir pakartotinumą bei recidyvą.

Nv daugėto formos yra:1) idealioji ir realioji nv sutaptis;2) vienarūšių nusikaltimų pakartotinumas.Esant tapačiam pakartotinumui, įstatymas atskirai išskiria tik pirmąjį nusikaltimą, o kitus laiko

viena veika. Atsižvelgiant į tai, kad tokie veiksmai padaryti pakartotinai, ši veika laikoma turinčia kvalifikuojantį požymį- pakartotinumą.

Recidyvo atveju už anksčiau padarytą nusikaltimą asmuo yra nuteistas ir vėl padaro naują nusikaltimą, ankstesnis teistumas baudžiamojo įstatymo yra vertinamas nevienodai. Dažniausiai tai atsakomybę sunkinanti aplinkybė.

Pavienis nusikaltimas. Juridinės formos prasme tai nusikaltimas, kuris atitinka vieną BK spec. dalies straipsnį arba jo dalį, kitaip tariant, tai tokia veika, kurioje yra vieno nusikaltimo sudėtis. Turinio atžvilgiu veika tuomet yra pavienis nusikaltimas kai kaltininkas padaro veiksmus, kurie yra skirti vieningam kėslui realizuoti siekiant vieningo tikslo ir nukreipti į vieningą objektą. Šie veiksmai, nepaisant jų įvairovės, skirti vieningoms nusikalstamoms užmačioms bei tam tikram rezultatui pasiekti ir atitinka vieną BK spec. dalies straipsnį. Pavienio nusikaltimo požymiai:

45

-vieningi nusikalstami kėslai, vieninga valia šiems tikslams pasiekti;-vieningas kėsinimosi objektas, vieningi veiksmai susiję vieningu priežastiniu ryšiu su

atsiradusiomis pasekmėmis; tai vientisas poelgis;-veiksmai atitinka vieną BK spec. dalies straipsnį ar dalį. Pavieniai nusikaltimai pagal požymių visumą gali būti suskirstyti į natūralius ir įstatymo

įtvirtintus.Natūraliai sudarantys pavienį nusikaltimą visų pirma yra tokie kaltininko veiksmai, kai jis vienu

fiziniu veiksmu sukelia įstatymo numatytas pasekmes, sukėlusias sunkų kūno sužalojimą. Pagal konkurencijos taisykles vieningoje veikoje kiekviena labiau pavojinga veika apima mažiau pavojingą.

Įstatymo įtvirtinti yra: tęstiniai, trunkamieji, sudėtiniai.Tęstiniai nusikaltimai. Tai veika, kuri susideda iš tapačių veiksmų, esant vieningai kaltei ir

siekiant vieningo rezultato. Ypatumas yra tas, kad jis daromas ne ištisai, o susideda iš atskirų veiksmų, kurie kitomis aplinkybėmis galėtų sudaryti savarankiškus nusikaltimus, tačiau šiuo atveju tokiais nelaikomi, bet sudaro vieno nusikaltimo atskira grandis. Tęstinės nv požymiai:

-turi būti padaryti keli kūno judesiai, kiekvienas jų turi atitikti to paties BK str. dispozicijoje aprašytą veikos požymį ir, net nesant kitų kūno judesių, yra pagrindas laikyti veiką nusikalstama.

-visus kūno judesius turi sieti vieninga kaltininko tyčia. Vieninga tyčia reiškia kad kaltininkas turi vieną sumanymą ir visus kūno judesius suvokia ne kaip atskiras veikas, o kaip vieną veiką- n veiką.

-visi kūno judesiai nukreipti į tą pačią BĮ saugomą vertybę ir n veikos padarytos iš vieno šaltinio. Trunkamieji nusikaltimai. Tai toks nusikaltimas, kurio darymas tęsiasi tam tikrą laiką.

Trunkamieji nusikaltimai gali prasidėti kokiu nors veiksmu arba neveikimu ir trunka tol, kol kaltininkas pats, kiti asmenys ar teisėsaugos institucijos nenutraukia susidariusios nusikalstamos būsenos. Kaltės požiūriu trunkamieji nusikaltimai gali būti padaryti tyčia arba neatsargiai. Trunkamojo nusikaltimo ypatumas yra tas, kad kaltininkas, žinodamas apie atsiradusią pareigą veikti ar neveikti tam tikru būdu, nieko daugiau nedaro, ši pareiga yra tartum pakibusi ties juo ir trunka tam tikrą laiką. Trunkamieji nusikaltimai pasibaigia kai kaltininkas pats nutraukia pareigos nevykdymą, kai pareigos nevykdymą nutraukia teisėsaugos ar kitos valdžios institucijos arba pasibaigia pareigos vykdymas. Nuo trunkamojo nusikaltimo pradžios iki jos pabaigos gali praeiti kelios dienos, mėnesiai ar metai.

Sudėtiniai nusikaltimai. Nemažai yra atvejų, kai kaltininkas, siekdamas savo nusikalstamų kėslų paprastai padaro žalą ne vienam o dviem arba kartais ir daugiau objektų. Nusikaltimų, kuriuose įstatymų leidėjas numatė žalą iš karto dviem objektams, yra palyginti nemažai. Banditizmas, nužudymas iš chuliganiškų paskatų, išžaginimas sunkinančiomis aplinkybėmis. BK yra numatytų nusikaltimo sudėčių, kuriose įstatymų leidėjas yra numatęs du vienas po kito einančius veiksmus. Laiko tarpas tarp šių veiksmų gali būti ilgesnis ar trumpesnis, tačiau jį visuomet galima fiksuoti.

Atskirą nusikaltimų grupę galima išskirti tada, kai įstatymų leidėjas, konstruodamas nusikaltimų sudėtis, nurodo kelis vienodos reikšmės požymius (pav. kelis skirtingus veiksmus), kurių kiekvienas atskirai paimtas kartu su kitais nusikaltimo sudėties požymiais sudaro visą nusikaltimą.

Lietuvos BK turi nemažai kvalifikuotų sudėčių, kurių kvalifikuojantis požymis kartais gali būti laikomas savarankišku nusikaltimu ir todėl sudaro tartum dviejų nusikaltimų visumą. Tokie nusikaltimai yra neteisėtas abortas, sukėlęs ilgalaikį sveikatos sutrikdymą ar mirtį, ginklo laikymas jei dėl to žuvo žmogus.

Nusikaltimų sutaptis.Nusikaltimų sutaptis yra tuomet kai venas asmuo padarė du ar daugiau nusikaltimų, kurie

atitinka kelis BĮ straipsnius ir už juos asmuo nebuvo patrauktas baudž atsakomybėn. Pažeidžiami arba skirtingi objektai arba tas pats objektas, tačiau iš esmės skirtingais veiksmais, ir todėl jie negali sudaryti vieningo nusikaltimo.

Idealioji nusikaltimo sutaptis tai atvejis kai kaltininkas viena veika tuo pačiu metu padaro du nusikaltimus numatytus skirtingose BĮ normose. Darant vieną nusikaltimą pažeidžiamos dvi BĮ normos.Tai nėra dažnas reiškinys.

Pav.

46

Nužudymas sunkinančiomis aplinkybėmis t.y. darant kitą sunkų nusikaltimą kaip diversiją banditizmą, išžaginimą.

Kai padaromas sudėtinis nusikaltimas, kuriame yra du objektai, žalos padarymas antrajam objektui pagal įstatymą yra šio nusikaltimo konstitutyvusis elementas ir atitinka vieną padarytą nusikaltimą. Bet pasitaiko atvejų kai antrajam objektui padaroma didesnė žala, negu numatyta atitinkamame BK straipsnyje. Tuomet šios pasekmės netelpa į vieno nusikaltimo sudėtį ir turi būti kvalifikuojamos savarankiškai.

Kai kaltininkas , kėsindamasis padaryti žalą vienam objektui, padaro žalą kitam, pav. norėdamas nušauti vieną asmenį jam nepataiko bet mirtinai sužaloja kitą. Veika turėtų būti kvalifikuojama kaip pasikėsinimas nužudyti ir kaip baigtas nužudymas.

Kai kaltininkas darydamas vieną nusikaltimą yra ir kito nusikaltimo bendrininkas. Idealiajai sutapčiai turi būti būdingas padarytos veikos vienalaikiškumas, bet šį požymį reikia

laikyti išvestiniu iš vieno nusikalstamo veiksmo.Realioji sutaptis. Ji yra tada, kai asmuo keliais savarankiškais veiksmais padaro du ar daugiau

nusikaltimų numatytų skirtinguose BK spec. dalies straipsniuose ir už juo traukiamas baudž atsakomybėn. Kiekvienas nusikaltimas ne tik kvalifikuotas atskirai bet ir dėl kiekvieno iš jų neišnykę juridiniai pagrindai ir nėra procesinių kliūčių patraukti baudž atsakomybėn, taip pat nei dėl vieno iš jų nebuvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Vienas bendras realiosios ir idealiosios sutapties bruožas tas, kad du ar daugiau nusikaltimų padarė tas pats asmuo, kuriems kvalifikuoti reikia kelių BK normų. Nusikaltimų skirstymas į ideal ir real sutaptis turi skirtingų teisinių pasekmių:

a) kai yra real sutaptis antrasis nusikaltimas įstatymo nurodytais atvejais gali būti kvalifikuojamas kaip padarytas pakartotinai. Tokio pakartotinumo negali būti esant ideal sutapčiai.

b) esant ideal sutapčiai padaryti nusikaltimai visuomet yra skirtingi (pav. chuliganizmas ir sunkus kūno sužalojimas) o real sutapties atveju padaryti nusikaltimai gali būti ir skirtingi (vagystė ir nužudymas), ir vienarūšiai (paprasta vagystė ir vagystė įsibraunant į gyven patalpą)

c) esant ideal ir real sutapčiai skirtingai sprendžiami patraukimo baudž atsakomybėn senaties klausimai. Ideal sutapties atveju dėl abiejų nusikaltimų senaties terminų vyksmas sutampa, o baigtis priklauso nuo to nusikaltimo, kuris yra pavojingesnis ir turi ilgesnį patraukimo baudž atsakomybėn senaties terminą. Esant real sutapčiai antrojo nusikaltimo padarymo senaties terminas gali nutrūkti ir vėl būti skaičiuojamas nuo antrojo nusikaltimo padarymo momento.

Kai yra real sutaptis kiekvienas nusikaltimais laiko ir aplinkybių yra daugiau ar mažiau atribotas. Juos vienija tik tas pats subjektas, tačiau ir jo požymiai laikui bėgant gali keistis. Vieną nusikaltimą asmuo padarė būdamas nepilnametis, o antrą- esant specialiam požymiui (tėvas nemokantis alimentų)

Kaip veika turi būti kvalifikuota jei kaltininkas padarė tuos pačius veiksmus galiojant senam BK str ir po to – jau naujam. Veikos padarytos galiojant skirtingiems BK straipsniams visada turi būti kvalifikuojamos savarankiškai: pagal seną BK straipsnį ir naują. Kiekviena veika kvalifikuojama pagal jos padarymo metu galiojusius įstatymus. Esant grįžtamajam įstatymo galiojimui. Panaikinus anksčiau buvusį požymį ir kartu susiaurinus atsakomybę, naujas BK straipsnis turi būti taikomas ir anksčiau padarytam nusikaltimui. Jei kaltininkas galiojant tam pačiam įstatymui padarė kelis nusikaltimus, kurie atitinka skirtingas BK straipsnio dalis, tai visi veiksmai kvalifikuojami savarankiškai.Tapačios veikos turi būti vertinamos kaip savarankiški nusikaltimai, jeigu kiekvienas iš jų skirtingai baigėsi arba kiekviename iš jų bendrininkas atliko skirtingą vaidmenį.

Viena iš esminių BK naujovių yra ta, kad dabar bausmių subendrinimo taisyklės tapo žymiai griežtesnės. Skirtingai ne buvo numatyta 1961 BK dabartiniame BK pateikiamas išsamus sąrašas atvejų, kada galima taikyti bausmių apėmimą tai reiškia kad visais kitais kelių nv padarymo atvejais turi būti taikomas visiškas arba dalinis bausmių sudėjimas.

Anot dr. A. Neveros sąvoka poelgis žymiai platesnė už sąvoka viena veika, ji turėtū būti vartojama idealiosios sutapties ir real sutapties apibrėžimuose. Tuomet kalbėdami apie ideal sutaptį, žinotume, kad tai situacija, kuomet asmuo vienu poelgiu padaro dvi ar daugiau n veikų, numatytų

47

skirtinguose BK straipsniuose, o realioji sutaptis tai situacija kada asmuo keliais savarankiškais poelgiais padaro dvi ar daugiau n veikų, numatytų skirtingose BK normose.

Pakartotinumas. Pagal Lietuvos BK reiškia kad kaltininkas du ar daugiau kartų pažeidė tą patį arba tapačiam prilygintą įstatymą, ir toks pažeidimas yra laikomas atskira kvalifikuota nusikaltimo padarymo forma. Lietuvos BK ne visuose specialiosios dalies straipsniuose nurodo pakartotinumą kaip kvalifikuojantį požymį. Šis požymis yra nusikaltimuose nuosavybei, nusikaltimuose asmeniui. Visur kitur kur nėra nuorodos į nusikaltimo padarymo pakartotinumą, tai baudž teisės teorijoje ir praktikoje vadinama ne savarankišku nusikaltimu, o padaryto nusikaltimo epizodu- tai reiškia kad tas pats nusikaltimas buvo padarytas tiek kartų, kiek yra vadinamųjų epizodų. Pakartotinumas gali būti paprastasis ir specialusis.

Paprastasis pakartotinumas nusikaltimams kvalifikuoti reikšmės neturi. Specialusis pak. atsižvelgiant į nusikaltimų tarpusavio ryšį kartais skirstomas į tapatųjį (kai kelis kartus pažeidžiamas tas pats BK str. ar jo dalis) ir vienarūšį (kai pakartotinumas yra padarius ir kitus BK straipsnyje ar jo dalyse nurodytus nusikaltimus). Tapatusis pakartotinumas griežtai tariant nėra daugėto rūšis, nes du ar daugiau padaryti nusikaltimai kvalifikuojami ne pagal kelis o tik pagal vieną BK str. ar jo dalį. Ankstesnis nusikaltimo padarymas yra tik sąlyga, kad naujai padarytą nusikaltimą galima kvalifikuoti kaip padarytą pakartotinai. Vienarūšis pak. yra kai padaromi du skirtingi nusikaltimai, tačiau įstatymų leidėjas mato tarp jų ryšį ir todėl antrojo nusikaltimo padarymas įgyja pakartotinio nusikaltimo savybių. (pav. pirma sukčiavimas vėliau vagystė). Įstatymų leidėjas, įtraukdamas pakartotinumo požymį, sąmoningai ir pagal įstatymą siekia sugriežtinti atsakomybę, kai asmuo padarė kelis tuos pačius ar tos pačios rūšies nusikaltimus. Jei kaltininkas padaro keliolika tapačių nusikaltimų, jie visi turi būti byloje nustatyti ir įrodyti. Tuo tarpu įstatymų leidėjas nustatydamas griežtesnes bausmės ribas leidžia teismui parinkti bausmės dydį atsižvelgiant į pakartotinai padarytų nusikaltimų skaičių.

Galima pažymėti du pakartotinumo ir sutapties santykio variantus:a) du ar daugiau nusikaltimų sudaro nusikaltimų sutaptį, kai nei vienas iš padarytų

nusikaltimų nedaro įtakos kitam nusikaltimui kvalifikuoti. Ją visais atvejais sudaro nusikaltimai, padaryti esant idealiajai sutapčiai, ir realiosios sutapties variantai, kai vienas nusikaltimas su kitu neturi betarpiško ryšio (nužudymas ir vagystė) ir veika visuomet kvalifikuojama pagal du BK straipsnius.

b) nusikaltimų sutaptis kaip kvalifikuojantis požymis kartu yra ir pakartotinumas. Tai yra tuomet, kai įstatymas įtvirtina vienarūšių nusikaltimų pakartotinumą.

Recidyvas (R). BK 27 str.Tai negatyvaus reiškinio pasikartojimas po to, kai jis atrodė esąs pranykęs. Baudž teisėje tai nuteisto asmens naujas nusikaltimas po nuteisimo. R paprastai yra traktuojamas kaip viena iš aplinkybių, kuri atsižvelgiant į įstatymą leidžia didinti bausmės ribas. Moksl. literatūra išskiria

a) legalųjį (bendrąjį)- kai ankstesnis nuteisimas turi juridinės reikšmės vėlesniam nuteisimui;

b) faktinį- kai asmuo nuteisiamas pakartotinai, neatsižvelgiant į tai, kada asmuo anksčiau buvo nuteistas ir ar yra ar išnykęs teistumas;c) penitenciarinį- kai asmuo anksčiau buvo teistas laisvės atėmimu.

Jei asmuo padaro naują nusikaltimą po nuteisimo, tai rodo, kad jis nepaiso ankstesnio nuosprendžio padaryto įspėjimo, aiškiai nenori laikytis visuomenėje nustatytos tvarkos.

Legalusis gali būti:- bendrasis- koks nors naujas nusikaltimas, kurį padaro asmuo jau anksčiau nuteistas už bet

kokio nusikaltimo padarymą. įstatymas kalba apie pakartotinio nusikaltimo padarymą apskritai, o pakartotinis nusikaltimas po nuteisimo parodo kad šiuo atveju nusikaltėlis pavojingesnis;

- specialusis- kai ankstesnis teistumas yra numatytas kaip veiką kvalifikuojantis požymis. BK nurodo ne ankstesnį teistumą apskritai, o nuteisimą už tapatų ar vienarūšį nusikaltimą, ir taip įstatymų leidėjas numato griežtesnę bausmę.

- pavojingas recidyvas. Kuo pavojingesni padaryti nusikaltimai tuo mažiau reikia nuteisimų kad asmuo būtų pripažintas pavojingu recidyvistu. Pripažinimo pasekmės: po pripažinimo vėliau vėl padarius sunkų nusikaltimą, kaltininko veika kvalifikuojama kaip padaryta su specialiuoju požymiu- itin pavojingo recidyvisto, tokiam asmeniui netaikomas lygtinis atleidimas nuo bausmės prieš

48

terminą ir ribojamas lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų, asmuo tokiu laikomas per visą nuteisimo laiką ir po jo tol kol nepanaikinamas teistumas už nusikaltimus, dėl kuriu jis buvo pripažintas tokiu. Jei toks asmuo padaro nusikaltimą kuriame šis požymis nenurodytas, tai nv kvalifikuojama kaip padaryta esant sunkinančiom aplinkybėm.BAUDŽ TEISĖS NORMŲ KONKURENCIJA.

Ši sąvoka dažniausiai pažymi tuos atvejus kai kelios baudž įstatymo normos gali būti pritaikytos konkrečiam juridiniam faktui (nusikaltimui) tačiau darant galutinę išvadą iš visų tinkančių kvalifikuoti nv normų gali būti ir yra parenkama tik viena. Konkurencijos atsiradimo priežastis: plėtojantis baudž įstatymams priimamos naujos normos, kurios tiesiogiai ar netiesiogiai paliečia jau galiojančias ta prasme, kad jos ima reguliuoti santykius, kurie iš dalies jau buvo reguliuojami galiojančių normų. Normų konkurencija ir kolizija artimos sąvokos, bet sutapatint jų nereikia.

Kolizinės normos tokios, kurios prieštarauja viena kitai, esant konkurencijai tokio prieštaravimo nėra, abi normos galioja savarankiškai ir savarankiškai privalo būti pritaikytos.

Kolizija tai įstatymų leidybos netobulumas, o esant konkurencijai tarp galiojančių įstatymų jokio prieštaravimo nėra.

Normų kolizijos klausimą t.y. kokia norma yra taikytina, privalo išspęsti įstatymų leidėjas. Konkurencijos atveju jų taikymo klausimą išsprendžia ikiteisminio tyrimo pareigūnas, prokuroras ar teisėjas.

Normų konkurencijos rūšys:- bendrosios ir specialiosios normų konkurencija- specialiųjų normų konkurencija- visumos ir dalies normų konkurencija.

Bendrosios ir specialiosios normų konkurencija yra tuomet, kai vienam nusikaltimui gali būti pritaikytos dvi normos: viena bendresnė, kita konkretesnė. Būtina nustatyti kuri iš normų yra bendra kuri speciali. viena ar kita norma yra speciali ar bendra ne apskritai o tik kitos konkrečios normos atžvilgiu. teismų praktika ir baudž tesės teorija laikosi taisyklės: esant bendrosios ir specialiosios normų konkurencijai taikoma speciali norma. Bendroji ir specialioji normos gali būti pritaikytos kartu tik tuo atveju, jei padaryti keti tarpusavyje nesusiję nusikaltimai (realioji sutaptis), kurių vienas atitinka specialiąją o kitas bendrąją normą. (piktnaudžiavimas tarnyba pasirašant sutartį ir kyšio ėmimas). Bendrosios ir spec. normų konkurencija gali būti ne tik tarp dviejų skirtinguose straipsniuose išdėstytų normų bet ir tarp vieno straipsnio skirtingų dalių. Tuomet viena dalis turės bendrąjį, antra specialųjį pobūdį. Tai konkurencija tarp pagrindinės ir kvalifikuotos sudėties. Šiai konkurencijai būdinga:-dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padarytą veiką-viena norma atitinka veiką bendrais bruožais, kitos- specialiosios pabrėžia šio veikos specifinius bruožus-specialioji norma atitinka veiką tiksliausiai, nes atspindi ne tik šios veikos bendrus bruožus bet ir ypatumus-normos dėl savo apimties yra tarpusavyje pavaldžios.Specialiųjų normų konkurencija. Yra keli jos atvejai. bendrosios normos atžvilgiu gali tarpusavyje konkuruoti normos su sunkinančiomis ir lengvinančiomis aplinkybėmis. Taisyklė: kai konkuruoja normos su lengv. ir sunk. aplinkybėmis, prioritetas atiduodamas normai su lengv. aplinkybėmis. Specialiųjų normų konkurencija taip pat bus, aki viename BK straipsnyje yra numatytos kelios skirtingo sunkumo kvalifikuojančios aplinkybės, tai atvejai kai greta pagrindinės sudėties yra dalys, numatančios kvalifikuotas ir itin kvalifikuotas sudėtis. teismų praktikoje nusistovėjusi taisyklė kad kiekvienas labiau pavojingas požymis apima visus kitus, mažiau pavojingus.Visumos ir dalies normų konkurencija. Šio atvejo ypatumas tas, kad kelios veiką atitinkančios normos sutampa nevienodai. Viena norma šią veiką atitinka visapusiškai, o kitos tik iš dalies. Šiai konkurencijai būdinga:-dvi ar daugiau normų numato atsakomybę už padarytą veiką-bendra norma apima visą veiką, kitos normos atitinka kvalifikuojamos veikos dalis-bendroji norma atitinka veiką tiksliausiai nes atskiras šios veikos dalis apibūdinančios normos neišryškina šios veikos specifikos

49

-normos dėl savo turinio yra tarpusavyje pavaldžios.Šiuo atveju turi būti taikoma bendroji norma. Kaltininkas privalo atsakyti už visą neteisėtą veiką, tiksliai atitinkančią BĮ normą. Teismų praktikoje neretai susiduriama su atvejais, kai nusikaltimo dalis, įeinanti į visumą, padaryta pavojingiau negu numato šią visumą apibūdinantis įstatymas.Ar veiką reikia kvalifikuoti kaip visumą ar kaip dviejų nusikaltimų sutaptį, reikia išsiaiškinti ar įeinantys į šią visumą nusikaltimai yra mažiau pavojingi. Jei bet kurią visumos dalį sudarys sudėtis, kuri gali būti vertinama kaip pavojingesnė už šią visumą, ji negali būti aprėpta tokios visumos ir turi būti kvalifikuota atskirai, t.y. pagal dviejų ar daugiau nusikaltimų sutaptį. Sprendžiant normų konkurencijos klausimą reikia turėti omeny, kad ji veikos požiūriu gali pasireikšti taip: a) veika numatyta vienoje normoje yra tik sudedamoji dalis veikos, numatytos kitoje normoje (grasinimas nužudyti yra dalis objektyviosios chuliganizmo pusės); b) nusikalstamos pasekmės, numatytos vienoje normoje, yra tik dalis pasekmių, numatytų kitoje normoje(kūno sužalojimas esant kvalifikuotam išžaginimui).esant tokiai normų konkurencijai būtina taikyti tą normą, kuri išsamiau apibūdina veikos turinį ar kilusias pasekmes.BAUSMĖ.

Daugumos Europos valstybių baudž įstatymai dabartiniu metu be grynai kriminalinių bausmių numato tokias poveikio priemones, kurias sunku pavadinti bausmėmis:lygtinį nuteisimą, nuosprendžio vykdymo atidėjimą, probaciją ir kt. priemones.

Šiuolaikinė baudž teisė negali apsiriboti vien baudž atsakomybės priemonėmis. Todėl be baudž atsakomybės naujame BK atsirado vietos atleidimo nuo baudž atsakomybės institutui. Atleidimas nuo baudž atsakomybės yra antrasis nusikaltimo ar baudž nusižengimo teisinis padarinys (pirmasis yra baudž atsakomybė).

Kriminalinė bausmė- tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą, ir apribojanti nuteistojo teises bei laisves visuomenės labui. bausmės esmė yra nv padariusio asmens nubaudimas, o jos turinį sudaro tam tikrų teisių ar laisvių atėmimas arba ribojimas. Nubaudimas kuris sukelia kančias ir suvaržymus yra objektyvus bausmės požymis, priešingu atveju bausmė prarastų savo prasmę. bausmė pasireiškia konkrečiomis bausmės rūšimis- laisvės atėmimu, bauda, turto konfiskavimu ir tt.

Bausmių kurios trunka tam tikrą laikotarpį turinį sudaro kokybinis ir kiekybinis elementai. Kiekybinis bausmės turinio elementas parodo, kuriam laikui apribojamos asmens teisės ar laisvės. Kokybinis rodiklis parodo, kokios teisės ar laisvės turi būti apribotos ar atimtos, kaip įgyvendinami šie apribojimai ir kokia jų apimtis.

Bausmė gali būti paskirta tik už BĮ numatytos nv padarymą. pripažinti asmenį kaltu nusikaltimo padarymu ir paskirti bausmę gali tik teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį. Bausmei būdingas oficialumas, nuosprendis priimamas valstybės vardu, laikantis baudž proceso reikalavimų. Bausmė visais atvejai skiriama viešai, net r tuo atveju, kai teismo procesas buvo uždaras. Nuteistąjį atleisti nuo bausmės gali tik valstybės institucijos- teismas įstatymų numatytais atvejais, seimas amnestijos aktu ir Prezidentas malonės tvarka.

Bausmė tai individuali poveikio priemonė. Ji skiriama tik asmeniui, padariusiam nv. bausmė negali būti skiriama kaltininko šeimos nariams ar kitiems asmenims. Teismo paskirtą bausmę privalo atlikti pats nuteistasis. Šias nuostatas tam tikra apimtimi pažeidžia turto konfiskavimo taisyklė, leidžianti konfiskuoti turtą iš trečiųjų asmenų, jei šie asmenys žinojo arba turėjo ir galėjo numanyti, kad jiems perduotas konfiskuotinas turtas. Teismo paskirtos bausmės atlikimas užtraukia nuteistajam teisines pasekmes- teistumą.

Bausmės efektyvumas- tai bausmės tikslų pasiekimas minimaliomis represinėmis ir materialinėmis sąnaudomis.

Bausmės paskirtis (tikslai) (BK 41 str.)- tai galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. BĮ bausmės paskirtis išdėstyta nuoseklia tvarka, atsižvelgiant į bausmių realizavimo eiliškumą ir sudaro vieningą bausmės paskirtį. Bausmės tikslas turi būti pozityvus nukreiptas į ateitį, siejamas tik su nusikaltimą padariusiu asmeniu ir turi pateikti aiškų bausmės efektyvumo kriterijų.

Bausmės tikslus galima skirstyti į tris grupes:

50

a) tikslai keliami visiems be išimties visuomenės nariams (bendroji prevencija)b) keliami nusikaltusiems asmenims (specialioji prevencija)c) keliami teismui (siekiama įgyvendinti teisingumo principą skiriant bausmę)

Visas bausmes pagal jose numatytų apribojimų turinį galima klasifikuoti į: - bausmes, ribojančias asmens laisvę (laisvės atėmimas ir laisvės atėmimas iki gyvos

galvos), - ribojančias asmenines teises (pataisos darbai be laisvės atėmimo ir atėmimas teisės eiti

tam t. pareigas ir t.t.) ir - ribojančias turtines teises (bauda ir turto konfiskavimas)

Bausmė ir administracinė nuobauda Artimiausios bausmėms -APP. Kai kurios baudos didesnės negu pagal BK, yra administracinis areštas, tačiau administracinę nuobaudą skiria nebūtinai teismas, gali būti ir pareigūnai (policininkai, inspektoriai), administracinė nuobauda neužtraukia BA ir teistumo.Bausmė ir procesinės prievartos priemonės - PPP nesiekia asmens perauklėti ar tuo labiau nubausti, paskirtis – užtikrinti dalyvavimą procese, netrukdomą ikiteisminį tyrimą, užkirsti kelią naujoms nusikalstamoms veikoms.Bausmė ir drausminio poveikio priemonės. DPP - Darbo kodekse išvardintos drausminės nuobaudos, taikomos už darbo drausmės ir šiurkščius darbo pareigų pažeidimus: pastaba, papeikimas, atleidimas iš darbo. Taikomos išimtinai darbo santykiais susietiems subjektams, darbdavio įsakymu. Griežčiausia atleidimas iš darbo.Bausmė ir civilinėje teisėje numatytos priemonės. Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o kita šalis privalo atlyginti. Siekiama ne nubausti, o tik atstatyti pažeistas teises arba atlyginti nuostolius.Bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonės. BPP - teismo skiriama valstybės prievartos priemonė, kuri apriboja pilnamečio asmens, atleisto nuo BA arba bausmės, teises ir laisves bei nustato specialias pareigas ir kuri padeda įgyvendinti bausmės paskirtį. Panašios, tačiau netapačios bausmėms, nes skirtingi jų skyrimo pagrindai, teisių ir laisvių apribojimo apimtys, teisiniai jų nevykdymo padariniai. BPP gali būti skiriamos asmeniui, padariusiam BN, neatsargų, nesunkų, apysunkį ar sunkų nusikaltimą ir atleistam nuo BA ar bausmės, turi privalomą nusikaltusiam asmeniui pobūdį, o jų vengimas sudaro užtraukia BA. BPP neužtraukia teistumo.Bausmių sistema – tai baudž. įstatyme tam tikra tvarka išdėstytas, išsamus ir teismams privalomas bausmių sąrašas. B.s. parodo valstybės baudžiamosios politikos kryptingumą, daro įtaką BT‘ės efektyvumui. Ji turi būti nuosekli, hierarchiška ir nedeklaratyvi. B.s. turi sudaryti įvairios savo turiniu ir griežtumu bausmės, nes tik tokia sistema leistų individualizuoti bausmę ir pasiekti jai keliamus tikslus. Visos bausmės BK išvardijamos nuosekliai pagal jų griežtumą – pradedant švelniausia (viešųjų teisių atėmimas) galvos bausmė) ir baigiant griežčiausia (laisvės atėmimas iki gyvos galvos). Bausmių sąrašas yra išsamus, teismas turi teisę skirti tik jame numatytas bausmes, ir tik tokio dydžio ar trukmės, kaip nurodyta įst. straipsnio, pagal kurį kvalifikuojamas nusikaltimas, sankcijoje. Sename BK bausmės buvos skiriamos į pagrindines ir papildomas. Naujame kodekse tokio skirstymo atsisakyta. Visos naujajame BK bausmės yra pagrindinės. BK 42 str. įtvirtinta nuostata, kad vieną nusikaltimą ar baudž nusižengimą padariusiam asmeniui gali būti skiriama tik viena bausmė. kelios bausmės gali būti skiriamos tik už kelis nusikaltimus tačiau bet kuriuo atveju teismas gali skirti ne daugiau kaip dvi bausmes. Į bausmių sistemą, kurią sudaro 8 bausmės, įtrauktos tokios naujos bausmės kaip viešieji darbai, laisvės apribojimas ir areštas. BK formuluojamos atskiros bausmių už nusikaltimus, už baudžiamuosius nusižengimus sistemos, taip pat bausmės asmenims, kurie darydami nv buvo nepilnamečiai (BK 90 str.). Taigi gali teigti kad yra trys bausmių sistemos. BK numatytos atskiros bausmės rūšys, skiriamos juridiniam asmeniui – bauda, jur. asm. veiklos apribojimas, jur. asm. likvidavimas. BK yra nemažai straipsnių, kuriuose numatoma galimybė keisti bausmę, tačiau vienai atvejai numatomas švelnesnių bausmių pakeitimas griežtesnėm, kitais atvejai atvirkščiai. Baudžiamojo poveikio priemonės. Tai nėra bausmės Jos skiriamos už padarytą nv todėl remiantis BK 67 str. jos turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį. Baudž poveikio priemonės daugiausia skiriamos pilnamečiui, bet kartais ir nepilnamečiui. Priemonės skiriamos į :

51

-skiriamos kartu su bausme (uždraudimas naudotis specialiąja teise, turto konfiskavimas);-skiriamos nuo baudž atsakomybės ar bausmės atleistam asmeniui (turtinės žalos atlyginimas ar pašalinimas, nemokami darbai, įmoka į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą.).Teismas turi teisę kartu su bausme skirti dvi baudž poveikio priemones. Atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės gali būti skiriamos kelios poveikio priemonės. Auklėjamojo poveikio priemonės- tai tam tikrų priemonių, taikomų nv padariusiems aštuoniolikos metų nesulaukusiems asmenims sistema. Šios priemonės taikomos vietoje bausmės atleidus nepilnamečius nuo baudž atsakomybės pagal BK 93 str. nuostatas ir atleidus nuo bausmės pagal 92 str. nuostatas. Jos negali būti skiriamos kartu su bausme. Teismas gali skirti ne daugiau kaip tris tarpusavyje suderintas auklėjamojo poveikio priemones. Vykdomos auklėjamojo poveikio priemonės gali būti keičiamos.Priverčiamosios medicinos priemonės. Nuo kitų priemonių jos skiriasi asmenų kategorijomis, kurioms jos taikomos ir taikymo tikslais. šios priemonės kaip bausmės, taikomos asmenims padariusiems veikas turinčias nv požymių. Tačiau šios rūšies pov priemonės taikomos asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais dėl padarytos veikos. Jie nesuvokė daromos veikos pavojingumo ar negalėjo savo veiksmų valdyti dėl tam tikros psichinės būsenos, įvardijamos kaip nepakaltinamumas. Šių priemonių tikslas ne nubausti asmenį,o gydyti jį. Jei jis dėl savo ligos pavojingas aplinkiniams,- izoliuoti jį, kad nekeltų pavojaus kitiems visuomenės nariams. Remiantis BK 98 str. šios priemonės gali būti taikomos ne tik asmenims, teismo pripažintiems nepakaltinamais, bet ir pripažintiems ribotai pakaltinamai, taip pat asmenims, kurių psichika sutriko jau padarius nv ar net skyrus bausmę, dėl to jie negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Teismas nenustato šių priemonių taikymo laiko. Jos taikomos tol kol asmuo pasveiksta arba pagerėja jo psichikos būklė bei išnyksta jo pavojingumas. Teismas šias priemones skiria nutartimi o ne nuosprendžiu. Bausmių įtaka nusikalstamumo kontrolei. Didesnė dalis asmenų antrą kartą nebuvo teisiami. Rečiau padaro naujus nusikaltimus tie asmenys, kurie buvo nuteisti lygtinai ar jiems nuosprendžio vykdymas buvo atidėtas; kuriems buvo skirtos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu. Bausmės teorija – tai visuomenėje susiformavęs požiūris į bausmę ir jos paskirtį. Valingas valstybės sprendimas. Neegzistuoja „grynos" bausmės teorijos.1) absoliučios bausmės teorijos - bausmę laiko savaiminiu gėriu. Funkcija - teisės atstatymas.2) utilitarinės teorijos - bausmei iškelia specialias funkcijas, 3 grupės:a) pripažįsta bendrąją prevenciją - kad nenusikalstų. Visiškai nesvarbus motyvacijos tikslas – ar tai baimė būti nubaustam, ar tai nusikaltimo, kaip blogio suvokimas. Kritikuojama - kodėl mano pavyzdžiu reikia bauginti kitus?b) pripažįsta spec. prevenciją - kad pasitaisytų dar;c) pripažįsta bendrą ir spec. prevenciją.Bausmės skyrimas. Skiriant bausmę nv padariusiam asmeniui realiai įgyvendinama baudž teisė ir jos paskirtis. Pagr. uždavinys, keliamas bausmės skyrimo procesui, kad bausmė būtų teisinga. Bausmės skyrimas yra teisingumo vykdymo aktas.bausmės skyrimo taisyklės atspindi įstatymo nuostatų (imperatyvų) ir teismo laisvės (nuožiūros) santykį. Lyginant 1961 m ir 2000 m BK bausmių skyrimo nuostatas akivaizdžiai matyti, kad naujajame BK teismo nuožiūra skiriant bausmę labiau ribojama. bausmės skyrimas yra BK bendrosios ir specialiosios dalių nuostatų taikymo rezultatas. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai numatyti BK 54 str. straipsnyje. Pagal šio str. nuostatas teismas skirdamas bausmę turi laikytis trijų taisyklių, kurios visos kartu sudaro bausmės skyrimo pagrindus:

a) bausmė skiriama pagal BK spec. dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nv, sankciją

b) teismas vadovaujasi BK bendrosios dalies nuostatomisc) skirdamas bausmę teismas įvertina nv pavojingumo laipsnį kaltės formas ir rūšis, nv motyvą

ir tikslą; nv stadiją kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nv formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Pirmas bausmių skyrimo pagrindas įpareigoja teismą skirti tik tos rūšies ir tokio dydžio bausmę, kuri numatyta BK spec. dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už nv, sankcijoje. Todėl prieš paskiriant bausmę labai svarbu gerai išstudijuoti ir išaiškinti įstatymo sankciją. Skirdamas bausmę

52

teismas pirmiausia vadovaujasi ne BK 42 str., o BK spec. dalies straipsnyje numatyta sankcija. Tai pirmoji ir „geležinė bausmių skyrimo taisyklė“. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia ir į BK bendrosios dalies nuostatas. Bendrosios dalies nuostatų studijos leidžia patikslinti, ar kiekviena iš sankcijoje numatytų bausmių rūšių gali būti skiriama kaltinamajam. Bendr. dalies nuostatos labai svarbios ir nustatant skiriamos bausmės minimalias bei maksimalias ribas. Pažymėtina, kad teismas be bausmės turi teisę, o kartais ir pareigą skirti baudž poveikio priemonę. Jos BK spec. dalies sankcijose visai nenurodomos.Bausmės rūšies parinkimas. Asmeniui pirmą kartą teisiamam už nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Šioje nuostatoje įtvirtinamas šanso principas. (55str.). Recidyvistui teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. (56 str.). Teismas skirdamas bausmę turi išsiaiškinti šias nusikaltimo ir kaltinamojo savybes ir atsižvelgdamas į jas pasirinkti toliau svarstyti skirtinas bausmės rūšis.Pirmą kartą teisiamu laikomas asmuo , pirmą kartą gyvenime stojantis prieš teismą kaip kaltinamasis. Jis gali būti kaltinamas ir vienos ir kelių nv padarymu. Taip pat toks asmuo, kuris ne pirmą kartą gyvenime stoja prieš teismą kaip kaltinamasis ir net jau buvo teismo nuteistas bei atliko bausmę, jei jo teistumas yra išnykęs. taip pat asmuo, anksčiau bet kokiu pagrindu besąlygiškai atleistas nuo baudž atsakomybės. Įstatyme nieko nesakoma apie bausmės skyrimą už neatsargų nusikaltimą. neatsargūs nusikaltimai neklasifikuojami. Skiriant bausmę už neatsargų nusikaltimą siūloma vadovautis BK spec. dalies straipsnio sankcija. jei sankcija neviršija šešerių metų laisvės atėmimo, t.y. prilygsta nesunkiam arba apysunkiam nusikaltimui, skiriant bausmę siūloma vadovautis BK 55 str. nuostatomis. BK 60 str. požiūriu. Jis neminimas ir kaip nusikaltimą kvalifikuojantis požymis, nes nusikaltėlio asmenybės bruožai negali turėti įtakos nusikaltimo pavojingumui. taigi nusikaltimų recidyvas BK yra aplinkybė, turinti įtakos asmens pavojingumui ir nulemianti skirtinos bausmės rūšį.Pagal 2000 m BK recidyvas jau nėra atsakomybę sunkinanti aplinkybė.Negalima nekreipti dėmesio, kad ir BK 55 ir 56 straipsniuose kalbant apie bausmės rūšies parinkimą vartojamas žodis „paprastai“. tai suteikia teismui teisę nukrypti nuo minėtų taisyklių ir skirti kaltinamajam kitos rūšies bausmę, tačiau tam teismas turi turėti svarių motyvų.BK 54 str. 2 d. numatyta tam tikra bausmės skyrimo taisyklė, kuri nustato, kad teismas skirdamas bausmę turi įvertinti nagrinėjamos bylos aplinkybes ir jų įtaką skirtinos bausmės dydžiui, o skirdamas ne laisvės atėmimo bausmę- ir įtaką skirtinos bausmės rūšiai. Atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Parenkant skirtinos bausmės dydį šios aplinkybės labai svarbios. Tai įstatyme specialiai įvardintų aplinkybių sąrašas. Šios aplinkybės turi įtakos skiriant bausmę bausmės rūšies ir dydžio požiūriu. Jos susijusios su nv pavojingumu, arba su kaltininko asmenybės pavojingumu. Kai atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės sutampa su nv sudėties pagrindiniais, bet dažniau su straipsnio dispozicijoje numatytais kvalifikuojamaisiais požymiais, tokiais atvejais jo negali būti byloje pakartotinai vertinamos kaip atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės.kalbant apie šių aplinkybių sąrašus paminėtina, kad sunkinančių apl. sąrašas yra išsamus, o lengvinančių- pavyzdinis. Tai reiškia kad teismas gali atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažinti ir tokią aplinkybę, kurios nėra BK 59 str. numatytame sąraše.Atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms galioja taisyklė, kad jas paprastai teismas gali pripažinti kaltininko atsakomybę sunkinančiomis tik jei jos nurodytos kaltinamajame akte. Bendroji taisyklė, kad teismas privalo nuosprendyje pripažinti tam tikrą nustatytą aplinkybę atsakomybę sunkinančia arba lengvinančia , jei ji nustatyta byloje. Teismo nuožiūrai vietos čia nėra. Atsakomybę lengv. aplinkybės išdėstytos BK 59 str. o sunkinančios 60 str. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo gali būti pripažįstamas atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei jis gailisi iki priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Kai kaltininkas savanoriškai atlygina žalą tai ši aplinkybė gali būti pripažinta ne tik pirmosios bet ir apeliacinės instancijos teisme. kartais žalą atlygina kaltinamojo tėvai, sutuoktinis, giminaičiai. jei tai daroma kaltinamojo iniciatyva arba jo sutikimu, teismas turi teisę tai vertinti kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Kai žalą atlygina draudimas tada žalos atlyginimas negali būt pripažintas kaip lengv. aplinkybė.

53

Skirtinos bausmės dydžio nustatymas. Įvertinęs BK 54 str. 2 d. numatytus požymius ir aplinkybes teismas nustato skirtinos bausmės dydį, o skirdamas alternatyvią laisvės atėmimui bausmę- dar ir bausmės rūšį ir paskiria bausmę. Bausmės dydžio nustatymo procesas sureguliuotas BK 61 str. Skirtinos bausmės dydžio nustatymo procesas prasideda įstatymo sankcijoje numatytos bausmės vidurkio nustatymu. Nustatant šį vidurkį sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis. Gautas rezultatas padalinamas pusiau. jei str. sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nv nenurodytas nustatant bausmės vidurkį vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu ( trys men laisvės atėmimo, 1 MGL baudos).Švelnesnės bausmės skyrimas nei numatyta įst. Bylose gali atsitikti taip kad ir švelniausia bausmė atsižvelgiant į bylos aplinkybes teismui pasirodys per griežta ir neteisinga. BK numatomos galimybės skirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatyme. Jos numatytos BK 54 str. 3 d. ir 62 str. Šiuose BK straipsniuose aprašyti švelnesnės bausmės skyrimo pagrindai. Tokios bausmės skyrimas tai teismo galimybė:

a) paskirti mažesnę bausmę, negu straipsnio sankcijoje už nv numatyta mažiausia bausmė;b) paskirti švelnesnės bausmės rūšį negu numatyta sankcijoje už nv;c) paskirti pavojingam recidyvistui mažesnę bausmę negu numatyta šio kodekso 56 str. 2

dalyje.Šis bausmės skyrimo būdas gali būti taikomas tik laisvės atėmimo bausmei, jei sankcijoje numatyti laisvės atėmimo bausmės ir maksimalus ir minimalus dydžiai. Pav. numatyta nuo trejų iki septynerių m, tai teismas skiria trumpesnę nei trejų metų bausmę. Šis bausmės skyrimo būdas negali būti taikomas jei sankcijoje nenustatoma minimali bausmės riba. Tada ji sutampa su BK bendr. dalyje numatytu minimaliu laisvės atėmimo bausmės dydžiu, t.y. trys mėn. laikotarpiui. Atkreiptinas dėmesys kad švelnesnės bausmės skyrimas kaltininkui nesiejamas su skirtos bausmės vykdymo atidėjimu. BK 62 str. nurodomos net trys grupės sąlygų kurios gali paskatinti teismą skirti švelnesnę bausmę. Pirmoje dalyje numatyta pirmoji grupė tokių sąlygų. Šią grupę sąlygų sudaro trys atsakomybę lengvinančios aplinkybės numatytos BK 59 str. 1 d 2,3,4 punktuose. Būtina nustatyti visas išvardintas aplinkybes. nesant bent vienos iš jų negalima taikyti BK 62 str. 1 d nuostatų. Šio str. 2 dalyje nurodoma kad atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes teismas gali už kiekvieną nv skirti švelnesnę bausmę kai: (1-6 punktai). Skiriant švelnesnę bausmę esant BK 62 str. 2 d numatytoms sąlygoms reikalaujama kad bent iš dalie būtų atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jei ji buvo padaryta, ir kad būtų atsakomybę lengvinančių apl.3 dalyje nurodoma trečioji grupė sąlygų. Atkreiptinas dėmesys kad skirti švelnesnę bausmę yra teismo teisė bet ne pareiga, tokiais atvejais kasaciniai skundai paprastai netenkinami.Švelnesnė bausmė gali būti skiriama jei sankcijoje numatytos bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo princ. tai vienas ir pamatinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų LR BK.Bausmės skyrimas padarius kelia nv. Nagrinėdamas bylą dėl vienos nv teismas skirdamas bausmę vadovaujasi BK 54-61 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis. bausmės skyrimo procesas pasižymi tam tikrais ypatumais, aki padarytos veikos sudaro nv sutaptį. BK 63 str. 1 d numatoma, kad esant nv sutapčiai bausmės skyrimą sudaro du etapai:

a) bausmės skyrimas už kiekvieną padarytą nv;b) paskirtų bausmių bendrinimas.

Bausmių bendrinimas- tai galutinės bausmės skyrimas, kai kelios ar net keliolika vienarūšių ar skirtingų paskirtų bausmių apibendrinamos viena bausme. Už kelias nv gali būti skiriamos viena arba dvi galutinės bausmės. Skirdamas galutinę subendrintą bausmę teismas bausmes gali apimti ir visiškai arba iš dalies sudėti. Kiek teismas laisvas rinkdamas bausmių bendrinimo būdus. 1961 m BK šioje srityje teismui suteikė visišką laisvę. Naujajame BK nustatytos griežtesnės bausmių bendrinimo būdų taikymo taisyklės.Bausmių apėmimo būdo esmė- kad teismas griežtesne bausme apima už atskirus nusikaltimus skirtas švelnesnes bausmes. Nustatoma griežčiausia iš skirtų bausmių, apimanti kitas švelnesnes. Tačiau trūkumas tas kad galutinė bausmė neatspindi visų bausmių, skirtų už atskiras nv, ir gali susidaryti įspūdis kad asmuo nuteistas tik už vieną nv. BK 63 str 5 d nurodoma kada teismas bausmes apima. Formalus nv priskyrimas skirtingoms nv rūšims ar kategorijoms dar neduoda pagrindo taikyti

54

bausmių apėmimą. Įstatyme reikalaujama kad nusikaltimai labai skirtųsi savo pavojingumu. Teismų praktikoje nusistovėjo aiškinimas, kad jei nusikaltimai priskiriami kategorijoms „bent per vieną“. galima daryti išvadą, kad jie labai skiriasi pavojingumu ir tai pateisina bausmių apėmimo būdo taikymą (nesunkus ir sunkus, apysunkis ir labai sunkus nusikaltimai). Veikos labai skiriasi savo pavojingumu ir kai viena iš padarytų veikų yra apysunkis, sunkus ar l sunkus nusikaltimas, kita- baudžiamasis nusižengimas. Kaip matyti, kalbant apie padarytas dvi veikas iš kurių viena yra nesunkus nusikaltimas, o kita- baudžiamasis nusižengimas, negalima teigti, kad nv laba skiriasi savo pavojingumu, ir bausmes bendrinti automatiškai taikant bausmių apėmimo būdą. Bausmių sudėjimas. Jis pasirenkamas jei padarytos nv sudaro real sutaptį ir priskiriamos tai pačiai arba greta esančioms nusikaltimų kategorijoms. Esmė kad už atskiras nv skirtos bausmės sudedamos. Įstatyme numatomos dvi bausmių sudėjimo rūšys: visiškas ir dalinis bausmių sudėjimas.Taikydamas visiško bausmių sudėjimo principą teismas prie griežčiausios iš paskirtų bausmių prideda visas už atskirus nusikaltimus paskirtas švelnesnes bausmes. Taikant bausmių sudėjimo būdą būtinai turi būti nustatoma griežčiausia iš skirtų bausmių, nes būtent prie jos pridedamos kitos švelnesnės bausmės. Teismui už atskiras nv skyrus skirtingų rūšių bausmes griežčiausia bausmė nustatoma vadovaujantis bausmių sąrašu, nustatytų BK 42 str., o švelnesnės bausmės keičiamos tam tikru įstatyme numatytu santykiu. Bausmės keičiamos iš švelnesnių į griežčiausią iš paskirtų bausmių o ne atvirkščiai. bausmių sudėjimo ir keitimo taisyklės numatytos BK 65 str. Jei šiame str. nenumatytas tiesioginio vienos bausmės keitimo kita bausme santykis, ši bausmė negali būti keičiama ta kita bausme. Įstatymas leidžia teismui esant nusikalstamų veikų sutapčiai skirti dvi galutines bausmes, todėl teismas gali kai kurių bausmių nekeisti griežtesne, jei tai suderinama bausmių vykdymo procese. Bauda nekeičiama ir skiriama kartu su kita bausme. Jei ji nėra griežčiausia iš skirtų bausmių, ji skiriama kaip antra galutinė bausmė kartus su griežčiausia bausme. Dalinio sudėjimo principo esmė yra ta, kad prie griežčiausios iš už atskiras nusikalstamas veikas skirtų bausmių teismas iš dalies prideda paskirtas švelnesnes bausmes. Taigi kaip ir taikydamas visišką bausmių sudėjimą, teismas šiuo atveju pirmiausia turi nustatyti griežčiausią iš paskirtų bausmių ir prie jos pridėti kitas bausmes. Įstatyme dalinio bausmių sudėjimo būdui keliami keturi reikalavimai:

a) kad kitos bausmės būtų pridedamos prie griežčiausios bausmės, skirtos už vieną iš nv,b) kad iš dalies būtų pridedamos švelnesnės bausmės nuo visų skirtų bausmiųc) kad bendrinant už kelias nv skirtas bausmes būtų skirta viena galutinė bausmė arba

vadovaujantis BK 42 str. 4 d.- dvi bausmėsd) kad galutinė subendrinta bausmė būtų didesnė (griežtesnė) už griežčiausią iš už atskiras nv

skirtų bausmių. Teismas taikydamas dalinio bausmių sudėjimo būdą prie griežčiausios iš skirtų bausmių turi pridėti bent po dalį nuo kiekvienos už atskiras nv skirtos bausmės. Iš dalies sudedant bausmes nuo kiekvienos už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės turi būti pridedama ne mažiau kaip minimalus bausmės dydis, numatytas BK bendr. dalyje.Įstatyme nenurodoma kokiais atvejais teismas skirtas bausmes bendrina visiško, o kada – dalinio sudėjimo būdu. tai paliekama teismo nuožiūraiTais atvejais kai padaroma trys ir daugiau nv, gali atsitikti, kad bendrinant bausmes vienas bausmes reikės apimti kitas sudėti. Tokiais atvejais vadovaujamasi BK 63 str. 6 d. įtvirtintomis taisyklėmis. Teismas gali iš pradžių skirtas bausmes sudėti, o vėliau sudėtas bausmes apimti su švelnesnėmis bausmėmis, arba atvirkščiai, remiantis 63 str. 5 d apimti vėliau sudėti. bausmės skyrimas kai neatlikus bausmės padaroma nauja nv. BK 64 str. nuostatos taikomos esant nv recidyvui. Minimi šie atvejai:

a) jei nuteistasis neatlikęs bausmės, padaro naują nv;b) nauja nv bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas

atidėtas;c) naują nv neatliktos bausmės laikotarpiu padaro asmuo. lygtinai prieš terminą atleistas nuo

bausmės.Šio str. nuostatos taikomos ir kai nuteistasis, lygtinai paleistas iš pataisos įstaigos bausmių vykdymo kodekso pagrindu, neatliktos bausmės laikotarpiu padaro naują nv.

55

Bausmės skyrimo etapai tokiu atveju yra du. Pirmu etapu teismas išnagrinėja bylą, skiria bausmę už naują (recidyvinę) nv. Antru etapu teismas bendrina bausmes, t.y. skiria galutinę bausmę. Skirdamas subendrintą bausmę teismas bausmes gali visiškai ar iš dalies sudėti. Bendroji taisyklė yra ta, kad bendrinant bausmes pagrindu imama naujai paskirta bausmė ir būtent prie jos pridedama neatlikta bausmė. Kai neatliktos bausmės dalis yra didesnė nei naujai paskirta bausmė, bendrinimas vyksta atvirkštine tvarka- ne prie nuosprendžiu paskirtos bausmės, o prie neatliktos bausmės pridedama nauju nuosprendžiu paskirta bausmė ar jos dalis. Pažymėtina, kad bausmes bendrinant vadovaujantis BK 64 str.str. subendrinta bausmė negali viršyti dvidešimt penkerių metų laisvės atėmimo, o jei skiriama kitos rūšies bausmė, - šiame kodekse nustatyto tos rūšies bausmės maksimalaus dydžio. Jei reikia bendrinti skirtingų rūšių bausmes, vadovaujantis BK 65 str. nuostatomis bausmės keičiamos. Švelnesnės bausmės keičiamos griežtesnėmis. Praktikoje nereti atvejai, aki bausmės neatlikęs asmuo padaro ne vieną o kelias nv. Tokiu atveju bausmė skiriama ne dviem o trim etapais. Pirmu etapu teismas skiria bausmes už kiekvieną iš naujų nv, antru etapu vadovaudamasis BK 63 str. bendrina skirtas bausmes, o trečiu etapu vadovaudamasis BK 64 straipsniu teismas bendrina kelis (naują ir ankstesnį) nuosprendžius ir skiria galutinę bausmę.

Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybėsTai savarankiškas baudž teisės institutas. Atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejų negalima tapatinti su atleidimu nuo bausmės, nes šiuo atveju asmeniui nuosprendžiu paskiriama bausmė, o po to jis atleidžiamas nuo visos ar dalies paskirtos bausmės atlikimo. Atleidimo nuo baudž atsakomybės atveju asmuo atleidžiamas nuo visų pasekmių, sudarančių baudž atsakomybės turinį ir teistumo. Šių dviejų baudžiamosios teisės institutų skiriamieji bruožai yra:1. atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės taikomas tiems asmenims, kurie padaro nesunkų

nusikaltimą ir kurių asmenybė leidžia kalbėti apie galimybę jį pataisyti be valstybės pasmerkimo apkaltinamuoju nuosprendžiu. Šis pagrindas netinka tuomet, kai mes kalbame apie patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminus. Pastaruoju atveju asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn dėl to, kad praėjus tam tikram laikui pareigos atsakyti įgyvendinimas netenka prasmės. Mes žinome, kad efektą galima pasiekti tada, kai nuo nusikalstamos veikos padarymo iki asmens nuteisimo praeina trumpas laiko tarpas. Jei bylos tyrimas ar kaltininko paieška tęsiasi ilgą laiką tai minėtas tikslas neįgyvendinamas. Be to, vienas iš baudžiamojo proceso uždavinių yra greitas ir pilnutinis baudžiamosios bylos ištyrimas ir kaltų asmenų patraukimas atsakomybėn. Todėl jei tyrimas vyksta ilgai tai šis proceso uždavinys būna neįgyvendintas, o esant tokiai situacijai patraukimas baudžiamojon atsakomybėn būtų nuogo keršto apraiška.

2. Atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės galimas tik iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo ir įsiteisėjimo. Tuo tarpu atleisti asmenį nuo bausmės galima tik po apkaltinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo.

3. Atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės galima įtariamąjį, kaltinamąjį, o nuo bausmės tik nuteistąjį.

4. Atleidus asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės jis nelaikomas teistu, o atleidus asmenį nuo bausmės teistumas neišnyksta (išskyrus atvejį, kai pritaikomas atleidimas nuo bausmės dėl ligos).

5. Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės gali teismas ir kiti tam įgalioti teisėsaugos institucijų pareigūnai (šiuo atveju abejotina ar turėtų taip būti, kad nuo baudžiamosios atsakomybės gali atleisti kiti pareigūnai, o ne teismas), o nuo bausmės atleisti gali tik teismas.

Atleidimo nuo baudž atsakomybės institutas vykdo iš esmės naują, demokratinei teisinei valstybei ir visuomenei būdingą sutaikymo f-ją.LT BK numato tokias atleidimo nuo baudž atsakomybės rūšis:-kai asmuo ar nv prarado pavojingumą (36 str.)-dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (37str.)-kai kaltininkas ir nukentėjusysis susitaiko(38str.)-kai yra lengvinančių aplinkybių (39 str.)

56

-kai asmuo aktyviai padėjo atskleisti organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo narių padarytas nv (391 str.)-pagal laidavimą (40 str.)-nepilnamečio atleidimas (93 str.)BK spec. dalyje numatytos dar keturios atleidimo nuo baudž atsakomybės rūšys:a) 114 str. 3 d. b) 227 str. 4 d. c) 259 str. 3 d.d) 291 str. 2 d.Atleidimas yra savarankiškas nv padarinys, kurio esmė- kad nv padaręs asmuo atleidžiamas nuo tų teisinių padarinių, kurie sudaro baudž atsakomybės turinį. Atleidimas- nv padariusio asmens atleidimas nuo jo pasmerkimo valstybės vardu oficialiai pripažįstant jį kaltu padarius nv ir priimant apkaltinamąjį nuosprendį nuo bausmės skyrimo ir teistumo. Tai atleidimas nuo visų padarinių, kurie sudaro baudž atsakomybės turinį. Padaryta nv yra preliminari atleidimo nuo baudž atsakomybės taikymo sąlyga. Būtina konstatuoti esant visus nv sudėties požymius. Atleisti nuo atsakomybės galima tik asmenį kuris turi pareigą būti patrauktas baudž atsakomybėn. Reikia skirti atleidimo sąlygas ir atleidimo pagrindus. Sąlygos tai formalūs BK numatyti reikalavimai, kurių buvimu įsitikinę prokuroras ar kaltinamasis turi teisę teikti prašymą teismui dėl atleidimo nuo baudž atsakomybės. Sąlygos dažniausiai susijusios su padarytos veikos pavojingumu ir kaltininko asmenybe. tačiau vien sąlygos neužtenka jei nėra pagrindo. Pagrindas paprastai siejamas su galimybe pasiekti bausmės tikslus netaikant baudž atsakomybės ir teismo įsitikinimu, kad asmuo nedarys naujų nv.Atleidimo nuo baudž atsakomybės sąlygas ir pagrindus įstatymų leidėjas formuoja kiekvienos atleidimo nuo baudž atsakomybės rūšies atskiras sąlygas ir pagrindus. Atleidimo sąlygos dažniausiai susijusios su nv ypatumais ir nv padariusios asmens savybėmis. Atleidimui nuo baudž atsakomybės būdinga tam tikra specifinė procesinė forma. Pagal 1961 m BK ir BPK nuostatas asmuo buvo atleidžiamas teismo nutartimi. Taigi dėl jo nebuvo priimamas apkaltinamasis nuosprendis, jis nebuvo pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą ir nuteisiamas. naujajame BPK nustatyti trys atleidimo nuo baudž atsakomybės būdai:

a) atliekant ikiteisminį tyrimą;b) esant parengtinei bylos nagrinėjimo teisme stadijai;c) išnagrinėjus baudž bylą teisme.

Bet kuriuo atveju nuo baudž atsakomybės atleistas asmuo nėra teismo pripažįstamas kaltu padaręs nv. Nuo baudž atsakomybės atleistų asmenų teismas nenuteisia. taigi jei neturi teistumo-būtinojo baudž atsakomybės bruožo. Kita vertus, reikia, pabrėžti, kad atleidimas nuo baudž atsakomybės nėra nv padariusio asmens išteisinimas.Visas atleidimo nuo BA rūšis galima skirstyti į besąlygines ir sąlygines. Taikant besąlyginį atleidimą atleidimas nuo BA negali būti panaikintas ir asmuo negali būti už anksčiau padarytą nv traukiamas baudž atsakomybėn, net jei jis padaro naują nv (36,37, 39, 39 1, 93 str.). Besąlyginio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės rūšys numatytos ir BK spec. dalyje. Sąlyginis atleidimas numatytas 38 ir 40 str. Pagal šiuos straipsnius nuo Ba atleistam asmeniui teismas ir arba įstatymas kelia tam tikrus reikalavimus. Jei jie nevykdomi, gali būti panaikintas atleidimas ir asmuo patrauktas BA už anksčiau padarytą veiką. Atleidimo nuo BA teisiniai padariniai. Atleidimas neužtraukia asmeniui teistumo, nuo BA atleistas asmuo padaręs naują tyčinį nusikaltimą nelaikomas recidyvistu. Jei asmuo atleidžiamas nuo BA taikant besąlyginį atleidimą tai vėliau padarius naują nv jis pripažįstamas pirmą kartą teisiamu asmeniu. Jei asmuo atleistas taikant sąlyginį atleidimą ir nevykdo teismo ar įstatymo numatytų sąlygų, baudž byla gali būti atnaujinta ir asmuo gali būti patrauktas BA už veiką, dėl kurios jis buvo atleistas nuo BA.Nuo BA atleistam asmeniui gali būti taikomos baudž poveikio ar auklėjamosios priemonės. Tokia galimybė numatoma BK 67 ir 82 str. Bet jas skirti neprivaloma išskyrus nepilnamečio atleidimą nuo baudž atsakomybės BK 93 str. numatytais pagrindais. Šiuo atveju teismas privalo skirti auklėjamojo poveikio priemones.

57

Nusikalstamo susivienijimo narių atleidimas nuo baudž atsakomybės- išimtinė įstatymo leidėjo priemonė, kuria siekiama užkardyti org. grupės ar nusik. susivienijimo veiką ir nusikaltusius asmenis patraukti baudž atsakomybėn, taip griaunant šį darinį iš vidaus. Ši atleidimo rūšis Lietuvoje taikoma vis dažniau.Atleidimas taikomas ne visiems org grupės ar nusik. susivienijimo nariams. Atleidimas netaikomas asmeniui kuris dalyvavo tyčia nužudant arba kuris tokiais pagrindais nuo BA jau buvo atleistas taip pat šios grupės organizatoriui ar vadovui.Vertinant veiką kaip mažareikšmę taip pat pirmiausia atsižvelgiama į pavojingumo kriterijų:-padarytos žalos dydį-visus objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką tiriant konkretų nusikaltimą. Įstatymų leidėjas BK 37 str. turėtų numatyti galimybę teismams taikyti atleidimą nuo baudž atsakomybės dėl mažareikšmiškumo ne tik padarius nusikaltimą bet ir baudž nusižengimą.Įstatyme numatytus nepilnamečių atsakomybės ypatumus lėmė tarptautiniai įsipareigojimai. Šie dokumentai nustato minimaliais elgesio su persekiojamais nepilnamečiais taisykles.Pagal galiojantį įstatymą nepilnametis, pakartotinai teisiamas už tyčinę nv, jei teistumas yra neišnykęs, laikomas recidyvistu. Tokia nuostata iš dalies prieštarauja nepilnamečio atsakomybės lengvatų ir bausmės skyrimo pagrindams, todėl BK 56 str. būtų tikslinga papildyti išimtimi dėl nepilnamečio. nepilnamečių atsakomybė tobulintina plečiant atleidimo nuo baudž atsakomybės galimybes, numatant specialų nepilnamečių justicijos įstatymą, alternatyvas kriminalinei justicijai. BK 93 str. numatoma kad pirmą kartą baudž nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį nusikaltimą padaręs nepilnametis teismo gali būti atleistas nuo BA, jei jis nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žalą arba pripažintas ribotai pakaltinamu, arba pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nv, arba yra kitų pagrindų manyti, kad jis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nv. Taigi teismas turi nustatyti tris sąlygas arba dvi sąlygas ir pagrindą, kurie suteikia teisę atleisti nv padariusį nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės jos yra:1) asmuo padarė baudž nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą;2) nv jis padarė pirmą kartą3) nustatyta viena iš toliau minimų alternatyvių sąlygų būtent:

a) nukentėjusio asmens atsiprašė ir visiškai ar iš dalies savo darbu ar pinigais atlygino arba pašalino padarytą turtinę žaląb) pripažintas ribotai pakaltinamuc) pripažino ir gailisi padaręs nv.

Nesant nė vienos iš minėtų sąlygų teismas turi teisę atleisi nuo BA jei jis vis dėlto nusprendžia, kad atleidimu nuo BA bus pasiekti bausmės tikslai, nepilnametis laikysis įstatymų ir nedarys naujų nv. Kitaip nei esant kitų rūšių atleidimui nuo BA, taikant BK 93 str. nepilnamečiui privaloma skirti auklėjamojo poveikio priemones. Nepilnametis gali būti atleidžiamas nuo BA ir pagal kitus BK straipsnius dėl atleidimo nuo BA. Atleidimas nuo BA esant lengvinančiom ar sunkinančiom aplinkybėm. Šios rūšies atleidimo nuo BA ypatumas- kad ji gali būti taikoma tik padarius baudž nusižengimą ar neatsargų nusikaltimą. Ji netaikoma už tyčinius nusikaltimus. Atsakomybę lengvinančios aplinkybės padarius nusikaltimą paprastai yra pagrindas teismui skirti bausmę artimesnę minimaliai, o ne atleisti nuo BA. Antra sąlyga kad nv turi būti padaryta pirmą kartą. Kelias nv padaręs asmuo tik dėl pirmos veikos gali būti pripažįstamas asmeniu, pirmą kartą padariusiu nv. Trečioje sąlygoje reikalaujama nustatyti ne mažiau kaip dvi šio kodekso 59 str. 1 d numatytas atsakomybę lengvinančias aplinkybes o ketvirtoje, kad neturi būti nustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių.Atleisti pagal laidavimą (40) galima esant tam tikrom sąlygom, jos išvardintos straipsnyje. Be išvardintų sąlygų teismas turi nustatyti pagrindą atleisti nuo BA. Jis formuluojamas taip: teismas turi pagrindo manyti, kad asmuo visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą laikysis įstatymų ir nedarys naujų nvir jo atleidimas atitiks bausmės tikslus.Asmuo sutinkantis aliduoti už kaltininką, jog jis vykdys visas jam keliamas sąlygas vadinamas laiduotoju, juo gali būti kaltininko tėvai, artimieji giinaičiai ar kiti teismo pasitikėjimo verti asmenys.Atleidimas nuo BA pagal laidavimą gali būti ir duodant užstatą ir neduodant užstato. Užstatas tai tam tikra pinigų suma, kurią laiduotojas turi įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą. Jos dydį nustato

58

teismas. Užstatas grąžinamas pasibaigus laidavimo terminui, jei asmuo už kurį buvo laiduota, per tesimo nustatytą laidavimo terminą nepadarė naujos nv. Laidavimo terminas nustatomas nuo vienerių iki trejų metų. Konkretų terminą nustato teismas. Per šį laikotarpį laiduotojas turi teisę atsisakyti laidavimo. Jei nuo BA pagal laidavimą atleistas asmuo laidavimo laikotarpiu padaro naują tyčinį nusikaltimą, ankstesnis sprendimas atleisti jį nuo baudž atsakomybės nustoja galioti ir sprendžiamas šio asmens baudž atsakomybės už visas padarytas nv klausimas. Atleidimas nuo bausmės. Tai viena iš baudžiamosios atsakomybės rūšių. Tai nv padariusio ir teismo dėl to pripažinto kaltu asmens atleidimas nuo visos ar dalies teismo skirtos bausmės atlikimo. Atleidimo nuo bausmės preliminari sąlyga yra apkaltinamojo nuosprendžio priėmimas, asmens pripažinimas kaltu dėl padarytos nv ir dažniausiai bausmės skyrimas. Kol asmuo nėra nuteistas, nėra pagrindo jį atleisti nuo bausmės.BK numatomas dviejų rūšių atleidimas nuo bausmės:

1. atleidimas nuo visos teismo paskirtos bausmės atlikimo(75,92,76 str.1d);2. atleidimas nuo dalies teismo paskirtos bausmės atlikimo(76 str. 2 ir 3d., 77, 94 ir

BVK 157 str)Remiantis BK 78 ir 79 str. pritaikius malonę ir amnestiją galima atleisti ir nuo visos bausmės ir nuo neatliktos bausmės dalies.BK bendrojoje dalyje numatytos šios atleidimo nuo bausmės galimybės arba rūšys:

- bausmės vykdymo atidėjimas (75)- bausmės vykdymo atidėjimas nepilnamečiui (92)- atleidimas nuo bausmės dėl ligos (76)- lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir neatliktos laisvės

atėmimo bausmės dalies pakeitimas švelnesne bausme (77)- asmens kuriam nv padarymo metu nebuvo suėję aštuoniolika metų, lygtinis atleidimas nuo

laisvės atėmimo bausmės prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmės jam pakeitimas švelnesne bausme (94)

- amnestija (78)- malonė (79)

Viena atleidimo nuo bausmės rūšis įtvirtinama BVK 157 str. numatomas lygtinis paleidimas iš pataisos darbų įstaigos. Visos atleidimo nuo bausmės rūšys gali būti klasifikuojamos pagal tam tikrus kriterijus. Atleidimas nuo bausmės gali būti sąlyginis ir besąlyginis. Esant besąlyginiam atleidimui nuo bausmės įstatyme asmeniui, atleistam nuo bausmės, nekeliami jokie reikalavimai, atleidimas negali būti panaikintas, o asmuo negali būti pasiųstas baigti atlikti neatliktos bausmės. Tai atleidimas nuo bausmės dėl ligos (76 str. 1 ir 2 d), atleidimas dėl amnestijos ir atleidimas dėl LR Prezidento malonės. Visų kitų rūšių atleidimas nuo bausmės yra sąlyginis.Esant sąlyginiam atleidimui teismo sprendimas dėl atleidimo esant tam tikroms sąlygoms gali būti panaikintas ir nuo bausmės atleistas asmuo gali būti pasiųstas atlikti bausmę. Esant sąlyginiam atleidimui, asmeniui teismas taiko tam tikrus įpareigojimus ar baudžiamojo ar auklėjamojo poveikio priemones. Jas taikyti privaloma. Atleisti nuo bausmės galima tik esant atitinkamuose BK straipsniuose numatytoms sąlygoms ir pagrindams. Jie yra skirtingi įvairioms atleidimo nuo bausmės rūšims. Atleidimo sąlygos formuluojamos atitinkamų BK bendr. dalies straipsnių dispozicijose arba amnestijos įstatyme. Tačiau sąlygos dar negarantuoja, kad asmuo bus atleistas nuo bausmės. Teismas turi nustatyti atleidimo nuo bausmės pagrindus. BK 75 ir 92 str. nurodoma, kad bausmė gali būti atidėta teismui nuspendus, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti bausmės realiai neatliekant. BK 77 ir 94 bei BVK 157 straipsniuose galimybė lygtinai atleisti nuo dalies neatliktos bausmės siejama su tam tikru elgesiu ir darbu atliekant laisvės atėmimo bausmę. Nuteisto asmens elgesys ir darbas rodo, kad jį galima lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne. Amnestijos taikymo sąlygos ir pagrindai formuluojami kiekviename amnestijos įstatyme. Malonės suteikimo sąlygos ir pagrindai BK iš viso nereglamentuojami.Atleidimą nuo bausmės pagal galiojančius įstatymus turi teisę taikyti:

1. visų instancijų teismai

59

2. LR Prezidentas3. amnestijos komisijos.

Plačiausias teises taikyti atleidimą nuo bausmės turi teismas. Jis taiko visų rūšių atleidimą nuo bausmės išskyrus atleidimą suteikiant malonę. Atleidimą nuo bausmės taikant amnestiją, be teismų turi teisę taikyti amnestijos komisijos. Seimui priėmus amnestijos įstatymą jos sudaromos specialiai šiam įstatymui taikyti.Šios komisijos sprendžia atleidimo nuo bausmės klausimą tų nuteistųjų, kurių bylos jau išspręstos ir kurie įstatymo taikymo dieną jau atlieka laisvės atėmimo ar kitą bausmę. Teismas atleidžia asmenį nuo visos bausmės apkaltinamuoju nuosprendžiu. Jei nuo dalies bausmės atleidžiamas tam tikrą bausmės dalį jau atlikęs kaltininkas, teismas nagrinėdamas bausmės vykdymo vietos įstaigos teikimą savo sprendimą įformina teismo nutartimi. Lietuvos Resp. Prezidentas suteikdamas malonę nuteistajam savo sprendimą įformina dekretu. Amnestijos komisijos savo sprendimą, kai pagal amnestijos įstatymą turi teisę taikyti amnestiją. Atleidimo nuo bausmės teisiniai padariniai.Nuo bausmės atleistas asmuo pripažįstamas patrauktu BA taigi jis turi teistumą, kuris yra vienas iš BA elementų. Teistumo trukmė pagal BK 97 str straipsnio (teistumas) nuostatas priklauso ne nuo paskirtos ar atliktos bausmės laiko ar bausmės rūšies, o nuo nusikaltimo sunkumo. Bet yra išimčių; ASMENYS ATLEISTI NUO BAUSMĖS ATIDĖJUS BAUSMĖS VYKDYMĄ, TEISTUMĄ TURI TIK BAUSMĖS VYKDYMO ATIDĖJIMO LAIKOTARPIU. Asmenys, atleisti nuo visos bausmės nepradėję jos atlikti dėl amnestijos ar malonės, teistumo iš esmės neturi, nes BK 97 str. teistumas siejamas tik su tų kategorijų asmeninis, kurie bent iš dalies atliko bausmę. Bausmės vykdymo atidėjimas. (75 ir 92 str.) Šiuose straipsniuose formuluojamos bausmės vykdymo atidėjimo nuostatos. Praktikoje tai dažniausiai taiko atleidimo nuo bausmės rūšis. Teismas gali atidėti bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Atidėjimo sąlygos:

Pirma sąlyga susijusi su nusikaltimo kategorija. Nusikaltimas turi būti nesunkus ar apysunkis arba neatsargus. Už baudž nusižengimą paskirta bausmė negali būti atidedama. Nepilnamečiui bausmės vykdymą galima atidėti ir padarius sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. bausmės vykdymas gali būti atidedamas padarius ne tik vieną, bet ir kelis nusikaltimus jei jie sudaro nusikaltimų sutaptį. įstatyme nenumatomas draudimas atleisti nuo bausmės kelis nusikaltimus padariusius asmenis, šiuo atveju dėl bausmių vykdymo atidėjimo sprendžiama subendrinus paskirtas bausmes.

Antra sąlyga-paskirtos bausmės rūšis. bausmės vykdymas gali būti atidėtas teismui paskyrus vienos rūšies- laisvės atėmimo- bausmę. Būtent dėl to negali būti atidedamos už baudž nusižengimą paskirtos bausmės.

Trečia sąlyga susijusi su paskirtos bausmės dydžiu. Jis neturi viršyti trejų metų už tyčinę nv ir šešerių metų už dėl neatsargumo padarytą nusikaltimą, o nusikaltimą padarius nepilnamečiui- bet kokio dydžio laisvės atėmimo bausmę už neatsargų nusikaltimą ir ne daugiau kaip ketverių metų laisvės atėmimo bausmę už tyčinį nusikaltimą.

Tačiau vien sąlygų nepakanka. Bausmė vykdymas gali būti atidėtas teismui nusprendus, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti bausmės realiai neatliekant.

Recidyvas taip pat nėra formali kliūtis atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Įstatyme toks draudimas nenumatytas.

Nusprendęs atidėti paskirtos bausmės vykdymą teismas nuosprendyje privalo motyvuoti savo sprendimą. Pažymėtina ir tai, kad bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė o ne pareiga. Taigi net esant visom sąlygom teismas turi teisę skirti realų bausmės atlikimą, jei mano kad bausmės tikslai nebus pasiekti atidėjus jos vykdymą.

Nors įstatyme nedraudžiama atidėti paskirtos bausmės vykdymo užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės nuolat ar laikinai teisėtai gyvenantiems Lietuvos Resp., teismas spręsdamas skirtos bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi atsižvelgti į laikino buvimo Lietuvoje laiką, jam skirtų įpareigojimų vykdymo ir kontrolės galimumą.

Atidėdamas bausmės vykdymą teismas privalo nurodyti bausmės vykdymo atidėjimo laiką. Jis gali būti skiriamas nuo vienerių iki trejų metų. bendrasis reikalavimas yra nepadaryti naujos nv ir kitų teisės pažeidimų. Be to teismas privalo skirti nuteistajam baudž poveikio priemonę ir ar įstatyme numatytus specialius įpareigojimus.

Įpareigojimai galimi šie:

60

1. atlyginti arba pašalinti dėl nusikaltimo padarytą turtinę žalą2. atsiprašyti nukentėjusio asmens3. teikti nukentėjusiam asmeniui pagalbą kol šis gydosi4. pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje, be teismo sutikimo nekeisti darbo vietos5. pradėti mokytis, tęsti mokslą ar įgyti specialybę6. gydytis nuo alkoholizmo, narkomanijos, toksikomanijos ar venerinės ligos, kai

nuteistasis sutinka7. be institucijos prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą sutikimo neišvykti iš

gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Skiriamų įpareigojimų skaičius neribojamas. Baudž poveikio priemonės gali būti skiriamos viena ar dvi. Teismas negali neskirti baudž poveikio priemonės, o dėl įpareigojimų sprendžia atsižvelgęs į bylos aplinkybes. Skirdamas įpareigojimus, baudž ar auklėjamojo poveikio priemones teismas nuosprendyje privalo nustatyti laiką, per kurį nuteistasis privalo juo įvykdyti. Įpareigojimai ir poveikio priemonės gali apimti visą bausmės vykdymo atidėjimo laiką, bet gali būti skiriami įvykdyti ir per trumpesnį laiką. Svarbios yra teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo termino eigos pradžia ir pabaiga. Termino eiga skaičiuojama nuo nuosprendžio paskelbimo dienos. Teismo paskirtų įpareigojimų ar poveikio priemonių vykdymo laikas skaičiuojamas jau nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.Bausmės vykdymo atidėjimo teisiniai padariniai. Šie padariniai yra bendri tiek suaugusiems tiek nepilnamečiams. jei nuteistasis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu įvykdė teismo paskirtas baudž ar aukl. poveikio priemones bei įpareigojimus, nepadarė jokių pažeidimų ir yra pagrindas manyti kad jis laikysis įstatymų nedarys naujų nv, teismas galutinai atleidžia nuteistąjį nuo bausmės suėjus bausmės vykdymo atidėjimo terminui. Tuo klausimu priimamam teismo nutartis. Asmenys nuteisti bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas, teistumą turi tik bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. jei po to kai nuteistasis buvo galutinai atleistas nuo bausmės paaiškėja kad jis padarė naują nusikaltimą teismas ankstesnį sprendimą panaikina nustatyta tvarka dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.jei nuteistasis vykdo paskirtas poveikio priemones ir įpareigojimus, tačiau padaro kitų teisės pažeidimų, už kuriuos jam taikytinos administracinės nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas gali vieneriems metams pratęsti bausmės vykdymo atidėjimo terminą. taigi bendras bausmės vykdymo atidėjimo laikas gali siekti keturis metus.Jei nuteistasis be pateisinamų priežasčių neįvykdo teismo skirtų poveikio priemonių ir įpareigojimų arba pažeidinėja viešąją tvarką, girtauja, padaro kitų teisės pažeidimų už kuriuos jam ne mažiau kaip d kartus taikytos adm. nuobaudos ar drausminio poveikio priemonės, teismas įspėja nuteistąjį kad atidėjimas gali būti panaikintas jei nuteistasis ir toliau nevykdo ir daro pažeidimus, teismas priima sprendimą panaikinti atidėjimą ir vykdyti pagal nuosprendį paskirtą bausmę. pažymėtina kad ne bet koks teisės pažeidimas yra pagrindas naikinti bausmės vykdymo atidėjimą, pažeidimų pobūdis turi parodyti nuteistojo nenorą taisytis. Atleidimas nuo bausmės dėl ligos. BK 76 str numatomi trys šiek tiek skirtingi atleidimo atvejai.Pirmoje dalyje nurodoma kad asmuo gali būti atleistas nuo bausmės jei iki priimant teismo nuosprendį suserga sunkia nepagydoma liga, dėl kurios atlikti bausmę būtų per sunku. teismui priimant apkaltinamąjį nuosprendį jau žinoma kaltinamojo liga ir jos pobūdis. teismas turi įvertinti ar diagnozė atitinka šias įstatyme numatytas sąlygas: sunki liga; nepagydoma liga. esant šiom sąlygom teismas svarsto ar yra pagrindas. Pagrindas- dėl ligos kaltininkui būtų per sunku atlikti bausmę. Ligų sąrašas yra patvirtintas vidaus reikalų bei sveikatos apsaugos ministerijų įsakymu. Teismas neprivalo atleisti dėl ligos jis gali taikyti ir kitas atleidimo nuo bausmės rūšis pav. bausmės vykdymo atidėjimą. Pagal 76 str 1 d atleidimas yra besąlyginis taigi negali būti panaikintas.Šio straipsnio antroje dalyje numatoma, kad asmuo, kuris priėmus nuosprendį suserga sunkia nepagydoma liga, gali būti atleistas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Spręsdamas šį klausimą teismas atsižvelgia ne tik į ligos pobūdį bet ir į padarytos nv sunkumą, nuteistojo asmenybę, jo elgesį atliekant bausmę. Ši atleidimo nuo bausmės rūšis taip pat yra besąlyginė. Kita vertus asmuo atleistas nuo dalies bausmės atlikimo šio str. antroje dalyje numatytais pagrindais, po atleidimo nuo bausmės kurį laiką turi teistumą. Jo trukmė priklauso nuo padaryto nusikaltimo kategorijos, o ne nuo paskirtos ar atliktos bausmės laiko.

61

Trečioje dalyje numatytas dar vienas atleidimo atvejis. Asmuo, kuriam po nv ar paskyrus bausmę sutrinka psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti, atleidžiamas nuo tolesnio bausmės atlikimo. Atleisdamas tokį asmenį teismas sprendžia priverčiamųjų medicinos priemonių skyrimo klausimą. pasveikęs toks asmuo gali būti toliau siunčiamas atlikti bausmę. Lygtinis atleidimas nuo bausmės:Pirma sąlyga- lygtinis atleidimas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą ir lygtinis paleidimas iš laisvės atėmimo vietų taikomas tik asmenims kurie buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme.Antroje sąlygoje reikalaujama kad asmuo atliekantis laisvės atėmimo bausmę jau atliktų tam tikrą teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės dalį.Trečia sąlyga- visiškas dėl nusikaltimo padarytos turtinės žalos atlyginimas arba dalinis jos atlyginimas ar pašalinimas ir įsipareigojimas per neatliktos bausmės laiką visiškai ją atlyginti ar pašalinti.Teisinis pagrindas- asmuo savo elgesiu ir arba darbu atlikdamas bausmę įrodė, kad jį galima lygtinai atleisti nuo bausmės prieš terminą arba laisvės atėmimo bausmę pakeisti švelnesne.Šis atleidimas net ir esant sąlygoms ir pagrindams negali būti taikomas pavojingam recidyvistui, iki gyvos galvos nuteistam asmeniui, asmeniui kuris jau buvo kartą lygtinai atleistas ir per neatliktos bausmės dalies laiką padarė naują tyčinį nusikaltimą. teismas lygtinai atleisdamas asmenį gali skirti vieną ar kelis įpareigojimus. teismas nustato laiką per kurį tuos įpareigojimus reikia atlikti. jei jie atliekami ir nuteistasis nepadaro naujų pažeidimų suėjus laisvės atėmimo bausmės terminui jis pripažįstamas atlikusiu bausmę. Kitaip nei asmenų kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas jokios papildomos nutarties dėl galutinio atleidimo nuo bausmės teismas nepriima. Tačiau jei nuteistasis neįvykdo įpareigojimų nesilaiko draudimų atlieka naujus pažeidimus už kuriuos jam ne mažiau kaip du kartus buvo taikytos adm. nuobaudos ar drausm. pov priemonės, teismas nuteistąjį įspėja o nepasius šio įspėjimo priima sprendimą panaikinti lygtinį atleidimą. Jei asmuo, lygtinai atleistas nuo laisvės atėmimo bausmės prieš terminą arba asmuo paleistas iš laisvės atėmimo vietos per neatliktos bausmės laiką padaro naują nv, teismas skiria jam bausmę už naują nv prideda visą ar dalį neatliktos bausmės laiko.Atleidimas dėl amnestijos. 78 str. BK draudžia amnestijos aktu atleisti asmenį nuo BA. Sąlygos ir pagrindai BK nereguliuojami, tai nustato LRS formuluodamas konkretaus amnestijos įstatymo nuostatas. sąlygos gali būti formuluojamos įstatymuose skirtingai. Amnestijos įstatymo turinys yra LRS nuožiūros klausimas. Remiantis paskutiniuoju įstatymu 2002 m “Dėl amnestijos pažymint LR Konstitucijos dešimties metų sukaktį“ atleidžiami nuo bausmės buvo šie asmenys: nėščios moterys ir motinos auginančios vaiką iki 18 m.nuteisto iki penkerių metų imtinai; pirmą kartą nuteisti iki trijš metų imtinai:moterys vyrai vyresni kaip 65 m, pirmos ir antros gr. invalidai ir nepilnamečiai. Minėtas įstatymas amnestijos netaikė asmenims nuteistiems už genocidą, asmenims kalintiems iki gyvos galvos, asmenims už tyčinius nusikaltimus nuteistiems didesnei nei 15 m bausme, asmenims padariusiems nusikaltimus laisvės atėmimo vietose, atleistiems lygtinai atleistiems atidedant bausmės vykdymą, ir itin pavojingiems recidyvistams. Būtinas įstatymo elementas yra nusikaltimo darymo laiko apibrėžimas. Minėtas įstatymas nurodė kad nusikaltimai turi būti padaryti iki 2002 spalio 25 d imtinai.Įstatymai privalo apibrėžti amnestijos santykį su teistumu, nustatomas amnestiją taikančios institucijos ir jos taikymo terminas. Amnestija turi būti įvykdyta per tris mėn nuo įstatymo įsigaliojimo dienos. Pažymėtina kad Lietuva pagal amnestijos įstatymų sk Europoje užima pirmaujančią padėti. bet įsigaliojus naujajam BK iki 2008 m naujų amnestijos įstatymų Seimas nepriėmė. Nuo 1990 iki 2002 buvo priimta septyni amnestijos įstatymai.Malonė. Asmuo nuo bausmės gali būti atleistas malonės aktu nuo visos ar dalies bausmės. Malonės klausimai svarstomi ir malonė gali būti teikiama tik gavus pačių nuteistųjų rašytinius prašymus. Kitų asmenų prašymai negali būti pagrindas svarstyti malonės prašymą. Prašymą gali duoti bet kokia bausme nuteistas asmuo. Įgyvendinti teisę į malonę padeda Malonės komisija, esanti prie LR prezidento. malonės prašymai svarstomi tų asmenų kuriuos yra nuteisę LR teismai, taip pat LR piliečių, kuriuos nuteisė kitų valstybių teismai ir kurie atlieka bausmę Lietuvoje. Malonės prašymai svarstomi tik įsiteisėjus nuosprendžiui, o jei buvo paduotas kasacinis skundas- išnagrinėjus bylą kasacine tvarka. Nuteistųjų laisvės atėmimo bausme prašymai svarstomi tik pradėjus atlikti bausmę. Nuteistasis gali rašyti malonės prašymą bet kuriuo metu atlikdamas bausmę. Asmenų nuteistų iki

62

gyvos galvos prašymai gali būti svarstomi malonės komisijoje ne anksčiau kaip atlikus 20 m laisvės atėmimo bausmės. teikiant malonę atsižvelgiama į nuteistojo padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, jo asmenybę, elgesį, požiūrį į darbą, atliktos bausmės laiką, turtinės žalos atlyginimą, pataisos įstaigos administracijos, visuomeninių organizacijų bei buvusių darboviečių nuomonę ir kt. aplinkybes. Malonės klausimai sprendžiami LR prezidento dekretu. Nepatenkinus prašymų pakartotinai prašymai svarstomi praėjus ne mažiau kaip šešiems mėn. nuo ankstesnio svarstymo. BĮ taikymo senatis.Senaties sąvoka baudž teisėje siejama su baudž teisinio poveikio priemonių netaikymu dėl nv. BK nurodomos dvi senaties rūšys:

a) apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (95 str.)tai reiškia kad nv padaręs asmuo netraukiamas BA už padarytą veiką.

b) apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis (96 str.) tai reiškia kad nevykdoma teismo nuteistajam skirta bausmė.

Senaties taikymo sąlygos yra įtvirtintos BK ir jos susijusios sua) padaryto nusikaltimo sunkumub) asmens elgesiu po nvc) laiku, praėjusiu nuo nv iki ikiteisminio tyrimo, bylos teisminio nagrinėjimo, nuosprendžio

priėmimo arba jo vykdymo pradžios. Senaties instituto įtvirtinimą baudž teisėje pateisina tai, jog nv padaręs asmuo suėjus įstatyme nurodytiems terminams praranda pavojingumą. kartu galima teigti, kad asmens pavojingumo praradimas yra ir senaties taikymo pagrindas. BĮ numatytos senaties taikymo sąlygos, kurių visuma leidžia teismui daryti išvadą kad asmuo nebepavojingas. Tik suėjus atitinkamiems terminams gali būti keliamas asmens pavojingumo praradimo klausimas, tačiau veit to nepakanka išvadai padaryti.Senatis savarankiškas baudž teisės institutas. Senaties rūšys tik išoriškai panašios į atleidimą nuo BA ir atleidimo nuo bausmės institutui keliamų reikalavimų.Pabrėžtina kad senaties taikymas asmeniui nereiškia jo išteisinimo. Viena iš senaties taikymo sąlygų yra padaryta nv ir teismo įsitikinimas kad yra nv sudėtis. Senaties taikymas negali būti pripažįstamas atleidimo nusikaltėliui aktu.Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis. Ji iki 2003 m galiojusiuose įstatymuose buvo vadinama patraukimo BA senatimi. Tai situacija kai nv padaręs asmuo netraukiamas BA, nepripažįstamas kaltu ir dėl jo nepriimamas apkaltinamasis nuosprendis, jei po nv praėjo tam tikras įstatyme numatytas laikotarpis ir yra kitos įstatyme nurodytos sąlygos. Pagrindas yra asmens pavojingumo praradimas. BK 95 str. numatytos trys sąlygos kurių visuma suteikia teisę teigti kad asmuo tapo nepavojingas. Šios sąlygos suteikia teisę ir pareigą taikyti senatį. Senaties terminai skaičiuojami nuo dienos kai buvo padaryta nv. Senaties terminai pradedami skaičiuoti nuo nv pabaigos, t.y. kai veikoje yra baigtinio nusikaltimo ar parengtinės nv sudėtis. Esant formalioms sudėtims senaties terminų eiga prasideda nusikalstamo veikimo ar neveikimo baigimo dieną. Esant materialioms sudėtims senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo kaltininkui inkriminuotų padarinių atsiradimo dienos. Taip pat senaties terminai skaičiuojami kai nv padaroma bendrininkaujant ir bendrininkai skirtingu laiku atlieka veiksmus. Terminai pradedami skaičiuoti vykdytojui atlikus veiksmus ar sukėlus padarinius neatsižvelgiant į atskirų bendrininkų veiksmų atlikimo laiką. Reikšmingas yra teisingas senaties terminų skaičiavimas padarius tęstinius ir trunkamuosius nusikaltimus. Esant tęstinei nv terminai skaičiuojami nuo paskutinės veikos, įeinančios į nusikaltimo sudėtį. Esant trunkamajai veikai terminai pradedami skaičiuoti, kai kaltininkas pats nutraukia nv arba kai ją nutraukia teisėsaugos institucijos arba pasibaigia pareigos vykdymas. Esant idealiajai sutapčiai terminai skaičiuojami atskirai kiekvienam sutaptį sudarančiam nusikaltimui. Apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminai skaičiuojami iki apkaltinamojo nuosprendžio paskelbimo dienos. BK numatyti senaties terminai siejami ne su proceso pradžia ar atskiromis jo stadijomis o su apkaltinamojo nuosprendžio priėmimu. Per BK 95 str. numatytus senaties terminus būtina ne tik pradėti ikiteisminį tyrimą,perduoti bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, bet ir spėti priimti nuosprendį. Būna taip kad senaties terminas baigiasi atliekant ikiteisminį tyrimą, tokiu atveju procesas tampa negalimas ir ikiteisminis tyrimais turi būti nutraukiamas prokuroro nutarimu. Senaties terminas siejamas su nuosprendžio priėmimu o ne su jo

63

įsiteisėjimu. Senaties termino suėjimas priėmus nuosprendį tačiau jam dar neįsiteisėjus neduoda pagrindo taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties. Pažymėtina kad priėmus apkaltinamąjį nuosprendį senatis taikoma ne visiems nusikaltimams (95 str. 5 d).Ar taikyti senatį lemia ne tik laikotarpis praėjęs nuo nv svarbu ir tai kaip asmuo elgiasi padaręs nv. Įstatyme reikalaujama kad asmuo nesislėptų. Slėpimasis nėra nusikaltimas Tačiau tai sustabdo senaties eigą tam laikotarpiui, kuriuo asmuo slapstosi. Slėpimasis tai sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikaltimą, kuriais siekiama išvengt patraukimo baudž atsakomybėn. Tai veiksmai apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui. tai gyv vietos pakeitimas sistemingas persikėlimas iš vienos vietos į kitą išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentu arba suklastotų dokumentų įsigijimas, išvaizdos pakeitimas, pavardės ar vardo pakeitimas. Būtina nustatyti ar atlikdamas nurodytus veiksmus asmuo suvokė kad padarė nv ir yra ieškomas ar ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir veiksmai atliekami siekiant išvengt baudž atsakomybės.Jei iki senaties terminų asmuo vėl padarė naują nusikaltimą senaties eiga dėk ankstesnio nusikaltimo nutrūksta ir senaties eiga pradedama skaičiuoti nuo dienos kai buvo padaryta nauja nv. Nauja veika rodo kad asmuo vis dar pavojingas. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senatis. tai situacija kai nv padaręs ir teismo realia bausme nuteistas asmuo atleidžiamas nuo bausmės ir nuosprendis nevykdomas jei įsiteisėjus nuosprendžiui praėjo tam tikras įstatyme numatytas laikotarpis ir yra kitos įstatyme numatytos sąlygos. pagrindas taikyti šią senatį yra asmens pavojingumo praradimas, asmuo teismo nuteistas dėl nv tapo nepavojingas ir baudž atsakomybės priemonių taikymas jo atžvilgiu prieštarautų bausmės tikslams. BK 96 str. numatomos trys sąlygos kurių visuma leidžia teigti kad asmuo tapo nepavojingas. Nuosprendis negali būti vykdomas jei;

a) apkaltinamasis nuosprendis nepradėtas vykdyti per tam tikrą laikotarpį;b) teismo nuteistas asmuo per įstatyme numatytą laiką nevengia atlikti skirtos

bausmės;c) teismo nuteistas asmuo per įstatymo nustatytą laiką nepadarė naujos nv.

Šios trys sąlygos įpareigoja teismą taikyti senatį. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Jie paduoti apeliaciniai skundai senaties terminai neina. Jie pradedami skaičiuoti nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos. Apkaltinamojo nuosprendžio vykdymo senaties terminas skaičiuojamas iki nuosprendžio vykdymo pradžios.Paskyrus laisvės atėmimo bausmę ir nesuėmus nuteistojo salėje jis turi būti suimamas įsiteisėjus nuosprendžiui ir ne vėliau kaip per dešimt dienų siunčiamas į pataisos įstaigą. Suėmimą vykdo policija. Skyrus baudą ji turi būti sumokama per du mėnesius į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos prasideda senaties termino eiga. Jei nuteistasis savanoriškai nesumokėjo baudos teismas išduoda antstoliui vykdomąjį raštą ir bauda vykdoma priverstinai. Antstoliui gavus vykdomąjį raštą pradedamas priverstinis baudos išieškojimas ir nuo tada senaties terminai neskaičiuojami. Tokiu atveju svarbi tampa antroji senaties taikymo sąlyga. Nagrinėjamos baudos nemokėjimo priežastys. Svarbu dėl kokių priežasčių nuosprendis nebuvo vykdomas. reikalaujama kad nuteistasis nevengtų atlikti bausmės.Trečia sąlyga- nepadaryti naujos nv.paaiškėjus senaties sąlygoms teismas pagal bausmę vykdančios institucijos teikimą ar nuteistojo prašymą nagrinėja bausmės vykdymo proceso nutraukimo ir atleidimo nuo bausmės klausimą. Esant senačiai procesą nutraukti privaloma. priėmus teismo sprendimą atleisti kaltininką nuo bausmės remiantis BK 96 str. išnyksta i asmens teistumas.TeistumasTai tik Baudž teisėje vartojama sąvoka. ji žymi juridinį faktą, būtent asmens nuteisimą už nv teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu. Teistumo terminas suprantamas ir vartojamas dviem prasmėm:

1. pagal BK 97 str. teistumas užyra asmens nuteisimo teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu faktas.

64

2. tai tam tikras laikotarpis, praėjęs priėmus nuosprendį. šiuo laikotarpiu asmuo laikomas turintis teistumą ir asmeniui BK normos kelia tam tikrus elgesio reikalavimus.

Asmenys nuteisti už baudž nusižengimą teistumo neturi. Apie tokių asmenų teistumą galima kalbėti tik kaip apie nuteisimo faktą. teistumas skaičiuojamas nuo nuosprendžio priėmimo momento o ne nuo jo įsiteisėjimo.teistumas BA elementas, sudėtinė dalis. Asmuo turintis teistumą pripažįstamas dar iki galo neatsiskaitęs su valstybe, neatlikusiu BA. Jis susijęs su valstybę baudžiamaisiais teisiniais santykiais. Asmuo turintis teistumą ir padaręs naują tyčinę nv laikomas recidyvistu. teistumas sukelia dviejų rūšių padarinių: baudžiamųjų teisinių ir kitokių, nesusijusių su baudž teise ir nereguliuojamų baudž teisės normų. Teistumo teisinė reikšmė. (97 str. 1 d) 1961 m BK buvo numatyta tiesioginė teistumo įtaka ir teisiniam padaryto nusikaltimo kvalifikavimui. jis neretai buvo kaip n sudėties požymis įtvirtintas per pakartotinumo ir recidyvo požymius. Dabar pakartotinumo ir recidyvo kaip nv sudėties kvalifikuojamųjų požymių atsisakyta. teistumas kaip nusikaltėlio asmenybę identifikuojantis požymis turi įtakos asmens pavojingumui, todėl BT negali jo ignoruoti. bet teistumas pats savaime jokių baudžiamųjų teisinių padarinių asmeniui nesukelia. asmuo jo nejaučia. Atlikus bausmę tai daugiau moralinė kategorija. teistumo baudžiamoji teisinė galia pasireiškia tik anksčiau teistam asmeniui padariusiam naują nv. Pagrindinis teisinis padarinys pasireiškia skiriant bausmę. Griežtesnių bausmių skyrimas asmenims anksčiau teistiems už tyčinius nusikaltimus be abejo yra pagrįstas. Pagal sena BK tai buvo atsakomybę sunkinanti aplinkybė. tai buvo pagrindas teismui skirti griežtesnę bausmę.teistumas b9tina sąlyga asmenį pripažinti pavojingu recidyvistu. I teistumą teismas atsižvelgia ir spręsdamas kaltininko atleidimo nuo bausmės, lygtinio atleidimo nuo bausmės prieš terminą arba bausmės pakeitimo švelnesne bausme klausimus. teistumas gali tapti kliūtimi taikyti tam tikras atleidimo nuo bausmės rūšis, be abejo visi bausmę atliekantys asmenys turi teistumą ir šiuo požiūriu tai negali turėti įtakos atleidimui nuo bausmės. Įtakos gali turėti teistumų skaičius.Teistumo terminai yra dviejų rūšių:

1. teistumas atliekant bausmę2. teistumas atliekant bausmę ir ją atlikus.

Suėjus įstatyme nustatytam terminui teistumas išnyksta ir asmuo pripažįstamas anksčiau neteistu. Teistumas išnyksta savaime. tam nereikia teismo sprendimo.Tam tikrų kategorijų asmenys teistumą turi tik atlikdami bausmę BK( 97 str. 3 d) tai asmenys nuteisti už neatsargius nusikaltimus. Panašiai sprendžiamas asmenų kurių bausmės vykdymas buvo atidėtas jie teistumą turi tik tuo laikotarpiu kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas.Tačiau daugumai asmenų net atlikus bausmę teistumas dar neišnyksta. tai reikalinga tam kad būtų galima daryt išvada jos anksčiau teistas asmuo nebekelia pavojaus visuomenei.teistumo išnykimo terminai priklauso ne nuo paskirtos ar atliktos bausmės laiko kaip buvo nustatyta sename kodekse, o nuo padaryto nusikaltimo kategorijos. Kuo sunkesnis nusikaltimas tuo ilgesnis teistumo išnykimo terminas atlikus bausmę. terminai skaičiuojami nuo tada kai paskirta bausmė atliekama arba nuo jos atleidžiama. teistumo išnykimo eiga nutrūksta jei teistumą turintis asmuo padaro naują nusikaltimą ar baudž nusižengimą.Teistumo sąvoka minima ir kituose teisės aktuose., kurie nėra baudž įstatymai. Šie teisės akta nustato asmenims įvairius teisių apribojimus, kurie tam tikru požiūriu apsunkina teisto asmens reintegraciją į visuomenę. Teistumas gali būti kliūtis užimti tam tikras pareigas valstybės tarnyboje, tapti teisėju, Seimo kontrolieriumi, būti priimtam į tarnybą muitinėje, prokuratūroje. Apribojamos galimybės verstis tam tikra veikla:būti notaru, antstoliu, advokatu, lobistu ir pan. Ribojamos kai kurios teisės kaip pav. leidimas laikyti ir nešioti vardinį šaunamąjį ginklą, įsigyti medžioklinį ginklą. Signatarui, o jam mirus- jo sutuoktiniui vaikui ar įvaikiui nėra mokama valstybinė signataro renta arba neskiriama našlių ir našlaičių renta. kartais teisės nėra varžomos tiesiogiai tačiau reikalaujama nurodyti duomenis apie teistumą anketose ar kituose dokumentuose pav. įsigyjant būstą ar kreditą.Galima rasti aktų kuriuose numatyti teisniai apribojimai net išnykus teistumui, pav. priimant į tarnybą muitinėje.

65