VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

HUMANITARINIŲ MOKSLŲ FAKULTETAS

LITUANISTIKOS KATEDRA

Gabija Lenortavičiūtė

POEZIJOS KNYGŲ DISKURSAS LIETUVOJE 2018 METAIS

Magistro baigiamasis darbas

Literatūros kūryba, kritika ir komunikacija, valstybinis kodas 6211NX035

Literatūrologijos studijų kryptis

Vadovė doc. dr. Vijolė Višomirskytė _________ ___________ (parašas) (data)

Apginta doc. dr. Rūta Eidukevičienė _________ ___________ (parašas) (data)

Kaunas, 2021

2

Turinys

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 3

SUMMARY ........................................................................................................................................ 4

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 5

1. TEORINĖS DARBO PRIEIGOS ................................................................................................ 9

1.1. P. Bourdieu literatūros produkcijos lauko teorija ................................................................. 9

1.2. Diskurso tvarka pagal M. Foucault ..................................................................................... 10

1.3. Paratekstas – slenkstis į tekstą (G. Genette) ....................................................................... 13

2. TARP KULTŪRINĖS ORTODOKSIJOS IR EREZIJOS (LIETUVIŲ POEZIJOS

DISKURSAS 2018 M.) ..................................................................................................................... 15

2.1. Kas nutiko poezijos pasaulyje 2018-aisiais? ...................................................................... 15

2.2. 2018 m. lietuvių poezijos knygos: lauko žemėlapio braižymas ......................................... 18

2.3. Kultūrinė erezija poezijos rinkiniuose ................................................................................ 23

2.3.1 Žmogaus sudaiktinimas: Trapūs daiktai ir Įtrūkusios mėnesienos .............................. 23

2.3.2 Erdvė: Gintaro kambarys ir Prieglaudos miestai ........................................................ 30

2.3.3 Augalai: Xeranthemum ir Perikonas ........................................................................... 37

2.3.4 Žodžiai, skyrybos ženklai ir kirčiai: Veiksma-žodinė ir bendratis .............................. 42

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 48

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA ........................................................................................................ 49

PRIEDAI ........................................................................................................................................... 51

1 l e n t e l ė. 2018 m. išleistų poezijos knygų kategorijos ................................................................ 51

2 l e n t e l ė. 2018 m. poezijos knygų pavadinimų grupės................................................................ 58

3

Gabija Lenortavičiūtė. POEZIJOS KNYGŲ DISKURSAS LIETUVOJE 2018 METAIS:

Literatūros kūrybos, kritikos ir komunikacijos baigiamasis darbas / Darbo vadovė doc. dr. Vijolė

Višomirskytė / Vytauto Didžiojo universitetas, Humanitarinių mokslų fakultetas, Lituanistikos

katedra. – Kaunas, 2021. – 69 p.

SANTRAUKA

Magistro baigiamajame darbe analizuojamas 2018-tųjų metų poezijos knygų diskursas

Lietuvoje. Objektu pasirinktas 2018 m. poezijos knygų diskursas kaip galima vienų metų poezijos

istorija. Darbo tikslas – ištirti 2018 m. lietuvių poezijos knygų diskursą, kartu atidengti ir parodyti

lietuvių poezijos diskurso istoriškumą. Tyrimo šaltiniais pasirinktos 2018 m. Lietuvoje išleistos

poezijos knygos. Dėl ribotos darbo apimties sąmoningai atsiribojama nuo užsienyje leistų Lietuvių

autorių poezijos knygų, eilėraščių, publikuotų ne knygose, kritinio, akademinio diskursų. Šaltiniai

atrinkti remiantis Lietuvos integralios bibliotekos informacine sistema (LIBIS) pateiktais

duomenimis. Darbe naudojamas atokusis (distant) skaitymas, aprašomasis, analitinis,

interpretacinis, lyginamasis, statistinis metodai ir sociologinis požiūris, kuris padeda ieškoti sąsajų

tarp kūrinio ir visuomenės.

Tyrimo rezultatai parodė, kad 2018-aisiais metais daugiausiai išleista poezijos knygų

vaikams, almanachų, knygų, kuriose spausdinta ne tik poezija, bet ir proza, dailės, grafikos,

fotografijos ir kiti darbai, poezijos rinkinių, kurie išleisti autoriui jau mirus. Knygų pavadinimuose

dominuoja tėvynė, jausmai, paukščiai, gamta ir jos objektai, laikas, gyvenimas, laikas, refleksija, į

pačią kalbą. Autoriaus pozicija literatūros lauke nenulemia nei leidyklų, nei tiražo pasirikimo.

Atrinkus, susisteminus ir ištyrus 2018-aisiais metais išleistus poezijos rinkinius galima

daryti išvadą, kad poezijos lauke dominuoja kultūrinės ortodoksijos ir erezijos diskursai. Kultūrinė

ortodoksija orientuota į poeto jausmų išraišką, kalbėjimą tokiomis temomis, kaip tėvynė, jausmai,

gamta, laikas, o erezija – eksperimentavimą lingvistiniais ryšiais, formuluotėmis – refleksija į

rašytinį žodį, nusistovėjusių kultūros elementų griovimas, pasipriešinimas egzistuojančiai tvarkai.

Reikšminiai žodžiai: poezija, diskursas, 2018 metai, mikroistorija, paratekstai, dominantė.

4

Gabija Lenortavičiūtė. THE DISCOURSE OF LITHUANIAN POETRY BOOKS IN 2018:

Literary Arts, Criticism and Communication Programme Final Thesis / Supervisor prof. dr. Vijolė

Višomirskytė / Vytautas Magnus University, Faculty of Humanities, Department of Lithuanian

Studies. – Kaunas, 2021. – 69 p.

SUMMARY

In this master's thesis, the discourse of lithuanian poetry books in 2018 is analyzed. Research

object - the discoure of lithuanian poetry books in 2018 as a conceivable poetry story of a single year.

The aim of the thesis - to investigate the discourse of lithuanian poetry books in 2018, also to unveil

and show the historicity of the discourse of lithuanian poetry. Poetry books that were released in

Lithuania, in 2018 are selected as the sources for the research. Books that are not released in

Lithuania, poems, that are not publicized in books, critical, academical discourses are not included in

the thesis, due to the size limitations. The sources are selected based on the data provided by the

Lithuanian integral information system of Libraries (LIBIS). Distant reading, descriptive, analytical,

interpretative, comparative, statistical methods and a sociological perspective, which assists in

finding the interfaces between the work and the society, are all used in the thesis.

Research results show, that in 2018, the vast majority of the released poetry books, were

poetry books for children, alamancs, books, which contain not only poetry, but also prose, art,

graphics and photographs, as well as poetry books that were released after the author has already

passed away. The book titles are dominated by the homeland, feelings, birds, nature and its objects,

life, time, reflection, language itself. The author's position on the field of literature does not affect

neither the publisher, nor the number of copies.

After sorting through, systemizing and investigating the poetry books that were released in

2018, it is possible to draw a conclusion, that orthodoxical and heretical discourses are dominating

in the field of poetry. Cultural orthodoxicity is focused on the expression of the poet's feelings,

discussing themes, such as the homeland, feeling, nature, time, while heresy is focused on

experimenting with the linguistical connections, formulations - reflection towards the written word,

destruction of the settled cultural elements, opposition to the current order.

Keywords: poetry, discourse, 2018th, microhistory, paratext, dominant.

5

ĮVADAS

Diskurso sąvoka, atėjusi iš semantikos tyrinėjimų, dažnai vartojama ne tik socialinėje

erdvėje, bet ir literatūrologijoje. Ji suprantama kaip erdvė, fonas, laukas, kuris supa tiriamąjį objektą,

Kęstučio Nastopkos žodžiais, tai – „procesas, presuponuojantis sistemą“ (Nastopka, 2010). Diskursas

laikytinas modeliuojančia sistema, mat „įgyja tam tikrą reikšmės ir/ar valdymo autonomiją“

(Nastopka, 2010). Socialinis diskursas gali lemti literatūros diskurso kūrimą, aktualių visuomenėje

temų atskleidimą per literatūros kūrinius. Be abejo, kuriamas literatūrinis diskursas gali ir neveikti,

jei adresatas nesupras / neturės tokios pat arba panašios diskurso reikšmės, kaip adresantas. Tam, kad

būtų suprasta, reikia „vienijančio ir įprasminančio žiūros taško“ (Nastopka, 2010). Jei adresato ir

adresanto žiūros taškai, diskursai, bus skirtingi, tada tas pats objektas bus suprastas skirtingai ir įvyks

nesusikalėjimas, nesuvokimas, nes suvokimas „numato dviejų sakymo aktantų – sakytojo ir sakymo

adresato – sąveiką <...>. Už diskurso reikšmes vienodai atsakingi ir jo autorius, ir suvokėjas“

(Nastopka, 2010). Vadinasi ir rašytojas norėdamas būti suprastas, įdomus, aktualus privalo atsižvelgti

į socialinę erdvę, jos kuriamą diskursą.

Literatūros sociologijos požiūriu „[d]iskurso (kritinio, istorinio ir t. t.) apie meno kūrinį

kūrimas yra viena iš kūrinio atsiradimo sąlygų“ (Bourdieu, 2011, p. 281). Sulaukęs daugiau kritikų,

literatūrologų dėmesio kūrinys neretai tampa populiaresniu (tai nereiškia palankiau vertinamu). „Visi

kritikai skelbia ne tik nuomonę apie kūrinį, bet ir savo teisę kalbėti apie jį ir vertinti“ (Bourdieu, 2011,

p. 281), vadinasi kritikai taip pat tampa diskurso formuotojais. Literatūros laukas, teigia P. Bourdieu,

– kovos laukas, kuriame neieškoma laimėtojo, bet žiūrima į tendencijas ir pagal jas priimami nauji

žaidėjai (Bourdieu, 2011, p. 288-289). Kritikai, turėdami galimybę formuoti literatūros lauką pagal

formuojamą diskurso lauką gali lemti ir naujokų srautus. Naujam balsui žengti į literatūros lauką

išties nelengva. Jis privalo arba prisitaikyti prie egzistuojančios visumos, arba išsiskirti iš visų.

„Permainas inicijuoja beveik tik naujokai.“ (Bourdieu, 2011, p. 307) Norėdami būti pripažintais

dažnai jie turi įrodyti savo kitoniškumą ir taip susikurti sau vardą, atskirą savitą padėtį. Dera

paminėti, kad naujokai ne visada atitinka savo biologinį amžių. Jaunieji kūrėjai ne tik gali būti tokio

pat biologinio amžiaus, kaip senbuviai, bet ir vyresni.

O kaip vyksta su literatūros senbuviais? Ar jie neieško būdų kuo ilgiau literatūros lauke

išlaikyti savo vardą girdimą, nepaverstą triukšmu? Teoretikas Pierre Bourdieu kalbėdamas apie

literatūrines kartas pabrėžė, kad jos skirstomos pagal pripažintas ir naujai pasirodžiusias figūras,

pagal tai, kas yra pasenę ir kas yra nauja, kas yra kultūrinė ortodoksija ir erezija. Kultūrinė

ortodoksija čia yra tai, kas kultūroje jau egzistuoja iš seniau, kas kartojama metai iš metų, o erezija –

eksperimentavimas formomis, kaip pasakytų Jonathan D. Culler, kultūros griovimas. Įdomu, ar tikrai

tik literatūros naujokai imasi erezijos, o gal ir senbuviai ją naudoją tam, kad nebūtų nustumti?

6

Raymond‘as Williams‘as besigilindamas į kultūros studijas išskyrė tris elementų grupes –

dominuojančias, likusias ir naujai atsirandančias (Dominant, Residual, Emergent).

Dominuojančioji grupė sudaryta iš tų dėmenų, kurie kultūroje užima aktualią poziciją. Kalbėdamas

apie tai, kas liko R. Williams‘as šią sąvoką atskiria nuo to, kas archajiška. Bet kurioje kultūroje

egzistuoja praeities elementai. Archajiškais teoretikas laiko tuos elementus, kurie savaime

atpažįstami, kaip priklausantys praeičiai, kurie gali būti analizuojami, apmąstomi, permąstomi, o

likusiais jis vadina tuos elementus, kurie nors ir susiformavo praeityje, bet vis tiek yra aktyvūs

kultūriniuose procesuose ir galimai veiks ateityje (Williams, 1977, p. 122). Kalbėdamas apie tai, kas

kultūroje atsiranda nauja teoretikas pabrėžia, kad pirmiausia tai naujos reikšmės ir vertės, naujos

praktikos, ryšiai. Pasak jo, sunku atskirti, kas tikrai yra nauja kultūrai, o kas yra opozicija

dominuojančiajai (Williams, 1977, p. 123). Visas šias tris grupes galima taikyti ne tik tiriant kultūrą

apskritai, bet ir literatūrą (Williams, 1977, p. 122).

Ko gero, labiausiai iš visų literatūros sričių, poezija yra daugiausiai savyje talpinantis žanras.

Pasak Jonathan‘o D. Culler‘io, šiuolaikinėje teorijoje poezija – „ne tiek poeto jausmų išraiška, bet

daugiau asociatyvus ir įsivaizduojamas poveikis kalbai – eksperimentavimas lingvistiniais ryšiais ir

formuluotėmis, kuris paverčia poeziją greičiau kultūros griovėja“ (Culler 1997, p. 73). Poezijos

diskursai ne tik formuoja, bet ir griauna kultūrą. Literatūros, o konkrečiau – poezijos, diskursui šiame

baigiamajame magistro darbe tirti pasitelkiami vieneri metai. Tęsiant šio darbo autorės nuoseklų

gilinimąsi į poeziją pasirenkami tirti 2018-tieji, Lietuvos Respublikos šimtmečio, metai. Šie metai

lietuvių poezijos lauke buvo įdomūs tuo, kad Metų knygos rinkimus poezijos srityje laimėjo

debiutantė, Pirmosios knygos konkurso laureatė Greta Ambrazaitė su eilėraščių rinkiniu „Trapūs

daiktai“. Vėliau autorė apdovanota Jaunojo jotvingio premija, o rinkinys nominuotas 15min.lt metų

knygos rinkimų lietuvių grožinės literatūros penketuke.

Atriekti vienerius metus iš bendro literatūrinio lauko nėra lengva, juolab juos paversti atskiru

literatūros istorijos tarpsniu. Apie tai, kaip atskirti vienerius metus kaip istorijos periodą daugiausiai

mąstė Michael‘is North‘as. Sunku nuspręsti, kas gi yra svarbu vienerių metų istorijai, o rašant apie

dabartį, dabarties istoriškumas yra nematomas, nes nėra pakankamai nutolęs nuo dabarties taško.

Kyla sunkumų atskiriant vienerius metus iš bendros literatūros istorijos. Vienas iš sunkumų faktorių

– vieneri metai negali būti laikomi atskiru laikotarpiu, mat jie neturi savo „dvasios“ (North, 2001, p.

417). M. North‘as savo straipsnyje prisimena James‘o Chandler‘io tyrimą, kuriame jis teigia, kad net

ir vieneri metai gali suponuoti numanomą dvasią, jos atspindžius, tyrėjo mistiškai įvardinamus

dvasios „fantomus“, kas literatūros istorijoje gali būti įrašoma, kaip tam tikra dominantė,

tendencija (North, 2001, p. 416-417).

Magistro darbe naudojama sąvoka – dominantė. Remiantis Jeremy‘io Hawthorn‘o Moderniosios

literatūros teorijos žinynu, anot Prahos mokyklos teoretiko Jano Mukaržovskio, dominnantė

7

(dominant) yra sisteminis komponentų iškėlimas į priekį, aukščiausias hierarchijos komponentas.

Romanas Jakobsonas šią sąvoka siūlo apibrėžti, „kaip fokusuojantį meno kūrinio komponentą: jis

valdo, determinuoja ir transformuoja likusius komponentus“ (Hawthorn, 1998, p. 75). Pasak R.

Jakobsono, dominantė gali būti būdinga ne tik atskiram poetiniam kūriniui, bet ir tam tikros epochos

menui.

Šio magistro baigiamojo darbo objektas – 2018 m. poezijos knygų diskursas kaip galima

vienų metų poezijos istorija. Tikslas – ištirti 2018 m. lietuvių poezijos knygų diskursą, kartu atidengti

ir parodyti lietuvių poezijos diskurso istoriškumą. Tikslo siekta užsibrėžiant šiuos uždavinius:

1. apibrėžti teorines prieigas, reikalingas literatūros diskursui suvokti;

2. trumpai pristatyti 2018-taisiais metais literatūros laukui galimai reikšmingus įvykius

Lietuvoje ir pasaulyje ir atliekant statistinę analizę apžvelgti tų metų poezijos knygų

žemėlapį;

3. atsižvelgiant į paratekstus suskirstyti ir atrinkti 2018 m. išleistus poezijos rinkinius, juos

sugrupuoti;

4. gilinantis į kultūrinės ortodoksijos ir erezijos atvejus išanalizuoti ir išskirti 2018 m.

išleistuose poezijos rinkiniuose kuriamus diskursus;

5. atsižvelgiant į surinktą medžiagą išskirti dominantes ir tendencijas bei jas aprašyti

išvadose.

Šio magistro baigiamojo darbo šaltiniais pasirinktos 2018 m. Lietuvoje išleistos poezijos

knygos. Dėl ribotos darbo apimties sąmoningai atsiribojama nuo užsienyje leistų Lietuvių autorių

poezijos knygų, eilėraščių, publikuotų ne knygose, kritinio, akademinio diskursų. Šaltiniai atrinkti

remiantis Lietuvos integralios bibliotekos informacine sistema (LIBIS) pateiktais duomenimis. Visi

2018 m. išleisti poezijos rinkiniai buvo surinkti, susisteminti ir pateikti dviejose lentelėse, pateiktose

prieduose (žr. prieduose 1 l en t e l ė . 2018 m. išleistų poezijos knygų kategorijos, ir (2 l en t e l ė .

2018 m. poezijos rinkinių pavadinimų grupės).

Darbo metodai. Atokus (distant) skaitymas pasitelktas pagal paratekstus atrinkti darbo

šaltinius. Aprašomasis metodas padeda ne tik aptarti teorinę dalį, bet ir aprašyti 2018-tųjų metų

lietuvių poezijos lauką. Svarbus ir analitinis metodas – taikant teorinę medžiagą siekti kuo atidžiau

pažvelgti į vienerių metų poezijos mikroistoriją. Analizuojant konkrečius eilėraščius svarbus yra ir

interpretacinis metodas. Taip pat šiame darbe svarbus ir lyginamasis metodas, kuriuo remiantis

galima rasti 2018 m. poezijos rinkiniuose vyraujančius pasikartojimus, tendencijas, dominantes.

Statistinis – tiriamai medžiagai surinkti ir susegmentuoti. Sociologinis požiūris padeda ieškoti sąsajų

tarp kūrinio ir visuomenės, jos formuojamos socialinės aplinkos. Socialinė aplinka, jos kuriamas

diskursas gali daryti įtaką poezijos rinkinių diskursams.

8

Darbo struktūra. Baigiamąjį darbą sudaro santraukos lietuvių ir anglų kalbomis, įvadas,

dvi struktūrinės dalys, išvados, literatūros ir šaltinių sąrašas bei priedai. Pirmoji, teorijos, dalis

sudaryta iš trijų skyrių. Pirmajame gilinamasi į žymiausio prancūzų sociologo Pierre‘o Bourdieu

žvilgsnį į literatūrą, literatūros lauką, menų hierarchiją, naujokų ir senbuvių vietą literatūros lauke,

kultūrinės ortodoksijos ir erezijos sąvokas. Antrasis skyrius skirtas glaustai pristatyti Michel‘io

Foucault‘o apibūdinamą diskurso tvarką. Trečiasis skyrius orientuotas į parateksto teoriją ir jo

šalininką Gerard‘ą Genette‘ą. Antroji darbo dalis skirta analizei. Ją sudaro trys skyriai. Pirmajame

bandoma apžvelgti, kas reikšmingo literatūros istorijai nutiko 2018-aisiais metais Lietuvoje ir už jos

ribų. Antrasis skyrius skirtas atidžiau pažvelgti į 2018-aisiais metais išleistų poezijos knygų

pavadinimus. Trečiasis skyrius skirtas konkretiems poezijos rinkiniams analizuoti. Jis skirstomas į

keturis poskyrius. Pirmajame analizuojamas žmogaus sudaiktinimas Gretos Ambrazaitės „Trapūs

daiktai“ ir Kornelijaus Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“ poezijos rinkiniuose. Antrasis poskyris

skirtas erdvės diskursui Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarys“ ir Dovilės Zelčiūtės „Prieglaudos

miestai“ analizuoti. Augalų motyvais pavadinimuose sukurti Gintaro Blezgio „Xeranthemum“ ir

Rimos Juškūnės „Perikonas“ poezijos rinkiniai detaliau analizuojami trečiame poskyryje. Ketvirtasis

skirtas diskursui apie žodį apžvelgti Tautvydos Marcinkevičiūtės „Veiksma-žodinėje“ ir Mindaugo

Nastaravičiaus „Bendratyje“.

Tyrimo naujumas ir aktualumas. Atriekti metus iš bendro literatūros lauko ir juos

analizuoti pradėta dar visai neseniai. Pirmasis ėmęsis šio darbo buvo Hans‘as Robert‘as Jauss‘as.

1972 m. Konstanco universitete (pietų Vokietija, netoli Šveicarijos sienos) tyrėjas seminare pristatė

savo projektą, kuriame analizavo 1857-tųjų metų prancūzų lyrinę poeziją (North, 2001, p. 409). Tai,

kad tik XX a. pabaigoje pradėti kelti reikšmingi klausimai tiriant tam tikrą ribotą literatūros lauko

periodą, parodo, kad ši kryptis yra gan nauja. Darbų, kuriuose gilinamasi į būtent 2018 m. poezijos

diskursą – nėra.

Šis darbas tėra galimos lietuvių poezijos istorijos maža dalis, mikroistorija, vienas

elementas, kuris gali būti naudingas ne tik toliau gilinantis į 2018 m. poezijos diskursą Lietuvoje

pasitelkiant kitose medijose esančius eilėraščius, kritinį, akademinį ir kitus diskursus, bet ir gilinantis

į ilgesnio laikotarpio poezijos dominantes.

9

1. TEORINĖS DARBO PRIEIGOS

Šį tiriamojo darbo teorijos skyrių sudaro trys poskyriai. Pirmajame gilinamasi į žymiausio

prancūzų sociologo Pierre Bourdieu žvilgsnį į literatūrą ir kitus menus. Antrasis poskyris skirtas

glaustai pristatyti Michel‘io Foucault‘o apibūdinamą diskurso tvarką. Trečiasis poskyris orientuotas

į Gerard‘o Genette‘o parateksto teoriją.

1.1. P. Bourdieu literatūros produkcijos lauko teorija

Kalbėdamas apie menų hierarchiją Vakarų kultūroje, P. Bourdieu rašo, kad XVI-ajame

amžiuje poezija viešpatavo nustelbdama visus kitus menus, o štai XX-tojo pabaigoje, ekonominiu

požiūriu, poezija yra pačioje apačioje, mat jos pelnas „siauram kūrėjų ratui beveik nulinis“ (2011, p.

295). Poezija visgi skirta gan siaurai auditorijai, o siaura auditorija ir menkas ar nulinis pelnas

paverčia ją nesuinteresuota veikla. Nepaisant to, ji yra išlaikiusi savo prestižą. Poezija dar XIX a.

pabaigoje atitrūko nuo masinio skaitytojo (Bourdieu, 2011, p. 299). Poezija „gyvena karštligišku

estetinių revoliucijų ritmu, o šios amžių tėkmę skaido į ypač trumpas literatūrines kartas“ (2011, p.

300). Trumpos kartos sąlygoja tai, kad socialinis ir biologinis amžius nepriklauso vienas nuo kito –

kartos gali skirtis vos keleriais metais. Literatūrinės kartos senbuviai gali būti ir jaunuoliai, o

naujokais gali tapti ir garbingo amžiaus žmonės. Kartos skirstomos tarp pripažintų ir naujai

pasirodžiusių figūrų tam tikrame lauke, „tarp „neo“ ir „paleo“, „naujoviškų“ ir „pasenusių“; trumpai

tariant, – tarp kultūrinės ortodoksijos ir erezijos“ (Bourdieu, 2011, p. 301).

Anot P. Bourdieu, literatūros laukas – kovos laukas, kuriame neieškoma laimėtojo, bet

žiūrima į tendencijas ir pagal jas priimami nauji žaidėjai (p. 288-289). Kūrinių visuma nuolat plečiasi.

Naujokai į literatūros lauką dažniausiai patenka parodijuodami vyraujantį mąstymo būdą. Parodija

gimsta ne tik mėgdžiojant kažką kitą, bet ir, kaip teigia Pierre Bourdieu, kai „vienam lauko poliui

priklausantis kūrinys pateikiamas kitame lauko poliuje esančiai auditorijai“ (2011, p. 276). Apskritai,

įžengimas į bet kokį lauką naujokui – tikras iššūkis. Dažnai šie būna nesuprasti, neįvertinti. Tačiau

nutinka ir priešingai. Tam, kad jaunasis kūrėjas būtų pastebėtas P. Bourdieu teigimu, jis privalo

stipriai išsiskirti iš kitų, kalbėti socialiai aktualia tema (2011, p. 276-277). Dažniausiai permainas

inicijuoja naujokai. Norėdami būti pastebėti, jie turi išsiskirti, „užimti atskirą savitą padėtį, jie turi

įrodyti savo kitoniškumą, kad apie jį sužinotų ir jį pripažintų kiti“ (Bourdieu, 2011, p. 307). Naujokai

turi susikurti sau vardą, kad būtų pastebėti. Net ir įžengus į literatūros lauką negalima tikėtis sėkmės,

mat „[l]iteratūros ar meno laukas – tai jėgų laukas, o kartu jis – ir kovos laukas, kuriame siekiama tą

jėgų pasiskirstymą pertvarkyti ar išlaikyti“ (Bourdieu 2011, p. 275). Lauko dalyviai stengiasi arba

išlaikyti bendrą tendenciją, kalbėti aktualia tema, arba iškelti naują, negirdėtą idėją, kuri sukeltų

perversmą esamai tvarkai. „Kūrinio <...> reikšmė kinta automatiškai sulig kiekvienu pasikeitimu

10

lauke, kuriame jis pateikiamas“, rašo P. Bourdieu (2011, p. 303). Jei lauke įsivyrauja tam tikra

tendencija, to neatspindintis kūrinys automatiškai turėtų tapti mažiau aktualus ar mažiau pastebimas,

nebent tendencijos neatitinkantis kūrinys būtų aktualus ir stipriai išsiskiriantis iš kitų. Kūrinių,

esančių tam tikrame lauke, jėgų pasiskirstymas nuolat kinta, jis nėra stabilus.

Kūrinį visuomet gaubia kontekstas. Net sunku įsivaizduoti, kiek daug informacijos supa

vieną ar kitą kūrinį. O nekreipiant į tai dėmesio nukenčia kūrinio suvokimas – „atplėšti nuo visko,

kas juos [kūrinius – G. L.] siejo su konkrečiais gyvenamojo meto debatais <...>, jie nuskurdinami ir

pastūmėjami intelektualizmo ar tuščio humanizmo link“ (Bourdieu 2011, p. 277). Tam, kad kūrinys

būtų pilnai suprastas reikia ne tik gilintis į jį, atsižvelgti į padėtį lauke, kuriame jis egzistuoja, bet ir

žvelgti į jo atsiradimo aplinkybes, epochos dvasią, taip mažiau nukentės jo suvokimas.

1.2. Diskurso tvarka pagal M. Foucault

Michel’is Foucault inauguracinėje paskaitoje, Prancūzijoje, dar 1970 m. gruodį kalbėdamas

apie diskursą ir jo tvarką yra sakęs, kad „kiekviena visuomenė kontroliuoja, daro atranką, organizuoja

ir perskirsto diskurso gamybą“ (1998, p. 7). Diskursas nėra gimstantis savaime – jį formuoja aplinka.

M. Foucault išskyrė kelias diskurso formavimo galimybes. Diskursui reguliuoti yra naudojamos, M.

Foucault įvardintos pašalinimo procedūros. Pirmiausiai įvardyta procedūra – draudimas (Foucault,

1998, p. 7). Visiems suvokiama, kad kalbėti reikia derinantis prie temos, aplinkos, supančių žmonių

ir jų interesų. Taip vyksta ir su literatūra. Objekto tabu, aplinkybės ritualas, privilegijuota arba

išimtinė kalbančiojo teisė sąveikauja ir kuria sietą, kuris padeda formuoti diskursą (Foucault, 1998,

p. 8). Antroji išskiriama galimybė reguliuoti informaciją – perskirstyti ir atmesti. Čia M. Foucault

pateikia labai įdomią proto ir beprotystės priešpriešą. Jis teigė: „viduramžiais beprotis buvo tas, kurio

diskursas negali cirkuliuoti taip kaip kitų diskursai. Jo žodis kartais laikomas niekiniu ir

negaliojančiu: jis nėra nei teisus, nei svarbus“ (1998, p. 8). Nepaisant to, viduramžiais bepročiui buvo

priskiriamos išskirtinės galios – sakyti tiesą, pranašauti ateitį, pateikti neigiamas interpretacijas.

Formuojant diskursą, tiksliau norint jį formuoti vienam ar kitam palankų, protu ir beprotyste gali būti

manipuliuojama. Bepročio diskursas paprasčiausiai gali būti paverstas triukšmu, kas būdavo daroma

viduramžiais (Foucault, 1998, p. 9). Trečias išskiriamas aspektas yra valia žinoti. Čia atsiranda

informacijos valdymas, kiek primenantis pašalinimo procedūrą. M. Foucault teigia, kad „ši perskyra

susiklostė istoriškai“ (1998, p. 11). Jis teigia, kad dar VI a. graikų poetai teisingu diskursu laikė tą

diskursą, kurį ištarė turintis tam teisę ir besilaikantis ritualo (Foucault, 1998, p. 11). Dera pastebėti,

kad tiek pašalinimo, tiek perskirstymo ir atmetimo procedūras vykdydavo per trečiąją – valią žinoti.

Turintieji teisę šalinti / perskirstyti / atmesti tą ir darydavo (Foucault, 1998, p. 14). Dar ir dabar mes

matome tiesą, bet nieko nežinome apie valią jai.

11

Be šių pagrindinių diskurso formavimo galimybių M. Foucault išskyrė dar ir kitą grupę

procedūrų, kurios veikia iš vidaus – „čia diskursus kontroliuoja patys diskursai“ (1998, p. 15). Šios

procedūrų grupės atlieka klasifikavimo, tvarkymo, padalijimo vaidmenis. Pirmiausiai apibrėžiamas

yra komentaras. Prancūzų mąstytojas mano, kad nėra visuomenės, neturinčios svarbių pasakojimų,

kurie yra nuolat perpasakojami: „kiekvienoje visuomenėje neišvengiama savotiško diskursų

susisluoksniavimo: yra diskursų, kurie „sakomi“ ir kuriais keičiamasi diena iš dienos, kurie išnyksta

kartu su jų išsakymo aktu <...>, kurie, nors ir suformuluoti, ir toliau išsakomi, yra jau išsakyti ir turi

dar būti pasakyti“ (Foucault, 1998, p. 15-16). Tokiais gali būti laikytini religiniai, juridiniai, taip pat

literatūriniai ir iš dalies moksliniai tekstai. M. Foucault pastebi, kad pasitaiko tokių atvejų, kai svarbūs

tekstai tiesiog pasimeta, o tokiu atveju jų vietą užima komentarai. Komentarai, jo nuomone, vaidina

dvigubą vaidmenį – jie „leidžia konstruoti (ir konstruoti be galo) naujus diskursus <...>. Kita vertus,

komentarui belieka, kad ir kokia metodologija naudojantis, galiausiai pasakyti tai, kas tyliai jau buvo

pasakyta ten“ (Foucault, 1998, p. 17) – kitaip tariant – perpasakoti. Nauja tampa ne tai, kas pasakyta,

bet tai, kad yra sakoma, pakartojama.

Dar vienas išskirtas diskurso išretinimo principas – autorius. Čia kalbama ne apie ištarusį

ar parašiusį tekstą individą, bet apie autorių, „kaip diskursus grupuojantį principą, jų reikšmes

vienijantį pradą, jų rišlumo židinį“ (Foucault, 1998, p. 18). Viduramžiais mokslinio diskurso sferoje

kūrinio priskyrimas autoriui buvo vertinamas kaip tiesos kriterijus, vėliau, XVII a. ši funkcija vis

silpnėja: „autoriaus principas reikalingas tik tam, kad teorema, efektas, pavyzdys, sindromas gautų

pavadinimą“ (Foucault, 1998, p. 19). Literatūriniame diskurse priešingai – autoriaus funkcija stiprėja:

„visų tų pasakojimų, dramų ar komedijų, kurioms viduramžiais buvo leista cirkuliuoti bent iš dalies

anonimiškai, dabar [XX a. pabaigoje – L. G.] klausiama (ir reikalaujama atsakyti), iš kur jos atsirado,

kas jas parašė; iš autoriaus reikalaujama jausti atsakomybę už parašyto teksto vienybę; jo prašoma

atskleisti ar bent pačiam žinoti slaptą, jo tekstuose glūdinčią prasmę; tikimasi, kad jis artikuliuos juos

pačiu savo gyvenimu ir patirtimi, realia, juos gimstant regėjusia istorija“ (Foucault, 1998, p. 19). Iš

autoriaus reikalaujama būti tarpininku tarp sukurtos fikcijos ir tikrovės. Individas, rašydamas tekstą

jau imasi autoriaus funkcijos –„tai, ką jis rašo, ir tai, ko nerašo, tai, ką jis apmeta kaip kūrinio eskizą,

kas ir skubriausią juodraštį, ir tai, ką jis galiausiai meta šalin ir kas išnyks kaip kasdienės šnekos, –

visą šį skirčių žaismą lemia autoriaus funkcija“ (Foucault, 1998, p. 20).

„Reikėtų pripažinti, kad tai, ką vadiname ne mokslais, o „disciplinomis“, pateikia dar vieną

ribojimo principą“, rašo M. Foucault (1998, p. 20). Disciplinos principas savo sandara yra priešingas

komentaro ir autoriaus principams, mat čia yra priskiriama tam tikra sritis, metodų visuma, teisingais

laikomi teiginiai, taisyklės, apibrėžtys, technikos, įrankiai, kurių nereikia atkartoti ar iš naujo atrasti

(Foucault, 1998, p. 20-21). M. Foucault pabrėžia, kad „kiekvieną discipliną sudaro ne vien tik tiesos,

bet ir klaidos, kurios nėra šiaip nuosėdos ar svetimkūniai, o atlieka daug pozityvių funkcijų; istorijos

12

tėkmėje jų vaidmuo veiksmingas ir dažnai neatsiejamas nuo tiesų atliekamo vaidmens“ (1998, p. 21).

Kaip pavyzdį autorius pateikia mediciną ir botaniką. Medicina, kaip disciplina, nėra vien tik teisingų

pasakymų apie ligą visuma, lygiai taip pat, kaip literatūrologija nėra vien tik teisingas kūrinio žanro

įvardijimas. M. Foucault pabrėžia ir tai, kad teiginys ne tik turi priklausyti disciplinai, bet turi būti

sukurtas pasitelkiant tam tikro apibrėžto tipo sąvokinėmis ar techninėmis priemonėmis. XIX-ajame

amžiuje „teiginys nebūdavo medicininis, atsidurdavo anapus medicinos ir buvo laikomas individualia

fantazija arba liaudies vaizduotės vaisiumi, jeigu aprėpdavo ir metaforiškas, ir kokybines, ir

substancines sąvokas (pavyzdžiui, „užkietėjimas“, „įaudrinti skysčiai“ arba išdžiovinti kietieji

kūnai“); kita vertus, teiginys galėjo, netgi turėjo telktis ir metaforiškas sąvokas, jei jis buvo pagrįstas

kitu modeliu – šiuo atveju funkciniu ir psichologiniu (pavyzdžiui, „suerzinimas“, „uždegimas“ arba

„audinių išsigimimas“) (Foucault, 1998, p. 22).

Diskursams kontroliuoti išskiriama ir trečio tipo procedūrų grupė. M. Foucault čia priskiria

kuriamą žaidimą. Žaidžiantiesiems yra nustatomos tam tikros sąlygos, taisyklės tam, kad būtų

praretinti žaidėjai (kalbantieji) ir taip „diskurso tvarka bus neprieinama tam, kas netenkina

reikalavimų arba iš pat pradžių nėra diskursui tinkamas“ (Foucault, 1998, p. 25). Apribojimai sudaro

sistemų formą, kurią galima pavadinti ritualu. „Jis nurodo, kokie gestai, elgsenos, aplinkybės ir koks

ženklų vienetas turi lydėti diskursą“ (Foucault, 1998, p. 27). Ritualo neįmanoma atsieti nuo religinių,

juridinių, teisinių diskursų. Diskursyvinės bendrijos funkcionuoja kiek kitaip. Jos turi išsaugoti

diskursus arba juos gaminti, bet cirkuliuoti jiems leidžia tik griežtai uždaroje erdvėje (Foucault, 1998,

p. 27). M. Foucault kaip pavyzdį pateikia kažkada gyvavusius rapsodus, kurie vieninteliai uždaroje

grupėje ne tik žinojo poemas, bet jas mokėjo deklamuoti mintinai, o prireikus ir transformuoti (1998,

p. 27). Šiais laikais diskursyvinių bendrijų beveik nebeliko. Iš dalies jas priminti gali rašytojai – „[j]uk

rašytojas nuolatos pabrėžia, kaip jo darbas skiriasi nuo kitų kalbančių ar rašančių subjektų veiklos,

pabrėžia nenykstamą savojo diskurso pobūdį, jau senokai teigia pamatinį „rašymo“ išskirtinumą,

tvirtina esant asimetriškumo tarp „kūrybos“ ir kitoniško kalbos sistemos panaudojimo – jau vien tokie

teiginiai <...> rodo, kad esti tam tikra „diskursyvinė bendrija“ (Focault, 1998, p. 28). Iš pirmo

žvilgsnio priešingybė pastarosioms galėtų būti doktrinos (politinės, religinės, filosofinės). Ji „linkusi

sklisti, ir individai, kurių skaičius neribojamas, apibrėžia savo abipusę priklausomybę, dalindamiesi

tą patį diskursų korpusą“ (Foucault, 1998, p. 28-29). Pamatinė doktrininių mechanizmų dalis – erezija

ir ortodoksija. M. Foucault pažymi, kad „doktrina atsižvelgia į kalbančius subjektus ir suabejoja jų

pasakymais, nes ji visuomet ženklina, manifestuoja ar palaiko kokią nors priklausomybę –

priklausomybę klasei, socialinei aplinkai ar rasei, tautybei ar interesų ratui, kovos, maišto,

pasipriešinimo ar santaros klanui“ (1998, p. 29. Doktrina verčia kalbančius subjektus koreliuoti su

diskursais. Dar vienas įvardytas M. Foucault skyrimas – socialinis nusavinimas. „Kad ir kiek

tvirtintume, jog švietimas turi būti priemonė, kuris visuomenėje, panašioje į mūsiškę, kiekvienam

13

individui atveria kelią į bet kokio tipo diskursą, visi puikiai žinome, kad švietimo paskirstymas, – tai,

ką jis leidžia ir ką draudžia, – yra paženklintas nuotolių, priešybių ir socialinių kovų. Kiekviena

švietimo sistema yra politinis kelias reikiamu būdu nusavinti diskursus su visais juos lydinčiais

žinojimo pavidalais ir galiomis“ (Foucault, 1998, p. 30). Reguliuojančių diskursą dėmenų yra daug.

Jie dažniausiai tarpusavyje yra susiję, sudaro įvairias struktūras ir veikia kartu.

Visi M. Foucault išskirti draudimai, ribojimai formuojami taip, tarsi „siektume bent iš dalies

suvaldyti veržlų diskurso dauginimąsi“ (1998, p. 34). Diskursai nuolat kuriasi ir yra kuriami, jie plinta

visose gyvenimo srityse, todėl kylanti baimė „viso to neaprėpiamo, nepabaigiamo ir nesuvaldomo

diskurso gaudesio“ verčia juos bandyti suvaldyti (Foucault, 1998, p. 34). Norint, kaip rašo M.

Foucault, ne pašalinti, o pažaboti šią baimę turime „vėl suabejoti mūsų valia žinoti, grąžinti diskursui

įvykimo matmenį ir atimti iš signifikanto jo suverenumą“ (1998, p. 34).

1.3. Paratekstas – slenkstis į tekstą (G. Genette)

Gerard‘as Genette‘as, pirmasis tai, kas yra naratyvo išorėje, kur yra kaip nors susiję su pačiu

naratyvu, pavadino paratekstu (Abbott, 2008, p. 27). H. Porter‘is Abbott‘as analizuodamas G.

Genette‘o įvardytą paratekstą rašo, kad šiais gali būti ne tik tekstas – antraštinis lapas, titulinis,

pavadinimai, išnašos, bet ir vizualiniai intarpai – paveikslėliai, nuotraukos, grafika (2008, p. 26).

Enciklopedijoje Routledge Encyclopedia of Narrative Theory (RENT) kaip pavyzdžiai naratyvams

suprasti pateikiami romanai. Paratekstui priskiriami pavadinimai, antraštės ir paantraštės, epografai,

dedikacijos, pratarmės, pabaigos žodžiai, puslapis, kuriame nurodomos autorinės teisės, viršelyje

esantys tekstai ir jo apipavidalinimas (Gorman, 2005, p. 419).

Pats G. Genette‘as kalbėdamas apie paratekstus teigia, kad jie tekstą papildo, praplečia,

pristato (Genette, 1997, p. 1) tekstą. Paratekstai yra tai, kas leidžia tekstui tapti knyga ir būti pasiūlyta

skaitytojams, jie lyg tarpinė zona tarp to, ką matome ir to, kas yra tekste (Genette, 1997, p. 1-2).

Paratekstai gali paskatinti skaitytojus rinktis knygą. Patrauklus viršelis, intriguojantis pavadinimas ar

žinomo autoriaus vardas ant knygos daug labiau gali gundyti skaitytoją nei neišvaizdaus viršelio,

banalaus pavadinimo, nežinomo autoriaus kūrinys. G. Genette‘as teigia, kad „tekstas be parateksto

neegzistuoja ir niekada neegzistavo. Paradoksalu, bet paratekstas egzistuoja ir be teksto“ (Genette,

1997, p. 3). Tiesa, tokie atvejai būna atsitiktiniai, kai pranyksta ar pasimeta tekstas ir apie jį žinoma

tik iš pavadinimo ar kitų parateksto elementų. Teoretikas paratekstus skirsto į dvi grupes –

peritekstus ir epitekstus. Peritekstais laikytini tie elementai, kurie yra prie teksto – pavadinimas,

antraštė, paantraštė, skyrių pavadinimai, autorius, informacija apie leidyklą ir panašiai, o epitekstais

laikytina informacija apie tekstą, kuri nėra knygoje – interviu su autoriumi, knygų recenzijos,

apžvalgos, laiškai ir kita (Genette, 1997, p. 4-5). Paratekstai gali ne tik bet kada atsirasti, bet ir išnykti.

Tai gali lemti autoriaus sprendimas, išorinė leidyklų, spaustuvių įtaka, aktualumas. Redaguojant

14

daugelį klasikinių kūrinių ir pritaikant juos kitam laikotarpiui jų pavadinimai trumpinami. Kiekviena

knygos redakcija lemia paratekstų gyvavimo laiką (Genette, 1997, p. 6). Įdomu tai, kad beveik visi

paratekstai yra tekstualūs, tai yra sudaryti pasitelkiant žodžius. G. Genette‘as teigia, kad „jei jis

[paratekstas – L. G.] yra tekste, vadinasi jis yra teksto dalis“ (Genette, 1997, p. 7). Paratekstas gali ne

tik koduoti žinutę, bet ir faktą – autoriaus amžių rašant knygą, lytį, istoriškumą.

Teoretikas paratekstus skirsto ir pagal kitas charakteristikas į mažiau reikšmingus (more

trivial) ir pagrindinius (basic) paratekstus. Mažiau reikšmingi paratekstai yra autoriaus priklausymas

įvairioms sąjungoms, įvairūs literatūriniai laimėjimai, o pagrindinių, svarbesnių, paratekstų

pavyzdžiu galėtų būti darbą supantys ir daugiau ar mažiau paaiškinantys ar pakeičiantys jų reikšmę

numanomi (implict) kontekstai, kurie supa patį tekstą (Genette, 1997, p. 7). Numanomi kontekstai

gali būti autoriniai, standartiniai, istoriniai ir panašiai.

Ne visi skaitytojai pastebi ir susipažįsta su tokiais parateksto elementais, kaip nuopelnai,

autoriaus amžius, autoriaus lytis, vardas ir panašiai. G. Genette teigia, kad tie skaitytojai, kurie žino

daugiau ne tik apie pačią knygą, bet ir apie autorių, kūrinį perskaitys kitaip nei tie, kurie tų žinių

neturi (Genette, 1997, p. 8). Kai kurie iš šių paratekstų yra paliekami kurti su knygos leidyba

nesusijusiems asmenims. Įžanginiai žodžiai dažniausiai būna arba autoriaus, arba leidėjo, tačiau

pasitaiko atvejų, kai jie paliekami kitam autoriui, apibūdinančiam knygos autoriaus kūrinį, kūrybą,

kartais šią vietą užpildo kažkieno imtas interviu iš autoriaus.

Paratekstai gali ne tik informuoti skaitytoją, bet ir teikti jam skaitymo instrukciją. Yra knygų,

kurios gali būti skaitomos keliais būdais. Tokiu atveju jose būtinai bus pateiktas paratekstas,

nurodantis keliais ir kokiais būdais galima skaityti. G. Genette rašo, kad knygoje gali būti nurodyta

ir ką galima praleisti. Tokio parateksto paskirtis „atverti reikšmę“ (Genette, 1997, p. 11).

Kiekvienas paratekstas turi savo funkcijas ir savo istoriją. Vieni iš jų, teigia G. Genette „seni

kaip pati literatūra“ (Genette, 1997, p. 14), kiti atsirado kartu su žurnalistikos pradžia, moderniaja

medija. Kai kurie bėgant laikui dingo ir jų vietą užėmė kiti, geresni ar blogesni jų analogai (Genette,

1997, p. 14). Teoretikas pabrėžia, kad kai kurie elementai gali būti mažiau svarbūs ar visai

nereikšmingi kitose kultūrose, o tie elementai, kurie aktualūs kitoms kultūroms europiečiams gali

pasirodyti visiškai nereikšmingi (Genette, 1997, p. 404).

15

2. TARP KULTŪRINĖS ORTODOKSIJOS IR EREZIJOS

(LIETUVIŲ POEZIJOS DISKURSAS 2018 M.)

Šią baigiamojo magistro darbo analizės dalį sudaro trys skyriai. Pirmasis skirtas apžvelgti

2018-tųjų metų reikšmingesniems literatūrai įvykiams Lietuvoje aptarti. Antrasis skyrius skirtas

remiantis LIBIS duomenimis aptarti vienerių metų poezijos knygų pavadinimus. Trečiajame skyriuje

gilinamasi į konkrečius poezijos rinkinius. Šis skirstomas į keturis mažesnius poskyrius pagal temas.

2.1. Kas nutiko poezijos pasaulyje 2018-aisiais?

2018-tieji literatūros lauke buvo išskirtiniai metai. Kaip žinia, šie metai buvo paskelbti

Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metais. Galimai dėl šios priežasties literatūroje padaugėjo

knygų, kuriose rašoma apie tėvynę, gimtinę, Lietuvą. Puikiausias to pavyzdys galėtų būti Lietuvos

Nepriklausomybės akto originalą Vokietijos užsienio reikalų ministerijos archyve radusio Vytauto

Didžiojo universiteto profesoriaus Liudo Mažylio debiutinė grožinė knyga „99 metai po įvykio“.

Minint 100-asias metines Vilniaus knygų mugė buvo pavadinta „Skaitau Lietuvą – skaitau pasaulį“.

Kontrastinga, bet literatūros pasaulyje neišvengta akibrokštų: Lietuvoje – tuščias vasario mėnesio

„Literatūros ir meno“ numeris, neteikiama „Varpų“ literatūrinė premija; pasaulyje – neįteikta Nobelio

literatūros premija.

Žvelgiant į 2018-tųjų metų premijas, apdovanojimus, konkursus poezijos srityje, galima

teigti, kad poezija nebuvo užmiršta. Jono Aisčio literatūrinė premija atiteko Edmundui Janušaičiui už

poezijos rinkinį „Debesų sala“, Antano Baranausko literatūrinė premija – Vladui Braziūnui už rinkinį

„Lėtojo laiko aky“, Bernardo Brazdžiūno literatūrinę premiją gavo Erika Drugnytė su poezijos

rinkiniu „Patria“, Zigmo Gėlės literatūrinė premija atiteko poezijos knygos „Apie reiškinius“ autoriui

Dovydui Grajauskui. Daivai Čepauskaitei už poezijos rinkinį „Baisiai gražūs eilėraščiai“ buvo

suteikta Jotvingių premija, Antanui A. Jonynui už „Šermukšnis. Pylimo gatvė“ suteikta Antano

Miškinio premija, Algimantui Mikutai už poezijos rinkinį „Kelias į Laumes“ suteikta Dionizo Poškos

premija. Sigitas Poškus už eilėraščių, trumpų istorijų vaikams, tėvams ir seneliams knygas

„Varškėčių skaitiniai“, „Uogienės skaitiniai“, „Palėpės skaitiniai“, „Bambuko pagaliukai“ bei

„Baltijos valdovė“ pelnė Ievos Simonaitytės literatūrinę premiją. 2018-tųjų metų kūrybiškiausios

knygos rinkimus, organizuojamus Lietuvos literatūros ir tautosakos instituto, laimėjo Kornelijus

Platelis su savo poezijos rinkiniu „Įtrūkusios mėnesienos“, Poezijos pavasario laureatu tapo Almis

Grybauskas su poezijos rinkiniu „Toli blizga“. Bene žymiausias poezijos rinkinys buvo Gretos

Ambrazaitės „Trapūs daiktai“. Mergina šiuo rinkiniu ne tik laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos

16

organizuotame Pirmosios knygos konkurse, bet ir Metų knygos rinkimuose poezijos kategorijoje,

vėliau gavo ir Jaunojo jotvingio premiją.

Per vienerius, 2018-tuosius, metus Lietuvoje, LIBIS duomenimis, išleista kiek mažiau, nei

keturi šimtai skirtingų pavadinimų poezijos knygų – paieškoje nurodžius raktinius žodžius „poezija,

eilėraščiai“ lietuvių kalba, rasta 364 pozicijos. Iš jų ne Lietuvoje lietuvių kalba išleistų knygelių – 8.

(žiūrėta 2021 02 15). Tiek poezijos knygų atidžiai išanalizuoti viename magistro baigiamajame darbe

neįmanoma, todėl knygos buvo atsirinktos skirstant jas į kelias kategorijas dvejose lentelėse – 1

l en t e l ė , 2 l en t e l ė – pateiktuose prieduose.

Pirmiausia į pirmąją lentelę (1 l en t e l ė . 2018 m. išleistų poezijos knygų kategorijos, žr.

prieduose p. 51) iš sąrašo buvo atrinktos vaikams skirtos knygelės. Jų buvo didžiausias skaičius –

48. Dažnai eilėraščių knygelės buvo leidžiamos kartu su įvairiomis ugdomosiomis užduotėlėmis,

spalvinimui skirtais piešiniais. Viena knyga iš sąrašo buvo skirta jaunimui. Nors 2018-tieji nebuvo

paskelbti Tarmių metais, tačiau buvo išleistos net 6 poezijos rinktinės, parašytos tarmėmis –

aukštaičių, aukštaičių-uteniškių, dzūkų, žemaičių. Įdomu tai, kad suvalkiečių tarme tais metai

nepasirodė nei vienas rinkinys. 11 knygų pateko į proginių kategoriją. Daugiausiai tarp proginių

knygų buvo skirta Lietuvos 100-mečiui paminėti, Vlado Burago atminimui. Be šių į sąrašą buvo

įtrauktos knygos, skirtos Juozo Radvilos, Irenos Rudzinskienės jubiliejaus progai paminėti,

Švenčionių vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 515-osioms metinėms. 2018-tųjų poezijoje

būta ir humoro, satyros. Čia buvo priskirtos 5 knygos, tarp kurių viena sesers artėjančio 90-mečio

progai paminėti, nešvankios eilės prieš valdžią. Dar vieną didelę grupę sudaro rinkiniai – poezijos ir

prozos, grafikos, straipsnių, tapybos, nuotraukų knygos. Čia priskirtos 48 pozicijos.

Per metus Lietuvoje pasirodė nemažai ir almanachų. Jie buvo smulkiau suskirstyti į kelias

grupes. 5 almanachus išleido krašto kūrėjai – raseiniškiai, molėtiškiai, Žygaičių, Skuodo krašto

gyventojai. Kiek daugiau – 16 – išleido tam tikros bendruomenės. Tarp jų – nereginčiųjų, aklųjų,

Facebook grupės „Gražios eilės, mintys, žodžiai“, Suvalkijos soc. globos namų, VU filosofijos

fakulteto, kūrybinės raiškos asociacijos „Branduma“, Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“,

Skapiškio literatų grupės „Liktarna“, šventupiečių bendruomenės. Buvo leidžiami ir konkursų,

festivalių, tokių, kaip „Poezijos pavasaris“, „Poetininis Druskininkų ruduo“, „Baltojo balandžio

sugrįžimas“, „Humoro medis“ almanachai. Tokių almanachų – 10. Du almanachus 2018-aisiais

išleido jaunimas – gimnazijos moksleiviai.

Iš 364 paieškos rezultatų atskirta viena monografija apie Jono Juškaičio kūrybą. Taip pat į

atskiras lentelės dalis pateko du haiku poezijos rinkiniai ir vienas aforizmų. Per vienerius metus

nedaug išleista pakartotinių tiražų – vos 3 knygos. Į atskirą grupę atrinkti bendraautorių kūriniai.

Jų sąraše yra du. Kur kas didesnę lentelės dalį užima mirusių autorių poezijos rinkiniai. Net 21

knyga išleista po autoriaus mirties. Įdomu tai, kad Lietuvoje leidžiami ir dvikalbiai poezijos rinkiniai.

17

Į lentelę pateko 9 knygos, kurios yra parašytos lietuvių ir rusų, anglų, italų, prancūzų, lenkų bei latvių

kalbomis. Iš daugiau nei pusketvirto šimto kūrinių 2018-aisiais verstinių vos 4.

Apžvelgus pirmojoje lentelėje pateiktus duomenis galima teigti, kad didžiausią dalį išleistos

poezijos 2018-aisiais metais sudaro vaikams skirtos knygelės, poezijos ir prozos, fotografijos, dailės

kūrinių rinkiniai, almanachai ir poezijos rinkiniai, išleisti jau mirus autoriui. Tai, kad per metus išleisti

364 skirtingi poezijos rinkiniai parodo, kad lietuviai gausiai rašo ir leidžia poeziją. Nežinia, ar dėl

vertimo sunkumų, ar dėl užsienio poezijos nepritapimo lietuvių literatūros lauke, ar dėl menko pelno

leidyklos nesuinteresuotos leisti verstinę poeziją.

Knygos leidžiamos dėl daugybės priežasčių. Ko gero viena iš jų – įamžinti save, palikti

dalelę savasties, patyrimo ateinančioms kartoms. Nemažai debiutiniais autoriais 2018-aisiais metais

tapo vyresnio amžiaus žmonių. Štai, kad ir Liongina Šovienė (g. 1933 m.) (žr. prieduose, antroji

lentelė, p. ) savo debiutinę knygą „Širdies aidas“ išleido tik būdama tik 85-erių, kai tuo tarpu porą

metų vyresnis Jonas Jakštas (g. 1931 m.) tais pačiais metais išleido 25-tąją poezijos knygą „Ar

girdite?“.

Peržvelgus visus 2018 m. išleistus poezijos rinkinius galima matyti, kad poeziją leidžia labai

didelis kiekis įvairių leidyklų. Dažniausiai jau literatūros lauke stipriai įsitvirtinę autoriai renkasi

žymesnes, didesnes leidyklas ir spaustuves, tokias kaip BALTO leidybos namai, LRS leidykla,

leidykla Alma littera, kiek mažesnes – Kauko laiptų leidyklą, Vitae Literą, Printeją, o tie, kurių siekis

tik įsiamžinti – renkasi nišines – Utenos, Alytaus, Šiaulių ir kitas spaustuves. Leidybos milžinė Alma

littera, kuriai priklauso bene didžiausias knygynų tinklas Lietuvoje (Pegasas) 2018-aisiais metais

išleido tik vieną poezijos rinkinį. Bene daugiausiai 2018-aisiais metais poezijos išleidusios leidyklos

buvo Printėja. Ji poezijos lauką papildė beveik trisdešimčia rinkinių. Neseniai įsikūrę BALTO

leidybos namai, kuriems priklauso internetinis ir fiziniai knygos.lt knygynai, Kauno leidykla Vitae

Litera, Utenos spaustuvė, per 2018 m. išspausdino daugiau nei po 10 skirtinų pavadinimų poezijos

knygų. Kiek mažiau nei 10 knygų per analizuojamus metus išleido leidyklos Homo liber, Kauko

laiptai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Tais metais leidykla Vaga neišleido nei vienos poezijos

knygos. Be abejo, leidyklos pasirinkimą gali lemti ir įvairios dotacijos, stipendijos, paskatinimai.

2018-aisiais metais Lietuvos kultūros taryba rėmė ir skatinamąsias stipendijas suteikė šiems

poetams, kurių knygos pasirodė tais pačiais metais: Aidui Jurašiui knygos ir pjesės vaikams,

eilėraščio rinkinio ir istorinės pjesės sukūrimui; Tautvydai Patackienei (Marcinkevičiūtėi) poezijos

knygai ir pasakai vaikams išleisti. Dera priminti, kad stipendijos, dotacijos, paskatinimai gali būti

suteikiami daug anksčiau, nei išleidžiama knyga, o 2018-aisiais skirti finansavimai gali būti suteikti

būsimiems ateinančių metų kūriniams.

Įvairios dotacijos, paskatinimai, stipendijos gali lemti ir knygų tiražus. Įdomu dar ir tai, kad

knygų tiražai pasirenkami nepriklausomai nuo autoriaus pozicijos literatūros lauke. Štai, pavyzdžiui,

18

jau seniai lietuvių poezijos lauke įsitvirtinusios Tautvydos Marcinkevičiūtės septynioliktoji poezijos

rinktinė „Veiksma-žodinė“ išleista tik 200 egzempliorių tiražu, o štai jaunojo poeto Justino

Kisieliausko antroji poezijos rinktinė „Gyvenimas etc.“ išleista leidybos milžinės Alma littera 2000

egzempliorių tiražu. 2000 tiražu 2018-aisiais metais iš viso išleistos tik dviejų pavadinimų knygos.

Perpus mažesniu, 1000, tiražu išleistos vos 5 poezijos rinktinės. 19 poezijos rinkinių buvo išleista

pusės tūkstančio egzempliorių tiražu. Net 21 knyga išleista 300 egz. tiražu, 23 – 200 egz. Dažniausiai

pasirenkamas knygų tiražas 2018-aisiais metais buvo 100 egzempliorių – beveik pusė šimto (žr.

prieduose, p. 51-69).

2.2. 2018 m. lietuvių poezijos knygos: lauko žemėlapio braižymas

Tam, kad pavyktų plačiau apžvelgti 2018-ųjų metų lietuvių poezijos lauką, likę 176 poetų

rinkiniai buvo skirstomi į mažesnes grupes pagal pavadinimuose esančius raktinius žodžius (2

l en t e l ė . 2018-tųjų poezijos rinkinių pavadinimų grupės, žr. prieduose p. 57). Pozicijų, kurių

pavadinimuose būtų raktažodžiai Lietuva, tėvynė, gimtinė, šimtmetis, ištakos, vietovardžiai

išskirta 11. Šis skaičius gali būti nulemtas to, kad 2018-tieji buvo minimi, kaip Lietuvos

nepriklausomybės šimtmečio metai, tad dotacijos, stipendijos, įvairūs paskatinimai galėjo daryti įtaką

poetams rašyti apie Lietuvą. Kita vertus, apie gimtinę poezijoje rašyta visais laikais, visokiomis

formomis.

Vieną iš didžiausių dalių lentelėje sudaro rinkiniai, kurių pavadinimuose galima rasti

raktinius žodžiu meilė, širdis, jausmai – čia išskirta net 14 knygų. Įdomu tai, kad poezijos knygų

pavadinimuose vyrauja paukščiai, sparnai, skrydis, giesmė (13 poezijos rinkinių), bet nėra nei

vieno rinkinio, kurio pavadinime atsirastų gyvūnas. Apie laiką, tiksėjimą daugiausiai linkę kalbėti

vyresnio amžiaus poetai (gimę 1934-1953 m.). Iš viso čia išrinkta 11 pozicijų. Dar 11-oje poezijos

knygų pavadinimuose koduoja metų laikus, paros metą. 2018-aisiais metais aštuonių poezijos

knygų pavadinimuose minimi – augalai, gėlės, medžiai, žydėjimas.

Simptomiška, kad nemažą 2018 poezijos knygų diskurso dalį sudaro pavadinimai, kuriuose

yra raktiniai žodžiai tu, tau, tavęs, numanomas tu, jūs, jums. 11 pavadinimų kuria artimesnį santykį

su skaitytoju, ar netiesiogiai nurodo poezijos rinktinės adresatą. Galima teigti, kad šie pavadinimai

lyg refleksija į adresatą. Poezija, apskritai, linkusi refleksijai. Kitas akivaizdžiai pasikartojantis

motyvas pavadinimuose – gyvenimas, gyvumas. Su šiais žodžiais pavadinimuose lentelę papildo dar

14 poezijos rinkinių. Septyniuose poezijos rinkinių pavadinimuose yra vandens motyvai: upė,

krantas, versmė, audra, lašėjimas, šulinys. 2018-taisiais metais poezijos knygų, kurių

pavadinimuose egzistuotų gamta, gamtos objektai yra net 8 pozicijos. Tais pačiais metais trijuose

poezijos knygų pavadinimuose mini akmenys. Įvairūs daiktai minimi 4 poezijos rinkiniuose.

19

2018-tųjų metų poezijoje išskiriama dar viena įdomi pavadinimų kategorija – knygos, kurių

pavadinime yra tokie žodžiai, kaip trūkis, trapumas, skylės. Lentelėje tokie eilėraščių rinkiniai išskirti

3. Skirstant poezijos rinkinių pavadinimus pagal P. Bourdieu sąvokas kultūrinė ortodoksija ir erezija,

ko gero, visi šiai kategorijai priklausantys poezijos rinkiniai pretenduotų į kultūrinės ortodoksijos

gretas. Kornelijaus Platelio rinkinio „Įtrūkusios mėnesienos“ (kūrybiškiausia 2018 m. knyga) vienas

iš pirmiausiai pastebimų paratekstų – pavadinimas – kuria neatitikimą, mįslę, galvosūkį. Mėnesienos

realiame gyvenime negali būti įtrūkusios. K. Platelio rinkinyje ne tik gali, bet ir yra. Čia kyla ne

vienas klausimas – dėl ko įtrūkusios, kaip, kas jas sutraukė? G. Ambrazaitės eilėraščių rinktinės

„Trapūs daiktai“ pavadinimas ne tik nenurodo konkretaus daikto, bet it pažymi jo trapumą. Akmenys

gamtoje paprastai būna vientisi, o štai E. Janušaičio poezijos rinktinės „Skylėti akmenys“ pavadinime

jie yra skylėti. Kiti raktažodžiai, tokie kaip per ir pro poezijos rinkinių pavadinimuose 2018-aisiais

naudoti vos 4 kartus.

Dar viena įdomi kategorija – erdvė. Pavadinimai, kuriuose yra minimi namai, miestai, šalys,

kambariai yra net 7. Stebėtina, kad beveik visi rinkinių pavadinimai yra nekonkretūs, nenurodantys

tikslios erdvės: „Gintaro kambarys“ – mistinis, galimai egzistavęs, galimai tik pramanytas nuskendęs

kambarys; „Šachmatų šalis“ – neegzistuojanti šalis su galimomis savo taisyklėmis, galimybėmis;

„Prieglaudos miestai“ – miestai, kurie priklauso kažkokiai prieglaudai. Paprastai prieglaudose gyvena

tėvų neturintys vaikai, vieniši senukai, neturintys šeimininkų gyvūnai, jos neturi joms priklausančių

miestų. Kitas įdomus pavadinimas – „Angelų karvelidė“. Karvelidėse paprastai gyvena karveliai, o

angelai glaudžiasi danguje. Kita vertus, tiek vienai, tiek kiti geba skraidyti. Tiek angelus patalpinus

karvelidėse, tiek žvelgiant į ištisus miestus, priklausančius prieglaudai kyla neatitikimas, kas veda iki

P. Bourdieu išskirtos erezijos. Ar tik poezijos rinkiniai nebus tokius pavadinimus įgavę norint juos

išskirti iš kitų, griauti nusistovėjusią tvarką ar net kultūrą?

Tai, kad poezija yra viena iš labiausiai į save atsigręžiančių sričių yra kalbėjęs ne vienas

teoretikas. 2018-aisiais metais eilėraščių knygų, kurių pavadinimuose yra tokie raktiniai žodžiai,

kaip: raidės, žodžiai, poezija, knyga, lyrika, lapai, laiškai yra net 12. Šis skaičius rodo, kokia

poezijai yra svarbi kalba, žodis, pati knyga. Norėtųsi skirti didesnį dėmesį visai šiai grupei

pavadinimų, mat kiekvienas iš jų deklaruoja vis skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, pavadinimas „Sunki

knyga“ (Tadas Žvirinskis), gali rodyti ne fizinį knygos svorį (šią knygą sudaro viso labo 95 puslapiai,

tad tai, kad knyga tikrai yra sunki – kelia abejonę), o turinio svorį. Apie rimtas, prisodrintas skaudžių

temų, patyrimų knygas yra metaforiškai sakoma sunki knyga. Mindaugo Nastaravičiaus poezijos

rinktinė „Bendratis“ gali nurodyti pradžią. Bendratis – viena iš pagrindinių veiksmažodžio formų,

kuria remiantis sudarinėjamos kitos formos. Galima teigti, kad ši poezijos rinktinė yra lyg pradžia,

pradinis variantas to, kas toliau gali būti kuriama. Gal kiek keista, kad jau literatūros lauke senokai

įsitvirtinęs autorius renkasi būtent tokį pavadinimą.

20

Kaip opozicija poezijos refleksijai reikėtų paminėti du atvejus, kai rinktinių pavadinimuose

naudojami skaičiai. Vienas iš jų Algimanto Mikutos – „Septynios širšės“. Vien perskaičius

pavadinimą kyla klausimas – kodėl septynios. Gal poezijos rinkinį sudaro septyni skyriai? O gal

septyni eilėraščiai? Ir kodėl širšės? Skraiduoliai, kurie gelia, suleidžia nuodus. Ar poezija taip pat

gelia? Kita poezijos rinktinė, išleista 2018-aisiais, – Pauliaus Norvilo „Skaičiai“ kelia dar daugiau

klausimų. Panašu, kad poetai, redaktoriai, leidėjai ir visi kiti, kurie prisideda prie poezijos pavadinimo

kūrimo bando ne tik užkoduoti mįsles pasitelkdami poezijai pažįstamą sferą – kalbą, žodžius, raides

bet ir priešingame poliuje esančius skaičius.

Kita įdomi kategorija – poezijos knygos, kurių pavadinimus sudaro nuotrupos, neišbaigti

sakiniai. Tokie pavadinimai suteikti net 6 poezijos rinktinėms. Visos šešios poezijos rinktinės vien

pavadinimu kelia begales klausimų. Štai, Ilzės Butkutės poezijos knyga „ir kitos būtybės“ vienu iš

pirmiausiai pastebimu paratekstu kelia neaiškumus. Jungtukas „ir“ skirtas dviems ar daugiau

dėmenims sujungti, o štai eilėraščio pavadinimas ne tik prasideda jungtuku, bet ir neturi kito dėmens.

Galima interpretuoti, kad poezijos rinkinys yra tarsi tai, kas prisijungia prie poezijos, bet yra visai kas

kita, atskiras dėmuo. O kodėl būtybės? Ar rinktinėje patalpintus eilėraščius negalima laikyti poezija,

jie yra kažkas kito, neaiškaus? O gal poezijoje kalbantieji yra kažkokios būtybės, bet ne žmonės? Iš

pavadinimo galima tik spėlioti, ką šia rinktine norima perteikti. Norint nuimti šį nepermatomumą

reikia atidžiau pažvelgti į visą poezijos knyga. Kita savo pavadinimu ne ką mažiau intriguojanti

rinktinė – Tomo Vyšniausko „Įelektrinto piemens“. Įprasta matyti, kad įvairius pavadinimus sudaro

daiktavardžio ar kitos kalbos dalies vardininko linksnis. Tai, kad pavadinime naudojamas kilmininkas

nėra naujiena, bet kai jame atsiranda du kilmininkai ir jokių kitokių sakinio dalių – kyla neaiškumas.

Linksnis paprastai nurodo ryšį su kitais žodžiais, tačiau vienas šalia kito du kilmininkai reikalauja

daugiau, jie parodo kad yra tarpusavyje susiję, tačiau savo ryšiu neišreiškia nieko konkretaus.

Dar viena įdomi 2018-tųjų metų poezijos pavadinimų grupė – lotyniškų pavadinimai ir

sąvokos. Tokių poezijos rinkinių per vienerius metus išleista 7. Pavadinimuose naudojami tokie

žodžiai, kaip: hormonai, isterija, dedikacijos, kiek rečiau vartojami perikonas ir obsesijos ir tik

specifinėje sferoje besigilinantiems žmonėms suprantami xeranthemum (lotyniškas augalo sausiuko

pavadinimas) ir valhala (sen. skand. Nukautųjų buveinė). Pierre Bourdieu yra rašęs, kad naujokai

inicijuoja permainas ir norėdami įsitvirtinti poezijos lauke savo kūriniais bando arba visiškai

išsiskirti, arba parodijuoti vyraujantį mąstymo būdą perkeliant viename lauko poliuje esantį kūrinį

perkeliant į visai kitame poliuje esančiai auditorijai. Tiek Rimvydas Stankevičius (Valhala), tiek

Gintaras Bleizgys (Xeranthemum) tikrai nėra naujokai literatūros lauke, tačiau savo poezijos

pavadinimais ne tik parodijuoja vyraujantį mąstymo būdą (įvairius augalus, gamtos objektus poetai

dažnai mini, tačiau retai jiems įvardinti renkasi lotyniškus pavadinimus), bet ir vienam lauko poliui

priklausančias sąvokas perkelia į kitą (Valhala). Tai, kad autoriai stengiasi pažįstamus dalykus versti

21

nepažįstamais, nesuprantamais vos tik pažvelgus, galima laikyti erezija. Tokį pažįstamų dalykų,

tradicijų paslėpimas, po kita kalba, kartais net ir mirusia, kuria neaiškumą, rebusą, kurį J. D. Culler‘is

pavadintų mįsle ir užliūliavimu (babble and doodle) (Culler, 1997, p. 78). Užliūliavimu jis vadina

nesemantinius kalbos segmentus – ritmą, rimą, garsą, sąskambį. Tuo tarpo mįslės užduotis –

pasitelkiant semantiką kurti paslaptį, dėlionę, paslėptą prasmę. Pasirinkimas atsigręžti į pagrindinę

mediją – kalbą – ir ja žaisti gali lemti didesnį skaitytojų susidomėjimą kūriniu, norą gilintis, skaityti.

2018-aisiais metais buvo išleisti trys poezijos rinkiniai, kurie savo pavadinimuose koduoja

garsą. Įdomu, kad visi jie formuoja tylų garsą ar jo nebuvimą. Algimantas Kaminskas išleido poezijos

rinktinę, pavadinimu „Tylėjimas“, Rita Grinienė – „Tylos ieškojimas“, o Rima Petrilevičienė

„Kuždesiai“. Autoriams daug svarbiau ne garsas, bet jo nebuvimas – tyla, jos ieškojimas ar kuždesiai.

Apskritai, visa ši išskirta grupė yra išskirtina tuo, kad per poeziją yra kalbama apie garsą. Tai, kas yra

girdima (šiuo atveju – negirdima) perkeliama į regėjimo lauką. Vėlgi, čia galima įžvelgti ir erezijos

motyvų. Panašias mintis gali kelti ir kita maža grupelė poezijos knygų, kurių pavadinimuose

naudojami neiginiai, priešpriešos. Eglės Baranauskaitės poezijos rinkinio „Šilta šalta“ pavadinimas

sudarytas iš dviejų priešpriešų – šilumos ir šalčio, to, kad negali būti drauge, kas yra skirtinguose

poliuose. Vytauto Ivonio poezijos rinkinys „Neišsipildžiusios svajonės“ savo pavadinimu nurodo

neįvykimą, neiginį. Svajonės gali išsipildyti, tačiau gali ir neišsipildyti. Neišsipildžiusios jos gali likti

svajonėmis arba galimas nusivylimo jausmas.

Lietuvoje per 2018-tuosius metus poezijos rinkinių išleista nemažai. Vienų poezijos knygų

pavadinimai labiau intriguoja, kelia klausimų, kiti mažiau. Dauguma jų gali būti skirstomi į įvairias

grupes pagal pavadinimų dėmenis, reikšmes, panašumus, tačiau lieka ir tokių, kurie semantiškai

nesirimuoja ir kiekvienas iš jų reikalauja naujai apibrėžtos kategorijos. Tokių rinkinių yra 15. Be

abejo, įsigilinus į kiekvieną čia išskirtą atvejį galima rasti ryšių, tendencijų, panašumų ar

išskirtinumų, tačiau šiame magistro baigiamajame darbe į tekstus žvelgiama per interpretacinius

slenksčius – paratekstus.

Jei visas iki šiol įvardytas kategorijas reikėtų skirstyti į tas, kurios priskirtinos kultūrinei

ortodoksijai ir erezijai, būtų sunku. Beveik kiekvienoje grupėje yra vienas ar keli poezijos rinkiniai,

kurie savo pavadinimais priverčia kelti klausimus, gilintis, ieškoti atsakymų. Kultūrinei ortodoksijai

galėtų būti priskiriami bene visi pavadinimai, kuriuose vyrauja gimtinės, meilės, paukščių, laiko,

komponentai, yra raktiniai žodžiai tu, tau tavęs, numanomas tu, jūs, jums. Šiai kategorijai galėtų būti

priskirti ir gyvenimą, vandenis, akmenis minintys pavadinimai. Tiesa, rinkinius, pagal jų

pavadinimus „Ir akmenys fantazuoja“ ir „Skylėti akmenys“ galima laikyti ir neortodoksiškais.

Akmuo yra kietas, tvirtas objektas, kuris neturi žmogui būdingų bruožų, tokių, kaip fantazavimas.

Akmuo gali būti suskilęs, nubiręs, aptrupėjęs, bet skylėtas savaime nėra dažnas. Toks jis galėtų tapti

tik kažkieno paveiktas (žr. prieduose, p. 57).

22

Nemaža kūrinių, kurių pavadinimuose minimi daiktai. Jie gali būti vadinami ortodoksiškais.

Lygiai taip pat gali būti vadinami ir rinkiniai, kurių pavadinimuose nurodoma kryptis, įvairūs gamtos

objektai. O štai erdvę koduojantys pavadinimai, ko gero, nebus ortodoksiški, – „Gintaro kambarys‘,

„Žolių kambarys“, „Šachmatų šalis“, „Prieglaudos miestai“, „Būties namai“, „Angelų karvelidė“ ir

„Labirintai“ – mat nenurodo konkrečios vietos. Ereziškais juos paverčia tai, kad erdvė ne tik neaiški,

bet ir neegzistuoja – vargu ar karvelidėje galima rasti angelų. Jei pavadinimuose koduojamas

kalbėjimas apie tėvynę, meilę ir kitus anksčiau vardintus dalykus yra daugiau poeto jausmų išraiška,

tai čia ryškus eksperimentavimas, griovimas to, kas egzistuoja ir pavertimas neatitinkančiu dalyku.

Kitas erezijos atvejis galėtų būti pavadinimai, kuriuose yra minimi skaičiai, raidės ar pati poezija.

Eksperimentavimas lingvistiniais ryšiais ir formomis griauna nusistovėjusias taisykles ir taip kūrinius

leidžia vadinti ereziškais. Eilėraščių knyga „Skaičiai“ savo pavadinimu kuria neatitikimą, tam tikrą

konfliktą tarp to, kaip knyga vadinasi – skaičiai – ir to, kas joje –raidės. Toks eksperimentavimas

poeziją verčia veikiau kultūros griovėja, nei puoselėtoja. Taisykles laužo ir neprisiima ortodoksijos

pavadinimai, kurie nėra išbaigti. „ir kitos būtybės“, „Įelektrinto piemens“, „Švaraus buvimo“ knygų

pavadinimai, atrodo, deklaruoja tik dalį to, kas turėtų būti pasakyta. Kitas pastebimas 2018-aisiais

dominuojantis griovimas – pavadinimai lotynų ar kitomis kalbomis, įvairiomis sąvokomis. Poezijos

rinkinių pavadinimai „xeranthemum“ ir „Valhala“ suponuoja visai kitokius jausmus tiems, kurie

nemoka tos kalbos, kuria sukurtas pavadinimas. Jei „xeranthemum“ pavadintumėm „vienmetis

sausiukas“ pirminis įspūdis visiškai pasikeistų. Pirmuoju atveju kūrinys ne tik gali būti laikytinas

neortodoksišku, bet ir profesionaliu, mat pavadinimas išskirtinis, apgalvotas, užmenantis mįslę,

skatinantis gilintis į patį rinkinį, priešingai nei jei pavadinimas būtų „vienmetis sausiukas“.

Išskirtiniais gali būti laikytini kūriniai, kurių pavadinimuose koduojamas garsas ar jo

nebuvimas. Pavadinimas „Tylėjimas“ yra neatitinkantis pačio rinkinio, mat šis sudarytas iš užrašytų

garsų. Panašiai yra ir su neiginiais pavadinimuose. Neatitikimas, griovimas to, kas yra už parateksto

iš karto knygai suteikia ereziškumo. Dera pastebėti, kad ne visuose atskiros grupės pavadinimuose

dominuoja tik kultūrinė ortodoksija ar erezija. Gėlių motyvai galėtų būti priskiriami ortodoksijai,

tačiau lotynų kalba užrašytas augalo pavadinimas iškart ortodoksijos netenka (žr. prieduose, p. 57).

Raymind‘as Williams‘as, ko gero, pasakytų, kad žvelgiant į 2018-tųjų metų poezijos knygų

pavadinimus aiškiai galima išskirti kas tais metais dominavo, kas yra likę, perkelta iš ankstesniųjų ir

kas atsirado naujo poezijos lauke. Svarbiausią vietą 2018-aisiais, ko gero, užėmė diskursas apie žodį,

gamtą (augalai, paukščiai). Turbūt niekam nekiltų abejonės, kad kalbėjimas apie tėvynę, Lietuvą,

gimtinę, laiko tėkmė, metų laikus egzistavo jau labai seniai, vis dar egzistuoja, ir egzistuoja stipriai.

Šiuos motyvus galima būtų vadinti likusiais, atkeliavusiais iš praeities. Na, o ieškant naujumo 2018-

tųjų poezijoje, ko gero, galima būtų išskirti sudaiktinimo motyvus knygų pavadinimuose. Skaitant

atokiuoju metodu sudaiktinimas išsiskiria. Norint detaliau pažvelgti į 2018-tųjų poezijos diskursą

23

Lietuvoje dera atidžiau įsigilinti į konkrečius poezijos rinkinius ir išanalizuoti, ar tikrai tai, kas yra

įdedama į paratekstą nugula ir pačioje poezijoje.

2.3. Kultūrinė erezija poezijos rinkiniuose

Šiame skyriuje bandoma keliauti nuo parateksto link pačio teksto. Knygų viršeliai,

apipavidalinimai, pavadinimai lyg slenkstis į tekstą, kuris neretai suformuoja išankstinę nuomonę

apie rinktinės tematiką, dominantes. Visi pasirinkti analizuoti kūriniai buvo finansiškai remiami.

Lietuvos kultūros taryba iš dalies finansavo poezijos rinkinių „Trapūs daiktai“, „Įtrūkusios

mėnesienos“, „Gintaro kambarys“, „Prieglaudos miestai“, „xeranthemum“, „Perikonas“, „bendratis“

leidybą. Lietuvos Respublikos kultūros ministerija – „Perikonas“, „Prieglaudos miestai“ ir

„Įtrūkusios mėnesienos“. Poezijos knyga „Veiksma-žodinė“ buvo remta Lietuvos autorių teisių

gynimo asociacijos (LATGA). Pabrėžtina, kad rinkinių pasirinkimo nenulėmė jų leidimui finansuoti

suteiktos stipendijos, premijos, paskatinimai.

Šis skyrius dalinamas į keturis mažesnius poskyrius, kuriuose analizuojami atskiri atvejai.

Dėl ribotos darbo apimties kiekviename poskyryje analizuojama tik po du poezijos rinkinius.

Pirmajame analizuojami trapumo, laikinumo, kūno virsmo daiktu motyvai Gretos Ambrazaitės

„Trapūs daiktai“ ir Kornelijaus Platelio „Įtrūkusios mėnesienos“ poezijos rinkiniuose. Panašių

trapumą ženklinančių poezijos knygų pavadinimų būta trys (žr. prieduose, p. 64-65) Antrasis poskyris

skirtas erdvės diskursui Giedrės Kazlauskaitės „Gintaro kambarys“ ir Dovilės Zelčiūtės „Prieglaudos

miestai“ analizuoti. Erdvė poezijos rinkinių pavadinimuose buvo pavartota 7 kartus. Augalų motyvais

pavadinimuose sukurti Gintaro Blezgio „Xeranthemum“ ir Rimos Juškūnės „Perikonas“ poezijos

rinkiniai detaliau analizuojami trečiame poskyryje. Išskirtina, kad apie paratekstuose augalai

išskirtini dažnai, 2018-aisiais metais tokie poezijos rinkiniai 8, tačiau nedaugelis pavadinimų augalus

užkoduoja lotyniškais žodžiais, sąvokomis. Ketvirtasis skyrius skirtas diskursui apie žodį apžvelgti

Tautvydos Marcinkevičiūtės „Veiksma-žodinėje“ ir Mindaugo Nastaravičiaus „bendratyje“.

Eilėraščių rinktinių, kurių pavadinimuose randama refleksija į poeziją, kalbą buvo net 12 (žr.

prieduose, p. 66).

2.3.1 Žmogaus sudaiktinimas: Trapūs daiktai ir Įtrūkusios mėnesienos

2018-aisiais metais viešojoje erdvėje pastebimas žvilgsnio į kūną, kūniškumo fenomenas.

Pasaulyje tvirtai savo veiklą tęsia „Mee too“ judėjimas (Mee too, 20018). Nobelio literatūros premija

buvo neįteikta dėl kampanijos ryšių su vyru, kuris yra kaltinamas išžaginimu ir lytine prievarta

(15min.lt, 2018a). Lietuvoje iškilo daug komentarų sulaukęs Beatos Tiškevič ir Kotrynos Bass

24

„Nebegėda“ projektas (Nebegėda, 2018). Viešojoje erdvėje vis dar aktuali feminizmo tema, moterų

laisvės idėja. Dar vienas ryškus fenomenas – daug neigiamų komentarų sulaukusi Vilniaus, kaip

Europos „G taško“ reprezentacija (15min.lt, 2018b). Šie įvykiai liudija, kad kūnas kultūroje buvo

svarbus. Svarbus jis buvo ir poezijoje, tik čia jis vaizduojamas ne tradicine perspektyva, kaip gyvas,

jaučiantis, bet kiek kitokia. Kūnas poezijoje virsta ne visada patvariu daiktu.

Greta Ambrazaitė (g. 1993 m.) su savo poezijos rinkiniu „Trapūs daiktai“ 2018-aisiais

metais laimėjo Lietuvos rašytojų sąjungos organizuojamą Pirmosios knygos konkursą ir pretendavo

į Metų poezijos knygos rinkimus. Vėliau poetei už šį rinkinį buvo įteikta Jaunojo Jotvingio premija,

rinktinė nominuota 15min.lt metų knygos rinkimų lietuvių grožinės literatūros penketuke. Pirmoji

knyga yra lyg poetės vardą suteikiantis ženklas, tačiau dažnai pasitaiko, kad pirmoji knyga būna ir

paskutinė. Įžengimas į bet kokį lauką naujokui – tikras iššūkis. Dažnai šie būna nesuprasti, neįvertinti.

Tačiau nutinka ir priešingai. Tam, kad jaunasis kūrėjas būtų pastebėtas P. Bourdieu teigimu, jis

privalo įrodyti savo kitoniškumą, stipriai išsiskirti iš kitų, kalbėti socialiai aktualia tema, kitaip tariant

priklausyti ne kultūrinei ortodoksijai, bet erezijai (Bourdieu, 2011, p. 276-277). Jaunosios poetės

laimėjimas Pirmosios knygos konkurse leidžia manyti, kad G. Ambrazaitė į literatūros lauką žengia

stipria pasauliui tema.

Pirmasis pastebimas paratekstas – viršelis, kuriame pavaizduotas iš žiedlapių sudėtas

drugelis, simbolizuoja trapumą, smulkumą, kūno virtimą daiktu. Plaštakė pati savaime yra trapus,

trumpai gyvenantis gyvis. Žiedlapiais sudėliota ji tampa dar trapesnė. Kyla klausimas, ar nuskintos

gėlės sudžiovinti žiedlapiai yra vis dar augalas, ar tai jau galima vadinti daiktu? Jei sudžiūvę

žiedlapiai vis dar laikytini augalu, tuomet plaštakė nepraranda savo gyvasties, ji persikūnija į

žiedlapius. Jei, visgi, jie laikytini daiktais, drugelis praranda gyvastį ir primena daiktą.

Kitas greitai pastebimas paratekstas – pavadinimas – taip pat nurodo daiktiškumą. Daiktai

dažniausiai yra daugiau ar mažiau tvirti, patvarūs. Poezijos rinktinės pavadinimas „Trapūs daiktai“

deklaruoja priešingai. Šis paratekstas užmina bent porą mįslių. Pirmiausia, kyla klausimas, kokie tie

trapūs daiktai, kad jie yra. Ar tai yra kažkaip paveikti įprasti daiktai, o gal tai neįprasti, nevadintini

daiktais objektai? Kitas galimas klausimas – kodėl jie trapūs? Kas juos tokiais pavertė? Ar jie trapūs

iš savęs, ar tai nurodo pakitimą? Atsispiriant į pirmiausiai sutinkamus paratekstus vertėtų pažvelgti

atidžiau į kelis eilėraščius ir išsiaiškinti, ar ši interpretacija atitinka eilėraščiuose esančias dominantes,

o gal ji galėtų būti ir kitokia.

G. Ambrazaitės eilėraščiai tamsūs, neretai suponuojantys gyvenimo trapumą, laikinumą. Tai

liudija net pačio pirmo eilėraščio „kraujo pelytės“ (p. 9) poezijos rinkinyje pavadinimas. Pelytė

(mažybinis žodis), kaip viena iš mažiausių pasaulio žinduolių, gali kurti mažumo, smulkumo,

trapumo vaizdinį, o kraujas – mirtį. Pirmame posmelyje lyrinio aš žvilgsnis krypsta į viršų, į medžius,

jų šakas, kuriomis prabėga mirties šešėlis, mirties baimė (maža kraujo pelytė). Lyrinis subjektas

25

užsimerkia, nes taip jaučiasi arčiau – užmerktos akys regi tamsą, o tamsa sietina su mirtimi, tad

subjektas taip išreiškia norą keliauti į tamsą. Panašius vaizdinius galima rasti ir eilėraščio pabaigoje.

Priešpaskutiniame posme atsiranda skirtis tarp eilėraščio kalbančiojo ir jo/jos

– kaip smulku, kas mus skiria,

tik keletas aukštų –

tu ant stogo, o aš vonioje.

Ši skirtis įvardijama smulkia, nes viskas susilieja į tą patį – galimą mirtį. Tai suponuoja paskutinės

dvi posmo eilutės: tu ant stogo, o aš vonioje, / pasislėpusi kraujo pelytė. Jei kraujo pelytė traktuojama,

kaip mirtis, šios eilutės gali išduoti, kas yra toji smulki skirtis – mirtis perbėganti stogu ar atsirandanti

vonioje gali simbolizuoti gyvybės trapumą, savižudybę, mirtį. Šiuo atveju lyrinį aš nuo jo/jos skiria

tik vieta. Paskutiniame eilėraščio posmelyje atsiranda ir jungtis – kaip didu, kas mus sieja. Šia

jungtimi gali būti laikytina taip pat mirtis – vienas liftas visoms / skausmo provėžoms. Liftas gali

reikšti mirimą, tai yra perkėlimą iš būties į nebūtį. Ir šis liftas laikomas vieninteliu sprendimu visoms

/ skausmo provėžoms. Taigi, šiame eilėraštyje mirties jausena akivaizdi – į ją netgi norima pasinerti

(užmerkiamos akys eilėraščio pradžioje). Gyvenimo trapumas ir mirties didybė taip pat puikiai

atpažįstamas.

Gyvybės trapumo dvelksmas akivaizdus ir kitame eilėraštyje, pavadinimu „ne arba šiandien“

(p. 33). Lyrinis subjektas, vos atsikėlęs, rūkydamas tualete galvoja apie mirtį:

atsikėliau ir rūkiau tualete, žiūrėdamas, kaip rangosi vamzdis,

tą akimirką aš supratau kai ką aktualaus apie mirtį.

Paprastai atsibudimas simbolizuoja pradžią, gyvenimą, o šiame eilėraštyje – priešingai. Galvojimas

nėra paprastas, tai mirties analizavimas, tapatinimas su motina –

mirtis yra griežta motina, atleidžianti savo vaikams,

bet neatleidžianti savo vaikų nuo jiems skirto darbo.

Kitaip tariant, mirtis atleidžia žmonėms viską, bet tai nereiškia, kad jie galės šiosios išvengti. Teismo

diena išaus, o laukdamas to lyrinis subjektas rašo padrikai, apverktinai, bet neabejodamas savo tiesa

teismo dieną. Lyg laukdamas, lyg bijodamas eilėraščio aš svaiginasi, taip bandydamas atsiriboti nuo

laiko tėkmės:

viena cigaretė per valandą, trys injekcijos, nieko iš artimųjų,

kad nesuprasčiau, ar už lango vakarinės septynios ar rytinės

penkios valandos <...>

Lyrinis subjektas nerimauja dėl gyvenimo trapumo, klausia mirties, ar dar nesibaigė jo laikas žemėje.

Sužinojęs, kad laikas dar nesibaigė jis paima saujelę druskos ir ją barsto:

pirmyn ir atgal, sukdamas ratais tarp motinos šiurkščių rankų,

glostančių lapkritį mirštančius augalus.

26

Druska dažniausiai naudojama, kaip amžinybės simbolis. Būtent dėl šios priežasties eilėraščio aš

trypia druską gilyn į žemę, taip išreikšdamas nenorą išeiti, mirti, norą gyventi, toliau sau rangytis

kaip vamzdžiui / tarp ne arba šiandien. Šiame eilėraštyje Greta Ambrazaitė kuria besibaiminantį

mirties lyrinį subjektą. Jaučiamas gyvenimo trapumas, kurį bandoma sulaikyti taip pat trapiu, biriu,

tirpstančiu objektu – druska. Įdomu tai, kad ne eilėraštyje kuriamas ne tik trapaus gyvenimo

vaizdinys, bet ir trapaus kūno – šis virsta daiktu.

Ilgą laiką kūniškumą reiškiantys kūriniai būdavo priimami skeptiškai (Litvinskaitė, 2013),

o dabar ši tema tampa vis aktualesnė. G. Ambrazaitės poezijoje pastebimas gyvo kūno virsmas

daiktais. Tame pačiame eilėraštyje „ne arba šiandien“ (p. 33) galima atpažinti norą virsti daiktu,

gyventi jo gyvenimą – toliau sau rangytis kaip vamzdžiui. Norą virsti daiktu galima atpažinti ir kitame

eilėraštyje – „vandens kolonėlė“ (p. 17):

tavo aplinkkeliuos būsiu maža

vandens kolonėlė,

kurią užkliudysi viruodamas

savo mechaninį kūną.

Ne tik eilėraščio aš nori būti daiktu, bet ir tas, kuriam aš nori būti kolonėle. Žinoma, mechaniniu

kūnu, gali būti vartojama ir kaip metafora, tačiau tolesnės eilutės leidžia tuo abejoti: siela veiks be

baterijų.

Dar viena pastebima kūno metamorfozė, tai virtimas į pelenus ir dulkes. Pelenai, dulkės taip

pat yra daiktas, nors ir labai trapus – juos gali nupūsti net vėjas. Miręs kūnas ilgainiui pavirsta dulke.

Pelenais jis taip pat gali tapti, tačiau tik būnamas jau negyvas. Kitaip sakant, kūnas virsta daiktu tik

tada, kai jame nebelieka gyvybės. Eilėraštyje „sąstingis“ (p.37) eilėraščio aš virsta daiktu, o šis –

pelenais:

jei tik išlenksiu stuburą, tapsiu beveik origami, galop pelenų sauja.

Eilėraštyje „raudona“ (p. 38) lyrinę subjektę sapnuoja spjaudančią stiklą, o ši mano, kad tai, ką nuo

šiol pasakysim, tebus šlapios dulkės. Kūno ar žodžių virtimas pelenais / dulkėmis yra lyg atsisiejimas

nuo savęs pačio, savo kūno, savo gyvybės. Tiek žodžiai, tiek kūnas laikomi mirusiais, pavirtusiais

dulkėmis, trapiais, laikinais.

Kitame eilėraštyje, pavadinimu „skulptūra“ (p. 12) kūnas paverčiamas statula. Lyrinis

subjektas nori pažinti kūną, vadinamą skulptūra:

aš noriu pažinti tavo skulptūrą

ir savo pirštų antspaudus

paliest akmenyje.

Skulptūra, kaip ir kūnas, turi rankas, pirštus, net pirštų anspaudus. Nors kūnas tėra akmens, molio,

gipso ar kitos tvirtos medžiagos gabalas, jis yra labai detalus. Jame daugybė raižinių, taškelių, o

lyrinis subjektas nori

27

veide įspausti kelis taškus

išgraviruoti simbolius.

Statula lygiai taip pat kaip ir gyvas kūnas išraiškingas, pasakojantis istoriją. Jame eilėraščio aš nori

parašyti betarpišką laišką. Kaip bebūtų, statula taip pat yra trapi. Ji gali nubyrėti, suskilinėti, sudužti.

Kūno virtimas daiktu neišsprendžia gyvybės trapumo klausimo, kūnas lieka lygiai toks pat trapus, tik

kitame pavidale.

Analizuoti G. Ambrazaitės eilėraščiai deklaruoja kūno virtimą daiktu. Neretai tiek pats

kūnas, tiek daiktu pavirtęs kūnas vaizduojamas trapus – kūnas pavirtęs pelenais, dulkėmis. Panašias

dominantes galima įžvelgti ir kitoje 2018-tųjų metų poezijos rinktinėje.

2018-tųjų kūrybiškiausios knygos „Įtrūkusios mėnesienos“ autorius Kornelijus Platelis (g.

1951 m.), nors ir nėra naujokas literatūros lauke, skaitytojus stebina savo išradingumu. Poeto

rinktinės pavadinimas intriguoja, kelia klausimų. Įdomu, kodėl minimos mėnesienos yra įtrūkusios?

Mėnesiena, kaip objektas, negali būti įtrūkusi. Įdomu, ar įtrūkis čia vartotinas perkeltine prasme

norint apibūdinti debesuotą, debesis dalinantį dangų, ar bandant mėnesieną paversti daiktu, kuris gali

ne tik trūkti, bet ir trupėti, byrėti. Analizės vertas ir apipavidalinimas. Vien pažvelgus į dešimtosios

poeto knygos viršelį galima griebtis interpretacijos. Viršelyje vaizduojamos penkios žmogaus

statulos. Jos visos labai panašios – be rankų, su kiek sulenktomis kojomis, aukštai sukeltais plaukais,

vainikais ant galvų. Kartu šios statulos labai skirtingos – skiriasi jų dydis, viena iš jų pavaizduota

šonu, vienų veido bruožai ryškesni, kitų – blankesni, tačiau gerai įžiūrimi. Statulos byloja sustingusį

kūną, kūno virtimą daiktu. Panašūs motyvai vyrauja ir eilėraščiuose.

Eilėraštyje „Sapnų vagis“ (p. 97) eilėraščio aš virsta lėle. Šis virsmas neįvysta netikėtai –

<...> mes šokam aistringai,

jos ilgi plaukai išsidraiko

ir brūkšteli man per giliai susigūžusį veidą,

ir staiga pavirstu lėle, panašia į didelį robotą.

Vos palietus merginos plaukams eilėraščio lyrinio subjekto veidą šis virsta lėle. Kieta, mechanine,

sustingusia lėle. Kūnas nerangiai bando šokti, judėti. Lyrinis subjektas liūdi –

Man apmaudu, kad staiga netekau savo kūno.

Toks kūnas nebetenka savo plastiškumo – ranka tampa gremėzdiška, nerangi, jos nepavyksta užsidėti

ant peties. Lėlė paprastai yra valdoma kito, gyvo, kūno, tačiau šiuo atveju ji negali būti pajudinta, ji

panaši į kietą, metalinį, šaltą robotą.

Kitame poeto eilėraštyje, pavadinimu „Gyvenimo deginimas“ (p. 18) lyrinis aš degina

žmogų primenančius daiktus. Mirus žmogui lieka tik daiktai, kurie tampa dalimi pačio žmogaus.

Daiktai šiame eilėraštyje deginami kartu su prisiminimais ir malkomis:

nudėvėti ir beveik nauji drabužiai,

dantų protezai, rentgeno nuotraukos,

28

banko kortelės, kvitai,

sausų gėlių puokštės <...>,

baimė ir netikrumas, nykus liūdesys,

karštligiškos maldos

(reikia tarpuos pridėti malkų,

kad liepsna neužtrokštų)

Jausmai, maldos šiame eilėraštyje laikomi tokiais pat daiktais, kaip ir drabužiai ar protezai, malkos.

Tiesa, malkos laikytinos atgaiva ugniai – pridėjus į liepsną velionės daiktų, jausmų ugnis gali

užtrokšti, todėl tarpuose reikia įdėti malkų.

Velionė, būdama dar gyva, svarstė galimybę būti kremuota:

Ji lyg ir norėjo būti kremuota,

svarstė ir keitė nuomonę.

Ją palaidojo žemėje.

O aš štai dabar kremuoju

viską, su kuo gyventa,

kas daugiau negu kūnas,

daugiau negu mes.

Nutrūkus gyvenimui kūnas galėjo būti sudegintas, kaip dabar lyrinio subjekto yra deginami velionės

daiktai, jausmai, maldos. Sudegintas kūnas būtų virtęs pelenais – trapiu, biriu daiktu. Dabar pelenais

virsta prisiminimai apie žmogų, jo daiktai, kad yra lyriniam aš daug daugiau, nei pats kūnas, nei

žmonės apskritai.

Eilėraštyje „Jei nebūčiau poetas, būčiau“ (p. 112) lyrinis aš apsvarsto įvairių metamorfozių

galimybes. Eilėraščio kalbantysis mąsto, kad jei jis nebūtų poetas, tuomet būtų:

Varnalėša palei takelį

lauko išvietėn, kimbanti

tau į pridurkus; erkė

kirkšnyje jaukiai tave

krečianti laimės liga;

duobė žarijų,

į kurią tavo nuometas kristų

ir akimirksniu suliepsnotų;

tiksinti bomba,

laukianti lieko „tik“...

Apsvarstoma ne tik galimybė būti augalu, gyvūnu, bet ir daiktu – žarijų duobe, tiksinčia bomba. Abu

šie daiktai turi naikinančią galią – jie gali sudeginti, susprogdinti, kitus objektus (nebūtinai daiktus)

paversti pelenais, nuolaužomis, tuo, kas galėtų būti laikytina daiktais, kitaip tariant, sutverti daiktus,

sukurti pelenus ar nuolaužas. Panašią galią turi ir poetas – jis gali kurti – jungti, skaidyti žodžius,

29

ardyti struktūras tam, kad atrastų naujus derinius. Tad net ir būdamas žarijų duobe ar tiksinčia bomba,

eilėraščio lyrinis subjektas teigia būčiau viso labo poetas.

Eilėraštyje „Pienas“ (p. 11) lyrinis subjektas žmonijos gyvenimas prilyginamas pienui:

Kai supilstė į maišelius,

iš Vienio tapome vienetais,

iš tonų tapome litrais

tarsi vėl sugrįžę į tešmenis.

Iš karvių tapom maišeliais

su spalvotomis etiketėmis

ir brūkšniniais kodais,

išduodančiais mūsų kainą.

Pieną pakeitus žmonija galima interpretuoti, kad prieš gimimą visi būna Vieniu. Vos išvydę pasaulį

atsiskiriame, tampame individais – maišeliais –, kurie yra skirtingai. Etiketes ir brūkšninius kodus

galima pakeisti ir savybėmis, būdo bruožais ir labiau fiziškais dalykais – lytimi, rase. Lytis ir rasė

dažnai būna apklijuota etiketėmis, kurios yra tik išorės elementas, nenurodantis vidaus. Brūkšniniai

kodai leidžia indentifikuoti prekes. Lygiai taip pat jie gali leisti atpažinti žmogų. Brūkšninis kodas

lyg kiekvieno žmogaus individualumai, bruožai. Galima jais laikyti ir išorines savybes – ūgį, svorį,

plaukų, akių, odos spalvą – dalykus, iš kurių atpažįstame mums žinomus žmones.

Visai nesvarbu kaip atrodysime, kokios etiketės ar brūkšniniai kodai mus sups, lyrinis

subjektas teigia, kad vis vien galiausiai grįšime į pradžią, į tą patį Vienį:

Kai mus suvartos gyvenimas

ir sugrįšim į žolę,

o su šia ir į karvių tešmenis

<...>

Nugyvenę gyvenimą, mirę visi sugrįš į žemę, į ten, iš kur kilo, iš ko susidarė.

Eilėraštyje „Baseino valymas“ (p. 26) eilėraščio aš valo tėvo pastatytą baseiną:

Išsiurbiau vandens daug, lapus ir dumblą

iškasiau švariai ši baseino dugno,

tėvas lietui jį iš dangau surinkti

buvo surentęs

Nuo pat jo mirties nevalytas buvo,

rudenys į jį savo derlių krėtė,

nemažai ir aš rudenių tuo tarpu

spėjau surinkti.

Šiame eilėraštyje baseiną galima laikyti lyrinio objekto vidiniu pasauliu. Tuo atveju lapai, dumblas

gali reprezentuoti skaudžius gyvenimo įvykius, depresišką būseną, o vanduo, kurį nusiurbus randami

30

dumblai – viršutiniai vidaus klodai, kurie neleidžia į paviršių iškelti sunkumų, skaudulių. Baseino

valymas gali simbolizuoti ir apsilankymą pas psichologą, išsikalbėjimą, terapiją, padedančią išsivalyti

dumblą. Lyrinis subjektas prisipažįsta, kad to nedarė nuo tėvo mirties. Eilutės nemažai ir aš rudenių

tuo tarpu / surinkti suponuoja ilgo laiko tarpą. Panašu, kad tėvas jau ilgai yra miręs ir per šį laiką

pasąmonėje yra daug prisikaupusių dalykų, kurie turi būti išspręsti, išanalizuoti, išvalyti. Tai, kad

baseinas gali būti laikytinas sąmone ir pasąmone signalizuoja ir kitas posmelis:

Kaip iškuopti jų sukratytą naštą,

pūvančią giliai po skaidriu paviršiumi

sąmonės seklios, aš mąsčiau ant šakių

koto parimęs.

Skaidrus paviršius gali simbolizuoti sąmonę, po kuria slepiasi pasąmonėje glūdinti našta. Toji našta

dažnai lyriniam subjektui išnyra sapnuose:

Nes dažnai naktis tas drumzles pavertus

vaizdiniais sapnų, pasakyti bando,

kad pragyvenau tuos metus kaip šitas

paikas baseinas.

Viską gramzdinau į save, kas krito,

reiškinių prasmes supratau klaidingai,

kuo maniau tikįs, pasirodė, buvo

kaukės troškimų.

Kiekvienas skaudulys sielai, kaip ir kiekviena šiukšlė baseine grimzdo į dugną. Grimzdo ilgai ir daug.

Tiek, kad po tėvo mirties prisikaupė nemažai dumblo, kurį reikia iškuopti, kitaip nebus galima

mėgautis paviršiumi – jei baseino dugnas nešvarus, bus užterštas ir vanduo, lygiai taip pat kaip ir

suteršta pasąmonė apnuodys sąmonę ir neleis laimingai gyventi. Šis eilėraštis, ko gero, galėtų būti

įdomus ne tik literatūros, bet ir psichologijos studijoms. Remiantis žiniomis apie žmogaus

psichologiją šis eilėraštis galėtų būti dar kitaip interpretuojamas.

Tiek G. Ambrazaitės, tiek K. Platelio eilėraščių rinktinės išskirtinės. Vietoj kalbėjimo apie

kūnus iš tradicinės perspektyvos, kaip jaučiančius, patiriančius objektus, renkamasi kalbėti apie

kūnus-daiktus, trapius, gležnus, laikinus, įtrūkusius daiktus. Toks tradicinio kūno įvaizdžio

pavertimas netradiciniu galėtų būti laikytinas P. Bourdieu išskiriamu erezijos atveju.

2.3.2 Erdvė: Gintaro kambarys ir Prieglaudos miestai

Literatūros kritikė, poetė Giedrė Kazlauskaitė (g. 1980 m.) rašydama recenziją G.

Ambrazaitės poezijos knygai „Trapūs daiktai“ mini, kad ją žavi poetės „drąsa vaikščioti paribiais“

31

(Kazlauskaitė, 2018). Ko gero, ta riba yra tarp gyvenimo ir mirties. Savo poezijos rinkinyje „Gintaro

kambarys“ G. Kazlauskaitė taip pat „vaikšto paribiais“ – tarp to, kas egzistuoja ir to, kas yra išmanyta.

Giedrės Kazlauskaitės poezijos rinkinio „Gintaro kambarys“ pavadinimas kuria tiesioginę

aliuziją į XVIII a. egzistavusį kambarį. Trapumą, paslaptingą dingimą gali reprezentuoti knygą

gaubiantis aplankas. Tai plono, vadinamo sviestiniu, pusiau skaidraus popieriaus skiautė, kuri

apipavidalinta dvaro ar pilies išorės motyvais – kolonos, masyvios sienos, statula, gėlių vazos ir gėlės

prie dvaro / pilies. Popierius trapus, greitai plyštantis, todėl suplyšęs gabalėliais gali dingti ir taip

priminti patį Gintaro kambarį. Nuėmus aplanką regimas baltas, raudonomis frazėmis „Gintaro

kambarys“ išraižytas viršelis. Raižiniai gali priminti kambario planą. Kitoje knygos pusėje,

ketvirtajame viršelyje, tokiu pačiu principu sukurtas labirintas. Jis gali sukurti neaiškumo, mįslės

vaizdinį. Tokiu pat principu iliustruotas ir kiekvieno naujo skyriaus priešlapis. „Gintaro kambarys“

frazėmis išraižyti piešiniai primena pastatus, patalpas, schemas. Iliustruojant knygą šiuo būdu galimai

siekta atkartoti Gintaro kambario patalpos architektūrą, jos planą ar rūmų, kuriuose buvo įrengtas

kambarys schemą. Ketvirtojo knygos viršelio atlape pateiktas G. Kazlauskaitės tekstas. Jame poetė

rašo, kad: Gintaras kasdien bado akis senamiestyje – turistus viliojančiose vitrinose, kai žingsniuoju

į darbą. Nors retai mąstydavau apie jo, kaip mineralo, kelionę laiku, man jis visada turėjo tėvo vardo

krūvį. Gintaro kambarys įgyja naują reikšmę – tėvo kambarį.

Pirmasis eilėraštis, pateiktas poezijos rinkinyje, tokiu pat pavadinimu, kaip ir visa knyga –

„Gintaro kambarys“ (p. 9-10) šią naują reikšmę dar kartą pagrindžia:

Uždraustas įeiti kambarys –

tėvo vardas Gintaras.

Pirmosiose eilutėse eilėraščio aš supažindina su savo tėvu, į kurio kambarį uždrausta įeiti. Vėliau

atsiranda ir kita gintaro, kaip mineralo reikšmė:

Suvenyrų parduotuvės senamiestyje,

prigrūstos šachmatų, karolių, koljė –

defragmentuotas to vienintelio, paslaptingai

dingusio interjeras.

Nors ir šiame posmelyje nėra tiesiogiai įvardijamas gintaras, kaip mineralas, tačiau leidžiama suprasti

apie tai iš užuominų apie dingusį defragmentuotą interjerą – kambarį, išpuoštą gintarais.

Vaikščiodama po krautuvėles, kuriuose prekiaujama gintaro dirbiniais eilėraščio subjektė ieško savo

tėvo:

Vaikštau po krautuvėles kaip po gintaro kambarius,

ir nė viename jų nerandu savo tėvo.

Ironiška, kad ten, kur turėtų būti sustingusių sakų darinys ieškoma tėvo, kuris vadinamas lygiai taip,

kaip ir minėtieji mineralai – Gintaru. Tai, kad Gintaro nėra ten, kur jis turėtų būti gali suponuoti mirtį.

32

Galbūt lyrinio aš tėvas taip pat neberandamas nes yra miręs.Šiame eilėraštyje bendrinis daiktavardis

gintaras virsta tikriniu. Mineralo kambarys pavirsdamas tėvo kambariu suteikia jam gintaro specifikų.

Tėvas Gintaras ne tik gali dingti, kaip mineralas, bet ir turėti jo bruožų. Eilėraštyje

„Gaydinė*“ (p. 89) lyrinis subjektas prisimena, kaip jo tėvas jiems laukiant traukinio pasakojo:

kaip studentaudamas su draugais

gamindavo gintarą – dar muselių

į plastmasę prikišdavo

Tėvas, būdamas studentu, su draugais gamindavo gintarą. Gintarą čia galima interpretuoti ir kaip

vardą. Taip tėvas su draugais gamino save – ugdė, lavino, augo. Muselės gintare gali simbolizuoti

vertybes, pomėgius, netgi – darbus.

Eilėraščiuose gintarą – mineralą pakeitus į Gintarą – tėvą galimas visai kitoks eilėraščio

suvokimas ir interpretacija. Eilėraštyje „Jekaterinos rūmai“ (p. 51) Gintarinę pokylių salę susiejus su

tėvu atsiranda nauja reikšmė. Eilėraščio lyrinė subjektė joje mąsto apie savo vaikus:

Gintarinėje pokylių salėje, kurią, sako, sukūrė

nagingieji vokiečių ir danų meistrai,

mąstau apie savo vaikų likimą.

Eilėraščio aš būdama tėvo minėjime susimąsto apie savo vaikus, jų likimą. Nagingieji vokiečių ir

danų meistrai gali simbolizuoti tėvo tėvus – kalbančiosios senelius. Galima manyti, kad jie yra

kitataučiai – vienas danas, kitas vokietis, o jiems gimęs sūnus buvo pavadintas Gintaru. Galvodama

apie vaikus eilėraščio subjektė jaučiasi reikalinga:

Kai tiek daug pagimdai, imi jaustis

vis labiau reikalinga ir tai tarsi užpildo tuštumą,

nes nelieka erdvės didelėms mintims

Vaikai užpildo tuštumą, kuri gali būti atsiradusi dėl tėvo netekties. Tik jie neleidžia velionio dukrai

pasinerti į gilias mintis, liūdėti, kentėti, sielvartauti. Vaikais turi būti pasirūpinta, todėl

Su žindyvėmis šneki niekus,

tarsi tai būtų egzistenciškai svarbu –

taip, įpėdiniai turi išgyventi.

Renginyje lyrinė subjektė kalba su kitomis motinomis, taip bando užsimiršti, nukreipti mintis. Net ir

netekties akivaizdoje vaikai jai yra labai svarbūs. Jie, kaip šeimos įpėdiniai, turi gyventi, todėl jais

reikia pasirūpinti. Eilėraštyje kuriamas ir vaikų bei kalbančiosios tėvo santykis:

Nemoki nei skaityti, nei rašyti, tačiau labiau už viską

lauki švelnių laiškų iš imperatoriaus –

štai kas svarbu egzistenciškai.

Nemokėjimas skaityti suponuoja dar visai mažų vaikų idėją. Jie laukia senelio (kalbančiosios tėvo),

nori su juo pabūti, pabendrauti. Vaikams tai labai svarbu. Senelio perduodama patirtis, žinios

33

vaikaičiams gali būti labai svarbios, egzistencinės. Šiame eilėraštyje lyrinė subjektė nustumia save,

savo svarbą ir iškelia tėvo:

Mano kilme nesidomėkit, neklauskit apie vaikystę.

Man taip pasisekė, buvau skalbėja ir freilina,

o tapau imperatore.

Eilėraščio lyrinis balsas prisipažįsta kad iki šiol buvo viena iš šeimos narių. Būdama freilina1 lyrinė

subjektė priklausė šeimai, tačiau nebuvo svarbiausia, o po tėvo mirties tapo imperatore – įpėdine. Iš

to galima manyti, kad po tėvo mirties šeimoje nebeliko vyresniųjų, ji tapo vyriausia šeimos atstove.

Ne visuose eilėraščiuose bendrinį daiktavardį galima pakeisti tikriniu. Eilėraštyje „Pasakoja

Karaliaučiaus pilies vaiduoklis“ (p. 58) Karaliaučiaus pilies vaiduokliu galima laikyti patį Gintaro

kambarį, kadaise iš Sankt Peterburgo parvežtą į Karaliaučių. Šis eilėraštis – lyg Gintaro kambario

istorija:

Iš pradžių mane padovanojo:

Frydrichas Vilhelmas – Frydrichui I-ajam.

Frydrichas I-asis – Petrui I-ajam.

Petras I-asis – Jekaterinai I-ajai.

Gintaro kambarys buvo sukurtas 1716 m. vokiečių ir danų menininkų Prūsijos karaliui

Frydrichui I, kuris jį padovanojo Rusijos valdovui Petrui I. Šis kambarys buvo įrengtas rūmuose netoli

Sankt Peterburgo. Prasidėjus Vokietijos invazijai vokiečiai atsiėmė šią dovaną. Apie tai rašoma

antrame eilėraščio posmelyje:

Praėjus daugiau nei dviem šimtmečiams,

vokiečiai mane atsiėmė. Išsivežė

į Karaliaučiaus pilį.

Atsiimant dovaną kambarys buvo išardytas ir parvežtas. Išardyto kambario detalės kurį laiką buvo

slepiamas Karaliaučiaus pilies rūsiuose. Vėliau miestą bombardavo britų karinės pajėgos:

Rekonstravo, rodė visiems, tada

sudėjo į dėžes, išnešė į rūsius,

kur viską subombardavo

britų bombonešiai.

Pasibaigus karui Gintaro kambario ten jau nebebuvo. Sklido gandai, kad jis buvo išgabentas laivu,

kuris buvo nuskandintas rusų povandeninio laivo:

Visa tuo metu prapuolė,

<...>

1 carinės Rusijos rūmų damos titulas, suteikiamas žymių dvarininkų šeimų atstovėms (lietuviuzodynas.lt.Prieiga

internete: <https://www.lietuviuzodynas.lt/terminai/Freilina>).

34

Slapta kalbama, naciai dar spėjo

išgabenti dėžes laivu, bet jį

nuskandino rusų povandeninis.

Kiti šaltiniai teigia, kad Gintaro kambario dalys buvo paslėptos druskos kasyklose, kurios ieškant

lobio mįslingai sugriuvo:

Dar kalbėta, kad esu paslėptas

druskos kasyklose – bet nuaidėjo

paslaptingas sprogimas ir

kasyklą užliejo vanduo.

Iki šiol nėra aišku, dingo kambario detalės. Šiame eilėraštyje mineralas personifikuojamas – įgauna

kalbėtojo poziciją. Jis jaučia, mato. Šis įasmeninimas dar kartą išryškina koreliaciją tarp tikrinio ir

bendrinio daiktavardžių – tarp tėvo Gintaro ir mineralo gintaro.

G. Kazlauskaitė poezijos rinkinyje „Gintaro kambarys“ savo poezijos balsui leidžia vienai

sąvokai priskirti dvi reikšmes. Gintaras tampa ne tik vadinamuoju Baltijos auksu, bet ir tėvu. Tėvo

ieškojimas tarp krautuvėlių lentynų ir mineralo gebėjimas kalbėti simbolizuoja tai, kad tiek Gintaras,

tiek gintaras yra persmelkti vienas kito savybėmis.

Lietuvos rašytojų sąjungos narės, poetės, dramaturgės, eseistės, žurnalistės Dovilės

Zelčiūtės (g. 1959 m.) poezijos knygos „Prieglaudos miestai“ viršelis taip pat iškalbus. Kaip ir prieš

tai analizuoto rinkinio, taip ir šio viršeliai su atvartais, tačiau D. Zelčiūtės knygoje jie palikti tušti,

užpildyti tik tinko struktūros imitacija, kuri driekiasi ir ketvirtajame viršelyje. Pirmajame viršelyje

pavaizduota skaldytų akmenų trinkelėmis išklota gatvė, apsupta tinkuotomis pilkomis sienomis.

Tolumoje regimas žmogaus siluetas, žengiantis link arkos. Viduryje gatvelės matomas kanalizacijos

dangtis. Kiek neaiškus skaičiaus 3 ir veidrodinio jo silueto pateikimas viršelyje. Peržvelgus turinį

galima spėti, kad jie simbolizuoja skyrių pavadinimus – pirmasis skyrius Trečia valanda dienos ir

antrasis – Trečia nakties.

Poezijos knygos „Prieglaudos miestai“ pavadinimas gali kelti neaiškumų. Prieglauda yra

tokia vieta, kurioje galima laikinai prisiglausti, o miestas – tankiai apgyvendinta zona, turinti savo

valdžią, tvarką. Galima manyti, kad Prieglaudos miestai yra tokie miestai, kuriuose gyvenama tik

laikinai. Tam, kad būtų galima suprasti, apie kokius miestus čia yra kalbama, reikia detaliau pažvelgti

į kelis eilėraščius.

Knygos pavadinimą paaiškina antrasis poezijos knygos eilėraštis „Tu, Viešpatie, esi mano

prieglauda“ (p. 12). Eilėraščio lyrinis balsas – maža mergaitė, glaudžianti kryžių prie širdies:

Sausas nuogas ir baltas

kaip išblyškus mergaitė glaudžianti kryžių koplyčioje

prie širdies tiesiai į dangų per kalnus

Tu, Viešpatie, esi mano prieglauda

35

Prieglauda čia nereiškia laikino prieglobsčio, tai labiau simbolizuoja prieglobstį, paguodą, saugią

vietą.

Tai, kad prieglauda yra susijusi su Dievu pagrindžia ir kitas eilėraštis „Ar Tu apie mane

pagalvojai“ (p. 18). Jame retoriškai klausiama, ar Jis priims lyrinį balsą į Prieglaudos miestą:

o kai mano veidą paliesi pakviesi

kai skudurėliai sudils

ir išbluksiu –

ar prisiminsi

ar priimsi

į Prieglaudos miestą?

Interpretuojant, kad eilėraščio aš kreipiasi į Dievą galima teigti, kad Prieglaudos miestas yra dangus.

Lyrinis subjektas nori ten patekti po mirties, kai sudils rūbai ir jis pats išbluks – numirs.

Poezijos knygoje prieglaudos miestais gali būti laikytinas ir žemiškasis gyvenimas. Kaip

pavyzdį galima analizuoti eilėraštį „Už tų vartų tėvai“ (26). Žemėje kiekvienas gyvena ribotą laiką,

kaip ir prieglaudoje. Mirštant eilėraščio aš teigia –

jau būsiu išteisinta paleista

atbuvusi prieglaudos laiką

Ribotas gyvenimo laikas čia laikytinas prieglauda, iš kurios kalbančioji išeis mirdama. Prieš išėjimą

yra likusių neatliktų darbų:

bet dar reikia labai išsišluoti išsikuopti

išsivalyti

išdžiaustyti albas išbalinti marškinius

atmelsti nesakramentus nesantuokas

<...> dėkoti

už vaikus už kiekvieną

saulėtekį valandą

gyvenau čia turėjau laiko klaidoms

ir atsiteisimui

Liko ne tik atlikti buitinius darbus, bet ir pasiruošti kelionei iš Prieglaudos miesto – pasimelsti,

padėkoti už viską, ką patyrė. Rašymas be skyrybos ženklų leidžia įvairiai perskaityti ir interpretuoti

patį eilėraštį. Galima interpretuoti, kad eilėraščio balsas dėkoja už visus vaikus ir už kiekvieną; dėkoja

už kiekvieną saulėtekį; dėkoja už saulėtekį vieną valandą; gyveno čia tik valandą ar gyveno ir turėjo

laiko klaidoms ir pasiteisinimams. Toks pasirinkimas eilėraščiui suteikia daugiau prasmės, o toks

frazių persipynimas gali simbolizuoti skubėjimą. Kalbančioji greitai beria žodžius, nes skuba ruoštis,

nekantrauja išeiti iš Prieglaudos miesto.

36

Kitame eilėraštyje, pavadinimu „Vešlus dangų siekiantis kelias ligi Tavęs“ (p. 58)

gyvenimas po mirties, išėjus iš Prieglaudos miesto vadinamas tikruoju gyvenimu:

visur perstumdėm baldus

keičiasi namų scenografija <...>

jau sumaišė dažus

mano sienos bus melsvos

čia būsiu

iki tikrojo gyvenimo

Gyvenimas žemėje laikomas netikru. Galima kiek nori kartų stumdyti baldus, keisti namų interjerą,

tačiau tikrasis gyvenimas prasideda tik po mirties. Melsvos kambario sienos gali priminti dangų.

Noras gyventi tarp melsvų sienų suponuoja troškimą patekti į dangų, būti arčiau jo. Tam, kad būtų

priartintas tikrasis, dangaus, gyvenimas yra pasitelkiami melsvi dažai.

Tikrojo gyvenimo, tikrojo miesto motyvai pasitelkiami ir eilėraštyje „Manęs nebeapgaus

neišgąsdins“ (p. 64). Lyrinis subjektas teigia, kad vos išlaikius egzaminus jį pasiims teisėjas:

<...> aš tik išlaikysiu

kelis egzaminus ir teisėjas

mane išsives į tikrąjį miestą

Teisėju šiame eilėraštyje gali būti laikytinas Dievas, o išsivedimas į tikrąjį miestą – mirtis ir

keliavimas į dangų.

Eilėraštyje „Viena kankina tikrai“ (p. 66) lyrinis balsas prašo pažadėti jį aplankyti mieste

(galimai laikinajame – žemėje), kol jis lauks Teisėjo sprendimo:

ar galite pažadėti

aplankysite mane tame mieste

kol lauksiu Teisėjo sprendimo

Teisėjo sprendimu gali būti laikytina mirtis, mirimo akimirka. Eilėraščio balsas nori, kad jį kas nors

aplankytų, nenori būti vienas laikinajame mieste. Iškeliavęs į tikrąjį miestą jis nesijaus vienišas, jam

nereikės nieko, nes jis turės Dievą, tačiau kol ten pateks jis prašo, kad jį aplankytų. Ar tai padarys tie,

kurių yra prašoma pažadėti jis abejoja:

bet ar tikrai

ar tikrai mane aplankysite?

Abejonė kuria netikrumo vaizdinį, kuris būdingas ir laikinajam, prieglaudos miestui. Galima

interpretuoti, kad eilėraščio aš nepasitiki šiuo miestu, jame gyvenančiais individais, nesijaučia čia

užtikrintas, o gyvenimas po mirties bus aiškus, patikimas, nekeliantis klausimų. Tik po mirties bus

galima atsikvėpti, ir tik tada jau gyvensim, samprotauja lyrinis balsas eilėraštyje „Mano Tėvo

namuose daug buveinių“ (p. 68).

37

Eilėraštyje „Mano miestas gražus jį sapnuoju“ (p. 78) eilėraščio aš teigia, kad miestas,

kuriame gyvena yra gražus, nors ir laikinas:

Mano miestas gražus jį sapnuoju

savo teatrą bažnyčių bokštus ir aikštes

upę ir tiltą

ir raudonus ūkiančius traukinius

mes nyram į amžiną tunelį

ir tik aidas

tik tolimas Tėve mūsų

kol pasieksim vartus

Gyvenimas čia gali būti laikytinas sapnu – netikras, trumpas, galintis bet kada nutrūkti. Nors ir lyrinis

subjektas gėrisi šiuo sapnu, tačiau žino, kad išvykus iš miesto (panirus į amžiną tunelį) jis baigsis ir

tada prasidės amžinasis gyvenimas. Miestą interpretuojant kaip gyvenimą, o nirimą į tunelį – mirtį

eilėraštis suponuoja, kad mirtis nėra galutinis tikslas, ji yra kelias į Dangų. Kelio ilgumą išduoda tai,

kad tunelyje girdimas maldos aidas. Tunelis čia gali simbolizuoti ir skaistyklą, kurioje išpirkus

nuodėmes, pasimeldus galima patekti pro rojaus vartus.

G. Kazlauskaitės ir D. Zelčiūtės poezijos rinkiniai, kurių pavadinimuose šifruojama vieta

parodo, kad pavadinimas gali būti kurtas perkeltinėmis prasmėmis, žaidžiant sąvokų

daugiaprasmiškumu. G. Kazlauskaitės „Gintaro kambarys“ gali turėti dvi reikšmes – mistiškai

dingusio kambario, puošto gintaro mineralais; ir eilėraščio aš tėvo, vardu Gintaras, kambario

reikšmes. D. Zelčiūtė suteikdama savo poezijos knygai „Prieglaudos miestai“ pavadinimą galvojo ne

apie miestus, kuriuose egzistuoja įvairios prieglaudos, bet apie visą žemiškąjį gyvenimą, kuris yra tik

laikina buveinė žmogaus gyvenime, kaip ir prieglaudos.

2.3.3 Augalai: Xeranthemum ir Perikonas

Lietuvių literatūroje dažni įvairių augalų motyvai. Augalais persmelktas ir vienas iš pirmųjų

svarbiausių tautai kūrinių – Antano Baranausko „Anykščių šilelis“ (1891 m.). Galima teigti, kad ši

tema yra ne tik atkeliavusi iš senųjų laikų, bet ir aktuali šiandienos poezijoje, mat ir dabar eilėse

dažnai galima rasti augalų motyvų. Tai, kas liko iš praeities dabar yra koduojama, maskuojama

mirusia lotynų kalba. Toks maskavimas galimas vadinti erezija.

Literatūros lauke stipriai įsišaknijusio poeto, literatūros kritiko Gintaro Bleizgio (g. 1975

m.) eilėraščių rinkinys „xeranthemum“ (Bleizgys, 2018) savo pavadinimu išsiskiria iš daugumos kitų

2018-taisiais išleistų poezijos rinkinių. Pirmiausia dėmesį patraukia jau mirusia lotynų kalba

parašytas pavadinimas. Xeranthemum – lotyniškas vienmečio augalo sausiuko pavadinimas. Augalas

žydi pilnaviduriais ir tuščiaviduriais baltais, rožiniais, raudonais ir violetiniais žiedais liepos –

rugpjūčio mėnesiais. G. Bleizgio poezijos rinkinio, pavadinto šio augalo lotynišku pavadinimu,

38

viršelyje jis ir pavaizduotas – ant pilkai žalsvo pagrindo atspausdintas rausvai violetinis žiedas.

Augalo fragmentai įterpti ir poezijos rinkinio kiekvienos dalies priešlapiuose.

Įdomu tai, kad sausiuko žiedų spalvos dominuoja ne tik poezijos rinktinės paratekstuose, bet

ir pačiuose eilėraščiuose. Pirmajame eilėraštyje, pavadinimu „yra akys“ (p. 7-8) nors ir ne

xeranthemum, bet vis tiek minima ta pati spalva:

iš lėto supasi vėjyje violetinis

petunijos žiedas <...>

Antrajame eilėraštyje, pavadinimu „maždaug iš 1980-tųjų pamiškės“ (p. 9) minimas ir sausiukas:

ir mėlynžiedžiai xeranthemum annuum

gal netikri – tiesiog kažkas iš šlamančių sausiukų

Eilėraščio kalbantysis svarsto, gal šlamantys sausiukai nėra tikra gėlė. Jis prisimena, kaip su močiute

juos rinkdavo, džiovindavo vėlinėms rugpjūčio mėnesiais. Xeranthemum žiedai lyg rudens,

užmiegančios gamtos pranašas. Lyrinis subjektas klausia močiutės, ar splenomegalija ir granulocyti

irgi lotyniški gėlių vardai. Močiutė atsako:

lotyniški – vaikeli – tiktai šitos gėlės žydi

kraujyje – baltai baltai – tarsi koks sniegas

Senelę ištikusią ligą ji vadina gėle. Tai gali paskatinti nenoras gąsdinti vaikaičio, tačiau lygiai taip

pat tai gali liudyti artėjančią mirtį – sausiukai pranašauja vasaros pabaigą, kaip ir senelės liga jos

gyvenimo galą.

Xeranthemum būdingos žiedų spalvos naudojamos ir kituose eilėraščiuose. Eilėraštyje

„skambėjo varpai anapus neries ir“ (p. 58) raudonuoja sakuros, o eilėraštyje „vystančio vakaro

raudonis mano atmintyje“ (p. 60) raudonuoja ne tik augalai, bet ir vakaro dangus. Tame pačiame

eilėraštyje atkreipiamas dėmesys į mėlyną mišką. Tokią spalvą jam gali suteikti ne tik prieš lietų

pasikeitęs apšvietimas, bet ir eilėraščių knygos pavadinime minimas sausiukas. Galima manyti, kad

miškas pilnas mėlynai žydinčių gėlių, kurios iš tolo sukuria mėlynuojančio miško vaizdinį.

G. Bleizgio poezijos rinkinyje šalia gėlių atsiranda ir medžiai. Iš jų daugiausia spygliuočių

– medžių, kurie kaip ir sausiukai, žiemai nenumeta spyglių / lapų. Spygliuočiai išlieka žali ir žiemą,

o ir sausiukai sudžiūvę lieka tokie, kokie buvo prieš tai. Eilėraštyje „ten – pievoj drumzlinoj su

ūkiančiom kamanėm“ (p. 211) minimos eglės:

ten – pievoj drumzlinoj su ūkiančiom kamanėm

nėra manęs – ir sidabrinių eglių proskynoj

Sidabrinės eglės pasilieka tokios pat, o eilėraščio kalbančiojo tarp jų jau nebelieka. Jis prisimena,

kaip krisdavo / spygliai į žemę ir susimąsto, kada tai buvo – vos prieš trisdešimt o gal prieš šimtą

metų / gal prieš akimirksnį. Lyrinis subjektas supranta, kad jam numirus eglės vis dar bus tokios pat,

kaip ir dabar. Nors spygliai ir byra, tačiau eglės nesikeičia – nukritusįjį tuoj pat pakeičia kitas.

39

Eilėraštyje „sulytos pušys – ežerėlis – senosios“ (p. 45) minimos pušys, kurios lyrinį aš

užhipnotizuoja kapinėse:

sulytos pušys – ežerėlis – senosios

druskininkų kapinės kuriose pasiklydęs

1984-aisiais praradau laiko nuovoką nes buvo

taip gražu – apsamanoję kryžiai statulėlės

krentantys ir bumsintys kankorėžiai <...>

Eilėraščio balsas kapinėse jaučiasi gerai, jam patinka apsamanoję kryžiai, krintančių kankorėžių

garsas. Apsamanoję kryžiai kuria senų kapinių įvaizdį, kurias po truputį savinasi gamta – apgaubia

samanomis. Samanos, kaip ir pušys žiemą neišnyksta. Jos kiek pakeičia spalvą, tačiau išlieka visus

metus, todėl atrodo, kad jos amžinos, priešingai nei žmonės. Atgulę kapuose jie lyg susitapatina su

samanomis, pasineria į gamtos glėbį.

Kiti augalai, kurie žiemai numeta lapus ar žiedus eilėraščių rinkinyje „Xeranthemum“

tapatinami su senstančiu žmogumi. Eilėraštyje „karpyti rožių lapus prieš žiemą – “ (p. 64) lyrinis

subjektas, karpydamas rožių lapus pučiant lediniam vėjui susimąsto, kad laikant nurudavusį rožės

žiedą lieka

vasaros liekanos tau ant delno

saulėto laiko išgraužtos – plėnys

viskas baigiasi greitai – greičiau

greičiausiai –

Prieš kiekvieną žiemą reikia nukarpyti sudžiūvusius – mirusius – augalus. Žmonėms skirta kiek

daugiau laiko, tačiau su kiekvienais metais tu jau lėtėji, keliauji link savo mirties.

ir palengva atsitrauki

į retėjantį savo rožyną į vėją

klausai kaip paukščiai

plaka sparnais akmenėjančioj

lapkričio prietemoj –

mėgindami žinią apreikšti tau –

į kitą pasaulį pakviesti –

Rožių krūmas šiame eilėraštyje gali simbolizuoti bėgančius metus – kasmet nužydėję žiedai

pašalinami, nukerpami, taip krūmas retėja. Bėgantį laiką simbolizuoja ir paukščių sparnų plakimas.

Plasnojantys paukščiai yra pasiruošę skristi, išskristi, tai gali simbolizuoti mirtį.

Kitame eilėraštyje, pavadinimu „Topolių šakos“ galima rasti religinių motyvų. Tai, kad

močiutė topolių užpilu

tepdavo skaudančias kojas –

40

gali simbolizuoti ne tik tai, kad medžiai turi gydančių savybių, bet ir tai, kad jis lyg gyvenimo medis

– „duodantis dvylika derlių, kiekvieną mėnesį vedantis vaisių, o to medžio lapai tautas gydo“ (Apr.

22, 2). Tepimasis skaudamas vietas lyg patepimas, išvalantis ne tik nuo skausmo, bet ir nuo

nuodėmių. Galima interpretuoti, kad kojų tepimas, plovimas topolių užpilu primena Jėzaus plovimą

savo mokiniams kojas. Jis tai darė tvirtindamas, kad „tarnas ne didesnis už savo šeimininką ir

pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją (Jn. 13, 16). Šiuo atveju žmogus, kurio kojos yra plaunamos

toks pat svarbus kaip ir gamta. Tai, kad gamta prilyginama Dievui galima teigti ir dėl jos

ilgaamžiškumo. Žmogus gimsta gamtai jau egzistuojant, lygiai taip pat kaip miršta jai vis dar esant.

G. Bleizgio poezijos rinkinys „xeranthemum“ gausus ne tik augalų motyvų, bet ir

pavadinime minimo augalo spalvų – baltos, rausvos, raudonos, violetinės, mėlynos. Spalvos kartojasi

tiek knygos apipavidalinime, tiek pačiuose tekstuose. Eilėraščiuose be spalvų vyrauja ir kitų gėlių

motyvai, o dominuojančiais galima laikyti spygliuočius. Augalai, ypač tie, kurie meta lapus, dažnai

lyginami su žmonėmis. Pasirinkimas poezijos knygą pavadinti pasitelkiant mirusią, lotynų, kalbą

visai rinktinei suteikia erezijos.

Įdomus ir analizei vertingas Danijoje gyvenančios poetės, vertėjos, publicistės, literatūros

kritikės Rimos Juškūnės (g. 1979 m.) poezijos rinkinys „Perikonas“. Poetė pasirinkdama knygą

pavadinti augalo pavadinimu lyg įsipareigoja skaitytojui poezijoje kalbėti augalais. Perikonas – tai

gamtoje savarankiškai augantis augalas, kurio lapeliai naudojami kaip prieskoniai. Jis žydi smulkiais,

ryškiai geltonais žiedeliais. Perikonas aromatingas, savo kvapu primenantis anyžius. R. Juškūnės

poezijos knyga savo apipavidalinimu puikiai atspindi augalą – rinktinės viršelis išpuoštas

smulkiomis, ryškiai geltonomis gėlytėmis.

Atidžiau pažvelgus į eilėraščius galima teigti, kad juose dominuoja geltona spalva.

Eilėraštyje „vertimai“ (p. 26) geltonuoja ne tik viščiukams duodama kombikorma, bet ir kaip

kiaušinio trynys pageltęs žodynas. Geltona spalva naudojama ir kūno dalims apibūdinti – geltona oda

(eilėraštis Streptocidas, p 54), dantys (tas vyras, p. 62). Poezijos rinkinyje „Perikonas“ yra net

eilėraštis, pavadinimu „geltonas“:

Kėdės medinės apsitraukė minkštais gobelenais,

apelsinų kava – it išbrinkusi sodo šaknis.

avinėlis už pasaito vedas senutę eleną,

o tu savo žiedlapių mišką užrakini.

šitas ruduo išsisuks nuo fotovaizdajuostės blyksnio;

rankenos įsiurbia dešinį delną metalo vėsa:

ten, už durų, ekrano ganyklose mirksta ir mirksi

geltona – išpardavimų, tarpinė – šviesoforų šviesa.

41

Žinant eilėraščio pavadinimą atrodo, kad kiekvienas eilėraštyje minimas elementas persmelktas

geltonos spalvos – geltonas gobelenas, apelsinas, šaknis, avinėlis, žiedlapiai, ruduo. Nors šių

elementų spalva nėra nurodyta tekste, tačiau tiek šaknis, tiek avinėlis ar žiedlapis gali būti gelsvas.

Šiame eilėraštyje ne tik gamta, bet ir miestui priskirtini daiktai tampa geltonais – išpardavimų iškabos,

šviesoforų tarpinė šviesa.

Kitas eilėraštis, kuriame minimas geltonas ruduo, tai „pokalbiai su išėjusiu tėvu“ (p. 44-45).

Lyrinis subjektas prašo tėvo pažiūrėti, koks geltonas ruduo:

labas, sakau, jau ruduo,

pažiūrėk, kaip geltona, – veduosi

braidyti prikritusiais lapais. Jis kikena,

pasirėmęs į kaulus,

atkartodamas mano aidą:

geltona.

Tėvo atsakas, pritarimas kalbėtojo minčiai, kad iš tiesų ruduo yra geltonas sustiprina eilėraštyje

spalvos efektą. Šiame eilėraštyje be pabrėžiamos geltonos spalvos vyrauja ir žolės motyvas, kuris

kartojasi ne viename eilėraštyje. Pirmajame posme teigiama:

mano tėvas išėjo lėtai,

kaip išeina žalia iš žolės

Žolės spalva išblunka rudeniop, kai pradeda ją kąsti pirmosios šalnos. Praradusi žalumą žolė miršta,

užmiega žiemai. Lapeliai pagelsta, apdžiūsta. Tėvo, kaip ir žalios spalvos, išėjimas gali simbolizuoti

mirtį. Tėvo sulyginimas su žole priartina gamtą prie žmogaus. Eilėraštyje „alyvmedžio kamieną

regiu“ (p. 32) nuvergęs kūnas nugula ant žolės:

alyvmedžio kamieną regiu: tavo odą,

alkana ji artėja prie kaulų

arčiau ir glotniau, o nuvargusi

pakimba ant žolių pailsėti.

Oda čia atstoja visą kūną, kuris pavargęs, sulysęs pakimba ant žolės. Tolimesnės eilutės voratinklių

trapumo siūlai – tavo raumenys leidžia manyti, kad toks sumenkęs kūnas gali būti miręs.

Žolė R. Juškūnės poezijos knygoje pasitelkiama ne tik kaip žmogui artimas dalykas.

Eilėraštyje „laivai“ (p. 15) laivai plaukia ne jūra, upe, ežeru, bet žole – jie plaukia per žolę, keldami

/ bangas vabalams. Šiame eilėraštyje žolė yra įvardijama – apsupti baltų sidabražolės lapų.

2018-taisiais metais poezijos knygų, kurių pavadinimuose būtų minimi augalai buvo išties

nemažai. Įdomu tai, kad minimi ne tik gerai žinomi augalai, bet ir kiek rečiau, arba žinomi augalai

vadinami lotyniškais pavadinimais, kurie knygos skaitytojui sukuria užduotį, mįslę. Tiek G. Bleizgio,

tiek D. Juškūnės poezijos rinkinių eilėraščiuose, kurių pavadinimai – augalų pavadinimai –

pabrėžiamos atitinkamos spalvos, pasirenkamas pavadinimą atitinkantis viršelis. Eilėraščiuose

42

atsiranda ir daugiau augalų – medžių, žolių – kurie dažniausiai yra glaudžiai susiję su žmonėmis.

Galima sakyti, kad šiems abiem rinkiniams būdinga ne kultūrinė ortodoksija – nors poezijoje daug

kur minimi augalai, bet erezija, mat vien pavadinimuose pažįstami žodžiai paverčiami nepažįstamais.

2.3.4 Žodžiai, skyrybos ženklai ir kirčiai: Veiksma-žodinė ir bendratis

Poezija bene reflektyviausia sritis literatūroje. Joje poetai linkę apmąstysi ne tik pačią pačius

save, poeziją, bet ir atskiro žodžio galią, jo svarbą, poveikį. Į kalbą gilintis renkasi ir 2018-aisiais

metais poezijos rinkinius išleidę poetai. Vienas iš įdomesnių poezijos rinkinių – daugiau nei tris

dešimtis metų poetės vardą turinčios Tautvydos Marcinkevičiūtės (g. 1955 m.) „Veiksma-žodinė“

(Marcinkevičiūtė, 2018). Poetei eilėraščiuose svarbu žodį pakeisti veiksmu. Žaisdama su kalba ji

siekia parodyti, kad taip galima pabrėžti visai skirtingus dalykus. Įdomu, kad norint žaisti su kalba

nebūtina to daryti pasitelkiant raides, galima tekstus keisti naudojant skyrybos ženklus. Štai, kad ir

pats pavadinimas –„Veiksma-žodinė“ – savyje talpina ir veiksmą, ir žodį. Juos sujungiant brūkšneliu

gaunama nauja sąvoka, apimanti abi reikšmes. Kaip pati poetė teigia, šiuo junginiu norimas parodyti

momentinis žodžio įkūnijimas, tiksliau – erdvė tarp žodžio ir jo tapimo kūnu, veiksmu, mintimi,

interpretacija. Čia labai svarbus tampa Biblijos motyvas – Šventojo Rašto Pradžios knygoje buvo

rašoma „Pradžioje buvo Žodis <...> Tas Žodis tapo kūnu / ir gyveno tarp mūsų“ (Naujasis

testamentas, Jn 1, 1-14).

Trumpai reikėtų aptarti knygos viršelį. Kaip ir dauguma pasirinktų analizuoti poezijos

knygų, taip ir ši išleista su atvartais. Pirmajame viršelio atvarte pateikta lotyniška citata iš Šventojo

Rašto apie žodžio tapsmą kūnu. Galiniame atvarte pateikiama poetės bibliografija – visos per

gyvenimą išleistos poezijos rinktinės. Viršelis ryškiai raudonos spalvos su mažesniais ir didesniais

juodais bei baltais taškeliais. Viršelis patraukiantis savo ryškumu, tačiau nieko neišduodantis,

neprognozuojantis. Toks pasirinkimas gali žadinti skaitytojų smalsumą atsiversti knygą ir pažvelgti,

kas viduje.

O knygoje pateiktuose eilėraščiuose T. Marcinkevičiūtė žaidžia kalba. Ji brūkšneliu ne tik

jungia, bet ir skaido žodžius ir jų reikšmes. Pavyzdžiu tam iliustruoti puikiai tiktų eilėraštis „Įeiti

draudžiama“ (p. 3-4):

kad iš-oriniai įvykiai

būtų lyg of-šorinės bendrovės turtas,

kuris, bankrutuojant pagrindinei čia,

Žemėje,

apskritai išimamas iš apyvartos

Kaip buvo pastebėta ankstesniuose šio baigiamojo magistro darbo autorės tyrimuose, toks žodžio

suskaidymas šią eilėraščio dalį leidžia įvairiai interpretuoti. Jei nekreipiamas dėmesys į žodžių

43

išskaidymą, tuomet eilėraščio kalbantysis nori, kad išoriniai įvykiai, tai yra įvykiai, kurie nepriklauso

nuo kalbančiojo, būtų kaip ofšorinės bendrovės 2 turtas. Jei, visgi, yra kreipiamas dėmesys į

brūkšnelius, kaip žodžių išskyrimo būdą, tada šio posmelio prasmė keičiasi – išorinius įvykius keičia

įvykiai, atkeliavę iš oro (galima interpretuoti – nelaukti, netikėti), o ofšorinę bendrovę – spyruoklinės

akėčios. Išskiriamas of-, žvelgiant į anglų kalbą, išreiškia priklausymą kam nors, tad taip žvelgiant

norima, kad netikėti įvykiai būtų priklausomi tik nuo spyruoklinių akėčių bendrovės turto. Šis žodžių

išskaidymas sukelia nemažai interpretacijos nelogiškumų. Logiškiausia, kad šiais brūkšneliais norėta

parodyti, kokia kalba yra įdomi, galinti jungtis ir skaidytis, sudaryti naujas reikšmes ar jas sujungti,

bet ne suteikti galimybę kitaip interpretuoti ir perskaityti eilėraštį.

Tame pačiame eilėraštyje naudojamas ir apostrofos ženkliukas, kai žodis verb (angl.

veiksmažodis) paverčiamas lietuvišku žodžiu verb‘a:

ir saugomas tik su verb (veiksmažodis, angl,),

o ne su lietuviškų verb‘ų pagalba,

verbalizuojant

mano konkrečius patyrimus

taip pat su vieno veiksma-žodinio

darinio pagalba:

Šiame eilėraštyje iškeliamos abi reikšmės ir parodomas žodžio kitimas. Žodis verbalizuojant, šiuo

atveju prisipildo nauja reikšme – verbalizuoti, tai išsakyti kažką žodžiais arba, prisimenant verb‘ą tai

gali reikšti plakti verba. Tad eilėraščio kalbantysis konkrečius patyrimus gali išreikšti žodžiais

(Tarptautinių žodžių žodynas, 2013, p. 853) arba išplakti verba.

T. Marcinkevičiūtė ir kitame savo eilėraštyje, pavadinimu „Pirštinė“ (p. 19) brūkšnelį

naudoja kaip žodžius skaidantį elementą. Čia poetė žaidžia su žodžiu pirštinė:

Tai ta pirš-tinė ieškoma mano kuomet užuot meldusis

aš bažnyčioj šaltoj tik žvalgausi pirmyn ir atgal

tartum pirš-tųsi kažkas pasijutusiai antimi melduose

man ant klauptų gamtos balsą girdinčiai sieloj o gal

Pasitelkdama brūkšnelį poetė pirštinę sieja su žodžiu pirštis. Eilėraščio kalbančioji prisipažįsta, kad

bažnyčioje užuot meldusis ji dairosi ir ieško pirštinės, kuri gali būti pavartota kaip simbolis,

reiškiantis jas nešiojantį asmenį. Čia poetė pasitelkia vieną iš meninių tropų – sinekdochą – ir visumą

pakeičia dalimi. Kalbančioji nekantraudama laukia žmogaus, kuriam priklauso ieškomos pirštinės,

nes tikisi, kad jis jai pasipirš. Galima teigti, kad autorei labai svarbus žodžių skambumas – jei žodis

pirštinė kirčiuojamas įprastai, tuomet jis reiškia rankoms skirtą rūbą, tačiau išskaidžius šį žodį

dalimis kyla ir kitokio kirčiavimo galimybė – antrajame skiemenyje kirčiuoti kairiniu kirčio ženklu.

2 ofšorinė bendrovė – tai vadinama motininė bendrovė, valdanti kelias jai priklausančias, smulkesnes bendroves. Neretai

kyla klausimų apie tokių bendrovių veiklos legalumą.

44

Tada pirš̃tinė virs pirštìne, o šį žodį galima interpretuoti, kaip piršimuisi skirtą objektą, tekstą, ar net

patį veiksmą. Šis žodis taip pat gali būti interpretuotinas kaip būdvardis, nusakantis objekto sąsajas

su vedybomis. Šiame eilėraštyje gausu paronimų (panašaus skambesio žodžių, turinčių visai kitas

reikšmes). Kaip ir pirš̃tinė bei pirštìne, taip ir meldusis bei melduose – žodžiai skamba labai panašiai,

pirmuoju atveju juos skiria kirtis, antruoju – galūnė.

Eilėraštyje „Palaimingas metas“ (p. 24) kalbos žaismui taip pat pasitelkiami paronimai.

Pirmajame eilėraščio posmelyje rašoma:

nervai ne nirvanoj bet įtempti

lig krašt-utinumo karštai ginant

krašt-ą

būdraujant kartu su būdvardžiais

Pirmojoje eilutėje panašiai skambantys nervai ir nirvana sujungiami vienoje frazėje taip pabrėžiant

panašiai skambantį ni(e)rva-. Šis sugretinimas eilėraščio pirmajai eilutei suteikia žaismo žodžiais

efektą. Lygiai taip, kaip ir tolesnėse eilutėse – krašt-utinumo ir krašt-ą, tik šie žodžiai yra dar ir

išskaidomi, ko gero, dėl to, kad juos vienyje lygiai tokia pati pradžia – krašt. Panašiai nutinka ir

ketvirtoje eilutėje, tačiau čia identiškos žodžių pradžios būd nėra išskiriamos – būdraujant ir

būdvardžiais. Poetei kuriant eilėraščius labai svarbus yra žodžių tarpusavio skambesys, ji siekia

parodyti, kad ištarti žodžiai gali būti labai panašūs ar net identiški, tačiau jų reikšmės visiškai skirsis.

Tai, kad poezijos knyga yra susijusi su kalba, refleksija į gimtąjį žodį, galima spėti iš vieno

iš pirmųjų sutinkamų paratekstų – pavadinimo. Įdomu atidžiau pažvelgti į trečiąją jaunesniosios

kartos poeto, dramaturgo Mindaugo Nastaravičiaus (g. 1984 m.) poezijos knygą „bendratis“

(Nastaravičius, 2018). Kaip jau nurodo knygos paantraštė, tai vieno eilėraščio istorija. Knygoje

pateikiamas vienas eilėraštis, suskirstytas į 27 smulkesnius eilėraščius. Nei vienas eilėraštis neturi

pavadinimo, kiekvienas iš jų vietoj pavadinimo turi atitinkamą skaičių brūkšnelių – pirmasis vieną,

antrasis du, trečiasis tris ir taip iki keturiolikto eilėraščio. Nuo keturioliktojo eilėraščiai pateikiami tik

kairėje atverstos knygos pusėje (priešingai, nei iki tol) ir mažėjančia brūkšnelių tvarka nuo trylikos

iki vieno.

Iškalbingas ir šios poezijos knygos dizainas. Kiekvienas naujos knygos egzempliorius

užlipintas raudonu lipduku, neleidžiančiu atversti knygos. Norint knygą skaityti tenka raudonąją

juostelę perplėšti. Įdomu tai, kad knygos viršelis, kuriame nurodytas autorius, pavadinimas, leidykla

yra knygos ketvirtajame viršelyje su atvartu – pabaigoje. O tai, kas turėtų būti pabaigoje – perkelta į

priekį. Tiesa, tekstas, kuris turėtų būti pabaigoje (dažnai tai būna anotacija, citata, skaitytojų

atsiliepimai ir kita) taip pat nėra tradicinis. Čia skaitytojui pateikiamas eilėraštis, kuriame pateikiamos

užuominos apie visą poezijos rinktinę. Knyga yra per vidurį persiūta raudona siūle. Raudoni plono

popieriaus lapeliai įrišti knygos gale ir priekyje, iškart po ir prieš viršelius.

45

Eilėraščiai pradedami lyrinio balso prisiminimais prieš trisdešimt metų. Jis prisimena savo

tėvą, motiną, kaip būdamas mažas su jais keliavo viešuoju transportu, meldėsi, kalbėjo. Penktajame

eilėraštyje (p. 11) grįžtama į esamąjį laiką. Eilėraščio aš sėdi slaugos ligoninėje, lanko tėvą. Lyrinis

subjektas teigia:

suprantu, kad jis čia numirs

o kalbančiojo tėvas kitame eilėraštyje (p. 13) to nesitiki:

kai grįšiu namo teks gyventi kitaip

nes rankos ir kojos nusilpo

inkstai, kepenys, nežinau –

ilgalaikis gydymo kursas

turėtų užtrukti

tėvas nemiršta slaugos ligoninėje, kaip manė eilėraščio kalbantysis, grįžta namo, kur glūdi jo

gyvenimo prisiminimai. Aštuntajame eilėraštyje (p. 17) tėvas miršta:

tėvas mirė ne lovoje, o ant grindų –

iškritęs ertmėn tarp kitų laiko dulkių

Iš gyvenimo jis pasitraukia ne lovoje, kur dažnai gulėdavo, bet ant žemės, tarp dulkių. Nors ir mirties

buvo tikėtasi, ji užklupo staigiai. Tolimesniuose eilėraščiuose poetinis balsas pasineria į vaikystės

prisiminimus. Vienuoliktame eilėraštyje (p. 23) lyrinis subjektas jaučia ateinančią jo eilę mirti:

važiuoju iš laidotuvių ir suprantu

kad tėvo kostiumas sudūlės ir išnyks

ir bus tinkamas man

Mirus tėvui jis jaučiasi užimąs jo vietą, besimatuojantis jo drabužius.

Kituose eilėraščiuose lyrinis balsas prisimena, kaip jį mokė tėvas taisyti dviratį ar dirbti kitus

darbus. Net ir mirus tėvui jis jaučiasi lyg toliau besimokydamas (p. 27):

klūpiu prie jo ir mokausi

klūpiu šalia ir stebiu

kaip mėlsta nagai, kaip sukasi

kruvinas beñdratis

Lyrinis subjektas mokosi net mirties. Besimokydamas jaučia bendrumą, beñdratį, kuri jungia

tiesioginiu kraujo ryšiu. Būtent šis eilėraštis paaiškina poezijos knygos pavadinimą. Bendratis čia

nereiškia neasmenuojamosios veiksmažodžio formos, ji reiškia bendrumą, tarpusavio ryšį.

Keturioliktajame eilėraštyje (p. 33) Eilėraščio kalbantysis prisipažįsta tuoj tapsiąs tėvu:

kad tapsime tėvais, sužinojau likus dienai

46

iki tėvo mirties

Prieš pat tėvo mirtį lyrinis subjektas sužino, kad tuoj pats taps tėvu, taps tuo, kuo velionis buvo jam.

Virsmą, tapimą tuo, kuo buvo tėvas, kuo jis išmokė būti simbolizuoti gali ir tolimesni eilėraščiai,

kurie pateikti kairėje atverstos knygos pusėje. Jei iki tol eilėraščiai buvo pateikiami dešinėje pusėje

ir buvo kalbama iš sūnaus perspektyvos, tai sąmoningas teksto perkėlimas į kitą puslapio pusę tik

sustiprina sūnaus virsmo tėvu motyvą, perėjimą į kitą pusę – ne vaiko, o tėvo.

Sužinojus apie tapimą tėvu pasikeičia ne tik teksto vieta puslapiuose, bet ir lyrinio aš statusas

šeimoje. Vaiko laukimas neužgožia tėvo netekties (p. 38). Lyrinis subjektas, būdamas netoli

ligoninės, kur gimė jo vaikas tolumoje išgirsta moterį, kuri į maišelį deda velionės savo motinos

daiktus. Jai prisėdus šalia juodu sujungia bendrumas:

sėdim šalia ant suoliuko vienas kitam svetimi

tylim abu tarp mirties ir gyvybės

ir viską suprantam

iš bendro

Šiame eilėraštyje išryškinamas bendraties jausmas, kuris lyg paaiškina pačio poezijos rinkinio

pavadinimą. Kiekvienas žmogus susiduria su mirtimi, beveik kiekvienas su tėvų netektimi. Jausmas

patyrus netektį yra būdingas visiems, bendras, sujungiantis kiekvieną atskirai į vieną visumą. Ne tik

šiame eilėraštyje lyrinis subjektas jaučiasi panašiai, kaip jo sutikta moteris, bet ir apskritai visa

poezijos knyga yra artima, suprantama visiems savo bendru jausmu, būsena, potyriu.

Bendrumas kuriamas ne tik pasitelkiant netektį, bet ir gimimą. Pirmagimių tėvai dažnai

jaučiasi sutrikę, nežinantys kaip gyventi. Taip jaučiasi ir eilėraščio kalbančiojo žmona (p. 40):

mes jau seniai žinome jo vardą, bet nenutuokiame, kas jis yra

pasakyk – ištari paryčiais – kaip viskas bus, kaip

mes dabar gyvensime – pasakyk ką nors

Atkeliaujantis kūdikis atrodo toks pažįstamas, kad jau seniai yra žinomas jo vardas, tačiau toks

nepažintas, kad nėra žinoma kaip gyventi jam išvydus pasaulį.

Kitame eilėraštyje (p. 42) vaikui augant lyrinis aš klausia

kodėl mirusių žmonių neįmanoma

atminti, kodėl juos laidojam žemėje, o ne danguj

Apie tai galvodamas jis ragina savo sūnų žengti drąsiai, ne tik pirštų galais, augti:

stiebkis, kabinkis nagais tarsi žodžiais

į trupantį grumstą dangaus, krintantį žemėn

Eilėraščio kalbantysis ragina sūnų augti, kabintis į gyvenimą, siekti tikslų, svajonių. Augimas ir

kabinimasis į dangų jam primena, kad visa tai veda į mirtį, į grumstą dangaus, krintantį žemėn. Tai

suponuoja prieš tai apgalvotas mirusio laidojimas žemėje, o ne danguje. Pagal krikščioniškąjį

47

tikėjimą, palaidoto žmogaus siela patenka į dangų. O raginimas sūnui siekti dangaus gali priminti

raginimą gyventi, keliauti link mirties.

Kitame eilėraštyje (p. 54) atėjęs prie jūros lyrinis balsas regi sieną:

jei mėginčiau ją perlipti – laidai, vielos, įtampa

jei rausčiausi iki pamatų, prisikasčiau iki tėvo

Net būdamas prie jūros eilėraščio kalbantysis mąsto apie tėvą. Regima siena gali būti jūros ir

horizonto susiliejimas tolumoje, kurios nepavyktų nei perlipti, nei perkasti. Kasantis, einant vandeniu

ar kasantis po juo galima žūti, tokiu būdu lyrinis subjektas prisikas prie tėvo. Jis mąsto, kad prisikasęs

prie tėvo jį galėtų surinkti:

surinkčiau jį visą iš dulkių ir kaulų

susikraučiau maišelin

ir gal jau tada iš tiesų

būtų po visko

Tik prisikasus prie tėvo būtų po visko, tik tada lyrinis subjektas mirtų, netektų gyvenimo. Tėvo

surinkimas iš dulkių ir kaulų kuria aliuziją į Fenikso atgimimą, prisikėlimą iš pelenų. Galima manyti,

kad sūnui priartėjus prie tėvo jis prisikeltų. Lyrinis subjektas mano, kad tik mirtis gali vėl jį suvesti

su tėvu. Tik tada jie galėtų būti drauge:

mudu eitume per sieną raudonu kilimu

barškantys, atsilikę

vienas nuo kito

į amžiną bendratį –

net jei nebūtų šio žodžio

Ėjimas per sieną galimas tik tada, kai eilėraščio aš susitiks su mirusiu tėvu, vadinasi – mirs. Abiems

mirus siena nebeatrodys tokia neįveikiama, per ją abu galės eiti. Raudonas kilimas gali simbolizuoti

svarbumą, žengiančiųjų galimybę juo eiti. Nors ir barškantys (galimai skeletai), atsilikę (vienas mirė

anksčiau, kitas – vėliau) bet einantys į bendratį, ten, kur viskas susijungia, kur viskas bendra, vientisa.

Ten, kur nebelieka nei veiksmų, nei žodžių, tik vientisumas, bendrumas.

Pasitelkiant kalbą, žaidžiant ja, kirčiais ar brūkšneliais galima sukurti visiškai kitokias

reikšmes. Šiame poskyryje analizuoti T. Marcinkevičiūtės ir M. Nastaravičiaus poezijos rinkiniuose

pateikti eilėraščiai parodo, kad galima pakeisti ne tik eilėraščio (T. Marcinkevičiūtė), bet ir viso

rinkinio pavadinimo prasmę (M. Nastaravičius).

48

IŠVADOS

Ištyrus 2018-tųjų metų poezijos diskursą galima daryti tokias išvadas:

1. 2018-aisiais daugiausiai išleista poezijos knygų vaikams, almanachų, knygų,

kuriose spausdinta ne tik poezija, bet ir proza, dailės, grafikos, fotografijos ir kiti darbai, poezijos

rinkinių, kurie išleisti autoriui jau mirus. Autoriaus pozicija literatūros lauke nenulemia nei leidyklų,

nei tiražo pasirikimo.

2. Tiriamųjų metų poezijos lauke dominuoja ir kultūrinės ortodoksijos, ir erezijos

diskursai. Kultūrinė ortodoksija orientuota į poeto jausmų išraišką, o erezija – eksperimentavimą

lingvistiniais ryšiais, formuluotėmis, kas ne tik ardo esamą tvarką, bet ir griauna pačią kultūrą.

3. Kultūrinei ortodoksijai gali būti priskiriamos knygos, kurių pavadinimuose

dominuoja tėvynė, jausmai, paukščiai, gamta ir jos objektai, laikas, gyvenimas.

4. Išanalizavus aštuonis poezijos rinkinius, kurie gali priklausyti kultūrinei erezijai

pastebėta, kad dominuoja kūnas-daiktas, erdvė, svetima kalba užkoduoti augalai, refleksija į pačią

kalbą. Tiek G. Ambrazaitės, tiek K. Platelio eilėraščių rinktinėse renkamasi kalbėti apie kūnus-

daiktus – trapius, gležnus, laikinus, įtrūkusius daiktus. G. Kazlauskaitės ir D. Zelčiūtės poezijos

rinkiniai, kurių pavadinimuose šifruojama vieta parodo, kad pavadinimas gali būti kurtas

perkeltinėmis prasmėmis, žaidžiant sąvokų daugiaprasmiškumu. Tiek G. Bleizgio, tiek D. Juškūnės

poezijos rinkinių eilėraščiuose, kurių pavadinimai – lotyniški augalų pavadinimai – pabrėžiamos

atitinkamos spalvos, pasirenkamas pavadinimą atitinkantis viršelis, eilėraščiuose dažnai minimi

augalai. Analizuoti T. Marcinkevičiūtės ir M. Nastaravičiaus poezijos rinkiniuose pateikti eilėraščiai

parodo, kad varijuojant žodžiais, skyrybos ženklais galima pakeisti ne tik eilėraščio (T.

Marcinkevičiūtė), bet ir viso rinkinio prasmę (M. Nastaravičius).

49

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Šaltiniai:

Ambrazaitė, G. 2018, Trapūs daiktai, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius.

Blezgys, G. 2018, Xeranthemum, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius.

Juškūnė, R. 2018, Perikonas, Kauko laiptai, Kaunas.

Kazlauskaitė, G. 2018, Gintaro kambarys, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, Vilnius.

Libis, 2016: Lietuvos integrali bibliotekų informacinė sistema. Prieiga per internetą:

<https://nbdb.libis.lt/showRecordDetails.do?recordNum=6&biId=29694&catalog=false&resId=&pr

eviewUrl=undefined&epaveldas=f> [Žiūrėta 2021 02 15].

Marcinkevičiūtė, T. 2018, Veiksma-žodinė, Homo liber, Vilnius.

Nastaravičius, M. 2018, Bendratis. Vieno eilėraščio istorija. Tyto alba, Vilnius.

Platelis, K. 2018, Įtrūkusios mėnesienos, Vilnius, Odilė.

Zelčiūtė, D. 2018, Prieglaudos miestai, Kauko laiptai, Kaunas.

Literatūra:

15min.lt, 2018a, „2018 metų Nobelio literatūros premija kilus sąmyšiui dėl lytinės prievartos

atidedama“. Prieiga per internetą: <https://www.15min.lt/kultura/naujiena/literatura/2018-metu-

nobelio-literaturos-premija-kilus-samysiui-del-lytines-prievartos-atidedama-286-966526>. [žiūrėta

2021 05 04.].

15min.lt, 2018b, „Vilnius pradeda reklamuotis, kaip Europos „G taškas“. Prieiga per internetą:

<https://www.15min.lt/pasaulis-kiseneje/naujiena/per-lietuva/vilnius-pradeda-reklamuotis-kaip-

europos-g-taskas-642-1012618>. [žiūrėta 2021 05 04].

Abbott H. P. 2008. The Cambridge Introduction to Narrative. New York: Cambridge University

Press.

15 Bourdieu., P. 2011, „Kultūrinės produkcijos laukas, arba atvirkščias ekonomikos pasaulis“ in XX

amžiaus literatūros teorijos: chrestomatija aukštųjų mokyklų studentams, I dalis, sudarytoja Vanda

Zaborskaitė, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Vilnius, p. 273-328.

Culler, J. D. 1997, Literary theory, Oxford university press, New York.

Foucault, M. 1998, Diskurso tvarka, Baltos lankos, Vilnius.

Genette, G. 1997, Paratexts: Thesholds of Interpretation, Cambridge University Press, Cambridge.

Gorman, D. 2005, „Paratext“ in Routledge Encyclopedia of Narrative Theory, Routledge, New York,

p. 419.

Hawthorn, J. 1998, Moderniosios literatūros teorijos žinynas, Tyto alba, Vilnius.

50

Kazlauskaitė, G. 2018, „Algebra vien iš raidžių“ in Literatūra ir menas nr. 3666.

Litvinskaitė D. 2013: Nuo objekto link subjekto. Kūnas lietuvių moterų kūryboje. Vilnius: Lietuvių

literatūros ir tautosakos institutas.

Mee too, 2018, „Mee too“ movement“. Prieiga per internetą: <https://metoomvmt.org/ >. [žiūrėta

2021 05 04.]

Nastopka, K. 2010, „Sakymas ir diskursas“, in Metai, nr. 8-9. Prieiga per internetą:

<http://www.tekstai.lt/zurnalas-metai/6096-kestutis-nastopka-sakymas-ir-diskursas> [žiūrėta 2021

04 28].

North, M. 2001, „Virtual Histories: The Year as Literary Period“ in Modern Language Quarterly, Nr

62 (4), p. 407–424.

Nebegėda, 2018, Prieiga per internetą: <https://www.nebegeda.lt/apie-mus/>. [žiūrėta 2021 05 04].

Williams, R. 1977, „Dominant, Residual, and Emergent“ in Marxism and Literature, p. 121-127,

Oxford University Press, New York.

51

PRIEDAI

1 l e n t e l ė. 2018 m. išleistų poezijos knygų kategorijos

Kategorija El.

Nr.

Pavadinimas, metai, autorius.

Vaikams 1 Pasakyk tu man, upeli: eilėraščiai vaikams. - 2018. - 55, [1] p. - Ambrukaitis,

Jonas (1938-)

2 Aš mergytė, kaip pupa: spalvinimo [ir poezijos] knyga. - 2018. - [65] p., [1] įd.

lipdukų lap. - Balnienė, Rimutė

3 Boružėlė – puotą kėlė!: eilėraštukai ikimokykliniam ir jaunesniam mokykliniam

amžiui. - 2018. - 74, [6] p. - Baltrėnas, Vilius (1937–)

4 Kiškių Kalėdos: [eiliuota istorija]. - [2018]. - 19, [1] p. - Beinarienė, Birutė

5 Močiutės rezginėlė: eilėraščiai ir eiliuotos pasakos vaikams. - 2018. - 139, [5] p. -

Bladykaitė, Vida (1962–)

6 Dūksta vasaros lietutis: eilėraščiai vaikams. - 2018. - 45, [3] p. - Bubnienė-

Gustaitytė, Vida (1959-)

7 Kiškutis Mikutis. Ūgio matuoklė: +linksmi eilėraštukai. - [2018]. - 1 lankstinys

(10 p.). - Dmuchovskienė, Rasa

8 Pavasaris su margučiais: eilėraščiai vaikams. - 2-asis leid. - 2018. - 14, [2] p. -

Gaižauskaitė, Zita (1951-)

9 Oro pilis: eilėraščiai vaikams: įrašyk raidelę arba skiemenį. - 2018. - [24] p. -

Gaižauskaitė, Zita (1951-)

10 Linksmoji abėcėlė: eilėraščiai vaikams. - 2-asis leid. - 2018. - 19, [1] p. -

Gaižauskaitė, Zita (1951-)

11 Abėcėlė: [eilėraščiai ir užduotėlės]. - [2018]. - [36] p. - Jakubėnas, Kazys (1908-

1950)

12 Grybų rikiuotė: [eilėraščiai vaikams]. - 2018. - 23, [1] p. - Laužikas, Vilius

(1936-2007)

13 Pelyčių maratonas: eilėraščiai vaikams. - [2018]. - 55, [1] p. - Liniauskas, Jonas

(1955–)

14 Kuo mes vardu?: skaityk ir spalvink. - 2018. - 31, [1] p. - Mičiūnienė, Giedrė

15 Abėcėlė: eilėraščiai, užduotėlės. - 2-asis patais. leid. - 2018. - 61, [3] p. -

Navakauskas, Česlovas

16 Mažasis edukacinių eilėraščių rinkinys mažyliams: [EGOTU priemonė]. - 2018.

- 1 dėžutė (20 kortelių ; 5 x 13 cm). - Norkūnė, Giedrė (1986–)

17 Kriuksis draugnoris: [spalvinimo knygelė]. - 2018. - 50, [1] p., įsk. virš. -

(Dairykis ir geras darykis). - Petkevičiūtė, Liuda

18 Kriuksis draugnoris. - 2018. - 50, [1] p., įsk. virš. - (Dairykis ir geras darykis). -

Petkevičiūtė, Liuda

19 Nuspalvink velykaitį. - [2005]-. - kn. - Rinkevičienė, Angelė

20 Raidžių namučiai: eiliuota ir įgarsinta abėcėlė: [žaislinė knygelė]. - 2-oji laida. -

[2018]. - [60] p. - Skučaitė, Ramutė (1931-)

21 Giesmė apie Gediminą: gražiajam jaunimėliui. - 2018. - 76, [3] p. - (Vaikų

bibliotekėlė). - Sruoga, Balys (1896–1947)

22 Ūkyje: tik pažvelk!: 1-2 metų vaikams. - [2018]. - [16] p. - Taube, Anna (1976-)

23 Sode: tik pažvelk!: 1-2 metų vaikams. - [2018]. - [16] p. - Taube, Anna (1976-)

24 Raini, škac…: [eilėraščiai vaikams]. - 2018. - 47, [1] p. - Ūksienė, Teresė (1931–)

25 Šuniukų pasaulis: mokausi skaityti: 5-7 metai. - 2012-. - kn.

26 Gyvūnų albumėlis. - [2018]. - [26] p.

27 Tapu tapu takeliu: linksmi nuotykiai, iškilūs paveikslėliai!: skaitymo džiaugsmas.

- [2018]. - [14] p.

28 Kalėdinių varpelių pasakaitės: kalėdinės istorijos mažyliams. - [2018]. - 1 dėžutė

(5 kn. ; 10 cm)

52

29 Kačiukų pasaulis: mokausi skaityti: 5-7 metai. - 2012-. - kn.

30 Kalėdinių varpelių pasakaitės. [Kn. 2]: Kalėdų senelis ir elfai. - [2018]. - [14] p.

31 Mažieji nulėpausiai ir pūkučiai. - [2018]. - [26] p.

32 Kalėdinių varpelių pasakaitės. [Kn. 5]: Pasprukusi dovanėlė. - [2018]. - [14] p.

33 Maži eilėraščiai mažiems. - 2018. - [36] p. - Marcinkevičius, Marius

34 Smėlio batai: [eilėraščiai]. - 2018. - 39, [1] p. - Abromavičius, Stanislovas (1944-)

35 Smagu kaime. - [2018]. - [12] p.

36 Smagu miške. - [2018]. - [12] p.

37 Žiemos eilėraščiai. - [2018]. - 16, [1] p., įsk. virš.

38 Žodžių kraitelė. - 2018. - 79, [1] p. - Kasparavičienė, Laimutė

39 Boružėlė. - 2018. - 16, [1] p. - Kasparavičienė, Laimutė

40 Mano batai buvo du: [eilėraščių rinktinė]. - [2018]. - 117, [3] p. - Kubilinskas,

Kostas (1923-1962)

41 Karalius pamiršo raidyną: Violetos Palčinskaitės eilėraščiai. - 2018. - 54, [2] p. -

Palčinskaitė, Violeta (1943-)

42 Visi ką nors turi: [eilėraštis]. - [2018]. - [16] p. - Palčinskaitė, Violeta (1943-)

43 Tik ateinantys žodžiai: eilėraščiai. - 2018. - 61, [2] p. - (Vaikų bibliotekėlė). -

Raugaitė, Aušra

44 Debesynų pasakos: [eilėraščiai]. - 2018. - 46, [2] p. - Sekevičienė, Indrė

45 Kalėdos ateina tyliai. - 2018. - 184 p. - Stankevičienė, Laima (1960-)

46 Pėdos vaikystės pievoje: [eilėraščiai]. - 2018. - 46, [2] p. - Ulinskienė, Janina

(1939-)

47 Nykštuko draugija: [eilėraščiai]. - 2018. - [16] p. - Vaičiūnas, Vytautas Steponas

(1944–)

48 Vaikystės sodais: [eilėraščiai]. - [2018]. - 40, [4] p. - Vainilaitis, Valentinas

Moksleiviams 1 Kai saulė aukštai: eilėraščiai moksleivijai, visiems. - 2018. - 77, [3] p. -

Girdzijauskienė, Donata Ona

Tarminiai 1 Atadariau lunginyčias: ailutes ir kiti paprovijimai rytų aukštaičių tarmi ir

rakiškėnų patarmi. - 2018. - 77, [3] p. - Degutytė-Pitrėnienė, Gražina

2 Tapuolia pūkas aky: eilėraščiai aukštaičių uteniškių tarme. - 2018. - 90, [4] p. -

Lumpickienė, Regina (1955-)

3 Sakyciniai ir pilniavociniai: ailėraščiai dzūkų tarmi. - 2018. - 134, [1] p. -

Žitkauskas, Juozas (1973-

4 Už kalno kalnas: žemaičių kūrybos almanachas, 2018: poezija ir proza. - 2018. -

214, [2] p.

5 Dziedai, praudų tu rokuoji: eilėraščiai. - 2018. - 187, [1] p. - Matažinskas,

Vaclovas

6 Neriedėk, saulele…. - 2018. - 144, [4] p. - Mončienė, Aldona (1943-)

Proginiai 1 Žmogus nešantis gėrį: (Juozo Radvilos jubiliejui). - 2018. - 248 p. - Gaučienė,

Birutė

2 Kertinis akmuo: lietuviški trieiliai ir dailės miniatiūros: knyga skirta Lietuvos

100-mečiui paminėti. - 2018. - 127, [1] p. - Kusas, Vytautas (1949-)

3 Jei galėčiau Tau kelią nuausti…: šimtas eilėraščių Lietuvos šimtmečiui. - 2018. -

117, [1] p. - Mažeikienė, Danutė (1942-)

4 Su meile Tėvynei atgimti kartu su Lietuva: [šimtas eiliuotų kūrinėlių Lietuvos

valstybės atkūrimo 100-mečiui]. - 2018. - 90 p. - Mikoliūnienė, Vanda

5 Poezijos dainius: knyga skirta poeto Vlado Burago atminimui. - 2018. - 120 p. -

Milukaitė, Dalia (1949-)

6 Moteris: kraštotyra, miniatiūros, eiliuotos dedikacijos: skiriama Irenos

Rudzinskienės 85-ajam jubiliejui, 2018 01 21. - [2018]. - 147, [1] p. -

Rudzinskienė, Irena (1933–)

53

7 Gyvenimas atiduotas kitiems…: [leidinys skirtas Lietuvos nepriklausomųjų

rašytojų sąjungos pirmininko Vlado Burago (1953-2017) atminimui]. - 2018. - 116

p. - Šiaudytis, Vytautas (1947-)

8 Švenčionys per amžius skambės: eilėraščiai apie Švenčionis: [ skiriama

Švenčionių vardo paminėjimo rašytiniuose šaltiniuose 515-osioms metinėms ]. -

2001-. - 43 p.

9 Kūrybos ir kultūros šviesulys: Vladui Buragui atminti: skirta Lietuvos atkūrimo

šimtmečiui. - [2018]. - 77, [1] p.

10 Vaikai kuria pasaulį: pasakos, eilėraščiai, dainos, piešiniai: skirta Lietuvos 100-

mečiui ir Kauno lopšelio-darželio „Girinukas“ 50-mečiui. - [2018]. - [80] p.

11 Lemties broliai. - 2014-2018 [i.e. 2018]. - 247, [1] p. - Jukna, Algimantas (1944-)

(Skirta Vyčio apygardos, Pilėnų tėvonijos vado Stepono Giedriko-Giriečio žūties

1954 metų rugsėjo 25 dieną 60 metinėms pažymėti, Biržų krašto ir visos Lietuvos

partizanų kovai prisiminti ir pagerbti).

Humoristiniai 1 Nori – juokis, nori – verk: satyra ir humoras. - 2018. - 111, [1] p. - Lapeikis,

Povilas (1940–)

2 Yra kaip nėra: dvidešimt pirmoji satyrinių eilėraščių ir epigramų knyga skirta

sesers artėjančio 90-mečio proga. - 2018. - 265, [1] p. - Medvedevas, Benediktas

(1938-)

3 Pažinimo skonis: visuomenės tekstūrinis tektogenezės tragizmas: romantika,

lyrika, satyrika, grafika, ekonomika, politika, etika, estetika, erotika, vulgarika. -

2018. - 301, [3] p. - Miglinas, Juozapas (1939-)

4 Racijų vibracija: ironija, absurdas, humoras. - [2018]. - 105, [7] p. - Klusas,

Rimantas (1936-)

5 Eilėraščiai nešvankūs beigi prieš valdžią. - [2018]. - 143, [1] p. - Staliūnas,

Kęstutis (1963-)

Knygos,

kuriose yra ne

tik poezijos

1 Keliaujantis akmuo: eilės: sakmės ir išmonės. - 2018. - 74, [5] p. - Alkauskas,

Giedrius (1978-)

4 Eilėraščiai, proza grafikos darbų temomis. - 2018. - [55] p. - Dauginienė,

Valerija (1925-)

5 Sakmė: [eilėraščiai, pasaka]. - 2018. - 83, [1] p. - Deviatnikovienė, Erminija

(1950-)

6 Sugrįžk: Autobiografija, eilėraščiai, neišsiųsti laiškai. - 2018. - Gadliauskaitė,

Regina

7 Gyvoji amžių Lietuva: eilėraščiai, sonetai, giesmės, sakmės, parafrazės. - 2018. -

199, [1] p. - Gerulis, Klemensas (1938-)

8 Svajonės, siekiančios dangų: pasakojimai, istorijos, eilėraščiai. - 2018. - 139, [2]

p. - Hasenaitis, Rokas

10 Prie geležingojo upokšnio: Pageležių kaimo ir Stimburių šeimos istorija:

dokumentika, užrašai, pokalbiai, straipsniai, proza, poezija. - 2018. - 224 p. -

Jankeliūnienė, Leonora (1940-)

12 Kelias į Tave: [poetinė proza]. - 2018. - 166, [2] p. - Judita

13 Vizija…: [eilėraščiai, miniatiūros]. - 2018. - 95, [1] p. - Kadžiulytė, Irena (1932-)

14 Prie mylinčių tėviškės rankų: istorinė poema, eilėraščiai. - 2018. - 218, [1] p. -

Kazlauskas, Albinas (1942-)

16 Nepaliki svarbiausio rytojui: [poezija, miniatiūros]. - 2018. - 139, [1] p. -

Kochanauskaitė-Raižienė, Rasa

19 Tolumos: tapyba, eilės, prisiminimai. - 2018. - 207, [1] p. - Miliūnas, Juozapas

(1933-2016)

20 Angelų šešėlyje: tapyba & poezija. - 2018. - 79, [1] p. - Palevičius, Arvydas

(1957-)

21 Apie tautą ir jo valstybę: [kalbų, straipsnių, apmąstymų ir poezijos rinkinys]. - 4-

as leidimas. - 2018. - 173,[15] p. - Saudargas, Algirdas (1948-)

54

22 Apie tautą ir jos valstybę: [kalbų, straipsnių, apmąstymų ir poezijos rinkinys]. -

4-as leid. - 2018. - 173, [14] p. - Saudargas, Algirdas (1948–)

23 Prisilietimas: [eilėraščių ir nuotraukų albumas]. - 2018. - 141, [1] p. -

Stankevičius, Rimantas (1964-)

24 Įvadas: [eiliuota proza, mažieji tekstai]. - [2010]-. - kn. - Šeškus, Algirdas (1945–)

25 Saulė nusileido už Trakų pilies: poezija, proza, nuotraukos. - 2018. - 111, [1] p. -

Tinfavičienė, Julija (1932-2014)

26 Net jeigu ir Angelas…: Klemensas Kairys: poezijos ir tremties tekstai. - 2018. -

183, [1] p. - Valentas, Skirmantas (1952-)

27 π-moll: [eilėraščiai, neoficialūs vertimai]. - 2018. - 2 kn. (109, [1] p., [53] lap.). -

Valionis, Artūras (1973-)

28 Mokytojas mirti ir kitos poemos. - 2018. - 167, [1] p. - Valiukas, Mindaugas

(1976-)

29 …Gyvenimas kaip Nemunas almės: [sonetai ir akvarelės]. - [2018]. - 30, [7] p.,

įsk. virš. - Židonytė, Violeta (1960-)

30 Kalėdų stebuklas: [graži ir nuoširdi pasaka bei kalėdinės eilės]. - [2018]. - [17] p.,

įsk. virš., [2] įd. lipdukų lap.

31 Raidžių paveikslai: vizualioji poezija lietuvių kalba. - [2018]. - 119, [1] p.

32 Lietuvių liaudies dainynas III. - 1985-

33 Neringos etiudai: [eilėraščiai, akvarelė]. - 2018. - 97, [1] p. - Bulotaitė-

Jurkūnienė, Giedrė (1947-)

34 Kai nutyla lakštingalų giesmės: [eilėraščiai, prisiminimai]. - trečioji laida. - 2018.

- 166, [1] p. - Jonutis, Antanas

35 Aš gyvenu: [eilėraščiai, dainos]. - 2018. - 110, [2] p. - Kasparavičienė, Laimutė

36 Per žydintį šerkšną: [eilėraščiai, miniatiūros]. - 2018. - 109, [2] p. - Maksvytienė,

Aldona

37 Nuokalnėn rieduliu: proza, eilėraščiai. - 2018. - 106, [1] p. - Malinauskas,

Julijonas Kęstutis (1936-)

38 Amžiaus pabaiga: eilėraščiai, poemos, esė. - [2018]. - 546, [2] p. - (Lietuvių

literatūros lobynas: XX amžius ; Nr. 42). - Marcinkevičius, Justinas (1930-2011)

39 Apmąstymų keliu: [įžvalgos apie istoriją bei gyvenimo aktualijas, eilėraščiai]. -

2018. - 213, [2] p. - Romanovas, Petras (1944-)

40 Seselsko sielos sodai: [grafikos darbų albumas]. - [2018]. - 126, [2] p. - Seselskas,

Andrius (1978-)

41 Prie žvaigždės: poema. - 2018. - 108 p. - Širvinskienė, Aldona (1957-)

42 Nužydėjusių vasarų dainos: [eilėraščiai ir atsiminimai]. - 2018. - 88, [1] p. -

Tarnauskas, Justinas (1928-)

43 Šiandien: poezija, poetinė proza. - 2018. - 95, [1] p. - Trakimas, Linas (1974-

2012)

44 Vardan tos…: [istorinė medžiaga ir eilėraščiai]. - 2018. - 69, [1] p. -

Valentinavičienė, Emilija (1941-)

45 Lietuva – tai aš!: almanachas-albumas: skirtas Lietuvos nepriklausomybės

atkūrimo šimtmečiui: eilės apie Lietuvą ir Menų festivalio Šilaičiuose akimirkos. -

2018. - 343, [1] p.

46 Gimtinėj įmintos pėdos: eilėraščiai, proza. - 2018. - 55, [1] p. - Banys, Antanas

47 Ačiū, likime, tau: eilėraščiai ir pasakojimai. - 2018. - 40 p. - Lazarevičienė,

Genovaitė

48 Prie Nemuno, Neries, Nevėžio: eilėraščių rinkinys. - [2018]. - 255, [1] p. -

Milčius, Leonas (1942–).

Krašto

almanachai

1 Pažadink meilę savimi: 1 dalis: Raseinių krašto poezijos kūrėjų rinktinė. Pažadink

meilę savimi: 2 dalis: Raseinių krašto jaunųjų literatūros ir dainuojamosios

poezijos kūrėjų rinktinė. - 2018. - 75, 51, [2] p.

2 Upės akmenėliais: [Molėtų rajono literatų kūrybos rinkinys (poezija, proza)]. -

2018. - 53, [2] p.

55

3 Žmogaus ir krašto horizontas: [Žygaičių krašto poetų kūrybos ir tautodailininkų

darbų] almanachas. - 2018. - 99, [1] p.

4 Pradžioje buvo žodis: [Skuodo literatų klubo kūrybos rinktinė]. - 2018. - 236 p.

5 Juodaičių krašto poezijos rinktinė. - 2010-. - kn.

Bendruomenių

almanachai

1 Jeigu aš matyčiau: [eilėraščiai]: tekstas reginčiųjų ir Brailio raštu, papildytas

reljefinėmis iliustracijomis. - 2018. - 23, [2] p., įsk. virš. - Olšauskas, Redas (2001-

)

2 Poezijos spalvos Nr.:1: [Facebook'o grupės „Poezija – gražios eilės, mintys,

žodžiai“ poezijos almanachas. - 2015-. - d.

3 Nešu aš savo meilę Tau: Suvalkijos socialinės globos namų gyventojų kūryba

Lietuvos atkūrimo šimtmečiui. - 2018. - 111, [1] p.

4 Sin Cera: [Vilniaus universiteto] Filosofijos fakulteto kūrybos knyga. - 2018. - 55

p.

5 Tau, Lietuva, rašau eiles: kūrybinės raiškos asociacijos „Branduma“ almanachas,

skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui paminėti. - 2018. - 263, [1] p.

6 Poezijos spalvos: [Facebook'o grupės „Poezija – gražios eilės, mintys, žodžiai“

poezijos almanachas]. - 2015-. - d.

7 Lietuva, aš esu dalelė tavęs…: Elektrėnų savivaldybės literatų klubo „Strėva“

almanachas. - 2018. - 143, [1] p.

8 Vaivorykštė: Lietuvos aklųjų literatų kūrybos almanachas. - 1970-. - t.

9 Lietaus sinfonija: Skapiškio literatų grupės „Liktarna“ kūrybos rinktinė: [poezija].

- 2018. - 152, [1] p.

10 Apie tave ir tau, Tėvyne: poezijos grupės „Poezija – gražios eilės, mintys,

žodžiai…“ almanachas, skirtas Lietuvos šimtmečiui. - 2018. - 207, [1] p.

11 Ant Šventosios upės kranto: šventupiečių kūrybos rinktinė. - 2018. - 102 p.

12 Nupinsiu Lietuvai vainiką: [lietuvių poetų eilėraščiai apie Tėvynę. - 2004-. - t.

13 Gerumo gėlės: eilėraščiai. - 2018. - 93, [3] p. (Lekėčių seniūnijos literatų klubas)

14 …Ir jaučiu, kaip Lietuva širdin įauga…: poezija. - 2018. - 87, [1] p. (Kėdainių

literatų ir menininkų sambūris „Vaivorykštės tiltai“).

15 Medus vis teška ant asfalto: [eilėraščiai]. - 2018. - 137, [1] p. (Telšių raj.

Mokytojų kūrybos knyga).

16 Kalėdinė giesmė: šventinis almanachas. - 2018. - 355, [1] p.

Konkursų,

renginių

almanachai

1 Kazys Bradūnas: eilėraščiai. - 2018. - 70, [2] p. - (Poezijos pavasario laureatų

bibliotekėlė ; kn. 19). - Bradūnas, Kazys (1917–2009)

2 Paulius Širvys: eilėraščiai. - 2018. - 71, [1] p. - (Poezijos pavasario laureatų

bibliotekėlė ; kn. 31). - Širvys, Paulius (1920-1979)

3 Paukščiai – 2017: K. Širvinsko vardo XIII poezijos konkurso "Baltojo balandžio

sugrįžimas" eilėraščiai. - 2018. - 184 p.

4 Versopolis: [festivalyje "Poetinis Druskininkų ruduo, 2018" dalyvavusių užsienio

šalių poetų] Kayombo Chingonyi; Krystyna Dąbrowska; Olena Huseinova; Els

Moors [eilėraščiai]. - 2018. - 1 dėklas (4 kn.)

5 Humoro medis – 2018: konkurso „Humoro medis“ eilės. - 2018. - 202 p.

6 Moksleivių kūryba Tėvynei #100: konkursas: tarptautinis poezijos festivalis

„Poezijos pavasaris 2018“. - 2018. - 94, [1] p.

7 Gintaras Grajauskas: eilėraščiai. - 2018. - 71, [1] p. - (Poezijos pavasario

laureatų bibliotekėlė ; kn. 30). - Grajauskas, Gintaras (1966-)

8 100 eilėraščių Lietuvai. - 2018. - 99, [1] p.

9 Krystyna Dąbrowska: [eilėraščiai]. - 2018. - 45, [1] p. - (Versopolis). -

Dąbrowska, Krystyna (Poetinis Druskininkų ruduo)

10 Els Moors: [eilėraščiai]. - 2018. - 27, [1] p. - (Versopolis). - Moors, Els (1976-),

Poetinis Druskininkų ruduo.

56

Jaunimo

almanachai

1 Atrastas laikas: Vilniaus Žvėryno gimnazijos moksleivių kūrybos almanachas. -

2011-. - d.

2 "… sužibti kartą lyg žvaigždė": Šiaulių Juliaus Janonio gimnazijos jaunųjų

kūrėjų antologija. - 2018. - 111, [1] p.

Monografijos 1 Toks gražus, toks liūdnas…: monografija apie Jono Juškaičio kūrybą. - 2018. -

207, [1] p. - Balsevičiūtė-Šlekienė, Virginija (1958–)

Haiku 1 Rasa nuo gluosnio: haiku. - 2018. - 190, [2] p. - Bendoraitienė, Virginija (1958-)

2 Vasarnaktis: haiku. - 2018. - 198, [1] p. - Luneckas, Andrius

Aforizmai 109 aforizmai. - 2018. - 119, [1] p. - Kuliešius, Paulius

Pakartotiniai

tiražai

1 Lemties broliai. - 3-ioji patais. ir papild. laida. - 2014-2018 [i.e. 2018]. - 221, [1]

p. - Jukna, Algimantas (1944-)

2 Kvėpuoju: eilėraščiai. - 2-asis leid. - [2018]. - 143, [1] p. - (Pirmoji knyga). -

Pilipauskaitė, Vitalija (1981-)

3 Slaptas susitikimas: ateik ateik: [poezija]. - 2-asis leid. - 2018. - [118] p. -

Laurinaitytė, Agnietė

Bendraautorių

kūriniai

1 Pėdsakai kūrybos dirvonuose: [kūrybos rinkinys]. - 2018. - 132 p. -

Jankauskienė, Jūratė (1954-)

2 Praviri langai: [XX–XXI a. Lietuvos poetų poezijos rinkinys]. - 2018. - 437, [1]

p.

Mirę autoriai 1 Partizano Balčio dienoraštis. - 2-asis papild. ir patais. leid. - [2018]. - 305, [2] p.

- Bilinkevičius, Albinas (m. 1948)

2 Pasirinkimų kryžkelės: [eilėraščiai]. - 2018. - 95, [1] p. - Bacevičienė, Elena

(1955-2017)

3 Spalio Danguos: [poezijos] rinktinė. - 2018. - 264, [4] p. - Balčius, Jonas (1943-

2017)

4 Upelis: eilėraščiai. - 2018. - 119, [4] p. - Bučius, Algimantas (1931-2017)

5 Vėl: eilėraščių rinktinė (1919–1939 m.). - 2018. - 63, [1] p. - Buivydaitė, Bronė

(1895-1984)

6 Paukščiai vėtroje: eilėraščiai (1940-1956 m.). - 2018. - 79, [1] p. - Buivydaitė,

Bronė (1895-1984)

7 Laiko kultuvės: lyrika. - 2018. - 79, [1] p. - Bulzgis, Stasys (1935-2017)

8 Mano kelias: [eilėraščiai]. - 2018. - 129, [1] p. - Činga, Antanas (1928-1998)

9 Susitikom lyg keliai…: [eilėraščiai]. - 2018. - 175, [1] p. - Dagys, Valentinas

(1936-2017)

10 Dvi valtys: [eilėraščiai]. - 2018. - 111, [1] p. - Dineikaitė, Gynė (1932-2019)

11 Poezija. - 2018. - 351, [1] p. - Lembertas, Pranas (1897-1967)

12 Lietuva. - Maironio rankraščio faks. leid. - 2018. - 163, [1] p. - Maironis (1862-

1932)

13 Vaikų Žemė: eilėraščių rinktinė. - 2018. - [44] p. - Marcinkevičius, Justinas

(1930-2011)

14 Vienišo paukščio istorija: eilėraščiai, 1966–1985 m. - 2018. - 129, [7] p. -

Martinaitis, Antanas (1939-1986)

15 Girios abėcėlė: [eilėraščiai]. - [2018]. - 31, [1] p. - Matutis, Anzelmas (1923-

1985)

16 Kelios raudonos erškėtuogės: [poezijos rinktinė]. - 2018. - 229, [6] p. -

(Gyvoji poezija). - Miliauskaitė, Nijolė (1950-2002)

17 Net ne: eilėraščiai. - 2018. - 103, [10] p. - Navakas, Kęstutis (1964–2020)

18 Praradimo simfonijos: 1946 metų kūrybinio rankraščio fotografinė kopija. -

2018. - 159, [1] p. - Nyka-Niliūnas, Alfonsas (1919-2015)

57

19 Nuomalda: [eilėraščiai]. - 2018. - 128 p. - Sabastinavičiūtė-Tamošiūnienė, Aldona

Genovaitė (1926-2017)

20 Einu žeme, skrendu vėju: [poezijos rinktinė]. - 2018. - 111, [3] p. -

(Gyvoji poezija). - Strazdas, Antanas (1760-1833)

21 Žemės šviesa: poezijos rinktinė. - 2018. - 583, [1] p. - Žvinys, Jonas (1901-1994)

Dvikalbiai

rinkiniai

1 Eilėraščiai iš gruzinų poezijos antologijos: (pateikta rusų ir lietuvių kalba). -

2018. - 161, [1] p.

2 Baltos vaivorykštės: eilėraščiai. - 2018. - 163, [1] p. - Šimkutė, Lidija (1942-)

(lietuvių, anglų)

3 Nel corsivo della notte. - 2018. - 134, [3] p. - (Parole del mondo). - Ališanka,

Eugenijus (1960-) (lietuvių, italų)

4 Viena diena be skėčio: eilėraščiai. - 2018. - 62, [2] p. - Bitvinskas, Linas (1966-)

(liet. pranc.)

5 Skambėk prancūzų kalba iš lietuviškos širdies: [poezija]. - 2018. - 59, [1] p. -

Gedmintaitė-Frechou, Vaida (liet. pranc.)

6 Stalo kalnas. - 2018. - 240, [10] p. - (Seria Poetycka Inicjał). - Braziūnas, Vladas

(1952-) (liet. lenk)

7 All'asinello sordo. - 2018. - 262, [9] p. - (Le meteore ; 4). - Kajokas, Donaldas

(1953–) (liet. it)

8 Šimtas nerimo blyksnių: poezijos rinktinė. - 2018. - 129, [1] p. - Milukaitė, Dalia

(1949-) (liet. lat, lenk.)

9 Ordinas be orderio: eilėraščiai ir ne tik. - 2018. - 319, [2] p., įsk. virš. - Patackas,

Gintaras (1951-) (liet. rus)

Verstiniai

rinkiniai

1 Dovana sidabro eilėraštis: graikų poezija. - [2018]. - 207, [1] p.

2 Pienas su medum: [poezija]. - [2018]. - 204, [4] p. - Kaur, Rupi (1992-)

3 Kiek daug dalykų patirsi įstabių. - [2018]. - [30] p. - Martin, Emily Winfield

4 Dieviškoji komedija. - 1968-. - 3 kn. - Dante Alighieri (1265-1321)

58

2 l e n t e l ė. 2018 m. poezijos knygų pavadinimų grupės

Raktažo-

džiai

Eil.

Nr.

Autorius, pavadinimas Leidykla Spaustuvė Tiražas Autoriaus

gimimo

metai

Lietuva,

tėvynė,

gimtinė,

100,

Šimtmetis,

ištakos,

vietovardž

iai

1 Ačiū, Lietuva!: poezijos

rinktinė. - 2018. - 107, [1] p. -

Cicėnas, Bernardas (1953-)

Lietuvos

nepriklaus

omųjų

rašytojų

sąjunga,

Kaunas

„TeleSATpres

sa“,

Marijampolė

100 1953

2 Tau, Tėvyne: eilėraščiai. - 2018.

- 172 p. - Adomavičienė,

Margarita (1944-)

100 1944

3 Tūkstantmetė Lietuva!:

eilėraščių rinktinė. - 2018. - 93,

[1] p. - Jakubonienė, Ona

Vitae

Litera,

Kaunas

Vitae Litera,

Kaunas

150 1936

4 O, Lietuva, kokia brangi Tu:

[eilėraščiai]. - 2018. - 13, [2] p. -

Jurkienė, Vida

Alytaus

spaustuvė

Alytaus

spaustuvė

50

5 Į gimtinę: eilėraščiai. - 2018. -

177, [1] p. - Matusaitė, Danutė

Spaudos

praktka,

Kaunas

Spaudos

praktka,

Kaunas

300 1940

6 Menu tėviškėlę mielą: [eilės]. -

2018. - 137, [2] p. - Puriuškis,

Antanas

Sorre,

Vilnius

Sorre, Vilnius 15 1934

7 Mano tėviškėlė. - 2018. - 46, [2]

p. - Telksnytė, Milda

Utenos

spaustuvė,

Utena

Utenos

spaustuvė,

Utena

100 1938

8 Nerimstantis Tėvynės ilgesys:

eilėraščiai. - 2018. - 181, [1] p. -

Žibūda, Jonas

Alytaus

spaustuvė,

Alytus

Alytaus

spaustuvė,

Alytus

150

9 Prie ištakų savo: [kūrybos

rinktinė]. - 2018. - 301, [1] p. -

Andrijauskienė, Danutė

Litera,

Vilnius

Šiaulių sp.

Šiauliai

150 1938

10 Žemės šauksmas: [eilėraščiai]. -

2018. - 216, [1] p. - Leiva,

Aloyzas

Utenos

spaustuvė,

Utena

Utenos

spaustuvė,

Utena

110

11 Tirkšliai – mano gyvenimas:

[eilėraščiai]. - 2018. - 69, [1] p. -

Krapauskienė, Alma (1938-)

Kaišiadory

s: Printėja

Kaišiadorys:

Printėja

150 1938

Meilė,

širdis,

jausmai

1 Iš širdies…: [eilėraščiai]. -

2018. - 63, [1] p. - Beinarienė,

Birutė

Utenos sp.

Utena

Utenos sp.

Utena

100

2 Širdies įrašai: [eilėraščiai]. -

2018. - 121, [1] p. -

Bliūdžiuvienė, Regina

Printėja,

Kaišiadory

s

Printėja,

Kaišiadorys

100 1948

3 Širdies daina. - 2018. - 64 [2]

psl. - Gadišauskienė, Birutė

Lazdijai Lazdijai 1950

4 Paliesk mano širdį:

[eilėraščiai]. - 2018. - 103, [1] p.

- Grainienė, Veronika

Printėja,

Kaišiadory

s

Printėja,

Kaišiadorys

100

59

5 Nevysta, meile, žiedas, skirtas

tau…: meilės lyrikos rinktinė. -

2018. - 268 p. - Jakštytė, Česlova

(1951-)

Piko

valanda,

Marijampo

lė

Piko valanda,

Marijampolė

200 1951

6 Gintaro mintys iš meilės Tau:

eilėraščiai. - 2018. - 164, [8] p. -

Karlauskas, Gintaras,

Vitae

Litera,

Kaunas

Vitae Litera,

Kaunas

500

7 Jei myliu, meilę dalinu…:

eilėraščiai. - 2018. - 223, [1] p. -

Kuizinienė, Stefa

Baltic

Printing

House,

Klaipėda

Baltic Printing

House,

Klaipėda

100

8 Aš meilę amžiną dainuoju…:

eilėraščiai. - 2018. - 279, [1] p. -

Matažinskas, Vaclovas

Alytaus

Spaustuvė,

Alytus

Alytaus

Spaustuvė,

Alytus

100

9 Šimtas ašarų širdies:

[eilėraščiai]. - 2018. - 135, [1] p.

– Paškauskaitė, vita

Utenos

Indra

Utenos Indra 200

10 Nerūdijančios meilės

eilėraščiai. - 2018. - 61, [3] p. -

Sadauskas, Romas (1938-)

Žuvėdra,

Vilnius

Žuvėdra,

Vilnius

200 1938

11 Ta išdainuota meilė…:

[eilėraščiai]. - 2018. - 99, [1] p. -

Sagaitytė, Violeta (1946-)

Naujas

Lankas,

Kaunas

Morkūnas ir

Ko

500 1946

12 Jausmų knyga dar atversta:

[eilėraščiai]. - 2018. - 107, [5] p.

- Supragonaitė-Totzauer, Jurgita

J.

Supragonai

tė-

Totzauer,

Šiauliai

Titnagas,

Šiauliai

150

13 Širdies aidas: [eilėraščių

rinktinė]. - 2018. - 143, [1] p. -

Šovienė, Liongina (1933-)

Petro

ofsetas,

Vilnius

Petro ofsetas,

Vilnius

200 1933

14 Vėjai šokdina širdį: [poezija]. -

2018. - 185, [1] p. - Matevičienė,

Janina (1944-)

i.e.

Kaušėnai,

Plungės r,

Ž.

Pilitausko

individuali

veikla

InSpe, Vilnius 500 1944

Paukštis,

sparnai,

skrydis,

giesmė

1 …Kaip skrydis…: [kūrybos

rinktinė]. - [2018]. - 27 p. -

Maksvytytė, Aida (1970-)

Spauda,

Vilnius

Spauda,

Vilnius

1970

2 Svajonių sparnai: [kūrybos

rinkinys]. - 2018. - 106, [1] p. -

Kievišaitė-Skablauskienė,

Jadvyga (1939-)

Reklamos

forma,

Panevėžys

Reklamos

forma,

Panevėžys

35 1939

3 Sparnų išbandymas:

[eilėraščiai]. - 2018. - 55, [1] p. -

Zdanienė, Monika Nijolė

Vilnius:

AP idėjos:

Aviacijos

pasaulis

Spauda,

Vilnius

300

4 Mintys tarsi paukštės. - 2018. -

143, [1] p. - Uzdilaitė-

Ališauskienė, Ona Kaunas

Naujas

Lankas,

Kaunas

Naujas

Lankas,

Kaunas

70

60

5 Lakštingalos trelės:

[eilėraščiai]. - 2018. - 191, [1] p.

- Ūksienė, Teresė

Naujasis

lankas,

Kaunas

Morkūnas ir

Ko, Kaunas

300 1931

6 Likimo sparnai: [kūrybos

rinktinė]. - 2018. - 203, [1] p. -

Sakalauskienė, Rita

Printėja,

Kaišiadory

s

Printėja,

Kaišiadorys

100

7 Ant ilgesio sparnų:

[eilėraščiai]. - 2018. - 177, [6] p.

- Sakalauskienė, Dalia (1966-)

Idėja plius,

Mariampol

ė

Idėja plius,

Mariampolė

300 1966

8 Skrisk, paukšte, skrisk. - 2018.

- 40 p. - Paužienė, Gražina

Gražina

Paužienė

Gražina

Paužienė

9 Gervės šauksmas: [eilėraščiai].

- 2018. - 55, [2] p., įsk. virš. -

Pasilauskienė, Gražina (1940–)

Automaton

as, Kaunas

Automatonas,

Kaunas

150 1940

10 Aš atėjau iš vieversio giesmės:

eilėraščių rinktinė. - 2018. - 175,

[1] p. - Lukša, Vincas (1938-)

Valdo

leidykla.U

kmergė

Ukmergė:

Valdo l-kla

200 1938

11 Vienišas paukštis: eilėraščiai. -

2018. - 132p. - Kalvėnas,

Virginijus

Panevėžys Panevėžys

12 Negrįžtantys paukščiai:

eilėraščiai. - 2018. - 64, [1] p. -

Ivanauskas, Kazys (1944-)

Alytaus

spaustuvė,

Alytus

Alytaus sp. 80 1944

13 Giesmė žmogui: [eilėraščiai]. -

2018. - 119, [1] p. -

Damaševičienė, Irena (1940-)

Kaunas:

Naujasis

lankas

Kaunas:

Morkūnas ir

Ko

100 1940

Laikas,

tiksėjimas

1 Ten, kur nuskamba laikas:

[eilėraščiai]. - 2018. - 133, [2] p.

- Čiuprinskas, Albinas (1942-)

A.

Čiuprinska

s, Vilnius

S. Jokužio

leidykla-

spaustuvė,

Klaipėda

200 1942

2 Laikas nekaltas yra: poezijos

rinktinė. - 2018. - 303, [1] p. -

Lygutaitė-Bucevičienė, Stasė

Vilnius:

Homo liber

Szczecin: Print

group

100 1936

3 Laikas taip tyliai tiksi:

[eilėraščiai]. - 2018. - 162, [1] p.

- Gildutytė-Navikienė, Irena

Amalkera,

Pavevėžys

Panevėžys:

P4U

4 Posmai be datų. - 2018. - 23, [1]

p. - Zovė, Jokūbas (1948-)

J. Zovė,

Vilnius

J. Zovė,

Vilnius

50 1948

5 Neprikelkime miegančio laiko:

eilėraščiai. - 2018. - 191, [1] p. -

Žilinskas, Romualdas (1963-)

Vilnius:

„Naujosios

Romuvos“

fondas

Vilnius: Petro

ofsetas

500 1963

6 Laiko potėpiai…: [kūrybos

rinkinys]. - 2018. - 59, [1] p. -

Jonušaitė, Justina (1941-),

Printėja,

Kaišiadory

s

Printėja,

Kaišiadorys

150 1941

7 Amžinai ir vieną dieną:

[kūrybos rinktinė]. - 2018. - 246,

[2] p. - Lukošiūnas, Martynas

Utenos

Indra,

Utena

Utenos Indra,

Utena

400

8 Laiko smiltys: [eilėraščiai]. -

2018. - 359, [1] p. -

Stankevičienė, Laima (1960-)

TeleSATpr

essa,

Marijampo

lė

TeleSATpress

a,

Marijampolė

300 1960

9 Po mirksnio atspėčiau:

[eilėraščiai]. - [2018]. - 96, [4] p.

- Navickaitė, Lina (1971-)

Kauko

laiptai,

Kaunas

Kauko laiptai,

Kaunas

300 1971

61

10 Nuo tuštybės iki amžinybės:

eilės ieškantiems savęs. - [2018].

- 109, [3] p. - Šimkus, Mažvydas

Gargždai]:

[Tobulėjim

o projektai

Gargždai:

ScandBook

500

11 Viskas gyva ir amžina:

[eilėraščiai]. - 2018. - 107, [5] p.

- Vaičiūnas, Vytautas Steponas

(1944–)

Kaunas:

Pasaulio

lietuvių

kultūros,

mokslo ir

švietimo

centras

Kaunas: Judex

spauda

500 1944

Metų

laikai,

paros

metas

1 Naktis, mano pasakų fėja:

eilėraščiai. - 2018. - 31, [17] p. -

Saltanavičius, Bronius

Petro

ofsetas,

Vilnius

Petro ofsetas,

Vilnius

500

2 Rudenėjančių vėjų sūpynėj:

eilėraščiai. - 2018. - 87, [5] p. -

Dapkus, Rapolas

Eglės

leidykla,

Klaipėda

BALTO print,

Vilnius

300

3 Purpurinis vakaras: eilėraščiai.

- 2018. - 84, [1] p. - Saukaitytė,

Dalia (1950–)

Asociacija

„Slinktys“

Petro ofsetas,

Vilnius

500 1950

4 Suvirpus kuždesiams nakties:

eilėraščiai. - 2018. - 154 p. -

Ruseckaja, Danutė

InSpe,

Vilnius

InSpe, Vilnius 200 1954

5 Rudens akvarelė: [eilėraščiai]. -

2018. - 175, [1] p. -

Murauskienė, Aldon

Mūsų

savaitė,

Marijampo

lė

Mūsų savaitė,

Marijampolė

300

6 Ties rudens aruodais:

išsakymai. - 2018. - 107, [1] p. -

Laurinavičius, Jonas (1938-)

Naujasis

lankas,

Kaunas

Kaunas:

Morkūnas ir

Ko

100 1938

7 Manyje verkia rudenio

dangūs: [eilėraščiai]. - 2018. -

96 p. - Kuncaitė-Kuzmickienė,

Virginija (1964-)

Alytus:

Tartenio

spaustuvė

Alytus:

Tartenio sp

150 1964

8 Vidurdienio damos juokiasi. -

2018. - 66 p. - Kazlauskienė, Alė

Darata

Indra,

Utena

Indra, Utena

9 Po laukus ir pievas vasaros

ieškojau…: eilėraščių rinktinė. -

2018. - 127, [1] p. - Jakštaitis,

Jonas

Kaišiadory

s: Printėja

Kaišiadorys:

Printėja

65

10 Tas ruduo – irgi mano…:

eilėraščiai. - 2018. - 249, [1] p. -

Guntulytė, Regina Utena

Utenos

spaustuvė

Utenos

spaustuvė

100

11 Mintys braido vakarais:

lyriškoji poezija. - 2018. - 215,

[1] p. - Galdikas, Liudvikas

Vilnius:

Kriventa

Standartų sp.

Vilnius

200

Augalai,

gėlės,

medžiai,

žydėjimas

1 Tas alyvų svaigus

pražydėjimas: eilėraščiai. -

2018. - 116, [1] p. -

Bernotavičienė, Rūta (1948-)

Utena.

Kamonada

Utena.

Kamonada

75 1948

2 Neužmirštuolės. - 2018. - 135 p.

- Butaitė, Teresė (1949-)

1949

62

3 Ištylėjau paslaptis žiedų:

[eilėraščiai]. Žiedlapiu priglusiu:

[eilėraščiai]. - 2018. - 81, 83 p. -

Dobrovolskienė, Vilija (1957-)

Kaišiadory

s: Printėja

Kaišiadorys:

Printėja

200

4 Alyvmedžiai: poezija. - 2018. -

105, [6] p. - Kaziela, Vytautas

(1955–) Kaunas

Kauko

laiptai,

Kaunas

Kauko laiptai,

Kaunas

500 1955

5 Pasaulis telpa žieduose:

eilėraščiai. - 2018. - 115, [1] p. -

Kesminienė, Daiva (1968-)

Spaudvita,

Kėdainiai

Spaudvita,

Kėdainiai

40 1968

6 Neužpūsk rugių žydėjimo:

[eilėraščiai]. - 2018. - 156, [1] p.

- Malašauskienė, Elena (1948-)

Kaišiadory

s: Printėja

Kaišiadorys:

Printėja

150 1948

7 Tai – kaip sodų žydėjimas:

pirmoji [poezijos] knyga. - 2018.

- 174 p. - Petronienė, Laima

L.

Petronienė,

Vilnius

BALTO print,

Vilnius

100

8 Namai jazminų akimis:

eilėraščiai. - 2018. - 87, [1] p. -

Suchodolskytė, Rūta (1979-)

Homo liber Spausdinta

Lenkijoje

200 1979

Tu, tau,

tavęs,

numanom

as tu, jūs,

jums

1 Nes tu šviesa: [poezija]. - 2018.

- 27, [1] p. - Vėževičiūtė, Asta

Šiauliai:

Titnagas

Šiauliai:

Titnagas

50

2 Su tavim aš kalbuosi:

eilėraščiai. - 2018. - 87, [1] p. -

Šileika, Juozas (1949-)

Didaktika,

Vilnius

Standartų sp. 400 1949

3 Tik prisimink – juk Tu esi

Šviesa: trečioji [poezijos] knyga.

- 2018. - 189 p. - Petronienė,

Laima

L.

Petronienė

Vilnius]:

BALTO print

100

4 Tu – tai viskas: antroji

[poezijos] knyga

L.

Petronienė

Vilnius]:

BALTO print

5 Tau šviesa: [eilėraščiai]. - 2018.

- 118, [1] p. - Naglienė, Aldona

(1936-)

Pasvalys

[i.e.

Panevėžys

Reklamos

forma

40 1936

6 Mano popierius Tavo širdis. -

[2018]. - [352] p. -

Martusevičius, Audrius (1986-)

Printėja,

Kaišiadory

s

Printėja,

Kaišiadorys

1000 1986

7 Kai tave sutikau. - 2018. - 79p.

- Dulkytė-Palmaitienė,

Danguolė (1962-)

VšĮ„Versm

ės“

leidykla

VšĮ„Versmės“

leidykla

1962

8 „Jums priminsiu, aš tebesu!.“.

- 2018. - 47, [1] p. - Guščius,

Alfredas (1940-)

Vilnius:

Kriventa

Vilnius:

Kriventa

120 1940

9 Ar girdite?: lyrika. - 2018. -

103, [1] p. - Jakštas, Jonas

(1931-)

Vilnius:

Homo liber

Szczecin: Print

Group

150 1931

10 Dovanoju jums savo pasaulį:

[eilėraščiai]. - 2018. - 151, [1] p.

- Meiluvienė, Janina (1922-)

Panevėžys Panevėžysv 1922

11 Ar meni?: [eilėraščiai]. - 2018. -

131, [1] p. - Mėlinienė, Ksavera

Bronislava

Kaišiadory

s: Printėja

Kaišiadorys:

Printėja

100

63

Gyvenima

s,

gyvumas.

1 Alsuoti gyvenimą: [eilėraščiai].

- 2018. - 102, [1] p. -

Tunkūnienė, Rima (1954-)

Panevėžio

spaustuvė

Panevėžio sp 100 1954

2 Gyventi su saule…: [poezija]. -

2018. - 106, [1] p. - Rudelytė-

Stončienė, Daiva (1973–)

i.e.

Kaušėnai,

Plungės r.]:

Ž.

Pilitausko

individuali

veikla

Vilnius: Inspe 100 1973

3 Gyva mintis per Dievo

paslaptis ir laiką: tai trečioji

eilėraščių knygelė. - 2018. - 205,

[1] p. - Šerėnienė, Onutė (1949–

)

Panevėžys:

[Panevėžio

spaustuvė

Panevėžys:

[Panevėžio

spaustuvė

100 1949

4 Gyvenimo laiškai: [kūrybos

rinktinė]. - 2018. - 141, [1] p. -

Pranaitienė, Janina (1935-)

Kaišiadory

s: Printėja

Kaišiadorys:

Printėja

200 1935

5 Gyvenimo grimasos:

[eilėraščiai]. - 2018. - 130, [5] p.

- Miliūnas, Petras (1943-)

Marijampo

lė: Idėja

plius

Marijampolė:

Idėja plius

100 1943

6 Gyvena žmogus: lyrika. - 2018.

- 45, [1] p. - Liutvinavičius,

Stasys (1929-)

Jonava:

Dobilo

leidykla

Kaišiadorys:

Printėja

100 1929

7 Aš renkuosi gyvenimą:

eilėraščiai. - 2018. - 302, [1] p. -

Lazickienė, Irena

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

150

8 Mano eilės – tai mano

gyvenimas: eilėraščiai. - 2018. -

256, [1] p. - Lazickienė, Irena

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

250

9 Gyvenimas etc.: [poezija]. -

2018. - 201, [2] p. -

Kisieliauskas, Justinas

Vilnius:

Alma

littera

Vilnius:

BALTO print

2000

10 Gyvenimo įžvalgos: eilėraščių

rinkinys. - 2018. - 43 p. -

Jankauskienė, Sigita

Šilutė Šilutė 50

11 Gyvenimo versmė: eilėraščių

rinktinė. - 2018. - 83, [1] p. -

Jakubonienė, Ona

Kaunas:

Vitae

Litera

Kaunas: Vitae

Litera

80

12 Trys gyvenimo etapai:

[eilėraščiai]. - 2018. - 187, [1] p.

- Belopetravičius, Jonas

Utena.

Utenos sp.

Utena. Utenos

sp.

100

13 Akimirkos duoklė gyvenimui:

eilėraščiai. - 2018. - 166 p. -

Akramavičius, Zigmas (1960-)

Šiauliai,

Šiaulių sp

Litera 70 1960

14 Gyvenimo ekspromtas:

[eilėraščiai]. - 2018. - 108 p. -

Petraitis, Vitas

Kaunas:

[M.

Čepulio

firma]

Kaunas: [M.

Čepulio firma]

100

Vandenys

Upė,

krantas,

versmė,

audra

1 Būties versmėje: eilėraščių

rinkinys. - 2018. - 274, [4] p. -

Baranauskaitė-Načajienė,

Simeona

Kaunas,

Lietuvos

nepriklaus

omų

rašytojų

sąjunga

Kaišiadorys

Printėja

50

64

2 Ulbantis krantas: [eilėraščiai]. -

2018. - 94, [1] p. - Bulotaitė-

Jurkūnienė, Giedrė (1947-)

Vilnius, G.

Bulotaitė,

BMK

Vilnius, G.

Bulotaitė,

BMK

100 1947

3 Sielos šokis audroje:

[eilėraščiai]. - 2018. - 218, [2] p.

- Jocaitė-Jonutienė, Sigita

i.e.

Vilnius]:

Litera

Šiauliai:

Šiaulių sp

150

4 Kur nubėgo mano upės:

Eilėraščių rinkinys. - 2018. - 223

[6] p. - Kazlauskienė, Alė Darata

Utena:

Indra

Utena: Indra

5 Šulinių akys: eilėraščiai. - 2018.

- 66, [1] p. - Trečiakauskas,

Kęstutis (1939-)

Vilnius:

Baltijos

kopija,

2018

Vilnius:

Baltijos

kopija, 2018

100 1939

6 Kol laša ilgesio medus:

eilėraščiai. - 2018. - 182, [7] p. -

Kaškelytė-Narvydienė, Vilija

(1964-)

Vilnius:

Litera,

2018

Šiauliai:

Šiaulių sp

300 1964

7 Praeities gylė: eilėraščiai. -

2018. - 140, [1] p. - Pigaga,

Rimantas (1961-)

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

Alytus:

Alytaus sp

300 1961

Akmenys 1 Ir akmenys fantazuoja:

[kūrybos rinktinė]. - 2018. - 98,

[7] p. - Čičinskienė, Eugenija

(1955-)

Litera Šiaulių sp. 150 1955

2 Akmuo šuliny: [sakralinės

poezijos rinkinys]. - 2018. - 223,

[1] p. - Poniškaitis, Linas (1963-

)

Versmė,

Vilnius

Standartų sp.

Vilnius

500 1963

3 Lašai į akmenį: eilėraščiai. -

2018. - 124 p. - Žukauskas,

Antanas (1942-)

Žukauskas Smaltija 150 1942

Daiktai 1 Geležinė vėjarodė: eilėraščiai. -

2018. - 105, [6] p. - Baublys,

Karolis (1982-)

Kauko

laiptai,

Kaunas

Kauko laiptai,

Kaunas

500 1982

2 Kuparas, raižytas gėlėmis:

[poezija]. - 2018. - 116 p. -

Jovaišaitė, Janina (1929-)

Šiauliai:

Lucilijus

Šiauliai:

Lucilijus

100 1929

3 Pabiros. - 2018. - 239, [1] p. -

Karčiauskienė, Stasė (1930-)

Printėja,

Kaišiadory

s

Printėja,

Kaišiadorys

200 1930

4 Ilgesio gijos: [eilėraščiai]. -

2018. - 224, [1] p. - Pajauskienė,

Joana (1946-)

Mažeikiai:

Meškinas

Mažeikiai:

Meškinas

100 1946

Skylės,

trapumas,

įtrūkis

1 Skylėti akmenys: eilėraščiai. -

2018. - 106, [2] p. - Janušaitis,

Edmundas (1954-)

Naujas

lankas,

Kaunas

Morkūnas ir

Ko 100 1954

2 Trapūs daiktai: eilėraščiai. -

[2018]. - 79, [1] p. - (Pirmoji

knyga). - Ambrazaitė, Greta

(1993–)

LRS LRS leidykla 400 1993

65

3 Įtrūkusios mėnesienos:

eilėraščiai. - [2018]. - 126, [9] p.

- Platelis, Kornelijus (1951-)

Vilnius:

Odilė Vilnius:

BALTO print 800 1951

Kryptis 1 Per ilgą ilgą kelią: [eilėraščiai].

- 2018. - 71, [1] p. -

Butkevičienė, Ona (1923-)

Kaišiadory

s, Printėja

Kaišiadorys,

Printėja

77 1923

2 Pro atvertas langines:

[eilėraščiai]. - 2018. - 103, [1] p.

- Dapkutė-Pukėnienė, Antanina

(1940-)

Šiauliai:

Titnagas

Šiauliai:

Titnagas

200 1940

3 Pro langus: eilėraščiai. - 2018. -

87, [1] p. - Girdzijauskaitė,

Audronė (1938-)

Vilnius:

Homo liber

Vilnius: Petro

ofsetas

150 1938

4 Per ašaras šypsosi lūpos:

eilėraščių rinkinys. - 2018. - 201,

[1] p. - Mariūnas, Mečislovas

(1940-)

Vilnius:

Jusida

Vilnius: Jusida 50 1940

Gamta,

gamtos

objektai:

Saulė,

dangus

1 Dangus ir Dykuma: eilėraščiai,

1989–2015. - 2018. - 183, [6] p.

- Grigas, Robertas (1960–)

Naujasis

lankas

Kaunas:

Morkūnas ir

Ko

300 1960

2 Po šiaurės vėju: eilėraščiai. -

2018. - 79, [1] p. - Ignatavičius,

Rimvydas (1953-)

R.

Ignatavičiu

s

Vilnius: P.

Turovskij

250 1953

3 Iš mirusių žvaigždžių mes

sudaryti: išpažintis eilėmis. -

[2018]. - 98, [2] p. - Janonytė-

Buitkuvienė, Ineza (1940-)

Kopa Kopa, Kaunas 306 1940

4 Saulės spindulys: [eilėraščiai]. -

2018. - 65, [1] p. - Jurkienė, Vida

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

50

5 Tikėk žvaigžde vilties likimo:

[eilėraščiai]. - 2018. - 136, [1] p.

- Kanaukaitė, Rūta (1981-)

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

200 1981

6 Šešėlių blankumoj: [poezija]. -

2018. - 90, [6] p. - Liubertaitė,

Pranciška Regina (1950-)

Ciklonas Ciklonas,

Vilnius

100 1950

7 Vėjas šakose: [eilėraščiai]. -

2018. - 178, [1] p. - Petkevičienė,

Dalia Kaunas

Naujasis

lankas

Kaunas:

Morkūnas ir

Ko

300

8 Šalna: [eilėraščiai]. - 2018. - 83,

[5] p. - Povilaitytė, Sandra

Panevėžys:

Reklamos

forma

Panevėžys:

Reklamos

forma

10

Erdvė –

namai,

miestai,

šalys

1 Gintaro kambarys: eilėraščiai.

- [2018]. - 111, [1] p. -

Kazlauskaitė, Giedrė (1980-)

LRS

leidykla,

Vilnius

BALTO print 800 1980

2 Žolių kambarys: eilėraščių

rinktinė. - [2018]. - 183, [6] p. -

Landsbergis, Vytautas V.

Dominicus

Lituanus,

Vilnius

Vilnius]:

Spauda

500 1962

66

3 Šachmatų šalis. - 2018. - 72 p. -

Narkevičius, Juozas,

Vievis: [J.

Narkevičiu

s]

Vievis: [J.

Narkevičius]

1000

4 Prieglaudos miestai:

[eilėraščiai]. - 2018. - 78, [4] p. -

Zelčiūtė, Dovilė (1959–)

Kauko

laiptai,

Kaunas

Kauko laiptai,

Kaunas

500 1959

5 Būties namai: [eilėraščiai]. -

2018. - 92, [4] p. - Morkevičienė,

Birutė (1954-)

Klaipėda:

S. Jokužio

leidykla-

spaustuvė

Klaipėda: S.

Jokužio

leidykla-

spaustuvė

200 1954

6 Angelų karvelidė: [eilėraščiai].

- 2018. - 51, [1] p. - Vareikis,

Egidijus (1958-)

Vitae

Litera

Vitae Litera 300 1958

7 Labirintai: [eilėraščiai]. - 2018.

- 135, [1] p. - Grinkevičius,

Saulius

Klaipėda:

Klaipėdos

universitet

o leidykla

Klaipėda: KU

l-kla

90

Skaičiai 1 Septynios širšės: eilėraščiai. -

[2018]. - 111, [1] p. - Mikuta,

Algimantas (1943-)

Vilnius:

Lietuvos

rašytojų

sąjungos

leidykla

BALTO print 300 1943

2 Skaičiai: eilėraščiai. - 2018. -

131, [3] p. - Norvila, Paulius

(1985-) Vilnius

Tyto alba BALTO print 700 1985

Raidės,

žodžiai,

poezija,

knyga,

lyrika,

lapai,

laiškai

1 Sunki knyga: poezo užrašai. -

2018. - 95, [1] p. - Žvirinskis,

Tadas (1969-)

Naujosios

Romuvos"

fondas

Petro ofsetas,

Vilnius

500 1969

2 Lyriniai lapeliai: [eilėraščiai]. -

2018. - 117, [1] p. - Tutlys,

Sigitas

Vilnius:

Gelmės,

Vilnius:

Standartų sp.)

300

3 Laiškai: [poezijos rinktinė]. -

2018. - 247 p. - Tumalavičiūtė-

Matesovičienė, Angelė

Utena:

Utenos

spaustuvė

Utena: Utenos

spaustuvė

100

4 Subjektyvi kronika: [poezijos

rinktinė]. - 2018. - 243, [8] p. -

(Gyvoji poezija). - Parulskis,

Sigitas (1965–)

Vilnius:

Lietuvių

literatūros

ir

tautosakos

institutas

Vilnius: Petro

ofsetas

1000 1965

6 Išdygo žodis: eilėraščių rinktinė.

- 2018. - 255, [1] p. -

Papaurėlienė, Vida (1949-)

Šiauliai:

Titnagas

Šiauliai:

Titnagas

200 1949

7 Poezijos maldynas. - 2018. -

237, [3] p. - Norvaišienė, Irena

(1962-) Klaipėda

Klaipėda:

Druka,

Klaipėda:

Druka,

150 1962

67

8 Bendratis: [vieno eilėraščio

istorija]: [poezija]. - [2018]. - 60,

[2] p. - Nastaravičius,

Mindaugas (1984–)

Vilnius:

Tyto alba

(Vilnius:

BALTO print

1000

egz

1984

9 Veiksma-žodinė: eilėraščiai. -

2018. - 126, [2] p. -

Marcinkevičiūtė, Tautvyda

(1955-)

Homo liber Vilnius: Petro

ofseta

200 1955

10 Žodžių kraitelė. - 2018. - 79, [1]

p. - Kasparavičienė, Laimutė

11 Eilės iš eilės: [trisdešimt

devynios 2010-2017 metų

poetinės vibracijos]. - 2018. - 85,

[1] p. - Jegelevičius, Alvydas

(1949-)

Punskas:

Aušra

Punskas:

Aušra

300 1949

12 Skyrybos ženklas: [eilėraščiai].

- 2018. - 75, [5] p. - Bareckas,

Karolis Kaunas

Kauko

laiptai,

kaunas

Kauko laiptai,

kaunas

300

Nuotrupos

,

neišbaigti

sakiniai

1 ir kitos būtybės: eilėraščiai. -

2018. - 57, [4] p. - Butkutė, Ilzė

(1984-)

I. Butkutė Petro ofsetas 2000 1984

2 Surink iš pakraščių:

[eilėraščiai]. - 2018. - 96, [4] p. -

Jasėnas, Justas (1982-)

Utena:

Kamonada,

Punskas: L-kla

„Aušra

300 1982

3 Jeigu: eilėraščiai. - 2018. - 102,

[7] p. - Mikuckytė, Raimonda

Kaunas:

Naujasis

lankas

Morkūnas ir

Ko

500

4 Įelektrinto piemens:

[eilėraščiai]. - 2018. - 120, [5] p.

- Vyšniauskas, Tomas (1978-)

Kauko

laiptai

Kauko laiptai 300 1978

5 Švaraus buvimo: eilėraščiai. -

2018. - 103, [1] p. - Burokas,

Marius (1977–)

LRS

leidykla,

Vilnius

Standartų sp. 800 1977

6 Būsenos: [poezija]. - 2018. - 58,

[2] p. - Kusas, Vytautas (1949-)

Palanga

[i.e.

Klaipėda]

Druka 250 1949

Lotyniški

pavadinim

ai,

sąvokos

1 Xeranthemum: eilėraščiai. -

[2018]. - 86, [1] p. - Bleizgys,

Gintaras (1975-)

Vilnius,

LRS

leidykla

Petro ofsetas 500 1975

2 Perikonas: [eilėraščiai]. - 2018.

- 72, [5] p. - Juškūnė, Rima

(1979-)

Kaunas:

Kauko

laiptai

Kaunas:

Kauko laiptai

500 1979

3 Obsesijos: [eilėraščiai]. - 2018. -

59, [1] p. - Kuzminskaitė, Dovilė

(1990-)

„Naujosios

Romuvos“

fondas

Vilnius: Petro

ofsetas

500 1990

4 Dedikacijos. - 2018. - 47, [1] p.

- Lapeikis, Povilas (1940-)

Vilnius:

Gairės

Vilnius:

Baltijos kopija

55

1940

5 Valhala: poezija. - [2018]. - 278,

[1] p. - Stankevičius, Rimvydas

(1973-)

Vilnius:

Lietuvos

rašytojų

Vilnius:

BALTO print

500 1973

68

sąjungos

leidykla

6 Isterija: [eilėraščiai]. - 2018. -

91, [1] p. - Rukuižaitė, Gabrielė

Kaišiadory

s: Printėja,

2018

(Kaišiador

ys:

Printėja),

30 egz.

Kaišiadorys:

Printėja, 2018

(Kaišiadorys:

Printėja), 30

egz.

30

7 Hormonai – visi išsislapstė:

eilėraščiai. - 2018. - 82, [3] p. -

Valenta, Alvydas (1963-). Yra

leidimas brailio raštu.

Vilnius:

Lietuvos

aklųjų

biblioteka,

2018

Vilnius: Sorre 300 1963

Garsas,

garso

nebuvima

s

1 Tylos ieškojimas: [eilėraščiai]. -

2018. - 77, [1] p. - Grinienė, Rita

Kaišiadory

s: Printėja,

2018

Kaišiadorys:

Printėja

160

2 Tylėjimas. - 2018. - 25, [3] p. -

Kaminskas, Algimantas (1957-)

Krinčinas.

Pasvalio

r.]:

Savilaida

i.e. A.

Kaminskas

22 egz. 1957

3 Kuždesiai: eilėraščiai. - 2018. -

185, [7] p. - Petrilevičienė, Rima

(1964-).

Kaunas:

Pasaulio

lietuvių

kultūros,

mokslo ir

švietimo

centras

Kaunas: Judex

spauda

200 1964

Neiginiai,

preišprieš

os

1 Šilta šalta: [eilėraščiai]. - 2018.

- 79, [1] p. - Baranauskaitė, Eglė

(Sud. J. Kvedarauskas

Vilnius,

Spaudos

dep.

Vilnius,

Spaudos dep.

150

2 Neišsipildžiusios svajonės:

poezijos rinktinė. - 2018. - 173,

[1] p. - Ivonis, Vytautas (1921-)

Kaunas:

Lietuvos

nepriklaus

omųjų

rašytojų

sąjunga

Kaunas:

Lietuvos

nepriklausomų

jų rašytojų

sąjunga

Nepatenka

į

kategorija

s

1 Savasties ieškojimas:

[eilėraščiai]. - 2018. - 263, [1] p.

- Jakštas, Algis (1953-)

Vilnius:

„Diemedži

o“ leidykla

Vilnius: AB

Spauda

600 1953

2 Atspindžiai: eilėraščiai. - 2018.

- 186 p. - Kavaliauskas, Algirdas

(1941-)

Vilnius:

InSpe

Vilnius: InSpe 100 1941

3 Atokvėpis: poezijos rinktinė. -

2018. - 177, [1] p. - Kielienė,

Angelė (1958-)

Šiauliai:

Lucilijus

Vilnius: Petro

ofsetas

300 1958

4 Trigubu žvilgsniu: trieiliai. -

2018. - 127, [1] p. -

Laurinavičius, Jonas (1938-)

Kaunas:

Naujasis

lankas

Kaunas:

Morkūnas ir

Ko

100 1938

69

5 Atidarau duris – išleidžiu

mintis: eilėraščiai. - 2018. - 219,

[1] p. - Matažinskas, Vaclovas

Alytus:

Alytaus

spaustuvė

Alytus:

Alytaus sp.

150

6 Klasifikuotos mintys. - 2018. -

122, [1] p. - Petruševičius,

Juozas (1944-)

Šiauliai:

Lucilijus

Šiauliai:

Lucilijus

100 1944

7 Troškimų spindesy: eilėraščiai:

9-oji knyga. - 2018. - 120 p. -

Pėveraitytė-Giraitienė, Biruta

Marijampo

lė:

TeleSATpr

essa

Marijampolė:

TeleSATpress

a

100

8 Susitikimai: [poezijos rinkinys].

- 2018. - 46, [1] p. - Pipiras,

Nerijus (1981-)

Kaunas:

Pasaulio

lietuvių

kultūros,

mokslo ir

švietimo

centras

Kaunas: Judex

spauda

200 1981

9 Pareisiu: [eilėraščiai]. - 2018. -

52, [3] p. - Pranckietytė, Daina

(1951-)

Vilnius:

Homo liber

Spausd.

Lenkijoje

100 1951

10 Atsivėrimai: [poezija]. - 2018. -

129, [1] p. - Rumbutytė-

Navikienė, Nijolė (1958-)

Utena:

Kamonada

Punskas: L-kla

„Aušra“

120 1958

11 Naujas ciklas: eilėraščiai. -

2018. - 59, [3] p. - Sereikienė,

Vida (1943-)

D. Rudžio

individuali

įmonė

Panevėžys: D.

Rudžio IĮ

100 1943

12 Laumės vaikas: eilėraščiai. -

2018. - 113, [2] p. - Sučylaitė,

Jūratė (1959-)

Klaipėdos

universitet

o leidykla

Klaipėda:

Druka

200 1959

13 Draugystės tiltas: [eilėraščiai]. -

2018. - 134, [1] p. - Ščerbavičius,

Povilas

Printėja Kaišiadorys:

Printėja

150

14 Lemties miražai: [eilėraščiai]. -

2018. - 103, [1] p. - Ulinskienė,

Janina (1939-)

Kaunas:

Naujasis

lankas

Kaunas:

Morkūnas ir

Ko

100 1939

15 Toliai: eilėraščiai. - 2018. - 51,

[1] p. - Vaičaitis, Rimas (1941-)

Šakių

rajono

savivaldyb

ės viešoji

biblioteka

Kaišiadorys:

Printėja

100 1941