Sėkmingo Investavimo Principai

ARTŪRAS MILEVSKIS LUKAS MACIJAUSKAS

SSĖĖKKMMIINNGGOO

IINNVVEESSTTAAVVIIMMOO

PPRRIINNCCIIPPAAII

KAIP APLENKTI 80 PROCENTŲ PASAULIO INVESTUOTOJŲ?

SĖKMINGO INVESTAVIMO PRINCIPAI

2

TURINYS

Autoriaus žodis .................................................................................................................. 3

Kas yra investavimas? ....................................................................................................... 4

Pagrindinės turto klasės ..................................................................................................... 9

Pinigų rinkos priemonės .................................................................................................. 11

Obligacijos ....................................................................................................................... 13

Akcijos ............................................................................................................................. 23

Nekilnojamas turtas ......................................................................................................... 33

Žaliavos ........................................................................................................................... 39

Auksas ............................................................................................................................. 46

Valiutos ............................................................................................................................ 54

Investiciniai fondai – populiariausia ir efektyviausia finansinė priemonė ..................... 59

Investuotojų lūkesčiai bei „žemiška“ realybė ................................................................. 65

Racionalaus investuotojo mitas ....................................................................................... 70

Bendra investicijų grąža .................................................................................................. 75

Pasyvaus investicijų portfelio formavimas ..................................................................... 79

Aktyvaus investicijų portfelio formavimas ..................................................................... 86

Pabaiga............................................................................................................................. 92


3

Autoriaus žodis

Sveiki mieli skaitytojai,

Esu Artūras Milevskis, investuotojų švietimui dedikuotos internetinės svetainės

www.investavimas.lt bendraautorius bei investicijų valdymo įmonės Synergy

Finance vienas iš įkūrėjų.

Ši knyga „Sėkmingo Investavimo Principai“, tai jau antrasis mano su kolega

Luku Macijausku kūrinys. Pirmoji knygos versija buvo išleista 2012 metų

pabaigoje. Nors ji ir buvo sąlyginai trumpa bei apėmė tik kelis pagrindinius investavimo aspektus,

tačiau susilaukė ganėtinai daug gerų atsiliepimų. Pradėję ruošti antrąjį knygos variantą iš karto

supratome, jog ji turi būti gerokai platesnė.

Iš tiesų siekėme labai paprasto tikslo, norėjome, kad kiekvienas iš Jūsų, ar tik pradėjęs domėtis

investavimu naujokas, ar jau turintis investavimo patirties, perskaitęs šią knygą žinotumėte visus

pagrindinius dalykus apie investavimą, aiškiai suprastumėte, kokius pasirinkimus turite bei gautumėte

konkrečių praktinių patarimų.

Trumpai tariant – siekėme, kad taptumėte geresniais investuotojais.

Mes Jums garantuojame, kad perskaitę šią knygą žinosite ne tik kas yra investavimas bei kodėl tą verta

daryti, bet ir į kokias turto klases galima investuoti, kokiomis pelningumo ir rizikos charakteristikomis

jos pasižymi, susipažinsite su sėkmingiausių investavimo profesionalų rezultatais bei sužinosite, kaip

sekasi paprastiems žmonėms.

Na ir galiausiai, kai jau suprasite iš kokių dalių susideda bendroji investicijų grąža, mes Jums

pristatysime dvi kryptis, kurias galėsite pasirinkti tolimesnei investavimo kelionei. Šioje knygoje mes

Jums pateiksime ne tik teorinius pamąstymus, tačiau ir gaires, kaip visa tai įgyvendinti praktiškai,

kokias konkrečiai turto klases pasirinkti, kokius konkrečiai finansinius instrumentus naudoti bei ką

konkrečiai analizuoti.

Nuoširdžiai tikimės, kad antrasis knygos variantas Jums patiks, o svarbiausia bus naudingas

finansiškai. Jei taip ir bus, labai prašome pasidalinti šia knyga su savo artimaisiais, kolegomis bei

draugais. Mes tikime, kad kuo daugiau Lietuvos gyventojų susidomės investavimu, kuo daugiau

žmonių turės teisingas bazines žinias apie šią sritį, tuo anksčiau pradės rūpintis savo finansine gerove,

tuo greičiau pasieks užsibrėžtus finansinius tikslus bei galiausiai finansinę laisvę.

Na o jei ši knyga Jums pasirodė esanti su trūkumais, būtinai pateikite visas pastabas, pasiūlymus bei

pageidavimus, į kuriuos mes tikrai atsižvelgsime ateityje.

Su pagarba,

Artūras Milevskis ir Lukas Macijauskas.

Malonaus skaitymo!

http://www.investavimas.lt/

http://www.synergy-finance.com/lt

http://www.synergy-finance.com/lt


4

Kas yra investavimas?

Pradėjus kalbėti apie investavimą, žmonėms galvoje pradeda suktis įvairios ir dažnai neadekvačios

mintys. Dažniausiai su žodžiu investavimas siejami greiti bei įspūdingi pelnai, galimybė daryti ką

širdis geidžia, daug keliauti ir pan. Tačiau galima būtų drąsiai teigti, kad tai tik rožinės svajonės, pačių

žmonių susikurtas mitas, kad galima sočiai gyventi nieko nedarant.

Taigi, kas yra tas investavimas? Kalbant paprastai investavimas – tai sukauptų lėšų įdarbinimas, arba

liaudiškai tariant kai „pinigai daro pinigus“. Kalbant konkrečiau – tai turimų santaupų pavertimas tam

tikrais finansiniais aktyvais, pavyzdžiui obligacijų, akcijų ar nekilnojamo turto įsigijimas su tikslu, kad

minėti aktyvai ateityje atneš papildomą finansinę naudą. Taigi, kalbant apie investavimą reikia

prisiminti tris svarbiausius dalykus: santaupos, finansiniai aktyvai ir pelnas.

Tikėdamiesi būtent tos, papildomos finansinės naudos ateityje, labai daug, ypač pradedančiųjų

investuotojų, ieško „stebuklingų“ investavimo strategijų. Jie mano, kad egzistuoja strategijos,

padėsiančios atrinkti ateities „žvaigždes“, pelningiausias bendroves ar daugiausiai brangsiančias turto

klases. Kartu mano, kad sugebės iš to uždirbti šimtaprocentinius pelnus.

Be abejo, reikėtų sutikti, kad toks investavimas yra patrauklus. Patiriama daug azarto bei džiaugsmo.

Aišku, jeigu pasiseka. Tačiau būtent taip investuojant ir reikėtų tikėtis tik daug azarto bei adrenalino,

tačiau anksčiau ar vėliau aplankys didelis nusivylimas ir greičiausiai labai apčiuopiami nuostoliai, po

kurių atsitiesti gali būti arba labai sunku arba net neįmanoma.

Gaila, tačiau pradedantieji investuotojai labai dažnai patiki šiomis viliojančiomis svajonėmis,

susiformuoja realybės neatitinkančius lūkesčius ir laukia stebuklo.

Kad ir kaip neįdomiai tai nuskambės, tačiau vieną kartą ir visiems laikams reikia „įsikalti“ sau į galvą

paprastą tiesą – investavimas nėra greito praturtėjimo būdas! Na o jei pradedama investuoti tikintis

būtent pastarojo varianto, labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau Jus aplankys stiprus nusivylimas.

Prieš pradedant investuoti

Kad ir kaip norėtųsi pradėti investuoti kuo skubiau, tačiau prieš žengiant šį svarbų žingsnį kiekvienas

turėtų tam ypač gerai pasiruošti, kad vėliau netektų nusivilti dėl padarytų klaidų. Šioje vietoje mes dar

nekalbame apie investavimo strategijos kūrimą ar pan., kalbame apie kelis elementarius žingsnius,

kuriuos kiekvienas turėtumėte atlikti dar prieš pradėdamas investuoti sunkiai uždirbtus pinigus.

Taigi, pirmas žingsnis, ką turėtumėte atlikti, tai sukaupti rezervą „juodai dienai“. Kokio dydžio tas

rezervas turėtų būti? Jei reikėtų pateikti universalų atsakymą – tai būtų 6 mėnesių išlaidoms

prilygstanti suma. Tarkime, Jūs pasiskaičiuojate, kad per mėnesį vidutiniškai išleidžiate 1000 eurų,

tokiu atveju visų pirma turėtumėte sukaupti 6000 eurų rezervą, kuris turėtų būti laikomas grynųjų

pinigų pavidalu banke, trumpo laikotarpio indėlyje arba kita ypač saugia ir likvidžia forma.

Tačiau aukščiau pateiktas 6 mėnesių pavyzdys yra bendrinis. Galima būtų teigti, kad rezervo dydis

galėtų svyruoti nuo 3 iki 12 mėnesių išlaidoms prilygstančios sumos. Jeigu esate jaunas, tik pradėjęs

dirbti, Jums gali pakakti ir 3 mėnesių išlaidų rezervo. Tuo tarpu jei esate vyresnio amžiaus, turite


5

šeimą, gal net finansiškai padedate savo tėvams, tokiu atveju rekomenduojamas didesnis rezervas,

prilygstantis mažiausiai 12 mėnesių išlaidoms.

Aišku paklausite kam to reikia. Taigi sukaupsiu tuos 6000 eurų ir galiu iš karto investuoti. Kokia čia

problema, kam tas rezervas? Būtent šis rezervas padės daug lengviau pergyventi sunkius gyvenimo

periodus, kaip pavyzdžiui darbo netektį, sumažėjusį atlyginimą arba netikėtas dideles išlaidas.

Dauguma mūsų apie tokius scenarijus net nenorime pagalvoti, nes jie susiję su neigiamais dalykais,

tačiau tik turėdami rezervą nebūsite priversti pardavinėti turimų investicijų kai netikėtai prireiks

pinigų, ką kaip tik dauguma ir daro.

Kas yra dar įdomiau, dažniausiai „juoda diena“ būna pats blogiausias momentas parsiduoti turimas

investicijas. Pagalvokite, kada mažėja atlyginimai arba didėja nedarbo lygis – ogi per krizes. Kaip

manote, ar per krizes akcijų kainos kyla ar krenta, ar per krizes parsiduoti turimas investicijas yra geras

momentas ar ne?

Sukaupus rezervą „juodai dienai“ rekomenduojama pasirūpinti asmeniniu gyvybės draudimu. Tai ypač

aktualu tiems, kurie turi šeimą, mažamečių vaikų, bei kitų asmenų, kurie yra priklausomi nuo Jūsų

gaunamų pajamų.

Na ir trečias žingsnis – pasirūpinti asmeniniu pensiniu fondu bei pasinaudoti valstybės teikiamomis

lengvatomis.

Tik žengus šiuos tris elementarius žingsnius galima pradėti galvoti apie investavimą. Na o jei Jums

atrodo, kad sukaupti 6 mėnesių išlaidoms prilygstantį rezervą yra labai jau sudėtingas bei daug

disciplinos reikalaujantis uždavinys, tada greičiausiai Jūs nesate tas žmogus, kuris turėtų galvoti apie

investavimą.

Kodėl apskritai reikėtų investuoti?

Jei pirmus 3 žingsnius žengėte, tada galima pradėti galvoti apie investavimą. Bet kaip jau buvo minėta

anksčiau, investavimui reikia lėšų. Todėl norint sėkmingai investuoti yra būtina išmokti išleisti mažiau

negu kad uždirbate arba kitaip tariant sutaupyti. Jei nieko niekuomet netaupysite, tai galiausiai nieko ir

neturėsite.

Kaip yra pasakęs vienas garsus investuotojas, kiekvienas iš mūsų visų pirma turėtume „susimokėti

sau“, o tada jau galime išleisti tai kas liko, bet ne atvirkščiai, kaip daro dauguma žmonių. Taikant

pastarąjį variantą dažniausiai susiduriama su elementaria problema – kaip nėra tų pinigų taip nėra, vis

jie kažkur dingsta, vis prisireikia naujo daikto ir pan. Todėl taikydami pirmą taisyklę, Jūs

disciplinuotai, kiekvieną mėnesį dalį gautų pajamų visų pirma turėtumėte pervesti į kaupiamąją ar

investicinę sąskaitą, o „pragyventi“ su likusia dalimi.

Be abejo, šioje vietoje turėtų kilti klausimas, o kokią dalį pajamų kas mėnesį reikėtų atsidėti? Šioje

vietoje atsakymas daug paprastesnis – tai turėtų būti bent 10% nuo gaunamų pajamų. Na ir be abejo,

kuo daugiau atsidėsite, tuo didesnę sumą turėsite ateityje. Pavyzdžiui vokiečiai ar šveicarai kas mėnesį

sutaupo apie 20% savo pajamų, tuo tarpu lietuvių taupymo norma siekia vos 2%.

Ar 10% yra daug? Galima labai greitai paskaičiuoti. Jei tarkime dirbsite 40 metų ir kas mėnesį

uždirbsite 1000 eurų atlyginimą (toks scenarijus mažai tikėtinas, nes greičiausiai įgyjant darbo patirties


6

kažkiek augs ir atlyginimas), tai per tuos 40 metų iš viso uždirbsite 480000 eurų ir būsite sutaupę

48000 eurų arba 10% visų per gyvenimą gautų pajamų.

Tačiau vien tik taupant pinigus susiduriame su neišvengiama problema – pinigų perkamosios galios

mažėjimu arba dar kitaip vadinama infliacija. Gera žinia ta, kad siekiant išsaugoti pinigų perkamąją

galią, ar norint apsidrausti nuo infliacijos, nebūtina investuoti rizikingai. Dažniausiai užtenka pasirinkti

pačias saugiausias finansines priemones. Tai gali būti apdrausti indėliai banke (draudžiama suma iki

100000 eurų) ar trumpalaikės valstybinės obligacijos.

Antra priežastis – nežinomybė dėl ateities. Kiekvienas iš mūsų galime tikėtis, kad išėję į užtarnautą

pensiją gausime tam tikrą mėnesinę išmoką. Tačiau yra absoliučiai neaišku, kokio dydžio ta išmoka

bus ir ar iš viso ji bus? Gal ji sudarys 50% iki tol gauto atlyginimo, o gal bus tik simbolinė pašalpa.

Aišku viena, kad ta suma tikrai bus mažesnė, nei prieš tai gaunamas atlyginimas. Todėl taupant bei

santaupas protingai investuojant galima susikurti asmeninį pensijų fondą. Jis leis Jums toliau gyventi

per daug nekeičiant asmeninių poreikių, kai būsite garbaus amžiaus.

Na ir trečioji priežastis – galimybė susikurti papildomą pajamų šaltinį. Nuo pat vaikystės esame

mokomi, kad pinigai yra uždirbami atliekant konkretų darbą, t.y. mūsų darbo valandos yra

konvertuojamos į pinigus. Tačiau be šio pajamų šaltinio dar yra kitas būdas užsidirbti papildomų

pajamų.

Ir tas būdas yra investavimas. Jis išlaisvina Jus nuo darbo. Vietoje Jūsų dirba sukauptas kapitalas ir

visiškai nesvarbu, kokio dydžio jis yra. Įdomiausia, kad šiuo atveju uždarbis priklauso ne nuo įdėto

darbo valandų skaičiaus, o nuo investuojamos sumos bei laiko.

Sudėtinių palūkanų galia

Būtent todėl yra sakoma, kad pradėti investuoti reikia kiek galima anksčiau. Kuo anksčiau pradedama

investuoti, tuo greičiau pasireiškia vadinama „sudėtinių palūkanų galia“, t.y. kai pinigai yra uždirbami

ne tik nuo pradinės investuotos sumos, bet ir nuo sukauptų palūkanų.

Siekiant kuo vaizdingiau perteikti investavimo naudą, toliau pateiksime tris skirtingus variantus, kaip

gali atrodyti kiekvieno iš Jūsų gyvenimas po 40 metų jei pradedate dirbti ir gauti pajamas būdami 25 ir

tarkime kas mėnesį uždirbate 1000 eurų.

Pirmu variantu visą gyvenimą dirbate, bet absoliučiai viską ką uždirbate tą ir „pravalgote“. Antru

variantu kiekvieną mėnesį sutaupote 10% nuo gaunamų pajamų, tačiau santaupų niekur neinvestuojate,

tiesiog laikote „kojinėje“ arba einamojoje banko sąskaitoje. Na ir trečiu variantu, sukauptą sumą

investuojate ir per 40 metų laikotarpį uždirbate 10% vidutinę metinę grąžą. Taigi, koks galutinis

kiekvieno iš pateiktų variantų rezultatas ir kurioje vietoje norėtumėte būti Jūs?

Be abejo, apskaičiuoti pirmo varianto rezultatą yra labai paprasta – nebus taupoma, galiausiai nebus ir

ką skaičiuoti.

Antro varianto rezultatą apskaičiuoti irgi ganėtinai paprasta, tiesiog reikia 100 eurų sumą (10% nuo

kiekvieno mėnesio pajamų) padauginti iš mėnesių skaičiaus (per 40 metų iš viso bus 480 mėnesių).

Taigi vien tik „susimokėdami sau“ sukaupsite 10% to, ką uždirbsite per visą savo gyvenimą – 48000

eurų. Bet kokiu atveju 48000 eurų jau yra geriau nei 0.


7

Tačiau trečiu atveju įvyksta stebuklas. Jei kiekvienais metais sutaupytą 10% pajamų investuosite ir per

visą laikotarpį pavyks pasiekti 10% vidutinę metinę grąžą, tokiu atveju galutinė suma pasieks 530000

eurų! 530000 eurų yra net 11 kartų didesnė suma lyginant su 48000 eurų (suma sukaupta tiesiog

taupant) ir netgi viršija tą sumą, kurią uždirbsite per visą savo gyvenimą.

0

100,000

200,000

300,000

400,000

500,000

600,000

25 30 35 40 45 50 55 60

Amžius

Taupymas

Investavimas

Investavimas "laimi" prieš taupymą

Investuojant galima sukaupti 11 kartų didesnę sumą, nei tiesiog taupant

Šaltinis: Synergy Finance

Tikras stebuklas! Kaip tai įmanoma? Čia pasireiškia vadinama sudėtinių palūkanų galia, t.y. kai

kiekvienais metais pelnas yra uždirbamas ne tik nuo pradžioje investuotos sumos, bet ir nuo prieš tai

uždirbto pelno. Taigi, jei pelnas nėra išleidžiamas, o yra reinvestuojamas, tokiu atveju, praėjus

maždaug 20 metų, galima pastebėti gana ženklų išsiskyrimą, kuris po to su kiekvienais metais tik

didėja.

Todėl šioje vietoje reikėtų įsidėmėti labai paprastą taisyklę – kuo anksčiau pradėsite investuoti, kuo

ilgiau tą darysite, kuo didesnę sumą atsidėsite kiekvieną mėnesį ir kuo didesnę grąžą sugebėsite

pasiekti, tuo Jūsų galutinis rezultatas bus geresnis.

Galbūt mes ir negalime kontroliuoti to, kokią grąža sugeneruos mūsų pasirinktos investicijos, tačiau

mes tikrai galime kontroliuoti tai, kada mes pradedame investuoti, bei kokias sumas atidedame

kiekvieną mėnesį.

Tikimės, kad pateiktas pavyzdys bent jau privertė permąstyti Jūsų dabartinę situaciją ir pažvelgti į

investavimą, kaip į ilgalaikį bei disciplinuotą procesą, kurio „vaisiai“ galiausiai gali būti labai saldūs.

Be abejo, kaip ir visur kitur, investuojant susidursite su įvairiausiomis rizikomis, todėl toliau

apžvelgsime įvairias turto klases, į kurias galite investuoti, sužinosite kokios grąžos galite tikėtis

investuodami į kiekvieną iš jų, bei kas svarbiausia, o kokią riziką galima patirti.


8

Apibendrinimas:

1) Investavimas – tai turimų santaupų pavertimas finansiniais aktyvais su tikslu, kad minėtieji aktyvai

ateityje atneš papildomą finansinę naudą (pelną).

2) Prieš pradedant investuoti visų pirma reikėtų sukaupti rezervą „juodai dienai“, apsidrausti gyvybę

bei pasinaudoti pensijų kaupimo galimybėmis.

3) Visų pirma „susimokėkite sau“, kitaip tariant kiekvieną mėnesį bent 10% gaunamų pajamų

perveskite į kaupiamąją ar investicinę sąskaitą.

4) Pradėkite investuoti kiek galima anksčiau, bei atsidėkite kuo įmanoma didesnę sumą.


9

Pagrindinės turto klasės

Pirmas svarbus žingsnis žengtas – išsiaiškinome, kas yra investavimas bei kodėl tą verta daryti. Dabar

Jums turėtų kilti kitas elementarus klausimas „O į ką galima investuoti?“.

Atsakant į šį klausimą dažniausiai yra nurodomos įvairios finansinės priemonės, kaip pavyzdžiui

akcijos, investiciniai fondai ir pan. Tačiau į tą patį klausimą galima atsakyti ir šiek tiek kitaip – galima

kalbėti apie tai, į kokias turto klases galima investuoti.

Čia vėlgi, dažniausiai bus išskiriamos trys pagrindinės turto klasės, tokios kaip pinigų rinkos

priemonės, obligacijos bei akcijos. Tačiau be šių, pagrindinių turto klasių, dar galima būtų išskirti ir

kelias ne tokias populiarias, kartais dar vadinamas alternatyviomis, turto klases, kaip pavyzdžiui

investicinis nekilnojamas turtas, žaliavos bendrai ar auksas atskirai, valiutos ir pan.

Be abejo, galite teigti, jog įmanoma investuoti ir į meno kūrinius, vyną, vienetinius automobilius,

deimantus ar net prabangius laikrodžius (tikrai taip, tą galima daryti). Tačiau esminis šių investicijų,

lyginant su anksčiau paminėtomis, minusas būtų tai, kad tai nėra finansinės investicijos, t.y. jomis

kasdien nėra prekiaujama pasaulio finansų rinkose, o tai reiškia, kad nėra galimybės kasdien

pasitikrinti, už kokią kainą jas galima būtų įsigyti, o dar svarbiau, už kokią kainą ir kaip greitai jas būtų

galima parduoti.

Ši savybė finansų pasaulyje yra apibūdinama kaip likvidumas, o likvidumo ypač stipriai prireikia per

įvairias finansines krizes ir dažniausiai kaip tik tuo metu, kai dauguma nori turimą turtą bet kokia

kaina pakeisti į pinigus. Taigi, kuo didesnis investicijos likvidumas, tuo mažesni nuostoliai,

nusprendus tą investiciją greitai parduoti.

Todėl toliau aprašysime tik tas turto klases, kurios yra priskiriamos finansinėms investicijoms, kurios

yra likvidžios, kiekvienam lengvai prieinamos bei turi sąlyginai ilgą kainų istoriją. Tačiau prieš

pradedant kalbėti apie konkrečias turto klases, visų pirma susipažinsime su pagrindine finansų rinkose

galiojančia priklausomybe tarp pelningumo ir rizikos.

Pelningumo ir rizikos priklausomybė

Atlikdami bet kokią investiciją, kiekvienas iš mūsų visada tikimės uždirbti tam tikrą pelną ir be abejo,

kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau labai retai yra suvokiama, kad kiekvienas uždirbamas pelno procentas

ar euras atitinka tam tikrą riziką, kurią turime prisiimti.

Nors dauguma investuotojų nori uždirbti daug, tačiau beveik niekas nenori rizikuoti, t.y. daugeliui

investuotojų idealiausia investicija būtų „Didelis pelnas absoliučiai be jokios rizikos“. Deja, tačiau

finansų pasaulyje tai nerealu, o jei kažkas Jums sakys, kad tam tikra investicija yra absoliučiai

nerizikinga arba net „su garantija“, tai greičiausiai jis Jums tiesiog meluoja.

Todėl investuojant yra būtina žinot vieną auksinę taisyklę, t.y. priklausomybę tarp potencialaus pelno

ir prisiimamos rizikos – norint pasiekti didesnį pelną reikia prisiimti vis didesnę riziką (rizika

suvokiama kaip konkrečios investicijos trumpalaikiai kainos svyravimai arba nuostoliai). Taip pat, kas

yra ganėtinai mažai akcentuojama, rizikos lygis auga daug greičiau, negu kad didėja tikėtinas

pelningumas.


10

0%

2%

4%

6%

8%

10%

12%

0% 5% 10% 15% 20% 25%

Isto

rin

is p

eln

ing

um

as

Istorinė rizika

Stambių kompanijų akcijos ir REIT

JAV smulkių kompanijų akcijos

Tarptautinių smulkių kompanijų akcijos

Besivystančių rinkų akcijos

Indėliai

Trumpalaikės obligacijos

Šaltinis: Richard A. Ferrei – All About Asset Allocation

Pelningumo ir rizikos "žemėlapis"

Mažesnė rizika - mažesnis uždarbis arba didesnė rizika bet ir didesnis uždarbis

Įmonių obligacijos Aukšto pajamingumo įmonių obligacijos

Ilgalaikės valstybės obligacijos

Vidutinio termino obligacijosNamų kainos

Auksas

Žaliavos

Valiutos

Dauguma, ypač pradedančiųjų investuotojų, labai dažnai bando „nuspėti“ tinkamiausią investavimui

laiką, finansinės priemonės tendenciją bei kainą po kelių mėnesių ir pan., taip tikėdamiesi pasididinti

investicijų pelningumą bei išvengti nuostolių, tačiau tyrimai rodo, kad dauguma investuotojų,

neturėdami konkrečios strategijos bei atlikdami per daug nepagrįstų sandorių galiausiai tik pasiblogina

savo rezultatus, t.y. pasiekia gerokai prastesnius rezultatus, su gerokai didesne rizika.

Taigi, norėdami išvengti tokių klaidų, Jūs visų pirma turėtumėte žinoti kiekvienos investicijos tikėtiną

pelningumą bei galimą riziką, kuo tiksliau įsivertinti, ar pasirinkta investicija atitinka Jūsų investavimo

patirtį, žinias, finansinę padėtį, siekiamą pelningumą ir svarbiausia toleruojamą rizikos laipsnį. Tik

atsakius į šiuos klausimus bei teisingai suvokiant įvairių investavimo priemonių riziką, bus galima

pasirinkti tinkamiausius sprendimus bei susiformuoti asmeninius poreikius atitinkantį investicijų

portfelį.

Apibendrinimas

1) Be pagrindinių turto klasių, tokių kaip pinigų rinkos priemonės, obligacijos ir akcijos, dar galima

išskirti ir alternatyvias turto klases: nekilnojamą turtą, žaliavas, auksą ir valiutas.

2) Kuo didesnis investicijų likvidumas, tuo mažesni nuostoliai, nusprendus tą investicijų parduoti.

3) Investuojant yra būtina žinoti auksinę taisyklę – norint pasiekti didesnę grąžą reikia prisiimti

didesnę riziką.


11

Pinigų rinkos priemonės

Pinigų rinkos priemonės – tai pačios saugiausios finansinės priemonės, kaip pavyzdžiui apdrausti

indėliai banke, ypač trumpo termino (dažniausiai iki vienerių metų) valstybinės obligacijos, pinigų

rinkos fondai ir pan.

Tačiau pinigų rinkos priemonių jokiu būdu nereikėtų painioti su grynais pinigais, nes pastarieji neįeina

į pinigų rinkos priemonių sąrašą. Vien tik grynų pinigų turėjimas nėra investicija, gryni pinigai

negeneruoja investicijų grąžos, priešingai tik praranda savo perkamąją galią dėl kasmetinės infliacijos.

Taigi, pinigų rinkos priemonėmis laikomos tokios priemonės, kurias galima per trumpą laiką ir be

nuostolių investuotam kapitalui paversti pinigais. Pinigų rinkos priemonės yra trumpalaikės

investicijos, daugiausiai iki vienerių metų termino, todėl mažai tikėtina, kad per tokį trumpą

investavimo laikotarpį jų vertė staiga pasikeis nepalankia kryptimi bei bus patirtas didelis nuostolis.

Trumpalaikių vyriausybės vertybinių popierių, dar vadinamų iždo vekseliais, rizika yra laikoma pati

mažiausia. Taip yra dėl to, kad šių vertybinių popierių emitentas (išleidėjas) yra valstybė. Tai, be

abejo, nereiškia, kad valstybės negali bankrutuoti (per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją tai įvyko

ir ne kartą), tačiau tokio įvykio tikimybė yra sąlyginai menka.

Kalbant apie bankų indėlius, daugumoje valstybių jie yra draudžiami pagal įstatymus ir net įvykus

banko bankrotui, investuotojas gali tikėtis atgauti dalį arba visą investuotą sumą (kiekvieną kartą

reikėtų pasitikslinti, kokia suma yra draudžiama, bei kokios yra šalies finansinės galimybės padengti

nuostolius bankrutavus bankui).

Šios turto klasės būsimos pajamos yra žinomos iš anksto, tačiau pajamingumas yra pats mažiausias

lyginant su kitomis turto klasėmis. Taigi į šią turto klasę turėtų investuoti tie, kurių investavimo

horizontas yra labai trumpas (iki vienerių metų), kuriems liko sąlyginai nedaug laiko iki pensijos, arba

kurie nenori patirti neigiamų kapitalo vertės svyravimų.

Kaip jau minėjome, pinigų rinkos priemonės vertinamos kaip mažiausios rizikos turto klasė, o žinant

rizikos ir pelningumo priklausomybę tai reiškia, kad ir ilgalaikė grąža bus minimali. Į šią turto klasę

investuojant ilgam laikotarpiui galima būtų tikėtis, kad grąža bus labai artima infliacijos tempui.


12

0%

1%

2%

3%

4%

5%

6%

7%

8%

9%Š

ve

ica

rija

Ola

ndija

Pa

sa

ulis

Ka

na

da

JA

V

Šve

dija

No

rve

gija

Na

ujo

ji Z

ela

nd

ija

Da

nija

Brita

nija

Au

str

alij

a

Airija

Vo

kie

tija

Pie

tų A

frik

a

Be

lgija

Ispa

nija

Ja

po

nija

Pra

ncū

zija

Su

om

ija

Ita

lija

Infliacija

Nuo 1900 metų vidutinė metinė pasaulio infliacija siekė 3.0%

Šaltinis: Elroy Dimson - Triumph of the Optimists

Apibendrinimas

1) Pinigų rinkos priemonės – tai pačios saugiausios finansinės priemonės, kaip pavyzdžiui apdrausti

indėliai banke ar ypač trumpo termino valstybinės obligacijos.

2) Pinigų rinkos priemonių ilgalaikė grąža bus labai artima infliacijos tempui.


13

Obligacijos

Obligacijos – tai vertybiniai popieriai, pagal kuriuos jų emitentas, arba dar kitaip vadinamas išleidėjas,

tampa obligacijų savininko skolininku ir prisiima įsipareigojimus iš anksto nustatytais terminais

išmokėti pagrindinę skolos sumą (nominalą) plius sukauptas palūkanas, jeigu jos buvo numatytos

obligacijų išleidimo sąlygose. Būtent dėl to obligacijos labai dažnai dar vadinamos skolos vertybiniais

popieriais.

Vadovaujantis istoriniais šaltiniais, būtent obligacijos buvo pirmoji finansinė priemonė, kurias 1171

metais išleido Italijos miestas Venecija. Kaip nekeista, tačiau obligacijos iki šios dienos išliko pati

stambiausia turto klasė, sudaranti kiek daugiau nei puse viso pasaulio finansinio turto.

Obligacijos dažniausiai yra įvardijamos kaip sąlyginai saugi turto klasė, tačiau jų kainų svyravimo

amplitudė yra didesnė, lyginant su pinigų rinkos priemonėmis, atitinkamai ir rizika. Už skolos

vertybinių popierių išpirkimą ir palūkanų mokėjimą yra atsakingas jų emitentas, t.y. valstybė,

savivaldybė ar įmonė, todėl investuotojas, investuodamas į šią turto klasę, prisiima emitento bankroto

riziką.

Labai dažnai, kalbant apie valstybines obligacijas, pradedantieji investuotojai turi klaidingą nuomonę,

kad valstybės negali bankrutuoti, kad valstybinės obligacijos yra absoliučiai saugi investicija. Deja,

tačiau valstybės bankrutuodavo anksčiau, tikėtina kad bankrutuos ir ateityje (kaip vienas iš pastarojo

laikotarpio pavyzdžių galėtų būti Graikija ar Argentina). Obligacijų emitento bankroto pasekmė –

investuotojai praranda visą arba didžiąją dalį investuotos sumos

Obligacijų kainos ir pelningumo priklausomybė

Nusprendus investuoti į obligacijas yra būtina žinoti pagrindinę priklausomybę tarp obligacijų kainos

ir rinkos palūkanų normos pokyčių. Obligacijų kaina juda priešinga kryptimi rinkos palūkanų normai,

t.y. jei rinkos palūkanų norma kyla, obligacijų kaina krenta ir atvirkščiai, jei rinkos palūkanų norma

krenta, tokių obligacijų kaina kyla.

Taip pat reikėtų žinoti ir tai, kad obligacijas galima parduoti ir nesulaukus jų išpirkimo termino, o

pardavimo rezultatas priklausys nuo to, kokia tuo metu bus situacija su rinkos palūkanomis. Jei nuo

obligacijų įsigijimo momento jos bus padidėjusios, tai pardavimas gali būti nuostolingas

(neskaičiuojant gautų metinių palūkanų). Tuo tarpu jei per obligacijų laikymo laikotarpį palūkanos bus

sumažėjusios, tokiu atveju galima užfiksuoti dar didesnį pelną.

Atsižvelgiant į šią obligacijų kainos ir palūkanų normos priklausomybę, dažniausiai yra

rekomenduojama obligacijų dalį investicijų portfelyje didinti tuo metu, kai palūkanos yra didelės (jos

anksčiau ar vėliau pradės mažėti), o mažinti tada, kai rinkos palūkanų normos yra žemos.

Obligacijos – stambiausia turto klasė

Daugumai, ypač pradedančiųjų investuotojų, obligacijų rinka atrodo lėta, neįdomi, be didelių uždarbio

galimybių, tačiau būtent obligacijos sudaro didžiąją dalį pasaulinio finansinio turto.


14

Pagal 2014 metų duomenis, iš viso pasaulinio finansinio turto, kurio vertė siekia maždaug 180 trilijonų

JAV dolerių, daugiau nei puse (100 trln. JAV dolerių) sudarė būtent „neįdomiosios“ obligacijos. Šiuo

metu į obligacijas daugiausiai investuoja profesionalūs investuotojai, tokie kaip šalių centriniai bankai,

pensijų bei draudimo fondai, tarptautinės ir labdaros organizacijos ir pan.

37%

53%

6%

4%

Akcijos (69 trln. USD)

Obligacijos (100 trln. USD)

Investicinis nekilnojamasturtas (11 trln. USD)

Auksas ir sidabras (7.5 trln.USD)

Šaltinis: IMF | World Gold Council | DTZ | BIS

Viso pasaulio finansinis turtas

Obligacijos yra pati didžiausia turto klasė, sudaranti net 53% viso turto

Ar visos obligacijos yra vienodos?

Tačiau kalbant apie obligacijas reikia suvokti, kad obligacijų gali būti labai įvairių, skirtis ne tik jų

tikėtinas pelningumas, tačiau atitinkamai ir rizika, todėl toliau pabandysime atskleisti pagrindinius jų

skirtumus, bei pateiksime metodą, kaip paprastai nustatyti, ar pasirinktos obligacijos yra saugios ar

rizikingos.

Visų pirma paanalizuokime, kokiais pjūviais galima skirstyti obligacijas. Kadangi yra gana daug

skirtingų metodų, žemiau pateiksime kelis pagrindinius. Visų pirma obligacijos yra skirstomos

atsižvelgiant į jų emitentą (dažniausiai tai bus arba valstybė arba įmonė). Jei tarkime, lygintume tos

pačios šalies išleistas obligacijas, su toje šalyje veikiančios įmonės obligacijomis, tai dažniausiai bus

taip, kad valstybinės obligacijos bus vertinamos kaip saugesnės, o jų pelningumas mažesnis, nei toje

šalyje veikiančių įmonių tokio paties termino obligacijų. To priežastis būtų labai paprasta –

investuotojai šalies galimą bankrotą vertina kaip mažesnės tikimybės įvykį, negu kad konkrečios

įmonės bankrotą.

Kalbant apie valstybines obligacijas, jos atitinkamai dar gali būti skirstomos į išsivysčiusių šalių, kaip

pavyzdžiui JAV, Vokietija, Australija ir pan., bei besivystančių šalių, kaip pavyzdžiui Brazilija, Rusija

ar Venesuela, obligacijas. Dažniausiai bus taip, kad išsivysčiusių valstybių obligacijos investuotojų bus

vertinamos kaip saugesnės nei besivystančių šalių, atitinkamai tokių obligacijų pelningumas bus


15

mažesnis. To priežastis paprasta – besivystančiose šalyse dažniausiai galima įžvelgti daug daugiau

įvairiausių rizikos veiksnių, kaip pavyzdžiui nestabili politinė ar ekonominė aplinka, įvairiausi barjerai,

likvidumas ir pan., o už papildomą riziką investuotojai visada reikalauja papildomos grąžos.

Kalbant apie įmonių obligacijas, jos atitinkamai dar gali būti skirstomos į stambių ir saugių bei

smulkių ir rizikingų kompanijų obligacijas. Vėlgi, lyginant toje pačioje šalyje veikiančias dvi

bendroves, iš kurių viena yra stambi, ilgą laiką veikianti bei pelninga bendrovė, o antra yra smulki, dar

tik ieškanti savo kelio, tačiau galimai perspektyvi, natūralu kad pirmosios bendrovės išleistos

obligacijos bus vertinamos kaip saugesnės, o jų pelningumas bus mažesnis. Tuo tarpu mažesnės

įmonės bankroto tikimybė yra daug didesnė, dėl to ir investuotojų reikalaujamos palūkanos bus

aukštesnės.

Antras obligacijų skirstymo būdas būtų pagal jų terminą. Dažniausiai yra išskiriamos trumpo, vidutinio

ir ilgo termino obligacijos. Prie trumpo termino obligacijų būtų priskiriamos tokios, kurių terminas iki

išpirkimo yra iki 5 metų. Vidutinio termino obligacijos dažniausiai būna nuo 5 iki 10 metų. Na o tos

obligacijos, kurių terminas viršija 10 metų dažniausiai klasifikuojamos kaip ilgo termino.

Ką toks klasifikavimas galėtų reikšti? Esant normalioms sąlygoms dažniausiai bus taip, kad trumpo

laikotarpio obligacijos bus vertinamos kaip sąlyginai saugesnės nei vidutinio ar ilgo termino

obligacijos, tačiau atitinkamai jų pelningumas bus mažiausias. Ilgėjant terminui iki išpirkimo auga

nežinomybė dėl ateities arba kitais žodžiais tariant rizika, dėl to natūralu, kad investuotojai reikalaus ir

didesnės kompensacijos arba didesnių palūkanų.

Žemiau esančiame paveiksle pabandysime pateikti matricą, kaip visas obligacijas galima būtų

suskirstyti į tam tikras grupes pagal jų terminą bei pelningumą (riziką).

Mažas pelningumas (rizika) Vidutinis pelningumas(rizika)

Didelis pelningumas (rizika)

Obligacijų skirstymas

Visada reikia prisiminti, kad ne visos obligacijos yra vienodos

Ilgas terminas

Vidutinis terminas

Trumpas terminas

Trumpo termino išsivysčiusių šalių

valstybinės obligacijos

Ilgo termino besivystančių šalių

smulkių įmonių obligacijos



16

Kaip matome, vertikalioje skalėje yra obligacijų terminas, tuo tarpu horizontalioje skalėje yra jų

pelningumas arba rizika. Nustatyti obligacijų terminą yra labai paprasta, tiesiog reikia išsiaiškinti, kada

jos bus išperkamos. Tuo tarpu įvertinti, ar esamas obligacijų pelningumas yra didelis ar mažas yra

gerokai sudėtingiau.

Obligacijų pelningumas kaip ir rinkos palūkanų normos keičiasi kasdien. Reikėtų suprasti tai, kad

norint žinoti, koks pelningumas turėtų būti priskiriamas prie vidutinio ar aukšto, visų pirma reikia

žinoti, koks yra mažas pelningumas. Šioje vietoje, kaip atskaitos tašką reikėtų naudoti pačių saugiausių

valstybių, kaip pavyzdžiui JAV ar Vokietijos išleistų trumpiausio termino obligacijų pelningumą. Šiuo

metu jis yra artimas 0%, tačiau būna momentų, kai jis gali siekti 3, 5 ar net 10%. Tik žinant „pinigų

kainą“, už kurią skolinasi saugiausiomis laikomos valstybės, galima bandyti įsivertinti, už kokią kainą

galėtų pasiskolinti kiti.

Taigi, galime teigti, kad trumpo laikotarpio išsivysčiusių šalių valstybinės obligacijos bus saugiausios

bei jų siūlomas pelningumas bus pats mažiausias (kartais tokios finansinės priemonės dar vadinamos

„Safe haven“). Tokio tipo obligacijos yra priimtiniausios patiems konservatyviausiems investuotojams,

kurių tikslas yra kapitalo išsaugojimas.

Tuo tarpu ilgo laikotarpio besivystančių šalių smulkių bendrovių obligacijos bus pačios

rizikingiausios, tačiau ir jų tikėtinas pelningumas gali būti ypač didelis. Investuojant į tokias

obligacijas dažniausiai rizika bus panaši kaip ir investuojant į akcijas, t.y. nuostolių tikimybė yra

ganėtinai didelė, tačiau atitinkamai ir tikėtinas vidutinis pelningumas gali būti 3, 5 ar net 10% didesnis

nei pačių saugiausių obligacijų. Tokio tipo obligacijos labiau tinka agresyviai nusiteikusiems

investuotojams, kurie nebijo patirti ženklių nuostolių siekdami didesnės grąžos.

Istoriniai obligacijų pelningumai

Kalbant apie investavimą į obligacijas, dauguma dažniausiai įvardija, kad iš tokių investicijų per ilgą

laikotarpį galima tikėtis maždaug 5% vidutinės metinės grąžos. Kodėl yra nurodomas būtent toks

procentas ir ar jis yra realus?

5% vidutinis metinis investavimo į obligacijas pelningumas dažniausiai yra nurodomas dėl to, kad per

pastaruosius 100 metų JAV vidutinio termino obligacijų vidutinė metinė grąža kaip tik buvo lygi

maždaug 5%.

Tačiau kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, 5% vidutinė metinė grąža nebuvo pati

didžiausia. Tarkime tokiose šalyse kaip Danija, Ispanija, Suomija ar Prancūzija, vidutinis metinis

pastarųjų 100 metų obligacijų pelningumas viršijo 7%. Tačiau, kaip pavyzdžiui Vokietijoje, dėl ypač

didelių nuostolių per pirmąjį ir antrąjį pasaulinius karus, vidutinio termino obligacijų metinė grąža

siekė vos 3%.


17

0%

1%

2%

3%

4%

5%

6%

7%

8%V

okie

tija

Ola

ndija

Šve

ica

rija

Pa

sa

ulis

JA

V

Be

lgija

Airija

Ka

na

da

Brita

nija

Au

str

alij

a

No

rve

gija

Ja

po

nija

Na

ujo

ji Z

ela

nd

ija

Šve

dija

Ita

lija

Pie

tų A

frik

a

Su

om

ija

Pra

ncūzija

Isp

an

ija

Da

nija

Istoriniai vidutinio termino obligacijų pelningumai

Nuo 1900 metų vidutinis obligacijų pelningumas siekė 4.8%


Galiausiai vertinant viso pasaulio valstybinių obligacijų rinką bendrai, matome, kad per ilgą laikotarpį

investuojant į vidutinio termino valstybinių obligacijų krepšelį vidutinė nominali metinė grąža buvo

artima 5%. Taigi, kaip ir galime teigti, kad 5% logiška naudoti kaip bendrinį tikėtinos nominalios

grąžos rodiklį, tačiau reikia nepamiršti, kad čia kalbame apie nominalią ir labai ilgo laikotarpio grąžą.

Analizuojant investavimo į obligacijas vidutinę metinę grąžą visada yra pravartu pasidomėti, kokia

buvo reali investicijų į valstybines obligacijas grąža, t.y. rezultatas atėmus infliaciją. Kaip galime

pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per pastaruosius 100 metų vidutinis realus valstybinių obligacijų

metinis pelningumas buvo lygus 1.7%.


18

-2%

-1%

0%

1%

2%

3%

4%V

okie

tija

Ita

lija

Ja

po

nija

Su

om

ija

Be

lgija

Pra

ncū

zija

Airija

Isp

an

ija

Ola

ndija

Brita

nija

Au

str

alij

a

Pa

sa

ulis

No

rve

gija

Pie

tų A

frik

a

JA

V

Na

ujo

ji Z

ela

nd

ija

Šve

ica

rija

Kana

da

Šve

dija

Da

nija

Realūs vidutinio termino obligacijų pelningumai

Nuo 1900 metų realus obligacijų metinis pelningumas siekė vos 2.0%


Tik 6 šalys iš analizuojamų 19 per minėtą laikotarpį sugebėjo sugeneruoti didesnę realią metinę grąžą

nei 2%. Geriausią rezultatą sugeneravo Danijos obligacijos (3.2%), tuo tarpu net 6 valstybių

obligacijos per minėtą laikotarpį sugeneravo realią neigiamą grąžą.

Šioje vietoje galima būtų pateikti kelias išvadas. Pirmoji išvada būtų ta, kad per ilgą laikotarpį

investuojant į išskaidytą vidutinio termino valstybinių obligacijų krepšelį galima būtų tikėtis 5%

vidutinės nominalios grąžos, tačiau kalbant apie realią grąžą, t.y. atėmus infliaciją, vidutinė metinė

grąža greičiausiai neviršys 2%. Taip pat reikia nepamiršti, kad į pateiktus rezultatus nebuvo įskaičiuoti

jokie mokesčiai (tarpininkavimas, valdymas, mokesčiai valstybei ir pan.), kurie galutinius rezultatus

gali pakoreguoti papildomai 1%.

Antra išvada būtų ta, kad net ir investuojant į valstybines obligacijas yra pastebimi tam tikri ciklai, t.y.

momentai, kai generuojama grąža viršija istorinį vidurkį, bei momentai, kai ji yra mažesnė.

Istorinė perspektyva – JAV vidutinio termino obligacijos

Jau žinome, kad per ilgą laikotarpį investuojant į vidutinio termino valstybines obligacijas galima

tikėtis 5% vidutinės metinės nominalios grąžos. Kaip vienas iš geriausių to pavyzdžių būtų JAV

obligacijos, nes būtent ši rinka turi pačius patikimiausius ir ilgiausius finansinius duomenis.

Todėl toliau kaip tik ir pastudijuosime šios rinkos vidutinio termino obligacijas, pabandysime atsakyti į

klausimą, ar jų generuojamas pelningumas buvo pastovus, o gal jis judėjo tam tikrais ciklais, na ir

galiausiai palyginsime su realiu obligacijų pelningumu.


19

Visų pirma pradėkime nuo JAV vidutinio termino obligacijų ilgalaikio grafiko. Kaip galima pastebėti

iš žemiau pateikto grafiko, per paskutinius 100 metų investicijų į šios šalies obligacijas vidutinė metinė

grąža buvo artima 5%. Taip pat matome, kad per visą istoriją analizuojamų obligacijų pelningumas

viršijo infliaciją, o tai reiškia, kad galutinis realus rezultatas buvo teigiamas. Be to, dar galime

pastebėti, kad pirmuosius 50 metų, t.y. iki 1980 – ųjų, JAV obligacijų kilimo tempas buvo sąlyginai

mažesnis negu kad nuo 1980 – ųjų metų iki šių dienų.

50

100

200

400

800

1,600

3,200

6,400

12,800

1925 1935 1945 1955 1965 1975 1985 1995 2005

Metai

JAV vidutinio termino obligacijos

JAV infliacija


Per ypač ilgą laikotarpį JAV obligacijos sugebėjo aplenkti infliaciją

Tačiau kalbant apie investavimą į obligacijas ar kitas turto klases reikia nepamiršti, kad galutinį

investicijų rezultatą mažina patiriama infliacija, t.y. jei mes norime sužinoti, kokia buvo reali

investicijų grąža, iš nominalaus pelningumo turime atimti metinį infliacijos tempą. Žemiau kaip tik

pateikiame tų pačių JAV vidutinio termino obligacijų grafiką bei kiekvienų metų infliacijos tempą

(pilki stulpeliai).


20

-10%

-5%

0%

5%

10%

15%

25

50

100

200

400

800

1925 1935 1945 1955 1965 1975 1985 1995 2005

Metai

JAV metinė infliacija



Reali metinė JAV vidutinio termino obligacijų grąža siekė 2.0%

Ką galima pastebėti iš šio grafiko? Tai, kad nors ir per visą analizuojamą istoriją reali investicijų į

obligacijas grąža buvo teigiama, tačiau tokiais periodais, kai infliacijos tempas būdavo sąlyginai

didelis, reali grąža būdavo neigiama.

Obligacijų pelno šaltiniai

Kaip žinome, investuojant į obligacijas yra galimi du pelno šaltiniai: galima uždirbti iš obligacijų

mokamų palūkanų, kurios yra užfiksuojamos pirkimo momentu, arba iš rinkos palūkanų normų

mažėjimo (palūkanų normoms krentant, obligacijų kaina kyla ir atvirkščiai).

Pirmasis pelno šaltinis yra labai aiškus, t.y. jis yra užfiksuojamas jau prieš perkant konkrečias

obligacijas ir yra žinoma, kokį pelningumą gausime kiekvienais metais iki jų išpirkimo. Tuo tarpu

antrasis pelno (arba nuostolio) šaltinis yra nuolat kintantis ir siekiant jį suvokti reikia pastudijuoti, kaip

istoriškai kito rinkos palūkanų normos, kokie buvo pastebimi ciklai ir pan.

Kaip galime pastebėti iš žemiau pateikto JAV vidutinio termino obligacijų pelningumo grafiko, per

daugiau nei 100 metų istoriją obligacijų pelningumas svyravo intervale nuo 2% iki 16% (vidurkis apie

5%). Tačiau taip pat galime pastebėti, kad palūkanos judėjo tam tikrais ciklais.

Tarkime pirmas ciklas tęsėsi nuo 1900 iki 1920 metų, šio ciklo metu palūkanos kilo. Antrasis ciklas

truko nuo 1920 iki 1940 metų, šio ciklo metu palūkanos krito. Trečiasis ciklas prasidėjo 1940 ir tęsėsi

iki 1980 metų, šio ciklo metu palūkanos vėl kilo. Ir galiausiai ketvirtas ciklas prasidėjo 1980 metais ir

tęsiasi iki dabar, o šio ciklo metu palūkanos krito.


21

Šiuos ciklus labai aiškiai galima matyti žemiau pateiktame grafike (taip pat jie pastebimi analizuojant

realius investavimo į JAV valstybines obligacijas rezultatus) ir turbūt jau dauguma supratote, kad po

palūkanų didėjimo ciklo anksčiau ar vėliau prasideda palūkanų mažėjimo ciklas ir atvirkščiai.

0%

2%

4%

6%

8%

10%

12%

14%

16%

1900 1910 1920 1930 1940 1950 1960 1970 1980 1990 2000 2010

Metai

JAV vidutinio termino obligacijų pelningumas

Šiuo metu JAV obligacijų pelningumas yra ties žemiausia riba per istoriją

Šaltinis: Robert Shiller

Kokie rezultatai buvo skirtingais ciklais?

Taigi, jau žinome, kad pastarojo 100 metų JAV obligacijų rinkos istoriją galima suskirstyti į kelis

palūkanų mažėjimo ir palūkanų didėjimo ciklus. Pasižiūrėkime, kokie buvo konkrečių periodų

nominalūs ir realūs investicijų į obligacijas rezultatai. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateiktos

histogramos, per pirmąjį palūkanų mažėjimo ciklą, nuo 1926 iki 1940 metų, tiek nominali, tiek ir reali

grąža buvo teigiama, na o kadangi tas laikotarpis pasižymėjo defliacija, tai reali grąža netgi viršijo

nominalią.

Antrasis buvo palūkanų didėjimo ciklas, kuris truko nuo 1940 iki 1980 metų. Kaip matėme iš aukščiau

pateikto grafiko, šio ciklo pradžioje – 1940 metais, JAV obligacijų palūkanos buvo pasiekusios

istorines žemumas, po ko sekė 40 metų trukęs palūkanų normų kilimo ciklas. Per šį 40 metų laikotarpį

investavus į JAV vidutinio termino obligacijas kasmet vidutiniškai galima buvo uždirbti maždaug

3.1% nominalią grąžą, tačiau per tą patį laikotarpį vidutinė metinė infliacija siekė netgi 4.7%, o tai

reiškia, kad per visą šį laikotarpį vidutinė metinė reali investavimo į JAV obligacijas grąža buvo

neigiama (-1.7%), tuo tarpu bendras 40 metų realus nuostolis siekė daugiau nei 70%! Tikrai

nepasakytume, kad labai jau saugi investicija.

Na ir galiausiai paskutinius 35 metus palūkanų normos išgyveno mažėjimo ciklą. Investuojant į

obligacijas šiuo periodu buvo uždirbama ne tik iš gaunamų kuponų, bet ir dėl to, kad rinkos palūkanos

pastoviai mažėjo. Per šį laikotarpį nominali investicijų grąža siekė net 9.1% (tokį rezultatą galima būtų


22

pavadinti “neįtikėtinai geru”, nes pasaulio akcijos pasiekė praktiškai identišką rezultatą), na o atėmus

infliaciją, kuri buvo sąlyginai nedidelė, reali šio laikotarpio grąža siekė net 6.5%.

-2%

0%

2%

4%

6%

8%

10%

1926 - 1940 1941 - 1981 1981 - 2010 1926 - 2010

Nominali grąža

Infliacija

Reali grąža

JAV vidutinio termino obligacijų ciklai

Buvo net 40 metų periodas, kai JAV obligacijų reali grąža buvo neigiama


Tačiau kas yra dar svarbiau, tai kad vidutinė metinė grąža nėra pastovi, ji kinta priklausomai nuo

rinkos palūkanų normų ciklo, t.y. ar jos tuo metu kyla ar krenta. Jei rinkos palūkanų normos yra

mažėjimo cikle, labai tikėtina kad tiek nominali, tiek ir reali investavimo į obligacijas grąža bus

didesnė nei vidurkis (kaip kad buvo pastaruosius 30 metų). Tuo tarpu jei rinkos palūkanų normos kyla,

labai tikėtina, kad reali investicijų į valstybines obligacijas grąža bus neigiama (kaip kad buvo nuo

1940 iki 1980 metų).

Apibendrinimas:

1) Obligacijos yra viena iš saugiausių turto klasių, t.y. jų kainų svyravimo amplitudė yra sąlyginai

maža. Investuojant į jas galima tikėtis, kad net 70% visų mėnesių bus pelningi.

2) Obligacijos kaina juda priešingai rinkos palūkanų normai.

3) Per pastaruosius 100 metų investavusieji į pasaulinį obligacijų portfelį galėjo džiaugtis 5.0%

vidutine metine nominalia grąža ir net 2.0% realia grąža.

4) Jei yra tikimasi palūkanų normų didėjimo, protingiau būtų investuoti į trumpesnio termino

obligacijas.


23

Akcijos

Akcijos arba nuosavybės vertybiniai popieriai – tai finansinės priemonės, patvirtinančios dalyvavimą

konkrečios įmonės akciniame kapitale ir suteikiančios jų savininkui turtines (pvz., gauti dividendus) ir

neturtines (pvz., teisę dalyvauti bendrovės valdyme) teises.

Kodėl akcijos dažniausiai įvardijamos kaip rizikingesni vertybiniai popieriai negu kad obligacijos?

Todėl, kad bendrovės bankroto atveju akcijų turėtojai turi teisę į įmonės turtą tik po to, kai bendrovė

atsiskaito su darbuotojais, valstybe ar obligacijų savininkais, aišku jei po to dar kažkas lieka.

Akcijos gali būti grupuojamos į paprastąsias ir privilegijuotas. Privilegijuotųjų akcijų savininkai

įmonės bankroto atveju turi pirmenybę paprastųjų vardinių akcijų savininkų atžvilgiu, jų savininkai

taip pat dažniausiai gauna fiksuoto dydžio dividendus. Kaip tik todėl privilegijuotosios akcijos labai

dažnai vertinamos kaip tam tikras obligacijų ir akcijų hibridas.

Akcijų pelningumas bei rizika

Akcijų kainų svyravimai yra gerokai didesni, lyginant su patiriamais obligacijų kainų svyravimais.

Tarkime vienerių metų bėgyje bendrai šalies akcijų indeksas gali susvyruoti nuo -50% iki +100% ar

daugiau, tuo tarpu atskirų kompanijų akcijų kursų svyravimai dažniausiai būna dar didesni. Būtent dėl

tokio didelio ir neprognozuojamo kainų svyravimo akcijos dažniausiai vertinamos kaip gerokai

rizikingesnė investavimo priemonė negu kad obligacijos, o tuo labiau pinigų rinkos priemonės.

Tačiau investuojant į akcijas ilgam laikotarpiui, kas finansų pasaulyje yra suvokiama kaip 10, 20 ar dar

daugiau metų, galima tikėtis gauti didesnį pelną, negu padėjus indėlį banke arba perkant skolos

vertybinius popierius, tačiau taip pat kyla didesnė rizika patirti nuostolius, kurie gali labai stipriai

neigiamai pakoreguoti turimo turto vertę.

Perkant akcijas trumpam laikotarpiui taip pat yra galimybė uždirbti, tačiau tokiu atveju pelnas

dažniausiai gaunamas iš akcijos vertės padidėjimo, o ne iš mokamų dividendų ar bendrovės

generuojamo pelno. Toks investavimo būdas yra labai rizikingas, nes reikalauja aiškios investavimo

strategijos, rizikos valdymo, disciplinos, laiko rinkų stebėjimui bei analizei ir pan. (toks investavimas

dar vadinamas “spekuliavimu”).

Tuo tarpu akcijų likvidumas labai priklauso nuo konkrečios rinkos ar bendrovės, į kurią yra

investuojama. Kiekvienoje šalyje yra akcijų, kurios yra sąlyginai likvidžios (dažniausiai tai

stambiausių kompanijų akcijos), tačiau galima rasti ir tokių, kuriomis prekyba praktiškai nevyksta.

Tuo tarpu kalbant apie šalis, daug daugiau likvidumo galima tikėtis išsivysčiusiose šalyse, kaip

pavyzdžiui JAV, Vokietija ar Didžioji Britanija, nei mažose, kuriose finansų rinkos nėra plačiai

išvystytos.


24

Pasaulinės akcijų rinkos dydis bei jos skirstymas

Kaip jau buvo minėta anksčiau, pagal 2014 metų duomenis akcijų turto klasė sudarė beveik 30% viso

pasaulio finansinio turto, o tai prilygo beveik 70 trilijonų JAV dolerių. Akcijos yra antra pagal rinkos

kapitalizaciją turto klasė po obligacijų, tačiau ji daugumai pradedančiųjų investuotojų yra daug

įdomesnė dėl „potencialiai“ didesnės grąžos.

Kalbant apie pasaulinio akcijų indekso sudėtį pagal šalis, 10 stambiausių pasaulio akcijų rinkų, arba

20% visų į indeksą įtrauktų šalių, sudaro maždaug 80% visos pasaulio akcijų rinkos kapitalizacijos.

Toliau pateikiame 10 stambiausių akcijų rinkų sąrašą: JAV (45.1%), Didžioji Britanija (8.3%),

Japonija (7.2%), Kanada (4.2%), Australija (3.4%), Šveicarija (3.4%), Prancūzija (3.3%), Vokietija

(3.3%) ir Kinija (2.3%). Taigi, kaip matome, JAV akcijų rinka sudaro praktiškai puse viso pasaulio

akcijų rinkos kapitalizacijos.

Na ir galiausiai pasaulinį akcijų indeksą smulkinant iki įmonių galima pastebėti kelias įdomias

tendencijas. Visų pirma tai, kad 10 stambiausių pasaulio bendrovių sudaro net 8.6% visos pasaulinės

akcijų rinkos kapitalizacijos. Toliau pateikiame 10 stambiausių pasaulio bendrovių sąrašą: Apple

(1.7%), Exxon Mobil (1.4%), Nestle (0.8%), IBM (0.7%), General Electric (0.7%), Chevron (0.7%),

Microsoft (0.7%), Pfizer (0.6%), AT&T (0.6%) ir Johnson & Johnson (0.6%).

Kaip matome, pati stambiausia pasaulio bendrovė šiuo metu yra Apple, kurios kapitalizacija siekia 730

milijardų JAV dolerių, o 2014 metų pelnas buvo lygus beveik 40 milijardų JAV dolerių.

Ar investavimas į akcijas = 10% metinė grąža?

Kalbant apie investavimą į akcijas, dauguma dažniausiai įvardija, kad iš tokių investicijų per ilgą

laikotarpį galima tikėtis maždaug 10% vidutinės metinės grąžos. Kodėl yra nurodomas būtent toks

prieaugis, ar jis būdingas tik JAV, ar ir kitų šalių akcijoms ir pan.?

10% vidutinis metinis investavimo į akcijas pelningumas dažniausiai yra nurodomas dėl to, kad tai

gražus ir apvalus skaičius. Iš tiesų per pastaruosius 100 metų JAV akcijos sugeneravo 9.3% vidutinę

metinę grąžą, na o pati JAV rinka labai dažnai yra naudojama kaip tam tikras etalonas dėl to, kad turi

ypač ilgą bei gana tvarkingą istorinių finansinių duomenų bazę.

Jei analizuotume kitų šalių akcijų rinkas, pamatytume ganėtinai skirtingus rezultatus. Kaip galite

pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, 10% vidutinė metinė investicijų į akcijas grąža nebuvo pati

didžiausia. Tarkime tokiose šalyse kaip Suomija, Pietų Afrika, Australija ar Japonija vidutinis metinis

pastarųjų 100 metų akcijų pelningumas net viršijo 10%. Tačiau, kaip pavyzdžiui Šveicarijoje

investicijų į akcijas vidutinė metinė grąža siekė vos 7.0%.


25

0%

2%

4%

6%

8%

10%

12%

14%Š

ve

ica

rija

Be

lgija

No

rve

gija

Ola

ndija

Vo

kie

tija

Airija

Pa

sa

ulis

Da

nija

Ka

na

da

JA

V

Isp

an

ija

Brita

nija

Na

ujo

ji Z

ela

nd

ija

Šve

dija

Ita

lija

Pra

ncū

zija

Ja

po

nija

Au

str

alij

a

Pie

tų A

frik

a

Su

om

ija

Istoriniai akcijų pelningumai

Nuo 1900 metų vidutinė metinė nominali pasaulio akcijų grąža siekė 8.5%


Kaip galima pastebėti iš pateiktos diagramos, skirtumas tarp geriausiai ir blogiausiai pasirodžiusių

šalių akcijų rinkų per ilgą laikotarpį buvo kone dvigubas, tačiau jei paskaičiuotume bendrą viso

pasaulio akcijų rinkos vidurkį, gautume ilgalaikį vidutinį metinį prieaugį lygų 8.5%. Taigi, galime

drąsiai teigti, kad investuojant į akcijų turto klasę, per ilgą laikotarpį 8 – 9% vidutinė nominali metinė

grąža skamba ganėtinai logiškai.

Tačiau nepamirškime, kad realiame gyvenime yra toks dalykas kaip infliacija, o infliacija galiausiai

sumažina galutinę realią investicijų naudą, kurią gauna investuotojas (be infliacijos investuojant dar

patiriama gana nemažai papildomų mokesčių, kaip pavyzdžiui mokesčiai tarpininkams, valdytojams,

valstybei ir pan.). Taigi, toliau pasižiūrėsime, kokie galiausiai pasiekiami realūs investicijų į akcijas

rezultatai.


26

0%

1%

2%

3%

4%

5%

6%

7%

8%It

alij

a

Be

lgija

Vo

kie

tija

Pra

ncū

zija

Isp

an

ija

Ja

po

nija

Airija

No

rve

gija

Šve

ica

rija

Ola

ndija

Da

nija

Su

om

ija

Brita

nija

Pa

sa

ulis

Ka

na

da

Na

ujo

ji Z

ela

nd

ija

Šve

dija

JA

V

Austr

alij

a

Pie

tų A

frik

a

Realūs akcijų pelningumai

Nuo 1900 metų realus akcijų metinis pelningumas siekė 5.4%


Kaip galima pastebėti iš aukščiau pateikto grafiko, per pastaruosius 100 metų vidutinis realus

investicijų į akcijas metinis pelningumas buvo lygus 5.4%. Nei viena iš analizuojamų šalių akcijų

rinkų per labai ilgą istoriją nesugebėjo pasiekti 10% ar didesnės realios metinė grąžos. Didžiausią realų

rezultatą sugeneravo Pietų Afrikos ir Australijos akcijų rinkos (7.2% vidutinė reali metinė grąža),

tačiau buvo ir tokių, kurios per ilgą laikotarpį nesugebėjo viršyti net 3% vidutinės metinės grąžos.

Tarkime Italijos – bankininkystės pradininkų – akcijų rinkos reali vidutinė metinė grąža siekė vos

1.7% arba buvo daugiau nei 4 kartus mažesnė lyginant su Australija.

Tačiau net įvertinus gana prastus kai kurių šalių akcijų rinkų grąžos rodiklius, daugumą turėtų

džiuginti tas faktas, kad iš analizuojamų 19 akcijų rinkų, per pastarųjų 100 metų istoriją, t.y. įvertinus

du pasaulinius karus, nei vienos šalies akcijų rinka nepatyrė realių nuostolių (priešingai nei

obligacijos).

Taigi, šioje vietoje galime pateikti tokią išvadą – per ilgą laikotarpį investuojant į išskaidytą akcijų

portfelį galima būtų tikėtis vidutinės 8 – 9% nominalios metinės grąžos, o tai yra maždaug 3 – 4%

daugiau nei vidutinio termino obligacijos, tačiau kalbant apie realią grąžą, t.y. atėmus infliaciją,

vidutinė investicijų į akcijas metinė grąža greičiausiai svyruos apie 5.0%.

Kas sudaro investicijų į akcijas grąžą?

Dabar, kai jau žinome, kokią investicijų grąžą sugeneravo atskirų šalių bei viso pasaulio akcijų rinkos,

turėtų kilti natūralus klausimas „O kokie yra investavimo į akcijas grąžos šaltiniai?“. Siekdami

paprasčiau atsakyti į šį klausimą, visų pirma pateiksime pavyzdį.


27

Įsivaizduokite, kad pasaulyje yra viena akcijų rinka, kurioje galima įsigyti absoliučiai visų kompanijų

akcijas. Tokiu atveju būtų logiška teigti, kad ilgalaikis investicijų į bendrą akcijų rinką pelningumas

turėtų sutapti su bendrai visų įmonių uždirbamu pelnu. Taip pat tikėtina, kad iš uždirbto pelno

bendrovės kasmet išmokės tam tikrus dividendus. Taigi, galiausiai ilgalaikis uždarbis iš investicijų į

akcijas turėtų priklausyti nuo dviejų kintamųjų: bendrovės pelno ir išmokamų dividendų. Skamba

logiškai?

Siekiant atsakyti į klausimą, ar taip yra ir realiame gyvenime, pažvelgsime į tai, kaip per pastarųjų 80

metų laikotarpį kito JAV akcijų rinkos vertė. Jei 1930 metais į visą JAV akcijų rinką būtumėte

investavę 100 JAV dolerių, tai praėjus 80 metų – 2010 metais, ši investicija būtų padidėjusi iki 176460

JAV dolerių, t.y. 1765 kartus arba 176360%!

Tai reiškia, kad per analizuojamą laikotarpį vidutinė metinė grąža būtų siekusi maždaug 9.4%. Būtent

tokio rezultato ir galima būtų tikėtis į akcijų rinką investuojant ilgam laikotarpiui.

Tačiau kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, per minėtą laikotarpį būdavo tokių periodų, kai

akcijų rinka koreguodavosi po 20, 30 ar net 40% ir netgi pasitaikydavo tokių periodų, kai 10 metų

investicijų į akcijas grąža būdavo lygi 0% (pavyzdžiui nuo 2000 iki 2010 metų). Ar tokie dideli

svyravimai bei gana ilgi neigiami periodai reiškia, kad tuo metu įmonės nesugebėdavo uždirbti pelno

ar nemokėjo dividendų? Tikrai ne.

1

10

100

1,000

10,000

100,000

1930 1940 1950 1960 1970 1980 1990 2000 2010

Metai

S&P 500 akcijų indekso istorija

Investavusieji į JAV akcijas galėjo džiaugtis 9.4% metine grąža

Šaltinis: Bloomberg | Synergy Finance


28

Investicijų, spekuliatyvioji bei rinkos grąža

Galime drąsiai teigti, kad jei galutiniame investicijų į akcijas pelningume vyrautų tik šie du veiksniai,

t.y. pelno augimas bei mokami dividendai, tai akcijų kainos pasaulinėse biržose taip stipriai

nesvyruotų, o tai reiškia, kad trumpuoju laikotarpiu investicijų į akcijas pelningumą veikia dar ir

trečiasis veiksnys – investuotojų lūkesčiai (toliau spekuliatyvioji grąža).

Siekiant visa tai pagrįsti faktais, pateiksime Vanguard Group įkūrėjo John C. Bogle atliktos analizės

apie JAV akcijų rinkos pastarųjų 80 metų pelno šaltinius rezultatus. Remiantis jais galima daryti

išvadą, kad per pastaruosius 80 metų praktiškai 98% bendros investicijų į akcijas grąžos sudarė pelno

augimas bei įmonių išmokami dividendai, tuo tarpu likę 2% – spekuliatyvūs kainų pokyčiai, kurie yra

labiausiai įtakojami investuotojų lūkesčių dėl ateities, o ne fundamentalių dalykų.

Kaip jau minėjome anksčiau, per analizuotą laikotarpį vidutinė metinė investicijų į JAV akcijas grąža

siekė maždaug 9.4% (bendrovių pelno augimas sudarė maždaug 5.1%, tuo tarpu mokami dividendai –

4.1%). Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, įmonės dividendus mokėjo absoliučiai visais

dešimtmečiais, tuo tarpu buvo tik vienas dešimtmetis, kai įmonių pelnai mažėjo (tai įvyko „Didžiosios

depresijos“ laikotarpiu). Taigi, galime teigti, kad per ilgą laikotarpį investicijų grąža iš pagrindinių

dviejų pelno šaltinių buvo ganėtinai pastovi.

-10%

-5%

0%

5%

10%

15%

20%

1930 1940 1950 1960 1970 1980 1990 2000 Vidurkis

Metai

Dividendai

Pelno augimas

Šaltinis: John C. Bogle - The Little Book of Common Sense Investing

Investicinė akcijų grąžos dalis

Dividendai ir pelno augimas yra du pagrindiniai akcijų grąžos šaltiniai

Per pakankamai ilgą finansų rinkų istoriją ne kartą buvo periodų, kai investuotojų optimizmas

didėdavo, dažnai tai būdavo susiję su gerėjančia ekonomine padėtimi. Kartu su didėjančiu optimizmu

investuotojai būdavo linkę už akcijas mokėti daugiau, taip tiesiog išreikšdami savo tikėjimą dėl

geresnių rezultatų ateityje.


29

Tačiau po tokių perdėto optimizmo periodų visada sekdavo kita stadija, kai tarp investuotojų

įsivyraudavo pesimizmas, investuotojai nusigręždavo nuo akcijų, pirkėjų būdavo mažiau, na o tokiais

momentais akcijas dažniausiai būdavo galima įsigyti su nemenka „nuolaida“.

Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, mūsų jau minėta spekuliatyvioji dalis, kuri tam tikrais

momentais gali labai ženkliai (tiek teigiamai, tiek ir neigiamai) įtakoti trumpalaikius investicijų

rezultatus, galutiniame rezultate praktiškai jokios įtakos neturėjo – 0.2%.

-10%

-5%

0%

5%

10%

1930 1940 1950 1960 1970 1980 1990 2000 Vidurkis

Metai

Spekuliacija


Spekuliatyvi akcijų grąžos dalis

Spekuliatyvūs akcijų kainų pokyčiai galiausiai jokios įtakos neturėjo

Galiausiai sudėję vadinamą investicijų grąžą, kurią sudaro įmonių pelno augimas bei mokami

dividendai, su spekuliatyviąja grąža, gauname rinkos grąžą, kuri ir yra lygi aukščiau pateiktam S&P

500 akcijų indekso metiniam pelningumui. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko, rinkos

grąža nebėra tokia pastovi, nes jos sudėtyje yra ypač drastiškai kintanti spekuliatyvioji dalis.

Tarkime per devintą ir dešimtą dešimtmečius vien tik spekuliatyvių prieaugių dalis sudarė daugiau nei

40% visų prieaugių. Po tokio pelningo dvidešimtmečio akcijos tapo „pervertintos“ ir galiausiai viskas

baigėsi „Dot-Com“ akcijų burbulo sprogimu.

Natūralu, kad po to sekė ganėtinai prastas dešimtmetis, t.y. nuo 2000 iki 2010 metų, nepaisant to, kad

bendrovės didino pelną bei išmokėjo dividendus (6.8 % metinė investicijų grąža), tačiau per tą patį

periodą investuotojų lūkesčiai gana ženkliai prastėjo, kas sąlygojo neigiamą spekuliatyviąją 8.0%

metinę grąžą bei neigiamą 1.2% rinkos grąžą.


30

-5%

0%

5%

10%

15%

20%

25%

1930 1940 1950 1960 1970 1980 1990 2000 Vidurkis

Metai


Bendra S&P 500 akcijų indekso grąža

Spekuliatyvūs pokyčiai ganėtinai stipriai iškraipo bendrą akcijų uždarbį

Pažvelgus į aukščiau pateiktus skaičius, galima teigti, kad bendrovių mokami dividendai yra tokie pat

svarbūs kaip ir pelno augimas. Taip pat pagal aukščiau pateiktus faktus galima daryti tokias išvadas:

investuojant į akcijas per ilgą laikotarpį galima būtų tikėtis maždaug 9% vidutinės metinės grąžos,

tačiau trumpu laikotarpiu, priklausomai nuo susiformavusių investuotojų lūkesčių, investicijų grąžą

labai stipriai gali pakoreguoti spekuliatyvūs pokyčiai. Todėl norint investuoti ilgam periodui, tą

geriausia daryti po prasto dešimtmečio, ypač tuo metu, kai spekuliatyvūs pokyčiai ženkliai sumažina

bendrą rinkos grąžą, nes būtent tokiu metu akcijos yra parduodamos su „nuolaida“ arba kitais žodžiais

tariant, jos yra „neįvertintos“.

Kokių nuostolių galima tikėtis investuojant į akcijas?

Nusprendus investuoti į akcijas retas kuris susimąsto apie potencialius nuostolius – gi kiekvienas

investuojame, tikėdamiesi uždirbti, pasididinti savo kapitalą, o ne patirti nuostolius. Tačiau kaip jau

teko ne kartą akcentuoti, investavimas be nuostolių (trumpalaikių ar ilgalaikių) yra neįmanomas. Todėl

toliau kaip tik ir pakalbėsime apie tai, kokių nuostolių reikėtų tikėtis, jei jau nusprendėte investuoti į

akcijas.

Analizuojant trumpesnį laikotarpį (tarkime vienerius metus) galima pastebėti, kad per tokį terminą

akcijų kainų galimas pokytis svyruoja maždaug nuo -50% iki +100%, tai reiškia, kad susiklosčius

neigiamam scenarijui galima tikėtis 50% ir didesnių nuostolių!

Čia kaip pavyzdys buvo pateiktas pagrindinių regionų akcijų kainų pokytis. Tuo tarpu kalbant apie

konkrečios šalies akcijų rinką, ar tuo labiau apie konkrečios įmonės akcijas, tikėtinas nuostolis gali

siekti ir 80, 90 ar net 100% (jei įmonė bankrutuoja).


31

Šioje vietoje skubame nuraminti – tai tikrai nereiškia, kad tokių „žlugdančių“ nuostolių reikėtų tikėtis

kiekvienais metais. Visgi investuojant į akcijas net 70% metinių pokyčių būna teigiami, o tai yra

ganėtinai palanki statistika. Tačiau kalbant apie nuostolingus metus matome, kad nors ir didžioji dalis

nuostolių yra susikoncentravę intervale nuo 0% iki -20%, pasitaiko ir tokių metų, kai nuostoliai viršija

30%, 40% ar net 50%.

0

2

4

6

8

10

12

14

16

18

<-40% <-30% <-20% <-10% <0% >0% >10% >20% >30% >40%

Da

žn

um

as

Metinio pokyčio intervalasŠaltinis: Synergy Finance

Metinių akcijų pokyčių pasiskirstymas

Net 70% metinių akcijų kainų pokyčių būna teigiami

Vadovaujantis šaltakraujiška statistika, investavusieji į akcijas vienerių metų bėgyje turėtų tikėtis

maždaug 10% kainų korekcijos, 5 metų bėgyje bent kartą turėtų įvykti 20 – 30% kainų smukimas, na o

per visą investavimo karjerą, kuri dažniausiai truks nuo 20 iki 40 metų, kiekvienas greičiausiai

išgyvensime 50% ar net daugiau procentų siekiantį kainų smukimą.

Standartinė „meškų“ rinka

Periodai, kai akcijų rinkoje vyrauja kainų mažėjimo tendencija, finansų pasaulyje yra vadinami

„meškų“ rinka. Kyla klausimas, kiek laiko ji dažniausiai trunka, kokius nuostolius patiria

investavusieji į akcijas ir pan.

Analizuojant JAV akcijų rinkos pastarųjų 120 metų istoriją galima pastebėti, kad vidutinė „meškų“

rinka trukdavo 18 mėnesių, t.y. 1.5 metų, o vidutiniai nuosmukiai dažniausiai siekdavo 35%.

Viena iš ilgiausiai trukusių “meškų” rinkų (~40 mėnesių) prasidėjo 1938 metais, o per minėtą

laikotarpį JAV akcijų indeksas smuko šiek tiek daugiau nei 40%. Kalbant apie pačią „giliausią“

„meškų“ rinką, tai ji prasidėjo 1929 metais (“Didžioji depresija“), truko maždaug 3 metus, o per

minėtą laikotarpį JAV akcijos pasikoregavo net 90%!


32

Taigi, bent šiek tiek pastudijavus istoriją galima teigti, kad kiekviena akcijų rinka anksčiau ar vėliau

turėtų išgyventi viską griaunančią „meškų“ rinką, kai nuostoliai siekia 90%. Tačiau taip pat reikia

suvokti, kad net ir po pačių „juodžiausių“ periodų, anksčiau ar vėliau akcijų rinkos atsitiesdavo, taip

buvo po „Didžiosios depresijos“ 1929 metais, po antrojo pasaulinio karo ar po „Dot-Com“ burbulo

sprogimo 2000 metais.

Šioje vietoje galima padaryti kelias išvadas. Visų pirma tai, kad investuojant į akcijas ilgiau nei

vienerius metus tikimybė uždirbti pelną yra artima 70%, tačiau investavus netinkamu metu vienerių

metų nuostoliai gali siekti 50% ir daugiau, o pataikius investuoti pačiu „juodžiausiu“ periodu, akcijų

kainų korekcija gali trukti daugiau nei 5 metus, o bendri nuostoliai viršyti net 90%! Jei tokie

trumpalaikiai praradimai kelia šiurpą, investavimas į akcijas greičiausiai Jums yra netinkamas.

Apibendrinimas:

1) Investuojant į akcijas yra 2 pagrindiniai pelno šaltiniai: įmonės mokami dividendai bei pelno

augimas.

2) Ilgalaikėje perspektyvoje investuojant į akcijų turto klasę galima tikėtis maždaug 9.0% vidutinės

metinės nominalios grąžos.

3) Tačiau trumpu laikotarpiu investavusieji į akcijas gali patirti ypač didelius vertės svyravimus (-50%

ar net daugiau), todėl yra rekomenduojamos tik agresyviems arba jaunesnio amžiaus investuotojams.

4) Žvelgiant statistiškai, investuojant į šią turto klasę 10 metų bėgyje galima tikėtis, kad net 3 iš jų bus

nuostolingi, o maksimalus kritimas nuo piko tikrai gali siekti 50%.


33

Nekilnojamas turtas

Nuo 2002 iki 2008 metų Lietuvos butų kainų indeksas, kurį kiekvieną mėnesį skaičiuoja bei skelbia

nekilnojamo turto agentūra „Ober-Haus“, paaugo net 300%! Ar gali būti taip, kad būtent šis

neįtikėtinas nekilnojamo turto kainų augimas daugumai lietuvių suformavo netinkamus lūkesčius apie

analizuojamą turto klasę? Ar tikrai ši turto klasė yra „amžina“ investicija? Ar tikrai nekilnojamas turtas

niekada nepinga? Tai tik keli klausimai, apie kuriuos kalbėsime šiame knygos skyriuje.

Dauguma investuoja, tikėdamiesi kainų augimo

Kalbant apie investavimą į nekilnojamą turtą, ar tai būtų gyvenamosios ar komercinės paskirties

objektai, dauguma investuotojų visų pirma orientuojasi į tai, kokį kainos pabrangimo potencialą dar

turi konkretus objektas po jo įsigijimo. Tačiau ar kada nors kas bandėte pasidomėti, kokių kainos

pokyčių galime tikėtis iš tokių investicijų tiek trumpu tiek ir ilgu periodu?

Visų pirma analizuosime Lietuvos gyvenamojo nekilnojamo turto rinką, o tam naudosime „Ober-

Haus“ Lietuvos butų kainų indekso istorinius duomenis. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto

„Ober-Haus“ indekso, per pastaruosius 21 metus Lietuvos butai tikrai brango, tačiau bendras

brangimas nebuvo toks didelis, kaip kad dauguma įsivaizduoja. Per minėtą laikotarpį vidutinis metinis

Lietuvos butų kainų prieaugis siekė 7.8%, tačiau vertinant “realią” grąžą, t.y. atėmus infliaciją,

Lietuvos butai kasmet brango viso labo po 1.57%.

0

100

200

300

400

500

600

700

800

900

1994 1996 1998 2000 2002 2004 2006 2008 2010 2012 2014

Metai

Ober-Haus Lietuvos butų kainų indeksas

Agentūros skaičiavimu nominalios būtų kainos kasmet augo po 7.6%

Šaltinis: Ober-Haus | Synergy Finance


34

Be abejo, šioje vietoje vieni gali sakyti, kad duomenys iki 2002 metų neatitinka tikrovės, tuo tarpu kiti

teigs, kad galima rasti daug patrauklesnių objektų, kurių generuojama grąža vidurkį viršija kartais,

tačiau greičiausiai daugumos investuojančiųjų šioje rinkoje rezultatai būtų dar mažesni dėl patiriamų

įvairių išlaidų, mokesčių ir pan.

Žinant tokius Lietuvos skaičius kyla klausimas, o kaip kitose šalyse? Ar tai normali grąža? Siekdami

atsakyti į šį klausimą, žemiau pateiksime skirtingų pasaulio šalių (JAV, Didžioji Britanija, Olandija,

Prancūzija, Norvegija ir Australija) pastarųjų 110 metų nekilnojamojo turto realių kainų vidutinius

metinius pokyčius bei paminėtų šalių vidurkį. Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto grafiko,

bendras paminėtų šalių nekilnojamo turto realių kainų lygis per visą laikotarpį kasmet augo po 1.2%.

0%

1%

2%

3%

JAV Norvegija Olandija Prancūzija Vidurkis DidžiojiBritanija

Australija

Realūs pasaulinio nekilnojamo turto kainų pokyčiai

Nuo 1900 metų realios nekilnojamo turto kainos vidutiniškai augo 1.2%


Na o kam nepakanka pastarųjų 100 metų duomenų, gali pasidomėti Herengracht indeksu, t.y.

Amsterdame esančios gatvės namų kainų indeksas, kuris buvo pradėtas skaičiuoti dar 1628 metais.

Kaip bebūtų keista, per sekančius 300 metų nekilnojamo turto esančio šioje gatvėje realių kainų

vidutinis metinis pokytis buvo labai artimas 0%, arba kitaip tariant praktiškai sutapo su ilgalaike

infliacija.

Taigi, tiesiog truputi pastudijavę nekilnojamo turto kainų istoriją gana greitai galime padaryti labai

paprastą išvadą – per ilgą laikotarpį nekilnojamo turto kainos auga maždaug tiek, kiek didėja infliacija.

Visų pirma tai reiškia, kad yra visiškai nelogiška įsigyti nekilnojamą turtą vien tik tikintis jo

pabrangimo. Tačiau iš kitos pusės, investuojant į nekilnojamą turtą iš dalies galime tikėtis geresnės

apsaugos nuo infliacijos, negu kad investuojant į akcijas, o tuo labiau obligacijas. Na ir galiausiai,

galime pastebėti, kad net ir investuojant į „niekada nepingantį“ nekilnojamą turtą gali būti tokių


35

periodų, kai realios nekilnojamo turto kainos neauga arba netgi smunka 10 – 20 metų, o nuostoliai

siekia 50% ir daugiau.

Investavimo į nekilnojamą turtą pelno šaltiniai

Kalbant apie investavimą į nekilnojamą turtą reikia suprasti tai, kad nekilnojamo turto kainų augimas

yra tik viena iš sudedamųjų investicijų į šią turto klasę grąžos dalių. Be kainos augimo, kuris per ilgą

laikotarpį praktiškai susilygina su infliacijos tempu (3 – 5% kasmet) yra išskiriamas kitas, daug

svarbesnis investicijų grąžos šaltinis – nekilnojamo turto nuomos pajamos.

Nekilnojamo turto nuomos pajamingumas gali svyruoti 3% – 10% per metus intervale, vertinant nuo

nekilnojamo turto rinkos kainos (labai priklauso nuo esamos ekonominės situacijos, mokamos kainos

bei įsigyjamo turto savybių), tačiau kalbant apie ilgalaikį vidurkį galima teigti, kad normalus nuomos

pajamingumas svyruoja 4 – 6% intervale.

Taigi, sudėję aukščiau paminėtus du pagrindinius investavimo į nekilnojamą turtą grąžos šaltinius

(nuomos pajamingumą ir kainos prieaugį) per ilgą laikotarpį galime tikėtis maždaug 8 – 10% vidutinės

nominalios metinės grąžos, na o tokia grąža yra labai artima ilgalaikei investicijų į pasaulio akcijas

grąžai.

Be abejo, kaip ir kalbant apie akcijas, taip ir kalbant apie investavimą į nekilnojamą turtą, dar būtų

galima išskirti ir trečiąjį grąžos šaltinį, t.y. spekuliacinius kainų pokyčius, kurie trumpu laikotarpiu gali

gana ženkliai nukrypti nuo minėtų normų, tačiau mes jau žinome, kad per ilgesnį laikotarpį

spekuliaciniai pokyčiai galiausiai yra artimi 0%.

Kad geriau suvoktumėte spekuliacinių kainos pokyčių įtaką, žemiau pateiksime to paties „Ober-Haus“

Lietuvos butų kainų indekso vienerių ir penkerių metų vidutinius metinius pokyčius. Kaip galite

pastebėti iš pateikto grafiko, Lietuvos butų kainos vienerių metų bėgyje svyravo nuo -30% iki +60%,

tuo tarpu 5 metų metinė grąža svyravimo intervale nuo –10% iki +30%.


36

-40%

-20%

0%

20%

40%

60%

80%

1994 1996 1998 2000 2002 2004 2006 2008 2010 2012 2014

Metai

5 metų vidutinis metinis pokytis

1 metų pokytis

Ober-Haus Lietuvos butų kainų pokyčiai

Lietuvos butų kainos praeityje svyravo ganėtinai drastiškai

Šaltinis: Ober-Haus | Synergy Finance

Pateikti skaičiai iš tiesų yra ganėtinai panašūs į pasaulio akcijų vienerių metų kainų svyravimus, o tai

tik patvirtina, kad nekilnojamas turtas, nors labai dažnai ir vadinamas saugia bei stabilia investicija, iš

tiesų turėtų būti priskiriamas prie rizikingų turto klasių.

Taigi, jei kada ateityje planuosite investuoti į nekilnojamą turtą, visų pirma turėtumėte įsivertinti, koks

šiuo metu yra perkamo turto nuomos pajamingumas, pasilyginti jį su istoriniais rodikliais bei

vyravusiais vidurkiais. Taip pat gautą rodiklį reikėtų pasilyginti su tuo metu vyraujančiomis vidutinio

termino valstybinių obligacijų mokamomis palūkanomis. Tik atlikus šiuos veiksmus, galima bandyti

atsakyti į klausimą, ar už perkamą nekilnojamą turtą mokama kaina yra „teisinga“ ar ne.

Antras žingsnis – reikėtų pasilyginti realias nekilnojamo turto kainas su tomis, kurios buvo prieš 5, 10

ar 20 metų. Tą reikėtų padaryti siekiant įsivertinti, ar yra nekilnojamo turto kainų burbulo grėsmė ar

ne.

Jei pastebėsite, kad per analizuojamus laikotarpius reali metinė grąža yra artima 0% arba net neigiama,

galima drąsiai teigti, kad kainų burbulo grėsmės nėra, tačiau jei pastebėsite, kad tarkime pastarųjų 5 ar

10 metų vidutinė metinė grąža yra artima 15 – 20% ar netgi didesnė, kaip kad buvo Lietuvos

nekilnojamo turto rinkoje 2007 metais, tokiu atveju nekilnojamo turto kainų burbulo scenarijus yra

labai tikėtinas, o tokią investiciją reikėtų vertinti kaip ypač rizikingą.

Modernus investavimo į nekilnojamą turtą būdas

Galime drąsiai teigti, kad nekilnojamas turtas turėtų būti išskiriamas kaip atskira turto klasė, nes pinigų

srautai investuojant į ją iš dalies skiriasi nuo tų, kuriuos generuoja investavimas į akcijas ar obligacijas.

Tačiau ne visi gali sau leisti įsigyti antrą butą ar komercines patalpas, kurias po to sėkmingai nuomotų.


37

Gera žinia ta, kad šiuo metu pasaulyje yra daug paprastesnė ir patogesnė alternatyva – investavimas į

nekilnojamo turto investicinius fondus (angl. Real estate investment trust – REIT).

REIT – tai investicinis fondas, kurio tikslas investuoti, į nekilnojamo turto sektoriuje veikiančias

bendroves, kurių pagrindinė veikla yra nekilnojamo turto objektų įsigijimas, jų priežiūra bei nuoma

(yra tam tikrų bendrovių, kurios vysto nekilnojamo turto objektus su tikslu juos vėliau parduoti, tačiau

didžioji jų dalis yra turto savininkės).

Kaip ir investuojant į paprastą nekilnojamą turtą, taip ir investuojant į REIT uždarbis yra generuojamas

iš dviejų pagrindinių šaltinių: gaunamų turto nuomos pajamų bei turto vertės padidėjimo. Tačiau

kalbant apie REIT reikia suprasti, kad jie susideda iš kompanijų, kurios dažniausiai savo veikloje

naudoja ir skolintas lėšas, o tai reiškia, kad jos, kaip ir dauguma standartinių bendrovių, dirba su

„svertu“. Tai iš vienos pusės padidina investicijų riziką, tačiau iš kitos pusės padeda papildomai

uždirbti vieną kitą procentą.

JAV populiariausias bei plačiausiai naudojamas yra MSCI REIT indeksas, kurio sudėtyje yra daugiau

nei 100 stambiausių nekilnojamo turto kompanijų, o jų bendra rinkos kapitalizacija viršija 500 mlrd.

JAV dolerių. Tuo tarpu kalbant apie analizuojamo indekso pasiskirstymą, didžiausius svorius sudaro

šie sektoriai: prekybos centrai (25%), gyvenamosios paskirties objektai (15%) ir komercinės patalpos

(12%). Taigi, investuojant į tokį fondą rizika yra išskaidoma ne tik tarp skirtingų bendrovių, tačiau ir

per skirtingus sektorius bei skirtingus regionus.

Investicijų į REIT istoriniai rezultatai

Skaičiuojant nuo minėto indekso atsiradimo (1976 metų), vidutinė metinė grąža siekė 11.8%, o tai yra

praktiškai 3% daugiau, nei investuojant į pasaulio akcijas ar kitas rizikingas turto klases.

Taip pat reikėtų paminėti tai, kad REIT investicijos ne visada taip stipriai koreliavo su kitomis

rizikingomis turto klasėmis, kaip kad buvo 2009 metais, todėl dalies investicijų portfelio paskyrimas

šiai turto klasei yra gana geras rizikos išskaidymo būdas. Tarkime nuo 2000 iki 2002 metų, kai

pasaulio akcijos išgyveno „Dot-com“ burbulo sprogimą, JAV REIT praktiškai nepatyrė jokių

nuostolių.

Na ir galiausiai, kadangi nekilnojamą turtą pagal grąžą bei patiriamus kainos svyravimus prilyginom

rizikingoms turto klasėms, tai reiškia, kad investuoti į ją reikėtų ilgesniam laikotarpiui (mažiausiai 10,

o dar geriau 20 metų periodui), o visgi nusprendus investuoti trumpam, tarkime vieneriems metams, ir

susiklosčius neigiamam scenarijui, galima drąsiai tikėtis 50 – 60% siekiančių nuostolių. Kaip

pavyzdžiui, per 2008 metų krizę, kuri kaip tik ir prasidėjo JAV nekilnojamojo turto rinkoje,

analizuojamas REIT indeksas smuko net 70%!


38

50

100

200

400

800

1,600

3,200

6,400

12,800

1976 1980 1984 1988 1992 1996 2000 2004 2008 2012

Metai

JAV REIT indeksas

Per pastaruosius 40 metų JAV REIT indeksas pasiekė 11.8% metinę grąžą

Šaltinis: NAREIT | Synergy Finance

Apibendrinimas:

1) Investuojant į nekilnojamą turtą yra 2 pagrindiniai pelno šaltiniai: nuomos pajamos bei turto vertės

padidėjimas.

2) Ilgalaikėje perspektyvoje investuojant į nekilnojamą turtą, kaip ir į akcijas, galima tikėtis maždaug

9% vidutinės metinės nominalios grąžos.

3) Trumpu laikotarpiu net ir „stabilusis“ nekilnojamas turtas gali prarasti 30% rinkos vertės, o kartais

ir dar daugiau, todėl yra rekomenduojamas tik agresyviems investuotojams.

4) Nekilnojamo turto fondai arba REIT yra modernus ir ypač efektyvus būdas, norint investuoti į

įvairaus tipo nekilnojamą turtą, kurį taip pat valdo profesionalai.


39

Žaliavos

Dauguma investuotojų ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, į žaliavas investuoja arba labai

nedaug, arba su šia turto klase net nėra susipažinę. Pagrindinės to priežastys būtų kelios. Visų pirma

investavimą į žaliavas dauguma vertina kaip ypač sudėtingą procesą, o kiti net nežino kaip tą galima

būtų padaryti.

Taip pat yra manančių, kad investuojant į žaliavas per ilgą laikotarpį neįmanoma pasiekti tokios

grąžos, kaip pavyzdžiui investuojant į akcijas ar nekilnojamą turtą, o patiriama rizika yra tokia pati

arba netgi didesnė. Visi šie teiginiai iš dalies yra teisingi, tačiau visada reikėtų stengtis pažvelgti šiek

tiek giliau.

Prieš pradėdami gilintis į esminius klausimus, visų pirma išsiaiškinkime, kas yra tos žaliavos. Taigi,

kai yra kalbama apie investavimą į žaliavas, visada galvojama apie žaliavų krepšelį, kurį sudaro tam

tikri žaliavų sektoriai: energetikos, agrokultūrų, industrinių ar tauriųjų metalų. Kapstant dar giliau

galima rasti tokių žaliavų kaip nafta, dujos, kviečiai, kukurūzai, cukrus, medvilnė, varis, auksas ir pan.

Kaip turbūt dauguma jau supratote, šiuos produktus mes tiesiogiai ar netiesiogiai vartojame kiekvieną

dieną: ryte valgome kukurūzų dribsnius, į darbą važiuojame automobiliu, kuriam reikia kuro, tam

pačiam automobiliui pagaminti sunaudojama daug vario bei energijos, žiemą mūsų gyvenamas

patalpas šildo deginamos dujos, o daugumos drabužių sudėtyje yra medvilnės ir pan.

Taigi, kai smulkiau pasigiliname, suprantame, kad žaliavos yra praktiškai kiekvieno vartojamo

produkto pagrindinė sudedamoji dalis. Todėl natūralu, kad pasaulyje, augant gyventojų skaičiui bei

produktų suvartojimui didėja ir tam tikrų žaliavų paklausa bei jų kainos.

Investavimo į žaliavas būdai

Jei jau nusprendėme investuoti į žaliavas, iš karto kyla paprastas klausimas – kaip tą padaryti? Ar

įsigyti kuro cisterną, aukso luitą, kavos pupelių priekabą, o gal yra kitų būdų? Dažniausiai yra

išskiriami trys pagrindiniai investavimo į žaliavas būdai.

Pirmas variantas, kaip buvo paminėta anksčiau, galima įsigyti fizines arba realias žaliavas, pvz. aukso

monetas ar luitus, tačiau toks būdas nėra pats tinkamiausias investuojant į energetines ar agrokultūrų

grupės žaliavas, nes tarkime dauguma žemės ūkio produktų turi tam tikrą galiojimo terminą, plius

visas žaliavas reikės kažkur sandėliuoti, o tai papildomai kainuos. Kitas minusas, perkant fizines

žaliavas dažniausiai reikės gana didelės pradinės sumos, o tai nėra priimtina daugumai ypač

pradedančiųjų investuotojų.

Antras variantas – galima investuoti į žaliavų ateities sandorius (angl. Futures), tačiau šis metodas

reikalauja daug žinių bei griežto rizikos valdymo dėl naudojamo sverto. Čia taip pat reikėtų paminėti,

kad žaliavų ateities kainos gali nesutapti su dabarties kainomis, todėl gali skirtis ir galutiniai

investavimo rezultatai. Plius, norint susiformuoti išskaidytą žaliavų krepšelį, reikėtų pirkti daug

skirtingų ateities sandorių, kas vėlgi reikalautų didelės pradinės sumos.

Na ir galiausiai pats paprasčiausias ir daugumai investuotojų efektyviausias investavimo į žaliavas

būdas – investavimas į žaliavų investicinius fondus, kurie savo ruožtu dažniausiai investuoja ne į


40

fizines žaliavas, o į žaliavų ateities sandorius (išimtis būtų aukso bei sidabro investiciniai fondai, kur

dauguma jų investuoja į minėtų metalų luitus). Dauguma žaliavų fondų tiesiog stengiasi atkartoti

pasirinktą žaliavų indeksą, kuris dažniausiai yra sudarytas iš anksčiau paminėtų keturių žaliavų

sektorių: energetikos, agrokultūrų, industrinių bei tauriųjų metalų. Tarkime žemiau pateikiamas gana

plačiai naudojamo Thomson Reuters/Jefferies CRB žaliavų indekso pasiskirstymas pagal skirtingas

žaliavų grupes.

41%

39%

13%

7%

Agrokultūros (41%)

Energetika (39%)

Industriniai metalai (13%)

Taurieji metalai (7%)

Šaltinis: Commodity Research Bureau

Žaliavų indekso sudėtis

Bendrinį žaliavų indeksą sudaro 4 pagrindinės žaliavų grupės

Investuojant į tokį žaliavų fondą, be abejo, yra patiriamos tam tikros papildomos išlaidos, kaip

pavyzdžiui mokamas valdymo mokestis, tačiau nereikia sukti galvos, kaip įsigyti tarkime 20 skirtingų

žaliavų ateities sandorių, kokiomis proporcijomis tą daryti, kaip dažnai perbalansuoti portfelį, plius

galima pradėti investuoti nuo daug mažesnių sumų, nei perkant tarkime aukso monetas arba

konkrečios žaliavos ateities sandorius ir pan.

Ar visi žaliavų indeksai yra vienodi?

Taigi, jau žinome, kad pats paprasčiausias ir daugumai investuotojų pats priimtiniausias investavimo į

žaliavas būdas – investavimas į tam tikrą žaliavų indeksą siekiančius atkartoti investicinius fondus,

kurie investuoja į žaliavų ateities sandorius. Iš karto kyla klausimas, kokie būna tie žaliavų indeksai, ar

jie visi yra panašūs, o gal kažkuo skiriasi.

Todėl toliau pateiksime kelis plačiausiai naudojamus žaliavų indeksus bei palyginsime jų sudėtį

atsižvelgiant į skirtingus žaliavų sektorius. Dažniausiai kalbant apie investavimą į žaliavas yra minimi

šie du žaliavų indeksai: Thomson Reuters/Jefferies CRB Index (CRB) arba Goldman Sachs

Commodity Index (GSCI), tačiau be jų dar galima sutikti ir Deutsche Bank Liquid Commodity Index

(DBLCI) arba Rogers International Commodity Index (RICI).


41

Visų pirma jie visi panašūs tuo, kad investuoja į visus keturis pagrindinius žaliavų sektorius:

energetikos, agrokultūrų, industrinių bei tauriųjų metalų. Tačiau skiriasi jų sudarymo metodikos, o tai

reiškia, kad galiausiai skiriasi ir minėtų sektorių svoriai.

Tarkime CRB indeksą sudaro 19 skirtingų žaliavų ir visų svoriai yra lygūs, dėl to šiame indekse

didesnis svoris tenka agrokultūrų sektoriui. GSCI indeksą sudaro 28 žaliavos, o kadangi svoriai

paskirstyti pagal pasaulinę gamybą, tai labai didelis svoris tenka energetikos sektoriui. Na o

pavyzdžiui DBLCI ir RICI indeksus sudarančių žaliavų svoriai yra paskirstomi pagal kiekvienos

žaliavos pasaulinės prekybos apimtis. Žemiau esančiame paveiksle kaip tik pavaizdavome, kaip

skiriasi keturių paminėtų žaliavų indeksų pasiskirstymas tarp skirtingų žaliavų sektorių.

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

GSCI DBLCI RICI CRB

Energetika Industriniai metalai Taurieji metalai Agrokultūros

Skirtingų žaliavų indeksų sudėtis

Energetikos žaliavos yra dominuojantis sektorius žaliavų indeksuose

Kai jau žinome, kuo skiriasi daugiausiai investuotojų sekami žaliavų indeksai, kyla kitas klausimas,

kaip skiriasi jų grąža.

Per ganėtinai ilgą laikotarpį visų paminėtų žaliavų indeksų pokyčiai turėtų būti labai panašūs, na ir

galbūt šiek tiek prastesnių rezultatų galima būtų tikėtis iš tų indeksų, kurių sudėtyje yra didesnė

agrokultūrų dalis (ši žaliavų grupė yra atsinaujinanti ir per ilgą istoriją pasižymėjo prasčiausiais

rezultatais). Tačiau analizuojant trumpalaikes tendencijas galime pastebėti, kad visų žaliavų indeksų

pokyčiai yra labai panašūs ir koreliacijos koeficientas tarp jų artimas 1.

Kokį žaliavų indeksą pasirinkti ilgalaikiam investavimui priklauso nuo kiekvieno požiūrio į skirtingas

žaliavų grupes. Jei tarkime tikitės, kad energetikos žaliavos bus tas sektorius, kuriam ateityje seksis

geriausiai, tokiu atveju reikėtų rinktis tą indeksą, kuriame didžiausią svorį sudaro būtent energetikos


42

sektorius. Jei manoma, kad visgi agrokultūrų sektorius bus numeris vienas, tada reikėtų orientuotis

būtent į tą indeksą, kurio sudėtyje yra daugiausiai agrokultūrų.

Na o jei visgi neturite noro prognozuoti ateities ir siekiate maksimalios investicijų diversifikacijos,

tokiu atveju reikėtų rinktis tokį variantą, kuriame yra mažiausiai nukrypimų, t.y. ypač didelių arba

ypač mažų vieno sektoriaus svorių.

20

40

60

80

100

120

140

160

2007 2008 2009 2010 2011 2012 2013 2014

Metai

GSCI DBLCI RICI

Žaliavų indeksų palyginimas

Nors trumpu laikotarpiu grąža skiriasi, tačiau koreliacija yra artima 1.0

Šaltinis: finance.yahoo.com

Ilgalaikė žaliavų grąža prilyginama infliacijai

Pradėjus kalbėti apie investavimą į žaliavas kyla natūralus klausimas – kokios investicijų grąžos

galima tikėtis investuojant į šią turto klasę? Ar ji turėtų būti artimesnė investicijų į akcijas grąžai

(~10%), o gal reikėtų tikėtis grąžos, artimesnės obligacijoms (~5%)?

Į šį klausimą vienareikšmiško atsakymo pateikti neįmanoma, nes viskas priklauso nuo to, kokia

investavimo forma yra pasirenkama.

Jei yra investuojama tik į fizines žaliavas, tokiu atveju yra logiška tikėtis ilgalaikei infliacijai

prilygstančios investicijų grąžos. Kaip žinome, infliacija – tai prekių ir paslaugų kainų didėjimas, o jei

auga infliacija, galime teigti, kad visų pirma brangsta tos žaliavos, kurių reikia galutiniams produktams

pagaminti.

Išstudijavus ypač ilgo laikotarpio žaliavų kainas galima padaryti kaip tik tokią išvadą – ilgalaikiai

žaliavų kainų pokyčiai yra artimi ilgalaikiam infliacijos tempui. Tarkime per pastarųjų 250 metų

istoriją bendrinis žaliavų kainų indeksas, vertinant nominaliomis kainomis, sugeneravo maždaug 1%

vidutinę metinę grąžą.


43

Analizuojant minėto laikotarpio žaliavų indekso kainų istoriją taip pat galima būtų išskirti du periodus:

pirmasis būtų iki 1940 metų, na o antrasis nuo 1940 metų iki šių dienų. Pirmojo etapo metu žaliavų

kainos kažkiek svyravo, tačiau galutinis jų pokytis buvo artimas 0%. Kaip nekeista, visą šį laikotarpį

infliacijos taip pat praktiškai nebuvo. Tuo tarpu nuo 1940 metų vidutinis metinis žaliavų kainų

prieaugis pasiekė maždaug 3.3%. Vėlgi, kaip bebūtų keista, per šį laikotarpį vidutinė metinė infliacija

taip pat buvo artima 3%.

Taigi, žinodami šiuos faktus galime drąsiai daryti išvadą, kad investuojant į fizinių žaliavų krepšelį per

ilgą laikotarpį galime tikėtis vidutinei infliacijai prilygstančios grąžos. Kadangi toks rezultatas tikrai

nėra didelis, plius žaliavų kainų svyravimai yra ypač dideli, o tai reiškia kad ir rizika labai didelė, kyla

kitas klausimas – ar iš viso verta į jas investuoti, nes laikant pinigus tarkime indėlyje arba

trumpalaikėse obligacijose per ilgą laikotarpį galima tikėtis infliacijai prilygstančios arba net šiek tiek

didesnės grąžos, tačiau su daug mažesne rizika.

3 pagrindiniai grąžos šaltiniai

Situacija šiek tiek pasikeičia, kai į žaliavas yra investuojama naudojant žaliavų ateities sandorius (angl.

Futures). Tokiu atveju galutinė investicijų į žaliavas grąža susideda iš pagrindinių 3 elementų: žaliavų

kainų pokyčio, investavimo į valstybines obligacijas grąžos bei ateities kontrakto pratęsimo grąžos.

Sudėjus šiuos 3 grąžos šaltinius gauname investicijų grąžą, kuri yra daug artimesnė ilgalaikei akcijų

grąžai.

50

100

200

400

800

1,600

3,200

1976 1980 1984 1988 1992 1996 2000 2004 2008 2012

Metai

Goldman Sachs žaliavų indeksas

Per pastaruosius 40 metų žaliavų krepšelio metinė grąža siekė 5.2%


Aukščiau kaip tik pateikėme vieno iš populiariausių žaliavų indeksų Goldman Sachs Commodity

Index Total Return pastarųjų 35 metų grafikas. Kaip matome, per analizuojamą laikotarpį vidutinė


44

metinė investicijų į tokį žaliavų indeksą grąža buvo lygi 5.2%, o tai beveik 2 kartus viršijo vidutinį to

laikotarpio infliacijos tempą.

Taigi, pastudijavus istoriją galime padaryti išvadą, kad į žaliavas labiau verta investuoti naudojant

ateities sandorius. Tik tokiu atveju galime tikėtis, kad ilgalaikė grąža bus artimesnė kitų rizikingų turto

klasių grąžai. Kitu atveju, t.y. investuojant į fizines žaliavas, prisiimamą ypač didelę riziką yra

ganėtinai sunku pagrįsti sąlyginai mažu tikėtinu ilgalaikiu pelningumu, kuris turėtų būti artimas

vidutinei infliacijai.

Investavimo į žaliavas privalumai

Jei investavimo į žaliavas tikėtina grąža yra mažesnė nei tarkime investuojant į akcijas, tačiau rizika

yra panaši, ar yra tikslas dalį investicijų portfelio paskirti būtent šiai turto klasei? Šiuo atveju į pateiktą

klausimą atsakyti galima labai konkrečiai – taip, na o siekiant pagrįsti tokį atsakymą galima būtų

pateikti bent dvi esmines priežastis.

Visų pirma žaliavos yra ypač gera investicijų portfelio diversifikavimo priemonė. Dauguma investicijų

valdytojų portfelį rekomenduoja paskirstyti tarp akcijų ir obligacijų, tačiau reikėtų nepamiršti, kad

akcijoms geriausiai sekasi, kai ekonomika yra atsigavimo ar plėtros stadijoje, tuo tarpu obligacijoms

geriausiai sekasi kai ekonomika yra lėtėjimo ar nuosmukio stadijoje, t.y. akcijų ir obligacijų portfelis

yra labai geras pasirinkimas, kai ekonomika pergyvena normalius laikus.

Tačiau jei yra patiriama didelė infliacija, pinigų nuvertėjimas, geopolitiniai neramumai ir pan., tokiais

atvejais dažniausiai nei viena iš paminėtų turto klasių teigiamų pokyčių nesugeneruos. Tuo tarpu dalį

investicijų portfelio paskyrus žaliavoms bei susiklosčius nestandartinėms ekonominėms situacijoms

galima tikėtis, kad žaliavų dalis sugeneruos teigiamus kainų pokyčius bei taip padės sumažinti

neigiamus kainų svyravimus.

Žaliavų neigiama koreliacija

Norint įsitikinti, ar žaliavos iš tiesų yra tokia gera investicijų portfelio diversifikavimo priemonė,

reikėtų paskaičiuoti jų koreliaciją su kitomis turto klasėmis. Žemiau esančioje lentelėje kaip tik

pateikiame skirtingų laikotarpių žaliavų koreliacijos su akcijomis, obligacijomis ir netgi infliacija

rodiklius.


45

Akcijos Obligacijos Infliacija

Žaliavų koreliacija

Žaliavos yra gera investicijų portfelio diversifikavimo priemonė

Mėnesinė

Vienerių metų

Penkerių metų -0.42

-0.10

0.05 -0.14

-0.30

-0.25

0.01

0.29

0.45

Šaltinis: Facts and Fantasies about Commodity Futures

Kaip galite pastebėti iš lentelėje pateiktų duomenų, analizuojant ilgesnį laikotarpį, žaliavos su abiem

turto klasėm koreliuoja neigiamai, na o kaip tik neigiama koreliacija ir patvirtina tą faktą, kad žaliavos

yra gera rizikos išskaidymo bei sumažinimo priemonė, nes tarkime akcijų ar obligacijų kainoms judant

žemyn iš dalies galima tikėtis teigiamo žaliavų kainų pokyčio ir atvirkščiai.

Analizuojant aukščiau pateiktą koreliacijos lentelę galima pastebėti ir kitą žaliavų privalumą – jos

veikia kaip geriausia apsauga nuo infliacijos, o ypač nuo staigios ir ypač didelės infliacijos

(prisiminkime, infliacija – tai kainų lygio didėjimas). Taigi, nors didelė infliacija ir nėra ypač dažnas

bei ilgai trunkantis reiškinys, tačiau jei netolimoje ateityje yra tikimasi sulaukti staigaus kainų šuolio,

jokia kita turto klasė taip gerai neapsaugos investicijų portfelio nuo galimų trumpalaikių nuostolių,

kaip žaliavos.

Apibendrinimas:

1) Per ilgą laikotarpį žaliavų kainų pokyčiai turėtų būti artimi infliacijos tempui.

2) Žaliavos istoriškai buvo gera investicijų portfelio diversifikavimo bei apsidraudimo nuo infliacijos

priemonė.

3) Trumpu laikotarpiu žaliavos gali išgyventi ypač blogus periodus, o maksimalūs nuostoliai nuo piko

gali siekti daugiau nei 50%.

4) Paprasčiausias bei efektyviausias būdas investuoti į žaliavas pasirinkus bendrinį žaliavų indeksą

atkartojantį fondą.


46

Auksas

Auksas, kaip atskira turto klasė, turbūt turi pačią ilgiausią ir įdomiausią istoriją, kuri apima paskutinius

6000 metų. Per tokį ilgą laikotarpį žlugo ne viena imperija bei valstybė, vyko daugybė karų, keitėsi

religinės, valdymo bei finansų sistemos, tuo tarpu šis metalas išliko kaip prabangos etalonas, gerovės

rodiklis bei pinigų sistemos standartas. Trumpiau tariant, jis išliko esant net pačioms blogiausioms

sąlygoms.

Iš karto galima būtų užduoti vieną klausimą: atsižvelgiant į aukso ilgaamžiškumą, ar būtų galima

teigti, kad aukso kaina „visada“ kyla ir kad aukso kainos smukimas yra „neįmanomas“? Atsakymas į šį

klausymą greičiausiai turėtų būti neigiamas. Kaip ir kitose finansų rinkose, taip ir aukso rinkoje galimi

tiek kainos pakilimai tiek nuosmukiai, vadinamos „bulių“ bei „meškų“ rinkos, investuotojai gali

išgyventi tiek euforiją, tiek ir paniką.

Tačiau kalbant apie auksą yra vienas esminis skirtumas – jis, kad ir kas benutiktų, turės tam tikrą vertę

(jei jo niekas nepavogs), tuo tarpu įmonės bei valstybės gali bankrutuoti, popierinės valiutos gali tapti

bevertės ir pan.

Kitas labai svarbus dalykas yra tai, kad auksas labai dažnai buvo naudojamas kaip pinigų sistemos

standartas. Tarkime 1500 metais prieš Kristų Egipte pradėtos naudoti auksinės monetos – „Šekeliai“.

Vienoje tokioje monetoje buvo maždaug 11.3 gramai aukso. Šiek tiek vėliau, t.y. 1284 metais,

Venecija išleido auksines monetas – „Dukatus“. Šios monetos tapo labai populiarios ir tokios išliko

ateinančius 500 metų.

Aukso standartas

Finansų rinkose įsitvirtinus popieriniams pinigams, dažniausiai jie turėdavo būti „padengti“ aukso

rezervais. Tokia sistema buvo vadinama „aukso standartu“. Pavyzdžiui Didžiojoje Britanijoje nuo

1700 iki 1914 metų galiojo „aukso standartas“. 1700 metais Izaokas Niutonas užfiksavo aukso kainą

ties vienu ir nekeičiamu lygiu – 84 šilingai ir 11.5 penso už Trojos unciją, kuris išliko iki 1914 metų,

t.y. Pirmojo pasaulinio karo.

Žvelgiant į pastarojo šimtmečio pradžią, panaši situacija buvo ir JAV rinkoje. Iki 1934 metų aukso

kaina buvo užfiksuota ties maždaug 24 JAV dolerių už Trojos unciją riba, o nuo 1934 metų (nuo tada

iki 1971 metų JAV piliečiams buvo uždrausta laikyti auksą) aukso kaina buvo užfiksuota ties maždaug

35 JAV dolerių už Trojos unciją riba.

Tik nuo 1971 metų, t.y. kai žlugo Bretton Woods sistema, pagrindinių šalių valiutoms buvo leista

laisvai svyruoti ir dauguma jų tapo nebepadengtos aukso rezervais. Nuo to momento aukso kaina taip

pat yra laisvai svyruojanti, ji kinta kiekvieną dieną priklausomai nuo įvairiausių aukso pasiūlą bei

paklausą įtakojančių veiksnių.


47

Kiek aukso buvo išgauta per visą žmogaus istoriją?

Yra spėjama, kad visas auksas, kuris buvo išgautas per žmogaus istoriją vis dar egzistuoja viena ar kita

forma. Pagal 2014 metų Pasaulio aukso konsulo (angl. World Gold Council) duomenis, viso buvo

išgauta apie 183600 tonų geltonojo metalo.

Jei visą šį auksą būtų įmanoma surinkti į vieną vietą, išlydyti bei suformuoti taisyklingos formos kubą,

tai jo ilgis, plotis bei aukštis būtų lygus maždaug 21 metrui. Tokio dydžio kubas turėtų ganėtinai

nesunkiai tilpti į profesionalią krepšinio salę.

Analizuojant aukso atsargas šiek tiek smulkiau matome, kad 47% visų aukso atsargų yra juvelyrinių

dirbinių forma (87000 tonų), tuo tarpu tik 14% (25300 tonų) yra panaudota pramonėje. Maždaug 37%

viso aukso yra priskiriama finansinėms atsargoms, iš kurių 20% (36800 tonų) laikoma privačių

investicijų forma (privačių investuotojų laikomi aukso luitai ir monetos bei investiciniai fondai, kurie

investuoja į auksą) ir 17% (30900 tonų) priklauso pasaulio centriniams bankams (daugiausiai

investicinių aukso luitų forma). Žemiau kaip tik pateikiame diagramą, kurioje atvaizduojama, kaip yra

pasiskirsčiusios per visą žmogaus istoriją išgauto aukso atsargos.

47%

20%

17%

14%

2%

Juvelyrika 47% (87 000 t)

Investicijos 20% (36 800 t)

Oficialus sektorius 17%(30 900 t)

Pramonė 14% (25 300 t)

Neapskaityta 2% (3 600 t)

Šaltinis: World Gold Council

Pasauliniai aukso rezervai

Didžiąją dalį "ant žemės" esančių aukso rezervų sudaro juvelyrika

Kiek vertas visas pasaulio auksas?

Šis maždaug 21 metro ilgio, pločio bei aukščio kubas pagal paskutinę aukso rinkos kainą (1200 JAV

dolerių už unciją) būtų vertas 7.1 trilijonų JAV dolerių!


48

Kad būtų lengviau įsivaizduoti, tai visas pasaulio aukso atsargas pabandysime palyginti su kitomis

pasaulinėmis finansų rinkomis (akcijų ir obligacijų). Tarkime pasaulinės akcijų rinkos kapitalizacija

siekia maždaug 70 trln. JAV dolerių, tai reiškia kad už visą pasaulio auksą galima būtų įsigyti tik 10%

pasaulio akcijų. Tuo tarpu lyginant su pasauline obligacijų rinka (100 trln. JAV dolerių) aukso dalis

siektų vos 7%.

Tačiau reikėtų pastebėti, kad toks skaičiavimas nėra pats tinkamiausias. Vertinant aukso rinkos dydį

dauguma analitikų siūlo skaičiuoti tik finansines atsargas, t.y. tik 37% visų aukso atsargų. Vertinant tik

pagal šią dalį, aukso santykis lyginant su visa akcijų bei skolos rinkų kapitalizacija sumažėtų 3 kartus.

Kam priklauso pasaulio auksas?

Kaip jau buvo minėta anksčiau, maždaug 17% arba 30900 tonų aukso priklauso pasaulio centriniams

bankams, tuo tarpu 50% visų centrinių bankų atsargų priklauso vos 5 stambiausioms pasaulio šalims:

JAV – 8133 tonos, Vokietijai – 3383 tonos, Prancūzijai – 2435 tonos, Japonijai – 765 tonos ir

Didžiajai Britanijai – 310 tonų. Vidutiniškai paminėtos 5 šalys aukso forma laiko 43.8% savo visų

užsienio valiutos rezervų.

Tuo tarpu 5 stambiausioms besivystančioms rinkoms šiuo metu priklauso tik 9% visų centrinių bankų

atsargų: Rusijai – 1238 tonos, Kinijai – 1054 tonos, Indijai – 557 tonos, Meksikai – 122 tonos ir

Brazilijai – vos 33 tonos. Šiuo metu paminėtos 5 šalys aukso forma laiko vidutiniškai 4.7% savo visų

užsienio valiutos rezervų, o tai yra beveik 10 kartų mažiau nei išsivysčiusios šalys. Norėdamos

pasivyti paminėtas 5 senbuves, jos turėtų papildomai įsigyti maždaug 23000 tonų aukso, t.y. maždaug

14% visų iki šio momento išgautų pasaulio aukso atsargų. Galime tik pafantazuoti, kokią įtaką tai

galėtų turėti aukso rinkos kainai.

Tuo tarpu privatiems investuotojams šiuo metu priklauso net 36800 tonų aukso, arba net 20%

pasaulinio aukso atsargų. Didžioji dalis jo yra laikoma aukso luitų ir monetų pavidalu, tačiau per

pastaruosius 10 metų labai stipriai išsiplėtė aukso investicinių fondų, kurie dažniausiai investuoja į

fizinį auksą, dalis. 2000 metais jų praktiškai nebuvo, 2012 metais jie pasiekė piką (tuo metu aukso

investiciniuose fonduose buvo sukaupta apie 2700 tonų aukso), tačiau per pastaruosius 2 metus

investuotojai gana agresyviai išpardavinėjo aukso fondus ir šiuo metu juose beliko 1600 tonų aukso.

Kiek aukso dar likę po žeme?

Kaip jau žinome, šiuo metu visas „ant žemės“ esantis auksas sveria 183600 tonų. Tačiau prieš 15 metų

pasauliniai aukso rezervai siekė 145000 tonų. Tai reiškia, kad nuo 2000 metų iš viso buvo išgauta

maždaug 38000 tonų aukso, arba po 2500 tonų per metus.

Tuo tarpu aukso kasybos kompanijų balansuose šiuo metu yra priskaičiuojama maždaug 55000 tonų

dar neišgauto aukso, kurio vidutinė išgavimo savikaina svyruoja apie 1000 JAV dolerių už Trojos

unciją. Per metus vidutiniškai yra išgaunama po 3000 tonų aukso, t.y. jo atsargų kiekis „ant žemės“

padidėja arba infliuoja maždaug 1.5 – 2% per metus. Atsižvelgiant į tai išgauti likusius požeminius

rezervus dar gali užtrukti maždaug 20 metų.


49

Aukso pasiūla

Norint analizuoti auksą, visų pirma reikėtų atsakyti į klausimą, kokie yra aukso pasiūlos šaltiniai? Juos

galima būtų išskirti į tris pagrindines grupes: aukso gavyba, aukso perdirbimas bei centrinių bankų

pardavimai.

Aukso kasyklų gavyba istoriškai sudarydavo didžiąją dalį kasmetinės aukso pasiūlos. Tarkime 1970

metais ji sudarė beveik 80% visos pasiūlos, nuo to momento vis po truputi mažėjo ir pastaruoju metu

sudaro šiek tiek daugiau nei 60%.

Perdirbamas auksas, tai į aukso luitus išlydyti papuošalai arba pramonėje naudotas auksas. Ši aukso

pasiūlos grupė tokia aiškia tendencija kaip kad aukso gavyba nepasižymėjo. Dažniausiai daugiau

aukso yra perdirbama tada, kai jo rinkos kaina stipriai brangsta, kaip kad pavyzdžiui buvo aštuntajame

dešimtmetyje ar pastaruosius 14 metų.

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

1970 1980 1990 2000 2010

Grynasis sumažėjimas Centrinių bankų pardavimai Perdirbimas Gavyba

Pasaulinė aukso pasiūla

Didžąją dalį aukso pasiūlos sudarydavo naujai išgaunamas auksas


Centriniai bankai yra vienas iš stambiausių aukso rinkos žaidėjų (laiko 17% visų pasaulio aukso

atsargų), todėl jų veiksmai gali gana stipriai įtakoti aukso kainos judėjimą. Centrinių bankų pardavimai

vėlgi yra ganėtinai nepastovūs. Kartais pasauliniai centriniai bankai iš grynųjų pardavėjų tampa

grynaisiais pirkėjais, t.y. kai sumoje jie akumuliuoja auksą, o ne jį pardavinėja.

Pastaruoju metu centriniai bankai nustojo pardavinėti auksą ir vėl pradėjo jį akumuliuoti. Tarp

didžiausių žaidėjų galima būtų paminėti tokias šalis kaip Kinija bei Rusija, kurios turi gana didelius

užsienio valiutų rezervus bei gana stipriai akumuliuoja taurųjį metalą. Vien tik jų veiksmai, jei nėra

lygiaverčių pardavėjų, gali gana stipriai paveikti aukso rinkos kainą.


50

Aukso paklausa

Aukso paklausą taip pat būtų galima suskaidyti į tris pagrindines grupes: juvelyrika, pramonė arba

technologijos bei investicijos. Istoriškai didžioji dalis paklausos atkeliaudavo iš juvelyrikos sektoriaus.

Pramonė pasižymi gana stabilia aukso paklausa, kuri istoriškai svyruoja apie 10 – 15%.

0%

10%

20%

30%

40%

50%

60%

70%

80%

90%

100%

1970 1980 1990 2000 2010

Investicijos Technologijos Juvelyrika

Pasaulinė aukso paklausa

Didžąją dalį aukso paklausos sudarydavo juvelyrikos sektorius


Tuo tarpu įdomiausia aukso paklausos grupė šiuo metu yra investicijos. Analizuojant pastaruosius 50

metų (žiūrėti aukščiau pateiktą grafiką) galima gana aiškiai matyti, kad aukso paklausa iš investuotojų

buvo gana stipriai išaugusi aštuntajame dešimtmetyje (iki 50% visos paklausos) bei per pastaruosius

14 metų.

Kaip pamatysite toliau, nuo 1970 iki 1980 metų aukso kaina buvo padidėjusi maždaug 25 kartus, taigi

galima daryti prielaidą, kad būtent šis kainos kilimas ir paskatino daugiau investuoti į auksą. Tačiau po

šio periodo sekė 20 ganėtinai prastų metų, per kuriuos aukso kaina prarado apie 70% vertės.

Istoriniai aukso kainos pelningumai

Susipažinus su aukso istorija kiekvienam investuotojui turėtų būti įdomu sužinoti, o kiek gi buvo

galima uždirbti į auksą investavus vienu ar kitu laikotarpiu, ar geltonasis metalas iš tiesų amžinai

brango, o gal priešingai – pasižymėjo ypač ilgai trukusiomis kainų korekcijomis?

Kaip galima pastebėti iš žemiau pateikto pastarųjų 200 metų aukso kainos grafiko, vaizdas yra labai

panašus į bendrinio žaliavų indekso grafiką. Per analizuojamą daugiau nei 200 metų istoriją vidutinis


51

metinis aukso pelningumas siekė vos 2% ir buvo labai artimas vidutiniam infliacijos tempui. Tačiau

pažvelgus į žemiau pateiktą grafiką galima lengvai išskirti du ganėtinai skirtingus periodus.

10

20

40

80

160

320

640

1,280

2,560

1800 1820 1840 1860 1880 1900 1920 1940 1960 1980 2000

Metai

Aukso kainos istorija

Per pastaruosius 215 metų aukso kaina vidutiniškai per metus brango 2%

Šaltinis: MeasuringWorth.com

Pirmas periodas tęsėsi iki 1970 metų. Didžiąją dalį šio laikotarpio dominavo aukso standartas ir būtent

tai lėmė, kad 170 metų trukusį laikotarpį aukso kaina buvo ypač stabili, o vidutinis metinis pokytis

siekė vos 0.4%.

Antrasis etapas prasidėjo maždaug 1970 metais, o tiksliau nuo 1971 metų, kai žlugo vadinamasis

Bretton Woods susitarimas ir aukso kainai buvo leista laisvai svyruoti. Šio etapo metu vidutinė metinė

investicijų į auksą grąža siekė net 8.6% ir praktiškai prilygo investicijų į akcijas grąžai.

Tačiau pažvelgus vien tik į šio periodo aukso kainos grafiką galima drąsiai teigti, kad pastarieji 40

metų aukso kainai buvo daug nervingesni nei iki tol. Tarkime po Bretton Woods sistemos žlugimo

sekę pirmieji 15 metų buvo ypač sėkmingi investuojantiems į auksą. Per minėtą laikotarpį vidutinis

metinis aukso kainos prieaugis siekė net 27%!

Tačiau po tokio staigaus aukso kainos kilimo, be abejo, sekė gana ilgas, net 20 metų trukęs, periodas

(nuo 1980 iki 2000 metų), kurio metu aukso kaina prarado daugiau nei 60% vertės!

Na ir kaip dauguma jau žinome, paskutinieji 14 metų investuojantiems į šį taurųjį metalą vėlgi buvo

gana dosnūs. Nuo 2000 iki 2014 metų vidutinis metinis aukso kainos pelningumas siekė 11.4%.


52

25

50

100

200

400

800

1,600

3,200

1968 1972 1976 1980 1984 1988 1992 1996 2000 2004 2008 2012

Metai

Aukso kaina

Per pastaruosius 46 metus aukso kainos vidutinė metinė grąža siekė 7.8%


Kokias išvadas galima būtų padaryti išstudijavus ilgalaikį aukso kainos grafiką? Bendroje finansų

literatūroje yra pateikiama nuomonė, kad ilgo laikotarpio vidutinis metinis aukso kainos pokytis turėtų

būti artimas vidutiniam metiniam infliacijos tempui. Tuo tarpu vidutinis metinis infliacijos tempas

turėtų būti artimas pinigų masės didėjimo greičiui. Taigi galiausiai reikėtų orientuotis į maždaug 3%

vidutinį metinį aukso kainos prieaugį.

Tačiau taip pat reikia suprasti, kad paskutinius 40 metų, t.y. leidus aukso kainai laisvai svyruoti, šis

taurusis metalas (visai kaip ir kitos finansų rinkos) gali nukrypti nuo istorinių normų (kartais net labai

stipriai) bei patirti tiek pakilimus, tiek ir nuosmukius. Prasidėjus „bulių“ rinkai, ji anksčiau ar vėliau

baigiasi ir ateina „meškos“.

Kodėl reikėtų investuoti į auksą?

Kai jau žinome, kokia maža buvo investicijų į auksą ilgalaikė grąža, turėtų kilti klausimas: „O kodėl

apskritai auksą reikėtų įtraukti į bendrą investicijų portfelį?“ Toliau pateiksime keturias priežastis

kodėl?

Visų pirma – auksas yra pati geriausia investicijų portfelio diversifikavimo bei rizikos sumažinimo

priemonė. Turbūt nerasite kitos turto klasės, kuri taip menkai koreliuotų su kitomis pagrindinėmis turto

klasėmis. Jeigu akcijų kainos koreliuoja su ekonomikos ciklu, obligacijų kainos su rinkos palūkanų

normų judesiais, tai auksas į skirtingus ekonominius kintamuosius kaskart gali sureaguoti skirtingai.

Vienu periodu aukso kaina gali brangti kartu su akcijomis ar obligacijomis, tuo tarpu kitu periodu

galima pastebėti absoliučiai priešingą situaciją.


53

Kaip yra išsireiškęs vienas investuotojas – jei akcijų, obligacijų ar nekilnojamo turto kainos judesius

dar kažkiek galima prognozuoti, tai aukso kainos absoliučiai ne. Būtent dėl tokios menkos koreliacijos

su kitomis turto klasėmis auksas ir yra labai gera portfelio diversifikavimo priemonė,

Antra priežastis – apsauga nuo infliacijos ir valiutų nuvertėjimo. Kaip jau žinote, auksas labai dažnai

buvo naudojamas kaip popierinės valiutos „garantas“, todėl būtent aukso santykis su popierinėmis

valiutomis yra ypatingas. Dažniausiai yra pastebima tokia tendencija – jei didėja infliacija, kitaip

tariant pinigų kiekis, aukso kaina taip pat yra linkusi didėti.

Trečia priežastis – apsidraudimas nuo finansinių kataklizmų. Auksas, ypač aukso luitai ir monetos, yra

labai mėgstamas tokių investuotojų, kurie prognozuoja finansų rinkų „apokalipsę“. Be abejo, ta

apokalipsė nebūtinai turi ateiti, tačiau yra pastebima įdomi tendencija, kad tuo metu kai pasaulio

ekonomika išgyvena rimtą krizę ir finansų rinkoms yra „piešiamos“ paskutinės dienos, dažniausiai

nemaža dalis lėšų keliauja būtent į „geltonąjį“ metalą (ir ginklus).

Na ir paskutinis, tačiau ne ką mažiau svarbus veiksnys yra tai, kad auksas neturi kredito, arba kitaip

tariant bankroto, rizikos. Jau žinome, kad valstybės ir įmonės gali bankrutuoti, o tokiu atveju jų

išleistos obligacijos ar akcijos taptų bevertės. Tuo tarpu pats auksas bankrutuoti negali ir jei jo

nepavogs (čia yra kita rizika, kuri ne tokia aktuali obligacijoms ir akcijoms), tikėtina, kad jis išlaikys

bent jau kažkokią vertę.

Dėl visų aukščiau paminėtų priežasčių, net ir didžiausi aukso skeptikai sutinka, kad tam tikrą dalį

investicijų portfelio paskirti šiai turto klasei yra logiška. Vieni rekomenduoja aukso pozicijai paskirti

vos 2%, kai tuo tarpu kiti iki 25% bendro investicijų portfelio lėšų.

Apibendrinimas:

1) Per ilgą laikotarpį aukso kaina turėtų atspindėti infliacijos, kitaip tariant pinigų kiekio, didėjimo

tempus.

2) Dauguma finansų ekspertų sutaria, kad prognozuoti aukso kainos pokyčius yra praktiškai

neįmanoma, todėl auksas yra viena geriausių investicijų portfelio diversifikavimo priemonių.

3) Paprasčiausias būdas investuoti į auksą – įsigyti aukso investicinį fondą, kuris tiesiogiai investuoja į

fizinį auksą (aukso luitus ar monetas).


54

Valiutos

Nors šioje knygoje ir yra atskiras skyrius apie valiutas, tačiau norėtume iš karto visus perspėti, kad tai

jokiu būdų nereiškia, jog mes rekomenduojame į jas investuoti ar spekuliuoti valiutų rinkoje (angl.

Forex).

Kodėl mes apie jas kalbame? Pagrindinė priežastis ta, kad norėdami investuoti globaliai bei

susiformuoti plačiai išskaidytą investicijų portfelį, praktiškai negalime išvengti kitų valiutų pirkimo.

Tarkime šiuo metu mes naudojame eurus, o norėdami įsigyti JAV akcijų ar aukso, greičiausiai visų

pirma turėsime įsigyti JAV dolerių. O tai reiškia, kad anksčiau ar vėliau susidursime su valiutų rizika ir

reikės kažką daryti.

Kokie veiksniai įtakoja valiutų kursus?

Kalbant apie valiutų kursus yra daugybė įvairiausių faktorių, kurie juos gali įtakoti. Dažniausiai visi jie

yra grupuojami į tris kategorijas pagal laikotarpį: trumpalaikiai, vidutinio laikotarpio ir ilgalaikiai

veiksniai.

Pavyzdžiui, prie trumpalaikių veiksnių galima būtų priskirti investuotojų nuotaikas arba trumpalaikes

kainų tendencijas. Tarp vidutinio termino veiksnių sutinkame tokius kaip palūkanų normų skirtumai

arba ekonomikos augimo tempai. Na ir galiausiai prie ilgalaikių veiksnių, įtakojančių valiutų kursus,

galima būtų priskirti užsienio investicijas arba pavyzdžiui darbo jėgos produktyvumo tendencijas.

Žemiau esančiame paveiksle kaip tik pateikiame visus veiksnius, kurie gali daryti įtaką valiutų

kursams.

Taigi, kaip matome, tų veiksnių yra tikrai ganėtinai daug. Visų jų įtaka taip pat skiriasi tiek pagal

veikimo laikotarpį, tiek pagal daromos įtakos stiprumą ir pan. Tačiau šioje vietoje daugumai turėtų


55

kilti paprastas klausimas: „O kas man, kaip investuotojui, iš to?“ Ar dabar reikėtų bandyti studijuoti

kiekvieną iš aukščiau paminėtų veiksnių, bandyti prognozuoti jų ateities tendencijas, bei viską sudėjus

į vieną sudėtingą modelį bandyti prognozuoti ateities valiutų kursus?

Na, jei tikslas būtų tiesiog susirasti užsiėmimą, tokiu atveju atsakymas galėtų būti teigiamas. Tačiau

siekiant finansinės naudos tą daryti absoliučiai nėra jokio tikslo. Kodėl? Visų pirma dėl to, kad valiutų

rinkoje per ilgesnį laikotarpį uždirbti pelną yra ypač sudėtinga. Na o visų antra yra vienas ypač

paprastas ir plačiai naudojamas valiutų vertės nustatymo būdas – perkamosios galios pariteto metodas

(angl. Purchasing power parity).

Perkamosios galios paritetas

Kaip jau dauguma pastebėjo, perkamosios galios paritetas yra priskiriamas prie ilgalaikių veiksnių, tai

reiškia, kad trumpu laikotarpiu jis neturi absoliučiai jokios vertės, dėl to nereikėtų stebėtis, jei trumpu

laikotarpiu valiutų kursai nukryps nuo tos „tikrosios“ vertės. Tačiau ilguoju laikotarpiu (5 – 10 metų)

galima drąsiai tikėtis, kad rinkos valiutų kursai pasieks tam tikrą balansą.

Perkamosios galios pariteto pagrindinė mintis yra ši – ilguoju laikotarpiu valiutų kursai atspindi

santykines prekių ir paslaugų kainas tarp dviejų šalių. Kalbant paprasčiau – skirtingose šalyse identiška

prekė ar paslauga, įvertinus valiutų kursų įtaką, turėtų kainuoti tiek pat.

Toliau pateiksime vieną paprastą pavyzdį, kuris turėtų atskleisti šio metodo principus. Įsivaizduokite

situaciją, kai šokolado batonėlis Lietuvoje kainuoja 1 eurą, o euro ir JAV dolerio kursas yra 1.20. Jei

Europoje ir JAV šokolado kainos būtų vienodos, tai JAV toks pats šokolado batonėlis turėtų kainuoti

1.20 JAV dolerių.

Jeigu tarkime JAV toks šokoladas kainuos pigiau, atsiras pagrindas vadinamam arbitražui, t.y.

anksčiau ar vėliau kažkas tą pastebės bei pradės tuo naudotis siekdamas finansinės naudos – pirks

pigesnius šokoladus JAV, veš juos į Europą ir uždirbs pelną.

Tačiau bėgant laikui dėl padidėjusios amerikietiško šokolado paklausos pakils ne tik JAV dolerio

kursas (nes norint įsigyti šokoladą reikės pirkti ir tos šalies valiutą), bet ir paties šokolado kaina. Na ir

galiausiai ateis momentas, kai bendras kainų lygis išsilygins ir vadinamo arbitražo galimybė dings.

Be abejo, reikia suprasti, kad tai tik supaprastintas pavyzdys, norint kuo žemiškiau paaiškinti PGP

principą. Tuo tarpu realiame gyvenime reikėtų lyginti ne vieną konkrečią prekę, o visą prekių krepšelį,

arba kitaip tariant lyginti bendrą šalių kainų lygį. Šioje vietoje galima kalbėti tiek apie darbo jėgos,

žaliavų, paslaugų bei kitas kainas.

Tačiau reikia nepamiršti, kad PGP metodas galioja efektyvios rinkos sąlygomis, t.y. daroma prielaida,

kad kapitalas ar darbo jėga gali laisvai judėti, kad nepatiriami transportavimo ar kitokie kaštai ir pan.

Visa tai, be abejo, gali šiek tiek pakoreguoti „tikrąsias“ valiutų vertes.

Ilgalaikiai realūs valiutų kursų pokyčiai

Šioje vietoje jau žinome, kokie veiksniai įtakoja valiutų kursus, taigi kyla kitas klausimas, kokie galimi

skirtingų valiutų kursų pokyčiai? Ar investuojant valiutų rinkoje galima tikėtis akcijų ar nekilnojamo

turto grąžai prilygstančio uždarbio? O gal jis dar didesnis?


56

Taigi, siekiant atsakyti į aukščiau pateiktus klausimus, pastudijuosime įvairių valiutų kursų realius

pokyčius prieš JAV dolerį nuo 1900 iki 2000 metų. Kaip galite pastebėti iš žemiau pateikto grafiko,

per labai ilgą laikotarpį dauguma valiutų kursų judėjo apie tam tikrą vidurkį. Tarkime stipriausia

valiuta per minėtą laikotarpį buvo Šveicarijos frankas, tačiau kaip matome per analizuojamą 100 metų

laikotarpį minėtos valiutos realus kursas JAV dolerio atžvilgiu kasmet didėjo vos 0.2%. Na o

pavyzdžiui šiuo metu pasaulio rezervine valiuta laikomas JAV doleris buvo 5 stipriausia valiuta iš

analizuojamų 16.

-1.4%

-1.2%

-1.0%

-0.8%

-0.6%

-0.4%

-0.2%

0.0%

0.2%

0.4%

Pie

tų A

frik

a

Au

str

alij

a

Ka

na

da

Pra

ncū

zija

Isp

an

ija

Šve

dija

Brita

nija

Ita

lija

Vo

kie

tija

Airija

Ola

ndija

JA

V

Da

nija

Ja

po

nija

Be

lgija

Šve

ica

rija

Realūs valiutų pokyčiai prieš JAV dolerį

Nuo 1900 metų realūs valiutų kursai svyravo apie tam tikrą vidurkį


Kalbant apie silpniausias valiutas galima pastebėti, kad per analzuojamus 100 metų prasčiausiai sekėsi

Pietų Afrikos randui. Minėtos valiutos realus kursas JAV dolerio atžvilgiu per pastaruosius 100 metų

kasmet netekdavo po 1.3% vertės.

Taigi, iš aukščiau pateiktų faktų galima padaryti vieną labai aiškią išvadą – realūs valiutų kursai

ilgalaikėje perspektyvoje svyruoja apie tam tikrą vidurkį. Būtent tai ir reiškia, kad investuoti valiutų

rinkoje nėra absoliučiai jokio pagrindo, nes tikimybė, kad bus uždirbamas pelnas yra lygiai tokia pati,

kaip kad tikimybė, jog patirsite nuostolį. Na o jei dar įskaičiuosime įvairius mokesčius, kuriuos tektų

susimokėti prekiaujant valiutomis (komisiniai mokesčiai tarpininkui, finansavimo kaštai, mokesčiai

valstybei ir pan.), tai greičiausiai gausime tikimybes, kurios vienareikšmiškai bus nebe mūsų naudai.

JAV dolerio analizė

Iki šio momento kalbėjome apie tai, kaip kito skirtingų valiutų kursai nuo 1900 iki 2000 metų lyginant

su JAV doleriu, tačiau nebuvo gilinamasi, kokiais pokyčiais valiutų kursai pasižymėjo per trumpesnį

laikotarpį, kiek vidutiniškai mėnesių valiutų kursai kildavo, o kiek krisdavo ir pan. Todėl toliau kaip

tik ir analizuosime rezervinės pasaulio valiutos – JAV dolerio, istorinius pokyčius.


57

Visų pirma pažvelkite į žemiau pateiktą JAV dolerio grafiką nuo 1967 metų. Kaip galima iš karto

pastebėti, analizuojama valiuta praktiškai visą laikotarpį svyravo 70 – 120 punktų ribose (išskyrus

trumpą periodą nuo 1982 iki 1985 metų), tačiau galutinis kursas buvo praktiškai toks pat, kaip ir prieš

40 metų!

60

80

100

120

140

160

180

1967 1971 1975 1979 1983 1987 1991 1995 1999 2003 2007 2011 2015

Metai

JAV dolerio indeksas

Dabartinė JAV dolerio reikšmė lygiai tokia pati, kaip ir prieš 40 metų


Taigi, mūsų analizuotas JAV dolerio grafikas tik patvirtino anksčiau gautą išvadą – per ilgą laikotarpį

valiutų kursai svyruoja apie tam tikrą vidurkį. Tačiau trumpu laikotarpiu valiutų kursų svyravimai

būdavo gerokai didesni.

Kitas būdas, kaip galima analizuoti valiutas, tai pastudijuoti jų metinius arba mėnesinius pokyčius.

Kaip pavyzdžiui, žemiau pateikiamas grafikas, kuriame atvaizduoti metiniai JAV dolerio pokyčiai.

Iš šio paveikslo galima daryti kelias išvadas. Visų pirma, kuo ilgesnį laikotarpį analizuojame, tuo

labiau vidutinė metinė grąža artėja prie 0%. Kitas labai įdomus dalykas yra tai, kad per analizuojamą

48 metų istoriją buvo praktiškai tiek pat teigiamų, kiek ir neigiamų metinių pokyčių. Tai reiškia, kad

tikimybė, jog metų bėgyje JAV doleris brangs yra lygi 50%, kas lyginant net ir su akcijomis yra

ganėtinai mažai.

Tačiau analizuojant pateiktą metinių JAV dolerio kurso pokyčių grafiką taip pat galime pastebėti ir

kitą dalyką – trumpalaikių valiutos kurso svyravimų amplitudė yra sąlyginai didelė. Kaip matome,

buvo tokių metų, kai JAV dolerio kursas išaugdavo arba smukdavo 15 – 20%. Tai tik patvirtina faktą,

kad trumpu laikotarpiu valiutų kursai gali gana drastiškai nukrypti nuo „tikrosios“ vertės.


58

-20%

-15%

-10%

-5%

0%

5%

10%

15%

20%1

96

7

19

69

19

71

19

73

19

75

19

77

19

79

19

81

19

83

19

85

19

87

19

89

19

91

19

93

19

95

19

97

19

99

20

01

20

03

20

05

20

07

20

09

20

11

20

13

Metai

Metiniai JAV dolerio pokyčiai

Tikimybė, kad metų bėgyje JAV dolerio kursas kils ar kris lygi 50%

Šaltinis: Bloomberg | Synergy FinanceŠaltinis: Bloomberg | Synergy Finance

Taigi, kalbant apie valiutas visų pirma reikia prisiminti, kad per ilgą laikotarpį jos yra linkusios

svyruoti apie tam tikrą vidurkį. Nesvarbu kokį periodą nagrinėsime, lygiai taip pat galimi tiek teigiami,

tiek ir neigiami pokyčiai.

Kalbant apie šiek tiek ilgesnį laikotarpį, tarkime 5 ar 10 metų, reikėtų žinoti tokį dalyką, kaip

sugrįžimas prie vidurkio (angl. Mean reversion). Jeigu jau matome, kad kažkokia valiutų pora per

pastaruosius 5 ar 10 metų labai stipriai pakilo (nukrito), ir ypač jeigu pagal PGP modelį analizuojama

valiuta yra pervertinta (neįvertinta), tai per sekančius 5 ar 10 metų yra daug didesnė tikimybė, kad bus

priešingas variantas, t.y. kad analizuojamas valiutos kursas smuks (pakils).

Na ir galiausiai vertinant tik valiutas kaip investiciją, tai tikrai nėra pats patraukliausias variantas,

pirma dėl to, kad potencialus ilgalaikis uždarbis yra ganėtinai mažas, o ir pelno tikimybė yra tokia pati

kaip ir nuostolio (investuojant ilgą laikotarpį nėra jokio statistinio pranašumo).

Apibendrinimas:

1) Trumpu laikotarpiu valiutų kursai yra labiausiai įtakojami investuotojų emocijų, tuo tarpu ilguoju

laikotarpiu juos lemia santykinis šalių kainų lygis.

2) Per ilgą laikotarpį stipriausios buvo tų šalių valiutos, kurios pasižymėjo mažiausiu infliacijos tempu.

3) Ilguoju laikotarpiu valiutų kursai svyruoja apie tam tikrą vidurkį, o teigiamų ir neigiamų metinių

(mėnesinių) pokyčių pasiskirstymas yra artimas 50%.

4) Tikimybė uždirbti prekiaujant valiutomis ar investuojant valiutų rinkoje yra artima 0%.


59

Investiciniai fondai – populiariausia ir

efektyviausia finansinė priemonė

Dabar, kai jau žinome, kokios yra pagrindinės turto klasės, kokiomis pelningumo bei rizikos

charakteristikomis jos pasižymi bei kiek pinigų globaliai jos yra pritraukusios, reikėtų pereiti prie kito

labai svarbaus klausimo „O kaip man į tas turto klases investuoti?“.

Šioje vietoje galima būtų išskirti du pagrindinius būdus. Pirmasis būdas, kuris iš pirmo žvilgsnio

atrodo patrauklesnis daugumai pradedančiųjų investuotojų, yra kai investuojama individualiai į

asmeniškai atrinktas akcijas, obligacijas ar kitas finansines priemones.

Tačiau šiuo atveju individualiam investuotojui yra labai sudėtinga pasiekti „tikrąjį“ investicijų

portfelio rizikos išskaidymą, nes retas kuris įsigis 100 ar daugiau skirtingų finansinių priemonių. Tokio

investicijų portfelio suformavimas gali pareikalauti gana didelio pradinio kapitalo, jo administravimas

„suvalgys“ labai daug laiko, o galutinė nauda gali būti mažai apčiuopiama.

Tuo tarpu antrasis variantas yra daug paprastesnis bei eiliniam investuotojui gerokai efektyvesnis – tai

investavimas į investicinius fondus. Paklausite, kas yra tie investiciniai fondai?

Investiciniai fondai, kurie dar vadinami kolektyvinio investavimo subjektais – tai daugelio

investuotojų sunešti pinigai, kurie gali būti investuojami į akcijas, obligacijas, pinigų rinkos priemones

ar kitas finansines priemones bei jų derinius pagal iš anksto apibrėžtas taisykles. Pagal 2014 metų

duomenis kaip tik didžiąją dalį pasaulio finansinių aktyvų būtent ir valdo investiciniai fondai – net 31

trilijoną JAV dolerių!

Investicinių fondų skirstymas

Daugumą investicinių fondų galima sugrupuoti į 3 tipus: akcijų, obligacijų ir mišriuosius. Toliau kaip

tik smulkiau aprašysime kiekvieną iš paminėtų tipų.

Obligacijų investiciniai fondai pasižymi sąlyginai žemu rizikos laipsniu, mažesniais kainos

svyravimais ir žema bei vidutine investicine grąža. Tokio tipo kolektyvinio investavimo subjektai

tinkamiausi konservatyviems investuotojams, kurie nelinkę rizikuoti ar kuriems iki pensijos liko

nedaug.

Akcijų investiciniai fondai pasižymi aukštu rizikos laipsniu, sąlyginai dideliais vertės svyravimais ir

tikėtina didžiausia investicine grąža. Investuotojai, pasirinkę akcijų fondus, turi būti pasiruošę

ženklioms kainų korekcijoms.

Na ir galiausiai mišraus tipo investiciniai fondai dažniausiai pasižymi vidutine rizika, plačiai

išskaidytu investicijų portfeliu, vidutiniais kainų svyravimais ir vidutine investicijų grąža. Šis

produktas yra tinkamiausias tiems investuotojams, kurie linkę prisiimti vidutinę riziką bei kurie siekia

subalansuoto investicijų augimo.


60

Investicinių fondų privalumai

Kai jau žinome, kas tie investiciniai fondai bei kaip jie skirstomi, iš karto reikėtų paklausti, o kokia yra

motyvacija investuoti naudojantis investiciniais fondais, o ne investuoti tiesiogiai?

Visų pirma tai infrastruktūra – kiekvienas investicinis fondas veikia pagal labai aiškiai bei griežtai

aprašytas taisykles, kurios dažniausiai nurodomos fondo taisyklėse bei prospekte, turi konkrečią

investavimo strategiją, kurią pastoviai peržiūri bei įgyvendina investicijų valdytojai, jie taip pat

naudojasi analitikų bei maklerių paslaugomis, o kadangi valdo dideles pinigų sumas, tai ir informacija

jiems yra lengviau prieinama, o prekybos mokesčiai mažesni.

Antras ir turbūt vienas iš pagrindinių motyvų, būtų diversifikacija. Ką tai reiškia? Apie diversifikavimą

dar kalbėsime daug plačiau, tačiau trumpai tariant tai investicijų platus išskaidymas per regionus, šalis,

sektorius ir pan. Kaip jau buvo minėta anksčiau, mažai tikėtina, kad individualus investuotojas

asmeniškai investuos į 50 ar daugiau skirtingų bendrovių akcijų, tačiau standartiniam fondui tai yra

visiškai normalu. O turėdamas daugiau pozicijų, fondas susimažina vadinamą sisteminę riziką ir

vienos finansinės priemonės dideli nuostoliai neturės tokių neigiamų pasekmių viso portfelio

rezultatams.

Trečias motyvas būtų prieinamumas, tai reiškia, kad nereikia turėti specifinių žinių bei didelių sumų,

norint investuoti. Standartinį investicinį fondą galima įsigyti vos su 100 eurų suma (kartais užtenka ir

10 eurų), kai pavyzdžiui norint investuoti tiesiogiai į akcijas bei įsigyti ne vieną o tarkime 10 skirtingų

pozicijų, gali prireikti mažiausiai 3000 eurų.

Na ir paskutinis, tačiau ne ką mažesnis motyvas yra likvidumas. Fondo vienetų savininkas, t.y.

investuotojas, turi galimybę bet kada parduoti savo turimus fondo vienetus, ir dažniausiai tą gali

padaryti kiekvieną darbo dieną, o esant normalioms rinkos sąlygoms fondo valdytojas pinigus

investuotojui perveda kelių dienų bėgyje.

Tačiau kalbant apie investicinius fondus reikia žinoti, kad ir jie nėra visi vienodi. Visų pirma juos

galima grupuoti į aktyviai ir pasyviai valdomus (kitur dar vadinamus tradiciniais ir indeksiniais). Taip

pat galima investuoti į paprastuosius ir biržoje prekiaujamus investicinius fondus. Savo ruožtu biržoje

prekiaujami investiciniai fondai gali tiek sekti tam tikrą indeksą, tiek būti valdomi aktyviai ir pan. Dėl

visų šių skirtumų kyla elementarus klausimas: „Kuriuos iš jų yra geriau pasirinkti ir kodėl?“

Aktyvūs investiciniai fondai prieš pasyviuosius

Dauguma investuotojų, bent jau Lietuvoje, daugiau žino apie aktyviai valdomus arba tradicinius

investicinius fondus. Taip yra dėl labai paprastos priežasties – Lietuvoje šiuo metu yra tik vienas

investicinis fondas, kuris veikia pagal pasyvią investavimo strategiją ir seka OMX Baltic Benchmark

indeksą, visi kiti fondai yra tradiciniai, valdomi aktyviai.

Koks gi iš tiesų yra skirtumas tarp aktyvių ir pasyvių investicinių fondų? Aktyvią strategiją

propaguojantis investicinis fondas taiko įvairius analizės metodus, siekdamas atrinkti

„perspektyviausias“ finansines priemones, kurių vertė tikėtina didės labiau nei tos rinkos, kurioje yra

investuojama, bendrinis indeksas (kalbant apie aktyvius akcijų fondus atrinkimo procese dažniausiai

yra naudojama fundamentali analizė, tačiau gali būti naudojamos ir kitos analizės rūšys). Taip

valdytojas tikisi pasiekti didesnę investicijų grąžą, tačiau dažniausiai tokių fondų metinis valdymo

mokestis būna didesnis dėl didesnių darbo išlaidų.


61

Tuo tarpu pasyviai valdomas investicinis fondas nesistengia atrinkinėti „perspektyviausių“ finansinių

priemonių, o priešingai – investuoja į visą rinką. Tokio fondo tikslas – kuo įmanoma tiksliau atkartoti

tos rinkos, kurioje yra investuojama, bendrinį indeksą. Būtent dėl šio tikslo tokie fondai labai dažnai

yra vadinami indeksiniais investiciniais fondais, o dėl mažai darbui imlios specifikos jų taikomi

valdymo mokesčiai dažniausiai būna kelis kartus mažesnis lyginant su aktyviais fondais.

Kokį stilių geriau pasirinkti ilgalaikėje perspektyvoje?

Be abejo, šioje vietoje daugelis pradedančiųjų investuotojų iš karto pasakys, kam investuoti į visą

rinką, t.y. tuo pačiu ir į prastas kompanijas, jei galima atrinkti pačias geriausias ir investuoti tik į jas.

Skamba labai logiškai, tačiau tą padaryti yra ypač sudėtinga. Per ilgą laikotarpį, net ir profesionaliems

valdytojams, yra labai sudėtinga pastoviai atrinkti pačias geriausias finansines priemones, o ir

papildomai generuojama ekonominė nauda nėra tokia didelė, kaip kad dauguma investuotojų

įsivaizduoja.

Reikia suprasti, kad visi investuotojai vienu metu negali uždirbti daugiau nei rinka. Tai reiškia, kad jei

vienais metais kažkam pavyko aplenkti rinką, tai kažkas kitas tais pačiais metais turėjo uždirbti mažiau

nei rinka.

Plius tikimybė, kad tam pačiam valdytojui pastoviai pavyks uždirbti daugiau nei rinkos vidurkis su

kiekvienais metais vis mažėja. Pagal Vanguard Group atliktą tyrimą, nuo 1980 iki 2008 metų, t.y. per

29 metų istoriją, buvo tik 9 metai (31%), kai pusė ir daugiau valdytojų sugebėjo aplenkti savo

palyginamąjį indeksą S&P 500.

Kita labai svarbi išvada, kurią padarė tyrimo autoriai, yra ta, kad su kiekvienais sekančiais metais

tikimybė, kad aktyviam fondui pavyks aplenkti rinkos vidurkį, mažėja. Tarkime po penkerių metų ji

smunka iki 15%, o investuojant 10 metų tikimybė, kad pataikysite investuoti į aktyvų fondą, kuris

aplenks savo palyginamąjį indekso, sumažėja net iki 9%.


62

0%

5%

10%

15%

20%

25%

30%

35%

1 5 10 25

Metai

Aktyvūs investiciniai fondai

Tikimybė aplenkti palyginamąjį indeksą su kiekvienais metais mažėja

Šaltinis: John C. Bogle – The Little Book of Common Sence investing

Taigi esminis skirtumas, kodėl pasyvią strategiją propaguojantys investiciniai fondai per ilgą laikotarpį

sugeneruoja geresnius rezultatus yra mažesni mokesčiai.

Tarkime aktyvią strategiją taikantis valdytojas per ilgą laikotarpį sugeba pasiekti 2% didesnę metinę

investicijų grąžą nei rinkos vidurkis, tačiau jo taikomas valdymo mokestis yra lygus 2%, plius aktyviai

valdydamas fondą jis turi atlikti daugiau sandorių, kas vėlgi kainuoja ir per metus gali sudaryti nuo

0.2% iki 1% papildomų išlaidų nuo turto. Tuo tarpu pasyviai valdomo investicinio fondo metinės

išlaidos gali būti vos 0.05 – 0.5%, o ir papildomų operacijų yra daroma labai mažai. Štai toks ir

skirtumas.

Paprastieji bei biržoje prekiaujami fondai

Jau buvome minėję anksčiau, kad dauguma pasaulyje esančių investicinių fondų yra vadinamieji

tradiciniai arba paprastieji. Tokių investicinių fondų vieneto kaina yra apskaičiuojama vieną kartą per

dieną, taigi fondo pirkimą ar pardavimą taip pat galima atlikti tik vieną kartą per dieną ir tik ta kaina,

kokią apskaičiuoja valdymo įmonė. Dažniausiai, prieš atlikdamas sandorį investuotojas tos kainos net

tiksliai nežino.

Tačiau kuo toliau tuo labiau tarp investuotojų plinta biržoje prekiaujami investiciniai fondai (angl.

Exchange traded fund – ETF). Jais, kaip ir bet kokiomis akcijomis, galima prekiauti visą dieną

konkrečios biržos prekybos valandomis. Kiekvieną akimirką yra žinoma, už kokią kainą tą fondą

galima įsigyti ar parduoti.

Nors biržoje prekiaujami fondai šiuo metu yra pritraukę tik 2.8 trln. JAV dolerių (10% tradicinių fondų

valdomo turto), tačiau ši finansinė priemonė per pastaruosius 10 metų labai stipriai išpopuliarėjo.


63

0

500

1,000

1,500

2,000

2,500

3,0002

00

0

20

01

20

02

20

03

20

04

20

05

20

06

20

07

20

08

20

09

20

10

20

11

20

12

20

13

20

14

mlr

d.

JA

V d

ole

rių

Metai

ETF fondų turtas

Šiuo metu ETFų valdomas turtas priartėjo prie 3 trilijonų JAV dolerių

Šaltinis: ETP Landscape | BlackRock

Kalbant apie biržoje prekiaujamus fondus reikia žinoti, kad ir jie gali būti labai skirtingi. Patys

populiariausi yra tie, kurie atkartoja tam tikrus indeksus bei kuriuose yra sukauptos didžiausios sumos.

Tarkime pats pirmasis ir šiuo metu pagal valdomą turtą pats didžiausios investicinis fondas pasaulyje

yra SPDR S&P 500 (trumpinys SPY), kuris kaip jau turbūt supratote, atkartoja JAV akcijų indeksą

S&P 500. Jo valdomas turtas šiuo metu siekia 178 mlrd. JAV dolerių, o metinis valdymo mokestis

siekia vos 0.09%.

Tačiau yra ir egzotinių biržoje prekiaujamų fondų, kurie investuoja ne tiesiogiai į akcijas, obligacijas

ar auksą, o į išvestines finansines priemones (kaip pavyzdžiui dauguma žaliavinių fondų).

Taip pat galima sutikti tokius biržoje prekiaujamus fondus, kurie siekia 2 ar net 3 kartus didesnių

dieninių svyravimų nei palyginamasis indeksas. Dažniausiai tokie biržoje prekiaujami fondai yra labai

blogas ilgalaikio investavimo pasirinkimas, nes per ilgą laikotarpį dėl savo struktūros praranda vertę.

Na ir galiausiai, be to, kad biržoje prekiaujami fondai yra ypač dideli bei likvidūs, jie yra sąlyginai

skaidrūs. Kadangi dauguma jų yra listinguojami stambiausiose pasaulio biržose (Niujorke, Frankfurte,

Singapūre ir pan.), tokie fondai turi pateikti visas finansines ataskaitas bei atitikti daugybę įvairių

priežiūros reikalavimų, kas savo ruožtu sumažina apgaulės galimybes.


64

Kokius fondus pasirinkti?

Taigi, galiausiai išsiaiškinome, kad norint susiformuoti plačiai išskaidytą investicijų portfelį, geriausia

lėšas investuoti į investicinius fondus, kurių tikslas ne aplenkti rinkos, kurioje jie investuoja, bendrinį

indeksą, o kuo tiksliau jį atkartoti.

Pagrindinė tokio pasirinkimo priežastis būtų labai elementari – tikimybė, kad per ilgą laikotarpį

aktyviai valdomam fondui pavyks aplenkti pasirinktos rinkos vidurkį siekia mažiau nei 10%. Tuo tarpu

pasyviai valdomi investiciniai fondai per tą patį laikotarpį nuo rinkos atsiliks tik per taikomą valdymo

mokestį, kuris yra ypač mažas.

Na o siekiant kuo didesnio likvidumo šiuo metu yra daug paprasčiau investuoti ne į tradicinius

indeksinius fondus, o įsigyti biržoje prekiaujamus fondus arba vadinamuosius ETFus, kurių tikslas kuo

tiksliau atkartoti pasirinktos turto klasės ar pasirinktos rinkos indeksą.

Tačiau yra ne viena kompanija, kuri siūlo panašius produktus, taigi kyla klausimas kaip išsirinkti tarp

jų gausos. Biržoje prekiaujamus fondus rekomenduojama rinktis pagal 3 kriterijus: valdomo turto dydį,

metinį valdymo mokestį bei dienos apyvartą. Kuo didesnis fondo valdomas turtas, kuo mažesnius

mokesčius jis taiko bei kuo didesniu skaičiumi fondo vienetų suprekiaujama dienos metu, tuo geriau.

Apibendrinimas:

1) Investiciniai fondai – tai daugelio investuotojų sunešti pinigai, kurie pagal iš anksto apibrėžtas

taisykles gali būti investuojami į akcijas, obligacijas ar kitas finansines priemones bei turto klases.

2) Investiciniai fondai gali būti skirstomi į aktyviai ir pasyviai valdomus (kitur dar vadinamus

tradiciniais ir indeksiniais) arba į paprastuosius ir biržoje prekiaujamus.

3) Tikimybė, kad aktyviam fondui pavyks aplenkti rinkos vidurkį, kasmet mažėja.

4) Norint susiformuoti plačiai išskaidytą investicijų portfelį geriausia lėšas nukreipti į investicinius

fondus, kurių tikslas kuo tiksliau atkartoti pasirinktos rinkos indeksą.

5) Biržoje prekiaujamus fondus reikėtų rinktis pagal 3 esminius kriterijus: valdomo turto dydį, metinį

valdymo mokestį bei dienos apyvartą.


65

Investuotojų lūkesčiai bei „žemiška“ realybė

Jau žinome, kas yra investavimas ir kodėl tą verta daryti, taip pat žinome į kokias turto klases galima

investuoti bei kokias finansines priemones reikėtų pasirinkti. Dabar pabandysime išsiaiškinti, kokio

pelno galima būtų tikėtis, nusprendus investuoti sunkiai uždirbtas santaupas.

Šioje vietoje savęs paklauskite „Jei investuotumėte kitus 10 ar 20 metų, kokia vidutinė metinė

investicijų grąža Jums būtų patenkinama? Ar tai būtų 5%, 10%, 20% o gal 100%?”

Kad nesusidarytumėte realybės neatitinkančių lūkesčių, toliau kaip tik pademonstruosime, kokią

investicijų grąžą pasiekia profesionalūs bei paprasti investuotojai, tačiau prieš tai pateiksime pavyzdį,

kas įvyktų, jei kažkokiu būdu Jums pavyktų pasiekti 100% metinę grąžą.

Įsivaizduokite, kad pradedate investuoti su 10000 eurų suma ir kasmet Jums pavyksta pasiekti 100%

investicijų grąžą. Kas tokiu atveju Jūsų laukia?

Po 7 metų Jūs jau būtumėte milijonierius, praėjus dar 10 metų turėtumėte šiek tiek daugiau nei

milijardą, dar po 10 metų taptumėte pirmu trilijonieriumi. Šioje vietoje tiesiog informuojame, kad šiuo

metu turtingiausio pasaulio žmogaus Bill Gates turtas siekia vos 85 milijardus JAV dolerių!

Na o praėjus 35 metams nuo investavimo pradžios Jums priklausytų visas pasaulio finansinis turtas

(įmonių akcijos, valstybių ir įmonių skolos, nekilnojamas turtas bei investicinis auksas)!


66

Taigi, nors ir galime sutikti įvairių konsultantų bei prekiautojų (dažniausiai valiutomis), kurie teigia

galintys pasiekti tokią stulbinančią investicijų grąžą, tikimės, kad aukščiau pateiktas pavyzdys Jums

įrodė, kad greičiausiai tokia grąža yra nereali. Jei uždirbti 100% būtų taip lengva, pasaulis būtų pilnas

trilijonierių.

Kadangi jau išsiaiškinome, kokia grąža nėra reali, toliau pažvelgsime, kokia yra žemiška realybė, kaip

sekasi profesionaliems investuotojams bei paprastiems mirtingiesiems.

Kaip sekasi investavimo „žvaigždėms“?

Daugeliui žmonių investavimas atrodo labai sudėtinga veikla, kuri reikalauja daug žinių ir patirties.

Taip pat, kadangi vienas turtingiausių žmonių pasaulyje Warren Buffett yra investuotojas, ši veikla

dažnai asocijuojasi su didelėmis galimybėmis praturtėti. Nors Warren Buffett jau yra spėjęs tapti

legenda, apie kurį rašomos knygos ir kuriami filmai, retas atvejis kai yra paminima, kokią investicijų

grąžą jis sugeneravo.

Kaip jau žinome, visa akcijų rinka per metus vidutiniškai augo po 9%. Būtų logiška manyti, jog

sėkmingiausiu pasaulio investuotoju tituluojamas asmuo uždirbo gerokai daugiau. Kyla klausimas kiek

yra tas „gerokai“?

Tą nesunku paskaičiuoti. Kadangi Warren Buffett valdoma įmonė Berkshire Hathaway užsiima tik

savo investicijų valdymu ir jos akcijomis yra prekiaujama biržoje, įmonės portfelio augimą gana

tiksliai atkartoja jos akcijų kaina. Pažvelgus į žemiau pateiktą šios įmonės akcijų kainos augimą nuo

1980 iki 2015 metų galime susidaryti bendrą vaizdą kaip sekėsi investuoti sėkmingiausiam pasaulio

investuotojui.


67

100

200

400

800

1,600

3,200

6,400

12,800

25,600

51,200

102,400

1980 1985 1990 1995 2000 2005 2010 2015

Metai

Berkshire Hathaway (+20.9%)

S&P 500 (+11.1%)

Warren Buffett prieš S&P 500

Pastarųjų 35 metų Warren Buffett vidutinė metinė grąža siekė 20.9%

Šaltinis: finance.yahoo.com

Kaip matome, Warren Buffett valdomas investicijų portfelis iš tiesų gerokai aplenkė bendrą JAV

akcijų rinkos grąžą. Per analizuojamą laikotarpį jo valdomos bendrovės akcijų vidutinė metinė grąža

siekė beveik 21%!

Turint omenyje, jog per tą patį laikotarpį JAV akcijos kasmet augo tik po 11.1%, tai tikrai yra labai

geras rezultatas. Warren Buffett palyginamąjį indeksą pavyko aplenkti net 10%, o tai, kaip toliau

suprasite, yra ypač retas, o gal netgi tiksliau būtų sakyti „nepakartojamas“ rezultatas.

Tačiau šioje vietoje turėtumėte suprasti, kad mes kalbėjome apie geriausią iš geriausių! Ir kaip matote,

kalba neina nei apie 100%, nei apie 50%, o viso labo apie „menką“ 20% metinę grąžą.

Kokius investicinius rezultatus pasiekia profesionalai?

O kaip gi sekasi kitiems investavimo profesionalams, kurių pagrindinis darbas yra būtent investicijų

valdymas? Į šį klausimą atsakyti galime pasitelkę investicinių fondų veiklos tyrimus. John C. Bogle

savo knygoje „The Little Book of Common Sense Investing“ pateikia tokius skaičius.

1970 metais JAV iš viso buvo 355 investiciniai fondai. Tačiau 2005 metais iš jų liko tik 132. Kitaip

tariant 223 fondams išsilaikyti nepavyko. Jie buvo arba uždaryti arba sujungti su kitais fondais ir

greičiausiai ne dėl to, kad jiems sekėsi gerai.

Iš tų fondų, kuriems pavyko išsilaikyti, tik 24 fondams pavyko kasmet generuoti daugiau nei 1%

didesnę investicijų grąžą negu kad generavo visa akcijų rinka. Visi kiti fondai augo apylygiai su rinka

arba nuo jos gerokai atsiliko. Taigi, tik 7% visų fondų per 1970 – 2005 metų periodą sugebėjo augti

daugiau nei bendrai augo visa rinka. Netikėta, tiesa?


68

0

5

10

15

20

25

30

<-4% <-3% <-2% <-1% <0% >0% >1% >2% >3% >4%

Kaip aktyviems fondams sekėsi aplenkti rinką

Tik 24 fondai iš 355 per 35 metų laikotarpį rinką aplenkė daugiau nei 1%

Šaltinis: John C. Bogle – The Little Book of Common Sence investing

Žvelgiant bendrai, investiciniai fondai uždirba apie 1 – 2% per metus mažiau nei auga visa akcijų

rinka. Taip yra todėl, kad vidutinis fondų taikomas valdymo mokestis yra apie 1 – 2% per metus. O

turint omenyje, jog fondas taip pat patiria prekiavimo, audito, depozitoriumo ir kitas išlaidas, toks

bendras rezultatas gali būti vertinamas kaip „puse velnio“. Tačiau nieko panašaus į Warren Buffett

rezultatus.

Ar paprastiems investuotojams sekasi geriau?

Jeigu investiciniai fondai po mokesčių nuo rinkos atsilieka maždaug 1 – 2% per metus, ir Jūs manote,

kad tai yra labai blogas rezultatas, spėkite kaip sekasi eiliniams investuotojams. Jie, kaip taisyklė,

akcijų ar investicinių fondų neperka ir nelaiko amžinai.

Jie, reaguodami į rinkos situaciją, vienus fondus perka, kitus parduoda, kartais, tikėdamiesi rinkų

griūties, apskritai kuriam laikui pasitraukia iš rinkos.

Analitikų grupė Dalbar jau eilę metų atlieka tyrimus bei prižiūrėdama investicines sąskaitas įvairiuose

bankuose ir maklerių įmonėse, kasmet skaičiuoja kiek uždirba eiliniai investuotojai. Žemiau

pateikiamos jų išvados iš 2014 metų ataskaitos:

Dėl padriko investavimo (baimės ir godumo įtakos) per 1994 – 2014 metų periodą, statistinis

JAV investuotojas vidutiniškai uždirbdavo tik 5.2% per metus.

Tai yra beveik du kartus mažiau nei augo visa JAV akcijų rinka (+9.9%)!


69

0%

2%

4%

6%

8%

10%

12%

JAV akcijos (S&P 500) JAV investuotojai JAV infliacija

JAV investuotojų rezultatai

Vidutinis JAV investuotojas nuo JAV akcijų kasmet atsiliko 4.7%

Šaltinis: Dalbar

Taigi, kaip matome, jeigu fondų valdytojai po mokesčių nuo rinkos atsilieka 1 – 2%, tai eiliniai

investuotojai nuo rinkos atsilieka net 5% per metus. Šioje vietoje kyla natūralus klausimas – kaip taip

gali būti?

Dažniausiai dėl to kalta psichologija bei netinkami lūkesčiai arba tiesiog elementarių investavimo žinių

trūkumas. Skaitykite toliau ir suprasite kodėl.

Apibendrinimas:

1) Sėkmingiausiu pasaulio investuotoju tituluojamas Warren Buffett per pastarųjų 35 metų laikotarpį

sugeneravo 20.9% vidutinę metinę investicijų grąžą.

2) Dauguma tradicinių investicinių fondų nuo palyginamųjų indeksų atsilieka 1 – 2% per metus.

3) Eiliniai investuotojai, investuojantys į akcijas bei akcijų fondus, nuo rinkos vidurkio atsilieka net

5% per metus.


70

Racionalaus investuotojo mitas

Kiekvienas iš mūsų pasaulį suvokiame reaguodami iš savo unikalios perspektyvos, kuri susidaro

kaupiant asmeninę patirtį, įgyjant tam tikrus specifinius įgūdžius, prisitaikant prie asmeninių

išgyvenimų, socialinės situacijos ir mus supančios aplinkos įtakos.

Ši unikali patirtis leidžia ne tik greitai ir be didesnių apmąstymų priimti reikiamus sprendimus

įvairiose sudėtingose gyvenimiškose situacijose (tarp jų ir investuojant), bet taip pat apsprendžia ir

mūsų individualius poreikius, baimes bei tikslus.

Kadangi esame įtakojami skirtingų aplinkybių, kaupiama patirtis taip pat yra skirtinga. Turime

skirtingus įpročius, ieškodami patarimų pasitikime skirtingais žmonėmis, turime skirtingus

įsitikinimus, vadovaujamės skirtinga gyvenimo filosofija ir t.t. Tačiau, kad ir kokie skirtingi mes

bebūtume, tuo pat metu mus visus veikia labai panašūs psichologinio šališkumo faktoriai (angl.

Behavioural biases).

Deja, retas suvokia, jog psichologiniai faktoriai ne tik atlieka „sufleruojamąjį“ vaidmenį, bet

dažniausiai būna lemiantys, o kaip praktika ir tyrimai rodo, jie lemia ne ką kita kaip prastus

investavimo rezultatus.

Intuicija ir analitinis mąstymas

Prieš supažindinant Jus su pagrindinėmis investuotojų psichologinio šališkumo problemomis,

priminsime kokiu principu mūsų smegenys reaguoja į gaunamą informaciją.

Iš eksperimentinės psichologijos ir neurologijos mokslų žinome, jog žmogaus mintis lemia dvi atskiros

ir labai skirtingos mąstymo procesą organizuojančios sistemos: intuityvi ir analitinė.

Kadangi intuityvioji sistema (emocijos: baimė, godumas ir pan.) evoliucijos procese susiformavo

žymiai seniau nei analitinė, ji naują informaciją „pasitinka“ pirmoji. Ši sistema įsijungia automatiškai

ir be jokių pastangų, todėl nuskanuoti informaciją ir pasiūlyti reagavimo planą gali dar prieš įsijungiant

analitiniam aparatui.

Kadangi intuicija veikia palyginamuoju/susiejamuoju su jau turima informacija/patirtimi principu, ji

gali apdoroti didelius kiekius informacijos vienu metu ir beveik neapkraunant smegenų.

Visai kitokiu principu veikia analitinė sistema, kuriai priimti sprendimą reikalinga loginė seka. O tai

reiškia, kad joje informacijos apdorojimo procesas vyksta žymiai lėčiau – žingsnis po žingsnio. Tam

kad įtikinti analitinę sistemą, jog kažkas yra „tiesa“ ar „netiesa“, reikia turėti stiprių loginių argumentų

ir įrodymų. Be abejo, veikiant šiai sistemai yra daugiau apkraunamos smegenys ir sunaudojama

gerokai daugiau energijos.

Taigi, ne nuostabu kodėl žymiai lengviau yra svajoti apie būsimus investicijų prieaugius, negu diena iš

dienos analizuoti mokslinę literatūrą ir konstruoti bei testuoti matematiškai „teisingus“ investavimo

modelius ir strategijas.


71

Baimė

Nuo laukinės savanos laikų išlikimas yra vienas pagrindinių mūsų egzistencijos tikslų. Dėl šios

priežasties emocijos mūsų gyvenime vaidina didesnį vaidmenį nei logika. Tą suprasti padeda pavyzdys

su viena iš geriausiai žinomų emocijų – baime.

Įsivaizduokite, jog stovite šalia stiklinio narvo, kuriame yra nuodingiausia pasaulio gyvatė. Tarkime,

staiga ji pradeda judėti link Jūsų. Kas tuomet vyksta? Akimirksniu įsijungia intuityvioji sistema ir

aktyvuojamas baimės pojūtis.

Jis momentaliai sugeneruoja sprendimą atsitraukti, kol galiausiai suveikia analitinė sistema ir mes

„apskaičiuojame“, jog gyvatės įkandimas kiaurai stiklą yra itin mažos tikimybės reiškinys. To pasėkoje

įtampa atslūgsta.

Nors ir pirminė reakcija yra nelogiška, žiūrint iš išlikimo taško, geriau suklysti dėl netikros grėsmės,

nei nesureaguoti į tikrą pavojų.

Visgi investavimas nėra vienas iš gyvybiškai svarbių procesų gyvenime, taigi šabloninis situacijų

sprendimas intuicijos pagalba šioje veikloje pridėtinės vertės ne tik kad dažniausiai nekuria, tačiau

pridaro ir nemažai problemų.

Žinių iliuzija

Viena dažniausių klaidų, kurią daro ne tik pradedantys investuotojai, bet ir profesionalai yra taip

vadinama žinių iliuzija. Žmonės turi polinkį tikėti, jog didesnis informacijos kiekis leidžia padaryti

tikslesnes investicines prognozes ir tuo pačiu lems geresnius rezultatus investuojant.

Deja tyrimai rodo, jog didesnį informacijos kiekį arba žinias galima susieti tik su padidėjančiu

pasitikėjimu savimi prognozuojant. Įdomiausia tai, jog kuo labiau žmonės būna įsitikinę prognozės

tikslumu, tuo mažesni šansai jai pasitvirtinti.

Šį fenomeną gerai iliustruoja 2004 metais Torngren ir Montgomery atliktas tyrimas, kuriame

neprofesionalams (psichologijos studentams) ir investavimo srities profesionalams (portfelių

valdytojams, makleriams, įmonių analitikams) buvo pateiktas gerai žinomų stambių kompanijų sąrašas

(pavadinimas, sektorius ir pastarųjų 12 mėnesių rezultatas), kuriame įmonės buvo sugrupuotos

poromis.

Tuomet iš pateiktų porų, respondentų buvo prašoma parinkti tą kompaniją, kurios akcijų kaina, jų

nuomone, sekantį mėnesį pasirodys geriau (augs daugiau arba kris mažiau). Taip pat buvo prašoma

nurodyti savo prognozės pasitikėjimo lygį nuo 0 iki 1 (kur 1 reiškia, kad prognozė turėtų būti 100%

teisinga).

Kaip matome iš žemiau esančio grafiko, profesionalų, turinčių gerokai daugiau žinių ir patirties

investavimo srityje, rezultatai buvo prastesni nei eilinių psichologijos studentų.

Taip pat tyrimas parodė, jog profesionalai kur kas labiau pasitikėdavo savo prognozėmis ir, kaip

bebūtų keista, situacijose, kur ekspertai manė esą 100% teisūs, realus pataikymas tesiekdavo 15%.


72

0.0

0.1

0.2

0.3

0.4

0.5

0.6

0.7

0.8

0.9

1.0

0.55 0.65 0.75 0.85 0.95 1

Pro

gn

ozė

s t

ikslu

ma

s

Pasitikėjimo lygis

Profesionalai

Studentai

Žinių iliuzija ir per didelis pasitikėjimas

Investavimo profesionalai kur kas labiau pasitikėjo savo prognozėmis

Šaltinis: Torngren ir Montgomery (2004)

Taigi, jeigu jau pastebite, kad investavimo profesionalai choru dėlioja šimtus priežasčių, jog viena ar

kita turto klasė ateinančius metus yra „pasmerkta“ kilimui, greičiausiai esate žinių iliuzijos efekto

liudininkai.

Kontrolės iliuzija

Dar viena investuotojus persekiojanti problema yra taip vadinama kontrolės iliuzija. Yra tikima, jog

įmanoma daryti įtaką nekontroliuojamiems dalykams. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, jog žmonės yra linkę

mokėti 4.5 karto daugiau už tokį loterijos bilietą, kuriame skaičius gali pasirinkti patys, nei tą, kuriame

skaičius atsitiktine tvarka sugeneruoja kompiuteris.

Taip pat žaisdami stalo žaidimus dauguma yra linkę tikėti, jog mesdami kauliuką patys turi geresnius

šansus išridenti reikiamą skaičių. Ši iliuzija glaudžiai giminiuojasi su žinių pervertinimo problema, t.y.

kuo didesniu informacijos kiekiu disponuoja investuotojas, tuo didesnę kontrolės iliuziją jis patiria.

Šios dvi iliuzijos lemia dar vieną plačiai literatūroje aprašytą fenomeną – per didelį pasitikėjimą savimi

(angl. Overconfidence).

Per didelis pasitikėjimas savimi

Ne paslaptis, jog išlikimo kovoje už būvį evoliucijos grandinėje natūrali selekcija aiškiais favoritais

laikė optimistus. Norint išgyventi sudėtingais šaltojo meto periodais, „analizuoti tikimybes“ ir kurti

detalias strategijas, kaip nudobti didįjį mamutą ar pagauti grėsmingąjį stumbrą, laiko ne visada būdavo

pakankamai. Tuomet svarbiausia buvo pasitikėti instinktais ir veikti.


73

Šis optimizmas ir pasitikėjimas savimi gerai atsispindi nagrinėjant įvairių sričių atstovų apklausų

rezultatus. Turbūt teko girdėti, jog 70 – 80% respondentų teigia esantys geresni nei vidutiniai

vairuotojai, geresni gydytojai ar inžinieriai, efektyviau nei vidurkis organizuoja savo asmeninius

finansus. Daugiau nei 80% studentų neabejoja, jog mokslo metus užbaigs geresniųjų pusėje. Deja

geresniųjų pusėje yra tik pusė, o ne 70 – 80%.

Kalbant apie investavimą, didėjantis pasitikėjimas savimi didina prekybos apimtis. O tai, dėl

sumokamų komisinių ir gausybės bereikalingų pirkimų/pardavimų, automatiškai mažina investicijų

grąžą.

Tyrimai rodo, jog per didelio pasitikėjimo savimi problema daugiau nuostolių pridaro vyriškos lyties

investuotojams. Brad Barber ir Terrance Odean analizavo 35000 JAV namų ūkių investavimo

operacijų apimtis ir rezultatus. Savo ataskaitoje 2001 metais jie reziumavo, jog vyrai prekiauja 45%

daugiau nei moterys ir tai jų investavimo rezultatus sumažina net 2.7% (moterų rezultatai dėl prekybos

sumažėja 1.7%).

Turint omeny tai, kad vidutinis „aktyvus“ investuotojas per pastaruosius du dešimtmečius vidutiniškai

uždirbo 5%, papildomi 2.7% investicijų portfelio grąžą padidintų daugiau nei 50%.

Kita su per dideliu pasitikėjimu savimi susijusi savybė yra tai, jog portfelio vertei kylant, daugelis tiki,

kad čia yra jų įgūdžių rezultatas. Tačiau portfeliui krentant dažnai mėgstama sakyti, jog paprasčiausiai

„nepasisekė“.

Žiūrėdami į praeities įvykius, žmonės taip pat turi susikūrę iliuziją, kad „žinojo, jog taip nutiks“. Ši

žmonių savybė literatūroje net turi atskirą pavadinimą – „praeities rezultatų prognozavimas“. Deja,

kaip praktika rodo, ateitį prognozuoti yra kur kas sudėtingiau nei praeities įvykius.

Yra ir gerokai daugiau investuotojų iracionalumą įtakojančių psichologinių veiksnių, tačiau dauguma

jų vienaip ar kitaip susiję su jau pristatytomis problemomis.

Dėl šių iliuzijų investuotojai dažnai neteisingai įvertina savo galimybes ir prisiimamą riziką, atlieka

per daug sandorių, bereikalingai prekiaudami patiria emocinį stresą kas dar labiau didina klaidų

tikimybę, o tai, be abejo, ženkliai sumažina investavimo rezultatus.

Taigi, jei tobulai racionalus ir analitiniu mąstymu, o ne emocijomis besivadovaujantis žmogus „homo

economicus“ iš tiesų dominuotų finansų rinkose, tokių reiškinių kaip 1637 metais piką pasiekusi

Olandijos tulpių manija, „South Sea Company“ bei „The Mississippi“ akcijų kainų burbulo sprogimas

1720 metais, 1929 metais prasidėjusi Didžioji Depresija, 2000 metais sprogęs „Dot-com“ burbulas bei

pastaroji nekilnojamojo turto ir visos finansų sistemos krizė paprasčiausiai turėtų neegzistuoti.

Deja psichologija buvo ir bus didžiausias investuotojo priešas, todėl investuojant būtų pravartu

prisiminti kelis patarimus:

Nepasikliaukite nuomonėmis, ypač venkite prognozavimo.

Susitelkite ties faktais, o ne ties skambiomis istorijomis.

Didesnis informacijos kiekis nelemia geresnių rezultatų.

Jūs nežinojote, kad taip nutiks, Jūs tik taip galvojote.

Vertinkite situaciją remdamiesi statistika, o ne kaip „atrodo“.


74

Apibendrinimas:

1) Tyrimai rodo, jog didesnį informacijos kiekį galima susieti tik su padidėjančiu pasitikėjimu savimi

prognozuojant, bet ne su prognozės tikslumu.

2) Didesnis pasitikėjimas savimi tiesiogiai didina prekybos apimtis, o tai mažina galutinę investicijų

grąžą.


75

Bendra investicijų grąža

Šioje vietoje Jūs jau žinote, į ką galima investuoti, kokią grąžą per ilgą laikotarpį sugeneravo

skirtingos turto klasės, bei kaip sekėsi investavimo profesionalams, taip pat žinote, kaip „sekėsi“

eiliniam investuotojui ir kokios buvo pagrindinės prastų rezultatų priežastys.

Dabar belieka vienintelis klausimas „Ką tokiu atveju daryti?“. Bėda ta, kad kaip ir daugelyje kitų

sričių, taip ir šiuo atveju vieno recepto, kuris tiktų visiems nėra. Tačiau yra gairės, kurių laikantis

galima rasti kiekvienam tinkamiausią kelią.

Norėdami atsakyti į šį klausimą, visų pirma turėtume iki galo išsiaiškinti iš kokių dalių susideda

bendra investicijų grąža.

Iš ko susideda bendra investicijų grąža?

Ray Dalio, šiuo metu stambiausio pasaulyje „hedge“ fondo Bridgewater Associates įkūrėjas, į aukščiau

pateiktą klausimą yra pateikęs labai paprastą atsakymą:

Bendra investicijų grąža = Nerizikinga grąža + Beta grąža + Alpha grąža

Išvertus aukščiau pateiktą formulę į žmonių kalbą ji skambėtų maždaug taip: bendra investicijų grąža

yra lygi nerizikingos grąžos, atskirų turto klasių generuojamos papildomos grąžos, dar kitaip

vadinamos rizikos premijos, ir konkrečių investavimo strategijų generuojamos grąžos sumai.

Nerizikinga grąža

Kaip matome iš aukščiau pateiktos formulės, pirma bendros investicijų grąžos sudedamoji dalis yra

nerizikinga grąža, t.y. grąža, kuri gaunama investuojant į pačias saugiausias finansines priemones ar

turto klases.

Kaip jau žinome, prie mažiausios rizikos investicijų dažniausiai priskiriami indėliai arba saugiausių

valstybių trumpalaikės obligacijos. Investuojant į tokias priemones per ilgą laikotarpį galima tikėtis

infliacijai prilygstančios grąžos (maždaug 2 – 4% kasmet).

Taigi, kaip dauguma turbūt jau supratote, ši bendros grąžos sudedamoji dalis geriausiu atveju tiesiog

„atidirba“ infliaciją, tačiau realiai (iš nominalios grąžos atėmus infliaciją) per ilgą laikotarpį nieko

neuždirba.

Beta grąža

Tuo tarpu norint pasiekti didesnį investicijų pelningumą, tarkime daugiau nei 3% ilgalaikis infliacijos

tempas, reikia ieškoti kitų alternatyvų, t.y. reikia prisiimti papildomą riziką, už kurią, kaip tikimasi,

bus kompensuojama ateityje.

Taigi, antroji bendros investicijų grąžos sudedamoji dalis, vadinama Beta grąža arba kitaip rizikos

premija, mokama už tai, kad pinigai yra įdarbinami ilgesniam laikotarpiui ir į rizikingesnes turto klases


76

(investuotojas turi susitaikyti su didesniais trumpalaikiais vertės svyravimais ar netgi tam tikrais

ilgalaikiais nuostoliais).

Prie tokių investicijų galima būtų priskirti vidutinio bei ilgo termino obligacijas, akcijas, nekilnojamą

turtą, žaliavas, auksą ir pan., t.y. iš esmės visas kitas turto klases išskyrus pinigų rinkos priemones.

Kaip jau buvo minėta knygos skyriuje apie atskiras turto klases, tarkime investuojant į vidutinio

termino obligacijas per ilgą laikotarpį galima tikėtis uždirbti 1 – 2% rizikos premiją, o pavyzdžiui

investuojant į akcijas 4 – 6% rizikos premiją. Žemiau esančiame grafike kaip tik yra pateikiamos

pagrindinių turto klasių vidutinės metinės grąžos, kurias jos sugeneravo nuo 1980 iki 2013 metų.

0%

2%

4%

6%

8%

10%

12%

Infliacija Auksas Žaliavos JAVobligacijos

Pasaulioakcijos

JAV REIT

Pagrindinių turto klasių istorinės grąžos

Per pastaruoius 35 metus visų turto klasių grąža viršijo infliaciją

Šaltinis: MSCI | Bloomberg | finance.yahoo.com | Synergy Finance

Šioje vietoje, kad geriau suvoktumėte Beta grąžą, pateiksime paprastą pavyzdį. Įsivaizduokite, kad

turite 3 pasirinkimus: padėti pinigus į banko indėlį vieneriems metams, penkeriems metams paskolinti

pinigus valstybei arba taip pat penkeriems metams paskolinti pinigus naujai susikūrusiai mažai

bendrovei. Kaip manote, kuriuo variantu investuotojas pasitenkins mažiausiomis palūkanomis, o kada

reikalaus didžiausių?

Natūralu, kad pinigus dedant trumpam terminui į banką, kur jie dar bus ir „apdraudžiami“, palūkanos

bus mažiausios, tuo tarpu pinigus skolinant ilgesniam terminui naujai įmonei, be abejo, bus

reikalaujama daug didesnių palūkanų. Taigi, kaip prisimename, galioja auksinė investavimo taisyklė –

kur didesnė rizika, ten ir didesnė potenciali grąža.

Vadinama Beta grąža yra prieinama kiekvienam investuotojui, todėl priimdami investicinius

sprendimus pagrindinį dėmesį turėtumėte skirti tam, kokią Beta grąžą norėtumėte pasiekti ir kas

svarbiausia, ar galėsite toleruoti prisiimamą riziką.


77

Alpha grąža

Na ir galiausiai trečiasis bendros grąžos šaltinis yra vadinama Alpha grąža – tai yra grąža, kurią galima

sugeneruoti pergudraujant kitus rinkos žaidėjus, sistemingai išnaudojant jų iracionalumą bei daromas

klaidas.

Kalbant apie Alpha grąžą reikia suprasti vieną labai svarbų dalyką – vienam rinkos žaidėjui norint

uždirbti teigiamą Alpha grąžą, kitas žaidėjas turi patirti nuostolį, o tai reiškia, kad bendrai susumavus

visų rinkos žaidėjų „strategavimą“ galutinis rezultatas yra lygus 0. Būtent dėl šios priežasties Alpha

grąža labai dažnai vadinama „Zero-sum game“.

Pavyzdžiui, jau žinome, kad sėkmingiausias visų laikų investuotojas Warren Buffett per pastaruosius

35 metus sugebėjo sugeneruoti 21% bendrą investicijų grąžą. Per analizuojamą laikotarpį nerizikinga

investicijų grąža arba infliacija buvo lygi 2.7%, tuo tarpu JAV akcijų grąža siekė 11%. Tai reiškia, kad

akcijų rizikos premija (Beta grąža) buvo lygi 8.3%. Tuo tarpu Warren Buffett sugeneravo 10% Alpha

grąžą (21% – 11% = 10%). Čia yra gražioji medalio pusė, apie kurią dauguma ir nori girdėti.

Tačiau yra ir kita medalio pusė – jei yra kas sugebėjo sugeneruoti teigiamą Alphą, reiškia turėjo būti ir

tokių investuotojų, kurie panašiu dydžiu nuo rinkos atsiliko. Kaip jau žinome, vidutinis JAV

investuotojas per pastaruosius 20 metų sugeneravo maždaug 4.7% neigiamą Alpha grąžą.

Galima drąsiai teigti, kad sugeneruoti teigiamą Alpha grąžą yra labai sudėtinga, ypač tiems dalyviams,

kurie neturi aiškios strategijos, reikalingų išteklių analizei bei modeliavimams atlikti ir kurie

sprendimus priima vadovaudamiesi emocijomis (kitaip tariant paprastiems investuotojams).

Kur galima surasti tą Alpha grąžą? Iš tiesų, kaip yra daug skirtingų turto klasių, taip galime surasti ir

ne vieną aktyvią strategiją, kuri per ilgą laikotarpį „turėtų“ padėti tą padaryti. Dauguma jų yra

susijusios su tam tikrų neefektyvumų ar iracionalumų išnaudojimu.

Kaip Alpha grąžos generavimo pavyzdį galima būtų paminėti kelias strategijas. Moksliniais tyrimais

yra įrodyta, kad didesnės investicijų grąžos galima tikėtis sistemingai investuojant į didesnio

dividendinio pajamingumo akcijas ar į pastaruoju metu daugiausiai brangusias turto klases. Taip pat

didesnės grąžos galima tikėtis neinvestuojant į tas turto klases, kurios per pastaruosius metus

sugeneravo neigiamą kainos pokytį ir pan.

Tačiau net ir šios ar panašios strategijos nepadės Jums uždirbti 100% per metus, taip pat nepadės

išvengti nuostolingų periodų. Kaip ir investuojant į bet kokią turto klasę, po ypač pelningo periodo

ateis šiek tiek prastesnis, nuostolingas periodas, kuris ne vieną investuotoją privers nuleisti rankas bei

pradėti ieškoti kitos, tuo metu pelningai veikiančios strategijos. Tačiau kaip rodo investuotojų elgsenos

bei jų rezultatų tyrimai, panašūs sprendimai galiausiai paprastam investuotojui padeda sugeneruoti ne

teigiamą, o priešingai, neigiamą Alpha grąžą.

Ką tokiu atveju daryti?

Taigi, jau galime grįžti prie esminio klausimo „Ką daryti?“. Dauguma jau turėjote suprasti, kad

kiekvienas investuotojas iš esmės turi tris pasirinkimus.


78

Pirmas būtų pats paprasčiausias ir, be abejo, saugiausiai variantas – investuoti į pačias saugiausias

finansines priemones ir „pasiimti“ tik nerizikingos grąžos dalį. Nors šis variantas daugumai atrodo

labai nuobodus, tačiau net ir toks sprendimas būtų daug geresnis lyginant su pinigų laikymu

„kojinėje“, kur jie nuvertėja dėl infliacijos.

Antras variantas vis dar yra pakankamai paprastas ir rekomenduojamas daugumai pradedančiųjų

investuotojų – susiformuoti plačiai išskaidytą investicijų portfelį bei siekti teigiamos Beta grąžos arba

kitaip tariant investuoti pasyviai.

Kaip jau buvo minėta, šis variantas yra prieinamas visiems, tiesiog reikia susiformuoti kuo plačiau

išskaidytą investicijų portfelį, pasirinkti pačius efektyviausius bei pigiausius indeksinius investicinius

fondus bei disciplinuotai laikytis pasirinktos strategijos. Šis variantas turėtų ypač tikti tiems, kurie

netiki, kad ilgalaikėje perspektyvoje aplenkti rinką yra įmanoma. Taigi, jei rinkos yra efektyvios ir

galiausiai daugiau uždirbti nepavyks, kam eikvoti savo brangiausią turtą – laiką ir sveikatą, veltui.

Na ir trečias variantas būtų pats rizikingiausias bei reikalaujantis daugiausiai „įsitraukimo“ – investuoti

aktyviai tikintis sugeneruoti teigiamą Alpha grąžą. Šiuo atveju reikėtų susirasti investavimo strategiją,

kurią būtų galima ištestuoti su istoriniais duomenimis, kuri būtų patikrinta laiko, turėtų paprastą loginį

paaiškinimą, o ją įgyvendinti realybėje būtų galima lengvai ir efektyviai. Atrodo ne taip ir paprasta,

tačiau tokių strategijų tikrai yra.

Apibendrinimas:

1) Bendra investicijų grąža yra lygi nerizikingos grąžos, atskirų turto klasių generuojamos papildomos

grąžos ir konkrečių investavimo strategijų generuojamos grąžos sumai.

2) Nerizikinga grąža yra pasiekiama investuojant į pačią saugiausią turto klasę – pinigų rinkos

priemones.

3) Beta grąža yra mokama už tai, kad pinigai yra įdarbinami ilgesniam laikui ir į rizikingesnes turto

klases.

4) Alpha grąža – tai grąža, kurią galima sugeneruoti pergudraujant kitus rinkos dalyvius. Tačiau

susumavus visų rinkos žaidėjų „strategavimą“ galutinis rezultatas yra lygus 0.


79

Pasyvaus investicijų portfelio formavimas

Taigi, jei galvojate, kad rinka yra efektyvi ir pergudrauti kitus rinkos žaidėjus ilgalaikėje perspektyvoje

yra neįmanoma, jei manote, kad dauguma investuotojų sprendimus priima objektyviai bei nėra

įtakojami tokių emocijų kaip baimė ar godumas, taip pat jei neturite daug laiko ar tiesiog nenorite

stebėti finansų rinkose vykstančių pokyčių, tokiu atveju turėtumėte investuoti į patį efektyviausią

plačiai išskaidytą, kitaip tariant diversifikuotą, investicijų portfelį ir orientuotis tik į Beta grąžą.

Kaip toks portfelis galėtų atrodyti?

Dauguma finansų specialistų, paprašyti įvardinti, kaip turėtų atrodyti efektyvus bei plačiai

diversifikuotas investicijų portfelis, dažniausiai pateiks tokią rekomendaciją: 60% investicijų portfelio

turėtų sudaryti akcijos, tuo tarpu likusius 40% – obligacijoms. Ir tai tikrai nebūtų pati prasčiausia

investicijų portfelio alokacija. Tačiau mes turime šiek tiek kitokią rekomendaciją.

Be aukščiau paminėtų dviejų tradicinių turto klasių kiekvienas iš mūsų šiuo metu galime investuoti į

daug platesnį turto klasių spektrą, apie kurias kalbėjome ankstesniuose knygos skyriuose, kaip

pavyzdžiui nekilnojamą turtą, žaliavas, auksą ir pan. Taigi galiausiai, kiekvienas investuotojas savo

investicijų portfelį gali nukreipti į saugias (pinigų rinkos priemonės bei obligacijos) bei rizikingas

(akcijos, nekilnojamas turtas, auksas ir pan.) turto klases. Tačiau šioje vietoje kyla klausimas,

kokiomis proporcijomis į paminėtas turto klases reikėtų investuoti.

30%

20%

30%

20%

Akcijos (30%)

Nekilnojamas turtas (20%)

Obligacijos (30%)

Auksas (20%)


Globalus portfelis

Didžiąją dalį Globalaus portfelio sudaro rizikingos turto klasės


80

Aukščiau pateikiame plačiai išskaidyto investicijų portfelio, kurį toliau vadinsime „Globaliu portfeliu“,

pasiskirstymą pagal skirtingas turto klase.

Diversifikavimas

Kaip galima pastebėti iš aukščiau pateiktos Globalaus portfelio sudėties, 30% portfelio yra

nukreipiama į saugią turto klasę obligacijas, tuo tarpu likę 70% investuojami rizikingai. Rizikinga

investicijų portfelio dalis atitinkamai išskaidoma į akcijas (30%), nekilnojamą turtą (20%) ir auksą

(20%).

Šioje vietoje galėtumėte paklausti: „O kam reikia investuoti į tiek daug skirtingų turto klasių? Kodėl

negalime investuoti į vieną, pačią pelningiausią?“.

Visų pirma niekas tiksliai nežino, kuri turto klasė bus „pati pelningiausia“, plius mes jau išsiaiškinome,

kaip investuotojams „sekasi“ prognozuoti ateitį. Todėl pats svarbiausias argumentas, kodėl investicijų

portfelį turėtų sudaryti kuo daugiau skirtingų turto klasių yra diversifikavimas.

Kam neteko girdėti šio žodžio, tai jį galima būtų paaiškinti taip: „Nelaikyk visų kiaušinių viename

krepšyje“. Tačiau kalbant apie diversifikavimą su pradedančiaisiais investuotojais galima pastebėti,

kad daugumos suvokimas šiuo klausimu yra klaidingas.

Pavyzdžiui, yra galvojama, kad jei investuojama į skirtingas toje pačioje šalyje veikiančių bendrovių

akcijas, tai jau yra diversifikavimas. Arba jei investuojama į dviejų kaimyninių šalių obligacijas, tai

irgi yra diversifikavimas. Tačiau taip dažniausiai nėra. Na o pats blogiausias pavyzdys, kai yra

investuojama į dviejų valdymo bendrovių arba bankų tą pačią investavimo kryptį propaguojančius

fondus. Taip, tokį portfelio išskaidymą galima vadinti diversifikavimu tarp valdytojų, tačiau tai nėra

tikrasis diversifikavimas.

Kalbant apie investicijų portfelio tikrąjį diversifikavimą reikėtų kalbėti apie tris esminius dalykus:

koreliaciją, riziką ir pelningumą.

Investicijų portfelio tikrasis diversifikavimas – tai rizikos valdymo metodas, kai į portfelį įtraukiama

daug skirtingų turto klasių, kurios pasižymi neigiama arba artima 0 koreliacija.

Pagrindinių turto klasių koreliacija

Geriausia, kad pasirinktos turto klasės ilgalaikėje perspektyvoje pasiektų teigiamą grąžą, tačiau trumpu

periodu jų generuojami pinigų srautai nekoreliuotų. Būtent dėl šios priežasties yra siūloma į investicijų

portfelį įtraukti ne tik standartines turto klases – akcijas ir obligacijas, tačiau ir mažiau populiarias

turto klases, kaip pavyzdžiui nekilnojamas turtas ar auksas.

Galima teigti, kad investuojant į akcijas yra dalyvaujama ekonomikos augime, tačiau jei ekonomika

pereina į recesiją, daugumos akcijų kainos koreguojasi. Tokiu momentu gali pagelbėti obligacijos,

kurios moka pastovias palūkanas.

Tačiau ką daryti, jei staiga pradeda didėti infliacija, įvyksta valiutų devalvacija, pašoka naftos kaina

arba tam tikroje pasaulio dalyje prasideda karinis konfliktas? Tokiais atvejais vien tik akcijų bei

obligacijų turėjimas nėra pati geriausia alternatyva.


81

Tarkime didėjant infliacijai ir palūkanų normoms obligacijų kainų pokyčiai būna neigiami, akcijos taip

pat nėra pati geriausia apsauga nuo staigaus kainų didėjimo, tačiau jei tam tikrą dalį investicijų

portfelio esate paskyrę nekilnojamam turtui, žaliavoms arba auksui, galite tikėtis daug stabilesnių

rezultatų.

Kitas pavyzdys būtų didėjančios kuro kainos. Labai dažnai tai neigiamai veikia bendrovių pelningumą,

nes didėja transportavimo išlaidos, ko pasėkoje smunka ir tų bendrovių akcijų kainos. Tačiau jei

investicijų portfelyje yra energetinių žaliavų, tai didėjant jų kainai yra atsveriamas neigiamas akcijų

kainų pokytis.

Na ir galiausiai tokiais atvejais, kai pradedama galvoti apie finansų sistemos „užšalimą“, valiutų

nuvertėjimą ar panašius kataklizmus, dauguma investuotojų lėšas perskirsto į auksą.

50

100

200

400

800

1,600

3,200

6,400

12,800

1976 1981 1986 1991 1996 2001 2006 2011

Metai

JAV obligacijos (+7.7%)

JAV akcijos (+10.2%)

JAV REIT (+11.9%)

Auksas (+5.7%)

Pagrindinių turto klasių grafikai

JAV nekilnojamas turtas buvo pelningiausia pastarųjų 40 metų turto klasė


Taigi, kaip matome, skirtingos turto klasės esant skirtingoms ekonominio ciklo stadijoms, infliacijai

bei palūkanų normoms, generuos skirtingus rezultatus. Vienais periodais vienoms turto klasėms seksis

geriau, kai tuo tarpu kitais periodais – kitoms. Būtent toks ir yra gerai diversifikuoto investicijų

portfelio tikslas.

Aukščiau pateiktame grafike atvaizduojamos 4 pagrindinės turto klasės. Galima aiškiai matyti, kad per

ilgą laikotarpį jos visos sugeneravo teigiamą grąžą, tačiau skirtingais trumpais laiko periodais visų jų

pokyčiai išsiskyrė, t.y. jų koreliacija buvo nedidelė.

Tačiau kalbant apie diversifikuotą investicijų portfelį nereikėtų turėti iliuzijų, kad jo rezultatai bus

labai įspūdingi. Esminis investicijų portfelio diversifikavimo uždavinys – sumažinti bendrą investicijų


82

portfelio riziką nesumažinant pelningumo. Tuo tarpu investicijų pelningumo padidinimas yra tik

antrinis uždavinys.

Pelningumas ir rizika

Taigi, teoriniame lygmenyje kaip ir viskas atrodo gražiai. Kai jau supratome, pagal kokius kriterijus

bei iš kokių turto klasių yra formuojamas Globalus portfelis, pabandykime pažvelgti į tai, kokią naudą

jis suteikia, t.y. kokią ilgalaikę grąžą jis padeda sugeneruoti?

Toliau pateikiame grafiką, kuriame galima matyti Globalaus portfelio bei JAV akcijų kainų istoriją.

Per pastaruosius 40 metų Globalus portfelis pasiekė 9.6% vidutinę metinę investicijų grąžą ir tik šiek

tiek atsiliko nuo akcijų rinkos grąžos (+10.2%).

50

100

200

400

800

1,600

3,200

6,400

1976 1981 1986 1991 1996 2001 2006 2011

Metai

Globalus portfelis (+9.6%)

JAV akcijos (+10.2%)

Globalus portfelis prieš JAV akcijas

Globalaus portfelio rizika buvo praktiškai 2 kartus mažesnė nei akcijų


Iš pirmo žvilgsnio toks rezultatas galėtų būti vertinamas neigiamai, tačiau vien tik į pelningumą žiūrėti

neužtenka. Investuojant pakankamai ilgą laikotarpį galime pastebėti, kad finansų rinkos pastoviai

keičiasi, kartojasi krizės, buvusi pelningiausia turto klasė pereina į „meškų“ rinką ir pan.

Taigi, esant ypač dideliam neapibrėžtumui bei padidėjus rizikai daugelis investuotojų labai dažnai

išsigąsta, pasimeta ir priima klaidingus sprendimus. Būtent dėl šios priežasties visada reikia analizuoti

ir pasirinktos investavimo strategijos riziką.

Pažvelgus į aukščiau pateiktus grafikus net ir plika akimi galima pastebėti, kad visos analizuojamos

rizikingos turto klasės per analizuojamą laikotarpį svyravo daug didesne amplitude nei Globalus

portfelis. Taip pat, pasirinkę Globalų portfelį investuotojai būtų patyrę daug mažiau nuostolingų

periodų.


83

Pavyzdžiui, nuo 1976 iki 1981 metų buvo ypač prastas periodas investavusiems į obligacijas (tuo metu

gana ženkliai kilo palūkanų normos bei buvo didelė infliacija, o kaip žinome, tai neigiamai veikia

obligacijų kainas). Tačiau tokioje ekonominėje aplinkoje ypač pelningos buvo investicijos į auksą.

Tada tarkime nuo 1980 iki 2000 metų, kai pasaulio ekonomika išgyveno augimą, mažėjančią infliaciją

bei palūkanų normas, ypač nepasisekė investavusiems į taurųjį metalą (per minėtą 20 metų laikotarpį

aukso kaina prarado maždaug 60% vertės), tačiau ypač didelį pelną sugeneravo investicijos į akcijų

turto klasę.

Na ir galiausiai nuo 2000 iki 2009 metų investavusieji į akcijas turėjo tenkintis nuostoliais, tuo tarpu

auksas ir vėl, po maždaug 20 metų pertraukos, buvo ta turto klasė, kuri buvo pelningiausia.

Taigi, kaip galima pastebėti, skirtingais periodais investavusieji į vieną konkrečią turto klasę arba

galėjo labai džiaugtis (jei pataikė) arba ypač stipriai nusivilti (jei pasirinkimas buvo klaidingas). Tuo

tarpu pasirinkę Globalaus portfelio strategiją per visą analizuojamą 40 metų laikotarpį turėjo tenkintis

vos 3 nuostolingais metais, iš kurių didžiausias nuostolis buvo patirtas 2008 metais (-16.1%).

-20%

-10%

0%

10%

20%

30%

40%

19

77

19

79

19

81

19

83

19

85

19

87

19

89

19

91

19

93

19

95

19

97

19

99

20

01

20

03

20

05

20

07

20

09

20

11

20

13

Metai

Globalaus portfelio metiniai pokyčiai

Nuo 1977 buvo vos 3 nuostolingi metai, didžiausias nuostolis -16.1%


Jei atrodo, kad toks rezultatas prastas, turėtumėte žinoti tai, kad per tą patį laikotarpį investavusiems į

akcijas pasitaikė 7 nuostolingi metai iš kurių didžiausias nuostolis buvo patirtas 2008 metais (-36.8%),

investavusiems į nekilnojamą turtą pasitaikė 8 nuostolingi metai, iš kurių didžiausias nuostolis buvo

taip pat 2008 metais (-37%), na o investavusiems į auksą pasitaikė net 16 nuostolingų metų, iš kurių

didžiausias nuostolis buvo patirtas 1983 metais (-25.2%).


84

Kaip tokį portfelį susiformuoti asmeniškai?

Šioje vietoje jau žinote, kaip kiekvienas investuotojas gali pasirinkti jam priimtiniausią investicijų

portfelio išskaidymo metodą bei į kokias turto klases jis turėtų investuoti, norėdamas pasiekti „tikrąjį“

portfelio diversifikavimą. Tačiau dabar kiekvienas turėtų susimąstyti, kaip tokį investicijų portfelį

susiformuoti asmeniškai.

Mes jau žinome, kad pats efektyviausias ir paprasčiausias būdas, norint investuoti į konkrečias turto

klases – tai investuoti į investicinius fondus, kurių tikslas – atkartoti konkrečios turto klasės indeksą.

Na o paprasčiausia tą padaryti per biržoje prekiaujamus fondus – vadinamuosius ETFus. Tačiau yra ne

viena kompanija, kuri siūlo panašius produktus, taigi kyla klausimas kaip išsirinkti tarp jų.

Geriausiai biržoje prekiaujamus fondus rinktis pagal 3 kriterijus: valdomo turto dydį, metinį valdymo

mokestį bei likvidumą. Kuo didesnis fondas, kuo mažesni mokesčiai bei kuo daugiau fondo vienetų

suprekiaujama, tuo geriau.

Kad Jums nereikėtų daug laiko skirti geriausių ETFų paieškai, žemiau kaip tik ir pateiksime 4 JAV

biržoje prekiaujamus fondus, kurie galėtų sudaryti Globalų portfelį:

Pasaulinio akcijų indekso fondas – Vanguard Total World Stock (dydis – 4.4 mlrd. JAV

dolerių, valdymo mokestis – 0.18%);

Pasaulinis nekilnojamo turto indekso fondas – SPDR Dow Jones Global Real Estate (dydis –

1.9 mlrd. JAV dolerių, valdymo mokestis – 0.50%);

Bendrinio JAV obligacijų indekso fondas – Vanguard Total Bond Market (dydis – 27.2 mlrd.

JAV dolerių, valdymo mokestis – 0.08%);

Aukso fondas – SPDR Gold Shares (dydis – 26.6 mlrd. JAV dolerių, valdymo mokestis –

0.40%);

Kokios tokio investicijų portfelio metinės išlaidos?

Prisiminus anksčiau pateiktą Globalaus portfelio turto alokaciją, tokio krepšelio metinis valdymo

mokestis būtų lygus 0.26%, o tai yra beveik 4 kartus mažiau nei vidutinis Lietuvoje platinamų

investicinių fondų valdymo mokestis – 0.93%.

Vienintelis minusas – norint susiformuoti tokį investicijų portfelį yra patartina investuoti ne mažiau

kaip 5000 eurų sumą. Taip yra dėl ganėtinai didelių Lietuvoje veikiančių tarpininkų taikomų

mokesčių. Pavyzdžiui, jei yra pasirenkamas tarpininkas, kuris taiko minimalų 10 JAV dolerių už vieną

operaciją komisinį mokestį, tai investuojant 5000 eurų sumą visų 4 aukščiau paminėtų pozicijų

įsigijimo komisinis mokestis būtų apie 0.7% nuo investuojamos sumos. Tačiau net ir šis mokestis yra

gerokai mažesnis nei Lietuvoje platinamų investicinių fondų vidutinis įsigijimo mokestis – 1.86%.

Tuo tarpu jei investuojama suma yra mažesnė, tai tokio investicijų portfelio suformavimas tampa vis

brangesnis ir brangesnis. Tada investuotojui nelieka kitos išeities, kaip tik pasirinkti tradicinius,

aktyviai valdomus investicinius fondus.

Susiformavus Globalų portfelį nereikia stengtis nuspėti ateities, tiesiog yra pripažįstamas faktas, kad

finansų rinkos ateityje nepaliaujamai keisis. Vienoms turto klasėms geriau seksis vienu periodu, kai

tuo tarpu kitoms – visiškai kitu.


85

Na ir galiausiai Globalus portfelis kiekvienam investuotojui suteikia 3 esminius privalumus: saugumą

(nereikia bijoti ypač didelių nuostolių, kokius galima patirti, investuojant į vieną konkrečią turto

klasę), stabilumą (pasirinktos turto klasės tarpusavyje ypač menkai koreliuoja) ir paprastumą (tereikia

įsigyti keturias pagrindines turto klases atspindinčius indeksinius investicinius fondus).

Portfelio pritaikymas prie asmeninių poreikių

Tačiau kad ir koks idealus Globalus portfelis bebūtų, jis greičiausiai nebus tinkamas kiekvienam

investuotojui, nes rizikingos turto klasės sudaro apie 70% investicijų portfelio. Tai reiškia, kad iš

esmės jis būtų priskiriamas prie agresyvių investicijų.

Ką daryti jei visgi norime dar daugiau rizikos arba kaip tik, daugiau saugumo. Išeitis yra ir ji labai

paprasta. Jums tereikės atsakyti į 4 paprastus klausimus:

Kiek Jums metų?

Kiek laiko ketinate investuosite?

Kokią riziką galite toleruoti?

Kokios grąžos siekiate?

Priklausomai nuo atsakymų, galima arba didinti portfelio riziką, daugiau investuojant į rizikingas turto

klases (jei esate jaunas investuotojas, jei planuojate investuoti daugiau nei 10 metų, jei galite toleruoti

didesnius nei 30% nuostolius) arba priešingai, mažinti portfelio riziką, didesnę investicijų portfelio dalį

investuojant saugiai (jei esate vyresnio amžiaus investuotojas, jei planuojate, kad pinigų Jums gali

prireikti artimiausių 5 metų bėgyje ir jei negalite toleruoti didesnių nei 10% nuostolių).

Apibendrinimas:

1) Globalaus portfelio sudėtis: 30% obligacijos, 30% akcijos, 20% nekilnojamas turtas ir 20% auksas.

2) Investicijų portfelio tikrasis diversifikavimas – tai rizikos valdymo metodas, kai į portfelį

įtraukiamos skirtingos turto klasės, kurios pasižymi neigiama arba artima 0 koreliacija.

3) Esminis investicijų portfelio diversifikavimo uždavinys – sumažinti bendrą investicijų portfelio

riziką nesumažinant pelningumo.

4) Per pastaruosius 40 metų Globalus portfelis pasiekė 9.6% vidutinę metinę investicijų grąžą ir tik

šiek tiek atsiliko nuo akcijų rinkos grąžos (+10.2%).

5) Per visą analizuojamą 40 metų laikotarpį Globalus portfelis išgyveno vos 3 nuostolingus metus, iš

kurių didžiausias nuostolis buvo patirtas 2008 metais (-16.1%).

6) Globalus portfelis kiekvienam investuotojui suteikia 3 esminius privalumus: saugumą, stabilumą ir

paprastumą.


86

Aktyvaus investicijų portfelio formavimas

Prieš tai aptarėme pasyvią investicijų portfelio formavimo strategiją, kurią dauguma dar vadina „pirk ir

laikyk“ (angl. Buy and Hold). Ši strategija yra ypač paprastai įgyvendinama, efektyvi bei sąlyginai

saugi, tačiau ji apsiriboja tik teigiama Beta grąža, t.y. nesiekia aplenkti rinkos. Todėl taikydami vien

šią strategiją Jūs pasmerkiate save būti „vidutiniu“ investuotoju.

Tačiau kaip jau žinome, be pasyvaus varianto yra ir kitas, paprastam investuotojui daug sudėtingesnis

ir nemažai laiko reikalaujantis investavimo būdas – aktyvi investavimo strategija, kuri yra orientuota

ne tik į skirtingų turto klasių rizikos premiją (Beta grąžą) bet ir į Alpha grąžą.

Aktyvių strategijų pavyzdžiai

Pastudijavus mokslinę literatūrą galima surasti ne vieną aktyvią investavimo strategiją, kuri bent jau

„ant popieriaus“ pasiekia didesnį pelningumą negu kad tam tikras pasirinktas palyginamasis indeksas.

Aktyvios strategijos gali būti grupuojamos pagal turto klases, kaip pavyzdžiui pritaikomos akcijoms,

valiutoms, žaliavoms ar pan., pagal ekonominę situaciją, kaip pavyzdžiui kylant palūkanų normoms,

smunkant šalies BVP ir pan., ar netgi pagal turto klasių likvidumą, kaip pavyzdžiui privatus kapitalas

ar nekilnojamas turtas ir pan.

Investavimo strategija

Nesvarbu apie kokią investavimo strategiją kalbėsime, visos jos pasižymi tam tikromis bendromis

charakteristikomis bei turi aiškiai apibrėžtas investavimo taisykles.

Visų pirma investavimo strategija turi turėti labai aiškią investavimo filosofiją, kurią galima

elementariai bei logiškai paaiškinti net ir savo močiutei. Taip pat ypač svarbu tai, ar konkrečią

strategiją galima patikrinti su istoriniai duomenimis bei atlikti tam tikrus modeliavimus ar ne.

Turėdami konkrečią investavimo filosofiją, turime apsibrėžti „žaidimo lauką“, t.y. pasirinkti finansines

priemones, į kurias galėsime investuoti. Tai reiškia, kad turime nuspręsti, ar investuosime į vieną

konkrečią turto klasę, kaip pavyzdžiui akcijas, o gal viena turto klase neapsiribosime. Taip pat jei

pasirenkame vieną konkrečią turto klasę, būtų labai gerai apsibrėžti ir konkretų regioną arba netgi

konkrečią šalį.

Na ir trečias žingsnis, kai jau turime aiškią filosofiją bei investavimo instrumentus, belieka atsakyti į

klausimą, pagal kokius kriterijus priimsime investicinius sprendimus, t.y. kada, kodėl ir kokias

finansines priemones pirksime ir kada parduosime.

Taigi, jei turite atsakymus į aukščiau pateiktus 3 klausimus, galima teigti, kad namų darbus atlikote

gerai. Kitu atveju greičiausiai sprendimus priiminėsite pasikliaudami intuicija, draugų patarimais ar

„ekspertų“ įžvalgomis, tačiau kaip jau žinome, ilgainiui tokia „strategija“ pridarys daugiau žalos nei

naudos.


87

Inertiškumo investavimo strategija

Kokią aktyvią investicijų portfelio formavimo strategiją pristatysime mes? Toliau mes kalbėsime apie

inertiškumo (angl. Momentum) investavimo strategiją, kuri yra paremta labai elementaria hipoteze –

daugiausiai praeityje pabrangęs turtas turi tendenciją daugiau brangti ir artimiausioje ateityje.

Greičiausiai šiuo metu toks investavimo strategijos apibūdinimas Jums skamba per paprastai. Tačiau

netrukus susipažinsite, kokia tokios strategijos logika, kokie jos istoriniai rezultatai na ir galiausiai

kaip ja remiantis investuoti realiame gyvenime, ir labai tikėtina, kad visos Jūsų abejonės išsisklaidys.

Esminė inertiškumo strategijos prielaida yra ta, jog rinkos dažniausiai juda paklusdamos tam tikroms

tendencijomis. Pagrindinis šios strategijos tikslas – pasinaudoti besiformuojančiomis tendencijomis.

Investuojant pagal ją yra tikima, kad tos turto klasės, kurios daugiausiai brango praeityje, tikėtina ir

artimiausioje ateityje brangs daugiausiai.

Daugybė mokslinių tyrimų bei istorinių duomenų modeliniai rezultatai parodo, kad labai dažnai taip ir

nutinka. Klausiate kodėl? Atsakymas labai paprasta – rinkų judėjimas yra paremtas dviem

pagrindinėmis žmonių ydomis: baime ir godumu. Tai reiškia, kad pagrindinis šios strategijos

paaiškinimas slypi investuotojų psichologijoje.

Dauguma investuotojų savo lėšas nukreipia į tas turto klases, kurios stipriai brango pastaruoju metu

taip dar labiau „stumdami“ jų kainas į viršų. Ir atitinkamai investuotojai „pardavinėja“ tas turto klases,

kurių kainos pastaruoju metu koregavosi, taip dar labiau jas smukdydami.

Kuo ilgiau ir stipriau kyla konkrečios turto klasės kainos, tuo didesnis tiek investuotojų, tiek ir

žiniasklaidos susidomėjimas, tuo daugiau pinigų pritraukia ta turto klasė. Tačiau negalime pamiršti

esminio dalyko – didelis investuotojų susidomėjimas labai dažnai perauga į „burbulą“, kuris anksčiau

ar vėliau sprogsta, todėl yra labai svarbu turėti „atsarginį“ planą ir žinoti kada pasitraukti bei jokiu

būdu „neįsimylėti“ savo investicijų.

Investuojant pagal inertiškumo strategiją yra perkamos “stipriausios” turto klasės, o parduodamos

“silpniausios”. Vadovaujantis šia strategija dažniausiai investuojama kartu su vyraujančia rinkos

tendencija.

Inertiškumo strategijos įgyvendinimas

Kai jau susipažinome su inertiškumo strategijos filosofija, reikia pereiti prie konkrečių klausimų:

kokias turto klases pasirinksime bei kaip priiminėsime investicinius sprendimus?

Visų pirma turime nuspręsti, kokias turto klases naudosime. Siekdami paprastumo pasirinksime 4

pagrindines turto klases, apie kurias kalbėjome ankstesniame knygos skyriuje, apžvelgdami Globalų

portfelį: akcijas, obligacijas, nekilnojamą turtą bei auksą. Taip pat dar įtrauksime ir penktą turto klasę

– grynus pinigus, kuri iš esmės bus naudojama kaip tam tikras rizikos valdymo instrumentas.

Naudodami tas pačias turto klases kaip ir Globaliame portfelyje, vėliau galėsime palyginti aktyvios

inertiškumo strategijos rezultatus su pasyvia strategija, bei pamatysime ar ji sugeneruoja teigiamą

Alpha grąžą ar ne.


88

Nusprendus taikyti inertiškumo strategiją, galima drąsiai rinktis ir daug platesnį turto klasių spektrą

arba strategiją taikyti vienai konkrečiai turto klasei, kaip pavyzdžiui akcijoms, žaliavoms ar valiutoms

ir pan.

Kitas žingsnis, kurį turime žengti – tai aiškiai nusistatyti, kaip priiminėsime investicinius sprendimus,

t.y. kada ir kiek turto klasių pirksime ir kada parduosime. Šiuo atveju mes nusprendžiame, kad iš

pasirinktų penkių turto klasių kiekvieną mėnesį investuosime į dvi pačias „stipriausias“, o investicinius

sprendimus priimsime pagal pastarųjų 12 inertiškumo parodymus.

Tai reiškia, kad kiekvieno mėnesio paskutinę prekybos dieną pasirinktas 5 turto klases lyginsime pagal

praėjusių 12 mėnesių pelningumą, t.y. didžiausią 12 mėnesių grąžą sugeneravusi turto klasė bus

pirmoje vietoje, tuo tarpu sugeneravusi mažiausią grąžą (didžiausią nuostolį) bus paskutinėje vietoje.

Turėdami tokius inertiškumo reitingus kitą mėnesį lygiomis dalimis (po 50%) investuosime į dvi

inertiškiausias (daugiausiai per pastaruosius 12 mėnesių brangusias) turto klases.

Šioje vietoje vėlgi reikėtų pastebėti, kad naudojant inertiškumo strategiją drąsiai galima rinktis daugiau

skirtingų turto klasių, į kurias bus investuojama, taip pat galima naudoti skirtingus pelningumo

periodus, pavyzdžiui 3, 6 ir 12 mėnesių pokyčių vidurkį ar pan. Mes tiesiog norėjome pateikti kuo

paprastesnį pavyzdį, tuo tarpu Jūs formuodami asmeninę investavimo strategiją neturėtumėte bijoti

eksperimentuoti.

Na ir galiausiai, praėjus mėnesiui visos turto klasės turi būti iš naujo surikiuojamos pagal paskutinių 12

mėnesių pelningumą ir jei prieš tai buvusios „stipriausios“ turto klasės praranda savo pozicijas, jas

turime parduoti ir atsilaisvinusias lėšas investuoti kitur.

Tokį algoritmą kartojame kiekvieną mėnesį, be jokių išeiginių, nekreipdami dėmesio į tai, ką kalba

mūsų draugai, giminės ar finansų rinkų ekspertai. Kitaip tariant turime laikytis geležinės drausmės.

Pelningumas ir rizika

Šioje vietoje jau žinome, kokia yra inertiškumo strategijos filosofija, į kokias turto klases galime

investuoti ir netgi pagal kokius kriterijus priimami pirkimo ir pardavimo sprendimai. Dabar galime

pasirinktą strategiją sumodeliuoti su istoriniais duomenimis ir pasižiūrėti, kokie rezultatai buvo

pasiekti.

Toliau kaip tik pateikiame Globalaus portfelio bei analizuojamos inertiškumo strategijos istorinius

kainų grafikus nuo 1977 metų.

Kaip galime pastebėti iš žemiau pateikto grafiko modelinės inertiškumo strategijos vidutinis metinis

analizuojamo laikotarpio pelningumas siekė 13.9%. Tai reiškia, kad minėta strategija ne tik aplenkė

Globalų portfelį, kurio vidutinė metinė grąža siekė 9.5%, bei pasiekė teigiamą Alpha grąžą (+4.3%),

bet ir sugeneravo didesnę grąžą negu pati pelningiausia turto klasė – JAV nekilnojamas turtas

(+11.9%).


89

50

100

200

400

800

1,600

3,200

6,400

12,800

25,600

1977 1982 1987 1992 1997 2002 2007 2012

Metai

Inertiškumo strategija (+13.9%)

Globalus portfelis (+9.5%)

Inertiškumo strategija prieš Globalų portfelį

Inertiškumo strategija sugeneravo 4.3% Alpha grąžą


Tačiau kas yra dar įdomiau, inertiškumo strategijos maksimalūs nuostoliai buvo gerokai mažesni, negu

kad vadinamų rizikingų turto klasių. Tai reiškia, kad analizuojama strategija ne tik kad sugeneravo

didesnį pelną, bet ir sugebėjo tą pasiekti su sąlyginai mažesne rizika.

Šiuo atveju galime drąsiai teigti, kad analizuojamos strategijos rezultatai yra tikrai geri, tačiau kaip jau

žinome iš ankstesnių pavyzdžių, vien tik į pelningumą žiūrėti neužtenka. Todėl toliau pastudijuosime,

kaip inertiškumo strategijai sekėsi skirtingais periodais ir kokią riziką būtų patyręs investuotojas,

pasirinkęs būtent šią strategiją.

Pažvelgus į aukščiau pateiktus grafikus plika akimi būtų sunku atsakyti, kuri investavimo strategija

buvo saugesnė, o kuri rizikingesnė, tačiau net ir šioje vietoje galima teigti, kad inertiškumo strategija

buvo sąlyginai saugesnė, lyginant su pagrindinėmis rizikingomis turto klasėmis.

Analizuojant pirmąjį laikotarpį nuo 1977 iki 1981 metų matome, kad didžiąją dalį inertiškumo

strategija valdomo portfelio sudarė aukso pozicija (50%), ir kaip nekeista auksas kaip tik ir buvo pati

pelningiausia minėto periodo turto klasė.

Tada tarkime nuo 1980 iki 2000 metų, kai pasaulio ekonomika išgyveno augimą, mažėjančią infliaciją

bei palūkanų normas, pelningiausia turto klasė buvo akcijos, ir vėl inertiškumo strategijos portfelyje

akcijų pozicija buvo didžiausia (34%), tuo tarpu aukso dalis šį periodą buvo minimali ir sudarė viso

labo 10% portfelio.

Na ir galiausiai nuo 2000 iki 2009 metų akcijos buvo prasčiausia turto klasė, atitinkamai jų dalis

inertiškumo strategijos portfelyje buvo minimali (16%), tuo tarpu nekilnojamas turtas ir auksas buvo

dvi pelningiausios turto klasės, kurios atitinkamai sudarė 34% ir 28% portfelio.


90

Taigi, kaip matome, inertiškumo strategijai per visą analizuojamą laikotarpį pavyko „prisitaikyti“ prie

besikeičiančios finansų rinkų aplinkos bei atrinkti pelningesnes turto klases išvengiant

nuostolingiausių. Būtent toks ir turėtų būti aktyvios strategijos tikslas, jeigu ilgalaikėje perspektyvoje

tikimės sugeneruoti teigiamą Alpha grąžą.

Tuo tarpu lyginant inertiškumo strategijos ir Globalaus portfelio metinius pokyčius galime daryti

kelias išvadas. Visų pirma tai, kad aktyvi strategija pasyvų portfelį aplenkė tikrai ne kiekvienais

metais. Per analizuojamą 37 metų istoriją tikimybė, kad inertiškumo strategija metų bėgyje aplenks

Globalų portfelį siekė 67%.

Kitas svarbus dalykas yra tai, kad nors inertiškumo strategija ir buvo daugiau svyruojanti nei Globalus

portfelis (inertiškumo strategijos standartinis nuokrypis siekė 11.5%), tačiau nuostolingų metų skaičius

buvo absoliučiai toks pats, t.y. per visą istoriją buvo tik 3 nuostolingi metai. O kas yra dar įdomiau tai,

kad didžiausią nuostolį inertiškumo strategija patyrė 2011 metais (ne 2008 metais, kaip dauguma

rizikingų turto klasių) ir jis siekė vos -2%!

-20%

-10%

0%

10%

20%

30%

40%

19

78

19

80

19

82

19

84

19

86

19

88

19

90

19

92

19

94

19

96

19

98

20

00

20

02

20

04

20

06

20

08

20

10

20

12

20

14

Metai

Inertiškumo strategija

Globalus portfelis

Metiniai pokyčiai

Inertiškumo strategija 2/3 viso laiko aplenkė Globalaus portfelio pokyčius


Išanalizavę modelinius istorinius inertiškumo strategijos rezultatus bei palyginę juos su Globalaus

portfelio bei visų pagrindinių turto klasių rezultatais, galime drąsiai teigti, jog inertiškumo strategija

sugebėjo pasiekti teigiamą Alpha grąžą. Tačiau svarbiausia tai, kad šia strategija gali pasinaudoti

kiekvienas iš Jūsų, o norint tą padaryti kas mėnesį reikės skirti tik kelias valandas savo brangaus laiko.

Tačiau šioje vietoje turėtume perspėti, kad taikant aktyvią strategiją griežta disciplina yra vienas iš

pagrindinių veiksnių, be kurio sunku tikėtis gerų rezultatų. Būtina ne tik pasitikėti naudojama

strategija, bet ir nuosekliai jos laikytis. Juk galime turėti patį geriausią sportinio parengimo trenerį ir


91

pačią geriausią treniruočių programą, tačiau jei jos sistemingai nesilaikysite, rezultatai geriausiu atveju

bus vidutiniai.

Apibendrinimas:

1) Inertiškumo strategijos pagrindinė hipotezė – daugiausiai praeityje pabrangęs turtas turi tendenciją

daugiau brangti ir artimiausioje ateityje.

2) Inertiškumo strategijos vidutinis metinis analizuojamo laikotarpio pelningumas siekė 13.9%. Tai

reiškia, kad minėta strategija sugeneravo 4.3% Alpha grąžą bei aplenkė pačią pelningiausią turto klasę

– JAV nekilnojamą turtą (+11.9%).

3) Didžiausią nuostolį strategija patyrė 2011 metais ir jis siekė vos -2%.


92

Pabaiga

Jeigu jau perskaitėte iki šios vietos tikėtina, kad knyga „Sėkmingo Investavimo Principai“ Jums

buvo įdomi bei naudinga. Jei TAIP, kviečiame pasidalinti ja su savo draugais, kolegomis bei

artimaisiais ir taip prisidėti prie jų finansinio tobulėjimo. Dalintis>>>

Baigdami šią knygą, viską galėtume apibendrini vienu ganėtinai paprastu teiginiu: investavimas yra

labai paprastas, tačiau tikrai nėra lengvas. Visus sėkmingo investavimo principus Jūs jau žinote,

lieka klausimas, ar Jums pakaks disciplinos jų laikytis. Nepamirškite, kad didžiausias priešas

investavime esate Jūs pats.

Na o jeigu perskaitę šią knygą vis dar jaučiate, kad trūksta informacijos – nepraleiskite progos ir

apsilankykite mūsų mokymuose „Profesionalaus Investuotojo Akademija“. Čia galite pasiklausyti, ką

apie mus kalba buvę mokymų dalyviai.

Tuo tarpu jei turite pasiūlymų, komentarų ar pastabų, būtinai viską mums išsakykite:

[email protected]

Dar kartą dėkojame, kad skaitėte ir linkime sėkmingų investicijų!

Artūras Milevskis ir Lukas Macijauskas.

https://www.facebook.com/pages/Investavimaslt/180195735401174?ref=hl

http://www.investavimas.lt/mokymu-ciklas-pro-profesionalaus-investuotojo-akademija/

http://www.investavimas.lt/mokymu-ciklas-pro-profesionalaus-investuotojo-akademija/

mailto:[email protected]

Documents

Sėkmingo Investavimo Principai