FILOSFIJOS KILMĖ, ESMĖ IR PRASMĖ

Pirmoji paskaita

Žodžio kilmė ir reikšmė

Žodis filosofija kilęs iš graikų kalbos. Jis reiškia „išminties meilę“ (gr. φιλοσοφία < φιλο – „myliu“ + σοφία – išmintis)

Legenda teigia, kad pirmasis šį terminą pavartojo Pitagoras iš Samo, tačiau dabartine reikšme jis labiausiai įsigalėjo Platono laikais.

Išminties meilė

Graži antikinė istorija byloja, jog pokalbyje su Leontu, fliuntiečių tironu, Pitagoras pirmasis save pavadino filosofu ir pačiai filosofijai vardą davė.

Jis tvirtino, jog išmintingas (sophos) tėra tik Dievas, jog kurį nors žmogų vadinti išmintingu reiškia konstatuoti jo prigimties tobulumą.

Nuo vadinamųjų išminčių ar sofistų filosofas skiriasi stipriu polinkiu ar išmintį.

Graikų pasaulis ir filosofija

Todėl savo kilme ir prasme filosofija yra graikiškas dalykas. Jis susijęs su tam tikru senovės graikų mentalitetu.

Kyla klausimas, kodėl toks mąstymo ir pasaulėjautos būdas atsirado ne seniausiose pasaulio valstybėse, kurios nestokojo žinių ir civilizacijos pasiekimų, o būtent Antikinėje Graikijoje.

Graikų pasaulis ir filosofija

Nors astronomijos ir matematikos pradmenis graikai perėmė iš Egipto ir Babilono, pačioje Graikijoje nebuvo įtakingo žynių luomo, kuris sugebėtų šias žinias monopolizuoti. Graikijoje susiklostė kur kas geresnės sąlygos laisvai, dogmų nevaržomai kritinio mąstymo plėtotei.

Be to, pats žmogus Graikijoje buvo kur kas laisvesnis nei Rytų despotijose. Graikija yra ne tik filosofijos, bet ir demokratijos tėvynė.

Graikų pasaulis ir filosofija

Kitaip tariant, būtent laisvė – tiek žinojimo, tiek veikimo, tiek mąstymo prasme – yra viena svarbiausių prielaidų ir aplinkybių, užtikrinančių filosofijos kilmę.

Graikijos polių tautos susirinkimuose ir teismuose kiekvienas turėjo teisę pareikšti savo nuomonę. Norėdamas nuginčyti oponentą, jis turėjo pagrįsti savo požiūrį.

Graikų pasaulis ir filosofija

Todėl įrodymų pradėta reikalauti ne tik siūlant politinius sprendimus, bet ir samprotaujant apie pasaulio ir žmogaus, gėrio ir teisingumo prigimtį.

Siekdami įrodyti savo teiginius, žmonės pradėjo vartoti tikslesnes sąvokas ir samprotauti nuosekliau. Šitai sudarė prielaidas teoriniam mąstymui ir filosofijai atsirasti.

Filosofija ir mitas

Filosofija atsiranda kaip pasipriešinimas mitologiniam pasaulio aiškinimo būdui. Svarbiausias mitologinio mąstymo principas yra analogija – kai žmogaus veikimo modeliai pritaikomi gamtos reiškiniams; pastarieji tokiu būdu sudvasinami ir sudievinami.

Mitiniuose pasakojimuose dievai veikia panašiai kaip žmones, todėl jie vadinami antropomorfiškais.

Mitologinio diskurso bruožai

Mite veikia ir paprasto žmogaus likimą lemia su įvairiais reiškiniais tapatinami dievai ir pusdieviai.

Jame naudojamasi poetiniais įvaizdžiais.

Mitas yra paprastas pasakojimas.

Mitas remiasi tradicija.

Teorinis svarstymas

Dievus ir herojus keičia beasmenės stichijos.

Vartojami ne tik poetiniai įvaizdžiai, bet ir tikslios sąvokos.

Laisvą pasakojimą keičia loginiais ryšiais siejamų teiginių sistema.

Teorija remiasi ne tradicija ir tikėjimu, o proto argumentais ir įrodymais.

Nuo mythos prie logos

Kaip teigia Wilhelmas Nestle, filosofija yra perėjimas nuo mito srities prie logos srities. Filosofija gimė tą akimirką, kai Talis ištarė, kad visa kyla ne iš Okeano (dievybės), bet iš vandens.

Filosofija tokiu būdu yra perėjimas nuo vaizdo į atotrauką (refleksiją), nuo asmeninės skirtybės prie sąvokinės bendrybės.

Nuo mythos prie logos

Tačiau mito dimensija nebuvo iki galo pašalinta iš filosofinio mąstymo arenos.

Tas pats Platonas buvo vienas aktyviausių mitų kūrėjų, nuolat juos pasitelkdamas dialektinio įrodinėjimo tikslams, o visą savo anapusybės ir idėjų pasaulio teoriją apibūdindamas kaip „tikėtiną mitą“.

Mito amžinumasKas yra mitas? Neoplatonikas Salustijus yra pasakęs: „Tai niekada nebuvo, bet yra visados“.

Antigonė, nepaisydama draudimų palaidojusi savo brolį Polineiką, realiai neegzistavo, bet ji gyvena visur, kur meilė artimui susiduria su neteisybe ir kur žmogus paklūsta ne įstatymui, bet meilei.

Tokiu būdu mitas irgi yra tam tikras mąstymo būdas.

Galima sakyti, kad pati mitologija yra viena iš filosofavimo lyčių. Filosofija paverčia mitą logosu tik todėl, kad logos jau slype mite.

Filosofijos termino genezėNors ilgą laiką „filosofijos“ sąvoka taikyta vakarietiškajai, iš Antikos graikų filosofijos kilusiai mąstymo tradicijai, šiuo metu filosofija vadinamos ir Azijos mąstymo sistemos (Rytų filosofija), kurios dažnai glaudžiai susijusios su religiniais įsitikinimais

Be to, paskutiniu metu „filosofijos“ sąvoka naudojama kaip „strategijos“ arba „koncepcijos“ sinonimas, pvz., „verslo filosofija“.

Tačiau norėdami geriau įsisąmoninti filosofijos prasmę, turime vėl ir vėl atsigręžti į Antikos graikus.

Kas yra filosofija?Tiesos, arba žinojimo, ir būties pagrindų mokslas.

Tam tikra filosofinių principų sistema.

Kritinis pamatinių doktrinų įvertinimas.

Mokslas apie tam tikros žinojimo atšakos principus.

Principų sistema kaip pagalbinė priemonė, sprendžiant praktinius reikalus.

Filosofinė dvasia arba nuostata.

Pradai

Kaip matyti, principų arba, kitaip tariant, pagrindų, pradų klausimas yra bendras vardiklis išvardintuose punktuose. Ir visos šios reikšmės egzistavo jau senovės Graikijos dvasinaime gyvenime.

Ikisokratikai, o vėliau Platonas ir Aristotelis mėgino atrasti pradus (arkhe), kuriais būtų galima paaiškinti žmogaus žinojimą bei patyrimą, taip pat pagrįsti gamtos ir žmogaus pasaulį. Sokrato prielaida skelbė „neištirtas gyvenimas nevertas gyventi“.

Galimi filosofijos apibrėžimai

1., Filosofija aiškina būties pagrindus, žmogaus santykį su pasauliu ir pačiu savimi.

2., Filosofija yra bandymas argumentuotai atsakyti į iš esmės ginčytinus konceptinius klausimus.

3., Filosofija yra kritinė mąstymo analizė.

Filosofija ir klausimas

XX a. kai kurie mąstytojai vėl atkreipia dėmesį į filosofijas ištakas, kurios kyla iš klausimo ir dažnai klausimu išsisemia.

Žmogus yra klausianti būtybė. Žmogus klausia pirmiau nei žino bei sprendžia. Jis klausia pirmiausia todėl, kad trokšta žinoti ir spręsti.

Filosofija ir klausimas

Filosofijos istorija parodė, kad dažnai atsakymai yra kur kas nepatikimesni nei klausimai. Iš esmės visos filosofų atrastos tiesos anksčiau ar vėliau buvo įvairiais būdais paneigtos.

Tai, kas išliko nepaneigiama, yra pati klausimo nuostata.

I.Kantas: filosofijos klausimai

Ką aš galiu žinoti?

Ką aš turiu daryti?

Ko aš galiu tikėtis?

Kas yra žmogus?

Filosofijos klausimai

Ilgainiui klausimas, kas yra pati filosofija, tapo viena pagrindinių filosofinių problemų ir temų.

Atsakinėjimas į šį klausimą išreiškiamas teorine nuostata, filosofinėmis pažiūromis ar net gyvenimo būdu.

Filosofijos klausimai

Anot Karlo Jasperso, filosofinius klausimus apie kilmę, prasmę, priežastis ir t.t. dažnai užduoda vaikai, kurie demonstruoja tokį genialumą, kokio suaugusieji dažnai jau yra netekę.

Kartais tuo pasižymi ir bepročiai: „Kai kurių psichinių ligų pradžioje atsiranda tiesiog mus sukrečiančių metafizinių įžvalgų.“ Stebint netikėtai mąstančius žmones, atrodo, kad „plyšta kažkokia uždanga, po kuria mes apskritai gyvename“.

Filosofijos kilmės šaltiniaiNuostaba. Klausiantis žmogus žvelgia į pasaulį, kuris jį pradeda stebinti. Kaip sako Hegelis, nuostaba yra žmogiškosios dvasios pabudimas iš „atbukimo ir apdujimo“. Leibnicas, o vėliau Scheleris ir Heideggeris pastebėjo, kad didžiausią nuostabą kelia klausimas „kodėl yra kas nors, o ne greičiau niekis“

Abejonė. Tai pažinimo kategorija, kuri nuo nuostabos skiriasi tuo, kad yra refleksiška. Ji duoda pradžia kritikai ir norui patikrinti realumą bei tiesą.

Kančia. Jos pakirstas žmogus užduoda klausimą apie kančios prasmę. O klausimas visuomet yra filosofijos pradžia.

Filosofijos dalys

Metafizika nagrinėja pamatinius ir abstrakčius, juslėmis nesuvokiamus daiktų pradus (gr. ta meta ta physika – tai, kas eina po fizikos). Giminingas metafizikos apibūdinimas yra ontologija, t.y. būties teorija.

Kosmologija arba gamtos filosofija nagrinėja fizinį, juslėmis suvokiamą pasaulį, jo tvarką ir prigimtį.

Epistemologija arba gnoseologija yra pažinimo teorija, nuo kurios atsiskyrė savarankiška tyrinėjimų šaka – mokslo filosofija.

Filosofijos dalysEtika – moralės filosofija, ieškanti atsakymo į klausimus, kas yra gėris ir dorybė.

Politinė filosofija nagrinėja valstybės valdymo būdus ir pricipus, taip pat socialines struktūras.

Estetika nagrinėja grožio ir meno patirties temas.

Logika: kaip reikėtų taisyklingai mąstyti?

Religijos filosofija nagrinėja proto ir religijos santykį bei religinės patirties problemas.

LiteratūraP. Kuzmann, F.-P Burkard, F. Wiedmann. Filosofijos atlasas. Vilnius, Alma littera, 1998.

A. Maceina. Filosofijos kilmė ir prasmė. Roma, LKMA, 1978.

S. Mastroberti, M. K. Ruppert. Filosofijos žinynas. Kaunas, Šviesa, 2001.

E. Nekrašas. Filosofijos įvadas. Vilnius, LMELI, 2004.

W. Tatarkiewicz. Filosofijos istorija. I-III t. Vilnius, Alma littera, 2001-2003.

IKISOKRATIKAI

Antroji paskaita

IKISOKRATIKAI

Įvadas

Geografija

Nors manoma, kad filosofijos sąvoka įsigalėjo tik kartu su Platonu, Aristotelis, o drauge ir visa filosofijos istorijos tradicija, pirmaisiais filosofais vadina graikų mąstytojus, gyvenusius VI a. pradžioje graikų įtakos periferijoje, Mažosios Azijos kolonijose, Mileto mieste.

Mažojoje Azijoje užgimęs judėjimas, ilgainiui persikėlė į kitas graikų kolonijas – Siciliją ir Pietų Italiją.

PhysisAnkstyvųjų graikų mąstytojų tyrimų, kuriuos jie vadino historia, objektas buvo physis.

Šio žodžio pirminė reikšmė reiškia ir pradžią, ir vyksmą, ir rezultatą proceso, dėl kurio atsiranda kas nors nauja. Dažniausiai dabar jis verčiamas kaip „gamta“, „prigimtis“ arba „gimtis“.

Būtent pastarajame, nors ir keistokai lietuviškai skambančiame variante (gimtis), geriausiai išlaikoma šioje sąvokoje buvusi proceso ir rezultato įtampa. Kartais physis dar pristatomas dviejų sandų junginiu – „gamta-procesas“.

Physis, logos ir mythos

Nors pirmieji graikų mąstytojai iškeisdavo mitologinius pasakojimus į racionalias pasaulio teorijas, jos išlaikydavo trinarę struktūrą - būdingą mitinių kosmologijų scheminę ašį.

Jie kėlė pasaulio, žmogaus, valstybės kilmės teorijas, pasaulį aiškinusias ne gaivalų, o „fizinių“ realijų, kurių viena palenkdavusi kitas, kova.

Arkhe

Kaip jau minėta, aiškindamiesi, kur link juos nuves physis tyrinėjamas, pirmieji mąstytojai ieškojo vieno pradmens (Arkhe).

Tai turėjo būti pirmapradis principas arba galia, kuria remiantis būtų galima paaiškinti visa kita.

Monizmas

Būtent orientaciją į tam tikrą „pradą“ kaip vienintelį būties ir tikrovės pagrindą, užtikrinantį jos kilmę, nulėmė monistinį graikų filosofijos pobūdį.

Anot tokios nuostatos, Žemės ir kosmoso reiškinių įvairovė – tai tik įvairios vienos substancijos – Talio vandens, Herakleito ugnies arba Parmenido Vienio būklės.

Monizmas gali pripažinti ir daug pradinių elementų, kurie iš esmės yra vienodi (pvz., Demokrito atomai).

PliuralizmasPliuralizmas yra mokymas, kuris, priešingai nei monizmas, pripažįsta daugiau negu vieną pradą arba pagrindinį būties elementą.

Metafizinio pliuralizmo pradai gali būti labai įvairūs. Pvz., Empedoklis kalbėjo apie keturias konkuruojančias stichijas, žemę, orą, ugnį ir vandenį. Viduramžių filosofas Paracelsas – gyvsidabrį, sierą bei druską. Kinų filosofai – apie in ir jang.

Ir nors pliuralizmo užuomazgų galima pastebėti senovės graikų filosofijoje, būtent monizmas yra kur kas svarbesnė pirmųjų filosofų kryptis, uždavusi toną visai Vakarų mąstymo tradicijai.

PAGRINDINIAI IKISOKRATIKAI

Mileto mokykla

Talis. Asmenybės bruožai

Gyveno 636-546 m. pr. Kr. Pirmasis mums žinomas filosofas ir mokslininkas. Jo raštai neišliko, todėl apie pažiūras galime spręsti tik iš kitų šaltinių liudijimų.

Jis gerai išmanė techniką, karybą ir astronomiją. Išpranašavo 585 m. saulės užtemimą, nors savo atradimų ir apskaičiavimų dar negalėjo pagrįsti įrodymais.

Talis. Pažiūros

Talio teorija buvo tokia: visa yra iš vandens, iš vandens atsirado ir iš vandens susideda.

Nors teorija nenauja – Aristotelis liudija, kad buvo manančių, kad viska ko gimdytojai yra Okeanas ir Tetidė – tačiau skirtumas esminis. Talis pirmas kalba apie vandenį, o ne apie vandens dievybės.

Talis. Pirmoji filosofijos problema

Talio iškelta problema buvo pasaulio kilmė. Jis neklausė, kas pasaulį sukūrė, o koks pasaulis buvo pradžioje.

Vėliau šis klausimas bus performuluotas kitaip – kokia yra pirminė medžiaga? Tačiau termino medžiaga Talis dar neturėjo.

Kol kas neegzistavo ir kitos perskyros, kurios atsiras netrukus. Ar medžiaga yra inertiška masė, ar jai išjudinti reikalinga išorinė jėga? Ar egzistuoja skirtumas tarp medžiagos ir formos?

Anaksimandras. Asmenybės bruožai

Gyveno 610-546 m. pr. Kr. Seniausias graikų mąstytojas, apie kurį išliko daugiausiai liudijimų. Talio mokinys, taip pat gyvenęs Milete. Jis parašė pirmąjį veikalą Graikijos filosofijos istorijoje – „Peri physeos“, t.y. „Apie gimtį“.

Jis pirmasis įvedė terminą pradmuo – arkhe. Šnekamosios kalbos žodis, reiškęs „pradžią“, pakeitus kontekstą, tapo filosofine sąvoka. Arkhe Anaksimandrui buvo ne tik daikto pradžia, bet ir pradas, t.y. ne tik pirminė, bet ir esminė jo prigimtis.

Anaksimandras. Pažiūros

Anaksimandras buvo įsitikinęs, kad tai, kas buvo pradžioje, niekada nenustoję buvę, tik įgyja vis kitas formas. Pirmines daiktų savybes jis laikė pagrindinėmis.

Jis priešinosi Talio minčiai, kad vienas elementas gali būti visa ko pagrindas.

Anaksimandras teigė, kad tarp visų žinomų elementų vyksta nuolatinė kova, ir kiekvienas iš jų nuolat virsta kitu, todėl kaitos priežastis turėtų būti ne šie elementai, o kažkas kita. Pradu jis ėmė laikyti kažką anapus elementų.

Anaksimandras. Apeironas

Jo nuomone, visa ko kilmės priežastis -„neapibrėžtis“ (apeironas). Pirminė medžiaga yra beribė, ir jos neapibrėžtyje viskas yra susimaišę. Iš neapibrėžties, lyg iš medžiagos rezervuaro, gamta nuolat randasi.

Neapibrėžtis buvo pradžioje ir yra toliau, ji tik praranda savo neapibrėžtumą, kai iš jos formuojasi gamta.

Anaksimandras. Pažiūros

Todėl pasaulio tapsmas yra stichijų išsiskyrimas, o ne virsmas viena kita. Gamtos tapsmas ir yra priešybių – oro, vandens, ugnies, žemės – atsiskyrimas iš bendro mišinio į atskirus būvius.

Tai vyksta amžino judėjimo dėka. Judėjimas neatskiriamas nuo medžiagos, kuri privalo nuolatos virsti pagal būtinąjį dėsnį.

Anaksimenas. Asmenybės bruožai

Paskutinis Mileto filosofas, Anaksimandro mokinys, gyvenęs tikriausiai tarp 585 ir 525 m. pr. Kr. Sukūrė veikalą „Apie gimtį“, kuris, teigiama, buvo neįmantraus, paprasto stiliaus.

Dėl savo tyrinėjimų pobūdžio labiau panašus į fiziką nei į metafiziką.

Anaksimenas. PažiūrosAnaksimenas laikėsi svarbiausių savo mokytojo principų - kad pasaulis yra beribis, o judėjimas – amžinas. Tačiau beribiškumo prado sąmoningai nebuvo tiksliau apibrėžęs. Jo manymu, jei medžiaga beribė, tai ji ir neapibrėžiama.

Anaksimenas pradu laikė orą, kuris jo pažiūrose vaidino panašų vaidmenį kaip Taliui vanduo.

Kodėl oras? Todėl, kad jis vienintelis iš visų medžiagos rūšių atrodė esąs begalinis kiekybiškai. Atrodė, kad jis ir kuria neapibrėžtį. Oras lengvai kinta, o tai leidžia palyginti lengvai įsivaizduoti, kad iš jo atsirado visi daiktai.

Anaksimenas. Oras

Anaksimenas suprato, kad oras gali būti įvairaus tankio. Kai jis tolygiai pasiskirstęs, būna nematomas. Matomas pasidaro tada, kai išretėja arba sutankėja, įgydamas kitą išvaizdą ir pakeisdamas koncentracijos būvį.

Praskysdamas jis tampa ugnimi, sutankėdamas – vėju, debesimi, paskui vandeniu, žeme ar net akmeniu.

Šios pažiūros tik dar labiau sustiprino įsitikinimą, kad gamta yra vieninga, visi daiktai sudaro vienovę, nes yra sudaryti iš tos pačios medžiagos.

Anaksimenas. Pažiūros

Anaksimenas pastebėjo, kad judėjimas, neatskiriamas nuo medžiagos, sutankina ir išretina orą, suartindamas arba nutolindamas jo daleles. Jis fiksavo ryšį tarp medžiagos koncentracijos ir temperatūros.

Šitie samprotavimai rodo, kad fizika ir metafizika pradžioje buvo viena ir ta pati žmogaus tyrinėjimų sritis.

PAGRINDINIAI IKISOKRATIKAI

Efeso mokykla

Herakleitas. Asmenybės bruožai

Gyveno 540 – 480 m. pr. Kr. Kilęs iš Efeso, kilmingos giminės palikuonis. Perleidęs broliui aukštas pareigas, nusišalino nuo veiklaus gyvenimo, atsiduodamas vien tik apmąstymams ir filosofijai, kuri niekino minią.

Tai pirmasis graikų filosofas, kuris paliko kiek didesnį rašytinį paveldą – apie 130 fragmentų, kuriuos ne taip lengva susieti tarpusavyje. Mintys čia išsakomos perkeltine prasme ir mįslingai, todėl net pačių graikų Herakleitas buvo pramintas Tamsiuoju.

Herakleitas. Pažiūros

Herakleitas pirmasis pradeda kalbėti ne tik apie išorinį pasaulį, bet ir apie save. Nors jis irgi ieškojo pradmens ir jį įvardijo, jo svarstymų pobūdis yra iš esmės kitoks nei Mileto filosofų.

Herakleito arkhe – ugnis. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo analogiška kaip Talio vandens arba Anaksimeno oro atveju.

Herakleitas sako: Ugnies virsmai: pirmiausia jūra, iš jūros – perpus žemė, perpus ugninė vėtra, tada vėl viskas grįžta į jūrą.

Herakleitas. Ugnis

Herakleitas pirmasis pradeda kalbėti ne tik apie išorinį pasaulį, bet ir apie save. Nors jis irgi ieškojo pradmens ir jį įvardijo, jo svarstymų pobūdis yra iš esmės kitoks nei Mileto filosofų.

Herakleito arkhe – ugnis. Iš pirmo žvilgsnio ji atrodo analogiška kaip Talio vandens arba Anaksimeno oro atveju.

Herakleitas sako: Ugnies virsmai: pirmiausia jūra, iš jūros – perpus žemė, perpus ugninė vėtra, tada vėl viskas grįžta į jūrą.

Herakleitas. Ugnis

Herakleitas pakeičia pradinio elemento statusą. Ugnis nėra pirminė materija, o veikiau, būdama nepastoviausia iš visų medžiagiškosios tikrovės dalykų, įkūnyja paties tapsmo santykį, pasikeitimo būdą, tampa virsmo įvaizdžiu.

Herakleitas. Ugnis

Herakleitas sako: „Štai šitą dailią tvarką, visų tą pačią, nei kas iš dievų, nei kas iš žmonių sukūrė, bet buvo ji amžinai, ir yra, ir bus – amžinai gyva ugnis, pagal saiką įsižiebianti, pagal saiką užgęstanti“.

Panašu, kad ugnį Herakleitas pasirinko dėl jos galios save peržengti, būti kažkuo kita, negu yra. Nuolat kintanti ir vėl sugrįžtanti, ji išreiškia kitą labai svarbų Herakleito mąstymo apie pasaulį principą – priešybių vienybę.

Herakleitas. Kintamumas

Herakleitas sako: „į tą pačią upę negalima dusyk įžengti“.

Kartais šis teiginys suprantamas kaip alegorija. Joje upė atitinka pasaulio, kuriame gyvename, įvaizdį. Tai reiškia, kad viskas aplink mus kinta, tikrovė yra nepastovi. Todėl kartais Herakleitas interpretuojamas kaip reliatyvizmo pradininkas.

Herakleitas. Kintamumas

Kita pozicija teigia, kad nors šis teiginys neigia bet kokios tapatybės ir tęstinumo laike galimybę, tačiau kartu numato ir išankstinį tapatybės egzistavimą. Tam, kad įžengčiau į upę, kuri nuolat teka, aš jau turiu suprasti šią upę kaip vientisą ir tapačią sau.

Taigi pats netapatybės buvimas patvirtina pirmapradę tapatybę. Kiekvienoje netapatybėje valdo tapatybė.

Herakleitas. Priešybių vienybė

Šios tapatybės galimybė ir yra „priešybių vienovė“.

Nesiliaujančioje daiktų kaitoje dingsta ribos tarp priešingų elementų ir polių. Pasaulis sudarytas iš tolydžių perėjimų, pavyzdžiui, dienos ir nakties, jaunystės ir sentavės ir t.t.

Todėl diena ir naktis, jaunystė ir senatvė, miegas ir budrumas, gyvenimas ir mirtis, ar net gėris ir blogis yra iš esmės tas pats. Daiktų prigimties pagrindas yra priešybių tapsmas.

Herakleitas. Logos

Iš to išplaukia ir esminė Herakleito mintis – kitimas yra pastovus ir vykstantis pagal tam tikrą tvarką. Tai reiškia, kad pasaulis yra protingas.

Sąvoka, Herakleitui išreiškianti protą, tvarką, teisingą santykį ir kartu kalbą, yra logos. Jos pažinimas yra kelias į žmogaus sielą, o kartu ir išorinio pasaulio sanklodos supratimas.

Logos yra amžinas ir tobulas, tokiu būdu atperkantis ir sutvarkantis kintančią tikrovę.

PAGRINDINIAI IKISOKRATIKAI

Elėjos mokykla

Ksenofanas. Asmenybės bruožai ir pažiūros

Gyvenęs apie 580 – 480 m. pr. Kr. Buvo klajoklis poetas, svarstęs etikos ir religijos klausimais. Nors buvo kilęs iš Jonijos ir galbūt mokėsi pas Anaksimandrą, senatvėje apsistojo emigrantų įkurtame Elėjos mieste Didžiojoje Graikijoje (dabartinėje Italijoje).

Jis teigė, kad dievybė yra viena, jai negalima priskirti kintančių savybių. Todėl kritikavo politeizmą ir antropomorfizmą. Dievas yra „vienintelis žiūrėdamas, vienintelis mąstydamas ir vienintelis klausydamas“.

Parmenidas. Asmenybės bruožai

Gyveno apie 515-450 m. pr. Kr. Elėjoje, panašiu metu kaip ir Herakleitas, todėl dažnai su juo gretinamas. Parmenidas, matyt, buvo įtakotas Ksenofano.

Parašė eiliuotą veikalą, kuris vertinamas ne tiek dėl savo poetiškumo, kiek dėl jame reiškiamų filosofinių pažiūrų.

Parmenidas. Pažiūros

Kritikavo tuos, kurie buvo įsitikinę, kad pasaulyje esama kitimo ir įvairovės, todėl laikomas didžiausiu Herakleito oponentu.

Parmenidas teigė: apie nieką pasaulyje negalima pasakyti, kad tai yra, o tik kad tai tampa.

Piktnaudžiaujame žodžiu būtimi, nes kas gali liautis buvęs, tas nėra būtis.

Parmenidas. Būtis

Parmenidas sako: „Reikia būtinai sakyti ir galvoti, kad būna tik tai, kas yra. Juk būtis yra, o nebūties nėra.“

Kadangi nebūties nėra, būtis iš jos negali atsirasti. Būtis neturi pradžios, todėl ji amžina.

Būtis yra tolydi, nes kiekvienas pertrūkis būtų nebūtis. Ji nejudanti ir nekintanti, nedaloma, bet pastovi ir vienoda.

Parmenidas. Mąstymas ir būtisIš kur žinome, kad nebūties nėra? Todėl, kad „nebūties negalima pažinti ir žodžiais nusakyti. Nebūtis nepamąstoma.

Todėl tarp būties ir minties yra artimas ryšys. Anot Parmenido, „tas pats daiktas yra ir yra mąstomas“.

Tuo pat metu Parmenidas pripažino, kad žmogaus suvokimai gali būti netikslūs, o vaizdiniai pilni klaidų. Mintį jis atskyrė nuo pastarųjų: „Nepasikliauk įpročiais ir nesileisk vadovaujamas akių, kurios nemoka žiūrėti, nepasitikėk girdimais triukšmais ir kalba. Mintimis išspręsk ginčytinus dalykus, apie kuriuos tau esu pasakojęs.“

Zenonas. Asmenybės bruožai

Zenonas iš Elėjos gyveno 490-430 m. pr. Kr. Jis buvo savičiausias ir radikaliausias Parmenido sekėjas. Laikomas dialektikos – tiesos įrodinėjimo metodo – atradėju.

Gynė būties vienovės ir nekintamumo idėją negatyviu būdu – įrodinėdamas, kad įvairovė ir kaita neįmanomos, nes prieštaringos.

Zenono paradoksai

1. Dichotomija. Kai daiktas juda ir turi nueiti tam tikrą kelią, pirmiausia jis turi įveikti pusę to kelio, paskui pusę likusios jo dalies, paskui pusę likučio ir taip iki begalybės. Kad ir koks trumpas būtų tas kelias, jis visada privalo įveikti begalinį skaičių atkarpų, o per baigtinę laiko trukmę šito padaryti neįmanoma, vadinasi, judėjimas yra negalimas.

2. Achilas. Greičiausias bėgikas niekada nepavys lėčiausio, Achilas nepavys vėžlio, jei šis bus bent kiek priekyje Achilo. Juk vejantysis pirmiausia turės pasiekti vietą, iš kurios išėjo vejamasis, o tas jau bus pasistūmėjęs į priekį, ir taip bus visada.

Zenono paradoksai

3. Strėlė. Lekianti strėlė dabartiniu momentu nejuda, o kybo ore ir nenutolsta tokiu atstumu. Ir taip yra kiekvieną momentą. Kadangi laikas susideda iš momentų, vadinasi, strėlė nė kiek negali pajudėti į priekį, o visą laiką yra rimties būvyje.

4. Stadionas. Daiktų judėjimo greitis vienu ir tuo pačiu metu yra ir šioks, ir toks, mažesnis ir didesnis, priklausomai nuo to, kokių kitų daiktų atžvilgiu į juos žiūrime. Jeigu judame greičiu, kuris vienu metu yra ir toks, ir ne toks, vadinasi, jis yra prieštaringas, ir jo negali būti.