VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

GAMTOS MOKSLŲ FAKULTETAS

BIOLOGIJOS KATEDRA

Eglė Aliukonytė

VAISTAŽOLIŲ ARBATŲ ANTIBAKTERINĖS SAVYBĖS

Magistro baigiamasis darbas

Molekulinės biologijos ir biotechnologijos studijų programa, valstybinis kodas

6211DX012

Molekulinės biologijos studijų kryptis

Vadovas : Prof. habil. dr. Rimantas Daugelavičius ___________ ___________

(Parašas) (Data)

Apginta: GMF dekanas ___________ ___________ (Parašas) (Data)

Kaunas, 2020

2

Darbas atliktas: 2019 – 2020 m. Vytauto Didžiojo Universitete, Biochemijos katedroje

Recenzentė:

Darbas ginamas: nuotoliniame magistro darbų gynimo komisijos posėdyje 2020 metų birželio 23

dieną Vytauto Didžiojo Universitete, Biologijos katedroje.

Adresas: Universiteto g. 10, Akademija 53361

Darbo vykdytojas: Eglė Aliukonytė ___________________

(Parašas)

Mokslinis vadovas: Prof. habil. dr. Rimantas Daugelavičius ___________________

(Parašas)

Katedra, atsakinga už magistrinio darbo parengimą: Biologijos katedra

Biologijos katedra, vedėjas: prof. dr. (HP) Algimantas Paulauskas ___________________

(Parašas)

3

TURINYS

SUTRUMPINIMAI .............................................................................................................................. 5

SANTRAUKA ...................................................................................................................................... 6

ABSTRACT ......................................................................................................................................... 7

ĮVADAS ............................................................................................................................................... 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA .................................................................................................... 10

1.1. Vaistažolių arbatų veikliosios medžiagos.................................................................................. 10

1.1.1. Alkaloidai ............................................................................................................................. 10

1.1.2. Glikozidai ............................................................................................................................. 11

1.1.3. Eteriniai aliejai ...................................................................................................................... 11

1.1.4. Flavonoidai ........................................................................................................................... 12

1.1.5. Fenoliniai junginiai ............................................................................................................... 13

1.1.6. Fitoncidai .............................................................................................................................. 14

1.1.7. Pektinai ................................................................................................................................. 15

1.1.8. Vitaminai .............................................................................................................................. 16

1.1.9. Antracenai ............................................................................................................................ 16

1.1.10. Fosfolipidai ....................................................................................................................... 17

1.2. Infekcines ligas sukeliančių bakterijų charakteristikos .............................................................. 17

1.2.1. Stafilokokų genties bakterijos ............................................................................................... 18

1.2.2. Enterobakterijų šeimos charakteristika .................................................................................. 19

1.3. Bakterijų atsparumas antibakterinėms medžiagoms .................................................................. 20

1.3.1. Antibakterinio atsparumo mechanizmai ................................................................................ 21

1.3.1.1. Antibakterinės medžiagos nuslopinimas arba pakeitimas ................................................... 21

1.3.1.2. Antibakterinės medžiagos molekulės suardymas ............................................................... 21

1.3.1.3. Peptidoglikano sienelės struktūros pakitimai ..................................................................... 22

1.3.1.4. Baltymų sintezės sutrikdymas............................................................................................ 22

1.3.1.5. Antibakterinio agento pašalinimas iš ląstelės ..................................................................... 23

1.3.1.6. Išorinės membranos pralaidumo sumažinimas ................................................................... 23

1.4. Vaistažolių arbatų poveikis sveikatai ........................................................................................ 23

1.4.1. Aviečių arbatos savybės ir nauda žmogaus organizmui ......................................................... 24

1.4.2. Bruknių arbatos savybės ir nauda žmogaus organizmui ......................................................... 25

4

1.4.3. Ąžuolo žievės arbatos savybės ir nauda žmogaus organizmui................................................ 25

1.4.4. Melisų arbatos savybės ir nauda žmogaus organizmui ........................................................... 26

1.5. Poreikis tirti vaistažolių arbatų antibakterinį poveikį ................................................................ 26

2. DARBO METODIKA..................................................................................................................... 28

2.1. Mėginių paruošimas tyrimams ...................................................................................................... 28

2.2. Antibakterinių savybių nustatymas difuzijos į agarą metodu ......................................................... 28

2.2.1. Mitybinės terpės paruošimas ..................................................................................................... 29

2.2.2. Grynųjų mikroorganizmų kultūrų išskyrimas ............................................................................. 29

2.2.3. Bakterijų kultivavimas............................................................................................................... 29

2.2.4. Antibakterinio aktyvumo nustatymas difuzijos į agarą metodu .................................................. 29

2.3. Antibakterinių savybių nustatymas mikroskiedimų metodu .......................................................... 30

2.3.1. Bakterijų terpė ........................................................................................................................... 30

2.3.2. Antibiotikų tirpalai .................................................................................................................... 31

2.3.3. Vaistažolių vandeninių ištraukų tirpalai ..................................................................................... 31

2.3.4. Terpės mikroskiedimo metodika ir absorbcijos matavimai ......................................................... 32

3. TYRIMŲ REZULTATAI ............................................................................................................ 34

3.1. Vaistažolių arbatų antibakterinės savybės ................................................................................. 34

3.2. Vaistažolių arbatų ir antibiotikų antibakterinės savybės ................................................................ 36

3.2.1. Vandeninių ištraukų minimaliosios slopinančiosios koncentracijos ....................................... 36

3.2.2. Antibiotikų ir vaistažolių vandeninių ištraukų bendras poveikis bakterijoms ......................... 38

4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS ............................................................................................ 44

IŠVADOS ........................................................................................................................................... 46

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................... 47

PADĖKA ............................................................................................................................................ 55

PRIEDAI ............................................................................................................................................ 56

5

SUTRUMPINIMAI

BSAC - Britanijos antimikrobinės chemoterapijos draugija (angl. British Society for Antimicrobial

Chemotherapy, BSAC);

CFU – kolonijas formuojantys vienetai;

CLSI – klinikinių ir laboratorinių standartų institutas;

EUCAST - Europos jautrumo antimikrobinėms medžiagoms tyrimų komitetas (angl. European

Comittee on Antimicrobial Susceptibility Testing, EUCAST);

MSK – minimali slopinamoji koncentracija;

OT – optinis tankis;

proc. – procentai;

TET – tetraciklinas;

µl – mikrolitrai.

6

SANTRAUKA

Magistro darbo autorius: Eglė Aliukonytė

Magistro darbo pavadinimas: Vaistažolių arbatų antibakterinės savybės

Vadovas: Prof. habil. dr. Rimantas Daugelavičius

Baigiamojo darbo atlikimo vieta ir metai: Vytauto Didžiojo Universiteto Gamtos mokslų fakultetas,

Kaunas, 2020 metai.

Puslapių skaičius: 54

Paveikslų skaičius: 15

Priedų skaičius: 1

Šiame darbe buvo tiriamas vaistažolių vandeninių ištraukų poveikis gramteigiamųjų

Staphylococcus aureus ir Micrococcus luteus bei gramneigiamųjų Salmonella enterica ir Klebsiella

pneumoniae bakterijų augimui. Greta to, buvo ištirtas ištraukų ir antibiotikų tetraciklino bei

chloramfenikolio bendras poveikis aukščiau paminėtoms bakterijoms.

Šio darbo tikslas – atsirinkti antibakteriškai aktyvias vaistažolių vandenines ištraukas ir

nustatyti patogenines bakterijas, jautrias šių arbatų poveikiui.

Tiriamomis medžiagomis įsotintų diskų difuzijos į agarą metodu buvo nustatyta, kad keturios iš

aštuonių vaistažolių vandeninių ištraukų - avietės lapų, bruknės lapų ir šaknų, ąžuolo žievės ir melisos

lapų – pasižymėjo antibakteriniu aktyvumu. Nustatyta, kad šios vaistažolių vandeninės ištraukos

pasižymi stipriu antibakteriniu poveikiu, jų aktyvumas buvo pastebimas praskiedus pradines ištraukas

16 kartų.

Bruknės lapų vandeninė ištrauka 55 proc. mažino tetraciklino minimalią slopinančiąją

koncentraciją (MSK) M. luteus ir S. enterica bakterijoms ir 75 proc. mažino chloramfenikolio MSK S.

aureus bakterijoms. Avietės lapų vandeninė ištrauka 25 proc. mažino tetraciklino MSK S. aureus

bakterijoms ir 13 proc. mažino chloramfenikolio MSK S. enterica ląstelėms.

7

ABSTRACT

Author of Master Thesis: Eglė Aliukonytė

Full title of Master Thesis: Antibacterial properties of herbal teas

Supervisor: Prof. habil. dr. Rimantas Daugelavičius

Presented at: Faculty of Natural Sciences, Vytautas Magnus University,

Kaunas, June 2020.

Number of pages: 54

Number of pictures: 15

Number of appendices: 1

This study was aimed to investigate possible inhibitory properties of aqueous extracts of herbal

teas on Gram-positive Staphylococcus aureus and Micrococcus luteus and Gram-negative Salmonella

enterica and Klebsiella pneumoniae bacteria. In addition, the combined effect of the extracts and the

antibiotics tetracycline and chloramphenicol was investigated on bacteria mentioned above.

The purpose of this work is to select antibacterially active aqueous extracts of herbal teas and

identify pathogenic bacterias sensitive to herbal teas.

Four of the eight aqueous extracts of herbal teas – raspberry leaves, cranberry leaves and roots,

oak bark and lemon balm leaves – were found to have antibacterial activity by the disk diffusion test.

These aqueous extracts of herbal teas have a strong antibacterial activity. Their activity was observed

after diluting the initial extracts 16 times.

The aqueous extract of cranberry leaves decreased tetracycline minimum inhibitory

concentration (MIC) for M. luteus and S. enterica bacteria (55 %) and chloramphenicol MIC for S.

aureus bacteria (75 %). The aqueous extract of raspberry leaves decreased tetracycline MIC for S.

aureus bacteria (25 %) and chloramphenicol MIC for S. enterica cells (13 %).

8

ĮVADAS

Žolelių vandeninės ištraukos išoriškai ir gaminimo būdu yra panašios į tradicinę arbatą, tačiau

tokiomis nėra laikomos dėl savo kilmės. Tokios vaistažolės nėra kilusios iš Camellia sinensis augalo, iš

kurio gaminamos tradicinės arbatos. Užplikomos vaistažolės dažnai būna kelių žolelių mišiniai, joms

apibendrinti labiau tinkamas „tisanų“ terminas. Tisanai gaminami iš džiovintų lapų, sėklų, žolių,

riešutų, žievės, vaisių, žiedų, kurie suteikia skonį ir teigiamą poveikį sveikatai. Priešingai nei

tradicinėje arbatoje, vaistažolių arbatose nėra kofeino, bet jos turi puikų skonį ir aromatą. Žolelių

arbatas sudaro vienas pagrindinis vaistažolių ingredientas arba augalinių ingredientų mišinys, kuris

skirtas konkrečiam tikslui, pavyzdžiui, atsipalaidavimui, organizmo detoksikacijai ar peršalimo

simptomams lengvinti (Ravikumar, 2014).

Arbatos gėrimų vartojimo tradicija yra paplitusi visame pasaulyje. Arbatos gėrimo vartojimo

papročiai yra susiję su regionu, aplinkos veiksniais, etnine grupe. Žolelių arbatos sudaro atskirą arbatos

gėrimų grupę. Plačiąja prasme, arbata reiškia kokį gėrimą, pagamintą iš žolelių, prieskonių ar kitų

augalinių medžiagų, kuris yra užpilamas karštu vandeniu. Žolelių arbatos yra ypač populiarios tarp

Sibiro klajoklių (buriatų, jakutų, evenkių, sojotų). Kai kurios vaistažolių arbatos naudojamos

gydomiesiems tikslams. Dėl baltymų vyravimo mitybos racione, jos dažnai naudojamos kaip vaistai

įvairiems virškinimo sutrikimams gydyti, pradedant nuo vėmimo, ir baigiant sudėtingesnėmis

problemomis, tokiomis kaip dispepsija. Kai kurios tradicinės medicinos sistemos (tradicinė kinų,

tibetiečių medicina) arbatų nuovirus naudoja kaip priešuždegiminius, antimikrobinius ir žaizdas

gydančius vaistus (Olennikov, Kashchenko, Chirikova, Koryakina ir Vladimirov, 2015).

Vaistažolių arbata gali pasižymėti antioksidaciniu, priešuždegiminiu, antimikrobiniu,

antikancerogeniniu, antihipertenziniu, neuroprotekciniu poveikiu, bei turėti cholesterolį mažinančias ar

termogenines savybes. Epidemiologiniai tyrimai ir metaanalizės rodo, kad vaistažolių arbata, ypač jos

bioaktyvieji polifenoliai turi daugybę teigiamų poveikių sveikatai, padeda išvengti daugelio ligų kaip

pvz., vėžio, diabeto, artrito, širdies ir kraujagyslių ligų, insulto, lytinių organų karpų ir nutukimo. Vis

dar kyla diskusijų dėl žolelių arbatos vartojimo naudos ir rizikos, tačiau beribė šių arbatų nauda

sveikatai nusveria aprašytus toksiško poveikio atvejus (Hayat, Iqbal, Malik, Bilal ir Mushtaq, 2015).

Augalų pagrindinės veikliosios medžiagos: alkaloidai yra sudėtingi baziniai organiniai

junginiai, sudaryti iš anglies, azoto, vandenilio ir deguonies. Augaluose alkaloidai yra druskų pavidale.

Svarbiausi žinomi alkaloidai yra morfinas, kofeinas, kodeinas, atropinas, platifilinas, strichninas,

9

rezerpinas, nikotinas, chininas ir kt. Kita svarbi augalinės kilmės medžiaga - glikozidai sudėtingos

nelakios, karčios, dažniausiai kristalinės, gerai tirpstančios vandenyje ir spirite medžiagos, sudarytos iš

sacharidinės dalies glikono ir nesacharidinės – aglikono. Medicinoje ypač svarbūs širdį veikiantys

glikozidai – cimarinas, adonitoksinas, konvalatoksinas, konvalamarinas, digitoksinas. Augalų eteriniai

aliejai – tai organinės, labai įvairios cheminės prigimties lakios medžiagos – terpenai, alkoholiai,

aldehidai, ketonai, fenoliai, organinės rūgštys, laktonai, esteriai. Medicinoje eteriniai aliejai vartojami

įtrynimams, kvėpavimo takams gydyti, taip pat vaistų skoniui ir kvapui pagerinti. Flavonoidai – tai

fenolio junginių augaliniai pigmentai. Flavonoidai suteikia augalui spalvą, aromatą ir skonį. Gleivės ir

karčiosios medžiagos – labai karčios medžiagos, beazotės, apetitą žadinančios medžiagos,

skatinančios skrandžio sulčių išsiskyrimą. Mineralinės medžiagos skirstomos į tris kategorijas: 1)

makroelementai (deguonis, vandenilis, kalcis, kalis, azotas, fosforas, siera, magnis, chloras ir geležis);

2) mikroelementai (manganas, cinkas, varis, boras, molibdenas, kobaltas); 3) ultramikroelementai

(gyvsidabris, auksas, uranas, radis). Jos labai svarbios žmogui, dalyvauja medžiagų apykaitos

procesuose ir fermentinėse organizmo reakcijose, reguliuoja nervų jautrumą. Augalų fitoncidai – labai

skirtingos cheminės sudėties toksinės medžiagos, susidarančios augaluose medžiagų apykaitos metu.

Jos dažnai užmuša bakterijas, pelėsinius grybus, infuzorijas. Augalų gaminami vitaminai – labai

sudėtingos organinės medžiagos, kurios, nors ir mažais kiekiais, yra būtinos žmogaus organizmo

normaliai veiklai: reguliuoja gyvybinius procesus organizme, dalyvauja fermentinėse medžiagų

apykaitos reakcijose (Sasnauskas, 2006).

Darbo tikslas: Ištirti vaistažolių arbatų antibakterines savybes

Darbo uždaviniai:

1. Atrinkti vaistažolių arbatas, pasižyminčias antibakterinėmis savybėmis.

2. Nustatyti antibakterinį poveikį turinčias arbatų koncentracijas.

3. Nustatant antibiotikų minimalias slopinančias koncentracijas, ištirti vaistažolių arbatų sąveiką su

šiais antibakteriniais vaistais.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Vaistažolių arbatų veikliosios medžiagos

Veikliosiomis medžiagomis vadinami cheminiai junginiai, esantys augaluose ir pasižymintys

gydomosiomis savybėmis. Medicininiu - farmaciniu požiūriu jie skirstomi į tris grupes: 1) biologiškai

ar farmakologiškai aktyvūs junginiai, veikiantys gyvą organizmą; 2) biologiškai aktyvius junginius

lydintys junginiai; 3) indiferentiniai junginiai – tai biologiškai neaktyvūs junginiai, neturintys įtakos

biologiškai aktyviems junginiams. Augalų gydomosios savybės priklauso nuo sukauptų veikliųjų

medžiagų kiekio ir kokybės. Augale gali būti keletas arba daug veikliųjų medžiagų. Svarbiausios

veikliosios medžiagos yra alkaloidai, glikozidai, flavonoidai, fenoliniai junginiai, eteriniai aliejai,

fitoncidai, vitaminai, pektinai, antracenai ir mineralinės medžiagos. Jos gali kauptis visame augale arba

tik kai kuriose jo dalyse: šaknyse, lapuose, žievėje, žieduose, vaisiuose ar sėklose. Veikliųjų medžiagų

kiekis ir kokybė priklauso nuo augalo rūšies, augimvietės, rinkimo laiko, džiovinimo būdo ir laikymo

sąlygų (Deborah, 2012).

1.1.1. Alkaloidai

Alkaloidais vadiname azoto grupę turinčius, dažniausiai augalinės ir žymiai rečiau gyvulinės

kilmės gamtinius junginius. Jie pasižymi bazinėmis savybėmis ir net labai mažomis dozėmis specifiškai

veikia gyvus organizmus. Šiuo metu išskirta daugiau nei dešimt tūkstančių tokių junginių (Žilinskas,

2010).

Dažnai vienas ir tas pats alkaloidas gali pasižymėti iškart keliais poveikiais žmogaus

fiziologinėms savybėms ir būsenoms, įvairiai jas pakeisdamas. Todėl dalis šių junginių jau senovėje

buvo pradėti naudoti ir kaip vaistai, ir kaip medžiagos, kurias mes dabar vadiname bendru narkotikų

pavadinimu. Alkaloidai gali pasižymėti raminančiu, nuskausminančiu arba stimuliuojančiu poveikiu,

gali sukelti traukulius bei iššaukti euforiją ar haliucinacijas (Žilinskas, 2010).

Alkaloidai augalams yra kaip apsaugos priemonė nuo parazitinių grybų, kurie apninka augalus,

ar kenksmingos UV spinduliuotės. Pavyzdžiui, aporfino eilės alkaloidas liriodeninas, susidarantis

tulpėse Liriodendron tulipifera (Magnoliaceae) yra aktyvi medžiaga prieš daugelį rūšių parazitinių

11

grybų. Įvairūs alkaloidai augaluose veikia kaip insekticidai, herbicidai, fungicidai ar medžiagos, kurios

apsaugo nuo amarų (Žilinskas, 2010).

1.1.2. Glikozidai

Augalų glikozidų hidrolazių ir transglikozidazių funkcijos buvo tiriamos naudojant įvairius

biocheminius ir molekulinius genetinius metodus. Didžioji dalis šių fermentų dalyvauja ląstelių

sienelės polisacharidų metabolizmo procesuose. Taip pat augalų glikozidai dalyvauja glikanų

biosintezės ir modifikacijos, antrinės augalų apykaitos procesuose, glikolipidų metabolizme bei veikia

kaip energijos šaltinis ir gynybos mechanizmas (Gleadow ir Møller, 2014).

Cianogeniniai glikozidai yra bioaktyvūs augaliniai produktai, gauti iš aminorūgščių.

Struktūriškai šie specializuoti augalų junginiai apibūdinami kaip α-hidroksinitrilai (cianohidrinai), kurie

stabilizuojami glikozilinimo metu. Cianogenezė - tai toksiško vandenilio cianido išsiskyrimas iš

endogeninių glikozidų. Tai efektyvi gynyba prieš žolėdžius, tačiau mažiau efektyvi prieš grybelinius

patogenus. Evoliucijos metu glikozidai įgijo papildomų funkcijų pagerinant augalų plastiškumą, t. y.

įsitvirtinimą, tvirtumą ir reakciją į aplinkos dirgiklius. Glikozidai gali slopinti kai kurių patogeninių

grybelių augimą (Gleadow ir Møller, 2014).

1.1.3. Eteriniai aliejai

Augalų eteriniai aliejai yra sudėtingi mišiniai (nuo penkių iki septynių tūkstančių cheminių

sudedamųjų dalių), kuriuose vyrauja mono - ir seskviterpeno junginiai. Taip pat juose galima rasti

aromatinių junginių, fenilpropano darinių ir retai sutinkamų diterpenų. Terpeniniai junginiai gali būti

angliavandeniliai arba deguonimi prisotinti dariniai (oksidai, alkoholiai, aldehidai, ketonai, rūgštys),

arba jų reakcijos produktai (esteriai, eteriai). Šie junginiai yra augalinės kilmės medžiagos,

patenkančios į natūralių molekulinių mišinių sudėtį ir taip sudarydamos lakius (eterinius) aliejus

(Szakie ir Mroczek, 2007).

Eteriniai aliejai ir kiti augalų ekstraktai pasižymi antibakterinėmis, priešgrybelinėmis ir

antivirusinėmis savybėmis. Eteriniai aliejai yra tiriami kaip galimi naujų antibakterinių medžiagų

šaltiniai ir infekcinių ligų gydymo alternatyvos. Šie aliejai yra aromatiniai riebūs skysčiai ir gaunami iš

augalinių medžiagų (gėlių, žolelių, pumpurų, lapų, vaisių, šakelių, žievės, sėklų, medienos ir šaknų). Jie

gali būti išgaunami ekstrahuojant, fermentuojant arba ekspresuojant, bet distiliavimas garais yra

dažniausiai naudojamas metodas. Pagrindinė eterinių aliejų ir jų komponentų savybė yra

12

hidrofobiškumas, leidžiantis jiems sąveikauti su bakterijų ląstelių membranos lipidais ir

mitochondrijomis. Taip yra pažeidžiamos ląstelių struktūros ir jos tampa labiau pralaidžios. Remiantis

daugelio tyrimų išvadomis, eteriniams aliejams labiau atsparesnės yra gramteigiamosios nei

gramneigiamosios bakterijos. In vitro tyrimai parodė, kad eterinių aliejų junginiai gali sukelti

antibakterinį aktyvumą, o eterinių aliejų junginiai kartu su kitais antibakteriniais vaistais gali padidinti

antibakterinį efektyvumą (Solórzano-Santos ir Miranda-Novales, 2012).

1.1.4. Flavonoidai

Flavonoidai yra augalų pigmentai, sintezuojami iš fenilalanino ir karotinoidų. Nuo jų priklauso

augalų žiedų ir vaisių spalva. Buvo ištirta daugiau nei penki tūkstančiai flavonoidų rūšių iš įvairių

augalų. Jie skirstomi į pagrindines šešias chemines rūšis: flavanonai, izoflavonoidai, flavonai, flavanai

(flavanoliai), flavonoliai ir antocianinai. Daugelį flavonoidų galime aptikti arbatose, vaisiuose ir

daržovėse, nedidelė dalis jų yra ir kavoje bei raudonajame vyne (Yao et al., 2004).

Flavonoidai gali jungtis su tirpiais baltymais, esančiais už ląstelių ribų, ir su bakterijų ląstelių

sienelėmis. Tai paskatina kompleksų susidarymą. Taip pat jie gali slopinti energijos metabolizmo

procesus ir DNR sintezę, paveikiant baltymų ir RNR sintezes (Cushnie ir Lamb, 2011).

Dauguma mokslinių tyrimų progresuoja tiriant antibakterinėmis savybėmis pasižyminčią

flavonoidų struktūrą. Flavonoidų antibakterinis aktyvumas priklauso nuo struktūrų - būtent dėl

skirtingų aromatinių žiedų. Nustatyta, kad vis daugiau flavonoidų turi antibakterinių savybių, ypatingai

tie, kurių sudėtyje yra hidrofobinių pakaitalų, pavyzdžiui, prenilo grupė (Yao et al., 2004).

Flavonoidų antibakterinis aktyvumas veikia trimis būdais: 1) tiesiogiai naikinas bakterijas; 2)

sinergiškai aktyvuoja antibiotikus; 3) silpnina bakterijų patogeniškumą. Jie taip pat suvaržo

peptidoglikano ir ribosomų sintezę amoksicilinui atspariose E. coli bakterijų ląstelėse. Flavonoidai gali

pasižymėti slopinančiu poveikiu įvairių rūšių laktamazės bakterijoms (Cushnie ir Lamb, 2011).

Flavonai - flavonoidų klasė, kuri dažnai aptinkama raudonuose ar purpuriniuose vaisiuose,

prieskoniuose ir daržovėse. Flavonai buvo tiriami dėl jų antibakterinių savybių. Vieni iš pirmųjų tyrimų

parodė stiprų antibakterinį poveikį prieš gramteigiamąsias (S. epidermis, S. aureus) bei

gramneigiamąsias (E. coli, S. typhimurium) bakterijas (Xie, Yang, Tang, Chen ir Ren, 2015).

Flavanonai yra kita flavonoidų rūšis, kilusi iš flavonų. Jie yra aromatiniai, bespalviai ketonai,

dažnai pasitaikantys augalų glikoziduose. Įrodyta, kad flavanonų rūšys (nobiletinas ir tangeretinas) turi

13

stiprų antibakterinį poveikį Stafilokokų ir Listerijos bakterijų kilmėms. Jų pakaitalai žymiai pagerina

antibakterinį aktyvumą (Céliz, Daz ir Audisio, 2011).

Flavanoliai veikia kaip prieškancerogeniniai, kardioprevenciniai, neuroapsauginiai,

antibakteriniai ir antivirusiniai agentai bei yra antioksidantai. Arbatos lapai turi daug katechino (flavan-

3-ol), kuris pasižymi antibakterinėmis savybėmis. Katechinas yra efektyvus prieš patogenines

bakterijas, tokias kaip S. aureus, E. coli ir H. pylori, kadangi paveikia mikroorganizmų membranos

pralaidumą (Xie et al., 2015).

Kalconai laikomi atviros grandinės flavonoidais ir yra plačiai paplitę valgomuosiuose

augaluose. Atlikti tyrimai parodė, kad šie junginiai turi priešinfekcinių savybių. Pirmieji tyrimai

atskleidė kalconų stiprų antibakterinį poveikį S. aureus bakterijoms, tačiau daug silpnesnį poveikį E.

coli ir A. baumanni bakterijų ląstelėms. Naujausi tyrimai parodė, kad kalconų struktūros skirtumai gali

turėti įtakos jų antibakteriniam poveikiui (Xie et al., 2015).

Auronai yra heterocikliniai cheminiai junginiai ir augaluose egzistuojantys flavonoidai. Nuo jų

priklauso žiedų simetrija ir geltonų atspalvių ryškumas. Auronai taip pat pasižymi priešvirusinėmis,

antikarcinogeninėmis, priešgrybelinėmis ir antidiabetinėmis savybėmis. Atliktas tyrimas su Gomphrena

agrestis augalu parodė antibakterinį poveikį dvidešimt dvejoms bakterijoms ir pasižymėjo ypač stipriu

aktyvumu prieš gramteigiamus mikroorganizmus (Xie et al., 2015).

Flavonoidų antibakterinis aktyvumas pasižymi šiomis savybėmis: 1) slopina nukleorūgščių

sintezę, pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad DNR ir RNR sintezė V. harveyi ląstelėse buvo akivaizdžiai

nuslopinta pridėjus genisteino ir palaikius 15 min.; 2) slopina citoplazmos membraną - galanginas

eksponentiškai padidino savo antibakterinį aktyvumą sukeldamas pastebimą kalio trūkumą S. aureus

ląstelėse ir tai parodo tiesioginį bakterijų ląstelių citoplazmos membranos pažeidimą; 3) slopina

energijos apykaitos procesus – neseniai atlikti tyrimai parodė, kad apigeninas ir naringeninas pakeitė E.

cloacae bakterijų išorinę ir citoplazminę membranas, taip sutrikdė maistinių medžiagų ir metabolitų

mainus ir galiausiai buvo sutrukdytas energijos tiekimas bakterijose. Membranų ląstelių sintezės

slopinimas ir ryškus poveikis bakterijos sienelei gali būti flavonoidų antibakterinio poveikio

mechanizmas (Eumkeb ir Chukrathok, 2013).

1.1.5. Fenoliniai junginiai

Fenoliniai junginiai yra augalų antriniai metabolitai. Tai natūralios biologiškai aktyvios, plačiai

paplitusios augalų tarpe medžiagos. Šie junginiai klasifikuojami pagal jų fenolinį žiedą į: fenolines

14

rūgštis, taninus, lignanus, flavanoidus ir stilbenus. Pagrindinis šių visų medžiagų bruožas yra

aromatinis žiedas, kuris turi vieną ar daugiau hidroksilo grupių. Be to, fenoliniai junginiai labai svarbūs

augalų vystymosi ir augimo procesams bei veikia kaip gynybos vienuoliktas mechanizmas: apsaugo

nuo parazitų ir patogeninių mikroorganizmų (Haminiuk, Maciel, Plata‐Oviedo ir Peralta, 2012).

Fenolinės rūgštys yra vienos iš pagrindinių fenolinių junginių, aptinkamos augalinės kilmės

produktuose. Šios rūgštys skirstomos į hidroksibenzoinius (p-hidroksibenzoinė, siringinė ir vanilino

rūgštis) ir hidroksicinamono (ferulas, kava, sinapo rūgštis ir kt.) rūgšties junginius. Pastarieji fenoliniai

junginiai pasižymi stipriu antioksidaciniu poveikiu (Mattila, Hellström ir Törrönen, 2006).

Taninai yra unikali fenolinių metabolitų grupė, kurių molekulinis svoris svyruoja nuo penkių

šimtų iki trisdešimt tūkstančių daltonų. Taninai (įprastai vadinami tanino rūgštimi) yra vandenyje tirpūs

polifenoliai, aptinkami augalinės kilmės maisto produktuose. Jie turi įtakos bakterijų augimui, kadangi

tiesiogiai veikia mikroorganizmų metabolizmą ir slopina fermentų veiklą (Serrano, Puupponen‐Pimiä,

Dauer, Aura ir Saura‐Calixto, 2009).

Dažniausias fenolinių junginių veikimo prieš bakterijas mechanizmas yra pagrįstas jų

kaupimusi bakterijų paviršiuje (Negi, 2012). Šis kaupimasis priklauso nuo fenolinių junginių ir

bakterijų ląstelių sienelės sąveikos (Bouarab–Chibane et al., 2019).

1.1.6. Fitoncidai

Augalų fitoncidus sudaro α-pinenas, mircenas ir terpenai. Jie yra tam tikro tipo antibiotikai,

kuriuos išskiria augalai veikiami kenksmingų aplinkos sąlygų. Fitoncidai naudojami alternatyvioje

medicinoje ir aromaterapijoje. Medicinos srityje yra vykdomi su fitoncidais susiję tyrimai -

antibakterinis poveikis prieš burnos patogenines bei C. albicans bakterijas ir jų veiksmingumas

mažinant burnos kvapą (Kim, Kim, Chung ir Moon, 2014).

Fitoncidai yra lakieji organiniai junginiai. Jų pagrindą sudaro terpenai, išsiskiriantys iš įvairių

medžių ir augalų. Jie taip pat gerai žinomi dėl savo natūralių antibakterinių savybių. Jei augalinių

eterinių aliejų sudėtyje yra fitoncidų, tai jie turės stiprų antibakterinį ir priešgrybelinį poveikį. Didėjant

susidomėjimui natūraliais produktais, kurie yra naudingi žmonių sveikatai, daug dėmesio buvo

skiriama fitoncidų savybių pritaikymui įvairioms sveikatos, kosmetikos, tekstilės ir maisto pramonės

sritims. Nanopluoštinės struktūros, kurių sudėtyje yra fitoncidų, sukuria funkcinę nanotekstilės

medžiagą, kuri yra ypač plona, lengva ir lanksti bei pasižymi vidinėmis antibakterinėmis savybėmis

(Shin ir Lee, 2018).

15

Fitoncidai yra vieni iš daugybės veiksnių, nuo kurių priklauso oro mikrofloros sudėtis. Jie taip

pat riboja patogeninės žmogaus mikrofloros augimą. Daugiausia lakiųjų junginių, pasižyminčių dideliu

fitoncidų aktyvumu, išsiskiria iš jaunų augalų. Su amžiumi ši veikla slopinama. Fitoncidai sintetinami

kaip antriniai metabolitai augalų citoplazmoje ir ląstelių organelėse (Volodarets, Glukhov ir Zaitseva,

2018).

Svogūnų ir česnakų fitoncidai pasižymi stipriu antibakteriniu poveikiu. Yra žinoma, kad jie

naikina beveik visų rūšių patogeninius mikrobus. Šie fitoncidai turi stiprų poveikį patogeninėms

bakterijoms, tokioms kaip dizenterijos, difterijos, tuberkuliozės sukėlėjoms, S. aureus ir Trichomonas.

Tik labai veiksmingus antibiotikus galima sulyginti su fitoncidų aktyvumu (Aliev ir Kovalyova, 2015).

1.1.7. Pektinai

Angliavandeniai sudaro didžiąją dalį organinių junginių augalų audiniuose. Šie junginiai yra

pagrindinis organinis anglies šaltinis daugelio organizmų mityboje. Angliavandeniai skirstomi į tris

pagrindines grupes: 1) monosacharidai (gliukozė, fruktozė, dezoksiribozė ir kt.); 2) disacharidai

(sacharozė ir trehalozė); 3) polisacharidai (krakmolas ir nekrakmoliniai polisacharidai - pektinai,

celiuliozė). Augalų gyvenimo cikle angliavandeniai vaidina svarbų vaidmenį atliekant įvairias

fiziologines funkcijas, tokias kaip augimas, energijos šaltinis, apsauga nuo patogenų, mechaninis

atsparumas ir sąveika su aplinka (Wingler, Purdy, MacLean ir Pourtau, 2006).

Augalų pektinas yra polisacharidas, išgaunamas iš sumedėjusių ar žolinių augalų ląstelių

sienelių. Kad jis naudingas sveikatai paskatino manyti tyrimas dėl jo maistinių skaidulų tirpimo

vaidmens: pektinas yra blogai virškinamas plonojoje žarnoje, bet yra fermentuojamas bakterijų, dėl

kurių susidaro trumpų grandinių riebalų rūgštys (acetatas, propionatas ir butiratas). Tai paskatino

domėtis pektinu kaip prebiotiku. Jei pektinai bus įtraukti į subalansuotos mitybos racioną, taip bus

sumažinamas cholesterolio kiekis ir sumažės rizika susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Tačiau

pektinai yra turbūt sudėtingiausi junginiai iš natūralių augalų angliavandenių grupės tiek cheminės

sudėties, tiek cheminės struktūros atžvilgiu (Morris, Belshaw, Waldron ir Maxwell, 2013).

Pektinai naudojami kaip maistinės skaidulos, turinčios teigiamą poveikį žmonių sveikatai. Dėl

pektinų veikliųjų savybių, tokių kaip vidurių laisvininimas, detoksikantų reguliavimas ir virškinimo

trakto apsauga, jie yra medicinos preparatų sudedamoji dalis (Soultani, Evageliou, Koutelidakis,

Kapsokefalou ir Komaitis, 2014).

16

Pektinas priklauso galakturono rūgštį turinčių polisacharidų grupei, įskaitant

homogalakturonaną (HG), ramnogalakturonaną I (RG-I) ir pakeistus galakturonus, tokius kaip

ramnogalakturonaną II (RG-II) ir ksilogalakturonaną (KGA). Augalų ląstelių sienelės polisacharidai

(tokie kaip pektinai) yra gerai žinomi kaip pasižymintys įvairia imunomoduliacine veikla, gali

tarpininkauti tiek fagocitozės, tiek antikūnų gamybos procesuose. Plati augalų ląstelių sienelės

polisacharidų struktūrinė įvairovė atspindi skirtingus imuninės sistemos veikimo mechanizmus.

Pektinai gali būti naudojami norint sustabdyti, užkirsti kelią ar gydyti įvairias infekcijas ir patologijas.

Kai kurios jų frakcijos taip pat sugeba suaktyvinti gyvūnų imuninę sistemą (Wang et al., 2014).

1.1.8. Vitaminai

Vitaminai yra būtini junginiai sintetinami augaluose. Įrodyta, kad vitaminai, kartu su kitomis

veikliosiomis medžiagomis, turi tiesioginį ir netiesioginį poveikį parenchiminių ląstelių, šaknų ir

somatiniam augimui, embriono vystymuisi. Įvairūs tyrimai parodė, kad tiaminas yra susijęs su

citokininu ir turi reikšmės parenchiminių ląstelių augimo procese. Be to, tiaminas yra būtinas

palengvinant antrinių metabolitų, tokių kaip proteazės, susidarymui. Tiek biotinas, tiek riboflavinas taip

pat vaidina svarbų vaidmenį parenchiminių ląstelių vystymosi procese. Vitaminas D, žinomas kaip

padedantis palaikyti normalią kalcio absorbciją ir įsisavinimą žmogaus organizme, panašiai veikia ir

augaluose. Be to, vitaminas D sukelia ląstelių elongaciją ir meristeminį ląstelių augimą po dalijimosi.

Vitaminas C, kuris žinomas dėl antioksidacinių savybių, taip pat padidina ūglių augimą (Abrahamian ir

Kantharajah, 2011).

Augalinės kilmės vitaminai kelia didelį susidomėjimą dėl jų poveikio žmonių sveikatai. Jie yra

būtini metabolizmo procesams dėl jų oksidacijos – redukcijos reakcijų ir fermentinių kofaktorių

vaidmens. Keletas vitaminų turi stiprų antioksidancinį potencialą, įskaitant vandenyje tirpius (B ir C

grupės vitaminai) ir lipiduose tirpius (A, E ir K vitaminai) junginius (Asensi-Fabado ir Munné-Bosch,

2010).

1.1.9. Antracenai

Augalų antracenai yra gamtinių junginių grupė, kurių pagrindą sudaro antraceno žiedas. Visi

antracenai turi OH grupę ir yra priskiriami fenoliams. Jie naudojami viduriams laisvinti, spazmams

atpalaiduoti, be to jiems būdingas baktericidinis poveikis. Antronai pasižymi vidurius laisvinančiu

17

efektu, dirgina storosios žarnos receptorius. Negalima vartoti žarnų obstrukcijų, kolitų, apendicito,

pilvo skausmų atvejais. Ilgai vartojant sutrinka elektrolitų balansas (Yoshizawa ir Klosterman, 2014).

Virškinimo trakto ligos, kurias sukelia kenksmingos bakterijos, gali baigtis ir staigia mirtimi.

Žarnyno mikrofloros kenksmingos bakterijos, klostridijos ir eubakterijos, yra toksiškos žarnynui ir gali

sukelti virškinimo trakto ligas, tokias kaip vėmimą, viduriavimą ir nekrozinį enteritą. Pastaruoju metu

didelis dėmesys skiriamas patogeninių bakterijų augimą slopinantiems mechanizmams. Ligų

prevencijai ir gydymui buvo naudojami įvairūs antibiotikai. Tačiau pakartotinis antibiotikų vartojimas

sukelia atsparumą ir liekamąjį įgimtą toksiškumą. Iki šiol buvo atlikta daug bandymų siekiant sukurti

naujus farmakologiškai aktyvius junginius. Yra žinoma, kad antraceno junginiai yra naudingi agentai

gydant daugelį vėžio rūšių. Tačiau atlikta nedaug tyrimų norint įvertinti antracenų antibakterines

savybes prieš patogenines žarnyno bakterijas, nepaisant jų puikaus biologinio poveikio. Antraceno

analogų triciklių aromatiniai angliavandenilių junginiai turi stiprų antibakterinį aktyvumą (Kim, 2009).

1.1.10. Fosfolipidai

Fosfolipidai yra amfipatinės medžiagos, tinkančios augalinių cheminių junginių transportavimui

žarnyne bei rezorbcijos procesuose. Tai tinkamos medžiagos biologinėms membranoms sudaryti ir yra

pagrindinė plazminės membranos sudedamoji dalis. Fitosoma yra kompleksinė fosfolipido ir kito

biologiškai aktyvaus junginio technologiškai sudaryta forma, kurios sudėtyje kiekvienai augalinės

medžiagos molekulei tenka viena arba dvi fosfatidilcholino molekulės. Todėl fitosomos yra geriau

absorbuojamos žarnyne bei pagerina junginio biologinį prieinamumą. Fosfolipidai pasižymi kepenis

tausojančiu ir atstatančiu poveikiu (Kidd ir Head, 2005).

Fosfolipidai yra pagrindinis ir gyvybiškai svarbus biologinės membranos komponentas ir

atlieka pagrindinį vaidmenį tokiuose procesuose kaip signalo perdavimas, citoskeleto pertvarkymas ir

tarpmembraniniai ryšiai. Kartu su giminingais katabolitais, pavyzdžiui, lizofosfolipidais, gali pakeisti

fizikines membranų savybes - padidinti arba sumažinti jonų srautą ir transportavimą membrana,

formuoti pūsleles ar reguliuoti endo ir egzocitozę. Be to, genetiniai tyrimai naudojant Arabidopsis

thaliana patvirtino, kad fosfolipidų homeostazės pokyčiai daro didelę įtaką augalų augimui ir

vystymuisi. Taip pat jų apykaita yra susijusi su augalų hormonų mechanizmais (Cowan, 2006).

1.2. Infekcines ligas sukeliančių bakterijų charakteristikos

18

Vienintelis požymis, kuris jungia visus mikroorganizmus, yra jų mikroskopinis dydis. Tačiau

mikroorganizmai skiriasi genomo sandara, organizacijos lygiu, savo baltymų sintezės sistemomis bei

ląstelių sienelės struktūra ir sudėtimi. Tradiciškai laikoma, kad visos prokariotinės ląstelės išoriškai

labai panašios. Todėl labai dažnai, ypač medicinos mikrobiologijoje, prokariotiniai mikroorganizmai

vadinami bakterijomis. Taip vadinama visa Procaryota karalystė (Eubacteria ir Archebacteria)

(Lasinskaitė-Čerkašina, Pavilonis ir Vaičiuvėnas, 2005).

1.2.1. Stafilokokų genties bakterijos

Stafilokokai - gramteigiamieji kokai, kurių diametras yra nuo 0,8 iki 1 µm. Jie randami sukibę

poromis, tetradomis, tačiau dažniausiai grupėmis (vynuogių kekėmis) (Markey, Leonard, Archambault,

Cullinane ir Maguire, 2013). Stafilokokų kolonijos matinės, gali būti kreminės arba baltos, retkarčiais

oranžinės ar geltonos spalvos (Identification of Staphylococcus, 2014). Ląstelės nejudrios, negamina

sporų. Pagal kvėpavimo tipą tai fakultatyvūs anaerobai, augantys ant maitinamųjų ir kraujo agarų, bet

neauga ant McConkey agaro. Ląstelės kapsulės neturi arba ji labai neryški (Markey et al., 2013).

Optimali stafilokokų augimo temperatūra yra 30–37 °C. Jie gali sintetinti β-laktamazę, fibrinoliziną –

stafilokinazę, DRN-azę, lecitinazę – trynio veiksnys, koaguliazę, fosfolipazę, hialuronidazę, penicilazę

(Edwards-Jones, Dawson ir Childs, 2000)

Stafilokokų ląstelės sienelė sudaryta iš storo peptidoglikanų sluoksnio, teicho ir lipoteicho

rūgščių ir polisacharidų (kartais dar ir lipidų bei baltymų) (Lasinskaitė-Čerkašina et al., 2005).

Baltymai gali būti išsidėstę ne tik plazminėje membranoje, bet ir peptidoglikano sluoksnyje ar

prisijungę prie teicho rūgščių (Silhavy, Kahne ir Walker, 2010). Sienelės teicho rūgštys dalyvauja

ląstelių dalijimosi procesuose. Taip pat nuo jų priklauso bakterijos forma – teicho rūgštys išlaiko

lazdelės formą. Bakterijų ląstelių hidrofobiškumas priklauso nuo teicho rūgščių ir prie jų prijungtų

pakaitalų. Paveikdamos ląstelių paviršiaus savybes, jos vaidina svarbų vaidmenį apsaugant bakterijas

nuo nepalankių aplinkos sąlygų. Bakterijos yra jautrios aukštai temperatūrai ir nesugeba daugintis

druskingoje terpėje, kuomet jų sienelėje nėra teicho rūgščių (Brown, Santa Maria ir Walker, 2013).

Klinikiniuose mėginiuose Staphylococcus rūšys turi būti diferencijuojamos nuo Streptococcus ir

Micrococcus rūšių (Quinn et al., 2011). Stafilokokai yra katalazei teigiami ir oksidazei neigiami

(Markey et al., 2013). Jie negamina citochromoksidazės fermento, išskyrus S. sciuri bakterijų grupę.

Šia savybe stafilokokai skiriasi nuo katalazės negaminanačių streptokokų ir mikrokokų (Identification

of Staphylococcus, 2014). Daugelis bakterijų rūšių turi fimbrijas (Proft ir Baker, 2008). Jas sudaro

19

vienos rūšies baltymas (pilinas), kurio subvienetai yra tuščiavidurio siūlo, prasidedančio nuo

citoplazminės membranos, pavidalo. Jų skersmuo – 5–10 nm, ilgis – 0,3–4 μm (Lasinskaitė-Čerkašina

et al., 2005). Fimbrijos padeda ląstelėms sukibti viena su kita ar su paviršiumi. Taip pat jos dalyvauja

konjugacijos procese, padeda įsisavinti DNR bei yra atsakingos už bakterijos judėjimą. Fimbrijos taip

pat laikomos svarbiomis kuriant vakcinas. Gramteigiamose bakterijose jos buvo atrastos tik visai

neseniai. Pirmosios gramteigiamųjų bakterijų fimbrijų struktūros aprašytos 1968 m., kai buvo atliktas

elektroninės mikroskopijos tyrimas. Jo metu buvo atrasti Corynebacterium renale bakterijų paviršiaus

lankstūs siūleliai. Nuo tada fimbrijos buvo aptiktos ir kitose gramteigiamose bakterijose, tokiose kaip

Actinomyces, Ruminococcus, Enterococcus, Clostridia ir keliose Streptococcus rūšyse (Proft ir Baker,

2008).

Atsparumas β-laktaminiams antibiotikams pastebimas dėl plazmidės koduotos penicilazės.

Tolerancija yra retesnė penicilino atsparumo forma ir yra manoma, kad taip yra dėl susilpnėjusių

autolizinių ląstelės sienelės fermentų. Atsparumas kitiems antibiotikams yra dažnas tarp

Staphylococcus genties (Markey et al., 2013).

1.2.2. Enterobakterijų šeimos charakteristika

Enterobakterijų (Enterobacteriaceae) šeimai priklauso keturiasdešimt genčių ir daugiau nei

šimtas aštuoniasdešimt žinomų rūšių. Rūšys ir šeimos išsiskiria biocheminėmis savybėmis, todėl

lengva morfologiškai atskirti rūšis. Koliforminės bakterijos, pavyzdžiui, Escherichia coli, Klebsiella ir

Enterobacter rūšys, yra priskiriamos laktozę skaldančių enterobakterijų šeimai (Markey et al., 2013).

Enterobakterijos yra gramneigiamųjų lazdelės formos bakterijų šeima (Quinn et al., 2011). Jų

dydis yra 0,4–0,6 x 2–3 µm (Markey et al., 2013). Kai kurios enterobakterijos savo struktūra primena

kokobacilas arba gali būti šiek tiek ilgesnės formos. Pagal kvėpavimo tipą tai fakultatyvūs anaerobai.

Enterobakterijos negamina oksidazės fermento. Ši savybė leidžia atskirti enterobakterijas nuo kitų

oksidazei teigiamų gramneigiamųjų bakterijų (Markey et al., 2013). Judrios šeimos bakterijos turi

peritrichinius žiuželius. Enterobakterijos yra oksidazei neigiamos ir katalazei teigiamos (Quinn et al.,

2011).

Visos gramneigiamosios bakterijos, kaip ir Enterobacteriaceae šeima, turi lipopolisacharidus

išorinėje bakterijos sienelės membranoje. Lipopolisacharidai yra stiprūs endotoksinai, kurių pagrindinis

lipidas A. Bakterija žūsta, suyra ir tuomet endotoksinas yra paleidžiamas. Kitos pavojingesnės šios

šeimos bakterijos turi: 1) adhezinus, kurie tvirtinasi prie šeimininko ląstelių; 2) kapsules, kurios turi

20

antifagocitinių savybių; 3) sideroforus, kurie dar labiau sutvirtina ląstelę su bakterija. Tada

egzotoksinai, kuriems priskiriami enterotoksinai ir citotoksinai, gali veikti (Markey et al., 2013).

Gramneigiamųjų bakterijų fimbrijos kaip bakteriofagų receptoriai pirmą kartą buvo aptiktos

ketvirtajame dešimtmetyje. Nuo to laiko fimbrijoms tyrėjai skyrė didžiulį dėmesį. Buvo tirtos jų

struktūros, posttransliacinės modifikacijos, išraiškos ir vaidmuo esant ligai. Fimbrijos paprastai yra

ilgos, plonos ir lanksčios pasiekti paviršius bei yra atsparios fizikiniams, cheminiams ir fermentiniams

veiksniams. Jų adhezinai, kuriuos turi dauguma E. coli padermių, tvirtinasi prie mukozinio sluoksnio

(mucino) (Proft ir Baker, 2008).

Atsparios antibiotikams enterobakterijų rūšys (zoonoziniai mikroorganizmai) per maisto

grandinę gali būti pernešamos žmogaus organizmui ir sukelti sunkiai gydomas infekcijas (Livermore,

2009).

1.3. Bakterijų atsparumas antibakterinėms medžiagoms

Vis didėjantis sergamumas ir mirtingumas nuo infekcinių ligų paskatino antibiotikų vartojimą.

Tačiau sumažėjęs vaistų efektyvumas dėl antibiotikams atsparių bakterijų plitimo ir išsilaikymo

(mikroorganizmo sugebėjimas atlaikyti veiksmingą antibakterinio vaisto koncentraciją) tapo pagrindine

problema ir rimta grėsme gydant infekcines ligas (Giguère, Prescott ir Dowling, 2008).

Šiuo metu medicinoje naudojamiems antibiotikams yra žinomi antibakterinio atsparumo

mechanizmai. Todėl griežtas šiuolaikinių antibiotikų valdymas, naujų kūrimas bei antibakterinių vaistų

alternatyvos yra esminiai būdai, leidžiantys apsisaugoti nuo infekcijas sukeliančių patogenų (Giguère et

al., 2008).

Bakterijų atsparumas skirstomas į tris pagrindinius fenotipus: jautrios, įgimto ir įgyto atsparumo

(Giguère et al., 2008). Jautrumas antibakterinei medžiagai yra genetiškai determinuota mikroorganizmų

rūšies savybė. Ji pasireiškia natūraliu „taikinių“ sintetinimu, kuomet veikdamas tam tikras

antibakterinis vaistas sustabdo mikroorganizmų rūšies ląstelių augimą ir dauginimąsi (mikrobostatiškas

poveikis) ar / ir juos užmuša (mikrobocidiškas poveikis) (Lasinskaitė-Čerkašina et al., 2005).

Tam tikros rūšies mikroorganizmų atsparumas tam tikram antibiotikui taip pat yra genetiškai

apspręstas. Konkreti jautrių antibiotikui mikroorganizmų padermės savybė turi ne tik kokybinę

(atsparūs ar neatsparūs), bet ir kiekybinę išraišką: antibiotiko koncentraciją, kuriai esant antibiotikas

21

pajėgus sukelti mikrobostatinį ar mikrobocidinį poveikį. Tai rodo minimalioji slopinanti koncentracija

(MSK) (Lasinskaitė-Čerkašina et al., 2005).

1.3.1. Antibakterinio atsparumo mechanizmai

Antibakterinio atsparumo mechanizmai gali būti suskirstyti į keturias grupes (Giguère et al.,

2008):

1) riboti antibakterinio agento gebėjimą pasiekti taikinį sumažinant jo galimybę prasiskverbti pro

ląstelės apvalkalėlį;

2) pašalinti antibakterinį agentą iš ląstelės specializuotais ar nespecializuotais siurbliais;

3) inaktyvuoti antibakterinį agentą prieš ar po įsiskverbimo į bakteriją pakeičiant jo struktūrą;

4) antibakterinės medžiagos aktyvumas gali būti sumažintas bakterijai sintetinant kitą alternatyvų

taikinį, kuris nejautrus antibakterinės medžiagos poveikiui.

Antibakterinės medžiagos pašalinimas iš ląstelės veikiant siurbliui yra vienas iš pagrindinių

mechanizmų leidžiančių susidaryti daugybiniam bakterijos atsparumui (Alekshun ir Levy, 2007).

1.3.1.1. Antibakterinės medžiagos nuslopinimas arba pakeitimas

Tam tikros gramneigiamosios žarnyno grupės bakterijos sintetina fermentus, adenilinančius,

acetilinančius arba fosforilinančius aminoglikozidus. Tokios pakitusios antibakterinės medžiagos

praranda savo pradinę gebą sąveikauti su taikiniais ląstelėje, ir mikroorganizmai tampa jiems atsparūs.

Šis mechanizmas vyrauja formuojantis mikroorganizmų atsparumui aminoglikozidams: antibakterinės

medžiagos inaktyvuojamos fermentais, juos modifikuojant. Modifikuotos aminoglikozidų molekulės

negali jungtis su ribosomomis ir slopinti baltymų sintezę (Lasinskaitė-Čerkašina et al., 2005).

1.3.1.2. Antibakterinės medžiagos molekulės suardymas

Labiausiai paplitęs ir geriausiai ištirtas įgytojo mikroorganizmų atsparumo antibiotikams

mechanizmas yra fermentų, ardančių tam tikrus antibiotikus, sintezė . β-laktamazės ardo β-laktaminius

antibiotikus. Šie fermentai – skirtingi cheminiai junginiai, nes atsižvelgiama į kelis ypatumus: 1)

viekiamą substratą (substrato profilis): juo vadinamas savitas gebėjimas hidrolizuoti tam tikrus β-

laktaminius antibiotikus, tai rodo ir fermentų pavadinimas; pavyzdžiui, penicilazės, cefalosporinazės;

2) poveikio spektrą; praplėstojo spektro β-laktamazės geba ardyti ne tik penicilinus ir I kartos

cefalosporinus, bet ir II ir III kartos cefalosporinus, jos dažniausiai yra gerai žinomų plazmidinių β-

22

laktamazių mutantai; 3) aktyviojo centro, sąveikaujančio su antibakterine medžiaga, struktūra; 4)

koduojančių genų vietą ir ekspresijos tipą: jei genai, koduojantys β-laktamazių sintezę, yra

chromosomose, prasideda atsparių atitinkamai antibakterinei medžiagai mikroorganizmų klonų

plitimas; 5) jautrumą inhibitoriams: dalis β-laktamazių (pavyzdžiui, gramneigiamųjų bakterijų

plazmidinės β-laktamazės) gali būti jautrios, dalis (pavyzdžiui chromosominės) – atsparios

atittinkamiems savitiems slopintojams (β-laktamazių inhibitoriams). Tai - β-laktaminės prigimties labai

menko antibakterinio poveikio medžiagos, gebančios nepažįstamai susijungti su β-laktamazėmis ir

nutraukti jų aktyvumą (suicidinė inhibicija) (Lasinskaitė-Čerkašina et al., 2005).

1.3.1.3. Peptidoglikano sienelės struktūros pakitimai

β--laktaminiai antibiotikai, pavyzdžiui, penicilinai ir cefalosporinai, veikia fermentus,

reikalingus peptidoglikano sienelės sintezei. Glikopeptidai (vankomicinas, teikoplaninas ir

oritavancinas) nusitaiko į bakterijų ląstelės sienelę ir suriša peptidoglikano grandinės D-alanil-D-

alanino galus. Taip yra slopinamas transpeptidazių poveikis. Transpeptidazės metu D-alaninas

pašalinamas nuo pentapeptido. Penicilinai, cefalosporinai, monobaktamai ir glikopeptidai

(vankomicinas, teikoplaninas ir oritavancinas) yra ląstelės sienelės sintezę slopinantys β-laktaminiai

antibiotikai. Peptidoglikano sienelės struktūros pokyčiai silpnina β-laktaminių antibiotikų veikimą

(Džidic, Šuškovic ir Kos, 2008).

1.3.1.4. Baltymų sintezės sutrikdymas

Makrolidai jungiasi prie 50S ribosominio subvieneto ir trukdo ilgėjančios polipeptido grandinės

elongacijos procesui. Aminoglikozidai slopina baltymų sintezę prilipdami prie 30S ribosominio

subvieneto (Džidic et al., 2008). Tetraciklinai jungiasi prie 30S ribosominio subvieneto. Jie stabdo

baltymų biosintezę, blokuodami įkrautos aminoacil-tRNR prisitvirtinimą. Taigi, jie trukdo į augančią

(ilgėjančią) peptido grandinę įsijungti naujoms aminorūgštims. Atsparumas tetraciklinams priklauso

nuo bakterijos ląstelės apvalkalo laidumo pokyčių. Chloramfenikolis aktyviai jungiasi prie 50S

ribosominio subvieneto. Jis veiklus, nes slopina peptidiltransferazę ir aktyviai trukdo įjungiant naujas

aminorūgštis į ilgėjančią peptidinę grandinę. Chloramfenikolis dažniausiai veikia bakteriostatiškai

(Lasinskaitė-Čerkašina et al., 2005). Antibiotikai (tetraciklinai, aminoglikozidai, makrolidai,

chloramfenikolis, fucidino rūgštis, mupirocinas, streptograminas, oksazolidinonai) gali trikdyti baltymų

23

sintezę įvairiose jos stadijose. Pavyzdžiui, RNR polimerazės transkripcijos metu specifinis taikinys

pakeičia rifamiciną (Lambert, 2002).

1.3.1.5. Antibakterinio agento pašalinimas iš ląstelės

Siurbliais vadinami membranoje esantys integraliniai baltymai. Jie transportuoja antibakterines

medžiagas iš ląstelės ir mažina koncentraciją lastelėje. Sumažėjęs ląstelės sienelės pralaidumas lemia

mažesnį antibiotiko įsisavinimą. Daugiakomponenčiai siurbliai būdingi gramneigiamosioms

bakterijoms. Kartu su periplastinės membranos sintezės proteinų komponentais bei išorinės membranos

baltymu perneša substratus per ląstelės apvalkalą. Siurblio sistemos specifiškai veikia antibakterines

medžiagas (Džidic et al., 2008).

1.3.1.6. Išorinės membranos pralaidumo sumažinimas

Gramneigiamosios bakterijos turi išorinę membraną sudarytą iš vidinio fosfolipidų sluoksnio ir

išorinio lipido A. Tokia išorinės membranos struktūra lėtina antibakterinių medžiagų patekimą į ląstelę

per membraną. Molekulės antibakterinės medžiagos gali prasiskverbti pro išorinę membraną trimis

būdais: 1) difuzijos metu per dvisluoksnį; 2) difuzijos metu per poras; 3) antibakterinės medžiagos

skatinamas būti įsisavintai. Nuo antibakterinės medžiagos priklauso patekimo tipas. Pavyzdžiui,

antibiotikai, tokie kaip β-laktamai ar chloramfenikolis, difuzijos metu per poras prasiskverbia pro

gramneigiamųjų bakterijų išorinę membaną (Džidic et al., 2008).

1.4. Vaistažolių arbatų poveikis sveikatai

Infekcinės ligos yra viena iš lyderiaujančių staigių mirčių priežasčių. Kiekvieną dieną miršta

apie penki tūkstančiai žmonių. Daugelyje neišsivysčiusių šalių, ypatingai vaikų tarpe, dideli

sergamumo ir mirštamumo nuo viduriavimo rodikliai vis dar yra opi problema. Infekcijos dėl

etiologinės bakterijų įvairovės, pavyzdžiui, patogeninių E. coli, S. enterica ar S. aureus bakterijų, yra

dažniausios (Alavijeh, Parisa ir Devindra, 2012).

Vaistažolių ekstraktai gali būti daugelio biologiškai aktyvių medžiagų šaltinis. Jie yra lengvai

įsisavinamos formos. Ekstraktai pasižymi ryškiomis baktericidinėmis, fitoncidinėmis ir

antioksidacinėmis savybėmis. Kadangi yra labai koncentruoti, juose nėra tirpiklių likučių (Malachov,

2011).

24

Vaistažolių arbatos skirtos tam tikram terapiniam ar medicininiam gydymui taip pat turi ir

bendrų naudingų savybių: padeda atsipalaiduoti ir nusiraminti, palaiko širdies veiklą, gerina virškinimą,

valo organizmą, suteikia energijos, veikia nervinę sistemą, stiprina imuninę sistemą, aprūpina

organizmą antioksidantais, malšina stresą, stimuliuoja vidaus organus, skatina gerą miegą. Tai taip pat

puiki prevencinė priemonė nuo peršalimo ligų, yra be kofeino ir puikaus skonio (Ravikumar, 2014).

Ramunėlių arbata turi raminančių savybių bei pasižymi priešuždegiminiu ir antispazminiu

poveikiu. Chrizantemų žiedų arbata yra saldaus skonio, vartojama karščiavimui mažinti. Taip pat ji

veikia kaip apsaugos priemonė nuo kepenų pažeidimų bei neutralizuoja toksinus. Cinamono arbata

gerina virškinimą. Ženšenio arbata suteikia energijos ir stiprina imuninę sistemą. Imbiero šaknų arbata

puikiai tinka norint pagerinti kraujotaką ir yra viena geriausių priemonių virškinimui gerinti, pykinimui

malšinti, plaučių užgulimui mažinti ir artritui gydyti. Pipirmėtės arbata malšina stresą ir gali būti

vartojama esant skrandžio ir virškinimo problemoms, be to, užtikrina gaivų burnos kvapą. Rožių žiedų

arbata yra natūralus vitamino C ir bioflavonoidų šaltinis. Ji tonizuoja kepenis ir inkstus bei gali būti

vartojama esant nuovargio, peršalimo ar kosulio simptomams (Ravikumar, 2014).

1.4.1. Aviečių arbatos savybės ir nauda žmogaus organizmui

Avietės vertinamos dėl antioksidantų turinčių ir sveikatą gerinančių medžiagų - vitamino C ir

įvairių polifenolinių junginių. Elagitaninai ir antocianinai yra pagrindiniai fenoliai randami aviečių

vaisiuose. Unikalus fenolio profilis, kurio sudėtyje yra elagitaninų (elaginės rūgšties hidrolizuotų

kompleksų), išskiria avietes iš kitų įprastų vaisių. Elagitaninai ir elaginės rūgštys pasižymi įvairiomis

savybėmis - antimutageninėmis, antikancerogeninėmis, antivirusinėmis, bei veikia kaip antioksidantas.

Tai leidžia manyti, kad avietės turi teigiamą poveikį žmonių sveikatai. Avietėse gausu maistinių

skaidulų (6,5 g / 100 g) ir fruktozės (> 50 proc. bendrojo cukraus), kurios reguliuoja cukraus kiekį

kraujyje sulėtėjus virškinimui, be to, ląsteliena suteikia sotumo jausmą. Vitaminas C ir manganas yra

svarbios antioksidantų turinčios maistinės medžiagos, apsaugančios nuo oksidacinio streso. Aviečių

sudėtyje taip pat gali būti riboflavino, folio rūgšties, niacino, magnio, kalio, vario ir geležies

(Bobinaitė, Viškelis ir Venskutonis, 2016).

Avietės dėl savo gydomųjų savybių yra naudojamos medicinoje. Uogų ir lapų arbata

dažniausiai vartojama įvairiems negalavimams gydyti, pavyzdžiui, virškinamojo trakto ir širdies bei

kraujagyslių sistemos ligoms, taip pat karščiavimui mažinti, gripo simptomams palengvinti bei sergant

diabetu. Aviečių lapai gali būti naudojami išoriškai kaip antibakteriniai ir priešuždegiminiai vaistai.

25

Aviečių lapų ekstraktas pasižymi antispazminėmis ir raumenis atpalaiduojančiomis savybėmis

(Hummer, 2010).

1.4.2. Bruknių arbatos savybės ir nauda žmogaus organizmui

Bruknių lapuose gausu skaidulų, vitaminų, mineralų, įvairių fenolinių junginių ir organinių

rūgščių. Bruknės ypač naudingos mūsų sveikatai dėl savo bioaktyvios sudėties. Fenolio junginiai, kurie

yra antriniai metabolitai, esantys visuose aukštesniuose augaluose, veikia kaip gynybinis mechanizmas

prieš augalų patogenus (Burdulis et al., 2009). Jų gamyba dažnai paskatina atsaką į įvairius dirgiklius.

Bruknių cheminė struktūra parodo antioksidacinį, antibakterinį, priešuždegiminį, priešnavikinį,

antivirusinį, vazoprotekcinį ir priešgrybelinį veikimą (Negi, 2012). Homeopatijoje bruknių uogos

naudojamos esencijoms gaminti. Džiovintos ir šviežios uogos bei sultys vartojamos sergant A ir C

avitaminozėmis. Vandens užpilas ir nuoviras yra lengvai vidurius paleidžiantis, diuretinis ir

antiseptinis, antihelmintinis, antibakterinis ir puvimą slopinantis vaistas. Sultys ir ekstraktas stiprina ir

tonizuoja organizmą sergant karštine, peršalimo ligomis, maliarija ir tymais. Taip pat bruknių arbata

geriama simptomiškai gydant odos ir skrandžio vėžį, sergant cukriniu diabetu (Malachov, 2011).

1.4.3. Ąžuolo žievės arbatos savybės ir nauda žmogaus organizmui

Ąžuolo žievė pasižymi dideliu tanino kiekiu bei specifinėmis savybėmis, pavyzdžiui, baltymų

nusodinimu siekiant išvengti infekcijos. Taninas taip pat slopina gleivinės hipersekreciją. Pektinas

pasižymi sutraukiančiomis savybėmis ir didina kraujo krešėjimą. Ąžuolo vaisiaus sudėtyje yra

krakmolo, A, B ir C vitaminų, baltymų, ląstelienos ir mineralų. Žievėje yra biologiškai aktyvių

junginių: galiso rūgšties, obuolių rūgšties, heksa-hidroksifenilo, tanino rūgšties, kvercino, gleivių ir

pektinų. Visi šie junginiai turi antioksidacinį poveikį (Bahmani et al., 2015).

Ąžuolo žievės arbata pasižymi stimuliuojančiu ir sutraukiančiu poveikiu, vartojama gydant

tonzilitą ir gerklės infekcijas. Ji taip pat yra geras priešnuodis apsinuodijus metalais. Ši arbata gali būti

naudojama kaip vietinė vonelė gydyti vėžines opas, hematomas ar lėtines odos ligas (egzemą ir

varikozę). Ąžuolo žievės arbata, kurios sudėtyje yra dekstrino, vartojama viduriuojant, esant

virškininimo sutrikimams, skrandžio skausmui, anemijai, rachitui bei ankstyvoje tuberkuliozės

stadijoje. Taip pat ši arbata mažina skrandžio rūgštingumą, palengvina kosulį ir kvėpavimą, išgydo

dusulį. Gali būti naudojama kaip analgetikas ir raminamasis preparatas. Išoriškai vartojama ąžuolo

26

žievė stabdo kraujavimą. Tai antivirusinis ir fungicidinis, priešuždegiminis vaistas, naudojamas

artritiniam reumatui ir podagrai gydyti (Bahmani et al., 2015).

1.4.4. Melisų arbatos savybės ir nauda žmogaus organizmui

Melisų lapuose ir žieduose gausu eterinių aliejų, organinių rūgščių, rauginių ir kitų naudingųjų

medžiagų, vitamino C, karoteno ir flavonoidų. Melisos lapų užpilas geriamas padažnėjus širdies

plakimui, atsiradus skausmui širdies srityje, kai svaigsta galva, vargina nervinis nuovargis, traukuliai.

Kadangi melisos augalas plečia kraujagysles, šią arbatą naudinga vartoti žmonėms su padidėjusiu

kraujo spaudimu. Melisos lapų arbata gerina apetitą, malšina žarnyno skausmus, mažina pilvo pūtimą.

Taip pat ji rekomenduojama sergantiems mažakraujyste, podagra, kai dažnai užkietėja viduriai,

moterims - kaip menstruacinio ciklo sureguliavimo priemonė ar klimakso laikotarpiu. Melisų užpilą

naudinga gerti peršalus ar karščiuojant – jis skatina prakaitavimą ir mažina kūno temperatūrą.

Skalavimas melisų lapų užpilu ne tik padeda esant burnos gleivinės ligoms, bet ir naikina blogą burnos

kvapą. Užpilas taip pat gali būti vartojamas sergant egzema, atopiniu dermatitu, neurodermitu, niežais

ir kitomis alerginėmis odos ligomis (Sasnauskas, 2006).

1.5. Poreikis tirti vaistažolių arbatų antibakterinį poveikį

Žmonės naudojo augalus įvairioms ligoms gydyti jau nuo neatmenamų laikų. Vaistiniai augalai

yra minimi kinų, egiptiečių, tibetiečių, graikų, Romos ir kitose senovės kultūrose. Aromatiniai aliejai,

balzamai, dervos ir natūralios gumos buvo plačiai naudojamos Senovės Egipte, o tokių augalų kaip

alavijo, lotoso, akacijos, anyžių, linų, aguonų, mėtų ir kadagių gydomosios savybės buvo gerai

žinomos. Jau 1545 m. Didžiosios Venecijos tarybos sprendimu buvo įkurtas pirmasis pasaulyje

vaistinių augalų sodas Paduvoje (Italijoje). Sodas buvo skirtas vaistinių žolelių auginimui Paduvos

universiteto Medicinos katedrai. Rusijoje egzistavo nedideli vaistinių augalų sodai vaistinėse. Pirmoji

vaistinė buvo atidaryta XVI amžiaus pabaigoje. 1931 m. buvo įkurtas Rusijos vaistinių ir aromatinių

augalų tyrimų institutas. Šiuo metu jį sudaro dvylika mokslo skyrių ir vaistinių bei aromatinių augalų

botanikos sodas. Instituto bendradarbiai sukūrė daugiau nei šimtą vaistų: priešnavikinį preparatą

vinblastiną, antivirusinius vaistus alpisariną ir hiporhaminą, antibakterinius vaistus sanguiritriną ir

eukaliminą, priešgrybelinį - anmariną, širdies ir kraujagyslių sistemos vaistus droergokristiną,

27

dikvertiną ir celanidumą, spazmolitinį – floverinumą, fotosensibilizuojantį - ammifurinumą ir daug kitų

vaistų (Bykov, 2016).

Infekcinės ligos atogrąžų šalyse sudaro apie penkiasdešimt proc. mirčių priežasčių. Tas pats

vyksta ir Lietuvoje, kadangi patogeninių bakterijų atsparumas antibiotikams tampa pasauline problema.

Vaistiniai augalai lieka didžiausiu antibakterinių medžiagų šaltiniu. Tradicines medicinos priemones

naudoja aštuoniasdešimt proc. pasaulio gyventojų Azijoje, Lotynų Amerikoje ir Afrikoje. Toks

gydymas turi minimalų šalutinį poveikį (Pyka, Bober ir Stolarczyk, 2007).

Iki šio laikotarpio maždaug dvidešimt proc. rastų pasaulyje augalų yra pateikti

farmakologiniams ir biologiniams bandymams. Spartus bakterijų atsparumas vaistams kelia grėsmę

visuomenės sveikatai ir sėkmingam antibakteriniam gydymui. Pastaraisiais metais bakterijų atsparumas

keliems antibiotikams drastiškai padidėjo (Solórzano-Santos ir Miranda-Novales, 2012).

Gramteigiamosios ir gramneigiamosios bakterijos, taip pat ir grybeliai, sukelia įvairių tipų

infekcijas. Veiksmingi antibakteriniai vaistai buvo sukurti laikui bėgant, tačiau šiuo metu turime

padidėjusį atsparumą šiems vaistams. Dėl to reikia kurti naujus antibakterinius vaistus. Nuo seniausių

laikų yra išlikę neapdorotų aromatinių žolelių ekstraktų, kurie buvo naudojami kaip maistas,

parfumerija, kvapieji maisto produktai, gėrimai ir vaistai. Jie taip pat buvo laikomi kaip labai vertingi

antibakteriniai vaistai (Kalaivani, Devi, Umarani, Periyanayagam ir Kumaraguru, 2012).

Dažniausiai augalų antibakterinis aktyvumas tyrinėjamas pasitelkiant į pagalbą augalų

etaloninius, metanolinius ekstraktus bei jų eterinius aliejus. Tyrimų su vandeniniais ekstraktais

pasitaiko vienas kitas. Taip yra todėl, kad dažniausiai vandeniniai ekstraktai neparodo antibakterinių

savybių - per mažai junginių pereina į vandenį. Vyrauja nuomonė, kad esant vaistinių žolelių

sinerginiam veikimui, vandeninės ištraukos turės didesnį antibakterinį poveikį (Szakie ir Mroczek,

2007).

28

2. DARBO METODIKA

2.1. Mėginių paruošimas tyrimams

Filtratų antibakterinio poveikio nustatymui pasirinktos aštuonios vaistažolių arbatos -

ramunėlės, pipirmėtė, čiobreliai, liepžiedžiai, aviečių lapai, melisų lapai, medetkos, bruknių šaknys ir

lapai ir ąžuolo žievė. Šios arbatos buvo parinktos atsižvelgiant į Kauno gyventojų apklausą apie

dažniausiai vartojamas vaistažolių arbatas, kuri buvo vykdyta 2015 m. rašant bakalauro baigiamąjį

darbą. Mėginiai buvo ruošiami remiantis ant pakuotės aprašoma metodika. Užvirus vandeniui, juo

užplikomas 1 g kiekvienos vaistažolės ir laikoma 5 arba 30 min. Supilama į sterilius vienkartinius

indelius. Prieš kiekvieną eksperimentą paruošiamos šviežios vaistažolių vandeninės ištraukos.

2.2. Antibakterinių savybių nustatymas difuzijos į agarą metodu

Vaistažolių vandeninių ištraukų antibakterinis aktyvumas nustatytas etaloninių

mikroorganizmų atžvilgiu:

Salmonella enterica SL1344

Staphylococcus aureus

Micrococcus luteus

Klebsiella pneumoniae MGH57578

Bakterijos gramteigiamosios: Staphylococcus aureus, Micrococcus luteus.

Gramneigiamosios: Salmonella enterica, Klebsiella pneumoniae (sudarančios kapsulę). Šios bakterijos

pasirinktos dėl skirtingų struktūrinių ypatumų, siekiant ištirti, kaip susintetinti junginiai veikia šias

bakterijas. Be to, jie dažnai naudojami kaip standartiniai mikrobai, tiriant junginių priešmikrobinį

aktyvumą.

29

2.2.1. Mitybinės terpės paruošimas

Mitybinė terpė LB Broth (Lennox) X964 Carl Roth GmbH ruošiama pagal gamintojo

nurodymus ir autoklavuojama 40 min 121 °C temperatūroje, esant 1 atm slėgiui. Reikalingas terpės

kiekis apskaičiuojamas pagal poreikį: 10 mL terpės kiekvienai bakterijų rūšiai kultivuoti ir 60 mL

terpės kiekvienai 96- šulinėlių plokštelei.

2.2.2. Grynųjų mikroorganizmų kultūrų išskyrimas

Grynoji mikroorganizmų kultūra yra vienos rūšies ląstelių populiacija, išaugusi

mitybinėje terpėje. Grynoji kultūra gaunama pasėjus tiriamosios medžiagos bandinių į standžiąsias

mitybines terpes, kuriose išauga pavienės kolonijos. Kolonija yra ribotas akimis matomas

mikroorganizmų telkinys, išaugintas iš vienos ląstelės (rečiau iš kelių). Gryninant kultūras galima

naudoti štrichavimo metodą. Štrichavimas padeda atskirti mikroorganizmus ant agarizuoto paviršiaus,

taip, kad viena ląstelė formuotų vieną koloniją. Tai greitas bei paprastas būdas mechaniškam

atskyrimui. Kilpele yra paimamas tam tikras biomasės kiekis, pernešamas ant agaro ir ant jo

štrichuojamas. Svarbu paimti tokį biomasės kiekį, kad štrichavimo pabaigoje viena ląstelė formuotų

vieną koloniją. Terpės su išsėta medžiaga inkubuojamos 18-24 val. 30–37 °C temperatūroje termostate.

2.2.3. Bakterijų kultivavimas

Bakterijos Staphylococcus aureus, Micrococcus luteus, Salmonella enterica ir Klebsiella

pneumoniae augintos ant agaro, sėjamos į LB terpę. Inkubacija vyksta 18-24 val. purtyklėje 220

aps/min. 37 °C temperatūroje (M. luteus inkubuojama 30 °C temperatūroje).

2.2.4. Antibakterinio aktyvumo nustatymas difuzijos į agarą metodu

Antibakterinis aktyvumas įvertintas naudojantis metodu, pagrįstu tiriamosios medžiagos

gebėjimu difunduoti mitybinėje terpėje.

Antibakterinis aktyvumas nustatytas LB agare. LB agaras uždengiamas folija. LB medium

– gerai ištirpiname ir susipilstome į mėgintuvėlius. LB medium + 1 proc. agaras – gerai ištirpinama ir

išpilstoma į mėgintuvėlius. Autoklavuojama. Atvėsinus iki 45–47 °C temperatūros, agaras supilstytas į

sterilias Petri lėkšteles. Iš 1–2 kolonijų kultūros pagaminama 0,5 McFarlando drumstumo suspensija

0,9 proc. NaCl tirpale. Spektrofotometrijos būdu nustatomas inokuliato kolonijų kiekis bakterinėje

suspensijoje. 0,5 McFarlando standartas – apie 1,5 x 108 bakterijų mL. Lėkštelė su LB agaru turi būti

30

inokuliuota per 15 minučių nuo inokuliavimo suspensijos paruošimo. Bakterijų suspensija

inokuliavimui ruošiama steriliuose mėgintuvėliuose. Iš bakterijų (naktinės kultūros) į LB medium + 1

proc. agaro mėgintuvėlį įleidžiame bakterijų suspensijos, šiek tiek suplakame ir supilame į Petri

lėkštelę. Agaro lėkštelės dangtelis gali būti atidarytas nuo trijų iki penkių minučių, bet ne ilgiau 15

minučių, nes tada bet kokia kita drėgmė gali įsigerti greičiau, nei vaistažolių vandenine ištrauka

prisotinti filtriukai. Po to, kai agaro lėkštelės yra inokuliuotos bakterijų suspencija, per 15 minučių ant

paviršiaus tolygiai uždedami sterilūs filtriukai. Kiekvienas filtriukas uždedamas naudojant sterilias

žnyples. Filtriukai švelniai paspaudžiami ant agaro paviršiaus, siekiant užtikrinti vienalytį kontaktą.

Ant kiekvieno filtriuko užlašinama vaistažolių vandeninės ištraukos. Dalis vandeninės ištraukos išplinta

tuoj pat. Po to, kai ant filtriukų užpilama vandeninė ištrauka, filtriukai neturėtų būti judinami. Užpylus

filtriukus vandenine ištrauka, ne vėliau kaip po 15 minučių, lėkštelės yra neapverčiamos ir

inkubuojamos 37 °C temperatūroje (M. luteus inkubuojama 30 °C temperatūroje).

Mikroorganizmų augimas mitybinėse terpėse vertintas po 24 val. inkubacijos, išmatuojant

skaidrių mikroorganizmų neaugimo zonų apie sterilius filtriukus skersmenį. Kontrolė atlikta įvertinant,

ar etaloninė mikroorganizmų kultūra augo naudojamoje terpėje.

Esant pakankamai tiriamosios medžiagos koncentracijai, bakterijos nebesidaugino ir apie

filtriuką susidarė matoma skaidri zona, pagal kurios dydį galima spręsti apie tiriamojo preparato

antibakterinį aktyvumą. Jeigu aplink filtriuką skaidrios zonos nesusidarė, buvo padaryta išvada, kad

tiriamosios medžiagos koncentracijai nebūdingas antibakterinis poveikis tam tikrai mikroorganizmų

kultūrai.

Gautos visų diskų slopinimo zonos išmatuotos milimetrų tikslumu.

2.3. Antibakterinių savybių nustatymas mikroskiedimų metodu

2.3.1. Bakterijų terpė

Iš kultivuojamos naktinės terpės paruošiama bakterijų terpė. Kultivuojamos terpės optinis

tankis matuojamas spektrofotometru. Kadangi spektrofotometro maksimali matuojama optinio tankio

riba yra 1.0, prieš matavimus kultivuojama terpė praskiedžiama 10 kartų, t.y. į mėgintuvėlį su 900 μL

sterilios LB terpės pridedama 100 μL naktinės bakterinės kultūros ir gerai sumaišoma. Naktinės

kultūros optinis tankis paskaičiuojamas įvertinant skiedimą:

31

Galutinė bakterijų koncentracija šulinėlyje turi būti 5 * 105 CFU/mL, todėl naktinė terpė

skiedžiama. Reikalingas naktinės terpės tūris vienam 300 μL šulinėliui apskaičiuojamas pagal formulę:

t- bendras terpės tūris šulinėlyje, mL (šiame darbe naudoti tūriai 300 μL);

C – bakterijų koncentracija, kai OD600 = 1;

OD naktinė – naktinės bakterijų terpės optinis tankis OD600, išreikštas optiniais vienetais.

Naktinės bakterijos terpės optinis tankis OD600 dažniausiai būna didesnis nei 1, operuoti

tokiais mažais terpės kiekiais yra sudėtinga, todėl atliekami keli tarpiniai skiedimai, t.y. paruošiama 1

mL praskiestos naktinės kultūros, iš kurios numatoma į šulinėlius pilstyti po 10 μL (10-2 mL).

2.3.2. Antibiotikų tirpalai

Pagaminamas 5500 µg/mL koncentracijos pradinis antibiotiko tetraciklino ir 8000 µg/mL

koncentracijos pradinis antibiotiko chloramfenikolio tirpalai. MSK nustatymo eksperimentuose pirmam

šulinėliui paskaičiuojamas toks tirpalo kiekis, kad antibiotikų tetraciklino ir chloramfenikolio

koncentracija sudarytų 2–4 μg/mL. Koncentracija parinkta remiantis EUCAST Antimicrobial wild type

distributions of microorganisms duomenų bazės duomenimis ir BSAC minimalios inhibitorinės

koncentracijos nustatymo metodikos rekomendacijomis enterobakterijoms ir stafilokokams.

Sekančiuose šulinėliuose naudojant mikroskiedimo metodiką vyksta 2x skiedimas kiekviename

skiedimo žingsnyje: 1/2, 1/4, 1/8, 1/16 ir 1/32.

2.3.3. Vaistažolių vandeninių ištraukų tirpalai

Pagaminamos šviežios vaistažolių vandeninės ištraukos pagal gamintojo instrukcijas.

MSK vaistažolių vandeninių ištraukų antibakterinio aktyvumo nustatymo eksperimentuose pirmam

šulinėliui buvo naudojama 150 μL (50 proc.) vandeninės ištraukos ir 150 μL mitybinės terpės.

Sekančiuose šulinėliuose naudojant mikroskiedimo metodiką vyksta 2x skiedimas kiekviename

skiedimo žingsnyje: 1/2, 1/4, 1/8 ir 1/16. Po eksperimento buvo nustatyta vandeninių ištraukų minimali

slopinamoji koncentracija – 6,25 proc. MSK vaistažolių vandeninių ištraukų ir antibiotikų

32

kombinacijos antibakterinio aktyvumo nustatymo eksperimentuose naudojamas 9 μL vaistažolių

vandeninių ištraukų kiekis, kuris pilamas į kiekvieną šulinėlį kartu su skiestu antibiot iku.

2.3.4. Terpės mikroskiedimo metodika ir absorbcijos matavimai

Mikroskiedimai atliekami su mažais medžiagų kiekiais į skaidrią polistireno Greiner 96-

šulinėlių plokštelę vadovaujantis CLSI metodika (CLSI, 2012). Bendras mėginio tūris - 300 μL (400

μL 96 šulinėlių matrica), pavyzdinė schema pateikiama 1 priede.

Pirmas šulinėlis A pilnai užpildomas tiriamo junginio tirpalu ir kiekviename žingsnyje

pusė tūrio perkeliama į kaimyninį šulinėlį. Į G (kontrolė1 - teigiama kontrolė) ir H (kontrolė2 -

neigiama kontrolė) šulinėlius tiriamo junginio nededama. Tokiu būdu šulinėlyje A yra didžiausia

tiriamo junginio koncentracija, sekančiuose šulinėliuose koncentracija atskiedžiama 2 kartus.

Šulinėliuose G ir H agento nėra. Į A ... G pridedama paskaičiuotas kiekis bakterijų terpės. Šulinėliuose

A … G bakterijų bus apie 5 x 105 CFU/mL. Į H šulinėlį bakterijų terpės nededama ir užpildomas tik LB

terpe. Inkubuojama 37 °C laipsnių temperatūroje 18-20 val.

2.1. pav. Mikroskiedimo schema

Išmatuojamas šulinėlių optinis tankis OD600 (612 nm), H šulinėlis (kontrolė2 - neigiama

kontrolė: sterili terpė be bakterijų ir be slopinančio agento) naudojamas kaip referentinis, nusakantis

33

foninę optinio tankio reikšmę. Tolimesniam duomenų apdorojimui iš visų optinio tankio reikšmių

atimama neigiamos kontrolės optinio tankio reikšmė.

Absorbcijos matavimai atliekami spektofotometru TECAN GENiosProTM, naudojant

kinetinio modulio parametrus: bangos ilgis λex = 612 nm.

Visi ekperimentai buvo kartojami 3 kartus.

34

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1. Vaistažolių arbatų antibakterinės savybės

Pirmiausia, siekiant išsiaiškinti, ar vaistažolių vandeninės ištraukos turi antibakterinių

savybių, buvo atliktas tyrimas diskų difuzijos metodu. Eksperimentui buvo atrinktos skirtingų struktūrų

bakterijos – gramteigiamosios ir gramneigiamosios, norint įvertinti, ar skiriasi vandeninių ištraukų

antibakterinis aktyvumas bakterijų atžvilgiu. Tyrimo pradžioje buvo nustatyta, kurios iš patogeninių

bakterijų kultūrų – Staphylococcus aureus, Micrococcus luteus, Salmonella enterica ar Klebsiella

pneumoniae ar yra jautrios vaistažolių vandeninėms ištraukoms.

S. aureus bakterijos yra jautrios tik ąžuolo žievės, bruknės ir avietės vaistažolių

vandeninėms ištraukoms. Taip pat iš paveikslo 3.1 matyti, kad arbatžolių laikymo laikas turi įtakos

bakterijų jautrumo padidėjimui – 30 min. laikytos arbatžolių vandeninės ištraukos antibakteriškai

aktyvesnės nei 5 min. laikytos vandeninės ištraukos.

3.1 pav. S. aureus jautrumas vaistažolių vandeninėms ištraukoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C

temperatūroje 18–24 h.

M. luteus bakterijos yra jautrios ąžuolo žievės, bruknės, melisos ir avietės vaistažolių

vandeninėms ištraukoms. Taip pat iš paveikslo 3.2 matyti, kad arbatžolių laikymo laikas turi įtakos

0 5 10 15 20

Ramunėlė

Pipirmėtė

Čiobrelis

Liepžiedžiai

Avietė

Melisa

Bruknė

Ąžuolo žievė

Sterilios dėmės skersmuo (mm)

30 min

5 min

35

bakterijų jautrumo padidėjimui – 5 min. laikytos vaistažolių vandeninės ištraukos parodė didesnį

antibakterinį aktyvumą nei 30 min. laikytos tos pačios vandeninės ištraukos.

3.2 pav. M. luteus jautrumas vaistažolių vandeninėms ištraukoms. Bakterijos augintos LB terpėje 30 °C

temperatūroje 18–24 h.

S. enterica bakterijos yra jautrios ąžuolo žievės, melisos ir avietės vaistažolių

vandeninėms ištraukoms. Taip pat iš paveikslo 3.3 matyti, kad arbatžolių laikymo laikas neturi didelės

įtakos bakterijų jautrumo padidėjimui, tik avietės 30 min. laikyta vandeninė ištrauka parodė didesnį

antibakterinį aktyvumą nei 5 min. laikyta ta pati vandeninė ištrauka.

3.3 pav. S. enterica jautrumas vaistažolių vandeninėms ištraukoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37

°C temperatūroje 18–24 h.

0 5 10 15

Ramunėlė

Pipirmėtė

Čiobrelis

Liepžiedžiai

Avietė

Melisa

Bruknė

Ąžuolo žievė

Sterilios dėmės skersmuo (mm)

30 min

5 min

0 5 10 15 20

Ramunėlė

Pipirmėtė

Čiobrelis

Liepžiedžiai

Avietė

Melisa

Bruknė

Ąžuolo žievė

Sterilios dėmės skersmuo (mm)

30 min

5 min

36

K. pneumoniae bakterijos nėra jautrios nei vienai vaistažolių vandeninei ištraukai.

3.2. Vaistažolių arbatų ir antibiotikų antibakterinės savybės

Terpės mikroskiedimo metodu buvo atlikti vaistažolių vandeninių ištraukų bei antibiotikų

tetraciklino ir chloramfenikolio minimalios slopinamosios koncentracijos nustatymai kuomet bakterijos

buvo veikiamos antibiotiko ir tiriamosios vandeninės ištraukos deriniu.

3.2.1. Vandeninių ištraukų minimaliosios slopinančiosios koncentracijos

Diskų difuzijos metodo tyrimas parodė S. aureus, M. luteus ir S. enterica bakterijų

jautrumą tiriamoms vaistažolių vandeninėms ištraukoms, todėl šios bakterijos buvo naudojamos

vandeninių ištraukų minimalioms slopinamosioms koncentracijoms nustatyti.

Tiriant S. aureus bakterijų augimą esant skirtingoms vaistažolių vandeninių ištraukų

koncentracijoms buvo nustatyta: avietės minimali slopinamoji koncentracija - 25 proc., bruknės - 25

proc., ąžuolo žievės – 3,125 proc., melisos – 3,125 proc. Tyrimo metu pirmajame šulinėlyje buvo 150

µl vaistažolių vandeninės ištraukos ir 150 µl LB terpės (3.4 pav.)

3.4 pav. S. aureus augimas esant skirtingoms vaistažolių vandeninių ištraukų koncentracijoms.

Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje 18–24 h. Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x

105 CFU/mL.

0

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0.6

0 3,125 6,25 12,5 25 50

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vien

etai

)

Vandeninės ištraukos koncentracija (proc.)

S. aureus

Avietė

Bruknė

Ąžuolo žievė

Melisa

37

Tiriant M. luteus bakterijų augimą esant skirtingoms vaistažolių vandeninių ištraukų

koncentracijoms buvo nustatyta: avietės minimali slopinamoji koncentracija - 12,5 proc., bruknės -

50 proc., ąžuolo žievės – 12,5 proc., melisos – 25 proc. Tyrimo metu pirmajame šulinėlyje buvo

150 µl vaistažolių vandeninės ištraukos ir 150 µl LB terpės (3.5 pav.).

3.5 pav. M. luteus augimas esant skirtingoms vaistažolių vandeninių ištraukų koncentracijoms.

Bakterijos augintos LB terpėje 30 °C temperatūroje 18–24 h. Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x

105 CFU/mL.

Tiriant S. enterica bakterijų augimą esant skirtingoms vaistažolių vandeninių ištraukų

koncentracijoms buvo nustatyta: avietės minimali slopinamoji koncentracija - 50 proc., bruknės -

3,125 proc., ąžuolo žievės – 3,125 proc., melisos – 50 proc. Tyrimo metu pirmajame šulinėlyje buvo

150 µl vaistažolių vandeninės ištraukos ir 150 µl LB terpės (3.6 pav.)

0

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0.6

0 3,125 6,25 12,5 25 50

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vie

ne

tai)

Vandeninės ištraukos koncentracija (proc.)

M. luteus

Avietė

Bruknė

Ąžuolo žievė

Melisa

0

0.2

0.4

0.6

0.8

0 3,125 6,25 12,5 25 50

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vien

etai

)

Vandeninės ištraukos koncentracija (proc.)

S. enterica

Avietė

Bruknė

Ąžuolo žievė

Melisa

38

3.6 pav. S. enterica augimas esant skirtingoms vaistažolių vandeninių ištraukų koncentracijoms.

Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje 18–24 h. Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x

105 CFU/mL.

3.2.2. Antibiotikų ir vaistažolių vandeninių ištraukų bendras poveikis bakterijoms

Ištyrus vaistažolių vandeninių ištraukų antibakterinį aktyvumą mikroskiedimų metodu,

buvo nustatyta minimali slopinamoji vaistažolių vandeninių ištraukų koncentracija – 6,25 proc. Taigi,

buvo padaryta prielaida – vartojant vaistažoles kartu su antibiotikais, galimos mažesnės suvartojamo

antibiotiko koncentracijos. Ši prielaida buvo tiriama tuo pačiu mikroskiedimų metodu – buvo stebimas

patogeninių bakterijų jautrumas antibiotikų ir vandeninių ištraukų kombinacijai, pridėjus prie

antibiotiko vaistažolių vandeninę ištrauką, kurios koncentracija - 6,25 proc.

Atlikus tyrimą pastebėta, kad pasirinkta tetraciklino koncentracija buvo per didelė ir iš

karto sustabdė S. aureus bakterijų augimą (3.7 pav.).

3.7 pav. S. aureus augimo kreivės esant pastoviai 6,25 proc. vaistažolių vandeninių ištraukų ir

kintančioms tetraciklino koncentracijoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje 18-

20 h. Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x 105 CFU/mL.

Buvo kartojamas tyrimas, kuomet tetraciklino koncentracija, nuo kurios buvo pradėta

skiesti – 0,25 μl/ml. Atlikus tyrimą, gavome rezultatus, kad vienas antibiotikas tetraciklinas silpniau

stabdo S. aureus bakterijų augimą nei pridėjus kurios nors vaistažolių vandeninės ištraukos, išskyrus

0

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0.6

0 0.0625 0.125 0.25 0.5 1 2

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vien

etai

)

Tetraciklino koncentracija (µg/ml)

S. aureus

Tetraciklinas

Tetraciklinas + avietė

Tetraciklinas + bruknė

Tetraciklinas + ąžuolo ž.

Tetraciklinas + melisa

39

bruknę (tetraciklino ir bruknės derinys palyginus su vieno tetraciklino poveikiu ne taip efektyviai

stabdo S. aureus bakterijų augimą) (3.8 pav.).

3.8 pav. S. aureus augimo kreivės esant pastoviai 6,25 proc. vaistažolių vandeninių ištraukų ir

kintančioms tetraciklino koncentracijoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje 18–

20 h. Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x 105 CFU/mL.

Atlikus tyrimą, gavome rezultatus, kad vienas antibiotikas chloramfenikolis silpniau

stabdo S. aureus bakterijų augimą nei pridėjus kurios nors vaistažolių vandeninės ištraukos, išskyrus

melisą (chloramfenikolio ir melisos derinys palyginus su vieno chloramfenikolio poveikiu ne taip

efektyviai stabdo S. aureus bakterijų augimą) (3.9 pav.).

0

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0.6

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vie

ne

tai)

Tetraciklino koncentracija (µg/ml)

S. aureus

Tetraciklinas

Tetraciklinas + avietė

Tetraciklinas + bruknė

Tetraciklinas + ąžuolo žievė

Tetraciklinas + melisa

40

3.9 pav. S. aureus augimo kreivės esant pastoviai 6,25 proc. vaistažolių vandeninių ištraukų ir

kintančioms chloramfenikolio koncentracijoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje

18–20 h. Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x 105 CFU/mL.

Atlikus tyrimą pastebėta, kad pasirinkta tetraciklino koncentracija buvo per didelė ir iš

karto pristabdė M. luteus bakterijų augimą. Taip pat galima manyti, kad buvo naudota per didelė

melisos vandeninės ištraukos koncentracija (3.10 pav.).

0

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0.6

0.7

0 0.0625 0.125 0.25 0.5 1 2

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vie

ne

tai)

Chloaramfenikolio koncentracija (µg/ml)

S. aureus

Chloramfenikolis

Chloramfenikolis+ avietė

Chloramfenikolis + bruknė

Chloramfenikolis + ąžuolo ž.

Chloramfenikolis + melisa

0

0.05

0.1

0.15

0.2

0.25

0.3

0.35

0.4

0.45

0 0.0625 0.125 0.25 0.5 1 2

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vien

eta

i)

Tetraciklino koncentracija (µg/ml)

M. luteus

Tetraciklinas

Tetraciklinas + avietė

Tetraciklinas + bruknė

Tetraciklinas + ąžuolo žievė

Tetraciklinas + melisa

41

3.10 pav. M. luteus augimo kreivės esant pastoviai 6,25 proc. vaistažolių vandeninių ištraukų ir

kintančioms tetraciklino koncentracijoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje 18–20 h.

Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x 105 CFU/mL.

Buvo kartojamas tyrimas, kuomet tetraciklino koncentracija, nuo kurios buvo pradėta

skiesti – 0,5 μl/ml. Atlikus tyrimą, gavome rezultatus, kad vienas antibiotikas tetraciklinas silpniau

stabdo M. luteus bakterijų augimą nei pridėjus kurios nors vaistažolių vandeninės ištraukos, išskyrus

melisą (tetraciklino ir melisos derinio poveikis bakterijų ląstelėms iki 0,0625 µg/ml koncentracijos yra

panašus kaip vieno tetraciklino) (3.11 pav.).

3.11 pav. M. luteus augimo kreivės esant pastoviai 6,25 proc. vaistažolių vandeninių ištraukų ir

kintančioms tetraciklino koncentracijoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje 18–20 h.

Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x 105 CFU/mL.

Atlikus tyrimą, gavome rezultatus, kad vienas antibiotikas chloramfenikolis labiau stabdo

M. luteus bakterijų augimą nei pridėjus kurios nors vaistažolių vandeninės ištraukos (3.12 pav.).

00.05

0.10.15

0.20.25

0.30.35

0.4

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vien

etai

)

Tetraciklino koncentracija (µg/ml)

M. luteus

Tetraciklinas

Tetraciklinas + avietė

Tetraciklinas + bruknė

Tetraciklinas + ąžuolo žievė

Tetraciklinas + melisa

42

3.12 pav. M. luteus augimo kreivės esant pastoviai 6,25 proc. vaistažolių vandeninių ištraukų ir

kintančioms chloramfenikolio koncentracijoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje

18–20 h. Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x 105 CFU/mL.

Atlikus tyrimą, gavome rezultatus, kad vienas antibiotikas tetraciklinas silpniau stabdo S.

enterica bakterijų augimą nei pridėjus kurios nors vaistažolių vandeninės ištraukos (3.13 pav.).

3.13 pav. S. enterica augimo kreivės esant pastoviai 6,25 proc. vaistažolių vandeninių ištraukų ir

kintančioms tetraciklino koncentracijoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje 18–20 h.

Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x 105 CFU/mL.

0

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0 0.0625 0.125 0.25 0.5 1 2

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vie

ne

tai)

Chloramfenikolio koncentracija (µg/ml)

M. luteus

Chloramfenikolis

Chloramfenikolis + avietė

Chloramfenikolis + bruknė

Chloramfenikolis + ąžuolo žievė

Chloramfenikolis + melisa

0.0000

0.1000

0.2000

0.3000

0.4000

0.5000

0.6000

0 0.125 0.25 0.5 1 2 4

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vien

etai

)

Tetraciklino koncentracija (µg/ml)

S. enterica

Tetraciklinas

Tetraciklinas + avietė

Tetraciklinas + bruknė

Tetraciklinas + ąžuolo ž.

Tetraciklinas + melisa

43

Atlikus tyrimą, gavome rezultatus, kad vienas antibiotikas chloramfenikolis silpniau

stabdo S. enterica bakterijų augimą nei pridėjus kurios nors vaistažolių vandeninės ištraukos, išskyrus

melisą (chloramfenikolio ir melisos derinio poveikis iki 0,25 µg/ml koncentracijos silpnesnis nei vieno

chloramfenikolio) (3.14 pav.).

3.14 pav. S. enterica augimo kreivės esant pastoviai 6,25 proc. vaistažolių vandeninių ištraukų ir

kintančioms chloramfenikolio koncentracijoms. Bakterijos augintos LB terpėje 37 °C temperatūroje

18–20 h. Pradinė ląstelių koncentracija - 5 x 105 CFU/mL.

0

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0.6

0 0.125 0.25 0.5 1 2 4

Švie

sos

suge

rtis

(OT

vie

ne

tai)

Chloramfenikolio koncentracija (µg/ml)

S. enterica

Chloramfenikolis

Chloramfenikolis + avietė

Chloramfenikolis + bruknė

Chloramfenikolis + ąžuolo ž.

Chloramfenikolis + melisa

44

4. REZULTATŲ APIBENDRINIMAS

Antibakterinis junginių – alkaloidų, flavanoidų ir fenolinių junginių – aktyvumas buvo įvertintas

mikroskiedimų metodu, naudojant šias bakterijų ir jų izoliuotas padermes: S. aureus, M. luteus, K.

pneumoniae ir S. enterica. K. pneumoniae bakterijos nebuvo jautrios nei vienai tirtai vaistažolių

vandeninei ištraukai. Taip gali būti dėl to, kad šias bakterijas gaubianti kapsulė nepraleido vaistažolių

vandeninių ištraukų veikliųjų medžiagų. Gramteigiamosios bakterijos S. aureus ir M. luteus yra

jautresnės vaistažolių vandeninėms ištraukoms nei gramneigiamosios bakterijos S. enterica ir K.

pneumoniae. Bakterijų jautrumas vandeninėms ištraukoms gali skirtis dėl skirtingų bakterijų ląstelės

sienelės struktūros – gramneigiamųjų prokariotų ultrastruktūra yra daug sudėtingesnė. Taip pat

nustatėme, kad vaistažolių vandeninės ištraukos kartu su antibiotikais labiau pristabdo bakterijų augimą

nei vien tik antibiotikai.

Daugelis autorių, pavyzdžiui, Inouye, Yamaguchi ir Takizawa (2001) pateikė išvadą, kad

antibakterinis polifenolių poveikis paprastai yra veiksmingesnis gramteigiamosioms nei

gramneigiamosioms bakterijoms. Jie nurodė, kad gramneigiamosios bakterijos yra atsparesnės augalų

antriniams metabolitams. Taip yra dėl to, kad jų ląstelių sienelės, sujungtos su išorine membrana,

sulėtina cheminių medžiagų patekimą (Inouye et al., 2001). Nepaisant to, šią išorinę membraną gali

pakeisti kai kurie polifenoliai (La Storia et al., 2011). Kita vertus, Taguri, Tanaka ir Kouno (2006)

nepastebėjo jokio ryšio tarp gramteigiamųjų ir gramneigiamųjų bakterijų ir jų jautrumo polifenoliams –

jautrumas daugiausiai priklausė nuo bakterijų rūšies.

Kiti tyrimai parodo apigenino C-8 pozicijoje modifikacijas amonio ciklo metu ir aciklinių

junginių grandinių pakaitalų sustiprintą antibakterinį aktyvumą. Buvo pastebėtas sutapimas tarp šių

apigenino analogų ir morfolino, kurio veikimas panašus į tetraciklino prieš gramteigiamąsias S. aureus

ir B. subtilis bakterijas (Liu et al., 2014). Taip pat tyrimai parodė, kad izoflavanoidai turi gan stiprų

antibakterinį poveikį gramteigiamosioms bakterijoms, pavyzdžiui, B. subtilis, S. mutans, S. aureus ir

M. tuberculosis (Xie et al., 2015). Glabridinas (izoflavanas) taip pat parodė stiprų antibakterinį poveikį

gramteigiamosioms bakterijoms, tokioms kaip S. aureus ir S. epidermidis, bet silpną antibakterinį

aktyvumą prieš gramneigiamąsias bakterijas, tokias kaip S. typhi ir E. coli (Gupta et al., 2012).

Antibakterinis aktyvumas priklauso nuo alkaloidų cheminės struktūros. Visi junginiai pasižymėjo

stipriu antibakteriniu poveikiu tiriamų bakterijų ATCC ir RSKK padermėms. Šiuolaikinė literatūra ir

45

mūsų pačių duomenys rodo, kad natūralūs junginiai yra patraukliausi šaltiniai naujų antibakterinių

medžiagų tyrimų paieškose (Özçelik, Kartaland ir Orhan, 2011).

46

IŠVADOS

1. Diskų difuzijos metodu iš aštuonių vaistažolių arbatų (ramunėlių, pipirmėtės, čiobrelių,

liepžiedžių, aviečių lapų, melisos lapų, medetkos žiedų, bruknių lapų ir šaknų ir ąžuolo žievės)

atsirinkome keturias antibakteriniu aktyvumu prieš gramteigiamąsias ir gramneigiamąsias

bakterijas pasižyminčias vaistažolių – avietės, bruknės, ąžuolo žievės ir melisos vandenines

ištraukas.

2. Mikroskiedimų metodu buvo nustatytas gramteigiamųjų bakterijų S. aureus ir M. luteus ir

gramneigiamųjų bakterijų S. enterica ir K. pneumoniae jautrumas vaistažolių vandeninėms

ištraukoms. K. pneumoniae bakterijos nebuvo jautrios nei vienai tirtai vaistažolių arbatai.

Nustatyta vaistažolių vandeninių ištraukų minimali slopinamoji koncentracija – 6,25 proc.

3. Visos tirtos vaistažolių vandeninės ištraukos mažino tetraciklino minimalią slopinančiąją

koncentraciją (MSK) M. luteus ir S. enterica bakterijoms. Avietės lapų vandeninė ištrauka 25

proc. sustiprino tetraciklino poveikį S. aureus bakterijoms, o bruknės lapų vandeninė ištrauka

55 proc. stiprino šio antibiotiko poveikį M. luteus ir S. enterica bakterijoms bei 75 proc.

chloramfenikolio poveikį S. aureus bakterijoms. Vienintelė melisos lapų vandeninė ištrauka

didino chloramfenikolio MSK S. aureus ir S. enterica bakterijoms.

47

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Abrahamian, P. ir Kantharajah, A. (2011). Effect of vitamins on in vitro organogenesis of

plant. American Journal of Plant Sciences, 2, 669-674. doi:10.4236/ajps.2011.25080

2. Alavijeh, P. K., Parisa, K. A. ir Devindra, S. A. (2012). A study of antimicrobial activity of

few medicinal herbs. Asian Journal of Plant Science and Research, 2(4), 496-502.

3. Alekshun, MN. ir Levy, SB. (2007). Molecular mechanisms of antibacterial multidrug

resistance. Cell, 128(6), 1037-1050. doi: 10.1016/j.cell.2007.03.004

4. Aliev, R. A. O. ir Kovalyova, G. O. (2015). Antimicrobial activity of onion and garlic

phytoncides. The National University of Pharmacy, Kharkiv, Ukraine. Prieiga per internetą:

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/6669596

5. Asensi-Fabado, M. A. ir Munné-Bosch, S. (2010). Vitamins in plants: occurrence,

biosynthesis and antioxidant function. Trends in Plant Science, 15(10), 582-

592. doi:10.1016/j.tplants.2010.07.003

6. Bahmani, M., Shirin, F., Fazeli–Moghadam, E., Rafieian–Kopaei, M., Adineh, A. ir

Saberianpour, S. (2015). Oak (Quercus branti): An overview. Journal of Chemical and

Pharmaceutical Research, 7(1), 634-639.

7. Bykov, V. A. (2016). Plant biodiversity and human health. Herald of the Russian Academy of

Sciences, 86(3), 213–216. doi:10.1134/s1019331616030175

8. Bobinaitė, R., Viškelis, P. ir Venskutonis, P. (2016). Chemical Composition of Raspberry

(Rubus spp.) Cultivars. Nutritional composition of fruit cultivars, 713-731. doi:

10.1016/B978-0-12-408117-8.00029-5

48

9. Bouarab-Chibane, L., Forquet, V., Lantéri, P., Clément, Y., Léonard–Akkari, L., Oulahal

N., . . . Bordes, C. (2019). Antibacterial Properties of Polyphenols: Characterization and

QSAR (Quantitative Structure – Activity Relationship) Models. Frontiers in Microbiology,

10, 829. doi: 10.3389/fmicb.2019.00829

10. Brown, S., Santa Maria, J. P. ir Walker, S. (2013). Wall Teichoic Acids of Gram-Positive

Bacteria. Annual Review in Microbioogy, 67(1), 313–336. doi:10.1146/annurev-micro-

092412-155620

11. Burdulis, D., Äarkinas, A., Jasutien, I., Stackevi, E., Nikolajevas, L. ir Janulis, V. (2009).

Comparative study of anthocyanin composition, antimicrobial and antioxidant activity in

bilberry (Vaccinium myrtillus L.) and blueberry (Vaccinium corymbosum L.) fruits. Acta

Poloniae Pharmaceutica, 66(4), 399-408.

12. Céliz, G., Daz, M. ir Audisio, MC. (2011). Antibacterial activity of naringin derivatives

against pathogenic strains. Journal of Applied Microbioogy, 111(3), 731-738.

doi:10.1111/j.1365-2672.2011.05070

13. Cowan, A. K. (2006). Phospholipids as Plant Growth Regulators. Plant Growth Regulation,

48(2), 97–109. doi:10.1007/s10725-005-5481-7

14. Cushnie, T. T. ir Lamb, A. J. (2011). Recent advances in understanding the antibacterial

properties of flavonoids. International Journal of Antimicrobial Agents 38, 99–107.

doi:10.1016/j.ijantimicag

15. Deborah, L. (2012). Medicinal Herbs. Grow Them, Harvest Them and Use Them. Illinois

Master Gardener Conference. Prieiga per internetą:

https://web.extension.illinois.edu/mg/conference2012/files/Medicinal_Herbs_Lee.pdf

49

16. Džidic, S., Šuškovic, J. ir Kos, B. (2008). Antibiotic resistance mechanisms in bacteria:

biochemical and genetic aspects. Food Technology and Biotechnology, 46(1), 11-21.

17. Edwards-Jones, V., Dawson, M. M. ir Childs, C. (2000). A survey info toxic shock syndrome

(TSS) in UK burns. Burns, 26, 323-333. doi: 10.1016/S0305-4179(99)00142-4 ·

18. Eumkeb, G. ir Chukrathok, S. (2013). Synergistic activity and mechanism of action of

ceftazidime and apigenin combination against ceftazidime - resistant Enterobacter cloacae.

Phytomedicine, 20(3-4), 262-269. doi: 10.1016/j.phymed.2012.10.008

19. Giguère, S., John, F., Prescott, JF. ir Dowling, PM. (2008). In Antimicrobial Therapy in

Veterinary Medicine. Chichester: Wiley-Blackwell John Wiley & Sons. Prieiga per internetą:

https://www.ncbi.nlm.nih.gov/pmc/articles/PMC1899851/

20. Gleadow, R. M. ir Møller, B. L. (2014). Cyanogenic Glycosides: Synthesis, Physiology, and

Phenotypic Plasticity. Annual Review of Plant Biology, 65(1), 155–185. doi:10.1146/annurev-

arplant-050213-040027

21. Gupta, A., Dwivedi, M., Mahdi, A., Nagana Gowda, G. A., Khetrapal, C. ir Bhandari, M.

(2012). Inhibition of adherence of multi-drug resistant E. coli by proanthocyanidin.

Urological Research, 40(2), 143- 150. doi: 10.1007/s00240-011-0398-2

22. Hayat, K., Iqbal, H., Malik, U., Bilal, U. ir Mushtaq, S. (2015). Tea and Its Consumption:

Benefits and Risks. Critical Reviews in Food Science and Nutrition, 55(7), 939–

954. doi:10.1080/10408398.2012.678949

23. Haminiuk, C. W., Maciel, G. M., Plata‐Oviedo, M. S. ir Peralta, R. M. (2012). Phenolic

compounds in fruits – an overview. International Journal of Food Science and Technology,

47, 2023-2044. doi: 10.1111/j.1365-2621.2012.03067.x

50

24. Hummer, K. E. (2010). Rubus pharmacology: antiquity to the present. International Journal

of Hortic Science, 45, 1587–1591.

25. Inouye, S., Yamaguchi, H. ir Takizawa, T. (2001). Screening of the antibacterial effects of

variety of essential oils on respiratory tract pathogens using a modified dilution assay

method. Journal of Infection and Chemotherapy, 7, 251–254. doi:10.1007/s101560170022

26. Yao, L. H., Jiang, Y. M., Shi, J., Tomás – Barberán, F. A., Datta, N., Singanusong, R. ir Chen,

S. S. (2004). Flavonoids in Food and Their Health Benefits. Journal of Plant Foods for

Human Nutrition, 59(3), 113-122. doi: 10.1007/s11130-004-0049-7

27. Yoshizawa, M. ir Klosterman, J. K. (2014). Molecular architectures of multi-anthracene

assemblies. Chemical Society Reviews, 43(6), 1885–1898. doi:10.1039/c3cs60315f

28. Kalaivani, R., Devi, V. J., Umarani, R., Periyanayagam, K. ir Kumaraguru, A. K.

(2012). Antimicrobial Activity of Some Important Medicinal Plant oils against Human

Pathogens. Journal of Biologically Active Products from Nature, 2(1), 30–

37. doi:10.1080/22311866.2012.10719105

29. Kidd, P. ir Head, K. (2005). A review of the bioavailability and clinical efficacy of milk

thistle phytosome: a silybin - phosphatidylcholine complex (Siliphos). Prieiga per internetą:

http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/16164374

30. Kim, D. H., Kim, H. B., Chung, H. S. ir Moon, K. D. (2014). Browning control of fresh-cut

lettuce by phytoncide treatment. Food Chemistry, 159, 188–

192. doi:10.1016/j.foodchem.2014.03.040

31. Kim, M. G. (2009). Antimicrobial Effects of Anthracene and Its Derivatives against Intestinal

Bacteria. Journal of the Korean Society for Applied Biological Chemistry, 52(4), 327–

330. doi:10.3839/jksabc.2009.058

51

32. La Storia, A., Ercolini, D., Marinello, F., Di Pasqua, R., Villani, F. ir Mauriello, G.

(2011). Atomic force microscopy analysis shows surface structure changes in carvacrol-

treated bacterial cells. Research in Microbiology, 162, 164–172.

doi:10.1016/j.resmic.2010.11.006

33. Lambert, PA. (2002). Mechanisms of antibiotic resistance in Pseudomonas aeruginosa.

Journal of the Royal Society of Medicine, 95(41), 22-26.

34. Lasinskaitė-Čerkašina, A., Pavilonis, A. ir Vaičiuvėnas, V. (2005). Medicinos mikrobiologija

ir virusologijos pagrindai (2-oji patais. ir papild. laida). Kaunas: Vitae Litera.

35. Liu, P., Lindstedt, A., Markkinen, N., Sinkkonen, J., Suomela, JP. ir Yang, B. (2014).

Characterization of metabolite profiles of leaves of bilberry (Vaccinium myrtillus L.) and

lingonberry (Vaccinium vitis-idaea L.). Journal of Agricultural and Food Chemistry, 62(49),

12015-12026. doi:10.1021/jf503521m

36. Livermore, DM. (2009). Has the era of untreatable infections arrived? Journal of

Antimicrobial Chemotherapy, 64, 29-36. doi: 10.1093/jac/dkp255

37. Malachov, G. (2011). Augaliniai antibiotikai. Vilnius: Salybus.

38. Markey, B., Leonard, F., Archambault, A., Cullinane, A. ir Maguire, D. (2013). In Clincal

Veterinary Microbiology (p. 28, 40, 59-60, 79, 87, 105, 114, 121, 133, 239, 245-246, 271).

2ed. St. Louis, Missouri: Mosby.

39. Mattila, P., Hellström, J. ir Törrönen, R. (2006). Phenolic Acids in Berries, Fruits, and

Beverages. Journal of Agriultural and Food Chemistry, 54(19), 7193-7199. doi:

10.1021/jf0615247

40. Morris, V. J., Belshaw, N. J., Waldron, K. W. ir Maxwell, E. G. (2013). The bioactivity of

modified pectin fragments. Bioactive Carbohydrates and Dietary Fibre, 1(1), 21–

37. doi:10.1016/j.bcdf.2013.02.001

52

41. Negi, PS. (2012). Plant extracts for the control of bacterial growth: Efficacy, stability and

safety issues for food application. International Journal of Food Microbiology, 15, 7-17. doi:

10.1016/j.ijfoodmicro.2012.03.006

42. Olennikov, D., Kashchenko, N., Chirikova, N., Koryakina, L. ir Vladimirov, L. (2015). Bitter

Gentian Teas: Nutritional and Phytochemical Profiles, Polysaccharide Characterisation and

Bioactivity. Molecules, 20(11), 20014–20030. doi:10.3390/molecules201119674

43. Özçelik, B., Kartaland, M. ir Orhan, I. (2011). Cytotoxicity, antiviral and antimicrobial

activities of alkaloids, flavonoids, and phenolic acids. Pharmaceutical Biology, 49(4), 396–

402. doi: 10.3109/13880209.2010.519390

44. Pyka, A., Bober, K. ir Stolarczyk, A. (2007). Densitometric determination of arbutin cowberry

leaves (Vaccinium vitis-idaeae). Acta Poloniae Pharmaceutica, 64(5), 395-400. Prieiga per

internetą: http://ptf.content-manager.pl/pub/File/Acta_Poloniae/2007/5/395.pdf

45. Proft, T. ir Baker, E. N. (2008). Pili in Gram-negative and Gram-positive bacteria —

structure, assembly and their role in disease. Cellular and Molecular Life Sciences, 66(4),

613–635. doi:10.1007/s00018-008-8477-4

46. Quinn, PJ., Markey, BK., Leonard, FC., FitzPatric, ES., Fanning, S. ir Hartigan, PJ. (2011). In

Veterinary Microbiology and Microbial Disease (p. 143, 162-163, 263). 2ed. Chichester:

Wiley-Blackwell John Wiley & Sons.

47. Ravikumar, Ch. (2014). Review of herbal teas. International Journal of Pharmaceutical

Sciences and Research, 6(5), 236-238.

48. Sasnauskas, V. (2006). Miško vaistiniai augalai. Vilnius: Asveja.

53

49. Serrano, J., Puupponen‐Pimiä, R., Dauer, A., Aura, A. ir Saura‐Calixto, F. (2009). Tannins:

Current knowledge of food sources, intake, bioavailability and biological effects. Molecular

Nutrition and Food Research, 53, S310-S329. doi: 10.1002/mnfr.200900039

50. Shin, J. ir Lee, S. (2018). Encapsulation of Phytoncide in Nanofibers by Emulsion

Electrospinning and their Antimicrobial Assessment. Fibers and Polymers, 19(3), 627–

634. doi:10.1007/s12221-018-7691-4

51. Silhavy, TJ., Kahne, D. ir Walker, S. (2010). The Bacterial Cell Envelope. Cold Spring

Harbor Perspectives in Biology, 2(5). doi: 10.1101/cshperspect.a000414

52. Solórzano-Santos, F. ir Miranda-Novales, M. G. (2012). Essential oils from aromatic herbs as

antimicrobial agents. Current Opinion in Biotechnology, 23(2), 136–

141. doi:10.1016/j.copbio.2011.08.005

53. Soultani, G., Evageliou, V., Koutelidakis, A. E., Kapsokefalou, M. ir Komaitis, M.

(2014). The effect of pectin and other constituents on the antioxidant activity of tea. Food

Hydrocolloids, 35, 727–732. doi:10.1016/j.foodhyd.2013.08.005

54. Szakie, A. ir Mroczek, A. (2007). Distribution of triterpene acids and their derivatives in

organs of cowberry (Vaccinium vitis-idaea) plant. Acta Biochimica Polonica. Prieiga per

internetą: http://www.actabp.pl/pdf/4_2007/733.pdf

55. Taguri, T., Tanaka, T. ir Kouno, I. (2006). Antibacterial spectrum of plant polyphenols and

extracts depending upon hydroxyphenyl structure. Biological and Pharmaceutical

Bulletin, 29, 2226–2235. doi:10.1248/bpb.29.2226

56. UK Standards for Microbiology Investigations (2014). Identification of Staphylococcus

species, Micrococcus species and Rothia species. Public Health England (p. 32).

57. Volodarets, S., Glukhov, A. ir Zaitseva, I. (2018). Phytoncide activity of woody plants under

the conditions of steppe zone. Ekológia (Bratislava), 37(3), 219–229.

54

58. Wang, H., Wei, G., Liu, F., Banerjee, G., Joshi, M., Bligh, S., … Wang, S.

(2014). Characterization of Two Homogalacturonan Pectins with Immunomodulatory Activity

from Green Tea. International Journal of Molecular Sciences, 15(6), 9963–

9978. doi:10.3390/ijms15069963

59. Wingler, A., Purdy, S., MacLean, JA. ir Pourtau, N. (2006). The role of sugars in integrating

environmental signals during the regulation of leaf senescence. Journal of Experimental

Botany, 57, 391–399. doi:10.1093/jxb/eri279

60. Xie, Y., Yang, W., Tang, F., Chen, X. ir Ren, L. (2015). Antibacterial Activities of

Flavonoids: Structure-Activity Relationship and Mechanism. Current Medicinal Chemistry,

22(1), 132 – 149. doi: 10.2174/0929867321666140916113443

61. Žilinskas, A. (2010). Alkaloidai (mokomoji knyga). Vilniaus universitetas. Prieiga per

internetą: https://www.chgf.vu.lt/files/doc/mokomoji_medziaga/alkaloidai.pdf

55

PADĖKA

Vytauto Didžiojo universiteto Biochemijos katedros vedėjui ir magistrinio darbo vadovui

prof. habil. dr. R. Daugelavičiui už idėjas ir suteiktą pagalbą rašant baigiamąjį darbą. Taip pat

doktorantei Sandrai Sakalauskaitei už pagalbą tiriant vaistažolių arbatų vandeninių ištraukų

antimikrobines savybes bei už kantrybę ir geranoriškumą.

56

PRIEDAI

1 PRIEDAS

Plokštelės schema tetraciklino ir vaistažolių vandeninių ištraukų kombinacijos MSK nustatymui

Pvz.: X = 4 μg/mL tetraciklino, vaistažolių vandeninių ištraukų pastovi 6,25 proc. koncentracija.

Žymėjimas: TET - tetraciklinas, AK – augimo kontrolė (teigiama augimo kontrolė (bakterijos su

mitybine terpe)), SK – sterilumo kontrolė (neigiama sterilumo kontrolė (tik mitybinė terpė))