1 Tema.1.1. Civilinis procesas ir kitos subjektinių teisių ir interesų gynimo bei ginčų sprendimo formos

Civilinio proceso teisės doktrinoje išskiriamos dvi ginčo dėl teisės rūšys: asmens teisių pažeidimas ir asmens teisių ginčijimas. Apie asmens teisių pažeidimą kalbame, kai neteisėtais veiksmais ar neveikimu yra padaromas neigiamas poveikis asmens turtinėms ar neturtinėms teisėms (nesavalaikis arba netinkamas prievolės vykdymas, žalos padarymas ir pan.), o su asmens teisių ginčijimu susiduriame, kai vienas subjektas užginčija kitam subjektui priklausančią teisę (ginčijama autoriaus teisė į kūrinį, sandorio teisėtumas ir pan.). Kalbant apie civilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimą, atkreiptinas dėmesys į tai, kad teisinėje literatūroje skirtingai suprantamos sąvokos „teisių gynimo būdai“ ir „teisių gynimo formos“.

„Teisių gynimo būdai“ yra grynai materialinės (reguliuojamosios) teisės kategorija. Civilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo būdai suprantami kaip įstatyme numatytos priverstinio pobūdžio materialinės-teisinės priemonės, kurių pagalba vykdomas pažeistos ar ginčijamos teisės atkūrimas (pripažinimas) ir daromas poveikis tos teisės pažeidėjui. LR CK 1.138 straipsnio nuostatą, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, reikėtų aiškinti plačiau, t.y. kad teisės aktų numatytais atvejais egzistuoja galimybė civilines subjektines teises ginti ir kitose valstybinėse ir nevalstybinėse institucijose.

Civilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo formos, skirtingai nei „gynimo būdai“ yra ne materialinio, o grynai procesinio pobūdžio kategorija. Teisės gynimo forma suprantama kaip įstatymais sureguliuota valstybinių ar nevalstybinių institucijų veikla sprendžiant šalių ginčus ir ginant bei atkuriant pažeistas jų subjektines teises ir interesus. Šios veiklos tikslas – nustatyti faktines aplinkybes, pritaikyti teisės normą, nustatyti teisės gynimo būdą ir priimti sprendimą. Kaip jau minėta LR CK numatyti civilinių teisių gynimo būdai gali būti įgyvendinami ne viena, o keletu teisių gynimo formų.

Yra išskiriamos dvi civilinių subjektinių teisių ir įstatymų saugomų interesų gynimo formos : jurisdikcinė ir nejurisdikcinė. Jurisdikcinė civilinių teisių gynimo forma laikytina valstybinių ar valstybės įgaliotų institucijų ar asmenų veikla, ginant pažeistas ar ginčijamas civilines subjektines teises ar įstatymų saugomus interesus. Kai kuriais atvejais kaip alternatyvą teisminiam civilinių ginčų sprendimui asmenys, remdamiesi tarpusavio susitarimu, kilusiam civiliniam ginčui spręsti gali rinktis arbitražą. Teisminė mediacija – tai taip pat tarpininkavimas, tačiau vykdomas prasidėjus civiliniam procesui, t.y. teisėjui suteikiama teisė civilinio proceso metu pasiūlyti šalims arba privalomai nukreipti ginčą spręsti mediacija. Mediatoriumi yra skiriamas teisėjas arba teisėjo padėjėjas, kurie yra įtraukti į teismo mediatorių sąrašą. Mediacijos metu priimtas sprendimas įforminamas taikos sutartimi, kurią tvirtina teismas.

Civilinių ginčų sprendimas kai kuriais įstatymų numatytais atvejais gali būti vykdomas ir administracine tvarka, tačiau ši tvarka nėra tipinė civilinei teisei ir gali būti taikoma tik įstatymų numatytais atvejais. Su administracine civilinių ginčų sprendimo tvarka taip pat susiduriame, kai LR įstatymai numato išankstinę neteisminę civilinių ginčų sprendimo kitose valstybės įgaliotose institucijose tvarką. Vienais atvejais šios tvarkos privalu laikytis prieš kreipiantis į teismą, kitais atvejais suinteresuotas asmuo gali pasirinkti į kurią instituciją jis nori kreiptis (pavyzdžiui, LR vartotojų teisių gynimo įstatyme neprivaloma išankstine ginčo sprendimo institucija numatyta Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir Valstybinę ne maisto produktų inspekcija).

Nejurisdikcinė civilinių teisių gynimo forma laikytinas asmens savarankiškas civilinių subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimas, nesikreipiant į valstybines ar kitas įgaliotas institucijas. Šiai formai visų pirma priskirtina savigyna. Nejurisdikcine civilinių teisių

gynimo forma taip pat laikytini abiejų ginčo šalių veiksmai, kuriais jos siekia išspręsti ginčą savarankiškai, pačios, be jokių tarpininkų (tiesioginės derybos, pretenzijų viena kitai pareiškimas).

1.2. Teisė į teisminę gynybą kaip pagrindinė asmens teisė

LR Konstitucijos 30 str. 1 d. numato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Tai yra konstitucinis principas, reiškiantis, kad kiekvienam asmeniui privalo būti užtikrinta teisminė jo pažeistų teisių ar interesų gynimo galimybė. LR Konstitucijoje įtvirtinta teisė į teisminę gynybą detalizuojama kituose LR įstatymuose. Visų pirma, paminėtinas LR CK, kurio 1.37 str. numatyta, kad asmenys savo nuožiūra laisvai naudojasi civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, o 1.138 str. nurodyta, kad civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas, neviršydamas savo kompetencijos. Teisę į teisminę gynybą taip pat numato LR CPK 5 str., kur nurodyta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Atsisakymas teisės kreiptis į teismą negalioja. Teisminės gynybos prieinamumo principas įtvirtintas ir tarptautiniuose dokumentuose: Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str., Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 str. ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 str.

Teisėje į teisminę gynybą reikia skirti, pirma – subjektinę procesinę teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos ir antra – subjektinę materialinę teisę į to reikalavimo, kurio gynybos siekia besikreipiantis asmuo, patenkinimą. Procesinė teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato LR CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui. Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma (apie procesinės teisės kreiptis į teismą realizavimą plačiau bus kalbama “Civilinės bylos iškėlimo“ temoje) .

1.3. Materialiosios ir procesinės teisės ryšys. Civilinio proceso teisės vieta teisės sistemoje

Materialiosios teisės šakos nustato subjekto teisinę padėtį, o proceso teisė reguliuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialiąsias teises. Proceso teisė pradeda veikti, kai yra konfliktas. Taigi materialioji teisė apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o proceso teisė nusako, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialiąją teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą. Pagrindinės materialinės teisės šakos (civilinė teisė, baudžiamoji teisė, administracinė teisė) turi jas aptarnaujančias procesines teisės šakas (civilinio proceso teisė, baudžiamojo proceso teisė, administracinio proceso teisė). Materialinė teisė apsprendžia ginčo nagrinėjimo būdą ir formą. Taigi, civilinių ginčų negalima nagrinėti baudžiamojo proceso tvarka.

Kalbant apie civilinio proceso teisės vietą teisės sistemoje, svarbus yra teisės šakų skirstymas į viešąsias ir privatines teisės šakas. Viešosios teisės šakos reguliuoja santykius, grindžiamus subordinacijos principu, t.y. tokius, kai viena šalis yra valstybė ar valstybės institucija. Privatinė teisė reguliuoja privačių asmenų santykius. Kuriai, viešajai ar privatinei priskirti civilinio proceso teisę, doktrinoje nesutariama. Lietuvos civilinio proceso doktrinoje vyrauja požiūris, kad civilinio proceso teisė laikytina mišria teisės šaka, t.y. turi ir viešosios, ir privatinės teisės bruožų.

1.4. Civilinio proceso teisės santykis su kitomis teisės šakomis

Teisės šakos viena nuo kitos atribojamos pagal du kriterijus: teisinio reguliavimo dalyką ir teisinio reguliavimo metodą, t.y. pagal visuomeninių santykių sritį, kuriai reguliuoti skirtos tam tikros teisės šakos normos ir pagal tų visuomeninių santykių reguliavimo būdus bei priemones. CPT ryšį su KT sąlygoja tai, kad LR Konstitucijoje suformuluoti pagrindiniai visų teisės šakų, tarp jų ir civilinio proceso teisės principai: teismo posėdžio viešumo, valstybinės kalbos, teisėjų ir teismų nepriklausomumo, teisingumo vykdymo tik teismo ir pan. Glaudžiausias ryšys sieja civilinio proceso teisę su materialiosios teisės šakomis: civiline, šeimos, darbo teise bei kt. Materialinė teisė įtvirtina teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t.y nustato galimo ir leistino elgesio ribas bei atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Procesinės teisės šakos reglamentuoja santykius, atsirandančius ginant pažeistas materialines teises. Taigi, materialinė teisė apibrėžia, ką asmuo gali ar privalo daryti, o procesinė teisė, kaip apginti pažeistą ar ginčijamą materialinę teisę ir užtikrinti jos įgyvendinimą, nustatant kreipimosi į teismą tvarką, ginčo dėl teisės nagrinėjimo procedūrą, bei priimto sprendimo įvykdymo būdus ir tvarką.

Kai kurios materialiojoje teisėje įtvirtintos normos turi procesinį pobūdį ir todėl tiesiogiai lemia įrodinėjimo dalyką byloje, priskirtinumą teismui ir pan. Teismas, priimdamas sprendimą civilinėje byloje, taiko materialiosios teisės normas.

Civilinio proceso teisė yra susijusi ir su baudžiamojo proceso teise jau vien todėl, kad abi teisės šakos yra procesinės, reglamentuojančios teisingumą vykdančios institucijos – teismo - veiklą. Kai kurie šių teisės šakų principai sutampa (pavyzdžiui, viešumo, betarpiškumo, teisminio nagrinėjimo nepertraukiamumo ir kt.), panašūs ir kai kurių autorių net tarpšakiniais vadinami kai kurie institutai (įrodymų, proceso pirmosios instancijos teisme, apeliacinėje instancijoje ir kt.). Minėtos aptariamų teisės šakų bendrybės kai kuriose valstybėse sąlygojo net bendros teisės šakos – teismų teisės susiformavimą, kuri jungia visus procesus (civilinį, baudžiamąjį ir administracinį). Tačiau civilinio proceso teisė ir baudžiamojo proceso teisė būdamos savarankiškomis teisės šakomis turi ir esminių skirtumų: 1) Skiriasi abiejų teisės šakų teisinio reguliavimo dalykas. 2) Civilinio proceso tvarka dažniausiai ginamas privatus asmens interesas, o baudžiamojo proceso tvarka – viešas. 3) Civiliniame procese šalys pačios renka ir pateikia įrodymus teismui, o baudžiamajame procese – ikiteisminio tyrimo institucijos ir pareigūnai. 4) Civilinėje byloje teismas siekia nustatyti materialiąją tiesą, o baudžiamojoje – objektyviąją tiesą. 5) Civilinio proceso teisės metodas yra mišrus, o baudžiamojo proceso teisės – imperatyvus. 6) Civiliniame procese vyrauja dispozityvumo ir rungimosi principai, o baudžiamojo proceso teisėje – oficialumo ir tardomojo proceso principai. Esminiai civilinio proceso teisės ir administracinio proceso teisės skirtumai susiję su tuo, kad administraciniam procesui būdingas imperatyvusis teisinio reguliavimo metodas, administracinių teisinių santykių subjektai nėra lygiateisiai, o juos sieja subordinacijos (pavaldumo) ryšiai ir pan. Administracinio ir civilinio procesų ryšį taip pat patvirtina tai, kad kol nėra sukurtas naujas administracinio proceso kodeksas, LR CPK subsidiariai taikomas nagrinėjant ir administracines bylas.

1.5. Civilinio proceso uždavinys, funkcijos ir tikslai

Pagrindinis civilinio proceso teisės uždavinys – teisingas ir savalaikis civilinių bylų išsprendimas, siekiant apginti fizinių ar juridinių asmenų pažeistas ar ginčijamas teises, laisves ar įstatymų saugomus interesus. Galiojantis LR CPK neišskiria civilinio proceso uždavinių, įvardijami tik tikslai.

Pagrindinės civilinio proceso teisės funkcijos – teisėtumo ir teisėtvarkos stiprinimas valstybėje, teisės pažeidimų prevencija, pagarbos teisei ir teismui formavimas.

Civilinio proceso teisei yra būdingi savarankiški tikslai, kurie suformuluoti LR CPK 2 str.: 1. Ginti asmenų, kurių materialinės subjektinės teisės ar įstatymų saugomi interesai pažeisti ar ginčijami, interesus. Dėl kiekvieno ginčo proceso pradžios, reiškiamo reikalavimo turinio sprendžia pačios šalys. 2. Tinkamai taikyti įstatymus teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant. Teismas turi sudaryti visas sąlygas, kad byloje būtų išaiškintos esminės ginčo aplinkybės ir sudarytos sąlygos teisingam įstatymo taikymui sprendžiant konkretų šalių ginčą. 3. Kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių. Šis tikslas yra siejamas su proceso koncentruotumo principo tinkamu įgyvendinimu. 4. Aiškinti bei plėtoti teisę. Teisės aiškinimo funkciją teismas atlieka kiekvienoje civilinėje byloje taikydamas arba atsisakydamas taikyti konkrečias teisės normas. Aiškindamas ir taikydamas įstatymus teismas privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. Teismo veikla plėtojant teisę reiškia kūrybinę teismo veiklą, kai būtina užpildyti teisinio reguliavimo spragas. LR CPK 3 str. numatyta tiek įstatymo, tiek teisės analogijos taikymo galimybė. Teismas tik plėtoja, bet nekuria teisės.

1.6. Civilinio proceso teisės dalykas, metodas, sąvoka ir sistema

Bet kurios teisės šakos teisinio reguliavimo dalyku laikomi jos normų reguliuojami santykiai. Taigi, civilinio proceso teisės dalyku reikėtų laikyti patį civilinį procesą, t.y teismo, teisme dalyvaujančių asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą, nagrinėjant, sprendžiant civilines bylas, bei vykdant teismo sprendimus. Jeigu tam tikros teisės šakos teisinio reguliavimo dalykas atsako į klausimą ką (kokius visuomeninius santykius) reguliuoja tam tikra teisės šaka, tai teisinio reguliavimo metodas atsako į klausimą kaip (kokiomis teisinėmis priemonėmis, būdais) įgyvendinamas teisinis reguliavimas. Civilinio proceso teisės metodas – tai visuma būdų, priemonių skirtų reguliuoti santykius, įeinančius į civilinio proceso teisės dalyką. Teisės teorijoje išskiriami du teisinio reguliavimo metodai imperatyvusis (subordinacinis) ir dispozityvusis (autonomijos). Imperatyvusis metodas daugiau būdingas viešosios teisės šakoms, o dispozityvusis – privatinės teisės šakoms. Koks teisinio reguliavimo metodas būdingas civilinio proceso teisei, vienareikšmiškai atsakyti sunku. Civilinio proceso teisėje esant dispozityvių ir imperatyvių teisės normų, civilinio proceso teisės teisinio reguliavimo metodas taip pat yra mišrus: imperatyvus ir dispozityvus. Ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad civilinio proceso teisei būdingi ir viešosios, ir privatinės teisės elementai.

Civilinio proceso teisė - tai sistema teisės normų, reguliuojančių teismo, dalyvaujančių byloje asmenų bei kitų proceso dalyvių veiklą, teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas bei vykdant teismo sprendimus.

LR CPK galima išskirti dvi sistemos dalis: bendrąją ir ypatingąją (specialiąją). Bendroji dalis įtvirtina normas būdingas visam civiliniam procesui: civilinio proceso principus, proceso dalyvių teisinį statusą, teismo sudėtį, teismingumą, priskirtinumą, bylinėjimosi išlaidas, teismo nuobaudas, procesinius terminus, ir kt. Prie ypatingosios dalies priskiriamos normos, reguliuojančios atitinkamas procesinių teisinių santykių rūšis, subjektų veiklą konkrečiose civilinio proceso stadijose. Ir bendrosios, ir ypatingosios dalies normos gali būti grupuojamos į institutus: ieškinio, įrodymų, teismo nuobaudų, bylinėjimosi išlaidų, atstovavimo, teismingumo, priskirtinumo ir kt. Civilinio proceso teisės sistemą galima apibrėžti kaip civilinio proceso teisės normų ir institutų, reglamentuojančių teismo, šalių, bei kitų byloje dalyvaujančių asmenų veiklą, teismui nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas, visuma.

1.7. Civilinio proceso samprata ir stadijos

Negalima tapatinti sąvokų „civilinis procesas“ ir „civilinio proceso teisė“. Civiliniam procesui būdingi keturi požymiai, pagal kuriuos jį galima atriboti nuo kitų procesų. 1) civilinis

procesas yra teismo procesas, t. y. civilinio ginčo nagrinėjimas nepriklausomo ir nešališko teismo. 2) civilinė byla iškeliama šalies iniciatyva, t. y. civiliniam procesui būdinga savanoriškumas. 3) ieškovas, kreipdamasis į teismą, veikia savo asmeniniais interesais, t. y. siekia naudos sau. 4) civilinis procesas neprasideda be atsakovo valios: jeigu atsakovas būtų patenkinęs ieškovo reikalavimą, ieškovas į teismą nebūtų kreipęsis

Siaurai civilinį procesą galima suprasti kaip teismo ir šalių procesinę veiklą sprendžiant civilines bylas ir vykdant teismų sprendimus, t. y. civiliniu procesu tokiu atveju pripažįstamas tik teismo procesas. Plačiai civilinį procesą galima suprasti kaip visus subjektinių teisių gynybos ir apsaugos būdus, išskyrus baudžiamąjį ir administracinį procesus. Tokiu atveju į civilinio proceso sampratą įtraukiamas ir arbitražo procesas, ir notariato veikla, ir kiti privatinės teisės gynybos, apsaugos ir ginčų sprendimo būdai.

Visas civilines bylas teismas nagrinėja nuosekliai, tam tikrais etapais. Visas civilinis procesas yra suskirstytas į stadijas. Stadiją sudaro visuma procesinių veiksmų, kurių tikslas - siekimas atitinkamo tai stadijai procesinio rezultato. Lietuvos civilinio proceso doktrinoje dažniausiai išskiriamos tokios 7 stadijos: 1. Civilinės bylos iškėlimas 2. Pasiruošimas civilinių bylų teisminiam nagrinėjimui. 3. Teisminis nagrinėjimas. 4. Bylų nagrinėjimas apeliacine tvarka. 5. Vykdymo procesas. 6. Bylų nagrinėjimas kasacine tvarka. (įsiteisėję teismo sprendimai ar nutartys patikrinami teisės taikymo aspektu vieninteliame kasaciniame teisme, t.y. Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. 7. Proceso atnaujinimas. (civilinis procesas jau išnagrinėtose bylose gali būti atnaujintas griežtai tik įstatymo numatytais atvejais. Atnaujinimo pagrindai yra išvardyti CPK 366 str. Teismui nusprendus atnaujinti bylos nagrinėjimą, teismas bylą nagrinėja pakartotinai pagal bendrąsias taisykles. Pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas). Kiekviena civilinė byla nepereina per visas 7 stadijas, todėl pirmosios 3 stadijos yra laikomos pagrindinėmis (būtinomis), o kitos stadijos – yra fakultatyviosios.

1.8. Civilinio proceso teisenos

Teisena – tai speciali civilinių bylų nagrinėjimo tvarka, taikoma vienodos materialiosios teisinės prigimties civilinėms byloms nagrinėti. Civiliniame procese yra išskiriamos dvi teisenos: ginčo teisena (ieškininė teisena) ir ypatingoji teisena. Ginčo teisenos tvarka yra nagrinėjama didžioji dalis teismams priskirtinų civilinių bylų, kylančių iš civilinių, darbo, šeimos ir kitų teisinių santykių. Ginčo teisena nagrinėjamos bylos, iškeltos pagal ieškovo ieškinį atsakovui dėl pažeistos teisės. Tai bylos dėl santuokos nutraukimo, nuosavybės teisių gynimo, bylos dėl įvairių prievolinių santykių. Šiai teisenai būdinga tai, kad ji pritaikyta dviejų šalių, turinčių priešingų interesų, tarpusavio ginčui nagrinėti. Ši teisena dar vadinama pagrindine, nustatančia pagrindines proceso taisykles, o ypatingoji teisena yra tik specialiųjų taisyklių, kurios laikomos ieškinio teisenos išimtimis, sistema. Reikia pažymėti, kad ginčo teisena pamažu diferencijavosi. Atsirado sprendimo už akių institutas, leidžiantis ginčo teisenos ribose greičiau išspręsti bylą, kai į teismo posėdį be svarbių priežasčių neatvyksta ieškovas arba atsakovas arba kai teismas negavo atsiliepimo į ieškinį. Taip pat LR CPK numatyti atskirų kategorijų bylų nagrinėjimo ypatumai. Bylos čia nagrinėjamos ta pačia ginčo teisena tik su išimtimis, dažniausiai proceso operatyvumo tikslu. Prie minėtų atskirų kategorijų bylų priskiriamos šeimos bylos, darbo bylos, bylos dėl daikto valdymo pažeidimų, dokumentinis procesas, bylos dėl teismo įsakymo išdavimo, ginčai dėl nedidelių sumų priteisimo.

Ypatingąja (dar vadinama apsauginė, ne ginčo, išimtinė, supaprastinta) teisena dažniausiai nagrinėjamos bylos, kuriose nėra ginčo dėl teisės, pvz., bylos dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo, dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ir pan. Tačiau neatsitiktinai buvo pavartotas žodis “dažniausiai”. Ginčo ir ypatingosios teisenos atribojimo klausimas yra

diskusinis ir labai senas. Bandant pagrįsti dviejų teisenų skirtumus, civilinio proceso teisės teorijoje egzistuoja kelios teorijos – tikslų, dalyko ir pozityvizmo.

Tikslų teorija yra grindžiama teisenoms keliamais skirtingais tikslais. Ginčo teisenos tikslas – pašalinti subjektinės materialinės teisės pažeidimą, o ypatingosios – užtikrinti tam tikrų materialinės teisės normų tinkamą įforminimą, siekiant išvengti subjektinės materialinės teisės pažeidimo.

Dalyko teorija ginčo teiseną nuo ypatingosios atriboja ginčo dėl teisės buvimu arba nebuvimu. Analizuojant ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamas bylas, matyti, kad kai kurių bylų prigimtis yra būtent ginče dėl teisės, pvz., skundai dėl notarų ar antstolių veiksmų, dėl civilinės metrikacijos įstaigų įrašų neteisingumo nustatymo ir pan. Remiantis tik vienu – ginčo buvimo ar nebuvimo kriterijumi, atriboti vieną teiseną nuo kitos yra sunku. LR CPK nurodoma, kad ypatingosios teisenos skyriuje nurodytas bylas teismas išnagrinėja ypatingąja teisena, neatsižvelgdamas į tai, ar nagrinėjimo metu kyla ginčas dėl teisės.

Pozityvizmo teorijoje nėra keliamas uždavinys apibūdinti ypatingosios teisenos esmę, kadangi nustatant bylos nagrinėjimo tvarką vienintelis kriterijus yra tikslingumas, o taip pat įstatymo leidėjo valia. Dabartiniame LR CPK kaip tik ir remiamasi šia teorija. LR CPK kategorijų bylų, kurios nagrinėjamos ypatingąja teisena.

1.9. Civilinio proceso mokyklos ir jų formuluojamos pagrindinės idėjos

Istoriškai yra susiformavusios dvi civilinio proceso mokyklos: liberalioji ir socialinė civilinio proceso mokykla. Dabartinio LR CPK pagrindas yra socialinė civilinio proceso mokykla.

Liberalioji civilinio proceso mokykla atsirado kartu su liberalizmo filosofija, kurios pagrindinės vertybės laisvė, lygybė, nuosavybė ir įstatymas. Šios filosofijos veikiami XIX a. atsirado pirmieji nauji CP kodeksai: 1806 m. Prancūzijos CPK, 1877 m. Vokietijos CPK, 1864 m. Rusijos Civilinės teisenos įstatymas (1918-1940 galiojęs ir Lietuvoje).

Liberaliojoje mokykloje šalys yra proceso šeimininkės, pagrindiniai principai yra rungimasis ir dispozityvumas, teismas yra gana pasyvus, pačios šalys renka ir pateikia įrodymus, įteikia procesinius dokumentus, įrodinėja nagrinėjimo metu savo tiesą. Teismo funkcija – nuspręsti, kas yra teisus pagal šalių pateiktą medžiagą, pagal įvykusį rungimąsi, išsakytus argumentus, prižiūrėti, kad rundamosios šalys laikytųsi proceso taisyklių ir to viso pasekoje priimti sprendimą. Pagrindinis liberaliosios mokyklos šalininkas vokietis A.Wachas.

Liberaliojoje mokykloje civilinio proceso tikslas yra nustatyti formaliąją tiesą. Kadangi teisėjas šioje mokykloje yra pasyvus, formalioji tiesa yra tai, ką pateikia šalys, t.y. teisi ta šalis, kuri savo tiesą argumentuoja, pateikia svarius įrodymus, nors objektyviai, gyvenime ji ir nėra teisi. Taigi toks sprendimas formaliai yra laikomas teisingu.

Socialioji civilinio proceso mokykla atsirado kaip atsvara liberaliajai. 1895 m. priimamas Austrijos CPK, kurio pagrindą sudaro socialinio civilinio proceso teorija. Šios teorijos pagrindinis šalininkas – austras F. Kleinas. Ši mokykla remiasi aktyvaus teismo idėja ir proceso koncentruotumo principu, tačiau daug ką perėmė ir iš liberaliosios mokyklos: rungimosi, dispozityvumo, viešumo, žodiškumo principai. Socialioji mokykla daug dėmesio skiria proceso pagreitinimui, bylos vilkinimo prevencijai, aktyviam šalių ir teismo bendradarbiavimui, proceso ekonomiškumui, viešojo intereso gynimui.

2. CIVILINIO PROCESO TEISĖS ŠALTINIAI

2.1. Civilinio proceso teisės šaltinių samprata ir sistema

Terminas „teisės šaltinis“ teisės teorijoje suprantamas keliomis prasmėmis: materialiąja, idėjine ir formaliąja. Materialiąja prasme civilinio proceso teisės šaltiniai apibrėžiami kaip tam tikri visuomenės socialiniai, ekonominiai, politiniai veiksniai, kuriais remiantis sukuriamos teisės normos. Tokie veiksniai yra visuomenės gyvenimo materialinės sąlygos, valstybėje vyraujančių politinių jėgų valia, valstybės institucijų teisės kūrybos veikla, visuomeniniai papročiai ir pan. Idėjine prasme teisės šaltiniu gali būti suprantama teisinė sąmonė skirtinguose jos lygmenyse. Nekelia abejonių tai, kad valstybėje ir visuomenėje vyraujanti koncepcija (pavyzdžiui, teisinės valstybės ir pilietinės visuomenės) daugeliu atvejų įtakoja teisėkūros institucijų poziciją. Formaliąja prasme teisės šaltinis yra išorinė teisės normos įtvirtinimo forma: įstatymas, poįstatyminis teisės aktas ir pan. Teisės šaltiniai formaliuoju požiūriu yra klasifikuojami į : 1) bendruosius teisės principus; 2) rašytinę (statutinę) teisę; 3) tarptautinę teisę; 4) papročius; 5) teismo precedentus (teismų praktiką); 6) teisės doktriną. Teisės šaltiniai doktrinoje klasifikuojami pagal įvairius kriterijus. Pateiksime tik keletą dažniausiai civilinio proceso vadovėlių autorių pateikiamų klasifikacijų.

Pagal tai, ar teisės šaltinyje elgesio taisyklė suformuluota tiesiogiai ar yra teisės aiškinimo rezultatas, teisės šaltiniai skirstomi į tiesioginius (pirminius) (bendrieji teisės principai, įstatymai, kiti teisės aktai, tarptautinės teisės aktai, teisiniai papročiai ir pan.) ir netiesioginius (antrinius) (teismų praktika, teisės doktrina, įstatymų projektų rengimo ir svarstymo medžiaga). Tiesioginiai teisės šaltiniai yra pozityviosios teisės aktai, kuriuose suformuluotos konkrečios elgesio taisyklės, o netiesioginiai teisės šaltiniai yra teisės normų aiškinimo ir taikymo rezultatas.

Pagal teisinio akto, kuriame yra įtvirtintos teisės normos, juridinę galią teisės šaltiniai yra skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius aktus. Įstatymai toliau klasifikuojami į LR Konstituciją, LR konstitucinius įstatymus, programinius įstatymus, kodifikuotus įstatymus bei paprastuosius (ordinarinius) įstatymus.

Bendrieji teisės principai yra įtvirtinti Konstitucijoje: teisingumo, lygiateisiškumo, proporcingumo, draudimo suteikti įstatymui grįžtamąją galią ir pan. Tai labai svarbus civilinio proceso teisės šaltinis, kuriuo dažnai vadovaujamasi teismų praktikoje.

Kalbant apie rašytinę (statutinę) teisę, pagrindiniu civilinio proceso teisės kaip ir bet kurios kitos teisės šakos šaltiniu yra laikoma 1992 m. LR Konstitucija. Konstitucijos straipsniuose įtvirtinti pagrindiniai visų teisės šakų, tarp jų ir civilinio proceso teisės, principai. Visi civilinio proceso teisės klausimais priimami įstatymai ir poįstatyminiai aktai negali prieštarauti Konstitucijoje įtvirtintiems principams.

LR CPK susideda iš septynių dalių. Nemažai civilinio proceso teisės normų galima rasti materialinės teisės šakų kodeksuose, pvz., darbo kodekse, civiliniame kodekse, ir kituose įstatymuose. Kadangi civilinio proceso teisės normų randame ne tik LR CPK, bet ir kituose įstatymuose, kartais teismų praktikoje susiduriama su LR CPK ir atitinkamo įstatymo normų kolizijomis. LR CPK 1 str. Civilinio proceso teisės šaltiniais laikomi ir poįstatyminiai aktai, iš kurių svarbiausi be abejo yra Vyriausybės nutarimai. Civilinio proceso teisės normų galime rasti ir žinybiniuose teisės aktuose: ministerijų, departamentų instrukcijose, taisyklėse ir pan.

Svarbus civilinio proceso teisės šaltinis yra tarptautinė teisė. Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis, nesvarbu koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai. Lietuvos dvišalės sutartys dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir

komercinėse bylose. (1950 m. lapkričio 4 d. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1954 m. kovo 1 d. Hagos konvencija dėl civilinio proceso, CMR konvencija, 1961 m. spalio 5 d. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo, 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje, 1968 m. birželio 7 d. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę, 1970 m. kovo 18 d. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse ir komercinėse bylose paėmimo užsienyje, 1973 m. spalio 2 d. Hagos konvencija dėl sprendimų, susijusių su išlaikymo pareigomis, pripažinimo ir vykdymo, 1977 m. sausio 27 d. Europos sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo, 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų, 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą, 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencija dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarptautinio įvaikinimo srityje ir kt.

Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, svarbiu kiekvienos teisės šakos, o tarp jų ir civilinio proceso teisės, šaltiniu tapo Europos Sąjungos teisė, kuri yra viršesnė už nacionalinę teisę ir galioja visose valstybėse narėse. Europos Sąjungos teisę sudaro pirminės ir antrinės (išvestinės) teisės aktai. Europos Sąjungos pirminės teisės aktai gali būti apibūdinti kaip visi Bendrijai skirti dokumentai, kurie yra tarpvyriausybinių veiksmų padarinys ir nacionalinių įstatymų leidėjų ratifikuoti pagal jų konstitucines procedūras. Pirminės teisės aktams yra priskiriamos Europos Bendrijos steigiamosios sutartys, dokumentai keitę steigiamąsias sutartis, įvairūs stojimo aktai ir sutartys, protokolai ir kitokie sutarčių priedai, konvencijos ir kiti susitarimai, sudaryti tarp valstybių narių. Europos Sąjungos antrinės (išvestinės) teisės aktai yra Bendrijos normų, priimtų pagal steigiamąsias sutartis, visuma. Antrinės (išvestinės) teisės aktais laikomi reglamentai, direktyvos, sprendimai, rekomendacijos ir išvados. Reglamentai yra privalomi visa apimtimi ir tiesiogiai taikomi visose valstybėse narėse. Reglamentams yra nereikalinga jokia nacionalinė priemonė, tiesiogiai bandanti inkorporuoti juos į valstybės narės teisinę sistemą. Civilinio proceso teisei yra svarbūs šie pagrindiniai reglamentai: 1. 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (EB) Nr.44/2001 (dar vadinamas - Briuselis I). 2. 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo ir vykdymo (EB) Nr.1347/2000 (dar vadinamas – Briuselis II) (šį reglamentą nuo 2005 m. gegužės 1 d. pakeitė 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr.2201/2003). 3. 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas dėl nemokumo (bankroto) bylų (EB) Nr.1346/2000 ir kt. Direktyvos – privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, siekiant jose keliamų tikslų, bet nacionalinei valdžiai paliekama teisė pasirinkti atitinkamas jų įgyvendinimo formas ir būdus. Civilinio proceso teisei yra svarbi, pavyzdžiui, 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva dėl sąlygų kreiptis į teismą tarptautiniuose ginčuose, nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles, pagerinimo Nr.2003/8/EB. Sprendimai visa apimtimi yra privalomi tik tiems, kam jie skirti, todėl yra laikomi daugiau individualiomis priemonėmis. Civilinio proceso teisei yra svarbus, pavyzdžiui, 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos sprendimas dėl Europos teisminio bendradarbiavimo tinklo civilinėse ir komercinėse bylose sukūrimo Nr.2001/470 EB. Rekomendacijos bei išvados – tai neturintys privalomosios galios Europos Sąjungos teisės aktai. Jomis išreiškiama Europos Sąjungos kompetentingų institucijų nuomonė, siūlomas tam tikras elgesio modelis ir pan.

Dėl teisinio papročio priskyrimo civilinio proceso teisės šaltiniams nei LR CPK, nei kiti civilinio proceso teisės šaltiniai neduoda jokios nuorodos į teisinius papročius.

Teismų praktika (teisminis precedentas) Lietuvoje, kaip ir kitose kontinentinės teisės valstybėse, taip pat laikytina antriniu (netiesioginiu) civilinio proceso teisės šaltiniu. Teisminiu precedentu laikomas konkrečios bylos teismo sprendime pateiktas teisės išaiškinimas, kuris vėliau taikomas

sprendžiant analogiškas bylas. Teismo sprendimas, kuriame išaiškinama teisės norma, tampa tam tikru tos teisės normos priedu, jos dalimi. Tačiau teismo precedentą reikia taikyti atsargiai, nes jeigu anksčiau nagrinėtos bylos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi, precedentu negalima remtis. Teismo precedentas tampa autoritetu ne tik kitiems teismams, bet ir pačiam tą sprendimą priėmusiam teismui, t.y. teismo precedentas turi dvejopą poveikį : vertikalusis poveikis reiškia, kad teismo precedentas yra privalomas žemesniesiems teismams; horizontalusis poveikis reiškia, kad teismo precedentas privalomas ir pačiam jį suformulavusiam teismui.

Vienodą teismų praktiką taikant įstatymus Lietuvoje formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. 23 str. teismų įstatymo, CPK 4 str.

Civilinio proceso teisės šaltiniai yra Konstitucinio teismo sprendimai ir nutarimai. Pagal Konstitucijos 107 str. atitinkami teisės aktai negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio teismo sprendimas dėl atitinkamo akto (ar jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai. Toks sprendimas yra teisės šaltinis, nes jis panaikina kito teisės šaltinio galiojimą.

2.2. Civilinio proceso teisės normos ir jų klasifikavimas

Kaip ir kiekviena teisės šaka civilinio proceso teisė susideda iš teisės normų. Teisės norma – tai teisėkūros subjektų (dažniausiai – valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privalomo elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.

Civilinio proceso teisės normos doktrinoje yra klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus[1]:

I. Pagal normų privalomumo laipsnį:

1. imperatyvios normos (Visi dalyvaujantys byloje asmenys į teismą kreipiasi ir savo parodymus duoda stovėdami).2. dispozityvios normos (Šalys turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, šalys turi teisę apskųsti teismo sprendimą).

II. Pagal paskirtį:

1. Definicinės normos (nurodo svarbiausias civilinio proceso sąvokas, pvz., įrodymų sąvoka).2. Reguliacinės normos ( sudaro civilinio proceso teisės normų pagrindą, reguliuoja santykius, kylančius civiliniame procese, pvz., atsakovas turi teisę pareikšti ieškovui priešieškinį ir nurodoma visa priešieškinio pareiškimo tvarka). 3. Organizacinės normos ( suformuluoti organizaciniai procesinės veiklos klausimai, nurodomas procesinių dokumentų turinys, pvz., normos reguliuojančios teismo posėdžio pravedimo tvarką, normos nurodančios ieškinio turinį ir pan.) 4. Apsauginės normos (jų tikslas – užtikrinti civilinių procesinių teisės normų tinkamą įgyvendinimą ).

III. Pagal taikymo sritį:

1. Bendrosios (taikomos visoms teisenoms ir visoms proceso stadijoms, pvz., civilinio proceso principai). 2. Specialiąsias (taikomas tik vienai teisenai arba proceso stadijai, pvz., normos reglamentuojančios pasirengimą civilinių bylų nagrinėjimui teisme). 3. Išimtinės (nurodo bendros taisyklės išimtį, pvz., ieškiniai dėl nuosavybės teisių į žemę teismingi turto buvimo vietos teismui).

IV. Pagal normoje įtvirtintos elgesio taisyklės išraiškos formas:

1. Įgaliojamąsias, t.y. suteikia tam tikras teises, galimybę atlikti tam tikrus veiksmus (šalys turi teisę bylą baigti taikos sutartimi). 2. Įpareigojamąsias, t.y. nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus (dalyvaujantys byloje asmenys privalo pranešti teismui apie savo adreso pasikeitimą). 3. Draudžiamąsias, t.y. išreiškiančias tam tikrą draudimą (teisėjai neturi teisės pagarsinti nuomonių, pareikštų, besitariant pasitarimo kambaryje).

V. Pagal vidinę konstrukciją:

1. dviejų elementų struktūros norma, t.y. norma turi tik hipotezę ir dispoziciją (Jeigu nežinoma atsakovo buvimo vieta bylose dėl alimentų išieškojimo ir …teismas arba teisėjas privalo paskelbti atsakovo paiešką per policiją). 2. trijų elementų struktūros norma, t.y. norma turi hipotezę, dispoziciją ir sankciją (už neatvykimą teismui šaukiant ar už atsisakymą duoti išvadą dėl priežasčių, kurias teismas pripažino nesvarbiomis, ekspertui gali būti skiriama iki 1000 litų bauda ar skiriamas iki vieno mėnesio areštas).

2.3.1. Civilinio proceso teisės normų galiojimas laiko atžvilgiu.

Civilinio proceso teisės normų galiojimas laiko atžvilgiu. Vienas pagrindinių teisės principų yra tai, kad įstatymas neturi grįžtamosios galios. Įstatymas taikomas tik tiems santykiams, kurie atsirado jam įsigaliojus. LR CPK 3 str. 8 d. Kalbant apie civilinio proceso teisės normų galiojimą laike, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad civiliniams procesiniams teisiniams santykiams yra būdingas tęstinumas, pavyzdžiui, rengiantis bylos teisminiam nagrinėjimui galiojo vieni įstatymai, o vėlesnėse stadijose – jau kiti. Tam, kad būtų aišku, kokią civilinio proceso teisės normą taikyti, įstatymų leidėjas paprastai nustato pereinamąjį laikotarpį, o naujo įstatymo taikymo tvarką aptaria specialiame patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme. Taip buvo padaryta ir priimant naująjį 2002 m. LR CPK.

2.3.2. Civilinio proceso teisės normų galiojimas teritorijoje

Civilinio proceso teisės normų galiojimas teritorijoje. Civilinio proceso teisės normų galiojimo teritorija siejama su Lietuvos Respublikos valstybės sienomis. Civilinių bylų nagrinėjimo tvarką nustato bylos nagrinėjimo vietos įstatymas (lex fori). Ši taisyklė taikoma tarptautinėje praktikoje, ji atsispindi ir LR CPK normose, reglamentuojančiose tarptautinį civilinį procesą, pavyzdžiui, LR CPK 802 str.

2.3.3. Civilinio proceso teisės normų galiojimas asmenims.

Civilinio proceso teisės normų galiojimas asmenims. Civilinio proceso teisės normų galiojimas asmenims nustatomas pagal du principus – pilietybės arba gyvenamosios (verslo) vietos. Pagal pilietybės principą teismui yra teismingos visos bylos, jei bent viena iš bylos šalių yra teismo vietos valstybės pilietis ar juridinis asmuo, išskyrus bylas dėl turto esančio užsienio valstybėje, o pagal gyvenamosios (verslo) vietos principą – teismui teismingos visų asmenų, turinčių gyvenamąją ar verslo vietą teismo vietos valstybėje, bylos. Kai kuriems asmenims civilinio proceso teisės normos netaikomos, pavyzdžiui, kad atsakovais Lietuvos Respublikos teismuose negali būti asmenys, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas, bei jų šeimos nariai (civilinio proceso doktrinoje tai vadinama diplomatinio imuniteto doktrina). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pasisakęs, kad suverenaus imuniteto doktrina Lietuvoje netaikoma privatinių teisinių santykių srityje, tačiau valstybei imunitetas taikomas viešosios teisės srityje.

2.4. Įstatymo ir teisės analogija civiliniame procese

Įstatymo analogija taikoma tais atvejais, kai nėra teisės normos, reguliuojančios nagrinėjamą konkretų gyvenimo atvejį, bet yra norma reguliuojanti į jį panašius santykius. LR CPK 3 str. 5 dalis nurodo, jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio materialinį ar procesinį santykį, teismas taiko įstatymą reglamentuojantį panašius santykius. Pagal analogiją negali būti taikomos specialiosios, t.y. bendrųjų taisyklių išimtis numatančios, teisės normos.

Teisės analogija taikoma tais atvejais, kai įstatymuose nėra reikiamos teisės normos, reguliuojančios aptariamą atvejį, ir negalima taikyti įstatymo analogijos. LR CPK 3 str. nurodoma, kad jei nėra panašaus įstatymo, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais. Iš bendrųjų teisės principų galėtume paminėti: teisėtumo, įstatymo negaliojimo atgal, įstatymo viršenybės, visų piliečių lygybės įstatymui ir kt.

3. CIVILINIO PROCESO TEISĖS PRINCIPAI

3.1. Civilinio proceso teisės principų samprata, reikšmė ir sistema

Civilinio proceso teisės principai – tai pagrindinės nuostatos, įtvirtintos atitinkamose teisės normose, suformuluotos teismų praktikos ar teisės doktrinos, kurios išreiškia civilinio proceso esmę ir yra visos teisės šakos plėtros pagrindas. Principai įtakoja visus civilinio proceso teisės institutus, ko pasekoje sukuriamas toks civilinis proceso modelis, kurį įgyvendinant priimami teisėti ir pagrįsti teismo sprendimai bei užtikrinamas realus jų įvykdymas. Civilinio proceso principai turi tiek teorinę, tiek praktinę reikšmę. Civilinio proceso teisės doktrinoje yra išskiriamos penkios civilinio proceso teisės principų funkcijų grupės:

1. Civilinio proceso principai yra labai svarbūs įstatymų leidybai, nes jie atlieka reglamentavimo funkciją. Kurdamas civilinius procesinius teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas įstatymų leidėjas turi atsižvelgti į LR CPK ir kituose įstatymuose apibrėžtus civilinio proceso teisės principus.

2. Civilinio proceso teisės principai atlieka interpretavimo funkciją, t.y. aiškinant civilinio proceso teisės normas visuomet reikia atsižvelgti į pamatinių idėjų (civilinio proceso teisės principų) turinį. Teisės normų aiškinimas nesiejant jų su principais gali sąlygoti neteisingą jų suvokimą ir netinkamą taikymą.

3. Principai taip pat atlieka ir teisės spragų užpildymo funkciją. LR CPK 3 str. 6 dalyje teigiama, kad jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio ginčo materialinį arba procesinį santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius (įstatymo analogija), o jeigu ir tokio įstatymo nėra, teismas vadovaujasi bendraisiais teisės principais (teisės analogija). Teisės analogijos galimas taikymas neleidžia teismui atsisakyti nagrinėti bylos ir priimti teismo sprendimo motyvuojant teisės spragos buvimu.

4. Civilinio proceso teisės principai atlieka ir kolizijų šalinimo funkciją. Susidūrus dviejų ar daugiau civilinio proceso teisės normų nuostatoms, teismas pirmumą turi teikti normai, kuri labiausiai atitinka civilinio proceso teisės principų esmę. Jeigu yra konkrečios teisės normos ir civilinio proceso teisės principo kolizija, normą būtina aiškinti tokiu būdu, kad būtų pašalintas jos prieštaravimas principams.

5. Civilinio proceso teisės principai atlieka taip pat argumentavimo funkciją. Šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys argumentuodami savo poziciją, gali panaudoti civilinio proceso teisės principų turinį sudarančias nuostatas.

Kalbant apie civilinio proceso principų reikšmę, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad visi jie tarpusavyje susiję, veikia sąveikoje su kitais principais, todėl nereti atvejai, kai atsiranda kelių civilinio proceso teisės principų konkurencija. Esant tokiai situacijai būtina vadovautis principų subordinacijos kriterijais (konstituciniai principai turi prioritetą prieš kitus civilinio proceso teisės principus) bei remtis protingumo ir teisingumo, asmenų lygiateisiškumo kriterijais. Prireikus vieną principą aukoti dėl kito, būtina pasirinkti būdą, mažiausiai žalingą proceso šalims, siekti šalių interesų pusiausvyros ir kad nuo to kuo mažiau nukentėtų vienos iš šalių interesai. Civilinėje byloje atsiradus dviejų ar daugiau principų konkurencijai, teismas savo sprendime privalo motyvuoti, kodėl konkrečioje situacijoje taikė konkretų principą, nes priešingu atveju kiltų rimtų abejonių dėl teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

LR CPK normose, įtvirtinančiose atitinkamus civilinio proceso principus, randame ir jų taikymo išimčių. Pavyzdžiui, proceso viešumo principas nėra absoliutus, nes LR CPK 9 str. 1 dalyje nurodoma, kad motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį.

Civilinio proceso teisės principų pažeidimu negali remtis nesąžiningi proceso dalyviai, pavyzdžiui, atsakovas, kuriam apie teismo posėdį tinkamai pranešta ir nesant svarbių priežasčių dėl kurių jis negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, teismui priėmus sprendimą už akių negali remtis teisės būti išklausytu, teisės į tinkamą teismo procesą principų pažeidimu.

LR CPK civilinio proceso teisės principams yra skirtas atskiras II skyrius, tačiau šiame skyriuje įtvirtinti toli gražu ne visi civilinio proceso principai. Kai kuriuos teisės principus taiko ir pripažįsta teismų praktika ir teisės doktrina (pavyzdžiui, teisės būti išklausytam principas), kai kurie principai įtvirtinti ne minėtame antrajame skyriuje, bet kituose LR CPK straipsniuose (pavyzdžiui, laisvo įrodymų vertinimo principas).

Civilinio proceso teisės principai yra įvairiai klasifikuojami. Pateiksime keletą dažniausiai civilinio proceso teisės doktrinoje sutinkamų klasifikacijų:

I. Principai kaip pagrindinės visuomeninių santykių reguliavimo idėjos gali būti tiek faktiniai, tiek teisiniai. Faktinis principas tampa teisiniu, kai jo esmė, turinys įtvirtinami konkrečioje normoje.

II. Pagal įtvirtinimo formą civilinio proceso teisės principai gali būti:

1) konstituciniai, t.y. įtvirtinti Konstitucijoje, jie turi prioritetą prieš kitus principus;2) įtvirtinti kituose įstatymuose, pvz., LR CPK, LR Teismų įstatyme.

III. Pagal veikimo sferą civilinio proceso teisės principai klasifikuojami į:

1) bendruosius, t.y. bendrus visai teisės sistemai (pvz., lygiateisiškumo, teisingumo principai). 2) tarpšakinius, kurie veikia keliose teisės šakose (pvz., dispozityvumo principas). 3) šakinius – veikiančius vienoje teisės šakoje (pvz., nekaltumo prezumpcija būdinga tik baudžiamajai teisei, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas – tik civilinio proceso teisei).

IV. Pagal civilinio proceso taikymo sritį ir subjektus jie gali būti skirstomi į principus nustatančius:

1) šalių procesinę padėtį civiliniame procese (pvz., dispozityvumo principas); 2) teismo procesinę padėtį ir vaidmenį civiliniame procese (pvz., teisėjų nepriklausomumo principas); 3)

įrodinėjimo procesą (pvz., laisvo įrodymų vertinimo principas); 4) bylos nagrinėjimo tvarką (pvz., žodiškumo principas).

V. Pagal civilinio proceso teisės principų įtvirtinimo teisės normose vidinę struktūrą :

1) teisės normos įvardija tik principų pavadinimus, o esmę nusako kitos teisės normos (pavyzdžiui, LR CPK 17 str. įtvirtina lygiateisiškumo principą); 2) teisės normos įtvirtina tik trumpą principo apibūdinimą, o jį konkretizuoja teisės normų visuma (pavyzdžiui, kooperacijos, proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principai); 3) konkretaus principo įvardijimas ar jo buvimas nustatomas tik analizuojant ir aiškinant teisės normų visumą (pavyzdžiui, draudimo piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis principas; 4) normos-principai, t.y. teisės norma kartu yra ir elgesio taisyklė (pavyzdžiui, negalioja joks įstatymas, priešingas Konstitucijai); 5) teisės normos neįtvirtina jokios elgesio taisyklės, tačiau atskleidžia tam tikrą principą (pavyzdžiui, teisingumą vykdo tik teismai).

VI. Pagal tai, kurioje stadijoje ar teisenoje principai taikomi :

1) taikomi visoms stadijoms ir teisenos (pavyzdžiui, šalių lygiateisiškumo principas);2) taikomi tik kai kuriose stadijose ar teisenose (pavyzdžiui, žodiškumo, laisvo įrodymų vertinimo principai).

VII. Pagal teisinio reguliavimo objektą:

1) organizaciniai-funkciniai principai, kurie tuo pačiu nustato ir teismų teisinį statusą (sistemą), ir jų veiklos pagrindus (pavyzdžiui, teisingumą vykdo tik teismas, teisėjų ir teismų nepriklausomumo principas, valstybinės kalbos principas, viešumo principas ir pan.)2) funkciniai principai, kurie nustato ir įtakoja išimtinai teismo ir proceso dalyvių procesinę veiklą (rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo, žodiškumo principai ir pan.)

3.2. Atskirų civilinio proceso teisės principų turinys

3.2.1. Teisingumą vykdo tik teismas

Teisingumą vykdo tik teismas. LR Konstitucijos 109 straipsnis nustato, kad teisingumą LR vykdo tik teismai. Taigi jokios kitos valstybinės ir visuomeninės institucijos negali pasisavinti šių funkcijų vykdymo. Tam tikrais atvejais įstatymai gali numatyti išankstinę ikiteisminę vieno ar kito ginčo sprendimo tvarką, kurią įgyvendina administracinės ar visuomeninės institucijos. Tačiau šių institucijų veikla jokiu būdu negali būti traktuojama kaip teisingumo vykdymas, kadangi jos negali priimti tokio sprendimo byloje, kurį turi teisę priimti teismas. Šis principas reiškia, kad tik teismui yra suteikta teisė valstybės vardu išspręsti šalių ginčą ir pasakyti, kuri šalis teisi, kuri – ne. Teismo sprendimas yra visiems privalomas ir vykdytinas. Atsisakius geranoriškai vykdyti sprendimą skolininkui gali būti pradėtos taikyti priverstinio vykdymo priemonės, t.y. į procesą įsijungia valstybės prievartos aparatas. Analizuojant LR Konstitucijos bei kitų įstatymų nuostatas, galima daryti išvadą, kad teisminę valdžią Lietuvoje sudaro bendrosios kompetencijos teismai (Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, Lietuvos apeliacinis teismas, apygardų teismai ir apylinkių teismai) ir specializuoti administraciniai teismai (Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir apygardų administraciniai teismai).

3.2.2. Teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas

Teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas. Šis principas įtvirtintas LR Konstitucijos 109 str., kuriame nurodoma, kad teisėjai ir teismai, vykdydami teisingumą, yra

nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. Šis principas taip pat įtvirtintas LR CPK 21 str. ir LR Teismų įstatymo 46 str. Teismo ir teisėjo nepriklausomumas – tai valstybėje įtvirtinta garantijų sistema, užtikrinanti savarankišką institucinį teismo funkcionavimą, sudaranti sąlygas teisėjams profesionaliai ir nevaržomai vykdyti teisingumą, apsauganti teismą ir teisėją nuo politinio, ekonominio bei kitokio išorinio poveikio. Lietuvos Konstitucinis teismas nurodė, kad teisminės valdžios nepriklausomumo principas gali būti suprantamas dvejopai:

1) Vidinis nepriklausomumas reiškia teisėjo asmeninį nepriklausomumą, t.y. jis neturi būti įtakojamas nė vienos iš šalių, jų atstovų, teismo pirmininkų, politinių partijų, artimųjų arba kitokių išorinių jėgų.

2) Išorinis teisėjų nepriklausomumas reiškia teismų sistemos funkcinį arba institucinį nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Teismų nepriklausomumas pasireiškia per jų savivaldą, kuri apima teismų darbo organizavimą, profesinio teisėjų korpuso veiklą.

Teisės į nešališką teismo procesą pagrindine garantija laikytina tai, kad teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam dalyvaujantys byloje asmenys gali pareikšti nušalinimą, kai susiduriama su aplinkybėmis, keliančiomis abejonių dėl teisėjo nešališkumo, pavyzdžiui, teisėjas su viena iš šalių susijęs giminystės, santuokos, globos, rūpybos ar kitais santykiais (LR CPK 65 str.).

3.2.3. Teisės į tinkamą teismo procesą principas

Teisės į tinkamą teismo procesą principas. Šis principas įtvirtintas LR Konstitucijos 109, 117 str. ir LR CPK. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis nurodo, kad kiekvienas asmuo turi teisę, kad jo bylą per protingą laiką lygybės ir viešumo sąlygomis išnagrinėtų pagal įstatymą sudarytas nepriklausomas ir nešališkas teismas.

Prof. V. Mikelėnas išskiria tokias šio principo turinį sudarančias nuostatas:

Šalių ginčą turi nagrinėti nepriklausomas ir nešališkas teismas; Teismas turi būti sudarytas pagal įstatymą;

Dalyvaujantiems byloje asmenims turi būti užtikrinta teisė teismo posėdyje kalbėti savo gimtąja kalba ir turėti vertėją;

Bylos nagrinėjimas turi būti viešas;

Teismas privalo išklausyti kiekvieną šalį ir negali priimti sprendimo, nesuteikęs galimybės kalbėti kitai šaliai;

Šalių ginčą teismas privalo išspręsti per protingai trumpą laiką;

Teismas privalo savo sprendimą motyvuoti;

Procese turi būti užtikrintas šalių procesinis lygiateisiškumas;

Kiekviena šalis privalo būti laiku ir tinkamai informuota apie teismo posėdį;

Šalims turi būti sudaryta galimybė vesti bylą per atstovą;

Bylas turi nagrinėti kvalifikuoti teisėjai;

Valstybė turi garantuoti neišgalinčiai šaliai nemokamą teisinę pagalbą;

Šalims turi būti suteikta teisė apskųsti teismo sprendimą;

Valstybė privalo garantuoti, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas

3.2.4. Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas

Teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principas. Šis principas įtvirtintas LR Konstitucijos 30 straipsnyje, LR Teismų įstatymo 4 straipsnyje, LR CPK 5 straipsnyje. Šio principo esmė yra ta, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta jo pažeista teisė. Kartais įstatymais nustatomi tam tikri ribojimai kreiptis į teismą, t.y. nurodoma, kad prieš kreipiantis į teismą šalys pabandytų išspręsti ginčą neteismine tvarka. LR darbo kodekso 289 str. nurodoma, kad darbo ginčų komisija yra privalomas pirminis organas, nagrinėjantis darbo ginčus. Kaip vieną iš aptariamo principo įgyvendinimo garantijų galėtume paminėti bylos priskyrimo teismui prioritetą, t.y. LR CPK 24 str. nurodoma, kad jeigu byloje sujungiami keli tarpusavyje susiję reikalavimai, iš kurių nors vienas yra priskirtas teismui, visi reikalavimai turi būti nagrinėjami teisme.

3.2.5. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas

Šalių procesinio lygiateisiškumo principas. Šis principas yra įtvirtintas LR Konstitucijos 29 str., kuriame nurodoma, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Šis principas taip pat įtvirtintas ir LR CPK 17 str., kur nurodoma, kad šalių procesinės teisės yra lygios. Lygiateisiškumas reiškia kiekvieno teisę, kad jo byla teismuose būtų nagrinėjama pagal vienodas taisykles ir be jokios diskriminacijos. Teismas negali iš anksto būti suinteresuotas bylos baigtimi, suteikti vienai šaliai daugiau teisių ar privilegijų nei kitai. Todėl teismas išklauso abiejų šalių ir įvertinęs visus įrodymus, priima nešališką sprendimą. Šalių procesinio lygiateisiškumo principas neturėtų būti suvokiamas tiesiogine prasme, t.y. šis principas nereiškia, kad šalys turi visiškai vienodas teises ir pareigas civiliniame procese. Procesinių teisių apimtis ir pobūdis priklauso nuo asmens procesinės padėties. Pavyzdžiui, tik ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, atsisakyti nuo ieškinio arba tik atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį, pripažinti ieškinį. Tačiau šie teisių skirtumai jokiu būdu nereiškia šalių procesinio lygiateisiškumo principo išimčių. Teismas turi vienodai abiems šalims padėti įgyvendinti jų procesines teises ir pareigas.

3.2.6. Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas

Proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principas. Šis principas yra įtvirtintas CPK 7 straipsnyje. Jis numato teismo pareigą imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti ir siekti, kad byla būtų išnagrinėta teismo vieno posėdžio metu, taip pat, kad teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpesnį laiką ir kuo ekonomiškiau. Dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Proceso koncentracijos principas LR CPK įvardijamas ir kaip savarankiškas civilinio proceso tikslas, t.y. kuo greitesnis teisinės taikos tarp ginčo šalių atkūrimas. Šis principas Europoje buvo pripažintas 1953 m. įsigaliojus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai. Ekonomiškumas iš esmės reiškia, kad tiek teismas, tiek dalyvaujantys byloje asmenys turi siekti, kad byla būtų išnagrinėta kuo mažesnėmis sąnaudomis, t.y. kad būtų išnaudota kuo mažiau tiek

valstybės biudžeto, tiek dalyvaujančių byloje asmenų lėšų. Tačiau teismas nagrinėdamas bylą turi siekti teisingo bylos išsprendimo ir proceso ekonomiškumo pusiausvyros, t.y. netaupyti lėšų, kai jų panaudojimas yra būtinas, siekiant teisingai išspręsti bylą

3.2.7. Kooperacijos principas

Kooperacijos principas. LR CPK 8 straipsnis numato, kad teismas bendradarbiaudamas su dalyvaujančiais byloje asmenimis, imasi priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta. Kooperacijos principas civiliniame procese reiškia, kad įrodymų teikimas ir rinkimas nėra tik ginčo šalių reikalas. Gana daug teisių šioje srityje turi ir bylą nagrinėjantis teismas. Taigi kooperacijos principas civiliniame procese reiškia aktyvų ginčo šalių ir bylą nagrinėjančio teismo bendradarbiavimą, siekiant kuo greičiau išspręsti ginčą ir priimti byloje teisingą sprendimą. Kooperacijos principo įgyvendinimo priemonės atsispindi LR CPK 7 str., kur įtvirtinta šalių pareiga rūpintis civilinio proceso skatinimu, LR CPK 159 str., kur nurodoma teismo išaiškinimo pareiga, LR CPK 161 str., kuriame randame teismo teisę pasiūlyti šaliai pasirūpinti atstovavimu. Kooperacijos principas reikalauja bendradarbiavimo ne tik tarp teismo ir šalių, bet ir tarp pačių šalių. Kadangi kooperacijos principas yra ir vienas iš pagrindinių civilinės teisės principų, tai jis išlieka ir po to, kai tarp materialiųjų teisinių santykių šalių kyla ginčas ir jis perduodamas teismui.

3.2.8. Teismo proceso viešumo principas

Teismo proceso viešumo principas. Šis principas įtvirtintas LR Konstitucijos 117 str., kuriame nurodoma, kad visuose teismuose bylos nagrinėjamos viešai. Šis principas taip pat įtvirtintas LR CPK 9 str. ir LR teismų įstatyme. Tačiau konstitucinis žmogaus privataus gyvenimo neliečiamumo principas reikalauja mūsų aptariamo principo išimčių. LR CPK 9 str. nurodoma, kad motyvuota teismo nutartimi teismo posėdis gali būti uždaras – žmogaus asmeninio ar šeiminio gyvenimo slaptumui apsaugoti, taip pat jeigu viešai nagrinėjama byla gali atskleisti valstybės, profesinę ar komercinę paslaptį. Tačiau teismo sprendimas visuomet turi būti skelbiamas viešai. Civilinio proceso viešumas reiškia, kad ne tik dalyvaujantys byloje asmenys, bet ir bet kuris visuomenės narys, sulaukęs 16 metų amžiaus, gali netrukdomai stebėti teismo darbą. Šia prasme proceso viešumas yra viena iš tinkamo teismo proceso garantijų, nes tik teismo posėdžiui vykstant viešai, visuomenei yra suteikiama teisė įsitikinti teismų sistemos nešališkumu ir nepriklausomumu, konkretaus teisėjo sąžiningumu, civilinio proceso teisėtumu.

3.2.9. Teismo proceso kalbos principas

Teismo proceso kalbos principas. Šis principas įtvirtintas LR Konstitucijos 117 str., kuriame nurodoma, kad teismo procesas LR vyksta valstybine kalba. Valstybinė kalba Lietuvos Respublikoje yra lietuvių kalba. Šis principas taip pat įtvirtintas LR CPK 11 str., kur nurodoma, kad asmenims, kurie nemoka valstybinės kalbos yra garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Vertėjo paslaugas apmoka valstybė. Šiuo principu valstybė sudaro sąlygas tinkamai įgyvendinti savo teises ir pareigas asmenims, kurie nemoka valstybinės kalbos arba ją moka nepakankamai.

3.2.10. Rungimosi principas

Rungimosi principas. Vienas iš pagrindinių civilinio proceso principų – rungimosi principas. Šis principas įtvirtintas LR CPK 12 str. ir LR teismų įstatymo 34 str. Rungimosi principas išreiškia pačią civilinio proceso esmę, t.y. visas teisminio nagrinėjimo procesas juda į priekį dėl lygiateisių šalių procesinės kovos, rungimosi, kurio ištakos yra priešinguose materialiniuose – teisiniuose šalių interesuose. Procesinė dalyvaujančių byloje asmenų padėtis apibūdinama plačių

teisių suteikimu, ginant savo požiūrį, aktyviai dalyvaujant teisminiame bylos nagrinėjime, naudojantis procesinėmis apsaugos priemonėmis. Rungimosi principas reguliuoja šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų, taip pat ir teismo veiksmus, renkant, pateikiant, tiriant įrodymus. Skirtingai nei baudžiamajame civiliniame procese nėra įgaliotų institucijų ar asmenų, kurie iki bylos peržiūrėjimo teisme rinktų ir tirtų įrodymus. Todėl pirmiausiai suinteresuoti asmenys privalo pasirūpinti, kad, kilus ginčui dėl teisės, jie disponuotų būtinais įrodymais, patvirtinančiais sandorio sudarymą, pareigos įvykdymą ir t.t. Juk kaip nurodo LR CPK 178 str. šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus. Įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Jeigu pateiktųjų įrodymų nepakanka, teismas gali pasiūlyti šalims ar kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustato terminą jiems pateikti (LR CPK 179 str. 1 d.). Teismas turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus tik kodekso numatytais atvejais (pvz., šeimos bylose (376 str.), darbo bylose (414 str.)). Tokio proceso esmė ta, jog civilinis procesas nuo pradžios iki pabaigos vyksta procesinės kovos forma tarp dalyvaujančių ginčijamajame materialiniame teisiniame santykyje asmenų, kurių interesai, kaip taisyklė yra priešingi, Viena ginčo šalis – aktyvioji, t.y. turinti reikalavimo teisę, o kita – pasyvioji, kuri turi apsiginti nuo pareikšto reikalavimo. Kiekviena šalių bando apginti savo poziciją, laikydamasi nustatytos procesinės tvarkos. Šalių procesinę kovą stebi teismas (teisėjas), išlikdamas neutralus ir nešališkas. Teismas, kaip valstybinės valdžios organas, nėra suinteresuotas kurios nors šalies nauda, jam svarbu teisingai išspręsti ginčą, t.y. priimti teisingą ir pagrįstą sprendimą. Teismas neturi stoti į kurios nors šalies pusę, ieškoti įrodymų ir juos pateikti kitos šalies nenaudai. Abi šalys prieš teismą yra lygios.

3.2.11. Dispozityvumo principas

Dispozityvumo principas. Šis principas yra vienas pagrindinių civilinio proceso teisės principų, įtvirtintas LR CPK 13 str. Jo esmė yra ta, kad šalims ir subjektams ginantiems kitų asmenų interesus yra suteikta teisė laisvai disponuoti savo materialinėmis teisėmis ir procesinėmis jų apsaugos priemonėmis. Šis principas yra būdingas visoms civilinio proceso stadijoms. Pavyzdžiui, civilinė byla iškeliama tik pagal suinteresuoto asmens pareiškimą, ieškinio dalyką ir pagrindą nustato ieškovas, šalys turi teisę baigti bylą taikos sutartimi, ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio ir pan. Taigi šalys yra tikrosios proceso šeimininkės ir gali laisvai disponuoti ginčo objektu ir procesinėmis priemonėmis. Dispozityvumo principas nėra absoliutus, t.y. įstatyme yra nurodyti atvejai, kada šis principas gali būti ribojamas. Pavyzdžiui, nagrinėjant šeimos ar darbo bylą, teismas gali peržengti pareikšto ieškinio ribas arba teismas gali nepriimti ieškovo ieškinio atsisakymo, netvirtinti šalių taikos sutarties, jei tie veiksmai prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms arba viešajam interesui.

3.2.12. Betarpiškumo (tiesioginio dalyvavimo) principas

Betarpiškumo (tiesioginio dalyvavimo) principas. Šį principą įtvirtina LR CPK 14 str., kuriame nurodoma, kad teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus: išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, liudytojų parodymų, ekspertų išvadų, susipažinti su rašytiniais įrodymais, apžiūrėti daiktinius įrodymus. Teismas savo sprendimą gali grįsti tik įrodymais ištirtais teismo posėdyje (LR CPK 263 str. 2 d.). Taigi, teisėjas civiliniame procese turi sudalyvauti tiesiogiai, kad galėtų priimti teisėtą, pagrįstą bei teisingą sprendimą. Jeigu nagrinėjant bylą pasikeičia teismo sudėtis, pavyzdžiui, teisėjas nušalinamas, miršta, suserga ar pan., naujasis teisėjas turi pradėti nagrinėti bylą iš pradžių, išskyrus atvejus, kai byloje dalyvaujantys asmenys neprieštarauja, kad byla būtų nagrinėjama toliau nuo to procesinio veiksmo, kurį atlikus ji buvo atidėta (LR CPK 16 str. 2 d.). Betarpiškumo (tiesioginio dalyvavimo) principas taip pat draudžia teismui savo sprendime spręsti neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų klausimų (LR CPK 14 str. 3 d.). Šio draudimo pažeidimas laikomas absoliučiu teismo sprendimo negaliojimo pagrindu (LR CPK 329 str. 2 d. 2 p.), o taip

pat gali būti ir proceso atnaujinimo pagrindu (LR CPK 366 str. 1 d. 7 p.). LR CPK 14 str. 4 dalyje nurodoma, kad dalyvaujantys byloje asmenys baigiamųjų kalbų metu gali remtis tik tomis aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje, nagrinėjant bylą iš esmės. Tačiau, jeigu teismas baigiamųjų kalbų metu arba išėjęs į sprendimų priėmimo kambarį pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis turi teisę priimti nutartį, kuria yra atnaujinamas bylos nagrinėjimas iš esmės (LR CPK 256 str.).

3.2.13. Žodiškumo principas

Žodiškumo principas. Teismo procesas iš pradžių istoriškai klostėsi tik kaip žodinis ir tik vėliau atsiradus raštui jis tapo rašytiniu. Daugelis valstybių, tarp jų ir Lietuva, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme dažniausiai taiko žodinį procesą ir tik atskirais atvejais apsiribojama rašytiniu procesu. Žodiškumo principas yra įtvirtintas LR CPK 15 str., kuriame nurodoma, kad šalys ir kiti proceso dalyviai paaiškinimus, parodymus duoda, taip pat savo prašymus, pageidavimus pateikia žodžiu, išskyrus kodekse nurodytus atvejus. Minimi atvejai yra rašytinio proceso atvejai, kai byla nagrinėjama raštu ir priimamas sprendimas be žodinio nagrinėjimo, pavyzdžiui, rašytiniu šalių sutikimu pirmosios instancijos teisme byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, dokumentiniame procese, bylose dėl teismo įsakymo išdavimo negalioja žodiškumo principas, ginčuose dėl nedidelių sumų priteisimo, jei žodinio proceso neprašo kuri nors šalis (šioje bylų kategorijoje teismui suteikta teisė pasirinkti, kokia forma bus nagrinėjama byla) ir pan. Žodiškumo principas yra įmanomas tik vykstant teismo posėdžiui, t.y. esant bylos nagrinėjimo teismo posėdyje stadijai. Žodiniam principui užtikrinti į teismo posėdį yra kviečiami visi dalyvaujantys byloje asmenys tam, kad jie visi būtų išklausyti.

3.2.14. Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas

Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teisėjų sudėties nekintamumo principas. Šis principas yra įtvirtintas LR CPK 16 str. , kur nurodoma, kad civilinės bylos nagrinėjimo metu teismas negali nagrinėti jokių kitų bylų, išskyrus LR CPK numatytus atvejus. LR CPK 235 str. 3 dalyje, kur nurodoma, kad teismo posėdis kiekvienoje byloje vyksta nepertraukiamai, išskyrus atvejus, kai yra skelbiama pertrauka, kurios trukmė negali būti ilgesnė kaip 5 dienos. Kol pradėta byla bus baigta nagrinėti, teismas negali nagrinėti kitų bylų, išskyrus atvejus, kai byla atidedama, sustabdoma, padaroma pertrauka ar atidedamas teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas.

Bylos nagrinėjimo nepertraukiamumas reiškia, kad byla turi būti nagrinėjama vientisai, t.y. teismo posėdis turi vykti nepertraukiamai ir jame neturi būti nagrinėjama jokia kita byla. Šis principas yra labai svarbus civiliniame procese, nes leidžia teisėjui sutelkti dėmesį vienai bylai, išsamiai ištirti visus įrodymus ir priimti teisingą, teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Teisėjų sudėties nekintamumas reiškia, kad, byla turi būti išnagrinėta tos pačios sudėties teismo. Kai nagrinėjant bylą keičiasi teisėjų sudėtis, pvz., teisėjas miršta, jam pareiškiamas nušalinimas, teisėjas suserga ir pan., bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas ir ji privalo būti pradėta nagrinėti iš pradžių. Šis principas leidžia naujai įstojusiam į bylą teisėjui viską pradėti iš pradžių ir todėl nenukenčia civilinio proceso kokybė.

3.2.15. Teismo sprendimo priėmimo slaptumo principas

Teismo sprendimo priėmimo slaptumo principas. Šis principas yra įtvirtintas LR CPK 19 str., kuriame nurodoma, kad sprendimo, nutarties, įsakymo ar nutarimo priėmimo metu sprendimo priėmimo kambaryje gali būti tik teisėjas (teisėjai), kuris (kurie) nagrinėjo konkrečią bylą. Teisėjams draudžiama konsultuotis su kitais asmenimis klausimais, susijusiais su bylos išsprendimu. Teisėjai neturi teisės pagarsinti nuomonių pareikštų besitariant pasitarimų

kambaryje. Šis principas yra įtvirtintas tam, kad jokie asmenys negalėtų įtakoti teisėjo ar teisėjų nuomonės, kuri susiformuoja išnagrinėjus bylą iš esmės. Teisėjas arba teisėjai išeina į pasitarimų kambarį ir niekieno netrukdomi priima galutinį sprendimą išnagrinėtoje byloje, remdamiesi savo teisine sąmone ir vidiniu įsitikinimu, aišku įvertinus byloje esančius įrodymus ir tinkamai pritaikius įstatymus.

3.2.16. Valstybės garantuotos teisinės pagalbos principas

Valstybės garantuotos teisinės pagalbos principas. LR CPK 20 str. nurodoma, kad fiziniai asmenys turi teisę į valstybės apmokamą teisinę pagalbą įstatymų nustatyta tvarka. LR valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas, jame numatytos dvi valstybės garantuojamos teisinės pagalbos rūšys: pirminė ir antrinė teisinė pagalba. Pirminė teisinė pagalba apima teisinės informacijos apie teisės sistemą, įstatymus ir kitus teisės aktus teikimą, teisinę pagalbą teikimą, patarimų teisės klausimais teikimą, dokumentų, skirtų valstybės ir savivaldybių institucijoms, išskyrus procesinius dokumentus, rengimą. Pirminę teisinę pagalbą nemokamai turi teisę gauti visi LR piliečiai, Europos Sąjungos valstybių narių piliečiai ir kiti teisėtai Lietuvoje gyvenantys fiziniai asmenys. Pirminę teisinę pagalbą organizuoja ir (ar) teikia savivaldybių institucijos. Antrinė teisinė pagalba apima dokumentų rengimą, gynybą ir atstovavimą bylose. Antrinę teisinę pagalbą turi teisę gauti asmenys, kurių turtas ir metinės pajamos neviršija LR Vyriausybės nustatytų turto ir pajamų lygių teisinei pagalbai gauti. Valstybė atitinkamai kompensuoja arba 100 arba 50 procentų teisinės pagalbos išlaidų. Antrinės teisinės pagalbos teikimą organizuoja 5 valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos: Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių ir Panevėžio.

3.2.17. Teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais

Teismo pareigos aiškinti ir taikyti įstatymus vadovaujantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais. LR Konstitucijos 109 str. nurodyta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi ir klauso tik įstatymo. LR CPK 3 str. 1 dalyje nurodoma, kad teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis LR Konstitucija, LR tarptautinėmis sutartimis, LR įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. LR CPK 3 straipsnio 7 dalis numato, kad jeigu įstatymai ar ginčo šalių susitarimas numato, kad tam tikrus klausimus teismas sprendžia savo nuožiūra, teismas tai darydamas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais. Taigi, minėtose nuostatose susiduriame su trimis principais: teisingumo, protingumo ir sąžiningumo. Teisingumas – tai universalus bendrasis teisės principas, reiškiantis moralinę žmogaus nuostatą ir kriterijų, pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai. Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros. Teisingumas reikalauja atsižvelgti ne tik į kreditoriaus, bet ir į pagrįstus skolininko interesus, taip pat reikalauja, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga jo padarytam teisės pažeidimui. Teisingumas reikalauja, kad teismai vienodas faktiniu požiūriu bylas spręstų vienodai. Teisingumas reikalauja ginti sąžiningą asmenį ir neginti nesąžiningo, teikti pirmumą silpnesnės šalies interesams. Protingumas reikalauja, kad asmuo elgtųsi apdairiai, rūpestingai, atidžiai, teisingai ir sąžiningai. Protingumą puikiai paaiškina toks posakis: elkis su kitais taip, kaip pats norėtum, kad kiti elgtųsi su tavimi, ir nesielk taip, kaip nenorėtum, kad elgtųsi su tavimi. Protingumo kriterijus reiškia, kad asmens veiksmus konkrečioje situacijoje būtina vertinti pagal racionalaus, protingo asmens elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Sąžiningumas – tai vertybinis žmogaus elgesio matas, nustatomas pagal du kriterijus – objektyvųjį ir subjektyvųjį. Objektyviuoju požiūriu asmuo yra sąžiningas ar ne nustatoma analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo turėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti. Pavyzdžiui, gydytojas objektyviuoju požiūriu yra nesąžiningas, jeigu daro injekciją pacientui, neinformavęs jo apie galimą vaistų poveikį ir

neįsitikinęs, ar leidžiami vaistai nesukels alerginio ar kitokio šalutinio poveikio, nes informuoti pacientą ir patikrinti galimą šalutinį poveikį yra gydytojo profesinė pareiga. Subjektyviuoju požiūriu sąžiningumas nusako asmens psichikos būklę konkrečioje situacijoje. Jis nustatomas analizuojant atsakymą į klausimą, ar asmuo galėjo ką nors žinoti, daryti ar nedaryti, atsižvelgiant į jo amžių, išsimokslinimą, išprusimą, gyvenimo patirtį, faktines bylos aplinkybes ir pan. Siekiant nustatyti, ar asmuo yra sąžiningas, būtina taikyti abu kriterijus

3.2.18. Draudimo piktnaudžiauti procesu principas

Draudimo piktnaudžiauti procesu principas. LR Konstitucijos 28 straipsnyje nurodyta, kad įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis LR Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių. Draudimo piktnaudžiauti teise principas taip pat įtvirtintas ir LR CK 1.2 ir 1.137 str. Piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis vadinamas piktnaudžiavimu procesu. Jis gali pasireikšti taip: vengiama atvykti į teismo posėdį, vilkinama byla, nepaisoma teismo nurodymų teismo posėdžio metu ir pan. Piktnaudžiaujantiems asmenims teismas gali skirti teismo nuobaudas (įspėjimas, pašalinimas iš teismo posėdžių salės, bauda ar areštas). LR CPK 42 str. 5 dalyje nurodoma, kad šalys sąžiningai naudotųsi joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Šios pareigos pažeidimas reiškia piktnaudžiavimą procesu.

3.2.19. Bylos medžiagos viešumo principas

Bylos medžiagos viešumo principas. Šis principas yra įtvirtintas LR CPK 10 str., kur nurodoma, kad visa išnagrinėtos civilinės bylos ir vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus medžiagą tų bylų, kurios buvo išnagrinėtos uždarame teismo posėdyje, yra vieša ir su ja susipažinti gali ir byloje nedalyvavę asmenys. Jie turi teisę daryti bylos medžiagos nuorašus ir išrašus. Tokia teisė atsiranda, kai sprendimas įsiteisėja, o jei byla gali būti nagrinėjama kasacine tvarka – ją išnagrinėjus kasacine tvarka arba pasibaigus apskundimo kasacine tvarka terminui. Šio principo įtvirtinimas Lietuvos teisės sistemoje yra labai svarbus visiems teisininkams, mokslininkams, o taip pat teisės studentams, nes, susipažinus su išnagrinėtų bylų medžiaga, galima praktiškai ir asmeniškai įvertinti pačias įvairiausias teisines situacijas.

3.2.20. Teisės būti išklausytam principas

Teisės būti išklausytam principas. Nors LR CPK šis principas nėra tiesiogiai įtvirtintas, tačiau apie jo buvimą ne kartą pasisakyta tiek teisės mokslininkų darbuose, tiek teismų praktikoje. Teisingas sprendimas gali būti priimtas tik teismui išklausius abi ginčo šalis (lot. audiatur et altera pars). Sprendimą teismas priima tik atidžiai įvertinęs abiejų šalių argumentus ir motyvus. Šio principo įgyvendinimo tikslu įstatymų leidėjas detaliai reglamentavo procesinių dokumentų įteikimo dalyvaujantiems byloje asmenims tvarką, įvestas apribojimas riboti šalių kalbų trukmę, išskyrus atvejus, kai kalba visiškai nesusijusi su byla ir pan. Tačiau aptariamas principas negali būti aklai taikomas nesąžiningai proceso šaliai tyčia vengiant atvykti į teismo posėdį. Pagal LR CPK šalies neatvykimas į posėdį gavus šaukimą be svarbių priežasčių yra pagrindas priimti kitos šalies prašymu sprendimą už akių. Teisės būti išklausytam principas nereiškia, kad šalis turi būti išklausyta asmeniškai. LR CPK 51 str. suteikia asmenims pasirinkimo galimybę, t.y. jie gali savo bylą vesti patys arba per atstovus. Kai kuriais LR CPK numatytais atvejais teismas savo nutartimi gali pripažinti šalies dalyvavimą teismo posėdyje būtinu. Tokiu atveju šalis dalyvauja teismo posėdyje tik asmeniškai.

3.2.21. Teisėjo vadovavimo procesui principas

Teisėjo vadovavimo procesui principas. Kaip jau buvo minėta, šalys civiliniame procese laisvai naudojasi savo teisėmis, tačiau vis dėlto teismo procesas nėra privatus jų ginčo sprendimo būdas, nes teismas yra privalomas kiekvieno civilinio procesinio teisinio santykio subjektas. Kadangi teismas yra valdžios institucija, turinti teisę taikyti valstybės prievartos priemones, civilinis procesas yra griežtai reglamentuotas teisės normomis ir pan., todėl civiliniam procesus būtinas racionalus ir kokybiškas vadovavimas, kurį gali įgyvendinti teisėjas. Teisėjas yra tas asmuo, kuris atsakingas už proceso eigą, kuris kontroliuoja proceso eigą, kuris gali nustatyti dalyvaujantiems byloje asmenims terminus, per kuriuos jie turi atlikti tam tikrus procesinius veiksmus, išaiškinti asmenims jų procesines teises ir pareigas, užtikrinti tvarką teismo posėdyje, vadovauti įrodymų tyrimui, skirti ekspertizę, atlikti vietos apžiūrą ir pan. LR CPK 158-162 str. nurodytos teismo posėdžio pirmininko teisės ir pareigos, kurias jis įgyvendina vadovaudamas procesui. Pavyzdžiui, LR CPK 159 str. 1 dalyje nurodoma, kad posėdžio pirmininkas rūpinasi, kad būtų nustatytos išsamios esminės bylos aplinkybės, imasi priemonių šalims sutaikyti. Žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės metu posėdžio pirmininkas gali užduoti klausimų dalyvaujantiems byloje asmenims, reikalauti iš jų paaiškinimų, nurodyti jiems aplinkybes, kurias būtina nustatyti bylai teisingai išnagrinėti, pareikalauti iš jų įrodymų, kuriais tos aplinkybės turi būti pagrįstos, arba LR CPK nustatytais atvejais rinkti įrodymus savo iniciatyva.

3.2.22. Laisvo įrodymų vertinimo principas

Laisvo įrodymų vertinimo principas. Šis principas įtvirtintas LR CPK 185 straipsnyje, kur nurodoma, kad byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, teismas įvertina vadovaudamasis įstatymais. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus LR CPK numatytas išimtis. Tokia išimtimi laikytini didesnę įrodomąją galią turintys įrodymai – oficialieji rašytiniai įrodymai, kuriais laikytini dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų (LR CPK 197 str. 2 d.). Laisvo įrodymų vertinimo principas reiškia, kad galutinai ir privalomai įvertinti įrodymus palikta teisėjo kompetencijai. Teisėjas privalo įvertinti visus įrodymus ir nė vieno nepalikti neaptarto. Jokios institucijos ir asmenys negali įtakoti ar nurodyti teisėjui kaip vertinti atitinkamus įrodymus. Tik teisėjas gali nustatyti, kokie įrodymai yra susiję su byla, t.y. patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (LR CPK 180 str.).

3.2.23. Teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principas

Teismo sprendimo, nutarties, įsakymo ir nutarimo privalomumo principas. Šis principas yra įtvirtintas LR CPK 18 str., kur nurodoma, kad įsiteisėję teismo sprendimas, nutartis, įsakymas ar nutarimas yra privalomi valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Privalomumo savybę teismo sprendimas (nutartis, įsakymas ar nutarimas) įgyja tik jam įsiteisėjus. LR CPK 279 str. 1 dalyje nurodyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas. Tuo atveju, kada paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Tačiau įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumą reikia skirti nuo įsiteisėjusio teismo sprendimo res iudicata galios. Įsiteisėję teismo sprendimai yra privalomi nedalyvavusiems byloje asmenims ta prasme, kad jie turi elgtis taip, kaip to reikalauja įsiteisėjęs teismo sprendimas (pavyzdžiui, atitinkamas pareigūnas negali atsisakyti įregistruoti įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintą asmens nuosavybės teisę), tačiau toks teismo sprendimas jokiu būdu neveikia jų subjektinių teisių ir pareigų. Tuo tarpu įsiteisėjusio teismo sprendimo res iudicata galia reiškia, kad konkrečių šalių ginčas yra visiškai išspręstas ir šis

teismo sprendimas šalims ir kitiems dalyvavusiems byloje asmenims turi įstatymo galią. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius (LR CPK 279 str. 4 d.). Įsiteisėjusį teismo sprendimą galima priverstinai įvykdyti, t.y. jis taip pat įgyja vykdytinumo savybę (LR CPK 281 str.)

4. CIVILINIAI PROCESINIAI TEISINIAI SANTYKIAI IR JŲ SUBJEKTAI

4.1. Civilinių procesinių teisinių santykių samprata ir bruožai

Kalbant apie civilinio procesinio teisinio santykio pobūdį, civilinio proceso teisės doktrinoje vyrauja trys teorijos: 1) civilinis procesinis teisinis santykis – tai privatus teisinis ginčo šalių santykis ir teismas nėra šio santykio dalyvis; 2) gali egzistuoti tik šalies ir teismo civilinis procesinis teisinis santykis; 3) civilinis procesinis teisinis santykis – tai teisinis teismo ir šalies bei šalies, priešingos šalies ir teismo santykis. Pastaroji nuomonė civilinio proceso doktrinoje turi daugiausia šalininkų.

Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai - tai civilinio proceso teisės normų reguliuojami teismo, dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių santykiai, atsirandantys vykstant civiliniam procesui, t.y. teismui nagrinėjant civilines bylas, priimant sprendimus bei juos vykdant.

Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai nuo kitų teisinių santykių skiriasi šiais bruožais:

1. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai yra tik teisinio pobūdžio ir egzistuoja tik teisinės formos pavidalu. Tuo jie skiriasi nuo kai kurių materialinių teisinių santykių, kurie kartais gali egzistuoti faktinės formos pavidalu. Pavyzdžiui, šeimos teisiniai santykiai atsiranda ir egzistuoja nepriklausomai nuo teisinio reguliavimo, įstatymuose išskiriamos tik pagrindinės minėtų santykių grupės, kurioms suteikiama teisinė forma, kiti gi santykiai taip ir lieka už teisinio reguliavimo ribų.

2. Procesiniai teisiniai santykiai turi valdingą pobūdį, taigi čia pasireiškia civilinio proceso teisės reguliavimo metodo imperatyvumas. Teismas kaip valdžios institucija taiko teisės normas procesinių santykių ribose. Teismo nurodymai yra privalomi visiems civilinio proceso dalyviams. Pastarieji turi teisę apskųsti atitinkamus teismo aktus, tačiau juos ignoruoti, elgtis priešingai negu reikalauja teismas jie negali. Todėl civiliniai procesiniai teisiniai santykiai taip pat turi ir viešąjį teisinį pobūdį, kuris aiškiai atsispindi valstybės (teismo) ir civilinio proceso dalyvių santykyje.

3. Teismas yra privalomas civilinių procesinių teisinių santykių subjektas. Nei vienas procesinis santykis negali atsirasti be teismo veiklos. Civilinio proceso dalyvių teisiniai santykiai visuomet yra susiję su teismine veikla. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas yra privalomas dalyvis tik tų procesinių teisinių santykių, kurie kyla nagrinėjant bylą teisme (tiriamajame procese). Vykdant teismo sprendimą, nagrinėjant civilines bylas arbitraže, teismas nedalyvauja tokio pobūdžio procesiniuose teisiniuose santykiuose.

4. Kita centrinė civilinio procesinio teisinio santykio figūra yra šalys, kurių ginčas nagrinėjamas teisme. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad civilinė byla teisme gali būti iškelta tik šalies (ieškovo) iniciatyva.

5. Civilinių procesinių santykių būdingas bruožas yra tai, kad juose dalyvauja daug subjektų. Pavyzdžiui, nagrinėjant bylą ginčo teisenos tvarka be teismo santykyje dalyvauja ieškovas,

atsakovas, o dar kiekvienos iš šalių pusėje gali dalyvauti po keletą asmenų, o taip pat jų atstovai. Į bylą gali įstoti tretieji asmenys pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, prokuroras, valstybinio valdymo institucijos, duodančios išvadą byloje ir pan. Be to, procese gali dalyvauti ir kiti proceso dalyviai, vykdantys pagalbinę funkciją: liudytojai, ekspertai, vertėjai.

6. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai atsiranda, keičiasi, pasibaigia tik esant civilinio proceso teisės normai, civilinių procesinių teisinių santykių subjektų civiliniam procesiniam teisnumui bei veiksnumui ir juridiniams faktams, pavyzdžiui, atsiranda paduodant asmeniui ieškinį, keičiasi - procesinių teisių perėmimo atveju, netinkamą šalį keičiant tinkama, baigiasi - mirus vienai iš šalių, kai teisių perėmimas negalimas ir t.t. Pastebėtina, kad civilinio procesinio teisinio santykio atsiradimo, pasikeitimo ar pabaigos pagrindas gali būti tik įstatyme numatyti procesiniai veiksmai, o ne įvykiai.

7. Civiliniai procesiniai teisiniai santykiai susiklosto tik tuomet kai atsiranda poreikis apginti materialiuosius teisinius santykius. Kol nepradedamas materialinių teisinių santykių gynimo procesas, nesusiklosto ir civiliniai procesiniai teisiniai santykiai. Civilinių procesinių teisinių santykių turinys, procesinė teisinė subjektų padėtis priklauso nuo materialinių teisinių santykių pobūdžio.

8. Civiliniams procesiniams teisiniams santykiams būdingas nuoseklumas, dinamika, t.y. procesas vyksta nuosekliai, pereinant nuo vieno procesinio veiksmo prie kito, nuo vienos stadijos prie kitos. Pavyzdžiui, negalima iš karto po civilinės bylos iškėlimo pereiti prie teisminio nagrinėjimo. Įstatymas įsakmiai reikalauja pasiruošti bylos teisminiam nagrinėjimui. Tik tam tikrais įstatymo numatytais atvejais galimas civilinio teisinio santykio vystymasis nesilaikant nuoseklumo. Pavyzdžiui, pirmos instancijos teismui priėmus sprendimą galima pereiti iš karto prie teismo sprendimo vykdymo stadijos, praleidžiant teismo sprendimo peržiūrėjimo apeliacine tvarka stadiją, jeigu nei vienas iš atitinkamos bylos dalyvių neapskundė to sprendimo.

Civilinio proceso teisės doktrinoje yra išskiriami pagrindinis ir išvestinis civilinis procesinis teisinis santykis. Pagrindinis civilinis procesinis teisinis santykis sieja teismą ir šalis arba pareiškėją ypatingosios teisenos bylose. Išvestiniai civiliniai procesiniai teisiniai santykiai atsiranda byloje dalyvaujant valstybės ar savivaldybės institucijai duodančiai išvadą byloje, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų. Be pagrindinio teisinio santykio išvestinis negali atsirasti. Pagrindinio civilinio procesinio teisinio santykio pabaiga visuomet reiškia ir išvestinio civilinio procesinio teisinio santykio pabaigą. Rusijos civilinio proceso teisės doktrinoje išskiriama dar viena civilinių procesinių teisinių santykių rūšis – tarnybiniai (pagalbiniai) civiliniai procesiniai teisiniai santykiai. Tokie santykiai susiklosto tarp teismo ir kitų proceso dalyvių (liudytojų, ekspertų, vertėjų) neturinčių jokio suinteresuotumo bylos baigtimi ir atliekančių civiliniame procese grynai tarnybinę (pagalbinę) funkciją.

4.2.1. Civilinio procesinio teisinio santykio objektas

Teisės teorijoje teisinio santykio objektu laikomos tos vertybės, kurias įsigyti, kuriomis pasinaudoti siekia teisinio santykio dalyviai įgyvendindami savo teises. Jos gali būti tiek materialiosios, tiek dvasinės. Teisingas civilinių procesinių teisinių santykių objekto nustatymas turi ne tik teorinę, bet ir praktinę reikšmę. Aiškus teisinio santykio objektas neabejotinai turi įtakos nustatant ieškinio dalyko keitimo ribas, įrodinėjimo dalyką, ieškinio dalyko ir teismo sprendimo dalyko santykį.

Civilinio proceso teisės doktrinoje daugelis mokslininkų išskiria bendrąjį (visų civilinių procesinių teisinių santykių konkrečioje civilinėje byloje) ir specialųjį (kiekvieno civilinio procesinio teisinio santykio atskirai) objektą. Bendruoju objektu laikomas tarp šalių kilęs

materialinis - teisinis ginčas, kurį teismas turi išspręsti. Šis procesinių teisinių santykių objektas išeina už civilinių procesinių teisinių santykių ribų, t.y. atsiranda iš materialinių teisinių santykių. Specialiuoju konkretaus civilinio procesinio teisinio santykio objektu laikytinas to santykio įgyvendinimo metu siekiamas konkretus rezultatas

4.2.2. Civilinio procesinio teisinio santykio turinys ir jį atitinkanti forma

Civilinis procesinis teisinis santykis, kaip kiekvienas reiškinys turi savo turinį ir formą. Civilinio proceso teisės teorijoje yra žinomos kelios koncepcijos teisinio santykio turinio klausimu.Vienos koncepcijos autoriai teigia, kad civilinio procesinio teisinio santykio turinį sudaro teisinio santykio dalyvių subjektyvinės teisės ir pareigos. Kitos koncepcijos autoriai teigia, kad teisinio santykio turinį sudaro santykio dalyvių elgesys, t.y. procesiniai veiksmai, atliekami vykdant teises ir pareigas. Antroji koncepcija turi daugiau šalininkų. Civilinio procesinio teisinio santykio vidinė forma yra teisinio santykio subjektų teisės ir pareigos, kurios nusako, kaip teisinio santykio subjektai gali ir turi elgtis, t.y. santykiauti. Išorinė reiškinio forma pasireiškia kaip tiesiogiai suvokiamas reiškinys. Tai leidžia teigti, kad teisinio santykio išorinė forma yra tai, kuo jo turinys pasireiškia išoriškai, kitaip tariant, išorinė teisinio santykio forma – tai išorinis teisinio santykio turinio, t.y. elgesio (veiksmų ar neveikimo), pasireiškimo būdas, tvarka. Išorinė teisinio santykio forma gali būti labai įvairi. Teisiškai santykiauti galima žodžiais, raštu, mimika, gestais ir t.t. Dažnai sakoma, kad vienokių ar kitokių teisinių santykių forma yra žodinė, rašytinė ir t.t.

4.2.3. Subjektai

Teismui nagrinėjant civilines bylas, civiliniame procese tarp proceso dalyvių kyla civiliniai procesiniai teisiniai santykiai. Šių procesinių teisinių santykių dalyviai turi subjektyvines civilines procesines teises ir pareigas ir yra vadinami civilinių procesinių teisinių santykių subjektais. Atsižvelgiant į tai, kokias procesines teises ir pareigas turi procesinių teisinių santykių subjektai jie skirstomi į tris grupes: teismas, dalyvaujantys byloje asmenys ir kiti proceso dalyviai.

4.2.3.1. Teismas, kaip civilinio procesinio teisinio santykio subjektas

Teismo galimo veikimo civiliniame procese prielaida laikytina jo kompetencija, t.y. įstatyme numatytų teisių ir pareigų visuma. Teismo, kaip viešojo organo, valstybės suteiktų valdingų įgalinimų realizavimas yra galimas tik jam suteiktos kompetencijos ribose. Su teismo kompetencija tampriai yra susijęs civilinės bylos priskirtinumas, nes tik jam priskirtinoje civilinėje byloje, teismas gali realizuoti savo kompetenciją. Be abejonės teismo vaidmuo įvairiuose civiliniuose procesiniuose teisiniuose santykiuose ne visuomet yra vienodas. Esant vieniems civiliniams procesiniams teisiniams santykiams teismas yra aktyvus, o kitiems – pasyvus, kartais net netiesioginis dalyvis, tačiau bet kuriuo atveju jis yra kiekvieno civilinio procesinio teisinio santykio subjektu.

Teismai kaip civilinio procesinio teisinio santykio subjektai yra skirstomi į tris grupes: pirmos instancijos teismai, apeliacinės instancijos teismai ir kasacinis teismas. Bylas nagrinėja iš esmės pirmos instancijos teismai, t.y. apylinkių ir apygardų teismai. Apeliacinės instancijos teismai (apygardų teismai arba Lietuvos apeliacinis teismas) atlieka pirmos instancijos teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, peržiūrėdami faktinį ir teisinį skundo pagrindą bei patikrindami, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Kasacinis teismas yra Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris taip pat atlieka teismų sprendimų ir nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, patikrindamas sprendimus ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teismo įgaliojimus realizuoja teisėjai, paskirti pagal LR teismų įstatymo reikalavimus.

4.2.3.2. Dalyvaujantys byloje asmenys

Dalyvaujantys byloje asmenys - tai antroji civilinių procesinių teisinių santykių subjektų grupė. Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi ir tuo jie skiriasi nuo kitų proceso dalyvių.Vieniems būdingas tik procesinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi, kitiems - procesinis teisinis ir materialinis teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi. Materialinis teisinis suinteresuotumas pasireiškia tiesiogine priimto teismo sprendimo įtaka dalyvaujančių byloje asmenų teisėms ir pareigoms. Procesinis teisinis suinteresuotumas pasireiškia dalyvaujančių byloje asmenų pastangomis, kad teismas priimtų sprendimą atitinkantį jų interesus ir procesinę padėtį byloje.

Gindami įstatymo saugomas teises bei interesus, dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę aktyviai dalyvauti procese teismui nagrinėjant visus materialinius teisinius ir procesinius teisinius bylos klausimus. Dalyvaujantys byloje asmenys gali aktyviai veikti civilinio proceso eigą, išreikšti ir argumentuoti savo samprotavimus bylos nagrinėjimo metu dėl visų klausimų kylančių proceso eigoje, apskųsti atitinkamus sprendimus ir pan. Pagal intereso pobūdį dalyvaujantys byloje asmenys skirstomi į: a) asmenis turinčius privatų interesą ( šalys, tretieji asmenys);b) asmenis turinčius viešąjį interesą ( prokuroras, valstybinio valdymo institucijos)

4.2.3.3. Kiti proceso dalyviai

Kiti proceso dalyviai – tai asmenys, kurie nėra teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi: liudytojai, ekspertai ir vertėjai. Šios kategorijos subjektai neturi nei materialinio teisinio, nei procesinio teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Kiti proceso dalyviai įtraukiami į civilinį procesą teismo arba dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva tam, kad suteiktų įrodomąją informaciją arba atliktų pareigas, kurios būtinos siekiant sėkmingai išspręsti ginčą. Tam tikrų ypatingų teisių kiti proceso dalyviai neturi, jų teisinis statusas civiliniame procese daugiau išreikštas procesinėmis pareigomis.

4.3. Civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo prielaidos

Tradiciškai su bet kurio teisinio santykio atsiradimu siejamos trys teisinės kategorijos: teisės norma, juridiniai faktai, subjektiškumas. Civilinės procesinės teisės normos buvimas yra būtina sąlyga civiliniams procesiniams santykiams atsirasti. Juridiniai faktai yra civilinių procesinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo bei dinamikos pagrindas. Procesiniai juridiniai faktai yra teismo bei dalyvaujančių byloje asmenų veiksmai. Pavyzdžiui, ginčo teisena prasideda priklausomai nuo tokių juridinių faktų: ieškinio padavimo teismui ir teisėjo rezoliucijos, kuria iškeliama civilinė byla, o baigiasi – teismui priėmus sprendimą ar nutartį. Daugumos procesinių juridinių faktų atsiradimas siejamas su kitais faktais. Pavyzdžiui, teismo nutartis dėl bylos sustabdymo gali būti priimta tik esant LR CPK numatytiems pagrindams. Kodeksas taip pat numato atsisakymo priimti ieškinį, bylos nutraukimo bei pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindus. Taigi dažniausiai civiliniams procesiniams teisiniams santykiams atsirasti neužtenka vieno juridinio fakto, o būtina juridinių faktų sudėtis, t.y. sistema juridinių faktų, kurie visumoje leidžia atlikti konkretų procesinį veiksmą. Procesiniams juridiniams faktams priskiriami ne tik veiksmai, bet ir įvykiai, pvz., teismo klaidos, terminai, faktai – būsenos ir pan.

Daugeliui procesinių juridinių faktų yra būdingas prielaidinis, tikimybinis pobūdis. Pavyzdžiui, taikant ieškinio užtikrinimo priemones užtenka tik tikimybės dėl tam tikrų atsakovo veiksmų bus apsunkintas teismo sprendimo įgyvendinimas.

Subjektiškumas reikalauja iš civilinio proceso teisės subjektų atitinkamo teisinio statuso. Subjektiškumas kaip teisinė kategorija susideda iš dviejų elementų: teisnumo ir veiksnumo.Visi

civilinių procesinių teisinių santykių subjektai turi turėti civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą. LR CK 2.1 str. nurodoma, kad galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus (LR CK 2.2 str. 1 dalis). Juridinio asmens teisnumas atsiranda kartu su veiksnumu įregistravus juridinį asmenį. Juridinio asmens teisnumas – tai galėjimas turėti subjektines teises ir pareigas, o juridinio asmens veiksnumas – galėjimas savarankiškai, savo veiksmais įgyti teises, pareigas ir jas įgyvendinti. Civiliniu procesiniu teisnumu yra vadinamas galėjimas turėti civilines procesines teises ir pareigas. Pastebėtina, kad LR CPK nebeliko civilinio procesinio teisnumo sąvokos, LR CPK 38 str. kalba tik apie civilinį procesinį veiksnumą. Civilinis procesinis teisnumas yra laikomas viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų, pateikiant nuorodą į LR CK 2.1 str., nustatantį civilinį teisnumą.

Civilinio procesinio teisnumo turėjimo yra reikalaujama ne tik iš šalių, trečiųjų asmenų, bet ir iš atstovo. Juk norėdamas tapti civilinių procesinių teisinių santykių subjektu, atstovas turi turėti leidimą įgyti civilines procesines teises ir pareigas.

Galėjimas savarankiškai įgyvendinti savo teises teisme yra siejamas ne su civilinio procesinio teisnumo, bet su civilinio procesinio veiksnumo sąvoka. Teisės teorijoje veiksnumo samprata sukelia žymiai mažiau diskusijų nei teisnumo. LR CK 2.5 str. 1 dalyje nurodoma, kad fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t.y. kai jam sueina aštuoniolika metų. Sutinkamai su LR CPK 38 str. civilinis procesinis veiksnumas – tai galėjimas įgyvendinti savo teises teisme ir pavesti atstovui vesti bylą. Sąmoningos psichinės veiklos sugebėjimus normaliai išsivystę žmonės paprastai įgyja pasiekę pilnametystę, t.y. aštuoniolika metų. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad materialinė teisė numato atvejus, kuomet civilinis veiksnumas atsiranda anksčiau, t.y. dar iki asmens pilnametystės. Civilinio procesinio veiksnumo nebuvimas neleidžia subjektams betarpiškai dalyvauti atliekant teisinį veiksmą. LR CPK 38 str. 4 dalyje numatyta, kad nepilnamečių iki 14 metų, taip pat fizinių asmenų, pripažintų neveiksniais, teises ir įstatymų saugomus interesus gina teisme jų atstovai pagal įstatymą – atitinkamai jų tėvai, įtėviai, globėjai. Pilnamečio asmens psichinė veikla gali būti pažeista dėl įgimtos silpnaprotystės arba psichinės ligos. Toks asmuo negali teisingai vertinti savo atliekamų veiksmų prasmės ir reikšmės arba juos valdyti, todėl negali savarankiškai veikti civiliniame procese, jo interesus teisme gina įstatyminiai atstovai.

Nepilnamečiai nuo 14-18 metų turi dalinį civilinį procesinį veiksnumą, todėl jų padėtis civiliniame procese yra specifinė, t.y. ne visais atvejais privalo būti atstovaujami įstatyminių atstovų. LR CPK 38 str. 3 dalyje nurodyta, kad nepilnamečiai nuo keturiolikos metų turi teisę kreiptis į teismą dėl savo teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo savarankiškai, jeigu ginčas yra dėl santykių, kuriuose jie turi visišką civilinį veiksnumą. Nepilnamečiai nuo 14-18 metų turi teisę savarankiškai disponuoti savo pajamomis bei turtu, įgytu už šias pajamas, įgyvendinti autorių teises į savo kūrinius, išradimus, pramoninį dizainą, sudaryti smulkius buitinius sandorius, sandorius, susijusius su asmeninės naudos gavimu neatlygintinai (LR CK 2.7-2.8 str.). Dar viena išimtis nurodoma CK 3.164 str., kur sakoma, kad jei vaikas mano, kad tėvai pažeidinėja jo teises, jis turi teisę nuo 14 metų savarankiškai kreiptis į teismą. Taigi, jei ginčas kilo iš minėtų santykių, manome, kad nepilnametis nuo 14-18 metų šioje dalyje turi visišką civilinį procesinį veiksnumą ir gali ne tik savarankiškai paduoti ieškinį teismui, bet ir pavesti bylos vedimą savo pasirinktam atstovui. Aišku, nepilnametis atstovu gali pasirinkti savo įstatyminį atstovą, bet, mūsų nuomone, neatmetama ir sutartinio atstovo pasirinkimo galimybė, kaip turimo dalinio civilinio procesinio veiksnumo įgyvendinimas. Kalbant apie civilinę atsakomybę, atkreiptinas dėmesys į LR CK 6.276 str. 2 dalį, kur teigiama, kad tais atvejais, kai nepilnametis nuo 14-18 metų neturi turto ar uždarbio, kurio pakaktų jo padarytai žalai atlyginti, atitinkamą žalos dalį turi atlyginti jo tėvai ir rūpintojai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų

kaltės. Taigi, tėvai šiuo atveju yra ne tik nepilnamečio atstovai pagal įstatymą, bet ir bendraatsakoviai. Jeigu nepilnamečiui pakanka turto ar uždarbio jo padarytai žalai atlyginti, manome, kad jis gali savo bylą vesti savarankiškai, taip pat ir pavesti atstovui vesti bylą, nes pagal LR CK 6.276 str. 1 dalį jis yra savarankiškas prievolės dėl žalos atlyginimo subjektas. Ar gali įstatyminis atstovas šiuo atveju vietoj nepilnamečio vesti bylą teisme? Manome, kad taip, nes LR CPK 38 str. 2 dalis numato tokią galimybę. Tačiau tikrai nemanome, kad tai visais atvejais yra būtina. Įstatyminiai atstovai byloje dalyvauja, jei jie patys ar nepilnametis nuo 14 iki 18 metų to nori.

LR CK 2.11 str. numato, kad apriboti pilnamečio fizinio asmens veiksnumą teismo tvarka galima, jei jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis. Tame pačiame straipsnyje yra išvardintos pilnamečio ribotai veiksnaus asmens teisės (tarp jų yra ir teisė pareikšti ieškinį, susijusį su ta jo civilinio veiksnumo dalimi, kur jo veiksnumas apribotas), kurias įgyvendinti jis gali tik turėdamas įstatyminio atstovo (rūpintojo) sutikimą. Tačiau, jei ginčas kilo iš santykio, kuris susijęs su ta pilnamečio ribotai veiksnaus asmens civilinio veiksnumo dalimi, kur jo veiksnumas neapribotas, manytume, kad toks pilnametis riboto veiksnumo asmuo gali šiuo atveju savarankiškai ginti savo teises teisme arba savo teisėms ginti paskirti atstovą be išankstinio rūpintojo sutikimo.

LR Konstitucijos 30 str. numato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šios teisės įgyvendinimas susijęs su tam tikrais procesiniais reikalavimais, kurių nepaisant kreipimasis į teismą praranda teisinę reikšmę. LR CPK 5 str. nurodoma, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Taigi, teisė kreiptis į teismą siejama su jos tinkama įstatymuose nustatyta įgyvendinimo tvarka. Civilinio proceso teisės doktrinoje civilinis procesinis veiksnumas yra priskiriamas prie teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų. LR CPK 137 str. kaip vieną iš pagrindų atsisakyti priimti ieškinį numato atvejį, kai pareiškimą paduoda neveiksnus fizinis asmuo. Tačiau teismas neturėtų skubėti taikyti šio straipsnio, nes LR CPK numato galimybę ištaisyti trūkumus, susijusius su šalies civiliniu procesiniu veiksnumu. LR CPK 40 str. 1 dalyje nurodoma, kad jeigu galima pašalinti procesinio pobūdžio trūkumus, susijusius su civiliniu procesiniu šalies veiksnumu, teismas nustato terminą trūkumams pašalinti. Minėto straipsnio nuostatos taikomos tik teismui nustačius šalies procesinio veiksnumo trūkumą. Jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių byla pagal neveiksnaus asmens ieškinį iškeliama ir ši aplinkybė paaiškėja pasirengimo bylos teisminiam nagrinėjimui ar teisminio nagrinėjimo stadijoje, tęsti toliau bylos nagrinėjimo negalima.

4.4. Teisėjo ir kitų civilinio proceso dalyvių nušalinimo pagrindai ir tvarka

Valstybė garantuodama teisę kreiptis į teismą dėl teisminės gynybos, kartu turi užtikrinti, kad teismo procesas vyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos šalių teisės, o bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas. Siekiant užtikrinti teisėjų nepriklausomumą ir nešališkumą, taip pat siekiant, kad proceso dalyviai pasitikėtų nagrinėjančiu bylą teisėju, įstatymas numato teisėjo (teismo) nušalinimo institutą. LR CPK numatyta, kad teisėjas, teismo posėdžio sekretorius, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jų nešališkumo. LR CPK nurodomi atvejai, kuomet teisėjas privalo nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo arba jam gali būti pareikštas nušalinimas. Jei yra aplinkybių, keliančių abejonių dėl teisėjo, eksperto, vertėjo, teismo posėdžio sekretoriaus nešališkumo, šie asmenys visų pirma turi pareikšti, kad jie patys nusišalina. Jei jie to nepadaro, tais pačiais pagrindais jiems nušalinimą gali pareikšti ir dalyvaujantys byloje asmenys (LR CPK 68 str. 1 d.).

5. CIVILINIO PROCESO ŠALYS

Civilinio proceso šalių instituto studijos svarbios tuo, kad šalys yra pagrindinės civilinio proceso dalyvės, įgyvendinančios dispozityvumo ir rungimosi principus.

5.1. Civilinio proceso šalių samprata

Materialiojoje teisėje šalimis laikomi materialiųjų teisinių santykių subjektai, kuriuos sieja tarpusavio teisės ir pareigos. Pavadinimas „šalis“ civiliniame procese kyla iš materialiojo teisinio santykio subjektų pavadinimo, kai viena šio santykio šalis kreipiasi į teismą dėl ginčo išsprendimo, taip tapdama civilinių procesinių teisinių santykių subjektu – proceso šalimi.

Civiliniame procese yra dvi šalys: 1) ieškovas – materialiojo teisinio santykio šalis, kurios materialiosios teisės ar interesai yra tariamai pažeisti ir kuri kreipėsi į teismą teisminės gynybos; 2) atsakovas – materialiojo teisinio santykio šalis, tariamai pažeidusi ieškovo materialiąsias teises ar interesus, kviečiama į teismą atsakyti į ieškovo pareikštą reikalavimą. Šalimis civiliniame procese gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys (LR CPK 41 str. 1 d.). Pagal LR CK 2.53 ir 2.56 straipsnius juridinio asmens filialas ar atstovybė neturi juridinio asmens teisių, todėl negali būti ieškovai ir atsakovai teisme. Ne visais atvejais materialiojo teisinio santykio šalis yra proceso šalis arba, kitaip tariant, ne visais atvejais proceso šalis kartu yra ir materialiojo teisinio santykio šalis. Šalies sąvoka turi ir grynai procesinį aspektą. Civiliniame procese ir toks asmuo, kuris nėra materialiojo teisinio santykio šalis, turi visas procesinės šalies teises ir pareigas. 2002 m. LR CPK šalies sąvoka buvo patikslinta ir papildyta nurodant, kad šalimis reikia laikyti ir asmenis, kurie veikia savo vardu, bet kitų asmenų interesais (LR CPK 41 str. 2 d., 49 ir 50 str.). Šalys materialiąja prasme – tai šalys, kurias veikia teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai, tik tarp jų teismo sprendimo pagrindu atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta materialieji teisiniai santykiai. Tuo tarpu šaliai procesine prasme teismo sprendimo materialieji teisiniai padariniai įtakos neturi. Šalys procesine prasme – tai ieškovas ir atsakovas, nepriklausomai nuo to, ar jie yra ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektai, ar ne. Šalies procesine prasme pavyzdžiai gali būti netinkama šalis, prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos, pareiškusios ieškinį viešajam interesui apginti (LR CPK 49 str.) ir kt. Jei į teismą kreipiasi ieškovas, neturintis reikalavimo teisės, t. y. nesusijęs materialiuoju santykiu su atsakovu, toks ieškovas yra netinkamas. Jeigu jis iš proceso pasitraukti nesutinka, jis ir toliau dalyvaus byloje turėdamas visas ieškovo procesines teises, tačiau jokių materialių teisinių teismo sprendimo padarinių jam nekils, reikalavimo teisės neturinčio asmens ieškinys bus atmestas. Toks ieškovas (netinkamas) laikomas ieškovu procesine prasme. Lygiai taip pat šalimi procesine prasme bus laikomas netinkamas atsakovas, kuris nėra susijęs materialiaisiais santykiais su ieškovu ir neturi pareigos ieškovui atsakyti, tačiau ieškovas nesutinka atsakovą pakeisti tinkamu. Jeigu į teismą su ieškiniu viešajam interesui ginti įstatymų numatytais atvejais kreipiasi prokuroras, valstybės ar savivaldybių institucijos ar kiti asmenys, jie neturi materialiojo teisinio intereso byloje, nes jokių materialių padarinių teismo sprendimas jiems nesukels; materialių padarinių kils konkretiems asmenims, kurie yra materialiųjų teisinių santykių subjektai ir kurių teises ginti tokia tvarka reikalauja viešasis interesas (pavyzdžiui, žala bus priteista valstybei, bus apginti neveiksnaus asmens ar nepilnamečio interesai ir pan.). Šiais atvejais veikiantis savo vardu, bet kito asmens interesais asmuo taip pat laikomas šalimi procesine prasme. Lietuvoje taip pat galima pripažinti neturinčius materialiojo teisinio intereso ir civiliniame procese savo vardu dalyvaujančius asmenis šalimis – bankrutuojančios įmonės administratorių (Įmonių bankroto įstatymo 11 str.), testamento vykdytoją (pagal LR CK 5.38 straipsnį jis gali pareikšti ieškinius, pavyzdžiui, palikėjo skolininkams dėl skolų išieškojimo ir pan.).

Ne kiekvienas pareiškiantis ieškinį asmuo yra šalis: 1) ieškinį gali pareikšti atstovas pagal pavedimą, tačiau jis nėra laikomas šalimi nei materialiąja, nei procesine teisine prasme, nes jis

veikia kito asmens vardu ir interesais; 2) ieškinį gali pareikšti atstovas pagal įstatymą. Jeigu asmuo yra teisnus procesine prasme ir gali būti šalimi, tačiau yra neveiksnus, jo vardu ir interesais bylą veda įstatyminis atstovas. Tai susiję su asmens galėjimu būti šalimi bei asmeniškai dalyvauti byloje ir ją vesti. Šiuo atveju tiek procesine, tiek materialiąja prasme šalis yra neveiksnus asmuo, o ne jo atstovas. Šis atribojimas turi praktinę reikšmę ieškovų ir ieškinių tapatumui nustatyti, tinkamos ir netinkamos šalies problemai spręsti.

Procese visuomet yra tik dvi šalys – ieškovas ir atsakovas. Taigi šalių skaičius nepriklauso nuo faktiškai procese dalyvaujančių asmenų vienoje ar kitoje pusėje skaičiaus. Realiai ieškovo ar atsakovo pusėje gali dalyvauti keli ar keliolika asmenų, tačiau tai bus tik šių asmenų procesinis bendrininkavimas, o šalys procese vis tiek bus tik dvi – ieškovas ir atsakovas.

Vykdymo proceso šalimis laikomi išieškotojas ir skolininkas. Asmenys, kuriems vykdymo veiksmai sukelia arba gali sukelti teisinių pasekmių, laikomi suinteresuotais asmenimis vykdymo procese (LR CPK 633 str.).

5.2. Esminiai šalių bruožai. Šalių procesinės teisės ir pareigos

Šalys turi tik joms būdingų bruožų, skiriančių jas nuo kitų dalyvaujančių byloje asmenų:

1. Procesas civilinėje byloje vyksta šalių vardu.

2. Šalys dažniausiai yra materialiojo teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektai. Iki teismo sprendinio priėmimo šalys laikomos tikėtinais materialiųjų teisinių santykių subjektais, nes į šį klausimą atsakyti galima tik tuomet, kai yra nustatytos visos bylos aplinkybės, materialiojo teisinio pobūdžio faktai bei kai pritaikytos konkrečios materialiosios teisės normos.

Pirmojoje ir antrojoje civilinio proceso stadijose materialiojo pobūdžio klausimai nesprendžiami, teismas tik išsiaiškina, ar asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą ir ar ją tinkamai įgyvendina. Pavyzdžiui, dėl šios priežasties įstatymas nenumato galimybės atsisakyti priimti ieškinį dėl praleistų ieškinio senaties terminų, nes ieškinio senatis gali būti taikoma tik priešingos šalies reikalavimu (LR CK 1.126 str.). Taigi priimdamas ieškinį teismas aiškinasi tik procesinio teisinio pobūdžio faktus.

3. Šalys įgyvendina dispozityvumo principą civiliniame procese, t. y. procesas pradedamas ir gali būti baigiamas tik šalių iniciatyva. Pagal bendrą taisyklę į teismą gali kreiptis tik pats suinteresuotas asmuo, kurio teisės ar interesai pažeisti. Taigi tik šalies valia gali turėti lemiamos įtakos proceso eigai. Byloje visada labai svarbu išaiškinti tikrąją ieškovo ar atsakovo (priešieškinio pareiškimo atveju) valią.

4. Šalys turi materialųjį teisinį ir procesinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Teismo sprendimas turės tiesioginę įtaką jų teisėms ir pareigoms. Tik šalims galioja teismo sprendimo res judicata galia. Jei ieškinį pareiškia LR CPK 49 straipsnyje numatyti asmenys viešajam interesui ginti, materialusis teisinis teismo sprendimo poveikis (materialiosios teisės ir pareigos) kyla ne bylą iškėlusiam asmeniui (pavyzdžiui, prokurorui), o trečiuoju asmeniu arba bendraieškiu byloje įtrauktam asmeniui – šaliai materialiąja teisine prasme, su kurios interesais susijęs pareikštas ieškinys (pavyzdžiui, vaikui, įmonei, kurioje valstybė valdo akcijas), arba grupei visuomenės narių ar visai visuomenei.

5. Be bendrų dalyvaujančių byloje asmenų teisių, šalys turi ir specialiąsias teises, įtvirtintas LR CPK 42 straipsnio 1 dalies paskutiniuose trijuose sakiniuose, 3 ir 6 dalyse, taip pat kituose straipsniuose. Ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio, pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą,

padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus (LR CPK 140 str. 1 d., 141 str.), turi teisę atsiimti ieškinį (LR CPK 139 str.). Atsakovas turi teisę ieškinį pripažinti (LR CPK 140 str. 2 d.). Šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį (LR CPK 140 str. 3 d.), turi teisę perduoti ginčą spręsti arbitražui (LR CPK 23 str.), gali reikalauti priverstinio sprendimo vykdymo (LR CPK 42 str. 3 d.), gali dalyvauti renkant įrodymus ES teisės aktų nustatyta tvarka ES valstybės narės teisme (LR CPK 42 str. 6 d.), gali nustatyti bylos teritorinį teismingumą tarpusavio susitarimu (LR CPK 32 str. 1 d.), gali išreikšti sutikimą dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka (LR CPK 235 str. 4 d.), gali dalyvauti antstoliui atliekant vykdymo veiksmus (LR CPK 639, 643 str.).

Šalių procesinių teisių apimtis tiesiogiai priklauso nuo materialiųjų teisių apimties. Pavyzdžiui, ieškovas gali pakeisti ieškinio dalyką tik ginčijamo materialiojo teisinio santykio ribose ir tik tuo atveju, jeigu materialiosios teisės norma numato alternatyvaus reikalavimo galimybę.

6. Be bendrųjų dalyvaujančių byloje asmenų pareigų, šalys turi ir specifinių pareigų: įrodinėjimo pareigą (LR CPK 178 str.); pareigą mokėti bylinėjimosi išlaidas (LR CPK 93 str.); pareigą atlyginti kitai šaliai nuostolius dėl žinomai nepagrįsto ieškinio (priešieškinio) pareiškimo ar kitokių nesąžiningų veiksmų (neveikimo) procese – bylos vilkinimo ir pan. (LR CPK 95 str.).

Šalių institutas vartojamas tik kalbant apie ginčo (ieškinio) teiseną. Šalys yra kiekvienoje byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl teisės, nepriklausomai nuo materialiojo teisinio ginčo pobūdžio (civiliniai, šeimos, darbo ir kiti teisiniai santykiai ir t. t.). Ne ginčo (ypatingojoje) teisenoje šalių instituto nėra, nes tai yra vienašalė teisena. Tačiau ir šioje teisenoje pareiškėjai turi šalių procesinių teisių ir pareigų, išskyrus nurodytas išimtis (LR CPK 42 str.).

Šalys – tai tikėtini materialiųjų teisinių santykių subjektai ir pagrindiniai byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi specifines teises ir pareigas, kurių ginčas dėl teisės nagrinėjamas teisme, nuo kurių valios priklauso civilinio proceso eiga ir kurių suinteresuotumas bylos baigtimi yra materialusis teisinis ir procesinis teisinis arba tik procesinis teisinis, tačiau tokiu atveju jie veikia savo vardu

5.3. Tinkama ir netinkama šalis. Netinkamos šalies pakeitimas tinkama

Iki teismo sprendimo priėmimo yra daroma tik prielaida, kad ieškovas ir atsakovas iš tikrųjų yra ginčijamų materialiųjų teisinių santykių subjektai, t. y. tinkamos šalys. Bylą nagrinėjant iš esmės, ši prielaida gali nepasitvirtinti. Ar šalis yra tinkama, galima nustatyti tik konkretiems materialiesiems teisiniams santykiams tinkamai taikant materialiosios teisės normas. Netinkamas ieškovas – asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektas ir neturi reikalavimo teisės atsakovo atžvilgiu. Netinkamas atsakovas – asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio subjektas ir neturi pareigos atsakyti į pareikštą ieškovo reikalavimą. LR CPK 45 straipsnis numato galimybę esant tam tikroms sąlygoms pakeisti netinkamą šalį ir nurodo netinkamos šalies pakeitimo tinkama taisykles:

1. Pakeisti šalį tinkama galima tik pirmosios instancijos teisme antrojoje civilinio proceso stadijoje arba trečiojoje stadijoje preliminariai išsiaiškinus šalių reikalavimų ir atsikirtimų turinį, preliminariai įvertinus faktines ir teisines bylos aplinkybes. Tačiau bet kuriuo atveju tai negali būti padaryta vėliau kaip iki teismo sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo. Padaryti tai apeliacinės instancijos ar kasaciniame teisme negalima: apeliacinės instancijos teisme tai padaryti negalima, nes tokiu atveju tinkama šalis prarastų teisę į apeliaciją; kasacijoje taip pat negalima, nes šioje civilinio proceso stadijoje teismas sprendžia tik teisės, bet ne fakto klausimus. 2. Keičiant netinkamą šalį tinkama, būtinas tiek tinkamo, tiek netinkamo ieškovo sutikimas (dispozityvumo principas). 3. Pakeitus šalį ar į bylą įstojus trečiajam asmeniui, bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas, o kitame teismo posėdyje vėl pradėtas iš naujo, išskyrus kai

naujai į procesą įstojęs dalyvaujantis byloje asmuo prašo bylą nagrinėti toliau (LR CPK 45 str. 4 d.).

Netinkamo ieškovo pakeitimo tinkamu ieškovu atveju galimos šios keturios situacijos:

1. Netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas ieškovas (teismas jam turi pranešti apie galimybę įstoti į procesą) pareiškia norą į bylą įstoti – teismas tokiu atveju priima nutartį pakeisti netinkamą ieškovą tinkamu ir atideda bylos nagrinėjimą. Jeigu netinkamo ieškovo pakeitimas tinkamu įformintas iki teismo posėdžio (pavyzdžiui, teismo rašytine nutartimi) arba ir teismo posėdžio metu, o tinkamas ieškovas teismo posėdžiui yra pasirengęs bei prašo bylą nagrinėti, teismo posėdžio atidėti nereikia (LR CPK 45 str. 4 d.). Tinkamas ieškovas įstoja į bylą laikydamasis visų reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti.2. Jeigu netinkamas ieškovas pasitraukia iš proceso, o tinkamas neįstoja – teismas bylą nutraukia LR CPK 293 straipsnio 4 punkto pagrindu, nes tai faktiškai reiškia ieškinio atsisakymą ir byloje nelieka ieškovo. Įtraukti į bylą naują ieškovą teismas savo iniciatyva negali, nes pažeistų dispozityvumo principą. Tinkamas ieškovas ateityje galės kreiptis į teismą, nes atsisakymas įstoti į bylą šios teisės iš jo neatima (LR CPK 5 str.). 3. Jeigu netinkamas ieškovas atsisako išstoti iš proceso, o tinkamas ieškovas pareiškia norą įstoti, teismas priima nutartį dėl trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, įstojimo į procesą o bylos nagrinėjimą atideda. Teismas tinkamą ieškovą turi informuoti apie tokią galimybę. Prievarta pašalinti netinkamą ieškovą taip pat negalima, nes tai irgi prieštarautų dispozityvumo principui. Tokiu atveju teismas ieškovo ieškinį atmeta, o trečiojo asmens (tinkamas ieškovas) reikalavimus patenkina, jeigu tam yra teisinis pagrindas. Tinkama šalis negali įstoti į bylą ir kaip netinkamo ieškovo bendrininkas, nes šių asmenų interesai nesutampa.4. Jeigu netinkamas ieškovas nesutinka išstoti iš proceso, o tinkamas ieškovas neįstoja į procesą, tai teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį atmeta. Atsakovas gali reikalauti iš netinkamo ieškovo nuostolių už sugaištą laiką atlyginimo (LR CPK 95 str.), nes netinkamo ieškovo nesutikimas pasitraukti iš civilinio proceso net jam išaiškinus, jog jis neturi reikalavimo teisės, gali būti laikomas žinomai nepagrįsto ieškinio pareiškimu.

Netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu atsakovu atveju galimos šios dvi situacijos:

1. Jeigu ieškovas sutinka, teismas priima nutartį dėl netinkamo atsakovo pakeitimo tinkamu: netinkamas atsakovas išstoja iš proceso, o tinkamas yra įtraukiamas. Byla atidedama ir pradedama nagrinėti iš naujo. Atsakovo (tiek netinkamo, tiek tinkamo) sutikimas tam nereikalingas. Tačiau ieškovas tokiu atveju turėtų perrašyti ieškinio pareiškimą ir ieškinį nukreipti tinkamo atsakovo atžvilgiu, teismas turi įteikti tinkamam atsakovui ieškinio pareiškimo ir priedų nuorašus, tinkamas atsakovas privalo atsakyti atsiliepimu į ieškinį. 2. Jeigu ieškovas nesutinka, kad atsakovas būtų pakeistas tinkamu, teismas nagrinėja bylą iš esmės ir ieškinį netinkamo atsakovo atžvilgiu atmeta. Ieškovas tokiu atveju nepraranda teisės ateityje pareikšti ieškinį tinkamam atsakovui.

5.4. Procesinis bendrininkavimas ir jo rūšys

Bendrininkavimas paprastai atsiranda tais atvejais, kai vieno teisinio santykio vienoje, kitoje ar abiejose pusėse yra daugiau nei vienas dalyvis. Esant tokiai situacijai, į civilinį procesą turi būti įtraukti visi teisinio santykio dalyviai. Tačiau bendrininkavimas gali atsirasti ir tais atvejais, kai ginčas kyla dviejų ar daugiau teisinių santykių pagrindu ir šie teisiniai santykiai tarpusavyje yra susiję. Todėl tikslingiau ir ekonomiškiau visus ginčus išspręsti viename procese, nors dėl kiekvieno iš ginčų yra galimas ir savarankiškas procesas. Procesinio bendrininkavimo instituto tikslai: 1. Šis institutas padeda taupyti šalių ir teismo laiką, nes vietoje kelių bylų visi reikalavimai išnagrinėjami vienoje byloje. 2. Priimamas vienas sprendimas dėl visų bendrininkų ir taip išvengiama galimo teismų sprendimų, priimtų atskirose bylose, prieštaringumo.

Procesinis bendrininkavimas – tai civilinio proceso teisės institutas, skirtas reglamentuoti procesinius teisinius santykius, kada ieškinį pareiškia keli asmenys (keli ieškovai) arba ieškinys yra pareiškiamas keliems asmenims (atsakovams) (LR CPK 43 str.). Šio procesinio instituto pagrindas – asmenų daugetas materialiuosiuose teisiniuose santykiuose (skolininkų daugetas – LR CK 6.5 str.; kreditorių daugetas – LR CK 6.17 str.).

Asmenys, dalyvaujantys vienos iš šalių pusėje, atitinkamai vadinami ieškinio bendrininkais arba atsakomybės bendrininkais. Pagal būtinumo laipsnį procesinis bendrininkavimas yra privalomasis (įstatyminis, materialusis) ir neprivalomasis (fakultatyvusis). Privalomasis bendrininkavimas (dar vadinamas įstatyminiu, materialiuoju) – kai teisinių santykių subjektus sieja labai glaudūs ryšiai materialiojoje teisėje (bendra teisė ar pareiga) ir reikalavimų kiekvieno iš jų atžvilgiu atskirai nagrinėti negalima (LR CPK 43 str. 1 d. 1 p.). Šiais atvejais visus bendrininkus sieja bendras materialusis teisinis santykis ir paprastai tas pats ginčo dalykas, t. y. šiais atvejais procesinio bendrininkavimo pagrindas yra asmenų bendrininkavimas materialiojoje teisėje – materialusis bendrininkavimas. Esant nedalomai, bendrai prievolei įtraukti į bylą būtina visus skolininkus (pavyzdžiui, kai prievolėms užtikrinti neužtenka bendrijos turto, ūkinės bendrijos tikrieji nariai pagal bendrijos prievoles atsako solidariai visu savo turtu); esant bendrai teisei būtina įtraukti visus reikalavimo teisę turinčius asmenis (pavyzdžiui, bendraautoriams reikalaujant sumokėti autorinį atlyginimą už sukurtą bendrą kūrinį). Privalomasis bendrininkavimas ieškovo, atsakovo arba abiejose pusėse bus: skolininkų solidariosios atsakomybės (LR CK 6.6 str.) ir kreditorių solidariojo reikalavimo (LR CK 6.18 str.) atvejais; nedalomųjų prievolių atvejais (LR CK 6.25 str.); laidavimo santykiuose (LR CK 6.81 str.); visi bendraturčiai turi būti įtraukti turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės bylose (LR CK 4.80 str.); atsakomybės už kelių asmenų bendrai padarytą žalą atvejais (LR CK 6.279 str.); bylose dėl testamento pripažinimo negaliojančiu būtina įtraukti visus įpėdinius (LR CK 5.17 str.) ir t. t. Privalomojo bendrininkavimo atveju į bylos nagrinėjimą turi būti įtraukti visi bendrininkai, nes bylos nagrinėjimas turi įtakos visų jų teisėms, pareigoms ir interesams. Jeigu visi bendrininkai pasirašys ieškinį arba ieškinys bus nukreiptas visų bendrininkų atžvilgiu, tai visi materialiojo teisinio santykio dalyviai turės vienodą – šalies – teisinį statusą byloje (atitinkamai jie bus bendraieškiai arba bendraatsakoviai). Jeigu ieškinį pareikš tik vienas iš bendrininkų (kreditorių daugeto atveju), kiti kreditoriai bus įtraukti dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje (LR CPK 47 str.). Be to, jei ieškinys bus pareikštas ne visiems bendrininkams (skolininkų daugeto atveju), tai kiti bendrininkai, kuriems ieškinys nepareikštas, įtraukiami dalyvauti byloje trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje.

Privalomojo procesinio bendrininkavimo atveju taikomos šios taisyklės:

1. Į bylą atitinkamos šalies pusėje turi būti įtraukti visi bendrininkai, t. y. visiems turi būti pranešta apie bylą. Teismas savo iniciatyva įtraukti bendrininkus dalyvauti bendraieškiais ar bendraatsakoviais negali, tačiau teismo pareiga yra tinkamai informuoti apie tai, kad byloje yra kreditorių ar skolininkų daugetas. 2. Dėl visų bendrininkų priimamas vienas teismo sprendimas. 3. Teismo sprendimas, privalomojo bendrininkavimo atveju priimtas neįtraukus į procesą nors vieno iš bendrininkų (neinformavus jų apie bylos nagrinėjimą), yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (LR CPK 329 str. 2 d. 2 p.). 4. Vieno iš bendrininkų atlikti procesiniai veiksmai galioja ir kitiems bendrininkams, jei jie neatvyko į bylos nagrinėjimą be svarbių priežasčių. Tačiau atsisakyti ieškinio, sudaryti taikos sutartį ir pripažinti ieškinį reikalingas visų bendrininkų sutikimas, išskyrus atvejus, kai šie procesiniai veiksmai atlikti neviršijant kiekvieno iš jų reikalavimų ar įsipareigojimų (LR CPK 44 str. 3 d.). 5. Jeigu vienas iš bendrininkų apskundžia teismo sprendimą, laikoma, kad apeliacinis skundas paduotas visų bendrininkų.

Neprivalomasis (fakultatyvusis) bendrininkavimas – tai toks bendrininkavimas civiliniame procese, kada nėra glaudaus bendrininkų teisių ar pareigų ryšio tarp subjektų, jie nėra vieno materialiojo teisinio santykio subjektai, todėl formaliai galimas atskiras bylos nagrinėjimas kiekvieno jų atžvilgiu (LR CPK 43 str. 1 d. 2 p.). Tai reiškia, kad neprivalomasis bendrininkavimas yra tais atvejais, kai keli asmenys pareiškia analogišką reikalavimą ir (arba) jų reikalavimai kyla iš to paties pagrindo. Todėl tokių bendrininkų ieškiniai yra vienarūšiai (pavyzdžiui, keli ieškovai pareiškia ieškinį dėl grąžinimo į darbą, nes to paties darbdavio jie buvo iš darbo atleisti tuo pačiu metu, tuo pačiu pagrindu ir tuo pačiu įsakymu). Jeigu jie paduoda bendrą ieškinį, tai reiškia, kad viename ieškinyje sujungiami keli reikalavimai, pagrįsti ta pačia teisės ir fakto medžiaga. Tačiau bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo kito. Nesant vieno iš bendrininkų ar, jei tikslinga, dėl kitų priežasčių teismas gali išskirti į atskirą bylą, o ne atidėti bylos nagrinėjimą (LR CPK 136 str.). Jei ieškinys pareikštas esant fakultatyviajam bendrininkavimui, bendrininkai veikia nepriklausomai vienas nuo kito ir vieno jų atlikti veiksmai nedaro įtakos kitų bendrininkų teisėms ar pareigoms. Kiekvienas iš bendrininkų turi jo procesinę padėtį atitinkančias procesines teises ir pareigas.

5.5. Procesinis teisių perėmimas

Procesinis teisių perėmimas – tai šalies procesinių teisių ir pareigų, šiai šaliai pasitraukus iš proceso, perėjimas kitam asmeniui – teisių perėmėjui. LR CPK 48 straipsnio 1 dalis nustato, kad tais atvejais, kai viena iš ginčijamo arba sprendimu nustatyto teisinio santykio šalių pasitraukia iš bylos, teismas esant pagrindui tą šalį pakeičia jos teisių perėmėju, išskyrus atvejus, kai materialiųjų subjektinių teisių perėmimas yra negalimas. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje proceso stadijoje. Pagal LR 48 straipsnio 3 dalį procesinis teisių perėmėjas privalo pagrįsti savo dalyvavimą procese. Pasikeitus teisinio santykio šaliai, įvykus materialiųjų teisių perėmimui, tokio teisinio santykio subjektas, buvęs civilinio proceso šalimi, pasitraukia iš proceso, o jo procesinės teisės ir pareigos pereina jo materialiųjų subjektinių teisių perėmėjui, tačiau procesinių teisių perėmimas negalimas, kai neleidžiamas materialiųjų subjektinių teisių perėmimas. Procesinio teisių perėmimo pagrindai: 1. Procesinis teisių perėmimas pagal įstatymą – tai teisių perėmimas ex officio be šalių valios (pavyzdžiui, šalies mirtis, asmens paskelbimas mirusiu – LR CK 2.31 str., juridinio asmens pabaiga – LR CK 2.95 str. ir kt.); 2. Procesinis teisių perėmimas pagal sutartį tarp teisių perleidėjo ir perėmėjo – tai savanoriškas teisių perdavimas ir perėmimas (pavyzdžiui, reikalavimo perleidimas – LR CK 6.101 str.; skolos perkėlimas – LR CK 6.115 str. ir kt.). Procesinio teisių perėmimo pagrindinės taisyklės: 1. Procesinis teisių perėmimas galimas tiek ieškovo, tiek ir atsakovo pusėje, t. y. tiek įvykus materialiųjų teisių, tiek ir materialiųjų pareigų perėmimui. 2. Procesinis teisių perėmimas galimas bet kurioje civilinio proceso stadijoje. 3. Procesinio teisių perėmimo ribas apibrėžia materialiųjų subjektinių teisių perėmimo ribos. Jeigu ieškovas perleido pusę reikalavimo teisės, tai byloje bus du ieškovai, kiekvienas toje dalyje, kurioje turi reikalavimo teisę. 4. Pasitraukus iš proceso vienai šaliai, teisinas sustabdo bylą, kol paaiškės asmens materialiųjų teisių perėmėjas (LR CPK 163 str. 1 p.). Tačiau bylos sustabdymas nebūtinas tais atvejais, kai teisių perėmėjas yra žinomas iš karto arba apie jį bei jo valią įstoti į bylos nagrinėjimą galima sužinoti artimiausiu metu, pavyzdžiui, juridinio asmens reorganizavimo, pertvarkymo atvejais, reikalavimo ar skolos perleidimo atvejais ir t. t. 5. Teisių perėmėjas, įstodamas į procesą, turi pateikti įrodymus, patvirtinančius teisių perėmimą materialiojoje teisėje. 6. Ieškovo teisių perėmėjas gali atsisakyti įstoti į procesą, tokiu atveju tai prilyginama ieškinio atsisakymui ir byla nutraukiama. 7. Teisių perėmėjui visi veiksmai, atlikti procese iki jo įstojimo, yra privalomi taip pat, kaip būtų privalomi tam asmeniui, kurio vietoje jis įstojo.8. Kai kurios materialiosios teisės ar pareigos yra grynai asmeninės, tiesiogiai susijusios su teisės subjektu, todėl negali pereiti kitiems asmenims. Materialiųjų teisių, tiesiogiai susijusių su asmeniu, perėjimas kitiems asmenims negalimas, todėl negalimas ir procesinis teisių perėmimas, byla tokiais atvejais turi būti nutraukta (LR CPK 293 str. 7, 8 p.).

6. TRETIEJI IR KITI ASMENYS CIVILINIAME PROCESE

6.1. Tretieji asmenys civiliniame procese: samprata, bruožai, reikšmė

Samprata. Pagal LR CPK 37 straipsnio 2 dalį dalyvaujančiais byloje asmenimis laikomi: šalys; tretieji asmenys; asmenys, pareiškę ieškinį dėl viešo intereso gynimo (LR CPK 49 str.); pareiškėjai, suinteresuoti asmenys LR CPK 442 straipsnyje išvardytose bylose; kreditoriai ir skolininkai (LR CPK 431 str.); taip pat šių asmenų atstovai. Pažymėtina tai, kad išvardinti proceso dalyviai, priešingai nei kiti proceso dalyviai (liudytojai, vertėjai, ekspertai), turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Taigi, tretieji asmenys priskiriami prie proceso dalyvių, turinčių teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Trečiais asmenimis gali būti tiek juridiniai, tiek fiziniai asmenys, turintys civilinį procesinį veiksnumą.

Trečiajam asmeniui būdingi bendri bruožai: 1) trečiųjų asmenų institutas taikomas tik ginčo teisenoje; 2) trečiųjų asmenų instituto pagalba, asmenys turi galimybę jau prasidėjusiame procese apginti savo teises ar teisėtus interesus; 3) tretieji asmenys turi bendrąsias dalyvaujančių byloje asmenų teises ir pareigas;4) tretieji asmenys įstoja į jau prasidėjusį procesą.

Reikšmė. Trečiųjų asmenų instituto pagalba įgyvendinami koncentruotumo ir ekonomiškumo principai, t.y. išvengiama papildomo proceso dėl to paties ginčo dalyko.

6.2. Trečiųjų asmenų rūšys

Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi proceso dalyviai skirstomi: byloje dalyvaujantys asmenys, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi; Teisinis suinteresuotumas gali būti: 1) materialus, kai teismo sprendimas tiesiogiai gali įtakoti byloje dalyvaujančio asmens teisėms ir pareigoms (pvz.: šalys, tretieji asmenys); 2) procesinis, tai reiškia, kad priimtas sprendimas neveiks konkretaus žmogaus (pvz.: atstovo, valstybės ar savivaldybės institucijos duodančios išvadą byloje ir pan.).

Pagal suinteresuotumo bylos baigtimi laipsnį, tretieji asmenys skirstomi:

tretieji asmenys pareiškiantis savarankiškus reikalavimus; tretieji asmenys nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų.

6.2.1 Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, ypatumai

Trečiųjų asmenų, pareiškiančių savarankiškus reikalavimus, ypatumai: 1) tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, turi visas ieškovo teises ir pareigas, numatytas LR CPK 42 straipsnyje. 2) tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą iki baigiamųjų kalbų pradžios. Pažymėtina tai, kad tretysis asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimus įsitraukti į bylos nagrinėjimą gali tik savo iniciatyva. 3) teismo nutartis atsisakyti įtraukti asmenį į procesą trečiuoju asmeniu, pareiškiančiu savarankiškus reikalavimus, neskundžiama atskiruoju skundu (LR CPK 46 str.). Tokia įstatymo leidėjo valia lengvai paaiškinama, kadangi asmeniui neužkertamas kelias bendrais pagrindais kreiptis teismą dėl subjektinių teisių ar įstatymų saugomų interesų gynimo.

Esminiai skirtumai tarp trečio asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus ir ieškovo: 1) teisminį procesą inicijuoja ne tretysis asmuo, pareiškiantis savarankiškus reikalavimus, o ieškovas; 2) tretysis asmuo pareiškia reikalavimą jau prasidėjus civiliniam procesui.

6.2.2. Trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškus reikalavimus, ypatumai

1) tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą ieškovo arba atsakovo pusėje iki baigiamųjų kalbų pradžios. 2) tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, gali įstoti į bylą tik tuo atveju, jeigu bylos išsprendimas gali turėti įtakos jų teisėms arba pareigoms. Taigi, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, įtraukiami į procesą esant dviem aplinkybėms: esant jų ir ginčo šalių materialiniams santykiams ir esant materialiniam teisiniam suinteresuotumui bylos baigtimi. 3) tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, į bylos nagrinėjimą gali įstoti: savo iniciatyva; motyvuotų šalių (ieškovo ar atsakovo) prašymu; teismo iniciatyva. 4) tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, neturi teisės keisti ieškinio pagrindą ir dalyką, padidinti arba sumažinti ieškinio reikalavimus, atsisakyti ieškinio, pripažinti ieškinį arba sudaryti taikos sutartį, reikalauti, kad teismo sprendimas būtų priverstinai įvykdytas. 5) pareiškime dėl įstojimo į procesą trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, turi būti nurodytas kurios iš šalių pusėje siekiama įstoti. 6) tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, negali veikti procese prieš šalies, kurios pusėje jis dalyvauja, interesus.

6.4. Kiti proceso dalyviai, jų rūšys

Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi, civilinio procesinio teisinio santykio subjektai skirstomi į:

byloje dalyvaujančius asmenis, turinčius teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi; kitus proceso dalyvius, neturinčius teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi. Kiti proceso

dalyviai – t.y. įstatymų nustatyta tvarka procese dalyvaujantys asmenys, kurie teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi (LR CPK 61 str.).

Pagal atliekamą vaidmenį kiti proceso dalyviai skirstomi į dvi grupes:

teisiškai nesuinteresuoti bylos baigtimi ir civiliniame procese atliekantys tik pagalbinę funkciją (liudytojai, ekspertai, vertėjai, teismo posėdžių sekretorius).

pašaliniai asmenys, kurie neturi tiesioginio ryšio su nagrinėjama byla (asmenys, kuriuos teismas įpareigoja pateikti įrodymus, asmenys stebinti teismo procesą) [1] .

Pašalinių asmenų teisės ir pareigos:

teismui pareikalavus, pateikti rašytinius ar daiktinius įrodymus; viešą teismo posėdį turi teisę stebėti tik 16 metų sulaukę asmenys;

asmenys stebintys teismo posėdžio eigą privalo laikytis teismo posėdžio tvarkos.

7. VIEŠOJO INTERESO GYNIMAS CIVILINIAME PROCESE

7.1. Prokuroro, valstybės ir savivaldybių institucijų bei fizinių asmenų, ginančių viešąjį interesą, dalyvavimo civiliniame procese pagrindai, tikslas ir formos

Viešasis interesas – tai objektyviai egzistuojantys teisės saugomi ir ginami visuomenės ir jos atskirų grupių bendri neindividualizuoti (nepriklausantys konkretiems asmenims) socialiniai poreikiai, kuriuos nulemia visuotinai reikšmingi stabilumo ir pozityvių pokyčių visuomenėje (bendrosios gerovės) siekiai. Viešojo intereso subjektai – visuomenė ir jos socialinės grupės. Viešojo intereso dalykas – visuotinė visuomenės gerovė. Viešasis interesas yra savarankiškas teisminės gynybos ir teisinės apsaugos dalykas.

Civilinio proceso įstatymas numato šias viešojo intereso gynimo civilinio proceso tvarka formas:

1. LR CPK 5 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. Šią nuostatą detalizuoja LR CPK 49 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad įstatymų numatytais atvejais pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti gali:

prokuroras; valstybės ir savivaldybių institucijos; kiti asmenys.

Jeigu pareikštas ieškinys viešajam interesui apginti yra susijęs su fizinių ar juridinių asmenų teisėmis, šie asmenys jų pačių arba asmens, pareiškusio ieškinį šio straipsnio nustatyta tvarka, prašymu arba teismo iniciatyva įtraukiami dalyvauti procese trečiaisiais asmenimis, nepareiškiančiais savarankiškų reikalavimų, arba bendraieškiais (LR CPK 49 straipsnio 3 dalis).

LR CPK 50 straipsnio 1 dalis nustato, kad prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, pareiškę ieškinį viešajam interesui apginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, išskyrus atvejus, kai kiti įstatymai nustato kitaip.

2. Generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, siekdamas apginti viešąjį interesą (LR CPK 365 straipsnio 2 dalis)

3. Valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali būti teismo įtraukiamos proceso dalyviais arba įstoti į procesą savo iniciatyva, kad duotų išvadą byloje, siekdamos įvykdyti jiems pavestas pareigas, jeigu tai yra susiję su viešojo intereso gynimu (LR CPK 49 straipsnio 2 dalis).

LR CPK 50 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios procese išvadai duoti, turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, dalyvauti įrodymų tyrime, pateikti prašymus.

4. LR CPK 49 straipsnio 5 dalyje numatyta, jog viešajam interesui apginti gali būti pareiškiamas grupės ieškinys.

7.2. Prokuroro dalyvavimas civiliniame procese

Prokuratūros įstatyme numatyta, kad prokuratūra įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka gina viešąjį interesą (Prokuratūros įstatymo 2 str. 2 d. 7 p.). Prokurorai, turėdami pagrindą manyti, kad pažeisti teisės aktų reikalavimai, gindami viešąjį interesą turi įgaliojimus, išdėstytus Prokuratūros įstatyme. Teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos reglamentuojančio LR CPK 5 straipsnio 3 dalis numato, kad įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija. LR CPK 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog įstatymų numatytais atvejais pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti gali prokuroras. Pagal LR CPK 365 straipsnio 2 dalį generalinis prokuroras turi teisę paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje, siekdamas apginti viešąjį interesą. Iš to seka išvada, kad civiliniame procese yra įtvirtintos dvi prokuroro dalyvavimo civiliniame procese, ginant viešąjį interesą, formos. Prokuroras įstatymų numatytais atvejais gali pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti: 1) pagal LR CPK 49 straipsnį byloje ieškovas visada yra pats prokuroras, pareiškęs ieškinį, o ne asmuo, kurio interesais ieškinys pareikštas, nes ieškinys yra pareiškiamas viešojo intereso gynimo tikslais (LR CPK 41 str. 2 d.);

2) ieškinio dalykas tokiame prokuroro ieškinyje yra reikalavimas apginti ne tik konkretaus asmens teises ar teisėtus interesus, bet ir viešąjį interesą, arba tik viešąjį interesą. Pareikšti teisme ieškinį viešajam interesui ginti prokuroras turi teisę tik tais atvejais, kai tokia teisė tiesiogiai nurodyta įstatyme, numatant arba konkrečią kategoriją bylų, kuriose galimas ieškinys viešajam interesui apginti (pavyzdžiui, LR CK 3.38, 3.39 straipsniai), arba įtvirtinant bendro pobūdžio prokuroro teisę reikšti ieškinius viešajam interesui ginti tam tikroje teisinių santykių srityje (pavyzdžiui, LR CK 3.163 straipsnis). Taigi realiai prokuroro įgaliojimai reiškiant ieškinius civilinio proceso tvarka yra riboti. Įstatymas abstrakčios prokuroro teisės ginti viešąjį interesą visų kategorijų bylose nenumato, o tokią galimybę prokurorui suteikia tik bylose, kai tai tiesiogiai numatyta įstatyme. Prokuroro ieškiniui, pareiškiamam ginčo teisenos tvarka, keliami bendrieji formos ir turinio reikalavimai, šiems procesiniams dokumentams nustatyti civilinio proceso įstatyme (LR CPK 111, 113, 114, 135 ir kiti straipsniai). Tačiau atsižvelgiant į prokuroro reiškiamo ieškinio ypatingą tikslą, jo procesinę padėtį, prokuroro ieškiniui būdingi ir tam tikri ypatumai.

Galima būtų nurodyti šiuos prokuroro ieškinio viešajam interesui ginti ypatumus:

1) pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti prokuroras gali tik įstatymų numatytais atvejais (LR CPK 49 straipsnio 1 dalis). LR CPK formuluotė „įstatymų numatytais atvejais" teismų praktikoje aiškinama plačiau; 2) pagal LR CPK 41 straipsnio 2 dalį pareiškus ieškinį viešajam interesui ginti ieškovas byloje yra ieškinį pareiškęs prokuroras. Nors prokuroras neturi materialiojo teisinio intereso ir dėl to materialiąja teisine prasme negali būti šalimi, tačiau šalimi jis gali būti ir yra procesine teisine (formaliąja) prasme. Todėl prokuroras, pareiškęs ieškinį viešajam interesui ginti, turi visas ieškovo procesines teises ir pareigas, numatytas LR CPK 42 straipsnyje, taip pat susijusias su disponavimu ginčo objektu (pavyzdžiui, gali atsisakyti ieškinio, sudaryti taikos sutartį, reikalauti vykdyti teismo sprendimą ir pan. - LR CPK 42 straipsnis, 50 straipsnio 1 dalis). Tačiau prokurorą nuo kitų ieškovų skiria tai, kad jo atžvilgiu negali būti pareikštas priešieškinis. Priešieškinį galima pareikšti, kai byloje pagal prokuroro ieškinį viešajam interesui ginti bendraieškiu įstoja asmuo, kurio teises ir pareigas liečia pareikštas ieškinys;3) jei prokurorui pareiškus ieškinį viešajam interesui ginti byloje priimtas sprendimas gali turėti įtakos konkrečių fizinių ar juridinių asmenų teisėms ar pareigoms (pavyzdžiui, liečia vaiko interesus, valstybės interesus ar įmonės, kurioje valstybė yra dalyvis, interesus, neveiksnaus asmens interesus ir t. t.), šie asmenys įtraukiami dalyvauti byloje bendrininkais (bendraieškiais) arba trečiaisiais asmenimis be savarankiškų reikalavimų. Dalyvauti tokioje byloje šie asmenys gali būti įtraukiami jų pačių prašymu, ieškinį pareiškusio prokuroro prašymu arba teismo iniciatyva;4) remiantis LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, prokuroras už ieškinį viešajam interesui ginti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio – toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį interesą; tai taip pat reiškia, kad prokuroro ieškinį atmetus bylinėjimosi išlaidos atsakovui turi būti priteisiamos ne iš ieškinį pareiškusio prokuroro (ar prokuratūros, kurioje jis dirba), bet iš valstybės, kadangi pareikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti prokuroras veikia kaip valstybės įgaliotas pareigūnas;5) tam tikrų ypatumų turi ieškinio viešajam interesui ginti turinys – šiuose ieškiniuose prokuroras, be bendrųjų reikalavimų ieškinio turiniui, turi nurodyti įstatymą, kuriuo remiantis jam suteikta teisė pareikšti ieškinį. Jeigu įstatymas nustato bendro pobūdžio prokuroro teisę pareikšti ieškinį, ieškinyje būtina nurodyti, kuo pasireiškia byloje viešasis interesas. Ieškinyje viešajam interesui ginti prokuroras turi nurodyti ne tik faktinį, bet ir teisinį ieškinio pagrindą. Generalinis prokuroras gali pateikti prašymą dėl proceso išnagrinėtoje civilinėje byloje atnaujinimo, kai to reikalauja viešasis interesas. Prokuroras gali ginti viešąjį interesą ne tik pareikšdamas ieškinį teismui, bet ir paduodamas prašymą dėl proceso atnaujinimo bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo sprendimu ar nutartimi (LR CPK 365 straipsnio 2 dalis). Tokia teisė suteikta tik generaliniam prokurorui ir tik dėl viešojo intereso apsaugos. Generalinis prokuroras įstatymo jam suteiktą teisę gali įgyvendinti esant dviem būtinoms sąlygoms:

1) jei įsiteisėjus teismo sprendimui byloje atsiranda ar paaiškėja aplinkybės, sudarančios LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 1-9 punktuose nurodytą pagrindą atnaujinti procesą;2) jei prašymu atnaujinti procesą siekiama apginti viešąjį interesą.

7.3. Valstybės ar savivaldybių institucijų bei kitų asmenų, ginančių viešąjį interesą, dalyvavimas civiliniame procese

Valstybės ar savivaldybių institucijų bei kitų asmenų teisė pareikšti ieškinį viešajam interesui ginti taip pat yra dispozityvumo principo išimtis, siekiant to paties tikslo - viešojo intereso apsaugos. Taigi, kaip ir prokuroro dalyvavimas civiliniame procese, tai yra viena iš viešojo intereso apsaugos formų. Kadangi tai yra dispozityvumo principo išimtis, tam tikros institucijos ir fiziniai asmenys gali kreiptis į teismą turėdamos tikslą ginti viešąjį interesą tik specialiai įstatymo numatytais atvejais (LR CPK 49 straipsnio 1 dalis). Lietuvoje pagal galiojančius teisės aktus įgaliojimus ginti viešąjį interesą civilinio proceso tvarka turi šios valstybės bei savivaldybių institucijos bei kiti asmenys: Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija, Autorių teisių ir gretutinių teisių kolektyvinio administravimo asociacijos, savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos, Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Draudimo priežiūros komisija, Lietuvos geologijos tarnyba, valstybinė aplinkos apsaugos inspekcija, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos ministerija, Vyriausioji tarnybinės etikos komisija, Žurnalistų etikos inspektorius, profesinės sąjungos, valstybės įmonė Valstybės turto fondas, visuomeninės vartotojų organizacijos, Nacionalinė vartotojų teisių apsaugos taryba, Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba ir kt. Tam tikrais atvejais valstybės ar savivaldybių institucijos turi ne tik teisę, bet ir pareigą kreiptis su pareiškimu kitų asmenų teisėms apginti. Pavyzdžiui, vaikų teisių apsaugos, globos ir rūpybos institucijos turi ginti nepilnamečių, neveiksnių ar reikalingų rūpybos veiksnių asmenų teises ir interesus (LR CK 3.5 straipsnio 4 dalis, 3.241, 3.250, 3.266, 3.277 straipsniai ir kt.). Todėl turėdamos informacijos apie šių asmenų teisių pažeidimą ar jų interesams iškilusią grėsmę nurodytos institucijos, atlikdamos savo tiesiogines funkcijas, privalo pareikšti ieškinius ar pareiškimus ypatingąja teisena viešajam interesui apginti.

Valstybės ir savivaldybių institucijos bei kiti asmenys, kreipdamiesi į teismą su ieškiniu dėl viešojo intereso gynimo, turi laikytis visų LR CPK reikalavimų, nustatytų ieškiniui pareikšti, išskyrus pareigą mokėti žyminį mokestį toje bylos dalyje, kurioje siekiama apginti viešąjį, valstybės ar savivaldybės interesą (LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Tačiau, skirtingai nei prokuroro ieškinio, pareiškiamo viešajam interesui ginti, atveju, plečiamai aiškinti valstybės ir savivaldybių institucijų bei kitų asmenų įgaliojimus reikšti ieškinius viešajam interesui apginti nėra teisinio pagrindo. Prokuroro bendro pobūdžio pareiga imtis aktyvių teisinių veiksmų viešajam interesui ginti, nustačius tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams, įtvirtinta Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punkte. Tuo tarpu kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms įgaliojimai ginti viešąjį interesą suteikti tik konkrečiose jų kompetencijai priskirtose veiklos srityse atliekant tarnybines funkcijas. Dar kitiems asmenims tokie įgaliojimai suteikti dėl jų ypatingos teisinės padėties asmenų, su kurių teisėmis bei interesais susiję reiškiami ieškiniai (pareiškimai) viešajam interesui ginti, atžvilgiu (pavyzdžiui, pilnamečiai vaikai, tėvai, sutuoktinis, globėjas, rūpintojas, suinteresuotieji asmenys ir kt). Taigi valstybės ir savivaldybių institucijos ir kiti asmenys gali kreiptis į teismą apginti viešąjį interesą tik specialiai įstatymo numatytais atvejais (LR CPK 49 straipsnio 1 dalis). Todėl šių asmenų ieškinyje (pareiškime) būtina teisiškai pagrįsti viešojo intereso egzistavimą byloje ir besikreipiančio asmens teisę kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.

Valstybės, savivaldybių, visuomeninių institucijų ir kitų asmenų ieškiniams (pareiškimams ypatingojoje teisenoje), pareikštiems viešajam interesui ginti, būdingi ir visi tie patys ypatumai, kaip ir anksčiau nurodytiems prokuroro ieškiniams bei pareiškimams (LR CPK 41, 42, 49,

111,113,114, 135, 443 straipsniai). Pavyzdžiui, valstybės, savivaldybių institucijos ar kitų asmenų ieškinį, pareikštą viešajam interesui ginti, atmetus bylinėjimosi išlaidos atsakovui priteisiamos ne iš ieškinį pareiškusios institucijos ar asmens, bet iš valstybės, kadangi pareikšdamas ieškinį viešajam interesui ginti ieškovas veikia kaip valstybės įgaliotas asmuo.

7.4. Valstybės ir savivaldybių institucijų įtraukimas arba jų įstojimas į procesą duoti išvadą byloje

LR CPK numato, kad valstybės ir savivaldybių institucijos gali dalyvauti procese ne tik pareikšdamos ieškinį, bet ir pateikdamos išvadą byloje, siekdamos įvykdyti joms pavestas pareigas, jeigu tai susiję su viešojo intereso gynimu (LR CPK 49 straipsnio 2 dalis). Visuomeninės organizacijos ir kiti fiziniai bei juridiniai asmenys teisės tokiu būdu dalyvauti procese neturi.

Tokia valstybės ir savivaldybių institucijų teisė susijusi su joms priskirtų funkcijų atlikimu. Jei šios institucijos tokios teisės neturėtų, jos negalėtų atlikti visų savo funkcijų. Išvados pateikimas yra viena iš jų kompetencijos įgyvendinimo priemonių. Pavyzdžiui, bylose dėl tėvų valdžios apribojimo ar vaiko gyvenamosios vietos nustatymo išvadą teismui apie tai, koks teismo sprendimas labiausiai atitinka vaiko interesus, pateikia vaiko teisių apsaugos institucijos. Išvada teismui padeda ne tik nustatyti faktines bylos aplinkybes, bet ir teisingiau ir operatyviau išspręsti bylą. Valstybės institucija gali pateikti išvadą byloje tik tuo atveju, jei tokia teisė tiesiogiai numatyta įstatyme. Valstybės ar savivaldybių institucijos, atlikdamos joms įstatymo priskirtas tarnybines funkcijas, iš to paties teisinio santykio kilusiam viešajam interesui apginti gali taikyti dvi skirtingas procesines formas – pareikšti ieškinį (pareiškimą) viešajam interesui ginti arba įstoti į kito asmens pradėtą bylą ir pateikti išvadą byloje. Jeigu tam tikros valstybės ir savivaldybių institucijos įstatymų numatytais atvejais gali pareikšti ieškinį (pareiškimą) viešajam interesui ginti ir kartu turi įgaliojimus pateikti išvadą tokio pobūdžio bylose, jos turi būti įtrauktos dalyvauti bylos nagrinėjime ir pateikti išvadą tik tada, kai ieškinį (pareiškimą) pareiškė ne šios institucijos, bet kiti asmenys. Tuo tarpu jeigu šios institucijos pačios inicijavo bylos iškėlimą, tai institucijos teisiškai pagrįsta pozicija turi būti išdėstyta ieškinyje ar pareiškime, kas prilygsta ir įstatymo reikalaujamai atitinkamos valstybės ar savivaldybių institucijos išvadai konkrečiu klausimu.

Valstybės ir savivaldybių institucijos gali įstoti į procesą išvadai pateikti tiek savo, tiek teismo iniciatyva (LR CPK 49 straipsnio 2 dalis). Dėl šių institucijų procesinės padėties egzistuoja dvi nuomonės. Dalyvaudamos procese išvadai byloje nagrinėjamu klausimu pateikti, valstybės ir savivaldybių institucijos suinteresuotos bylos baigtimi procesine teisine prasme, nes turi siekti, kad teismo sprendimas atitiktų jų tarnybinius interesus. Todėl šios institucijos pripažintinos dalyvaujančiais byloje asmenimis, bet ne kitais proceso dalyviais, nors nei prie vienų, nei prie kitų asmenų grupės LR CPK jie nepriskirti (žr. LR CPK 37 ir 61 straipsnius). Nurodytos institucijos turi ir teisinį tarnybinį suinteresuotumą, nes jos siekia teisinio proceso rezultato, atitinkančio jų tarnybinius interesus.

Kita vertus, egzistuoja ir kita nuomonė: šios institucijos priskirtinos prie kitų proceso dalyvių, nes jų paskirtis yra duoti objektyvią ir nešališką išvadą byloje ir jos negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, o jų interesas esąs tik tarnybinio pobūdžio.

Tarnybinis suinteresuotumas bylos baigtimi padeda atskirti valstybės ar savivaldybių institucijas, pavyzdžiui, nuo ekspertų, nes ekspertas nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi ir negali įstoti į bylą savo iniciatyva. Be to, ekspertizės skyrimo tvarka ir minėtų institucijų įstojimo į bylą procedūra, eksperto teisės ir pareigos civiliniame procese skiriasi nuo nurodytų institucijų

procesinės padėties (ekspertas nėra dalyvaujantis byloje asmuo ir priskiriamas prie kitų proceso dalyvių).

Teismų praktikoje sudėtinga atriboti valstybės institucijų dalyvavimą procese, pateikiant išvadą byloje, nuo jų dalyvavimo byloje kaip trečiųjų asmenų, nepareiškiančių savarankiškų reikalavimų, arba nuo suinteresuotų asmenų ypatingojoje teisenoje.

Atriboti reikėtų pagal valstybės institucijos suinteresuotumo bylos baigtimi pobūdį ir jos santykius su ginčo šalimis:

jeigu valstybės ar savivaldybių institucijos suinteresuotumas bylos baigtimi tik tarnybinis ir jos dalyvauja procese tik savo funkcijoms įgyvendinti, jei šios institucijos jokie materialieji teisiniai santykiai su šalimis nesieja ir būsimasis teismo sprendimas jokios įtakos jos materialiosioms teisėms ir pareigoms neturės, tai institucija turi dalyvauti byloje išvadai pateikti;

jei valstybės ar savivaldybių instituciją su kuria nors bylos šalimi sieja materialieji teisiniai santykiai ir jei jos materialiosioms teisėms ir pareigoms turės įtakos teismo sprendimas (pavyzdžiui, šalis teismo sprendimo pagrindu įgis teisę pareikšti regresinį ieškinį valstybės institucijai ir pan.), tai ši institucija turi dalyvauti procese kaip tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų.

Valstybės ar savivaldybių institucijos į procesą įtraukiamos arba įstoja antrojoje arba trečiojoje civilinio proceso stadijose. Tačiau kai kuriais atvejais šių institucijų dalyvavimas galimas ir kitose stadijose, pavyzdžiui, vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo vienam iš tėvų ar globos ir rūpybos organui (LR CPK 764 straipsnio 1 dalis).

Išvadą valstybės institucija išdėsto raštu, ją pasirašo institucijos vadovas. Valstybės institucijos išvada laikoma rašytiniu įrodymu byloje (LR CPK 197 straipsnis). Bylos nagrinėjime dalyvauja institucijos atstovas, jis po įrodymų ištyrimo balsu perskaito išvadą, atsako į teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų klausimus dėl išvados, ją paaiškina. Šios institucijos baigiamosiose kalbose nedalyvauja.

Pagal LR CPK 50 straipsnio 2 dalį valstybės ir savivaldybių institucijos, dalyvaujančios civiliniame procese išvadai duoti, turi šias procesines teises:

1) susipažinti su bylos medžiaga;2) duoti paaiškinimus;3) teikti įrodymus;4) dalyvauti įrodymų tyrime;5) pateikti prašymus.

8. ATSTOVAVIMAS CIVILINIAME PROCESE

Šioje temoje bus analizuojami atstovavimo civiliniame procese tikslas ir reikšmė, samprata, atstovavimo civiliniame procese skirtumai nuo atstovavimo materialinėje teisėje, pateikiamos dažniausiai civilinio proceso teisės doktrinoje sutinkamos atstovavimo civiliniame procese klasifikacijos, aptariama kuratoriaus teisinė padėtis civiliniame procese ir jo paskyrimo atvejai, atstovo įgalinimų apimtis ir jų įforminimas, išskiriami asmenys negalintys būti atstovais civiliniame procese.

8.1. Atstovavimo civiliniame procese tikslas ir reikšmė

Lietuvos civiliniame procese atstovavimas civilinėse bylose nėra privalomas. LR CPK 51 str. nurodoma, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus. Paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą. Natūralu, kad vesti bylą

pačiam yra žymiai ekonomiškiau, nei samdyti dažnai brangiai apmokamą atstovą. Tačiau toli gražu ne visi mūsų visuomenės nariai dėl įvairių aplinkybių gali savarankiškai vesti bylą. Mokslininkai savo darbuose pateikia įvairiausių pavyzdžių, kuomet asmenims yra reikalingas atstovavimas[1]. Apibendrinus jų išsakytas mintis, išvardinsime dažniausiai nurodomas faktines aplinkybes, dėl kurių atsiranda neprivalomojo atstovavimo poreikis.

1. Sudėtingėjant teisinei sistemai, atsiranda vis naujos teisinės kategorijos, sparčiai didėja teisės aktų kiekis, kas reikalauja specializacijos net tarp teisininkų, nekalbant jau apie asmenis, neturinčius teisinio išsilavinimo. Juridinis neišprusimas, t.y. nežinojimas savo teisių ir pareigų, nemokėjimas surašyti procesinių dokumentų, surinkti reikiamų įrodymų, pagaliau nesugebėjimas tiksliai, nuosekliai ir logiškai išdėstyti savo minčių teismo posėdyje, galėtų būti laikomas atstovavimo būtinumo prielaida. Minėtai kategorijai asmenų procesinis atstovavimas - vienintelis būdas tinkamai įgyvendinti savo procesines teises ir pareigas.

2. Liga, laisvės atėmimo bausmės atlikimas įkalinimo vietoje, tarnyba kariuomenėje, gyvenimas toli nuo nagrinėjančio bylą teismo, pavyzdžiui, kitame mieste ar net kitoje valstybėje, dėl ko asmens asmeninis atvykimas būtų susijęs su nemažomis išlaidomis, atostogos, komandiruotė, negalėjimas atsitraukti nuo tiesioginio darbo ar užsiėmimo, nenoras susitikti su atsakovu ir panašios priežastys taip pat parodo atstovavimo civiliniame procese instituto svarbą.

3. Juridiniai asmenys procese veikia per savo organus ir dalyvius, tačiau kolegialiam organui labai nepatogu tiesiogiai dalyvauti teisme, nes tai susiję su keleto ar net daugiau asmenų atvykimu į teismo posėdį. Juridinio asmens vadovas taip pat ne visuomet gali palikti bendrovę ir atsitraukti nuo darbo, todėl šioje srityje svarbią reikšmę įgyja atstovavimo institutas.

4. Asmenims, nežinantiems valstybinės kalbos (pavyzdžiui, užsienio piliečiams, nors jiems ir garantuojamos vertėjo paslaugos teismo posėdžio metu) taip pat būtų sunku išsiversti be kvalifikuotos atstovo pagalbos.

5. Kai kurios bylos (ypač kylančios iš šeimos teisinių santykių) yra susijusios su sunkiais emociniais išgyvenimais, kurie kartais labai trukdo išreikšti savo poziciją civiliniame procese. Šalių emocinė būklė kartais būna tokia, kad objektyviai teismui atskleisti visas aplinkybes, tampa iš viso neįmanoma.

Atstovavimo neprivalomumo nuostata nėra absoliuti, nes analizuojant įstatymus, atrandamos ir šios taisyklės išimtys, t.y. kai kuriais atvejais atstovavimas civilinėje byloje yra būtinas dėl to, kad fiziniai asmenys negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ir pareigų dėl procesinio veiksnumo trūkumo. Pavyzdžiui, neveiksnių, ribotai veiksnių asmenų interesus teisme gina jų įstatyminiai atstovai – tėvai (įtėviai), globėjai, rūpintojai. Įsigaliojus naujiesiems LR CK ir LR CPK, atsirado keletas atvejų, kuomet visiškai veiksnus asmuo, norėdamas įgyvendinti savo procesines teises ir pareigas, yra priverstas naudotis atstovo paslaugomis, nes asmeninis procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimas pagal įstatymą nėra galimas, o procesiniai veiksmai atlikti pažeidžiant šią nuostatą, laikomi atliktais netinkamai ir jokios teisinės reikšmės neturi. Kalba eina apie naują Lietuvos civilinio proceso teisėje būtinojo advokato dalyvavimo civilinėje byloje institutą.

Teisės į tinkamą teismo procesą principas reikalauja, kad valstybė, garantuodama teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, kartu užtikrintų, kad teismo procesas vyktų sąžiningai, operatyviai, kvalifikuotai, kad būtų gerbiamos šalių teisės, o bylą nagrinėtų nešališkas ir neutralus teisėjas[2]. Viena svarbiausių minėto principo turinio nuostatų yra ta, kad šalims turi būti sudaryta galimybė vesti bylą per atstovą. Taigi, atstovavimo reikalingumas susijęs su viešuoju interesu, kurio ištakos civiliniame procese glūdi reikalavime užtikrinti faktinį šalių lygiateisiškumą teisminio

nagrinėjimo metu. Profesionalių atstovo paslaugų dėka, šaliai atsiranda galimybė išvengti tų pasekmių, kurias sukeltų jos teisinių žinių trūkumas. Advokatai, teikdami teisines paslaugas ne tik padeda asmenims įgyvendinti jų teises teismo ir priešingos šalies akivaizdoje, bet ir, įgyvendinant kooperacijos principą, padeda teismui išvengti galimų klaidų vykdant teisingumą civilinėse bylose.

Akivaizdi profesionalaus atstovavimo svarba įpareigoja valstybę ne tik įtvirtinti deklaratyvią atstovavimo galimybę, bet ir nustatyti efektyvų šios galimybės įgyvendinimo mechanizmą. Visiškai teisus V. Nekrošius teigdamas, kad procesinis atstovavimas - tai priemonė, praplečianti teisės subjektų galimybes, užtikrinanti jų teisių ir pareigų gyvybingumą ir realumą. Nuo atstovo turimų teisinių žinių, teisinės jo kvalifikacijos priklauso ne tik proceso sėkmė, bet ir galimybė tinkamai įgyvendinti civiliniam procesui keliamus tikslus – iš jų ir koncentruotumo principą[3]. Bylos vedimas dalyvaujant atstovams profesionalams be abejonės yra svarbi proceso pagreitinimo garantija.

Atstovavimas yra svarbus ne tik koncentruotumo principo, bet ir rungtyniškumo bei dispozityvumo principų įgyvendinimui. Civilinis procesas nėra statiškas, nes neužtenka šaliai vien išdėstyti teisme savo tiesą. Rungtyniškumo principas verčia šalį dinamiškai disponuoti turima procesine medžiaga, reaguojant į kitos šalies kontrargumentus. Šalis turi ne tik išsakyti savo poziciją, bet tai padaryti įtikinamu būdu. Bylos eigos vertinimas bei teisių gynimo metodų kaita nėra lengva net patyrusiam teisininkui, todėl atstovavimo reikšmė įgyvendinant rungtyniškumo principą taip pat akivaizdi. Dispozityvumo principas teigia, kad šalys gali laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Tam, kad galėtų laisvai disponuoti savo teisėmis šalis visų pirma turi jas žinoti, mokėti pritaikyti konkrečios civilinės bylos atveju, o tai dažnai asmenims yra pakankamai sunki užduotis.

Atstovavimo institute taip pat atsispindi civilinio proceso teisinė kultūra, kuri priklauso nuo socialinių, politinių ir ekonominių veiksnių. Šie veiksniai lemia skirtingų atstovavimo sistemų susiformavimą įvairiose valstybėse. Teisinės kultūros kategorija įtraukiama į teisinę apyvartą tam, kad ja remiantis būtų galima įvertinti pavienio asmens ir visos visuomenės pasiektą gebėjimą gyventi pagal teisės reikalavimus[4]. Naudojimasis atstovavimo instituto teikiamomis galimybėmis neabejotinai didina tiek pavienių asmenų, tiek ir visos visuomenės teisinę kultūrą.

Atstovavimo civiliniame procese konkretus tikslas, mūsų nuomone, turėtų būti formuluojamas, atsižvelgiant į prieš aptartą atstovavimo civiliniame procese reikšmę. Taigi, atstovavimo civiliniame procese tikslas – teikti asmenims kvalifikuotas teisines paslaugas ar teisinę pagalbą ir tuo pačiu padėti teismui tinkamai įgyvendinti teisingumą civilinėse bylose.

8.2. Atstovavimo civiliniame procese samprata

Atstovavimo civiliniame procese sampratos analizę tikslinga pradėti nuo sąvokos „atstovavimas“ bendrinės reikšmės išsiaiškinimo, išskiriant būdingus bruožus ir požymius. Bendrinėje kalboje sąvoka „atstovauti“ reiškia „veikti kieno vardu, įgaliojimu“, o sąvoka „atstovas“ apibrėžiama kaip „asmuo, atstovaujantis kieno nors interesams, veikiantis kieno vardu“[1]. Rusijos didžiajame teisinių terminų žodyne atstovavimas apibūdinamas kaip teisinis santykis, kurio pasekoje vienas asmuo gali atlikti teisinius veiksmus kito asmens vardu[2]. Lenkijos teisės enciklopedijoje atstovavimas apibrėžiamas kaip įgalinimas veikti svetimo vardu, kuomet atstovo atlikti teisiniai veiksmai sukelia teisines pasekmes tiesiogiai atstovaujamajam[3]. Oksfordo teisės žodyne atstovavimas suprantamas kaip buvimo atstovaujamu būsena, kai atstovas veikia atstovaujamojo vardu (the state of being represented by an agent acting on behalf of his principal)[4]. Black‘o teisės žodyne atstovavimas suprantamas kaip veikimas kito asmens vardu, pavyzdžiui, kai teisininkas veikia kliento vardu[5].

Iš šių pateiktų atstovavimo apibrėžimų galime išskirti keletą svarbiausių atstovavimo požymių:

1. Atstovas visuomet veikia kito asmens - atstovaujamojo vardu. Šis reikalavimas reiškia, kad procesinių veiksmų pasekmės turi liesti ne procesinio atstovo, kaip subjekto, realizuojančio tuos veiksmus, teisinius interesus, bet procesinės šalies interesus.

2. Kitas požymis susijęs su tuo, kad veikimas svetimo vardu visuomet turi būti aiškus, o ne abejotinas, t.y. atstovas turi turėti įrodymus, kad neveikia savo interesais, o tik trečiojo asmens labui[6]. Asmuo, kuris ruošiasi veikti už procesinę šalį, privalo legitimuotis teismo ir priešingos šalies akivaizdoje. Legitimuodamasis (pateikdamas teisinių paslaugų teikimo sutartį ar įgaliojimą) atstovas apibrėžia savo statusą civiliniame procese ir įrodo, kad gali atlikti procesinius veiksmus šalies vardu. Tam, kad galima būtų veikti civiliniame procese svetimu vardu, svarbi yra ne tik legitimacija, bet ir nurodymas asmens, kurio vardu bus atliekami procesiniai veiksmai. Subjekto, kurio vardu bus veikiama, nustatymas reikšmingas tuo, kad leidžia atriboti atstovo ir šalies, kurios vardu bus veikiama, interesus.

3. Svarbiu atstovavimo civiliniame procese požymiu laikytinas jo rezultatas – teisinių pasekmių svetimoje teisinėje sferoje sukūrimas. Teisinių veiksmų pasekmės visuomet atsiranda teisinėje sferoje to subjekto, kuris jas sukelia, o pasekmių sukūrimas svetimoje teisinėje sferoje galimas tik atstovavimo instituto pagalba. Veikimas svetimoje teisinėje sferoje sukelia tokias pačias teisines pasekmes, kurias sukeltų pačios šalies procesiniai veiksmai, jei ji pati juos atliktų. Asmens veikimas svetimu vardu civiliniame procese sukuria teisinį santykį tarp procesinės šalies, kurios vardu asmuo veikia, ir teismo bei priešingos šalies. Procesiniai veiksmai, atlikti civilinio proceso metu per asmenį, veikiantį procesinės šalies vardu, sukuria betarpiškas pasekmes tai proceso šaliai, tik jei atstovas yra šalies įgalintas veikti jos vardu. Tik įgalinimas susieja procesinės šalies teisinę sferą ir procesinių veiksmų, atliktų trečiojo asmens jos vardu, sukeltas pasekmes.

Analizuojant procesinio atstovavimo sampratą, svarbūs yra civilinės teisės mokslo laimėjimai atstovavimo instituto analizės srityje. Civilinės teisės doktrinoje atstovo ir atstovaujamojo valios išreiškimo ir veikimo svetimu vardu klausimais yra išskiriamos trys teorijos. Neginčytina yra tai, kad procesinis atstovavimas yra kilęs ir glaudžiai susijęs su bendruoju civiliniu atstovavimu, todėl civilinės teisės moksle išdėstytos teorijos iš dalies gali būti pritaikytos ir civiliniam procesui.

Pati seniausia yra fikcijos teorija, pagal kurią asmeniu atliekančiu teisinius veiksmus yra laikomas ne atstovas, o atstovaujamasis. Pasak šios teorijos šalininkų, atstovo veikla vertintina kaip atstovaujamojo veikla ir būtent dėl to teisinės pasekmės kyla ne atstovo, o atstovaujamojo teisinėje sferoje. Šį požiūrį lėmė to meto supratimas, kad teisinio veiksmo negalima atlikti svetimo vardu. Fikcijos teorijai pradžią davė postglosatoriaus Balduso de Ubaldis doktrina. Jis pirmasis nurodė, kad žiūrint iš teisės pozicijų, atstovo veikimas yra tolygus pačio atstovaujamojo veikimui (fingitur dominus eadem persona cum suo procuratore)[7]. Šiam požiūriui taip pat pritarė ir XIII a. anglų teisininkas Bracktonas. XIX a. fikcijos teoriją naujai suformulavo K. Savigny, plėtojo A. Windscheidas[8]. Ilgą laiką fikcijos teorija buvo vyraujančia civilinėje teisėje.

R. Iheringas pirmasis sukritikavo fikcijos teoriją. Jis teigė, kad ne pats atstovaujamasis išreiškia savo valią, o atstovas atstovaujamojo vardu. R. Iheringas pastebėjo, kad atstovavimo metu įvyksta atitinkamas veikimo pasekmių atotrūkis nuo tą veikimą vykdančio subjekto. Veikiančiuoju subjektu yra laikomas atstovas, tuo tarpu to veikimo pasekmės kyla kito asmens, atstovaujamojo, teisinėje sferoje[9]. Šis R. Iheringo požiūris tapo reprezentavimo (reprezentacinės) teorijos pagrindu. Pažymėtina, kad reprezentavimo teorija ir šiandien yra

vyraujanti civilinės teisės doktrinoje. Pagal reprezentavimo teoriją, atstovavimo atveju atstovas yra subjektas išreiškiantis savo valią ir atliekantis procesinius veiksmus, kurie sukelia teisines pasekmes atstovaujamojo teisinėje sferoje. Atstovo valia ir žinios nulemia atliktų veiksmų teisines pasekmes. Su atstovaujamojo valia susijusi tik atstovui suteiktų įgalinimų apimtis, o atlikdamas teisinius veiksmus atstovas veikia savarankiškai. Reprezentavimo teorijos šalininkais taip pat laikomi vokietis J. Štaudingeris[10], šveicarai H. Oseris, W. Šonenbergeris[11], lenkai E. Till, R. Longchamps de Berier, F. Zoll, L. Domanskis[12] ir kt.

Doktrinoje taip pat žinoma ir tarpinė teorija, pagal kurią atliekant procesinius veiksmus atstovas ir atstovaujamasis veikia kartu. Teisiniai veiksmai, kuriuos atlieka atstovas yra bendros, atstovo ir atstovaujamojo valios išraiška. Šios teorijos šalininkais buvo L. Mitteis ir A.Lenel[13], W. Muller-Freienfels[14]. Pagal šią teoriją atstovaujamojo veikla pasireiškia atitinkamų nurodymų kaip veikti teikimu atstovui. Kritikuojant šią teoriją, doktrinoje pažymima, kad ne visada atstovaujamasis teikia atstovui nurodymus, o net jei ir teikia, tai atstovas gali jų nerealizuoti. J. Fabian taip pat nurodo, kad šia teorija negalima paaiškinti įstatyminio atstovavimo. Kaip galima kalbėti apie bendrą valios išreiškimą, kai atstovaujamasis negali atlikti teisinių veiksmų, išreikšti savo valios, nes neturi veiksnumo[15]. Pritarti tarpinės teorijos nuostatoms negalime, nes manome, kad atstovaujamojo valia pasireiškia tik atstovavimo teisinio santykio pradžioje, t.y. atstovaujamasis, suteikdamas atstovui įgalinimus ir nustatydamas jų apimtį, išreiškia savo valią, vėliau jo valia išreiškiama tik keičiant įgalinimų apimtį, panaikinant įgalinimus ir pan. Atstovavimo teisinio santykio fiduciarinis (pasitikėjimo) pobūdis lemia tai, kad atliekant konkrečius teisinius veiksmus atstovaujamojo valia kiekvienu atveju jau nebeišreiškiama, nes ją pakeičia atstovo valia.

Neneigiant tam tikrų bendrų atstovavimo skirtingose teisės šakose bruožų, kiekvienoje teisės šakoje atstovavimo institutas turi skirtingą turinį. Atstovavimas civiliniame procese įvairių autorių skirtingai apibrėžiamas. Vieni autoriai atstovavimą civiliniame procese apibrėžia kaip procesinių veiksmų sistemą [16], kiti - kaip teisinį santykį [17], treti – kaip civilinio proceso teisės institutą [18]. Ir visi šie autoriai iš dalies yra teisūs, nes doktrinoje nėra suformuluotos universalios atstovavimo civiliniame procese sąvokos, kuri pilnai atskleistų atstovavimo civiliniame procese esmę. Pastebėtina, kad skirtingi autoriai žiūri į atstovavimą civiliniame procese iš skirtingo lygmens, todėl ir nėra suformuluoto vieningo procesinio atstovavimo apibrėžimo. Minėti lygmenys susilieja į teisinio reguliavimo mechanizmą, kuris apibrėžiamas kaip vieninga teisinių priemonių sistema, kurių pagalba užtikrinamas rezultatyvus teisinis poveikis visuomeniniams santykiams.[19] Taigi išskiriami trys teisinio reguliavimo mechanizmo lygmenys: 1) teisės normos; 2) teisiniai faktai (faktinė sistema) ir 3) teisiniai santykiai.[20]

Pastebėtina, kad dauguma autorių, apibrėždami atstovavimą civiliniame procese, remiasi tik šio reiškinio pasireiškimu viename kuriame iš teisinio reguliavimo mechanizmo lygmenų. Iš čia ir atsiranda tų sampratų nepakankamumas arba ribotumas. Manome, kad formuluojant procesinio atstovavimo apibrėžimą būtina atspindėti visas tris jo sudedamąsias dalis: veiksmus, teisinius santykius ir normas, sujungtas į institutą. Atsižvelgdami į mums priimtinus įvairių autorių požiūrius ir visas anksčiau išsakytas pastabas galėtume pateikti tokį atstovavimo civiliniame procese apibrėžimą:

Atstovavimas civiliniame procese - tai teisinis santykis, kurio vienas subjektas (tinkamai įgaliotas atstovas) kito subjekto (atstovaujamojo) vardu ir interesais atlieka kompleksą veiksmų civilinėje byloje, sukuriančių teisines pasekmes tiesiogiai atstovaujamojo asmens teisinėje sferoje ir sureguliuotų tarpšakinio instituto teisės normų.

8.3. Atstovavimo materialinėje ir procesinėje teisėje santykis

Išskirsime pagrindinius atstovavimo civiliniame procese ir atstovavimo civilinėje teisėje skirtumus:

1. Skiriasi materialinio ir procesinio atstovavimo tikslai. Materialinio atstovavimo tikslas - sandorių sudarymas ar kitokių įstatymu neuždraustų teisinių veiksmų atstovaujamojo interesais atlikimas, t.y. teisių ir pareigų atstovaujamajam įgijimas ir įgyvendinimas. Šiuo atveju atstovaujamasis turi galimybę, neatliekant jokių veiksmų asmeniškai, įgyti ir įgyvendinti savo civilines subjektines teises ir pareigas. Kitaip tariant, civilinėje teisėje atstovas dažniausiai pilnai pakeičia atstovaujamąjį, civilinėje apyvartoje veikia arba pats teisės subjektas asmeniškai, arba jo atstovas. Jeigu pats teisės subjektas turi laiko ir galimybių atlikti tam tikrus veiksmus, jam nėra jokios būtinybės kreiptis į atstovą pagalbos. Tuo tarpu atstovavimo civiliniame procese tikslas – teikti asmenims kvalifikuotą teisinę pagalbą ar teisines paslaugas, tuo padedant teismui tinkamai įgyvendinti teisingumą civilinėje byloje. Taigi, civiliniame procese atstovas dažniausiai sandorių nesudarinėja (nors, jei įgaliojime tai tiesiogiai nurodyta, atstovas atstovaujamojo vardu gali sudaryti taikos sutartį), o tik atlieka atitinkamus teisinius veiksmus, kurie reikalingi civilinei bylai teisme vesti.Dažnai atstovas ir atstovaujamasis dalyvauja civiliniame procese lygiagrečiai.

2. J. A. Rozenbergas nurodo, kad procesinis atstovavimas nuo materialinio skiriasi pagal įgalinimų nustatymo būdą [1]. Su šiuo teiginiu, be abejonės, galima sutikti. Civilinėje teisėje atstovo įgaliojimų apimtį nustato pats atstovaujamasis išduodamas įgaliojimą. Tuo tarpu civiliniame procese atstovo įgalinimai nustatyti įstatyme ir ne tokia apimtimi kaip civilinėje teisėje priklauso nuo atstovaujamojo valios. Atstovo teisių nustatymas ne tik atstovaujamojo valia, bet ir įstatymu, yra grindžiamas tuo, kad atstovaujamasis civiliniame procese gali nurodyti tik atstovavimo tikslą, pavyzdžiui, gauti kvalifikuotas teisines paslaugas teisme įrodinėjant savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrįstumą. Nustatyti atstovavimo pobūdį ir reikalingų atlikti procesinių veiksmų apimtį atstovaujamasis dažniausiai negali dėl reikalingų teisinių žinių minimumo neturėjimo, nežinojimo, kaip jis turi elgtis teisme, kaip įgyvendinti įrodinėjimo pareigą ir pan. Iš anksto nustatyti įgalinimų apimties negalėtų net patyręs teisininkas, nes praktiškai neįmanoma iš anksto numatyti, kokiomis procesinėmis teisėmis reikės naudotis civilinio proceso metu, pavyzdžiui, ar atstovui prireiks užduoti klausimus dalyvaujantiems byloje asmenims, ekspertams, liudytojams, pareikšti nušalinimus ir pan. Jeigu įgalinimai būtų nustatomi taip kaip civilinėje teisėje, atstovai susidurtų su pastovia naujų įgalinimų gavimo problema ir tai vilkintų civilinio proceso eigą.

3. Šalių atstovai, veikdami šalių vardu ir interesais, įgyvendina pastarųjų procesines teises ir vykdo procesines pareigas. Atstovo veikimas šalių vardu civiliniame procese egzistuoja tik tais atvejais, kai atliekami procesiniai veiksmai atstovaujamajam tiesiogiai sukelia atitinkamus procesinius ar materialinius padarinius (pavyzdžiui, ieškinio pateikimas teismui, ieškinio atsisakymas, ieškinio pripažinimas, taikos sutarties sudarymas ir pan.). Tačiau yra ne vienas veiksmas, kurį atstovas atlieka ne atstovaujamojo, o savo vardu, aišku teikdamas atstovaujamajam kvalifikuotas teisines paslaugas (pavyzdžiui, atitinkamų procesinių dokumentų surašymas, klausimų proceso dalyviams uždavimas, baigiamoji kalba ir pan.)[2]. Pastebėtina, kad advokatams, kaip pagrindinei procesinių atstovų grupei įstatymai suteikia taip pat ir savarankiškas procesines teises ir pareigas, kurios daugeliu atveju visiškai nepriklauso nuo atstovaujamojo valios. Pavyzdžiui, advokato pareiga teismo posėdžio metu dėvėti mantiją[3], pareiga išaiškinti šaliai jos teises ir pareigas dar iki teismo posėdžio pradžios (LR CPK 243 str.) arba advokato teisė tvirtinti pateikiamų nagrinėti teisme reikalingų rašytinių dokumentų nuorašus (LR CPK 114 str. 1 dalis). Tuo tarpu civilinėje teisėje atstovas (ypač, jei jis neprofesionalus atstovas) sudarydamas sandorius jokiomis savarankiškomis materialinėmis teisėmis nesinaudoja.

4. Sekančiu skiriamuoju bruožu J. A. Rozenbergas nurodo tai, kad civilinėje teisėje išimtiniais atvejais yra galimas atstovavimas be įgaliojimo [4]. LR CK 2.133 str. 6 dalis numato, kad,

jeigu sandorį kito asmens vardu sudaro tokios teisės neturintis asmuo, tai sandoris sukelia teisines pasekmes atstovaujamajam tik tuo atveju, kai pastarasis tokį sandorį patvirtina. Patvirtinus tokį sandorį, yra laikoma, kad jis galioja nuo sudarymo momento. Procesinių veiksmų atlikimas be atitinkamų įgalinimų civilinio proceso teisėje yra negalimas. Teismo leidimas byloje atstovauti asmeniui be atitinkamų įgaliojimų yra grubus procesinis pažeidimas. Vienas iš LR CPK 137 str. numatytų atsisakymo priimti pareiškimą pagrindų yra tas, kad jį suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. O jeigu teismas šią aplinkybę pastebėjo jau priėmęs ieškinį, tai yra vienas iš LR CPK 296 str. numatytų pareiškimo palikimo nenagrinėtu pagrindų.

5. J. A. Rozenbergas taip pat nurodo, kad materialinis ir procesinis atstovavimas taip pat skiriasi pagal tai, kokius subjektus galima atstovauti [5]. Civiliniame procese galima atstovauti tik šalis, pareiškėjus ir trečiuosius asmenis, taip pat asmenis pareiškusius ieškinį viešajam interesui ginti. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją ir LR CPK teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo tik teismas. Teismo funkcijų perdavimas kokiai nors kitai institucijai yra negalimas. Todėl teisėjai, teismo posėdžio sekretoriai negali veikti per atstovus. Analizuojant įstatymų nuostatas darytina išvada, kad ir liudytojai, ekspertai bei vertėjai taip pat negali dalyvauti byloje per atstovą. Civilinėje teisėje įtvirtinta taisyklė, kad asmenys turi teisę sudaryti sandorius per atstovus, išskyrus tuos sandorius, kurie dėl savo pobūdžio gali būti asmenų sudaromi tiktai asmeniškai ir kitokius įstatymų nurodytus sandorius. Tačiau ir LR CK randame ne vieną pavyzdį kuomet atstovavimas yra negalimas. Šio kodekso 5.15 str. 1 dalyje nurodyta, kad testatorius gali sudaryti testamentą tik pats arba 3.299 str. 1 dalyje nurodyta, kad norintys susituokti asmeniškai paduoda nustatytos formos prašymą, o 3.303 str. 1 dalyje nurodoma, kad santuoka registruojama, kai dalyvauja ketinantys susituokti asmenys. Taigi, tiek materialinėje, tiek procesinėje teisėje yra žinomi atstovavimo negalimumo atvejai, tačiau atsižvelgiant į teisinio reguliavimo dalyko skirtingumą minėti atvejai taip pat yra skirtingi.

6. Skiriasi asmenys, galintys būti atstovais pagal susitarimą. Atstovais pagal pavedimo sutartį materialinėje teisėje gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys be jokių apribojimų (LR CK 2.132 str. 3 d.), tuo tarpu atstovais civiliniame procese pagal pavedimą gali būti griežtai apibrėžtas subjektų ratas (LR CPK 56 str. 1 d.).

Be jau minėtų skirtumų J. A. Rozenbergas nurodo, kad esminis materialinio ir procesinio atstovavimo skirtumas yra tas, kad civilinėje teisėje atstovauti gali ir fiziniai, ir juridiniai asmenys, o civiliniame procese – tik fiziniai asmenys [6]. Tos pačios pozicijos remdamasis LR CPK 56 str. laikosi ir V. Nekrošius[7]. Su tokia nuomone negalėtumėme vienareikšmiškai sutikti, nes manome, kad ir civiliniame procese susiklosto faktinės situacijos, kuomet atstovu gali būti ir juridinis asmuo. Šios pozicijos pagrindu laikytina LR CPK 55 str. 1 dalyje esanti nauja nuostata, kad, kai juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal įstatymus ar steigimo dokumentus yra laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Taigi, jei vienas iš bendrininkų yra juridinis asmuo, kiti bendrininkai gali jį įgalioti veikti jų vardu, tokiu atveju visų bendrininkų atstovu pagal pavedimą bus juridinis asmuo.

7. Perįgaliojimo institutas numatytas tiek civilinėje, tiek civilinio proceso teisėje. LR CK 2.145 str. nurodoma, kad įgaliotinis turi pats atlikti tuos veiksmus, kuriuos atlikti jis įgaliotas. Jis gali perįgalioti juos atlikti kitą asmenį tik tuo atveju, kai jam tokią teisę suteikia gautasis įgaliojimas arba kai jis dėl susidariusių aplinkybių priverstas tai padaryti, kad apsaugotų įgaliotojo interesus. Taigi, civilinėje teisėje išskiriami du perįgaliojimo atvejai. Tuo tarpu civilinio proceso teisėje perįgaliojimas galimas tik tuo atveju, kai tokia teisė atskirai aptarta įgaliojime vesti bylą teisme ir jokio kitokio išimtinio būdo nenumatyta. Perįgalioto asmens veiksmai, jei atstovui perįgaliojimo teisė nesuteikta įgaliojime, turėtų būti vertinami kaip neįgalioto vesti bylą teisme asmens veiksmai.

8.4. Atstovavimo civiliniame procese rūšys

Atstovavimas civiliniame procese civilinio proceso teisės doktrinoje yra įvairiai klasifikuojamas. Pateiksime dažniausiai sutinkamas klasifikacijas:

I. Pagal atstovavimo civiliniame procese teisinių santykių atsiradimo pagrindą [1] mokslininkai dažniausiai išskiria tris atstovavimo civiliniame procese rūšis:

1. Sutartinis atstovavimas. Jo atsiradimo pagrindas yra atstovaujamojo ir atstovo sutartis (pavedimo, jungtinės veiklos, darbo ir kt.), kuria atstovui pavedama atstovauti ir ginti atstovaujamojo teises ir interesus. Sutartinis atstovavimas pagal atstovavimo teisinių santykių privalomumą savo ruožtu dar gali būti skirstomas į dvi grupes:

1.1 savanoriškas sutartinis atstovavimas. Jau minėjome, kadLietuvos civiliniame procese atstovavimas civilinėse bylose (išskyrus būtinojo advokato dalyvavimo byloje atvejus) nėra privalomas. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tą aplinkybę, kad jeigu jau asmuo nusprendė veikti civiliniame procese per atstovą, jo apsisprendimą dėl konkrečios atstovo kandidatūros įtakoja LR CPK 56 str. 1 dalyje įtvirtintas galimų atstovų pagal susitarimą sąrašas. Doktrinoje nurodoma, kad vienos valstybės renkasi apibrėžtą, o kitos - neapibrėžtą subjektų, galinčių atstovauti teisme, ratą. Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko apibrėžtojo subjektų, galinčių būti atstovais teisme, rato koncepciją. 1964 m. CPK buvo numatyta, kad atstovu teisme gali būti kiekvienas asmuo, pateikęs įgaliotojo valią patvirtinančius dokumentus (advokatas, advokato padėjėjas, teisinių paslaugų įmonių darbuotojai, kiti teisininkai, o taip pat ir asmenys visiškai nesusiję su teisininko profesija). LR CPK susiaurino asmenų, galinčių būti atstovais pagal pavedimą ratą. LR CPK 56 str. 1 dalyje sakoma, kad atstovauti teisme pagal pavedimą gali tik advokatai ir advokatų padėjėjai. Išimtis daroma asmenims, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai jie atstovauja savo artimus giminaičius ar sutuoktinį (sugyventinį), kai atstovauja vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu, o taip pat kai profesinės sąjungos atstovauja savo narius darbo teisinių santykių bylose. Kiti asmenys gali būti atstovais pagal pavedimą tik kartu su advokatais ar advokatų padėjėjais.

1.2 būtinasis sutartinis atstovavimas. LR CPK 51 str. 3 dalyje nurodoma, kad LR CPK bei LR CK nustatytais atvejais asmuo privalo turėti byloje advokatą.

Su būtinuoju sutartiniu atstovavimu betarpiškai yra siejama vokiečių, austrų ir lenkų civilinio proceso teisės doktrinoje sutinkama postulacinio veiksnumo sąvoka[2] (lenk. - zdolność postulacyjna, vok. - Postulationsfähigkeit). Postulaciniu veiksnumu yra laikoma šalies reali galimybė asmeniškai, savarankiškai civiliniame procese atlikti atitinkamus civilinius procesinius veiksmus. Proceso šalis neturinti postulacinio veiksnumo yra priversta naudotis atstovavimo instituto teikiamomis galimybėmis. Postulacinio veiksnumo trūkumas gali būti tiek teisinio, tiek faktinio pobūdžio.

Teisinio pobūdžio postulacinio veiksnumo trūkumas atsiranda tais atvejais, kai įstatymai atitinkamiems procesiniams veiksmams atlikti arba atitinkamų kategorijų byloms vesti numato būtiną advokato kaip profesionalaus atstovo dalyvavimą[3]. Lietuvoje iki pat LR CK ir LR CPK įsigaliojimo nebuvo numatytas būtinasis advokato dalyvavimas civiliniame procese. Įsigaliojus naujiesiems LR CK ir LR CPK, atsirado keletas atvejų, kuomet visiškai veiksnus asmuo, norėdamas įgyvendinti savo procesines teises ir pareigas, yra priverstas naudotis atstovo paslaugomis, nes asmeninis procesinių teisių ir pareigų įgyvendinimas pagal įstatymą nėra galimas, o procesiniai veiksmai atlikti pažeidžiant šią nuostatą, laikomi atliktais netinkamai ir jokios teisinės reikšmės neturi. LR CK įvedė dvi bylų kategorijas, kuriose būtinas advokato dalyvavimas: priverstinio akcijų (dalių, pajų) pardavimo bylos (LR CK 2.115-2.123 str.) ir

juridinio asmens veiklos tyrimo bylos (LR CK 2.124-2.131 str.). LR CK 2.115 str., reglamentuojančiame priverstinį akcijų (dalių, pajų) pardavimą, 3 dalyje nurodoma, kad šalys dėl šių bylų gali bylinėtis tik privalomai dalyvaujant advokatui, o LR CK 2.126 str. 3 dalyje nurodoma, kad rengiant kreipimąsi ir pareiškimą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo, būtinas advokato dalyvavimas. Advokato dalyvavimas taip pat būtinas teismui nagrinėjant bylą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo. Taigi, minėtose dviejose LR CK numatytose bylų kategorijose yra būtinas advokato dalyvavimas. Šių bylų išskirtinumas sietinas su viešuoju interesu., t.y. valstybės suinteresuotumu, kad nebūtų pažeisti ypatingą reikšmę ne tik konkretiems asmenims, bet ir visai visuomenei turintys interesai. Be minėtų atvejų LR CPK taip pat numato dar vieną būtiną advokato dalyvavimo atvejį, tiesa čia kalbama ne apie visos civilinės bylos vedimą, o tik apie atskiro procesinio veiksmo atlikimą. LR CPK 347 str. 3 dalyje nurodoma, kad kasacinį skundą surašo advokatas. Kasacinį skundą pasirašo jį paduodantis asmuo ir skundą surašęs asmuo. Išimtis daroma tik juridinio asmens darbuotojams, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir kasatoriui, jei jis turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Prie kasacinio skundo yra pridedami įrodymai, patvirtinantys skundą surašiusio asmens teisinę kvalifikaciją. Taigi, minėtais atvejais šalis negali veikti civiliniame procese savarankiškai, nes susiduria su teisinio pobūdžio postulacinio veiksnumo trūkumu, todėl yra priversta naudotis profesionalaus atstovo – advokato paslaugomis.

Faktinio pobūdžio postulacinio veiksnumo trūkumas gali būti sąlygotas faktinių aplinkybių, kurioms esant šalis negali asmeniškai veikti teisme (pavyzdžiui, ilgalaikė liga) arba dėl šalies prigimtį sąlygojančių priežasčių (pavyzdžiui, fizinė negalia, kuri asmenišką šalies veikimą padarytų nesuprantamą teismui: aklumas, kurtumas, nebylumas, paralyžius ir pan.). Esant tokioms aplinkybėms susidaro situacija, kad šalis turi civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą, tačiau neturi postulacinio veiksnumo, t.y. faktiškai ir fiziškai ji neturi galimybės veikti civilinėje byloje teisme.

2. Įstatyminis atstovavimas. Jo atsiradimo pagrindas yra įstatymas. Įstatyminiais atstovais gali būti nepilnamečių asmenų tėvai, įtėviai, globėjai ir rūpintojai, pilnamečių neveiksnių ar ribotai veiksnių asmenų - globėjai ar rūpintojai (LR CPK 38 str.). Pripažinto nežinia kur esančiu fizinio asmens atstovu pagal įstatymą laikomas jo turto administratorius (laikinasis administratorius) (LR CPK 52 str.). Mirusio ar paskelbto mirusiu fizinio asmens įpėdiniui, jei palikimo dar niekas nepriėmė, atstovauja paskirtasis palikimo turtui saugoti ir tvarkyti testamento vykdytojas ar palikimo administratorius (LR CPK 53 str.). Įstatyminių atstovų įgalinimai yra įtvirtinti įstatyme. Norėdami savo atstovaujamųjų vardu veikti teisme, jie neprivalo pateikti atskiro įgaliojimo ar sutarties, kuri patvirtintų jų įgalinimus ar jų apimtį. Tačiau įstatyminiai atstovai privalo legitimuotis civiliniame procese, t.y. pateikti dokumentus, įrodančius tai, kad jie pagal įstatymus turi įstatyminio atstovo statusą (LR CPK 52 str. 1 dalis). Tėvų galimybę turėti atitinkamas įstatyme numatytas teises ir pareigas, patvirtina vaiko gimimo liudijimas (LR CK 3.157 str. 2 dalis), laikino globėjo, rūpintojo – rajono savivaldybės valdybos sprendimas ar miesto savivaldybės mero potvarkis paskirti atitinkamą asmenį laikinu globėju ar rūpintoju (LR CK 3.264 str. 1 dalis), nuolatinio globėjo, rūpintojo – teismo nutartis dėl nuolatinės globos nustatymo (LR CK 3.264 str. 3 dalis) ir pan.

Kalbant apie įstatyminius atstovus, manome esant tikslinga, detaliau aptarti LR CPK įvestą kuratoriaus institutą. Kuratorystės institutu siekta suderinti greito ir tinkamo proceso principus bei pagal galimybes, bent jau įteikiant pačius svarbiausius procesinius dokumentus, mėginama išvengti įteikimo viešai paskelbiant, kuris gali būti vertinamas tik kaip tinkamo įteikimo iliuzija[4]. Kuratorius – tai teismo paskirtas esant tam tikroms sąlygoms, paprastai, kol bus paskirtas šalies atstovas pagal įstatymą arba atvyks į posėdį pati šalis, asmuo, turintis visas atstovo pagal įstatymą teises ir pareigas[5]. Kuratorius civiliniame procese dar vadinamas kuratoriumi ad actum, t.y. paskirtu konkrečiai bylai, aktui, veiksmui.

LR CPK nenumatyta, kas gali būti skiriamas kuratoriumi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje nurodoma, kad teismas, skirdamas kuratorių, turi užtikrinti, kad tai būtų pilnametis veiksnus fizinis asmuo, galintis tinkamai pasirūpinti atitinkamos šalies teisių ir teisėtų interesų apsauga. Kuratoriumi galėtų būti skiriami advokatai ar advokatų padėjėjai, atitinkamos šalies šeimos nariai ar giminaičiai arba kiti asmenys, kurie suinteresuoti atitinkamo asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga. LR CPK nenumato, jog ieškovas, prašydamas paskirti kuratorių, privalėtų pateikti teismui konkrečią kuratoriaus kandidatūrą, kartu ir nedraudžia ieškovui siūlyti konkretų fizinį asmenį paskirti kuratoriumi. Kuratoriaus paskyrimas yra teismo prerogatyva, todėl teismas nėra saistomas ieškovo siūlymu skirti konkretų asmenį kuratoriumi. Kuratoriumi gali būti skiriamas asmuo, atitinkantis anksčiau išdėstytus reikalavimus ir jo sutikimu[6]. LR CPK 39 str. nurodomas vienintelis apribojimas, numatant, kad kuratoriumi negali būti skiriamas asmuo, turintis teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, jeigu šis suinteresuotumas yra priešingas atstovaujamosios šalies interesams. Vis dėlto, parenkant kuratoriaus kandidatūrą, prioritetą reikėtų skirti šalies šeimos nariams ar giminaičiams, nes būtent jie geriau pažįsta nesantįjį asmenį, kas neabejotinai užtikrina geresnę jo interesų apsaugą ir gynimą. Tačiau praktikoje tai toli gražu ne visuomet gali būti įgyvendinta. Kuratoriaus kandidatūrą teismui gali (bet neprivalo) siūlyti prašanti paskirti kuratorių šalis. Prašanti paskirti kuratorių šalis ne visada pažįsta ar gali surasti savo priešininko šeimos narius ir giminaičius, o be to, gali susiklostyti situacija, kai tokių asmenų iš viso nėra. Tuo atveju, kai šalis nepateikia teismui kuratoriaus kandidatūros, tačiau prašo jį paskirti, teismas privalo pats parinkti tokią kandidatūrą. Čia, mūsų nuomone, turėtų vykti atitinkamo bylą nagrinėjančio teismo ir Lietuvos advokatūros glaudus bendradarbiavimas, t.y., atsiradus kuratoriaus paskyrimo poreikiui, teismas galėtų iš atitinkamo iš anksto sudaryto advokatų ar advokatų padėjėjų, norinčių būti kuratoriais civiliniame procese, sąrašo parinkti konkrečią kuratoriaus kandidatūrą. Negalima leisti, kad susidarytų tokios situacijos, kai šalis prašo paskirti kuratorių, o teismas jo neskiria, nes neturi atitinkamos kandidatūros. Manome, kad priešingai nei nurodė Lietuvos Aukščiausiasis Teismas[7], kuratorius negali būti paskirtas tik tuomet, kai šalis to nenori arba nesutinka iš anksto apmokėti jo išlaidų. Šaliai tokių prieštaravimų nereiškiant, teismas turi surasti kuratoriaus kandidatūrą.

LR CPK numato šiuos kuratoriaus paskyrimo civiliniame procese atvejus:

1. kai šalis neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą arba juridinis asmuo neturi jam atstovaujančio organo (LR CPK 39 str.);

2. kai yra nežinoma šalies gyvenamoji ir darbo vieta (LR CPK 39 str.); 3. kai šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos taip pat šaliai, kuri neturi jai

atstovaujančio organo, turi būti įteikti procesiniai dokumentai (LR CPK 129 str.); 4. teismo sprendimų vykdymo stadijoje, kai skolininko buvimo vieta nežinoma, tačiau yra

skolininko turto (LR CPK 601 str.).

Jau minėjome, kad savarankiškai veikti civiliniame procese gali tik šalys, turinčios civilinį procesinį veiksnumą. Jei šalis neturi įstatymo reikalaujamo procesinio veiksnumo, jos vardu procese gali veikti tik įstatyminis atstovas. Tokio atstovo nebuvimas užkerta kelią civilinio proceso pradžiai, arba, jei ši aplinkybė paaiškėja ar atsiranda vėliau, – civilinis procesas negali toliau tęstis. Vis dėlto įstatymas numato tokiu atveju vieną galimybę – kuratoriaus paskyrimą šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus prašymu. Taigi, pagal LR CPK 39 str. šaliai, kuri neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, priešingos šalies, kuri siekia atlikti skubius procesinius veiksmus, prašymu teismas gali paskirti kuratorių.

Minėta kurotoriaus paskyrimo galimybė priklauso nuo šių įstatyme numatytų prielaidų: 1) teismo įtikinimas tuo, kad šalis, kurios atžvilgiu yra pareikštas prašymas paskirti kuratorių, tikrai neturi civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą; 2) nustatymas, ar šaliai, prašančiai paskirti kuratorių, tikrai reikia atlikti skubius procesinius veiksmus; 3) suinteresuotos šalies

atitinkamo prašymo teismui paskirti kuratorių buvimas; 4) kuratoriaus atstovavimo išlaidų sumokėjimas iš anksto.

Tam, kad galima būtų paskirti, kuratorių, pagal LR CPK 39 str., yra būtina, kad priešinga šalis siektų atlikti skubius procesinius veiksmus. Skubių procesinių veiksmų atlikimo būtinybė atsiranda tuomet, kai neveiksnios šalies atitinkamų procesinių veiksmų neatlikimas priešingai šaliai ar jos turtui gali sukelti žalą arba, pavyzdžiui, būtina išklausyti sunkiai sergantį liudytoją ir pan.

Kaip teisingai nurodė H. W. Faschingas, jei nepavyksta kvalifikuoti, kad atitinkamus procesinius veiksmus būtina atlikti skubiai, nes tai gali turėti neigiamos įtakos kitai šaliai ar įrodinėjimo procesui, tokiu atveju kuratoriaus paskyrimas yra negalimas[8]. Analizuojant LR CPK 39 str. nurodytus atvejus matome, kad kuratoriaus paskyrimas yra griežtai išimtinis, t. y. galimas tik, kai susidaro situacijos, apsunkinančios tolesnę civilinio proceso eigą, todėl priešinga šalis tą aplinkybę, kad būtina atlikti skubius procesinius veiksmus, turi pagrįsti. Tinkamo pagrindimo nebuvimas užkirs kelią teismui skirti kuratorių.

Kuratorius gali būti teismo paskirtas tik priešingos šalies prašymu (LR CPK 39 str.). Ta pati nuostata yra ir Lenkijos bei Austrijos civilinio proceso kodeksuose. Taigi, kuratoriaus paskyrimas nesant aiškiai išreikštam šalies prašymui yra negalimas. Įstatymas nenumato, kuri šalis, ieškovas ar atsakovas, gali pareikšti tokį prašymą, taigi, manytume, kad tai padaryti gali tiek ieškovas, tiek atsakovas. Praktikoje aišku dažnesnės yra situacijos, kai kuratorių paskirti prašo ieškovas, tačiau neneigiame ir priešingos situacijos susiklostymo galimybės.

Įstatymas nenumato, kad šalies prašymas paskirti kuratorių gali būti teismui pareiškiamas žodžiu, taigi, manytume, kad pagal bendrą taisyklę prašymas teismui paskirti kuratorių, kaip ir bet kuris kitas procesinis dokumentas, turi būti teismui pateiktas raštu. Prie šio procesinio dokumento turi būti pridėti įrodymai, kuriais šalis grindžia kuratoriaus paskyrimo būtinumą.

Teismas nutartį apie kuratoriaus paskyrimą priima rašytinio proceso tvarka ir aptariamu atveju, t. y. kai prašoma paskirti kuratorių, asmeniui, neturinčiam civilinio procesinio veiksnumo ir atstovo pagal įstatymą, ši nutartis viešai neskelbiama.

Kuratoriaus paskyrimas juridiniam asmeniui, neturinčiam jį atstovaujančio organo, sutinkamai su LR CPK 39 str. turi atitikti tokias pačias prielaidas, kokias aptarėme neveiksnaus fizinio asmens atveju, išskyrus tik tai, kad vietoj civilinio procesinio veiksnumo nebuvimo, turi būti nustatytas atitinkamo juridinio asmens organo, kuris galėtų veikti civiliniame procese jo vardu, nebuvimas.

Juridinį asmenį atstovaujančio organo nebuvimas gali atsirasti ne tik tuomet, kai tokio organo juridinis asmuo iš viso nepaskyrė, bet ir tais atvejais, kai paskirtas juridinio asmens organas dėl įvairių priežasčių negali veikti juridinio asmens vardu, pavyzdžiui, susiklosto situacija, kai nežinoma paskirto organo buvimo vieta ir nėra paskirtas naujas organas, arba jis neteko civilinio procesinio veiksnumo ir pan.

Apie kuratoriaus paskyrimą juridiniam asmeniui, neturinčiam jam atstovaujančio organo, turi būti viešai paskelbta teisme (nutartis apie kuratoriaus paskyrimą pakabinama teismo skelbimų lentoje) bei suinteresuotos šalies lėšomis viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki teismo posėdžio dienos (LR CPK 39 str.). Manytume, kad tikslinga būtų nutartį dėl kuratoriaus paskyrimo juridiniam asmeniui taip pat išsiųsti juridinių asmenų registro tvarkytojui, nes atsirastų didesnė tikimybė, kad juridinį asmenį atstovaujantis organas apie tai sužinos.

Kai nežinoma šalies gyvenamoji ir darbo vieta, LR CPK numato du kuratoriaus paskyrimo atvejus. Pirmuoju atveju kuratorius gali būti paskiriamas atlikti skubius procesinius veiksmus (LR CPK 39 str.), o antruoju atveju kuratorius yra skiriamas, kai šaliai, kurios gyvenamoji ir darbo vieta yra nežinoma arba ji neturi jai atstovaujančio organo, reikia įteikti ieškinio nuorašą arba kitus procesinius dokumentus, sąlygojančius būtinumą ginti šios šalies teises (LR CPK 129 str.). Skirtingos šių straipsnių formuluotės parodo, kad įstatymų leidėjas skirtingai supranta “būtinybę atlikti skubius procesinius veiksmus” ir “būtinybę ginti šalies teises”, todėl LR CPK 129 straipsnis negali būti laikomas papildančiu LR CPK 39 str. Manome, kad tai yra dvi skirtingos kuratoriaus paskyrimo civiliniame procese formos, nes civilinio proceso teisės doktrinoje yra skirtingai aiškinama būtinybė atlikti skubius procesinius veiksmus ir būtinybė ginti šalies teises (būtinybę atlikti skubius procesinius veiksmus jau aptarėme, o būtinybė ginti šalies teises bus aptarta toliau).

Abiem aptariamais atvejais, kad galima būtų tęsti civilinės bylos nagrinėjimą šaliai nedalyvaujant, yra svarbu nustatyti, kad tikrai yra nežinoma šalies gyvenamoji ir darbo vietos.

Austrijos civilinio proceso teisės doktrinoje nurodoma, kad šalies gyvenamąją vietą laikyti nežinoma galima ne tik kai suinteresuota kuratoriaus paskyrimu šalis neturi jokių žinių apie ją, bet ir kai ratas žmonių, su kuriais nesanti šalis tradiciškai bendravo, informuodavo juos apie buvimo vietą, šios aplinkybės nežino[9]. Lenkijos civilinio proceso teisės doktrinoje nurodoma, kad ta aplinkybė, kad šalies laikinai nėra gyvenamojoje vietoje, nes ji yra išvykusi į užsienį, negali būti traktuojama, kaip nežinoma šalies gyvenamoji vieta. Taip pat kuratorius negali būti skiriamas tuo atveju, kai šalis, kurios atžvilgiu prašoma paskirti kuratorių, nėra identifikuota, t. y. nėra žinomas jos vardas, pavardė[10]. Nėra laikoma, kad yra nežinoma šalies gyvenamoji ir darbo vieta tais atvejais, kai šalis, kurios adresas teismui ir kitiems dalyvaujantiems byloje asmenims buvo žinomas, pakeitė savo gyvenamąją vietą ir apie tai neinformavo teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų. LR CPK 121 str. nurodoma, kad dalyvaujantys byloje asmenys privalo nedelsdami informuoti teismą ir kitus dalyvaujančius byloje asmenis apie kiekvieną procesinių dokumentų įteikimo vietos pasikeitimą. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys nesilaiko šios pareigos, procesiniai dokumentai siunčiami paskutiniu teismui žinomu adresu ir yra laikomi įteiktais. Taigi, šiuo atveju LR CPK 129 str. numatytas procesinių dokumentų įteikimas kuratoriui negali būti taikomas.

Nežinoma gyvenamoji ir darbo vieta yra fakto klausimas, todėl šią aplinkybę turi pagrįsti prašanti paskirti kuratorių šalis. Lenkų civilinio proceso teisės doktrinoje teisingai nurodoma, kad vien tik žodinio šalies prašančios paskirti kuratorių nurodymo, kad nėra žinoma kitos šalies gyvenamoji ir darbo vieta, arba šaukimo neįteikimo adresatui fakto nepakanka tam, kad galima būtų taikyti procesinių dokumentų įteikimo kuratoriui būdą[11]. LR CK 2.17 str. nurodomas asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijus: nustatant fizinio asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę ir tęstinumą, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Paprasčiausias būdas nustatyti fizinio asmens gyvenamąją vietą – gauti apie ją informacijos iš Gyventojų registro tarnybos prie LR Vidaus reikalų ministerijos. Tokiu atveju galima preziumuoti, kad asmens gyvenamoji vieta yra Gyventojų registre nurodytas jo adresas[12]. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą yra ieškovo pareiga. Pagal LR CK 2.16 str. 1 dalies nuostatas, registro duomenys apie asmens gyvenamąją vietą yra tik vienas iš kriterijų gyvenamajai vietai nustatyti. Šioje byloje teismas iš civilinės bylos matydamas, kad atsakovas registruotoje gyvenamojoje vietoje negyvena, nes išvyko į užsienį, privalėjo įpareigoti ieškovą pateikti patikslintus duomenis apie atsakovo gyvenamąją vietą ir tik nepavykus tokių duomenų gauti, t. y. nustačius, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra nežinoma, galėjo būti priimta teismo nutartis apie teismo posėdžio vietą ir laiką paskelbti spaudoje[13]. Darbo vietos nustatymui svarbią reikšmę turi

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR finansų ministerijos turimi duomenys apie fizinių asmenų darbovietes. Pažymėtina, kad minėtos institucijos fiziniams asmenims tokių duomenų neteikia, todėl šalis turėtų prašyti teismo, kad tuos duomenis išreikalautų. Teismas gavęs pažymą apie tai, kad yra nežinoma atitinkamo asmens darbo vieta, turi laikyti atitinkamą faktą pagrįstu.

Procesinių dokumentų įteikimo kuratoriui būdo paskyrimui yra svarbu nustatyti ar planuojamas įteikti ieškinys ar kitas procesinis dokumentas tikrai sukelia būtinumą ginti šios šalies teises. Sąvoka „kiti procesiniai dokumentai“ apima ne tik dalyvaujančių byloje asmenų procesinius dokumentus (ieškinius, priešieškinius, atsiliepimus į ieškinius ar priešieškinius, dublikus, triplikus, atskiruosius, apeliacinius, kasacinius skundus ir pan.), bet ir teismo procesinius dokumentus (sprendimus, įsakymus, nutartis, nutarimus, šaukimus ir pan.). Procesiniu dokumentu, sukeliančiu būtinumą ginti šalies teises, reikėtų laikyti tokį dokumentą, su kuriuo susijusi galimybė pradėti tokį šalies teisių gynimą[14]. Pavyzdžiui, ieškinio įteikimas kuratoriui sukelia būtinumą pradėti šalies teisių gynimą, pateikiant atsiliepimą į ieškinį. Kadangi dauguma procesinių dokumentų sukelia būtinumą pradėti šalies teisių gynimą, todėl aptariamo būdo taikymo sfera platesnė (jis dažniau gali būti taikomas) nei kuratoriaus paskyrimo siekiant atlikti skubius procesinius veiksmus (LR CPK 39 str.) atveju. Jau minėjome, kad LR CPK 39 str. minimais atvejais kuratorius gali būti paskirtas tik, kai siekiama atlikti skubius procesinius veiksmus, t. y. kai tokių veiksmų neatlikimas gali sukelti žalą prašančiam paskirti kuratorių asmeniui, arba kai procesinių veiksmų neatlikimas apsunkintų tolesnę civilinio proceso eigą.

Kuratoriaus paskyrimo vykdymo procese galimybė atsiranda tais atvejais, kai skolininko buvimo vieta nežinoma, tačiau yra skolininko turto (LR CPK 601 str.). Manome, kad jei kuratorius skolininkui, kurio buvimo vieta nežinoma, jau buvo paskirtas ankstesnėse stadijose, taikant LR CPK 39 str. ar 129 str., jo įgaliojimai turėtų prasitęsti ir vykdymo stadijoje. Pažymėtina, kad LR CPK 601 str. kuratoriaus paskyrimui vykdymo procese numato tam tikrus ypatumus. Šio straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad prašymas paskirti kuratorių vykdymo procese yra paduodamas ne tiesiogiai teismui, o per antstolį. Tai yra suprantama, nes antstolis kartu su prašymu teismui perduoda vykdomąją bylą, iš kurios matyti, kad yra rasta skolininko turto, tačiau nėra pačio skolininko.

3. Visuomeninis atstovavimas. Jo atsiradimo pagrindas yra narystė tam tikroje visuomeninėje organizacijoje. LR CPK nėra specialiųjų visuomeninį atstovavimą reglamentuojančių normų, vienintelį visuomeninio atstovavimo atvejį randame atstovavimą pagal pavedimą reglamentuojančioje teisės normoje, t.y. LR CPK 56 str. 1 d. 5 p., kur nurodoma, kad atstovais teisme pagal pavedimą gali būti profesinės sąjungos, jeigu jos atstovauja profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Mūsų nuomone, įstatymų leidėjas neteisingai priskyrė profesinės sąjungos vykdomą atstovavimą atstovavimui pagal pavedimą, juk visuomeninio atstovavimo atsiradimo pagrindas yra narystė tam tikroje visuomeninėje organizacijoje, o ne pavedimo sutartis. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo konsultacijoje išaiškino, kad pagrindas atstovavimo santykiams tarp profesinės sąjungos ir jos nario atsirasti yra narystė profesinėje sąjungoje, nes profesinė sąjunga pagal įstatymą atstovauja savo nariams. Profesinė sąjunga atstovauja savo nariui be specialiai atstovauti teisme išreikšto (žodžiu ar raštu) pavedimo (jį atstoja asmens narystė profesinėje sąjungoje). Byloje visais atvejais turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys atstovaujamojo narystę profeinėje sąjungoje[15]. Kadangi, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone, profesinės sąjungos įgyvendinamas atstovavimas turi specifinį atsiradimo pagrindą, galime kalbėti apie atskiros atstovavimo rūšies, skirtingos nuo sutartinio atstovavimo, egzistavimą, t.y. apie visuomeninį atstovavimą. Įstatymų leidėjas turėtų pašalinti LR CPK įtvirtintą esamą visuomeninio atstovavimo tapatinimą su sutartiniu atstovavimu.

Nors LR asociacijų įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad vienas iš įvairių asociacijų tikslų yra atstovavimas asociacijos narių interesams, civiliniame procese visuomeninių organizacijų bei kitų asociacijų atstovai gali teisme atstovauti savo narių interesams tik kartu su advokatais bei advokatų padėjėjais (LR CPK 56 str. 2 d.), išskyrus prieš tai aptartąjį profesinės sąjungos vykdomą visuomeninį atstovavimą.

II. Pagal atstovaujamą subjektą atstovavimas civiliniame procese yra skirstomas į:

1. atstovavimas fiziniams asmenims, 2. atstovavimas juridiniams asmenims.

Atstovavimą fiziniams asmenims jau aptarėme kalbėdami apie įstatyminį ir sutartinį atstovavimą. Toliau analizuosime atstovavimą juridiniams asmenims kaip specifinę atstovavimo rūšį, turinčią savus ypatumus.

Asmenų, galinčių būti juridinio asmens atstovais, klausimas civilinio proceso teisės doktrinoje susilaukė daug diskusijų. Analizuojant atstovavimą juridiniams asmenims svarbu atskleisti ir įprasminti du šio santykio aspektus: juridinio asmens ir jo organų santykį bei juridinio asmens organo ir atstovo santykį. Dėl juridinio asmens ir jo organų santykio doktrinoje dar vis tebevyksta diskusijos. Šiuo klausimu išskiriamos dvi visiškai priešingos nuomonės. Vieni autoriai teigia, kad juridinį asmenį ir jo organus sieja atstovavimo teisinis santykis, nurodydami, kad juridinio asmens organai veikia juridinio asmens vardu, o atstovavimo atsiradimo pagrindu šiuo atveju laiko asmens paskyrimo eiti direktoriaus pareigas faktą, arba išrinkimo direktoriumi faktą[16]. Pažymėtina, kad ilgą laiką ir Lietuvos civilinės teisės bei civilinio proceso teisės doktrinoje buvo vadovautasi pastarąja koncepcija. 1964 m. CPK numatė, kad tais atvejais, kai juridinio asmens vardu teisme veikia atitinkamas jo organas, egzistuoja atstovavimo teisinis santykis. Šio kodekso 47 str. buvo numatyta, kad juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai, veikiantys suteiktų jiems pagal įstatymą, įstatus ar nuostatus įgalinimų ribose, arba jų atstovai.

Antrosios juridinio asmens ir jo organų santykio koncepcijos šalininkai neigia atstovavimo teisinio santykio buvimą tarp juridinio asmens ir jo organų. Šiuolaikinėje civilinio proceso teisės doktrinoje pastaroji koncepcija yra labiau paplitusi[17]. Manome, kad teoriniu požiūriu yra klaidinga juridinio asmens organo veikimą priskirti atstovavimui. LR CK 2.81 str. 1 dalyje nurodoma, kad juridiniai asmenys įgyja civilines teises, prisiima civilines pareigas ir jas įgyvendina per savo organus, kurie sudaromi ir veikia pagal įstatymus ir juridinių asmenų steigimo dokumentus. Jei skirtume juridinį asmenį (atstovaujamąjį) ir juridinio asmens organą (atstovą) kaip du atskirus subjektus, išeitų, kad juridinis asmuo neturi civilinio (tuo pačiu ir civilinio procesinio) veiksnumo, todėl jam būtinas įstatyminis atstovavimas. Toks požiūris paneigtų LR CK 2.74 str. nuostatą, kad privatieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas, o viešieji juridiniai asmenys gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams. Kadangi įstatymas juridiniam asmeniui leidžia ne tik turėti, bet ir įgyti civilines teises ir pareigas, manome, kad privalomas įstatyminis atstovavimas šiuo atveju negali būti taikomas. Juridinio asmens organo pripažinimas juridinio asmens įstatyminiu atstovu teoriniu požiūriu yra klaidingas, nes iš šios nuostatos neišvengiamai seka išvada, kad juridinis asmuo neturi pilno civilinio ir civilinio procesinio veiksnumo[18]. Kaip teisingai nurodo J. A. Rozenbergas, juridinio asmens organas ir juridinis asmuo yra vieningas teisės subjektas. Todėl kompetentingo juridinio asmens organo įsitraukimas į procesą yra paties juridinio asmens dalyvavimas civiliniame procese[19].

Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko mūsų aptariamą antrąją koncepciją. LR CPK 55 str. 1 dalyje teigiama, kad juridinių asmenų bylas teisme veda jų organai ar dalyviai, veikiantys pagal

įstatymus ar steigimo dokumentus, jiems suteiktas teises ir pareigas. Šiais atvejais laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo. Įstatymų leidėjas šia nuostata aiškiai parodė, kad juridinio asmens ir jo organų santykis nėra priskiriamas atstovavimo teisiniam santykiui, o juridinio asmens organų veiksmai vertintini kaip juridinio asmens teisnumo ir veiksnumo įgyvendinimas. Kadangi juridinio asmens organai nėra laikomi atstovais, jiems negali būti taikomi LR CPK 55 str. 2 dalyje atstovui keliami kvalifikaciniai reikalavimai ir jiems nereikia įgaliojimo atstovauti[20].

Atstovavimo teisinių santykių tarp juridinio asmens ir jo organų neigimas nereiškia, kad negalime kalbėti apie atstovavimą juridiniam asmeniui. Juridinio asmens organai įgyvendindami juridinio asmens veiksnumą gali patys veikti civilinėje apyvartoje ir civiliniame procese arba pavesti atstovams už juos atlikti atitinkamus veiksmus. Čia susiduriame su atstovavimo juridiniam asmeniui pagal susitarimą rūšimi. Civiliniame procese juridinių asmenų atstovavimas pagal susitarimą nuo fizinių asmenų atstovavimo skiriasi pagal įgalinimų įforminimo tvarką (šis klausimas bus aptariamas, kai kalbėsime apie atstovų įgalinimų įforminimo skyriuje) ir asmenų, galinčių būti juridinių asmenų atstovais pagal susitarimą sąrašą. LR CPK 55 str. 2 dalyje nurodoma, kad juridinių asmenų atstovais teisme gali būti atitinkamų juridinių asmenų darbuotojai (apeliacinės instancijos teismuose – turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą) arba advokatai ar advokatų padėjėjai, turintys jų praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje. Kartu su nurodytais asmenimis juridiniam asmeniui gali atstovauti ir kiti asmenys – neteisinių sričių specialistai (auditoriai, buhalteriai, mokesčių konsultantai, patentiniai patikėtiniai ir kt.). Juridinio asmens kasacinį skundą gali surašyti ne tik advokatas, bet ir juridinio asmens darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (LR CPK 347 str. 3 dalis). Taigi, lyginant juridinių asmenų galimų atstovų sąrašą su fizinių asmenų galimų atstovų sąrašu, kur praktiškai išvardinami tik advokatai ir advokatų padėjėjai, juridiniai asmenys turi daugiau pasirinkimo laisvės. Tai paaiškinama tuo, kad juridinį asmenį ir jo darbuotoją dar iki civilinio proceso pradžios sieja darbo teisiniai santykiai, pagrįsti abipusiu pasitikėjimu. Jei juridinis asmuo per savo organus paveda atitinkamam darbuotojui atstovauti jo interesus civiliniame procese, vadinasi jis juo pasitiki, žino jo išsilavinimo lygį, dalykines savybes, galimybę ginti juridinio asmens interesus. Be to, dažnas juridinis asmuo samdo teisininką, turintį aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir prireikus galintį jį atstovauti visose teismo instancijose. Įstatymų leidėjui, suteikiant juridiniams asmenims platesnę galimybę pasirinkti atstovą, nėra pagrindo abejoti būsimų atstovų kvalifikacija, nes pats juridinis asmuo, įvertinęs savo ir savo darbuotojų galimybes, jei yra pagrindo jomis abejoti, gali bet kada sudaryti teisinių paslaugų sutartį su advokatu ar advokato padėjėju. Apibendrinant galima teigti, kad atstovavimas juridiniams asmenims negali būti priskiriamas įstatyminiam atstovavimui, o laikytinas sutartinio atstovavimo porūšiu, turinčiu specifinę įgalinimų įforminimo tvarką ir savitą asmenų, galinčių būti atstovais, ratą.

III. Pagal profesionalumo kriterijų:

1.profesionalus atstovavimas, kai atstovaujamajam atstovauja profesionalus atstovas, pavyzdžiui, advokatas, advokato padėjėjas, asmuo turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą, kai atstovauja savo artimus giminaičius ar sutuoktinį.

2.neprofesionalus atstovavimas, kai atstovaujamajam atstovauja neturintis teisinio išsilavinimo asmuo, pavyzdžiui, kai atstovauja vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu arba kai juridinį asmenį atstovauja darbuotojas, neturintis teisinio išsilavinimo.

8.5. Atstovo procesinė padėtis

Atstovu laikomas asmuo, veikiantis civiliniame procese jam suteiktų įgalinimų ribose atstovaujamojo vardu ir interesais, kurio atliktų procesinių veiksmų rezultatai atsiranda tiesiogiai atstovaujamojo teisinėje sferoje.

Proceso šalių atstovai, nors ir yra įgalioti veikti jų vardu, netampa patys proceso šalimis, nepaisant to, kad, veikdami civiliniame procese, jie įgyja atstovaujamos šalies teises ir pareigas. LR CPK 54 str. nurodoma, kad atstovai pagal įstatymą atstovaujamųjų vardu atlieka visus procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. LR CPK 59 str., reglamentuojančiame atstovo pagal susitarimą teises, teigiama, kad įgaliojimas atstovauti teisme suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis, nurodytas įgaliojime. Taigi, Lietuvos įstatymų leidėjas atstovui su nedidelėmis išimtimis suteikia šalies teises ir pareigas. Tačiau šalies teisių ir pareigų perkėlimas atstovui jokiu būdu nereiškia jo tapimo proceso šalimi. Juk įstatymo leidėjas, nenurodydamas visų atstovo teisių ir pareigų viename straipsnyje, tik išvengia bereikalingo tų pačių nuostatų kartojimo, o ne parodo, kad atstovas yra laikomas proceso šalimi.

Atstovai civiliniame procese šiuolaikiniuose civilinio proceso kodeksuose dažniausiai priskiriami prie dalyvaujančių byloje asmenų, tačiau teisės literatūroje šiuo klausimu vyrauja skirtingos nuomonės. Civilinio proceso teisės doktrinoje dėl atstovų priskyrimo dalyvaujantiems byloje asmenims ir apskritai proceso dalyviams vyko ilgametė diskusija. V. V. Jarkovas teisingai pastebi, kad nors įstatymų leidėjas atstovus priskiria dalyvaujantiems byloje asmenims, tačiau teoriniu požiūriu atstovų procesinės padėties klausimas dar ir dabar yra laikomas neaiškiu[1]. Pažymėtina, kad aptariamas aspektas turi didelę reikšmę nustatant atstovo teisinę padėtį civiliniame procese, jo konkrečių teisių ir pareigų apimtį, santykį su kitais proceso dalyviais, todėl jį būtina plačiau aptarti.

Autorius, polemizuojančius atstovų priskyrimo prie dalyvaujančių byloje asmenų klausimu, galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmoji autorių grupė mano, kad atstovai negali būti laikomi dalyvaujančiais byloje asmenimis. M. A. Gurvičius teigia, kad atstovo atstovaujamojo vardu ir interesais atliekami veiksmai neturi savarankiško pobūdžio, todėl atstovas apskritai negali būti laikomas civilinio proceso subjektu[2]. Šiai nuomonei taip pat pritaria S. N. Abramovas teigdamas, kad atstovai, įgyvendindami atstovaujamųjų procesines teises ir pareigas, nelaikomi civilinių procesinių teisinių santykių subjektais. Santykis tarp atstovo ir atstovaujamojo nelaikomas procesiniu, o reguliuojamas civilinės arba darbo teisės normų[3]. J. A. Kunikas teigia, kad atstovai nelaikomi civilinio proceso dalyviais, nes teisme veikia ne savo, o asmenų, kuriuos atstovauja, vardu[4]. L. V. Matlinas teigia, kad atstovų padėtis civiliniame procese yra sąlygota tuo, kad jie savo veiksmais įgyvendina kitų asmenų teises ir pareigas, atlieka atitinkamus procesinius veiksmus jų vardu ir interesais. Taigi, savarankiškų teisių ir pareigų atstovai civiliniame procese neturi, todėl negali būti priskirti prie civilinių procesinių santykių subjektų[5].

Visiškai kitoks antrasis požiūris išsakomas I. M. Iljinskajos, L. F. Lesnickajos, A. A. Melnikovo, J. A. Rozenbergo, N. A. Čečinos, V. M. Šerstiuko ir kt. darbuose, kurie laiko atstovą civiliniame procese ne tik proceso dalyviu, bet ir dalyvaujančiu byloje asmeniu. J. A. Rozenbergas, išreikšdamas prieš tai aptarto požiūrio kritiką teigė, kad, visų pirma, veikimas svetimo asmens vardu nereiškia tik pasyvaus atstovaujamojo valios perdavimo. Priešingai, kaip materialiniuose, taip ir procesiniuose teisiniuose santykiuose atstovai visada išreiškia savo asmeninę valią. Suteiktų įgalinimų ribose atstovas savarankiškai atlieka atitinkamus procesinius veiksmus. Antras J. A. Rozenbergo argumentas yra tas, kad atstovas įgyvendindamas atstovaujamojo procesines teises ir pareigas pats naudojasi savarankiškomis teisėmis, kurios daugeliu atvejų nepriklauso nuo atstovaujamojo valios. N. A. Čečina, analizuodama civilinius procesinius teisinius santykius, teisingai nurodė, kad procesiniuose santykiuose atstovas veikia

kaip savarankiškas teisės subjektas ne tik atstovaujamojo, bet ir teismo atžvilgiu. Procesinės teisės normos nustato atstovo teises ir pareigas teismo, o ne atstovaujamojo atžvilgiu[6].

Visiškai sutinkame su prieš tai nurodytos antrosios autorių grupės nuomone, nes manome, kad atstovai civiliniame procese įgyvendina ne tik savo atstovaujamųjų teises ir pareigas, o taip pat turi ir savarankiškų procesinių teisių ir pareigų. Pavyzdžiui, LR CPK 119 str. numato advokato pareigą su byla susijusį procesinį dokumentą persiųsti tiesiogiai kitos šalies advokatui, arba LR CPK 158 str. numato advokato pareigą dar iki teisminio nagrinėjimo išaiškinti šaliai jos teises ir pareigas, LR CPK 347 str. su nedidelėmis išimtimis tik advokatui suteikia teisę surašyti kasacinį skundą ir pan. V. P. Mozolinas teisingai teigia, kad tarp teismo ir atstovo, turinčio savarankiškas civilines procesines teises ir pareigas, egzistuoja teisinis santykis, reguliuojamas civilinio proceso teisės normomis, todėl atstovai yra pilnateisiai civilinio procesinio teisinio santykio subjektai[7]. Be to, atstovai, nors ir gina svetimas teises, visada civiliniame procese veikia nepriklausomai, atlieka procesinius veiksmus laisva valia, o ne prieš savo valią[8]. Neatsitiktinai Advokatūros įstatymo 5 str. kaip vienas iš advokatų veiklos pagrindinių principų įtvirtintas advokatų veiklos laisvės ir nepriklausomumo principas, o to paties įstatymo 46 str. nurodoma, kad atliekantys savo profesines pareigas advokatai negali būti tapatinami su savo klientais ir jų bylomis.

Po ilgų diskusijų didžioji dalis mokslininkų vis dėlto priėjo išvados, kad jei proceso įstatymai numato atstovams atitinkamas procesines teises ir pareigas, tai atstovai turi būti laikomi pilnateisiais civilinio proceso subjektais. Aišku tai nereiškia, kad atstovas civiliniame procese užima visiškai nepriklausomą nuo atstovaujamojo padėtį. Galima kalbėti tik apie santykinį, o ne absoliutų atstovo nepriklausomumą, nes dažniausiai, t. y. sutartinio atstovavimo atveju, procesines teises atstovai įgyja atstovaujamojo suteiktų įgalinimų pagrindu. Tačiau, tik būdamas proceso dalyviu, asmuo gali veikti civiliniame procese. LR CPK atstovas yra laikomas savarankišku proceso dalyviu, nes atstovavimą reglamentuojančios nuostatos yra išdėstytos LR CPK V skyriuje „Proceso dalyviai“. Visi proceso dalyviai pagal suinteresuotumą bylos baigtimi yra skirstomi į dvi grupes: dalyvaujančius byloje asmenis (LR CPK 37 str. ) ir kitus proceso dalyvius (LR CPK 61 str.). Doktrinoje nurodoma, kad teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi gali būti materialusis arba procesinis. Materialusis teisinis suinteresuotumas reiškia, kad priimtas byloje sprendimas tiesiogiai veiks atitinkamo byloje dalyvaujančio asmens materialiąsias subjektines teises ir pareigas. Procesinis teisinis suinteresuotumas reiškia, kad priimtas byloje sprendimas tiesiogiai neveiks konkretaus asmens materialiųjų subjektinių teisių ir pareigų turinio, tačiau jų procesinė padėtis lemia jų suinteresuotumą vienokia ar kitokia bylos baigtimi[9]. Kadangi atstovas veikia kito asmens vardu ir interesais, ir tiesiogiai nedalyvauja ginče, kuris vyksta tarp šalių, tai jo suinteresuotumas yra ne materialus, bet procesinis, t.y. priimtas teismo sprendimas neturės įtakos jo asmeninėms teisėms ir pareigoms. Išimtimi iš šios taisyklės laikytume atvejį, kai vienas iš bendrininkų veikia byloje kitų bendrininkų pavedimu, kur asmeninis suinteresuotumas ir teismo sprendimo įtaka jo teisėms ir pareigoms yra akivaizdi. Atstovai turi būti priskirti prie dalyvaujančių byloje asmenų, nes jie savo įgalinimų ribose stengiasi pasiekti tam tikrą teigiamą teisinį rezultatą byloje savo atstovaujamojo naudai. Tai reiškia, kad atstovas yra suinteresuotas bylos baigtimi, nors jo suinteresuotumas bylos baigtimi yra ne materialinis teisinis, o tik procesinis. Pastarąją nuomonę palaikė ir mūsų įstatymų leidėjas LR CPK priskyręs atstovus prie dalyvaujančių byloje asmenų, o taip pat aiškiai nurodęs, kad dalyvaujantys byloje asmenys yra tie, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Profesionalaus atstovo – advokato ar advokato padėjėjo – procesinis suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdus. Svarbi aplinkybė yra ta, kad atstovavimas teisme šiems asmenims kartu yra profesinė veikla.

8.6. Atstovo įgalinimų apimtis ir jų įforminimo tvarka

Konkrečios atstovo procesinės teisės ir pareigos visų pirma priklauso nuo atstovaujamojo teisinės padėties (ar pastarasis yra ieškovas, atsakovas, tretysis asmuo su savarankiškais reikalavimais ar pan.), nes jis atstovui gali perduoti tik tokias procesines teises ir pareigas, kokias pats turi. Procesinio atstovo įgalinimų apimtis priklauso nuo dviejų faktinių aplinkybių: nuo atstovaujamojo turimų procesinių teisių ir pareigų apimties ir nuo to, kokius konkrečius įgalinimus atstovaujamasis suteikė atstovui.

Civilinio proceso teisės doktrinoje visi atstovo įgalinimai pagal savo turinį yra skirstomi į bendruosius ir specialiuosius. Bendrieji įgalinimai atsiranda tiesiogiai iš pavedimo vesti bylą fakto[1], jie yra nustatyti įstatyme ir jų apimties nustatymas, skirtingai nei specialiųjų įgalinimų, nuo atstovaujamojo valios nepriklauso. Praktikoje įgaliojime ar kitame dokumente, kuriame yra išreikšti atstovo įgalinimai, bendrieji įgalinimai paprastai nevardijami, o nurodoma tik, kad atstovui yra “pavedama vesti civilinę bylą teisme”. Toks nurodymas pagal LR CPK 59 str. 1 dalį suteikia atstovui teisę atlikti atstovaujamojo vardu visus procesinius veiksmus, išskyrus išimtis nurodytas įgaliojime. Civiliniame procese kyla poreikis įstatymu nustatyti bendruosius įgalinimus todėl, kad atstovaujamasis iš anksto negali prognozuoti visų procesinių veiksmų, kuriuos jo vardu turės atlikti atstovas, pavyzdžiui, nėra žinoma, ar atstovas turės pareikšti civilinėje byloje nušalinimus, ar reikės prašyti teismo skirti ekspertizę, ar reikės prašyti teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir pan. Kaip teisingai pažymi J. A. Rozenbergas, jei civiliniame procese įstatymų leidėjas taikytų civilinėje teisėje naudojamą atstovo įgalinimų apimties nustatymo būdą, tai susidarytų vilkinanti civilinę bylą situacija, nes atstovams pastoviai kiltų būtinybė iš atstovaujamojo gauti papildomus įgalinimus atlikti tuos procesinius veiksmus, kurių atlikimo neapima pradiniai įgalinimai. Įstatymų leidėjas siekdamas padėti atstovaujamiesiems nustatyti įgalinimų civilinėje byloje apimtį, tai padaro pats[2]. Taigi, bendrųjų atstovo įgalinimų turinį sudaro atstovo teisė dalyvauti teismo posėdyje, susipažinti su civilinės bylos medžiaga, reikšti nušalinimus, prašyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, apskųsti teismo sprendimą ar nutartį ir atlikti kitus procesinius veiksmus, užtikrinančius efektyvų dalyvavimą civiliniame procese. Pažymėtina, kad LR CPK nėra atskiro straipsnio, kuris išvardytų visus atstovo bendruosius įgalinimus, todėl jų reikia ieškoti atskiruose LR CPK straipsniuose, reglamentuojančiuose atitinkamo proceso dalyvio, kurį atstovas atstovauja (ieškovo, atsakovo, pareiškėjo ir pan.), teises ir pareigas. Doktrinoje nurodoma, kad bendrieji įgalinimai yra susiję su įprasto dalyvavimo civiliniame procese užtikrinimu[3], be kurių negalima atstovaujamojo interesų apsauga ir gynimas.

Be bendrųjų įgalinimų atstovas gali atstovaujamajam suteikti ir specialiuosius įgalinimus. Pagrindinis specialiųjų įgalinimų skirtumas nuo bendrųjų yra tas, kad specialiųjų įgalinimų suteikimas priklauso tiesiogiai nuo atstovaujamojo valios, jo pasitikėjimo atstovu. Specialieji įgalinimai santykyje su atstovaujamuoju yra svarbesni nei bendrieji, nes susiję su nagrinėjamo ginčo objekto disponavimu, sukeliančiu rimtas procesines pasekmes atstovaujamajam, pavyzdžiui, sudarius taikos sutartį, teismas nutraukia civilinę bylą ir vėlesnis ieškinio padavimas tuo pačiu pagrindu ir dėl to paties dalyko jau yra negalimas. LR CPK 59 str. 2 dalyje išvardinami specialieji atstovo įgalinimai, nurodant, kad įgaliojimas atstovui pareikšti ieškinį ir priešieškinį, atsisakyti pareikšto ieškinio ir jį pripažinti, sudaryti taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, gauti turtą, paduoti prašymą dėl proceso atnaujinimo turi būti atskirai aptarti įgaliojime. Taigi, atstovaujamasis turi pats nuspręsti, kuriuos iš specialiųjų įgalinimų jis suteikia atstovui ir tai būtinai turi atsispindėti atstovavimo teisę įrodančiame dokumente.

Įgalinimų skirstymas į bendruosius ir specialiuosius yra būdingas tik atstovavimui pagal susitarimą (LR CPK – atstovavimui pagal pavedimą). Įstatyminio atstovavimo atveju, įstatyminiai atstovai turi visas savo atstovaujamųjų civilines procesines teises ir pareigas. LR CPK 54 str. 1 dalyje numatyta, kad atstovai pagal įstatymą atstovaujamųjų vardu atlieka visus

procesinius veiksmus, kuriuos atlikti teisė priklauso atstovaujamiesiems, išskyrus įstatymų numatytas išimtis. Materialinė teisė numato atitinkamus apribojimus susijusius su įstatyminių atstovų disponavimu savo atstovaujamųjų turtu. Pavyzdžiui, LR CK 3.188 straipsnis numato, kad be išankstinio teismo leidimo tėvai neturi teisės: 1) perleisti, įkeisti savo nepilnamečių vaikų turtą ar kitaip suvaržyti teises į jį;(...) 4) nepilnamečių vaikų vardu sudaryti arbitražinį susitarimą; (...). Taigi, civiliniame procese tėvai kaip įstatyminiai atstovai atstovaudami savo vaiko interesus byloje dėl pastarojo turto, turi visas šalies procesines teises ir pareigas, tačiau įgyvendinant teises susijusias su disponavimu vaiko turtu, jo galimu sumažėjimu (pavyzdžiui, taikos sutarties sudarymas, atsisakymas nuo ieškinio, ieškinio pripažinimas, susitarimas su kita šalimi dėl bylos perdavimo spręsti arbitražui ir pan.), būtinas išankstinis teismo leidimas. Tos pačios taisyklės turi būti taikomos ir globėjams bei rūpintojams, kai jie veikia civiliniame procese kaip įstatyminiai atstovai ir įgyvendina atitinkamas procesines teises, susijusias su savo atstovaujamųjų asmenų turto disponavimu [4].

Atskirai aptartinas specifinis kuratoriaus įgalinimų apimties klausimas. Pažymėtina, kad kuratoriaus įgalinimai, skirtingai nei įstatyminio atstovo, apsiriboja tik konkrečia civiline byla, taigi kuratorius veikia tik civiliniame procese, jo įgaliojimai negali būti išplėsti į materialinės teisės reguliuojamų atstovaujamojo teisinių santykių sferą. Civilinėje byloje yra atliekama visa eilė procesinių veiksmų, tad kyla klausimas, kokius procesinius veiksmus kuratorius konkrečioje byloje gali atlikti. LR CPK 39 str. numato, kad kuratorius turi visas jo atstovaujamos šalies teises ir pareigas, taigi gali atlikti bet kokius civilinius procesinius veiksmus.

Kalbant apie įgalinimų įforminimo tvarką atstovaujamojo duoti atstovui pagal susitarimą įgalinimai turi būti išreikšti atitinkama tvarka įformintame dokumente: įgaliojime[5], advokato ar advokato padėjėjo ir kliento sudarytoje sutartyje ar jos išraše, teismo posėdžio protokole, kai įgalinimai suteikiami žodžiu[6]. LR CPK 58 str. 1 dalyje nurodoma, kad įgaliojimas gali būti duodamas tam tikrai įgaliotojo bylai, kelioms ar visoms jo byloms vesti arba atskiriems procesiniams veiksmams atlikti. Taigi, įstatymas numato, kad civiliniame procese gali būti suteikiami trijų rūšių įgaliojimai. Manome, kad šis straipsnis turi būti taikomas ne tik įgaliojimui, bet ir kitiems mūsų minėtiems dokumentams, kuriuose išreikšti atstovo pagal susitarimą įgalinimai. Civilinio proceso teisės doktrinoje yra įvairių įgaliojimų klasifikacijų. Vieni autoriai įgaliojimus skirsto į bendruosius (vesti visas bylas) ir specialiuosius (vesti konkrečią bylą ar atlikti konkrečius procesinius veiksmus)[7], kiti – į bendruosius arba generalinius (vesti visas bylas) ir vienkartinius (vesti konkrečią bylą)[8], treti – į procesinius ir tik kai kuriems procesiniams veiksmams atlikti[9]. I. E. Engelmanas įgaliojimus skirsto į universalius, generalinius ir specialiuosius[10]. Civilinės teisės doktrinoje įgaliojimai yra skirstomi į tris rūšis: vienkartinius (duodamus atlikti konkretų teisinį veiksmą), specialiuosius (duodamus atlikti tam tikrą grupę panašių pagal savo prigimtį teisinių veiksmų) ir generalinius (leidžiančius atlikti bet kokius teisinius veiksmus)[11]. Atsižvelgiant į įstatyminę įgaliojimų civiliniame procese rūšių reglamentaciją, manome, kad tinkamiausias civiliniam procesui būtų įgaliojimų skirstymas į vienkartinius (duodamus atskiriems procesiniams veiksmams atlikti), specialiuosius (duodamus tam tikrai įgaliotojo bylai ar kelioms byloms vesti) ir bendruosius (visoms byloms vesti).

LR CPK priklausomai nuo atstovo rūšies (pavyzdžiui, profesionalus (advokatas ar advokato padėjėjas) ar neprofesionalus (bendrininkas) atstovas) ir atstovavimo teisinių santykių atsiradimo pagrindo (įstatymas ar sutartis) numato skirtingus procesinio atstovavimo įgalinimų įforminimo būdus. Manome esant tikslinga kiekvieną iš šių būdų aptarti atskirai.

Įstatyminio atstovavimo atveju atstovo įgalinimų apimtį nustato įstatymai, todėl atskiro įgaliojimo įrodančio atstovo teisę atstovauti teisme nereikalaujama. Tačiau įstatyminis atstovas turi įrodyti teismui, kad jis turi tokį statusą, t. y. legitimuotis. Pavyzdžiui, tėvai turi pateikti teismui vaiko gimimo liudijimą (LR CK 3.157 str. 2 dalis), vaiko laikinieji globėjai –

savivaldybės valdybos (mero) sprendimą (potvarkį) (LR CK 3.262 str. 1 dalis), vaiko nuolatiniai globėjai – teismo nutartį (LR CK 3.263 str.) ir pan.

Kai asmenis teisme atstovauja advokatai ar advokatų padėjėjai, pagal LR CPK 57 str. 3 dalį, jų teisės ir pareigos bei įgalinimų apimtis patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi arba jos išrašu. Procesinio atstovavimo teisinio santykio tarp šalių atsiradimo pagrindu (vidiniu atstovo ir atstovaujamojo teisiniu santykiu) šiuo atveju bus dvišalis sandoris ir jokio papildomo įgaliojimo išdavimo (vienašalio sandorio) nereikia. Skirtingai nei LR CK, LR CPK imperatyviai numato rašytinę advokato ir kliento sudaromos sutarties formą, tačiau nereikalauja įgaliojimo. Tradiciškai doktrinoje advokato ir kliento sutartis yra laikoma pavedimo sutartimi. Pagrindiniu pavedimo sutarties požymiu yra atstovui suteikta galimybė atlikti atitinkamus veiksmus atstovaujamojo vardu. Pats atstovas, atlikdamas tuos veiksmus, neturi savarankiškų teisių ir pareigų, o tik įgyvendina atstovaujamojo turimas teises ir pareigas. Asmens ir advokato santykiai civiliniame procese turi kiek kitokį pobūdį. Advokatas, būdamas savarankišku civilinio proceso dalyviu, turi savarankiškas teises ir pareigas. Todėl būtina atskirti civilinio atstovavimo santykius, kurie gali atsirasti iš pavedimo sutarties ir procesinio atstovavimo santykius, kuriems pavedimo sutarties forma yra nepriimtina. Advokato teikiamų teisinių paslaugų, kurias jis teikia savo vardu, bet kliento interesais pavedimo sutartis neapima. Advokatūros įstatymo 2 str. numato, kad advokatų teikiamos teisinės paslaugos – tai teisės konsultacijos (patarimai teisės klausimais), teisinę reikšmę turinčių dokumentų rengimas, atstovavimas teisės klausimais, gynyba bei atstovavimas bylų procese, kai šie veiksmai atliekami už atlyginimą. Iš pateikto apibrėžimo matome, kad kai kurios teisinės paslaugos, be kurių neapsieinama ir atstovaujant teisme, pavyzdžiui, teisės konsultacijos, procesinių dokumentų surašymas, įrodymų teikimas, nuorašų tvirtinimas ir pan., yra atliekami ne atstovaujamojo, bet atstovo turinčio atitinkamą teisinę kvalifikaciją vardu. Tuo tarpu LR CK 6.756 str. numato, kad pavedimo sutartimi viena šalis (įgaliotinis) įsipareigoja kitos šalies (įgaliotojo) vardu ir lėšomis atlikti tam tikrus teisinius veiksmus su trečiaisiais asmenimis. Akivaizdu, kad veiksmai, kuriuos atstovas atlieka savo vardu nors ir atstovaujamojo interesais neįeina į šios sutarties turinį. Šie likę už pavedimo sutarties ribų veiksmai, mūsų nuomone, galėtų įeiti į paslaugų teikimo sutarties turinį, nes LR CK 6.716 str. nurodoma, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti. Kadangi advokato ir kliento sudaromas susitarimas dėl teisinių paslaugų teikimo turi kelių sutarčių bruožų, mes jį laikysime specifine teisinių paslaugų teikimo sutartimi. LR CK 6.156 str. įtvirtintas sutarties laisvės principas leidžia šalims sudaryti sutartį, turinčią kelių rūšių sutarčių elementų. Tokiai sutarčiai taikomos atskirų rūšių sutartis reglamentuojančios normos, jeigu ko kita nenumato šalių susitarimas arba tai neprieštarauja pačios sutarties esmei. Mūsų nuomone, tarp advokato ir kliento sudaromas susitarimas turi ir pavedimo, ir atlygintinų paslaugų teikimo sutarčių bruožų, todėl šiam susitarimui turėtų būti taikomos ne tik pavedimo sutartį, bet ir atlygintinių paslaugų teikimą reglamentuojančios normos.

Notarinis įgaliojimo patvirtinimas LR CPK numatytas tik dviem pakankamai retai praktikoje pasitaikančiais atvejais: kai atstovauja vienas iš bendrininkų kitų bendrininkų pavedimu arba kai atstovauja asmenys, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui). Šiais atvejais minėtų asmenų suteikiamus įgaliojimus notaras tvirtina LR CK nustatyta tvarka. Skirtingai nei LR CK, LR CPK aptariamais atvejais numato ir žodinę įgaliojimo patvirtinimo formą, t. y. atstovo teisės gali būti išreiškiamos teisme žodiniu įgaliotojo pareiškimu, kuris turi būti įrašytas į teismo posėdžio protokolą. Pažymėtina, kad toks patvirtinimo būdas yra galimas tik vykstant žodiniam teismo posėdžiui, kai yra rašomas teismo posėdžio protokolas. Žodžiu gali būti įgaliojama ne tik nagrinėjant bylą iš

esmės, bet ir vykstant parengiamajam teismo posėdžiui[12]. Kitais atvejais įgaliojimams yra būtina notarinė ar jai prilyginta forma.

Įgaliojimų patvirtinimo klausimas profesinėms sąjungoms atstovaujant profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose LR CPK nėra reglamentuotas. Pagal LR Profesinių sąjungų įstatymo 15 str. 1 dalį profesinės sąjungos atstovauja savo nariams ir įstatymų nustatyta tvarka gina savo ir savo narių teises ir teisėtus interesus valstybės institucijose. To paties įstatymo 8 str. 7 dalyje numatyta, kad profesinės sąjungos, jų susivienijimai, įgyja juridinio asmens teises nuo jų įstatų (statuto) įregistravimo dienos. Todėl, manytume, kad profesinių sąjungų jos nariams ar darbuotojams išduodamiems įgaliojimams turi būti taikomos tokios pačios nuostatos, kokios taikomos juridinių asmenų išduodamiems įgaliojimams. Kai profesinės sąjungos vardu teisme veikia jos organai ar dalyviai, jokių įgaliojimų nereikia, nes yra laikoma, kad bylą veda pats juridinis asmuo (LR CPK 55 str.). 2005 m. balandžio 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konsultacijoje nurodoma, kad profesinė sąjunga atstovauja savo nariui be specialiai atstovauti teisme išreikšto (žodžiu ar raštu) pavedimo (jį atstoja asmens narystė profesinėje sąjungoje). Byloje visais atvejais turi būti pateikti duomenys, patvirtinantys atstovaujamojo narystę profesinėje sąjungoje. Kai profesinei sąjungai atstovauja advokatas ar advokato padėjėjas, turintis jo praktikai vadovaujančio advokato rašytinį leidimą atstovauti konkrečioje byloje, pavedimai įforminami rašytine su profesine sąjunga sudaryta sutartimi[13].

Juridinių asmenų įgaliojimų patvirtinimo klausimas aptariamas LR CPK 57 str. 2 dalyje nurodant, kad įgaliojimus Civilinio kodekso nustatyta tvarka taip pat gali patvirtinti atitinkamo juridinio asmens organas. Įstatymų leidėjas atstovavimą teisme juridiniams asmenims kaip specifinę atstovavimo rūšį išskyrė į atskirą LR CPK 55 straipsnį, nurodydamas subjektų, galinčių atstovauti juridinį asmenį grupes: darbuotojus, advokatus ir advokatų padėjėjus bei neteisinių sričių specialistus.

Kalbant apie juridinių asmenų įgalinimų įforminimo tvarką, būtina paminėti specifinę įgaliojimo rūšį – prokūrą. LR CK 2.176 str. nurodoma, kad prokūra yra įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui arba kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu. Be to, prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose. Skirtingai nei įprastiniai juridinio asmens išduodami įgaliojimai, prokūra turi būti registruojama juridinių asmenų registre. Prokūros išdavimo tvarka numatoma juridinio asmens steigimo dokumentuose. Asmuo, kuriam išduota prokūra, yra vadinamas prokuristu. Pasirašydamas atstovaujamojo vardu dokumentus, prokuristas privalo nurodyti, kad jis veikia kaip prokuristas, t.y. įrašyti žodį “prokuristas” arba jo sutrumpinimą “pp” (LR CK 2.182 str.).

8.7. Asmenys negalintys būti atstovais teisme

Nors atstovais civiliniame procese gali būti pakankamai platus asmenų ratas, tačiau LR CPK 60 str. išvardija asmenis, kurie jais negali būti. Tai, visų pirma: 1) teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą; 2) prokurorai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą arba byloje dalyvauja kaip prokuratūros įgaliotiniai; 3) asmenys, kuriems nustatyta globa ar rūpyba; 4) asmenys, kuriems tokią teisę riboja įstatymas. Matome, kad šis asmenų, negalinčių būti atstovais, sąrašas nėra baigtinis. Įstatymų leidėjas palieka galimybę riboti atstovų ratą, tai reglamentuojant tiek LR CPK, tiek ir kituose įstatymuose. Tad, kokie asmenys pagal dabartinę reglamentaciją pakliūna į „asmenų, kuriems tokią teisę riboja įstatymas“ (LR CPK 60 str. 1 dalies 4 punktas) kategoriją? Visų pirma, jau mūsų prieš tai, kalbant apie civilinį procesinį veiksnumą, paminėti nepilnamečiai asmenys. Advokatūros įstatyme numatyti specialūs apribojimai būti atstovais advokatams. Šio įstatymo 23 str. 2 dalyje numatyta, kad advokatas

Lietuvos advokatūros sprendimu gali būti laikinai išbrauktas iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo, jei jis yra įtariamas ar kaltinamas nusikalstamos veikos padarymu. Taigi, laikino išbraukimo iš Lietuvos praktikuojančių advokatų sąrašo laikotarpiu, advokatas negali būti atstovu pagal susitarimą civiliniame procese, tačiau išlieka galimybė jam būti įstatyminiu atstovu. Advokatas taip pat netenka sutartinio atstovo teisių bei galimybės būti sutartiniu atstovu Advokatų garbės teismui pritaikius drausminę nuobaudą – pripažinti negaliojančiu Lietuvos advokatūros sprendimą pripažinti asmenį advokatu (Advokatūros įstatymo 53 str. 1 dalies 4 punktas). Advokato padėjėjas netenka sutartinio atstovo teisių Advokatų garbės teismui pritaikius drausminę nuobaudą – išbraukimą iš Lietuvos advokatų padėjėjų sąrašo (Advokatūros įstatymo 54 str. 2 dalis). Advokatūros įstatymo 25 str. taip pat numatyti kiti advokato galimybės būti sutartiniu atstovu apribojimai, kurie taikomi atsiradus kai kurioms įstatyme numatytoms aplinkybėms.

9. CIVILINIŲ BYLŲ PRISKYRIMAS TEISMAMS IR TEISMINGUMAS

Šioje temoje bus analizuojama civilinių bylų priskyrimo teismams samprata ir rūšys, priskirtinumo atribojimo tarp bendrosios kompetencijos teismų ir administracinių teismų klausimai teismų kompetencija ir rūšys, civilinių bylų teismingumo samprata ir rūšys, apibūdinami teismingumo taisyklių nesilaikymo procesiniai teisiniai padariniai.

9.1. Civilinių bylų priskyrimo teismams samprata ir rūšys

Šiuolaikinėje valstybėje pažeistas asmenų subjektines teises ir įstatymų saugomus interesus gina ne tik teismas, bet ir daug kitų valstybinių bei nevalstybinių institucijų. Civilinių bylų priskirtinumo institutas, būdamas tarpšakiniu teisės institutu, atlieka teisinių bylų (baudžiamųjų, civilinių, administracinių) paskirstymo įvairioms jurisdikcinėms institucijoms funkciją, t.y. nustato, kuri institucija yra kompetetinga nagrinėti konkrečią bylą.

Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje priskirtinumas suprantamas kaip teisės normų, nustatančių įvairių jurisdikcinių organų, kompetenciją nagrinėti ir spręsti vienokio ar kitokio pobūdžio ginčus, visuma. „Kompetencija“ ir „priskirtinumas“ nėra sinoniminės sąvokos, nes kompetencija – tai tam tikros institucijos teisių ir pareigų visuma, o priskirtinumas susijęs tik su ta atitinkamos institucijos kompetencijos dalimi, kuri susijusi su bylų nagrinėjimu, t.y. jurisdikcine veikla. Civilinių bylų priskirtinumas teismams – tai bylų visumos priskyrimas civilines bylas nagrinėjančių teismų kompetencijai. Rusų literatūroje sutinkama sąvoka, kad priskirtinumas – tai reikalaujančių valstybinio-valdingo išsprendimo ginčų dėl teisės ar kitų teisinių bylų priskyrimas vienai ar kitai valstybinei ar nevalstybinei institucijai; tai teisinių bylų savybė, pagal kurią jų išsprendimas paskiriamas atitinkamai jurisdikcinei institucijai.

Pagal institucijų, turinčių teisę nagrinėti bylą, skaičių priskirtinumas civilinio proceso teisės doktrinoje skirstomas į dvi rūšis:

1) Vienetinis priskirtinumas reiškia, kad nagrinėti konkretų ginčą gali tik viena institucija, t.y. ginčas priklauso tik vienos institucijos jurisdikcijai, pavyzdžiui, santuokos nutraukimo bylos Lietuvoje priskirtinos nagrinėti tik teismui. Šis priskirtinumas civilinio proceso teisės doktrinoje dar vadinamas išimtiniu arba imperatyviuoju. Nei šalys, nei kitos institucijos neturi teisės pakeisti vienetinio (išimtinio, imperatyviojo) civilinių bylų priskirtinumo.

2)Dauginis priskirtinumas reiškia, kad konkretus ginčas gali būti nagrinėjamas keliose institucijose (pavyzdžiui, teisme arba arbitraže). Šis priskirtinumas dar skirstomas į tris rūšis:

2.1 Alternatyviojo priskirtinumo atveju suinteresuotas asmuo turi galimybę pasirinkti instituciją, į kurią norėtų kreiptis, pavyzdžiui, LR draudimo įstatymo 207 str. 1 dalis numato, kad Priežiūros komisija nagrinėja vartotojų ginčus su draudiku, kylančius iš draudimo sutarties ar susijusius su ja, jei draudimo sutarčiai yra taikytina Lietuvos Respublikos teisė, o to paties straipsnio 4 dalis numato, kad vartotojo teisė kreiptis į Priežiūros komisiją neatima teisės vartotojui tiesiogiai kreiptis į teismą arba LR pašto įstatymo 11 str. 1 dalis numato, kad iškilus ginčui tarp pašto ir (ar) pasiuntinių paslaugų teikėjų ir naudotojų arba tarp pašto paslaugų teikėjų ir pasiuntinių paslaugų teikėjų, naudotojas arba pašto ar pasiuntinių paslaugų teikėjas turi teisę kreiptis į Ryšių reguliavimo tarnybą, kad ši iš anksto ne teismo tvarka išspręstų ginčą su pašto ar pasiuntinių paslaugų teikėju. Naudotojas, pašto ar pasiuntinių paslaugų teikėjas taip pat turi teisę kreiptis tiesiai į teismą. Taigi, šiais atvejais įstatymas numato dauginį alternatyvųjį priskirtinumą, t.y. suinteresuotas asmuo gali pasirinkti, ar dėl kilusio ginčo išsprendimo kreiptis į atitinkamą įstatyme numatytą instituciją, ar tiesiogiai į teismą.

2.2 Sąlyginio priskirtinumo atveju galimybė kreiptis į instituciją, kuriai priklauso spręsti ginčą, atsiranda tik po to, kai suinteresuotas asmuo laikėsi įstatyme nustatytos privalomos išankstinės ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarkos. LR CPK 22 str. 1 dalyje numatyta, kad įstatymų numatytais atvejais gali būti nustatyta išankstinė ginčų sprendimo ne teisme tvarka. LR CPK nenurodo sąrašo bylų, kurioms būtų privaloma išankstinė neteisminė nagrinėjimo tvarka, tai išsprendžia kiti, atitinkamus visuomeninius santykius detaliau reglamentuojantys įstatymai. Kai kuris nors įstatymas numato privalomą išankstinę neteisminę ginčo sprendimo procedūrą, šio ginčo sprendimas teisme galimas tik tuomet, kai asmuo (asmenys) prieš tai kreipėsi į atitinkamą įstatyme numatytą instituciją ar asmenį dėl ginčo išsprendimo neteisminiu būdu.

Privalomos išankstinės neteisminės ginčų sprendimo procedūros savo ruožtu gali būti skirstomos į dvi grupes: institucines ir pretenzines procedūras.

Institucinėmis procedūromis vadiname specialių įstatymo nustatytų neteisminių institucijų veiklą, sprendžiant tam tikrų kategorijų civilines bylas, pavyzdžiui, LR darbo kodekso 289 str. numato, kad tam tikriems darbo ginčams nagrinėti privaloma institucija yra darbo ginčų komisija, arba LR patentų įstatymo 25 ir 40 str., LR prekių ženklų įstatymo 15 str., LR dizaino įstatymo 20, 23, 24, 46 str. numato, kad atitinkamiems ginčams spręsti privaloma išankstinė ginčo sprendimo institucija yra Valstybinio patentų biuro Apeliacinis skyrius ir kt.

Pretenzinėmis procedūromis vadiname įstatyme numatytas procedūras, kai kreditorius tiesiogiai turi kreiptis į skolininką, reikalaujant įvykdyti prievolę arba pašalinti kitus teisės pažeidimus, pavyzdžiui, LR prekybinės laivybos įstatymo 70 str. 1 ir 4 dalis numato, kad prieš pareiškiant ieškinį, kylantį iš vežimo jūra sutarčių, privaloma pareikšti pretenziją, pretenzija turi būti pareiškiama raštu, prie pretenzijos pareiškimo turi būti pridedami ją patvirtinantys dokumentai arba LR mokėjimų įstatymo 22 str. 1 ir 2 dalys numato, kad klientų prašymus (skundus) dėl kredito įstaigos veiksmų, kuriais kredito įstaiga mokėjimų įstatymo reikalavimus ir (ar) kliento teisėtus interesus, nagrinėja kredito įstaiga. Kredito įstaiga privalo išnagrinėti raštiškus kliento prašymus (skundus) ir raštu atsakyti klientui per 30 dienų nuo prašymo gavimo dienos. Kredito įstaigai ir klientui nesusitarus, klientas turi teisę kreiptis į teismą Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir kt.

2.3 Sutartinio priskirtinumo atveju šalys tarpusavio susitarimu gali pasirinkti jų ginčą nagrinėsiančią instituciją. Pavyzdžiui, šalys abipusiu susitarimu gali perduoti savo ginčą spręsti arbitražui. Sutartinį priskirtinumą numato LR CPK 23 str., kuriame teigiama, kad šalys savo susitarimu gali perduoti spręsti arbitražo tvarka bet kokį ginčą dėl teisės, išskyrus ginčus, kurie pagal įstatymus negali būti nagrinėjami arbitraže. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sutartinis priskirtinumas negalimas, jeigu įstatymas nustato vienetinį (išimtinį, imperatyvųjį) priskirtinumą. LR komercinio arbitražo įstatymo 11 str. numato, kad arbitražui negali būti perduoti ginčai, kylantys iš konstitucinių, darbo, šeimos, administracinių teisinių santykių, taip pat ginčai, susiję su konkurencija, patentais, prekių ir paslaugų ženklais, bankrotu, bei ginčai, kylantys iš vartojimo sutarčių. Arbitražui negali būti perduoti ginčai, jeigu viena iš šalių yra valstybės ar savivaldybės įmonė, taip pat valstybės ar savivaldybės įstaiga ar organizacija, išskyrus Lietuvos banką, jeigu tokiam susitarimui nebuvo gautas išankstinis šios įmonės, įstaigos ar organizacijos steigėjo sutikimas.

LR CPK 22 str. 1 dalyje nurodyta, kad teismams nagrinėti LR CPK nustatyta tvarka priskiriami ginčai, kylantys iš civilinių, šeimos, darbo, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo ir kitų privatinių teisinių santykių, o 2 dalis dar papildo šį sąrašą nurodydama, kad teismai taip pat nagrinėja bylas ypatingosios teisenos tvarka bei prašymus dėl užsienio teismų sprendimų ir arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo Lietuvos Respublikoje. Šios normos atspindi visuotinį teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą, kurio esmė, kad kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, valstybė garantuoja teisminę gynybą, tačiau įstatymai kai kuriais atvejais numato, kad kai kurie ginčai nepriskirtini teismo kompetencijai. Pavyzdžiui, LR Žemės įstatymo 20 str. numatyta, kad žemės servitutus, atsižvelgdamas į visuomenės poreikius, administraciniu aktu Vyriausybės nustatyta tvarka nustato apskrities viršininkas savo sprendimu arba LR CK 6.615 ir 6.626 str. numato, kad asmenys iš gresiančių sugriūti namų ar butų bei viešbučių iškeldinami pagal prokuroro sankciją ir kt.

1999 m. gegužės 1 d. Lietuvoje įsteigus administracinius teismus, kilo diskusija tarp teisės mokslininkų ir praktikų, kuriuo institutu remiantis turi būti atribojama bendrosios kompetencijos teismų, nagrinėjančių civilines bylas ir specializuotų teismų jurisdikcinė kompetencija – bylų priskirtinumo ar bylų teismingumo. Labiau pagrįsta atrodo nuomonė, kad būtent civilinių bylų priskirtinumo, o ne teismingumo institutas atriboja ne tik visų teismų kompetenciją nuo kitų valstybės institucijų kompetencijos, tačiau skirtas atriboti ir teismų kompetenciją tarp atskirų

teismų rūšių vieningoje teismų sistemoje (tarp bendrosios kompetencijos teismų ir specializuotų teismų) bei tarp atskirų proceso formų bendrosios kompetencijos teismuose (baudžiamosios procesinės ir civilinės procesinės formų).

Administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetencija atribojama pagal ginčo dėl teisės pobūdį: administraciniai teismai sprendžia ginčus, kylančius iš viešosios teisės (administracinės, konstitucinės, mokesčių ir pan.) reglamentuojamų santykių, o bendrosios kompetencijos teismai sprendžia ginčus, kylančius iš privatinės teisės reglamentuojamų santykių. Atribojant administracinių teismų ir bendrosios kompetencijos teismų kompetenciją, problemų kyla tada, kai sujungiami keli reikalavimai, vieni iš kurių yra privataus, o kiti – viešojo pobūdžio. Tokiais atvejais reikia vadovautis absorbcijos principu – priskirtinumą turi lemti pagrindinis ginčo klausimas: jei jis susijęs su privatine teise, ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teismuose, jei su viešąja teise – administraciniuose teismuose. Administracinių teismų kompetencija atribojama ne vien per teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, subjektą, bet ir per teisinio santykio pobūdį: jei teisiniams santykiams būdingas valdžios - pavaldumo elementas, ginčas priskirtinas administracinių teismų kompetencijai, tačiau jei subjektas dalyvauja civiliniuose teisiniuose santykiuose – bendrosios kompetencijos teismų kompetencijai. Jeigu ginčas kyla iš civilinio teisinio santykio, tai, nepriklausomai, kad viena iš šio ginčo šalių yra valstybės ar savivaldybės institucija, šis ginčas turi būti laikomas civiliniu, o ne administraciniu ir yra priskirtinas bendrosios kompetencijos teismams. Jeigu byloje vienas iš pareikštų reikalavimų yra susijęs su individualaus pobūdžio administraciniu teisės aktu, kurio teisėtumas ginčijamas šioje byloje, tai bendrosios kompetencijos teismas, nagrinėdamas bylą, joje išsprendžia ir tokio akto teisėtumo klausimą.

Bendrosios kompetencijos teismo ir administracinio teismo ginčus dėl priskirtinumo rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją. Bendrosios kompetencijos teismai motyvuotus prašymus ar nutartis spręsti priskirtinumo klausimus paduoda per Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, informuodami apie tai dalyvaujančius byloje asmenis, o administraciniai teismai – per Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą. Prašymą ar nutartį speciali teisėjų kolegija išnagrinėja per 10 dienų nuo prašymo ar nutarties gavimo, nekviesdama į posėdį byloje dalyvaujančių asmenų. Kolegijos posėdžiams pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Sprendimas priimamas bendru sutarimu arba kolegijos narių balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, lemia posėdžio pirmininko balsas. Nutartis dėl bylos priskirtinumo neskundžiama. Byla per tris dienas nuo specialios teisėjų kolegijos nutarties priėmimo išsiunčiama į atitinkamą pirmosios instancijos teismą, kuriam ji teisminga, arba į apeliacinės instancijos teismą, kuriam nutartis dėl priskirtinumo yra privaloma.

LR CPK 24 str. yra įtvirtintas bylos priskyrimo teismui pirmumo principas: kilus abejonių dėl konkretaus ginčo priskirtinumo ar esant galiojančių įstatymų, kurie reguliuoja priskirtinumą, kolizijai, ginčas pripažįstamas priklausančiu teismo kompetencijai. Tas pats principas taikomas ir sujungus kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus, iš kurių vieni priskiriami nagrinėti teismui, o kiti – ne. Tokiais atvejais visus reikalavimus nagrinėja teismas.

Pagal LR CPK nagrinėjamos ne tik ieškinio teisenos bylos, bet ir ypatingosios teisenos bylos. Šių bylų priskirtinumas nustatomas remiantis sąrašo principu. Pagal šį principą teismui priskiriamos nagrinėti tik tos ypatingosios teisenos bylos, kurios išvardytos LR CPK 442 str.

Civilinių bylų priskirtinumas teismams yra laikytina viena iš teisės kreiptis į teismą prielaidų. Jei asmuo kreipiasi į teismą dėl ginčo nepriklausančio teismo kompetencijai išsprendimo, teismas turi atsisakyti priimti tokį ieškinį kaip nenagrinėtiną teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.), o jei ši

aplinkybė paaiškėja vėliau – teismas turi nutraukti bylą (LR CPK 293 str. 1 p.). Priklauso ar ne ginčas dėl teisės spręsti teismui, ex officio (savo iniciatyva) turi nustatyti pats teismas. Šis principas yra viena iš teismo nepriklausomumo garantijų.

9.2. Teismų kompetencijos sąvokos ir rūšys

Teismo kompetencija – teismo teisių, kuriomis remdamasis jis vykdo jam įstatymo skirtas funkcijas, visuma. Pagal vykdomų funkcijų prigimtį skiriamos tokios teismo kompetencijos rūšys:

1. jurisdikcinė teismo kompetencija – teismo veikla, susijusi su bylų nagrinėjimu. Teismui būdinga civilinė, baudžiamoji ir administracinė jurisdikcija. Jurisdikcinę kompetenciją reglamentuoja priskirtinumo ir teismingumo institutai.

2. ne jurisdikcinė teismo kompetencija – teismo teisės ir įgaliojimai, susiję su administracinio pobūdžio funkcijų vykdymu. Tai kitos teismo vykdomos, ne jurisdikcinės funkcijos. Pavyzdžiui, teismo leidimų išdavimas (LR CPK XXXIX skyrius), globėjų skyrimas (LR CPK 505-509 str.) aukštesnės instancijos teismų atliekama žemesnės instancijos teismų veiklos administravimo kontrolė (LR teismų įstatymo 104 str.) ir t.t.

9.3. Teismų sistema ir kompetencijos paskirstymas tarp atskirų jos grandžių

Kaip matyti iš schemos LR teismų sistemą sudaro bendrosios kompetencijos teismai ir specializuoti teismai. Bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja jiems priskirtinas civilines ir baudžiamąsias bylas, o specializuoti teismai – jiems priskirtinas administracines bylas.

Lietuvos Respublikoje civilines ir baudžiamąsias bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkių ir apygardų teismai, apeliacine instancija – apygardų ir Lietuvos apeliacinis teismas, kasacine tvarka – vienintelis Lietuvos Aukščiausiasis Teismas.

1994 m. birželio 15 d. įstatymas „ Dėl Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Lietuvos apeliacinio teismo, apygardų teismų įsteigimo, apygardų ir apylinkių teismų veiklos teritorijų nustatymo bei Lietuvos Respublikos prokuratūros reformavimo“ nustatė tokias apygardų ir apylinkių veiklos teritorijas:

Apylinkių teismų veiklos teritorijos su tam tikromis išimtimis atitinka savivaldybių teritorijas.

Taip pat reikia pabrėžti, kad Klaipėdos miesto apylinkė apima Klaipėdos ir Neringos savivaldybių teritorijas. Panevėžio miesto apylinkės teismo veikslo teritorija apima Panevėžio miesto ir Panevėžio rajono savivaldybių teritoriją. Taip pat yra ir Alytuje. Marijampolės atveju apylinkės teismas apima Marijampolės ir Kazlų Rūdos savivaldybių teritoriją. Trakų apylinkė apima ne tik Trakų rajono, bet ir Elektrėnų savivaldybės teritoriją. Plungės rajono ir Rietavo savivaldybės sudaro vieną Plungės rajono apylinkės teismo teritoriją. Prienų rajono apylinkės teismas apima Prienų rajono bei Birštono savivaldybes. Šilutės rajono apylinkės teismas be pačio Šilutės rajono savivaldybės apima ir Pagėgių savivaldybę.

9.4. Teismingumo samprata ir rūšys

Kaip jau buvo minėta, jurisdikcinę teismų kompetenciją reglamentuoja du institutai – priskirtinumo ir teismingumo. Negalima apsiriboti vien tik nustatymu, kad ginčas yra priskirtinas teismų kompetencijai, dar reikia išsiaiškinti koks teismas tą ginčą nagrinės.Nustačius, kad ginčas nagrinėtinas, pavyzdžiui, bendrosios kompetencijos teismuose, naudojantis specialiomis taisyklėmis yra išrenkamas konkretus teismas, kompetentingas nagrinėti konkrečią bylą. Teismų kompetencijai priskiriamų bylų paskirstymas konkretiems teismams ir yra vadinamas teismingumu, o minėta taisyklių visuma, reguliuojanti bylos priskyrimą nagrinėti tam tikram

teismui, yra vadinama teismingumo institutu. Teismingumas, skirtingai, nei priskirtinumas, atriboja konkretaus teismo jurisdikcinę kompetenciją nuo kitų teismų, t.y. paskirsto teismų kompetenciją teismų sistemos viduje. Civilinės bylos teismingumas konkrečiam teismui yra tinkamai įgyvendintos teisės kreiptis į teismą sąlyga. Pagal LR CPK, jeigu byla teismui neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti ieškinį ar skundą ir grąžinti jį pareiškėjui. Teismas privalo perduoti bylą tam teismui, kuriam ji teisminga, o pastarasis turi besąlygiškai ją priimti kai nustatoma, kad skundas ar ieškinys buvo priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles. Teismo, kuris išnagrinėja bylą pažeisdamas rūšinio ar išimtinio teritorinio teismingumo taisykles, sprendimas privalo būti besąlygiškai naikinamas apeliacine tvarka.Civilinio proceso teisės doktrinoje yra išskiriamas skiriamas trijų rūšių teismingumas: 1. rūšinis (dalykinis); 2. teritorinis; 3. funkcinis.

Rūšinis teismingumas - tam tikros kategorijos bylų priskyrimas konkrečiai teismų sistemos grandžiai. Šį teismingumą reikia nustatinėti pagal šiuos kriterijus:

1.Ginčo dalykas (pobūdis). Šis kriterijus taikomas dažniausiai, todėl rūšinis teismingumas dar vadinamas dalykiniu teismingumu; 2.Ginčo subjektų teisinės padėties ypatumai. 3.Ginčo suma ir kt.

Rūšinį teismingumą nustatančios normos yra imperatyvios, todėl šalys savo susitarimu negali jo pakeisti.

Rūšinio teismingumo problemą sprendžia LR CPK 26, 27, 28 str. Bendroji rūšinio teismingumo taisyklė yra ta, kad visas civilines bylas pirmąja instancija nagrinėja apylinkės teismai. LR CPK 27 ir 28 str. tik išvardytos šios taisyklės išimtys.

Remiantis teritoriniu teismingumu kompetencija paskirstoma tos pačios grandies, pavyzdžiui, apylinkės, apygardos, teismams. Šis teismingumas nustatomas pagal tam tikrus kriterijus, kurie nėra susiję su bylos rūšimi, pavyzdžiui, atsakovo gyvenamąją vietą, daikto buvimo vietą ir pan.

Funkcinis teismingumas padeda paskirstyti kompetenciją instancijų sistemoje, t.y. nustatoma, koks teismas turi teisę nagrinėti bylą kaip pirmoji, apeliacinė ir kasacinė instancija. Taip pat nustatoma teismo kompetencija, nesusijusi su jurisdikcine veikla ar susijusi su ja tik iš dalies, pavyzdžiui, teismų teisė pripažinti užsienio arbitražo sprendimus. Civilines bylas kaip pirmoji instancija turi teisę nagrinėti tik apylinkių ir apygardų teismai. Kaip apeliacinė instancija civilines bylas nagrinėja apygardų teismai ir Lietuvos apeliacinis teismas. Kasacine tvarka bylas turi teisę nagrinėti tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Aukščiausiasis Teismas, be kasacinės funkcijos, atlieka ir vienodos teismų praktikos aiškinant ir taikant teisę formavimo funkciją.

9.5. Teismingumo taisyklių nesilaikymo procesiniai teisiniai padariniai

Pagal LR CPK 137 str.2 d. 2 p. teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Atlikdamas šią pareigą teismas priima dėl to motyvuotą nutartį, kurioje privalo nurodyti, į kurį teismą reikia pareiškėjui kreiptis, jeigu byla neteisminga tam teismui. Teismo nutartis dėl ieškinio priėmimo turi būti priimta ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo atitinkamo ieškinio registravimo teisme dienos. Teismo nutarties, kuria atsisakoma priimti ieškinį, nuorašas, taip pat ieškinys bei jo priedai ne vėliau kaip per tris dienas nuo nutarties atsisakyti priimti ieškinį įteikiamas arba nusiunčiamas pareiškėjui. Dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, gali būti duodamas atskirasis skundas.

Kuomet jau iškėlus bylą nustatoma, kad byla tam teismui neteisminga ir ieškinys priimtas pažeidžiant teismingumo taisykles, teismas privalo perduoti bylą atsižvelgdamas į teismingumą tam teismui, kuriam ji teisminga. Jei neteisminga byla to teismo jau išnagrinėta pažeidžiant rūšinį ar išimtinį teritorinį teismingumą, toks teismo sprendimas apeliacinio proceso metu pagal LR CPK 329 str. 2 d. 4 p. turi būti naikinamas.

9.6. Civilinės bylos, teismo perimtos savo žinion, perdavimo kitam teismui tvarka

Bylą, priimtą savo žinion laikantis teisingumo taisyklių, teismas turi išspręsti iš esmės, nors vėliau ji taptų teisminga kitam teismui. Tačiau kartu LR CPK 34 str. 2 dalyje numatytos išimtys, kada byla, priimta vieno teismo žinion, gali būti perduota kitam teismui. Tai atvejai, kai:

1.Teismas pripažįsta, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme, konkrečiai pagal daugumos įrodymų buvimo vietą, išskyrus išimtinio teismingumo atvejus; 2. Atsakovas, kurio gyvenamoji vieta pirmiau buvo nežinoma, prašo perduoti bylą jo gyvenamosios vietos teismui;3. Nušalinto vieno ar kelių teisėjų arba nusišalinusių teisėjų negalima pakeisti

kitais tame teisme;4.Iškėlus bylą tame teisme, paaiškėja ją buvus priimtą šio teismo žinion pažeidžiant teismingumo taisykles; 5. Byla sustabdoma dėl to, kad atsakovui iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. Šiuo atveju sustabdyta byla perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą nagrinėjančiam teismui.

Dėl bylos perdavimo kitam teismui teismas priima nutartį. Byla siunčiama į kitą teismą, kai įsiteisėja teismo nutartis perduoti bylą. Gautą bylą teismas privalo perimti ir išnagrinėti. Pagal LR CPK 36 str. 1 d. čia negalimi bendrosios kompetencijos teismų ginčai. Jei byla aukštesnės pakopos teismui perduota neteisėtai, tas teismas, konstatavęs šį pažeidimą, savo nutartimi grąžina bylą nagrinėti pagal teismingumą. Įgyvendinant operatyvumo ir ekonomiškumo principus civiliniame procese LR CPK 35 straipsnyje įtvirtinta galimybė išimtinais atvejais bylą perduoti nagrinėti kitam tos pačios pakopos teismui. Klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno apylinkės teismo kitam apylinkės teismui išsprendžia apygardos teismo, kurio teritorijoje yra apylinkės teismai, pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Klausimą dėl bylos perdavimo iš vieno apylinkės teismo kitam apylinkės teismui, esančiam kito apygardos teismo veiklos teritorijoje, arba iš vieno apygardos teismo kitam išsprendžia Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą, apylinkės teismo, nagrinėjančio bylą, prašymu, apygardos teismo pirmininkas arba šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, kurio veiklos teritorijoje yra atitinkamas apylinkės teismas, turi teisę bylą, teismingą apylinkės teismui, perduoti nagrinėti apygardos teismui.

10. PROCESINIAI TERMINAI. TEISMO NUOBAUDOS

10.1. Procesiniai terminai, jų samprata, rūšys

Siekiant užtikrinti operatyvų ir ekonomišką bylų išnagrinėjimą, siekiant, jog byla būtų išnagrinėta viename posėdyje, jeigu tai netrukdo tinkamai ją išnagrinėti, bei įvykdyti teismo sprendimą per įmanomai trumpiausią terminą, įstatymas įvairiems procesiniams veiksmams atlikti nustato procesinius terminus. Tais atvejais, kai procesinių terminų nėra nustatę įstatymai, juos nustato teismas (LR CPK 73 str.). Operatyvus ir teisingas bylos išnagrinėjimas padeda įgyvendinti civilinio proceso tikslus.

Procesinis terminas gali būti apibrėžiamas kaip įstatymo ar teismo nustatytas laikotarpis, per kurį teismas, byloje dalyvaujantys arba kiti asmenys privalo arba turi teisę atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Civilinio proceso teisės doktrinoje nurodoma, jog procesinio termino samprata yra platesnė, nei jo traktavimas vien kaip laikotarpio, per kurį privaloma ar galima atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Todėl procesinis terminas turėtų vertinamas ne tik kaip laikotarpis, per kurį teismas, dalyvaujantys byloje ir kiti asmenys yra įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus, bet ir kaip laikotarpis, per kurį asmenys turi susilaikyti nuo tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo arba atlikti procesinius veiksmus tik pasibaigus atitinkamam procesiniam terminui. Pavyzdžiui, kasaciniame teisme priėmus kasacinį skundą, bylos nagrinėjimas turėtų būti skiriamas pasibaigus kasacinio apskundimo terminui ir terminui, per kurį šalys privalo, o tretieji asmenys turi teisę, pateikti atsiliepimus; pagal LR CPK 150 str. 4 dalį teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo.

Procesinius terminus būtina skirti nuo procedūrinių, ieškinio senaties, garantinių ir pretenzinių terminų.

Procesiniai terminai į rūšis klasifikuojami pasitelkiant įvairius kriterijus: pagal jų nustatymą, pagal paskirtį.

Pagal tai, kas šiuos procesinius terminus nustato, terminai yra skirstomi į nustatytus įstatymo ir nustatytus teismo.

Įstatymo nustatyti terminai – tai įstatyme nustatyti terminai tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti, pvz., LR CPK 307 str. 1 dalyje nustatytas 30 dienų terminas nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos apeliaciniam skundui paduoti, pagal LR CPK 335 straipsnį atskirieji skundai paduodami per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Jeigu skundžiama teismo nutartis LR CPK nustatyta tvarka priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per 7 dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos ir kt.

Teismo nustatyti terminai – tai teismo nustatyti terminai tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti, pvz., terminai įrodymams pateikti, terminas užstatui įmokėti ir kt. Tokius terminus teismas nustato savo nuožiūra, tačiau tam tikrais atvejais įstatymas nustato minimalius ar maksimalius tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo terminus. Pvz., jeigu teismui pateikti procesiniai dokumentai neatitinka jų turiniui ir formai keliamų reikalavimų arba nesumokėtas žyminis mokestis, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip 7 dienos, trūkumams pašalinti (LR CPK 115 str. 2 d.). Pagal LR CPK 102 straipsnio 3 dalį užstatui įmokėti teismas negali paskirti trumpesnio kaip trijų dienų termino. Tais atvejais, kai terminai nustatomi teismo nuožiūra, toks teismo nustatomas terminas turi būti protingas.

Pagal paskirtį procesiniai terminai klasifikuojami:

1) skirtus teismui tam tikriems veiksmams atlikti, pvz., civilinės bylos iškėlimo (ieškinio priėmimo) klausimui išspręsti, pasirengimo bylai, kai kurių bylų išnagrinėjimo terminai ir kt. Kai kurie autoriai terminus, kurie skirti teismui tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti, vadina tarnybiniais terminais. Pagal LR CPK 137 straipsnio 3 dalį teismo nutartis dėl ieškinio priėmimo turi būti priimta ne vėliau kaip per 10 dienų nuo atitinkamo ieškinio registravimo teisme dienos, o jeigu ieškinyje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškinio priėmimo klausimas turi būti išspręstas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 dienas.2) dalyvaujantiems byloje asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti, pvz., atsiliepimui pateikti (LR CPK 142 str. 1 d. ), ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimui (LR CPK 141 str. 1 d.) ir pan.3) kitiems asmenims tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti, pvz., teismo nustatytas terminas rašytiniam įrodymui pateikti (LR CPK 199 str.).

10.2. Procesinių terminų skaičiavimo taisyklės

Terminai procesiniams veiksmams atlikti gali būti apibrėžiami:1. tikslia kalendorine data (pvz., iki gegužės 6 d. ir pan.) arba2. nurodomas įvykis (pvz., apeliacinį skundą padavęs asmuo turi teisę jo atsisakyti iki baigiamųjų kalbų (LR CPK 308 str. 1 d.), atsakovas turi teisę iki nutarties skirti bylą nagrinėti teisme priėmimo pareikšti ieškovui priešieškinį (LR CPK 143 str. 1 d.), kuris būtinai turi įvykti, arba 3. laiko tarpu (veiksmas gali būti atliekamas per visą laiko tarpą, pvz., apeliacinio skundo priėmimo klausimą pirmos instancijos teismas turi išspręsti ne vėliau kaip per 3 dienas nuo jo pateikimo momento, atsakovas atsiliepimą į ieškinį turi pateikti ne vėliau kaip per 14 dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos).

Procesinis veiksmas, kuriam atlikti nustatytas terminas, turi (gali) būti atliekamas iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių. Tačiau, jeigu veiksmas turi būti atliktas teisme, tai terminas pasibaigia nustatytu teismo darbo dienos pabaigos metu. Jeigu procesiniai dokumentai ar pinigai įteikti paštui ar telegrafui iki paskutinės termino dienos dvidešimt ketvirtos valandos nulis minučių, terminas nelaikomas praleistu.

Metais, mėnesiais, savaitėmis ar dienomis skaičiuojama procesinio termino eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriais apibrėžta termino pradžia, jeigu įstatymų nenumatyta ko kita. Į kalendorinėmis dienomis skaičiuojamus procesinius terminus įeina ir oficialių švenčių, poilsio ir darbo dienos. Kai paskutinė termino diena tenka poilsio arba oficialios šventės dienai, termino pabaigos diena pripažįstama po jos einanti darbo diena. Tokiu atveju terminas prasitęsia iki tos darbo dienos 24 valandos 0 minučių.

Metais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinių termino metų mėnesį ir dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

Mėnesiais skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą termino paskutinio mėnesio dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

Jeigu metais ar mėnesiais skaičiuojamo termino pabaiga tenka tokiam mėnesiui, kuris atitinkamos dienos neturi, tai terminas pasibaigia paskutinę to mėnesio dieną.

Savaitėmis skaičiuojamas terminas pasibaigia atitinkamą paskutinės termino savaitės dieną dvidešimt ketvirtą valandą nulis minučių.

10.3. Procesinio termino sustabdymas, pratęsimas ir atnaujinimas

Visų nepasibaigusių procesinių terminų eiga sustabdoma, kai sustabdomas bylos nagrinėjimas. Terminų sustabdymas prasideda nuo to laiko, kada atsiranda aplinkybės, sudariusios pagrindą bylai sustabdyti. Nuo bylos atnaujinimo dienos procesiniai terminai eina toliau.

Teismo paskirti ir nepasibaigę procesiniai terminai teismo gali būti pratęsiami. Teismas gali pratęsti terminą procesinio dokumento trūkumams pašalinti, atsiliepimui pateikti ir kt. procesiniam veiksmams atlikti. Pavyzdžiui, šalis, matydama, jog nespės teismo nustatytu terminu ištaisyti procesinio dokumento trūkumų ir pateikti trūkstamus rašytinius įrodymus, gali prašyti teismo tokį terminą pratęsti. Toks asmens prašymas turi būti motyvuotas, t.y. nurodytos priežastys, dėl kurių, asmens nuomone, procesinis terminas turi būti pratęstas. Teismas, svarstydamas termino pratęsimo klausimą, gali pareikalauti užstato iki vieno tūkstančio litų, kurį turi sumokėti asmuo, prašantis pratęsti procesinį terminą. Nesumokėjus pareikalauto užstato, termino pratęsimo klausimas toliau nesvarstomas. Užstatas pereina valstybei, kai asmuo, prašantis pratęsti terminą, neatlieka veiksmų, kuriems atlikti procesinis terminas buvo pratęstas.

Asmenims, praleidusiems įstatymų nustatytą ar teismo paskirtą terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Įstatymo nustatyti terminai gali būti tik atnaujinami, o teismo nustatyti terminai ir atnaujinami, ir pratęsiami. Be to, tam tikrais atvejais įstatyme yra nustatyti naikinamieji terminai, kuriems suėjus nebegalima praleisto termino atnaujinti, pvz., 6 mėnesių naikinamasis terminas apeliaciniam skundui paduoti, kasaciniam skundui paduoti 1 metų naikinamasis terminas ir kt. Suėjus šiems naikinamiesiems terminams, pareiškimai dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinami. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstama liga, teismo pareigos išsiųsti sprendimo (nutarties) nuorašą byloje asmeniui nevykdymas ir kt. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismo nutartis, kuria išsprendžiamas procesinio termino atnaujinimo klausimas, turi būti motyvuota. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Paduodant

pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas apeliacinis skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas.

10.4 Procesinių terminų pažeidimo teisinės pasekmės

Teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymų nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Tokiu atveju juos praleidusiam asmeniui atsiranda neigiamos procesinės pasekmės, pvz., grąžinami jo pateikti procesiniai dokumentai, nepriimami pateikti įrodymai ir pan. Termino, nustatyto tam tikrai procesinei pareigai atlikti, praleidimas neatleidžia nuo pareigos atlikimo, pvz., asmuo įpareigotas pateikti tam tikrą įrodymą, vis tiek privalės jį pateikti, jam už tokios pareigos neįvykdymą taip pat gali būti skiriama bauda. Asmens, nepateikusio paruošiamųjų procesinių dokumentų, atžvilgiu gali būti priimtas sprendimas už akių.

10.5. Teismo baudos, areštas, teismo nuobaudų skyrimo pagrindai ir tvarka

1) įspėjimas – skiriamas asmenims, pažeidžiantiems teismo posėdžio tvarką. Teismo posėdžio pirmininkas tokį asmenį teismo vardu įspėja. Ši nuobauda taikoma tik žodinio bylos nagrinėjimo atveju. Nutartis skirti įspėjimą neskundžiama. Asmeniui, pažeidžiančiam teismo posėdžio tvarką, prie tai nepaskyrus įspėjimo, negali būti skiriama bauda, pašalinimas iš teismo posėdžių salės arba areštas.2) pašalinimas iš teismo posėdžių salės - skiriamas asmeniui, kuris bylos nagrinėjimo metu pažeidžia teismo posėdžio tvarką, jeigu prieš tai jam buvo paskirtas įspėjimas. Posėdžio pirmininko nurodymų neklausantis byloje dalyvaujantis asmuo gali būti pašalintas iš teismo posėdžio salės tik tam tikrų procesinių veiksmų atlikimo metu, kiti asmenys (ekspertai, vertėjai) gali būti pašalinti iš teismo posėdžių salės, o jų vietoj pakviesti kiti asmenys. Teismo pašalintam asmeniui grįžus jis supažindinamas su jam nesant atliktais procesiniais veiksmais.3) bauda – procesinė teisinė sankcija, išreikšta proceso įstatyme nustatyta suma. Tai pagrindinė teismo skiriama nuobauda už procesinių pareigų neatlikimą, bauda gali būti paskirta, pvz., advokatui už neatvykimą į teismo posėdį be svarbių priežasčių, kai neatvykus teismas atideda bylos nagrinėjimą, byloje dalyvaujantiems asmenims už priesaikos sulaužymą. Daugeliu LR CPK nurodytų atvejų maksimali bauda – 1000 litų, vykdymo procese iki 2000 Lt. Už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis gali būti skiriama iki 20000 Lt bauda. Bauda skiriama rašytine teismo nutartimi.4) areštas – skiriamas byloje dalyvaujantiems asmenims, kitiems proceso dalyviams ir asmenims, esantiems teismo posėdžių salėje, už piktybišką teismo posėdžio pirmininko nurodymų nevykdymą arba teismo posėdžių tvarkos pažeidimus. Arešto trukmė – iki 15 parų, vykdymo procese – iki 30 parų. Arešto negalima skirti vaikams, asmenims, vieniems auginantiems vaiką iki 12 metų amžiaus, nėščioms moterims, vyresniems kaip 65 m. amžiaus asmenims ir invalidams.

Šis teismo nuobaudų sąrašas yra baigtinis. Pažymėtina, jog teismo posėdžio tvarką pažeidus advokatui, teismas ne tik skiria nuobaudą, bet ir gali informuoti Lietuvos Respublikos advokatūrą. Pagal Lietuvos advokatų etikos kodekso 10.1- 10.2. punktus advokatas, ginantis kliento interesus ar atstovaujantis jiems teisme privalo laikytis teisme taikomų elgesio taisyklių. Dalyvaudamas teisminiame nagrinėjime, advokatas turi elgtis taip, kad jo kalba, prašymai, pareiškimai ir klausimai nežemintų teismo arba prokuratūros, ikiteisminio tyrimo institucijos ir pareigūnų autoriteto, nediskredituotų kolegų ir neįžeistų proceso šalių, jų advokatų ir įgaliotinių, taip pat liudytojų ir ekspertų orumo.

10.6. Teismo nuobaudų apskundimas

Nutartis skirti įspėjimą ir nutartis pašalinti asmenį iš teismo posėdžių salės yra neskundžiamos ir įsiteisėja nuo jų priėmimo momento bei įvykdomos nedelsiant.Nutartis, kuria paskirta bauda negali būti skundžiama apeliacine tvarka atskiruoju skundu. Asmuo, kuriam paskirta bauda, turi

teisę per 14 dienų nuo nutarties priėmimo prašyti teismo, paskyrusio baudą, ją panaikinti ar sumažinti. Teismo nutartis, kuria toks prašymas atmetamas, gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Asmuo, kuriam skirtas areštas, gali būti sulaikytas policijos teismo posėdžių salėje. Asmuo, kuriam skirtas areštas gali teismo prašyti panaikinti areštą ar sumažinti jo trukmę, pakeisti jį bauda. Teismo nutartis, kuria prašymas atmetamas, gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

11. BYLINĖJIMOSI IŠLAIDOS, UŽSTATAS

11.1. Bylinėjimosi išlaidų civiliniame procese samprata, reikšmė ir rūšys

Bylinėjimosi išlaidos suprantamos kaip pinigai, kuriuos šalys ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ypatingosios teisenos bylose, kreditoriai, skolininkai bylose dėl teismo įsakymų išdavimo turi sumokėti už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus, ir šių asmenų turėtos piniginės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Bylinėjimosi išlaidos turi būti tokio dydžio, kad visiems asmenims būtų prieinama teisminė gynyba, kad bylinėjimosi išlaidos nebūtų kliūtis ginti savo pažeistas subjektinės teises ar interesus teismine tvarka.

Bylinėjimosi išlaidų instituto požymiai:

1) piniginė išraiška, t.y. bylinėjimosi išlaidos turi tiesioginę piniginę išraišką; 2) šias išlaidas sumoka asmenys, turintys materialinį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi - šalys ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ypatingosios teisenos bylose, kreditoriai bylose dėl teismo įsakymų išdavimo; 3) jomis padengiamos atliekamų procesinių veiksmų išlaidos; 4) jos susijusios su konkrečia nagrinėjama byla; 5) valstybės išlaidos tais atvejais, kai valstybė prisiima pareigą šias išlaidas apmokėti (pvz., už asmenis, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo).

Bylinėjimosi išlaidų instituto paskirtis (reikšmė) pasireiškią bylinėjimosi išlaidų institutui priskiriamomis funkcijomis:

1) kompensacinė: padengti dalį valstybės skiriamų teismams išlaikyti išlaidų; 2) prevencinis pobūdis- užkertamas kelias nepagrįstiems reikalavimams reikšti; 3) skatinimas ieškoti kitų neteisminių priemonių, kurių pagalba būtų galima išspręsti kilusį ginčą (taikinamasis pobūdis), 4) kompensacinis pobūdis – šalims padengiamos visos ar dalis bylinėjimosi išlaidų.

Kai kurie autoriai išskiria ir reguliacinę bylinėjimosi išlaidų funkciją. Pareiga mokėti gana nemažas bylinėjimosi išlaidas skatina ne tik ieškoti neteisminių ginčo sprendimo būdų, bet ir pačiame civiliniame procese pasirinkit tokį ginčo sprendimo būdą, kuris taupo ne tik besibylinėjančiųjų lėšas, bet ir laiką, pvz., pasirenkamas dokumentinis procesas arba prašoma išduoti teismo įsakymą.

Visos bylinėjimosi išlaidos skiriamos į dvi rūšis: žyminį mokestį ir išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu. Tai ne vienintelė bylinėjimosi išlaidų klasifikacija.

Pagal atsiradimo priežastis bylinėjimosi išlaidos skirstomos:

Priklausančias nuo šalių valios, t.y. pasirinktas laisva valia, pvz., advokato konsultacijos.

Nepriklausančios nuo šalių valios, t. y. kylančias tiesiogiai dėl civilinio proceso teisinio reglamentavimo, pvz., įstatymas įpareigoja sumokėti žyminį mokestį už ieškinio pareiškimą.

Pagal nustatymo būdą bylinėjimosi išlaidos yra:

Įtvirtintos civilinio proceso įstatymu. Tokios išlaidoms galima priskirti tiek LR CPK nustatytas bylinėjimosi išlaidas, tiek poįstatyminiais aktais nustatytas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu (kuratoriaus, teismo sprendimų vykdymo ir kt.).

Priskiriamos bylinėjimosi išlaidoms teismo nuožiūra. Tai tokios išlaidos, kurių būtinumą ir pagrįstumą kiekvienoje konkrečioje byloje įvertina teismas. Pvz., joms priskirtinos LR CK 6.249 str. 4 d. dalyje numatytos protingos išlaidos, susijusios su civilinės atsakomybės ir žalos įvertinimu, pavyzdžiui, ekspertizės atlikimas ne teismine tvarka, sąmatos nuostoliams apskaičiuoti sudarymas ir pan.

11.2. Žyminis mokestis: samprata, rūšys ir dydis

Žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai ypatingosios teisenos bylose, kreditoriai bylose dėl teismo įsakymų išdavimo privalo sumokėti už tam tikrus teismo atliekamus procesinius veiksmus.

Žyminis mokestis mokamas už:

1) ieškinio, priešinio ieškinio, trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, pareiškimo ypatingosios teisenos bylose arba pareiškimo išduoti teismo įsakymą padavimą;2) už prašymo peržiūrėti sprendimą už akių padavimą;3) apeliacinio ar kasacinio skundo padavimą;4) prašymų atnaujinti procesą padavimą;5) prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki bylos iškėlimo.

Žyminis mokestis pagal nustatymo būdą gali būti proporcinis ir paprastas .

Proporcinis žyminis mokestis mokamas esant turtiniams ginčams ir jo dydis nustatomas procentine ieškinio ar kitokio reikalavimo suma. Visais atvejais bendras žyminio mokesčio dydis, esant turtiniams reikalavimams, negali būti didesnis kaip 30000 litų ir mažesnis kaip 50 Lt (LR CPK 80 str. 1 d. 1 p.).

Paprastas žyminis mokestis išreiškiamas tikslia suma ir ji nepriklauso nuo ginčo dalyko vertės. Jis nustatomas bylose, kuriose reiškiami neturtiniai reikalavimai, ieškiniai, kurie negali būti įkainoti bei paduodant pareiškimus ypatingosios teisenos tvarka. Nepriklausomai nuo teisenos mokamas 100 Lt paprastas žyminis mokestis. Jis turi būti indeksuojamas atsižvelgiant į ketvirčio vartojimo kainų indeksą, jeigu jis didesnis kaip 110.

Siekiant nustatyti žyminio mokesčio dydį svarbu nustatyti kokio pobūdžio – turtinis ar neturtinis reikalavimas reiškiamas byloje. Ieškiniai dėl teisių pripažinimo, jeigu neprašoma išreikalauti turto ar priteisti pinigų, pripažintini neturtiniais ieškiniais ir už juos turi būti sumokėta 100 Lt žyminio mokesčio .

Kiekvienas ieškinys (pradinis ar priešieškinis), pareiškimas dėl ikisutartinių santykių, trečiojo asmens, pareiškusio savarankišką reikalavimą dėl ginčo dalyko, pareiškimas jau pradėtoje byloje, pareiškimas ypatingosios teisenos bylose apmokamas tokio dydžio žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 straipsnis) : 1) turtiniuose ginčuose - nuo ieškinio sumos: iki vieno šimto tūkstančių

litų - 3 procentai, bet ne mažiau kaip penkiasdešimt litų; nuo didesnės kaip vienas šimtas tūkstančių litų sumos iki trijų šimtų tūkstančių litų - trys tūkstančiai litų plius 2 procentai nuo ieškinio sumos, viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų; nuo didesnės kaip trys šimtai tūkstančių litų sumos - septyni tūkstančiai litų plius 1 procentas nuo ieškinio sumos, viršijančios tris šimtus tūkstančių litų. Bendras žyminio mokesčio dydis turtiniuose ginčuose negali viršyti trisdešimt tūkstančių litų. Ginčas yra turtinis, jeigu materialinis teisinis reikalavimas yra susijęs su turto ar pinigų išieškojimu bei kitais atvejais. Ginčas pripažįstamas turtiniu ir tais atvejais, kai asmuo neprašo priteisti pinigų sumos, tačiau reikalaujama, pvz., pakeisti sutarties sąlygą, nuo kurios priklauso mokėjimo dydis. Toks reikalavimas yra turtinis, o jo suma yra skirtumas tarp reikalavimo dydžio, kuris būtų iki sutarties sąlygos pakeitimo ir po jo. 2) kituose ginčuose - vieno šimto litų; 3) bylose dėl teismo įsakymų - ketvirtadalis sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau kaip dešimt litų; 4) dokumentinio proceso tvarka nagrinėjamose bylose - pusė sumos, mokėtinos už ieškinį, bet ne mažiau kaip dvidešimt litų; 5) ypatingosios teisenos bylose - vieno šimto litų, išskyrus LR CPK numatytus atvejus. 2. Už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas. 3. Už prašymą sprendimą peržiūrėti už akių mokamas penkiasdešimties litų dydžio žyminis mokestis. 4. Už apeliacinius ir kasacinius skundus mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas paduodant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius ir kasacinius skundus žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. 5. Už prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas vieno šimto litų žyminis mokestis.

Žyminis mokestis paprastai sumokamas prieš atliekant tam tikrus veiksmus, pvz., pareiškiant ieškinį, prie kurio privalo būti pridėti įrodymai apie žyminio mokesčio sumokėjimą. Žyminis mokestis sumokamas grynaisiais pinigais arba mokėjimo pavedimu banke į apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos miesto (rajono) skyriaus sąskaitą pagal bylą nagrinėjančio teismo buvimo vietą. Žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtina banko kvitai, mokėjimo pavedimai ar banko pažymos dėl Internetu atlikto mokėjimo. Pareiškus ieškinį ir nesumokėjus žyminio mokesčio, teismas nustato terminą ieškinio trūkumams pašalinti, nustatytu terminu to nepadarius- ieškinys grąžinamas ieškovui.

11.3. Ieškinio suma ir jos nustatymo tvarka

Ieškinio sumą nurodo ieškovas. Tuo atveju, jeigu ieškovo nurodyta suma aiškiai neatitinka tikrosios išreikalaujamo turto vertės, ieškinio sumą rašytinio proceso tvarka nustato teismas. Jeigu tuo metu šią sumą nustatyti sunku, žyminio mokesčio dydį preliminariai nustato teismas, o paskui papildomai sumokamas žyminis mokestis pagal ieškinio sumą, kurią nustato teismas. Dažniausiai ieškinio suma atitinka prašomą priteisti sumą arba prašomo priteisti turto vertę. Ieškinio suma nustatoma tokiu būdu (LR CPK 85 straipsnis):

1) bylose dėl pinigų išieškojimo - pagal ieškomą sumą; 2) bylose dėl turto išreikalavimo - pagal išreikalaujamo turto rinkos vertę; 3) bylose dėl išlaikymo priteisimo periodinėmis išmokomis išieškojimo - pagal bendrą išmokų už vienerius metus sumą; 4) bylose dėl terminuotų išmokų ar davinių - pagal bendrą visų išmokų ar davinių sumą, bet ne daugiau kaip už trejus metus; 5) bylose dėl neterminuotų arba iki gyvos galvos išmokų ar davinių - pagal bendrą išmokų ar davinių už trejus metus sumą; 6) bylose dėl išmokų ar davinių sumažinimo arba padidinimo - pagal sumą, kuria sumažinamos arba padidinamos išmokos ar daviniai, bet ne daugiau kaip už vienerius metus; 7) bylose dėl išmokų ar davinių nutraukimo - pagal bendrą likusių išmokų ar davinių sumą, bet ne daugiau kaip už vienerius metus; 8) bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo - pagal reikalaujamą priteisti sumą; 9) bylose dėl daiktinių teisių į turtą - pagal turto rinkos vertę; 10) jeigu ieškinį sudaro keli savarankiški reikalavimai – pagal bendrą visų reikalavimų sumą.

11.4. Atleidimas nuo žyminio mokesčio, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimas

Bylose, kuriose ginamos svarbiausios asmens teisės, šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Pvz., darbuotojai bylose dėl reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių; ieškovai bylose dėl išlaikymo priteisimo, asmenys, pareiškiantys ieškinį viešajam interesui ginti toje bylose dalyje, kurioje siekiamas apginti viešąjį interesą ir kt. Tokių asmenų sąrašas yra pateiktas LR CPK 83 straipsnio 1 dalyje. Šis sąrašas nėra baigtinis – pagal 14 punktą nuo žyminio mokesčio atleidžiami asmenys - kitais LR CPK ar kituose įstatymuose numatytais atvejais. Teismui taip pat palikta teisė atsižvelgiant į asmens turtinę padėtį, iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio. Pažymėtina, jog teismas neturi teisės atleisti nuo viso žyminio mokesčio mokėjimo. Konkreti dalis, nuo kurios tas asmuo gali būti atleistas, įstatyme nenurodoma. Tai sprendžia teismas. Asmuo, kuris nori būti iš dalies atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, privalo pateikti teismui motyvuotą prašymą, prie kurio privalo pridėti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą. Be to, asmens prašymu teismas gali atidėti žyminio mokesčio mokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo. Teismų praktikoje teismai kai kuriais atvejais netenkina asmens prašymo atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, bet atideda žyminio mokesčio sumokėjimą

11.5. Žyminio mokesčio grąžinimas

Žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami suinteresuoto asmens pareiškimu LR CPK 87 str. nurodytais atvejais, pvz., sumokėta daugiau žyminio mokesčio, negu numato įstatymai, jeigu ieškovas atsisako ieškinio ar šalys sudaro taikos sutartį, panaikinus teismo sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka dėl absoliučių jo negaliojimo pagrindų ir kt. Šis sąrašas nėra baigtinis, žyminis mokestis gali būti grąžinamas ir kitais LR CPK ar kitų įstatymų numatytais atvejais. Žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija remdamasi teismo nutartimi. Pareiškimas dėl žyminio mokesčio grąžinimo gali būti paduotas teismui ne vėliau kaip per dvejus metus nuo tos dienos, kurią yra atliktas atitinkamas procesinis veiksmas, kurio pagrindu prašoma grąžinti žyminį mokestį, pvz., nuo teismo nutarties, kuria patvirtinama taikos sutartis įsiteisėjimo dienos. Jeigu grąžinamas permokėtas žyminis mokestis, šis terminas skaičiuojamas nuo teismo sprendimo, nutarties ar nutarimo įsiteisėjimo dienos.

11.6. Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu

Išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra faktinės piniginės išlaidos, turėtos nagrinėjant bylą ir vykdant teismo sprendimą. Jas sudaro (LR CPK 88 straipsnis):

1) sumos, išmokėtos liudytojams, ekspertams, ekspertinėms įstaigoms ir vertėjams, bei išlaidos, susijusius su vietos apžiūra – ekspertams mokama už ekspertizės atlikimą, vertėjams už vertimą, liudytojams už jų atitraukimą nuo darbo ar įprastos veiklos; 2) atsakovo paieškos išlaidos; 3) išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu; 4) išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu; 5) atlyginimo už kuratoriaus darbą išlaidos; 6) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti; 7) išlaidos, susijusios su valstybinės teisinės pagalbos skyrimu; 8) kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos.

Šių išlaidų dydžius, išskyrus išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti ir kitas būtinas ir pagrįstas išlaidas, nustato Teisingumo ministro 2002-12-06 įsakymu Nr. 344 patvirtinti Išlaidų, susijusių su civilinės bylos nagrinėjimu dydžiai ir jų išmokėjimo tvarka. Kai kuriose valstybėse atlyginamos ne tik liudytojų, ekspertų ir kt. asmenų iškvietimo į teismą išlaidos, bet, pvz., pagal Vokietijos §91 išlaidų atlyginimas apima ir kompensacijos išmokėjimą priešingai šaliai už sugaištą kelionei ar privalomam dalyvavimui teismo posėdyje laiką. Šios išlaidos nustatomos pagal tas pačiais taisykles, kaip nustatomos liudytojams išmokėtinos sumos. Ar kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos (LR CPK 88 str. 8 p.) iš tiesų yra susijusios su bylos nagrinėjimu,

nustato teismas spręsdamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą. Jomis gali būti dokumentų vertimai dar iki bylos iškėlimo, kelionės į teismą ir pan.

11.7. Išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti

Šias išlaidas sudaro: 1) išlaidos advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbai apmokėti; 2) išlaidos už šių asmenų pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šių išlaidų dydis nustatomas advokato ir kliento susitarimu, atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, advokato kvalifikaciją ir patirtį, kliento finansinę padėtį ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Pažymėtina, jog pagal LR Advokatūros įstatymo 50 straipsnio 2 dalį civilinėse bylose, taip pat kai pareiškiamas ieškinys baudžiamojoje byloje, leidžiama dėl advokato užmokesčio susitarti taip, kad šio užmokesčio dydis priklausytų nuo bylos baigties (sėkmės mokestis), jeigu tai neprieštarauja advokatų veiklos principams. Tačiau ir tokiu atveju už advokato teisinę pagalbą išlaidos bus priteisiamos ne didesnės, nei yra nustatyta

Prašymas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti priteisimo ir jas patvirtinantys įrodymai turi būti pateikti iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos. Šis reikalavimas negali būti reiškiamas kitoje civilinėje byloje, o turi būti išnagrinėtas toje pačioje byloje, kurioje priimtas sprendimas dėl ginčo esmės. Šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio – Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymas Nr. 1R-85 “Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio”. Pagal minėtų rekomendacijų 2 punktą nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų (8 punktas) nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus:

1. bylos sudėtingumą; 2. teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; 3. ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; 4. būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; 5. turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų); 6. teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; 7. sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; 8. kitas svarbias aplinkybes.

Vienoje iš bylų, atsižvelgiant į tai, kad ši byla nebuvo sudėtinga teisės taikymo aspektu, nebuvo didelių laiko sąnaudų, nes abiejų instancijų teismuose byla išnagrinėta per vieną posėdį (apeliacinės instancijos teisme rašytinio proceso tvarka, atsakovei tik pateikus atsiliepimą į apeliacinį skundą), Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino, kad nebuvo pagrindo priteisti atsakovei iš esmės maksimalias išlaidas, patirtas dėl advokato atstovavimo (teisingumo ministro 2004 balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 1, 2, 7, 8.11, 8.18 punktai). Dėl to atsakovei priteista suma buvo sumažinta nuo 1900 Lt (pirmosios instancijos teisme priteista 900 Lt ir 1000 Lt - apeliacinės instancijos teisme) iki 600 Lt. Atitinkamai už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą atsakovei priteista 600 Lt suma (minėto įsakymo 8.14 punktas).

Advokato dėl atvykimo teikti teisines paslaugas į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turėtos išlaidos, taip pat gyvenamosios patalpos nuomos ir kelionės išlaidos atlyginamos papildomai pagal teisės aktus, reglamentuojančius tarnybines komandiruotes Lietuvos Respublikos teritorijoje. Tokios išlaidos iš šalies priteisiamos, jeigu advokatas vyksta teismo iniciatyva, dėl teismingumo ypatumų, kai reikiamos specializacijos advokato teismo vietovėje nėra ir kitais atvejais, kai advokato iš kitos vietovės dalyvavimas byloje būtinas. Neatsižvelgiant

į tai, kiek advokatų atstovauja (teikia paslaugas) šaliai, priteistino užmokesčio dydis negali viršyti maksimalaus užmokesčio vienam advokatui dydžio, išskyrus tuos atvejus, kai kelių advokatų dalyvavimas būtinas. Už advokato padėjėjo teikiamas teisines paslaugas skaičiuojama 80 procentų maksimalaus užmokesčio, mokėtino advokatui. Teismo ar kliento prašymu advokatas privalo pateikti detalizuotą užmokesčio apskaičiavimo pažymą. Ta pačia tvarka priteisiamos ir išlaidos už advokato pagalbą apeliacinės ar kasacinės instancijos teisme.

11.8. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių ir jų atlyginimas valstybei

Pagrindinis bylinėjimosi išlaidų paskirstymo principas – jas dengia pralaimėjusioji šalis, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Teismo išlaidos priteisiamos ne tik bylą laimėjusiai šaliai arba trečiajam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, bet ir trečiajam asmeniui, nepareiškusiam savarankiškų reikalavimų, jeigu teismo sprendimas priimtas naudai tos šalies, kurios interesus gynė trečiasis asmuo. Laimėjusi šalis faktiškai atgauna visas turėtas išlaidas ar kompensuoja patirtus nuostolius, susijusius su bylinėjimusi teisme, išskyrus atvejus, kai nevisiškai atlyginamos advokato išlaidos. Ieškinį patenkinus visos ieškovo išlaidos priteisiamos iš atsakovo, ieškinį atmetus – iš ieškovo. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui - proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Tos pačios taisyklės taikomos taip pat ir tam žyminiam mokesčiui, kurį šalys įmoka paduodamos apeliacinius ir kasacinius skundus, taip pat prašymus dėl proceso atnaujinimo. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išspendžia pirmosios instancijos teismas.

Ieškovui atsisakius ieškinio, atsakovas jo turėtų išlaidų neatlygina. Tačiau jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad, pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino, tai ieškovo prašymu teismas priteisia jam iš atsakovo ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Jeigu šalys, sudarydamos taikos sutartį, nenumatė bylinėjimosi išlaidų paskirstymo tvarkos, šį klausimą išsprendžia teismas.

11.9. Ypatumai bylose dėl teismo įsakymo išdavimo

Ieškovui, kuris turėjo teisę patenkinti reikalavimus teismo įsakymo tvarka, tačiau pareiškia ieškinį pagal bendrosios ginčo teisenos taisykles, žyminis mokestis ir bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tik nuo tos ieškinio sumos, kurią ginčija atsakovas, išskyrus atvejus, kai iš atsakovo elgesio ieškovas galėjo pagrįstai manyti, kad atsakovas ginčys reikalavimą. Ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjamose bylose bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, išskyrus atvejus, kai byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi skiriasi arba jų interesai yra priešingi. Tokiu atveju teismas gali padalyti bylinėjimosi išlaidas proporcingai arba priteisti iš asmens, kurio pareiškimas atmestas.

Bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu ieškinys atmestas, bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, kuris nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo neatleistas. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovas atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, tai bylinėjimosi išlaidos išieškomos į valstybės biudžetą iš ieškovo, neatleisto nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo, proporcingai atmestai jo ieškinio reikalavimų daliai. Jeigu abi šalys nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo atleistos, bylinėjimosi išlaidos apmokamos iš valstybės biudžeto lėšų

11.10. Užstato samprata ir paskirtis

Teismas, siekdamas užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą arba galimų nuostolių padengimą, motyvuota nutartimi dalyvaujantį byloje asmenį ar kitą asmenį, prašantį atlikti tam tikrą procesinį veiksmą, gali įpareigoti teismui įmokėti nustatyto dydžio piniginį užstatą. Užstato paskirtis- užtikrinti procesinių veiksmų atlikimą, pvz., dėl termino pratęsimo klausimo iki 1000 Lt užstatas, užtikrinant įrodymus taip pat gali būti pareikalauta užstato. Neatlikus procesinių veiksmų, kuriems užtikrinti yra paskiriamas užstatas, užstatas atitenka valstybei. Jeigu užstatas neįmokamas, teismas gali atsisakyti atlikti procesinius veiksmus, kurių užtikrinimą turėjo garantuoti užstatas. Užstato paskyrimo klausimą teismas sprendžia dalyvaujančio byloje asmens ar kito asmens prašymu arba savo iniciatyva. Užstato dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į asmens, kuris įpareigojamas užstatą įmokėti, turtinę padėtį. Užstatui įmokėti skiriamas ne trumpesnis kaip trijų dienų terminas. Užstato dydis turi atitikti atliekamo procesinio veiksmo pobūdį ir negali viršyti vieno šimto tūkstančių litų. Nutartis paskirti užstatą gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

12. PROCESINIAI DOKUMENTAI IR JŲ ĮTEIKIMAS

12.1. Procesinių dokumentų samprata ir rūšys

Procesinius dokumentus galima apibrėžti kaip materialius žinių šaltinius, kuriuose užfiksuota įvairi teisiškai reikšminga ir su civiliniu procesu konkrečioje byloje susijusi informacija.

Procesinius dokumentus pagal juos sukūrusį subjektą galima suskirstyti į dvi rūšis:

1) dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai:

a) šalių procesiniai dokumentai;b) kitų byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai;

2) teismo procesiniai dokumentai.

Dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai (LR CPK 110 str.):

ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ir priešieškinius, dublikai (ieškovo atsiliepimas į atsakovo atsiliepimą), triplikai (atsakovo atsiliepimas į dubliką), atskirieji skundai, apeliaciniai ir kasaciniai skundai, atsiliepimai į atskiruosius, apeliacinius ir kasacinius skundus, kiti dokumentai, kuriuose rašytinio proceso metu pareikšti dalyvaujančių asmenų

prašymai, reikalavimai, atsikirtimai ar paaiškinimai.

Teismo procesinių dokumentų sąrašas pateiktas LR CPK 116 straipsnyje. Vadovaujantis šiuo straipsniu, teismo procesiniai dokumentais laikomi tokie proceso metu teismo priimti dokumentai:

sprendimai, įsakymai, nutartys, nutarimai,

rezoliucijos, teismo posėdžio protokolai, šaukimai, pranešimai.

Pagal atliekamas funkcijas dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai dar skirstomi į:

1) paruošiamuosius procesinius dokumentus (skirtus pasirengti teisminiam bylos nagrinėjimui, pavyzdžiui, atsakovo atsiliepimas į ieškinį, dublikas, triplikas);2) procesinius dokumentus, skatinančius teismą atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (pavyzdžiui apeliacinio skundo padavimas skatina teismą nagrinėti paduotą skundą);3) informacinius procesinius dokumentus, kuriais pateikiami tam tikri pranešimai teismui ir byloje dalyvaujantiems asmenims (pavyzdžiui, pranešimas apie adreso pasikeitimą).

Atsižvelgiant į pasiekimus skaitmeninių technologijų srityje, įstatyme numatyta galimybė pateikti procesinį dokumentą elektronine forma. Perduodant dokumentą elektroniniu būdu turi būti užtikrinta teksto bei skaitmeninio parašo apsauga ir galimybė identifikuoti parašą (LR CPK 117 str. 1 d.).

Su teisinėje praktikoje naudojamų procesinių dokumentų pavyzdžiais galima susipažinti studentams skirtoje metodinėje mokymo priemonėje „Civilinio proceso inscenizacija“.

12.2. Procesinių dokumentų forma ir turinys

Įstatymas numato būtinus kiekvieno procesinio dokumento bendrojo pobūdžio turinio reikalavimus. Tokiu būdu užtikrinamas informacijos išsamumas, prieinamumas ir suprantamumas ne tik dokumentą pateikusiam byloje dalyvaujančiam asmeniui, bet ir adresatui.

Bendrojo pobūdžio turinio reikalavimai, keliami kiekvienam byloje dalyvaujančio asmens procesiniam dokumentui, nustatyti LR CPK 111 straipsnyje. Visi procesiniai dokumentai teismui pateikiami raštu. Pagal LR CPK 111 straipsnio 2 dalį kiekviename procesiniame dokumente turi būti:

1) teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas;2) dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu yra žinomas), gyvenamoji vieta, o kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, – visas jo pavadinimas, buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai. Asmeniui pageidaujant, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas;3) procesinio dokumento pobūdis ir dalykas (pobūdis reiškia procesinio dokumento rūšį, t.y. pateikiamas ieškinys ar priešieškinis, atsiliepimas į pareikštą ieškinį, dublikas, triplikas. Dalykas – tai procesinio dokumento tikslas, kuris gali būti arba atitinkamas reikalavimas, atsikirtimas arba prašymas).4) aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes. Jeigu dėl objektyvių priežasčių asmuo negali pateikti įrodymų, reikia prašyti teismo, kad šis išreikalautų įrodymą arba išduotų asmeniui atitinkamą liudijimą;5) priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento;6) procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data. Už dalyvaujantį byloje asmenį, kuris negali pasirašyti, procesinį dokumentą pasirašo jo įgaliotas asmuo, nurodydamas priežastį, dėl kurios pats dalyvaujantis byloje asmuo negalėjo pasirašyti pateikiamo dokumento. Atitinkamas įgaliojimas arba pats įgalioto asmens parašas kartu su negalėjimo pasirašyti priežasčių prierašu šiuo atveju turėtų būti patvirtintas notaro ar kito reikiamus įgaliojimus turinčio asmens.[1]

Jeigu procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas, procesiniame dokumente nurodomi duomenys apie atstovą (procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu yra žinomas) ir t. t.). Prie procesinio dokumento, kurį surašė ir pateikia byloje dalyvaujančio asmens atstovas, turėtų būti pateikiama arba atitinkama sutartis, arba įgaliojimas, iš kurių būtų aišku, kad asmuo iš tikrųjų yra atstovas ir turi atitinkamas teises.

Procesiniame dokumente, kuriuo atsisakoma pareikšto ieškinio, atskirojo, apeliacinio ar kasacinio skundo, turi būti pažymėta, kad pareiškėjui žinomos tokio atsisakymo procesinės pasekmės. (LR CPK 111 str. 3 d.).

LR CPK 111 straipsnio 2 dalyje pateikiami tik bendriausi reikalavimai, keliami kiekvieno procesinio dokumento turiniui. Atsižvelgiant į konkretaus procesinio dokumento pobūdį, įstatyme gali būti nustatyta ir tam tikrų papildomų turinio reikalavimų, t. y. kai šalia LR CPK 111 straipsnyje nurodytųjų procesinis dokumentas turi atitikti ir kitus reikalavimus. Pavyzdžiui, LR CPK 112 straipsnyje numatyti papildomi reikalavimai paruošiamiesiems procesiniams dokumentams (atsiliepimui, dublikui, triplikui), LR CPK 382 straipsnyje – papildomi reikalavimai ieškiniui dėl santuokos nutraukimo, 387 straipsnyje – ieškiniui dėl tėvystės nustatymo kita.

Procesinių dokumentų institutas atlieka trejopą funkciją:

a) tai būdas asmeniui procese tinkamai išreikšti savo valią;b) tai priemonė byloje dalyvaujančiam asmeniui procese pranešti savo valią teismui;c) tai priemonė byloje dalyvaujančiam asmeniui procese pranešti savo valią kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims.[2]

LR CPK reikalauja šalia procesinio dokumento originalo pateikti tiek šio dokumento ir jo priedų nuorašų, kad po vieną tektų priešingai šaliai ir tretiesiems asmenims, išskyrus atvejus, kai įstatymas numato kitaip (pvz., LR CPK 118, 120 str.). Tai, kad visa procesinė informacija žinoma visiems byloje dalyvaujantiems asmenims, sukuria tinkamas sąlygas reikalauti iš kitų bylos dalyvių laiku pateikti savo argumentus ar prašymus siekiant išvengti įvairių staigmenų, užkerta galimybę vilkinti procesą ir sudaro palankias galimybes įgyvendinti proceso koncentruotumo principą.[3] Procesinių dokumentų priedų pateikiama toks pat skaičius, kaip ir procesinių dokumentų, išskyrus atvejus, kai dėl didelės apimties teismas leidžia nepateikti priedų dalyvaujantiems byloje asmenims (LR CPK 113 str. 2 d.).

Dalyvaujantys byloje asmenys pateikia teismui procesinių dokumentų originalus (LR CPK 113 str. 1 d.). Visi kiti procesinių dokumentų egzemplioriai yra nuorašai ir gali būti tvirtinami arba notaro, arba bylą nagrinėjančio teismo, arba šalies advokato. Be to, esant galimybei šalis gali pateikti ir kelis procesinio dokumento originalus. LR CPK 114 straipsnio 1 dalyje suteikiama galimybė rinktis, numatant, kad pridedami arba priedų originalai, arba nustatyta tvarka patvirtinti jų nuorašai. Tačiau teismas turi teisę pareikalauti dokumentų originalų. Šis reikalavimas gali būti pareiškiamas tiek teismo, tiek byloje dalyvaujančio asmens iniciatyva. Originalo pateikimo klausimas gali kilti abejojant dėl pateikto nuorašo tikrumo. Dalyvaujančio byloje asmens prašymas pateikti dokumentų originalus turi būti pateikiamas ieškinyje, priešieškinyje, atsiliepime į pareikštą ieškinį arba kituose dalyvaujančių byloje asmenų procesiniuose dokumentuose. Vėliau tokį prašymą dalyvaujantys byloje asmenys gali pateikti, jeigu priežastis, dėl kurių prašymas nebuvo pateiktas anksčiau, teismas pripažįsta svarbiomis arba jeigu tokio prašymo patenkinimas neužvilkins bylos išnagrinėjimo. (LR CPK 114 str. 2 d.).

Kokia apimtimi teismui turi būti pateikti didelės apimties dokumentų priedai, nors su byla susijusi tik dalis medžiagos? LR CPK 114 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad kai su procesinio

dokumento turiniu susijusi tik dalis dokumento, teismui gali būti pateikiamos atitinkamos dokumentų dalys (išrašai, ištraukos).

Lietuvos Respublikoje teismo procesas vyksta valstybine, lietuvių kalba. Vadovaujantis šiuo principu visi procesiniai dokumentai bei jų priedai turi būti pateikiami teismui valstybine kalba. Prie procesinio dokumento arba jo priedo, surašyto užsienio kalba, turi būti pridėtas oficialus vertimas į lietuvių kalbą. Pagal LR CPK 113 straipsnio 3 dalį minėto principo išimtys galimos tik jeigu jas numato LR CPK (LR CPK 804 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsienio piliečiams ar asmenims be pilietybės ir užsienio juridiniams asmenims siųstini procesiniai dokumentai turi būti išversti į anglų arba kitą jiems suprantamą kalbą) arba kiti teisės aktai (pvz., tarptautinė sutartis).

12.3. Procesinių dokumentų trūkumų ištaisymas

Teismas priima pateiktus procesinius dokumentus nustatęs, jog jie atitinka visus formos ir turinio reikalavimus (LR CPK 115 str. 1d.). Išskyrus LR CPK numatytus atvejus, procesinio dokumento priėmimo (tačiau jokiu būdu ne atsisakymo priimti) klausimą teismas išsprendžia rezoliucija. Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą. Kartu teisėjas nurodo savo vardą ir pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašo. Teisėjo rezoliucija neskundžiama. Tuo tarpu tiek teismo atsisakymas priimti procesinį dokumentą, tiek termino trūkumams pašalinti skyrimas gali būti įforminami tik teismo nutartimi.

Tais atvejais, kai procesiniai dokumentai neatitinka jų formai ir turiniui keliamų reikalavimų arba nėra apmokėti žyminiu mokesčiu, teismas priima nutartį ir nustato pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynios dienos, trūkumams pašalinti (LR CPK 115 str. 2 d.). Jeigu byloje dalyvaujantis asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir per nustatytą terminą pašalina trūkumus, dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas (ir jo priedai) laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (LR CPK 115 str. 3 d.).

Siekiant proceso operatyvumo, visos teismo nutartys dėl procesinių dokumentų priėmimo teismo yra priimamos neskelbiant teismo posėdžio (rašytinio proceso tvarka), t. y. nepranešus apie klausimo svarstymą byloje dalyvaujantiems asmenims ir neskiriant formalaus posėdžio.

Kad būtų išvengta nepagrįsto procesinių dokumentų ar jų priedų grąžinimo dėl nedidelių formos ar turinio trūkumų, LR CPK 115 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių prašoma pateiktame procesiniame dokumente. Šiuo atveju kalbama apie formalius trūkumus, kurie nėra esminiai ir neužkerta kelio atitinkamam procesiniam veiksmui atlikti.

Teismo nutartis nustatyti terminą trūkumams pašalinti nėra skundžiama pateikiant atskirąjį skundą, kad būtų išvengta nereikalingo proceso vilkinimo. Tuo tarpu teismo nutartis, kuria yra grąžinami procesiniai dokumentai, jeigu trūkumai nėra pašalinti, jau gali būti skundžiami pateikiant atskirąjį skundą.

12.4. Teismo šaukimai ir pranešimai

Teismo šaukimo ar pranešimo tikslas yra tas pats – teismo vardu pranešti byloje dalyvaujantį asmenį arba kitą proceso dalyvį apie teismo sudėtį ir bylos nagrinėjimo ar konkretaus procesinio veiksmo atlikimo vietą ir laiką (LR CPK 133 str. 1 d.). Šie teismo procesiniai dokumentai

padeda garantuoti tinkamą teisės būti išklausytam, teisės į tinkamą procesą, viešumo ir kitų civilinio proceso principų įgyvendinimą.

Kodėl LR CPK vartojamos dvi sąvokos (teismo šaukimai ir pranešimai)? Šaukimas paprastai įpareigoja asmenį atvykti į teismo posėdį. Todėl liudytojams, vertėjams, ekspertams visada siunčiami teismo šaukimai. Šių procesų dalyvių neatvykimas be pateisinamų priežasčių yra pagrindas taikyti atitinkamas sankcijas. Šalims taip pat yra siunčiami teismo šaukimai, tačiau jos neturi pareigos atvykti į teismo posėdį (išskyrus išimtis, pavyzdžiui, LR CPK 384 str. 2 d.). Tuo tarpu teismo pranešimu atitinkamas proceso dalyvis tik informuojamas apie teismo posėdį ir atvykti į jį yra šio asmens teisė, bet ne pareiga. Šaukimai visada įteikiami pasirašytinai grąžinant atitinkamą šaknelę teismui, todėl yra didesnė garantija, kad atitinkamas proceso dalyvis tinkamai informuotas apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Tuo tarpu teismo pranešimai tiesiog išsiunčiami registruotu paštu nelaukiant jokio grįžtamojo ryšio (be grąžintinos teismui pažymos apie jų įteikimą).

Dalyvaujančiam byloje asmeniui tinkamai įteikus teismo šaukimą (t. y. kai teismo šaukimo šaknelė grįžta į teismą pasirašyta nustatyta tvarka), apie kitus teismo posėdžius pranešama pranešimais (LR CPK 133 str. 1 d.).

Tiek teismo šaukimo, tiek pranešimo turinio reikalavimai detalizuojami LR CPK 134 straipsnyje. Šaukime ir pranešime turi būti nurodoma:

1) adresato pavadinimas;2) teismo pavadinimas ir sudėtis, tikslus adresas;3) teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo vieta ir laikas;4) bylos, apie kurią adresatas informuojamas ar į kurią šaukiamas, pavadinimas;5) šaukiamojo ar informuojamojo procesinė padėtis;6) pasiūlymas dalyvaujantiems byloje asmenims, kad šie pateiktų visus turimus įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus;7) kad asmuo, priėmęs šaukimą, kai adresato nebuvo, privalo esant pirmai galimybei įteikti jį adresatui;8) neatvykimo pasekmės.

Abu šie teismo procesiniai dokumentai įteikiami pagal bendrąsias procesinių dokumentų įteikimo taisykles.

12.5. Procesinių dokumentų įteikimo samprata, įteikimo reikšmė ir būdai

Procesinių dokumentų į teikimo institutas įtvirtintas LR CPK XI skyriaus II skirsnyje. Jis taikomas tiek byloje dalyvaujančių asmenų, tiek teismo procesinių dokumentų atžvilgiu. Procesinių dokumentų įteikimo instituto paskirtis – užtikrinti, kad byloje dalyvaujantiems asmenims būtų sudaryta reali galimybė gauti visą su byla susijusią informaciją.[1]

Kad procesinis įteikimas būtų laikomas teisėtu ir sukeltų atitinkamus teisinius padarinius, paprastai reikalaujama įvykdyti dvi sąlygas:

a) atlikti teisėtą įteikimo procedūrą; irb) nustatyta tvarka patvirtinti įteikimą (yra tam tikrų šios sąlygos išimčių, pavyzdžiui, pranešant apie teismo posėdį pranešimais ir kt., tačiau įmanomos tik įstatymų nustatytos išimtys).[2]

Dar vienas procesinio įteikimo instituto bruožas, kad adresatas privalo priimti įteikiamą procesinį dokumentą. Jeigu asmuo atsisako jį priimti, pripažįstama, kad procesinis dokumentas įteiktas. Aatsisakyti priimti procesinį dokumentą iš esmės galima tik jeigu įteikiama pažeidžiant įstatymų reikalavimus.

Įteikimo dalykas. Procesinio įteikimo dalykas yra teismo ir byloje dalyvaujančių asmenų procesiniai dokumentai.

Įteikimo subjektai. Už oficialių procesinių dokumentų įteikimą atsakingas yra teismas. Būtent teismas, remdamasis savo diskrecijos teise ir atsižvelgdamas į konkrečios situacijos poreikius bei aplinkybes, nustato, kokiu konkrečiu būdu tikslingiausia ir ekonomiškiausia įteikti procesinius dokumentus. LR CPK 117 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas procesinius dokumentus įteikia registruotu paštu, per antstolius, kurjerius, esant galimybei – telegrafinio, faksimilinio ryšio ar kitokiais telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą, ir kitais LR CPK numatytais būdais. Taigi, kalbant apie procesinių dokumentų įteikimą su visomis procesinėmis garantijomis, išskiriami trys pagrindiniai subjektai – paštas, kurjeriai ir antstoliai. Pagrindinis asmuo, be jokios abejonės, yra paštas. Antstolių pagalba, atsižvelgiant į tai, kad jų paslaugos yra brangesnės, turėtų būti naudojamasi išimtiniais atvejais, kai adresatas slapstosi ar kitaip vengia priimti procesinius dokumentus.

LR CPK 117 straipsnio 2 dalyje numatyta viena oficialaus procesinių dokumentų įteikimo principo išimtis. Byloje dalyvaujančio asmens sutikimu teismas gali išduoti jam procesinį dokumentą, kad įteiktų jį adresatui. Tad tam tikrais atvejais teismas gali įteikti procesinius dokumentus ir per byloje dalyvaujančius asmenis.

Įprasti procesinių dokumentų įteikimo būdai. Proceso įstatyme įtvirtinta bendroji taisyklė – visi procesiniai dokumentai ir jų priedai įteikiami adresatui asmeniškai (LR CPK 123 str. 1 d.). Veiksniam ar ribotai veiksniam fiziniam asmeniui visi procesiniai dokumentai įteikiami asmeniškai, o jeigu adresatas neveiksnus asmuo – jo atstovui pagal įstatymą. Procesiniai dokumentai įteikiami asmens gyvenamojoje arba darbo vietoje. Juridiniams asmenims visi procesiniai dokumentai įteikiami juridinių asmenų registre nurodytu buveinės adresu, išskyrus atvejus, kai juridinis asmuo nurodo kitą adresą (LR CPK 122 str. 2 d.).

Jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo (paštininkas, kurjeris, antstolis) neranda adresato jo gyvenamojoje arba darbo vietoje, dokumentas įteikiamas kuriam nors iš gyvenančių su juo pilnamečių šeimos narių, o jeigu ir jų nėra – namo (bendrijos) administracijai, butų eksploatavimo organizacijai, apylinkės seniūnijos seniūnui ar darbovietės administracijai. Kai procesinis dokumentas įteikiamas ne pačiam adresatui, priėmęs dokumentą asmuo privalo pažymoje įrašyti savo vardą, pavardę, ryšį su adresatu arba einamas pareigas. Priėmęs dokumentą asmuo privalo esant pirmai galimybei įteikti jį adresatui (LR CPK 123 str. 5 d.). Įteikus procesinius dokumentus bet kuriuo iš nurodytų būdų, pripažįstama, kad jie įteikti tinkamai.

Jeigu procesinį dokumentą pristatantis asmuo neranda adresato juridinio asmens buveinės vietoje ar kitoje juridinio asmens nurodytoje vietoje, procesinis dokumentas įteikiamas bet kuriam kitam įteikimo vietoje esančiam juridinio asmens darbuotojui. Jeigu juridinių asmenų registre nurodytoje juridinio asmens buveinės vietoje procesinį dokumentą įteikti įprastine tvarka nėra galimybės, tinkamu procesinio dokumento įteikimu laikomas įteikimas juridinių asmenų registre nurodytiems administracijos vadovui arba valdymo organo nariams, kaip fiziniams asmenims (LR CPK 123 str. 4 d.).

Įteikimas atstovams. LR CPK 118 straipsnio 1 dalyje nurodoma, kad kai šalis ar tretysis asmuo veda bylą per atstovą, su byla susiję procesiniai dokumentai įteikiami tik atstovui. Atstovas, gavęs atitinkamus dokumentus, privalo nedelsdamas apie tai informuoti atstovaujamąjį ir sudaryti jam galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais.

Įteikimas, kai abiem šalims atstovauja advokatai. Šis įteikimo būdas skiriasi nuo jau aptarto įteikimo atstovams. Be abejo, advokatas taip pat yra šalies ar trečiojo asmens atstovas ir turi būti laikomasi LR CPK 118 straipsnio reikalavimų. Tačiau įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai, instituto paskirtis ir esmė visiškai kitokia.

Bendrąja tvarka procesiniai dokumentai įteikiami per teismą ir visa procedūra šiuo atveju gali atrodyti taip:

a) byloje dalyvaujantis asmuo → teismas → byloje dalyvaujantis asmuo, arbab) teismas → byloje dalyvaujantis asmuo.

Tokia įteikimo struktūra suteikia proceso dalyviams garantijas, kad procesiniai dokumentai bus įteikti nepažeidžiant įstatymų reikalavimų ir tikrai pasieks adresatą. Tačiau tai ilgina įteikimo procesą. Tuo tarpu įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai, sistema leidžia įteikti procesinius dokumentus tiesiogiai kitos šalies advokatui, išsiunčiant juos jam ir teismui lygia greta (advokatas ← advokatas → teismas). Šitaip supaprastinama ir pagreitinama visa įteikimo procedūra. Tokio įteikimo struktūra nustatyta LR CPK 119 straipsnyje, kur numatytos specialios šio įteikimo būdo taikymo sąlygos:

a) abi ginčo šalys (taip pat tretieji asmenys, jeigu procesiniai dokumentai įteikiami ir jiems) turi būti atstovaujamos advokatų. Šiuo atveju kalbama būtent apie specialų atstovą – advokatą. Jeigu atstovas yra, pavyzdžiui, artimasis giminaitis ar juridinio asmens darbuotojas, šis įteikimo būdas draudžiamas. Jis nėra leidžiamas ir kai tik viena iš šalių yra atstovaujama advokato. Taigi tiek siuntėjas, tiek adresatas turi būti atstovaujami advokato;b) įteikimas, kai šalims atstovauja advokatai, negali būti laikomas galimybe pasirinkti – tai šalių advokatų pareiga. Abi šalys, atstovaujamos advokatų, privalo vadovautis LR CPK 119 straipsnyje įtvirtinta tvarka, t. y. siųsti procesinius dokumentus tiesiogiai.c) šis įteikimo būdas negalimas, jeigu nuo tokio dokumento įteikimo yra pradedamas skaičiuoti naikinamasis procesinis terminas. Naikinamasis procesinis terminas negali būti atkurtas, todėl jam pasibaigus išnyksta ir teisė atlikti tam tikrą veiksmą.[3]

Pats įteikimas galėtų būti apibūdinamas kaip tiesioginis, nes visi procesiniai dokumentai iš karto siunčiami priešingos šalies advokatui ir teismui lygia greta. Tad teismas gauna tik egzempliorių sau, ant kurio turi būti nurodyta, kad kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims procesiniai dokumentai išsiųsti tiesiogiai.

Įteikimas procesinio bendrininkavimo atveju. Procesinių dokumentų įteikimo procesinio bendrininkavimo atveju būdas reglamentuojamas LR CPK 120 straipsnyje ir yra skirtas pagreitinti ir padaryti įteikimo procedūrą pigesnę.

LR CPK 120 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad procesinio bendrininkavimo atveju, nesant bendrininko paskirto vieno atstovo, teismas turi teisę priešingos šalies prašymu arba savo iniciatyva pasiūlyti bendrininkams paskirti vieną iš bendrininkų arba kitą subjektą įgaliotu asmeniu su byla susijusiems procesiniams dokumentams gauti. Taigi įgaliotas asmuo gali būti tiek vienas iš bendrininkų, tiek bendras jų atstovas (advokatas). Įgaliotas asmuo skiriamas visų bendrininkų sutarimu, kuris gali būti išreikštas arba raštu (tiek jau pačiame ieškinio pareiškime, tiek pačiame procese), arba žodžiu teismo posėdyje (toks susitarimas įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir visų bendrininkų pasirašomas). Bendrininkams nepaskyrus įgalioto asmens, teismas turi teisę kitos šalies prašymu arba savo iniciatyva bendrininkų sąskaita ir rizika nutartimi pats paskirti įgaliotą asmenį, jeigu šitaip bus pagreitinta ir supaprastinta proceso eiga. Teismo nutartis skirti įgaliotą asmenį nėra skundžiama pateikiant atskirąjį skundą. Iš LR CPK 120 straipsnio 2 dalies nuostatų matyti, kad teismo nutartis paskirti įgaliotą asmenį gali būti to paties teismo

pakeičiama arba panaikinama, jeigu bendrininkai pareiškia, kad jie turi teisinį suinteresuotumą nebūti atstovaujami vieno asmens.

Paskyrus vieną ar kelis įgaliotus asmenis, visi procesiniai dokumentai teismo siunčiami tik šiems asmenims ir laikomi tinkamai įteiktais visiems bendrininkams. Paskirtas įgaliotas asmuo procesiniams dokumentams gauti privalo, jeigu susitarimu nenustatyta kitaip, nedelsdamas informuoti asmenis, kuriems atstovauja, apie gautus procesinius dokumentus, sudaryti jiems galimybę susipažinti su gautais procesiniais dokumentais.

Įteikimas kuratoriui. Kuratoriaus skyrimą reglamentuoja LR CPK 129 straipsnis, kurio 1 dalyje įvardytos dvi sąlygos, būtinos norint skirti byloje kuratorių:

1) kuratorius gali būti skiriamas asmeniui, kurio gyvenamoji ar darbo vieta nėra žinoma arba kuris neturi atstovaujančio organo; ir2) tokiam asmeniui reikia įteikti ieškinio nuorašą arba kitą procesinį dokumentą (teismo šaukimas, atsiliepimas į pareikštą ieškinį, dublikas, pareiškimas, skundas), lemiantį būtinumą ginti jo procesines teises, kol išnyks 1 punkte nurodytos sąlygos.

Kuratorių suinteresuotos šalies prašymu skiria bylą nagrinėjantis teismas. Suinteresuota šiuo atveju yra ta šalis, kurios procesinis dokumentas turi būti įteiktas, t. y. kurios naudai turėtų būti atliktas atitinkamas procesinis veiksmas. Pagal LR CPK 129 straipsnio 2 dalį išlaikymo priteisimo ar tėvystės nustatymo bylose, taip pat bylose, susijusiose su tokiomis bylomis, teismas gali paskirti kuratorių tik atlikęs atsakovo paieškos procedūrą (LR CPK 132 str.).

Procesinis dokumentas yra laikomas įteiktu adresatui nuo jo įteikimo kuratoriui dienos.

Siekiant išvengti piktnaudžiavimų kuratoriaus institutu LR CPK 131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šaliai, kuri pateikdama melagingus duomenis padarė įtaką, kad nepagrįstai būtų paskirtas kuratorius arba viešai paskelbti procesiniai dokumentai, bylą nagrinėjantis teismas gali skirti baudą iki vieno tūkstančio litų. Jeigu paaiškėja, kad prašymas paskirti kuratorių arba įteikti procesinius dokumentus viešai paskelbiant buvo nepagrįstas, teismas nutartimi nustato įprastinį procesinio dokumento įteikimo būdą, o jei yra būtinybė, nutartimi atnaujina bylos nagrinėjimą nuo kuratoriaus paskyrimo arba dokumentų įteikimo viešai paskelbiant momento.

Įteikimas viešo paskelbimo būdu. LR CPK 130 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog įteikimas viešo paskelbimo būdu, kai nėra žinoma adresato gyvenamoji ir darbo vieta, galimas tik jeigu nėra galimybės paskirti kuratorių, o kai yra daugiau nei dešimt byloje dalyvaujančių asmenų – tik jeigu nėra galimybės įteikti procesinius dokumentus vadovaujantis LR CPK 120 straipsniu, t. y. įgaliotam asmeniui. Negalima įteikti šiuo būdu ir kai byloje dalyvaujančių asmenų yra daug, tačiau jie yra atstovaujami vieno ar kelių advokatų, nes šiuo atveju bus taikomas įteikimo, kai šalims atstovauja advokatai, būdas. Pagal LR CPK 130 straipsnio 4 dalį šis būdas reiškia paskelbimą vietos (pagal paskutinę žinomą adresato gyvenamąją ar darbo vietą arba juridinio asmens buveinės vietą) laikraštyje (jeigu toks yra) ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių. Jeigu atitinkamo vietos laikraščio nėra, turėtų būti skelbiama tik pagrindiniame Lietuvos Respublikos dienraštyje. Procesinis įteikimas reiškia paskelbimą laikraštyje atitinkamo pranešimo, kurio turinys nurodytas LR CPK 130 straipsnio 4 dalyje. Pranešime nurodoma:

1) teismas;2) procesinio dokumento pobūdis;3) adresatas;4) teismo posėdžio data (jeigu ji paskirta).

Pagal LR CPK 130 straipsnio 5 dalį nurodytas pranešimas turi būti paskelbtas ne vėliau kaip prieš keturiolika dienų iki teismo posėdžio datos. Procesinis dokumentas laikomas įteiktu

pranešimo paskelbimo spaudoje dieną. Procesiniai dokumentai viešo paskelbimo spaudoje būdu įteikiami prašančios šalies lėšomis.

Procesinių dokumentų įteikimas teisme. Jis gali būti taikomas, kai adresatas yra teisme (pvz., dalyvauja teismo posėdyje, kitoje byloje ir pan.). Šiuo atveju teismui sudaroma galimybė procesinį dokumentą įteikti tiesiogiai adresatui ir kartu išvengti jo siuntimo. LR CPK 127 straipsnyje numatyta, kad procesinius dokumentus galima įteikti adresatui teisme pasirašytinai. Priimdamas atitinkamą procesinį dokumentą, adresatas turėtų pasirašyti LR CPK 124 straipsnio 1 dalyje nurodytoje pažymoje. Jeigu procesinis dokumentas įteikiamas teismo posėdyje, pakanka pasirašyti teismo posėdžio protokole nurodant, kad dokumentas gautas.

Įteikimas sukarintoms organizacijoms ir įkalintiems asmenims. LR CPK 125 straipsnyje nurodoma, kad procesiniai dokumentai sukarintoms organizacijoms yra įteikiami atitinkamos organizacijos ar jos padalinio vadui ar budėtojui, o šie savo ruožtu privalo įteikti juos tiesioginiam adresatui. Procesinis dokumentas adresatui laikomas įteiktu nuo jo įteikimo kompetentingam pareigūnui dienos. Įkalintiems asmenims procesiniai dokumentai įteikiami per atitinkamos įkalinimo įstaigos administraciją.

Daugkartinis įteikimas. LR CPK 128 straipsnyje nustatyta, kad tas pats procesinis dokumentas, adresatui įteiktas kelis kartus, laikomas įteiktu pirmojo įteikimo dieną. Ši taisyklė leidžia teismui išvengti painiavos, kai per neapsižiūrėjimą ar dėl kitų priežasčių tas pats procesinis dokumentas bus įteiktas adresatui kelis kartus. Įteikimo momentas svarbus tuo, kad nuo jo neretai priklauso procesinių terminų skaičiavimas.

13. IEŠKINYS IR ATSAKOVO GYNIMOSI PRIEMONĖS

13.1. Ieškinio samprata

Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė arba įstatymo saugomas interesas, pareiškimą LR CPK 5 straipsnio trečiojoje dalyje. Ginčo teisenos bylose paduodami ieškiniai. LR CPK 135 straipsnis reikalauja, kad ieškovas ieškinio pareiškime, be duomenų, kurie privalo būti nurodyti kiekviename procesiniame dokumente (LR CPK 111 str.), nurodytų ieškinio sumą, aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas (faktinį ieškinio pagrindą), įrodymus, patvirtinančius ieškovo išdėstytas aplinkybes, savo reikalavimą (ieškinio dalyką), ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas, informacija, ar byla bus vedama per advokatą. Ieškovo reikalavimas ir reikalavimo pagrindimas yra materialiojo teisinio pobūdžio. Reikalavimas kyla iš materialiosios subjektinės teisės, jis adresuojamas ir atsakovui, ir teismui. Pavyzdžiui, ieškovas nurodo: „Prašome teismo priteisti iš atsakovo 1000 litų skolą.“ Aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą, taip pat yra materialiojo teisinio pobūdžio. Tai tam tikri juridiniai faktai, su kuriais materialiosios teisės normos sieja atitinkamų materialiųjų teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pabaigą. Tad ieškinio esmę ir turinį sudaro materialiojo teisinio pobūdžio elementai.[1]

Nėra vienos nuomonės dėl ieškinio teisinės prigimties, jo priskyrimo procesinei ar materialiajai teisės šakai. Teisės literatūroje nurodomos tokios nuomonės:

1) egzistuoja dvi savarankiškos ieškinio sampratos:

ieškinys materialiąja teisine prasme – subjektinė teisė, kurią saugo teismas; ieškinys procesine teisine prasme – kreipimasis į teismą su reikalavimu apginti įstatymo

saugomą interesą arba pažeistą subjektinę teisę;

2) ieškinys – tai bendra sąvoka, organiškai jungianti tiek materialiąją, tiek procesinę puses (pareikšdamas ieškinį ieškovas savo reikalavimus grindžia tuo, jog jis turi teisę pareikšti ieškinį (procesinė pusė) ir turi teisę į ieškinio patenkinimą (materialioji pusė). Teismas, priimdamas sprendimą dėl ieškovo materialiojo reikalavimo atsakovui, kartu pateikia atsakymą ir dėl paties ieškovo kreipimosi į teismą;

3) ieškinys – tai visiškai savarankiška proceso teisės kategorija. Ieškinys – tai procesinis ieškovo veiksmas.[2]

Tiek procesinė, tiek materialioji ieškinio pusės yra svarbios ir susijusios. Ieškinio pagrindu šalių materialusis teisinis ginčas įgyja procesinę formą ir prasideda civilinis procesas. Materialioji teisinė ieškinio prigimtis nulemia ieškovo galimybę atsisakyti ieškinio, keisti jo elementus, kitaip veikti proceso eigą. Suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės gynimo tampa ieškiniu tik tada, kai jis atitinka tiek ieškinio turiniui, tiek formai civilinio proceso įstatymo keliamus reikalavimus.

Ieškinys – tai suinteresuoto asmens kreipimasis į teismą civilinio proceso nustatyta tvarka bei vadovaujantis civilinės, darbo, šeimos ar kitų teisės šakų normomis, su reikalavimu apginti pažeistą ar ginčijamą teisę, remiantis konkrečiomis aplinkybėmis ir įrodymais, patvirtinančiais šias aplinkybes.

13.2. Ieškinių rūšys

Ieškiniai gali būti klasifikuojami į rūšis pagal įvairius kriterijus. Jau romėnų teisėje buvo žinomas ieškinių klasifikavimas į tris rūšis:

1) daiktinius ieškinius – actio in rem (ginčo dalykas – teisė į daiktą); remiantis actio in rem gintos nuosavybės, servitutų, įkeitimo ir kitos teisės. Labiausiai paplitę daiktiniai ieškiniai buvo vindikacinis, negatorinis ir publiciana, ginantys nuosavybės teisę. Šie ieškiniai dar skirstomi į:

a) ieškinius dėl pažeistų turtinių teisių atkūrimo – actiones rei persecutoriae (reikalaujama grąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą);b) civilinius baudžiamuosius ieškinius – actiones poenales, kuriais siekiama civiline tvarka nubausti atsakovą, t. y. atkūrus pažeistas teises dar galėjo būti skiriama bauda);c) mišriuosius ieškinius – actiones mixtae (siekta ir nuostolius atlyginti, ir nubausti atsakovą.

2) asmeninius ieškinius – actio in personam (ginčo dalykas – konkretus veiksmas ar susilaikymas nuo jo); actio in personam pateikiami reikalavimams, susijusiems su prievoliniais teisiniais santykiais, kurių pagrindas – sutartis, sandoris, deliktas ir kt., ginti.[1]

Pagal turtinį ar neturtinį reikalavimo pobūdį ieškiniai gali būti skirstomi į turtinius ir neturtinius. Ši klasifikacija reikšminga bylinėjimosi išlaidų klausimams spręsti.

Pagal materialiųjų teisinių santykių, iš kurių yra kilęs ginčas, taigi ir ieškinys, pobūdį ieškiniai gali būti skirstomi į ieškinius, kylančius:

1) iš sutartinių teisinių santykių (lot. actio ex contractu),2) ieškinius, kylančius iš deliktinių, t. y. nesutartinių, teisinių santykių (actio ex delicto),3) ir ieškinius, kylančius iš kvazisutartinių santykių (lot. actio ex quasi contractu)

Ši klasifikacija svarbi nustatyti materialiosios teisės normai, taikytinai sprendžiant ginčą.

Pagal procesinį tikslą ieškiniai skirstomi į ieškinius:

1) dėl pripažinimo. Ieškinys dėl pripažinimo – tai ieškinys, kai ieškovas prašo, kad teismas: patvirtintų, pripažintų tam tikrą jo teisę (pvz., ieškinys dėl nuosavybės teisės į gyvenamąjį namą pripažinimo); arba pripažintų esant/nesant tam tikrus materialiuosius teisinius santykius (pvz., ieškinys dėl tėvystės nustatymo, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu). Ieškinių dėl pripažinimo paprastai nereikia vykdyti priverstine tvarka. Šie ieškiniai gali būti dviejų rūšių: pozityvūs ir negatyvūs. Pozityviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiama patvirtinti tam tikros teisės ar teisinio santykio buvimą, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl nuosavybės teisės pripažinimo, ieškinys dėl tėvystės nustatymo. Negatyviu ieškiniu dėl pripažinimo siekiama konstatuoti teisių ar pareigų, teisinio santykio ar jo dalies nebuvimą, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl tėvystės nuginčijimo, ieškinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir panašiai.

Ieškiniai dėl pripažinimo paprastai turi prejudicinę galią ieškiniams dėl priteisimo kitoje byloje. Pavyzdžiui, atskiroje byloje nustačius tėvystę, išlaikymo priteisimo byloje tėvystės teisiniai santykiai nebeįrodinėjami. Todėl šie ieškiniai dar vadinami prejudiciniais, nes jų pagrindu vėliau reiškiami ieškiniai dėl priteisimo.

2) dėl priteisimo. Ieškiniais dėl priteisimo laikomi tokie ieškiniai, kai ieškovas reikalauja, kad teismas įpareigotų atsakovą atlikti tam tikrus veiksmus (atlyginti žalą, sumokėti skolą). Patenkinus ieškinį dėl priteisimo, teismo sprendimas dažniausiai vykdomas priverstine tvarka, nes atsakovas (skolininkas) ieškovo naudai turi atlikti tam tikrus veiksmus, pavyzdžiui, perduoti pinigus, turtą, kita.

3) dėl teisinių santykių modifikavimo. Ieškiniais dėl teisinių santykių modifikavimo laikomi ieškiniai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius ieškovo ir atsakovo santykius, pavyzdžiui, toks yra ieškinys dėl sutarties sąlygų pakeitimo, ieškinys dėl santuokos nutraukimo ir panašiai. Ieškiniai dėl teisinių santykių modifikavimo savo ruožtu yra trijų rūšių: teises sukuriantys (pvz., ieškinys dėl servituto nustatymo), teises pakeičiantys (pvz., ieškinys dėl išlaikymo dydžio ar formos pakeitimo) ir teises panaikinantys (pvz., ieškinys dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų). Ieškiniams dėl teisinių santykių modifikavimo paprastai netaikoma ankstesnio teismo sprendimo res judicata galia. Pavyzdžiui, teismo sprendimas, kuriuo priteistas išlaikymas, nėra kliūtis vėliau reikšti ieškinį dėl išlaikymo dydžio sumažinimo, padidinimo ar išlaikymo formos pakeitimo.[2]

LR CK numatyti kreditorių teisėtus interesus ir teises ginantys ieškiniai:

1) netiesioginis ieškinys (LR CK 6.68 str.), kuriuo kreditorius siekia įgyvendinti ne savo, o skolininkui priklausančią teisę;

2) actio Pauliana (Pauliano ieškinys, LR CK 6.66-6.67 str.), kuriuo siekiama užginčyti skolininko sudarytus sandorius, jei trečiasis asmuo, sudarydamas su skolininku sandorį, žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoris pažeidžia skolininko kreditoriaus teises.

LR CK taip pat numatytas prevencinis ieškinys (LR CK 6.255 str.). Prevenciniu ieškiniu laikomas ieškinys, kuriuo siekiama uždrausti atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę. Realus pavojus, kad ateityje gali būti padaryta žalos, yra pagrindas prevenciniam ieškiniui pareikšti.

LR CPK 49 straipsnio 5 dalis įteisina grupės ieškinį, kuriuo siekiama apginti viešąjį interesą. Grupės ieškinys gali būti pareikštas tik įstatymų numatytais atvejais. Subjektai, turintys teisę pareikšit grupės ieškinį, turi būti nustatyti įstatymuose. Grupės ieškinio tikslas – apginti viešąjį

interesą. Grupės ieškinio institutas pasižymi originalumu, nes apima procesinio bendrininkavimo be visų bendrininkų įtraukimo į procesą ir procesinio atstovavimo, neturint formalių įgaliojimų, institutus. Esant procesiniam bendrininkavimui kiekvienas bendrininkas veikia savo vardu, jie turi teisę savarankiškai vesti savo bylą, į teismo posėdį turi būti kviečiami visi bendrininkai, bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam iš bendrininkų. Jei bendrininkų grupė nedidelė, tai procesinis bendrininkavimas būna veiksmingas. Kuo daugiau bendrininkų, tuo procesinis bendrininkavimas yra mažiau veiksmingas, o peržengus tam tikrą jų skaičiaus ribą procesinis bendrininkavimas tampa beveik neįmanomas. Kai dėl didelio asmenų skaičiaus procesinis bendrininkavimas yra neįmanomas, civilinio proceso teisės teorija ir praktika siūlo taikyti grupės ieškinio institutą, kuris įveikia procesinio bendrininkavimo instituto trūkumus ir išsaugo šio instituto pranašumus.[3] Grupės ieškinys – tai materialusis teisinis reikalavimas, kurį teisme pareiškia grupei atstovaujantis asmuo (ieškovas), gindamas teises ir interesus, kurie priklauso asmenų grupei, kai teismo sprendimas turės teisinę galią grupei kaip nedalomai visumai. [4]

Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatyme[5] nuo 2004 m. sausio 1 d. yra įteisintas naujas Lietuvos teisės sistemoje išvestinio akcininkų ieškinio institutas, kadangi buvo įtvirtinta akcininkų teisė kreiptis į teismą su ieškiniu ir prašyti atlyginti bendrovei padarytą žalą, kuri atsirado dėl bendrovės vadovo arba valdybos narių pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo. Išvestiniu ieškiniu vienas arba keli akcininkai, gindami bendrovės teises ir teisėtus interesus, kartu gina ir bendrovės akcininkų visumos – grupės – teises ir teisėtus interesus, todėl išvestinis ieškinys yra priskiriamas prie grupės ieškinių. Akcininkas, išvestiniu ieškiniu gindamas bendrovės ar asociacijos teises ir teisėtus interesus, netiesiogiai gina ne tik savo asmeninius, bet ir visų akcininkų – asmenų grupės – teises ir interesus.[

13.3. Ieškinio elementai

LR CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 ir 4 punktuose įtvirtintos ieškinio turinio dalys – ieškovo reikalavimas ir jį pagrindžiančios aplinkybės. Šios dvi sudedamosios ieškinio dalys vadinamos ieškinio elementais – ieškinio dalyku ir ieškinio pagrindu.

Ieškinio dalykas – tai ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas (LR CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Kreipdamasis į teismą teisminės gynybos, ieškovas visada turi nurodyti, ko jis prašo teismo, pavyzdžiui, „prašau pakeisti“, „prašau išieškoti“, „prašau pripažinti“ ir t. t. Kartu ieškovas privalo nurodyti konkretų asmenį pažeidusį ar ginčijantį ieškovo subjektinę teisę, t. y. atsakovą, dėl kurio teismas turėtų priimti konkretų sprendimą. Ieškinio dalykas turi du adresatus – atsakovą ir teismą. Reikalavimas adresuojamas atsakovui, nes būtent jis, ieškovo nuomone, pažeidė ar ginčija subjektinę teisę. Tačiau šis reikalavimas adresuojamas atsakovui per teismą, nes būtent į teismą kreipiamasi su prašymu apginti pažeistą ar ginčijamą subjektinę teisę. Ieškovui nesuformulavus savo reikalavimo, nėra ir ieškinio. Teismas, vykdydamas teisingumą, turi būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali už ieškovą suformuluoti ieškinio dalyką ar pagrindą.[1]

Ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (LR CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Juridiniai faktai, kuriais grindžiamas reikalavimas, yra faktinis ieškinio pagrindas. Be faktinio, reikia skirti ir teisinį ieškinio pagrindą – konkrečias materialiosios teisės normas, kurios reguliuoja ginčijamą materialųjį teisinį santykį ir kurių pagrindu teismas patenkina ieškinį. Ieškovas ieškinio pareiškime neprivalo nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, jis turi nurodyti tik faktinį ieškinio pagrindą. Tačiau jei ieškovas ieškinyje išdėsto ieškinio pagrindą, tačiau klaidingai nurodo materialiosios teisės normą (nors jis daryti neprivalo), teismas pritaiko tą teisės normą, kuri atitinka nurodytą ieškinio pagrindą. Teismas, parinkdamas teisės normą ir ją aiškindamas, yra

nepriklausomas nuo šalių nuomonės, pageidavimų ar nurodymų, todėl yra nevaržomas teisinių argumentų, pateiktų ieškiniuose, atsiliepimuose į ieškinį ir kituose šalių dokumentuose.[2]

Be ieškinio dalyko ir pagrindo, daugelis autorių dar skiria trečią ieškinio elementą – ieškinio turinį, arba tikslą. Šiuo, trečiuoju, ieškinio elementu laikoma pažeistos teisės gynybos būdas, kurį ieškovas prašo teismo taikyti. Ieškinio turinio doktrinos požiūriu ieškinio dalykas yra ieškovo reikalavimas, pareikštas atsakovui, o ieškinio turinys – ieškovo reikalavimas, pareikštas teismui. Bet kuris LR CK 1.138 straipsnyje nurodytas civilinių teisių gynybos būdas, suformuluotas ieškinio pareiškime, tampa ieškinio turiniu. Taigi ieškovas gali reikalauti, kad teismas pripažintų jo teisę, įpareigotų atsakovą įvykdyti prievolę natūra ir t. t.[3]

Kiekvieną konkretų ieškinį individualizuoja jo elementai, todėl visada svarbu tiksliai nustatyti ieškinio elementus, nes pagal juos ir ginčo šalis nustatomas ieškinių tapatumas. Kai teismas jau išnagrinėjęs bylą pagal pareikštą ieškinį ir priėmęs sprendimą, pakartotinai kreiptis su tapačiu ieškiniu į teismą neleidžiama (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p.).

13.4. Ieškinio keitimas

Ieškovas turi teisę pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą (LR CPK 42 str. 1 d.). Ieškinio dalyką arba pagrindą ieškovas gali pakeisti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėlesnis ieškinio dalyko ar pagrindo keitimas galimas tik jeigu šitai tapo būtina vėliau arba yra gautas priešingos šalies sutikimas, arba teismas mano, kad tai neužvilkins bylos nagrinėjimo (LR CPK 141 str.). Šios taisyklės išimtį nustato LR CPK 377 straipsnis, leidžiantis šeimos bylose keisti vieną iš ieškinio elementų iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos.

Pareiškimas pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą turi būti pateikiamas teismui raštu ir atitikti visus procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (LR CPK 111 str.). Keisti iš karto abiejų ieškinio elementų kartu neleidžiama, nes tai reikštų, kad ieškovas atsisako ankstesnio ieškinio ir pareiškia naują. Galimybė keisti ieškinio dalyką susijusi su materialiojoje teisėje nurodoma galimybe laisvai disponuoti savo materialiosiomis teisėmis. Pavyzdžiui, pirkėjas, nusipirkęs netinkamos kokybės daiktą, turi teisę reikalauti, kad daiktas būtų pakeistas tinkamos kokybės daiktu arba būtų atitinkamai sumažinta kaina, arba pardavėjas neatlygintinai pašalintų daikto trūkumus ar padengtų pirkėjo išlaidas jiems ištaisyti, arba būtų nutraukta sutartis ir pirkėjui atlyginti nuostoliai (LR CK 6.334 str.). Vieną iš reikalavimų vėliau atsakovas gali pakeisti kitu. Keisti ieškinio dalyką galima tik neperžengiant ginčijamo materialiojo teisinio santykio ribų. Ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimą reikia skirti nuo ieškinio reikalavimų padidinimo ar sumažinimo arba papildomų faktinių aplinkybių nurodymo. Ieškinio reikalavimo, t. y. ieškinio dalyko, sumažinimas ar padidinimas, ieškinio pagrindą papildančių faktinių aplinkybių nurodymas nelaikoma ieškinio dalyko arba pagrindo pakeitimu, nes tai yra savarankiška ieškovo procesinė teisė (LR CPK 42 str. 1 d.). Šiuo atveju pradiniai ieškinio elementai nesikeičia, o tik padidėja arba sumažėja jų apimtis.

Pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą gali tik ieškovas (dispozityvumo principas). Teismas savo iniciatyva neturi teisės keisti ieškinio elementų. Išimtis yra nustatyta tik kai kurioms byloms, kai, siekiant apsaugoti viešąjį interesą, proceso įstatyme teismui suteikiama teisė savo iniciatyva viršyti pareikštus reikalavimus, t. y. teismas gali patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat gali priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu (LR CPK 376, 405, 417 str.). LR CPK 405, 417 straipsniuose numatytais atvejais teismas taip pat turi teisę viršyti ieškinio pagrindą, t. y. priimti sprendimą teismo posėdyje vadovaudamasis ištirtomis aplinkybėmis, kuriomis ieškovas iš pradžių nesirėmė. Teismas taip pat turi išaiškinti ieškovui jo teisę pakeisti vieną ieškinio elementą. Be to, teismas, siekdamas priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, gali jį pagrįsti

kitomis materialiosios teisės normomis, negu tos, kurias nurodo ieškovas, ypač kai byla susijusi su viešojo intereso gynyba, nes kvalifikuoti teisiškai nustatytus faktus yra teismo prerogatyva.[1]

Ieškovui pakeitus ieškinio dalyką arba pagrindą, teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos dienų terminą nuo procesinio dokumento įteikimo dienos bylos nagrinėjimui pasirengti. Tai reiškia, kad teismas ieškovo rašytinio pareiškimo pakeisti vieną iš ieškinio elementų kopiją turi išsiųsti atsakovui ir kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, kad šie galėtų pasirengti gynybai, o bylos nagrinėjimas tam laikui atidedamas. Tačiau šiuo atveju nėra taikomos normos, reglamentuojančios pasirengimą bylos nagrinėjimui (LR CPK 141 str. 2 d.).

Teisė pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą nėra absoliuti. Todėl teismas turi teisę atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą, jeigu toks pakeitimas užvilkintų bylos nagrinėjimą, o ieškovui buvo paskirtas terminas ieškinio elementams visiškai suformuluoti ir šis galėjo remtis pareiškime nurodytomis aplinkybėmis. Teismo nutartis atsisakyti tenkinti pareiškimą pakeisti ieškinio dalyką ar pagrindą pateikiant atskirąjį skundą neskundžiama (LR CPK 141 str. 3-4 d.).

13.5. Ieškinio atsiėmimas ir ieškinio atsisakymas

Ieškinio atsiėmimas ir atsisakymas yra viena iš daugelio ieškovo procesinių teisių (LR CPK 42 str.), kurių įgyvendinimas reiškia ir dispozityvumo principo įgyvendinimą. Dispozityvumo principo esmė civiliniame procese pasireiškia tuo, kad civilinis procesas ir prasideda, ir gali baigtis šalies iniciatyva.

Ieškovo teisė atsiimti ieškinį numatyta LR CPK 139 straipsnyje. Šia teise ieškovas gali pasinaudoti tik kol teismas neišsiuntė ieškinio pareiškimo nuorašo atsakovui. Vėliau ieškovas gali atsiimti ieškinį tik atsakovo sutikimu. Ieškinio atsiėmimas neužkerta kelio ieškovui ateityje vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu, todėl atsakovas gali būti pagrįstai suinteresuotas tęsti bylos nagrinėjimą, kad jis būtų užbaigtas priimant sprendimą atmesti ieškinį, ir šitaip užkirsti kelią ieškovui ateityje reikšti tapatų ieškinį (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p.).[1] Atsiimant ieškinį nereikia nurodyti šio procesinio veiksmo motyvų, nes jie neturi teisinės reikšmės. Ieškovas, norėdamas atsiimti ieškinį, privalo pateikti teismui rašytinį pareiškimą (LR CPK 111 str.). Teismas, patenkindamas ieškovo prašymą, priima nutartį dėl ieškinio atsiėmimo, o pareiškimą palieka nenagrinėtą (LR CPK 296 str. 1 d. 10 p.). Ši nutartis atskiruoju skundu neskundžiama. Atsiėmus ieškinį, ieškovui grąžinama jo sumokėtas žyminis mokestis (LR CPK 87 str. 1 d. 2 p.). Ieškovas, atsiėmęs ieškinį, nepraranda teisės kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu ateityje (LR CPK 297 str.).

LR CPK 42 straipsnis įtvirtina ieškovo teisę atsisakyti ieškinio. Ieškinio atsisakymas reiškia pareikšto reikalavimo atsisakymą. Tačiau ieškinio atsisakymas nėra teisės kreiptis į teismą atsisakymas (LR CPK 5 str. 2 d.). Ieškinį pareiškęs ieškovas savo teisę kreiptis į teismą toje byloje jau yra įgyvendinęs, todėl neturi ko atsisakyti.[2] Ieškinio atsisakymas reiškia materialiojo teisinio reikalavimo atsakovui atsisakymą.[3]

Ieškovas turi teisę atsisakyti ieškinio esant bet kuriai proceso stadijai, t. y. tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme, nagrinėjant bylą kasacine tvarka. Apie ieškinio atsisakymą pareiškiama raštu arba žodžiu teismo posėdžio metu. Kai ieškinio atsisakoma žodžiu, teismas privalo išaiškinti ieškovui procesinius tokio atsisakymo padarinius. Žodinis ieškovo pareiškimas įrašomas į protokolą ir ieškovas jame pasirašo. Jeigu apie ieškinio atsisakymą pareiškiama raštu, tai tokiame ieškovo pareiškime privalo būti nurodyta, kad jam žinomi ieškinio atsisakymo teisiniai padariniai. Tokį prašymą teismas išnagrinėja rašytinio proceso tvarka (LR CPK 140 str. 1 d.). Jeigu rašytiniame pareiškime nėra nurodyta, kad ieškovui

yra žinomos procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės, teismas išsiunčia jam pranešimą, kuriame nurodomos procesinės ieškinio atsisakymo pasekmės. Negavus tokio atsisakymo atšaukimo per 7 dienas nuo teismo pranešimo išsiuntimo dienos, laikoma, jog ieškovas ieškinio neatsisako.

Jeigu teismas priima ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą, teismo nutartimi civilinė byla nutraukiama, o ieškovas netenka teisės pakartotinai kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu (LR CPK 293 str. 4 d., 294 str.).

Tačiau tam tikrais atvejais ieškovo pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo nėra teismui privalomas, nes LR CPK 42 straipsnio 2 dalyje nurodyta teismo teisė nepriimti ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo, prieštaraujančio imperatyvioms įstatymų normoms arba viešajam interesui. Teismas turėtų atidžiai apsvarstyti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą darbo bylose ir kitose bylose, kuriose turėtų būti saugomas viešasis interesas, nes ieškinio atsisakymas tokiose bylose ir bylos nutraukimas gali prieštarauti viešajam interesui. Teismo atsisakymas priimti ieškovo pareikštą ieškinio atsisakymą turi būti motyvuotas (LR CPK 140 str. 4 d.).

13.6. Teisė į ieškinį materialiąja ir procesine prasme

Analizuojant teisės į gynybą teisinę prigimtį, atskleista, kad teisė į gynybą įgyvendinama labai įvairiai. Kadangi teisė į ieškinį yra sudedamoji teisės į gynybą dalis, tai ir dėl teisės į ieškinį prigimties ir sampratos yra įvairių nuomonių. Jas galima suskirstyti į tris grupes:

1) teisė į ieškinį – tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų palankų ieškovui sprendimą (konkrečios teisės į ieškinį teorija);2) teisė į ieškinį – tai galimybė reikalauti, kad teismas priimtų sprendimą dėl ginčo esmės, nepriklausomai nuo jo turinio (abstrakčios teisės į ieškinį teorija);3) teisė į ieškinį yra galimybė reikalauti, kad teismas priimtų ieškinį ir išnagrinėtų bylą (procesinės teisės į ieškinį teorija).[1]

Visos šios teorijos turi trūkumą – jos pabrėžia tik procesinį teisės į ieškinį aspektą, ir nepasisako dėl materialiosios ieškinio pusės. Taigi teisės į ieškinį prigimtį ir turinį galima atskleisti tik analizuojant abu jos aspektus – ir materialųjį teisinį, ir procesinį teisinį.

Materialiuoju teisiniu požiūriu teisė į ieškinį yra teisė į reikalavimo patenkinimą, palankų teismo sprendimą. Ši teisė priklauso nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių: bendrųjų ir specialiųjų teisės į ieškinį prielaidų.

Prie bendrųjų teisės į ieškinį prielaidų materialiuoju teisiniu požiūriu priskiriama:

1) ieškinio pagrindo įrodymas, t.y. ieškovas turi įrodyti, pagrįstų tam tikrais faktais, kad atsakovas pažeidė ieškovo subjektinę teisę ar teisėtą interesą, kitaip tariant, ieškovas turi įrodyti ieškinio pagrindą;2) konkreti teisės norma ar normos nurodo atsakovo pareigą atsakyti.

Prie specialiųjų teisės į ieškinį prielaidų materialiuoju teisiniu požiūriu priskiriama:

1) neturi būti praleistas ieškinio senaties terminas (LR CK 1.131 str.), išskyrus atvejus, kai įstatymas tam tikram reikalavimui ieškinio senaties netaiko arba atsakovas nereikalauja jos taikyti;2) ieškovo reikalavimas nėra pareikštas anksčiau įstatymo ar sutarties nustatyto termino. Pavyzdžiui, kai įstatymas ar sutartis numato terminą, per kurį skolininkas privalo įvykdyti prievolę, kreditorius įgyja teisę reikalauti įvykdyti prievolę ir patraukti skolininką atsakomybėn tik jam šį terminą pažeidus.[2]

Tik nustatęs visas bylos aplinkybes, ištyręs ir įvertinęs įrodymus bei teisingai nustatęs taikytinas materialiosios teisės normas teismas gali atsakyti, ar asmuo turi teisę į ieškinį ar ne. Į šį klausimą teismas atsako priimdamas sprendimą. Jeigu ieškovas turi teisę į ieškinį, teismas jo ieškinį savo sprendimu patenkina (iš dalies ar visiškai), jeigu konstatuojama, kad nėra nors vienos iš bendrųjų ir specialiųjų teisės į ieškinį materialiųjų teisinių prielaidų, ieškinys atmetamas.[3]

Teisė į ieškinį procesiniu teisiniu požiūriu suprantama kaip teisė pareikšti ieškinį, teisė kreiptis į teismą. Procesinė subjektinė teisė pareikšti ieškinį (teisė kreiptis į teismą) priklauso nuo tam tikrų įstatyme nurodytų procesinio pobūdžio aplinkybių, kurios pagal sukeliamus procesinius teisinius padarinius skirstomos į:

1) teisės pareikšti ieškinį (teisės kreiptis į teismą) prielaidas;2) teisės pareikšti ieškinį (teisės kreiptis į teismą) tinkamo įgyvendinimo sąlygas.

Ar asmuo įgis teisę kreiptis į teismą, priklauso nuo procesinio teisinio pobūdžio aplinkybių, vadinamų teisės pareikšti ieškinį (teisės kreiptis į teismą) prielaidomis. Pagal poveikį teisei pareikšti ieškinį šios prielaidos skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Teigiamos teisės pareikšti ieškinį prielaidos:

1)ieškovo civilinis procesinis teisnumas (LR CK 2.1 str.). Tik teisnus asmuo gali įgyti, turėti procesines teises ir pareigas, taigi ir teisę kreiptis į teismą su ieškiniu;2)ginčo priskirtinumas teismo kompetencijai (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.);3) įstatymo nustatyto išankstinio neteisminio bylos sprendimo tvarkos laikymasis (LR CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Suinteresuotas asmuo, šios tvarkos nesilaikęs ir todėl praradęs galimybę ja pasinaudoti, pavyzdžiui, praėjus įstatymo nustatytiems naikinamiesiems terminams pretenzijai pareikšti, yra praradęs ir teisę pareikšti ieškinį. Kai šios tvarkos nesilaikyta, tačiau galimybė ja pasinaudoti nėra prarasta, asmuo tebeturi teisę pareikšti ieškinį.

Neigiamos teisės pareikšti ieškinį prielaidos:

1) įsiteisėjęs teismo ar arbitražo sprendimas, priimtas dėl tų pačių šalių ginčo, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Pasinaudoti teise kreiptis į teismą dėl konkretaus ginčo galima tik vieną kartą. Jeigu teismas ar arbitražas išnagrinėjo bylą iš esmės ir priėmė sprendimą, tai reiškia, kad tam tikru konkrečiu atveju asmuo pasinaudojo savo teise kreiptis į teismą.2) įsiteisėjusi teismo nutartis dėl ieškovo pareikšto ieškinio atsisakymo ar dėl šalių sudarytos taikos sutarties patvirtinimo (LR CPK 137 str. 2 d. 4 p.). Ieškinio atsisakymas reiškia savo reikalavimo atsakovui atsisakymą. Todėl to paties reikalavimo negalima pareikšti ateityje antrą kartą, nes galimybė kreiptis į teismą jau išnaudota. Taikos sutartis – tai ginčo sureguliavimas pačių ginčo šalių pastangomis ir abipusiais kompromisais. Sudaręs taikos sutartį, ieškovas taip pat laikomas išnaudojusiu savo galimybę kreiptis į teismą ir nebegali pakartotinai kreiptis su tapačiu ieškiniu.[4]

Teisė pareikšti ieškinį atsiranda tik tada, kai laikytasi visų teigiamų prielaidų ir nėra nei vienos neigiamos prielaidos. Kai nesant teisės į ieškinį paaiškėja iškėlus bylą, ši turi būti nutraukta (LR CPK 293 str.), nes ieškovas neturėjo teisės kreiptis į teismą, taigi ir teisės reikalauti, kad teismas pradėtų procesą. Tokiu atveju laikoma procesą prasidėjus neteisėtai. Jeigu teisme jau nagrinėjamas tapatus ieškinys, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas (LR CPK 296 str. 4 p.).

Teisė pareikšti ieškinį yra procesinė teisė, todėl ji negali priklausyti nuo materialiojo teisinio pobūdžio aplinkybių. Teisėjas neturi teisės atsisakyti priimti pareiškimą, o teismas – nutraukti bylą dėl materialiojo teisinio pobūdžio motyvų, pavyzdžiui, dėl ieškinio senaties termino

praleidimo, reikalavimo teisės neturėjimo ir panašiai. Šios aplinkybės, kaip materialiojo teisinio pobūdžio faktai, reikšmingos teisei į ieškinio patenkinimą, o ne teisei į ieškinio pareiškimą.

Konstatavus, kad asmuo turi teisę pareikšti ieškinį, teismas turi patikrinti, ar ši procesinė teisė įgyvendinama laikantis įstatymo nustatytos procesinės tvarkos. Ieškinys priimamas tik tada, kai asmuo laikėsi ne tik teisei pareikšti ieškinį keliamų reikalavimų, bet ir tinkamo teisės pareikšti ieškinį (kreiptis į teismą) įgyvendinimo sąlygų. Pagal tinkamo šių sąlygų nesilaikymo procesinius padarinius galima skirti dvi tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų grupes:

1) sąlygos, kurių nesilaikius teismas atsisako priimti ieškinį (LR CPK 137 str. 2 d.):

a) bylos teismingumas teismui, į kurį kreipiamasi;b) laikymasis tai bylų kategorijai įstatymų nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne teisme tvarkos;c) teismo žinioje nėra bylos dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu;d) nėra šalių susitarimo perduoti ginčą spręsti arbitražu (šiuo pagrindu atsisakoma priimti ieškinį tik tuomet, kai atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo);e) padavusio ieškinį asmens veiksnumas (sąlyga laikoma neįvykdyta ir ieškinį atsisakoma priimti, jei su veiksnumu susijusių trūkumų negalima pašalinti bylos iškėlimo stadijoje);f) įgaliojimas vesti bylą suinteresuoto asmens vardu.

2) sąlygos, kurių neįvykdžius teismas nustato terminą trūkumams pašalinti:

a) ieškinio pareiškimo atitiktis LR CPK nustatytiems formos ir turinio reikalavimams;b) žyminio mokesčio sumokėjimas.[5]

Nurodytų sąlygų nesilaikymas nedaro įtakos teisei pareikšti ieškinį, o tik rodo, kad asmuo procesinę teisę pareikšti ieškinį įgyvendina netinkamai. Teisėjas tokiais atvejais skiria terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Jei tik iškėlus bylą paaiškėja, kad egzistuoja ne visos tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos, teismas vienais atvejais palieka ieškinį nenagrinėtą, kitais atvejais perduoda bylą nagrinėti pagal teismingumą. Taigi egzistuoja esminis sąlygų, kurių neįvykdžius teismas atsisako priimti ieškinį, ir teisės kreiptis į teismą prielaidų skirtumas: nesant teisės kreiptis į teismą prielaidų, asmuo visai neturi teisės į teisminę gynybą; o jeigu teismas atsisako priimti ieškinį dėl tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų nebuvimo, toks atsisakymas nėra galutinis: jei šalis pašalins nurodytus trūkumus, ieškinys bus priimtas.

Teisės pareikšti ieškinį prielaidų bei tinkamo įgyvendinimo sąlygų buvimą teismas turi aiškintis ex officio ieškinio priėmimo metu. Prielaidos ir sąlygos nagrinėjamos plačiau 16 temoje „Civilinės bylos iškėlimas“.

13.7. Atsakovo gynybos priemonės

Ieškovas turi teisę pareikšti ieškinį, o atsakovas atitinkamai turi turėti teisę gintis nuo jam pareikšto ieškinio. Procesinės priemonės, kuriomis atsakovas ginasi nuo jam pareikto ieškinio, vadinamos atsakovo gynybos priemonėmis.

Proceso įstatymas numato dvi atsakovo gynimosi nuo pareikšto ieškinio priemones: priešieškinį ir atsikirtimus į ieškinį.

Priešieškinis – tai toje pačioje byloje pareikštas atsakovo ieškinys ieškovui siekiant apsiginti nuo pirminio ieškinio reikalavimo. Galimybė pareikšti priešieškinį susijusi su materialiąja teise.

Esant materialiesiems teisiniams santykiams subjektus sieja abipusės teisės ir pareigos. Todėl ne tik ieškovas turi teisę pareikšti reikalavimą atsakovui, bet ir atvirkščiai – atsakovas turi teisę pareikšti reikalavimą ieškovui.[1]

Priešieškinis turi būti pareiškiamas pagal bendrąsias ieškinio pareiškimo taisykles (LR CPK 143 str.), tačiau teismo nutartis atsisakyti priimti priešieškinį atskiruoju skundu neskundžiama. Priešieškinis neatsižvelgiant į teismingumą pareiškiamas tame teisme, kur nagrinėjamas pradinis ieškinys (LR CPK 33 str. 2 d.). Atsakovas turi teisę pareikšti priešieškinį tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo. Vėliau priešieškinį teismas gali priimti tik esant vienai iš tokių sąlygų:

būtinybė pareikšti priešinį ieškinį atsirado vėliau, pavyzdžiui, teismas leido pakeisti ieškinio dalyką arba pagrindą po nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje (LR CPK 141 str. 1 d.);

gautas priešingos šalies sutikimas priimti priešinį ieškinį;

teismas pripažįsta, kad vėlesnis ieškinio priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.

Priešieškinio pareiškimas yra pagrindas atidėti bylos nagrinėjimą, nes ieškovas turi pasirengti gintis nuo jam pareikšto priešinio ieškinio (LR CPK 156 str. 1 d.).

LR CPK 143 straipsnio 2 dalyje numatyti trys atvejai, kai atsakovas gali gintis reikšdamas priešieškinį:

1) priešpriešiniu reikalavimu siekiama įskaityti pradinio ieškinio reikalavimą;2) patenkinus priešieškinį, bus visiškai ar iš dalies nebegalima patenkinti pradinio ieškinio;3) tarp priešieškinio ir pradinio ieškinio yra tarpusavio ryšys, ir juos kartu nagrinėjant bus galima greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčus.[2]

Atsikirtimai į ieškinį – tai atsakovo nurodomi faktiniai ir teisiniai argumentai, kuriais jis siekia paneigti jam pareikšto reikalavimo pagrįstumą arba ginčija ieškovo teisę pareikšti ieškinį. Atsikirtimai į ieškinį gali būti materialiojo teisinio pobūdžio ir procesinio teisinio pobūdžio (formalūs).

Materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai atsakovo nurodomos faktinės aplinkybės, argumentai, paaiškinimai, kuriais siekiama paneigti ieškinio pagrįstumą, t. y. įrodyti, kad ieškovas neturi teisės į ieškinio patenkinimą. Šiais atsikirtimais atsakovas siekia nuginčyti faktinį arba juridinį ieškovo ieškinio pagrindą. Pavyzdžiui, materialiojo teisinio pobūdžio atsikirtimai yra atsakovo argumentas, kad dėl prievoles neįvykdymo atsakovas nekaltas.

Atsakovas, ginčydamas faktinį ieškovo ieškinio pagrindą, gali pasirinkti kelis gynybos variantus:

1) jis gali neigti ieškovo nurodytus faktus, pavyzdžiui, paskolos sutarties buvimo faktą;2) atsakovas gali įrodinėti esant priešingus, nei nurodo ieškovas, faktus. Pavyzdžiui, ieškovas prašo priteisti atlyginimą už suteiktas paslaugas, o atsakovas įrodinėja, kad jokių paslaugų iš ieškovo negavo;3) atsakovas gali įrodinėti aplinkybes, kurios derinasi su ieškovo ieškinio pagrindu, bet jas įrodžius ieškovo reikalavimas nebegali būti tenkinamas. Pavyzdžiui, atsakovas pripažįsta skolinęsis iš ieškovo pinigų, tačiau įrodinėja, kad skolą grąžinęs arba kad dar nėra suėjęs jos grąžinimo terminas.[3]

Procesinio teisinio pobūdžio atsikirtimai – tai atsakovo argumentai, kuriais jis siekia įrodyti, kad procesas prieš jį (atsakovą) pradėtas neteisėtai. Pavyzdžiui, procesiniai teisiniai atsikirtimai

yra atsakovo pareiškimas, kad pareikštas tapatus ieškinys, nurodymas, jog ieškovas yra neveiksnus, ir t. t.

Visus atsikirtimus į ieškinį atsakovas turi įrodyti (LR CPK 178 str.).

Atsiliepimas į ieškinį yra procesinis dokumentas, kuriame atsakovas išdėsto savo nuomonę dėl jam pareikšto ieškinio. Tai procesinė priemonė atsakovui pareikšti savo atsikirtimus į ieškinį.

Be LR CPK 111 straipsnyje numatytų duomenų, atsiliepime turi būti nurodoma:

sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu; nesutikimo motyvai; įrodymai, kuriais grindžiami nesutikimo motyvai; atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks

paruošiamųjų procesinių dokumentų; informacija, ar byla bus vedama per advokatą.

Pagal LR CPK 142 straipsnį teismas priimtą ieškinio pareiškimą siunčia atsakovui kartu su pranešimu. Pranešime teismas nurodo ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą atsiliepimui pareikšti. Išimtiniais atvejais teismas, atsižvelgdamas į atsakovo prašymą ir bylos sudėtingumą, šį terminą gali pratęsti iki šešiasdešimties dienų.

Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties nesurašo ir neatsiunčia teismui per nustatytą terminą savo atsiliepimo į ieškinį, galimi dvejopi teisiniai padariniai. Teismas turi teisę atsisakyti priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime į ieškinį, jeigu mano, kas vėlesnis jų pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą byloje (LR CPK 142 str. 3 d.). Jeigu atsakovas be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikia atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę ieškovo prašymu priimti sprendimą už akių (LR CPK 142 str. 4 d.).

14. LAIKINOSIOS APSAUGOS PRIEMONĖS

14.1. Laikinųjų apsaugos priemonių samprata, paskirtis, tikslas, rūšys

Samprata. Dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismas taip pat turi teisę savo iniciatyva taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tačiau tik tais atvejais, jeigu tai yra būtina siekiant apginti viešąjį interesą. (CPK 144 str. 1 ir 2 d.).

Taigi, laikinosios apsaugos priemonės – tai yra įstatymo numatytos teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti skirtos priemonės, kurias įstatymų nustatytais atvejais (CPK 144 str. 2 d.) savo iniciatyva arba dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu taiko teismas.

Atsižvelgiant į pateiktą apibrėžimą išskirtini šie laikinųjų apsaugos priemonių bruožai:

Pirma, laikinasias priemones taiko tik teismas;Antra, prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali pareikšti tiek byloje dalyvaujantys asmenys (apie dalyvaujančius byloje asmenis pl. žr. CPK 37 str.), tiek kiti suinteresuoti asmenys.Trečia, teismas savo iniciatyva taiko laikinas užtikrinimo priemones tik tuo atveju, jeigu jeigu tai yra būtina apginti viešąjį interesą;Ketvirta, gali būti taikomos tik įstatymuose numatytos laikinosios apsaugos priemonės ir tik esant įstatymuose numatytoms sąlygoms;Penkta, jos yra laikino pobūdžio. [1]

Paskirtis. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis - užtikrinti būsimo galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Jų taikymo poreikį nulemia reali grėsmė (periculum in mora), kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo galimo teismo sprendimo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas (CPK 144 str. 1 d.). Kitais žodžiais tariant, laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekiama tikėtinam skolininkui užkirsti kelią išvengti skolos mokėjimo.

Tikslas. Ieškinio užtikrinimo priemonių tikslas yra užkirsti kelią atsakovui išvengti skolos sumokėjimo ieškinio patenkinimo atveju, t.y. siekiama, kad atsakovo finansinė padėtis per visą ginčo nagrinėjimo laikotarpį išliktų tokia, kokia buvo prieš ieškinio pareiškimą, tačiau, taikant laikinąją apsaugos priemonę, būtina atsižvelgti į šalių interesų pusiausvyrą bei laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo pasekmes atsakovui.

Pažymėtina, kad teismo taikomos laikinosios apsaugos priemonės turi būti proporcingos siekiamiems tikslams, t. y. teisingumas reikalauja užtikrinti asmens, prašančio taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ir asmens, kuriam laikinosios apsaugos priemonės taikomos, teisių ir įstatymo saugomų interesų pusiausvyrą.

Rūšys: Laikinosios apsaugos priemonės gali būti klasifikuojamos pagal įvairius kriterijus [2] .

Pagal taikymo momentą jo gali būti taikomos:

iki ieškinio padavimo; bylos iškėlimo stadijoje; vėlesnėse civilinio proceso stadijoje (LR CPK 144 str.).

Pagal tai, kieno iniciatyva taikomos, laikinosios apsaugos priemonės gali būti:

taikomos teismo iniciatyva; taikomos byloje dalyvaujančiu asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu.

Pažymėtina, kad teismas savo iniciatyvą turi teisę taikyti laikinąsiais apsaugos priemones tik tuo atveju, jeigu yra būtina apginti viešąjį interesą (pvz., LR CPK 144 str. 2 d.);

Pagal tai, kieno atžvilgiu taikomos, laikinosios apsaugos priemonės skirstomos į:

taikomos turto atžvilgiu (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 1,3 p.); taikomos asmens atžvilgiu (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 6,8 p.);

Pagal atliekamų funkcijų pobūdį laikinosios apsaugos priemonės skirstomos į:

galutinio sprendimo įvykdymą užtikrinančios priemonės (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 1,3 p.);

prevencinės priemones (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 6 p.);

įrodymus užtikrinančias priemones;

Pagal įpareigojimų pobūdį laikinosios apsaugos priemonės skirstomos į:

nustatančias pasyvias pareigas, t.y., ko nors nedaryti, susilaikyti nuop tam tikrų veiksmų atlikimo (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 6,7,8 p.);

nustatančias įpareigojimus atlikti tam tikrus veiksmus (pvz., LR CPK 145 str. 1 d. 11 p.)

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas išskiria šias laikinųjų apsaugos priemonių rūšis (LR CPK 145 str.):

atsakovo nekilnojamojo daikto areštas. Pažymėtina tai, kad gali būti areštuojamas tik atsakovui nuosavybės teise priklausantis nekilnojamasis turtas. Kai paaiškėja, jog areštuotas turtas priklauso ne atsakovui, areštas turi būti panaikinamas byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, o jeigu tokio prašymo nėra paties teismo iniciatyva;

įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo.

kilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, areštas.

atsakovui priklausančio daikto sulaikymas;

atsakovo turto administratoriaus paskyrimas;

draudimas atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų;

draudimas kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles;

išimtiniais atvejais draudimas atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos;

turto realizavimo sustabdymas, jeigu pareikštas ieškinys dėl arešto šiam turtui panaikinimo;

išieškojimo vykdymo procese sustabdymas;

laikino materialinio išlaikymo priteisimas ar laikinų apribojimų nustatymas;

įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius kelią žalai atsirasti ar padidėti;

kituose įstatymuose numatytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas

14.2. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindai

LR CPK 144 str. 1 d. numato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, pagrindas taikyti laikinąsiais pasaugos priemones yra pagrįsta teismo abejonė (pagrįsta prielaida), jog nesiėmus ieškinio užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Todėl prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo turi būti pagrįstas, t. y. nurodytos aplinkybės, kurios kelią grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Apie galimą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, pavyzdžiui, galima būtų spręsti iš tokių veiksmų: spaudoje ar kitose informacijos priemonėse pasirodęs skelbimas apie asmeniui, kurį rengiamasi patraukti byloje atsakovu, priklausančio turto pardavimą, asmens gyvenamosios vietos pakeitimas, sudarymas sutarčių, kuriomis siekiama padidinti to asmens turtinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims.[1] Pažymėtina, jog kiekvienu atveju asmens prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo dienos nurodytas aplinkybes apie grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams turi įvertinti teismas (LR CPK 185 str.). Tuo atveju, jeigu prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nepareiškus ieškinio, neatitinka LR CPK 148 str. 3 d. nustatytų reikalavimų (LR CPK 110 str.), teismas turi priimti nutartį, kuria

pareiškėjui būtų nustatytas terminas konstatuotiems procesinio dokumento trūkumams pašalinti (LR CPK 115 str. 2 d.). Kai pareiškėjas laiku pašalina prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio trūkumus, teismas per LR CPK 148 str. 1 d. nustatytą terminą turi išspręsti klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nepareiškus ieškinio.

Pažymėtina tai, kad teismų praktika formuoja taisyklę, jog pagrindas taikyti laikinąsiais apsaugos priemones būtų vien pareikšto reikalavimo didelė suma. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gruodžio 21 d. nutartyje[2], konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas gali būti pagrįstos prielaidos, kad nesiėmus šių priemonių, būsimo galimai palankaus ieškovui teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Teismų praktikoje aplinkybė, jog nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, preziumuojama tuomet, kai kilęs turtinis ginčas dėl didelės sumos. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, kad vadovaujantis LR CPK 145 str. 2 d., laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo ir proporcingumo principais. Šie principai reiškia, jog laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos taip, jog maksimaliai užtikrintų būsimo teismo sprendimo įvykdymą, bet kartu nesukeltų atsakovui nuostolių, arba šie nuostoliai būtų minimalūs.

14.3. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas, pakeitimas ir panaikinimas

Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas. Laikinųjų apsaugos priemonių galiojimas tęsiasi:

teismui atmetus ieškinį, laikinosios apsaugos priemonės, kurių buvo imtasi, paliekamos iki teismo sprendimo įsiteisėjimo;

teismui patenkinus ieškinį, taikytos laikinosios apsaugos priemonės galioja iki teismo sprendimo įvykdymo (LR CPK 150 str. 4 ir 5 d.);

iki teismo priimtos nutarties panaikinti laikinąsias apsaugos priemones įsigaliojimo (pvz., jeigu teismas priima nutartį panaikinti laikinąsiais apsaugos priemones).

Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimas. Galioja bendra taisyklė, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti panaikintos:

dalyvaujančių byloje asmenų prašymu; kitų suinteresuotų asmenų prašymu (LR CPK 150 str. 1 d.);

išimtinai atvejais laikinąsiais apsaugos priemones turi teisę panaikinti teismas savo iniciatyva. LR CPK 151 str. 2 d. numato, kad teismas gali panaikinti savo iniciatyva laikinąsias apsaugos priemones:

pirma, kai to reikalauja viešasis interesas;antra, jeigu asmuo, kuris kreipėsi dėl laikinosios apsaugos priemonės taikymo, per teismo nustatytą terminą nepaduoda ieškinio;trečia, jeigu asmuo, kuris LR CPK nustatyta tvarka turėjo įmokėti pinigų sumą į banko sąskaitą, neįvykdo šios pareigos per nustatytą terminą.

Laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą teismas išsprendžia rašytinio proceso tvarka.

Laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimas . Viena laikinoji apsaugos priemonė gali būti pakeista kita laikinąja apsaugos priemonė tik esant dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų pagrįstam prašymui. Apie tokį prašymą teismas privalo pranešti dalyvaujantiems byloje ar kitiems suinteresuotiems asmenims, kurie dėl tokio prašymo turi teisę pareikšti prieštaravimus.

Tik išimtinais atvejais teismas turi teisę savo iniciatyva vieną laikinąją apsaugos priemonę pakeisti kita, jeigu to reikalauja viešas interesas (LR CPK 146 str. 1 ir 5 d.).

Pažymėtina tai, kad teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu atsakovas įmoka reikalaujamą sumą į teismo specialiąją sąskaitą arba už atsakovą yra laiduojama. Taip pat atsakovas gali įkeisti turimą turtą. Atlikus pastaruosius veiksmus, teismas gali paskirtą laikinąją apsaugos priemonę pakeisti ar panaikinti.

14.4. Prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimas

Prašymo pateikimas. Prašymas taikyti laikinąsiais apsaugos priemones gali būti pateiktas: ieškinyje; priešieškinyje; pareiškime išduoti teismo įsakymą; paduoti kartu su ieškiniu; atskirai iškėlus civilinę bylą esant bet kuriai civilinio proceso stadijai.

Prašymo turinys. Teismui pateikiamas asmens prašymas pritaikyti laikinąją apsaugos priemonę turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, kurie nustatyti LR CPK 111 str. 2 d., t.y., turi būti pateikti įrodymai, patvirtinantys prašančio asmens turtinims intersams kylančią grėsmę, dėl kurios būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir kt. Taip pat prašyme turėtų būti nurodyta laikinoji apsaugos priemonė, kuri turėtų būti pritaikyta.

Tam tikrus prašymo taikyti laikinąsiaias apsaugos priemones ypatumus iki ieškinio teismui padavimo dienos numato LR CPK 148 str. 2 ir 3 d. Pažymėtina, kad teismas gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių tik esant pagrįstam rašytiniam suinteresuoto asmens prašymui dėl laikinųjų apsaugpos priemonių taikymo. Be to, asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, iki ieškinio padavimo dienos privalo nurodyti teismui, dėl kokių priežasčių ieškinys nebuvo paduotas iš karto, ir pateikti įrodymus, patvirtinančius tam tikrą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams. Apie galimą grėsmę pareiškėjo turtiniams interesams, pavyzdžiui, galima būtų spręsti iš tokių veiksmų: spaudoje ar kitose informacijos priemonėse pasirodęs skelbimas apie asmeniui, kurį rengiamasi patraukti byloje atsakovu, priklausančio turto pardavimą, asmens gyvenamosios vietos pakeitimas, sudarymas sutarčių, kuriomis siekiama padidinti to asmens turtinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims.

Pažymėtina ir tai, kad pateikdamas prašymą dėl laikinųjų pasaugos priemonių taikymo iki ieškinio padavimo dienos, suinteresuotas asmuo turi sumokėti pusę LR CPK 80 str. numatyto žyminio mokesčio.

Prašymo išnagrinėjimas. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių teismas išnagrinėja nedelsiant, bet ne vėliau kaip per tris dienas nuo jo gavimo (LR CPK 137 str. 3 d.).

Teismo įsakymo išdavimo bylose laikinosios apsaugos priemonės taikomos priimant teismo įsakymą (LR CPK 436 satr. 2 d. 9 p.). Tačiau šios kategorijos bylose, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pasižymi specifika, nes pagal LR CPK 145 str. 4 d. laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai teismas dėl to priima motyvuotą nutartį, kuri turi būti skubiai vykdoma (LR CPK 152 str. 1 d.).

Prašymo nagrinėjimo forma. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones išnagrinėjamas rašytinio proceso tvarka.

Pranešimas apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymą. Apie prašymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos nepranešus atsakovui tik išimtiniais atvejais, kai yra reali grėsmė, jog toks pranešimas sutrukdys laikinųjų apsaugos priemonių taikymą arba padarys jų taikymą nebeįmanomą. Apie galimą grėsmę pareiškėjo

turtiniams interesams, pavyzdžiui, galima būtų spręsti iš tokių veiksmų: spaudoje ar kitose informacijos priemonėse pasirodęs skelbimas apie asmeniui, kurį rengiamasi patraukti byloje atsakovu, priklausančio turto pardavimą, asmens gyvenamosios vietos pakeitimas, sudarymas sutarčių, kuriomis siekiama padidinti to asmens turtinius įsipareigojimus tretiesiems asmenims.

Nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones turinys. Nutartyje dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nurodoma: nutarties priėmimo laikas ir vieta; teismo, priėmusio nutartį, pavadinimas ir sudėtis; nutarties priėmimo motyvai ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas; asmuo, kuriam taikomos laikinosios apsaugos priemonės (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu žinomas), gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas); asmuo, kurio reikalavimų įvykdymui užtikrinti taikomos laikinosios apsaugos priemonės (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas); taikomos laikinosios apsaugos priemonės apibūdinimas (jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, tai nurodoma turto pavadinimas, kodas (jei turtas registruotas turto registre), trumpas aprašymas, buvimo vieta ir kiti turtą identifikuojantys duomenys); jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turto savininkas (bendraturčiai) – fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas; laikinosios apsaugos priemonės taikymo mastas, įvykdymo būdai, taip pat kalendorine data nustatytas laikinosios apsaugos priemonės taikymo terminas, jeigu jis nustatomas; kiti su taikoma laikinąja apsaugos priemone susiję teisių apribojimai, jeigu jie taikomi; jeigu laikinoji apsaugos priemonė susijusi su turtu, turto saugotojas ar administratorius (fizinio asmens vardas, pavardė, asmens kodas, gyvenamoji vieta; juridinio asmens pavadinimas, buveinės adresas, kodas), jeigu jį skiria teismas; nutarties vykdymo tvarka; nutarties apskundimo tvarka.

Nutarties įsigaliojimas. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo įsigalioja nuo jos priėmimo momento.

14.5. Nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių apskundimas

Apskundimas. Pirmosios instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo gali būti skundžiamos paduodant atskirąjį skundą. Pažymėtina tai, kad skundo padavimas nesustabdo bylos nagrinėjimo.

Teismo įsakymo išdavimo bylose įsakymo dalis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paduodant atskirąjį skundą neskundžiama, nes kartu su įsakymu priimama nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuri ir yra skundžiama.

Apskundimo terminas. Galioja bendra taisyklė, kad skundo padavimo terminas skaičiuojamas nuo nutarties priėmimo dienos. Išimtis: tuo atveju, kad jeigu teismo nutartis priimama nepranešus asmeniui, atskirojo skundo padavimo terminas skaičiuojamas nuo nutarties nuorašo tokiam asmeniui įteikimo dienos. Pavyzdžiui, kai laikinosios apsaugos priemonės taikomos nedelsiant (LR CPK 185 str. 1 d.).

Kasacijos ribojimas. Apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių neskundžiamos.

14.6. Atsakomybė už laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimus

Pažeidus teismo nustatytus draudimus, t. y., atsakovui dalyvauti tam tikruose sandoriuose arba imtis tam tikrų veiksmų; kitiems asmenims perduoti atsakovui turtą arba vykdyti kitas prievoles; atsakovui išvykti iš nuolatinės gyvenamosios vietos; įpareigojimas atlikti veiksmus, užkertančius

kelią žalai atsirasti ar padidėti kaltiesiems asmenims teismo nutartimi gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda(LR CPK 149 str.).

Be to, ieškovas turi teisę išieškoti iš tų asmenų nuostolius, atsiradusius dėl teismo nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių neįvykdymo.

14.7. Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimas

Atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atlyginimo užtikrinimo būdai (LR CPK 147 str.):

teismo nustatytos pinigų sumos įmokėjimas į teismo depozitinę sąskaitą; banko garantijos pateikimas.

Sumos ar banko garantijos dydis nustatomas atsižvelgiant į:

ieškinio sumą; preliminarų galimų nuostolių dydį.

Tuo atveju, jeigu asmuo, kuris turi įmokėti pinigus arba pateikti banko garantiją, to nepadaro per teismo nustatytą terminą, laikinosios apsaugos priemonės panaikinamos (LR CPK 147 str. 2 d.). Taigi atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimas yra sudėtinė laikinųjų apsaugos priemonių instituto dalis.

LR CPK 147 str. 1 d. normos paskirtis plačiąja prasme yra užtikrinti atsakovo galimybę ir pirmumo teisę reikalauti padengti dėl ieškovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos. Tokiu būdu įstatymų leidėjas garantuoja, atsakovui taikant procesines poveikio priemones, ieškovo ir atsakovo interesų pusiausvyrą, šalių lygiateisiškumą, prašymų taikyti laikinąsias apsaugos priemones sąžiningumą ir protingumą bei šių priemonių proporcingumą siekiamiems tikslams. Pažymėtina, jog LR CPK 147 str. 1 d. nuostata įtvirtina teismo teisę, o ne pareigą, taikant laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinti atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą, atsižvelgiant į prašymo dėl šių procesinių priemonių taikymo pagrįstumą bei kitas bylos aplinkybes (LR CPK 178, 185 str.). Taigi užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių atlyginimą ieškovas gali būti įpareigojamas tais atvejais, kai teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta, jog yra tikimybė, kad tokie nuostoliai atsiras ateityje ir kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų atsakovo nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Atsakovas, reikalaudamas pateikti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, turėtų pateikti įrodymus, kad tokie nuostoliai iš tiesų gali atsirasti bei preliminarų tokių nuostolių paskaičiavimą.

15. ĮRODYMAI IR ĮRODINĖJIMAS CIVILINIAME PROCESE

15.1. Įrodinėjimo samprata, tikslas

Įrodinėjimo samprata. 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksas (toliau - LR CPK) iš dalies kitaip reglamentuoja civilinius procesinius teisinius santykius, tarp jų ir įrodinėjimą. LR CPK suformuluoti nauji koncentracijos ir ekonomiškumo, kooperacijos, pakitusio turinio šalių rungimosi, dispozityvumo ir kiti civilinio proceso principai lemia kitokį įrodinėjimo proceso reglamentavimą. LR CPK nurodo įrodinėjimo tikslą,

įrodinėjimo proceso dalyvių, tarp jų ir teismo, pakeistą vaidmenį, teises ir pareigas įrodinėjimo procese[1].

Įrodinėjimo taisyklės civiliniame procese yra suformuluotos LR CPK 176–220 straipsniuose. Tirdamas ir vertindamas byloje esančius įrodymus bei jų pakankamumą tam tikroms teisinėms išvadoms padaryti, teismas privalo vadovautis pastaruose straipsniuose išdėstytomis įrodinėjimo taisyklėmis.

Teismas, siekdamas tinkamai taikyti teisės normą bei teisingai išspręsti bylą, turi nustatyti ar tarp šalių yra susiklostę materialiniai teisiniai santykiai, ar pažeistos atsakovo teisės ar teisėti interesai ir ar tikrai juos pažeidė atsakovas. Todėl teismas, atsižvelgdamas į ieškovo ieškininiame pareiškime išdėstytas aplinkybes, turi nustatyti faktinių aplinkybių buvimą ar nebuvimą, pagrindžiančių ieškinio reikalavimą. Tuo teismas įsitikina vykstant įrodinėjimo procesui, kai siekiant pagrįsti nurodytus faktus pateikiami, renkami, tiriami ir vertinami įrodymai.

Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese suprantamas, kaip įstatymų nustatyta procesinė teisinė veikla, atliekama teismo bei dalyvaujančių byloje asmenų, renkant, tiriant ir vertinant įrodymus, siekiant nustatyti reikšmingas bylai aplinkybes ir teisingai išnagrinėti bylą.

Įrodinėjimo tikslas. LR CPK 176 straipsnio 1 dalis numato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja.

LR CPK apibrėžtas įrodinėjimo tikslas yra tikimybių pusiausvyros principo išraiška, kurios esmę sudaro laisvas įrodymų vertinimas, t. y. teismui suteikiama teisė spręsti, kurie byloje esantys įrodymai leidžia labiau tikėti, kad tos aplinkybės (faktai) buvo, nei kad nebuvo. LR CPK nereikalauja, kad teisėjas būtų visiškai įsitikinęs tam tikrų faktų buvimu ar nebuvimu. Jeigu pateikti įrodymai leidžia teismui padaryti išvadą, kad yra didesnė tikimybė, jog tam tikri faktai egzistavo negu neegzistavo, teismas pripažįsta tuos faktus nustatytais. Taigi, įrodinėjimas civiliniame procese skirtas ne absoliučiai (objektyviai), bet santykinei (materialiajai) tiesai nustatyti.[2]

Pažymėtina tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžta, civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nėra nustatyta, kad teismas gali daryti išvada apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktinių aplinkybių buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau visuma byloje esančių įrodymų, leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

15.2. Įrodinėjimo etapai: įrodymų pateikimas, rinkimas, tyrimas, vertinimas

Įrodinėjimas civiliniame procese vyksta nuosekliai, tam tikrais etapais:

Pirmas etapas - įrodymų pateikimas ir rinkimas. Įrodymų pateikimas ir įrodymų rinkimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo (LR CPK 226, 232 str.). Taigi, teismui įrodymai turėtų būti pateikiami pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijoje. Būtent ši civilinio proceso stadija ir skirta visai įrodomajai informacijai byloje surinkti.

Civiliniame procese įrodymus pateikia šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys (LR CPK 42 str.). Ieškovas turimus įrodymus paprastai pateikia pareikšdamas ieškinį (LR CPK 135 str. 1 d. 3 p.), o atsakovas atsiliepimą į ieškinį (LR CPK 142 str.). Taigi, pareiga pateikti įrodymus,

pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui stadijoje, tenka šalims bei kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, siekiantiems įrodyti aplinkybes, kuriomis jie remiasi. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pateikti įrodymus, sudarančius reikalavimo pagrindą yra šalies pareiga, teismas surinktų įrodymų pagrindu tik sprendžia ginčą.[1] Tačiau tai nereiškia, kad teismas visiškai neturi teisės rinkti įrodymų. Savo iniciatyva teismas turi teisę rinkti įrodymus įstatymų nustatytais atvejais (LR CPK 179 str. 2 d.), pavyzdžiui, bylose dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu (LR CPK 467 str.); dėl nepilnamečio pripažinimo veiksniu (emancipuotu); dėl teismo leidimų išdavimo, turto administravimo bylose (LR CPK 582 str.); darbo bylose, jeigu teismas mano, jog tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (LR CPK 414 str.); šeimos bylose ir kt.. Be to, teismas turi teisę reikalauti pateikti įrodymą, kurį prašo išreikalauti šalis, siųsti tiesiogiai organizacijai ar asmeniui, kuri juo disponuoja (LR CPK 199 str.).

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuo metu galiojančio LR CPK nuostatos, priešingai nei 1965 m. LR CPK nuostatos, numato įrodymų atskleidimo taisyklės laikymąsi, tokiu būdu įtvirtinant šalių lygiateisiškumą bei rungimosi sąžiningumą, kadangi šalys bei kiti byloje dalyvaujantys asmenys turi galimybę prieš vykstant teisminiam nagrinėjimui iš anksto susipažinti su pateiktais įrodymais ir tinkamai pasiruošti bylos nagrinėjimui. Šalims nepateikus įrodymų pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimo stadijoje, teismas turi teisę atsisakyti juos priimti, jeigu mano, kad įrodymų pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą (LR CPK 141 str., 142 str.). Nepagrįstas įrodymų pateikimas teisminio nagrinėjimo metu ir bylos nagrinėjimo atidėjimas dėl naujų įrodymų pateikimo, pažeistų proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (LR CPK 7 str.) bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį. Taigi, įrodymų apteikimas pasirengimo nagrinėti civilinę bylą stadijoje, užtiktina šalių lygiateisiškumo, rungimosi sąžiningumo, koncentruotumo ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.

Antras etapas – įrodymų tyrimas. Tirdamas įrodymus, teismas privalo patikrinti priimtų įrodymų sąsajumą, leistinumą, įrodomąją reikšmę, palyginti skirtingomis įrodinėjimo priemonėmis gautą informaciją.

LR CPK 183 str. numatyta, kad įrodymų tyrimą nagrinėjimo teisme metu vykdo bylą nagrinėjantis teismas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę. Visus pasiūlymus dėl įrodymų tyrimo tvarkos dalyvaujantys byloje asmenys pateikia raštu arba žodžiu nagrinėjimo teisme metu. Teismų praktikoje paprastai pirmiausiai apklausiami liudytojai, tiriama eksperto išvada ir išklausomi eksperto paaiškinimai. Paskui tiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai, atliekama vietos apžiūra.[2] Įstatymų numatytais (pvz. vykstant rašytiniam procesui) atvejais įrodymai gali būti tiriami nedalyvaujant proceso šalims.

Konkrečių įrodinėjimo priemonių tyrimo tvarką detaliai reglamentuoja LR CPK. Pavyzdžiui, liudytojų apklausos tvarką reglamentuoja LR CPK 192 str., kuris numato, kad kiekvienas liudytojas šaukiamas į teismo posėdžių salę ir apklausiamas atskirai. Neapklausti liudytojai negali būti teismo posėdžio salėje bylos nagrinėjimo metu ir kt.; rašytinių įrodymų tyrimo tvarką reglamentuoja LR CPK 200 straipsnis, kuris numato, kad rašytiniai įrodymai perskaitomi teismo posėdžių salėje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims ir kt., daiktinių įrodymų tyrimo tvarką reglamentuoja LR CPK 209 str., kuriame numatyta, kad daiktinius įrodymus apžiūri teismas. Jie taip pat parodomi dalyvaujantiems byloje asmenims ir kt.

Įrodymai tiriami laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų (LR CPK 7 str., 15 str., 183 str. 3 d.).

Trečias etapas – įrodymų vertinimas. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Reikia įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas.[3]

LR CPK 185 str. įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas, pagal kurį bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas, vadovaudamasis įstatymais, savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, įstatymas apibrėžia tam tikrus įrodymų vertinimo principus. Jame visų pirma pabrėžiama, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą. Tai reiškia, kad teisėjas pats sprendžia apie gautų ir teismo posėdžio metu patikrintų duomenų tikrumą, leistinumą, sąsajumą, pakankamumą ir t. t. Niekas negali nurodyti teisėjui, kaip vertinti vieną ar kitą įrodymą ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos įrodomosios galios. Vertindamas įrodymus, teismas remiasi tik savo žiniomis, sąžine, įgyta praktika, logika, teisine sąmone, profesinės pareigos ir etikos reikalavimais bei vadovaudamasis nešališkumo, betarpiškumo, šalių procesinio lygiateisiškumo bei kitais principais. Vidinis teismo įsitikinimas – tai jo įsitikinimas pasiektas kruopščiai ir visapusiškai tiriant visas bylos aplinkybes ir išplaukiantis iš tirtų bei tvirtai nustatytų bylos aplinkybių.[4] Antra, teismas vertina įrodymus vadovaudamasis tik įstatymais. Ši pareiga reiškia ir būtinybę, atsižvelgiant į įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių reikalavimus ir į objektyvią konkrečių įrodymų visumą, įvertinti priešingas šalių pozicijas. Natūralu, kad esant dviejų priešingus interesus turinčių šalių ginčui dėl faktinių aplinkybių, proceso šalys su priešingais interesais remiasi joms naudingu atitinkamų įrodymų aiškinimu ir vertinimu. Tačiau ta aplinkybė, kad teismas pagal vidinį savo įsitikinimą ir nepažeisdamas įrodinėjimą bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų savarankiškai nustato ginčijamas aplinkybes, kartu pritardamas ir vienos iš šalių nurodytai bei šiai šaliai palankiai įrodymų vertinimo pozicijai, nereiškia, jog teismas buvo šališkas ir pažeidė kitos šalie teisę į teisingą bylos išsprendimą.[5] Tačiau pažymėtina, kad šalys, pateikusios įrodymus ir/ar nurodžiusios tam tikras aplinkybes yra suinteresuotos bylos baigtimi. Todėl labai svarbu, kad pirmos ir apeliacinės instancijos teismai itin kruopščiai įvertintų byloje esančius įrodymus, kadangi nuo įrodymų įvertinimo priklauso teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

15.3 Įrodinėjimo pareiga ir dalykas

Įrodinėjimo pareiga. Įstatymas numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskirus atvejus, kai remiamasi aplinkybėmis, kurių įstatymų nustatytais atvejais nereikia įrodinėti (LR CPK 12 str., 178 str.). Taigi, pastaroji teisės norma yra rungimosi principo išraiška (LR CPK 12 str.). Atsižvelgiant į pastarąsias teisės normas, išskirtina tai, kad šalis, privalo nurodyti (teigti, esant faktinėms aplinkybėms) faktines aplinkybes bei pateikti įrodymus, patirtinančius šalies pateiktas faktines aplinkybes. Šaliai neįvykdžius įrodinėjimo pareigos, teismas gali pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis ji remiasi. Tačiau pažymėtina, kad įstatymas gali numatyti išimčių, kurioms esant šalis neprivalo įrodinėti aplinkybių, kuriomis ji remiasi (LR CPK 182 str.).

Taigi, pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą tenka šalims bei kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims, pareiškusiems savarankiškus reikalavimus. Tačiau, atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodinėjimo pareigos instituto taikymas priklauso ir nuo teismo tam tikrų procesinių veiksmų tinkamo atlikimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 1999 m. gruodžio 8 d. nutarime konstatavo, kad „teisingai pritaikyti materialines teisės normą teismas galėtų tik tada, jeigu būtų teisingai nustatytas įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje ir tinkamai paskirstyta

įrodinėjimo pareiga šalims. Teisingas materialinės teisės normos išaiškinimas ir pritaikymas yra teismo pareiga, todėl jis turi imtis įstatyme numatytų procesinių priemonių , kurios leistų tinkamai įvykdyti šią pareigą. Viena iš tokių procesinių priemonių yra teismo teisė reikalauti, kad šalys pateiktų papildomus įrodymus, patikslintų savo reikalavimus ar atsikirtimus bei aplinkybes, kuriomis tie reikalavimai ar atsikirtimai yra grindžiami.“[1]

Taigi, įrodinėjimo pareigą galima apibrėžti kaip procesinių veiksmų: faktų ir įrodymų nurodymo, įrodymų rinkimo ir pateikimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo, visumą.[2]

Įrodinėjimo dalykas. Įrodinėjimo dalyką civilinėje byloje sudaro:

Pirma, materialinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, pasikeičia arba pasibaigia ginčo šalių teisės ir pareigos. Pavyzdžiui, ieškovas pateikia teismui ieškinį, kuriuo ginčija pirkimo-pardavimo sutartį, jos galiojimą. Taigi, šiuo atveju įrodinėjimo dalyką sudarys sutarties sudarymas, jos galiojimas.

Antra, įrodomieji faktai, t. y., įstatymuose nurodyti faktai, kurių pagrindu teismas daro išvadą apie reikšmingų ginčo (bylos) aplinkybių egzistavimą;

Trečia, procesinio teisinio pobūdžio juridiniai faktai, t. y:

juridiniai faktai, kurių pagrindu atsiranda, procesiniai teisiniai santykiai (pvz., ieškinio pateikimas);

juridiniai faktai, kurių pagrindu pasikeičia procesiniai teisiniai santykiai (pvz.: netinkamos šalies pakeitimas tinkama);

juridiniai faktai, kurių pagrindu pasibaigia procesiniai teisiniai santykiai (pvz, bylos nutraukimas).

Teisės normos turinys, jos aiškinimas ir taikymas paprastai nėra įrodinėjimo dalykas, tačiau tam tikrais atvejais įrodinėjimo dalyko civilinėje byloje sudedamąja dalimi tampa užsienio teisės normos bei šių normų aiškinimo ir taikymo aktai. Pavyzdžiui, pagal Lietuvos Respublikos CK 1.12 str. 2 d. ginčuose iš tarptautinį elementą turinčių teisinių santykių, jeigu užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas, visus su taikomos užsienio teisės turiniu susijusius įrodymus, tarp jų ir tos teisės aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje, pateikia ginčo šalis, kuri remiasi užsienio teise.

Įrodinėjimo dalykas civilinėje byloje turi būti nurodomas ieškinyje (LR CPK 135 str.), priešieškinėje (LR CPK 143 str.) bei kituose procesiniuose dokumentuose (LR CPK 110, 111 str.). Teismas nustatytą įrodinėjimo dalyką turi nurodyti sprendime (LR CPK 270 str.). Už tinkamą įrodinėjimo dalyko nustatymą byloje atsako teismas.

15.4. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklės

Reikšmė. Klausimą kaip paskirstyti įrodinėjimo pareigą šalims, padeda spręsti civilinio proceso teisės doktrinoje suformuluotos bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės bei materialinės teisės normos, atskirais atvejais nustatančios, kuri šalis ką konkrečiai turi įrodyti civilinėje byloje. Įrodinėjimo pareigos paskirstymo šalims taisyklių reikšmė yra ta, kad dar prieš prasidedant procesui, šalims yra nurodoma ką jos turės įrodinėti (o tai padeda apsispręsti ar apskritai verta rizikuoti pradėti procesą), be to, šių taisyklių praktinė svarba pasireiškia ir tuo, kad teismui yra nurodoma, kaip reikia išspręsti bylą tuo atveju, kai sprendimo priėmimui svarbi

aplinkybė, teisminio nagrinėjimo metu, negali būti nustatyta ir lieka nežinoma (situacija be įrodymų, - lot. non liquet).[1]

Bendroji taisyklė. LRCPK 178 str. numato, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Pastarajame straipsnyje yra nustatyta bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė, kuri reiškia, kad:

Pirma, ieškovas pateikdamas ieškinį teismui turi įrodyti reikalavimų pagrįstumą. LR CPK 135 str. 1 d. numato, kad asmuo kreipdamasis į teismą savo ieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis jis grindžia savo reikalavimus (faktinis ieškinio pagrindas) bei pateikti įrodymus, kurie patvirtinantų ieškovo išdėstytas aplinkybes;

Antra, atsakovas turi įrodyti nesutikimo su pareikštais reikalavimais pagrindą.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bendroji įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklė nustato, kad įrodinėjimo pareiga tenka tam asmeniui, kuris teigia, o ne tam, kuris neigia. Taigi ieškovas turi įrodyti savo reikalavimo pagrįstumą – ieškinio faktinį pagrindą. Ieškovui neįrodžius ieškinio faktinio pagrindo, ieškinys nėra tenkinamas. Atsakovas, nesutikdamas su ieškiniu, privalo įrodyti tokio nesutikimo faktinį pagrindą.“[2]

Bendrosios įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklės išimtys.

Pirma, šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių LR CPK nustatyta tvarka nereikia įrodinėti (LR CPK 178 str., 182 str.). Taigi, išimtis yra ta, kad nereikia įrodinėti LR CPK 182 straipsnyje nurodytų aplinkybių (teismo pripažintų visiems žinomomis, prejudicinių faktų ir kt.).

Antra, teismo iniciatyva konstatuotos aplinkybės, nepriklausomai nuo to, ar rėmėsi jomis šalis, ar ne (LR CK 1.78 str.).

Pažymėtina tai, kad įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykles reglamentuoja ne tik procesinės teisės normos, bet ir materialiosios teisės normos. Pavyzdžiui, LR CK 6.75 straipsnyje numatyta, kad jeigu skolininkas ginčija savo pareigą mokėti netesybas motyvuodamas tuo, kad prievolė įvykdė, tai jis privalo įrodyti, kad ją įvykdė tinkamai. Taigi pastarajame straipsnyje įtvirtinta taisyklė, kad pareiga įrodyti tinkamai įvykdžius prievolę tenka skolininkui, kuriam pareikštas reikalavimas sumokėti netesybas ir kuris atsisako jas mokėti motyvuodamas, jog prievolę įvykdė. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 14 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, atleidžiančias jį nuo draudimo išmokos išmokėjimo ir kt.

Pažymėtina tai, kad įrodinėjimo pareigą paskirstančios materialiosios teisės normos paprastai yra imperatyvios, todėl nei teismas, nei šalys savo susitarimu negali keisti įstatymu nustatyto įrodinėjimo pareigos paskirstymo.

15.5. Aplinkybės kurių nereikia įrodinėti

Pagal šiuo metu galiojantį teisinį reglamentavimą šalys yra atleidžiamos šių aplinkybių įrodinėjimo (LR CPK 182 str.):

Pirma, teismo pripažintų visiems žinomomis.Antra, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai);Trečia, asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu

teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai);Ketvirta, preziumuojamų pagal įstatymus ir nepaneigtų bendra tvarka;Penkta, pagrįstų šalių pripažintais faktais.

15.6. Įrodymai civiliniame procese

Įrodymų samprata, požymiai ir klasifikavimas.

Teismo sprendimas ar nutartis yra teisėti ir pagrįsti, kai teismo išvada atitinka įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmę civilinei bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes teismo sprendime gali būti grindžiamos tik įstatyme išvardintais įrodymais ir tik gautais, ir ištirtais įstatymų nustatyta tvarka.

Dabartinis Lietuvių kalbos žodynas terminą „įrodymas“ apibrėžia taip:

1) tai argumentas arba faktas, kuris patvirtina įrodomąjį dalyką;2) tai tam tikra protavimo sistema, padedanti prieiti prie naujų išvadų[1].

Oficialus įrodymų apibrėžimas yra pateiktas LR CPK 177 str. 1 d., kurioje numatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra.

Taigi, atsižvelgiant į oficialią įrodymų sąvoką, galima būtų išskirti įrodymų sampratą apibūdinančius požymius:

Pirma, duomenys apie faktus, sudarančius įrodinėjimo dalyką.Antra, faktiniai duomenys byloje nustatomi leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (įrodymų leistinumas);Trečia, įrodymų liečiamumo (sąsajumo) privalomumas;Ketvirta, įrodymų rinkimo, tyrimo ir vertinimo teisėtumas.

Įrodymų sąsajumas. LR CPK 180 str. numato, kad teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Įrodymus, neturinčius ryšio su įrodinėjimo dalyku, taip pat pakartotinai pateiktus rašytinius įrodymus, kurie jau anksčiau buvo pateikti ir priimti, reikia atsisakyti priimti. Tokiais atvejais teismas priima rašytinę arba žodinę motyvuotą nutartį (LR CPK 181 str. 1 d., 290 str. 1-4 d.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes.[2]

Labai svarbu tinkamai nustatyti įrodymo ryšį su civiline byla. Jei tas klausimas netinkamai sprendžiamas, byla perkraunama nereikalingais įrodymais, o turinčios reikšmės bylai aplinkybės lieka neišaiškintos, o tai pažeidžia LR CPK 7 str. ir 180 str. nuostatas.

Įrodinėjimo priemonių leistinumas. Įrodymu gali būti laikoma tik įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo numatytos įrodinėjimo priemonės gauta informacija (duomenys). Leistinos įrodinėjimo priemonės yra išvardintos LR CPK 177 str. 2 ir 3 d., t. y., šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai; liudytojų parodymai; rašytiniai įrodymai; daiktiniai įrodymai; apžiūrų protokolai; ekspertų išvados; nuotraukos; vaizdo bei garso įrašai. Pažymėtina tai, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, negali būti įrodymais civilinėje byloje (LR CPK 177 str. 5 d.).

Įrodinėjimo priemonių leistinumo taisyklės ypatumai:

Pirma, leistini įrodymai yra tik tokie faktiniai duomenys, kurie buvo gauti LR CPK 177 str.2 ir 3 d. išvardintomis įrodinėjimo priemonėmis, kurių sąrašas yra baigtinis;Antra, įrodinėjant tam tikras civilinės bylos aplinkybes, būtina naudoti įstatymų tiesiogiai įvardintas konkrečias įrodinėjimo priemones (LR CPK 177 str. 2 ir 3 d.);Trečia, atskirais atvejais įrodinėjimo priemonių naudojimas įstatymų yra ribojamas, uždraudžiant naudoti įstatymo konkrečiai įvardintą įrodinėjimo priemonę tam tikroms bylos aplinkybėms nustatyti.[3] Pavyzdžiui, draudžiama remtis liudytojų parodymais, kai nebuvo remtasi paprastos rašytinės sandorio formos (LR CK 1.93 str.).

Įrodymų klasifikavimas.

Pirma, pagal įrodymų turinio ryšį su įrodomuoju faktu, įrodymai skirstomi į:

tiesioginius; netiesioginius.

Tiesioginių įrodymų turinys turi vienareikšmį ryšį su įrodomuoju faktu, leidžiančiu padaryti neginčijamą išvadą apie fakto buvimą ar nebuvimą. Esant byloje tiesioginiams įrodymams, paprastai įrodinėti yra lengviau, nes dėl įrodomųjų faktų, patvirtinamų tiesioginiais įrodymais, abejonių nebekyla. Pavyzdžiui, sudaryta rašytinė sutartis yra tiesioginis tam tikro sandorio sudarymo įrodymas, ekspertizės išvada, laikytina tiesioginių įrodymų nustatant tam tikras aplinkybes (tėvystę ir pan.). Tačiau visais atvejais teismas privalo gretinti, lyginti su kitais byloje esančiais įrodymais, įsitikinti, kad tarp jų nėra prieštaravimų, tikrinti, ar tiesioginiai įrodymai yra tikri, nesuklastoti.

Netiesioginiai įrodymai, atskirai paėmus, duoda pagrindą kelioms versijoms. Tam, kad atmesti nepagrįstas versijas ir pereiti prie vienos nustatytos išvados, reikia susieti ir priešpastatyti netiesioginius įrodymus su likusiais įrodymais. Pavyzdžiui, jeigu ieškovas kreipiasi į teismą dėl skolos iš atsakovo priteisimo ir dėl to kaip įrodymą pateikia laišką, kuriame atsakovas kreipiasi į jį su prašymu paskolinti pinigus, tai toks laiškas laikytinas netiesioginis skolos sutarties sudarymo įrodymas. Pažymėtina tai, kad visais atvejais, tam, kad teismas teisingai išnagrinėtų bylą, remdamasis netiesioginiais įrodymais, turėtų būti vertinama netiesioginių įrodymų visuma - remiantis vienu netiesioginiu įrodymu negalima daryti vienintelės ir kategoriškos išvados dėl įrodomojo fakto buvimo ar nebuvimo.

Antra, pagal informacijos atsiradimo pobūdį, įrodymai yra skirstomi į:

pirminius; išvestinius. [4]

Pirminiai įrodymai, tai įrodymai gauti iš pirminio šaltinio. Pavyzdžiui, įvairūs dokumentų originalai, defektinis aktas, patvirtinantis reikalingumą remontuoti patalpas, įvykį mačiusio liudytojo parodymai ir pan. Pirminiuose įrodymuose dažniausiai yra visa, neišsklaidyta informacija apie faktą, todėl juos paprasčiau vertinti.

Įrodymai yra išvestiniai, nepilni, jeigu jie atsiranda ne tiesiogiai iš įrodomojo fakto, o iš kitų su įrodomuoju faktu susijusių šaltinių. Pavyzdžiui, įvykio nemačiusio liudytojo parodymai, paremti tiesiogiai mačiusio įvykį asmens pateikta informacija.

Trečia, pagal įrodomąją galią įrodymai dar yra skirstomi į įrodymus, turinčius;

didesnę įrodomąją galią; įrodymus turinčius įprastą įrodomąją galią.[5]

Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią.[6] Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams. Oficialiųjų rašytinių įrodymų įrodomoji galia įstatymais gali būti suteikta ir kitiems dokumentams (LR CPK 197 str. 2 d.).

Ketvirta, pagal informacijos gavimo šaltinius, įrodymai skirstomi į:

asmeninius, kai informacijos gavimo šaltinis yra fizinis asmuo. Pavyzdžiui, šalių ar trečiųjų asmenų paaiškinimai, liudytojų parodymai priskiriami prie asmeninių įrodymų;

daiktinius, kai informacijos gavimo šaltinis yra daiktas. Pagal LR CPK 204 straipsnį daiktiniais įrodymais laikomi daiktai, kurie savo ypatingomis savybėmis arba pačiu savo buvimu gali būti priemonė turinčioms bylai reikšmės aplinkybėms nustatyti;

mišrius. Mišriais yra laikomi įrodymai, atsirandantys kaip fizinio asmens veiklos padarinys, tačiau kuriuose glūdi informacija yra perduodama ne žodžiu, o išreiškiama tam tikrais ženklais, raštu. Pavyzdžiui, rašytiniai įrodymai ir ekspertų išvados.

15.7. Įrodinėjimo priemonės civiliame procese

LR CPK 177 str. 2 ir 3 d. yra pateikiamas galutinis konkrečių įrodinėjimo priemonių sąrašas:

Pirma, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai. Aptariama įrodinėjimo priemonė yra viena iš svarbiausiu, kadangi bylos šalys geriausiai žino bylos aplinkybes ir jų paaiškinimu teisingumas ir išsamumas gali turėti lemiamos reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui. Tačiau šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai turėtų būti vertinami ypatingai atsargiai, kadangi paaiškinimus byloje duoda asmenys, kurie turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Todėl teismas turi patikrinti ir įvertinti šalių ir trečiųjų asmenų duodamų paaiškinimų, apie jiems žinomas aplinkybes, teisingumą.

Prieš vykdant šalies ar trečiojo asmens apklausą, šalis ir tretysis asmuo prisiekia garbingai ir sąžiningai sakyti byloje tiesą. Jeigu šalis ar tretysis asmuo prieš apklausą neprisiekia ir nepasirašo priesaikos teksto, jo paaiškinimai nelaikytini leistinais įrodymais (LR CPK 186 str. 6d.).

Šalys ir tretieji asmenys, davę priesaiką byloje, turi teisę duoti paaiškinimus apie turinčias reikšmės bylai aplinkybes raštu. Tuo atveju, jeigu rašytiniai šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai pateikti nedavus priesaikos nagrinėjamoje byloje, jie nelaikytini leistina įrodinėjimo priemone.

Šalis ir tretysis asmuo turi teisę atsisakyti apklausos ar atsakymų į tam tikrus pateiktus klausimus, jeigu tai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius ar artimuosius giminaičius. Nelaikytini šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai leistinais įrodymais, jeigu jie gauti verčiant duoti paaiškinimus prieš save, savo šeimos narius ar artimus giminaičius (LR CPK 188 str.).

Antra, liudytojų parodymai. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, nesvarbu, koks jo amžius ir giminystės ryšiai su byloje dalyvaujančiais asmenimis, kuriam gali būti žinomos kokios nors aplinkybės, turinčios ryšį su byla.

Negali būti apklausiami kaip liudytojai:

1) atstovai civilinėje byloje ar gynėjai baudžiamojoje byloje – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo, kai jie ėjo atstovo ar gynėjo pareigas;2) asmenys, kurie dėl fizinių ar psichinių trūkumų nesugeba teisingai suvokti turinčių reikšmės bylai aplinkybių arba duoti apie jas teisingų parodymų;3) dvasininkai – apie aplinkybes, kurias jie sužinojo tikinčiojo išpažinties metu;4) medikai – apie aplinkybes, sudarančias jų profesinę paslaptį;5) kiti įstatymų nustatyti asmenys.

Liudytojo pareigos: šaukiamas liudytoju asmuo privalo atvykti į teismą ir duoti teisingus parodymus. Atsisakyti duoti parodymus leidžiama, jeigu liudytojo parodymai reikštų parodymus prieš save, savo šeimos narius arba artimuosius giminaičius (LR Konstitucijos 31 str., LR CPK 191 str. 2 d).

Nepilnamečio liudytojo apklausos ypatumai:

apklausiant nepilnametį liudytoją šaukiami dalyvauti liudytojo atstovai pagal įstatymus, taip pat gali būti šaukiamas pedagogas arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovas;

liudytojas, jaunesnis kaip šešiolikos metų neprisiekia LR CPK 192 str. 4 d. nustatyta tvarka;

galioja bendra taisyklė, jog po jaunesnio kaip šešiolikos metų asmens apklausos, jis turi išeiti iš teismo posėdžio salės.

Trečia, daiktiniai įrodymai.

Sąvoka: Daiktiniai įrodymai – tai daiktai, kurie savo ypatingomis savybėmis arba pačiu savo buvimu gali būti priemonė turinčioms bylai reikšmės aplinkybėms nustatyti (LR CPK 204 str.). Pavyzdžiui, įvairūs įrenginiai, prietaisai, stalas, kėdė, automobilis, vaizdo kamera ir pan. Daiktiniais įrodymais taip pat gali būti dokumentai, tačiau pažymėtina tai, kad dokumentų kaip daiktinių įrodymų nereikia painioti su rašytiniai įrodymais. Tais atvejais, kai netiriamas dokumento turinys, o tik jo forma (suklastojimo faktas, dokumento radimo, dingimo vieta ir pan.), toks dokumentas bus laikomas daiktiniu įrodymu.

Prašymo, išreikalauti daiktinį įrodymą, turinio ypatumai. Be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, asmens prašyme išreikalauti kokį nors daiktą kaip įrodymą, turi būti:

daikto, kurį prašoma išreikalauti, aprašymas; nurodytas pagrindas, kuriuo remiantis manoma, kad tą daiktą turi tas asmuo;

nurodytos priežastis, dėl kurių pats negali jo pateikti;

aplinkybes, kurios gali būti nustatytos padedant šiam daiktiniam įrodymui.

Daiktinių įrodymų pateikimas, saugojimas. Daiktinius įrodymus turi teisę pateikti dalyvaujantys byloje asmenys, o jiems negalint pateikti, daiktinius įrodymus gali išreikalauti teismas. Asmeniui per teismo nustatyta terminą nepateikus reikalaujamų daiktinių įrodymų gali būti skiriama iki

vieno tūkstančio litų bauda. Pažymėtina tai, kad baudos paskyrimas neatleidžia nuo pareigos pateikti teismo reikalaujamą daiktą.

Teismui pateikti daiktiniai įrodymai laikomi byloje arba pagal specialų aprašą (nurodomas daikto pavadinimas, techninė charakteristika, matmenys, spalva, svoris, sugadinimo požymius ir pan.) perduodami į teismo daiktinių įrodymų saugojimo kamerą. Tais atvejais, kai dėl fizinių savybių daiktinio įrodymo negalima pateikti teismui, jie saugomi jo buvo vietoje.

Daiktinių įrodymų tyrimas. Daiktinius įrodymus apžiūri teismas (vizualiai apžiūri daiktinį įrodymą ir ištiria jo savybes, požymius, ypatumus, reikšmingus nagrinėjamai bylai. Tai gali atlikti analizuojant daikto pažeidimus, stebint jo veikimą, jį matuojant, sveriant ir pan.) [1] , dalyvaujantys byloje asmenys, esant būtinumui, gali būti pateikiama – ekspertams ir liudytojams. Asmenys, kuriems parodyti daiktiniai įrodymai, gali atkreipti teismo dėmesį į kurias nors aplinkybes, susijusias su apžiūra (LR CPK 209 str.).

Ketvirta, rašytiniai įrodymai.

Samprata. Viena iš LR CPK paminėtų įrodinėjimo priemonių, kurių pagalba siekiama patvirtinti vienokius arba kitokius faktus, nustatyti tiesą ir išspręsti ginčą tarp šalių, yra rašytiniai įrodymai. LR CPK 197 str. 1 d. pateikta oficiali rašytinių įrodymų sąvoka - tai dokumentai, dalykinio ar asmeninio susirašinėjimo medžiaga, kitokie raštai, kuriuose yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai [2] . Rašytiniai įrodymai galėtų būti, pavyzdžiui, pirkimo pardavimo sutartis; turto pagerinimo išlaidas patvirtinantys dokumentai: sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai, atliktų darbų perdavimo –priėmimo aktai ir pan.

Teisės doktrinoje [3] rašytiniai įrodymai apibrėžiami, kaip materialaus pasaulio daiktai (medis, geležis, stiklas, popierius, auksas, sidabras ar kita medžiaga, ant kurios gali išlikti rašytiniai ženklai), kurių turinys (rašytiniai ženklai, simboliai), galintis patvirtinti arba paneigti teismą dominančius faktus, yra kilęs ne iš byloje dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir nepriklauso nuo šių asmenų procesinės padėties.

Rašytinių įrodymų požymiai:

Pirma, rašytiniai įrodymai yra ne tik įvairūs dokumentai, bet visi kiti materialaus pasaulio daiktai ant kurių gali išlikti pėdsakai. Pavyzdžiui, įvairi susirašinėjimo medžiaga dėl prievolių nevykdymo arba netinkamo vykdymo, sutartys bei jų pakeitimai, laiškai, buhalteriniai dokumentai (sąskaitos-faktūros, kasos pajamų orderiai ir pan.) ir kt.

Antra, rašytiniai įrodymai civiliniame procese laikomi tik tie įrodymai, kurie yra kilę ne iš dalyvaujančių asmenų ar eksperto ir kurie nepriklauso nuo šių asmenų procesinės padėties (pvz., rašytiniais įrodymais nelaikomi apžiūros protokolai, LR CPK nustatyta tvarka atliktos ekspertizės išvados, šalių ir kitų dalyvaujančių asmenų paaiškinimai ir pan.).

Trečia, rašytinių įrodymų atsiradimo momentas. Paprastai rašytiniai įrodymai atsiranda kai tarp asmenų dar nėra kilęs teisminis ginčas.

Rašytinių įrodymų klasifikacija [4] :

Pagal tai, kur yra įtvirtinti rašytiniai įrodymai, jie gali būti skirstomi į rašytinius įrodymus, užfiksuotus: popieriuje; medyje; plastmasėje; metale; stikle; porceliane.

Pateiktas rašytinių įrodymų skirstymas atskleidžia, kokia yra objektų - kuriuose galima užfiksuoti rašytinius įrodymus - įvairovė. Ši klasifikacija įgalina atitinkamą įrodinėjimo priemonę priskirti tinkamai įrodinėjimo priemonių rūšiai ir taikyti jai tinkamą teisinį režimą. Tinkamų teisinių normų parinkimas yra teisingo, operatyvaus, užtikrinančio žmogaus teises proceso garantija.

Pagal tai, kaip, kokiu būdu tam tikri ženklai yra padaryti, rašytinius įrodymus galima skirstyti į rašytinius įrodymus, kuriuose informacija yra užfiksuota:

mechaniniu būdu: išdeginant, išgraviruojant; išskutant ir pan. cheminiu būdu: rašant rašalu, rašant pieštuku; rašant tušu; dažant ir pan. [5]

Pagal informacijos atsiradimo būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į:

pirminius (originalūs). Terminas „originalas“ apibūdinamas kaip tikras, autentiškas kūrinys, dokumentas[6]. LR CPK 114 straipsnio 1 dalis numato, kad dalyvaujantis byloje asmuo, kuris procesinio dokumento turinį pagrindžia rašytiniais įrodymais, prideda jų originalus. Pažymėtina tai, kad jeigu nėra pateikiamas dokumento originalas arba jo patvirtintas nuorašas, dar nereiškia, kad įrodytas dokumento nebuvimo faktas. Dokumento nebuvimo faktas laikomas įrodytu, tik tada, kai buvo imtasi priemonių išreikalauti tinkamai patvirtintą nuorašą ar dokumento originalą, bet jie nebuvo pateikti.[7]

antrinius (nuorašai). Terminas „nuorašas“ apibūdinamas kaip tiksliai nurašytas tekstas, originalo kopija[8].

LR CPK 114 straipsnio 1 dalyje išvardinti asmenys, turintys teisę tvirtinti nuorašus, t.y.:

a) byloje dalyvaujantis advokatas, ieškinį rengiantis advokatas. Tais atvejais, kai rašytinių įrodymų nuorašus tvirtina ieškinį ruošiantis advokatas, kartu su procesiniu dokumentu ir rašytinių įrodymų nuorašais turi būti pateikiamas dokumentas, patvirtinantis advokato ar kliento susitarimą dėl atstovavimo.b) notaras. Lietuvos Respublikos Notariato įstatymo 26 straipsnio 6 punkte: „Notaras liudija dokumentų nuorašų ir jų išrašų tikrumą [9].c) teismas. Šį procesinį veiksmą gali atlikti tik teisėjas, tai konstatavo LAT 2003 m. vasario 14d. konsultacijoje [10];d) dokumentą išdavęs (gavęs) asmuo (CPK 114 str. 1 d.).

Pagal formą rašytiniai įrodymai gali būti skirstomi į tris rūšis:

paprastos rašytinės formos. LR CK 1.73 straipsnis numato atvejus, kai sandoriai turi būti sudaromi paprasta rašytine forma t.y.: fizinių asmenų sandoriai, kai sandorio suma sudarymo metu yra didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus sandorius, kurie ir įvykdomi sudarymo metu; juridinių asmenų steigimo sandoriai; prekių pirkimo-pardavimo išsimokėtinai sutartys; draudimo sutartys; arbitražiniai susitarimai; kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys; asmens išlaikymo iki gyvos galvos (rentos) sutartys; taikos sutartys; kiti sandoriai, kuriems LR CK ar kiti įstatymai nustato privalomąją paprastą rašytinę formą.

įstatymo nustatytos formos ir turinio. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnis[11] numato privalomuosius apskaitos dokumentų rekvizitus, kuriems nesant buhalterinės apskaitos dokumentas nebus laikoma leistina rašytinė įrodinėjimo priemonė.

patvirtinti notarine tvarka. Notarine forma turi būti sudaromi: daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto suvaržymo

sandoriai; vedybų sutartys (ikivedybinė ir povedybinė); kiti sandoriai, kuriems LR CK nustato privalomą notarinę formą (LR CK 1.74 str.).

Pagal turinį rašytiniai įrodymai yra skirstomi į:

tvarkomuosius, kurie sukelia tam tikrus teisnius padarinius. Jų turinys liudija tam tikrus asmens valios išreiškimo aktus (potvarkiai, įsakymai, sprendimai);

informacinius. Juose aprašomos arba patvirtinamos teisinę reikšmę turinčios aplinkybės (laiškai, įvairios ataskaitos)[12].

Pagal rašytinių įrodymų pateikimo būdą:

pateiktus byloje dalyvaujančių asmenų. Byloje dalyvaujantys asmenys rašytinius įrodymus privalo pateikti laikydamiesi LR CPK reikalavimų. LR CPK 135 str. 1 d. 3 p. numato, kad, pateikiant teismui ieškinį, prie jo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vietą.

išreikalautus teismo. Rašytiniai įrodymai gali būti pateikiami dalyvaujančių byloje asmenų arba šio LR CPK nustatyta tvarka išreikalaujami teismo. Pažymėtina tai, kad asmuo, prašantis teismą išreikalauti kokį nors rašytinį įrodymą iš dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų, turi nurodyti: rašytinį įrodymą, kurio reikalaujama; pagrindą, kuriuo remiantis manoma, kad šį rašytinį įrodymą turi tas asmuo; aplinkybes, kurias rašytinis įrodymas gali pagrįsti (LR CPK 198 str., 199 str.).

Pagal susidarymo (atsiradimo) būdą rašytiniai įrodymai skirstomi į:

oficialius (viešuosius). Dokumentai, išduoti valstybės ir savivaldybių institucijų, patvirtinti kitų valstybės įgaliotų asmenų neviršijant jiems nustatytos kompetencijos bei laikantis atitinkamiems dokumentams keliamų formos reikalavimų, laikomi oficialiaisiais rašytiniais įrodymais ir turi didesnę įrodomąją galią. Aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais (LR CPK 197 str.).

Subjektai , galinčios išduoti rašytinius įrodymus:

1) valstybės institucijos. Valstybės institucijas, galinčias išduoti dokumentus, laikytinus oficialiais rašytiniais įrodymais, galima skirstyti į tris grupes: pirma, Seimo, kaip atstovaujamosios valdžios institucijos išduoti dokumentai; antra, Vyriausybės, ministerijų, Valstybės kontrolės, Seimo kontrolierių, Lietuvos Respublikos muitinės, Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos, lygių galimybių kontrolieriaus, vaiko teisių apsaugos kontrolieriaus, Valstybės sienos apsaugos tarnybos, Kalėjimų departamento ir kitų institucijų, kurioms įstatymai suteikia viešojo administravimo funkcijas, kai vykdomosios valdžios išduoti dokumentai; teismo valdžios: Konstitucinio Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Vyriausiojo Administracinio Teismo, Lietuvos Apeliacinio Teismo, apygardų teismų, apylinkių teismų, apygardų administracinių teismų, apylinkių prokuratūrų, apygardos prokuratūrų išduodami dokumentai.2) savivaldybės institucijos (Savivaldybės tarybos, Savivaldybės administracijos direktoriaus išduoti dokumentai, atitinkantys raštvedybos taisykles.3) kiti valstybės įgalioti asmenys (pvz., notarų patvirtinti dokumentai, teismo antstolių surašyti procesiniai dokumentai (turto arešto aktas), teismo antstolio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas ir pan.).

asmeninius (privačius). Tai privačių fizinių ir juridinių asmenų rašytiniai įrodymai, turintys reikšmės bylos nagrinėjimui.

Penkta. Apžiūros protokolai. Jeigu tai reikalinga bylos aplinkybėms ištirti, teismas savo iniciatyva ar dalyvaujančių byloje asmenų prašymu gali paskirti daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūrą jų buvimo vietoje arba vietos apžiūrą (LR CPK 210 str.). Taigi, apžiūros atlikimo pagrindas yra teismo ar dalyvaujančių byloje asmenų noras išsiaiškinti bylai reikšmingas aplinkybes.

Apžiūros atlikimas. Apžiūrą atlieka visos sudėties teismas, dalyvaujantiems byloje asmenims pranešus apie apžiūros laiką ir vietą, o reikiamais atvejais – šaukiant liudytojus ir ekspertus. Asmens, kuriam pranešta apie apžiūrą, neatvykimas nekliudo atlikti apžiūros. Apžiūros metu dalyvaujantiems byloje asmenims, liudytojams ar ekspertams gali būti užduodama klausimų. Šie asmenys turi teisę atkreipti teismo dėmesį į visa tai, kas, jų nuomone, gali padėti nustatyti bylos aplinkybes.

Protokolo pasirašymas. Apie apžiūros metu atliktus veiksmus ir jos rezultatus surašomas apžiūros protokolas, kurį pasirašo visos sudėties teismas ir kiti dalyvavę apžiūroje asmenys. Prie protokolo pridedami visi darant apžiūrą sudaryti ir patikrinti planai, brėžiniai, nuotraukos ir kiti dokumentai kartu su jų aprašu (LR CPK 210 str.).

Šešta, eksperto išvada. Išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai ar ekspertų komisija (LR CPK 212 str.1d.). Pažymėtina tai, kad negali būti skiriama ekspertizė, siekiant išsiaiškinti teisės klausimus, kadangi tai yra priklauso tik teismo kompetencijai.

Kiekvienu atveju, sprendžiant klausimą dėl ekspertizės skyrimo, teismas turi išklausyti dalyvaujančių byloje asmenų siūlymus dėl klausimų ekspertui suformulavimo, o tais atvejais, jeigu atmeta asmenų siūlymus, prašymo atmetimas privalo būti motyvuotas. Tačiau pažymėtina tai, kad galutinai klausimus ekspertui suformuluoja teismas, priimdamas nutartį.

Teismo nutarties turinys. Be LR CPK 291 str. nustatytų reikalavimų, teismo nutartyje skirti ekspertizę turi būti nurodyta: bylos aplinkybių, susijusių su ekspertizės dalyku, aprašymas ir pagrindas skirti ekspertizę; nurodymas, kad ekspertizę atlikti pavedama Lietuvos teismo ekspertizės centrui; klausimai ekspertui; centrui pateikiamos medžiagos sąrašas, kuriame nurodoma: ekspertinio tyrimo objektai (daiktai, dokumentai); pavyzdžiai lyginamajam tyrimui ir dokumentai, kuriuose yra žinių apie ekspertizės dalyką; kita informacija ar medžiaga, turinti reikšmės ekspertizei atlikti.

Leistinumas. Eksperto išvada bus laikoma tinkamu įrodymu tik tuo atveju, jeigu ji paskirta ir gauta LR CPK 212-219 str. nustatyta tvarka. Tuo atveju, jeigu teisminio nagrinėjimo metu yra naudojami įrodymai, kurie pagal savo turinį yra ekspertinio pobūdžio – gauti atlikus tam tikrus reikalingus tyrimus ir pritaikius specialiąsias žinias, tačiau gauti ne pagal teismo nutartį, tokia išvada negali būti laikoma įrodymu – eksperto išvada – LR CPK 216 str. prasme. Toks dokumentas gali atitikti kitą įrodinėjimo priemonės rūšį, numatyta CPK, - rašytinį įrodymą, kadangi jame gali būti žinių apie aplinkybes turinčias reikšmės bylai.

Eksperto išvados įvertinimas. Eksperto išvada teismui neprivaloma ir įvertinama pagal vidinį teisėjo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu. Tačiau teismo nesutikimas su eksperto išvada turi būti motyvuojamas bylos sprendime arba nutartyje (LR CPK 218 str.).

Jeigu eksperto išvada yra nepakankamai aiški ar neišsami, teismas gali paskirti papildomą ekspertizę. Tuo atveju, jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (LR CPK 219 str.).

Ekspertizės akto turinys. Eksperto išvada pateikiama ir išdėstoma raštu ekspertizės akte. Ekspertizės aktas susideda iš įžanginės, tiriamosios ir išvadų dalies.

Kitos įrodinėjimo priemonės. Prie kitų įrodinėjimo priemonių priskiriamos nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai. Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, pateikti teismui kaip įrodymai, ištiriami teismo posėdyje. Dalyvaujantys byloje asmenys, liudytojai ar ekspertai, kuriems parodyti ar paskelbti minėti įrodymai, gali duoti paaiškinimus, daryti pareiškimus, atkreipti teismo dėmesį į bet kurias pastebėtas ar išgirstas aplinkybes. Visa tai įrašoma į teismo posėdžio protokolą (CPK 220 str.).

Leistinumas. Nuotraukos, vaizdo ir garso įrašai, kaip įrodinėjimo priemonė civiliniame procese gali būti naudojama tik tuo atveju, jeigu minėti įrodymai bus gauti ir pateikti nepažeidžiant įstatymo bei asmens teisės į privatumą reikalavimų.

Nuotraukų, vaizdo ar garso įrašų, kuriuose užfiksuotas privatus asmens gyvenimas, parodymas ar paskelbimas viešame teismo posėdyje leidžiamas tik to asmens sutikimu, o kitais atvejais – tik uždarame teismo posėdyje (LR CPK 220 str.).

16. CIVILINĖS BYLOS IŠKĖLIMAS

16.1. Teisės kreiptis į teismą realizavimas

LR Konstitucijos 30 str. numato, kad asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą. Šią nuostatą detalizuoja LR CPK 5 str. 1 dalis, kur nurodoma, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar įstatymų saugomas interesas. LR teismų įstatymo[1] 4 str. numatyta, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi teisę į teisminę gynybą nuo kėsinimosi į LR Konstitucijoje ir įstatymuose, LR tarptautinėse sutartyse įtvirtintas jų teises ir laisves. Minėtuose teisės aktuose atskleistas teisminės gynybos prieinamumo principas įtvirtintas ir tarptautiniuose dokumentuose: Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str.[2], Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 8 str.[3] ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 13 str.[4]

Asmenys gali laisvai naudotis savo materialinėmis bei procesinėmis teisėmis, tame tarpe, ir teise kreiptis į teismą teisminės gynybos. Ankstesnėse temose jau minėjome, kad procesinė teisė kreiptis į teismą negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad kaip ir bet kuri kita subjektinė teisė, teisė kreiptis į teismą realizuojama tam tikra įstatymų nustatyta tvarka. Šios teisės realizavimo tvarką numato LR CPK, nustatantis atitinkamus reikalavimus teismui paduodamo pareiškimo formai ir turiniui. Kiekvienam į teismą besikreipiančiam asmeniui ši tvarka yra privaloma[5].

Analizuojant LR CPK 5 straipsnį, matyti, kad ne bet kuris, o tik suinteresuotas asmuo arba jo atstovas gali kreiptis į teismą teisminės gynybos. Suinteresuotas asmuo kreipdamasis į teismą, turi laikytis tam tikros įstatymo nustatytos kreipimosi į teismą tvarkos. Teismas imasi nagrinėti civilinę bylą pagal asmens arba jo atstovo, kuris kreipėsi, kad būtų apginta jo teisė ar įstatymo saugomas interesas, pareiškimą. Įstatymų nustatytais atvejais pareiškimą teismui dėl viešojo intereso gynimo valstybės vardu gali pareikšti prokuroras arba kita įstatymų įgaliota institucija (LR CPK 5 str. 3 dalis). Pastarąją nuostatą detalizuoja LR CPK 48 straipsnio 1 dalis, kur

numatyta, kad siekiant apginti viešąjį interesą, teisę kreiptis į teismą turi prokuroras, valstybės ir savivaldybių institucijos, bei kiti asmenys, turintys teisę pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti. Lietuvos Konstitucinis Teismas 1994 m. vasario 14 d. nutarime nurodė, kad “ jei kokios nors aplinkybės apsunkintų ar padarytų neįmanomą galimybę realiai pasinaudoti teise į teisminę gynybą, tektų pripažinti šios konstitucinės teisės deklaratyvumą. Todėl yra tikslingas ir pateisinamas atitinkamų įgalinimų, skirtų padėti būtinais atvejais žmonėms realizuoti jų konstitucinių teisių gynybą, suteikimas įstatymu valstybės institucijoms ar jų pareigūnams , bet su sąlyga, kad tai neprieštaraus Konstitucijai”. LR CPK 5 str. 4 dalis taip pat nurodo, kad realizuodami savo procesinę teisę kreiptis į teismą asmenys ieškinio teisenos bylose paduoda ieškinius, o ypatingosios teisenos bylose – pareiškimus arba prašymus. LR CPK XXXI skyriuje nurodoma, kad bylose dėl antstolių ir notarinių veiksmų yra pateikiami skundai.

Teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos galima suprasti materialiniu teisiniu aspektu ir procesiniu teisiniu aspektu. Pirmuoju atveju tai materialinė subjektinė teisė, t.y. kad kreipiantis į teismą negalima teismui aiškintis ieškinio teisėtumo ir pan. Asmuo, kurio konstitucinės teisės ir laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą (LR Konstitucijos 30 str.). Asmuo visuomet turi teisę į teisminę gynybą materialiniu aspektu ir tik teismas savo sprendime nuspręs, ar ieškinys bus patenkintas. Antruoju atveju teisė kreiptis į teismą suprantama kaip procesinė subjektinė teisė. Ji nėra absoliuti, nes priklauso nuo tam tikrų įstatyme numatytų procesinio pobūdžio aplinkybių (procesinių taisyklių, procesinės tvarkos). Šios aplinkybės pagal jų nesilaikymo procesinius teisinius padarinius civilinio proceso teisės doktrinoje yra skirstomos į dvi grupes: teisės kreiptis į teismą prielaidas ir teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygas [6] , kurioskai kurių mokslininkų atitinkamai dar vadinamos nepašalinamomis ir pašalinamomis aplinkybėmis[7].

Teisės kreiptis į teismą prielaidos rodo, ar besikreipiantis į teismą asmuo tikrai turi teisę kreiptis į teismą. Civilinio proceso teisės doktrinoje teisės kreiptis į teismą prielaidos skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Asmuo turi procesinę teisę kreiptis į teismą tik tuomet, kai yra visos teigiamos ir nėra nei vienos neigiamos aplinkybės.

Teigiamos teisės kreiptis į teismą prielaidos:

1. Asmens, paduodančio teismui ieškinį, pareiškimą ar skundą, civilinis procesinis teisnumas. Teisnumas - tai galėjimas turėti civilines teises ir pareigas. Taigi, tik teisnus asmuo turi teisę kreiptis į teismą.

2. Bylos priskirtinumas teismo kompetencijai (LR CPK 22 str.) (pavyzdžiui, nepriskirtini teismams nagrinėti piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo klausimai, nes juos spręsti įstatyme priskirta LR Vyriausybės institucijoms ar savivaldybių kompetencijai, žemės servitutų nustatymo klausimai, nes juos nustato apskrities viršininkas, iš gresiančių sugriūti pastatų ar butų asmenys iškeldinami prokuroro sankcija ir pan).

3. Įstatymų tai bylų kategorijai nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos laikymasis (LR CPK 137 str. 2 d. 3 p.). Šios tvarkos nesilaikęs arba praleidęs įstatymų nustatytus naikinamuosius terminus šia tvarka pasinaudoti asmuo praranda ir procesinę teisę kreiptis į teismą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tuo atveju, kai įstatymas numato asmeniui galimybę atnaujinti praleistus kreipimosi į atitinkamą išanstinę neteisminę instituciją terminus, arba toks asmuo apskritai dar nėra praleidęs įstatyme numatyto termino, yra laikoma, kad asmuo teisę kreiptis į teismą tebeturi, bet tik realizuoja ją netinkamai.

Neigiamos teisės kreiptis į teismą prielaidos:

1. Įsiteisėjusių teismo ar arbitražo sprendimo, priimtų dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nebuvimas;

2. Įsiteisėjusios nutarties priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį, priimtų dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, nebuvimas.

Išaiškėjus nurodytoms aplinkybėms bylos iškėlimo stadijoje – teismas atsisako priimti ieškinį (LR CPK 137 str. 2 d.), o išaiškėjus vėliau – turi nutraukti bylą (LR CPK 293 str.).

Tai, kad asmuo turi teisę kreiptis į teismą su ieškiniu, pareiškimu ar skundu dar nereiškia, jog teismas bet kurio asmens ir bet kurį ieškinį, pareiškimą ar skundą priims ir iškels civilinę bylą. Kreipdamasis į teismą su ieškiniu asmuo turi laikytis tinkamo teisės kreiptis į teismą tinkamo įgyvendinimo sąlygų. Pagal jų nesilaikymo procesinius padarinius jos taip pat skirstomos į dvi grupes:

1. Tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos, kai teismas turi atsisakyti priimti ieškinį:

1.1. Bylos neteismingumas teismui, kuriam paduotas ieškinys, pareiškimas ar skundas;1.2. Įstatymų nustatytos tos kategorijos bylų išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos nesilaikymas, jeigu šia tvarka dar galima pasinaudoti;1.3. Tapati teismo turima byla. Tapačiais ieškiniai gali būti pripažinti tik tie ieškiniai, kai yra visiškai tapatūs visi trys elementai: šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas;1.4. Šalių susitarimas perduoti tą ginčą spręsti arbitražui, kai atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme ir reikalauja laikytis arbitražinio susitarimo. Tai, kad ieškovas pareiškia teismui ieškinį, o atsakovas nereikalauja nagrinėti bylos arbitražu ir sutinka spręsti ginčą teisme, laikytina arbitražinio susitarimo panaikinimu;1.5. Padavusio pareiškimą asmens neveiksnumas, kai su tuo susijusių trūkumų negalima pašalinti esant bylos iškėlimo stadijai;1.6. Įgaliojimo vesti bylą kito asmens vardu neturėjimas.

2. Tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos, kai teismas nustato pareiškėjui terminą ieškinio trūkumams pašalinti:

2.1. Kai ieškinys neatitinka LR CPK 111 ir 135 str. reikalavimų, nepridėti jo nuorašai ar kiti priedai;2.2. Ieškinys neapmokėtas žyminiu mokesčiu;2.2. Trūkumas susijęs su pareiškėjo procesiniu veiksnumu, jeigu iškeliant bylą jį galima pašalinti.

Jei teismas priima ieškinį ir po to paaiškėja tokia aplinkybė, tai vienu atveju – dėl neteismingumo tam teismui – byla perduodama pagal teismingumą, o kitais atvejais - pareiškimas paliekamas nenagrinėtu.

Kadangi nurodytos tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygos tiesioginės įtakos teisei kreiptis į teismą neturi ir jų nepaisymas reiškia, kad šią teisę asmuo tik įgyvendina netinkamai, atsisakius priimti ieškinį ar palikus pareiškimą nenagrinėtu, teisė kreiptis į teismą neprarandama. Pašalinus kliūtis asmuo turi teisę kreiptis į teismą bendra tvarka.

Teisės kreiptis į teismą prielaidas ir tinkamo įgyvendinimo sąlygas priimdamas ieškinį teismas privalo aiškintis ex officio (savo iniciatyva).

Aptartoji teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų klasifikacija neatsako į svarbų klausimą, - kurios teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos yra taikomos abiems teisenoms (ieškininei ir ypatingajai), o kurios tik vienai teisenai (ieškininei), todėl civilinio proceso teisės doktrinoje teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo

įgyvendinimo sąlygos pagal tai, ar jos taikomos abiems teisenoms, ar tik vienai teisenai, yra skirstomos į bendrąsias ir specialiąsias. Specialiosiomis sąlygomis (taikomomis tik ieškininėje teisenoje) G.Abromavičienė vadina šias sąlygos: įsiteisėjusios teismo nutarties patvirtinti šalių sudarytą taikos sutartį nebuvimas ir šalių sudarytos sutarties perduoti ginčą spręsti arbitražui nebuvimas, visos kitos sąlygos laikytinos bendrosiomis (taikomomis ir ieškininėje, ir ypatingojoje teisenoje)

16.2. Ieškinio forma ir turinys

LR CPK 110 str. ieškinį priskiria prie dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų, todėl ieškinio formai ir turiniui taikomi dalyvaujančių byloje asmenų procesinių dokumentų formai ir turiniui keliami bendrieji reikalavimai (LR CPK 111 str.). Tai patvirtina ir LR CPK 135 str. 1 d. pirmas sakinys, kuriame nurodyta, kad teismui pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui.

Ieškinys kaip ir visi dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai, turi būti teismui pateikiamas raštu, t.y. jo išorinė forma turi būti rašytinė. Ieškinio kaip procesinio dokumento vidinė forma, t.y. rekvizitų išdėstymo tvarka rašytiniame dokumente, nėra reglamentuota teisės aktuose. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriems procesiniams dokumentams LR CPK kelia specialius vidinės formos reikalavimus. Kalba eina apie bylas dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriose pareiškimų formos pagal atskiras reikalavimų rūšis yra patvirtintos LR teisingumo ministro[1] (LR CPK 433 str. 3 d.).

Ieškinio, kaip pagrindinio dalyvaujančių byloje asmenų procesinio dokumento, turiniui įstatymas be LR CPK 111 str. 2 d. nurodytų bendrųjų reikalavimų dar LR CPK 135 str. numato specialiuosius reikalavimus. Apibendrinus tiek bendruosius, tiek specialiuosius reikalavimus ieškinio turiniui, išskirtini tokie kiekviename ieškinyje turintys būti rekvizitai:

1. Teismo, kuriam paduodamas ieškinys, pavadinimas.

2. Dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis (ieškovas, atsakovas, tretysis asmuo ir pan.), vardas, pavardė, asmens kodas (jei jis yra žinomas), gyvenamoji vieta (jei asmuo turi keletą gyvenamųjų vietų, turėtų būti nurodomas pagrindinės gyvenamosios vietos, su kuria asmuo labiausiai susijęs, dažniausiai gyvena, adresas), o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo – jo visas pavadinimas, buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kredito įstaigos rekvizitai.

Jei procesinį dokumentą teismui pateikia atstovas – nurodomi tie patys aukščiau aptarti duomenys apie atstovą.

3. Jei ieškovas pageidauja, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, ieškinyje nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas (telegrafinio, faksimilinio ryšio ar elektroninio pašto adresas).

4. Procesinio dokumento pobūdis (aptariamu atveju – ieškinys) ir dalykas (trumpai nurodoma, ko siekiama pateikiamu ieškiniu (pavyzdžiui, dėl žalos atlyginimo, dėl santuokos nutraukimo

esant vieno sutuoktinio kaltei, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pan.)).

5. Ieškinio surašymo data.

6. Ieškinio suma, jei ieškinys turi būti įkainotas.

7. Faktinis ieškinio pagrindas – aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas nereikalauja nurodyti teisinio ieškinio pagrindo, t.y. konkrečių materialinės ir procesinės teisės normų, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimus. Teisinį ieškinio pagrindą šalis privalo nurodyti tik tarptautiniame civiliniame procese, kai privalo įrodinėti užsienio teisės turinį (LR CPK 808 str. 2 d.)

8. Įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes, liudytojų gyvenamosios vietos ir kitokių įrodymų buvimo vieta. Jei ieškovas dėl objektybių priežasčių negali pateikti vieno ar kito įrodymo, jis gali prašyti teismo, kad šis įrodymą išreikalautų arba išduotų asmeniui liudijimą, suteikiantį teisę gauti atitinkamą įrodymą (LR CPK 199 str. 4 d.).

9. Ieškinio dalykas – ieškovo materialusis teisinis reikalavimas atsakovui. Ieškovas turi aiškiai suformuluoti savo reikalavimą, t.y. nurodyti, kokiu būdu prašoma apginti pažeistą subjektinę teisę. LR CK 1.138 str. išvardyti būdai, kuriais civilines teises įstatymų nustatyta tvarka gina teismas (pavyzdžiui, pripažindamas tas teises, atkurdamas buvusią iki teisės pažeidimo padėtį, priteisdamas įvykdyti pareigą natūra, nutraukdamas arba pakeisdamas teisinį santykį ir pan.). Be materialiojo teisinio reikalavimo, ieškinyje ieškovas gali taip pat pateikti įvairaus pobūdžio (procesinio pobūdžio) prašymus – taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą ar atleisti nuo žyminio mokesčio, išreikalauti įrodymus, skirti ekspertizę, skelbti atsakovo paiešką ir t.t.[2]

10. Ieškovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas į pareikštą ieškinį arba parengiamasis procesinis dokumentas. Sprendimas už akių negali būti priimtas nesant šalies prašymo. Todėl ieškovas turi ieškinyje nurodyti nuomonę dėl sprendimo už akių priėmimo, jei atsakovas nepateiks arsiliepimo į ieškinį (LR CPK 142 str.) arba tripliko (LR CPK 227 str.). Ieškovas savo ieškinyje gali išreikšti tiek teigiamą, tiek neigiamą nuomonę aptariamu klausimu, tačiau jei jis iš viso nieko neparašys, tai bus laikoma ieškinio turinio trūkumu ir ieškovui teismas nustatys terminą procesinio dokumento trūkumui pašalinti.

11. Informacija, ar byla bus vedama per advokatą. Šis reikalavimas yra susijęs su naujų procesinių dokumentų įteikimo būdų atsiradimu LR CPK, t.y. įteikimo atstovui, įteikimo advokatams. Nesant šiuo klausimu ieškinyje jokio nurodymo, teismas nustatys terminą procesinio dokumento trūkumui pašalinti.

12. Priedaipridedami prie pateikiamo ieškinio:

Rašytiniai ir daiktiniai įrodymai, vaizdo ir garso įrašai ir pan., kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus.

Duomenys, kad žyminis mokestis sumokėtas (žyminio mokesčio sumokėjimą patvirtinantys mokėjimo pavedimai, kredito įstaigos išduoti pakvitavimai, išrašai, pažymos, kuriose nurodyta atlikta operacija, sumokėta pinigų suma, mokėtojo ir gavėjo rekvizitai). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo 2004 m. rugsėjo 23 d. konsultacijoje nurodė, kad finansinių operacijų atlikimo patvirtinimai, kuriuos naudotojai gali atsispausdinti, gali būti panaudojami kaip įrodymai tik kredito įstaigų ir elektroninės mokėjimo priemonės naudotojų tarpusavio santykiuose, tarp jų kilus ginčui dėl įvykusių operacijų, tačiau nėra tinkami duomenys, patvirtinantys žyminio mokesčio sumokėjimą.

Jei žyminis mokestis nesumokėtas, ieškovas su ieškiniu turi pateikti duomenis, kad jis nuo žyminio mokesčio yra atleistas pagal LR CPK 83 str. 1 d. arba pateikti motyvuotą prašymą iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio ar jo sumokėjimą atidėti.

Prašymai dėl įrodymų, kurių ieškovas pateikti negali, išreikalavimo.

Jei ieškinį teismui pateikia atstovas, jis turi pridėti dokumentą įrodantį savo kaip atstovo teises ir pareigas (pavyzdžiui, advokato ir kliento teisinių paslaugų sutartis arba jos išrašas).

LR CPK 111 ir 135 str. įtvirtintos normos laikytinos bendrosiomis normomis, taikomomis daugumai teismo paduodamų ieškinių, tačiau LR CPK yra įtvirtinta nemažai ir specialiųjų normų, taikomų tik tam tikrose bylų kategorijose, pavyzdžiui, bylose dėl santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium LR CPK 382 str. numato papildomus reikalavimus ieškinio turiniui, ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose, kuriose teismui dažniausiai pateikiami pareiškimai taip pat numatyti specialūs reikalavimai jų turiniui, pavyzdžiui, LR CPK 450 str. numato specialiuosius reikalavimus pareiškimo dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu turiniui.

Ieškiniui kaip ir kitiems dalyvaujančių byloje asmenų procesiniams dokumentams LR CPK numato specifinę pateikimo teismui tvarką. Teismui pateikiamas ieškinio originalas ir tiek ieškinio nuorašų, kad po vieną tektų priešingai šaliai (procesinio bendrininkamimo atveju visiems bendrininkams) ir tretiesiems asmenims. Vietoj ieškinio nuorašų gali būti pateikti keli ieškinio egzemplioriai (LR CPK 113 str.).

Ieškinio priedų teismui turi būti pateikiama toks pat skaičius, kaip ir ieškinio ir jo nuorašų, išskyrus atvejus, kai teismas leidžia nepateikti priedų dalyvaujantiems byloje asmenims (LR CPK 113 str. 3 d.) dėl labai didelės jų apimties. Teismui pateikiami ieškinio arba jo priedų nuorašai turi būti patvirtinti teismo, notaro, byloje dalyvaujančio advokato ar dokumentą išdavusio (gavusio) asmens (LR CPK 114 str. 1 d.).

Ieškinys ir jo priedai teismui turi būti pateikti valstybine kalba. LR CPK 198 str. 2 dalyje nurodyta, kad jeigu rašytinis dokumentas surašytas ne valstybine kalba, kartu pateikiamas nustatyta tvarka patvirtintas jo vertimas. Atkreiptinas dėmesys ir į LR CPK 804 str. 2 dalį, kurioje nurodoma, kad užsienio piliečiams ar asmenims be pilietybės ir užsienio juridiniams asmenims siųstini procesiniai dokumentai turi būti išversti į anglų ar kitą jiems suprantamą kalbą.

16.3. Ieškinio priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas

Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą priklausomai nuo teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų laikymosi teismas gali priimti tokius sprendimus:

1. Priimti ieškinį ir iškelti civilinę bylą;2. Atsisakyti priimti ieškinį;3. Nustatyti terminą ieškinio trūkumams pašalinti.

Vieną iš šių sprendimų teismas turi priimti ne vėliau kaip per 10 dienų nuo ieškinio užregistravimo teisme dienos. Jeigu ieškinyje prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemone, ieškinio priėmimo klausimas turi būti išsprendžiamas nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 3 dienas (LR CPK 137 str. 3 d.). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kai kuriose civilinių bylų kategorijose atsižvelgiant į jų specifiką yra numatyti trumpesni arba ilgesni ieškinio (pareiškimo) priėmimo klausimo išsprendimo terminai, pavyzdžiui, LR įmonių bankroto įstatymo 9 str. numatyta, kad teismas ne vėliau kaip per vieną mėnesį nuo pareiškimo gavimo dienos turi priimti nutartį iškelti bankroto bylą, arba LR CPK 435 str. 1 d. numato, kad kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimas išsprendžiamas ne vėliau kaip kitą dieną nuo jo pateikimo teismui dienos.

1. Ieškinį, kuris paduotas tiksliai laikantis teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, teismas privalo priimti. Ieškinio priėmimo klausimas išsprendžiamas teisėjo rezoliucija ir jos priėmimas reiškia civilinės bylos iškėlimą. Priimdamas ieškinį pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 12 d. konsultaciją teisėjas turi užrašyti žodžius:“Ieškinį priimti“, nurodyti savo vardą, pavardę, rezoliucijos priėmimo datą ir pasirašyti[1]. Teisėjo rezoliucija, kuria išsprendžiamas ieškinio priėmimo klausimas, atskiruoju skundu neskundžiama (LR CPK 290 str. 5 d.). LR CPK 137 str. 6 dalyje nurodyta, kad teisėjas, priėmęs pareiškimą apie civilinės bylos dėl registruojamo daikto teisinio statuso arba daiktinių teisių į jį iškėlimo faktą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai praneša viešo registro tvarkytojui, kuriame įregistruotas daiktas ar daiktinės teisės į jį.

Po to, kai civilinė byla iškelta, negalima atsisakyti priimti ieškinio. Iškeltą civilinę bylą teismas privalo baigti priimdamas sprendimą, palikdamas pareiškimą nenagrinėtu arba nutraukdamas bylą.

2.Atsisakyti priimti ieškinį galima tik LR CPK 137 str. 2 dalyje numatytais pagrindais. Atsisakymo priimti ieškinį sąrašas yra išsamus ir negali būti aiškinamas plečiamai. Negalima atsisakyti priimti ieškinio remiantis tuo, kad jame yra aiškiai neteisėtas reikalavimas ar jį pareiškė akivaizdžiai nesuinteresuotas, reikalavimo teisės neturintis asmuo arba jis pareiškiamas pasibaigus senaties terminui. Ar ieškinį teisme pareiškęs asmuo turi teisę į ieškinį materialiuoju teisiniu požiūriu (ar ieškovas turi subjektinę teisę, ar teisė pažeista, ar ją pažeidė atsakovas, ar ieškovas įrodė ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes ir t.t.), galima nustatyti tik bylą išnagrinėjus iš esmės[2]. Taigi, atsisakymo priimti ieškinį pagrindai (LR CPK 137 str. 2 d.) yra šie:

1. Ieškinys nenagrinėtinas teisme. 1. Įstatymai numato atvejus, kai tam tikri ginčai nepriskirtini teismo kompetencijai, pvz., dėl iškeldinimo iš gresiančių sugriūti pastatų ar viešbučių ir pan.2. Ieškinys taip pat nenagrinėtinas teisme, jei jis nors ir priklauso teismo kompetencijai, bet turi būti nagrinėjamas ne civilinio proceso tvarka, o baudžiamojo

ar administracinio proceso tvarka.3. Šiuo pagrindu būtina atsisakyti iškelti civilinę bylą, jei ieškinį teismui padavė procesiniu požiūriu neteisni organizacija, t.y. ne juridinis asmuo, nes kito pagrindo atsisakyti priimti ieškinį šiuo pagrindu LR CPK nenumato[3].4. Šiuo pagrindu atsisakoma priimti ieškinį, kuriame prašoma nustatyti teisinių padarinių nesukelsiantį faktą (palikimo priėmimo fakto nustatymas nesukels teisinių padarinių asmeniui, kuris nėra mirusiojo įpėdinis)[4].5. Šis pagrindas taikytinas ir tais atvejais, kai spręsti ginčą nepriskirta nė vienai valstybės institucijai, pavyzdžiui, dėl priteisimo sumų, gautų iš valstybės uždraustos veiklos[5].

2. Ieškinys neteismingas tam teismui. Kai paduodant ieškinį nesilaikoma LR CPK nustatyto rūšinio ir teritorinio teismingumo taisyklių. Atsisakydamas priimti ieškinį šiuo pagrindu, teismas nutartyje turi nurodyti kitą pirmosios instancijos teismą, į kurį asmuo gali kreiptis.

3. Nesilaikyta privalomos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos.

Teisės aktai numato atvejus, kai prieš kreipiantis į teismą šalys turi pareikšti viena kitai pretenzijas arba išspręsti kilusį ginčą neteisminėje institucijoje.

4. Įsiteisėjęs teismo sprendimas priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo atsisakymą ieškinio ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

Šiuo pagrindu patvirtinama bendra taisyklė, kad teisme tapatus ginčas nagrinėjamas tik vieną kartą, pavyzdžiui, nepatenkinta sprendimu šalis negali paduoti tapataus ieškinio kitam apylinkės teismui. Tačiau reikia atsiminti, kad šalys per LR CPK nustatytus terminus gali skųsti priimtą sprendimą apeliacine ir kasacine tvarka.

5. Teismo žinioje yra byla dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Pvz., teisme byla dėl kažkokių priežasčių yra sustabdyta, bet šalys vėl kreipiasi su tuo pačiu ieškiniu į teismą, siekdamos, kad byla būtų greičiau išnagrinėta. Sąvoką „teismo žinioje“ reikia suprasti ir aiškinti kaip ne tik tą teismą, kuriame jau nagrinėjama tapati byla, bet ir visus kitus teismus, kuriuose nagrinėjamos tapačios bylos[6].

6. Arbitražinio susitarimo atvejis, kai atsakovas prieštarauja ginčo nagrinėjimui teisme bei reikaluja laikytis arbitražinio susitarimo.

Šalys sudarydamos sutartį iš anksto numato, kad ginčą spręs ne teisme, o arbitraže.

7. Pareiškimą paduoda neveiksnus fizinis asmuo.

Pareiškimą paduoda nepilnametis, neturintis veiksnumo (įstatymai numato išimtis, kai ieškinį gali paduoti ir nepilnametis) arba asmuo įsiteisėjusiu teismo sprendimu pripažintas neveiksniu (dėl psichinės ligos arba silpnaprotystės) ir pan. Tokių asmenų vardu ir interesais kreiptis į teismą gali jų įstatyminiai atstovai arba prokuroras gindamas viešąjį interesą.

Atkreiptinas dėmesys į LR CPK 40 str., kuriame nurodoma, kad jeigu galima pašalinti procesinio pobūdžio trūkumus, susijusius su civiliniu procesiniu šalies veiksnumu, teismas nustato terminą trūkumams pašalinti.

8. Pareiškimą suinteresuoto asmens vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo.

Šis pagrindas taikomas tada, kai į teismą kito asmens vardu kreipiasi asmuo, pagal įstatymus neturintis teisės būti atstovu konkrečioje byloje. Pavyzdžiui, ieškinį padavė advokatas, kuris yra išbrauktas iš praktikuojančių advokatų sąrašo arba asmuo negalintis būti atstovu teisme pagal pavedimą.

Kartais teismas atstovo įgaliojimų apimties negali patikrinti vien dėl to, kad prie paduoto ieškinio nepridėtas juos patvirtinantis dokumentas. Tokiu atveju jau spręsdamas dėl pareiškimo priėmimo teismas pagal LR CPK 115 str. 2 dalį turi nustatyti pareiškėjui terminą trūkumams pašalinti[7].

3. Ieškinio trūkumų šalinimo institutas (LR CPK 115 str.). Nesilaikant specialių reikalavimų procesinių dokumentų formai ir turiniui arba nesumokėjus žyminio mokesčio, teismas turi teisę naudotis trūkumų šalinimo institutu. Negalima šiuo institutu naudotis, jei trūkumai yra formalūs ir nedaro jokios esminės įtakos procesinio dokumento galiojimui, pavyzdžiui, atsiliepimas vadinamas atsikirtimu ar yra gramatinių klaidų. LR CPK 115 str. 4 dalyje nurodyta, kad klaidingas procesinio dokumento pavadinimo nurodymas arba kiti aiškūs netikslumai nėra kliūtis atlikti procesinius veiksmus, kurių yra prašoma pateiktame procesiniame dokumente.

Nutartis skirti terminą trūkumams šalinti (ne trumpesnis nei septynios dienos) priimama rašytinio proceso tvarka, nebent dokumentas pateikiamas teismo posėdžio metu. Ši nutartis siunčiama ne vėliau kaip kitą dieną po jos priėmimo dienos tik dokumentą pateikusiam asmeniui. Ši nutartis nėra skundžiama atskiruoju skundu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad terminą trūkumams pašalinti galima skirti tik kai ieškinys neatitinka formalių reikalavimų, ir jokiu būdu negalima jo skirti dėl motyvų, susijusių su teisės į ieškinio patenkinimą įgyvendinimu (pavyzdžiui, esant nepakankamai įrodymų).

Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo, pateikęs procesinį dokumentą, pagal teismo nurodymus ir nustatytu terminu pašalina trūkumus, procesinis dokumentas laikomas paduotu pradinio jo pateikimo teismui dieną. Priešingu atveju procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Teismo nutartis, kuria procesinis dokumentas grąžintas dėl to, kad nepašalinti jo trūkumai, skundžiama atskiruoju skundu.

16.4. Kelių reikalavimų sujungimas ir išskyrimas

LR CPK 136 str. 1 dalis leidžia ieškovui sujungti į vieną ieškinį kelis tarpusavyje susijusius reikalavimus. Ta pati taisyklė taikytina ir atsakovui pareiškiant priešieškinį, nes LR CPK 143 str. 3 dalyje nurodyta, kad priešieškinis pareiškiamas pagal taisykles LR CPK nustatytas ieškiniui pareikšti.

Kelių reikalavimų sujungimą lemia įvairios priežastys, todėl pagal reikalavimų sujungimo pagrindą civilinio proceso teisės doktrinoje yra išskiriamos tokios kelių reikalavimų sujungimo viename ieškinyje rūšys[1]:

1. Reikalavimų sujungimo pagrindas yra ieškovo reiškiamų atsakovui savarankiškų reikalavimų daugetas. Paprastai ieškovas kiekvieną iš reikalavimų gali reikšti ir atskiroje byloje, tačiau vienoje byloje išnagrinėti kelis reikalavimus yra ekonomiškiau ir operatyviau. LR CPK 265 str. 2 dalyje nurodyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas. Taigi, sujungus vienoje byloje kelis reikalavimus, teismas savo sprendime turi pasisakyti dėl kiekvieno iš jų.

2. Reikalavimų sujungimo pagrindas yra procesinis bendrininkavimas. Šis pagrindas taikomas neprivalomojo bendrininkavimo atveju, kai ieškovai gali reikšti ieškinius kiekvienas atskirai ar ieškovas gali kelti atskiras bylas skirtingiems atsakovams, tačiau gali ir sujungti reikalavimus vieno ar kelių atsakovų atžvilgiu. LR CPK 274 str. nurodoma, kad priimdamas sprendimą kelių ieškovų naudai, teismas nurodo, kuri sprendimo dalis yra susijusi su kiekvienu iš jų, arba nurodo, kad išieškojimo teisė yra solidari, o priimdamas sprendimą prieš kelis atsakovus, teismas nurodo, kurią sprendimo dalį turi vykdyti kiekvienas iš atsakovų, arba nurodo, kad atsakovų prievolė yra solidari arba subsidiari.

3. Reikalavimų sujungimo pagrindas yra mišrus – kai procesinio bendrininkavimo atveju pareiškiami keli savarankiški reikalavimai.

Ieškovo teisė ieškinyje sujungti kelis reikalavimus nėra absoliuti, nes LR CPK 136 str. 2 dalyje nurodoma, kad teismas, priimantis ieškinį, kuriame yra sujungti keli reikalavimai, turi teisę išskirti vieną ar kelis iš jų į atskirą bylą, jeigu pripažįsta, kad tikslingiau nagrinėti juos skyrium. Taigi, kad teismas pasinaudotų šia išskyrimo teise būtinos kelios sąlygos: 1. ieškinio dalyką turi sudaryti keli reikalavimai; 2. teismas turi pripažinti esant tikslingiau juos nagrinėti skyrium, jeigu šitaip byla bus išnagrinėta greičiau ir ekonomiškiau. Reikalavimų išskyrimas yra įforminamas teismo nutartimi.

LR CPK 136 str. 4 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatęs, kad teismo (teismų) žinioje yra kelios vienarūšės bylos, kuriose dalyvauja tos pačios šalys, arba kelios bylos pagal vieno ieškovo ieškinius skirtingiems atsakovams, arba pagal skirtingų ieškovų ieškinius tam pačiam atsakovui, gali sujungti tas bylas į vieną bylą, kad jos būtų kartu išnagrinėtos, jeigu taip sujungus bus greičiau ir teisingai išnagrinėti ginčai, taip pat tais atvejais, kai jose nagrinėjami reikalavimai tarpusavyje susiję ir dėl to bylų negalima išnagrinėti skyrium. Taigi, teismas sujungimo teise gali pasinaudoti jeigu: 1. yra kelios vienarūšės bylos; 2. pareikšti to paties ieškovo tuo pačiu pagrindu, tik skirtingiems atsakovams arba tam pačiam atsakovui (jeigu reikalavimai susiję) keli ieškiniai; 3. teismas pripažįsta, kad sujungus kelis reikalavimus į vieną bus geriau įgyvendintas proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas. Reikalavimų sujungimas yra įforminamas teismo nutartimi.

16.5. Civilinės bylos iškėlimo teisiniai padariniai

Ieškinio priėmimas ir civilinės bylos iškėlimas sukelia tam tikrus materialiuosius ir procesinius teisinius padarinius.

Materialieji teisiniai padariniai:

1. nutrūksta ieškinio senaties termino eiga (LR CK 1.130);2. periodiniai mokėjimai priteisiami nuo bylos iškėlimo teisme dienos (pavyzdžiui, LR CK 6.288 str. 2 d.), išskyrus atvejus, kai įstatymas leidžia priteisti nuo ankstesnės datos (LR CK 3.200 str.);3. sąžiningas neteisėtas turto valdytojas privalo grąžinti visas pajamas, kurias gavo ar turėjo gauti nuo to laiko, kai sužinojo ar turėjo sužinoti valdymą esant neteisėtą arba sužinojo apie civilinės bylos dėl daikto grąžinimo iškėlimą (LR CK 4.97 str. 1 d.);4. jei ginčas kilęs iš piniginės prievolės, ieškinį patenkinus, kreditoriaus reikalavimu, iš atsakovo gali būti priteistos palūkanos, susidariusios nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo (LR CK 6.37 str. 2 d.) ir pan.

Procesiniai teisiniai padariniai:

1. ieškinį pareiškęs asmuo netenka teisės pareikšti tapatų ieškinį tame pačiame ar kitame teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 5 p.);2. prasideda pasirengimo bylos nagrinėjimui teisme stadija ir nustatytų procesinių terminų eiga (LR CPK 225 -233 str.);3. civilinio proceso subjektai įgyja byloje dalyvaujančio asmens procesinę padėtį, procesines teises ir pareigas (LR CPK 42, 46, 47 str.);4. į prasidėjusį procesą įgyja teisę įsitraukti tretieji asmenys teisiškai suinteresuoti bylos baigtimi ir pan.

17. PASIRENGIMAS NAGRINĖTI BYLĄ TEISMO POSĖDYJE

17.1. Pasirengimo nagrinėti bylą teismo posėdyje keliami tikslai, uždaviniai ir reikšmė

Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos tikslai:

užtikrinti, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje (LR CPK 7 str.1d.);

esant pagrindui, siekti, kad tarp šalių butų sudaryta taikos sutartis.

Šių tikslų pasiekimui keliami šie uždaviniai:

galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų (įrodinėjimo dalyką) į pareikštą ieškinį turinį;

išsiaiškinti šalių nuomonę dėl ginčo aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų;

nustačius ginčo esmę, pasiūlyti šalims abipusių nuolaidų būdu pasiekti priimtina abiems šalims susitarimą.

išsiaiškinti įtrauktinus į bylą dalyvauti asmenis;

tinkamai ir laiku informuoti asmenis apie teismo posėdžio laiką ir vietą.

Reikšmė. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos pagalba, garantuojamas civilinio proceso koncentruotumo, ekonomiškumo, operatyvumo principų įgyvendinimas. Tinkamai pasirengus teisminiam nagrinėjimui, bylą gali būti išnagrinėta jau pirmame teismo posėdyje (LR CPK 72 str.).

17.2. Pasirengimo civilinės bylos nagrinėjimui teisme terminai

Šiuo metu galiojantis LR CPK nenustato konkrečių bylos išnagrinėjimo terminų, tačiau teismas privalo imtis visų LR CPK nustatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias procesui vilkinti, siekti, kad civilinė byla būtų išnagrinėta per vieną teismo posėdį ir įsiteisėjęs teismo sprendimas būtų įvykdytas per įmanomai trumpiausią laiką (LR CPK 7 str. 1 d., 72 str. 1 d.).

Pažymėtina tai, kad LR CPK nuostatos, reglamentuojančios pasirengimą civilinių bylų nagrinėjimui teisme (LR CPK 225 – 233 str.), nustato parengiamųjų dokumentų skaičių, parengiamųjų posėdžių skaičių bei maksimalius paruošiamųjų dokumentų (dubliko, tripliko, atsiliepimo (LR CPK 142 str.)) pateikimo terminus. Toks teisinis reguliavimas suteikia teismui teisė pačiam kontroliuoti pasirengimo bylos nagrinėjimui terminus bei spręsti, kada yra pasirengta teisminiam.

17.3. Teismo vaidmuo pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje

Tik esant aktyviam teisėjui, kuris turi galimybę, o dažnai ir pareigą aktyviai lemti ginčo šalių veiksmus, galima tinkamai pasiruošti teisminiam nagrinėjimui. [1]

Priėmęs ieškinį, teismas turi teisę/pareigą:

nustatyti pasirengimo teisminiam nagrinėjimui būdą (LR CPK 225 str.6 p., 227 str.); nustatyti parengiamojo posėdžio vietą, datą bei laiką (LR CPK 225 str.6 p.);

padėti šalims surinkti įrodymus (LR CPK 199 str.);

prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti;

nusiųsti atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio bei jo priedų nuorašus;

nustatyti terminą atsiliepimams pareikšti, nurodydamas jo nepateikimo pasekmes;

atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje (LR CPK 225 str. 5 p.);

ex officio išsiaiškinti, ar neatsirado pagrindų civilinę bylą sustabdyti, nutraukti ar ieškinį palikti nenagrinėtą, ar atsižvelgiant į bylos kategoriją nėra pagrindo skirti ekspertizę, vietos apžiūrą ir kt. Kokių procesinių veiksmų imsis teismas visada priklauso nuo bylos kategorijos ir konkrečios bylos aplinkybių. [2]

ex officio išsiaiškinti, ar neatsirado pagrindų civilinę bylą sustabdyti, nutraukti ar ieškinį palikti nenagrinėtą, ar atsižvelgiant į bylos kategoriją nėra pagrindo skirti ekspertizę, vietos apžiūrą ir kt. Kokių procesinių veiksmų imsis teismas visada priklauso nuo bylos kategorijos ir konkrečios bylos aplinkybių.

17.4. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijos dalys

I. Įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis (LR CPK 225 str.). Jai keliami tikslai:

nukreipti ginčo nagrinėjimą reikiamą linkme; pasirinkti tinkamiausia pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formą – žodinę ar rašytinę.

Teismo procesiniai veiksmai, atliekami įžanginėje dalyje: Priėmęs ieškinį teismas turi nukreipti bylos nagrinėjimą reikiama linkme, todėl teismas turėtų atlikti tokius veiksmus (LR CPK 225 str.):

prireikus patikslina šalių pareigą įrodinėti. nusiunčia atsakovui ir tretiesiems asmenims pareikšto ieškinio bei jo priedų nuorašus;

nustato terminą atsiliepimams pareikšti, nurodydamas jo nepateikimo pasekmes;

atlieka kitus veiksmus, kurie, teismo manymu, reikalingi tinkamai išnagrinėti bylą teismo posėdyje;

gavęs atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimus ar pasibaigus atsiliepimų pateikimo terminams, teismas nustato parengiamojo posėdžio vietą, datą bei laiką ir praneša apie tai dalyvaujantiems byloje asmenims, nurodydamas neatvykimo į parengiamąjį posėdį pasekmes, arba nustato, kad pasirengimas nagrinėti bylą teisme vyks paruošiamųjų dokumentų būdu.

Įžanginė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis baigiama, teismui gavus atsakovo atsiliepimą į ieškinį ir pasirinkus rengimosi nagrinėti bylą būdą.

II. Pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis (LR CPK 226 str., 227 str., ). Jai keliami tikslai:

galutinai išsiaiškinti ginčo esmę bei įrodymus, kuriais šalys grindžia aplinkybes; galutinai išsiaiškinti šalių nuomonę dėl ginčo aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų.

Galimos dvi pagrindinės dalies pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formos:

žodinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui. Jo esmė yra ta, kad bylos nagrinėjimas vyksta tiesiogiai bendraujant teismui ir šalims.

pasirengimas bylą nagrinėti paruošiamųjų dokumentų būdu. Paprastai ši pasiregimo forma skiriama, kai šalis atstovauja teisininkai profesionalai arba jeigu šalys ir neturi teisinio išsilavinimo, tačiau pakankamai gerai sugeba dėstyti mintis raštu.

Teismui gavus reikiamus paruošiamuosius dokumentus (dubliką ir tripliką) baigiama pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis.

III. Baigiamoji pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis (LR CPK 232 str.). Jos tikslas:

priimti nutartį, apibrėžiant ginčo esmę, šalių nurodytas aplinkybes bei tai patvirtinančius įrodymus ir jų esmę.

17.5. Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui formos

17.5.1. Žodinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui

Žodinis pasirengimas teisminiam nagrinėjimui parastai pasirenkamas, kai:

šalys nėra pakankamai kvalifikuotos pateikti savo argumentus raštu (paprastai tai matysis iš pirminių procesinių dokumentų – ieškinio ir atsiliepimo į ieškinį);

antra, jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme (tuo atveju, kai šalis negali raštu deramai suformuluoti argumentų).

trečia, jeigu teismas mato, kad yra reali galimybė sudaryti taikos sutartį. Tai speciali norma, todėl esant pagrindui manyti, kad šalis gali sudaryti taikos sutartį, turi skirti parengiamąjį posėdį.[1]

Klausimą dėl parengiamojo teismo posėdžio paskyrimo teismas turi išspręsti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo atsakovo ir trečiųjų asmenų atsiliepimų gavimo arba termino atsiliepimams pateikti pasibaigimo dienos. Parengiamasis posėdis turi įvykti ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo nutarties skirti parengiamąjį posėdį priėmimo dienos (LR CPK 228 str.).

Parengiamojo posėdžio parengiamasis teismo posėdis vyksta pagal bendrąsias proceso pirmojoje instancijoje taisykles.

Parengiamasis posėdis baigiamas, kai teismas mano, kad byla parengta nagrinėti teisme.

17.5.2. Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui paruošiamųjų dokumentų būdu (rašytinio proceso tvarka)

Paprastai ši pasiregimo forma skiriama, kai šalis atstovauja teisininkai profesionalai arba jeigu šalys ir neturi teisinio išsilavinimo, tačiau pakankamai gerai sugeba dėstyti mintis raštu. LR CPK 227 str. 1 d. numato, kad bylą nagrinėjantis teismas privalo paskirti pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdą, jeigu abi šalys yra atstovaujamos advokato ar jo padėjėjo arba juridinio asmens dalyvio, organo ar juridinio asmens darbuotojo, išskyrus atvejus, jeigu teismas, matydamas, jog byloje galima sudaryti taikos sutartį arba jeigu įstatymai įpareigoja teismą imtis priemonių šalims sutaikyti, arba jeigu tokiu būdu bus geriau ir išsamiau pasirengta nagrinėti bylą teisme, gali būti skiriamas parengiamasis teismo posėdis.

Taigi, įstatymas numato privalomus ir fakultatyvius aptariamos formos pasirinkimo pagrindus.

17.6. Paruošiamieji dokumentai, jų rūšys ir turinys

LR CPK 227 str. 2 d. išskiria dvi paruošiamųjų dokumentų rūšis:

dublikas (ieškovo atsiliepimas į atsakovo pareikštą atsiliepimą); triplikas (atsakovo atsiliepimas į dubliką).

Paruošiamųjų dokumentų turinys.

Paruošiamasis dokumentas turi atitikti bendruosius procesiniam dokumentui keliamus reikalavimus, t. y. dokumente turi būti nurodyta:

teismo, kuriam paduodamas procesinis dokumentas, pavadinimas; dalyvaujančių byloje asmenų procesinė padėtis, vardas, pavardė, asmens kodas (jeigu jis

yra žinomas), gyvenamoji vieta, o tais atvejais, kai dalyvaujantys byloje asmenys arba vienas iš jų yra juridinis asmuo, – jo visas pavadinimas,buveinė, kodas, atsiskaitomosios sąskaitos numeris ir kreditoįstaigos rekvizitai. Asmeniui pageidaujant, kad procesiniai dokumentai būtų įteikti per telekomunikacijų galinį įrenginį, nurodomas tokio telekomunikacijų galinio įrenginio adresas;

procesinio dokumento pobūdis ir dalykas; aplinkybės, patvirtinančios procesinio dokumento dalyką, ir įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes;

priedai pridedami prie pateikiamo procesinio dokumento;

procesinį dokumentą paduodančio asmens parašas ir jo surašymo data (LR CPK 111 str.).

Turinio ypatumai: Procesiniuose dokumentuose, kuriais siekiama pasirengti žodiniam bylos nagrinėjimui, papildomai turi būti:

pasiūlymai, prašymai arba reikalavimai, kurie bus pareikšti žodinio nagrinėjimo metu;

priešingos šalies pateiktų įrodymų bei reikalavimų vertinimas;

įrodymai, kuriais šalis pagrindžia savo reikalavimus arba atsikirtimus. Jeigu šalis pati įrodymų pateikti negali, būtina nurodyti negalėjimo pateikti priežastį bei suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai gali patvirtinti (LR CPK 112 str.).

Tais atvejais, kai paruošiamųjų dokumentų turinys neatitinka įstatymo reikalavimų (LR CPK 111-114 str.), teismas turėtų priimti nutartį, nustatant pakankamą terminą, tačiau ne trumpesnį kaip septynių dienų, trūkumams pašalinti. Nustatytu terminu nepašalinus trūkumų, procesinis dokumentas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas jį padavusiam asmeniui (LR CPK 115 str.).

17.7. Atsiliepimas į ieškinį

Atsiliepimas į ieškinį ar priešieškinį – tai konstitucinės teisės į gynybą procesinė forma ir būdas atsakovui gintis nuo pareikšto ieškinio. [1]

Pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje kartu su ieškinio nuorašu teismas atsakovui ir tretiesiems asmenims nusiunčia pranešimą dėl atsiliepimų į pareikštą ieškinį pateikimo teismui. Pranešime teismas nustato ne trumpesnį kaip keturiolikos, bet ir ne ilgesnį kaip trisdešimties dienų terminą (išimtinais atvejais terminas gali būti pratęstas iki šešiasdešimties dienų) atsiliepimams pareikšti, nurodoatsiliepimų nepateikimo pasekmes bei atsakovo pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį. Pažymėtina tai, kad tik atsakovas turi pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį. Tretieji asmenys turi teisę pateikti atsiliepimą į ieškinį.

LR CPK 110 straipsnis numato, kad dalyvaujančių byloje asmenų procesiniai dokumentai – tai šių asmenų ieškiniai, priešieškiniai, atsiliepimai į ieškinius ar priešieškinius <...>. Taigi, atsakovo atsiliepimas yra dalyvaujančio asmens procesinis dokumentas, kurio turinys ir forma turėtų atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, numatytus LR CPK 111, 113, 114 straipsniuose.

Be bendrųjų procesiniams dokumentams keliamų reikalavimų, atsiliepime į pareikštą ieškinį ar priešieškinį, turi būti nurodyta:

Pirma, sutinkama ar ne su pareikštu ieškiniu;Antra, nesutikimo motyvai;Trečia, įrodymai, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai;Ketvirta, atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų;Penkta, informacija, ar byla bus vedama per advokatą.

Atsakovui be pateisinamos priežasties per nustatytą terminą nepateikus atsiliepimo į ieškinį, teismas turi teisę, jei yra ieškovo prašymas, priimti sprendimą už akių.

Taigi, atsiliepimui į pareikštą ieškinį ar priešieškinį keliami tokie patys reikalavimai kaip ir ieškiniui, t. y., tiek ieškinyje, tiek ir atsilipime turi būti nurodyti nesutikimo motyvai, įrodymai, kuriais yra grindžiami nesutikimo motyvai, atsakovo nuomonė dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu ieškovas nepateiks paruošiamųjų procesinių dokumentų ir pan. (LR CPK 135 str.).

17.8. Taikinimo procedūra

2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus LR CPK, atsirado naujas šalių taikinimo institutas. LR CPK 231 str. numato, kad teismas, parengiamojo teismo posėdžio metu nustatęs ginčo esmę, turėtų pasiūlyti šalims abipusių nuolaidų būdu pasiekti priimtiną abiem šalims susitarimą ir sudaryti taikos sutartį. Teismas imasi priemonių šalims sutaikyti. Pažymėtina tai, kad įstatymas nedetalizuoja, kokiu priemonių turėtų imtis teismas, tai reiškia, kad teismui suteikiama teisė veikti kūrybiškai. Teisės doktrinoje yra pateikiami siūlymai, į kuriuos atsižvelgus galėtų būti sprendžiamas klausimas dėl taikos sutarties sudarymo[1]:

atsižvelgti į tai, ar įstatymai nedraudžia sudaryti taikos sutartį nagrinėjamos kategorijos bylose (pavyzdžiui, draudžiama tvirtinti taikos sutartį, jeigu sutarties sudarymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešam interesui);

preliminariai įvertinti šalių interesus, jų suderinamumą (pavyzdžiui, byloje dėl skolos išieškojimo atsakovas skolą pripažįsta, bet teigia negalintis jos iš karto sumokėti dėl lėšų trūkumo);

įvertinti ne tik proceso šalių ginčo teisnius santykius, bet ir kitus santykius (pavyzdžiui ginčo šalys yra kaimynai, sutuoktiniai, verslo partneriai ir pan.);

įvertinti ginčo ir šalių įrodinėjimo sudėtingumą;

įvertinti ginčo dalyko vertę, turtinę ginčo išraišką;

preliminariai įvertinti ginčo šalių ketinimus ir požiūrį į konfliktą.

Taikinimo procedūros ypatumai:

Pirma, taikinimo procedūra nėra privaloma, t. y. ji turėtų būti taikoma, kai yra reali galimybė sudaryti taikos sutartį.Antra, taikinimo procedūra gali būti pradėta pačioje teismo posėdžio pradžioje (įžanginėje dalyje), t. y. dar neprasidėjus pagrindiniai pasirengimo teisminiam nagrinėjimui daliai. Tik konstatavus, kad taikos sutarties nepavyko sudaryti, pradedama pagrindinė pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalis.Trečia, patvirtinęs taikos sutartį teismas bylos nagrinėjimą nutraukia. Pažymėtina, kad teismo nutartyje turi būti nurodytos tvirtinamos šalių taikos sutarties sąlygos (LR CPK 140 straipsnio 3 dalis).Ketvirta, taikos sutartimi gali būti išspręstas visas ginčas ar jo dalis (atskiri reikalavimai). [2] Penkta, taikos sutartis netvirtinama, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms bei viešam interesui (LR CPK 42 str.).

Nepavykus sudaryti šalių taikos sutarties, teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomones ir parengęs bylą nagrinėti teisme, paskiria bylos nagrinėjimo vietą, laiką ir apie tai praneša dalyvaujantiems byloje asmenims.

17.9. Teismo nutartis skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje

Baigiamojoje pasirengimo teisminiam nagrinėjimui dalyje priimama teismo nutartis. Ji priimama nepriklausomai nuo to, kokia forma (žodine ar rašytine) vyko pasirengimas teisminiam nagrinėjimui.

Reikšmė. Priėmus nutartį tarp šalių galutinai apibrėžiamas ginčo dalykas ir pagrindas. Prieš teismo nutarties priėmimą šalis dar turi teisę keisti ieškinio dalyką ar pagrindą, pareikšti priešinį ieškinį, pateikti naujų įrodymų, tačiau priėmus nutartį tokia galimybė išnyksta arba pasidaro

sunkiai įgyvendinama. Pavyzdžiui, teismas įgyja teisę atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus ir pan.

Teismo nutarties turinys ir forma.

Forma: teismo nutartis visada turi būti rašytinė.

Turinys: be bendrų teismo procesinių dokumentų turiniui keliamų reikalavimų, teismo nutartyje turi būti nurodoma:

ieškovo reikalavimų esmė bei įrodymai, kuriais šie reikalavimai yra grindžiami; atsakovo atsikirtimų į pareikštą reikalavimą esmė bei įrodymai, kuriais šie atsikirtimai yra grindžiami;

įrodymai, kurių teismas reikalauja savo iniciatyva, kai tokia teismo teisė numatyta LR CPK;

teismo posėdžio laikas ir vieta;

pavedimas išsiųsti šaukimus dalyvaujantiems byloje asmenims;

pavedimas šaukti į teismo posėdį nutartyje išvardytus liudytojus, ekspertus, vertėjus ir kitus asmenis;

reikiamais atvejais – nutarimas įtraukti į bylą valstybės ar savivaldybių institucijas išvadai duoti;

kiti pavedimai, užtikrinantys, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (LR CPK 291 str.).

Pažymėtina tai, kad teismo nutartys, priimtos pasirengimo nagrinėti teisme metu, atskiraisiais skundais neskundžiamos, išskyrus tas, kurios užkerta kelią tolesnei bylos eigai.

18. CIVILINĖS BYLOS NAGRINĖJIMAS TEISMO POSĖDYJE

18.1. Civilinės bylos nagrinėjimo teisme stadijos reikšmė

Teisminis bylos nagrinėjimas, tai trečioji stadija, kai laikantis žodinio proceso, viešumo, tiesioginio dalyvavimo, rungimosi, nepertraukiamumo principų byla nagrinėjama iš esmės bei priimamas teismo sprendimas ar nutartis.

Reikšmė. Šioje stadijoje teismas išsprendžia ginčą iš esmės, tokiu būdu, apginamos šalių pažeistos ar ginčijamos teisės ir teisėti interesai, išsprendžiamas šalių teisių ir pareigų klausimas, atkuriama teisinė taika tarp ginčo šalių bei įgyvendinami kiti LR CPK 2 straipsnyje numatyti principai.

18.2. Civilinės bylos nagrinėjimo teismo posėdyje formos, teismo posėdžių skyrimas ir vieta

Atsižvelgiant į LR CPK 153 straipsnio nuostatas, išskirtinos dvi teismo posėdžių formos:

žodinis procesas. Teisminio nagrinėjimo stadijoje bylos nagrinėjimas paprastai vyksta žodinio proceso tvarka, tačiau įstatymų numatytais atvejais žodinis procesas gali būti privalomas (pvz.: privalomas žodinis procesas asmens paskelbimo mirusiu, fizinio

asmens pripažinimo neveiksniu ir kt. bylose). Tokiu atveju šalys negali savo susitarimu pakeisti nagrinėjimo formos.

Žodinio proceso metu ištiriami byloje esantys įrodymai, apklausiami dalyvaujantys byloje asmenys, išklausomi liudytojų parodymai, ištiriamos ekspertų išvados, rašytiniai, daiktiniai ir kiti įrodymai.

Apie teismo posėdžio vietą ir laiką turi būti pranešta byloje dalyvaujantiems asmenims. Teismo šaukimai ir pranešimai įteikiami LR CPK 117-132 straipsnių nustatyta tvarka. Pažymėtina tai, kad apie pirmąjį teismo posėdį šalys informuojamos teismo šaukimais (adresatui pasirašytinai įteikiamas teismo šaukimas, o žyma, kurioje adresatas pasirašo, patvirtindamas teismo šaukimo gavimą, grąžinamas teismui (LR CPK 133 str. 1d., 124 str. 1d.)). Apie kitus teismo posėdžius paprastai pranešama teismo pranešimais (šiuo atveju nereikalaujama, kad adresatas parašu patvirtintų pranešimo gavimą). Toks teisinis reguliavimas paaiškinamas tuo, kad byloje dalyvaujančiam asmeniui vieną sykį tinkamai informavus apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jam atsiranda pareiga rūpinti proceso skatinimu ir proceso eiga.

rašytinis procesas. Teismas, remdamasis dalyvaujančių byloje asmenų pateiktais procesiniais dokumentais, nekviesdamas šalių, išnagrinėja bylą (plačiau žr. šio skyriaus 18.5 klausimą).

Pažymėtina tai, kad kaip ir pirmos instancijos teisme, taip ir apeliacinės instancijos teisme vyrauja žodiškumo principas. Kasaciniame procese vyrauja rašytinis procesas.[1]

Teismo posėdžių skyrimas ir vieta. Teismo posėdžiai paprastai vyksta, bylą nagrinėjančios teismo patalpose. Žodinis bylos nagrinėjimas gali vykti ir ne teismo, nagrinėjančio bylą, patalpose, jeigu kitoje vietoje bylą bus lengviau išnagrinėti arba bus sutaupyta bylinėjimosi išlaidų, palyginti su bylos nagrinėjimu teismo patalpose (LR CPK 154 str.).

Atidėjus bylos nagrinėjimą (nagrinėjant bylą žodinio proceso tvarka), kitą posėdį teismas paskiria priimdamas žodinę nutartį, kuri įrašoma į teismo posėdžio protokolą ir pasirašytinai pranešama atvykusiems asmenims. Asmuo kuriam pasirašytinai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, papildomai jie neinformuojami teismo šaukimais ar pranešimais.

18.3. Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka

18.3.1. Teismo posėdžio sudedamosios dalys

Teismo posėdis susideda iš keturių dalių:

parengiamosios teismo posėdžio dalies; bylos nagrinėjimo iš esmės; baigiamų kalbų ir replikų; sprendimo priėmimo ir paskelbimo.

18.3.2. parengiamoji teismo posėdžio dalis, jos tikslas ir esmė

Parengiamosios teismo posėdžio dalies tikslas – nustatyti ar galima nagrinėti bylą teismo posėdyje:

esant tokiai bylą nagrinėjančio teismo sudėčiai; neatvykus kuriam nors byloje dalyvaujančiam asmeniui ar kitam proceso dalyviui[1];

nesant byloje reikiamų įrodymų[2].

Neturint bent vieno atsakymo į paminėtus klausimus, teismo posėdis turėtų būti atidedamas.

Parengiamojoje teismo posėdžio dalyje paprastai atliekami šie procesiniai veiksmai:

Teismui įeinant, teismo tvarkdarys ar teismo posėdžio sekretorius paskelbia: „Teismas eina, prašom stoti“. Įėjus teismui į teismo posėdžių salę, visi esantys teismo posėdžio salėje atsistoja ir posėdžio pirmininkui pakvietus sėdasi į savo vietas (LR CPK 236 str.). Pažymėtina tai, kad visi dalyvaujantys byloje asmenys, taip pat visi teismo posėdžio salėje esantys asmenys privalo neprieštaraudami paklusti posėdžio pirmininko patvarkymams dėl nustatytos teismo posėdžio tvarkos. Teismo posėdyje dalyvaujantiems asmenims pažeidus teismo posėdžio tvarką, gali būti skiriamos teismo nuobaudos numatytos LR CPK 162 str.

Paskirtu laiku posėdžio pirmininkas pradeda teismo posėdį ir paskelbia, kuri byla bus nagrinėjama. Paskelbdamas apie nagrinėjamą bylą teismo posėdžio pirmininkas informuoja byloje dalyvaujančius asmenis ir kitus proceso dalyvius apie ieškovą (-us) ir jo pareikštą (-us) reikalavimą (-us), apie atsakovą (-us), kokia civilinės bylos kategorija (pavyzdžiui, dėl nuomos mokesčio ir delspinigių priteisimo, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir pan.).

Teismo posėdžio sekretorius praneša teismui, kurie iš šauktų dalyvauti toje byloje asmenų yra atvykę, ar įteikti šaukimai neatvykusiems ir kokios yra žinomos jų neatvykimo priežastys. Po teismo posėdžio sekretoriaus pranešimo apie atvykusius į bylos nagrinėjimą asmenims, teismas nustato atvykusiųjų asmens tapatybę, taip pat patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus (LR CPK 239 str.).

Jeigu bylos nagrinėjime dalyvauja vertėjas, išaiškinamos jo teisės ir pareigos bei įpareigojamas prisiekti sąžiningai vykdyti savo pareigas. Vertėjui be pagrindo atsisakius atlikti savo pareigas gali būti skiriama iki 1000 Lt bauda (LR CPK 240 str. 2 ir 3 d.).

Jeigu į bylos nagrinėjimą yra iškviestas liudytojas, jis privalo palikti teismo posėdžių salę ir laukti kol bus pakviestas apklausai (LR CPK 192 str., 241 str.), iš kart po to, kai patikrinamas proceso dalyvių atvykimas, nustatoma jų tapatybė bei išaiškinamos liudytojui teisės ir pareigos.

Atlikus aukščiau paminėtus procesinius veiksmus, dalyvaujantiems asmenims išaiškinamos jų teisės ir pareigos. LR CPK 243 straipsnis numato, kad posėdžio pirmininkas išaiškina šalims, tretiesiems asmenims ir jų atstovams pagal įstatymą, atvykusiems į teismo posėdį, jų procesines teises ir pareigas (LR CPK 42 str., 51 str., 161 str., 171 str. ir kt.), išskyrus atvejus, jeigu šalys ar tretieji asmenys bylą veda ne patys, o per advokatą. Taigi, dalyvaujantiems byloje asmenims nereikia išaiškinti jų procesinių teisių ir pareigų, jeigu jas atstovauja advokatas. Pažymėtina tai, kad teisių ir pareigų išaiškinimas nereiškia, kad teismas turi nurodyti kokius konkrečius reikalavimus, prašymus ar konkrečius gynimosi nuo pareikšto ieškinio būdus turi reikšti ar naudoti dalyvaujantys byloje asmenys konkrečioje byloje.[3]

Tais atvejais, kai tam tikrų pareigų neatlikimas gali sukelti tam tikras pasekmes, turi būti išaiškinamos ir galimos pasekmės. Pavyzdžiui, neatvykus į teismo posėdį šaliai, kurios dalyvavimą teismas pripažino būtinu, jos atžvilgiu gali būti skiriama bauda (LR CPK 246 str. 3 d.).

Teismui atlikus anksčiau nurodytus veiksmus (ir kitus LR CPK numatytus veiksmus), jeigu į teismo posėdį atvyko ne visi dalyvaujantys byloje asmenys, posėdžio pirmininkas paklausia dalyvaujančių asmenų nuomonės dėl bylos nagrinėjimo iš esmės galimumo be neatvykusių

asmenų (LR CPK 249 str. 2 d.) ir išsiaiškina ar galima nagrinėti bylą neatvykus į teismo posėdį šaliai jo atstovui, trečiajam asmeniui jo atstovui ar kitam proceso dalyviui. Pirmiausia, teismas turėtų išsiaiškinti ar minėtiems asmenims yra tinkamai pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą. Jeigu nėra duomenų, kad teismo šaukimas ar pranešimas buvo įteiktas įstatymo nustatyta tvarka, teismo posėdis turėtų būti atidedamas (plačiau žr.: LR CPK 246 str.)

Dalyvaujančių byloje asmenų ir kitų proceso dalyvių neatvykimo į teismo posėdį teisiniai padariniai. Tais atvejais, kai teismo šaukimas ar pranešimas šalims, tretiesiems asmenims ar kitiems proceso dalyviams yra įteikti tinkamai ar teismas netenkino prašymo atidėti bylos nagrinėjimą, galimi tokie teisiniai padariniai[4]:

neatvykus ieškovui ar jo atstovui, atsakovo prašymu teismas įstatymo nustatyta tvarka priima sprendimą už akių. Jeigu atsakovas to neprašo, teismas palieka ieškinį nenagrinėtu (LR CPK 246 str. 1 d., 296 str. 1 d. 5 p.). Esant ieškovo prašymui nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, teismas nagrinėja bylą iš esmės pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles;

neatvykus atsakovui ar jo atstovui, ieškovo prašymu teismas priima sprendimą už akių. Tačiau jeigu ieškovas neprašo priimti sprendimo už akių, teismas turi teisę arba atidėti bylos nagrinėjimą, arba nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles;

neatvykus ieškovui ir atsakovui ir jų atstovams, kai nėra duomenų apie jų neatvykimo priežastis arba į teismo posėdį neatvyksta be pateisinamų priežasčių ir negauti prašymai nagrinėti bylą jiems nedalyvaujant, teismas ieškinį palieka nenagrinėtu ( LR CPK 246 str. 4 d., 296 str. 1 d. 6 p.);

teismui pripažinus, kad šalies dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, tačiau šaliai neatvykus į teismo posėdį, priimamas sprendimas už akių (LR CPK 246 str. 5 d.);

neatvykus trečiam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų, ar jo atstovui ir nesant duomenų apie neatvykimo priežastis arba teismui pripažinus jas nesvarbiomis, gali būti nagrinėjama be neatvykusio asmens (LR CPK 247 str. 2 d.)

neatvykus kitiems proceso dalyviams į teismo posėdį (liudytojui, ekspertui ar vertėjui), teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę dėl galimumo nagrinėti bylą be neatvykusių liudytojų, ekspertų ar vertėjų ir priima nutartį toliau nagrinėti bylą arba bylos nagrinėjimą atidėti (LR CPK 248 str.). Pažymėtina tai, kad priešingai nei dalyvaujantys byloje asmenys, kiti proceso dalyviai turi ne teisę, bet pareigą atvykti į teismo posėdį.

Jeigu į teismo posėdį atvyksta visi kviesti asmenys arba jeigu teismas nusprendžia nagrinėti bylą be neatvykusio į teismo posėdį asmens, prieš pradedant bylos nagrinėjimą iš esmės posėdžio pirmininkas paklausia, ar dalyvaujantys byloje asmenys turi prašymų (pavyzdžiui, prašymą išreikalauti papildomus įrodymus, įtraukti į bylos nagrinėjimą kitus asmenis ir kt.). Dalyvaujančių byloje asmenų prašymai išsprendžiami teismo nutartimi, išklausius kitų dalyvaujančių byloje asmenų nuomones. Jeigu teismui pateikti dalyvaujančių byloje asmenų prašymai galėjo būti pateikti anksčiau, teismas juos gali atmesti, jei šių prašymų tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą (LR CPK 245 str. 1 ir 2 d.).

Išnagrinėjus dalyvaujančių asmenų prašymus ir nenustačius bylos atidėjimo pagrindų, parengiamoji teismo posėdžio dalis baigiama ir pradedama antroji teismo posėdžio dalis – bylos nagrinėjimo iš esmės.

18.3.3. Bylos nagrinėjimo iš esmės dalis

Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas posėdžio pirmininko pranešimu apie bylą. Paskui posėdžio pirmininkas paklausia, ar ieškovas palaiko savo reikalavimus, ar atsakovas pripažįsta pareikštą ieškinį, taip pat ar išnaudotos visos galimybės sudaryti taikos sutartį (LR CPK 249 str.). Jeigu ieškovas palaiko ieškinio reikalavimus, o atsakovas nesutinka su pareikštu ieškiniu ir nėra galimybės sudaryti taikos sutarties, byla toliau nagrinėjama iš esmės ir išklausomi dalyvaujančių asmenų paaiškinimai

Pirmas teismo posėdyje paaiškinimus duoda ieškovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis asmuo, po to – atsakovas ir jo pusėje dalyvaujantis tretysis asmuo, taip pat kiti byloje dalyvaujantys asmenys. Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę užduoti vienas kitam klausimų. Kiekvienam dalyvaujančiam byloje asmeniui turi būti suteikiama galimybė pareikšti savo nuomonę dėl kiekvieno kito dalyvaujančio byloje asmens pareiškimo bei prašymo. Posėdžio pirmininkasLR CPK nustatytais atvejais balsu perskaito rašytinius dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, taip pat paaiškinimus, teismo gautus teismo pavedimo įvykdymo bei įrodymų užtikrinimo tvarka (LR CPK 249 str.).

Išklausęs dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, teismas ištiria visus kitus byloje esančius įrodymus. Įrodymų tyrimo tvarką nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę. Visus pasiūlymus dėl įrodymų tyrimo tvarkos dalyvaujantys byloje asmenys pateikia raštu arba žodžiu nagrinėjimo teisme metu. Teismų praktikoje dažniausiai yra nustatoma tokia įrodymų tyrimo tvarka – pirmiausia apklausiami liudytojai, tiriama eksperto išvada ir išklausomi eksperto paaiškinimai, po to ištiriami rašytiniai ir daiktiniai įrodymai, esant reikalui, atliekama vietos apžiūra.[1] Įrodymai tiriami laikantis betarpiškumo, žodiškumo ir bylos nagrinėjimo koncentruotumo principų.

Ištyręs visus įrodymus, posėdžio pirmininkas turi paklausti dalyvaujančius byloje asmenis, ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Jeigu pateikiama prašymų papildyti bylos medžiagą, teismas apsvarsto juos ir priima dėl jų nutartį patenkinti arba atmesti prašymus. Jeigu byloje dalyvaujantys asmenys pateikia teismui papildomos medžiagos arba prašo išreikalauti papildomų įrodymų, teismas gali atmesti pareikštą prašymą, jei jo tenkinimas užvilkins sprendimo byloje priėmimą ir (arba) toks prašymas galėjo būti pateiktas anksčiau.

Išsprendus prašymus, reikiamais atvejais atlikus kitus papildomus veiksmus bei išklausius valstybės ir savivaldybių institucijų išvadas (jeigu tokios byloje yra), posėdžio pirmininkas paskelbia, kad bylos nagrinėjimas iš esmės yra baigtas ir teismas pradeda klausyti baigiamųjų kalbų (LR CPK 251 str.).

18.3.4. Baigiamosios kalbos ir replikos

Sakant baigiamąsias kalbas tiesiogiai įgyvendinamas rungimosi principas. Pažymėtina tai, kad baigiamas kalbas sako tik dalyvaujantys byloje asmenys (šalys, tretieji asmenys ir jų atstovai), kiti proceso dalyviai (liudytojai, ekspertai, vertėjai) baigiamųjų kalbų nesako. Per baigiamąsias kalbas dalyvaujantys asmenys ir/ar jų atstovai apibendrina ir įvertina byloje ištirtus įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl (ne)nustatytų aplinkybių, tai pat pateikia savo nuomonę dėl materialiosios teisės normų taikymo ginčo santykiams. Baigiamosiose kalbose šalys siekia paneigti kitos šalies pateiktus įrodymus, kritikuoti dėl netinkamo materialinių teisės normų taikymo ir aiškinimo ir pan.

Baigiamųjų kalbų tvarka. Baigiamosiose kalbose pirmi kalba ieškovas ir jo atstovas, po to – atsakovas ir jo atstovas. Tretysis asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus dėl ginčo dalyko, ir jo atstovas kalba po šalių. Tretysis asmuo, nepareiškęs savarankiškų reikalavimų dėl ginčo dalyko, ir jo atstovas kalba po ieškovo arba atsakovo, kurio pusėje trečiasis asmuo dalyvauja

byloje. Baigiamųjų kalbų dalyviai neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje (LR CPK 253 str.).

Replikos. Po to, kai kalbėjo visi baigiamųjų kalbų dalyviai, jie replikos teise gali trumpai pakalbėti antrą kartą dėl to, kas buvo pasakyta baigiamosiose kalbose. Paskutinės replikos teisė priklauso atsakovui ir (arba) jo atstovui (LR CPK 254 str.). Replika – trumpas baigiamųjų kalbų dalyvio pasisakymas, reaguojant į kitų baigiamųjų kalbų dalyvių pasakytas mintis.[1] Sakydami replikas, dalyvaujantys byloje asmenys neturi teisės savo kalbose remtis aplinkybėmis, kurių teismas netyrė, taip pat įrodymais, kurie nebuvo tiriami teismo posėdyje.

Baigiamųjų kalbų trukmė. Teismas neturi teisės apriboti dalyvaujančių baigiamosiose kalbose asmenų kalbų trukmės, bet posėdžio pirmininkas turi teisę nutraukti kalbėtoją, jeigu jis nekalba dėl nagrinėjamos bylos esmės. Šiais atvejais posėdžio pirmininkas nustato kalbų trukmę, o ją pažeidus – turi teisę kalbėtoją nutraukti (LR CPK 255 str.).

Bylos nagrinėjimo iš esmės atnaujinimas. Tais atvejais, kai teismas išklausiąs baigiamųjų kalbų ir replikų, pripažįsta, kad reikia nustatyti naujas aplinkybes (pavyzdžiui, apklausti liudytoją, išreikalauti papildomus įrodymus ir pan.), turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima nutartį atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės. Baigus nagrinėti bylą iš esmės, teismas vėl išklauso baigiamųjų kalbų bendra tvarka. Pažymėtina tai, kad toks dalyvaujančio asmens prašymas gali būti pateiktas per baigiamąsias kalbas arba replikų metu. Teismui išėjus priimti sprendimo, bylos nagrinėjimas iš esmės gali būti atnaujintas tik teismo iniciatyva.

18.3.5. Teismo sprendimo priėmimas ir paskelbimas

Teismo sprendimas priimamas sprendimų priėmimo kambaryje. Sprendimų priėmimo kambaryje teismas taip pat gali priimti:

nutartį atidėti sprendimopriėmimą ir paskelbimą; atnaujinti bylos nagrinėjimą; nutraukti bylą; ieškinį palikti nenagrinėtą.

Priėmęs sprendimą ar nutartį, teismas grįžta į teismo posėdžio salę ir posėdžio pirmininkas ar kolegijos teisėjas paskelbia sprendimą ar nutartį (LR CPK 258 str.). Pažymėtina tai, visais atvejais teismo sprendimas (nutartis) skelbiamas viešai. Visi asmenys esantys posėdžio salėje sprendimą išklauso stovėdami, išskyrus asmenis, kurie yra ligoti arba yra kitos rimtos priežastys dėl kurių negali išklausyti priimto sprendimo stovėdami. Teisėjas (-ai) teismo sprendimą (nutartį) paskelbia taip pat stovėdamas.

Paskelbus sprendimą arba nutartį nutraukti bylą ar palikti ieškinį nenagrinėtą, posėdžio pirmininkas turi išaiškinti sprendimo ar nutarties turinį, jo apskundimo tvarką ir terminą.

Pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime[1] konstatavo, kad LR CPK 268 str. 3 d. ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

18.4. Teismo posėdžio protokolas, jo reikšmė ir turinys. Pastabos dėl teismo posėdžio protokolo

Teismo posėdžio protokolas, jo reikšmė ir turinys.

Teismo posėdžio protokolas yra teismo procesinis dokumentas, kuris turi būti rašomas kiekviename pirmos instancijos teismo posėdyje (LR CPK 116 str., 168 str.). Įstatymų numatytais atvejais teismo posėdžio protokolas gali būti nesurašomas (pavyzdžiui, santuokos nutraukimo atveju posėdžio protokolas gali būti nesurašomas (LR CPK 540 str. 1 d.), protokolas taip pat nerašomas bylose, kurios nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka (LR CPK 443 str. 5 d.).

Reikšmė. Remiantis teismo posėdžio protokole užfiksuota informacija apeliacinės ar kasacinės instancijos teismas patikrina ar nebuvo padaryta procesinių teisės normų pažeidimų, ar sprendime nurodytos aplinkybės atitinka faktines bylos aplinkybes. Pažymėtina tai, kad teismo posėdžio protokolo nebuvimas yra besąlyginis pagrindas panaikinti priimtą sprendimą apeliacine ar kasacine tvarka (LR CPK 329 str. 2 d. 5 p.).

Turinys. Teismo posėdžio protokole turi atsispindėti visi esminiai bylos nagrinėjimo ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo momentai. Protokole turi būti nurodoma:

teismo posėdžio ar procesinio veiksmo atlikimo data ir vieta; teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo pradžios laikas ir pabaigos laikas;

teismo, nagrinėjančio bylą ar atliekančio atskirąjį procesinį veiksmą, pavadinimas, teismo sudėtis, teismo posėdžio sekretorius, šalių, jų atstovų bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų, liudytojų, ekspertų bei vertėjų vardai ir pavardės (pavadinimai);

ginčo dalykas;

duomenys apie dalyvaujančių byloje asmenų, liudytojų, ekspertų, vertėjų atvykimą į teismo posėdį ir apie jų neatvykimo priežastis;

teismo išaiškinimas dalyvaujantiems byloje asmenims jų procesinių teisių ir pareigų;

dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimų ir prašymų esmė;

posėdžio pirmininko patvarkymai ir teismo nutartys, priimtos neišeinant į sprendimų priėmimo kambarį, taip pat jų motyvai;

dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų, klausimų, liudytojų parodymų, eksperto paaiškinimų dėl pateiktos išvados, daiktinių ir rašytinių įrodymų apžiūros duomenų, taip pat duomenų apie nuotraukų, vaizdo ar garso įrašo apžiūrėjimo, peržiūrėjimo ar perklausymo santrauka;

valstybės ar savivaldybių institucijų išvadų santraukos;

baigiamųjų kalbų esmė;

informacija apie nutarčių, nutarimų ir sprendimo paskelbimą (LR CPK 170 str.).

Protokolo rašymas ir jo pasirašymas. Protokolą rašo teismo posėdžio sekretorius pačiame teismo posėdyje. Posėdžio pirmininkas turi teisę diktuoti protokolo turinį. Kiekvienas teismo posėdis

gali būti stenografuojamas ar daromas jo garso įrašas. Iššifruota stenograma prilyginama teismo posėdžio protokolui. Garso įrašas pridedamas prie teismo posėdžioprotokolo.Apie daromą garso įrašą pažymima protokole (stenogramoje).

Dalyvaujantis byloje asmuo turi teisę prašyti, kad į protokolą būtų įrašytos aplinkybės, kurias jis laiko esminėmis bylai. Šis prašymas tenkinamas posėdžio primininko pritarimu, o kai byla nagrinėjama kolegialiai, – teisėjų kolegijos pritarimu. Posėdžio pirmininkas turi teisę pasiūlyti šalims pasirašyti jų duotus paaiškinimus, kurie surašyti protokole.

Protokolas turi būti baigtas rašyti ar spausdinti ir pasirašytas ne vėliau kaip kitą dieną po teismo posėdžio ar atskiro procesinio veiksmo atlikimo pabaigos. Pažymėtina tai, kad teismų praktikoje protokolo surašymo terminų pažeidimas, nelaikomas pagrindu panaikinti priimtą sprendimą. [1]

Protokolą pasirašo posėdžio pirmininkas arba pranešėjas ir sekretorius, įrašydami pasirašymo datą. Visi pakeitimai, pataisymai, papildymai turi būti protokole aptarti (LR CPK 171 str.).

Pastabos dėl teismo posėdžio protokolo. Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę susipažinti su protokolu, teismo posėdžių stenogramomis, garso įrašais ir per tris dienas nuo protokolo pasirašymo dienos gali pareikšti rašytines pastabas dėl protokolo. Visos pastabos dėl protokolo pridedamos prie bylos. Pastabose turi būti nurodoma, kas yra neteisingai įrašyta į protokolą, ir siūlymai, kaip turi būti įrašyta.

Jeigu teismo posėdžio pirmininkas nesutinka su pateiktomis pastabomis, tai:

Pirma, jeigu bylą nagrinėjo ar atskirą procesinį veiksmą atliko teisėjų kolegija, pastabas nagrinėja tos pačios kolegijos teisėjai, o išimtiniais atvejais – du tos kolegijos teisėjai, pranešus pastabas pateikusiems asmenims ir išklausius jų nuomonę, jei šie atvyko;

Antra, jeigu bylą nagrinėjo ar atskirą procesinį veiksmą atliko vienas teisėjas, jis pakviečia pateikusius pastabas asmenis ir išklauso jų nuomonę, jei šie kviesti atvyko.

Jeigu teismas atmeta pastabas, turi būti priimta motyvuota nutartis.

Dalyvaujantiems byloje asmenims nepareiškus pastabų dėl teismo posėdžio protokolo, preziumuojama, kad teismo posėdžio protokole užfiksuoti duomenys yra teisingi ir išsamūs.

18.5. Civilinės bylos nagrinėjimas teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka

Esmė. Rašytinio proceso tvarka viskas sprendžiama remiantis byloje esančia rašytine medžiaga, nekviečiant šalių ar kitų dalyvaujančių byloje asmenų, ar proceso dalyvių.

Rašytinio proceso tvarka bylos nagrinėjamas tik įstatyme numatytais atvejais (LR CPK 153 str. 2 d.):

Pirma, rašytinis procesas galimas tik esant šalių sutikimui (LR CPK 235 str. 4, 5 d.). Šalių sutikimas gali būti pareikštas žodžiu arba raštu. Pavyzdžiui, jeigu šalių sutikimas duodamas parengiamajame teismo posėdyje, jis gali būti įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir šalių pasirašomas;

Antra, rašytinis procesas gali būti įstatymo nustatytas tam tikrų kategorijų bylose. Pavyzdžiui, LR CPK 443 straipsnio 5 dalis numato, kad ypatingos teisenos bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai procesinis įstatymas numato kitaip. Teismas turi teisę

rašytinio proceso tvarka nagrinėti bylas dėl nedidelių sumų priteisimo (LR CPK 441 str.), dėl teismo įsakymo išdavimo (LR CPK 431 str.).

Pažymėtina tai, kad tam tikrais atvejais, rašytinio proceso tvarka sprendžiami ir tarpinio pobūdžio klausimai. Pavyzdžiui, ieškinio ar apeliacinio skundo priėmimo klausimą (LR CPK 137 str., 315 str.), laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo klausimą (LR CPK 150 str. 3 d.), procesinių terminų pratęsimo ar atnaujinimo klausimus (LR CPK 77 str., 78 str.) ir kt.

Informavimas apie rašytinį procesą. LR CPK 153 str. 2 d. ir 133 str. 3 d. numato, kad apie rašytinį procesą dalyvaujantys byloje asmenys yra informuojami pranešimais, išskyrus atvejus, kai LR CPK nenumato, kad būtų informuojama apie procesinių veiksmų atlikimą. Pavyzdžiui, LR CPK nenumato, kad reikia informuoti apie rašytinį procesą, kai sprendžiamas žyminio mokesčio grąžinimo, proceso terminų atnaujinimo klausimai ir kt.

Nagrinėjimo tvarka. Esant rašytiniam procesui, visus klausimus, susijusius su bylos nagrinėjimu, teismas sprendžia už uždarų durų ir kitiems asmenims dalyvauti draudžiama (LR CPK 264 str.). Taigi, priešingai nei žodinis procesas, kuriame vyrauja teismo posėdžio viešumo principas, rašytinis procesas nėra viešas. Atsižvelgiant į tai, kad teismo posėdis nėra viešas, taip pat viešai nėra skelbiamas teismo sprendimas, o apie bylos rezultatus šalys ar kiti dalyvaujantys byloje asmenys yra informuojami pranešimais (LR CPK 133 str. 3 d.).

18.6. Bylos nagrinėjimo atidėjimas ir sustabdymas

18.6.1. Bylos nagrinėjimo atidėjimas

Samprata. Bylos nagrinėjimo atidėjimas – tai teismo posėdžio, kuriame nagrinėjama civilinė byla, nukėlimas kitai iš anksto žinomai datai dėl laikinųjų priežasčių, kurių pašalinimas priklauso nuo teismo ar byloje dalyvaujančių asmenų valios[1]

Pagal įstatymą ar teismų praktiką byla paprastai atidedama dėl šių priežasčių[2] :

Pirma, šalies ar abiejų šalių neatvykimo į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių (LR CPK 246 str.);Antra, kitų dalyvaujančių asmenų neatvykimo į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių (LR CPK 246 str., 247 str.);Trečia, vertėjo, liudytojų, eksperto neatvykimo į teismo posėdį dėl svarbių priežasčių (LR CPK 248 str., 156 str.);Ketvirta, būtinumo netinkamą šalį pakeisti į kita – tinkama (LR CPK 45 str. 4d.);Penkta, trečiojo asmens su savarankiškai reikalavimais įstojimo (LR CPK 46 str., 45 str. 4 d.);Šešta, ieškinio dalyko ar pagrindo pakeitimo (LR CPK 141 str.);Septinta, teisėjo nušalinimo ar nusišalinimo (LR CPK 70 str.);Aštunta, kitų svarbių priežasčių (LR CPK 156 str. 1 d.)[3].

Esant aukščiau paminėtiems atvejams (bent vienam iš jų) teismas turėtų atidėti bylos nagrinėjimą. Tačiau yra atveju, kai įstatymas suteikia teismui teisę, atsižvelgiant į bylos aplinkybes bei vadovaujantis bendrais teisės principais (teisingumo, protingumo, sąžiningumo) savo nuožiūra spręsti klausimą dėl bylos nagrinėjimo atidėjimo. Pavyzdžiui, teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą naujiems įrodymams pateikti, nors tokie įrodymai galėjo būti pateikti anksčiau; teismas gali atidėti bylos nagrinėjimą ir pasiūlyti šaliai pasirūpinti jos interesų atstovavimu teisme (LR CPK 161 str.).

Dėl teismo posėdžio atidėjimo teismas paprastai priima žodinę nutartį, kuri įrašoma į teismo posėdžio protokolą (LR CPK 290 str. 2 d.). Priimta nutartis skelbiam nedelsiant, kai tik priimama (LR CPK 290 str. 3 d.). Pažymėtina tai, kad teismo nutartis atidėti bylos nagrinėjimą atskiruoju skundu neskundžiama, nes neužkerta kelią tolesnei bylos eigai (LR CPK 334 str. 1 d.

2 p.). Paskelbus nutartį, atidėti bylos nagrinėjimą, byloje dalyvaujantys asmenys, kurie atvyko į teismo posėdį, apie kito posėdžio laiką ir vietą sužino iš karto ir pasirašo teismo posėdžio protokole, todėl jiems papildomai nėra siunčiami pranešimai apie posėdžio laiką ir vietą (CPK 156 str. 2 d.). Neatvykę į teismo posėdį asmenys apie posėdžio laiką ir vietą informuojami teismo šaukimais ar pranešimais.

18.6.2. Bylos nagrinėjimo sustabdymas

Samprata. Bylos nagrinėjimo sustabdymas – tai procesinių veiksmų, kuriais siekiama bylą išspręsti iš esmės, atlikimo laikinas sustabdymas neapibrėžtam terminui.[1]

Pažymėtina tai, kad bylos sustabdymo institutas gali būti taikomas ne tik teisminio nagrinėjimo pirmos instancijos teisme stadijoje, bet ir pasirengimo teisminiam nagrinėjimui stadijoje (LR CPK 225 str. 5 p., 227 str. 3 d., 230 str. 4 d.), bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 302 str.), kasaciniame teisme (LR CPK 340 str. 5 d., 356 str. 5 d.) bei proceso atnaujinimo stadijoje (LR CPK 370 str. 4 d.).

Bylos sustabdymas įforminamas teismo rašytine nutartimi, kurio turi būti nurodytos aplinkybės, pagrindžiančios sustabdymo pagrindą, bylos sustabdymo terminai, pasekmės ir motyvai (LR CPK 291 str., 166 str. 1 ir 2 d.).

18.6.3. Bylos sustabdymo rūšys, pagrindai

CPK numato dvejopą civilinių bylų sustabdymą:

privalomąjį (LR CPK 163 str.); fakultatyvųjį (LR CPK 164 str.).

Skirtumas. Esminis skirtumas tarp privalomojo ir fakultatyviojo bylos sustabdymo tas, kad, esant bent vienam privalomojo sustabdymo pagrindui, teismas privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, o fakultatyvus bylos sustabdymas priklauso teismo diskrecijai, nes LR CPK 164 straipsnis ne įpareigoja, o suteikia teismui teisę sustabdyti bylą. Byla gali būti sustabdoma tiek paties teismo, tiek ir dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva. Be pagrindo sustabdžius bylos nagrinėjimą yra vilkinamas procesinių veiksmų atlikimas, gali būti pažeidžiami kitų byloje dalyvaujančių asmenų interesai, paneigiami civilinio proceso tikslai (LR CPK 2 str.). Dėl to teismas, spręsdamas bylos fakultatyvaus sustabdymo klausimą, net formaliai esant įstatyme numatytam bylos sustabdymo pagrindui, privalo šį klausimą spręsti atsižvelgdamas į konkrečias kiekvienos bylos aplinkybes.

Privalomas bylos sustabdymas. LR CPK 163 straipsnyje nurodyti privalomojo bylos sustabdymo atvejai, todėl, esant bent vienam iš LR CPK ar kitame įstatyme nustatytų privalomojo bylos sustabdymo pagrindų, teismas privalo sustabdyti bylą. Nors šie privalomojo bylos sustabdymo pagrindai yra akivaizdūs, tačiau, spręsdamas bylos sustabdymo klausimą, teismas privalo įsitikinti, ar iš tikrųjų egzistuoja aplinkybės, kurios būtų pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą.

Teismas privalo sustabdyti bylą šiais atvejais:

Pirma, kai miršta fizinis asmuo arba pasibaigia juridinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas. [1] Antra, kai šalis netenka veiksnumo. Bylos sustabdymo pagrindas yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo asmuo pripažįstamas neveiksniu.Trečia, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka.

Negalimumas išnagrinėti civilinę bylą iki bus išnagrinėta kita byla paaiškinamas tuo, jog teismas negali nustatyti faktų, kurie turi būti nustatyti kitoje byloje. Tačiau jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, tai teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetenciją perkelti kitam teismui ar kitai institucijai. Ar galima išnagrinėti civilinę bylą, kol neišspręsti su ja susiję klausimai kitoje nagrinėjamoje byloje, kiekvienu atveju nustato teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes.

Kita byla, nagrinėjama civiline tvarka. Gali būti laikoma byla, kuri nagrinėjama ginčo teisenos ar ypatingos teisenos tvarka. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad apie prejudicinio ryšio egzistavimą galima spręsti tik esant dviems bylos, t.y. kita byla jau turi būti iškelta. Ketinimas pareikšti ieškinį ar ieškinio išsiuntimas teismui dar nereiškia, kad kita civilinė byla bus iškelta.[2]

Kita byla, nagrinėjama baudžiamąja tvarka. Negalimumą nagrinėti civilinę bylą sąlygoja tai, kad, neįvertinus tam tikrų aplinkybių baudžiamojo proceso tvarka, neįmanoma išnagrinėti civilinės bylos, t. y. baudžiamosios bylos išsprendimas yra sąlyga, be kurios civilinės bylos nagrinėjimas neįmanomas. Šiuo pagrindu civilinė byla sustabdoma, kai baudžiamojoje byloje priimtu teismo nuosprendžiu gali būti nustatytos aplinkybės, dėl kurių vyksta ginčas civilinėje byloje ir kurios turi įtakos teisingam bylos išsprendimui. Kartu pažymėtina, kad, sprendžiant klausimą dėl baudžiamosios bylos prejudicijos, pirmiausia turi būti įvertinta, kokios aplinkybės, nustatinėjamos baudžiamojo proceso tvarka, yra svarbios konkrečiai civilinei bylai.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad pagal LR BPK 6 straipsnio 1 dalį baudžiamąsias bylas nagrinėja tik teismas, t. y. tik teismas gali konstatuoti, kad baudžiamojo įstatymo uždrausta veika tikrai buvo padaryta, ir nuspręsti, kad kaltinamasis yra kaltas dėl tos veikos padarymo, bei paskirti kaltu pripažintam asmeniui kriminalinę bausmę arba atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ir bausmės. Tik pasibaigus ikiteisminiam tyrimui prokuroras kaltinamąjį aktą kartu su bylos medžiaga perduoda teismui (LR BPK 220 straipsnio 1 dalis), tada prasideda baudžiamosios bylos nagrinėjimas. Ikiteisminiame tyrime atliekami veiksmai nelaikytini baudžiamosios bylos nagrinėjimu, nes juos atlieka ne teismas, o LR BPK nurodytų ikiteisminio tyrimo įstaigų pareigūnai bei prokuroras. Be to, pažymėtina, kad LR CPK 163 str. 3 p. nustatytas privalomas civilinės bylos nagrinėjimo sustabdymo pagrindas teismo turi būti taikomas tik tuo atveju, kai baudžiamosios bylos aplinkybės, kurios turės reikšmės nagrinėjamai civilinei bylai, yra nustatinėjamos teismo, t. y. tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis turi prejudicinę galią dėl asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių (LR CPK 182 str. 3 p.)[3].

Kita byla, nagrinėjama administracine tvarka – tai byla, nagrinėjama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pastarasis bylos sustabdymo pagrindas galimas tik tuomet, kai dvi ar daugiau neišnagrinėtų bylų yra susijusios taip, kad kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdytai bylai.[4]

Ketvirta, kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad tų pačių turtinių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimu. Šis bylos sustabdymo pagrindas yra speciali norma LR CPK 163 str. 3 p. numatyto bylos sustabdymo pagrindo atžvilgiu. LR CPK 163 str. 3 p. taikomas tais atvejais, kai baudžiamoje byloje nustatyti faktai turės prejudicinę galią sustabdytai civilinei bylai, tačiau baudžiamoje byloje nėra pareikšti reikalavimai, tapatūs pareikštiems civilinėje byloje.[5] Penkta, kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla. [6];Šešta, kai nagrinėjant bylą, kurioje komerciniam bankui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad Lietuvos bankas yra paskyręs komerciniam bankui laikinąjį administratorių;Septinta, kai teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą LR CPK 3 str. 3 d.

nustatyta tvarka ir pagrindais.[7].Aštunta, kai teismas kreipiasi į administracinį teismą LR CPK 3 str. 4 d. nustatyta tvarka ir pagrindais. Aptariamas bylos sustabdymo pagrindas turi būti taikomas ir bendros kompetencijos teismas turi teisę – kreiptis į Lietuvos Respublikos vyriausiąjį administracinį teismą dėl norminio teisės akto atitikimo įstatymui ar Vyriausybės nutarimui, jeigu teismui iškilo teisinė abejonė dėl norminio teisės akto, kurio atitikties Konstitucijai ir įstatymui kontrolė nepriklauso Konstitucinio Teismo kompetencijai. [8] Devinta, kai teismas kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją LR CPK nustatyta tvarka ir pagrindais. LR CPK 3 str. 5 d. numato, kad Teismas, nagrinėdamas bylas, taiko Europos Sąjungos teisės normas ir vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, preliminariais nutarimais Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ir galiojimo klausimais. Teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to preliminarų nutarimą. Teismas, kuris yra galutinė instancija nagrinėjamoje byloje ir kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos preliminaraus nutarimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu.Dešimta, kitais įstatymų numatytais atvejais.

Teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva sustabdyti bylą šiais atvejais:

Pirma, kai yra paskelbta atsakovo paieška. Byloje, kurioje pagal įstatymą ar teismo iniciatyva atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje yra būtinas, tačiau nėra jokių duomenų apie atsakovo buvimo vietą (LR CPK 30 str. 1 d.), teismas turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą dėl atsakovo paieškos. Atkreiptinas dėmesys, kad paieškos paskelbimas, nėra laikomas besąligiškas pagrindas sustabdyti bylos nagrinėjimą. Kiekvienu konkrečiu atveju, bylos sustabdymo klausimą teismas sprendžia atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes. Tais atvejais, jeigu atsakovo paieška užtruks trumpą laiką, teismas turi teisę pasirinkti - atidėti ar sustabdyti bylos nagrinėjimą.Antra, kai teismas paskiria ekspertizę. Teismui nustačius, kad ekspertizės atlikimas gali užsitęsti neapibrėžtą ar ilgą laikotarpį, gali būti taikomas aptariamas bylos sustabdymo pagrindas. Tokiu atveju, ekspertizės atlikimo laikotarpis nebus įskaitomas į bylos išnagrinėjimo terminą.

Pažymėtina tai, kad teismo nutartis paskirti ekspertizę atskiruoju skundu neskundžiama, kadangi ekspertizės paskyrimas neužkerta kelią tolimesnei bylos eigai (LR CPK 334 str. 1 d.). Gali būti skundžiama tik teismo nutartis dėl bylos sustabdymo (LR CPK 164 str. 2 p.).Trečia, kai šalis tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis. Šis bylos sustabdymo pagrindas gali būti taikomas tuo atveju, jeigu Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje tarnauja ieškovas ar atsakovas, ar tretysis asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimus.Ketvirta, kitais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog bylą sustabdyti yra būtina. LR CPK 164 str. nepateikia bylos sustabdymo pagrindu baigtinio sąrašo, todėl teismas, įsitikinęs, kad bylos sustabdymas neužvilkins bylos nagrinėjimo, nepažeis dalyvaujančių byloje asmenų teisių ir teisėtų interesų ir tik sustabdžius bylos nagrinėjimą bus tinkamai išnagrinėta byla, teismas turi teisę spręsti klausimą dėl bylos sustabdymo.

18.6.4. Bylos sustabdymo terminai ir pasekmės (LR CPK 166 str.)

kai miršta fizinis asmuo arba pasibaigia juridinis asmuo, kuris buvo bylos šalis, jeigu atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius yra leidžiamas teisių perėmimas arba kai šalis netenka veiksnumo (LR CPK 163 str. 1 ir 2 p.) byla sustabdoma iki paaiškės mirusio fizinio asmens ar pasibaigusio juridinio asmens teisių perėmėjas ar aplinkybės, dėl kurių

teisių perėmimas neįvyko, arba iki bus paskirtas neveiksniam fiziniam asmeniui atstovas pagal įstatymą.

kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka (LR CPK 163 str. 3 p.) byla sustabdoma iki įsiteisės teismo sprendimas, nuosprendis, nutartis ar nutarimas arba iki bus priimtas nutarimas byloje, nagrinėjamoje administracine tvarka.

kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad tų pačių turtinių reikalavimų patenkinimas yra susijęs su iškeltos baudžiamosios bylos nagrinėjimu (LR CPK 163 str. 4 p.) byla sustabdoma iki bus išnagrinėta baudžiamoji byla arba bus panaikintas laikinasis nuosavybės teisių apribojimas.

kai nagrinėjant bylą, kurioje atsakovui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad jam iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla (LR CPK 163 str. 5p.), sustabdyta byla perduodama bankroto ar restruktūrizavimo bylą iškėlusiam teismui, o šis ją atnaujina ir prideda prie bankroto ar restruktūrizavimo bylos.

kai nagrinėjant bylą, kurioje komerciniam bankui pareikšti turtiniai reikalavimai, paaiškėja, kad Lietuvos bankas yra paskyręs komerciniam bankui laikinąjį administratorių (LR CPK 163 str. 6 p.) byla sustabdoma iki komercinio banko laikinojo administratoriaus įgaliojimų pabaigos.

kai šalis tarnauja Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis (LR CPK 164 str. 3 p.) byla sustabdoma iki šalis baigs tarnybą Lietuvos Respublikos krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis.

kitais atvejais (LR CPK 163 str. 10 p. ir LR CPK 164 str. 4 p.) byla sustabdoma iki bus pašalintos aplinkybės, dėl kurių buvo sustabdyta byla.

Pažymėtina tai, kad sustabdžius bylos nagrinėjimą, jokie procesiniai veiksmai byloje neatliekami, išskyrus atvejus, kai sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

18.6.5. Bylos atnaujinimas

Byla atnaujinama išnykus aplinkybėms, dėl kurių ji buvo sustabdyta. Byla gali būti atnaujinta šalių (ieškovo, atsakovo ar trečio asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus) pareiškimu ar teismo iniciatyva. Bylos atnaujinimo klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka, priimant teismo nutartį (LR CPK 291 str.).[1] Bylą atnaujinus, ji toliau nagrinėjama pagal LR CPK nustatytas bendrąsias taisykles (LR CPK 167 str.).

18.7. Bylos užbaigimas nepriėmus teismo sprendimo

Ne visada civilinė byla yra užbaigiama priimant sprendimą ir išsprendžiant ginčą iš esmės. Tokiu atveju, taikytini šie bylos užbaigimo, nepriėmus teismo sprendimo, institutai: bylos nutraukimo ir ieškinio palikimo nenagrinėtu. Nors tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju byla baigiama nepriėmus sprendimo, tačiau yra skirtingi minėtų institutų taikymo pagrindai ir procesiniai teisniai padariniai. Nustačius, kad buvo pažeisto teisės kreiptis į teismą prielaidos - byla nutraukiama (LR CPK 293 str.), o jeigu pažeistos tinkamos teisės, kreiptis į teismą, įgyvendinimo sąlygos – ieškinys paliekamas nenagrinėtu (LR CPK 296 str.).

18.7.1. Bylos nutraukimo pagrindai ( LR CPK 293 str.)

Pirmas, jeigu byla nenagrinėtina teisme.

Antra, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, yra nesilaikę tos kategorijos byloms nustatytos ginčo išankstinio sprendimo ne teisme tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

Trečias, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti ieškovo ieškinio atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad bylos nutraukimas šiuo pagrindu reiškia tai, kad galutinai baigta bylinėtis ir tapatūs reikalavimai teisme pakartotinai negali būti nagrinėjami. Taigi būtina nustatyti ieškinio (pareiškimo) tapatumą ankstesnėje byloje išnagrinėtam ieškiniui (pareiškimui). Ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa šie jų elementai: 1) šalys; 2) ieškinio dalykas; 3) ieškinio faktinis pagrindas. Šalies tapatumas nustatomas išsiaiškinus, ar tas pats asmuo nepareiškė pakartotinio ieškinio tam pačiam atsakovui. Ieškinio dalyku laikomas ieškovo reikalavimas, kurį jis pareiškia atsakovui (LR CPK 135 str. 1 d. 4 p.). Vertinant, ar dviejų ieškinių dalykai sutampa, svarbu ne tiek lingvistinės reikalavimų formuluotės, kiek ginčo materialinis teisinis santykis, esantis teisminio nagrinėjimo objektu, ir gynybos būdas. Tapataus reikalavimo tenkinimas reikštų ne ką kitą, o jau įsiteisėjusio teismo sprendimo revizavimą ar net jo pakeitimą. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (LR CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Dėl šių priežasčių naujas ieškinys yra galimas tik tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje. Ieškinio pagrindas laikytinas tapačiu, kai jis grindžiamas tais pačiais juridiniais faktais.[1]

Ketvirtas, jeigu ieškovas atsisakė ieškinio ir atsisakymą teismas priėmė.

Penktas, jeigu šalys sudarė taikos sutartį ir teismas ją patvirtino.

Šeštas, jeigu yra įsiteisėjęs arbitražo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Septintas, jeigu mirus fiziniam asmeniui, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas;

Aštuntas, jeigu likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas;

Devintas, kitais LR CPK numatytais atvejais.

18.7.2. Ieškinio palikimo nenagrinėtu pagrindai (LR CPK 296 str.)

Pirmas, jeigu ieškovas ar pareiškėjas, kurie kreipėsi į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos sprendimo ne teisme tvarkos ir dar galima pasinaudoti šia tvarka.

Antras, jeigu pareiškimą padavė neveiksnus fizinis asmuo.

Trečias, jeigu pareiškimą ieškovo ar pareiškėjo vardu padavė neįgaliotas vesti bylą asmuo. Šiuo atveju, ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina.

Ketvirtas, jeigu teisme nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

Penktas, jeigu atsakovas neprašo priimti sprendimo už akių LR CPK 246 str. 1 d. nurodytu atveju.

Šeštas, jeigu abi šalys, neprašiusios nagrinėti bylą jų nesant, neatvyko be svarbių priežasčių;

Septintas, jeigu pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustatyto dydžio žyminio mokesčio.

Aštuntas, jeigu yra pareikšta keletas reikalavimų, o žyminis mokestis sumokėtas tik už dalį iš jų, - neapmokėtų reikalavimų dalyje.

Devintas, jeigu šalys yra tarpusavyje sudariusios sutartį perduoti tą ginčą spręsti arbitražui.

Dešimtas, LR CPK 139 str. 1 d. nurodytu atveju.

Vienuoliktas, jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų.

Dvyliktas, kitais LR CPK ir LR CK numatytais atvejais.

Pažymėtina tai, kad jeigu pareiškimą padavęs asmuo nėra sumokėjęs nustatyto dydžio žyminio mokesčio arba jeigu bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškėja, kad pareiškimas neatitinka ieškinio turiniui keliamų reikalavimų, ieškinys gali būti paliekamas nenagrinėtas tik tuo atveju, jeigu šalis per teismo nustatytą terminą trūkumų nepašalina, ir tik pirmosios instancijos teisme. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad ieškinio pagrindą sudaro faktinės aplinkybės, kuriomis remiantis keliami reikalavimai atsakovui, o reikalavimas yra prašymas, kad teismas išspręstų ginčą iš esmės ir pasisakytų dėl ieškovo teises apginančių ar atkuriančių priemonių taikymo atsakovo sąskaita ieškovo naudai. Jeigu bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme paaiškėja, kad ieškinys neatitinka jo turiniui keliamų reikalavimų, tai yra pagrindas pareiškimą palikti nenagrinėtą (LR CPK 296 str. 11 p.). Šis punktas gali būti taikomas, jeigu ieškinio pareiškime nenurodytas ieškinio pagrindas ir ieškinio dalykas. Pagal LR CPK 296 str. teismas turi laikytis pareiškimo palikimo nenagrinėto tvarkos. Pirmiausia teismas turi nustatyti terminą ieškinio pareiškimo trūkumams pašalinti (LR CPK 296 str. 2 d.). Ieškinio pareiškimo trūkumai gali būti šalinami tik pirmosios instancijos teisme. Jeigu ieškinio pareiškime nenurodytas ieškinio pagrindas ar nesuformuluotas ieškinio dalykas, tai, nepašalinus šių trūkumų pirmosios instancijos teisme, liktų neatskleista bylos esmė. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas turi taikyti LR CPK 296 str. 11 p. ir 2 d. ir palikti pareiškimą nenagrinėtą.

Jei byla nagrinėjama su šiais trūkumais, tai apeliacinės instancijos teisme, esant realiems ieškinio trūkumams, pasireiškusiais faktinių aplinkybių nenurodymu, turi būti konstatuojamas bylos esmės neatskleidimas. Ar atskleista bylos esmė, sprendžiama ne vien iš ieškinio pareiškimo turinio, bet ir iš parengiamųjų procesinių dokumentų turinio, teismo posėdžio metu gautų duomenų ir kt. Apeliacinės instancijos teismas tiesiogiai netaiko LR CPK 296 str. 11 p., nepalieka ieškinio pareiškimo nenagrinėto dėl ieškinio pareiškimo trūkumų (LR CPK 296 str. 2 d.). Jeigu pažeidimas padarytas, tai, minėta, lieka neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus gali būti neįmanoma išnagrinėti bylos iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl byla turėtų būti gražinama nagrinėti iš naujo (LR CPK 327 str. 1 d. 2 p.). Tokia pati taisyklė taikoma ir kasacijai. Jeigu neatskleista bylos esmė pirmosios instancijos teismui priėmus ir išnagrinėjus ieškinį su esminiais trūkumais, o apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad tokie pažeidimai padaryti, tai kasacinė instancija gali konstatuoti bylos esmės neatskleidimą, ir nepagrįstą LR CPK 327 str. 1 d. 2 p. netaikymą apeliacinės instancijos teisme bei ieškinio trūkumų netaisymą pirmosios instancijos teisme, t. y. LR CPK 296 str. 2 d. pažeidimą. Tai

nesudaro pagrindo kasacinei instancijai palikti pareiškimą nenagrinėtą, taikant LR CPK 296 str. 11 p., nes turi būti laikomasi LR CPK 296 str. 2 d. – nustatomas terminas trūkumams pašalinti, ir tai atliekama tik pirmosios instancijos teisme.[1]

Teisinės pasekmės:

nutraukus bylą, pakartotinai kreptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama. Jeigu byla nutraukiama dėl to, kad ji nenagrinėtina teisme, teismas privalo nurodyti, į kurią instituciją ieškovas ar pareiškėjas turi kreiptis.

palikus ieškinį nenagrinėtu, asmuo, pašalinęs priežastis dėl kurių ieškinys buvo paliktas nenagrinėtu, gali vėl kreiptis į teismą su tapačiu ieškiniu (LR CPK 297 str. 2 d.). Teismas, priimdamas nutartį – palikti ieškinį nenagrinėtų, privalo nurodyti, kaip pašalinti aplinkybes, išvardytas LR CPK 296 str. 1 d. 1, 2, 3, 7, 8 ir 11 p., kliudančias nagrinėti bylą.

19. PIRMOS INSTANCIJOS TEISMO SPRENDIMAI, NUTARTYS IR REZOLIUCIJOS

19.1. Teismo sprendimo esmė ir reikšmė

Esmė. Bendroji taisyklė yra ta, kad visais atvejais teismas, išspręsdamas bylą iš esmės, priima sprendimą. Tik priimant teismo sprendimą sukuriami, pakeičiami ar nutraukiami šalių teisiniai santykiai, t. y. daromas poveikis į egzistuojančius šalių materialinius teisinius santykius.

LR CPK numatytais atvejais byla gali būti baigiama priimant nutartį, tačiau tokiais atvejais priėmus nutartį byla nėra išsprendžiama iš esmės. Išimtys: teismo įsakymo išdavimo bylose yra priimamas teismo įsakymas, kuriam įsiteisėjus, kaip ir įsiteisėjus teismo sprendimui, šalių ginčas laikomas baigtu; skundas dėl antstolių ar notarinių veiksmų iš esmės išsprendžiamas priimant nutartį ir kt.

Reikšmė. Teismui iš esmės išsprendus bylą, priimamas sprendimas, kuriame atsispindi ginčo esmė, argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, teisiniai argumentai bei kt. Taigi, teismo sprendimas yra pagrindinė teisingumo įgyvendinimo forma.

Sprendimo bruožai[1] :

Pirma, ginčas dėl teisės išsprendžiamas iš esmės. Priėmus teismo sprendimą, ginčo tarp šalių nebelieka, o byla baigiama.

Antra, teismo sprendimas yra visuotinai privalomas valstybės valdžios aktas. LR CPK 18 straipsnis numato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Trečia, teismo sprendimas yra individualaus pobūdžio teisės aktas, t. y. teismo sprendimas nėra norminis neapibrėžtam subjektų ratui skirtas aktas. Tai teisės taikymo aktas, kuriame nustatomos konkrečių asmenų teisės ir pareigos ir kuris veikia konkrečius šalių tarpusavio materialiuosius teisinius santykius.

Ketvirta, teisės normų taikymo aktas. Nagrinėdamas bylą teismas taiko tiek materialios, tiek procesinės teisės normas.

Penkta, teisės aiškinimo aktas, t. y., kiekvienu konkrečiu atveju teismas taikydamas teisės normas, atskleidžia tikrąją jos prasmę pačiais įvairiausiais teisės aiškinimo būdais[2]

Šešta, juridinis faktas, pakeičiantis, panaikinantis tarp šalių susiklosčiusius materialinius teisnius santykius;

Septinta, teismo sprendimas yra motyvuotas teisės taikymo aktas. LR CPK 270 straipsnis numato, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Aštunta, teismo sprendimas yra asmeninių subjektinių teisių ir įstatymo saugomų interesų gynimo forma. Išnagrinėjęs bylą ir nustatęs, kad ieškovo subjektinė teisė ar įstatymų saugomas interesas yra pažeisti, teismas savo sprendimu ieškovo teisę apgina. Kita vertus, konstatuodamas, kad ieškinys nepagrįstas, teismas kartu apgina atsakovo subjektinę teisę arba teisėta interesą.

19.2. Teismo sprendimo forma ir turinys

Forma. LR CPK 268 str. 2 d, numatyta, kad sprendimas išdėstomas raštu. Taigi, visais atvejais teismo sprendimas turi būti rašytinės formos.

Turinys. Teismo sprendimo turinį sudaro: įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys (LR CPK 270 str.).

Įžanginėje sprendimo dalyje nurodoma: sprendimo priėmimo laikas ir vieta; sprendimą priėmusio teismo pavadinimas; teismo sudėtis (teisėjo (teisėjų) vardas ir pavardė), teismo posėdžio sekretorius, šalys, kiti dalyvaujantys byloje asmenys; ginčo dalykas.

Aprašomojoje sprendimo dalyje turi būti: ieškovo reikalavimų ir paaiškinimų santrauka; atsakovo atsikirtimų ir paaiškinimų santrauka; kitų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimų santrauka.

Motyvuojamojoje sprendimo dalyje glausta forma turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, vertinimas; argumentai, dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus; įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi, bei kiti teisiniai argumentai.

Rezoliucinėje sprendimo dalyje turi būti: teismo išvada ieškinį ir (ar) priešieškinį patenkinti visiškai ar iš dalies, kartu išdėstant patenkinto ieškinio turinį, arba ieškinį ir (ar) priešieškinį atmesti; įstatymų numatytais atvejais – priteistų palūkanų dydis ir laikotarpis, iki kada jos išieškomos; nurodymas apie bylinėjimosiišlaidų paskirstymą; teismo išvados dėl kitų sprendimu išspręstų klausimų; sprendimo apskundimo termino ir tvarkos nurodymas (CPK 270 str.).

19.3. Reikalavimai, kuriuos turi atitikti teismo sprendimas

Teismo sprendimui keliami reikalavimai:

teisėtas ir pagrįstas. Teismo sprendimas bus teisėtas ir pagrįstas, jeigu jis bus priimtas nepažeidžiant materialinių ir procesinių teisės normų (LR CPK 263 str. 1 d.).

Teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtų, jeigu teismas: netaikė įstatymo, kurį turėjo taikyti, taikė įstatymą, kurio nereikėjo taikyti, neteisingai išaiškino įstatymą[1], pažeidė teisės principus (sąžiningumo, protingumo ir kt.).

Teismo sprendimas laikomas pagrįstu, jeigu teismo išvados atitinka įstatymo nustatyta tvarka ir įstatymo nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis konstatuotas turinčias reikmės bylai aplinkybes[2] ir jeigu jis nėra grindžiamas prielaidomis.

teisingas. LR CPK 3 straipsnis numato, kadteismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Taigi, teismui priėmus teisėtą sprendimą, atitinkantį formalius materialiosios ar procesinės teisės normų reikalavimus, tačiau pažeidus teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, toks sprendimas turėtų būti pripažįstamas neteisėtu.[3]

grindžiamas tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje.

motyvuotas (argumentuotas), t. y. turi būti pateikiamas įrodymų vertinimas bei nurodomi teisiniai argumentai dėl kurių teismas atmetė kuriuos nors įrodymus, įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriais teismas vadovavosi ir kt.

pasisakyta dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų.

pasisakyta tik dėl ieškinyje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus.

neleidžiama priimti sprendimų, kurių įvykdymas priklausys nuo tam tikros sąlygos atsiradimo arba neatsiradimo.

19.4. Teismo sprendimų rūšys

Teismo sprendimo rūšys:

Pagal sprendimą priėmusių teisėjų skaičių skiriami:

vienasmeniai sprendimai (kai sprendimą priima vienas teisėjas); kolegialūs sprendimai (kai sprendimą priima bylą nagrinėjanti teisėjų kolegija);

Pagal teismo sprendimo priverstinio vykdymo būtinumą skirstomi:

priverstinai vykdytini; nereikalingi priverstinai vykdyti, t. y. pats sprendimas sukelia tam tikras teisines

pasekmes.

Pagal sprendžiamo klausimo pobūdį teismo sprendimai skirstomi į:

galutinius. Galutiniu sprendimu ginčas išsprendžiamas visiškai. Galutinis sprendimas priimamas tuomet, kai ištirti visi įrodymai ir teismas gali išspręsti byloje pareikštų visųreikalavimų pagrįstumo klausimą (LR CPK 260 str.).

dalinius. Daliniu sprendimu galutinai išsprendžiama tik dalis ginčo. Dalinis sprendimas gali būti priimamas tuomet, kai byloje yra pareikšti keli reikalavimai ir surinktų įrodymų pakanka, kad teismas priimtų sprendimą vieno ar kelių iš byloje pareikštų reikalavimų ar reikalavimo dalies pagrįstumo klausimu. Dalinis sprendimas yra galutinis sprendimas toje ginčo dalyje (LR CPK 261 str.).

preliminarius. Bylą nagrinėjantis teismas gali priimti preliminarųsprendimą, kuriuo nurodoma, kaip bus išspręstas ginčas, jeigu šalys neatliks tam tikrų veiksmų (LR CPK 262 str.). Preliminaraus sprendimo priėmimo procedūrą reglamentuoja LR CPK XXII skyrius. Pažymėtina tai, kad preliminarūs sprendimai neskundžiami nei apeliacine nei kasacine tvarka (LR CPK 428 str. 8 d.).

papildomus sprendimus. Teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą, jeigu: pirma, kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas; antra, teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti; trečia, teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo (LR CPK 277 str.).

sprendimus už akių. LR CPK 262 str. 2 d. numato, kad civilinio proceso kodekso numatytais atvejais ir tvarka bylą nagrinėjantis teismas turi teisę priimti sprendimą už akių.

Savo ruožtu sprendimai už akių pagal priėmimo pagrindą skirstomi:

priimamus nepateikus atsiliepimo (LR CPK 142 str. 4 d.); neatvykus į teismo posėdį (LR CPK 285 str. 1 d.);

Pagal tai kelintą kartą priimamas sprendimas už akių:

priimamas pirmą kartą; priimamas pakartotinai (LR CPK 289 str.).

19.5. Teismo sprendimas už akių

Sprendimo už akių instituto tikslai:

užkirsti kelią galimam piktnaudžiavimui procesinėmis teisėmis; nustatyti šalies pasyvaus elgesio civiliniame procese padarinius;

skatinti šalis rūpintis proceso eiga, greitu ir ekonomišku bylos išnagrinėjimu;

skatinti šalis laiku ir rūpestingai pateikti teismui savo poziciją;

užkirtis kelią proceso vilkinimui [1] .

Sprendimo už akių instituto paskirtis - sudaryti teisines prielaidas civiliniame procese įgyvendinti inter alia ekonomiškumo ir koncentracijos principus.

Sprendimo už akių priėmimas.

Sprendimo už akių priėmimas – tai specifinis ginčų civilinėje byloje sprendimo būdas, kai vienai iš proceso šalių nusišalinus nuo dalyvavimo nagrinėjant civilinę bylą ši byla yra nagrinėjama ir sprendimas yra priimamas nedalyvaujant tai šaliai.

Teismo sprendimo už akių priėmimo pagrindai:

Pirma, šaliai nepateikus procesinių dokumentų (atsiliepimo į pareikštą ieškinį, nepateikus dubliko ar tripliko) per teismo nustatyta terminą (LR CPK 135 str. 1 d. 5 p., 142 str. 2 ir 4 d., 227 str. 2 d., 285 str. 1 d.).

Antra, šaliai neatvykus į parengiamąjį posėdį be svarbių priežasčių (LR CPK 230 str. 2 d., 285 str. 1 d.).

Trečia, neatvykus į teismo posėdį vienai iš šalių, kuriai tinkamai pranešta apie teismo posėdžio vietą ir laiką, iš jos negautas prašymas bylą nagrinėti jai nedalyvaujant, o atvykusi šalis prašo priimti sprendimą už akių (LR CPK 246 str., 285 str. 1 d.).

Sąlygos priimti sprendimą už akių:

a) aktyvioji šalis prašo priimti sprendimą už akių pasyviosios ginčo šalies atžvilgiu, kuri per teismo nustatytą terminą nėra pateikusi teismo prašomo procesinio dokumento arba be svarbių priežasčių nėra atvykusi į parengiamąjį ar teismo posėdį. Nesant aktyvios šalies prašymui, teismas savo iniciatyva neturi teisės priimti sprendimo už akių.b) neatvykusi šalis yra tinkamai informuota apie teismo posėdžio vietą ir laiką bei jai tinkamai įteikti atitinkami procesiniai dokumentai (atsiliepimas, dublikas, triplikas).c) teismas, vykdydamas pareigą išaiškinti, informavo šalis apie atitinkamų procesinių dokumentų nepateikimo ar neatvykimo į parengiamąjį ar teismo posėdį teisines pasekmes.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 nutarime, pažymėjo kad LR CPK yra įtvirtintas toks teisinis reguliavimas, kad net ir tuo atveju, kai yra visos nurodytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis inter alia teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti.[2]

Kai kurie teismo sprendimo už akių priėmimo ypatumai:

teismo sprendimas už akių neskundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka (LR CPK 303 str. 2d., 285 str. 5d.). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nagrinėdamas draudimą skųsti sprendimą už akių apeliacine ir kasacine tvarka yra pažymėjęs, kad LR CPK 303 str. 2d., 285 str. 5d. įtvirtintas teisinis reguliavimas turi būti aiškinamas su įtvirtintu teisniu reguliavimu, skirtu procesui atnaujinti (plačiau žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimą).

teismas priimdamas sprendimą už akių atlieka formalų įrodymų vertinimą (LR CPK 285 str. 2d.), t.y. teismas netiria įrodymų turinio, o vertina tik teisinį, bet ne faktinį jų pagrįstumą.[3] Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarime sprendžiant klausimą, ar LR CPK 285 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 29, 109, 117 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, pažymėjo, kad ši nuostata aiškintina ne vien pažodžiui, bet atsižvelgiant į sprendimo priėmimo už akių, kaip specifinio civilinio proceso teisės instituto, tikslus, esmę, prigimtį, į santykių, susijusių su sprendimo už akių priėmimu, visuminį teisinį reglamentavimą LR CPK, taip pat į civilinio proceso principus ir tikslus. LR CPK 285 straipsnio 2 dalies negalima aiškinti kaip reiškiančios, esą teismas neprivalo visapusiškai ištirti byloje pateiktų įrodymų, gali juos tirti paviršutiniškai, neįsigilinęs. Šios nuostatos negalima aiškinti ir kaip įpareigojančios teismą priimti sprendimą už akių net ir tuo atveju, kai, jo manymu, byloje pateiktų įrodymų nepakanka teisingam sprendimui byloje priimti. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, konstitucinė teisingumo samprata suponuoja ne tik formalų, nominalų teismo vykdomą teisingumą, bet ir – svarbiausia – tokius teismo sprendimus (kitus

baigiamuosius teismo aktus), kurie savo turiniu nėra neteisingi, taip pat kad vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija. Minėta, kad net ir tuo atveju, kai yra visos LR CPK numatytos sąlygos sprendimui už akių priimti, teismas, vadovaudamasis inter alia teisingumo, protingumo principais, turi įgaliojimus nuspręsti, ar priimti sprendimą už akių, ar tokio sprendimo nepriimti. Šitaip suprantant CPK 285 straipsnio 2 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą šios dalies nuostata „priimdamas sprendimą už akių teismas atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus šių įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą“ nepažeidžia asmens konstitucinės teisės į tinkamą teismo procesą, ja nėra apribojami, juo labiau paneigiami, iš Konstitucijos, inter alia jos 109 straipsnio, kylantys teismo įgaliojimai vykdyti teisingumą, nėra nukrypstama nuo teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinės sampratos, kartu nuo konstitucinių teisinės valstybės ir teisingumo principų.[4]

sprendimo už akių priėmimas negali būti atidėtas (LR CPK 285 str. 6 d.).

sprendimas už akių negali būti priimtas bylose, kylančiuose iš šeimos teisnių santykių ir ypatingos teisenos bylose (LR CPK 378 str., 443 str. 9 d.).

Sprendimo už akių peržiūrėjimas.

Šalis, kurios atžvilgiu priimtas sprendimas už akių, turi teisę LR CPK 287 str., 288 str. nustatyta tvarka pateikti teismui pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo. Kiti dalyvaujantys byloje asmenys (aktyvioji šalis ar tretysis asmuo), turi teisę priimtą sprendimą už akių skųsti bendra CPK nustatyta tvarka dėl netinkamo formalaus įrodymų vertinimo ir pan.

Pareiškimo turinys. Pareiškime turi būti nurodoma: teismo, priėmusio sprendimą už akių, pavadinimas; šalies, paduodančios pareiškimą, pavadinimas; aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį ir teismo neinformavimo iki teismo posėdžio priežasčių svarbumą, taip pat įrodymai, pagrindžiantys šias aplinkybes; aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes; pareiškimą paduodančios šalies prašymas; prie pareiškimo pridedamos šalies medžiagos sąrašas; pareiškimą paduodančios šalies parašas ir pareiškimo surašymo data (LR CPK 287 str. 2 d.).

Pareiškimo turinio ypatumai. Pažymėtina tai, kad pareiškime turi būti nurodytos tris aplinkybių ir jas pagrindžiančių įrodymų grupės[5]:

Pirma, aplinkybės, liudijančios neatvykimo į teismo posėdį arba procesinio dokumento nepateikimo per teismo nustatytą terminą priežasčių svarbą, ir tai patvirtinančius įrodymus;

Antra, aplinkybės, patvirtinančios teismo neinformavimo apie negalėjimą atvykti į teismo posėdį priežasčių svarbumą, ir tai patvirtinantys įrodymai;

Antra, aplinkybės, galinčios turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, bei įrodymai, patvirtinantys šias aplinkybes.

Pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo nagrinėjimas [6] .

Ypatumai:

galimas tik vienas šalies prašymas – panaikinti sprendimą už akių ir atnaujinti bylos nagrinėjimą (LR CPK 288 str. 3 d.);

pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo apmokestinamas 50 lt. žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 str. 3 d.);

pareiškimas nagrinėjimas rašytinio proceso tvarka;

pareiškimą teismas turi išnagrinėti ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo termino atsiliepimui pateikti pasibaigimo dienos;

Išnagrinėjęs pareiškimą teismas gali: jo netenkinti, t.y. palikti galioti priimtą sprendimą už akių arba jį patenkinti, tokiu būdu panaikinant sprendimą už akių ir atnaujinant bylos nagrinėjimą iš esmės;

negalima peržiūrėti pakartotinio sprendimo už akių, kuris buvo priimtas tos pačios šalies atžvilgiu (LR CPK 289 str.).

[1] LAT CBS teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 26 d. nutartis civ. byloje UAB „Piniava“ ir kt. (bylos Nr. 3K-3-518/2005m., kategorija 116.5.1).[2] Valstybės žinios, 2006, Nr. 102-3957.[3] Mikelėnas V. Quo vadis ? arba eksperimentuojama toliau // Justitia. 1998, Nr. 6, P. 10.[4] Valstybės žinios, 2006, Nr. 102-3957.[5] Driukas A., Valančius V. Civilinis procesas: teorija ir praktika. III tomas. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2007. P. 718.[6] Pažymėtina, kadLietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu (Žin., 2006, Nr. 102-3957) pripažino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 288 straipsnio 4 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama už akių priimtus sprendimus peržiūrėti ir tokiais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, kad juo buvo akivaizdžiai pažeistos asmens teisės, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Taip pat Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimu (Žin., 2006, Nr. 102-3957) pripažinta, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 289 straipsnio 2 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340 ) ta apimtimi, kuria teismui neleidžiama priimti pareiškimo dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo tais atvejais, kai jam yra pateikiami įrodymai, kad priimant sprendimą už akių buvo padaryta akivaizdi teismo klaida, taip pat tais atvejais, kai jam yra pateikiami tokie įrodymai, kurie patvirtina, kad tas sprendimas buvo akivaizdžiai neteisingas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams.

19.6. Teismo sprendimo priėmimas

Teismo sprendimo priėmimas:

Teismo sprendimas priimamas sprendimų priėmimo kambaryje, siekiant užtikrinti teismo pasitarimo slaptumą (LR CPK 19 str.). Sprendimo priėmimo slaptumo principas bus tinkamai įgyvendintas, jeigu: pirma, sprendimų priėmimo kambaryjebus tik teisėjas (teisėjai), kuris (kurie) nagrinėjo konkrečią bylą, antra, sprendimą priimantis teisėjas (-ai) nesikonsultuos su kitais asmenimis apie bylos išsprendimo aplinkybes.

Sprendimo priėmimo sprendimų priėmimo kambaryje etapai:

Pirma, teismas pirmiausia įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, yra nustatytos ir kurios nenustatytos.

Antra, nustačius aplinkybes bei įvertinus įrodymus, kurie pagrindžia išdėstytas aplinkybes, teismas turėtų konstatuoti kokie tarp šalių yra susiklostę materialiniai teisniai santykiai ir kokios materialinės teisės normos ginčo atveju turėtų būti taikomos.

Trečia, atlikus pirmuosius du veiksmus, teismas turėtų nuspręsti, ar ieškinys tenkintinas, ar ne.

Ketvirta, priimti sprendimą, t. y., jį išdėstyti raštu, pasirašant visiems bylą nagrinėjusiems teisėjams. Pažymėtina tai, kad raštu išdėstytą sprendimą turi pasirašyti visi bylą nagrinėję teisėjai[1].

Sprendimo išdėstymas[2]. LR CPK 268 str. 3 d. nustatė, kad sprendimas priimamas surašant jo įžanginę bei rezoliucinę dalis ir paskelbiamas tuoj pat po bylos išnagrinėjimo, išskyrus LR CPK numatytus atvejus, trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus. Aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys surašomos ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo.

[1] Valstybės žinios, 2006, Nr. 102-3957.[2] Pastaba: Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006-09-21 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268 straipsnio 3 dalis (2002 m. vasario 28 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 36-1340) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti priimamas ir paskelbiamas surašius tik jo įžanginę bei rezoliucinę dalis, teismo posėdžių salėje trumpai žodžiu išdėstant sprendimo motyvus, o aprašomoji ir motyvuojamoji sprendimo dalys gali būti surašomos vėliau – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo sprendimo paskelbimo, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės ir teisingumo principams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, Nutarimas, 2006-09-21, Žin., 2006, Nr. 102-3957.

19.7. Teismo sprendimo įsiteisėjimas. Teismo sprendimo įsiteisėjimo teisiniai padariniai

Teismo sprendimo įsiteisėjimas:

Pirmosios instancijos teismų sprendimai įsiteisėja pasibaigus apskundimo apeliacine tvarka terminui, jeigu sprendimas nėra apskųstas (LR CPK 307 str.). Tuo atveju, kada paduotas apeliacinis skundas, sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą.

Apeliacinės instancijos teismonutartis arnaujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.

Jeigu LR CPK nustatytais atvejais byloje priimtas sprendimas negali būti skundžiami apeliacine tvarka, jis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai apeliacija negalima smulkiuose turtiniuose ginčuose (ginčijama suma yra mažesnė kaip 250 lt.), pirmos instancijos teismo sprendimas įsiteisėja nuo priėmimo momento.

Kasacinio teismo nutartis ar nutarimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.

Sprendimas už akių įsiteisėja po dvidešimties dienų nuo jo priėmimo dienos. Jeigu dėl sprendimo už akių paduodamas pareiškimas dėl šio sprendimo peržiūrėjimo, jis įsiteisėja užbaigus peržiūrėjimo procedūrą, jeigu pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo netenkinamas.

Preliminarus sprendimas (dokumentiniame procese) įsiteisėja per 20 dienų nuo preliminaraus sprendimo įteikimo dienos, jeigu atsakovas nepareiškia motyvuotų prieštaravimų (LR CPK 428 str. 8 d., 430 str. 1d.).

Teismo įsakymas įsiteisėja, jeigu per 20 d. nuo pareiškimo skolininkui įteikimo dienos, skolininkas nepareiškia prieštaravimų dėl kreditoriaus pareiškimo.

Teismo sprendimo įsiteisėjimo teisiniai padariniai.

Pirma, įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicatą galią[1], t.y. įsiteisėjęs teismo sprendimas gali sukelti tam tikrų procesinių ir materialinių teisinių padarinių.

Procesiniai padariniai:

negalima skųsti priimto sprendimo apeliacine tvarka; ginčyti teismo nustatytus faktus;

Materialiniai padariniai:

sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu. Suinteresuoti asmenys gali kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas;

ginčyti teismo nustatytus teisinius santykius.

Teismo sprendimo res judicata galios savybės:

teismo sprendimas tampa nenuginčijamas, tai reiškia, kad jis negali būti apeliacijos objektu;

įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa išimtiniu dokumentu. Išimtinumas reiškia, kad šalių ginčas išspręstas negrįžtamai ir jos arba jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu;

teismo sprendimas įgyja prejudicinę galią, t.y. šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius;

įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja vykdytinumo savybę. Jeigu skolininkas nevykdo įsiteisėjusio teismo sprendimo, pradedamas priverstinio sprendimo vykdymo procesas;

įsiteisėję teismo sprendimas yra privalomas valstybės ar savivaldybių institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (LR CPK 18 str.).

19.8. Teismo sprendimo išaiškinimas (LR CPK 278 str.)

Ypatumai:

sprendimas gali būti išaiškintas tiek dalyvaujančių asmenų prašymu, tiek teismo iniciatyva;

sprendimas gali būti išaiškinamas esant dviem sąlygoms: pirma, sprendimas dar neįvykdytas, antra, nepasibaigė terminas, per kurį sprendimas gali būti priverstinai įvykdytas, arba šis terminas pasibaigė, bet yra atnaujintas;

sprendimo išaiškinimo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka;

teismas išaiškindamas sprendimą neturi teisės keisti jo turinio, o tik išaiškinti jį tiksliau ir aiškiau.

19.9. Papildomas teismo sprendimas (LR CPK 277 str.)

Papildomo sprendimo priėmimo pagrindai:

Pirma, papildomas sprendimas gali būti priimtas, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas;

Antra, papildomas sprendimas gali būti priimtas, jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti;

Trečia, papildomas sprendimas gali būti priimtas, jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimo[1].

Papildomo sprendimo priėmimo ypatumai:

papildomas sprendimas gali būti priimtas tiek teismo iniciatyva, tiek ir dalyvavusio byloje asmens prašymu;

papildomą sprendimą gali priimti tik pats teismas, priėmęs sprendimą byloje.

papildomą sprendimą teismas priima išnagrinėjęs klausimą teismo posėdyje, žodinio proceso tvarka;

priimant papildomą sprendimą, netaikomos LR CPK 269 str. nuostatos, reglamentuojančios, sprendimo priėmimo ir paskelbimo atidėjimą;

papildomas sprendimas gali būti apskųstas apeliacine tvarka per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos.

19.10. Teismo nutartys ir jų rūšys

Samprata. Pagal LR CPK 116 str. 1 d. teismo nutartis priskiriama prie teismo procesinių dokumentų. LR CPK 290 str. 1 d. numato, kad teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis. Taigi, teismo nutartį galima būti apibrėžti, kaip teismo procesinį dokumentą, kuriuo nėra išsprendžiamas klausimas iš esmės, išskyrus įstatymo numatytas išimtis.

Rūšys:[1]

Pagal sprendžiamų klausimų pobūdį:

a) nutartys, užtikrinanti tinkamą bylos nagrinėjimą ir sprendimo vykdymą (nutartis rinkti įrodymus, taikyti procesines sankcijas, užtikrinti ieškinį ir kt.);b) nutartis, kuriomis ginčas baigiamas spręsti (taikos sutarties tvirtinimas ir kt.);c) nutartis užkertanti kelią tolesnei bylos eigai (nutraukti bylą, atsisakyti priimti pareiškimą);d) nutartis baigianti procesą, tačiau netrukdanti pradėti ateityje ( palikti pareiškimą nenagrinėtą).

Pagal keliamus tikslus:

a) parengiamosios, skirtos užtikrinti tinkamą pasirengimą teisminiam nagrinėjimui, tiek ir patį teisminį nagrinėjimą (pavyzdžiui, nutartis dėl ieškinio trūkumų šalinimo, nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nutartis dėl įrodymų išreikalavimo, nutartis dėl įtraukimo į bylą trečiuoju asmeniu ir pan.).b) užkertančios kelią atlikti tam tikrus procesinius veiksmus (pavyzdžiui, atsisakymas tenkinti ieškovo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo ir pan.);c) baigiamosios, kurios užbaigia procesą byloje (pavyzdžiui nutartis nutraukti bylą arba pareiškimą palikti nenagrinėtu).

Pagal formą nutartys skirstomos:

a) žodinė (įrašoma į teismo posėdžio protokolą);b) rašytinė (rašytinė nutartis priimama sprendimų priėmimo kambaryje ir surašoma kaip atskiras procesinis dokumentas. Teismo nutartis turi būti rašytinė, jeigu pagal LR CPK gali būti skundžiama atskiruoju skundu).

Pagal priėmimo tvarką skirstomos:

a) nutartis priimamas sprendimų priėmimo kambaryje;b)nutartis priimamos neišeinant į pasitarimų kambarį.

Pagal atliekamą funkciją:

a) atskirosios nutartys, atliekančios informacinę ir prevencinę funkciją (LR CPK 299 str.).

Nutarties turinys.

Rašytinę nutartį sudaro keturios dalys: įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė. Įžanginėje dalyje nurodoma: nutarties priėmimo laikas ir vieta, teismo pavadinimas, teismo sudėtis ir teismo posėdžio sekretorius, dalyvaujantys byloje asmenys ir ginčo dalykas. Aprašomojoje dalyje nurodoma: klausimas, kuriuo priimama nutartis. Motyvuojamoje dalyje nurodoma: motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi. Rezoliucinėje dalyje nurodoma: teismo priimtas nutarimas, nutarties apskundimo tvarka ir terminas (LR CPK 291 str. 1 d.).

Žodinėje nutartyje turi būti duomenys, nurodyta: klausimas, kuriuo priimama nutartis; motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas padarė išvadas, ir įstatymai bei kiti teisės aktai, kuriais teismas rėmėsi; teismo priimtas nutarimas (LR CPK 291 str. 1 d.).

Teismo nutarties įsiteisėjimas. Teismo nutartis įsiteisėja, jeigu ji per 7 dienas nuo jos priėmimo dienos nebuvo apskųsta, o tais atvejais, kai skundžiama teismo nutartis priimta rašytinio proceso tvarka, per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos.

19.11. Teismo rezoliucija

Pagal LR CPK 116 str. 1 d. teismo rezoliucijos priskiriama prie teismo procesinių dokumentų. LR CPK 290 str. 5 d. numato, kad LR CPK numatytais atvejais procesinius klausimus teisėjas gali išspręsti rezoliucija. Išspręsdamas klausimą rezoliucija, teisėjas ant sprendžiamo dokumento užrašo, kaip jis išsprendžia nagrinėjamą klausimą. Taigi, rezoliucija yra teismo procesinis dokumentas, skirtas tam tikriems procesiniams klausimams spręsti, padarant įrašą ant sprendžiamo dokumento. Pavyzdžiui, Teismo rezoliucija gali būti išspręstas antstoliui pareikšto

nušalinimo klausimas (LR CPK 637 str. 3 d.), procesinio dokumento priėmimo klausimas (LR CPK 115 str. 1 d.).

Rezoliucijos turinys: Rezoliucijoje turi būti nurodyta: teisėjo, priėmusio rezoliuciją, vardas ir pavardė, rezoliucijos priėmimo data ir parašas, patvirtinantis rezoliucijos tikrumą.

Teisėjo rezoliucija neskundžiama, todėl ji įsiteisėja ir privalo būti vykdoma nuo priėmimo momento.

20. NEĮSITEISĖJUSIŲ TEISMO SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ APSKUNDIMAS (APELIACINIS PROCESAS)

20.1. Teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės reikšmė ir formos

Civilinio proceso teisės doktrinoje skiriami įprasti (ordinariniai) ir išimtiniai (ekstraordinariniai) teismų sprendimų kontrolės būdai arba formos. Civiliniame procese priimtas teismo sprendimas dar nereiškia, jog procese dalyvavusios šalys liks patenkintos priimtu sprendimu ir bylinėjimasis bus baigtas. Procese dalyvavusioms šalims yra sudaryta galimybė apskųsti priimtą teismo sprendimą. Tokia galimybė šalims suteikta ne tik dėl, to, kad jos turėtų teisę ginčyti galimai jų interesų neatitinkantį ar nepagrįstą teismo sprendimą, bet ir dėl to, jog teismo, nagrinėjusio bylą veikloje, taip pat gali pasitaikyti klaidų, nulemtų tiek teisėjo kvalifikacijos stokos, tiek pačių šalių ir kitų byloje dalyvaujančių asmenų veiksmų (melagingų liudijimų, eksperto išvadų, neteisingai nurodytų faktų ir pan.). Todėl galimybė išanalizuoti faktinę bylos pusę ir iš naujo juos įvertinti sumažina teismo klaidų tikimybę, taikant tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas.

Įprastine teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma yra pripažįstama apeliacija, o išimtine – kasacija arba revizija. Apeliacijoje byla tikrinama ir teisiniu, ir faktiniu aspektais. Apeliacija – tai civilinio proceso stadija, skirta patikrinti neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo sprendimą. Išimtinėje kontrolės formoje (kasacijoje) byla tikrinama tik teisiniu aspektu. Kasacijoje yra peržiūrimi įsiteisėję teismo sprendimai ir nutartys.

Tradiciškai teismo sprendimų kontrolės formų reikšmė suvokiama kaip:

žemesnės instancijos teismų klaidų ištaisymas, taip apginant privatų interesą; egzistuoja ir viešasis interesas, kad visi teismo sprendimai būtų teisėti, o neteisėti –

panaikinti;

kontrolės formos daro neabejotiną įtaką vienodam teisės aiškinimui ir taikymui[1];

aukštesnės instancijos teisme bylos nagrinėjamos kolegialiai ir geriau kokybiniu atžvilgiu[2], be to galimybė skųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą skatina pirmosios instancijos teismą nagrinėti bylas atidžiau.

Apeliacijoje derinamas tiek privataus (teisingumo konkrečioje byloje įgyvendinimas), tiek viešojo intereso (darnios teisės sistemos raidos užtikrinimas) gynimas.

20.2. Apeliacijos samprata, reikšmė ir rūšys

Apeliacija – suinteresuoto asmens kreipimasis į apeliacinės instancijos teismą su prašymu peržiūrėti neperžengiant apeliacinio skundo ribų neįsiteisėjusį pirmosios instancijos teismo

sprendimą ir jį panaikinti ar pakeisti dėl padarytų pirmosios instancijos teismo teisės ar fakto klaidų. Iš šio apeliacijos apibrėžimo galima išskirti tokius apeliacijos požymius:

apeliacija yra įprastinė teismų sprendimų kontrolės forma; apeliacine tvarka skundžiami neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai;

apeliacinis skundas paduodamas antrosios (apeliacinės) instancijos teismui[1];

apeliacinio skundo padavimas paprastai sustabdo apskųsto sprendimo įsiteisėjimą ir vykdymą,

apeliacine tvarka tikrinamas tiek teisinis, tiek faktinis apeliacinio skundo pagrindas bei patikrinamas absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų buvimas. Apeliaciniame skunde draudžiama kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme.

Egzistuoja dvi apeliacinio proceso teorijos: vieningo apeliacinio proceso (apeliacija suprantama kaip proceso pirmosios instancijos teisme pratęsimas) ir atskirojo apeliacinio proceso (apeliacija suprantama tik kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės galimybė)[2]. Remiantis šiomis koncepcijomis skiriami ir du apeliacijos modeliai:

Neribota arba visiška apeliacija (remiasi vieningo apeliacinio proceso koncepcija); Ribota arba dalinė apeliacija (remiasi atskirojo apeliacinio proceso koncepcija).

Neribota (visiška) apeliacija dažniausiai aiškinama kaip antroji pirma instancija, kurioje pakartojamas bylos nagrinėjimas (de novo) tik jau aukštesnės instancijos teisme. Neribotai apeliacijai būdingi šie požymiai[3]:

1) apeliacinio nagrinėjimo objektu pripažįstamas ne pirmosios instancijos teismo sprendimas, o apeliacinės instancijos teismui perduotas šalių ginčas, kurį apeliacinės instancijos teismas nagrinėja pakartotinai;2) negalimas bylos gražinimas iš naujo nagrinėti pirmai instancijai;3) bylos nagrinėjimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme iš esmės nesiskiria (paprastai, išskyrus tam tikras išimtis siekiant išvengti piktnaudžiavimo procesu, neribojamas naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teismui; tačiau draudžiama reikšti naujus materialinius teisinius reikalavimus).

Neribota (visiška) apeliacija - pakartotinis ginčo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme, kurio metu apeliacinio skundo ribose patikrinama ar byla pirmosios instancijos teisme buvo išspręsta teisingai tiek faktiniu, tiek teisiniu aspektu.

Ribota arba dalinė apeliacija reiškia ne pakartotinį bylos nagrinėjimą, o pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimą. Apeliacinis procesas skirtas pirmosios instancijos teismo padarytoms fakto ir teisės taikymo klaidoms pašalinti. Pagrindiniai ribotos (dalinės) apeliacijos požymiai:

Apeliacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas yra ne ginčas dėl teisės, o pirmosios instancijos teismo sprendimas, jo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas;

Naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme negalimas arba galimas tik išimtiniais atvejais (naujų įrodymų pateikimo galimybė siejama su pirmosios instancijos teismo padaryta klaida (nepagrįstu atsisakymu juos priimti) arba, jei tokia naujų įrodymų pateikimo būtinybė kilo vėliau);

Apeliacinis procesas vyksta pagal specialias taisykles nei pirmosios instancijos teismo procesas;

galima grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Ribota (dalinė) apeliacija - teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios metu patikrinamas neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų.

Aiškinant apeliacijos, kaip vienos iš teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formų, esmę, nurodomos jos sukeliamos teisinės pasekmės arba poveikis: suspensyvinis ir devoliucinis efektai[4]. Suspensyvinis apeliacijos efektas pasireiškia tuo, kad apeliacinio skundo padavimas automatiškai sustabdo priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo įsiteisėjimą ir vykdymą (išskyrus teismo sprendimus ir nutartis, kurie nukreipiami vykdyti skubiai). Devoliucinis apeliacijos efektas aiškinamas įvairiai ir dažniausiai priklausomai nuo to, koks apeliacijos modelis (ribota ar neribota apeliacija yra taikomas). Valstybėse, pasirinkusiose neribotos apeliacijos modelį, devoliucinis apeliacijos efektas reiškia tai, kad padavus apeliacinį skundą ginčo nagrinėjimas perkeliamas į apeliacinės instancijos teismą, kur vyks pakartotinis bylos nagrinėjimas (apeliacinio skundo ribose), tačiau tai nereiškia, kad apeliantas turi teisę peržengti ieškinio reikalavimų ribas ir kelti naujus reikalavimus. Yra taikomas draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus. Tose valstybėse, kuriose pasirinktas ribotos apeliacijos modelis, devoliucinis apeliacijos efektas pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teisme vyksta ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, bet yra tikrinamas tik pirmosios instancijos priimto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

20.3. Teisė apskųsti teismo sprendimą (nutartį) apeliacine tvarka, apeliacijos objektas, apeliacijos ribojimai, apeliacijos subjektai

Apeliantu gali būti, t. y. teisę apskųsti teismo sprendimą (nutartį) apeliacine tvarka turi, tik byloje dalyvaujantys asmenys: ieškovas, atsakovas ir tretieji asmenys ar kiti byloje dalyvaujantys asmenys, turintys teisinį suinteresuotumą, kad būtų pakeistas ar panaikintas skundžiamas teismo sprendimas. Jeigu asmuo nebuvo patrauktas byloje dalyvaujančiu asmeniu, jis neturi teisės skųsti teismo sprendimo, nors toks teismo sprendimas ir paveiktų jo teises ar pareigas. Savo teises toks asmuo gali apginti kreipdamasis į teismą su prašymu dėl proceso atnaujinimo (LR CPK 366 str. 1 d. 7 p. pagrindu – jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų). Apeliacinį skundą turi teisę paduoti ir šalies ar kito byloje dalyvaujančio asmens atstovas. Tam nebūtinas specialus pavedimas, t.y. apeliacinio skundo padavimo teisė neturi būti specialiai aptarta įgaliojime. Privalomojo bendrininkavimo atveju (nedaloma arba bendra prievolė) apeliacinį skundą padavus vienam iš bendrininkų, pripažįstama, kad apeliacinį skundą padavė visi bendrininkai.

Apeliacinio apskundimo objektas – neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimas ar nutartis (visas ar jo dalis, susijusi su apelianto teisėmis ir pareigomis). Negalima skųsti apeliantui palankaus teismo sprendimo, nes nebus teisinio suinteresuotumo (apelianto teisės ir pareigos nėra paveikiamos). Skiriamas apeliacijos ir apeliacinio apskundimo objektas. Apeliacijos objektas yra tai, ką nagrinėja apeliacinės instancijos teismas (neribotos apeliacijos atveju – šalių ginčas, pakartotinai nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme; ribotos apeliacijos atveju – pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas). Apeliacinio apskundimo (apeliacinio skundo) objektas, nepriklausomai nuo apeliacijos modelio, yra neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas.

Apeliacijos objektu gali būti ne visi pirmosios instancijos teismo sprendimai (nutartys), kai kuriuos iš jų įstatymas draudžia skųsti apeliacine tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacija dažniausiai nėra pripažįstama teisės į teisminę gynybą sudėtine dalimi[1], nuo pačios valstybės valios priklauso galimybių skųsti apeliacine tvarka pirmosios instancijos teismo sprendimus apimtis. Apeliacijos apribojimai suprantami kaip negalimumas pateikti apeliacinį skundą dėl kai kurių pirmosios instancijos teismo sprendimų (nutarčių). Apeliacijos ribojimai grindžiami įvairiais kriterijais:

Ribojimai dėl bylos nagrinėjimo procesinių ypatumų: apeliacinio apskundimo objektu negali būti sprendimas už akių[2], jeigu skundą paduoda asmuo, dėl kurio toks sprendimas yra priimtas, preliminarus teismo sprendimas, teismo įsakymas taip pat negali būti apeliacijos objektu.

Ribojimai dėl mažareikšmiškumo turtinio pobūdžio bylose : apeliacija negalima esant smulkiems turtiniams ginčams, jeigu ginčijama suma mažesnė kaip 250 Lt. Šis apeliacijos ribojimas netaikomas bylose dėl darbo užmokesčio ar kitų išmokų, susijusių su darbo santykiais, priteisimo, dėl išlaikymo priteisimo ir bylose dėl žalos, padarytos sveikatos sužalojimu, susirgimu profesine liga ar gyvybės atėmimu, atlyginimo. Apeliacijos ribojimai ginčo suma žinomi ir kitų valstybių civilinio proceso teisėje, pavyzdžiui, pagal Vokietijos ZPO 511 straipsnį apeliacija galima, jei ginčo suma viršija 600 eurų.

20.4. Apeliacinio skundo turinys, apeliacinio skundo padavimo terminas ir tvarka

Apeliacinis skundas turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turiniui ir formai nustatytus reikalavimus (LR CPK 111 str.). Be bendrųjų reikalavimų, apeliaciniam skundui taikomi specialieji reikalavimai (CPK 306 str. 1 d.), pagal kuriuos apeliaciniame skunde taip pat turi būti nurodyta:

1) skundžiamas sprendimas ir teismas, priėmęs tą sprendimą;2) ginčijama suma, kai ginčas yra turtinis;3) bylos aplinkybės, įrodymai ir teisiniai argumentai, kuriais pagrindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas (apeliacinio skundo pagrindas), ir naujų įrodymų pateikimo motyvai, jeigu mano, kad jie gali būti pateikti (CPK 314 str.);4) apelianto prašymas (apeliacinio skundo dalykas);5) apelianto prašymas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, jeigu jis to pageidauja;6) pridedamos prie skundo rašytinės medžiagos sąrašas.

Prie apeliacinio skundo taip pat turi būti pridėtas žyminio mokesčio kvitas, duomenys, kad apeliantas nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleistas ar žyminio mokesčio mokėjimas atidėtas.

Visi minėti apeliacinio skundo turinio ir formos reikalavimai taikomi ir atskiriesiems skundams.

Apeliacinį skundą galima pateikti per 30 dienų nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo dienos, o jeigu apelianto gyvenamoji ar buveinės vieta yra užsienio valstybė – 40 dienų. Šis apeliacinio skundo padavimo terminas nėra naikinamasis ir gali būti atnaujintas, jeigu jis buvo praleistas dėl svarbių priežasčių. Svarbios priežastys, dėl kurių gali būti atnaujinamas praleistas apeliacinio apskundimo terminas, yra vertinamojo pobūdžio. Paprastai teismų praktikoje, tokiomis priežastimis pripažįstama staigi liga, dėl kurios gydomasi stacionarioje gydymo įstaigoje, teismo pareigos išsiųsti teismo sprendimo (nutarties) nuorašą teismo posėdyje nedalyvavusiems šalims ir tretiesiems asmenims neįvykdymas ir pan. Praleistas apeliacinio apskundimo terminas atnaujinamas pirmosios instancijos teismo nutartimi. Kartu su prašymu dėl praleisto apeliacinio apskundimo termino turi būti pateikiamas ir apeliacinis skundas. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atsisakyta tenkinti prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo, gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Jeigu apeliacinės instancijos teismas tokį atskirąjį

skundą patenkina ir praleistą terminą atnaujina, apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas apeliacinį skundą su byla perduoda šio teismo teisėjų kolegija arba grąžina pirmosios instancijos teismui spręsti apeliacinio skundo priėmimo klausimą (LR CPK 307 str. 2 d. ). Jeigu byla buvo perduota apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai, apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus dalyvaujantiems apeliaciniame procese asmenims išsiunčia apeliacinės instancijos teismas. Teisė prašyti atnaujinti praleistą terminą galioja 6 mėnesius nuo skundžiamo sprendimo priėmimo dienos. Pasibaigus šiam terminui, praleistas apeliacinio apskundimo terminas nebegali būti atnaujintas. Šis 6 mėnesių terminas yra naikinamasis. Prašymas gautas praleidus 6 mėnesių terminą nesvarstomas ir nebegali būti tenkinamas, nepriklausomai nuo termino praleidimo priežasčių

Apeliacinis skundas paduodamas per tą teismą, kurio sprendimas yra skundžiamas – apylinkės ar apygardos.

20.5. Apeliacinio skundo priėmimo tvarka, teismo veiksmai, gavus apeliacinį skundą, apeliacinio skundo trūkumų šalinimas

Apeliacinio skundo priėmimo klausimą per 3 dienas nuo skundo pateikimo išsprendžia pirmosios instancijos teismas.

Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas apeliacinio skundo priėmimo klausimą turi teisę:

1) atsisakyti priimti apeliacinį skundą, kai jame yra tokių trūkumų, kurių negalima pašalinti (skundas paduotas praleidus terminą ir neprašoma jo atnaujinti arba toks prašymas netenkinamas; skundžiamas sprendimas, kuris negali būti apeliacijos objektas) arba jų šalinimas gali užtrukti (skundas paduotas neveiksnaus arba neturinčio teisės jį paduoti asmens);2) nustato terminą apeliacinio skundo trūkumams pašalinti;3) priima apeliacinį skundą.

Apeliacinio skundo trūkumų šalinimo instituto esmė – nustačius terminą trūkumams (neatitikimas CPK 306, 311 str. reikalavimų) pašalinti apeliacinis skundas nenagrinėjamas, tačiau ir neatsisakoma jį priimti. Terminas, per kurį turi būti pašalinti apeliacinio skundo trūkumai, nustatomas motyvuota pirmosios instancijos teismo nutartimi. Terminas trūkumams pašalinti negali būti trumpesnis kaip 7 d. Jeigu apeliacinio skundo trūkumai nustatomi apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas pats nustato terminą trūkumams pašalinti. Apeliantui per nustatytą terminą įvykdžius nutartyje nurodytus reikalavimus (pašalinus trūkumus), skundas laikomas paduotu pradinio jo padavimo dieną. Trūkumų neištaisius – apeliacinis skundas grąžinamas jį padavusiam asmeniui ir laikomas nepaduotu.

20.6. Apeliacinio skundo atsisakymas, prisidėjimas prie apeliacinio skundo

Atsisakyti apeliacinio skundo ar jo dalies apeliantas gali iki baigiamųjų kalbų pradžios, o rašytiniame procese – iki jo nagrinėjimo iš esmės pradžios. Apeliacinės instancijos teismui priėmus atsisakymą, nutartimi apeliacinis procesas nutraukiamas, jeigu skundo nėra padavę kiti asmenys. Apeliacinės instancijos teismas gali nepriimti atsisakymo, jei toks atsisakymas prieštarauja imperatyvioms normoms ar pažeidžia viešąjį interesą. Apeliantui atsisakius apeliacinio skundo, jį paduoti pakartotinai neturi teisės.

Asmenys, kurie turi teisę paduoti apeliacinį skundą, gali prisidėti prie jau paduoto apeliacinio skundo, t. y. sutikti su pateikto apeliacinio skundo dalyku ir pagrindu. Prisidėjimu prie apeliacinio skundo negali būti reiškiami savarankiški reikalavimai ir nurodomi savarankiški skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindai. Prisidedama rašytiniu pareiškimu apeliacinės instancijos teismui. Prisidėjimas prie apeliacinio skundo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Prisidėjimo pareiškimą galima paduoti iki bylos nagrinėjimo iš esmės apeliacinės instancijos teisme pradžios. Prisidėjimą prie apeliacinio skundo būtina skirti nuo priešinio apeliacinio skundo[1]. Prisidėjimą prie apeliacinio skundo paduoda toks byloje dalyvaujantis asmuo, kurio interesai sutampa su apelianto interesais. Priešinis apeliacinis skundas yra pateikiamas siekiant paneigti apeliacinį skundą ir apginti tą ginčijamo sprendimo dalį, kuria skundžia apeliantas.

20.7. Atsiliepimas į apeliacinį skundą

Priėmus apeliacinį skundą pirmosios instancijos teismas per septynias dienas nuo apeliacinio apskundimo termino pabaigos apeliaciniame procese dalyvaujantiems asmenims išsiunčia apeliacinio skundo ir jo priedų nuorašus. Tuo pačiu metu išsiunčiama ir byla apeliacinės instancijos teismui. Jeigu skundžiamas dalinis sprendimas, apeliacinės instancijos teismui gali būti persiunčiami tik tinkamai patvirtinti tos bylos dalies, kuri susijusi su sprendimo priėmimu, nuorašai (LR CPK 317 str. 2 d.). Jeigu pirmosios instancijos teisme yra iškeltas klausimas dėl papildomo sprendimo priėmimo, byla su apeliaciniu skundu dėl byloje priimto teismo sprendimo apeliacinės instancijos teismui išsiunčiam tik po to, kai išnagrinėjamas klausimas dėl papildomo sprendimo byloje priėmimo (LR CPK 317 str. 3 d.). Atsiliepimams į apeliacinį skundą pateikti yra nustatomas dvidešimties dienų terminas nuo išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo. Šalys turi pareigą, o tretieji asmenys teisę pateikti atsiliepimą į apeliacinį skundą. Atsiliepimas – tai šalies ar kito byloje dalyvaujančio asmens procesinis dokumentas, kuriame išdėstoma jį pateikiančio asmens nuomonė dėl apeliacinio skundo. Atsiliepimas į apeliacinį skundą turi atitikti bendruosius procesinių dokumentų turinio ir formos reikalavimus. Atsiliepimas yra siunčiamas tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui. Atsiliepimo priėmimo klausimą išsprendžia apeliacinės instancijos teismas. Priimtas atsiliepimas išsiunčiamas tik apeliantui ir prisidėjusiam prie apeliacinio skundo asmeniui. Atsiliepimai, gauti praleidus dvidešimties dienų pateikimo terminą, grąžinami jį padavusiam asmeniui.

20.8. Draudimas apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimas

Apeliacinėje instancijoje tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas, todėl negali būti nagrinėjama tai, kas nebuvo nagrinėta pirmosios instancijos teisme. Šalies procese reiškiami reikalavimai paprastai klasifikuojami į materialinius teisinius (nukreiptus į kitą šalį) ir procesinius teisinius (skirtus teismui). Apeliacinės instancijos teisme draudžiama kelti naujus materialinius teisinius reikalavimus kitai šaliai. Naujais reikalavimais nelaikomi šalutiniai reikalavimai – priteisti delspinigius, palūkanas, vaisius. Nauju reikalavimu nelaikomas apelianto apeliaciniame skunde suformuluotas apeliacinio skundo dalykas (prašymas panaikinti priimtą teismo sprendimą visiškai ar iš dalies ir priimti naują sprendimą ir kt.). Nauju reikalavimu nelaikytinas ir apelianto prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones (pagal LR CPK 144 str. 3 d. laikinosios apsaugos priemonės gali būti pritaikytos bet kurioje proceso stadijoje).

Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme vienas iš skiriamųjų ribotos apeliacijos modelio bruožų. Toks draudimas yra nulemtas pačios ribotos apeliacijos modelio esmės, kadangi apeliacinės instancijos teisme vyksta ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas. Spręsti apie tokio sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą galima tik tada, kai yra remiamasi tais pačiais duomenimis, kuriuos nagrinėjo ir pirmosios instancijos teismas. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme vertinamas kaip proceso koncentruotumo principo sudėtinė dalis[1], apribojanti šalių galimybes piktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir vilkinti procesą, taip pat leidžia ištirti visas bylos aplinkybes jau pirmosios instancijos teisme. Tačiau šis darudimas nėra absoliutus. LR CPK 314 str. numatytos dvi šio draudimo išimtys:

jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pateiktus įrodymus; jeigu būtinybė pateikti įrodymus atsirado vėliau.

Minėtos draudimo pateikti naujus įrodymus išimtys yra vertinamojo pobūdžio. Pirmuoju atveju yra vertinama ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pateiktus įrodymus, t.y. ar teismas nepadarė klaidos, antruoju atveju yra vertinama ar tikrai atsirado būtinybė vėliau pateikti įrodymus.

20.9. Apeliacinio skundo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme: pasirengimas bylos nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo formos ir tvarka; žodiškumo principo ribojimas apeliacinės instancijos teisme

Apeliacinis procesas vyksta pagal bendrąsias LR CPK nuostatas, taip pat pirmosios instancijos teismo procesą reglamentuojančias nuostatas, neprieštaraujančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme reglamentuojančioms taisyklėms (LR CPK XVI skyrius). Priėmus apeliacinį skundą, byla kartu su apeliaciniu skundu persiunčiama apeliacinės instancijos teismui. Gavęs iš pirmosios instancijos teismo civilinę bylą su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas nustatyta tvarka nutartimi sudaro trijų teisėjų kolegiją, paskiria kolegijos pirmininką ir pranešėją, paskiria bylos nagrinėjimo datą. Už pasirengimą apeliacinės bylos nagrinėjimui yra atsakingas pranešėjas. Būtent pranešėjas atlieka veiksmus, reikalingus pasirengti nagrinėjimui: susipažinti su bylos medžiaga, priimtu teismo sprendimu ir apeliaciniu skundu. Apeliaciniame procese galimo dvi bylos nagrinėjimo formos: rašytinė ir žodinė. Paprastai byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėjam žodinio proceso tvarka, kviečiant į teismo posėdį byloje dalyvaujančius asmenis. Tačiau tam tikrais atvejais žodiškumo principas yra ribojamas ir byla gali būti išnagrinėta rašytinio proceso tvarka:

1) pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, pranešėjui susipažįstant su byla yra patikrinama ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nustačius vieną iš tokių pagrindų (LR CPK 329 str. 2 d.), byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka (LR CPK 321 str. 1 d. 2 p.);2) rašytiniame procese byla nagrinėjama ir tais atvejais, kai nustatoma, jog pirmosios instancijos teismas, priėmęs apeliacinį skundą, privalėjo atsisakyti jį priimti (LR CPK 321 str. 1 d. 1 p.). Tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas apeliacinį procesą nutraukia ir priima nutartį grąžinti sumokėtą žyminį mokestį.3) rašytinio proceso tvarka byla apeliacinėje instancijoje gali būti nagrinėjam ir apelianto prašymu, jeigu tam atsiliepimuose į apeliacinį skundą neprieštarauja kiti byloje dalyvaujantys asmenys.

Teismo posėdis, nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka, susideda iš pranešimo apie bylą, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, teisėjų nuomonių išreiškimo, balsavimo ir nutarties priėmimo.

Teismo posėdis bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka susideda iš keturių dalių:

1) parengiamosios – kolegijos pirmininkas paskelbia kokia byla, pagal kieno apeliacinį skundą ar skundus bus nagrinėjam, paskelbia teisėjų kolegijos sudėtį, patikrina kas atvyko į teismo posėdį, atvykusių asmenų tapatybę, atstovų įgaliojimus, klausia ar dalyvaujantys teismo posėdyje asmenys turi prašymų, išsprendžia tokios prašymus;2) bylos nagrinėjimas iš esmės – prasideda pranešėjo parnešimu apie bylos esmę, apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą, atsiliepimų argumentus ir motyvus. Po tokio pranešimo išklausomi byloje dalyvaujančių asmenų paaiškinimai, susiję su apeliaciniu skundu. Išsprendžiamas klausimas dėl įrodymų tyrimo pakartotinai ar papildomai būtinumo, taip pat ar priimti naujus įrodymus.3) Baigiamosios kalbos. Dalyvaujantys teismo posėdyje asmenys išdėsto savo nuomonę dėl to, kokį teismo sprendimą turėtų priimti teismas, pvz., apeliacinį skundą atmesti arba apeliacinį skundą patenkinti ir priimti

naują sprendimą ir pan.4) Apeliacinės instancijos teismo sprendimo ar nutarties priėmimo. Teismas išeina į sprendimų priėmimo kambarį priimti sprendimo ar nutarties. Grįžęs į teismo posėdžių salę, kolegijos primininkas arba teisėjas paskelbia sprendimą (nutartį)[1]. Išimtiniais atvejais, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir mastą, teismas, nagrinėjantis bylą apeliacine tvarka, nutartimi ne ilgesniam kaip keturiolikos dienų terminui gali atidėti sprendimo ar nutarties priėmimą (LR CPK 325 str. 5 d.). Apeliacinės instancijos teismo sprendimą (nutartį) sudaro įžanginė, aprašomoji, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys (LR CPK 331 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.

20.10. Apeliacinio skundo nagrinėjimo ribos, draudimas priimti blogesnį apeliantui sprendimą

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas, kitaip tariant apeliacijos ribas su tam tikromis išimtimis apibrėžia apeliacinis skundas. Tai vienas iš apeliacijos principų - draudimas išeiti už apeliacinio skundo ribų (tantum devolutum quantum appellatum)[1]. Toks draudimas kildinamas iš dispozityvumo ir rungimosi principų, leidžiančio ginčo šalims laisvai nustatyti teismui perduodamo ginčo apimtį (apibrėžiant ją apeliaciniame skunde) ir laisvai disponuoti materialinėmis ir procesinėmis teisėmis. Apeliacinį procesą pradeda apeliantas, todėl būtent jis gali nustatyti ir to proceso ribas. Apeliacinės instancijos teismas negali tikrinti tos sprendimo dalies, kurios apeliantas neskundžia, o skundžiamo teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas turi būti tikrinamas pagal apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį nurodytus argumentus. Teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas kitų byloje dalyvavusių asmenų atžvilgiu, kurie neskundė tokio teismo sprendimo, nėra tikrinamas. Tačiau šis principas turi dvi išimtis, kada apeliacinės instancijos teismas nėra saistomas apeliacinio skundo ribomis:

1) kai nustatomi absoliutūs teismo sprendimo negaliojimo pagrindai. Tokių pagrindų buvimą (nebuvimą), nors apeliantas jų ir nenurodė privalo patikrinti apeliacinės instancijos teismas.2) kai to reikalauja viešasis interesas. Tai taikytina nedispozityvioms (šeimos, darbo, ypatingosios teisenos ir kt. bylose), kada apeliacinės instancijos teismas dėl ypatingo tokių bylų pobūdžio nėra saistomas apeliacinio skundo ribų.

Apeliacijoje taip pat taikomas ir draudimas priimti blogesnį apeliantui sprendimą principas non reformato in pejus). Šis principas laikomas draudimo išeiti už apeliacinio skundo ribų tęsiniu [2].

Draudimas priimti blogesnį apeliantui sprendimą laikomas realios apeliacijos teisės įgyvendinimo sąlyga bei dispozityvumo ir rungimosi principo išraiška. Apeliantas skundžia jam nepalankų teismo sprendimą, tikėdamasis, jog padėtis, lyginant su buvusia po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, nepablogės. Todėl apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tikrinti tų sprendimo dalių, kurių neskundžia apeliantas. Šio principo taikymas taip pat turi išimčių, kada blogesniu sprendimu nelaikomi arba šis principas netaikomas. Blogesniu apeliantui sprendimu nelaikomas skundžiamo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, taip pat tie atvejai, kai sprendimas panaikinamas, apeliacinės instancijos teismui peržengus apeliacinio skundo ribas dėl viešojo intereso arba nustačius absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus.

20.11. Apeliacinės instancijos teismo teisės

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byla gali priimti sprendimą arba nutartį. Apeliacinės instancijos teismas sprendimą priimą tuo atveju, kai skundžiamas teismo sprendimas panaikinamas, o byla išsprendžiama kitaip priimant naują sprendimą. Kitais atvejais priimama apeliacinės instancijos teismo nutartis.

Pagal LR CPK 326 str. 1 d. apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, turiteisę:1) pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą;2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą;3) pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą;4) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą visą ar iš dalies ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;5) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą (visą ar iš dalies), o bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą, jeigu nustatomos LR CPK 293 ir 296 straipsniuose nurodytos aplinkybės, išskyrus LR CPK 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktuose nurodytus atvejus.

Teismo sprendimo panaikinimas ir bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu:1) nustatomi absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, numatyti LR CPK 329 str. 2 ir 3 d.;2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme.

Jeigu bylą pirmosios instancijos teismui reikia grąžinti dėl to, kad pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui, o kitoje dalyje spręsti bylą apeliacinėje instancijoje.

20.12. Pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ar pakeitimo pagrindai

Apeliacinės instancijos teismas panaikina arba pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą, jeigu nustato, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teismas padarė fakto ar teisės klaidų. Pažymėtina, jog draudžiama iš esmės teisėta ir pagrįstą teismo sprendimą ar nutartį naikinti vien formaliais pagrindais (LR CPK 328 str.). Skiriami materialinės ir proceso teisės pažeidimai, sudarantys pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Materialinės teisės normų pažeidimas yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ar pakeisti, jeigu pirmosios instancijos teismas netinkamai jas pritaikė arba išaiškino. Netinkamu materialinės teisės normos taikymu arba išaiškinimu laikytini tie atvejai, kai teismas taikė ne tą teisės normą, kurią turėjo taikyti ginčijamiems materialiniams teisiniams santykiams, materialinės teisės normų taikymas pagal analogiją tuo atveju, kai teisės spraga neegzistuoja[1] ir pan. procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Sprendimas naikinamas esant priežastiniam pažeidimo ir neteisingo bylos išnagrinėjimo ryšiui, kai akivaizdu, kad dėl pažeidimo teismas priėmęs neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą[2]. Byla tokiu atveju gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas.

20.13. Absoliutūs pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindai

LR CPK įtvirtina tokius procesinių normų pažeidimų atvejus, kuriuos nustačius pirmosios instancijos teismo sprendimas besąlygiškai naikinamas. Skiriami absoliutūs ir santykinai absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindai. Absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, kai:

1) byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo; Teismų praktikoje pripažįstama, jog, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, reiškiantis, kad pirmosios instancijos teisme iš viso nebuvo tinkamo teismo proceso. Tam, kad būtų pasiekti CPK 2 straipsnyje nustatyti civilinio proceso tikslai, konkrečioje byloje turi būti

įgyvendintas vienas svarbiausių civilinio proceso principų – teisės į tinkamą teismo procesą principas. Vienas iš šio principo turinio elementų yra tai, kad teismas turi būti sudarytas pagal įstatymą. Neteisėta teismo sudėtis yra absoliutus ir besąlygiškas pagrindas panaikinti teismo sprendimą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 353 straipsnio 2 dalis)[1].2) pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų. Jis taikomas tuo atveju, jeigu teismo sprendimu yra nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų. Nusprendimas suprantamas kaip teisių ar pareigų asmeniui nustatymas, pripažinimas, pakeitimas, panaikinimas ar kitoks nusprendimas, kuris turi įtakos neįtraukto dalyvauti byloje asmens teisinei padėčiai.3) pirmosios instancijos teismo sprendimą priėmė ne tas teisėjas, kuris nagrinėjo bylą;4) sprendimas, nutartis yra be motyvų (sutrumpintų motyvų);5) byloje nėra teismo posėdžio protokolo, kai ji išnagrinėta žodinio proceso tvarka[2];6) buvo pažeistos rūšinio ar išimtinio teismingumo taisyklės;7) pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus ir bylos negalima išskirti LR CPK 327 straipsnio 2 dalyje nustatyta tvarka.

Nustačius bent vieną iš absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

Santykinai absoliučiais sprendimo negaliojimo pagrindais yra pripažįstami tokie atvejai, jeigu:1) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš dalyvaujančių byloje asmenų, kuriam nebuvo pranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, jeigu toks asmuo remdamasis šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą. Teismas negali nagrinėti bylos, kai nedalyvauja kuris nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, jeigu jis nebuvo tinkamai informuotas apie teismo posėdžio vietą ir laiką, nes tokiu atveju būtų pažeidžiamas teisės būti išklausytam principas, paneigiama teisė į tinkamą procesą ir kitų civilinio proceso principų įgyvendinimą. 2) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo pažeistos proceso kalbos taisyklės ir asmuo, kurio teisės buvo pažeistos, šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą.

Apeliacinės instancijos teismas santykinai absoliučius sprendimo negaliojimo pagrindus tikrina ir juos taiko tik tais atvejais, kai tokiais pagrindais savo apeliaciniame skunde remiasi apeliantas.

20.14. Pirmosios instancijos teismo nutarčių apskundimas, atskirųjų skundų nagrinėjimo procesiniai ypatumai

Teismas atskirais klausimais, kuriais byla neišsprendžiama iš esmės, priima nutartis. LR CPK ir kitų įstatymų numatytais atvejais teismas nutartimi gali išspręsti ir kitus klausimais. (LR CPK 290 str. 1 d.). Atskirais procesiniais klausimais priimtos pirmosios instancijos teismo nutartys taip pat gali būti nepagrįstos ir neteisėtos, pažeidžiančios byloje dalyvaujančių asmenų teises. Todėl LR CPK numatyta galimybė tokiais nutartis apskųsti atskiraisiais skundais. Pagal LR CPK 290 str. 2 d. teismas turi teisę priimti rašytines arba žodines nutartis. Teismo nutartis turi būti rašytinė, jeigu ji gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Pagal LR CPK 334 straipsnio 1 dalį pirmosios instancijos teismo nutartis galima apskųsti atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui atskirai nuo teismo sprendimo:

1) LR CPK numatytais atvejais. Galimybė skųsti tokią nutartį tiesiogiai yra numatyta konkrečiame LR CPK straipsnyje, pvz., LR CPK 761 str. dėl teismo nutarties sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimu, LR CPK 725 str. dėl nutarties, kuria išspręstas turto pardavimo iš varžytynių tvirtinimo klausimas ir kt. atv. ;2) kai teismo nutartis užkerta galimybę tolesnei bylos eigai. Tokiomis nutartimis laikomos nutartys, kurios užkerta kelią tolesniam procesui arba neleidžia jam apskirtai prasidėti (Pvz., atsisakoma priimti ieškinį) arba atima iš asmens galimybę įstoti į procesą (pvz., teismas atsiako įtraukti į bylą trečiąjį asmenį, nepareiškiantį savarankiškų reikalavimų) ir pan.

Dėl kitų pirmosios instancijos teismo nutarčių, t.y. tokių, kurios neužkerta kelio tolesni bylos eigai arba tų, kurių apskundimas atskiruoju skundu LR CPK nenumatytas (pvz., dėl nutarties, kuria atnaujintas procesas), atskirieji skundai negali būti paduodami, bet motyvai dėl šių nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo gali būti įtraukiami į apeliacinį skundą.

Atskirojo skundo padavimo teisę turi visis dalyvaujantys byloje asmenys. Atskirieji skundai paduodami per tą teismą, kurio nutartis yra skundžiama, per septynias dienas nuo nutarties priėmimo dienos. Jeigu skundžiama teismo nutartis, priimta rašytinio proceso tvarka, atskirasis skundas gali būti paduodamas per septynias dienas nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos. Jeigu teismo nutartis priimta žodinio proceso tvarka, tai septynių dienų termino atskirajam skundui dėl tokios nutarties paduoti eiga prasideda nuo nutarties priėmimo dienos. Tokiu atveju teismo posėdyje nedalyvavusiems asmenims per tris dienas nuo tokios nutarties, kuri gali būti skundžiama atskiruoju skundu, priėmimo turi būti išsiųstas jos nuorašas (LR CPK 292 str. ). Septynių dienų terminas atskiriesiems skundams nėra naikinamasis. Šiam terminui pasibaigus savaime neišnyksta asmens procesinė teisė skųsti nepalankią teismo nutartį atskiruoju skundu. Pagal LR CPK 78 straipsnio 1 dalį, 307 straipsnio 2 dalį praleistas terminas gali būti atnaujinamas, jeigu teismas pripažįsta, kad terminas praleistas dėl svarbių priežasčių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad teismui įstatyme nustatyto termino išsiųsti dalyvaujančiam byloje asmeniui priimto procesinio sprendimo nuorašą pažeidimas, jeigu dėl tokio pažeidimo asmuo prarado galimybę tinkamai įgyvendinti jam suteiktą apeliacijos teisę, yra pripažintinas svarbia priežastimi praleistą terminą atnaujinti (pvz., Aukščiausiojo Teismo 1999 m. balandžio 7 d. nutartis, priimta UAB Klaipėdos autobusų parko darbuotojų profesinė sąjunga v. UAB Klaipėdos autobusų parkas civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-61/1999; 2000 m. rugpjūčio 21 d. nutartis, priimta A. Vorobjova v. A. J. Maikštėnas civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-727/2000; 2001 m. gegužės 23 d. nutartis, priimta A. Perkauskas v. likviduojama IAB „Erla investicija“ civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-589/2001; 2003 m. gegužės 21 d. nutartis, priimta Ugdymo ir globos centras „Goda“ v. J. Kungio įmonė „Butrema“ civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-626/2003; 2003 m. gruodžio 10 d. nutartis, priimta UAB „Dinvita“ v. antstolis Z. Zenkevičius civilinėje byloje, bylos Nr. 3K-3-1232/2003).

Atskiriesiems skundams paduoti ir nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus LR CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis

Tam tikromis ypatybėmis pasižymi atskirojo skundo nagrinėjimo tvarka. Gavęs atskirąjį skundą, pirmosios instancijos teismas per tris dienas nuo jo gavimo:1) sutikdamas su atskiruoju skundu, jeigu jis paduotas ne dėl nutarčių, priimtų bylos nutraukimo klausimu, rašytinio proceso tvarka pats panaikina skundžiamą nutartį, išsiųsdamas priimtos šiuo klausimu nutarties nuorašą byloje dalyvaujantiems asmenims;2) nesutikdamas su atskiruoju skundu arba kai skundas paduotas dėl bylos nutraukimo nutarčių, nustatyta tvarka nusiunčia bylą su atskiruoju skundu apeliacinės instancijos teismui.

Atskirieji skundai paprastai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka. Tačiau tokia bendroji taisyklė turi išimčių. Apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nagrinėti atskirąjį skundą žodinio proceso tvarka tais atvejais, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta žodinį nagrinėjimą būtinu. Dažniausiai praktikoje žodinio proceso tvarka nagrinėjami skundai dėl nutarčių bankroto bylos iškėlimo klausimu. Byloje dalyvaujantys asmenys apie posėdį apeliacinės instancijos teisme informuojami teismo pranešimais. Bylą nagrinėjant rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys į teismo posėdį nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, pagal LR CPK 337 str. turi teisę savo nutartimi:1) palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą;2) panaikinti pirmosios

instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės;3) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;4) pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.

Apeliacinės instancijos teismo nutartis, priimta dėl atskirojo skundo, įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos (LR CPK 339 str.).

21. ĮSITEISĖJUSIŲ SPRENDIMŲ IR NUTARČIŲ PERŽIŪRĖJIMAS KASACINE TVARKA

21.1. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo formos, teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka esmė ir reikšmė, kasacijos rūšys, kasacijos skirtumai nuo apeliacijos

Kontinentinės teisės tradicijos sistemoje tradiciškai išskiriamos dvi įsiteisėjusių teismo sprendimų teisėtumo kontrolės formos – kasacija, kuri kildinama iš Prancūzijos teisės (šiuo metu veikia ir Ispanijoje, Belgijoje, Lietuvoje, Latvijoje, Estijoje ir kt.), ir Vokietijoje bei Austrijoje veikianti revizija. Šių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo formų atsiradimą ir skirtumus įtakojo tiek istorinės, tiek politinės aplinkybės. Pagrindinis šių formų skirtumas - teismui suteiktos teisės pakeisti ir priimti naują sprendimą, ar tik teisės, nustačius esminio teisės pažeidimo faktą, sprendimą naikinti ir grąžinti bylą žemesniam teismui, suteikimas. Kasacijoje tikrinamas tik teismo sprendimo teisėtumas, byla nenagrinėjama iš naujo, netiriami ir iš naujo nevertinami faktai ir įrodymai, todėl kasaciniam teismui nustačius žemesnės instancijos teismo padarytą teisės pažeidimą, sprendimas yra panaikinamas, o byla grąžinama iš naujo nagrinėti žemesnės instancijos teismui. Taikant tokią kontrolės formą, kaip revizija, tikrinamas ne tik priimto sprendimo teisėtumas, bet ir kontroliuoja, kad būtų priimtas teisingas sprendimas konkrečioje byloje. Revizijoje bandoma suderinti viešąjį ir privatųjį interesą. Reviziją vykdantis teismas gali priimti naują sprendimą arba jį pakeisti[1]. Šiuo metu daugelyje valstybių tai gali daryti ir kasaciniai teismai, tačiau jie yra saistomi pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Tokių teisių suteikimas kasaciniams teismas, liudija apie tai, kad revizijos ir kasacijos esminiai skirtumai šiuo metu vis mažėja.

Lietuvoje kasacijos funkciją įgyvendina vienas kasacinis teismas – Lietuvos Aukščiausiasis teismas. Vieno kasacinio teismo egzistavimas siejamas su būtinybe užtikrinti vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką. Kasacinis teismas, aiškindamas teisės normas, nors tiesiogiai ir nekuria teisės, bet teisės aiškinimo ir taikymo procese ją plėtoja. Kasacija suprantama kaip išimtinė įsiteisėjusių teismų sprendimų kontrolės forma, kurios pagrindinis tikslas – vieningos teismų praktikos formavimas, aiškinant ir taikant teisės normas. Toks kasacijos tikslas nulemia ir LR CPK įtvirtintus kasacijos pagrindus (esminės reikšmės vieningam teisės aiškinimui ir taikymui turintys teisės normų pažeidimai skundžiamuose teismų sprendimuose), bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas (nagrinėjami tik teisės klausimai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas). Apeliacinės instancijos teismas taip pat gali padaryti klaidų, todėl atsiranda būtinybė vienam teismui suvienodinti apeliacinės instancijos teismų formuojamą praktiką, nors apeliacinės instancijos atliekama faktinių bylos aplinkybių analizė iki minimumo sumažina fakto klaidos tikimybę, bet teisės taikymas yra sudėtingesnis procesas nei faktinių bylos aplinkybių analizė. Kasacija negali būti suvokiama kaip trečioji instancija, nagrinėjanti bylą po pirmosios ir apeliacinės instancijos. Kasaciniame teisme nagrinėjamos tik tos bylos, kurios turi esminės reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, todėl ir procesas kasaciniame teisme specifinis – nagrinėjami išimtinai teisės klausimai, ribojamas žodiškumo principas (kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai nusprendusi, kad tai yra būtina, teisėjų kolegija, paskiria žodinį bylos nagrinėjimą), atstovavimo kasaciniame teisme ypatumai (leidžiama atstovauti tik

advokatams su tam tikromis išimtimis dėl atstovų pagal įstatymą, juridinių asmenų atstovų ir fizinių asmenų, atstovaujančių savo artimiesiems giminaičiams, sutuoktiniui). Kasacinį skundą su tam tikromis išimtimis gali surašyti tik advokatas. Išimtinį kasacijos (revizijos) pobūdį pabrėžia ir kitų valstybių civilinio proceso įstatymai. Pavyzdžiui, pagal Austrijos ZPO §502 revizija galima tik dėl tokių apeliacinės instancijos teismo sprendimų, dėl kurių sprendžiamas materialinės ar proceso teisės klausimas gali turėti esminės įtakos teisės vieningumui, teisiniam tikrumui arba teisės vystimuisi.

Kasacijos esmė vieningas teisės aiškinimas ir taikymas. Pagrindiniai kasacijos tikslai, realizuojant kasacijos funkciją, ir užtikrinant viešojo intereso gynimą yra:

1) apeliacinės instancijos teismo klaidų ištaisymas;2) apeliacinės instancijos teismų nevienoda praktika. Lietuvoje šiuo metu veikia penki apygardos teismai ir Lietuvos Apeliacinis teismas, kurie yra apeliacinės instancijos teismai. Akivaizdu, jog šių teismų praktika gali skirtis, todėl kasacinis teismas vykdydamas kasacijos funkciją tokių teismų praktiką vienodina, užtikrindamas vieningą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką visoje Lietuvoje.3) kasacija galima tik esant tam tikriems pagrindams, be to taikomi kasacijos ribojimai, kurie tik patvirtina viešojo, o ne privataus intereso gynimo prioritetą.

Civilinio proceso doktrinoje skiriama tiesioginė ir netiesioginė kasacija. Paprastai kasaciniu skundu negalima kreiptis tiesiogiai į kasacinį teismą. Pirmiausia teismo priimtas sprendimas turi būti peržiūrėtas apeliacine tvarka ir tik tada, esant kasacijos pagrindui bei kitoms leistinumo sąlygoms, pirmosios instancijos teismo sprendimas ir apeliacinės instancijos teismo sprendimas (nutartis) toje byloje gali būti peržiūrėti kasacine tvarka. Vokietijos civiliniame procese galima ir tiesioginė kasacija (revizija) (vok. Sprungrevision). Tiesioginė revizija suprantam kaip pirmosios instancijos teismo sprendimo apeinant apeliacinę instanciją, jeigu priešinga šalis sutiko, kad būtų apeita apeliacinė instancija, ir revizijos teismas leidžia tiesioginę reviziją (ZPO §566). Be to, tiesioginė revizija taip pat siejama su tam tikromis sąlygomis. Tiesioginė revizija leidžiama tik, jeigu: ginčas turi principinę reikšmę arba revizijos teismo nutartis būtina įgyvendinant teisę arba užtikrinant vieningą teisingumo vykdymą. Tiesioginė revizija negali būti grindžiama proceso teisės pažeidimais.

Kasacija ir apeliacija yra teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formos. Tačiau apeliacija vertinama kaip įprasta teismų sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, o kasacija – išimtinė. Estijoje kasacija yra pripažįstama ordinaria teismų sprendimų kontrolės forma todėl, kad kasacijos objektas yra neįsiteisėjęs apeliacinės instancijos teismo sprendimas ar nutartis[2]. Kasacijos išimtinumą patvirtina jos esmė, pasireiškianti įgyvendinant viešąjį interesą – užtikrinti vienodą teisė aiškinimą. Skiriasi apeliacijos ir kasacijos objektas bei dalykas. Kasacinis teismas nagrinėja tik teisės, o ne fakto klausimus (dalyko skirtumas). Tuo tarpu apeliacinės instancijos teismas svarsto tiek teisės, tiek fakto klausimus. Kasacijos objektu yra įsiteisėję apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys (objekto skirtumas), o apeliacijos – neįsiteisėję pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys.

21.2. Teisė apskųsti teismo sprendimą (nutartį) kasacine tvarka, kasacijos objektas, kasacijos ribojimai, kasacijos subjektai

Teisę apskųsti apeliacinės instancijos teismo sprendimus (nutartis) kasacine tvarka turi visi dalyvaujantys byloje asmenys. Kasacinį skundą dėl apeliacinės instancijos teismo sprendimo (nutarties) gali paduoti bet kuris byloje dalyvaujantis asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jis buvo apeliantas konkrečioje byloje. Į bylos nagrinėjimą neįtraukti asmenys neturi kasacinio skundo padavimo teisės, nors žemesnės instancijos teismo sprendimais (nutartimis) ir būtų nuspręsta dėl

jų teisių ar pareigų. Tokiu atveju pažeistas savo teises tokie asmenys gali ginti ne pateikdami kasacinį skundą, bet prašydami nustatyta tvarka atnaujinti procesą.

Kasacijos objektas - apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys. Pakartotiniai kasaciniai skundai dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties negalimi. Kasacine tvarka byla dėl to paties įsiteisėjusio teismo sprendimo ar nutarties gali būti nagrinėjam tik vieną kartą. Kasacinį skundą palikus nenagrinėtu, galima vėl kreiptis į kasacinį teismą, jeigu nėra praleistas kasacinio apskundimo terminas ir pašalintos kliūtys, dėl kurių kasacinis skundas buvo paliktas nenagrinėtu. Tokiu atveju toks kasacinis skundas nebus laikomas pakartotiniu.

Daugelyje valstybių yra taikomi kasacijos ribojimai – atvejai, kai kasacija negalima. Ribojimai paprastai yra nustatomi įstatyme nustatant atvejus, kai kasacija draudžiama arba leidžiama, arba taikant leidimų sistemą, kai pats kasacinis teismas sprendžia ar byla nagrinėtina Aukščiausiajame teisme ar ne. Lietuvoje pagal galiojantį LR CPK taikomi abu ribojimų būdai. Kasacijos objektu negali būti pirmosios instancijos teismo sprendimai ir nutartys, neperžiūrėti apeliacine tvarka. Kai kuriais atvejais, LR CPK įsakmiai nurodo, jog sprendimas (nutartis) kasacine tvarka neskundžiami. Pavyzdžiui, pagal LR CPK 151 str. 5 d. neskundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutartys dėl laikinųjų apsaugos priemonių, pagal LR CPK 285 str. 5 d. neatvykusi šalis, dėl kurios priimtas sprendimas už akių, negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, pagal LR CPK 428 str. 8 d. preliminarus sprendimas apeliacine ar kasacine tvarka neskundžiamas.

Kasacine tvarka neskundžiami apeliacinės instancijos teismo sprendimai ir nutartys, jei ginčijama suma mažesnė kaip 5000 Lt. Šis ribojimas netaikomas ginčams, kylantiems dėl darbo užmokesčio ir kitų, su darbo santykiais susijusių išmokų priteisimo, žalos, susijusios su fizinio asmens sveikatos sužalojimu, gyvybės atėmimu ar susirgimais profesine liga, atlyginimo, išlaikymo priteisimo bylose. Teisę į kasaciją lemia pagrindinis, o ne papildomas reikalavimas. Kitose valstybėse taip pat taikomi ribojimai ginčo suma. Pavyzdžiui, pagal Austrijos ZPO § 502 kasacinis (revizinis) skundas negalimas, jei ginčo suma mažesnė kaip 4000 Eur, o tais atvejais kai ginčo suma yra nuo 4000 iki 20000 Eur revizijos teismas taip pat gali pripažinti kasacinį (revizinį0 skundą neleistinu. Tokie ribojimai Austrijoje netaikomi šeimos, darbo, socialinių teisių bylose

Kasacinis teismas vykdo paduotų kasacinių skundų atranką ir kasacine tvarka nagrinėjama ne kiekviena byla, dėl kurios paduodamas kasacinis skundas. Kasacinio teismo atrankos kolegija vykdo kasacinio skundo turinio patikrinimą skundžiamų teismo sprendimo ir(ar) nutarties kontekste. Plačiau apie leidimų sistemą bus kalbama, nagrinėjant kasacinio skundo priėmimo klausimą.

21.3. Įsiteisėjusių teismo sprendimų ir nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai

Kasacija galima tik tuo atveju, kai yra LR CPK 346 str. 2 d. išvardyti pagrindai. Kasacijos pagrindai - tai aplinkybės, kai įsiteisėjęs teismo sprendimas ar nutartis gali būti peržiūrėti kasacine tvarka[1]. Vienas iš kasacinio skundo turinio reikalavimų – išsamūs teisiniai argumentai, patvirtinantys kasacijos pagrindo buvimą. Apie kasacijos pagrindų buvimą ar nebuvimą kasacinio skundo priėmimo metu sprendžia Atrankos kolegija. Atrankos kolegija nustačius, jog yra bent vienas iš kasacijos pagrindų bei patikrinusi, ar nėra kitų kliūčių kasaciniam skundui paduoti, priima kasacinį skundą. Kasacijos pagrindai yra:

1) skundžiamu sprendimu (nutartimi) padarytas materialiosios ar proceso teisės normų pažeidimas, turintis esminės reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, ir šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimui. Taikant šį pagrindą, kasacijos

pagrindu pripažįstamas ne bet koks materialiosios ar proceso teisės normos pažeidimas, o tik toks, kuris turi esminės reikšmės vienodam teisės taikymui ir aiškinimui, be to, toks pažeidimas turi turėti priežastinį ryšį su neteisėto sprendimo (nutarties) priėmimu. Negalima panaikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimo dėl neesminių teisės pažeidimų, neturėjusių įtakos priimto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.2) teismas skundžiamame sprendime (nutartyje) nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos.3) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika ginčijamu teisės klausimu yra nevienoda.

Teismų praktika turi būti nuosekli ir neprieštaringa. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo jurisprudencijoje pripažįstama[2], jog Konstitucijoje įtvirtinta bendrosios kompetencijos teismų instancinė sistema turi funkcionuoti taip, kad būtų sudarytos prielaidos formuotis vienodai (nuosekliai, neprieštaringai) bendrosios kompetencijos teismų praktikai - būtent tokiai, kuri būtų grindžiama su Konstitucijoje įtvirtintais teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principais (bei kitais konstituciniais principais) neatskiriamai susijusia ir iš jų kylančia maksima, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat, t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Vertikalusis teismo precedento poveikis pasireiškia tuo, kad žemesnės instancijos teismas nagrinėdami bylas atsižvelgtų į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės taikymą ir aiškinimą. Bendrosios kompetencijos teismų praktika, sprendžiant analogiškas bylas, turi būti prognozuojam, tose bylose turi būti taikomi tie patys teisiniai kriterijai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika taip pat turi būti prognozuojama, visi žemesnės instancijos teismų sprendimai peržiūrimi vadovaujantis tais pačiais iš anksto žinomais ir aiškiais teisiniais kriterijais. Todėl nukrypimas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos tais atvejais, kai skundžiamo sprendimo ir suformuotos praktikos taisyklės ratio decidendi sutampa, arba Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktika ginčijamu teisės klausimu nevienoda (įstatymas įpareigoja atsižvelgti ne tik į aukštesnės instancijos teismų priimtus sprendimus, bet teismas taip pat yra saistomas ir savo paties priimtų sprendimų) sudaro pagrindą peržiūrėti bylą kasacine tvarka ir taip įgyvendinti kasacijos funkciją – užtikrinti visoje valstybėje vieningą teisė taikymą ir aiškinimą.

21.4. Kasacinio skundo turinys

Kasacijos teisė įgyvendinam tiesiogiai Lietuvos Aukščiausiajam Teismui paduodant kasacinį skundą. Kasacinio skundo turiniui ir formai taikomi bendrieji (LR CPK 111 str.) ir specialieji (LR CPK 347 str.) procesinių dokumentų reikalavimai. Specialieji kasacinio skundo turinio reikalavimai yra tokie:

1) kasaciniame skunde turi būti nurodytas sprendimas (nutartis), skundžiamas kasacine tvarka. Nurodomas bylos Nr., skundžiamo sprendimo priėmimo data, byloje dalyvaujantys asmenys ir pan. duomenys, identifikuojantys koks teismas, kada ir kokioje byloje priėmė skundžiamą sprendimą;2) nurodyta ginčijama suma, jei ginčas yra turtinis. Šis reikalavimas siejamas su tuo, jog kasacija turtiniuose ginčuose, išskyrus tam tikras išimtis, yra ribojama, be to tai būtina nustatant ar kasatorius teisingai sumokėjo žyminį mokestį.3) išsamūs teisiniai argumentai, kurie patvirtina kasacijos pagrindo buvimą. Kasacinis teismas nagrinėja tik teisės klausimus, be to kasacija galima tik esant tam tikriems įstatyme įtvirtintiems pagrindams. Todėl kasatorius privalo kasaciniame skunde nurodyti koks jo nuomone yra kasacijos pagrindas šioje byloje, kas patvirtina egzistuojant vieną ar kitą, arba visus kasacijos pagrindus.4) kasaciniame skunde privalo būti nurodytas kasatoriaus prašymas (dalykas). Formuluojant kasacinio skundo dalyką, t.y. konkretų kasatoriaus prašymą (panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo sprendimą ir pan.), turi būti atsižvelgta į kasacinio teismo teises.

Kartu su kasaciniu skundu turi būti pateikti jo priedai: skundžiami sprendimas ir nutartis, įrodymai dėl žyminio mokesčio sumokėjimo arba prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą ar atleisti nuo jo, taip tokį prašymą pagrindžiantys įrodymai, įrodymai, patvirtinantys kasaciniame skunde išdėstytus teisinius argumentus, atstovavimo sutartis arba aukštąjį teisinį universitetinį išsilavinimą patvirtinančio diplomo nuorašas, tam tikrais atvejais – procesinių dokumentų, taip pat ir kasacinio skundo vertimas į užsienio kalbą. Pažymėtina, jog kasatorius turi teisę keisti ar papildyti kasacinį skundą tik iki kasacinio skundo priėmimo. Kasacinį skundą surašo advokatas. Juridinių asmenų kasacinį skundą taip pat gali surašyti juridinio asmens darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Kasacinį skundą gali surašyti ir pats kasatorius tuo atveju, jeigu jis pats turi aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą.

21.5. Kasacinio skundo padavimo terminas ir tvarka

Kasacinis skundas gali būti paduotas per tris mėnesius nuo skundžiamo sprendimo ar nutarties priėmimo dienos. Šis terminas nėra naikinamasis, todėl praleistas kasacinio skundo padavimo terminas gali būti atnaujintas dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis. Tokį kasatoriaus prašymą išsprendžia Atrankos kolegija. Atrankos kolegijai nusprendus, jog kasatorius praleido kasacinio skundo padavimo terminą ne dėl svarbių priežasčių, nutartimi praleistas terminas neatnaujinamas ir kasacinis skundas nepriimamas. Tokia Atrankos kolegijos nutartis yra galutinė ir neskundžiama (LR CPK 345 str. 3 d.). Pagal LR CPK 345 str. 2 d. pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo negali būti tenkinamas, jeigu jis paduotas praėjus daugiau kaip vieneriems metams nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Šis vienerių metų terminas yra naikinamasis, todėl jam praėjus prarandama galimybė kreiptis su kasaciniu skundu.

Kasacinis skundas, skirtingai nuo apeliacinio skundo, pateikiamas tiesiogiai kasaciniam teismui.

21.6. Kasacinio skundo priėmimo tvarka, kasacinio skundo atsisakymas

Kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia Atrankos kolegija, kuri sudaroma iš trijų teisėjų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko arba šio teismo civilinių bylų skyriaus pirmininko nutartimi. Kolegija sudaroma vienam mėnesiui. Teisėjo dalyvavimas Atrankos kolegijoje nėra kliūtis tam pačiam teisėjui nagrinėti tą pačią bylą kasacine tvarka. Kasacinio skundo priėmimo klausimas išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka priimant nutartį. Kasacinis skundas laikomas priimtu, jeigu už jo priėmimą balsavo bent vienas iš Atrankos kolegijos teisėjų. Sprendžiant kasacinio skundo priėmimo klausimą yra tikrinama ar nepažeisti formalūs kasacinio skundo reikalavimai ir ar yra kasacijos pagrindas. Atrankos kolegija atsisako priimti kasacinį skundą, jeigu jis:

1) paduotas praleidus kasacinio skundo padavimo terminą ir neprašoma jo atnaujinti;2) kasacija negalima pagal įstatymą, t.y. skundžiamas sprendimas negali būti kasacijos objektu;3) nenustatoma nei vieno iš trijų kasacijos pagrindų;4) kasacinis skundas surašytas netinkamai, neatitinka bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų;5) kasacinis skundas nepasirašytas ar pasirašytas neįgalioto asmens, arba paduotas neturinčio teisės inicijuoti kasacinį procesą asmens;6) paduotas pakartotinis kasacinis skundas;7) nesumokėtas žyminis mokestis ir nėra prašymo atleisti ar atidėti mokėjimą arba netenkinamas kasatoriaus prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba jį atidėti. Tokiu atveju, kai netenkinamas kasatoriaus prašymas iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo arba jį atidėti atrankos kolegija, sprendžianti kasacinio skundo priėmimo klausimą, nustato terminą žyminiam mokesčiui sumokėti. Neįvykdžius tokio nurodymo, kasacinį skundą atsisakoma priimti.

Atrankos kolegijos nutartis galutinė ir neskundžiama. Ją sudaro įžanginė, motyvuojamoji ir rezoliucinė dalys. Nepriimtas kasacinis skundas yra grąžinamas kasatoriui. Atsisakant priimti kasacinį skundą ta pačia nutartimi yra išsprendžiamas ir žyminio mokesčio grąžinimo klausimas.

Kasatorius iki baigiamųjų kalbų pabaigos, o rašytinio proceso metu iki teismo posėdžio pradžios, turi teisę atsisakyti paduoto kasacinio skundo. Vėliau atsiakyti kasacinio skundo negalima. Priėmus kasacinio skundo atsisakymą, teismas nutartimi kasacinį procesą nutraukia, išskyrus tuos atvejus, kai kasacinį skundą yra padavę ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys. Teismas turi teisę nepriimti kasacinio skundo atsisakymo, jei toks atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms ar viešajai tvarkai.

21.7. Prisidėjimas prie kasacinio skundo, atsiliepimas į kasacinį skundą

Byloje dalyvaujantys asmenys, sutikdami su kasatoriaus nuomone ir interesais turi teisę per vieną mėnesį nuo skundo įrašymo į nagrinėtinų bylų sąrašą, rašytiniu pareiškimu prisidėti prie kasacinio skundo. Pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo, pateiktas praleidus nustatytą terminą, nepriimamas ir grąžinamas jį pateikusiam asmeniui. Prisidėjimu prie kasacinio skundo negali būti reiškiami savarankiški reikalavimai ar sprendimo peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai. Prisidėjimo prie kasacinio skundo priėmimo klausimą sprendžia Atrankos kolegija. Pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas (LR CPK 348 str. 2 d.). Pareiškimas dėl prisidėjimo prie kasacinio skundo ir jo priedai pateikiami tiek nuorašų, kiek yra šalių ir trečiųjų asmenų. Priimtas prisidėjimo pareiškimas, kaip ir kasacinis skundas, nebegali būti keičiamas.

Šalys privalo, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę, pateikti atsiliepimą per vieną mėnesį nuo įrašymo į nagrinėtinų bylų sąrašą. Vieno mėnesio terminas atsiliepimui pateikti nėra naikinamasis, todėl jį praleidus galima prašyti tokį terminą atnaujinti. Atsiliepimui keliami tokie patys reikalavimai kaip ir kasaciniam skundui. Atsiliepime privalo būti nurodyti išsamūs teisiniai argumentai, dėl kurių nesutinkama su kasaciniu skundu. Atsiliepimas turi būti pasirašytas advokato, išskyrus tam tikras išimtis. Paskyrus žodinį bylos nagrinėjimą, priimto atsiliepimo nuorašai išsiunčiami šalims ir tretiesiems asmenims.

21.8. Atstovavimas kasaciniame teisme

Žodinio bylos nagrinėjimo atveju kasaciniame teisme šalis ir trečiuosius asmenis gali atstovauti tik advokatai, išskyrus juridinius asmenis, kuriems gali atstovauti juridinio asmens darbuotojas, turintis aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir fizinius asmenis, kuriems gali atstovauti artimieji giminaičiai arba sutuoktinis, turintis tokį išsilavinimą.

21.9. Kasacinio skundo nagrinėjimas kasaciniame teisme: pasirengimas bylos nagrinėjimui, bylos nagrinėjimo formos ir tvarka; bylos nagrinėjimo kasacinio teismo posėdyje formos; kasacinio proceso dalyvių teisės teismo posėdžio metu

Atrankos kolegijai priėmus kasacinį skundą, jis chronologine tvarka įrašomas į nagrinėtų bylų sąrašą. Ta pačia nutartimi išreikalaujama byla iš pirmosios instancijos teismo. Apie priimto kasacinio skundo įrašymą į Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka nagrinėtinų bylų sąrašą pranešama šalims, kurios privalo pateikti atsiliepimą į kasacinį skundą. Kartu su pranešimu apie kasacinio skundo įrašymą šalims ir tretiesiems asmenims išsiunčiamas kasacinio skundo nuorašas. Teisėjų kolegiją, nagrinėsiančią bylą, kolegijos pirmininką ir pranešėją skiria bei posėdžio datą nustato Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas arba Civilinių bylų skyriaus pirmininkas. Pranešėjui perduodamas kasacinis skundas ir iš pirmosios instancijos teismo išreikalauta byla. Pranešėjas ir kolegijos teisėjai atlieka bylos nagrinėjimui kasacine

tvarka būtinus pasirengimo veiksmus: susipažįsta su byla, kasaciniu skundu, gautais atsiliepimais, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, jei tai, reikalinga, išreikalauja iš teismų kitas bylas, susijusias su nagrinėjama byla, jei kasatorius prašo sustabdyti teismo sprendimo (nutarties) vykdymą, išsprendžia tokį prašymą ir pan. teisėjų kolegija pasirengimo bylai metu taip pat gali nuspręsti, jog dėl teisės klausimo sudėtingumo bylą nagrinėti reikia perduoti išplėstinei kolegijai arba plenarinei sesijai.

Pagal LR CPK 356 str. 1 d. bendroji kasacinio proceso taisyklė – kasacinė byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Byloje dalyvaujantys asmenys informuojami apie kasacinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, tačiau į teismo posėdį jie nekviečiami ir teismo posėdis vyksta jiems nedalyvaujant (LR CPK 352 str. 3 d.). Bylą nagrinėjat rašytinio proceso tvarka, teismo posėdis susideda iš pranešimo apie bylą, kasacinį skundą, atsiliepimą į kasacinį skundą, teisėjų nuomonių išreiškimo, balsavimo ir nutarties (nutarimo) priėmimo. Kasacinė byla gali būti nagrinėjama ir žodinio proceso tvarka, teisėjų kolegijai nusprendus, jog tai būtina. Tokiu atveju į teismo posėdį kviečiami šalys, tretieji asmenys ir jų atstovai, tačiau jų neatvykimas nekliudo nagrinėti bylą. Dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę pareikšti bylą nagrinėjantiems teisėjams arba vienam iš jų nušalinimus ir prašymus. Jeigu byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, dalyvaujantys byloje asmenys šias teises gali įgyvendinti raštu iki teismo posėdžio pradžios, o žodinio proceso atveju – ir žodžiu iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios (LR CPK 355 str. 1 d.).

Žodinio proceso tvarka nagrinėjant kasacinę bylą teismo posėdis susideda iš įžanginės dalies, kasacinės bylos nagrinėjimo iš esmės ir nutarties priėmimo bei paskelbimo. Teismo posėdyje rašomas protokolas. Teismo posėdis prasideda nuo kolegijos pirmininko supažindinimo su kolegijos sudėtimi, nurodoma kokia byla bus nagrinėjama, patikrinama kas atvyko į teismo posėdį, nustatoma atvykusių asmenų tapatybė, patikrinami atstovų įgaliojimai (įžanginė dalis). Kasaciniame procese šalims gali atstovauti tik advokatai, išskyrus tuos atvejus, kai juridinį asmenį atstovauja darbuotojas, arba fizinį asmenį atstovauja sutuoktinis ar artimasis giminaitis, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Jeigu atvykę į teismo posėdį asmenys turi prašymų ar pareiškimų, teismas išsprendžia juos nutartimi. Kasacinės bylos nagrinėjimas pradedamas pranešėjo pranešimu apie bylą, kasacinį skundą, atsiliepimą į kasacinį skundą. Po to išklausomi turintys teisę kalbėti asmenys. Pirmas kalba kasatorius arba jo atstovas. Kitų asmenų kalbų tvarką nustato teismas. Kolegijos pirmininkas gali nustatyti kalbų trukmę. Teismas įspėja asmenis, jeigu jų kalbų turinys neatitinka pateiktų procesinių dokumentų turinio. Kasatorius arba jo atstovas turi teisę išdėstyti žodžiu kasacinio skundo motyvuotus pagrindus bei pareikšti samprotavimus dėl gauto atsiliepimo į kasacinį skundą. Kita šalis, tretysis asmuo ar jų atstovai turi teisę pareikšti savo argumentus dėl kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą. Teismas pasisakantiems asmenims turi teisę užduoti klausimų. Baigus kalbėti byloje dalyvaujantiems asmenims, byloje kalbėję asmenys turi replikos teisę (trumpai kalbėti antrą kartą, išreiškiant savo nesutikimą su prieš tai išsakytais kitų kalbėjusiųjų argumentais). Bylos nagrinėjimas kasaciniame teisme baigiamas priimant nutartį (nutarimą). Kasacinio teismo teisėjų kolegija bylą išsprendžia nutartimi, o Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija - nutarimu.

21.10. Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribos, draudimas priimti kasatoriaus atžvilgiu blogesnį sprendimą

Bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribas apibrėžia kasacinis skundas. Kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Skundžiamo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinami atsižvelgiant ir į atsiliepime į kasacinį skundą išdėstytus argumentus. Tačiau atsižvelgiant į kasacinio teismo funkciją, būtina nurodyti, jog kasacinis teismas nėra saistomas nei kasacinio skundo, nei atsiliepimo į jį teisinių argumentų. Kasacinis teismas savo nutartį gali motyvuoti ir šalių nenurodytais teisiniais argumentais. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės

instancijos teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių. Kasacinis teismas turi teisę rinktis, remtis pirmosios ar apeliacinės instancijos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, jeigu jos skiriasi[1]. Bylos faktinių aplinkybių nustatinėjimas nėra kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas. Kasaciniame procese apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tikrinami tik teisės taikymo aspektu, kasacinis teismas negali nustatyti naujų faktų, iš naujo vertinti žemesnės instancijos teismų nustatytų faktų ir byloje esančių bei naujų įrodymų. Teismas turi teisę peržengti kasacinio skundo ribas, jeigu to reikalauja viešasis interesas. Skirtingai nei apeliacijoje kasacinio skundo ribų peržengimas siejamas tik su viešuoju interesu, o ne su bylos kategorija. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog viešasis interesas reikalauja peržengti kasacinio skundo ribas tais atvejais, kai siekiama užtikrinti teisingą materialinės teisės normų taikymą ir aiškinimą[2], siekiant užtikrinti vienodą proceso teisės normų taikymą[3]. Viešojo intereso tikslais bylos nagrinėjimo ribos gali būti peržengtos ir siekiant užtikrinti pagrindines žmogaus teises bei laisves, siekiant pašalinti sprendimo prieštaravimus gerai moralei ir imperatyvioms įstatymo nuostatoms ir kt. atvejais.

Kasaciniame teisme, kaip ir apeliacijoje, galioja draudimas pabloginti kasatoriaus padėtį. Kasacinis teismas dėl kasatoriaus negali priimti blogesnio sprendimo, negu yra skundžiamas sprendimas ar nutartis, jeigu sprendimą skundžia tik viena iš šalių. Nelaikomas blogesnio sprendimo priėmimu skundžiamo sprendimo ar nutarties panaikinimas ir bylos perdavimas nagrinėti iš naujo žemesnės instancijos teismui, taip pat kai sprendimas priimtas dėl viešojo intereso peržengus kasacinio skundo ribas.

21.11. Bylos nagrinėjimas kasacine tvarka išplėstinėje teisėjų kolegijoje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinėje sesijoje; nutarties (nutarimo) priėmimo ir paskelbimo kasaciniame teisme tvarka; kasacinio teismo nutarties

Paprastai bylą kasaciniame teisme nagrinėja trijų teisėjų kolegija. Tačiau tam tikrais atvejais byla kasaciniame teisme gali būti nagrinėjama ir išplėstinėje septynių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegijoje arba plenarinėje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinių bylų skyriaus sesijoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko, Civilinių bylų skyriaus pirmininko ar teisėjų kolegijos nutartimi byla išplėstinei septynių teisėjų kolegijai arba plenarinei sesijai perduodama, jeigu kasacinėje byloje yra iškilęs sudėtingas teisės aiškinimo ar taikymo klausimas. Jei bylą išplėstinei septynių teisėjų kolegijai perdavė trijų teisėjų kolegija, tai į išplėstinės kolegijos sudėtį parastai įtraukiami teisėjai, pradėję nagrinėti bylą. Galimi įvairūs bylos perdavimo nagrinėti plenarinei sesijai variantai. Byla gali būti perduota nagrinėti plenarinei sesijai iš karto nusprendus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui, Civilinių bylų skyriaus pirmininkui ar trijų teisėjų kolegijai arba byla iš pradžių gali būti perduota nagrinėti išplėstinei kolegijai, o vėliau išplėstinė kolegija nusprendžia dėl teisės sudėtingumo klausimo perduoti bylą nagrinėti plenarinei sesijai. Plenarinės sesijos posėdžiui pirmininkauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, o jeigu jis nedalyvauja – Civilinių bylų skyriaus primininkas. Plenarinės sesijos posėdis yra teisėtas, jeigu jame dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai civilinių bylų skyriaus teisėjų. Bylą nagrinėjant trijų ar išplėstinėje septynių teisėjų kolegijoje priimama nutartis, o plenarinėje sesijoje – nutarimas. Nutarimas priimamas balsų dauguma, o balsams pasiskirsčius po lygiai nutarimo priėmimą lemia posėdžio pirmininko balsas (LR CPK 358 str. 1 d.).

Teismo priimta nutartis (nutarimas) išdėstomi raštu ir pasirašoma visų teisėjų. Nutarimą pasirašo plenarinės sesijos posėdžio pirmininkas ir pranešėjas. Kasacinio teismo nutartį (nutarimą) sudaro įžanginė, aprašomoji, konstatuojamoji ir rezoliucinė dalys. Žodinio proceso atveju teismo nutartis paskelbiama teismo posėdžio salėje. Teisėjų kolegija ar Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija nutartimi gali atidėti teismo nutarties (nutarimo) priėmimą ne ilgesniam kaip dvidešimties dienų laikotarpiui. Dalyvaujantiems byloje asmenims žodinio proceso atveju teismo posėdžio

metu yra pranešama kada bus skelbiama priimta nutartis. Nutartį priėmusi teisėjų kolegija gali pasiūlyti skelbti nutartį Lietuvos Aukščiausiojo teismo leidžiamame biuletenyje. Kasacinio teismo nutartis (nutarimas) yra galutinė ir neskundžiama. Nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos. Kasacinio teismo nutartyje išdėstyti išaiškinimai yra privalomi teismui, iš naujo nagrinėjančiam bylą.

21.12. Kasacinio teismo teisės; teismo sprendimo panaikinimas kasacine tvarka ir bylos perdavimas nagrinėti iš naujo pirmosios ar apeliacinės instancijos teismui

Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą kasacine tvarka, turi teisę:1) sprendimą ar nutartį palikti nepakeistą. Tokia kasacinio teismo nutartis priimama tais atvejais, kai kasacinis teismas, išnagrinėjęs kasacinę bylą, pripažįsta, kad kasaciniame skunde nurodyti kasacijos pagrindai nepasitvirtino, arba pasitvirtino dalinai, tačiau padaryti proceso ar materialiosios teisės pažeidimai yra neesminiai ir tai nebuvo pagrindas panaikinti skundžiamą teismo sprendimą (nutartį). Kasacinis teismas nekeičia teismo sprendimo (nutarties) rezoliucinės dalies, tačiau gali pakeisti arba nurodyti naujus motyvus.2) sprendimą ar nutartį pakeisti. Tokia nutartis priimama tais atvejais, kai teismas pripažįsta, jog skundžiamas sprendimas (nutartis) keistini iš dalies, pavyzdžiui, padidinant ar sumažinant priteistą sumą ir pan.3) panaikinti sprendimą ar nutartį ir palikti galioti vieną iš pirmiau priimtų byloje sprendimų, nutarčių. Tokia nutartis priimama tais atvejais, kai konstatuojama, jog pirmosios instancijos teismas teisės klausimus išsprendė teisingai, todėl jo sprendimas gali būti paliktas galioti.4) sprendimą ar nutartį panaikinti (visą ar iš dalies) ir priimti naują sprendimą. Tokia teise kasacinis teismas gali pasinaudoti su sąlyga, kad apeliacinės instancijos teismas yra padaręs tik teisės klaidą, kurią gali ištaisyti pats kasacinis teismas[1]. Kasacinis teismas tokiu atveju ištaiso apeliacinės instancijos teismo padarytą materialiosios teisės taikymo ir aiškinimo klaidą arba tokią proceso teisės klaidą, kurios ištaisymui nebūtina grąžinti bylos iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui.5)sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, išskyrus atvejus, kai sprendimas ar nutartis visas ar iš dalies panaikinamas ir byla perduodama iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai. Kasacinis teismas sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikina ir perduoda bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, jeigu yra konstatuojami absoliutūs sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindai, nurodyti LR CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Byla gali būti perduodama nagrinėti pirmosios instancijos teismui taip pat nustačius esminius proceso teisės normų pažeidimus, kurie negali būti pašalinti apeliacinės instancijos teisme. Tokiu atveju laikoma, jog proceso pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo, todėl būtina jį pakartoti, priešingu atveju dalyvaujantys byloje asmenys prarastų teisę į bylos nagrinėjimą vienoje iš instancijų. 6) sprendimą ar nutartį visą arba iš dalies panaikinti ir bylą nutraukti arba pareiškimą palikti nenagrinėtą. Teismo sprendimas, nutartis kasacine tvarka panaikinami ir byla nutraukiama arba pareiškimas paliekamas nenagrinėtas LR CPK 293 ir 296 straipsniuose, išskyrus 296 straipsnio 1 dalies 7, 8 ir 11 punktus, nurodytais pagrindais.

Naikindamas sprendimo ar nutarties dalį, kasacinis teismas nutartyje turi nurodyti dėl likusios sprendimo ar nutarties dalies galiojimo. Kasacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, panaikina arba pakeičia apskųstą sprendimą, nutartį, nustatęs kasacijos pagrindus. Sprendimas (nutartis) kasacine tvarka naikinami, kai nustatomi esminiai materialiosios ir proceso teisės pažeidimai.

Kasacinis teismas pakeičia arba panaikina sprendimą, nutartį ir priima naują sprendimą, jeigu nustato, kad buvo pažeistos tik materialinės teisės normos jas netinkamai taikant arba išaiškinant. Tokią teisę kasacinis teismas taip pat turi ir tuo atveju, kai yra nustatomas proceso teisės normų pažeidimas, kurį jis pats gali pašalinti. Tokiais atvejais kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir (ar) apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių.

22. PROCESO ATNAUJINIMAS

22.1. Proceso atnaujinimo samprata, reikšmė ir pagrindai

Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta įsiteisėjusio teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą. Įsiteisėjęs teismo sprendimas įgyja res judicata galią, pripažįstant, jog šalių ginčas galutinai yra išspręstas ir toks teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Skiriami procesiniai ir materialieji res judicata padariniai[1]. Vienas iš res judicata galią apibūdinančių procesinių aspektų yra tas, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nenuginčijamas. Tai reiškia, jog toks teismo sprendimas nebegali būti peržiūrėtas apeliacine tvarka, o taip pat ir kasacine tvarka, nes šia tvarka gali būti skundžiami tik apeliacine tvarka peržiūrėti teismo sprendimai (LR CPK 340 str. 1 d., 341 str. 1 d. 1 p.). Tokie ribojimai įstatyme įtvirtinti siekiant užtikrinti teismo sprendimo, o kartu ir juo nustatytų, pakeistų ar nutrauktų teisinių santykių, stabilumą. Tačiau siekis užtikrinti teismo sprendimo stabilumą negali būti supriešinamas su reikalavimu, kad teismo sprendimas būtų teisingas, teisėtas ir pagrįstas. Jei teismo sprendimas, kaip galutinis teisingumo aktas, nebus teisėtas, tokioje byloje nebus pasiektas ir teisingumo tikslas. Todėl išimtiniais atvejais tam, kad nebūtų palikti galioti galimai neteisėti ir nepagrįsti teismo sprendimai, galima pasinaudoti ypatinga teismo sprendimų peržiūrėjimo procesine forma – proceso atnaujinimo institutu. Proceso atnaujinimas yra fakultatyvi civilinio proceso stadija, kurios tikslas – užtikrinti teisėtumą civiliniame procese, t. y. kad nebūtų palikti galioti galimai neteisingi ir nepagrįsti teismų sprendimai. Tačiau tai nereiškia, kad proceso atnaujinimo institutu galima pasinaudoti visais atvejais, kai manoma, jog įsiteisėjęs teismo sprendimas yra galimai neteisėtas ir nepagrįstas. Procesas privalo būti atnaujintas tik esant pakankamam pagrindui manyti, kad pareiškėjo nurodomos aplinkybės, sudarančios proceso atnaujinimo pagrindą, įtakojo neteisėto ir nepagrįsto teismo sprendimo priėmimą. Dažniausiai proceso atnaujinimo institutu naudojamasi tais atvejais, kai suinteresuotas asmuo nebeturi galimybės apginti savo pažeistų teisių ir įstatymo saugomų interesų, pasinaudodamas teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija ir kasacija, arba asmuo apskritai neturi galimybės pasinaudoti šiomis kontrolės formomis (pvz., neįtrauktas į civilinės bylos nagrinėjimą asmuo). Jei asmuo dar gali pasinaudoti teismo sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis, negali būti taikomas proceso atnaujinimo institutas. Laiko prasme, proceso atnaujinimo institutas gali būti inicijuojamas vėliau nei apeliacija ir kasacija.

Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad apeliacijos, kasacijos ir proceso atnaujinimo tikslas (užtikrinti teisėtumą civiliniame procese) sutampa, tačiau šie institutai skiriasi nagrinėjimo dalyku, subjektais ir kt. aspektais. Pagrindiniai ir dažniausiai įvardijami minėtų institutų skirtumai yra šie:

1) apeliacijoje ir kasacijoje nagrinėjimo dalyką sudaro žemesnės instancijos priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o kasacijos atveju tik teisėtumo (teisės klausimų), patikrinimas. Taikant proceso atnaujinimo institutą teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai nėra tikrinamas. Tokiu atveju teisminio nagrinėjimą dalyką sudaro įstatyme nurodytų aplinkybių, kurioms esant reikia bylą išnagrinėti pakartotinai, egzistavimo ar nebuvimo nustatymas. Šios aplinkybės gali būti sukeltos pačių šalių, trečiųjų asmenų ar teismo ir kitų asmenų veiksmais (melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, nusikalstama teisėjų veika ir pan.) arba naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu. Tokioms aplinkybėms nepaaiškėjus, teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimas apskirtai nebūtų keliamas. Jei sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą nustatoma, jog tokių aplinkybių nėra, byla pakartotinai nenagrinėjama. Nustačius tokias aplinkybes, procesas atnaujinamas ir byla nagrinėjama pakartotinai. Išnagrinėjus bylą ankstesnis teismo sprendimas gali būti panaikintas arba likti nepakeistas.2) Proceso atnaujinimu siekiama

ne patikrinti žemesnės instancijos veiksmus (apeliacijos ir kasacijos atveju siekiama išsiaiškinti žemesnės instancijos teismo padarytas fakto ar (ir) teisės klaidas, dėl kurių gali būti panaikintas teismo sprendimas, bet, pirmiausia, patikrinti ar yra įstatyme nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, o, antra, tokius pagrindus nustačius nuspręsti ar tie pagrindai turėjo įtakos byloje priimtam teismo sprendimui ir tokios bylos nagrinėjimo procesui.3) Proceso atnaujinimo klausimą, išskyrus tam tikras išimtis (LR CPK 366 str. 1 d. 1 p. pagrindu proceso atnaujinimo klausimą sprendžia Lietuvos Aukščiausiais Teismas, o LR CPK 366 str. 1 d. 8 p. pagrindu tas teismas, kurio neteisėtos sudėties teismas išnagrinėjo bylą), nagrinėja pirmosios instancijos teismas.4) Proceso atnaujinimo institutu galima pasinaudoti tik tada, kai jau išnaudotos galimybės pasinaudoti šiomis kontrolės formomis arba jomis negalima pasinaudoti (pvz., tais atvejais, kai asmeniui nesuteikta apeliacijos ar kasacijos teisė).5) Skiriasi apeliacijos, kasacijos ir proceso atnaujinimo pagrindai, juos inicijuoti galinčių subjektų ratas, bylas nagrinėjantys teismai ir teismų teisės. Apeliacinį ir kasacinį skundus gali paduoti dalyvaujantys byloje asmenys (LR CPK 305, 342 str.). Proceso atnaujinimo institutas be jau minėtų dalyvaujančių byloje asmenų, gali būti inicijuotas ir specifinių subjektų, t. y. neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų, dėl kurių teisių ir pareigų sprendimu nusprendė teismas. Prašymus dėl proceso atnaujinimo, siekiant apginti viešąjį interesą, gali paduoti Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras[2]. Prokuroras proceso atnaujinimo stadijoje gali dalyvauti dviem formomis: pirma, LR CPK 365 str. 1 dalyje nustatyta tvarka, kai prašymą atnaujinti procesą pateikia prokuroras, esantis šalimi (LR CPK 49 str., LR Prokuratūros įstatymo 19 str.), ir antra, LR CPK 365 str. 2 d. nustatyta tvarka[3]. Jei prokuroras yra šalimi, jis proceso atnaujinimo stadijoje naudojasi tomis pačiomis teisėmis, kaip ir proceso šalys. Specifines teises taikant proceso atnaujinimo institutą turi tik Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras (išskirtinė teisė teikti prašymą dėl proceso atnaujinimo tik dėl viešojo intereso apsaugos). Šią išimtinę teisę Generalinis prokuroras gali įgyvendinti esant dviem sąlygoms: 1) esant LR CPK 366 straipsnio 1 dalyje nurodytiems proceso atnaujinimo pagrindams; 2) siekiant apginti viešąjį interesą.

Procesas gali būti atnaujinamas tik esant įstatyme įtvirtintiems pagrindams. Proceso atnaujinimo pagrindų buvimą privalo įrodyti besikreipiantis su atitinkamu prašymu asmuo. LR CPK 366 straipsnyje nustatytas baigtinis proceso atnaujinimo pagrindų sąrašas:

1) kai Europos žmogaus teisių teismas pripažįsta, kad Lietuvos Respublikos teismų sprendimai, nutartys ar nutarimai civilinėse bylose prieštarauja Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijai ir (ar) jos papildomiems protokolams, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija yra vertinama kaip minimalus žmogaus teisių apsaugos standartas[4]. Konvencija kiekviena žmogui yra garantuojamos jo teisės bei laisvės, apibrėžtos Konvencijos I skyriuje. Lietuva, ratifikuodama šią konvenciją, įsipareigojo užtikrinti Konvencijos nuostatų laikymąsi. Pagal Konvencijos 46 straipsnį, ją ratifikavusios šalys, taip pat ir Lietuva, besąlygiškai pripažįsta Europos Žmogaus teisių teismo jurisdikciją visose bylose, susijusiose su Konvencijos aiškinimu bei taikymu. Lietuva, prisiimdama įsipareigojimus dėl Konvencijos nuostatų laikymosi, kartu įsipareigojo (46 str. ) ir vykdyti galutinius Europos Žmogaus teisių teismo sprendimus bylose, kurios šalys jos yra. Tokais teismo sprendimais gali būti priteisiamas ne tik teisingas atlyginimas, bet ir konstatuoti civiliniame procese padaryti teisės pažeidimai, kurie gali būti ištaisyti. Tam galima pasinaudoti proceso atnaujinimo institutu. Šis bylos atnaujinimo pagrindas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu atnaujinus procesą Lietuvos Respublikos teismo padarytas konvencijos pažeidimas gali būti pašalintas iš naujo išnagrinėjus bylą. Kitais atvejais (pvz., proceso trukmė, teismo sprendimo nevykdymas ir kt.) proceso atnaujinimo institutas nebus taikomas.2) Naujai paaiškėja esminių bylos aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šis pagrindas reiškia, kad: 1) aplinkybės turi būti esminės, t. y. tokios, kurios gali lemti kitokio teismo sprendimo priėmimą; 2) pareiškėjo nurodomos esminės aplinkybės buvo bylos nagrinėjimo metu; 3) bylos nagrinėjimo metu apie esmines

aplinkybes pareiškėjas nežinojo ir negalėjo žinoti. 4) pareiškėjui šios aplinkybės tapo žinomos jau įsiteisėjus teismo sprendimui. Visos šios įstatymo nustatytos sąlygos turi būti kartu, – jeigu nėra kurios nors jų, proceso atnaujinimas negalimas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktas taikytinas ir tais atvejais, kai pareiškėjas suranda naujų įrodymų, atitinkančių tokius kriterijus: šie įrodymai buvo bylos nagrinėjimo metu, bet jie tuo metu nebuvo žinomi teismui bei pareiškėjui, o tapo žinomi jau įsiteisėjus teismo sprendimui ir turi esminės reikšmės bylai, t. y. priimant sprendimą, būtų turėję jam įtakos (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. spalio 27 d. nutartis, priimta Stanislovas Sakavičius v. Jurgis Jančiauskas byloje, bylos Nr. 3K-3-691/99 ir kt.). Naujai pateikti įrodymai yra pagrindas atnaujinti procesą tik tuo atveju, kai jie patvirtina buvus aplinkybes, atitinkančias naujai paaiškėjusių aplinkybių požymius. Naujai paaiškėję faktai (aplinkybės) ar įrodymai turi turėti esminę reikšmę bylai, t. y. jie turi būti teisiškai svarbūs jau išnagrinėtos bylos baigčiai, teismo sprendime padarytų išvadų dėl teisės normų aiškinimo ir taikymo pagrįstumui. Naujai paaiškėjusios, t. y. tos, į kurias teismas negalėjo atsižvelgti nagrinėdamas bylą, aplinkybės nulemia teismo sprendimo ydingumą pasikeitus faktiniam materialinių teisės normų taikymo pagrindui. Naujai paaiškėjusias aplinkybes būtina skirti nuo naujų aplinkybių, kurios neegzistavo bylos nagrinėjimo metu, o atsirado po teismo sprendimo priėmimo. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis negalima laikyti ir pasikeitusių aplinkybių, t.y. tokių, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu, bet po teismo sprendimo priėmimo pasikeitė. Tokios aplinkybės gali būti pagrindas pareikšti naują ieškinį, bet ne atnaujinti procesą.Teismų praktikoje taip pat konstatuota, jog teisinių normų aiškinimai, nors ir pasikeitę ar gauti jau įsiteisėjus teismo sprendimui, nevertinami kaip naujai paaiškėjusios aplinkybės[5]. Teisės normų, kuriomis grindžiamas teismo sprendimas, pasikeitimas po teismo sprendimo priėmimo nelaikomas naujai paaiškėjusia aplinkybe. Išimtis taikoma tik tada, jei naujai priimtame įstatyme nustatytas grįžtamasis jo galiojimas[6].3) įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi šalies ar trečiojo asmens paaiškinimai, liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas teismo sprendimas. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik esant abiems jo taikymo sąlygoms. Pirmoji sąlyga - visas šiame punkte nurodytas nusikalstamas veikas gali patvirtinti tik įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuris privalo būti pridėtas prie prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu. Antroji būtina šio proceso atnaujinimo pagrindo taikymo sąlyga – šios nusikalstamos veikos turi turėti esminę reikšmę bylai, t.y. joms paaiškėjus nagrinėjant bylą, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas.4) Įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatytos nusikalstomos dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų arba teisėjų veikos, padarytos nagrinėjant tą bylą. Šis proceso atnaujinimo pagrindas taip pat taikomas tik esant dviem sąlygoms: 1) nusikalstamos dalyvaujančių byloje ar kitų asmenų arba teisėjų veikos turi būti nustatytos įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu; 2) šios nusikalstamos veikos padarytos konkrečioje civilinėje byloje, kurioje ir prašoma atnaujinti procesą. Nusikaltimai, nors ir padaryti dalyvaujančių byloje asmenų arba teisėjų, tačiau nesusiję su išnagrinėta bylą, nesudaro pagrindo atnaujinti procesą.5) Panaikinamas kaip neteisėtas ar nepagrįstas teismo sprendimas, nuosprendis arba kitoks valstybės ar savivaldybės institucijų individualaus pobūdžio aktas, kuris buvo pagrindas tam sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti. Pagal LR CPK 182 straipsnio 2 punktą nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims, o pagal to paties straipsnio 3 punktą nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje (prejudiciniai faktai). Pagal LR CPK 279 straipsnio 4 dalį sprendimui, nutarčiai ar nutarimui įsiteisėjus, šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius. Todėl išnykus tokių teismų sprendimų, nuosprendžių, kurie buvo pagrindas tam

sprendimui, nutarčiai ar nutarimui priimti, res judicata ir prejudicinei galiai, yra pagrindas tokioje byloje atnaujinti procesą. Šiuo pagrindu procesas atnaujinamas ne tik tais atvejais, kai panaikinamas teismo sprendimas ar nuosprendis, bet ir tais atvejais, kai panaikinamas valstybės ar savivaldybės institucijų individualaus pobūdžio aktas, buvęs pagrindu tokiam teismo sprendimui priimti. Šie valstybės ar savivaldybės institucijų aktai gali būti panaikinti ne tik teismine tvarka, bet ir pačių jį priėmusių institucijų iniciatyva, kai tokią teisę panaikinti savo pačios priimtą aktą numato įstatymai. Ar panaikintasis teismo sprendimas, valstybės ar savivaldybės institucijų priimtas aktas iš tiesų buvo pagrindas tam teismo sprendimui priimti nusprendžiama nagrinėjant prašymo atnaujinti procesą pagrįstumo klausimą. Pažymėtina, jog šis pagrindas negali būti taikomas, jei yra panaikinamas norminio pobūdžio valstybės ar savivaldybės institucijų teisės aktas. CPK 366 straipsnyje nustatytos teisės normos nenumato galimybės atnaujinti procesą dėl įstatymo pakeitimo, panaikinimo ar jo normų pripažinimo prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai[7].6) Jeigu viena iš šalių proceso metu buvo neveiksni ir nebuvo atstovaujama atstovo pagal įstatymą. Šio proceso atnaujinimo pagrindo taikymui būtinos abi sąlygos: 1) šalis proceso metu buvo neveiksni; 2) ji nebuvo atstovaujama pagal įstatymą. Neveiksniais laikomi nepilnamečiai 14 metų amžiaus (LR CK 2.7 str.), tai pat fiziniai asmenys pripažinti neveiksniais teismo tvarka (LR CK 2.10 str.). Nepilnamečių iki 14 metų, taip pat fizinių asmenų, pripažintų neveiksniais, teises ir įstatymų saugomus interesus teisme gina jų atstovai pagal įstatymą – atitinkamai jų tėvai, įtėviai, globėjai. Jeigu proceso metu neveiksni šalis buvo atstovaujama kuratoriaus, šis proceso atnaujinimo pagrindas nebus taikomas, nes pagal LR CPK 39 straipsnį kuratorius veikia kaip atstovas pagal įstatymą. Prie prašymo atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys proceso šalies neveiksnumą (nepilnamečio gimimo liudijimas, pasas, teismo sprendimas dėl asmens pripažinimo neveiksniu bei atstovavimo pagal įstatymą patvirtinančius dokumentus. Šio proceso atnaujinimo pagrindo taikymas ribojamas LR CPK 366 straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybe. Procesas šiuo pagrindu neatnaujinamas, jeigu šiuo pagrindu prašymą padavęs asmuo galėjo remtis apeliaciniame ar kasaciniame skunde.7) Jeigu sprendime teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ir pareigų. Tai vienas iš klasikinių proceso atnaujinimo pagrindų, suteikiantis galimybę procese nedalyvavusiems asmenims apginti pažeistas savo teises ar įstatymo saugomus interesus. Ar byloje priimtas teismo sprendimas turėjo įtakos neįtraukto į bylos nagrinėjimą asmens teisėms ir pareigoms nustatoma atsižvelgiant ginčijamų teisinių santykių turinį. LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu procesas gali būti atnaujintas tik tuo atveju, jeigu asmuo, kuris prašo atnaujinti procesą, turėjo tam tikrų teisių į ginčo objektą. Kai toks asmuo neįtraukiamas į bylą, akivaizdu, kad teismas, išspręsdamas bylą, savo sprendimu nusprendžia ir dėl neįtraukto į bylą asmens teisių bei pareigų į ginčo objektą. Jeigu į bylą neįtrauktas asmuo neturėjo jokių teisių į ginčo objektą, tai byloje priimtas teismo sprendimas objektyviai negali turėti įtakos jo teisėms, todėl pagrindo procesui atnaujinti nėra[8].8) Jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas. Šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tais atvejais, kai nustatomi teismo sudėties teisėtumo pažeidimai, taip pat teisėjo nušalinimo (nusišalinimo) pagrindai (LR CPK 65-66 str.) ar draudimo teisėjui dalyvauti pakartotinai nagrinėjant bylas pažeidimai (LR CPK 71 str.). teisėjo nešališkumas yra preziumuojamas, todėl asmuo turi įrodyti, jog egzistuoja teisėjo nušalinimo pagrindai arba yra aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo. Tokios abejonės turi būti ne tik deklaruojamos[9], bet nurodomi konkretūs faktai dėl teisėjo šališkumo. Šio proceso atnaujinimo pagrindo taikymas ribojamas LR CPK 366 straipsnio 2 dalyje nurodyta aplinkybe. Procesas šiuo pagrindu neatnaujinamas, jeigu šiuo pagrindu prašymą padavęs asmuo galėjo remtis apeliaciniame ar kasaciniame skunde.9) Jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Aiški teisės normos taikymo klaida yra vertinamoji sąvoka. Ar pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padaryta teisės normos taikymo klaida yra aiški ir, ar tai sudaro pagrindą atnaujinti procesą, sprendžia prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas. Pagrindas atnaujinti procesą gali būti teisės normos taikymo klaida,

padaryta teismui netinkamai taikant tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas. Klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t. y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Ji gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas. Šalys ir tretieji asmenys, taip pat neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas (nutartis) pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, gali kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą šiuo pagrindu tik, jeigu pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis), dėl kurio prašoma atnaujinti procesą, nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Generalinis prokuroras (LR CPK 365 str. 2 d.), siekdamas apginti viešąjį interesą, gali šiuo pagrindu prašyti atnaujinti procesą be jokių išimčių: ne tik kai toks sprendimas (nutartis) nėra peržiūrėtas, bet ir kai jis yra peržiūrėtas apeliacine tvarka. Tačiau ir Generalinis prokuroras neturi teisės prašyti atnaujinti procesą, jeigu byla išnagrinėta kasacine tvarka. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog priežastys, dėl kurių teismo sprendimas nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka, neturi teisinės reikšmės. LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punktui taikyti svarbus pats teismo sprendimo neperžiūrėjimo apeliacinės instancijos teisme faktas[10].

Pagal LR CPK 372 straipsnio 1 dalį prašymo atnaujinti procesą padavimas nestabdo sprendimo ar nutarties vykdymo. Tačiau dažnai prašant atnaujinti procesą konkrečioje civilinėje byloje teismo sprendimas (nutartis) gali būti pradėti vykdyti arba toks vykdymas gali prasidėti ateityje, todėl tokioje byloje atnaujinus procesą, teismo sprendimas (nutartis) gali būti pakeisti arba priimtas sprendimas (nutartis). O tai gali sukelti neigiamų pasekmių. Todėl LR CPK 372 straipsnio 2 dalyje numatyta teismo, nagrinėjančio prašymą atnaujintą procesą, teisė sustabdyti sprendimo ar nutarties vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo. Pareiškėjas norėdamas sustabdyti įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) vykdymą teismui turi pateikti motyvuotą prašymą, pateikti įrodymus, pagrindžiančius būtinybę sustabdyti sprendimo vykdymą. Sprendžiant klausimą dėl sprendimo vykdymo sustabdymo teismas turėtų užtikrinti pareiškėjo ir asmenų, kurių interesai bus paliesti sprendimo vykdymo sustabdymu proporcionalumą, ir stabdyti sprendimo vykdymą tik tais atvejais, kai pareiškėjo įstatymo saugomiems interesams, jo teisėms ir pareigoms kyla realus pavojus. Teismas savo iniciatyva sustabdyti teismo (sprendimo) nutarties vykdymą gali tik nedispozityviose bylose. Nutartis dėl sprendimo (nutarties) vykdymo sustabdymo neskundžiama.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog kiekvienas teisės institutas, taip pat ir proceso atnaujinimo, turi būti naudojamas pagal jo tikslinę paskirtį. Atnaujinti procesą galima ir reikia, jeigu yra nustatomas proceso atnaujinimo pagrindas. Tas faktas, kad įstatymų leidėjas nustato išsamų proceso atnaujinimo pagrindų sąrašą ir terminus, leidžia teigti, kad šį institutą įstatymų leidėjas vertina kaip ekstraordinarų būdą peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus. Dėl to procesą galima atnaujinti tik nustačius bent vieną iš CPK 366 straipsnyje numatytų pagrindų. Be to, šis institutas privalo būti naudojamas atsižvelgiant ir į kitus proceso teisės principus: ekonomiškumą, koncentruotumą, protingumą ir pan. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą. Asmenys, prašantys atnaujinti procesą, privalo elgtis sąžiningai ir šiuo institutu nepiktnaudžiauti[11].

Panašūs proceso atnaujinimo pagrindai, kaip ir numatytieji LR CPK, numatyti ir kitų valstybių civilinio proceso kodeksuose. Pagal Vokietijos ZPO §578 (1) procesas byloje, užbaigtoje įsiteisėjusiu galutiniu teismo sprendimu gali būti atnaujintas pareiškiant ieškinį dėl negaliojimo (Nichtigkeitsklage) ar dėl restitucijos (Restitutionsklage). Šie ieškiniai skiriasi ir pagal jų pareiškimo pagrindus. Ieškinys dėl negaliojimo gali būti pareikštas, jeigu bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas arba priimant sprendimą dalyvavo teisėjas, kuris pagal įstatymą negalėjo vykdyti teisėjo funkcijų ir kt. ZPO §579 nurodytais pagrindais. Ieškinys dėl restitucijos gali būti pareikštas, jeigu priešinga šalis, prisiekusi davė paaiškinimus, kurias pagrįstas teismo

sprendimas tyčia ar neatsargiai sulaužė priesaiką, arba dokumentas, kuriuo pagrįstas teismo sprendimas, yra sufalsifikuotas ar suklastotas ir kitais §580 nurodytais pagrindais. Jei abu ieškiniai paduodami tos pačios šalies arba skirtingų šalių, tai ieškinio dėl restitucijos nagrinėjimas ir sprendimas atidedami iki sprendimo, kuriuo išspręstas ieškinys dėl negaliojimo, įsiteisėjimo. Tam tikra specifika proceso atnaujinimo institutas pasižymi Rusijoje. Pagal Rusijos Federacijos CPK 392-397 straipsnius įsiteisėjęs teismo sprendimas gali būti peržiūrėtas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių. Naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti procesą, pripažįstamos aplinkybės, egzistavusios bylos nagrinėjimo metu ir turinčios esminę reikšmę bylos išsprendimui. Jomis laikomos ne tik naujai paaiškėjusios aplinkybės, turinčios esminę reikšmę, kurios nebuvo žinomos ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui, bet ir melagingi liudytojo parodymai, melaginga eksperto išvada ir kt.[12]

Atkreiptinas dėmesys, jog procesą civilinėje byloje galima atnaujinti ne visais atvejais. Pagal LR CPK 366 straipsnio 3 dalį prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos pripažinimo negaliojančiai ar santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena iš šalių po sprendimo įsiteisėjimo sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę. Toks ribojimas įstatyme nustatytas siekiant užtikrinti LR CK 3.3. straipsnio 1 dalyje nustatytą monogamijos šeimos teisiniuose santykiuose principą ir išvengti poligamijos (sutuoktinių ir partnerių daugeto)[13], taip pat siekiant išvengti neigiamų padarinių su procesu nesusijusiems asmenims – naujam sutuoktiniui (partneriui), vaikams.

22.2. Prašymų dėl proceso atnaujinimo turinys, jų pateikimo terminai ir tvarka

Prašymui atnaujinti procesą keliami bendrieji (LR CPK 110, 111, 135, 142 str.) ir specialieji (LR CPK 369 str.) reikalavimai. Be bendrųjų procesiniams dokumentams ir ieškiniui keliamų reikalavimų, prašyme atnaujinti procesą turi būti nurodyta:

1) sprendimą, nutartį priėmusio teismo pavadinimas. Taip siekiama nustatyti civilinę bylą, kurioje prašoma atnaujinti procesą. Pareiškėjas įgyvendindamas šį įstatymo reikalavimą privalo nurodyti teismą, priėmusį sprendimą (nutartį), tokio sprendimo (nutarties) priėmimo datą ir bylą, kurioje procesą prašomą atnaujinti. Gali būti nurodomas bylos numeris arba proceso šalys ir ginčo dalykas. Jei byla buvo išnagrinėta ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme, minėti duomenys pateikiami ir apie apeliacinės instancijos teismo bei kasacinio teismo priimtas nutartis.2) proceso atnaujinimo pagrindas. Pareiškėjas negali apsiriboti tik nuoroda į LR CPK 366 straipsnio 1 d. 1-9 punktus, bet turi pateikti argumentus, nurodyti aplinkybes, įrodymus, sudarančius galimybę kvalifikuoti juos kaip proceso atnaujinimo pagrindą. Jei pareiškėjas įvardija argumentus, aplinkybes ir pateikia įrodymus, tačiau nenurodo konkretaus LR CPK įtvirtinto proceso atnaujinimo pagrindo, teismas neturi teisės atsisakyti priimti tokio pareiškimo. Teisiškai kvalifikuoti pareiškėjo nurodytus faktus kaip proceso atnaujinimo pagrindus yra teismo prerogatyva. Teismų praktikoje pripažįstama, jog vien formalūs procesinio dokumento trūkumai, kiek jie susiję su neteisingu procesinio dokumento pavadinimo nurodymu, nedaro esminės įtakos tokio dokumento galiojimui[1].3) proceso atnaujinimo motyvai. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą turi nurodyti ir motyvus, t.y. tikslu, kurių pareiškėjas siekia paduodamas teismui tokį prašymą[2].4) aplinkybės, kuriomis grindžiamas prašymo padavimo terminų skaičiavimas (LR CPK 368 str.). Prašyme gali būti nurodyta konkreti data, kad pareiškėjas sužinojo faktus, sudarančius pagrindą procesui atnaujinti ir pridėti tai patvirtinančius įrodymus. Jeigu prašymo padavimo terminas yra praleistas, tačiau prie prašymo yra pridėtas parašymas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, šis reikalavimas nebus pažeistas. Ar prašymas atnaujinti procesą paduotas nepraleidus įstatyme nustatytų terminų, teismas sprendžia antrajame prašymo nagrinėjimo etape.5) prašymą pareiškusio asmens prašymas. Pareiškėjas prašyme atnaujinti procesą turi suformuluoti savo prašymą, kaip, jo nuomone, teismas turėtų išspręsti prašymą dėl proceso atnaujinimo ir iš naujo

peržiūrėti bylą. Tai turėtų būti formuluojama atsižvelgiant į LR CPK 371 straipsnio 1 dalyje numatytas teismo teises, išnagrinėjus bylą.

Prie prašymo atnaujinti procesą turi būti pridėti įrodymai, pagrindžiantys esant proceso atnaujinimo pagrindą. Pvz., šalies neveiksnumą patvirtinančius dokumentus, valstybės ar savivaldybės institucijos akto panaikinimą patvirtinančius dokumentus ir kt. Taip pat prie tokio prašymo būtini ir kiti priedai: prašymo atnaujinti procesą nuorašai priešingai šaliai ir tretiesiems asmenims, jei tai būtina, tokio prašymo vertimas į anglų ar kitą jiems suprantamą kalbą (LR CPK 804 str. 2 d.) ir kiti reikalingi priedai (rašytiniai įrodymai ar jų nuorašai, žyminio mokesčio kvitas ir pan.). Prašymas atnaujinti procesą apmokestinamas 100 Lt žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 str. 5 d.).

Prašymo atnaujinti procesą pateikimas ribojamas įstatyme nustatytais terminais. Pagal LR CPK 368 straipsnio 1 dalį prašymas atnaujinti procesą gali būti pateikiamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kurią jį pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. Manome, jog šis terminas yra pakankamas, kad asmuo turėtų galimybę pasinaudoti šia išimtine įsitesėjusio teismo sprendimo peržiūrėjimo procedūra: surinktų reikiamus įrodymus, kreiptųsi dėl teisinės pagalbos suteikimo, surašytų atitinkamą prašymą ir pan. Vokietijos ZPO §586 (1) nustatytas vieno mėnesio terminas ieškiniams dėl negaliojimo ir restitucijos pateikti. Termino prašymui atnaujinti procesą eiga prasideda rytojaus dieną nuo nulis valandų nulis minučių po tos kalendorinės datos arba to įvykio, kuriasi apibrėžta termino pradžia (LR CPK 73 str. 3 d.). Prašymas atnaujinti procesą taikomas ir procesinių terminų atnaujinimo institutas, todėl praleidus minėtą trijų mėnesių prašymo padavimo terminą dėl svarbių priežasčių, praleistas terminas gali būti teismo atnaujinamas. Pareiškimas dėl termino atnaujinimo turi būti motyvuotas. Prie pareiškimo turi būti pridedami įrodymai, pagrindžiantys praleisto termino atnaujinimo būtinumą. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstama liga, teismo pareigos išsiųsti sprendimo (nutarties) nuorašą byloje asmeniui nevykdymas, stichinės nelaimės, laikinas išvykimas iš nuolatinės gyvenamosios vietos ir kt. Pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Teismo nutartis, kuria išsprendžiamas procesinio termino atnaujinimo klausimas, turi būti motyvuota. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas dėl praleisto procesinio termino atnaujinimo, gali būti duodamas atskirasis skundas. Paduodant pareiškimą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas prašymas atnaujinti procesą), kuriam atlikti praleistas terminas. Toks asmens prašymas atnaujinti praleistą trijų mėnesių terminą negali būti pateikiamas, jeigu nuo sprendimo (nutarties) įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai (LR CPK 368 str. 2 d.). Šis terminas yra naikinamasis, todėl jam suėjus išnyksta asmens teisė pateikti prašymą atnaujinti procesą. Toks naikinamasis penkerių metų terminas netaikomas tais atvejais, kai kreipiamasi su prašymu atnaujinti procesą LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu (Europos žmogaus teisių teismui pripažinus, kad nagrinėjant bylą buvo pažeista Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ar jos protokolai). Pagal Vokietijos ZPO §586 (2) taip pat taikomas naikinamasis penkerių metų terminas.

Prašymo atnaujinti procesą pateikimo tvarka, skiriasi priklausomai nuo to, kokiu proceso atnaujinimo pagrindu yra grindžiamas pareiškėjo prašymas. Prašymas, grindžiamas LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu, pateikiamas Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Jeigu prašymas grindžiamas LR CPK 366 straipsnio 1 dalies 8 punktu (neteisėta teismo sudėtis), jis pateikiamas tam teismui, kurio neteisėtos sudėties teismas išnagrinėjo bylą: pirmosios ar apeliacinės instancijos arba kasaciniam teismui. Jei prašymas pagrįstas kitais pagrindais, jis pažudomas bylą nagrinėjusiam pirmosios instancijos teismui. Prašymas atnaujinti procesą pateikiamas tiesiogiai tam teismui, kurio kompetencijai yra priskirta nagrinėti tokius prašymus. Prašymas atnaujinti procesą nagrinėjamas toje pačioje civilinėje byloje, kurioje prašoma procesą atnaujinti.

22.3. Prašymų dėl proceso atnaujinimo nagrinėjimas

Prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimą sudaro keli etapai:

Prašymo atnaujinti procesą priėmimo klausimo sprendimas (rašytinis procesas, kurio metu patikrinamas prašymo atitikimas formaliems reikalavimams: prašymo turinio atitikimas procesinių dokumentų turinio ir formos reikalavimams, žyminio mokesčio sumokėjimas, ar prašymas paduotas kompetentingam teismui, ar prašymas paduotas civilinį procesinį veiksnumą ir teisnumą turinčio asmens, ar prašymą padavė įgaliotas asmuo). Nustačius formalius trūkumus, gali būti taikomas trūkumų pašalinimo institutas, išskyrus proceso atnaujinimą kasaciniame teisme. Prašymo priėmimo klausimas išsprendžiamas nutartimi. Pagal LR CPK 370 straipsnį prašymo priėmimas nereiškia proceso atnaujinimo. Proceso atnaujinimo klausimas sprendžiamas teismo posėdyje, t. y. būtent teismo posėdyje nusprendžiama, atnaujinti procesą ar ne. Pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria prašymą atnaujinti procesą atsisakyta priimti, gali būti skundžiama atskiruoju skundu (LR CPK 370 str. 1 d.), o tokia apeliacinės instancijos teismo nutartis - kasacine tvarka. Priėmęs prašymą atnaujinti procesą, teismas išsiunčia prašymo nuorašus šalims ir tretiesiems asmenims ir paskira prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimo teismo posėdyje datą.

Prašymo atnaujinti procesą nagrinėjimas. Prašymas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, tikrinamas prašymo pagrįstumas: ar yra proceso atnaujinimo pagrindai, ar nepraleistas prašymo padavimo terminas, taip pat ar nėra LR CPK 366 str. 2 ir 3 dalyse nurodytų aplinkybių. Šis etapas užbaigiamas prašymą nagrinėjusiam teismui priimant vieną iš šių nutarčių: atnaujina procesą ir paskiria bylos nagrinėjimo teismo posėdyje datą arba nutartimi procesą atnaujinti atsisako. Dėl teismo nutarties, kuria atsisakyta atnaujinti procesą, gali būti paduotas atskirais skundas, išskyrus atvejus, kai atnaujinti atsisako apeliacinės instancijos arba kasacinis teismas. Jei procesą atnaujinti atsisakė apeliacinės instancijos teismas, tokią nutartį galima apskųsti kasacine tvarka. Kasacinio teismo nutartis atsisakyti atnaujinti procesą yra galutinė ir neskundžiama. Apeliacinio ar kasacinio peržiūrėjimo objektu gali būti tik galimybę proceso atnaujinimui užkertanti teismo nutartis. Dėl teismo nutarties, kuria procesas byloje atnaujintas, nėra procesinės galimybės paduoti kasacinį skundą, nes tokios teismo nutarties priėmimas galimybės tolesnei bylos eigai neužkerta (CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Bylos nagrinėjimas atnaujintame procese. Atnaujintas bylos nagrinėjimas vyksta pagal LR CPK nustatytas bendrąsias bylos nagrinėjimo taisykles, neperžengiant ribų, kurias apibrėžia proceso atnaujinimo pagrindai. Jeigu teismo posėdžio, kuriame procesas buvo atnaujintas, metu paaiškėja, kad papildomas pasirengimas bylą nagrinėti teisme nereikalingas, dalyvaujančių byloje asmenų sutikimu teismas pradeda nagrinėti bylą iš esmės. Atnaujinus procesą, proceso atnaujinimo baigiamajame etape iš esmės tikrinamas įsiteisėjusių teismo sprendimų (nutarčių) teisėtumas ir pagrįstumas, atsižvelgiant į visas reikšmingas bylos aplinkybes analizuojamas pareiškėjo nurodytas pagrindas procesui atnaujinti.

Pažymėtina, jog teisėjui, dėl kurio sprendimo ar nutarties yra atnaujintas procesas, draudžiama nagrinėti prašymą atnaujinti procesą ir bylą, kurioje atnaujintas procesas. Šis draudimas taikomas tiek primosimo ir apeliacinės instancijos teismo, tiek kasacinio teismo teisėjams, išskyrus atvejį, kai byla, kurioje atnaujintas procesas, išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos

22.4. Teismo, nagrinėjančio prašymą dėl proceso atnaujinimo, teisės

Išnagrinėjęs bylą atnaujintame procese teismas turi teisę priimti vieną iš šių procesinių sprendimų (LR CPK 371 str. 1 d.):

1) prašymą dėl teismo sprendimo (nutarties) pakeitimo arba panaikinimo atmesti;2) teismo sprendimą ar nutartį pakeisti;3) panaikinti teismo sprendimą (nutartį) ir priimti naują sprendimą (nutartį).

Pirmuoju atveju priimama teismo nutartis, o 2-3 punktuose nurodytais atvejais teismo sprendimas (pirmosios ir apeliacinės instancijos teisme) ar nutartis arba nutarimas (kasaciniame teisme). Teismo priimamų nutarčių ar sprendimų turiniui taikomi bendrieji turinio reikalavimai. Atnaujintame procese priimti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo sprendimai (nutartys) skundžiami bendrąja LR CPK nustatyta tvarka. Kasacinio teismo priimta nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Pakartotinis prašymas atnaujinti procesą tuo pačiu pagrindu yra negalimas. Pakartotiniu nelaikomas parašymas, pagrįstas kitu proceso atnaujinimo pagrindu, kurio teismas nenagrinėjo.

Panaikinus arba pakeitus sprendimą ar nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti arba pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios vykdydamos sprendimą (atgręžtinis vykdymas). Jei šis klausimas nebuvo išnagrinėtas atnaujintame procese, sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas gali būti išspręstas LR CPK 760-762 str. nustatyta tvarka. Pagal LR CPK 762 straipsnio 3 dalį sprendimo įvykdymo atgręžimas negalimas bylose dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo, išskyrus atvejus, kada panaikintasis sprendimas buvo pagrįstas ieškovo pateiktais melagingais duomenimis ar suklastotais dokumentais.

23. ATSKIRŲ KATEGORIJŲ BYLŲ NAGRINĖJIMO YPATUMAI

23.1. Šeimos bylų nagrinėjimo ypatumai

Lietuvos Respublikos Konstitucija šeimą laiko itin svarbiu socialiniu institutu, sudarančiu visuomenės ir valstybės pagrindą, bei įpareigoja valstybę šeimą globoti ir saugoti, todėl ginant šeimos narių teises ir teisėtus interesus kartu ginamas ir viešasis interesas. Sustiprėjęs viešasis interesas, egzistuojantis šeimos teisinių santykių reguliavimo srityje, be abejo, negali likti nuošalyje ir nagrinėjant iš šių teisinių santykių kylančius ginčus bei pasireiškia padidėjusiu visos visuomenės suinteresuotumu šeimos bylų baigtimi. Tai lemia nagrinėjimo ypatumus – įstatymų leidėjas šių bylų procesui daro reikšmingas kai kurių pagrindinių civilinio proceso principų išimtis. [1] Atsižvelgiant į šeimos santykių ypatumus, LR CPK įpareigoja teismą siekti, kad šeimos bylos būtų išspręstos taikiai, nepažeidžiant įstatymų ir šeimos narių teisių. LR CK imperatyviai nustato, kad teismas turi imtis priemonių sutaikyti sutuoktinius ar kitus šeimos narius (LR CK 3.4, 3.64, 3.75 str.). LR CPK bylų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, nagrinėjimas reglamentuojamas atsižvelgiant į LR CK trečiosios knygos nuostatas, kadangi LR CK įtvirtinta nemažai su šeimos bylomis susijusių nuostatų. LR CPK nustato, kad šeimos bylos nagrinėjamos pagal LR CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nurodo kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (LR CPK 1 str. 1 d.). Jeigu yra LR CPK ir kitų įstatymų, reguliuojančių šeimos teisinius santykius, prieštaravimų, teismas vadovaujasi LR CPK normomis, išskyrus atvejus, kai LR CPK pirmumą teikia kitiems įstatymams (LR CPK 1 str. 2 d.). Šeimos bylas teismai nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles su išimtimis, nurodytomis LR CPK XIX skyriuje, išskyrus atvejus, kai šeimos byla nagrinėjama ypatingąja teisena (LR CPK 375 str. 1 d.). Teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, taip pat vadovaujasi LR CK nustatytomis proceso teisės normomis (LR CPK 375 str. 2 d.).

LR CPK XIX skyriuje atskirai reglamentuojamos keturių rūšių šeimos bylos:

1) santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylos;2) tėvystės (motinystės) nustatymo bylos;3) tėvystės (motinystės) nuginčijimo bylos;4) tėvų valdžios ribojimo bylos.

Šis šeimos bylų sąrašas nėra baigtinis. Tai gali būti išlaikymo priteisimo, išlaikymo pakeitimo dydžio ir formos pakeitimo bei jo nutraukimo (LR CK 3.194 str.), vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia (LR CK 3.106 str.), turto padalijimo nenutraukus santuokos (LR CK 3.124 str.), vaiko gyvenamosios vietos nustatymo tėvams gyvenant skyrium (LR CK 3.169, 3.174 str.), bendravimo su vaiku ir dalyvavimo jį auklėjant (LR CK 3.175 str.), vaiko bendravimo su artimaisiais giminaičiais (LR CK 3.176 str.) bylos ir kiti ginčai, kylantys iš šeimos teisinių santykių. Nurodytos šeimos bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, taikant CPK 375-380 straipsniuose nurodytas išimtis.

LR CPK išskiria keletą šeimos bylų ypatumų:

1) aktyvus teismas. Teismo aktyvumas pasireiškia tuo, jog jis:

privalo imtis priemonių sutaikyti šalis, taip pat siekti, kad būtų apsaugotos vaikų teisės ir interesai. Pavyzdžiui, LR CK 3.64 straipsnis, LR CPK 384 straipsnio 3 dalis įtvirtina teismo pareigą sutaikyti sutuoktinius;

turi teisę peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y. patenkinti daugiau reikalavimų, negu jų buvo pareikšta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pareikšto ieškinio dalyku ir pagrindu. Pavyzdžiui, ieškinyje prašoma priteisti iš vaiko tėvo išlaikymą, nurodant konkrečią sumą per mėnesį, tačiau teismas atsižvelgdamas į tėvo materialinę padėtį gali priteisti didesnę sumą;

turi teisę savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu tai yra būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (LR CPK 160 str. 1 d. 5 p.);

savo iniciatyva gali taikyti įstatymuose nurodytą alternatyvų asmens (ar vaiko) teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą, kai byloje pareikštas vienas iš įstatymuose numatytų alternatyvių reikalavimų negali būti tenkinamas;

atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, kol bus priimtas teismo sprendimas, savo iniciatyva taiko laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas LR CK 3.65 straipsnio 2 dalyje: įpareigoti, esant galimybei, vieną sutuoktinį gyventi skyrium; nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų; įpareigoti vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu; priteisti iš vieno sutuoktinio laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams ar kitam sutuoktiniui; areštuoti turtą, kol bus išspręstas jo priklausomybės nuosavybės teise vienam sutuoktiniui klausimas, taip pat siekiant užtikrinti išlaikymo mokėjimą; areštuoti vieno sutuoktinio turtą, kurio verte būtų galima užtikrinti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą kitam sutuoktiniui; uždrausti vienam sutuoktiniui matytis su nepilnamečiais vaikais ar lankytis tam tikrose vietose.

2) ieškovas turi teisę iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos keisti ieškinio dalyką arba pagrindą, o atsakovas – pareikšti priešieškinį (LR CPK 377 str.); pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles tai galima padaryti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo, o vėlesnis ieškinio elementų pakeitimas galimas tik jeigu tokio pakeitimo būtinumas atsirado vėliau arba jeigu gautas priešingos šalies sutikimas, arba jeigu teismas mano, kad tai nevilkins bylos nagrinėjimo (LR CPK 141 str. 1 d.). Šeimos bylose teismas turi teisę atsisakyti priimti pateiktus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti anksčiau, jeigu nustato, kad jie pateikiami siekiant

vilkinti procesą, tačiau įrodymus galima pateikti ir nagrinėjant bylą teisme. Pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles jie paprastai turi būti pateikiami kartu su ieškiniu ir atsiliepimu į ieškinį bei rengiantis teisminiam nagrinėjimui ir tik išimtiniais atvejais – nagrinėjant bylą teisme.

3) Šeimos bylose draudžiama priimti sprendimas už akių. Už neatvykimą į teismo posėdį ši procesinė priemonė netaikoma, tačiau šiose bylose galima skelbti atsakovo paiešką arba priverstinai atvesdinti į teismo posėdį (LR CPK 132 str., 384 str. 2 d., 388 str. 3 d.).

4) viešumo principo išimtys. Ginčai, kylantys dėl šeimos teisinių santykių, nagrinėjami uždarame teismo posėdyje, jeigu šito prašo bent viena šalis (LR CPK 379 str.). Tokiu būdu siekiama apsaugoti šeimos gyvenimo, nepilnamečių vaikų ir sutuoktinių gyvenimo privatumą.

5) užtikrinama galimybė vaikui teisme išdėstyti savo nuomonę. Kai sprendžiamas bet kuris su vaiku susijęs klausimas, vaikas, sugebantis suformuluoti savo pažiūras, turi būti išklausytas tiesiogiai, o jei šitai neįmanoma, – per atstovą. Priimant sprendimą būtina atsižvelgti į vaiko nuomonę, jei tai neprieštarauja paties vaiko interesams (LR CPK 380 str. 1 d.). Vaikas nuomonę gali išreikšti žodžiu, raštu arba kitais savo pasirinktais būdais. Vaiko, kuriam yra suėję keturiolika metų, pareiškimas dėl sutikimo ar nesutikimo su ieškiniu turi būti išreikštas raštu arba įrašomas į teismo posėdžio protokolą ir vaiko pasirašomas (LR CPK 380 str. 2 d.).

6) pasirengti teisminiam bylos nagrinėjimui galima tik parengiamojo posėdžio būdu, nes šeimos bylose teismas paprastai privalo imtis priemonių, kad šalys susitaikytų (LR CPK 227 str. 1 d., 228 str. 1 d.), o pasirengti paruošiamųjų dokumentų būdu – tik išimtiniais atvejais.

7) Nagrinėjant šeimos bylas daugeliu atveju būtinas valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos dalyvavimas, pavyzdžiui, tėvų valdžios ribojimo (LR CK 3.184 str.), vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (LR CK 3.178 str.) ir kitose bylose. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija teismo įtraukiama dalyvauti procese arba įsitraukia į procesą savo iniciatyva, kad pateiktų išvadą byloje, siekdama įvykdyti jai pavestas funkcijas ginant vaikų interesus (LR CPK 49 str. 2 d., 50 str. 2 d.). Jeigu valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija į procesą savo iniciatyva neįsitraukia, visais atvejais ją turi įtraukti teismas. Valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija turi pateikti teismui išvadą dėl ginčo. Vaiko teisių apsaugos institucijos yra rajonų (miestų) savivaldybių vaiko teisių apsaugos tarnybos. Kai vaiko teisių apsaugos tarnyba dalyvauja procese kaip valstybės valdymo institucija pagal CPK LR 49 straipsnio antrąją dalį išvadai pateikti, ji į bylą negali būti įtraukiama kaip tretysis ar suinteresuotas asmuo. Tačiau vaiko teisių apsaugos tarnyba gali būti ieškovu, kai pareiškia ieškinį vaiko interesais.

23.2. Santuokos nutraukimas ar pripažinimas negaliojančia, sutuoktinių gyvenimas skyrium (separacija)

Santuokos nutraukimo bylos gali būti nagrinėjamos ginčo (ieškinio) teisena arba ypatingąja teisena. LR CK 3.62 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ieškinio teisena. Tačiau prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (LR CK 3.51 str.) arba vieno sutuoktinio pareiškimas dėl santuokos nutraukimo (LR CK 3.55 str.) nagrinėjama ypatingąja teisena (LR CPK 381 str. 4 d.). Toliau nagrinėsime santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia, sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylų nagrinėjimą pagal LR CPK XIX skyriaus II skirsnio taisykles.

Santuoka dėl vieno sutuoktinio kaltės nutraukiama ginčo teisena. Be to, ginčo teisena santuoka nutraukiama ir kai ji faktiškai iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti grindžiamas viena iš šių aplinkybių: 1) santuoka faktiškai iširo dėl kito sutuoktinio, t. y. atsakovo, kaltės; 2) dėl to yra kalti abu sutuoktiniai (LR CK 1.8, 1.9 str., 3.1 str.

2 d., 3.3 str., 3.4 str. 1-2 d., 3.13, 3.60-3.61 str.), tačiau atsakovas gali atsikirsti, kad dėl santuokos iširimo kaltas ieškovas. Teismu sprendimu gali nustatyti, kad dėl santuokos iširimo kaltas vienas iš sutuoktinių arba abu sutuoktiniai.

Bylos dėl santuokos nutraukimo teismingos apylinkės teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą. Jeigu ieškovas turi kartu su juo gyvenančių nepilnamečių vaikų, ieškinys dėl santuokos nutraukimo gali būti pareiškiamas ir apylinkės teismui pagal ieškovo gyvenamąją vietą (alternatyvusis teismingumas) (LR CPK 381 str. 1 d.). Ieškinys dėl santuokos pripažinimo negaliojančia pareiškiamas pagal atsakovų ar vieno iš jų gyvenamąją vietą (LR CPK 381 str. 2 d.). Šių bylų, turinčių tarptautinį elementą, jurisdikcija gali būti nustatoma dvišalėse ir daugiašalėse tarptautinėse sutartyse. Europos Sąjungos valstybėse santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ir santuokos pripažinimo negaliojančia bylų jurisdikciją nustato Tarybos 2000 m. gegužės 29 d. reglamento (EB) Nr. 1347/2000 2-8 straipsniai.

Ieškinį dėl santuokos negaliojimo gali pareikšti asmenys, nurodyti LR CK 3.38-3.40 straipsniuose.

LR CPK 382 straipsnis nustato, kad, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodoma: 1) ieškovo ir atsakovo gimimo data ir vieta; 2) motyvai, dėl kurių paduodamas pareiškimas nutraukti santuoką, pripažinti ją negaliojančia ar nustatyti gyvenimą skyrium (separaciją); 3) jeigu sutuoktiniai turi vaikų, - duomenys apie vaikus (vardas, pavardė, gimimo data) ir reikalavimas nustatyti jų gyvenamąją vietą ir priteisti išlaikymą, jeigu jų gyvenamoji vieta ir išlaikymas nėra nustatyti tėvų susitarimu. Jeigu vaikų gyvenamoji vieta ir išlaikymas yra nustatyti tėvų susitarimu, kartu su ieškiniu teismui pateikiamas toks susitarimas; 4) duomenys apie bendrą sutuoktinių turtą ir reikalavimas jį padalyti, išskyrus atvejus, kai sutuoktiniai turtą yra pasidaliję notaro patvirtinta sutartimi arba kai sutuoktiniai dalytino turto neturi, taip pat reikalavimas priteisti sutuoktiniui išlaikymą arba nuoroda, kad išlaikymo nereikalaujama arba šis nustatytas šalių susitarimu; 5) duomenys apie sutuoktinių ar vieno iš jų kreditorius ir nurodymas, kad ieškovas yra pranešęs jam žinomiems kreditoriams apie bylos iškėlimą (LR CK 3.126 str.); 6) nurodymas, kuo pasireiškia atsakovo kaltė dėl santuokos iširimo, jeigu ieškinys reiškiamas LR CK 3.60 straipsnyje nurodytu pagrindu; 7) prašymas dėl sutuoktinių pavardžių nutraukus santuoką; 8) pridedamų prie ieškinio dokumentų sąrašas. Tarp pridedamų dokumentų turi būti santuokos liudijimo originalas, vaikų gimimo liudijimų nuorašai, šalių gaunamų pajamų pažymos, išskyrus atvejus, kai ieškovas neturi galimybės pateikti šiuos dokumentus. Ieškinyje privaloma nurodyti santuokos nutraukimo motyvus, taip pat dėl kurio sutuoktinio (ar abiejų) kaltės iširo santuoka, ieškovas pateikdamas ieškinį gali nurodyti, kad jis yra kaltas dėl šeimos iširimo. Nagrinėdamas bylą teismas privalo nustatyti, dėl kurio sutuoktinio (ar abiejų) kaltės iširo santuoka. Svarbus yra ir sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimas, todėl ieškovas privalo pateikti dokumentus ar kitus leistinus įrodymus, patvirtinančius jo priklausymą abiem sutuoktiniams, jo įsigijimo teisėtumą ir jo vertę (Nekilnojamojo turto registro ar kitokių viešų registrų išduotus dokumentus, sutartis ar kitokius dokumentus, patvirtinančius turto įsigijimo teisėtumą, ir t. t.). Nurodyti bendrą turtą (jo kiekį ir vertę) ir suformuluoti reikalavimą jį padalyti yra ieškovo. Jeigu ieškinyje apskritai nėra duomenų apie bendrą sutuoktinių turtą (arba kad jo neturima) ar jis nurodomas, bet nereikalaujama jo padalyti, pripažintina, kad ieškovas neįvykdė LR CK 3.59 ir 3.62 straipsnių bei LR CPK 382 straipsnio 4 punkto reikalavimų. Tokiu atveju teismas, vadovaudamasis LR CPK 115 straipsnio antrąja dalimi, turi nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti. Teismas taip pat turi nustatyti ieškovui terminą trūkumams pašalinti, jeigu iš ieškovo pateiktų dokumentų matyti, jog tam tikras turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, tačiau tas turtas nėra nurodytas pareiškime kaip bendras sutuoktinių turtas. Pagal LR CK 3.119 straipsnį dalijamo turto vertė nustatoma vadovaujantis rinkos kainomis. Sutuoktiniams nesutarus dėl turto vertės ar sutuoktinių nurodytą turto vertę ginčijant jų kreditoriams, turto vertei nustatyti gali būti skiriama ekspertizė.

Jeigu yra teismo tvarka dalijamas esant susituokus įgytas turtas, kreditoriai turi teisę įsitraukti į bylą kaip tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, todėl ieškovas turi juos informuoti apie bylos iškėlimą. Kai sutuoktiniai yra pasidaliję turtą notarine tvarka ar teismo sprendimu, kreditoriai apie bylą nėra informuojami. Teismas privalo kontroliuoti ieškinio turinį, tačiau neprivalo pats aiškintis, ar sutuoktiniai turi kreditorių. Tačiau teismas privalo išsiaiškinti, ar sutuoktiniai neturi nepilnamečių vaikų, pripažintinų sutuoktinių kreditoriais. [1] Jeigu pareiškime nutraukti santuoką nėra jokių nuorodų dėl sutuoktinių kreditorių, teismas turėtų nustatyti terminą pareiškimo trūkumams pašalinti ir pareikalauti, kad pareiškime būtų nurodyta, ar sutuoktiniai turi kreditorių, o jeigu taip – duomenys apie juos. Įstatymas nustato draudimą santuokos nutraukimo bylose kelti reikalavimus, nenurodytus LR CPK 385 straipsnio pirmojoje dalyje.

Ieškinyje dėl santuokos pripažinimo negaliojančia turi būti nurodyta, kokiu pagrindu prašoma pripažinti santuoką negaliojančia ir kokios santuokos sudarymo sąlygos buvo pažeistos.

Ieškinys dėl santuokos nutraukimo, santuokos pripažinimo negaliojančia, gyvenimo skyrium nustatymo apmokestinamas žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 str. 1 d. 2 p. – vienas šimtas litų) Kiti neturtinio pobūdžio reikalavimai, kurie yra išvestiniai ir neatsiejamai susiję su minėtais reikalavimais, pavyzdžiui, nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą, sutuoktinių pavardes nutraukus santuoką, atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. Tačiau turtiniai reikalavimai (pvz., padalinti sutuoktinių turtą) yra atskirai apmokestinami žyminiu mokesčiu, kurio dydis nustatomas pagal LR CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 85 straipsnio 1 dalies nuostatas. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal LR CPK 83 straipsnio 1 dalies 2 punktą ieškovai išlaikymo priteisimo bylose yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio. Tačiau pagal LR CPK 96 straipsnio 1 dalyje nustatytą taisyklę, patenkinus ieškinį (visiškai ar iš dalies), bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai.

Teismas ieškovo prašymu arba savo iniciatyva (LR CPK 144 str. 1-2 d.) gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas LR CK 3.65 straipsnio 2 dalyje. Teismas santuokos pripažinimo negaliojančia byloje siekdamas apsaugoti vieno iš sutuoktinių teisėtus interesus gali įpareigoti esant galimybei sutuoktinius gyventi skyrium, kol bus išnagrinėta jų santuokos pripažinimo negaliojančia byla (LR CK 3.43 str. 1 d.).

Šeimos bylose negalima priimti sprendimo už akių, todėl be LR CK 246 straipsnyje nurodytų šalių neatvykimo į teismo posėdį padarinių, gali būti taikomi ir LR CPK 384 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyti specialūs šalių neatvykimo į teismo posėdį padariniai. Kai ieškovas, gavęs šaukimą, bet neprašęs nagrinėti bylą jam nedalyvaujant, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą, o kai tai padaro atsakovas, teismas bylą nagrinėja iš esmės. Tačiau atsižvelgdamas į bylos aplinkybes teismas nutartimi gali pripažinti atsakovo atvykimą būtinu ir apie tai pranešti atsakovui. Jeigu šiuo atveju dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta nesvarbiomis, atsakovas neatvyksta į teismo posėdį, jam skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir jis gali būti atvesdinamas (LR CPK 384 str. 2 d.). Teismas, atsižvelgdamas į asmeninį šeimos santykių pobūdį, gali pripažinti būtinu asmeninį šalies dalyvavimą teismo posėdyje, nes tam tikrų klausimų (galimybės susitaikyti, nustatyti sutuoktinių kaltę, vaiko gyvenamąją vietą ir pan.) negalima spręsti be pačios šalies paaiškinimų. [2]

Teismas rengdamasis teisminiam nagrinėjimui privalo paskirti parengiamąjį teismo posėdį (LR CPK 227 str. 1 d., 228 str. 1 d.). Į parengiamąjį teismo posėdį teismas turėtų išsikviesti sutuoktinius ir išsiaiškinti, ar dar yra galimybių išsaugoti šeimą. Teismas vieno sutuoktinio, abiejų sutuoktinių ar savo iniciatyva gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą sutuoktiniams susitaikyti (LR CK 3.54 str. 2 d., LR CPK 384 str. 3 d.). Tokiu atveju byla

sustabdoma (LR CK 3.54 str. 2 d., LR CPK 163 str. 9 p.). Bylos nagrinėjimas atnaujinamas praėjus nustatytam terminui bent vieno iš sutuoktinių prašymu. Įstatymas nedraudžia esant svarbių priežasčių prašyti atnaujinti bylos nagrinėjimą ir nesibaigus teismo nustatytam terminui, ir teismas, nustatęs, kad yra svarbių priežasčių, atnaujina bylos nagrinėjimą. Teismas pats savo iniciatyva, net ir pasibaigus susitaikymo terminui, negali atnaujinti bylos nagrinėjimo, o jeigu per vienus metus nuo susitaikymo termino pradžios nė vienas sutuoktinis nereikalauja nutraukti santuokos, prašymas nutraukti santuoką paliekamas nenagrinėtas (LR CK 3.54 str. 3 d., LR CPK 296 str. 1 d. 12 p.). Tokia teismo nutartis neatima iš sutuoktinių galimybės pakartotinai pateikti prašymą nutraukti santuoką (LR CPK 297 str.). Sutuoktiniams susitaikius, pripažįstama, kad ieškovas atsisakė ieškinio, ir byla yra nutraukiama (LR CPK 293 str. 4 p.), tačiau tokia nutartis neužkerta kelio iš naujo kreiptis į teismą dėl santuokos nutraukimo. Įstatymas nustato, kad terminas susitaikyti gali būti neskiriamas, jeigu sutuoktinių taikymas gali pakenkti reikalaujančio nutraukti santuoką sutuoktinio arba sutuoktinių nepilnamečių vaikų interesams. Ši nuostata taikoma ir sutuoktinių gyvenimo skyrium (separacijos) bylose. Sutuoktinis, kuriam iškelta santuokos nutraukimo byla, turi teisę pareikšti priešinį reikalavimą nustatyti gyvenimą skyrium (LR CK 3.74 str. 2 d.).

Teismas nutraukia santuoką, kai konstatuoja, kad bendras sutuoktinių gyvenimas yra negalimas ir nėra galimybių išsaugoti šeimą (LR CPK 384 str. 6 d.). Santuokos nutraukimo priežastys gali būti labai įvairios. Įstatyme nustatytos ir kaltės prezumpcijos: sutuoktinis nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą, yra neištikimas, žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, paliko šeimą ir daugiau nei vienus metus visiškai nesirūpina ja (LR CK 3.60 str. 3 d.). Įrodžius nors vieną iš šių faktų pripažįstama, kad šeima iširo dėl atsakovo kaltės. Šios prezumpcijos yra nuginčijamos, todėl atsakovas gali įrodinėti, kad ieškovo nurodytų faktų nebuvo, o jeigu ir buvo, tai tos aplinkybės yra ginčytinos, arba įrodyti ieškovo kaltę dėl šeimos iširimo.[3]LR CK 3.49 straipsnio 2 dalis suteikia ištuokos teisę, todėl teismas, nustatęs, kad sutuoktiniai nebegyvena santuokinio gyvenimo ir nėra galimybės jį atnaujinti (LR CK 3.53 str. 1-2 d.), turi nutraukti santuoką.[4]

LR CPK 384 straipsnio 7 dalis nustato, kad mirus vienai iš ginčo šalių, teismas bylą nutraukia. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2004 m. sausio 22 d. konsultacijoje teigiama, kad santuokos pasibaigimas reiškia, jog baigiasi turtiniai ir asmeniniai neturtiniai sutuoktinių tarpusavio santykiai, turtinės ir asmeninės neturtinės jų teisės ir pareigos: bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinis režimas, pareiga išlaikyti ir kita (LR CK 3.100 ir kiti straipsniai. Mirusio sutuoktinio dalis, įeinanti į bendrąją jungtinę nuosavybę, paveldima LR CK penktojoje knygoje nustatyta tvarka. Dėl nurodytų priežasčių pasitraukusio iš bylos mirusio sutuoktinio teisės ir pareigos dėl santuokos pasibaigimo padarinių (turto padalijimo, vaikų išlaikymo ir kt.) kitam asmeniui nepereina. Kai mirus asmeniui, kuris buvo bylos šalis, neleidžiama perimti teisių, bylą būtina nutraukti (CPK 293 str. 1 d. 7 p., 302 str., 326 str. 1 d. 5 p.), t. y. ji gali būti nutraukta ne tik pirmosios instancijos teisme, bet ir apeliacinėje instancijoje, nes teismo sprendimas dar nėra įsiteisėjęs. [5] Teismas santuoką pripažįsta negaliojančia, kai nustato nors vieną iš santuokos pripažinimo negaliojančia pagrindų, nurodytų LR CK 3.37 straipsnio 1 dalyje.

Teismas, priimdamas sprendimą nutraukti santuoką, privalo išspręsti pareikštus reikalavimus nustatyti vaikų gyvenamąją vietą, priteisti vieno sutuoktinio išlaikymą ir padalinti turtą. Teismas dėl reikalavimo išlaikyti vaikus nusprendžia vadovaudamasis LR CK 3.192-3.200 straipsnių nuostatomis, o išlaikymo formą ir dydį nustato pagal LR CK 3.196 straipsnio taisykles (periodinė išmoka, konkreti suma ar tam tikro turto vaikui priteisimas). Kai tėvai prieš pateikiant ieškinį ar jau nagrinėjant bylą susitaria dėl vaikų materialinio išlaikymo (LR CK 3.193 str. 2 d.), rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje išdėstomas išlaikymo susitarimo turinys. Teismas dalydamas sutuoktinių turtą turi nurodyti viso dalytino turto (pripažinto bendrąja jungtine

sutuoktinių nuosavybe) sudėtį, vertę, konkrečiai kiekvienam sutuoktiniui priteisiamą nekilnojamąjį ar kilnojamąjį daiktą, pinigines lėšas. Teismo sprendimas padalyti konkretų bendrą sutuoktinių turtą reiškia, kad konstatuota, jog daugiau bendro turto sutuoktiniai neturėjo, todėl jie negalės pareikšti naujo ieškinio dėl turto, nenurodyto sprendime, padalijimo.[6]Kai turtas yra padalytas notarine tvarka ar teismo sprendimu, tai tik pažymima teismo sprendime. Nagrinėjant bylą šalys gali susitarti dėl turto padalijimo. Tada sutarties turinys perkeliamas į rezoliucinę teismo sprendimo dalį. Buvusių sutuoktinių tarpusavio išlaikymo klausimas sprendžiamas pagal LR CK 3.72 straipsnio nuostatas. LR CK 3.61 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad sutuoktinis, kuriam pareikštas ieškinys dėl santuokos nutraukimo, gali prieštarauti dėl savo kaltės ir nurodyti faktų, patvirtinančių, jog santuoka iširo dėl ieškovo kaltės. Tokiu atveju teismas turi nustatyti, dėl kurio sutuoktinio ar abiejų sutuoktinių kaltės santuoka iširo, nes atsižvelgdamas į tai įstatymas nustato skirtingus santuokos nutraukimo teisinius padarinius (LR CK 3.70 ir kiti straipsniai). Teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo ir atsakovo pareikštų reikalavimų (LR CPK 265 str. 2 d.), todėl reikalaujant nutraukti santuoką dėl sutuoktinio (-ių) kaltės rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodyta, dėl kurio (ar abiejų sutuoktinių) kaltės santuoka nutraukiama. Atkreiptinas dėmesys, kad ateityje negali būti keičiamas tik pats sprendimas nutraukti santuoką – jis yra galutinis ir turi res judicata galią, taip pat negali būti keičiama sprendimo dalis dėl sutuoktinių turto padalijimo, tačiau pasikeitus aplinkybėms gali būti keičiama sutuoktinių sudarytos sutarties dalis dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo ir dalyvavimo juos auklėjant, dėl išlaikymo sutuoktiniui ir nepilnamečiams vaikams skyrimo. Pavyzdžiui, tokios aplinkybės gali būti materialinės buvusių sutuoktinių padėties pablogėjimas ar pagerėjimas, gyvenimo sąlygų pasikeitimas, nepilnamečių vaikų interesai ir kita. Santuoką nutraukus dėl vieno sutuoktinio kaltės atsiranda LR CK 3.70 straipsnyje nurodytų santuokos nutraukimo padarinių. Sutuoktinio prašymu teismas gali priteisti iš kalto dėl santuokos iširimo sutuoktinio turtinę ir neturtinę žalą. Pripažindamas santuoką negaliojančia, teismas turi išspręsti vaikų ir sąžiningo sutuoktinio išlaikymo, taip pat vaikų gyvenamosios vietos nustatymo klausimus (LR CPK 385 str. 1 d.).[7]

Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Teismas per tris darbo dienas nuo teismo sprendimo nutraukti santuoką ar pripažinti ją negaliojančia įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo nuorašą teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši įregistruotų santuokos nutraukimo faktą (LR CPK 385 str. 2 d.). Teismų praktikoje yra kilęs klausimas dėl bažnytinės santuokos nutraukimo, kai bažnyčios (konfesijų) nustatyta tvarka sudaryta santuoka buvo įtraukta į apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnio ketvirtąją dalį valstybė pripažįsta bažnytinę santuokos registraciją. Įstatymas, LR CK 3.24 straipsnio antroji dalis, įtvirtindamas šią konstitucinę nuostatą, teigia, kad bažnyčios (konfesijų) nurodyta tvarka sudaryta santuoka, įtraukta į santuokų apskaitą civilinės metrikacijos įstaigoje LR CK 3.304 straipsnyje nustatyta tvarka, sukelia tokių pačių teisinių padarinių kaip ir santuoka, sudaryta civilinės metrikacijos skyriuje, t. y. išvardytų LR CK trečiojoje knygoje – asmenys tampa sutuoktiniai, įgyja sutuoktinių asmenines neturtines ir turtines teises ir pareigas (LR CK 3.26 str. 1 d.). Todėl bažnytinę santuoką įtraukus į apskaitą civilinės metrikacijos skyriuje prašymas dėl civilinių teisinių padarinių – santuokos pabaigos, turto padalijimo, vaikų išlaikymo, jų gyvenamosios vietos nustatymo ir kita (LR CK 3.49 str. 2 d., 3.59 str.) – nagrinėtinas teisme (LR CPK 22 str. 1 d., 381 str.). Bažnytinė santuoka teismo sprendimu nenutraukiama. Bažnytinės santuokos pabaigos klausimus sprendžia atitinkamos bažnyčios institucijos (Konstitucijos 43 str. 4 d.).[8]

LR CK 3.53 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad sprendimą nutraukti santuoką priima teismas, todėl valstybės pripažintos bažnytinės santuokos nutraukimo klausimas yra nagrinėtinas teisme, tačiau tokios santuokos nagrinėjimas teisme nereiškia, kad baigiasi bažnytinė santuoka, nes jos pasibaigimą reglamentuoja atitinkamos bažnyčios ir religinės organizacijos bažnytinė (kanonų ir kt.) teisė. Bet jeigu bažnytinė santuoka nebuvo įstatymo nustatyta tvarka įtraukta į

apskaitą, teisme pareiškimas nutraukti santuoką nenagrinėtinas (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p., 293 str. 1 p.).[9]

Prašymai nustatyti sutuoktinių gyvenimą skyrium (separaciją) nagrinėjami LR CPK XIX skyriaus 1 ir 2 skirsniuose nustatyta tvarka, atsižvelgiant į LR CK 3.73-3.80 straipsniuose nurodytus ypatumus. Sutuoktinių gyvenimo skyrium byla nagrinėjama ieškinio teisena (LR CK 3.75 str. 2 d.). Tačiau jeigu abu sutuoktiniai sutaria dėl gyvenimo skyrium ir sudaro gyvenimo skyrium teisinių padarinių sutartį, jų bendras prašymas patvirtinti gyvenimą skyrium nagrinėjamas taikant analogiją ypatingąja teisena (LR CPK 3 str. 5 d., 538-541 str.).[10] Teismas privalo imtis priemonių sutaikyti sutuoktinius (LR CK 3.75 str. 2 d.), taip pat taiko laikinąsias apsaugos priemones (LR CK 3.65 str., 3.75 str. 3 d.). LR CK 3.76 straipsnio pirmoji dalis nustato, kad teismas, priimdamas sprendimą patvirtinti sutuoktinių gyvenimą skyrium, privalo nustatyti, su kuriuo iš jų lieka gyventi jų nepilnamečiai vaikai, taip pat išspręsti vaikų išlaikymo ir skyrium gyvenančio tėvo (motinos) dalyvavimo auklėjant vaikus klausimus. Kai sutuoktiniai yra sudarę gyvenimo skyrium teisinių padarinių sutartį, teismas ją patvirtina, jeigu ji neprieštarauja viešajai tvarkai ar iš esmės nepažeidžia nepilnamečių vaikų ar vieno sutuoktinio teisių ir teisėtų interesų. Jeigu įsiteisėjus teismo sprendimui iš esmės pasikeičia aplinkybės, reikšmingos sprendžiant sutuoktinių gyvenimo skyrium klausimus, bet kuris sutuoktinis turi teisę reikalauti, kad teismas apsvarstytų ankstesnį sprendimą ir, atsižvelgdamas į iš esmės pasikeitusias aplinkybes, LR CK 3.76 straipsnio pirmojoje dalyje išvardytus klausimus išspręstų kitaip (LR CK 3.76 str. 5 d.). Teismas, priimdamas sprendimą patvirtinti sutuoktinių gyvenimą skyrium, gali priteisti išlaikymo reikalingam sutuoktiniui išlaikymą iš kito sutuoktinio, dėl kurio kaltės buvo pradėta gyventi skyrium, jeigu išlaikymo klausimai neišspręsti sutuoktinių sudarytoje sutartyje, ir nustatydamas jo dydį privalo atsižvelgti į santuokos trukmę, išlaikymo reikalingumą, abiejų sutuoktinių turtinę padėtį, jų sveikatos būklę, amžių, taip pat į jų darbingumą, nedirbančio sutuoktinio įsidarbinimo galimybes ir kitas svarbias aplinkybes (LR CK 3.78 str. 1-2 d.). Priimdamas sprendimą patvirtinti sutuoktinių gyvenimą skyrium, visais atvejais teismas privalo išspręsti sutuoktinių bendro turto padalijimo klausimus, jeigu šie neišspręsti sutuoktinių vedybų sutartyje (LR CK 3.77 str. 3 d.). Nagrinėjant tokias bylas, kai sutuoktiniai turi bendrų nepilnamečių vaikų, privalo dalyvauti valstybinė vaiko teisių apsaugos tarnyba ir pateikti išvadą, ar sprendžiant gyvenimo skyrium klausimus nebus pažeistos vaikų teisės (LR CK 3.80 str.). Gyvenimas skyrium baigiasi, jeigu sutuoktiniai vėl pradeda kartu gyventi ir bendras gyvenimas patvirtina jų ketinimą kartu gyventi nuolat. Gyvenimas skyrium baigiasi, kai teismas priima sprendimą, kuriuo patenkinamas bendras sutuoktinių prašymas patvirtinti gyvenimo skyrium pabaigą ir panaikinamas ankstesnis teismo sprendimas patvirtinti gyvenimą skyrium (LR CK 3.79 str. 1 d.).

Ar gali būti atnaujinamas procesas santuokos nutraukimo byloje? LR CPK 366 straipsnio trečioji dalis nustato, kad prašymas atnaujinti procesą yra negalimas dėl įsiteisėjusių teismo sprendimų santuokos nutraukimo klausimais, jeigu bent viena šalis įsiteisėjus sprendimui sudarė naują santuoką arba įregistravo partnerystę. Atsižvelgiant į šios teisės normos paskirtį – užtikrinti monogamijos šeimos teisiniuose santykiuose principo (LR CK 3.3 str. 1 d.) įgyvendinimą ir tokiuose santykiuose išvengti poligamijos, t. y. sutuoktinių arba partnerių daugeto, darytina išvada, kad LR CPK 366 straipsnio 3 dalis draudžia atnaujinti procesą ne apskritai santuokos nutraukimo bylose, o tik santuokos nutraukimo klausimu, taigi būtent dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo dalies, kuria santuoka yra nutraukta, jeigu vienas iš buvusių sutuoktinių yra sudaręs naują santuoką arba įregistravęs partnerystę. Todėl manoma, kad suinteresuotiems asmenims nedraudžiama, kai yra LR CPK 366 straipsnio 2 dalyje nurodyti pagrindai, kreiptis į teismą su prašymu atnaujinti procesą santuokos nutraukimo bylose dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo dalies, kuria buvo padalytas sutuoktinių esant susituokus įgytas turtas.

23.3. Tėvystės (motinystės) nustatymas

Tėvystę gali nustatyti teismas, jei vaikas gimė nesusituokusiai motinai ir tėvystė nepripažinta (LR CK 3.146 str. 1 d.). Jei vaikas gimė susituokusiai motinai arba jo kilmė iš tėvo yra patvirtinta pareiškimu dėl tėvystės pripažinimo, tėvystę galima nustatyti tik nuginčijus duomenis gimimo įraše apie tėvą (LR CK 3.146 str. 2 d.). Mirusio asmens tėvystę galima nustatyti tik tuo atveju, jeigu jis yra susilaukęs palikuonių. LR CPK 387 straipsnio 2 dalis nurodo, kad ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti asmenys, nurodyti LR CK 3.147 straipsnyje. Teisę kreiptis dėl tėvystės nustatymo turi vyras, laikantis save vaiko tėvu. Tai galima padaryti tik kai vaikas gimė nesusituokusiai motinai, gimimo įraše nėra duomenų apie tėvą ir vaiko motina atsisako paduoti kartu su juo civilinės metrikacijos įstaigai tėvystės pripažinimo pareiškimą arba yra nuginčyti vaiko gimimo įraše nurodyti tėvo duomenys. Tokiu atveju ieškinyje, vyras, laikantis save vaiko tėvu, yra ieškovas, o vaikas ir vaiko motina yra atsakovai. Vaikas kaip atsakovas nurodomas neatsižvelgiant į tai, jis yra nepilnametis ar sulaukęs pilnametystės. Nepilnamečio vaiko atstovė pagal įstatymą yra jo motina. Vaikas nuo keturiolikos metų amžiaus dalyvauja nagrinėjant bylą ir turi pareikšti savo nuomonę dėl tėvystės nustatymo. Nepilnametis, laikantis save vaiko tėvu, jeigu nėra sudaręs santuokos ar pripažintas veiksniu, negali savarankiškai pareikšti ieškinio. Jei vaiko tėvas atsisako pripažinti tėvystę pateikdamas pareiškimą dėl tėvystės pripažinimo ar vaiko tėvas mirė, ieškinį dėl tėvystės nustatymo gali pareikšti vaiko motina, vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba mirusio vaiko palikuonys (LR CK 3.147 str. 2 d.). Vaikas turi būti gimęs nesusituokusiai motinai arba tėvo duomenys vaiko gimimo įraše turi būti nuginčyti. Vyro mirties atveju tėvystė nustatoma tik teismo tvarka, nesvarbu, jis būdamas gyvas tėvystę ginčijo ar pripažino. Atsakovas byloje yra vyras, iš kurio siekiama nustatyti vaiko kilmę. Kai ieškinį pareiškia vaikas, įgijęs visišką veiksnumą, vaiko motina ir vyras, laikomas vaiko tėvu, nurodomi kaip atsakovai. Kai ieškinį dėl tėvystės nustatymo pareiškia vaiko globėjas (rūpintojas), valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, tai jie ir vaikas ieškinyje, kaip procesiniame dokumente, nurodomi kaip ieškovai. Ieškinį pareiškiantys mirusio asmens palikuonys yra ieškovai, o mirusiojo vaiko motina ir vyras, laikomas tėvu, ieškinyje nurodomi kaip atsakovai. [1] Ieškinys pareiškiamas apylinkės teismui pagal ieškovo arba atsakovo gyvenamąją vietą (alternatyvusis teismingumas) (LR CPK 387 str. 3 d.). Be bendrųjų procesinių dokumentų turiniui ir formai keliamų reikalavimų, ieškinyje turi būti nurodomi duomenys apie vaiką (vardas, pavardė, gimimo data, gyvenamoji vieta), kai ieškinį paduoda ne pats vaikas (LR CPK 387 str. 4 d.). Tėvystės nustatymo byloje ieškovas gali pareikšti ir reikalavimą skirti vaikui išlaikymą, nes šis reikalavimas yra tiesiogiai susijęs su pagrindiniu reikalavimu – nustatyti tėvystę. Šios kategorijos byloms būdingi tam tikri ypatumai, susiję su šalių dalyvavimu teismo posėdyje. Įstatymas nustato, kad jeigu ieškovas, gavęs šaukimą, be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą. Tačiau teismas vaiko interesais gali nuspręsti bylą nagrinėti iš esmės, nes šito reikalauja vaiko teisių ir interesų apsauga, tai tiesiogiai susiję su vaiko teise žinoti savo tėvus (LR CK 3.161 str.). Įstatyme nustatytas būtinas atsakovo dalyvavimas teismo posėdyje. Teismas išimtiniais atvejais turi teisę išnagrinėti bylą nedalyvaujant atsakovui, jeigu nėra galimybės užtikrinti jo dalyvavimą ar jo dalyvavimas neturi įtakos sprendimo priėmimui (LR CPK 388 str. 2 d.). Todėl teismas siekdamas užtikrinti atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje gali pripažinti atsakovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu ir paskelbti jo paiešką per policiją (LR CPK 132 str.). Atsakovo nedalyvavimas teismo posėdyje neturi įtakos teismo sprendimo priėmimui, kai byloje yra atlikta medicinos ekspertizė ir surinkti kiti bylai reikšmingi įrodymai – tokiu atveju byla nagrinėjama atsakovui nedalyvaujant. Be to, atsakovui, kuris gavęs šaukimą be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, gali būti skiriama iki vieno tūkstančio litų bauda ir jis gali būti policijos atvesdintas į teismą (LR CPK 388 str. 5 d.). Tai vienas iš išimtinių atvejų, nurodytų įstatyme, kai atsakovas remiantis teismo nutartimi gali būti priverstinai atvesdintas į teismo posėdį. Vienas iš pagrindinių įrodinėjimo proceso ypatumų yra tai, kad įstatymas nurodo, jog tėvystės nustatymo pagrindas yra eksperto išvada (LR CK 3.148 str. 1 d., 389 str.). Tėvystės nustatymo byloje teismo medicinos ekspertizės išvada yra didesnę įrodomąją galią turintis, t. y. prima facie, įrodymas. Ekspertizės išvada yra patikimiausias įrodymas nustatant vaiko kilmę iš tėvo, nes ji

patvirtina arba paneigia, kad vaikas biologiniu atžvilgiu buvo pradėtas konkretaus vyro. Paprastai tėvystės nustatymo ekspertizei atlikti naudojamas DNR tyrimas. Prima facie įrodymu laikytini tik teismo paskirtos teismo medicinos ekspertizės duomenys, nes jie atsižvelgiant į patikimumą gali būti pakankamas įrodymas nesant kitų tėvystės įrodymų. Šalių iniciatyva atliktos ekspertizės išvada laikytina rašytiniu įrodymu.[2]Biologinė ekspertizė tiriant DNR gali beveik šimto procentų tikslumu atsakyti, ar atsakovas yra vaiko tėvas. Tik kai šalys atsisako ekspertizės, tėvystės nustatymo pagrindas gali būti įrodomieji faktai, patikimai patvirtinantys tėvystę: bendras vaiko motinos ir spėjamo vaiko tėvo gyvenimas prieš vaikui gimstant, bendras vaiko auklėjimas ar išlaikymas, įrodymai, kurie patvirtina, kad atsakovas pripažino tėvystę, ir kita. Tokiu atveju gali būti naudojamos visos įrodinėjimo priemonės, nurodytos LR CPK 177 straipsnyje. Tokie faktai gali būti dar prieš vaikui gimstant vaiko motinos ir spėjamo tėvo gyvenimas viename būste, bendras turtas, parama vienas kitam, t. y. įrodymai, patvirtinantys šeimos santykių egzistavimą dar vaikui ne tik negimus, bet ir moteriai dar netapus nėščiai.[3]

Įrodymai, kad asmuo pripažino save vaiko tėvu, gali būti, pavyzdžiui, laiškai, rašyti tiek prieš vaikui gimstant, tiek jam gimus, bendros nuotraukos, vaiko lankymas ir panašiai. Teisę atsisakyti ekspertizės turi abi šalys, o ne viena iš jų. Teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, atsakovo pareikštą ekspertizės atsisakymą gali įvertinti kaip tėvystės įrodymą (LR CK 3.148 str. 2 d., LR CPK 389 str.), tačiau byloje turi būti pateikta kitų įrodymų, patvirtinančių atsakovo tėvystę. Galimi atvejai, kai atsakovas atsisako ekspertizės teismo posėdyje ar tai nurodo paruošiamajame dokumente, taip pat paskyrus ekspertizę be svarbių priežasčių neatvyksta į ekspertizės įstaigą ar kitaip jos vengia. Tad teismas turi išsiaiškinti vengimo atlikti ekspertizę priežastis ir tik tada tai laikyti tėvystės įrodymu. Šios kategorijos bylos negali baigtis taikos sutartimi. Šalims susitarus dėl vaiko kilmės iš tėvo ginčo nebelieka. Tokiu atveju bylos nagrinėjimas turi būti atidėtas ir sudaroma galimybė atsakovui nustatyti vaiko kilmę paduodant tėvystės pripažinimo pareiškimą civilinės metrikacijos įstaigai. Kai atsakovas kreipiasi į civilinės metrikacijos įstaigą su tėvystės pripažinimo pareiškimu ir ši įregistruoja atsakovą kaip vaiko tėvą, teismas gavęs vaiko gimimo liudijimą nutraukia bylą (LR CPK 390 str. 2 p.).[4] Byla taip pat nutraukiama, jeigu miršta vaikas, dėl kurio tėvystės nustatymo buvo pradėta byla, jei jis neturi palikuonių (LR CPK 390 str. 1 p.).

Teismas priima sprendimą tenkinti ieškinį, kai įsitikina, kad spėjamas vaiko tėvas yra biologinis jo tėvas. Tokiu atveju teismas atsakovą pripažįsta vaiko tėvu, o vaiką – atsakovo vaiku. Kai ieškinį paduoda asmuo, laikantis save vaiko tėvu, ieškovas pripažįstamas vaiko tėvu, o vaikas – ieškovo vaiku. Teismas taip pat nusprendžia dėl reikalavimo priteisti vaikui išlaikymą, jeigu šis byloje buvo pareikštas, arba šį klausimą išsprendžia savo iniciatyva (LR CPK 392 str. 1 d.). Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nustatyti tėvystę įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo nuorašą civilinės metrikacijos įstaigai, įregistravusiai vaiko gimimą, kad ši įregistruotų tėvystės nustatymą, atitinkamai pakeisdama vaiko gimimo įrašo duomenis (LR CPK 392 str. 2 d.). Jeigu kol teisme nebuvo pradėta nagrinėti tėvystės nustatymo byla, miršta spėjamas vaiko tėvas, teismas nagrinėja tėvystės nustatymo bylą LR CPK V dalies XXVI skyriuje nustatyta tvarka, t. y. teismas toliau ypatingąja teisena nagrinėja tėvystės fakto nustatymo bylą (LR CPK 391 str. 1 d.). Tačiau jeigu spėjamas vaiko tėvas miršta, kai teisme buvo pradėta nagrinėti byla dėl tėvystės nustatymo, teismas ieškinį palieka nenagrinėtą ir išaiškina ieškovui teisę kreiptis į teismą ypatingąja teisena dėl tėvystės fakto nustatymo (LR CPK 392 str. 2 d.).

Motinystės nustatymui taikomos LR CPK 387-392 straipsnių nuostatos su atitinkamais pakeitimais.

23.4. Tėvystės (motinystės) ginčijimas

Gimimo įrašo duomenis apie vaiko motiną ar tėvą galima ginčyti tik teismo tvarka (LR CK 3.149 str. 1 d.). Tačiau tėvystės (motinystės) nuginčijimas turi būti skiriamas nuo neteisingų vaiko gimimo įrašų duomenų ištaisymo. Civilinės būklės aktus esant pakankamam pagrindui ištaiso civilinės metrikacijos įstaigos Civilinės metrikacijos taisyklių nustatyta tvarka (LR CK 3.313 str.). Civilinės metrikacijos įstaigos atsisakymą papildyti, ištaisyti ar pakeisti civilinės būklės akto įrašą pareiškėjas turi teisę apskųsti teismui (Civilinės metrikacijos taisyklių 121 p.), t. y. pareiškimai dėl civilinės būklės akto ištaisymo nagrinėjami ypatingąja teisena LR CPK XXXII skyriuje nustatyta civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo bylų nagrinėjimo tvarka. Ginčyti tėvystę (motinystę) teismo tvarka galima tik kai vaiko gimimo įraše duomenys apie tėvus nurodyti laikantis įstatymo nustatytų taisyklių arba kai jie privalėjo būti įrašyti kaip vaiko tėvai. Negalima ginčyti vaiko gimimo įraše nurodytų tėvų ar vieno iš jų duomenų, įrašytų remiantis teismo sprendimu (LR CK 3.149 str. 2 d.). Duomenys apie vaiko motiną ir tėvą iš vaiko gimimo įrašo gali būti išbraukti tik panaikinus teismo sprendimą nustatyti motinystę ir tėvystę. Panaikinus tokį sprendimą tėvystės (motinystės) ginčijimo byla iš naujo negali būti keliama.

Pagal LR CPK 394 straipsnį ieškinį dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo gali paduoti asmenys, nurodyti LR CK 3.151 straipsnyje, t. y. asmuo, vaiko gimimo įraše nurodytas kaip vaiko motina ar tėvas, asmuo, vaiko gimimo įraše nenurodytas kaip motina ar tėvas, bet laikantis save vaiko motina ar tėvu, nepilnamečio vyro, vaiko gimimo įraše įrašyto kaip tėvo, tėvai ar globėjai (rūpintojai), vaikas, sulaukęs pilnametystės, ar nepilnametis, įgijęs visišką veiksnumą. Jeigu vaiko motina ar tėvas yra neveiksnūs ar ribotai veiksnūs, ieškinį gali pateikti jų globėjai ar rūpintojai. Ieškinį dėl vyro, kuris yra miręs, tėvystės nuginčijimo, gali pareikšti jo įpėdiniai, jeigu asmuo yra įrašytas kaip vaiko tėvas, nepasibaigus ieškinio senačiai, nustatytai LR CK 3.152 straipsnyje. Asmenys, nenurodyti įstatyme, negali pareikšti ieškinio teisme. Tokį ieškinį, pateiktą asmens, kuris nėra nurodytas LR CK 3.151 straipsnyje, teismas atsisako priimti kaip nenagrinėtiną teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.), nes asmuo, padavęs ieškinį, neturi teisės kreiptis į teismą. Jeigu byla buvo iškelta, ji turi būti nutraukta (LR CPK 293 str. 1 p.). Ieškinys dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo pateikiamas atsakovo gyvenamosios vietos apylinkės teismui pagal bendrojo teritorinio teismingumo taisykles (LR CPK 395 str.). Be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ieškinyje turi būti nurodyta, kada ieškovas sužinojo apie ginčijamus duomenis, esančius vaiko gimimo liudijime, arba kada paaiškėjo aplinkybės, leidžiančios teigti, kad duomenys neatitinka tikrovės. Reikalavimas nurodyti ieškinyje sužinojimo apie ginčijamus duomenis ar aplinkybių paaiškėjimo laiką yra siejamas su LR CK 3.152 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta vienų metų ieškinio senatimi kreiptis į teismą su ieškiniu dėl tėvystės (motinystės) nuginčijimo. Ieškinio senatis tėvystės nuginčijimo bylose skaičiuotina nuo tada, kai paaiškėja aplinkybės, leidžiančios teigti, kad vaiko gimimo įrašo duomenys neatitinka tikrovės. Speciali ieškinio senaties skaičiavimo taisyklė yra nustatyta nepilnamečiams ir neveiksniems asmenims (LR CK 3.152 str. 2 d.), todėl ieškovas ieškinyje turi tiksliai nurodyti konkrečią dieną, kai sužinojo apie ginčijamus duomenis, esančius vaiko gimimo įraše, arba paaiškėjo aplinkybės, leidžiančios teigti, kad vaiko gimimo įrašo duomenys neatitinka tikrovės. Jeigu tai nėra nurodyta ieškinio pareiškime, teismas nustato terminą trūkumams pašalinti (LR CPK 115 str. 2 d., 138 str.). LR CPK 397 straipsnis sako, kad teismas, rengdamasis bylą nagrinėti teisme, savo iniciatyva privalo išreikalauti iš civilinės metrikacijos įstaigos pareiškimus ir kitą medžiagą, pagal kurią ieškovas buvo įrašytas kaip vaiko tėvas (motina), nes teismas turi ištirti visas aplinkybes, susijusias su gimimo įrašais. Nagrinėjant tėvystės (motinystės) ginčijimo bylas, privalo dalyvauti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, kuri saugo ir gina vaiko interesus šiam likus be vieno ar abiejų tėvų nuginčijus tėvystę (motinystę). Vaiko teisių apsaugos institucija byloje pateikia išvadą dėl vaiko teisių augti ir tobulėti tinkamomis sąlygomis (LR CPK 49 str. 2 d., 50 str. 2 d.). Teismas priima sprendimą nuginčyti tėvystę tik kai yra nustatyti LR CK 3.150 straipsnyje nurodyti tėvystės (motinystės) nuginčijimo pagrindai, t. y. tėvystė gali būti nuginčyta vaikui gimus susituokusiems tėvams arba

nepraėjus daugiau kaip trims šimtams dienų po santuokos pabaigos, kai įrodoma, kad asmuo negali būti vaiko tėvas (LR CK 3.150 str. 1 d.), arba motinystę ar tėvystę, pripažintą tėvystės pripažinimo pareiškimu, galima nuginčyti tik įrodžius, kad vaiko motina ar tėvas nėra biologiniai tėvai (LR CK 3.150 str. 2 d.). Nagrinėjant bylą turėtų būti skiriama teismo medicinos ekspertizė siekiant paneigti tėvystę (motinystę).[1] Kai ieškinys tenkinamas, teismas per tris darbo dienas nuo teismo sprendimo nuginčyti tėvystę (motinystę) įsiteisėjimo dienos privalo išsiųsti sprendimo nuorašą vaiko gimimą įregistravusiai civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši išregistruotų tėvystę (motinystę) (LR CPK 399 str.). Rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje turi būti nurodyta vaiko gimimo įrašo data, numeris, įrašą padariusios civilinės metrikacijos įstaigos pavadinimas, taip pat duomenys apie asmenis, kurių tėvystę (motinystę) reikia išregistruoti.

23.5. Tėvų valdžios ribojimas

Išskiriamos dvi tėvų valdžios ribojimo rūšys: 1) vaikų ir tėvų atskyrimas; 2) laikinas ir neterminuotas tėvų valdžios ribojimas. Vaikas teismo sprendimu gali būti atskiriamas nuo tėvų, kai kartu egzistuoja dvi tarpusavyje susijusios aplinkybės: 1) abu tėvai ar vienas iš jų dėl susiklosčiusių aplinkybių negyvena ar negali gyventi su vaiku; 2) reikia nuspręsti, kur turi gyventi vaikas (LR CK 3.179 str. 1 d.). Tėvų veiksmai neturi būti kalti, nes vaiką galima atskirti nuo tėvų tik susiklosčius objektyvioms aplinkybėms. Jeigu tėvai kalti, kad nevykdo pareigų vaikams, t. y. nenustatoma objektyvių aplinkybių, dėl kurių jie negali visa apimtimi šito daryti, taikomas tėvų valdžios ribojimas. LR CK 3.180 straipsnio pirmojoje dalyje nurodytos tėvų valdžios ribojimo sąlygos, t. y. kad tėvų valdžia gali būti laikinai ar neterminuotai apribota tokiais pagrindais, o būtent kai tėvai (tėvas ar motina): 1) vengia atlikti savo pareigą auklėti vaikus; 2) piktnaudžiauja tėvų valdžia; 3) žiauriai elgiasi su vaikais; 4) daro žalingą įtaką vaikams amoraliu elgesiu; 5) nesirūpina vaikais. Nustačius bent vieną iš šių tėvų valdžios ribojimo pagrindų taikomas laikinas ar neterminuotas tėvų valdžios ribojimas. Neterminuotas tėvų valdžios ribojimas galimas, kai teismas padaro išvadą, kad tėvai (tėvas ar motina) daro ypatingą žalą vaiko raidai ar visiškai juo nesirūpina ir nėra duomenų, jog padėtis gali pasikeisti (LR CK 3.180 str. 2 d.), kitais atvejais taikomas laikinas tėvų valdžios ribojimas. Taigi esminis dalykas ribojant tėvų valdžią yra nustatyti tėvų veiksmus, kuriais dėl jų kaltės neįgyvendinama arba įgyvendinama priešingai vaiko interesams tėvų valdžia, ir įvertinti jų pobūdį. [1]

Prašymą atskirti vaiką nuo tėvų (tėvo ar motinos), taip pat laikinai ar neterminuotai riboti tėvų valdžią gali paduoti asmenys, nurodyti LR CK 3.182 straipsnyje, t. y. prašymą atskirti vaiką ir tėvus gali paduoti vaiko tėvai, artimieji giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras, o ieškinį dėl laikino ar neterminuoto tėvų valdžios ribojimo gali paduoti vienas iš tėvų, vaiko artimieji giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija ar vaiko globėjas (rūpintojas). Asmenys, nenurodyti įstatyme, negali pareikšti ieškinio teisme. Tokį ieškinį, pateiktą asmens, kuris nėra nurodytas LR CK 3.182 straipsnio pirmojoje ir antrojoje dalyse, teismas atsisako priimti kaip nenagrinėtiną teisme (LR CPK 137 str. 2 d. 1 p.), nes asmuo, padavęs ieškinį, neturi teisės kreiptis į teismą, o jeigu byla buvo iškelta, ji turi būti nutraukta (LR CPK 293 str.1 p.). Šios bylos nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles su išimtimis, pateikiamomis LR CPK XIX skyriuje. Šias bylas nagrinėja vieno ar abiejų tėvų, kurių valdžią siekiama apriboti, arba vaiko gyvenamosios vietos apylinkės teismas (alternatyvusis teismingumas) (LR CPK 401 str. 1 d.). Vieno iš vaiko tėvų ar globėjo (rūpintojo), su kuriuo gyvena vaikas, ieškinys gali būti paduotas ieškovo gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK 401 str. 2 d.). Tėvų valdžią vaikams teismas turi teisę riboti tik LR CK trečiojoje knygoje nurodytais pagrindais, t. y. pagal LR CK 3.179 straipsnio 2 dalį, 3.180 straipsnio 1 ir 2 dalis, 3.181 straipsnio 5 dalį. Riboti tėvų valdžią kitais nei įstatyme nurodytais atvejais negalima. Ieškinyje, be bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, turi būti nurodytas tėvų valdžios ribojimo ar vaiko atskyrimo nuo tėvų (tėvo ar motinos) pagrindas, taip pat tai patvirtinantys įrodymai, nurodytas asmuo ar vaikų globos (rūpybos) įstaiga, kuriai vaikas

bus perduotas patenkinus ieškinį (LR CPK 403 str.). Vaikų globos (rūpybos) įstaiga nurodoma, kai priimamas sprendimas riboti abiejų tėvų valdžią, teismas esant pagrindo turi steigti vaikui nuolatinę globą (rūpybą) ir nustatyti jo gyvenamąją vietą (LR CPK 407 str.). Kai tenkinamas vieno iš tėvų, su kuriuo vaikas gyvena, ieškinys, steigti vaikui nuolatinę globą (rūpybą) nėra pagrindo. Procesiniame dokumente nurodomos aplinkybės, kuriomis grindžiamas reikalavimas atskirti vaiką nuo tėvų arba laikinai ar neterminuotai riboti tėvų valdžią. Šios aplinkybės turi būti nurodytos atsižvelgiant į įstatyme nustatytus pagrindus. Ieškinio pareiškimas riboti tėvų valdžią apmokestinamas šimto litų žyminiu mokesčiu (LR CPK 80 str. 1 d. 2 p.). Tie neturtinio pobūdžio reikalavimai, kuriuos priėmęs sprendimą riboti tėvų valdžią ar atskirti vaiką nuo tėvų teismas turi išspręsti tuo pačiu sprendimu – steigti vaikui nuolatinę globą (rūpybą) ir nustatyti jo gyvenamąją vietą, atskirai žyminiu mokesčiu neapmokestinami. [2]

Teismas, rengdamasis nagrinėti bylą, turi pavesti valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai pateikti išvadą dėl ginčo. Vaiko teisių apsaugos tarnybos dalyvavimas nagrinėjant tėvų valdžios ribojimo bylą yra privalomas (LR CK 3.184 str. 1 d.). Jeigu vaiko teisių apsaugos tarnyba nebuvo ieškovo įtraukta į bylą kaip proceso dalyvė, teismas savo iniciatyva įtraukia ją, kad ji siekdama atlikti jai pavestas pareigas pateiktų byloje išvadą (LR CPK 49 str. 2, 4 d., 50 str. 2 d.). Teismui ši išvada nėra privaloma, ji turi būti vertinama siejant su kitais įrodymais, savo nesutikimą su ja teismas turi motyvuoti. Rengdamasis nagrinėti bylą teismas, atsižvelgdamas į ieškinio (prašymo) pagrindą, išreikalauja iš atitinkamų institucijų duomenis, patvirtinančius ar paneigiančius ieškinyje (prašyme) nurodytas aplinkybes. Taip pat atsižvelgdamas į vaiko interesus, teismas nusprendžia, ar būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones (LR CPK 404 str. 4 d.). Šiose bylose paprastai taikomos LR CK 3.65 straipsnio antrojoje dalyje nurodytos apsaugos priemonės – uždrausti vienam iš tėvų matytis su vaikais ir kitos. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos ir teismo iniciatyva, nes ginami vaiko interesai (LR CPK 144 str. 2d.).

Tėvų valdžios ribojimo bylose teismui suteikta teisė ieškinį patenkinti kitu nei ieškinyje nurodytu pagrindu, jeigu ieškovo nurodytu pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas, o nagrinėdamas bylą teismas nustato kitas aplinkybes, dėl kurių ieškinys gali būti patenkintas (LR CPK 405 str.). Numatytos dvi tėvų valdžios ribojimo rūšys – vaiko atskyrimas nuo tėvų ir laikinas arba neterminuotas tėvų valdžios ribojimas. Šios vaiko teisių ir interesų apsaugos priemonės (LR CK 3.179-3.180 str.) yra tarpusavyje susijusios. Vaiko atskyrimas nuo tėvų yra švelnesnė priemonė, taikoma, kai tėvai negali vykdyti savo pareigų dėl objektyvių priežasčių. Nenustatęs pagrindo riboti tėvų valdžią, teismas gali taikyti švelnesnę vaiko interesų apsaugos priemonę, remdamasis LR CK 3.183 straipsnio antrąja dalimi.[3] Šiose bylose teismas savo iniciatyva gali pakeisti ieškinio pagrindą, peržengti pareikštų reikalavimų ribas ar taikyti alternatyvius vaiko teisių ar teisėtų interesų gynimo būdus. Įstatymas nustato teismo pareigą išklausyti vaiką, galintį suformuluoti savo nuomonę, ir į ją teismas atsižvelgia spręsdamas tėvų valdžios ribojimo klausimą (LR CK 3.183 str. 4 d.), tačiau jis visada turi atsižvelgti ir į tai, ar ta nuomonė atitinka vaiko interesus. Teismo sprendimu tėvų (ar vieno iš jų) valdžia vaikams ribojama arba ieškinys atmetamas (LR CPK 406 str. 1 d.). Motyvuojamojoje teismo sprendimo dalyje turi būti tiksliai įvardyta, kokiu įstatyme nurodytu pagrindu yra ribojama tėvų valdžia, kuriam konkrečiai vaikui ir kurio konkrečiai iš tėvų ji ribojama. Kai tėvų valdžia ribojama terminuotai, nustatytas terminas turi būti nurodytas rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje. Jeigu ieškinį patenkinus vaikas perduodamas asmeniui arba vaikų globos (rūpybos) įstaigai, nurodytiems ieškinyje arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos išvadoje, rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje nurodoma, kuriam asmeniui arba kuriai vaikų globos (rūpybos) institucijai vaikas perduodamas. Jei nėra valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos sutikimo perduoti vaiką asmeniui ar vaikų globos (rūpybos) įstaigai, nurodytai ieškinyje, teismas įpareigoja valstybinę vaiko teisių apsaugos instituciją pasirūpinti vaiko gyvenimo ir išlaikymo sąlygomis (LR CPK 406 str. 3 d.), t. y. tokiu atveju teismo sprendimu vaikas perduodamas

valstybinei vaiko teisių apsaugos tarnybai, kuri ir įpareigojama pasirūpinti globėjo (rūpintojo) vaikui skyrimu. Globėjo (rūpintojo) skyrimo klausimas išsprendžiamas LR CPK XXX skyriaus antrojo skirsnio nustatyta tvarka. Teismas priimdamas sprendimą riboti tėvų valdžią privalo pasirūpinti, kad vaikas net laikinai nebūtų paliktas be priežiūros ir apsaugos, todėl tuo pačiu sprendimu steigia vaikui nuolatinę globą (rūpybą) ir nustato jo gyvenamąją vietą (LR LR CK 3.183 str. 4 d., LR CPK 407 str.). Tėvų valdžios ribojimo panaikinimą ar tėvų valdžios ribojimo būdo pakeitimą reglamentuoja LR CK 3.181 straipsnio 3 ir 4 dalys. Įstatyme nurodytas tėvų valdžios ribojimo panaikinimas ar tėvų valdžios ribojimo būdo pakeitimas nagrinėjamas ypatingąja teisena vadovaujantis LR CPK V dalies XXV ir XXXIX skyrių taisyklėmis. Jeigu nagrinėjant tokią bylą paaiškėja, kad yra pagrindo tėvų valdžią laikinai ar neterminuotai riboti, teismas perduoda bylą nagrinėti ginčo teisena. Ieškinį dėl tėvų valdžios ribojimo panaikinimo gali pareikšti tėvai (tėvas ar motina), kuriems yra taikytas tėvų valdžios ribojimas (LR CK 3.182 str. 3 d.), o prašymą panaikinti vaiko atskyrimą nuo tėvų (tėvo ar motinos) gali paduoti tėvai, vienas iš tėvų, vaiko globėjas (rūpintojas), artimieji vaiko giminaičiai, valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija, prokuroras (LR CK 3.182 str. 2 d.). Tėvų valdžios ribojimo panaikinimo bylas nagrinėja vaiko gyvenamosios vietos apylinkės teismas (LR CPK 409 str.).

23.6. Bylų, kylančių iš darbo teisinių santykių, nagrinėjimo ypatumai

LR CPK XX taikomas tik toms byloms, kurios kyla iš darbo teisinių santykių. Ginčą, kylantį iš valstybės tarnybos santykių, nagrinėja administraciniai teismai vadovaudamiesi Administracinių bylų teisenos įstatymu. Darbo ginčo sąvoka pateikiama Darbo kodekso 285 straipsnyje. Individualus darbo ginčas yra nesutarimas tarp darbuotojo ir darbdavio dėl darbo įstatymuose, kituose norminiuose teisės aktuose, darbo ar kolektyvinėje sutartyje nustatytų teisių ir pareigų įgyvendinimo (kuris nagrinėjamas Darbo kodekso XIX skyriaus nustatyta tvarka). LR CPK 410 straipsnio 2 dalis nustato, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjami iš darbo teisinių santykių kylantys ginčai, išskyrus ginčus dėl žalos atlyginimo ir kitus LR CPK nurodytus ginčų atvejus.

Ar kolektyvinių darbo ginčų nagrinėjimui taikomi LR CPK nustatyti darbo bylų nagrinėjimo ypatumai? Kolektyviniams darbo ginčams Darbo kodekso 71 straipsnis nustato specialųjį priklausomumą, t. y. juos nagrinėja tik taikinimo komisijos, darbo arbitražas arba trečiųjų teismas.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad kai kuriems darbo ginčams nėra taikomas reikalavimas iš pradžių pasinaudoti ikiteismine darbo ginčų nagrinėjimo procedūra. Darbo kodekso 295 straipsnio 2 dalyje nurodyti ginčai, kurie tiesiogiai nagrinėjami teismuose.

LR CPK 411 straipsnio 2 dalis nustato, kad ieškinys gali būti paduodamas pagal bendrojo teismingumo taisykles arba pagal vietą, kurioje darbas yra, buvo ar turėjo būti dirbamas (alternatyvusis teismingumas). Iš esmės tai reiškia darbuotojo galimybę pateikti ieškinį ne tik pagal juridinio asmens buveinės, bet ir pagal jo filialo buveinės vietą. Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo patikrinti, ar ieškovas pasinaudojo privaloma ginčo ikiteisminio sprendimo tvarka, t. y. ar jis kreipėsi į darbo ginčų komisiją. LR CPK 412 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jeigu asmuo kreipėsi į teismą nesilaikydamas ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarkos, teismas atsisako priimti ieškinį (LR CPK 137 str. 2 d. 3 p.) arba palieka jį nenagrinėtą (kai tai paaiškėja iškėlus civilinę bylą) ir išaiškina ieškovui teisę pasinaudoti darbo ginčo išankstinio nagrinėjimo ne teisme tvarka. Šiuo atveju kreipimosi į darbo ginčo nagrinėjimo instituciją diena laikoma kreipimosi į teismą diena, jeigu į šią instituciją asmuo kreipėsi ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo nutarties įteikimo jam dienos. To paties straipsnio antrojoje dalyje sakoma, kad jeigu darbo ginčo nagrinėjimo institucija buvo pripažinusi esanti nekompetentinga spręsti ginčą, bylą nagrinėja tiesiogiai teismas.

Ieškinio dalykas yra konkretus ieškovo materialusis teisinis reikalavimas, o ne darbo ginčų komisijos sprendimas.

Darbo kodekso 302 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad darbuotojai darbo bylose dėl visų reikalavimų, kylančių iš darbo teisinių santykių, yra atleidžiami nuo žyminio mokesčio.

LR CPK 415 straipsnio 2 dalis nurodo, kad teisminiam nagrinėjimui darbo bylose rengiamasi parengiamajame teismo posėdyje. Rengtis bylą nagrinėti teisme turi būti baigta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo dienos (LR CPK 413 str. 1 d.). Palyginus su šeimos bylomis įstatymas nedraudžia priimti sprendimą už akių. Teismas trūkstamus įrodymus turėtų išreikalauti savo iniciatyva (LR CPK 415 str. 1 d.). Be to, matydamas, kad ieškinys pareikštas netinkamam atsakovui, teismas turi teisę savo iniciatyva įtraukti į bylą antrąjį atsakovą. Teismas turi įspėti šalis apie savoteisę viršyti pareikštų reikalavimų ribas ir taikyti įstatymuose numatytą alternatyvų darbuotojų teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (LR CPK 414 str. 3 d.).

Be CPK 159 straipsnio pirmojoje dalyje įvardytų teisių, teismas taip pat gali:

a) savo iniciatyva rinkti įrodymus, kuriais šalys nesiremia, jeigu mano, kad tai būtina siekiant teisingai išspręsti bylą (LR CPK 414 str. 1 d.);b) savo iniciatyva įtraukti į bylą antrą atsakovą, jeigu ieškovo nurodytasis yra netinkamas (LR CPK 414 str. 2 d.);c) peržengti pareikštų reikalavimų ribas, t. y. patenkinti daugiau, nei prašyta, taip pat priimti sprendimą dėl reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti, tačiau yra tiesiogiai susiję su pateikto ieškinio dalyku ir pagrindu (LR CPK 417 str.);d) nustatęs, kad tenkinti pareikštą reikalavimą ieškovo nurodytu būdu nėra pagrindo, – savo iniciatyva taikyti įstatymų nurodytą alternatyvų darbuotojo teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą (LR CPK 418 str.).

Darbo byla turi būti išnagrinėta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kurią baigta rengtis bylą nagrinėti teisme (LR CPK 413 str. 3 d.).

23.7. Bylų dėl daikto valdymo pažeidimų nagrinėjimo ypatumai

Procesiniai daikto valdymo pažeidimo bylų nagrinėjimo ypatumai reglamentuojami LR CPK XXI skyriuje (419-423 str.). Valdymo pažeidimo sąvoka suformuluota materialiojoje teisėje. Valdymas gali būti pažeistas paimant ar mėginant paimti daiktą ar jo dalį, taip pat teises į jį arba trukdant valdyti daiktą. Valdymo pažeidimas gali pasireikšti grasinimais, sukeliančiais realų pavojų valdymui (LR CK 4.35 str. 1 d.). To paties straipsnio antrojoje dalyje nurodyti atvejai, kurie nelaikomi valdymo pažeidimais. LR CK 4.22 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad valdymas – tai faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Tad valdymas yra apibrėžiamas kaip tam tikra faktinė būklė, kuri iš esmės atsieta nuo tokių sąvokų kaip teisė į daiktą ir panašiai. Šiuo atveju kalbama apie valdymą kaip apie savarankišką daiktinę teisę, o ne kaip apie nuosavybės teisės turinio sudedamąją dalį. Jeigu turi būti ginamas savininko pažeistas valdymas, paprastai bus reiškiamas vindikacinis arba negatorinis ieškinys, kuris bus nagrinėjamas pagal bendrąsias bylų nagrinėjimo taisykles. [1]

Asmeniui siekiant apginti pažeistą valdymą užtenka įrodyti pačios faktinės būklės egzistavimą. Pakanka įrodyti paskutinį valdymo ir jo pažeidimo faktą, o teismas nesiaiškina nei atsakovo teisės į daiktą, nei jo geros valios (LR CPK 422 str. 1 d. Iš esmės valdymo gynimo tikslas yra laikinai nustatyti, pas ką liks daiktas, kol bus išspręstas teisės į jį klausimas. Apgindamas pažeistą valdymą teismas apibrėžia būsimo proceso šalis. Buvęs atsakovas, manydamas, kad ginant valdymą buvo pažeista jo teisė į daiktą, turi teisę pareikšti atitinkamą ieškinį teisme.

LR CK 4.23 straipsnio 2 dalyje sakoma, kad daikto valdymas laikomas teisėtu, kol įrodoma priešingai. Taigi materialiojoje teisėje galioja valdymo teisėtumo prezumpcija. Tačiau neteisėtas valdymas nėra ginamas. Atsakovas tokiame procese gali grįsti savo atsikirtimus valdymo neteisėtumu, t. y. tuo, jog daiktas iš jo buvo paimtas klasta, jėga arba pavogtas.

Valdymo gynimą reglamentuojančios normos yra specialiosios. Tai reiškia, kad LR CPK XXI skyriuje nustatytos tik bendrųjų taisyklių išimtys. Jeigu tokių išimčių nėra, taikomos bendrosios bylų nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme taisyklės.

Ieškinio dėl kilnojamojo arba nekilnojamojo daikto valdymo gynimo dalykas yra reikalavimas pašalinti pažeidimą ir atkurti iki jo buvusią faktinę būklę. Bylose dėl daikto valdymo pažeidimo priešieškinio pareiškimas nėra leidžiamas (LR CPK 422 str. 2 d.).

Ieškinys dėl nekilnojamojo daikto valdymo pažeidimų pašalinimo paduodamas nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui, o dėl kilnojamojo daikto – vadovaujantis bendromis teismingumo taisyklėmis (paprastai pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar juridinio asmens buveinės vietą). Skirtumą lemia skirtinga šių daiktų prigimtis.

Valdymo atsiradimo momentą reglamentuoja materialioji teisė. Jis priklauso nuo to, daiktas yra kilnojamasis ar nekilnojamasis. Pagal LR CK 4.28 straipsnį kilnojamųjų daiktų valdymas atsiranda iš esmės nuo faktinio daikto užvaldymo, o pagal LR CK 4.27 straipsnio 2 dalį nekilnojamųjų daiktų valdymas atsiranda įregistravus valdymą viešame registre. Jeigu nekilnojamojo daikto valdymas darant pažeidimą nėra įregistruotas, ar atitinkamą ieškinį bus atsisakyta tenkinti, nes ieškovas nėra valdytojas pagal LR CK ketvirtosios knygos II dalies IV skyriaus nuostatas? Valdymo įregistravimo faktas turi įtakos tik sprendžiant, ar valdytojas valdė nekilnojamąjį daiktą visą įgyjamosios senaties terminą, kad įgytų nuosavybės teisę į jį įgyjamosios senaties būdu. Tuo tarpu pats valdymas, kaip tam tikra faktinė būklė, nekinta ir nepriklauso nuo įregistravimo fakto. Todėl nekilnojamojo daikto valdytojas turi būti ginamas, nesvarbu, valdymas yra įregistruotas ar ne. [2]

Ieškinyje, be LR CPK 135 straipsnyje išvardytų duomenų , turi būti nurodoma:

1) įrodymai, patvirtinantys daikto valdymo faktą;2) daikto aprašymas;3) registruotiniems daiktams – duomenys iš viešo registro.

LR CPK 421 straipsnis nustato, kad rengtis teisminiam šios kategorijos bylų nagrinėjimui turi būti baigta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo ieškinio priėmimo dienos. Byla turi būti išnagrinėta ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo dienos, kurią buvo baigtas pasirengimas bylą nagrinėti teisme.

Teismas, priimdamas sprendimą ieškinį patenkinti, nustato realų terminą, per kurį atsakovas turi pašalinti daikto valdymo pažeidimus (LR CPK 423 str.).

23.8. Dokumentinis procesas

Dokumentinis procesas – tai viena iš supaprastinto proceso formų, kurios paskirtis yra užtikrinti greitesnį tam tikros rūšies ginčų nagrinėjimą.

Skirtingai nuo teismo įsakymo išdavimo procedūros, dokumentinio proceso atveju kalbama apie įprasto ginčo nagrinėjimą ginčo teisena. Nustatomi tik tam tikri šio nagrinėjimo ypatumai, jeigu pats ginčas atitinka kai kurias specialias sąlygas. Ieškovas privalo pateikti teismui ieškinį, atitinkantį visus bendruosius jam keliamus reikalavimus. Atsakovui pateikus prieštaravimą dėl

preliminaraus sprendimo, skelbiamas teismo posėdis, kuriame yra pateikiami ir vertinami įrodymai. Teismo įsakymo institutas iš esmės turi ir ginčo, ir ypatingosios teisenos bei vykdymo proceso bruožų. Pateikiant teismui prašymą išduoti teismo įsakymą, reikalavimas net neturi būti pagrįstas įrodymais – teismas visiškai nesigilina į šalių ginčo esmę. Teismo įsakymo procedūra iš esmės skirta nagrinėjimui visiškai aiškių bylų, kuriose nėra ko ginčyti materialiosios teisės atžvilgiu ir pats ginčas pasireiškia tik tuo, kad šalis, praktiškai pripažindama savo prievolę, nevykdo jos. Tuo tarpu esant dokumentiniam procesui taip nėra – šios kategorijos bylose paprastai yra ginčas, tačiau jo nagrinėjimo specifiką lemia tai, kad visi ieškovo reikalavimai gali būti pagrįsti rašytiniais įrodymais. [1]

Dokumentinis procesas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus LR CPK XXII skyriuje nurodytas išimtis. Jeigu dokumentinio proceso normos nereguliuoja kokio nors konkretaus procesinio veiksmo atlikimo tvarkos, bus taikomos bendrosios ginčo teisenos taisyklės.

LR CPK nurodo keletą sąlygų, kurios būtinos norint pasirinkti dokumentinį procesą (leistinumas). Norint pasinaudoti dokumentiniu procesu turi būti visos sąlygos:

1) dokumentinio proceso būdu gali būti nagrinėjami visi ieškovo piniginiai reikalavimai (atsirandantys iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.), taip pat reikalavimai priteisti kilnojamąjį daiktą, vertybinius popierius ar reikalavimai, susiję su nekilnojamojo daikto nuomos sutartimis, nuomininko iškeldinimu (LR CPK 424 str. 1 d.);2) dokumentinio proceso tvarka ieškinys gali būti nagrinėjamas tik jeigu visi jame nurodyti reikalavimai yra pagrindžiami leistinais rašytiniais įrodymais. Tad teismas šiame procese (tiksliau kalbant, pirminiu jo etapu – prieš pateikiant prieštaravimus dėl preliminaraus sprendimo) gali tirti tik rašytinius įrodymus. Ši sąlyga sudaro galimybes taikyti rašytinį procesą ir priimti preliminarų sprendimą nedalyvaujant teismo posėdyje ginčo šalims; [2] 3) tinkamai surašytas ieškinys ir jame esantis ieškovo prašymas nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka (LR CPK 425 str. 1 d.);4) atsakovo gyvenamoji vieta arba jo buveinė nėra užsienyje (LR CPK 424 str. 4 d.).

LR CPK XXII skyriaus nustatyta tvarka pateikiamas ieškinys turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (LR CPK 111 str.) ir reikalavimus, keliamus ieškinio turiniui (LR CPK 135 str.). Ieškinyje turi būti ir aiškus ieškovo prašymas nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka, nurodyti ir pridėti visi rašytiniai įrodymai, kuriais ieškovas grindžia savo reikalavimus (LR CPK 425 str.). Ieškovas savo reikalavimus šiuo atveju gali grįsti tik rašytiniais įrodymais – kitos įrodinėjimo priemonės neleidžiamos. LR CPK 425 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už ieškinį, paduodamą dokumentinio proceso tvarka, mokamas žyminis mokestis yra lygus pusei tos sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme bendrąja ginčo teisena, tačiau ne mažesnis kaip dvidešimt litų.

Ieškinys dokumentinio proceso atveju pareiškiamas pagal bendrąsias teismingumo taisykles (LR CPK 424 str. 5 d.).

Spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas privalo patikrinti dvi grupes sąlygų: 1) ar nėra LR CPK 137 straipsnio antrojoje dalyje nurodytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako priimti ieškinį, ir 2) ar įvykdyti LR CPK 425 straipsnio reikalavimai. Jeigu ne visi ieškovo reikalavimai yra pagrįsti rašytiniais įrodymais, teismas, vadovaudamasis LR CPK 138 straipsniu, gali paskirti terminą trūkumams pašalinti, įpareigodamas ieškovą pagrįsti savo reikalavimus leistinais rašytiniais įrodymais arba primokėti trūkstamą žyminį mokestį, kad bylą būtų galima nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles (LR CPK 424 str. 2 d.). Jeigu ieškinyje, kurį prašoma nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, sujungiami keli savarankiški reikalavimai,

tačiau jie ne visi pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais, teismas dokumentinio proceso tvarka nagrinėja tinkamai pareikštus reikalavimus, o kitus reikalavimus išskiria į atskirą bylą ir nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles(LR CPK 424 str. 3 d.).

Dokumentiniame procese negalima pakeisti ieškinio dalyko ir pagrindo, padidinti ieškinio reikalavimus bei pareikšti priešieškinį. Dokumentinio proceso atsisakymą reglamentuoja LR CPK 426 straipsnis: ieškovas turi teisę atsisakyti dokumentinio proceso iki preliminarus sprendimo priėmimo. Tokiu atveju ieškovui nustatomas terminas trūkstamam žyminiam mokesčiui primokėti. Neprimokėjus ieškinys laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Žyminį mokestį primokėjus, byla perduodama nagrinėti pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Visas dokumentinis procesas gali būti skirstomas į du etapus: 1) procesas iki preliminarus sprendimo ir 2) procesas priėmus preliminarų sprendimą. Iš esmės visi dokumentinio proceso privalumai, garantuojantys greitą bylos išnagrinėjimą, būdingi pirmajam etapui. [3]

Teismas, nustatęs, jog pagal pateiktus įrodymus yra pagrindas ieškinį tenkinti, priima preliminarų sprendimą (LR CPK 428 str. 1 d.). Preliminarus sprendimas priimamas tik jeigu yra pagrindo tenkinti visus ieškinyje pareikštus reikalavimus. Nesant minėto pagrindo, dokumentinis procesas iš esmės baigiasi, nes teismas priima nutartį nagrinėti bylą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir nustato terminą primokėti trūkstamą žyminį mokestį (LR CPK 428 str. 7 d.).

Preliminarus sprendimas priimamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į teismo posėdį nei ieškovo, nei atsakovo. LR CPK 428 straipsnio 8 dalis nustato, kad preliminarus sprendimo neskundžiamas nei apeliacine, nei kasacine tvarka.

Preliminarus sprendimas įsiteisėja, jei atsakovas per įstatymo nustatytą terminą nepareiškus prieštaravimų (LR CPK 428 str. 8 d.). Preliminarus sprendimas negali būti skubiai vykdomas. Tokia nuostata egzistuoja todėl, kad preliminaraus sprendimo likimas, kaip ir dokumentinio proceso tąsa, priklauso nuo to, atsakovas pareiškia ar nepareiškia prieštaravimų. Kol atsakovo nuomonė dėl preliminaraus sprendimo ir pareikšto ieškinio byloje nėra aiški, bet koks šio sprendimo vykdymas reikštų šalies teisės būti išklausytos, kuri yra viena iš pagrindinių žmogaus teisių, principo pažeidimą. [4] Jeigu priėmus preliminarų teismo sprendimą paaiškėja, jog atsakovo gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos ir dėl šios priežasties jam negalima įteikti sprendimo, ieškinio ir jo priedų nuorašų, teismas nutartimi turi panaikinti preliminarų sprendimą ir nustatyti ieškovui terminą trūkstamam žyminiam mokesčiui primokėti. Ieškovui neprimokėjus žyminio mokesčio, ieškinys laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui. Žyminį mokestį primokėjus byla perduodama nagrinėti pagal ginčo teisenos taisykles. [5]

Teismas, priėmęs preliminarų sprendimą, ne vėliau kaip kitą darbo dieną jo nuorašą kartu su ieškiniu ir jo priedų nuorašais išsiunčia atsakovui (LR CPK 429 str.). Ieškovui preliminaraus sprendimo nuorašas išsiunčiamas ne vėliau kaip per tris dienas po šio sprendimo įsiteisėjimo. Minėti procesiniai dokumentai atsakovui negali būti įteikiami nei viešo paskelbimo būdu, nei kuratoriui, nes atsakovo prieštaravimas yra labai svarbus dokumentinio proceso elementas, nuo kurio priklauso atsakovo teisės būti išklausyto įgyvendinimas ir dokumentinio proceso tąsa. [6]

Preliminariame sprendime teismas nustato atsakovui dvidešimties dienų terminą, kuris yra skaičiuojamas nuo sprendimo jam įteikimo dienos (sprendimas turėtų būti įteikiamas pagal LR CPK 124 str.), prieštaravimams pateikti. Pateikti prieštaravimus yra atsakovo teisė, bet ne pareiga. Nepateikus prieštaravimų preliminarus sprendimas įsiteisės ir juo remiantis bus išduotas vykdomasis raštas. Pagal LR CPK 430 straipsnio 1 dalį atsakovui neužtenka pateikti tik formalaus prieštaravimo (skirtingai nuo teismo įsakymo išdavimo procedūros). Prieštaravimas turi būti pagrįstas ir motyvuotas, t. y. jame turi būti nurodyti nesutikimo su preliminariu

sprendimu motyvai ir įrodymai, kuriais tie motyvai grindžiami. Prieštaravimo forma turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus. Atsakovo prieštaravimai gali būti grindžiami visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (LR CPK 177 str., 430 str. 1 d.).

Prieštaravimus, pareiškiamus praleidus dvidešimties dienų terminą arba neatitinkančius nustatytų reikalavimų, teismas atsisako priimti (LR CPK 430 str. 5 d.). Teismo nutartis, kuria atsisakoma priimti pateiktus prieštaravimus, gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą. Dėl svarbių priežasčių praleistas terminas prieštaravimams pateikti gali būti teismo atnaujinamas pagal LR CPK 78 straipsniu.

Jeigu atsakovas per dvidešimt dienų nuo preliminaraus sprendimo priėmimo teismo sprendimą įvykdo ir pateikia teismui tai patvirtinančius dokumentus, teismas nutartimi panaikina preliminarų sprendimą ir bylą nutraukia (LR CPK 430 str. 9 d.). Šiuo atveju ieškovui grąžinamas jo sumokėtas žyminis mokestis. Jeigu atsakovas teismo sprendimą įvykdo iš dalies, o dėl kitos dalies reikalavimų pareiškia prieštaravimus, byla nagrinėjama pagal dokumentinio proceso taisykles ir ieškovo reikalavimų pagrįstumo klausimas išsprendžiamas priimant galutinį sprendimą. Šalims dokumentiniame procese sudarius taikos sutartį ir teismui ją patvirtinus, ta pačia teismo nutartimi preliminarus sprendimas panaikinamas.

Atsakovui pareiškus prieštaravimus ir teismui juos priėmus, prasideda antrasis dokumentinio proceso etapas.

Teismas, priėmęs atsakovo prieštaravimus, ne vėliau kaip kitą dieną išsiunčia jų nuorašą ieškovui ir šis per keturiolika dienų nuo prieštaravimų išsiuntimo iš teismo dienos turi teisę teismui pateikti atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus (atsiliepimo nepateikimas nesuteikia atsakovui teisės reikalauti priimti sprendimą už akių (LR CPK 430 str. 4 d.). Ieškovas atsiliepime ne tik vertina atsakovo argumentus, kuriais šis grindžia savo prieštaravimus, bet ir savo reikalavimams pagrįsti gali pateikti naujų įrodymų ar motyvų.

Gautą ieškovo atsiliepimą teismas ne vėliau kaip kitą dieną išsiunčia atsakovui ir skiria bylą nagrinėti teismo posėdyje. Per nustatytą terminą negavęs ieškovo atsiliepimo, teismas taip pat skiria bylą nagrinėti teismo posėdyje. Pasirengimo bylai nagrinėti etapas pagal dokumentinio proceso taisykles yra trumpesnis nei bylą nagrinėjant pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, nes mažiau procesinių dokumentų, teismas rengiasi nagrinėti bylą tik raštu ir neprivalo priimti LR CPK 232 straipsnyje nurodytos nutarties.

Teismo posėdis turi būti skiriamas ne vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo tos dienos, kai teismas gavo ieškovo atsiliepimą į atsakovo prieštaravimus arba baigėsi terminas atsiliepimui pateikti (LR CPK 430 str. 3 d.). Teisminis nagrinėjimas vyksta pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles.

Išnagrinėjęs bylą, teismas byloje priima galutinį sprendimą, kuriuo gali:

1) preliminarų sprendimą palikti nepakeistą;2) preliminarų sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti;3) preliminarų sprendimą pakeisti.

Galutinis sprendimas turi atitikti LR CPK 270 straipsnio reikalavimus. Byloje priimtas galutinis sprendimas įsiteisėja ir gali būti skundžiamas tiek paduodant apeliacinį, tiek kasacinį skundą.

23.9. Bylų dėl teismo įsakymo išdavimo nagrinėjimo tvarka

Teismo įsakymo institutu siekiama supaprastinti ir pagreitinti teismo procesą sprendžiant sąlygiškai aiškias bylas, dėl kurių šalys praktiškai nesiginčija. Supaprastinimas pasiekiamas neskelbiant teismo posėdžio (procesas vyksta raštu) ir nenaudojant įprastos procesinių dokumentų įteikimo bei pateiktų reikalavimų pagrįstumo tikrinimo procedūros. Teismas šiuo atveju tikrina tik formalų pateikto pareiškimo aspektą, t. y. ar jis atitinka įstatymo numatytus reikalavimus.

Galima išskirti dvi teismo įsakymo išdavimo procedūros sistemas: dvipakopę (kai iš pradžių skolininkui siunčiamas atitinkamas pranešimas su pasiūlymu pateikti prieštaravimus, jeigu jis nesutinka su pareikštais reikalavimais, ir paskui, jeigu prieštaravimai nepareiškiami, išduodamas teismo įsakymas; tokia sistema galioja, pavyzdžiui, Vokietijoje) ir vienpakopę (kai kreditoriaus prašymu iš karto yra išduodamas teismo įsakymas ir tik tada skolininkui siūloma pareikšti prieštaravimus; tokia sistema yra Austrijoje ir Lietuvoje). Vienpakopė teismo įsakymo išdavimo sistema yra kiek operatyvesnė, nes teismui nereikia dukart siųsti skolininkui procesinių dokumentų. [1]

LR CPK 434 straipsnio 1 dalis nustato, kad už pareiškimą išduoti teismo įsakymą mokamas žyminis mokestis, lygus ketvirtadaliui tos sumos, kurią reikėtų mokėti už ieškinio nagrinėjimą teisme ginčo teisena, tačiau ne mažesnis negu dešimt litų, išskyrus atvejus, kai pagal įstatymus ar teismo nutartimi asmuo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra visiškai ar iš dalies atleistas arba kada žyminio mokesčio sumokėjimo terminas atidėtas.

LR CPK 431 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bet kuris piniginis reikalavimas (atsirandantis iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kiti), taip pat reikalavimas priteisti kilnojamąjį daiktą gali būti nagrinėjamas išduodant teismo įsakymą.

LR CPK 431 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad LR CPK XXIII skyriaus nustatyta tvarka pareiškimas nenagrinėjamas, jeigu:

1) pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo momentu kreditorius nėra įvykdęs jam priklausančios prievolės (ar jos dalies), už kurią reikalaujama sumokėti, o skolininkas reikalauja ją įvykdyti;2) yra neįmanoma prievolę įvykdyti dalimis, o kreditorius reikalauja įvykdyti dalį prievolės;3) skolininkas gyvena užsienyje arba užsienyje yra skolininko buveinė;4) skolininko gyvenamoji ir darbo vietos yra nežinomos.

Jeigu pareiškimas neatitinka leistinumo reikalavimų (LR CPK 431 str. 1-2 d.), teismas atsisako priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą (LR CPK 435 str. 2 d. 2 p.).

LR CPK 433 straipsnyje nustatyti papildomi reikalavimai pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo turiniui. Atkreiptinas dėmesys, kad skirtingai nei pateikiant ieškinį, šiuo atveju nebūtina nurodyti įrodymų, kuriais remiantis grindžiamas pareikštas reikalavimas. Siekiant kiek galima labiau supaprastinti teismo įsakymo išdavimo procedūrą, LR CPK 433 straipsnio trečiojoje dalyje sakoma, kad procesinių dokumentų (tarp jų ir prašymo išduoti teismo įsakymą) formas tvirtina teisingumo ministras.[2] Jei šios formos nesilaikoma, teismas, vadovaudamasis LR CPK 435 straipsnio antrosios dalies 1 punktu turėtų atsisakyti priimti pareiškimą.

Pareiškimo priėmimo arba civilinės bylos iškėlimo klausimas reglamentuojamas LR CPK 435 straipsnyje. Kreditoriaus pareiškimo priėmimo klausimas išsprendžiamas ne vėliau kaip kitą dieną nuo jo pateikimo teismui dienos. Jeigu kreditoriaus pareiškimas atitinka šiame skyriuje nustatytus reikalavimus, jo priėmimo klausimas gali būti išspręstas teisėjo rezoliucija.

LR CPK 435 straipsnio 2 dalis nurodo atvejus, kai teismas atsisako priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą:

l) pareiškimas neatitinka bendrųjų reikalavimų, keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, ir LR CPK 433 straipsnyje nurodytų reikalavimų. Bendrieji procesiniams dokumentams keliami reikalavimai įvardijami LR CPK 111 straipsnyje. LR CPK 433 straipsnis reikalauja nurodyti tik faktinį pareiškimo pagrindą, t. y. nereikalauja pridėti prie pareiškimo įrodymų, kuriais kreditorius grindžia savo reikalavimą. Šiuo požiūriu LR CPK 433 straipsnis yra specialioji norma, todėl LR CPK 111 straipsnio antrosios dalies 4 punktas neturėtų būti taikomas[3]2) pareiškimas neatitinka LR CPK 431 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytų leistinumo reikalavimų;3) yra LR CPK 137 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės;4) pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.

Teismo nutartis atsisakyti priimti pareiškimą yra galutinė ir neskundžiama, tačiau tai neužkerta kelio ištaisius trūkumus įstatymų nustatyta tvarka pateikti naują pareiškimą arba pareikšti ieškinį teisme pagal ginčo teisenos taisykles. Paduoti pakartotinį pareiškimą kreditorius gali tik tuo atveju, jei ankstesnis pareiškimas neatitiko formalių šios rūšies procesinių dokumentų turiniui ir formai keliamų reikalavimų, taip pat jei yra pašalintos kitos kliūtys, sudariusios pagrindą atsisakyti priimti ankstesnį pareiškimą.

Jeigu aptarti pagrindai paaiškėja jau iškėlus civilinę bylą, teismas, vadovaudamasis LR CPK 435 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdamas į pareiškimo trūkumų pobūdį, pareiškimą palieka nenagrinėtą (pvz., LR CPK 435 str. 2 d. 1 p.) arba bylą nutraukia (pvz., LR CPK 435 str. 2 d. 4 p.), taip pat panaikina teismo įsakymą, jeigu jis yra išduotas.

Išsprendęs pareiškimo priėmimo klausimą, teismas nedelsdamas, ne vėliau kaip kitą dieną, išduoda kreditoriui teismo įsakymą ir išsprendžia laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininkui klausimą. Teismo įsakymo turiniui keliami reikalavimai nurodyti LR CPK 436 straipsnio 2 dalyje. Teismo įsakymas taip pat turi atitikti visus vykdomajam dokumentui keliamus reikalavimus (LR CPK 648 str.), nes pagal LR CPK 587 straipsnio 2 punktą teismo įsakymas yra išduodamas kaip savarankiškas vykdomasis dokumentas, o tai reiškia, jog juo remiantis nėra išduodamas vykdomasis raštas.

Išduodamas teismo įsakymą, teismas taip pat turi teisę nuspręsti dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Laikinąsias apsaugos priemones teismas taikys tik motyvuotu kreditoriaus prašymu, kuris turi būti įvardytas prašyme išduoti teismo įsakymą (LR CPK 433 str. 1 d. 5 p.). Jeigu teismas taiko laikinąsias apsaugos priemones, išdavus teismo įsakymą, tą pačią dieną jo nuorašas išsiunčiamas antstoliui, turto registro tvarkytojui ar kitam vykdytojui.

Priimtas byloje teismo įsakymas neskundžiamas paduodant nei atskirąjį, nei apeliacinį, nei kasacinį skundus. Tolesnė proceso eiga priklauso nuo skolininko prieštaravimų. Jeigu prieštaravimas bus pareikštas, byla bus nagrinėjama toliau, jeigu ne – teismo įsakymas įsiteisės ir bus vykdomas.

Pagal LR CPK 437 straipsnį ne vėliau kaip kitą dieną po teismo įsakymo išdavimo teismas skolininkui išsiunčia kreditoriaus pareiškimo išduoti teismo įsakymą ir teismo įsakymo nuorašus, taip pat atitinkamą pranešimą. Pranešime nurodoma:

1) siūlymas ne vėliau kaip per dvidešimt dienų nuo pranešimo skolininkui įteikimo dienos sumokėti kreditoriui priteistas sumas (įskaitant delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas), grąžinti priteistą daiktą ir apie teismo įsakymo įvykdymą raštu pranešti teismui arba pareikšti prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto reikalavimo;2) informacija, kad neįvykdžius 1 punkte paminėtų reikalavimų, teismo įsakymas įsiteisės;3) informacija apie tai, kad teismas kreditoriaus

reikalavimu nagrinės pareiškimą pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, jei skolininkas pareikš prieštaravimus dėl kreditoriaus pateikto pareiškimo, ir apie tai, kad nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo skolininkas pagal Civilinį kodeksą privalo mokėti palūkanas bei įstatymuose ar sutartyje numatytus delspinigius, jeigu prievolė buvo neįvykdyta ar įvykdyta netinkamai;4) informacija apie tai, kad priimdamas teismo įsakymą teismas netikrino kreditoriaus pareikšto reikalavimo pagrįstumo.

Skolininko prieštaravimai dėl paduoto pareiškimo (ar jo dalies) pateikiami teismo įsakymą išdavusiam teismui (LR CPK 439 str. 1 d.). Prieštaravimai turi atitikti bendruosius reikalavimus, keliamus procesinių dokumentų turiniui ir formai, išskyrus reikalavimą nurodyti prieštaravimų pagrindą. Iš esmės skolininkui užtenka paties prieštaravimo fakto, t. y. formaliai nurodyti, kad jis prieštarauja išduotam įsakymui. Teismas neturi teisės tikrinti paties prieštaravimo pagrįstumą, tiesiog pats prieštaravimo faktas lemia tolesnę proceso eigą.[4]

Jeigu skolininkas dalį pagal teismo įsakymą priteistų reikalavimų kreditoriui įvykdo arba nors ir neįvykdo, bet jų dalį pripažįsta, o prieštaravimus pareiškia tik dėl likusios kreditoriaus reikalavimų dalies, teismas pagal šio skyriaus taisykles priima naują įsakymą dėl skolininko neginčijamos reikalavimų dalies priteisimo. Dėl nepatenkintos reikalavimų dalies kreditorius gali pareikšti ieškinį.

Gavęs skolininko prieštaravimus, teismas ne vėliau kaip per tris dienas privalo pranešti kreditoriui, kad šis ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo teismo pranešimo įteikimo dienos turi teisę pateikti ieškinį ir primokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį. Jeigu per keturiolika dienų ieškinys nepareiškiamas, kreditoriaus pareiškimas laikomas nepaduotu ir teismo nutartimi jam grąžinamas, o teismo įsakymas ir taikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikinami. Ši nutartis gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą. Tai netrukdo kreditoriui pareikšti ieškinį bendra tvarka (LR CPK 439 str. 6 d.). Jeigu skolininkas per prieštaravimui pateikti skirtą terminą įvykdo teismo įsakymą ir pateikia teismui tai patvirtinančius dokumentus, teismas nutartimi panaikina teismo įsakymą ir bylą nutraukia (LR CPK 439 str. 7 d.). Kai kreditorius ir skolininkas išdavus teismo įsakymą sudaro taikos sutartį ir teismas ją patvirtina, ta pačia teismo nutartimi teismo įsakymas panaikinamas (LR CPK 439 str. 8 d.), o bylos nagrinėjimas nutraukiamas (LR CPK 293 str. 5 p.).

LR CPK 440 straipsnis numato galimybę skirti nesąžiningai pareiškusiam aiškiai nepagrįstą reikalavimą kreditoriui iki vieno tūkstančio litų baudą.

23.10. Ginčų dėl nedidelių sumų nagrinėjimo ypatumai

Bylos dėl pinigų sumų, neviršijančių vieno tūkstančio litų, priteisimo nagrinėjamos pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, išskyrus LR CPK 441 straipsnyje numatytas išimtis. Civilinio proceso teisės doktrinoje teigiama, kad nepaisant LR CPK 441 straipsnio 1 dalies lingvistinę išraišką („pinigų sumų“), supaprastinto proceso taisyklės galėtų būti taikomos ir ginčams dėl nedidelių nepiniginių reikalavimų. [1]

Tūkstančio litų suma rodo tik aukštutinę ribą, kurią peržengus LR CPK 44 straipsnio taisyklės nebegali būti taikomos. Jei ginčo vertė nesiekia šios ribos, tai spręsdamas, ar taikyti supaprastinto proceso taisykles, teisėjas remiasi ne tik ginčo turtinės vertės kriterijumi, bet įvertina ir kitas su byla susijusias aplinkybes, t. y. bylos sudėtingumą, proceso šalių suinteresuotumą byla. [2]

LR CPK 441 straipsnyje kalbama apie teismo teisę spręsti dėl bylos nagrinėjimo formos ir tvarkos. Taigi, LR CPK 441 straipsnis nustato teisėjo teisę, bet ne pareigą nagrinėti bylą taikant

LR CPK 441 straipsnio taisykles. Pavyzdžiui, teismas gali pats spręsti, žodinio ar rašytinio proceso tvarka bus nagrinėjama byla. Tačiau byla nagrinėjama žodinio proceso tvarka, jeigu dėl to yra bent vienos šalies prašymas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius 2003 m. konsultacijoje paaiškino, kad pagal LR CPK 441 straipsnį sąvoka „forma“ reiškia žodinį ar rašytinį bylos nagrinėjimą (LR CPK 153 str.), o sąvoka „tvarka“ – kaip procesiniu atžvilgiu bus nagrinėjamas konkretus ginčas dėl nedidelės sumos priteisimo, t. y. bus ar nebus pasirengimo nagrinėjimui teisme stadija, o jeigu ji būtų, tai kokiu būdu vyks pasirengimas bylos nagrinėjimui (t. y. paruošiamųjų dokumentų ar parengiamojo posėdžio būdu arba nutartimi bylai nagrinėti skiriamas teismo posėdis). [3]

Įstatymas nustato supaprastintą teismo sprendimo formą (įžanginė ir rezoliucinė dalys, trumpi motyvai). Motyvų turi būti tiek, kiek jų neišvengiamai būtina teismo sprendimui pagrįsti. Iš trumpų teismo motyvų bylos šalims turi būti aišku, kuo remdamasis teismas priėjo vienokios ar kitokios išvados.

23.11. Bankroto bylų nagrinėjimo ypatumai

LR CPK 1 straipsnio 1 dalis nustato kodekso taikymą nagrinėjant civilines, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, bankroto, restruktūrizavimo, konkurencijos bylas bei kitas bylas, kylančias iš privatinių teisinių santykių. Kartu LR CPK numato, jog kai kurių rūšių bylų nagrinėjimo ypatumus gali nustatyti kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas be materialinio teisinio reglamentavimo, įtvirtina ir nemažai procesinių teisinių nuostatų, kurios taikytinos nagrinėjant bankroto bylas teismuose.[1]

Bankroto instituto paskirtis yra apsaugoti pirmiausia nemokaus skolininko, nebegalinčio tinkamai įvykdyti savo įsipareigojimus, kreditorių teises ir interesus. Bankroto procedūra siekiama patenkinti ne pavienių kreditorių, žinančių apie sunkią skolininko finansinę padėtį, o visų kreditorių interesus, tuo tikslu išviešinant nemokaus skolininko turimas skolas ir finansines galimybes joms padengti bei sudarant sąlygas visiems esantiems kreditoriams patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto.[2]

Bankrotas – tai nemokios įmonės būsena, nemokios įmonės būsena, kai įmonei teisme yra iškelta bankroto byla arba kreditoriai įmonėje vykdo bankroto procedūras ne teismo tvarka. Bankroto procesas – teismo arba ne teismo tvarka vykdomų įmonės bankroto procedūrų visuma (Įmonių bankroto įstatymo 2 str. 1-2 d.).[3]

Bankroto byla iškeliama ir nagrinėjama LR CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus tam tikras išimtis. Šios išimtys – tai Įmonių bankroto įstatymo nustatytos papildomos teisminio proceso taisyklės, taikomos išimtinai bankroto bylų iškėlimui ir nagrinėjimui.

Pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo pateikiamas vietovės, kurioje yra įmonės buveinė, apygardos teismui (LR CPK 27 str. 4 p., Įmonių bankroto įstatymo 5 str. 3 d.).

Pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei gali pateikti Įmonių bankroto įstatymo 5 straipsnyje nurodyti asmenys:

1) kreditorius (kreditoriai);2) savininkas (savininkai);3) įmonės administracijos vadovas;4) likviduojamos įmonės likvidatorius, kai išaiškėja, kad likviduojama įmonė negalės įvykdyti visų savo įsipareigojimų kreditoriams.

Kreditorius gali pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ne anksčiau, kaip praėjus trims mėnesiams po termino, nustatyto įstatymų, kitų teisės aktų, taip pat kreditoriaus ir

įmonės sutartyse įmonės įsipareigojimams įvykdyti arba, kai terminas nenustatytas, praėjus tokiam pat terminui po kreditoriaus reikalavimo įvykdyti įsipareigojimus.

Prieš kreipdamiesi į teismą kreditoriai apie savo ketinimą privalo raštu informuoti įmonės vadovą ir nustatyti ne trumpesnį kaip 30 dienų terminą įsipareigojimams įvykdyti. Šios nuostatos paskirtis – bankroto procesų nepagrįsto inicijavimo prevencija, nes įpareigoja įmonės kreditorių suteikti įmonei laikotarpį jos įsipareigojimams bei prievolėms įvykdyti. Taip pat užkertamas kelias nesąžiningam įmonės bankroto proceso inicijavimui. Įmonių bankroto įstatymo 6 straipsnio 3 dalis numatyta išimtis, kad kreditorius neprivalo informuoti įmonę apie ketinimą inicijuoti jos bankroto procesą ir neprivalo suteikti papildomą laikotarpį įsipareigojimams įvykdyti, kai teismo antstolis atliko priverstinio skolos išieškojimo veiksmus, tačiau jam nepavyko išieškoti skolos ir jis grąžino vykdomuosius dokumentus įmonės kreditoriui, o kreditorius per 1 mėnesį pateikė teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Įmonių bankroto įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įmonės, paskelbusios kreditoriams apie tai, kad ji negali ar neketina vykdyti įsipareigojimų, administracijos vadovas ar savininkas privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Jeigu to nepadaro administracijos vadovas ar savininkas, tai kreditorius remdamasis šiuo pagrindu gali pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.

Pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo galima, jeigu yra bent viena iš Įmonių bankroto įstatymo 4 straipsnyje nurodytų sąlygų:

1) įmonė laiku nemoka darbo užmokesčio ir su darbo santykiais susijusių išmokų;2) įmonė laiku nemoka už gautas prekes, atliktus darbus (paslaugas), negrąžina kreditų ir nevykdo kitų sandoriais prisiimtų turtinių įsipareigojimų;3) įmonė laiku nemoka įstatymų nustatytų mokesčių, kitų privalomųjų įmokų ir (arba) priteistų sumų;4) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų;5) įmonė neturi turto ar pajamų, iš kurių galėjo būti išieškomos skolos, ir dėl šios priežasties antstolis grąžino kreditoriui vykdomuosius dokumentus.

Tačiau tai, kad turintys teisę kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo asmenys kreipėsi į teismą, dar nereiškia, kad bankroto byla bus iškelta. Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustatė, kad yra bent viena iš šių sąlygų:

1) įmonė yra nemoki arba įmonė daugiau kaip tris mėnesius vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) atlyginimą;2) įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir (arba) neketina vykdyti savo įsipareigojimų (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 5 d.).

Teismas priimdamas nutartį iškelti bankroto bylą privalo remtis visais per įstatyme nurodytą terminą įmanomais surinkti įrodymais, kurie leistų spręsti apie įmonės nemokumą. Įmonių bankroto įstatymo 9 str. suteikia labai plačias galimybes ir teises teismui surinkti visą reikalingą informaciją apie skolininką ir jo finansinę būklę. Jis gali įpareigoti savininką, valdybos narius, administracijos vadovą, vyr. finansininką, likvidatorių ir kitus atsakingus įmonės darbuotojus (ir tuos kurie buvo atleisti per 12 mėnesių iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo dienos), pateikti visus bankroto bylai nagrinėti ir įmonės turto įvertinimui reikalingus dokumentus, kviesti juos ir kreditorius atvykti į teismą ir duoti paaiškinimus (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 2 d.).

Siekdamas užtikrinti, kad pareiškimo nagrinėjimo metu bei bankroto bylos nagrinėjimo metu nebūtu švaistomas įmonės turtas, teismas gali priimti sprendimą areštuoti dalį įmonės turto,

sąskaitoje esančias pinigines lėšas bei duoti pavedimą bankui sustabdyti mokėjimų vykdymą iš į šią įmonės sąskaitą įplauksiančių piniginių lėšų, uždrausti įmonei vykdyti tam tikrus sandorius bei prisiimti tam tikro pobūdžio naujus įsipareigojimus ar sandorius.

Įmonių bankroto įstatymas numato ne ilgesnį kaip vieno mėnesio terminą, per kurį teismas turi išnagrinėti pateiktą pareiškimą, pareikalauti papildomų dokumentų, duomenų, informacijos bei atsakingų įmonės darbuotojų ir valdymo organų narių paaiškinimų, išsiaiškinti faktines aplinkybes dėl įmonės finansinės padėties (turimo turto vertės, įsipareigojimų ir pan.) ir priimti sprendimą dėl bankroto bylos iškėlimo ar neiškėlimo. Šis termino ribojimas padeda išvengti bankroto proceso vilkinimo, bet gali būti kliūtis visapusiškai tinkamai atlikti įmonės auditą, objektyviai įvertinti įmonės turtą bei nustatyti kitas bylai reikšmingas aplinkybes. Todėl teismas turi teisę išimtiniais atvejais pratęsti minėtą terminą dar iki 1 mėnesio (Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 4 d.).

Bankroto bylos iškėlimo stadija baigiasi teismui priėmus nutartį dėl bankroto iškėlimo ar atsisakymo iškelti bankroto bylą.

Teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu:

1) įmonė iki teismo nutarties iškelti bankroto bylą priėmimo patenkina kreditoriaus (kreditorių), kuris (kurie) kreipėsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, reikalavimus;2) įmonei iškelta restruktūrizavimo byla.3) pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus.4) LR LR CPK 137 straipsnio 2 dalyje numatytais atvejais;

Įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti įmonei bankroto bylą, nutraukiamas palūkanų ir netesybų (baudų, delspinigių) už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.

Priėmęs nutartį iškelti bankroto bylą teismas paskiria įmonės administratorių, areštuoja įmonės nekilnojamąjį ir kitą ilgalaikį materialųjį turtą, informuoja apie iškeltą bylą suinteresuotus asmenys ir institucijas (tai gali pavesti įmonės administratoriui), nustato laikotarpį iki kada kreditoriai turi teisę pareikšti savo reikalavimus.

Laikotarpis, per kurį kreditoriai turi pareikšti savo reikalavimus, yra pakankamai trumpas – ne trumpesnis nei 30 dienų ir ne ilgesnis kaip 45 dienos po teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Tačiau pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 9 dalį įmonės kreditorius, dėl svarbių priežasčių pavėlavęs pareikšti savo reikalavimus, turi galimybę juos pareikšti ir praėjus nustatytam terminui.

Nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos įmonės valdymo organų įgalinimai pereina įmonės administratoriui. Teismas turi nustatyti ne ilgesni nei 15 dienų terminą, per kurį valdymo organai turi perduoti įmonės turtą bei dokumentaciją įmonės administratoriui. Įmonė įgyja bankrutuojančios įmonės statusą.

Taip pat nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą draudžiama išieškoti skolas iš įmonės teismine ar ne ginčo tvarka, vykdyti visas finansines prievoles, kurios nebuvo įvykdytos iki bankroto bylos iškėlimo, tame tarpe palūkanas, baudas, mokesčius ir kitus privalomuosius mokėjimus.

Įmonės bankroto byla gali pasibaigti:

1) bankroto bylos nutraukimu. Teismui priėmus nutartį nutraukti bylą, įmonė tęsia savo veiklą. Bankroto byla nutraukiama teismo nutartimi esant bent vienai iš įmonių bankroto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytai aplinkybei:a) visi kreditoriai atsisako savo reikalavimų ir teismas priima nutartį priimti atsisakymus;b) bankrutuojanti įmonė atsiskaito su visais kreditoriais (kreditoriumi) ir administratorius teismui pateikia tai įrodančius dokumentus;c) pasirašoma taikos sutartis ir teismas ją patvirtina.

Taikos sutartis – kreditorių ir įmonės susitarimas tęsti įmonės veiklą, kai įmonė prisiima tam tikrus įsipareigojimus, o kreditoriai sutinka savo reikalavimus atidėti, sumažinti ar jų atsisakyti (Įmonių bankroto įstatymo 2 str.11 d.). Pasiūlymą sudaryti taikos sutartį gali pateikti kreditoriai, administratorius, įmonės savininkas (savininkai).

Taikos sutartis gali būti sudaroma bet kuriuo bankroto proceso metu iki nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos (Įmonių bankroto įstatymo 28 str.1 d.).

Taikos sutartį turi patvirtinti teismas, o bankroto bylą nagrinėjant ne teismo tvarka tam, kad nebūtu pažeistos kreditorių teisės, taikos sutartį tvirtina notaras.

Taikos sutarties sąlygos negali pažeisti interesų tų kreditorių, kurie nedalyvauja šioje sutartyje t. y. sąlygos tiems kreditoriams, kurie nėra sutarties šalys negali būti blogesnės, nei tų, kurie pasirašo taikos sutartį. Todėl Įmonių bankroto įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje yra numatyta, kad tuo atveju, jeigu taikos sutartyje numatytos sąlygos pažeidžia kieno nors teises ir interesus arba prieštarauja įstatymams, teismas taikos sutarties netvirtina. Įsiteisėjus teismo nutarčiai dėl taikos sutarties patvirtinimo, įmonės bankroto byla nutraukiama.

2) įmonės restruktūrizavimu;3) įmonės likvidavimu. Teismas pripažįsta įmonę bankrutavusia ir priima nutartį įmonę likviduoti, jei per tris mėnesius nuo nutarties patvirtinti kreditorių reikalavimus įsiteisėjimo dienosnebuvo priimta nutartis dėl taikos sutarties sudarymo ir jei teismas šio termino nepratęsė (Įmonių bankroto įstatymo 30 str. 2 d.).

Nuo nutarties įsiteisėjimo dienos įmonė įgyja bankrutavusios įmonės statusą.

Teismas, pripažinęs įmonę bankrutavusia ir priėmęs nutartį likviduoti ją dėl bankroto, patvirtina kiekvieno kreditoriaus patikslintų reikalavimų sumą, likvidavimo tvarką, kitus likvidavimo procedūrai vykdyti būtinus pavedimus ir nurodymus (Įmonių bankroto įstatymo 30 str. 3 d.). Šia įstatymo nuostata siekiama, kad kreditorių reikalavimai būtu patenkinti kuo greičiau, kad likviduojant bankrutavusią įmonę nebūtų pažeisti kreditorių, darbuotojų, trečiųjų asmenų interesai.

Ne vėliau kaip per 5 dienas nuo teismo nutarties likviduoti įmonę administratorius privalo pateikti duomenys apie bankrutavusią įmonę bei paskelbti šiuos duomenys „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“.

Įmonės turtas ir reikalavimo teisės pagal įmonės skolininko prievoles turi būti įvertinti ir parduodami.

Nekilnojamas ir įkeistas turtas parduodamas iš varžytynių. Kito turto pardavimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas. Kreditorių susirinkimas taip pat sprendžia kaip panaudoti antrosiose (pakartotinėse) varžytynėse neparduotą nekilnojamąjį turtą bei įkeistą turtą.

Nepardavus viso įmonės turto ir neatsiskaičius pilnai su visais įmonės kreditoriais per 24 mėnesius nuo bankrutavusios įmonės likvidavimo pradžios, laikoma, kad įmonės likvidavimo

procedūra yra baigta. Šiam laikotarpiui pasibaigus teismas priima sprendimą dėl įmonės pabaigos, o likęs neparduotas ir niekam nereikalingas turtas kreditorių sprendimu nurašomas. Nurašytas nekilnojamasis turtas perduodamas savivaldybei, kurios teritorijoje jis yra, nuosavybėn.

Administratoriui pateikus likvidavimo balansą, likusio turto grąžinimo, nurašymo arba perdavimo aktus ir Aplinkos ministerijos regioninio departamento pažymą, taip pat pažymą, patvirtinančią, jog yra visiškai baigtas išmokų iš Garantinio fondo išmokėjimas bankrutavusios įmonės darbuotojams, teismas priima sprendimą dėl įmonės pabaigos. Įmonė gali būti išregistruota ne anksčiau kaip praėjus 1 mėnesiui nuo teismo nutarties likviduoti įmonę dėl bankroto įsiteisėjimo dienos.

Atkreiptinas dėmesys, kad Įmonių bankroto įstatymo 13(1) straipsnis įteisina supaprastintą bankroto procesą.

Įmonių restruktūrizavimo proceso pradžios, eigos ir pabaigos ypatumus nustato Įmonių restruktūrizavimo įstatymas.

24. CIVILINIŲ BYLŲ NAGRINĖJIMAS YPATINGOSIOS TEISENOS TVARKA

24.1. Ypatingosios teisenos esmė ir reikšmė

Lietuvoje kaip ir daugelio kitų Europos valstybių civiliniame procese dviejų savarankiškų teisenų – ginčo (ieškininės) ir ypatingosios – egzistavimą nulėmė romėnų civilinės teisės recepcija. Dviejų teisenų buvimas lėmė jų atribojimo problemą. Bandant pagrįsti dviejų teisenų skirtumus, civilinio proceso teisės teorijoje egzistuoja kelios teorijos – tikslų, dalyko, pozityvizmo. Tikslų teorija grindžiama keliamais skirtingais teisenų tikslais. Ginčo teisenos tikslas – pašalinti subjektinės materialinės teisės pažeidimo padarinius, o ypatingosios – užtikrinti tinkamą tam tikrų materialinių teisinių santykių įforminimą, siekiant išvengti subjektinės materialinės teisės pažeidimo. Dalyko teorija ginčo teiseną nuo ypatingosios atriboja pagal ginčo dėl teisės buvimo ar nebuvimo kriterijų. Pozityvizmo teorijoje nėra keliamas uždavinys apibūdinti ypatingosios teisenos esmę, kadangi, nustatant bylos nagrinėjimo tvarką, vienintelis kriterijus yra tikslingumas. Atsižvelgiant į viešąjį interesą ir civilinio proceso tikslus (proceso operatyvumą ir paprastumą), bylos yra priskiriamos vienai ar kitai teisenai.[1] Tačiau jau dvidešimtojo amžiaus pradžioje vyravo nuomonė, jog objektyvaus kriterijaus, atribojančio ginčo teiseną nuo ypatingosios, nėra. Tam tikros kategorijos bylų priskyrimas vienai ar kitai teisenai yra paremtas tikslingumu bei įstatymo leidėjo valia.[2] LR CPK 442 straipsnyje nurodoma, kad ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja tokias bylas: 1) dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo; 2) dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu; 3) dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu, ribotai veiksniu ir nepilnamečio pripažinimo veiksniu (emancipuotu); 4) dėl įvaikinimo; 5) dėl globos ir rūpybos; 6) dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo; 7) dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo; 8) dėl teisių pagal paprastus pareikštinius vertybinius dokumentus atkūrimo (šaukiamoji teisena); 9) dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles; 10) dėl šeimos teisinių santykių, išskyrus bylas, nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka pagal LR CPK IV dalies XIX skyrių; 11) dėl hipotekos (kilnojamo turto įkeitimo) teisinių santykių; 12) dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo; 13) dėl praleisto įstatymų numatyto termino atnaujinimo; 14) dėl teismo leidimų išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo (palikimo administratoriaus skyrimo, turto aprašo sudarymo, testamento paskelbimo ir pan.) bei kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka.

Išanalizavus dabartinę ypatingosios teisenos reglamentaciją LR CPK ir teisės mokslininkų darbus, galima daryti išvadą, kad lemiamą reikšmę, atribojant ginčo teisena nagrinėtinas bylas nuo ypatingosios teisenos bylų, turi:

1) bylų pobūdis. Faktai, kuriuos nustato ir patvirtina teismas, nagrinėdamas šias bylas, yra ypač svarbūs, nes jie lemia teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą, t. y. yra siekiama sukurti sąlygas tinkamai įgyvendinti materialinę teisę (teismas netiesiogiai dalyvauja sudarant tam tikrus sandorius: pvz., hipotekos registravimas; teismo leidimo išdavimas; veiksnumo suteikimas, apribojimas ar atėmimas). Šiose bylose, be privataus intereso, egzistuoja dar ir viešasis interesas, kad sąlygų ir faktų, kuriais remiantis turės būti priimamas sprendimas, egzistavimas būtų kruopščiai patikrintas nepriklausomos institucijos, turinčios tam visus įgaliojimus. Akivaizdu, kad kai kurios ypatingosios teisenos bylos galėtų būti sprendžiamos vykdomosios valdžios institucijų (pvz., asmens pripažinimas nežinia kur esančiu; veiksnumo suteikimas; hipotekos registravimas), tačiau atsižvelgiant į jų svarbumą bei į tai, kad teismo procesas vis dėlto geriausiai pritaikytas nustatyti neakivaizdžius faktus, šių klausimų sprendimas yra perduotas teismams;2) tikslingumas – geresnė asmenų privačių interesų apsauga (globos ar rūpybos nustatymas neveiksniems ar ribotai veiksniems pilnamečiams asmenims, asmens pripažinimas mirusiu). Šiuo motyvu būtų galima pagrįsti ir nebaigtinio bylų, nagrinėtinų ypatingosios teisenos tvarka, sąrašo įtvirtinimą LR CPK.[3]

LR CPK nustatytas inkvizicinis (tardomasis, tiriamasis) ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo modelis. Šis modelis grindžiamas oficialumo, viešumo, aktyvaus teismo principais. Priešingai ginčo teisenoje galiojančiam dispozityvumo principui, ypatingojoje teisenoje įtvirtinamas oficialumo principas. Šio principo veikimas pasireiškia tuo, kad procesas ypatingojoje teisenoje pradedamas tiek suinteresuotam asmeniui padavus pareiškimą, tiek ir teismo iniciatyva. Pavyzdžiui, LR CPK 443 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad bylų nagrinėjimas pradedamas gavus pareiškėjo pareiškimą, o 505 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teismo pareiga, priėmus sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, savo iniciatyva pradėti bylos dėl globos ar rūpybos šiam asmeniui nustatymo, globėjo ar rūpintojo paskyrimo nagrinėjimą ir pan.

LR CPK 443 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta bendra pareiga teismui imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės; kituose straipsniuose numatytos specialios teismo pareigos dėl konkrečių įrodymų išreikalavimo ar kitokių veiksmų atlikimo, pavyzdžiui, LR CPK 483 straipsnyje numatyta teismo, nagrinėjančio įvaikinimo bylą, pareiga išreikalauti atitinkamus duomenis apie įvaikinamojo vaiko kilmę; LR CPK 491 straipsnio 2 dalyje numatyta teismo pareiga imtis visų būtinų priemonių, kad būtų apsaugotos globos ar rūpybos reikalingų asmenų teisės ir interesai ir pan. Bandant paaiškinti inkvizicinio (tardomojo, tiriamojo) principo įtvirtinimą ypatingojoje teisenoje, pravartu būtų pasiremti germaniškosios koncepcijos atstovų motyvu, jog rungimosi ir dispozityvumo principai priverstų teisėją kapituliuoti šalių atžvilgiu, o viešąjį interesą įgyvendinti, galima sakyti, būtų neįmanoma.[4] Nagrinėdamas bylą ypatingosios teisenos tvarka, teismas privalo patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimui. Teismas, neapsiribodamas byloje pateikta medžiaga ir nepriklausomai nuo ginčo dėl teisės buvimo, išsiaiškina visas, jo nuomone, esmines bylos aplinkybes bei atsako į pateiktą klausimą.

Inkvizicinis (tardomasis) principas draudžia teismui priimti sprendimą už akių. Toks draudimas įtvirtinamas LR CPK 443 straipsnio 9 dalyje. Teismas privalo atsižvelgti į dalyvaujančio byloje asmens pateiktus įrodymus, neatsižvelgiant į tai, dalyvauja jis nagrinėjant bylą ar ne. LR CPK 443 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad dalyvaujančių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylą, išskyrus tuos atvejus, kai įstatymas numato privalomą dalyvaujančių asmenų dalyvavimą teismo posėdyje (pvz., LR CPK 477 str. 3 d. įtvirtintas reikalavimas būtinai dalyvauti visiems dalyvaujantiems asmenims byloje dėl nepilnamečio pripažinimo veiksniu; LR CPK 484 str. 4 d. bylose dėl įvaikinimo numatytas būtinas pareiškėjų,

valstybinės įvaikinimo institucijos ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovų dalyvavimas ir kt.).[5]

Žodiškumo principo taikymas ypatingojoje teisenoje yra apribotas. LR CPK 443 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta bendra norma, nustatanti, kad bylos nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai kodeksas nurodo kitaip. Žodinis bylos nagrinėjimas yra įtvirtintas bylų dėl asmens pripažinimo neveiksniu, nepilnamečio pripažinimo veiksniu, įvaikinimo ir kai kuriose kitose bylose. Be to, LR CPK 443 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė nuspręsti, kada konkreti byla bus nagrinėjama žodinio proceso tvarka.

Ypatingojoje teisenoje viešumo principas taip pat ribojamas. Pavyzdžiui, LR CPK 484 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvi norma, kuri numato įvaikinimo bylų nagrinėjimą uždarame teismo posėdyje.

Nurodyti LR CPK įtvirtinti principai lemia aktyvų teismo vaidmenį procese. Paliekama teisė teisėjui pačiam nuspręsti, kokią bylos nagrinėjimo formą pasirinkti (žodžiu ar raštu), teisėjo nesaisto dalyvaujančių byloje asmenų pateikti įrodymai, jis turi teisę ir pareigą pats rinkti įrodymus. Šiuo atveju teismas iš esmės elgsis kaip vykdomosios valdžios atstovas, nagrinėjantis visas, jo nuomone, svarbias bylos aplinkybes. Ši teismui numatyta funkcija ypatingojoje teisenoje paaiškina klasikinių civilinio proceso principų (dispozityvumo, rungimosi ir pan.) taikymo ypatingojoje teisenoje ribojimą.[6]

Normos, reglamentuojančios ypatingąją teiseną, skirtos nagrinėti visiškai kitokios prigimties byloms, kuriose dažniausiai nėra ginčo dėl teisės, o teismui paprastai reikia formaliai patikrinti, ar konkrečiu atveju yra įstatymo nustatytos sąlygos priimti vienokį ar kitokį sprendimą. Gali kilti klausimas, kodėl ši teisena yra vadinama „ypatingąja“, o ne „ne ginčo“. Ginčo dėl teisės buvimas ar nebuvimas yra ne vienintelis šia teisena nagrinėtinų bylų bruožas. Lemiami dalykai yra tikslingumas ir įstatymų leidėjo apsisprendimas. Priskirta nagrinėti ypatingąja teisena, byla šia tvarka bus nagrinėjama, nesvarbu, ar yra ginčas. Tad apibrėžus ją kaip ne ginčo teiseną, būtų visiškai be reikalo susiaurinta šios teisenos taikymo sritis. Tuo tarpu sąvoka „ypatingoji teisena“ rodo, kad tai yra speciali tam tikrų kategorijų bylų nagrinėjimo tvarka.

Lietuvoje ypatingosios teisenos byloms taikomas sąrašo principas, kuris reiškia, kad tik bylos, kurias įstatymų leidėjas nurodo įsakmiai, yra nagrinėtinos ypatingąja teisena. LR CPK šis sąrašas yra 442 straipsnyje. LR CPK nepateikia išsamaus bylų, nagrinėtinų ypatingąja teisena, sąrašo. LR CPK 442 straipsnio 14 punkte sakoma, kad ypatingąja teisena teismas taip pat nagrinėja kitas bylas, kurios pagal LR CK ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka. Nors sąrašas ir nėra išsamus, tačiau apribotas tam tikromis įstatymuose nurodytomis sąlygomis: pirma, galime kalbėti tik apie tų kategorijų bylas, kurios nurodytos LR CK ar kituose įstatymuose, ir, antra, įstatyme turi būti nustatyta, kad šios bylos nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka.[7]

LR CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal šio Kodekso taisykles, su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato šio Kodekso V dalis ir kiti įstatymai. Taikyti ginčo teisenos normas ypatingosios teisenos atveju teismas turėtų, jeigu: 1) LR CPK V dalis nedaro atitinkamų išimčių; 2) ginčo teisenos normų taikymas neprieštarauja ypatingosios teisenos esmei.

Atsižvelgiant į nurodytus kriterijus, teorijoje paprastai skiriamos trijų rūšių ginčo teisenos normos:

a) normos, kurios apskritai negali būti taikomos nagrinėjant bylą ypatingąja teisena, nes jos reglamentuoja tipinių ginčo teisenai institutų funkcionavimą (pvz., normos, reglamentuojančios

bendrininkavimo, trečiųjų asmenų ar priešieškinio pareiškimo teisinius santykius);b) normos, kurios nagrinėjant bylas ypatingąja teisena gali būti taikomos tik iš dalies, t. y. atsižvelgiant į ypatingosios teisenos esmę. Todėl gali atsitikti taip, kad atitinkamos nuostatos ypatingosios teisenos atveju bus aiškinamos kiek kitaip nei nagrinėjant bylą ginčo teisena. Šiai kategorijai, pavyzdžiui, būtų galima priskirti normas, reglamentuojančias bylos nagrinėjimo atidėjimą ar sustabdymą;c) normos, kurios visa apimtimi taikomos teismui nagrinėjant bylas ypatingąja teisena, nes viena teisena šiuo atveju nesiskiria nuo kitos. Šiai grupei būtų galima priskirti bendrąsias nuostatas, reglamentuojančias tam tikrus procesinius veiksmus (procesinių dokumentų įteikimą, procesinių dokumentų sąvoką, procesinius terminus, teismo posėdžius).

Esminis bruožas, lėmęs savarankiškos ypatingosios teisenos susiformavimą, – ypatingas viešasis interesas, kad tam tikrų sąlygų egzistavimas prieš priimant vienokį ar kitokį sprendimą būtų patikrintas itin kruopščiai, o teismo teisės nebūtų varžomos šių teisinių santykių dalyvių valios. Tokių sričių kasdieniame gyvenime yra gana daug (pvz., tėvų valdžios ribojimas, viešų registrų tvarkymas, paveldėjimo teisės liudijimų išdavimas ir pan.), todėl atsižvelgiant į jų svarbą vienos buvo pavestos įgyvendinti valstybės administraciniam aparatui, kitos – teismo valdžiai. Būtent viešasis interesas lėmė savarankiško proceso, gana priešingo ginčo teisenai, susiformavimą. Paprastai minimi šią teiseną apibūdinantys bruožai – ginčo nebuvimas, tardomojo (inkvizicinio) proceso principo galiojimas, proceso lankstumas, teismo sprendimo absoliutumas (t. y. galiojimas visiems, o ne tik konkrečioms ginčo šalims). Sprendžiant ginčo ir ypatingosios teisenos atribojimo problemas civilinio proceso teorijoje šiuo klausimu buvo sukurta nemažai įvairiausių teorijų (tikslų, dalyko, priemonių ir pozityvistinė), iš kurių labiausiai paplitusi pozityvistinė teorija. Šios teorijos atstovai nekelia sau tikslo apibūdinti ypatingosios teisenos esmę. Jų nuomone, ypatingąja teisena yra nagrinėjamos bylos, kurias valstybė tikslingumo sumetimais (atsižvelgdama į viešąjį interesą, bylos išnagrinėjimo greitumo ir proceso paprastumo poreikį) įstatyme priskyrė prie ypatingosios teisenos bylų. Tad vienintelis motyvas nustatant bylos nagrinėjimo tvarką yra tikslingumas, todėl aiškaus vienos teisenos atribojimo nuo kitos kriterijaus nėra ir negali būti. Taigi tais atvejais, kai valstybėje egzistuoja viešasis interesas, kad tam tikroje byloje teisėjas vadovautųsi tardomojo proceso principu, kad turėtų teisę neatsižvelgdamas į vieno ar kito asmens valią pradėti bylą ir kiek galima greičiau ją išnagrinėti bei pagaliau kad nebūtų saistomas tik bylos dalyvių argumentų, įstatymai nustato tokias bylas nagrinėti ypatingąja teisena.

24.2. Ypatingosios teisenos principai

Esminiai ypatingosios ir ginčo teisenos skirtumai civilinio proceso teisės moksle paprastai atskleidžiami nagrinėjant proceso principus, kurie dažniausiai yra visiškai priešingi. Ginčo teisenoje taikomi dispozityvumo, rungimosi, žodinio proceso, tiesioginio dalyvavimo ir viešumo principai, o ypatingojoje – oficialumo, tardomojo proceso, rašytinio proceso, tiesioginio dalyvavimo ir viešumo ribojimo principai.[1]

Oficialumo principas. Procesas ypatingosios teisenos byloje gali būti pradedamas tiek pareiškėjo, tiek teismo iniciatyva (pvz., LR CPK 505 str.), jeigu yra tam įstatymo nustatytos sąlygos. Oficialumo principas paprastai yra ribojamas tik įstatymų nurodytais atvejais (pvz., ištuokos byla bendru abiejų sutuoktinių sutikimu gali būti pradėta tik sutuoktinių pareiškimu). Be to, byloje dalyvaujantys asmenys negali savo valia pakeisti įstatymų leidėjo nustatytų ginčo ir ypatingosios teisenos kompetencijos ribų. Įstatymas, o ne byloje dalyvaujantys asmenys sprendžia, kokia teisena bus nagrinėjama konkreti byla. Teismo pareiga yra nustatyti, kuria galima teisena turi būti nagrinėjama konkreti byla.

Tardomojo (tiriamojo) proceso principas. Nagrinėdamas bylą ypatingąja teisena, teismas privalo patikrinti visas aplinkybes, galinčias turėti įtakos sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui,

neapsiribodamas vien proceso dalyvių pateikta medžiaga. Atsižvelgiant į šio principo galiojimą, paprastai ypatingosios teisenos atveju nėra leidžiama priimti sprendimo už akių.

Žodinio proceso ir viešumo principai. Ypatingojoje teisenoje šie principai ribojami. Sprendimai čia gali būti priimami be žodinio bylos nagrinėjimo iš esmės ir tik išimtiniais atvejais įstatymai nustato privalomą žodinį procesą (pvz., nagrinėjant bylas, kylančias iš šeimos teisinių santykių). Įsakmaus žodinio proceso principo nebuvimas nereiškia, kad teismas negali skirti žodinio bylos nagrinėjimo. Teismas pats sprendžia, kuri iš bylos nagrinėjimo formų konkrečiu atveju yra priimtinesnė. Tą patį galima pasakyti ir apie viešumo principą.

Tiesioginio dalyvavimo principas. Šis principas nagrinėjant bylą ypatingąja teisena galioja tik ribotai, nes dalyvaujančių byloje asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylą, išskyrus tuos atvejus, kai jų dalyvavimas yra privalomas.

Atkreiptinas dėmesys, kad ypatingojoje teisenoje nėra šalių, nes pati byla iš esmės nėra dvišalė. LR CPK 443 straipsnis nustato, kad čia byloje dalyvaujantys asmenys yra pareiškėjas ir suinteresuoti asmenys.

24.3. Ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo pagrindiniai bruožai

Pirmiausia tikslinga išskirti pagrindinius ginčo ir ypatingosios teisenos santykių bruožus:[1]

1) teismas visas civilines bylas nagrinėja ginčo teisena, išskyrus atvejus, kai įstatymas nustato kitaip. Taigi ginčo teisena yra pagrindinė ir jos išimtys gali būti nustatytos tik įstatyme. Kilus abejonei dėl to, kuria teisena turi būti nagrinėjama byla, pirmumas turi būti teikiamas ginčo teisenai. Pirmumas ginčo teisenai turėtų būti teikiamas ir kai pareiškus ieškinį teisme vienas iš reikalavimų arba dalis reikalavimo yra nagrinėtina ypatingąja teisena. Šiuo atveju teismas neturėtų išskirti to reikalavimo į atskirą bylą, nes tai prieštarautų civilinio proceso tikslams (proceso koncentruotumas). Vadovaudamasis ginčo teisenos pirmumo principu teismas turėtų visus reikalavimus išnagrinėti viename procese. Šiuo atveju skirtingiems reikalavimams bus taikomi skirtingi teisėjo aktyvumo standartai, nes spręsdamas dėl tos reikalavimo dalies, kuriai taikytinos ypatingosios teisenos normos, teismas vadovausis tardomojo proceso principu;

2)šalims draudžiama sutartimi pakeisti įstatymų leidėjo nustatytas ypatingosios teisenos ribas. Šalių sudaryta sutartis yra niekinė, jei joje nustatyta, kad byla, nagrinėtina ypatingąja teisena, yra perduodama nagrinėti ginčo teisena arba atvirkščiai. Įstatymų leidėjas, o ne šalys sprendžia, kokios bylos turi būti nagrinėjamos ypatingąja teisena. Ribų tarp ginčo ir ypatingosios teisenos apsauga yra teismo pareiga, kurią jis vykdo ex officio.

Išskirtini dviejų rūšių ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo procesiniai ypatumai: bendrieji (būdingi visų ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimui) ir specialieji (būdingi tik tam tikros kategorijos bylų nagrinėjimui).[2] Žemiau aptariami tik bendrieji ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo procesiniai ypatumai, nurodyti LR CPK 443 straipsnyje.

Ypatingosios teisenos normų bruožai. Ypatingosios teisenos normos yra išimtinės. LR CPK 443 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ypatingosios teisenos bylas teismas nagrinėja pagal bendrąsias civilinių bylų nagrinėjimo taisykles su išimtimis ir papildymais, kuriuos nustato LR CPK V dalis ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. LR CPK 1 straipsnio 1 dalis numato, kad įstatymai gali nustatyti kitokias nei LR CPK ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo taisykles. Taigi sprendžiant, kokia turi būti konkrečios bylos nagrinėjimo tvarka, gali kilti normų konkurencijos klausimas, kai reikia atsakyti, ar galima konkrečiu atveju taikyti bendrąją proceso normą, o jeigu taip, tai kokia apimtimi ir kurią proceso normą taikyti, kai konkretaus procesinio

veiksmo turinį reglamentuoja tiek LR CPK V dalis, tiek tam tikras įstatymas. Jeigu nėra specialiosios normos, reglamentuojančios konkretų veiksmą, taikomos bendrosios civilinių bylų nagrinėjimo taisyklės. Jas aiškindamas ir taikydamas teismas privalo atsižvelgti į ypatingosios teisenos esmę. Pavyzdžiui, konkrečioje byloje, jeigu joje nėra suinteresuotų asmenų, o tik pareiškėjas, nebus atsiliepimo į pareikštą pareiškimą. Kitais atvejais ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose teismas turi vadovautis LR CPK 225 straipsnio nuostatomis, pagal kurias suinteresuotiems asmenims reikia išsiųsti pranešimą dėl atsiliepimo į pateiktą pareiškimą pateikimo. Labiausiai bendrųjų civilinių bylų nagrinėjimo taisyklių turinį veikia tardomojo proceso ir oficialumo principai bei jų lemiamos visiškai kitokios teismo aktyvumo ribos ypatingosios teisenos bylose. Esant dviejų specialiųjų normų (atitinkamos LR CPK ir tam tikro įstatymo) konkurencijai, vadovaujantis LR CPK 1 straipsniu, bus taikoma būtent tam tikrame įstatyme nustatyta proceso taisyklė.[3]

Byloje dalyvaujantys asmenys. Vienas iš pagrindinių ypatingosios teisenos bruožų yra tas, kad čia nėra ginčo šalių. Nevartojamos ieškovo, atsakovo ir trečiųjų asmenų sąvokos. LR CPK 37 straipsnio 2 dalis numato, kad byloje dalyvaujantys asmenys, be šalių, yra ir pareiškėjai bei suinteresuoti asmenys ypatingosios teisenos bylose. Byloje dalyvaujantys asmenys ypatingojoje teisenoje yra pareiškėjai, suinteresuoti asmenys, jų atstovai ir kuratorius, jeigu jis byloje paskirtas. Pareiškėjas yra asmuo, kurio prašymu ar pareiškimu remiantis pradedama nagrinėti konkreti byla. LR CPK 443 straipsnio 3 dalyje pateikiama suinteresuoto asmens sąvoka: suinteresuotas asmuo ypatingosios teisenos byloje yra kiekvienas asmuo, su kurio teisėmis ir pareigomis yra susijusi nagrinėjama byla. Pareiškėjo ir suinteresuoto asmens sąvokos nėra tapačios, nes ne kiekvienas suinteresuotas asmuo turi teisę paduoti pareiškimą (prašymą) teismui. Dažnai įstatymas pateikia baigtinį galimų pareiškėjų sąrašą, pavyzdžiui prašymą pripažinti asmenį neveiksniu turi teisę paduoti jo sutuoktinis, tėvai, pilnamečiai vaikai, globos (rūpybos) institucija arba prokuroras. Kitas skirtumas yra tas, kad ne visada pareiškėjas turi materialųjų teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Prokuroras arba globos (rūpybos institucija) pateikdami atitinkamą prašymą (pareiškimą) teismui vykdo tam tikrą viešojo pobūdžio funkciją ir byloje priimtas sprendimas neturės įtakos jų materialiosioms teisėms ir pareigoms.

Suinteresuotų asmenų skaičius ypatingosios teisenos byloje priklauso nuo to, kiek asmenų gali turėti materialųjį teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi. Tai priklauso nuo bylos pobūdžio ir konkrečių aplinkybių. Proceso dalyvių (pareiškėjų ir suinteresuotų asmenų) interesai byloje, skirtingai nuo ginčo teisenos, neturi būti priešingi, atvirkščiai – jie gali sutapti. Suinteresuoti asmenys gali įsitraukti į bylos nagrinėjimą prieš teismui išeinant į sprendimų priėmimo kambarį. Suinteresuotas asmuo į konkrečią bylą gali įsitraukti tiek savo iniciatyva, tiek būti įtrauktas teismo iniciatyva. Suinteresuotus asmenis savo pareiškime (prašyme) turi nurodyti pareiškėjas. Be to, LR CPK, remiantis oficialumo ir tardomojo proceso principais ypatingosios teisenos bylose, nustato teismo teisę ex officio įtraukti asmenį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį. LR CPK 443 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu paaiškėja, jog nagrinėjama byla susijusi su atitinkamo asmens teisėmis ir pareigomis, teismas šaukia jį dalyvauti byloje kaip suinteresuotą asmenį.

Suinteresuoti asmenys paprastai įsitraukia į jau prasidėjusį procesą pareikšdami teismui atitinkamą rašytinį prašymą, kuris turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus (LR CPK 111 str.). Jame taip pat turi būti nurodyta, kuo pasireiškia asmens teisinis suinteresuotumas bylos baigtimi, ir pateikti tai patvirtinantys įrodymai. Jeigu asmuo nori įsitraukti į bylą žodiniame teismo posėdyje, prašymas gali būti pareiškiamas žodžiu ir įrašomas į teismo posėdžio protokolą.

Teismas, priimdamas sprendimą įtraukti konkretų asmenį į bylą, taip pat privalo patikrinti, ar jis nėra teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi. Nustatęs, kad siekiantis įsitraukti į bylą asmuo nėra

teisiškai suinteresuotas bylos baigtimi, teismas atsisako tenkinti jo prašymą. Atsisakymas įtraukti asmenį į procesą yra įforminamas rašytine nutartimi, kuri gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą.

Ar ypatingosios teisenos bylose galimas kuratoriaus paskyrimas? LR CPK 443 straipsnis šio proceso dalyvio atžvilgiu nedaro jokių išimčių, iš esmės kuratoriaus dalyvavimas ypatingosios teisenos bylose yra galimas vadovaujantis LR CPK 39 straipsniu.[4]

Procesiniai dalyvaujančių byloje asmenų dokumentai (prašymas, pareiškimas, skundas). LR CPK 443 straipsnio 4 dalis (LR CPK 5 straipsnio 4 dalis) nustato, kad ypatingosios teisenos bylose paduodami pareiškimai ir prašymai, o ne ieškinys. Šiame straipsnyje pateiktas šalies procesinių dokumentų, kuriais remiantis gali būti pradedama byla, sąrašas nėra išsamus. Kai kurių kategorijų ypatingosios teisenos bylose yra paduodamas skundas (LR CPK 510 str. 2 d.). Kyla klausimas, kodėl ypatingojoje teisenoje naudojamos pareiškimo, prašymo arba skundo, bet ne ieškinio sąvokos? Ypatingosios teisenos bylų tikslas paprastai yra ne pažeistos materialiosios subjektinės teisės gynimas (yra išimčių), o tinkamas tam tikrų materialiosios teisės normų įgyvendinimas, jų administravimas, siekiant įtvirtinti tam tikras asmens materialiąsias subjektines teises.

Ypatingosios teisenos prigimtis lemia prašymo turinio ypatumus. Prašymas, kaip ir kiekvienas procesinis dokumentas, turi atitikti LR CPK 111 straipsnyje nustatytus bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus ir specialiuosius reikalavimus, jeigu tokie keliami konkrečių kategorijų byloms. Kadangi ypatingosios teisenos bylose negalima priimti sprendimo už akių, pareiškime pareiškėjas neturi išdėstyti savo nuomonės dėl sprendimo už akių priėmimo, jeigu byloje nebus pateiktas atsiliepimas arba parengiamasis procesinis dokumentas. Ypatingosios teisenos bylose nėra ieškinio sumos, todėl pareiškime ji taip pat nenurodoma.

Be to, oficialumo principas lemia, kad tam tikros kategorijos ypatingosios teisenos bylos gali būti pradėtos ir teismo, o ne pareiškėjo iniciatyva. LR CPK 459 straipsnio 1 dalis nustato, kad fizinio asmens pripažinimo mirusiu ar nežinia kur esančiu bylą gali atnaujinti ir teismas savo iniciatyva, priimdamas tuo klausimu atitinkamą nutartį. LR CPK 505 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, priėmęs sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu, privalo savo iniciatyva pradėti globos ar rūpybos jam steigimo, globėjo ar rūpintojo skyrimo bylos nagrinėjimą. Minėtais atvejais ypatingosios teisenos byla bus pradėta remiantis ne pareiškimu, o teismo nutartimi ar sprendimu (LR CPK 505 str.). Jeigu ypatingosios teisenos byla pradedama teismo iniciatyva, atitinkamoje nutartyje (teismo sprendime) teismas turėtų nurodyti, kurie asmenys yra įtraukiami į procesą kaip suinteresuoti asmenys, ir proceso dalyką.[5]

Ypatingosios teisenos bylų teismingumo klausimai. Ypatingojoje teisenoje bendrasis teritorinis teismingumas yra priešingas palyginus su ginčo teisena. Vadovaujantis LR CPK 443 straipsnio 10 dalimi pareiškimai paduodami ne atsakovo gyvenamosios ar juridinio asmens buveinės vietos apylinkės teismui, bet pareiškėjo gyvenamosios vietos ar juridinio asmens buveinės apylinkės teismui, išskyrus LR CPK V dalyje daromas išimtis. Įstatyme minimos išimtys yra nurodytos LR CPK 445 straipsnyje, 449 straipsnio 1 dalyje, 454 straipsnio 1 dalyje, 459 straipsnio 2 dalyje, 462 straipsnio 1 dalyje, 480 straipsnio 1 dalyje, 497 straipsnio 4 dalyje, 510 straipsnio 2 dalyje, 517 straipsnio 2 dalyje, 526 straipsnio 2 dalyje, 530, 534 straipsniuose, 543 straipsnio 2 dalyje, 576 straipsnio 2 dalyje.

Nagrinėjant ypatingosios teisenos bylų teismingumą atkreiptinas dėmesys ir į rūšinio (dalykinio) teismingumo ypatumus. Ypatingojoje teisenoje nereiškiami ieškiniai, todėl čia nėra ieškinio sumos sąvokos, taigi nėra aktuali ir LR CPK 27 straipsnio 1 punkte nurodyta šimto tūkstančių litų ieškinio sumos riba, kai viršijus šią ribą bylos tampa teismingos apygardos teismams kaip

pirmajai instancijai. Taigi apygardos teismams kaip pirmosios instancijos teismams ypatingosios teisenos bylos teismingos tik kai tai imperatyviai nurodyta įstatyme. Apygardos teismas kaip pirmosios instancijos teismas veiks ir kai nagrinėjant bylą ginčo teisena kyla klausimas, nagrinėtinas ypatingąja teisena. Jeigu šių sąlygų nėra, visas ypatingosios teisenos bylas kaip pirmoji instancija nagrinėja apylinkės teismai.[6]

Teismo iniciatyvos klausimai ypatingojoje teisenoje. Ypatingosios teisenos bylose taikomas tardomojo (tiriamojo) proceso principas. LR CPK 443 straipsnio 8 dalis nustato, jog nagrinėjantis bylą teismas turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Nagrinėdamas bylą ypatingąja teisena teismas privalo nustatyti materialiąją tiesą. Jeigu materialiajai tiesai nustatyti įrodymų byloje nepakanka ir jų neįmanoma surinkti, teismas tiesiog netenkins atitinkamo prašymo. Teismas šiuo atveju, nagrinėdamas faktinį bylos aspektą, nėra saistomas byloje dalyvaujančių asmenų pateiktais įrodymais. Ypatingosios teisenos atveju praktiškai neįmanoma taikyti ir ieškinio pripažinimo instituto.

Teismas jau rengdamasis teisminiam nagrinėjimui turėtų išsireikalauti, jo nuomone, būtinus įrodymus. Tai jokiu būdu nereiškia, kad teismas turėtų darbuotis už byloje dalyvaujančius asmenis. Teismo aktyvumas šiuo atveju reiškia tai, kad jis turi pareikalauti pateikti atitinkamus įrodymus, skirtingai nei esant ginčo teisenai, gali nurodyti, kokius konkrečiai įrodymus būtina pateikti, o jeigu byloje dalyvaujantys asmenys negali šito padaryti arba nesupranta, ko iš jų yra prašoma, – išreikalauti juos savo iniciatyva. Su pareiga nustatyti materialiąją tiesą tiesiogiai yra susijęs ir LR CPK 443 straipsnio 9 dalyje nustatytas draudimas ypatingosios teisenos bylose priimti sprendimą už akių. Kokie pareiškėjo ar suinteresuotų asmenų neatvykimo į teismo posėdį padariniai? LR CPK 443 straipsnio 5 dalis nustato taisyklę, kad byloje dalyvaujančių asmenų neatvykimas į teismo posėdį nekliudo teismui išnagrinėti bylos, išskyrus atvejus, kai LR CPK nurodo, jog šių asmenų dalyvavimas teismo posėdyje yra privalomas (pvz., LR CPK 467 str. 2 d.). Matydamas galimybę išnagrinėti bylą iš esmės nesant kurio nors iš byloje dalyvaujančių asmenų, teismas tai ir turėtų padaryti, kitaip bylos nagrinėjimą reikėtų atidėti arba pareiškiamą palikti nenagrinėtą taikant LR CPK 246 straipsnio 1 dalies normos analogiją. Jeigu teismui pripažinus asmens atvykimą būtinu šis be svarbių priežasčių neatvyksta į teismo posėdį, teismas, be specialių teisių, nustatytų LR CPK V dalyje (pvz., 467 str. 2 d.), taip pat turi teisę skirti LR CPK 162 straipsnio 6 dalyje nurodytą baudą.[7]

Bylinėjimosi išlaidos ypatingojoje teisenoje. Ypatingosios teisenos bylose byloje dalyvaujantiems asmenims jų išlaidos neatlyginamos (LR CPK 443 str. 6 d. Visos su konkretaus asmens procesiniu veiksmu susijusios išlaidos tenka tam asmeniui. Šis principas atitinka pačią ypatingosios teisenos bylų esmę – nėra priešingų interesų, administruojamos materialiosios teisės normos.

LR CPK numato keletą minėtos taisyklės išimčių. Teismo išlaidos gali būti padalijamos, jeigu:

1) byloje dalyvaujančių asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas (tai jokiu būdu nereiškia, kad jų interesai yra priešingi); arba2) byloje dalyvaujančių asmenų interesai yra priešingi (pvz., kai nagrinėjant bylą kyla ginčas dėl teisės arba skundžiami antstolių ar notarų veiksmai).

Esant šioms išimtims bylinėjimosi išlaidos yra padalijamos proporcingai, t. y. atsižvelgiant į suinteresuotumą bylos baigtimi arba į tai, kieno interesas byloje buvo patenkintas (esant priešingiems interesams). Šiuo atveju taikytinos ir atitinkamos LR CPK nuostatos, reglamentuojančios asmens atleidimą nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ir panašiai.

Pasirengimas teisminiam ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimui. Ypatingojoje teisenoje pasirengimas teisminiam nagrinėjimui turi tam tikrų ypatumų. Šie ypatumai sujsiję su tuo, kad paprastai ypatingosios teisenos atveju nėra byloje dalyvaujančių asmenų priešingų interesų. Todėl kyla keli klausimai: ar būtina reikalauti pateikti atsiliepimą į pareikštą prašymą ir ar būtinas pasirengimas nagrinėti bylą paruošiamųjų dokumentų būdu arba parengiamajame posėdyje? Atsakymas į šiuos klausimus priklauso nuo to, ar konkrečioje byloje, be pareiškėjo, yra ir kitų suinteresuotų asmenų. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas išaiškino, kad „ypatingąja teisena nagrinėjamose bylose teismas turi vadovautis LR CPK 225 straipsnio 2, 3 punktuose esančiomis nuostatomis, pagal kurias suinteresuotiems asmenims reikia išsiųsti pranešimą dėl atsiliepimo į pareikštą pareiškimą pateikimo, pareikšto pareiškimo nuorašą ir nustatyti terminą atsiliepimui į jį pareikšti. Minėtame teismo pranešime nenurodoma apie atsiliepimo nepateikimo pasekmes, nes teismas šios kategorijos bylose neturi teisės priimti sprendimo už akių. Kai yra LR CPK 227 str. 1 d. nurodytos sąlygos, taikomas pasirengimo nagrinėti bylą teisme paruošiamaisiais dokumentais būdas, o esant LR CPK 228 str. 1 d. nurodytoms sąlygoms turi būti skiriamas parengiamasis teismo posėdis. Jeigu minėtuose straipsniuose nurodytų sąlygų nėra, teismas gavęs suinteresuotų asmenų atsiliepimus į pareiškimą arba pasibaigus nustatytam atsiliepimų pateikimo terminui ir nusprendęs, kad byla yra parengta nagrinėti teisme, turi teisę iš karto priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.“[8]. Jeigu be pareiškėjo kitų suinteresuotų asmenų nėra, teismas iš karto gali skirti parengiamąjį teismo posėdį arba skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.

Ypatingosios teisenos atveju nė vienos iš pasirengimo formų gali nebūti dėl galiojančio tardomojo proceso principo. Teismas, matydamas, kad pareiškus atsiliepimą padėtis yra pakankamai aiški, arba nusprendęs pats išsireikalauti būtinus įrodymus, gali iš karto priimti nutartį skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje.

24.4. Atskirų ypatingosios teisenos bylų procesiniai ypatumai

Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Juridiniai faktai – įvairūs įvykiai, asmenų veiksmai ar neveikimas, kitokios aplinkybės, dėl kurių atsiranda, pasikeičia ar nutrūksta tam tikri teisiniai santykiai ir atitinkamai atsiranda, pasikeičia ar pasibaigia subjektinės teisės ar pareigos. Jei juridiniai faktai nėra akivaizdūs arba jei nėra juos patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Dėl to įstatymas ir numato galimybę suinteresuotam asmeniui tokiais atvejais kreiptis į teismą su prašymu nustatyti faktą.

Konkrečiau juridinę reikšmę turinčius faktus apibrėžia LR CPK 444 str. 2 d. Teismas nagrinėja bylas dėl tokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo: 1) dėl giminystės santykių nustatymo; 2) dėl asmens išlaikymo fakto nustatymo; 3) dėl gimimo, įvaikinimo, santuokos sudarymo ar nutraukimo, partnerystės, mirties įregistravimo fakto nustatymo ar kitų civilinės būklės aktų; 4) dėl fakto, kad teisę nustatantys dokumentai, išskyrus asmens dokumentą, patvirtinantį asmens tapatybę, ir civilinės metrikacijos įstaigų išduodamus liudijimus, priklauso asmeniui, kurio vardas, pavardė ar tėvo vardas, nurodyti dokumente, nesutampa su to asmens dokumente, patvirtinančiame jo tapatybę, ar gimimo liudijime nurodytais vardu, pavarde ar tėvo vardu, nustatymo; 5) dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise fakto nustatymo; 6) dėl nelaimingo atsitikimo fakto nustatymo; 7) dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilinės metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį; 8) dėl palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymo; 9) dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato jiems nustatyti kitokios tvarkos.

Turinčių juridinę reikšmę faktų sąrašas, pateiktas LR CPK 444 straipsnio 2 dalyje, neišsamus. Teismai nagrinėja bylas ir dėl kitokių turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenumato kitokios jų nustatymo tvarkos (LR CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas). Būtina sąlyga juridiniam faktui ypatingosios teisenos tvarka nustatyti yra negalėjimas kitokia tvarka gauti reikiamų dokumentų, patvirtinančių tuos faktus, arba kai negalima atstatyti prarastų dokumentų.

Šie faktai yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikrai įstatymų apibrėžtai situacijai, kai juos nustačius pareiškėjai įgis tam tikrą subjektinę teisę.

Pagal LR CPK 445 straipsnį asmuo gali kreiptis dėl juridinio fakto nustatymo tik prieš tai nustatyta tvarka kreipęsis dėl prarasto dokumento gavimo ar atkūrimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimo Nr. 2 „Dėl teisminės praktikos turinčių juridinę reikšmę faktų nustatymo bylose“). [1]

Pareiškime dėl bylos iškėlimo turi būti nurodoma: kuriam tikslui reikia nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą; priežastys, dėl kurių negalima gauti ar atkurti dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą; įrodymai, patvirtinantys juridinę reikšmę turintį faktą, taip pat patvirtinantys, kad pareiškėjas negali gauti reikiamų dokumentų arba kad negalima prarastų dokumentų atkurti (LR CPK 447 str.). LR CPK XXVI skyrius „Bylos dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo“ nenumato kas gali kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Iš to seka, kad čia taikomos ginčo teisenos normos, pagal kurias į teismą gali kreiptis kiekvienas suinteresuotas asmuo (LR CPK 5 str. 1 d.). Bylose dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo pareiškimai paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui, išskyrus bylas dėl pastato, žemės ar miško valdymo nuosavybės teise, palikimo priėmimo ir palikimo atsiradimo vietos faktų nustatymo. Pareiškimai šiose bylose paduodami atitinkamai pastato, žemės ar miško buvimo vietos, palikimo turto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos apylinkės teismui (LR CPK 446 str.). Jei teismas pripažįsta faktą esant nustatytą, jis turi sprendime nurodyti, kuriam tikslui šis faktas nustatytas, taip pat turi nurodyti įrodymus, kuriais remiantis faktas pripažintas nustatytu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas nustatyti faktą, kuris turi būti įregistruotas civilinės metrikacijos įstaigoje arba įformintas kitose institucijose, yra pagrindas šį faktą ten įregistruoti arba įforminti, tačiau neprilygsta tų institucijų išduodamiems dokumentams (LR CPK 448 str.).

Bylos dėl asmens paskelbimo mirusiu, pripažinimo nežinia kur esančiu bei šių bylų atnaujinimas. Pareiškime dėl asmens paskelbimo mirusiu, be bendrųjų reikalavimų keliamų procesinių dokumentų turiniui ir formai, papildomai turi būti nurodomi duomenys, numatyti LR CPK 450 str. Pareiškimą teismui dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu gali paduoti kiekvienas suinteresuotas asmuo (asmens sutuoktinis, kreditorius ir pan.) ar prokuroras (LR CPK 449 str. 2 d.). Bylos dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu yra teismingos dingusio fizinio asmens gyvenamosios vietos apylinkės teismui, o jeigu fizinio asmens gyvenamoji vieta nežinoma ir ją nustatyti neįmanoma, su pareiškimu kreipiamasi į šio asmens paskutinės žinomos gyvenamosios vietos apylinkės teismą. Jei dėl to paties įvykio dingo ne vienas, o du ar daugiau fizinių asmenų, Lietuvos apeliacinio teismo pirmininkas ar šio teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas gali paskirti vieną teismą, kuriam išimtinai bus teismingos su šiuo įvykiu susijusios bylos (LR CPK 449 str. 1 d.). Taip pat LR CPK numato terminus, duotus kreiptis į teismą, dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu. Pvz., pareiškimas gali būti paduotas ne anksčiau kaip likus šešiems mėnesiams iki termino, kuriam suėjus, dingęs fizinis asmuo gali būti paskelbtas mirusiu, pabaigos (LR CPK 449 str. 3 d.). Įrodinėjimo dalykas šios rūšies bylose yra LR CK 2.31 str. nurodytos aplinkybės. Mirusiu asmuo gali būti paskelbtas, tik jeigu trejus metus jo nuolatinėje gyvenamojoje vietoje nėra žinių apie jo buvimo vietą (LR CK 2.31 str. 1 d.). Į teismą dėl asmens paskelbimo mirusiu galima kreiptis ne anksčiau, kaip praėjus 30 mėnesių nuo to laiko, kai apie

asmenį negaunama jokių žinių. Tais atvejais, kai negalima nustatyti dienos, kurią gauti apie nesantįjį paskutiniai duomenys, nežinia kur buvimo pradžia laikoma ateinančių metų sausio pirmoji diena (LR CK 2.28 str. 2 d.). Tačiau, jeigu galima fizinį asmenį pripažinti mirusiu suėjus šešiems mėnesiams nuo įvykio, kuris duoda pagrindo manyti, kad dingęs fizinis asmuo mirė, pareiškimas dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu gali būti paduotas ne anksčiau kaip likus trims mėnesiams iki termino, kuriam suėjus dingęs fizinis asmuo gali būti paskelbtas mirusiu, pabaigos (LR CPK 449 str. 3 d.). Tai traktuojama kaip bendros taisyklės išimtis, t.y. jei asmuo dingo be žinios tam tikromis ekstremaliomis aplinkybėmis, kurios sudarė mirties grėsmę arba duoda pagrindo manyti, kad jis tikrai žuvo (lėktuvo, laivo katastrofa, žemės drebėjimas, potvynis, gamybinė avarija ar pan.), tai asmens mirties prezumpciją galima taikyti, kai apie jį nėra jokių žinių šešis mėnesius po šių aplinkybių. Tai reiškia, kad į teismą dėl asmens paskelbimo mirusiu galima kreiptis ne anksčiau, kaip praėjus trims mėnesiams nuo to laiko, kai apie asmenį, dingusį anksčiau minėtomis aplinkybėmis, negaunama jokių žinių.

Pasitaiko atvejų, kai bylą dėl fizinio asmens pripažinimo mirusiu reikia atnaujinti. Fizinio asmens paskelbimas mirusiu reiškia jo mirties prezumpcijos patvirtinimą. Tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, jeigu paskelbtas mirusiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta. Tokiu atveju pareiškimą dėl bylos, kurioje nuspręsta fizinį asmenį paskelbti mirusiu ar pripažinti nežinia kur esančiu, atnaujinimo gali paduoti kiekvienas suinteresuotas asmuo ar prokuroras. Teismas nutartimi gali atnaujinti bylos nagrinėjimą ir savo iniciatyva (LR CPK 459 str. 1 d. Jeigu fizinis asmuo, kuris teismo sprendimu paskelbtas mirusiu ar pripažintas nežinia kur esančiu, pats atvyksta į teismą ir patvirtina savo tapatybę, teismas rašytinio proceso tvarka nutartimi nedelsdamas panaikina sprendimą. Fizinio asmens paskelbimas mirusiu reiškia jo mirties prezumpcijos patvirtinimą. Tačiau ši prezumpcija gali būti nuginčijama, jeigu paskelbtas mirusiu asmuo grįžta arba paaiškėja jo buvimo vieta.

Bylose dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu pareiškimui keliami papildomi reikalavimai yra nustatyti LR CPK 455 str. Pareiškėjas paduoda pareiškimą nežinia kur esančio asmens gyvenamosios vietos apylinkės teismui, o jei gyvenamoji vieta nežinoma ir jos nustatyti neįmanoma, tai tokiu atveju pareiškimas paduodamas paskutinės žinomos to asmens gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK 454 str. 1 d.). Pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo nežinia kur esančiu gali paduoti asmenys, kurių teisėms ar pareigoms šis pripažinimas gali turėti įtakos. Suinteresuotu asmeniu gali būti dingusio asmens sutuoktinis, partneris, artimieji giminaičiai, kreditoriai, darbdavys ir kiti, taip pat ir prokuroras (LR CPK 454 str. 2 d.).

Kaip ir bylose dėl asmens paskelbimo mirusiu, taip ir bylose dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu, kreipiantis į teismą yra svarbu laikytis įstatyme nustatytų terminų. Pareiškimas dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu gali būti paduotas ne anksčiau kaip likus trims mėnesiams iki termino, kuriam suėjus tas fizinis asmuo gali būti pripažintas nežinia kur esančiu, pabaigos (LR CPK 454 str. 3 d.). LR CK 2.28 str. 1 dalyje numatyta, kad teismas asmenį gali pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra duomenų kur jis yra. Iš to seka, kad į teismą dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu galima kreiptis ne anksčiau, kaip praėjus devyniems mėnesiams nuo to laiko, kai apie asmenį negaunama jokių žinių. Pagrindas pripažinti asmenį nežinia kur esančiu yra, jei asmens nuolat vienerius metus nėra jo paskutinėje gyvenamojoje vietoje ir kai nėra duomenų, kur tas asmuo yra (LR CK 2.28 str.). Teismo sprendimas pripažinti asmenį nežinia kur esančiu neįgyja jam prejudicialumo ir nepaneigiamumo savybės. Jei asmuo, pripažintas nežinia kur esančiu, atsiranda, atvyksta į savo ankstesnę gyvenamąją vietą, gaunama žinių kur jis yra ir panašiai, tai tuomet, remdamasis LR CK 2.30 straipsnio 1 dalimi ir LR CPK 461 straipsnio 1 dalimi, teismas nauju sprendimu panaikina ankstesnį sprendimą pripažinti asmenį nežinia kur esančiu suinteresuoto asmens, prokuroro, paties atsiradusio asmens prašymu, arba teismas savo iniciatyva (LR CPK 459 str. 1

d., 461 str. 3 d.). LR CPK 459 str. taip pat numato bylos dėl fizinio asmens pripažinimo nežinia kur esančiu atnaujinimą. Pareiškimą teismui tuo tikslu gali paduoti kiekvienas suinteresuotas asmuo, prokuroras, teismas nutartimi gali atnaujinti bylos nagrinėjimą ir savo iniciatyva. Pareiškimas paduodamas tam apylinkės teismui, kuris priėmė sprendimą fizinį asmenį pripažinti nežinia kur esančiu. Teismo sprendimas bylose dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu atnaujinimo priklauso nuo konkrečių aplinkybių, kuriomis remiantis byla atnaujinama: a) jeigu ištyrus įrodymus paaiškėja pripažinto nežinia kur esančio fizinio asmens buvimo vieta, teismas nutartimi panaikina savo sprendimą paskelbti fizinį asmenį pripažinti nežinia kur esančiu ir nustatytą asmens turto administravimą, jeigu ištyrus įrodymus nepaaiškėja pripažinto nežinia kur esančio fizinio asmens buvimo vieta, sprendimas paliekamas galioti; b) jeigu fizinis asmuo, kuris teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu, pats atvyksta į teismą ir patvirtina savo tapatybę, teismas rašytinio proceso tvarka nutartimi nedelsdamas panaikina sprendimą (LR CPK 461 str. 1, 3 d.).

Bylų dėl asmens pripažinimo nežinia kur esančiu ar paskelbimo mirusiu negalima painioti su juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo bylomis dėl mirties fakto tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis (LR CPK 444 str. 7 p.). Pastaruoju atveju yra patikimų įrodymų, patvirtinančių ne tik asmens mirties faktą, bet ir jos datą bei aplinkybes. Šių dviejų kategorijų bylose mirties data nustatoma skirtingai: paskelbto mirusiu asmens mirties data laikoma teismo sprendimo įsiteisėjimo data, o nustačius mirties faktą, asmens mirties data laikoma nurodytoji rezoliucinėje teismo sprendimo dalyje.

Bylos dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu arba ribotai veiksniu ir nepilnamečio pripažinimo veiksniu (emancipuotu). Šios kategorijos bylose pareiškimą dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu gali paduoti ribotas asmenų ratas, nes fizinio asmens pripažinimas veiksniu ar ribotai veiksniu sukelia jam labai reikšmingų teisinių padarinių. Asmens veiksnumas suprantamas kaip, galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Veiksnumas atsiranda asmeniui sulaukus pilnametystės, t. y. 18 metų (LR CK 2.5 str. 1 d.). Neveiksniu gali būti pripažintas tik toks asmuo, kuris serga psichikos liga ar silpnaprotyste ir jei dėl tos psichikos ligos ar tam tikros silpnaprotystės formos jis negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Asmens silpnaprotystės arba psichinės ligos faktas gali būti įrodytas tik teismo psichiatrinės ekspertizės aktu, kuriame pateiktoje eksperto išvadoje, be kita ko, turi būti atsakyta ir į klausimą, ar asmuo sugeba suprast savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti. Tik teismas remdamasis teismo psichiatrinės ekspertizės išvadomis, gali pripažinti asmenį neveiksniu. Taigi dėl asmens pripažinimo neveiksniu, kaip ir dėl pripažinimo ribotai veiksniu, pareiškimą gali paduoti: a) asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, sutuoktinis; b) asmens, kurį prašoma pripažinti neveiksniu, tėvai, pilnamečiai vaikai; c) globos (rūpybos) institucija; d) prokuroras (LR CK 2.10 str. 4 d. ir LR CPK 463 str. 1 d.). Įstatymas įtvirtina galimybę pareiškimą padavusiam asmeniui iki bylos nagrinėjimo užbaigimo reikalavimą pripažinti asmenį neveiksniu pakeisti reikalavimu pripažinti tą asmenį ribotai veiksniu (LR CPK 463 str. 3 d.). Pareiškime, be privalomų reikalavimų, turi būti nurodytos aplinkybės, numatomos LR CPK 465 str. Pareiškimas paduodamas asmens, kurį prašo pripažinti neveiksniu, gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK 462 str. 1 d.). Teismas, išnagrinėjęs bylą ir priėmęs sprendimą pripažinti asmenį neveiksniu, sprendime taip pat privalo nustatyti ir asmens globą bei skirti šiam asmeniui globėją (LR CK 3.242str. 1 d.). Teismo paskirtas globėjas yra savo globotinio atstovas pagal įstatymą ir gina jo teises ir interesus be specialaus pavedimo.

Prašymą, pripažinti asmenį neveiksniu, teismas gali atmesti tik išnagrinėjęs bylą (LR CPK 468 str. 1 d.). Jei teismas nustato, kad nėra pagrindo fizinį asmenį pripažinti neveiksniu, tačiau yra pagrindas fizinio asmens veiksnumą apriboti, gali priimti sprendimą fizinį asmenį pripažinti ribotai veiksniu (LR CPK 468 str. 2 d.). Teismo sprendimas pripažinti asmenį neveiksniu neįgyja išimtinumo pobūdžio. Pripažintam neveiksniam asmeniui pasveikus arba labai pagerėjus jo

sveikatai, pastarojo globėjas, šeimos nariai, globos ir rūpybos įstaiga bei psichiatrinė gydymo įstaiga gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti pripažinti jį veiksniu. Teismas, remdamasis teismo psichiatrijos ekspertizės išvada, gali panaikinti pirmiau priimtą savo sprendimą ir pripažinti pasveikusįjį veiksniu, taip pat gali nepanaikinti pirmiau priimto sprendimo ir asmenį palikti pripažintu neveiksniu, bei teismas gali pripažinimą neveiksniu pakeisti į pripažinimą ribotai veiksniu.

Teismas išimtiniais atvejais turi teisę asmenį pripažinti ne tik neveiksniu, bet ir ribotai veiksniu, t.y. apriboti jo veiksnumą. Pripažintas ribotai veiksniu asmuo taip pat negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių. Jam įgyvendinti savo teises padeda teismo paskirtas rūpintojas. Teismas gali pripažinti asmenį ribotai veiksniu, jeigu jis piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis (LR CK 2.11 str. 1 d.). Piktnaudžiavimas suprantamas, kaip nuolatinis, pastovus, neprotingas, besaikis alkoholio, narkotikų ar toksinių medžiagų vartojimas, kuris daro žmogų nuo jų priklausomą. Aplinkybės, rodančios, kad asmuo piktnaudžiauja alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis turi būti papildomai išdėstomos pareiškime (LR CPK 470 str.). Asmuo, teismo sprendimu pripažintas ribotai veiksniu, savarankiškai gali sudaryti tik smulkius buitinius sandorius. Sandorius dėl turto disponavimo, atsiimti darbo užmokestį, pensiją ar kitų rūšių pajamas ir disponuoti jomis gali tik turėdamas rūpintojo sutikimą.

Teismas, išnagrinėjęs bylą, gali atmesti prašymą pripažinti asmenį ribotai veiksniu. Teismas bylos nagrinėjimo metu nustatęs, kad asmuo dėl psichikos sutrikimo negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, priima sprendimą asmenį pripažinti neveiksniu (LR CPK 473 str. 1, 2 d.). Jei pripažintas ribotai veiksniu asmuo, po kurio laiko nustoja piktnaudžiauti alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ar toksinėmis medžiagomis, tokiu atveju teismas pagal suinteresuotų asmenų pareiškimą priima sprendimą, kuriuo panaikina asmens veiksnumo apribojimą (LR CPK 474 str., LR CK 2.11 str. 4 d .). Pripažinto ribotai veiksniu asmens arba jo sutuoktinio, tėvų, pilnamečių vaikų prašymu, esant išvardytų subjektų pareiškimui, teismas gali priimti naują sprendimą ankstesniam sprendimui panaikinti.

Būna atvejų kai yra pakankamas pagrindas leisti nepilnamečiui savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ir vykdyti civilines pareigas. Tokiu atveju, teismas remdamasis LR CK 2.9 str. 1 d., savo sprendimu šį asmenį gali pripažinti visiškai veiksniu t.y. emancipuotu nuo 16 metų (paprastai visišką veiksnumą asmuo įgyja sulaukęs 18 metų). Kad nepilnametį būtų galima pripažinti veiksniu yra būtinos tokios LR CK 2.9 str. numatytos sąlygos: nepilnametis turi būti sulaukęs 16 metų; yra jo sutikimas; yra pakankamas pagrindas leisti nepilnamečiui savarankiškai įgyvendinti visas civilines teises ar vykdyti pareigas. Dėl nepilnamečio pripažinimo veiksniu nepilnamečio gyvenamosios vietos apylinkės teismui pareiškimą gali paduoti pats nepilnametis, jo tėvai arba globos (rūpybos) institucija (LR CPK 462 str. 2 d., 463 str. 5 d.). LR CPK 475 str. numato papildomus reikalavimus pareiškimui dėl nepilnamečio pripažinimo emancipuotu. Išnagrinėjęs bylą, teismas gali pripažinti nepilnametį veiksniu. Tačiau pripažintas veiksniu nepilnametis gali ir nesugebėti savarankiškai įgyvendinti visų savo civilinių teisių, vykdyti pareigų ir savo veiksmais gali daryti žalą savo ar kitų asmenų teisėms ar teisėtiems interesams. Tokiu atveju atsiranda pagrindas panaikinti tokį visiško veiksnumo pripažinimą (LR CPK 479 str., LR CK 2.9 str. 2 d.).

Įvaikinimo bylos. Įvaikinimo veiksmą galima apibrėžti kaip tam tikrą teisės aktą, kuriuo vaikas ir įvaikintojai įgyja vaikui ir biologiniams tėvams būdingas ir įstatymo nustatytas teises ir pareigas bei su kuriuo kartu baigiasi visos įstatymo nustatytos vaiką ir jo biologinius tėvus siejančios teisės ir pareigos. LR CK 3.209 str. 2, 3, 4, ir 6 d. apibrėžia, kokius vaikus galima įvaikinti, o kokius draudžiama. Taigi įvaikinti leidžiama tik ne jaunesnį kaip trijų mėnesių nepilnametį vaiką. Šis vaikas turi būti įrašytas į įvaikinamų vaikų apskaitą, išskyrus atvejus, kai

įvaikinamas sutuoktinio vaikas arba kai įvaikinamas vaikas, gyvenantis įvaikintojo šeimoje. Kreiptis į teismą su pareiškimu dėl įvaikinimo gali tie asmenys, kurie turi teisę įvaikinti. Pareiškimas dėl įvaikinimo paduodamas apylinkės teismui pagal pareiškimą paduodančio asmens arba įvaikinamo vaiko gyvenamąją vietą. Pareiškimas paduodamas Vilniaus apygardos teismui, jeigu pareiškimą dėl įvaikinimo paduoda: a) Lietuvos Respublikos pilietis, nuolat gyvenantis užsienyje; b) užsienio valstybės pilietis; c) asmuo be pilietybės; d) asmuo, turintis ir Lietuvos Respublikos, ir užsienio valstybės pilietybę (LR CPK 480 str.). Tarpvalstybinio įvaikinimo atveju yra taikomos 1993 m. gegužės 29 d. Hagos konvencijos dėl vaikų apsaugos ir bendradarbiavimo tarpvalstybinio įvaikinimo srityje normos. Pareiškime dėl įvaikinimo papildomai turi būti nurodomi duomenys, numatyti LR CPK 481 straipsnyje. Prie pareiškimo įvaikinti pridedama: 1) įvaikintojų ir, jeigu yra galimybė, įvaikinamojo sveikatos būklės pažymos, išduotos sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka; 2) jeigu yra galimybė, teismo nutartis, patvirtinanti vaiko tėvų, o jei vaiko tėvai yra nepilnamečiai ar neveiksnūs, jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) sutikimas įvaikinti, išskyrus atvejus, kai tėvai yra nežinomi ar mirę, jeigu tėvams neterminuotai apribota tėvų valdžia arba jeigu tėvai pripažinti neveiksniais arba paskelbti mirusiais (LR CK 3.214 str.); 3) jeigu yra galimybė ir vaikas turi įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją), išskyrus valstybinę globos instituciją, teismo nutartis, patvirtinti globėjo (rūpintojo) sutikimą įvaikinti; 4) jeigu įvaikinti prašo vienas iš sutuoktinių, notaro patvirtintas kito sutuoktinio rašytinis sutikimas įvaikinti, išskyrus tuos atvejus, kai teismas yra priėmęs sprendimą dėl sutuoktinių gyvenimo skyrium arba jei sutuoktinis yra paskelbtas nežinia kur esantis ar pripažintas neveiksniu (LR CK 3.216 str. 2 d.); 5) duomenys, kad įvaikintojas yra įrašytas į norinčiųjų įvaikinti sąrašą ir kad įvaikinamasis yra įrašytas į įvaikinamųjų sąrašą; 6) valstybinės įvaikinimo institucijos atestuoto socialinio darbuotojo išvada dėl pasirengimo įvaikinti (LR CPK 482 str. 1 d.). Užsienio valstybės piliečiai ar asmenys be pilietybės, paduodami pareiškimą įvaikinti, pateikia savo valstybės įstatymų nustatyta tvarka įformintus dokumentus, duomenis, kad užsienio valstybė pripažins konkretaus vaiko įvaikinimą, kad vaikui yra išduotas ar bus išduotas oficialus leidimas įvažiuoti į tą šalį ir nuolat joje gyventi. Prie šių dokumentų turi būti pridėti jų vertimai į lietuvių kalbą, patvirtinti įstatymų nustatyta tvarka. Dokumentai turi būti legalizuoti, išskyrus įstatymų ar tarptautinių sutarčių numatytus atvejus. Įvaikinimas galimas tik vaiko interesais (LR CK 3.209 str. 1 d.). Vaiko interesai – tai pirmiausia įstatymuose numatytos vaiko teisės ir galimybė šias teises įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Įstatyme yra numatyta galimybė perkelti vaiką į šeimą iki įvaikinimo norint įsitikinti ar įvaikinimas atitiks vaiko interesus (LR CK 3.222 str.). Vaiko interesų neatitiks materialine nauda grįstas įvaikinimas ar kai įtėviai neturi sąlygų ir dėl kokių nors priežasčių negali įgyvendinti tėvų valdžios arba nėra tam pasirengę. Vaikas gali būti įvaikintas tik jo sutikimu, išreikštu tam tikra forma: 1) kai įvaikinamas dešimties metų sulaukęs vaikas, būtinas jo rašytinis sutikimas, be kurio įvaikinti vaiko negalima (LR CK 3.215 str. 1 d.). Sutikimą vaikas duoda teismui, kuris turi išsiaiškinti, ar vaikas sutinka: a) būti įvaikintas ir būti įvaikintojo įvaikis; b) įvaikintojai būtų pripažinti jo tėvais, o jis – įvaikintojų vaiku; c) kad būtų pakeistas jo vardas, pavardė. Teismui leidus, teismo posėdyje dalyvaujantis pedagogas ar (ir) psichologas bei dalyvaujantys byloje asmenys gali užduoti vaikui klausimų (LR CPK 485 str. 1, 6 d.); 2) kai įvaikinamas dešimties metų nesulaukęs vaikas, jei jis sugeba išreikšti savo nuomonę, turi būti išklausytas teisme, ir teismas, priimdamas sprendimą, turi atsižvelgti į vaiko norą, jei jis neprieštarauja jo paties interesams (LR CK 3.215 str. 2 d.). Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodine, rašytine forma ar kitais jo pasirinktais būdais. Nustatyti, ar vaikas sugeba išreikšti savo nuomonę, ir išreikštai vaiko nuomonei išaiškinti gali būti kviečiamas ekspertas psichologas (LR CPK 485 str. 2, 3 d.). Teismas privalo įvaikinamajam išaiškinti sutikimo davimo bei įvaikinimo pasekmes. Teismas atsisako priimti įvaikinamojo sutikimą būti įvaikintam, jeigu yra pagrindas manyti, kad šis sutikimas buvo išgautas prievartos ar apgaulės būdu arba siekiant gauti neteisėtą finansinę naudą (LR CPK 485 str. 7 d.). Taip pat įvaikinimui būtinas ir vaiko tėvų teismo patvirtintas rašytinis sutikimas. Jei įvaikinamo vaiko tėvai yra nepilnamečiai asmenys ar neveiksnūs, būtinas jų tėvų arba globėjų (rūpintojų) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo. Jei įvaikinamas vaikas turi

įstatymų nustatyta tvarka paskirtą globėją (rūpintoją) (išskyrus valstybinę globos instituciją), būtinas globėjo (rūpintojo) rašytinis sutikimas, patvirtintas teismo (LR CK 3.212 str. 1, 2 d.). Svarbu yra tai, kad sutikimas įvaikinti yra nagrinėjamas žodinio proceso tvarka (LR CPK 488 str. 4 d.). Teismas privalo sutikimą duodančiam asmeniui išaiškinti tokio sutikimo davimo bei įvaikinimo pasekmes. Kaip ir tvirtindamas sutikimą, teismas nutartyje privalo išaiškinti įvaikinimo pasekmes ir teisę atšaukti duotą sutikimą (LR CPK 488 str. 5, 6 d.). Sutikimo įvaikinti atšaukimo galimybė įtvirtinta LR CPK 489 str. Taigi, išnagrinėjęs bylą dėl įvaikinimo, teismas gali priimti sprendimą leisti vaiką įvaikinti. Šiuo teismo sprendimu įvaikintojai pripažįstami vaiko tėvais, o įvaikintieji – įvaikintojų vaikais. Jei teismo nutartimi vaikas buvo perkeltas į šeimą iki įvaikinimo, tai įvaikinus vaiką įvaikintojai laikomi vaiko tėvais pagal įstatymą nuo nutarties perkelti vaiką į šeimą įsiteisėjimo. Teismas tai pažymi savo sprendime (LR CPK 487 str. 1, 2 d. ).

Globos ir rūpybos bylos. Globos (rūpybos) tikslas yra apsaugoti ir apginti neveiksnaus (ribotai veiksnaus) fizinio asmens teises ir interesus (LR CK 3.238 straipsnio 1 dalis, 3.239 straipsnio 1 dalis). Skiriama nepilnamečių globa ir rūpyba (LR CK trečiosios knygos VII dalies XVIII skyrius) ir pilnamečių asmenų globa ir rūpyba (LR CK trečiosios knygos VII dalies XIX skyrius). Globa gali būti nustatoma nepilnamečiui iki 14 m. amžiaus arba pilnamečiui, kuris teismo pripažintas neveiksniu; rūpyba gali būti nustatoma nepilnamečiui nuo 14 iki 18 m. amžiaus arba pilnamečiui, kuris teismo pripažintas ribotai veiksniu.

LR CK 3.352 straipsnio 1 dalis nustato tokias vaiko globos (rūpybos) rūšis: laikinąją vaiko globą (rūpybą) ir nuolatinę vaiko globą (rūpybą). Laikinoji globa (rūpyba) steigiama tais atvejais, kai vaikas laikinai lieka be tėvų priežiūros, t.y. kai vaiko: a) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų yra dingę ir jų ieškoma (kol teismas tėvus pripažins nežinia kur esančiais arba paskelbs mirusiais); b) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų laikinai negali rūpintis vaiku dėl abiejų tėvų ar vieno iš jų ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; c) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nesirūpina, nesidomi vaiku, jo neprižiūri, netinkamai auklėja, naudoja fizinį ar psichologinį smurtą ir dėl to kyla pavojus vaiko fiziniam, protiniam, dvasiniam, doroviniam vystymuisi ir saugumui (kol teismo tvarka vaikas bus atskirtas nuo tėvų) (LR CK 3.254 str.). Vaiko laikinoji globa (rūpyba) nustatoma nuo prašymo įregistravimo dienos rajono (miesto) savivaldybėje jos valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą (LR CK 3.262 str. 1 d.). Tada vaiko globėjas (rūpintojas) skiriamas rajono (miesto) savivaldybės valdybos (mero) sprendimu (potvarkiu) pagal to rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos teikimą (LR CK 3.264 str. 1 d.).

Pareiškime papildomai turi būti nurodomi duomenys, numatyti LR CPK 498 str. ir 499 str. Nuolatinė globa (rūpyba) steigiama tais atvejais, kai vaikas lieka be tėvų globos ne dėl laikinų, trumpalaikių, bet dėl svarbių, ilgalaikių priežasčių arba yra visiškai netekęs tėvų globos. LR CK 3.257 str. numato tokius atvejus, t.y. kai vaiko: 1) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs; 2) abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų teismo paskelbtas mirusiu arba pripažintas nežinia kur esančiu; 3) vaikas įstatymų nustatyta tvarka atskirtas nuo tėvų; 4) tėvystės ar artimo giminystės ryšiai nuo vaiko radimo dienos nenustatyti per tris mėnesius; 5) tėvai arba turimas vienintelis iš tėvų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu. Vaiko nuolatinė globa (rūpyba) nustatoma teismo nutartimi pagal rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos arba prokuroro pareiškimą (LR CK 3.263 str.). Tokiu atveju vaiko globėjas (rūpintojas) skiriamas teismo nutartimi pagal rajono (miesto) valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos pareiškimą (LR CK 3.264 str. 3 d.). Taigi vaiko nuolatinė globa (rūpyba) yra nustatoma ir skiriama teismo tvarka (LR CK 3.242 str. 1 d.).

Pareiškimą dėl vaiko nuolatinės globos (rūpybos) nustatymo ar skyrimo gali paduoti valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija arba prokuroras pagal vaiko, kuriam prašoma nustatyti nuolatinę

globą ar rūpybą ir (ar) skirti globėją ar rūpintoją, gyvenamąją vietą, o jeigu tokios nėra – pagal šio vaiko buvimo vietą (LR CPK 497 str. 1, 2, 4 d.). Vaiko globa (rūpyba) skiriama tik esant visoms sąlygoms, susijusioms su vaiko interesais, globos (rūpybos) tikslais, uždaviniais ir pasekmėmis, globėjų (rūpintojų) asmeninėmis savybėmis. Taigi vaiko globa (rūpyba) galima tik vaiko interesais. Šio principo įgyvendinimas steigiant globą (rūpybą) gali būti dvejopas: parenkama globos forma ir asmuo skiriamas globėju (rūpintoju). Ir vienu, ir kitu atveju būtina vadovautis tik vaiko interesais, nustatyti, kokia aplinka jam priimtinesnė, turint omenyje jo sveikatą, raidą amžių, nuomonę ir kitas svarbias aplinkybes. Skiriant vaiko globą (rūpybą) negalima išskirti brolių ir seserų, išskyrus atvejus, kai tai pažeidžia vaiko interesus (LR CPK 249 str. 1 d. 4 p.). Vaiko globos (rūpybos) paskyrimas turi atitikti įstatymo nustatytus tikslus, t.y. užtikrinti vaiko auklėjimą ir priežiūrą aplinkoje, kurioje jis galėtų saugiai, tinkamai augti, vystytis ir tobulėti (LR CK 3.248 str. 1 d.). Globėjo (rūpintojo) paskyrimui būtina vaiko teisių apsaugos tarnybos arba jos įgaliotų socialinių partnerių išvada dėl vaiko būsimo globėjo (rūpintojo) kompetencijos (LR CK 3.270 str.). Vaiko globa (rūpyba) gali būti skiriama vaikams, kuriems nustatyta globa (rūpyba). Globa nustatoma vaikams, kurie neturi keturiolikos metų. Rūpyba – vaikams nuo 14 iki 18 metų (LR CK 3.251 str.). Vaikus, kuriems reikalinga globa (rūpyba), nustato valstybinė vaiko teisių apsaugos institucija. Ši institucija, gavusi informaciją apie vaiką, kuriam reikalinga globa (rūpyba), jam būtų paskirta per 3 dienas (LR CK 3.250 str. 2 d.). Taip pat yra būtina išskirti vaiko, kuriam skiriama globa (rūpyba) nuomonę. Vaikas, kuris sugeba išreikšti savo nuomonę ir suformuluoti savo pažiūras, dėl nuolatinės globos ar rūpybos nustatymo ir (ar) globėjo ar rūpintojo skyrimo turi būti išklausytas teismo posėdyje. Vaiko nuomonė gali būti išreikšta žodžiu, raštu ar kitais jo pasirinktais būdais. Teismui leidus, teismo posėdyje dalyvaujantis pedagogas ar (ir) psichologas bei dalyvaujantys byloje asmenys gali užduoti vaikui klausimų. Išimtiniais atvejais teismo nuožiūra vaiko nuomonės išklausymo laikui teismo nutartimi gali būti pašalinamas iš teismo posėdžių salės kuris nors dalyvaujantis byloje asmuo. Kai tas asmuo grįžta į posėdžių salę, jam turi būti pranešama vaiko išreikšta nuomonė (LR CPK 503 str. 1, 3, 4 d.). Taip pat teismas privalo išaiškinti vaikui globos ar rūpybos nustatymo ir globėjo ar rūpintojo paskyrimo pasekmes. Priimdamas sprendimą, teismas turi atsižvelgti į vaiko nuomonę, jeigu ji neprieštarauja paties vaiko interesams (LR CPK 503 str. 5 d.).

Išnagrinėjus bylą dėl vaiko globos (rūpybos) paskyrimo, teismo nutartimi vaikui gali būti skiriamas globėjas (rūpintojas). Teismas pagal globos ir rūpybos institucijos prašymą ar savo iniciatyva, jeigu vaikas turi nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra (įmonė, žemė, pastatas ir kt.), nutartimi gali paskirti šio turto administratorių. Šiuo administratoriumi gali būti skiriamas globėjas (rūpintojas), taip pat ir kitas asmuo (LR CPK 493 str. 1 d.). Teismo paskirtas vaiko turto administratorius prižiūri vaiko turimą turtą.

Bylose dėl pilnamečių asmenų globos ir rūpybos globa steigiama dėl to, kad neveiksnus fizinis asmuo negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių. Tokiu atveju tai jam padeda padaryti teismo paskirtas globėjas. Rūpyba steigiama pilnamečiam fiziniam asmeniui, kurio veiksnumas teismo tvarka yra apribotas dėl piktnaudžiavimo alkoholiniais gėrimais, narkotikais, narkotinėmis ir toksinėmis medžiagomis. Toks asmuo negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių, todėl jam tai padaryti padeda teismo paskirtas rūpintojas. Galimas atvejis, kai rūpyba skiriama veiksniam asmeniui, kuris dėl sveikatos būklės negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar vykdyti pareigų (LR CK 3.279 str., CPK 509 str.).

Jeigu pareiškimą paduoda veiksnus asmuo, tuomet turi būti nurodyti rūpybos nustatymo reikalingumo motyvai ir rūpintojo paskyrimo reikalingumo motyvai (LR CPK 509 str. 3 d.). Kai pareiškimą paduoda globos ir rūpybos institucija, be bendrųjų reikalavimų, turi būti nurodyti duomenys apie veiksnų asmenį, kuriam prašoma nustatyti rūpybą ir paskirti rūpintoją bei

rūpybos nustatymo ir rūpintojo paskyrimo reikalingumo pagrindimas. Prie pareiškimo turi būti pridedama globos ir rūpybos institucijos išvada (LR CPK 509 str. 4 d.).

Teismas, priėmęs sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, privalo savo iniciatyva: 1) pradėti bylos dėl globos ar rūpybos šiam asmeniui nustatymo, globėjo ar rūpintojo paskirimo nagrinėjimo; 2) nustatyti asmenį, esančiam gydymo, auklėjimo ar globos ir rūpybos institucijoje, globą ar rūpybą; 3) nustatyti asmeniui, nesančiam gydymo, auklėjimo ar globos ir rūpybos institucijoje, globą ar rūpybą ir paskirti globėją ar rūpintoją (LR CPK 505 str.).

Teismas, priėmęs sprendimą pripažinti pilnametį asmenį neveiksniu ar ribotai veiksniu, tą pačią dieną nutartimi paveda globos ir rūpybos institucijai per 10 dienų pateikti teismui duomenis, būtinus bylai išnagrinėti. Globos ir rūpybos institucija raštu pateikia teismui išvadą, kurioje nurodo: duomenis apie asmens, dėl kurio nagrinėjama byla, buvimo vietą ir globėjo ar rūpintojo paskirimo reikalingumą; jeigu reikia skirti globėjo ar rūpintojo, pateikiama globėjo ar rūpintojo kandidatūra; jeigu pateikiama globėjo ar rūpintojo kadindatūra, pridedamas rašytinis šio asmens sutikimas ir sveikatos būklės pažyma, išduota sveikatos apsaugos ministro nustatyta tvarka; kai neveiksnus ar ribotai veiksnus asmuo turi nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra (įmonė, žemė, pastatas ir kt.), globos ir rūpybos institucijos rašte tai turi būti nurodoma bei rekomenduojama paskirti šio turto administratorių (LR CPK 506 str. 2 d.). Teismas, tenkindamas pareiškimą dėl nuolatinės globos ar rūpybos nustatymo, nutartyje nurodo duomenis apie globotinį ar rūpintinį, o tenkindamas pareiškimą dėl globėjo ar rūpintojo paskyrimo, papildomai nurodo duomenis apie globėją ar rūpintoją (LR CPK 508 str. 2 d.). O tais atvejais, kai neveiksnus ar ribotai veiksnus asmuo turi nekilnojamųjų ar kilnojamųjų daiktų, kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra, teismas gali paskirti šio turto administratorių (LR CPK 508 str. 3 d.).

Rūpyba gali būti steigiama ir veiksniam asmeniui, kuris negali savarankiškai įgyvendinti savo teisių ar atlikti pareigų dėl sveikatos būklės (LR CK 3.279 str. 1 d., LR CPK 509 str.). Tokia sveikatos būklė, kai būtina priežiūra ar slauga, gali būti ligos ar garbaus amžiaus pasekmė. Į teismą su pareiškimu dėl rūpybos skyrimo veiksniam asmeniui gali kreiptis: a) pats veiksnus asmuo; b) globos ir rūpybos institucijos; c) prokuroras (LR CPK 509 str. 1 d.). Jie pareiškimą paduoda apylinkės teismui pagal asmens, kuriam reikalinga rūpyba, gyvenamąją vietą, o jeigu tokios vietos nėra – pagal asmens buvimo vietą (LR CPK 509 str. 2 d.). Tenkindamas pareiškimą, teismas nutartyje nurodo duomenis apie rūpintinį ir rūpintoją (LR CPK 509 str. 8 d.).

Bylos dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo. Antstolis, atlikdamas pareigas turi neviršyti savo kompetencijos ribų ir priešingai, nei šalys civiliniuose santykiuose, turi laikytis principo, leidžiančio daryti tai, kas tiesiogiai nurodoma įstatymu.

Antstoliai atlieka vykdymo veiksmus dėl: teismo ir arbitražo sprendimų, nutarčių, nutarimų ir įsakymų civilinėse bylose ir bylose dėl administracinių teisinių santykių; teismo nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų baudžiamosiose bylose (tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais); teismo nutarimų administracinėse bylose (tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais); teismo patvirtintų taikos sutarčių užsienio teismų ir arbitražų sprendimų (jei tai numatyta tarptautinėse sutartyse ir įstatymuose); institucijų ir pareigūnų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose (tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais); kitų institucijų ir pareigūnų sprendimų (kai tarptautinėmis sutartimis ir įstatymais nustatytas jų vykdymas civilinio proceso tvarka) (LR CPK 584 str.). Atlikdami šių dokumentų vykdymo veiksmus, antstoliai negali viršyti jiems suteiktų įgaliojimų. Tais atvejais, kai antstoliai procesinius veiksmus atlieka pažeisdami šį reikalavimą ar darydami kitus teisės pažeidimus, taip pat tais atvejais, kai jie atsisako atlikti procesinius veiksmus, galima kreiptis į teismą dėl šių veiksmų apskundimo (LR CPK 510 str. 1 d.). Į teismą su skundu dėl antstolių veiksmų gali

kreiptis kiekvienas suinteresuotas asmuo, siekdamas, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymų saugomas interesas (LR CPK 5 str. 1 d.). Skundas pateikiamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje veikia antstolis. Tokie skundai neapmokestinami žyminiu mokesčiu (LR CPK 510 str. 2 d.). Skundo dėl antstolių veiksmų nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (LR CPK 510 str. 4 d.). Patenkinęs skundą, teismas antstolio veiksmą panaikina arba antstolį įpareigoja veiksmą atlikti (LR CPK 513 str. 1 d.). Teismo priimta nutartis gali būti apskundžiama atskiruoju skundu.

Lietuvos Respublikos notariato įstatymo 26 str. numato veiksmus, kuriuos atlieka notarai. Notarinius veiksmus gali atlikti notarai, o Notariato įstatymo nustatytus veiksmus – taip pat ir konsuliniai pareigūnai bei seniūnai. Notaras privalo užtikrinti, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių. Jeigu teismas panaikina ar pripažįsta negaliojančiu notaro patvirtintą sandorį, tai yra prielaida svarstymui, kad notaras ne viską atliko, nes objektyviai įstatymo pažeidimas konstatuotas. Notaras atlieka teisinio pobūdžio veiklą, teikia teisines paslaugas, todėl jas turi suteikti tinkamai. Tinkamas teisinių paslaugų suteikimas apima reikalavimus tai daryti kruopščiai, atidžiai ir teisiškai kvalifikuotai. Teisinės paslaugos atlikimas reikalauja vykdyti teisinį faktų įvertinimą. Vadinasi, faktai turi būti nustatyti ir tinkamai kvalifikuoti. Jeigu notaras (ar kiti notarinius veiksmus atliekantys asmenys), atlikdamas notarinius veiksmus, pažeidžia įstatymus ar nesilaiko duotos priesaikos, galima kreiptis į teismą apskundžiant tiek atliktą notarinį veiksmą, tiek atsisakymą jį atlikti (LR CPK 511 str. 1 d.). Į teismą su skundu gali kreiptis kiekvienas suinteresuotas asmuo, siekdamas, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba teisėtas interesas (LR CPK 5 str. 1 d.). Skundas dėl notaro veiksmų (arba atsisakymo juos atlikti) pateikiamas notaro darbo vietos apylinkės teismui (LR CPK 511 str. 2 d.). Skundas dėl konsulinio pareigūno atliktų notarinių veiksmų arba atsisakymo juos atlikti pateikiamas teismui pagal Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos buveinę. Skundai žyminiu mokesčiu neapmokestinami (LR CPK 510 str. 2 d.). Skundo nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl notaro (kito asmens, kuriam įstatymai suteikia teisę atlikti notarinius veiksmus) neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo (LR CPK 511 str. 3 d.). Skundas gali būti paduodamas ne vėliau kaip per 10 dienų nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, bet ne vėliau kaip per 30 dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo (LR CPK 512 str.). LR CPK 512 straipsnyje nustatytas dešimties dienų skundų dėl antstolių ar notarinių veiksmų padavimo terminas, kuris skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti, nėra naikinamasis, todėl asmeniui, šį terminą praleidusiam dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, LR CPK 78 straipsnyje nustatyta tvarka praleistas terminas gali būti atnaujintas. Tuo tarpu pasibaigus LR CPK 512 straipsnyje nustatytam trisdešimties dienų terminui suinteresuotas asmuo netenka teisės paduoti teismui skundą dėl antstolių ar notarinių veiksmų. Jeigu nuo skundžiamo antstolio ar notarinio veiksmo atlikimo praėjo daugiau kaip trisdešimt dienų, skųsti teismui tokį veiksmą jau negalima. Skundas, paduotas teismui praleidus šį trisdešimties dienų terminą, yra nenagrinėtinas teisme, todėl šį skundą teismas turi atsisakyti priimti (LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 443 straipsnio 1 dalis). Patenkinęs skundą, teismas notaro veiksmą panaikina arba įpareigoja notarą veiksmą atlikti (LR CPK 513 str. 1 d.). Teismo priimta nutartis gali būti apskundžiama atskiruoju skundu.

Bylos dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo ar anuliavimo. Civilinės būklės aktus būtų galima apibūdinti kaip svarbiausius žmogaus gyvenimo įvykius ir veiksmus, lemiančius asmens civilinį teisinį statusą. Šie aktai laikomi juridiniais faktais, kurie sukuria, pakeičia ar nutraukia civilinius teisinius santykius. Dėl jų svarbos civiliniams teisiniams santykiams įstatymas nustato privalomą šių civilinės būklės aktų registraciją: asmens gimimo; asmens mirties; santuokos sudarymo; santuokos nutraukimo; įvaikinimo; tėvystės (motinystės) pripažinimo ir nustatymo; vardo ir pavardės pakeitimo; asmens

lyties pakeitimo; partnerystės (LR CK 2.18 str.). Šių aktų registravimo tvarką, aktų įrašų keitimo, papildymo ir ištaisymo tvarką reglamentuoja LR CK ir Civilinės metrikacijos taisyklės. Tais atvejais, kai civilinės metrikacijos įstaiga atsisako civilinės būklės aktą registruoti ar akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti arba jeigu šie klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini, asmuo su pareiškimu dėl civilinės būklės aktų įregistravimo, aktų įrašo atkūrimo, papildymo, pakeitimo, ištaisymo ar anuliavimo gali kreiptis į teismą. Pareiškimą teismui turi teisę paduoti kiekvienas asmuo, jeigu civilinės būklės aktų registravimas, aktų įrašų atkūrimas, papildymas, pakeitimas, ištaisymas ar anuliavimas yra tiesiogiai susiję su pareiškimą padavusiu asmeniu ir kiti suinteresuotieji asmenys, jeigu civilinės būklės akto neįregistravus, akto įrašo neatkūrus, nepapildžius, nepakeitus, neištaisius ar neanuliavus bus pažeistos šių asmenų teisės ar įstatymų saugomi interesai arba jeigu dėl to jiems atsiras tam tikros pareigos. Pareiškimas paduodamas pareiškėjo gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK 514 str. 1, 4 d.). Pareiškime turi būti nurodytas pagrindas civilinės būklės aktą įregistruoti, akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti, taip pat turi būti nurodyta, kada ir kuri civilinės metrikacijos įstaiga tai padaryti atsisakė bei turi būti pateikti šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai (LR CPK 514 str. 3 d.). Į teismą asmuo gali kreiptis tik tada, jeigu civilinės metrikacijos įstaiga atsisakė civilinės būklės aktą registruoti ar akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti arba jeigu šie klausimai civilinės metrikacijos įstaigose nenagrinėtini (LR CPK 514 str. 2 d.). Įsiteisėjęs teismo sprendimas įregistruoti civilinės būklės aktą, akto įrašą atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti yra pagrindas civilinės metrikacijos įstaigai atitinkamą įrašą daryti, atkurti, papildyti, pakeisti, ištaisyti ar anuliuoti (LR CPK 516 str. 1 d.).

Bylos dėl teisių pagal prarastus pareikštinius vertybinius dokumentus atkūrimo (šaukiamoji teisena). Vertybiniai popieriai – tai serijomis išleidžiamos finansavimo priemonės, patvirtinančios dalyvavimą akciniame kapitale arba (ir) teisės, kylančios iš kreditinių santykių bei suteikiančios teisę gauti dividendus, palūkanas ar kitas pajamas. Finansiniai instrumentai, patvirtinantys teisę ar pareigą pirkti (parduoti) šiame apibrėžime nurodytas finansavimo priemones, taip pat yra vertybiniai popieriai. Tai numato Lietuvos Respublikos vertybinių popierių viešosios apyvartos įstatymas.

Asmuo, praradęs vertybinį dokumentą, gali prašyti teismą pripažinti šį dokumentą negaliojančiu ir atkurti teises pagal prarastą pareikštinį vertybinį dokumentą (LR CPK 517 str. 1 d.). Su pareiškimu į teimą gali kreiptis asmuo, praradęs vertybinį dokumentą. Jis pareiškimą turi paduoti tą dokumentą išdavusio asmens gyvenamosios vietos ar buveinės vietos apylinkės teismui (LR CPK 517 str.). Pareiškime papildomai nurodoma prarasto pareikštinio vertybinio dokumento skiriamieji požymiai, jo turėjimo fakto įrodymai, išdavusio tą dokumentą asmens vardas, pavardė ar pavadinimas, bei aplinkybės, kuriomis dokumentas prarastas (LR CPK 517 str. 3 d.). Priėmęs pareiškimą teismas priima nutartį paskelbti pareiškėjo lėšomis skelbimą vietiniame laikraštyje. Šiame skelbime siūloma dokumento, apie kurio praradimą pareikšta turėtojui, per tris mėnesius nuo paskelbimo dienos paduoti teismui pareiškimą dėl savo teisių į tą dokumentą ir kartu pateikti dokumento originalą. Kartu su nutartimi paskelbti skelbimą vietiniame laikraštyje teismas priima nutartį uždrausti pagal tą dokumentą išmokėti pinigus ar išduoti vertybinius popierius, daiktus ir ją išsiunčia dokumentą išdavusiai organizacijai (LR CPK 518 str. 1-3 d.). Jeigu teismas gauna dokumento turėtojo pareiškimą prieš sueinant trijų mėnesių terminui nuo paskelbimo dienos, teismas nutartimi palieka praradusio dokumentą asmens paduotą pareiškimą nenagrinėtą ir nustato terminą, per kurį išdavusiai dokumentą organizacijai uždraudžiama išmokėti pagal jį pinigus arba išduoti vertybinius popierius, daiktus. Tas terminas neturi būti ilgesnis kaip du mėnesiai. Kartu teismas išaiškina pareiškėjui jo teisę bendra tvarka pareikšti dokumento turėtojui ieškinį dėl to dokumento išreikalavimo, o dokumento turėtojui – jo teisę išieškoti iš pareiškėjo nuostolius dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (LR CPK 520 str.). Jeigu pasibaigus trijų mėnesių terminui nuo paskelbimo dienos iš dokumento turėtojo negautas

pareiškimas ir dokumento originalas, teismas skiria bylą nagrinėti (LR CPK 251 str.). Jeigu pareiškėjo pareiškimas patenkinamas, teismas priima sprendimą prarastą dokumentą pripažinti negaliojančiu. Teismo sprendimas taip pat yra ir pagrindas išmokėti pareiškėjui pinigus, išduoti vertybinius popierius, daiktus arba vietoj pripažinto negaliojančio dokumento išduoti naują dokumentą. Jeigu dokumento turėtojas dėl kokių nors priežasčių nepareiškia apie savo teises į tą dokumentą, įsiteisėjus teismo sprendimui pripažinti dokumentą negaliojančiu, jis gali pareikšti asmeniui, kurio naudai priimtas teismo sprendimas, ieškinį dėl nepagrįsto praturtėjimo ar turto gavimo (LR CPK 522, 523 str.).

Bylos dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles. Tai bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, daikto pripažinimo bešeimininkiu.

Daikto valdymas laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą valdyti ji kaip savą (LR CK 4.22 str. 1 d.). Valdymo fakto patvirtinimas sukelia svarbias teisines pasekmes, t.y. asmuo, pripažintas teisėtu daikto valdytoju, įgyja teisę ginti savo valdymo teisę nuo visų teisės pažeidimų (LR CK 4.34 str. 1 d.), taip pat pagal įgyjamąją senatį įgyja nuosavybės teisę į teisėtai valdomą daiktą (LR CK 4.68 str.). Kreiptis į teismą dėl valdymo fakto patvirtinimo galima tik tais atvejais, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tą faktą patvirtinančio reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų (LR CPK 526 str. 3 d.).

Dėl valdymo fakto patvirtinimo pareiškimą gali paduoti suinteresuotas asmuo savo gyvenamosios vietos, o jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo – į buveinės apylinkės teismą. Pareiškimas dėl nekilnojamojo daikto paduodamas nekilnojamojo daikto buvimo vietos apylinkės teismui (LR CPK 526 str.). Pareiškime dėl valdymo fakto patvirtinimo papildomai turi būti nurodyti duomenys, nustatyti LR CPK 527 straipsnyje. Teismas, priėmęs pareiškimą gali priimti nutartį pareiškėjo lėšomis paskelbti vietiniame ir viename iš pagrindinių Lietuvos Respublikos dienraščių apie bylos dėl valdymo fakto patvirtinimo iškėlimą (LR CPK 528 str.). Bylose dėl valdymo fakto nustatymo teismas gali priimti vieną iš šių sprendimų: valdymo faktą pareiškėjui patvirtinti ar pareiškėjo prašymą atmesti (LR CPK 529 str.). Jeigu pareiškėjui valdymo faktas patvirtinamas, jis įgyja visas daikto valdytojo teises ir pareigas. Jeigu pareiškėjo prašymas atmetamas, šios pasekmės neatsiranda.

Dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo pareiškimą gali paduoti daikto valdytojas (LR CK 4.68 str.). Jis kreipiasi į savo gyvenamosios vietos, o jeigu pareiškėjas yra juridinis asmuo – į jo buveinės apylinkės teismą. Dėl nekilnojamojo daikto pareiškimas paduodamas nekilnojamojo daikto buvimo vietos apylinkės teismui (LR CPK 530 str.). Bylose dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo teismas gali priimti sprendimą nustatyti nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį faktą arba pareiškėjo pareiškimą atmesti (LR CPK 533 str. 2 d.). Jeigu pareiškėjui nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktas nustatomas, jis įgyja visas daikto valdytojo teises ir pareigas. Jeigu pareiškėjo prašymas atmestas, šios pasekmės neatsiranda.

Bylose dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu, bešeimininkis yra toks daiktas, kuris neturi savininko arba kurio savininkas nežinomas. Bešeimininkiu daiktu nelaikomas sąžiningai įgytas ir teisėtai valdomas daiktas, nors daikto valdytojas įgyjamąja senatimi dar nėra įgijęs nuosavybės teisės į daiktą. Kilnojamaisiais bešeimininkiais daiktais gali būti gyvūnai, negyvi kilnojamieji daiktai, kurie niekam dar nepriklausė arba kurių savininkas atsisakė, arba kuriuos pametė ar paslėpė (radinys), tarp jų ir lobis (LR CK 4.57 str.).

Pagal LR CK 4.58 straipsnio 1 dalį bešeimininkis daiktas teismo sprendimu gali būti perduotas nuosavybėn tik valstybei ar savivaldybei. Dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu pareiškimą gali

paduoti finansų, kontrolės institucija arba savivaldybės institucija daikto buvimo vietos apylinkės teismui (LR CPK 534 str.). Pareiškime papildomai nurodomi duomenys, numatyti LR CPK 535 ir 536 straipsniuose. Pareiškimas paduodamas suėjus vieniems metams nuo dienos, kurią daiktas įtrauktas į apskaitą, jeigu įstatymu nenustatyta kitaip (LR CK 4.58 str. 1 d.).

Bylose dėl daikto pripažinimo bešeimininkiu gali būti priimamas vienas iš šių sprendimų: a) pripažinęs, kad daiktas neturi savininko, sąžiningo įgijėjo ar teisėto valdytojo arba kad jis nežinomas, priima sprendimą pripažinti daiktą bešeimininkiu ir perduoti jį valstybės ar savivaldybės nuosavybėn; b) pareiškėjo pareiškimą atmesti (LR CPK 537 str.).

Bylos dėl šeimos teisinių santykių, išskyrus bylas, nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka pagal CPK IV dalies XIX skyrių. Šeimos bylos apima santuokos nutraukimo ar pripažinimo negaliojančia bylas, gyvenimą skyrium (seperaciją) (LR CPK 381-386 str.), tėvystės (motinystės) nustatymą (LR CPK 387-393 str.), tėvystės (motinystės) nuginčijimą (LR CPK 394-399 str.), tėvų valdžios apribojimą (LR CPK 400-409 str.). Šios bylos kildinamos iš LR LR CK trečiosios knygos nuostatų. Dauguma iš šių bylų yra nagrinėjamos ginčo teisena. Tai santuokos nutraukimas dėl sutuoktinio kaltės (LR CK 3.60 str.), tėvystės (motinystės) nuginčijimas (LR CK 3.149 str.), vaiko gyvenamosios vietos nustatymas (LR CK 3.174 str.), įvaikinimas (LR CK 3.209-3.228 str.) ir visi kiti šalių ginčai, kilę iš šeimos teisinių santykių.

Pagrindinis šeimos bylų priskyrimo ginčo ar ypatingajai teisenai kriterijus – tai ginčo buvimas ar nebuvimas. LR CPK XXXV skyrius numato bylos nagrinėjimo ypatumus santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ar vieno sutuoktinio prašymu. Šiose bylose reikalavimų pagrindas yra LR CK 3.50 str., 3.51 str., 3.55 str. Nesant ginčo galutinis rezultatas pasiekiamas žymiai greičiau ir paprasčiau. Šioje situacijoje teismas atidžiai išnagrinėja bylą LR CK 3.57 str. aspektu, tai yra, patikrina, ar nėra kliūčių pareiškimui tenkinti. Pareiškėjas, norėdamas santuoką nutraukti, dėl to, kad sutuoktinis neveiksnus, nežinia kur esantis, atlieka bausmę už netyčinį nusikaltimą, privalo pateikti įrodymus apie tokių faktų buvimą. Todėl, gali tekti pirma teismo keliu įrodyti sutuoktinio neveiksnumą, kad yra nežinia kur, o po to tik atsirastų pagrindas tokiu būdu nutraukti santuoką.

Taigi, kaip minėta, šios kategorijos byloms priskiriamos bylos dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu (LR CK 3.51 str.) ar vieno sutuoktinio prašymu (LR CK 3.55 str.).

Prašymas nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu paduodamas vieno iš sutuoktinių gyvenamosios vietos apylinkės teismui (LR CPK 538 str.2 d.). Prašyme papildomai turi būti nurodyti duomenys, numatyti LR CPK 539 straipsnio 1 ir 2 dalyse. Teismas, gavęs sutuoktinių prašymą nutraukti santuoką, pirmiausiai privalo imtis priemonių jiems sutaikyti. Vieno sutuoktinio prašymu arba savo iniciatyva teismas gali nustatyti ne ilgesnį kaip šešių mėnesių terminą sutuoktiniams sutaikyti. Tokiu atveju santuokos nutraukimo byla sustabdoma. Byla atnaujinama praėjus teismo nustatytam terminui vieno iš sutuoktinių prašymu. Jeigu per vienerius metus nuo susitaikymo termino pradžios nė vienas sutuoktinių nereikalauja nutraukti santuokos, prašymas dėl santuokos nutraukimo paliekamas nenagrinėtas. Tačiau jeigu sutuoktiniai daugiau nei vienerius metus kartu bendrai negyvena arba termino sutaikyti nustatymas iš esmės prieštarautų vieno sutuoktinio ar jų vaikų interesams, taip pat kai abu sutuoktiniai reikalauja nagrinėti bylą iš esmės, terminas susitaikyti nenustatomas (LR CK 3.54 str., LR CPK 540 str. 3 d.). Santuokos nutraukimas bendru sutuoktinių sutikimu yra galimas esant tokioms sąlygoms: nuo santuokos sudarymo yra praėję daugiau nei vieneri metai; abu sutuoktiniai yra sudarę sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurioje sutuoktiniai yra aptarę savo nepilnamečių vaikų ir vienas kito išlaikymo, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir dalyvavimo juos auklėjant klausimus bei kitas savo turtines teises ir pareigas; abu sutuoktiniai yra visiškai veiksnūs (LR CK 3.51 str.). Teismas priima sprendimą santuoką

nutraukti, jeigu įsitikina, kad santuoka faktiškai iširo. Skiriamas santuokos pripažinimas iširusia ir jos preziumavimas iširusia. Santuoka pripažįstama iširusia, jeigu sutuoktiniai kartu negyvena ir negalima tikėtis, kad jie vėl pradės gyventi kartu (LR CK 3.53 str. 1 d.). Preziumuojama, kad santuoka faktiškai iširo, jeigu daugiau nei metus sutuoktiniai netvarko bendro ūkio ir negyvena sutuoktinių gyvenimo (LR CK 3.53 str. 2 d.). Priimdamas sprendimą nutraukti santuoką abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, teismas patvirtina sutuoktinių pateiktą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jeigu ši sutartis atitinka įstatymų reikalavimus (LR CPK 540 str. 1d.). Sutuoktiniams kyla santuokos nutraukimo teisinės pasekmės, kurias jie bendru sutarimu nustatė santuokos nutraukimo sutartyje (patvirtintoje teismo sprendimu). Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoka įsiteisėjimo dienos išsiunčia sprendimo nuorašą teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši įregistruotų santuokos nutraukimo faktą (LR CPK 541 str. 3 d.).

Prašymas dėl santuokos nutraukimo vieno sutuoktinio prašymu paduodamas sutuoktinio, kuris kreipiasi, gyvenamosios vietos apylinkės teismui. Prašyme be bendrųjų procesinių dokumentų formai ir turiniui keliamų reikalavimų papildomai nurodomi duomenys, numatyti LR CPK 539 str. Neveiksnaus sutuoktinio interesais prašymą dėl santuokos nutraukimo gali paduoti jo globėjas, prokuroras arba globos ir rūpybos institucija (LR CPK 538 str. 3, 4 d.). Paskutiniu atveju taikinimo priemonės nėra taikomos (LR CK 3.57 str. 2 d.).

Santuokos nutraukimas vieno sutuoktinio prašymu yra galimas esant bent vienai iš šių sąlygų: sutuoktiniai gyvena skyrium (separacija) daugiau nei vienerius metus; vienas sutuoktinis po santuokos sudarymo pripažintas neveiksniu; vienas sutuoktinis teismo sprendimu pripažintas nežinia kur esančiu; vienas sutuoktinis atlieka laisvės atėmimo bausmę ilgiau nei vienerius metus už netyčinį nusikaltimą (LR CK 3.55 str. 1d.). Visais šiais atvejais svarbiausia yra tai, kad sutuoktinis, norintis nutraukti santuoką, nekaltina kito sutuoktinio dėl santuokos iširimo. Priimdamas sprendimą nutraukti santuoką vieno sutuoktinio prašymu, teismas taip pat privalo išspręsti klausimus dėl: sutuoktinių nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos ir jų išlaikymo; vieno sutuoktinio išlaikymo; sutuoktinių bendro turto padalijimo (išskyrus atvejus, kai turtas padalytas bendru sutuoktinių susitarimu, patvirtintu notaro, arba yra įsiteisėjęs teismo sprendimas dėl bendro turto padalijimo) (LR CPK 541 str. 2 d.). Santuoka laikoma nutraukta nuo teismo sprendimo ją nutraukti įsiteisėjimo dienos. Teismas per tris darbo dienas po teismo sprendimo nutraukti santuoką įsiteisėjimo dienos išsiunčia sprendimo nuorašą teismo buvimo vietos civilinės metrikacijos įstaigai, kad ši įregistruotų santuokos nutraukimo faktą (LR CPK 541 str. 3 d.).

Hipotekos teisinių santykių bylos. Įsigaliojus naujam LR CPK, procesinius hipotekos ir nekilnojamojo turto įkeitimo klausimus reglamentuoja LR CPK V dalies XXXVI skyriaus nuostatos. Nuo to momento Hipotekos ir Kilnojamojo turto įkeitimo įstatymas neteko teisinės galios. Hipoteka suprantama kaip esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdimą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui. Hipoteka gali būti užtikrinamas pagrindinio reikalavimo įvykdymas, iš šio reikalavimo atsirandančių palūkanų, netesybų bei teismo išlaidų susijusių su hipotekos vykdymu, išieškojimas (LR CK 4.174 str. 1 d.). Įkeitimas – tai esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdimą užtikrinantis kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimas, kai įkeitimo objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkeitimu gali būti užtikrintas bet kurios piniginės prievolės įvykdymas (LR CK 4.200 str. 1 d.).

Hipotekos teisėjai nagrinėja prašymus dėl: a) hipotekos ar įkeitimo įregistravimo; b) hipotekos ar įkeitimo pakeitimo įregistravimo, išregistravimo; c) hipotekos ar įkeitimo baigimo įregistravimo, išregistravimo; d) hipotekos ar įkeitimo perleidimo įregistravimo, išregistravimo; e) hipotekos

registre esančių duomenų pakeitimo; f) priverstinio skolos išieškojimo; g) kitų iš hipotekos ar įkeitimo atsirandančių teisinių santykių (išskyrus, kai LR CPK XXXVI skyriuje ar kituose įstatymuose numatyta kitaip) (LR CPK 542 str.). Hipotekos skyriui reikia pateikti teisingumo ministro nustatytos formos hipotekos ar įkeitimo lakštą ir kitus Vyriausybės patvirtintuose hipotekos registro nuostatuose nurodytus dokumentus (LR CPK 546 str. 1 d.). LR CPK 543 str. numato prašymų dėl hipotekos ar įkeitimo teismingumą. Paduoti prašymai (pareiškimai) turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo jų pateikimo hipotekos skyriui dienos, išskyrus atvejus, kai yra numatyti kiti jų išnagrinėjimo terminai (LR CPK 545 str.). Hipotekos teisėjas, išnagrinėjęs prašymą įregistruoti sutartinę ar priverstinę hipoteką ar įkeitimą, gali priimti vieną iš šių nutarčių: prašymą atmesti; paskirti terminą kliūtims pašalinti; prašymą patenkinti. Išnagrinėjęs prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo, gali priimti nutartį areštuoti įkeistą daiktą. Hipotekos teisėjas, išnagrinėjęs pakartotinį prašymą dėl priverstinio skolos išieškojimo, gali priimti vieną iš šių nutarčių: už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytinių arba perduoti įkeistą daiktą kreditoriui administruoti. Hipotekos teisėjas, išnagrinėjęs prašymą dėl įkeisto daikto pardavimo iš varžytnių, gali priimti nutartį už skolą įkeistą daiktą parduoti iš varžytinių. Išnagrinėjęs prašymą dėl įkeisto daikto perdavimo kreditoriui administruoti, gali priimti nutartį perduoti šį daiktą administruoti hipotekos kreditoriui. Hipotekos teisėjas, išnagrinėjęs pareiškimus dėl įkeisto daikto areštavimo ir perdavimo kreditoriui, dėl reikalavimų, atsirandančių iš įkeistos teisės perdavimo kreditoriui, dėl teisės tvarkyti įkaito davėjo banko sąskaitą perdavimo kreditoriui, priima nutartį dėl jame išdėstytų reikalavimų tenkinimo. Hipotekos skyrius, išnagrinėjęs įkaito davėjo ir skolininko raštišką reikalavimą dėl hipotekos ar įkeitimo pabaigimo, išregistruoja hipoteką ar įkeitimą iš hipotekos registro gavęs hipotekos ar įkeitimo lakštą, kuriame pažymėta, kad visi hipotekos ar įkeitimo sutarties reikalavimai yra įvykdyti arba yra hipotekos ar įkeitimo pabaigos pagrindai. Hipotekos teisėjas, išnagrinėjęs pareiškimą sumažinti įkeistų daiktų skaičių, pakeisti įkeistą daiktą kitu nė karto neįkeistu daiktu (išskyrus atvejus, kai priverstinė hipoteka ar įkeitimas atsirado įstatymų pagrindu), taip pat baigti priverstinę hipoteką ar įkeitimą, gali patenkinti šiuos reikalavimus. Hipotekos skyrius, gavęs kreditoriaus prašymą baigti hipoteką ar įkeitimą, panaikina hipotekos ar įkeitimo raštą. Hipotekos teisėjas, gavęs suinteresuoto asmens (įkeisto daikto savininko ar skolininko) prašymą su reikalavimu baigti hipoteką, oficialiame leidinyje „Valstybės žinios” įspėja kreditorių, kad šis per šešis mėnesius gali pareikšti apie savo hipotekines teises. Jeigu per nurodytą terminą kreditorius neatsiliepia, hipotekos teisėjo nutartimi hipoteka baigiama, hipotekos lakštas pripažįstamas negaliojančiu ir kreditorius praranda reikalavimo teisę.

Bylos dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo. Į teismą dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo su pareiškimu gali kreiptis byloje dalyvavę asmenys, bylą vykdęs teismo antstolis ir teismas bylą gali pradėti savo iniciatyva (išskyrus atvejus, kai byla prarasta dėl stichinės nelaimės; šiuo atveju teismas gali ją atkurti tik pagal pareiškimą). Pareiškimas dėl prarastos teismo bylos atkūrimo paduodamas nagrinėjusiam tą bylą pirmosios instancijos teismui, o pareiškimas dėl prarastos vykdomosios bylos atkūrimo – vykdymo vietos apylinkės teismui (LR CPK 570 str. 1–3 d.). Pareiškimas dėl prarastos teismo bylos, kurios nagrinėjimas nebuvo baigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), gali būti paduotas per trejus metus nuo bylos praradimo ar sužinojimo apie praradimą dienos. Pareiškimas dėl prarastos vykdomosios bylos atkūrimo gali būti paduotas per trejus metus nuo bylos praradimo ar sužinojimo apie praradimą dienos. Pareiškimas dėl prarastos teismo bylos, kurios nagrinėjimas buvo baigtas įsiteisėjusiu teismo sprendimu (nutartimi), atkūrimo gali būti paduotas per dešimt metų nuo bylos praradimo dienos ar sužinojimo apie praradimą dienos (LR CPK 570 str. 4 d.). Pareiškime dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo papildomai turi būti nurodyti duomenys, numatyti LR CPK 571 straipsnyje. Teismas byloje dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo gali priimti sprendimą atkurti visą prarastą bylą ar jos dalį, kurią teismo nuomone reikia atkurti arba palikti pareiškimą nenagrinėtą.

Bylos dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo. Terminas yra juridiškai reikšmingas faktas, susijęs su tam tikrų teisių ir pareigų atsiradimu, pasikeitimu ar pabaiga. Terminai gali būti atnaujinamieji, įgyjamieji ar naikinamieji (LR CK 1.117 str. 4-6 d.).

Pareiškimas dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo paduodamas tam apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje turi būti atliktas teisinę reikšmę turinti veiksmas. Prie pareiškimo dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo termino papildomai turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys aplinkybes, sudarančias pagrindą terminui atnaujinti (LR CPK 576 str. 1-2 d.). Teismas byloje dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo gali priimti vieną iš šių nutarčių: a) patenkinti pareiškimą (šiuo atveju prašomas atnaujinti terminas yra atnaujinamas); b) atmesti pareiškimą jo netenkinant. Ši teismo nutartis gali būti apskųsta atskiruoju skundu (LR CPK 578 str. 2 d.).

Bylos dėl teismo leidimų išdavimo ar faktų patvirtinimo, turto administravimo, paveldėjimo procedūrų taikymo ir kitos bylos, kurios pagal Civilinį kodeksą bei kitus įstatymus nagrinėtinos supaprastinto proceso tvarka. Nuo 2003 m. sausio 1 d. įsigaliojus 2002 m. CPK, prašymų dėl teismo leidimų išdavimo nagrinėjimo tvarką reglamentuoja LR CPK XXXIX skyrius. Įstatymų pakeitimai sąlygojo tai, kad teismas nebeliko vien ginčų sprendimo institucija. Šalia savo pagrindinės funkcijos – ginčų sprendimo – teismas pradėjo atlikti ir apsaugines funkcijas, nesusijusias su ginčų dėl teisės sprendimu, tačiau reikšmingas asmenų teisių apsaugai (leidimų išdavimas, faktų ir pareiškimų patvirtinimas, turto administravimo kontrolė, paveldėjimo procedūrų taikymas ir panašiai). Teismas asmenų teisių apsaugos srityje perėmė dalį funkcijų, kurias atlikdavo įvairios valstybės ir savivaldybės institucijos (įstaigos). Ypač svarbus teismo vaidmuo tenka apsaugant vaikų, neveiksnių ir ribotai veiksnių asmenų, sutuoktinių teises. Būtent šių asmenų teisių apsauga užtikrinama teismo leidimais įstatymo numatytiems teisiniams veiksmams atlikti. Bylas dėl teismo leidimų išdavimo teismai nagrinėja supaprastinto proceso tvarka. Prašymų dėl teismo leidimų išdavimo nagrinėjimo ypatumus nustato įstatymas (LR CPK 443 straipsnio 1 dalis, 579–582 straipsniai). Prašymai dėl klausimų, nagrinėtinų supaprastinto proceso tvarka, paduodami pareiškėjo gyvenamosios vietos ar buveinės apylinkės teismui (LR CPK 580 str. 1 d.), išskyrus šiuos atvejus, kai prašymas dėl paveldėjimo procedūrų taikymo paduodamas palikimo atsiradimo vietos apylinkės teismui (LR CPK 580 str. 2 d.); bei kai prašymas dėl turto administravimo paduodamas nekilnojamojo daikto buvimo vietos teismui, o dėl kilnojamojo daikto – pareiškėjo gyvenamosios vietos ar buveinės apylinkės teismui (LR CPK 580 str. 3 d.). Prie prašymo dėl klausimų, nagrinėtinų supaprastinto proceso tvarka, papildomai turi būti pridėti įrodymai, reikšmingi sprendžiant klausimą dėl leidimo išdavimo, pareiškimo ar fakto patvirtinimo bei kitą klausimą, nagrinėjamą supaprastinto proceso tvarka (LR CPK 581 str.). Prašymai dėl teismo leidimo išdavimo žyminiu mokesčiu neapmokestinami (LR CPK 83 str. 1 d. 13 p.). Prašymus teismas išnagrinėja ne vėliau kaip per penkias dienas nuo jų priėmimo dienos (LR CPK 582 str. 2 d.). Prašymas dėl teismo leidimo išdavimo paprastai nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. Žodinis procesas skiriamas, kai reikia apklausti pareiškėjus bei suinteresuotus asmenis, išklausyti vaiką ar valstybės ar savivaldybės institucijos atstovų paaiškinimus dėl šios institucijos duotos išvados, apklausti liudytojus ir pan. Prašymas žodinio proceso tvarka nagrinėjamas kviečiant į jį byloje dalyvaujančius asmenis (LR CPK 153 straipsnio 1 dalis). Teismo nutartis išduoti leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktus apeliacine tvarka neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos, tačiau teismo atsisakymas išduoti leidimą, patvirtinti pareiškimą ar faktą, neatima iš pareiškėjo teisės, pasikeitus aplinkybėms, pakartotinai kreiptis į teismą dėl leidimo išdavimo, pareiškimo ar fakto patvirtinimo. Dėl kitose supaprastinta tvarka išnagrinėtose bylose priimtų nutarčių kasacija negalima (LR CPK 582 str. 6 d.).

25. VYKDYMO PROCESAS

25.1. Vykdymo procesas – savarankiška civilinio proceso stadija

Civilinio proceso egzistavimo būtinumą lemia jau pati civilinės materialinės subjektinės teisės struktūra. Ją sudaro trys elementai: teisė atlikti tam tikrus veiksmus, teisė reikalauti, kad būtų atlikti tam tikri veiksmai, ir teisė reikalauti teisminės gynybos, jeigu nėra atliekami reikalaujami veiksmai[1]. Valstybė prisiėmusi pareigą užtikrinti materialinių subjektinių teisių gynimą, tai įgyvendina, užtikrindama kiekvienam teisės subjektui teisminę jo pažeistų teisių ir interesų gynybą bei teismo proceso metu priimto teismo sprendimo įvykdymą prievarta. Šiuolaikinėje visuomenėje tiek savigyna, tiek savigalba įgyvendinant ar atkuriant pažeistas subjektines teises (yra išimčių) draudžiama. Pagal LR CK 1.139 straipsnį panaudoti savigyną ginant savo civilines teises leidžiama tik kodekso numatytais atvejais. Savigynos būdai ir priemonės turi atitikti teisės pažeidimo pobūdį ir kiekvienu konkrečiu atveju neperžengti savigynos ribų. Kaip teisingai nurodo vokiečių procesualistai, priverstinis teismo sprendimų vykdymas yra būtinas kiekvienos išsivysčiusios valstybės teisės sistemos, paremtos savigynos draudimu, institutas[2]. Vykdymo proceso metu realiai atkuriama ginčijama ar pažeista materialinė subjektinė teisė arba įstatymų saugomas interesas. Bet, ar kils būtinybė pasinaudoti tomis procesinės prievartos priemonėmis, priklauso ir nuo paties priimto teismo sprendimo turinio. Įgyvendinami visi teismo sprendimai, nes visi teismo sprendimai ir daro tam tikrą įtaką teisiniams šalių santykiams[3]. Įgyvendinimo sąvoka platesnė, nei vykdymo sąvoka.

Vykdymo procesą reguliuojančios normos daugelyje valstybių yra inkorporuotos į civilinio proceso kodeksus, kai kuriose vykdymo proceso normos numatytos ir specialiuose įstatymuose arba net kodifikuotos į atskirus teisės šaltinius. Lietuvoje vykdymo procesą reglamentuoja LR CPK VI dalis, šių normų taikymo tvarką (LR CPK 583 straipsnio 1 dalis) nustato Sprendimų vykdymo instrukcija[4]. Rusijos Federacijoje be civilinio proceso normų, vykdymo procesą reglamentuoja ir Federalinis vykdymo proceso įstatymas, Vokietijoje - Varžytinių įstatymas (vok. Gesetz über die Zwangsversteigerung und die Zwangsverwaltung ), Teismo antstolių kodeksas (vok. Gerichtsvollzieherordnug )[5], Prancūzijoje – Teismo santvarkos kodeksas (pranc. Code de ľorganisation judiciaire)[6] ir kt.

Civilinio proceso teisės doktrinoje civilinio proceso ribos paprastai apibrėžiamos teisminiu procesu ir šio proceso metu priimto teismo sprendimo įvykdymu, žinoma, jei toks yra būtinas. Nagrinėjant civilinio proceso esmės klausimus tiek plačiąja (kuomet į civilinio proceso reguliavimo ribas įtraukiamas ne tik teisminis procesas, bet ir tokių neteisminių institucijų kaip arbitražo ir notarų veikla bei kiti teisių ir interesų gynimo būdai)[7], tiek siaurąja prasme, teismo sprendimų vykdymas nurodomas kaip baigiamoji teisingumo vykdymo dalis. „Galima teigti, kad teismo sprendimų vykdymas yra specifinė, baigiamoji teisingumo vykdymo dalis. Net jeigu teigti, kad sprendimų vykdymas nėra teisingumo vykdymas, nes jį vykdo ne tik teismas, vis tiek akivaizdu, kad tai yra civilinio proceso dalis, nes sudėtinga būtų atskirti patį teisingumo vykdymo aktą nuo šio akto realaus įgyvendinimo“[8]. Dažnai teisinėje literatūroje pabrėžiama, jog civilinis procesas nesibaigia teismo sprendimo priėmimu, ir net po sprendimo priėmimo tam tikrais atvejais yra būtinas prievartos aparato panaudojimas siekiant įvykdyti priimtą teismo sprendimą. Prancūzijos civilinio proceso tyrinėtojų nuomone, vykdymo procesas neatskiriama civilinio proceso dalis - tik realizavus teismo sprendimą įgyvendinama pažeistų ar ginčijamų teisių ar įstatymų saugomų interesų gynyba[9]. Tačiau tuo pačiu nurodoma vykdymo proceso specifika, o tam tikrais atvejais net ir jo autonomiškumas. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nuomone civilinis procesas nesibaigia vien teismo sprendimo priėmimu ar bylos išnagrinėjimu, o teisingumas gali būti įvykdytas ir pasiekti savo tikslą tik tada, kai bus teisėtai, operatyviai ir veiksmingai įvykdytas teismo sprendimas[10].

Egzistuoja keletas koncepcijų, apibrėžiančių vykdymo proceso teisinę prigimtį ir jo vietą teisės sistemoje. Skirtingos vykdymo proceso teisinės prigimties koncepcijos grindžiamos teisinio reguliavimo dalyko, metodo ir principų bei šio proceso metu susiklostančių teisinių santykių ypatumais. Viena iš vyraujančių vykdymo proceso teisinės prigimties koncepcijų, pripažįstanti vykdymo procesą baigiamąja civilinio proceso stadija, tuo pačiu laikant jį vienu iš civilinio proceso teisės institutų. Priešingos nuomonės laikosi procesualistai teigiantys, jog vykdymo procesą reguliuojančios teisės normos sudaro savarankišką teisės šaką – vykdymo teisę, ir autoriai, kurie mano, kad vykdymo procesą reguliuojančios teisės normos yra administracinės teisės dalimi. Šios koncepcijos grindžiamos vykdymo procesą reguliuojančių normų metodo, subjektų ypatumais. Vykdymo procesą esant baigiamąja civilinio proceso stadija patvirtina ir civilinio proceso teisinio reguliavimo dalykas, teisinio reguliavimo metodo, principų ir tikslų tiek civiliniame procese, tiek baigiamojoje jo stadijoje – vykdymo procese vienovė.

Valstybė teismo sprendimo vykdymo funkcijas gali pavesti atlikti specialioms institucijoms, veikiančioms prie teismų, arba privatiems profesines paslaugas teikiantiems asmenims, arba šias funkcijas pavedant atlikti pačiam teismui. Nuo to, kam yra pavesta atlikti teismo sprendimų vykdymo funkcijas, priklauso ir teismo sprendimų vykdymo modelis. Vykdymo procesas – tai teismo ar valstybės suteiktus valdingus įgalinimus turinčių subjektų, vykdymo proceso šalių ir kitų asmenų veikla priverstinai civilinio proceso nustatyta tvarka vykdant teismo ir kitų institucijų sprendimus .

25.2. Vykdytini teismų ir kitų institucijų išduoti dokumentai

Dokumentai, kurių pagrindu išduodami vykdomieji raštai ir atliekami priverstinio vykdymo veiksmai vadinami vykdytinais dokumentais. Vykdymo proceso tvarka vykdomi ne tik teismo priimti sprendimai ar kiti procesiniai dokumentai, bet ir kitų institucijų išduoti vykdytini dokumentai. Tai vienas iš išskirtinių vykdymo proceso kaip baigiamosios civilinio proceso stadijos bruožų. Vykdymo procesas gali prasidėti ne tik teismui priėmus sprendimą, t. y. procesui byloje praėjus prieš tai einančias stadijas: civilinės bylos iškėlimo, pasirengimo bei teisminio nagrinėjimo ir galbūt bylos nagrinėjimo apeliacine ar kasacine tvarka, bet ir apskritai nebuvus jokio bylos nagrinėjimo teisme, pavyzdžiui, institucijų ir pareigūnų nutarimų administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais, vykdymas (LR CPK 587 str. 3 p.). Civilinio proceso tvarka šie dokumentai vykdomi todėl, kad tiek administraciniame procese, tiek arbitraže ir kt. institucijų išduotiems vykdytiniems dokumentams vykdyti nėra sukurti specialūs procesai, kurių pagalba būtų galima priverstinai įvykdyti šių institucijų priimtus sprendimus. Vykdytinų dokumentų sąrašą pateikia LR CPK 584 straipsnis, kuriame nustatyta, jog vykdytinais dokumentais laikomi:

1) teismų ir arbitražų sprendimai, nutartys, nutarimai ir įsakymai civilinėse, taip pat administracinių teisinių santykių bylose;2) teismų nuosprendžiai, nutartys ir nutarimai baudžiamosiose bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio išieškojimais;3) teismų nutarimai administracinėse bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;4) teismo patvirtintos taikos sutartys;5) užsienio teismų ir arbitražų sprendimai – tarptautinių sutarčių ir įstatymų nustatytais atvejais;6) institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;7) kiti institucijų ir pareigūnų sprendimai, kai tarptautinėse sutartyse ar įstatymuose nustatytas jų vykdymas civilinio proceso tvarka.

Analogiškos nuostatos yra numatytos ir kitų šalių įstatymuose. Pagal Rusijos Federacijos 1997-06-21 Federalinio vykdymo proceso įstatymo 1 straipsnį vykdomi ne tik bendrosios kompetencijos ir arbitražinių teismų aktai, bet ir kitų organų aktai, kuriems vykdant įstatymų suteiktus įgaliojimus suteikta teisė įpareigoti piliečius, organizacijas perduoti pinigines lėšas, kitą

turtą, atlikti tam tikrus veiksmus arba susilaikyti nuo tokių veiksmų atlikimo. Rusijos civilinio proceso teisės doktrinoje skiriami jurisdikciniai (išduodami teismų) ir nejurisdikciniai aktai[1]. Nejurisdikcinių sprendimų (taikos sutarčių, notarinių aktų ir kt.) vykdymą pagal civilinio proceso nuostatas numato ir Vokietijos civilinio proceso kodeksas (toliau – ZPO[2]), Prancūzijos civilinio proceso kodeksas (pranc. Code de procedure civile) [3] bei Austrijos vykdymo kodeksas

25.3. Vykdomieji dokumentai – vykdymo veiksmų atlikimo pagrindas, vykdomųjų dokumentų rūšys ir jų teisinė reikšmė

Vykdymo veiksmai atliekami vykdomųjų dokumentų pagrindu. Pagal LR CPK 586 straipsnio 2 dalį be vykdomojo dokumento atlikti vykdymo veiksmus draudžiama. Vykdomųjų dokumentų sąrašą pateikia LR CPK 587 straipsnis, pagal kurį vykdomieji dokumentai yra:

1) vykdomieji raštai, išduoti teismo sprendimų, nuosprendžių, nutarimų, nutarčių pagrindu;2) teismo įsakymai;3) institucijų ir pareigūnų nutarimai administracinių teisės pažeidimų bylose tiek, kiek jie susiję su turtinio pobūdžio išieškojimais;4) kiti institucijų ir ir pareigūnų sprendimai, kurių vykdymą civilinio proceso tvarka nustato įstatymai.

Iš šiame straipsnyje pateikto sąrašo matyti, jog kai kuriais atvejais vykdytinas dokumentas kartu yra ir vykdomasis dokumentas, pavyzdžiui, teismo įsakymas, teismo nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo[1]. Dažniausiai vykdymo veiksmų atlikimo pagrindu yra vykdomasis raštas, išduotas teismo sprendimų, nuosprendžių ir nutarčių pagrindu.

25.4. Antstolis vykdymo procese ir jo teisinis statusas, antstolių įgaliojimai, jų atliekami procesiniai veiksmai, procesinės teisės ir pareigos, faktinių aplinkybių konstatavimas, procesinių dokumentų įteikimas

Priklausomai nuo to, kam valstybė yra delegavusi teismo sprendimų ir nejurisdikcinių aktų vykdymo funkcijas skiriami trys priverstinio teismo sprendimų vykdymo modeliai: viešas, privatus ir mišrus[1]. Vykdymo modelis – priverstinio teismo sprendimų vykdymo organizavimas, sprendimų vykdymo funkcijas perduodant privačiam asmeniui arba valstybės institucijai, pareigūnui.

Viešojo modelio atveju priverstinio sprendimų vykdymo funkcijas atlikti pavesta išimtinai valstybės tarnautojams, vykdymo procese atliekant vykdymo veiksmus jokia privati iniciatyva pasireikšti negali, t. y. vykdymo proceso šalys neturi pasirinkimo teisės atliekant tam tikrus vykdymo veiksmus. Toks išgrynintas modelis, kada visus vykdymo veiksmus, net ir nesant išieškotojo iniciatyvos galėjo atlikti valstybės tarnautojai – teismo antstoliai, teismo vykdytojai, egzistavo buvusioje TSRS.

Privataus priverstinio vykdymo modelio atveju sprendimų vykdymo funkcijos yra perduotos privatiems asmenims – antstoliams. Antstoliui tokiu atveju paprastai suteikiamas laisvo profesines paslaugas teikiančio asmens statusas. Būtent tokia sistema šiuo metu Prancūzijos pavyzdžiu įtvirtinta ir Lietuvoje. Esminiai šio modelio bruožai: antstolio – profesines paslaugas teikiančio asmens, statusas, antstolio turtinė atsakomybė prieš vykdymo proceso šalis ar trečiuosius asmenis už vykdymo proceso metu padarytą žalą, vykdymo veiksmų atlikimo išlaidų finansavimas vykdymo proceso šalių lėšomis ir kt.

Trečiojo arba mišraus modelio atveju, vykdymo procese priverstinius vykdymo veiksmus pavesta atlikti teismo antstoliams, valstybės tarnautojams, tačiau dalį vykdymo veiksmų gali atlikti ir kiti asmenys – paieškos, turto vertinimo bei saugojimo agentūros, išieškotojo advokatai

ir pan.[2]. Kai kuriose valstybėse teismo sprendimų vykdymas yra pavestas patiems teismams. Danijoje apygardos teismas be bylų nagrinėjimo pirmąja instancija, atlieka ir administracines funkcijas, veikdamas kaip žemės registro tvarkytojas, vykdymo proceso institucija ir kt.[3]. Analogiška tradicija, kai teismo sprendimus vykdo pats teismas, susiklostė ir Ispanijoje. Pagal Ispanijos Konstitucijos 117.3 straipsnį teisminė valdžia bet kokia forma įgyvendinama tik teismų ir tribunolų, o teisminės valdžios turinį pagal tą patį straipsnį sudaro ne tik teisingumo vykdymas, bet ir teismo aktų vykdymas[4]. Pagal Ispanijos įstatymus tam tikrus vykdymo veiksmus, pavyzdžiui, išieškojimą iš įkeisto turto, gali atlikti ir ne teisminės institucijos. Tokių ne teisminių institucijų veikla vykdymo procese turi būti prižiūrima teismo, pastarajam tiesiogiai arba netiesiogiai kontroliuojant visus vykdymo veiksmus.

Pagrindinis vykdymo proceso dalyvis yra antstolis, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Pagrindiniai antstolio teisinį statusą reglamentuojantys aktai - LR Antstolių įstatymas[5] ir LR CPK. Atskirus antstolių veiklos klausimus reglamentuoja ir kiti teisės aktai. Pagal LR CPK 585 straipsnio 1 dalį antstolio reikalavimai vykdyti sprendimus, pateikti turimą informaciją apie skolininko turtinę padėtį, susipažinti su sprendimams vykdyti būtinais dokumentais ar susilaikyti nuo veiksmų, galinčių trukdyti vykdyti sprendimus, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus, privalomi visiems asmenims ir turi būti įvykdyti per antstolio nustatytą terminą. Antstoliui valdingi įgalinimai suteikti tik vykdant funkcijas, antstolio reikalavimai, nesusiję su sprendimų vykdymu, pvz., teikiant tarpininkavimo ar kt. paslaugas, kitiems asmenims privalomi tiek, kiek tai numatyta įstatymu. Atlikdamas vykdymo veiksmus, antstolis neturi viršyti jam suteiktų įgalinimų. Asmenims, nevykdantiems antstolio reikalavimų teismas gali skirti iki 1000 Lt baudą, vykdymo kliūtims pašalinti kviesti policiją. Už trukdymą antstoliui vykdyti teismo sprendimą numatyta ir baudžiamoji atsakomybė. Pagal LR BK 231 straipsnį greta atsakomybės už kitus nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus teisingumui numatyta baudžiamoji atsakomybė ir už trukdymą teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar antstolio veiklai. Už tokias veikas gali būti taikomi viešieji darbai, bauda, areštas, laisvės apribojimas arba laisvės atėmimas.

Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, kooperacijos ir demokratiškumo, taip pat civilinio proceso principais. Antstolis privalo sąžiningai atlikti profesines pareigas, neatskleisti profesinės veiklos metu jam paaiškėjusių asmeninio gyvenimo aplinkybių, saugoti komercines ir kitas įstatymų saugomas paslaptis. Vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Pagal LR Antstolių įstatymo 3 straipsnio 2 dalį atlikdami savo funkcijas, antstoliai yra nepriklausomi ir savo veikloje vadovaujasi LR Konstitucija, LR tarptautinėmis sutartimis, LR Antstolių įstatymu bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu.

Pagal LR Antstolių įstatymo 21 straipsnį skiriamos antstolio funkcijos ir kita veikla (antstolio teikiamos paslaugos). Pagal LR Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalį antstolis teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti šias paslaugas:

1) saugoti (administruoti) turtą vykdymo procese;2) konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims nesant teismo pavedimo; 3) teisines konsultacijas, išskyrus atstovavimą teismuose bei atstovavimą santykiuose su trečiaisiais asmenimis;4) aukciono tvarka realizuoti įkeistą kilnojamąjį turtą;5) tarpininkauti vykdant turtines prievoles.

Visais atvejais antstolio vykdomoje veikloje pirmenybė turi būti teikiama funkcijų atlikimui, paslaugas jis gali teikti tik, jei tai netrukdo funkcijų atlikimui. Valdingi įgalinimai užtikrinant

teisingumo vykdymą antstoliui suteikti tik vykdant funkcijas, kurios įgyvendinamos procesine forma. Antstolis teikdamas paslaugas tokių valdingų įgalinimų neturi ir veikia tik kaip laisvas profesines paslaugas teikiantis asmuo.

Antstoliui vykdymo procese numatyta eilė procesinių teisių ir pareigų. Antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus (LR CPK 634 str. 2 d.). Antstolis savo funkcijas atlieka atlygintinai. Pagal LR CPK 610 straipsnį visas vykdymo išlaidas apmoka išieškotojas. Įvykdžius sprendimą, šios išlaidos išieškomos iš skolininko. Atleidimo nuo vykdymo išlaidų mokėjimo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija (LR CPK 609 straipsnio 2 dalis ).

Vykdydamas savo funkcijas, antstolis turi teisę neatlygintinai gauti informaciją iš Valstybinės mokesčių inspekcijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų, kadastrų ir registrų bei kitų fizinių ir juridinių asmenų, tarp jų iš bankų ir kitų kredito bei finansų įstaigų reikalingus duomenis, nepaisant jų pateikimo formos ir būdo, dokumentų nuorašus, kompiuterinių laikmenų duomenis ar jų kopijas apie skolininko turtą, lėšas, pajamas, išlaidas ir veiklą bei kitus duomenis, reikalingus antstolio funkcijoms atlikti (LR Antstolių įstatymo 22 straipsnis). Antstolis negali reikalauti pateikti minėtą informaciją, reikalingą jo paslaugų teikimui.

Tam tikrus procesinius vykdymo veiksmus gali atlikti ir antstolio padėjėjas. Pagal LR Antstolių įstatymo 30 straipsnį antstolio padėjėjas turi teisę antstolio vardu ir jo rašytiniu įgaliojimu perduoti ir įteikti dokumentus, atlikti procesinius veiksmus, išskyrus faktinių aplinkybių konstatavimą, vykdomosios bylos iškėlimą ar sustabdymą, vykdomojo dokumento grąžinimą, turto realizavimą, išieškotų piniginių lėšų paskirstymą išieškotojams, vykdymo išlaidų skaičiavimą. Atlikdamas procesinius vykdymo veiksmus, antstolio padėjėjas turi nurodyti, kad jis veikia antstolio vardu ir pažymėti apie tai, kad jis turi tokiems veiksmams atlikti antstolio išduotą rašytinį įgaliojimą.

Antstolis vykdydamas teismo sprendimus turi būti nešališkas. Išieškotojas, skolininkas turi būti tikri, jog antstolis neturi asmeninio suinteresuotumo konkrečioje vykdomojoje byloje ir atlieka vykdymo veiksmus veikdamas tik pagal įstatymą. Antstolio nešališkumas aiškintinas sistemiškai su LR antstolių įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintu principu, jog vykdydamas vykdomuosius dokumentus, antstolis privalo imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Antstolis neturi tapti tik išieškotoju atstovu vykdymo procese. Vykdydamas teismo sprendimus, antstolis turi užtikrinti išieškotojo ir skolininko teisių bei teisėtų interesų pusiausvyrą. Antstolis gali būti nušalintas tais pačiais pagrindais kaip ir bylą nagrinėjantis teisėjas (LR CPK 65 straipsnis). Esant tokiems pagrindams, antstolis turėtų nusišalinti pats, tačiau jam nenusišalinus, nušalinimą raštu (nušalinimo pareiškimas) gali pareikšti išieškotojas arba skolininkas, kiti asmenys antstolio nušalinimo teisės neturi. Nušalinimas turi būti pareiškiamas prieš pradedant priverstinio vykdymo veiksmus. Vėliau nušalinimą pareikšti leidžiama tik tais atvejais, jeigu pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus vykdymo veiksmus (LR CPK 636 straipsnio 2 dalis). Tokiu būdu siekiama išvengti galimo piktnaudžiavimo, ypač skolininko, šia teise, be to, taip įgyvendinamas proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai. Jeigu antstolis nenusišalina, nušalinimo pareiškimas ne vėliau kaip kitą darbo dieną kartu su vykdomąja byla perduodamas teisėjui, kad spręstų nušalinimo klausimą. Antstolio nušalinimo klausimą ne vėliau kaip per tris darbo dienas turi išspręsti antstolio buvimo vietos apylinkės teismas. Antstolio nušalinimo klausimas gali būti sprendžiamas tiek rašytinio, tiek žodinio proceso tvarka, kviečiant ir išklausant nušalinimą pareiškusį asmenį, antstolį ir kitus vykdymo proceso dalyvius. Teisėjas nušalinimo klausimą išsprendžia užrašydamas rezoliuciją nušalinimo

pareiškime. Teismui sprendžiant antstolio nušalinimo klausimą pasireiškia teisminė priežiūra, kuria užtikrinamas vykdymo proceso teisėtumas. Siekiant užtikrinti vykdymo proceso teisėtumą nušalinimo institutas taikomas ir vertėjui bei ekspertui. Jų nušalinimo klausimas išsprendžiamas ta pačia tvarka kaip ir antstolio. Jie gali būti nušalinami tais pačiais pagrindais, kaip ir kitose civilinio proceso stadijose (LR CPK 67 straipsnis).

Antstoliui pradėjus priverstinio vykdymo veiksmus gali kilti tam tikrų neaiškumų dėl procesinio sprendimo vykdymo tvarkos, todėl gali būti negalima atlikti vykdymo veiksmų arba jų atlikimas gali pasunkėti. Tokiu atveju jis turi teisę kreiptis į procesinį sprendimą priėmusį teismą, kad išaiškintų sprendimo vykdymo tvarką. Tokį išaiškinimą vykdo procesinį sprendimą priėmęs teismas. Procesinio sprendimo išaiškinimo instituto tikslas - pašalinti visus teismo sprendimo neaiškumus, kliūtis tokio teismo sprendimo vykdymui. Sprendimo išaiškinimas negali pakeisti aiškinamo sprendimo turinio ir esmės, tačiau tokiu aiškinimu turi būti pašalinti visi neaiškumai dėl tokio sprendimo vykdymo. Sprendimo išaiškinimas - vienas iš sprendimų trūkumų pašalinimo institutų. Teismo sprendimo išaiškinimas galimas tik iki tokio teismo sprendimo įvykdymo (LR CPK 278 straipsnio 2 dalis). Dėl teismo sprendimų išaiškinimo iki vykdymo proceso pradžios gali kreiptis dalyvaujantys byloje asmenys arba tai gali atlikti teismas savo iniciatyva (LR CPK 278 straipsnis), o prasidėjus vykdymo procesui – antstolis (LR CPK 589 straipsnis). Teismo nutarties, kuria išaiškintas teismo sprendimas, pagrindu vykdomasis raštas negali būti išduodamas, jos vykdytinumas pasireiškia kartu su pagrindinio teismo sprendimo vykdytinumu. LR CPK 589 straipsnio pagrindu negalima kreiptis kilus neaiškumams dėl kitų institucijų (ne teismo ) ar pareigūnų išduotų vykdomųjų dokumentų vykdymo.

Pagrindinė antstolio atliekamų procesinių veiksmų išraiškos forma – antstolio patvarkymas.Vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. Patvarkyme antstolis turi nurodyti patvarkymo surašymo datą, savo vardą ir pavardę, vykdomosios bylos numerį, bylos šalis, sprendžiamo klausimo esmę, motyvus, kodėl priimamas vienoks ar kitoks sprendimas. Patvarkymo rezoliucinėje dalyje nurodamas priimtas sprendimas ir patvarkymo apskundimo tvarka. Patvarkymą antstolis pasirašo ir patvirtina antstolio antspaudu. Reikiamais atvejais patvarkyme nurodomi ir kiti duomenys. Visais atvejais patvarkyme turi būti nurodyta antstolio kontoros adresas, konkretus teismas, kuriam gali būti skundžiami antstolio veiksmai. Kai kurių patvarkymų formos, pvz., patvarkymo areštuoti lėšas, patvarkymo vykdyti vykdomąjį dokumentą dėl skolos išieškojimo ir kt., yra patvirtintos Sprendimų vykdymo instrukcija. Patvarkymo nuorašą antstolis turi išsiųsti vykdymo proceso šalims ir kitiems suinteresuotiems asmenims, jeigu tai numatyta LR CPK (LR CPK 625 str. 3 d., LR CPK 630 str. 2 d., LR CPK 682 str. 1 d., LR CPK 733 str. 1- 2 ir 7 d.) arba, jeigu antstolis pripažįsta esant reikalinga, ir kitais atvejais. Pagal LR CPK antstolio patvarkymo nuorašai siunčiami tokiais atvejais:

Faktinių aplinkybių konstatavimas. Faktinių aplinkybių konstatavimas –tai smulkus antstolio objektyviai matomų faktinių aplinkybių aprašymas faktinių aplinkybių konstatavimo protokole (LR CPK 635 str. 1 d.). Konstatuojamos faktinės aplinkybės papildomai gali būti fiksuojamos vaizdo ar garso įrašymo priemonėmis, apie kurių naudojimą pažymima faktinių aplinkybių konstatavimo protokole. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo forma yra patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. Laikmenos, kuriose užfiksuotos faktinės aplinkybės yra sudedamoji protokolo dalis. Faktinių aplinkybių konstatavimo tikslas - tiksliai ir objektyviai užfiksuoti tam tikras bylai reikšmingas aplinkybes, smulkiai jas aprašant. Konstatuodamas faktines aplinkybes antstolis turi vengti vertinimų, apibendrinimų, savo samprotavimų ir pan. Antstolis konstatuoja faktines aplinkybes laikydamasis objektyvumo, nešališkumo bei tikslumo principų.

LR Antstolių įstatymo 21 straipsnis antstoliui nustato, jog antstolis vykdo funkcijas ir teikia paslaugas. Viena iš galimų antstolio paslaugų – faktinių aplinkybių konstatavimas. Priklausomai nuo ar antstolis aplinkybes konstatuoja teismo pavedimu (vykdydamas funkciją), ar kliento prašymu teikdamas paslaugą, skiriasi protokolo įforminimo tvarka. Konstatuoti faktines aplinkybes pagal LR CPK antstolis gali tik teismo pavedimu. Šiuo atveju jau turi būti prasidėjęs civilinis procesas. Teikiant paslaugas, faktinės aplinkybės gali būti konstatuojamos kliento prašymu. Šiuo atveju civilinis procesas gali būti neprasidėjęs ir jo gali iš viso nebūti ateityje. Konstatuodamas faktines aplinkybes teismo pavedimu faktinių aplinkybių konstatavimo protokolą antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną po jo surašymo persiunčia pavedimą davusiam teismui (LR CPK 635 str. 3 d.). Konstatuojant faktines aplinkybes fizinių ar juridinių asmenų prašymu, faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas surašomas dviem egzemplioriais. Vienas iš jų išduodamas asmeniui, kurio prašymu buvo konstatuotos faktinės aplinkybės, o antras saugomas antstolio kontoroje. Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas elektronine forma, išskyrus vaizdo ar garso įrašus, ne vėliau kaip kitą dieną nuo surašymo dienos Antstolių informacinės sistemos nuostatų[6] nustatyta tvarka perduodamas į Antstolių informacinės sistemos duomenų bazę. Dėl faktinių aplinkybių konstatavimo paslaugos į antstolius dažnai kreipiamasi siekiant nustatyti žalos padarymo faktą (vandentiekio, kanalizacijos avarijos ir pan.).

Faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas laikomas oficialiu rašytiniu įrodymu ir turi didesnę įrodomąją galią (LR CPK 197 str. 2 d.). Jame nurodytos aplinkybės pripažįstamos visiškai įrodytomis, kol bus paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, išskyrus liudytojų parodymus. Draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.

Procesinių dokumentų įteikimas. Antstoliui yra pavesta ir procesinių dokumentų įteikimo funkcija, kai tai daroma teismo pavedimu. Dokumentų perdavimas ir įteikimas fizinių ar juridinių asmenų prašymu – antstolio teikiama paslauga (LR antstolių įstatymo 24 str. 2 d.). Teismo pavedimu dokumentai perduodami ir įteikiami LR CPK nustatyta tvarka. Už tokio teismo pavedimo vykdymą Sprendimų vykdymo instrukcijoje antstoliui nustatytas 30 Lt už dokumento (dokumentų) įteikimą vienam asmeniui atlyginimas. Šis atlyginimas sumokamas iš teismo, duodančio tokį pavedimą lėšų. Dokumentų, perduodamų ir įteikiamų kitiems Lietuvos respublikoje esantiems fiziniams ar juridiniams asmenims fizinių ar juridinių asmenų prašymu įteikimo ir perdavimo tvarką nustato Dokumentų įteikimo ir perdavimo tvarka[7]. Antstolio pavedimu dokumentus įteikti (perduoti) gali antstolio padėjėjas. Antstolis negali tikrinti prašomų įteikti dokumentų turinio ir už jį neatsako. Dokumentai asmeniui gali būti įteikiami (perduodami):1) įteikiant asmeniškai pasirašytinai šio asmens (gavėjo) gyvenamojoje, darbo ar buveinės vietoje (jei įteikiama juridiniam asmeniui);2) siunčiant registruotu laišku nurodytu asmens (gavėjo) gyvenamosios, darbo, buveinės ar kitu adresu;3) įteikiant asmeniškai pasirašytinai antstolio (antstolių) kontoroje. Tokiu atveju asmeniui (gavėjui) ar jo įgaliotam atstovui pasiūloma atvykti į antstolio (antstolių) kontorą;4) kitu būdu, jei šis perdavimo (įteikimo) būdas užtikrina, jog perduodamas dokumentas (visa jame esanti informacija) bus perduotas (taps žinomas) gavėjui. Atlyginimas už dokumentų perdavimą ir įteikimą juridinių ar fizinių asmenų prašymu nustatomas antstolio ir prašančio perduoti ir įteikti dokumentą asmens susitarimu, atsižvelgiant į prašomų įteikti (perduoti) dokumentų apimtį ir jų įteikimo (perdavimo) būdą.

Antstolių procesinės veiklos kontrolė. Antstolio procesine veikla laikytinos visos antstolio vykdymo procese atliekamos funkcijos. Teismo vykdoma antstolio procesinės veiklos kontrolė pasireiškia antstolio surašytų vykdymo proceso dokumentų patikrinimu ir patvirtinimu. Antstolio procesinę veiklą kontroliuoja apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjas. Tuo atveju, kai vykdymo veiksmai atliekami kelių apylinkės teismų teritorijose, antstolio procesinius veiksmus kontroliuoja, skundus dėl antstolio veiksmų nagrinėja apylinkės teismo,

kurio teritorijoje yra pirminė vykdomojo dokumento vykdymo vieta, teisėjas. Pirmine vykdymo vieta yra laikoma vykdymo vieta, pagal kurią priimamas vykdyti vykdomasis dokumentas (Sprendimų vykdymo instrukcijos 3 punktas). Teisėjo nurodymai pašalinti vykdymo proceso pažeidimus antstoliui yra privalomi ir neskundžiami, jeigu LR CPK nenustatyta kitaip. Kai kuriose užsienio valstybėse (Vokietijoje, Austrijoje, Prancūzijoje) teismo sprendimus vykdančių subjektų veiklą kontroliuoja vykdymo teisėjai. Pagal LR Teismų įstatymo 15 straipsnio 2 dalį[8] taip pat numatyta galimybė apylinkės teismų teisėjams atlikti vykdymo teisėjo funkcijas. Teisėjų specializacijos nustatymas, suteikiant vykdymo teisėjo funkcijas atskiriems apylinkių teismų teisėjams, leistų užtikrinti veiksmingą, operatyvų ir koncentruotą vykdymo procese kylančių klausimų sprendimą, kai tokių klausimų sprendimas pavestas teismo kompetencijai.

Vykdymo procese teismas tvirtina procesinius antstolio veiksmus ir nagrinėja tokius antstolio ar kitų asmenų pareiškimus:

1)leidimas tęsti pradėtus vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje (LR CPK 591 straipsnis). Antstolis, norėdamas tęsti vykdymo veiksmus kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje, jeigu tai būtina siekiant sėkmingai įvykdyti sprendimą, surašo motyvuotą patvarkymą. Šį patvarkymą tvirtina apylinkės teismo, kuriame yra vykdantis sprendimą antstolis, teisėjas savo rezoliucija.2)leidimas įeiti į skolininko gyvenamąsias patalpas, jeigu antstolis į jas neįleidžiamas (LR CPK 615 str. 2 d.). Jei antstolis į gyvenamąsias patalpas neįleidžiamas, jis į jas turi teisę įeiti tik pateikęs teismo nutartį dėl leidimo įeiti į gyvenamąsias patalpas. Tokia teismo nutartis nereikalinga, jeigu vykdomas teismo sprendimas dėl iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų arba įkeldinimo į jas, teismo sprendimai padalyti gyvenamosiose patalpose esantį turtą, pašalinti pažeidimus naudotis gyvenamosiomis patalpomis, kiti teismo sprendimai, kurių negalima įvykdyti antstoliui neįėjus į gyvenamąsias patalpas (LR CPK 615 str. 3 d.).3) dėl teisių perėmimo vykdymo procese (LR CPK 596 str.);4)antstolio, vertėjo ir eksperto nušalinimo klausimų sprendimas LR CPK 596, 598 str. nustatyta tvarka;5)procesinio teismo sprendimo ir jo vykdymo tvarkos išaiškinimas (LR CPK 598 str.);6)skolininko kuratoriaus paskyrimas (LR CPK 601 str.);7)skolininko turto, kuris yra bendras su kitais asmenimis, dalies nustatymo (LR CPK 667 str.);8)dėl skolininko turto administravimo tvarkos nustatymo (LR CPK 744 str.);9)apribojimų, išieškant iš fizinio asmens turto taikymo (LR CPK 663 str.);10)dėl reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, jeigu valstybės ar savivaldybės įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti (LR CPK 674 str.);11) varžytinių akto (LR CPK 725 str.), turto perdavimo išieškotojui akto (LR CPK 702 str.) bei turto pardavimo skolininko pasiūlytam pirkėjui akto (LR CPK 704 str. 3-4 d.) tvirtinimas;12) dėl vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko (LR CPK 611 str.);13) dėl vykdomosios bylos nutraukimo, kai sudaroma taikos sutartis (LR CPK 595 str.0;14) dėl sankcijų taikymo. Antstolis atlikdamas vykdymo veiksmus gali susidurti su tam tikromis kliūtimis, t. y. asmenimis, trukdančiais jam atlikti vykdymo veiksmus. Toks trukdymas gali pasireikšti tiek veikimu (kliudymu), tiek neveikimu. Sankcijos gali būti taikomos tiek skolininkui, tiek tretiesiems asmenims (skolininko darbdaviui, asmeniui, atsisakiusiam būti kviestiniu ir kt.). Kalti asmenys už proceso pažeidimus gali būti baudžiami pinigine bauda arba areštu. Bauda, kurios dydis gali būti nuo 200 iki 2000 litų, antstolio arba vykdymo proceso šalių prašymu, skiriama už atsisakymą vykdyti antstolio reikalavimus, tam tikrų duomenų nepateikimą, teismo sprendimo, įpareigojančio atlikti tam tikrus veiksmus arba juos nutraukti, nevykdymą ir kt. (LR CPK 585 str. 2 d., 600 str. 6 d., 618 str. 1 d. ir kt.). Vykdymo procese be procesinių sankcijų, gali būti taikomos ir kitos civilinės atsakomybės priemonės: atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką išieškojimas, kai nevykdomas sprendimas grąžinti darbuotoją į darbą arba nepakeičiama atleidimo iš darbo formuluotė, sukliudžiusi darbuotojui stoti į kitą darbą, darbo užmokesčio skirtumo išieškojimas, neteisėtai perkėlus darbuotoją į kitą darbą (LR CPK 772 straipsnis). Iš asmenų, sutrukdžiusių įvykdyti išieškojimą gali būti reikalaujama atlyginti nuostolius (LR CPK 617, 619 straipsniai). Ginčai dėl žalos ir nuostolių atlyginimo nagrinėjami ginčo teisenos tvarka. Tam tikrais atvejais

gali būti taikoma ir baudžiamoji atsakomybė, pavyzdžiui, turto saugotojui (administratoriui) už turto išeikvojimą, perleidimą ar paslėpimą, taip pat nusikalstamą šio turto sunaikinimą ar sužalojimą (LR BK[9] 183, 184, 187 ir kt. straipsniai).

Antstolio ir kitų asmenų pareiškimai teismui vykdymo procese turi būti išnagrinėti ne vėliau kaip per 7 dienas nuo jų gavimo, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Dėl pareiškimo apylinkės teismas priima nutartį, o LR CPK numatytais atvejais vykdymo procese kylantys klausimai išsprendžiami teisėjo rezoliucija. Dėl teismo nutarties, kuria išspręsti klausimai dėl vykdomosios bylos nutraukimo, sprendimo vykdymo išlaidų išieškojimo iš skolininko, atsakomybės už perduoto saugoti turto praradimą, dėl baudų skyrimo, dėl skolininko dalies bendrojoje nuosavybėje nustatyto, dėl skolininko turto administravimo tvarkos nustatymo, ir kitais LR CPK numatytais atvejais gali būti duodamas atskirasis skundas (LR CPK 593 str. 5 d.).

25.5. Vykdymo proceso dalyviai, šalys vykdymo procese, jų procesinės teisės ir pareigos, taikos sutartis ir teisių perėmimas vykdymo procese

Vykdymo proceso stadijoje buvusios proceso šalys – ieškovas ir atsakovas paprastai tampa išieškotoju ir skolininku. Išieškotojas yra asmuo, kurio naudai išduotas vykdomasis dokumentas (LR CPK 638 str. 1 d.). Skolininkas yra asmuo, kuris privalo atlikti vykdomajame dokumente nurodytus veiksmus arba susilaikyti nuo vykdomajame dokumente nurodytų veiksmų atlikimo (LR CPK 642 str.). Žinoma, galima ir atvirkštinė situacija, kai buvęs atsakovas taps išieškotoju, o ieškovas – skolininku, pavyzdžiui, teismui atmetus ieškovo ieškinį, o atsakovo naudai priteisus iš ieškovo bylinėjimosi išlaidas arba ieškinį atmetus ir patenkinus atsakovo priešieškinį. Išieškotojui ir skolininkui vykdymo procese yra suteikta eilė procesinių teisių ir pareigų.

Pagrindinės išieškotojo teisės ir pareigos įtvirtintos LR CPK 639-640 straipsniuose, skolininko – LR CPK 643-644 straipsniuose. Viena iš praktinių vykdymo proceso problemų – užtikrinti išieškotojo ir skolininko teisių ir pareigų pusiausvyrą. Todėl įtvirtinant išieškotojo ir skolininko procesines teises ir pareigas įstatymo leidėjas stengėsi išlaikyti jų pusiausvyrą, nesuteikiant nepagrįsto pranašumo nei vienai iš šalių.

Antstolis, priėmęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, gali iškviesti skolininką ir išieškotoją, išaiškinti jiems jų teises ir pareigas, išklausyti jų pasiūlymus dėl vykdomojo dokumento įvykdymo ( LR CPK 654 straipsnis). Pagrindinės skolininko ir išieškotojo teisės ir pareigos nurodomos ir raginime įvykdyti sprendimą ar siūlyme sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas, kuris siunčiamas išieškojimuose iki 200 Lt (Sprendimų vykdymo instrukcijos 1-2 priedai).

Pagal LR CPK 639 straipsnį išieškotojas turi teisę:

1) dalyvauti pats ar per savo atstovus atliekant priverstinio vykdymo veiksmus;2) susipažinti su visa vykdomosios bylos medžiaga;3) gauti pažymas apie vykdymo eigą;4) sudaryti taikos sutartis;5) ginčyti turto priklausomybę ir jo įkainojimą;6) apskųsti antstolio veiksmus;7) reikšti prašymus, nušalinimus;8) atsisakyti išieškojimo;9) kitas LR CPK numatytas teises.

LR CPK 640 straipsnyje nurodytos pagrindinės išieškotojo pareigos vykdymo procese:

1) bendradarbiauti su antstoliu vykdymo proceso metu;2) domėtis vykdymo eiga;3) nesudaryti kliūčių antstoliui vykdyti sprendimą;4) nedelsdamas raštu pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos ar buveinės pasikeitimą;5) vykdyti kitas LR CPK jam numatytas pareigas.

Skolininko pagrindinės teisės numatytos LR CPK 642 straipsnyje. Skolininkas turi teisę:

1) dalyvauti pats ar per savo atstovus atliekant vykdymo veiksmus;2) susipažinti su visa vykdomosios bylos medžiaga, išskyrus dokumentus, su kuriais supažindinimas trukdo vykdyti išieškojimą;3) gauti pažymas apie vykdymo eigą;4) ginčyti turto priklausomybę ir jo įkainojimą;5) apskųsti antstolio veiksmus;6) reikšti prašymus, nušalinimus;7) sudaryti taikos sutartis;8) kitas LR CPK numatytas teises.

Pagrindinės skolininko pareigos įtvirtintos LR CPK 644 straipsnyje:

1) nekliudyti antstoliui atlikti vykdymo veiksmus;2) nedelsdamas pranešti antstoliui apie savo gyvenamosios vietos ar buveinės, darbo vietos pasikeitimą;3) kviečiamas atvykti pas antstolį;4) domėtis vykdymo eiga;5) vykdyti kitas LR CPK numatytas pareigas.

Taikos sutartis. Išieškotojas ir skolininkas, kai ir kitose civilinio proceso stadijose, vykdymo procese turi teisęs sudaryti taikos sutartį. Skolininko ir išieškotojo sudaryta rašytinė taikos sutartis pateikiama išieškojimą vykdančiam antstoliui. Gavęs taikos sutartį, antstolis sustabdo vykdomosios bylos vykdymą ir ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo sutarties gavimo perduoda ją apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis. Teismas tokią taikos sutartį patvirtina nutartimi, o vykdomąją bylą nutraukia. Teismo nutartis, kuria patvirtinama taikos sutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Jeigu taikos sutarties sąlygos nevykdomos, išieškotojo rašytiniu pareiškimu teismas priima nutartį išduoti vykdomąjį raštą dėl taikos sutarties vykdymo. Atkreiptinas dėmesys, jog teismas gali atsisakyti patvirtinti taikos sutartį, jeigu tai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms arba viešajam interesui (LR CPK 42 str. 2 d.).

Teisių perėmimas. Materialinėje teisėje galimi atvejai, kada materialinio teisinio santykio šalys dėl įvairių priežasčių (reikalavimo teisės perleidimas, skolos perkėlimas, juridinio asmens reorganizavimas, fizinio asmens mirtis ir kt.) gali pasikeisti, t. y. įvyksta materialinių teisių ir pareigų perėmimas. Šalių pasikeitimas materialiniame teisiniame santykyje nulemia ir šalių pasikeitimą procese bei jame susiklostančiuose procesiniuose teisiniuose santykiuose. Procesinis teisių perėmimas – tai šalies procesinių teisių ir pareigų, šiai šaliai pasitraukus iš proceso, perėjimas kitam asmeniui – teisių perėmėjui. Procesinio teisių perėmimo pagrindas yra teisių perėmimas materialiojoje teisėje. Tokio instituto paskirtis – užtikrinti proceso koncentruotumą. Materialinis ginčas tarp šalių yra išspręstas, teisių perėmimas nieko nebekeičia[1], todėl būtų netikslinga procesinio teisių perėmimo klausimą spręsti dar vienoje byloje. Toks teisių perėmimas gali vykti bet kurioje civilinio proceso stadijoje. Skolininko arba išieškotojo teisių perėmimo klausimą pagal LR CPK 596 str. 1 d. sprendžia pirmosios instancijos teismas, kuriame išnagrinėta byla, o jeigu vykdymas atliekamas ne teismo išduoto vykdomojo dokumento pagrindu, procesinių teisių perėmimo klausimą išsprendžia vykdymo vietos apylinkės teismas. Tam būtina taikyti materialinės teisės, kurios pagrindu susiklostė ginčijami materialiniai teisiniai santykiai, normas. Dažnai nėra aišku, ar apskritai galimas materialinių teisių perėmimas, jei galimas tai kokia apimtimi jos perimamos ir pan. Kadangi ši veikla susijusi su teisės taikymu, tai turi spręsti teismas. Klausimą dėl teisių perėmimo teismas sprendžia nutartimi teismo posėdyje kviesdamas suinteresuotus asmenis. Teismo nutartis gali būti skundžiama atskiruoju skundu. Teisių perėmimas galimas tik pagal tuos vykdomuosius dokumentus, kai tokį teisių perėmimą numato materialinės teisės normos. Paprastai negalimas tokių teisių ir pareigų perėmimas, kurios neatsiejamai susijusios su jų turėtoju. Pagal LR CK 6.102 str. draudžiama perleisti tokį reikalavimą, kurio atžvilgiu negalimas išieškojimas; draudžiama perleisti reikalavimą teisėjui, prokurorui ar advokatui, kurie dėl šio reikalavimo iškeltoje byloje atlieka savo tarnybines pareigas; draudžiama perleisti reikalavimą, kuris neatsiejamai susijęs su kreditoriaus asmeniu (reikalavimą išlaikyti, reikalavimą atlyginti žalą, padarytą dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo ir t. t.). Visi veiksmai, kurie buvo atlikti vykdomojoje byloje iki teisių perėmėjo

įstojimo į bylą jam (teisių ar pareigų perėmėjui) privalomi tiek, kiek jie būtų privalomi teises arba pareigas perleidusiam asmeniui.

Antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą skolininkui ar išieškotojui mirus, taip pat reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, kuris yra skolininkas ar išieškotojas, jeigu atsižvelgiant į teisinius santykius yra galimas teisių ir pareigų perėmimas (LR CPK 626 str. 1 p.). Vykdomoji byla turi būti atnaujinta įsiteisėjus teismo nutarčiai, kuria nustatytas teisių ar pareigų perėmėjas.

Vykdymo procese, kaip ir kitose civilinio proceso stadijose galioja valstybinės klabos principas. Asmenims, nemokantiems valstybinės kalbos, garantuojama teisė naudotis vertėjo paslaugomis. Jeigu vykdymo proceso šalys nemoka lietuvių kalbos, jų rašytiniu prašymu antstolis kviečia vertėją , kad šis dalyvautų atliekant vykdymo veiksmus (LR CPK 597 str.).

Vykdymo procese antstolio patvarkymu turto vertei nustatyti gali būti skiriamas ekspertas. Turto vertei nustatyti kaip ekspertas kviečiamas turto vertintojas, atitinkantis LR turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nustatytus reikalavimus (Sprendimų vykdymo instrukcijos 9 p.). Vertėjas ir ekspertas vykdymo procese gali būti nušalinti ta pačia tvarka, kaip ir antstolis. Vertėjas ir ekspertas turi nusišalinti, kai yra LR CPK 67 str. numatyti pagrindai. Vertėjui ir ekspertui pareikšto nušalinimo klausimą išsprendžia antstolis savo patvarkymu. Toks antstolio patvarkymas neskundžiamas. Jeigu antstolis su vertėjui ar ekspertui pareikštu nušalinimu nesutinka, jis šių asmenų nušalinimo klausimą nedelsdamas perduoda spręsti apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis. Skundas išsprendžiamas teisėjo rezoliucija (LR CPK 598 str. 5 d.).

Paprastai areštuotą turtą saugo asmuo, pas kurį tą turtą areštavo. Tačiau prireikus areštuotas skolininko turtas gali būti perduotas saugoti arba administruoti kitam asmeniui - turto saugotojui (administratoriui). Apie tokio asmens paskyrimą pažymima turto arešto akte (LR CPK 678 str. 1 d. 11 p.). Turtą gali saugoti ir pats antstolis arba išieškotojas. Bylose dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo skolininkas ar jo giminaičiai gali būti skiriami areštuoto turto saugotojais tik išimtiniais atvejais (LR CPK 683 str. 2 d.). Turto saugotojas perduotu saugoti turtu gali naudotis, jeigu toks naudojimasis nesukelia turto sunaikinimo arba nuo to nesumažėja turto vertė. Saugotojui, išskyrus skolininką ir jo giminaičius, už saugojimą yra mokamas atlyginimas. Turto saugotojui atlyginamos faktiškai turėtos saugojimo išlaidos, kartu atsižvelgiant į jo gautą naudą. Areštuoto turto administravimas vykdomas pagal LR civilinio kodekso ketvirtosios knygos XIV skyriaus taisykles. Turto saugotojas (administratorius) už perduoto saugoti (administruoti) turto išeikvojimą, perleidimą ar paslėpimą, taip pat nusikalstamą šio turto sunaikinimą ar sužalojimą baudžiamas įstatymų nustatyta tvarka. Už perduoto saugoti (administruoti turto praradimą, trūkumą ar sužalojimą žalą atlygina saugotojas įstatymų nustatyta tvarka (LR CPK 619 str.).

LR CPK 600 straipsnis nustato kviestinių dalyvavimo vykdymo procese tvarką. Kviestinis nėra savarankiškas vykdymo proceso dalyvis, jis vykdymo procese atlieka pagalbines funkcijas. Kviestinių dalyvavimo tikslas – padėti neginčijamai užfiksuoti ir patvirtinti tai, kas atliekama vykdant sprendimą, kad vėliau dėl vykdymo veiksmų atlikimo fakto, jų turinio nebūtų ginčų[2]. Kviestinis gali būti kviečiamas atliekant bet kokį vykdymo proceso veiksmą. Kviestinį antstolis, skolininkas ar išieškotojas gali kviesti žodžiu. Antstolis apie kviestinio dalyvavimą pažymi surašant dokumentą apie atliekamą procesinį veiksmą (turto arešto, iškeldinimo akte ir kt.). Antstolio kviečiamų kviestinių skaičius neribojamas, o vykdymo proceso šalys turi teisę kvieti ne daugiau kaip po vieną kviestinį (LR CPK 600 str. 2 d.). Kviesti atliekant vykdymo veiksmus kviestinį yra antstolio teisė, o ne pareiga. Kviestinio dalyvavimas būtinas, jeigu atliekant vykdymo veiksmus į skolininko būstą patenkama skolininkui ar jo šeimos nariams nedalyvaujant

arba prieš šių asmenų valią. Šiuo atveju antstolis kviečia ne mažiau kaip du kviestinius. Kviestinis privalo pasirašyti vykdymo atlikimo metu antstolio surašytą procesinį dokumentą. Kviestiniais negali būti nepilnamečiai ir neveiksnūs asmenys. Taip pat kviestiniais negali būti asmenys, suinteresuoti vykdomosios bylos baigtimi. Tokiais asmenimis laikomi skolininko, išieškotojo giminaičiai, pavaldūs asmenys ir pan. Tokais ribojimais siekiama užtikrinti kviestinio nešališkumą. Kviestiniais negali būti kviečiami ir kiti antstoliai ar antstolių kontorų darbuotojai, kadangi jie taip pat laikomi suinteresuotais vykdomosios bylos baigtimi. Būti kviestiniu yra kiekvieno asmens pareiga. Todėl asmuo, antstolio pakviestas būti kviestiniu, be svarbių priežasčių atsisakyti atlikti kviestinio pareigas negali. Už nepagrįstą atsisakymą būti kviestiniu asmeniui teismas turi teisę skirti iki dviejų šimtų litų dydžio piniginę baudą LR CPK 616 straipsnio nustatyta tvarka.

25.6. Bendrosios vykdymo veiksmų atlikimo taisyklės, vykdymo vieta, laikas, terminai ir vykdymo išlaidos

Vykdymo veiksmai gali būti atliekami tik vykdomojo dokumento pagrindu. Paprastai teismo sprendimai vykdomi tik jiems įsiteisėjus, išskyrus skubaus vykdymo atvejus. Vykdymo vieta nustatoma pagal skolininko fizinio asmens gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą, pagal skolininko juridinio asmens buveinės arba jo turto buvimo vietą. Vykdomasis dokumentas vykdyti turi būti pateiktas antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra vykdymo vieta. Antstolis vykdymo veiksmus gali atlikti tik antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Pagal LR Antstolių įstatymo 26 straipsnio 1 dalį antstolio veiklos teritorija sutampa su vieno ar kelių apylinkės teismų veiklos teritorija. Antstolio veiklos teritoriją nustato teisingumo ministras. Vienoje veiklos teritorijoje gali dirbti keli antstoliai. Antstolis atlikti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje turi teisę tik išimtiniais atvejais. Tokius atvejus nustato LR CPK 591 straipsnis. Pagal LR CPK 590 straipsnio 5 dalį apygardos teismo pirmininkas išieškotojo prašymu gali bet kurį sprendimą pavesti vykdyti kuriam nors kitam apygardos teritorijoje esančiam antstoliui. Antstolio veiklos teritorijos ribų pažeidimas ir procesinių antstolio veiksmų atlikimas ne jo aptarnaujamoje teritorijoje gali būti pagrindas šiuos veiksmus pripažinti neteisėtas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje[1] nustatant antstolio veiksmų, atliktų kito antstolio veiklos teritorijoje, teisėtumą, pažymimas sisteminis LR CPK 590 ir 591 straipsniuose nustatytų normų ryšys. LR CPK 590 straipsnyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad antstolis vykdo procesinius veiksmus jam teisės aktų nustatyta tvarka priskirtoje aptarnauti teritorijoje, o LR CPK 591 straipsnyje reglamentuojama išimtinė situacija, kai antstolis vykdymo veiksmus gali atlikti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje; visos LR CPK 591 straipsnio normos savo ruožtu yra tarp savęs susijusios, viena kitą papildančios, todėl aiškintinos ir taikytinos sistemiškai, turint galvoje, kad: 1) antstolis tik savo aptarnaujamoje teritorijoje pradėtus veiksmus gali tęsti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje; 2) tai antstoliui leidžiama tik tuo atveju, jeigu tai būtina siekiant sėkmingai įvykdyti sprendimą; 3) antstolio motyvuotą patvarkymą dėl vykdymo veiksmų atlikimo kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje turi patvirtinti apylinkės teismo, vykdančio antstolio procesinės veiklos kontrolę, teisėjas; 4) tik vienu atveju – kai yra realus pavojus, kad išieškomas turtas gali būti paslėptas – antstolis gali savo aptarnaujamoje teritorijoje pradėtus vykdymo veiksmus be teisėjo leidimo tęsti kito antstolio aptarnaujamoje teritorijoje – areštuoti turtą ir paskirti jo saugotoją; šiuo atveju apie atliktus veiksmus antstolis raštu praneša teisėjui ne vėliau kaip kitą dieną. Vien šis esminis įstatymo reikalavimų (pastaba – dėl vykdymo vietos) pažeidimas buvo pakankamas pagrindas pripažinti antstolio veiksmus neteisėtais.

Kita ne mažiau svarbi aplinkybė – vykdymo veiksmų atlikimo laikas. Pagal LR CPK 592 straipsnį antstolis vykdymo veiksmus atlieka darbo dienomis ne anksčiau kaip nuo šeštos valandos ir ne vėliau kaip iki dvidešimt antros valandos. Vykdyti sprendimus nakties metu ar ne darbo dienomis leidžiama tik neatidėliotinais atvejais, kai skubiai neįvykdžius sprendimo, vėliau

šį sprendimą vykdyti gali būti sunkiau ar visai neįmanoma. Aplinkybių, dėl kurių sprendimo vykdymas gali pasunkėti ar tapti visai neįmanomu sąrašas nepateikiamas, tai spręsti palikta antstolio nuožiūrai. Vokietijoje nakties laiku pripažįstamas paros laikas, kuris tęsiasi nuo dvidešimt pirmos valandos iki šeštos valandos (ZPO § 758a (4)), Austrijoje – nuo dvidešimt antros valandos iki šeštos valandos[2]. Tokiu metu teismo vykdytojui Vokietijoje draudžiama vykdymo veiksmus atlikti skolininko bute[3] be specialios teismo nutarties. Austrijoje vykdymo veiksmus nakties metu ar nedarbo dienomis vykdytojas gali atlikti tik tais atvejais, kai būtina atlikti skubius vykdymo veiksmus ir vykdymo tikslas nebus pasiektas kitu būdu arba tais atvejais, kai vykdymo veiksmų atlikimas dienos metu nedavė jokių rezultatų.

Pagal LR CPK 606 str. 2 d. vykdomieji raštai pagal teismo sprendimus gali būti pateikti vykdyti per dešimt metų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo. Terminus, per kuriuos gali būti pateikti vykdyti kitų pareigūnų ar institucijų nutarimai, nustato atitinkami įstatymai. Išieškotojui praleidus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminą vykdomasis procesas negali prasidėti. Senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti siejamas su tam tikro stabilumo užtikrinimu teisiniuose santykiuose. Jei išieškotojas per įstatymo nustatytą terminą nepateikia vykdomojo dokumento vykdyti, valstybė irgi nėra suinteresuota laikyti skolininką neapibrėžtoje grėsmės būklėje. Pagal LR CPK 606 straipsnį galime išskirti sutrumpintą ir bendrąjį vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminą. Sutrumpintas vieno mėnesio senaties terminas taikomas vykdomiesiems dokumentams dėl grąžinimo į darbą, bendrasis senaties terminas – dešimt metų taikomas visiems kitiems vykdomiesiems raštams, išduotiems pagal teismo sprendimus. Senaties termino eiga taikant sutrumpintą vieno mėnesio terminą prasideda nuo pirmos dienos po sprendimo priėmimo, taikant bendrąjį senaties terminą – nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o skubaus vykdymo atveju šis terminas skaičiuojamas nuo pirmos dienos po sprendimo priėmimo. Vykdomieji dokumentai dėl periodinių išmokų išieškojimo galioja per visą laikotarpį, kuriam priteistos išmokos, o vykdymo senaties terminas prasideda nuo kiekvienos išmokos termino pasibaigimo dienos. Senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti eiga nutraukiama pateikiant vykdomąjį dokumentą vykdyti. Senaties terminas taip pat nutraukiamas tuo atveju, kai skolininkas iš dalies įvykdo teismo sprendimą. Po senaties termino nutraukimo senatis prasideda iš naujo, o laikas, praėjęs iki nutraukimo, į naują senaties terminą neįskaičiuojamas. Vykdomosios bylos sustabdymo atveju (LR CPK 626 – 627 str.) vykdymo senaties termino eiga sustabdoma iki vykdomosios bylos atnaujinimo (LR CPK 76 str.). Vykdomąjį dokumentą, pagal kurį visiškai ar iš dalies neišieškota, grąžinus išieškotojui, naujas senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tokio dokumento grąžinimo dienos.

Dėl svarbių priežasčių praleistas senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti gali būti atnaujinamas teismo nutartimi. Suėjus vykdymo senaties terminui tokio vykdomojo dokumento pagrindu vykdymo teisiniai santykiai nebegali atsirasti. Tokiu atveju ir teismo sprendimas, kurio pagrindu buvo išduotas vykdomasis raštas, nebetenka ir vykdytinumo savybės, nes tokio sprendimo vykdymas nebegali būti užtikrintas prievarta. Vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminą reikia skirti nuo ieškinio senaties termino, nes skiriasi šių terminų sukeliamos teisinės pasekmės, be to, vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties termino taikymas nesiejamas su skolininko valios išreiškimu (prašymu taikyti senaties terminą).

Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, pagal LR CPK 88 str. 1 d. 4 p. priskiriamos ir išlaidos, susijusios su teismo sprendimo vykdymu. Įvykdžius institucinę antstolių sistemos reformą, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį visas vykdymo išlaidas dengia teismo sprendimo vykdymu suinteresuotos šalys. Vykdymo veiksmai atliekami po to, kai išieškotojas apmoka jų atlikimą, išskyrus atvejus, kai išieškotojo ir antstolio susitarimu pagal Sprendimų vykdymo instrukciją apmokėjimas už vykdymo veiksmų atlikimą buvo atidėtas ar išieškotojas buvo atleistas nuo vykdymo išlaidų sumokėjimo. Pagal LR CPK 610 str. įvykdžius sprendimą, vykdymo išlaidos išieškomos iš skolininko. Įvykdžius sprendimą, dėl vykdymo

išlaidų išieškojimo antstolis nusiunčia skolininkui raštišką siūlymą, kuriame nurodo išlaidų dydį ir pasiūlo per nustatytą terminą tą sumą pervesti į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu skolininkas šių sumų neperveda, antstolis pareiškimu, nurodydamas apskaičiuotas išieškotinas sumas, kreipiasi į antstolio buvimo vietos apylinkės teismą prašydamas tas sumas priteisti. Vykdymo išalios antstoliui priteisiamos teismo nutartimi, kuri gali būti skundžiama atskiruoju skundu.

Pagal LR CPK 609 straipsnio 1 dalį vykdymo išlaidas sudaro:

1) išlaidos, susijusios su turto apžiūra, areštu, įkainojimu, pervežimu, saugojimu ir realizavimu;2) atlyginimas ekspertams, vertėjams ir kitiems asmenims, dalyvaujantiems vykdymo procese;3) ryšių išlaidos;4) skolininko, jo turto arba vaiko paieškos išlaidos;5) antstolio kelionės ir komandiruotės išlaidos;6) išlaidos skelbimams visuomenės informavimo priemonėse, internete;7) išlaidos, susijusios su kuratoriaus paskyrimu;8) kitos su sprendimų vykdymu susijusios ar LR CPK nustatyta tvarka atliekamų veiksmų atlikimo išlaidos.

Vykdymo išlaidų dydį, apmokėjimo ir atleidimo nuo tvarką nustato Sprendimų vykdymo instrukcija. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 34 punktą vykdymo išlaidos skirstomos į:

1. bendrąsias vykdymo išlaidas;2. vykdymo išlaidas, susijusias su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu. 3. atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento (jo dalies) įvykdymą.

Konkretūs šių vykdymo išlaidų dydžiai nustatyti Sprendimų vykdymo instrukcijoje. Bendrųjų vykdymo išlaidų dydis priklauso nuo išieškotinos sumos (vykdant piniginius išeikvojimus) ir vykdomojo dokumento kategorijos (daiktų perdavimo, dėl iškeldinimo, dėl įkeldinimo ir kt.). Vykdymo išlaidos, susijusios su atskirų vykdymo veiksmų atlikimu, Sprendimų vykdymo instrukcijoje yra nustatytos pagal konkrečius įkainius už veiksmo atlikimą (kopijos, pažymos, turto varžytinių vykdymas ir kt.). Nustatant atlyginimą antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą naudojami keli tokio atlyginimo nustatymo kriterijai: procentinė išraiška nuo išieškomos sumos ir minimalus antstolio atlyginimo dydis. Tuo atveju, jeigu buvo išieškota dalis išieškotinos sumos ir antstolio atlyginimas nustatomas pagal Sprendimų vykdymo instrukcijoje nurodytą minimalų atlyginimą, antstolio atlyginimo dydis nustatomas proporcingai minimalaus atlyginimo dydžiui pagal išieškotinos ir realiai išieškotos sumos santykį remiantis instrukcijoje nurodytą specialia formule.

Teismo ir antstolio vykdymo procese priimami procesiniai dokumentai ir jų įteikimas. Teismas, vykdymo procese kylančius klausimus išsprendžia nutartimi ar rezoliucija. Procesinius klausimus rezoliucija teisėjas gali išspręsti tik LR CPK numatytais atvejais (LR CPK 290 str. 5 d.). teisėjo rezoliucija neskundžiama. Teismo vykdymo procese priimta nutartis skundžiama atskiruoju skundu LR CPK 593 str. 5 d. ir kitais numatytais atvejais. Nutarties nuorašas išsiunčiamas posėdyje nedalyvavusiems suinteresuotiems asmenims (LR CPK 593 str. 4 d.).

Vykdymo proceso metu iškylančius klausimus antstolis išsprendžia motyvuotu patvarkymu. LR CPK nustatytais atvejais antstolis savo patvarkymus, jeigu yra galimybė, iš karto įteikia suinteresuotiems asmenims arba jiems išsiunčia registruotu laišku ne vėliau kaip kitą darbo dieną (LR CPK 605 str.). Vykdymo procese procesiniai dokumentai, siunčiami registruotu laišku vykdymo proceso dalyviams, laikomi įteiktais praėjus penkioms dienoms nuo išsiuntimo dienos, išskyrus tuos atvejus, kai raginimas įvykdyti sprendimą spaudoje. Tais atvejais, kai nežinoma skolininko buvimo vieta, skolininkas slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių įteikti jam raginimą įvykdyti sprendimą negalima, išieškotojo prašymu ir jo lėšomis raginimas įvykdyti sprendimą skelbimas vykdymo veiksmų atlikimo vietos laikraštyje. Raginimo paskelbimo diena laikoma raginimo įteikimo diena (LR CPK 660 str.).

Atstovavimas vykdymo procese. Skolininką ir išieškotoją vykdymo procese gali atstovauti jų atstovai. Atstovavimas vykdymo procese skiriasi nuo atstovavimo kitose civilinio proceso stadijose. CPK 599 straipsnis nustato subjektus, kurie gali būti skolininko ir išieškotojo atstovais pagal pavedimą vykdymo procese ir reikalavimus, keliamus jų įgalinimų formai. Asmenys gali dalyvauti vykdymo procese patys, arba per savo atstovus. Tačiau šiuo atveju atstovavimas turi ypatumą. Negali būti atstovaujamas skolininkas, kuris sprendimą turi įvykdyti asmeniškai, pavyzdžiai atsiprašyti.

Skolininką ir išieškotoją gali atstovauti bet kuris fizinis asmuo. Skirtingai nei atstovavimui ankstesnėse proceso stadijose, atstovams vykdymo procese nekeliami nei išsilavinimo reikalavimai, nei reikalavimai būti advokatais, jų padėjėjais. Atstovų įgalinimai vykdymo procese patvirtinami šiais dokumentais:

1) advokato arba advokato padėjėjo teisės ir pareigos bei jų mastas patvirtinami rašytine su klientu sudaryta sutartimi ar jos išrašu;2) tais atvejais, kai juridinio asmens vardu veikia jo organas arba dalyvis, pateikiami steigimo dokumentai, bendrovės įstatai, individualios įmonės nuostatai ir pan. bei asmens išrinkimą ar paskyrimą patvirtinantis dokumentas. Kitų juridinio asmens atstovų pagal pavedimą teisės turi būti išreikštos įstatymų nustatyta tvarka išduotame ir įformintame įgaliojime arba atstovavimo sutartyje (jos išraše);3) fizinių asmenų išduodami įgaliojimai patvirtinami notarine arba notariniam patvirtinimui prilyginta tvarka.

Atstovai vykdymo procese visus veiksmus atlieka atstovaujamojo vardu ir jo pavedimu. Atstovo įgalinimai turi būti aptarti įgaliojime, atstovavimo sutartyje. Įgaliojimas atstovauti teisme suteikia asmeniui teisę atlikti visus veiksmus atstovaujamojo vardu vykdomojoje byloje, išskyrus sudaryti taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, gauti turtą (LR CPK 59 straipsnis ). Šie įgalinimai privalo specialiai būti aptarti įgaliojime. Specialiai aptarti teisės sudaryti taikos sutartį, perįgalioti, gauti vykdomąjį raštą ir pateikti jį vykdymui, gauti turtą nebūtina juridinių asmenų organams ar dalyviams, veikiantiems pagal įstatymus ar steigimo dokumentus, jiems suteiktas teises ir pareigas, nes tokiu atveju pripažįstama, jog veikia pats juridinis asmuo. Įstatyminiai atstovai gali pavesti juos atstovauti kitiems asmenims.

Valstybei teisme atstovauja Vyriausybė, įstatymų numatytais atvejais - Vyriausybės įgaliota arba kita institucija. Valstybei teisme taip pat gali atstovauti atstovai pagal pavedimą (LR CPK 51 str. 4 d.). Tokia pačia tvarka valstybė atstovaujama ir vykdymo procese. Piniginių išieškojimų bylose valstybę atstovauja Valstybinė mokesčių inspekcija.

Pagal LR CPK 60 straipsnį atstovais negali būti teisėjai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą, prokurorai, išskyrus atvejus, kai jie yra atstovai pagal įstatymą arba byloje dalyvauja kaip prokuratūros įgaliotiniai, asmenys, kuriems nustatyta globa ar rūpyba ir asmenys, kuriems tokią teisę riboja įstatymai.

Atliekant vykdymo veiksmus paprastai pats skolininkas gina savo teises. Kai skolininko buvimo vieta nežinoma, jam negalima pranešti apie pradėtą priverstinį išieškojimą, jis pats savo teisių ginti neturi galimybės. Tais atvejais, kai skolininko buvimo vieta nežinoma, tačiau yra skolininko turto, išieškotojas turi teisę prašyti vykdymo vietos apylinkės teismą paskirti skolininko kuratorių. Išieškotojas rašytinį prašymą skirti skolininko kuratorių turi paduoti antstoliui, o šis ne vėliau kaip per tris dienas prašymą su vykdomąja byla perduoda apylinkės teismui, kurio veiklos teritorijoje atliekami vykdymo veiksmai (LR CPK 601 str.). Skolininko kuratorius turi tokias pačias procesines teises kaip ir skolininkas, išskyrus teisę turėti atstovą.

25.7. Priverstinio vykdymo priemonės

Skolininkui antstolis raginimu praneša apie tai, kad yra pateiktas vykdomasis dokumentas ir kad, jei šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra. Skolininko savanoriškai nevykdančio teismo sprendimo atžvilgiu taikomos priverstinio vykdymo priemonės. Tokios priemonės pradedamos taikyti ne vėliau kaip per dešimt dienų nuo tos dienos, kurią pasibaigė terminas įvykdyti sprendimą. Priverstinio vykdymo priemonės yra (LR CPK 624 str. 2 d.):

1) išieškojimas iš skolininko lėšų ir turto ar turtinių teisių;2) išieškojimas iš skolininko turto ir pinigų sumų, esančių pas kitus asmenis;3) uždraudimas kitiems asmenims perduoti skolininkui pinigus, turtą ar vykdyti skolininkui kitas prievoles;4) dokumentų, patvirtinančių skolininko teises, paėmimas;5) išieškojimas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų jo pajamų;6) tam tikrų teismo sprendime nurodytų daiktų paėmimas iš skolininko ir perdavimas išieškotojui;7) skolininko turto administravimas ir iš to gautų pajamų panaudojimas išieškojimui padengti;8) skolininko įpareigojimas atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti;9) priešpriešinių išieškotinų sumų tarpusavio įskaitymas;10) kitos įstatymų numatytos priemonės.

Antstolis, priverstinai vykdantis teismo sprendimą, turi teisę vienu metu taikyti kelias priverstinio vykdymo priemones.

25.8. Vykdymo veiksmų sustabdymas ir atidėjimas, vykdomųjų dokumentų grąžinimas išieškotojui, vykdomosios bylos nutraukimas

Vykdomąjį dokumentą vykdantis antstolis LR CPK nustatyta tvarka savo iniciatyva arba vykdymo proceso dalyvių prašymu savo patvarkymu vykdymo veiksmus gali atidėti, vykdomąją bylą sustabdyti ar vykdomąjį dokumentą grąžinti išieškotojui. Toks antstolio patvarkymas turi būti priimtas nedelsiant po to, kai paaiškėja aplinkybės, dėl kurių vykdymo veiksmai atidedami, vykdomoji byla sustabdoma ar vykdomasis dokumentas grąžinamas (LR CPK 625 str. 2 d.). Tokio patvarkymo nuorašas išsiunčiamas vykdymo proceso šalims.

Priklausomai nuo aplinkybių, sudarančių vykdomosios ylos sustabdymo pagrindą, skiriamas privalomas ir fakultatyvusis vykdomosios bylos sustabdymas. Privalomojo bylos sustabdymo pagrindai įtvirtinti LR CPK 626 straipsnyje. Antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą šiais atvejais:

1) skolininkui ar išieškotojui mirus, taip pat reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, kuris yra skolininkas ar išieškotojas, jeigu atsižvelgiant į teisinius santykius yra galimas teisių ir pareigų perėmimas;2) skolininkui netekus veiksnumo;3) iškėlus skolininkui bankroto bylą, išskyrus neturtinio pobūdžio bylas. Šiuo atveju vykdomasis dokumentas persiunčiamas bankroto bylą iškėlusiam teismui;4) kai Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka fiziniam ar juridiniam asmeniui laikinai apribojamos nuosavybės teisės ar areštuojamas turtas, jeigu šios teisės apribojamos ar turtas areštuojamas Baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka arba siekiant užtikrinti pirmesnės nei išieškotojas eilės kreditoriaus reikalavimus;5) kai skolininkui komerciniam bankui Lietuvos bankas paskiria laikinąjį administratorių;6) kai įkaito turėtojas neprisijungia prie išieškojimo, jeigu išieškoma iš įkeisto turto;7) gavęs išieškotojo ir skolininko sudarytą taikos sutartį;8) kai atnaujinamas terminas apeliaciniam skundui paduoti, jeigu pagrindas vykdomajam raštui išduoti buvo apskųstasis sprendimas (išskyrus skubiai vykdytinus sprendimus).

LR CPK 626 straipsnyje nustatytas privalomojo vykdomosios bylos sustabdymo pagrindų sąrašas nėra išsamus. Antstolis turi sustabdyti vykdomąją bylą ir kitais įstatymuose nustatytais pagrindais (pvz., teismui atidėjus ar išdėsčius sprendimo vykdymą (LR CPK 284 str. 1 d.),

sustabdžius kasacine tvarka skundžiamo sprendimo vykdymą (LR CPK 363 str.), sustabdžius ar nutarties vykdymą iki bus išnagrinėta byla dėl proceso atnaujinimo (LR CPK 372 str. 2 d.) ir kt.

Antstolis gali visiškai ar iš dalies sustabdyti vykdomąją bylą arba atidėti vykdymo veiksmus šiais atvejais:1) kai raštu prašo išieškotojas;2) skolininkui sunkiai susirgus, jeigu liga nėra chroniška, - gavęs dokumentą iš gydymo įstaigos;3) kai skolininkas gydosi ligoninėje;4) kai paskelbta skolininko paieška (LR CPK 620 str.);5) kai yra iškeldinimo byla, jei skolininkas ar jo šeimos narys suserga, - gavęs dokumentą iš gydymo įstaigos, jeigu liga ne chroniška;6) teismui išreikalavus vykdomąją bylą.

Vykdomoji byla sustabdoma, kol po skolininko (išieškotojo) mirties ar juridinio asmens reorganizavimo (likvidavimo) atsiras jo teisių perėmėjas, neveiksniam asmeniui bus paskirtas globėjas arba išnyks kitos aplinkybės, dėl kurių vykdomoji byla buvo sustabdyta. Vykdomoji byla atnaujinama išieškotojo ar skolininko pareiškimu arba antstolio iniciatyva. Sustabdžius vykdomąją bylą, jokie vykdymo veiksmai neatliekami. Antstolis gali imtis tik priemonių skolininko turtui surasti bei areštuoti.

Vykdomoji byla pagal LR CPK 632 straipsnį laikoma baigta:

1) visiškai įvykdžius vykdomąjį dokumentą;2) nustatyta tvarka grąžinus vykdomąjį dokumentą išieškotojui;3) nutraukus vykdomąją bylą;4) persiuntus vykdomąjį dokumentą vykdyti kitam antstoliui;5) vykdomąjį dokumentą išsiuntus išskaitoms padaryti į skolininko darbovietę, mokymo įstaigą, socialinio draudimo įstaigą ir kt.;6) persiuntus vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui.

Nuo vykdomosios bylos užbaigimo pagrindo skiriasi tokiu užbaigimu sukeliami teisiniai padariniai. Vykdomųjų dokumentų grąžinimas išieškotojui per įstatymų nustatytą terminą netrukdo iš naujo pateikti šį dokumentą vykdyti. Vykdomasis dokumentas pakartotinai gali būti pateiktas vykdyti ne anksčiau kaip praėjus trims mėnesiams po jo grąžinimo išieškotojui, išskyrus tam tikras išimtis (LR CPK 631 straipsnio 3 dalis). Visiškai kitas teisines pasekmes sukelia vykdomosios bylos nutraukimas. Nutraukta vykdomoji byla negali būti pradedama iš naujo. Vykdomosios bylos nutraukimo pagrindų baigtinis sąrašas įtvirtintas LR CPK 629 straipsnio 1 dalyje.

Vykdomoji byla nutraukiama:1) jeigu išieškotojas atsisakė išieškojimo;2) jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė taikos sutartį;3) jeigu mirus asmeniui, kuris buvo išieškotojas arba skolininkas, reikalavimas arba pareiga negali pereiti mirusiojo asmens teisių perėmėjui;4) jeigu šiam išieškojimui pasibaigė įstatymų nustatytas išieškojimo senaties terminas;5) jeigu panaikinti vykdomieji dokumentai, kurie buvo vykdymo pagrindas;6) reorganizavus ar likvidavus juridinį asmenį, jeigu negalimas teisių ir pareigų perėmimas;7) jeigu skolininkas ir išieškotojas yra tas pats asmuo;8) jeigu išieškotojas ir skolininkas sudarė skolos padengimo sutartį;9) jeigu vykdomasis dokumentas neteisėtai priimtas vykdyti;10) jeigu išieškotojas atsisakė priimti paimtus iš skolininko tam tikrus daiktus, nurodytus teismo sprendime.

Pagal LR CPK 630 straipsnio 1 dalį vykdomąją bylą nutraukia antstolis savo patvarkymu, išskyrus tuos atvejus, kai vykdomoji byla nutraukiama dėl taikos sutarties sudarymo. Tokį antstolio patvarkymą tvirtina teisėjas rezoliucija. Patvarkymo dėl vykdomosios bylos nutraukimo nuorašą antstolis išsiunčia vykdymo proceso šalims (LR CPK 630 str. 2 d.). Vykdomąją bylą nutraukus, visos vykdymo priemonės, kurių ėmėsi antstolis, antstolio patvarkymu panaikinamos. Jeigu skolininko turtas buvo areštuotas teismo nutartimi, apie vykdomosios bylos nutraukimą ir būtinumą panaikinti turto areštą antstolis savo patvarkymu praneša turtą areštavusiam teismui.

Nutraukta vykdomoji byla negali būti pradedama iš naujo. Nutraukus vykdomąją bylą, vykdomasis dokumentas su atitinkama antstolio žyma grąžinamas jį išdavusiai institucijai.

25.9. Vykdomųjų raštų išdavimo tvarka, vykdomųjų dokumentų pateikimo ir priėmimo vykdyti tvarka, raginimas įvykdyti sprendimą

Vykdytinam sprendimui įsiteisėjus, išieškotojui pagal rašytinį pareiškimą pirmosios instancijos teismas išduoda vykdomąjį raštą. Tais atvejais, kai konfiskuojamas turtas arba kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą, kai išieškoma nusikalstama veika padaryta žala, kai išieškomas išlaikymas, žalos, padarytos suluošinant ar kitaip sužalojant sveikatą, atlyginimas, taip pat atimant maitintojo gyvybę, teismas vykdomąjį raštą išduoda išieškotojui ir be jo prašymo (LR CPK 646 str. 1 d.). Vykdymo procese galioja dispozityvumo principas, kuris esant viešajam interesui, siekiant apsaugoti labiausiai socialiai pažeidžiamų asmenų grupes yra ribojamas, todėl minėtais įstatyme įtvirtintais atvejais, vykdomasis raštas išduodamas ir be išieškotojo prašymo. Skubaus vykdymo atvejais pagal išieškotojo rašytinį pareiškimą vykdomąjį raštą ne vėliau kaip kitą darbo dieną po sprendimo priėmimo išieškotojui išduoda skubiai vykdytiną sprendimą priėmęs pirmosios, apeliacinės instancijos ar kasacinis teismas. Vykdomasis raštas išieškotojui išduodamas pasirašytinai arba išsiunčiamas registruotu laišku. Prie vykdomojo rašto pridedami turto arešto dokumentų bei kitų byloje esančių dokumentų, reikalingų sprendimui įvykdyti, nuorašai. Apie vykdomojo rašto išdavimą pažymimą byloje.

Vykdomojo rašto išdavimą įstatymų leidėjas sieja su tokiu teismo sprendimo teisinės galios požymiu kaip vykdytinumas. Vykdytinumo požymis išreiškiamas per valstybės garantuojamą priimto teismo sprendimo įvykdymą prievarta. Priverstinio vykdymo tvarka vykdomi tik vykdytini teismo sprendimai. Pagal vykdytinumo požymį teismo sprendimai skirstomi į vykdytinus priverstinai ir tuos, kuriems toks vykdymas nereikalingas[1]. Vokiečių civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstama, jog teismo sprendimai dėl pripažinimo (vok. Feststellungsurteil) ir dėl teisinių santykių pakeitimo (vok. Gestaltungsurteil) nereikalauja priverstinio vykdymo, kadangi ieškovo subjektinės teisės gynimo tikslas pasiekiamas juos priėmus[2]. Teismo sprendimu dėl pripažinimo yra išsprendžiamas klausimas dėl tam tikros teisės (pavyzdžiui, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą) pripažinimo ieškovui arba pripažįstama egzistuojant tam tikrus materialinius teisinius santykius (pavyzdžiui, tėvystės nustatymas). Teismo sprendimu dėl teisinių santykių modifikavimo siekiama sukurti, pakeisti ar nutraukti tam tikrus materialinius teisinius santykius. Teismui priėmus teismo sprendimą dėl pripažinimo ar teisinių santykių modifikavimo, atsakovui jokių veiksmų tam, kad įvykdyti teismo sprendimą, atlikti nereikia. Šie teismo sprendimai teisinį efektą sukelia patys savaime, be priverstinio vykdymo. Tokių teismo sprendimų pagrindu atliekami veiksmai, pavyzdžiui, tėvystės fakto, santuokos nutraukimo įregistravimas atitinkamose įstaigose, nelaikomi vykdymu. Tai pripažįstama ir teismų praktikoje[3]. Priverstinio vykdymo paprastai nereikalauja ir teismo sprendimai, kuriais ieškovo ieškinys yra atmetamas, išskyrus tuos atvejus, kai atsakovas iš ieškovo reikalauja atlyginti jam bylinėjimosi išlaidas arba tokiu teismo sprendimu priteisiamos bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai. Tokia teismo sprendimo dalis laikytina sprendimu dėl priteisimo. Priešinga situacija susiklosto, kai yra priimamas teismo sprendimas dėl priteisimo (vok. Leistungsurteil). Tokiu atveju civilinis procesas nesibaigia įsiteisėjusiu teismo sprendimu, bet tiriamasis procesas, kuriame buvo nustatyta ieškovo teisė, turi būti pratęstas vykdymo procesu, kad padėtų ieškovui tinkamai patenkinti jo reikalavimus. Vykdomasis raštas išduodamas tik vykdytino teismo sprendimo pagrindu.

Pagal LR CPK 651 straipsnio 1 dalį antstolis, gavęs vykdyti vykdomąjį dokumentą, per tris dienas, o skubaus vykdymo atvejais – nedelsdamas, patikrina, ar nėra akivaizdžių kliūčių vykdomajam dokumentui priimti ir vykdymo veiksmams pradėti. Jeigu yra kliūčių vykdomąjį dokumentą priimti vykdyti, antstolis savo patvarkymu atsisako priimti jį vykdyti ir grąžina jį

pateikusiam asmeniui, nurodydamas grąžinimo priežastis. Pagal LR CPK 651 straipsnio 2 dalį sprendžiant ar nėra akivaizdžių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą ir pradėti vykdymo veiksmus, patikrinama:

1)ar vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti tam teisę turintis asmuo? Teisę pateikti vykdomąjį raštą ar teismo įsakymą antstoliui vykdyti turi išieškotojas arba jo atstovas. Kitus vykdomuosius dokumentus gali pateikti vykdyti juos išdavusi institucija ar pareigūnas, taip pat išieškotojas.2)ar vykdytinas dokumentas vykdytinas to antstolio? Vykdymo vieta nustatoma pagal skolininko fizinio asmens gyvenamąją vietą, jo turto buvimo vietą arba jo darbo vietą, pagal skolininko juridinio asmens buveinės arba jo turto buvimo vietą. Vykdomasis dokumentas vykdyti turi būti pateiktas antstoliui, kurio aptarnaujamoje teritorijoje yra vykdymo vieta. Antstolis vykdymo veiksmus gali atlikti tik antstolio aptarnaujamoje teritorijoje. Antstolis atlikti vykdymo veiksmus kito antstolio veiklos teritorijoje turi teisę tik išimtiniais atvejais. Tokius atvejus nustato LR CPK 591 straipsnis. Pagal LR CPK 590 straipsnio 5 dalį apygardos teismo pirmininkas išieškotojo prašymu gali bet kurį sprendimą pavesti vykdyti kuriam nors kitam apygardos teritorijoje esančiam antstoliui. Antstolio veiklos teritorijos ribų pažeidimas ir procesinių antstolio veiksmų atlikimas ne jo aptarnaujamoje teritorijoje gali būti pagrindas šiuos veiksmus pripažinti neteisėtais.3)ar vykdomojo dokumento turinys atitinka LR CPK 648 straipsnio reikalavimus, ar prie vykdomojo rašto pridėti reikalingi priedai (LR CPK 646 straipsnio 4 dalis)? Tiek LR CPK, tiek kitų šalių įstatymuose nustatyti reikalavimai, keliami vykdomajam dokumentui. Tokie reikalavimai vykdomajam raštui nustatyti LR CPK 648 straipsnio 1-4 dalyse, o 5 dalyje nurodoma, jog kitų vykdomųjų dokumentų turinį nustato kiti įstatymai, tačiau visais atvejais tuose dokumentuose turi būti nurodyta pilnas išieškotojo bei skolininko pavadinimas ir jų adresai, asmens kodas, juridinio asmens registravimo kodas, bankų rekvizitai bei kokio įstatymo pagrindu dokumentas turi būti vykdomas LR CPK nustatyta tvarka. Prie vykdomojo rašto turi būti pridėti turto arešto dokumentų bei kitų byloje esančių dokumentų, reikalingų sprendimui įvykdyti, nuorašai (LR CPK 646 straipsnio 4 dalis).4) ar vykdomasis dokumentas pateiktas vykdyti nepraleidus pateikimo vykdyti senaties termino? Išieškotojui praleidus vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminą vykdomasis procesas negali prasidėti. Senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti siejamas su tam tikro stabilumo užtikrinimu teisiniuose santykiuose. Jei išieškotojas per įstatymo nustatytą terminą nepateikia vykdomojo dokumento vykdyti, valstybė irgi nėra suinteresuota laikyti skolininką neapibrėžtoje grėsmės būklėje. Pagal LR CPK 606 straipsnį galime išskirti sutrumpintą ir bendrąjį vykdomojo dokumento pateikimo vykdyti senaties terminą. Sutrumpintas vieno mėnesio senaties terminas taikomas vykdomiesiems dokumentams dėl grąžinimo į darbą, bendrasis senaties terminas – dešimt metų taikomas visiems kitiems vykdomiesiems raštams, išduotiems pagal teismo sprendimus. Terminus, per kuriuos gali būti pateikti vykdyti kitų pareigūnų ar institucijų nutarimai, nustato atitinkami įstatymai. Senaties termino eiga taikant sutrumpintą vieno mėnesio terminą prasideda nuo pirmos dienos po sprendimo priėmimo, taikant bendrąjį senaties terminą – nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo, o skubaus vykdymo atveju šis terminas skaičiuojamas nuo pirmos dienos po sprendimo priėmimo. Vykdomieji dokumentai dėl periodinių išmokų išieškojimo galioja per visą laikotarpį, kuriam priteistos išmokos, o vykdymo senaties terminas prasideda nuo kiekvienos išmokos termino pasibaigimo dienos. Senaties termino vykdomajam dokumentui pateikti eiga nutraukiama pateikiant vykdomąjį dokumentą vykdyti. Senaties terminas taip pat nutraukiamas tuo atveju, kai skolininkas iš dalies įvykdo teismo sprendimą. Po senaties termino nutraukimo senatis prasideda iš naujo, o laikas, praėjęs iki nutraukimo, į naują senaties terminą neįskaičiuojamas. Vykdomosios bylos sustabdymo atveju (LR CPK 626 – 627 str.) vykdymo senaties termino eiga sustabdoma iki vykdomosios bylos atnaujinimo (LR CPK 76 str.). Vykdomąjį dokumentą, pagal kurį visiškai ar iš dalies neišieškota, grąžinus išieškotojui, naujas senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo tokio dokumento grąžinimo dienos. Dėl svarbių priežasčių praleistas senaties terminas vykdomajam dokumentui pateikti vykdyti gali būti atnaujinamas teismo nutartimi.5) ar po išieškotojo ar skolininko mirties atsirado teisių ir

pareigų perėmimas, jeigu išieškotojui arba skolininkui mirus vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti įpėdinis? Gavęs vykdomąjį dokumentą vykdymui antstolis privalo patikrinti ar pagal pateiktąjį vykdomąjį dokumentą galimas mirusio išieškotojo ar skolininko teisių ir pareigų perėmimas. Teisių ir pareigų perėmimo galimybė siejama su materialinių teisinių santykių prigimtimi. Nebus galimas tokių teisių ir pareigų perėmimas, kurios neatsiejamai susijusios su išieškotojo ar skolininko asmeniu, pavyzdžiui, darbuotojo reikalavimas grąžinti į darbą, mirus darbuotojui, ar reikalavimas išlaikyti, mirus išlaikytiniam ir pan. Ar galimas teisių ir pareigų perėmimas, nustatoma pagal tokių teisių ir pareigų atsiradimą, pasikeitimą bei pasibaigimą nustatančias materialinės teisės normas.6) ar atsirado juridinio asmens teisių ir pareigų perėmimas, jeigu išieškotoją arba skolininką juridinį asmenį likvidavus arba reorganizavus vykdomąjį dokumentą pateikia vykdyti jo teisių perėmėjas? Šiuo atveju antstolis turi įsitikinti ar likviduoto ar reorganizuoto juridinio asmens teises perėmė kitas subjektas. Juridinio asmens likvidavimo ir reorganizavimo taisykles nustato LR CK II knygos normos bei atitinkamo juridinio asmens veiklą reglamentuojantis specialusis įstatymas. Šiuo tikslu gali būti patikrinami juridinio asmenų registro duomenys bei šiame registre esantys juridinio asmens reorganizavimo ar likvidavimo dokumentai.7) ar nėra kitokių kliūčių priimti vykdomąjį dokumentą vykdyti? Tokiomis kliūtimis gali būti pripažįstamos aplinkybės, dėl kurių antstolis negalėtų vykdyti vykdomųjų dokumentų ir turėtų nusišalinti. Diskrecijos teisė nustatyti ar yra kitų kliūčių vykdomajam dokumentui priimti vykdyti suteikta antstoliui. Antstoliui, suabejojus vykdomojo rašto teisėtumu, jis turi teisę išaiškinti šalims teisę ginčyti vykdomąjį dokumentą, tačiau pats atsisakyti jį vykdyti, kol jis nėra įstatymų nustatyta tvarka panaikintas, teisės neturi[4].

Antstolis, nenustatęs nurodytų akivaizdžių kliūčių, vykdomąjį dokumentą priima ir pradeda jį vykdyti. Vykdomuosius veiksmus antstolis privalo pradėti: skubaus vykdymo bylose _ ne vėliau kaip kitą dieną po vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti, kitose bylose – ne vėliau kaip per penkias dienas nuo vykdomojo dokumento priėmimo vykdyti (LR CPK 653 str.). Antstolis, priėmęs vykdomąjį dokumentą vykdyti, gali atlikti pirminius vykdymo veiksmus: iškviesti vykdymo proceso šalis ir išaiškinti jiems jų teises, išklausyti jų pasiūlymus dėl vykdomojo dokumento įvykdymo, įteikti skolininkui raginimą įvykdyti sprendimą, užklausti reikiamus asmenis dėl skolininko turto ir atlikti kitus parengiamuosius veiksmus, reikalingus operatyviam ir efektyviam išieškojimui.

Raginimas įvykdyti sprendimą yra dokumentas, kuriuo antstolis praneša skolininkui, kad jam yra pateiktas vykdyti vykdomasis dokumentas ir kad jeigu šiame dokumente nurodyti veiksmai per antstolio nustatytą terminą nebus įvykdyti, bus pradėta priverstinio vykdymo procedūra (LR CPK 655 str. 1 d.). Skolininkas įvykdyti sprendimą raginamas vykdomąjį dokumentą pateikus vykdyti pirmą kartą, išskyrus tuos atvejus, kai raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas (LR CPK 661 str. numatyti atvejai). Vykdant tą patį vykdomąjį dokumentą, raginimas skolininkui pateikiamas tik vieną kartą, išskyrus atvejus, kai vykdomasis dokumentas buvo grąžintas išieškotojui jo paties prašymu ir vėl pateiktas vykdyti.

Raginimo turinys detalizuotas LR CPK 656 straipsnyje, o raginimo forma yra patvirtinta Sprendimų vykdymo instrukcija. Raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui gali būti įteiktas:1) išsiunčiant jį registruotu laišku arba įteikiant skolininkui asmeniškai (skolininkui pasirašant vykdomajame dokumente);2) kai nežinoma skolininko buvimo vieta, skolininkas slapstosi ar dėl kitų objektyvių priežasčių įteikti jam raginimą įvykdyti sprendimą negalima, išieškotojo prašymu ir jo lėšomis raginimas įvykdyti sprendimą skelbimas vykdymo veiksmų atlikimo vietos laikraštyje. Išsiųsdamas raginimą antstolis apie tai pažymi vykdomajame dokumente ir nurodo raginimo išsiuntimo datą. Pagal Sprendimų vykdymo instrukcijos 5 punktą, jeigu raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas, antstolis išieškojimuose iki 200 litų siunčia siūlymą sumokėti skolą ir vykdymo išlaidas. Siūlymas siunčiamas skolininkui registruotu laišku.

Siunčiant raginimą nustatomas ir sprendimo įvykdymo terminas. Jeigu vykdomajame dokumente įvykdymo terminas nenustatytas, antstolis skolininkui įvykdyti sprendimą paskiria dešimt dienų, skaičiuojant nuo raginimo įteikimo dienos (LR CPK 659 str. 1 d.). Kai iškeldinama iš gyvenamosios patalpos, nustatomas ne trumpesnis kaip penkiolika ir ne ilgesnis kaip trisdešimt dienų terminas įvykdyti sprendimą. Vykdant sprendimus, įpareigojančius skolininką susilaikyti nuo tam tikrų veiksmų, terminas įvykdyti sprendimą neskiriamas, o nurodoma sprendimą vykdyti nedelsiant nuo raginimo vykdyti sprendimą įteikimo dienos, jei vykdomajame dokumente nenurodyta kitaip.

Raginimas įvykdyti sprendimą siunčiamas ne visais atvejais. Pagal LR CPK 661 straipsnį raginimas įvykdyti sprendimą skolininkui nesiunčiamas tais atvejais:1) kai įstatymuose ar vykdomajame dokumente nurodyti įvykdymo terminai. Pasibaigus nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, antstolis iš karto pradeda priverstinio vykdymo veiksmus;2) kai turi būti vykdomas teismo skubiai vykdyti nukreiptas sprendimas. Sprendimo skubaus vykdymo atvejais antstolis raginimą įvykdyti sprendimą, jeigu yra galimybė, perduoda skolininkui žodžiu ir pasiūlo sprendimą vykdyti nedelsiant;3) bylose dėl periodinių išmokų išieškojimo;4) bylose dėl turto konfiskavimo;5) vykdant preliminarius teismo sprendimus ir teismo įsakymus bei hipotekos teisėjo nutartis dėl skolininko turto realizavimo; Išsiuntęs skolininkui siūlymą ar raginimą sumokėti skolą, antstolis gali įpareigoti skolininką pateikti duomenis apie turimą turtą (LR CPK 645 str.), o tais atvejais, kai yra pavojus, kad skolininkas gali turtą paslėpti, antstolis turi teisę areštuoti skolininko turtą. Antstolis, areštuodamas skolininko turtą, priima patvarkymą, kuriame nurodo aplinkybes, kad yra pavojus turtą paslėpti. Bylose dėl sumų išieškojimo nusikalstama veika padarytai žalai atlyginti antstolis, įteikdamas arba pasiųsdamas raginimą, areštuoja skolininko turtą nedelsiant (LR CPK 658 str. 3 d.). Pasibaigus raginime nurodytam sprendimo įvykdymo terminui, per kurį skolininkas neatliko raginime nurodytų veiksmų, antstolis pradeda priverstinio vykdymo procedūrą.

25.10. Išieškojimo iš skolininko turto bendrosios taisyklės, turto areštas, areštuoto turto įkainojimas, realizavimo būdai ir tvarka

Vykdant piniginio pobūdžio teismo sprendimus, išieškoma iš skolininko turto. Teismo sprendimu priteista pinigų suma iš skolininko turi būti išieškota realizuojant turtą ir gauta suma, atskaičius vykdymo ir kitas išlaidas, pervesta išieškotojui. Priverstinis tokio sprendimo vykdymas paprastai prasideda nuo turto paieškos, toliau seka tokio turto areštas ir priverstinis turto realizavimas. Jeigu išieškojimas nukreipiamas į nekilnojamąjį bei kitą nustatyta tvarka registruojamą turtą, antstolis nustato, ar visas šis turtas priklauso skolininkui, kokia yra tikroji to turto vertė, taip pat ar turtas neįkeistas hipotekos įstaigoje, ar neareštuotas ir kokie yra jam nustatyti apribojimai.

Skolininko turto areštas yra priverstinis nuosavybės teisės į skolininko turtą arba šios teisės atskirų sudėtinių dalių - valdymo, naudojimosi ar disponavimo - laikinas uždraudimas ar apribojimas. Antstolis areštuoja skolininko turtą surašydamas turto arešto aktą. Vykdydamas teismo (teisėjo) nutartį areštuoti turtą, antstolis sudaro areštuojamo turto aprašą. Turto aprašas sudaromas ir tais atvejais, kai apribojamos visos nuosavybės teisės į skolininko turtą ar turtas perduodamas saugoti arba administruoti kitiems asmenims arba yra paimami dokumentai, patvirtinantys skolininko turtines teises, taip pat atvejais, kai apribojamos teisės į turto registre neregistruojamą kilnojamąjį turtą. Antstolis negali areštuoti skolininko turto iš esmės daugiau, negu jo reikia išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti. Turto areštas įsigalioja nuo turto arešto akto paskelbimo skolininkui, o jeigu nėra galimybės paskelbti, - nuo turto arešto akto įregistravimo turto arešto aktų registre[1]. Tais atvejais, kai yra areštuojami produktai, kiti greitai gendantys daiktai, gyvūnai ir jie nustatyta tvarka paimami ir nedelsiant perduodami realizuoti, turto areštas įsigalioja nuo turto aprašymo momento.

Turto arešto aktas ir turto aprašas, jeigu jis yra sudarytas, įteikiami išieškotojui ir skolininkui pasirašytinai. Jeigu įteikti turto arešto aktą ar turto aprašą nėra galimybės, jis siunčiamas registruotu laišku (LR CPK 679 str.). Turto arešto aktas ir turto aprašas, jeigu jis yra sudaromas, nedelsiant pateikiami turto arešto aktų registro tvarkytojui. Ta pačia tvarka registruojami turto arešto akto ar aprašo pakeitimai, turto arešto panaikinimas. Turto arešto aktas ir turto aprašas nesiunčiami turto arešto aktų registro tvarkytojui, jeigu areštuotas kilnojamasis turtas (produktai, kiti greitai gendantys daiktai, gyvūnai) nustatyta tvarka paimamas ir nedelsiant perduodamas realizuoti, taip pat jeigu areštuojami asmeniniams ir namų ūkio poreikiams naudojami mažaverčiai daiktai.

Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę. Skolininkas ar išieškotojas, prieštaravimus dėl turto įkainojimo gali pareikšti ne vėliau kaip per penkias dienas nuo turto arešto dienos, o jeigu nedalyvavo areštuojant turtą - ne vėliau kaip per penkias dienas nuo tos dienos, kurią gavo turto arešto aktą. Ekspertizė turto vertei nustatyti skiriama antstolio patvarkymu, nurodant ekspertą ar ekspertizės įstaigą, kuriai pavedama atlikti ekspertizę. Patvarkymo nuorašas išsiunčiamas vykdymo proceso šalims. Vykdymo proceso šalis (šalys) ne vėliau kaip per penkias dienas nuo patvarkymo gavimo nustatyta tvarka gali pareikšti ekspertui nušalinimą. Už ekspertizės atlikimą skolininkas ar išieškotojas turi prieš skiriant ekspertizę įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą sumas, būtinas ekspertams ir ekspertinėms įstaigoms apmokėti. Antstolis gali nuo ekspertizės išlaidų mokėjimo atleisti arba jų mokėjimą atidėti. Turto vertę nustačius ekspertui, areštuoto turto verte laikoma eksperto nustatyta turto vertė. Išieškotojui ar skolininkui pareiškus motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis savo patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę. Antstolio patvarkymas atsisakyti skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę neskundžiamas.

Turto realizavimas - tai areštuoto skolininkui ar įkaito davėjui nuosavybės teise priklausančio turto priverstinis pardavimas iš varžytynių, per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu, perdavimas išieškotojui ar realizavimas kita LR CPK nustatyta tvarka (LR CPK 691 str.). Areštuotą turtą, atsižvelgiant į arešto pagrindus ir turto rūšis, įstatymų nustatyta tvarka realizuoja antstolis, Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigos, vertybinių popierių viešosios apyvartos tarpininkai ir prekybos įmonės.

Turto realizavimo būdai:

1) turto pardavimas iš varžytynių;2) turto pardavimas per įmones, kurios verčiasi turto prekyba ar perdirbimu;3) turto perdavimas išieškotojui, jeigu turto nepavyko parduoti iš varžytynių;4) vertybinių popierių pardavimas vertybinių popierių biržoje;5) greitai gendančio turto pardavimas antstolio nustatyta tvarka.6) ribotos apyvartos turto realizavimas įstatymų nustatyta tvarka.

Teismo konfiskuotą ar perduotiną valstybei turtą antstolis realizuoti perduoda Valstybinės mokesčių inspekcijos įstaigai, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Vykdant teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto konfiskavimo, skolininko turtas perduodamas realizuoti po to, kai yra patenkinti iki teismo nuosprendžio priėmimo dienos pareikšti nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai ir padengtos su tuo susijusios vykdymo išlaidos (LR CPK 755 str. 1 d.). Konfiskuoto ir perduodamo valstybei turto realizavimas vykdomas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-05-26 nutarimu Nr. 634 patvirtintas taisykles[2].

Jeigu turtas gali būti realizuojamas keliais būdais, turto realizavimo būdo pasirinkimo teisė priklauso išieškotojui. Turto realizavimo būdą išieškotojas turi pasirinkti per antstolio

patvarkyme nurodytą terminą. Jeigu išieškotojas per antstolio patvarkyme nustatytą terminą raštu nepranešė antstoliui apie savo pasirinktą turto realizavimo būdą, jį savo patvarkymu nustato antstolis. Toks antstolio patvarkymas neskundžiamas. Nekilnojamasis turtas bei kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija šimtą tūkstančių litų, gali būti realizuojamas tik parduodant jį iš varžytynių. Nurodytais atvejais išieškotojas neturi teisės pasirinkti turto realizavimo būdo. Išieškotojas taip pat negali pasirinkti turto realizavimo būdo, kai realizuojami vertybiniai popieriai, įtraukti į vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, tauriųjų metalų (aukso, platinos, sidabro) luitai, grynuoliai, gamybinės ir laboratorinės paskirties pusgaminiai bei dirbiniai, brangakmeniai, taip pat juvelyriniai ir kiti dirbiniai iš aukso, sidabro, platinos ir platinos grupės metalų bei jų laužas, areštuoti produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas, turtas, kuris išimtas iš civilinės apyvartos ar kurio civilinė apyvarta yra apribota.

Areštuoto turto realizavimas vykdymo procese panaikina visus to turto areštus (LR CPK 693 str.).

LR CPK 701 straipsnyje nustatyta neparduoto iš varžytynių turto perdavimo išieškotojams eilė, jeigu išieškojimo procese dalyvauja keli išieškotojai. Turtas išieškotojams gali būti perduodamas LR CPK 719 str. 3 d., 722 str. 3 d., 727 str. 1 ir 5 dalyse, 731 str. 1 d. nustatytais atvejais ir tvarka. Jeigu vykdant išieškojimą dalyvauja keli išieškotojai, neparduotą iš varžytynių turtą pirmiausia siūloma pasiimti LR CPK 754 str. nustatytos pirmesnės eilės išieškotojams, laikantis proporcingumo principo ir eilės. Jeigu yra keli tos pačios eilės išieškotojai, jiems siūloma paimti turtą proporcingai pagal perduodamo turto vertę ir kiekvieno išieškojimo dydį. Jeigu vienas išieškotojas paima perduodamą daiktą, jis turi sumokėti kitiems išieškotojams dalis proporcingai nuo išieškotinų sumų (LR CPK 720 str.). Šį skirtumą išieškotojas turi sumokėti prieš paimdamas daiktą. Jeigu pirmesnės eilės išieškotojai nesutinka pasiimti turto, jį siūloma paimti paskesnės eilės išieškotojams, laikantis proporcingumo principo ir eilės. Tokiu atveju turtas dalinamas tarp visų pirmesnės eilės ir tos eilės, kurios išieškotojas paima turtą, išieškotojų.

Išieškotojui, pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra, turtas perduodamas surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Šis aktas kartu su vykdomąja byla perduodamas tvirtinti antstolio kontoros buvimo vietos apylinkės teismo teisėjui. Teisėjas tvirtina aktą LR CPK 725 str. nustatyta tvarka. Teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto perdavimo išieškotojui aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas

Geriausiai parduoti savo turtą gali pats turto savininkas. Todėl LR CPK 704 straipsnyje numatyta galimybė iš varžytynių parduodamo turto savininkui pačiam surasti turtui pirkėją. Pirkėją gali surasti pats skolininkas arba pavesti jį surasti kitiems asmenims, pavyzdžiui turto pardavimo tarpininkams ir pan. Teise surasti pirkėją skolininkas gali pasinaudoti iki varžytynių pradžios. Jeigu varžytynės paskelbiamos neįvykusiomis ir skelbiamos antrosios varžytynės skolininkas gali pasinaudoti šia teise ta pačia tvarka ir tomis pačiomis sąlygomis, kaip ir parduodant turtą pirmą kartą rengiamose varžytynėse. Areštuotas turtas skolininko pasiūlytam pirkėjui parduodamas surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Šis aktas tvirtinamas teisėjo LR CPK 725 str. nustatyta tvarka.

Jeigu skolininkas iki varžytynių pradžios į antstolio depozitinę sąskaitą arba tiesiogiai antstoliui pagal antstolio kvitą sumoka ne mažesnę pinigų sumą kaip turto arešto akte nurodyta realizuojamo turto vertė arba mažesnę sumą, kurios užtenka visiškai padengti įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms, turto pardavimas iš varžytynių nutraukiamas. Tokiu atveju turto areštas panaikinamas ir turtas grąžinamas skolininkui.

Varžytynės ir jų pravedimo tvarka. Varžytynės - dažniausiai taikomas priverstinio turto realizavimo būdas. Apie varžytynes skelbiama viešai, todėl tai sudaro sąlygas apie parduodamą turtą sužinoti kuo platesniam asmenų ratui ir parduoti turtą už aukščiausią kainą. Varžytinių sąlygas, jų vedimo tvarką nustato LR CPK.

Jeigu iš varžytynių parduodamas nekilnojamasis turtas bei kitas įstatymų nustatyta tvarka registruotas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija šimtą tūkstančių litų, apie būsimas varžytynes antstolis paskelbia antstolių kontoros skelbimų lentoje, turto buvimo vietos vietiniame laikraštyje bei specialiame interneto tinklapyje (www.antstoliai.lt) ne vėliau kaip likus vienam mėnesiui iki varžytynių dienos. Kitais atvejais apie būsimas varžytynes antstolis paskelbia interneto tinklapyje ne vėliau kaip likus dvidešimčiai dienų iki varžytynių dienos. Šios tvarkos būtina laikytis, nes pagal LR CPK 602 str. 4 p. turto pardavimas iš varžytynių anksčiau, negu buvo skelbimuose nurodytas pardavimo laikas, gali būti pagrindas turto pardavimo iš varžytynių aktą teismine tvarka pripažinti negaliojančiu. Visose informavimo priemonėse skelbimo turinys turi būti vienodas. Turto pardavimo skelbime nurodoma informacija apie parduodamą turtą, jo savininką, varžytynes vykdančio antstolio rekvizitai, varžytynių vieta ir laikas, pradinė parduodamo turto kaina ir kt. duomenys, nurodyti LR CPK 707 str. Kai parduodamas nekilnojamasis turtas, jeigu yra galimybė, skelbimas taip pat iškabinamas ant paties nekilnojamojo turto. Apie būsimas varžytynes yra informuojami ir išieškotojas bei skolininkas pasirašytinai arba registruotu laišku.

Suinteresuoti asmenys turi teisę apžiūrėti parduodamą iš varžytynių turtą, todėl antstolis turi nustatyti tvarką, kuria galima susipažinti su parduodamu turtu.

Norintis dalyvauti varžytynėse asmuo privalo iki varžytynių pradžios pasirašyti, kad nėra LR CPK 709 str. numatytų kliūčių jiems dalyvauti varžytynėse ir įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą ar sumokėti pagal antstolio kvitą varžytynių dalyvio mokestį, kuris sudaro dešimt procentų pradinės parduodamo turto kainos. Jeigu asmuo nupirko iš turtą iš varžytynių, įmokėtas varžytynių dalyvio mokestis įskaitomas į pirkimo kainą. Jeigu asmuo nenupirko turto arba jeigu varžytynės paskelbiamos neįvykusiomis, varžytynių dalyvio mokestis ne vėliau kaip per tris dienas nuo varžytynių pasibaigimo dienos grąžinamas jį sumokėjusiam asmeniui. Tais atvejais, kai laimėjęs varžytynes turto pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos arba paaiškėja, jog jis neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse pinigai negrąžinami, o varžytynių dalyvio mokestis panaudojamas LR CPK 711 str. nustatyta tvarka.

Jeigu iki varžytynių pradžios paaiškėjo bet kokios aplinkybės, dėl kurių antstoliui kyla abejonių dėl būsimų varžytynių teisėtumo, antstolis savo patvarkymu gali varžytynes atšaukti. Patvarkyme antstolis turi nurodyti motyvus dėl kurių jis sustabdo varžytynes. Atšaukus varžytynes visas varžytynių dalyvio mokestis grąžinamas jį sumokėjusiems asmenims. Pakartotinai varžytynės skelbiamos ta pačia tvarka ir tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir ankstesnės varžytynės, kurios buvo atšauktos.

Varžytynės vykdomos toje vietoje ir tuo laiku, kaip buvo nurodyta skelbimuose. Antstolis, prieš pradėdamas varžytynes, rašytiniu patvarkymu gali ne ilgiau kaip trims valandoms atidėti varžytynių pradžią. Toks atidėjimas galimas dėl įvairių priežasčių, kurios gali kelti abejonių vykdomų varžytynių teisėtumu: abejonės dėl parduodamo turto priklausomybės ir pan.

Varžytynes veda priverstinį vykdymą byloje atliekantis antstolis. Pradėdamas varžytynes, antstolis paskelbia pradinę parduodamo turto kainą ir klausia: "Kas daugiau?" Pirkėjų siūlomas kainas antstolis paskelbia žodžiu. Jeigu didesnės kainos niekas nesiūlo, antstolis tris kartus klausia: "Kas daugiau?" Jeigu po trečiojo paskelbimo didesnės kainos niekas nepasiūlo, antstolis paskelbia, kad turtas parduotas. Parduodant turtą iš varžytynių, pirmasis kainos padidėjimas turi

sudaryti ne mažiau kaip penkis procentus pradinės turto pardavimo kainos, jeigu parduodamo turto pradinė kaina iki penkiasdešimties tūkstančių litų, ne mažiau kaip keturis procentus – jeigu parduodamo turto pradinė kaina yra nuo penkiasdešimties tūkstančių litų iki šimto tūkstančių litų, ir ne mažiau kaip tris procentus - jeigu parduodamo turto pradinė kaina viršija šimtą tūkstančių litų. Turtas laikomas parduotu tam asmeniui, kuris varžytynėse pasiūlė didžiausią kainą. Prieš baigdamas varžytynes, antstolis visiems varžytynėse dalyvaujantiems asmenims žodžiu paaiškina antstolio veiksmų apskundimo tvarką.

Varžytynių metu rašomas varžytynių protokolas. Protokolą rašo antstolio paskirtas raštvedys arba kitas antstolis. Varžytynių protokole nurodoma visa varžytynių eiga, varžytynių vieta ir laikas, kada varžytynės pradėtos ir baigtos, antstolio vardas ir pavardė, kurioje vykdomojoje byloje parduodamas turtas, kas užsiregistravo dalyvauti varžytynėse, kas dalyvauja varžytynėse, kokia pradinė parduodamo turto kaina, kas pasiūlė didesnę kainą, kam parduotas turtas. Jeigu kam nors nebuvo leista dalyvauti varžytynėse, protokole turi būti pažymėtos antstolio nurodytos neleidimo priežastys. Taip pat protokole turi būti pažymėtos varžytynėse dalyvavusių asmenų pareikštos pastabos. Protokolą pasirašo varžytynes vykdęs antstolis, protokolą surašęs asmuo, varžytynėse turtą nupirkęs asmuo (jeigu jis dalyvavo varžytynių metu). Protokolą gali pasirašyti išieškotojas, skolininkas ir kiti varžytynių dalyviai.

Asmuo nupirkęs turtą varžytynėse visą sumą už varžytynėse nupirktą daiktą privalo sumokėti per penkias dienas nuo varžytynių pabaigos. Pirkėjo prašymu antstolis savo patvarkymu gali pratęsti visos sumos sumokėjimo terminą iki vieno mėnesio. Tokiu atveju antstolis savo patvarkyme turi nurodyti iki kokios datos jis pratęsia dalies ar visos likusios pinigų sumos sumokėjimą. Kai pirkėjas sumoka visą sumą, už kurią jis nupirko turtą, turto pardavimo iš varžytynių aktą antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną pateikia tvirtinti apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjui.

Tais atvejais, kai turto pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos, varžytynių dalyvio mokestis proporcingai tenka skolininko įsiskolinimams ir iki varžytynių atsiradusioms vykdymo išlaidoms padengti ir varžytynės skelbiamos neįvykusiomis (LR CPK 717 str. 3 p.).

Antstolis savo patvarkymu varžytynes paskelbia neįvykusiomis LR CPK 717 straipsnyje numatytais pagrindais:

1) jeigu varžytynėse nedalyvavo nė vienas pirkėjas arba dalyvavo tik vienas pirkėjas.2) jeigu varžytynėse pasiūlyta kaina neatitinka CPK 713 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų.3) jeigu pirkėjas per nustatytą terminą nesumoka visos sumos už varžytynėse pirktą turtą;4) jeigu iki teisėjui patvirtinant varžytynių aktą paaiškėja, kad pirkėjas neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse (LR CPK 709 straipsnis).5) jeigu dėl įstatymų pažeidimo teisėjas atsisako tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą.

Jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad jose dalyvavo tik vienas pirkėjas, nedalyvavo nė vienas pirkėjas arba dėl to, kad varžytynėse kaina nebuvo padidinta, kaip numatyta LR CPK 713 str. 4 d., turtas perduodamas išieškotojui už pradinę turto pardavimo iš varžytynių kainą.

Jeigu varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad pirkėjas už varžytynėse pirktą turtą per nustatytą terminą nesumokėjo visos sumos, taip pat dėl to, jog paaiškėjo, kad pirkėjas neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, ar dėl įstatymų pažeidimo teisėjas atsisakė tvirtinti turto pardavimo iš varžytynių aktą, turtas siūlomas perduoti išieškotojui už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiomis varžytynėse.

Jeigu pirkėjas, kuris žinomai neturėjo teisės dalyvauti varžytynėse, sumokėjo visą kainą už nupirktą turtą, turtas nesiūlomas paimti pirkėjui. Tokiu atveju sumokėta pinigų suma panaudojama įsiskolinimams padengti, o turtas pereina valstybės nuosavybėn (LR CPK 711 str. 2 d.).

Asmuo, norintis pirkti turtą iš varžytynių gali nenorėti ar negalėti pats ar per atstovą tiesiogiai dalyvauti varžytynių procese, todėl toks asmuo varžytynėse gali dalyvauti raštu. Dalyvavimo varžytynėse raštu sąlygos ir teisinės pasekmės yra tos pačios, kaip ir dalyvaujant varžytynėse įprasta tvarka, išskyrus tam tikras išimtis. Asmuo, ketinantis dalyvauti varžytynėse raštu, turi iki varžytynių pradžios sumokėti nustatyto dydžio varžytynių dalyvio mokestį ir kvitą pateikti antstoliui. Asmuo savo pasiūlymą dėl kainos antstoliui pateikia užklijuotame voke. Tame pačiame voke varžytynių dalyvis prideda raštą, kuriame nurodo savo rekvizitus bei patvirtinimą, kad jam nėra LR CPK 709 str. nustatytų kliūčių dalyvauti varžytynėse. Iki varžytynių praplėšti voką draudžiama. Iki varžytynių pradžios asmuo, pareiškęs norą raštu dalyvauti varžytynėse, gali atsisakyti savo ketinimų. Tokiu atveju antstolis turi jam grąžinti varžytynių dalyvio mokestį. Toks atsisakymas negalimas, jei varžytynės prasidėjo. Vokai, kuriuose pateikiami raštu varžytynėse dalyvaujančių asmenų pasiūlymai, registruojami Sprendimų vykdymo instrukcijos nustatyta tvarka. Pradėjus varžytynes, antstolis viešai atplėšia voką ir paskelbia pirkėjo vardą, pavardę (pavadinimą) ir jo siūlomą pirkimo kainą. Jeigu raštu pasiūlyta kaina atitinka nurodytus reikalavimus, ji laikoma pradine varžytynėse parduodamo turto kaina. Jeigu keli raštu varžytynėse dalyvaujantys asmenys pasiūlė vienodą kainą, pirmumo teisę į parduodamą turtą turi pirmiau nustatyta tvarka užregistruotas pirkėjas.

Jeigu kiti varžytynių dalyviai nepasiūlo didesnės kainos, laimėjusiu varžytynes pripažįstamas asmuo, raštu pateikęs pasiūlymą dėl kainos. Jeigu varžytynėse dalyvauja tik vienas pirkėjas, pateikęs savo pasiūlymą dėl kainos, varžytynės paskelbiamos neįvykusiomis. Tačiau jeigu ne mažiau kaip du pirkėjai dalyvauja varžytynėse raštu, arba vienas pirkėjas dalyvauja tiesiogiai, o kitas raštu, varžytynės negali būti paskelbtos neįvykusiomis. Varžytynėse raštu dalyvavęs asmuo, laimėjęs varžytynes, už nupirktą turtą turi sumokėti bendra tvarka.

Antstolis surašo kiekvieno iš varžytynių parduodamo daikto pardavimo iš varžytynių aktą, kurio turinio reikalavimai nustatyti LR CPK 724 straipsnyje. Varžytynių aktas turi būti surašomas iš karto pasibaigus varžytynėms. Aktą pasirašo antstolis ir pirkėjas. Prie akto pridedamas surašytas varžytynių protokolas ir skelbimas apie varžytynes. Kai pirkėjas sumoka visą sumą, už kurią jis nupirko turtą, turto pardavimo iš varžytynių aktą antstolis ne vėliau kaip kitą darbo dieną pateikia tvirtinti apylinkės teismo, kurio veiklos teritorijoje yra antstolis, teisėjui. Aktą teisėjas tvirtina priklausomai nuo to, ar jam nekyla abejonių dėl varžytynių teisėtumo bei, ar yra paduotas skundas dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis, ar ne. Jeigu teisėjui kyla abejonių dėl varžytynių teisėtumo arba yra paduotas skundas dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis, aktas tvirtinamas nutartimi, klausimą dėl akto patvirtinimo išnagrinėjus teismo posėdyje. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešama antstoliui, išieškotojui, skolininkui, turtą varžytynėse nupirkusiam asmeniui ir skundus padavusiems asmenims, tačiau jų neatvykimas netrukdo nagrinėti bylą. Tame pačiame teismo posėdyje išnagrinėjami skundai dėl antstolio veiksmų parduodant turtą iš varžytynių. Jeigu tokio skundo nėra ir teisėjui nekyla abejonių dėl varžytynių teisėtumo, aktas tvirtinamas teisėjo rezoliucija. Turto pardavimo iš varžytynių aktas teisėjo rezoliucija gali būti tvirtinamas nuo varžytynių dienos praėjus ne mažiau kaip dvidešimčiai dienų. Toks terminas nustatytas dėl to, kad suinteresuoti asmenys galėtų paduoti skundą dėl antstolio veiksmų, susijusių su varžytynėmis.

Teisėjas, nustatęs esminius pažeidimus (LR CPK 602 str. ir kt. ), padarytus parduodant turtą iš varžytynių, nutartimi atsisako tvirtinti varžytynių aktą ir varžytynes pripažįsta neįvykusiomis. Nutarties, kuria išspręstas varžytynių akto patvirtinimo klausimas, nuorašas išsiunčiamas

posėdyje nedalyvavusiems asmenims. Dėl šios nutarties gali būti paduotas atskirasis skundas. Nutarčiai, kuria patvirtintas varžytynių aktas, įsiteisėjus, laikoma, kad turtas parduotas. Teisėjo rezoliucija ar nutartimi patvirtintas turto pardavimo iš varžytynių aktas yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas.

Pagal LR CPK 715 str. varžytynėse dalyvaujantis skolininkas turi teisę nurodyti, kurie tose varžytynėse parduodami daiktai turėtų būti parduodami pirma kitų. Antstolis šio skolininko nurodymo privalo laikytis. Jeigu tokia skolininko teisė pažeista, pagal LR CPK 602 straipsnio 5 punktą turto pardavimo iš varžytynių aktas teismo gali būti pripažintas negaliojančiu.

Paskelbęs varžytynes neįvykusiomis, antstolis išieškotojui raštu pasiūlo paimti neparduotą iš varžytynių turtą LR CPK 719-720 str. nurodytomis sąlygomis ir nustato terminą, per kurį išieškotojas turi raštu antstoliui pranešti apie savo sutikimą paimti turtą. Jeigu vykdant išieškojimą dalyvauja keli išieškotojai, neparduoto iš varžytynių turto perdavimo išieškotojams eilė nustatoma pagal LR CPK 701 str.

Jeigu išieškotojas atsisako paimti jam perduodamą turtą arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie savo sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, ne vėliau kaip po vieno mėnesio nuo varžytynių paskelbimo neįvykusiomis antstolis skelbia antrąsias varžytynes (LR CPK 721 str. 1 d.). Jeigu išieškotojas atsisako paimti jam perduodamą turtą, tais atvejais, kai jis siūlomas LR CPK 719 str. 2 d. nustatyta tvarka už tą kainą, kuria jis buvo perkamas paskelbtose neįvykusiose varžytynėse, arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie savo sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, ne vėliau kaip po vieno mėnesio nuo varžytynių paskelbimo neįvykusiomis antstolis skelbia pakartotines varžytynes (LR CPK 721 str. 2 d.).

Pareiškęs sutikimą paimti turtą, išieškotojas turi per penkias dienas įmokėti į antstolio depozitinę sąskaitą perduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančios lėšų sumos, apskaičiuotos kiekvienam išieškotojui laikantis nustatytos reikalavimų patenkinimo eilės, skirtumą. Išieškotojo prašymu antstolis savo patvarkymu visos sumos sumokėjimo terminą gali pratęsti iki vieno mėnesio. Turtas išieškotojui perduodamas surašant turto perdavimo išieškotojui aktą.

LR CPK 722 str. 2 d. numatyta galimybė išieškotojui perimti neparduotą turtą už neįvykusiose antrosiose varžytynėse skelbtą pradinę parduodamo turto kainą. Jeigu išieškotojas atsisako perimti tokį jam perduodamą turtą arba per antstolio nustatytą terminą nepraneša apie sutikimą paimti perduodamą turtą ar per nustatytą terminą neįmoka pradinės parduodamo turto kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, turtas grąžinamas skolininkui. Grąžindamas skolininkui turtą, to turto areštą savo patvarkymu panaikina antstolis. Jeigu turtas yra areštuotas pagal teismo nutartį, antstolis savo patvarkymu grąžina areštuotą turtą skolininkui ir tuo pačiu patvarkymu pasiūlo turto arešto panaikinimo klausimą išspręsti tam teismui, kurio nutartimi turtas buvo areštuotas. Pakartotinai į tą patį turtą pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas praėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo turto grąžinimo skolininkui.

25.11. Atskirų turto rūšių arešto ir realizavimo ypatumai

Skolininko turto realizavimo būdai, nustatyti LR CPK 694 str., priklauso nuo realizuojamo turto: bet koks nekilnojamasis turtas bei kitas įstatymų nustatyta tvarka registruojamas turtas, taip pat kitas kilnojamasis turtas, kurio vieneto vertė viršija šimtą tūkstančių litų, gali būti realizuojamas tik parduodant jį iš varžytynių. Registruojamu turtu laikomi vertybiniai popieriai, transporto priemonės, laivai, orlaiviai.

Išieškant iš vertybinių popierių, antstolis bankams, finansų maklerio įmonėms, vertybinių popierių emitentams bei Lietuvos centriniam vertybinių popierių depozitoriumui pasiunčia patvarkymą patikrinti, ar skolininko vardu yra vertybinių popierių, bei sustabdyti vertybinių popierių realizavimą už tokią sumą, kokia reikalinga išieškotinai sumai ir vykdymo išlaidoms padengti (LR CPK 728 str. 1 d.). Tokie asmenys nuo antstolio patvarkymo gavimo momento sustabdo skolininko vertybinių popierių realizavimą tiek, kiek tai būtina antstolio reikalavimui įvykdyti, ir apie tai nedelsdami praneša antstoliui. Antstolis, gavęs pranešimą apie tai, kad reikalavimas sustabdyti skolininko vertybinių popierių realizavimą yra įvykdytas, per tris dienas šiems asmenims ir skolininkui išsiunčia patvarkymą areštuoti skolininko turtą. Toks antstolio patvarkymas prilyginamas turto arešto aktui. Jeigu per penkias dienas nuo pranešimo apie skolininko turimus vertybinius popierius išsiuntimo antstoliui dienos nurodyti asmenys negauna patvarkymo areštuoti vertybinius popierius, visi vertybinių popierių realizavimo apribojimai panaikinami. Patvarkyme nurodytas asmuo areštuotus vertybinius popierius privalo saugoti iki antstolio atskiro patvarkymo. Vertybiniai popieriai, įtraukti į vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, realizuojami akcijų paketų pardavimui biržos taisyklėse nustatyta tvarka (LR CPK 729 str. 1 d.). Kiti vertybiniai popieriai realizuojami varžytynėse bendra tvarka. Parduodant iš varžytynių uždarųjų akcinių bendrovių akcijas, turi būti sudaromas parduodamų akcijų paketų skaičius taip apskaičiuojant, jog jeigu juos įsigytų keli pirkėjai, nebūtų pažeistas įstatymų nustatytas akcininkų skaičius (pagal LR akcinių bendrovių įstatymo 2 str. 4 d. uždarojoje akcinėje bendrovėje turi būti mažiau kaip 250 akcininkų). Vertybinius popierius, neparduotus per vieną mėnesį nuo jų realizavimo pradžios Vertybinių popierių biržoje, antstolis pasiūlo išieškotojui pasiimti už kainą, nustatytą pagal paskutinio mėnesio iki realizavimo pradžios vidutinį prekybos šiais vertybiniais popieriais centrinėje rinkoje kursą, laikantis išieškotojų eilės (LR CPK 701 str.). Išieškotojui atsisakius paimti perduodamus vertybinius popierius arba nepranešus apie savo sutikimą per antstolio nustatytą terminą, arba sutikus, bet neįmokėjus pradinės parduodamų vertybinių popierių kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, vertybinių popierių realizavimas pratęsiamas dar du mėnesius. Tokiu atveju parduodamų vertybinių popierių pardavimo kaina nustatoma dvidešimčia procentų mažesnė už pradinę pardavimo kainą. Nerealizavus vertybinių popierių ir per pratęstą terminą, juos vėl siūloma paimti išieškotojui už dvidešimčia procentų sumažintą pradinę kainą. Išieškotojui atsisakius paimti perduodamus vertybinius popierius arba nepranešus apie savo sutikimą per antstolio nustatytą terminą, arba neįmokėjus pradinės parduodamų vertybinių popierių kainos ir jo daliai tenkančių lėšų skirtumo, tų vertybinių popierių areštas panaikinamas. Pakartotinai į tuos pačius vertybinius popierius pagal tuos pačius vykdomuosius dokumentus išieškojimas gali būti nukreipiamas parėjus ne mažiau kaip vieneriems metams nuo arešto panaikinimo dienos (LR CPK 731 str. 3 d.).

Tauriųjų metalų (aukso, platinos, sidabro) luitai, grynuoliai, gamybinės ir laboratorinės paskirties pusgaminiai bei dirbiniai, brangakmeniai, taip pat juvelyriniai ir kiti dirbiniai iš aukso, sidabro, platinos ir platinos grupės metalų bei jų laužas realizuojami per prekybos įmones, kurios verčiasi šio turto prekyba ( LR CPK 696 str.). Areštuoti produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas tuojau pat paimami ir perduodami realizuoti prekybos įmonei. Nesant galimybės šio turto realizuoti per prekybos įmonę, jis gali būti parduodamas antstolio patvarkyme nustatytu kitu būdu (LR CPK 697 str. 1 d.). Turtas, kuris išimtas iš civilinės apyvartos ar kurio civilinė apyvarta yra apribota, realizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka (LR CPK 699 str.).

Areštuoti produktai, kitas greitai gendantis ar galintis greitai prarasti savo prekinę vertę turtas paprastai realizuojamas per prekybos įmonę. Tokia įmone gali būti bet kokia prekybos įmonė, kuri pagal galiojančius įstatymus gali verstis konkretaus areštuoto turto pardavimo. Realizavimo sąlygos nustatomos antstolio ir prekybos įmonės sutartimi. Sumos, kurias gauna įmonės, pardavusios perduotą joms skolininko turtą, atskaičius realizavimo išlaidas, per tris dienas nuo pardavimo dienos turi būti pervedamos į antstolio depozitinę sąskaitą. Jeigu per prekybos įmonę

realizuoti turto nėra galimybių, jos realizuojamos antstolio nustatyta tvarka. Jeigu turtas šio straipsnio pagrindu realizuojamas ne per prekybos įmonę, tai realizavimo tvarką nustato antstolis savo patvarkymu.

Apie areštuotą ir realizuojamą turtą, turintį istorinę, mokslinę ar meninę vertę, antstolis raštu praneša Kultūros ministerijai (LR CPK 698 str.). Toks pranešimas sudaro galimybę valstybės kultūros institucijoms, besirūpinančioms kultūros vertybių išsaugojimu, gauti informaciją apie turto, turinčio istorinę, mokslinę ar meninę vertę, realizavimą vykdymo proceso nustatyta tvarka. Tokio pranešimo pobūdis tik informacinis, valstybės institucijos įsigyjant šį turtą gali dalyvauti bendra tvarka.

Kai kurių daiktų ir turto apyvarta yra ribota. Jie gali būti civilinių teisių objektais tik įstatymų numatytais atvejais (LR CK 1.97 str. 2 d.). Pagal LR CPK 699 straipsnį turtas, kuris išimtas iš civilinės apyvartos ar kurio civilinė apyvarta apribota, realizuojamas teisės aktų nustatyta tvarka. Vienas iš objektų, kurių civilinė apyvarta ribojama – ginklai ir šaudmenys. Ginklų ir šaudmenų klasifikaciją, jų apyvartos bei jos kontrolės teisinius pagrindus nustato LR ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymas[1]. Pagal šio įstatymo 41 straipsnio 2-4 dalis institucija ar įstaiga, įstatyme numatytais atvejais paėmusi ginklus ir priėmusi sprendimą juos realizuoti, privalo organizuoti, kad būtų nustatytas ginklų tinkamumas naudoti. Tinkami saugiai naudoti ginklai ar fabrikinės gamybos šaudmenys realizuojami per Ginklų fondą arba įmones, turinčias teisę pardavinėti tokių rūšių ginklus, o per 10 dienų nuo jų realizavimo savininkams, atskaičius realizavimo išlaidas, sumokama ginklo kaina. Netinkami saugiai naudoti ginklai ir šaudmenys, kurie nepriimami realizuoti, neatlygintinai (išskyrus turinčius istorinę ar kriminalistinę vertę) perduodami sunaikinti į Ginklų fondą.

Pagal LR Medžioklės įstatymo[2] 2 str. 7 d. ribotos civilinės apyvartos objektams priskiriami ir medžiojamieji gyvūnai. Pagal to paties įstatymo 3 straipsnį laisvėje gyvenantys medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei. Laisvėje esantys medžiojamieji gyvūnai, kurie laikantis LR medžioklės įstatymo ir kitų teisės aktų buvo pagauti arba nušauti, tampa juos pagavusio ar nušovusio medžioklės plotų naudotojo nuosavybe, išskyrus medžioklės trofėjus, kurie nuosavybės teise priklauso medžiojamąjį gyvūną sumedžiojusiam asmeniui. Nelaisvėje laikomi medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso juos įsigijusiam fiziniam arba juridiniam asmeniui. Medžiojamieji gyvūnai realizuojami Medžioklės Lietuvos Respublikoje taisyklių[3] nustatyta tvarka.

25.12. Išieškojimo nukreipimas į skolininko darbo užmokestį ir kitas pajamas, išlaikymo vaikams periodinėmis išmokomis išieškojimo ypatumai

Pinigų išieškojimas negali būti nukreipiamas į skolininko turtą, jeigu skolininkas pateikia antstoliui įrodymus, kad išieškomą pinigų sumą galima išieškoti per šešis mėnesius darant LR CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitymus iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų. Tokiu atveju išieškotojo prašymu antstolis gali areštuoti pradedamą realizuoti skolininko turtą, jei paaiškėja, jog darant išskaitas iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų sprendimas nebus įvykdytas. Tiesiogiai iš skolininko darbo užmokesčio, pensijos, stipendijos ar kitų pajamų taip pat gali būti išieškomos periodinės išmokos, jeigu jas galima išieškoti darant LR CPK 736 straipsnyje nurodyto dydžio išskaitas. Reikalavimai išieškoti išlaikymą tenkinami pirmąją eile (LR CPK754 str. 2 d.).

Išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ar kitų pajamų antstolis pradeda skolininko darbdaviui ar kitam išmokančiam asmeniui pateikdamas vykdomąjį dokumentą. Kartu su vykdomuoju dokumentu antstolis pateikia patvarkymą, nurodydamas kokius veiksmus privalo atlikti asmuo, kuriam pateikiamas vykdyti vykdomasis dokumentas, išskaitymų iš skolininko

darbo užmokesčio ar kitų jam prilygintų išmokų bei davinių dydis, periodiškumas, kaip turi būti pasielgta su išskaitytais pinigais, darbdavio atsakomybę už antstolio reikalavimo nevykdymą bei kitus sprendimo vykdymui būtinus nurodymus. Siunčiant vykdyti vykdomąjį raštą dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis, išieškojimo įsiskolinimas apskaičiuojamas nurodant įsiskolinimo sumą. Išlaikymo įsiskolinimo apskaičiavimo ypatumus tais atvejais, kai jų suma nenustatyta, kai skolininkas tuo laikotarpiu nedirbo, nustato LR CPK 733 str. 5 d. Išskaitų iš skolininkui priklausančios darbo užmokesčio ir jam prilygintų išmokų bei davinių dalies dydį nustato LR CPK 736 straipsnis. Išskaitų dydis diferencijuojamas priklausomai nuo vykdomojo dokumento pobūdžio, išmokų dydžio. Išskaitų dydis apskaičiuojamas imant pagrindu skolininkui išmokėti priskaičiuotas sumas, atskaičius iš jų mokesčius (privalomąsias įmokas). Įstatymas nustato ir ribojimus išieškojimas iš kai kurių rūšių pajamų. Iš laikinojo nedarbingumo atveju mokamų socialinio draudimo pašalpų, bedarbio pašalpos išieškoti galima tiktai pagal teismo sprendimą dėl išlaikymo išieškojimo ir pagal teismo sprendimą dėl atlyginimo žalos, padarytos suluošinimu ar kitaip sužalojus sveikatą, taip pat atėmus maitintojo gyvybę (LR CPK 738 str.). Pagal LR CPK 739 str. negalima išieškoti iš skolininkui priklausančių įvairaus pobūdžio kompensacinių išmokų ir pašalpų.

Vykdant išieškojimą iš skolininko darbo užmokesčio ir kitų jam prilygintų pajamų, nemažai įpareigojimų nustatyta darbdaviams. Jie turi vesti vykdomųjų dokumentų apskaitą, grąžinti vykdomąjį dokumentą, kai skolininkas nutraukia darbo sutartį arba pasibaigė periodinių išmokų mokėjimas, kartu atžymėdamas apie vykdomojo dokumento ar jo dalies (padarytas išskaitas) įvykdymą ir pan. Ar teisingos išskaitos iš skolininko darbo užmokesčio bei kitų jam prilygintų išmokų ir ar jos nusiųstos išieškotojui, kontroliuoja išieškotojas. Jei išieškotojas dėl pateisinamų priežasčių negali patikrinti, ar išskaitos teisingos, jo prašymu tai patikrina antstolis, kurio veiklos teritorijoje išskaitos yra daromos. Darbdavys privalo sudaryti sąlygas išieškotojui susipažinti, ar tinkamai daromos išskaitos.

Papildomų prievolių nustatyta ir asmenims, privalantiems mokėti vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis. Toks asmuo privalo per tris dienas pranešti antstoliui apie darbo ar gyvenamosios vietos pakeitimą, apie papildomą uždarbį. Be svarbių priežasčių nepranešusiems nurodytų duomenų kaltiems asmenims bei skolininkui antstolio ar išieškotojo pareiškimu teismas gali paskirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą.

Asmuo gali ir savo noru mokėti išlaikymą, nors toks išlaikymas ir būtų priteistas teismo sprendimu. Tokiu atveju jis turi teisę pateikti darbdaviui ar kitam išmokas darančiam asmeniui rašytinį prašymą padaryti išskaitas. Darbdavys arba išmokas išmokantis asmuo pagal tokį prašymą turi vykdyti išieškojimą tokia pačia tvarka kaip ir pagal vykdomąjį dokumentą. Savo prašymą dėl išskaitymo darbuotojas gali bet kada atšaukti. Tokia išieškojimo tvarka netaikoma, jeigu iš skolininko darbo užmokesčio jau yra išskaitoma pagal kitus vykdomuosius dokumentus.

Jeigu išlaikymą privalantis mokėti asmuo, jo nemoka ir nedirba arba išlaikymo įsiskolinimo negalima išieškoti darant išskaitas iš darbo užmokesčio per 6 mėnesius, išieškojimas nukreipiamas į skolininko turtą.

25.13. Išieškojimo iš juridinių asmenų turto ypatumai

Išieškojimas iš juridinių asmenų turto vykdomas bendra tvarka, tačiau įstatymas numato tam tikrus ribojimus bei išieškojimo iš skolininko juridinio asmens turto eiliškumą. Vykdant išieškojimą iš juridinio asmens turto, pirmąja eile išieškoma iš hipotekos ir įkeisto turto, jeigu išieškoma hipotekos kreditoriaus ar įkaito turėtojo naudai. Antrąja eile išieškoma iš skolininkui priklausančių pinigų, vertybinių popierių, pagamintos produkcijos (prekių), taip pat iš kito kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, tiesiogiai nenaudojamo ir nepritaikyto tiesiogiai naudoti

gamyboje, išskyrus administracines patalpas. Trečiąja eile išieškoma iš kito turto, išskyrus iš gamybai būtinų nekilnojamojo turto objektų, taip pat žaliavų ir medžiagų, staklių, įrengimų, kitų pagrindinių priemonių, skirtų tiesiogiai gamybai, iš kurių gali būti išieškoma ketvirtąja eile. Likviduojant juridinį asmenį, išieškoma iš viso jo turto, nesilaikant nurodytos eilės (LR CPK 669 str.).

Išieškojimai iš visų rūšių juridinių asmenų ar kitų organizacijų, tarp jų ir iš užsienio subjektų, vykdomi pagal bendrąsias taisykles, išskyrus išimtis, nustatytas šių asmenų veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose. Priklausomai nuo to, iš kokios rūšies juridinio asmens turto vykdomas išieškojimas, skiriasi išieškojimo vykdymas, jeigu juridinis asmuo neturi pakankamai turto (lėšų):

1) jeigu ūkinė bendrija neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, išieškojimas nukreipiamas solidariai į jos narių turtą. Išieškojimas negali būti nukreiptas solidariai į visų tikrosios ūkinės bendrijos narių turtą pagal jos narių prievoles, nesusijusias su bendrijos veikla. Išieškojimas į komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos turtą nukreipiamas: 1) į tikrųjų komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos narių visą turtą solidariai; 2) į narių komanditorių turto dalį, kurią jie perdavė arba turėjo perduoti komanditinei (pasitikėjimo) ūkinei bendrijai, bet jos neperdavė per sutartyje numatytus terminus.2) jeigu j individuali (personalinė) įmonė neturi pakankamai lėšų išieškomoms sumoms padengti, antstolis išieškojimą nukreipia į kitą jos turtą ir savininko turtą.3) jeigu valstybės ar savivaldybės įmonė neturi turto, iš kurio galima išieškoti, išieškotojų reikalavimai tenkinami atitinkamai iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, bet ne daugiau, negu yra valstybės ar savivaldybės įmonės patikėjimo teise valdomo turto, į kurį negalima nukreipti išieškojimo, vertė. Reikalavimų tenkinimo iš valstybės ar savivaldybės biudžeto klausimą išieškotojo prašymu išsprendžia teismas priimdamas nutartį.

25.14. Išieškotų sumų paskirstymo tarp išieškotojų ir išmokėjimo išieškotojams tvarka, reikalavimų patenkinimo eilė

Išieškotos iš skolininko sumos tam tikrais atvejais gali neužtekti vykdymo ir juo susijusioms išlaidoms bei visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti. Tokiais atvejais, atskaičius išieškotojui grąžintinas ir kitas vykdymo išlaidas, likusi suma paskirstoma pagal LR CPK 754-755 straipsniuose nustatytą eilę. Iš sumų, antstolio išieškotų iš skolininko, pirmiausia apmokamos išieškojimo vykdymo išlaidos, o iš likusių sumų patenkinami išieškotojų reikalavimai. Suma, kuri lieka patenkinus visus reikalavimus, grąžinama skolininkui (LR CPK 758 str. 1 d.). Žinoma keletas išieškotų sumų paskirstymo išieškotojams modelių: prioriteto (vok. Prioritätsprincip) arba prior tempore potior jure (pirmesnis laike, pirmesnis ir teisėje), ir proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kai išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie tenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai[1] (šis principas taikomas Lietuvoje, LR CPK 753 str.) LR CPK 753 str. 2 d. nustatyta išieškotų lėšų paskirstymo pagal išieškojimo eiliškumą, paskirstymo tvarka. Paskesnės eilės reikalavimai patenkinami po to, kai visiškai patenkinti pirmesnės eilės reikalavimai. Jeigu išieškotos sumos neužtenka visiems vienos eilės reikalavimams visiškai patenkinti, jie patenkinami proporcingai kiekvienam išieškotojui priklausančiai sumai.

LR CPK 754 str. nustatyta reikalavimų patenkinimo eilė, kuri taikoma tais atvejais, kada išieškotos iš skolininko sumos neužtenka vykdymo ir su juo susijusioms išlaidoms bei visiems reikalavimams pagal vykdomuosius dokumentus patenkinti.

Hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimai iš įkeisto turto patenkinami be eilės. Visiškai patenkinus hipotekos kreditoriaus ir įkaito turėtojo reikalavimus iš įkeisto turto, pirmąją

eile tenkinami reikalavimai išieškoti išlaikymą ir reikalavimai atlyginti žalą, padarytą suluošinimu ar kitokiu sveikatos sužalojimu, taip pat atsiradusią dėl maitintojo netekimo.

Antrąja eile patenkinami darbuotojų piniginiai reikalavimai, atsirandantys iš darbo teisinių santykių.

Trečiąja eile patenkinami visi kiti reikalavimai.

LR CPK nustatyta ir teismo nuosprendžio, nutarties ar nutarimo dėl turto konfiskavimo eilė. Vykdant teismo nuosprendį, nutartį ar nutarimą dėl turto konfiskavimo, skolininko turtas perduodamas realizuoti po to, kai yra patenkinti iki teismo nuosprendžio priėmimo dienos pareikšti nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai ir padengtos su tuo susijusios vykdymo išlaidos. Ši nuostata taikoma tais atvejais, kai teismas nuosprendyje, nutartyje ar nutarime nenurodė konkrečių daiktų, kurie turi būti konfiskuoti. Jeigu nuosprendyje, nutartyje ar nutarime yra išvardyti daiktai, kurie turi būti konfiskuoti, nuteistojo kreditorių turtiniai reikalavimai turi būti tenkinami išieškant iš kito nuteistojo asmens turto. Iš konfiskuotų daiktų išieškoma tik tada, kai nėra kito turto, iš kurio gali būti išieškoma, arba kai jo neužtenka.

Antstolis tais atvejais, kai yra keli išieškotojai ir jų reikalavimams visiškai patenkinti neužtenka išieškotos iš skolininko sumos, parengia pinigų paskirstymo išieškotojams patvarkymą ir pateikia jį tvirtinti teisėjui. Patvarkymas parengiamas laikantis nustatytos išieškojimų tenkinimo eilės ir proporcingumo principo. Kadangi iš sumų, išieškotų iš skolininko, pirmiausia apmokamos išieškojimo vykdymo išlaidos (LR CPK 609 str.), antstolis turi pateikti teisėjui tvirtinti išieškotojams išmokėtinų sumų paskirstymą, jau atėmęs vykdymo išlaidas. Išieškotų lėšų paskirstymo patvarkymas tvirtinamas teisėjo rezoliucija.

LR CPK 757 straipsnyje nustatyta speciali pajamų, gaunamų iš areštuoto nekilnojamojo turto, paskirstymo tvarka. Iš areštuoto nekilnojamo turto gaunamos pajamos paskirstomos tokia tvarka:

1) saugotojo išlaidoms;2) pastato eksploatavimo išlaidoms;3) mokesčiams už nekilnojamąjį turtą;4) nekilnojamo daikto draudimo įmokoms.

Likusios pajamos skiriamos skolininko įsiskolinimas padengti, paskirstant jas LR CPK 753-755 straipsniuose nustatyta tvarka.

Išieškotos sumos išmokamos išieškotojams tokia tvarka: išieškotos sumos dalinamos į dvi dalis: vykdymo išlaidoms padengti reikalingos sumos ir išieškotojams išmokėtinos sumos. Iš sumų, išieškotų iš skolininko, pirmiausia apmokamos išieškojimo vykdymo išlaidos, o iš likusių sumų patenkinami išieškotojų reikalavimai. Suma, kuri lieka patenkinus visus reikalavimus, grąžinama skolininkui. Tuo atveju, jeigu išieškotų sumų nepakanka visiems išieškotojų reikalavimams patenkinti, jos dalinamos pagal LR CPK 753 straipsnyje nustatytą reikalavimų patenkinimo eilės tvarką. Be to, pinigų išmokėjimo išieškotojams tvarka skiriasi priklausomai nuo to, kas yra išieškotojas. Jeigu išieškotojas yra valstybė, tai sumos, kurios turi būti įskaitytos į valstybės pajamas, gali būti tiesiogiai įmokamos į atitinkamą valstybės biudžeto sąskaitą banko įstaigose. Tais atvejais, kai išieškotojais yra kiti asmenys, išieškotas iš skolininko sumas antstolis pirmiausia įskaito į antstolio depozitinę sąskaitą. Užbaigus išieškojimo procesą, išieškotos sumos nedelsiant išmokamos, išsiunčiamos arba pervedamos išieškotojui. Sumos, gautos pardavus turtą iš varžytynių, išieškotojui išmokamos tik įsiteisėjus nutarčiai, kuria patvirtinamas varžytinių aktas. Jei varžytynių aktas tvirtinamas teisėjo rezoliucija, išieškotojams išieškotos pinigų sumos gali būti išmokėtos iš karto teisėjui patvirtinus varžytynių aktą. Išieškojimo procesas laikomas užbaigtu, kada pilnai įvykdytas vykdomasis dokumentas. Jeigu išieškotų pinigų neužtenka visiems įsiskolinimams ir vykdymo išlaidoms padengti, išieškotojui pinigai turi būti išmokėti

teisėjui patvirtinus antstolio paskaičiavimą išieškotoms sumoms paskirstyti. Analogiška tvarka antstolio patvarkymu skolininkui turi būti grąžinama suma, kuri lieka patenkinus visus reikalavimus.

Pagal LR CPK 759 str. bet kuris išieškotojas, turintis vykdomąjį dokumentą dėl išieškojimo iš to paties skolininko, gali prisijungti prie išieškojimo. Prisijungdamas prie išieškojimo išieškotojas turi pateikti išieškojimą vykdančiam antstoliui pareiškimą, apie prisijungimą prie išieškojimo. Kartu turi būti pateiktas vykdomasis dokumentas. Priklausomai nuo to ar išieškotų sumų pakanka visiems išieškotojams, skiriasi galimas prisijungimo prie išieškojimo laikas. Jeigu išieškotų sumų užtenka visiems išieškotojams, prie išieškojimo galima prisijungti, kol antstolis grąžina išieškotas sumas skolininkui. Jeigu išieškotų sumų nepakanka visiems išieškotojams, prisijungti prie išieškojimo galima tik iki to momento, kai teisėjas patvirtina antstolio patvarkymą dėl išieškotų lėšų paskirstymo išieškotojams. Prisijungęs prie išieškojimo, išieškotojas turi visas procesines išieškotojo teises. Nuo prisijungimo prie išieškojimo momento, išieškotojas gali dalyvauti atliekant visus procesinius veiksmus, tačiau jis negali reikalauti iš naujo atlikti procesinius veiksmus, kurie buvo atlikti iki jo prisijungimo prie išieškojimo.

25.15. Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimų vykdymo ypatumai

Vykdymo procese visi vykdomi sprendimai, priklausomai nuo jų pobūdžio skiriami į piniginio ir nepiniginio pobūdžio sprendimus. Sprendimai, kurių pagrindu išieškomos piniginės lėšos laikomi piniginio pobūdžio sprendimais. Nepiniginio pobūdžio sprendimais laikomi visi kiti vykdytini sprendimai (dėl turto perdavimo natūra, iškeldinimo, įpareigojimų atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti, grąžinimo į darbą ir kt.). Nepiniginio pobūdžio teismo sprendimai vykdomi laikantis bendrųjų vykdymo nuostatų, atsižvelgiant į LR CPK LVII skyriuje nurodytas išimtis.

Viena iš nepiniginio pobūdžio vykdomų sprendimų kategorijų – vaikų perdavimas išieškotojui. Vykdydamas teismo sprendimą dėl vaikų perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus atlieka dalyvaujant asmeniui, kuriam perduodamas vaikas, ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovui. Atsižvelgiant į tai, kad vaiko perdavimas susijęs su vaiko emociniais išgyvenimais, vykdant tokio pobūdžio sprendimus ribotai taikytinas atstovavimo institutas ir fizinis asmuo, kuriam perduodamas vaikas (išieškotojas), turėtų dalyvauti pats asmeniškai. Atstovavimo institutas taikytinas tais atvejais, kai vaikas turi būti perduotas juridiniams asmeniui (vaikų globos įstaigai). Asmeniui, kuriam teismas nusprendė perduoti vaiką vengiant su antstoliu atvykti paimti vaiką, antstolis gali spręsti klausimą dėl vykdomojo rašto grąžinimo išieškotojui (LR CPK 631 str. 5 d.). Vykdydamas sprendimą dėl vaiko perdavimo antstolis kartu su išieškotoju ir valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovu gali įeiti į asmens, iš kurio turi būti paimtas vaikas (skolininko), gyvenamąsias patalpas, be gyvenamojoje patalpoje gyvenančių asmenų sutikimo ir be teismo nutarties, nes tokio sprendimo vykdymas negalimas neįėjus į skolininko gyvenamąsias patalpas (LR CPK 615 str. 3 d.). Jeigu atliekant vykdymo veiksmus į skolininko būstą patenkama skolininkui ar jo šeimos nariams nedalyvaujant arba prieš šių asmenų valią būtinas kviestinių dalyvavimas. Jeigu vaiko, kuris teismo sprendimu turi būti perduotas kitam asmeniui, buvimo vieta nežinoma, antstolis privalo paskelbti vaiko paiešką per policiją (LR CPK 620 str. 2 d.). Vykdant sprendimus dėl vaiko perdavimo išieškotojui turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga. Pagal Vaiko teisių konvencijos 3 straipsnio 1 dalį imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Vykdant sprendimą prieš vaiką negali būti naudojama nei fizinė, nei psichologinė prievarta. Vykdydamas sprendimą dėl vaiko perdavimo antstolis turi surašyti protokolą apie vaiko perdavimą.

LR CPK 765 str. reglamentuoja teismo sprendime nurodytų daiktų perdavimo išieškotojui procedūrą. Šiuo atveju išieškojimo tikslas ne daikto paėmimas su tikslu jį realizuoti, bet pats daikto paėmimas ir perdavimas išieškotojui. Kai išieškotojui yra priteisti tam tikri teismo sprendime nurodyti daiktai, antstolis paima tuos daiktus iš skolininko ir perduoda išieškotojui. Tarp skolininko ir išieškotojo gali kilti ginčas dėl perduodamų daiktų tapatumo, tinkamumo naudoti, komplektiškumo. Išieškotojas gali atsisakyti paimti iš antstolio daiktus dėl daiktų kokybės ar kiekio trūkumų, nekomplektiškumo, kad perduodami ne tie daiktai, kurie yra priteisti ir pan. Jeigu negalima perduoti daiktų dėl to, kad jie yra sugedę, nekomplektiniai ir pan., antstolis surašo aktą, kad negalima sprendimo įvykdyti, o vykdomasis raštas grąžinamas išieškotojui, kartu išaiškinant jo teisę kreiptis į teismą dėl sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo. Jeigu sprendime nurodytų daiktų nėra, antstolis surašo tai patvirtinantį aktą ir vykdomąjį dokumentą grąžina išieškotojui. Paimdamas sprendime nurodytus daiktus bei juos perduodamas išieškotojui antstolis surašo turto paėmimo ir turto perdavimo aktus.

Nepiniginio pobūdžio sprendimams priskiriami ir sprendimai dėl įkeldinimo bei iškeldinimo. Iškeldinimas vykdomas LR CPK 768-769 str. nustatyta tvarka. Iškeldinamo asmens turtą turi pasiimti pats iškeldinamasis. Jeigu iškeldinimo metu iškeldinamas asmuo nedalyvauja arba atsisako pasiimti iškeldinamą turtą, to turto apsaugą turi užtikrinti antstolis. Tokiais atvejais antstolis aprašo ir įkainoja iškeldinamo asmens patalpoje esantį turtą. Iškeldinamo asmens turtas aprašomas dalyvaujant iškeldinamajam. Jeigu paties iškeldinamojo nėra, turtas aprašomas dalyvaujant kuriam nors iš pilnamečių jo šeimos narių, o jeigu ir šių nėra, – dalyvaujant teismo ar antstolio paskirtam turto saugotojui (administratoriui). Iškeldinamo juridinio asmens turtas aprašomas dalyvaujant iškeldinamo juridinio asmens atstovui ar atsakingam darbuotojui. Turto įkainojimas atliekamas LR CPK 681 str. nustatyta tvarka. Aprašytas turtas kartu su aprašo nuorašu perduodamas saugoti asmeniui, paskirtam turto saugotoju. Aprašo nuorašas išsiunčiamas ar kitaip perduodamas skolininkui. Turtą gali saugoti ir pats antstolis. Iškeldintam asmeniui pareiškus norą pasiimti iškeldinimo metu antstolio iškeldintą ir perduotą saugoti turtą, toks turtas jam perduodamas antstolio patvarkymu. Visas su turto saugojimu susijusias išlaidas atlygina iškeldinamas asmuo (skolininkas). Jeigu skolininkas per tris mėnesius nuo turto perdavimo saugotojui dienos nepasiima savo turto, gali būti pradedama turto realizavimo procedūra. Turtas realizuojamas bendra tvarka, o gautos pajamos, atskaičius vykdymo išlaidas, perduodamos skolininkui.

Priverstiniu įkeldinimu siekiama sudaryti išieškotojui galimybę netrukdomai patekti į patalpą. Apie įkeldinimo laiką prieš penkias dienas raštu pranešama skolininkui ir išieškotojui. Paprastai įkeldinama dalyvaujant skolininkui ir išieškotojui. Faktiškai, įkeldinti asmenį į gyvenamąją patalpą įkeldinamajam (išieškotojui) nedalyvaujant, neįmanoma. Todėl įkeldinamojo asmens dalyvavimas vykdant įkeldinimą būtinas. Tačiau antstolis gali išaiškinti skolininkui jo pareigą netrukdyti įkeldinamajam asmeniui naudotis patalpa. Jeigu skolininkas paklūsta antstolio reikalavimui, laikoma, kad skolininkas įvykdė sprendimą gera valia. Jeigu skolininkas slepiasi arba nevykdo antstolio reikalavimo įleisti išieškotoją į patalpą, antstolis į pagalbą kviečiasi policiją ir įkeldina išieškotoją priverstine tvarka.

Fiziniai asmenys gali būti iškeldinami pagal prokuroro sankciją (LR CPK 768 str.) ir pagal teismo sprendimą (LR CPK 769 str.). Asmuo gali būti iškeldintas pagal prokuroro sankciją: 1) jeigu dėl stichinių nelaimių, gaisro ar techninio susidėvėjimo valstybės, savivaldybių ar juridinių asmenų gyvenamoji patalpa gresia sugriūti arba tampa netinkama gyventi (LR CK 6.615 str.); 2) fiziniai asmenys, gyvenantys viešbučiuose ilgiau, negu buvo susitarta, arba nesumokėję už gyvenimą viešbutyje, arba pažeidę naudojimosi jais tvarką (LR CK 6.626 str. 3 d.). Iškeldinant iš gresiančių sugriūti arba tapusių netinkamomis gyventi patalpų, suteikiama kita tinkama gyventi gyvenamoji patalpa. Šią patalpą suteikia pastato, kuriame yra gresianti sugriūti arba netinkama gyventi gyvenamoji patalpa, savininkas. Sankcija dėl iškeldinimo įvykdoma per septynias dienas

nuo jos įteikimo iš gyvenamosios patalpos iškeldinamiems asmenims dienos. Iškeldinamieji asmenys paraginami, jeigu yra galimybė, išsikelti nedelsiant. Neatidėliotinais atvejais iškeldinama nedelsiant. Neatidėliotinais atvejais laikytini atvejai, kada iškeldinama iš gresiančių sugriūti patalpų, kai gyvenimas tose patalpose kelia grėsmę žmonių sveikatai ar gyvybei. Antstolis negali vykdyti iškeldinimo iš gresiančios sugriūti ar tapusios netinkama gyventi gyvenamosios patalpos, jeigu iškeldinamiesiems asmenims realiai nesuteikta kita gyvenamoji patalpa. Apie suteiktos kitos gyvenamosios patalpos tinkamumą gyventi sprendžia prokuroras, sankcionuojantis iškeldinimą. Jeigu iškeldinamieji asmenys atsisako įleisti antstolį į gyvenamąją patalpą, kurią jie yra užėmę, kitokiais veiksmais trukdo iškeldinti, iškeldinama padedant policijai. Jeigu yra pateisinamų priežasčių, teismas, davęs sankciją iškeldinti prokuroras, taip pat aukštesnysis prokuroras pagal suinteresuotų asmenų ar antstolio pareiškimą turi teisę atidėti iškeldinimą.

Priverstinis iškeldinimas iš gyvenamųjų ir negyvenamųjų patalpų vykdomas tik iškeldinamiesiems asmenims atsisakius išsikelti iš užimamų patalpų gera valia. Skolininku (iškeldinamuoju asmeniu) gali būti tiek fizinis, tiek juridinis asmuo. Pagal teismo sprendimą iš gyvenamųjų patalpų turi būti iškeldinami tik vykdomajame rašte nurodyti asmenys su jiems priklausančiu turtu. Asmenys, o iškeldinant iš negyvenamųjų patalpų – turtas, nenurodyti vykdomajame rašte negali būti iškeldinti. Apie iškeldinimo laiką ne vėliau kaip prieš penkias dienas raštu pranešama skolininkui. Jeigu nesuteikiant kitos gyvenamosios patalpos iškeldinami nepilnamečiai vaikai, apie iškeldinimo laiką ir vietą antstolis ne vėliau kaip prieš penkias dienas iki iškeldinimo dienos raštu praneša valstybinei vaiko teisių apsaugos institucijai. Tokiu atveju vaiko teisių apsaugos institucija turėtų pasirūpinti, kad vaikai būtų apgyvendinti kitoje gyvenamojoje patalpoje. Iškeldinimas paprastai vykdomas esant iškeldinamajam. Tačiau iškeldinamojo asmens nebuvimas vykdant iškeldinimą nėra kliūtis atlikti vykdymo veiksmus. Tais atvejais, kai iškeldinamasis slepiasi arba nevykdo antstolio raginimo išsikelti iš patalpos, antstolis iškeldina jį priverstine tvarka. Apie priverstinį iškeldinimą antstolis surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos iškeldinimo protokolą.

LR CPK 770 str. nustato bylų dėl garbės ir orumo sprendimų vykdymo ypatumus, kurie taikomi vykdant teismo sprendimus, įpareigojančius paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę. Pagal LR CK 2.24 str. 7 p., jeigu nevykdomas teismo sprendimas, įpareigojantis paneigti tikrovės neatitinkančius duomenis, žeminančius asmens garbę ir orumą, teismas nutartimi gali išieškoti iš atsakovo baudą už kiekvieną teismo sprendimo nevykdymo dieną. Paskleistų žinių paneigimo būdą esant galimybei teismas nustato atsižvelgdamas į bylos aplinkybes bei ieškovo prašymą. Žinių paneigimo būdas turi atitikti jų paskleidimo būdą. Baudos dydį nustato teismas. Ji yra išieškoma ieškovo naudai, nepaisant neturtinės žalos atlyginimo. Bauda gali būti paskirta, jeigu skolininkas neįvykdė arba nepilnai įvykdė teismo sprendimą dėl paneigimo tikrovės neatitinkančių duomenų.

LR CPK 771 str. nustato sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, įvykdymo ypatumus, išskyrus tokius sprendimus, kurių vykdymo ypatumai aptarti atskirai. Jeigu neįvykdytas sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Priklausomai nuo to, ar tik pats asmeniškai skolininkas gali įvykdyti sprendimą, skiriasi tokio sprendimo neįvykdymo teisinės pasekmės. LR CPK 771 str. 2-3 d. numatyti antstolio veiksmai taikomi tais atvejais, kada sprendimą įpareigojantį atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, galima įvykdyti be paties skolininko. Tačiau jeigu sprendimą gali įvykdyti tik asmeniškai pats skolininkas, taikomos to paties straipsnio 5 dalyje numatytos pasekmės. Jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, numatytos LR CPK 273 str., antstolio nustatyta tvarka surašytas aktas perduodamas vykdymo vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime nurodytas

pasekmes, kadangi skolininkas neatliko tam tikrų veiksmų. Sprendimo vykdymo vietos apylinkės teismas nutartimi leidžia ieškovui atlikti tuos veiksmus arba imtis priemonių jiems nutraukti atsakovo lėšomis ir kartu išieškoti iš atsakovo reikiamas išlaidas. Ta pačia nutartimi teismas gali išspręsti klausimą dėl sprendimo vykdymui reikiamų lėšų išieškojimo, jeigu nagrinėjant klausimą dėl sprendimo neįvykdymo paaiškėja, kad išieškotojas neturi lėšų sprendimui įvykdyti. Jeigu išieškotojas turi lėšų, jis gali savo lėšomis įvykdyti sprendimą, o paskui jas išieškoti iš skolininko. Jeigu sprendime nenurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, antstolio surašytas aktas perduodamas sprendimą priėmusiam teismui, kuris išsprendžia sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą.

Jeigu per teismo nustatytą terminą neįvykdytas sprendimas, įpareigojąs skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, kuriuos gali atlikti arba nutraukti tiktai pats skolininkas, antstolis turi surašyti nustatytos formos aktą. Surašytą aktą antstolis perduoda vykdymo vietos apylinkės teismui. Sprendimo neįvykdymo klausimas išsprendžiamas teismo posėdyje. Apie posėdžio laiką ir vietą pranešama išieškotojui ir skolininkui, tačiau jų neatvykimas nekliudo išnagrinėti klausimą. Teismas, nustatęs, kad skolininkas sprendimo neįvykdė, gali jam skirti iki vieno tūkstančio litų dydžio baudą išieškotojo naudai ir nustatyti naują terminą sprendimui įvykdyti. Jeigu skolininkas antrą kartą ir daugiau kartų pažeidžia sprendimui įvykdyti nustatytus terminus, teismas vėl pritaiko sankcijas skolininkui. Baudos sumokėjimas skolininko neatleidžia nuo pareigos atlikti arba nutraukti teismo sprendime numatytus veiksmus. Kai sprendimo, įpareigojančio atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, neįvykdo juridinis asmuo, sankcijos taikomos juridinio asmens vadovui arba kitam už sprendimo įvykdymą atsakingam asmeniui.

LR CPK 772 str. nustato sprendimų grąžinti į darbą ir pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę neįvykdymo pasekmes. Laikoma, kad darbdavys neįvykdė teismo sprendimo, jeigu jis per teismo sprendime nustatytą terminą arba per antstolio raginime įvykdyti sprendimą nustatytą terminą neįvykdė arba nepilnai įvykdė teismo sprendime nurodytus veiksmus. Tais atvejais, kai darbdavys neįvykdo teismo sprendimo grąžinti į darbą neteisėtai atleistą ar neteisėtai perkeltą į kitą darbą darbuotoją arba pakeisti atleidimo iš darbo formuluotę, jeigu ta formuluotė sukliudė darbuotojui stoti į kitą darbą, teismas išieškotojo prašymu priima nutartį išieškoti darbuotojui atlyginimą už priverstinės pravaikštos laiką arba išmokėti neteisėtai perkeltam į kitą darbą darbuotojui darbo užmokesčio skirtumą už visą laiką nuo sprendimo priėmimo dienos iki jo įvykdymo dienos. Išieškotojas dėl atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką turi kreiptis į pirmosios instancijos teismą, kuris išsprendė ginčą dėl grąžinimo į darbą arba dėl atleidimo iš darbo formuluotės pakeitimo, paduodamas pareiškimą. Išieškotojas privalo įrodyti, kad atleidimo iš darbo formuluotė sukliudė darbuotojui stoti į kitą darbą.

25.16. Užsienio teismų sprendimų vykdymo ypatumai

Civilinio proceso tvarka gali būti vykdomi ir kitų valstybių išduoti vykdomieji dokumentai, tačiau jie turi būti pripažinti ir turi būti leista juos vykdyti Lietuvos Respublikoje. Tokia speciali procedūra (exequatur) netaikoma kai kuriems Europos Sąjungos valstybių narių teismo sprendimams, patvirtintoms taikos sutartims ir autentiškiems dokumentams. Užsienio teismų ir arbitražų sprendimai Lietuvos Respublikoje vykdomi bendra tvarka, jeigu LR CPK nenustatyta kitaip. Vykdomuosius raštus pagal pripažintus ir leistus vykdyti Lietuvos Respublikoje užsienio teismų ir arbitražų sprendimus išduoda Lietuvos apeliacinis teismas ir išsiunčia išieškotojui, jeigu prašyme pripažinti sprendimą išieškotojas nurodo, kad sprendimo pripažinimas reikalingas jo vykdymui Lietuvos Respublikoje (LR CPK 774 str.). Prie vykdyti perduodamo vykdomojo rašto pridedama nutarties, kuria užsienio teismo ar arbitražo sprendimas pripažintas ir leista jį vykdyti LR, nuorašas, užsienio teismo sprendimo nuorašas ir vertimas į lietuvių kalbą, jeigu tai nustatyta tarptautinėje sutartyje. Piniginio pobūdžio išieškojimai vykdomi litais pagal sprendimo

priėmimo dieną Lietuvos banko nustatytą oficialų lito ir atitinkamos užsienio valiutos kursą (LR CPK 776 str.). užsienio teismų ir arbitražų sprendimų vykdymas gali būti atidėtas ar išdėstytas. Tokius klausimus sprendžia Lietuvos apeliacinis teismas. Tam tikromis ypatybėmis vykdant užsienio teismų ir arbitražų sprendimus pasižymi skolininko paieška, kuri gali būti paskelbta tik esant atitinkamam išieškotojo prašymui (LR CPK 779 str.). Jeigu skolininkas išvyksta gyventi iš Lietuvos arba jei nežinoma skolininko gyvenamoji vieta, vykdomoji byla užbaigiama, o vykdomasis raštas grąžinamas Lietuvos apeliaciniam teismui ir saugomas byloje dėl užsienio teismo ar arbitražo sprendimo pripažinimo. Grąžindamas vykdomąjį raštą Lietuvos apeliaciniam teismui, antstolis apie tai praneša išieškotojui. Išieškotojas turi teisę kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą dėl vykdomojo rašto pakartotinio pateikimo vykdyti (LR CPK).

2004 m. balandžio 21 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004[1], sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą. Šis Reglamentas Lietuvoje įsigaliojo nuo 2005-10-21[2]. Reglamentu siekta sukurti laisvą visų Europos Sąjungos valstybių teismo sprendimų, teismo patvirtintų taikos sutarčių ir autentiškų dokumentų, nustatant jiems minimalius reikalavimus, judėjimą, netaikant užsienio teismų sprendimų pripažinimo procedūros ir nereikalaujant gauti leidimą vykdyti užsienio teismo sprendimą[3]. Europos vykdomasis raštas - vykdomasis dokumentas, išduodamas teismo sprendimų, teismo patvirtintų taikos sutarčių ir autentiškų dokumentų (notarų daromi vykdomieji įrašai) pagrindu. Europos vykdomasis raštas turi būti išverstas į lietuvių kalbą. Jis vykdomas pagal tas pačias taisykles, kaip ir Lietuvos teismų priimti sprendimai. Pagal šį Reglamentą Europos vykdomasis raštas gali būti išduotas tik neginčytinose bylose. Reikalavimas laikomas neginčijamu nepriklausomai nuo to, ar byla dėl jo sprendžiama pagal specialias šių bylų kategorijai skirtas nacionalines taisykles (pavyzdžiui, sumarinio proceso tvarka (bylų dėl teismo įsakymo išdavimo procesas ir kt.), ar pagal bendrąsias civilinio proceso taisykles. Neginčytinomis bylomis laikytinos bylos, kuriose atsakovas pripažįsta ieškinį, taip pat bylos, kurios baigiamos teismo patvirtinta taikos sutartimi. Neginčytinomis bylomis laikytinos bylos dėl teismo įsakymo išdavimo, taip pat dokumentinio proceso tvarka išnagrinėtos bylos bei bylos, kuriose priimtas sprendimas už akių[4]. Reglamentas taikomas civilinėms, komercinėms bylos bei teismo sprendimams dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo[5]. Europos vykdomasis raštas negali būti išduotas skubiai vykdytino teismo sprendimo pagrindu[6]. Teismo vaidmuo vykdant Europos vykdomąjį raštą pasireiškia keliais aspektais. Asmuo, kreipdamasis į teismą ieškinyje gali nurodyti, jog jis sieks Europos vykdomojo rašto išdavimo. Teismo informavimas apie tai, jog ketinama siekti Europos vykdomojo rašto išdavimo, nėra Europos vykdomojo rašto išdavimui būtina sąlyga. Informacija apie ketinimą ateityje siekti Europos vykdomojo rašto išdavimo teismui reikalinga tik tam, kad procesas vyktų laikantis Reglamente numatytų minimalių proceso reikalavimų, kurie yra būtini tam, jog pasibaigus procesui dėl sprendimo byloje (šalių taikos sutarties) būtų galimas Europos vykdomojo rašto išdavimas[7]. Europos vykdomąjį raštą išdavusio teismo kompetencijai pavesta spręsti klausimus dėl jo ištaisymo ir panaikinimo (Reglamento 10 straipsnis). Išimtinė kompetencija spręsti klausimus dėl skolininko atsisakymo vykdyti Europos vykdomąjį raštą (Reglamento 21 straipsnis) suteikta nacionaliniams teismams. Lietuvoje tokia kompetencija, kaip ir pripažįstant bei leidžiant vykdyti užsienio teismų sprendimus, suteikta Lietuvos Apeliaciniam teismui. Kadangi Europos vykdomasis raštas vykdomas ta pačia tvarka, kaip ir Lietuvos Respublikos teismo sprendimai, kitus klausimus spręsti pavesta apylinkės teismo kompetencijai.

25.17. Išieškotojo, skolininko ir kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų gynimas vykdymo procese

Vykdant teismo sprendimus valdingi įgalinimai yra suteikti antstoliui, vienam iš pagrindinių vykdymo proceso subjektų. Įstatymu nustatytos ir skirtingos tokio teismo sprendimus vykdančio subjekto veiklos kontrolės formos. Teismas kontrolės funkcijas vykdymo procese realizuoja ne tik vykdydamas antstolio procesinės veiklos kontrolę (patikrinami ir patvirtinami LR CPK

nurodyti antstolio surašyti vykdymo proceso dokumentai), bet ir kitomis procesinėmis formomis, gindamas išieškotojo, skolininko ir kitų asmenų teises.

Viena iš vykdymo proceso teisėtumą laiduojančių garantijų, tai teisės skųsti antstolio procesinius veiksmus arba atsisakymą juos atlikti, suteikimas vykdymo proceso dalyviams. Pagal LR CPK 639 ir 643 straipsnius tokia teisė suteikta išieškotojui ir skolininkui. Kaip nurodo H. Kiuper paprastai išieškotojai skundžia antstolio neveikimą, o skolininkas tam tikrų veiksmų atlikimą[1]. Skundus dėl antstolių veiksmų nagrinėja apylinkės teismas. Skundai dėl antstolio veiksmų nagrinėjami ypatingosios teisenos tvarka (LR CPK 510 – 513 straipsniai). Teisė skųsti antstolio veiksmus suteikta ne vien vykdymo proceso šalims: išieškotojui ir skolininkui, skundą dėl antstolio veiksmų gali paduoti ir kiti asmenys (pavyzdžiui, įkaito davėjas, varžytynėse dalyvaujantys asmenys, skolininko darbdavys, vykdantis antstolio patvarkymą dėl išskaitų iš darbo užmokesčio ir kt.), dalyvaujantys vykdymo procese, kurių teises arba teisėtus interesus vykdymo procese pažeidžia antstolis, atlikdamas vykdymo veiksmus arba atsisakydamas juos atlikti. Gali būti skundžiami ne tik patvarkymo forma išreikšti antstolio veiksmai, bet ir bet kurie kiti veiksmai ar neveikimas. Gali būti apskųsti tik tie antstolio veiksmai ar neveikimas, kurie sukelia teisines pasekmes. Kiti veiksmai, pavyzdžiui, antstolio veiksmų atlikimas skolininkui nepriimtinu laiku ar būdu, tačiau įstatymų nustatyta tvarka, nesuteikia teisės skolininkui skųsti tokius veiksmus, nes jie nesukelia jokių teisinių pasekmių[2]. Antstolis pagal LR Antstolių įstatymo 16 straipsnį atsako ne tik už savo, bet ir savo darbuotojų veiksmais padarytą žalą. Todėl, jeigu ginčijamą veiksmą atliktų antstolio padėjėjas, kurio darbdavys yra antstolis, remiantis minėta įstatymo nuostata skundas paduodamas dėl antstolio veiksmų. Jei tokius veiksmus atliko antstolio atstovas, skundas paduodamas dėl atstovo veiksmų, nes jis veikia kaip savarankiškas subjektas. Skundas negali būti paduotas dėl tokių antstolio veiksmų, kurių atlikimą sankcionuoja teisėjas. Tokiu atveju teismo nutartis, kuria patvirtintas antstolio patvarkymas, gali būti skundžiama aukštesnės instancijos teismui bendra tvarka, o teismo rezoliucija neskundžiama.

Skundas dėl antstolio veiksmų ar jo neveikimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Skundų nagrinėjimui taikomos specialiosios teismingumo taisyklės – skundas paduodamas tam apylinkės teismui, kurio teritorijoje veikia antstolis. Antstolio veikimo vieta nustatoma pagal vykdomojo dokumento vykdymo vietą. Tam tikrų problemų kyla, kai vykdymo veiksmai atliekami kelių apylinkės teismų veiklos teritorijose, tokiu atveju skundus dėl antstolio veiksmų nagrinėja apylinkės teismo, kurio teritorijoje yra pirminė vykdomojo dokumento vykdymo vieta, teisėjas. Pirmine vykdymo vieta yra laikoma vykdymo vieta, pagal kurią priimamas vykdyti vykdomasis dokumentas[3].

Skundams dėl antstolio veiksmų arba atsisakymo juos atlikti nustatytas dešimties dienų padavimo terminas, skaičiuojamas nuo tos dienos, kurią skundą pateikiantis asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie skundžiamo veiksmo atlikimą arba atsisakymą jį atlikti (LR CPK 512 straipsnis). Dėl svarbių priežasčių praleistas dešimties dienų terminas skundui paduoti gali būti atnaujinamas pagal bendrąsias terminų atnaujinimo taisykles. Skundas negali būti paduotas vėliau kaip per trisdešimt dienų nuo skundžiamo veiksmo atlikimo (LR CPK 512 straipsnis). Skundas, paduotas teismui praleidus šį trisdešimties dienų terminą, yra nenagrinėtinas teisme, todėl šį skundą teismas turi atsisakyti priimti (LR CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas, LR 443 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad suėjus trisdešimties dienų terminui išnyksta pati teisė skųsti antstolio veiksmus. Skundo nepadavimas neatima teisės kreiptis į teismą dėl antstolio neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo. Tokiu atveju ieškovas turės įrodyti antstolio civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas. Tokio pobūdžio bylos nagrinėjamos ginčo teisenos tvarka.

Paprastai skundo padavimas vykdymo veiksmų nesustabdo, tačiau teismas, jeigu pripažįsta tai esant reikalinga, vykdymo veiksmus turi teisę sustabdyti rašytinio proceso tvarka (LR CPK 510

straipsnio 3 dalis). Įstatymas nenustato jokių specialiųjų skundo dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti turinio reikalavimų. Skundo turinyje be bendrųjų procesinių dokumentų reikalavimų, turėti būti nurodytas skundžiamas veiksmas arba atsisakymas jį atlikti bei tai pagrindžiančios aplinkybės. Tokioje byloje suinteresuotu asmeniu trauktinas dalyvauti ne tik antstolis, kurio veiksmai ar atsisakymas, skundžiami, bet ir kita vykdymo proceso šalis (išieškotojas arba skolininkas), kurie taip pat laikytini suinteresuotais asmenimis LR CPK 443 straipsnio 3 dalies prasme[4].

Teismas, išnagrinėjęs skundą dėl antstolio veiksmų ar atsisakymo juos atlikti, priima nutartį, kuria, jeigu skundas tenkinamas, panaikina neteisėtu antstolio veiksmu sukeltas teisines pasekmes, pavyzdžiui, turto areštą, arba konstatuoja atsisakymo atlikti tam tikrus veiksmus neteisėtumą ir įpareigoja tokius veiksmus atlikti. Tokia teismo nutartis įsiteisėja per septynias dienas. Teismo nutartis gali būti apskųsta atskiruoju skundu.

Išieškotojo, skolininko ir kitų asmenų teisių gynimas vykdymo procese gali būti realizuojamas teismui nagrinėjant šių asmenų ieškinius. Lyginant su skundų dėl antstolių veiksmų arba atsisakymo juos atlikti nagrinėjimu, šis teisių gynimo būdas – universalus, nes subjektų, turinčių teisę reikšti ieškinius, ratas neapsiriboja tik vykdymo procese dalyvaujančiais asmenimis. Tai vienintelis būdas vykdymo procese savo teises apginti kitiems asmenims. Pagal LR CPK 603 straipsnį kiti asmenys vykdymo procese gali pareikšti ieškinį dėl civilinės teisės, jeigu jis yra susijęs su turto, iš kurio išieškoma, priklausymu bei ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo. Kitais asmenimis vykdymo procese pripažintini bet kurie kiti asmenys, nedalyvaujantys vykdymo procese, kurių interesai susiję su priverstinio vykdymo objektu (turtu). Trečiųjų asmenų teisių gynimo pareiškiant ieškinį institutas žinomas ir kitų valstybių civilinio proceso teisei[5]. Vykdant išieškojimą gali būti areštuotas ir kitam asmeniui priklausantis turtas arba toks turtas gali būti išieškojimo objektu. Taip atsitikti gali dėl to, kad skolininkas laikinai valdo trečiajam asmeniui priklausantį kilnojamąjį turtą, arba dėl kitų priežasčių. Teismo sprendimus vykdantis subjektas areštuodamas turtą, esantį pas skolininką neprivalo tikrinti tokio turto priklausomybės. Šiuo atveju turto priklausomybė skolininkui preziumuojama.

Turtą realizavus vykdymo proceso nustatyta tvarka taikoma turto įgijėjo sąžiningumo prezumpcija. LR CK 4.96 straipsnyje numatyti atvejai, kada turtą galima išreikalauti iš sąžiningo įgijėjo. To paties straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas perduotas ar kitaip perleistas teismo sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Tačiau kai kurie autoriai mano, kad turto įgijėjo sąžiningumo prezumpcija gali būti nuginčyta, įrodžius, kad, pavyzdžiui, toks asmuo negalėjo dalyvauti varžytinėse, t. y. patenka į asmenų, kuriems pagal LR CPK 709 straipsnį draudžiama dalyvauti varžytinėse[6]. Vokiečių civilinio proceso teisės doktrinoje pripažįstama, kad tokiu atveju tretysis asmuo gali reikalauti nuostolių atlyginimo, bet ne daikto grąžinimo[7]. Pagal LR CPK 603 straipsnio prasmę turto įgijėjo sąžiningumo prezumpcija gali būti nuginčyta, nes jokie apribojimai turto išreikalavimui nenustatyti. Tai įrodinėjama civilinėje byloje, nagrinėjamoje pagal ginčo teisenos taisykles.

Savo teises vykdymo procese ginti ieškinio pareiškimu gali ne tik tretieji asmenys, bet ir išieškotojas bei skolininkas. Kartais tiek skolininkas, tiek išieškotojas gali pasinaudoti ir abiem savo teisių gynimo būdais: pateikti skundą ir ieškinį. Teismo nutartimi pripažinus antstolio veiksmus neteisėtais, ja būtų galima pasinaudoti sprendžiant ginčą ginčo teisenos tvarka (prejudiciniai faktai)[8]. Tokiu atveju ginčo teisenos tvarka nagrinėjamoje byloje nebereikia įrodinėti antstolio veiksmų neteisėtumo. Išieškotojas ir skolininkas vykdymo procese gali pareikšti įvairaus pobūdžio ieškinius: dėl varžytinių pripažinimo negaliojančiomis, ieškinį dėl antstolio veiksmais padarytos žalos atlyginimo ir pan.

Visi ieškiniai vykdymo procese nagrinėjami pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles ir vykdymo procesą reglamentuojančias teisės normas. Vykdymo procese kai kuriais atvejais (LR CPK 603 straipsnis) nustatytas galimas civilinės bylos dėl arešto turtui panaikinimo arba teisės priklausymo subjektų ratas – atsakovais tokioje byloje traukiami išieškotojas ir skolininkas, o turtą realizavus taip pat ir asmenims, tokį turtą įgijusiems, jei turtas konfiskuotas – atsakovais traukiami asmenys, kurių turtas areštuotas, ir valstybinė mokesčių inspekcija. Ieškinius dėl arešto turtui panaikinimo gali pareikšti ir nepriklausančio skolininkui turto savininkas, ir teisėtas tokio turto valdytojas. Ieškiniai pareiškiami pagal bendrąsias teismingumo taisykles. Skirtingai nei skundų dėl antstolio veiksmų padavimo atveju, tokie ieškiniai apmokestinami žyminiu mokesčiu bendra tvarka. Ginčo teisenos tvarka taip pat nagrinėjami ieškiniai, susiję su antstolio teikiamomis paslaugomis.

25.18. Sprendimų įvykdymo atgręžimas

Įvykdžius teismo sprendimą, gali paaiškėti, kad sprendimas buvo neteisėtas, t. y. toks teismo sprendimas panaikinamas apeliacine arba kasacine tvarka ir byla nutraukiama, pareiškimas paliekamas nenagrinėtas arba priimamas naujas sprendimas, kuriuo ieškinys atmetamas. Tokiu atveju būtų pažeidžiamos atsakovo teisės arba įstatymo saugomi interesai. Siekiant atkurti teisingumą, būtina taikyti sprendimų įvykdymo atgręžimo institutą. Šio instituto paskirtis – atkurti ankstesnę (pirminę, buvusią iki teismo sprendimo įvykdymo) šalių materialinių teisinių santykių padėtį.

LR CPK 760 straipsnio 1 dalyje sprendimų įvykdymo atgręžimas apibrėžiamas kaip grąžinimas atsakovui visko, kas iš jo buvo išieškota ieškovo naudai pagal panaikintą jau įvykdytą sprendimą. LR CPK XVIII skyriuje, reglamentuojančiame proceso atnaujinimą, taip pat pateikiamas sprendimo įvykdymo atgręžimo apibrėžimas – panaikinus arba pakeitus sprendimą arba nutartį, jeigu jie jau buvo įvykdyti arba pradėti vykdyti, vienos iš šalių prašymu teismas įpareigoja ginčo šalis grąžinti tai, ką jos yra gavusios vykdydamos sprendimą (LR CPK 373 straipsnis). Iš šių LR CPK pateikiamų sprendimų įvykdymo atgręžimo apibrėžimų aišku, kad sprendimo panaikinimo pagrindas gali būti bylos išnagrinėjimas ir apeliacine, ir kasacine tvarka, taip pat taikant proceso atnaujinimo institutą ir naujo sprendimo arba nutarties, keičiančių įvykdytąjį teismo sprendimą, priėmimas.

Sprendimų įvykdymo atgręžimo instituto taikymo pagrindai įtvirtinti LR CPK 760 straipsnyje. Jais pripažįstami:1) įvykdyto sprendimo panaikinimas ir naujo sprendimo ieškinį atmesti priėmimas;2) įvykdyto sprendimo panaikinimas ir nutarties nutraukti bylą priėmimas;3) įvykdyto sprendimo panaikinimas ir nutarties palikti ieškinį nenagrinėtą priėmimas.

Sprendimų įvykdymo atgręžimo taikymo instituto objektas – panaikinti įvykdyti teismo sprendimai. Dažniausiai tai būna sprendimai turtinio, tačiau gali būti ir neturtinio pobūdžio bylose. Kai kuriose neturtinio pobūdžio bylose sprendimo įvykdymo atgręžimas apskritai neįmanomas, pavyzdžiui, bylose dėl garbės ir orumo, taip pat bylose, kuriose priimtas sprendimas įpareigoja skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto arba pinigų perdavimu. Pagal šiuo metu galiojančio LR CPK sprendimų įvykdymo atgręžimo instituto teisinį reglamentavimą, sprendimų įvykdymo atgręžimo instituto taikymas neribojamas[1], išskyrus bylas dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis išieškojimo, kuriose sprendimo įvykdymą leidžiama atgręžti tais atvejais, kai panaikintas sprendimas buvo pagrįstas ieškovo pateiktais melagingais duomenimis arba suklastotais dokumentais (LR CPK 762 straipsnio 3 dalis). Šis įvykdymo atgręžimo ribojimas taikytinas ir sprendimams, priimtiems atnaujinus procesą. Toks ribojimas grindžiamas siekiu apsaugoti pažeidžiamiausias asmenų grupes – nepilnamečius, nedarbingus ir paramos reikalingus asmenis (LR CK 3.47, 3.196, 3.205 straipsniai), kuriems mokamos periodinės išmokos dažniausiai užtikrina tik minimalų

pragyvenimo lygį. Šis ribojimas nėra absoliutus. Sprendimo įvykdymo atgręžimas tokio pobūdžio bylose galimas, jeigu nustatoma vadinamoji ieškovo bloga valia, kaip tai apibūdinama teismų praktikoje „siekimas žinomai neteisėtai prisiteisti jam nepriklausančias lėšas“[2]. Ieškovo nesąžiningumas gali pasireikšti melagingų duomenų bei suklastotų dokumentų pateikimu. Tokie duomenys arba dokumentai turi būti pagrindas palankiam ieškovui teismo sprendimui priimti.

Taikant sprendimų įvykdymo atgręžimą, turi būti remiamasi ir materialinės teisės normomis. Proceso teisės normų paskirtis – užtikrinti materialinės teisės normų įgyvendinimą, jų realizavimą (apsauginė civilinio proceso funkcija), todėl pagrįstas ir šių normų subsidiarus taikymas sprendžiant klausimus, susijusius su teismo sprendimu nustatytu materialinių teisinių santykių atkūrimu, šalių grąžinimu į iki panaikintojo teismo sprendimo buvusią padėtį. Sprendžiant šiuos klausimus, turėtų būti remiamasi ir tokiais civilinės teisės principais kaip draudimas piktnaudžiauti savo teise, civilinių teisių įgyvendinimo principais – teisingumo, sąžiningumo ir protingumo. Svarbu ir tai, kad įstatymas negina civilinių teisių tais atvejais, kai jos įgyvendinamos prieštaraujant jų paskirčiai, viešajai tvarkai, geriems papročiams arba visuomenės moralės principams (LR CK 1.137 straipsnio 5 dalis).

Naujo sprendimo priėmimas apeliaciniame procese įtakos turi tik tokio teismo sprendimo, kuris buvo įvykdytas taikant skubaus sprendimų vykdymo institutą, atgręžtiniam įvykdymui. Skubiai vykdytini teismo sprendimai pasižymi tam tikromis ypatybėmis ne tik nukreipiant juos vykdyti, bet ir taikant sprendimų įvykdymo atgręžimo institutą. Skiriamas privalomasis ir fakultatyvusis skubus vykdymas. Būtent pastarasis taikomas teismo iniciatyva arba dalyvaujančių byloje asmenų prašymu atsižvelgiant į LR CPK 283 straipsnyje įtvirtintus pagrindus. Teismas, leisdamas skubiai vykdyti sprendimą bylose, kurios nenurodytos LR CPK 283 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, jeigu dėl ypatingų aplinkybių uždelsimas įvykdyti sprendimą gali padaryti išieškotojui didelę žalą arba gali apskritai pasidaryti negalima arba labai sunku sprendimą įvykdyti, privalo pareikalauti, kad ieškovas užtikrintų sprendimų įvykdymo atgręžimą tuo atveju, kai įvykdytas teismo sprendimas bus panaikintas. Toks sprendimų įvykdymo atgręžimo užtikrinimas taikomas tik skubaus vykdymo atveju. Be to, įstatymas numato galimybę atsakovui reikalauti išieškotojo atlyginti nuostolius, padarytus skubiai vykdant teismo sprendimą, kuris vėliau buvo panaikintas, jeigu skubiai vykdyti buvo leista išieškotojo prašymu (LR CPK 760 straipsnio 2 dalis). Atlyginti nuostolius atsakovas gali reikalauti tik tais atvejais, kai sprendimas nukreiptas skubiai vykdyti išieškotojo (ieškovo) prašymu, o ne teismo iniciatyva. Nuostoliais laikytinos atsakovo turėtos išlaidos vykdant panaikintąjį sprendimą bei negautos pajamos, kurias jis būtų gavęs, jei teismo sprendimas nebūtų vykdomas skubiai. Šių nuostolių atlyginimas siejamas būtent su šalių grąžinimu į ankstesnę padėtį, nuostolių atlyginimo klausimas turėtų būti sprendžiamas kartu su sprendimo įvykdymo atgręžimu, tačiau toks reikalavimas galėtų būti reiškiamas ir kitoje byloje, nagrinėjamoje ginčo teisenos tvarka, atsakovui įrodinėjant nuostolius, atsiradusius skubiai vykdant teismo sprendimą bendraisiais pagrindais.

Sprendimo įvykdymo atgręžimas dažniausiai siejamas su visko, kas buvo pagal panaikintą sprendimą išieškota iš atsakovo ieškovo naudai, grąžinimu atsakovui. Gali būti ir taip, kad turto negalima grąžinti. Ypač dažna tokia situacija taikant proceso atnaujinimą tais atvejais, kai sprendimas įvykdytas net prieš keletą metų. Be to, ši situacija galima ir tais atvejais, kai įstatymas apskritai draudžia išreikalauti turtą iš sąžiningo trečiojo asmens (LR CK 4.96 straipsnis), kuriam buvo perleistas teismo sprendimo vykdymo metu gautas turtas. Tokiu atveju, kai turto negalima grąžinti, teismas savo sprendime arba nutartyje numato, kad turi būti atlyginta šio turto vertė, o kai turtas realizuotas, – suma, gauta jį realizavus (LR CPK 760 straipsnio 3 dalis).

Sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą privalo išspręsti teismas savo iniciatyva, išnagrinėjęs bylą apeliacine arba kasacine tvarka. Jis galutinai išsprendžia ginčą dėl teisės arba nutraukia

bylą, arba palieka ieškinį nenagrinėtą. Tai gali padaryti teismas, kuriam byla perduota iš naujo nagrinėti, priimdamas naują sprendimą ar nutartį, ir taip baigdamas bylą (LR CPK 762 straipsnio 1 dalis ir 761 straipsnio 1 dalis). Civilinio proceso principai tokiu atveju reikalauja kuo greičiau grąžinti šalis į ankstesnę, buvusią iki panaikinto teismo sprendimo įvykdymo, padėtį. Visi klausimai, susiję su grąžintino turto vertės nustatymu, turėtų būti išspręsti teismo, taikančio sprendimų įvykdymo atgręžimą, sprendime arba nutartyje. Nagrinėjant bylą apeliacine arba kasacine tvarka, gali nepakakti duomenų, kuriais remiantis būtų galima išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą. Tokiu atveju šis klausimas apeliacinės instancijos arba kasacinio teismo nutartimi perduodamas spręsti pirmosios instancijos teismui. Jeigu apeliacine arba kasacine tvarka bylą nagrinėjęs teismas arba teismas, kuriam byla perduota iš naujo nagrinėti, neišsprendė sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimo, atsakovas turi teisę kreiptis į pirmosios instancijos teismą (tais atvejais, kai byla buvo nagrinėjama apeliacine arba kasacine tvarka) arba į teismą, nagrinėjusį bylą iš naujo. Toks atsakovo pareiškimas dėl sprendimo įvykdymo atgręžimo gali būti paduotas per vienerius metus nuo teismo sprendimo arba nutarties, kuriais neišspręstas sprendimo įvykdymo atgręžimas, įsiteisėjimo dienos (LR CPK 761 straipsnio 2 dalis, 762 straipsnio 2 dalis). Atsakovo dėl svarbių priežasčių praleistas vienerių metų terminas, kuris nelaikytinas naikinamuoju, galėtų būti atkurtas remiantis bendrosiomis praleistų terminų atnaujinimo taisyklėmis. Atsakovo pareiškimas dėl sprendimų įvykdymo atgręžimo klausimo išsprendimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas ir nagrinėjamas žodinio proceso tvarka teismo posėdyje, pranešus apie jį byloje dalyvaujantiems asmenims. Šių asmenų neatvykimas į tokį teismo posėdį nėra kliūtis teismui išspręsti sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimą (LR CPK 761 straipsnis). Sprendimo įvykdymo atgręžimas išsprendžiamas teismo nutartimi, kuri atskiruoju skundu gali būti skundžiama apeliacine tvarka. Akivaizdu, kad skųsti bus galima tik pirmosios instancijos teismo nutartis. Jeigu sprendimo įvykdymo atgręžimo klausimas bus išspręstas bylą nagrinėjant apeliacine arba kasacine tvarka, tokio skundo atsakovas pateikti negalės (LR CPK 334 straipsnio 1 dalis), tačiau motyvai dėl teismo sprendimo įvykdymo atgręžimo taikymo teisėtumo ir pagrįstumo apeliacinės instancijos teismo nutartyje gali būti įtraukti į kasacinį skundą. Kasacinio teismo nutartis dėl sprendimų įvykdymo atgręžimo bus galutinė ir neskundžiama (LR CPK 362 straipsnis).

26. TARPTAUTINIO CIVILINIO PROCESO PAGRINDAI

26. TARPTAUTINIO CIVILINIO PROCESO PAGRINDAI

Šioje temoje aptariama tarptautinio civilinio proceso samprata, analizuojamas tarptautinio civilinio proceso teisinio reguliavimo dalykas, nurodomi tarptautinio civilinio proceso teisės šaltiniai, nagrinėjamas teismingumo institutas tarptautiniame civiliniame procese (teismingumo klausimai nacionalinėje teisėje, teismingumas pagal tarptautines dvišales ir daugiašales sutartis bei pagal Europos Sąjungos teisę), aiškinama forum non conveniens doktrina bei lis pendens taisyklė. Atskirai nagrinėjami teismo pranešimų ir šaukimų įteikimo užsienio valstybėse klausimai, įrodymų rinkimas užsienio valstybėse, užsienio teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas.

Tarptautinis civilinis procesas glaudžiai susijęs su tarptautine viešąja teise, tarptautine privatine teise, Europos Sąjungos teise, todėl siekiant išsamiai išanalizuoti šią temą, būtina savarankiškai studijuoti literatūros sąraše rekomenduojamus Europos Sąjungos teisės aktus, tarptautines dvišales teisinės pagalbos sutartis bei konvencijas.

26.1. Tarptautinio civilinio proceso samprata

Skirtingose valstybėse gyvenantys fiziniai asmenys ar buveinę turintys juridiniai asmenys sukuria, keičia ir nutraukia teisinius santykius: sudaromos sutartys, padaroma žala ir t. t. Kilus

ginčui, kurio šalys yra skirtingų valstybių fiziniai ar juridiniai asmenys, visada tenka atsakyti į du pagrindinius klausimus – kurios valstybės teisme turės būti sprendžiamas ginčas ir kurios valstybės teisė bus taikoma tam atvejui. Pastebėtina, kad kyla ir daugiau su civilinio proceso teisės normų taikymu susijusių klausimų, kai prireikia rinkti įrodymus užsienio valstybėje, nustatyti užsienio valstybės piliečio, pareiškiančio ieškinį, civilinį procesinį teisnumą ir veiksnumą, įteikti šaukimus ir kitus procesinius dokumentus užsienio valstybėje esantiems asmenims, vienos valstybės teismo priimtą sprendimą pripažinti ir vykdyti kitoje valstybėje.

Šie klausimai yra civilinio proceso dalykas, tačiau jie turi ypatumų, kadangi civilinė byla turi užsienio (tarptautinį) elementą. Civilinio proceso teisės doktrinoje nurodomi atvejai, kai civilinė byla turi užsienio (tarptautinį) elementą:

1) viena iš ginčo šalių arba kitas byloje dalyvaujantis asmuo gyvena ar turi buveinę užsienio valstybėje;2) užsienio valstybėje yra šalių ginčo objektas, pavyzdžiui, nekilnojamasis daiktas;3) teismo pranešimai ar šaukimai turi būti įteikti užsienio valstybėje esančiam asmeniui;4) užsienio valstybėje yra įrodymai, reikalingi nagrinėjamai bylai;5) būtina surinkti informaciją apie taikytiną užsienio teisę ar gauti kitokią teisinę pagalbą;6) teismo sprendimą, kurį prašoma vykdyti, priėmė užsienio valstybės teismas. [1]

Nurodytais atvejais civilinės bylos nagrinėjimas peržengia nacionalinio civilinio proceso ribas, nes bylą reikia nagrinėti taikant papildomus teisės šaltinius, reglamentuojančius civilinių bylų, turinčių užsienio (tarptautinį) elementą, nagrinėjimą. Jeigu civilinė byla turi užsienio (tarptautinį) elementą, tai jau ne grynai nacionalinis, o tarptautinis civilinis procesas.

Kaip galėtume apibūdinti tarptautinį civilinį procesą? Ši sąvoka aiškinama įvairiai: 1) tarptautinis civilinis procesas yra savarankiška nacionalinės teisės šaka; 2) tai sudedamoji tarptautinės privatinės teisės dalis; 3)tarptautinis civilinis procesas yra sudedamoji tarptautinės viešosios teisės dalis. [2]

Tarptautinio civilinio proceso teisinio reguliavimo dalykas yra ypatingas – tai santykiai, susiklostantys nagrinėjant tarptautinio pobūdžio civilinę bylą. Šiuo atžvilgiu tarptautinį civilinį procesą reguliuojančios normos yra sudedamoji civilinio proceso teisės dalis, o ne atskira teisės šaka. Be to, akivaizdu, kad LR CPK VII dalies, pavadintos „Tarptautinis civilinis procesas“, normos ir yra skirtos procesiniams teisiniams santykiams, turintiems užsienio (tarptautinį) elementą, reguliuoti. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad tarptautinį civilinį procesą pirmiausia reglamentuoja nacionalinė civilinio proceso teisė. Valstybės turi suverenitetą, todėl negalima vienašališkai sureguliuoti, kokiu būdu vienos valstybės teismų sprendimai bus vykdomi užsienio valstybėje, kokia tvarka bus įteikiami teismo šaukimai kitoje valstybėje esantiems asmenims, kaip bus išreikalaujami užsienyje esantys įrodymai. Valstybės tokius procesinius santykius reguliuoja sudarydamos tarptautines sutartis. Dvišalės sutartys, taip pat daugiašalių konvencijų normos yra sudedamąja valstybių – atitinkamų tarptautinių sutarčių ar konvencijų dalyvių, nacionalinės teisės dalis. Vadinasi, normos, reguliuojančios tarptautinio pobūdžio bylinėjimąsi civilinėse bylose, yra sudedamoji nacionalinio civilinio proceso teisės dalis. Šios normos reguliuoja teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant tarptautinio pobūdžio civilines bylas bei vykdant jose priimtus sprendimus.

26.2. Tarptautinio civilinio proceso šaltiniai

Tarptautinio civilinio proceso šaltiniai yra: 1) tarptautinės dvišalės sutartys, daugiašalės konvencijos, Europos Sąjungos teisė (reglamentai, direktyvos, sprendimai); 2) nacionalinė teisė; 3) teismų praktika; 4) teisės doktrina.

Tarptautinio civilinio proceso klausimus reglamentuoja dviejų rūšių tarptautinės sutartys – 1) dvišalės teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse bylose sutartys ir 2) daugiašalės sutartys (konvencijos). Dvišales tarptautines teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, komercinėse ir šeimos bylose sutartis pasirašo dvi ar daugiau valstybių. Šiose sutartyse, be kitų klausimų, reguliuojami teismingumo, teismo pavedimų siuntimo ir vykdymo, įrodymų rinkimo, teismų tarpusavio susižinojimo, teismo pranešimų, šaukimų ir kitokių teismo dokumentų siuntimo ir įteikimo, teismų sprendimų pripažinimo klausimai. Jeigu nagrinėjama civilinė byla susijusi su valstybe, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę teisinės pagalbos sutartį, tarptautinio civilinio proceso klausimai turi būti sprendžiami pagal ją, o ne pagal LR CPK (LR CPK 780 str.). Jeigu užsienio valstybė, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę sutartį, yra Europos Sąjungos narė, dvišalė sutartis taikoma tiek, kiek atitinkamo klausimo nereglamentuoja Europos Sąjungos teisė.

Su tarptautiniu civiliniu procesu susijusioms problemoms spręsti pasirašomos ir daugiašalės tarptautinės sutartys. Daugiašalės tarptautinio civilinio proceso srities sutartys (konvencijos) reglamentuoja teismingumo, įrodymų rinkimo, teismo pranešimų ir šaukimų įteikimo, užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo ir kitus tarptautinio civilinio proceso klausimus regioniniu (pvz., Europos) arba pasauliniu mastu. Paminėtinos šios tiesiogiai tarptautiniam civiliniam procesui reglamentuoti skirtos daugiašalės tarptautinės sutartys, kurių dalyvė yra ir Lietuvos Respublika:

1) 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo;2) 1961 m. Hagos konvencija dėl užsienio valstybėse išduotų dokumentų legalizavimo panaikinimo;3) 1965 metų Hagos konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje;4) 1968 m. Europos konvencija dėl informacijos apie užsienio teisę;5) 1970 m. Hagos konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose paėmimo užsienyje;6) 1977 m. Europos sutartis dėl teisinės pagalbos prašymų perdavimo;7) 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą.

Europos Sąjungoje, siekiant užtikrinti tinkamą jos narių teisinį bendradarbiavimą, yra vienodinamos atskiros civilinio proceso teisės sritys. Paminėtini šie Europos Sąjungos teisės aktai:

1) 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo (EB) Nr. 44/2001.2) 2003 m lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo (EB) Nr. 2201/2003.3) 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (EB) Nr. 1348/2000.4) 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos Reglamentas dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ar komercinėse bylose (EB) Nr. 1206/2001.5) 2003 m. sausio 27 d. Tarybos Direktyva numatanti teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo tarptautiniuose ginčuose pagerinimą nustatant minimalias bendras teisinės pagalbos tokiems ginčams taisykles Nr. 2003/8/EB.6) 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas dėl bankroto bylų (EB) Nr. 1346/2000.7) 2004 m. balandžio 1 d. Europos parlamento ir Tarybos reglamentas sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą (EB) Nr. 805/2004.8) 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos direktyva dėl kompensacijos nusikaltimo aukoms 2004/80/EB.9) 2001 m. gegužės 28 d. Tarybos Sprendimas sukuriantis Europos teisminio bendradarbiavimo tinklą civilinėse ir komercinėse bylose Nr. 2001/470 EB.

Nacionaliniai tarptautinio civilinio proceso šaltiniai yra LR CPK VII dalis (LR CPK 780–818 str.), 1991 m. spalio 3 d. įstatymas „Dėl užsienio valstybių diplomatinių atstovybių Lietuvos Respublikoje statuso“, 2004 m. balandžio 30 d. įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, Civilinio kodekso 1.10–1.62 straipsniai.

26.3. Teismingumas tarptautiniame civiliniame procese

Kai ieškovas ir atsakovas yra skirtingose valstybėse, tuomet kyla teismingumo nustatymo problema, nes reikia išsiaiškinti kurios valstybės teismui turėtų būti teisminga civilinė byla. Civilinės bylos teismingumo konkrečios valstybės teismui nustatymas nulemia ir tai, kad civilinė byla bus nagrinėjama ir sprendžiama pagal tos valstybės civilinio proceso teisę. Taip yra todėl, kad civilinio proceso teisei nebūdingas eksteritorialumas, t. y. šiuo atveju taikomas lex fori principas, reiškiantis, kad civilinės bylos nagrinėjimo tvarką nustato civilinio proceso įstatymai tos valstybės, kurios teismas nagrinėja bylą. Teismas gali taikyti kitos valstybės materialiosios teisės normas, tačiau proceso klausimai turi būti sprendžiami pagal nacionalinę civilinio proceso teisę. Tokie klausimai kaip civilinis procesinis veiksnumas, tinkamos ir netinkamos šalies sąvoka, įrodymų sąsajumas ir leistinumas, įrodinėjimo pareigos paskirstymas šalims būtų sprendžiami tik pagal bylos nagrinėjimo vietos valstybės įstatymus.

Tarptautinio pobūdžio civilinių bylų teismingumas nustatomas pagal įvairius kriterijus: šalių gyvenamąją vietą, pilietybę, turto buvimo vietą. Šie kriterijai taikomi tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje. Įvairiuose teisės šaltiniuose (nacionalinės, tarptautinės ir Europos Sąjungos teisė) tarptautinio teismingumo klausimas sprendžiamas nevienodai.

Teismingumo klausimai nacionalinėje teisėje. Tarptautinio teismingumo taisyklės yra nustatytos LR CPK 781-792 straipsniuose (nacionalinės tarptautinio teismingumo taisyklės taikomos tik kai tarptautinė sutartis nenustato kitokių taisyklių). Lietuvos civilinio proceso teisės doktrinoje suformuluoti šie tarptautinio teismingumo nustatymo principai:

1) Lietuvos teismai privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos teismams. Jeigu byla Lietuvos teismams neteisminga, teisėjas turi atsisakyti priimti pareiškimą remdamasis LR CPK 137 straipsnio antrosios dalies 2 punktu, o jeigu ši aplinkybė paaiškėja jau iškėlus bylą – teismas turi palikti pareiškimą nenagrinėtą vadovaudamasis LR CPK 296 straipsnio pirmosios dalies 12 punktu (LR CPK 782 str.). Tarptautinės sutarties nurodytais atvejais Lietuvos teismas, nustatęs, kad iškelta byla neteisminga Lietuvos teismams, gali ją perduoti atitinkamos užsienio valstybės teismui. Tokia nutartis gali būti skundžiama paduodant atskirąjį skundą (LR CPK 783 str. 4-5 d.). Jeigu pareiškiant ieškinį byla teisminga Lietuvos teismams, šis teismingumas išlieka neatsižvelgiant į tai, kad vėliau sąlygos pasikeičia (LR CPK 781 str. 1 d.).

2) Jeigu byla teisminga Lietuvos teismams, tai Lietuvos teismai yra kompetentingi nagrinėti bylą ir kai ją nagrinėja užsienio valstybės teismas (LR CPK 781 str. 2 d. Šios taisyklės taikymo padariniai gali būti dvejopi. Pirma, jeigu byla teisminga tik Lietuvos teismams, tokios pat bylos iškėlimas užsienio valstybės teisme nėra kliūtis Lietuvos teismui ją nagrinėti. Antra, jeigu byla nepriklauso išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai, paaiškėjus, kad tapatus ieškinys yra pareikštas užsienio valstybės teisme, Lietuvos teismas turėtų taikyti lis pendens taisyklę ir atsisakyti priimti pareiškimą pagal LR CPK 137 straipsnio antrosios dalies 5 punktą, o jeigu pareiškimas jau priimtas – palikti jį nenagrinėtą pagal LR CPK 296 straipsnio pirmosios dalies 4 punktą.

3)Byla teisminga Lietuvos teismams, jeigu atsakovas ją iškeliant Lietuvoje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba gyvena Lietuvoje ar įteikiant ieškinį yra Lietuvoje (LR CPK 787 str. 1 d. 1 p.).

4) Jeigu atsakovas Lietuvoje neturi gyvenamosios vietos ir čia negyvena, byla teisminga Lietuvos teismams ir kai čia yra atsakovo turtas ar turtinės teisės arba paskutinė žinoma jo gyvenamoji vieta (LR CPK 783 str. 3 d., 787 str. 1 d. 2 p.).

5) Byla teisminga Lietuvos teismams, jeigu ginčo dalykas yra Lietuvoje esantis daiktas, palikimas arba prievolė, kuri atsirado arba turi būti įvykdyta Lietuvoje (LR CPK 787 str. 1 d. 3 p.).

6) Lietuvos teismams teismingos šeimos bylos, jeigu nors vienas iš sutuoktinių yra Lietuvos pilietis arba asmuo be pilietybės ir jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje arba abu sutuoktiniai yra užsieniečiai, tačiau jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (LR CPK 784 str. 1, 3 d.).

7) Lietuvos teismams teismingi ginčai dėl tėvų ir vaikų tarpusavio santykių, taip pat dėl įvaikinimo, jeigu abi šalys yra užsieniečiai, bet jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (LR CPK 785 str. 3 d.).

8) Lietuvos teismams teismingos užsieniečio paskelbimo mirusius ar pripažinimo nežinia kur esančiu bylos, jeigu asmens, turinčio teisę kreiptis į teismą su atitinkamu prašymu, nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje arba užsieniečio gyvenamoji vieta yra Lietuvoje ar čia yra jo turtas (LR CPK 789 str. 2 d.).

9) Lietuvos teismams teismingos ypatingosios teisenos bylos, jeigu nors vienas iš byloje dalyvaujančių asmenų yra Lietuvos pilietis (LR CPK 789 str. 3 d.).

10) Lietuvos teismams teismingos bylos, jeigu ginčo šalys yra susitarusios, kad jų ginčą spręs Lietuvos teismai (sutartinis teismingumas) (LR CPK 787 str. 2 d.).

Išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai (išimtinis teritorinis teismingumas) priklauso:

1) šeimos bylos tarp sutuoktinių, kurių abiejų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (LR CPK 784 str. 2 d.);

2) daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu, bylos (LR CPK 786 str.);

3) vaikų ir tėvų teisinių santykių ir įvaikinimo bylos, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos pilietis arba asmuo be pilietybės, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, arba abiejų šalių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (LR CPK 785 str. 1-2 d.);

4) fizinio asmens pripažinimo neveiksniu ar ribotai veiksniu, paskelbimo mirusiu ar pripažinimo nežinia kur esančiu bylos, jeigu jis yra Lietuvos pilietis arba asmuo be pilietybės, bet jo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje (LR CPK 789 str. 1 d.).

CPK taip pat nustato, kokios bylos nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai. Lietuvos Respublikos teismams neteismingos šios bylos:

1) ūkinių komercinių santykių bylos, kai ginčo šalys yra susitarusios, kad jų ginčą spręs ne Lietuvos teismai, jeigu viena iš šalių iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios pareiškia, kad ginčas Lietuvos teismams neteismingas. Tačiau ši taisyklė netaikoma, kai byla priklauso išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai (LR CPK 788 str.);

2) bylos, kai atsakovai yra asmenys, kuriems taikomas diplomatinis imunitetas, ar jų šeimos nariai, išskyrus ginčus dėl nekilnojamojo daikto, esančio Lietuvoje, ginčus, kylančius iš paveldėjimo santykių, ginčus, kylančius iš ūkinių komercinių santykių (LR CPK 790 str. 1, 2 d.).

Tačiau kai šie asmenys pareiškia ieškinį Lietuvos teisme, jiems galima pareikšti priešieškinį (LR CPK 791 str. 3 d.);

3) bylos, kai atsakovai yra valstybės tarnautojai, atliekantys kitos valstybės vardu konsulines funkcijas, arba užsieniečiai – administraciniai ar techniniai užsienio valstybių diplomatinių atstovybių ar konsulatų darbuotojai ar kiti tarptautinių sutarčių, įstatymų ar tarptautinių papročių jiems prilyginti asmenys, jeigu ieškinys pareiškiamas dėl jų pareiginių funkcijų atlikimo, išskyrus atvejus, kai šiems asmenims pareiškiamas ieškinys dėl žalos, padarytos transporto priemone, atlyginimo (LR CPK 790 str. 3-4 d.).

Teismingumas pagal tarptautines dvišales ir daugiašales sutartis. Civilinės bylos teismingumas nustatomas pagal tarptautinėje sutartyje nustatytas taisykles, bet ne pagal LR CPK, jeigu viena iš bylos šalių yra fizinis ar juridinis asmuo, esantis iš kitos valstybės, su kuria Lietuvos Respublika pasirašiusi teisinės pagalbos sutartį (LR CPK 780 str.). Kiekviena tokia sutartis turi tam tikrų ypatumų. Galima išskirti tik vieną bendrą kriterijų, pagal kurį nustatomas teismingumas – atsakovo gyvenamoji (buveinės) vieta. Daugelyje dvišalių tarptautinių teisinės pagalbos sutarčių nustatyta, kad civilinės bylos priklauso susitariančiosios šalies, kurios teritorijoje yra atsakovo gyvenamoji vieta (buveinė), teismų kompetencijai. Tačiau yra daug šios bendrosios taisyklės išimčių, kai jurisdikcija nustatoma pagal kitas taisykles, todėl būtina nuodugniai analizuoti kiekvieną sutartį.

Teismingumas pagal Europos Sąjungos teisę. Europos Sąjunga, siekdama tobulinti jurisdikcijos taisykles, 2000 m. gruodžio 22 d. priėmė Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo. Jis pakeitė Europos Sąjungos valstybių 1968 m. sudarytą Briuselio konvenciją, išskyrus jos taikymo sričiai priklausančias valstybių narių teritorijas ir teritorijas, kurioms pagal Europos Bendrijos steigimo sutarties 299 straipsnį šis reglamentas netaikomas. Pavyzdžiui, Danijai ir toliau taikoma Briuselio konvencija, o šis reglamentas netaikomas (68 str. 2 d.). Be to, dvišalės Europos Sąjungos valstybių sutartys ir konvencijos toliau galioja byloms, kurioms netaikomas šis reglamentas (70 str. 1 d.). Jis taip pat nedaro jokios įtakos konvencijoms, kurios dalyvės yra Europos Sąjungos valstybės narės ir kurios reglamentuoja konkrečių bylų jurisdikciją arba teismo sprendimų pripažinimą ir vykdymą (71 str. 1 d.). Pavyzdžiui, šis reglamentas neturi įtakos taikant Lietuvos dvišales teisinės pagalbos ir teisinių santykių sutartis, pasirašytas su valstybėmis, ne Europos Sąjungos narėmis.

Reglamentas nustato sudėtingas jurisdikcijos taisykles, kurių analizė leidžia daryti išvadą esant kelių rūšių teismingumą: bendrąjį, alternatyvųjį, specialųjį, išimtinį, kelių tarpusavyje susijusių bylų ir sutartinį. Trumpai aptartinas bendrasis principas, pagal kurį byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (angl. domicile) valstybės teismui. Reglamento 2 straipsnis nustato, kad byla teisminga atsakovo – fizinio asmens, neatsižvelgiant į jo pilietybę, nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės narės teismams. Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2-7 skirsniuose nustatytas taisykles. Jeigu atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra ne valstybėje narėje, kiekvienos valstybės narės teismų jurisdikciją pagal 22-23 straipsnius nustato tos valstybės narės įstatymas. Prieš tokį atsakovą bet kuris valstybėje narėje nuolat gyvenantis asmuo, neatsižvelgiant į jo pilietybę, taip pat, kaip ir tos valstybės narės piliečiai, gali naudotis toje valstybėje narėje galiojančiomis jurisdikcijos taisyklėmis, ypač – nurodytomis Reglamento I priede. Atkreiptinas dėmesys, kad sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ yra aiškinama pagal teismo buvimo vietos valstybės teisę. Lietuvoje sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ turi būti aiškinama kaip gyvenamosios vietos sąvoka, nurodoma LR CK 2.16-2.17 straipsniuose.

2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas dėl jurisdikcijos ir teismų sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo ir vykdymo (EB) Nr. 2201/2003 nustato teismų jurisdikciją nagrinėjant kai kurių kategorijų šeimos bylas.

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentas dėl bankroto bylų (EB) Nr. 1346/2000 taikomas visoms nemokumo (bankroto) byloms, nesvarbu, skolininkas yra fizinis ar juridinis asmuo, išskyrus atvejus, kai nemokumo (bankroto) byla keliama draudimo bendrovei, kredito įstaigai, teikiančiai finansų ar vertybinių popierių valdymo paslaugas tretiesiems asmenims, ar kolektyvinei investicinei bendrovei (1 str.). Pagal Reglamento 3 straipsnį nemokumo (bankroto) bylos priklauso valstybės, kurios teritorijoje yra skolininko pagrindinių turtinių interesų centras, teismų jurisdikcijai. Jeigu skolininkas yra juridinis asmuo, tai, kol neįrodyta priešingai, pripažįstama, kad jo pagrindinių turtinių interesų centras yra jo registruota buveinė (3 str. 1 d.). Kitos valstybės narės teismai gali skolininkui iškelti nemokumo (bankroto) bylą tik kai kitos valstybės narės teritorijoje skolininkui priklauso įmonė.

Forum non conveniens doktrina. Forum non conveniens yra lotyniškas terminas ir pažodžiui išvertus reiškia „nepatogus (netinkamas) forumas (teismas)“. Šio termino (ir visos doktrinos) teisinė prasmė yra tokia: nors egzistuoja teismingumo nustatymo taisyklės, pagal kurias turi būti paduodamas ieškinys, nagrinėti ginčą šiame teisme gali būti nepatogu šalims arba liudytojams. Todėl, jei atsakovas įrodo, kad ginčą nagrinėti tikrai nepatogu, teismas, remdamasis forum non conveniens principu, gali atsisakyti priimti pareiškimą ir perduoti bylą kitam kompetentingam teismui. Lietuvos teisės moksle ši doktrina apibūdinama dviem teiginiais:

1.teismas, spręsdamas tarptautinės jurisdikcijos klausimus, turi tam tikrą diskrecijos teisę atsisakyti priimti pareiškimą, jei byla susijusi su kita užsienio valstybe;

2. atsakovas gali pasinaudoti teisine gynybos priemone, kad teismas neturėtų nagrinėti bylos, kuri nesusijusi su šia valstybe, todėl turi būti nagrinėjama kitos valstybės teisme.

Apibendrinant šios doktrinos taikymą užsienio šalių praktikoje galima nurodyti šiuos pranašumus. Visų pirma teismui yra suteikiama diskrecijos teisė priimti arba nepriimti ieškinį pagal teismų praktikos nustatytus kriterijus. Teismas gali atsisakyti nagrinėti bylą, jei byla neturi objektyvių ryšių su teismo vietos valstybe. Ši doktrina leidžia atsakovui gintis nuo pareikšto ieškinio procesiniais atsikirtimais, kad ieškovas pasirinko netinkamą teismą, nes byla labiau susijusi su kita valstybe. Teismas, vadovaudamasis proceso koncentruotumo, ekonomiškumo principais, atsižvelgdamas į privačius ir viešus interesus, gali atsisakyti savo kompetencijos nagrinėti bylą, jeigu egzistuoja kitas kompetentingas teismas ir jeigu tai pasitarnaus teisingumui.

Lietuvos vidaus teismingumo nustatymo taisyklės, t. y. Civilinio proceso kodekso 34 straipsnio 2 dalies 1 punktas bei 35 straipsnio 1 dalis, teismui suteikia teisę priimti nutartį bei perduoti bylą nagrinėti kitam teismui, jeigu pripažįstama, kad byla operatyviau ir ekonomiškiau bus išnagrinėta kitame teisme, konkrečiai pagal daugumos įrodymų buvimo vietą, išskyrus išimtinio teismingumo atvejus. Tuo tarpu bylose, turinčiose tarptautinį elementą, Civilinio proceso kodekso skyriuje, reglamentuojančiame teismingumą, nenumatoma galimybė atsisakyti teismui savo kompetencijos remiantis forum non conveniens.

Lietuvos teisės moksle išsakoma nuomonė, kad ši doktrina turi daugiau privalumų negu trūkumų, todėl reikėtų pritarti jos taikymui ir Lietuvos teismų praktikoje. Teismas, spręsdamas dėl tarptautinės jurisdikcijos (išskyrus Europos Sąjungos), turi atsižvelgti į šalių, įrodymų buvimo vietą, juridinių faktų, sudarančių ieškinio pagrindą, įvykimo ar atsiradimo vietą ir kitas aplinkybes, iš kurių nustatoma, ar byla turi ryšį su teismo vietos valstybe. Jeigu ir atsakovas, ir dauguma įrodymų yra užsienio valstybėje, su kuria Lietuva nėra pasirašiusi dvišalės teisinės

pagalbos sutarties, Lietuvos teismui būtų labai sudėtinga išnagrinėti bylą. Tokiu atveju, jeigu byla priklauso ne išimtinei Lietuvos teismų, o atsakovo ir daugumos įrodymų buvimo vietos valstybės teismų jurisdikcijai, pareiškimą reikėtų atsisakyti priimti (LR CPK 137 str. 2 d. 2 p.) ir pasiūlyti ieškovui kreiptis į atitinkamos užsienio valstybės teismą. Be abejo, teismas, taikydamas šią doktriną, turi vadovautis tiek šalių, tiek teisingumo interesais. Atsakovas, remdamasis forum non conveniens doktrina, privalo įrodyti, kad bylinėtis kitos valstybės teismuose visais atžvilgiais yra priimtiniau nei Lietuvos teismuose. Kita vertus, ieškovas, siekdamas paneigti atsakovo argumentus, turėtų pateikti savo argumentus, patvirtinančius, kad būtent Lietuva, o ne kita valstybė yra priimtinesnė.

Kita vertus, išsakoma ir kitokia nuomonė, kad atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės normas, taip pat į tai, jog tarptautinio civilinio proceso tikslas yra tarptautinė kooperacija ir principinis užsienio teisingumo gerbimas, Lietuvos teismai neturėtų taikyti nei forum non conveniens doktrinos, nei teismo draudimo šalims pradėti bei tęsti procesą tuo pačiu pagrindu kitos valstybės teismuose (antisuit injunction), galinčiuose daryti įtaką ir pažeisti lis (alibi) pendens taisykles.

Lis pendens . Institutas, padedantis išvengti tarptautiniame procese lygia greta bylinėtis kelių valstybių teismuose ir leidžiantis atsisakyti teismui nagrinėti bylą, kai tokia pati byla yra iškelta užsienio valstybės teisme, vadinamas lis pendens (lis alibi pendens). Ši doktrina taip pat leidžia išvengti situacijos, kai dėl to paties ginčo dviejų valstybių teismai priima visiškai priešingus sprendimus. Kartu lis pendens institutas taip pat yra atsakovo procesinė gynybos priemonė, leidžianti jam gintis nuo nesąžiningo ieškovo, kai šis nori iškelti atsakovui kelias bylas skirtingų valstybių teismuose. Teisės doktrinoje bei pozityviojoje teisėje pripažįstama, jog civilinės bylos iškėlimas sukelia lis (alibi) pendens teisinius padarinius – ieškovas praranda teisę pareikšti tapatų ieškinį kitam teismui, ir bet kuris teismas, išskyrus tą, kuris iškėlė pirmąją bylą, savo iniciatyva privalo atsisakyti savo jurisdikcijos pirmojo, iškėlusio bylą teismo naudai. Lis (alibi) pendens yra neigiama teisės kreiptis į teismą prielaida.

LR CPK VII dalyje „Tarptautinis civilinis procesas“ yra vienintelė teisės norma, leidžianti atsakyti į klausimą, kokia užsienio valstybėje nagrinėjamos bylos įtaka tapačiai Lietuvos teisme iškeliamai ir/ar nagrinėjamai bylai: 781 straipsnio 2 dalis nustato, kad jeigu Lietuvos Respublikos teismai pagal šiame kodekse nustatytas teismingumo taisykles yra kompetentingi nagrinėti civilines bylas, ši kompetencija neišnyksta, kai tą pačią bylą nagrinėja užsienio valstybės teismas. LR CPK nėra įtvirtintos teisės normos, kad Lietuvos teismai nėra kompetentingi nagrinėti civilinės bylos, jeigu ta byla buvo pirmiau iškelta užsienio valstybės teisme. Taigi LR CPK 781 straipsnio 2 dalyje vartojami žodžiai „kompetencija neišnyksta“ reiškia, jog užsienio valstybės teisme nagrinėjama civilinė byla negali sukelti lis (alibi) pendens teisinių padarinių Lietuvos teismo iškeliamai ir/ar nagrinėjamai civilinei bylai, nebent tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamus santykius reglamentuotų kitaip (LR CPK 780 str.).

Lis pendens bei susijusių bylų institutui yra skirtas Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo 4 skirsnis (27–30 str.). Pagal 27 straipsnį, jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, išskyrus tą, kuris iškėlė pirmąją bylą, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo, iškėlusio bylą, teismo jurisdikcija (1 d.); jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei anksčiau nurodytas teismas, atsisako jurisdikcijos pastarojo naudai (2 d.). 28 straipsnis nustato, kad: jeigu skirtingų valstybių narių teismai nagrinėja susijusias bylas, bet kuris teismas, išskyrus teismą, kuris iškėlė pirmąją bylą, gali sustabdyti savo bylos procesą (1 d.); jeigu šias bylas nagrinėja pirmosios instancijos teismas, bet kuris teismas, išskyrus teismą, kuris iškėlė pirmąją bylą, vienos iš šalių prašymu taip pat gali

atsisakyti jurisdikcijos, jeigu nagrinėjamose bylose jurisdikciją turi pirmąją bylą iškėlęs teismas ir jeigu jo įstatymas leidžia minėtas bylas nagrinėti kartu (2 d.); pagal šį straipsnį bylos laikytinos susijusiomis, kai jos yra tokios panašios, kad jas tikslinga nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios bylas nagrinėjant atskirai (3 d.). 29 straipsnis įtvirtina išimtinės jurisdikcijos prioritetą: jeigu bylos priskiriamos išimtinei kelių teismų jurisdikcijai, bet kuris teismas, išskyrus teismą, kuris bylą iškėlė pirmą kartą, atsisako jurisdikcijos pastarojo teismo naudai. 30 straipsnis nustato momentą, kai byla laikoma iškelta teisme: 1) kai teismui įteikiamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, nurodantis, jog ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui, arba 2) jeigu pirmiausia dokumentas turi būti įteiktas ne teismui, kai jį gauna už dokumento įteikimą atsakinga institucija, jeigu ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų pateiktas teismui.

Tarybos reglamente (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo lis pendens ir susijusių ieškinių (bylų) institutams reglamentuoti skirtas 19 straipsnis: jeigu tarp tų pačių šalių skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacija) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, teismas, kuris vėliau iškėlė bylą, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija (1 d.); jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos dėl tėvų pareigų to paties vaiko atžvilgiu ir tuo pačiu ieškinio pagrindu, teismas, kuris vėliau iškėlė bylą, savo iniciatyva sustabdo nagrinėjimo procesą, kol nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija (3 d.); jeigu nustatoma pirmojo teismo jurisdikcija, teismas, kuris vėliau iškėlė bylą, atsisako jurisdikcijos pirmojo teismo naudai (4 d.). Tuomet šalis, kuri kreipėsi į teismą, vėliau iškėlusį bylą, gali tą ieškinį pateikti pirmajam teismui

26.4. Imunitetai

Tarptautinėje viešojoje teisėje galioja valstybių suverenaus lygiateisiškumo principas. Suverenitetas ir yra imuniteto doktrinos pagrindas. Pripažinimas, kad visos suverenios valstybės yra lygiateisės, reiškia, jog viena valstybė negali vartoti prieš kitą valstybę jokios prievartos. Taigi valstybė negali priklausyti kitos valstybės teismų jurisdikcijai.

Valstybės imunitetas apima:

1) užsienio valstybės teisės galiojimą, t. y. valstybės civilinis teisinis statusas nustatomas pagal jos, o ne pagal užsienio valstybės teisę (LR CK 1.23 str.);2) užsienio valstybės teismų jurisdikciją, t. y. negalima pareikšti ieškinio valstybei be jos kompetentingų institucijų sutikimo (LR CPK 791 str.);3) laikinąsias apsaugos priemones, t. y. valstybei negalima taikyti laikinųjų apsaugos priemonių be jos kompetentingų institucijų sutikimo (LR CPK 791 str.);4) priverstinį užsienio teismų sprendimų vykdymą, t. y. be kompetentingų valstybės institucijų sutikimo jai negali būti taikomos priverstinio teismų sprendimų vykdymo priemonės (LR CPK 792 str.).

LR CPK 790 straipsnio 1, 3 dalyse ir 792 straipsnyje nustatyta, kad teisminis imunitetas taip pat taikomas užsienio diplomatams ir jų šeimos nariams, asmenims, atliekantiems užsienio valstybės vardu konsulines funkcijas, ir užsieniečiams – administraciniams ar techniniams užsienio valstybių diplomatinių atstovybių ar konsulatų darbuotojams ar kitiems tarptautinių sutarčių, įstatymų ar tarptautinių papročių jiems prilygintiems asmenims, jeigu ieškinys pareiškiamas dėl jų pareiginių funkcijų atlikimo.

Užsienio diplomatams, kitiems Lietuvos Respublikos įstatymuose ir tarptautinėse sutartyse nurodytiems asmenims teisminis imunitetas netaikomas, jeigu jie yra civilinių teisinių santykių dalyviai kaip privatūs asmenys.

26.5. Pranešimų ir šaukimų įteikimas užsienio valstybėse

Teismo pranešimų ir šaukimų įteikimo užsienyje klausimus reglamentuoja LR CPK 801-805 straipsniai, kurie taikomi tik jeigu tarptautinė sutartis nenustato ko kita (LR CPK 780 str.). Teismo pranešimą, šaukimą ar kitokį dokumentą prireikus įteikti užsienio valstybėje esančiam Lietuvos piliečiui, teismas kreipiasi teisinės pagalbos į Lietuvos diplomatinę atstovybę ar konsulatą, esantį toje valstybėje, jeigu su ta valstybe Lietuva nėra sudariusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties ir ta valstybė nėra 1965 m. lapkričio 15 d. Hagos konvencijos dalyvė (LR CPK 803 str. 2 d.). Kai asmuo, kuriam užsienio valstybėje reikia įteikti procesinį dokumentą, nėra Lietuvos pilietis, teismas per Lietuvos teisingumo ministeriją kreipiasi dėl teisinės pagalbos suteikimo (LR CPK 801 str. 1 d., 803 str. 1, 3 d.). Visi procesiniai dokumentai, kurie turi būti įteikti užsienio valstybėje, turi būti išversti į anglų ar kitą užsienio asmenims suprantamą kalbą (LR CPK 804 str. 2 d.). Asmenims, kurie yra Lietuvoje, tačiau kuriems netaikoma Lietuvos teismų jurisdikcija, procesiniai dokumentai įteikiami per Lietuvos užsienio reikalų ministeriją (LR CPK 804 str. 1 d.).

Kai byla nagrinėjama Lietuvos teisme, užsienyje gyvenanti (esanti) šalis, neturinti atstovo, privalo paskirti savo įgaliotą asmenį, gyvenantį Lietuvoje, kad šiam būtų galima įteikti su byla susijusius procesinius dokumentus. Jeigu šalis šios pareigos nevykdo, procesiniai dokumentai lieka byloje ir laikomi tinkamai įteiktais. Šie padariniai, taip pat pareiga pateikti atsiliepimą į ieškinį, šio atsiliepimo nepateikimo teisiniai padariniai ir tai, kas gali būti paskirtas įgaliotu atstovu, šaliai privalo būti išaiškinama įteikiant pirmą kartą (LR CPK 805 str.).

Jeigu teismo pranešimą, šaukimą ar kitokį dokumentą reikia įteikti asmeniui, esančiam valstybėje, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę tarptautinę teisinės pagalbos sutartį, taikomos šios sutarties nustatytos taisyklės. Beveik visos dvišalės sutartys nustato pranešimų ir šaukimų įteikimą per Centrinę įstaigą, kuri pagal LR CPK 801 straipsnio pirmąją dalį yra Teisingumo ministerija. Dvišalės sutartys taip pat numato, kad savo valstybių piliečiams, esantiems užsienyje, teismo dokumentai gali būti įteikiami ir per diplomatines bei konsulines įstaigas. Minėtos sutartys nenumato galimybės siųsti teismo pranešimus, šaukimus ar kitokius dokumentus tiesiogiai užsienyje esantiems asmenims.

1965 metų Hagos konvencija, kurios dalyvė yra ir Lietuvos Respublika nuo 2000 m., dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo užsienyje nustato tokius teismo šaukimų, pranešimų ir kitokių dokumentų įteikimo užsienio valstybėje būdus:

1) per užsienio valstybės Centrinę įstaigą (Konvencijos 2-7 str.);2) per savo valstybės diplomatines ar konsulines įstaigas, esančias užsienio valstybėje (Konvencijos 8-9 str.);3) tiesiogiai siunčiant juos adresatui, esančiam užsienio valstybėje (Konvencijos 10 str. „a“ p.);4) teismo pareigūnams, pareigūnams ar kitiems kompetentingiems valstybės, kurioje dokumentai buvo parengti, asmenims tiesiogiai įteikiant juos per paskirties valstybės teismo pareigūnus, pareigūnus ar kitus kompetentingus asmenis (Konvencijos 10 str. „b“ p.);5) suinteresuotiems byla asmenims (pvz., bylos šalims, jų advokatams) tiesiogiai įteikiant juos per paskirties valstybės teismo pareigūnus, pareigūnus arba kitus kompetentingus asmenis (Konvencijos 10 str. „c“ p.);6) kitokiais būdais, kuriuos nustato tarpusavio sutartimi susitariančiosios valstybės (Konvencijos 11 str.).

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos Reglamentas dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse (EB) Nr. 1348/2000 reglamentuoja teismo dokumentų įteikimą civilinėse ir komercinėse bylose Europos Sąjungoje. Šis reglamentas taikomas visų Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio santykiams, išskyrus Daniją. Danijos

ir kitų valstybių narių santykiams taikoma 1965 m. konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje.

Reglamente įteisinti keli teismo dokumentų įteikimo būdai. Bendroji taisyklė – teismo dokumentai įteikiami per perduodančias ir gaunančias institucijas (agentūras). Šiam tikslui kiekviena valstybė narė skiria perduodančią ir gaunančią institucijas, t. y. valstybės pareigūnus, institucijas ar kitus asmenis, kurie perduoda teismo dokumentus, įteiktinus kitoje valstybėje narėje, ir atitinkamai priima iš kitos valstybės narės gaunamus teismo dokumentus. Gali būti skiriamos dvi institucijos – viena perduodanti, viena gaunanti arba viena institucija, vykdanti abi šias funkcijas.

Kiekviena valstybė narė turi informuoti Europos Komisiją apie perduodančios ir gaunančios institucijos paskyrimą, nurodyti jos pavadinimą, adresą, kompetenciją. Be to, kiekviena valstybė narė skiria Centrinę įstaigą, atsakingą už visų klausimų, susijusių su šio reglamento taikymu, sprendimą. Lietuvoje Centrinė įstaiga yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Pagal Reglamentą 1348/2000 Lietuvos Respublika kompetentingomis perduodančiosiomis agentūromis paskyrė visus Lietuvos Respublikos bendrosios kompetencijos teismus, kurie nagrinėja civilines ir komercines bylas, t. y. visus rajonų ir miestų apylinkės teismus, apygardų teismus, Lietuvos apeliacinį teismą ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą.

Be įteikimo per priimančią ir gaunančią instituciją, Reglamentas nustato kitus galimus įteikimo būdus: konsulinį (diplomatinį), pristatymą paštu ir tiesioginį įteikimą:

1) kiekviena valstybė narė, esant išimtinėms aplinkybėms, turi teisę pasinaudoti konsuliniais arba diplomatiniais kanalais siekdama perduoti teismo dokumentus, įteiktinus kitų valstybių narių perduodančioms, gaunančioms ar centrinėms įstaigoms (12 str.);2) kiekviena valstybė narė, netaikydama jokių priverstinių priemonių, kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims teismo dokumentus gali įteikti tiesiogiai per savo diplomatinius arba konsulinius atstovus. Tačiau pagal Reglamento 23 straipsnio pirmąją dalį kiekviena valstybė narė gali pranešti, kad ji prieštarauja tokiam dokumentų įteikimui savo teritorijoje, išskyrus atvejus, kai dokumentai turi būti įteikti juos parengusios valstybės narės nacionaliniams subjektams (13 str.);3) kiekviena valstybė narė teismo dokumentus gali įteikti tiesiogiai paštu kitoje valstybėje narėje gyvenantiems asmenims. Tačiau kiekviena valstybė narė pagal Reglamento 23 straipsnio pirmąją dalį gali nustatyti sąlygas, pagal kurias ji priims paštu pristatomus teismo dokumentus (14 str.);4) bet kuris asmuo, suinteresuotas bylos baigtimi, gali teismo dokumentus įteikti tiesiogiai per teismo pareigūnus, valstybės tarnautojus ar kitus valstybės narės, į kurią kreipiamasi, kompetentingus asmenis, jeigu valstybė narė, į kurią kreipiamasi, Reglamento 23 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta tvarka nėra pareiškusi, kad ji prieštarauja tokiam įteikimo būdui (15 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublika paprieštaravo 15 straipsnio 1 dalyje numatytai tiesioginio dokumentų įteikimo galimybei.

26.6. Įrodymų rinkimas užsienio valstybėse

Jeigu užsienio valstybėje, su kuria Lietuva nėra sudariusi dvišalės teisinės pagalbos sutarties, reikia surinkti įrodymus, prašymai suteikti teisinę pagalbą gali būti teikiami ir vykdomi diplomatiniais kanalais abipusiškumo principu: kreipiantis į Teisingumo ministeriją, kuri kreipsis į Užsienio reikalų ministeriją, kuri per savo diplomatines ar konsulines įstaigas kreipiasi į atitinkamas užsienio valstybės institucijas.

LR CPK 803 straipsnio 2 dalis nurodo, kad dėl Lietuvos piliečio, esančio užsienio valstybėje, apklausos teismas kreipiasi į Lietuvos diplomatinę atstovybę ar konsulatą atitinkamoje užsienio valstybėje. Jeigu asmuo, kurį reikia apklausti, nėra Lietuvos Respublikos pilietis, teismas per

Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją kreipiasi dėl teisinės pagalbos į atitinkamos valstybės teismą ar instituciją.

Lietuvos Respublikos teismai taip pat vykdo jiems nustatyta tvarka perduodamus užsienio teismų pavedimus surinkti įrodymus Lietuvoje. LR CPK 801 straipsnio 2 dalis nustato, kad atsisakyti vykdyti tokį užsienio valstybės teismo pavedimą galima tokiais atvejais:

1) veiksmas, kurį reikalaujama atlikti, prieštarautų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatytai viešajai tvarkai arba jos nepriklausomybei, pavyzdžiui, jeigu prašoma surinkti įrodymus, kurie yra Lietuvos valstybės paslaptis;2) atlikti reikalaujamus veiksmus nepriklauso Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai;3) valstybė, iš kurios teismų gautas teisinės pagalbos prašymas, atsisako suteikti teisinę pagalbą Lietuvos Respublikos teismams.

Užsienio valstybės teismo ar kitos institucijos prašymą suteikti teisinę pagalbą vykdo Lietuvos Respublikos teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teise. Lietuvos Respublikos teismas, kuriam yra perduotas teisinės pagalbos prašymas, prašymą teikiančio užsienio valstybės teismo ar kitos institucijos iniciatyva gali taikyti kitas taisykles, negu numato Lietuvos Respublikos įstatymai, jeigu jų nedraudžia Lietuvos Respublikos teisė arba jos neprieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai.

Užsienio valstybių oficialūs rašytiniai įrodymai turi tokią pačią teisinę galią kaip ir Lietuvos oficialūs rašytiniai įrodymai, tačiau jeigu dokumentas yra susijęs su Lietuvoje esančio nekilnojamojo turto nuosavybės teisės perėjimu, jis turi būti patvirtintas Lietuvos Respublikos diplomatinėje atstovybėje ar konsulate. Tos pačios taisyklės yra taikomos ir dokumentams, kurių autentiškumu teismas abejoja.

Kai įrodymus reikia surinkti valstybėje, su kuria Lietuva yra pasirašiusi dvišalę tarptautinę teisinės pagalbos sutartį ir kuri kartu yra 1970 m. Hagos konvencijos dalyvė, turi būti taikomos dvišalės tarptautinės sutarties nuostatos. Dauguma tokių sutarčių nurodo, kad teismo pavedimai surinkti įrodymus vykdomi pagal pavedimą vykdančio teismo valstybės proceso teisę, išskyrus atvejus, kai prašoma taikyti pavedimą pateikiančios susitariančiosios valstybės proceso teisės normas, o šios normos neprieštarauja pavedimą vykdančio teismo vietos valstybės proceso teisei. Kai kuriais atvejais tam tikrus procesinius veiksmus, susijusius su įrodymų rinkimu, gali atlikti ir diplomatinės bei konsulinės įstaigos.

2001 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių teismų tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse arba komercinėse bylose siekiama patobulinti, supaprastinti ir paspartinti teismų bendradarbiavimą renkant įrodymus. Reglamentas taikomas visų Europos Sąjungos valstybių narių tarpusavio santykiams, išskyrus Daniją. Danijos ir kitų valstybių narių tarpusavio santykiams taikoma 1970 m. konvencija dėl įrodymų civilinėse arba komercinėse bylose rinkimo užsienyje.

Reglamente numatyti du įrodymų rinkimo tarp valstybių narių būdai: kai prašymai tiesiogiai perduodami iš vieno teismo į kitą ir kai prašantysis teismas tiesiogiai renka įrodymus. Prašantysis teismas – tai teismas, kuriame pradėtas arba vykdomas teismo procesas. Prašomasis teismas – tai kitos valstybės narės teismas, atsakingas už įrodymų rinkimą. Centrinė institucija atsako už informacijos teikimą ir problemų, susijusių su prašymu, sprendimą. Lietuvoje Centrinė įstaiga yra Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija. Lietuvos Respublika priima formas, užpildytas ne tik lietuvių, bet taip pat ir anglų ar prancūzų kalba. Prašymai rinkti įrodymus priimami paštu ir faksu.

Pagrindinės reglamento nuostatos:

1) Reglamentas taikomas civilinėms ir komercinėms byloms, kai vienos valstybės narės teismas („prašantysis teismas“) kreipiasi į kompetentingą kitos valstybės narės teismą („prašomasis teismas“), prašydamas surinkti įrodymus. Reglamentas įdiegia sistemą, leidžiančią teismams greitai ir tiesiogiai perduoti vieniems kitų tokius prašymus ir juos vykdyti. Kiekviena valstybė narė parengia sąrašą teismų, kompetentingų rinkti įrodymus.2) Prašomajam teismui renkant įrodymus gali dalyvauti prašančiojo teismo atstovai ir šalys. Jei tai neįmanoma, kad būtų padėta jiems dalyvauti renkant įrodymus, galima naudoti šiuolaikinę ryšio technologiją, pirmiausia vaizdo konferencijos būdą.3) Reglamente numatoma galimybė prašančiajam teismui pačiam rinkti įrodymus kitoje valstybėje narėje.4) Reglamentas nustato tikslius prašymo formos ir turinio reikalavimus. Prašymas turi būti parengtas naudojant tam tikrą formą; jame privalo būti pateikta tam tikra informacija, pavyzdžiui, šalių vardai, pavardės ir adresai, bylos pobūdis ir esmė, įrodymų rinkimo aprašymas, ir t. t.5) Prašymas turi būti užpildytas viena iš oficialių prašomojo teismo valstybės narės kalbų arba kita tos valstybės nurodyta jai priimtina kalba.6) Prašymai turi būti įvykdomi nedelsiant, ne vėliau kaip per 90 dienų nuo jų gavimo dienos. Jei tai neįmanoma, prašomasis teismas apie tai praneša prašančiajam teismui, nurodydamas priežastis, trukdančias skubiai įvykdyti prašymą.

Atsisakyti vykdyti prašymą surinkti įrodymus galima tik išimtiniais atvejais.

26.7. Užsienio teismų sprendimų pripažinimas ir vykdymas

Teismo sprendimas neturi tiesioginės teisinės galios užsienio valstybėse, nes procesiniai teismo dokumentai nepasižymi eksteritorialumu. Įsiteisėjęs teismo sprendimas yra privalomas ir turi būti vykdomas tik savo valstybės teritorijoje. Užsienio valstybėje teismo sprendimas įgyja teisinę galią ir sukelia ten tam tikrų teisinių padarinių tik nustatyta tvarka jį pripažinus. Valstybė, pripažindama kitos valstybės teismo sprendimą, suteikia jam tokią pačią teisinę galią kaip ir nacionalinio teismo sprendimui. Užsienio teismo sprendimo pripažinimas reiškia, kad pripažįstančioje valstybėje jis įgyja res judicata ir prejudicinę galią; pripažįstanti užsienio teismo sprendimą valstybė kartu konstatuoja, kad nagrinėjant bylą užsienio valstybėje laikytasi sąžiningo proceso principų; sprendimą pripažinusioje valstybėje jis tampa vykdytinas, t. y. turi būti vykdomas taip pat kaip ir nacionalinio teismo sprendimai.

Skirtingos valstybės užsienio valstybių teismų sprendimų pripažinimo klausimus sprendžia skirtingai, tačiau iš esmės pasaulinėje praktikoje susiklosčiusios trys užsienio teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo sistemos. Vienose šalyse (Danijoje, Olandijoje) užsienio sprendimai pripažįstami tik esant tarp valstybių tarptautinei sutarčiai dėl sprendimų pripažinimo ir vykdymo arba numačius abipusiškumo pagrindą (reciprocity). Kitose valstybėse (Prancūzijoje, Belgijoje) užsienio teismų spendimai pripažįstami ir vykdomi tik patikrinti iš esmės. Trečiose (Italijoje, Vokietijoje) – tikrinamas formalus užsienio teismo sprendimo teisėtumo aspektas“.

Apie užsienio teismų sprendimų pripažinimą ir leidimą juos vykdyti galima kalbėti dviem aspektais:

1) Lietuvos Respublikos teismų sprendimų pripažinimas užsienio valstybėse, 2) užsienio teismų sprendimų pripažinimas Lietuvos Respublikoje.

Toliau analizuosime užsienio teismų sprendimų pripažinimą ir leidimą juos vykdyti tik antruoju aspektu. Lietuvoje, jeigu nėra dvišalės teisinės pagalbos sutarties arba kitokios tarptautinės sutarties, kuri reguliuotų užsienio valstybės teismo sprendimo pripažinimą ir vykdymą, taikomi LR CPK 809-818 straipsniai.

Užsienio teismų (arbitražų) sprendimai Lietuvos Respublikos teritorijoje gali būti vykdomi tik po to, kai juos pripažįsta Lietuvos apeliacinis teismas, kaip valstybės įgaliota institucija pripažinti sprendimą. Tačiau nereikalauja pripažinimo įsiteisėję užsienio teismų sprendimai dėl neturtinių ginčų tarp ne Lietuvos Respublikos piliečių, išskyrus atvejus, kai šis sprendimas yra santuokos sudarymo arba kitokio civilinės būklės akto registravimo pagrindas ar kitokių teisių registravimo viešame registre pagrindas. Taip pat nereikia pripažinimo pakeičiant ar atnaujinant Lietuvos Respublikoje civilinės būklės aktų įrašus remiantis Europos Sąjungos valstybės narės (išskyrus Daniją) teismo sprendimu dėl santuokos nutraukimo, gyvenimo skyrium (separacijos) ar santuokos pripažinimo negaliojančia, kuris negali būti apskųstas apeliacine tvarka pagal tos valstybės narės teisę (ES Tarybos reglamento (EB) Nr. 2201/2003 2003 m. lapkričio 27 d. dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, 21 str. 2 d.)

Dėl užsienio teismo (arbitražo) sprendimo pripažinimo į Lietuvos apeliacinį teismą turi teisę kreiptis bet kuris asmuo, turintis byloje teisinį suinteresuotumą. Prie pareiškimo dėl užsienio teismo (arbitražo) sprendimo pripažinimo pareiškėjas turi pateikti prašomą pripažinti užsienio teismo (arbitražo) sprendimą bei šio sprendimo vertimą į lietuvių kalbą, patvirtinimą, kad sprendimas yra įsiteisėjęs, taip pat įrodymus, kad šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, buvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos nagrinėjimo vietą ir laiką. Pareiškimas dėl užsienio teismo (arbitražo) sprendimo pripažinimo žyminiu mokesčiu neapmokestinamas.

Pareiškimus dėl užsienio teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimo nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešama asmeniui, kuris toje byloje buvo atsakovas. Teismo nutartis dėl užsienio teismų (arbitražų) sprendimų pripažinimo įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos. Teismo nutartis per vieną mėnesį nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama kasaciniu skundu. Byloje taip pat galima procesą atnaujinti. Pareiškimą dėl užsienio teismo (arbitražo) sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas gali pripažinti tik dalį užsienio teismo (arbitražo) sprendimo. Teismas, nagrinėjantis pareiškimą dėl užsienio teismo (arbitražo) pripažinimo, turi teisę sustabdyti bylos nagrinėjimą, jeigu šis teismo (arbitražo) sprendimas yra apskundžiamas įprastinėmis atitinkamos valstybės teismų (arbitražų) sprendimų kontrolės formomis arba jeigu terminas šiam skundui paduoti dar nėra pasibaigęs.

Sprendžiant klausimą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo, negali būti tikrinamas šio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas.

Užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo sąlygas nustato 1958 m. Niujorko konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų pripažinimo ir vykdymo.

Kartu su pareiškimu pripažinti užsienio teismo (arbitražo) sprendimą gali būti sprendžiamas klausimas dėl leidimo šį sprendimą vykdyti (LR CPK 813-815 str.).

Tokia pačia tvarka sprendžiamas ir užsienio teismo patvirtintų taikos sutarčių bei nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pripažinimo ir vykdymo klausimas (LR CPK 816-817 str.).

Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimai ir kiti pagal Europos Sąjungos reglamentus vykdytini dokumentai Lietuvos Respublikoje pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal Europos Sąjungos reglamentų ir LR CPK nustatytą tvarką (LR CPK 818 str.). Jei Europos Sąjungos reglamentai nenustato Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir leidimo juos vykdyti tvarkos, šie sprendimai yra pripažįstami ir leidžiama juos vykdyti pagal LR CPK VII dalies LX skyriaus ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį skirsnius.

LR CPK 818 str. nustato Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimų pripažinimo ir vykdymo tvarką. LR CPK papildytas šiuo straipsniu siekiant įgyvendinti 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams, pripažinimo bei vykdymo bei 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentą (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo.

Prašymas dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą yra pateikiamas Lietuvos apeliaciniam teismui. Šis prašymas turi atitikti bendruosius procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, įskaitant reikalavimą prašymą ir jo priedus pateikti valstybine kalba arba pridėti šių dokumentų vertimą į lietuvių kalbą. Jeigu pareiškėjas gyvena ne Lietuvos Respublikoje ir nepaskyrė atstovo byloje arba įgalioto asmens procesiniams dokumentams gauti, gyvenančių (turinčių profesinės veiklos buveinę) Lietuvos Respublikoje (LR CPK 805 str.), prašyme dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą turi būti nurodytas adresas Lietuvos Respublikoje arba telekomunikacijų galinio įrenginio adresas, kuriuo pareiškėjui būtų įteikiami procesiniai dokumentai. Prašymas dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą žyminiu mokesčiu neapmokestinamas. Prašymą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo vienas teisėjas. Teisėjas, nustatęs, kad prašymas paduotas nesilaikant šiame Kodekse arba Europos Sąjungos reglamentuose nustatytos tvarkos, gali jį laikyti nepaduotu ir nutartimi grąžinti pareiškėjui, o tuo atveju, jeigu prašymas jau buvo priimtas teismo žinion, palikti jį nenagrinėtą. Teismas gali nustatyti terminą prašymo formos arba turinio trūkumams pašalinti (LR CPK 115 str.), jeigu pareiškėjas gyvena Lietuvos Respublikoje, nurodė adresą Lietuvos Respublikoje arba telekomunikacijų galinio įrenginio adresą, kuriuo pareiškėjui būtų įteikiami procesiniai dokumentai, arba paskyrė atstovą byloje ar įgaliotą asmenį procesiniams dokumentams gauti, gyvenančius (turinčius profesinės veiklos buveinę) Lietuvos Respublikoje (LR CPK 805 straipsnis). Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, prašymas laikomas nepaduotu ir grąžinamas pareiškėjui, o jeigu prašymas jau buvo priimtas teismo žinion, jis paliekamas nenagrinėtas.

Teisėjas leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą klausimą išsprendžia priimdamas nutartį rašytinio proceso tvarka. Šioje nutartyje turi būti nurodyta jos peržiūrėjimo ir įsiteisėjimo tvarka, o nutartyje, kuria sprendimą leista vykdyti, taip pat pažymėta, kad Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą leista vykdyti netikrinant, ar egzistuoja Europos Sąjungos reglamentuose nurodyti pagrindai atsisakyti pripažinti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą. Vykdomąjį raštą Lietuvos apeliacinis teismas išduoda tik po nutarties įsiteisėjimo ir pareiškėjo, ir asmens, kurio atžvilgiu siekiama sprendimą įvykdyti, atžvilgiu.

Prašymą peržiūrėti nutartį dėl leidimo vykdyti Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimą nagrinėja Lietuvos apeliacinio teismo trijų teisėjų kolegija. Šių prašymų nagrinėjimui mutatis mutandis taikomos atskirųjų skundų nagrinėjimo taisyklės.

Pagrindiniai Europos Sąjungos teisės aktai teismo sprendimų pripažinimo ir vykdymo srityje yra šie: 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo, 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčijamų sprendimų vykdymo Europoje tvarką ir 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos reglamentas 2201/2003/EB dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis abiejų sutuoktinių vaikams pripažinimo ir vykdymo, atšaukiantis reglamentą (EB) Nr. 1347/2000.

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo kitoje valstybėje narėje nustato teismo sprendimo vykdymo kitoje valstybėje narėje taisykles. 2002 m. kovo 1 d. įsigaliojęs reglamentas, kuris pakeitė iki tol galiojusią 1968 m. Briuselio konvenciją, supaprastina užsienio teismo sprendimo paskelbimo vykdytinu procedūrą. Reglamentas yra tiesiogiai taikomas, o tai reiškia, kad kiekvienas asmuo gali teismuose remtis šiuo reglamentu. Tačiau reglamentas netaikomas Danijoje, kurioje taikoma Briuselio konvencija.

Reglamentas nustato šias pagrindines taisykles:

1. Tam tikroje valstybėje narėje priimtas ir vykdomas teismo sprendimas gali būti vykdomas kitoje valstybėje narėje po to, kai šis sprendimas suinteresuotosios šalies prašymu joje buvo paskelbtas vykdytinu (arba užregistruotas vykdyti Jungtinėje Karalystėje);2. prašymas teritorinę jurisdikciją turinčiam teismui pateikiamas pagal šalies, kurios atžvilgiu norima įvykdyti sprendimą, nuolatinę gyvenamąją vietą arba teismo sprendimo vykdymo vietą;3. teismo sprendimas paskelbiamas vykdytinu laikantis tam tikrų oficialių reikalavimų ir turi būti įteikiamas kitai šaliai, kuri tokį paskelbimą gali ginčyti tik teismuose;4. užsienio teismo sprendimą galima atsisakyti pripažinti, jeigu toks pripažinimas prieštaraus viešajai tvarkai arba bus nesuderinamas su anksčiau priimtu sprendimu, arba jeigu dokumentas, kuriuo pradedamas procesas, įteikiamas netinkamu laiku, arba kita šalis neatvyksta į bylos nagrinėjimą.

2004 m. balandžio 21 d. buvo priimtas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 805/2004, sukuriantis neginčytinų reikalavimų Europos vykdomąjį raštą. Tam tikromis sąlygomis valstybėje narėje, kurioje turi būti vykdomas sprendimas, reglamentas leidžia apsieiti be visų tarpinių priemonių, kurias iki tol buvo būtina taikyti kitose valstybėse narėse priimamų sprendimų atžvilgiu. Šis reglamentas taikomas teismo sprendimams, susitarimams ir autentiškiems dokumentams dėl neginčytinų reikalavimų. Reikalavimas laikomas neginčytinu, jeigu:

a) skolininkas, pripažinimu ar susitarimu, kurį patvirtino teismas arba kuris buvo sudarytas prieš teismą procesinių veiksmų metu, aiškiai sutiko su juo; arbab) teisminio bylos nagrinėjimo metu, atsižvelgiant į atitinkamus procedūrinius reikalavimus pagal kilmės valstybės narės teisės aktus, skolininkas niekada jam neprieštaravo; arbac) skolininkas nedalyvavo ar jam nebuvo atstovaujama teismo posėdyje, susijusiame su šiuo reikalavimu po to, kai teismo proceso metu iš pradžių prieštaravo reikalavimui, su sąlyga, kad toks elgesys prilygsta tyliam sutikimui su reikalavimu ar faktu, kreditoriaus pareikštu pagal kilmės valstybės narės teisės aktus; arbad) skolininkas aiškiai sutiko su juo autentiškame dokumente.

Exequatur procedūros panaikinimas leidžia kreditoriams greitai ir veiksmingai įvykdyti teismo sprendimą užsienyje, nesikreipiant į valstybės narės, kurioje norima įvykdyti teismo sprendimą, teismą.