1. Kas yra filosofija: filosofijos klausimų kėlimo tradicija; žodžio „filosofija“ kilmė.

Filosofija atsirado VII a. pr. Kr. Graikijoje. Filosofija tuo metu aprėpė visus mokslus. Pagrindinis

filosofijos bruožas yra metafiziniai klausimai. Kiekvienas klausimas reikalauja atsakymo. Tačiau

filosofija nepateikia galutinio atsakymo, nes tie atsakymai kelia naujus klausimus. Lengviau

užduoti filosofinį klausimą, nei į jį atsakyti. Filosofiniai klausimai tiesiogiai paliečia kiekvieną.

Klausimai kyla kai pradedama kažkuo abejoti arba kai kas nors darosi neaišku ir norime sužinoti

tiesą, norime pažinti, ieškome atsakymo. Klausimų priežastis būna abejonė arba kritinis požiūris į

patirtus fenomenus. Filosofija (myliu išmintį) – tai mokslas, kuris tyrinėja klausimus, kurie negali

būti išspręsti visiškai ir kurie nuolat kyla iš naujo. Pvz.: Kas yra žmogus?

2. Radikalūs klausimai filosofijoje. Trys aspektai.

Filosofuoti reiškia radikaliai klausti. 1) Radikaliai klausti reiškia laikyti būti kritikuotina jos

visumoje. Kas klausia šio bei to, nėra filosofas. Pvz.: Kodėl tu naudoji tokią kosmetiką?

Filosofavimas kritiškai žvelgia į viską niekur nesustodamas, nieko netausodamas. 2) Radikaliai

klausti reiškia nepasitenkinti vienu atsakymu. Atsakymo reikia siekti, tačiau nevalia sustoti prie

vieno kurio nors. Radikaliam klausimui kiekvienas atsakymas yra žingsnis kitam klausimui. 3)

Radikaliai klausti reiškia leistis į filosofinių klausimų begalybę, nes tik paviršutiniškai žiūrint

atrodo, kad filosofinis klausimas yra apibrėžtas, iš tikrųjų jis siekia tiek toli, kiek siekia būtis.

3. Filosofavimo pradžios problema: filosofinių klausimų kilimas iš nuostabos ir abejonės,

ribinės situacijos.

Filosofinis klausimas prasideda tada, kai mūsų patyrimo pasaulis praranda savaimesuprantamybę ir

įprastumą. Tai atsitinka visų pirma “ribinėse situacijose“, kaip antai mirties akivaizdoje, kenčiant,

kovojant. Kai nustembame, pasirodo, kad kasdienis patyrimu pagrįstas žinojimas yra nežinojimas.

Savaimesuprantamybės praradimas patyrimu pagrįstą žinojimą daro abejotinu. Remdamasis

patyrimu pagrįsto žinojimo ir kasdienio patirtinio pasaulio kritika, žmogus siekia naujo, pamatinio

tikrumo. Jis siekia naujai pagrįsti žinojimo galimybę. Tačiau tai yra įmanoma tik tada, kai žmogus

abejoja radikaliai rimtai ir abejodamas prieina galutines išvadas. Tik taip jis gali įveikti abejonę.

4. Filosofijos apibrėžimas, apibrėžties du esminiai dalykai.

Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi. Filosofijos

apibrėžtis negali nustatyti filosofui ribų, kurių jis negalėtų peržengti. 1) Filosofija yra glaudžiai

susijusi su refleksija (mąstymu nukreiptu ne į išorinius daiktus, o į patį mąstymo procesą; būdus,

kuriais samprotaujame; prielaidas, kuriomis remiamės; sąvokas, kurias naudojame; sprendimus,

kuriuos darome.). 2) Filosofinė kritinė orientacija. Filosofas siekia įvertinti mąstymo priemones

(pvz.: sąvokas), klausdamas ar tos prielaidos ir principai pagrįsti, teisėti, neprieštarauja vieni

kitiems, ar jie yra teisingi.

5. Filosofija ir mitas, mitinio pasakojimo pretenzija.

Pačioje pradžioje filosofija atsiskleidžia kaip žmogaus gebėjimas mąstyti ir kaip susidaryti schemą.

Iki jos žmogus vadovavosi vien mitais. Kiekvienas žmogus apie save yra susikūręs mitą. Žodžio

„mythos“ graikų kalboje pirminė reikšmė yra žodis, sentencija, skelbimas. Vėliau šis žodis virto į

pasaką, legendą, prasimanymą... Mite vaizduojami pradiniai veiksmai rodo kaip atsirado dabartinė

egzistencinė esmė. Mitinis pasakojimas savitas tuo, kad jo neįmanoma išreikšti logine kalba. Mitas

remiasi savotiškomis, konkrečiomis universalijomis: jo herojus reiškia kiekvieną žmogų, jo

veikėjai vaizduoja visuotinę žmogišką situaciją. Mitas kalba apie žmogų ne kaip apie pavienį,

atskirą asmenį, bet kaip apie žmonių giminės atstovą. Istorinėje tikrovėje mitai nėra neutralūs

vienas kito atžvilgiu, netarpsta taikiai vienas šalia kito, tokiais jie tampa tik aprašyti, atsiradę

knygose. Realus istorinis pasaulis nėra ramus, kiekvienas mitas numitina kitus mitus, kaip netikrus,

neteisingus. Graikai buvo pirmieji, kurie atsisakė mitinio pasaulėvaizdžio. Jie suprato, kad

žinojimas yra nepaneigiama tiesa. Ji yra nepaneigiama ne todėl, kad visuomenė arba individas taip

manytų ar gyventų įsitikinę, bet kad pats žinojimas suteikia galimybę atmesti kiekvieną

prieštaravimą. Jie suvokė, kad žinojimas yra universali kategorija ir negali būti atmestas nei

žmonių, nei karalių; jis neišnyksta keičiantis laikams ir papročiams.

6. Filosofija kaip teorinis pasaulio aiškinimo būdas, naujų sąvokų atsiradimas.

Filosofija, kaip teorinis pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimo būdas, iš pradžių buvo bendras,

universalus mokslas. Iš pat pradžių filosofija siekė atsiriboti nuo dviejų dalykų. Pirma, nuo grynai

praktinių, vien instrumentinę, bet ne aiškinamąją vertę turinčių žinių, susijusių su materialia

žmonių veikla. Antra, nuo antropomorfinio, mitologinio pasaulio aiškinimo.

Pirmieji graikų mąstytojai absoliutų žinojimą arba pažinimą pavadino graikiškais žodžiais, kurie

tęsiasi per visą žmonijos istoriją: logos, sophia, aletheia, epistemė. Jų reikšmė: protas, žinojimas,

tiesa, mokslas. Tokiu būdu gimsta filosofija, kuri rūpinasi tiesa. Tiesa negali būti jokiu būdu

paneigta, nes ji yra pažinimo išraiška.

7. Tiesa ir visuma.

Ieškodami tiesos apibrėžimo, graikai VI a. pr. Kr. Pirmą kartą žvelgia į daiktų visumą, suvokdami

ją kaip tiesą. Taigi daiktų visuma yra nepaneigiama tiesa. Kosmosas yra daiktų visuma, kilusi iš

chaoso netvarkos. Chaosas yra neišmatuojamas, begalinis. Visi dievai ir pasauliai gimsta jo viduje.

Chaosas – plačiausia dimensija, kurią graikai galėjo išmąstyti. Chaosas – visumos išraiška.

Senosiose civilizacijose žmogaus ryšys su begalybe yra tamprus. Žmogaus egzistencija yra

persmelkta begalybės išgyvenimais. Tuo tarpu šiandieninis žmogus nemąsto apie visumą kaip

tokią. Jis rūpinasi konkrečiais daiktais, situacijomis. Konkretybė apsprendžia mūsų gyvenimą. Visa

tai ir kiti dalykai, pasauliai bei dievai randasi kartu vienoje vietoje ir tai vadinama daiktų visuma. Ji

apima praeitį, dabartį ir ateitį, regimus ir neregimus, kūniškus ir nekūniškus dalykus, žmogišką ir

dievišką pasaulį, visus pasaulio reiškinius, visų mūsų veiklą. Šioje visumoje egzistuoja

skirtingiausi dalykai, jie sudaro visumą, junginį. Visuma yra glaudžiai susijusi su tiesa. Norėdama

pažinti tiesą, filosofija žvelgia ne į vieną kurią nors realybės dimensiją, o į visumą, klausdama

kokia yra jos tiesa.

8. Physis, natura, gamta.

Aristotelis pirmuosius mąstytojus vadino fizikais arba fiziologais. Jo kalboje fizika savo studijų

objektu apima tam tikrą visumos dalį, kuri tampa realybe (tapsmas) ar tai būtų kūninė, biologinė,

psichinė. Už fizikos egzistuoja nekintanti realybė – Dievas, ir tas mokslas pavadintas metafizika.

Aristotelinė fizika, kaip ir moderni fizika, nėra mokslas analizuojantis visumą, o tik tam tikras

visumos sritis. Metafizika yra mokymas apie tai, kas sudaro fizinių būtybių pagrindą. Fizikos

terminas kyla iš žodžio Physis, kurį lotynai, o vėliau kitos tautos vertė į Natura. Lotyniškai žodis

Natura kyla iš žodžio Nascor (gimstu, esu gimdomas). Todėl Natura arba gamta yra būtis, kuri

gimsta arba atsiranda, todėl miršta arba išnyksta.

9. Daugio ir vienio santykis.

Daugis – visumoje egzistuojantys reiškiniai, būtybės. Filosofija žvelgia į visumą ir aprėpdama

neapsakomą fenomenų įvairovę nepasiduoda pagundai susikoncentruoti išimtinai ties kuria nors

viena. Ji mato, kad kiekvienas reiškinys koks jis bebūtų skirtingas nuo kitų, turi vienijantį elementą

– būtį arba buvimą, kaip visumos egzistavimo pagrindą. Daiktai nėra vien tik skirtingi vienas nuo

kito, bet ir identiški arba tapatūs (vienodi). Kiekvienas egzistuoja visumoje ir išlieka nors ir

skirtingais būdais toje visumoje. Jeigu šis tapatumas (tai, kas juos jungia ir vienija) nebūtų

apčiuopiamas, skirtingi daiktai negalėtų atsiskleisti kaip daiktų visuma. Visuma yra vienis, tai

tapatumas, kuris apjungia skirtingumus – daugio tapatumas.

10. Arche ir daugis.

Daiktai egzistuojantys pasaulyje ir esantys visumoje, nėra nejudrūs ir nekintantys, bet juda, gimsta,

keičiasi ir miršta, dauginasi ir išnyksta, kyla ir nugrimzta. Daiktai, kurie atsiranda, kuriuos

pastebime, neatsiranda iš niekur arba kitos dimensijos negu visuma ir išnykdami neišeina iš

visumos ribų. Jie negali ištrūkti iš visumos ribų. Daiktai, kurie egzistuoja visumoje, kyla iš vienio

(tai kas juos jungia ir vienija) ir sugrįžta į vienį. Ir šis vienis ne tik buvoja visumoje, bet yra

visumos centras, kaip žemė yra centras iš kurios išauga daugybė augalų. Kilmė, ištakos, būties

centras, principas, pradas – visi šie žodžiai nusako Arche sąvoką. Pirmosios filosofijos teorijos

remiasi mintimi, kad visa kas yra kyla iš bendrojo pirmo prado.

Daugybė daiktų tarp savęs yra skirtingi. Iš vienio kyla daugis ir ne iš kur kitur. Vienio

diferenciacijos procesas sutampa su daugio tapatumu. Daiktų tapsmas yra skirtingumų susidarymas

kylantis iš vienio. Pirmieji filosofai teigė, jog iš niekio gimsta niekis. Principas arba Arche iš kurio

kyla ir kuriame išnyksta būtis, pats negali iš kurio nors kilti ar išnykti, taigi jis yra amžinas. Jis yra

pavadintas dievišku, nes valdo ir apima visus dalykus arba visą būtį. Arche taip pat yra jėga, kuri

apsprendžia pasaulį arba principas, kuris valdydamas pasaulį jį kildina ir naikina.

11. Filosofijos klasifikacija Europoje. Senovės filosofijos laikotarpiai.

Senoji Europos filosofija suskilo i dvi dalis: senovės ir krikščioniškąją. Lūžis tarp šių erų įvyko ne

iš karto. Seniau jos egzistavo šalia viena kitos. Šio keblumo išvengė Europos filosofija suskildama

į tris dideles epochas: 1) Senovės 2) Viduramžių filosofija 3) Naujųjų amžių filosofija. Senovės

filosofijos periodai senojoje filosofijoje prasidėjo VI a. pr. Kr., kai imperatorius Justinianas uždarė

pagoniškas mokyklas. Senąją filosofiją galima suskirstyti į tokius laikotarpius: 1) Filosofijos

atsiradimo laikotarpis, kuriuo ji buvo vien kosmologinio pobūdžio. VI-V a. pr. Kr. Gamtos

filosofija vyraujančios šios srovės: gamtos filosofija, joninės filosofijos pitagorininkai, elijiečiai. 2)

Senovės švietimo laikotarpis IV a. pr. Kr. Prasidėjęs tuoj po švietimo laikotarpio ir glaudžiai su juo

susijęs, pasižymėjo kuo plačiausia problematika. Jis laikomas klasikiniu laikotarpiu, senovės

filosofijos viršūnė. 3) Didžiosios sintezės laikotarpis: Platonas ir Aristotelis. 4) Senovės mokyklų

laikotarpis, kuriuo svarbiausią vietą buvo užėmusios etikos problemos. III – I a. pr. Kr.

Helenistinės mokyklos: stoikai, epikūrininkai, skeptikai. 5) Religinio pobūdžio sinkretinis

laikotarpis. I a. pr. Kr. – V a. pitagorizmo atsigavimas, neoplatonizmas.

12. Filosofijos studijų objektas santykyje su realiaisiais mokslais.

Kiekvienas specialusis mokslas, priešingai negu filosofija, tiria vienokią ar kitokią tikrovės sritį

(pvz.: geologija – žemės sudėtį). Taigi įvairūs mokslai vykdo sistemingą tyrimo veiklą, kuri apima

žinių visumą, kurios tikslas yra eksperimentai, stebėjimo dedukcija – paaiškinti materialaus

pasaulio reiškinį. Specialieji mokslai tiria tik dalį tikrovės. Jie savo dalykus svarsto savo specifiniu

požiūriu. Filosofija studijuoja ne tą ar kitą tikrovės sritį, o pačią tikrovės visumą. Visa, kas yra,

domina filosofiją: medžiaga, gyvybė, siela, psichinis gyvenimas, dvasia, visa tikrovė. Šiuo požiūriu

palyginti su specialiaisiais mokslais, filosofija yra visuotinis mokslas, nes jos studijų objektas yra

visa tikrovė. Studijų objektas apima ne atskirus fenomenus, o bendruoju būties visumos aspektu.

Specialiųjų mokslų uždavinys yra atskleisti kokie dėsniai valdo tą ar kitą tikrovės sritį, o filosofijos

siekis yra atskleisti kas yra tos atskirosios sritys. Taigi visi mokslai yra susiję su filosofija, kaip

savo pirmine versme, ir visiems mokslams reikia filosofijos kaip savo atbaigimo. Filosofija

tarnauja atskirus mokslus suvesdama į vieningą pažinimą.

13. Filosofijos studijų metodas.

Skirtingas studijų objektas reikalauja skirtingų studijų metodo, pažinimo kelio. Atskirų būtybių

pasaulis, kurį analizuoja atskiri mokslai, yra patirtinė tikrovė. Taigi, specialiųjų mokslų metodas

yra empirinis, kuris remiasi patirtimi. Atskirų būtybių pasaulis nėra vienprasmiška sąvoka.

Gamtinė tikrovė, medžiaga, gyvybė suvokiama betarpiškai. Dvasinė tikrovė suvokiama tarpiškai

per savo objektyvias išraiškas (kalba, grožinė literatūra). Tačiau filosofijos būtis ir jos pirminės

priežastys bei principai nėra jokia prasme nepatiriama. Visa tai, ką aš galiu patirti, visada yra tas ar

kitas atskiras dalykas, bet ne pati būtis. Patiriamos tik būtybės, o ne pati būtis. Filosofijos metodas

greičiau yra pats filosofijos turinio, jos objekto gyvenimas, kuris ir nustato filosofijos metodo

pobūdį. Filosofija nėra empirinis mokslas, ji – neempirinis mokslas apie empiriją. Ji tyrinėja ne

patirtinio pasaulio atskiras sritis, o patyrimo apskritai galimybės sąlygas. Tik taip filosofija yra

pajėgi išsakyti visumą ir tuo pačiu padėti nustatyti realiųjų mokslų vietą.

14. Būties filosofija arba ontologija.

TI ESTIV – Kas tai yra? Kas yra gamta, judėjimas, kažkas? Taip klausdami mes priartėjame prie

graikiškojo TI ESTIV. Tuose klausimuose ieškoma ne vien tikslesnio apibrėžimo, bet kartu yra

paaiškinta kas yra tas kas, kokia prasme reikia jį suprasti. Tai, ką reiškia tas kas, vadinama

Quidittas arbas kas būtimi. Ši būtis seniau buvo apibrėžiama skirtingai. Taigi, esinio kas būties

ieškojimas apimamas klausimo kas yra esinys ir kiek jo yra, pirmą kartą tampa filosofija.

Aristotelis: anksčiau ir visada kur eina filosofija ir kur ji vis nesuranda kelio yra toks klausimas kas

yra esinys (TI TO ON). Filosofija yra mokslas, tyrinėjantis pirmuosius pradus ir priežastis. Ji

sudaro esmę ir būtį.

15. Talis Miletietis filosofinio mąstymo pradininkas, vienijančio elemento problema.

Jis sakė, kad viskas atsirado iš vandens. Taigi, vienijantis elementas ir visų daiktų pirminis

principas yra vanduo. Šis jo atsakymas pažadino žmonijos mintį klausti apie ARCHE. Talis

neklausė kas pasaulį sukūrė, o klausė koks pasaulis buvo nuo pat pradžios. Tokia tapo pirmoji

filosofijos problema. Pirminį pasaulio būvį laikė svarbiausiu. Talis skelbė, kad Physis yra vanduo.

Teigti, jog daugio vienijantis elementas yra vanduo, ir kad visi daiktai yra vanduo, yra tolygu

teigti, kad vanduo yra yra tai, iš ko daiktai gimsta ir kuriame jie išnyksta. Bet tas vanduo nėra

pojūčiais patiriamas vanduo, kuriame maudomės ar jį geriama. Pojūčiais patiriamas vanduo yra

vienas iš daugio pasireiškimo visuotinybėje. Todėl negali būti ARCHE. Šis Talio vanduo yra

neempirinis.

16. Anaksimandras Miletietis: apeironas ir tapsmas.

Jis pastebėjo, kad vanduo, apie kurį kalba Talis, yra vienas iš regimų pasaulio elementų. Pradžia

Anaksimandrui buvo kažkas daugiau negu pirmasis daikto raidos momentas. Jis buvo įsitikinęs,

kad tai, kas buvo pradžioje, nesiliauja buvę tik įgyja naujas formas. Anaksimandras taip pat ieškojo

pirminės medžiagos, tad jis pirmasis ėmė vartoti prado arba ARCHE sąvoką. Pirmines daiktų

savybes jis laikė pastoviomis, esminėmis, pagrindinėmis. Anaksimandro dėka pasikeitė ir Physis

prasmė. Šis terminas reiškė visa, kas tampa, auga, dauginasi. Jeigu daiktai gimsta, jie negali gimti

iš nebūties. Turi būti kažkokia tai priežastis. Turi būti ta pirminė substancija iš kurios atsiranda

daiktai. Ta substancija yra neapibrėžtis arba apeironas. Ji yra amžina, nenykstanti, nesenstanti.

Pirminę medžiagą Anaksimandras apibūdina tik kiekybiškai – ji yra beribė. Apeironas –

neapibrėžtis, visumos principas, nesuvokiamybė. Pradas yra beribis, nes jis negali išsieikvoti.

Apeirumas apima visas priešybes ir jis yra šių priešybių kilmės priežastis. Būtent tos priešybės

padaro, kad gali atsirasti įvairūs daiktai pasaulyje. Vienas momentas sunaikina kitą momentą.

Anaksimandras manė, jog tapsmas yra priešybių išsiskyrimas. Esant pirminei neapibrėžčiai, visos

priešybės yra susimaišiusios, o gamtoje yra viena nuo kitos atsiskyrusios. Jos atsiskyrė gamtos

tapsmo procese. Gamtos tapsmas – priešybių išsiskyrimas. Tapsmo procesą sukelia amžinas

judėjimas, kuris turi savo dėsnį.

17. Anaksimenas Miletietis apie daiktų pradą ir pokyčių priežastis.

Jis teigė, kad pasaulis yra beribis, o judėjimas – amžinas. Anaksimenui rūpėjo kas sudaro apeironą,

kas tai yra. Apeironas yra glaudžiai susijęs su oru. Jis sutapatino su apibrėžta žinoma iš patirties

medžiaga – oru. Oras vaidino tokį patį vaidmenį, kokį Talio pažiūrose turėjo vanduo. Oras

vienintelis iš visų medžiagos rūšių atrodė esąs begalinis kiekybiškai. Atrodė, kad jis ir kuria

neapibrėžtį. Tais laikais egzistavo hilozoizmas (medžiaga pati savyje turi galią judėti). Oras labai

lengvai kinta ir tai leidžia lengvai įsivaizduoti, kad iš jo atsirado visi daiktai. Anaksimenas suprato,

kad oras gali būti įvairaus tankio. Kada yra tolygiai pasiskirstęs, jis yra nematomas, o matomas

pasidaro tada, kai oras sutankėja arba išretėja. Tada jis įgyja kitą išvaizdą ir pereina į kitą

koncentracijos būvį. Sutankėdamas tampa debesimi, vandeniu, žeme, vėju ir net akmeniu. Tai

sustiprino įsitikinimą, kad gamta yra vieninga, visi daiktai sudaro vienovę, nes yra sudaryti iš tos

pačios orinės medžiagos ir gali pereiti į kitą koncentracijos būvį. Anaksimenas samprotavo apie

gamtoje vykstančių pokyčių priežastis. Judėjimas, kuris yra neatskiriamas nuo medžiagos,

sutankina ar suretina orą, sutankindamas arba nutolindamas jo daleles. Šiluma ir šaltis sukelia oro

būvio pokyčius. Anaksimenas pastebėjo ryšį tarp temperatūros ir medžiagos koncentracijos būvio.

18. Herakleitas: pasaulio pradas, kintamumas ir logas.

Jis ieškojo ARCHE ir tai atrado ugnyje. Ugnis tampa jūra, oru, žeme ir vėl virsta ugnimi. Ugnies

pokyčiai vyksta dviem kryptimis (aukštyn ir žemyn). Jam svarbu buvo tapsmas, kintamumas. Jis

mąstė ne tik apie gamtos pradžią, bet ir apie jos savybes. Ir atrado, kad svarbiausia jo savybė yra

kintamumas. Jis tą tikrovę pavaizdavo upe, nes viskas teka, niekas nestovi vietoje, viskas keičiasi,

negalima du kartus įbristi į tą pačią upę. Gamta yra nuolatinis mirimas ir gimimas. Tiesa yra tai,

kad kintame. Daiktų pastovumas tėra iliuzija. Tapsmas yra pagrindinis elementas. Kadangi daiktai

tampa santykiniai nesiliaujančioje daiktų kaitoje dingsta ribos tarp priešybių. Nėra tos aiškios ribos

visur yra tik tolydūs perėjimai. Kintamumas yra vienis. Pakeičia savo būtį, bet išlieka tas pats.

Visos savybes kinta ir vienos priešybės tampa kitomis. Herakleitas manė, kad viskas kinta, kad tik

dėl to ir yra pastovumas. Yra pastovi keitimosi tvarka. Gamta keičiasi pagal tam tikrą tvarką.

Vienas dėsnis valdo visus pokyčius, jis vienodai valdo ir žmogų, ir visatą. Žmogų valdo protas,

vadinasi ir visatą turi valdyti protas. Logas yra amžinas kaip pasaulis ir jis yra neatskiriamas

pasaulio veiksnys, jis yra tobulinusias dieviškas veiksnys.

19. Parmenidas: būties teorija, dedukcinis metodas, epistemologijos užuomazgos.

Parmenidas sakė, kad priešybės paneigia viena kitą ir jeigu reiškiniai yra prieštaringi, vadinasi jie

nėra teisingas būties vaizdas. Apie nieką gamtoje negalima sakyti kad yra, o tik kad tampa.

Gamtoje regimus daiktus negalime vadinti būtimi, nes kas gali liautis buvęs, tas nėra būtis. Būtis

neturi pradžios, ji negali turėti ir pabaigos, ji – amžina, tolydi, nuolat esanti, nes kiekvienas

pertrūkis būtų nebūtis. Ji yra nejudanti ir apskritai nekintanti, nes keistis ji galėtų tik tapdama

nebūtimi. Ji yra ir nedaloma. Būtis yra pastovi ir vienoda, ji yra tapsmo ir įvairovės priešybė.

Parmenino išvados nutolo nuo patirties ir reikalavo būtinai skirti būtį nuo reiškinių. Parmenidas

atmeta patirtį kaip pažinimo šaltinį ir visą žinojimą kildina iš apriori turimų bendrųjų prielaidų.

Pasitikėjo tik protu ir dedukcija. Pripažino tik mąstymą, juslinį pažinimą laikė nepatikimu, nes jis

teikia kintantį pasaulio vaizdą. Parmenino reikšmė: Vientisos ir nekintančios būties teorija. Gynė

požiūrį, kad būtis ir mintis yra neatskiriamos. Mintį skyrė nuo suvokimo. Taikė dedukcinį

dealekcinį metodą.

20. Empedoklis: medžiagos ir jėgų teorija.

Pastovūs dėmenys gali jungtis tarpusavyje ir išsiskirti. Jie patys nekinta, bet kinta jų dariniai, iš jų

sudaryti daiktai randasi ir nyksta. Dėmenys jungdamiesi vieni su kitais tampa įvairiaformiais

daiktais, yra tik maišymasis ir mišinių kaita. Empedoklis teigė, kad yra keturi kokybiškai skirtingi

pasaulio dėmenys. Tuos dėmenis pavadino stichijomis arba elementais. 1. Pirminė būsena.

Neveikia nei viena jėga, nėra išjudintos, išsimaišiusios. Puikiai dera tarpusavyje. Harmonija. 2.

Nesantaikos veikimo laikotarpis, kurio padarinys yra 3. chaoso ir visiško stichijos susimaišymo

laikotarpis. 4. Meilės laikotarpis. Meilė jungdama panašų su panašiu sutelkia stichijas ir vėl

sugrąžina į pirminę harmoningą būseną. Paskui vėl viskas vyksta iš naujo.

21. Demokritas Abderietis: atomizmas, subjektyvinė suvokimo teorija, determinizmo

pradžia.

Medžiaga yra sudaryta iš atomų. Atomai – nedalančios dalelės, kurios yra nekintančios, bet

judinamos erdvėje sudaro kintantį ir kaskart vis kitokį pasaulį. 1. Visa gamta sudaryta vien iš

daugybės atomų arba nedalomų dalelių. 2. Atomai turi tik kiekybines savybes, bet neturi

kokybinių. Vieną nuo kito atomus skiria tik trejopos savybės: forma, padėtis ir tvarka. 3. Visuotinė

atomų savybė yra judėjimas. Jis toks pat amžinas kaip ir patys atomai, nereikalingas joks išorinis

impulsas. Tas judėjimas tik vietos keitimas erdvėje, jis yra vienintelis atomų permainos rūšis. 4.

Atomai būna ir juda tuštumoje. Tuštuma leidžia paaiškinti daiktų didėjimą ir mažėjimą.

Demokratas atomus vadina būtimi, o tuštumą – nebūtimi. Atomai turi tik matematines savybes.

Neturi jutimo savybių. Iš tikrųjų egzistuoja tik atomai ir tuštuma, o saldumas, kartumas, šiluma,

spalvos... yra tik subjektyvūs dalykai. Subjektyvumas turėjo tam tikrą pamatą atomų sandaroje. Iš

čia kyla deterministinis pasaulio suvokimas. Niekas nevyksta be priežasties. Viskas turi kokį nors

pamatą ir būtinumą. Priežastis atomistai manė esant materialias ir mechanines. Atmetė tikslus, o

reiškinius aiškino tik priežastimis. Priežastis lygu būtinumas.

22. Sofistai, retorika bei reliatyvizmas.

Sofistai atsiranda V a. Kryptis – humanitarinė (dėmesio centre žmogus). Principinė nuostata –

reliatyvizmas, nėra nieko tikro, pastovaus. Pats originaliausias mąstytojas buvo Protagoras. Sofistai

buvo mokytojai ir auklėtojai, rengiantys žmones viešam gyvenimui. Reikšmę įgauna kai auklėjimo

tikslu tampa išsimokslinimas, o ne fizinė jėga. 1. Sofistams buvo priekaištaujama, kad jie moko už

pinigus. 2. Sofistai griauna tikėjimą ir papročius. Sofistų tikslas buvo išmokyti gebėti įtikinamai

ginti bet kokią tiesą. Prireikus netgi silpnesnį dalyką paversti stipresniu. Visa tai veda į tam tikrą

reliatyvizmą (melo pavertimas tiesa). Reliatyvizmas reiškėsi teisiniame mąstyme. Pozityvioji teisė

yra galingųjų įrankis silpniesiems engti. Įstatymas yra silpnųjų gynybinis pylimas nuo stipriųjų.

Teisėtvarka yra abipusis piliečių gyvenimo ir nuosavybės laidas. Taip pat reliatyvizmas reiškėsi ir

moralės, religijos srityse ir pažinimo teorijoje. Žmogus visada lieka supančiotas žodžių ir

nuomonių tinkle.

23. Sokratas Atėnietis. Etinės pažiūros: dora, gėris, nauda, laimė ir žinojimas.

Su juo prasideda klasikinės filosofijos periodas. Apie Sokratą sužinome iš jo mokinio Platono.

Sokratas nuolat kalbėdavo su miesto gyventojais, juos tarsi egzaminuodavo ir ragindavo teisingai

gyventi. Dėl to priešiškumas jam tik didėjo ir buvo nuteistas mirties bausme. Svarbiausias jo

klausimas filosofijoje yra gėrio ir dorybės problema. Jis įvedė elenktinį metodą. Jis pastebėjo, kad

miestelėnai galvoja, jog žino, kas yra gėris ir dorybės. Sokratas pastebi, jog jie tik tariasi žiną, o šis

tariamas žinojimas neatsilaiko prieš patikrinimą protu. Sokratas kelia tikrinančius klausimus ir tais

klausimais griauna savo pašnekovo tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs.

Taip susidariusi padėtis be išeities, kuri vadinasi aporia yra pokalbio kulminacinis taškas nuo kurio

prasideda tikro proto bendrybėmis pagrįsto žinojimo ieškojimas. Žinojimas, kurio ieško Sokratas,

yra praktinis žinojimas. Jo turinys – gėrio ir blogio pažinimas. Jis apsidraudžia nuo klaidų kritiškai

save tikrindamas. Jo tikslas – teisingas praktinis žinių taikymas. Aiškiai yra matyti, kad metodas

yra ėjimas nuo atskirybės iki bendrybės, aprėpiančios tiriamosios sąvokos esmę. Sokratas sako,

kad jis pasitiki tik savo logu, protu vertindamas bet kokį reiškinį. Jis teigė, jog šitoks filosofinis

pažinimas yra rūpinimasis savo siela. Iš sielos sandaros kyla viso žmogaus gerumas, nes yra tai,

kas visa parūpina ir viskuo rūpinasi. Siela yra žmogaus esmė, branduolys. Tik iš sielos kyla visa

kas žmogui yra gera, taip pat ir jo palaima (eudaimonija), kuri yra nes kas kita, o sielos tvarka ir

harmonija. Kiekvienas blogas veiksmas kyla iš nežinojimo kas yra gėris ir blogis. Žinantysis yra

geras. Savo filosofiją Sokratas laiko majeutika (pribuvėjos menas). Jis nori būti tik padėjėju ieškant

žinojimo bei pažįstant save patį, nes šituos dalykus turi pasiekti savo jėgomis, jų negalima suteikti

iš šalies.

24. Sokrato logika: elenktinis ir majeutinis metodas.

Sokratas įvedė elenktinį metodą. Jis pastebėjo, kad miestelėnai galvoja, jog žino, kas yra gėris ir

dorybės. Sokratas pastebi, jog jie tik tariasi žiną, o šis tariamas žinojimas neatsilaiko prieš

patikrinimą protu. Sokratas kelia tikrinančius klausimus ir tais klausimais griauna savo pašnekovo

tariamą žinojimą, kol tas galiausiai pripažįsta nieko nežinąs. Taip susidariusi padėtis be išeities,

kuri vadinasi aporia yra pokalbio kulminacinis taškas nuo kurio prasideda tikro proto bendrybėmis

pagrįsto žinojimo ieškojimas. Žinojimas, kurio ieško Sokratas, yra praktinis žinojimas. Jo turinys –

gėrio ir blogio pažinimas. Jis apsidraudžia nuo klaidų kritiškai save tikrindamas. Jo tikslas –

teisingas praktinis žinių taikymas. Aiškiai yra matyti, kad metodas yra ėjimas nuo atskirybės iki

bendrybės, aprėpiančios tiriamosios sąvokos esmę. Sokratas sako, kad jis pasitiki tik savo logu,

protu vertindamas bet kokį reiškinį. Jis teigė, jog šitoks filosofinis pažinimas yra rūpinimasis savo

siela. Iš sielos sandaros kyla viso žmogaus gerumas, nes yra tai, kas visa parūpina ir viskuo

rūpinasi. Siela yra žmogaus esmė, branduolys. Tik iš sielos kyla visa kas žmogui yra gera, taip pat

ir jo palaima (eudaimonija), kuri yra nes kas kita, o sielos tvarka ir harmonija. Kiekvienas blogas

veiksmas kyla iš nežinojimo kas yra gėris ir blogis. Žinantysis yra geras. Savo filosofiją Sokratas

laiko majeutika (pribuvėjos menas). Jis nori būti tik padėjėju ieškant žinojimo bei pažįstant save

patį, nes šituos dalykus turi pasiekti savo jėgomis, jų negalima suteikti iš šalies.

25. Platonas: dviejų pasaulių teorija.

Platonas sukūrė idėjų teoriją. Platonas pradeda kasdienio patyrimo pamatine kritika. Kol žmonės

pasilieka kasdienio patyrimo ribose, jie gyvena iliuzijų pasaulyje ir nieko nežino apie tikrąją būtį.

Platonas manė, kad už juslinio pasaulio turi būti būti kita tikrovė. Šią tikrovę jis pavadino idėjų

pasauliu. Jame slypi amžini ir nekintantys įvairių esybių matomų gamtoje pavyzdžiai. Jis pasaulį

dalija į dvi sferas: regimų daiktų pasaulis, kas netiesiogiai suvokiama, šešėliai, atspindžiai, ir tai

kas tiesiogiai suvokiama, daiktai ir gyvos būtybės; ir protu pasiekiamas pasaulis. Mokslo sfera.

Taigi, regimybės pasaulis yra juslumo sritis ir jis priklauso materialiam pasauliui. Tikrosios būties

sritis yra dvasios pasaulio sritis. Jis neturi nieko bendro su kintančių reiškinių regimybė ir

skleidžiasi ne per juslumą, o yra susijęs su tikrąja būtimi, kuri nekinta ir sudaro reiškinių pagrindą.

26. Platono pažinimo teorija. Kokias pažintines galias skiria Platonas? Pažinimo kaip

prisiminimo samprata.

Tampa aišku, kad pažinimas negali būti paaiškintas jusliniais pojūčiais. Pojūčiai rodo, kad mūsų

kūnas ir pojūčiais suvokiami daiktai yra susiję. Tačiau nuo pojūčių skiriasi mūsų pažįstančioji

dvasia (NOUS), kurią Platonas dar vadina siela, ir ta nekintanti ir sudaranti reiškinių pagrindą

tikroji būtis. Dvasią ir tikrąją būtį skiria pojūčių, iliuzijų pasaulis, bet jie negali būti tiltu tarp

dvasios ir tikrosios būties. Pažinimas įmanomas, nes siela ir tikroji būtis susilieja idėjose. Tai, ką

suvokiame juslėmis – fenomenai, kintantys reiškiniai. Nekinta fenomeno apraiškos – esmė, forma

– išmintis. Pojūčiais esmės patirti negalime, bet ji sudaro reiškinių pagrindą ir per juos reiškiasi. Už

juslinio pasaulio privalo būti kita tikrovė – idėjų pasaulis. Ryšys su idėjų pasauliu išreiškiamas 2

mitais: Anamnezės mitas (prisiminimas). Sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. Iki

įžengdama į nykstantį kūną siela matė idėjas, tai ji egzistuoja ir prieš gimimą. Bet sielos įžengimas

į kūną, pojūčiai nuslopino, tai ką ji matė. Apsivalant nuo pojutinių įtakų siela gali prisiminti idėjas

egzistuojančias idėjų pasaulyje. Taigi tikrasis pažinimas yra pasiekiamas prisimenant. Meteksės

mitas (dalyvavimas). Kosmosas atsirado dėl pasaulio kūrėjo (Demiurgo) veiklos. Šis kūrėjas

pagamino gamtos daiktus iš pirminės medžiagos nusižiūrėdamas į idėjas, todėl kaip idėjų atvaizdai,

gamtos daiktai dalyvauja jose. Jie egzistuoja dalyvaudami idėjose. Tikrasis pažinimas įmanomas

dėl to, kad siela ir tikroji daiktų būtis susilieja idėjose. Anamnezės požiūriu siela yra susieta su

idėjomis, kuriose gamtos daiktai dalyvauja meteksės požiūriu. Pojūtis yra tik išorinė dingstis

prisiminimui – pažinimui.

27. Platono trikampis. Anamnezė ir meteksė.

Yra du mitai: anamnezė (prisiminimas) ir meteksė ( dalyvavimas). Siela yra panaši į idėjas ir yra

giminingos. Siela egzistuoja idėjų pasaulyje prieš užgimdama žmoguje.

IDĖJA

DIEVAS

DVASIOS FILOSOFIJA

HEGELIS

SUBJEKTAS SUBSTANCIJASIELA PASAULISTRANSCENDENTINĖ REFLEKSIJA ONTOLOGINĖ REFLEKSIJASAVIMONĖS FILOSOFIJA BŪTIES FILOSOFIJAKANTAS ARISTOTELIS

28. Platono antropologija, sielos ir kūno santykis.Antropologija – žmogaus būties problemiškumas. Žmogus – kūno ir sielos vienovė.

Sielos esmė yra panaši į idėjas ir joms gimininga. Iki įžengdama į nykstamą kūną, ji matė idėjas. Bet

sielos įžengimas į kūną, juslumas nuslopino tai, ką matė dvasia. Pasak Platono siela prieš

prisijungdama su kūnu pati priklausė idealybės sferai. Taigi esą yra tai, jog siela kažkada tiesiogiai

stebėjo tas amžinąsias daiktų esmės ir iš analogijos su šio pasaulio reiškiniais gali pradėti jas

prisiminti.

29. Platono idealios valstybės teorija. Valstybės luominė sąranga. Luomų funkcijos.

Žmogaus paskirtis išryškėja, ne asmens, o visuomenės gyvenime. Etikos klausimus Platonas svarstė

valstybės teorijos fone, bet ne valstybės, kokia ji iš tikrųjų yra, o kokia turėtų būti. Platono valstybės

teorija buvo normatyvinė „geriausios“ valstybės teorija, sukonstruota vadovaujantis gėrio ir

teisingumo idėjomis. Valstybė privalo siekti aukščiausių ir idėjoms būdingų pranašumų – visuotinumo

ABSOLIUTAS

BŪTISAŠ

PATYRIMAS

ir pastovumo – vadovaudamasi ne asmeniniais ketinimais, o bendraisiais principais. Valstybė turi būti

sutvarkyta kaip organizmas, kuriame kiekvienas privalo daryti tai, kas jam priklauso. Neleistina, kad

kiekvienas gyventojas savarankiškai siektų savojo gėrio. Valstybės dalys turi priklausyti nuo visumos,

o ne visuma nuo dalių, nes tik tada joje bus santarvė. Valstybė turi remtis žinojimu, nes norint daryti

gera reikia žinoti, kas yra gėris. Valstybė bus tobula tik tada, kai ją valdys labiausiai išsilavinę žmonės,

filosofai. Toks buvo intelektualistinis šios valstybės teorijos pobūdis. Valstybei gali priklausyti tik tie,

kurie jai reikalingi, tad ideali valstybė turi būti luominė:

o Valdovų luomas (filosofai) – rūpintis, kad visi piliečiai teisingai gyventų (išmintis).

o Karių luomas – valstybės ginimas nuo išorės ir vidaus priešų (narsa).

o Maitintojų luomas (amatininkai, valstiečiai) – aprūpinti bendruomenę (nuosaikumas)

Kiekvienas luomas turi skirtingus uždavinius, todėl ir gyventi turi skirtingomis sąlygomis. Trys luomai

atitinka tris sudedamąsias sielos dalis, todėl yra tiksli valstybės ir asmens analogija. Ideali valstybė

privalo būti hierarchinė, nes jos dalys nėra lygios tarpusavyje. Ideali valstybė yra asketiška, nes ji

siekia idealaus tikslo, kurio pasiekimas negarantuoja gyventojams tiesioginės naudos, prabangos,

laikinų gėrybių. Dviem aukštesniesiems luomams panaikinama asmeninė nuosavybė. Žemiausias

luomas neprivalo laikytis griežtų taisyklių, bet tik dėl to, kad nedalyvauja siekiant tobulumo.

30. Aristotelis, akto ir potencijos dialektika: aktualioji ir potencialioji būtis; aktyvioji ir

pasyvioji potencija.

Aristotelio filosofijos pamatas buvo dvejopas: iš Platono išmoko idealizmo, o polinkiu, požiūriu

buvo realistas. Jis neigė, kad anapus atskirų daiktų galėtų būti idėjos. Užtat jis pripažino, kad žinios

yra sukauptos bendrosiose sąvokose. Būtis yra atskirybė, ji egzistuoja, ji yra, o žinios –

visuotinybė. Žinios – tai sąvokos, kurios apibrėžia būtį. Akto ir potencijos perskyra yra svarbiausia

Aristotelio ontologinė perskyra. Kiekvienoje būtybėje yra du momentai: 1) Aktualioji būtis

(energija), tai momentas, kurio pagrindu būtybė yra tai, kas ji yra. Šį momentą vadiname aktu. 2)

Potencialioji būtis (jėga), tai momentas, kurio pagrindu būtybė gali būti kažkas kita negu tai, kas ji

yra. Šį momentą vadiname potencija. Potencija - tai kas gali būti. Judėjimas yra toje vietoje

(aktualiai), bet potencialiai jis gali būti kitoje vietoje. Aktyvioji potencija – gebėjimas sukelti aktą.

Pasyvioji potencija – gebėjimas priimti aktą, veikimą. Aktualiai daiktas yra vienis, potencialiai –

daugis.

31. Aristotelio būties teorija: substancija ir akcidencija.

Judėjimas erdvėje yra tik viena kaitos rūšis, kada kinta substancija, tada yra kiekybinis. Yra ir

kokybiniai pokyčiai. Substancijos santykiai su kitomis substancijomis. Visose šiose kaitose kinta

substancijos apibrėžtis, tuo tarpu pati substancija lieka lygi pati sau. Aristotelis dalina substanciją į

dvi dalis. Substancija yra savistovė būtybė, kuri tam tikra prasme „stovi savyje“, išlieka ir

nesikeičia kintant apibrėžtims. Substancijos apibrėžtys, kurios keičiasi yra nesavistovės būtybės,

jos ne „stovi savyje“, bet yra tik dėka kažko kito, dėka substancijos. Šias nesavistoves apibrėžtis

vadiname akcidencijomis. Akcidencijos ir substancijos santykis yra akto ir potencijos santykis.

Substancija yra potenciali akcidencijų atžvilgiu. Akcidencijos yra aktai, kurie apibrėžia

substanciją, tam tikri veiksniai, kurie įtakoja substanciją. Substancijos ir akcidencijos sąlygoja

viena kitą. Substancija yra reali tik dėl pilnutinės akcidencinės apibrėžties. Akcidencijos yra realios

tik substancijos dėka. Substancijos ir akcidencijos santykis yra dialektinis.

32. Aristotelio kategorijos, pirminė ir antrinė substancija, transcendentalijos.

Aristotelio raštuose kategorija reiškia teiginio schemą arba formą. Aristotelis sako, kad mes visada

kalbame apie daiktus. Pas Aristotelį yra 10 kategorijų: 1) Substancija 2) Kiekybė 3) Kokybė 4)

Santykis 5) Kur? 6) Kada? 7) Padėtis 8) Turėjimas 9) Veikimas 10) Kęsmas. Pirmoji kategorija yra

substancijos kategorija, tuo tarpu visos kitos žymi akcidencijas, substancijos ypatybes. Yra pirminė

substancija, kuri yra individuali, konkreti. Antrinė substancija yra pirminės substancijos esmė, t.y.

rūšis, kuriai priklauso individuali substancija (Petras yra žmogus). Antrine substancija – predikatu,

nusako pirminę – subjektą. Yra predikatų, kurie peržengia kategorijas. Tokie antkategoriniai

predikatai vadinami transcendentalijomis. Tai reiškia: būtybė, vienis, tiesa, gėris, grožis.

33. Dinaminis tikrovės aspektas: potencija ir aktualybė ir statinis tikrovės aspektas: forma ir

materija.

Substancijos nesikeičia, keičiasi tik akcidencijos, tačiau pasirodo, kad ir pati substancija yra

kintama. Gali vykti ne tik akcidencinis kitimas nekintančios substancijos pagrindu, bet ir

substancinis pačios substancijos kitimas. Mūsų kažkada nebuvo, bet ir kažkada nebebus, gimėme ir

mirsime. Vykstant akcidenciniam kitimui, substancijos kaip potencinio nesikeičiančio substrato

viena akcidencinė aktuali priežastis virsta kita. Bet kokiai kaitai reikalingas nekintantis substratas.

Šis substratas pasirodo kaip potencija kintančių, aktualių apibrėžčių atžvilgiu. Išvada: šis substratas

kaip pastovus substancinio pokyčio pagrindas neturi ir substancinės apibrėžties, nes jo substancinė

apibrėžtis turi kisti, taigi prieiname ribinę sąvoką: savaime, visiškai neapibrėžtą, pasyviai

potencialų substratą, kurį Aristotelis vadina materija. Materija yra bet kokios natūralios

substancijos galutinis neapibrėžtas, tačiau neapibrėžiamas pagrindas neapibrėžtos apibrėžiamybės

pasyviai potencialus pradas. Egzistuoja du dalykai: substancija yra dviejų momentų rezultatas. 1)

Substancinis aktualios apibrėžties vadinamos substancine forma MORPHE (forma). Jis apibrėžia

materiją kaip tam tikros rūšies substanciškai realią būtį. 2) Pasyviai potencialaus substrato

materijos kaip neapibrėžtos apibrėžiamybės prado HYLE.

34. Aristotelio hilemorfizmas: materija ir forma; esmė ir būtis; ontologinių perskyrų sistema;

ontologinis priežastingumas.

Substancijos nesikeičia, keičiasi tik akcidencijos, tačiau pasirodo, kad ir pati substancija yra

kintama. Gali vykti ne tik akcidencinis kitimas nekintančios substancijos pagrindu, bet ir

substancinis pačios substancijos kitimas. Mūsų kažkada nebuvo, bet ir kažkada nebebus, gimėme ir

mirsime. Vykstant akcidenciniam kitimui, substancijos kaip potencinio nesikeičiančio substrato

viena akcidencinė aktuali priežastis virsta kita. Bet kokiai kaitai reikalingas nekintantis substratas.

Šis substratas pasirodo kaip potencija kintančių, aktualių apibrėžčių atžvilgiu. Išvada: šis substratas

kaip pastovus substancinio pokyčio pagrindas neturi ir substancinės apibrėžties, nes jo substancinė

apibrėžtis turi kisti, taigi prieiname ribinę sąvoką: savaime, visiškai neapibrėžtą, pasyviai

potencialų substratą, kurį Aristotelis vadina materija. Materija yra bet kokios natūralios

substancijos galutinis neapibrėžtas, tačiau neapibrėžiamas pagrindas neapibrėžtos apibrėžiamybės

pasyviai potencialus pradas. Egzistuoja du dalykai: substancija yra dviejų momentų rezultatas. 1)

Substancinis aktualios apibrėžties vadinamos substancine forma MORPHE (forma). Jis apibrėžia

materiją kaip tam tikros rūšies substanciškai realią būtį. 2) Pasyviai potencialaus substrato

materijos kaip neapibrėžtos apibrėžiamybės prado HYLE. Ši Aristotelio ontologinė teorija

vadinama hilemorfizmu. Tokia ontologija siekia išaiškinti substancijos sąrangą ir suvokti

substancinį kitimą. Aristotelis žinojo, kad kiekvienos būtybės tobulumas visuomet priklauso nuo

akto. Potencija visuomet yra vardan akto. Esmė priima būties aktą ir kartu jį riboja. Būties aktą

kaip kiekvieno akto aktualumą ir kiekvienos tobulybės tobulumą įgyja ir riboja pasyviai

potencialių esmių sistema. Ši esmių sistema suskaido būties aktą į baigtinių būtybių kosmosą.

Taigi kiekviena substancija yra akto – potencijos vienybė kaip būties akto ir esmės vienybė. Esmės

ribotumas pasireiškia tuo, kad būties aktas išsiskaido į formą ir materiją ir taip įgyja materialios

natūraliosios substancijos apibrėžtį.

Priežastingumo principas domina filosofiją bent trejopai: 1) ontologiniu požiūriu priežastingumo

principą mėginama suprasti kaip būties principą, 2) transcendentaliniu (savimonės filosofijos) požiūriu

priežastingumo principą mėginama suprasti kaip transcendentalinį pažinimo principą, 3) mokslo

SA

VY

BĖ

IŠO

RIN

Ė

BŪTIS

ESMĖ

FORMA

MATERIJA

SUBSTANCIJA AKCIDENCIJA

KONKRETYBĖ

teorijos požiūriu priežastingumą stengiamasi suprasti kaip konkretaus mokslinio tyrimo metodinį

principą.

(Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) Tvirtino, kad aukščiausia realybės būtis – tai, ką suvokiame pojūčiais.

Sąmonėje nėra nieko, ko pirmiausiai nebūtų pojūčiuose. Protas, yra svarbiausia žmogaus ypatybė, bet

kol mes nieko nejaučiame jis yra visiškai tuščias, vadinasi žmogus neturi jokių įgimtų idėjų.

Substancija – tai, kas, kaip tikroji būtybė, yra tikrasis vienys savyje – ontologinis atomas. Substancija

– kiekviena tikroji būtybė, tikrasis vienys. Aristotelio nuomone, daiktų substancija gali glūdėti tik

pačiuose daiktuose. Kiekviena substancija susideda iš formos ir materijos.

Forma – ypatingiausios daikto savybės. ir tikslas ir priežastis, tikslingai veikianti jėga

Materija – medžiaga iš kurios padarytas daiktas.

Formos ir materijos daikte reiškiasi kartu. Nebūna nei grynos materijos, nei grynos formos. Materijoje

visada slypi galimybė įgyti tam tikrą formą – materija siekia įkūnyti joje glūdinčią galimybę.

Kiekvienoje būtyje aptinkame du momentus:

aktualiosios būties momentas (aktualybė) – būtybė yra tai, kas ji aktualiai yra.

potencialiosios būties momentas – (potencija) būtybė gali būti kažkas kita, negu tai, kas ji yra

(galimybė).

(tuščia stiklinė gali būti pripildyta. Aktualiai – tuščia, potencialiai – pilna). Kiekviena daiktą įmanoma

suprasti tik kaip dviejų aspektų rezultatą.)

35. Aristotelio judėjimo koncepcija. Priežasčių teorija.

Būtybės priežastis yra pirmiausia tai, kas ją konstatuoja. Reikalinga materija – statybinė medžiaga.

Tačiau būtybės priežastis yra ir tikslas, tai kam būtybė egzistuoja. Tikslas sukelia būtybės kiltį

pasitelkdamas veikiamąsias priežastis. Filosofija klausia apie galutines priežastis. Klausimas apie

galutinį tikslą yra neišvengiamas. Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) Judėjimas – potencijos aktualizacija.

Judėjimas – kūnų judėjimas „natūralios vietos“ link. Atstumas negali pakeisti judėjimo jėgos, nes yra

PRIEŽASTYS

VIDINĖ

IŠORINĖ

KAS?

IŠ KO?

Formali priežastis

Materiali priežastis

KAM?

KAM VEIKIANT?

Tikslinė priežastis

Veikiančioji priežastis

santykis, o ne substancija. Judesys negali tęstis, jei nėra palaikomas nuolat veikiančios judinančios

jėgos. Pirmuoju judintoju laiko Dievą.

Priežastinį ryšį aiškina taip: gamtoje gyva būtybė gimdo kitą tos pačios rūšies arba tokios pat formos

būtybę, nors jų medžiaga yra ne ta pati. Priežastys priklauso nuo tikslų. Bet kokia raida turi keturias

priežastis:

formos – tam tikrą daiktą sąlygoja jo forma (namą – planas)

materialioji – kiekvienas daiktas sudarytas iš materijos (namas – plytos)

tikslo – nėra nieko, kas neturėtų kokio nors tikslo (namas saugo)

veikiančioji – bet kuriai raidai reikalingas judintojas, kuris ją varytų pirmyn (namą – statybininkai).

Ne medžiaga, o forma.

36. Aristotelio kosmologija (gamta kaip formų hierarchija); teologija (Dievo kaip pirmojo

judintojo samprata).

Aristotelis reiškinių pamatu laikė konkrečias substancijas, gamtoje ieškojo savaiminio jėgų veikimo,

jėgų veikimą aiškino kaip tikslo siekimą. Jis grįžo prie pasaulėvaizdžio, pagrįsto jusliniais

duomenimis. Žemę laikė nejudančiu pasaulio centru, apie kurį sukasi žvaigždžių sferos.

Jo supratime gamta buvo:

substanciali

apibrėžta kokybiškai

dinamiška

tikslinga

Dievas – pirmasis judintojas, kurio veikla yra pastovi, todėl ir sukeltas judėjimas yra pastovus. Dievas

yra galutinis pasaulio tikslas ir kaip pirmasis judintojas garantuoja, kad šis tikslas būtų pasiektas.

37. Aristotelio etika. Aukščiausio gėrio samprata. Dorybių klasifikacija. Dorybės kaip vidurio

tarp dviejų kraštutinumų samprata.

Nėra tikrai dorybingas tas, kuris nesidžiaugia doroviškai gerais poelgiais. Aristotelis mano, jog valia

gali ir yra morališkai įpareigota polinkius išugdyti taip, kad šie atitiktų protą. Tikrai geras žmogus būtų

tas, kuris pareigą harmoningai suderintų su polinkiu, t.y. visada su malonumu darytų tai, kas gera.

Tokia samprata pagrįsta klasikine dorybės sąvoka. Dorybė yra įgytas gebėjimas su malonumu daryti

tai, kas gera, remiantis pareigos ir polinkio harmonija. Todėl dorybingas žmogus kartu yra

laimingiausias žmogus, kadangi jo dvasia yra harmoningai suderinta su gyvūniškumu. Etika buvo

empirinė, normas kildino iš realios žmogaus prigimties. Teisingumo matas buvo gyvas gero ir

išmintingo žmogaus pavyzdys. Nėra kito gėrio nei realusis gėris. Aukščiausias pasiekiamas gėris –

eudaimonija – asmens tobulumas, kokį apskritai žmogus dėl savo prigimties gali pasiekti.

Aukščiausias gėris nėra nei idealus gėris, nei išorinis, nei visuomeninis, jis yra asmens tobulumas.

Tikroji žmogaus prigimtis yra protas, todėl eudaimonija, kaip žmogaus prigimtį atitinkanti veikla slypi

proto veikloje, kuri yra tobulo gyvenimo pamatas. Dorybė – moralinėmis pastangomis išugdytas

gebėjimas daryti tai, kas gera, remiantis pareigos ir polinkio harmonija. Proto veikoje galima skirti dvi

gyvenimo sritis:

pažinimo – dianoetinės dorybės (išmintis, sveikas protas)

praktinę – etinės dorybės (dosnumas, drąsa)

Dorybių yra tiek kiek yra žmogui būdingų veiklos sričių, nes kiekviena veikla turi savąją dorybę.

Kiekvienoje srityje reikia rasti vidurį tarp dviejų kraštutinumų. Taip kaip drąsa yra vidurys tarp

bailumo ir įžūlumo.

38. Aristotelio politika. Valstybės prigimties problema. Politinių santvarkų klasifikacija ir jų

vertinimas. Geriausia valstybinė santvarka.

Vieni žmonės iš prigimties labiau tinka valdyti, o kiti – tarnauti. Aristotelis (384-322 m. pr. Kr.) Laikė

politiką svarbiausia iš visų menų ir mokslų, nes jos tikslas yra piliečių aukščiausia gerovė. Politika turi

atlikti auklėjamąją funkciją, padėti pasiekti bendrą gerovę ir teisingumą. Žmogus yra politinė būtybė,

kuri turi priklausyti visuomenei, nes kitaip ji būtų niekas. Šeima ir visuomenė gali patenkinti

žemesnius gyvybinius poreikiu, tokius kaip maistas ir šiluma, santuoka ir vaikų auklėjimas, bet

aukščiausią žmonių bendrumo formą įkūnija valstybė.

Aristotelis išskiria tris geras valdymo formas:

Monarchija – tėra vienas aukščiausias valstybės valdovas. Kad ši valdymo forma būtų gera, ji negali

virsti tironija.

Aristokratija – valdo didesnė ar mažesnė valdovų grupė. Čia reikia saugotis, kad ši forma nevirstų

mažumos arba nedaugelio valdžia.

Demokratija – daugumos piliečių valdžia orientuota į visuomenės gerovę. Geriausia valstybės

valdymo forma. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasė. Valdžia gali būti stabili tik ten, kur

vidurinioji klasė yra skaitlingesnė už turtuolius ir neturtėlius.

39. Parmenino ir Dekarto būties filosofija (ontologija).

Parmenidas sakė, kad priešybės paneigia viena kitą ir jeigu reiškiniai yra prieštaringi, vadinasi jie nėra

teisingas būties vaizdas. Apie nieką gamtoje negalima sakyti kad yra, o tik kad tampa. Gamtoje

regimus daiktus negalime vadinti būtimi, nes kas gali liautis buvęs, tas nėra būtis. Būtis neturi

pradžios, ji negali turėti ir pabaigos, ji – amžina, tolydi, nuolat esanti, nes kiekvienas pertrūkis būtų

nebūtis. Ji yra nejudanti ir apskritai nekintanti, nes keistis ji galėtų tik tapdama nebūtimi. Ji yra ir

nedaloma. Būtis yra pastovi ir vienoda, ji yra tapsmo ir įvairovės priešybė. Parmenino išvados nutolo

nuo patirties ir reikalavo būtinai skirti būtį nuo reiškinių. Pasak Dekarto, norint surasti tiesą, reikia

vieną kartą gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma. Reikia atmesti viską, kuo abejojame. Lieka

tik mąstymas. Mąstymas kaip procesas per kurį galima pažinti. Dekartas nesumaišo sielos su kūnu,

materija.

40. Demokrito ir Leibnizo atomizmo teorija.

Medžiaga yra sudaryta iš atomų. Atomai – nedalančios dalelės, kurios yra nekintančios, bet judinamos

erdvėje sudaro kintantį ir kaskart vis kitokį pasaulį. 1. Visa gamta sudaryta vien iš daugybės atomų

arba nedalomų dalelių. 2. Atomai turi tik kiekybines savybes, bet neturi kokybinių. Vieną nuo kito

atomus skiria tik trejopos savybės: forma, padėtis ir tvarka. 3. Visuotinė atomų savybė yra judėjimas.

Jis toks pat amžinas kaip ir patys atomai, nereikalingas joks išorinis impulsas. Tas judėjimas tik vietos

keitimas erdvėje, jis yra vienintelis atomų permainos rūšis. 4. Atomai būna ir juda tuštumoje. Tuštuma

leidžia paaiškinti daiktų didėjimą ir mažėjimą. Demokratas atomus vadina būtimi, o tuštumą –

nebūtimi. Atomai turi tik matematines savybes. Neturi jutimo savybių. Iš tikrųjų egzistuoja tik atomai

ir tuštuma, o saldumas, kartumas, šiluma, spalvos... yra tik subjektyvūs dalykai. Subjektyvumas turėjo

tam tikrą pamatą atomų sandaroje. Iš čia kyla deterministinis pasaulio suvokimas. Niekas nevyksta be

priežasties. Viskas turi kokį nors pamatą ir būtinumą. Priežastis atomistai manė esant materialias ir

mechanines. Atmetė tikslus, o reiškinius aiškino tik priežastimis. Priežastis lygu būtinumas. Kokybė,

esmė ar forma, šie vienetai Leibnizo buvo pavadinti formaliaisiais atomais arba monadomis.

Teigdamas, kad viskas yra sudaryta iš atomų ir todėl yra sankaupos, atomizmas kartu teigia, kad patys

atomai, kitaip negu tos sankaupos, nėra iš ko nors sudaryti. Kaip tikrosios būtybės, jie yra tikrieji

vieniai. Kaip tikrieji vieniai, jie yra bet kokių dalių ir junginių pagrindas. Nedalaus atomo vienio

pagrindas turi būti visai kitoks.

41. R. Dekartas: subjektyvistinė filosofijos orientacija.

Su Dekartu prasideda nauja filosofija. Naujųjų laikų filosofijos taškas yra subjektas. Objektas –

subjektyvus pasaulis. Filosofas žiūri į pasaulį ne iš išorės, o iš vidaus. Pasaulio jis ieško ne erdvės

platybėse, o savo sieloje. Dekartas nesumaišo sielos su kūnu, materija. Atsiranda dualizmas – sielos ir

kūno realybė. Žvelgdamas į sielą aptinka idėjas. Nežinant Dievo, negalima pažinti ir kitų dalykų.

Dekartas - subjektyvistinės filosofijos pradininkas. Filosofija pradeda žvelgti į pasaulį ne iš išorės, o iš

vidaus. Analizuojamas subjektas – mąstantis ir veikiantis žmogus, kurio žmogiškumo apraiška yra

siela. Žmogus savo sielą pažįsta geriau nei kūną, todėl visus tyrinėjimus reikia pradėti nuo jos, griežtai

atskiriant nuo kūno. Priėjo prie išvados, jog mes egzistuojame, nes mąstome, nes sielos pagrindinė

savybė yra būtent mąstymas.

42. R. Dekarto metodo samprata.

Dekartas kalba apie metodą ir į pirmą vietą iškelia abejonę. Norint surasti tiesą, reikia vieną kartą

gyvenime suabejoti viskuo, kuo tik įmanoma. Mes turime daug išankstinių nuostatų nukreipiančių mus

nuo tikrojo pažinimo. Jų atsikratyti galima tik suabejoję viskuo, kas kelia menkiausią nepasitikėjimą.

Reikia atmesti viską, kuo abejojame. Lieka tik mąstymas. Mąstymas kaip procesas per kurį galima

pažinti. Dekartas nesumaišo sielos su kūnu, materija. Atsirado dvi kryptys: dualizmas ir monizmas

(vienas principas arba dvasia, arba materija). Yra du keliai: 1) Pripažinti, kad egzistuoja materiali

kūniška substancija ir siekė įrodyti, kad mąsto ne siela, o kūnas. 2) Atsisakyti materialios substancijos,

parodant, jog kūnai, daiktai yra ne substancijos, o tik sielos, proto idėjos.

43. R. Dekartas: Dievo santykis su mąstančia substancija.

Nežinant Dievo, negalima pažinti ir kitų dalykų. Mąstymas kaip procesas per kurį galima pažinti.

Dekartas nesumaišo sielos su kūnu, materija. Atsirado dvi kryptys: dualizmas ir monizmas (vienas

principas arba dvasia, arba materija). Yra du keliai: 1) Pripažinti, kad egzistuoja materiali kūniška

substancija ir siekė įrodyti, kad mąsto ne siela, o kūnas. 2) Atsisakyti materialios substancijos,

parodant, jog kūnai, daiktai yra ne substancijos, o tik sielos, proto idėjos.

44. R. Dekartas: trys substancijos, dualizmas.

Atsiranda dualizmas – sielos ir kūno realybė. Žvelgdamas į sielą aptinka idėjas. Dekartas (1596-1650,

prancūzas) Metodas – abejoti visais iki šiol pasiektais filosofų laimėjimais. Per abejojimą jis

prasiskverbia iki beabejotino dalyko savimonės. Pagal Dekartą žmoguje egzistuoja idėjos – sąmonės

vaizdiniai. Jos kyla iš Dievo, nes Dievo idėja nekyla iš pasaulio, o ateina tiesiai į žmogų – yra įgimta.

Yra ypač reikšminga, nes be Dievo, negalima pažinti ir kitų daiktų. Idėjos gali kilti iš pačios sąmonės,

iš išorinio pasaulio arba jas sąmonėje gali įterpti aukštesnė instancija“. Substancija (dalykas,

egzistuojantis pats, be kieno nors pagalbos) suskirstoma į 3 dalis:

Dievas – nesukurta, mąstanti, visiškai nepriklausoma – absoliuti.

Dvasia – nemateriali, nedaloma ir neerdviška. Pagrindinė savybė – mąstymas.

Kūnas – erdviškas, dalomas iki begalybės. Pagrindinė savybė – tįsumas.

Dualizmas – žmogaus suskirstymas į dvi dalis: kūną ir sielą. Daugumos filosofų dualizmas netenkino,

jie bandė paaiškinti pasaulį monizmo pagalba, nes tai atrodė paprasčiau ir nuosekliau.

Nuo dualizmo iki monizmo buvo einama 2 keliais:

Pripažinti, kad egzistuoja tik materiali kūniška substancija, mąsto ne siela o kūnas.

Atsisakyti materialios substancijos parodant, kad kūnai, daiktai yra ne substancija, o tik sielos (proto)

idėjos.

45. Tomo Hobso ir La Mettrie materialistinė filosofija.

T. Hobsas laikėsi požiūrio, kad be kūnų daugiau nieko nėra. Jis pripažino, jog egzistuoja dvi skirtingos

kūnų rūšys: pirmieji vadinami gamtiniais (sukurti gamtos), antrąją rūšį sudaro žmogus. Visi psichiniai

reiškiniai tėra mechaniniai judesiai. Judesys gali sukelti tik judesį ir tik pats judesio gali būti sukeltas,

ir pačios sukelia judesius. Esama panašumų tarp tokių reiškinių kaip judesys ir sąmonė, tarp judesio ir

valios impulso. Žmogus – tai mašina, pati užsukanti save. La Mettrie įvardijo materialistinę poziciją –

visatoje egzistuoja tik viena, materiali substancija ir žmogus yra tobuliausia jos dalis. Teigė, kad

žmogus yra mąstanti mašina, gyvas amžinojo judėjimo įsikūnijimas, o pripažinimo, jog organizuota

materija turi judėjimo pradą, kuris skiria ją nuo neorganizuotos, o visi gyvūnų skirtumai priklauso nuo

jų organizacijos įvairovės, užtenka substancijos mįslei įminti

46. Berkly subjektyvusis idealizmas.

Jis teigė, kad egzistuoja tik dvasia, tik viena substancija, ne materiali, bet dvasinė prigimtis. Idealizmas

– tai, kai filosofas tais dalykais laiko idealumą, t. y. nematerialumą: idėją, Dievą, Absoliutą arba

žmogaus sąmonę. Jis stojo prieš materialistus. Vienintelė mūsų suvokčių turinio, proto idėjų priežastis

– Dievas. Žmogus suvokia ne ,,materiją”, o konkrečius daiktus: namus, kalnus, upes. Tai yra ne kas

kita, kaip tai, ką suvokia žmogaus protas. Dž. Berklio daiktų būties interpretacija – charakteringas

sub j ek t yv io jo i dea l i zmo pavyzdys.

47. Hegelis. Trys absoliutinės idėjos būties formos. Pasaulinis protas.

Tai, kas skiria protą, kaip save suvokiančią dvasią ir protą, kaip egzistuojančią tikrovę, kas skiria

pirmąjį protą nuo pastarojo ir neleidžia pasitenkinti juo, yra kažkokios abstrakcijos, kuri dar nėra

išlaisvinta iki sąvokos, pančiai. Atpažinti protą kaip rožę dabarties kryžiuje ir ja džiaugtis – tokia proto

įžvalga yra susitaikymas su tikrove, susitaikymas, kurį filosofija duoda tiems, kas kartą pakluso

vidiniam reikalavimui suvokti sąvokomis ir kartu išsaugoti tame, kas substancialu, savo paties

subjektyvią laisvę, taip pat likti su savo subjektyvia laisve ne ypatingybėje bei atsitiktinume, bet tame,

kas yra savyje ir sau... Absoliuti dvasia yra visos būties pradas (tai turinys be formos). Absoliuti dvasia

reiškiasi per savo priešingybę - materialųjį, juslinį pasaulį. Abs. Dvasios fenomenologija - jos virsmas

į materialius pavidalus. Daugiausia absoliučios dvasios yra žmoguje (prote), mažiausiai negyvojoje

gamtoje. Žmogaus kultūrinės veiklos formos (menas, religija, filosofija) - abs. Dvasios grįžimo į save

kelias.

(Mąstymas priklauso nuo antasmeninio proto raidos, kurią galime įžvelgti ne tik pažinimo, bet ir

religijos, teisės, valstybės istorijoje. Proto plėtra nežino jokių kliūčių.

Pasaulinis protas – idėjų loginė sklaida, kurių įgyvendinimo instrumentas yra konkretūs mąstytojai,

religiniai ir politiniai veikėjai. Pasaulinis protas kartu yra ir visos tikrovės pagrindas, jis persmelkia ją

visą.

Trys absoliutinės idėjos būties formos:

Mąstymas – absoliutinė idėja plėtojasi„grynojo mąstymo stichijoje“ arba, kitaip tariant, logikoje.

Gamta – absoliutinė idėja sudaiktina save, nutolsta nuo savo tikrosios esmės ir įgyja baigtinių kūnų

pavidalą.

Dvasia – į ją idėja grįžta iš savo gamtiškosios tremties, pradėdama istorinę raidą. Siekdama pažinti

save ji panaudoja daugybę žmonių kartų.

Hegelio filosofinės sistemos tikslas – atskleisti visus pasaulinio proto loginius, gamtinius ir istorinius

plėtros aspektus.)

48. Kuo filosofija skiriasi nuo mokslo, meno, religijos ir ideologijos?

Filosofija save laiko proto mokslu. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas, meno

tiesą – vaizdavimo tobulumas. Filosofijai rūpi teorijos bendrumas, menui – visuotinai reikšmingas

grožis kūrinio atskirume. Jei filosofiją vadiname mokslu, tai negalime šnekėti apie apibrėžtą mokslo

sąvoką, kurią filosofijai būtų pateikę kiti specialieji mokslai. Ideologija, menas, mokslas, religija

analizuoja dalykus tik savo specifiniu požiūriu, o filosofijai rūpi visa visuma.

49. Filosofijos ir religijos santykis, pagrindinės filosofijos funkcijos.

Pagrindinėmis filosofijos funkcijomis yra laikomas egzistencinis nuskaidrinimas, orientavimasis

pasaulyje ir transcendavimas. Religijos svarbiausias komponentas yra tai, kad žmogus per egzistencinį

saitą įsitikina, jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį

vyksmą liudija mitai, tradicijos ir knygos. Tikėjimas suvokia save kaip Dievo dovaną. Tikėjimas yra

malonė. Filosofijai žmogiškoji praktika įgyja giliausią prasmę kaip moralinė praktika, kaip laisvas

apsisprendimas. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus protas. Dažnai religijos ir filosofijos

santykis suvokiamas kaip tikėjimo ir žinojimo santykis.

50. Skirtumas tarp filosofijos ir religijos.

Svarbiausias skirtumas yra šis: filosofija save laiko proto mokslu. Jos klausimai apie patirtinės tikrovės

visumos galimybės sąlygas kyla iš žmogaus proto pastangų. Todėl filosofija atmeta visus tuos

teiginius, kurie negali būti pateikti vien iš grynojo proto pozicijų. Religijos svarbiausias komponentas

yra tai, kad žmogus per egzistencinį saitą įsitikina, jog dieviškasis prasmės pagrindas apsireiškia ir

tampa patiriamas pats iš savęs ir kad šį vyksmą liudija mitai, tradicijos ir knygos. Tikėjimas suvokia

save kaip Dievo dovaną. Tikėjimas yra malonė. Filosofijai žmogiškoji praktika įgyja giliausią prasmę

kaip moralinė praktika, kaip laisvas apsisprendimas. Filosofijos galutinė instancija yra žmogaus protas.

51. Filosofija ir menas: sąsajos bei skirtumai.

Menas yra laisvas. Jo tikslas yra tik jis pats. Menas kai ką pateikia. Jis kai ką reiškia. Jis yra

komunikatyvus. Paprastai menai skirstomi į poeziją, muziką, vaizduojamuosius ir vaidybinius menus.

Meno medžiagą galime laikyti juslumu. Meno, kaip ir religijos bei filosofijos pagrindinės funkcijos yra

egzistencinis nuskaidrinimas, orientavimasis pasaulyje ir transcendavimas. Todėl menas, filosofija yra

susiję tarpusavyje. Filosofija pradeda nuo juslumo (patyrimo), tačiau tas pagrindines funkcijas atlieka

proto, sąvokos, mokslinės refleksijos terpėje. Tuo tarpu menas šias dvasios pagrindines funkcijas

atlieka juslumo terpėje. Filosofijos tiesą sudaro proto argumentacijos griežtumas, meno tiesą –

vaizdavimo tobulumas. Filosofijai rūpi teorijos bendrumas, menui – visuotinai reikšmingas grožis

kūrinio atskirume.

52. Filosofija ir ideologija: marksistinė ideologijos samprata.

Pagal Markso filosofiją, religija ir t.t. yra tik žmonių ekonominių santykių atspindžiai. Šį antstatą

Marksas pavadino ideologija. Viešpataujanti ideologija yra viešpataujančios klasės ideologija. Taigi

ideologija stabilizuoja ir pateisina esamus valdžios santykius. Marksui ideologija iš esmės yra

melaginga sąmonė. Markso ideologijos sąvoka yra aiškiai negatyviai nuspalvinta.

53. Filosofija ir ideologija: pozityvistinė ideologijos samprata.

Pozityvizmas yra požiūris, kuriam būdingi pirmiausia du dalykai: scientizmas ir empirizmas.

Scientistinis – empiristinis požiūris davė naują ideologijos sąvoką. Ideologija yra para – teorija. Tai

reiškia, kad mokslinių teorijų sritimi scientistai ir empiristai laiko tik specialiųjų mokslų sritį. Taigi

ideologiniai teiginiai yra teiginiai apie dalykus, kurie stebėjimu negali būti nei įrodyti, nei paneigti.

54. Filosofijos santykis su realiaisiais mokslais.

Filosofijos santykis su realiaisiais mokslais gali būti išreikštas formule: filosofija kelia tokius

klausimus, kurių nekėlimas sąlygoja mokslinio tyrimo sėkmę. Taigi tuo norima pasakyti, jog mokslo

sėkmė, be kita ko, priklauso ir nuo to, kad atsisakoma kelti tam tikrus klausimus. Realieji mokslai yra

empiriniai, nes jų objektas yra patirtinio pasaulio sritis. Nors filosofija ir prasideda nuo patyrimo,

tačiau ji neapsiriboja patyrimo sritimi. Ji klausia kas sudaro patyrimo pamatą. Filosofijai rūpi to, kas

empiriška, neempirinės sąlygos ir pamatai, nes empiriniai dalykai negali būti iki galo paaiškinti kitais

empiriniais dalykais. Tuo tarpu realiesiems mokslams rūpi to, kas empiriška, empirinės sąlygos ir

pamatai.

55. Christianas Wolffas. Finalizmas.

Finalizmas teigia, kad pasaulyje viskas turi savo tikslą (žmogaus, medžio, žvėries... tikslas). Tikslingos

pasaulio tvarkos samprata tiesiogiai siejasi su požiūriu, kad tvarka yra protinga, tikslinga, harmoninga.

Graikai kalbėjo, kad pasaulis yra sutvarkytas tikslingai tvarkingas. Finalizmo atstovai susieja

tikslingumą ir protingumą. Betiksliai veiklai protas nereikalingas. Reiškinių aiškinimas nurodant jų

tikslus yra visiškai natūralus, toks aiškinimas vadinamas finalizmu (teologinis tikslas, galas). Iki

naujųjų amžių vyravo finalizmas. Jis siejasi su organizmu, su požiūriu, kad pasaulis panašus į gyvą

organizmą.

(Christianas Wolffas – žymiausias finalizmo šalininkas. Finalizmas – požiūris, kad visi pasaulio

reiškiniai ir jis pats yra tikslingi, remiasi pasaulio darnos idėja ir yra siejamas su organicizmu –

požiūriu, kad pasaulis yra panašus į tam tikrą organizmą. Pagal Wolffą, pagrindinis pasaulio tikslas –

Dievo didybės apreiškimas, o gamtos įvykiuose nėra jokio būtinumo, nes visi daiktai yra tarpusavyje

susiję laisvu Dievo sprendimu. Daiktų ryšys paaiškinamas tikslų ryšiu – kiekvienas tikslas yra

priemonė kitam tikslui pasiekti. Taip atsiranda tikslų grandinės, kurias tiesia Dievas. Nors ne visi

finalizmo šalininkai taip dažnai minėjo dievą, be jo būtų sunku paaiškinti kas nustato daiktų ir

reiškinių, viso pasaulio tikslą. Neigiant pasaulio tikslingumą, jis, kaip ir žmogaus egzistavimas, tampa

ne tik betikslis, bet ir beprasmis. Finalistinis požiūris vyravo iki 17a.)

56. Holbachas d‘ Alambertas. Kauzalizmas.

Priešinga finalizmui teorija yra kauzalizmas (priežastis). Kauzalizmo šalininkai teigia: visi reiškiniai

turi savo priežastis. Paaiškinti pasaulį – tai nurodyti reiškinių priežastis. Priežastis suponuoja

būtinumą. Nei vienas daiktas neatsiranda be priežasties, o visada atsiranda remiantis kažkokiu

pagrindu ir dėl būtinumo. Kauzalizmo atstovai teigia, kad gamtoje nėra jokio tikslo, nėra protinga, yra

aklas būtinumas būdingas gamtai. Nuo XVII a. finalistinis požiūris buvo sukritikuotas ir įsigalėjo

kauzalistinis pasaulio suvokimas. Kauzalizmas – požiūris, kad visi reiškiniai turi priežastis, siejamas

su mechanizmu, todėl įsivyravo nuo 17 a. Kauzalizmo pradininku laikomas Demokritas, teigęs, kad nė

vienas daiktas neatsiranda be priežasties, visada remiasi kokiu nors pagrindu ir atsiranda dėl būtinumo.

Paaiškinti pasaulį – nurodyti reiškinių priežastis. Pirminė priežastis – materija, o ne Dievas. Negali

būti jokio atsitiktinumo, nes tai nėra tikslinga.

57. Simonas de Laplace‘s. Determinizmas.

Determinizmas – tai požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi. Ši

sąvoka apima finalizmu ir kauzalizmą, tiek priežastys, tiek tikslai gali sąlygoti, t.y. determinuoti

reiškinius. Tam tikri veiksniai apsprendžia žmogaus veikimą. Determinizmo atstovai neigė Dievo

buvimą. Pas deterministus yra tik būtinumas, negali būti atsitiktinumo. Deterministų nuomone,

žmogus jokios valios laisvės neturi, nes jeigu viskas pasaulyje yra būtina, tai būtini yra ir kiekvieno

žmogaus poelgiai ir sprendimai.

(Laplace‘s griežčiau suformulavo kauzalizmo koncepciją, iš ko kilo determinizmas. Determinizmas –

požiūris, kad visi pasaulio reiškiniai paklūsta aiškiai tvarkai, yra dėsningi, apibrėžti. Apima ir

kauzalizmą, ir finalizmą, nes tiek priežastys, tiek tikslai gali sąlygoti reiškinius. Determinizmo

šalininkai buvo įsitikinę, kad pasaulyje, kuriame egzistuoja griežta reiškinių tvarka, negali būti

atsitiktinumų, o atsitiktinumo įspūdis susidaro tik dėl žinių apie įvykį nulėmusias priežastis trūkumo.

Laplace‘s nuomone, visatos būvį reikia laikyti ankstesnio būvio padariniu ir vėlesnio priežastimi.

Gamtos sistemą Laplacas aiškina grynai kauzališkai, remdamasis vien natūraliomis priežastimis, o ne

už jos ribų esančiu tikslu. Į žmogų deterministai žvelgia kaip į jokios valios laisvės neturintį objektą,

nes viskas pasaulyje yra būtina, taigi ir kiekvieno žmogaus poelgiai ir sprendimai.)

58. Indeterminizmas. Johannas Gottlibas Fichtė. Būtinumas.

Indeterministų svarbiausias argumentas prieš determinizmą buvo žmogaus valios laisvė. Laisvė yra

aukščiausia kategorija. Indeterministai gindami valios laisvę įrodinėja, kad jeigu žmogus neturėtų

valios laisvės, tai jis negalėtų būti nei moraliai, nei teisiškai atsakingas už savo veiksmus. Fichtė

pripažino, kad gamtoje išties vyrauja būtinumas, tačiau jis pabrėžė, kad žmogus yra ne vien tik

gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Žmogus kaip gamtinė, juslinė būtybė nėra laisvas, tačiau kaip

dorovinio elgesio subjektas jis nepavaldus gamtos dėsniams ir turi laisvą pasirinkimo galimybę.

(Indeterminizmas – priešprieša determinizmui, kurios pagrindinis argumentas buvo žmogaus valios

laisvė. Vidinė laisvė – esminė buvimo žmogumi sąlyga. Jei žmogus neturėtų valios laisvės, jis negalėtų

būti nei moraliai, nei teisiškai atsakingas už savo veiksmus. Fichtė pripažino, kad gamtoje vyrauja

būtinumas. Žmogus yra ne vien gamtinė, bet ir dorovinė būtybė. Kaip gamtinė – nėra laisvas, nes

gamtiniame suvokiamame pasaulyje viešpatauja būtinumas, tačiau kaip dorovinio elgesio subjektas –

nepavaldus gamtos dėsniams ir turi laisvo pasirinkimo galimybę.)

59. Gamtos determinacija.

Gamtos dėsniai nedaug varžo žmogaus veiklos galimybes. Jis negali tuos dėsnius pakeisti, yra

priverstas jiems paklusti, bet tai nereiškia, kad negali aktyviai veikti. Žmogus gali pritaikyti gamtos

dėsnius savo tikslams ir tų dėsnių egzistavimas nepaverčia jo bevaliu gamtos vergu. Kuo geriau mes

pažįstame gamtą, tuo labiau išsiplečia mūsų laisvos veiklos galimybės. Dabar žmogus yra labiau

priklausomas nuo gamtos negu anksčiau, todėl jos pažinimas yra svarbi jo laisvėjimo sąlyga.

60. Materialistinė istorijos samprata (K. Marksas).

Marksizmo prioritetas – žmogaus lygybės idėja. Kalbama apie socialinę lygybę. Kryptis atsirado

Vokietijoj. Marksizmas dar vadinamas dialektiniu materializmu. Marksizmo išeities taškas (prielaida)

yra ta, kad žmogus suvokiamas ne abstrakčiai ir ne kaip asmuo. Marksui neturėjo reikšmės, kas yra

žmogus. Tai tik visuomeninių santykių visuma. M-as pripažįsta vien tik fizinę, biologinę žmogaus

prigimtį. Bet kokios kalbos apie Dievą, sielą m-as atmeta. Žmogus suvokiamas kaip biologinė būtybė,

civilizuota, todėl gyvenanti visuomenėj. Tuo ir skiriasi nuo gyvulių. Pagal Marksą, žmogaus ir

visuomenės pagrindas yra ekonomika. Tai, kas nėra ekonomika, yra dvasinės veiklos formos. Visose

tokiose formose marksistai įžvelgia ekonominį pagrindą, interesą. Ekonominiai interesai yra skirtingi,

todėl kad skirtinga žmonių socialinė padėtis. Social. nelygybės pagrindas yra gamybos priemonių

nuosavybė. Tie, kurie turi gamybos priemones, yra išnaudotojai, kurie jos neturi – išnaudojamieji arba

proletarai. Atsiranda klasių kova tarp išnaudotojų ir proletarų. Klasių kovos išdava – revoliucija, kuri

turi panaikinti privačią gamybos priemonių nuosavybę. Turi būti įvesta kolektyvinė gam. priemonių

nuosavybė.

(Idėją, kad istorinį procesą galima aiškinti materialiais veiksniais, pirmasis iškėlė Charle Lui

Montesquieu. Materialiais veiksniais, lemiančiais tautos dvasią ir istorijos vyksmą, jis laikė klimatą,

dirvožemį, landšaftą, gamybos, nuosavybės ir kitų socialinių veiksmų svarbą. Daugiausia prie

materialinio kauzalinio istorinio aiškinimo prisidėjo K. Marksas. Jis darė nemažai išlygų dėl idealių

veiksmų (visuomenės sąmonės) vaidmens istorijoje. Tuo tarpu kiti jo šalininkai nuosekliai redukavo

visus žmonių tikslus į jų materialius interesus.)

61. Susvetimėjimo problema K. Markso filosofijoje.

Aktyvus susvetimėjimas yra kapitalistinė gamyba, turtinės nuosavybės atsiradimas. Susvetimėjimo

procesą užtikrina industrinės visuomenės stambi serijinė, fabrikinė gamyba. Susvetimėjimą aiškina

kaip: Darbo produkto susvetimėjimas. Kapitalizmo sąlygomis darbas gamina ne tik prekes, bet save patį ir

darbininką kaip prekę. Darbo produkto susvetimėjimas aiškinamas kaip paties darbininko susvetimėjimas

savo produkto atžvilgiu. Susvetimėjimo santykis su gamybos procesu. Perėjimą nuo darbo produktų prie

gamybos proceso žymi tuo, kad tiesioginis darbo santykis su savo produktais yra darbininko santykis

su savo gamybos objektais. Rūšies susvetinimas. Susvetimėjimo procesas atitolina gamtą ir istorinį

patyrimą kaip neesminius ir šitaip iš esmės pažeidžia asmenybę. Pasaulis ir žmogaus gyvenimas

susvetinami, kai susvetimėja darbinė veikla bei jos produktai, kurie užima didžiausią aktyvaus

gyvenimo dalį. Susvetimėjimo pasekmės – individo apolitiškumas, asocialumas, negebėjimas

tinkamai įvertinti savo kaip piliečio atsakomybės ir galimybių.

62. Karlas Marksas, Ekonominis determinizmas.

Pagal ekonominio determinizmo nuostatą, visuomenės raidą lemia tik materialūs ekonominiai

veiksniai, bet ši teorija yra primityvi ir klaidinga. Žmonių tikslams ir idėjoms materialiosios jų

gyvenimo sąlygos neabejotinai daro įtaką, bet vien jos tų idėjų nelemia, be to idėjos pačios daro

poveikį materialiosioms sąlygoms. Taigi ekonominis determinizmas kaip konkreti forma, kuriai

kauzalizmo principas buvo taikomas socialiniams reiškiniams aiškinti, yra nepriimtinas.

63. Metafizikos kritika R. Karnapo filosofijoje.

Karnapas nagrinėja žinias. Teigia, jog be mokslo yra ir kitos žmogiškosios veiklos rūšys – religija ir

menas. Tačiau nėra ir negali būti mokslas. Metafizika išreiškia tam tikrą gyvenimo pajautą, kurią

visiškai teisėtai gali išreikšti ir religija, ir menas, tačiau metafizikai religijos ir meno dalykus suplaka

su mokslu ir gauna darinius, kurie mokslo požiūriu yra beprasmiai. Ši neopozityvistų metafizikos

kritika yra visiškai skaidri: Jie nekritiškai remiasi empiristine ir scientistine mokslo sąvoka. Iš šio

mokslo sąvokos jie išveda prasmės kriterijų. Viską, kas neatitinka šios mokslo sąvokos, jie pašalina

kaip beprasmybę.

64. Socialinių reiškinių determinacija: mikrosocialinis ir makrosocialinis...

Daugelis mąstytojų, politinės ekonomijos atstovų ir šveitėjų pabrėžė socialinių ir ekonominių veiksnių

svarbą visuomenės gyvenimui ir jo raidai. Pirmieji bandymai sukurti visuomenės raidos teoriją rėmėsi

finalizmu. Socialinių reiškinių ryšiai yra reguliarūs ir nuo žmogaus valios nepriklauso. Jei žmogus tas

sąlygas ar aplinkybes ignoruoja, jo veikla bus neefektyvi, bet kuo geriau jis jas pažįsta ir panaudoja,

tuo jo veiklos efektyvumas kyla. Socialinių reiškinių determinacija skiriama į du lygius:

Mikrosocialinis – individo ir mažos grupės veiksmų aiškinimas. Nagrinėjant šiuos reiškinius

naudojamas finalizmas, nes norint paaiškinti individo elgesį, būtina ieškoti motyvų ir tikslų.

Makrosocialinis – masinių, visą visuomenę ar didelę jos dalį apimančių reiškinių aiškinimas. Lengviau

ginti kauzalizmo pozicijas, nes apie individus nekalbama ir jų elgesio motyvacija nenagrinėjama.

65. Žmogaus gyvenimas. Fatalizmas.

Kalbant apie žmogaus laisves ir visuomenės dėsnių santykį išskiriamos dvi priešingos pozicijos.

Socialinis procesas traktuojamas kaip individų laisvų sprendimų ir veiksmų rezultatas. Jiems

socialiniai dėsniai įtakos turi, bet vienareikšmiai nesąlygoja. (Nėra jokio istorijos dėsnio, kuris lemtų

jos vyksmą). Individas neišvengiamai privalo paklusti Istorijai. Laisvė apibrėžiama kaip galimybė

pasirinkti pagal savo interesus, poreikius ir žinias, bet tikroji laisvė – tai įsisąmoninta būtinybė.

Fatalizmas – kažkas iš anksto nulemta, nepriklausoma nuo žmogaus valios, sprendimų ir veiksmų.

Taip antros pozicijos šalininkai (Spinoza, Hegelis) traktuoja žmogaus vaidmenį istorijoje. Tačiau

tikrasis istorijos subjektas, veikiantis ir pertvarkantis visuomenę, yra žmogus. Jis kuria naują, našesnę

techniką, daro tam tikrą poveikį visuomenės struktūrai, socialiniams santykiams.

66. Pažinimo šaltiniai: jutimas, suvokimas.

Pažinimo šaltinio problema – klausimas, iš ko atsiranda žinios. Posakis „pažinimo šaltinis“ matyt kilęs

iš mitologijoje esančio pažinimo šaltinio, iš kurio atsigėrus skaidraus vandens įgyji pažinimą. Filosofai

pažinimo šaltinio ieškojo žmoguje. Pažinimo procese žmogus pirmiausia remiasi juslėmis: regėjimu,

lytėjimu, klausa. Daugiausia informacijos gauna stebėdamas daiktus. Todėl galima teigti, jog pažinimo

šaltinis yra jutimas ir suvokimas. Jutimas – daiktų ir reiškinių savybių taip pat organizmo vidinių

būvių, kai jie tiesiogiai veikia jutimo organus, atsispindėjimas. Suvokimas – daikto ar reiškinio

visumos atspindėjimas, jam tiesiogiai veikiant jutimo organus. Pačiu pažinimu filosofijoje laikomas ne

atskiro, individualaus objekto – atskirybės, o visos objektų klasės – bendrybės bruožų atskleidimas.

67. Racionalizmo ir empirizmo sankirta, pagrindiniai jų atstovai.

Racionalizmas – požiūris, kad pažinimo šaltinis yra protas. (Platonas, Demokritas, Dekartas, Spinoza,

Leibnizas, Hegelis) Racionalizmas vyravo antikoje iki renesanso laikų, nes tuo metu vyravo metafizinė

tematika, buvo ieškoma daiktų pradų, pirmųjų priežasčių. Manoma, kad protu galima įžvelgti tai, ko

nemato akys. Remdamiesi loginiais argumentais galime įrodyti tai, ko nežinome iš patirties. Juslės

leidžia mums pažinti tik išorinį daiktų pavidalą, neatskleidžia esmės. Juslinė patirtis negali būti tikrų

žinių šaltiniu, nes tikrosios žinios yra aiškūs ir ryškūs, protu suvokiami teiginiai. Pasaulio tvarka yra

protinga ir būtina, todėl tik protas gali ir privalo ją perprasti. Remdamiesi juslėmis mes galim pasakyti

kas yra dabar, bet ne kas turi būti. Žinių visuotinumą ir būtinumą nusako tik protas.

Empirizmas – požiūris, kad pažinimo šaltinis yra juslinė patirtis. (Aristotelis, Baconas, Newtonas,

Hume, Lokas). Įgyja įtaką 17 a., mokslo revoliucijos metu, kai gamtotyroje pradedamas taikyti

eksperimentinis metodas. Baconas teigia, kad grynai teorinis gamtos mokslas yra bevaisis ir turi būti

pakeistas pagrįstu stebėjimais ir eksperimentais. Pamatas – žmogaus protas tėra „švari lenta“, kurią

užpildo patarymas. Empiristai manė, kad žinios apie gamtą negali būti visuotinės, būtinos, besąlygiškai

tikros.

68. Klasikinė tiesos samprata.

Tiesa – teisinga mintis ar teorija. Teisinga mintis ar teorija atitinka tikrąją dalykų padėtį, faktus,

tikrovę, atitinka mąstomus dalykus, nurodo jų tikrai turimas savybes ar tikruosius jų tarpusavio

santykius. Kadangi šia tiesos samprata rėmėsi tiek Platonas, tiek Aristotelis, ji vadinama klasikine.

69. Akivaizdumo teorija.

Ši teorija buvo sukurta kaip alternatyva klasikinės tiesos sampratai, kuri kėlė abejonių. Akivaizdumo

teorija paremta „protu ir žiniomis“ – akivaizdžiais faktais, kurių nereikia įrodyti. Tokie faktai ypač

paplitę religijoje ir matematikoje, kur vadinami aksiomomis ar postulatais. Šios sampratos šalininkais

tapo racionalistai – Dekartas, kuriam jo garsioji frazė „Mąstau, vadinasi egzistuoju“ atrodė visiškai

akivaizdi ir neginčijama.

Tačiau ši tiesos samprata kelia abejonių:

Ginčytinas visuotinumas – ginčytinas yra šios tiesos sampratos visuotinumas. Daugelis teiginių apie

žmogų ir pasaulį nėra akivaizdūs. Dabartinėje filosofijoje abejojama Descartes’o absoliučiai

akivaizdžiu teiginiu “mąstau, vadinasi, esu”. Akivaizdumo sąvoka nėra paprasta. Akivaizdu tai, kas

intuityviai aišku. Loginiu požiūriu akivaizdūs tėra logikos dėsniai: jų neiginiai prieštaringi. Sutapatinus

tiesą su loginiu akivaizdumu, teisingais, reikėtų laikyti tik logikos dėsnius, bet ši išvada negali

patenkinti, nes ieškoma bendro žinių teisingumo kriterijaus, kurį būtų galima taikyti ne vien logikoje.

70. Loginės darnos teorija.

Paremta žinių loginiu neprieštaringumu, besireiškiančiu jų vidine darna, rišlumu (lot. Cohaerentia –

vidinė darna, rišlumas, todėl mokslinėje literatūroje galima sutikti ir kitą pavadinimą – koherencinė

tiesos teorija). Ši teorija artimesnė akivaizdumo teorijai nei klasikinei tiesos. Žymiausias šalininkas –

Leibnicas. Jis skyrė dviejų rūšių tiesas: Fakto – atsiranda iš patirties, gali būti išvestos iš proto tiesų.

Proto – intelekto produktas. Proto visiškai pakanka, atskleisti šio pasaulio dėsnius bei tvarką, nes

pasaulis yra sukurtas Dievo protingos veiklos dėka. Tapatybės dėsnis: protinga pasaulio tvarka

sutampa su logine tvarka. Norint įsitikinti mūsų žinių teisingumu, pakanka parodyti, kaip jas galima

išvesti iš loginio tapatybės dėsnio. Teisingais reikia laikyti teiginius, kurie logiškai suderinami su kitais

mūsų teiginiais. Koherencinė tiesos samprata problemiška dėl to, kad sunku nustatyti sudėtingos

teiginių sistemos neprieštaringumą. Yra prieštaringų teorijų, kuriomis toliau remiamasi.