KOMPARATYVISTINËS STUDIJOS V SUSTABARËJUSI …...Kultûros, filosofijos ir meno institutas SUSTABARËJUSI SÀMONË: „DVASINËS STABMELDYSTËS“ SAMPRATA (sekant lietuviø þodþio

224RYTAI – VAKARAI:

KOMPARATYVISTINËSSTUDIJOS V

Dainius RAZAUSKASKultûros, filosofijos ir meno institutas

SUSTABARËJUSI SÀMONË:„DVASINËS STABMELDYSTËS“ SAMPRATA(sekant lietuviø þodþio stabas vidinëmis sàsajomis)

Esminia i þodþ ia i : stabas, stabmeldystë, sàmonës sustabarëjimas, sàstingis, ideo-logija, sklerozë

Straipsnio objektas – gelminë þodþio stabas semantika, kurià atsklei-dþia jo kilmë bei etimologinës sàsajos. Tikslas – parodyti, kad sustin-gimo reikðmë, nuo seno bûdinga ðaknies stab- þodþiams, turi ir psi-chiniø, dvasiniø atprasmiø. Darbo metodai – analitinis ir lyginamasis.Išvados: psichiniai ir dvasiniai þodþio stabas atprasmiai, tiesiogiai su-sijæ su gelmine jo semantika, juoba paremti tautosakos, á kai kuriuosreliginius simbolius leidþia paþvelgti kaip á atitinkamos (pasàmoni-nës) dvasinës bûklës simptomus.

Kadangi þodþiais reiðkiasi þmogaus psichika, o ðià sudaro sàmo-në ir pasàmonë, tai nieko nuostabaus, kad ir þodþio prasmë turi duatitinkamus lygmenis – sàmoningàjá ir pasàmoningàjá, arba nesàmo-ningàjá. Sàmoningasis þodþio prasmës lygmuo – tai kasdienë, visiemssuprantama, sutartinë jo reikðmë, kurià galime perteikti ávairiø kalbøatitinkamais þodþiais, paprastai pasakydami tà patá, kà ir norëjomepasakyti. Kita vertus, skirtingø kalbø þodþiai, perteikiantys tà paèiàsutartinæ reikðmæ ar sàvokà, neretai skiriasi ne tik garsiniu savo pavi-dalu, bet ir semantine motyvacija, kilme bei raida, o kartu, vadinasi, irgiminiðkø þodþiø aplinka. Kitaip sakant, toji senesnë, primirðta, uþ-nugarin pasitraukusi þodþio reikðmë, á kurià kaip á pagrindà remiasiðiuolaikinë sàvoka, skirtingose kalbose gali bûti visiðkai kita, kartunejuèia suteikdama ir paèiai þodþiu reiðkiamai sàvokai kiek kità at-spalvá ar net turiná.

Tos senesnës, primirðtos, uþnugarin pasitraukusios þodþiø reikð-mës ir sudaro pasàmoniná jø lygmená, kuris sàmoningoje mûsø kal-boje neatsispindi, taèiau patyliukais, galimas daiktas, yra suvokiamaspasàmonës. Taigi nors sàmoningai galime skirtingomis kalbomis pa-

225Dainius RazauskasSUSTABARËJUSISÀMONË:„DVASINËSSTABMELDYSTËS“SAMPRATA

sakyti du visiðkai vienodus ir lygiaverèius þodþius, pasàmonei jie galireikðti kiek kà kita. Taip kiekviena kalba slepia savy atitinkamà neið-tartà pasaulëþiûrà, ta kalba kalbanèios tautos pasàmoningà pasaulë-þiûrà, kurià galima uþèiuopti ir iðkelti sàmonës ðvieson pasekant kaikuriø mazginiø þodþiø kilmæ, raidà bei artimiausià giminiðkà aplin-kà. Ðia prasme tad etimologija liaujasi buvusi vien spe-ciali lingvistikos mokslo ðaka, bet tampa reikðminguarchajinës pasaulëþiûros paþinimo veiksniu, semioti-niu árankiu, padedanèiu suvokti, kaip skirtingose tau-tose radosi atitinkamos sàvokos ir koká „slaptà“ turinájos iki ðiol mena.

Toli neieðkodami pavyzdþiø, iðkart eikime prie uþ-sibrëþtos temos. Kaip þinoma, daugumoje Europos kal-bø ‘stabà’ þymintys þodþiai, tokie, kaip anglø idol, ru-sø úäîë, prancûzø idole, lotynø îdôlum bei kt., remiasigraikiškuoju eîdôlon, kuris, prieð ágydamas reikðmæ ‘sta-bas’, reiðkë ‘atvaizdas, vaizdinys’ ir ‘vaiduoklis’. Tiks-liausias, ið esmës visiðkai tikslus etimologinis ðio seno-vës graikø kalbos þodþio atitikmuo lietuviø kalboje yrava¤dulas, kuris irgi reiškia tiek ‘vaidinys, vaizdinys’,tiek ‘vaiduoklis’ (plg. dar va¤dalas, vaidulýs, vaiduolis);savo ruoþtu latviø kalboje – veidols ‘figûra, pavidalas,atvaizdas’. Kaip manoma, bûtent reikðmë ‘dievo atvaiz-das’ ar ‘dievo vaizdinys’ ir buvo pagrindas graikø þo-dþio eîdôlon reikšmei ‘stabas’ atsirasti. O baltø kalbose minëti jo eti-mologiniai atitikmenys tokios reikðmës neágijo, ir jø semantikasusitelkë apie reikðmæ ‘vaiduoklis’. Paèioje graikø kalboje tos pat ðak-nies þodþiai dar yra e¤dos ‘iðvaizda, vaizdas, pavidalas’ (kurá lietuviøkalboje atitinka va¤das kaip ‘vizija, tariamas vaizdas’ bei tiesiog ‘vaiz-das, atvaizdas’ ir véidas kaip ‘pavidalas, išvaizda’ bei ‘paveikslas, at-vaizdas’, tos pat šaknies ir pa-vidalas), taip pat idéa, visø pirma irgi tik‘vaizdas, vaizdinys’, paskui – ‘sàvoka, mintis’, bûtent ‘idëja’1.

Visi šie graikiški daiktavardþiai remiasi veiksmaþodþiu eîdô ‘ste-biu, þiûriu, matau’, ir visø jø pirminë reikðmë yra ‘regëjimas’ – ‘tai, kasregima’. Iðorëje – tai daiktø pavidalai bei jø sudaryti vaizdai, viduje –„minèiø pavidalai“, vaizdiniai, idëjos. Todël jeigu iðorinis dievo at-vaizdas, pagal apibrëþimà, yra stabas, tai savotiðkas stabas yra ir vidinisdievo vaizdinys, pati „dievo idëja“, taip sakant. Pats graikø þodis eîdôlonapie vidø ar iðoræ nieko nesako – dievø atvaizdus buvus droþtus ið

Arvydas Kaþdailis.„Àþuolo kamienesenovës lietuviøstabai“



medþio, taðytus ið akmens bei pieðtus þinome ið istorijos. Taèiau neipats graikiðkasis, nei ið jo radæsi ‘stabo’ pavadinimai kitose Europoskalbose niekuo nekliudo jo suvokti ir vidine, psichine ar psichologi-ne prasme. Ðiuo atþvilgiu stabmeldystæ kaþkiek mena tos pat kilmësþodis ideologija, þymintis daugiau ar maþiau aiðkià idëjø sistemà, ku-rios nebereikia aiðkintis, o tereikia jai dievobaimingai nusilenkti ir tikvisomis jëgomis ginti bei girti, garbinti, skleisti, platinti.

Tokias tad sàsajas þadina ‘stabo’ pavadinimai, iðsirutuliojæ grai-kø þodþio eîdôlon pagrindu. Ádomu, jog panaðiø sàsajø turi ir lietuviøþodis ståbas. Omeny – jo reikðmë ‘pavidalas, forma’; antai Tilþëjeuþraðytas vartojimo pavyzdys: Šios þuvies stabas yra toks pat kaip iranos. Panašu, jog èia ataidi tokie bendrašakniai þodþiai kaip stabâ ‘ste-bëjimas, ásiþiûrëjimas’; taip pat gal stabínti, kaip kad máslëje: Du stabaistabina, du vanagai kabina, vienas paskui sëlina (artojas aria), kur stabaistabina, ko gero, mena þiûrinèias, stebinèias arklio akis; toliau dar plg.stabùs reikšme ‘pastabus, smalsus’, steb¸ti ‘atidþiai þiûrëti, sekti aki-mis’, tiesiog ‘þiûrëti, þvelgti’ bei pan., juoba stebinýs ‘stebëjimui skir-tas daiktas, stebëjimo objektas’ ar tiesiog ‘reginys’. Taigi kaip atvaiz-das, vaizdas, vaizdinys, taip pat veizdinys ‘reginys, vaizdas’ ir kt. remiasiveiksmaþodþiu veizd¸ti ‘þiûrëti, þvelgti’, ‘sekti akimis, stebëti’, o (tospat kilmës) graikø eîdôlon, e¤dos – veiksmaþodþiu eîdô ‘stebiu, þiûriu,matau’, taip stabà galima sieti su veiksmaþodþiu stebëti ir suprasti iðesmës þymint stebiná2.

Ir vis dëlto pirminë þodþio ståbas kilmë bei raida yra visiðkaikitokia. Jà atskleidþia bei iðduoda tokios jo reikðmës kaip ‘statula’ irjuoba ‘stulpas’ (štai Laukþemyje, Kretingos r., uþrašytas pavyzdys:Stabai ákalti á þemæ, o su vytëmis t[v]oros prikartos pry tø stabø), taip patvisiškai tikslus šio þodþio latviškas atitikmuo stabs ið esmës vienintelereikðme ‘stulpas’. Tolesni atitikmenys yra vokieèiø Stab ‘lazda’, angløstaff ‘lazda, stulpas’, sen. islandø stafr ‘lazda, stulpas’, bet ir bûtent‘dievaièio stabas’, gotø stafs; sen. indø stambha- ‘stulpas, ramstis’, veiks-maþodþio stabhnóti ‘remia(si)’ šaknies;3 taip pat tokie priesaginiai ve-diniai kaip lietuviø ståbaras, slovënø st…b…r ‘stulpas’, bet vëlgi kartu‘stabas’, baþnytinës slavø kalbos ñòîáîðú ‘kolona’, sen. danø stafaer‘kuolas’ bei kt.

Kaip matome, reikðmæ ‘stabas’ turi ir germaniðkieji bei slaviðkie-ji ðio lietuviø þodþio atitikmenys, taigi èia galima bûtø kalbëti apiegermanø-baltø-slavø, jei ne apskritai indoeuropietiðkàjá ‘stabo’ sàvo-kos atsiradimo modelá (paraleliná aptartajam kitam). Stabas tad ðiuo


atveju – tai tam tikras stulpas, galbût su iðdroþtais dievybës veidobruoþais, bûtent statula (juoba kad ir þodþiai statula bei stulpas lietu-viø kalboje turi reikðmæ ‘dievaièio atvaizdas, stabas’).

Tokià iðvadà patvirtina ir istoriniai ðaltiniai: antai KonstantinoSirvydo „Trijø kalbø þodyne“ (Dictionarium trium lingvarum) len-kiškiems ir lotyniškiems stabo pavadinimamsBaùwan obraz rzezany pogañski. Simulacrum, idolum,signum, statua prilyginami lietuviški V e i d a s /þinklas pagonø Dievo / s t u l p a s pagoniško Die-vo4; o S. B. Chyliñskio „Biblijoje“ sàvokà „stab-meldþiai“ atitinka s t u l p ø garbintojai5.

Stabà buvus stulpu patvirtina ir archeologija– nuo seniausiø laikø aptinkami stulpai su iðdroþ-tais veidais ðiuolaikinës Lietuvos teritorijoje (ið se-niausiø plg. þinomà Rimutës Rimantienës kasinë-jimø Ðventojoje radiná), kaþkokie stulpai stovëjæI tûkstantmeèio Dnepro baltø ðventyklose, iki ðiolLietuvoje statomi koplytstulpiai, pagaliau stulpopavidalo stabai þinomi lietuviø kaimynø slavø, tiekrytø, tiek vakarø (antai Vladimiro stabai Kijeve,Naugardo Perunas, Arkonos Sventovitas ir kt.).

Kaip tik šia pirmine þodþio ståbas reikšme pa-aiškinami ir þodþiai (nuo)staba, (nu)stebti, stebëtis beistebëti. Kazimiero Bûgos nuomone, ‘nustebti’ visøpirma reiðkë tiesiog ‘sustoti kaip stulpui, sustingti,sustabarëti, pasidaryti nejudriam’. Taip posakiai á stulpà pavirsti, stul-pu stoti (stovëti), stulpe stovëti reiðkia ‘ið baimës, iðgàsèio ar skausmoapstulbti, sustirti’, pavyzdþiui: Pamaèiau einant ir pavirtau á stulpà; Su-stingæs stulpu stovi – në pajudyt; Tas ið baimës stulpu stojo ir t. t. Panašiaiposakiais (akis) stulpu (á stulpà) statyti, (akys) stulpu stovi (stojasi, atsisto-ja) bei pan. apibûdinamas mirðtanèio, apalpusio, mieganèio arba labaiiðsigandusio þmogaus þvilgsnis.

Tas pat ir su šio þodþio atmaina stulbas, pavyzdþiui: (akys) stulbu(á stulbà) atsistojo ar pan. (Plg. rusø atitikmená ñòîëá ‘stulpas’, o iš jo –ñòîëáåíéòü ‘stingti, akmenëti’, ñòîëáíÿ’ê ‘sustingimas, stingulys’ bei‘stabligë, stabas’.) Iš èia ir veiksmaþodþio (ap)stulbti reikðmë ‘ið nuste-bimo, susijaudinimo ar iðgàsèio sustingti, nutirpti, apmirti’, pavyz-dþiui: Pamaèiau, kad klojimas dega, ir apstulba÷: nebegaliu paeit, në þodþioiðtart; Motina kurá laikà kaip apstulbusi þiûrëjo á sûnø; taip pat bûdvar-dis stulbùs ‘nustebæs, apstulbæs’, plg. atitinkamà prieveiksmá stuµbiai,

Arvydas Kaþdailis.„Senovës prûsøstabas“



pavyzdþiui: Moteris stulbiai þiûrëjo á keliu einanèius þmones. Ðitaip „stul-biai þiûrëti” ið esmës ir reiðkia stebëti, t. y. þiûrëti sustingusiu, nejudan-èiu þvilgsniu, kaip þiûri ne tik nustebæs, bet ir susikaupæs, susitelkæsþmogus – bûtent stabiai, ástabiai. Vadinasi, ir stabâ, stebëjimas, ir ståbasremiasi pirmine reikšme ‘stulpas’.

Taèiau minëtuose pavyzdþiuose iðryðkëja dar du dalykai: pirma,tai bûtent ‘sustojimo, sustingimo, sustabarëjimo, nejudëjimo’ reikðmëir, antra, jos taikymas psichikos bûklei nusakyti (sustingimas ið nuo-stabos, baimës ar kt.).

Savo ruoþtu ståbas, kalbant apie judëjimà, – tai tiesiog ‘atvanga,perstogë, s u s t o j i m a s ’, antai pavyzdþiai ið Jono Jablonskio uþ-raðø: Lietus lijo visà dienà be stabo; Dirba be perstogës, be stabo, be perstojo,be nuostolio, be atvangos, be atodûsio; arba štai pasakymas iš gyvosioskalbos, uþrašytas L¸ne, Ukmergës r.: Lëkt be stabo. Kalbant apie þmogø,ståbas – tai tas, ‘kas nejudrus, nerangus, stuobrys’. O kalbant apieþmogaus bûsenà bei jos prieþastá, atitinkamà negalavimà, – tai tiesiog‘stabligë’, ‘podagra’ arba ‘paralyþius, apopleksija’. Tarp kitko, reikðme‘paralyþius’ þodis ståbas paliudytas jau XVI a.6, taigi ði reikðmë anaip-tol ne koks vëlyvas atsitiktinumas. Savo ruoþtu posakis á stabà pavirstireiðkia bûtent ‘sustingti’. Panašiai ståbaras, kalbant apie þmogø, reið-kia ‘kas surambëjæs, nerangus’, apie psichikos ypatybes – ‘kas nejaut-rus’; atitinkamai stabar¸ti, kalbant konkreèiai apie augalus, – tai ‘augtiá stabarus, virsti stabaru’ ar tiesiog ‘kietëti, medëti’, o kalbant apskritai,– ‘darytis nekintamam, nekaitomam’ (pavyzdþiui, sakoma: Senosiosþodþiø formos stabarëja); sustabar¸ti – ‘pasidaryti sustingusiam, nebe-progresuoti’; o, tarkim, stabåris reiðkia ‘sudþiûvæs, be sulèiø’. Juobaðiuo atþvilgiu verti dëmesio tokie su daiktavardþiu ståbas tiesiogiaisusijæ veiksmaþodþiai kaip stabínti, stabôti, stabdôti, reiðkiantys, be kitako, ir bûtent ‘laikyti, kad neplûstø, nesiverþtø’, kalbant apie skystá,srovæ, tekëjimà, liejimàsi: pavyzdþiui, ap-stabdôti ‘neleisti toliau lietis,plûstis, verþtis’, su-stabdôti ‘sulaikyti kà tekantá, plûstantá’, o perkelti-ne prasme – apskritai ‘sulaikyti koká veiksmà’ ar ‘nuo kokio veiksmo’,‘neleisti reikðtis, tramdyti’ bei pan. Psichiniu, dvasiniu atþvilgiu vertadëmesio atrodo veiksmaþodþio apstabínti reikðmë ‘padaryti pastovø,turintá tam tikrà pavidalà’, vartota Vydûno, pavyzdþiui: Samoningu-mas ávairiu bûdu pildo ir apstabina nesàmoningumà, tai esti suteikia jamlytá. Èia „sàmoningumas“, panašu, suprastinas veikiau kaip ideologi-ja, t. y. kaip sustingusá pavidalà („lytá“) ágavusiø idëjø sistema, taigisavotiðka „vidinë stabmeldystë“.


‘Stabdymo, stingdymo, sàstingio’ reikðmë irgi bûdinga ne vienlietuviðkiems ðios ðaknies þodþiams. Antai minëtas slovënø st…b…rreiškia ne tik ‘stabas’ bei ‘stulpas’, bet kartu ir ‘paralyþius’. Minëtasissanskrito stambha- ‘stulpas, ramstis’ kartu reiðkia ir ‘sukietëjimas, sà-stingis, sustabarëjimas, paralyþius’, kaip ir veiksmaþodis stabhnóti ‘re-mia(si)’, o kartu – ‘sukietina, stabdo, stingdo’. Dar plg. bûdvardá stab-dha- reikðme ‘sustingæs, sustabarëjæs’, taip pat ir psichine prasme.Pagaliau ir pirminei ðakniai ide. *steb(h)- yra rekonstruojama, be kitøartimø, reikðmë ‘sustabdyti (anhalten)’ bei ‘sukietinti’ arba ‘sukietëti,sustingti, pasidaryti nejudriam (versteifen)’; K. Bûgos lotyniðku api-brëþimu, ‘immobile fieri’.

Toliau šaknis ide. *steb(h)- siejama su pirmine *stâ- ‘sto(vë)ti’, oðiai ðakniai priklausantis lietuviø veiksmaþodis stov¸ti irgi, be kita ko,reiðkia bûtent ‘nejudëti, laikytis vietoje (apie daiktus)’ bei tiesiog ‘n e -t e k ë t i, nesruventi (apie vandená)’, pvz.: Stovimas, stovintis vanduo;Eþere vanduo stovintys, upëj bëgantys; Ir stoviamas vanduo pûva; taip pat‘bûti uþðalusiam’, pvz.: Nemunas jau stovi bei pan.7 Netekanèio, stovin-èio vandens ávaizdis savo ruoþtu þymi atitinkamà psichinæ bûsenà.Ðtai pasak Carlo Gustavo Jungo sekëjos Marie-Louise von Franz, „kaipagrindinë individo psichinës raidos tëkmë uþblokuojama, galimapasitelkti palyginimà ir tarti, kad vanduo tuomet ima verþtis ðaluti-niais keliais, uþpildo uþutekius, o jeigu tampa visiðkai uþtvenktas, pa-virsta þmogaus psichikos pelke, knibþdanèia gyvaèiø bei uodø, nessrovë nebegali tekëti á savo tikràjá tikslà“8. Gana vaizdingas „vidinësstabmeldystës“ apibûdinimas.

Jeigu jau indoeuropieèiø ðaknis *steb(h)- turëjo reikðmæ ‘sukie-tëti, sustingti’, tai visai pagrástai ir bendra baltø veiksmaþodþio ðaknis*steb-, Vytauto Maþiulio nuomone, visø pirma kaip tik reiðkë‘(su)stingti, (su)stirti, (su)kietëti’. Kaip tik tokia ðios ðaknies reikðmegrindþiamas prûsø kalbos þodis stabis ‘akmuo’. Pasak V. Maþiulio,prûsø stabis, rekonstruotàja forma *stabas ‘akmuo’, kartu su lietuviøstabas bei latviø stabs ‘stulpas’, remiasi minëtos veiksmaþodþio ðak-nies bendru baltø daiktavardþiu *stabas, kurio pirminë reikðmë kaiptik buvusi ‘(su)stingimas, (su)stirimas, (su)kietëjimas’9.

Kamieno staba- þodá reikðme ‘akmuo’ turëjæ ir jotvingiai, kaipkad sprendþiama, pavyzdþiui, ið Seinø kraðto eþero vardo Stabíngis(plg. prûsø eþerà Stabynk); galiausiai kai kuriais kitais hidronimaisremdamasis Zigmas Zinkevièius teigia, kad „leksemà stab- ‘akmuo’turëjo ávairios iðnykusios baltø gentys”, ne tik prûsai ir jotvingiai10.Esama uþuominø, jog ‘akmená’ galëjo reikðti ir latviø stabs; visø pirma



tai liudytø milþiniðko akmens ant Dauguvos kranto pavadinimas Sta-burags ar Staburadze (la. radze reiðkia ‘uola’) ir su juo susijæ padavimai:pasakojama, jog tai á akmená ar uolà pavirtusi, t. y. sustabarëjusi mer-gina; kitame padavime sakoma, jog „vaþiuojant á Alûksnæ, uþ Atëssodþiaus, vieðkelio pakraðty yra akmens stabs“1 1 ir pan.

Esama pagrindo manyti, nors tam andai ir prieštaravo K. Bûga,jog reikðmæ ‘akmuo’ bus turëjæs ir lietuviø þodis stabas12. Apie taijuoba galima spræsti kad ir ið tokio lietuviø prieþodþio kaip A k m u os t a b u t i s, vanduo neramutis, kuriame kartu brëþte pabrëþiama prieð-prieða tarp akmens kietumo, tvirtumo, stingumo, nejudrumo ir, kitavertus, vandens takumo, judrumo13. O ðtai slavø tradicijoje akmeniuibuvo priskiriama galia apskritai kà nors s t a b d y t i, pavyzdþiui,kraujà, netgi ligas ir pan.1 4 Lietuvoje akmuo, juoba stabo akmuo irgituri galià stabdyti bei tiesiog paversti akmeniu, be to, netgi þmogø.Pavyzdþiui, padavimuose apie Stabo akmená: Nevoèiø kaime (apie triskilometrus nuo Mosëdþio) yra S t a b o akmuo. Tëvas taip pasakojo, kadvaþiavo kariuomenë baþnyèios iðmuðti. Toje vietoje s u s t o j o ir nebe-galëjo pavaþiuoti. Virðininkas ðoko ið arklio, perðoko per armotà ir pavirto áakmená; arba: Senovëje ëjusi ðvedø kariuomenë, kurios vadas norëjo su-griauti Mosëdþio baþnyèià. Þygiuodamas ðokæs per griová ir pavirtæs a k -m e n i u. Tas akmuo ir vadinamas S t a b o kûliu. Dar pasakoja, kad tàkariuomenæ ties tuo akmeniu s u s t a b d æ s didelis šaltis15.

J. E. Cirlotas savo „Simboliø þodyne“ apibendrina, jog apskritai„paversti akmeniu reiðkia sulaikyti arba sukaustyti. Medûzos Gorgo-nos, kaip byloja mitas, vieno þvilgsnio pakakdavo, kad þmogus pavirs-tø akmeniu. Esama daug pasakø bei viduramþiø legendø, pasakojan-èiø apie panaðius pavertimo akmeniu ar uþkerëjimo atvejus. Kartaisraganos, uþuot u þ m i g d þ i u s i o s þmogø – nors simboliðkaitai tas pat, – paverèia já akmeniu“16.

Štai ir lietuviø pasakoje ið suakmenëjimo atgaivintas herojus sa-ko: Ai, kaip aš gardþiai m i e g o j a u !1 7 Taip èia atskleidþiama psichi-në suakmenëjimo, sustabarëjimo prasmë. Fizinës ir psichinës prasmëslygiagretumà pabrëþia ir tokie prieþodþiai kaip, viena vertus, Po gulin-èiu a k m e n i u ir vanduo neteka, juoba P o s t o v i n è i u a k -m e n i u vanduo neteka, o kita vertus, P o m i e g a n è i u vanduonepateka. Dël tokio dviejø lygmenø paralelizmo dar galima palygintiprieþodþius Kietas kaip akmuo; Standus kaip akmuo bei pan. ir, kita ver-tus, Kieta širdis kaip akmuo. Ið tikrøjø ir akmenëti reiškia ne tik tiesiogfiziðkai ‘virsti á akmená, kietëti, stingti’, bet ir ‘psichiðkai ðiurkšèiam,nejautriam darytis’. Plg. šiuo atþvilgiu posakius akmeninë ðirdis apie


negailestingà, nejautrø þmogø, akmens (akmeninæ) ðirdá turëti ‘bûti ne-jautriam, negailestingam’ ir pan.1 8 Taip, pavyzdþiui, rusø æåñò óêèé

‘þ i a u r u s, nuoþmus, negailestingas’ yra vienos šaknies su æ¸ñòêèé

‘kietas, s t a n d u s , šiurkštus’, æåñòü ‘uþðalusi þemë, gruodas’ ir to-liau su sen. islandø ko

‘ s ‘akmenø krûva’, sen. airiø gall ‘akmuo’ bei kt.19

Sielos suakmenë-jimà, sustabarëjimà,sàstingá mena ir lietu-viø bûdvardis þiauruspsichine reikšme ‘pik-tas, grieþtas, bejausmis’ar ‘nuoþmus, negailes-tingas’, o fizine reikšme– ‘šiurkštus, þiaudrus’,bendrašaknis su þiaud-rùs , þiaudùs fizinereikðme ‘ðiurkðtus,kietas’, bet kartu vëlgiir psichine ‘piktas, þiaurus’2 0 (esmiðkai ‘kieta-ðirdis’). Mitinæ sustaba-rëjimo, sàstingio semantikà atskleidþia, pavyzdþiui, þiaurusis rusø pa-sakø raganius Êîùéé, kurio vardas remiasi þodþiu êîñòü ‘kaulas’2 1 –plg. êîñòåíéòü ‘stingti’, çà-êîñòåíéëûé ‘sustingæs, uþkietëjæs’. Panaðusþinomas simbolis yra skelêtas, savo ruoþtu šio tarptautinio þodþio grai-kiškas pirmavaizdis skeletós paþodþiui reiðkia ‘iðdþiûvæs (kûnas)’ iryra vienos ðaknies su þodþiais askelç’s ‘iðdþiûvæs’, skéllô ‘dþiovinu’bei sklçrós ‘iðdþiûvæs, kietas, tvirtas, ðiurkðtus, þiaurus’, bûtent ‘pra-radæs lankstumà, sustingæs (ru. îêîñòåíåâøèé)’, iš pastarojo galiausiaiir graikø sklçrôsis pirmine reikðme ‘sukietëjimas’, o psichinio negala-vimo prasme – sklerozë2 2 kaip savotiðkas „smegenø uþkietëjimas”, arbûtent sustabarëjimas.

Taigi sustabarëjimas, suakmenëjimas turi labai archajiðkà ir pla-èiai paplitusià, daugelyje senøjø kalbø teberyðkià psichinæ prasmæ.Jos pagrindu kaip tik ir galima kalbëti apie „sàmonës sustabarëjimà“ar staèiai „sustabarëjusià sàmonæ“ kaip savotiðkà „dvasinæ stabmel-dystæ“ arba, tiksliau, kaip vidiná stabmeldystës poþymá ar simptomà.Analitinës psichologijos poþiûriu, pasak jau cituotos M.-L. von Franz,„kai pasàmonei pritaikome kokià nors teorijà, þodþius laikydami kaþ-kuo daugiau nei tik apraðanèiais terminais, paverèiame jà akmeniu, irji nebegali pasireikðti kaip gyva jëga. Bet kokia teorija jai gresia su-stingimu, nebeleidþianèiu reikðtis savaimingai“23. Tik teorijà èia reikia

Arvydas Kaþdailis.„Aukojimaidievams“



suprasti ne paþodþiui, ne kaip intelektinio paþinimo áranká, o atvirkð-èiai, kaip jo kliûtá, t. y. kaip sustingusià teiginiø ar idëjø sistemà, kuriaðiukðtu nevalia suabejoti, o juolab jai prieðtarauti. Taigi „teorijà“ èiareikëtø suprasti veikiau kaip „ideologijà“, kuri gyvà sielà, tiesiogi-nius jos iðgyvenimus, jausmus, patyrimus bei mintis, patá psichinábei dvasiná gyvenimà kaip toká grasina sukaustyti gatavomis „idëjo-mis“, lietuviðkai tariant, – sustabdyti stabais.

Pakankamai taikliai tokià padëtá yra apibûdinæs Roland’as Bar-thes’as. Jo þodþiais, „ideologija visà laikà bando uþtuðuoti pasauliokûrimo tolydø procesà, paversti mità amþinoje nuosavybëje esanèius u s t i n g u s i u objektu, inventorinti savàjá turtà, já uþbalzamuo-ti, áskiepyti realiam pasauliui kaþkokios iðganingos esencijos, kad s u -s t a b d y t ø jo raidà, neleistø jam rasti priebëgà kitokiose bûtiesformose. Tuomet ðiuos átvirtintus ir s u s t i n g d y t u s turtus ga-lima pagaliau suskaièiuoti“24. Gyvenimà stabdanti ideologija tad ir ro-do vidinæ, dvasinæ stabmeldystæ, o grieþtas kokios nors – bet kokios! –ideologijos iðpaþinimas bei laikymasis – tai tiesiog pati vidinë, dvasi-në stabmeldystë kaip tokia, þmogaus ðirdá ir protà paverèianti akme-niu, o patá þmogø – dvasiniu skeletu, arba „Koðèëjumi“.

Ir atvirkðèiai: bûtent takumas, laisvas tekëjimas, liejimasis dau-gelyje tradicijø yra dvasinio gyvenimo ávaizdis ir siekinys. Ðtai pasakðiuolaikinio kinø daoisto Deng Ming-Dao: „Á kà panaðus Dao juti-mas? Tai t ë k m ë be pastangø“, todël „nebandykite Dao tëkmësnukreipti. Leiskite t e k ë t i ir atsiduokite tai t ë k m e i“, nes „Daoamþinai t e k a“, „Dao nepertraukiamai t e k a ir kinta“, uþtat „Daojudëjimas lyginamas su upës t e k ë j i m u“25. Pasak vieno VII–VIII a.kinø èanbudizmo autoriaus, „tolydþio màstant nereikia sustoti në tiesjokiu dalyku, nes vos tik viena kuri mintis sulaikoma, visas tolydusminèiø s r a u t a s sustoja ir sukelia susikaustymà. Jeigu leidþian-tis kad ir á kokius dalykus tolydus minèiø s r a u t a s në ties nie-kuo nesulaikomas, tai susikaustymo nebus. Kaip tik todël ‘atramosnebuvimas‘ ir yra pagrindas“26. Pasak šiuolaikinio tibetietiškojo bu-dizmo atstovo Tarthango Tulku, þmogaus ego remiasi bûtent „sutvir-tëjimu to, kas (tam tikra nelaikine prasme) buvo atvira bei skysta, t a -k u “, todël „transcendencija – tai ne koks nors ‘perþengimas kitur ’, otiesiog tikras visø paþástamø daiktø bei reiðkiniø a t i t i r p d y -m a s taip, kad jie patys savaime atskleistø transcendentiðkà es-mæ“27. Su „atitirpimo“ ávaizdþiu susijæ ir budisto áþadai, vadinamasis„prieglobsèio priëmimas“: „Taigi vidine prasme ‘priimti prieglobstá‘


reiðkia visiðkai atsiduoti toms jëgoms, kuriø galutine transformacija,taip sakant, ið esmës ir esame. Tos jëgos mumyse yra savotiðkai sustin-gusios. ‘Priimti prieglobstá‘ tad reiðkia apsispræsti a t i t i r p i m u i ,kad gyvybinës energijos [...] galëtø laisvai t e k ë t i . [...] Ir koks tataisukreèiantis patyrimas, kai gyvenimas vël gali laisvai t e k ë t i “28.O vienoje tradicinëje maldoje tiesiog sakoma: „Teatkris mano áprotisnuolat stingdyti tikrovæ“29. Vakarieèio budizmo tyrinëtojo H. V. Gu-entherio þodþiais, „kaip kad ledas i š t i r p s t a á savo tikràjà pri-gimtá, vandená, taip ir ’sustingæ‘ jausmai, ankstesnio paþinimo frag-mentai, gali vël a t i t i r p t i á pirmapradá sàmonës budrumà“30.Pagaliau „mes patys esame minèiø s r a u t a s . […] Mes nuolat kei-èiamës, aplinkybëms kintant“, todël „medituoti reiðkia tiesiog bûti,i š t i r p t i lyg sviestui, paliktam saulëje“31, todël „leiskite viso-kiam savo […] netikrumui bei susikaustymui i š t i r p t i , ir ið josavaime iðkils tikroji jûsø esmë. […] Ðtai kodël dzogèeno, aukðèiausioir galutinio Budos mokymo, mes nuolat padràsinami nurimti savai-minëje sàmonës prigimtyje. Tiesiog sëdëkite sau tyliai ir leiskite vi-soms savo mintims bei sàvokoms i š t i r p t i skaisèioje vidinëjejûsø sàmonës prigimtyje. Tarsi debesys iðsisklaidytø ar rûkas iðga-ruotø, atskleisdami giedrà dangø ir dþiugiai spindinèià saulæ“32. Ádo-mu, jog viena ið nuodëmiø, kuriø turëjo vengti senovës egiptietis,buvo tekanèio vandens stabdymas; pasak „Egipto mirusiøjø kny-gos“ (125.33), po mirties jis, ðalia kitø nepadarytø nusikaltimø, Tei-singumo deivei turëjo prisiekti: „Að n e s t a b d þ i a u vandens,kai jis turi t e k ë t i “33. (Pasak lietuviø poeto, vis tiek „nesustabdysiupës bëgimo“.)

Panaðûs dvasinio, psichinio gyvenimo ávaizdþiai pasitelkiamiir Vakaruose. Pavyzdþiui, ðiuolaikinës meno psichoterapijos poþiû-riu, „sielos praradimas – tai s à s t i n g i o bûsena, kurioje tampasustabdyta t ë k m ë . Psichologija kalba apie ‘fiksacijà‘ kaip gynybànuo permainø. ‘Fiksuota‘ idëja nebetaki, ji stabili. Menininkai, pratæprie gyvo vaizduotës lakumo, bijo tokios ‘iðdþiûvimo‘ galimybës.Bûklë be sielos – tai ‘sausumas‘, kai nebeteka jokios s r o v ë s “34.Bûtent libido srovës s à s t i n g á depresijos prieþastimi laikoC. G. Jungas, ir bûtent „t e k a n t i s vanduo, – pasak jo, – reiðkiagyvenimo ir energijos tëkmæ“35. Apskritai stovintis vanduo susijæs supoþeminiu mirusiøjø pasauliu, o tekantis – su virðutiniu gyvøjø pa-sauliu (kuriuo jis tolydþio ir teka „ið dangaus“ þemyn, „poþemin“, kolten galiausiai „sustoja“); dar plg. rumunø máslæ: „Vienas gyvas tarpdviejø negyvø“ (upë tarp krantø)36, kuri savo ruoþtu aiðkiai pabrëþia



perkeltinæ vaizdinio prasmæ: t e k a n t i upë reiðkia gyvenimà, os t o v i n t y s krantai – mirtá.

Galima pridurti, jog pati sielos samprata nuo seno yra susijusi suliejimusi, tekëjimu, tëkme37. Ðtai pasak Gintaro Beresnevièiaus, „indo-europieèiø religijose pati siela daþnai ásivaizduojama kaip t a k i sub-stancija. Taip hetitø ištanzana – lašanti, t a k i , dievai jà gali iðlieti‘kaip vandená‘. Tokia tradicija iðsilaikë ilgai, iki viduramþiø. Dar XIII a.Bertoldas ið Regensburgo apie sielà, kurià angelas suteikia embrionuimotinos kûne, ðá veiksmà nusako ‘ásilieja‘“38. Èia galima prisiminti irVincento Kadlubeko þinià (1203 m.) apie jotvingius, jo vadinamus ge-tais, kurioje, be kita ko, sakoma: Est enim omnium Getarum dementia,exutas corporibus animas, nascituris denuo i n f u n d i corporibus39. Pa-þodþiui verèiant, „esama mat visiems getams bendro paklydimo iðsivil-kusias ið kûnø sielas á gimsianèius vël á s i l i e j a n t kûnus“. Ir t. t.

Jeigu jau siela yra „skysta“, „liejasi“, o jos sàstingis, sukietëjimas,sustabarëjimas savaime reiðkia su(si)kaustymà, nelaisvæ, tai supranta-ma, jog su sàmonës „atitirpimo“ ir „srauto“, „tëkmës“, „liejimosi“ vaiz-diniais bus susijæs sielos iðsilaisvinimas, arba tiesiog dvasinis iðsivada-vimas. Panaðius ávaizdþius pasitelkia ir hindø „Hathajoga pradypika“(VI.5–7), ir budistø „Demèog Tantra“: aukðèiausias Iðsivadavimas esàs„panaðus á druskos krislà, kuris, i š t i r p æ s vandeny, s u s i l i e -j a su juo“, o bûdas Iðsivadavimà pasiekti èia savo ruoþtu ávardijamassanskrito þodþiu laya-40, pirmine reikðme – bûtent ‘pasiliejimas, iðsily-dymas, iðtirpimas’. Toliau dar paaiðkinama, jog tai bûsena, kai þmogið-koji sàmonë (manas-) susilieja su Atmanu „tarsi druska su vandeniu“arba, kitaip sakant, gyvos bûtybës siela (jîva-) i š t i r p s t a Brah-mane „tarsi druska vandenyne ar kamparas [þibinto] liepsnoje“, o patsjogas „i š t i r p s t a Palaimos Vandenyne“41. Galima tik pridurti,jog ir pats lietuviø þodis laisvë, kai kuriø kalbininkø nuomone, ga-liausiai siejamas su veiksmaþodþio lieti ðaknimi ir ið esmës reiðkia bû-tent laisvà pasiliejimà, liejimàsi42. Plg. veiksmaþodþio léisti iðtisà reikð-miø grupæ ‘III. daryti minkðtesná, skystesná, tekinti’, tarp kuriø ir‘skystëti’, ‘tirpti, tirpdyti (sniegà, ledà)’, apskritai ‘versti tirpalu, tirp-dyti’, ‘lydyti’ (pvz., vaškà leisti), ‘skiesti’, ir ‘tekëti, sunktis, praleistiskystá, nelaikyti skysèio ar oro dël nesandarumo’, pagaliau tiesiog ‘te-kinti, bëginti’ (pvz., sulà leidþia iš klevo) ir pan43.

Toks yra dvasinis stabmeldystës, èia mûsø atskleista prasme, kon-tekstas. Savo ruoþtu ðis dvasinis kontekstas remiasi atitinkamu miti-niu, t. y. atitinkamais pirmapradþiais mitiniais vaizdiniais, archetipais.


Visø pirma èia, þinoma, ateina á galvà vadinamasis Pagrindinis mitas,kurá, remdamiesi gausiais duomenimis ið ávairiø tradicijø, tarp jø ve-diškosios ir baltiškosios, rekonstravo ir suformulavo V. Ivanovas irV. Toporovas44. Vienas ið pagrindiniø, esminiø ðio mito motyvø yratas, kad griausmo dievui (Perkûnui, Indrai ar kitiems) áveikus (uþmu-ðus) savo prieðininkà (velnià, Vritrà arkitus), neretai pasislëpusá bûtent poa k m e n i u ar uola, p a s i l i e j avanduo (lietus, upë, versmë ir t. t.). Plg.ðiuo atþvilgiu toká rytø slavø velnio pa-vadinimà kaip íåò é÷à, paþodþiui ‘sto-vintis vanduo’45. Savo ruoþtu psichineprasme Pagrindinio mito kontekstui ga-lima priskirti, pavyzdþiui, tokáC. G. Jungo prisipaþinimà, iðsakytàstraipsnyje „Psichoterapijos tikslai“:„Efektas, kurio að siekiu, – tai tokia sie-los bûsena, kurioje mano pacientas imaeksperimentuoti su savo esybe, kai dau-giau nebelieka nieko vienàsyk visiems laikams nustatyto, beviltiðkais u a k m e n ë j u s i o , – taigi aš siekiu t a k u m o , kaitos irtapsmo bûsenos“46. Jungo psichoterapija tad ið esmës kovoja prieðsàmonës sustabarëjimà, bûtent prieð „dvasinæ stabmeldystæ“. Galimanumanyti, jog panaðià psichoterapinæ funkcijà archajinëje visuome-nëje atliko ir pats „Pagrindinis mitas“, vienaip ar kitaip aktualizuoja-mas ritualo metu.

Be to, ásidëmëtina, jog baltø tradicijoje akmenis, kurie Dievobuvo sukurti minkðti, sukietino bûtent jo prieðininkas velnias. Visið-kai atvirai apie tai kalba latviø sakmës: „Dievas visus akmenis padir-bæs m i n k š t u s (mîkstus) ir prisakæs velniui jø neliesti. V e l -n i a s , smalsumo genamas, akmenis palietë, ir nuo to laiko visi jiepaliko k i e t i (cieti)“; „Dievas visà þemæ primëtë kubezdaliø. Jiebuvo m i n k š t i (mîksti). Velnias vaikðtinëjo þemës pavirðiumi irvisus kubezdalius iðmindþiojo. Tie paliko k i e t i (cieti) ir tapo pa-vadinti a k m e n i m i s “47. Kita vertus, viename „Rigvedos” pos-me (X.112.8) visiðkai atvirai pasakoma, kad Indra akmená ne ðiaip su-dauþo, o bûtent „suminkðtina“: „Að noriu pagarsinti, Indra, tavoankstesnius didvyriðkus darbus, pagarsinti dabar (tavo) pirmuosius(darbus). / Tu, kurio verþlumas tikras, s u m i n k š t i n a i uolà“48.Taigi galima numanyti, jog ir „Pagrindiniame mite“ vandens pasilieji-

„Egipto mirusiøjøknygos“iliustracija



mas, sutriuðkinus akmená, atskiru atveju gali bûti suprantamas ádëmkaip jo „suminkðtininimas“ ir galiausiai iðlydymas ar iðtirpdymas.

Kita vertus, griausmavaldis dievas ið akmens ne tik paleidþia lie-tis vandenis, bet ir iðskelia ugná. Antai „Rigvedoje“ (II.12.3) sakoma:„Kas, nukovæs angá, p a l e i d o s r o v e n t i septynias upes, /Kas, paðalinæs Valà, iðvarë á virðø karves, / Kas tarp dviejø akmenøpagimdë u g n á (yó á ú m a n o r antár a g n î § jajµna), / Uþka-riautojas mûðiuose – tas, þmonës, Indra“49. O ðtai RV II.1.1 apie Agniokilmæ, be kita ko, tiesiog pasakoma: „tu – ið a k m e n s (tvámá ú m a n a s pári)“50. Kaip þinoma, vedø agnî- ir áúman- yra tikslûslietuviø ugnies ir akmen-s etimologiniai atitikmenys51. Savo ruoþtuLietuvoje, pasak Nijolës Laurinkienës, „þaibas aiðkinamas kaip titna-gu áskelta ugnis: Kai þaibuoja, tai ðv. Petras stovi prie dangaus vartø irskelia á titnagà ugnelei uþdegti (LTR 763/16b/). Ðventas Petras funkciniupoþiûriu èia atitinka Perkûnà. Ko gero, þaibas asocijavosi su ugnimi,áþiebiama trinant du akmenis“52.

Ypatingo dëmesio ðiuo atveju verta viena latviø sakmë, kuriojevelnias atvirai prisipaþásta: u g n á (uguni) að „paslëpiau a k m e -n y (apslçpu akmenî) ir geleþy“, taèiau Dievas „paëmë sunkià geleþinælazdà ir didelá akmená, tada kad skëlë ið visø jëgø sunkiàja geleþinelazda per akmená, tai pasipylë iðtisas spieèius kibirkðèiø ir nukrito antsausø kempiø, kurios bematant uþsidegë. Taip iðmintingasis Dievasiðgavo ið velnio ugná“53.

Ði latviø sakmë ne tik darsyk paliudija tà patá archajiðkàjá ugniesiðgavimo ið akmens bûdà skeliant, bet susieja já su Dievo prieðininkovelnio veikla ir visiðkai nedviprasmiðkai pasako, jog bûtent velniasugná akmeny ir paslëpæs. Pastarasis motyvas þinomas ir Lietuvoje54.Pavyzdþiui, Kità kartà kad buvo sutvertas svietas, velniai, uþvydëdamysþmogui visø vigadø, norëjo pakavoti ugná. […] Surokavusiu kitur niekurnedëti, kaip tiktai á kûlá [= a k m e n á ] ir gelþá 55.

Akmenyje paslëptos arba, kaip galime numanyti, uþðaldytos, su-stingdytos, t. y. stabu paverstos ugnies vaizdinys savo ruoþtu þadinatam tikrø „religiosofiniø“ sàsajø, kuriomis bûtø galima ir baigti ðiàapybraiþà. Omeny – aplinkiniø figûrø garbinamos ðventos ugniesa k m e n i n i s bareljefas paèioje Vilniaus Katedros kaktoje, fron-tone56. O Katedra gi pastatyta senosios „pagoniðkos“ Perkûno ðventyk-los vietoje, kur jam negesdama degë gyva ðventoji ugnis. Tikëjimocentre – tas pats garbinimo objektas, tas pats simbolis – ugnis, ir naujo-ji religija, krikðèionybë nuo senosios š i a p r a s m e tesiskiria tuo,


kad èia ta ugnis yra paversta akmeniu57. Juoba prisiminus „Evangelijàpagal Tomà“ (82), kur Kristus – Dievo Sûnus prilygina save ugniai:„Kuris yra arti manæs, tas – arti ugnies“58. Savo ruoþtu „Rigvedoje“ugnies dievas Agnis neretai pavadinamas „Dangaus“ ar tiesiog „Die-vo sûnumi“ (nes, be kitø, Agnio mitiniai tëvai yra Dyaus ir Prthivî 59,t. y. Dangus, arba dangaus dievas, bûtent Dievas, ir Þemë). Ðtai RVIII.25.1 á Agná tiesiog kreipiamasi: ágne diváþ sûnúr asi, lietuviškaipaþodþiui Ugnie, Dievo sûnus esi60.

Kita vertus, nepamirškime Kristaus Petrui pasakytø þodþiø: „Irað tau sakau: tu esi Petras – U o l a ; ant tos u o l o s að pastatysiusavo Baþnyèià“ (Mt 16.18). Nes Petras, graikø pétros reiðkia bûtent‘akmuo’ ar ‘uola’. Taigi bûtent „Akmuo“ ar „Uola“, nori nenori, yraBaþnyèios simbolis. Ðià tradicijà krikðèionybë, regis, bus paveldëju-si ið Senojo Testamento, kur, pavyzdþiui, ne maþiau simptomiðkai pri-sipaþástama: „Kas yra u o l a , jei ne mûsø Dievas?“ (Ps 18.32)61. Irpatá nukryþiuotàjá Kristø apaðtalas Paulius pavadina uola: „Jie [pro-tëviai] gërë ið dvasinës juos lydinèios uolos, o ta u o l a buvo Kris-tus“ (1 Kor 10.4). O iš nukryþiuoto ir ietimi perdurto Kristaus ištryðkæs„gërimas“ laikomas krikðèioniðkuoju „gyvybës vandeniu“, Eucha-ristija62. Nesunku pastebëti, jog èia turime visiðkai tuos paèius „Pa-grindinio mito“ vaizdinius: ugnies bei vandens suakmenëjimà ir,kita vertus, gyvosios ugnies bei gyvojo vandens ið akmens iðgavimà,iðlaisvinimà, norint, „prisikëlimà“.

Taigi stabmeldystë ir „tikras tikëjimas“ – ne dvi skirtingos religi-nës sistemos, bet dvi ið esmës skirtingos religinës nuostatos, ar laikyse-nos. Todël vienoje ir toje paèioje religijoje, pavyzdþiui, krikðèionybë-je, nukryþiuotojo, t. y. ant kryþiaus mirusio ir po akmeniu (simboliðkai– „akmenyje“) palaidoto Dievo garbinimas yra ne kas kita, kaip stab-meldystë, o tikrasis dvasingumas, gyvas tikëjimas – tai visuomet tikë-jimas prisikëlimu, ið (po) akmens prisikëlusiu gyvu Dievu. Juoba kadið tikrøjø Kristus ir prisikelia bûtent ið po akmens: „Po ðabo, auðtantpirmajai savaitës dienai, Marija Magdalietë ir kita Marija ëjo aplanky-ti kapo. Staiga smarkiai sudrebëjo þemë: Vieðpaties angelas nuþengëið dangaus, n u r i t o ð a l i n a k m e n á ir atsisëdo ant jo. Joiðvaizda buvo it þaibo, o drabuþiai balti kaip sniegas“ (Mt 28.1-3). Ak-mená nuritusio angelo iðvaizda „it þaibo“ vëlgi primena mums „Pa-grindiná mità“, kurá interpretuodami dvasiðkai, galime padaryti ðtaikokià didaktiðkà iðvadà:

Gyvybë, gyvas protas, gyvas paþinimas (ir ðia prasme religingu-mas ne tik neprieðtarauja mokslui, bet yra esminë jo prielaida), gyva

o



sàmonë ir gyva dvasia, pats Gyvas Dievas yra takus kaip vanduo, ne-apèiuopiamas, nesutveriamas kaip ugnis, ir jeigu mes, ið savanaudið-kumo ar baimës, mëginame já sustangdinti, „sustabdyti“ ir paverstiakmeniu, tai kartu sustabarëja mûsø sàmonë, o mûsiðkis tikëjimas virstastabmeldyste giliausia ðio þodþio prasme. Kol pats Dievas, nebeapsi-kentæs, syká trenks þaibu per akmená, stabà, kuriuo tapo uþ-verstas =pa-verstas Jo Sûnus Ugnis, kad vël áþiebtø ir prikeltø Já gyvà pirmykð-tëje ðventykloje – ðirdyje.

Nes pagrindinis mitinio „herojaus þygdarbis, – pasak JosephoCampbello, – tai nepaliaujamas sustingusios akimirkos triuðkinimas.Apsisuka ciklas, ir mitologija vël susitelkia á dabartá. Bûdinga gyvojoDievo ypatybë yra permainingumas, takumas, jokiu bûdu ne neiðju-dinama tvirtybë. Didysis akimirkos atvaizdas [= stabas] iðkyla tik tam,kad bûtø sudauþytas, sumaltas á ðukes, sudraskytas á gabalus. Trumpaitariant, milþinas tironas visuomet sergsti tvirtà faktà, o herojus visuo-met kovoja uþ gyvà kûrybiðkumà“, nes, priduria autorius pastaboje,„atgyvenæs dievas beregint virsta pragaiðtingu demonu, todël ðis jopavidalas [= stabas] turi bûti sunaikintas, o jo dieviðkoji energija –iðlaisvinta“63.

Sutrumpinimai

LaLKÞ: Balkevièius J., Kabelka J., Latviø-lietuviø kalbø þodynas, Vilnius, 1977.

LKÞ: Lietuviø kalbos þodynas, Vilnius, 1956–2002, t. I–XX.

TÞÞ: Tarptautiniø þodþiø þodynas / Atsakingas redaktorius V. Kvietkauskas,Vilnius, 1985.

Iðnaðos

1 Þr.: Buck C. D. A Dictionary of Selected Synonyms in the Principal Indo-EuropeanLanguages, Chicago, 1949, p. 1491; Fraenkel E., Litauisches etymologisches Wörter-buch, Heidelberg, Göttingen, 1962–1965. S. 1179–1180, 1212–1213; Frisk H., Grie-chisches etymologisches Wörterbuch, Heidelberg, 1960. Bd I, S. 451–452; Karulis K.,Latvieðu etimoloìijas vârdnîca, Rîga, 1992, t. II, p. 500; Klein A., A ComprehensiveEtymological Dictionary of the English Language, Amsterdam etc.: Elsevier, 2003,p. 364, 365; LaLKÞ 699; LKÞ XVII 832, 833, 840, 845, 846; XVIII 505; Pokorny J.,Indogermanisches etymologisches Wörterbuch, Bern, München, 1959, Bd I, S. 1125–1127; Sabaliauskas A., Lietuviø kalbos leksika, Vilnius, 1990, p. 16; TÞÞ 207;Ôàñìåð Ì., Ýòèìîëîãè÷åñêèé ñëîâàðü ðóññêîãî ÿçûêà, Ñàíêò-Ïåòåðáóðã, 1996,

ò. I, c. 312; II, c. 117; ×åðíûõ Ï. ß., Èñòîðèêî-ýòèìîëîãè÷åñêèé ñëîâàðü ñîâðåìåí-íîãî ðóññêîãî ÿçûêà, Ìîñêâà, 1999, ò. I, c. 336.

2 Dël visø èia paminëtø lietuviðkø þodþiø þr.: LKÞ XIII 602, 604, 209, 614, 728, 731;XVIII 548–549, 556.


3 Šitaip Indra „Rigvedoje“ paremia dangø, pavyzdþiui II.12.2: „Kas sutvirtinobanguojanèià þemæ, kas nurimdë svyruojanèius kalnus, / Kas toliau iðmatavooro erdvæ, kas dangø parëmë (yó dyµm ástabhnât) – tas, þmonës, Indra“ (Auf-recht Th., Die Hymen des Rigveda, Berlin, 1955, Bd I., S. 185; Ðèãâåäà / Èçäàíèå

ïîäãîòîâèëà Ò. ß. Åëèçàðåíêîâà. Ìàíäàëû I–IV, Ìîñêâà, 1989, c. 249), juoba kad‘dangø’ èia þymintis þodis dyau- gali bûti suprantamas ir kaip tikrinis dangausdievo vardas Dyau-, be to, jis yra bendraðaknis su vedø deva- ‘dievas’, o galiau-siai ir lietuviø dievas. Ðia prasme stabas, kaip „dangø remiantis“ ir kartu „Dievàlaikantis“ bei þymintis stulpas, turi ir kosmogoniniø, ir kosmologiniø (axismundi) sàsajø. Pavyzdþiui, Altajaus ðamanës, Korëjos bei Japonijos burtininkëspagrindinë funkcija buvo priversti iðkviestà dvasià ar vëlæ „nuþengti á ramstá“,kurá atstojo „ðventoji kolona“ (Ýëèàäå Ì., Øàìàíèçì: Àðõàè÷åñêèå òåõíèêèýêñòàçà, Êèåâ–Ìîñêâà: Ñîôèÿ, 2000, c. 420–421).

4 Baltø religijos ir mitologijos ðaltiniai: t. III: XVII amþius / Sudarë Norbertas Vëlius,Vilnius, 2003, p. 474 (raðyba mano sunorminta). Pasak N. Vëliaus, „þodþiaistulpas pagoniško dievo, pavartoti vietoj lenkiðkøjø Baùwan obraz rzezany pogañski,lotyniðkøjø simulacrum, idolum, rodo, kad senovës lietuviams galëjo bûti þino-mos dievams skirtos statulos ar stulpai, á kà jau yra atkreipæs dëmesá KazimierasBûga“ (ten pat 472).

5 Ten pat 540. Pasak N. Vëliaus, „ðis lietuviðkas terminas gali bûti vartojamas kaipvienas ið daugelio kitø argumentø prielaidai, kad lietuviai savo seniesiemsdievams statë kaþkokius stulpus, stovylas” (ten pat 539).

6 Baltramiejaus Vilento (apie 1525–1587) raðtuose (Zinkevièius Z., Lietuviø kalbosistorija, t. III: Senøjø raðtø kalba, Vilnius, 1988, p. 58–62).

7 Visus pastarøjø pastraipø kalbinius duomenis þr.: Buck 1491–1492; Bûga K.,Rinktiniai raštai, Vilnius, 1958, t. 1, p. 146–148, 485; t. II, Vilnius, 1959, p. (241),311, 599–602; Fraenkel 890–891, 899; Karulis II 281, 291; Klein 711; Kluge F.Etymologisches Wörterbuch der deutschen Sprache / 23, erweiterte Auflage, bearbei-tet von Elmar Seebold, Berlin – New York: Walter de Gruyter, 1999, S. 785;LaLKÞ 631; LKÞ XIII 602–604, 606–610, 716, 902–903, 1021, 1022, 1024, 1025;Mayrhofer M., Kurzgefasstes etymologisches Wörterbuch des Altindischen. A ConciseEtymological Sanskrit Dictionary, Heidelberg, 1976, Bd III, S. 511–512; Monier-Williams M., A Sanskrit–English Dictionary, etymologically and philologicallyarranged, with special reference to cognate Indo-European languages / Newedition, greatly enlarged and improved with the collaboration of professorE. Leumann, professor C. Cappeller, and other scholars, Oxford UniversityPress, 1899; Delhi: Motilal Banarsidass, 1999, p. 1258; Pokorny 1004–1010, 1011;Sabaliauskas 45; Êî÷åðãèíà Â. À., Ñàíñêðèòñêî-ðóññêèé ñëîâàðü. Èçä. 3-å,èñïð. è äîïîëí., Ìîñêâà, 1996, c. 751; Ôàñìåð 762–763.

8 Franz M.-L., von, Shadow and Evil in Fairy Tales, Boston & London, 1995, p. 260;lietuviðkai þr. Franz M.-L., von, „Blogis pasakose, ir kaip já galima áveikti“,Liaudies kultûra, 2001, nr. 4, p. 50.

9 Maþiulis V., Prûsø kalbos etimologijos þodynas, Vilnius, 1997, t. IV, p. 146–147.10 Zinkevièius Z., Lietuviø kalbos istorija, t. I: Lietuviø kalbos kilmë, Vilnius, 1984,

p. 236, 286.11 Latvieðu tautas teikas: Izcelðanâs teikas. Izlase / Sastâdîtâja Alma Ancelâne, Rîga,

1991, p. 94–97, 120.12 Pasak K. Bûgos, pavyzdþiui, Stabukalnë negalinti reikðti ‘(ðventø) akmenø

kalno’, nes „lietuviø kalboje stabas neturi ‘akmens’ reikðmës; Stabukalnë tegalireikšti kalnà, kurio viršuje stovi stabai ‘idola’“ (Bûga 146). Nors, kita vertus,



„pirmaisiais stabmeldystës amþiais visi s t a b a i buvo neapdoroti a k m e n y s“,– F. Noelá cituoja Teodoras Narbutas (Narbutas T., Lietuviø tautos istorija, t. I:Lietuviø mitologija, Vilnius, 1998, p. 243). Ir iki ðiol, tarkim, „Nevoèiø kaime(apie tris kilometrus nuo Mosëdþio) yra Stabo akmuo“ (Þemës atmintis: Lietuviøliaudies padavimai / Parengë Bronislava Kerbelytë, Vilnius, 1999, p. 97). Plg. dar irtoká lietuviø (þemaièiø) sudurtiná þodá ,kaip staba-kûlis ‘aukðtas pagonybëskulto akmuo’, sudarytà ið stabas ir k¾lis ar kûlýs ‘akmuo’ (LKÞ XIII 602; VI 836).Paties Bûgos þodþiais, tai yra „a k m u o, ið kurio (senobëje) buvo padarytasstabas“ (Bûga 147).

V. Vaitkevièiaus nuomone, „jau ðis bendrinis pavadinimas (Petro Tarasenkos,kitø autoriø vartotas kaip menhiro atitikmuo) rodytø, jog tie ðventi akmenysslepia daug paslapèiø. Stabakûlio varde iðliko senasis pavadinimas stabas arstabis (kuris vakarø baltams reiðkë akmená) ir vëlesnis – þemaitiðkas kûlis, kuris,beje, laikomas kurðiø [irgi vakarø baltø] kalbos palikimu þemaièiø tarmëje. Kitasklausimas, ar stabiu kaþkada vadinti vien ðventais laikomi akmenys“ (Vaitkevi-èius V., „Þmonës, pavirtæ akmenimis“, Liaudies kultûra, 1996, nr. 5, p. 27). Kon-kreèiai apie Þemaitijoje þinomus šventus akmenis þr. pastarojo autoriausknygà: Senosios Lietuvos ðventvietës: Þemaitija, Vilnius, 1998.

13 Þ r.: Smulkioji lietuviø tautosaka XVII–XVIII a.: prieþodþiai, patarlës, máslës / Paruo-ðë Jurgis Lebedys, Vilnius, 1956, p. 87; taip pat: Patarlës ir prieþodþiai / Rinkináparuoðë K. Grigas, Vilnius, 1958, p. 162; Lietuviø patarlës ir prieþodþiai / ParengëKazys Grigas ir kiti, Vilnius, 2000, t. 1, p. 142: Nr. 296; LKÞ XIII 614. Prieþodis –iš Jono Brodovskio þodyno (Maþoji Lietuva, XVII ar XVIII a.). Kazio Grigoþodþiais, tai „Brodovskio niekaip nepaaiðkintas posakis. Jokiuose ðaltiniuosekito tokio pat ar bent panaðaus frazeologizmo nerandame. Belieka spëlioti, kadtai vaizdinga uþuomina apie skirtingo temperamento þmones – ramø, sunkiaiiðjudinamà ir jo prieðingybæ nenuoramà“ (Grigas K., „Regioninio iðskirtinu-mo þymës lietuvininkø smulkiojoje tautosakoje“, in Tautosakos darbai, Vilnius,t. V(XII), 1996, p. 65).

Þinomi ir kitø tautø atitikmenys, pvz., vokieèiø Der Stein steht, das Wasser rinnt‘Akmuo stovi, vanduo bëga’; rusø Êàìåíü ñòîÿ÷, âîäà áåãó÷à ‘Akmuo stovus,vanduo bëgus’ (Lietuviø patarlës ir prieþodþiai 713, 812). Kad ir koks bûtø ðioprieþodþio vartojimo psichologinis kontekstas, jo pirminë prasmë akivaizdi. Áprieþodá atkreipæs dëmesá N. Vëlius irgi pastebi, jog èia stovumo – judrumoatþvilgiu akmuo prieðinamas su vandeniu, ir dar nurodo atitinkamos prasmësmáslæ: Vienas sako: pagulësiu, / Kitas sako: pakrutësiu, / Treèias sako: pabëgësiu; atsa-kymas – akmuo, þolë, vanduo (Vëlius N., Chtoniðkasis lietuviø mitologijos pasau-lis: folklorinio velnio analizë, Vilnius, 1987, p. 67). Plg. juoba variantà ið KazimieroÐaulio veikalo „Juodþiûnø tarmë“: Vienas sako: – Bëkim, bëkim – antras sako: – Èias t o v ë k i m – treèias sako: – Èia linguokim (upë, a k m u o, nendrë) (Stundþie-në B. Smulkioji tautosaka Kazimiero Ðaulio veikale ,Juodþiûnø tarmë, in Tau-tosakos darbai, t. II(IX), Vilnius, 1993, p. 170. – Kalba mano subendrinta). Iš èiavisas akmens – upës, versmës, vandens srauto, tëkmës prieðprieðos simboliz-mas, apie kurá þr. toliau.

14 Ñëàâÿíñêèå äðåâíîñòè: Ýòíîëèíãâèñòè÷åñêèé ñëîâàðü â ïÿòè òîìàõ / Ïîäðåäàêöèåé Í. È. Òîëñòîãî, Ìîñêâà, 1995, ò. I , ñ. 451.

15 Þemës atmintis 97. Daugiau apie padavimus didesnius akmenis esant suakme-nëjusius þmones þr. minëtà V. Vaitkevièiaus straipsná „Þmonës, pavirtæ akme-nimis“ (p. 24–29) ir kità tuo pat pavadinimu: Vaitkevièius V., „Þmonës, pavirtæakmenimis“, Liaudies kultûra,1996, nr. 5, p. 20–31.

16 Cirlot J. E., A Dictionary of Symbols, London, 1996, p. 253.


17 Lietuviø raðytojø surinktos pasakos ir sakmës / Parengë Bronislava Kerbelytë, Vil-nius, 1981, p. 295, plg. p. 56.

18 Lietuviø patarlës ir prieþodþiai 148: Nr. 319 ir p. 147: Nr. 311; taip pat LKÞ I79, 83; XIV 866.

19 Ôàñìåð 50, 51; Vries J., de. Altnordisches etymologisches Wörterbuch, Leiden:E. J. Brill, 1962, S. 342–343.

20 LKÞ XX 426, 427, 436–438; Fraenkel 1303; Sabaliauskas 214; toliau þr. Bûga 327,688; Ôàñìåð II 63 ir kt.

21 Ôàñìåð 362; þr. Äàëü Â.,Òîëêîâûé ñëîâàðü æèâîãî âåëèêîðóññêîãî ÿçûêà,Ìîñêâà, 1981, ò. II, c. 101.

22 Frisk H., Heidelberg, 1970, Bd II, S. 722–723; Pokorny 927; þr.: Karulis 372; TÞÞ453, 454; Äðåâíåãðå÷åñêî-ðóññêèé ñëîâàðü / Ñîñòàâèë È. Õ. Äâîðåöêèé,Ìîñêâà, 1958, c. 247, 1479, 1483.

23 Franz 108. Prisiminkime Vydûno pavyzdá: „Samoningumas ávairiu bûdu pil-do ir apstabina nesàmoningumà, tai esti suteikia jam lytá“.

24 Bartas R., Teksto malonumas, Vilnius, 1991, p. 129.25 Ming-Dao D., 365 Dao áþvalgos kasdienai, Kaunas, 2000, p. 64, 122, 145, 163.26 Cit. iš: Aáàåâ Í. Â., ×àíü-áóääèçì è êóëüòóðíî-ïñèõîëîãè÷åñêèå òðàäèöèè

â ñðåäíåâåêîâîì Êèòàå, Íîâîñèáèðñê, 1989, p. 187. Keletà þodþiø galimapridurti apie „atramos nebuvimà“. Toliau tame paèiame tekste „Didysis Moky-tojas“ sako: „Jûsø paèiø vidinë prigimtis yra be trûkumø, nepasiduoda neri-mui, nëra apniaukta neišmanymo, kiekviena jûsø mintis švyti išmintimi irvisuomet išlieka nesuvarþyta daiktø poþymiø. Kam gi dar á kaþkà remtis? Savo-ji prigimtis pasireiškia netikëtai, o netikëtumo praktika neturi nuosekliø pako-pø, todël ji n e s i r e m i a në á kà’“ (ten pat). Kitame, IX–X a., kinø èanbudizmotekste panašiai sakoma: „Tëra Keleivis, n e t u r i n t i s a t r a m o s, kuris dabarklausosi mano Mokymo, – tatai jis yra visø Budø motina, nes Buda gimsta iša t r a m o s n e b u v i m o. […] Mokiniai, kurie to nesupranta, r e m i a s i á var-dus bei posakius“ (ten pat 233), kaip kad dabar, beje, elgiamës mes. Taèiau„jums, šiuolaikiniams mokiniams, besimokantiems Kelio, reikia ágyti pasitikëji-mo savimi. Neieškokite nieko uþ savæs! Jeigu iš nepasitikëjimo savimi ieškositeko nors uþ savæs, r e m d a m i e s i išorinëmis aplinkybëmis, niekad neástengsiteišsilaisvinti nuo prisirišimo prie pasaulietiškø aistrø bei priklausomybës nuo ob-jektyviø sàlygø, niekad nesugebësite atskirti tiesos nuo netiesos“ (ten pat 235).

Kadangi budizmas, šiaip ar taip, išsirutuliojo vedø kultûros terpëje, tai tokiøpaþiûrø uþuomazgas galima áþvelgti jau „Rigvedoje“, bûtent RV I.116.5, kurapie keliø ir kelioniø dievus dvynius Ašvinius sakoma: „Jûs elgëtës kaip didvy-riai jûroje, kur n ë r a á k à a t s i r e m t i , ant ko atsistoti, ko nusitverti“(Ðèãâåäà. Ìàíäàëû I–IV 141). Èia, þinoma, reikia turëti galvoje lietuviø staboatitikmená sen. indø stambha- reikšme ‘r a m s t i s ’, veiksmaþodþio stabhnóti‘r e m i a ( s i )’ šaknies. Kita vertus, tokios dvasinio išsilaisvinimo sampratosuniversalumà, archetipiškumà liudija, pavyzdþiui, vakarietis krikšèionis Mo-kytojas Eckhartas, pasak kurio, „ištikimasis Dievas daþnai leidþia, kad jo drau-gai pasiduotø silpnumui, tik todël, jog pašalintø bet kokià a t s p a r à, antkurios jie galëtø palinkti ar á jà a t s i r e m t i“, nes „kaip tik tai mûsø Viešpats irnori iš jo atimti, kad tik Jis vienas bûtø jam ramstis ir atspara“ (Eckhart J.,Traktatai ir pamokslai, Vilnius, 1998, p. 43). Taikli polinkio á „dvasinæ stabmeldys-tæ“ analizë.

27 Tarthang, Tulku, Time, Space, and Knowledge, Dharma Publishing, 1977, p. 32,248.



28 Guenther H. V., Trungpa Ch., The Dawn of Tantra, Berkeley & London, 1975,p. 54, 58. Apskritai iniciacijos prasmë, ðiuolaikinës kultûrinës antropologijospoþiûriu, – nuleisti neofità „á savotiðkà þmogiðkàjà prima materia, neturinèiàjokios apibrëþtos formos“ (Turner V., The Ritual Process: Structure and Anti-Structure, Cornell University Press, 1979, p. 170), taigi ið esmës (socialiai ir psi-chologiðkai) „iðtirpdyti“ já.

29 Trungpa Ch., Journey Without Goal: The Tantric Wisdom of the Buddha, Praj¤âPress, 1981, p. 9.

30 Guenther H. V., The Tantric View of Life, Berkeley and London, 1972, p. 54.31 Sunku susilaikyti neprisiminus èia lydyto sviesto aukos ghrtá-, pagrindinës

aukos „Rigvedoje“, savo ruoþtu turtingos simboliniø sàsajø. Pavyzdþiui, RVIV.58.1: „Koks yra slaptasis lydyto sviesto (ghrtá-) vardas? Dievø kalba, nemir-tingumo bamba“ (Ðèãâåäà. Ìàíäàëû I–IV 421). Rusiškai ghrtá- èia verèiamasplaèios reikšmës þodþiu æèð ‘riebalai’, bet plg. vertëjos Tatjanos Jelizarenko-vos paaiškinimà: „Riebalai, arba lydytas sviestas (ghrtá-), šiame himne trak-tuojamas mistiškai. Jis pasireiškia ne tik kaip aukojamoji substancija – svies-tas, liejamas á aukurà, bet ir tapatinamas […] su poetine kalba, kuria kreipia-masi á dievus. Taigi riebalai ákûnija ávairius aukojimo dievams aspektus“ (tenpat 756). Apskritai „slaptasis vardas” vedose „atspindi slaptà dalyko esmæ,ðiuo atveju – mistinæ riebalø tapatybæ su poetine kalba“ (ten pat 757). Plg. darRV II.27.1: „Ðias dainas, plûduriuojanèias lydytam svieste, lieþuviu að aukojuAditjams, ið senø senovës karaliams“ (ten pat 267) bei pan. Taigi budistiniameþmogaus sàmonës palyginime su tirpstanèiu, besilydanèiu sviestu galimaáþvelgti senà tradicijà: dvasiniu, ar „ezoteriniu“, poþiûriu, tikroji auka visuo-met yra vidinë auka, ðiuo atveju – bûtent sàmonës atitirpimas, laisvas „min-èiø srauto“ pasiliejimas.

32 Sogyal, Rinpoche, Essential Advice on the Practice of Meditation 26, 13, 17.33 Eliade M., From Primitives to Zen: A Thematic Sourcebook of the History of Religions.

San Francisco, New York, etc.: Harper & Row, 1977, Nr. 110. A. Uþdaviniolietuviðkai iðversta „að neuþtvëriau kelio vandeniui“ (Uþdavinys A., Egiptomirusiøjø knyga J. Kneitos firma „Ramduva”, 2003, p. 216).

34 McNiff Sh., Art as Medicine, Boston & London, 1992, p. 54.35 Atitinkamai: Jung C. G., Symbols of Transformation, Princeton University

Press, 1990, p. 170 ir Þíã Ê. Ã., Ïñèõîëîãèÿ ïåðåíîñà, Ñòàòüè, Ìîñêâà: Ðåôë-

Áóê, 1997, c. 37.36 Öèâüÿí Ò. Â., Äâèæåíèå è ïóòü â áàëêàíñêîé ìîäåëè ìèðà: Èññëåäîâàíèÿ ïî

ñòðóêòóðå òåêñòà, Ìîñêâà, 1999, c. 327 ir 174.37 Lietuviø kalboje – gal net etimologiškai, plaèiau apie tai þr.: Razauskas D., Ryto

ratø ritimai: Pagrindinio kosmologinio modelio rekonstrukcija su etimologiniais prie-dainiais, Vilnius, 2000, p. 113–114.

38 Beresnevièius G., „Sielos fenomenologijos ávadas“, in Lietuvos kultûros tyrinëji-mai 1, Vilnius, 1995, p. 103; þr. Èâàíîâ Âÿ÷. Âñ., «Ðåêîíñòðóêöèÿ ñòðóêòóðû

ñèìâîëèêè è ñåìàíòèêè èíäîåâðîïåéñêîãî ïîãðåáàëüíîãî îáðÿäà», in Èññëå-äîâàíèÿ â îáëàñòè áàëòî-ñëàâÿíñêîé äóõîâíîé êóëüòóðû: Ïîãðåáàëüíûé îáðÿä,

Ìîñêâà: Íàóêà, 1990, ñ. 7–8.39 Baltø religijos ir mitologijos šaltiniai, I: Nuo seniausiø laikø iki XV amþiaus pabaigos /

Sudarë Norbertas Vëlius, Vilnius, 1996, p. 207–208.40 Woodroffe J . , The Serpent Power: Two works on Laya-Yoga, trans. from the

Sanskrit, with introd. and comm., 1918; Madras: Ganesh & Co., 1992, p. 183.41 Ten pat 194, 195, 255. Arba „kai individuali šakti, pasireiškianti kaip individo


psichika (jîva-), s u s i l i e j a su Aukšèiausiojo Šivos sàmone, pasaulis šiamindividui i š t i r p s t a, ir jis pasiekia Išsivadavimà (mukti-)“ (ten pat 246).

42 Karulis 492; Ýòèìîëîãè÷åñêèé ñëîâàðü ñëàâÿíñêèõ ÿçûêîâ. Ïðàñëàâÿíñêèé ëåê-ñè÷åñêèé ôîíä / Ïîä ðåä. Àêàä. ÐÀÍ Î. Í. Òðóáà÷åâà, ò. XV, Ìîñêâà, 1988, ñ. 159;þr. Maþiulis V. Vilnius, 1996, t. III, p. 17–18.

43 LKÞ VII 247–248.44 Èâàíîâ Âÿ÷. Âñ., Òîïîðîâ Â. Í., Èññëåäîâàíèÿ â îáëàñòè ñëàâÿíñêèõ äðåâ-

íîñòåé, Ìîñêâà, 1974, c. 5, 96 ir ištisai. Lietuviškai þr. Vëlius N., Chtoniškasis...134–135; Laurinkienë N., Senovës lietuviø dievas Perkûnas: kalboje, tautosakoje,istoriniuose ðaltiniuose, Vilnius, 1996, p. 20.

45 Òîëñòîé Í. È., «Èç çàìåòîê ïî ñëàâÿíñêîé äåìîíîëîãèè: 1. Îòêóäà äüÿâîëû

ðàçíûå?», in Ìàòåðèàëû âñåñîþçíîãî ñèìïîçèóìà ïî âòîðè÷íûì ìîäåëè-ðóþùèì ñèñòåìàì I (5), Òàðòó, 1974, c. 30.

46 Þíã 21.47 Teikas par Dievu. Izlase, Rîga: Latvieðu folkloras krâtuves izdevums, 1929, p. 9,

10. Uþuominø esama ir lietuviø tautosakoje, pavyzdþiui, sakmëje ið Utenoskraðto: Kai ðventino þemæ, velnias, bijodamas ðvæsto vandens, kûrë laukais. Bëgdamasatsispyrë akmens ir paliko pëdà, nes akmenys tada dar buvo minkðti (Utenos kraðtosakmës / Parengë Leonora Buièenkienë, konsultavo Bronislava Kerbelytë, Ute-na, 1999, 101).

48 Ðèãâåäà. Ìàíäàëû IX–X / Èçä. Ïîäã. Ò. ß. Åëèçàðåíêîâà, Ìîñêâà, 1999, c. 269.Panašiai giesmëje I.33.12 „Indra sutriuškino Ilibišos uþkietëjimà (drëha-)“(Ðèãâåäà. Ìàíäàëû I–IV 43; Aufrecht I 26), kur drëha-, pirmine forma dróha-‘tvirtas, kietas’, veiksmaþodþio drhyate ‘(su)kietëja, dirþta’ šaknies, galiausiai yratiesiog bendrašaknis su lietuviø dirþti ‘kietëti, standëti’ (Mayrhofer M., Heidel-berg, 1963, Bd II, S. 59, 61–62; Monier-Williams 490; Pokorny 254; plg. Saba-liauskas 56, 164), taigi priklauso tam paèiam semantiniam laukui.

49 Lietuviðkas vertimas Vyèio Vidûno, cit. ið Laurinkienë 108; originalà þr. Auf-recht 185; rusiškai þr. Èâàíîâ, Òîïîðîâ 95–96; Ðèãâåäà. Ìàíäàëû I–IV 249.

50 Aufrecht 175; Ðèãâåäà. Ìàíäaëû I–IV 236.51 Þr.: Fraenkel 5, 1158–1159; Mayrhofer M., Heidelberg, 1956, Bd I, S. 18, 60; Mo-

nier-Williams 5, 114; Pokorny 19, 293; Sabaliauskas 45, 52 bei daug kur kitur.52 Laurinkienë 107–108. Ðiaip jau dël to negali bûti jokiø abejoniø. Ðtai vienoje

sakmëje: Ðventas Jurgis jojo, ir po arklio kojø þybtelëjo ugnis. Þmonës ëjo þiûrëti, kasyra. Rado titnagà, pradëjo á kits kità skelti – ir pradëjo þybèioti. Ir vadino titnagà ðventoJurgio pëda. Paskui visi já skëlë ir gavo ugná (Kaip atsirado þemë: Lietuviø etiologinëssakmës / Sudarë ir parengë Norbertas Vëlius, Vilnius, 1986, p. 35). Ðv. Jurgis – irgiþinomas krikðèioniðkasis Perkûno ápëdinis. Kitoje sakmëje, ið M. Davainio-Sil-vestraièio rinkinio, sakoma, jog Dievas, turëdamas rankoje savo skiltuvus su titna-gu, kiek kartø uþgavo á titnagà, tiek sykiø stojosi kibirkðtis, o pats M. Davainis-Silvestraitis tiesiai paaiškina: Turët, èia yra kalba apei Perkûnà, kuris, pagal kalbosþmoniø, ið titnago skeliàs ugná ir ið to þaibai esà (Pasakos, sakmës, oracijos / SurinkoM. Davainis-Silvestraitis, Vilnius, 1973, p. 164, 386). Plaèiau apie tai, átraukiantir slavø duomenis, dar þr. Èâàíîâ, Òîïîðîâ 85–96.

53 Teikas par Dievu 19.54 Þr. Vëlius N., Senovës baltø pasaulëþiûra: Struktûros bruoþai, Vilnius, 1983, p. 31;

Ðlekonytë J., „Akmens funkcijos tautosakoje“, in Darbai ir dienos: acta et com-mentationes universitatis Vytauti Magni, [Kaunas] nr. 6(15), 1998, 183–184.

55 Daukantas S., Þemaièiø tautosaka, II: Pasakos, patarlës, máslës / Parengë K. Alek-synas, K. Grigas, L. Sauka, Vilnius, 1984, p. 214.



56 Tarp kitko, senovës graikai savo pirmøjø akmeniniø ðventyklø, kuriø tolimasatspindys yra ir mûsø Katedra, frontonus, kaip dievybës epifanijos vietà, nere-tai palikdavo tuðèius [þr. Ìîëîê Ä. Þ., «Ôðîíòîíû îëèìïèéñêîãî õðàìà (Ïðîá-

ëåìà ôîðìàëüíîé ñìûñëîâîé ñèììåòðèè)», in Áàëêàíñêèå äðåâíîñòè: Áàëêàíñ-êèå ÷òåíèÿ I., Ìîñêâà, 1991, ñ. 72], taip, matyt, vengdami stangdinti, „stabinti“savo dievø á akmeninius atvaizdus.

57 Panaðiai musulmonams VII a. uþkariavus Iranà ir ávedus islamà, „vietoj ðven-èiø su ávairiomis dþiugiomis apeigomis tapo áprastos penktadieninës pamal-dos, ir pamokslai meèetëje veidu á akmeninæ kyblà – vietoj ryškiai liepsnojan-èios ugnies“ (Áîéñ Ì., Çîðîàñòðèéöû: âåðîâàíèÿ è îáû÷àè, Ñàíêò-Ïåòåðáóðã,2003, c. 219).

58 Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramþiai, Vilnius, 1980, p. 64.59 Keith A. B., The Religion and Philosophy of the Veda and Upanishads, London,

1925; Delhi, 1989, p. 155.60 Aufrecht 236; þr. Pèãâåäà. Ìàíäàëû I–IV 311. Juoba kad -r þodþio sûnúr gale èia

atsiranda iš -s tik dël garsø kaitos þodþiø sandûroje, vadinamøjø „sandhi“,taisykliø, ir pirminis þodþio vienaskaitos vardininko pavidalas yra tiesiogsûnús. Ðia proga galima paþymëti, jog ir lietuviø kalboje ùgnis gali bûti laikomasv y r i ð k o s i o s g i m i n ë s þodþiu, kaip kad paliudyta, pavyzdþiui, Zieteloje(þr. LKÞ XVII 381).

61 Plg. ðiuo atþvilgiu daoistø poþiûrá, pasak kurio, „jeigu þmogus ims melstisuolai iš visos širdies, net uola atgis“ (Ming-Dao 1).

62 Metford JCJ., Dictionary of Christian Lore and Legend, London: Thames andHudson, 1983, p. 213.

63 Êýìïáåëë Äæ., Ãåðîé ñ òûñÿ÷üþ ëèöàìè, Ìîñêâà: Ñîôèÿ, 1997, c. 250, 328.

Documents

KOMPARATYVISTINËS STUDIJOS V SUSTABARËJUSI …...Kultûros, filosofijos ir meno institutas SUSTABARËJUSI SÀMONË: „DVASINËS STABMELDYSTËS“ SAMPRATA (sekant lietuviø þodþio