291
KARL JASPER S FILOSOFIJOS ĮVADAS Vilnius pradai 1998

Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Embed Size (px)

Citation preview

Page 1: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

KARLJASPERS

FILOSOFIJOSĮVADAS

Vilniuspradai1998

Page 2: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

UDK l(430):929 JaspersJa 641

Page 3: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Antras pataisytas leidimasPirmas leidimas - 1989 m.

Iš vokiečiu kalbos vertė

ARVYDAS ŠLIOGERIS

Redagavo

RAMUTĖ RYBELIENĖ

FILOSOFIJOS

ĮVADAS

Page 4: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

ISBN 9986-493-03-5 © Vertimas į lietuvių kalbą,straipsnis apie Jaspersą irpaaiškinimai -Arvydo Šliogerio, 1998

© „Pradų" leidykla, 1998

Page 5: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IKAS YRA FILOSOFIJA?

Kas yra filosofija ir ko ji verta — ginčijamasdalykas. Iš jos laukiama nepaprastų atradi-mų, arba ji abejingai atmetama kaip mąsty-mas, neturintis objekto. Į ją žiūrima su bai-minga pagarba kaip į reikšmingas nepaprastųžmonių pastangas, arba ji niekinama kaip nie-kam nereikalingos svajotojų išmonės. Ji laiko-ma dalyku, kuris rūpi kiekvienam ir todėl turibūti paprastas bei suprantamas, arba mano-ma ją esant tokią sudėtingą, kad jos imtis yrabeviltiška. Tai, kas vadinama filosofija, iš tik-rųjų duoda pagrindą tokiems prieštaringiemsvertinimams.

Mokslu tikinčiam žmogui blogiausia tai, kadfilosofija nėra pasiekusi visuotinai reikšmingųrezultatų, t.y. nieko tokio, ką būtų galima ži-noti ir turėti. Specialieji mokslai pasiekė ne-abejotinai tikrų ir visuotinai pripažintų rezulta-

Page 6: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

I. KAS YRA FILOSOFIJA? I. KAS YRA FILOSOFIJA?

Page 7: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

tų, o filosofija, nepaisant tūkstantmečių pa-stangų, tuo pasigirti negali. Negalima paneig-ti, kad filosofijoje nėra vieningos nuomonės dėlto, kas pažinta iki galo. Ką esame priverstipripažinti, kas tapo moksliniu pažinimu, taijau nebėra filosofija, bet priklauso specialauspažinimo sričiai.

Be to, filosofiniam mąstymui, skirtingai ne-gu moksliniam, nebūdinga pažanga. Mes tik-rai pažengėme daug toliau negu graikų gydy-tojas Hipokratas. Bet vargu ar galėtume pasa-kyti, kad esame nuėję toliau už Platoną. Tik jonaudotos mokslinio pažinimo medžiagos požiū-riu mes žengtelėjome pirmyn. O filosofavimu,galimas daiktas, prie jo dar ir nepriartėjome.

Kad jokia filosofija, skirtingai negu specia-lieji mokslai, nėra visų vienodai pripažįstama,lemia pati jos prigimtis. Jos siekiamas tikru-mas nėra mokslinis, t.y. vienodas kiekvienamintelektui; tai yra įsitikrinimas (Vergewisse-rung), kurį pasiekus prabyla pati žmogaus es-mė. Mokslo žinios apima atskirus objektus, apiekuriuos kiekvienam žinoti visai nebūtina, o fi-jlosofija apmąsto būties visumą, susijusią sužmogumi kaip žmogumi, ji mąsto tiesą, kurinuskaidrėdama prasiskverbia giliau negu betkoks mokslinis pažinimas.

Žinoma, susisteminta filosofija priklauso nuospecialiųjų mokslų. Tam tikru metu pasiektas

specialiųjų mokslų lygis yra filosofijos prielai-da. Tačiau filosofijos prasmė kyla iš kito pra-do. Pirm visų mokslų ji pasirodo ten, kur nu-bunda žmogus.

Tokią filosofiją be mokslo mums parodys kelikeisti reiškiniai.

Pirma: kone kiekvienas tariasi išmanąs fi-losofijos dalykus. Pripažįstama, kad kitiemsmokslams suprasti reikalingos studijos, išsi-mokslinimas ir metodas, o filosofijoje jaustiskaip namie tikimasi be niekur nieko; pakan-kama prielaida laikoma tai, kad esi žmogus,turi savo likimą ir savo patirtį.

Nuomonė, kad filosofija prieinama kiekvie-nam, yra pateisinama. Juk net painiausi filo-sofijos specialistų klystkeliai turi prasmę tiktada, kai jie baigiasi žmogaus būtyje, kuriąlemia tai, kaip žmogus suvokia būtį ir savepatį joje.

Antra: filosofinis mąstymas visada turi būtipirmapradis. Kiekvienas žmogus privalo mąs-tyti pats.

Nuostabus įgimto žmogaus polinkio filoso-fuoti ženklas yra vaikų pateikiami klausimai.Neretai iš vaikų lūpų išgirstame tai, kas savoprasme panardina mus į filosofavimo gelmę.Štai pavyzdžiai.

Vaikai stebisi: „Aš vis bandau galvoti, kadesu kas nors kitas, o vis tiek visada esu aš

8

Page 8: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

I. KAS YRA FILOSOFIJA? I. KAS YRA FILOSOFIJA?

Page 9: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

pats". Šis vaikas prisiliečia prie tikrumo išta-kų, prie būties suvokimo savimonės. Jį stebinasavasties mįslė, kurios nesuvoksi iš nieko kito.Klausdamas jis stovi prie šios ribos.

Kitas vaikas klausosi istorijos apie pasauliosukūrimą: iš pradžių Dievas sukūrė dangų iržemę..., ir tuojau klausia: „O kas buvo iki pra-džios?" Šis berniukas patyrė klausinėjimo be-galybę, proto, kurio nepatenkina joks galutinisatsakymas, nerimą.

Kitam vaikui pasivaikščiojimo metu, priėjusmiško pievelę, sekama pasaka apie elfus, ku-rie naktimis čia suka ratelius... „Bet juk jųvisai nėra..." Tada jam pasakojama apie tikrusdalykus, apie Saulės judėjimą, aiškinamas klau-simas, ar Saulė juda, ar Žemė sukasi, įrodinė-jama, kad Žemė yra rutulio formos ir sukasiaplink savo ašį... „Ak, bet juk tai netiesa, -sako mergaitė ir trepteli koja, -juk Žemė stovivietoje. Aš tikiu tik tuo, ką matau". Jai atsa-koma: „Vadinasi, tu netiki Dievuliu, juk jo irginegali matyti". Mergaitė sutrinka, o paskui at-sako labai ryžtingai: „Jeigu jo nebūtų, tai ne-būtų ir mūsų". Ją apėmė nuostaba dėl būties:būtis nėra pati savaime. Ji suprato, kokie skir-tingi dalykai yra klausti apie kokį nors pasau-lio objektą ir apie būtį bei mūsų pačių egzista-vimą apskritai.

Kita mergaitė, eidama į svečius, kopia laip-tais. Ji pajunta, kaip viskas nuolatos keičiasi,plaukia pro šalį, išnyksta tarsi nebūtų buvę.„Bet juk turi būti kažkas pastovu... Aš noriuprisiminti, kad štai dabar lipu laiptais pas te-tą". Nuostaba ir baimė dėl visuotinio nykimoir laikinumo beviltiškai ieško išeities.

Galėtume surinkti daug tokios vaikų filoso-fijos pavyzdžių. Nerimta būtų manyti, kad vi-sa tai vaikai nusiklauso iš tėvų ar kitų žmo-nių. Sakyti, kad tie vaikai plačiau nefilosofuo-ja ir kad tokios šnekos gali būti tik atsitikti-nės, - vadinasi, nepastebėti vieno dalyko: daž-nai vaikai turi genialumo pradą, kurį praran-da suaugę. Metams bėgant mes tartum paten-kame į konvencijų, nuomonių, slepiamų daly-kų ir banalybių kalėjimą ir prarandame vaikonatūralumą. Vaikas vis dar spontaniškai atsi-veria spontaniškam gyvenimui, jis jaučia, ma-to ir klausinėja apie tai, ko jau greitai nepa-stebės. Jis pamiršta, kas jam atsivėrė vienąakimirką, ir baisiai stebisi, kai viską atsime-nantys suaugusieji vėliau jam pasakoja, ką jissakęs ir ko klausinėjęs.

Trečia: autentiškai filosofuoja ne tik vaikai,bet ir psichiniai ligoniai. Retkarčiais tarsi nu-krinta visuotinio aklumo pančiai ir prabyla gi-lioji tiesa. Kai kurie psichiniai sutrikimai pra-sideda sukrečiančiais metafiziniais apreiški-

Page 10: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

10 11

Page 11: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

I. KAS YRA FILOSOFIJA? I. KAS YRA FILOSOFIJA?

Page 12: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

mais, kurie, tiesa, nei savo pavidalu, nei kal-bine išraiška negali turėti objektyvios reikš-mės, išskyrus tokius atvejus, kaip poetoHolderlino ar tapytojo Van Gogh'o. Tačiau kasjuos girdi, negali atsikratyti įspūdžio, kad čianukrinta uždanga, už kurios mes paprastaigyvename. Kai kurie sveiki žmonės pabusda-mi iš miego taip pat patiria bauginamai gi-lias tiesas, kurios visai pabudus vėl išnyks-ta, palikdamos jausmą, kad mes praradomejas amžinai. Giliai prasmingas yra teiginys:„Vaikai ir kvailiai sako teisybę". Tačiau ku-riamoji galia, kuria pasižymi didžiosios filo-sofinės mintys, glūdi vis dėlto ne čia, o at-skiruose individuose, kurie, laisvi ir nevaržo-mi tarsi dvasios milžinai, retkarčiais randasieinant tūkstantmečiams.

Ketvirta: kadangi filosofija žmogui yra būti-na, ji visais laikais gyvuoja viešojoje nuomonė-je, iš kartos į kartą perduodamuose priežodžiuose, paplitusiuose filosofiniuose posakiuose, vieš-pataujančiuose įsitikinimuose, šviesuolių ir po-litinių simbolių kalboje, o visų pirma nuo patistorijos pradžios - mituose. Nuo filosofijos ne-pabėgsi. Klausimas tik toks: ar ji suvokta, arne, gera ar prasta, aiški ar paini. Kas filosofijąatmeta, pats kuria tam tikrą filosofiją, norsšito ir nesuvokia.

Tai kas yra toji filosofija, jeigu ji pasireiškiataip universaliai ir tokiais keistais pavidalais?

Graikų kalbos žodis „filosofas" (philosophos)yra žodžio sophos1 priešybė. Jis reiškia „mylin-tis pažinimą (esmę)", skirtingai nuo to, kuris,įgijęs pažinimą, vadina save „žinančiuoju". Šižodžio reikšmė išliko iki mūsų dienų: tiesosieškojimas, o ne tiesos žinojimas yra filosofijosesmė, kad ir kaip šią esmę iškreiptų dogmatiz-mas, t.y. tezėmis išreikštas, galutinis, tobulasir doktrinieriškas žinojimas. Filosofuoti — taibūti kelyje. Klausimai filosofijai svarbesni ne-gu atsakymai; kiekvienas atsakymas virstanauju klausimu.

Tačiau šita būtis kelyje - žmogaus likimaslaike - slepia savyje gilaus pasitenkinimo, oretkarčiais netgi pilnatvės galimybę. Ji glūdine žodžiais išreiškiamame supratime, ne tezė-se ar deklaracijose, o istorinėse žmogaus bū-ties akimirkose, kai atsiveria pati būtis. Pa-siekti tokią tikrovę situacijoje, kurioje yra žmo-gus, - štai tikroji filosofavimo prasmė.

""Būti ieškojimo kelyje arba rasti akimirkojeramybę ir pilnatvę - tai nėra filosofijos apibrė-žimas. Filosofija neturi nieko, kas būtų virš josarba šalia jos. Jos negalima kildinti iš niekokito. Kiekviena filosofija save apibrėžia įgyven-dindama save. Kas yra filosofija, reikia patirti.Tuo atveju filosofija yra vientisa gyvos minties

Page 13: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

12 13

Page 14: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

I. KAS YRA FILOSOFIJA? I. KAS YRA FILOSOFIJA?

Page 15: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

ir šios minties apmąstymo (refleksijos) realiza-cija, arba veiksmas ir jo nusakymas. Tik patspatyręs žmogus gali suprasti tai, kas pasauly-je vadinama filosofija.

Galėtume pateikti ir daugiau filosofijos pras-mės formulių. Tačiau jokia formulė neatsklei-džia visos šios prasmės ir jokia nėra vienintelėteisinga. Senovės mąstytojai mums sako: ob-jekto požiūriu filosofija yra dieviškųjų ir žmo-giškųjų dalykų pažinimas, esinio kaip esiniopažinimas, o tikslo požiūriu ji yra mokymasismirti, laimės siekimas mąstymo stichijoje, ar-tėjimas prie dievybės; pagaliau plačiausia pras-me ji yra visokio žinojimo savižina, visų menųmenas, mokslas apskritai, neapsiribojantis ko-kia nors specialia sritimi.

Šiandien filosofiją galbūt galima apibūdintitokiomis formulėmis, jos prasmė tokia:

- tikrovėje įžvelgti jos ištakas;- tikrovę mąstyti taip, kaip aš mąstydamas

esu susijęs su vidinius veiksmus atliekančiasavastimi;

- atsiverti Aprėpties2 erdvei;- užmegzti ryšį su žmogumi, pasiryžus my-

linčiai kovai (das liebende Kampf) visų tiesosprasmių stichijoje;

- kantriai ir ištvermingai išsaugoti budrųprotą pačioje tamsiausioje ir beviltiškiausiojesituacijoje.

Filosofija yra tai, kas sutelkia, kas žmogui pa-deda tapti pačiu savimi nebėgant nuo tikrovės.

Nors filosofija paprastomis ir jaudinančio-mis mintimis gali išjudinti kiekvieną žmogų,net vaiką, bet sąmoningas jos kūrimas yra pa-baigos neturintis, nuolat atsinaujinantis, visa-da aktualus ir visa apimantis uždavinys - jigyvuoja didžiųjų filosofų veikaluose, o kaip ai-das — mažesniųjų. Šio uždavinio suvokimas,nesvarbu, kokiu pavidalu, išliks, kol žmonėsbus žmonėmis.

Nebe pirmą kartą filosofija yra smarkiaipuolama ir net apskritai neigiama kaip ne-reikalinga ir žalinga. Kam jos reikia? Ji ne-padeda bėdoje.

Autoritarinis bažnytinis mąstymas atmetėsavarankišką filosofiją, nes ji atitolinanti nuoDievo, gundanti pasaulio tuštybe, teršiantisielą niekingais dalykais. Politinis totalitari-nis mąstymas priekaištauja filosofams už tai,kad jie tik skirtingai aiškina pasaulį, tuo tar-pu svarbiausia esą jį pertvarkyti3. Abiem mąs-tymo būdams filosofija atrodo esanti pavojin-ga, nes ji ardanti tvarką, žadinanti dvasiossavarankiškumą, o sykiu maištingumą ir ne-pasitenkinimą, kurianti iliuzijas ir atitrau-kianti žmogų nuo jo realių uždavinių. Tie, ku-riuos traukia apsireiškusio Dievo apšviestasAnapus, ir tie, kurie reikalauja viską atiduo-

Page 16: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

14 15

Page 17: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

I. KAS YRA FILOSOFIJA? I. KAS YRA FILOSOFIJA?

Page 18: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

ti bedieviškojo Šiapus valdžiai, filosofiją no-rėtų visiškai sunaikinti.

Be to, kasdienybės žmogaus sveikas protasvadovaujasi naudos masteliu, prieš kurį filoso-fija bejėgė. Talis, laikomas pirmuoju graikų fi-losofu, buvo išjuoktas tarnaitės, mačiusios, kaipjis, užsižiūrėjęs į žvaigždėtą dangų, įgriuvo įšulinį. Ko jam ieškoti tolybėse, jeigu toks ne-vikrus čia, žemėje!

Taigi filosofija privalo save pateisinti. Ta-čiau tai neįmanoma. Ji negali pateisinti savęsremdamasi kuo nors kitu, kam ji reikalinga irtodėl yra pateisinama. Ji gali remtis tiktai jė-gomis, kurios kiekvieną žmogų iš tikrųjų ver-čia filosofuoti. Ji gali žinoti, kad skatina žmo-gų betiksliam, nieko bendro su klausimu dėlnaudos ir žalos pasauliui neturinčiam dalykuiir kad ji gyvuos tol, kol gyvens žmonės. Netgi jaipriešiškos jėgos negali neapmąstyti savo pras-mės ir nesukurti mąstymo klišių, kurios yra fi-losofijos pakaitalas, tačiau tarnauja tikslingaiveiklai, kaip marksizmas, fašizmas. Net tokiosmąstymo klišės parodo, kad žmogus be filosofi-jos apsieiti negali. Filosofija visada su mumis.

Ji negali nei kovoti, nei įrodyti savo tiesos,tačiau gali save perduoti. Ji nesipriešina ten,kur atmetama, netriumfuoja ten, kur jos klau-somasi. Jos gyvastis yra toji vienybė, kuri žmo-nijos gelmėse visus gali susieti su visais.

Sistemiška didžiojo stiliaus filosofija jau pus-trečio tūkstantmečio egzistuoja Vakaruose, Ki-nijoje ir Indijoje. Į mus prabyla didi tradicija.Nei filosofavimo įvairovė, nei prieštaravimai,nei viena kitą neigiančios pretenzijos į tiesąnegali sutrukdyti veikti tam, kas savo prigim-timi yra viena, kuo niekas nedisponuoja ir į kąvisais laikais telkiamos visos rimtos pastan-gos: tai viena amžinoji filosofija, philosophiaperennis. Jeigu norime mąstyti aiškiai ir es-mingai, privalome atsistoti ant šito mūsų mąs-tymo istorinio pamato.

16

Page 19: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS

IIFILOSOFIJOS IŠTAKOS

Filosofijos kaip metodiško mąstymo istorijaprasidėjo prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaipmitinio mąstymo - daug anksčiau.

Tačiau pradžia yra visai kas kita negu išta-ka. Pradžia yra istoriška ir palikuonims per-duoda vis daugiau gatavų prasmių, kurias kau-pia mąstymo vyksmas. Tuo tarpu ištaka visuo-met yra šaltinis, teikiantis paskatą filosofuoti.Ji duoda gyvastį dabarties filosofavimui ir pra-eities filosofijos supratimui.

Tokios ištakos yra įvairios. Iš nuostabos ky-la klausimas ir pažinimas, iš abejojimo tuo,kas pažinta, — kritinis patikrinimas ir skaid-rus tikrumas, iš žmogaus sukrėtimo ir savo pa-smerkties suvokimo - klausimas dėl savęs. Pir-miausia aptarkime šiuos tris motyvus4.

Pirma: Platonas teigė, kad filosofijos šalti-nis yra nuostaba. Mūsų akis mums atveria

„žvaigždžių, saulės ir dangaus vaizdą". Šitasvaizdas „skatina mus tyrinėti visatą. Iš to iš-auga filosofija, didžiausia gėrybė, dievų duotamirtingųjų padermei". Ir Aristotelis: „Juk bū-tent nuostaba yra tai, kas skatina žmogų filo-sofuoti: iš pradžių jis stebisi tuo, kas nesupran-tama, po to pamažu eina toliau ir klausia, kaipkinta Mėnulis, Saulė ir žvaigždynai, kaip atsi-rado visata."

Nuostaba verčia pažinti. Stebėdamasis ašsuvokiu savo nežinojimą. Aš siekiu žinoti, ta-čiau dėl paties žinojimo, o ne dėl „kokios norsnaudos".

Filosofavimas yra tarsi koks pabudimas irišsilaisvinimas iš gyvybinių poreikių pančių.Šis pabudimas reiškiasi nesuinteresuotu žvilgs-niu į daiktus, dangų ir pasaulį ir klausimu,kas ir iš kur visa tai galėtų būti. Tai klausi-mas, atsakymas į kurį neduoda jokios naudos,bet pats savaime suteikia pasitenkinimą.

Antra: jeigu savo nuostabą aš patenkinupažindamas esinius, tuojau pat atsiranda abe-jojimas. Nors žinios vis kaupiasi, bet kritiš-kai jas apmąsčius paaiškėja, kad nėra niekotikro. Jusliniai suvokiniai, nulemiami mūsųjutimo organų, yra apgaulingi ar bent jau ne-sutampa su tuo, kas egzistuoja savaime, ša-lia manęs, nepriklausomai nuo suvokimo.Mąstymo formos yra nulemtos mūsų, žmogiš-

Page 20: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

18 19

Page 21: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS

Page 22: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

kojo, intelekto. Jos susiraizgo į neišsprendžia-mus prieštaravimus. Vieni teiginiai paneigiakitus. Filosofuodamas aš pasineriu į abejoji-mą, stengiuosi atsidėti jam iki galo, tačiau taipadaręs arba jaučiu malonumą viskuo abejo-damas viską neigti, nieko nepalikti ramybė-je, bet kartu nepajėgiu nė žingsnio žengti įpriekį, arba keliu klausimą: kurgi toks tikru-mas, kuriuo nebereikėtų abejoti ir kuris at-laiko pačią sąžiningiausią kritiką?

Garsioji Descartes'o tezė „Mąstau, taigi esu"jam buvo neabejotinai tikra, nors jis abejojovisais kitais dalykais. Juk net visiškas manojopažinimo klaidingumas, kurio galbūt aš nepa-stebiu, negali manęs suklaidinti dėl to, kad tas,kuris mąstydamas klysta, vis dėlto esu aš pats.

Kaip metodas, abejojimas yra kiekvieno pa-žinimo kritinio patikrinimo šaltinis, todėl beradikalaus abejojimo negali būti sąžiningo filo-sofavimo. Tačiau svarbiausia, kaip ir kur patsabejojimas paruošia pagrindą tikrumui.

Ir pagaliau trečia: pažindamas pasaulio ob-jektus, abejojimo keliu eidamas į tikrumą, ašatsidedu pačiam dalykui, nemąstau nei apiesave, nei apie savo tikslus, savo laimę ir savogerovę. Priešingai, užmiršdamas save aš ran-du pasitenkinimą pačiame pažinime.

Visai kas kita, jeigu savo situacijoje aš pra-dedu suvokti save patį.

Stoikas Epiktetas sakė: „Filosofijos šaltinisyra savo silpnumo ir bejėgiškumo suvokimas".Kaip galiu pagelbėti sau, būdamas bejėgis? Joatsakymas toks: tik į viską, kas pranoksta ma-no jėgas ir yra neišvengiama, žvelgdamas abe-jingai, o tai, kas yra mano galioje, t.y. savovaizdinių tvarką ir turinį, nuskaidrindamas irišlaisvindamas mąstymu.

O dabar pažvelkime į mūsų žmogiškąjį bu-vimą. Mes visada esame situacijose. Situacijoskeičiasi, atsiranda naujų galimybių. Jeigu josnebus panaudotos, niekada nebepasikartos. Ži-noma, aš galiu stengtis pakeisti situaciją pats.Tačiau esama tokių situacijų, kurios iš esmėsnekinta, nors keičiasi jų momentinės apraiš-kos, o jų lemtingumas tarsi pridengtas šydu:aš turiu mirti, turiu kentėti, turiu kovoti, pri-klausau nuo atsitiktinumo, esu įpainiotas į ne-išvengiamą kaltę. Šias mūsų būties pamatinessituacijas pavadinsime ribinėmis situacijomis.Tai tokios situacijos, kurių mes negalime neiišvengti, nei pakeisti. Šių situacijų suvokimas,greta nuostabos ir abejonės, yra vienas giliau-sių filosofijos šaltinių. Vitalinės egzistencijoskasdienybėje mes jų stengiamės nepastebėti,užmerkiame akis ir gyvename, tarsi jų iš visonebūtų. Mes užmirštame, kad turime mirti, už-mirštame mūsų kaltumą ir priklausomybę nuoatsitiktinumo. Mes linkę turėti reikalą tik su

Page 23: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

20 21

Page 24: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS

Page 25: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

konkrečiomis situacijomis, kurias pakreipiamesavo naudai ir į kurias reaguojame kurdamiplanus, veikdami pasaulyje ir skatinami mūsųvitalinių interesų. Tuo tarpu i ribines situaci-jas mes reaguojame arba stengdamiesi jų ne-pastebėti, arba, jeigu jas priimame, puldami įneviltį ir vėl atsitokėdami: mes tampame savi-mi tik pasikeitus mūsų būties suvokimui.

Mūsų žmogiškąjį buvimą mes galime geriausuprasti sakydami, kad mūsų būtis pasaulyjeyra nepatikima.

Iš naivumo pasaulį mes laikome absoliučiabūtimi. Būdami laimingi, mes džiaugiamės sa-vo jėgomis, nemąstydami viskuo pasitikime irnenorime nieko žinoti, išskyrus tai, kas yradabar. Kęsdami skausmą ir apimti bejėgišku-mo, mes puolame į neviltį. Ir kai tik atsigavępasineriame į gyvenimą, užsimiršę vėl naiviaipasiduodame laimingų būsenų tėkmei.

Tačiau žmogus, patyręs tokius dalykus,tampa protingesnis. Grėsmė spiria jį užsitik-rinti saugumą. Vitalinės būties saugumą tu-ri užtikrinti viešpatavimas gamtoje ir žmoniųbendrumas.

Žmogus užvaldo gamtą, kad priverstų ją tar-nauti sau; pažinimas ir technika gamtą pada-ro patikimą.

Tačiau net užvaldžius gamtą joje išlieka tai,ko negalima apskaičiuoti, taigi nuolatinė grės-

mė, galų gale pasmerkianti pralaimėjimui: sun-kaus, vargingo darbo, senatvės, ligos ir mirtiespašalinti neįmanoma. Užvaldytos gamtos pati-kimumas visada yra tik inkrustacija totalinionepatikimumo stichijoje.

Ir žmonės susivienija į bendruomenę, kadapribotų ir pagaliau visai likviduotų nesibai-giančią visų kovą su visais; ieškodami abipu-sės paramos, jie tikisi užsitikrinti saugumą.

Tačiau ir čia prieinama riba. Tik jeigu vals-tybės galėtų garantuoti tokią būseną, kai kiek-vienas pilietis su kitu elgtųsi taip, kaip reika-lauja absoliutaus solidarumo principas, būtųįmanoma garantuoti visuotinį teisingumą irlaisvę. Juk tik tuo atveju, jeigu su kuo norspasielgta neteisingai, tam pasipriešina visi kaipvienas. Tačiau taip niekada nebuvo. Visada eg-zistuoja tik siauras žmonių ratas ar tik atskirižmonės, kuriais galima pasitikėti ištikus bėdaiarba kai esi bejėgis. Jokia valstybė, jokia baž-nyčia, jokia bendruomenė negali garantuoti ab-soliutaus saugumo. Tokia globa - tik graži iliu-zija, atsiradusi ramiais laikais, užmiršus [žmo-gaus būties] ribas.

Tačiau juk kaip pasaulio nepatikimumo at-svara egzistuoja kiti dalykai: pasaulyje esamato, kuo galima tikėti, pasitikėti; esama pama-tinių dalykų: tai tėvynė ir gimtoji žemė, tėvaiir protėviai, broliai, seserys ir bičiuliai, vyrai

Page 26: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

22 23

Page 27: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS

Page 28: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

ir žmonos. Egzistuoja tvirtas istorinės tradici-jos pagrindas - tai gimtoji kalba, tikyba, poetųir menininkų kūriniai.

Tačiau net toji tradicija negarantuoja sau-gumo ir absoliutaus patikimumo. Juk visa tai,kas per ją mus pasiekia, yra tik žmogaus kū-riniai. Ir niekur pasaulyje nėra Dievo. Be to,tradicija visada implikuoja klausimą. Remda-masis tradicija, žmogus kiekvienąsyk pats turisurasti tai, kas jam teikia tikrumą, būtį ir pa-tikimumą. Tačiau būties pasaulyje nepatikimu-mas yra įspėjamasis ženklas. Jis draudžia pa-sitenkinti tik pasauliu, jis rodo į kažką kita.

Eibinės situacijos - mirtis, atsitiktinumas,kaltė ir pasaulio nepatikimumas — man atve-ria pralaimėjimo galimybę. Kas man beliekadaryti šios galimybės akivaizdoje? Juk būda-mas sąžiningas aš negaliu užsimerkti prieš ją.

Stoiko patarimas pasitikėti savo laisve irnuo nieko nepriklausomu mąstymu mūsų pa-tenkinti negali. Tas stoikas nepakankamai ra-dikaliai įsižiūrėjo į žmogaus bejėgiškumą. Jisnepastebėjo, kad net mąstymas, pats savaimevisiškai tuščias, priklauso nuo to, kas jam duo-ta; be to, jis užmiršo beprotybės grėsmę. Stoi-kas mūsų nepaguodė visišku mąstymo sava-rankiškumu, nes toks mąstymas neturiningas.Jis mums nedavė vilties, net bet kokia vidiniospontaniškumo pastanga, bet kokia atsiduodan-

čios meilės pilnatvė, bet koks viltingas galimy-bės laukimas jam yra svetimi.

Tačiau tai, ko stoikas siekia, yra pati tik-riausioji filosofija. Jo mintis, kadangi jos šalti-nis yra ribinės situacijos, skatina surasti keliąį būtį pralaimėjimo stichijoje.

Žmogui yra lemtinga tai, kaip jis patiria pra-laimėjimą: ar jis užmerkia prieš jį akis ir yragalutinai įveikiamas, ar įstengia jį aiškai regė-ti ir suprasti, kad tai yra neperžengiama jobūties riba; ar jis griebiasi fantastiškų spren-dimų ir ramina save, ar sąžiningai ir ramiaipriima tai, kas nesuvokiama. Kuo tampa žmo-gus, priklauso nuo to, kaip jis patiria savo pra-laimėjimą.

Ribinėse situacijose arba atsiveria niekas,arba pradedama justi, kas yra tikroji būtis, iš-kylanti virš nykstančios būties pasaulyje ir nuojos nepriklausanti. Net viltis jau vien tuo, kadji galima pasaulyje kaip brutalus faktas, yranuoroda į Anapus.

Kitaip tariant, žmogus siekia išganymo. Iš-ganymą žada didžiosios, universaliosios išga-nymo religijos. Jų būdingiausias bruožas yraišganymo tiesos ir tikrumo garantija. Jų keliasreikalauja individualaus atsivertimo akto. Šitofilosofija žadėti negali. Ir vis dėlto kiekvienasfilosofavimas yra pasaulio įveika, vadinasi, iš-ganymo analogas.

Page 29: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

24 25

Page 30: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS

Page 31: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Reziumuokime: filosofavimo ištakos yra nuo-staba, abejojimas, pasmerkties suvokimas.Kiekvienu atveju jis prasideda nuo viso žmo-gaus sukrėtimo, ir į pastarąjį pasineriant ieš-koma tikslo kaip išeities.

Platonas ir Aristotelis būties esmės ieškojoiš nuostabos.

Dėl begalinio netikrumo Descartes'as ieško-jo to, kas būtų visiškai tikra.

Dėl gyvenimo teikiamų kančių stoikai ieš-kojo sielos ramybės.

Visi tie impulsai turi savo tiesą, žinoma, vaiz-dinių ir kalbos požiūriu determinuotą istoriš-kai. Juos istoriškai perimdami, mes skverbia-mės prie ištakų, kurios glūdi mumyse.

Mes ieškome patikimo pagrindo, būties gel-mės ir amžinybės. Tačiau galbūt nė viena ištų ištakų mums nėra absoliuti ir besąlygiš-ka. Būties atsivėrimas nuostaboje duodamums ramybę, tačiau kartu gundo mus bėg-ti iš pasaulio ir atsidėti grynajai, magiškajaimetafizikai. Prievarta peršamas tikrumasviešpatauja tik į pasaulį orientuotame moks-liniame pažinime. Stoiškas, nedrumsčiamassielos nusiteikimas mums reikšmingas tikkaip laikina būsena patekus į bėdą, kaip iš-sigelbėjimas nuo totalinės žūties, tačiau patsjis neturiningas ir negyvastingas.

Šitie trys motyvai - nuostaba ir pažinimas,abejojimas ir tikrumas, pražūtis ir tapimas sa-vimi - neaprėpia viso to, kuo mus jaudina gy-vasis filosofavimas.

Šioje radikalaus istorinio posūkio, neregė-tos suirutės ir tik neaiškiai nujaučiamų gali-mybių epochoje tie trys motyvai lieka reikš-mingi, tačiau jų nebepakanka. Jie turi prasmętik tuo atveju, jeigu kyla iš komunikacijos tarpžmonių.

Praeityje iki pat mūsų dienų egzistavo sa-vaime suprantamas istorinis žmogaus ryšyssu žmogumi patikimose bendruomenėse, ins-titucijose ir visuotinėje dvasioje. Net izoliuo-to individo vienatvė buvo tarsi globojama.Ryškiausias mūsų dienų suirutės ženklas yratas, kad žmonės vis mažiau supranta vienaskitą, kad jie abejingai susitinka ir išsiskiria,kad nebėra jokios neabejotinos ir tikros išti-kimybės ar bendrystės.

Visuotinė situacija, faktiškai egzistavusi vi-sada, šiandien tampa lemtinga: aš ir galiu, irnegaliu susivienyti su kitu tiesoje; mano ti-kėjimas - ir kaip tik tada, kai aš esu juo tik-ras - susiduria su kito žmogaus tikėjimu; vi-sada ir visur yra riba, už kurios, atrodo, nė-ra nieko, išskyrus kovą be galimybės susivie-nyti, nes ji turi baigtis arba pavergimu, arbasunaikinimu; praradusių tikėjimą žmonių

Page 32: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

26 27

Page 33: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS II. FILOSOFIJOS IŠTAKOS

Page 34: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

minkštakuniškumas ir nesugebėjimas pasiprie-šinti verčia juos arba aklai susivienyti, arbaaikštingai priešpriešinti save kitiems, - ir visatai egzistuoja ne tarp kitko, bet nuolatos iresmingai.

Visa tai būtų normalu, jeigu aš galėčiau pa-sitenkinti individualia tiesa, izoliuojančia ma-ne nuo kitų. Toji kančia dėl komunikacijos sto-kos ar tas unikalus pasitenkinimas tikrąja ko-munikacija mums neturėtų lemiamos svarbos,jeigu tik aš, gyvendamas absoliučioje vienatvė-je, galėčiau būti tikras savo tiesa. Tačiau ašgaliu būti tik su kitais, vienas aš esu niekas.

Ne tik intelekto komunikacijai su intelektu,dvasios - su dvasia, bet ir egzistencijos komu-nikacijai su egzistencija visos antasmeniškosprasmės yra tik terpė. Tokiu atveju pritarimasir puolimas reikalingi ne tam, kad įgytum pra-našumą, o tam, kad suartėtum su kitu žmogu-mi. Kova yra mylinti kova, kurioje vienas ati-duoda kitam visus savo ginklus. Autentiškosbūties tikrumas pasiekiamas tik tokia komu-nikacija, kai beatodairiškai atsiskiria ir susi-liečia vieno laisvė su kito laisve, kai bet koksbendravimas su kitu yra tik pirmas žingsnis,kai abi šalys sutaria dėl to, kas lemtinga, irkai nuolat keliami lemtingi klausimai. Tik to-kia komunikacija patikrinama kiekviena tiesa,tik taip komunikuodamas aš tampu savimi, ne

tik gyvenu, bet ir pasiekiu gyvenimo pilnatvę.Dievas pasirodo tik netiesiogiai ir tik žmogausmeilėje kitam žmogui; prievartinis tikrumas yrafragmentiškas ir reliatyvus, pajungtas visumai;stoikų pozicija yra bergždžia ir sustabarėjusi.

Filosofinės nuostatos, kurios apmąstymusaš pateikiu, šaknys - rūpestis dėl komunika-cijos stokos, tikros komunikacijos ilgesys, my-linčios kovos, savastį susiejančios su savasti-mi, galimybė.

Kartu šio filosofavimo šaknys yra trys fi-losofijos šaltiniai, tačiau su viena išlyga: kadir kaip juos suprastume, kaip pagalbininkusar kaip priešus, galų gale jie turi padėti žmo-nėms komunikuoti.

Vadinasi, filosofijos ištakos yra nuostaba,abejojimas, ribinių situacijų patirtis, tačiau vi-sų pirma pasiryžimas tikrajai komunikacijai,kuri, žinoma, apima ir tuos dalykus. Jog taipbuvo iš pat pradžių, galime matyti iš to, kadkiekviena filosofija siekia būti perduota, sa-ve išsako, nori būti išgirsta, kad pati jos es-mė yra komunikabilumas, kuris neatskiria-mas nuo tiesos.

Tik komunikacija pasiekiamas svarbiausiasfilosofijos tikslas, įprasminantis visus kitus tiks-lus: susiliejimas su būtimi, meilės šviesa, to-bula ramybė.

28

Page 35: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

III. APRĖPTIS

IIIAPRĖPTIS

Dabar aš norėčiau aptarti vieną iš sudėtin-giausių filosofijos idėjų. Tai būtina, nes ji su-teikia prasmę tikrajam filosofiniam mąstymui.Ji turi būti pateikta pačiu paprasčiausiu pavi-dalu, nors jos atskleidimas yra gana painusdalykas. Aš pabandysiu ją paaiškinti.

Filosofija prasideda klausimu: kas yra? Ap-skritai egzistuoja įvairiausi esiniai, pasauliodaiktai, gyvi ir negyvi pavidalai, begalinė įvai-rovė, ir visa tai atsiranda ir išnyksta. Tačiaukas gi yra tikroji būtis, t.y. būtis, viską susie-janti, viską pagrindžianti, būtis, iš kurios atsi-randa visa, kas yra?

Atsakymai yra nepaprastai įvairūs. Vertaspagarbos Talio, pirmojo filosofo, pirmasis atsa-kymas: visa yra vanduo ir iš vandens atsiran-da. Vėliau buvo manoma, kad visa ko pagrin-das esanti ugnis arba oras, arba neapibrėžtas

pradas, materija arba atomai; arba buvo ma-noma, kad pirminė būtis yra gyvybė, nuo ku-rios atkrinta tai, kas negyva; pagaliau pirmi-niu pradu buvo laikoma dvasia, kuriai visi daik-tai yra tik reiškiniai, tarsi kokie jos susapnuo-ti vaizdiniai. Taigi regime daugybę pasaulėžiū-rų, kurios vadinamos materializmu (visa yramedžiaga ir gamtos mechaninis vyksmas), spi-ritualizmu (visa yra dvasia), hilozoizmu (visayra sielą turinti gyvoji materija) ir dar kitaip.Visais atvejais į klausimą, kas yra tikroji bū-tis, atsakoma nuoroda į pasaulyje randamą esi-nį, turintį ypatingų bruožų. Iš jo atsiranda vi-sa kita.

Tačiau kuris požiūris yra teisingas? Įrody-mų, atsiradusių tūkstantmečius trukusioje įvai-rių mokyklų kovoje, nepakako pagrįsti kurionors vieno požiūrio teisingumui. Kiekvienamepožiūryje yra kai kas teisinga, būtent tam tik-ra žiūra ir tam tikras tyrinėjimo būdas, mo-kantis pasaulyje ką nors įžvelgti. Tačiau kiek-vienas požiūris tampa neteisingas, jeigu tik savesuabsoliutina ir visa, kas yra, stengiasi paaiš-kinti tik savo principais.

Kodėl taip yra? Visi tie požiūriai turi ben-drą bruožą: būtį jie suvokia kaip kažką, kas yrapriešais mane kaip objektas, kurį mąstydamasaš stebiu. Šis mūsų sąmonės pirminis fenome-nas mums yra toks akivaizdus, kad mes nebe-

Page 36: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

30 31

Page 37: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

III. APEĖPTIS

III. APRĖPTIS

Page 38: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

jaučiame jo mįslingumo, nes nesistengiame į jįįsigilinti. Tai, ką mes mąstome, apie ką šneka-me, nuolat yra kažkas kita negu mes patys, yratai, su kuo mes, kaip subjektai, santykiaujamekaip su objektais. Kai mūsų mąstymo objektasesame mes patys, mes tampame tarsi kažkuokitu ir kartu liekame tapatūs sau kaip mąs-tantis Aš, kuris mąsto save patį, tačiau nieka-da negali būti mąstomas kaip įprastinis objek-tas, nes jis visada yra kiekvieno suobjektinimoprielaida. Šitą pamatinę mūsų mąstymo situ-aciją pavadinkime subjekto—objekto skilimu. Jeitik esame budrūs ir šviesios sąmonės, mumysevisada vyksta tas skilimas. Kad ir ką darytu-me, kad ir kaip išsisukinėtume, mąstydami mesvisada dalyvaujame šiame skilime ir santykiau-jame su objektu, nesvarbu, ar tai būtų mūsųjuslinio suvokimo objektas, ar idealaus objektovaizdinys, pavyzdžiui, skaičiai ir figūros, ar fan-tomai, ar net tai, ko neįmanoma įsivaizduoti.Vidiniai arba išoriniai mūsų sąmonės objektai,sudarantys jos turinį, visada yra priešais mus.Pasak Schopenhauerio, nėra nei objekto be sub-jekto, nei subjekto be objekto.

Ką galėtų reikšti toji kiekvieną akimirką gy-va subjekto-objekto skilimo paslaptis? Juk aki-vaizdu, kad būtis kaip visuma nėra nei subjek-tas, nei objektas, o turi būti Aprėptis, pasireiš-kianti per šį skilimą.

Akivaizdu, kad absoliuti būtis negali būtiobjektu (tuo, kas yra priešais). Visa, kas manpasirodo kaip objektas, išnyra iš Aprėpties iratsiduria priešais mane, o aš iš jos išnyru kaipsubjektas. Objektas manajam Aš yra tam tik-ra apibrėžta būtis. Tuo tarpu Aprėptis manosąmonei lieka miglotas dalykas. Ji skaidrėjatik atsiverdama per objektą ir tampa juo skaid-resnė, juo aiškiau objektai suvokiami. Pati Ap-rėptis objektu tapti negali, tačiau pasireiškiaper manojo Aš ir objekto skilimą. Ji pati liekakaip fonas, neribotai atsiveriantis per reiškinį,bet kartu ji visada yra Aprėptis.

Tačiau mąstymui visada būdingas ir antrasskilimas. Kiekvienas apibrėžtas objektas, jei-gu jis mąstomas aiškiai, visada yra susijęs sukitais objektais. Apibrėžtumas ir yra skirtu-mas tarp vieno ir kito. Net mąstydamas būtįapskritai, kaip priešingybę aš mąstau nieką.

Taigi kiekvienam objektui, kiekvienam mąs-tomam turiniui būdingas dvejopas skilimas. Vi-sų pirma jis yra susijęs su manimi, mąstan-čiuoju subjektu, ir, antra, susijęs su kitais ob-jektais. Kaip mąstomas turinys jis niekada ne-gali būti visuma, visuotine būtimi ar būtimipačia savaime. Kiekviena mintis yra iškriti-mas iš Aprėpties. Ji yra tai, kas atskira, kasyra tiek priešais manąjį Aš, tiek priešais kitusobjektus.

Page 39: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

32 33

Page 40: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

III. APRĖPTIS III . APRĖPTIS

Page 41: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Taigi Aprėptis yra tai, kas mąstymo vyks-me tik nujaučiama. Ji mums nepasirodo, ta-čiau visa kita pasirodo tik per ją.

Kokia šios idėjos prasmė?Mūsų sveikam protui, nukreiptam į daik-

tus, tokia idėja atrodo nenatūrali. Į praktiškąjįpasaulio aspektą orientuotas mūsų intelektasjos nenori pripažinti.

Toji pamatinė operacija, kuri mąstymo vyks-me iškelia mus virš viso to, kas mąstoma, galbūtir nėra labai sunki, tačiau labai jau neįprasta,nes ji neduoda jokio kokio nors mūsų suvokiamonaujo objekto pažinimo, tačiau per mintį skatinamus mūsų būties suvokimo permainai.

Kadangi ši idėja nėra nuoroda į kokį norsnaują objektą, mums įprasto pasaulio pažini-mo požiūriu ji yra tuščia. Tačiau savo pavidaluji atveria mums beribes esinio reiškimosi gali-mybes ir kartu praskaidrina visa, kas yra. Jipakeičia mums įprastą objektiškumo prasmę,nes pažadina mumyse galią išvysti reiškiniuo-se tai, kas yra iš tikrųjų.

Ženkime dar vieną žingsnį Aprėpties nu-skaidrinimo keliu.

Filosofuoti apie Aprėptį - vadinasi, įsiskverb-ti į pačią būtį. Tai galima padaryti tik netie-siogiai. Juk kalbėdami mes mąstome objektus.Pačiame objektiniame mąstyme mes privalo-me surasti nuorodą į Aprėpties neobjektiškumą.

Pavyzdžiu gali būti mūsų atlikta mąstymooperacija. Išsakydami tą subjekto—objekto ski-limą, kuris visada vyksta mumyse ir kurio ne-galime regėti iš šalies, mes jį padarome objek-tu. Juk skilimas - tai santykis tarp pasauliodaiktų, kurie yra priešais mane kaip objektai.Šis santykis gali būti vaizdiniu, išreiškiančiutai, kas visai neregima ir kas niekada negalitapti objektu.

Mąstydami vaizdais, šį subjekto—objekto ski-limą mes geriau suprasime iš to, kas mumyseglūdi pirmapradiškai, tačiau turi nevienodąprasmę. Šis skilimas yra vis kitoks priklauso-mai nuo to, ar aš kaip intelektas esu susijęs suobjektais, ar kaip vitalinė būtis susijęs su ap-linka, ar kaip egzistencija atsiveriu Dievui.

Kaip protaujančios būtybės, mes esame prie-šais suvokiamus daiktus ir, kiek tai įmanoma,siekiame jų prievartinio (visuotinai reikšmin-go) pažinimo, tačiau juos pažįstame tik kaipapibrėžtus objektus.

Kaip vitalinės būtybės, gyvenančios tam tik-roje aplinkoje, mes determinuojami to, kas pa-tiriama jusliškai, kas akivaizdžiai išgyvenamair kas niekada netampa visuotinio pažinimoobjektu.

Kaip egzistencija, mes susiję su Dievu —transcendencija; to ryšio terpė - daiktų kalba,kuri juos padaro šifrais arba simboliais. Nei

Page 42: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

34 35

Page 43: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

III. APRĖPTIS III. APRĖPTIS

Page 44: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

musų protas, nei mūsų vitalinis juslumasmums neatveria šifrų būties. Dievo objektiš-kumas atsiveria tik mūsų egzistencijai ir ry-mo visai kitoje erdvėje, palyginti su empiriš-kai realiais, prievarta mąstomais, jusliškai su-vokiamais objektais.

Taigi, kai tik mes įsigiliname į Aprėptį, jituojau pat susiskaido į daugelį pavidalų, o tasskaidymasis vyksta trijų subjekto-objekto ski-limo būdų plotmėje; visų pirma jis reiškiasiproto srityje kaip sąmonė apskritai, mus visussuvienodinanti, antra - vitalinės būties srity-je, kur kiekvienas reiškiasi kaip ypatingas in-dividas, trečia - egzistencijos srityje, kur mesbūname autentiškai kaip istorinės būtybės.

Pateikti trumpą šių svarstymų argumenta-ciją neįmanoma. Pakaks pasakyti, kad Aprėp-tis, mąstoma kaip pati būtis, gali būti pavadintatranscendencija (Dievu) ir pasauliu, o mąstomakaip tai, kas esame mes patys, - empirine bū-timi, sąmone apskritai, dvasia ir egzistencija.

Jeigu mums, atlikusiems pamatinę mąsty-mo operaciją, pavyko sutraukyti grandines, musprikaustančias prie objektų kaip prie tariamostikrosios būties, mes suprasime mistikos esmę.Per tūkstantmečius Kinijos, Indijos ir Vakarųfilosofai ne kartą yra kalbėję apie tai, kas vi-sada ir visur yra tas pat, nors išsakoma buvolabai nevienodai: žmogus gali peržengti sub-

jekto-objekto skilimą ir pasinerti į visišką sub-jekto ir objekto tapatumą taip, kad dingtų betkoks objektiškumas ir išnyktų manasis Aš. Ta-da atsivertų tikroji būtis ir pabudus paliktųmūsų sąmonėje pačios giliausios, neišsenka-mos prasmės pėdsakus. O tam, kuris tai paty-rė, tas susiliejimas yra tikrasis pabudimas, tuotarpu sugrįžimas į sąmoningą subjekto-objek-to skilimo būseną, priešingai, yra snaudulys.Štai ką rašo Plotinas, didžiausias Vakarų filo-sofas mistikas:

„Dažnai, pabudęs iš kūniškojo snaudulio, ašišvystu nuostabiausią grožį: tada aš tvirtai ti-kiu, kad priklausau geresniam ir aukštesniampasauliui, manyje pradeda kunkuliuoti didin-ga gyvastis, ir aš susilieju su dievybe."

Neturime jokio pagrindo abejoti mistinės pa-tirties realumu, tačiau neabejotina ir tai, kadnė vienam mistikui nepavyksta išsakyti to, kassvarbiausia, tokia kalba, kokia jis norėtų saveišreikšti. Mistikas panyra į Aprėptį. Tai, kasišsakoma, stumia į subjekto-objekto skilimą, oberibis veržimasis į sąmonės skaidrumą nie-kados nepasiekia Aprėpties pilnatvės. Juk kal-bėti mes galime tik apie tai, kas turi objektopavidalą. Visa kita neišsakoma. Tačiau kadan-gi tai, kas neišsakoma, yra kokios nors speku-liatyvia vadinamos filosofinės minties fonas, taiyra turininga ir labai reikšminga.

Page 45: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

36 37

Page 46: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

III . APRĖPTIS II I . APRĖPTIS

Page 47: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Remdamiesi savo filosofiniais Aprėpties ap-mąstymais, mes geriau suprantame didžiąsiastūkstantmečius egzistavusias ugnies, materi-jos, dvasios, pasaulinio proceso koncepcijas, kur-tas metafizikos ir būties teorijos. Juk tų kon-cepcijų negalima laikyti tik objektiniu žinoji-mu. Taip suprantamos - o dažnai jos buvo su-prantamos būtent taip - jos virsta visiška ne-sąmone. Iš tikrųjų jas reikia laikyti būties šif-rų rašmenimis, kuriais byloja filosofo pastan-ga pasinėrus i Aprėptį nuskaidrinti savastį irtikrąją būtį; toji pastanga tuojau pat falsifi-kuojama, jeigu tik joje bandoma įžvelgti tikro-sios būties suobjektinimą.

Judėdami tarp pasaulio reiškinių, mes pra-dedame suvokti, kad tikroji būtis nesutampanei su vis labiau specializuojamu objektu, neisu visada, ribotu pasaulio kaip reiškinių visu-mos horizontu, kad tikroji jos vieta yra Aprėp-tis, esanti anapus visų objektų ir horizontų iranapus subjekto—objekto skilimo.

Jeigu atlikę pamatinę filosofinę operaciją mespanyrame į Aprėptį, pradedame suprasti, kadvisos minėtos metafizikos ir visos tariamos bū-ties koncepcijos patenka į aklavietę, jeigu tikjos kokį nors pasaulio esinį, kad ir koks jisbūtų didis ir esmingas, mano esant tikrąją bū-tį. Tačiau jas reikia laikyti vienintele mumsprieinama kalba, kurią mes galime vartoti, per-

žengdami visus objektiškus esinius, mąstomusdalykus, pasaulio horizontus ir verždamiesi įanapus, kad galėtume išvysti tikrąją būtį.

Juk šio tikslo mes nepasiektume apleisda-mi pasaulį, galbūt išskyrus tik neperteikiamasmistines būsenas. Tik aiškiai, objektiškai pa-žindama mūsų sąmonė gali likti skaidri. Tikpažindama ir priartėdama prie ribos ji gali pa-tirti savo ribotumą ir tapti turininga. Net per-žengdami objektinį mąstymą mes visada lieka-me jame. Nors reiškinys mums pasidaro perre-gimas, vis tiek mes liekame prie jo pririšti.

Metafizika mums padeda įsiklausyti į trans-cendencijos Aprėptį. Tokią metafiziką mes su-prantame kaip šifrų rašmenis.

Tačiau mes nesuvoktume jos prasmės, jeigušias mintis laikytume tik nieko neįpareigojan-čiu estetiniu žaidimu. Juk jų turinys mumsatsiveria tik tada, kai, įsiklausydami į šifrus,mes išgirstame pačią tikrovę. O išgirsti mesgalime tik pasinerdami į egzistenciją, tuo tar-pu grynasis protas mums nieko neduoda, nesnemato jokios viso to prasmės.

Tačiau visų svarbiausia tikrovės šifrų (sim-bolių) netapatinti su kūniškąja realybe, tarsijie būtų kokie daiktai, kuriuos mes suvokiame,kuriais manipuliuojame ir kuriuos vartojame.Objekto laikymas tikrąja būtimi yra visokio dog-matizmo svarbiausias bruožas, o simbolių su-

Page 48: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

38 39

Page 49: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

III. APRĖPTIS III . APRĖPTIS

Page 50: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

tapatinimas su materialiąja ir kūniškąja rea-lybe yra specifinis prietaringumo požymis. Jukprietaras yra prisirišimas prie objekto, tuo tar-pu tikėjimas yra būtis Aprėptyje.

Ir pagaliau paskutinė Aprėpties apmąstymoišvada: mūsų filosofinio mąstymo trapumo su-vokimas.

Jeigu Aprėptį apmąstome filosofiškai, mesjuk padarome objektu tai, kas savo prigimtiminėra objektas. Todėl nuolat privalome stengtisišsklaidyti išsakomo dalyko objektiškąjį turinį,kad pasiektume tokį susiliejimą su Aprėptimi,kuris būtų ne žodžiais nusakomo tyrinėjimo pa-darinys, o mūsų sąmonės būsena. Turi pasi-keisti ne mano žinojimas, o mano savimonė.

Būtent toks yra pagrindinis autentiško filo-sofavimo bruožas. Tik objektiškai pagrįsto mąs-tymo stichijoje žmogus pakyla iki Aprėpties. Jissąmoningai suaktyvina tai, kas yra mūsų egzis-tavimo būtiškasis pagrindas, mūsų orientyras,pamatinė nuostata, mūsų gyvenimo ir veiklosprasmė. Jis nusimeta apibrėžto mąstymo gran-dines ne jo atsisakydamas, bet jį plėtodamas ikikraštutinumo. Jo filosofinis mąstymas pasiren-gęs įsišaknyti dabarties akimirkoje. Kad mumsatsivertų būtis, reikia, jog toji būtis skylant sub-jektui-objektui taptų mūsų sielos patirtimi. Išto kyla aiškumo poreikis. Visa, kas miglota, turibūti suvokta objektiniu pavidalu ir tapti pilnat-

viška savastimi. Net pati būtis, viską pagrin-džianti ir besąlygiška, turi būti priešais mūsų akisobjekto pavidalu, kuris - kadangi toks pavidalasyra neadekvatus — vėl save sudaužo ir duždamaspalieka Aprėpties dabartiškumo skaidrumą.

Subjekto-objekto skilimo suvokimas, kaipmūsų mąstymo ir Aprėpties atvirumo pamati-nė sąlyga, suteikia mums filosofavimo laisvę.

Si mintis mus atitraukia nuo bet kokio esi-nio. Ji parodo kelią iš visokio sustingimo akla-vietės. Ši mintis tarsi atnaujina mus.

Daiktų absoliutumo ir objektinės pažinimoteorijos praradimas yra nihilizmas tam, kuristuose dalykuose ieško atramos taško. Visi tie,kurie apibrėžtumą ir baigtybę grindžia kalbair objektiškumu, nebegali pretenduoti į išskir-tinę teisę į tiesą ir tikrumą.

Mūsų filosofinis mąstymas patiria šį nihi-lizmą, kuris iš tikrųjų yra laisvo atvirumo tik-rajai būčiai sąlyga. Atgimdami filosofijoje, mesišplečiame visų baigtinių dalykų prasmės ir ver-tingumo ribas, suvokiame sąlyčio su jais neiš-vengiamybę, tačiau kartu surandame terpę, ku-rioje laisvas sąlytis su visais tais dalykais ap-skritai tampa galimas.

Iš apgaulingo sustingimo išsiveržiame į ple-venimo būseną. Kas buvo laikoma praraja, pa-sirodo esanti laisvės erdvė. Tariamoji nebūtisvirto tuo, iš ko prabyla tikroji būtis.

40

Page 51: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IV. DIEVO IDĖJA

IVDIEVO IDĖJA

Vakarų Dievo idėja turi du šaltinius: Biblijąir graikų filosofiją.

Pranašas Jeremijas matydamas, kad griūvaviskas, kam jis paskyrė visą savo ilgą gyveni-mą, kad jo tėvynei ir tautai gresia pražūtis,kad Egipte jo tautos likučiai prarado ištikimy-bę Jahvei ir aukoja aukas Izidei ir kad jo mo-kinys Baruchas puolė į neviltį sakydamas: „Ašpavargau bevaitodamas ir nerandu poilsio", pra-bilo: „Viešpats sako taip: Tu jam taip sakyk:Štai, kuriuos stačiau, aš ardau, ir kuriuos vei-siau, aš raunu, ir visą šitą kraštą. Ir tu ieškaisau didelių dalykų? Neieškok..." {Jer 45, 3-5).

Tokioje situacijoje šių žodžių prasmė štai ko-kia: Dievas yra, ir to pakanka. Neklausk, aryra nemirtingumas; ir klausimas, ar Dievas „at-leidžia", taip pat nesvarbus. Pats žmogus nie-ko nereiškia, jo užsispyrimas ir susirūpinimas

savo išganymu bei amžinybe turi išnykti. Nettai, kad pasaulis kaip visuma turi galutinę pras-mę, ir tai, kad jis galėtų išlikti kokiu nors pa-vidalu, yra neįmanoma; juk visa yra Dievo su-kurta iš nieko, visa yra jo rankose. Viską pra-radus lieka tik viena: Dievas yra. Jeigu gyve-nantys pasaulyje, tikintys Dievo apvaizda irsiekiantys aukščiausių dalykų vis dėlto pralai-mėtų, vis tiek liktų didingas tikrumas: Dievasyra. Kai žmogus galutinai praranda save ir sa-vo tikslus, tas tikrumas pasirodo besąs jamvienintelis ir absoliutus. Tačiau jis pasirodo neiš anksto, ne abstrakčiai, o tik pasinėrus į pa-saulį, ir pasirodo tik ties riba. Jeremijo žodžiaikartūs. Jie ateina įkandin visą gyvenimą tru-kusios ryžtingos veiklos, įkandin galutinio pra-laimėjimo ir tik tada tampa prasmingi. Jie la-bai paprasti, be jokios fantastikos, bet juoseglūdi gili tiesa, nes jie paneigia bet kokį išsa-komą turinį ir bet kokį nusiraminimą pasaulyje.

Kitaip, tačiau panašiai skamba graikų filo-sofų teiginiai.

500 m. pr. Kr. Ksenofanas skelbė: viešpatau-ja tik vienas Dievas, nei išvaizda, nei mintimisnepanašus į mirtinguosius. Platonas mąstė die-vybę -jis ją vadino gėriu - kaip visokeriopo pa-žinimo šaltinį. Tai, kas pažįstama, ne tik pažįs-tama dievybės šviesoje, bet ir būtį gauna iš to,kas savo galia ir didybe pakyla virš būties.

Page 52: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

42 43

Page 53: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IV. DIEVO IDĖJA IV. DIEVO IDĖJA

Page 54: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Graikų filosofai suprato: tik pagal papročiusyra daug dievų, o iš esmės tik vienas. Dievonegalima regėti akimis, jis į nieką nepanašusir negali būti pažintas iš jokio atvaizdo.

Dievybė buvo mąstoma čia kaip pasaulio pro-tas, čia kaip pasaulio dėsnis, kaip lemtis irapvaizda, čia kaip pasaulio architektas.

Tačiau graikų filosofų Dievas buvo tik mąs-tomas skirtingai negu Jeremijo gyvasis Die-vas. Abiejų prasmė ta pati. Vakarų teologija irfilosofija Dievo būtį ir Dievo esmę aiškino begalo įvairiai, tačiau remdamosi tomis pačiomisdvejopomis šaknimis.

Atrodo, kad mūsų dienų filosofai vengia klau-simo, ar Dievas yra. Jie netvirtina nei kad Die-vas yra, nei kad jo nėra. Tačiau tas, kuris fi-losofuoja, privalo atsakyti už tai, ką jis sako.Jeigu filosofas abejoja Dievo buvimu, jis priva-lo atsakyti — kodėl, nes kitaip jam nepavyksišvengti skepticizmo, kuris nieko netvirtina, nie-ko neteigia ir nieko neneigia. Arba, apsiribo-damas objektiškai determinuotu žinojimu, t.y.moksliniu pažinimu, jis nustoja filosofuoti teig-damas: ko žmogus negali žinoti, apie tai jisprivalo tylėti.

Dievo problema keltina vienas kitam priešta-raujančių principų plotmėje. Panagrinėkime juos.

Teologinė tezė yra tokia: apie Dievą mes ga-lime žinoti tik todėl, kad jis apsireiškė prana-

šams ir Jėzui. Be apreiškimo Dievas žmoguineegzistuojąs. Tik tikėjimu, o ne mąstymu Die-vas prieinamas.

Tačiau įsitikinimas Dievo tikrumu atsiradoanksčiau negu biblinis apreiškimas ir nepri-klausomai nuo jo. Net Vakarų krikščioniškaja-me pasaulyje daug žmonių buvo tikri Dievobuvimu be jokių apreiškimo garantijų.

Teologinei prieštarauja sena filosofinė tezė:Dievą mes pažįstame, nes jo buvimą galimaįrodyti. Nuo seniausių laikų Dievo buvimo įro-dymai kaip visuma yra didingas dokumentas.

Tačiau jeigu Dievo buvimo įrodymai bus in-terpretuojami kaip matematinio ar empiriniomokslinio stiliaus principai, turintys mokslinįprievartinį pobūdį, jie bus klaidingi. Kantas ra-dikaliausiai paneigė jų mokslinį visuotinumą5.

Buvo suformuluota priešinga tezė: visų Die-vo buvimo įrodymų nepagrįstumas reiškia, kadDievo nėra.

Tačiau tokia išvada yra klaidinga. Negali-ma įrodyti nei Dievo buvimo, nei jo nebuvimo.Įrodymų ir jų paneigimų prasmė yra tokia: įro-dytas Dievas nėra joks Dievas, o tėra tik koksnors pasaulio faktas.

Priešingai tariamiems Dievo buvimo įrody-mams ar jo paneigimams, tikroji tiesa, atrodo,būtų tokia: vadinamieji Dievo buvimo įrody-mai iš tikrųjų yra ne įrodymai, o tik mąstančio

Page 55: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

44 45

Page 56: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IV. DIEVO IDĖJA IV. DIEVO IDĖJA

Page 57: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

įsitikrinimo budai. Per tūkstantmečius apmąs-tyti ir vis kitaip argumentuojami Dievo buvi-mo įrodymai realiai turi kitokią prasmę negumoksliniai įrodymai. Tai yra žmogaus susilie-jimo su Dievu patirties mąstantis įsitikrinimas.Galima eiti minties keliais, kurie atveda prieribos, už kurios Dievo suvokimas staiga tamparealia esatimi.

Apžvelkime keletą pavyzdžių.Seniausias įrodymas vadinamas kosmologiniu.

Iš kosmoso (graikiškas pasaulio pavadinimas) da-roma išvada apie Dievo buvimą, iš to, kas pa-saulio vyksme visada yra priežastingai nulemta,daroma išvada apie besąlygišką priežastį, išjudėjimo - apie judėjimo šaltinį, iš atskirų da-lykų atsitiktinumo - apie visumos būtinumą.

Jeigu ši išvada suprantama kaip vieno da-lyko būties teigimas remiantis kitu, kaip kadiš į mus atsuktos Mėnulio pusės sprendžiamaapie nematomą jo pusę, tada ji prasmės netu-ri. Tik apie pasaulio daiktus mes galime spręstiremdamiesi kitais daiktais. Tuo tarpu pasau-lis kaip visuma nėra joks objektas, nes mes vi-sada esame pasaulyje ir niekada negalime tu-rėti jo priešais save kaip visumos. Todėl iš pa-saulio kaip visumos negalima spręsti apie tai,kas nėra pasaulis.

Tačiau šios išvados prasmė keičiasi, jeigujos nebelaikome įrodymu. Tada ji tampa tik

išvados alegorija ir mūsų sąmonei atveria pa-slaptį, kurios esmė ta, kad pasaulis apskritaiyra ir mes jame taip pat esame. Pabandykimemąstyti, kad viso to galėtų ir nebūti, ir klaus-kime kartu su Schellingu: kodėl apskritai yrakažkas, o ne niekas? Pamatysime, kad būtiestikrumas yra toks, jog net nerasdami atsaky-mo į klausimą dėl jos pagrindo mes prisiliesi-me prie Aprėpties, kuri pagal savo prigimtįtiesiog yra ir negali nebūti ir dėl kurios yravisa kita.

Tiesa, kai kas pasaulį laiko amžinu ir manojį esant patį savaime, t.y. jį sutapatina su Die-vu. Tačiau tai neįmanoma.

Visa, kas pasaulyje yra gražu, tikslinga, tvar-kinga ir tam tikra prasme tobula, visa, kastiesiogiai stebint gamtą jaudina savo nepapras-ta pilnatve, negali būti paaiškinta radikaliaipažiniais pasaulio dalykais, pavyzdžiui, mate-rija. Visko, kas gyva, tikslingumas, visų gam-tos pavidalų grožis, visuotinė pasaulio tvarkaproporcingai turtėjančiam empiriniam pažini-mui tampa vis didesne paslaptimi.

Tačiau jeigu iš to bus daroma išvada apieDievo buvimą, o Dievas bus suvokiamas kaipgerasis kūrėjas, tuojau pat kaip viso to panei-gimas prieš mus iškils visa, kas pasaulyje yrabjauru, chaotiška ir netvarkinga. Sį aspektąatspindi nuostatos, pasak kurių pasaulis yra

Page 58: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

46 47

Page 59: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IV. DIEVO IDĖJA IV. DIEVO IDĖJA

Page 60: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

klaikus, svetimas, bauginantis, kraupus. Išva-da apie šėtono buvimą atrodo esanti tokia patpagrįsta, kaip ir išvada apie Dievo buvimą.Transcendencijos paslaptis neišnyksta, bet tam-pa dar gilesnė.

Tačiau lemtingiausia yra tai, ką vadinamepasaulio netobulumu. Pasaulis nėra užbaigtas,jis nuolat keičiasi; mūsų pasaulio pažinimastaip pat neturi pabaigos; pasaulio negalima su-prasti remiantis juo pačiu.

Visi tie vadinamieji įrodymai ne tik neįrodoDievo buvimo, bet kelia pagundą Dievą paverstipasaulio dalimi, kuri tarsi pastatoma prie pa-saulio ribų lyg koks su pirmuoju susiliečiantisantrasis pasaulis. Tada jie sudrumsčia Dievoidėją.

Tačiau tie įrodymai yra tuo įspūdingesni,kuo labiau jie mus išveda anapus konkrečiųpasaulio reiškinių ir parodo mums nieką ir ne-tobulumą. Tada jie tarsi paskatina mus nebe-pasitenkinti pasauliu kaip tariamai absoliučiabūtimi.

Taigi mes vėl matome: Dievas nėra joks pa-žinimo objektas, jo negalima atverti moksliš-kai. Dievas nėra ir joks juslinio patyrimo ob-jektas. Jis neregimas, jo negalima stebėti, jįgalima tik tikėti.

Tačiau iš kur atsiranda šis tikėjimas? Jo iš-takų nerasime pasaulio patyrimo ribose, jos glū-

di žmogaus laisvėje. Žmogus, realiai suvokian-tis savo laisvę, kartu yra tikras Dievo buvimu.Laisvė ir Dievas - neatskiriami. Kodėl?

Aš esu tikras: laisvas aš esu ne pats savai-me, bet esu sau laisvėje dovanotas, nes juk ašgaliu savęs neatrasti ir negaliu priversti savebūti laisvėje. Ten, kur aš esu autentiškai ašpats, aš esu tikras, kad esu autentiškai ne patssavaime. Aukščiausioji laisvė suvokia, kad jiyra laisvė nuo pasaulio, ir kartu — kad ji kuostipriausiai susieta su transcendencija.

Žmogaus būtį laisvėje pavadinkime dar ki-taip: egzistencija. Dievo buvimu aš įsitikrinutik radikaliai egzistuodamas. Dievas yra tik-ras ne kaip pažinimo objektas, o kaip egzisten-cinė realybė.

Jeigu laisvės tikrumas sutampa su Dievobuvimo tikrumu, egzistuoja ryšys tarp laisvėsir Dievo neigimo. Jeigu aš nepajėgiu patirtisavasties stebuklo, man nereikalingas joks sąly-tis su Dievu, todėl mane visiškai patenkina gam-tos, daugelio dievų ar demonų egzistavimas.

Kita vertus, yra ryšys tarp laisvės be Dievopripažinimo ir žmogaus sudievinimo. Manomaegzistuojant iliuzinę savivalės laisvę, kuri su-prantama kaip tariamai absoliutus „aš noriu"savarankiškumas. Aš pasikliauju savo valiosjėga ir atkakliai teigiu, kad esu mirtingas. Ta-čiau šita saviapgaulė, kad aš pats esu savo

Page 61: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

48 49

Page 62: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IV. DIEVO IDĖJA IV. DIEVO IDĖJA

Page 63: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

būties pagrindas, laisvę padaro tuščią ir bejė-gišką. Arši savitaiga virsta neviltimi, kurioje įviena susilieja tai, ką Kierkegaard'as vadina„desperatiškai trokšti būti savimi" ir „despe-ratiškai trokšti nebūti savimi".

Dievas man yra tiek, kiek savo laisvėje aštikrai tampu savimi. Jis nėra pažinus, bet at-siveria egzistencijai.

Savo egzistenciją suvokdami kaip laisvę, jo-kiu būdu neįrodome Dievo buvimo, tačiau tar-si randame vietą, kurioje jis tampa tikras.

Jokia mintis, pretenduojanti į visuotinumą,įrodinėdama Dievo buvimą šio tikslo pasiektinegali. Tačiau šios minties nesėkmė nenubloš-kia mūsų į tuštumą. Ji yra nuoroda į tai, kaslieka gyva neišsenkančiame, nuolat Mausian-čiame ir visa apimančiame Dievo suvokime.

Kad Dievas negali būti surastas pasaulyje,reiškia ir tai, jog žmogus neturi paaukoti savolaisvės pasaulio dalykams, autoritetams, pa-saulio galingiesiems, jog, priešingai, jis turi pri-siimti atsakomybę, nuo kurios negali pabėgtitariamai laisvai atsisakydamas laisvės. Turė-damas tai galvoje, Kantas teigia: neišmatuoja-ma Dievo išmintis yra nuostabi tiek tuo, ką jimums duoda, tiek tuo, ko ji mums neduoda.Juk jeigu ji nuolat stovėtų prieš mūsų akisvisa savo didybe ir bylotų mums vienareikš-

miškai kaip prievartinis autoritetas, mes tap-tume jos valios marionetėmis. Tačiau ji trokš-ta, kad mes būtume laisvi.

Vietoj Dievo pažinimo, kuris neįmanomas,filosofuodami mes pasineriame į Dievo suvoki-mo Aprėptį.

„Dievas yra". Šiame teiginyje svarbiausia yratikrovė, kurią jis nurodo. Šios tikrovės negali-me suvokti tik mąstydami šį teiginį; jo grynasapmąstymas yra tuščias. Juk tai, kas juo iš-reiškiama, neegzistuoja nei protui, nei juslineipatirčiai. Jo tikrąją prasmę mes suvokiame tiktranscenduodami, peržengdami empirinę rea-lybę ir anapus jos įsijausdami į autentiškąjątikrovę. Todėl savo gyvenimo prasmę ir apogė-jų mes pasiekiame ten, kur tampame tikri au-tentiškąja tikrove, t.y. Dievu.

Si tikrovė pasiekiama pirmapradžiame eg-zistencijos sąlytyje su Dievu. Todėl pirmapra-džiam tikėjimui Dievu nereikalingi jokie tarpi-ninkai. Šio tikėjimo negalima tapatinti su ko-kiomis nors apibrėžtomis ir visiems galiojan-čiomis tikėjimo dogmomis ar kokiais nors isto-riniais faktais, Dievą susiejančiais su visaisžmonėmis. Priešingai, kiekvienas istoriškumasreikšmingas tik tiek, kiek per jį pasireiškia be-tarpiškas, laisvas individo sąlytis su Dievu.

Jeigu šis istoriškumas yra išsakomas ir at-vaizduojamas, tai tokiu pavidalu jis jau nėra

Page 64: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

50 51

Page 65: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IV. DIEVO IDĖJA IV. DIEVO IDĖJA

Page 66: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

absoliuti tiesa, priimtina visiems. Tačiau savoištakomis jis yra besąlygiškai tikras.

Dievas yra tikras kaip absoliutas, o ne kaipreiškinys, i žmogų prabylantis istoriniais pavi-dalais. Jeigu jis yra, jis turi būti tiesiogiai jau-čiamas žmogaus kaip individo. Jeigu Dievo tik-rumas ir jo tiesioginė istorinė raiška nesuderi-nami su visuotinai reikšmingu Dievo pažini-mu, reikia siekti ne jo pažinimo, o sąlyčio sujuo. Nuo seno Dievas buvo mąstomas arba pa-saulio reiškinių pavidalais, arba asmens pavi-dalu, pagal analogiją su žmogumi. Tačiau kiek-vienas toks vaizdinys yra apgaulingas. Dievasnėra tai, ką mes galėtume išvysti akimis.

Mūsų tikrasis santykis su Dievu giliausiaiišreikštas Biblijoje tokiais žodžiais: nesusikurkjokio paveikslo ir alegorijos6. Tai reiškia: Dievoneregimybė draudžia žmogui melstis Dievo pa-veikslams, stabams ir statuloms. Šis akivaiz-dus draudimas pagrindžiamas dar ir tuo, kadDievas yra ne tik nematomas, bet ir neįsivaiz-duojamas ir net nemąstomas. Jokia alegorijanegali jo atitikti ir jo pakeisti. Visos be išim-ties alegorijos yra mitai, prasmingi tik kaipmetaforos, bet sukeliantys prietarus, jeigu tikpradedami laikyti pačia dieviškąja tikrove.

Kadangi kiekvienas stebinys, kaip vaizdas,kartu ir parodo, ir paslepia, radikaliausias Die-

vo artumas yra bevaizdis. Tačiau net Biblijoješio teisingo Senojo Testamento reikalavimo ne-buvo paisoma: išliko suasmeninto Dievo vaiz-dinys, Dievo rūstybė ir jo meilė, jo teisingumasir jo gailestingumas. Toks reikalavimas neiš-pildomas. Tiesa, Dievo antasmeniškumą, jo ne-suvokiamumą be vaizdinių stengėsi apmąstytiParmenidas ir Platonas, indų atmano ir brah-mano mąstytojai, kinų daoistai, tačiau net ši-tomis idėjomis nepasiekta to, ko norėta. Žmo-giškasis mąstymas ir žiūra visada reikalaujavaizdinio. Tačiau kai filosofuojant beveik iš-nyksta stebinys ir objektas, galiausiai galbūtlieka gyvas tylus suvokimas, kuris savo povei-kiu yra gyvybiškai svarbus.

Ir nors mokslas išsklaidė gamtos sudievini-mo, demoniškumo, estetizmo, prietarų ir betkokios noumeninės būties iliuzijas, vis tiek iš-liko gilios paslapties pojūtis.

Tas tylus suvokimas galbūt vėl atgimsta bai-giant filosofuoti.

Tai tylėjimas būties akivaizdoje. Kalba nu-trūksta, jeigu mes atsiduriame prieš tokią re-alybę, kuri išnyksta tapdama objektu.

Šią gelmę galima pasiekti tik peržengus tai,ką dar galima mąstyti. Pati gelmė neperžen-giama. Jos akivaizdoje išnyksta visi norai irporeikiai.

Page 67: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

52 53

Page 68: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IV. DIEVO IDĖJA IV. DIEVO IDĖJA

Page 69: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Ten randame prieglobstį, nors tai nėra jokiaapibrėžta vieta. Ten randame ramybę ir išsi-vaduojame nuo mūsų žemiškojo kelio nerimo.

Ten mūsų mąstymas ištirpsta šviesoje. Okur nėra klausimo, ten nereikalingi ir atsaky-mai. Peržengdami klausimus ir atsakymus, fi-losofavimo stichijoje užbaigtus iki galo, mes pa-siekiame būties ramybę.

Kita Biblijos tezė skelbia: ,,Neturėk kitų die-vų"1. Iš pradžių šis įsakymas reikalavo nepri-pažinti svetimų dievų. Vėliau juo buvo išreikš-ta gili ir paprasta mintis: yra tik vienas Die-vas. Žmogaus, tikinčio vieną Dievą, gyveni-mas, palyginti su gyvenimu to, kuris tiki dau-gelį dievų, įgijo visiškai naują pamatą. Susi-telkimas į viena duoda pagrindą egzistenci-niam ryžtui. Begalinė gausa galų gale yra iš-sibarstymas; tai, kas didinga, nėra besąlygiš-ka, jeigu stokojama susitelkimo į viena. Žmo-gui ir dabar, kaip ir prieš tūkstantmečius,lemtinga, ar savo gyvenimą jis sugeba sutelktiį viena.

Trečioji Biblijos tezė skelbia: „Teesie tavo va-lia" (Mt 6, 10). Ši pozicija Dievo atžvilgiu yranusilenkimas tam, kas nesuvokiama, ir tikėji-mas, kad tai yra aukščiau, o ne žemiau už su-vokimo galias. „Tavo mintys nėra mūsų min-tys, tavo keliai nėra mūsų keliai."

Pasikliauti tokia pozicija — vadinasi, persi-imti dėkingumo jausmu, bežode ir antasmeniš-ka meile.

Žmogus stovi prieš dievybę kaip prieš pa-slaptingą Dievą ir kaip Dievo valią turi priimtinet tai, kas baisiausia, niekada neužmiršda-mas, kad visos pastangos tai išreikšti yra tikžmogiškos, todėl neadekvačios.

Apibendrinkime: mūsų ryšio su Dievu sąly-ga yra tokie reikalavimai — „nesusikurk jokiopaveikslo ir alegorijos", „Dievas vienas" ir „te-esie tavo valia".

Dievo apmąstymas nuskaidrina tikėjimą. Ta-čiau tikėjimas nėra žiūra. Jis reikalauja atstu-mo ir yra problemiškas. Gyventi juo visai ne-reiškia remtis objektiniu žinojimu, o reiškia gy-venti remiantis prielaida, kad Dievas yra.

Tikėti Dievą — tai gyventi remiantis tuo, konėra niekur pasaulyje, išskyrus daugiaprasmįbylojimą tų reiškinių, kuriuos mes vadinametranscendencijos šifrais ir simboliais.

Tikimasis Dievas yra Dievas tolimas, Die-vas paslaptingas, Dievas neįrodomas.

Todėl aš privalau žinoti ne tik tai, kad Die-vo aš nepažįstu, bet ir tai, kad aš nežinau, artikiu. Tikėjimas nėra nuosavybė. Mes negali-me apie jį žinoti nieko tikro, tačiau pasiekiametikrumą gyvenimo praktikoje.

Page 70: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

54 55

Page 71: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IV. DIEVO IDĖJA

Tai reiškia, kad tikintysis nuolat apsuptasdaugiaprasmės objektinės būties ir nuolat pa-sirengęs įsiklausyti. Jis lengvai atsiduoda tam,į ką įsiklauso, tačiau niekada nesiblaško. Išpažiūros silpnas, iš tikrųjų jis yra stiprus; bū-damas apsisprendęs, jis yra lankstus.

Dievo apmąstymas yra geriausias tikro filo-sofavimo pavyzdys: jis neduoda patikimo žino-jimo, tačiau atveria erdvę ryžtis autentiškajaibūčiai; jis parodo, kad svarbiausia pasaulyjeyra meilė, transcendencijos šifrų skaitymas irmąstančiojo proto platumas.

Štai kodėl filosofija pasako tiek nedaug. Jituri būti papildyta įsiklausančiojo autentišką-ja būtimi.

Filosofija nieko neduoda, ji gali tik pažadin-ti, be to, ji padeda prisiminti, sutvirtinti ir iš-saugoti.

Kiekvienas joje randa tai, ką iš esmės jaužinojo.

VBESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI

Besąlygiškųjų veiksmų stichija yra meilė,kova, aukštesniųjų uždavinių suvokimas. Ta-čiau besąlygiškumą ženklina tai, kad veiks-mas yra grindžiamas tuo, palyginti su kuo gy-venimas kaip visuma nėra viskas ir turi tiksantykinę vertę.

Realizuodami tai, kas besąlygiška, savo em-pirinę būtį mes pajungiame idėjai, meilei arištikimybei. Ji tarsi panardinama į amžinąjąprasmę, tarsi suvartojama, jai neleidžiama lais-vai atsiduoti vitaliniam egzistavimui. Tik pa-siekus ribą, išskirtinėse situacijose, besąlygiš-kosios realybės įsiveržimas gali paskatinti lais-vai atsiverti neišvengiamai mirčiai ir empirinėsbūties praradimui, tuo tarpu visa tai, kas sąly-giška, bet kuria kaina verčia laikytis gyvenimo.

Štai žmonės rizikuodavo gyvybe, dalyvau-dami bendroje kovoje dėl savo gyvybinių reik-

57

Page 72: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI

Page 73: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

mių. Solidarumas tapdavo absoliučia gyveni-mo sąlyga.

Toks bendrumas iš pradžių buvo grindžia-mas pasitikėjimu, vėliau — įkvepiančiu autori-tetu. Tikėjimas šituo autoritetu tapdavo besą-lygiškosios realybės šaltiniu. Toks tikėjimas iš-gelbėdavo nuo netikrumo ir būtinybės pačiamnuspręsti. Tačiau tokio pobūdžio besąlygišku-me glūdėjo iš pažiūros neregimas sąlygišku-mas: autoriteto sėkmė. Paklusdamas tikinty-sis vylėsi išsaugoti savo gyvybę. Jei autoritetojėga nebegarantuodavo sėkmės ir būdavo pra-randamas tikėjimas juo, atsirasdavo destruk-tyvi tuštuma. Tokiu atveju žmogus išsigelbėji-mo nuo tuštumos turėdavo ieškoti savyje, savolaisvėje, kuri ir yra tikrasis jo sprendimų šal-tinis ir paskata.

Tokiu keliu istorijoje būdavo einama tada,kai individas rizikuodavo savo gyvybe, paklus-damas besąlygiškiems reikalavimams. Jis iš-saugodavo ištikimybę ten, kur neištikimybė su-naikino viską, apnuodijo išdavyste išsaugotągyvenimą, kur tokia amžinosios būties išda-vystė pasmerkė pražūčiai mirties išvengusiąempirinę egzistenciją.

Gryniausias pavyzdys yra galbūt Sokratas.Savo proto šviesa susiliesdamas su nežinojimoĄprėptimi, jis ėjo savo keliu nesvyruodamas,netrikdomas neapykantos, pasipiktinimo ir įsi-

tikinęs savo kelio tiesumu; jis nedarė jokių nuo-laidų, nebandė išsisukinėti ir numirė linksmas,visiškai pasikliaudamas savo tikėjimu.

Būta kankinių, ištikimybę savo idealui sau-gojusių su nepaprasta dorovine energija. Toksbuvo Thomas More'as. Būta ir kitų, mįslinges-nių figūrų. Numirti dėl ko nors, kad tai įrody-tum, — vadinasi, suteikti mirčiai tikslingumo,o sykiu suteršti jos grynumą. Jeigu kankinysveržiasi mirti, tariamai sekdamas Kristumi ar-ba apimtas mirties geismo, neretai sudrums-čiančio sielą įvairiomis isterijos apraiškomis,mirtis tampa dar nešvaresnė.

Nedaug yra filosofų, kurie, nepriklausyda-mi jokiai tikybinei šio pasaulio bendruomenei,būdami akis į akį su Dievu, būtų patvirtinętezę: filosofuoti — tai mokytis mirti. Seneka,ilgai laukęs mirties nuosprendžio, atsisakė gud-ravimo ir pastangų išsaugoti savo gyvybę, irkai Neronas pasmerkė jį myriop, jis nei pasi-metė, nei ėmėsi negarbingų veiksmų. Pasmerk-tas barbaro, Boecijus mirė nekaltas: jis mirėfilosofuodamas, šviesios sąmonės ir atsigręžęsį tikrąją būtį. Bruno įveikė savo abejones, ryž-tingai pasirinko nepriklausomą teorinę pozici-ją, nepabūgęs net laužo.

Seneka, Boecijus ir Bruno buvo tokie patsilpni ir pažeidžiami žmonės kaip ir mes. Jieturėjo save nugalėti. Štai kodėl jie yra mūsų

Page 74: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

58 59

Page 75: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI

Page 76: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

kelrodės žvaigždės. Juk šventieji galų gale yrafigūros, pasirodančios mums prieblandoje arbanerealioje mistinio regėjimo šviesoje; blaivusžvilgsnis jas sugriauna. Besąlygiški veiksmai,kuriems ryžtasi žmogus kaip žmogus, mus ištikrųjų sustiprina, tuo tarpu fantazijos gali tar-nauti tik kaip neveiksmingi pamokymai.

Mes prisiminėme mokėjusių mirti žmonių ,istorinius pavyzdžius. O dabar pabandykime atskleisti besąlygiškųjų reikalavimų esmę.

Klausdamas, ką privalau daryti, atsakymągaunu nurodydamas galutinius tikslus ir prie-mones jiems pasiekti. Reikia maitintis, todėlreikia ir dirbti. Privalau gyventi bendruome-nėje, su žmonėmis: gyvenimo išminties taisyk-lės nurodo man, kaip turiu elgtis. Kiekvienąsykį tikslas yra nuoroda, kaip naudotis atitin-kama priemone.

Šių tikslų galiojimo pagrindas visų pirmayra savaime suprantamas vitalinis interesas,nauda. Tačiau empirinė būtis pati savaime nė-ra galutinis tikslas, nes visada gali iškilti klau-simas: kokia empirinė būtis ir kam?

Reikalavimas dar gali būti grindžiamas au-toritetu, kuriam aš privalau paklusti, nes kaž-kas kitas įsakė: „aš taip noriu", arba dėl to,kad „taip parašyta". Tačiau tokiu autoritetuneabejojama, todėl jo kompetentingumas ne-tikrinamas.

Visi tokie reikalavimai yra sąlygiški, nes jiedaro mane priklausomą nuo kažko kito, nuo vi-talinių tikslų arba nuo autoriteto. Tuo tarpu be-sąlygiškųjų reikalavimų šaltinis esu aš pats. Są-lygiškieji reikalavimai iškyla prieš mane kaipapibrėžti principai, kurių aš turiu laikytis išoriš-kai. Besąlygiškieji reikalavimai atsiranda ma-nyje, palaikydami mane vidujai taip, kad, bū-dami manyje, jie yra kažkas daugiau negu ašpats. Besąlygiškasis reikalavimas man pasiro-do kaip mano autentiškos būties įsakymas ma-no empirinei būčiai. Aš suvokiu, kas esu aš pats,nes privalau toks būti. Šis suvokimas, iš pradžiųmiglotas, nuskaidrėja mano besąlygiškojo veiks-mo pabaigoje. Jeigu šis suvokimas besąlygiškas,pasinėrus į būties prasmės tikrumą išnyksta vi-si klausimai, nors kasdieniame gyvenime tuojaupat atsiranda naujų klausimų ir pasikeitus situ-acijai tikrumas turi būti įgytas iš naujo.

Šis besąlygiškumas atsiranda pirma bet ko-kio tikslingumo ir yra tai, kas lemia visus tiks-lus. Todėl jis nėra mūsų valios objektas, o yrajos šaltinis.

Besąlygiškumas yra veiksmo pagrindas irtodėl yra ne pažinimo, o tikėjimo objektas. Kolsavo veiksmo priežastis ir tikslus aš tik pažįs-tu, lieku baigtinis ir sąlygiškas. Tik kai prade-du gyventi nebesiremdamas objektiniu pažini-mu, aš gyvenu besąlygiškai.

Page 77: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

60 61

Page 78: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI

Page 79: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Besąlygiškumo prasmę atskleiskime tezėmis.Pirma: besąlygiškumas yra ne faktinė bū-

tis, o refleksijos nuskaidrintas iš gelmės išny-rantis apsisprendimas, su kuriuo aš sutapati-nu patį save. Ką tai reiškia?

Besąlygiškumas yra dalyvavimas amžinybėjeir būtyje. Todėl iš jo kyla absoliutus patikimu-mas ir ištikimybė. Jo šaltinis yra ne prigimtis,o apsisprendimas. Pastarasis yra skaidrus, nesreflektuotas. Psichologijos terminais kalbant,besąlygiškumas nėra momentinė žmogaus bū-sena. Nors kasdienėje veikloje žmogus gali pa-rodyti nepaprastą energiją, jo faktiškoji būtisstaiga palūžta, yra nepatikima ir užmarši. Be-sąlygiškumas nepriklauso nuo įgimto charak-terio, nes pastarasis gali pasikeisti, jeigu žmo-gus atgimsta. Besąlygiškumas nėra ir tai, kasmito kalba vadinama žmogaus demonu, nes pas-tarajam trūksta ištikimybės. Visos vitalinės irsavitaigos aistros nors ir labai galingos, tačiaunulemtos momento, todėl atsitiktinės.

Vadinasi, besąlygiškumas reikalauja egzis-tencijos apsisprendimo, nuskaidrinto refleksi-jos. Tai reiškia: besąlygiškumas atsiranda neiš faktinės būties, o iš laisvės; tačiau toji laisvėyra nulemta ne gamtos dėsnių, bet transcen-dentinio pagrindo.

Būtent besąlygiškumas lemia, ar žmogausgyvenimas ko nors vertas, ar beprasmis. Besą-

lygiškumas veikia slapčia, ir tik kritiškais at-vejais per tylius apsisprendimus jis lemia žmo-gaus gyvenimą, bet niekada negali būti tiesio-giai įrodomas, nors iš tikrųjų visuomet palaikogyvenimą egzistenciškai, be to, gali būti neiš-matuojamai nuskaidrintas.

Kaip aukšti medžiai turi gilias šaknis, taipir tikras žmogus giliai įsišaknija besąlygišku-me; kiti gi - tarsi krūmokšniai, kuriuos nors irgalima išrauti ir persodinti, bet kaip masė jieyra visai vienodi ir nesunaikinami. Tačiau šimetafora yra netiksli, nes ne palaipsniui, o tikšuoliškai galima įleisti šaknis į besąlygiškumą.

Antra: besąlygiškumas yra gyvas vien tikė-jimu, iš kurio jis išauga ir kurį aiškiai regi.

Besąlygiškumo negalima įrodyti, negalimasurasti pasaulyje kaip kokio daikto - istoriniaiįrodymai yra tik nuorodos. Visa, ką mes pažįs-tame, yra sąlygiška. To, ko mus pripildo besą-lygiškumas, palyginti su pažiniais dalykais, tar-si nė nebūtų. Įrodytas besąlygiškumas yra tikbrutali jėga, fanatizmas, barbariškumas ar be-protybė. Į klausimą, ar galimas tikras besąly-giškumas kasdienybėje, įtikinamiausi yra skep-tiški atsakymai.

Pavyzdžiui: abejotina, ar egzistuoja besąly-giška meilė ne kaip žmogiškas polinkis ar su-sižavėjimas, ne kaip įprotis ar susitarimu grin-džiama ištikimybė, o kaip iš amžinojo pagrin-

Page 80: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

62 63

Page 81: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI

Page 82: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

do kylantis dalykas. Galima neigti komunika-cijos kaip mylinčios kovos galimybę. Kas paro-doma, tas kaip tik todėl nėra besąlygiška.

Trečia: besąlygiškumas yra antlaikiškumaslaike.

Besąlygiškumas nėra duotas žmogui pana-šiai kaip jo empirinė būtis. Jis tik atsirandalaike. Tik kai žmogus įveikia save, kai jis nu-eina ten, kur apsisprendžia tvirtai ir besąly-giškai, pasirodo besąlygiškumas. Ir priešingai,galutinis apsisprendimas, abstraktus sielos tvir-tumas žmogui neduoda galimybės pajusti be-sąlygiškumą.

Laike besąlygiškumą atveria ribinių situa-cijų patirtis ir pavojus prarasti ištikimybę sau.

Tačiau pats besąlygiškumas niekada nėratik laikiškas. Atsirasdamas jis perskrodžia lai-ką. Ten, kur jis pasiekiamas, jis privalo kasakimirką atsinaujinti ir įsišaknyti amžinybėje.Todėl ten, kur vyksmas laike tarsi įtikina, kadjį turi, per vieną akimirką viskas gali būti pra-rasta. Ir priešingai, kur žmogui belieka tik jįslegiantis ir į neviltį stumiantis prisiminimasapie tai, kad jis buvo, jis vėl gali netikėtai at-sirasti, kai tik žmogus staiga atsiveria tam,kas besąlygiška.

Nors šitie paaiškinimai ir atskleidžia besąly-giškumo prasmę, tačiau nepaliečia jo esmės. Pas-taroji atsiveria tik gėrio ir blogio antinomijoje.

Besąlygiškumas reikalauja pasirinkti. Apsi-sprendimas yra žmogaus substancija. Svyruo-damas tarp gėrio ir blogio, jis ryžtasi tam, kąlaiko gėriu.

Gėris ir blogis skiriasi trimis požiūriais.Pirma: blogiu laikomas naivus ir beribis at-

sidavimas polinkiams ir jusliniams impulsams,šio pasaulio malonumams ir laimei, vitalineiegzistencijai; trumpai tariant, blogas yra atsi-duodančio sąlygiškumui žmogaus gyvenimas,pavykęs arba ne, persmelktas nuolatinės kai-tos nerimo, niekuo nesiskiriantis nuo gyvulioegzistencijos; tai gyvenimas be apsisprendimo.

Priešingai, geras yra toks gyvenimas, kurisnors ir neatmeta pasitenkinimo empirine eg-zistencija, tačiau ją palenkia moraliniams rei-kalavimams, kuriuos apibendrina visuotinis mo-raliai teisingo veiksmo įstatymas. Šis įstaty-mas yra tai, kas besąlygiška.

Antra: skirtingai nuo silpnumo, dėl kuriožmogus pasiduoda polinkiams, tikru blogiu ga-lima vadinti tai, ką Kantas vadino iškreiptu-mu, t.y. tokią elgseną, jei aš darau gera tiktada, kai toks elgesys man nekenkia ar perdaug neapsunkina. Tariant abstrakčiai, kai sie-kiama moralinių reikalavimų besąlygiškumo,tačiau gėrio įstatymui paklūstama tik tiek, kadtai netrukdytų mėgautis jusliniais malonumais.Tik su šia sąlyga, o ne besąlygiškai aš noriu

Page 83: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

64 65

Page 84: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI

Page 85: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

būti geras. Toks tariamas gėris, galima sakyti,yra priedas prie laimingo gyvenimo, kuriameaš norėčiau būti geras. Kilus konfliktui tarpmoralinio reikalavimo ir mano vitalinių inte-resų, aš pasirengęs padaryti bet kokią niekšy-bę, jeigu tik interesas man yra išties reikšmin-gas. Kad likčiau gyvas pats, įsakytas aš nužu-dau kitą. Palankioje situacijoje nepatirdamaskonfliktų, tariuosi nesąs blogas.

Ir priešingai, gėris yra išsivadavimas nuotokio iškreipto santykio, kuris besąlygiškumąpadaro priklausomą nuo vitalinės laimės sąly-gų, ir sugrįžimas į autentišką besąlygiškumą.Tai yra netyrų motyvų ir saviapgaulės įveikair atsidavimas besąlygiškumo rimčiai.

Trečia: visų pirma blogis yra bloga, t.y. de-struktyvi, valia, polinkis kankinti, būti žiau-riam, naikinti; tai nihilistinis troškimas pra-žudyti visa tai, kas yra ir kas yra vertinga.

Priešingai, gėris yra besąlygiškumas, kurisyra meilė ir būties troškimas.

Palyginkime tuos tris požiūrius.Pirmuoju požiūriu santykis tarp gėrio ir blo-

gio yra moralinis: tai valios, paklūstančios do-rovės įstatymams, viešpatavimas polinkiams.Kanto žodžiais, polinkiui priešinasi pareiga.

Antruoju požiūriu santykis yra etinis: taimotyvų tiesumas. Besąlygiškas tyrumas yrapriešprieša iškreipto santykio nešvarumui, kai

besąlygiškumas tampa priklausomas nuo są-lygiškumo.

Trečiuoju požiūriu santykis yra metafizinis:tai motyvų esmė. Meilė yra priešprieša neapy-kantai. Meilė veržiasi į būtį, neapykanta — įnebūtį. Meilę stiprina sąlytis su transcenden-cija, neapykanta panardina į egoizmą, atitrū-kusį nuo transcendencijos. Meilė pasaulyjereiškiasi kaip tylus būties palaikymas, neapy-kanta - kaip triukšminga, būtį ištirpinanti vi-taliniame egzistavime ir pastarąjį sunaikinan-ti katastrofa.

Kiekvieną sykį esama alternatyvos, taigi rei-kalaujama apsispręsti. Jeigu žmogus egzistuo-ja esmingai, jis gali siekti arba vieno, arba ki-to. Jis vadovaujasi arba polinkiu, arba parei-ga, jo motyvai arba iškreipti, arba tiesūs, jisgyvena neapykantoje arba meilėje. Tačiau jisgali ir neapsispręsti. Užuot apsisprendę, mesgyvename svyruodami ir klupdami, atsiduoda-me ir vienam, ir kitam ir net laikome tai ne-išvengiamu prieštaravimu. Net toks neryžtin-gumas pats savaime yra blogas. Žmogus pa-bunda tik tada, kai jis skiria gėrį nuo blogio.Jis tampa savimi tik apsispręsdamas, ko turisiekti. Visi mes nuolat privalome įveikti neryž-tingumą. Mes taip menkai esame sukurti gė-riui, kad net tokių mums patrauklių mūsų vi-talinio egzistavimo polinkių jėga reikalinga

Page 86: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

66 67

Page 87: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI V. BESĄLYGIŠKIEJI REIKALAVIMAI

Page 88: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

mums kaip geresnio pareigos suvokimo sąlyga;kad net tikrai mylėdami negalime apsieiti beneapykantos tam, kas gresia mylimam žmo-gui; kad iškreiptumas ir moralinis netyrumasmus apninka kaip tik tada, kai savo motyvuslaikome tyrais.

Kiekvienu požiūriu apsisprendimas yra sa-vitas. Moralės požiūriu žmogus, apmąstydamassavo sprendimą, tikisi įrodyti jo teisingumą.Etiniu požiūriu jis išsivaduoja nuo iškreiptu-mo, atgaivindamas savo gerąją valią. Metafizi-niu požiūriu jis susivokia atsiduoti savo galiaimylėti. Jis renkasi tai, kas teisinga, sąžiningaisuvokia savo veiklos motyvus, gyvena meilėje.Tik šitų trijų dalykų vienybė garantuoja besą-lygiškumo realizavimą.

Gyventi meilėje - vadinasi, apimti visa ki-ta. Tikroji meilė leidžia įsitikrinti savo veiks-mo dorovine tiesa. Todėl Augustinas sakė: my-lėk ir daryk, ką norėtum daryti. Tačiau mums,žmonėms, gyventi vien tik meile, ta trečiojopožiūrio stichija, neįmanoma: juk mes nuola-tos paslystame ir susipainiojame. Todėl nega-lime savo meile pasitikėti aklai ir kiekvienąakimirką, bet privalome ją nuskaidrinti. Todėlkaip baigtinėms būtybėms mums yra reikalin-ga disciplina, padedanti mums valdyti savo aist-ras, reikalingas nepasitikėjimas savimi dėl gali-

mo mūsų motyvų netyrumo. Mes klystame kaiptik tada, kai jaučiamės esą neklystantys.

Tik gėrio besąlygiškumas suteikia pareigomsturinį, išgrynina dorovinius motyvus ir paraly-žiuoja naikinančią neapykantos galią.

Tačiau meilė, kaip besąlygiškumo šaltinis,tik susivienydama su valia tampa autentiška.Ką myliu, tam linkiu būti. Nemylėdamas ne-galiu išvysti to, kas yra iš tikrųjų.

68

Page 89: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VI. ŽMOGUS

VIŽMOGUS

Kas yra žmogus? Fiziologija jį tiria kaip kū-ną, psichologija - kaip sielą, sociologija - kaipvisuomeninę būtybę. Mes regime žmogų kaipnatūrą, kurią pažįstame kaip ir kitų gyvūnų na-tūrą, ir kaip istoriją, kurią pažįstame kritiškaiišgrynindami tradiciją, suprasdami žmogaus veik-los ir mąstymo prasmę, aiškindami įvykius mo-tyvų, situacijų ir natūralistinių realijų pagrindu.Tyrinėdami žmogų, sukaupėme įvairiausių žinių,tačiau žmogaus kaip visumos nepažinome.

Abejotina, ar apskritai žmogus gali būti su-voktas remiantis tuo, ką apie jį galima sužino-ti; galbūt jis yra kažkas daugiau, negu patsapie save žino, būtent laisvė, nesutapatinamasu jokiu objektiniu pažinimu, tačiau duota žmo-gui kaip neišvengiama galimybė.

Realiai žmogus gali suvokti save dvejopai:kaip tyrimo objektą ir kaip jokiam tyrimui ne-

prieinamą laisvą egzistenciją. Vienu atveju žmo-gų tariame esant objektą, kitu - neobjektinęrealybę, kurioje žmogus įsišaknija autentiškaisave suvokdamas. Kas yra žmogus, negalimesužinoti jį pažindami, bet galime patirti pasi-nerdami į mūsų mąstymo ir veiklos ištakas.Žmogus iš principo yra kažkas daugiau, negujis gali apie save žinoti.

Mes suvokiame savo laisvę keldami sau rei-kalavimus. Nuo mūsų priklauso, ar juos pri-imame, ar atmetame. Mes negalime rimtai abe-joti tuo, kad kažką sprendžiame, taigi spren-džiame ir tai, kas susiję su mumis pačiais; ne-galime abejoti ir tuo, kad esame atsakingi. Kasbando tai neigti, būdamas nuoseklus negali irkitiems žmonėms kelti jokių reikalavimų. Kaikažkoks teisiamasis savo nekaltumą grindė tuo,kad jis toks gimęs ir negalįs būti kitoks, todėlnegalįs būti laikomas atsakingu, gerai nusitei-kęs teisėjas atšovė: visa tai teisinga lygiai taippat, kaip teisingi jį baudžiančio teisėjo veiks-mai - juk ir jis negalįs kitaip, nes toks jau jisesąs ir taip elgtis esąs priverstas neišvengia-mų dėsnių.

Jeigu esame įsitikrinę savo laisve, suvokda-mi galime tuojau pat žengti antrąjį žingsnį:žmogus yra būtybė, susijusi su Dievu. Ką taireiškia?

Page 90: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

70 71

Page 91: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VI. ŽMOGUS VI. ŽMOGUS

Page 92: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Ne patys save sukūrėme. Kiekvienas galisuprasti, jog nėra negalima, kad jo nebūtų. Šiuopožiūriu mes nesiskiriame nuo gyvulių. Tačiaukartu mes esame laisvi, mes apsisprendžiamepatys ir nesame automatiškai pavaldūs gam-tos dėsniui; esame laisvėje sau dovanoti, o nepatys savaime. Jeigu nemylime ir nežinome,ką privalome daryti, negalime laisvės išgautiprievarta. Kai apsisprendžiame laisvai ir gy-vename prasmingai, suprantame, kad už savenegalime būti dėkingi sau patiems. Pakildamiį laisvę, kur mūsų veiksmas mums atrodo esąsbūtinas, tačiau ne dėl išorinės gamtos dėsnioprievartos, o kaip vidinė negalėjimo norėti ki-taip harmonija, mes suvokiame savo laisvęesant duotą transcendencijos. Juo autentiškiaužmogus laisvas, juo tikresnis jam yra Dievas.Kai esu laisvas autentiškai, esu tikras, kadtoks esu ne pats savaime.

Mums, žmonėms, niekada nepakanka mūsųpačių. Mes veržiamės anapus savęs ir praau-game save, pasinerdami į Dievo suvokimo gel-mę, ir taip atsiveriame savo niekingumui.

Žmogaus ryšys su Dievu nėra natūrali duo-tybė. Kadangi jis neatsiejamas nuo laisvės, kiek-vienam jis sužimba tą akimirką, kai žmogusdaro šuolį iš savo vitalinio egzistavimo į savas-tį, t.y. ten, kur jis, visiškai laisvas nuo pasau-lio, kartu jam yra atviras, kur jis pasauliui

nebepavaldus, nes gyvena susijęs su Dievu. Die-vas man egzistuoja tokiu mastu, kokiu aš patsegzistuoju autentiškai.

Pakartosiu: kaip būtis pasaulyje, žmogus yrapažinus objektas. Pavyzdžiui, rasių teorijos jįsuskirsto į atskirus rasinius tipus, psichoana-lizė jį aiškina remdamasi jo pasąmone ir jospoveikiais, marksistiniu požiūriu jis yra dir-banti būtybė, kuri gamybos procese įvaldo gam-tą bei užtikrina socialinę pažangą ir kuri abiemšiais požiūriais gali pasiekti tobulumo8. Tačiaunors visi tokie pažinimo būdai ir atskleidžiažmoguje kai ką, kas realiai jau būdinga, betneapima žmogaus kaip visumos. Kai tokios te-orijos kelia absoliutistines pretenzijas pažintižmogų kaip visumą — o tokias pretenzijas kėlėjos visos, - jos pameta iš akių tikrąjį žmogausvaizdą ir ištrina iš jomis tikinčio žmogaus są-monės paskutinius žmogaus ir žmogiškumo su-pratimo pėdsakus. Užmirštama, kad žmogausbūtis yra laisvė ir ryšys su Dievu.

Labai svarbu pažinti žmogų, ir verta tai da-ryti remiantis moksline kritika. Jeigu tai da-roma metodiškai, sužinoma, kokios yra pažini-mo ribos, kaip neteisinga ignoruoti žmogausgalimybių visumą ir kad toks pažinimas neap-ima tikrosios žmogaus būties. Tik taip galimaišvengti iliuzijų bei pavojų, tykančių tariamožmogaus pažinimo.

Page 93: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

72 73

Page 94: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VI. ŽMOGUS VI. ŽMOGUS

Page 95: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Žinodami pažinimo ribas, mes vis labiau pa-sikliaujame savo laisve, kuri atranda save at-siverdama Dievui.

Kuo turi vadovautis žmogus - toks yra di-dysis žmogaus būties klausimas. Juk akivaiz-du, kad žmogus gyvena ne taip, kaip gyvuliai,iš kartos į kartą tik pakartojantys tai, kas nu-lemta gamtos dėsnių; žmogaus laisvė jam at-veria ne tik jo būties netikrumą, bet ir galimy-bę tapti tuo, kas jis yra autentiškai. Remiantislaisve žmogui lemta savo empirinį buvimą tvar-kyti kaip kokią medžiagą. Kaip tik todėl jisturi istoriją, t.y. jo gyvenimą lemia ne tik bio-loginis paveldėjimas, bet ir tradicija. Žmogausgyvenimas nėra tik natūralus procesas. Jo lais-vė ilgisi vadovavimo.

Mes nekalbėsime apie tai, kad vadovavimaspakeičiamas žmogaus prievarta kitam žmogui.Mes klausiame apie galutinius žmogaus tiks-lus. Filosofinio tikėjimo tezė yra tokia: žmogusgali vadovautis Dievu. Pabandykime paaiškin-ti, ką tai reiškia.

Atsiverdami besąlygiškumui, mes tikimejaučią Dievo vadovavimą. Tačiau kaip tai įma-noma, jeigu Dievas nesireiškia kūniškai ir vie-nareikšmiškai, kaip jis pats yra? Jeigu Die-vas veda, kaip žmogus gali išgirsti, ko jis no-ri? Ar žmogus gali susitikti su Dievu? Kaiptai galima?

Autobiografijose pasakojama, kaip spren-džiant lemtingus gyvenimo klausimus po ilgųabejonių staiga ateidavo absoliutus tikrumas,baigdavosi bejėgiški svyravimai ir būdavo ryž-tamasi veikti. Tačiau juo aiškesnis žmogui ši-tas jo laisvės jam dovanotas tikrumas, juo ge-riau jis suvokia transcendenciją, palaikančiąjo būtį.

Vedamas Dievo, Kierkegaard'as nuolat re-flektuodavo savo priklausomybę nuo Dievo: kadir ką jis darydavo, kad ir kas jam nutikdavo,jis nuolat girdėdavo Dievo balsą, tačiau kartupatirdavo jo daugiaprasmiškumą. Jis vadova-vosi ne aiškiais ir vienareikšmiais įsakymais,o pačia laisve, kuri pasitiki savimi, nes žinoturinti transcendentinį pagrindą.

Vadovavimasis transcendencija yra kitoksnegu vadovavimasis kuo nors pasaulyje, nesjis duoda vienintelį vadovą - Dievą. Jis vedalaisvės keliu. Kiekvienas žmogus išgirsta Die-vo balsą ir įsitikrina juo atsiverdamas tradici-jai ir jį supančiam pasauliui.

Žmogus vadovaujasi [Dievo balsu] remdama-sis savo sprendimu apie savo veiksmus. Sissprendimas skatina arba suturi, pataiso arbapatvirtina. Dievo balsas kaip sprendimas apiežmogaus veiksmus šiame pasaulyje reiškiasibūtent kaip toks žmogaus sprendimas apie sa-vo jausmus, motyvus ir elgseną. Laisvai, sąži-

Page 96: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

74 75

Page 97: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VI. ŽMOGUS VI. ŽMOGUS

Page 98: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

ningai save suvokdamas, kaltindamas ir teig-damas, žmogus girdi Dievo nuosprendį, kurisniekada nėra neatšaukiamas ir vienareikšmis.

Todėl žmogus iš anksto klysta, jeigu savosprendimus nedvejodamas laiko Dievo balsu irjais absoliučiai pasitiki. Mes turime būti ne-gailestingi savo savivalei; mes neturime didžiuo-tis savo moraliu elgesiu ir net savo tariamuteisumu. Žmogus niekada negali būti paten-kintas savimi; spręsdamas apie save, jis negaliremtis tik savimi. Jam reikia, kad apie jo veiks-mus spręstų kiti žmonės. Tokiu atveju labaisvarbu, ko verti tie žmonės, sprendžiantys apiejį. Jį mažai jaudina minios, vidutinybės, susta-barėjusių institucijų nuomonė, bet ir jai jis nė-ra visai abejingas. Tačiau galų gale net labiau-siai gerbtinų žmonių nuosprendis jam nėra lem-tingas, nors šiame pasaulyje tai svarbiausia;viską lemia Dievo nuosprendis.

Spręsdamas apie save, realiai žmogus nie-kada nebuvo visai autonomiškas. Jam visadasvarbiausia kito sprendimas. Primityvų, drą-siai sutinkančių mirtį, herojiška laikysena nu-lemta žvilgsnio į kitus: mirštančių Edos herojųpaguoda — amžina šlovė.

Visai kitoks tikrasis, vienišojo, heroizmas,kuriam neteikia atramos nei visuomenė, neipomirtinė šlovė. Tokios tikrosios autonomijosšaltinis — galbūt harmoninga žmogaus natūra

arba nesąmoninga bendruomeninės substanci-jos atmintis, tačiau jokiu būdu ne pasaulis, ku-riame toks žmogus gyvena. Bet jeigu toks he-roizmas nėra tuščias, jis giliai susijęs su tuo,kas egzistuoja autentiškai. Jį išreikšti gali nežmogaus, o Dievo balsas.

Jeigu sprendimas, kuriuo vadovaujamasi, su-tampa su įsitikinimu, jis gali reikštis dviempavidalais: kaip visuotinis imperatyvas ir kaipegzistencinis įsakas.

Visuotiniai doroviniai imperatyvai įtikina in-tuityviai. Pradedant dešimtimi įsakymų, jie yraDievo reiškimosi forma. Šie imperatyvai galibūti pripažįstami ir jų gali būti laikomasi netbe tikėjimo Dievu, asketiškai apsiribojant tiktuo, kas yra paties žmogaus rankose. Bet lais-vo paklusnumo intuityviai suvoktiems dorovi-niams imperatyvams rimtis paprastai nulemia-ma laisvėje realizuojamo sąlyčio su transcen-dencija.

Tačiau veiksmas konkrečioje situacijoje ne-gali būti vienareikšmiškai reguliuojamas visuo-tinio įsakymo ar draudimo. Priešingai, gyvojoveiksmo situacijoje vadovaujamasi tiesioginiaisimpulsais veikti tik taip, o ne kitaip. Ką tokio-je situacijoje žmogus tiki esant privaloma, nė-ra visiškai akivaizdu. Toks įsiklausymas į Die-vo balsą susijęs su rizika suklysti, todėl būti-nas atsargumas, kuris neleidžia aklai pasiti-

Page 99: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

76 77

Page 100: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VI. ŽMOGUS VI. ŽMOGUS

Page 101: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

kėti savimi, draudžia savo veiklos principusapibendrinti ir primesti kitiems ir apsaugo nuofanatizmo. Net aiškiausias kelias, kuriuo eina-ma vadovaujantis Dievu, neduoda pagrindo būtivisai tikram, kad tas kelias yra vienintelis tei-singas visiems.

Juk vėliau gali paaiškėti, kad viskas yra ki-taip. Šviesa neapsaugo nuo klystkelių. Netesant tikram dėl savo sprendimo, nedera už-miršti, kad esi pasaulyje, reikia išsaugoti ne-apibrėžtumą. Didžiuotis absoliučiu tikrumu šia-me pasaulyje - vadinasi, statyti į pavojų pačiątiesą. Akimirkos tikrumas turi būti nuosaikusir atviras klausimui.

Tik būdami atsargūs galime gyventi nuo-stabioje nesuvokiamo vadovavimo akivaizdoje.Tačiau ir tokioje būsenoje nėra nieko tikro;Dievo vadovavimas neįgyjamas kartą visiemslaikams.

Psichologiniu požiūriu, Dievo balsas girdi-mas tik išskirtinėmis akimirkomis. Jomis irdėl jų mes gyvename.

Jeigu žmogų veda transcendencija, ar tadaji jau yra tikra? Koks žmogaus santykis su ja?

Mūsų sąlytis su transcendencija, nors jisstokoja akivaizdumo, gali būti pilnas lemtin-gos rimties. Tačiau kaip šio pasaulio žmonės,savo tikrumui atramos ieškome tame, kasakivaizdu. Maksimalus akivaizdumas šiame

pasaulyje pasiekiamas komunikacija tarp as-menų. Todėl sąlytis su transcendencija — kal-bant paradoksaliai - akivaizdžiausias kaip są-lytis su suasmenintu Dievu. Dievybė priartė-ja prie mūsų savo asmeniškumu, o mes kar-tu išaukštinami iki būtybės, galinčios su to-kiu Dievu bendrauti.

Pasaulyje mes pavaldūs mus parklupdan-čioms jėgoms: ateities baimei, baimingam pri-sirišimui prie to, ką turime, graužačiai baugi-nančių galimybių akivaizdoje. Galbūt tik su-tikdamas mirtį žmogus gali jų nebebijoti ir mirtiramiai pačioje beprasmiškiausioje, neaiškiau-sioje ir netikėčiausioje situacijoje.

Pasitikėjimas būtimi gali reikštis nesavanau-dišku dėkingumu ir tikėjimo Dievu ramybe.

Ar gyvendami sulauksime iš ten paramos,lemia mūsų laisvė.

Tikintis daugelį dievų draugų ir priešų ieš-ko tarp stabų ir demonų. „Tai padarė Dievas", -taip įvairius įvykius ir savo veiksmus aiškinapoliteistas; šitaip tie veiksmai išaukštinami irpašventinami, tačiau kartu išbarstomi ir suta-patinami su įvairiausiomis vitalinėmis ir dva-sinėmis galiomis.

Tuo tarpu Dievo, nuo kurio autentiškoji sa-vastis suvokia save esant radikaliai priklauso-mą, parama — tai vienatinio parama. Jei yraDievas, nebėra jokių demonų.

Page 102: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

78 79

Page 103: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VI. ŽMOGUS VI. ŽMOGUS

Page 104: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Ši Dievo parama dažnai suprantama siau-rai ir todėl prarandama. Taip atsitinka, jeigumalda - kaip sąlytis su neregimu Dievu, - užuotbuvusi tylia, bežade kontempliacija ar aistrin-gu asmeninio Dievo kaimynystės ieškojimu,virsta reikalavimu, kad Dievas padėtų paten-kinti vitalinės egzistencijos geidulius.

Žmogui, aiškiai reginčiam pasaulį, visos ga-limybės, neišskiriant nė beviltiškiausių situa-cijų, yra duotos Dievo. Tokiu atveju kiekvienasituacija yra užduotis žmogaus laisvei, kuriojeesama, atgimstama ir pralaimima. Tačiau tojiužduotis neturi būti suvokta kaip laimės sieki-mas šiame pasaulyje; ji nuskaidrėja tik susi-lietusi su transcendencija, tik šiame sąlytyjeatsiveriančioje besąlygiškoje meilėje, kuri vi-sada pasirengusi aiškiai regėti visa, kas yra, irpasaulio dalykuose įžvelgti bei skaityti trans-cendencijos šifrus.

Žmogui, kuris sueina į sąlytį su Dievu filo-sofuodamas, dvasininkai prikiša išdidų pasi-tikėjimą savimi. Jie reikalauja paklusnumo ap-sireiškusiam Dievui. Atsakykime jiems taip:filosofuojantis žmogus - jeigu jo ryžtas yra gi-lus — tiki, kad jis paklūsta Dievui, nors nuolatrizikuodamas ir neturėdamas jokių objektyviųgarantijų, jog žino, ko nori Dievas. Laisvai ap-sispręsdamas žmogus leidžia veikti Dievui.

Paklusnumą Dievui dvasininkai sutapatinasu paklusnumu pasaulietinėms bažnyčios ins-tancijoms, knygoms ir įsakymams, kurie laiko-mi tiesiogiai apreikštais.

Galų gale paklusnumo objektyvioms pasau-lio instancijoms ir paklusnumo autentiškai pati-riamai Dievo valiai sutapimas nėra neįmanomas.Tačiau toks sutapimas turi būti iškovotas.

Tie, kurie atskiro žmogaus Dievo valios po-tyrį priešpriešina objektyvioms instancijoms,aukština savivalę ir vengia savo patirtį patik-rinti remdamiesi tuo, kas visuomeniška ir uni-versalu. Ir priešingai, jeigu objektyvioji instan-cija atplėšiama nuo suasmeninto Dievo valiospotyrio, atsiranda pagunda išvengti rizikos pa-klusti Dievui nepriklausomai nuo objektyviųjųinstancijų, tiesiogiai įsiklausant į jo reikalavi-mus.

Ieškoti atramos autoritariniuose įstatymuo-se ir įsakymuose yra bejėgiškumo požymis. Įsi-klausančio į Dievą visa savo būtimi žmogausenergija ir atsakomybė yra tokio bejėgiškumopriešingybė.

Žmogaus vertė matuojama įsiklausymo į va-dovaujantį Dievo balsą intensyvumu.

Žmogaus būtis yra tapimas žmogumi.

Page 105: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

80

Page 106: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VII. PASAULIS

VII

PASAULIS

Realybe vadiname tai, su kuo susiduriamepraktikoje, kas mums priešinasi arba yra me-džiaga, kai turime reikalą su objektais, su gy-vomis būtybėmis ir žmonėmis. Mes susipažįs-tame su realybe per kasdienius santykius, pro-fesinius įgūdžius, techninius įrenginius, ben-draudami su žmonėmis, metodiškai pertvarky-dami ir valdydami.

Tai, su kuo susiduriame praktikoje, tam-pa mokslinio pažinimo objektu ir žinių apietikrovę pavidalu tenkina tolesnės praktikosreikmes.

Tačiau mokslas apie tikrovę iš principo pra-noksta tiesioginius empirinės būties poreikius.Praktika, kuri kartu yra nuolatinė kova ir pa-sipriešinimo įveika, yra tik viena šio moksloištakų. Žmogus trokšta žinoti, kas yra iš tikrų-jų, nepriklausomai nuo kokio nors praktinio

intereso. Giliausias mokslų šaltinis yra gryno-ji, pasyvi kontempliacija, žiūrintis įsigilinimas,įsiklausymas į paties pasaulio atsakus.

Žinojimo moksliškumo sąlyga yra metodas,sistemiškai suvienijantis visa, kas žinoma, t.y.padrikoms žinioms pateikiantis jas susiejan-čius principus.

Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad tokstikrovės pažinimas padeda mums susikurtiužbaigtą pasaulio vaizdą. Visa tikrovė turistotis prieš mūsų akis kaip vientisas uždaraspasaulis, kaip pasaulio visuma, sutelkta į pa-saulio paveikslą. Ir nors toks vaizdas kaskartyra netobulas ir taisytinas, manoma, kad taipriklauso nuo paties pažinimo ir kad iš prin-cipo galima susidaryti tokį tikrovės vaizdą,kuriame būtis atsivertų kaip tikrovės visuma.Pasaulio vaizdas turi apimti rišlaus žinojimovisumą. Pasaulio vaizdai atsiranda dar žmo-giškojo pažinimo pradžioje; pasaulio vaizdosiekia kiekvienas pažįstantysis, kad įsitikrintųvisumos vienove.

Įsidėmėtina ir reikšminga, kad išsamaus, pa-saulį kaip visumą aprėpiančio pasaulio vaizdoieškojimas ir toks suprantamas totalinės pa-saulėžiūros troškimas grindžiamas principineklaida, kuri visiškai išryškėjo tik naujaisiaisamžiais.

Page 107: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

82 83

Page 108: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VII. PASAULIS VII. PASAULIS

Page 109: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Juk kritinio mokslo raida rodo, kad buvoneteisingi ir subyrėjo visi ankstesnieji pasau-lio vaizdai, be to, kad žinių sistemos, kuriųsiekia mokslai, yra labai įvairios, o jų princi-pai ir ištakos labai skiriasi. Tai darosi tuo aiš-kiau, kuo vaisingesnis pažinimas. Juo univer-salesnės sistemos - tai ypač ryšku fizikoje, -juo platesni plyšiai tarp tų sistemų, tarp fizi-kinio, gyvojo, sielos ir dvasios pasaulių. Tiesa,šie pasauliai yra susiję. Jie išdėstyti pakopo-mis taip, kad aukštesniosios pakopos prielaidayra žemesnioji pakopa, tuo tarpu žemesniojigali egzistuoti ir be aukštesniosios, pavyzdžiui:nėra gyvybės be materijos, o materija egzistuo-ja ir be gyvybės. Veltui buvo bandoma aukš-tesniąją pakopą kildinti iš žemesniosios, neskaskart tik dar labiau išryškėdavo plyšys tarpjų. Vieninga pasaulio visuma, apimanti visaspažinias ir tiriamas sistemas, pati nėra jokiavieninga sistema, kuri būtų pavaldi kokiai norsvisuotinei teorijai ar kuri kaip idėja būtų tyri-mo gairė. Nėra jokio pasaulio vaizdo, yra tikmokslų sistematika. Visi pasaulio vaizdai yratik fragmentiniai pažinimo pasauliai, kurie klai-dingai laikomi absoliučia pasaulio būtimi. Išįvairių pamatinių tyrinėjimo hipotezių kaskartišauga vienpusės perspektyvos. Kiekvienas pa-saulio vaizdas yra pasaulio iškarpa; pats pa-saulis negali tapti vaizdu. Mokslinis pasaulio

vaizdas, nors ir skyrėsi nuo mitinio, pats kas-kart buvo tik naujas mitinis pasaulio vaizdas,grindžiamas moksliniu metodu ir skurdžiomismito liekanomis.

Pasaulis nėra joks objektas; mes visada esa-me pasaulyje, aptinkame jame objektus, betjis pats niekada nėra mūsų objektas. Kad irkaip toli siektų mūsų metodinio tyrimo hori-zontai, ypač kuriant autonominį žvaigždėtodangaus vaizdą, kuriame mūsų Paukščių Ta-kas su savo milijardais saulių yra tik vienas išmilijonų, arba matematinį materijos vaizdą, -visa, ką mes čia matome, yra tik reiškinių as-pektai, o ne daiktų pagrindas ir ne pasauliskaip visuma.

Pasaulis nėra uždaras. Jis nepaaiškinamasjuo pačiu, tačiau visa, kas jame yra, paaiškina-ma viena per kita, ir taip iki begalybės. Nie-kas nežino, kokias ribas pasieks būsimas tyri-mas, kokios prarajos jam dar atsivers.

Atsisakyti pasaulio vaizdo reikalauja ne tikmokslinė kritika, bet ir filosofinis atvirumasbūčiai. Doro filosofinio būties apmąstymo prie-laida yra pažintis su visomis pasaulio moksli-nio tyrimo kryptimis, tačiau slaptingoji moks-linio pasaulio pažinimo prasmė turėtų būti to-kia: tyrimo procese prieiti ribą, kur aiškiau-sia/n žinojimui atsiveria nežinojimo erdvė. Juktik tobulas žinojimas gali pažadinti tikrąjį neži-

Page 110: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

84 85

Page 111: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VII. PASAULIS VII. PASAULIS

Page 112: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

nojimą. Tik tada pasirodo tai, kas yra iš tikrų-jų; užuot siekę racionalaus pasaulio vaizdo, pa-sineriame į nežinojimo pilnatvę, tačiau nuolatbūdami mokslinio pažinimo kelyje ir tik juoeidami. Maksimalizuodami pažinimo aistrą, pri-valome patekti ten, kur pažinimas subyra. Ne-žinojimas, tačiau tik pilnatviškas, iškovotas ne-žinojimas, yra niekuo nepakeičiamas mūsų bū-ties suvokimo šaltinis.

Kas yra pasaulio tikrovė, pabandykime iš-siaiškinti kitu būdu. Pažinimą, grindžiamąmoksliniais metodais, galima apibūdinti tokiavisuotine teze: kiekvienas pažinimas yra in-terpretacija. Tekstų supratimo metodas yra vi-sokio būties suvokimo alegorija. Ši alegorijanėra atsitiktinė.

Juk kiekviena būtis mums ką nors reiškia.Jeigu mes ją išsakome, ji persilieja į reikšmęto, kas pasakyta; ir tik tai, kas išsakyta, galibūti suvokta pažinimo lygmenyje. Tačiau bū-tis mums kažką reiškia dar iki išsakymo irreiškiasi per praktinio sąlyčio su daiktais kal-bą; ji apibrėžta tik tiek, kiek ji yra nuoroda įkažką kita. Būtis mums atsiveria kaip reikš-mių visuma. Todėl būtis ir būties žinojimas,esinys ir mūsų kalba apie esinį yra įvairiausiųreikšmių pynė. Kiekviena būtis mums yra in-terpretuota būtis.

Reikšmė atskiria tai, kas yra, nuo to, ką taireiškia, kaip kad ženklas skiriasi nuo to, kasženklinama. Jeigu būtis suvokiama kaip inter-pretuota būtis, tai tokiu pat būdu mes privalo-me skirti štai ką: interpretacija ką nors inter-pretuoja, tai, kas interpretuojama, t.y. pati bū-tis, yra greta mūsų interpretacijos. Tačiau toksatskyrimas neįmanomas. Juk mums nebeliekanieko, kas tiesiog egzistuotų ir būtų pažinu, kągalima būtų interpretuoti, tačiau kas kartu darnebūtų pati interpretacija. Kad ir ką mes pa-žintume, tai yra tik mūsų interpretacijos spin-dulys, nukreiptas į būtį, arba tik viena iš in-terpretacijos galimybių. Būtis apskritai, ma-tyt, yra tokia, kad ji mums atveria neribotosinterpretacijos galimybes.

Tačiau interpretacija nėra savavališka. Jei-gu ji teisinga, ji turi objektyvų pobūdį. Patibūtis lemia tam tikras interpretacijas. Visi bū-ties pavidalai mums ką nors reiškia, tačiau kar-tu reiškia ne bet ką. Todėl kategorijų mokslas,kaip mokslas apie būties struktūras, būties rū-šis mums atveria kaip reikšmės rūšis. Pavyz-džiui, tokios kategorijos kaip „objektiškumas",aiškinantis tapatybę, santykį, priežastį ir pa-darinį, kaip „laisvė", kaip „išraiška" ir t.t.

Kiekviena būtis savo reikšme mums pasi-rodo tarsi koks į visas puses sklindantis at-spindys.

Page 113: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

86 87

Page 114: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VII. PASAULIS VII. PASAULIS

Page 115: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Net tikrovės rūšys sutampa su interpretaci-jos rūšimis. Interpretacija reiškia, kad tai, kasinterpretuojama, yra ne būtis pati savaime, otas būdas, kuriuo būtis atsiveria mums. Inter-pretuodami negalime atsiverti absoliučiai tikro-vei. Mūsų žinojimas visada iškreipiamas, jeiguinterpretacijos turinys laikomas pačia tikrove.

Tikrovės pobūdį mes galime išreikšti sąvo-ka: empirinės būties reiškiniškumas. Visa tai,apie ką kalbėjome — visų tikrovės pavidalų ne-apibrėžtumas, pasaulio vaizdai tik kaip relia-tyvios perspektyvos, pažinimas tik kaip inter-pretacija, būties atsivėrimas mums tik suski-lus subjektui—objektui, — visi tie mums pasie-kiamo žinojimo bruožai reiškia: visi objektaiyra tik reiškiniai; jokia pažinta būtis nėra bū-tis pati savaime ir nėra visuma. Empirinės bū-ties reiškiniškumą visiškai aiškiai atskleidėKantas. Nors tas dalykas nėra objektiškas irneturi prievartinio pobūdžio, o įžvelgiamas tiktranscenduojant, tačiau kiekvienas intelektas,sugebantis transcenduoti, negali jo nematyti.Jį žinodami, prie ankstesnio žinojimo nepridu-riame kokio nors naujo specialaus žinojimo, ta-čiau patiriame visuotinio būties suvokimo su-krėtimą. Jame užgimsta netikėta, tačiau nebe-prarandama šviesa, pažadinanti būties mąsty-mą. Jeigu jos nėra, tai minėtos tezės lieka ne-suprastos, nes jos nerealizuotos.

Subyra ne tik absoliutus pasaulio vaizdai.Pasaulis nėra uždaras ir pažinimo horizontetaip pat subyra į perspektyvas, nes jo negali-ma paaiškinti vienu principu. Pasaulis kaip vi-suma nėra pažinimo objektas.

Atsižvelgdami į mūsų Dievo ir egzistencijosapmąstymus, apmąstydami pasaulio būtį smel-kimės giliau: pasaulio tikrovė yra nykstanti bū-tis tarp Dievo ir egzistencijos.

Kasdienė patirtis, rodos, moko mus priešin-gai: mums, žmonėms, pasaulis ar tai, kas jameyra, yra absoliutas. Apie žmogų, kurio esybėpavaldi nesuskaičiuojamiems šio pasaulio da-lykams, galima pasakyti Lutherio žodžiais: kotu laikaisi, ant ko stovi, tai ir yra tavo tikrasisDievas. Žmogus apskritai ką nors gali priimtitik absoliučiai, nori jis to ar nenori, žino jisapie tai ar ne, prisiriša jis prie to atsitiktinaiir nepatvariai ar ryžtingai ir visam laikui. Žmo-gus tarsi pririštas prie absoliučios vietos, iškurios negali pasitraukti. Jis privalo jai duotipilnatvę.

Tūkstantmetėje istorijoje randame nuosta-bių žmonių, peržengdavusių pasaulio empirinębūtį. Indijos asketai ir kai kurie vienuoliai Ki-nijoje bei Vakaruose pasitraukdavo iš pasau-lio, kad atsidėtų neobjektiškai absoliuto medita-cijai. Pasaulis jiems tarsi išnykdavo, būtis - nie-kas pasaulio požiūriu - jiems tapdavo viskuo.

Page 116: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

88 89

Page 117: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VII. PASAULIS VII. PASAULIS

Page 118: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Kinijos mistikai išsivaduodavo nuo pasauliogeismų ir atsidėdavo grynajai žiūrai, kurios sti-chijoje visa, kas yra, pradėdavo byloti, visa nu-skaidrėdavo, visa tapdavo nykstančiu amžiny-bės reiškiniu ir begaliniu jos esmės artumu.Jiems išnykdavo laikas, o amžinybė priartėda-vo ir prabildavo šio pasaulio pavidalais.

Vakarų mokslininkai, filosofai, poetai, o ret-karčiais ir veiklos žmonės keliaudavo per pa-saulį taip, tarsi jie - tvirtai prie jo pririšti -kartu būtų į jį atėję iš anapus. Atkakę iš savotolimos tėvynės, pasaulyje jie rasdavo save irdaiktus ir prie jų maksimaliai priartėdami tarsiperžengdavo laiką, įsismelkdami į amžinybę.

Pririšti prie pasaulio, mes linkę kaltinti pa-nieka pasauliui kitus, tuos, kurie taip ir nera-do tvirto pagrindo savo būčiai, atsiduodami vie-nareikšmiam gyvenimo praktikos ir objektiniopažinimo tikrumui.

Mes linkę pasaulį laikyti harmoningu, nesesame gundomi pasaulio pilnatvės žavesio, ku-rio kupinos mūsų laimingos akimirkos. Prieštai sukyla baisių negandų patirtis ir mums įakis žvelgianti neviltis. Jų neišvengiamybė bū-ties harmonijai verčia priešpriešinti nihilistinępoziciją: viskas beprasmiška.

Ištikimybė tiesai verčia įžvelgti, kad tiek bū-ties harmonija, tiek nihilistinė sumaištis yratik mūsų iliuzijos. Abi nuostatos pretenduoja į

totalumą, tačiau kiekvienas totalinis sprendi-nys apie pasaulį ir daiktų visumą grindžiamasnepakankamu žinojimu. Užuot fiksavę vienaskitą neigiančius totalinius sprendinius, mes,žmonės, privalome nuolat būti pasirengę įsi-klausyti į tai, kas lemtinga, į tai, ką daromemes patys, ir į tai, kas įvyksta laikiškoje mūsųgyvenimo tėkmėje. Tokį pasirengimą sudarodvejopa patirtis.

Pirma, Dievo absoliutaus transcendentišku-mo pasaulio atžvilgiu patirtis: slaptingasis Die-vas vis labiau tolsta, jeigu tik aš stengiuosi jįturėti visiems laikams; kadangi jo kalba visa-da istoriška ir nulemta konkrečios situacijos,jis yra neapsakomai arti.

Antra, Dievo reiškimosi pasaulyje patirtis:pasaulio būtis nėra absoliuti, todėl per jį bylo-ja daugiaprasmė, bet tvari Dievo būtis, kurinuskaidrėja tik istoriškai, egzistencinėmis aki-mirkomis ir negali būti vienoda visiems.

Laisvai atsiverdami būčiai, pasaulio patiessavaime nelaikome galutine instancija. Jamesusitinka tai, kas amžina, su tuo, kas laikina.

Tačiau amžinąją būtį patiriame nenusiša-lindami nuo to, kas mums duota kaip realusreiškinys laike. Kadangi tikroji būtis mums turireikštis tik per pasaulio būties laikiškumą, ne-įmanoma tiesiogiai pažinti nei Dievo, nei egzis-tencijos. Čia tenka vadovautis vien tikėjimu.

Page 119: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

90 91

Page 120: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VII. PASAULIS VII. PASAULIS

Page 121: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Tokie pamatiniai tikėjimo principai, kaip:Dievas yra, egzistuoja besąlygiški reikalavimai,žmogus yra baigtinė ir netobula būtybė, žmo-gus gali gyventi tik vadovaujamas Dievo, - pa-deda tik pajusti jų teisingumą, nes per juosbyloja Dievas, leidžiantis tikėtis jų išsipildymopasaulyje. Jeigu Dievas, tarsi vengiantis pasau-lio, turėtų priartėti prie egzistencijos tiesiogiai,tada visa, kas įvyktų, būtų neperteikiama.

Visuotiniai principai byloja tradicijos ir kon-krečiais gyvenimo taisyklių pavidalais; būtenttokiu pavidalu kiekvienas atskiras žmogus pa-tiria jų tiesą: taip jiems sakė tėvai. Begalinėistorijos gelmė prabyla į mus iš formulių: „te-esie šventas Tavo vardas...", „nemirtingu-mas...", „meilė...".

Juo visuotinesni tikėjimo principai, juo ma-žiau jie istoriški. Jie kelia didingus reikala-vimus abstrakčiai. Tačiau remdamasis tokio-mis abstrakcijomis negali gyventi joks žmo-gus; stokodamos konkrečios pilnatvės, jos yratas minimumas, kuris palaiko atminimą irviltį. Be to, jos turi apvalomąją galią; jos iš-laisvina iš vergavimo kūnui grandinių, pade-da įveikti prietarus ir akiračio siaurumą pe-rimant didžiąją tradiciją ir ją paverčiant ak-tualizuota dabartimi.

Dievas yra būtis, kuriai visiškai atsiduoda-mas pradedu autentiškai egzistuoti. Kad ir

kam atsiduočiau būdamas pasaulyje, netgi au-kodamas savo gyvybę, visa padeda man pri-silytėti prie Dievo; nuolat esu pavaldus Die-vo valiai, nuolat išbandomas. Atsiduodamasaklai, žmogus nemąstydamas tarnauja jėgai,kuri iškyla virš jo kaip brutalus faktas irtamsi stichija; nekeldamas klausimų, neregė-damas ir nemąstydamas jis veikiausiai tar-nauja „šėtonui".

Atsiduodant pasauliui, kuris yra būtina at-sidavimo Dievui sąlyga, prabunda autentiškojisavastis, kartu įsišaknijanti tame, kam ji at-siduoda. Tačiau jeigu visa empirinė būtis su-silieja su tikrove, šeima, tauta, profesija, vals-tybe, t.y. su pasauliu, ir jeigu pasaulis pra-randa prasmę, tada neviltis nieko akivaizdo-je gali būti įveikta tik kiekvienai konkrečiaipasaulio apraiškai priešpriešinus ryžtingą sa-vitaigą, grindžiamą Dievu ir esančią akis į akįsu Dievo būtimi. Tik atsiduodama Dievui, one pasauliui, savastis atranda save ir, pasi-nerdama į laisvę, įsitvirtina pasaulyje.

Viena iš nykstančių, tarp Dievo ir egzisten-cijos kybančių pasaulio apraiškų yra mitas,apmąstantis - Biblijos sąvokomis - pasaulįkaip transcendentinės istorijos apraišką: nuopasaulio sukūrimo iki nuopuolio ir toliau, perišganymo istoriją iki pasaulio pabaigos ir vi-sų dalykų prisikėlimo. Šio mito požiūriu, pa-

Page 122: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

92 93

Page 123: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VII. PASAULIS

Page 124: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

saulis nėra pats savaime, o yra laikinas ant-laikiškojo vyksmo tarpsnis. Kadangi pasaulisyra nykstantis dalykas, vienintelė tikrovė ja-me yra Dievas ir egzistencija.

Kas amžina, reiškiasi laike. Tokiu laiko sa-ve ir žmogus kaip individas. Šis reiškimasisyra paradoksalus, nes nuo jo priklauso ir tai,kas yra absoliučiai amžina.

VIIITIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS

Page 125: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Suformulavome filosofinio tikėjimo princi-pus: Dievas yra, egzistuoja besąlygiški reika-lavimai, žmogus yra baigtinis ir netobulas, žmo-gus gali gyventi tik vadovaujamas Dievo, pa-saulis yra nykstanti būtis tarp Dievo ir egzis-tencijos. Šios penkios tezės sustiprina vienakitą ir viena kitą nulemia. Tačiau kiekvienaturi savo ištakas kokioje nors pamatinėje eg-zistencijos patirtyje.

Nė vienas iš tų penkių principų negali būtiįrodomas taip, kaip įrodomas baigtinis objekti-nis žinojimas. Jų teisingumą galima tik „paro-dyti" atkreipiant dėmesį, „apšviesti" mąstantarba „prisiminti" intensyvinant jų suvokimą. Jienėra tikybos dogmos, bet - nors jais tikima -lieka neapibrėžti. Aš pavaldus jiems ne tada,kai pripažįstu kokį nors autoritetą, bet tada,kai jų tiesai atsiduodu visa savo esybe.

95

Page 126: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VII I . TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS VIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS

Page 127: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Nedera šiuos principus piršti be niekur nieko.Tada su jais būtų elgiamasi kaip su paprasčiau-siu žinojimu, ir jie prarastų savo prasmę. Virtęįsitikinimais, jie pernelyg lengvai taptų auten-tiško tikrumo pakaitalu. Tuo tarpu juos reikiaperduoti taip, kad juos įsisąmonindamas žmo-gus pabustų pats sau, kad jais būtų įsitikrinamakomunikuojant, kad jie pažadintų tikrosios bū-ties akivaizdoje. Bet įgydami vienareikšmį pavi-dalą, jie sukelia tariamo žinojimo iliuziją.Juos išsakydami neturime vengti diskusi-jos. Juk kai tik pradedame mąstyti, atsiveriadvi galimybės: mes galime prisiliesti prie tie-sos arba ne. Todėl, išsakant teiginius tiesio-giai, reikia saugotis klaidos, nes tvarkinga min-ties struktūra neapsaugo nuo iškraipymų. Po-zityvių teiginių eksplikacija turi būti papildy-ta negatyviais teiginiais, apribota ir susilpnin-ta. Tačiau filosofavimo stichijoje nuomonių ko-va nėra kova dėl pranašumo; tai yra kova, ve-danti Mausiančiosios apšvietos keliu, kova dėltiesos aiškumo, kova, kurioje visi intelekto gin-klai ne tik panaudojami išreikšti savo tikėji-mui, bet ir atiduodami priešininko dispozicijai.Filosofuodamas, t.y. klausdamas tiesiogiai,aš taip pat tiesiogiai išsisakau. Ar yra Dievas?Ar empirinei būčiai turi prasmę besąlygiškiejireikalavimai? Ar žmogus yra netobulas? Ar pa-saulio būtis yra nykstanti ir efemeriška? Aš

privalau aiškiai atsakyti, jeigu man priešprie-šinami teigimai, kuriais išsakomas netikėjimas.Štai jie.

Pirma: nėra jokio Dievo, nes egzistuoja tikpasaulis ir jo natūralios raidos principai, pa-saulis ir yra Dievas.

Antra: nėra nieko besąlygiško, nes reikala-vimai, kuriems aš pavaldus, atsiranda ir kei-čiasi. Jie nulemti įpročio, rutinos, tradicijos,paklusnumo; viskas sąlygiška, nėra jokių ribų.

Trečia: esama tobulų žmonių, nes žmogusgali būti tokia pat vykusi būtybė, kaip ir gyvu-lys; jį galima išdresiruoti. Nėra jokio principi-nio netobulumo, jokio žmogaus būties trapu-mo. Žmogus nėra tarpinė būtybė, jis vientisasir užbaigtas. Tiesa, kaip ir visa kita pasaulyje,jis neamžinas, tačiau, nepaisant to, jis tvirtaiįsišaknijęs, savarankiškas, galintis pasitenkintitiek savimi, tiek savo pasauliu.

Ketvirta: neįtikimas joks Dievo vadovavimas;šis vadovavimas yra iliuzija ir saviapgaulė.Žmogui pakanka jėgų vadovauti sau pačiam, irjis gali pasikliauti savo jėgomis.

Penkta: pasaulis yra viskas, jo tikrovė yravienintelė ir galutinė. Kadangi nėra jokiostranscendencijos, viskas pasaulyje yra laikina,tačiau pats pasaulis - absoliutus, jis amžinasir nenykstantis; tai nėra kokia efemeriška irpraeinanti būtis.

Page 128: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

96 97

Page 129: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS VIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS

Page 130: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Tokių netikėjimo tezių atžvilgiu filosofija turidu uždavinius: suvokti savo ištakas ir nuskaid-rinti tikėjimo tiesos prasmę.

Netikėjimas laikomas švietimo padariniu.Kas gi yra švietimas? Švietimo imperatyvai nu-kreipti prieš aklą ir neklausiantį tikėjimą; priešveiksmus, kurie neduoda to, ko jais siekiama, -tokie magiški veiksmai grindžiami akivaizdžiaineteisingomis prielaidomis; prieš beribio klau-sinėjimo ir tyrimo draudimą; prieš tradiciniusprietarus. Švietimas reikalauja atkakliai siek-ti aiškumo ir kritiškai apmąstyti visokio aiš-kumo tipą bei ribas. Žmogus turi teisę siektito, ką jis mano, ko nori ir ką veikia, akivaizdu-mo. Jis nori mąstyti pats. Jis nori protu suvok-ti ir, kiek įmanoma, įrodyti tai, kas yra tiesa.Jis reikalauja viską susieti su kiekvienam pri-einama patirtimi. Jis ieško kelių į aiškumo iš-takas, užuot tą aiškumą priėmęs kaip gatavąrezultatą. Jis nori įžvelgti, kokiu mastu pa-grįstas įrodymas ir kur yra proto ribos. Pagrįs-ti jis norėtų net tai, ką galiausiai turėtų laiky-ti nepagrindžiamomis savo gyvenimo prielai-domis: autoritetą, prieraišumą, pagarbą didžių-jų žmonių mintims ir darbams, ištikimybę, ku-rią jis kam nors retkarčiais dovanoja konkre-čioje situacijoje, arba pasitikėjimą tuo, kas ne-suvokta ir nesuvokiama. Net paklusdamas jisnori žinoti, kodėl paklūsta. Viskam, ką jis ma-

no esant teisinga ir darytina, be išimties jisjaučiasi turįs teisę reikalauti vidinio pritari-mo. Jis nurimsta tik tada, kai savo pritarimągrindžia įsitikinimu. Trumpai tariant: švieti-mas, pasak Kanto, yra „žmogaus išvadavimasiš nesavarankiškumo, dėl kurio jis pats kal-tas"9. Tai kelias, kuriuo žmogus eina į save.

Tačiau švietimo uždaviniai buvo suprastitaip neadekvačiai, kad jo prasmė liko neaiški.Švietimas gali būti tikras, ir jis gali būti ne-tikras. Todėl ir kova prieš švietimą taip patdviprasmiška. Ji gali būti visai pagrįstai nu-kreipta prieš netikrą švietimą ir be jokio pa-grindo - prieš tikrą. Dažnai abi tendencijossusilieja į vieną.Kovojant prieš švietimą sakoma: jis griaunatradiciją, kuria remiasi visas mūsų gyvenimas;jis sunaikina tikėjimą ir skatina nihilizmą; jisatpalaiduoja kiekvieno žmogaus savivalę, to-dėl sukelia netvarką ir anarchiją; žmogui jispražūtingas, nes išmuša pagrindą iš po kojų.Šie priekaištai skirti netikram švietimui, ku-ris pats nesupranta tikrojo švietimo prasmės.Netikras švietimas tikisi visą žinojimą, veikląir siekius pagrįsti tik intelektu (užuot intelek-tą naudojęs kaip priemonę apšviesti tam, kasjam turi būti duota); jis suabsoliutina visadafragmentišką intelektinį pažinimą (užuot jį pra-smingai panaudojęs jam priderančioje srityje);

Page 131: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

98 99

Page 132: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMASVIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS

Page 133: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

jis skatina atskiro žmogaus pretenzijas būti vie-ninteliu žinojimo šaltiniu ir veikti remiantisbūtent tokiu žinojimu (užuot rėmusis gyvas-tingu visuomeniniu žinojimu), tarsi individasbūtų viskas; jam trūksta pagarbos išskirtiniamsžmonėms ir autoritetui, į kuriuos privalo būtiorientuotas visas žmogaus gyvenimas. Trum-pai tariant, jis nori žmogų padaryti savaran-kišką, kad visa, kas teisinga ir esminga, būtųpasiekiama protu. Jis nori ne tikėti, o žinoti.

Priešingai, tikras švietimas, suvokdamas re-alias ribas, niekada neapriboja nei mąstymo,nei klausinėjimo išoriškai, prievarta. Jis nu-skaidrina ne tik tai, kas buvo laikoma savaimesuprantamais dalykais, ne tik prietarus ir dog-mas, bet ir patį save. Jis nepainioja intelektometodų su turiningąja žmogaus būtimi. Pasta-rąją švietimas laiko racionaliai nuskaidrina-ma, tačiau anaiptol nepagrindžiama protu.

Panagrinėkime kai kuriuos priekaištus švie-timui. Jam priekaištaujama, kad jis aukštinąsžmogaus savivalę ir teigiąs, jog žmogus sauturįs būti dėkingas už tai, ką jis galįs gauti tikper malonę. Darant tokius priekaištus užmirš-tama, kad Dievas byloja ne kitų žmonių įsaky-mais ir atradimais, bet per žmogaus laisvę irsavastį, ne išoriškai, o vidujai. Jeigu apriboja-ma Dievo duota ir su Dievu susijusi žmogauslaisvė, tai kartu daroma žala tam, per ką ne-

tiesiogiai reiškiasi Dievas. Kova prieš švieti-mą, pasireiškianti kaip kova prieš laisvę, ištikrųjų yra maištas prieš patį Dievą ir kovadėl tariamai dieviškų, o iš tikrųjų paties žmo-gaus sugalvotų įsakymų, draudimų, tikėjimodogmų, dėl žmogaus įvestos tvarkos ir veiklosbūdų, kuriuose — kaip ir visuose žmogiškuosedalykuose — išmintis susilieja ir susipina sukvailybe. Jeigu tais dalykais nebūtų abejoja-ma, būtų ignoruojama žmogaus paskirtis. Atmestišvietimą - vadinasi, išduoti patį žmogų.

Vienas svarbiausių švietimo elementų yramokslas be jokių išankstinių prielaidų, moks-las, laisvai tyrinėjantis ir keliantis klausimus,neapribotas jokiais išankstiniais tikslais ir prie-tarais, išskyrus tam tikrus dorovinio pobūdžioapribojimus, grindžiamus humaniškumo reika-lavimais ir draudžiančius, pavyzdžiui, eksperi-mentuoti su žmogumi.

Girdėjome šūkį: mokslas griauna tikėjimą.Graikų mokslas dar buvo susiliejęs su tikėji-mu ir tiko jam nuskaidrinti. Tuo tarpu moder-nusis mokslas esąs absoliučiai destruktyvus.Jis esąs istoriškai laikinas reiškinys ir ženkli-nąs lemtingą krizę. Galime tikėtis jo pabaigosir, kiek pajėgiame, turime ją paspartinti. Tokspožiūris grindžiamas abejojimu amžinąja moks-lo tiesa. Jis neigia žmogaus orumą, kuris šian-dien neįmanomas be mokslinės nuostatos. Jis

Page 134: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

100101

Page 135: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS VIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS

Page 136: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

sukyla prieš švietimą ir įžvelgia jame tik lėkš-tą intelektualizmą, bet ne plačius mokslo hori-zontus. Jis sukyla prieš liberalizmą ir įžvelgiajame tik sustabarėjusį laissez faire10 ir pavir-šutinišką tikėjimą pažanga, bet ne liberalumojėgą. Jis sukyla prieš toleranciją kaip beširdįnetikinčiojo abejingumą, bet nepastebi visuoti-nio žmogiškojo ryžto komunikuoti. Trumpai ta-riant, jis sugriauna žmogaus orumo, pažinimogalios ir laisvės pamatus ir stumia į filosofinėsegzistencijos dvasinę savižudybę.

Priešingai tokiai pozicijai, mes esame tikri:nėra jokio tikrumo, jokio proto ir jokio žmo-gaus orumo be tikrojo moksliškumo ten, kurtradicija ir situacija padaro jį galimą. Jeiguprarandamas mokslas, jo vietą užima sutemos,prieblanda, migloti „gražūs" jausmai ir aklasfanatizmas. Pastatomos sienos, ir žmogus pa-tenka į naują kalėjimą.Kodėl kovojama prieš švietimą?Neretai šių kovų priežastys - veržimasis į ab-surdą, paklusnumas žmogui, kuriuo tikima kaipDievo ruporu. Jos išauga iš aistros nakčiai, ne-bepavaldžiai dienos įstatymams, tuštumoje sta-tančiai tariamai išganingas oro pilis. Be to, yranerimas tų, kurie netiki ir trokšta tikėjimo, ir įsi-kalba jį turį. O valia viešpatauti tikisi žmones pa-daryti juo klusnesnius, juo aklesnis jų tikėjimasautoritetu, kuris yra viešpatavimo priemonė.

Jeigu remiamasi Kristumi ir Naujuoju Tes-tamentu, šitai visiškai pagrįsta, turint galvojekai kuriuos tūkstantmečių bažnyčios ir teolo-gijos reiškinius, bet visiškai nepagrįsta, jeiguturimos galvoje pačios biblinės religijos išta-kos ir tiesa. Pastaroji išlieka gyva ir tikrajamešvietime, ji nuskaidrinama filosofijos, kuri to-kiu būdu padeda išsaugoti jos turinį naujojotechninio pasaulio žmogui.

Kad išpuoliai prieš švietimą vis dar atrodoprasmingi, lemia švietimo iškraipymai, kuriųatžvilgiu tie išpuoliai yra pateisinami. Iškrai-pymai atsiranda dėl uždavinių sunkumo. Švie-timas sukelia išsilaisvinusio žmogaus, kuris bū-damas laisvas jaučiasi atviresnis Dievui, entu-ziazmą; šis entuziazmas apima kiekvieną nau-ją pabudusį žmogų. Tačiau švietimas tuojaupat gali virsti nepagrįstų pretenzijų suma. JukDievas laisvei atsiveria ne vienareikšmiškai, otik ilgalaikių pastangų slinktyje ir tik akimir-komis, kurios žmogui dovanoja tai, ko jis patsnegalėtų išgalvoti. Žmogus ne visada pajėgiapakelti kritiškai nusiteikusio nežinojimo ir bud-raus pasirengimo įsiklausyti į akimirką naštą.Tai, kas absoliutu, jis norėtų žinoti apibrėžtai.

Atsisakęs tikėjimo, jis atsideda intelektiniammąstymui, iš kurio be jokio pagrindo laukiatikrumo lemtinguose gyvenimo dalykuose. Ka-dangi mąstymas to padaryti nepajėgia, šios

Page 137: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

102 103

Page 138: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS VIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS

Page 139: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

pretenzijos gali būti patenkintos tik iliuziškai:čia vieni, čia kiti be galo įvairūs baigtiniai da-lykai suabsoliutinami. Kokia nors mąstymo for-ma laikoma absoliučiu žinojimu. Nutrūksta nuo-latinio savęs išbandymo kontinuumas; pakyla-ma į tariamo galutinio tikrumo būseną. Sava-vališka nuomonė visai atsitiktinai ir priklau-somai nuo situacijos pretenduoja į tiesą, ta-čiau būdama iliuzinė bloškia į naują aklumą.Kadangi tokio švietimo šalininkai teigia, kadgalima viską pažinti ir mąstyti pačiam savai-me, jis jau yra ne kas kita, kaip savivalė. To-kios nepagrįstos pretenzijos realizuojamos ne-disciplinuotu pseudomąstymu.Šiuos iškraipymus galima įveikti ne atsisa-kant paties mąstymo, o tik realizuojant visasmąstymo galimybes, jo kritinį ribos suvokimąir jo visuotinai reikšmingus rezultatus, patik-rintus viso pažinimo fone. Tik lygia greta suviso žmogaus saviaukla vykstantis mąstymo to-bulinimas gali sukliudyti pseudomąstymui virs-ti nuodais, o švietimo šviesai — mirties stichija.Kaip tik gryniausias švietimas suvokia, kadtikėjimas yra būtinas. Penkių pamatinių filo-sofinio tikėjimo principų negalima įrodyti kaipmokslinių tezių. Neįmanoma racionaliai pri-versti tikėti - nei pasitelkus mokslą, nei filo-sofiniu būdu.

Neteisingas švietimas klysta manydamas,kad intelektas pats vienas gali pažinti tiesą irbūtį. Intelektas pririštas prie kitabūties. Kaipmokslinis pažinimas, jis pririštas prie patyri-mo žiūros. Kaip filosofija, jis susijęs su tikėji-mo turiniu.

Tiesa, intelektas mąstydamas gali padarytiakivaizdų, išgryninti ir išskleisti kiekvieną da-lyką, tačiau jam jau turi būti duota tai, kas jonuomonei suteikia objektyvią reikšmę, jo mąsty-mui — pilnatvę, jo veiklai — prasmę, jo filosofavi-mui - būtišką turinį. Kur atsiranda tos prielai-dos, nuo kurių priklauso mąstymas, visiškai aki-vaizdu. Jos įsišaknijusios Aprėptyje, iš kurios gau-na savo gyvastį. Jei tik Aprėpties galia mumyseišnyksta, mes vis labiau linkstame prie tų pen-kių neiginių, kuriais byloja mūsų netikėjimas.

Akivaizdžios patirties prielaidas išoriškai su-vokiamu pavidalu randame pasaulyje, tikėji-mo prielaidas - istorinėje tradicijoje. Tokiu iš-oriniu pavidalu tos prielaidos yra gairės, į ku-rias orientuodamiesi surandame tikrąsias prie-laidas. Juk šitas išorines prielaidas reikia nuo-lat tikrinti remiantis ne tokiu intelektu, kuriskaip teisėjas pats žino, kas teisinga, bet tokiu,kuris laiko save priemone; toks intelektas vie-ną patirtį išbando kita; jis išbando tradicinįtikėjimą tuo pačiu tradiciniu tikėjimu, o sykiupatikrina visą tradiciją, tarsi pažindamas jos

Page 140: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

104 105

Page 141: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

VIII. TIKĖJIMAS IR ŠVIETIMAS

turinį, jį panardindamas į savasties ištakas.Mokslų srityje patirtis pateikia akivaizdžius ste-binius, kurių negali atmesti nė vienas, užsii-mantis mokslais; filosofijoje suprantantis įsi-tikrinimas tradicija padeda įsitikrinti tikėjimu.

Įveikti netikėjimą tiesiogiai jį atmetant ne-įmanoma; tai galima padaryti tik įrodžius ta-riamo žinojimo racionalių pretenzijų ir racio-nalizuoto tikėjimo pretenzijų klaidingumą.

Filosofinio tikėjimo tezės bus suprastos ne-teisingai, jeigu jos bus suprastos kaip tam tik-ro turinio perdavimas. Juk nė viena tezė nėranukreipta į kokį absoliutų objektą, o yra konkre-tėjančios begalybės ženklas. Kai begalybė atsi-veria tikėjimui, begaliniai pasaulio pavidalai tam-pa daugiareikšmėmis šio prado apraiškomis.

Jeigu filosofuojantysis išsako tas tikėjimo te-zes, jos tampa tarsi kokiu tikybos analogu. Fi-losofas neturi piktnaudžiauti savo nežinojimuir vengti atsakyti. Žinoma, kaip filosofas jis busatsargus ir nuolat kartos: aš nežinau, aš netnežinau, ar tikiu, tačiau tikėjimas, išsakytastokiomis tezėmis, man atrodo prasmingas, iraš galiu ryžtis taip tikėti ir manau, kad turiujėgų šiuo tikėjimu gyventi. Todėl filosofavimostichijoje nuolat egzistuoja įtampa tarp neapib-rėžto teiginio tariamo neryžtingumo ir realiaiapsisprendusios laikysenos.

IXŽMONIJOS ISTORIJA*

Jokia realybė nėra svarbesnė mūsų savivo-kai už istoriją. Ji mums atskleidžia plačiausiusžmonijos horizontus, perduoda mums mūsų gy-venimą pagrindžiantį tradicijos turinį, duodamums mastelius, kuriais matuojame dabartį,išlaisvina mus nuo nesąmoningo prisirišimo priesavo epochos, atveria mums didžiausias žmo-gaus galimybes ir jo nemirtingus kūrinius. Nie-ko nėra geresnio, kaip skirti savo laisvalaikįsusipažinimui su didžiais praeities darbais irpamatyti tas negandas, kurios viską pražudė.Ką mes patiriame dabar, geriau suprantamežvelgdami į istorijos veidrodį. Tai, ką mumsperduoda istorija, atgimsta mūsų epochoje. Mū-sų gyvenimo slinktis nulemta abipusio praei-ties ir dabarties nuskaidrinimo.

* Šioje paskaitoje iš dalies pažodžiui panaudoti sam-protavimai iš mano knygos „Apie istorijos kilmę ir tikslą".

107

Page 142: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IX. ŽMONIJOS ISTORIJA IX. ŽMONIJOS ISTORIJA

Page 143: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Tik iš artumos, stebint akivaizdžiai, atsig-ręžus į konkrečius dalykus, mums atsiveria tik-roji istorija.

Filosofuodami mes judame abstrakčių sam-protavimų stichijoje.

Pasaulio istorija gali atrodyti esanti atsitik-tinių įvykių chaosas. Kaip visuma ji daro mai-šaties įspūdį tarsi koks vandens sūkurys. Jislenka nuo vieno sąmyšio prie kito, nuo vienosnegandos prie kitos, šviesios laimės akimirkosjoje išnyra tarsi kokios salos, trumpą laiką ne-užlietos srovės, o vėliau vėl joje nugrimztan-čios, ir visa tai - pavartosime Maxo Weberiometaforą - tarsi gatvė, kurią šėtonas grindžiasudužusiomis vertybėmis. Pažinimas atskleidžia tam tikrą istoriniovyksmo rišlumą, atskirus priežastinius ryšius,pavyzdžiui, techninių išradimų įtaką gamybosbūdui, gamybos būdo įtaką visuomenės struk-tūrai, užkariavimų įtaką tautų struktūrai, ka-ro technikos įtaką karinei organizacijai, pasta-rosios įtaką valstybės struktūrai ir taip toliauiki begalybės. Nepriklausomai nuo priežasti-nių ryšių atsiskleidžia tam tikri visuotiniaibruožai, pavyzdžiui, dvasinio gyvenimo stiliausperimamumas iš kartos į kartą, viena kitą le-miančios kultūrinės epochos, besivystantys di-džiuliai uždari kultūriniai dariniai. Spengleris

ir jo sekėjai parodė, kad tokie kultūriniai orga-nizmai išauga iš vitališkai egzistuojančių žmo-nių masės tarsi kokie augalai iš dirvos, kuriepražysta ir numiršta ir kurių gali būti neribo-tas skaičius: Spengleris suskaičiavo aštuonis,Toynbee — dvidešimt aštuonis. Tie organizmaiarba visai neveikia vienas kito, arba veikia la-bai silpnai.

Tokiu požiūriu istorija neturi jokios pras-mės, jokio vieningumo, jokios struktūros, iš-skyrus nesuskaičiuojamus priežastinius jungi-nius ir morfologinius pavidalus, panašius į tuos,kuriuos randame gamtoje, tesiskiriančius tiktuo, kad istorijoje juos galima užfiksuoti ne taiptiksliai.

Tačiau istorijos filosofijos uždavinys - ieš-koti tokios prasmės, tokio vieningumo ir pa-saulio istorijos struktūros, kuri turėtų apimtižmoniją kaip visumą.

Apmeskime pasaulio istorijos schemą.Žmogus gyveno jau prieš kelis šimtus tūks-

tančių metų; tai patvirtina kaulų radiniai da-tuojamuose geologiniuose sluoksniuose. Priešdešimtis tūkstančių metų gyveno žmonės, ana-tomiškai visai panašūs į mus; randama įran-kių ir tapybos liekanų. Dokumentuose užfik-suota rišli istorija prasideda prieš penkis šešistūkstantmečius.

Page 144: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

108 109

Page 145: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IX. ŽMONIJOS ISTORIJA IX. ŽMONIJOS ISTORIJA

Page 146: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Istorija turi keturis pjūvius. Pirma: galima tik konstatuoti pirmąjį didelįžingsnį - tai kalbų atsiradimas, įrankių išra-dimas, ugnies įžiebimas ir jos naudojimas. Taiprometėjiškoji epocha, visos istorijos pamatas,ant kurio atsistojęs žmogus pirmąkart tampažmogumi, t.y. pakyla virš mums sunkiai įsi-vaizduojamos tik biologinės egzistencijos. Ka-da tai buvo, kokių laiko tarpsnių pareikalavoatskiri žingsniai, mes nežinome. Toji epochaturi būti nuo mūsų labai nutolusi, ir ji turėjotrukti žymiai ilgiau negu dokumentiškai už-fiksuotas ir, palyginti su ja, nykstamai trum-pas istorinis laikotarpis.

Antra: tarp 5000 m. ir 3000 m. pr. Kr. atsi-rado senovės kultūros Egipte, Mesopotamijoje,prie Indo, šiek tiek vėliau Kinijoje prie Huang-he upės. Tai buvo menkutės šviesos salelės mil-žiniškame visą planetą apgyvenusios žmonijosvandenyne.

Trečia: apie 500 m. pr. Kr. - tarp 800 m. ir200 m. - buvo padėti dvasiniai žmonijos pa-matai, kurie tebėra jos pagrindas ir šiandien.Jie buvo padėti tuo pačiu metu ir savarankiš-kai Kinijoje, Indijoje, Persijoje, Palestinoje irGraikijoje.

Ketvirta: nuo to laiko galima konstatuoti tikvieną visiškai naują, dvasiškai ir materialiailemtingą, pasaulio istorijai turintį tokią pačią

reikšmę įvykį: tai mokslo ir technikos epocha,užsimezgusi Vakarų Europoje baigiantis vidu-ramžiams, dvasiškai subrendusi septyniolikta-me amžiuje, pradėjusi plačiai skleistis aštuo-niolikto amžiaus pabaigoje ir prieš keletą de-šimtmečių ėmusi vystytis nepaprastai sparčiai.

Žvilgtelkime į trečiąjį pjūvį, į 500-uosius me-tus prieš Kristų. Hegelis teigia: „Visa istorijasueina į Kristų ir juo prasideda. Dievo sūnauspasirodymas yra pasaulio istorijos ašis". Mūsųlaiko skaičiavimas kasdien liudija šią krikščio-niškąją pasaulio istorijos struktūrą. Jo trūku-mas tas, kad toks požiūris į visuotinę istorijąpriimtinas tik tikintiesiems krikščionims. Ta-čiau net Vakaruose krikščionys savo empirinioistorijos suvokimo nesieja su tuo tikėjimu. Šven-tąją istoriją krikščionys atskyrė nuo pasaulie-tinės, nes ji turi visai kitą prasmę.

Pasaulio istorijos ašį - jeigu tokia yra - ga-lima surasti tik pasaulietinei istorijai, empi-riškai, kaip faktą, galiojantį visiems žmonėms,neišskiriant nė krikščionių. Tas faktas turi bū-ti įtikinamas tiek Vakarams, tiek Azijai, tiekkitiems žmonėms, netaikant jam tam tikro ti-kybinio turinio mastelio. Visos tautos turi ben-drus istorinės savivokos rėmus. Tokios pasau-lio istorijos ašies, atrodo, reikia ieškoti dvasi-niame procese, vykusiame 800 - 200 m. pr. Kr.

Page 147: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

110 111

Page 148: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IX. ŽMONIJOS ISTORIJA IX. ŽMONIJOS ISTORIJA

Page 149: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Tada atsirado žmogus, kuris gyvena mumyseir šiandien. Šis laikas trumpai vadinamas „aši-niu laiku".

Tuo metu atsitiko kažkas nepaprasto. Kini-joje gyveno Konfucijus ir Laozi, atsirado visoskinų filosofijos kryptys, tuo metu mąstė Mozi,Zhuangzi, Lizi ir daugybė kitų. Indijoje atsira-do upanišados, gyveno Buda, buvo išmėgintosvisos filosofijos galimybės, pradedant skepti-cizmu ir baigiant materializmu, sofistika ir ni-hilizmu, kaip ir Kinijoje; Irane skelbė savomokslą Zaratustra, piešdamas pasaulio paveiks-lą kaip gėrio ir blogio kovos areną; Palestinojepasirodė pranašai, pradedant Eliju, Izaiju, Je-remiju ir baigiant Pakartoto Įstatymo Jozue;Graikija išvydo Homerą, filosofus Parmenidą,Herakleitą, Platoną, tragikus, Tukididą ir Ar-chimedą. Visa, kas siejama su tais vardais, su-vešėjo per keletą šimtmečių ir beveik tuo pa-čiu metu Kinijoje, Indijoje ir Vakaruose visaisavarankiškai ir be abipusio sąlyčio.

Šios epochos naujumas pasireiškė tuo, kadžmogus pradėjo suvokti būtį kaip visumą, patįsave ir savo ribas. Jis patyrė siaubą pasaulioakivaizdoje ir savo bejėgiškumą. Jis pradėjokelti radikalius klausimus, prarajos akivaizdo-je pradėjo siekti išlaisvinimo ir išganymo. Są-moningai suvokęs savo ribas, jis iškėlė sau

aukščiausius tikslus. Jis patyrė besąlygišku-mą, pasinerdamas į savasties gelmes ir atsi-verdamas grynajai transcendencijai.

Buvo išmėgintos prieštaringiausios galimy-bės. Diskusija, partikuliarizacija, dvasios su-skilimas ir visa tai, kaip viena su kita susiju-sios priešingybės, sukėlė nerimą ir sujudimą,atsidurta prie dvasinio chaoso ribos.

Šioje epochoje buvo suformuluotos pamati-nės kategorijos, kuriomis mes mąstome ir šian-dien, buvo sukurtos pasaulinės religijos, kurio-mis gyvena ir mūsų dienų žmonės.

Šiame vyksme buvo pradėta abejoti iki tolnesąmoningai tikėtais požiūriais, papročiais irbūsenomis. Viskas pateko į verpetą.

Pasibaigė rami ir savaime suprantamais da-lykais grindžiama mito epocha. Prasidėjo kovaprieš mitą, grindžiama protu ir realia patirti-mi, kova dėl vieno transcendentinio Dievo, ko-va prieš demonus, kova prieš netikrus dievuskaip etinis maištas. Mitai buvo pertvarkyti, bu-vo atskleista jų gelmė, ir visa tai vyko tuo me-tu, kai mitas kaip visuma buvo sugriautas.

Žmogus jau nebebuvo užsidaręs savyje. Jistapo netikras sau pačiam, todėl atviras nau-joms, beribėms galimybėms.

Pirmąkart atsirado filosofai. Žmonės rizikuo-davo ieškoti atramos savyje kaip individai. At-siskyrėliai ir klajojantys mąstytojai Kinijoje,

Page 150: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

112 113

Page 151: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IX. ŽMONIJOS ISTORIJA IX. ŽMONIJOS ISTORIJA

Page 152: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

asketai Indijoje, filosofai Graikijoje, pranašaiIzraelyje yra susiję, nors ir labai skiriasi savotikėjimu, orientacijomis ir vidinėmis nuostato-mis. Žmogus išdrįso savo vidujybę priešprie-šinti visam pasauliui. Jis atrado savyje šaltinį,iš kurio semdamas gyvastį sugebėjo pakilti viršsavęs ir pasaulio.

Tuomet buvo suvokta ir istorija. Prasidėjokažkas nepaprasto, tačiau buvo jaučiama ir ži-noma: už nugaros - begalinė praeitis. Dar šioautentiškos žmogaus dvasios pabudimo pradžio-je žmogus gyvena prisiminimu, jis suvokia esąspabaigos ir nuosmukio būsenoje.

Kuriami planai, kaip į savo rankas paim-ti įvykių eigą, norima atstatyti arba pirmą-kart sukurti teisingą dalykų padėtį. Mąstoma,kaip geriau valdyti žmogų, kaip pagerintižmonių bendrabūvį. Veikla valdoma reforma-toriškų idėjų.

Net sociologinė situacija visose trijose teri-torijose panaši. Egzistavo daugybė mažų mies-tų ir valstybėlių, kiekviena jų kovojo su kito-mis, tačiau kaip tik tokiomis sąlygomis pasiro-dė galimas stulbinantis suklestėjimas.

Tačiau epocha, kurioje visa tai išsiskleidėper šimtmečius, anaiptol nėjo pažangos krypti-mi. Joje tuo pačiu metu dominavo destrukcijair radimasis iš naujo. Nebuvo pasiekta jokiotobulumo. Didžiausios galimybės, realizuotos

atskirų žmonių, netapo visuotine lemtimi. Kasiš pradžių buvo judėjimo laisvė, galų gale virtoanarchija. Kai išsisėmė epochos kūrybinės ga-lios, visuose trijuose kultūriniuose regionuoseįsiviešpatavo niveliacija ir idėjų sustabarėjimas.Nepakeliama tapusi netvarka sukėlė naujų ry-šių troškulį ir poreikį atkurti ramybės būseną.

Pabaiga visų pirma turėjo politinį pobūdį.Iškilo didžiulės, visa apimančios imperijos be-veik tuo pačiu metu Kinijoje (Qin Shihuang),Indijoje (Maurijų dinastija) ir Vakaruose (hele-nistinės valstybės ir Imperium romanum). Cha-osą visur išstūmė planinga techninė ir organi-zacinė tvarka.

Žmonijos dvasinis gyvenimas iki pat mūsųdienų nulemtas ašinio laiko. Kinijoje, Indijojeir Vakaruose buvo dedamos pastangos jį res-tauruoti — renesansai. Nuolat atsiranda naujųdidingų dvasios kūrinių, tačiau ir jie yra įkvėptiašinio laiko idėjų.

Taigi didžioji istorijos slinktis yra tokia: nuožmogaus atsiradimo ir didžiųjų senovės civili-zacijų iki ašinio laiko ir jo padarinių, kūrybiš-kai veikusių iki pat mūsų dienų.

Šiuo metu - galima spėti - prasidėjo ant-roji istorijos slinktis. Mūsų mokslo ir techni-kos epocha yra tarsi naujoji pradžia, lyginti-na tik su pirmųjų įrankių išradimais ir ug-nies panaudojimu.

Page 153: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

114 115

Page 154: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IX. ŽMONIJOS ISTORIJA IX. ŽMONIJOS ISTORIJA

Page 155: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Remdamiesi analogija, galime spėti: mes iš-bandėme institucijas, analogiškas didžiosiomssenovės civilizacijoms, tokioms kaip Egiptas, įkurį kaip į darbo koloniją su panieka žiūrėjožydai ir iš kurio jie iškeliavo, ieškodami nau-josios tėvynės. Galbūt žmonija, išbandžiusi to-kias gigantiškas institucijas, žengia naujo, dartolimo, nematomo ir neįsivaizduojamo ašiniolaiko link, kur žmogus taps tikruoju žmogumi.

Tuo tarpu dabar mes gyvename siaubingųkatastrofų epochoje. Atrodo, kad visa, kas pa-veldėta, turi būti sunaikinta, tačiau naujo sta-tinio apmatai regimi labai neryškiai.

Nauja yra tai, kad mūsų epochos istorija pir-mąkart tapo pasaulio istorija. Palyginti su da-bartine Žemės rutulio vienybe, kurią užtikrinasusisiekimo priemonės, ankstesnioji istorija yratik lokalinių istorijų agregatas. Tai, kas anks-čiau buvo vadinama istorija, pasibaigė. Penkitūkstantmečiai skiria šimtus tūkstančių metųtrukusį priešistorinį Žemės rutulio apgyvendi-nimą nuo šiandien prasidedančios pasaulio is-torijos. Tie tūkstantmečiai, palyginti su anks-tesnėmis žmogaus egzistencijos epochomis irateities galimybėmis, yra tik trumpa akimir-ka. Ta istorija buvo tik tarsi koks žmonijossusitelkimas pasaulio istorijos akcijai, tarsitechninių priemonių paruošimas kelionei. Messtovime kaip tik pradžioje.

Mes privalome orientuotis būtent į tokiushorizontus, kai tik į savo epochą pradedamežvelgti pro tamsius akinius, o visą žmonijosistoriją norime laikyti neteikiančia jokios vil-ties. Mes galime tikėti žmogaus ateities gali-mybėmis. Trumparegiui viskas šiandien atro-do niūriai, toliaregiui - ne. Kad tuo įsitikintu-me, privalome remtis visos pasaulio istorijosmastais.

Mes galime juo atkakliau tikėti ateitimi, juoaktyviau veikiame dabartyje, juo aktyviau ieš-kome tiesos ir žmogaus būties perspektyvų.

Jeigu keliamas istorinės prasmės klausimas,tie, kurie tiki istorijos tikslingumu, linkę tątikslą ne tik abstrakčiai mąstyti, bet ir planin-gai įgyvendinti.

Tačiau mes pasijuntame bejėgiai, kai tik no-rime įgyvendinti totalinius planus. Išdidūs dik-tatorių planai, paremti tariamu istorijos kaipvisumos pažinimu, žlunga sukeldami katastro-fas. Atskirų žmonių planai sužlunga arba tam-pa visai netikėtų ir neplanuotų kontekstų da-limi. Istorijos eiga atrodo arba kaip girnos, prieškurias niekas negali atsilaikyti, arba kaip pras-mė, nepasiduodanti vienareikšmei interpreta-cijai, atsiskleidžianti nelauktais įvykiais, visa-da daugiaprasmė, nepažini ir nepatikima.

Jeigu tokia prasme laikysime šiame pasau-lyje pasiekiamą galutinę laimingos egzistenci-

Page 156: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

116 117

Page 157: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IX. ŽMONIJOS ISTORIJA IX. ŽMONIJOS ISTORIJA

Page 158: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

jos būseną, ankstesnėje istorijoje jai analogijųnesurasime. Priešingai, žmonijos istorija, kaipmenkų laimėjimų ir totalinių destrukcijų cha-otiška slinktis, tokią prasmę daro neįtikina-mą. Į klausimą dėl istorijos prasmės negalimarasti atsakymo, kuris tą prasmę sutapatintųsu tikslu.

Kiekvienas tikslas yra fragmentiškas, nega-lutinis, senstantis. Visuotinę istoriją konstruo-ti kaip vienkartinio apsisprendimo vyksmą -vadinasi, ignoruoti tai, kas esmingiausia.

Ko Dievas nori iš žmogaus? Galbūt galimastoks neapibrėžtas vaizdinys: istorijoje atsisklei-džia tai, kas žmogus yra, kas jis gali būti, kasjis bus ir ką jis sugeba. Net didžiausia grėsmėyra žmogui iškeltas uždavinys. Didžiausios žmo-gaus galimybės neturi būti matuojamos tik sau-gumo masteliais.

Tokiu atveju istorija yra kažkas daugiau: jiyra Dievo atsivėrimo vieta. Dievo būtis atsive-ria žmogui, esančiam kartu su kitais žmonė-mis. Juk Dievas istorijoje apsireiškia ne kokiuvieninteliu, išskirtiniu pavidalu. Kiekvienasžmogus turi galimybę tiesiogiai atsiverti Die-vui. Istorijos įvairovėje turi teisę reikštis ir tai,kas nepakeičiama, unikalu.

Kai prasmės vaizdinys toks miglotas, turi-me pripažinti: aš nieko negaliu tikėtis, jeigulaukiu, kad žemėje bus pasiekta tobula apčiuo-

piamos laimės būsena, savotiškas rojus žemė-je, ir galiu tikėtis visko, jeigu pasineriu į žmo-gaus būties gelmę, kurią atveria tikėjimas Die-vu. Negaliu nieko tikėtis, jeigu laukiu, kad taiateis iš šalies, ir galiu tikėtis visko, jeigu pa-sitikiu transcendencijos pradu.

Tikslą, kuris nėra galutinis istorijos tikslas,bet yra didžiausių žmogaus būties galimybiųrealizacijos sąlyga, formaliai galima apibrėžtitaip: tai žmonijos vienybė.

Tokios vienybės negalima pasiekti raciona-liai, remiantis visuotiniu mokslu. Juk mokslasgarantuoja tik intelekto, o ne visos žmogausbūties vienybę. Vienybės negalima grįsti visuo-tine religija, kuri būtų vieningai priimta ko-kiuose nors religiniuose kongresuose. Ji negalibūti grindžiama sveiko proto konvencijomis, pa-teiktomis visiems suprantama kalba. Vienybėgali būti pasiekta tik pasinėrus į istorinio vyks-mo gelmę, tačiau ne kaip bendras, visiems ži-nomas dalykas, o tik beribėje komunikacijojetarp istoriškai skirtingų individų, užmezgan-čių dialogą mylinčios kovos stichijoje.

Tokio žmogaus verto dialogo prielaida yrabūsena, kurioje nėra prievartos. Visai realu,kad tokią būseną gali pasiekti susivienijusižmonija, spręsdama savo empirinės egzisten-cijos problemas, ir daugelis jau dabar šito sie-kia. Tokios vienybės tikslas, susijęs tik su pa-

Page 159: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

118 119

Page 160: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IX. ŽMONIJOS ISTORIJA IX. ŽMONIJOS ISTORIJA

Page 161: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

čiais žmogaus egzistencijos pagrindais ir visiš-kai nereikalaujantis bendro, visuotinio tikėji-mo, atkaklios dvasinės kovos požiūriu nėra vi-siškai utopiškas ir gali būti realizuotas politi-nės kovos stichijoje, susidarius atitinkamomssituacijoms.

Tokios vienybės sąlyga yra visiems priimti-na politinė forma, nes ji sukuria geriausias ga-limybes visiems vienodai realizuoti laisvę. Ši-tokia forma, iš dalies įgyvendinta ir giliai ap-mąstyta tik Vakaruose, yra teisinė valstybė,pagrįsta rinkimais ir įstatymais ir įgalinantiįstatymus keisti tik legaliai. Tokioje valstybėjekovojama už teisėtumą, už viešąją nuomonę,už tai, kad kuo didesnis skaičius žmonių kuogeriau orientuotųsi situacijoje ir ją suprastų,gaudami reikiamą informaciją.

Pagal teisinius principus sutvarkytame pa-saulyje baigtųsi karai ir jokia valstybė nebe-turėtų absoliutaus suverenumo, kuriuo dispo-nuotų tik žmonija, veikianti per savo teisiniusorganus.

Bet jeigu humaniškumas siekia komunika-cijos ir atmeta prievartą nors ir netobulos, ta-čiau nuolat tobulėjančios teisinės tvarkos la-bui, nereikia manyti, kad čia mums gali padėtinaivus optimizmas, vienareikšmiškai tikintisšviesia ateitimi. Mes turime dingstį manyti vei-kiau priešingai.

Žvelgdamas į save, kiekvienas mato egoiz-mą, nenorą skaidriai save suvokti, sofistiką,kuri net piktnaudžiauja filosofija, mato prie-šiškumą vietoj komunikacijos, valdžios ir prie-vartos godulį; jis mato masių svaiginimąsi ka-rine isterija, aklą jų tikėjimą pergale, laukinį,viskam pasirengusį, mirtį niekinantį avantiū-rizmą; ir priešingai, jis mato menką masių ryžtąaukotis, tausoti, kantriai ir blaiviai siekti sta-bilios situacijos; matome aistras, beveik be kliū-čių skinančias sau kelią už dvasios kulisų.

Visai nepriklausomai nuo žmogaus charak-terio bruožų mes matome neįveikiamą visų ins-titucijų neteisingumą, regime susiklostant si-tuacijas, kurioms nedaro įtakos teisingumas,ir visa tai arba dėl gyventojų skaičiaus didėji-mo ar dėl jų pasiskirstymo, arba dėl to, kad tikdalis turi tai, ko trokšta visi, tačiau ko neįma-noma lygiai padalyti.

Todėl riba, ties kuria kokiu nors pavidaluvėl prasiveržia prievarta, atrodo beveik neper-žengiama. Vėl iškyla klausimas, kas valdo pa-saulį - Dievas ar šėtonas? Bet vis dar išliekaniekuo nepagrindžiamas tikėjimas, kad galų ga-le net šėtonas tarnauja Dievui.

Kai mes, atsiskyrę nuo kitų, matome, kadmūsų gyvenimas išsibarsto į tuščias akimir-kas, kad jis yra valdomas atsitiktinumų irmums nepavaldžių įvykių, stovėdami istorijos,

Page 162: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

120 121

Page 163: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

IX. ŽMONIJOS ISTORIJA

kuri, atrodo, artėja prie pabaigos ir grasinapalikti tik chaosą, akivaizdoje mes esame pri-versti pakilti virš istorijos.

Tačiau mes privalome aiškiai suvokti savoepochą ir savo situaciją. Šiuolaikinė filosofijanegali egzistuoti nesuvokdama savo priklauso-mybės nuo laiko ir konkrečios vietos. Tačiaunors esame priklausomi nuo epochos sąlygų,privalome filosofuoti remdamiesi ne šitomis są-lygomis, o kaip visada remdamiesi Aprėptimi.Savo galimybių mes negalime matuoti savo epo-cha ir neturime jai pasiduoti; priešingai, ap-mąstydami savo epochą, privalome prasiveržtiten, kur galime gyventi įsišakniję gelmėje.

Nedera sudievinti istorijos. Nebūtina pripa-žinti bedieviškus žodžius, kad pasaulio istorijayra pasaulio teismas. Ji nėra paskutinis prie-globstis. Pralaimėjimas nėra joks argumentasprieš tiesą, kurios pagrindas - transcendenti-nis. Pasisavindami istoriją, mes ją įveikiameir išmetame inkarą amžinybėje.

XFILOSOFUOJANČIO

ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

Žmogaus nepriklausomybę neigia visi tota-litarizmai, ar tai būtų religinis tikėjimas, pre-tenduojantis disponuoti visiems vienoda tiesa,ar tai būtų valstybė, visus žmones paverčiantipolitinio aparato statybine medžiaga ir netlaisvalaikio užsiėmimus pajungianti vienaiideologinei linijai. Šiandien atrodo, kad nepri-klausomybė tyliai nyksta, nes egzistencija yraužliejama to, kas tipiška, įprasta ir savaimesuprantama.

Tuo tarpu filosofuoti - tai bet kokiomis są-lygomis grumtis už savo vidinę nepriklauso-mybę. Kas yra toji vidinė nepriklausomybė?

Nuo vėlyvosios antikos laikų išliko filosofokaip nepriklausomo žmogaus vaizdinys. Šisvaizdinys turi daug bruožų. Filosofas yra ne-priklausomas, nes, pirma, jis neturi poreikių,jis laisvas nuo žemiškų gėrybių troškulio, nuo

123

Page 164: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

instinktų viešpatavimo, jis gyvena asketiškai;antra, nes jis bebaimis, atsikratęs religinių vaiz-dinių netiesos; trečia, nes jis nedalyvauja neipolitikoje, nei valstybės gyvenime, jis gyvenasaugioje ramybėje, niekuo nesusaistytas, kaippasaulio pilietis. Kiekvienu atveju tas filosofastiki suradęs absoliučiai nepriklausomą tašką,atramą anapus visų dalykų, todėl yra nesu-trikdomas ir tvirtas.

Tokiu filosofo vaizdiniu buvo žavimasi, ta-čiau ir nepasitikima. Iš tikrųjų daugelis filoso-fų parodė, kad jie yra nepriklausomi nuo skur-do, šeimos, profesijos, politinio gyvenimo, kadlaimė nebūtinai turi būti lemiama išorinių da-lykų ir yra ne kas kita, kaip laikinumo suvo-kimas ir abejingumas likimo smūgiams. Ta-čiau daugelis tų filosofų taip pat pademonstra-vo didžiulę savimeilę, valdžios troškimą, išdi-dumą bei tuštybę, abejingumą žmogui ir bjau-rų priešiškumą kitiems filosofams. Ir visi jiebuvo dogmatikai. Si nepriklausomybė buvo to-kia negryna, kad ji kartais pasirodydavo esan-ti nesuvokta ir komiška priklausomybė.

Tačiau šie filosofai greta biblinės religijosatvėrė galimos nepriklausomybės šaltinį. Ben-dravimas su šiais filosofais pažadina ryžtą bū-ti nepriklausomam gal kaip tik tuo, kad ma-tai, jog žmogus negali rasti atramos izoliuoda-masis. Toji tariama absoliuti laisvė tuojau pat

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

virsta kitokia priklausomybe: išoriškai tai pri-klausomybė nuo pasaulio, kurio pripažinimo sie-kiama, vidujai - priklausomybė nuo aistrų. Vė-lyvosios antikos filosofų keliu niekur nenueisi-me. Nors kai kurie iš jų didūs, grumdamiesidėl laisvės jie sukūrė sustabarėjusias figūrasir lėkštas kaukes.

Mes matome, kad nepriklausomybė virstasavo priešingybe, jeigu ji save suabsoliutina.Ne taip lengva pasakyti, kaip mes galime grum-tis dėl nepriklausomybės.

Nepriklausomybė be galo dviprasmiška. Štaipavyzdžiai.

Filosofija, visų pirma kaip metafizika, kon-struoja minties žaidimus, tarsi kokias mąsty-mo figūras, virš kurių iškyla jas kuriantis mąs-tytojas, nes jo galimybės neribotos. Tuojau patkyla klausimas: ar žmogus yra savo minčių vieš-pats, nes juk jis netiki Dievu ir, nesusijęs sujokiu pagrindu, gali kurti ir žaisti savavališ-kai, pats sau nustatydamas žaidimo taisyklesir jomis žavėdamasis; ar priešingai, kadangijis susijęs su Dievu, jis turi pakilti virš savokalbos, į kurią įvelka ir kuria įformina tai, kas- kaip absoliuti būtis — niekada negali per kal-bą pasireikšti adekvačiai, todėl reikalauja be-galinių permainų?

Šiuo atveju filosofuojančio žmogaus nepri-klausomybė pasireiškia tuo, kad jis savo min-

Page 165: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

124 125

Page 166: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

čių nepaverčia dogmomis ir nėra joms paval-dus, bet tampa savo minčių viešpačiu. Tačiaubūti savo minčių viešpačiu — dviprasmiškas da-lykas: tai gali būti plevenimas savivalėje arbaryšys su transcendencija.

Kitas pavyzdys: kad įgytume nepriklausomy-bę, Archimedo taško mes ieškome anapus pa-saulio. Tai teisingas žingsnis, tačiau lieka klau-simas: ar tas Archimedo taškas yra egzistavi-mas anapus visko, kas yra, absoliučiai nepri-klausomą žmogų padarantis tarsi kokia dievy-be, ar tas taškas yra toji transcendentinė vie-ta, kur jis autentiškai susitinka su Dievu ir pa-tiria savo unikalią bei tobulą priklausomybę,kuri jį padaro nepriklausomą nuo pasaulio?

Dėl tokios dviprasmybės nepriklausomybė,užuot padėjusi realizuoti autentiškąją savastįir istorinės būties pilnatvę, bemat gali virstinieko neįpareigojančiu „o galima ir kitaip". Ta-da savastis pražūva, kaskart susitapatindamasu vis naujais vaidmenimis, į kuriuos tarpaisįsigyvena. Tokia iliuzinė nepriklausomybė, kaipir kiekviena regimybė, įgyja be galo įvairiuspavidalus. Pavyzdžiui, galima estetiškai mė-gautis visais dalykais, nesukant galvos, ar taižmonės, žvėrys ar akmenys, galima mėgautisnet su tokia vizijos galia, tarsi būtų atgimęsmitinis pasaulio suvokimas; tačiau tai „numi-rėlio su atviromis akimis" žvilgsnis, nes jis nė-

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

ra nulemtas egzistencinio apsisprendimo ir norsskatinamas ryžto statyti į pavojų gyvybę, betnepajėgia įsitvirtinti tame, kas besąlygiška. Ne-jautrus prieštaravimams bei absurdams, gena-mas beribio troškimo išvysti vis ką nors naujo,toks žmogus, pavaldus epochos prievartai, sten-giasi gyventi taip, kad tą prievartą patirtų kuomažiausiai ir kad jo valia bei patirtis būtų mak-simaliai nepriklausomos; jis gyvena taip, kadapsuptas prievartos išsaugotų vidinę laisvę, ogyvenimo apogėjumi laiko pamatytų dalykų iš-raišką, todėl būtį sutapatina su kalba.

Tokia neįpareigojanti nepriklausomybė la-bai nenorėtų pažvelgti sau į akis. Smaginima-sis vizijomis intensyvina būties žavesį. Atrodo,kad tokiam mitiniam mąstymui, kuris yra sa-votiška spekuliatyvinė poezija, atsiveria patibūtis.

Tačiau būtis neatsiveria pasyviai vizijai.Nepakanka net, atrodytų, tokių rimtų vieni-šojo vizijų, ezoterinių posakių, jaudinančiųvaizdų - visos tos diktatoriškos pranašų ir iš-minčių kalbos.

Pasidavus iliuzijai, kad įmanoma disponuo-ti pačia būtimi, galima dėti pastangas užmirš-ti save patį kaip žmogišką būtybę. Būties mi-ražuose ištirpsta pats žmogus, tačiau šituosemiražuose visada glūdi paskata sugrįžti atgal,jeigu tik slaptas nepasitenkinimas paakina at-

Page 167: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

126 127

Page 168: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

gauti tikrąją rimtį, kuri pabunda tik egzisten-cinę akimirką. Taip įveikiama ta pražūtinganuostata spoksoti į tai, kas yra, ir daryti vis-ką, kas galima.

Kata neįpareigojančios nepriklausomybės sri-tis - mąstymas apie bet ką. Neatsakingas žai-dimas priešybėmis duoda galimybę pagal po-reikį pasirinkti bet kokią poziciją. Tinka visimetodai, tačiau nė vienas nerealizuojamas nuo-sekliai. Žmogaus galvosena nemoksliška, tačiaujis nutaiso mokslinčiaus miną. Toks plepys nuo-lat mainosi, jis neapčiuopiamas lyg Protėjas11,iš tikrųjų jis nieko nepasako, tačiau atrodo taip,tarsi žadėtų kažką nepaprasto. Miglotos užuo-minos, kuždėjimas, paslaptingumo kaukė priejo traukia. Tačiau su juo neįmanoma tikrai dis-kutuoti, tegalima plepėti apie įvairiausias ža-vingas įdomybes. Galima tik viena: kartu sutokiu žmogumi ištirpti betikslėje iliuzinio jaus-mingumo tėkmėje.

Neįpareigojanti nepriklausomybė gali pasi-reikšti abejingumu nepakeliamu tapusiam pa-sauliui.

Mirčiai esu abejingas. Šiaip ar taip, ji ateis.Ko jaudintis?

Gyvenama vitalinių galių malonumais arbajų praradimo skausmu. Natūralistinė savitai-ga reikalauja jausti ir gyventi taip, kaip įpras-ta. Atsisakoma maišto. Nėra nieko, dėl ko bū-

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

tų verta gyventi. Galima meilės šiluma, tačiaują nuneša laikas, nuolat tekantis, absoliučiainepastovus. Nėra nieko besąlygiško.

Gyvenama naiviai, netrokštama nieko nepa-prasto nei veikloje, nei gyvenime. Daroma tai,ko reikalaujama ar ką, kaip atrodo, pridera da-ryti. Visokia patetika išjuokiama. Kasdieniamebendravime žmogus pasirengęs padėti.

Toks žmogus nebeturi jokio horizonto, nebe-atsiveria nei tolumai, nei praeičiai, nei atei-čiai, jis nieko nebelaukia, o gyvena tik šia aki-mirka.

Įvairūs iliuzinės nepriklausomybės pavida-lai, kurie gali mus patraukti, daro įtartiną pa-čią nepriklausomybę. Viena nekelia abejonių:kad įgytume tikrąją nepriklausomybę, privalo-me aiškiai suvokti ne tik tas dviprasmybes,bet ir visokios nepriklausomybės ribas.

Absoliuti nepriklausomybė neįmanoma. Mąs-tydami esame pririšti prie žiūros, kuri turi bū-ti mums duota, gyvendami esame pririšti priekitų, su kuriais vieni kitiems padėdami tegali-me gyventi. Kaip savastis, mes susiję su kitasavastimi, su kuria komunikuodami atranda-me pačius save. Nėra jokios izoliuotos laisvės.Kur egzistuoja laisvė, ten ji grumiasi su ne-laisve, kurią visiškai įveikusi, pašalinusi visaskliūtis ji pati būtų pasmerkta išnykti.

Page 169: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

128 129

Page 170: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

Todėl esame nepriklausomi tik tada, kaikartu susyjame su pasauliu. Netikra tokia ne-priklausomybė, kurią įgyju apleisdamas pa-saulį. Būti nepriklausomam pasaulyje yra nekas kita, kaip tam tikras santykis su pasau-liu: būti greta jo ir kartu greta jo nebūti, būtikartu ir jame, ir už jo. Didžiųjų mąstytojų te-zės nors ir skiriasi savo prasme, tačiau turikai ką bendro.

Turėdamas galvoje įvairius potyrius, malo-numus, laimės ir nelaimės akimirkas, Aristi-pas12 sako: aš turiu, nesu turintis; iš tų, kurieneišvengiamai turi dalyvauti žemiškajame gy-venime, Paulius reikalauja: turėkite, tarsi ne-turėtumėte; Bhagavatgytoje sakoma: atlikti dar-bą, tačiau nesiekti jo vaisių; Laozi teigia: veiks-mas per neveiklumą. Šios nemirtingos filosofi-nės tezės gali būti interpretuojamos iki bega-lybės. Šiuo atveju mums pakaks konstatuoti,kad tai yra būdai, kuriais išreiškiama vidinėnepriklausomybė. Mūsų nepriklausomybė nuopasaulio yra neatskiriama nuo tam tikro pri-klausomybės nuo pasaulio būdo.

Kitas nepriklausomybės ribotumas reiškia-si tuo, kad suabsoliutinta ji paneigia pati save.

Nepriklausomybė negatyviai buvo apibūdin-ta kaip laisvė nuo baimės, kaip abejingumaslaimei ir nelaimei, kaip kontempliatyvausmąstymo ramybė, kaip nepavaldumas jaus-

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

mams ir instinktams. Tačiau tai, kas čia yranepriklausoma, yra tik abstraktaus Aš atsi-tiktinė būsena.

Nepriklausomybės turinys neišplaukia išjos pačios. Tai nėra polinkio, vitališkumo arrasės jėga, nei valia viešpatauti, nei savęs su-kūrimas.

Filosofavimas išauga iš pasaulyje įsišakni-jusios nepriklausomybės, kuri sutampa su ab-soliučia priklausomybe nuo transcendencijos.Tariama, niekuo nesusaistyta nepriklausomy-bė tuojau pat virsta tuščiu, t.y. formalistiniu,mąstymu be turinio, be idėjos, be egzistenciniopagrindo. Tokia nepriklausomybė visų pirmavirsta kaprizų valdomu neigimu. Jai nieko ne-reiškia viskuo abejoti, to abejojimo nesaistantjokia įpareigojančia galia.

Priešinga radikalios Nietzsche's tezės pras-mė: tik jei nėra jokio Dievo, žmogus tampa lais-vas. Jei yra Dievas, žmogus nebeauga, nes nuo-lat tarsi įsilieja į Dievą lyg neužtvenktas van-duo, prarandantis savo jėgą. Tačiau tą pačiąmetaforą galima aiškinti priešingai negu Niet-zsche: tik žvelgdamas į Dievą žmogus išauga,užuot lyg neužtvenktas vanduo nutekėjęs į vi-talinio gyvenimo menkystę.

Trečias mūsų galimos nepriklausomybės ri-botumas susijęs su žmogaus būties pamatinesąranga. Kaip žmonės, mes nuolat patenkame

Page 171: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

130 131

Page 172: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

į klystkelius, iš kurių negalime rasti išeities.Vos pabudus sąmonei, mus tuojau pat apninkailiuzijos.

Biblija šį dalyką aiškina mistiškai, gimtąjanuodėme. Hegelio filosofijoje didingai atskleis-tas žmogaus susvetimėjimas. Kierkegaard'asįspūdingai atskleidžia mumyse glūdintį demo-niškumą, dėl kurio puolama į neviltį ir užsida-roma savyje. Sociologijoje tiesmukiau kalbamaapie mums viešpataujančias ideologijas, o psi-chologijoje - apie mus valdančius kompleksus.

Ar mes galime tapti visų sublimacijų, už-maršumo, saviapgaulės ir iškreiptų pažiūrų šei-mininkais, kad pasiektume tikrąją nepriklau-somybę? Paulius parodė, kad mes nepajėgiamebūti iš tikrųjų geri. Juk be žinojimo doras el-gesys neįmanomas, bet jeigu aš žinau, kad ma-no elgesys doras, jau pasikeliu į puikybę ir sa-vimi patenkintą tikrumą. Kantas parodė, jogdorai elgdamiesi vadovaujamės slaptu motyvu,kad toks elgesys ne per daug kenktų mūsų lai-mei, ir tuo tą elgesį suteršiame. Tokio radika-laus mumyse slypinčio blogio mes negalimeįveikti.

Mūsų nepriklausomybė pati reikalinga pa-ramos. Mes galime tik stengtis ir privalometikėti, kad - be jokio tikrumo pasaulyje - išvidaus mes gausime nesuvokiamą pagalbą, kuriišvaduos mus nuo visų iškraipymų. Mūsų ga-

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

lima nepriklausomybė visada yra priklausomy-bė nuo transcendencijos.

Kaip galima apibūdinti dabarties filosofavi-mo nepriklausomybę?

Nepriskirti savęs jokiai filosofinei mokyk-lai, jokios objektyvios tiesos nelaikyti išskirti-ne ir vienintele, valdyti savo mintis:

- nekaupti filosofijos kaip turimų žinių kie-kio, bet pasinerti į filosofavimą kaip į judėjimą;

- grumtis už tiesą ir žmogiškumą besąlygiš-koje komunikacijoje;

- išsiugdyti sugebėjimą mokytis iš praeitiesją perimant, įsiklausyti į amžininkų balsą, bū-ti atviram kiekvienai galimybei;

- išliekant savimi, pasinerti į savo istoriš-kumą, į savo ištakas, į tai, ką esu padaręs,įsisąmoninti, kas aš buvau, kas galėjau būti irkas man yra duota;

- iš savo istoriškumo nuolat išsiveržti į vi-suotinį žmogaus istoriškumą ir taip tapti pa-saulio piliečiu.

Mes beveik nebetikime tokiu filosofu, kurisviskam abejingas, nebetikime stoiko ramybe,nebetrokštame net nepajudinamo tvirtumo, nesjuk pati būtis, bloškianti mus į aistrą ir baimę,į ašaras ir džiaugsmą, leidžia mums patirti tai,kas yra iš tikrųjų. Todėl tik išsilaisvindami išemocijų pančių, o ne jas sunaikindami mes tam-pame savimi. Todėl privalome ryžtis rizikuoti

Page 173: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

132 133

Page 174: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

X. FILOSOFUOJANČIO ŽMOGAUS NEPRIKLAUSOMYBĖ

Page 175: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

būti tik žmonėmis ir sykiu daryti tai, ką gali-me, kad taip pasiektume mūsų nepriklauso-mybės pilnatvę. Tada galėsime kentėti nede-juodami, neteksime vilties, bet nepražūsime,būsime sukrėsti, bet nepalaužiami, tada musišaukštins mūsų įgyta vidinė nepriklausomy-bė. Tačiau filosofavimas yra ne nepriklauso-mybės turėjimas, o jos mokykla.

XIFILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS

Page 176: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Jei nenorime, kad mūsų gyvenimas butų pra-rastas, išbarstytas, turime jame susikurti tamtikrą tvarką. Kasdienybėje jį turi palaikyti at-virumas Aprėpčiai, jis turi būti vientisa darboir didžiųjų akimirkų pilnatvė; nuolat kartoda-masis, jis turi siekti gelmės. Tada net kaip mo-notoniško darbo slinktis gyvenimas bus apgaub-tas nuotaikos, atviros tam tikrai prasmei. Ta-da mes jausimės saugūs, atsiverdami pasau-liui ir sau, tada turėsime šaknis gyvenime iristorijoje, kuriai esame pavaldūs, nieko neuž-miršdami ir išsaugodami ištikimybę.

Tokią tvarką atskiram žmogui gali duoti pa-saulis, kuriame jis gimė, ar bažnyčia, formuo-janti ir įdvasinanti tiek didžiuosius žingsniusnuo gimimo iki mirties, tiek mažuosius žings-nius kasdienybės keliu. Tada individas spon-taniškai atsiveria tam, su kuo susiduria savo

135

Page 177: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS

Page 178: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

aplinkoje. Kitaip yra griūvančiame pasaulyje,kuriame vis mažiau tikima tradicija, kuris eg-zistuoja tik kaip išorinė tvarka be simbolių irtranscendencijos, kuris išsekina sielą ir nebe-patenkina žmogaus; o ten, kur toks pasaulisžmogų išlaisvina, jis palieka jį sau pačiam,blokšdamas į goslumą ir nuobodulį, i baimę irabejingumą. Tada individui belieka pasikliautitik pačiu savimi. Gyvendamas filosofiškai, sa-vo jėgomis jis bando susikurti tai, ko jam ne-duoda aplinka.

Filosofinio gyvenimo būdo troškulys kyla ištamsos, į kurią nublokštas individas, iš prara-dimo, kurio ištiktas jis, nebegalėdamas mylėti,tarsi spokso į tuštumą, iš savimaršos, kuriai jipasmerkia rutina, kai jis staiga atsipeikėja, iš-sigąsta ir klausia savęs: kas esu, ką praradau,ką turiu daryti?

Tokią savimaršą skatina techninis pasaulis.Sutvarkytas pagal laikrodį, suskaldytas į bu-kinančius arba beprasmiškus darbus, vis ma-žiau patenkinančius žmogų kaip žmogų, jis at-veda prie tokios ribos, kai žmogus jaučiasi esąsmašinos dalis, kuri pakaitomis įmontuojamatai šen, tai ten, o pati savaime nieko nereiškiair nieko negali imtis. Ir kai tik jis pradedaatsipeikėti, šio pasaulio kolosas vėl jį įtraukiaį viską sumalantį tuščio darbo ir tuščių laisva-laikio linksmybių mechanizmą.

Tačiau polinkis užsimiršti apskritai būdin-gas žmogui. Reikia jo atsikratyti, kad nepra-rastum savęs ištirpdamas pasaulyje, įpročiuo-se, banalybėse ir kasdienybės keliuose.

Filosofavimas yra ryžtas atsiverti ištakoms,sugrįžti į save ir, kiek leidžia jėgos, suaktyvin-ti save vidiniais veiksmais.

Tiesa, kasdienėje egzistencijoje visų pirmatenka atlikti realias užduotis, nusilenkti die-nos reikalavimams. Tačiau tuo nepasitenkinti,o, priešingai, į kasdienį darbą ir smulkių tiks-lų vaikymąsi žvelgti kaip į savimaršos kelią irvisa tai patirti kaip praradimą ir kaltę - štaikas yra trokšti filosofinio gyvenimo būdo. Beto, labai svarbu rimtai žiūrėti į tai, ką patiridrauge su kitais žmonėmis, į laimę ir skaus-mą, į sėkmę ir nesėkmę, į sielos sutemas beisumaištį. Neužsimiršti, neišsisukinėti, bet su-aktyvinti visą savo vidujybę, nelikti abejingam,bet apmąstyti — štai koks yra filosofinis gyve-nimo būdas.

Yra du jo keliai: mąstanti meditacija vie-natvėje ir abipusiškai suprantanti, abipusiškaiveikianti, abipusiškai kalbanti, abipusiškai ty-linti komunikacija su žmonėmis.

Mums, žmonėms, nepamainomos yra kas-dienės gilaus susimąstymo akimirkos. Mes įsi-tikriname savimi, kad išsibarstydami kasdie-nybėje neprarastume sąlyčio su absoliutu.

Page 179: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

136 137

Page 180: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS

Page 181: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Tai, kam religijose tarnauja kultas ir mal-da, filosofijoje atitinka sąmoningas susikaupi-mas, atsigręžimas į pačią būtį. Tai turime da-ryti tuo metu, kai nusigręžiame nuo pasauliotikslų, tačiau nejaučiame tuštumos, bet susi-liečiame su tuo, kas esminga. Tai gali būti ry-tas, vakaras arba atokvėpio akimirkos.

Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kul-tinio, neturi švento objekto, šventos vietos ir nu-sistovėjusios formos. Jo vyksmo tvarka netam-pa taisykle, bet lieka laisvai kintančia galimy-be. Filosofinis susimąstymas, skirtingai nuo kul-tinės bendruomenės, realizuojamas vienatvėje.

Koks gali būti tokio susimąstymo turinys?Pirma, tai refleksija. Aš prisimenu, ką per

dieną padariau, ką mąsčiau ir jaučiau. Patik-rinu, kas buvo neteisinga, kur buvau nesąži-ningas pačiam sau, kur išsisukinėjau, kur bu-vau nenuoširdus. Matau, kur pritariu sau irkur galėčiau tobulėti. Aš apmąstau, kaip savekontroliuosiu ir ko laikysiuos visą dieną. Ašvertinu save, apžvelgdamas ne man nepasie-kiamą savo būties visumą, o savo atskirus po-elgius, aš randu principus, kuriais noriu vado-vautis, galbūt fiksuoju žodžius, kuriuos norė-čiau ištarti apimtas pykčio, nevilties, nuobo-dulio ar patyręs kitokį praradimą lyg kokiusburtažodžius, kurie padėtų man susitvardyti(pavyzdžiui, neprarasti saiko, galvoti apie ki-

tus, laukti, Dievas yra). Aš mokausi iš tradici-jos, kuri eina nuo pitagorininkų per stoikus irkrikščionis iki Kierkegaard'o ir Nietzsche's, rei-kalaudama savirefleksijos ir jos neužbaigtumobei beribių galimybių klysti patirties.

Antra, tai transcenduojantis susimąstymas.Filosofinio minties judėjimo stichijoje aš įsitik-rinu autentiškąja būtimi, dievybe. Poezijoje irmene aš skaitau būties šifrus. Stengiuosi juossuprasti filosofiškai apmąstydamas. Stengiuo-si įsitikrinti tuo, kas pačiame laike yra amžinair antlaikiška, bandau prisilytėti prie savo lais-vės prado, o per jį - prie pačios būties, bandauprasiskverbti tarsi į kokio man ir kūrėjui ben-dro žinojimo pagrindą.

Trečia, mes apmąstome tai, ką reikia veiktišią akimirką. Savojo gyvenimo žmonių visuo-menėje prisiminimas yra fonas, kuriame išryš-kėja dabartiniai mūsų uždaviniai iki pat šiosdienos smulkmenų, jeigu dėl įkyrumo, būdingo į[šio pasaulio] tikslus orientuotam mąstymui, ašprarandu aukščiausiosios prasmės pajautimą.

Ką aš susimąstydamas laimiu sau pačiam -jeigu tai suabsoliutinčiau, būtų lyg ir nieko ne-laimėta.

Kas nerealizuojama komunikacija, to dar nė-ra, kas galų gale joje neįsišaknija, apskritaineturi pakankamo pagrindo. Tiesa pradedamadviese.

Page 182: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

138 139

Page 183: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BODAS

Page 184: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Todėl filosofija reikalauja nuolat siekti ko-munikacijos, jai beatodairiškai atsiduoti, atsi-žadėti savo atkaklios, vis į kitokį apdarą įvilk-tos savitaigos, gyventi viltimi, kad aukodama-sis nesuprantamu būdu aš vėl esu grąžinamassau pačiam.

Todėl aš nuolat turiu abejoti savimi, nieka-da negaliu būti tikras ir laikytis vieninteliotariamai tvirto atramos taško, iš kurio žvelg-damas tapčiau sau visiškai skaidrus ir nieka-da neklysčiau. Toks pasitikėjimas savimi yra la-biausiai viliojanti nesąžiningos savitaigos forma.

Susimąstydamas trejopu būdu - reflektuo-damas save patį, transcenduodamas, apgalvo-damas, ką privalau daryti, - ir atsiverdamasberibei komunikacijai, aš nejučiom pasiekiu tai,ko negalėčiau pasiekti save prievartaudamas:meilės skaidrumą, slaptą ir visada netikrą die-vybės priartėjimą, būties atvertį, o kartu gal-būt ir ramybę nuolatiniame mūsų gyvenimonerime, pasitikėjimą būtimi nepaisant baisiau-sių nelaimių, tvirtą apsisprendimą aistrų sū-kuryje, tikrą ištikimybę nuolat gundančiomisgyvenimo akimirkomis.

Jeigu susimąstydamas aš pasineriu į Aprėptį,kuria gyvenu ir galiu gyventi dar tobuliau, išjos ištrykšta susimąstymas, ir mane apima tarsikokia dominuojanti nuotaika, visą dieną palai-kanti mane begaliniuose darbuose ir net tomis

akimirkomis, kai esu praryjamas techninio apa-rato. Juk akimirkų, kuriomis aš tarsi sugrįžtuį save, prasmė yra kaip tik ta, kad aš įgyjutvirtą nusistatymą, persmelkiantį visas nuolatkintančias dienos nuotaikas, mane susaistantįir neleidžiantį man prasmegti į tuštumą, kaiaš iškrypstu iš tikrojo kelio, pasimetu ir pasi-duodu afektams. Juk šiomis akimirkomis į da-bartį prasiskverbia tiek praeitis, tiek ateitis, tai-gi tai, kas neleidžia išsibarstyti ir turi trukmę.

Be to, filosofavimas kartu moko ir gyventi,ir mirti. Dėl egzistencijos laike netikrumo gy-venimas yra nuolatinis išmėginimas.

Šio išmėginimo slinktyje reikia rizikuoti pa-sinerti į gyvenimą, ryžtis net kraštutiniams at-vejams, neužsimerkti jų akivaizdoje, reikia be-ribio sąžiningumo stebint, klausiant ir atsa-kant. Be to, reikia eiti savo keliu, nors ir ne-pažįsti visumos, nors negali pačiupinėti to, kastikra, nors visaip išsisukinėdamas ir remda-masis iliuzine patirtimi ir negali rasti slaptolangelio, kuris duotų galimybę išvysti trans-cendenciją tiesiogiai, neatitrūkus nuo objekti-nio pasaulio, nors ir negirdi vienareikšmio, tie-siogiai išsakyto Dievo žodžio, bet, priešingai,privalai įsiklausyti į daugiareikšmę daiktų kaipšifrų kalbą ir sykiu gyventi įsitikinęs trans-cendencijos tikrumu.

Page 185: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

140 141

Page 186: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BODAS XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS

Page 187: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Tik nuo šios akimirkos tokiai abejotinai eg-zistencijai gyvenimas gali atrodyti geras, pa-saulis gražus, o pati egzistencija - pilnatviška.

Jeigu filosofuoti reiškia mokytis mirti, taitas sugebėjimas mirti yra kaip tik tikro gyve-nimo sąlyga. Mokytis gyventi ir mokytis mirtiyra tas pat.

Susimąstymas moko pajusti minties jėgą.Mąstymas yra žmogaus būties pradžia. Tei-

singai pažindamas objektus, aš patiriu racio-nalumo jėgą, pavyzdžiui, atlikdamas skaičiavi-mo operacijas, techninį planavimą, eksperimen-tais pažindamas gamtą. Logikos prievartos jė-ga darant išvadas, priežastinių ryšių įžvalga,patirties akivaizdumas yra juo intensyvesni, juogrynesnis metodas.

Tačiau filosofavimas prasideda prie tokio in-telektinio žinojimo ribų. Racionalumo bejėgiš-kumas atliekant tai, kas mums svarbu nusta-tant tikslus ir galutines prasmes, pažįstantaukščiausiąjį gėrį, pažįstant Dievą ir žmogauslaisvę, pažadina mąstymą, kuris, naudodama-sis protu, yra kažkas daugiau negu protas. To-dėl filosofavimas veržiasi prie intelektinio pa-žinimo ribų, kad kaip tik čia pabustų.

Kas tariasi viską supratęs, jau nebefiloso-fuoja. Kas ribotą mokslinį pažinimą laiko pa-čios būties ir jos visumos pažinimu, tas yravaldomas moksliškumo prietarų. Kas nebesi-

stebi, tas nebeklausia. Kam nebėra paslapčių,tas nebeieško. Prie pažinimo galimybių ribosfilosofavimas yra visiškai atviras tam, kas pa-siekus žinojimo ribas pasirodo nepažįstamybėspavidalu.

Prie šių ribų baigiasi pažinimas, bet ne mąs-tymas. Savo žiniomis aš galiu veikti išoriškai,techniškai jas pritaikydamas; pasinėrus į neži-nojimą, yra galimas vidinis veiksmas, pakei-čiantis mane patį. Čia pasireiškia kitokia, gi-lesnė minties jėga, kuri nėra izoliuota ir nu-kreipta į kokį nors objektą, bet yra vyksmasmano vidinėje esybėje, kuriai mąstymas ir bū-tis yra tas pat. Toks mąstymas, kaip vidinisveiksmas, palyginti su išorine technikos galia,yra niekas, jo negalima pritaikyti kaip manožinių, negalima jo numatyti ar planuoti, tačiautik jis teikia tikrąjį skaidrumą ir atveria esmę.

Protas (ratio) yra didysis išplėtėjas, fiksuo-jantis objektus, intensyvinantis esaties įtam-pas, tvirtai ir aiškiai parodantis tai, ko protusuvokti negalima. Proto aiškumas įgalina aiš-kiai suvokti jo paties ribas ir žadina tikruosiusimpulsus, kurie kartu yra ir mąstymas, ir vei-kimas, ir vidinis, ir išorinis veiksmas.

Iš filosofo reikalaujama, kad jis gyventų pa-gal savo mokslą. Sis teiginys blogai išreiškiatai, kas juo norima pasakyti. Juk filosofo moks-las nėra kokie nors pamokymai, kurie gali būti

Page 188: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

142 143

Page 189: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS

Page 190: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

taikomi atskiriems realaus gyvenimo atvejams,kaip kad daiktai skirstomi į empiriškai pažin-tas rūšis arba faktinė medžiaga apibendrina-ma teisinėmis normomis. Filosofinių minčių ne-galima pritaikyti, veikiau jos yra tikrovė, apiekurią galima pasakyti: mąstydamas žmoguspats gyvena, arba: gyvenimas yra susiliejęs sumintimi.Todėl žmogaus būtis ir filosofavimasyra neatskiriami (nuo mokslinio pažinimo, prie-šingai, žmogaus būtį galima atskirti), taigi bū-tina ne tik mąstyti filosofinę mintį, bet ir sy-kiu su šia mintimi pasinerti į apmąstomą filo-sofinę žmogaus būtį.

Filosofiniam gyvenimui nuolat gresia pavo-jus žlugti dėl iškraipymų, kuriems pateisintipasitelkiami net pačios filosofijos teiginiai. Vi-talinės egzistencijos reikalavimai prisidengiaegzistencijos apšvietos formulėmis.

Ramybė virsta pasyvumu, pasitikėjimas -apgaulingu tikėjimu, kad visi dalykai yra har-moningi, atvirumas mirčiai — bėgimu nuo pa-saulio, protas - abejingumu viskam. Geriausiavirsta tuo, kas blogiausia.

Komunikacijos siekimas iškreipiamas apgau-lingomis priedangomis: žmogus nori, kad jįgerbtų, neatsisakydamas pretenzijų likti abso-liučiai tikras savo teisumu. Jis nori, kad jamatleistų jo nervingumą, ir kartu reikalauja, kadpripažintų jo laisvę. Jis šneka apie beatodai-

rišką komunikaciją ir kartu lieka apdairus, nu-tyli ir slepia priešiškumą. Jis dedasi kalbąsapie dalyko esmę, o galvoja tik apie save.

Filosofinis gyvenimas, siekiantis atskleistiir įveikti šiuos iškraipymus, jaučia savo ne-tikrumą, todėl nuolat laukia kritikos, ieškopriešininko, nori išgirsti kitų abejones, siek-damas ne paklusti, o būti paskatintas toliausave skaidrinti. Toks gyvenimas randa tiesąir ramų tikrumą harmoningai atsiverdamaskitam, jeigu tik komunikacija buvo atvira irbeatodairiška.

Filosofavimas neturi būti tikras net visiškoskomunikacijos galimybe, nors visada yra gyvastikėjimu komunikacija ir nuolat jai ryžtasi. Ga-lima ja tikėti, bet negalima žinoti, kad ji yra.Kada žinai ją pasiekęs, jau esi ją praradęs.

Egzistuoja baimę keliančios ribos, nors filo-sofija ir nepripažįsta jų galutinėmis: tai nu-grimzdimas į užmarštį, pasidavimas iraciona-lumui ir jo pripažinimas. Ak, mes tiek daugkalbame, kada tai, kas svarbiausia, galime pa-sakyti visai paprastai, tiesa, nors ir ne abst-rakčiu teiginiu, tačiau ženklu, tinkančiu kon-krečiai situacijai.

Ten, kur pilna iškraipymų, painiavos ir pin-klių, dabarties žmogus šaukiasi nervų gydyto-jo. Iš tikrųjų būna kūno ligų ir neurozių, ku-rios priklauso nuo mūsų dvasios būklės. Re-

Page 191: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

144 145

Page 192: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BŪDAS

Page 193: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

alistiškai žiūrint, jas reikia suprasti, pažinti,mokėti su jomis elgtis. Nedera vengti žmogiš-kos gydytojo pagalbos, jeigu patyręs gydytojasiš tikrųjų kai ką žino ir gali. Tačiau šiandienpsichoterapijos pagrindu susiformavo tai, kaspriklauso nebe medicinos mokslo kompetenci-jai, o filosofijai ir todėl turi būti išbandomaetiškai ir metafiziškai, kaip ir kiekviena filo-sofinė pastanga.

Filosofinio gyvenimo tikslo nedera apibrėžtikaip tam tikros būsenos, kurią būtų galimapasiekti ir nurimti. Mūsų būsenos yra tik nuo-latinio mūsų egzistencijos aktyvumo ar pasy-vumo apraiškos. Mūsų esmė yra būtis kelyje.Mes norėtume įveikti laiką. Tai įmanoma tikper priešingybes.

Tik egzistuodami šią mūsų istoriškumo aki-mirką mes patiriame amžinąją dabartį. Tik bū-dami konkrečiais žmonėmis mes įsitikrinamežmogiškąja būtimi apskritai.

Tik patirdami savo epochą kaip mus aprė-piančią realybę, šią epochą mes galime suvok-ti kaip visos istorijos dalį, o pastarojoje įžvelg-ti amžinybę.

Pakilimo akimirkomis per savo būsenas mesprisiliečiame prie vis skaidrėjančių ištakų, ta-čiau nuolat išlieka grėsmė, kad jas vėl praristamsa.

Toks filosofinio gyvenimo pakilimas visadaindividualiai konkretus. Žmogus kaip indivi-das turi vykdyti komunikaciją, ir čia nieko ne-galima užkrauti kitiems.

Pakilimą pasiekiame tik istoriškai konkre-čiais pasirinkimo aktais, o ne pasirinkdami tei-giniais išsakytą vadinamąją pasaulėžiūrą.

Baigdami filosofinę situaciją laike apibūdin-sime palyginimu.

Kai filosofas, stovėdamas ant tvirto pagrin-do, realistinės patirties, specialiųjų mokslų,kategorijų ir metodų mokslo saugiais keliaisišvaikščioja visą idėjų pasaulį, neperžengda-mas tvirtos žemės ribų, pagaliau lyg drugysjis atskrenda ant okeano kranto, verždama-sis į vandenis ir ieškodamas laivo, kuriuo jisnorėtų plaukti, trokšdamas atrasti ir ištirtiabsoliutą, jo egzistencijai pasirodantį transcen-dencijos pavidalu. Jis ieško laivo - filosofiniomąstymo ir filosofinio gyvenimo metodo, lai-vo, kurį jis mato, tačiau į kurį negali patek-ti; jis spurda ir galbūt skraido keisčiausiaisvingiais.

Mes esame tokie drugiai ir esame pasmerk-ti pražūčiai, jeigu tik prarandame orientacijątvirtoje žemėje. Bet mes nenorime joje pasi-likti. Štai kodėl mūsų plazdenimas yra toksneužtikrintas ir galbūt labai juokingas tiems,

Page 194: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

146 147

Page 195: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XI. FILOSOFINIS GYVENIMO BODAS

Page 196: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

kurie saugiau gyvena sausumoje ir yra viskuopatenkinti; jis suprantamas tik tiems, kuriuosapėmė nerimas. Jiems pasaulis tampa išeitiestašku skrydžiui, nuo kurio priklauso viskas irkurį kiekvienas turi pradėti pats, sykiu ryž-damasis bendrauti, ir kuris niekada negalitapti tikro mokslo objektu.

XIIFILOSOFIJOS ISTORIJA

Page 197: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Filosofija yra tokia pat sena kaip religija irsenesnė už visas bažnyčias. Savo kūrėjų didy-be ir tyrumu ir savo ištikimybe tiesai ji beveikvisada prilygo jai svetimo religinio pasaulio ran-gui. Tačiau šio pasaulio atžvilgiu ji yra bejėgė,nes neturi savos socialinės institucijos. Jos gy-vastį palaiko atsitiktinė pasaulio galingųjų -neišskiriant nė bažnyčios - globa. Kad galėtųpasirodyti objektyviu kūrinio pavidalu, jai rei-kalinga palanki sociologinė situacija. Savo au-tentiškąja realybe ji gali atsiverti bet kada irkiekvienam žmogui; kokiu nors pavidalu ji eg-zistuoja visur, kur tik gyvena žmonės.

Bažnyčios skirtos visiems, filosofija - pavie-niams individams. Bažnyčios yra regimosiosžmonių masių organizacijos formos šiame pa-saulyje. Filosofija išreiškia pastangas dvasin-gų žmonių, kurie susiję tarp savęs nepriklau-

149

Page 198: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA

Page 199: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

somai nuo laiko ir vietos ir kurių karalystė -ne šio pasaulio.

Kol bažnyčios atviros amžinybei, jų išorinėjėga gyva sielos pilnatve. Juo labiau amžinybėpriverčiama tarnauti jų pasaulietinei jėgai, juota jėga darosi baisesnė ir - kaip kiekviena jė-ga - tampa blogio šaltiniu.

Kol filosofija liečiasi su amžinąja tiesa, ji už-dega be jokios prievartos ir savo vidine gyvas-timi suteikia sielai ramybę. Bet juo labiau sa-vo tiesą ji priverčia tarnauti šio pasaulio jėgoms,juo labiau ji tampa iliuzine vitalinių interesųpriedanga ir skatina sielos anarchiją. Ir paga-liau juo labiau ji nebenori būti kuo nors dau-giau negu tik mokslu, juo labiau ji virsta niek-niekiu, kuris nėra nei mokslas, nei filosofija.

Laisva filosofija žmogui nenukrinta iš dan-gaus. Niekam ji nėra įgimtas dalykas. Dėl josnuolat reikia grumtis. Ją pasiekia tik tas, ku-ris jai atsiveria pasinerdamas į savo ištakas.Pirmasis, atsitiktinis žvilgsnis į ją gali žmogųuždegti. Šį užsidegimą lydi filosofijos studijos.

Šios studijos yra trejopo pobūdžio: praktinės,kasdien atliekant vidinius veiksmus; dalykinės,domintis [filosofijos] turiniu, studijuojant moks-lus, kategorijas, metodus ir sistematiką; istori-nės, pažįstant filosofinę tradiciją. Kas bažnyčiaiyra autoritetas, tas pat filosofuojančiam yra re-alybė, į jį prabylanti iš filosofijos istorijos.

Jeigu į filosofijos istoriją mes žvelgiame va-dovaudamiesi savo autentiško filosofavimo in-teresais, privalome ją suprasti pačia plačiau-sia prasme.

Filosofijos apraiškų įvairovė — nepaprasta.Upanišados buvo sukurtos Indijos kaimuose irmiškuose, nuošaly nuo pasaulio, vienatvėje ar-ba intymiame mokinių ir mokytojų ratelyje,Kautilja13 buvo ministras, padėjęs valstybės pa-matus, Konfucijus — mokytojas, troškęs išpru-sinti ir politiškai sustiprinti savo tautą, Plato-nas - aristokratas, kuriam jo kilmės lemta po-litinė veikla savo bendruomenės labui atrodėbeprasmiška dėl papročių sugedimo, Bruno,Descartes'as, Spinoza - vieniši mąstantys žmo-nės, troškę tiesos, Anzelmas - autoritarinės baž-nytinės tvarkos gynėjas, Tomas - bažnyčios tar-nas, Nikolajus Kuzietis — kardinolas, gyvenęssykiu ir bažnytinį, ir filosofinį gyvenimą, Ma-chiavelli - nesėkmę patyręs valstybės vyras,Kantas, Hegelis, Schellingas - praktikuojan-tys profesoriai.

Mes turime atsisakyti vaizdinio, kad filoso-favimas savo prigimtimi yra profesorių užsiė-mimas. Filosofuoja žmogus apskritai ir, atro-dytų, bet kokiomis sąlygomis ir aplinkybėmis,ir kaip vergas, ir kaip valdovas. Istorinės tie-sos apraiškos mums tampa suprantamos iš topasaulio, kuris ją pagimdė, ir iš likimo tų žmo-

Page 200: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

150 151

Page 201: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA

Page 202: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

nių, kurie ją apmąstė. Jeigu tos apraiškosmums svetimos ir nesuprantamos, tai kaip tiktokiais savo bruožais jos reikšmingos. Juk filo-sofines mintis ir mąstytojus mes turime su-prasti iš jų istorinės tikrovės. Tiesa nėra tai,kas plevena abstrakcijos eteryje ir kas egzis-tuoja savaime ir save pagrindžia.

Su filosofijos istorija mes susiduriame ten,kur, iš pagrindų studijuodami kokį nors vei-kalą, tarsi priartėjame prie pasaulio, kuria-me jis atsirado.

Po to mes ieškome perspektyvų, kuriosmums atveria artikuliuotą istorinę filosofavi-mo visumą, nors ir neužbaigtą, tačiau galin-čią mums padėti orientuotis plačiose [filoso-fijos] erdvėse.

Dviejų su puse tūkstantmečių filosofijos is-torijos visuma yra tarsi kokia vienintelė didin-ga žmogaus savimonės tapsmo akimirka. Ši aki-mirka kartu yra nesibaigianti diskusija. Ji at-skleidžia susiduriančias jėgas, klausimus, ku-rie atrodo neišsprendžiami, didingus kūriniusir nuosmukius, gilią tiesą ir paklydimų sūkurį.

Tirdami filosofijos istoriją, mes ieškome sche-mos, kurioje surandame vietą filosofinėms idė-joms. Tik viso pasaulio filosofijos istorija paro-do, kaip filosofija susiklostė istoriškai, skirtin-giausiomis socialinėmis ir politinėmis aplinky-bėmis, įvairiose egzistencinėse situacijose.

Savarankišką minties raidą matome Kinijo-je, Indijoje ir Vakaruose. Nepaisant atsitikti-nių sąlyčių, šių trijų pasaulių izoliuotumas ikipat Kristaus gimimo yra toks akivaizdus, kadkiekvienas iš jų turi būti suprantamas remian-tis juo pačiu. Vėliau pastebimas Indijoje susi-formavusio budizmo poveikis Kinijai, kurį ga-lima palyginti su krikščionybės poveikiu Va-karų Europai.

Tų trijų pasaulių raida vyksta panašia krei-ve. Po tamsios priešistorės visur ašinio laikoepochoje (800-200 m. pr. Kr.) atsiranda pama-tinės idėjos. Po to formuojasi ir konsoliduojasididžiosios išganymo religijos, vyksta nuolat pa-sikartojantys atsinaujinimai, kuriamos apiben-drinančios sistemos (scholastika) ir ypač subti-lios loginės spekuliacijos, kupinos aukščiausiosmetafizinės prasmės.

Tokia sinchroniška trijų pasaulių istorinėsraidos klasifikacija verčia daryti išimtį Vaka-rams, kurių specifika pasireiškė, pirma, inten-syvesniu, dvasinėmis krizėmis ir atsinaujini-mais paženklintu dinamizmu; antra, kalbų irtautų įvairove; trečia, unikaliu mokslo išsivys-tymu.

Vakarų filosofiją istoriškai galima suskaidytiį keturias viena paskui kitą einančias epochas.

Pirmoji - graikų filosofija. Jos kelias - nuomito prie logoso; ji sukūrė Vakarų pamatines

Page 203: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

152 153

Page 204: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA

Page 205: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

sąvokas, kategorijas ir būties, pasaulio ir žmo-gaus visumos apmąstymo galimus pamatiniustipus. Mums ji lieka paprastumo tipologijos pa-vyzdžiu, kurį pažindami privalome išsaugotiaiškumą.

Antroji — krikščioniškoji viduramžių filoso-fija. Jos kelias - nuo biblinės religijos prie josmąstančio supratimo, nuo apreiškimo prie te-ologijos. Jos stichijoje susiformavo ne tik tradi-ciją sauganti ir didaktiška scholastika. Kurian-čiųjų mąstytojų asmenyje išvydo šviesą realy-bė - kartu ir religinė, ir filosofinė. Visų pirmatai Paulius, Augustinas ir Lutheris. Mums be-lieka išsaugoti šiame plačiame minties konti-nente išaugusios krikščionybės paslapties gy-vastingumą.

Trečioji — naujoji Europos filosofija. Ji atsi-rado kartu su naująja gamtotyra ir asmeninežmogaus nepriklausomybe nuo kokio nors au-toriteto. Šioms naujoms perspektyvoms atsto-vavo Kepleris ir Galilei, taip pat Bruno ir Spi-noza. Ji turi padėti mums įsitikrinti tikrojomoksliškumo - kuris nuo pat pradžių buvo su-vokiamas iškreiptai - ir asmeninės dvasios lais-vės prasme.

Ketvirtoji - vokiečių idealistinė filosofija. Pra-dedant Lessingu ir Kantu, baigiant Hegeliu irSchellingu reiškėsi mąstytojai, kurie kontem-pliacijos gelme pranoko viską, kas iki tol buvo

mąstyta Vakaruose. Negalėdami remtis nei di-džiu valstybingumu, nei visuomene, gyvenda-mi izoliuotai ir privačiai, atviri istorijos ir kos-moso visumai, šie įgudę spekuliatyvinės min-ties meno meistrai, žmogiškųjų dalykų vizio-nieriai, pasauliečiai be sąlyčio su realiu pasau-liu sukūrė didžius veikalus. Iš jų privalomemokytis gelmės ir plataus žvilgsnio, juos už-miršę tai prarastume.

Iki pat septynioliktojo šimtmečio ir net il-giau visas Vakarų mąstymas vadovavosi anti-ka, Biblija ir Augustinu. XVIII a. to pamažuatsisakoma. Pradedama tikėti, kad viską gali-ma pagrįsti protu, nesiremiant tradicija. Kaitradicinis mąstymas prarado savo galią ir iš-nyko, suklestėjo mokslingas filosofijos istorijospažinimas, tačiau tuo domėjosi labai siauras[specialistų] ratas. Šiandien su tradiciniu mąs-tymu galima susipažinti žymiai lengviau neguankstesnėse epochose, nes jis pateiktas akade-miniais leidiniais.

Dvidešimtajame amžiuje prasidėjo intensy-vi tūkstantmetės tradicijos užmarštis, kuriospriežastys - fragmentiškas techninis žinojimasir techniniai įgūdžiai, moksliniai prietarai, iliu-ziniai vitalinės egzistencijos interesai, pasyvusbemintiškumas.

Nuo devynioliktojo amžiaus vidurio pabun-da visų dalykų pabaigos įsisąmoninimas ir iš-

Page 206: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

154 155

Page 207: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA

Page 208: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

kyla klausimas, kaip iš viso dar galima filoso-fija. Naujausios filosofijos perimamumas, pro-fesoriškoji filosofija Vokietijoje, puoselėjanti di-dįjį istorinį palikimą, negali užmaskuoti to fak-to, kad tūkstantmetė filosofijos raida artėja priepabaigos.

Epochinės reikšmės filosofai yra Kierkega-ard'as ir Nietzsche, anksčiau neregėto tipo as-menybės, išreiškiančios mūsų epochos krizę, irdvasiškai visai jiems svetimas Marxas, visuspralenkęs savo įtaka masėms.

Pasidaro galimas pats radikaliausias mąs-tymas, kuris viskuo abejoja ir, skverbdamasisprie ištakų, visko atsisako, tačiau siekia atsi-verti egzistencijai, absoliutui ir dabarčiai ne-atitrūkdamas nuo techninės epochos radikaliaipakeisto pasaulio.

Šie apmąstymai rodo pastangas apžvelgti fi-losofijos istorijos visumą. Jie paviršutiniški. Gi-lesnius visumos ryšius reikia nujausti. Galimapateikti, pavyzdžiui, tokius klausimus.

Pirma: filosofijos istorijos vieningumo klau-simas. Toks vieningumas yra ne faktas, betidėja. Mes ieškome tokio totalinio vieningumo,bet surandame tik fragmentiškų vieningumų.

Štai mes gvildename atskirų problemų sklai-dą (pavyzdžiui, kūno ir sielos santykio klausi-mą), tačiau istoriniai faktai tik retkarčiais irtik iš dalies tesutampa su nuoseklia mintine

konstrukcija. Galima atskleisti sistemų slink-tį, kaip antai vokiečių, o po to ir visos filosofi-jos konstrukciją, pateiktą Hegelio. Tačiau to-kia konstrukcija yra prievartinė, ją taikant ne-pastebima, kas ankstesnėje filosofijoje nesutam-pa su Hegelio mąstymu, todėl ignoruojama ar-ba sąmoningai užmirštama tai, kas buvo es-mingiausia kitokio tipo mąstymui. Jokia filo-sofijos istorijos konstrukcija, kaip tam tikranuosekli [filosofinių] pozicijų slinktis, nesutam-pa su istoriniais faktais.

Kiekvieno totalinio projekto konstrukciniairėmai yra sulaužomi atskirų filosofų genialu-mo. Visa, kas didu, nors ir susaistyta pastebi-mais ryšiais, tačiau galų gale su niekuo nepa-lyginama ir to, kas paaiškinama, atžvilgiu at-rodo kaip stebuklas.

Vieningos filosofijos istorijos idėja norėtų ap-imti amžinąją filosofiją, kuri tarsi koks vienti-sas organizmas istorinėje raidoje susikuria sa-vo organus ir struktūras, drabužius ir įran-kius, tačiau su jais nesutampa.

Antra: pradžios ir jos reikšmės klausimas.Pradžia yra kartą laike prasidėjęs mąstymas.Ištaka yra nuolat atsinaujinanti ir pagrindžiantitiesa. Iš minties klystkelių ir nukrypimų mesnuolat privalome sugrįžti prie ištakų. Pakeliuiį autentišką pirmapradį filosofavimą orientuo-jantis į išlikusius tekstus, atsiranda painiava:

Page 209: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

156 157

Page 210: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA

Page 211: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

ištakas stengiamasi surasti laiku datuojamojepradžioje - čia ikisokratikų filosofijoje, čia pra-dinėje krikščionybėje, čia pradiniame Budosmoksle. Kaskart neišvengiamas kelias prie iš-takų įgyja neteisingą kelio prie [istorinių] prad-menų ieškojimo pavidalą.

Mums prieinami pradmenys išties kupini ga-lingų kerų. Tačiau iš tikrųjų absoliučios pra-džios surasti negalima. Tai, kas yra mūsų tra-dicijos pradžia, yra tik reliatyvi pradžia, nes jipati yra tam tikrų prielaidų padarinys.

Todėl istorinio įsitikrinimo pamatinis prin-cipas yra toks: laikytis to, kas išlikusiuose teks-tuose yra amžina. Istorinė žiūra teikia tik vie-ną galimybę: įsigilinti į tai, kas išsaugota. Pa-stangos papildyti tai, kas prarasta, sukonst-ruoti tai, kas buvo anksčiau, užpildyti tuštu-mas yra bergždžios.

Trečia: filosofijos pažangos ir vystymosi klau-simas. Filosofijos istoriją galima stebėti kaipistorinių pavidalų seką, pavyzdžiui, kaip keliąnuo Sokrato iki Platono ir Aristotelio, nuo Kantoiki Hegelio, nuo Locke'o iki Hume'o. Tačiau nettokios sekos yra neteisingos, jeigu manoma, kadvėlesnis mąstytojas išsaugoja ir pranoksta anks-tesniojo išsakytą tiesą. Tai, kas nauja, neiš-skaitoma iš tokios rišlios kartų sekos, t.y. išankstesniosios pakopos. Tai, kas esmingiausia

ankstesnėje pakopoje, vėliau dažnai praranda-ma ir galbūt jau niekada nebesuvokiama. Kurįlaiką egzistuoja dvasinių mainų pasauliai, iškurių prabyla atskiri mąstytojai: tai graikų fi-losofija, scholastika, „vokiečių filosofinis judė-jimas"14 nuo 1760 iki 1840 m. Tai gyvastingobendravimo pirmapradžio mąstymo stichijojeepochos. Bet būna ir kitokių epochų, kai filoso-fija egzistuoja tik kaip auklėjimo fenomenas arkai ji beveik išnyksta.

Požiūris į visuotinę filosofijos raidą kaip įpažangos procesą yra klaidingas. Dėl savo di-džiųjų kūrinių unikalumo ir nepakeičiamumofilosofijos istorija panaši į meno istoriją. Į moks-lo istoriją ji panaši tuo, kad joje vis sąmonin-giau naudojamasi nuolat gausėjančiomis kate-gorijomis ir metodais. Į religijos istoriją ji pa-naši tuo, kad reiškiasi kaip pirmapradžių, ra-cionaliai išsakytų tikėjimo nuostatų seka.

Ir filosofijos istorija turi savo kūrybinio pa-kilimo epochas. Tačiau filosofija visada yra pa-matinė žmogaus realybė. Tariamo nuosmukioepochose staiga gali pasirodyti aukščiausio ran-go filosofas, tarsi išsiskiriantis iš kitų dvasiosapraiškų slinkties. Tokios išskirtinės figūros,tokios vienišos viršūnės yra Plotinas trečiaja-me ir Skotas Eriugena devintajame šimtmety-je. Savo minties turiniu jie susiję su tradicija

Page 212: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

158 159

Page 213: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA

Page 214: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

ir atskirų minčių požiūriu yra galbūt visiškainuo jos priklausomi, tačiau apskritai konstruojanaują didingą minties pamatą.

Todėl, turint galvoje filosofijos esmę, nede-ra teigti, kad ji priėjo pabaigą. Bet kokios ka-tastrofos atveju filosofija visada išlieka kaippavienių žmonių mąstymas, kaip didūs kūri-niai, atsirandantys kitais požiūriais bevaisėseepochose. Filosofija, kaip ir religija, egzistuojavisada.

Filosofijos istorijoje pažangos aspektas yraneesminis ir todėl, kad kiekviena didi filosofijagyvuoja kaip užbaigtas, pilnatviškas, savaran-kiškas ir nuo visuotinės istorinės tiesos nepri-klausomas dalykas. Mokslo kelias kitoks: kiek-vieną jo žingsnį pranoksta kitas, paskesnis. Sa-vo prasme filosofija pasiekia pilnatvę kiekvie-name atskirame žmoguje. Todėl beprasmiškayra rikiuoti filosofus kaip kokio nors kelio eta-pus, kaip pirmtakus.

Ketvirta: subordinacijos klausimas. Filoso-favimo subordinacija suvokiama lyginant at-skirus mąstytojus ir tipiškas tam tikroms epo-choms būdingas pasaulėžiūras. Filosofijos isto-rija nėra koks nors niveliuotas daugybės vie-nodos vertės veikalų ir mąstytojų laukas. Eg-zistuoja idėjos, pasiekiamos tik nedaugeliui. Vi-sų pirma egzistuoja kulminaciniai taškai, sau-lės žvaigždžių kariaunoje. Tačiau visa tai ne-

egzistuoja kaip tokia subordinacija, kuri galio-ja visiems ir visam laikui.

Milžiniškas nuotolis skiria tai, ką kokiojenors epochoje mano visi, ir tai, kas sudaro tojeepochoje sukurtų filosofijos veikalų turinį. Tai,ką visų protas laiko savaime suprantamu da-lyku, gali įgyti filosofijos pavidalą ir tapti be-galinių interpretacijų objektu: tokie yra didžiųjųfilosofų kūriniai. Ir ramus, ribotas, aplinkiniupasauliu patenkintas žvilgsnis, ir veržimasis įtolumas, ir į klausimą paniręs glūdėjimas antribos — visa tai vadinama filosofija.

Filosofiją mes pavadinome religinės tradici-jos autoriteto analogu. Tiesa, filosofijos srityjemes neturime jokių kanoninių knygų kaip re-ligijoje, jokio autoriteto, kuriam būtų galimapaprasčiausiai paklusti, nedisponuojame jokiagalutine tiesa. Tačiau filosofavimo istorinės tra-dicijos visuma, toji neišsemiamos tiesos sau-gykla, parodo gyvojo filosofavimo kelius. Tra-dicija yra jau apmąstytos tiesos gelmė, į kuriąpanardina niekada neišnykstantis lūkestis; tra-dicija yra nedaugelio didžiųjų kūrinių neišsen-kamas turtingumas; ji yra pagarba didžiųjųmąstytojų atvertai realybei.

Tokio autoriteto esmė yra ta, kad jam nega-lima paklusti vienareikšmiškai. Jis kelia už-davinį juo remiantis įsitikrinti pačiu savimi, joištakose surasti savąsias ištakas.

Page 215: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

160 161

Page 216: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA XII. FILOSOFIJOS ISTORIJA

Page 217: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)

Tik gyvastingo filosofavimo rimtyje gali at-sirasti sąlytis su amžinąja filosofija, atsigręžusį jos istorines apraiškas. Istorinė apraiška yrapriemonė, kuria pasiekiamas sąlytis su kitudabarties akimirkos gelmėje.

Todėl istorinis tyrinėjimas pamažu pereinanuo artumos prie tolumos. Dorai filosofuojan-tis žmogus žino, su kuo turi reikalą tyrinėda-mas tekstus. Teksto paviršius turi būti aiškusir tapti tvirto žinojimo objektu. Tačiau istori-nės intuicijos apogėjus ir prasmė turi būti su-sijungimo su ištakomis akimirkos. Čia blyks-teli tai, kas duoda prasmę visiems parengti-niams tyrinėjimams ir kartu jiems suteikia vie-nybę. Be tokio filosofijos ištakų centro visa fi-losofijos istorija galų gale būtų ne kas kita,kaip ataskaita apie klaidų ir kuriozų virtinę.

Taigi istorija, jeigu ji pažadina, yra savosiosbūties veidrodis: žvelgdamas į atspindį, aš re-giu tai, ką mąstau pats.

Filosofijos istorija - erdvė, kurioje kvėpuojamano mąstymas, kuri teikia pavyzdžių manoieškojimams, pavyzdžių, kurie yra tobuli, norsir nepamėgdžiojami. Tai, kas jos buvo išmėgin-ta, kas pavyko ir sužlugo, pažadina manyjeklausimą. Ji padrąsina savo keliu einančiuspavienius žmones regimais absoliutui atsivė-rusios žmogaus būties pavyzdžiais.

Praeities filosofiją laikyti sava taip pat ne-įmanoma, kaip neįmanoma dar kartą sukur-ti senovės meno kūrinį. Galima tik apgaulin-gai jį kopijuoti. Mes neturime jokio teksto,kuriame - kaip tie pamaldūs Biblijos skaity-tojai — rastume absoliučią tiesą. Todėl senuo-sius tekstus mes turime mylėti taip, kaip my-lime senuosius meno kūrinius: mes pasineria-me į vienų ir kitų tiesą, prie jų prisiliečiame,tačiau visada lieka atstumas, lieka kažkas ne-pasiekiamo ir neišsemiamo, kas nuolat ska-tina mūsų gyvastį; pagaliau lieka kažkas, kasleidžia padaryti šuolį į filosofavimą dabar, šiąakimirką.

Juk filosofavimo prasmė yra dabartiškumas.Mes turime tik vieną realybę, kuri yra čia irdabar. Ką mes prarandame išsisukinėdami, nie-kada nesugrąžinama; tačiau save iššvaistyda-mi mes prarandame būtį. Kiekviena diena yrabrangi: akimirka gali lemti viską.

Atsidėdami praeičiai ar ateičiai, mes išduo-dame savo uždavinį. Tik dabarties akimirkaišveda mus į tai, kas antlaikiška, tik pasiner-dami į laiką mes patenkame ten, kur laikasišnyksta.

162

Page 218: Filosofijos Ivadas (Jaspers, Karl)