RELIGIJOS, FILOSOFIJOS, KOMPARATYVISTIKOS IR MENO …litlogos.eu/Archive/logos37.pdf · LOGOS 2004/37 RELIGIJOS, FILOSOFIJOS, KOMPARATYVISTIKOS IR MENO ÞURNALAS Smagi yra dienos

LOGOS2004/37

RELIGI JOS,

FILOSOFI JOS,

KOMPARATYVISTIKOS

IR MENO ÞURNALAS

Smagi yra dienos ðviesa,Malonu akims matyti saulæ.Taip, nors ir daugel metø þmogus gyventø,Tesimëgauja jais visais nepamirðdamas,Kad apsèiai bus ir tamsiø dienø.Tai, kas ateina, yra rûkas!

Koh 10, 7-8

LOGOSGyvenanè iu s ne L i e tuvo j e i r no r i nè iu s uþ s i s aky t i þu rna l à

P ra ðome p rane ð t i s avo ad re sài r l a i ð ku s s i ø s t i :

�LOGOS� ÞURNALAS,LAISVËS PR. 60,LT-2056 VILNIUS,LITHUANIA

Èek iu s uþ p renumera t à( v i ena s þu rna lo numer i s s u p r i s i un t imu 20 USD)a rba auka s s i ø s t i ad re sa i s :

KUN. KÆSTUTIS TRIMAKAS �LOGOS�2830 DENTON CT.WESTCHESTER IL 60154 U.S.A.

VIDA JANKAUSKIENËLIETUVIØ KATALIKØ RELIGINË ÐALPA351 HIGHLAND BOULEVARD, BROOKLYN,NEW YORK 11207U.S.A.

Anksè iau i ð le i s tus �LOGOS� þurna lo numer iusga l ima nus ip i rk t i redakc i jo je :

�LOGOS� ÞURNALAS, LAISVËS PR. 60,LT-2056 VILNIUS, TEL. (8~5) 2421963, FAKS. (8~5) 2429454

ÞURNALAS PLATINAMAS T IK GAVUS REDAKCI JOS LE IDIMÀ © PLATINIMO TE ISËS PRIKLAUSO REDAKCI JA I

Pirmajame virðelyje:

Romualdas LANKAUSKAS.Fantomø sambûris. 2000.Drobë, akrilas. 80 × 100

Uþsklandoms panaudotiRomualdo Lankausko darbai

STRAIPSNIAI,

PATEIKIAMI SKYRIAMS

�MOKSLINË MINTIS�,

�KULTÛRA�, �MENAS�,

RECENZUOJAMI DVIEJØ

RECENZENTØ

ÞURNALO KOLEGIJAprof. habil. dr. Antanas ANDRIJAUSKAS

Kultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. Vaclovas BAGDONAVIÈIUSKultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. doc. Jonas BALÈIUSVilniaus pedagoginis universitetas

prof. dr. Paul Richard BLUMLojolos koledþas, Baltimorë, JAV

tëv. Jonas Dominykas GRIGAITIS OPDominikonø ordinas Lietuvoje

dr. doc. Faustas JONÈYSVytauto Didþiojo universitetas

dr. prof. John F. X. KNASASHiustono Ðv. Tomo universitetas, JAV

dr. doc. Graþina MINIOTAITËKultûros, filosofijos ir meno institutas

prof. habil. dr. Romanas PLEÈKAITISKultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. doc. mons. Vytautas SIDARASVytauto Didþiojo universitetas

prof. dr. Philippe SOUALPoitiers universitetas, Prancûzija

dr. doc. Dalia Marija STANÈIENËKultûros, filosofijos ir meno institutas

dr. doc. Laima ÐINKÛNAITËVytauto Didþiojo universitetas

prof. dr. kun. Kæstutis TRIMAKAS JAVVytauto Didþiojo universitetas

prof. habil. dr. kun. Pranas VAIÈEKONISVytauto Didþiojo universitetas

VYR. REDAKTORËDalia Marija STANÈIENË

VYR. REDAKTORËS PAVADUOTOJASGintautas VYÐNIAUSKAS

STILISTËAldona RADÞVILIENË

STILISTAS (ANGLØ KALBOS)Joseph A. EVERATT

DIZAINERISSaulius JUOZAPAITIS

REDAKCIJOS ADRESASLAISVËS PR. 60LT-2056 VILNIUSTEL. (5) 2421963FAKS. (5) 2429454

ELEKTRONINIS PAÐ[email protected]

PUSLAPIS INTERNETEhttp://www.litlogos.lt

ÞURNALÀ GLOBOJAKultûros, filosofijos ir meno institutas,Dominikonø ordinas Lietuvoje

LOGOS

DëkojameSuteikusiems þurnalo leidybai

paramà

Spaudos, radijoir televizijos rëmimo fondui

Lietuvos ðvietimo ministerijaiLietuviø Katalikø Religinei Ðalpai

Kun. Pranciðkui Giedgaudui OFM (JAV)Prel. Antanui Bertaðiui (JAV)

Kun. Jonui Jûraièiui (Ðveicarija)Kun. Rapolui Krasauskui (JAV)

Kun. Albinui Arminui (Ðveicarija)Kun. Kæstuèiui Trimakui (JAV)

P. Vytautui Musoniui (JAV)

LOGOS bendradarbiai ir skaitytojai

© LOGOS 37EINA KETURIS KARTUSPER METUSDUOTA RINKTI2004-05-18PASIRAÐYTA SPAUDAI2004-06-15STEIGIMO LIUDIJIMAS NR. 239FORMATAS 70×100/16OFSETINË SPAUDA, 14 SP. L.TIRAÞAS 1000 EGZ.UÞSAKYMAS 182SPAUDËUAB �PETRO OFSETAS�ÞALGIRIO G. 90LT-2005 VILNIUS

Autoriø nuomonëgali nesutaptisu redakcijos nuomone.Uþ savo teiginiusatsako autorius

Mokslinë mintis Bronislovas KUZMICKASTautinio tapatumo savimonë . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

Vaclovas BAGDONAVIÈIUSKultûros esmës ir raidos samprata Vydûno filosofijoje (pabaiga) 13

Antanas ANDRIJAUSKASGhiberti ir Alberti ánaðas á Vakarø renesanso menotyrosidëjø istorijà . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22

Vytis VALATKAKeturiø pirmøjø Aristotelio kategorijø interpretavimas scholas-tinëje logikoje Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëje (pabaiga) . . . . . 32

Dalia Marija STANÈIENËDialoginis màstymas Abelaro etikoje (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . 38

Jolita BALÈIÛNAITËSeptynios Ðventosios Dvasios dovanos ir jø sàveikasu dorybëmis pagal ðv. Tomà Akvinietá (tæsinys) . . . . . . . . . . . . 46

Aivaras STEPUKONISMarxo ir Engelso visuomeninës paþinimo teorijos link ir aplink 55

Loreta ANILIONYTËE. Husserlio fenomenologijos modifikacijos M. Schelerioaksiologijoje (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68

Donatas VEÈERSKISFilosofija ir mokslas M. Merleau-Ponty fenomenologijoje(pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 75

Jûratë BARANOVAPaulis Ricoeuras: pohëgelinis sugráþimas prie Kanto (pabaiga) 82

Auðra MALKEVIÈIÛTËTautinio pasaulëvaizdþio atspindþiai XIX a. rusø màstytojøF. Dostojevskio, V. Solovjovo, S. Bulgakovo þmogausistorinës bûties sampratoje (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 93

Dalius JONKUSÞodþio samprata viduramþiø filosofijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . 102

Auðra POLOVIKAITËTragedijos mirties ir atgimimo motyvai F. Nietzsche�sfilosofijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110

Aktualioji tema Eleonore STUMPAkvinietis apie teisingumà . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116

Franz GNAEDINGERMoralinis-kosmologinis Dante�s Alighieri sapnas . . . . . . . . . . . 124

Kultûra Algirdas GAIÞUTISViduramþiai: menininko socialinë padëtis ir vertybës . . . . . . . 137

Jurgita STANIÐKYTËPrasmës konstravimo principø kaita ðiuolaikiniameLietuvos teatre (pabaiga) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 146

Vita RAÈKAUSKAITËVizualumas ðiuolaikiniame teatre . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 151

Kristina PEÈIÛRAITËMarginalo termino apibrëþimas bei marginalaus teatrocharakteristika . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161

Kristina BUDRYTËAbstrakèiosios tapybos teorijos ir modernaus meno samprata 170

Egidijus MAÞINTASOntologiniø, epistemologiniø ir aksiologiniø transformacijøsintezë L. Truikio scenografijoje (XX a. 3-asis deðimtmetis) . . . 179

Þilvinë GAIÞUTYTËMeno kûrinys � sociologinës analizës objektas P. Bourdieumeno sociologijoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 186

Aldona VASILIAUSKIENËVyskupø ingresai Lietuvoje XXI amþiaus pradþioje (tæsinys) . . 191

Menas Romualdas LANKAUSKAS. Tapyba . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 195

Klasika Tomas AKVINIETISTeologijos Suma I-II, 96�97 klausimai apie teisæ . . . . . . . . . . . . 202

Autoriai 223

TURINYS

CONTENTS

Research Bronislovas KUZMICKASThe Self-Awareness of National Identity . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 6

Vaclovas BAGDONAVIÈIUSConcepts of the Essence and the Development of Culturein Vydûnas� Philosophy (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13

Antanas ANDRIJAUSKASGilberti�s and Alberti�s Contribution to the History of WesternRenaissance Art Criticism . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 22

Vytis VALATKAThe Interpretation of the First Four Predicaments in ScholasticLogic in Lithuania in the Second Half of the Sixteenth Century (end) 32

Dalia Marija STANÈIENËDialogical Thinking in the Ethics of Abélard (end) . . . . . . . . . . . . . . 38

Jolita BALÈIÛNAITËSeven Gifts of the Holy Spirit and their Interaction with theVirtues According to St. Thomas Aquinas (sequel) . . . . . . . . . . . . . . 46

Aivaras STEPUKONISThe Social Theory of Knowledge According to Marx and Engels . . . 55

Loreta ANILIONYTËThe Modification of Husserl�s Phenomenology in the Axiologyof Scheler (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 68

Donatas VEÈERSKISPhilosophy and Science in Merleau-Ponty�s Phenomenology (end) . 75

Jûratë BARANOVAPaul Ricoeur: Posthegelian Return to Kant (end) . . . . . . . . . . . . . . . 82

Selected books Auðra MALKEVIÈIÛTËReflections of National Worldview in Nineteenth Century RussianPhilosophers� � Dostoyevsky, Solovyov and Bulgakov �Concept of Man�s Historical Being (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 93

Dalius JONKUSThe Concept of the Word in Medieval Philosophy . . . . . . . . . . . . 102

Auðra POLOVIKAITËReasons for the Death and Rebirth of Tragedyin Nietzsche�s Philosophy. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 110

Selected theme Eleonore STUMPAquinas on Justice . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 116

Franz GNAEDINGERThe Moral and Cosmological Dream of Dante Alighieri . . . . . . . . 124

Culture Algirdas GAIÞUTISThe Middle Ages: The Social Status of the Artist and his Values . 137

Jurgita STANIÐKYTËThe Construction of Meaning in Contemporary LithuanianTheatre Productions (end) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 146

Vita RAÈKAUSKAITËVisuality in the Contemporary Theatre . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 151

Kristina PEÈIÛRAITËThe Definition of the Term �Marginal� and Characteristicsof Marginal Theatre . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 161

Kristina BUDRYTËTheories of Abstract Painting and the Concept of Modern Art . . . 170

Egidijus MAÞINTASThe Synthesis of Ontological, Epistemological and AxiologicalAspects in the Scenery Paintings of L. Truikys (in the third decadeof the 20th century) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 179

Þilvinë GAIÞUTYTËThe Work of Art as an Object of Sociological Analysisin Bourdieu�s Sociology of Art . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 186

Aldona VASILIAUSKIENËThe Ordination of Bishops in Lithuania at the Beginningof the Twenty First Century (sequel) . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 191

Art Romualdas LANKAUSKAS. Paintings . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 195

Classics St. Thomas AQUINASSumma Theologica I-II, Questions 96-97 on Law . . . . . . . . . . . . . 202

Contributors 223

BRONISLOVAS KUZMICKAS

6 LOGOS 372004 BALANDIS � BIRÞELIS

TAUTINIO TAPATUMO SAVIMONËThe Self-Awareness of National Identity

SUMMARY

The author holds that a significant problem of the present time is how to preserve identities � indi-

vidual, national, cultural � in the long-term perspective of globalisation. The main idea of the article

rests on the presumption that the essential attribute of authentic national identity is national self-aware-

ness. It encompasses a variety of objective data � ethnic, cultural, historical � as the whole complex,

interpreting it from a certain point of view. One of the features of national self-awareness is a sort of

egocentricity � a vital concentration on the self as a certain point of account for everything that passes

around. A certain degree of egocentricity is an existential need in cases when a nation is oppressed

and is striving for liberation. Egocentricity is articulated as a number of external �we-they� relations,

which are historically variable, fluctuating from the links of dialogue and reciprocity to those of con-

frontation and hostility. Lithuania, over its modern history, has passed through all kinds of external re-

lations. The author is of the opinion that Lithuania is a nation with a weakly expressed egocentricity.

National identity on the level of self-awareness is considered a value in itself, due to the uniqueness of

each nation, thus constituting part of the cultural treasury of mankind. Over historical development,

self-awareness usually moves away from its ethnic roots and manifests itself in the humanities, philoso-

phy, belles-lettres, poetry and other forms of culture. One can speak therefore of a sort of partial form

of consciousness, when it is expressed mainly in one or another field of culture, for example, in phi-

losophy or poetry.

Gauta 2004-05-03

BRONISLOVAS KUZMICKASLietuvos teisës universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Tapatumas, tauta, savimonë, egocentriðkumas, vertinimas.KEY WORDS. Identity, nation, self-awareness, nation, egocentricity, evaluation.

Viena ið problemø, kurias kelia besiplëtojanti globalizacija, yra rûpes-

tis dël tapatumø � individualiø ir gru-piniø, tautiniø ir kultûriniø � iðlikimo.

Tapatumas ðiame tekste suprantamaskaip subjekto �buvimas savimi� istori-nëje laiko slinktyje, kitaip tariant, kaipiðlikimas �tuo paèiu� be perstojo kintant

MOKSLINË MINTIS

7LOGOS 372004 BALANDIS � BIRÞELIS

arba kitimas � iðliekant. Bus kalbamaapie tautiná tapatumà, turint galvoje

mûsø tautos tapatumo perspektyvà glo-baliøjø poveikiø kontekste.

SÀMONINGUMAS

Straipsnio autorius remiasi prielaida,kad esminis tautinio, kaip ir kitokio ta-patumo komponentas yra sàmoningu-mas. Visaverèiu gali bûti laikomas tiksavo bûtá suvokiantis ir apmàstantis ta-patumas. Tai reiðkia, kad tautos, kaip irpavieniai individai, ne tik gyvena tiesio-gine ðio þodþio prasme, ne tik palaikoir atkuria materialiàsias ir kultûrines sa-vo bûties sàlygas, bet ir visa tai apmàs-to, vertina, interpretuoja, áprasmina. Ði-taip ásisàmoninamas tautinis tapatumasir yra tai, kas paprastai vadinama tau-tine savimone. Vargu ar galima kaipapie visavertá kalbëti apie istoriðkà tau-tos �buvimà savimi�, jeigu jo nuolat ne-lydi apmàstanti, vertinanti, ápareigojan-ti savirefleksija. Panaðiai kaip ir priblë-sæs individualus sàmoningumas yra as-menybës dvasinës apatijos, besiribojan-èios su nevisavertiðkumu, poþymis, nors,kaip paþymëjo Algirdas Julius Greimas,�sàmonë neatneða þmogui palengvini-mo ir nepadeda jam gyventi. Sàmonëtik apsunkina þmogø�1. Bet tai jau kitasklausimo aspektas.

Adekvati tautos savimonë nëra pasy-vi dvasinë bûsena, prieðingai, tai kon-struojanti ir kurianti savirefleksija, ji ap-ima ir telkia á sinkretiðkà vienovæ objek-tyviàsias � etnines, kultûrines, religines,istorines, geografines � tautiðkumo duo-tybes. Dar svarbiau yra tai, kad tos duo-tybës savimonës lygmenyje yra vertina-mos ir interpretuojamos tam tikru �sa-

vuoju� poþiûriu. Jeigu dël istoriniø arkultûriniø aplinkybiø nëra iðugdomasarba nusilpsta interpretacinis tautinës sa-vimonës gebëjimas, minëtos objektyvio-sios tautiðkumo duotybës rizikuoja virs-ti tik tam tikru pabirø faktø kiekiu, tik�etnografine þaliava�, galinèia bet kadaatsidurti kitos � �svetimos�, ne visada to-lerantiðkos tautinës interpretacijos lauke.Pirmasis Lietuvos prezidentas AntanasSmetona kadaise paþymëjo: �Tauta yraypatingas þmoniø organizmas, kuris kin-ta, auga, bræsta, tvirtëja arba merdëja irtampa etnografijos medþiaga, jei neásten-gia apsisaugoti pavojø�2. Svetimos inter-pretacijos lauke lengvai atsiduria istori-jos ávykiai, iðkiliø asmenybiø veikla, ið-tisø teritorijø istorinë praeitis, ið daliesparibio kultûrø atstovø kûryba. Dël totarp kaimyniniø tautø intelektualø nere-tai kyla nesibaigiantys interpretaciniaiginèai. Tokiø ginèø yra turëjæ ir lietuviai,daugiausia su pietvakariø kaimynaislenkais. Ir dabar abiejø tautø istorikø po-þiûriai gerokai skiriasi nuðvieèiant tokiusávykius kaip Liublino unija, Vilniaus irpietryèiø Lietuvos okupacija, vertinanttokias asmenybes kaip Jonuðas Radvilaar Juzefas Pilsudskis. Tikëtina, kad lietu-viø istorikams dar gali tekti pasiginèytisu baltarusiø kolegomis dël LDK istori-jos interpretacijos, apie tai jau buvo nekartà raðyta.

Esant silpnai autentiðkai tautinei sa-vimonei, net iðtisø regionø gyventojai



gali tapti aktyvesnës kaimyninës tauti-nës savimonës �etnografine medþiaga�.Negirdëdami tikrojo savosios savimonësbalso, þmonës pradeda þvelgti á savopraeitá ir ateitá pagal ið ðalies inspiruo-jamus stereotipus. Tà lietuviai per savoistorijà ne kartà yra patyræ, pakanka pri-siminti nutautusias apylinkes á rytus irpietus nuo Vilniaus, aukðtesniøjø socia-liniø sluoksniø atstovø praeityje iðgy-ventas tapatumo krizes.

Tautinës savimonës interpretacinëgalia paprastai iðauga tautinio atgimimobei iðsivadavimo kovø laikotarpiais, ka-

da stengiamasi �savuoju� poþiûriu ap-rëpti ir nuðviesti objektyviàsias tautiðku-mo duotybes, ypaè istorinius faktus, at-metant svetimàsias interpretacijas. �Tau-tinis prisikëlimas apima vidiná apsivaly-mà. Svetima kultûrinë átaka turi bûti pa-ðalinta, kad vël bûtø atrastas tikras ben-druomenës tapatumas.�3 Tautiðkumasyra gyviau suvokiamas ir apmàstomaslemtingø ávykiø, ne tik pergaliø, bet irpralaimëjimø momentais. Kur kas ma-þiau apie tai kaip apie savaime supran-tamà dalykà màstoma stabilumo ir ra-mybës laikotarpiais.

EGOCENTRIÐKUMAS

Kad ir koks � individualus ar kolek-tyvinis � tapatumo subjektas bûtø, jo sa-vimonei bûdinga tai, kà galima vadintiegocentriðkumu. Tai reiðkia, kad subjek-tas, ásisàmonindamas savo tapatumà irsantyká su aplinka, iðskiria save ið joskaip savotiðkà �centrà�, kaip viso to, kasvyksta aplinkui, atskaitos taðkà. Toksegocentriðkumas nëra koks narciziðkasgërëjimasis savimi ar provinciðka savi-mana, nors pati sàvoka gali kelti ir ðito-kiø asociacijø. Savimonës egocentriðku-mas reiðkia ne kà kita kaip tapatumo ��buvimo savimi� � vitaliðkumà, o tai yraegzistencinë bûtinybë, plaukianti ið pa-èios subjekto savimonës prigimties. �Lai-kyti save aplinkos centru yra bûtinybë,nes pasaulis yra pilnas gyvybiø, kuriosvisais bûdais stengiasi uþsitikrinti savoegzistencijà. Prarasti egocentriðkumà,prarasti rûpestá savim yra lygu savos eg-zistencijos sunaikinimui�.4 Egzistencinisrûpinimasis savimi yra ávairiu mastu bû-

dingas visiems reflektuojantiems savotapatumà subjektams � nuo þmogauskaip biologinio individo iki tautos, vi-suomenës ir valstybës. Politikos srityjetai iðreiðkia tautø suverenumo principas,nacionaliniø interesø supratimas ir gy-nimas. Tautinio egocentriðkumo apraið-ka yra ir nacionalizmas, nors nacionaliz-mai bûna ávairûs, gynybiðkàjá naciona-lizmà reikia skirti nuo agresyviojo. Kaikuriø tautø egocentriðkumas yra toksstiprus, kad ágauna tautinës nepakantospobûdá, turintá politinæ ir teisinæ iðraið-kà. Tai liudija santykis su tautinëmismaþumomis. Kai kurioms tautoms (len-kams, prancûzams) labai bûdinga rûpin-tis savo gentainiø padëtimi kitose ðaly-se, bet ir tuo pat metu jos teisiðkai ne-pripaþásta tautiniø maþumø pas save,nepriima ástatymø, garantuojanèiø ma-þumoms galimybæ iðsaugoti savo kalbà,kultûriná savitumà. Egocentriðkumo irpakantos santykis yra gan prieðtaringas.

MOKSLINË MINTIS


Esama pakankamai prieþasèiø manyti,kad lietuviai yra silpnai iðreikðto ego-centriðkumo tauta.

Savimonës egocentriðkumas gali bû-ti iðoriðkai artikuliuojamas plaèiu santy-kiø � �mes�kiti,� �mes�jie�, �mes�pa-saulis�, �Lietuva�Europa�, �Lietuva�pa-saulis�, �Europa�pasaulis� � spektru.Tai �iðplëstinio� tapatumo sàmonë, ro-danti, koks subjekto santykis su pasau-liu, su kuo pats save sieja, nuo ko saveskiria. Tie iðorës santykiai klostosi per-mainingai, priklausomai nuo aplinkybiøjie gali svyruoti nuo dialogo ir vaisingøsàveikø iki prieðstatos ar konfliktinësprieðprieðos. Lietuviø tautinë savimonëyra iðgyvenusi iðtisà tokiø santykiø kai-tà. Tautinio atgimimo, bûtent �Auðros�ir �Varpo� laikotarpio, savimonei buvobûdingos pastangos iðsiskirti ið nutauti-nanèios socialinës aplinkos, pabrëþti irugdyti tautiná savitumà, prieðstatant jáabejingiems ar prieðiðkiems �kitiems�.To laikotarpio lietuviø savimonës ego-centriðkumà poezijoje glaustai iðreiðkëJurgio Zauerveino eilëraðtis: �Lietuvnin-kai mes esam gimæ�5. Tarpukario nepri-klausomybës metais sparèiai plëtojosiatvirumo ir pozityviø sàveikø su �ki-tais� sàmonë, nors liko politinë, ið da-lies ir kultûrinë prieðstata su pietvaka-riø kaimyne, okupavusia sostinæ ir treè-dalá mûsø etninës teritorijos. Sovietme-èiu santykis �mes-kiti� buvo ágavæs uþ-darà ir apibrëþtà pobûdá. Tautos savi-

monë darësi dvilypë � ðalia rezistenci-nës prieðstatos �kitiems�, tai yra vis-kam, kas ákûnijo okupaciná reþimà, for-mavosi ir reþimui lojali �socialistinësnacijos� arba �homo sovieticus� savi-monë. Tapatinantis su �kitais�, turintgalvoje laisvàjá pasaulá, nebuvo realiøgalimybiø.

Atkûrus nepriklausomybæ, paveldë-tas ið sovietmeèio savimonës dvilypu-mas neiðnyko, nors jis keièiasi ir skaido-si, ágauna naujø iðraiðkø, kurios kuriavidines socialines ir politines átampas.Vis dëlto sàmonës pokyèiai nenuginèi-jami, tai parodo, jog keièiasi perspekty-va, ið kurios þvelgiama á dabartá. Gau-sëja þmoniø, kuriems ta perspektyva �tai europinë integracija ir globalizacija.Kartu keièiasi santykis su artimàja pra-eitimi, sovietinës patirties atmintá, nere-tai nostalgiðkà, pastebimai stelbia atei-ties lûkesèiai, viltys ir baimës.6 Dabartiesuþdaviniu tampa kûrybiðkas tapatumosavimonës tæstinumas globaliojo atviru-mo sàlygomis. Ðità priedermæ pamaþuperima jaunesnioji karta, kurios nariøasmeninëje patirtyje vis maþiau beliekaokupacinës praeities pëdsakø. Taèiau at-eities atvirumas neabejotinai reiðkia, kadsmarkiai keisis �mes-kiti� santykiai, nesplësis dialogø ir sàveikø ryðiai. Reikia ti-këtis, kad Lietuvai tapus Europos Sàjun-gos nare, tapatumo savimonë keisis �ið-plëstinio� tapatumo linkme, plësis tapa-tinimosi su �kitais� santykiø sritis.

VERTYBINË SÀMONË

Be to, savimonës egocentriðkumasdar reiðkia ir tai, kad joje slypi vertybi-nis matmuo, vadintinas tautine vertybi-

ne savivoka, trumpiau � tautiniu savæsvertinimu. Optimaliu variantu tas savæsvertinimas yra ne kas kita kaip tautinë



saviteiga, poþiûris á tautiðkumà kaip ávertybæ savaime, kaip á tai, kas yra tiks-las sau, o ne priemonë kitiems tikslams.Tauta pati save suvokia kaip kolektyvi-ná vertybes kuriantá, jø siekianá subjektà.Savitiksliðkumas ðiuo atveju nëra sietinassu iðskirtinumo ar pranaðumo nuostato-mis, kurios potencialiai gali ágauti kseno-fobijos ir tautinës nepakantos atspalvá.Savitiksliðkumà lemia tas faktas, kadkiekviena tauta savo kalba, kultûra, isto-rine raida yra savita ir vienintelë. Tai,kas individualu ir savita, yra savaimevertinga ir savitiksliðka ir sudaro nepa-mainomà þmonijos kultûrinës ávairovësdalá. Dël to konkreèios tautos savitumasyra ne tik jos paèios, bet ir visø tautø, vi-sos þmonijos vertybë. Kita vertus, tai, kasyra identifikuojama kaip tautinës verty-bës, atsiduria vienoje gretoje su meno,moralës, religijos vertybëmis, kurios sa-vo ruoþtu apibûdina ir iðreiðkia tautiðku-mà specifiniais aspektais. Tautiðkumassavaip akumuliuoja ir palaiko kitas ver-tybes. Reliatyvistinis neapibrëþtumas,�iðplaunantis� tautines vertybes, silpni-na ir kitokià vertybinæ sàmonæ, nors plë-tojantis globaliosioms sàveikoms ir po-veikiams tautinis savitiksliðkumas tam-pa gana problemiðkas.

Kasdienio gyvenimo aplinkoje tauti-nis vertybinis savæs vertinimas paprastaibûna maþai artikuliuotas, jis yra daugiausubjektyvaus, jausminio negu raciona-laus pobûdþio. Tokia saviteiga ypaè raið-ki tautinio pakilimo, iðilaisvinimo laiko-tarpiais, kada didþiuojamasi savo tauta,ja pasitikima, net jei ir nelabai turimakuo didþiuotis, o ateitis miglota. Di-dþiuojamasi ne tik garbinga, bet ir var-

ginga praeitimi. �Jei ta praeitis graþi irgarbinga � juo geriau! O jei ji tamsi irvarginga � ne kà blogiau. Ir tokia gali bû-ti stiprybës ðaltinis.�7 Savimonei bræs-tant, subjektyvumà papildo objektyviøkriterijø ieðkantis racionalumas, o savi-teigos vienpusiðkumà � savikritiðkumonuostata, tampanti konstruktyviuoju sa-vimonës matmeniu. �Lietuviø tautai pir-miausia reikëtø iðmokti racionalizuoti �protu, o ne jausmais pagrásti visas þmo-giðkàsias ir tautines vertybes. Iðmoktikritiðkai á save paþvelgti, ir, kas sunkiau-sia, tà savo paties kritiðkà þvilgsná atlai-kyti. Kuo daugiau sàmoningumo!�8 Savi-kritiðkumas yra bûtinas demokratiðkossavimonës poþymis. Lietuviø tautinë sa-vikritika nebuvo ámanoma okupacijosmetais, nes svarbiausieji dakykai tadanegalëjo bûti svarstomi vieðai arba buvovadinami netikrais vardais. Po nelaisvësdeðimtmeèiø savikritiðkumo ugdymasnëra paprastas dalykas, nes buvo suar-dyti arba �suklastoti� tikrieji kriterijai. Në-ra paprastas dalykas ir dël to, kad ateity-je turësime vertinti patys save ne tik sa-vaisiais matais, bet ir pagal bendruosiuseuropinius ir globaliuosius standartus.

Vertybinës savimonës branduolysyra tautinio orumo ir savigarbos jaus-mai, kurie vis dëlto nebûtinai pasireið-kia tik pakiliomis nuotaikomis. Indivi-dualiai tautinio orumo ir savigarbosjausmai pasiþymi skirtingais �kiekybi-niais� akcentais, tai yra ávairuoja nuo di-dþiavimosi ir tikëjimo savo tauta iki tau-tinio abejingumo, skepticizmo ir savinie-kos. Pirmaisiais atkurtosios nepriklauso-mybës metais mûsø visuomenës vieða-jai nuomonei buvo bûdinga itin þema

MOKSLINË MINTIS


tautinë savigarba. Ne menkà vaidmenáèia suvaidino dalis þiniasklaidos, nepra-leisdama progø pasiðaipyti ið ryðkesniøtautinio sàmoningumo apraiðkø, karika-tûriðkai jas vaizduoti bei kitaip nuver-tinti patriotizmo idëjà.

Sovietiniais laikais, kada valstybinëpolitika vykdë rusifikacijà ir buvo nepa-kanti autentiðkoms tautiðkumo apraið-koms, neoficialiuose, ypaè kultûriniuo-se sovietinës visuomenës sluoksniuose álietuvio, kaip ir á kitø baltijieèiø, tauty-bæ buvo þiûrima kaip á prestiziðkà, pa-þymint pabaltijieèiø kultûriná savitumà,vakarietiðkumà. To laikotarpio sociolo-giniai tyrimai rodë, kad Baltijos respub-

likø sostinëse, miðriose ðeimose, kuriøvienas sutuoktiniø buvo �pagrindinëstautybës� atstovas � lietuvis, latvis arestas, o kitas sutuoktinis � rusas, vaikaipaprastai rinkdavosi pirmøjø tautybækaip prestiþiðkesnæ. Toks neoficialusprestiþiðkumas netiesiogiai palaikë ir kë-lë lietuviø savimonæ, daugeliu kitø as-pektø smukdomà ir þeidþiamà sovieti-nio gyvenimo bûdo. Dabar, tapdami ESnariais, atsiduriame visiðkai kitokioje si-tuacijoje, á mus dabar þiûrima kaip ámaþai paþástamus rytieèius. Savo pres-tiþà turësime pelnyti konkreèiais dar-bais, o savigarbai palaikyti prireiks irnemaþø dvasiniø pastangø.

SÀMONINGUMO FORMOS

Apie tautos savimonæ galima kalbë-ti kaip apie sluoksniuotà ir struktûruo-tà idealø dariná. Kaip jau minëta, tautið-kumas yra neatsiejamas nuo etniðkumo,tautos istoriðkai formuojasi ið etniniøbendruomeniø. Þodþiai �etniðkumas� ir�tautiðkumas� gali bûti vartojami kaipsinonimai, arba �kaip vieno reiðkinioskirtingi niuansai�9. Tautinës savimonësðaknys slypi etninëje savivokoje, kurioskonkretûs �atsparos taðkai� yra empiri-nis etniná tapatumà iðreiðkianèiø duoty-biø � etnologiniø, kalbiniø, geografiniø,istoriniø, religiniø � iðmanymas. Taiapytikriai prilygsta kasdienei, buitineietninio tapatumo savivokai. Jai bûdin-gas empiriðkumas, rëmimasis konkre-èiais faktais, asmenine patirtimi, gimi-nystës, kaimynystës ryðiais. Etninio lyg-mens saviþina turi ir istorinæ atmintá, ið-reikðtà tam tikrø þanrø dainomis, pasa-

kø, mitø siuþetais, paproèiais, nors ðiamsluoksniui nëra bûdinga konceptuali-zuojanti refleksija. Tà patá galima pasa-kyti ir apie regioninio bei kitokio vieti-nio tapatumo savimonæ, dabar bundan-èià daugelyje Europos tautø.

Socialinë paþanga sàlygoja tai, kadtautinë savimonë turtingëja ir skleidþiasikultûros ir mokslo � literatûros, filoso-fijos, istoriografijos ir kitø humanitariniømokslø, ið dalies religijos � sritims bû-dingais raiðkos bûdais. Kiekviena kultû-ros sritis savais aspektais iðreiðkia tau-tiðkumà ir kartu savo specifinëmis for-momis kuria ir ugdo tautinæ savimonæ.Galima kalbëti apie siauresnes, �dali-nes� savimones, kurios tautiná tapatumà�papildomai� artikuliuoja konkreèiaissocialiniais, kultûriniais, religiniais, po-litiniais aspektais, nebûtinai harmonin-gai deranèiais tarpusavyje. Dël to tapa-



tumo savimonë turi savo savotiðkus�pakaitalus� � religinius, kultûrinius,politinius ir kitokius ávaizdþius. Pavyz-dþiui, lietuvis � katalikas, rusas � staèia-tikis, arabas � musulmonas, arba lietu-viai � baroko, rusai � bizantiðkos kultû-ros tautos ir pan. Yra pagrindo kalbëtiir apie kitokius, per ilgà laikà susidariu-sius socialinius, politinius, net profesi-nius tautinio tapatumo ávaizdþius � �lie-tuvis-artojas� arba �lietuvis-karþygis�,bet ne �lietuvis-prekybininkas�. Ávaiz-dþiai ilgainiui keièiasi, ypaè dabartinë-mis globalaus atvirumo sàlygomis. Ðian-dien lietuvis jau nebûtinai tiktai katali-kas, gali bûti ir budistas ar kriðnaistas,ir nebûtinai tik artojas. Kai kur lietuviaiyra þinomi tik kaip geri krepðininkai.Buvusieji ávaizdþiai tampa bendrojo kul-tûrinio palikimo dalimi.

Natûralu, kad viena ar kita kultûrossritis tam tikrais istoriniais laikotarpiaisbûna kûrybiðkesnë uþ kitas, iðplëtojama

daugiau, negu kitos, gali savuoju �ma-tymo kampu� aprëpti tautos bûties vi-sumà ir tapti paveikiausia tautinës savi-monës reiðkëja. Lietuviø tautinio atgimi-mo laikotarpiu tokia savimonës reiðkë-ja ir ugdytoja buvo groþinë literatûra.Pakanka prisiminti, kà tautiðkumo ug-dymui reiðkë vien Maironio poezija, for-mavusi ne tik Nepriklausomybës kovøsavanoriø, bet ir vëlesniø kartø � poka-rio partizanø savimonæ.

Tautinë savimonë, kaip daugias-luoksnis ir mobilus idealus darinys, ap-imantis ir konstruojantis socialines, eti-nes, politines, kultûrines nuostatas irprasmes, nuo pagrástø poreikiu kyla á pa-grástø idealu principø lygmená1 0 . Kartutai atsakomybës sàmonë, telkianti praei-ties ir dabarties savæs vertinimo kriteri-jus ir imperatyvus ateièiai. Tai dalis to,kà Hegelis vadino �objektyviàja dvasia�,skirdamas jà nuo �subjektyviosios dva-sios�, tai yra individualiosios sàmonës.

Literatûra ir nuorodos

11 A. J. Greimas. Mitai ir ideologijos / Metmenølaisvieji skaitymai. � Vilnius: Lietuvos raðytojøsàjungos leidykla, 1963, p.76.

12 Lietuviø tauta, II. � Vilnius, Lietuviø tauta,1998, p. 271.

13 A. D. Smith. Nacionalizmas XX amþiuje. � Vil-nius: Pradai, 1994, p. 157.

14 V. Doniela. Atviroji ir uþdaroji dvasia / Met-menø laisvieji skaitymai, p. 33.

15 �Lietuvninkai mes esam gimæ, Lietuvninkai mes turim bût. Tà garbæ gavome uþgimæ, Tà ir neturim leist praþût.�

Cit ið: Lietuviø poezija, I. � Vilnius: Vaga, 1968,p. 187.

16 �Dar prieð ketvertà penketà metø nepriklauso-mybë buvo apmàstoma ir vertinama þvelgiantdaugiausia �ið praeities�, dabartá siejant su so-

vietine praeitimi, o ðiandien á tai, kas dabarvyksta, þvelgiama labiau �ið ateities�, ið euro-pinës ir euroatlantinës integracijos, globaliza-cijos perspektyvø.� Cit ið: Bronislovas Kuz-mickas. Kaip apibûdinti dabartá? // Politologi-ja, 2003 / 3, p. 16.

17 V. Mykolaitis-Putinas. Atsiminimai. Raðtai. �Vilnius, 1986, p. 281.

18 A. J. Greimas. Ið arti ir toli. � Vilnius: Vaga,1991, p. 323.

19 A. Èepaitienë. Atgaivinant etniná tapatumà: in-dividas, simbolis, vieta / Lietuvos etnologija,2001 / 1, p. 169.

10 �Kiekvienas principas, kuris nepagrástas porei-kiu, yra pagrástas idealu.� Cit. ið: J. Raz. Li-beralizmas, autonomija ir neutralaus rûpinimo-si politika / Ðiuolaikinë politinë filosofija. � Vil-nius: Pradai, 1998, p. 397.

MOKSLINË MINTIS


KULTÛROS ESMËS IR RAIDOS SAMPRATAVYDÛNO FILOSOFIJOJE

Concepts of the Essence and the Development of Culturein Vydûnas� Philosophy

SUMMARY

The Lithuanian thinker Vydûnas (1868-1953) based his theory of culture, the most original part of his

philosophy, on the fundamental ontological concept of spiritual absolute which is both immanent and

transcendent in relation to the world. He borrowed this concept from Hindu Vedanta. According to

Vydûnas, culture is the expression of the immanent part of the absolute in which man acts. The essence

of man is spiritual, but as a part of nature man belongs to the world. Culture springs from the contact

between the spiritual essence of man and the world. The human spirit realises itself in such forms of

man�s activity as science, art and morality. The development of culture means the humanisation of the

world. At the same time culture bears and expresses the marks of the personal and national spirit. Thus,

the development of culture is both a form of humanisation of the world and the expansion of the spiritual

realm of freedom.

Religion, as a form of contact of the human spirit with the absolute, does not belong to the world

of phenomena and therefore it does not belong to culture. Religion is the very beginning and the ultimate

end of culture; for all phenomenal reality tends to the absolute by way of spiritual evolution.

Gauta 2004-01-12Pabaiga. Pradþia �Logos� Nr. 36

VACLOVAS BAGDONAVIÈIUSVilniaus pedagoginis universitetas

KULTÛRA IR RELIGIJA

RAKTAÞODÞIAI. Kultûra, absoliutas, religija, kûryba, pasaulis, evoliucija, þmogus, dvasia, gamta.KEY WORDS. Culture, absolute, religion, creativity, the world, evolution, man, spirit, nature.

giai ir neáeina á kultûrà, bet vis dëlto�viena tëra sielos kultûros sàlyga�(1, 283), nes �be tikybos þmoniðkumopradas neágyja aukðtesnës galios gyve-

Toks daugiausia indø filosofine tra-dicija pagrástas vydûniðkasis kultûrosproceso traktavimas susietas su religija.Nors religija, Vydûno aiðkinimu, tiesio-

VACLOVAS BAGDONAVIÈIUS


nimui teikties ... Gyvojoje þmogaus tiky-boje glûdo galimumas visam þemiðkamgyvenimui bræsti ir tobulëti� (1, 509).

Religija Vydûnui yra kultûros raidosiðeities taðkas ir galutinis punktas. Patitoji raida, kaip minëta, telpa á materia-laus pasaulio evoliucijà, reiðkianèià jonuolatiná dvasingëjimà. Lietuviðku tiky-bos terminu nusakomà religijà (tiksliaubûtø sakyti � religiná iðgyvenimà) màs-tytojas traktuoja ne kaip konfesiná iðpa-þinimà, o supranta tipiðkai indiðkàjaprasme � kaip transcendentinæ þmonið-kumo esmës bûsenà, kuria jau esàs visið-kai paneigiamas empirinis pasaulis, t. y.kai toji esmë susilieja su absoliutu. Tiky-ba, Vydûno apibûdinimu, jau �nëra þmo-niðkumo apraiðka, bet þmogaus vidujinis bû-vis, aðainës sàmonës santykis su pagrindiniusàmoningumu� (1, 507). Ið esmës tas san-tykis, t. y. individualios dvasinës þmo-gaus esmës susiliejimas su absoliutinedvasia, yra tas pats, kas jogø transas, sa-madhi, ar budistø nirvana. Tai bûsena, ku-ri sutampa su dvasinio þmogaus pradosiekiamu iðsivadavimu � pagrindiniu joþemiðkosios egzistencijos tikslu.

Þmoguje, kaip mikrokosme, atsispin-dinti ne tik susiformavusi visumos struk-tûra, bet ir pats kosminës evoliucijos pro-cesas, praeinamos visos to proceso pako-pos. Paties Vydûno þodþiais tariant, �kû-rybos vyksmas, kuris didþioje visatoje at-sitinka, tokiu bûdu þmoguje lyg suma-þintai, bet visai reikðmingai kartojasi�(1, 507). Þmoguje atsispindá ir tai, kasesamajame pasaulinës evoliucijos cikledar visuotiniu mastu neávyko, bet neið-vengiamai turës ávykti � viso ko sugráþi-mas á dvasinæ pradþià, á pasaulio Prie-þastá. Individualus tikybinis transas �

mikrokosminë reiðkiniø pasaulio evoliu-cijos uþbaiga. Bûtent tokia �tikybine bû-sena� uþsibaigsiàs ir didysis kosminësevoliucijos ciklas � pasauliu pasireiðku-sioji sàmonë visuotinai susiliesianti sulaiko ir erdvës matavimø nebeturinèiuabsoliutu.

Ávykus didþiajam �iðsivadavimo ste-buklui�, tikrajam �tikybiniam aktui�(tiek individualybës, tiek kosminës vi-suotinybës lygiu), nebesà prasmës kalbë-ti ne tik apie reiðkiniø pasaulá, bet ir apiejo þiedà � kultûrà. Bûtent ðia prasme re-ligija Vydûnui nëra kultûros dalis, neáei-na á jà kaip struktûrinis jos elementas, oyra jau virð jos. Màstytojo teigimu, �tiky-bos mokslai nieko darbo netyri su pasau-liu. Jie vien tik rodo þmogui kelià, kadgalëtø pakilti á tokià padëtá, kurioj bûtøgalima pasiekti paèiàjà Aukðtybæ�(1, 282). Taigi, nors grieþtai to neakcenta-vo, Vydûnas, panaðiai kaip katalikiðkie-ji lietuviø filosofai A. Jakðtas, o ypaèS. Ðalkauskis (þr. 9, 23�25), religijà ir kul-tûrà sàlygiðkai atriboja vienà nuo kitos,pirmajai palikdamas transcendentinæ,t. y. grynai dvasinæ, visumos sferà, antrà-jà talpindamas materijos reiðkiniø sfero-je, bet irgi tik toje jos dalyje, kur jau reið-kiasi þmogus. Vydûno filosofijoje tas at-ribojimas yra labai negrieþtas, ir jo santy-kiðkumas, manytume, yra gerokai dides-nis negu A. Jakðto �maþojo kûrëjo� kon-cepcijoje ar S. Ðalkauskio þmogaus veik-los kosmogoninio prasmingumo sampra-toje. Pasakl ðiø sampratø, dievas tarsi pa-veda þmogui toliau tæsti kûrimo darbà, opats to kûrimo atþvilgiu lieka pasyvus.Vydûnui dievas ið pasaulio niekadanepasitraukia: pats tame pasaulyje bûda-mas ásikûnijæs, pats visur ir visada veikia

MOKSLINË MINTIS


ir tæsia kûrybos darbà. Krikðèionybëje,anot Vydûno, �iðlengvo vis reikðmingë-ja Dievo buvimas toli nuo viso gyveni-mo, jo transcendenca ... Ðitaip apie Dievàmanyti galëjo skatinti jau Biblijos Mozësþodþiai apie pasaulio ákûrimà. Èia kaiptik pasakyta, kad Dievas, sukûræs pasau-lá, atsitraukæs nuo jo, já sau palikæs. Toliesàs Dievas negalëjo bûti patiriamas, irtikintieji, kaip jie save vadino, tegalëjo jánumanyti þodþiuose�. Màstytojo ásitiki-nimu, patys krikðèionys nesuvokë dievoimanentiðkumo prasmës, kurià galimaatrasti ir ne vienoje Ðventojo raðto vieto-je. Kad þmogus �gyvena Dievuje ir já ga-lëtø patirti savo esmëje, tat retai tepama-nyta, nors tûli iðminties þodþiai (paèiojeBiblijoje. � V. B.) apie tai kalba�, � aiðki-na Vydûnas (2, 397).

Vydûniðkasis kultûros proceso, kaipvisumos evoliucijos dalies, supratimasbûtø artimesnis minëtus lietuviø katali-kiðkuosius filosofus veikusio rusø filo-sofo V. Solovjovo þmogaus veiklos inter-pretacijai, pagal kurià toji veikla iðtirps-tanti religijoje (8, 34). Vydûnui visa þmo-giðkoji veikla kosminio vyksmo proceseirgi turi religinio reiðkimosi prasmæ, nes,kaip jau matëme, yra ryðkiai orientuotaá �iðsivadavimo stebuklà� � susiliejimàsu absoliutu. Taèiau, kaip teigia tyrinë-tojai, V. Solovjovas �savarankiðkos kul-tûros sferos ið religijos stichijos neiðsky-rë� (10, 171), o Vydûnas, kaip matëme,tokià kultûros sferà, nors ir negrieþtai,bet pakankamai aiðkiai iðskyrë ir atribo-jo nuo grynai dieviðkos veiklos, t. y. nuotos visumos evoliucijos dalies, iki kuriosdar nëra þmoniðkumo fenomeno. Kaiptik þmogiðkoji veikla, Vydûno aiðkini-

mu, ir yra toji sfera, kurioje ir tegalireikðtis kultûra.

Religijos ir kultûros atribojimo santy-kiðkumà Vydûno filosofijoje pirmiausianulemia panenteistinis bûties sampratospobûdis: visa visuma yra dvasinë (die-viðka), dieviðkas yra ir tos visumos kû-rybos vyksmas � evoliucija, visos jos pa-kopos, tarp jø ir þmogiðkoji, yra dievið-ko veikimo sferos. Tad ir þmogaus veik-la � dieviðkosios veiklos dalis. Tas sàly-giðkumas dar labiau akcentuojamas tuo,kad pats þmogus traktuojamas kaipdvasinë esybë, absoliuto kibirkðtis, po-tencialiai turinti dieviðkàjà galià. Taèiau,kita vertus, þmogus (tiek kaip individas,tiek kaip apibendrintas visos þmonijossimbolis) savyje talpina ne tik dvasiosgalybæ, bet ir visà materialaus pasauliosunkybæ, yra tos sunkybës surakintas irpavergtas. Tuo tarpu pats absoliutas,kurio dalis yra tapusi pasauliu, to pa-saulio atþvilgiu yra laisvas. Þmogus irvisa þmonija ta laisvæ turi savo pastan-gomis ásigyti. Tos laisvës siekdamas,þmogus pats tampa kûrybos veiksniu irjëga. O laisvës siekimas � tai nuolatinisdvasinio prado stiprinimas, ágalinimasjam ásivyrauti ne tik paèiame þmoguje,bet ir pasaulyje. Á dvasios sferas þmogusne tik pats verþiasi, bet ir veda visà pa-saulá � tokia esanti, anot Vydûno, onto-logiðkai nulemta jo misija. Màstytojo ási-tikinimu, ðitaip reikëtø interpretuoti irkrikðèioniðkàjà Kristaus atliktà dieviðko-jo atpirkimo misijà. Kultûra, Vydûnoaiðkinimu, formuojasi ið þmogaus, kaipdvasinës esybës, santykio su materialiuikiþmogiðkuoju pasauliu, ið pastangø tàpasaulá suþmoginti, labiau sudvasinti.



�Gyvàjà tikybà� laikydamas pagrin-dine tikrosios kultûros sàlyga, savo epo-chos religiná gyvenimà Vydûnas apibû-dino kaip suformalëjusá ir sustabarëjusáir ne tik kaip nepadedantá kultûrai, odargi jai kenkiantá. Kadangi ið esmës esànebesiorientuojama á �gyvàjà tikybà�,tradicinës iðorinës bet kurios religijospraktikuojamos apeigos, visa religiniøvaizdiniø ar religiniu pagrindu pasauláaiðkinanèiø idëjø sistema netenka pras-mës, nes neprisideda prie pasaulio evo-liucijos, o kartu prie kultûros paþangos.

Dabarties pasaulyje susidariusi reli-ginë situacija þmogaus ir visos þmoni-jos tikrajam dvasiniam ðviesëjimui, kar-tu ir kultûrai ypaè þalingai atsiliepian-ti, nes bûtent religijos, paskendusios sa-vo dogmose ir prietaruose, nebeteko gy-vo ryðio su dvasine bûties esme. �Bet�sudarkytos tikybos� vedamas, jis (gy-venimas � V. B.) rieda þemyn á visokiasnesàmones, á prietarus ir ástumia þmo-nes á vargsmà, á kanèias, á þuvimà. Taigana aiðkiai árodo esamasis mûsø laikas.Nepaisant �ávairiø tikybø� ir daugybësðventnamiø, jis yra mirðtanèiø tikybøamþius�, � apibûdindamas savo gyven-to laiko religinæ situacija, raðë Vydûnas(1, 508). Toksai ðios situacijos apibûdini-mas yra visiðkai analogiðkas tam, kokábuvo pateikæ induizmo reformatoriai,kaip ir Vydûnas, vylæsi atnaujinta reli-gine pasaulëþiûra áveikti tikybiná nuos-muká, o su juo � ir pasaulá apëmusiàdvasinës kultûros krizæ.

Religija, Vydûno poþiûriu, yra tarsigelminis kultûros variklis, josios vyksmokatalizatorius bei prasmingumo orienty-ras. Todël ir kultûros raida màstytojokultûrologinëje koncepcijoje yra glau-

dþiai siejama su religinës sàmonës reið-kimosi ypatumais þmonijos istorijoje.

Kaip jau minëta, kultûra Vydûnui iðesmës yra vieningas procesas, kuriameávairiomis formomis objektyvinasi þmo-gaus dvasia. Tame procese, màstytojoaiðkinimu, iðsikristalizuoja dvejopi kul-tûros sferai priskirtini reiðkiniai. Vieno-kio pobûdþio reiðkiniai susiformuoja ta-da, kai þmogaus dvasia ávaldo ir pertvar-ko pasaulá ar bent á já áauga, jame ásiku-ria. Tie reiðkiniai, màstytojo þodþiais ta-riant, yra �visa tai, kà þmonës padirba,kaip veikià þmonës, vis tiek kokio kultû-ros laipsnio jie bûtø�. Ið esmës tai yramaterialinës kultûros, arba civilizacijos,reiðkiniai, kuriø visumà Vydûnas apibû-dina kaip daiktø kultûrà (1, 547). Kitokiopobûdþio kultûros reiðkiniais màstytojaslaiko tuos, kuriuos �neginèijamai verti-name kaip tiesioginius þmoniðkumo pa-þymius�. Tai � mokslas, menas ir dora(1, 547). Kiekvienas ið jø sudaro specifinæþmoniðkumo raiðkos formà ir sferà.Mokslu dvasia reiðkiasi kaip paþinimo,tiesos ieðkojimo forma, menu � kaip gro-þio ákûnijimo galimybe, dora � kaip gëriopavidalu. Kartu Vydûnas paþymi, jogðios ið �þmoniðkumo veikimo kilusios�,t. y. þmoniðkumo esmës raiðkos formos,paties þmogaus atþvilgiu yra tarsi �ob-jektyvios vertybës�, kaip ir visi kiti já su-panèio pasaulio dalykai, tol, kol jos tam-pa jo vidine savastimi, dvasingumo raið-kos galimybëmis. Netapusios atskiromisindividø þmoniðkumo reiðkimosi formo-mis, jos kartu ið esmës jo nepalieèia ir yrajo atþvilgiu tik iðoriniai, pasyviai egzis-tuojantys kultûros atributai. Jø tikroji, ak-tyvioji kultûrinë vertë iðryðkëjanti tada,kai jos ið �objektyviøjø vertybiø� tampa

MOKSLINË MINTIS


tikrai �asmenybës vertybëmis�, kurios�turinèios bût þmogaus norimos, ku-rioms kurti kiekvienas turás skirti savo jë-gas� (1, 547). Kitais màstytojo þodþiaistariant, �yra berods mokslas, menas irdora jau þmoniðkumo reiðkiniai, kaip jiepakyla ið atskiro þmogaus asmenybës�(1, 268), kuri yra pati savæs reiðkimo, kar-tu ir kultûros kûrimo subjektas.

Tokios giliai interiorizuotos ir subjek-to suaktyvintos bei iðplëtotos objektyvio-sios kultûros vertybës �sudaro vidujinækultûrà�, kuri �pirmutiniausia siektina�(1, 457). To siekimo prasmë esanti ne ta,kad visuomenëje funkcionuojanèiosmokslo, meno ir dorovës vertybës bûtøtik ásigyjamos, iðmokstamos, pasilaiko-mos ir tik vartotojiðkai naudojamos, o ta,kad jomis þmogaus aktyviø pastangødëka galëtø reikðtis aukðtesnis þmonið-kumas, kad tuo þmoniðkumu jos pasipil-dytø ir darytøsi veiksmingesnës þmoniøsantykiuose, socialinëje raidoje. Þmogus,anot Vydûno, privalàs ne tik palaikytiesamà lygá, bet ir �didinti þmoniðkumoreikðmæ gyvenimui arba, kitaip sakant, keltikultûros turtø vertingumø�, t. y. stiprintijø dvasiná potencialà ir taip prisidëti priekultûros paþangos, prie kûrybiðko jospratæsimo (1, 458). Aktyviame þmonið-kumo esmës santykyje su suobjektyvin-ta kultûra susiformuojanti vidinë kul-tûra esanti pakopa á dar aukðtesnæ � es-mës � kultûrà, kurià reikëtø suprastikaip visiðkà dvasios laisvæ ir ásigalëjimàbei vyravimà bet kurioje þmogaus gyve-

nimo sferoje, kaip individualios, �aðai-nës� sàmonës gebëjimà bet kada ásilietiá dvasinæ visumà. Po jos jau turëtø sekti�tikybinë bûsena�, kai pasaulyje vykstàsgyvenimas tampa visiðkai nebeaktualus.Esmës kultûros ásigalëjimà Vydûnastraktuoja kaip paties þmogaus atliekamàsielos kultûros ugdymà.

Reziumuojant vydûniðkàjà kultûrosesmës sampratà, galima pasakyti, jog tojesampratoje labiausiai akcentuojami dumomentai: pasaulio suþmoginimas, dva-sinio potencialo vaidmens stiprinimas joevoliucijoje ir paties þmogaus dvasinistobulëjimas, kuris, beje, ir esàs pirmutinëir tikroji pasaulio kultûrinimo prielaida.Apie tai màstytojas raðë: �Numanyta,kad kultûros kûrimas yra tæsimas gyve-nimo kûrimo. Todël du dalyku þmoguituri rûpëti, bûtent savo esmæ neðti á gyve-nimø ir jà jam gyvinti ir stiprinti. O abuvyksta kartu, jeigu daromu kuo-nuoðir-dþiau. Ir abejaip aiðkëja kultûra� (1, 458).Taigi kultûrai Vydûnas suteikia ne socia-liná, o ontologiná statusà. Jos subjektas �aktyviai veikianti individuali þmogausdvasia, o visuomenë, socialinis gyveni-mas traktuojami daugiau kaip iðorinësaplinkos veiksniai, kuriuos toji dvasia tu-rinti vesti á �tobulesná esimà�. Þinoma, tøiðoriniø veiksniø yra veikiama ir pati dva-sia, bet ne tasai veikimas yra pagrindinëjos aktyvumà skatinanti jëga. Ja Vydûnaslaiko �pagrindiná sàmoningumà�, t. y.absoliutà, kurio dalelë yra aðainë sàmo-në, arba individuali þmoniðkumo esmë.

KULTÛROS RAIDA

Kaip á þmogaus dvasios objektyvini-mo kelià materialiame pasaulyje Vydû-

nas þiûri ir á kultûros raidà, á ávairias josapraiðkas. Tà raidà màstytojas aiðkina ið



palaipsniui tampa ðeimos, giminës, o ga-liausiai � tautos. Tautos kultûra (ið esmësir paèià tautà) formuojanèiais veiksniaisVydûnas laiko atskiros asmenybës dva-sinio prado stiprumà (jis yra pirmiausiasir svarbiausias), giminës kraujà, kuris�verèiàs þmones veikti panaðiu bûdu� ir�aplinkumà bei laiko sàlygas�, kuriostraktuojamos kaip kosminiø jëgø pasi-reiðkimas. Tiems faktoriams veikiant, ið-auganèios kultûros, �kuriose þmonës yrasutelkti krûvon ir gyvena tarp kitø kaipsalutës jûrø bangose, nuolat pasidaran-èiose ir iðsiardanèiose� (2, 323). Ávairûsþinomi (Egipto, Mesopotamijos, RytøAzijos, indø, persø, graikø, romënø) irmaþiau þinomi kultûros þidiniai dël savi-tumo ir uþdarumo labai skyrësi vieninuo kitø, tarp jø beveik nebuvo tarpusa-vio sàveikos. Taèiau kaip ir pakankamaisustiprëjæs atskiro þmogaus dvasinis pra-das, taip ir tam tikrà iðsivystymo laipsnápasiekusi kultûra linkusi plisti, veikti tai,kas yra greta ar dar toliau. �Kiekvienakultûra, pasiekusi tikrà klestëjimo gyvu-mà, plûsta per savo ðalies ribas, jeigu josnëra neperþengiamos. Todël ir patenkaávairios tautos po kultûra tos tautos, ku-ri daugiau rûpinasi jos augimu� (2, 324).Tai esàs dësningas ir neiðvengiamas reið-kinys. Nuo nepageidaujamos kultûrinësekspansijos apsiginti nëra kito kelio kaipstiprinti savo tautos kultûrà, didinti jo-sios þmogiðkàjà vertæ.

Átraukiant �vienos kultûros gyvumàá didesnæ þmonijos dalá�, patraukiamojikultûra suklestëdavo arba þûdavo � pri-klausomai nuo átraukianèios kultûrospobûdþio, kuris gali bûti reiðkiantis netik dvasiná kilimà, bet ir þudantis, nuo-dingas. Kaip gana pozityvios, daugeliui

esmës hëgelizmo dvasia � kaip kryptin-gà, nors gana prieðtaringà ir dramatiðkàið vienos dvasinës pradþios kilusius, betvëliau á ávairias rûðis bei individus iðsi-skaidþiusios þmonijos konsolidavimosiprocesà, gráþimà á iðkentëtà ir suvoktàdvasinæ vienybæ. Teleologiðkai nubrëþtakultûros vyksmo kryptis esàs �þmoniðku-mo prado ásigalëjimas mums þinomame pa-saulyje�. �Ir kuo daugiau èia þmoniðku-mo, kuo daugiau jis èia reiðkia, tuo pil-niau þmonijos vienybë pasiekta. Tuo pra-du ði vienybë yra pagrinduota. O jampilnai atsilukðtinus, ji yra ávykusi�,� taipVydûnas nusako kultûros raidos tikslà(2, 322).

Pradinëse reiðkimosi stadijose �þmo-nës gyveno atskiromis asmenybëmis ða-lia vienas kito�, t. y. nejautë savo kilmësvieningumo, vieni kitø atþvilgiu reiðkëdaugiau prieðiðkumo negu palankumo(2, 322). Taèiau ávairiomis formomis be-sireiðkiàs þmoniðkumo pradas dirboþmones vis labiau suburiantá, vienijantádarbà. Tasai pradas kaip tik ir objekty-vindavosi tame, kas tapo kultûros verty-bëmis � materialiosioms reikmëms pa-tenkinti skirtuose daiktuose ir árankiuo-se, protavimo reiðkiniuose, ið kuriø for-mavosi mokslas, já patá (þmogiðkumopradà) tiesiogiai atspindinèiuose menokûriniuose ar þmoniø tarpusavio santy-kiuose, ið kuriø susidarë dorovë. Tosþmogiðkumo apraiðkos buvusios tol sil-pnos, kol þmonës menkai tesantykiavovieni su kitais. �Kultûra pradþioje yra ...atskiro þmogaus dalykas�, � aiðkina Vy-dûnas (2, 323).

Ilgainiui ið pasaulio reiðkiniuose be-siobjektyvinanèios dvasios gimstanti kul-tûra pamaþu plinta ir gilëja � jos þidiniais

MOKSLINË MINTIS


tautø augti padëjusios kultûrinës eks-pansijos pavyzdþius Vydûnas pateikiasenovës graikø, romënø bei krikðèiony-bës pagrindu susiformavusiø kultûrøplitimà (2, 324).

Didelis lûþis kultûros raidoje, màsty-tojo aiðkinimu, ávykæs naujaisiais am-þiais, kai �þmonës pradëjo su didesniuatsidëjimu santykiuoti su pasaulio turi-niu jusniø keliu�, kai �tokiu bûdu kuria-mas mûsø laikø mokslas� (2, 324). Po tolûþio tolesnæ kultûros raidà màstytojasapibûdina kaip prieðtaringà ir dramatið-kà, taèiau nelaiko jos nuodëminga iramoralia. Tos eigos dësningumas esàstas, kad jos metu þmogaus dvasia labiau-siai suaktyvinusi tas jo materialios pri-gimties sferas, kurios geriausiai leidusiospaþinti, ávaldyti ir pertvarkyti pasaulá,padaryti já patogesná ir dvasiniam þmo-niðkumo pradui geriau reikðtis � jusles irypaè protà. Pasaulio, kaip ir savo mate-rialios prigimties ásisavinimas ir ávaldy-mas, màstytojo teigimu, esàs bûtinas on-tologiðkai nulemtas dvasinës evoliucijosetapas. Per kelis pastaruosius ðimtmeèiusvykusio þmoniðkumo prado ekspansijosá iðoriná pasaulá esmæ Vydûnas taip nu-sakë: �Þmoniðkasis pradas santykiuojasu tuo, kà jam jusnys praneða apie pa-saulio turiná. Ið jusniø praneðimo jis dir-ba savaip to turinio atspindinius, vaiz-dus ... Ðitie vaizdeliai, vadinami minti-mis, yra jëgø branduoliai, kurie spindi áaplinkumà. Jie tuo verèiami ið minèiø gy-venimo srities á ûpø ir pagaliau á kûnogyvenimo sritá ir èia virsta daiktu arbaveikimu� (2, 325).

Gamtos jëgas ávaldyti ir panaudotisiekianèio mokslo pagrindu susikûrusià

kultûrà màstytojas apibûdina kaip techni-kos kultûrà, o toji jos dalis, kuri susijusisu paties þmogaus galiø vystymu, ávar-dijama kaip intelekto kultûra. Pastarojiaugusi �labai nuostabiu greitumu ið 18-ðimtmeèio per 19 � lig mûsø laikø�. Taiesà suprantama ir dësninga, nes bûtenttaip pasireiðkusioje kultûroje �pati þmo-gaus jëga yra veikimui sukilusi. Ir nuola-tai ji neðasi á ðá gyvenimà daiktais irveiksmais� (2, 325). Technikos ir intelek-to kultûra apëmusi visà pasaulá, patrau-kusi visà þmonijà, ja ne tik naudojasi, jospagalba ne tik lengvinamas gyvenimas,bet ji atlieka ir didelá þmogaus ugdymodarbà, nes �prusina þmogø, teikia þmo-gui mokslà, augina jo intelektà�, be kurioiðvystymo ir suaktyvinimo tiesiog ne-ámanoma ja paèia naudotis (2, 325). Ta-me þmogaus intelekto galiø aktyvinimeVydûnas mato vienà ið pozityviøjø sudvasine þmogaus bei visumos evoliucijasusijusiø ðios kultûros momentø. Kitàpozityvøjá jos momentà màstytojas áþvel-gia tame, kad ji, nors vienu � daiktingu-mo � aspektu integruoja visà þmonijà,ágalina akivaizdþiai suvokti savo paèiosvienybæ, ekonominæ bei kitokià materia-linæ ávairiø jos daliø savitarpio priklau-somybæ �Visas pasaulis tapo didþiu ûkiu, �paþymi Vydûnas. � Ir visa þmonija ðioûkio darbininku ir savininku. Ir vël tokiubûdu þmonija vienyta (2, 326, kursyvasmano. � V. B.). Þmonijos ûkinës veiklosraida, ekonominiø dësningumø reikð-mingai nulemta mokslinë-techninë pa-þanga, visuomeniniø formacijø kaita Vy-dûnui, kaip matome, yra ne tiek sociali-nës þmonijos raidos rezultatai, o daugiauþmoniðkumo formà ágavusios dvasios



objektyvinimasis, josios evoliucijos, su-tampanèios su kultûros raida, pasireiðki-mo formos.

Toji pati dvasios evoliucija, o ne so-cialiniai pertvarkymai, Vydûno ásitikini-mu, áveiksianti ir tai, kà techninë ir inte-lekto kultûra atneðusi þmonijai negaty-vaus. Beje, tie negatyvûs padariniai vël-gi traktuojami ne kaip socialiniø átampørezultatas, o kaip paèios þmogiðkumoobjektyvinimosi pasaulyje netolygumopadarinys. Negatyvûs naujosios kultûrosreiðkiniai, Vydûno ásitikinimu, kylà ið to,kad evoliucija sàlygojanti visapusiðkàþmoniðkumo prado orientacijà á daiktin-gumà, á vis didesná to prado susitapatini-mà su iðaugusiu intelektu, kurio sferadar tebepriklauso materijos pasauliui irkuris pats turëtø bûti valdomas dvasinioprado. Dabar esà atvirkðèiai � dvasinispradas patekæs intelekto valdþion. Dëltos hipertrofijos gyvenime sumenkëjantipati þmoniðkumo galia ir reikðmë, susve-timëja þmoniø santykiai, padidëja tarp jøvisokio pobûdþio prieðtaravimai. Bûtenttasai dvasios �pasimetimas�, ðalto inte-lekto stiprinama materialistinë orientaci-ja atvedusi þmonijà á kataklizminæ situa-cijà, sukëlusi netgi pasauliná karà. PatiesVydûno þodþiais nupieðta toji situacijaatrodo taip: �Þmonës darbuodamies vi-sa mintimis, todël daug menkiau atjau-èia sàryðius su viens kitu. Intelekto kul-tûros þmonës veikia daug tikslingiau,bet ir maþiau atsiþvelgdami á kitus ir ap-skritai á aplinkumà. Jie yra ðalti, beðir-dþiai, kuo � daugiau jie toj kultûroj daly-vauja. Ið intelekto ir technikos kultûrostodël ir gimë didysis karas (Pirmasis pa-saulinis. � V. B.). Þmonijà vienijanti kul-tûra kartu pasidarë josios ir skaldytoja...protavimas nieko nemato, kas ðalia ir

virðum jo minèiø tikrø randai� (2, 326).Naujøjø laikø kultûros pasiekimai,

jos scientistinis patosas, Vydûno ásitiki-nimu, dar nëra tikrieji kultûros laimëji-mai, nes padëjusi ávaldyti materialø pa-saulá bei smarkiai integravusi þmonijà,�materialinë kultûra, visa civilizacija pa-èiam þmogui nëra nieko suteikusi. Þmogusyra pasilikæs tarsi þiaurus, þalias, su-menkæs, nëra ingijæs ðirdies bei sieloskultûros (6, 2, kursyvas mano. � V. B.).Kadangi, teigia Vydûnas, �kultûra nërakultûriniai átaisymai�, o �aukðtesnis irgalingesnis þmogaus dvasios stovis� (4,birþ. 6), civilizacija ðiuo poþiûriu ne tiknereiðkianti paþengimo priekin, bet ir,palyginus su senovës kultûra, rodantinemaþà nuosmuká, þyminti dideliusdvasinius praradimus. Senovëje buvusimenkutë materialinë kultûra, maþiau ið-vystytas þmogaus intelektas, bet tasaiþmogus betarpiðkiau ir aiðkiau jautæs ðásu dvasine visuma, savo paties dvasinágyvumà, turëjæs skvarbesnæ intuicijà. Taiiðreiðkæs stipresnis senovës þmogaus re-ligingumas: �Senovëje tikyba ir kultûrabuvo kaip þiedas ir vaisius ... Kada ti-kyba daugiau reiðkë, þmoniø esmë ga-lëjo gyviau klestëti� (7, 917�918).

Toks kultûrinës naujøjø klaikø situ-acijos vertinimas bei senovës kultûrosdvasingumo iðkëlimas Vydûno filosofi-joje yra daug kuo analogiðkas S. Ðal-kauskio ir A. Maceinos pateiktiems ver-tinimams, pagal kuriuos naujøjø laikøkultûroje buvæs paneigtas viduramþiaisvyravæs teocentrizmo principas, iðryðkë-jæs �þmogaus atsipalaidavimas nuo gy-venimo centro�, �asmenybës atitrûki-mas nuo ðaknø� ir pan. (þr. 9, 108, 118).Tiktai Vydûno orientavimasis á senovæneatsiribojo orientavimusi á viduram-

MOKSLINË MINTIS


þius � senovë jam reiðkë ir ikikrikðèio-niðkàjá senovës pasaulá, visus þinomus irneþinomus kultûros þidinius bei religi-jas, tarp kuriø garbingà vietà màstyto-as skyrë senovës aisèiø (baltø) kultûraibei tikëjimams. Ðiuo poþiûriu Vydûnoorientacija yra artimesnë induizmo re-formatoriø orientacijai á senàjà vediðko-jo laikotarpio kultûrà.

Paþymëtina, kad Vydûnas á praeitáþvelgë ne vardan jos restauravimo ir ið-aukðtinimo naujøjø laikø kultûros ne-naudai, o vardan naujo josios buvusiøpasiekimø áprasminimo, atsiþvelgiant átai, kà pozityvaus davë intelekto kultûra,kurià màstytojas pieðia ne vien niûriomisspalvomis. Vydûno þodþiais tariant, �yraregima, kad ðiandien labiau sunku bûtøsenovës takais ... vaikðèioti. Þmogusðiandien kitoks, negu tuokart, ir gyveni-mo santykiai yra kitokie� (3, liep. 26).Konstatuodamas negatyviuosius techni-nës ir intelekto kultûros padarinius, Vy-dûnas kartu pasisako prieð jos nuvertini-mà, prieð jos pozityvaus vaidmens þmo-nijos raidoje neigimà: �Kad ið intelektokultûros ir iðeina þmoniø prieðingumai,vis dëlto tai dar nereiðkia, kad ji nëra nie-kam tikusi. Tik ji neturi bûti vadovaujan-

èioji galia. Þmogus turi ja naudotis, betpats turi iðauginti dar kità kultûrà�(3, 327). Technikos ir intelekto kultûràmàstytojas traktuoja kaip vienà ið dës-ningai praeitinø etapø á tà kità kultûrà,kuri, nors ir daug kuo susisieja su senà-ja kultûra, kartu bûsianti ir kokybiðkainauja: be senovës prietarø, be konfronta-cijos tarp mokslo ir tikëjimo, tarp asme-nybës ir visuomenës. �Dvasinë þmogausir viso gyvenimo vertybë pradës vëlþmoniø akyse ðviesëti. Dora, menas irmokslas apreikð daugiau dvasios�, � ra-ðë Vydûnas (5, 52). Á tokià kultûrà orien-tavosi ir tipologiðkai Vydûnui artimi ne-ovedantos atstovai. �Naujoje laiko sieki-nys turëtø bûti þmogiðkumo kultûra, �pabrëþë Vydûnas. � ... Vienybë ávyksta,kad þmogiðkasis pradas daugiau reiðkia,kad kiekvienas þmogus, kiekviena tautasavo ypatingumu kuo aiðkiau atspindinaþmoniðkumà� (2, 327�328). Tokios þmo-niðkumo kultûros kontûrus màstytojasregëjo netolimoje þmonijos ateityje ir tuoregëjimu iðsakë savo optimistiná poþiûráá þmonijos misijà visumos evoliucijoje, ti-këjimà kûrybinëmis þmogaus galiomis,tuo tikëjimu iðreikðdamas gana grieþtàopozicijà ðpengleriðkajam pesimizmui.


11. Vydûnas. Raðtai. T. 1. � Vilnius: Mintis, 1990.12. Vydûnas. Raðtai. T. 3. � Vilnius: Mintis, 1992.13. Vydûnas. Evoliucija ir tikyba // Lietuvos þinios,

1912, liepos 24, 26, 28, 31.14. Vydûnas. Kultûra // Lietuvos þinios, 1909, bir-

þelio 6, 10.15. Vydûnas. Mano kalbos Kaune // Darbymetis,

1922, Nr. 5, p. 48�53.16. Vydûnas. Poetas ir kultûra // Vairas, 1914,

Nr. 4, p. 2�4.17. Vydûnas. Senovë ir mes // Naujoji Romuva,

1934, Nr. 207/208, p. 917�920.

18. R. Pleèkaitis, A. Ðliogeris. Vladimiro Solovjo-vo filosofijos átaka Stasio Ðalkauskio pasaulë-þiûrai ikifriburginiu laikotarpiu // Lietuvos TSRMokslø akademijos darbai. Serija A, 1973, t. 4(45),p. 29�40.

19. A. Sverdiolas. Kultûros filosofija Lietuvoje. �Vilnius: Mintis, 1983.

10. A. Ðliogeris. Vladimiras Solovjovas ir idealisti-në filosofija Lietuvoje (Filos. m. kand. diserta-cija). � Vilnius, 1973 (Vilniaus universitetas).

11. È. Ã. Ãåðäåð. Èäåè ê ôèëîñîôèè èñòîðèè÷åëîâå÷åñòâà. � Ì.: Íàóêà, 1977.

ANTANAS ANDRIJAUSKAS


GHIBERTI IR ALBERTI ÁNAÐAS Á VAKARØRENESANSO MENOTYROS IDËJØ ISTORIJÀ

Gilberti�s and Alberti�s Contribution to the Historyof Western Renaissance Art Criticism

SUMMARY

The article investigates the works of Cennino Cennini, Filippo Villani, and Leon Battista Alberti as ini-

tiators of Italian Renaissance art history. They were the first to investigate speculative problems of art

against the background of art history. In their critical works on ancient, medieval and Renaissance art,

the principles of a historical approach to art can be traced. They also introduced into art criticism and

history the art of ancient Greece and Rome, and assessed critically new trends in the development of

art commenced in the 13th century.

Gauta 2003-02-09

ANTANAS ANDRIJAUSKASVilniaus dailës akademija

RAKTAÞODÞIAI. Renesansas, menotyra, humanizmas.KEY WORDS. Renaissance, art criticism, humanism.

Meno istorijos tapsmas savarankið-ka mokslinio paþinimo sritimi su

savu tyrinëjimo problemø lauku rene-sanso laikais Vakaruose áþengë á naujàraidos etapà, kuriame neámanoma tiks-liai fiksuoti kokio nors vieno posûkiotaðko. Meno istorija, kaip ir mokslo, mi-tologijos, literatûros istorijos, tada buvosudëtinë kultûros istorijos dalis. Todël jàstipriai veikë esminiai to meto kultûro-je iðryðkëjæ poslinkiai � miestø kultûrossuklestëjimas, religinës viduramþiø pa-

saulëþiûros krizë, humanizmo idëjø áta-kos stiprëjimas ir meno socialinio statu-so augimas.

Kanonizuota Vakarø menotyros idë-jø istorija iðkëlë Giorgio Vasari vardà irsuteikë jam ryðkiausio renesanso epo-chos meno istoriko ðlovæ. Taèiau Vasarimeno istorijos samprata atsirado ne tuð-èioje kultûrinëje erdvëje, o rëmësi pirm-takø tradicija. Dël prekybos su Rytø ða-limis klestëjusios Toskanos hercogystëscentre � Florencijoje � kilo naujas italø

MOKSLINË MINTIS


renesansinis sàjûdis ir radosi ávairiosmeno sritys. Tuo metu dienos ðviesà ið-vysta ávairûs menotyrinës pakraiposveikalai, ið kuriø pirmiausia reikëtø ið-skirti Cennino Cennini Il libro dell�arte otrattato della pitura (Knyga apie menà, ar-ba traktatas apie tapybà, po 1396 ir prieð1437 m.), Filippo Villani De origine civi-tatis Florentiae (Apie Florencijos valstybësatsiradimà, po 1380 m.), Leon Battista Al-berti De Pictura (Apie tapybà arba Trysknygos apie tapybà, 1439) Lorenzo Ghil-berti I Commentarii... (Komentarai..., 1445�1448?), Giorgo Vasari Le Vite de piu ec-celenti pittori, sculptori, e architettori (Þy-miausiø tapytojø, skulptoriø ir architektøgyvenimai, 1550) ir Benvenuto Cellini Vi-ta di Benvenuto Cellini (Benvenuto Cellinigyvenimas, 1558-1562, paskelbta 1728).Ðios iðkilios asmenybës meno istorijàpirmiausia traktavo kaip menininkø gyve-nimo, o ne jø kûrybos produktø istorijà.

Renesansinës menotyrinës mintiesskleidëjai, orientuodamiesi á antikos me-no tradicijas, atgaivino ne tik klasikinámenà, klasikinæ meno teorijà, taèiau for-mavo ir kokybiðkai naujà poþiûrá á praei-ties menà kaip istoriná reiðkiná, kuriame ga-lima iðskirti tipologiðkai skirtingus jo raidosetapus � antikà, viduramþius ir savàjà epo-chà, t.y. renesansà. �Taigi italø renesan-sas, � raðë E. Panofsky, � pirmà kartà ið-skleidæs plaèià, retrospektyvià panora-mà, iðdrásusià suskirstyti Vakarø dailësraidà á tris stambius laikotarpius � api-brëþë savo locus standi, ið kurio galëjoþvelgti tiek á klasikinës antikos menà(nutolusá laike, bet svetimà stilistiðkai),tiek á viduramþiø menà (artimà laike,bet svetimà stilistiðkai): kiekvienà jø ga-

lima vertinti remiantis kitu ir lyginti tar-pusavyje. Kad ir koks nepatikimasmums atrodytø ðis vertinimo bûdas, jisreiðkë, kad nuo ðiol civilizacijos ir me-no laikotarpiai suvokiami kaip individu-alûs dariniai�1. Vadinasi, italø renesan-so menotyrinëje mintyje ryðkëjo istorinioir teorinio meno raidos proceso tyrinë-jimo perspektyvos.

Pirmas reikðmingas italø renesansi-nës menotyrinës minties pirmtakas buvoCennino Cennini, kurio Traktatas apietapybà buvo paraðytas po 1396 ir prieð1437 m. Apie autoriø þinome tik tiek,kiek jis paberia þiniø apie save knygospradþioje. Jis prisistato kaip dailininkasflorentieèio Agnolo Gaddi mokinys, ku-rio mokytojas savo ruoþtu mokësi vado-vaujamas tëvo Taddeo Gaddi � Giottomokinio. Tekste esanèios uþuominos lei-dþia spëti, kad Cennini buvo kilæs ið Tos-kanos, tikriausiai ið Florencijos miesto.

Cennini buvo antikinës mimezës te-orijos ðalininkas, savo veikale kvieèian-tis menininkus sekti iðkiliausiais praei-ties meno kûriniais. Sekimas tobuliau-siais pavyzdþiais èia traktuojamas kaippagrindinis kelias tobulinti meninámeistriðkumà. Kita vertus, daug dëme-sio jo tekste skiriama techninëms tapy-bos subtilybëms: aiðkinama, kaip reikiarinktis tapybai lentas, ruoðti teptukus,daþus, gruntuoti, pieðti, panaudoti auk-so teikiamas galimybes, atskleidþiamifreskø ir miniatiûrø tapymo savitumaiir pan. Taèiau greta grynai praktiniø,tiesiogiai su technologija susijusiø pro-blemø traktate randame ir skyrius, ku-riuose gvildenamos pieðinio, kolorito,reljefo, proporcijø ir kitos svarbis meno



teorijos problemos. Kalbëdamas apie ita-lø renesansinës tapybos iðtakas, Cenni-ni iðkelia svarbà Giotto, kuris pasukaitalø tapybà nuo senojo graikiðkojo sti-liaus prie ðiuolaikiðko lotyniðkojo. Vadi-nasi, jis traktuoja Giotto kaip ypaè svar-bià italø dailës figûrà.

Kitas renesansinës menotyros pirm-takas Filippo Villani jau minëtame vei-kale pabrëþia didþiøjø antikos skulpto-riø ir tapytojø kûrybos paþinimo svar-bà. Savo apmàstymuose apie italø me-no raidos istorijà jis nuolatos remiasi Ci-cerono, Plinijaus ir kitø antikos istorikøidëjomis. Kalbëdamas apie iðkiliausiusFlorencijos þmonës, jis greta poetø ðlo-vina ir kitø srièiø menininkus, amatinin-

kus, pabrëþia Cimabue novatoriðkumà,atvërusá kelià Giotto kûrybai, tapusiainaujosios italø tapybos posûkio taðku.Taèiau, nors ir pabrëþdamas didþiøjøSienos mokyklos meistrø kûrybos svar-bà, Villani daug anksèiau negu Vasariplëtoja idëjà apie ypatingà didþiøjø Flo-rencijos miesto menininkø vaidmená ita-lø renesansinio meno istorijoje. Anottaiklios E. Pommier pastabos, Villani su-jungë pagrindinius to meto istorinio dis-kurso elementus, kuriuos vëliau iki to-bulumo iðplëtojo Vasari2. Ðie du italø re-nesansinës menotyrinës minties pirmta-kai atvërë kelià kitos humanistø kartosatstovø � Ghiberti, Alberti ir Vasari �menotyriniams veikalams.

MENO ISTORIJOS PROBLEMATIKA LORENZO GHILBERTI KOMENTARUOSE

Skulptoriø ir menotyrininkà LorenzoGhilberti (apie 1378-81?-1455) J. vonSchlosseri savo garsiojoje knygoje DieKunstliteratur (Menotyros literatûra, 1924)traktuoja kaip vienà respektabiliausiømeno istorijos figûrø3. Jis gimë Floren-cijos notaro ðeimoje. Taèiau netrukus jomotina tapo vietos juvelyro ir auksaka-lio þmona. Vadovaujamas patëvio jau-nystëje Lorenco mokësi juvelyrikos ir ta-pybos. Vëliau, prisimindamas jaunystësmetus ir þvelgdamas á nueità gyvenimokelià, kupinà daugybës negandø irskaudþiø iðgyvenimø, jis pasakë: �aukð-èiausià ir begaliná dëkingumà [savo] të-vams, kad jie, pritardami atënieèiø ásta-tymams, rûpinosi iðmokyti mane moks-lø [menø � arte] ir tokiø, kuriais negali-ma uþsiminëti neturint raðtingumo irneásisavinus visø disciplinø�4.

1401 m. Ghiberti laimëjo svarbø kon-kursà Florencijos Baptiserijaus metaliniødurø skulptûriniam dekorui sukurti, otai garantavo jaunam dailininkui ilgalai-kius honorarus. Nuo ðiol jis reiðkësi kaipneeiliniu talentu garsëjantis skulptoriusir greit buvo pripaþinintas Florencijoje.Vëliau atliko svarbius uþsakymus Sieno-je, Venecijoje ir Romoje. Ilgainiui Ghi-berti tapo viena ryðkiausiø XV a. pirmo-sios pusës Florencijos meninio gyveni-mo figûrø. Jo ákurtoje mokykloje mokë-si skulptorius Donatello ir tapytojas Pa-olo Ucello. Ghiberti kûryboje skleidësivëlyvosios gotikos stiliaus elementai.Maþdaug nuo 1430-aisiais metais jis su-sidomëjo antika, kolekcionavo antikosmeno kûrinius ir artimai bendravo suFlorencijos humanistø bûreliais. Ghibertivienas pirmøjø pasinërë á perspektyvos,

MOKSLINË MINTIS


proporcijø teorijos, optikos ir matema-tikos tyrinëjimus.

Gyvenimo pabaigoje Ghiberti ryþosiapibendrinti savo daugiametæ kûrybinæpatirtá teoriniu veikalu, kuriame norëjoiðdëstyti savo paþiûras á meno istorijà irtas praktines menininko darbo proble-mas, su kuriomis jis susidûrë kasdienia-me kûrybiniame gyvenime. �Taigi, � vë-liau raðë jis savo autobiografinëse pasta-bose, � kai dël tëvø rûpinimosi ir mo-kytojø pamokymø að sukaupiau daugþiniø ir aistringai susidomëjau þodiniaisir taikomaisiais [filocine] dalykais bei pa-stabø raðymu, mano protas pasiruoðëávaldyti tai, ko pagrindinis vaisius yratoks: nëra jokios bûtinybës turëti perdaug, kadangi tikrai turtingas tas, kurisnieko negeidþia�5.

Savo knygà Komentarai jis pradëjomaþdaug 1445 m. ir raðë turbût deðimt-metá, taèiau taip ir nespëjo jos uþbaigti.Ðios knygos tekstas iðliko kaip XV a. ran-kraðèio kopija, todël greièiausiai atsiradodaugybë perraðinëjimo klaidø. Kita ver-tus, Ghiberti menkai mokëjo lotynø kal-bà o graikø apskritai nemokëjo, ir taitrukdë jam dirbti su autentiðkais antikosðaltiniais. Todël tekste aptinkame daugnetikslumø ir neaiðkiø vietø, kurios tie-siogiai susijusios su filologinëmis proble-momis. Á ðiuos rankraðèio ypatumus at-kreipë dëmesá neprilygstamas renesansomenotyros istoriografijos þinovas J. vonSchlosseris, kuris 1912 m. parengë ðian-dien pavyzdiniu laikomà dvitomá kriti-ná Ghiberti Komentarø leidimà.

Knyga suskirstyta á tris dalis. Pirmo-joje, remiantis tokiais antikos autoriaiskaip Athenaios, Vitruvijus, Plinijus Vy-

resnysis, aptariama antikos meno istori-ja, antrojoje gvildenama XIII�XIV a. ita-lø tapyba, o treèiojoje � teorinës menoproblemos. Jo meno istorijos raidos vi-zija rëmësi tradicine trinare schema: me-no uþgimimas, klestëjimas ir nuosmukis.

Ghiberti savo veikalo pradþioje ape-liuoja á klasikinio antikos meno tradici-jas, kalba apie bûtinybæ atgaivinti rinas-cimento dell�antichita. Jo veikale regimeevoliuciná poþiûrá á antikos meno istori-jà. Pradþioje graikø tapytojai ir skulpto-riai kûrë negrabiai, taèiau ilgainiui jiesuvokë ðiø menø kûrimo subtilybes irpasiekë ástabaus formos tobulumo. An-tikos mene Ghiberti regi iðaukðtinto me-no atsiradimo pradþià ir ryðkiausius ðiosepochos menininkus traktuoja kaip di-dþius jø srities meistrus, kuriø kûrybaiðlieka neblëstamai aktuali vëlesniø epo-chø menininkams bei meno þinovams.Todël savo amþininkus jis kvieèia sem-tis kûrybinio ákvëpimo ið didþiøjø anti-kos meistrø kûriniø.

Kita vertus, Ghiberti vienas pirmøjøatskleidë imperatoriaus Konstantino re-akcijos á antikos pagoniðkàjà kultûrà irmenà neigiamas pasekmes, kai krikðèio-nybë buvo paskelbta oficialia valstybi-ne religija. Tai jis traktuoja kaip naujosviduramþiø epochos pradþià, kuriojestulbinamø aukðtumø pasiekæs antikosmenas iðgyveno savo saulëlydá. Tuomet�stabø garbinimas buvo baudþiamas di-dþiausiais persekiojimais, visos tauriau-sios statulos ir paveikslai buvo sudau-þyti bei sunaikinti. Taip kartu su statu-lomis bei paveikslais þuvo ritinëliai iruþraðai, brëþiniai ir taisyklës, kurios mo-kë iðaukðtinto ir subtilaus meno�6.



Ásigalëjus krikðèionybei, buvo perse-kiojami visi, kûræ statulas ir paveikslus,tad menas ir su juo susijæs mokslas, anotGhiberti, patyrë nuosmuká. Ðventyklosbuvo statomos baltos, be jokio dekoro.Taèiau ilgainiui po ilgo nuosmukiotarpsnio netoli Florencijos prasidëjo nau-jas italø dailës pakilimas. Toliau Ghibertiaptaria ávairias italø renesanso mokyk-las: Sienos, Florencijos, Romos, gvildenaregëtø meno kûriniø ypatumus. Jo menokûriniø vertinimo iðeities taðkas � pieði-nio tobulumas, kurá jis skelbia pagrindi-niu meno kûrinio vertës kriterijumi. Ki-tas jam kaip skulptoriui visiðkai supran-tamas svarbus veiksnys � reljefiðkumas(rilievo), kuris padeda menininkui per-teikti kuriamø meno formø tobulumà.

Remdamasis ðiais kriterijais, Ghiber-ti savitai interpretuoja XIII a. italø dai-lës istorijà. Cimabue kûrybà jis aiðkinane kaip naujo italiðko meno stiliaus pra-dþià, o kaip senos, ið Bizantijos paskli-dusios �graikø� tapybos manieros puo-selëjimà. Naujosios tapybos pradþià jissieja su Giotto kûryba, kurioje atsiradosaikingumas ir rafinuotumas. �Jis sukû-rë ástabius meno kûrinius bûtent Floren-cijos mieste ir daugelyje kitø vietoviø.Daugelis mokiniø mokytumu prilygograikams. Giotto regëjo tai, kas buvo ne-pasiekiama kitiems. Jis atneðë natûralømenà ir kartu su juo subtilumà, neper-þengdamas saiko [non uscendo delle mi-sure]. Jis buvo patyræs visose meno rû-ðyse, buvo iðradingas ir atrado didámokslà, kuris buvo palaidotas maþdaug600 metø. Kai gamta nori, kad kas norsiðsiskleistø, ji tam sudaro sàlygas, nepa-ðykðti. Giotto buvo kûrybingas visame

kame, kûrë... freskas, sieninës tapyboskûrinius, tapë paveikslus drobëje alieju-mi, lentoje.�7

Ghiberti, nusiþengdamas ásitvirtinu-siems poþiûriams, Sienos mokyklos tay-boje pirmenybæ teikia ne Simone Marti-ni, o Ambrogio Lorenzetti, kurá traktuo-ja kaip puikø meistrà, reto talento þmo-gø, tauriausià pieðëjà, puikiai iðmaniusámeno teorijà. �Jis buvo garsiausias irypatingas meistras, sukûræs daugybæ kû-riniø. Jis buvo tauriausias komponuoto-jas; tarp jo kûriniø broliø minoritø [baþ-nyèioje] yra vienas labai didelis ir puikiaiatliktas siuþetas; jis uþpildo visà vienuo-lyno sienà [ir vaizduoja], kaip vienas jau-nuolis nutarë tapti vienuoliu.�8

Kitas ypatingo Ghiberti dëmesio su-silaukæs Sienos mokyklos tapytojas bu-vo Simone Martini, kurá daugelis Sienosmenininkø ir Ghiberti amþininkø laikëgeriausiu. Taèiau Ghiberti laikosi kitosnuomonës, jam labai svarbiu AmbrogioLorenzetti kûrybos vertës kriterijumibuvo ne tik jo tapymo manieros tobulu-mas, bet ir tai, kad jis buvo labiausiai ið-silavinæs ávairiuose moksluose. Iðkelda-mas Sienos tapybos mokyklos svarbàitalø dailës istorijoje, jis daug puikiø þo-dþiø pasako ir apie du kitus ðios mo-kyklos meistrus � Barna ir Duccio diBuoninsegna.

Antràjà knygos dalá Ghiberti uþbaigiasavo autobiografija, kuri yra pirmoji iðmums þinomø panaðios paskirties tekstø.Joje jis detaliai apraðinëja savo gyvenimokelià, atliktus ávairiuose miestuose svar-biausius darbus ir iðsako savo stoiðkà gy-venimo credo, kad iðmintingam þmoguineverta tapti turto kaupimo vergu. �Ta-

MOKSLINË MINTIS


èiau, � raðë jis, � bûna, kad kitiems tai ne-turi reikðmës, kadangi iðmintingais jielaiko tuos, kas valdo didþius pinigus. To-dël daugelis, áþûliai siekdami turto, kartupasiekia ir ðlovës. Að gi, o tobuliausias,ne tam atsidaviau menø studijoms, kadleisèiau save valdyti pinigams, ir tai da-riau visuomet su didþiu stropumu ir pa-stangomis. Todël að visuomet ieðkojaupagrindiniø pamokymø tirdamas, kaipveikia gamta ir kaip að galiu priartëti priejos, kaip vaizdiniai juda á aká ir kaip vei-kia regëjimas, kaip skleidþiasi regimispinduliai ir kaip reikia kurti skulptûrosir tapybos meno teorijà.�9

Treèiojoje knygos dalyje daugiausiadëmesio skiriama moksliniø meno prin-cipø aptarèiai, konkreèiau � optikos,perspektyvos teorijos, anatomijos, þmo-gaus kûno proporcijø tyrinëjimams, ku-rie plëtojami remiantis antikos, vidu-ramþiø ir arabø autoriais. Èia visa jëgaatsiskleidþia Ghilberti áþvalgø gelmë irsubtilumas. Jis neabejotinai buvo vienareikðmingiausiø ankstyvosios renesansi-nës menotyrinës minties figûrø, jo nu-brëþtos meno istorijos ir teorijos sche-mos vëliau bus plëtojamos kitø iðkiliau-siø renesanso epochos menotyrininkøveikaluose.

ALBERTI MENO TEORIJA

Toliau sleidþiant renesansinës meno-tyros ir humanistinius idealus, ypatingàvaidmená suvaidino garsus italø daili-ninkas, architektas, meno teoretikas irmàstytojas Leonas Battista Alberti (1404-1472), architektûrai, tapybai ir skulptû-rai skirtø svarbiø traktatø autorius. R.Bayeris dël jam bûdingo polinkio á kla-sikinius idealus ir matematinæ groþiosampratà vadina Alberti ne tik Leonar-do pirmtaku, bet ir pirmuoju klasicizmoteoretiku10.

Ðis Genujoje gimæs renesanso ideolo-gas buvo kilæs ið turtingos Florencijosbankininkø ðeimos, politiniø prieðininkøiðvytos ið gimtojo miesto ir praradusiossavo turtus. Gavæs puikø humanitarináiðsilavinimà Padujoje ir garsiame Boloni-jos universitete, Alberti po 1428 m. am-nestijos gráþo á protëviø miestà. Jaunystë-je klajojo po Prancûzijos ir Vokietijos kul-tûros centrus, vëliau daugiausia gyveno

Romoje, kur nuo 1432 m. iki gyvenimopabaigos dirbo popieþiaus rûmø kurijo-je sekretoriumi ir kartu reiðkësi ávairiuo-se menuose. Ávairiuose Italijos miestuoseAlberti sukûrë daugybæ renesansinës ar-chitektûros ðedevrø, ið kuriø pirmiausiapaþymëtini Rucellai rûmai, Rucellai lo-dþijos, Rucellai koplyèia Ðv. Pankracijaus(Ðv. Brankacijaus � San Brancazio) baþny-èioje Florencijoje, Ðv. Sebastijono ir Ðv.Andriejaus baþnyèios Mantujoje, Ðv.Pranciðkaus baþnyèia Riminyje.

Alberti buvo vienas labiausiai iðsila-vinusiø to meto þmoniø, domëjosi ávai-riomis kultûros mokslo ir meno sritimis.Iðmokæs lotynø kalbà, jis daug dëmesioskyrë ávairiø humanistikos srièiø ir an-tikos studijoms, artimai bendravo su hu-manistø bûreliais. Savo veikaluose aukð-tino þmogaus paþintines galias, þmogøskelbë aukðèiausiu tarp gyvø padarø, ið-siskirianèiu dieviðka kilme. Ilgainiui jis



vis labiau atsidëjo architektûros, per-spektyvos, tapybos, muzikos teorijos,etikos, optikos, aritmetikos bei geomet-rijos studijoms. Savo menotyrinëse stu-dijose pirmiausia rëmësi antikos auto-riais. Á menotyros idëjø istorijà áëjo teori-niais rinkiniais Trattato di architettura(Traktatas apie architektûrà arba Deðimtknygø apie architektûrà, 1469 m.), De sta-tua (Apie statulà, po 1464 m.), I libri del-la famiglia (Apie ðeimà, paraðyta Romoje1434 m.), autobiografiniu lotynø kalbaparaðytu tekstu Leonis Baptistae de Alber-tis vita (Leono Baptisto Alberti gyvenimas,tikriausiai iki 1440 m.) ir kitais tekstais.Taèiau stipriausià poveiká amþininkamsdarë jo traktatas De Pictura (Apie tapy-bà), kurá 1435 m. Alberti pirmiausia pa-skelbë lotynø kalba, o po metø pats ið-vertë á italø kalbà, nes norëjo, kad su joidëjomis susipaþintø ne tik siauras loty-nø kalbà mokanèiø mokslininkø sluoks-nis, bet ir jam dvasiðkai artimi meninin-kai bei meno mylëtojai.

Vasari teigia, kad Alberti labiau ið-garsëjo raðtais nei savo rankø darbais.Jis pabrëþia, kad ðis �þmogus paskyrësavo gyvenimà ne tik gamtos tyrinëji-mams bei senienø matavimams, bet, tu-rëdamas tam ypatingà patraukimà, kurkas labiau nei savo darbui jis atsidëjodar raðymui. Jis buvo puikus aritmeti-kas ir geometras, lotynø kalba paraðëdeðimt knygø apie architektûrà, kuriosjo buvo iðleistos 1485 metais [...]. Be to,jis paraðë tris knygas apie tapybà, kuriasá toskanieèiø kalbà iðvertë meseras Lo-dovico Domenichi. Taip pat jis parengëtraktatà apie svoriø perkëlimà ir aukð-èio matavimo taisykles, paraðë knygø

apie privatø gyvenimà ir keletà prozi-niø bei eiliuotø meilës kûriniø�11.

Alberti meno teorijai bûdingos uni-versalios nuostatos ir akcentuojamimoksliniai meno paþinimo principai.Tæsdamas pitagorietiðkos estetikos tradi-cijas, Alberti ypatingà dëmesá skiria ma-tematiniais principais pagrástos harmo-nijos sàvokai, kurià aiðkina kaip pagrin-diná groþio ðaltiná. Harmonijà jis apibû-dina kaip sugebëjimà sujungti á vienti-sà visumà skirtingas dalis, kad jos ati-tiktø viena kità ir sukurtø groþá. Mëgin-damas apibûdinti groþio esmæ, Albertisugretina já su �pagraþinimo� (ornamen-tum) sàvoka. Pagraþinimai èia aiðkinamikaip antrinis, pagalbinis groþio poþy-mis, nesusijæs su graþaus daikto ar reið-kinio esme. Kalbëdamas apie groþioraiðkos formas mene, Alberti nuolatosapeliuoja á matematinius principus, kal-ba apie sudëtiniø daliø harmonijà.

Alberti buvo nuoseklus mokslinësmeno analizës ðalininkas. Menà jis trak-tavo kaip mokslà, besiremiantá grieþtaisdësniais ir taisyklëmis. Ið èia kyla joypatingas dëmesys moksliniams per-spektyvos principams, mokymui apieidealias þmogaus kûno proporcijas,kompozicijos dësnius, ðviesos ir tamsossantykius, kontûrinës linijos, refleksøsvarbà ir pan.

Svarbiausias menotyrinis veikalas �traktatas Apie tapybà arba Trys knygos apietapybà � yra trijø daliø. Pirmojoje dau-giausia analizuojami matematiniai tapy-bos principai, antrojoje ávairiais aspektaisaptariamos kontûro, kompozicijos, ap-ðvietimo ir kitos techninës tapybos pro-blemos, o treèiojoje gvildenami tapytojo

MOKSLINË MINTIS


profesinio lavinimo ir asmenybës ugdy-mo klausimai. Traktato pradþioje Albertiraðë: �Siekdami, kad samprotavimai bû-tø aiðkûs, ðiuose glaustuose uþraðuoseapie tapybà mes pirmiausia ið matema-tikø perimsime tuos teiginius, kurie tie-siogiai siejasi su mûsø tyrinëjimø objek-tu ir, perëmæ juos, dëstysime tapybosprincipus, kiek tai leidþia mûsø sugebë-jimai, pradëdami nuo jos pirmapradþiønatûraliø elementø�12. Èia aiðkiai paste-bimos renesansinei estetikai bûdingosnatûrfilosofinës nuostatos ir siekimas at-gaivinti antikos pitagorietiðkos estetikosidealus. Teoretikas daug kalba apie ma-tematiniø principø reikðmæ tapybai, pa-brëþdamas, kad apie matematikà jis pir-miausia raðo ne kaip matematikas, okaip tapytojas, kuris privalo meistriðkaiperteikti regimus vaizdinius.

Tapybà Alberti traktuoja kaip patiki-mà tikrovës atspindëjimo priemonæ,aukðtina jai bûdingà sugebëjimà moks-liðkai perteikti tikrovës reiðkinius. Jisnuolatos pabrëþdavo, kaip svarbu tapy-boje perteikti erdviðkumà, tai, kad tapy-tojo uþdavinys � linijomis ir spalvomisapvaldyti tapomà plokðtumà ir kartu ið-gauti regimø daiktø formas. Kita vertus,tapybai Alberti priskiria dieviðkàsias ga-lias, sugebëjimà mirusius parodyti kaipgyvus. �Tapyboje slypi kaþkokia dievið-koji jëga; ji ne tik, kaip kalbama apiedraugystæ, priverèia nesanèius atrodytiesanèiais, taèiau dar daugiau: ji verèia,praslinkus daugeliui amþiø, mirusiuo-sius atrodyti kaip gyvus, tokius, kadmes juos paþástame ir patiriame didþiu-læ nuostabà ir didþiulá pasitenkinimàdailininko akivaizdoje.�13

Kalbëdamas apie tapybos meno es-mæ, Alberti teigia, kad ðis menas susi-deda ið trijø pagrindiniø komponentø,kuriuos þmonës perëmë ið gamtos. Svar-biausiais tapybos meno komponentaisjis laiko kontûrà, kompozicijà ir apðvietimà.Pirmiausia jis aptaria erdvëje linijos brë-þiamà kontûrà, padedantá iðryðkinti ben-drus bûsimo vaizdo apmatus. Toliau jiskalba apie kompozicijos svarbà, ji traktuo-jama kaip �ta tapybos taisyklë, kuria re-miantis paskiros regimø objektø dalysderinamos paveiksle�14. Ir pagaliau ap-ðvietimà, kuris padeda tapytojui ágyven-dinti savo uþmaèias.

Alberti, kaip ir daugelis jaunesniøjøamþininkø, pabëþia, koks svarbus dai-lininkui universalus humanitarinis iðsi-lavinimas. �Man norisi, � sako jis, � kadtapytojas, kiek tai ámanoma, orientuotø-si visuose laisvuosiuose menuose, taèiaupirmiausia að noriu, kad jis iðmanytøgeometrijà.�15 Ðá geometrijos, matemati-niø principø pabrëþimà tiesiogiai lemiane tik Alberti architekto profesija, minë-ta pitagoriðkoji harmonijos ir groþiosamprata, bet ir siekis tapybos menà pa-grásti tvirtais moksliniais principais. Jisbuvo ásitikinæs, kad joks tapytojas negalimeistriðkai ágyvendinti savo kûrybiniøsiekiø gerai neiðmanydamas geometrijosprincipø. Ið èia radosi teiginys, kad �ta-pytojui bûtina mokytis geometrijos�. Jistaip pat skatina tapytojus geriau paþin-ti poezijos ir oratorystës subtilybes, nesðie menai turi daug tapybai artimø pa-graþinimø, kurie gali bûti vertingi ku-riant graþias kompozicijas.

Alberti traktate taip pat randamedaug vertingø apmàstymø apie meni-



ninkà, jo kûrybiná potencialà, meninëskûrybos prigimtá, vaizduotës vaidmenámeninëje kûryboje. Jis ypaè pabrëþiavaizduotës ir kûrybinës iðmonës svarbà.�..Pagrindinis nuopelnas, � sako jis, �slypi iðmonëje, o kokia iðmonës jëga,mes regime ið to, kad graþi iðmonëmums miela ir pati savaime, be tapy-bos.�16 Alberti neabejotinai yra tipiðkasrenesansinës menotyros atstovas, iðke-liantis menininko individualybæ, jo kû-rybinës vaizduotës galià, taèiau kartu jispuikiai suvokia meistrystës, profesiona-liø menininko ágûdþiø tobulinimo svar-bà, bûtinybæ paðalinti klaidingus ágû-dþius, mokytis ið gamtos ir geriausiøpraeities meno kûriniø. �Iðmintingas ta-pytojas, � raðë jis, � puikiai supranta,kad tiems tapytojams, kurie, neturëda-mi gamtiniø pavyzdþiø pamëgdþioti,vis tik nori pasiekti, kad jø kuriamasgroþis bûtø pripaþinintas, remdamiesitik savo ágimtais sugebëjimais, lengvaigali atsitikti, kad jie nesuras to groþio,kurio taip sunkiai ieðkojo, taèiau neabe-jotinai ágaus blogus áproèius, nuo kuriøvëliau niekuomet negalës iðsivaduoti,net jeigu ðito norës; o tas, kuris áprasperimti ið gamtos viskà, kad ir kà dary-tø, iðsiugdo patyrusià rankà, tad viskas,kas jo padaryta, atrodys atlikta ið natû-ros.�17 Kalbëdamas apie istorinius pa-veikslus, jis taip pat pabrëþia idealiza-cijos svarbà, bûtinybæ dailininkui áspû-dingai perteikti ne graþiausiø já supan-èiø þmoniø o bûtent svarbiausio istori-nio herojaus bûdingiausius bruoþus.

Kitas svarbus Alberti ánaðas á meno-tyros idëjø istorijà � garsiosios Deðimtknygø apie architektûrà. Kadangi pagrin-

dinis jo uþsiëmimas, be darbo popieþiauskurijoje, buvo architektûra, nenuostabu,kad ðiame tekste jis tarsi teoriðkai api-bendrino savo kûrybinæ patirtá, tuos uþ-davinius, su kuriais jis susidurdavopraktiðkai ágyvendindamas savo kûrybi-nius siekius. Jo idealai buvo antikos ar-chitektai ir meno teoretikai, ypaè Aristo-telis, stoikai, Vitruvijus, Ciceronas. Ið jøperëmë funkcionalumo idëjas, sieká gro-þá sieti su tobulomis matematinëmis pro-porcijomis, organicistines paþiûras, t. y.polinká meno kûrinius gretinti su þmo-gaus organizmu, jo kûno proporcijomis,harmonijos teorijà ir kitus mokymus.�Visa iðmonës ir iðradingumo jëga, visasmenas ir sugebëjimas statyti, � raðë jis, �sutelktas tik skaidyme. Kadangi visospastato dalys, visi jo ir kiekvienos ið jøypatumai, pagaliau visø linijø ir kampøsuderinimas ir sujungimas á vienà kûri-ná � visa tai daroma vertinant naudingu-mo poþiûriu, dorybes ir malonumus vienatskleidþiant tik skaidymu.�18

Vadinasi, Alberti á architektûros sta-tiná þvelgia kaip á vientisà organizmà,kurio sudëtinës dalys turi bûti funkcio-nalios ir harmoningai tarpusavyje sàvei-kauti bei atitikti savo paskirtá. Todëlgarbingiausios pastato dalies negalimapatalpinti kuklioje vietoje, tos, kuri tu-rës bûti labiausiai þmoniø lankoma, �paslëptoje vietoje, o tos, kuri asmenið-kiausia � perdëm atviroje vietoje. Jis taippat kvietë pastatus projektuojanèius ar-chitektus atsiþvelgti á tai, kokiam metølaikui skirti pastatai. Gyventi vasaràskirtø kambariø erdvës turi bûti dides-nës, o þiemà � maþesnës, kad geriau ið-saugotø ðilumà. Kalbëdamas apie pasta-

MOKSLINË MINTIS


tø dekoravimà, Alberti visur apeliuoja áskoná ir funkcionalumà. Ið èia kyla jokvietimas neperkrauti papuoðimø ir de-koro nereikalingomis detalëmis, visuo-met atsiþvelgti á sudëtiniø daliø funkci-næ sàveikà.

Nedidelës apimties paskutiniame lo-tynø kalba paraðytame traktate Apie sta-tulà Alberti dëmesá sutelkia þmogauskûno proporcijø tyrinëjimui ir statuløkûrimo principams. Èia jis formuluojagrieþtais matematiniais principais pa-grástà mokymà apie idealias þmogauskûno proporcijas. O aptardamas ávairiøþmogaus kûno povyzø perteikimàskulptûroje, jis kartu pabrëþia bûtinybædailininkui nuolatos atsiþvelgti á tuospokyèius, kurie iðryðkëja þmogui darantávairius judesius. Aiðkindamasis pama-tinius skulptoriaus darbo principus, jisnurodo du pagrindinius kelius, kuriaisremiantis ðis turi siekti savo tikslo. Pir-masis � nuimti atliekamas dalis. Taip el-giamasi taðant statulas ið akmens, mar-muro ar kitos kietos medþiagos. Antra-sis � pridëti trûkstamas reljefines dalis.

Taip elgiamasi su minkðtomis skulptû-rai naudojamomis medþiagomis. Alber-ti traktatas Apie statulà padarë didþiulæátakà vëlesnei renesansinës meno teori-jos raidai. Já ádëmiai studijavo Michelan-gelas, ypaè daug dëmesio skyræs þmo-gaus kûno proporcijø ir ávairiø dinamið-kø judesiø perteikimui.

Taigi ankstyvøjø italø renesanso me-no istorijos pradininkø Cennino Cenni-ni, Filippo Villani, Lorenzo Ghilberti,Leono Battista Alberti veikaluose ryðkë-ja istorinio poþiûrio á antikos, viduram-þiø ir jø meto meno istorijos raidà uþuo-mazgos. Ðie garsûs menininkai, puikiaipaþinojæ atskirø menø subtilybes, þen-gë pirmuosius þingsnius siejant teorinesmeno problemas su istoriniu poþiûriu ámeno raidà. Jie ne tik átraukë á meno is-torijos tyrinëjimus jau primirðtà antikosmenà, taèiau siekë ir kritiðkai ávertintinuo XIII a. Italijoje iðryðkëjusius naujusmeno raidos procesus, kurie tiesiogiaisiejosi su naujos pasaulietinës miestøkultûros, humanizmo idëjø, meno beimenininko socialinio statuso augimu.


11 E. Panofsky. Prasmë vizualiniuose menuose.� Vil-nius, 2002, p. 191.

12 E. Pommier. Les débuts de l�histoire de l�art ãFlorence // Histoire de l�histoire de l�art, t. 1. �Paris, 1995, p. 19.

13 J. Von Schlosser. La littérature artistique.� Paris,1994, p. 135.

14 Estetika renesansa. � Moskva, t.2, 1981, p. 350.15 Ten pat.16 Ten pat, p. 343.17 Ten pat, p. 344.18 Ten pat, p. 347.19 Ten pat, p. 350.

10 R. Bayer. Histoire d�esthétique. � Paris, 1961,p. 88.

11 G. Vasari. Þymiausiø tapytojø, skulptoriø ir ar-chitektø gyvenimai. � Vilnius, 2000, p. 130.

12 Estetika renesansa, 1981, t. 2, p. 330.13 Istorija estetiki. Pamiatniki mirovoi estetièeskoi

mysli. � Maskva, t. 1, 1962, p. 524-525.14 Ten pat, p. 527.15 Ten pat, p. 533.16 Ten pat.17 Ten pat, p. 535.18 Ten pat, p. 515.

VYTIS VALATKA


KETURIØ PIRMØJØ ARISTOTELIOKATEGORIJØ INTERPRETAVIMAS

SCHOLASTINËJE LOGIKOJE LIETUVOJEXVI a. ANTROJOJE PUSËJE

The Interpretation of the First Four Predicaments in Scholastic Logicin Lithuania in the Second Half of the Sixteenth Century

SUMMARY

The interpretation of the first four predicaments of Aristotle�s scholastic logic in Lithuania in the second

half of the sixteenth century based itself on Aristotelian definitions and distinctions, offering some small

corrections, additions and even deviations.

The representatives of the above-mentioned logic, Marcin Úmiglecki, Pedro Viana and Diego Ortiz, tra-

ditionally interpreted the position of substance in a predicamental series. That is, self-existent substance

was regarded as a necessary subject for all the other predicaments, bearing the status of accidental being.

Meanwhile, an analysis of the essence of relation involved the above-mentioned authors in a sig-

nificant scholastic dispute. In this controversy our scholiasts followed the position of P. Fonseca and

P. Soncinus, identifying the essence of quantity with its extension.

The interpretation of relation by the above-mentioned scholiasts stuck to a classical scholastic view.

That is, it was affirmed that that relation might be both a real entity and a pure creation of the human

intellect. The reality of relation was also traditionally reduced to the reality of components of such a

relation and the real distinction between a relation�s subject and term.

Finally, the analysis of quality made by our scholiasts has also not deviated from scholastic tradi-

tion. Within its frameworks quality was regarded as the last accidental category, determining and de-

nominating substance intrinsically.


VYTIS VALATKALietuvos teisës universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Aristotelio kategorijos, arba predikamentai; substancija, arba esmë; kiekybë, santykis, kokybë.KEY WORDS. Aristotelian predicaments or categories, substance, quantity, relation, quality.

MOKSLINË MINTIS


SANTYKIO APTARIMAS

Po kiekybës analizës scholastinës lo-gikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëjeautoriai aptarinëjo santykio kategorijà.Ðios kategorijos vieta predikamentø eilë-je buvo aiðkinama tradiciðkai. Kitaip sa-kant, teigta, kad santykis kategorijø eilëjeyra tarp kiekybës ir kokybës, kadangi betkuriai kiekybei neiðvengiamai bûdingitam tikri santykiai. Mat kiekviena kieky-bë (pvz., koks nors pavirðius) yra lygi ar-ba nelygi kokiai nors kitai kiekybei (ko-kiam nors kitam pavirðiui), didesnë armaþesnë uþ kurià nors kità kiekybæ. Tadbet kuri kiekybæ ágavusi substancija iðkarto tampa lygi ar nelygi, didesnë armaþesnë uþ kurià nors kità kiekybe dis-ponuojanèià substancijà. Ir tik minëtuo-sius santykius ágijusi substancija gali pri-imti baltumà, juodumà ar kurià nors ki-tà atsitiktinæ kokybinæ formà.

Scholastinëje logikoje santykio kate-gorijai analizuoti skirta ypaè daug dë-mesio. Mat santykis, palyginti su visaiskitais Aristotelio predikamentais, turëjospecifinæ prigimtá. Kitos kategorijos bu-vo laikomos absoliuèiais esiniais, o san-tykis interpretuotas kaip kokios nors ab-soliuèios substancijos ar akcidento nu-kreiptumas kokios nors kitos absoliuèiossubstancijos ar atsitiktinio poþymio at-þvilgiu (esse ad aliud). Tad natûralu, kadscholastinëje logikoje kildavo átarimas,jog toks substancijos ar atsitiktinio po-þiûrio sàryðis su kita substancija ar ak-cidentu yra ne realus bei ið paties to sà-ryðio subjekto kylantis dalykas, o vientik proto sukonstruotas esinys (ens ratio-nis). Juk net ir realiai egzistuojantis

daiktas gali bûti intelekto susiejamas ne-realiu ryðiu su kokiu nors kitu esiniu.Ðtai þmogaus protas gali nustatyti pana-ðumo santyká tarp realiai egzistuojanèioþmogaus ir proto fikcija esanèio kentau-ro, ir ðis santykis, kentaurui neturint re-alaus esinio statuso, jau pats savaimeyra intelektinis esinys.

Taigi scholastinëje logikoje keltasklausimas, ar santykis yra realus esinys.Paprastai á ðá klausimà buvo atsakoma,kad vieni santykiai esantys realios, o ki-ti � vien þmogaus intelekte egzistuojan-èios bûtys. Scholastinës logikos Lietuvo-je XVI a. antrojoje pusëje atstovai nuo-sekliai laikësi ðio klasikinio scholastiniopoþiûrio. Ðtai Smigleckio teigimu, �san-tykis kaip santykis nëra realus esinys,kadangi pagal savàjà sàvokà (in suo con-ceptu) santykis abstrahuojamas tiek nuorealaus, tiek nuo protinio esinio�31. Kitavertus, santykis gali bûti tiek reali, tiekþmogaus proto sukurta esybë. Tad jokiubûdu negalima teigti, kad santykis kaiptoks teturi intelektinës bûties statusà.Ortizo nuomone, tokiu atveju nemaþamokslø dalis prarastø bet kokias preten-zijas á moksliná, tai yra realiø esiniø, pa-þinimà. Mat �jei bet kuris santykis bû-tø proto esinys, metafizika, tirianti bû-ties kaip tokios santykius, tarp savøjøobjektø turëtø intelektiná esiná ir ðiuo at-þvilgiu nebûtø mokslas tikràja to þodþioprasme, ir lygiai taip pat tikrumà pra-rastø matematiniai mokslai, analizuojan-tys gausias kiekybiø (aritmetika � skai-èiø, geometrija � figûrø, muzika � gar-sø, o perspektyvos mokslas � matomø

VYTIS VALATKA


linijø) lygybes, nelygybes bei tø kieky-biø tarpusavio atitikimus��32

O koká santyká privalu laikyti realiu?Scholastinëje logikoje buvo iðskiriamitrys esminiai santykio komponentai:santykio subjektas, objektas, arba termi-nas, su kuriuo tas subjektas turi santy-ká, galiausiai santykio pagrindas (funda-mentum relationis), dël kurio subjektuikaip tik ir bûdingas santykis su savuo-ju terminu. Tad akivaizdu, kad santykiorealumas èia buvo kildinamas ið visøminëtø komponentø realumo. Kitaip sa-kant, realus gali bûti tik toks santykis,kurio ir subjektas, ir terminas, ir pagrin-das yra realios, o ne protu suvokiamosbûtys. Ðios tradicinës scholastinës nuos-tatos laikësi ir logikos Lietuvoje XVI a.antrojoje pusëje autoriai. Ðtai pasak Or-tizo, �realus yra toks santykis, kurio eg-zistavimas nepriklauso nuo intelektoveikimo, o ðitai nutinka tada, kai visatai, kas reikalinga santykiui, tai yra sub-jektas, pagrindas ir terminas yra realiaiegzistuojantys esiniai�33. Tad baltos tvo-ros panaðumas á baltà sienà yra realussantykis, kadangi ðis santykis bûdingasrealiam subjektui tvorai; o ðioje realiojetvoroje panaðumo santykis egzistuoja tikdël jo realaus pagrindo � tvorai bûdin-gos atsitiktinës baltumo savybës, kuriosminëtà tvorà paverèia panaðia á ta pa-èia baltumo kokybe disponuojanèià beitaip pat realiai egzistuojanèià sienà, kuriyra ðio panaðumo santykio terminas. Ta-èiau bent vienam ið santykio komponen-tø neturint realios egzistencijos, ðis san-tykis nebegali pretenduoti á realumo sta-tusà. Ðtai tarp kokios nors realios bûtiesir bet kurio natûralioje daiktø tvarkoje

neatrandamo esinio tegali bûti protu nu-statomi santykiai, kadangi ðiø santykiøterminui nebûdinga reali egzistencija.

Kita vertus, reali santykio kompo-nentø egzistencija yra bûtina, bet ne vie-nintelë ðio santykio realumo sàlyga.Tam, kad tarp dviejø esiniø bûtø realussantykis, bûtina, kad tie esiniai bûtø at-skirti vienas nuo kito realiu skirtumu.Ðtai Smigleckio ásitikinimu, kokio norsdaikto tapatumas sau paèiam tëra pro-tu nustatomas santykis. Mat tarp ðiosantykio subjekto ir termino yra ne rea-lus, o vien tik protu nustatomas skirtu-mas: �intelektas, du kartus suvokdamastà patá esiná, susieja já su paèiu savimi�34.

Scholastinëje logikoje taip pat ganadaug dëmesio skirta klausimui, ar tarppaties santykio ir jo pagrindo yra realusskirtumas. Teigiamà atsakymà á ðá klau-simà pateikë tomistinë pozicija, tvirtinu-si, kad santykis ir jo pagrindas � tai at-skiri esiniai, turintys skirtingus egzista-vimus. Taèiau logikos Lietuvoje XVI a.antrojoje pusëje autoriai pasirinko ðko-tistiná poþiûrá, jog tarp santykio ir jo pa-grindo tëra galimas grynai formalusskirtumas. Ðtai Vianos teigimu, �santy-kis turi toká santyká su savuoju pagrin-du, kad nuo pastarojo skiriasi ne kaipatskiras daiktas, bet vien dël savo for-maliosios tvarkos�35. Kitaip sakant, san-tykis skiriasi nuo savojo pagrindo vientik esme, o ne egzistencija, mat joks san-tykis negali egzistuoti atsietai nuo savo-jo pagrindo. Tad baltos tvoros panaðu-mo á baltà sienà atveju esinys, panaðusá baltà sienà, realiai nesiskiria nuo tvo-ros kaip balto daikto, nes minëtasis esi-nys yra pati tvora, ágijusi atsitiktiná bal-

MOKSLINË MINTIS


tumo poþymá. Taigi santykis realiai ne-atskiriamas nuo savojo pagrindo. Tà pa-tá tvirtino ir Ortizas su Smigleckiu. An-tai pastarojo nuomone, nëra jokio reika-lo manyti, jog santykis nuo savojo pa-grindo skiriasi egzistavimu, nes �nors[santykio] pagrindas ir gali egzistuoti besantykio, taèiau santykis negali egzis-tuoti atskirai nuo pagrindo��36 Gráþtantprie minëtojo baltos tvoros panaðumo ábaltà sienà tai reikðtø, kad baltumas tvo-roje gali egzistuoti ir ðiai tvorai nesantpanaðiai á koká nors daiktà. Taèiau ðiostvoros panaðumui á baltà sienà bûtina,kad tvora turëtø baltumo kokybæ.

Taigi analizuodami skirtumà tarpsantykio ir jo pagrindo, scholastinës lo-gikos Lietuvoje XVI a. antrojoje pusëjekûrëjai ásitraukë á scholastiná disputà. Osantykio bûdingus poþymius ðie auto-riai aiðkino remdamiesi vieninga scho-lastine tradicija. Pirmiausia buvo teigia-ma, kad santykis gali turëti sau prieðin-

gà santyká. Ðtai baltos tvoros panaðu-mas á baltà sienà prieðingas juodumokokybæ ágijusios tos paèios tvoros nepa-naðumui á tà paèià baltà sienà. Antra,skirtingai nuo substancijos ir kiekybës,kurios negali bûti daugiau ar maþiausubstancija ar kiekybë uþ kokià nors ki-tà esmæ ar kiekybæ, santykiai gali turë-ti skirtingus intensyvumo laipsnius. Ki-taip sakant, santykis gali bûti stipresnisar silpnesnis, tai yra didesnio ar maþes-nio laipsnio. Antai panaðumas, esantistarp labai ir vidutiniðkai raudono obuo-lio, yra didesnis uþ panaðumà tarp la-bai raudono ir vos rustelëjusio obuolio.Galiausiai tvirtinta, kad në vienas san-tykio narys (relativum) negali egzistuo-ti be kito. Reprezentatyviausias pavyz-dys èia galëtø bûti tëvystës santykis,kurá koks nors vyras turi su kuriuo norskitu vyru � sûnumi. Juk niekas negalibûti tëvu neegzistuojant jo sûnui, ir at-virkðèiai.

KOKYBËS ANALIZË

Be substancijos, kiekybës ir santykio,scholastinëje logikoje Lietuvoje XVI a.antrojoje pusëje gana plaèiai aptarta irkokybës kategorija. Ðios kategorijos vie-ta predikamentinëje eilëje prieð likusiasakcidentines kategorijas (veikimà, paty-rimà, buvimà kokioje nors vietoje bei lai-ke, etc.) tradiciðkai aiðkinta tuo, kad ko-kybë yra paskutinis atsitiktinis poþymis,kuris vidujai determinuoja (intrinsece de-terminat et afficit) substancijà kaip savàjásubjektà. Kitaip sakant, predikamentøeilëje kokybë esanti paskutinë atsitikti-në vidinë substancijos forma; paskutinë

atsitiktinë savybë, egzistuojanti (inhae-rens) paèioje substancijoje. Likusieji ak-cidentiniai predikamentai tëra substan-cijos iðorinës formos, kitaip sakant, esi-niai, kurie, egzistuodami uþ paèiø sub-stancijø, jas determinuoja iðoriðkai. Ðtaibuvimo kokioje nors vietoje bei laikepredikamentai nëra gaunami ið daiktovidujybës � jie tik tiek bûdingi substan-cijai, kiek jai yra pritaikoma uþ jos egzis-tuojanti vieta ir laikas, determinuojantysðià substancijà iðoriðkai. Tad kokybës ka-tegorija kaip vidinë subjekto savybë yrajam artimesnë (magis intima subjecto) ne-

VYTIS VALATKA


gu likæ ðeði predikamentai � iðorinës at-sitiktinës formos. Kitaip sakant, �koky-bë labiau tinka substancijai, kadangi jiegzistuoja paèioje substancijoje�37. Tadakivaizdu, kad kategorijø eilëje ðis sub-stancijai artimesnis predikamentas bûnaprieð likusias ðeðias kategorijas.

Analizuojant kokybæ, vienas svar-biausiø buvo jos esmës, arba formalio-sios tvarkos, klausimas, kurá sprendþiantkokybæ siekta atskirti nuo kitø akciden-tiniø predikamentø. Scholastinës logikosLietuvoje XVI a. antrojoje pusëje autoriaiðià problemà sprendë nenukrypdaminuo tradicinio scholastinio poþiûrio. Juoremiantis, aiðkinta, jog kokybë esanti vie-nintelë akcidentinë kategorija, tikràjaprasme apibrëþianti kurá nors subjektàpagal tai, koks tas subjektas yra, ko ne-galima pasakyti apie kitus atsitiktiniopoþymio statusà turinèius predikamen-tus. Mat visi akcidentiniai predikamen-tai vienu ar kitu bûdu atsako á klausimà,kokia yra kuri nors substancija. Taèiauvienintelë kokybë visiðkai tiesiogiai api-brëþia, kokia ta substancija yra: raudona,þalia, kieta, tam tikros figûros, etc. Kitoskategorijos parodo, koks yra subjektasvienu ar kitu atþvilgiu38. Ðtai santykiopredikamentas atsako á klausimà, koksyra daiktas pagal jo sàryðá su kitu esiniu(panaðus, identiðkas, sûnus, tëvas ir t.t.);buvimo tam tikroje vietoje kategorija api-bûdina, koks yra subjektas savo uþima-mos vietos atþvilgiu (esantis namuose,

lauke, þemëje, vandenyje, etc.), kiekybëspredikamentas lemia, kokia yra substan-cija jos tásumo poþiûriu (dviejø, trijø uo-lekèiø ilgio, etc).

Kokybës rûðis bei savybinius poþy-mius scholastinës logikos Lietuvoje XVIa. antrojoje pusëje autoriai taip pat aið-kino tradiciðkai. Pagrindinëmis kokybësrûðimis laikytas bûvis, arba pastovi ko-kybë (habitus)39, ir laikina kokybë (dispo-sitio). Pirmoji buvo suprantama kaip sa-vybë, kurià labai sunku atskirti nuo jossubjekto. Tokios kokybës pavyzdys ga-lëtø bûti ugnyje esanti ðiluma arba þmo-guje per ilgà laikà susiformavusi kokianors dorybë. Tuo tarpu laikinoji koky-bë apibrëþta kaip savybë, kuri neilgaiteuþsilaiko subjekte ir yra lengvai nuojo atskiriama. Ðios kokybës pavyzdysgalëtø bûti vandenyje esanti ðiluma arðaltis, kurie iðnyksta ðiam vandeniui at-ðalus arba suðilus. Analizuojant savybi-nius kokybës poþymius, remtasi patiesAristotelio iðvardytomis savybëmis. Pir-miausia teigta, kad kokybë gali turëtisau prieðingà kokybæ. Ðtai dorybë yraprieðinga ydai, o balta spalva � juodaispalvai. Kokybë taip pat gali bûti dides-nio ar maþesnio laipsnio. Antai vanduogali bûti daugiau ar maþiau ðiltas. Ga-liausiai kiekviena kokybë esanti panaðiarba nepanaði á kurià nors kità kokybæ.Ðtai vienas baltas esinys yra neabejoja-mai panaðus á kità baltà esiná ir nepa-naðus á juodà daiktà.

IÐVADOS

Pirmøjø keturiø Aristotelio kategori-jø analizëje scholastinës logikos Lietuvo-

je XVI a. antrojoje pusëje autoriai rëmë-si paties Stagyrieèio pateiktomis defini-

MOKSLINË MINTIS


cijomis bei distinkcijomis, kartais ðiektiek nuo pastarøjø nukrypdami, jas pa-pildydami bei koreguodami.

Smigleckis, Viana ir Ortizas tradicið-kai aiðkino substancijos predikamentovietà kategorijø eilëje. Teigta, kad sava-rankiðkai egzistuojanti substancija esantisubjektas likusiøjø kategorijø, turinèiøatsitiktinës bûties statusà.

Taèiau interpretuodami kiekybëspredikamento esmæ, minëtieji autoriaiásitraukë á scholastiná disputà. Ðiameginèe mûsø teoretikai pasirinko antro-sios scholastikos autoritetø Fonsekos irSoncino teorijà, kuri kiekybës esmæ ta-patino su ðios kategorijos tásumu.

Santykio kategorijos analizëje laikyta-si klasikinio scholastinio poþiûrio, jogsantykis gali bûti tiek reali, tiek þmogausproto sukurta esybë. Taip pat tradiciðkaiaiðkinta, kad santykio realumà nulemiajo esminiø komponentø � subjekto, pa-grindo ir termino � realumas bei realusskirtumas tarp subjekto ir termino.

Nuo scholastinës tradicijos nenu-krypta ir interpretuojant kokybës predi-kamentà. Aiðkinta, kad kokybë � taipaskutinë akcidentinë kategorija, vidu-jai determinuojanti substancijà. Kita ver-tus, kiekybë taip pat interpretuota kaipvienintelis akcidentas, tikràja prasmeapibrëþiantis substancijà pagal tai, kokiata substancija yra.


31 M. Smiglecius, p. 247.32 J. Ortizius, f. 135.33 Ten pat, f. 136.34 M. Smiglecius, p. 265.35 P. Viana. Assertiones ex praecipuis�, t. 12.36 M. Smiglecius, p. 258.

37 Ten pat, p. 273.38 Ten pat.39 Ðios kokybës negalima painioti su deðimtàja

Aristotelio kategorija � turëjimu, kuriai taip patpriskiriamas terminas �habitus�.

DALIA MARIJA STANÈIENË


DIALOGINIS MÀSTYMAS ABELARO ETIKOJEDialogical Thinking in the Ethics of Abélard

SUMMARY

In his unfinished Dialogue between Philosopher, Jew and Christian, Abélard describes a peaceful con-

versation between intellectuals who belong to different confessions. The conversation is full of tolerance

and wisdom. It concentrates on the relation between religion and morality. By means of a dream allegory,

Abélard asks the question: is there some universal truth in religion, or is religion nothing more than

mere social conformism necessary for keeping together the members of a community? This Dialogue

exhibits some important problems of the epoch and shows Abélard�s approach to them, which gives

the impression that intellectually he surpassed his own times.

FILOSOFO, ÞYDO IR KRIKÐÈIONIO DIALOGAS


DALIA MARIJA STANÈIENËVilniaus pedagoginis universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Abelaras, dialoginis màstymas, dorybë, gëris, blogis.KEY WORDS. Abélard, dialogical thinking, virtue, good, evil.

Abelaras savo traktate Dialogas tarpfilosofo, þydo ir krikðèionio konstruoja dia-logà ne vien tik idëjai ar teoriniam gin-èui iðreikðti, bet ir kaip susitikimo ávy-ká, kai dalyvauja skirtingø religijø iðpa-þinëjai. Toks susitikimas nëra atsitiktiniskeliø þmoniø pokalbis, bet tai vykstan-tis procesas su nuoroda á tolerancijà, pa-kantumà, iðmintá. Panaudodamas sapnoalegorijà, dialoginæ raðymo formà, Abe-laras sprendþia religijos ir moralës san-tyká. Jis raðo, kad susapnavo pagoniø fi-

losofà, þydà ir krikðèioná, kurie, ginèy-damiesi dël savø religiniø tiesø, papra-ðë jo pabûti jiems teisëju. Á já buvo kreip-tasi todël, teigia Abelaras, kad jis para-ðæs �nuostabø teologijos veikalà, kurio ne-galëjo pakæsti pavyduoliai, bet sunaikinti joirgi nepajëgë, nes patirti persekiojimai tikpadidino jo ðlovæ�1. Þinant, kad ðis �nuo-stabus teologijos veikalas� buvo pa-smerktas popieþiaus, kyla abejoniø, arAbelaras ið tiesø nuoðirdþiai paklusoÐventajam Sostui.

MOKSLINË MINTIS


Filosofas (atrodytø, kad jis yra ara-bas, nes dialogo metu þydas jam sako,kad jie irgi praktikuojà apipjaustymà)pareiðkia, kad jis tiki ir laikosi tik to, kànurodo �prigimtinis ástatymas�, kitaiptariant, protas. Ið esmës filosofas repre-zentuoja senàjà platonininkø ir stoikø ið-mintá: tikëjimà Dievu, universalaus mo-ralinio ástatymo laikymàsi. Jis pradedadialogà kreipdamasis á þydà ir krikðèio-ná: �Kas paskatino jus iðpaþinti jûsø religi-jà � racionalûs motyvai, ar jûs tiesiog pa-klûstate þmoniø nuomonei ir meilei, kuriàákvepia jûsø tautos atstovai?�2. Problemasuformuluota aiðkiai: ar religija � tik pa-prastas socialinis konformizmas, suvie-nijantis tos paèios bendruomenës narius,ar joje slypi universali tiesa? Jeigu tei-singas yra antrasis ðios alternatyvos tei-ginys, jis neturëtø prieðtarauti protui,nes protas yra universalus. Taèiau �kei-èiantis kartoms ir bëgant amþiams, þmoniøprotas nuolatos vystosi, sukurto pasaulio pa-þinimas tobulëja, ir tik vienintelis tikëjimasneprogresuoja, nors bûtent tikëjimo klaidosyra paèios pavojingiausios�3. Todël galbûtreligija tëra socialinis reiðkinys, sutel-kiantis tam tikro dydþio bendruomenes,kurios sukyla viena prieð kità dël savoskirtingø dievø, galbût ji � tik �þmoniøgiminës pasipûtëliðkas aklumas?�4.

Þydas á filosofo samprotavimus atsa-ko teigdamas, kad, pirma, jis sutinkàssu juo dël prigimtinës moralës egzista-vimo, nes pasaulis gavo Dieviðkàjá ásta-tymà. Antra, tà Ástatymà gavo þydai perMozæ ir tai yra seniausia moralinio ásta-tymo forma. Treèia, tai matyti ið to, kad�niekas negali ávertinti mûsø neprotinioástatymo�5. Taip pat niekas, þydo nuo-

mone, negali árodyti tiek dieviðkos, tiekprieðingos ðio ástatymo kilmës, nes taibûtø galima tik tuo atveju, jeigu jisprieðtarautø prigimtiniam ástatymui. To-dël þydø tauta elgiasi protingai, paklus-dama dieviðkajam ástatymui, nes þydøDievas tuo paèiu yra vienintelis prigim-tinio ástatymo davëjas. Taèiau dieviðka-sis ástatymas á prigimtiná ástatymà áne-ða tam tikrø nuostatø, kuriø grieþtas lai-kymasis þydams lëmë daug sunkiø ið-bandymø bei skirtingumà palyginti sukitomis tautomis, o krikðèioniø atveju �dar ir persekiojimà dël Kristaus mirties.Ðiame traktate Abelaras dràsiai ir sar-kastiðkai paðiepia antisemitizmo ðalinin-kus þydo iðreikðta mintimi: �Karaliai, ku-riems paklûstame ir kuriems taip brangiaimokame uþ jø globà, tuo labiau trokðta mû-sø mirties, nes taip netrukdomi galës uþ-grobti mûsø turtus�6. Be to, teigia þydas,Ástatymo reikalavimai yra grieþti, drau-dimø daug, bausmës sunkios, taèiau lai-kydamasi Dievo ástatymo, þydø tauta iðtikrøjø yra Dievo tauta, iðrinktoji tauta.

Filosofas tokius þydo teiginius api-bendrina sakydamas, kad ið pradþiø, ási-gilinus á Senàjá Testamentà, atrodo, kadÁstatymas nëra bûtinas iðganymui, taigiir moraliniam gëriui: argi jø patriarchainëra ðventieji, nors neturëjo Ástatymo?Be to, skaitant Ástatymà, paaiðkëja, kadatlygis uþ jo laikymàsi � grynai þemið-kas, vadinasi, negalima jo sieti su am-þinuoju þmogaus gyvenimu.

Þydas, gindamas Ástatymà, filosofuipabrëþia, kad Ástatymas � gera priemo-në kovoti su ydomis. Be to, dël grieþtøÁstatymo reikalavimø þydai jauèiasi esàDievo tauta, priartëjusia prie tobulo Die-



vo. Ðitokiu bûdu Ástatymas gali iðgany-ti. O kadangi prigimtinis ástatymas yraþydø Ástatymo dalis ir jo ypatingi reika-lavimai tik padeda pasiekti dorybæ, taiÁstatyme nebuvo bûtina iðskirti, kad eg-zistuoja ir amþinasis atlygis.

Filosofas priduria, kad Ástatymo rei-kalavimai suteikia tautai ypatingà indi-vidualumà, vadinasi, atskiria jà nuo to,kas universalu. Tokiu bûdu þydø Ástaty-mas neatsilaiko prieð dialogo pradþiojeiðsakytà priekaiðtà religijai, kad ji sutel-kia tam tikros, jà iðpaþástanèios bendruo-menës narius. Ið tiesø ðie reikalavimaitaikomi tik þydams ir kartu su jais gyve-nantiems svetimðaliams. Filosofas savonuomonës nepakeitë, nes, jeigu Ástatymekas nors siejasi su anapusiniu gyvenimu,tai kodël tai nëra paminëta? Ðioje vieto-je filosofas pakartoja Abelaro Etikos tei-ginius, kad Ástatymas skiria objektyvøðvarumà ir neðvarumà. Nepaisydamasmoralinio ketinimo, �klausiu jûsø, kuo nu-sideda vyras, netenkantis savo sëklos? Taippat ir moteris mënesiniø metu (pagal Ásta-tymà) laikoma neðvara,, nes sutepa lovà, ku-rioje guli, ir këdæ, ant kurios sëdi� Praðau,paaiðkinkite, kokiu bûdu prisilietimas prie lo-vos gali sutepti sielà?�7 Matome, kad filo-sofas priekaiðtauja þydø Ástatymui uþ in-terioriðkumo ignoravimà.

Toliau Abelaras nuo judëjø religijospereina prie krikðèionybës. Kalbëdamasapie krikðèioniðkas dogmas (daugiausialieèianèias elgesá), jis jas gretina su an-tikos iðmintimi, siekdamas parodyti,kad krikðèionybë yra ðios iðminties ágy-vendinimas. Dialoge dalyvaujantiskrikðèionis á filosofo teiginá, jog krikðèio-nys yra �pamiðæ� (uþuomina á Ðv. Pau-

liø), atsako, kad tie pamiðëliai atvertë ásavo pamiðimà protingus þmones �graikus, kurie galø gale supratæ, jogkrikðèionybë � ne kas kita, kaip jø pa-èiø iðmintis, pasiekusi tiesà ir pilnatvæ.

Kaip ir Platonas, Abelaras dialogoforma iðdësto savo filosofiná poþiûrákrikðèioniðkosios etikos klausimais. Pir-miausia diskurso bûdu Abelaras filoso-fo ir krikðèionio diskusijoje argumentuo-ja ir pagrindþia tezæ, kad tarp proto irtikëjimo nëra prieðtaravimo. Jis teigia,kad krikðèionybë sugebëjo atversti á ti-këjimà iðminèius tik proto padedama.Vadinasi, teigia Abelaras, tikëjimas në-ra iracionalus, nes Protas, kartu ir iðmin-tis, kyla ið krikðèioniø Dievo, o graikøfilosofija tam tikra prasme yra apreiðki-mas: �Dievas, kuris yra Sophia, iðmokë vi-sus tuos, kurie verti filosofø vardo�8. Toliaujis daro iðvadà, kad bûtent Protu yra pa-siekiama tiesa, o autoritetas pats savai-me nëra vertingas argumentas. Tikëjimoteisingumo negali árodyti pats faktas,kad jis egzistuoja, kitaip visi tikëjimaibûtø teisëti: �Jei koks stabø garbintojas, ro-dydamas á medþio gabalëlá ar á koká akme-ná, sakytø mums: ,Ðtai tikrasis dievas, dan-gaus ir þemës kûrëjas�; jeigu jis mums skelb-tø kokià nors akivaizdþià nesàmonæ, kas ga-lëtø jam pasiprieðinti, juk bet kokia racionalidiskusija nesuderinama su tikëjimu?�9 To-dël krikðèionis argumentuoja, atsikirsda-mas tiems, kurie tikëjimo vardu pasmer-kë protà: �joks protingas þmogus nedrau-dþia racionaliai diskutuoti apie mûsø tikë-jimà ir nesutinka su racionaliu poþiûriu abe-jotinomis tiesomis, jeigu nëra prieþasèiø sutuo sutikti�10. Taèiau Abelaras sutinka,kad krikðèionybëje yra �racionaliu po-

MOKSLINË MINTIS


þiûriu abejotinø tiesø�, � tai tokios tie-sos, kuriø pernelyg silpnas þmogausprotas nepajëgia suprasti. Taèiau patitiesa dël to nëra iracionali.

Aptaræs proto ir tikëjimo santyká,Abelaras, remdamasis iðmintimi, aiðkinaprigimtinæ moralæ. Jis árodo, kad krikð-èioniðkoji moralë ne tik kad neprieðta-rauja prigimtinei moralei, bet jà ir papil-do. Ðiame diskurse bandoma atsakyti áklausimà: ar Aukðèiausiasis gëris gali bû-ti pasiektas ðiame gyvenime, ar tik kita-me? Filosofas samprotauja, kad graikøiðminèiai apie Aukðèiausiàjá gërá kalbakaip apie dorybës ir laimës deriná. Jiemano, kad pakanka bûti doram norintbûti laimingam ir visoks bandymas atly-ginti uþ dorybæ yra nereikalingas. Taèiaukrikðèionis nesutinka su filosofu, sakyda-mas, kad ðiame gyvenime tobula laimënepasiekiama. Dorybingumas, krikðèio-nio nuomone, pats savaime nesuteikialaimës þemëje. Dorybë � tai priemonëpasiekti laimæ kitame gyvenime. Filoso-fas turi su tuo sutikti, jei sutinka, kad eg-zistuoja tam tikri laimës ir dorybës laips-niai. Ðio teiginio Abelaras iki galo nepa-aiðkina. Etikoje jis raðë, jog Moralinis gë-ris glûdi ketinime, tai yra sutikime, kadtroðkimas ar aistra taptø veiksmu. Ta-èiau sutikimas neturi laipsniø. Taigi ið-vada bûtø tokia: jeigu dorybë turi laips-nius, ðie laipsniai priklauso nuo atliktoveiksmo. Stoikai savo etikoje teigë, kadnëra nei dorybës, nei laimës laipsniø, ta-èiau jie buvo daugiau ar maþiau priverstipripaþinti, kad jø Iðminèius egzistuoja tikkaip Idëja arba Protas. Abelarui buvolengviau pripaþinti, kad egzistuoja gërioir blogio laipsniai, nes, jeigu blogis yra

asmeninio Dievo áþeidimas, ðie áþeidimaiyra daugiau ar maþiau didesni priklau-somai nuo padarytos skriaudos. Kalbëtiapie skriaudà mes galime tik tuo atveju,kada áþeistasis gali jà patirti, bet to ne-patiria tobulas ir aukðèiausià laimæ jau-èiantis Dievas. Taèiau skriaudà patiriaásikûnijæs Kristus, tai yra kenèiantis Die-vas. Ðios originalios minties Abelaras ikigalo aiðkiai nesuformulavo ir nepaaiðki-no. Jam buvo akivaizdu, kad nuodëmësnëra vienodos ir kad egzistuoja dorybësbei laimës laipsniai. Kadangi kiekvienasþmogus nuolatos patiria pagundas irkanèià, tai Abelaro filosofas patiki, kadAukðèiausiasis gëris gali bûti pasiektastik kitame gyvenime. Atsakydamas, koksantikos iðminèiui yra tas Aukðèiausiasisgëris, sutinkamas tik kitame gyvenime,Abelaras nurodo á Dievà, su kuriuo ta-patindavosi iðminèius. Krikðèioniui, tei-gia Abelaras, Aukðèiausiasis gëris � taiDievo vizija arba palaimintas regëjimas.

Taip Abelaro diskurse pasiekiamaskonsensusas. Filosofas ir krikðèionis pri-ëjo prie bendros nuomonës, kad net uþtobulà dorybæ ðioje þemëje negali bûtitinkamai atlyginta. Dorybë nëra laimë,o tik priemonë jai pasiekti: �Tol, kol mû-sø troðkimai susiduria su kokiomis norskliûtimis, kol mums trûksta kokiø nors gë-rybiø, mes nepatiriame tikros palaimos. Irtaip yra tol, kol gyvename ðioje þemëje�11.Ðiuo atveju mums teisëtai kyla klausi-mas: jei dorybë pati savaime nëra Gëris,jeigu uþ jà reikia atlyginti, tai koks tasatlygis ir ar vienodai dorybæ supranta fi-losofas ir krikðèionis?

Èia Abelaras tiesiog apþvelgia klasi-kinæ senovës moralistø dorybës sampra-



tà, kad �Dorybë � tai ágyta ir ilgai trunkan-ti, nuostabi sielos savybë�12, padalyta á ke-turias, sielà atitinkanèias dalis: stiprumà,susivaldymà, iðmintá ir teisingumà. Stip-rumo dorybë skirstoma á dràsà ir kantry-bæ, susivaldymo � á nusiþeminimà, nu-osaikumà, nuolaidumà, skaistybæ ir kuk-lumà. Iðmintis � tai, kas visas kitas dory-bes padeda panaudoti, jas geriausiai pri-taikant prie aplinkybiø. Siekiant ágyven-dinti teisingumà, kitaip tariant, bandyti�su kiekvienu elgtis pagal jo nuopelnus�,reikia, Abelaro nuomone, á pirmà vietàkelti bendràjá gërá. Valstybës gerovë turibûti svarbesnë uþ ðeimos, ðeimos � svar-besnë uþ asmeninius interesus. Teisingu-mas apima pagarbà, kuri skirstoma á pa-garbà Dievui � religija, á pagarbà legaliaivaldþiai � ástatymø laikymasis, á pagarbàskurstantiems, kuriems reikia padëti, �gero darymas, á pagarbà tiesai � tiesossakymas, á pagarbà bausmei � �tas atkak-lus siekimas deramai nubausti uþ kiekvienànusiþengimà�13. Teisingumas � tai laiky-masis teisiø, nurodanèiø, kas kam pri-klauso. Abelaras skiria prigimtinæ teisæ,tokià, kai �atliekami teisingi veiksmai, ku-riuos natûraliai visiems þmonëms ákvepiaprotas�14, ir teisæ, kurià sudaro þmoniøsukurti ástatymai.

Paliesdamas atlygio uþ dorybæ pro-blemà, Abelaras iðkelia klausimà, kadtuo atveju taip pat turi egzistuoti atly-gis ir uþ ydà. Taip filosofiniame dialo-ge palieèiama blogio tema. Ðiuo klausi-mu Abelaras laikosi nuomonës, kadDievas sukûrë tik gërá ir blogis egzistuo-ja vardan paties didþiausio gërio. Pikta-darys, kaip Dievo sukurtas kûrinys yrageras, nes atitinka þmogaus prigimtá.Þmogø gerà ar blogà daro jo valios

sprendimas. Krikðèionio poþiûriu ðissprendimas susijæs ne tiek su absoliuèiaindivido galia, kaip teigë antikos iðmin-èiai, kiek su veikianèio asmens santykiusu Dievu-asmeniu, tai yra meile arbaneapykanta. Abelaras paþymi krikðèio-nybës iðskirtinumà ið kitø religijø, nesjoje Dievas yra ne tobula esati, bet my-linti ir meilës praðanti Bûtis. Jau EtikojeAbelaras raðë, kad þmogus negali veik-ti ið neapykantos Dievui, o traktate Dia-logas tarp filosofo, þydo ir krikðèionio jis pa-þymi, kad neapykantà Dievui turi tikpasmerktieji15. Ðiame gyvenime neapy-kantos Dievui nëra, ji tëra tik meilës sto-ka Dievui, ir dël to atsiranda prisiriði-mas prie kûriniø vardan jø paèiø. Pa-smerktasis nekenèia Dievo, aiðkina Abe-laras, nes pastarasis já pasmerkë. Palie-tæs pasmerkimo temà, Abelaras prade-da nagrinëti bausmiø anapusiniame pa-saulyje klausimà.

Sekdamas krikðèioniðkàja ortodoksi-ja, Abelaras analizuoja, kaip skiriamosbausmës, ir neiðvengia tam tikrø prieð-taravimø. Jis prilygina Dievo skiriamasbausmes paprasto teisëjo skiriamomsnuobaudoms, kurios, nors ir atitinka nu-siþengimà, nuo jo yra atskiriamos. Ta-èiau tuo paèiu metu Abelaras þavisi an-tikos iðmintimi, kad bausmë glûdinti pa-èiame nusiþengime, nes, kaip sakë Pla-tonas, piktadarys yra nelaimingas. Anks-èiau Abelaras stengësi árodyti filosofui,kad dorybë, slypinti á Gërá nukreiptojeaukðèiausios valios ramybëje, ið kuriosgimsta laimë, yra absurdiðka, tai dabar,prieðingai, jis maksimaliai sudvasina beiinteriorizuoja tai, kas kitame pasaulyjegali bûti atlygis ir bausmë. Vaizduoda-mas krikðèioniø Dievà panaðiai kaip ir

MOKSLINË MINTIS


paprastà teisëjà � pasveriantá þmogausnuopelnus ir nusiþengimus, � Abelarasraðo: �Dievas tokiam þmogui suteikia, pri-klausomai nuo jo nuopelnø, geresnæ ir tobu-lesnæ savo paties vizijà ir apsireiðkia jam ge-riau negu kokiam nors kitam þmogui�16.

Nagrinëdamas buvimà kitame pa-saulyje, Abelaras palieèia kûnø prisikë-limo problemà, apie kurià pradëjæs kal-bëti apaðtalas Paulius buvo iðvarytasAreopago nariø (Apd 17, 33-34). Graikaibuvo ðio pasaulio þmonës. Jø poþiûriu,pakilimas iki Absoliuto yra ámanomas irnereikia jiems kalbëti apie kità pasaulá.Todël Abelaras pasistengë kuo labiausudvasinti ir interiorizuoti krikðèionið-kas rojaus ir pragaro koncepcijas. Visøpirma jis mano, kad dogma apie kûnøprisikëlimà yra reali, nes, sukurdamaspasaulá, Dievas tam tikra prasme iðëjopats ið savæs, todël pasaulio pabaigojeviskas turi gráþti á Dievà. Dievas kûrësavo paties didþiausiai ðlovei, ir �taip,kaip ið pradþiø paþinome ðiuos silpnus iraistrai pavaldþius kûnus, taip jø prisikëli-mas vëliau dar labiau ðlovins Dievà ir mesjuos iðvysime nauju pavidalu, negendanèiusir nedalomus, nesugebanèius mumyse áþiebtikokià nors aistrà ar sutrûnyti�17. Taèiau ro-jus nëra panaðus á mûsø pasaulá ir Die-vas nesëdi jo centre, kad prisikëlusiejigalëtø geriau ar blogiau já matyti, pri-klausomai nuo vietos, kurioje jie yra:�mes artëjame prie Dievo tik tada, kai jis ar-tëja prie mûsø, tam tikra prasme ákvëpda-mas mums savo meilës ðviesà ir ðilumà, bettai nereiðkia judëjimo erdvëje, nes Dievo në-ra jokioje konkreèioje vietoje�18. Dievo vi-zija nëra erdve apibrëþiamas suvoki-mas, bet �apðvieèianèio veikimo� rezulta-

tas19. Evangelijos pasakojimà apie �Áþen-gimà á dangø� (Lk 24, 50) Abelaras su-vokia simboliðkai: bûtent �Jëzus áþengë ádangø� neturi bûti interpretuojama taip,tarsi dangus bûtø virð þemës plytintierdvë, nes áþengimu á dangø Iðganyto-jas norëjo parodyti, kad �vienà dienàlengvumas áveiks materijos traukà, apsun-kinanèià kûnus�20.

Kalbëdamas apie pragarà, Abelaraspaþymi, kad teologø nuomonës skiriasidël klausimo, ar tai esanti vieta, ar ne.Jis pats pragarà suvokia sudvasintai:pragaras � tai amþina agonija. Pasmerktie-ji, kuriø, pasak Augustino ir Abelaro,bus daug, kenèia, ir dël to jø neapykan-ta Dievui, kuris yra gyvybë, stiprëja. Ðineapykanta priartina prie jø mirtá, ku-rios jie niekada nepasieks. Pragaras yraagonija, kurios pabaiga vis nukeliama.

Pabaigoje Abelaras pereina prie prak-tinio klausimo: mes turime daryti gera, betkaip þinoti, kas yra gëris? Abelaras patei-kia toká gërio apibrëþimà: �Gëris � tai toksdalykas, kuris, kai yra daromas, nesukelia jo-kio nepatogumo ar kokios nors skriaudos�21.Ðis apibûdinimas yra paremtas neigimu,nes áprastas gërio apibrëþimas, kuriameakcentuojama nauda (tam tikras gëris,toks, koká gali pasirinkti moralinis sub-jektas), Abelarui nëra priimtinas. Tokápoþiûrá jis paaiðkina tuo, kad blogis galibûti naudingas, o gëris � kenksmingas.Pavyzdþiui, geras þmogus, pernelyg de-monstruojantis savo dorybes, gali sukeltikito þmogaus neapykantà, o ydos, uþ ku-rias baudþiama, atneða gërá: �Visa, kasnutinka, turi racionalià prieþastá, pateisini-mà; tas pats pasakytina apie tai, kas nenu-tinka�22. Be to, Abelaras teigia, jog �gerai,



kad blogis egzistuoja�23, nes �negali bûti,kad koks nors Dievo ásakymas neturëtø ra-cionalaus motyvo�24. Bûtent ðis teiginys,kuris panaðesnis á stoiðkà susitaikymà sulikimu nei á krikðèioniðkà viltá, uþbaigiadialogà. Sunkiai sergantis Abelaras nebe-spëjo uþbaigti savo traktato. Taèiau, norsir nebaigtas, ðis kûrinys parodo amþiausproblematikà ir autoriaus idëjas, pralen-kianèias jo epochà.

Tokie klausimai � Kaip suderinti an-tikos iðmintá ir biblinæ tradicijà, Atënus irJeruzalæ? Kaip krikðèionybë gali suderintiGërá, glûdintá proto apðviestos valios átam-poje, ir Gërá, suteiktà transcendentiðko ir vi-sagalio Dievo? � Abelaro nebuvo iðspræstiir jis nedavë atsakymo. Taèiau Abelaroreikëjo, kad vëliau Pascalis pasakytø:�Niekas taip nedera su protu, kaip ðis pro-to atsisakymas�25.

Abelaro sveikata vis blogëjo, ir PetrasGarbingasis já perkëlë á sveikatai palan-kesnæ vietà nei Kliuni, á Ðv. Marcelio vie-nuolynà netoli Châlons-en-Champagne.Kurá laikà jam buvo geriau, bet paskuibûklë pablogëjo, ir 1142 metø balandþio21 dienà jis mirë. Laiðke, paraðytameKliuni abato Eloizai, neslepiamas susiþa-vëjimas Abelaro mirties ðventumu: �At-ëjæs valdovas Petrà rado ne miegantá, o bu-dintá su lempa, pilna aliejaus, kaip daro skais-tûs iðminèiai� Ðis aliejus liudija ðventà gy-venimà� Kaip ðventas, dievobaimingas ka-talikas jis atliko iðpaþintá ir priëmë Vieðpatieskûnà bei gavo paskutiná patepimà. Ðis savomokslu pagarsëjæs þmogus, þinomas beveikvisame pasaulyje, mirë kaip mokinys to, ku-ris pasakë: �Mokykitës ið manæs, mano ðirdisðvelni ir nuolanki��26. Ir be jokio apsimes-tinio dorovingumo jis patikina Eloizà,kad þmogø, su kuriuo ji buvo sujungtakûniðkai, o vëliau daug geresniu ir stip-resniu ryðiu � dieviðka meile, Dievas jaigràþins Paskutiniojo teismo bei kûnø pri-sikëlimo dienà. Petras Garbingasis ne tikparaðë ðá laiðkà, jis pats asmeniðkai lydë-jo palaikus ir perdavë juos Eloizai, ka-

dangi Abelaras buvo praðæs palaidoti jáParaklete. Jis sukûrë ir epitafijà: �GaløSokratas, didysis Vakarø Platonas, mûsøAristotelis, prilygstantis ar pranokstantis betkoká logikà, visame pasaulyje garsus studijøprincas, paèiais ávairiausiais dalykais besido-mintis protas, subtilus ir áþvalgus, viskà pra-nokstantis proto galia ir þodþio menu � toksbuvo Abelaras. Bet visa tai jis pranoko, kai,tapæs Kliuni vienuoliu, atsidëjo tikrajai Kris-taus filosofijai, kuri uþpildë paskutines jo gy-venimo dienas, ir jis suteikë viltá bûti mini-mas kaip geras filosofas likus vienuolikai die-nø iki geguþës kalendø�27.

Petras Garbingasis perdëtai iðreiðkiasusiþavëjimà Abelaro pamaldumu ir joneeiliniu protu. Kaip logikas, jis nesukû-rë ir ið esmës nepakeitë logikos, bet iðnaujo atrado Aristotelio logikà � tiek,kiek galëjo, kiek perdavë Boecijus. Bû-damas nepralenkiamas dialektikas, savogausiems mokiniams Abelaras ádiegë in-telektualinio grieþtumo reikalavimà.Tiek etikoje, tiek teologijoje jis mokë sa-varankiðkai màstyti bei siekti racionalu-mo. Abelaras aiðkiai apibrëþë to laikme-èio problematikà ir gali bûti laikomas

BAIGIAMOSIOS PASTABOS

MOKSLINË MINTIS


vienu ið pagrindiniø scholastikos, sie-kianèios kuo daugiau apmàstyti krikð-èioniðkà tikëjimà, sukûrëjø ir uþimasvarbià vietà viduramþiø filosofijoje.

Eloiza po Abelaro mirties gyvenodvideðimt dvejus metus. Taèiau ar ið tie-sø ji laikë save vienuole, ar tik pasitelkusigeleþinæ valià toliau vaidino ðá vaidmená,giliai ðirdyje jo nepriimdama, nes, kaippati raðë Abelarui, tai buvo svarbu socia-linei tvarkai? Tai lieka ðios ypatingu pro-tu ir màstymu pasiþymëjusios moterspaslaptis. XIII amþiuje Jean de Meunas,

iðleidæs Historia calamitatum bei Abelaroir Eloizos laiðkus, raðë, kad ji buvo mote-ris, �kokiø daugiau neteko matyti�28.Eloiza mirë 1164 metø geguþës 15 dienà.Ji buvo palaidota tame paèiame kape,kaip ir Abelaras. Legenda pasakoja, kadlaidojant Eloizà, Abelaras jai iðtiesæs ran-kas. 1817 metø lapkrièio 6 dienà jø palai-kai buvo perkelti á Pére-Lachaise�o kapi-nes. Jø kapà ilgai lankë ásimylëjëliai, ku-riems filosofo ir iðkilaus proto moterssantykiai (laimingi ar nelaimingi) pir-miausia � nuostabi meilës istorija.

11 Oeuvres choisies d�Abélard, par M. De Gandil-lac. � Paris: Montaigne, 1945 p. 214�215.

12 Ten pat, p. 216.13 Ten pat, p. 217.14 Ten pat, p. 218.15 Ten pat, p. 219.16 Ten pat, p. 224.17 Ten pat, p. 249.18 Ten pat, p. 258.19 Ten pat, p. 258�259.10 Ten pat, p. 261�262.11 Ten pat, p. 268.12 Ten pat, p. 280.13 Ten pat, p. 287.14 Ten pat, p. 288.15 Ten pat, p. 295.16 Ten pat, p. 298.17 Ten pat, p. 301�302.18 Ten pat, p. 305.19 Ten pat, p. 307.20 Ten pat, p. 310.21 Ten pat, p. 322.


22 Ten pat, p. 327.23 Ten pat, p. 329.24 Ten pat, p. 330.25 Blaise Pascal. Mintys. � Vilnius: Aidai, 1997,

p. 90 [272].26 Patrologie Latine, tome 189, éd. J.-P. Migne. �

Paris, 1845, col. 352.27 �Gallorum Socrates, Plato maximus Hesparia-

rum, noster Aristoteles, logicis quicumque fu-erunt, aut par, aut melior; studiorum cogni-tus orbi princeps, ingenio varius, subtilis etacer, omnia vi superans rationis, et arte loqu-endi, Abelarus erat. Sed tunc magis omnia vi-cit, cum Cluniacensem monachum, morem-que professus, ad Christi veram transivit phi-loosophiam, in qua longaevae bene complensultima vitae, philosophus quandoque bonis secommemorandum spem dedit, undenas Maiorenovante Kalensas.� � Ten pat, PL, Migne,t. 189, col. 1022.

28 Jean de Meu. Traduction de la premére épître dePierre Abélard. � Paris, 1934, p. 8.

JOLITA BALÈIÛNAITË


Gauta 2003-10-16Tæsinys. Pradþia �Logos� Nr. 35

JOLITA BALÈIÛNAITËKlaipëdos universitetas

SEPTYNIOS ÐVENTOSIOS DVASIOSDOVANOS IR JØ SÀVEIKA SU DORYBËMIS

PAGAL ÐV. TOMÀ AKVINIETÁSeven Gifts of the Holy Spirit

and their Interaction with the Virtues Accordingto St. Thomas Aquinas

SUMMARY

St. Thomas Aquinas describes the gifts of the Holy Spirit as a help for a moral Christian life. It is through

the gifts of the Holy Spirit that perfection of human nature occurs, as the gifts themselves are perfec-

tions, which incline a person to follow the inspiration of the Holy Spirit. Furthermore, this inspiration

is God�s special help for a person springing from the abundance of God�s goodness. They let the Holy

Spirit act in a person freely and spontaneously and are a kind of permanent right of the Holy Spirit to

interfere in the life of a baptised person. Analysing the activities of each gift separately, St. Thomas

Aquinas divides them into contemplative and practical, taking into consideration the powers of the human

soul, i.e., the powers of reason and appetite. Thus every gift of the Holy Spirit makes perfect a certain

power of the human soul so that the Holy Spirit can embrace all spheres of human activity. St. Thomas

Aquinas includes the gifts of the Holy Spirit in an integral structure of virtuous life, where seven gifts

of the Holy Spirit interact with seven virtues: four cardinal virtues and three divine or theological vir-

tues. Finally, it is revealed that according to St. Thomas Aquinas, gifts and virtues act in a person dif-

ferently. The gifts of the Holy Spirit, with their activity descending from God, bring human actions to

perfection in a supernatural way, contrary to virtues which bring human actions to perfection in a natural

way. That is why a Christian reaches his final purpose � eternal life � not only by practising virtues,

but first of all by cooperation with the Holy Spirit and letting It act through Its gifts.

RAKTAÞODÞIAI. Ðventosios Dvasios dovanos, dorybës, áprotis, protas, valia, krikðèionio dorinis gyvenimas.KEY WORDS. The gifts of the Holy Spirit, virtues, habit, reason, will, moral Christian life.

MOKSLINË MINTIS


PATARIMO DOVANA

to, kas Ðventoji Dvasia yra (Patarëjas),ir to, kaip ji veikia per patarimo dova-nà. Todël ji yra tobuliausias patarëjas,kurio pagalba itin svarbi iðbandymø irsunkumø metu182.

Kadangi Ðventoji Dvasia per patari-mo dovanà vadovauja krikðèioniui, tai jistampa pajëgus vadovauti ne tik sau, betir kitiems183. Ðis vadovavimas vyksta nevien per tiesioginius Dvasios ákvëpimus,paskatas, bet ir priimant dvasinio auto-riteto patarimus. Taigi patarimo dovanamus moko klusniai ir su meile priimtiDievo nurodymus, kurie ateina per Jotarnø tarpininkavimà, ir atrasti tø nuro-dymø tikràjà vertæ Dievo apvaizdos pla-ne184. Taip veikiant patarimo dovanai,þmogus dvasinio autoriteto patarimuspriima ne kaip þmogiðkà iðmintá, betkaip kylanèià ið Dievo, kadangi ði dova-na parodo, kas dabartinëmis aplinkybë-mis yra geriausia, tobuliausia ir priimti-niausia Dievui185. Tad ði dovana yra svar-bi ne tik tiems, kurie priima patarimus,bet ir tiems, kurie juos duoda, t.y. kuni-gams, dvasios tëvams, sielovadininkams.

Taèiau patarimo dovana nëra kaþko-kia ypatinga malonë, kuri suteikiama tiktiems, kurie duoda dvasinius patarimuskitiems, bet ji yra skirta visiems kaip pa-galba siekti iðganymo. Todël popieþiusJonas Paulius II pabrëþia, �kad per pa-tarimo dovanà Ðventoji Dvasia suteikiakrikðèioniui antgamtiná sugebëjimà tvar-kyti savo asmeniná gyvenimà�186. O vi-so krikðèioniðko gyvenimo pagrindasyra Dievo valios paþinimas ir jos vyk-dymas, kaip skelbia ðv. apaðtalas Jonas:�Kas vykdo Dievo valià, tas iðlieka per

Pradëdamas kalbëti apie patarimodovanà (donum consilii), ðv. Tomas noriiðsiaiðkinti, kodël patarimas yra priski-riamas prie Ðventosios Dvasios dovanø,kadangi dorinëje þmogaus veikloje yraiðmintingumo dorybë, kuri padeda ið-mintingai pasirinkti konkreèiose gyveni-mo situacijose. Taèiau þmogui paprastainepakanka vadovautis vien savo protu,atliekant svarbius pasirinkimus, tuometjis klausia iðmintingo þmogaus patari-mo. Bet þmogaus supratimas apie ávai-rius dalykus yra ribotas, nes, kaip sakoðv. Tomas, negali aprëpti egzistuojan-èios tikrovës visumos. Todël þmogui rei-kia patarimo ið aukðèiau, t. y. ið Dievoateinanèio patarimo, kaip ir þmogiðkuo-se dalykuose nepasitenkiname vien sa-vo svarstymais, bet ieðkome iðmintingoþmogaus patarimo179. Vien Dievas, ku-rio paþinimas viskà aprëpia, gali suteiktivisiðkà aiðkumà. Tai jis atlieka, pasakAkvinieèio, kone patardamas. TaigiÐventoji Dvasia ateina á pagalbà þmoguiper patarimo dovanà perþengti savo su-pratimo ribotumà. Ðv. Tomas daro iðva-dà, kad patarimo dovanà dera priskirtiprie Ðventosios Dvasios dovanø, nes jitobulina þmogiðkà patarimà, kad jis bû-tø teisingas180.

Ðv. Jono evangelijoje Jëzus Paskuti-nës Vakarienës metu mokiniams paþa-dëjo atsiøsti Ðventàjà Dvasià � Globëjà,kuri graikiðkame evangelijos tekste yravadinama Parakletos. Ji �veikia kaip Pa-tarëjas arba Globëjas, nes veda á �tiesospilnatvæ� (Jn 16, 12-13; 14, 26)�181. Taigiviena ið Parakletos vardo reikðmiø yraPatarëjas. Tai parodo glaudø ryðá tarp



amþius� (1 Jn 2, 17). Kad tikinèiajamviskas taptø reliatyvu Dievo valiai, rei-kia, kad veiktø patarimo dovana, nes jimums leidþia viskà vertinti ir viskosiekti Dievo valios ðviesa187. Tai reiðkia,kad á kiekvienà konkretaus darbo ávyk-dymà þvelgiama per tai, kiek jis atitin-ka Dievo valià. O patarimo dovana pa-deda paþinti Dievo troðkimus, Jo valià,jai atsiliepti ir paklusti188.

Angeliðkasis Daktaras nurodo, kad�Ðventosios Dvasios patarimo dovanavadovauja mums visuose dalykuose, ku-rie kreipia mus á tikslà � amþinàjá gyve-nimà�189. Jos vadovavimas pasireiðkiatuo, kad per jà Ðventoji Dvasia tarytumpataria krikðèioniui, kokias priemonesreikia pasitelkti, siekiant galutinio tikslo.N. Faivre paþymi, kad pagrindinis pata-rimo dovanos padarinys yra padëti þmo-gui atrasti tikràjá teisingà kelià, siekiantamþinojo gyvenimo, ir tinkamiausiaspriemones eiti ðiuo keliu190. Kadangikrikðèioniðko gyvenimo galutinis tikslasyra antgamtinis, tai atitinkamai ir prie-monës jo siekti turi bûti antgamtinës.

Baþnyèia suteikia ávairiø bûdø irpriemoniø, padedanèiø siekti iðganymo.O Ðventoji Dvasia per patarimo dovanàkiekvienam krikðèioniui asmeniðkai pa-taria, kuris kelias ir priemonës jam yratinkamiausi, ar tai bûtø kunigystë, arSantuokos sakramentu paðventintas su-tuoktiniø gyvenimas, ar Dievui paauko-

tas gyvenimas. Galiausiai patarimo do-vana daro mus visiðkai klusnius Dievovedimui á galutiná tikslà � amþinàjá gy-venimà191.

Vis dëlto pagrindinë iðganymo prie-monë, anot ðv. Augustino, yra gailestin-gumas192, nes ðv. apaðtalas Jokûbas sa-ko, kad �teismas negailestingas tam, ku-ris nevykdë gailestingumo. O gailestin-gumas didþiuojasi prieð teismà� (Jok 2,13). Todël patarimo dovana atitinkapenktàjá Kalno pamokslo palaiminimà:�Palaiminti gailestingieji: jie susilauksgailestingumo� (Mt 5, 7). Ðv. Tomas, pa-pildydamas ðv. Augustinà, teigia, kadpatarimo dovana vadovauja visiemsgailestingumo darbams193. Darant gai-lestingumo darbus, reikia ÐventosiosDvasios patarimo, kuris padëtø skirti,kam ir kokiu bûdu reikðti gailestingu-mà. Taigi patarimo dovana susijusi suartimo meile tiek, kiek ji atitinka irávykdo Dievo valià194. Popieþius JonasPaulius II paþymi, kad �Kristus, ap-reikðdamas Dievo meilæ bei gailestingu-mà, to paties reikalavo ið þmoniø, kadir jie savo gyvenime vadovautøsi mei-le bei gailestingumu. [�] Mokytojas taiiðreiðkia [�] palaiminimu, kalno pa-moksle skelbdamas: �Palaiminti gailes-tingieji: jie susilauks gailestingumo��195.Tai reiðkia, kad vienintelë priemonë su-silaukti gailestingumo � tai paèiam bû-ti gailestingam.

DIEVIÐKOS IR KARDINALIOS DORYBËS �PAGRINDAS VEIKTI ÐVENTOSIOS DVASIOS DOVANOMS

Ðv. Tomas Akvinietis, analizuoda-mas krikðèionio doriná gyvenimà, Ðven-tosios Dvasios dovanas ákomponuoja á

vientisà dorinio gyvenimo struktûrà,kurioje septynios Ðventosios Dvasiosdovanos sàveikauja su septyniomis do-

MOKSLINË MINTIS


rybëmis. Pastaràsias jis suskirsto á dulygmenis. Pirmasis � tai keturios kardi-nalios moralinës dorybës: iðmintingu-mas (prudentia), teisingumas (justitia),tvirtumas (fortitudo) ir susivaldymas(temperantia); antrasis lygmuo � tai die-viðkos arba teologinës dorybës: tikëji-mas, viltis ir meilë.

�Dorybiø etikoje Tomas perima aris-toteliðkas polio dorybes ir integruoja jasá savo (suskirstytà pagal septynias do-rybes) moraliná-teologiná kûriná�196, � tei-gia vokieèiø filosofas A. Anzenbacheris.Tokiu bûdu Angeliðkasis Daktaras Aris-totelio etiná palikimà sujungë su krikð-èioniðka teologine tradicija. Jis perimaAristotelio dorybës sampratà, kad ji yra�nuostata, dël kurios þmogus bus gerasir gerai atliks savo darbà, [...] dorybësyra mûsø valioje, savanoriðkos ir veikiataip, kaip teisingas proto sprendimasásako�197. Tokia dorybës samprata pa-brëþia, kad ji yra nuostata arba áprotisdaryti gerus veiksmus paklûstant pro-to sprendimams. Ðv. Tomas laikosiAristotelio poþiûrio, kad ið prigimtiesþmonës turi tik dorybiø pradus, o ne ið-baigtas dorybes198. Ðie dorybiø pradaidël veiksmo kartojimo virsta áproèiais,dël kuriø veiksmai atliekami lengvai,greitai ir su malonumu199. Tad kartojantgerus veiksmus ágyjamas áprotis, kurisir yra dorybë.

Susiedamas Aristotelio ir ðv. Augus-tino dorybës sampratas, Akvinietis pra-byla apie ádiegtas kardinalias dorybes.Kadangi ðv. Augustinas sako, kad �do-rybë yra gera sielos kokybë, dël kuriosteisingai gyvename, nieko blogo neda-rome ir kuria Dievas mumyse veikia,

nepaisant mûsø paèiø�200, tai ðv. Tomasdaro iðvadà, kad ádiegtos kardinaliosdorybës, kaip ir dieviðkos, kyla ið Die-vo201. Jis nurodo ðiø ádiegtø dorybiø bû-tinybæ krikðèioniðkame gyvenime, nes jotikslas yra antgamtinis. Siekiant tobulë-ti antgamtinio tikslo ðviesoje, neuþtenkaþmogaus prigimtiniø moraliniø dorybiø,kurios þmogø tobulina tik jo prigimtiespagrindu202. Tomistas B. Froget aiðkina,kad kardinalios dorybës vadinamosádiegtomis antgamtinëmis dorybëmis,nes su paðvenèiamàja malone jos yra pa-ties Dievo ádiegiamos á þmogaus sielà,nepriklausomai nuo jo bendradarbiavi-mo203. Bendradarbiavimas reikalingasvëliau, kai dorybës turi bûti iðugdomospraktika tiek antgamtinëje, tiek prigim-tinëje srityse ir ágyti tà lengvumà, kurisbûdingas dorybei204.

Taigi ðv. Tomo teologinës mintiesnaujumà lemia tai, kad jis, pasitelkæsAristotelio filosofijà, transformavo prieðtai vyravusià augustiniðkàjà dorybëssampratà, ávesdamas ádiegtø kardinaliødorybiø sàvokà.

Taèiau krikðèioniðko dorinio gyveni-mo virðûnë, pasak ðv. Tomo, yra trysdieviðkos dorybës � tikëjimas, viltis irmeilë. Jos yra vadinamos dieviðkomisarba teologinëmis, kadangi �jø objektasyra Dievas, nes jomis mes kreipiami áDievà todël, kad tik Dievas jas mumsáskiepijo ir todël, kad tik dieviðkas ap-reiðkimas Ðventajame Raðte mus ðiø do-rybiø moko�205. Prieðingai nei kardina-lios dorybës, perimtos ið antikinës filo-sofijos, dieviðkos dorybës yra grynaikrikðèioniðkos ir turi bibliná pagrindà ðv.Pauliaus teologijoje: �Taigi dabar pasi-



lieka tikëjimas, viltis ir meilë � ðis treje-tas� (1 Kor 13, 13).

Ðiø dorybiø objektas yra Dievas, nesjos sujungia þmogaus sielà su Dievu206.Todël jos skiriasi nuo kardinaliø mora-liniø dorybiø, kuriø objektai egzistuojaðiame pasaulyje, o dieviðkø dorybiø ob-jektas � Dievas � pranoksta ðá pasaulá207.Taigi Angeliðkojo Daktaro mintyje die-viðkos dorybës yra virðesnës uþ kardi-nalias moralines dorybes. Taip jis patei-kia dorybiø hierarchijà, kurioje savo vie-tà bei paskirtá turi ir septynios Ðvento-sios Dvasios dovanos.

Ðios dovanos Akvinieèio pateiktojekrikðèioniðko dorinio gyvenimo struktû-roje uþima ypatingà vietà tarp dieviðkøir kardinaliø dorybiø, kadangi jos ðiasdorybes tobulina. Ðv. Tomas teigia, kadÐventosios Dvasios dovanos krikðèioniodoriniame gyvenime tobulina tai, ko do-rybës nepajëgia iðtobulinti208. Kad galë-tø apibûdinti ðá tobulinimo darbà, jis pa-teikia analogijà ið moralinio gyvenimo:kaip dorybës tobulina þmogaus norëji-mo galias, kad jos paklustø protui, taipir Ðventosios Dvasios dovanos tobulinavisas þmogaus sielos galias, kad jos bû-tø pasirengusios paklusti dieviðkam ve-dimui209. Panaðiai dovanos tobulina irdieviðkas dorybes, nors ir pastarosiosyra virðesnës uþ dovanas, nes dieviðkosdorybës yra nukreiptos tiesiogiai á Die-và, o dovanos � á dorybes210.

Nors kardinalios bei dieviðkos dory-bës ir yra Ðventosios Dvasios dovanøtobulinamos, taèiau kartu, pasak ðv. To-mo, jos suteikia pagrindà veikti ðiomsdovanoms211 todël, kad ant keturiø kar-dinaliø dorybiø laikosi visas þmogaus

prigimtinis moralinis gyvenimas, o die-viðkos dorybës pagrindþia ir laiduojaþmogaus antgamtiná gyvenimà212. TaigiÐventosios Dvasios dovanos �papildo irpatobulina jas gavusiøjø dorybes�213, �taip Katalikø Baþnyèios Katekizmas api-bendrina ðiø dovanø paskirtá krikðèioniodoriniame gyvenime.

Taèiau ðv. Tomui svarbu iðsiaiðkinti,kuo Ðventosios Dvasios dovanos skiria-si nuo dorybiø, nes tiek dovanos, tiekdorybës yra áproèiai, kurie padeda þmo-gui atlikti veiksmus lengvai, greitai irmielai. Kad galëtø tai atlikti, Akvinietispirmiausia atramos ieðko ÐventajameRaðte. Jis pastebi, kad Izaijo pranaðystëstekste, kuriame Baþnyèios Tëvai áþvelgëÐventosios Dvasios dovanas, jos yra va-dinamos ne dovanomis, bet dvasiomis.Tai jam leidþia daryti iðvadà, kad èiakalbama apie dieviðkà þmogaus ákvëpi-mà. O ákvëpimas reiðkia tam tikrà judi-nimà (motio), kylantá ið iðorës, tuo tarpudorybiø atveju yra vidinis judinimas,kuris bûna norëjimo galiø paklusimasproto sprendimams. Todël AngeliðkasisDaktaras prieina iðvadà, jog þmogujeyra du skirtingi judinimo pradai: vienasyra iðorinis, tai � Dievas, kitas � vidinis,kuris yra þmogaus protas214. Tad dova-nos ir dorybës skiriasi tuo, kad turi skir-tingus veikimo pradus, ið kuriø jos ky-la. Taip pat Akvinietis paþymi, kad kuokilnesnis veikimo pradas, tuo kilnesnisyra ir veikimo bûdas215. Todël Ðvento-sios Dvasios dovanos, kuriø veikimaskyla ið Dievo, tobulina þmogaus veiks-mus antgamtiniu bûdu, prieðingai neidorybës, kurios tobulina þmogaus veiks-mus prigimtiniu bûdu.

MOKSLINË MINTIS


Taigi Angeliðkasis Daktaras atlikodieviðkø ir kardinaliø dorybiø teologi-næ analizæ ir patikslino bei papildë pa-grindines antikinës patristikos, ypaè au-gustiniðkosios, mintis.

Norëdamas parodyti, kaip konkreèiaiÐventosios Dvasios dovanos sàveikaujasu dorybëmis, ðv. Tomas kiekvienai do-rybei priskiria jai atitinkanèià ÐventosiosDvasios dovanà.

SÀVEIKA SU TIKËJIMO DORYBE

Ðv. Tomas su dieviðka tikëjimo dory-be susieja supratimo ir þinojimo dova-nas, kadangi jos krikðèioniðkame gyveni-me labiausiai tobulina tikëjimà. Akvinie-tis sako, kad tikëjimo dorybë pirmiausianukreipta á Dievà, paskui � á kûrinijà, ogaliausiai apima ir vadovavimà þmogið-kiems darbams216. Taigi pagrindinis tikë-jimo objektas yra Dievas, nes tikëjimodorybë sujungia þmogø su Dievu. TodëlKatalikø Baþnyèios Katekizmas moko,kad �tikëjimas yra dieviðka dorybë, ku-rios padedami mes tikime Dievà ir visa,kà Jis mums yra pasakæs bei pareiðkæs irkà ðventoji Baþnyèia mums nurodo tikë-ti, nes Dievas yra pati tiesa�217.

Anot ðv. Tomo, tikëjimas yra tik sa-vo valia pritarti tam, kuo pasiûlyta tikë-ti218. Kadangi þmogaus protui nepakan-ka tik priimti dieviðkà tiesà, todël èia ápagalbà ateina supratimo dovana, kuripadeda þmogui suprasti, suvokti kon-kreèià tikëjimo tiesà. Marie-DominiquePhilippe patikslina, kad tikëjimas pri-glunda prie slëpinio, o supratimo dova-na skverbiasi á já ir dël ðios dovanos ti-këjimo prigludimas gali pasiekti dievið-ko slëpinio gelmæ219.

Kadangi tikëjimo dalykø negalimeapèiuopti, regëti, tai tikëjimo aktas yratamsus ir mus vargina220. O ÐventojiDvasia per þinojimo dovanà nuraminamûsø pojûèius ir taip leidþia atlikti ti-

këjimo aktus221. Taip pat þinojimo dova-na ne tik padeda atskirti, kuo privalu ti-këti, nuo to, kuo nëra bûtina tikëti (ðáskyrimà turi kiekvienas tikintysis), betjos veikimas tikëjimo atþvilgiu pasireið-kia dar ir tuo, kad kai kurie krikðèionysjos padedami gali kitus vesti á tikëjimàbei atremti visas prieð tikëjimà nukreip-tas prieðtaras222. Ðv. Tomas aiðkiai nuro-do, kad toks þinojimo dovanos veikimasbûdingas ne kiekvienam Baþnyèios na-riui, bet kaip ypatinga malonë � pavie-niams tikintiesiems. Ði malonë suteikiajiems galià kitus kreipti á tikëjimà ir aið-kinti tikëjimo tiesas.

Kad þmogus galëtø priimti tikëjimà,tikëjimo tiesos neturi prieðtarauti protui,nes pats tikëjimas itin susijæs su protu.Ðv. Tomas nurodo, kad þmogaus protasneatmeta tikëjimo, kurio objektas yraneregimas, todël, kas regima iðoriðkai, irniekas netrukdo protui priimti tikëjimodalykø. Tad turi bûti glaudus bendra-darbiavimas tarp proto ir tikëjimo, apiekurá Enciklikoje Fides et ratio kalba ir po-pieþius Jonas Paulius II: �Tikëjimas rei-kalauja, kad jo objektas bûtø suprastasprotu, bet protas savo ieðkojimø virðû-nëje pripaþásta, kad negali iðsiversti beto, kà duoda tikëjimas�223. Taèiau ðv. To-mas nurodo, kad nors ir ne visi tikintie-ji, turëdami tikëjimo dorybæ, visiðkai su-pranta tikëjimo tiesas, taèiau jie suvo-



kia, kad nëra protinga atmesti tai, kàskelbia sunkiai suvokiamos tikëjimo tie-sos224. Taip priimti ir suvokti tikëjimotiesas tikinèiajam padeda bûtent supra-timo dovana. Padëdama krikðèioniuivis geriau suprasti ir skverbtis á tikëji-mo slëpinius, ði dovana kartu ir tobuli-na tikëjimo dorybæ. Ne veltui popieþiusJonas Paulius II paþymi, kad �pabrëþ-damas tikëjimo antgamtiðkumà, Ange-liðkasis Daktaras kartu nepamirðo pri-minti tikëjimo suprantamumo svarbà; iðtikrøjø jis sugebëjo paaiðkinti ðio su-prantamumo prasmæ, pasiekdamas jogelmes�225.

Kadangi tikëjimas yra nukreiptas ir ásukurtàjà tikrovæ, tai jà paþinti Dievoðviesoje padeda bûtent þinojimo dova-na226. Ji padeda tikinèiojo protui pereitinuo regimø dalykø prie neregimø, tikë-jimo dalykø227, nes ðv. apaðtalas Paulius

raðo: �Tikëjimas [...] árodo tikrovæ, kuriosnematome� (Þyd 11, 1). Taigi þinojimodovana taip sàveikauja su tikëjimo dory-be, kad ji, nuramindama þmogaus protoracionalumà, tikëjimui padeda apimtiprotà, kad ðis taptø pajëgus þvelgti á vi-sà sukurtàjà tikrovæ Dievo ðviesa228.

Kadangi tikëjimas apima ir vadova-vimà þmogiðkiems veiksmams, nes ðv.Paulius sako, kad tikëjimas veikia mei-le (plg. Gal 5, 6), tai tiek supratimo, tiekþinojimo dovanos tobulina vadovavimàmeilës darbams, kuriais grindþiamas ti-këjimas. Dël to ðv. Tomas sako, kad kuolabiau suvokiamos ir paþástamos tikëji-mo tiesos, tuo labiau didëja ir tikëjimodarbø sàmoningumas.

Taigi supratimo ir þinojimo dovanos,sàveikaudamos su tikëjimo dorybe, to-bulina patá tikëjimo aktà, ið tikëjimo ky-lanèius darbus ir poþiûrá á kûrinijà.

SÀVEIKA SU VILTIES DORYBE

Ðv. Tomas su dieviðka vilties dory-be susieja baimës dovanà, nes pastarojitobulina viltá. Vilties dorybës objektas,anot ðv. Tomo, yra amþinoji palaimadanguje229. Viltis remiasi dieviðka pagal-ba, siekiant trokðtamo gërio, t. y. amþi-nojo gyvenimo, kurio esmë yra amþinaidþiaugtis paèiu Dievu . Ðis gëris, kurioþmogus viliasi ið Dievo, yra beribis iratitinka beribæ Dievo galybæ, kuri pade-da þmogui pasiekti tà gërá. Todël Ange-liðkasis Daktaras pabrëþia, kad nedera iðDievo viltis maþesnio gërio nei Jis pats,nebent ðis gëris bûtø dël amþinojo gy-venimo ir nukreiptas á já230. Tokia Akvi-nieèio vilties samprata yra artima viltiesdorybës apibrëþimui, kurá pateikia Ka-

talikø Baþnyèios Katekizmas: �Viltis yradieviðkoji dorybë, kurios padedami kaipsavo laimës trokðtame Dangaus karalys-tës ir amþinojo gyvenimo, pasitikëdamiKristaus paþadais ir remdamiesi ne sa-vo jëgomis, bet Ðventosios Dvasios ma-lonës pagalba�231.

Krikðèionio antgamtiniame gyvenimevilties dorybës ir baimës dovanos sàvei-ka pirmiausia pasireiðkia tuo, kad ji pa-deda iðlaikyti pusiausvyrà þvelgiant áDievo teisingumà ir gailestingumà. Ak-vinietis nurodo, kad þvelgdamas á Die-vo teisingumà, þmogus patiria baimædël savo nuodëmingumo, nes uþ já gre-sia bausmë232. Taèiau tokia baimë yranetobula, vergiðka. Tobuliausia yra sû-

MOKSLINË MINTIS


niðkoji baimë, kuri labiausiai atitinkabaimës dovanà. Jà palydi viltis þmogøgelbstinèiu Dievo gailestingumu233, nesþvelgiant á Dievo gailestingumà, kylaviltis, kad bus atleistos nuodëmës234.Prieðingu atveju, jei á Dievà bûtø þvel-giama tik kaip á teisingà, þmogus netu-rëtø vilties bûti iðgelbëtas, o jeigu þvelg-tø tik á Dievo gailestingumà, jis piktnau-dþiautø Jo gerumu, kaip perspëja Sira-cido knygos autorius: �Nesakyk: ,Jo gai-lestingumas yra didelis. Visas manonuodëmes jis man atleis, � nes didelis irjo gailestingumas, ir pyktis�� (Sir 5, 6).Todël baimës dovana ir vilties dorybëpadeda iðlaikyti ðià pusiausvyrà. Ga-liausiai popieþius Jonas Paulius II teigë,kad �tikras gailestingumas, galima saky-ti, yra giliausias teisingumo ðaltinis�235.

Taèiau ið pirmo þvilgsnio atrodo, jogbaimë yra prieðinga vilèiai, nes baimësobjektas yra blogis, kurio vengiama, ovilties dorybës objektas � Dievas, kuriuoviliamasi. Bet atidþiau panagrinëjus pa-sirodo, kad vilties dorybë remiasi dievið-ka malonës pagalba siekiant trokðtamogërio � amþinojo gyvenimo su Dievu, obaimës dovana bûtent ir bijo prarasti ðiàdieviðkàjà pagalbà236. Taigi baimës dova-na palydi vilties dorybæ, nes padeda ið-laikyti dieviðkà malonës pagalbà ven-giant nuodëmës ir atsiskyrimo nuo Die-vo237. Taip vilties dorybë auga þmogujebesiremdama ðia dieviðka pagalba, kuriàbijo prarasti baimës dovana. Ðtai kodël

baimës dovana ir vilties dorybë tarpusa-vyje sàveikauja ir viena kità tobulina.

Ðv. Tomas paþymi dar vienà baimësir vilties sàveikos aspektà. Jis aiðkina,jog augant vilties dorybei, krikðèioniogyvenime tolydþio auga sûniðka baimëir kartu maþëja vergiðka bausmës bai-më238. Èia popieþius Jonas Paulius II tar-si pakartoja ðià ðv. Tomo mintá sakyda-mas, kad �bet kokia vergiðka Visa Ga-linèio ir Visur Esanèio grësmingos galy-bës baimë iðnyksta, kai sûniðkai rûpina-mës, kad pasaulyje bûtø ágyvendinamaJo valia, tai yra tas gëris, kuris Jame pra-sideda ir galutinai uþbaigiamas�239. Iðny-kus vergiðkai baimei, sûniðka baimë, ku-ri yra Ðventosios Dvasios dovana, galivisiðkai sàveikauti su vilties dorybe. Ak-vinietis èia pateikia analogijà apie þmo-giðkà viltá, jog kuo labiau su pasitikëji-mu laukiame pagalbos ið kito asmens,tuo labiau nenorime jo áþeisti ir bûti at-skirti nuo jo. Panaðiai yra ir dieviðkosvilties dorybës atveju, bûtent kuo labiauviliamës Dievu trokðdami pasiekti am-þinàjá gyvenimà, tuo labiau stiprëja mû-sø sûniðkoji baimë, kuri yra ÐventosiosDvasios dovana, nes jos esmë � tai bai-më áþeisti Dievà ir per nuodëmæ atsi-skirti, atsitolinti nuo Jo240.

Ðv. apaðtalas Paulius ragina visuskrikðèionis uolumu tobulinti viltá iki ga-lo (Plg. Þyd 6, 11), o ðiam vilties tobuli-nimo darbui padeda Ðventosios Dvasiosbaimës dovana.


179 S. Th. II-II, q. 52, a. 1, ad 1.180 Sent., lib. 3, dist. 35, q. 2, a. 4.

181 A. Rubðys. Raktas á Naujàjá Testamentà. D. II. �Vilnius, 1997, p. 290.



182 N. Faivre. L�Esprit � Saint ses dons.� Bourg-la-Reine, 1955, p. 293.

183 S. Th. II-II, q. 52, a. 2, ad 3.184 M.-D.Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et

glorifié. � Paris, 1996, p. 232.185 N. Faivre. L�Esprit � Saint ses dons. � Bourg-

la-Reine, 1955, p. 266.186 Pope John Paul II. The Spirit: Source of New Li-

fe // The Spirit, Giver of Life and Love: A Cate-chesis on The Creed. � Boston, 1996, p. 382:�With the gift of counsel the Holy Spirit gi-ves a supernatural ability to regulate one�spersonal life�.

187 M.-D. Philippe M-D. Le Mystére du Christ cru-cifié et glorifié.� Paris, 1996, p. 230.

188 Ten pat.189 S. Th. II-II, q. 52, a. 4, ad. 2: �Consilium, se-

cundum quod est donum Spiritus Sancti, di-rigit nos in omnibus quae ordinatur in finemvitae aeternae�.

190 N. Faivre. L�Esprit � Saint ses dons. � Bourg-la-Reine, 1955, p. 269.

191 M.-D.Philippe. Le Mystére du Christ crucifié etglorifié. � Paris, 1996, p. 230.

192 Saint Augustin. Explication du Sermon sur laMontagne. � Clamesy, 1981, p. 30.

193 S. Th. II-II, q. 52, a. 4.194 M.-D. Philippe. Le Mystère du Christ crucifié et

glorifié. � Paris, 1996, p. 233.195 Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericor-

dia, 3 // www.lcn.lt/b_dokumentai.196 A. Anzenbacher. Etikos ávadas. � Vilnius, 1998,

p. 138.197 Aristotelis. Rinktiniai raðtai. � Vilnius, 1990,

p. 90�91, 111.198 S. Th. I-II, q. 63, a. 3.199 H. Rikhof. Teologo kûrybingumas � akvinie-

tiðka Aristotelio dorybës sàvokos transforma-cija // 9-oji ðv. Tomo Akvinieèio vasaros mokyk-la. Seminarai. Paskaitos. Lietuviðki tekstai. � Tra-kai, 2002, p. 51.

200 Ten pat, p. 49.201 S. Th. I-II, q. 63, a. 3.202 S. Th. I-II, q. 63, a. 3, ad 3.203 B. Froget. The Indwelling of the Holy Spirit in

the Souls of the Just. � Westminister, 1955,p. 193.

204 K.H.Peschke. Krikðèioniðkoji etika. Bendroji mo-ralinë teologija Vatikano II Susirinkimo dvasia.T. I. � Vilnius, 1997, p. 343.

205 S. Th. I-II, q. 62, a. 1. // 9-oji ðv. Tomo Akvi-

nieèio vasaros mokykla. Seminarai. Paskaitos. Lie-tuviðki tekstai. � Trakai, 2002, p. 23.

206 S. Th. I-II, q. 68, a. 4, ad 4.207 H. Rikhof. Teologo kûrybingumas � akvinie-

tiðka Aristotelio dorybës sàvokos transforma-cija // 9-oji ðv. Tomo Akvinieèio vasaros mokyk-la. Seminarai. Paskaitos. Lietuviðki tekstai. � Tra-kai, 2002, p. 49.

208 S. Th. I-II, q. 68, a. 8.209 Ten pat.210 Sent., lib. 3, dist. 34, q. 1, a. 1.211 S. Th. I-II, q. 68, a. 4, ad 3.212 Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 1805; 1812.213 Ten pat, 1831.214 S. Th. I-II, q. 68, a. 1.215 Ten pat.216 S. Th. II-II, q. 8, a. 6.217 Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 1814.218 S. Th. II-II, q. 8, a. 5, ad 3.219 M.-D.Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et

glorifié. � Paris, 1996, p. 129.220 Ten pat, p. 138.221 Tëvas Kûdikëlio Jëzaus Marija Eugenijus.

Dvasios dvelksmas. � Vilnius, 1997, p. 93.222 S. Th. II-II, q. 8, a. 2.223 Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 42 //

Logos. Nr. 16. � Vilnius, 1999.224 S. Th. II-II, q. 8, a. 4, ad 2.225 Jonas Paulius II. Enciklika Fides et ratio, 43 //

Logos. Nr. 16, � Vilnius, 1999.226 S. Th. II-II, q. 9, a. 2.227 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie

chrétienne. � Paris, 1950, p. 135.228 M.-D.Philippe. Le Mystére du Christ crucifié et

glorifié. � Paris, 1996, p. 174.229 S. Th. II-II, q. 17, a. 2.230 S. Th. II-II, q. 17, a. 2.231 Katalikø Baþnyèios Katekizmas, 1817.232 S. Th. II-II, q. 19, a. 1, ad 2.233 Riaud A. CSSp. L�action du Saint-Esprit dans

nos ames. � Paris, 1952, p. 101.234 S. Th. II-II, q. 19, a. 1, ad 2.235 Jonas Paulius II. Enciklika Dives in misericor-

dia, 14 // www.lcn.lt/b_dokumentai.236 S. Th. II-II, q. 19, a. 9, ad 1; ad 2.237 Gardeil A. OP. Le Saint-Esprit dans la vie

chrétienne. � Paris, 1950, p. 26.238 S. Th. II-II, q. 19, a. 10, ad 2.239 Jonas Paulius II. Þengiant per vilties slenkstá. �

Vilnius, 1995, p. 175.240 S. Th. II-II, q. 19, a. 10, ad 2.

B. d.

MOKSLINË MINTIS


MARXO IR ENGELSO VISUOMENINËSPAÞINIMO TEORIJOS LINK IR APLINK

The Social Theory of Knowledge According to Marx and Engels

SUMMARY

The social theory of knowledge developed by Marx and Engels is unfolded in three steps: (1) by ex-

plaining the meaning of dialectic as a form both of thinking and of being; (2) by discussing the anthro-

pological and historical materialism that pervades the original Marxist epistemological perspective; (3)

by presenting Marx�s and Engels� belief that the material means and relations of production determine

the existence of society in all respects; (4) by isolating the multiple senses of ideology as they occur in

the writings of Marx and Engels and by discussing the various methods of unmasking the hidden agen-

das of ideologies. Throughout the article, a clear and sympathetic exposition of Marxist social episte-

mology is combined with an insightful and playful criticism of several inconsistencies that the author

of the article finds in Marx�s and Engels� accounts of things.

DIALEKTIKA: �NE� PAÈIAM �NE�

Gauta 2004-01-20

AIVARAS STEPUKONISKultûros, filosofijos ir meno institutas

RAKTAÞODÞIAI. Logika, dialektinis materializmas, filosofija, epistemologija, ekonomika, ideologija.KEY WORDS. Logic, dialectical materialism, philosophy, epistemology, economics, ideology.

XIX amþiaus pirmaisiais deðimtme-èiais Hegeliui dëstytojaujant Berlynouniversitete, jo paskaitø ádëmiai klausësitoks Karlas Marxas (1818�1883), studen-èiokas, kilæs ið þydø tarnautojø ðeimos,atsivertusios á protestantizmà. Vëliauprie ðio juodbruvo, mauriðkos iðvaizdosjaunuolio prisijungë dar toks Friedrichas

Engelsas (1820�1895), vieno vokieèiøpramonininko sûnus, ir ið ðios itin vai-singos sàjungos gimë genialus kûrinys:visà pasaulá sudrebinusi socialinë-eko-nominë-politinë sistema, apsiginklavusiir teoriniu, ir praktiniu arsenalu � moks-liniu socializmu ir revoliuciniu judëji-mu, � pagrásta ir filosofiðkai, ir istorið-

AIVARAS STEPUKONIS


kai. Jis subûrë vieningai veikti ir apsi-skaièiusius ðviesuolius, ir neiðprususiusdarbininkus. Radosi viskà aprëpiantisþmoniø praeities, dabarties ir ateitiesaiðkinimas ir drauge esamos padëtieskeitimo bûdas � dialektinis materializ-mas. Tuodu narsûs vyrai, negailestingaipliekæ savo laikø ûkines ir visuomeni-nes blogybes, dràsiai prabilo apie socia-listinæ visuomenæ ir komunistiná rytojø,kai þmonës paþinsià bei ávaldysià dau-gumà lig tol prieðiðkø visuomenës irgamtos jëgø, áveiksià likimà, imsià sà-moningai kurti savo istorijà, planingai,atsiþvelgdami á visø gerovæ, tvarkysiàbendrà ûká, tapsià visapusiðkai iðsilavi-nusiais pilieèiais ir savo srities specialis-tais, atsikratysià paskutiniø religiniøprietarø ir tvirtai atsistosià ant savo pri-gimtiniø bei iðsiugdytø sugebëjimø pa-grindo1. Kai kas iðsipildë � netgi su kau-pu (globaliniai kapitalistinës ekonomi-kos mastai), kai kas susiklostë prieðin-gai (iðpranaðautas kapitalizmo þlugi-mas), kai kas vis dar kuriasi (socialiniai,humanistiniai individualaus kapitalokaupimo ir panaudojimo ribojimai), kaikas galbût dar ávyks, taèiau kitokiu pa-vidalu (numatytasis visuotinis religijosiðnykimas, taèiau ið tikrøjø galbût tikpersipavidalinimas bei atsinaujinimas).

Marxo ir Engelso teoriniai samprota-vimai yra pernelyg susipynæ, kad juosbûtø galima priskirti tik kuriam nors iðjø � kartu jie raðë ne tik tas knygas, ku-riø autoriais skelbësi esantys abu, pavyz-dþiui, Vokieèiø ideologija, bet ir tas, kuriøautoriais skelbësi asmeniðkai, tarkim, En-gelso Anti-Diuringas, kuriam ekonomi-nius skyrius paraðë Marxas; antra vertus,

Engelsas, be abejonës, veikë Marxà savonuodugniomis þiniomis ið gamtos moks-lø istorijos, kuriomis nuolatos dalinosi suMarxu savo laiðkuose, taip pat redaguo-damas pastarojo raðtus, ið jø Kapitalà,kur Engelso indëlis anaiptol neapsiribojatik tekstologinëmis pataisomis ir daþnaisudaro gilesnius teorinius papildymus.Todël minëdamas vienà, omenyje turë-siu ir kità, nebent kalbëèiau apie biogra-fines detales.

Savo mokytojo Hegelio atþvilgiuMarxas iðgyveno trilypæ vertinimo kai-tà, kurià turbût privalo iðgyventi kiekvie-nas gabus studentas, norëdamas tapti sa-varankiðku màstytoju, � ið pradþiø besà-lygiðkai liaupsino, po to besàlygiðkai ujo,galiausiai reiðkë didelæ, giliais kritiniaissvarstymais paremtà pagarbà. Ið Hege-lio Marxas perëmë dialektinæ metodikàir istoriðkà poþiûrá á þmogaus klausimus,taèiau visiðkai atmetë idealistines savomokytojo prielaidas, pagrindine varomà-ja istorijos jëga laikanèias protà, idëjà, sà-monæ, dvasià, o ne gamtinius, medþiagi-nius ar fiziologinius veiksnius. Pirmosiosteorinës Marxo pastangos kaip tik ir skir-tos Hegeliui atkerëti nuverèiant visus�loginio, panteistinio misticizmo�2 átvir-tinimus. Kokios buvo tikrosios Hegeliopaþiûros � ðitai mes neseniai suþinojome.Kai kurios jø Marxui atrodë ið esmësklaidingos. �Mistifikacija�ir �idealizmu�jis vadino Hegelio sieká realius istoriniussantykius, tokius kaip politinë santvarka,tauta, ekonominë sankloda, paversti ide-aliø loginiø santykiø atspindþiais ar da-linëmis apraiðkomis3. Hegelis tyrinëjàsne paèius daiktus, o jø sàvokas, ir var-gas daiktams, jeigu jie neatitikdavæ He-

MOKSLINË MINTIS


gelio sàvokø! Jeigu, tarkim, nagrinëjamaviena ar kita empirinë valstybë, tai He-gelio atveju �ne mintis derinasi prie vals-tybës prigimties, o valstybë � prie baig-tos minties�4, mat jis visur ir visada pir-menybæ teikiàs abstrakèiai, spekuliaty-viai, mistinei idëjai ir netgi jà padaràs sa-varankiðkai veikianèia prieþastimi, o tik-ràjá gamtiná pasaulá viso labo laikàs tikanos atsietybës rezultatu5. Todël ir isto-rija Hegeliui esanti ne konkreèiø þmoniø,jø kanèiø, poreikiø, siekiø ir laimëjimøistorija, o abstrakèios substancijos, idëjos,filosofijos, kultûros istorija6. Marxas irEngelsas, savo ruoþtu kruopðèiai tyrinë-dami þmonijos istorijà, iðvydo prieðingàpaveikslà: �visa ankstesnioji istorija�[buvusi] savo epochos ekonominiø santy-kiø [gamybos ir mainø] produktas, kaipir visos to laikmeèio teisinës, politinës,religinës ir filosofinës paþiûros�7. Ðtaikaip progiðkai ir iðkilmingai Engelsas ap-raðo ðá drauge su Marxu padarytà atra-dimà, skelbiantá galà hëgeliðkajam idea-lizmui kaip neatitinkanèiam tikrovës:�Dabar idealizmas buvo iðvytas ið savopaskutinës prieglaudos, ið istorijos su-pratimo; dabar istorijos supratimas tapomaterialistinis, ir buvo surastas keliasþmoniø sàmonei aiðkinti ið jø bûties,uþuot aiðkinus jø bûtá ið jø sàmonës, kaiptai lig ðiol yra buvæ.�8 Nors klausimas, armarksiðkoji Hegelio kritika yra pamatuo-ta, èia nëra labai svarbus, kadangi mumsrûpi kritikø ásitikinimai, o ðie atsiskleis-tø kiekvienu atveju. Vis dëlto teisingumodëlei norëèiau pridurti, jog Hegelisanaiptol negalvojo, kad visuomeninius irgamybinius santykius visuomet lëmë tikdvasiniai veiksniai (dël to já be paliovos

kaltino Marxas). Prieðingai, jis manë, kadtoks atvirkðèias poveikis atsirado tiknaujausiais amþiais!9 O Hegelio pareiðki-mus, neva pasaulyje vieðpataujàs protas,todël ir pasaulinë istorija vykstanti pro-tingai10, matyt, derëtø suprasti daugiauanaksagoriðkàja, objektyviàja prasme, nekaip abstraktø loginá protavimà, o kaiptai, kas tokiam protavimui yra atvira irið principo suvokiama, kas turi, Leibni-zo þodþiais tariant, pakankamà pagrin-dà. Jeigu pats Marxas apie istorijà ásten-gæs pasakyti kà nors protinga, tai tik dëlto, kad pati istorija, bûdama �protinga�,jam tai leidusi padaryti.

Apskritai ið filosofinio Hegelio pali-kimo � kad ir kokie dideli bûtø tarpusa-vio nesutarimai � Marxas ir Engelsasdaugiau paveldëjo, negu paneigë. Dvisvarbiausios ið perimtø gërybiø � tai dia-lektinis ir istorinis tyrimo metodai. Ap-tardamas to laiko vokieèiø filosofijosnuopelnus, daugiausia pagyrø Engelsasiðsako bûtent Hegeliui uþ tai, kad jis su-gráþæs prie �dialektikos, kaip aukðèiau-sios màstymo formos�11; beje, Engelso di-dþiavimasis Hegeliu toks milþiniðkas, jogrizikuodamas perlenkti lazdà, net Vaka-rø filosofijos protëvá Aristotelá pavadina�senovës pasaulio Hegeliu�12. Kai dël is-torijos, tai Marxui ir Engelsui ji buvo tasempiriniø faktø lobynas � bet kokioplauko apriorizmà jiedu tiesiog nieki-no, � ið kurio sëmësi duomenø savo pa-þiûroms apie þmogaus esmæ grásti. Gam-ta jiems, dialektiniams materialistams,yra �vienintelë realybë�13, o istorija jiemsyra �viskas�14. Todël, jø paèiø þodþiaistariant, istorijà jie vertina netgi �labiaunegu Hegelis, kuriam ji galø gale turëjo

AIVARAS STEPUKONIS


bûti naudinga tik dël to, kad jis galëtøpatikrinti loginæ savo konstrukcijà�15.

Kas yra toji marksistinë dialektika?Engelsas jà apibrëþia, viena vertus, kaiplabai bendrà, plaèiai veikiantá gamtos, is-torijos ir màstymo vystymosi dësná, pa-sireiðkiantá visais bûties lygmenimis; ant-ra vertus, kaip mokslà �apie visuotiniusgamtos, þmoniø visuomenës ir màstymojudëjimo bei vystymosi dësnius�16. Vadi-nasi, turima galvoje tiek daiktiðkoji tik-rovë, tiek savitas tos tikrovës atspindëji-mo bei tyrinëjimo bûdas. Vis dëlto taipapibûdinta dialektika tebeskraidþioja pa-debesiais. Pamëginkime jà nutupdyti.Vieno veikalo, kuriame Marxas ir Engel-sas kartà visiems laikams iðsamiai ir ga-lutinai iðdëstytø savàjà dialektikos sam-pratà, nëra � na, galbût tai Engelso Gam-tos dialektika, taèiau ir ji � tik apmestø, ne-baigtø etiudø rinkinys. Gausiose pastrai-pose, pakrikusiose ávairiuose ðiø dviejøautoriø leidiniuose, kuriuose nagrinëja-ma dialektikos tema, vis kartojasi ir to-dël tampa svariausios trys reiðkinio ypa-tybës arba apibrëþimo dëmenys: (a) pro-cesas, judëjimas, kitimas, vystymasis, au-gimas, tobulëjimas, atsinaujinimas, kurievyksta (b) susidarant ir pasiðalinant ávai-rioms viena kità neigianèioms prieðy-bëms (c) tam tikra ið anksto neiðvengia-ma ir bûtina eilës tvarka. Kiekvienà ðiøypatybiø dabar glaustai ir aptarsiu.

Norëdamas iðryðkinti dialektikos sa-vitumus, Engelsas pradeda nuo jos prie-ðybës � metafizinio màstymo bûdo, ku-rá dialektika turësianti pakeisti kaip to-bulesnis ir tikrovei artimesnis tyrimometodas. Metafizikams Engelsas metatris kaltinimus: (a) jiems daiktai terûpá

kaip grieþtai atriboti vieni nuo kitø, at-skiri ir sustingæ, tarp savæs neturintyssàlyèio bei stokojantys sàveikos; (b) jieásidëmá tik tai, kas reiðkiniuose yra ne-kintama ir amþina; (c) jie galvojà nesu-taikomomis, absoliuèiomis kategorijøkraðtutinybëmis: �yra� arba �nëra�,�juoda� arba �balta�, �tiesu� arba �krei-va�, �tas pats� arba �kitas�; (d) ir taipelgdamiesi á rimtàjá mokslà jie nejuèio-mis perkelià tà màstysenà, vadinamàsveiku protu, kuris, nors ir �labai gerb-tinas pagalbininkas savo namø apyvo-kos ribose�, vis dëlto kaipmat �susipai-nioja neiðsprendþiamuose prieðtaravi-muose�17, kai tik imasi sudëtingesniø te-oriniø uþdaviniø � plaèiø, giliavandeniøgamtos, visuomenës, istorijos tyrimø.Taigi pasaulio atþvilgiu kietastubureimetafizikai Engelsas prikiða monadolo-giná atomistiná poþiûrá, aprioriná esen-cializmà, kategoriná dogmatizmà beinaivø buitiná nekritiðkumà. Apie koká gipasaulá Engelsas nori ðnekëti � pasaulá,kurá metafizika praþiûrëjusi, praklausiu-si, nepastebëjusi ir neávertinusi? Apiemilþiniðkà, platø, visà pasaulá � toká,koks jis yra ið tikrøjø, o ne toká, koká jávaizduojasi �scholastikai� � iðtremtà irsurakintà amþinojo metafizinio áðalo þe-mëje. Anot Engelso, �kai mes mintysenagrinëjame gamtà arba þmonijos isto-rijà, arba savo paèiø dvasinæ veiklà,mums pirmiausia iðkyla begalinio sàry-ðiø ir sàveikø susipynimo vaizdas, ku-riame niekas nelieka nejudama ir nekin-tama, bet viskas juda, keièiasi, atsiran-da ir iðnyksta�18. Taèiau màstysenos dia-lektiðkumas anaiptol nëra savitikslis, jispuoselëtinas ir taikytinas ne kaip inte-

MOKSLINË MINTIS


lektinis þaidimas, o kaip tobuliausiasmokslinis gamtinës, visuomeninës, isto-rinës ir antropologinës tikrovës paþini-mo árankis, tikrovës, kurioje �galø galeviskas vyksta dialektiðkai�19. Vadinasi,pirmiausia patys daiktai yra dialektiðki,jie atsiranda ir vël iðnyksta rutuliojantismilijonmeèius trunkantiems raidos pro-cesams, ir tik paskiau tokie virsta inte-lektiniai mûsø atspindþiai, per kuriuosmûsø dvasia artinasi prie daiktø. Norsnamø apyvokos reikalus dar galima pa-tikëti metafizikai, taèiau vargu ar ji tin-kama tikrajam pasauliui tirti, ypaè poto, kai iðsiaiðkinome, jog jis visas yra dia-lektiðkas. Nors ir mandagiai (galantiðko-jo Engelso nuopelnas! Marxas tai bûtøpadaræs kur kas ðiurkðèiau), vis dëltometafizika �nuraðoma�. Kiek ðvelnesnionuosprendþio susilaukia jos iðtikimojipagalbininkë, formalioji logika, kuri,nors ir pasiþyminti metafizikai bûdinguakiraèio siaurumu, taèiau galutinai ne-paðalinama, o tik �pralauþiama�, tai yrapapildoma �platesne� dialektikos pa-saulëþiûra20. Taèiau � kaip nesyk darmatysime � Marxo ir Engelso pareiðki-mai daþnai patys ákûnijà paèià gryniau-sià dialektikà � ne tik daiktø ir minèiøsàryðingumà bei sàveikingumà, bet irplëtojimàsi, kitimà, prieðtaravimà ir nettarpusavio neigimà. Prieðtaravimuoseskæsta ne tik metafizikai, bet ir dialekti-kai, skirtumas tik tas, jog pirmieji savoskenduoliðko plaukimo gëdijasi ir viso-mis ámanomomis priemonëmis � daþnaiitin negrakðèiai � stengiasi iðsilaikyti antpavirðiaus, o antrieji tai nugrimzta, taivël iðnyra, ir tokia gremëzdiðka � rea-listiðka? � technika puikuojasi kaip tiks-

liausiai atspindinèia dinamines vandenssavybes � kam prieðintis natûraliai van-dens prigimèiai, vandenyje reikia skæs-ti, o ne kapanotis! Ðtai kodël vienur tvir-tinæs, jog viskas gamtoje � dialektiniammaterialistui daugiau nieko nëra � klos-tosi dialektiðkai, �o ne metafiziðkai�,�ne amþinai vienodu, nuolat ið naujopasikartojanèiu ratu�, o istoriðkai21, kiturEngelsas prabyla kaip tyèia apie amþi-nàjá materijos judëjimo ratà, �kuriamenieko daugiau nëra amþino, o tik amþi-nai kintanti, amþinai judanti materija irjos judëjimo bei kitimo dësniai�22. Ir kàgi ðis amþinai nekintantis kitimas reið-kia, jeigu ne tai, kad visuotinë dialekti-ka ne tokia jau visuotinë, jog ji negaligyvuoti be senës metafizikos? �Mes esa-me ásitikinæ, � toliau tæsia Engelsas, �kad materija, visaip kisdama, amþinaiyra ta pati, kad në vienas jos atributasniekuomet negali dingti ir kad todël jisu tuo paèiu geleþiniu bûtinumu, su ku-riuo ji kada nors iðnaikins Þemëje pui-kiausià savo þiedà � màstanèià dvasià,turës jà vël sukurti kur nors kitur ir ki-tu laiku.�23 Kà tik iðgirdome visus me-tafizinëje eilëdaroje labiausiai pamëgtusapibûdinimus: amþinai ta pati, niekuo-met nedingstanti, bûtina materija! Panei-gusi tam tikrà metafizikà, bet susidûru-si su gamtos pagrindø pagrindu, mate-rija, dialektika yra priversta pati taptitam tikra metafizika. Ar dialektiðkasismarksizmas prieðtarauja pats sau? Tik-riausiai taip. Taèiau bûkime atsargûslaikydami tai �kritika�, nes marksizmuiprieðtaravimas nëra neleistinas prasikal-timas, jis atspindi turimà realià padëtá:jeigu kas nors yra savaime prieðtaringa,

AIVARAS STEPUKONIS


vadinasi, tai apraðant reikia prieðtarau-ti, nes neprieðtarauti bûtø iðkraipyti tik-rovæ! Viva dialectica!

Antroji dialektinio pasaulio ypatybë,kaip minëjau, yra pabrëþtinis visatosreiðkiniø poliariðkumas. Pasak heraklei-tiðkai nusiteikusiø Marxo ir Engelso, ati-dþiau apsidairæ visur iðvysime tarpusa-vyje kariaujanèias, viena kità neigianèiasprieðybes, ir tas neigimas, prieðingai ne-gu galëtø atrodyti ið pirmo þvilgsnio,gamtoje veikia ne kaip griaunantis, okaip skatinantis ir kuriantis pradas24.Prieðybiø esama visokiausiø. Dvasinëveikla pykstasi su materialiàja, malonu-mas prieðgyniauja darbui, gamyba neati-tinka vartojimo, verda klasiø kova, vie-na ûkinë sankloda ðluoja kità, sàmonë at-sigræþia prieð faktus, nepaiso tikrø gyve-nimo aplinkybiø. Nors dialektikai labiauturëtø rûpëti dinaminës, tai yra laikinës,prieðingybës, kuriø esmë � ávykio virs-mas savo prieðybe, taèiau nuðvieèiami irstatiniai atvejai. Pavyzdþiui, vienas ið is-toriniø Marxo tyrimø objektø � tai nepa-liaujamas konfliktas tarp socialiniø kla-siø, kurá filosofas vaizduoja, viena ver-tus, kaip pastovø dydá, nekintamà anta-gonistiná santyká tarp vergvaldþio ir ver-go, þemvaldþio ir baudþiauninko, pra-monininko ir juodadarbio, taèiau kitu,dinamiðku poþiûriu atsiveria prieðingassantykis tarp vergvaldystës ir þemval-dystës, þemvaldystës ir stambiosios pra-monës, kapitalizmo ir socializmo, kaipistoriðkai atsirandanèiø ir iðnykstanèiø,tarpusavyje nesuderinamø, viena kità ða-linanèiø ûkiniø sanklodø. Ir horizonta-liai, ir vertikaliai �stovinti� dabartis ir�tekanti� istorija suprantamos kaip ávai-

rialyèiø átampø laukai. Jeigu statiðkai pa-þvelgsime á devynioliktojo amþiaus Va-karø visuomenæ, akis ims badyti tuo me-tu jau iðkerojæs visuomeninis darbo pa-sidalijimas, paminantis individualiàjàþmogaus prigimtá, reikalaujanèià gali-mybiø vientisai ir drauge ávairialypeiplataus akiraèio asmenybei ugdyti. Jeidinamiðkai paseksime ekonominæ raidàvëlyvaisiais viduramþiais bei naujaisiaisamþiais iki pat devynioliktojo ðimtme-èio, iðvysime dësningà perëjimà nuo ðei-myniðko amatininkiðko gamybos bûdo,praþengiant manufaktûrà, prie pasauli-nës stambiosios pramonës, kurià ilgai-niui turësianti iðstumti socialistinë, pla-ninga suvisuomenintø gamybos priemo-niø ekonomika � tai yra keturiø prieðin-gø, viena kità eliminuojanèiø ûkiniøsanklodø kaità.

Paimkime vienà ypatingà istorinësdialektikos atvejá. Ekonomika, kaip ir vi-sa kita gamtoje ir visuomenëje, anotMarxo, þengia priekin ir formuojasi iðesmës prieðybëmis. Kapitalistinës eko-nomikos varomoji jëga � stambioji pra-monë, kuri sukuria dvi prieðiðkas klases:turtais apsikrovusius kapitalistus ir nu-skurusià, vos ne vos galà su galu sudu-rianèià darbininkijà. �Turto kaupimasviename poliuje tuo paèiu metu yraskurdo, darbo kanèios, vergovës, tamsu-mo, subarbarëjimo ir moralinio nusmu-kimo kaupimasis prieðingame poliuje.�25

Ðtai pirmoji dialektinë prieðprieða. To-liau prisiminkime, jog viduramþiðkosmanufaktûros sàlygomis gamybos prie-moniø savininkas � amatininkas � pats,daþniausiai átraukdamas ir ðeimos na-rius, gamindavo produktus, kuriø per-

MOKSLINË MINTIS


tekliø mainydavo á jam reikalingusdaiktus ir paslaugas. Taigi amatininkasdaugiausia savindavosi tik tai, kà patspagamindavo. Laikai keitësi, atsiradostambi kapitalistinë pramonë, kuri sta-tësi gigantiðkus fabrikus ir samdësi ðim-tus bei tûkstanèius darbininkø. Pats ga-mybos procesas pasidarë visuomenið-kas, jo rezultatà lëmë daugybës þmoniøtriûsas, taèiau � ir tai yra antroji dialek-tinë prieðprieða � tas rezultatas ir toliau,kaip viduramþiais, savinosi atskiri indi-vidai, pavieniai kapitalistai. Individualigamyba traukësi, kol beveik iðnyko,samdomasis darbininkas apie produk-tà, prie kurio pagaminimo jis prisidëjotik ið dalies, jau nebegalëjo, kaip anasviduramþiø batsiuvys ar kalvis, pasaky-ti, �ðtai daiktas, kurá visà padariau aðpats�, taèiau pramonininkas, savinda-masis visuomeninæ, daugelio þmoniøsukurtà gërybæ, ir toliau elgësi bûtentkaip tas amatininkas. �Gamyba pasida-ro visuomeninis aktas; bet mainai, o sujais ir produktø pasisavinimas lieka in-dividualiniai aktai, atskirø asmenø ak-tai: visuomeninio darbo produktà pasisavi-na atskiras kapitalistas. Tai ir yra pagrin-dinis prieðtaravimas, ið kurio kyla visitie prieðtaravimai, kuriuose juda ðiuo-laikinë visuomenë ir kurie ypaè aiðkiaiiðryðkëja stambiojoje pramonëje.�26 Bû-tent ðios kapitalizmo iðprovokuotos ko-lizijos nebegali bûti iðspræstos paties ka-pitalizmo, kurá istorinëms aplinkybëmssubrendus privalo pakeisti tobulesnëpolitinë-ekonominë santvarka � socia-lizmas. Ðiame pavyzdyje puikiai atsi-skleidþia pirmosios dvi dialektikos ypa-tybës � susiduriame su tam tikro isto-

rinio proceso raida ir jos reiðkimosiprincipu, prieðybiø susidarymu ir pasi-ðalinimu.

Rizikuodamas ðiek tiek pasikartoti �nors ið tikrøjø kartojuosi ne að, o filoso-fijos istorija, � darsyk stabtelësiu ir ati-dþiau iðdëstysiu skyrelyje apie Hegelájau minëtà dialektikos sampratà, kuriosaðá sudaro �save neigianèio neigimo� ar-ba � kaip sako patys Marxas ir Engel-sas � �neigimo neigimo� sàvoka. Kiek-vienas procesas, nesvarbu, kokio pobû-dþio jis bûtø � gamtinis, dvasinis, me-dþiaginis, psichinis, socialinis, istorinisar koks nors kitoks � kaip jau minëjau,anot Marxo, turi kintamumo, prieðybið-kumo ir bûtinumo poþymiø. Neigimoneigimu norima kuo teoriðkiau paaið-kinti, kokiu principu reiðkiasi raida kaipprieðybiø susidarymo ir pasiðalinimopadarinys. Tarsi Hegelio aidas skambaEngelso þodþiai apie gamtinio vyksmodialektiðkumà. Prasikalæs mieþio daigas,girdi, paneigiàs grûdà; varpos subran-dinti nauji grûdai paneigià ðiaudu vir-tusá senàjá mieþá. Panaðus procesas bû-dingas ne tik atskiro mieþio, bet ir iðti-sos kultûros, tegul ir lëtesniam, kitimui.Principas, pagal kurá raida slenka prie-kin neigdama pati save, valdo ir bota-nikos, ir zoologijos, ir geologijos, ir vi-sus kitus empirinius bûties klodus27.Gausiø neigimo neigimo pavyzdþiø tei-kia ir kitos � idealiosios � sritys. Antaialgebroje dialektinis neigimo neigimasreiðkiasi neþinomojo dydþio þenklo kei-timu: paneigæ a, gauname �a28. O ðtai fi-losofijos istorijoje � atsitiktinë iliustraci-jø ávairovë, matyt, turëtø sustiprinti dia-lektikos visuotinumo áspûdá � filosofija

AIVARAS STEPUKONIS


daro paþangà monoteistiniam idealiz-mui pirma paneigus pirmykðtá stichinámaterializmà, o ðiam �ðiuolaikinio�, taiyra marksiðkojo dialektinio materializ-mo pavidalu ir vël � po dviejø tûkstan-èiø metø � paneigus vokietiðkàjá devy-nioliktojo amþiaus idealizmà.29

Taèiau Engelsas turi galvoje ne betkoká neigimo neigimà. Jo nedomina, tar-kim, mieþio neigimas já sumalant, arbavabalo � já sumindþiojant, arba skaièiausa � já iðbraukiant, arba teiginio �roþë yraroþë� � já pakeièiant prieðingu teiginiu�roþë nëra roþë�. Visa tai � tik �vaikøþaidimas�30. Taip, kiekvienà ðiø atvejøgalima laikyti tam tikru neigimu. Bet netoká �ne� tiria dialektikas. Jam knieti tiegamtos, istorijos bei kultûros pokyèiai,kurie sudaro á ateitá nusidriekusià, nuo-latos atsinaujinanèià bûties grandinæ.Sutrypdamas vabzdá, að já panaikinu, ta-èiau gamtoje vabzdys iðnyksta, kitaip ta-riant, save paneigia ypatingu bûdu, pa-dëdamas kiauðinëlá, ið kurio iðsirita ki-tas vabzdys ir tuo paneigia patá savæspaneigimà. Dialektiðkai sakyti, kad vie-no vabzdþio nebëra, tai yra já paneigti,drauge reiðkia teigti � ne maþiau dialek-tiðkai, � kad jau yra kitas vabzdys. Nuo-latos besirutuliojanèioje tikrovëje ávykiaiklostosi neigdami vieni kitus ir neigda-mi patá ðá neigimà. Negana to, ðis neigi-mo neigimu save palaikantis vystyma-sis nëra paprasèiausias laikinis tam tik-ro pastovias savybes turinèio derinio at-sikartojimas, ne, jis ákûnija, tegul ir vi-siðkai neþymià, aukðtesnæ raidos pako-pà, kadangi vystymasis yra �tobulëjimoprocesas�31. Kito vabalo iðperëjimu sa-væs neigimà paneigæs vabalas kartu da-

vë pradþià, nors ir nepastebimai, tobu-lesniam tos paèios rûðies atvejui.

Sunku gvildenti dialektikos proble-matikà anksèiau ar vëliau neásiveliant áparadoksus, ypaè jos veikimo laukà ið-plëtus sulig visatos ribomis. Tiesa, Engel-sas puikiausiai suvokia, kokie gausûssunkumui, kai tik neigimo neigimà ima-ma nagrinëti ne bendrais bruoþais, okiekvienu ypatingu atveju. Staiga atsi-randa aibë aplinkybiø, kuriø jau nebega-lima suvisuotinti32, bet kaþkodël netgituomet nenorima atsisakyti savæs nei-gianèio neigimo termino. Kà reiðkia mi-nus a traktuoti kaip a neigimà? � èia jauklausiu að pats ir vienas suglumæs manobièiulis matematikas. Paneigæ a, gauna-me ne a, o tai visai kas kita negu -a! Arbent pusæ pëdos priartësime prie augimoesmës, já suvokdami kaip sëklà neigiantádaigà? Koks taiklus ir � pridursiu � savopaties atþvilgiu neapdairus buvo ðaipû-nas Engelsas, kuomet, poleminio ákarðèiopagautas, kritikavo savo didþiojo prieði-ninko Dühringo paþiûras, regis, në nenu-tuokdamas, kaip tomis kandþiomis fra-zëms tarsi vantomis kirsnojo ne kam ki-tam, o sau paèiam per strënas:

Gamybiná darbà, kuriantá kaþkà tei-giamo, paversti kaþkuo grynai nei-giamu � [gamtiniø sàlygø] prieðini-mosi nugalëjimu, reiðkia visiðkai ið-kraipyti dalykà. Jeigu taip bûtø, tai,norëdami gauti marðkinius, mes tu-rëtume atlikti ðtai kà: pirmiausia nu-galëti medvilnës sëklos prieðinimàsisëjai ir auginimui, po to subrendu-sios medvilnës prieðinimàsi nuëmi-mui, supakavimui ir persiuntimui,

MOKSLINË MINTIS


paskui jos prieðinimàsi iðpakavimui,karðimui ir verpimui, toliau � verpa-lø prieðinimàsi audimo procesui, au-deklo prieðinimàsi baltinimui bei siu-vimui ir, pagaliau, pasiûtø marðkiniøprieðinimàsi jø apsivilkimui.33

Dialektiniai procesai � ásidëmëtina,jog ið principo visatoje daugiau nieko irnëra � yra bûtini. Patikslinkime ðios tre-èiosios ypatybës reikðmæ Marxo ir Engel-so filosofinëje schemoje. Ðtai keletas kon-tekstø, kuriuose màstytojai vartoja ðià, fi-losofijos istorijoje daugiausia erzelio su-këlusià ir tebekelianèià sàvokà. Apiben-drindamas esmines materijos savybes,Engelsas aiðkina, jog �në vienas jos atri-butas niekuomet negali dingti�, o ji pati ju-da �amþinai�, �su tuo paèiu geleþiniu bû-tinumu�34. Be bûtinumo leksikos neiðsi-verèia ne tik gamtos, bet ir visuomenës,istorijos bei ekonomikos mokslai. Ðtai ke-letas pavyzdþiø: istoriðkai kintanti visuo-menë pirma �reikalauja� sukurti priva-tinæ nuosavybæ, vëliau � jà panaikinti35.Susiklosèius tam tikriems gamybos san-tykiams, tarkim, antikinei vergovei, pri-vatinë nuosavybë virsta �bûtina� ben-dravimo forma36. Jeigu kruopðèiai iðnag-rinësime ekonominæ Vakarø istorijà, vistiek, nepaisant visø galimø politiniø pra-eities scenarijø, �neiðvengiamai prieisi-me� ðiuolaikiná kapitalistiná gamybos bû-dà37, nes �ekonominis vystymasis skina-si sau kelià nepermaldaujamai, nedary-damas jokiø iðimèiø�38. Na, o stambiojipramonë, savininkø kapitalistø rankosepalengva tampanti nebevaldoma, �neið-vengiamu bûtinumu� visuomenëje darosocialiná ir ekonominá perversmà39. Taipjau atsitinka � ir dialektika èia mums at-

veria akis, � jog viena ûkinë sankloda�neiðvengiamai� kuria sàlygas kitai,prieðingai ûkinei sanklodai atsirasti, nuokurios ji pati �turi� þûti40. Klasiø kova di-dþia dalimi irgi verda ið bûtinybës. Pro-letariatas � neatskiriamas burþuazijospalydovas ir ekonominis grobuoniðkosjos veiklos rezultatas � sau kelià skinasi�su neáveikiama jëga� ir �tarsi su gam-tos bûtinumu�, kaip pridera kiekvienam�neiðvengiamam vystymuisi�41.

Marxo ir Engelso terminijoje sàvokas�bûtina� ir �neiðvengiama� turbût tei-singiausiai suprasti taip, kaip supranta-mas neatsiejamas prieþasties ir padari-nio ryðys: esant pirmajam yra arba busantrasis. Tiesa, kartais ðioms sàvokomssuteikiama �prielaidos� arba �sàlygos�,o ne �prieþasties�, tai yra ne �pakanka-mos sàlygos�, reikðmë. Bûtent ðia pras-me Engelsas jauèiasi turás �teisæ pasaky-ti: be antikinës vergovës nebûtø ir ðiuo-laikinio socializmo�42, drauge neteigda-mas: antikinë vergovë bûtinai turëjo at-vesti prie ðiuolaikinio socializmo. Taèiaubûtent tokia iðvada, tiksliau, loginisprincipas, kuriuo ji remiasi, labiausiaipriartëtø prie tikrosios marksiðkojo irengelsiðkojo bûtinumo reikðmës. Ir vie-nas, ir kitas filosofas, atskleidæ dinami-nius istorijos dësnius, kurie atsirandadaugiau ar maþiau pastoviems buiti-niams þmogaus poreikiams santykiau-jant su nuolatos tobulëjanèiais jø tenki-nimo mechanizmais, manë galá numaty-ti tolesná ðios istorijos plëtojimàsi: po ka-pitalizmo privalëjo ateiti socializmas, popramoninës anarchijos � planingas cen-tralizuotas ûkininkavimas, po nuoþmiosklasinës kovos tarp iðnaudotojø ir iðnau-

AIVARAS STEPUKONIS


dojamøjø � beklasë lygiateisë bendramlabui pluðanèiø darbininkø visuomenë.Tokiems numatymams nebepakanka pa-prasèiausio sàlygiðkumo, reikia prieþas-tingumo, reikia, kad socialinis pasaulisbûtø suræstas taip, kaip fizikinis. Prisi-minkime Engelso palyginimà-sutapatini-mà ir perfrazuokime já: kaip baterijoselektrodai, bûdami su ja sujungti, skai-do vandená, teigiamajame poliuje iðskir-dami deguoná, o neigiamajame � vande-nilá, taip kapitalistinë dabartis, veikda-

ma pagal bendruosiuos ekonomikosdësnius, �iðskiria� socialistinæ ateitá.

Netrukus iðvysime, kaip beribá dia-lektiniø dësniø reiðkimosi laukà Marxasir Engelsas pusiau slaptomis ims ribo-ti. Kitime ims ieðkoti pastovumo43, prie-ðingybëje � tokio jos sprendimo, kurisnebekurtø kitos prieðingybës44, o bûti-nume � laisvos ir sàmoningos valios,kuri, paþinusi já, sugebës já pajungti sa-vo paèios tikslams ir tokiu bûdu ið es-mës áveikti45.

ANTROPOLOGINIS IR ISTORINIS MATERIALIZMAS

Susiaurinkime savo akiratá sutelkda-mi dëmesá tik á þmogø ir bendruomeni-næ jo bûklæ. Filosofijos istorijoje daugkartieðkota kokio nors skiriamojo þmogausbruoþo. Jis apibûdintas kaip �homo sa-piens�, �homo ludens�, �homo erectus�,�homo phaenomenon�, �homo noumenon�netgi �homo quadratus�. Marxas ir Engel-sas já pavadintø �homo faber�. Ðis, apgau-lingai trumpas ir paprastas lotyniðkaspasakymas suponuoja iðtisà paþiûrø sis-temà, aiðkinanèià, kaip istoriðkai ir ant-ropologiðkai þmogus tampa þmogumi,gyvûnijos karalystëje uþimdamas ypatin-gà �þmogiðkàjà� vietà. Pirmuoju istori-niu (pastarasis þodis èia suvoktinas netik filogenetiðkai, bet ir ontogenetiðkai)þmoniø aktu Marxas ir Engelsas laiko�tai, kad jie pradeda gaminti jiems rei-kalingus pragyvenimo reikmenis�46, taiyra ánagius savo gyvenimiðkiems porei-kiams, tarp kuriø minimi maistas, gëri-mas, bûstas, apranga �ir dar kai kas�47,patenkinti. Màstymui suteikiamas tikantraeilis, jei ne treèiaeilis vaidmuo, nes

ne jis pirmuèiausiai þmogø iðskiria iðgamtos ir ne jo padedamas þmogus pir-muèiausiai kuria savo istorijà. Þmogustampa savimi dirbdamas ir gamindamas,jo þmogiðkumà kiekvienu atskiru atvejulemia �materialinës gamybos sàlygos�48.Kas þmonës yra, sutampa �tiek su tuo,kà jie gamina, tiek ir su tuo, kaip jie ga-mina�49. Þmogus kuria árankius, o ðie ku-ria þmogø � ðtai esmë antropologiniomaterializmo, kuris � þinoma, daugámantriau iðplëtotas � tampa dar vienukertiniu akmeniu Marxo ir Engelso filo-sofijoje. Tenkindamas pirminius savo po-reikius, þmogus kuria vis naujus porei-kius. Ðitai lemia nuolatiná kultûros ávai-rëjimà ir sudëtingëjimà. Bendri gamybosbûdai, kuriais faktinë visuomenë, pasie-kusi tam tikrà pramoninës raidos pako-pà, tvarko savo buitá, nubrëþia pagrindi-nius atskiro laikmeèio kontûrus, apibû-dina jo �visuomeninæ bûklæ�. Vadinasi,��þmoniø istorijà� visada reikia tyrinëti iraiðkinti kaip susijusià su pramonës irmainø istorija�50. Prie antropologinio ma-

MOKSLINË MINTIS


terializmo, homo faber, ðliejasi materialis-tinë istorijos samprata, kuri remiasi tei-giniu, jog gamyba ir jos produktø mai-nai �sudaro kiekvienos visuomeninëssantvarkos pagrindà�, jog ekonominësankloda ne tik lemia visuomenës susi-skirstymà klasëmis ir luomais51 bei kon-kreèiø teisiniø ir politiniø ástaigø atsira-dimà, bet ir �paaiðkina� kiekvieno laiko-tarpio religines, filosofines �ir kitas� pa-þiûras. �Dabar istorijos supratimas�, � ið-kilmingai praneða mums Marxas, � tapomaterialistinis, ir buvo surastas keliasþmoniø sàmonei aiðkinti ið jø bûties,uþuot aiðkinus jø bûtá ið jø sàmonës, kaiplig ðiol yra buvæ�52.

Kas yra istorija? �Ne kas kita� kaip il-gaamþis materialinio palikimo keliavi-mas ið vienø rankø á kitas, vienos kartossukauptos medþiagos, kapitalo ir gamy-binës jëgos perdavimas kitai. Marxo irEngelso antropologiná ir istoriná materia-lizmà galima dràsiai suvokti kaip prag-matizmà. Þmogaus dalia nulemiama neteoriniu, o praktiniu lygmeniu. Tiesosklausimas, jei apskritai jis keltinas ir ne-laikytinas tik bergþdþiu scholastiniusvaièiojimu, yra �praktikos klausimas�.Savo tiesà þmogus privalo árodyti dar-bais, keisdamas pasaulá. Màstymo teisin-gumas tapatintinas su jo �tikrumu�, �ga-lia�, �ðiapusiðkumu�53. (Kaip toli uþbëg-ta Nietzsche�i uþ akiø!) Ðiame konteksteitin reikðmingas tampa þymusis Marxopriekaiðtas savo kolegoms teoretikams:�Filosofai tik ávairiai aiðkino pasaulá, betuþdavinys yra já pakeisti54� � prie jo mesdar sugráðime.

Apie visuomeninæ bûklæ, kuriai bû-dingas klasinis susiskaidymas ir prieðið-

kumas, galima svarstyti ávairiausiuosekontekstuose � dialektikos, politikos, is-torijos, antropologijos, etikos. Ðioje vie-toje nuðviesti tenorëèiau vienintelá pro-blemos pjûvá � klasiná reliatyvizmà, ku-ris, pasak Engelso, norom nenorom uþ-valdo viename ar kitame socialiniamesluoksnyje ákalintà individà. Þvelgdamiá praeitá, mes negalime ieðkoti vienostiesos ar vienos moralës, jø yra daug,nelygu, kuriam visuomenës luomuiþmogus atstovauja. Marxo ir Engelsolaikais tokiø buvo trys: baigianti irti fe-odalinë aristokratija, vis dar klestintiburþuazija bei augantis ir tvirtëjantisproletariatas. Visi jie vadovavosi skirtin-gomis ir, pabrëþtina, nesutaikomomispasaulëþiûromis. Klausti, kurie èia bu-vo teisûs ir kurie klydo, reikðtø nesu-vokti problemos. Episteminiais ir mora-liniais klausimais bent jau praeities at-þvilgiu Marxas ir Engelsas iðpaþásta kla-siná reliatyvizmà: skirtingus socialiniussluoksnius valdo skirtingos dorovinëstaisyklës todël, kad �þmonës, sàmonin-gai ar nesàmoningai, savo moralines pa-þiûras galiausiai semiasi ið praktiniøsantykiø, kuriais yra pagrásta jø klasinëpadëtis, t. y. ið ekonominiø santykiø,kuriems esant vyksta gamyba ir mai-nai�55. Ðitai galioja ne tik konkretiems el-gesio tipams, bet ir abstrakèioms eti-nëms sistemoms. Apskritai bet koká uni-versalizmà, bet koká filosofiná kreipimàsiá visus be iðimties individus Marxas irEngelsas laiko tiesiog veidmainyste56. Tàpatá jiedu teigia ir apie viskà apimanèiasetikos sistemas: �Bet kuri moralës teorijalig ðiol galø gale tebuvo visuomenësesamos ekonominës padëties produk-

AIVARAS STEPUKONIS


tas�57. Ásidëmëtinas patikslinimas �ligðiol�, einantis per visus ið paþiûros uni-versalistinius Marxo ir Engelso pareiðki-mus, taèiau ne maþiau á akis turëtø kris-ti ir visuotinis istoriniø moraliø surelia-tyvinimas. Visuomenë iki ðiol � dera su-prasti, iki antrosios devynioliktojo am-þiaus pusës, � vystësi tik per klasiniusprieðingumus, o tai lëmë, jog atskira kla-

së siekë ne bendrø þmonijos tikslø, o tiksavo egosocialiniø interesø, kurie daþ-niausiai galëdavo bûti ágyvendinti tikkitø klasiø sàskaita. Tokioje aplinkojedorovë uþleidþia vietà klasiniams sie-kiams. Nenuostabu, kad bûtent apieðiuos, o ne apie koká nors visuotiná hu-manizmà, Marxas ir Engelsas daþniau-siai linkæ ðnekëti.


11 Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. � Vilnius:Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros lei-dykla, 1958, p. 240, 244, 255�256, 273.

12 Karlas Marksas. Dël Hëgelio teisës filosofijos kri-tikos. Ið: Karlas Marksas. Ankstyvieji filosofijosraðtai. Ið vokieèiø kalbos vertë V. Balaiðis. � Vil-nius: Mintis, 1986, p. 124.

13 Þr. ten pat, p. 132.14 Ten pat, p. 140.15 Ten pat, p. 145, 130.16 Ten pat, p. 164, 95.17 Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. � Vilnius:

Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros lei-dykla, 1958, p. 24.

18 Ten pat.19 Þr. Georg Wilhelm Friedrich Hegel. Istorijos fi-

losofija. Ið vokieèiø kalbos vertë Arvydas Ðlio-geris.� Vilnius: Mintis, 1990, p. 463, kur jis kal-ba apie teisës kaip idealiojo veiksnio ásigalëji-mà Prancûzijos revoliucijos metu.

10 Þr. ten pat, p. 35.11 Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. � Vilnius:


12 Ten pat, p. 18, taip pat p. 9, 22.13 Fridrichas Engelsas. Fojerbachas ir klasikinës vo-

kieèiø filosofijos pabaiga.� Vilnius, 1967, p. 12�14.14 Fridrichas Engelsas. Anglijos padëtis. Tomas Kar-

lailis. �Praeitis ir dabartis� // K. Marksas, F. En-gelsas, V. Leninas. Apie religijà. � Vilnius: Min-tis, 1982, p. 325.

15 Ten pat.16 Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. � Vilnius:


17 Ten pat, p. 20.

18 Ten pat, p. 19.19 Ten pat, p. 21.20 Ten pat, p. 116.21 Ten pat, p. 21.22 Fridrichas Engelsas. Gamtos dialektika. � Vilnius:

Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros lei-dykla, 1960, p. 18�19.

23 Ten pat. Ðias Engelso eilutes tikriausiai busákvëpæs Immanuelis Kantas, itin panaðiais þo-dþiais samprotavæs apie visatos susidarymà sa-vo veikale Allgemeine Naturgeschichte. 4-tas lei-dimas, 1755, p. 87�88.

24 Karlas Marksas. Ekonominiai ir filosofiniai 1844metø rankraðèiai / Ankstyvieji filosofijos raðtai. Iðvokieèiø kalbos vertë V. Balaiðis. � Vilnius:Mintis, 1986, p. 409.

25 Karlas Marksas. Kapitalas. T. I. Ið vokieèiø kal-bos vertë B. Fogelevièius.� Vilnius: Valstybinëpolitinës ir mokslinës literatûros leidykla, 1957,p. 576.

26 Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. � Vilnius:Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros lei-dykla, 1958, p. 244, 230�232.

27 Ten pat, p. 116�117.28 Ten pat, p. 117.29 Ten pat, p. 119.30 Ten pat, p. 121�122.31 Ten pat, p. 116�117.32 Ten pat, p. 121.33 Ten pat, p. 160�161.34 Fridrichas Engelsas. Gamtos dialektika. � Vilnius:

Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros lei-dykla, 1960, p. 18�19. Kursyvas � autoriaus.

35 Karlas Marksas. Ekonominiai ir filosofiniai 1844metø rankraðèiai / Ankstyvieji filosofijos raðtai. Ið

MOKSLINË MINTIS


vokieèiø kalbos vertë V. Balaiðis.� Vilnius:Mintis, 1986, p. 445.

36 Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas. Vokieèiøideologija. Ið vokieèiø kalbos vertë A. Kanapec-kas. � Vilnius: Mintis, 1974, p. 275.

37 Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. � Vilnius:Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros lei-dykla, 1958, p. 139.

38 Ten pat, p. 156.39 Ten pat, p. 220.40 Ten pat, p. 115.41 Ten pat, p. 140�141. Beje, tas ðvelninantis �tar-

si� nebetenka reikðmës, kai kitoje vietoje tarpgamtinës ir visuomeninës bûtinybiø � jei ne for-mos, tai bent laipsnio atþvilgiu � Marxas ir En-gelsas deda lygybës þenklà: �Laukti ið kapita-listinio gamybos bûdo kitokio produktø pa-skirstymo turëtø tokià pat prasmæ, kaip reika-lauti, kad baterijos elektrodai, bûdami su ja su-jungti, neskaidytø vandens ir neiðskirtø teigia-majame poliuje deguonies, o neigiamajame �vandenilio.� (Ten pat, p. 236.)

42 Ten pat, p. 154.43 Þr. pastraipas apie materijos amþinumà.44 Prabils apie visuomeninæ bûklæ, kurioje �sub-

jektyvumas ir objektyvumas, dvasingumas irmaterialiniø vertybiø paisymas, veikla ir kan-èia netenka savo prieðingumo vieni kitiems irkartu savo bûvio, kaip tokio prieðingumo�, ku-rioje �paèius teorinius prieðtaravimus galimaáveikti�praktiðkai� (Karlas Marksas. Ekonomi-niai ir filosofiniai 1844 metø rankraðèiai / Anks-tyvieji filosofijos raðtai. Ið vokieèiø kalbos vertëV. Balaiðis.� Vilnius: Mintis, 1986, p. 396.)

45 �Objektyvios, svetimos jëgos, lig ðiol vieðpata-vusios istorijai, dabar pereis á paèiø þmoniøkontrolæ. Ir tik tuomet þmonës patys visiðkaisàmoningai pradës kurti savo istorijà, tik tuo-

met jø paèiø paleidþiamos veikti visuomeninësprieþastys turës þymiu ir vis didëjanèiu mastuir tas pasekmes, kuriø jie nori. Tai yra þmoni-jos ðuolis ið bûtinybës vieðpatijos á laisvës vieð-patijà.� (Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. �Vilnius: Valstybinë politinës ir mokslinës lite-ratûros leidykla, 1958, p. 244.) �Visuomeninësjëgos, kaip ir gamtos jëgos, veikia aklai, prie-vartingai, griaunamai, kol mes jø nepaþástameir su jomis nesiskaitome. Bet jei mes kartà jaspaþinome, supratome jø veikimà, jø kryptá irátakà, tai tik nuo mûsø paèiø priklauso vis la-biau pajungti jas savo valiai ir, pasinaudojantjomis, pasiekti savo tikslus.� (Ten pat, p. 240.)

46 Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas. Vokieèiøideologija. Ið vokieèiø kalbos vertë A. Kanapec-kas � Vilnius: Mintis, 1974, p. 16 (iðnaða).

47 Ten pat, p. 24�26.48 Ten pat, p. 16.49 Ten pat.50 Ten pat, p. 24�26.51 Þr. ten pat, p. 229.52 Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. � Vilnius:


53 Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas. Vokieèiøideologija. Ið vokieèiø kalbos vertë A. Kanapec-kas. � Vilnius: Mintis, 1974, p. 463, 464.

54 Ten pat, p. 465.55 Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. � Vilnius:


56 Þr. Karlas Marksas ir Fridrichas Engelsas. Vokie-èiø ideologija. Ið vokieèiø kalbos vertë A. Kana-peckas. � Vilnius: Mintis, 1974, p. 327.

57 Fridrichas Engelsas. Anti-Diuringas. � Vilnius:Valstybinë politinës ir mokslinës literatûros lei-dykla, 1958, p. 81.

B. d.

LORETA ANILIONYTË


E. HUSSERLIO FENOMENOLOGIJOSMODIFIKACIJOS M. SCHELERIO

AKSIOLOGIJOJEThe Modification of Husserl�s Phenomenology

in the Axiology of Scheler

SUMMARY

In this article the speculative premises of Scheler�s ethics are considered and the decisive influence of

Husserl�s �Logical investigations� on them is shown. Ideas of Husserl, important to Scheler�s ethics, are

considered in detail. It is shown that in his ethics Scheler supplanted Husserl�s intellectualism by the

�commitment to the world�. He regarded Husserl�s theory as having the �remnants of ill-feeling towards

the world�. Scheler�s concept of �ordo amoris� is analysed as the most characteristic sign of his rejection

of Husserl�s phenomenology.

Prano Dovydaièio premijaiGauta 2004-02-04

Pabaiga. Pradþia �Logos� Nr. 36

LORETA ANILIONYTËKultûros, filosofijos ir meno institutas

�stovëdamas iðorëje�, o M. Scheleris pa-brëþia, kad �pirmiausia, kà turi turëti fe-nomenologija grásta filosofija, tai gyviau-sias, intensyviausias ir betarpiðkiausiaspaties pasaulio iðgyvenimo bûdas�3. Ðiefaktiðkai ið �gyvenimo filosofijos� per-imti uþdaviniai, þinoma, negalëjo nepa-koreguoti ir fenomenologijos tyrimo ob-

RAKTAÞODÞIAI. E. Husserlis, M. Scheleris, fenomenologija, vokieèiø filosofija, aksiologija.KEY WORDS. Husserl, Scheler, phenomenology, German philosophy, axiology.

ÐËLERIÐKOS E. HUSSERLIO TEORIJOS �PATAISOS�

M. Scheleris ið esmës tæsia E. Husser-lio linijà, bet kai kà joje �pataiso�. Jispirmiausia akcentuoja fenomenologijàkaip metodà, o ne �vardà naujam moks-lui ar filosofijai�. Antra, E. Husserlispradëjo kurti savo teorijà aiðkindamasisobjektyvaus mokslo galimybës sàlygas,arba, kaip sako M. Scheleris, pradëjo

MOKSLINË MINTIS


jekto. M. Scheleris iðskiria tris fenome-nologijos sritis: 1) daiktø fenomenologijà(ji domisi daikto esmës paþinimu ir es-miø ryðiais tarp daiktø); 2) aktø fenome-nologijà (tà patá tyrinëja aktuose); 3) ry-ðiø tarp aktø ir daiktø esmiø tyrinëji-mà4. Taigi E. Husserlis këlë tikslà tyri-nëti grynosios sàmonës sritá, grynøjø in-tencionaliø iðgyvenimø, konstituojanèiødaiktiná pasaulá, sritá, o M. Scheleris nu-tolsta nuo E. Husserlio iðkelto uþdavi-nio ir pakeièia já tyrimu to, kas atsisklei-dþia fenomenologinëje nuostatoje. Kaiptik dël tokio posûkio M. Scheleris ðiektiek kitaip interpretuoja ir redukcijas. Jisteigia, kad redukcijø metu abstrahuoja-masi nuo realaus akto ágyvendinimo irto akto veikëjø ypatybiø (subjekto pu-së), nuo natûraliosios nuostatos ir moks-lo teikiamos reikðmës (objekto pusë).Taèiau èia M. Scheleris ásiveda papildo-mus dydþius � jis pastebi, kad abstraha-vimasis nuo subjekto nepanaikina paèiøaktø skirtingumo (pagal rûðis, formas irt.t.), todël daro prielaidà, kad egzistuo-ja vieningas subjektas, kuris yra ðiø ávai-riø aktø vykdytojas, � tai asmuo. Jis vi-sada konkretus ir individualus, jo nëra�virð� ar �uþ� aktø, jis egzistuoja ir gy-vena tik vykdant intencionalius aktus,jis yra �tolydi aktualybë�5. Taèiau tadaesmës apraðomos bûtent asmens, o ne�nepriklausomo� stebëtojo, ðaltai fiksuo-janèio grynuosius iðgyvenimus ir jø no-ematinius koreliatus, poþiûriu. Todël,anot M. Schelerio, tam, kad bûtø ávyk-dyta fenomenologinë redukcija, nepa-kanka �paimti á skliaustus� su natûrali-àja nuostata kaip nors susijusià esatá. E.Husserlio metodà èia reikia iðplësti pri-

taikant já ir troðkimø sferai, o tai ðiuo at-veju reikðtø, kad á skliaustus reikëtø pa-imti ir visà troðkimais grindþiamà þmo-gaus elgesá; antra � visa tai, kà M. Sche-leris apima vitaliðkumo sàvoka, t. y. tai,kas nelaisva nuo aplinkos sàlygotumo.

E. Husserlio intelektualizmas èia pa-keièiamas �atsidavimu pasauliui�, o E.Husserlio koncepcijoje áþvelgiama �mei-lës stokojanèio prieðiðkumo pasauliuiliekana�, bûdinga filosofijai pradedantR. Decartes�u ir I. Kantu. Bet kokia ra-cionalioji metafizika, M. Schelerio many-mu, atimanti gylá ir pilnumà ið neiðse-miamo pasaulio, redukuojanti já á �gry-nà plokðtumà� ir filosofiniø problemøsprendimà paverèianti paprastu �skai-èiavimo uþdaviniu�. Aiðku, kad èia kei-èiasi ir filosofijos statusas, ir filosofui ke-liami uþdaviniai � pasak M. Schelerio,norint bûti filosofu, maþa sugebëti tei-singai spræsti apie bet kokius dalykus arstengtis kà nors pasiekti metafizinëje sri-tyje vien loginëmis operacijomis � objek-tyviai paþástantis þvilgsnis nëra aukð-èiausia paþinimo pakopa; metafiziná pa-þinimà M. Scheleris apibrëþia kaip mei-lës sàlygotà dalyvavimo �absoliuèiojedaiktø esmëje� aktà, todël ir filosofui(sutinkant su analogiðkomis ðv. Augus-tino ir B. Pascalio idëjomis) pirmiausiareikia �giliausio dvasinio asmens sukrë-timo�, o paskui � ir �mylinèios, aktyviospozicijos�.

Tad M. Scheleris paþinimo sritá iðple-èia uþ loginës � intelektualinës srities su-teikdamas paþintinæ funkcijà emociona-liesiems aktams ir faktiðkai preferuoda-mas ðià sritá pirmosios atþvilgiu. E. Hus-serliui esmës buvo idealiø reikðmiø sfe-

LORETA ANILIONYTË


ra ir jo fenomenologija pirma buvo sà-monës fenomenologija, o M. Schelerisnusisuka nuo tokios pozicijos teigdamaskad �materialiosios esmës� yra ne vienlogikos srityje, bet ir etikos bei religijos

sferoje, vadinasi, gali bûti ir vertybiøáþvalga, pasiekiama emocionaliaisiais ak-tais; dvasinës bûties sfera � o èia jau �gy-venimo filosofijos� nuotaikos � gali tap-ti tyrinëjimo objektu tik dël iðgyvenimo.

�ORDO AMORIS� SAMPRATA

Vienas bûdingiausiø M. Schelerio te-orijos momentø, kai atsiskleidþia E. Hus-serlio fenomenologijos modifikacijos, yra�ordo amoris� samprata. Pagrindinë M.Schelerio �vertybinës gnoseologijos� sà-voka yra meilë. �Ordo amoris� idëja fak-tiðkai yra ðv. Augustino ir B. Pascalioidëja. Taèiau M. Schelerio etika susijusine tik su ðiø teorijø aktualizavimu, bet,kaip minëta, ir (tiesiogiai) su F. Brenta-no psichologizmu. Svarbiausias ið F.Brentano perimtas momentas yra meilësir neapykantos paskelbimas intenciona-liais sàmonës iðgyvenimais, taigi pripa-þinimas, kad meilë turi savarankiðkà po-bûdá ir negali bûti redukuota á kitas ak-tø rûðis. Taèiau F. Brentanui meilës ir ne-apykantos aktai buvo pozityviø ir nega-tyviø vertinimø apibûdinimai � F. Bren-tanas daro analogijà tarp meilës ir ne-apykantos korektiðkumo ir tiesos (paþi-nimo, sprendiniø srityje). Viena, tai reið-kia, kad meilei ir neapykantai galiojadësniai, analogiðki formaliosios logikosdësniams (su tuo M. Scheleris sutinka),antra, tai yra ðiø aktø intelektualinës in-terpretacijos poþymis, kurá M. Schelerisatmeta. F. Brentanui meilë ir neapykan-ta yra maþdaug tai, kas M. Scheleriui �vertybiø jutimas. F. Brentanui prefe-rencija yra �lyginamasis mylëjimas�,M. Scheleriui meilë yra pirminë, bet kaip

tik todël ji praranda F. Brentano koncep-cijoje buvusá apibrëþtumà, tampa nevie-nareikðmë, kai aiðkus yra meilës priori-teto proto atþvilgiu teigimas, bet ne mei-lës sàvokos turinio pozityvi eksplikacija.Visuose savo samprotavimuose apiemeilæ M. Scheleris blaðkosi tarp dviejøpozicijø � tarp teigimo, kad meilë yra es-minis ir viskà apimantis þmogaus þemëjebuvimo bûdas (taigi, kad mylëjimas �metafizinis aktas) ir tarp nesugebëjimogalutinai iðsivaduoti ið F. Brentano sam-pratos, kuri meilei suteikia tam tikrasgnoseologines funkcijas.

Jei bantytume paþiûrëti á tas meilëskoncepcijas, kurios susilaukia M. Sche-lerio kritikos, tai galëtume jose iðskirtikeletà M. Scheleriui nepatinkanèiø mo-mentø. Viena � tai meilës jutimiðko po-bûdþio, jos kaip afektø atmainos natû-ralistinë samprata (bûdinga daugiausiaNaujøjø amþiø etinëms teorijoms, netei-kusioms meilei kokios nors iðskirtinësreikðmës; èia bûtø priskirtinas ir I. Kan-tas). Antra, tai socialinës meilës teorijos,bûdingos XIX a., kai meilë tapatinamasu altruizmu, ið jos sukuriama �þmoni-jos meilë�, meilë kaþkam abstrakèiam;tokia meilë tapatinama su polinkiu ge-rinti kitus ar kam nors padëti. Tai, kadðios teorijos atmetamos, þinoma, svar-bûs èia paminëti jø turinio dalykai (juos

MOKSLINË MINTIS


galima bûtø apibendrinti redukcioniz-mo ir heteronomijos �nuodëme�), bet nemaþiau svarbiu dalyku laikoma ir netei-singa meilës reiðkimosi bûdo samprata.Bûtent M. Scheleris atsisako jau nuo Pla-tono tæsiamos tradicijos, kai meilë api-bûdinama kaip subjekto galias karûnuo-janti visuminë dvasios veikla, kai meilëperkeliama á siekimo ir valios sferà kaipaukðtesnë jø pakopa. Taèiau tokia mei-lës (kaip siekimo, troðkimo) sampratasuponuoja intelektualistinæ pozicijà (jàM. Scheleris áþvelgia jau Platono teori-joje) ir ið to kylantá tam tikrà meilës ne-fundamentalumà ta prasme, kad ji ap-ribojama tam tikrais rëmais, kuriø M.Scheleris norëtø iðvengti. Negalima ne-matyti, kad tokie rëmai buvo ir B. Pa-scalio �ordo amoris� sampratoje. TaèiauM. Scheleris laiko B. Pascalá (ið esmësnekritikuotinu) savo pirmtaku, matyt,todël, kad tos ribos èia grieþtos ne tuopoþiûriu, kuriuo uþkliûva M. Scheleriui.

B. Pascalio Mintys nëra filosofinë sis-tema, tai �paradoksai�, ties kuriais fak-tiðkai ir sustojama; bet kaip tik todël jieyra itin parankûs M. Scheleriui � para-doksuose vienos ir antros pusiø prieð-prieða yra itin radikali, todël M. Schele-rá visai patenkina tas bûdas (ir motyvai),kuriuo B. Pascalis prieprieðina �ðirdá�protui, ir ta kritika, kuri iðsakoma protoatþvilgiu. B. Pascalio nuomone, �ðirdis�vadovauja visam tam, kas nepatenka áproto, logikos sritá, ji turi savo dësnius,kuriø neþino protas; tikrovë esanti pla-tesnë uþ bet kokià inteligebilià konstruk-cijà, todël proto visagalybë gnoseologijo-je yra ne kas kita kaip tik nepagrásta dog-ma. Taèiau B. Pascalis aiðkiai atskyrë in-

telektà kaip diskursyviná sugebëjimà irintuicijà (�ordo amoris�) palikdamasabiem sugebëjimams apibrëþtas teises.M. Scheleris linksta ðias ribas nutrinti.Tai jis bando daryti daugiausia remda-masis ðv. Augustino mintimi, kad meilëyra jëga, imanentiðka objektui, neatski-riama nuo jo bûties, kiekvienà verèiantiverþtis prie savo teisëtos, �natûralios�vietos. Èia kaip tik prieinamas meilës irpaþinimo santykio klausimas, á kurá vie-nareikðmio atsakymo M. Scheleris, kaipminëta, neranda. Jis sutinka su ðv. Au-gustinu, kalbëjusiu apie meilës aktø �no-etinæ didybæ� ir árodinëjusiu, kad jutimi-nis bei intelektinis paþinimas nulemtasmeilës ir neapykantos nukreiptumo á pa-þástamus daiktus. Suvokiniai ir sàvokos�prisipildo� proporcingai stiprëjant mei-lei paþinimo objektui. Antra vertus, vaiz-dinio atsiradimas nelaikomas tik subjek-to veiklos rezultatu. Meilës akte vykstaatsakomoji objekto reakcija, jo �atsidavi-mas� paþástanèiajam. M. Scheleris tæsiaðià mintá teigdamas, kad visiðkas pasau-lio paþinimas galimas tik aktyviai, t. y.emocionaliai, dalyvaujant tame pasauly-je. Meilë kaip tik ir didina asmens jaut-rumà, t. y. emocionalumà, ir netgi daroámanomà paties daikto atsiskleidimà �per meilæ mes galime adekvaèiausiai pa-þinti daiktus, nes mylëdami vykdomebet kokias jø uþgaidas. Taèiau meilë ne-uþtemdo paþinimo proceso, nes ji laiko-ma laisviausia nuo aistrø bei impulsø as-mens bûties forma. Neapykanta laikomaprieðingu pergyvenimu, bet ne meilësstoka � nors ðie aktai savitarpiðkai susi-jæ, o savarankiðku aktu. Meilës akte be-tarpiðkai duotas pozityvios vertybës ið-

LORETA ANILIONYTË


gyvenimas, neapykantoje � negatyvios.Neapykanta laikoma reakcija á netikràmeilæ, �ðirdies sukilimu� prieð �ordoamoris� tvarkos paþeidimà. Taèiau pa-grindiná vaidmená M. Scheleris skiriameilei, nes mano, kad ðirdis pirmapra-diðkai skirta meilei, o ne neapykantai(reikia paþymëti, kad ðis teiginys patei-kiamas kaip �dësnis�). Kaip dësnis pa-teikiamas ir kitas teiginys � meilës pir-mumas paþinimo atþvilgiu � meilës irneapykantos aktai �neða� savyje visuskitus aktus (ásivaizdavimà, sprendimà,suvokimà, prisiminimà ir t. t.).

Mylëjimas nëra paþinimo priedas �kaip emocija, lydinti tam tikrà veiksmà,ji kaip tik grindþia tuos veiksmus: �Bû-ties santykis, kurá vadiname paþinimu,taip pat visada suponuoja ðá pirminá ak-tà: paliekame save ir savo bûsenas, sa-vo �sàmonës turinius�, transcenduojamejuos, kad, kiek tai ámanoma, iðgyventu-me kontaktà su pasauliu. Ir tai, kà va-diname realybe, tikrove, pirmiausia su-ponuoja kokio nors subjekto realizuoja-mà valios aktà, o ðis valios aktas � uþ jáankstesná, jam kryptá ir turiná suteikiantámylëjimà�6. Tad atrodytø, kad meilësaktas neatlieka kognityvinës funkcijos;tai patvirtina ir tokie M. Schelerio þo-dþiai: �Meilë ir neapykanta nepriklausopaþinimo aktams. Jø santykis su verty-biniais objektais yra savotiðkas, ir tai tik-rai nëra grynai paþintinë funkcija. Jiedar gali grásti vertybiø paþinimà,... ta-èiau nëra toks paþinimas�7. Nëra aiðkiosnuomonës ir ieðkant �vietos� meilei �vienur teigiama, kad meilë yra grynaidvasinis iðgyvenimas, kitur � kad galibûti ir psichinë bei vitalinë meilë.

Faktas, kad meilë gali bûti ir tokia, irkitokia, rodo, kad neparanku kelti jà á te-orijos principus, nes sunku suteikti jaikokià nors apibrëþtesnæ reikðmæ. Galimamanyti, kad tai ámanoma, taèiau tai në-ra akivaizdu, todël reikia árodymo. Vie-nas ið meilës savaiminio neakivaizdumoárodymø yra ir faktas, kad yra prasmëskalbëti apie �teisingà� ir �klaidingà�meilæ, kaip kad darë minëti M. Schele-rio pirmtakai. Tam, kad �teisingai� my-lëtume, reikia teisingo meilës objekto.Juo tampa Dievas. Reikia pastebëti, kadreliginis kryptingumas turbût ir sàlygo-jo meilës gnoseologiniø funkcijø aktua-lizavimà, nes bent ðioje srityje jos ryð-kiausios � meilë apibrëþiama kaip aktas,kai iðgyvenamos religinës vertybës; mei-lës iðgyvenimas turás savo pamatiná ko-reliatà, kuris yra �ðventumo� vertybë irpan. Taèiau tada sunku meile grindþia-mà etikà laikyti be prielaidø, kaip kadpostuluojama, ir iðvengti (kad ir kitokio)redukcionizmo, kuriuo kaltinamas I.Kantas. Antra vertus, jeigu paþiûrësimeir á implicitiðkai �teisingà� (kokia ji yraM. Scheleriui) meilæ, tai matysime, kadjoje jau glûdi dorovinis pradas; jeigumeilæ suprantame tik kaip dvasiná þmo-gaus aktyvumà, tarkime, �nukreiptumà�ðv. Augustino prasme, tai tas aktyvusdalyvavimas kito �bûtyje� potencialiaigali arba iðkreipti kito paþinimà (F. Niet-zsche�s þodþiais, �meilë � bûsena, kaiþmogus paprastai mato daiktus ne to-kius, kokie jie yra. Iliuzijos jëga pasiekiasavo aukðtumas � viskà pagraþina, pa-keièia�8), arba � asmens atveju � iðkreiptito kito interesus (pavyzdþiui, paþeisti tokito orumà), kai tikima, kad mano meilë

MOKSLINË MINTIS


atskleis koká nors mylimà objektà, neda-rant prielaidos, jog tas objektas turi tei-giamai reaguoti á jam skiriamà meilæ. Ta-èiau tas atvejis, kai meilë jos objektui ne-bus reikalinga, lyg ir nepastebimas. Ta-èiau tada meilës objektas kaip tik ir neat-siskleis, nebus paþintos ir realizuotoskaþkokios vertybës. O jeigu tariama, kadmeilë negali bûti �neteisinga�, tai jai tu-ri bûti priskiriami doroviniai predika-tai � ðv. Augustinui tokiu �papildymu�buvo taurumo sàvoka. M. Scheleris totiesiogiai lyg ir nedaro; tai jam ir neatro-do bûtina dël minëto implicitiðko meilës�teisingumo�, taèiau tokios tendencijosiðryðkëja jo samprotavimuose apie pa-garbà, nuolankumà ir t. t. Kita vertus, ka-dangi meilë apima visà bûtá, dorovinissubjektas virsta mylinèiu subjektu; tadnatûralu, kad M. Scheleris visai neatkrei-pia dëmesio á seniai (tiek psichologijoje,tiek ir filosofijoje) pastebëtà faktà, kadtikra meilë gali vesti á savo asmens savo-tiðkà praradimà visiðkai atsiduodantmeilës objektui, �iðtirpstant jame�.

Dar vienas prieðtaringas aspektas ið-ryðkëja tada, kai tariama, kad mylëdamimes geriausiai kaþkà paþástame; meilëgeriausiai atskleidþia pozityvias verty-bes, o nenorima pripaþinti, kad negaty-vias vertybes lygiai taip pat gerai atsklei-dþia neapykanta (ir toks pripaþinimas tu-rëtø bûti tik kaip minimumas, nes � vël-gi � nëra árodymo, kad meilë negalëtø at-skleisti ir negatyviø vertybiø, o neapy-kanta � pozityviø), logiðkai èia turëtø bû-ti simetrijos principas, ir ðia prasme ne-ámanoma árodyti meilës pirmumo neapy-kantos atþvilgiu. Toks pirmumas, nors iremociniø, bet paþintiniais laikomø aktø

sferoje nëra pagrástas; netgi jei turësimegalvoje, kad minëti aktai neatlieka paþin-tinës funkcijos, o tik �didina subjektojautrumà vertybëms�, tai tas jautrumasturëtø didëti ar maþëti vienodu mastu.

Minëti atviri klausimai rodo, kadsumanymas, jog etikos pagrindà turëtøsudaryti tiesioginio iðgyvenimo teikiamamedþiaga, yra rizikingas, nes, viena, rei-kia pagrásti, kad jis yra be prielaidø, otai, kad toks uþdavinys postuluojamas,dar nëra jo árodymas. M. Schelerio eti-kos atþvilgiu pasirodo, kad daroma vie-na didþiulë prielaida � meilë (taigi �meilës etika � implicitiðkai doro þmo-gaus etika), antra, reikia pagrásti faktà,kad tiesioginis iðgyvenimas gali bûti ne-individualaus subjekto iðgyvenimas. Ta-riant, kad yra ámanoma kaþkokia kito-kia, ne subjektyvi þiûra, turi bûti visaikitaip interpretuojama visa dorovës sfe-ra, ir ypaè tai pasakytina apie valios ak-tus, sàþinës, atsakomybës fenomenus. Irèia pasirodo, kad emocionalusis aprio-rizmas galiausiai pasilieka prie atskirossàmonës, o iðeiti uþ jos jis neturi galimy-biø � M. Scheleris emocinio gyvenimonesieja kokiais nors prieþastiniais ry-ðiais, o laiko já iðgyvenimø ávairove, to-dël visi jø turiniai tik horizontaliai fik-suojami, o riðli visuma tampa proble-miðku uþdaviniu. Kadangi M. Schelerisnegali ignoruoti dorovës normø objek-tyvaus pobûdþio (t. y. jø universalizuo-jamumo, visuotinumo � ávairiø teorijøapibrëþimø), jas ontologizuoja. Taigipradþioje minëtas E. Husserlio priekaið-tas vienam þymiausiø savo mokiniø tik-rai nebuvo vien tik uþgautos mokytojoambicijos, o ið esmës kitoks kelias.

LORETA ANILIONYTË



13 M. Scheler. Schriften aus dem Nachlass. Bd. 1Zur Ethik und Erkenntnistheorie. � Berlin: Derneue Geist, 1933.

14 Þr. M. Scheler. Der Formalismus in der Ethik unddie materieale Werthethik. � Bern und Munchen,1980.

15 Þr. ten pat.16 Ten pat.17 M. Scheler. Die Sinngesetze des emotionalen Le-

bens. Wesen und Formen der Sympathie. � Bonn,1931.

18 F. Nietzsche. Werke. Bd. 8. � Leipzig, 1906.

Romualdas Lankauskas. Eskizas kompozicijai

MOKSLINË MINTIS

LOGOS 362004 SAUSIS � KOVAS

75

FILOSOFIJA IR MOKSLASM. MERLEAU-PONTY FENOMENOLOGIJOJE

Philosophy and Science in Merleau-Ponty�s Phenomenology

SUMMARY

The article deals with the problem of the relation between phenomenology and science. If we want to

understand the position of phenomenologists, we must first pay attention to how they have changed

the concept of rationality and the concept of the thing. In such a new light we can see phenomenol-

ogy as a third position between blind creed in rationality and scepticism vis-à-vis rationality. When

Merleau-Ponty examines what scientists say about one or another phenomenon of the world, he looks

first for the principle according to which a scientist explains his discovery. Merleau-Ponty discloses that

very often this principle is a preconception which is taken from philosophical traditions. An aspiration

to discover the true principles of science reveals phenomenology as the activity which grounds the

sciences and gives a measure (a claim to correspondence between our experience and our theory) to

judge a scientist�s explanation of the discovered phenomena. At the end of the article we can see that,

from an ontological point of view, science is (just like philosophy) the light of the world itself. In this

light we can see the world as an endless source of experience.

FENOMENOLOGIJA IR PSICHOLOGIJA


DONATAS VEÈERSKISVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Fenomenologija, racionalumas, mokslai, mokslo vertë, M. Merleau-Ponty.KEY WORDS. Phenomenology, rationality, science, the value of science, Merleau-Ponty.

Kaip paþymi A. Mickûnas ir D. Ste-wartas, �fenomenologija ið pat pradþiøsusidûrë su psichologijos ir logikos san-tykio problema�, nes Husserlis, reaguo-damas á tradicinæ psichologijà, kritiðkaiþiûrëjo á tai, kad psichologai sutelkia dë-

mesá tik á noeminá patyrimo matmená, onoetikà interpretuoja remdamiesi mate-rialistine nuostata28. Taigi Husserlio pa-grindiniai priekaiðtai psichologijai kylaið to, kad ji, apeidama svarbiausià þmo-gaus elgesio aspektà � jo reikðmæ, eks-

DONATAS VEÈERSKIS


76

plikuoja já (elgesá) remdamasi tik fizinë-mis savybëmis.

Merleau-Ponty taip pat jau pirmuo-se savo veikaluose daug dëmesio skyrëpsichologijos mokslui, ypaè tuo metupopuliarioms jos kryptims � bihevioriz-mui, froidizmui ir formos psichologijai.Nagrinëdami kûrinius, kuriuose jis tyri-nëja psichologø atradimus, galime ið-skirti kelis sluoksnius: kritinis þvilgsnisieðkant tikrojo þmogaus suvokimo pa-grindo (jis bûtø ir psichologijos pateisi-nimas) bei kalbëjimas apie þmogø to pa-grindo poþiûriu.

Pirmajame veikale Elgesio struktûra,iðsikëlæs tikslà suprasti sàmonës ir gam-tos santyká, Merleau-Ponty analizuojapsichologijos mokslo iðvadas. Nereikëtømanyti, kad jis tik sintezuoja jas ar pa-prasèiausiai pakartoja, nes ið jo akiraèioniekada nedingsta iðgyventa patirtis, ku-ri, kaip jau minëjau, bûdama tikrasisreikðmiø ðaltinis, turi bûti visø moksli-niø paaiðkinimø pagrindas ir vertinimokriterijus. O mokslininkø darbo proble-miðkumas bûtent ir yra tai, kad, uþëmæ�absoliutaus stebëtojo pozicijà�, net sa-vo psichikà jie ima traktuoti kaip pa-prasèiausià daiktà, taip nutylëdami tàþvilgsná, kuriam pasaulis pirmiausia iryra duodamas29. Ðitoks pastebëjimas ið-kelia fenomenologams reikalavimà su-skliausti iðankstines nuostatas, kurios,kaip matysime netrukus, ávairiais bûdaisdaro átakà mokslininkø paaiðkinimams,bei nuolatos atrasti savo iðvadø pateisi-nimà iðgyvenamoje patirtyje.

Ið visø psichologiniø mokyklø, Mer-leau-Ponty nuomone, geðtaltininkai, var-todami �formos� sàvokà, iðliko arèiau-siai patirties, todël jis naudojasi jø pa-teikta formos sàvoka (kurià, pritaikæs el-

gesio analizei, tikëjo iðvengsiàs persky-ros tarp proto ir fiziologinës srities). Ta-èiau filosofiniu poþiûriu vertindamaspaèià geðtaltininkø teorijà, Merleau-Pon-ty kritikuoja juos uþ tai, kad remdamiesirealistine paradigma, jie formos sàvokàgaliausiai ëmë aiðkinti kaip nepriklauso-mai nuo suvokianèiojo subjekto realiaigamtoje esanèià paprasèiausià prieþasti-næ struktûrà30. Nors atidesnë filosofinëanalizë, anot jo, parodo, kad �formos�sàvoka atsiranda tada, kai protas, stebë-damas vyksmus gamtoje, pajungia juostam tikrai idëjai31.

Analizuodamas vitalinio lygmens ty-rinëjimus, Merleau-Ponty pritaria formospsichologams, jog gamtoje egzistuoja negrynasis refleksas, kaip kad teigia bihe-vioristai, bet daug platesnë tuos ávykiusapjungianti forma, t. y. visa fizinio pa-saulio sistema ar gyvûno organizmas32.Kalbëdamas apie aukðèiausiàjà sferà �þmogaus elgesá, Merleau-Ponty aptariaFreudo pateiktus svarstymus. Anot jo,neteisinga traktuoti kompleksus kaipmechaniðkai mus veikianèià jëgà (tokiàtraktuotæ lemia iðankstinë materialistinëprielaida), o siûlo suvokti juos kaip �dar-nos trûkumà� (défaillance)33. Kitaip sa-kant, Merleau-Ponty mano, kad Freudassveiko þmogaus elgesá aiðkino remdama-sis ligoniø elgesiu, o jis apverèia ðá santy-ká ir teigia, kad sveiko þmogaus sàmonëir veikla yra integralios, t.y. sveikas þmo-gus, atsiþvelgdamas á esamus ávykius,buvusiems iðgyvenimams ar ávairiemstroðkimams suteikia naujas reikðmes. Opatologinis elgesys bûtent ir yra nesuge-bëjimas savo ávairius iðgyvenimus integ-ruoti á dabartinæ situacijà34.

Apibendrindamas Merleau-Ponty tei-gia, kad kaip fizinis gyvûnø elgesio lyg-

MOKSLINË MINTIS


muo yra integruotas á gyvybiná lygmená,taip ir sveiko þmogaus elgesio fiziðkumasbei vitaliðkumas yra integruoti á dvasinálygmená. Todël, grieþtai kalbant, mes ne-galime kalbëti apie atskiras þmogaus sri-tis, nes �dvasia nëra iðskirtinis poþymis,kuriam prisidëjus prie vitalinës ar psichi-nës bûties, pastarosios taptø þmogumi.Þmogus nëra protingas gyvûnas. Proto irdvasios pasirodymas nepalieka jame ne-paliestø uþsisklendusiø instinktø�35. Tai-gi þmogø Merleau-Ponty suvokia kaipintegralià bûtybæ, kurios aukðtesnë struk-tûra apima jos þemesnes struktûras taip,kad jos ágauna naujà reikðmæ.

Gali kilti klausimas, ar tai, kà Mer-leau-Ponty raðo Elgesio struktûroje, nëratik dar viena psichologijos mokslo kryp-tis? Ið pirmo þvilgsnio atrodo, kad taipir yra, bet atidþiau paþvelgæ pamatysi-me, jog Merleau-Ponty nuostata yra to-kia pati kaip ir daugelio fenomenologø,t.y. pasitelkiant fenomenologiná metodàsiekiama �iðtirti pirmuosius principus,kuriuos suponuoja kiekviena racionalidisciplina, uþklausti apie jos nepagrástasprielaidas ir parodyti tos disciplinos ri-bas bei tikslà�36. Pagrindas (pirmasisprincipas), kaip minëjau, yra iðgyventapatirtis, á kurià þiûrëdami matome, kad,pavyzdþiui, stimulo-atsako schema ne-paaiðkina mano elgesio reikðmës, kaddichotominis þmogaus paveikslas nebe-susiejamas su mano paties savæs iðgyve-

nimu ir t.t. Taèiau Merleau-Ponty kriti-kuoja ne paèius mokslininkø atradimus(nes ið tiesø tam tikromis �laboratorinë-mis� sàlygomis �veikia� stimulo-atsakoschema), bet bûdà, kuriuo ðiuos atradi-mus aiðkina kai kurie autoriai37. Kitaipsakant, þvelgdamas ið filosofinës per-spektyvos, Merleau-Ponty parodo, kadeksplikuodami (teorizuodami) savo at-radimus ir iðplësdami jø galiojimo lau-kà, mokslininkai pranoksta savo moks-linio metodo ribas. Ðitai pastebëjo jau irHusserlis, kai teigë, kad mokslø �naivu-mas� slypi ne paèiame teorizavime, bettame, kad já mokslininkai priima kaipgalutinæ � �absoliuèià pasaulio tiesà�38.

Taigi, viena vertus, fenomenologas,þvelgdamas á tai, kà psichologai kalbaapie þmogø, ir nuolat ieðkodamas patvir-tinimo patirtyje, gali atskleisti mokslinin-kø aiðkinimuose glûdinèias bei atradimøpaaiðkinimo teisingumà nulemianèias ið-ankstines teorines prielaidas (þinoma, taireiðkia, kad ir pats mokslininkas, ekspli-kuodamas atradimus, gali bûti �filosofið-kai atidus�). Kita vertus, Merleau-Pontytikëjo, kad, atsikraèiusi natûralioje nuo-statoje glûdinèiø iðankstiniø prielaidø,psichologija gali �vël ið naujo mus iðmo-kyti þiûrëti á pasaulá, su kuriuo mes visasavo bûtybe santykiaujame�39. Todël psi-chologijos tyrinëjimai ir atradimai feno-menologui yra dar vienas þiniø apieþmogaus egzistencijà ðaltinis.

FENOMENOLOGIJA IR GAMTOS MOKSLAI

Nagrinëdami fenomenologijos santy-kius su mokslais, nesunkiai galime su-prasti, kad daugiausia fenomenologaidomëjosi þmogaus ir visuomenës moks-

lais. Taèiau pats jos siekis pagrásti ir pa-teisinti visà þmogaus racionalià veiklàleidþia kalbëti ne tik apie humanitariniømokslø, bet ir apie gamtos mokslø prin-

DONATAS VEÈERSKIS


78

sak kurio, nors ir bûdama akla, gamtayra sudaryta43.

Kritikuodami ðitokià natûralistinæmokslø prielaidà, fenomenologai ið es-mës remiasi Davido Hume�o samprota-vimais. Kaip þinia, ðis màstytojas, tyrinë-damas þmogaus proto principus, paþy-mëjo, kad visi samprotavimai apie prie-þastingumà grindþiami ið áproèio kylan-èiu tikëjimu, jog praeitis �pasikartos�,nors �mûsø protas niekada negali su-prasti padarinio menamoje prieþastyje,kad ir kruopðèiausiai ir nuodugniausiaijà iðtyræs�44. Taigi jis manë, kad prieþas-tingumas ið esmës nieko nepasako apiepaèius daiktus. Nors fenomenologai pa-èioje empirizmo nuostatoje paþinimo at-þvilgiu áþvelgia to paties nereflektuotoásitikinimo, kad daiktai objektyviai musveikia, padarinius, taèiau jie taip pat bu-vo ásitikinæ, kad prieþastingumo idëjayra jokiais empiriniais stebëjimais nepa-grástas, visuose objektyvistiniuose svars-tymuose aptinkamas a priori principas.

Tuo remdamasis, Merleau-Ponty tei-gia, kad gamtos forma (dësnis) �yra paþi-nimo instrumentas, o struktûra � sàmo-nës objektas�45. Dël ðios prieþasties net fi-ziniu lygmeniu negalime kalbëti apie pa-prastà iðoriná prieþastingumà, nes jis eg-zistuoja ne paèioje gamtoje, bet mûsø sà-monëje. Kitaip sakant, naudodamiesidësniu (jo pagrindas � prieþasties ir pa-darinio schema) kaip paþinimo instru-mentu, mokslininkai mûsø suvoktusgamtoje vykstanèius ávykius susieja ir su-jungdami juos aiðkina. Todël gamtos dës-nis ne atrandamas, bet þmogaus sàmonëssukuriamas ir galioja tik mûsø suvoktampasauliui. Taèiau ar ðitokio mokslo pa-grindo atskleidimas, t.y. parodymas, kad

cipø apmàstymà. Jau fenomenologijospradininkas � Husserlis � �buvo ásitiki-næs, kad joks mokslas, gamtos ar huma-nitarinis, negali savo paties principøgauti ið tyrimo srities. Joks mokslas ne-gali, pavyzdþiui, moksliðkai árodyti sa-vo paties prielaidø�40. Taigi þvelgdamiá gamtos mokslus, fenomenologai pir-miausia siekë apmàstyti jo pagrindà iriðankstines prielaidas.

Merleau-Ponty savo tekstuose taippat daugiausia dëmesio skyrë humani-tariniams mokslams, bet Elgesio struktû-roje galime rasti keletà teiginiø, skirtøkonkreèiai gamtos mokslams. Ðioje kny-goje nagrinëdamas, kà ir kaip moksli-ninkai kalba apie fiziná pasaulá, Merle-au-Ponty paþymi, kad pagrindinë prie-laida, kurios pats mokslininkas kaipmokslininkas nereflektuoja ir kuria gam-tos mokslai remiasi, yra linijinio prieþas-tingumo idëja, kitaip sakant, ásitikini-mas, jog daiktai objektyviai veikia vie-nas kità41. Taèiau fenomenologui, ban-danèiam be iðankstiniø prielaidø pa-þvelgti á iðgyvenamà pasaulá ir pateisintimokslà, tenka atsakyti, ið kur kyla prie-þastingumo idëja ir ar prieþastingumasturi pagrindà iðgyvenamame pasaulyje.Husserlis prieþastingumo idëjos kilmæáþvelgë neapmàstytoje natûralistinëjenuostatoje, kuriai subjekto gyvenimas�visuomet juk buvo ir yra suprantamaskaip sielos gyvenimas pasaulyje�42, t.y.natûralistine nuostata besiremiantysmokslininkai ásitikinæ, kad daiktai egzis-tuoja ir veikia vienas kità nepriklauso-mai nuo suvokianèiojo subjekto. Merle-au-Ponty taip pat teigia, kad racionaliz-mas yra perpildytas mitø, ið kuriø pa-grindinis � tikëjimas gamtos dësniu, pa-

MOKSLINË MINTIS


79

dësnis yra mûsø suvoktojo pasaulio, o nedaiktø paèiø savaime tvarkos atskleidi-mas, nëra antimoksliðka pastanga, kuripakerta paties mokslo moksliðkumà?

Jei á mokslà þvelgsime naivaus scien-tizmo akimis, kuris tiki, kad mokslinësteorijos be jokiø iðankstiniø prielaidø pa-aiðkina objektyvø pasaulá, tai, be abejo-nës, tokie Merleau-Ponty teiginiai busgriaunamojo pobûdþio. Bet jei mokslàsuprasime kaip vienà ið bûdø, kuris sa-vo analizës pagrindiniu bruoþu laiko ob-jektyvaus þvilgsnio prielaidà interpre-tuoti pasaulio patirtá (paties mokslo vertædar aptarsiu vëliau), tai fenomenolo-gø pastabos padës iðvengti nepagrástømokslininkø pretenzijø. Kitaip sakant,mokslo pagrindo atradimas nustato ri-bas, kada gamtos mokslø kalbëjimas yrapateisinamas ir galiojantis. Be to, Merle-au-Ponty teiginys � �dësnis yra mûsø pa-þinimo instrumentas�� nereiðkia, kad në-ra jokios tvarkos suvoktoje gamtoje arkad pasaulá galime interpretuoti betkaip. Jau minëjau, kad, anot jo, reikðmësrandasi tada, kai mano suvokiantis kû-nas susitinka su pasauliu, ir nors ðitamesusitikime pasaulis atsiveria per manokûno perspektyvà, jis visada bûna fonas,pagrindas, kurá patiriu kaip nepriklauso-mà nuo manæs. Ne visos interpretacijosyra lygiavertës, nes kai kurios ið jø galibûti atidesnës patirèiai ar pateikianèiosdaugiau daikto aspektø. Todël ir patsmokslas susiduria su savo �vidinëmis�ribomis, kai paradigma, kurios laikosimokslininkai, nebepaaiðkina vieno ar ki-to reiðkinio. Susikaupus tokiems nepa-aiðkintiems reiðkiniams, vyksta moksloparadigmos pasikeitimas � �mokslinë re-voliucija�. Ðitaip vël susiformuoja nauja

paradigma, kurios pagrindu aiðkinamityrinëjami reiðkiniai46 . Taèiau jei Kuhnasir kiti potradicinës filosofijos atstovai iðtokiø teiginiø kuria moksliniø paradig-mø nebendramatiðkumo idëjà (ji galiau-siai atveda prie pasaulio �suskilimo�,skirtingø þvilgsniø nepalyginamumo arprie �pasaulio� tik kaip paradigmos,konteksto nulemto propozicijø tarpusa-vio santykiø sampratos), tai vertinantMerleau-Ponty nuostatos poþiûriu, moks-lø, kultûrinio pasaulio tæstinumà atran-dame ne konceptualiame lygmenyje, betvienà pasaulá atverianèiame suvokime.Taigi mokslø tæstinumas kyla ne ið �vie-no racionalaus pasaulio� ar �màstymovienumo�, bet remiasi mokslo kaip sie-kio suprasti kûno suvokime atsiveriantávienà pasaulá samprata47.

Aptardami mokslø santyká su feno-menologija, matëme, kad fenomenologi-jà Merleau-Ponty (taip pat ir Husserlis)suvokia kaip mokslo pagrindø ir pa-grindiniø principø apmàstymà. Toks ap-màstymas yra kritiðkas þvilgsnis ir kar-tu nubrëþia ribas, kuriose vienos ar ki-tos mokslinës iðvados galioja ir yra pras-mingos. Jis taip pat parodo, kad moks-lininkai neiðvengiamai naudojasi iðanks-tinëmis prielaidomis (pvz., nagrinëti ði-tà, o ne kità sritá, ar taikyti toká, o ne ki-toká metodà), kuriø mokslininkai ne-kvestionuoja ir kurios lemia poþiûrá á ty-rinëjamà reiðkiná. O paplitusi pretenzi-ja moksliná aiðkinimà vertinti kaip galu-tiná racionalumo orientyrà ir visà pasau-lio ávairovæ aprëpiantá supratimà yramoksliniu metodu nepagrindþiama prie-laida, nes mokslininkas savo metodaisnegali árodyti ar paneigti vertybëmisgrindþiamo ásitikinimo.

DONATAS VEÈERSKIS


80

MOKSLO VERTË FENOMENOLOGINËJE PERSPEKTYVOJE

Kaip kà tik minëjau, mokslininkaskaip mokslininkas negali árodyti ar pa-neigti mokslinio paþinimo vertës. Taèiaufilosofuojantis þmogus (taip pat ir moks-lininkas), gyvenantis vertybiø pasauly-je, visus reiðkinius iðgyvena kaip turin-èius kokià nors vertæ. Taigi, kokia yramokslo vertë?

Anksèiau raðiau, kad mokslai, bûda-mi sistemingai analizuojama patirtis(mokslinës praktikos, o ne mokslinio te-orizavimo prasme), filosofui kalba apietuos paèius fenomenus, kuriais jis patsdomisi. Pavyzdþiui, psichologija atsklei-dþia naujus þmogaus buvimo pasaulyjeaspektus (pvz., Freudo tyrimai, þvel-giant be iðankstiniø prielaidø, parodo,kad þmogaus sàmonë ir veikla yra inte-grali tik tada, kai þmogus, atskleisdamasvieningà savo egzistencijos reikðmæ, bu-vusius iðgyvenimus ar ávairius troðki-mus integruoja á dabartinæ situacijà48). Osociologija, metodologiðkai domëdama-si net mûsø gyvenimo maþmoþiais, at-veria iki tol nepastebëtus reiðkinius arskirtingus buvimo pasaulyje bûdus. Ga-lima bûtø ir toliau vardyti mûsø gyve-namàjá pasaulá lieèianèius mokslinius at-radimus, kurie dël to turi paþintinæ arpritaikomàjà vertæ, pateisinanèià moks-lo egzistavimà49. Bet dabar noriu ap-þvelgti, kà fenomenologai kalba apie pa-ties mokslo kaip vieno ið mûsø gyveni-mo fenomenø vertæ.

Husserlis viename ið paskutiniøjøsavo veikalø raðë: �Nors savitas mûsømoderniø objektyviø mokslø ágyvendi-nimas dar gali bûti nesuprastas, niekasnepakeièia fakto, kad tai yra reikðmin-

ga gyvenamam pasauliui, kylanèiam iðspecialiø veiklø, ir kad tai priklausogyvenamo pasaulio konkretumui�50,nes �viskas, kà ðiuolaikinis gamtosmokslas iðtyrë nuspræsdamas, kas eg-zistuoja, taip pat priklauso mums, pa-sauliui, nes ðis pasaulis yra iki-duotasmûsø laikø suaugusiems�51. Taigimokslas susilaukia màstytojo dëmesioir todël, kad mûsø pasaulyje, kuris,kaip ne kartà minëjau, yra ne daiktøpaèiø savaime pasaulis, bet mûsø iðgy-venamas pasaulis, mokslas yra tapæs jo(pasaulio) dalimi, vienu ið mûsø gyve-nimo fenomenø.

Bandant pateikti Merleau-Ponty nuo-statà mokslo kaip fenomeno vertës at-þvilgiu, turime paþvelgti á nebaigtà joknygà Regima ir neregima. Èia jis raðo:�teiginiais, kuriuos mes pateikëme apierefleksijà [tai, kad mintis yra antrinë ið-gyvenimo iðraiðka. � D. V.], visiðkai ne-siekëme jos diskvalifikuoti vardan to,kas neapmàstyta ar betarpiðka (kà mesper refleksijà tik ir paþástame). Jie ne-reiðkia, kad refleksijà norime pakeistisuvokimo tikëjimu, bet prieðingai, nori-me pateikti totalià situacijà, kuri leistøvienà nukreipti á kità... refleksija atsigræ-þia á pasaulio tankumà (l�epaisseur) tam,kad já apðviestø, bet galiausiai jam tiksugràþina jo paties ðviesà�52.

Ið ðios citatos matome, kad Merleau-Ponty savo paskutiniame veikale tiekmokslà, tiek refleksijà apskritai supratokaip paties pasaulio ðviesà. Kitaip sa-kant, mes, bûdami pasaulio dalimi, esa-me ðio pasaulio atsigræþimas á save �reikðmës proverþis tankiame pasaulyje.

MOKSLINË MINTIS


81

Todël ið tokios ontologinës pozicijosþvelgiant, racionalumas ir gyvenimasnëra suskilæ (nors tai nereiðkia, kadpaþinimui iðgyventas pasaulis yra taspat, kas ir reflektuotos patirties pasau-lis), bet pats iðgyvenamas pasaulis ðau-kiasi þmogaus teikiamos reikðmës, vientik kurioje jis galiausiai ir gali pasirodytikaip iðgyvenamas pasaulis � nereflek-tuota gyvenimo dalis. Taigi, nors objek-tyvuodamas mokslas siekia atsitrauktinuo gyvenimo ir pasaulio, jame jis nuo-

latos yra kaip regima jo (pasaulio) pu-së, kurioje atsiveria tikrasis mokslo ðal-tinis � neapdorotas pasaulis. Visi moks-lai, visos skirtingos jø paradigmos, visosjø klaidos liudija sieká ávardyti tà iðgy-venamà pasaulá, kuris yra neiðsemiamasmokslo ðaltinis. Ðá sieká randame net irtada, kai �þmogus, iðsitraukæs laikrodá iððoninës kiðenës, þiûri, kuri valanda. Kurað esu? ir Kelinta valanda dabar yra? �toks yra mûsø, esanèiø pasaulyje, neið-semiamas klausimas...�53


28 Plaèiau þr. A. Mickûnas ir D. Srewart. Fenome-nologinë filosofija. � Vilnius: Baltos lankos, 1994,p. 138�140.

29 Plaèiau þr. ten pat ir Merleau-Ponty. Le visibleet l�invisible.� Saint-Amand, Gallimard, 1997,p. 37.

30 Plaèiau þr. Merleau-Ponty. La structure du com-portement, p. 147.

31 Ten pat, p. 153�157.32 Plaèiau þr. ten pat, p. 12. Ir G. Brent Madison.

La phénoménologie de Merleau-Ponty. � Paris,Klincksieck, 1973, p. 30.

33 Plaèiau þr. Merleau-Ponty. La structure du com-portement, p. 192�193.

34 Ten pat, p. 193�194.35 Ten pat, p. 196.36 A. Mickûnas ir D. Srewart. Fenomenologinë fi-

losofija, p. 137.37 Plg. Merleau-Ponty. La structure du comporte-

ment, p. 143.38 Plg. E. Husserl. La terre ne se meut pas, p. 25�28.39 Merleau-Ponty. Sens et non-sens, p. 96.40 Plg. A. Mickûnas ir D. Srewart. Fenomenologi-

në filosofija, p. 152.41 Plg. Merleau-Ponty. La structure du comparte-

ment, p. 1, 6.

42 E. Husserl. Kartezietiðkos meditacijos, pirmoji me-ditacija. T. Sodeikos vertimo maðinraðtis, p. 11.

43 Merleau-Ponty. Éloge de la philosophie et autresessais.� Paris, Gallimard, 1960, p. 179.

44 Plaèiau þr. D. Hume. Þmogaus proto tyrinëji-mas. � Vilnius: Pradai, 1995, p. 56�67.

45 Merleau-Ponty. La structure du comportement,p. 157.

46 Plaèiau þr. Thomas S. Kuhn. The structure ofScientific Revoliutions.� Chicago, The Universi-ty of Chicago Press, 1970.

47 Plaèiau þr. D. Low. Merleau-Ponty on Scienti-fic Revolutions // Philosophy today, 2002, Volu-me 46:4, p. 373�383.

48 Plaèiau þr. Merleau-Ponty. La structure du com-portement. � Paris, Presses Universitaires deFrance, 1949, p. 193�194.

49 Merleau-Ponty. Éloge de la philosophie et autresessais. � Paris, Gallimard, 1960, p. 103.

50 E. Husserl. Krisis, prg. 34f. citata tekste: D. Føl-lesdal. Lebenswelt Husserlio tekstuose // Þmogusir þodis. 2000, Nr. 4, p. 65.

51 Ten pat, p. 65.52 Merleau-Ponty. Le visible et l�invisible, p. 57.53 Claudel. Art poétique. Citata tekste: Merleau-

Ponty. Le visible et l�invisible, p. 141.

JÛRATË BARANOVA


PAULIS RICOEURAS:POHËGELINIS SUGRÁÞIMAS PRIE KANTO

Paul Ricoeur: Posthegelian Return to Kant

SUMMARY

Paul Ricouer, in this article, is considered as the most consequent �posthegelian� Kantian, who produc-

tively elaborated further his ideas in moral philosophy and created a permanent place for Kant in con-

temporary moral philosophy. In his book, which can be considered a study in moral philosophy, Soi-

même comme un autre, Ricoeur returns to Aristotle, and to Kant as well. Aristotle he considers as the

creator of ethics, Kant of morality. He sees some structural parallel affinities in their moral philosophies.

They both started from monologue, after that turned to dialogue, and ended by polilogue, and included

the third member each in the sphere of moral discourse. Why such a triad? Ricoeur discerns the possibil-

ity of such a triadic interpretation in the three formulations of Kantian categorical imperative: the first

formulation reveals monologic, the second dialogical, the third pluralistic stages. At the end of the book

Ricoeur suggests his own solution for the possible opposition between the Aristotelian and Kantian ap-

proach. Hegelian Sittlichkeit he suggests interpreting as a pluralistic version of Aristotelian phronesis, uniting

in itself the possible conflict of duties Ricoeur discerns in Kantian ethics as well. He does not interpret

the Hegelian concept of Sittlichkeit as a negation of Kantian Moralitat as is usually done, following Hegel

himself. He looks at Kant�s moral philosophy from the perspective of tragic conflict and discerns in it the

possibility of pluralistic duties and conflict as well. In my opinion, Ricoeur found the most sophisticated

solution for reinterpreting and integrating Kantian moral philosophy into contemporary discourse.

NUODËMË, KALTUMAS, VILTIS


JÛRATË BARANOVAVilniaus pedagoginis universitetas

RAKTAÞODÞIAI. P. Ricoeuras, I. Kantas, moralës filosofija, fenomenologija, hermeneutika.KEY WORDS. Ricoeur, Kant, moral philosophy, phenomenology, hermeneutics.

Kodël þmogus elgiasi blogai? Tai at-sitiktinumas? Ar vis dëlto egzistuoja pir-

minis prigimtinis blogis iki visø jo mo-tyvø, poelgiø, apsisprendimø, iki to, kà

MOKSLINË MINTIS


zuoja blogá. Jis �pradinio blogio doktri-na mëgina filosofiðkai pakartoti ðià pa-tirtá ir ðá mità�2.

Ricoeuro polinkis triadomis aiðkintietinës sàmonës fenomenus atsispindi irðiame jo straipsnyje Kaltumas, etika, reli-gija iðskleistoje iðpaþinimo fenomenolo-gijoje. Fenomenologija èia jis vadina�apraðymà reikðmiø, kurias implikuojapatirtis apskritai, ar tai bûtø daiktø, ver-tybiø, asmenø, ar dar kokia nors patir-tis�3. Fenomenologas apraðo tas reikð-mes ir reiðkiamas intencijas, kurias jisaptinka kalbinëse iðpaþinimo reprezen-tacijose. Tokiam fenomenologiðkai nusi-teikusiam blogio tyrëjui Ricoeuras siûlopakartoti blogio iðpaþinimà paèiame sa-vyje pasitelkiant simpatijà ir vaizduotæ.Taip fenomenologiðkai nusiteikæs filoso-fas, tirdamas blogá ne neutraliai, bet �at-jausdamas�, perima iðpaþástanèios sà-monës motyvacijas ir intencijas.

Jo dëmesiui Ricoeuras pasiûlo trijølygiø iðraiðkas: mità, filosofijà ir religi-jà. Mito interpretacijas pavadina seman-tiniu diskursu, aiðkinanèiu simbolinesiðraiðkas. Mitas, kaip paþymi Ricoeuras,ðiuolaikiniam þmogui nieko nebeaiðki-na. Bet bûtent todël jis ágauna simboli-næ funkcijà � netiesiogiai kalba apieþmogaus ir to, kà jis laiko Ðventybe, ry-ðá. Mitas sugràþinàs prie iðtarø to klo-do, kuris esàs fundamentalesnis uþ betkokià naracijà ir bet kokià spekuliacijà.Prie tragedijoje interpretuojamo mitopirmapradiðkumo, kuris sugràþino pir-miná konflikto iðgyvenimà, Ricoeurassugráð ir kitame darbe � Sau pats kaip ki-tas. Interpretuodamas tragiðkàjá mità, Ri-coeuras èia remsis Sofoklio Antigone.

Kantas vadino maksimomis? Ar galimasurasti visø blogø maksimø bendrà ðal-tiná? Kantas ieðkojo. Jis manë, kad þmo-gaus negalima pavadinti blogu vien to-dël, kad jo poelgiai blogi (prieðingi dës-niui). Þmogus vadinamas blogu todël,kad jo poelgiai leidþia daryti iðvadasapie jo blogas maksimas. Knygos Religijavien tik proto ribose pirmojoje dalyje�Apie blogojo principo egzistavimà gre-ta gerojo, arba apie pradiná blogá þmo-gaus prigimtyje� Kantas iðkelia klausi-mà: koks yra visø blogø maksimø bend-ras ðaltinis?

Nagrinëjant blogas intencijas kiek-vienà atskirai ir jas lyginant, blogis patssavaime neatsiveria refleksijai. �Kadþmogø pavadintume blogu, � sako Kan-tas, � reikia turëti galimybæ ið kai ku-riø jo poelgiø, net ið vienintelio sàmo-ningai blogo poelgio a priori daryti ið-vadà apie pagrindà sudaranèià blogàmaksimà, ir ið ðios maksimos apie kiek-viename subjekte esantá visø paskriaiblogø maksimø pagrindà, kuris patsvëlgi yra maksima.�1

Ricoeuras straipsnyje Kaltumas, etika,religija sugráþta prie ðios Kanto pirmojoblogio paieðkos. Jis vadina jà filosofinejudëjimo nuo nuodëmiø prie vienosnuodëmës transpozicija. Ðá ëjimà gilyn,Ricoeuro manymu, sugalvojo ne Kantas.Tas pats judesys atsispindás ir simboli-nëse mito iðtarose. Adomo mitas taippat reiðkiàs, kad visos nuodëmës augaið vienos vienintelës ðaknies, savotiðkaipirmesnës uþ kiekvienà blogio apraiðkà.Mitas pasakojàs apie vienatiná blogio at-siradimà kaip apie kartà atsitikusá ávy-ká. Kantas, jo manymu, tiesiog radikali-

JÛRATË BARANOVA


Tekste Kaltumas, etika ir religija jis svars-to bibliná Adomo nuopuolio mità. Savi-monë, stipriai jauèianti blogá, ið pradþiøvartoja ne abstrakèià, bet labai konkre-èià kalbà. Mitas blogá nusako simbolinekalba. Paprastai tai dëmës, terðianèios iðiðorës, simbolika. Vëliau iðorinës sutep-ties motyvas, nurodo Ricoeuras, perei-na á vidiná � nuodëmës kaip ontologinioegzistencijos matmens bûvá. Taèiau nuo-dëmë dar esanti objektyvi. Nors simbo-lis yra pirmesnis uþ bet koká filosofináar religiná diskursà, jis jau duoda penoapmàstymui ir yra �pakeliui á logosà�4.

Kai ji interiorizuojasi � kalbama jaune apie nuodëmæ, o kaltæ. Nuodëmë darnurodo kolektyvinæ tikrovæ, o kaltë � in-dividualiàjà. Kaltës simbolika, Ricoeuromanymu, esanti kur kas intymesnë. Èiajau kalbama apie sàþinës grauþatá. Sàþi-nës grauþatis � tai vidinë grauþatis, vi-dinis kaltës gromulavimas. Ricoeurassàþinës fenomeno atsiradime áþvelgiateismo � miesto-valstybës ástaigos � ið-orinës simbolikos vidiná interiorizavimà.Ðis nematomas teismas sveria kaltæ, pa-skelbia nuosprendá ir paskiria bausmæ.�Trumpai sakant, kaltë, lotyniðkai � cul-pa, yra susidvejinusios sàmonës savæssekimas, savæs apkaltinimas ir savæs pa-smerkimas.�5

Kaip blogio problema tampanti eti-kos problema? Filosofija sukurianti eti-ná diskursà apie kaltumà. Ricoeuras èiakonkreèiai turi galvoje Kanto filosofijà irbûtent jo veikalà Religija tiktai proto ri-bose. Etika, anot jo, susiejanti kaltës pri-gimties aiðkinimà su laisve ir pareiga.Laisvë yra galia veikti taip, kaip supran-ti ástatymà, ir nepaisyti pareigos. Lais-

vas þmogus ið anksto uþsikraunàs sausavo veiksmo padarinius. Jis geba grà-þinti save iki veiksmo � kaip tas, kurisne tik pasielgë, bet ir bûtø galëjæs pasi-elgti kitaip. Prisipaþinimas, kad galëjaipasielgti kitaip, laisvà þmogø privedaprie prisipaþinimo, kad jis privalëjo pa-sielgti kitaip. Ricoeuras èia iðeina tiesiogprie Kanto. Bûtent Kantui priklausantimintis � privalai � vadinasi, gali: �Jukjei moralës dësnis paliepia, kad mes pri-valome dabar bûti geresni þmonës, taineiðvengiamai mums bûtina tai ir galë-ti�6. Kodël? Kantas neatsako á ðá klausi-mà. Nubrëþia ribà. Mes negalime su-prasti nei þmogaus kritimo ið gërio áblogá, nei kilimo ið blogio á gërá. Tai, kadnepaisant nuopuolio, mes privalometapti geresniais þmonëmis, pasak Kan-to, tiesiog skamba mûsø sieloje. KaiKantas skatina kuo daþniau sukelti sa-vyje ðá savo moralinës paskirties didin-gumo jausmà, jis nenurodo prieþasèiø.Tai tarsi paties Kanto filosofinis tikëji-mas vidinës mûsø prigimties revoliuci-jos galimybe. Nors þmogui jo paties ðir-dies gelmë �jam paèiam lieka nepasie-kiama�, vis dëlto jis turi galimybæ tikë-tis, kà jis pasiekia panaudojæs savo pa-ties jëgas, nes privalo tapti geru þmogu-mi�7. Taèiau Ricoeuras áþvelgia Kantonubrëþtoje riboje slypintá didþiausià eti-kos paradoksà. Ðis savo blogos laisvëspradþios neþinojimas padeda paþinti irpriimti patá save. �Antra vertus, að at-skleidþiu savo laisvës negalià. Tai keis-ta negalia, nes prisipaþástu esàs atsakin-gas uþ tai, kad negaliu. Ði negalia � vi-siðka iðorinës prievartos prieðybë. Aðprisipaþástu, jog mano laisvë yra tapusi

MOKSLINË MINTIS


nelaisva.�8 Kodël ðis supratimas yra pa-radoksalus? Todël, kad nuo pat pradþiøsau sakoma, kad blogis yra tai, ko bû-èiau galëjæs nedaryti. Taèiau taip saky-damas, kartu prisipaþástu, jog blogis yrata ankstesnë nelaisvë, kuri padaro taip,kad negaliu nesielgti blogai. Ricoeurasmano, kad ðis prieðtaravimas yra ima-nentiðkas laisvei: jis parodo galios nega-lià, laisvës nelaisvæ.

Ðio paradokso aptikimas Ricoeurotekste þadina ne neviltá, o viltá. Viltis �jau ne etikos kaip filosofinio diskurso, oreligijos matmuo. �Gráþimas á pradþiàyra gráþimas ten, kur laisvë atsiskleidþiakaip tai, kà reikia iðlaisvinti, trumpai sa-kant, kur gali viltis bûti iðlaisvinta.�9 Re-ligijà Ricoeuras atskiria nuo moralëstuo, kad pastaroji reikalaujanti paèiàlaisvæ màstyti paþymëtà vilties þenklu.Blogis ákurdinamas Dievo akivaizdoje irpasikeièianti jo krypties trajektorija. Eti-në sàmonë nukreipta á praeitá, o religi-në � á ateitá. Tikëjimo problema � ne blo-gio pradþia, o galas. Todël tikëjimas ið

esmës palankiai þiûrás á ávykius ir þmo-nes. Puritonas uþdarytas etikoje. Ricoeu-ras, matyt, èia turi galvoje Kantà. Jis uþ-darytas praeityje � sàþinës grauþatyje.Todël jis nedrásta þengti þingsnio nuopasmerkties prie malonës. Tikinèiajam,prieðingai, atsiverianti ateities karalystë.Ðios Ricoeuro iðskirtos kaltumo diskur-so slinktys primena Kierkegaard�o nuþy-mëtà judëjimà nuo estetinës prie etinësir religinës pakopos.

Kaip paþymi Bourgeois, Ricoeurasinterpretuoja religijos simbolius ið savopaties pasirinktos teistinës perspekty-vos. Kita vertus, Ricoeuras, jo manymu,nepastebëjo to fakto, kad egzistencinësstruktûros esanèios neutralios, ir praby-làs apie radikalø blogá, viltá ir atgimimà.Ðá savo sumanymà jis grindþia tik kan-tiðkàja radikalaus blogio samprata. To-dël Ricoeuro hermeneutika nëra eideti-në. Ji vyksta proto ribø nuþymëtamekontekste. Ricoeuras tiesiog manæs, kadabstrakcija papildanti puolusios laisvësontologijos ribas.10

ETIKA IR MORALË: PAPILDOMUMAS VERSUS PRIEÐPRIEÐA

Ricoeuras santyká tarp etikos ir mora-lës nusako ið pirmo þvilgsnio tarsi ir pa-naðiai kaip kiti ðiuolaikiniai Aristoteliosekëjai. Terminu �etika� knygoje Pats saukaip kitas (Soi-meme comme un autre) jisapibûdina tà diskursà, kuriame kalbamaapie visaverèio gyvenimo tikslà, o �mo-rale� vadina ðio tikslo artikuliavimà nor-momis, kurios pretenduoja á universalu-mà ir ið kuriø kyla tam tikri apriboji-mai11. Etinio diskurso konstravimo klasi-ku filosofijoje tampa Aristotelis, mora-

lës � Kantas. Taèiau, kitaip negu Alasdai-re�as MacIntyre�as, Charlesas Tayloras irBernardas Williamsas, kurie tik fragmen-tiðkai pamini Kantà ieðkodami savosiosdistancijos, Ricoeuras nuosekliai inter-pretuoja já sudominusius Kanto moralësfilosofijos aspektus, paskiria jam net visàaðtuntàjá skyriø �Asmenybë ir moralinënorma�. MacIntyre�as apkaltino Kantoetikà sugriovus ðiuolaikinës moralës filo-sofijos pamatus ir ragina radikaliai atsig-ræþti á Aristotelá, Williamsas ir Tayloras

JÛRATË BARANOVA


oponuoja Kanto moralës filosofijos re-dukcionizmui, prieðindami já Aristote-liui, o Ricoeuras ne tik kad neskelbiaKantà esant atsakingà uþ XX amþiausmoralës filosofijos fragmentiðkumà, betir jo radikaliai nesuprieðina su Aristote-liu. Nepaisant susiklosèiusios tradicijos,jis nesiekia pakeisti Kanto Aristoteliu.Tarp dviejø tradicijø jis ieðko subordina-cijos ir papildymo santykio. Ricoeurasnemato neperskiriamos takoskyros tarpteleologijos ir deontologijos. Etinis tiks-las, pasak Ricoeuro pastabos, paprastaikoreliuoja su tuo, kas vadinama savæsvertinimu (estime de soi), o deontologija �su pagarba sau (respect de soi). Ricoeurasremiasi prielaida, kad savæs vertinimasyra fundamentalesnis uþ savigarbà. To-dël etika ágaunanti pirmenybæ moralës

atþvilgiu. Kita vertus, per savigarbà pa-sireiðkia ir savæs vertinimas remiantismoralës normomis. Todël etiniai tikslaineiðvengiamai turi pereiti per normø sie-tà. Treèia, Ricoeuras mano, kad pareigosaporijos sukuria tokias situacijas, kai sa-væs vertinimas pasirodo ne tik kaip pagar-bos ðaltinis, bet ir jos reikalavimas. Ir savæsvertinimà, ir savigarbà Ricoeuras kartuávardija kaip dvi tobuliausias asmenybësbrandos ir iðsiskleidimo pakopas12.

Ricoeuras savo knygoje etikos irmoralës tarpusavio priklausomybæ kaipsubordinacijà interpretuoja remdamasistam tikra jo paties sukonstruota triadøstruktûra. Ðios triadines struktûros ga-limybës konceptualiniu pagrindu jis pa-sirinko tris Kanto kategorinio imperaty-vo formuluotes.

TRYS ETINIO TIKSLO IR NORMOS ASPEKTAI

Ricoeuras iðskiria tris ir etinio tiks-lo, ir moralës normos aspektus: mono-loginá, dialoginá ir politiná. Aristoteliðkà-jà etikà sutraukia á formulæ: etikos in-tencija yra siekti �gero gyvenimo� kar-tu su kitais ir per kitiems teisingas ins-titucijas. Ðioje intencijoje jis mato tris su-dedamuosius aspektus: gerà gyvenimà,rûpestá kitais ir teisingas institucijas, irnuosekliai kiekvienà jø aptaria. Ricoeu-ro sumanymas nëra aiðkus tol, kol neat-siskleidþia, kad ðià triadà jis struktûri-na pagal analogijà su Kanto trimis ka-tegorinio imperatyvo formuluotëmis,ieðkodamas paraleliniø struktûriniø pa-sikartojimø tarp etikos ir moralës. Pir-moji formulë yra monologinë, antroji �dialoginë, treèioji � politinë.

Pirmoji Kanto kategorinio imperaty-vo formuluotë, sako Ricoeuras, yra abst-rakti. Ji fiksuoja universalumà, kurá pa-siekia moralinis sprendimas apskritai.Dësnis nukreipia á bendrà poelgiø dës-ningumà, privalantá bûti valios princi-pu, ir teigia: �Að visada privalau elgtistik taip, kad galëèiau taip pat norëti,kad mano maksima taptø visuotiniudësniu�13. Ricoeuras postuluoja, kad ðiformuluotë moralëje vaidina tà patá pir-mojo trinarystës nario vaidmená, kokáetikoje vaidina �gero gyvenimo� tikslas.Tai monologinë stadija. Antrojoje etikosir moralës pakopoje Ricoeuras siekia ið-ryðkinti jø prielaidose slypintá dialogið-kumà. Etiniame lygmenyje dialogiðku-mui bûdingas rûpestis kitu. Dialoginá

MOKSLINË MINTIS


atsivërimà savæs vertinime Ricoeuraskildina ið Aristotelio teiginio apie drau-gø trûkumà, kurá jauèia doras þmogus.Jis nëra pats sau vienas pakankamas.Aristotelis iðskyrë kilniø sielø draugys-tæ. Dorø ir savo dorybëmis panaðiøþmoniø draugystæ Aristotelis atskyræsnuo draugystës siekiant malonumo irnaudos: �Tie, kurie linki draugams ge-ro dël paèiø draugø, yra geriausi drau-gai: jie yra draugai ne atsitiktinai, o dëlto, kad myli vienas kito bûdà�14. Rico-euras ðá aristoteliðkàjá dialogiðkumà pa-vadina rûpesèiu (solicitude). Pagrindinisðio dialogo bruoþas � proporcingumas.Abi ðalys siekia duoti tiek, kiek jos gau-na. Toks draugas myli savo draugo ge-riausiàjà dalá � jo protingàjá pradà. Ta-èiau, kita vertus, jis myli ir save. Drau-gas � tai antrasis að. Doras þmogus pui-kiai sutaria pats su savimi ir jo meilësau pereina ir á kitus. Draugai laimingoþmogaus gyvenimà padaro ypaè malo-nø. Aristotelis sukuriàs intymumo irbendro gyvenimo atmosferà. Kodël Ri-coeurui tokia dialoginë forma atrodovienpusiðka? Aristoteliðkas rûpestis � tailygiavertiðkas abipusiðkas pasikeitimassavo verte. Èia nëra kovos, nëra ðiuolai-kinio konflikto, kylanèio ið hëgeliðkosiospadalytos sàmonës, kurià jis suskaldësavo veikale Dvasios fenomenologija. To-dël ðis abipusis proporcingas santykisyra iðtisai teigiantis. Kitas tampa abso-liuèia iðorybe, visiðkai matomu. Kodëlties ðiuo abipusiu geranoriðku sponta-niðkumu kaip iðorybe Ricouras nenorisustoti? Todël, kad Aristotelis nepaste-bëjæs radikalios asimetrijos tarp daliji-mosi draugystës teikiamais malonumais,

ir dalijimosi viena kanèia. Aristotelismàstæs taip, tarsi nebûtø kanèios ir ne-bûtø prievartos. Kiti ðiuolaikiniai ne-oaristotelininkai ðio Aristotelio vienpu-siðkumo nepastebëjo. Ricoeuras pastebi.Taèiau ne atsitiktinai. Kanèios ir blogioegzistencialus jis nuolat apmàsto. Jisnuolatos siekia apraðyti betarpiðkà blo-gio patirtá, klystanèio þmogaus patirtá irtuo paèiu suprasti konkreèià þmogausegzistencijà. Todël nuo fenomenologijosatvertø abstrakèiø grynosios sàmonësgalimybiø Ricoeuras eina prie tam tik-rø egzistuojanèiø sàmonës galimybiø.Kaip paþymi Arûnas Sverdiolas, Ricoeu-ras mëgina modifikuoti patá fenomeno-loginá metodà: jis remiasi nepatirtine,spekuliatyvia hipoteze, kad �þmogusyra ið prigimties trapus ir linkæs klys-ti�15. Kontrasto principu Aristotelio san-tykio su kitu abipusiðkumas prieðprieði-namas kito epifanijai Emmanuelio Levi-no etikoje. Èia kitas tampa tarpusaviosantykio iniciatoriumi, teisingumo mo-kytoju, kuris instruktuoja ir kuris drau-dþia þudyti. Aristoteliðkojo santykio ið-orybei Ricoeuras prieðprieðina leviniðko-jo santykio atvertàjà vidujybæ. Ið tiesøkito veidas net nepasirodo. Kitas nërareiðkinys, jis yra Apreiðkimas. Ði simpa-tija nesanti paprasèiausias gailestis. Taiir yra, anot Ricoeuro, aukðèiausias rû-pestis: abipusiðkai dalijamasi èia jau nelygiaverèio bendravimo dþiaugsmu, oasimetriðka kanèia ir simpatija. Ne tik fi-zine, bet ir dvasine, atsiradusia sugrio-vus asmens vientisumà, jam praradusgebëjimà veikti. Taèiau pats Ricoeurasnesutapatina savosios að ir kito santykiostruktûros su Levino sprendimu. Levi-

JÛRATË BARANOVA


nas èia jam praverèia kaip kontrastas ið-ryðkinant Aristotelio etikos ribotumà.Vëliau jis pats apsibrëð savo skirtumànuo Levino asimetrijos. Ricoeuras ðáAristotelio etikos atvertà dialogo vien-pusiðkumà traktuoja ne vien tik kaip jomàstymo ribotumà, o apskritai kaip fi-losofijos nepajëgumà paliesti esminesþmogaus egzistencines problemas. Filo-sofija viena nepajëgi apmàstyti þmogausintersubjektyvumo fenomeno. Todël jituri ásileisti tragedijà � tokia bus galuti-në Ricoeuro iðvada.

Dialogo stadijà Kanto moralëje Rico-euras áþvelgë antrojoje Kanto kategori-nio imperatyvo formuluotëje: �elkis taip,kad nei savo asmenyje, nei kieno norskito asmenyje niekada þmogaus nepa-naudotum vien kaip priemonës, o visa-da kaip tikslà�16. Ricoeuro akimis þiû-rint, èia atsirandanti átampa tarp þmo-nijos ir asmens kaip savaiminio tikslo.Universalumas atsitraukiàs. Ðioje impe-ratyvo iðtaroje Ricoeuras akcentuoja at-sivërusá asmenø pliuralizmà.

Kita vertus, ðis imperatyvas drama-tizuojàs asimetriðkos galios skirtybæ. Ga-lios asimetriðkumas tampa pagrindineRicoeurà dominusia moraline problema.Galios asimetrija domins Ricoeurà ir jonaratyvioje ckarakterio bei asmenybëstapatybës koncepcijoje. Charakteriai, pa-þymi Ricoeuras, pasakojimuose visadadalijasi á dvi dalis: á veikianèiuosius irkenèianèiuosius. Vieni veikia, kiti iðgy-vena veikëjø veiksmø pasekmes. Algir-das Greimas ávedæs kitas sàvokas: siun-tëjo ir gavëjo. Siuntëjais gali bûti indi-vidai, socialinës ar net kosminës esmës.�Að pats, � sako Ricoeuras, � niekada

neuþmirðtu kalbëti apie þmones kaipapie veikianèius ir kenèianèius.�17 Galiosasimetrija susijusi su prievartos galimy-be. Ricoeuras, kitaip negu neoaristoteli-ninkai, nemano, kad gero gyvenimoklausimas nusveria blogio problemà ap-kritai, todël nëra jokios bûtinybës átemp-tai jà svarstyti. Ricoeuras ðià bûtinybæmato. Blogis yra (il y a le mal), sako Ri-coeuras18. Blogio klausimas neatsakomasvien tik remiantis aristoteliðkàja etika.Kadangi egzistuoja blogis, etika nëra pa-kankama sau � ji privalo perimti mora-lës bruoþus, turi bûti ávesti galios asi-metrijà ribojantys draudimai. Galios asi-metrijà riboja jau Senasis Testamentasdraudimais: �Nevogsi. Neþudysi. Ne-svetimausi� (Ið 20). Taèiau toká pat ga-lios asimetrijos draudimà Ricoeurasáþvelgia ir Kanto kategorinio imperaty-vo antrojoje formuluotëje. Kantas ðiuoimperatyvu atmeta ir paþemina tà savæsvertinimo aspektà, kurá jis pavadinoSelbstliebe � savimeile. Savimeilë esantisavæs vertinimas, iðkreiptas blogo polin-kio. Ji tampanti galia, áprasto savæs ver-tinimo pervirðiumi.

Dialogà Ricoeuras apraðo sekdamasLevino apibûdintu �veidø susitikimu�.Kitas dialoge yra veidas. Taèiau santykistarp að ir tu palieèia tik du asmenis. At-siradæs pliuralizmas reikalauja iðplësti jáiki tø, kurie liko nuoðalyje ir yra tretie-ji. Visada lieka to, kurá ðis santykis apei-na, � treèiojo � problema. Treèiasis atsi-duria uþ dialogo ribø. Ði treèioji dalisniekada netaps veidu (tiers qui ne serontjamais des visages), sako Ricoeuras19. Tre-èiasis yra jau ne tu, jis � kiekvienas. �Ge-ro gyvenimo� samprata etiniame tiksle,

MOKSLINË MINTIS


ir autonomijos principas moralës nor-moje veda prie treèiojo Ricoeuro triadi-nës schemos nario � institucinio santy-kio. Institucijomis Ricoeuras vadina tasgyvenimo kartu struktûras, kurios pri-klauso istorinei bendruomenei � tautai,nacijai, valstybei. Kodël Ricoeuras ið eti-kos ir moralës diskurso taip ryþtingaipasuka politinës filosofijos link? Institu-cijos niekada negráþta á tarpasmeninásantyká, sako Ricoeuras. Taèiau, kitavertus, jos susipynusios ir su bendràjagalia, ir su prievarta. Galia kylanti ið no-ro gyventi ir veikti kartu. Jei ðis norasiðnyksta � galia iðsisklaidanti. Taèiaugyvenant ir veikiant kartu, teisingumas

savaime nesusiklosto. Kaip tik atvirkð-èiai. Teisingumas yra tai, ko daþniausiaitrûksta, ir paprastai vyrauja neteisingu-mas20. Vadovaujantis Ricoeuro mintiestëkme, galima prieiti iðvadà, kad neiAristotelis, nurodæs �gerà gyvenimà�kaip etiná tikslà, nei Kantas, apibrëþæsmoralës dësnio autonomijos sàlygas pir-màja kategorinio imperatyvo formuluo-te, negalëjo sustoti. Pati sumanymo logi-ka priveda prie teisingumo problemos.Aristotelis tai padaræs Nikomacho etikospenktojoje knygoje, Kantas pats neuþ-baigæs, bet jo áþvalgas iðplëtojæs JohnasRawlsas, sukûræs teisingumo sampratàknygoje Teisingumas kaip neðaliðkumas.

SITTLICHKEIT IR KANTIÐKASIS PAREIGØ KONFLIKTAS

Kuriai ið ðiø dviejø filosofinës etikosalternatyvø � Aristotelio ar Kanto � Ri-coeuras vis dëlto atiduoda pirmenybæ?

Në vienai. Filosofinë etika uþdarantiiðëjimà á konkreèias praktines situacijas.Be to, jokios racionalios intencijos nepa-jëgia priartëti prie gelmës tos paslapties,kuri gaubia þmogaus poelgiø motyvus.Nuo Aristotelio etikos ir kantiðkosiosnormø moralës Ricoeuras siûlo sugráþtiprie ikifilosofiniø iðtakø � graikiðkosiostragedijos.

Ricoeuras siûlo moralës filosofijai ási-klausyti á nefilosofijos � antikinës trage-dijos balsà. Kodël? Todël, kad praktinisprotas, kuriuo vadovaujasi ir Aristotelis,ir Kantas, kuria savo iliuzijas. Panaðias áðirdies iliuzijas. Iliuzijos uþglosto kon-fliktà � paðalina já ið moralinio sprendi-nio struktûros. Konfliktà Ricoeuras ma-no esant pamatiniu þmogaus gyvenimo

pagrindu, imanentiðkai slypinèiu kiek-vienoje konkreèioje gyvenimo situacijo-je. Nematyti konflikto � tai atplëðti prak-tinæ iðmintá nuo konkretaus gyvenimoturinio. Moralës filosofijai bûtina sugráþtiprie moralës sprendinio patikrinimo tikpraktinëje situacijoje. Aristotelio etika,kaip manë Gadameris, prie jos nepriar-tins. Ji taip pat uþglosto konfliktà. Pa-mirðta apie skausmà ir blogá. Filosofinësetikos sugráþimà á praktinës situacijoserdvæ Ricoeuras nuþymi sekdamas neAristotelio etikos, bet jo estetikos trajek-torija. Sugráþtama per tragedijos sukeltàkatarsá. Tragedijos sukeltas katarsis atlie-ka ne vien estetinæ, bet ir etinæ funkcijà.Jis valo aistras, jas provokuoja. Tragedi-ja pajëgi sukelti siaubà (phobos) bei gai-lestá (eleos). O siaubo ir gailesèio metafo-rizacija, mano Ricoeuras, yra bet kokiostikros etinës instrukcijos sàlyga21.

JÛRATË BARANOVA


Tragedija ásiverþia ir suardo prakti-nio proto iliuzijas bûtent todël, kad ji ne-santi filosofija. Ji nieko nemokanti ir ne-suteikianti jokio atsakymo. Kà nauja, Ri-coeuro akimis þiûrint, atveria tragedija,palyginti su filosofija? Tragiðkoji iðmin-tis reikalaujanti moraliná sprendimà pa-tikrinti tik situacijoje. Ji iðveda á þmoniøpatirties agonistiná pagrindà. Ji leidþiasuvokti konflikto neiðnaikinamumà, joimanentiðkumà bet kuriems þmoniøsantykiams: vyro � moters, senatvës �jaunystës, visuomenës � individo, gyvø-jø � mirusiøjø, þmoniø � dievø. Aistra,kuri motyvuoja tragedijos veikëjø jaus-mus, slypi paslaptingoje motyvacijosgelmëje. Ricoeuras skatina á ðià motyva-cijos gelmæ ásiklausyti. Ji atverianti sub-jektà pranokstanèias dvasines galias, beto, atveria kelià archajinëms bei miti-nëms energijoms. Tragedija leidþiamums atsidurti ðiø energijø veikimo lau-ke. Tik ilgai keliaudamas per nuolatiniusneiðnaikinamus konfliktus, kuriø uni-versalumas neatskiriamas nuo jø dalinëslokalizacijos, teigia Ricoeuras, þmogusgali save atpaþinti.

Ar Ricoeuras, sakydamas, kad filoso-finis màstymas neatskleidþia mitø gel-mëje slypinèios paslapties, tuo paèiu ne-siûlo atsisakyti Aristotelio etikos beiKanto normø moralës sukauptos prak-tinio proto patirties ir apskritai niekaipneracionalizuoti mitø?

Jis daro prieðingà judesá. Jis mano,kad tragedija ir ðiandien kaþko mus galipamokyti. Tragedija moko mus atpaþin-ti save per konfliktà (la reconnaissance desoi)22. Kantas neteikæs reikðmës konflik-to produktyvumui. Taèiau Ricoeuras

pats tæsia Kanto nuþymëtà praktinioproto kritikos trajektorijà. Konflikto su-gràþinimas per tragedijos katarsio patirtáRicoeurui leidþia iðskleisti treèiajá jo�maþosios etikos� segmentà � Hegeliosàvokos Sittlichkeit kritinæ analizæ. Tra-gedijos atvertu pirmadiðko konflikto su-pratimu jis paskiepija ir Hegelio, ir Kan-to etikà.

Kaip þinia, Hegelis veikale Teisës filo-sofijos apmatai toliau pagrindinëja Kantoiðskirtà dvasios ir gamtos takoskyrà. He-gelis, kaip ir Kantas, mano, kad valia yratikrai laisva valia tik kaip màstymas. Jomanymu, teisës, moralës ir visos dorovëspagrindas yra savimonë. Taèiau raciona-lios laisvës autonomiðkumo idëjai Hege-lis suteikia naujà turiná. Jis jà susieja suaristoteliðkomis bendruomenës ir phrone-sis sampratomis. Ðios pareigos reikðmësiðkëlimà Hegelis ávertino kaip praktinësKanto filosofijos nuopelnà ir didingu-mà23. Taèiau pareiga, Hegelio manymu,Kantui likusi tik abstraktus visuotinu-mas: nepereinanti á dorovæ (Sittlichkeit)moralës (Moralitat) sàvoka.

Ði hëgeliðkoji kritika prigijo. ApieKanto etikos formalizmà nuolatos kalbë-jo tie filosofai, kurie simpatizavo Hege-lio Sittlichleit, ypaè komunitarai. Ricoeu-ras, prieðingai, mano, kad Kanto etikoskaltinimas tuðtumu yra klaidingas. Já le-mia tai, kad nesuprantamas maksimøvaidmuo Kanto etikoje. Ricoeuras pra-pleèia Kanto maksimø interpretacijà. Jisáþvelgia, kad universalizacijos principàKantas taiko ne vienai kuriai nors mak-simai, o daugybei maksimø. Ðios maksi-mos esanèios elgesio pasikartojimai. PatsKantas jas vadinæs pareigomis daugis-

MOKSLINË MINTIS


kaitos prasme. Jos nëra ið vieno princi-po logiðkai dedukuotos. Tai tiesiog�reikðmës teiginiai, iðkylantys kasdienia-me gyvenime � áþeidimo pakëlimas nei-eðkant kerðto, atsispyrimas pagundai nu-siþudyti vien ið pasibjaurëjimo gyveni-mu, nepasidavimas vilionëms neiðpildytipaþado, talentø ugdymas, uþuot tingi-niavus, pagalba kitiems ir taip toliau pa-tenka á universalizacijos testà�25. Pareigøpliuralizmas kyla ið maksimø pliuraliz-mo, kurios paèios yra reakcijos á situaci-jø ávairovæ. Kanto maksimø ir pareigøpliuralizmà Ricoeuras vertina kaip pro-duktyvø kelià, kuriuo einant gali kiltikonfliktai, be kuriø etinio gyvenimo sub-stancija ir tampanti tuðèia. Pats Kantas tonenurodæs, nes jis ieðkojæs vienintelio ke-lio verifikuoti maksimas. Taèiau Ricoeu-ras savo �maþosios etikos�, átraukianèiostragiðkàjá konfliktà kaip bûtinà savæs at-paþinimo modusà, kontekste prapleèiaKanto etikos horizontà.

Riocueras taip pat konstatuoja, kad jopaties filosofinis projektas labai artimasHegelio veikalui Teisës filosofijos apmatai.Kartu su Hegeliu Ricoeuras linkæs nepri-tarti politiniam atomizmui. Hegelio sà-voka Sittlichkeit Ricoeuro �maþojoje eti-koje� sintezuoja Aristotelio etikà ir Kan-to moralës projektà. Jo manymu, Sittlich-keit sàvoka, suprasta kaip kolektyvinioveiksmo sistema, tarpininkaujanti tarpabstrakèios laisvës idëjos ir jos realizavi-mo bûdø, niekada nebuvo praradusi sa-vo pamokamo gyvybingumo. Hegelio

politinis projektas � Ricoeuras daro tokiàiðvadà, � ne tik kad nebuvo iðtrintas is-torijoje, jis nebuvo netgi realizuotas26. Ta-èiau Ricoeuras áþvelgia netgi pavojø in-terpretuoti hëgeliðkàjá Sittlichkeit atsietainuo kantiðkosios privaèios teisës ir hëge-liðkosios abstrakèios teisës koncepcijos iratsietai nuo Geist ontologijos. Taip ji ne-tenkanti galios pagrásti moralës sàmonëstriadinæ struktûrà, kurià Ricoeuro etiko-je sudaro autonomija, pagarba asmenimsir teisingas valdymas. Sittlichkeit tiesiogsusieja formalià moralæ su institucijø tei-singumu. Taèiau Ricoeuras neigia Hege-lio objektyvaus proto koncepcijà ir vals-tybës, apdovanotos aukðtesniuoju savæspaþinimu, koncepcijà. Ricoeuras, demis-tifikuodamas hëgeliðkàjà valstybës galià,siûlo sugráþti prie paèios politinës prak-tikos ir tirti specifines tragedijos formas,su kuriomis èia susiduria veiksmas27.Taip hëgeliðkasis Sittlichkeit tampa aris-toteliðkojo phronesis pliuralistiniu varian-tu, apjungianèiu ir Kanto etikoje glûdin-èiø pareigø konflikto prielaidà. Hëgelið-kojo Sittlichkeit Ricoeuras neinterpretuojakaip Kanto etikos Moralitat formalumopaneigimo. Paþvelgæs á Kantà per tragið-kojo konflikto ir hëgeliðkojo Sittlichkeitprizmæ, Ricoeuras traktuoja jo etikà kaiptokià pat atsiverianèià pliuralistiniø pa-reigø, o tuo paèiu ir konflikto galimybës,versijà.

Ðioje vietoje Bourgeois pateikta Rico-euro, kaip pohëgelinio kantininko, inter-petacija ið tiesø atrodo artima tiesai.


11 Immanuel Kant. Religija vien tik proto ribose. �Vilnius: Pradai, 2000, p. 35.

12 Paul Ricoeur. Kaltumas, etika, religija //

P. Ricouer. Egzistencija ir hermeneutika. Inter-pretacijø konfliktas. � Vilnius: baltos lankos,2001, p. 124.

JÛRATË BARANOVA


13 Ten pat, p. 11214 Ten pat, p. 114.15 Ten pat, p. 116.16 Immanuel Kant. Religija vien tik proto ribose. �

Vilnius: Pradai, 2000, p. 70.17 Ten pat, p. 71.18 Paul Ricoeur. Kaltumas, etika, religija // P. Ri-

couer. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijøkonfliktas. � Vilnius: baltos lankos, 2001, p. 125.

19 Ten pat, p. 125.10 Patrick L. Bourgeois. The Limits of Ricoeur�s

Hermeneutics of Existence // The Philosophy ofPaul Ricoeur. Ed. L. E. Hahn. � Chicago and LaSalle, Illinois: Open Court, 1996, p. 563�564.

11 Paul Ricoeur. Soi-meme comme un autre.� Paris:Editions du Seuil, 1990, p. 201.

12 Þr. Ten pat, p. 201.13 Imanuelis Kantas. Dorovës metafizikos pagrin-

dai. � Vilnius: Mintis, 1980, p. 27.14 Aristotelis. Nikomacho etika // Rinktiniai rað-

tai. � Vilnius: Mintis, 1990, p. 213�214.

15 Arûnas Sverdiolas. Paulio Ricoeuro uþuolankos// P. Ricouer. Kaltumas, etika, religija // P. Ricou-er. Egzistencija ir hermeneutika. Interpretacijø kon-fliktas. � Vilnius: baltos lankos, 2001, p. xix.

16 Imanuelis Kantas. Dorovës metafizikos pagrin-dai. � Vilnius: Mintis, 1980, p. 62.

17 Paul Ricoeur. Soi-meme comme un autre. � Pa-ris: Editions du Seuil, 1990, p. 172.

18 Ten pat, p. 254.19 Ten pat, p. 228.20 Ten pat, p. 231.21 Ten pat, p. 282.22 Ten apt, p. 283.23 Georg W. F. Hegel. Teisës filosofijos apmatai. �

Vilnius: Mintis, 2000, p. 214.25 Paul Ricoeur. Soi-meme comme un autre. � Pa-

ris: Editions du Seuil, 1990, p. 306.26 Ten pat, p. 297.27 Þr. Ten pat, p. 298.

Romualdas LankauskasEskizas kompozicijai

MOKSLINË MINTIS


TAUTINIO PASAULËVAIZDÞIO ATSPINDÞIAIXIX a. RUSØ MÀSTYTOJØ F. DOSTOJEVSKIO,V. SOLOVJOVO, S. BULGAKOVO ÞMOGAUS

ISTORINËS BÛTIES SAMPRATOJEReflections of National Worldview in Nineteenth Century Russian

Philosophers� � Dostoyevsky, Solovyov and Bulgakov �Concept of Man�s Historical Being

SUMMARY

The article is based on the insight that it is a person as a cultural subject who determines the continuity

of national culture. The worldview position of this cultural subject is formed in the cultural context

(intellectual and emotional) of the nation�s ancestors. By placing the ideas expressed in the subject�s creative

thought in a worldview form, symbolic elements that constitute the basis of national worldview are

reconstructed. To substantiate this insight, the author analyses works by three Russian philosophers �

Dostoyevsky, Solovyov and Bulgakov � applying the method of hermeneutic interpretation.


AUÐRA MALKEVIÈIÛTËLietuvos teisës universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Pasaulëvaizdis, platuma, keliavimas, gimtoji þemë, �gyvas gyvenimas�, Sofija.KEY WORDS. Worldview, latitude, travelling, homeland, �alive life�, Sophia.

GIMTOSIOS ÞEMËS SIMBOLIS PLATUMØ PASAULËVAIZDYJEIR FILOSOFINËJE MINTYJE

Senojo pasaulio þmogaus visapusið-kà susisaistymà su gamtiðkuoju atspin-di þemës-motinos simbolis su motinoskaip gimdytojos ir maitintojos prasmë-

mis (pvz., senojoje graikø mitologijojeþemë Gëja simbolizuoja pasaulio pradà,ji pagimdë savo vyrà ir sûnø � dangøUranà). Gimtosios þemës (ðîäíàÿ çåìëÿ)

AUÐRA MALKEVIÈIÛTË


simbolis tapo rusø tautos pasaulëþiûrospagrindu tiek senojoje, tiek krikðèionið-kojoje* tradicijoje. Tautosakoje sutinka-ma Vasilisa Graþioji (Âàñèëèñà Ïðåêðàñ-íàÿ) ákûnijo ne tik archajiðkàsias þemës-motinos simbolio prasmes, bet ir dëlPlatumø estetinio þavesio poveikio su-siformavusias, moteriðkajam pradui bû-dingas savybes: gyvenimo iðmintá, intui-cijà, romumà, sumanumà, groþá. B.Vy-ðeslavcevas jà pavadina �rusiðkàja psi-chëja, kuri susijusi su gamtos dvasia, jimoko þmones kurti gyvenimà, groþá�29.Pasakojimais apie Vasilisos Graþiosiosbei Caraièio Ivano (Èâàí Öàðåâè÷) drau-gystæ Platumø þmogus áprasmino emo-ciná prieraiðumà gimtajai þemei. �Kol ca-raitis ðalia jos, jis nepatiria gyvenimesunkumø, Vasilisa já gelbsti ið kiekvie-nos bëdos�30, � raðo B. Vyðeslavcevas.Emocinis prieraiðumas þemei sàlygotasne tik sëslaus ir pasyvaus gyvenimo bû-do, bet ir saugumo jausmo. Platumøþmogus gimtosios þemës platybëse slëp-damasis nuo uþkariautojø ar ástatymovykdytojø (jau suvienytoje ðalyje) ið-vengdavo jo pasaulio sampratai, gyve-nimo bûdui prieðtaraujanèiø paproèiøar tradicijø, naujø ástatymø ar jø potvar-kiø laikymosi. Todël gimtosios þemës sim-bolis rusø tautos kultûroje siejamas sunamø saugumu (èia namai � tai kaimoteritorija), áprastine tvarka ir darna. Mo-teris kaip namø jaukumo kûrëja kaimobendruomenës gyvenime atliko aktyvøsocialiná vaidmená. Ji puoselëjo religi-nius moralinius idealus, sergëjo papro-

èiø bei tradicijø grynumà, jø laikymàsine tik ðeimoje, bet ir uþ jos ribø: daly-vavo religinëse ðventëse, bendruomenëssusibûrimuose ir kt. ir aktyviai kovojosu ðeimos ar bendruomenës nario ydo-mis (pvz., girtuoklyste). Vieðo kaltës ið-paþinimo paprotys, manau, ir buvo skir-tas tvarkai ir saugumui bendruomenëjeiðlaikyti. Kaltës iðpaþinimo aktu þmogussusitaikydavo ne tik su ðeima ir ben-druomene, bet ir iðreikðdavo sakraliàpagarbà gimtajai þemei kaip motinai mai-tintojai ir globëjai.

Krikðèioniðkoje rusø kultûrinëje tra-dicijoje tiesa taip pat buvo siejama sugimtosios þemës teikiamu saugumu. Pra-sminis ryðys tarp jø istoriðkai formavo-si po Krikðèioniðkosios baþnyèios skili-mo á Rytø ir Vakarø (1054 m.). Rusøkultûros bei istorijos tyrinëtojai paþymi,kad Rytø baþnyèios ideologø sukurtanuostata dël jos skelbiamo Dievo þodþiogrynumo bei tikrumo pamaþu tapo ne-atskiriama rusø krikðèioniðkos pasaulë-þiûros dalimi, lëmusia tiesos sampratà.Sàvoka �istina� (èñòèíà) þymi tiesostranscendentiná aspektà, o sàvoka�pravda� (ïðàâäà) � imanentiná (èia sly-pi teisingumo aspektas: tiesa suvokiamakaip tai, kas atitinka Dievo valià. Jo va-lià netiesiogiai þmonëms perteikia Baþ-nyèia per Ðvento Raðto aiðkinimà, mora-liná mokymà, todël neteisinga visa tai,kas neatitinka Baþnyèioje skelbiamoKristaus mokymo). Tiesos samprata sà-lygojo ir savità jos paþinimo metodo su-kûrimà: �objektas tikrojo paþinimo me-

* Nikolajaus Arsenjevo teigimu, þemës kultas neprarado gyvybingumo, sakralumo ir krikðèioniðko-joje tradicijoje, èia jis modifikavosi á Dievo Motinos (Ðventos Mergelës Marijos) kultà ir iðlaikë gamtosir þmogaus ryðá simbolizuojanèius elementus.

MOKSLINË MINTIS


tu turi bûti màstomas prieðtaringai:kiekvienas samprotavimas gali apimtidu tarpusavyje prieðingus sprendinius,bet në vienas jø nebus tikras, tikra bustik jø vienumas � antinomija�31. Rytøkrikðèioniðkoji baþnyèia, skelbdama sa-vo mokymo tikrumà, intuityvø ir visið-kà (religiniø iðgyvenimø metu) tiesospaþinimà, ágavo tikrøjø (dvasios) namøprasmæ dël Platumø þmogaus èia pati-riamo sàlyèio su vertybëmis (tikra tiesa,meile bendruomenës solidarume, laisvekaip iðsivadavimu nuo moralinës kan-èios ir baimës).

Simbolinis gimtosios þemës vaizdinysáprasmino dviejø pasauliø � gamtos irdvasios � harmoningà ryðá. Platumøþmogus manë gyvenàs neiðmatuojamo-je erdvëje, kurios ribas apibrëþia krikð-èioniðkoji religinë tiesa, moralinës verty-bës, � ði gimtosios þemës samprata jamteikë saugumo pojûtá.

Gimtosios þemës simbolio prasmës Fio-doro Dostojevskio kûryboje atsiskleidþiaper filosofinæ gyvybës kaip viskà ap-imanèios vertybës sampratà. Filosofoteigimu, asmens istorinei egzistencijaivertæ suteikia �gyvas <...> [jo] ryðys sukosmosu, Dievu, bendruomene, gam-ta�32, nes þmogus, màstytojo traktuoja-mas renesansiðkàja prasme kaip mikro-kosmosas, yra �tik paskira mintis vie-ningame viskà apimanèiame ir bûtina-me màstyme�33. Ðá asmens santykio suaplinka bûdà F. Dostojevskis aptariadviem aspektais: socialiniu ir gnoseolo-giniu, kuriuos autorius sieja su morali-ne asmens savikûra. Pirmasis aspektasyra apibûdinamas asmens solidariaveikla bendruomenëje: èia jis, realizuo-

damas individualius talentus ir gebëji-mus, tæsia tautos kultûrinæ tradicijà irtaip ásiamþina. Bûties paþinimà filosofassieja su nuostaba. Gamtos reiðkiniø dar-na leidþia þmogui pasijusti harmoningosvisumos dalimi, ðis iðgyvenimas já pa-skatina kurti groþá savo vidiniame pa-saulyje. Estetiniu intuityviu pasauliopaþinimo bûdo apraðymu F. Dostojev-skis perteikia tautos pasaulëvaizdyjeáprasmintà emociná Platumø þmogausprieraiðumà gimtajai þemei. Tai geriau-siai màstytojo tekstuose iliustruoja lite-ratûrinis personaþas Tëvas Zosima (Bro-liai Karamazovai). Jis ákûnija Platumøkraðto moraliniam herojui priskirtinassavybes: intuityviai jauèia gamtà ir þmo-gø siejantá ryðá, supranta gamtos pasau-lio paslaptis, atviraðirdis ir geranoriðkas,bëdoje ir dþiaugsme solidarizuojasi subendruomenës nariais. Atvirumas pa-sauliui, suponuojantis asmens prigimti-nio prado raiðkà, leidþia þmogui intui-tyviai pajusti ir suvokti, �kad laisvë në-ra galutinë tiesa þmoguje, ði tiesa api-brëþiama etine þmogaus kilme�34. Èia fi-losofas paþymi du rusø krikðèioniðkojepasaulëþiûroje iðskirtus tiesos egzistavi-mo bûtyje aspektus. �Galutinë tiesa� �tai istina, ji nepaþini. Þmogus gali steng-tis suprasti ðià tiesà tik kaip religinæmoralinæ tiesà (pravda), kuri sàlygotøteisingà jo ryðá su bûtimi (Dievu, þmo-gumi, gamta), vertinamà moralinëmiskategorijomis.

F. Dostojevskis savo kûryboje akcen-tuoja gráþimo prie þemës (gamtos), sa-vo iðtakø (prigimtinio prado) motyvà. Jáiliustruoja Ivano Karamazovo moralinis�prisikëlimas�, kurio esmæ nusako hero-



* Senojo (matriarchatinëje sanklodoje) pasaulio vaizdinio centre � motinos simbolis. Jo universaliosprasmës � gyvybës pradas ir puoselëtoja, mediumas, sàlygojantis gamtiniø ir kosminiø jëgø ener-getinæ jungtá (genties motinos socialinis vaidmuo buvo grástas ðiuo poþiûriu) ir kt. Archajiðko mo-tinos simbolio prasminiai aspektai Vakarø filosofinëje tradicijoje randami jau Platono kûryboje. Pa-saulio dvasiai màstytojas suteikia regimojo pasaulio kûrëjos (demiurgo) vaidmená. Pasaulio dvasiakaip moteriðkojo prado simbolinë iðraiðka pasirodo renesanso màstytojø (G. Bruno, Mikalojaus Ku-zieèio), vokieèiø (J. G. Fichte�s, G. Hegelio), rusø (V. Solovjovo, P. Florenskio, S. Bulgakovo) ir kt.metafizinëje bûties sampratoje. Pavyzdþiui, Pasaulio dvasia (kaip kosminë motina) susieja mikro irmakro kosmosus á vientisà bûtá. Tai idëja, kuria Naujaisiais amþiais buvo stengiamasi pagrásti þmo-gaus istorinës bûties vertingumà ir reikðmingumà, lyginant jà su kosmine ir metafizine bûtimis.

jaus teiginys �þemæ dirbsiu�. Ðiuo tei-giniu màstytojas iðreiðkia tiek asmeninænatûrfilosofinæ, tiek Platumø þmogauspasaulëþiûrinæ nuostatà: pagarbà gimta-jai þemei kaip motinai � gyvybës pradui,gimtiesiems namams, kuriuose saugu(èia mylimas bei laukiamas ir �paklydë-lis sûnus�). �Prisikëlimas� F. Dostojev-skio mintyje apima moraliná, egzistenci-ná bei gnoseologiná þmogaus bûties as-pektus � asmeniui suvokus gyvybæesant viskà apimanèiu bûties pagrindu,�gyvo gyvenimo� principas tampa jo is-torinës raiðkos pagrindu. Gyvo ryðio es-më � meilë gimtajai þemei (visø pirma josþmonëms, kultûrinei tradicijai, moralësnormoms ir gamtai). Betarpiðkà þmo-gaus ir já supanèio pasaulio ryðá F. Dos-tojevskis suvokia kaip asmens vidiniosaugumo, moralinio tobulëjimo, dvasi-nio augimo sàlygà.

Vladimiras Solovjovas Sofijos* sklaidaapibûdina visus þmogaus istorinës raið-kos aspektus. Èia aptarsiu pagrindiniusið jø. Istorinëje erdvëje Sofija-sukurtojireiðkiasi tiesos modusu, per jos veikimàtampa paþini þmogaus istorinës bûtiestiesa (tai, kà þymi sàvoka �pravda�). V.Solovjovas akcentuoja individualaus pa-þinimo vertæ: tik suvoktas ir ásisàmonin-tas tiesos aspektas tampa asmens mora-linio tobulëjimo pagrindu. Veikale Tikë-

jimas, protas ir patirtis filosofas teigia,kad asmens tikëjimas religinëmis dog-momis yra tik tarpsnis iki jose glûdin-èios tiesos suvokimo. Iðskirdamas racio-naløjá paþinimo bûdà ið kitø, V. Solov-jovas iðreiðkia vakarietiðkai màstymotradicijai bûdingà poþiûrá. Taèiau pa-brëþdamas paþinimo proceso metu visøtrijø metodø (intuityvaus, racionalaus,empirinio) darnø ryðá kaip tinkamà bû-dà paþinti tiesos visapusiðkumà, filoso-fas �sugráþta� prie tautos pasaulëvaiz-dyje ákûnyto pasaulio pradø harmonijosidealo. Estetiná V. Solovjovo poþiûrá ábûtá perteikia filosofinë Sofijos-sukurtosiosdalyvavimo þmogaus istorinës bûtiesformavime interpretacija. Jos kûrybiðkaisusietà formà su materija þmogus pati-ria kaip groþá, o suvokia kaip tiesà, ku-rios esmë � pasaulio pradø dermës prin-cipas � turás tapti þmoniø istorinës raið-kos bûdu. Ðiuo principu màstytojasgrindþia savo istorinës koncepcijos ðer-dá � viskà apimanèià pasaulio vienumoidëjà: asmenø ir bendruomeniø, skirtin-gø tautø ir kultûrø bei Krikðèioniðkøjøbaþnyèiø susijungimà á vieningà dariná.Èia V. Solovjovas nevienareikðmiðkaiapraðo Krikðèioniðkøjø baþnyèiø susi-jungimà. Màstytojas paþymi, kad �tiesayra viena, vadinasi, ir tikrasis tikëjimasturi bûti vienas�35. Kitur teigia, kad �Ry-

MOKSLINË MINTIS


tø baþnyèios mokymas nuo kitø skiria-si grynumu (áîëøåé ÷èñòîòîé), kadan-gi [ðiame mokyme] Dieviðkoji tiesa ne-susieta su jokiomis þmoniø nuomonë-mis�36, todël susivienijimas turás vyktiRytø baþnyèios religiniø tiesø aiðkinimopagrindu. Ðià filosofo mintá tyrinëtojaiinterpretuoja skirtingai. F. Losevas pa-brëþia, kad Vladimiras Solovjovas buvovakarietiðko màstymo filosofas, jau ma-gistro darbe kritiðkai vertinæs slavofilønuostatas tautos kultûrinës tradicijos ið-skirtinumo atþvilgiu. Kiti tyrinëtojai,tarp jø jau minëtas B. Vyðesavcevas beiA. Mejeris, neiðskiria V. Solovjovo isto-riosofinës minties ið kitø jo kartos màs-tytojø ðia tema iðsakytø teiginiø.

V. Solovjovo filosofinëje kûrybojePasaulio dvasios funkcijas ákûnija Sofi-ja. Pasak màstytojo kûrybos tyrinëtojoA. Losevo, jos raiðka pasaulyje þymimatrimis lygmenimis: Sofija-nesukurtoji pre-zentuoja Dieviðkàjà iðmintá, Sofija sukur-ta-nesukurtoji simbolizuoja Logosà (Die-viðkàjá þodá, ákûnytà Kristuje), Sofija-su-kurtoji � kûrybinë galia, pasaulyje pasi-reiðkia meile (Ðventoji Dvasia).

Tiek zapadnikai (çàïàäíèêè), tiek sla-vofilai (ñëîâÿíîôèëû) buvo tik filosofuo-jantys publicistai, literatai, nuosekliaineplëtojæ istoriosofinës minties, iðskyrusI. Kirejevská bei A. Chomiakovà. V. So-lovjovas tiesiogiai nebuvo susijæs suðiais judëjimais, ið slavofilø perëmë tikatskirus jø patriotiniø idëjø fragmentus.Nenuosekli V. Solovjovo mintis, many-èiau, yra ne koncepcijos lygmens, o tikpavienë, liudijanti asmeniðkà màstytojoneapsisprendimà � bûti neðaliðku filoso-fu ar likti subjektyviam ir reikðti patrio-tinius jausmus. Kitaip, jei V. Solovjovas

bûtø nuosekliai dëstæs bei pagrindæsidëjà apie rusø tautos kultûros iðskirti-numà, tai bûtø sugriovæs savo sukurtà-jà þmonijos istorijos visavienybës kon-cepcijà (màstytojo poþiûriu, individualu-mas turás sunykti), kuri yra jo filosofi-nës bûties sampratos pagrindas.

Treèiuoju Sofijos-sukurtosios modusu �jos harmoninga raiðka meilëje � V. Solov-jovas apibûdina visavienybës principorealizavimo bûdà þmogaus istorinëje bû-tyje. �Paþindami meilëje kito tiesà neabstrakèiai, o ið esmës <...>, mes kartu ið-reiðkiame ir realizuojame savo individu-alià tiesà.�37 Ðis saviþinos bûdas sàlygo-ja asmens troðkimo, minties ir veiklosnukreipimà galutinio tikslo link � sukurtikokybiðkai naujà þmogø. �Tikras þmo-gus�, � filosofo teigimu, � �<...> turi bû-ti aukðèiausias abiejø vienumas.�38 An-drogeno mitinë drama Platono kûrybojetapo iðminties paieðkø simboliniu pa-grindimu, o Vladimiro Solovjovo filoso-fijoje ágavo gráþimo namo, prie iðtakø (at-kuriant prarastàjá þmogaus ontiná statu-sà) simbolinæ prasmæ. Màstytojas, iðsky-ræs þmogaus istorinës bûties neapibrëþ-tumà kaip esminæ ðios bûties problemà,èia jà iðsprendþia vyriðkojo ir moteriðko-jo pradø energetine jungtimi.

Sofijos raiðkos pasaulyje prasminiaiaspektai lygintini su tautosakoje glûdin-èiu Vasilisos Graþiosios simboliu. Mote-riðkasis pradas èia áprasmino iðmintákaip þmogaus istorinës bûties tiesà, gro-þá � kaip darnø materialios ir dvasinësprigimties pasaulio pradø ryðá, gërá �kaip meilës galios rezultatus, atsisklei-dþianèius per Sofijos (Vasilisos Graþio-sios) ir þmogaus (þmonijos) bendrà har-moningà kûrybà � gimtosios þemës sim-



bolio prasmës skleidþiasi ir VladimiroSolovjovo þmogaus istorinës bûties sam-pratoje. �Sofija � tai konkreti, intymiaiðirdyje iðgyvento mokymo apie visavie-nybæ iðraiðka�39, � raðo F.Losevas.

Pasaulio istorinio vyksmo dinamiðku-mà Sergejus Bulgakovas susieja sudviem pasaulio pradais � moteriðkuoju,kuris simbolizuoja kûrybos Laisvæ jos ne-apibrëþtumu, intuicijos reiðkimàsi pirmi-niu kûrybos tarpsniu, ir vyriðkuoju, ku-ris veikia kaip Bûtinybë idëjos apibrëþtu-mu, sukonstruota forma ir jos sàlygiðku-mu, statiðkumu. Ðiø pradø harmoningaenergetinë jungtis màstytojo suvokiamakaip pavyzdys ir bûdas þmogui (þmoni-jai) paþinti ir realizuoti vertybes: tiesà(kaip teisingumà), meilæ ir groþá.

Moteriðkàjá pradà S. Bulgakovas tei-gia esant þmogaus istorinio buvimo pa-grindu: �Pasaulio dvasia uþima jai pri-klausanèià pagrindinæ vietà ne tik sàmo-nëje, bet ir bûtyje�40, èia �saulëtoji vyrið-koji dvasios jëga jungiasi su psichëja, su-sijusia su þeme, pirmine materija�41. Pa-saulio dvasios (Sofijos Þemiðkosios) san-tyká su þmogaus istorine bûtimi filoso-fas apibrëþia kûrimo, tiesos ir lemtiesmodusais. Sofija Þemiðkoji kaip tiesa sa-vo egzistavimo bûdu (susijusiu su Lais-ve) nulemia pasaulio paþinimo meto-dà � intuicija. Ji perteikia pirminá tiesossuvokimo tarpsná, ir èia � jos neapibrëþ-tumà bei galutiná tarpsná � jos visa-pusiðkumà. Vyriðkasis pradas, pasakS. Bulgakovo, èia tampa aktyvus tik tuo-met, kai kûrybinis procesas prarandagyvybingumà, nes þmonijai iðkyla porei-kis iðsiaiðkinti kultûrinio sàstingio prie-þastis. Tuomet racionalumas ir kon-

struktyvumas pamaþële ima vyrauti fi-losofijoje, moksle, o vëliau ir kitose þmo-gaus kultûrinës veiklos srityse. Kon-struktyvaus pasaulio paþinimo procesorezultatas � suvoktas tam tikras viskàapimanèios tiesos aspektas (pravda), kuráþmonija realizuoja kurdama naujas kul-tûrines formas. Ir S. Bulgakovas, ir jopirmtakas V. Solovjovas paþymi visøtrijø metodø poreiká þmogiðkajam pa-saulio paþinimui mëgindami perteiktiðio proceso dinamiðkumà ir visapusið-kumà, taèiau S. Bulgakovas akcentuojaintuityvø, o ne racionalø paþinimo bû-dà kaip esminá ir ðitaip priartëja prie ry-tietiðkos màstymo tradicijos.

Sofija Þemiðkoji, reikðdamasi pasau-lyje lemties modusu, tampa þmogausistorinio buvimo sàlyga � �organizuotipasaulá kaip tiesà ir kaip gyvenimà�42.Filosofas �gyvenimà� interpretuoja kaipsocialinio, moralinio ir religinio þmo-gaus istorinës bûties aspektø jungtá. In-dividuali bûtis màstytojo apibrëþiama�darbu, <...[kuris esàs]..>,�valios ugdy-mo priemone, galimybe pagelbëti arti-mui savo�43. Taèiau S. Bulgakovo po-þiûriu individualus paþinimo bei mora-linio tobulëjimo kelias nesukuria átam-pos, kuri bûdinga jungiantis prieðin-giems pradams, todël pavienio þmo-gaus istorinis veikimas negali tapti di-namiðku. Asmens istoriná likimà màsty-tojas susieja su (religine) bendruomene(sobornost), tauta. Jos istorinio empirinioegzistavimo pagrindas màstytojo suvo-kiamas kaip �ûkinë� veikla, kuri turibûti organizuojama pagal krikðèionið-kus moralinius principus. (S. Bulgako-vas bei F. Dostojevskis asmeniðkai sim-

MOKSLINË MINTIS


patizavo krikðèioniðkojo socializmo idë-joms, tad jomis rëmësi interpretuodamisocialiná þmogaus istorinës bûties aspek-tà.) Bendruomeniðkumo principà, jo pir-mumà individualios raiðkos atþvilgiupirmtakø darbuose kritikavo NikolajusBerdiajevas (já rusø filosofijos istorikaiapibûdino kaip europietiðko braiþo màs-tytojà). Ðià nuostatà jis apibûdino kaipnepakankamà filosofinio màstymo bran-dumà. Kita vertus, pritardamas S. Bul-gakovui, N. Berdiajevas raðë: �iraciona-lumà reikia suprasti ontine prasme<...>kaip pradà, be kurio neámanoma lais-vë ir dinamiðkumas�44, tad idëjos bûdin-gos nacionalinei filosofinei tradicijai ta-po neatsiejama ir N. Berdiajevo filoso-finio poþiûrio á bûtá dalis. Istorinio vyks-mo dinamiðkumo idëja, kuri yra vienapagrindiniø F. Dostojevskio, V. Solovjo-vo, S. Bulgakovo (N. Berdiajevo bei ki-tø to laikotarpio autoriø) kûriniuose, in-terpretuotina kaip filosofinë teorinë al-ternatyva jø gyvenamuoju laiku stebëtailëtai civilizacijos plëtrai ðalyje.

Gimtosios þemës pasaulëþiûriniamevaizdinyje áprasmintas dviejø pasauliødarnus ryðys atsispindi ir Sergejaus Bul-gakovo samprotavimuose. Èia þmogausistorinës bûties harmonijà lemia sinerge-tinis Sofijos Dangiðkosios (ji yra istori-jos noumenas ir Idealioji þmonija) ir So-fijos Þemiðkosios (istorijos fenomenasbei Istorinë þmonija) ryðys. Ðis ryðysmàstytojo suvokiamas kaip dinamiðkoistorinio vyksmo prieþastis, jis sukuriavidinæ ðio proceso tvarkà, ðitaip sudary-dama tinkamas sàlygas (egzistencineprasme) þmogui saugiai jaustis istorinëjeempirinëje erdvëje.

Pasak rusø filosofijos istoriko V. Zen-kovskio, Sergejaus Bulgakovo asmeny-bei buvo bûdinga savybë jausti kienonors átakà, globà. Ðio tyrinëtojo teigimu,S. Bulgakovui tiek asmenybine, tiek idë-jine prasme (ypaè Sofiologijoje) átakà da-rë P. Florenskis bei V. Solovjovas. Ma-nau, ðá màstytojo asmenybës ypatumàatspindi jo filosofijoje átvirtintas moterið-kojo prado primatas vyriðkojo atþvilgiu.

IÐVADOS

XIX a. Europoje kûrësi nacionalinësvalstybës (Vokietija, Ispanija, Rusija irkt.) ir formavosi tautø nacionalinë savi-monë, todël to meto Vakarø filosofinëjetradicijoje tapo aktuali ir reikðminga is-torinë problematika. Vakarø màstytojø(F. W. Schellingo, G. Hegelio, F. Niet-zsche�s ir kt.) filosofiniuose bûties ap-màstymuose dominavo Rytø kultûraibûdingi pasaulio sampratos elementai:gyvenimo vitaliðkumas, prieðingø pa-saulio pradø kova, pasaulio chaotiðku-

mas, iracionalumas, t.t. Jie sietini su ro-mantinëmis kultûrinëmis nuostatomis,kurios susiformavo neigiant ðvietëjøteigtà mechaninæ bûties sampratà. Minë-ti kultûriniai veiksniai neiðvengiamaiveikë tuo metu besikurianèià rusø na-cionalinës filosofinës minties tradicijà,juolab dalis rusø màstytojø studijavoVokietijos universitetuose, kur buvo su-sitelkæ Immanuelio Kanto bei GeorgoHegelio idëjø sekëjai. Taèiau ðioje ana-lizëje dëmesys buvo skiriamas ne iðori-



nei filosofiniø idëjø átakai, o tautos kul-tûrinëje tradicijoje susiformavusiø pa-saulëvaizdþio elementø poveikiui F.Dostojevskio, V. Solovjovo, S. Bulgako-vo þmogaus istorinës bûties sampratai.Atsiþvelgus á ðá filosofinës minties for-mavimosi aspektà, susidaro galimybëatkurti konkretaus màstytojo tam tikrosidëjos pirminá ðaltiná, kuris nëra akivaiz-dus istorinis faktas.

Straipsnyje analizuotus rusø kultûri-nës tradicijos elementus susiejus á vienàvisumà, ámanoma apibrëþti XIX a. èia vy-ravusá pasaulëþiûriná modelá. Já iliustruo-ja teiginys: �platumø ðalis [kuri] keliau-ja� (ñòðàíà � ñòðàíèê � ñòðàíñòâîâàòú,øèðèíà, ðîäíàÿ çåìëÿ). �Keliaujanti ða-lis� � tai jos þmonës, ieðkantys atsvarosPlatumø kraðto vizualiniam (iki XIX a.vid. tam tikrø dabartiniø Rusijos þemiøistoriniam politiniam) neapibrëþtumui.Kosminio gamtos ritmo pastovumas,tautos paproèiø stabilumas, tvarka ben-druomeniniame ûkyje siejami su Rytøkrikðèioniðkos baþnyèios skelbiama �tik-ràja� tiesa, kuri naujai áprasmino senàjàpasaulëþiûrinæ keliavimo nuostatà � taiPlatumø þmogaus bûties elementai, sàly-gojæ gimtosios þemës kaip tëvynës sam-pratà. Apibûdintuoju rusø tautos pasau-lëvaizdiniu modeliu atskleidþiama mesi-jiniø idëjø, kurios buvo paplitusios ðiokraðto kultûroje XIX a. pr.�XX a. pr. (taippat ir to meto istoriosofinëje mintyje), kil-më. Minëtø pasaulëþiûriniø elementøapraiðkas áþvelgèiau ávykiuose, susiju-siuose su Spalio didþiàja revoliucija beisovietinës valstybës ideologijoje.

Ði interpretacija tëra tik teorinis dau-gialypës XIX a. rusø kultûrinës tradici-jos pjûvis, tam tikri gretutiniai, pavieniai

reiðkiniai èia neaptariami. Analizuotigimtosios þemës, keliavimo, platumø simbo-liai yra universalûs, jø prasmiø savitumàsàlygojo geografiniø, istoriniø kultûriniøveiksniø sankloda, jø daroma átaka pro-tëviø pasaulëjautai bei pasaulëþiûrai. Ki-tame kultûriniame kontekste ðie simbo-liai bûtø ágavæ savitus prasminius niuan-sus, perteikianèius vietos gyventojø (in-telektinæ, emocinæ-jausminæ) patirtá.

Fiodoras Dostojevskis, VladimirasSolovjovas, Sergejus Bulgakovas þmo-gaus istorinæ bûtá apmàsto estetiniameþiûros á pasaulá lauke. Vidiná vyksmà ðiemàstytojai aiðkina kaip sielos pradø dia-logà, kuris apibûdinamas pagal esteti-nius darnos-nedarnos kriterijus. Ðisvyksmas tampa istoriniø pokyèiø prie-þastimi. Jiems filosofai suteikia religiná-moraliná atspalvá, kadangi kiekvienaryðkesnë permaina asmens, tautos ir t.t.gyvenime màstytojø siejama su eschato-loginiu þmonijos istorijos tikslu (þmo-gaus ontinio statuso pakeitimu � V. So-lovjovas, istorijos noumeno atvërimu �S. Bulgakovas). Pasaulëvaizdinis kelia-vimo motyvas, apimantis �mirties ir pri-sikëlimo� elementà, tampa pagrindu F.Dostojevskio, V. Solovjovo, S. Bulgako-vo istoriðkumo sampratos sklaidai. Nekonkretus tikslas, kuris galëtø bûti isto-rinio vyksmo matas, o pats procesas,jo dinamiðkumas akcentuojamas kaipþmogaus istorinio buvimo esmë. Taimàstytojai iðreiðkia per �gyvo gyveni-mo� filosofinæ nuostatà, grástà neopa-tristine filosofine interpretacija apieþmogaus ir Dieviðkø galiø (meilës, lais-vës) kûrybinæ sàveikà. �Gyvo gyvenimo�esmë � paþinti ir realizuoti þmogaus is-torinës bûties tiesà, atsiskleidþianèià per

MOKSLINË MINTIS


gamtos darnà, kûrybinæ laisvæ, meilæbendruomenës solidarume, asmeninëjeraiðkoje. Ðios tiesos modusus iðmintá,groþá ir meilæ V. Solovjovas, S. Bulgako-vas ákûnijo Sofijoje (F. Dostojevskis � li-teratûrinëse herojëse), kuri áprasminomoteriðkojo kaip pasaulá formuojanèio(ir þmogø globojanèio) prado sampratà,glûdinèià tautos pasaulëvaizdyje.

Gimtosios þemës estetinis vaizdinyssàlygojo F. Dostojevskio, V. Solovjovo,S. Bulgakovo þiûros á bûtá �kampà�(A. Maceinos terminas), o metafizinæþmogaus istorinio buvimo pasaulyjesampratà nulëmë krikðèioniðkoji pasau-lëþiûra, kuri formavosi Rytø BaþnyèiosTëvø bei jø sekëjø filosofinio bûties aið-kinimo pagrindu. Sintetinis màstymometodas, iracionalaus (moteriðkojo) pra-do teigimas suteikiant jam ontiná statu-sà, kosminiø-energetiniø galiø ir þmo-gaus kûrybinë sàveika � ðie ir kitistraipsnyje analizuoti rusø nacionaliniofilosofinio màstymo elementai randa-mi ne tik F. Dostojevskio, V. Solovjovo,

S. Bulgakovo kûryboje, bet ir vëlesniuo-se rusø màstytojø veikaluose (pavyz-dþiui, minëto N.Berdiajevo kûryboje).Filosofinës pasaulëþiûros elementø arti-mumas rytietiðkai pasaulio samprataileidþia spræsti apie geografiniø, istori-niø, kultûriniø veiksniø suformuotà ter-pæ, lëmusià rusø tautos kultûrinës tra-dicijos, nacionalinio filosofinio màstymosavitumà (palyginti su Vakarø Europoskultûros, filosofijos tradicija).

Analizëje iðskirti saviti rusø tautoskultûros bei filosofinio màstymo ele-mentai kaip kultûrinës tradicijos dalisturi pagrindo tæstis ir ðiandien, o turintomenyje geografines, istorines ir kultû-rines aplinkybes, kurios lemia neiðven-giamai glaudø mûsø tautø bendradar-biavimà, paþinti ðios tautos kultûriniusypatumus yra aktualu ir vertinga. Kitavertus, analizuojant bendrus lietuviø irrusø tautø kultûrinës raiðkos tarpsnius,bûtø ámanoma nustatyti rusø kultûriniøelementø darytà átakà mûsø tautos men-talitetui (ir atvirkðèiai).


29 Á. Âûøåñëàâöåâ. Ðóñêèé íàöèîíàëüíûé õà-ðàêòåð // Âîïðîñû ôèëîñîôèè. � Ìîñêâà, Ìûñëü,1995, ¹ 6, ñ. 118.

30 Ten pat, p. 118.31 H. Àñòàïîâ. Ñòàíîâëåíèå è ðàçâèòèå ïðàâî-

ñëàâíîãî ó÷åíèÿ î ñóùíîñòè è ýíåðãèè (Àâòî-ðåôåðàò). � Ðîñòîâ íà Äîíó, 1995, ñ. 6.

32 B. Båëàïîëñêèé. Äîñòîåâñêèé è ôèëîñîôñêàÿìûñëü åãî ýïîõè: êîíåöïöèÿ ÷åëîâåêà. � Ðîñòîâ,PRES Ðîñòîâñêîãî óíèâåðñèòåòà, 1987, ñ. 40.

33 Ten pat, p. 41.34 B. Çåíêîâñêèé. Èñòîðèÿ ðóññêîé ôèëîñîôèè.

Ò. 1. � Ìîñêâà, Èíîñòðàíàÿ ëèòåðàòóðà, 1956,ñ. 387.

35 B. Ñîëîâü¸â. Ðîññèÿ è âñåëåíñêàÿ öåðêîâü. �Ìîñêâà, òèïîãðàôèÿ Ìàìîíòîâà, 1911, ñ. 209.

36 Ten pat, p. 110.37 B. Cîëîâü¸â. Ðóññêèé ýðîñ èëè ôèëîñîôèÿ

ëþáâè è Ðîññèè. � Ìîñêâà, Ïðîãðåñ, 1991,ñ. 34.

38 Ten pat, ñ. 41.39 Ô. Ëîñåâ. Âëàäèìèð Ñîëîâ¸â è åãî âðåìÿ. �

Ìîñêâà, Ïðîãðåñ, 1990. ñ. 266.40 C. Áóëãàêîâ. Ôèëîñîôèÿ õîçÿéñòâà. Òðàäãå-

äèÿ ôèëîñîôèè. Ò. 1. � Ìîñêâà, Íàóêà, 1993,ñ. 645.

41 Ten pat, p. 147.42 Ten pat, p. 158.43 C. Áóëãàêîâ. Õðèñòèàíñêèé ñîöèàëèçì. �

Íîâîñèáèðñê, Íàóêà, 1991, ñ. 212.44 H. Áåðäÿåâ. Ñìûñë èñòîðèè. � Ìîñêâà,

Ìûñëü, 1990, ñ. 29.

DALIUS JONKUS


ÞODÞIO SAMPRATAVIDURAMÞIØ FILOSOFIJOJE

The Concept of the Word in Medieval Philosophy

SUMMARY

This article observes some aspects that show a change in the concept of the word in medieval phi-

losophy. In contemporary thinking the word has lost its sacral and ethical meaning. Often a word is

understood as a sign, as a means of transmission of communication or information; whereas for me-

dieval philosophers and theologians a word was a key, empowering the openness of the mystery of

being. One can see the change in the concept of the word in the development of medieval thinking,

which has unfolded in words and language a subtlety of being. From the rhetorical word (Augustine)

through the grammatical word (Anselm) and the dialectical word (Abélard) the concept of the word

changed to the logical word (Thomas Aquinas). The logical word does not urge and does not piously

thank, but proves.

ÁVADAS

Gauta 2003-11-10

DALIUS JONKUSVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Abelaras, Augustinas, Anzelmas, Tomas Akvinietis, retorinis þodis, gramatinis þodis.KEY WORDS. Abélard, Augustine, Anselm, Thomas Aquinas, rhetorical word, grammatical word.

Ðiuolaikiniame màstyme þodis yrapraradæs sakralinæ ir etinæ aureolæ. Þodisdaþnai suvokiamas kaip þenklas, kaipkomunikacijos ar informacijos perdavi-mo priemonë. Viduramþiø filosofams irteologams þodis buvo tas raktas, kuris

leidþia atverti bûties paslaptá. Þodþio irbûties sàryðio átampa persmelkia vidu-ramþiø màstymà, todël ðiame straipsny-je pabandysiu aptarti kai kuriuos ðio sà-ryðio aspektus.

MOKSLINË MINTIS


ÞODIS TEOLOGINIAME KONTEKSTE

Viduramþiø màstyme visa yra orien-tuota á Dievo þodá. Viduramþiø màsty-tojø tekstus galima suvokti kaip komen-tarus ar paaiðkinimus vieno dieviðkojoteksto paraðtëse. Þmogiðkasis þodiságauna tiek prasmës, kiek jis susilieja sudieviðkuoju þodþiu arba iðsilieja ið jo.Þodþio, kalbos, kalbëjimo problemaglaudþiai susiejama su bûties problema.Þodis ir bûtis susipina ir traktuojami te-ologiniame kontekste. Vidinio þodþiovirtimas iðoriniu tampa modeliu aiðki-nant patá dieviðkojo apreiðkimo ir ásikû-nijimo aktà. H. G. Gadameris paþymi:�Jau pats kûrimo aktas kyla Dievo þo-dþio dëka. Tad jau pirmieji Baþnyèios

Tëvai naudojosi palyginimu su kalbatam, kad padarytø suprantama ðià visið-kai ne graikiðkà sukûrimo idëjà. Betsvarbiausia tai, kad pats iðsigelbëjimoaktas, Sûnaus pasiuntimas, ásikûnijimomisterija paèiame Jono Evangelijos pro-loge apraðomi kaip þodþio apreiðkimas.Egzegezë þodþio ágarsinime áþiûri tokápat stebuklà, kaip ir tame, kad Dievastapo kûnu�1.

Scholastika, perdirbdama graikø me-tafizikà, suteikë þodþiui didesnæ reikð-mæ, negu tai darë patys graikai. Þodistampa pavyzdiniu bûties ásikûnijimu.Taèiau èia kyla klausimas, kaip þodþioformø kaita veikia bûties interpretacijà?

GRAMATINIS IR RETORINIS ÞODÞIO DISCIPLINAVIMAS

Viduramþiø iðsilavinimo pagrindàsudarë septyni laisvieji menai: trivium irquadrivium. Pirmieji trys � gramatika, re-torika ir dialektika � buvo laikomi mo-kymo pradmenimis, kurie nukreipti pir-miausia á þodá. Galima atsekti retorinio,gramatinio ar dialektinio (loginio) þo-dþio ásivyravimà kai kuriø viduramþiømàstytojø darbuose.

Pirmieji krikðèionybës apologetai sa-vo iðsilavinimu buvo daugiau retorikainegu filosofai2. Pasiþymëdami ne tiekoriginalumu, kiek idëjiniais ásitikinimaisbei argumentacijos efektyvumu, jie sie-kë apginti ir pateisinti krikðèionybës eg-zistavimà kitatikiø akivaizdoje. Toks ið-kalbingas átikinëjimas ir maldingas savotikëjimo eksplikavimas bûdingas ir þy-miausio patristikos atstovo Augustino

raðtams. Augustino Iðpaþinimuose þodþiolakumas ir grakðtumas nustelbia api-brëþtumo sieká.

Vyraujantá retoriná þodá pamaþu kei-èia gramatinis þodis. Iðpaþintyje ir mal-doje þodis lieka neapibrëþtas. Taèiau kaiþodis apibrëþiamas gramatiðkai, jis pra-randa iðpaþinties iðraiðkà. Gramatinisþodþio apibrëþimas kyla ið siekio nusta-tyti, kas yra daiktavardis, o kas � bûd-vardis. Gramatika susijusi su substanci-jos ir akcidencijos sàvokø nustatymu,subjekto ir predikato ávardijimu.

Domëjimasis gramatika viduramþiaisið dalies susijæs su tuo, kad lotynø kal-ba buvo svetima kalba. Ðià svetimà kal-bà reikëdavo iðmokti mokyklose, o rei-këjo gramatikos taisykliø. Taisyklës ne-ámanomos be apibrëþimø, todël grama-

DALIUS JONKUS


tikoje svarbiausia apibrëþti: kas yra su-dëtinës kalbos dalys? Kas yra sudëtinëssakinio dalys? Gramatika taip pat buvoreikalinga siekiant apibrëþtumo, kurisbuvo bûtinas sudarant juridines sutartis,nustatant siuzereno ir jo vasalo pareigasbei teises. Gramatika paprastai mokë su-prasti tai, kà þmogus þinojo tiktai þo-dþiø lygyje.

Gramatika padarë didelæ átakà scho-lastikos formavimuisi. Vëliau pati gra-matika scholastinëje filosofijoje tampalogika. Mintis ir þodis palaipsniui abst-rahuojasi ir formalizuojasi. Pirmaisiaiskrikðèionybës amþiais buvo svarbiau,kaip sakoma, o vëliau, susiformavusscholastikai, � kas sakoma. Nuo pamoks-lo ir átikinëjimo retorikos pereinama prieabstrakèios apibrëþimø kalbos, nuo gy-vo þodþio � prie raðto ir raidës laikymo-si. Pati pamokslø kalba pamaþu forma-lizuojasi. Ten, kur nusistovi dogmos, rei-kalingi ir pastovûs apibrëþimai. Taèiaugramatiniai apibrëþimai ne tik formali-zavo kalbà, bet ir disciplinavo màstymà.Apmàstymø, ginèø, diskusijø patirtis tu-rëjo ágauti definicijø formà, tiktai tada irbuvo ámanomos mokyklos, kuriose pa-tirtis átvirtinama ir perduodama kitiems.

Ne visiems gramatiniø taisykliø irproto argumentø taikymas buvo prieðirdies. �Didþiojo italø anachoreto Pet-ro Damiani manymu, ðv. Þvejo mokiniaidaug iðmintingesni uþ Platonà. Pirmasgramatikininkas buvæs ne kas kitas, kaipvelnias; mat, Adomui sakydamas: �Bû-site, kaip dievai�, pamokæs jis �dievo�daugiskaità linksniuoti. Dievo, kuris irskaistybæ moteriai galás gràþinti, Visaga-lio Dievo paslaptys þmogaus protui ne-

ákandamos esanèios. Tad nereikià tyri-nëti Ðv. Raðto dialektiðkai, nereikià be-galinës Dievo Galybës varþyti logiðkøsilogizmø bûtinumu.�3

Petras Damiani nebuvo vienintelis.IX amþiuje abatas Smaragdas prieðstatëÐventojo Raðto autoritetà gramatiko Do-nato autoritetui. Arðià polemikà sukel-davo gramatinë Dievo þodþio analizë,nes taip jis esàs prilyginamas þmogausþodþiui. Veikiamas ðiø diskusijø, Anzel-mas Kentenberietis netgi paraðë trakta-tà De Gramatico, kuriame nagrinëjo klau-simà, ar �gramatiðkas� yra substancija,ar kokybë?4

Apibrëþimø kultûrà viduramþiai pe-rëmë ið senovës graikø. Apibrëþimo me-nas buvo plëtotas antikoje, o iðkiliausi joatstovai buvo Sokratas, Platonas ir Aris-totelis. Averincevas nurodo, kad �bran-dþiajai antikinei minèiai apibrëþimas ta-po tokiu galingu sukauptos patirties,naujø idëjø iðsaugojimo, bei visuotinaipriimtø terminø vienareikðmiðkumo ga-rantavimo mechanizmu... kokio neturë-jo në viena ið senesniø intelektualiniøtradicijø�5.

Graikams bûti reiðkë bûti apibrëþ-tam. Apibrëþti þodá reiðkë suteikti jamontologiná statusà. Aristotelio filosofijo-je tam, kad daikto esmë bûtø suvokta,reikia tà daiktà apibrëþti. Individualûsdaiktai siekia uþimti savo vietas ir ið-reikðti save apibrëþtu bûdu. Todël es-mës apibrëþimas turi bûti derinamas sudaiktø apibrëþtumu. Aristotelio filosofi-joje fizika determinuoja logikà, o spren-diniø logika kyla ið gamtiðkosios daik-tø apibrëþtybës. Apibrëþimas tampasvarbiausiu þinojimo komponentu. Toks

MOKSLINË MINTIS


jis iðlieka ir scholastinëje metafizikoje.Tomas Akvinietis teigia: �Kadangi daik-to giminë ir rûðis nustatoma remiantistuo, kas iðreikðta jo apibrëþime, nuro-danèiame, kas yra ðis daiktas, tai pava-dinimas �esmë� filosofø pakeièiamas ápavadinimà quidditas, o Filosofas daþnaitai vadina quod quid erat esse, tai yra tai,dël ko kaþkas bûna kaip toks (esse quid).Tà patá galima pavadinti dar ir forma,nes forma iðreiðkia kiekvieno daikto api-brëþtumà (certitudo)...�6

Viduramþiø þmogus raðyti tekstuspagal definicijas iðmokdavo baþnytinësemokyklose. Tekstø apibrëþimams, taippat kaip ir visuomenei, buvo bûdingahierarchinë tvarka. Nuo bendrybës bû-davo pereinama prie atskirybës, nuo gi-minës � prie rûðies ir individo apibrëþi-mø. Viduramþiø ontologijoje aukðèiausiabûtis yra pati apibrëþèiausia tobulumoprasme. Apibrëþèiausia bûtis savo ðvie-sa suteikia apibrëþtumo ir individua-lioms esybëms. Tokiai hierarchijos ir api-brëþtumo paieðkai darë átakà juridinismàstymas. Kaip Averincevas paþymi:�Scholastinio racionalizmo specifika ne-gali bûti suprasta be sàryðio su juridiniomàstymo tradicija (romënø teisë buvoviena ið gyvybingiausiø antikinio paliki-mo daliø). Scholastikoje iðryðkëja juridi-nis ontologiniø kategorijø atspalvis ir ju-ridiniø kategorijø ontologizavimas; pa-saulio ir þmogaus bûtis siejama su Die-vo bûtimi ir apraðoma kaip juridiniø san-tykiø ar jø analogø visuma, o patys at-skirybës iðvedimo ið bendrybës, iðvadøper analogijà metodai primena juridiniøkazusø aiðkinimàsi�7.

Tikëjimas tapo baþnytine teologija irðventàja doktrina tik dël gramatiniø dis-

tinkcijø ir loginiø apibrëþimø. Ðioje sfe-roje iðlieka nuolatinë átampa tarp gra-matinio apibrëþimo kruopðtumo ir mis-tinës intuicijos polëkio. Teologinis auto-ritetas ir varþë filosofinius svarstymus,ir juos skatino. Kanonizuotas autoriteti-nis tekstas nubrëþë filosofinio diskursoribas, já apribojo, bet, kita vertus, tà teks-tà reikëjo aiðkinti. Bûdamas daugiapras-mis ir turëdamas daug paslapèiø, teks-tas stimuliavo filosofinius apmàstymusir skatino hermeneutines intencijas.

Jonas Skotas Eriugena � vienas þy-miausiø viduramþiø krikðèioniðkojo ne-oplatonizmo atstovø. Bet kartu Eriuge-na susijæs su viduramþiø nominalizmoformavimusi. Kaip paþymi Losevas, jauEriugenos filosofijoje iðryðkëja viena-reikðmio ontologizmo áveikimas ir sà-monës aktyvumo tendencija, nes Eriuge-na bando interpretuoti tikrovæ loginë-mis-gramatinëmis struktûromis8. Dialek-tika pradedama suprasti kaip filosofiniøsvarstymø konstravimo teorija ir techni-ka. Ðis Eriugenos �gramatizmas� iðryð-këja jo teologiniuose svarstymuose irmoksle apie gamtos skirstymà: �Man at-rodo, jog, atsiþvelgus á keturis skirtu-mus, gamtà galima suskirstyti á keturiasrûðis: pirmoji � ta, kuri kuria ir nëra ku-riama (creat et non creatur); antroji � ta,kuri yra kuriama ir kuria (creatur et cre-at); treèioji � ta, kuri yra kuriama ir ne-kuria (creatur et non creat); ketvirtoji � ta,kuri nei kuria, nei yra kuriama (nec cre-at nec creatur). Ið ðiø keturiø dvi savoruoþtu prieðtarauja kitoms dviem: tre-èioji � pirmajai, o ketvirtoji � antrajai,bet ketvirtoji priklauso negalimybëms irjos skiriamasis bruoþas yra tas, kad josnegali bûti...�9

DALIUS JONKUS


Tokia gramatiko meilë formaliomsopozicijoms10 padeda skirstyti gamtosbûtá á rûðis ir gimines remiantis katego-rine kalbos struktûra. Kuriama savotið-ka gamtos gramatika, kurioje pasaulisinterpretuojamas kaip dieviðkojo þodþiotekstas. Todël paþinti esà reiðkia teisin-gai skaityti tekstà, o teisingai ávardytikûno vietà universume reiðkia atrastijo esmæ11.

Tokiu bûdu gramatika suvokiama netik kaip kalbos, bet ir kaip bûties iðaið-kinimas. Bûties gramatika leidþia iðskirtibûties sudëtines dalis ir jas apibrëþti.Svarbi tampa ir paties þodþio �buvi-mas� analizë. Þodis bûti (esse) turiveiksmaþodinæ formà. Veiksmaþodis yraneapibrëþtas, todël jis turi bûti susietassu apibrëþtu daiktu ar asmeniu. Kasdie-nës kalbos þodþiai tampa filosofiniaisterminais dël apibrëþimø, o pastarieji lo-gikoje ávedami pasitelkiant analogijas irprieðprieðas. Sakytinëje sferoje kalba eg-zistuoja neapibrëþta ir kartu neapibrëþ-tas jos santykis su tikrove. Gramatikojekalba ágauna raðytinës ir raidinës kalbosbûtá. Per gramatikà vyksta kalbos abst-rahavimo ir supratimo átvirtinimas.

Kyla klausimas, ar bûtis yra iðsibars-èiusi visose esybëse, ar ji yra visø esy-biø pagrindas? Tikinèio þmogaus parei-ga iðsiaiðkinti Dievo þodþio teisingumàir atitinkamai gyventi sekant juo. Bet

problema ta, ar galima vien tik þmogausprotu pasiekti esmæ? Kodël galimas te-ologijos mokslas? Teologijoje visà laikàiðlieka átampa tarp racionaliø loginiøapibrëþimø ir virðracionalaus apsireiðki-mo mistikos. Todël vëliau Dante�i ir pri-reikë ne loginës, bet poetinës teologijos.

Anzelmas Kenterberietis kelia sauuþdaviná surasti toká vienintelá Dievobûties kaip visø esybiø pagrindo apibrë-þimà, kuris bûtø neabejotinas ir galëtønetgi netikinèiam þmogui padëti supras-ti, kas yra Dievas. Tokio apibrëþimo rei-kia tam, kad bûtø galima pastatyti visàteologijos pastatà.

Anzelmas pateikia toká Dievo bûtiesapibûdinimà. Dievo bûtis � tai tokiaaukðèiausia ir tobuliausia bûtis, aukð-èiau kurios nieko negalima màstyti. Lo-giðkai þiûrint, tai yra ne árodymas, betapibrëþimas. Anzelmas siekia ne árody-ti, bet gramatiðkai pademonstruoti Die-vo bûtá. Anzelmo ontologinis argumen-tas iðaiðkina aukðèiausiàjà bûtá, á kuriàorientuojasi savo gyvenime tikintysis.Tikinèiajam svarbu suvokti, kaip galimataisyklingai kalbëti apie Dievà, kaip tai-syklingai iðtarti jo vardà. Anzelmas api-brëþia Dievo bûtá ir ne árodinëja, betkreipiasi á já savo malda: �Dëkoju tau,gerasis vieðpatie, dëkoju, nes tai, kuoanksèiau tikëjau, gavæs ið tavæs tikëjimà,dabar suprantu, tau apðvietus�12.

NUO RETORINIO IR MALDOS ÞODÞIO � LOGINIO LINK

Viduramþiø scholastikoje viena ið la-biausiai svarstomø buvo universalijøproblema. Kas lemia daikto esmæ � at-skirybë ar bendrybë? Priklausomai nuo

atsakymo á ðá klausimà scholastai skirs-tomi á realistus ir nominalistus. Realistaiteigë, kad bendrybëms bûdingas ontinisturinys, o nominalistai ontiná bendrybiø

MOKSLINË MINTIS


turiná neigë. Realistai tvirtino, kad daik-to esmë glûdi jo bendrose, rûðinëse cha-rakteristikose. Individas negali egzistuotibe bendrumo, bendruomenës, korpora-cijos. Individas be bendrybës ir visuoti-numo esàs niekas. Nominalistai manë,kad Dievas kûrë pasaulá vadovaudama-sis ne silogizmais, bet savo nepakartoja-mais valios aktais, todël kiekvieno daik-to esmë glûdi jo individualybëje. Èia ver-ta prisiminti ir tai, kad scholastinëje fi-losofijoje nebuvo uþmirðtas ir Aristotelioesmiø skirstymas á pirmines ir antrines:�Esme pirmine, tiksliausia ir tinkamiau-sia prasme yra vadinama toji, kuri nepa-sakoma apie joká subjektà ir neglûdi jo-kiame subjekte, � pavyzdþiui, tam tikrasþmogus, tam tikras arklys. Antrinëmisesmëmis yra vadinamos tos, kuriomskaip rûðims priklauso vadinamosios pir-minës esmës � ir tos rûðys, ir jø giminës.Pavyzdþiui, paskiras þmogus priklauso�þmogaus� rûðiai, o tos rûðies giminë yra�gyva bûtybë�13.

Visi pojûèiais patiriami daiktai yraindividualûs. Tuo tarpu terminai, ku-riais màstomi ðie daiktai, yra universa-lûs. Individai yra priskiriami kuriai norsrûðiai ir giminei. Bûties ir jos paþinimosupratimà nulemia atsakymai á klausi-mus: koks individø santykis su rûðimiir gimine? Kiek terminai atitinka realiaiegzistuojanèius individualius daiktus?Taip pat keliamas klausimas, ar termi-nai yra daiktai, ar ne, ir jei yra, tai ko-kia prasme?14

Iðkyla problema: jeigu egzistuoja tikindividualûs daiktai, tai kaip ámanomajuos paþinti? Juk mokslas galimas, pa-sak Aristotelio, tik apie bendruosius da-

lykus. O jeigu tik bendrybë pagrindþiair ágalina individualø egzistavimà, taikoks esmës ir egzistavimo santykis?

Spræsdama universalijø problemà,scholastika susidûrë ir su teologiniaissunkumais. Jeigu bendrosios charakte-ristikos grindþia individualius daiktus,tai ir pats Dievas yra redukuojamas ábendrybæ. Tada nelieka individualaus,asmeninio Dievo ir negalima kalbëtiapie tris Dievo asmenis � Tëvà, Sûnø beiÐventàjà Dvasià. Jeigu egzistuoja tik in-dividualybës, tai egzistuoja trys Dievoasmenys, bet dingsta jø vienybë. Tokiøparadoksø akcentavimas � vienas bû-dingiausiø ambivalentiðko viduramþiømàstymo bruoþø.

Abelaro filosofinë nuostata ðiø krað-tutiniø pozicijø atþvilgiu vadintina auk-so viduriu. Abelaras kritikavo nomina-lizmà, taèiau nepritapo ir prie realizmo.Jo filosofija daþnai vadinama konceptu-alizmu15. Sàvokos, jo manymu, egzistuo-ja kaip bendrybës, bet jø bendrybë pa-sireiðkia ne daiktais, bet þodþiais (voces).Universalija yra þodis, kuris gali bûtipriskirtas daugeliui konkreèiø daiktø.Tie þodþiai gali atlikti ryðio funkcijà, jienëra tuðti garsai (flatus vocis), bet jie �konkreti tikrovë, nesutampanti nei suidëjomis, nei su daiktais, ir turi apibrëþ-tà reikðmæ mûsø kalbëjime (sermones)16.

Abelaro filosofijoje teiginiø ontologijair daiktø ontologija tampa tos paèiossubstanciniø ryðiø ontologijos skirtingo-mis pusëmis. Konceptualizmas reiðkia,kad visuotinybë �pagaunama� ne daik-tuose ir ne þodþiuose, bet daiktø tarpu-savio ryðiuose ir jø iðraiðkà per garsà irbalso skambesá. Dievo þodis, kaip teigia

DALIUS JONKUS


Abelaras, persismelkdamas per apdan-galà (involucrum), ásikûnija þmogiðkojekalboje17. Todël gramatiniø subtilybiøanalizë Abelaro filosofijoje iðryðkina netik teiginiø teisingumà ar neteisingumà,bet ir ontologines, etines bei teologinesprasmes. Ðtai keli pavyzdþiai ið Abela-ro analiziø: �Daþnai atsitinka, kad pa-keitus gramatinæ giminæ, keièiasi bûd-vardþiø prasmë; pavyzdþiui, viena reið-kia, kad �bausmë yra gera�, o kita, kad�bausmë yra gëris, tai yra gëris ið es-mës�18. �Bendroji kalba nekreipë dëme-sio á skirtingà prasmæ ðiø dviejø posa-kiø: daryti gërá ir daryti gerai, nors jievisiðkai nevienareikðmiai. Galima dary-ti gërá nesielgiant gerai, tai yra neturintgero ketinimo. Ir daþnai atsitinka, kaddu þmonës atlieka tuos paèius veiksmusturëdami skirtingø ketinimø, � tad vie-nas daro gërá, o kitas blogá�19.

Þodis ir veiksmas viduramþiø filoso-fijoje neatsiejami vienas nuo kito. Atsa-kingame þodyje, kaip ir poelgyje, atsi-skleidþia þmogaus, asmenybës ontologi-në stovësena pasaulyje.

Abelaro filosofijoje galima matytiperëjimà nuo gramatiniø prasmiø ana-liziø prie loginiø � dialektiniø. Ypaè taipasakytina apie jo garsøjá veikalà Taip irne (Sic et non). Ðioje knygoje nustatytaprieðtaravimø, prieðingybiø, prieðstatølogika nulëmë vëlesnës scholastinës fi-losofijos svarstymø struktûrà. Abelarasieðko tekstuose prieðprieðinimo ir para-doksø tam, kad proto padedamas galë-tø perskaityti ir suprasti tuos tekstus.Þodþio ir prasmës santykis, jo manymu,reikalauja subtilios analizës lyginimo irprieðprieðinimo bûdu: �Mes lengvai ga-lësime iðspræsti prieðtaravimus, jeigu su-

gebësime árodyti, jog ávairûs autoriaituos paèius þodþius vartojo skirtingomisreikðmëmis�20.

Abelaro nuomone, þmogaus silpnu-mas pasireiðkia tuo, kad jis daþnai nau-dojasi þodþiais nesuprasdamas jø pras-mës. Skaitant tekstus, reikia daugiauklausti, negu tvirtinti. Tam bûtina nau-dotis savo paties protu. Keldami klau-simus, mes iðryðkiname prieðingybes.Toks proto iðbandymas prieðingybëmisbûdingas visai viduramþiø kultûrai. So-fizmais ir paradoksais bûdavo demonst-ruojamas þmogaus proto ribotumas.Tiktai mistiniame susiliejime iðnykstaprieðingybës, bûdingos baigtinëms bûty-bëms. Vëliau Mikalojaus Kuzieèio filo-sofijoje prieðingybiø sutapimo sampra-ta tampa svarbiausia.

Tomas Akvinietis atsisako Abelarodialektikos ir prieðingø prasmiø ieðko-jimo tekstuose. Akvinietis naudojasiAristotelio silogistika tam, kad árodytøir pademonstruotø dieviðkojo þodþiopranaðumà. Nuo XIII amþiaus scholas-tikoje ásigali logika, kuri tampa svar-biausia disciplina.

Anzelmas Proslogiono pabaigoje, nau-dodamasis gramatinëmis formomis, api-brëþia Dieviðkosios bûties esmæ: �Tuvienintelis, Dieve, esi tuo, kuo Tu esi, irTu vienintelis esi Tas, Kas Tu esi�21.Toks apibrëþimas, E. Gilsono nuomone,nurodo, kad Anzelmas esmei suteikiapirmumà bûties atþvilgiu. Tiktai todël,kad Dievas yra aukðèiausia esmë, jis eg-zistuoja aukðèiausiu bûdu22. Taèiau To-mas Akvinietis renkasi kità kelià. Jis ið-eities taðku renkasi ne esmæ, bet egzis-tavimà. Gilsonas nurodo: �Kai remia-mës, esme tam, kad pasiektume egzis-

MOKSLINË MINTIS


tavimà, privalome ieðkoti paèiame Die-vo suvokime Jo egzistavimo pagrindo.Jeigu vis dëlto remiamës egzistavimunorëdami pasiekti esmæ, privalësime pa-sinaudoti Dievo egzistavimo árodymaistam, kad suprastume Jo esmæ�23. Kitaipsakant, Tomo Akvinieèio nepatenkinaDievo esmës intuicija, jam reikalingi lo-giniai Dievo egzistavimo árodymai.

Viduramþiø minties sklaidoje, kuriþodyje, kalboje, sakyme atskleidë bûtiessubtilybes, galima áþvelgti þodþio kaità.Nuo retorinio þodþio (Augustinas) pergramatiná þodá (Anzelmas) ir dialektináþodá (Abelaras) buvo pereinama prie lo-ginio þodþio (Tomas Akvinietis). Logi-nis þodis ne átikinëja ir ne maldingai dë-koja, bet árodinëja.


11 H.-G. Gadamer. Wahrheit und Methode.Grundzüge einer philosopischen Hermeneutik// Gesammelte Werke. Bd. 1. � Tübingen, 1990,S. 424.

12 Ã. Ã. Ìàéîðîâ. Ôîðìèðîâàíèå ñðåäíåâåêîâîéôèëîñîôèè. � Ìîñêâà, 1979, c. 55.

13 L. Karsavinas. Europos kultûros istorija. T. 2. �Vilnius, 1994, p. 356.

14 P. Vignaux. El pensamiento en la Edad media. �Mexico-Buenos Aires, 1954, p. 21.

15 C. C. Àâåðèíöåâ. Âñòóïëåíèå. Ëèòåðàòóðíûåòåîðèè â ñîñòàâå ñðåäíåâåêîâîãî òèïà êóëü-òóðû // Ïðîáëåìû ëèòåðàòóðíîé òåîðèè â Âè-çàíòèè è ëàòèíñêîì ñðåäíåâåêîâüå.� Ìîñêâà,1986, c. 11.

16 Ôîìà Àêâèíñêèé Î ñóùåì è ñóùíîñòè //Èñòîðèêî ôèëîñîôñêèé åæåãîäíèê. � Ìîñêâà,1988, c. 231.

17 C. C. Àâåðèíöåâ. Ñõîëàñòèêà // Ôèëîñîôñêèéýíöèêëîïåäè÷åñêèé ñëîâàðü. � Ìîñêâà, 1989,c. 639.

18 A. Ô. Ëîñåâ. Çàðîæäåíèå íà÷èíàëèñòè÷åñ-êîé äèàëåêòèêè ñðåäíåâåêîâüÿ, Ýðèóãåíà èÀáåëÿð // Èñòîðèêî ôèëîñîôñêèé åæåãîäíèê88. � Ìîñêâà, 1988, c. 57�71.

19 J. S. Eriugena. Apie gamtos skirstymà // Filo-sofijos istorijos chrestomatija. Viduramþiai. � Vil-nius, 1980, p. 335.

10 P. Vignaux. El pensamiento en la Edad Media,p. 16.

11 A. M. Òîëñòåíêî. Ó÷åíèå È. Ñ. Ýðèóãåíû î ðàç-äåëåíèè ïðèðîäû â êîíòåêñòå ðàííåñðåäíåâåêî-âîé ìûñëè. � Ñ.-Ïåòåðáóðã, 1993, c. 14.

12 Anzelmas Kenterberietis. Proslogionas. � Vil-nius, Aidai, 1996, p. 360.

13 Aristotelis. Kategorijos 5,2a 15 // Rinktiniai rað-tai. � Vilnius, 1990, p. 27.

14 Julian Marias. Historia de la filosofia. � Madrid,1940, p. 131.

15 C. C. Íåðåòèíà. Ñëîâî è òåêñò â ñðåäíåâåêîâîéêóëüòóðå. Êîíöåïòóàëèçì Àáåëÿðà. � Ìîñêâà,1994.

16 W. Senko. Jak rozumiec filozofiê sredniowiecz-nà. � Warszawa, 1993, p. 111.

17 C. C. Íåðåòèíà. Ñëîâî è òåêñò â ñðåäíåâåêîâîéêóëüòóðå. Êîíöåïòóàëèçì Àáåëÿðà, c. 85.

18 Cit. pagal Íåðåòèíà. Ñëîâî è òåêñò â ñðåäíåâå-êîâîé êóëüòóðå. Êîíöåïòóàëèçì Àáåëÿðà, c. 76.

19 Ten pat, c. 78.20 Pjeras Abeliaras. �Prologas� veikalui Taip ir ne

// Filosofijos istorijos chrestomatija. Viduramþiai. �Vilnius, 1980, p. 374.

21 Àíñåëüì Êåíòåðáåðèéñêèé. Ñî÷èíåíèÿ. �Ìîñêâà, 1995, c. 81.

22 E. Gilson. Tomizm. � Warszawa, 1960, p. 81.23 Ten pat, p. 89.

AUÐRA POLOVIKAITË


TRAGEDIJOS MIRTIES IR ATGIMIMOMOTYVAI F. NIETZSCHE�S FILOSOFIJOJE

Reasons for the Death and Rebirth of Tragedyin Nietzsche�s Philosophy

SUMMARY

The article focuses on an analysis of the death and rebirth of tragedy in Nietzsche�s philosophy. Nietzsche

says that the poet Euripides, believing that the light of reason should illuminate all important things, turned

to a new voice in Greek life: the powerful inquiring spirit of the philosopher Socrates. Socrates represents

a rational optimism which declares that all things can and must be known. The optimism of reason is the

death of tragedy. But, according to Nietzsche, logic can never lead the human mind to the ultimate se-

crets of all things. In various ways Nietzsche repeatedly suggests that the rebirth of tragedy is accom-

plished in �Thus Spake Zarathustra�. Nietzsche holds this work to be �involuntary parody�. So tragedy is

redeemed as parody. Nietzsche, then, is laughing at himself, his doctrine of eternal reccurrence and trag-

edy. This irony displaces any attempt to secure a new truth on the basis of his works.

Gauta 2003-10-15

RAKTAÞODÞIAI. Sokratas, tragedijos mirtis, tragedijos atgimimas, Nietzsche.KEY WORDS. Socrates, the death of tragedy, the rebirth of tragedy, Nietzsche.

AUÐRA POLOVIKAITËKauno technologijos universitetas

ÁVADAS

Straipsnyje nagrinëjami Nietszche�ssvarstymai apie tragiðkojo meno (filo-sofijos) mirtá bei atgimimà. Tragedijosþlugimas prasidëjo nykstant estetiniamjausmui, kurá suþadina tragiðkasis me-nas. Graikø tragedija iðnyko dël neið-sprendþiamo dionisiðkosios ir sokratið-

kosios tendencijø konflikto. Tai buvo irmito þlugimas kultûroje. Vietoj anksty-vosios tragedijos atsirado nauja menorûðis, naujoji Antikos komedija, kuriaipostûmá davë poetas Euripidas. Ðisgraikø tragikas mene iðreiðkë Sokratomokymà. Taèiau jau savo ankstyvaja-

MOKSLINË MINTIS


me veikale Tragedijos gimimas, arba He-lenizmas ir pesimizmas Nietzsche tikisi,kad mokslas, sokratizmas, teorijos kul-tûra supras, jog jø siekis protu pasiek-ti visø dalykø esmæ yra iliuzija. Filoso-fo manymu, tada atgims tragiðkasismenas.

Nietszche ávairiais bûdais kartoja, jogtragedijos atgimimas, kuriuo tikëjo

ankstyvajame darbe, yra pasiektas kûri-nyje Ðtai taip Zaratustra kalbëjo. Taèiaupastaràjá veikalà filosofas vadina ir �ne-savanoriðka parodija�. Jis pabrëþia, kadreikia iðmokti juoktis ið savæs, pasiðaipy-ti ið savo pastangø iðlaikyti tapatybæ beinoro sukurti filosofinæ teorijà. Straipsny-je bus atskleidþiama tokio Nietzsche�spoþiûrio dinamika.

TRAGEDIJOS MIRTIES PRIEÞASTYS

Nietzsche savo ankstyvajame veika-le apraðo tragedijos kilmæ. Tragedija yradviejø � apoloniðkosios ir dionisiðko-sios � jëgø sàjunga. Taèiau ðioje sàjun-goje dominuoja dievas Dionisas, pasiro-dantis apoloniðkojo meno vaizdais. Jisiðlieka vieninteliu tragiðkuoju herojumi.

Sofoklio ir Aischilo tragedijose dioni-siðkasis pradas þiûrovà per menà vedëprie mito. Dramoje mitas iðreikðdavodionisiðkàjà iðmintá, kad pasaulis yra su-skaidytas, fragmentiðkas, o tai yra blogiobei skausmo prieþastis. Taèiau kartu bû-davo suteikiama viltis, kad pasaulis tapsvieniu. Kaip ir dievas Dionisas, kuris bu-vo sudraskytas, taèiau atgimë ið naujo.

Euripido tragedijoje vietoj herojausar pusdievio á scenà nuo þiûrovø suoloáþengë �kasdienybëje besiplûkiantisþmogus�. Menas nukrypo á konkreèiàtikrovæ. Euripidas jautësi esàs pranaðes-nis uþ minià, bet ne uþ du þiûrovus. Pir-masis ið jø buvo pats Euripidas kaipmàstytojas. Jis turëjo pripaþinti, jog ne-pajëgia suprasti ankstyvosiose tragedijo-se uþslëptø reikðmiø. Kadangi Euripiduiprotas buvo tikrasis visø malonumø irkûrybos ðaltinis, poetas atrado kità �

antràjá � þiûrovà, Sokratà. Pastarasis yraracionalaus optimizmo pradininkas, nesskelbia, jog visi dalykai gali ir privalobûti paþinti. �Ir Euripidas tam tikraprasme buvo tik kaukë: dievybë, kalbë-jusi jo lûpomis, buvo ne Dionisas ir neApolonas, o visai naujai gimæs demo-nas, pavadintas � Sokratu.�1 Euripidopagrindinis tikslas � sunaikinti tragedi-joje dionisiðkumà. Kadangi ið tragedijosiðnyko Dionisas, ið jos dingo ir Apolo-nas. Reginyje jausmus þadinanèiomispriemonëmis tapo �ðaltos paradoksiðkosmintys � vietoj apoloniðkøjø áþvalgø � irugningi afektai � vietoj dionisiðkøjø eks-taziø�2. Euripido estetinë nuostata buvotokia: �Viskas turi bûti sàmoninga, kadbûtø graþu�. Tai yra Sokrato teiginio�Viskas turi bûti sàmoninga, kad bûtøgera� parafrazë. Ði sokratiðkoji tenden-cija Euripido dëka pradëjo dominuotipoezijoje, todël Nietzsche já laiko �este-tinio sokratizmo poetu�3.

Sokrato asmenybës ypatingumoklausimas iðkyla pastebëjus, kad jis iro-nizavo ir kritikavo visus Atënus, val-dþios vyrus, oratorius, poetus, sakyda-mas, kad jie visi nieko aiðkaus apie sa-

AUÐRA POLOVIKAITË


ve nenutuokë ir veikë �tik instinkty-viai�4. Sokratas, stojæs ginti proto, visàsavo gyvenimà ðaipësi ið kilniø atënie-èiø, kurie buvo instinkto þmonës ir ne-galëjo paaiðkinti savo poelgiø prieþas-èiø5. Nietzsche klausia, kodël þmogusvienui vienas iðdrásta pasmerkti tuome-tinæ etikà, menà, paneigti �paèià graikøesmæ�. Jis mano, kad atsakymà á ðá klau-simà duoda reiðkinys, vadinamas �Sok-rato demonu�. Sokratui, prieðingai vi-siems kûrybos þmonëms, �instinktastampa kritiku, o sàmonë � kûrëju�6.Nietzsche mano, jog galbût Sokrato de-monas buvo tik ausies negalavimas, ku-rá Sokratas, pagal tuo metu vieðpatavu-sià moralinæ pasaulëþiûrà, sau aiðkinokitaip, nei dabar áprasta7. Ðá Sokrato lo-gizmà Nietzsche vadina �iðsigimimu�.Sokratas þinojimu ir argumentais áveikënetgi mirties baimæ. Sokratiðkasis idea-las � logikos triumfas. Kiekvienas veiks-mas ir kiekviena nuomonë ávertinta, arárodyta remiantis ja, yra galios, vadina-si, ir laimës þenklas.

Nietzsche pateikia tris ðio sokratiðko-jo idealo formuluotes: �dorybë � tai þino-jimas; nusiþengiama tiktai ið neþinojimo;dorovingas þmogus � laimingas�8. Ðieteiginiai apibûdina tai, kà Nietzsche va-dina Sokrato teoriðku optimizmu. Trage-dija mirë, ir tragiðkoji iðmintis tapo nepa-siuekiama. Sokrato, ðio teorijos þmogaus,átaka didëjo ir plito apimdama vis naujasþmoniø kartas. Nuo tada civilizacija, vei-kiama sokratiðkojo prado, iðsigimë.

Jei metafizika apibûdinama kaip dvi-ejø pasauliø atskyrimas, kaip esmës irapraiðkø, tiesos ir klaidos, proto ir jus-liø prieðprieða, tai galima teigti, jog Sok-

ratas prasimano metafizikà. Jis kai ku-riuos gyvenimo dalykus pasmerkia, ap-riboja, o màstymà, protà padaro jø ma-tu ir aukðèiausiomis vertybëmis � Tiesa,Gëriu, Groþiu9.

Anot Nietzsche�s, Sokratas � nuos-mukio simptomas, graikø þlugimo áran-kis, pseudograikas, antigraikas. Jis ne-igiamai þiûrëjo á gyvenimà10. Nietzschepasakoja, kad Sokratas paskutinæ gyve-nimo akimirkà pasirodë esàs pesimistas.Jis visà laikà slëpë, kad gyvenimas � tailiga. Sokratà kankino gyvenimas11. Sok-ratas protà padarë tironu. Protingumasbuvo suvoktas kaip iðgelbëtojas. �Protas= dorybë = laimë reiðkia tik ðtai kà: rei-kia pamëgdþioti Sokratà ir tamsiemsgeiduliams nuolat prieðprieðinti dienosðviesà � proto ðviesà. Reikia bûti protin-gam, aiðkiam, ðviesiam bet kuria kaina:kiekviena nuolaida instinktams, pasà-monei smukdo.�12 Sokratas asmenináegoizmà iðkëlë á moraliniø problemøsritá13. Nietzsche teigia, jog filosofai irmoralistai apgaudinëja save, kai tikisi ið-trûkti ið dekadanso. Jo nuomone, visatobulinimo moralë, taip pat ir krikðèio-niðkoji, buvo �nesusipratimas�. �Ryð-kiausia dienos ðviesa, protingumas betkuria kaina, ðviesus, ðaltas, atsargus, sà-moningas gyvenimas be instinktø, prieð-taraujantis instinktams, pats buvo tik li-ga, kitokia liga � o visai ne gráþimas prie�dorybës�, �sveikatos�, laimës��14

Tragedijos gimimas nutyli apie krikð-èionybæ, kuri neigia visas estetines ver-tybes � vieninteles vertybes, kurias pri-paþásta Tragedijos gimimas. Krikðèionybëið esmës yra nihilistinë, o dionisiðkamesimbolyje pasiektas pats didþiausias tei-

MOKSLINË MINTIS


gimas15. Nuo Tragedijos gimimo Dionisasapibûdinamas pagal jo prieðingybæ Sok-ratui daug daþniau nei pagal ryðá suApolonu. Sokratas teisë ir smerkë gyve-nimà dël aukðèiausiø vertybiø, o Dioni-sas nujautë, jog gyvenimas neturi bûtiteisiamas, jis yra pakankamai teisus beiðventas pats savaime. Vëliau Dioniso irSokrato prieðingybë virto Dioniso ir Nu-kryþiuotojo prieðtara16.

Nietzsche palygina Dionisà ir Kristø,nes jie yra du dievai, kurie kentëjo, mi-rë ir atgijo. Nietzsche, analizuodamas fi-losofijos istorijà, parodo, kaip konfliktastarp ligos ir sveikatos gali bûti iðreikð-tas religiðkai: �Ar mane suprato? Dioni-sas prieðais Nukryþiuotàjá...�17

Kristus vaizduoja pagrindiná nihiliz-mo momentà � neðvarios sàþinës po þy-dø kerðto (ressentiment). Ið kerðto troðki-mo iðauga prieðiðkumas gyvenimui,nauja meilë vargðams, ligoniams ir nu-sivylusiems gyvenimu18. Savo mirtimiKristus, atrodytø, tapo nepriklausomasnuo þydø Dievo, jis tampa universalus,�kosmopolitas�. Taèiau jis rado naujàbûdà teisti gyvenimà, já pasmerkti inte-riorizuojant kaltæ (neðvarià sàþinæ).�Nukryþiuotasis� yra apaðtalo Pauliauspriklijuota etiketë Jëzui ið Nazareto. Jë-zaus ávyká Paulius aiðkino kaip þmo-gaus atpirkimà per kryþiø; Kristus mi-rë uþ mûsø nuodëmes (1 Kor 15,3). To-kia yra Pauliaus interpretacija ir jis jàpaliko Baþnyèiai ir istorijai.

Nietzsche, skaitydamas Naujàjá Tes-tamentà, Jëzaus mokslà supranta kaipverþimàsi á budistinæ ramybæ ir net �kal-tës� supratimo sunaikinimà19. Paulius ið-kreipë Jëzaus mokymà, suprasdamas jo

mirtá kaip amþinojo gyvenimo po mir-ties paþadà. Kai Jëzus tapo �Nukryþiuo-toju�, evangelija buvo paversta �begë-diðku mokymu apie asmeniná nemirtin-gumà�20. Begëdiðku todël, kad didþiau-sia þmogaus tuðtybë manyti, jog visato-je svarbiausia yra jo iðgelbëjimas: ��Sie-los iðgelbëjimas� � atvirai kalbant, reið-kia � �pasaulis sukasi aplink mane��21.

Dioniso kanèia, mirtis ir atgimimasskiriasi nuo Nukryþiuotojo kanèiø kaipsveikata � nuo ligos. Dioniso mirtis ir at-gimimas yra savaime ðventi, o Nukry-þiuotojo � tik vedantys á ðventumà. Kris-taus kanèia teisia gyvenimà, já smerkia,neigia. Dievas ant kryþiaus yra gyveni-mo prakeikimas. Dioniso kanèia � taipats gyvenimas, amþinas vaisingumas,amþinas sugráþimas, sukeliantis skaus-mà, destrukcijà. Kanèia pripaþástamagyvenimo dalimi, o gyvenimas yra ne-ámanomas be skausmo. Tragiðkasisþmogus teigia net ir patá didþiausiàskausmà, nes jis yra stiprus, sugebantisdievinti egzistencijà22. Graikai dionisið-komis misterijomis norëjo �tikrà gyveni-mà kaip visuotinio gyvenimo pratæsimàuþsitikrinti per gimdymà, per lytiðkumomisterijas�23. Visoks tapsmas sukeliaskausmà. Nietzsche, apibendrindamasdionisiðkàsias ðventes, raðo: �að neþinaujokios aukðtesnës simbolikos uþ ðià,graikiðkàjà, dionisijø simbolikà. Ji reli-giðkai iðreiðkia stipriausià gyvenimo ins-tinktà, gyvenimo ateitá, gyvenimo amþi-nybæ, � net pats kelias á gyvenimà, gim-dymas laikomas ðventuoju keliu...�24

Galima kita Kristaus asmens inter-pretacija � kad jis priklauso �nihilizmui�visai kitu atþvilgiu. Kristus yra ðvelnus,

AUÐRA POLOVIKAITË


dþiugus, nesmerkia, abejingas bet kokiaikaltei. Jis tiktai nori numirti, linki mir-ties. Jis daug pranaðesnis uþ Pauliø, nesyra ant aukðèiausios nihilizmo pakopos.Jis yra paskutinysis þmogus ar þmogus,kuris nori þûti. Tai pakopa, artimiausiadionisiðkajam perkeitimui. Kristus yra�ádomiausias dekadentas�, Budos rûðis.Dël to pasidaro ámanomas perkeitimasir galima Kristaus sintezë: �Dionisas �Nukryþiuotasis�25.

Nietzsche Kritiðkame þvilgsnyje á saveklausdamas, kas praþudë tragedijà, at-sako, kad sokratizmas buvo þlugimo,nuovargio þenklas. Tragedijos gimime bu-vo iðkelta nauja problema � mokslo pro-blema, �á mokslà pirmà kartà pasiþiûrë-ta problematiðkai, abejojamai�26. Trage-dijos mirtis palieka poreiká kurti menàið naujo, nes tam, kad bûtø sunaikintastragiðkumas, reikia sunaikinti gyvenimà.Màstymas, ásitikinæs, kad gali prasi-skverbti á giliausias bûties gelmes ir kadbûtá jis pajëgia ne tik paþinti, bet net irkoreguoti, turi prieiti ribà suvokdamas,jog tai yra iliuzija27. �Ir ðtai mokslas, ga-lingos manijos varomas (visiðko protin-gumo, sàmoningumo, aiðkumo ir pan. �A. P. pastaba), nesulaikomai skuba priesavo ribø, ties kuriomis ir þlunga jo op-timizmas, glûdintis logikos esmëje� Irkai jis (doras ir gabus þmogus. � A. P.pastaba), apimtas siaubo, èia iðvysta,kaip logika ties tomis ribomis rangosi irvyniojasi aplink save, kol pagaliau áge-lia sau á uodegà, tada prasiverþia naujapaþinimo forma � tragiðkasis paþinimas,kuriam, kad bûtø pakenèiamas, reikalin-gas menas kaip apsaugos priemonë irvaistas.�28 Nietzsche�s nuomone, opti-

mizmas nëra pateisinamas, nes egzisten-cija savo esme neprotinga ir prieðtarin-ga. Todël logika, proto ramstis, niekadaneatskleis visø dalykø didþiausiø pa-slapèiø29. Tai suvokus, �Sokrato asme-nyje pavyzdingai atrodantis nepasotina-mas paþinimo troðkimas virsta tragiðkarezignacija ir meno reikme, nors tastroðkimas savo þemesnëse pakopose, þi-noma, turi rekðtis kaip meno prieðas irpirmø pirmiausia neapkæsti dionisiðko-jo tragedijos meno�30.

Veikiamas Schopenhauerio, pripaþi-nusio muzikà esant visai kitokio pobû-dþio negu visi kiti menai, Nietzschemàstë apie tragiðkojo pesimizmo atgimi-mà. Wagnerio muzika jam atrodë kaipvilties iðsipildymas. Vëliau, iðsisklai-dþius jaunystës iliuzijoms, Nietzsche at-siriboja nuo ðopenhaujeriðkojo pesimiz-mo ir vagneriðkojo romantizmo. Taèiaupirminë nuostata, estetinë civilizacijoskoncepcija iðsaugoma ir apibrëþia vëles-næ filosofo minèiø raidà. Tai jis atviraiiðreiðkia viename ið paskutiniøjø kûrini-niø Ecce homo. Jis raðo, jog Tragedijos gi-mime pateikia dvi naujoves. Pirma �samprotavimas apie dionisiðkàjá feno-menà. Ðis reiðkinys duoda pirmàjá psi-chologiná paaiðkinimà ir yra vienintelisgraikø meno ðaltinis. Antra � samprota-vimas apie sokratizmà. Sokratas pirmàkartà atskleistas kaip dekadentas, �ra-cionalumà� suprieðinæs su instinktu. Oracionalumas bet kokia kaina yra pavo-jinga, gyvenimà naikinanti jëga31.

Tragedijos gimimas iðkelia civilizacijos,nukreiptos prieð dionisiðkumà, prieð tei-gianèià meninæ jëgà, kilmës problemà.Filosofas teigia, jog ðiuolaikinis pasaulis

MOKSLINË MINTIS


aprëptas Aleksandrijos kultûros tinklo.Ði kultûra idealu laiko �tvirèiausiomisþiniomis apsiginklavusá, mokslui tar-naujantá teorijos þmogø, kurio protëvisir pirmavaizdis yra Sokratas�. Sokratið-koji, teorijos kultûra turi tendencijàgriauti mitus, iðardyti pasaulá vienijan-èius vaizdinius. Mokslas ir moralë ko-voja prieð meninæ dvasià, taip pat prieðgyvenimà, kuris neteisia ir neapriboja.Teorinë tiesa yra iliuzijos prieðas. Niet-zsche mano, kad mûsø kultûra veda ágriuvësius. Teorijos kutûra siekia ap-versti vertybes, kurios remiasi egzisten-cija ir kartu yra egzistencijos sàlyga.Tendencija, kuri iðryðkëja teorijos kultû-

roje, � tai nihilizmas. Todël tæsiasi �ne�triumfas prieð �taip�32.

�Teorija� uþëmë dionisiðkosios filo-sofijos vietà. Sokratizmas kyla ið tragið-kosios filosofijos mirties. Taigi pastarojiprivalo atgimti ið sokratizmo, ið teorijosmirties. Veikale Tragedijos gimimas Niet-zsche raðo: �Taip, mano bièiuliai, tikë-kite su manimi dionisiðkuoju gyvenimuir tragedijos gimimu. Sokratiðkojo þmo-gaus laikai jau praëjæ... Dabar tik turë-kite dràsos bûti tragedijos þmonë-mis...�33 Vëliau filosofas taip pat þadatragiðkàjá amþiø. Kai ið gyvenimo per-tekliaus vël atsiras dionisiðkoji bûsena,tada atgims tragedija34


11 Friedrich Nietzsche. Tragedijos gimimas, arbaHelenizmas ir pesimizmas. � Vilnius: Pradai,1997, p. 94.

12 Ten pat, p. 96.13 Ten pat, p. 99.14 Þr. ten pat, p. 101.15 Þr. Frydrichas Nyèë. Anapus gërio ir blogio /

F. Nyèë. Rinktiniai raðtai. � Vilnius: Mintis,1991, p. 392�393.

16 F. Nietzsche. Tragedijos gimimas, p. 102.17 Þr. Ôðèäðèõ Íèöøå. ×åëîâå÷åñêîå, ñëèøêîì

÷åëîâå÷åñêîå / Ôðèäðèõ Íèöøå. Ñî÷èíåíèÿ. �Ìîñêâà: Ìûñëü, ò. 1, 1990, ñ. 310.

18 F. Nietzsche. Tragedijos gimimas, p. 107.19 Plg. Gilles Deleuze. Nietzsche. � Paris: Presses

Universitaires de France, 1977, p. 21.10 Þr. Frydrichas Nyèë. Stabø saulëlydis / F. Ny-

èë. Rinktiniai raðtai. � Vilnius: Mintis, 1991, p.508�509.

11 Þr. Friedrich Nietzsche. Linksmasis mokslas. �Vilnius: Pradai, 1995, p. 235�236.

12 F. Nyèë. Stabø saulëlydis, p. 512.13 Þr. Ôðèäðèõ Íèöøå. Àíòèõðèñò // Ôðèäðèõ

Íèöøå. Ñî÷èíåíèÿ. � Ìîñêâà: Ìûñëü, ò. 2,1990, ñ. 646.

14 F. Nyèë. Stabø saulëlydis, p. 513.

15 Þr. Ôðèäðèõ Íèöøå. Ecce homo // ÔðèäðèõÍèöøå. Ñî÷èíåíèÿ. � Ìîñêâà: Ìûñëü, ò. 2,1990, ñ. 729.

16 Plg. G. Deleuze. Nietzsche, p. 35.17 Þr. Ô. Íèöøå. Ecce homo, ñ. 729.18 Þr. Friedrich Nietzsche. Apie moralës genealogi-

jà. � Vilnius: Pradai, 1996, p. 43.19 Þr. Ô. Íèöøå. Àíòèõðèñò, ñ. 665�666.20 Þr. ten pat, p. 666.21 Þr. ten pat, p. 667.22 Plg. G. Deleuze. Nietzsche, p.66.23 F. Nyèë. Stabø saulëlydis, p. 583.24 Þr. ten pat, p. 583.25 Plg. G. Deleuze. Nietzsche, p.45.26 Þr. F. Nietzsche. Tragedijos gimimas, p. 20�21.27 Þr. ten pat, p. 111.28 Ten pat, p. 113�114.29 Plg. Stanley V. McDaniel. The philosophy of

Nietzsche. � New York: Monarch Press, 1965, p.15.

30 F. Nietzsche. Tragedijos gimimas, p. 114.31 Þr. Ô. Íèöøå. Ecce homo, ñ. 729.32 Plg. André Simha. Nietzsche. � Paris, 1988,

p. 57.33 F. Nietzsche. Tragedijos gimimas, p. 114.34 Þr. Ô. Íèöøå. Ecce homo, ñ. 731.

B. d.

ELEONORE STUMP


AKVINIETIS APIE TEISINGUMÀAquinas on Justice

SUMMARY

The article focuses on the ethical consideration concerning the choice between the ethics of justice

and the ethics of care, which currently dominates the horizon of ethical problematics. Another distinc-

tion, formulated by Nagel, deals with the tension between individual and impersonal standpoints in the

sphere of political theories.

The author attempts to demonstrate that Aquinas� theory of justice provides unique and actual op-

portunities to combine the above-mentioned oppositions and create a feasible, yet practically compli-

cated, ideal for their solution.

Detailing particular aspects of Aquinas� theory, e.g. his insistence on the necessity to help the poor

and provide �brotherly correction for wrongdoers�, the author discovers that this might well be helpful,

considering the acute problems of nowadays, the evaluation of collaboration with the Nazis and the

evasion of overestimation of utilitaristic and liberally formalistic approaches.

Gauta 2003-06-26

ELEONORE STUMPSaint Louis universitetas, JAV

RAKTAÞODÞIAI. Akvinietis, teisingumo etika, rûpesèio etika.KEY WORDS. Aquinas, the ethics of justice, the ethics of care.

Pastaraisiais deðimtmeèiais, bent jaukai kuriuose filosofiniuose bûreliuo-

se, teisingumas ið dalies prarado savoðlovæ kaip vertybë, padedanti sukurti irpalaikyti gerus visuomeninius santy-kius. Kai kuriø feminizmo filosofiø po-þiûriu, teisingumu paremta etika turibûti papildyta ar netgi pakeista �rûpes-èio etika�. Pasak Annette Baier:

Dabar nauju ðûkiu tapo �rûpestis.� Negailestingumas dabar atsakingas uþ tei-singumà, bet ne toks autoritariðkas hu-manistinis jo pakaitalas, susirûpinimokitø gerove ir bendrumo su jais jaus-mas. Pasirodë, jog �ðalta pavydi teisin-gumo dorybë� (Hume�as) yra per ðalta,ir reikia, kad já pakeistø �ðiltesnës�, ben-druomeniðkesnës vertybës bei visuome-niniai idealai.1

AKTUALIOJI TEMA


Pasak Baier, rûpesèio etika meta ið-ðûká �tradiciniam Vakarø individualiz-mui, giliai ásiðaknijusiam ásitikinimui,jog kiekvienas asmuo gali ir turëtø sa-vaip siekti savojo gërio, bûdamas apri-botas tik minimaliø formaliø bendrojogërio reikalavimø, bûtent tik veikianèiosteisinës sistemos, uþtikrinanèios sutarèiølaikymàsi ir apsauganèios individus nuonederamo kitø kiðimosi�2. Viena ið tei-singumo etikos bei liberalizmo apskritaiproblemø, Baier poþiûriu, yra tai, kad li-beraliai suprastos teisingumo taisyklës�maþai padeda apsaugant jaunus, mirð-tanèius, badaujanèius ar kà nors ið tø,kurie yra palyginti bejëgiai pasiprieðin-ti abejingumui, arba garantuojant ugdy-mà, kuris formuotø asmenis, galinèiusatitikti rûpesèio ir atsakomybës etikosreikalavimus�3.

Taèiau manau, kad dauguma pasiû-lymø, kuriuos rûpesèio etikos ðalininkaimëgina átraukti á etikà, pavyzdþiui, rû-pinimasis tais, kurie yra socialinës hie-rarchijos apaèioje, ið tikrøjø jau yra Ak-vinieèio etikoje ir bûtent ten, kur rûpes-èio etikà ginantys filosofai nesitiki jørasti � t.y. teisingumo srityje. Baier da-ro prielaidà, kad rûpesèio etika turëtøpakeisti teisingumo etikà. Toliau paro-dysiu, jog Akvinietis teigia, kad tam tik-rø rûðiø rûpestis yra integrali paties tei-singumo dalis.

Maþa to, viena ið problemø, su ku-ria susiduria tie, kurie mano, jog rûpes-èio etika turi pakeisti teisingumo etikà4,yra tai, kad nëra ið karto akivaizdu,kaip, remiantis vien tik rûpesèio etika iratsisakius nuorodos á teisingumà, bûtøgalima atsikratyti tam tikrø iðnaudojimorûðiø. Jei rûpinimasis kitais yra pagrin-

dinë etinë vertybë, tada nëra lengva pa-aiðkinti, kodël turi bûti moraliai priim-tina nesirûpinti kitais ágyvendinant sa-vo planus. Vis dëlto, jei èia negalimarasti moraliai priimtino bûdo, rûpestisgali tapti fundamentaliai destruktyvuspaties besirûpinanèiojo atþvilgiu. Kaippavyzdá Virginia Woolf apraðo �namøangelà�, kuri visiðkai nesavanaudiðkairûpinosi kitais tokiu bûdu:

Ji nieko sau nenorëjo ir niekada negal-

vojo apie save, buvo linkusi pritarti ki-

tø mintims ir norams� Baisiai norëjau

jà uþmuðti. Jei man bûtø reikëjæ dël to

teisintis teisme, sakyèiau, jog tai buvo sa-

vigyna. Jei nebûèiau uþmuðusi jos, ji bû-

tø nuþudþiusi mane.5

Etinës teorijos problema, kaip tinka-mai suderinti rûpesèio etikà su teisingu-mo etika, ðiek tiek panaði á politinës te-orijos problemà, kaip tinkamai �sude-rinti kolektyviná ir individo poþiûrius�.Thomas Nagelis jà formuluoja taip6:

Beasmenis poþiûris kiekvienam ið mûsø

sukuria� galingà universalaus neðalið-

kumo ir lygybës poreiká, tuo tarpu asme-

ninis poþiûris sukelia individualistinius

motyvus ir reikalavimus, kurie sudaro

kliûtis ágyvendinti tokius idealus� Kai

mëginame atrasti protingus moralinius

individø elgesio standartus, o po to më-

giname susieti juos su sàþiningais socia-

liniø ir politiniø institucijø vertinimo

standartais, atrodo, kad nëra patenkina-

mo bûdo juos suderinti... Problema, kaip

sukurti institucijas, kurios visus asmenis

traktuotø kaip vienodai svarbius ir ne-

keltø individams nepriimtinø reikalavi-

mø, dar nebuvo iðspræsta.7

ELEONORE STUMP


Beasmená poþiûrá, kuris ið esmës yraegalitarinis ir teigia, �kad niekas nërasvarbesnis uþ kitus�8, Nagelis sieja sutokiomis kaip Rawlso9 socialinio teisin-gumo teorijomis. Taèiau ðá poþiûrá surûpesèio etika sieja ir tam tikra bendraproblema: jis iðkelia utopinius reikalavi-mus individui tarnauti kitø labui, nes jei�kiekvieno gyvenimas yra toks pat svar-bus kaip tavo, tai tavo gyvenimas nërasvarbesnis nei bet koks kitas�10. Taèiaukiekvienas asmuo turi asmeninius pla-nus ir asmeninius ryðius, kurie jam yraypaè svarbûs ir kuriems jis nori atsiduo-ti. Asmuo, kuris visus traktuoja vieno-dai, kaip Woolf, visiðkai nesavanaudið-ka moteris, turëtø pajungti arba neigtitokius dalykus, kurie bûtø jam ypaèsvarbûs. Lygiai kaip kai kurios feminis-tës mano, kad rûpesèio etika turi bûtiðvelninama teisingumo etikos, taip Na-gelis teigia, kad beasmenis poþiûris tu-ri bûti susipynæs su asmeniniu poþiûriu.Pasak Nagelio, pagrindinis politinës fi-losofijos klausimas � kaip juos suderin-ti; jis klausia: �kà, jei tai ámanoma, mesvisi galime sutarti dël to, kà turëtumedaryti, turint omenyje, jog mûsø moty-vai nëra vien tik beasmeniai?�11

Nagelio poþiûriu, beasmenio ir as-meninio poþiûriø derinimo problemos(kaip ir rûpesèio bei teisingumo etikøderinimo problema) yra teorinës, o netik praktinës, kylanèios ið moraliniø in-dividø ar institucijø nesëkmiø:

Esu ásitikinæs, kad ne tik visi socialiniai

ir politiniai dariniai iki ðiol nëra sudaryti

patenkinamai. Taip gali bûti dël to, kad

visos turimos sistemos dar nesuvokë to

idealo, kurá mes visi pripaþintume kaip

korektiðkà. Taèiau yra ir gilesnë proble-

ma � ne tik praktinë, bet ir teorinë: Mes

dar neturime priimtino politinio idealo.12

Mano nuomone, Akvinieèio darbaiapie teisingumà ne tik apima rûpesèioetikà, bet ir suderina nageliðkus asme-niná ir beasmená poþiûrius. Visiðkai ne-panaðu, ar galbût netgi nesuvokiama,kad bûtø koks nors praktinis kelias, ku-riuo ið ðiandienos liberaliø demokratijøbûtø galima ateiti prie tokios visuome-nës, kuri apraðoma Akvinieèio teisingu-mo teorijoje. Taèiau jo teorija pateikiatoká politiná idealà, kuris rûpesèio ir tei-singumo etikà, asmeniná ir beasmená po-þiûrius suderina ne tik ekonominiø, betir kitø gërybiø, kurias gali ir privalo su-teikti visuomenë, poþiûriu.

Toliau að pirmiausia apþvelgsiu Ak-vinieèio teisingumo teorijà ir kai kuriuosgalvosûkius, kuriuos ji iðkelia. Vëliau ap-tarsiu kaip ji derina rûpestá ir teisingu-mà, asmeniná ir beasmená poþiûrius.Nors didþioji teksto dalis yra skirta Ak-vinieèio teisingumo sampratai, vis dëltotai bus tik pavirðutiniðka jos apybraiþa.Nenagrinësiu, pavyzdþiui, kokia teisin-gumo vieta tarp kitø dorybiø, kaip Ak-vinietis jà supranta �mirtinø ydø� ir�Ðventosios Dvasios maloniø� prieðprie-ðos kontekste, koks jos santykis su teolo-ginëmis gailestingumo, �palaimintumo�ar kitomis viduramþiðkos tradicijos do-rybëmis, tarp kuriø Akvinietis tradicið-kai áterpia savo teisingumo sampratà.Maþa to, nuoðaly paliksiu reikðmingà te-orinæ Akvinieèio diskusijà apie teisingu-mà kaip bendrà ir specifinæ dorybæ13, taippat apie teisingumo �dalis� ir su teisin-gumu susietas dorybes. Mano pasiteisi-

AKTUALIOJI TEMA


nimas, kodël ðias ir kitas temas paliksiunuoðaly, yra áprastas: neámanoma viskoaprëpti viename tekste. Pagrindinis ma-no uþdavinys bus parodyti, kaip Akvi-nieèio poþiûriu bendras ir specialus tei-

singumas struktûrina þmoniø tarpusaviosantykius teisingoje visuomenëje14, ir tai,kaip Akvinieèio samprata nuðvieèiaátampà tarp mûsø rûpinimosi savimi irkitais, kurià aptaria Nagelis ir Baier.

KOMUTATYVUS IR DISTRIBUTYVUS TEISINGUMAS

Pravartu pradëti nuo aristoteliðkosioskomutatyvaus ir distributyvaus teisingu-mo skirties, kurià Akvinietis perima irperformuluoja. Komutatyvus teisingu-mas reguliuoja ryðius tarp individø vals-tybëje; distributyvus teisingumas regu-liuoja individo ir valstybës kaip visumossantykius15. Abiem atvejais teisinga yratai, kas lygu, ir neteisinga tai, kas nely-gu. Taèiau tai, kas lygu, skirtingose rû-ðyse apibrëþiama skirtingais bûdais.

Tai, kas lygu, pasak Aristotelio, yravidurkis tarp daugiau ir maþiau; komu-tatyvaus teisingumo atveju vidurkis bû-na aritmetinis16. Kitaip tariant, tai � kie-kybës lygybë17: �teisinga yra ne kas ki-ta, kaip turëti tà patá kieká po sandorio,kaip ir iki jo�18.

Taigi jei sandorio pradþioje Dþo turimalkø uþ 50 doleriø, o Tomas turi mul-èio uþ 75 doleriø ir jei Dþo duoda To-mui pusæ savo malkø, taèiau nieko ne-gauna gràþos, po sandorio jie turës netoká patá kieká kaip anksèiau. Kad ðiojesituacijoje bûtø atkurtas teisingumas,Tomas turëtø duoti Dþo 25 doleriø ver-tës mulèio arba tiesiog 25 dolerius tam,kad abu vël turëtø vienodos vertës tur-tà kaip ir iki sandorio19.

Kita vertus, distributyvaus teisingu-mo atveju vidurkis bûna geometrinis;èia susiduriame su proporcingumu. Vi-

sos visuomenës turi paskirstyti tam tik-ras bendras gërybes, pavyzdþiui, pini-gus ir garbæ, ir uþdëti tam tikrà naðtà �iðlaidas ir darbà20, ir visa tai turi bûtipaskirstyta teisingai. Taèiau tokio pa-skirstymo vidurkis turi bûti apskaièiuo-jamas proporcingai. Jei darbuotojamsvienodai mokama uþ nevienodos apim-ties darbà, neiðlaikomas distributyvausteisingumo vidurkis21. Jei Dþo dirbo dukartus ilgiau nei Tomas, abu darbuoto-jai bus traktuojami lygiai, jei Dþo gausdvigubai daugiau nei Tomas22.

Teisingas paskirstymas yra propor-cingas nuopelnams, taèiau, pripaþástaAkvinietis, tai, kas suprantama kaipnuopelnai, ávairiose visuomenëse suvo-kiama skirtingai. Jis paaiðkina: aristok-ratijoje tai � dorybë; oligarchijoje � tur-tas arba prigimtinë kilmë. Demokratijojetai � buvimas laisvu pilieèiu ir tai, kadvisuomenës gërybës paskirstomos vi-siems vienodai23.

Nors diskusijoje vartojami terminaiperða mintá, kad distributyviø ir komuta-tyviø mainø sandoriai yra ið esmës eko-nominio pobûdþio, ði bendra analizë tin-ka ir tada, kai, pasak Akvinieèio, tai, kasmainoma, nëra taip paprastai iðmatuoja-ma. Pavyzdþiui, jei vienas þmogus suþei-dþia kità, turime komutatyvø neteisingu-mà24. Ið kito kaþkas buvo atimta arba su-

ELEONORE STUMP


þeistajam nebuvo kompensuota. Tas, ku-ris uþgavo, ágijo pranaðumà prieð aukàbent jau galios poþiûriu. Taigi po smûgiojø abiejø santykis vienas kito atþvilgiuyra kitoks, negu buvo iki smûgio. Taigi

po �sandorio� jie turi ne tà patá, kà turë-jo iki jo25. Dël ðiø prieþasèiø Akvinietismano, kad uþmuðti nekaltà, vogti ar net-gi piktai galvoti apie kità asmená be pa-kankamos tam prieþasties � neteisinga26.

GALVOSÛKIS: MORALIAI PRIIMTINA NUOSAVYBËIR KOMUTATYVUS TEISINGUMAS

Taèiau tarp ðios ið Aristotelio pavel-dëtos màstymo tradicijos ir kai kuriø ki-tø Akvinieèio paþiûrø yra tam tikraátampa. Paþiûrëkime, pavyzdþiui, kà jiskalba apie iðmaldos davimà. Jo poþiû-riu, duoti iðmaldà yra moraliai privalu27

ir nesugebëjimas to padaryti yra mirti-na nuodëmë28. Tokiam teiginiui prieðta-rauja teiginys, jog kiekvienas turi ir nau-dojasi tuo, kas yra jo teisëtai, todël ið-maldos davimas negali bûti privalomas.Akvinietis ádomiai atsako á ðá prieðtara-vimà. Nors mûsø turtas priklausomums kaip nuosavybë, taèiau ðios nu-osavybës panaudojimas, teigia jis, pri-klauso ne tik mums, bet ir visiemstiems, kuriems bûtø galima padëti ið to,kas liko, patenkinus mûsø paèiø porei-kius. Tai jis pagrindþia pacituodamasBazilio pareiðkimà: �Tai alkano þmo-gaus duona, kurios tu ðykðti, nuogoþmogaus antklodë, kurià tu paslëpei,apavas basam, kurá tu palikai pûti, pi-nigai jø stinganèiam, kuriuos tu uþkaseipo þeme�29.

Atrodo, kad èia iðkyla galvosûkis,nes nëra ið karto akivaizdu, kaip sude-rinti Akvinieèio nuostatà, kad privaluduoti iðmaldà, ir jo poþiûrá á komutaty-vø teisingumà. Kai iðmaldos davëjas Asutinka elgetà B, A turi, tarkime, 100 do-

leriø vertës turtà, o B disponuoja visolabo 1 dolerio vertës turtu. Tarkime, Aduoda B kaþkà, vertà vieno dolerio. Ak-vinieèio poþiûriu, tokio pobûdþio mai-nai yra moraliai bûtini. Taèiau po mai-nø A turi 99 doleriø vertës turtà, o B tu-ri 2 doleriø vertës turtà.

Kaip tuomet dël ið Aristotelio pavel-dëto Akvinieèio poþiûrio á komutatyvøteisingumà? Pasak jo, mainai tarp dvie-jø individø bus teisingi, jei tai, kà jiemaino, bus vienodos vertës ir jø padë-tis po mainø bus tokia pati kaip ir ikijø. Taèiau jei asmuo yra ápareigojamasatiduoti visus savo turtus, kuriø jam ne-reikia jo gyvenimo lygiui palaikyti, jeiasmuo yra ápareigotas duoti iðmaldà, ta-da mainai, kai vargðas kaþkà gauna, betvisiðkai nieko neduoda, nëra neteisin-gi30. Prieðingai, jei iðmaldos davëjas Areikalautø ið B gràþinti 1 dolerio vertësekvivalentà (pinigais ar kitu turtu), nesA davë B vienà dolerá, A nusiþengtø sa-vo pareigai vargðui. Todël atrodo, kadkai kuriais komutatyviø mainø atvejaisteisingumui veikiau nusiþengiama, neijo laikomasi. Atrodo, kad arba Akvinie-èio poþiûris á komutatyvius mainus su-teikia mums teisingumà iðlaikanèiø mai-nø tarp individø visuomenëje formulæ,arba Akvinietis yra teisus teigdamas,

AKTUALIOJI TEMA


kad iðmaldos nedavimas yra neteisinga,taèiau ne viena ir kita kartu.

Vienas ið bûdø iðspræsti ðá galvosû-ká � tai pripaþinti, kad Akvinietis nepri-ima absoliuèios nuosavybës teisës. Ap-tardamas du skirtingus klausimus, Ak-vinietis klausia, ar þmogui natûralu ir arteisëta apskritai kà nors turëti. Á abuklausimus jis atsako teigiamai, taèiau la-bai niuansuotai31.

Ið tikrøjø viskas priklauso tik Dievui.Tik þmoniø sutartis, papildanti prigim-tiná teisingumà (jus), leidþia kai kuriemsþmonëms teigti, jog kai kurie daiktai yrajø. Ði þmoniø sutartis ne prieðtarauja tei-singumui, bet já papildo. Todël þmo-nëms dera turëti tam tikrus dalykuskaip savo nuosavybæ, juos ágyti ir jaisdisponuoti. Kita vertus, Dievas siekia,kad þemë iðlaikytø þmones, o þmoniøsusitarimai negali prieðtarauti Dievotikslams. Todël, kai kalbama apie nau-dojimàsi turtu, þmogus turi suprasti,kad jo turimi turtai yra ne jo, bet (iðprincipo) bendri, tai yra jis turi bûti pa-siruoðæs panaudoti juos bendram gë-riui32. Todël Akvinietis teigia, kad tur-tingas þmogus nesielgia neteisëtai su-kliudydamas kitiems pasisavinti kaþkà,kas buvo bendra, bet elgiasi neteisëtai,jei á niekà neatsiþvelgdamas neleidþiakitiems tuo naudotis33.

Akivaizdu, kad nuosavybë ðia pras-me yra ne tokia absoliuti, negu manokai kurie ðiuolaikiniai filosofai. Tai në-ra ta pati nuosavybës rûðis, kurios tei-se federalinë valdþia valdo parkus, kaiatrodo, jog nuosavybë visø pirma reið-kia pareigà juos iðlaikyti ir saugoti vi-sø visuomenës nariø dþiaugsmui. Tai

panaðiau á tokià nuosavybæ, kurià uþ-dirba ðeimos galva. Pinigai, kuriuos jiuþdirba, suprantama, yra jos. Ji galiteisëtai juos turëti arba jais disponuotisavo nuoþiûra kaip savo pinigais. Kitavertus, taip pat aiðku, kad ji elgtøsiblogai, jei, panaudodama savo pinigus,nepaisytø visos ðeimos poreikiø. Jeivietoj maisto ar vaistø vaikams ji per-ka prabangaus dizaino baldus, jà reikiasupeikti, nors ji leidþia baldams savopinigus. Akvinietis màsto panaðiai �þmonës, turintys turto pertekliø, yramoraliai ápareigoti apskritai atsiþvelg-ti á vargðø poreikius spræsdami, kaippasinaudoti savo turtu. Ðtai kodël jistvirtina, kad �daiktai, kuriø kai kurieþmonës turi su pertekliumi, pagal pri-gimtiná teisingumà priklauso vargðø ið-laikymui�34.

Ðios iðtraukos siûlo bûdà, kaip paða-linti átampà tarp Akvinieèio komutaty-vaus teisingumo sampratos ir jo poþiû-rio á iðmaldos davimà. Nors iðmaldàduoda vienas individas kitam ir todëltai atrodo kaip komutatyvûs mainai, iðtikrøjø taip nëra. Jei tokie mainai bûtøsusijæ su teisingumu kaip ypatinga do-rybe, jie bûtø artimesni distributyviamteisingumui. Kiek viskas ið tikrøjø pri-klauso Dievui, distributyviame teisingu-me Dievas atlieka visuomenës vaidme-ná, ir kiekvienas þmogus, turëdamas arnaudodamas turtà, ið tiesø elgiasi kaipDievo atstovas, padedantis paskirstytiturtà visuomenëje35.

Neketinu pasakyti, kad iðmaldos da-vimà reikia tiesiogiai suprasti kaip dist-ributyvaus teisingumo atvejá. Akvinietisneátraukia iðmaldos davimo á ST trakta-

ELEONORE STUMP


tà apie teisingumà, ir akivaizdu, kad jopoþiûriu iðmaldos davimas tik tada su-sijæs su teisingumu, kai teisingumas su-prantamas kaip bendra dorybë, apiman-tá visas moralines priedermes. Noriu pa-sakyti tik tai, kad nors formalûs iðmal-dos davimo bruoþai � turto mainai tarpdviejø individø valstybëje � padaro ið-maldos davimà panaðø á komutatyvausteisingumo reguliuojamus mainus, iðtikrøjø tai, kà Akvinietis pasako apienuosavybës prigimtá ir ribas, parodo, jogtokie mainai, nepaisant jø formos, turi

tam tikrø svarbiø bendrø bruoþø sumainais, kuriuos valdo distributyvusteisingumas.

Jei ði interpretacija yra teisinga, ko-mutatyviam teisingumui nëra nusiþen-giama, kai A, atlikdamas moralinæ pa-reigà, duoda iðmaldà B ir nieko negau-na mainais. Prieðingai nei gali atrodytiið pirmo þvilgsnio, tai nëra tokie mainai,kuriems taikomas komutatyvus teisin-gumas. Veikiau tai paskirstymas to, kasgalø gale priklauso Dievui, turint ome-ny jo tikslus.


11 Annette Baier. The Need for More than Justi-ce, in Justice and Care: Essential Readings in Fe-minist ethics, red.Virginia Held. � Boulder, CO:Westview Press, 1995, p. 48.

12 Ten pat, p. 52.13 Ten pat, p. 55.14 Apie ðio poveikio pagrindimà þr., pvz., Nel

Noddings. Caring, in Essential Readings in Fe-minist Ethics, p. 7�30.

15 Paimta ið �Professions for Women,� cituota: Je-an Hampton. Feminist Contractarianism, in AMind of One�s Own. Feminist Essays on Reasonand Objectivity, red. Louise Anthony ir Char-lotte Witt � Boulder, CO: Westview Press,1993, p.231.

16 Equality and Partiality. � Oxford: Oxford Uni-versity Press, 1991, p.3.

17 Ten pat, p. 4�5.18 Ten pat, p. 11.19 Ten pat, p. 12.10 Ten pat, p. 14.11 Ten pat, p. 15.12 Ten pat, p. 3.13 Teisingumas kaip bendra dorybë bendrais

bruoþais, matyt, prilygsta tam, kà mes supran-tame kaip moralinæ pareigà apskritai. Þr., pvz.,ST 2-2.58.5.

14 Cit., pvz., ið ST 2-2.58.8 s.c., kur Akvinietis pri-tardamas cituoja Aristotelio poþiûrá, jog teisin-gumas specifiðkai susijæs su visuomeninio gy-venimo problematika.

15 In NE, L.V. 1.iv, 928.16 In NE, L.V. 1.vi, 954.17 In NE, L.V. 1.vi, 950.18 In NE, L.V. 1.vii, 964.19 ST 2-2.61.2. Nëra visiðkai aiðku, kà èia reikëtø

sakyti apie dovanø teikimà. Viena vertus, do-vanø teikimas apskritai nëra neteisingumo at-vejis. Taip teigia ir pats Akvinietis (þr., pvz.,ST 2-2-63. 1 ad3). Suprantama, dovanø teiki-mas gali bûti tik savanoriðkas. Teisingumas ið-laikomas, jei kas nors pasirenka parduoti, o neatiduoti savo turtà. Taigi atrodo, kad yra ta-rytum uþtikrinama, jog teisingumui pakankato, kad sandorio ðaliø santykis iki sandorio irpo jo iðlieka toks pat, taèiau taip bûna ne vi-sada. (Faktas, kad komutatyvaus teisingumosàlygø tenkinimas vis dëlto gali sàlygoti ne-teisingumà, kai nagrinëjame iðmaldos davimàir iðkyla iðmaldos davimo keblumas, kurá mesèia aptariame.) Kita vertus, ámanoma, jog kasnors laisvai pasirinks dovanoti tokià brangià,nepelnytà ir neatlyginamà dovanà, kad jà pri-imti bûtø neteisinga bûtent dël tokiø prieþas-èiø, kurias aptaria komutatyvaus teisingumosamprata.

20 In NE, L.V. 1.iv, 927.21 In NE, L.V. 1.iv, 935.22 In NE, L.V. 1.v, 941.23 In NE, L.V. 1.iv, 937. Akivaizdu, kad Akvinie-

èio rëmimasis nuopelnais netgi demokratijossàlygomis daugeliui atimtø galimybæ gauti ly-

AKTUALIOJI TEMA


già dalá; pvz., laisvës akcentavimas reiðkë tai,kad vergams ji nesuteikiama.

24 In NE, L.V. 1.vi, 953.25 Bausmës ir baudos gali atrodyti kaip komuta-

tyvûs mainai, kai ðalys po mainø turi ne tà pa-tá, kà turëjo pradþioje, bet, suprantama, baus-mës ir baudos numatomos kaip priemonës, ið-taisanèios ankstesniø mainø nelygybes.

26 ST 2-2-60.4.27 Su iðmaldos davimu susijusios pareigos ir tei-

sës yra sudëtingos. Tai, kad Akvinietis pritar-damas cituoja Bazilá, rodo, jog jis mano, kadvargðai turi teisæ á tuos dalykus, kuriuos jiegauna kaip iðmaldà: pvz., maistà, rûbus ir prie-globstá. Taip pat akivaizdu ir tai, kad jo poþiû-riu tie, kurie turi daugiau, nei jiems reikia, pri-valo duoti iðmaldà. Taèiau jis nesako, kad kon-kretus iðmaldos davëjas A privalo duoti ið-maldà konkreèiam vargðui N ar kad N turi tei-sæ á A priklausanèià nuosavybæ. A galëjo ati-duoti visa, kà turëjo iki sutiko N, arba A gal-bût galëjo pasirinkti ne N, o kitus asmenis, ku-riems davë iðmaldà. Tiksliai paaiðkinti, kaipAkvinietis, nagrinëdamas pareigà duoti iðmal-dà, supranta teises ir pareigas, yra ádomi tema,bet ji nesvarstoma ðiame darbe.

28 ST 2-2.32.5. Traktate apie teisingumà Akvinie-tis aptaria ne iðmaldos, bet deðimtinës davimà.(Taèiau jis teigia, kad tam tikra prasme iðmal-dos davimas taip pat yra teisingumo aktas; þr.,pvz., ST 2-2.32.1ad2.) Vis dëlto atrodo akivaiz-du, kad jo poþiûriu bendra pareiga padëtivargðams yra teisingumo pareiga, bendra �tei-singumo� prasme. Þr., pvz., ST 2-2.122.6, kurjis kalba, kad teisingumas yra mokëjimas kiek-vienam ir visiems apskritai to, kas jiems pri-klauso, ST 2-2.117.5ad3, kur jis teigia, jog dos-ni parama stinganèiam priklauso teisingumui,ST 2-2.32.3s.c., kur jis pritardamas cituoja Au-gustino posaká, jog tuðèiomis pasiøsti ðalin

vargðà bûtø teisingumo reikalavimø nepaisy-mas, ir ST 2-2.118.3, kur jis sako, kad didesnësnei reikia nuosavybës ásigijimas ir saugojimasprieðtarauja teisingumui. Þinoma, vienas svar-biausiø deðimtinës davimo tikslø � pastarojiyra vienas specialus teisingumo atvejis, � yrasukurti kunigijai sàlygas palengvinti vargðøpadëtá. (ST 2-2.87.1ad4.)

29 ST 2-2.32.5ad2. (Pamëgau ir panaudojau tà Ba-zilio citatos ST tekste vertimà, kurá padarë Do-minikonø Tëvai.)

30 Bûtent dël ðios prieþasties panaðus galvosûkisneiðkyla dël moralinio dovanø teikimo priim-tinumo. Dovana yra tai, á kà dovanos gavëjasneturi teisës. Todël asmuo A, nusprendæs duotiasmeniui B tam tikrà objektà O, bet tik su sàly-ga, jog gaus ið B atgal kaþkà lygiaverèio O, ne-paþeis jokiø B teisiø ir nepadarys jam jokiosneteisybës. Nëra pareigos dovanoti. (Þinoma,visuomenëje gali bûti ávairiausiø situacijø, kaitai, kas duodama, turi dovanos bruoþø, bet iðtikrøjø yra atsilyginimas uþ ankstesnæ skriau-dà, indëlis á numanomà vëlesná visuomeninávaidmená ar kaþkas panaðaus. Tokiais atvejaisgali bûti privalu duoti tai, kas atrodo panaðuá dovanà, bet ið tikrøju nëra dovana.)

31 Akivaizdu, jog galima daryti prielaidà, kad kaikurias Akvinieèio paþiûras á privaèios nuosavy-bës teisëtumà paveikë pranciðkonø polemikadël skurdo. Trumpa literatûros ðiuo klausimuapþvalga pateikiama: Richard Tuck. NaturalRights Theories. Their Origin and Development. �Cambridge University Press, 1979, 20 ff.

32 ST 2-2.66.2.33 ST 2-2.66.2ad2.34 ST 2-2.66.7 atsakymas.35 Neketinu pirðti minties ir niekas ðioje interpre-

tacijoje neleidþia teigti, kad á tokius mainus ási-traukæs þmogus suvokia veikiàs kaip Dievo va-lios vykdytojas.

B. d.

Ið anglø k. vertëVygantas ALEKSANDRAVIÈIUS

FRANZ GNAEDINGER


MORALINIS-KOSMOLOGINISDANTE�S ALIGHIERI SAPNAS*

The Moral and Cosmological Dreamof Dante Alighieri

SUMMARY

The author of the article takes a mathematical approach in order to reconstruct the Universe as it is

depicted in the Divine Comedy of Dante Alighieri. He considers the numbers of verses and lines (as

well as the measurements of the Cosmos, the Earth, the Inferno and Purgatory) and comes to the con-

clusion that the comedy is unfinished. It lacks one line. The author believes that, according to Dante�s

intention, it should be written continuously by people, generation after generation, and never finished.

It will remain unfinished no matter how many books are written.

APIE DANGAUS SFERØ HARMONIJÀ

Gauta 2004-06-05

FRANZ GNAEDINGER

RAKTAÞODÞIAI. Dantë, sapnas, Dieviðkoji komedija, meilë.KEY WORDS. Dante, dream, Divine Comedy, love.

versiteto Romanistikos katedros profeso-rius Wilhelmas Pöttersas. Jis jau dauge-lá metø sëkmingai tyrinëja italø poe-tø naudojamus skaièius ir iðmatavi-mus. Remdamiesi genialiomis Wilhelmo

Deus est sphaera� Taip buvo sakomaViduramþiais. Dievas egzistuoja tobulojerutulio formoje. Raðydamas savo Dievið-kàjà komedijà, Dante, ko gero, ir rëmësiðia idëja. Taip galvoja Würzburgo uni-

* Ðis Franzo Gnaedingerio straipsnis skirtas Vilniaus pedagoginio universiteto organizuojamam Dan-te�s seminarui. Pagrindinë autoriaus idëja � pasiûlyti naujà ir originalià Dante�s Dieviðkosios komedi-jos interpretacijà. Itin svarbø vaidmená èia vaidina pateikiamos schemos.


AKTUALIOJI TEMA

liø kalbëti apie keistas �komische� my-lias, juk kalbame apie Komedijà.)

Áprastà maþàjà mylià sudaro 600metrø. Áprastà didþiàjà mylià � du kar-tus daugiau, t. y. 1,2 kilometro.

108 áprastos maþosios mylios arba 54áprastos didþiosios mylios sudaro maþà-jà kosminæ mylià, t.y. 65 kilometrus. Dvimaþosios kosminës mylios sudaro vidu-riniàjà kosminæ mylià, t.y. 130 kilomet-rø. Trys maþosios kosminës mylios su-daro didþiàjà kosminæ mylià, ið viso 194kilometrus.

Treèiasis matas � poetinë mylia � yratarp áprastos mylios ir maþosios kosmi-nës mylios. Poetinæ mylià galima ap-skaièiuoti maþàjà, viduriniàjà arba di-dþiàjà kosminæ mylià padauginus ið 83ir rezultatà padalinus ið 54π, 27π arba18π. Poetinë mylia sudaro lygiai 32 ki-lometrus.

Taigi, jau pateikiau visus matmenis.Ðis skaièiø chaosas gali pasirodyti perdaug sudëtingas, taèiau pasitelkus skai-èius, daug lengviau apskaièiuoti. Tai in-formacija tiems, kurie mëgsta gilintis áskaièius.

Wilhelmas Pöttersas pasiûlë, kad de-vyni dangaus ratai bûtø harmoningai ið-dëstyti, tai reiðkia, kad ðiø ratø ploto san-tykis yra 1 : 2 : 3 : 4 : 5 : 6 : 7 : 8 : 9 : 10.Geriausiai harmonijà iliustruoja schema.

Trijø ratø spinduliai perteikiami tri-mis skaièiais: 7117 (septyni, vienuolika,septyni), visi kiti matmenys priartëjaprie sveikø skaièiø. Mënulio rato spin-dulys sudaro lygiai 7117 maþøjø kos-miniø myliø, Saulës rato spindulys su-daro lygiai 7117 viduriniøjø kosminiømyliø, Primum Mobile rato spindulys

Pötterso áþvalgomis, ðiame straipsnyjebandome rekonstruoti Visatà Dante�sAlighieri Dieviðkojoje komedijoje.

Schema vaizduoja toká kosmosà, ku-rá Dante ásivaizdavo savo pusiau poeti-nëje, pusiau mokslinëje fantazijoje. Ra-tø centre Jûs matote maþytæ Þemæ. Jàsupa 9 sferos: Mënulis, Merkurijus, Ve-nera, Saulë, Marsas, Jupiteris, Saturnas,nejudanèios þvaigþdës, Primum Mobile.Mëlynas rutulys bûtø fizinis kosmosas,kurá gaubia geltonas dangaus prieangisEmpireo.

Skaièiai ðioje rekonstrukcijoje vaidi-na ypatingà vaidmená. Bet nesijaudinki-te: paminësiu tik keletà skaièiø. Tik tiek,kiek reikia, kad bûtø galima pailiust-ruoti Dante�s kosmoso dydá � ir pateiktirealià arba, o tai bûtø dar ádomiau, vir-tualià rekonstrukcijà.

Pateiksiu tris hipotetinius autoriausrekonstruotus ir pavadintus matavimovienetus: áprastas mylias, poetines my-lias ir kosmines mylias. (Skaitant lei-dþiama suklysti ir vietoj kosminiø my-

Earth Heavens1-9 Empireo

FRANZ GNAEDINGER


sudaro lygiai 7117 didþiøjø kosminiømyliø.

Kas yra Primum Mobile? Paþodþiuiiðvertus, tai �pirmasis judantis�. Mënu-lis, Saulë ir Primum Mobile susijæ su skai-èiumi 7117. Tai leistø tikëtis prasminëssàsajos. Paimkime Mënulá. Jis spindu-liuoja silpnà ðviesà � daug stipresnësSaulës ðviesos atspindá. Panaðiai energi-jos ðaltinis Saulë bûtø silpnas daug di-desnio, nors ir nematomo energijos ðal-tinio � Primum Mobile � atspindys.

Kokia gi tai energija? Paskaitykimepaskutinæ Dieviðkosios komedijos eilutæ:

14�233 eilutë: l�amor che move il sole el�altre stelle.

Meilë, kuri priverèia judëti Saulæ irkitas þvaigþdes, � taigi Primum Mobilebûtø meilë, graikø Eros, kuris kaip pir-minë jëga sutelkia visus elementus ir su-daro prieðprieðà Chaosui.

Pereikime prie kitos schemos.

Liuciferio sukilimas ir jo kritimasá Þemës centrà

Vienas ið Galybiø vieðpaties angeløbuvo Liuciferis. Jis norëjo pakilti aukð-èiau Vieðpaties. Taèiau arkangelas My-kolas sàmokslà sutrukdë. Jis iðmetë Liu-ciferá ið dangaus. Nelaimingasis kritoper visas devynias sferas: Primum Mo-bile, nejudanèiø þvaigþdþiø, Saturno, Ju-piterio, Marso, Saulës, Veneros, Merku-rijaus ir pagaliau Mënulio � ir su dide-le jëga nukrito ant Þemës Ðiaurës po-liaus. Tokiu bûdu èia susidarë milþinið-kas krateris, o Pietø poliuje iðkilo di-dþiulis kalnas.

Schemoje Jûs matote iðkreiptà Þemësformà. Balta linija þymi pusiaujà. Virðujematote suspaustà Ðiaurës poliø. Trum-pas juodas lankas vaizduoja kraterá. Galmatote ir baltomis raidëmis pilkame Þe-mës fone uþraðytà Italijos vardà? Apa-èioje matote smailà atsikiðusá Pietø po-liø, kuris yra ne kas kita kaip didþiulissukuèio formos kalnas.


Inferno 1, 9 rato �Primum Mobile � prieðprieða

Ið deformuotos Þemës pjûvio aiðkiaimatyti piltuvëlio formos (virðuje platus,apaèioje siauras) krateris.

Liuciferio kritimas Ðiaurës poliø nu-bloðkë iki buvusio Þemës centro. Èiapragaro kraterio dugne yra uþðalæs më-lynas eþeras. Ant ðio ledo ir gyvena Liu-ciferis.

Dante Alighieri

DIVINA COMMEDIA

Disfigured Planet Earth


AKTUALIOJI TEMA

Þemës spindulys yra 99 maþosioskosminës mylios, pusiaujo skersmuo �198 maþosios kosminës mylios, pusiau-jo apimtis � 622 maþosios kosminës my-lios. Kraterio iðsilenkimo spinduliai su-daro 869/18 maþàsias kosmines mylias,pragaro kraterio dugne esanèio uþðalu-sio eþero spindulys sudaro 44/18 arba22/9 maþàsias kosmines mylias. Keturididieji ir du maþieji spinduliai kartu su-daro 198 maþàsias kosmines mylias.

Oras virð uþðalusio eþero � tai prieð-prieða devynioms dangaus sferoms. Jøspinduliai, iðeinantys ið buvusio Þemëscentro, pradedant nuo vidaus ir einantá iðoræ sudaro 11, 22, 33, 44, 55, 66, 77,88, 99 maþàsias kosmines mylias.

Kaip jau buvo minëta, devynios orosferos krateryje sudaro prieðprieðà dan-gui (Gegenhimmel). Ðis þodis buvo pa-rinktas specialiai. Èia slypi naujos Die-viðkosios komedijos interpretacijos uþuo-mazgos: mes galime pragaro sferas su-sieti su dangaus sferomis ir infernøreikðmæ interpretuoti pagal dangaus kû-nø vardus!

Iðëjæs pasivaikðèioti, Dante pasiklys-ta tamsiame miðke. Jis uþmiega. Kai pa-bunda, patenka á svetimà pasaulá. Mesgalëtume numanyti, kad jis ne ið tikrøjøpabunda, o �pabunda� savo sapne. Ðia-me sapne jis atsiduria prie gilaus piltu-vëlio formos kraterio, kurio sienos ið pra-dþiø tik vos pastebimai siaurëja, bet vë-liau darosi vis statesnës. Keliaudamas ákraterio vidø, Dante susitinka savo di-dþiuosius kolegas Homerà ir Vergilijø,kurie buvo pagonys ir todël apgyvendin-ti pragare. Jie po atkarpà lydi Dante�æ.Jeigu èia pateikiamas pragaro modelis

bûtø teisingas, jie tikrai greitai eitø pir-myn. Panaðiai kaip ir Hermis Odisëjoje,jie eitø sparnuotomis kojomis arba tie-siog sklæstø. Per tà laikà, kai normalûsþmonës sukaria deðimt áprastø myliø, ar-ba 12 kilometrø, poetai Dante�s sapnenueina deðimt poetiniø myliø, arba 320kilometrø. Toks tempas jiems leidþia spi-ralës forma apsukti infernø ratus.

Schemoje Þemë pavaizduota raudo-na okros spalva, pati iðorinë pragarosfera � pilka. Atidþiai ásiþiûrëkite. Dan-te yra áþûlus vyrukas. Jis mus, europie-èius, nukelia á pragarà. Inferno 1 nusi-driekia nuo pusiaujo beveik iki Ðiaurëspoliaus!

Iðorinë pragaro sfera Dante�i irmums pirmoji, todël inferno 1 atitinkaPrimum Mobile, devintajà dangaus sferà,iðoriná fizinio kosmoso sluoksná.

Þemëje tarp pusiaujo ir poliarinio ra-to taip pat yra Primum Mobile. Dante já

Inferno 1

FRANZ GNAEDINGER


vadina lonza leone lupo � pantera liûtasvilkas. Ðie trys gyvûnai simbolizuojaaistrà, puikybæ ir gobðumà.

Pirmajame pragaro rate Dante patal-pina daugelá þymiø vyrø, kurie repre-zentuoja Antikos minties istorijos Pri-mum Mobile. Tarp jø yra Sokratas ir Pla-tonas. Mes þinome vienà garsø Sokratoposaká, kuris daþniausiai cituojamas nevisas. Visas posakis skamba taip: �Þi-nau, kad nieko neþinau, iðskyrus apiemeilæ�. Sokratas buvo Platono mokyto-jas. Jeigu paskaitysite garsøjá Platonodialogà Timajas, rasite daugelio Dievið-kosios komedijos idëjø iðtakas, pavyz-dþiui, Visatos rutulio formà bei svarbøskaièiø vaidmená.

Negalima nutylëti ir to fakto, kad Die-viðkojoje komedijoje yra prieðtaravimø.Viena vertus, mes suþinome, kad Liuci-feris sukûrë pragaro kraterá, taèiau ára-ðas prie pragaro vartø liudija kà kita �kad pragaras esàs sukurtas Dievo � di-dþiausios iðminties ir pirmosios meilës �galybës. Kaip galëtume paaiðkinti ðá aki-vaizdø prieðtaravimà? Jeigu Dievas iðtikrøjø yra visagalis, tai jis sukûrë viskà,ir angelà Liuciferá, ðviesos neðëjà, ir jei-gu Dievas ið tikrøjø yra visagalis, tai jisatsakingas ir uþ Liuciferio maiðtà ir jonubloðkimà á pragarà.

Tai suprantama ið Dievo perspekty-vos, bet ið mûsø � þmogiðkosios � per-spektyvos ðie dalykai nesuderinami.

Ið tiesø tas faktas, kad Dieviðkosios ko-medijos pragaro pasaulis esàs sukurtasDievo galybës, didþiausios iðminties irpirmosios meilës, yra sudëtingas daly-kas. Teodicëja (Leibnizo pasiûlyta filoso-

finë-teologinë sàvoka, kuri pateisina Die-và pasaulio blogio kontekste. � Vertëjospastaba) èia iðkyla visa svarba. Kaip galigalingasis Dievas bûti geras, jeigu jis nie-ko nedaro, kad pasaulyje nebûtø kanèiø?

Reikëtø pagalvoti apie tai, kad skai-tydami poemà, mes átraukiami á sapnà,kuriame viskas ámanoma, kuriame vis-kas gali bûti neteisinga ir tuo pat metuteisinga, kuriame prieðtaravimai ne at-meta vienas kità, bet vienas kità papil-do. Be to, mes galime daryti prielaidà,kad poetas su mumis iðdykauja, norsðios iðdaigos ir baisios. Pavyzdþiui, kaijis mus, europieèius, nukiða á pirmàjápragaro ratà. Taip jis uþbëga uþ akiøMarkui Tvenui, kuriam ið pradþiø gy-venimas negailëjo laimës, bet vëliau at-siuntë skaudþiø likimo smûgiø, dël ku-riø jis ið dalies ir pats buvo kaltas, o vë-liau suformulavo tokià iðvadà: It is anodios world, a horrible world. It is Hell; thetrue one (Justin Kaplan. Mark Twain andHis World. � Simon and Schuster, NewYork, 1974, p. 162). Kaip mes patekomá ðá �pragarà�? Gimdami! Schopenhau-eris negalëtø pasakyti þiauriau. Gyveni-me visi kalti, tik negimusieji lieka nekal-ti: tie, kurie nebuvo nei geri, nei blogi;visi kiti pereina Acheronà (upæ pietø Epi-ruse, Graikijoje. Antikoje ði upë buvolaikoma poþemio pasaulio upe. � Vertë-jos pastaba) ir ateina á Hades, pragarà, ávienà ið 9 infernø. Tik negimusiesiemspavyksta iðvengti pragaro, nors gimi-mas neiðvengiamai veda á nuodëmæ irtuo paèiu á pragarà. Taigi jau pats gimi-mas yra Acherono perþengimas! Tai taipgrieþtai pasakyta, kad galëtø bûti su-


AKTUALIOJI TEMA

prasta kaip komiðkas ir satyriðkas pasa-kymas. Jau pats pavadinimas Dieviðkojikomedija þada komedijà. Dante�i, ko ge-ro, ðiame poetiniame sapne didþiulá ma-lonumà teikë viskà apversti aukðtyn ko-jom ir vienà po kito á pragarà pasiøstisavo prieðininkus. Bet jis nepasigaili irsavæs paties. Dante uþsimena, kad jispriklauso dviem pasaulio teisiesiems. Jisgali apsimesti pasaulio teisëju. Taip jisnusideda viena ið Dieviðkojoje komedijojesunkiausiomis laikomø nuodëmiø, bû-tent puikybe. Bet nuodëmingajam po-etui iðlieka viltis. Jis gali iðtrûkti ið pra-garo: uþlipa ant apsivalymo kalno, já pa-sitinka Beatrièë ir jie abu pakyla á dan-gø. Meilë nugali viskà, ir kaip vëliauFauste raðys Goethe: Wer immer strebendsich bemüht / Den können wir erlösen (Kasvisada stengiasi, tà galime iðgelbëti).


Inferno 2, 8 rato � nejudanèiøþvaigþdþiø � prieðprieða

Antrasis pragaro ratas prasidedakaþkur ties geografine poliarinio ratoplatuma (kur visà þiemà vieðpataujanaktis) ir driekiasi beveik iki deformuo-tos Þemës Ðiaurës poliaus rato.

Inferno 2 atitinka nejudanèiø þvaigþ-dþiø kosminæ sferà, kurios (kaip ir pa-gal Aristotelá) kabo ant nematomo krið-tolinio indo. Bet Dante savo kelyje ne-mato jokiø þvaigþdþiø, vietoj jø � tiktamsiø paukðèiø bûriai.

Ðiame pragaro rate susitinkame su ki-tomis klasikos pasaulio figûromis, pavyz-dþiui, su graþiàja Elena ir Pariu, kurie sa-vo meile sukëlë Trojos karà. Elena ir Pa-

ris ankstesniais laikais greièiausiai vaidi-no panaðø vaidmená kaip ðiuolaikinës ki-no þvaigþdës. Kai dar nebuvo kino ir te-levizijos, þmonës þvelgë aukðtyn á þvaigþ-dëtà dangø, jame matë figûras ir scenas,prasimanë istorijas, kurias ákûnijo filmøvertuose mituose. Jûsø �Leonardo diCaprios� ir �Kate Winslets� buvo galimamatyti danguje kaip tikras þvaigþdes�

Inferno 3, 7 rato �Saturno � prieðprieða

Inferno 3 yra paèioje deformuotos Þe-mës ðiaurëje ir sudaro prieðprieðà kos-minei Saturno planetos sferai. Saturnasbuvo labai garbinamas romënø lotynø(kilusiøjø ið Lacijo) Dievas, kuris sukû-rë Romos aukso amþiø. AtitinkamojeLiuciferio sferoje negali bûti në kalbosapie aukso amþiø, prieðingai, èia mes

Inferno 2

FRANZ GNAEDINGER


patenkame á tikrà pragarà, nes ðá praga-ro ratà saugo pragaro ðuo Cerberis.

Inferno 4, 6 rato �Jupiterio � prieðprieða

Ketvirtosios pragaro sferos aplanky-mas pradedamas enigmatiniu ðûksniu:pape satan, pape satan aleppe. Inferno 4 yraLiuciferio sfera, prieðinga kosminei Ju-piterio sferai. Graikiðkas Jupiterio var-das � Dzeusas. Áþanginiai þodþiai, auto-riaus manymu, yra Dante�s priekaiðtaipopieþiui Bonifacui VIII, kuris 1302 me-tais Dante�æ iðvarë ið Toskanos. Tais pa-èiais metais popieþius Bonifacas paraðëbulæ Unam Sanctam �su nemandagiausiaformuluote apie popieþiaus pretenzijàbûti pasaulio valdovu� (dtv-Atlas derWeltgeschichte, 1998). Bonifacas mirë1303 metais. Dante savo poemà raðë

nuo 1311 iki 1321 metø. Jis savo mirusáprieðà patalpino á ketvirtàjá pragaro ra-tà � Jupiterio-Dzeuso kosminës sferosprieðprieðà. Savo piktu pasveikinimuDante prikiða popieþiui, kad ðis teigæsesàs krikðèionijos galva, nors ið tikrøjøvaldë kaip pagoniø dievas, kaip Dzeu-sas Senovës Graikijoje, kaip Jupiteris Se-novës Romoje.

Inferno 5, 5 rato �Marso planetos � prieðprieða

Inferno 5 yra Liuciferio sfera, prieð-prieða penktajai, Marso kosminei sferai.Marsas buvo karo dievas. Ðiame praga-ro rate mes susiduriame su DIS garni-zonu � keistu pavadinimu, kuris sàsajojesu Marsu lengvai iððifruojamas: tai skie-muo dis, pvz., þodþiuose dis-onansas ar-ba angl. dis-agree, dis-accord, dis-sension.

Inferno 3 Inferno 4


AKTUALIOJI TEMA

Inferno 6, 4 rato �Saulës � prieðprieða

Ketvirtoji kosminë sfera priklausoSaulei. Kà mes rasime prieðingoje Liu-ciferio zonoje? Karstus ir aklinà kalëji-mà. Nei á karstà, nei á belangæ celæ ne-gali prasiskverbti Saulës spindulys.

Bet yra vilties þenklas: mielas ðviesosspindulys ir viskà matanti akis � uþuo-minos apie Beatrièæ. Didþiàjà Dante�smeilæ?

Inferno 7, 3 rato �Veneros � prieðprieða

Venera buvo meilës deivë. Prieðingo-je Liuciferio zonoje meilës nëra, nebentiðkreipta forma. Áþengæs á ðá pragaro ra-tà, Dante supranta, kad Liuciferiui atsi-trenkus ir ásiskverbus á Þemæ, ji dejavoir vaitojo tarsi jaustø meilæ.

Inferno 8, Malebolge, 2 rato �Merkurijaus � prieðprieða

Ðio pragaro rato sienos labai staèios.Pasidaro tamsu. Mes artëjame prie kra-terio dugno. Inferno 8 vadinamas Male-bolge. Ðis pragaro ratas yra prieðprieðaantrajai Merkurijaus sferai. Romënø die-vas Merkurijus buvo tas pats asmuokaip ir graikø dievas Hermis, kuris su-vaidino svarbø vaidmená Homero Odi-sëjoje. Homeras já vadina argeiphontes, suargus akimis (t. y. budriomis akimis, ar-gus � graikø mitologijoje buvo ðimtaa-kis milþinas. � Vertëjos pastaba), budriugyvaèiø ir drakonø þudiku, tai turbûtbûtø galima suprasti politine prasme.Bet èia nëra drakonø þudiko, nors kaiptik jo èia ir reikëtø, jeigu Malebolge bû-tø valdomas gyvatës arba drakono!

(Autoriaus manymu, Hermis Odisëjo-je kaip poetas, kaip dievas sparnuotomis

Inferno 6Inferno 5

FRANZ GNAEDINGER


kojomis sparèiai juda á prieká, Homeroalter ego, alter ego poeto, kuris gali uþ-migdyti arba priþadinti savo veikëjusbei juokauti su skaitytojais. Jis sutauri-na paprastà darbà, ið kiauliaganio pada-ro vienà ástabiausiø epo veikëjø, siekiapolitinio tikslo � suvienyti Graikijà anks-tesniø laikø dvasia.)

Apraðydamas Malebolge, Dantemums pateikia keletà retai minimø in-ferno arba deformuotos Þemës matme-nø: virðutinis Malebolge ratas sudaràs 22mylias: volge 22 miglia, apatinis ratas �11 myliø: volge 11 miglia. Tai bûtø po-etinës mylios, nes jos iðmatuojamosskriejanèiais Dante�s ir Vergilijaus þings-niais, t. y. viena miglia sudarytø 32 ki-lometrus, virðutinës kraterio dalies ap-imtis bûtø 704 kilometrai, apatinës da-lies � 352 kilometrai.

Inferno 9 �Mënulio sferos prieðprieða

Kai Dante ir jo palydovas Vergilijuspraeina Malebolge, po savo kojomis pa-mato Mënulá! Kaip tai ámanoma? Jiegreièiausiai mato Mënulio atspindá ly-giame pragaro kraterio dugne esanèiouþðalusio eþero pavirðiuje. Patekæ á in-ferno 9, mes suprantame, kad Mënulisjau kaþkada ðvietë iki giliausio inferno.Blyðki mënulio ðviesa ir uþðalæs eþerasdera vienas prie kito.

Deformuota Þemë,1�9 inferno, uþðalæs eþeras,

kalnas Pietø pusrutulyje

Aptaræ atskirus pragaro ratus, pa-þvelkime á naujà schemà, kurioje pilkaspalva sujungti visi pragaro ratai. Ka-

Inferno 7Inferno 8


AKTUALIOJI TEMA

dangi nematyti galinës apvalios krateriosienos, deformuota Þemë ágauna keistàformà � ji panaði á ðirdá!

Tai ne sutapimas, nes Dieviðkosios ko-medijos pabaigoje ir viduryje mes randa-me uþuominø apie meilæ, kurià papras-tai siejame su ðirdimi.

Paanalizuokime paskutinæ Dieviðko-sios komedijos eilutæ:

14�233 eilutë: l�amor che move il sole el�altre stelle.

Meilë, kuri priverèia judëti Saulæ ir ki-tas þvaigþdes� Eilëraðèio pabaigoje mesrandame Primum Mobile paaiðkinimà: taimeilë, esanti arèiausiai prie Empireo!

Meilë mums suteikia iðankstiná dan-giðkøjø dþiaugsmø jausmà. Ji atgaivinair suaktyvina mûsø likimus.

Bet, deja, mes negyvename PrimumMobile sferoje, o pirmajame pragaro ra-

te, inferno 1, kuris driekiasi nuo pusiau-jo beveik iki poliarinio rato. Vietoj Pri-mum Mobile, pasaulá varanèios meilës,mus, þmones, valdo lonza leone lupo �gryna aistra, iðdidumas ir arogancija,gobðumas ir ðykðtumas.

O dabar perskaitykime tris vidurinià-sias poemos eilutes:

7116 eilutë: Questo triforme amor quagiù di sotto7117 eilutë: si piange: or vo� che tu del�altro intende,7118 eilutë: che corre al ben con ordinecorrotto.Dante kritikuoja trijø formø meilæ,

kuri iðklysta ið kelio, jis kalba apie tik-ràjà meilæ, kuri korumpuotais laikais pa-smerkta þlugti.

Apie netikrà meilæ suþinome ilgo ei-lëraðèio viduryje, apie tikràjà meilæ �paskutinëje eilutëje:

Inferno 9

FRANZ GNAEDINGER


14�230 eilutë: A l�alta fantasia qui man-co possà14�231 eilutë: ma gia volgeva il mio di-sio e il velle,14�232 eilutë: sì come rota ch�igualmen-te é mossa,14�233 eilutë: l�amor che move il sole el�altre stelle.

Wilhelmas Pöttersas atkreipë dëme-sá á centriná poemos skiemená. Tai trum-pas þodis tu = tu, skaitytojau, arba tu,skaitytoja. Kreipiamasi á mus. Eilëraðty-je kalbama apie mus, pirmojo pragarorato, nusidriekusio nuo pusiaujo beveikiki poliarinio rato, gyventojus ir gyven-tojas. Mes gyvename ðiame pirmajamepragaro rate, vienintelis iðsigelbëjimasyra meilë, tikroji meilë, kuriai visadagresia pavojus, o tai mes suþinome po-emos viduryje. Net ir didþioji tikrojimeilë gali þlugti esant korumpuotiemssantykiams, nes mûsø pasaulis, norsir graþiai atrodantis, ið tikrøjø yra pir-masis pragaro ratas, þinoma, tik Dan-te�s sapne.

Ar tikrai nëra jokios vilties? Yra. Taimes suþinome ið Beatrièës ir ið paslap-tingojo dangaus pasiuntinio. Beatrièëbuvo didþioji, nors ir neiðsipildþiusiDante�s meilë ir simbolizuoja mûsø di-dþiàsias meiles, iðsipildþiusias ar ne.

O kà simbolizuoja paslaptingasis pa-siuntinys, kurio vardas yra keistas ilgasskaièius? Wilhelmas Pöttersas iððifravoðá skaièiø: jis nurodo, ið kur pasiuntinysateina, � bûtent ið Empireo, ið srities,esanèios iðkart uþ fizinio kosmoso. Ati-tinkamai Beatrièë, ko gero, ateina ið Pri-mum Mobile sferos, analogiðkai esanèios

srityje uþ Empireo. Jis � Dievo pasiunti-nys, ji � meilës pasiuntinë.

Kità viltá mums duoda pati defor-muota Þemë: ji turi ðirdies formà, kuriyra nuoroda á iðsigelbëjimà, vadinamàmeile. Esant visokiausiø problemø dëlsantykiø, kaip mes ðiandien sakom, mei-lë visada vël suvokiama kaip dangiðkojilaimë ir malonë.

Pati Þemë ginasi nuo Liuciferio ásiver-þimo ir savo naujàja forma nurodo prie-monæ, kuri galbût padëtø atsikratyti nau-jojo sveèio, � tai meilë, tikroji meilë.

Bet gráþkime prie Dante�s sapno. Jispasiekë vidinio inferno dugnà ir, laimë,gali pabëgti radæs tunelá, kuris já iðvedatiesiai prie pusiaujo. Nuo ten jis prade-da kopti á pietuose esantá kalnà. Antkalno susitinka Beatrièæ, savo didþiàjàmeilæ. Ji paima já uþ rankos ir jie kartupakyla aukðtyn á dangø.

Þvilgsnis ið dangausá Pietø pusrutulá

Poetas pakyla á dangø rankomis su-sikibæs su savo mylimàja Beatrièe. Ið vir-ðaus jis pamato Pietø pusrutulá, gigan-tiðkà kalnà.

Mes, Ðiaurës pusrutulio gyventojai,liekame èia. Bet mums vis tiek ðvieèiaðviesos spindulys. Mes galim tikëtis jauminëto dangaus pasiuntinio ið Empireo.Jis atneð mums þinià ið Dievo, ir ji, kaipjau galime spëti, Þemæ iðlaisvins ið Liu-ciferio valdþios ir gràþins jai buvusiàdieviðkàjà rutulio formà. Todël PrimumMobile, arba meilë, kuri priverèia judëtiSaulæ ir þvaigþdes, siøs palaimà Þemei.Meilæ èia reikia suprasti plaèiàja ðio þo-


AKTUALIOJI TEMA

dþio prasme, kaip Antikos graikai su-prato Eros.

Dar kartà paþiûrëkime á skaièius. Vi-durinës eilutës numeris 7117. Jûs grei-èiausiai prisimenate, kad Dante�es kos-moso spindulys pateiktoje rekonstrukci-joje sudaro 7117 kosminiø myliø. Kos-moso skersmuo bûtø 2 × 7117 = 14�234didþiosios kosminës mylios. Dabar paly-ginkite ðá skaièiø su eiluèiø numeriais: ei-lëraðtyje ið viso yra 14�233 eilutës, vienamaþiau uþ kosmoso skersmená, matuoja-mà didþiosiomis kosminëmis myliomis.

Kà tai galëtø reikðti?Poema yra nebaigta, trûksta vienos

eilutës, visø svarbiausios eilutës, kuriàgalëtø pridurti tik dieviðkasis pasiunti-nys ið Empireo � uþbaigdamas kûriná, pa-siekdamas kosminá skaièiø 14�234, grà-þindamas iðkankintai Þemei jos ankstes-næ formà, gràþindamas ankstesnæ dan-gaus sferø harmonijà, leisdamas PrimumMobile, pasaulá varanèiajai meilei, darytijai palaimingà átakà. Þemë neturi bûti ið-dauþyto rato formos, ji turi bûti apvali,dangaus sferø harmonijos dalis.

Ðimtas Dieviðkosios komedijos giesmiøbaigiasi didþiulës, lig ðiol akinanèios po-etinës jëgos eilutëmis. Panaðiai eilëraðtábaigtø dieviðkojo pasiuntinio þinia: vie-na vienintele iðganinga eilute.

Bet ar ið tikrøjø mes galime tikëtisdieviðkojo pasiuntinio? Dieviðkoji komedi-ja yra sapnas, dieviðkasis pasiuntinys �tik svajonë. Mums, matyt, reikës patiemsparaðyti paskutinæ iðganingàjà eilutæ, betkadangi nesame tokie áþvalgûs kaip Die-vo pasiuntinys, vietoj vienos eilutës ra-ðysime knygà po knygos. Visà gyvenimàkamuosimës ir tik maþais þingsneliaisstumsimës pirmyn.

Tai panaðu á konstantos π apskaièia-vimà. Ðiam paslaptingam maþam skai-èiui sunkiai randame reikalingà, gerà,net labai gerà vertæ. Lieka tik minimaliklaida. Bet jei mes norime jà panaikinti,ðis maþas þingsnis pasirodo esàs sudë-tingesnis uþ visus prieð tai þengtusþingsnius� Savo Dieviðkosios komedijospabaigoje Dante kalba apie sunkø, netneámanomà rato apskaièiavimà.

Bet net jei uþdavinys sunkus bei rei-kalaujantis daug laiko, vargu ar mes ap-skritai kada nors sukursime tà iðganin-gàjà eilutæ, vis dëlto, kad ir kaip ten bû-tø, þingsnis po þingsnio iriamës pirmyn.Pagalvokime, kad mes, dabartiniai euro-pieèiai, gyvename daug geriau uþ þmo-nes, gyvenusius Viduramþiais. Pasiekë-me anksèiau net neásivaizduojamà lais-væ, uþ kurià turime bûti dëkingi dauge-lio protingø þmoniø knygoms. Questo tri-forme amore � nuo èia nelabai toli ikiFreudo, kuris taip pat raðë panaðià eilu-tæ. (Leone � þvëris, simbolizuojantis pui-kybæ. Mes já sutinkame jau pirmojoje

Equator

FRANZ GNAEDINGER


giesmëje. Èia jis labai iðalkæs þvëris.Freudas kalbëtø apie oralinæ fazæ. Lupo �þvëris, simbolizuojantis gobðumà irðykðtumà. Ðios charakterio ypatybës, pa-sak Freudo, yra nuoroda á analinæ fazæ.Lonza � þvëris, simbolizuojantis gaðlu-mà. Freudas èia kalbëtø apie falinæ fazæ.Triguba meilë, buvusi neteisinga, psi-choanalizës supratimu bûtø subrendu-sio seksualumo regresija iki jos ankstes-niø stadijø.) Po kosmologo Dante�s eina

Kepleris, Galileo, Newtonas, Einsteinasir daugelis kitø, kurie mus mokë geriausuprasti kosmosà ir toliau raðë trûksta-mà eilutæ. Begalinæ eilutæ mums, þmo-nëms, vienuolika dieviðkojo pasiuntinio,jeigu jis apskritai egzistuoja, iðtartø skie-menø.

Èia straipsnis ir bûtø baigtas. Tikiuo-si, kad jis padës naujai perskaityti po-emà. Be to, Jûs susipaþinote su ta scena,kurioje Dante vaizduoja savo veikëjus*.

Ið vokieèiø k. vertëRenata LABANAUSKAITË

* Scena, kurià jis ásivaizdavo didelio, spalvoto, atsilenkianèio medinio modelio forma? Kas domisiskaièiais ir norëtø pasidaryti realø arba virtualø deformuotos Þemës modelá, tegul pasinaudoja au-toriaus interneto puslapio Dante�s skyriumi: www.seshat.ch

Be to, ðia tema autorius norëtø pasiûlyti vienà knygà: Wilhelm Pötters. Nascita del sonetto, Met-rica e matematica al tempo di Federico II. � Presentazione di Furio Brugnolo, Longo Editore Ravenna,1998. Ði knyga labai gili, lengvai skaitoma, lengvai suprantama ir graþiai iliustruota.


KULTÛRA

VIDURAMÞIAI: MENININKO SOCIALINËPADËTIS IR VERTYBËS

The Middle Ages: The Social Status of the Artist and his Values

SUMMARY

The author analyses the various peculiarities of the artist�s social status in medieval society. He claims

that medieval craftsmanship was fertile soil for cultivating anonymous artistic talents and for the flour-

ishing of the arts. The history of art shows the creative nature and the extraordinary skills of medieval

artisans. The field of their axiological orientations embraced both perennial Church values and ever-

changing lay values. The thesis concerning the narrow-mindedness of the medieval artist is nothing

other than the result of an unprofessional historical and culturological approach to the subject matter.

Gauta 2004-05-20

ALGIRDAS GAIÞUTISVilniaus pedagoginis universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Viduramþiø kultûra, laisvieji ir priklausomieji menai, amatininkas-menininkas, meno cechai.KEY WORDS. Medieval culture, liberal and auxiliary arts, artisan-artist, artistic shops.

Viduramþiais visi krikðèionys buvoskirstomi á tris luomus: laboratores

(dirbantieji), belletores (kariai, karo vy-rai), oratores (dvasininkai). Menininkaipriklausë pirmajam, gausiausiam. Jiebuvo samdiniai, tarnavæ Baþnyèiai ir di-dikams (karaliams, oligarchams, dvasi-ninkams).

Menininko padëtis visuomenëje pri-klausë ir nuo valstybinës santvarkos beivaldymo formos. Tokioje centralizuotojevalstybëje, kaip, sakykime, Bizantija,menas rutuliojosi kitaip negu Vakarø

Europoje. Èia nebuvo tokio stiprauscentralizuotos valdþios spaudimo vi-soms kultûros sritims. Tuo tarpu dau-gelyje Rytø kraðtø dvasiná gyvenimàstipriai kontroliavo valstybë, kuri begailesèio apribodavo arba sunaikindavoliberalesnes teologines tëkmes ar esteti-nes opozicijas. Ji grieþtai reglamentavomenininko teises ir galimybes. Tokiomissàlygomis menininko asmenybë tapda-vo nereikðminga ir tarsi nueidavo á ant-ràjá planà, palyginti su uþsakovu. Bi-zantijos paminkluose ir dokumentuose

ALGIRDAS GAIÞUTIS


menininko vardo niekur nëra, nes jisstovëjo ant þemesnio visuomenës hie-rarchijos laiptelio.

Krikðèionybës apologetai (Laktanci-jus, Arnobijus, Kiprijanas), neigdamiypatingà Antikos kultûros, kaip krikð-èionybei svetimos graikø-romënø ideo-logijos platintojos, reikðmæ, pripaþino,kad menininkai esantys reikðmingi. Jøkûryba iðkili grynojo dvasingumo at-þvilgiu, nors ir priklauso þemesnei gro-þio pakopai palyginti su gamtos groþiu.Ankstyvosios krikðèionybës skelbëjai la-biau vertino þmogø kûrëjà negu jo ran-kø kûrinius. Jø estetika á pirmàjá planàkûrybos aktuose iðkëlë bûtent groþiokûrimà. Dievo sukurtas pasaulis pir-miausia yra graþus. Ne dël naudos, betdël groþio kuria Demiurgas, o þemiðka-sis menininkas já tik savaip pamëgdþio-jo, tiesa, turëdamas kitoká negu Demiur-gas tikslà � utilitariná.

Jau minëjome � Viduramþiø pabai-goje menininkai darbavosi cechuose, ku-rie tapo jø profesine organizacija, pana-ðia á kitø amatininkø cechus.

Anuomet meno dar niekas neakcen-tavo kaip nepakartojamos menininko aðiðraiðkos, veikiau já laikë priemone, ku-ri sujungia þmogø su tuo, kas bendruo-meniðka, visuotina, universalu, kosmið-ka. Tai liudija ir visuomenës paþiûra ámenininkà. Daþniausiai bûdavo garsina-mi riteriø nuopelnai, þygdarbiai, ku-riuos atliko þmonës, dalyvavæ Kryþiausþygiuose, ávairiuose mûðiuose, taèiaukad kas nors jø bûtø buvæs poetas arskulptorius, neuþsimenama. Tik XII a.menininkø amatininkø padëtis keièiasi,jø veikla pradedama labiau vertinti. Tai

buvo svarbi sàlyga menininkø savimo-nei bræsti.

Menininkø cechø buvimà lëmë pa-ties gamybos bûdo konservatyvumas,amatø ir prekybos atsiribojimas, krikð-èioniðkøjø bendruomeniø tradicijø áta-kos. Cechai ypaè reikðmingi meno isto-rijai. Jie padëjo talentingesniems meni-ninkams iðsaugoti tam tikrà padëtá vi-suomenëje, apriboti konkurencijà ir su-kaupti didesná techniná bei estetiná pa-tyrimà. Cechai gerai jautë savo dirbiniøvertæ, nustatydavo jø kainas ir kiekvie-nas cecho narys ðventai jø laikydavosi.

Ir Lietuvoje menininkø cechø atsira-do ágavus miestams savivaldà. Vilniujepirmieji cechai radosi drauge su midausbrolijomis ir periminëjo statutus ir pa-proèius ið Vakarø Europos. Pleèiantisamatø tinklui, �broliavimasis� ir religijadarësi nereikðmingas dalykas �svarbes-ni buvo gamybiniai, etiniai ir estetiniaiveiksniai. Amatininkø veikla nepripaþi-no darbo pasidalijimo. Kiekvienas ama-tininkas pats turëjo pagaminti daiktà-kû-riná. Todël jis privalëjo labai gerai þinotiapie medþiagas ir iðmanyti technologijas.Ávairios privilegijos, susijusios su vidinecechø sandara, buvo panaðios. Jos buvoperimtos ið saksoniðkosios teisës.

Cechas � anaiptol ne vien gamybosðaltinis. Jis � tai tikroji meninës kultûroslàstelë, gerai apgalvota pedagoginë ins-titucija, besirûpinanti profesinio meist-riðkumo plëtote, pamaina, jaunøjømeistrø parengimu. Meno cechuose mo-kinys paprastai mokydavosi nuo 3 iki4 metø, vëliau 2�3 metus dirbdavo pa-meistriu, paskui 2�3 metus ir ilgiau (pri-klausomai nuo meninio amato sudëtin-


KULTÛRA

gumo) turëjo keliauti, kaip ðiandien pa-sakytume, staþuotis uþsienio ðalyse. Pertà laikà jis padarydavo pavyzdiná savodarbà, vadinamà �ðedevru�. �Ðedevrui�padaryti meistrai numatydavo pameist-riams vietà ir laikà, daþniausiai ketvir-tadalá metø ir reikalavo, kad niekas jamnepadëtø. �Ðedevras� bûdavo teikiamascecho meistrø perþiûrai. Jeigu jo autoriøávertindavo teigiamai, jis bûdavo áðven-tinamas á meistrø rangà ir jo vardas �áraðytas á atitinkamas knygas.

Be to, priimtasis á cechà pasiþadëda-vo bûti �geras þmogus�, mokëti iðlaiky-ti dirbtuvæ, laiku mokëti mokesèius, lai-kytis moralës normø, tradicijø ir papro-èiø. Apie puikià Viduramþiø meninin-kø parengtá byloja ir tas faktas, kad mo-kinys galëjo mokytis pas kelis meistruspaeiliui, o meistrai turëdavo tik kelismokinius.

Viduramþiø Europoje menininkasgamino daiktus, reikalingus kasdieniamþmogaus gyvenimui. Jis buvo neþino-mas, �vienas ið daugelio� ir neiðsiskyrëið kitø kaip ypatinga asmenybë. Menasdar buvo ið esmës suaugæs su praktinë-mis gyvenimo ir buities reikmëmis irneturëjo krypties kurti tik groþá. Meni-ninkas, kaip paþymëjo J. Huizinga, sie-kë pagraþinti tas vertybes, kurios atro-dë bûtinos gyvenime. Menas dar tarpopaties gyvenimo glûdumoje kaip ðalti-nis, kuris gaivino jo spindesá. Jis padëjopraktiniams gyvenimo tikslams ir darnebuvo iðryðkëjusi riba, skirianti kûry-bà ir amatininko veiklà. Dideli reikala-vimai, taikomi cechams ir gaminiø ko-kybei, plaèiai paplitæ darbai pagal uþsa-kymus, didi pagarba meistrams padëjo

amatams iðkilti iki meno lygio. Daiktaineuþgoþë jø kûrëjø. Vyravo organiðkasryðys tarp amatininko ir jo produkto.Padarytas daiktas rodë amatininko pa-tyrimà, skoná. Tas daiktas amatininkuibuvo artimas, nes ið tikrøjø atskleidë joasmenybæ. Dël to cechø veikla buvo sa-votiðkai supoetinta ir netgi herojizuoja-ma. Etiniai ir estetiniai ðios veiklos bruo-þai ið tikrøjø buvo gana ryðkûs.

Cechinëje meninës veiklos organiza-cijoje, kuri atitiko tam tikrà visuomenësorganizacijà, buvo ir trûkumø. Jie darë-si vis ryðkesni stiprëjant amatininkø sa-vimonei ir skleidþiantis jø talentams.Cechas prieðinosi ir ribojo bet koká at-skiro asmens bandymà kurti uþ jo sie-nø, bûti nepriklausomam.

Organiðkà meno kûrybos ir praktiniogyvenimo jungtá rodo ir menø klasifika-cija. Laisvøjø menø, atskirtø nuo mecha-niðkøjø, sàvokà pirmiausia pradëjo var-toti Isokratas ir Ciceronas savo veikaleDe Inventione (Apie iðradingumà). V a.pradþioje Kartaginos retorikas Martia-nas Capella viename savo veikale apiefilologijà suskaièiavo septynis laisvuo-sius menus. Per visus Viduramþius tra-diciðkai jie � gramatika, retorika, dialek-tika, aritmetika, geometrija, muzika irastronomija � buvo minimi.

Dël filosofo Boetijaus átakos V a. pa-baigoje èia iðvardytø 4 paskutiniøjø me-nø grupë buvo apibûdinta sàvoka quad-rivium (tai reikðtø keturiø keliø kryþke-læ) analogiðkai pirmieji trys menai � tri-vium (trijø menø kryþkelë). PirmuosiusVakarø Europos scholastika siejo su lite-ratûra, humanitariniais mokslais, o ant-ruosius � su realiniais, gamtos mokslais.

ALGIRDAS GAIÞUTIS


Dailiøjø menø klausimas anuometneiðkildavo svarstant menø klasifikavi-mà. Muzika � mokslas apie muzikà, tie-siogiai susijæs su matematika. TraktateDe reductione artium ad theologiam (Apiemenø sugràþinimà prie teologijos) prancið-konas Bonaventûras (1221�1274) raðëapie mechanikos menà. Jis turás vienàtikslà � �kurti dirbtinius dalykus (artifi-cialium productionem). Jame galimaáþvelgti ðiuos tris dalykus, bûtent: Þo-dþio gimimà ir ásikûnijimà, gyvenimobûdà ir Dievo bei sielos sàjungà. Tai bû-tø tas pats, kas yra iðtakos (egressum),gaminys (effectum) ir rezultatas (fruc-tum); juos atitinka gaminimo menas, pa-gaminto daikto kokybë ir gauto rezulta-to naudingumas�1. Mechanikos menamskartu su þemdirbyste, medþiokle, jûrei-vyste, medicina Bonaventûras priskyrëir teatrà. Kiekvieno mechanikos menopaskirtis teikti þmonëms sielos ramybæ,dþiaugsmà, kylantá ið meilës Dievui irþmogui, uþtikrinti gerovæ, iðsklaidytiliûdesá bei ðalinti trûkumus.

Ðiuo atveju ir teatras ramina beilinksmina þmones, taip pat tai ir scenosvaidinimai, visokiausi linksminimo bû-dai: giedojimas, vargonavimas, vaidybair darnûs kûno judesiai, ðokis. Taigi irteatro vaidinimai, ir plastiniai menai darnebuvo priskirti laisviesiems menams, olaikomi sudedamàja amatø dalimi. Tikliteratûra uþëmë iðskirtinæ padëtá ir jaibuvo taikomi estetiniai kriterijai. Taspats Bonaventûras, svarstydamas apieþodá, já raðë ið didþiosios raidës ir pri-minë Patarliø knygos aðtuntàjá skyriø:�Dar nebuvo gelmiø, o að jau buvaupradëtas�. Þinoma, pirmiausia jis turë-jo galvoje tikëjimo þodá.

Viduramþiai labai vertino laisvuosiusmenus kaip tikinèio þmogaus ugdymopriemonæ. Tapyba, skulptûra, architek-tûra buvo laikomi þemesnës pakoposmenais, t.y. minëtais �mechanikos� me-nais, priklausanèiais amatams. Ilgainiuitapyba, skulptûra, vitraþas tapo savotið-ka plastikos kalba, kurios þenklai galë-jo bûti sàlygiðki, konvenciniai, svarbiau-sia, kad þmonës galëtø suprasti tà kon-vencionalumà, vizualines schemas ir at-paþinti ðifrus. Ávairi tikrovës medþiagabuvo savitai deformuojama siekiant eks-presyvaus groþio, mistinës ekstazës irsakralinës plastikos. Ðità meno uþdavi-ná glaustai nusakë ðv. Bernardas Kler-vietis: deformis formositas; formosa deformi-tas. Vaizduojamasis Viduramþiø menasoperavo þmoniø tipais, kiekvienas ið jøturëjo grieþtai nustatytà reikðmæ, buvoþymuo charakterio, vienokiø ar kitokiøjausmø. Tai bûdinga ir gestams, ir jude-siams, ir spalvoms. Menui buvo svarbuschemos, konvencionalumas ir kanonai.

Sprendþiant ið kai kuriø filosofø irteologø pasisakymø apie menà, menojie dar nelaikë kûrybos sritimi. Meninin-kas privalo stebëti groþio archetipà, jápaþinti ir pamëgdþioti laikydamasis ati-tinkamø taisykliø. Ðiuo atþvilgiu Vidu-ramþiai nedarë iðimties në vienai menorûðiai, kaip tai darë, tarkim, Antika �poezijoje, muzikoje matydama kûrybospirmavaizdá. Poezija, literatûra turëjosavo taisykles, buvo menas, meistriðku-mas, bet ne kûryba.

Anuo metu kûryba buvo supranta-ma tik kaip kûryba ex nihilo, nepasiekia-ma þmogui. Tûkstanèius metø teologi-joje egzistavo sàvoka creator kaip Dievosinonimas.


KULTÛRA

Lukrecijaus frazë ex nihilo nihil (nie-kas neatsiranda ið nieko) gerai iðreiðkësenøjø materialistø saviraidos idëjà,daiktø dialektikà ir nepripaþino kûrybosið nieko. Viduramþiø patristikos ir scho-lastikos estetikoje pripaþástama kûrybaex nihilo, taèiau ji priklauso paèiam Die-vui, o ne þmogui. Krikðèioniðkajamemoksle kûryba reiðkia aktà, kuriuo Die-vas suteikia daiktams bûtá.

Filosofai ir teologai laikësi trejopopoþiûrio á pasaulio atsiradimà, kûrybosaktà: dualistinio, emanacionistinio irkreacionistinio. Dualistai � platoniðkojitradicija � pripaþino Dievà ir amþinàjàmaterijà, ið kurios Dievas sukûrë viskà.Emanacionistiná poþiûrá skelbë neopla-tonikai ir veikë mistinæ teologijà. Krikð-èionybës ideologai diegë savàjá, kreacio-nistiná poþiûrá. Dievas sutvërë pasauláne emanacijos (augimo) bûdu, o dievið-kosios kûrybos ex nihilo. Ðv. Augustinaskûrimà siejo su laiku, bet pabrëþë, kadkûrybos aktas priklauso Dievui, o nelaikui. Dievas � �visø laikø pradininkasir kûrëjas�2.

Patá kûrybos pobûdá màstytojai vaiz-davo ávairiai, pripaþindami jo �amþiny-bæ�, �absoliuèià laisvæ� ir kitokius ypa-tumus. Jeigu tuos vaizdinius palygintu-me su þmogaus kûrybos aktais, tai pa-stebëtume, jog jie artimesni poetinei kû-rybai negu architekto ar statytojo veik-lai remiantis tam tikru planu. Scholas-tinë kûrybos traktuotë labai svarbi, ta-èiau vëlesnës estetinës kûrybos traktuo-tës ið jos nedaug kà perëmë. Iðskyrusgalbût tai, kad su menine veikla buvosiejamos didelës galimybës.

Taigi Antikoje ir Viduramþiais pasi-reiðkæs darbo pasidalijimas dar neleido

menininkui nutolti ir iðsivaduoti nuobendrø tautoms kûrybos pagrindø irðimtmeèiais sukaupto estetinio patyri-mo, nuo bendruomeniniø folkloriniø-mitologiniø formø ir amatininkystës.Menininkas buvo susijæs daugybe nema-tomø gijø su genties, giminës, bendruo-menës vaizdiniais ir idealais. Jis neabe-jojo Baþnyèios Tëvø plëtotos Platonotradicijos teisingumu � Dievas sukûrëpasaulá þiûrëdamas skaièiaus, svarumoir mato (numerus, pondus et mensura), opasaulio groþis, meno groþis tëra idea-laus groþio atspindys ir vaizdinys. Pa-naðûs ir nepanaðûs daiktai, formø ir rû-ðiø harmonija � visa susilieja á nuosta-bià darnà ir kelia neiðsenkamà þavesá.Tokiu bûdu Viduramþiai Kosmoso gro-þá parëmë tvirtu metodologiniu pagrin-du, o ne kieno nors nusiteikimu ar po-etiniu susiþavëjimu, ar skaièiuote. Ryð-kiausias Kosmoso vienumo ir tobulostvarkos, groþio atspindys yra katedra.

Siekiant sudaryti nuodugnesná Vidu-ramþiø vaizdà, tenka atmesti áprastusteiginius, jog tai buvusi �uþdara� kultû-ra. Prieðingai, Viduramþiai atsivërë Ar-timøjø bei Tolimøjø Rytø átakoms ir ði-taip praturtino kai kurias kultûros sri-tis. Estetinë Viduramþiø mintis atsklei-dë ðios epochos pobûdá. Ta estetinë min-tis neatrodo vientisa. Joje galima áþvelgtiávairias ideologines konfesines nuosta-tas, istoriniø ir antiistoriniø paþiûrø san-kirtas, teiginiø ir vertinimø pliuralizmà,mistikos proverþius. Taèiau tai nereið-kia, jog estetinei Viduramþiø minèiaibûdingas amorfiðkumas.

Paþymëtina, jog kai kalbame apiekrikðèioniðkàjà Viduramþiø estetikà, taiji aprëpia estetines patristikos, scholas-

ALGIRDAS GAIÞUTIS


tikos nuostatas, glaudþiai susijusias suAntika. Teritoriðkai ji nesutampa nei suVakarø Europa, nei su Bizantija, o, stip-riai veikiama judaizmo ir islamo, ásirë-þia á itin skirtingø kultûrø prieigas. TàViduramþiø bruoþà apibûdino jau Ch.Cellarius (1638�1707) savo knygoje His-toria mediiaevi a temporibus ConstantiniMagni ad Constantinopolim a Turcis cap-tam. Viduramþius jis apibrëþë kaip VII�XV a. laikotarpá, kuriame gyveno, vei-kë ir màstë þmogus, apibûdintas kaiphomo modernus, skyræsis nuo þmogausantiquitatis ir pats savo laikus vadinæstempora moderna. Jam buvæs bûdingas gi-lus tikëjimas Dievu ir abejonës, pagar-ba protui, intelektui. Tad ir þmonës,svarstæ apie groþá ir meno kûrybà, pa-sitikëjo proto, intelekto galimybëmis, ne-iðvengiamai skatino gyvà mintá, netgijos pliuralizmà ir juslinio patyrimoreikðmës pripaþinimà.

Kone trijø ðimtø metø prireikë Vaka-rø Europos savikûrai lotynakalbëse þe-mëse, kol galingosios Romos imperijosgriuvësiuose iðkilo valstybiniai ir visuo-meniniai dariniai � Italija, Ispanija, Ga-lija, Nyderlandø kraðtai, Islandija ir An-glija. Po karø ir suiruèiø atsirado pro-tingos visuomenës gyvenimo organiza-cijos, tvarkos, pagarbos protui poreikis.Ir toká poreiká junti filosofø ir teologø,gyvenusiø ávairiais Viduramþiø laiko-tarpiais, kûryboje � Izidoriaus ið Sevili-jos, Karolingø renesanso ákvëpëjo Alk-uino, ðv. Pranciðkaus Asyþieèio ar JonoÐkoto Eriugeno.Jiems filosofija atrodëkaip kelrodis visapusiðkam, giliam Die-vo ir þmogaus paþinimui, dvasios ið-aukðtinimui ir jos reikðmës visuomenës

(bendruomenës) gyvenime suvokimui.Jono Ðkoto Eriugenos þodþiais tariant, jiatsako á nuolat þmogui iðkylantá klausi-mà: kas esame, kà privalome ir kas mû-sø laukia?

Paèios estetikos intelektualizmas ta-po itin ryðkus X�XI a., kai protà imtalaikyti politikos, dorovës, gyvenimo sti-liaus ir prasmës pagrindu, tiesos bei me-lo kriterijumi. �Otonø civilizacijos� plët-ra, atsiradusios ávairios mokyklinës dia-lektikos, teisës ir medicinos þinios darëintelektualizmà ryðkesná ir rafinuotesná.Dialektika pamaþël tapo tikra gyvenimofilosofija, bandanèia jungti, suderintiskirtingus poþiûrius, nevienodas poezi-jos � nominalistø, teologø, ðviesiø aris-tokratø, miestelënø, pajutusiø laisvësskoná. Intelektualizmas ypaè iðryðkëjaXII a. filosofinëje ir estetinëje, gamtoty-rinëje literatûroje, sustiprëjus arabø irþydø bei Aristotelio mokslo átakoms. Jámaitino du ðaltiniai � gamtos ir visuo-menës paþinimo reikmës, Paryþiaus or-todoksinë aplinka ir Oksfordas, kur il-gainiui imta baimintis dël perdëtø pro-to bei filosofijos pretenzijø ir bandytadiegti ryðkesnæ filosofijos ir mokslo ta-koskyrà. Estetikoje irgi galima iðskirtiávairias orientacijas, kurios rëmësi Pla-tono, Aristotelio, ðv. Augustino, ðv. To-mo Akvinieèio, Bonaventûros ir kitø au-toritetais. Teokratinis popieþiaus institu-cijos universalizmas ir Vakarø bei Vidu-rio Europos visuomeninë politinë san-kloda, be abejonës, turëjo átakos ir teori-niams svarstymams apie menà.

Kiekviena epocha palieka þmonëmssavo simbolius ir ateities þmonës, juosðifruodami, geriau junta savo ryðá su is-


KULTÛRA

torija bei dvasinio gyvenimo virðenybe.Toks Viduramþiø simbolis � katedra. Taigali bûti Paryþiaus Notre-Dame ar Char-tres Notre-Dame, ar kitos katedros. Char-tres katedros áspûdá raðytojas A. Vaièiu-laitis apibûdino taip: �Dar nematyti na-mø, o jinai ið tolybës jau tiesia savo aukð-tus bokðtus, nelyginant þydriø aukðtybiøiðtroðkusias rankas�3.

Visos Viduramþiø katedros � tikrojiDievo buveinë: visi ðventieji ir tie, ku-rie darbavosi statydami Viduramþiømiestà, èia rasdavo sau vietà. Taèiau tø,kurie buvo kilæ, anot ðv. Augustino, iðkitos giminës, ne ið Abelio, bet ið Kai-no, ir netgi buvo labai svarbûs pasau-lio istorijai, èia nematyti. Katedrose ne-pavaizduotas nei Aleksandras, nei Ce-zaris. Jose vyrauja kitokia vertybiø ska-lë. Katedroje rezervuota vieta tik tiems,kurie darbavosi Jëzaus Kristaus karalys-tei � Karoliui Didþiajam, ðv. Liudvikuiir kitiems. Pasaulietinës istorijos vaizdai,pasirodæ XIII a. vitraþuose, irgi priklau-së ðventajai istorijai.

Tiesa, Viduramþiø katedrose esamaávairiø ir savitø Antikos bei Romos is-torijos atspindþiø. Prancûzijos, Italijos irkitø kraðtø, taip pat Bizantijos katedro-se ir vienuolynuose yra daugelio þymiø-jø filosofø bei mokslo vyrø atvaizdø.Chartres katedroje iðkaltas Ciceronas tiesRetorikos kojomis, Aristotelis po Logika,Pitagoras po Aritmetika, Ptolemëjus poAstronomija. Bizantieèiai daug svet-ingesni vadinamiesiems pagonims, ku-rie jau kalbëjo kà nors svarbaus apieDievà ir tarsi ruoðë dirvà Evangelijai.Bizantijos tapyboje pavaizduoti Plato-nas, Aristotelis, Solonas, Tukididas, Plu-

tarchas, Sofoklis ir kiti su garsiausiomisjø sentencijomis.

Daþnokai didieji þmonës atrodo ne-áprastai, pavyzdþiui, Aristotelis, neðan-tis ant nugaros kurtizanæ indæ, savoauklëtinio karalaièio Aleksandro numy-lëtinæ. Tokia ðmaikðti legenda Prancûzi-jos katedrose atgijo tik dël to, kaip sa-ko þymus mediavistas E. M?le�is4, kadpamokslininkai ja kartais paávairindavosavo pamokslus. Baþnyèiø portaluose irkapiteliuose ji figûruoja tuo paèiu pava-dinimu kaip ir Ezopo pasakëèios, kuriosbuvo vienodai mëgstamos ir kartaisnaudojamos pamokslynuose. Toks bû-das nëra bandymas tikintiesiems pri-minti apie didájá mokytojà.

XIII a. katedrose Antika vaizduojamaretokai, jose nematyti pagoniø iðminèiø,taèiau daugelyje baþnyèiø itin daþnospagoniø sibilës. Viduramþiø sibilë ið tie-sø yra prasmingas simbolis. Ji tarsi seno-jo pasaulio balsas ir jos lûpomis kalbaAntika. Ji liudija, jog stabmeldþiai jau pa-tys nujautë Kristaus atëjimà. Kai prana-ðai skelbë apie þydø Mesijà, sibilë þadë-jo iðsigelbëjimà pagonims. Vadinasi, si-bilës kalba buvo verta �filosofø iðmin-ties�. Tik ji viena nusipelnë atstovautipagonybei katedrose, nes tik ji viena aið-kiai skelbë atpirkimà kviesdama savovardu. Antikinë pranaðautoja dar ir ðian-dien matoma iðkalta katedrø portaluose.

Apskritai Viduramþiø pabaigoje anti-kinë mitologija, pasakëèios, rimuoti ko-mentarai Ovidijaus Metamorfozëms savi-tai aiðkina ir áteisina krikðèioniðkà siuþe-tà. Antikinës temos tampa savotiðkukrikðèioniðkøjø vertybiø skleidimo pa-matu. Ið tø raðytiniø paminklø galima

ALGIRDAS GAIÞUTIS


suþinoti, jog Eskulapas, kuris mirë, kadprikeltø ið numirusiø, yra Jëzus Kristus:Jupiteris, pasivertæs buliumi ir neðantisant nugaros Europà, èia yra irgi JëzusKristus � aukoti skirtas jautis, kuris pri-siëmë sau visø pasaulio nuodëmiø naðtà.Teisëjas, paliekantis Ariadnæ Fedrui, èiatampa prototipu pasirinkimo, kurá Jëzusdaro tarp Baþnyèios ir Sinagogos. Þo-dþiu, mitologijos atspindþiai tampa pa-slaptingi ir simboliðki. O Renesanso me-nininkai jau nerodë ypatingo skrupulin-gumo pagoniø ir ðventosios istorijos skir-tybëms. Jie dràsiai iðvedë paraleles tarpHeraklio ir Adomo, Ievos ir Pandoros.

Tenka paþymëti: pasaulietinës istori-jos temos ir motyvai Viduramþiø kated-rose � reti sveèiai. Kad ir kokie bûtøkrikðèioniðkieji karaliai, didikai, tik vie-nas kitas jø nusipelnë bûti èia áamþintas.Karaliø ir karalieniø atvaizdai baþnyèiøportaluose daþniausiai simbolizuoja ju-dëjø karalius � Mergelës Marijos protë-vius, biblinius personaþus, o ne konkre-èios ðalies ar miesto valdovus. Meno kû-riniø, apie kuriuos bûtø galima tvirtaipasakyti, kad jie yra skirti kokiam norsistoriniam veikëjui, katedrose nedaug.Karaliø pamaldumas, jø pagarba Dievonamams, be abejonës, paaiðkina tø at-vaizdø retumà: karaliai neatsiduria virðgalvos tikintiesiems, ðalia pranaðø, apað-talø ir kankiniø. Valdovai ir jø þmonospaveiksluose bei vitraþuose buvo vaiz-duojami maþyèiai, ið pradþiø net nepa-stebimi, nusiþeminæ prieð Jëzø Kristø,pasiruoðæ uþ bausmæ buèiuoti jo kojas.Panaðûs sentimentai stiprûs XI�XIII a.

Vëlesniais amþiais didëjo karaliø ið-puikimas. Pavyzdþiui, XIV a. ant Am-

jeno katedros kontraforsø jau buvo pa-vaizduoti Karolis V, kardinolas LaGrande ir kiti pasaulieèiai ðalia Ðvè.Mergelës ir Jono Krikðtytojo tokio patûgio kaip ir pastarieji. Atëjus �Viduram-þiø rudeniui�, toks pasaulieèiø ir ðven-tøjø artumas jau nieko nestebino irneþeidë. Puikioje religinio meno epocho-je, kuri truko iki XIII a., karaliai, baro-nai, vyskupai katedrose buvo vaizduo-jami tik kaip fundatoriai, o jø pozos be-veik niekada neleisdavo jø sumaiðyti suðventaisiais, bet tai nereiðkë, jog Baþny-èia á savo valdas neásileido pasaulietinësistorijos ir svarbiø jos vardø. Anaiptol �jie buvo priimami ir padaromi savi at-siþvelgiant á didelius jø nuopelnuskrikðèionybei. Tai akcentuoja visi þymie-ji viduramþiø kultûros tyrinëtojai ir josþinovai E. Maleris, H. Focillonas, J. Bal-truðaitis ir kt. Po katedrø skliautais til-po ir Karolio Didþiojo þygiø, ir Kryþiauskarø bei pergaliø prieð kitatikius, ir ke-lioniø á Ðventàjà Þemæ vaizdai, ir hero-jiðka Rolando þûtis ar ðv. Liudviko gy-venimas, mirtis ir stebuklai. Taèiau svar-bûs istoriniai ávykiai, kaip mes juos su-prantame dabar, Viduramþiø katedrose,vitraþuose ir freskose ar knygø minia-tiûrose nebuvo vaizduojami. Jose áam-þinti tik tie epizodai ir vardai, kurie sim-bolizavo dideles krikðèioniø Baþnyèiospergales. Èia pasaulieèio asmuo iðkylatik kaip tikrojo kovotojo uþ Jëzø Kristø,jo þodá ir gyvenimo pavyzdá.

Vëliau Renesanse ásivieðpataus ki-toks tikrovës suvokimas, meilë viskam,kas realistiðka ir empiriðka. Taèiau tokianuostata nebuvo visai atsitiktinë. Ji,vaizdþiai tariant, atsirado ið akmeninës,


KULTÛRA

gotikinës katedros glûdumos su joje ið-nyranèiais itin gyvai pavaizduotais au-galais ir realiais þmogiðkais, sudvasin-tais veidais. Taip naujos gyvenimo jëgosjau brendo praeinanèios dienos, nugy-

ventos prasmingai, vakaro ðeðëlyje. Neveltui, praëjus ðimtmeèiui, kai kuriuosViduramþiø meno bruoþus sàmoningaigaivinti imsis A. Düreris, M. Grünewal-das ir kiti menininkai.


11 Bonaventûras. Apie menø sugràþinimà prie te-ologijos // Filosofijos istorijos chrestomatija. Vidu-ramþiai. � Vilnius: Mintis, 1980, p. 401.

12 Aurelijus Augustinas. Iðpaþinimai, ten pat,p. 105.

13 A. Vaièiulaitis. Katedros statytojai Char-tres mieste // Naujoji Romuva, 1937, Nr. 31�32,p. 587.

14 E. Male. Arts et artistes du moyen age. � Paris:

A. Colin, 1946.


JURGITA STANIÐKYTË


PRASMËS KONSTRAVIMO PRINCIPØ KAITAÐIUOLAIKINIAME LIETUVOS TEATRE

The Construction of Meaning in ContemporaryLithuanian Theatre Productions

SUMMARY

The object of this research is the emerging strategies of communication that subvert the traditional sense

of meaning and perception in contemporary Lithuanian theatre. These new developments are

conceptualised in the framework of postmodern and post-structural theory, in particular the post-struc-

tural critique of sign, representation and subject. The constancy of the text and the homogeneity of the

audience that interprets it are two central assumptions on which traditional literary theatre is based.

During the last decades the situation has changed, as visuality as a means of theatrical expression has

become more and more important in contemporary Lithuanian theatre, replacing the traditionally domi-

nant position of the text in a production. By subverting, fragmenting, (re)constructing the structural el-

ements (narrative, visual, aural) of performance, the director strives for active communication and aims

to challenge traditional modes of perception, by forcing the spectator to create the meaning for him-

self/herself. Typically postmodern formations of meaning and perception (visuality/textuality; disassocia-

tion of theatrical elements and intertextuality), present in contemporary Lithuanian productions are

analysed in this article.

INTERTEKSTUALUMAS TEATRE


JURGITA STANIÐKYTËVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Teatras, vaidyba, prasmës kûrimas, intertekstas, suvokimo procesai, vizualinë raiðka.KEY WORDS. Theatre, production, construction of meaning, intertext, perception, visual representation.

Dar viena nauja prasmës kûrimostrategija ðiuolaikiniame Lietuvos teatreyra intertekstualumas, siûlantis naujà ri-

bos tarp meno ir kultûros supratimo bû-dà, kai meninis �tekstas� suvokiamaskaip egzistuojantis kultûriniame kon-

KULTÛRA


tekste, kaip modelis, kuris yra giliai im-plikuotas, átrauktas, bet kartu ir galintiskritikuoti savo apraðomàjá objektà. Inter-tekstualumo samprata atveria visus me-ninius ir kultûrinius reiðkinius vidi-niams tarpusavio mainams. Sukuriamastam tikras tekstø �lydinys�, nuolat ju-dantis ir atviras potencialiai prasmiø be-galybei. Bûtina paþymëti, jog kalbantapie intertekstualumà teatre, svarbu ið-skirti dvejopà ir intertekstualià patiesspektaklio prigimtá. Apie daugiabriaunáteatriná intertekstualumà, kuris kitoksnegu literatûrinis, kalbëjo jau teatro se-miotikai. Kieras Elamas teigë, jog kiek-vienas spektaklis turi kitø spektakliøpëdsakø, kurie egzistuoja ávairiais lyg-menimis: dramos tekste, scenografijoje,reþisûriniame stiliuje ir ávaizdþiuose,muzikoje, aktoriaus vaidyboje ir t.t.20 Su-vokiant spektaklio tekstà, þiûrovo dë-mesys pasiskirsto � jis suvokia �þiûrás�du tekstus: dramos ir spektaklio. Taippat reikia paþymëti, jog spektaklis galiaprëpti ne tik intertekstualià dramà, betir ávairius kultûrinius tekstus: masinëskultûros, kino ar vizualaus meno citatas.

Intertekstualios strategijos Lietuvosteatre gali bûti sisteminamos taip: dra-mos tekstas, turintis struktûriniø ar ling-vistiniø ryðiø su kitais tekstais; scenog-rafija, cituojanti prieð tai egzistavusiusstilius, vartojanti kitø spektakliø frag-mentus, detales, daiktus; aktorius, savy-je perteikiantis kitus suvaidintus vaid-menis ar visuomenines pozas; reþisûrinisstilius bei ávaizdþiai ir muzika, sutelkiantikitø kûriniø fragmentus ar konstravimoprincipus.

Dramos intertekstualumo pavyzdþiøgalime rasti Sigito Parulskio dramose

�Ið gyvenimo vëliø� (reþ. Vytautas V.Landsbergis, 1996), bei �P.S. Byla O.K.�(reþ. O. Korðunovas, 1997), �BarborosRadvilaitës testatmentas�. Drama �Iðgyvenimo vëliø� buvo raðyta pasitelkusoriginalius Jono Basanavièiaus tekstus,taèiau, pasak dramaturgo, pjesëje niekurnëra �gryno� J. Basanavièiaus. Ávairiøtekstø fragmentø naudojimas, kupiûra-vimas, sukeitimas vietomis paverèiatekstà tam tikra susikirtimo vieta, kurio-je kiti tekstai, vertybës, normos susitin-ka ir veikia viena kità atverdamos erd-væ tarp teksto ir ekstratekstualiniø refe-rencijø. Kuriant interteksualø dramostekstà �Ið gyvenimo vëliø�, atsirandaautomatiðkas parodijos efektas. S. Pa-rulskis kartoja originalo raiðkos bûdà irkalbà perkeldamas jà á kità, neatitinkantákontekstà. Hipertrofuotas kalbos karto-jimas perteikia patá originalà kaip absur-dà, daþniausiai toks efektas pasiekiamasatskleidþiant originalo ideologiná sàly-giðkumà. �Pjesë paraðyta ties keista sà-lygiðkumo riba � lyg ir ironija, lyg ir ne-sàmonë. Mintys tokios �filosofiðkos�,bet pateikiamos keistu rakursu. Kai josimamos traktuoti vienplaniðkai, tik kaiphumoras � nuskamba lëkðtai�21. Pana-ðaus pobûdþio klasikinio teksto �perra-ðymas� yra ir Tomo Ðinkariuko �Ham-betas�, atliktas gana tiesmukiðkai, nau-dojant hipertruofuotas raiðkos priemo-nes bei parodijà. Dramoje �P.S. BylaO.K.� atsiskleidþia kiek kitoks interteks-tualumas. Èia dramaturgas jungia ávai-riø siuþetø fragmentus, o ne konkretøoriginalø tekstà, naudojasi klasikiniø li-teratûros kûriniø stilistine forma, taèiaujis ne tik naudoja þinomus siuþetus irdraminæ kalbësenà, o juos apverèia ar-



ba iðskaido á smulkius fragmentus, ku-riuos galima kaitalioti. Sukeisdamas vie-tomis Izaoko ir Abraomo istorijà, S. Pa-rulskis bando dekonstruoti biblinio au-toriteto Tëvo galià; þaisdamas Moters irVyro personaþais jis tik nuþymi jø cha-rakterines linijas, palikdamas suvokëjuilaisvæ apsispræsti, kur baigiasi Mokyto-jos linija ir prasideda Ofelija (Dalios Mi-chelevièiûtës vaidmuo), kada Hamletastampa Samsonu ir vël virsta Edipu.Fragmentiðko bei intertekstualaus pobû-dþio �P.S. Byla O.K.� iliustruoja ir post-moderniam meno kûriniui bûdingà �þe-mojo� ir �aukðtojo� stiliø jungimà: Bib-linis mitas, archetipinë situacija jungia-mi su kasdiene kalba, anekdotine situa-cija, sovietiniø ideologiniø stereotipøfragmentais. Panaðia technika sukurta irHerkaus Kunèiaus pjesë �Genijaus dirb-tuvë� (reþ. Audrius Nakas, 1998) beiMariaus Ivaðkevièiaus �Madagaskaras�(reþ. Rimas Tuminas ir Audrius Dapðys,2003). Èia realios istorinës asmenybësperkeliamos á kità kontekstà siekiant at-skleisti dirbtinæ, sukonstruotà bet kokioautoriteto ar mito prigimtá.

Intertekstualûs reþisûriniai ávaizdþiaipastarøjø deðimtmeèiø Lietuvos teatreakivaizdþiai prasiverþia Oskaro Korðu-novo, Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Ei-munto Nekroðiaus spektakliuose. Staty-damas Augusto Strindbergo �Sapnà�(1995), reþisierius J. Vaitkus teigë, jogðiame darbe atgims jo statytø spektak-liø fragmentai, taip bus ávertinama ir re-flektuojama praeitis. J. Vaitkus pasitel-kë scenografà Jonà Arèikauskà, kuris sa-vo ruoþtu sukûrë intertekstualià scenog-rafijà ið ankstesniø spektakliø scenogra-fijos detaliø ir kostiumø. Kai kurios

�Sapno� mizanscenos cituoja arba netie-siogiai pakartoja E.Nekroðiaus �Kvadra-to�, O. Korðunovo �Labas Sonia NaujiMetai� spektakliø fragmentus. Tai leidoreþisieriui atverti spektaklio struktûràdaugiasluoksnei interpretacijai. Aliuzijosá savo ar kitø reþisieriø darbus bûdin-gos ir R. Tumino bei O. Korðunovospektakliams: Williamo Shakespeare�o�Rièardas III� pastatyme galime rastialiuzijà á tris epizodinius E.Nekroðiaus�Makbeto� veikëjus, O. Korðunovospektakliuose yra parafraziø ið E.Nekro-ðiaus spektakliø, ironizuojamas R. Tumi-no teatras, yra citatø ið J. Vaitkaus dar-bø. Pasak paties reþisieriaus, spektaklis�P.S. Byla O.K.� yra tiesiog nuaustas iðcitatø: E.Nekroðiaus �Ilgos kaip ðimtme-èiai dienos�, J. Vaitkaus �Literatûros pa-mokø�. �Tai ávertinimai ir pervertinimaitø atradimø, kurie man buvo brangûskaip tuometiniam þiûrovui.�22 Ironiðkiintarpai R. Tumino reþisuotame Michai-lo Lermontovo �Maskarade� (1997) �dramos tekste neegzistuojantis Kiemoþmogus, ið eketës iðlendanti þuvis arnardytojas gali bûti apibûdinami kaipintertekstualûs svetimkûniai.

Intertekstualaus pobûdþio scenogra-fija gali aprëpti ne tik kitø spektakliøfragmentus ar stilius, bet ir kultûriniusfragmentus, detales, daiktus (ÞilvinoKempino scenovaizdis spektaklyje �P.S.Byla O.K.� arba Eglës Rakauskaitës irGintaro Makarevièius scenografija Justi-no Marcinkevièiaus �Maþvydo� pastaty-mui, reþ. Algirdo Latëno, 1996). Tuo tar-pu intertekstuali spektaklio muzika su-telkia savyje kitø kûriniø fragmentus ar-ba konstravimo principus (GiedriausPuskunigio muzika spektakliui �Gyve-

KULTÛRA


nimas � tai sapnas� pagal P.Calderonà,reþ. G.Varnas, 2000, arba Gintaro Sodei-kos muzika �Roberto Zucco�).

Bûtina paþymëti, jog viena sudëtin-gesniø problemø, susijusiø su interteks-tualumo analize teatre, yra aktoriø vaid-menys, kurie jau savo prigimtimi yra in-tertekstualaus pobûdþio. Kaip paþymidaugelis ðiuolaikinio teatro teoretikø,aktorius nevalingai vieno vaidmens pa-tirtá perkelia á naujo charakterio kûrimà,it taip vis �kaupiasi� ankstesniø vaid-menø, asmeninio tapatumo bei ávairiøreþisûriniø etiudø rezginys. Tad kalbantapie vaidmens kûrimà, ko gero, bûtønetikslinga vartoti postmodernaus inter-tekstualumo terminà, kadangi ðia prasmebeveik visi vaidmenys galëtø bûti ávar-dyti kaip nesàmoningai intertekstualûs. Ðiàproblemà analizavæs amerikieèiø teatro-logas Marvinas Carlsonas teigia, jog net-gi kitame kontekste garsaus þmogaus(tarkime, kino ar pramogø versloþvaigþdës) pakvietimas vaidinti spek-taklyje (pavyzdþiui, Andrius Mamonto-vas �Hamlete� � reþ. E. Nekroðius, 1997,Eglë Ðpokaitë �Otele� � reþ. E. Nekro-ðius, 2000, Vytautas Kalinauskas �Ro-berto Zucco� � reþ. O. Korðunovas,1998) arba tiesiog bûti sceninio veiksmodalyviu (Algis Maceina � �Roberto Zuc-co�, broliai Baubliai � �Otelas�) gali bûtisuvokiamas kaip intertekstas23.

Taèiau pagrindinë intertekstualumoproblema yra ne tiek originalo ir juo be-

sinaudojanèio teksto santykiai, kiek jøabiejø sàryðis su suvokëju. Daugiausiaintertekstualumo suvokimà sàlygoja ið-ankstinës þiûrovo þinios Kadangi spek-taklio teksto þiûrovas negali perskaitytiið naujo, jis susiduria su sudëtingesnekomunikacine sistema teatre, mat kiek-viena mizanscena gali turëti sudëtiniøintertekstualiø aliuzijø á praeities teatri-nes tradicijas ir spektaklius. Jeigu infor-macija, kurià þiûrovui pateikia spektak-lis, pranoksta þiûrovo interpretaciniussugebëjimus, jis suvokia spektaklá kaipbeprasmá, abstraktø, neturintá aiðkiosstruktûros ir organizacijos. Kontekstasyra tas elementas, kuris padeda sujungtitekstà ir þiûrovà. Intertekstualus spek-taklis gali atrodyti kaip þaisminga paro-dija ir tiktai dël naujai sukurto konteks-to ði startegija gali atskleisti savo kûry-biná potencialà.

Bandydamas suvokti tokius inter-tekstualius spektaklio tekstus, þiûrovasyra nukeliamas á beribæ intertekstualiàprasmiø erdvæ, jam suteikiama galimy-bë kurti naujas sàveikas ir taip desta-bilizuoti spektaklio prasmæ bei savo �suvokëjo � pozicijà. Intertekstualus suvo-kimas iðskaido teksto struktûras, atve-ria jas laisvø asociacijø þaismei. Taip,anot U. Eco, gimsta naujas pasaulio su-vokimo bûdas, kai estetines pastangasatskleidþia ir patikrina suvokëjas ir ði-taip sukuriama komunikaciniø veiksmøávairovë24.

IÐVADOS

Suvokimo ir prasmës kûrimo teatrepokyèiams svarbios ðios teorinës trans-formacijos: pakitusi meno kûrinio sam-

prata (susijusi su poststruktûralistinereprezentacijos autonomijos problema); pa-kitusi reikðmës samprata (susijusi su po-



ststruktûralistine þenklo kritika) bei pa-kitusi paties suvokëjo samprata (susiju-si su subjekto sampratos kaita). Pastaro-jo deðimtmeèio Lietuvos teatre suvoki-mo pokyèiai ið esmës siejasi su dramosteksto ir reþisûrinës koncepcijos santy-kiais. Sutelkdamas dëmesá ne á vidinesspektaklio struktûros sàrangas, o á jøsantyká su suvokëju postmoderniø stra-tegijø pagrindu ðiuolaikinis Lietuvos te-atras permàsto tradicinius teatrinës ko-munikacijos modelius. ÐiuolaikiniameLietuvos teatre ryðkiausios yra ðios, supostmodernia suvokimo samprata susi-jusios prasmës kûrimo tendencijos: pa-kitæs vizualumo/tekstualumo santykis,spektaklio struktûros elementø skaidy-mas ir intertekstualumas.

Panaikinus hierarchinæ spektakliostruktûros elementø sàrangà, ðiuolaiki-niame teatre dar labiau radikalizuojasiteksto/veiksmo ir dramos/performaty-vumo santykiø problemos. Aptariamo-jo laikotarpio Lietuvos teatre pastebimasposlinkis vizualios naracijos link. Iðskir-tos dvi postmodernaus vizualumo kate-gorijos ðiuolaikiniame Lietuvos teatre:spektakliai, kuriuose dominuoja vaizdasir juo perteikiama prasmë, arba spektak-

liai, kuriuose visi elementai jungiami re-miantis nehierarchine sistema � bûtentjie yra lygiaverèiai.

Dar vienas prasmës konstravimoprincipas, naudojamas ðiuolaikiniameLietuvos teatre, yra spektaklio struktû-ros elementø skaidymas. Spektakliostruktûros kaip autonominio vieneto ið-skaidymas suteikia suvokëjui galimybæsusikurti objektà savo sàmonëje. Atskirtiarba suprieðinti spektaklio struktûroselementai, tekstas, veiksmas, garsas,vaizdas sudaro tam tikras konfigûraci-jas, kuriø santykiai yra gana atsitiktiniopobûdþio. Taèiau ðiø elementø sàveika,jø jungimasis vyksta ne kaþkur ten, ob-jektyviame meno kûrinyje/spektaklyje,o suvokëjo sàmonëje.

Intertekstualios strategijos Lietuvosteatre sisteminamos taip: dramos tekstas,turintis struktûriniø ar lingvistiniø ryðiøsu kitais tekstais; scenografija, cituojantiprieð tai egzistavusius stilius, naudojantikitø spektakliø fragmentus, detales,daiktus; aktorius, perteikiantis kitus su-vaidintus vaidmenis ar visuomeninespozas; reþisûrinis stilius bei ávaizdþiai irmuzika, sutelkianti kitø kûriniø fragmen-tus ar konstravimo principus.

Nuorodos ir pastabos

20 K. Elam. Semiotics of Theatre and Drama. � Lon-don: Methuen, 1980, p. 234.

21 S. Parulskis. �To ir linkiu visiems sufleriams�// 7 meno dienos, 1996, kovo 22 d., p. 5.

22 O. Korðunovas. Postmodernizmas � tai netu-

rëjimas kitos iðeities // Literatûra ir menas, 1997,geguþ. 10 d., p. 10.

23 M. Carlson. Invisible Presences � PerformanceIntertextuality // Theatre Research International,Vol. 19, Nr. 2, 1997, p. 111�117.

24 U. Eco. Semiotics. p. 116.

KULTÛRA


VIZUALUMAS ÐIUOLAIKINIAME TEATREVisuality in the Contemporary Theatre

SUMMARY

The article describes what kind of visual elements can be found in present-day theatre, classifies them,

and analyses visuality in theatre art. The author makes a semiotic scheme of possible visual compo-

nents in the theatre at the turn of the 20th and 21st century. The article states how important visuality is

in postmodern theatre art, and which tendencies it faces in Lithuania, how visual components correlate

with words, sounds and music, and how these components are created.

Gauta 2003-09-15

VITA RAÈKAUSKAITËVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Postmodernus teatras, vizualiniai elementai, semiotinë schema.KEY WORDS. Postmodern theatre, visual elements, semiotic scheme.

Vizualiniais komponentais galimavadinti tai, kas teatre yra matoma-

priimama akimis. Tai, kà þiûrovas-suvo-këjas gauna per regà. Ðie komponentaiapima beveik visà teatro raiðkà, iðskyrustariamus þodþius, jø prasmes ir ávairiusgarsus. Iðskyrus literatûriná-verbaliná irmuzikiná-garsiná spektaklio tekstà.

Teatro menas yra sintetinis menas irjá kuria ávairiø profesijø þmonës. Supran-tama, kad nagrinëti teatro kûriná sàmo-ningai ignoruojant dramaturgo, kompo-zitoriaus ir ið dalies aktoriø darbà bûtønelogiðka. Arba þvelgti tik á vizualinæ in-formacijos dalá, kurià pateikia teatrinio

vyksmo kûrëjai: reþisierius, aktoriai-da-lyviai, dailininkai, apðvietëjai. Vizuali-niai teatrinio vyksmo komponentai savoávairiomis prasmëmis susijæ ir su litera-tûriniu tekstu, verbaline, garsine infor-macija. Ðie elementai papildo vienas ki-tà ir, susipindami teatrinio vyksmo me-tu, kartu kuria meno objektà, kurá priimasuvokëjas, daþniausiai vadinamas þiûro-vu. Taigi þiûrinèiuoju � tuo, kuris dau-giausia informacijos gauna rega.

Teatro kûrinys pirmiausia yra skirtasþiûrëti. Arba, kaip teigia teatro teoreti-kas ir raðytojas ispanas José Ortega yGassetas, �teatras ið esmës yra reginys

VITA RAÈKAUSKAITË


ir publika yra stebëtoja, nes graikiðkasþodis #Áatrou � teatras � reiskia ne kàkità, o þiûrovà�21. Nebylus mimo pasi-rodymas taip pat vadinamas teatriniuvyksmu. Já stebint, klausa gali ir visainedalyvauti, suvokimas gali vykti tikper regà.

�Teatras nëra ta realybë, kuri gryno-jo þodþio padedama pasiekia mus perklausà. Teatre girdime, bet visø pirmaþiûrime. Matome judanèius ir gestiku-liuojanèius aktorius, jø makiaþà, scenà iruþpildanèias dekoracijas, � sako J. Orte-ga y Gassetas. � Hiperpasyvi publikadaro patá minimaliausià veiksmà, kokátik galima ásivaizduoti � ji þiûri. Þino-ma, teatre taip pat ir klausomasi, bet tikdël to, kad þiûrima. Þiûrëjimas yra vie-nintelë ir minimali veikla teatre.� 21

Ðiuolaikiniame, ypaè postmoderno,teatre vizualumas yra labai sustiprëjæs irdaþnai tapæs pagrindiniu teatro kûriniotekstu. Spektaklio struktûros elementøhierarchijoje iki tol vyravusá literatûrinádramaturginá tekstà, jo atvaizdavimàscenoje postmodernizme pakeitë iðcen-truota elementø lygiavertiðkumo kon-cepcija. Teatrinio vyksmo struktûriniaielementai (garsas, vaizdas, tekstas, erd-vë, laikas, judesys) naudojami kaip ly-giaverèiai fragmentai, jie laisvai maiðo-mi ir suvokëjui pateikiami kaleido-skopiniu principu.

Jau moderniame teatre iðryðkëjo pro-blematiðkas þodþio ir vaizdo santykis.XXa. pirmojoje pusëje savo teoriniuoseir praktiniuose teatro darbuose vizualu-mui daugiau dëmesio skyrë tokie Euro-pos ir JAV kûrëjai kaip Gordonas Crai-

gas, Adolphe Appia, Vsevolodas Mejer-holdas, Aleksandras Tairovas, TadeuðasKantoras, Peteris Schumannas, MarthaGraham, Alwinas Nikolaisas ir daug ki-tø. Taip pat eksperimentinë Bauhaus te-atro kryptis, prasidëjusi Vokietijoje. Vë-liau plaèiai susidomëta Rytø teatru, ku-riame palyginti daugiau akcentuojamasvizualumas, ypaè gestas, judesys.

XX a. antrojoje pusëje galutinai ási-tvirtinus reþisûriniam teatrui, pati sàvo-ka �teatraliðkumas� imta tapatinti su vi-zualumu, nes pradëta kurti vaizdiniais-mizanscenomis. Reþisûriniame teatredaugiau dëmesio skiriama sceninei ið-raiðkai: judesiui, vaizdui, sustatymui.Per vaizdavimà iðreiðkiamos norimos te-mos ir prasmës. Minimo amþiaus pabai-goje teatro scenoje ima vyrauti fragmen-tiðkas simbolinis, metaforinis vaizdavi-mas, daugiau dëmesio skiriama formai.Þiûrovui-suvokëjui tenka paèiam ðifruo-ti vaizdinæ teatrinio vyksmo kalbà, ste-bëti, kas vyksta tuo metu ir papildytiviskà kita turima informacija. Postmo-derno teatras, iðsilaisvinæs ið literatûros,dramaturgijos diktato, formuoja savo vi-zualiàjà dramaturgijà. Literatûrinis, ver-balinis tekstas pakeièiamas vizualiniuteatrinio vyksmo tekstu. Kartais ðie dutekstai netgi specialiai suprieðinami, kadbûtø iðgauta papildomø prasmiø.

Ðiuolaikiniame postmodernistiniameteatriniame vyksme visi struktûriniaielementai arba niveliuojami lygiaverèiai,arba vizualumas vyrauja ir tampa este-tinës raiðkos stiliumi. Vizualinio teatrokryptis Vakaruose iðryðkëjo septintame-aðtuntame deðimtmetyje ir buvo veikia-ma tokiø ankstesniø meno judëjimø

KULTÛRA


kaip dada, futurizmas, hepeningai, kon-ceptualusis menas ir multimedjios atsi-radimas. Tipiðkas pavyzdys galëtø bûtiRoberto Wilsono spektakliai, dar vadi-nami �tylos operomis�. Juos sudaro be-sikeièiantys, netgi simultaniniai vaizdai,efektingi scenovaizdþiai, siuþetas kuria-mas vaizdiniu pasakojimu. Teatro kriti-kas ir teoretikas Knutas Ove Artzenas(Norvegija), nagrinëdamas ðiuolaikiniuspastatymus, iðskyrë vizualiuosius spek-taklius (visual performances) � �teatrinësiðraiðkos formà, kuri ið esmës yra dau-giau vizuali, o ne tekstinë, ir yra ant ri-bos tarp konceptualaus meno, minima-lizmo ir multimedia�2. Ðio autoriaus dar-buose daug dëmesio skiriama Europos,Skandinavijos teatriniams pastatymams,kuriuose vyrauja vizualiniai elementai.

Norint apþvelgti pastatymø vizualu-mà, tenka juos iðskaidyti á pastatymoelementus ir sudaryti vizualiniø kompo-nentø semiotinæ schemà. Galima bûtøremtis Patric Parvis sudarytu klausimy-nu ar, pavyzdþiui, Tadeuszo Kowzanoparengtu þenklø sistemø klasifikatoriu-mi, bet abu jie yra parengti beveik prieðtrisdeðimt metø ir ðiuolaikiniai teatropastatymai ne visai atitinka to meto teo-rines prielaidas.

T. Kowzano klasifikatorius (T. Kow-zan. The sign in the Theatre. Diogenes,1968) sudarytas pasirinkus aktoriø kaipcentrinæ teatrinio pastatymo aðá. Þenklaiar teatriniai komponentai skirstomi á ak-toriaus kuriamus ir esanèius aplink já. JeiT. Kowzano klasifikatoriuje pasirinksimetik vizualinius þenklus-komponentus,

nuoðaly palikdami garsinius, tai akto-riaus kuriami þenklai, pasak ðio auto-riaus, bûtø jo kûno iðraiðka (mimika, ges-tai, judesys) ir reprezentuojanti iðvaizda(grimas, ðukuosena, kostiumas). Aplinkaktoriø esantys (ne jo valdomi) vizuali-niai þenklai-komponentai � tai scenosvaizdas (rekvizitas, scenografija, apðvie-timas). Bet ði schema neapima tokiø vi-zualiniø teatro komponentø kaip aplin-ka ðalia teatrinio veiksmo, veiksmui pa-sirinkta aikðtelë, ávairios papildomosvaizdinës priemonës, tikslingai sukurtosegzistuoti ðalia teatrinio vyksmo, naudo-jami specialieji efektai ir pan. Be to, ir ak-torius ðiuolaikiniame pastatyme jau ne-bëra teatrinio vyksmo esmë ir centras.

P. Parvis teatro mëgëjams sudarytasklausimynas apima daugiau teatrinio pa-statymo komponentø. Vizualieji kompo-nentai ar þenklai ðioje sistemoje bûtø ðie:scenografija, apðvietimas, scenos daiktai(rekvizitas), kostiumai, aktoriø vaidyba(ið dalies, be balso ir dialogo), spektak-lio-teatrinio vyksmo eiga, auditorija(vyksmo vieta ir santykis su þiûrovø erd-ve), spektaklio fiksavimas, iðlaikymas at-mintyje. Bet ðis klausimynas taip pat ne-apima aplinkos ðalia teatrinio vyksmo,kuris ðiuolaikiniame mene ágauna tikraididelæ svarbà, daro átakà meno kûriniuiir yra svarbus jo suvokimui.

Todël, pasiremiant abiem minëtaisðaltiniais, teko sudaryti naujà vizualiniøteatro komponentø schemà, kuri labiauatitiktø teatrinius ávykius ir ðiuolaikiniuspastatymus, kuriems átakà daro postmo-dernizmas.

VITA RAÈKAUSKAITË


ÐIUOLAIKINIO TEATRINIO VYKSMO VIZUALINIAI KOMPONENTAI IRÁVAIRIOS JØ GALIMYBËS

1. Aplinka ðalia teatrinio vyksmo:a) architektûrinis scenos-erdvës pastatas

ar pasirinktos vyksmo vietos-aikðtelës aplin-ka. Paliekama natûrali arba keièiamaspecialiai kuriamomis detalëmis, insta-liacijomis, papildomos spektaklio me-dþiagos ekspozicijomis. Tai architektûri-në, landðaftinë aplinka (eksterjeras-inter-jeras), kurià þiûrovas-suvokëjas matoprieð teatriná vyksmà, po jo ar pertrau-kos metu. Ji papildo teatriná vyksmà su-vokëjo sàmonëje, �atsineðama� prievyksmo erdvës;

b) papildomos vaizdinës priemonës, su-kurtos egzistuoti ðalia teatrinio vyksmo:plakatas, programëlë, kvietimas, videoanonsas, reklaminis klipas ar kitos spe-cialiai kuriamos vaizdinës detalës. Taipriemonës, suteikianèios pagrindinæ in-formacijà apie teatriná vyksmà, jo kûrë-jus, ákvëpëjus. Jas þiûrovas-suvokëjasmato-lieèia prieð teatriná vyksmà, po jo,per pertraukà ar jo metu (jei atsineða susavimi ar randa þiûrovams skirtoje vie-toje). Daþniausiai ðios priemonës turi tàkonkretø teatriná vyksmà atspindinèiàstilistikà ir nuotaikà.

2. Veiksmo erdvë:a) vieta, kurioje vyksta teatrinis veiks-

mas; scenografija: vyksmo erdvei sukur-ti-panaudoti architektûriniai ar landðaf-tiniai elementai, tapytos ar ne ðirmos-pertvaros, baldai, kitos interjero detalës,ávairios vaizdo projekcijos, instaliacijos,pakylos ir konstrukcijos; dirbtinis lietus,sniegas ar kiti smulkûs krintantys objek-tai; iðnaudota pasirinkta erdvë ir ávai-

rios prieinamos jos galimybës; veiksmoerdvës transformavimas vyksmo ar per-traukø metu, simultaninis vyksmas skir-tingose erdvëse, vyksmo perkëlimas ákità vietà;

b) veiksmo apðvietimas: tamsa, objek-tø iðskyrimas ðviesa, vyksmo ar detaliøapðvietimas ið apaèios, ið virðaus, ið vi-sø ðonø, publikos apðvietimas, spalvo-tas apðvietimas, ávairiø ðviesos ðaltiniønaudojimas veiksmo metu, ávairûs ðvie-sø efektai, statinë-video projekcija, ðeðë-liai ir pirotechnikos panaudojimas;

c) veiksmo erdvës santykis su þiûrovøerdve: teatrinio veiksmo erdvë atskirtanuo þiûrovø vadinamos �ketvirtosiosscenos dëþutës sienos�; vyksta bendravi-mas-dialogas su þiûrovais; erdvë pada-lyta taip, kad skirtingose vietose esantysþiûrovai-suvokëjai teatriná vyksmà matoskirtingai; nëra aiðkios ribos tarp teatri-nio veiksmo ir þiûrovø erdviø, veiksmasvyksta tarp þiûrovø, átraukiant juos.

3. Aktoriai-dalyviai:a) aktoriø-dalyviø judëjimo vizualumas,

gestai, mimika, ritmika, choreografija, akro-batika; vizualiniai aktoriø ir kitø dalyviømizanscenø sprendimai, aktoriø-dalyviøplastika, judëjimas erdvëje;

b) veikiantys asmenys, jø apranga, kau-kës, grimas, lëlës. Veikëjø-aktoriø pasirin-kimas, jø fiziniai duomenys: kûno sudë-jimas, veido bruoþai, plaukai. Veikëjøapranga ir jos teikiama informacija, kei-èiamos ir papildomos kostiumo detalës,kostiumas, artimas kinetinei skulptûrai-instaliacijai. Veido grimas, papildomos

KULTÛRA


detalës, kaukës, galvos apdangalai, ðu-kuosenos. Ávairaus dydþio ir valdymolëliø naudojimas.

4. Veiksmui naudojami rekvizito daiktai,butaforijos detalës

Ávairûs kiti teatrinio vyksmo erdvëjenaudojami nelabai dideli objektai, kuriedaþniausiai padeda tam tikrose mizan-scenose, o po to bûna paðalinami iðvyksmo erdvës. Tai gali bûti ir ávairiosnuimamos scenografijos ar aprangos de-talës, aiðkios ribos èia nëra. Jie gali bûtipaimami tokie, kokie naudojami realia-me gyvenime, o gali bûti ir specialiaipagaminti (butaforiniai).

5. Erdvë, nematoma þiûrovui-suvokëjui(uþkulisiai, uþscenis)

Èia formuojama, keièiama tai, kasdalyvauja teatriniame vyksme, laiko-mos techninës pagalbinës priemonës,kurianèios vaizdinius (priemonës ðeðë-liams sudaryti, vaizdo projekcijos áran-ga, techniniai scenografijos detaliø judë-jimo-transformacijos sprendimai, buta-forijos bei aprangos keitimas). Kûrëjaipriversti atsiþvelgti á ðià þiûrovams ne-matomà erdvæ ir pasirinkti ámanomus irtinkamus teatrinio vyksmo vizualiniuskomponentus.

Remiantis ðia schema, teko tyrinëtiðiuolaikinius Lietuvos teatro pastaty-mus, bet tai � jau kito straipsnio tema.Ðákart tiesiog paþvelkime, ar Lietuvosteatrui bûdingas vizualumas kaip post-moderniojo teatro bruoþas, ar mûsø te-atro meno raiðkoje vizualinës informa-cijos yra daugiau ir kokius prasminiussantykius ji iðlaiko su kitais struktûri-niais pastatymo elementais.

Lietuvos teatras nuo seno pasiþymioriginaliu vaizdingumu, metaforiðku-

mu, dëmesiu formai. Tai lyg ypatingasmûsø teatro bruoþas, garsinæs já ir sovie-tiniais laikais. Bet kaip visa ði tradicijatransformuojasi XXa. pabaigoje, pasikei-tus visos ðalies situacijai, atsivërus Va-karø tendencijoms? Kokie vyksta poky-èiai ir kaip kritika juos vertina?

Teatro kritikas Audronis Liuga viena-me apþvalginiame straipsnyje aiðkino,kad �lietuviø teatro metaforinë tradicijaðiandien transformuojasi á antrinæ vaiz-do realybæ, patrauklesnæ ir átaigesnæ uþgyvenimiðkàjà�16. Apþvelgdamas pasi-baigusá 1996 m. Lietuvos teatriná sezonà,jis konstatuoja, kad �mûsø teatre dabarásitvirtino tendencija, kurià pavadinèiauagresyviu vaizdingumu�15. Jis nurodo,kad itin ryðkus spektakliø vaizdingumaskuriamas beveik tik reþisûrinëmis prie-monëmis, kad vaizdinë spektaklio dra-maturgija ágyja kraðtutines formas, kaivisi spektaklio komponentai, net ir lite-ratûra, tampa tik medþiaga reþisieriausfantazijoms. Kaip pavyzdþius jis pateikiatuo metu statytus �Lëliø namus� (reþ. Jo-nas Vaitkus, LJT), �Lituanika� (reþ. Ri-mas Tuminas, LNDT), �Meilë ir mirtisVeronoje� (reþ. Eimuntas Nekroðius,LJT). O kalbëdamas apie kitø reþisieriødarbus, jis sako, kad �ryðkesnës pasau-lëjautos stokà tarsi kompensuoja teatra-lizuotas reginys, kuriam pasitelkiamosdaiktø, ðviesø faktûros, choreografinë or-namentika ir daug muzikos�15. Kitame,po pusës metø raðytame straipsnyjeA. Liuga nurodo, kad �visa tai, matyt,galima pavadinti postmodernizmo ap-raiðkomis lietuviø teatre�16.

Kritikë Rasa Vasinauskaitë, analizuo-dama teatro tendencijas, paþymi, jog�reþisieriai vis daþniau renkasi never-

VITA RAÈKAUSKAITË


baliná, plastiná � judesiø, gestø, vaizdø� teatrà, kuris yra universalesnis, teikiadaugiau laisvës interpretacijai, taèiau tainereiðkia, kad yra lengviau suvokiamasar ágyvendinamas�33.

Kiti teatro kritikai atkreipia dëmesá ásustiprëjusá lietuviø teatro vizualumà irá didelá teatro dailininkø indëlá kuriantspektaklius, á naudojamà aktyvesnæ ið-raiðkà. Raimonda Bitinaitë-Ðirvinskienë1997 m. raðytame straipsnyje teigë: �Te-atro dailës tradicinë misija � akompo-nuoti reþisieriaus sukurtai versijai. Ta-èiau ðiuolaikinio teatro vizualinë iðraið-ka darosi vis aktyvesnë, turtingesnë � jiskatina veiksmà, siûlo idëjas, provokuo-ja derintis prie jos diktuojamø taisyk-liø�3. Galima sutikti su autore, ypaè tu-rint omenyje nagrinëjamo deðimtmeèiovyresniosios kartos teatro dailininkø �Jono Arèikausko, Adomo Jacovskio �darbus. Ðtai iðtrauka ið teatro kritiko Eg-monto Jansono straipsnio apie 1997-1998 m. reþ. Rimo Tumino pastatymus:

�Kaip ir dera pramoginiam spektak-liui, ir �Maskarade�, ir �Edipe karaliu-je� pirmuoju smuiku grieþia scenogra-fas, talentingasis Adomas Jacovskis. Ne,að nesakau, kad A. Jacovskis tampaspektaklio autoriumi, jo dirigentu. Jistiesiog groja pirmuoju smuiku ir savosolo atlieka puikiai�12.

O dailininkà Jonà Arèikauskà po vie-nos premjeros Ðvedijoje kalbinusi DaivaÐabasevièienë prasitarë: �Beveik visadaesate tarsi antras reþisierius � Jûsø sce-nografija visada labai ryðki�6. Kiti kriti-kai ðá dailininkà netgi kaltino per daugaktyviu, reþisûrà ir aktorius uþgoþianèiurezultatu scenoje. Ypaè tai iðryðkëjo re-

cenzijose apie spektaklá �Tuðèios meilëspastangos� KVADT (reþ. Gytis Padegi-mas, 1995 m.).

Galima teigti, kad paskutiniameXX a. deðimtmetyje Lietuvos teatro vizu-alumas (scenografija) artëjo prie ðiuolai-kinës dailës ieðkojimø. Lietuvos dailësavo ruoþtu ágijo teatro raiðkai charak-teringø bruoþø: akcijos, performansai,hepeningai, proceso menas, video ir ki-tos instaliacijos.

Teatro kritikas dr. Helmutas Ðabase-vièius 1999 m. raðytame straipsnyje aið-kino: �Pastarojo deðimtmeèio Lietuvosdailë ir teatras pastebimai suartëjo � sce-noje pasirodë naujø vardø ir darbø, liu-dijanèiø norà atsispirti tradicinës teatri-nës imitacijos pagundai, atsikratyti sce-novaizdþio kaip paklusnaus reþisûrospavaldinio�29.

Tai ypaè bûdinga jaunesnës kartos te-atro reþisieriams ir dailininkams, ypaèreþ. Oskaro Korðunovo ankstyviesiemspastatymams, kurtiems pagal rusø avan-gardistø grupës �Oberiu� literatûrà:�Ten bûti èia�, 1990 m., �Senë�, 1992 m.,�Senë 2�, 1994 m., ir �Labas Sonia NaujiMetai�, 1994 m. (LNDT). Ðiø pastatymødailininkai buvo Aidas Bareikis, JuliusLudavièius ir Þilvinas Kempinas, pri-klausæ postmoderniai dailininkø grupei�Gerosios blogybës�. Kaip raðë Helmu-tas Ðabasevièius, �pirmøjø Korðunovospektakliø plastika ir vaizdas ðiuolaiki-niame teatre iðsiskyrë lakoniðkumu, pa-radoksaliais, tyèiniais teksto, veiksmo,vaizdo �prasilenkimais� laike ir erdvëje,tragikomiðka ðiø slinkèiø vizualine eks-presija�30. Autorius taip pat paþymi, kadðio reþisieriaus darbuose �plastikos

KULTÛRA


struktûra remiasi nauja teatro, kaip lai-ke besikeièianèio vaizdo stilistika�.

Jurgita Staniðkytë 1998 m. raðytose te-atrologijos magistro tezëse �Postmo-dernizmo bruoþai Oskaro Korðunovodarbuose�, be kitø bruoþø, akcentuoja irvaizdo dominavimà ðio reþisieriaus kû-ryboje. Ji nurodo, kad �atsisakius litera-tûros dominavimo, kai kuriuose reþ.O. Korðunovo spektakliuose atsirandavizualinis siuþetas, t.y. spektaklio tekstaskuriamas vizualiomis priemonëmis�25 .

Vizualumas bei dramaturgija vaiz-dais bûdinga ir kitiems to deðimtmeèiopastatymams. Ir ne tik akademinësescenose, bet ir tarp vadinamøjø �mar-ginalø�.

Tais paèiais metais raðytose tezëse�Naujø raiðkos priemoniø ieðkojimokryptys ðiuolaikiniame Lietuvos teatre�apie unikalià aplinkos teatro trupæ �Mi-raklis� Dainius Gasparavièius nedràsiaiparinkdamas terminus teigia: �VegosVaièiûnaitës (o per jà ir �Miraklio�) kû-rybos iðtakos slypi vizualiuose menuo-se, todël èia antras svarbiausias dalyvis(pirmasis � pati pastatymø autorë VegaVaièiûnaitë, � V. R.) galëtø bûti �dailë�arba �vaizduojamieji menai�, arba (gal-bût ðiuo atveju tai bûtø tiksliausia sàvo-ka) � teatro dailë�7 .

Dailininkë Vega Vaièiûnaitë, 1995 m.ákûrusi maþdaug septynerius metus dir-busià aplinkos teatro trupæ �Miraklis�,pati savo pastatymus vadina muziki-niais ugnies ir lëliø reginiais. Vizualu-mas visuose �Miraklio� pastatymuoseyra tikrai labai svarbus ir vyraujantiskomponentas.

Ið paskutiniojo XX a. deðimtmeèiopastatymø nesunkiai galima surasti

daug pavyzdþiø, kuriuose vyrauja vizu-aliniai elementai. Tai reþisieriaus Ei-munto Nekroðiaus �Hamletas� (daili-ninkë Nadeþda Gultiajeva), reþ. JonoVaitkaus �Sapnas�, �Lëliø namai�, �Të-vas�, �Migelis Manjara� (dail. Jonas Ar-èikauskas), reþ. Rimo Tumino �Maska-radas� (dail. Adomas Jacovskis), reþ.Gyèio Padegimo �Tuðèios meilës pa-stangos� (dail. Jonas Arèikauskas), reþ.Oskaro Korðunovo �Roberto Zucco�(dail. Jûratë Paulëkaitë), reþ. GintaroVarno �Publika� (kostiumai Juozo Stat-kevièiaus), �Heda Gabler� (dail. JûratëPaulëkaitë), reþ. ir dail. Vegos Vaièiû-naitës �Pro memoria ðv. Stepono 7�,�Audra�, �Vëlinës�, Valentino Masals-kio �Pamoka� (dail. Jonas Arèikauskas),Beno Ðarkos �Balti debesø namai�, �Ke-afri� ir daug kitø.

Lietuvos teatro meno raiðkoje vizu-alinë informacija yra ne tik kad daugstipresnë, ji yra tikrai ávairi ir turtinga,kartais iðradinga bei daugiasluoksnë.Patyrinëkime, kokius prasminius santy-kius ji iðlaiko su kitais struktûriniais pa-statymo elementais � su þodþiu, garsu,muzika?

Neginèijamas ryðys egzistuoja tarpverbalinës þodþio prasmës ir vaizdo,tarp pjesës tekste minimø detaliø ir tø,kurias matome vyksmo erdvëje. Ðis ry-ðys bûna ir tiesioginis, ir beveik nenu-spëjamas ar specialiai suprieðintas. Pa-vyzdþiui, reþ. Oskaro Korðunovo �P.S.byla O.K.� pagal Sigito Parulskio pjesæ(LNDT). Lazda, kuria mokytoja iðraið-kingai mojuoja (tokios lazdos buvo nau-dojamos mûsø mokyklose rodant kànors ant lentos), yra suprantama kaiptiesioginë pjesëje minimos mokytojos

VITA RAÈKAUSKAITË


paveikslo detalë. Taèiau kodël dail. Þil-vinas Kempinas visà scenà uþpildë vir-viø atraiþomis, kai pjesëje minimos ga-na konkreèios veiksmo erdvës � sovie-tiniø laikø mokyklos klasë, milicijos sky-rius, tipiniai ðeimos namai ir pan.? Ga-lima spëlioti, bandyti atrasti prasmiøparaleles, t.y. kurti prasmes þiûrovo-su-vokëjo sàmonëje.

Daþniausiai spektakliø reþisieriai,galvodami apie konkreèias mizanscenas,pasirenka, ar vaizdu, ar þodþiu, ar jøabiejø deriniu iðreikðti vienà ar kitàdaiktà, bûsenà, mintá. Þinoma, jei tik kû-rëjai laisvai naudoja literatûrinæ medþia-gà ir neperkelia tiesiogiai á scenà kiek-vieno pjesës þodþio.

Garsas ir vaizdas scenoje daþnai bû-na greta. Pavyzdþiui, naujo objekto pa-sirodymas palydimas tam tikru garsu.Arba objektø bei ðviesos judëjimas vyks-ta pagal muzikos ritmà. Ðie komponen-tai (garsas ir vaizdas) yra derinami, for-muojamas tam tikras jø tarpusavio san-tykis. Tai, kà þiûrovas-suvokëjas matoakimis, yra papildoma klausa. Arba mu-zikiniame pastatyme ðá santyká gali nu-sverti klausos vaidmuo. Vien tik scenog-rafija, kalbëdama abstrakèia, suabsoliu-tintø vaizdiniø kalba, gali perteikti, pa-pildyti muzikos vyksmà regimàja dina-mika. Gigantiðkø formø, ir ne tik jø, ju-dëjimas bei ðviesa scenoje kuria jausmi-ná, supoetintà pasakojimà. Tai tik darkartà árodo gelminá ryðá tarp vizualiniøkomponentø ir muzikos scenoje. Be to,vizualaus teatrinio vyksmo struktûradaþniausiai kuriama pagal muzikinëskompozicijos principus. Vizualinis pasa-kojimas plëtojamas lyg muzikos kûri-

nys: vaizdai pasikartoja, turi ritmà, va-riacijas ir pan.

Postmodernistiniam menui bûdingaiðtrinti ribà tarp atskirø meno srièiø.Lietuvos pastatymuose galima rasti dai-lës ir teatro, teatro ir kino-media, ðokioir dramos sintezæ, ðiek tiek gatvës ávy-kiø, karnavalo elementø, o cirko ir teat-ro sàsajø pavyzdþiø yra maþai. Kai ku-rie teatro reþisieriai nevengia naudotikitø meno srièiø iðraiðkos priemoniø,áterpti jas lyg atskirus intarpus á teatri-ná vyksmà. Tada pasikvieèiami kitosemeno srityse dirbantys kûrëjai.

Kaip 1998 m. raðytame straipsnyjenurodo H. Ðabasevièius, �anksèiau stû-mæs menininkus, gàsdinæs imitacijos,iliuzijø, reprodukavimo pavojumi, ðian-dien jis (teatras. � V. R.) naikina þanrø,rûðiø, sekcijø ribas bei stereotipus ir su-geba menininkus iðprovokuoti átaigiamkûrybos veiksmui�30.

Ið esmës teatro menas juk yra sinte-tinë kûryba, ir tyrinëdami vizualiniuskomponentus, matome, kad jie yra kurtikeliø profesijø atstovø. Spektaklio sce-nografija kuriama bendradarbiaujant re-þisieriui ir dailininkui, gilinantis á pasta-tymo medþiagà, stebint aktoriø ieðkoji-mus, ir ne visas vizualias idëjas galimapriskirti tik spektaklio dailininkui ar tikreþisieriui. Bet idëjos iðgryninimas eski-zuose, praktinis jos ágyvendinimas ir ga-lutinis scenos pavidalas paprastai pri-klauso nuo dailininko, vadovaujanèioscenografijos dirbtuvëms, siuvëjams, bu-taforams. Ypaè jei dailininkas laikositradicinio principo vadovauti visam ga-mybos procesui. Tai daro dauguma Lie-tuvos dramos teatro dailininkø.

KULTÛRA


Reikia paminëti, kad Lietuvoje tradi-ciðkai vyrauja tapytojo-scenografo aka-deminis paruoðimas. Ðios specialybësmokomasi Vilniaus dailës akademijoje,Monumentaliosios tapybos katedroje irorientuojamasi á teatrinio veiksmo deko-ravimà. Bet yra ir iðimèiø, pavyzdþiui,Jonas Arèikauskas pagal specialybæ yrakeramikas, Sergejus Bocculo � dizaine-ris ir abu jie sëkmingai dirba teatre. Per-formansus bei instaliacijas kuriantys me-nininkai Eglë Rakauskaitë, Gintaras Ma-karevièius ir kiti yra bandæ savo jëgasdramos scenoje.

Reþisieriui ir aktoriams sunku dirbtiscenoje, kurios scenografijà ir teatriniovyksmo meniðkumà dailininkai tobulinasavarankiðkai. Bûtinos adekvaèios ir re-þisieriaus, ir aktoriø, ir visø pastatymokûrëjø pastangos, nes prieðingu atvejuspektaklis gali virsti vizualiu groþëjimu-si dailës kûriniu, kuris, nepripildytas in-tensyvaus sceninio veiksmo, pradedaákyrëti. Nagrinëjamame deðimtmetyjebûta pastatymø, kur dailininko darbasima vyrauti ir kësinasi uþgoþti kitusspektaklio komponentus, bet yra ir to-kiø, kurie, anot H. Ðabasevièiaus, �pri-verèia dailininkà iðtirpti klampiame,reikðmiø bei asociacijø prisodrintame�veiksmo vaizde�29.

Vizualiniams komponentams akade-miniame pastatyme átakà daro visi: reþi-

sierius, scenografas, aktorius, kostiumødailininkas, ðviesø dailininkas, specialiø-jø efektø kûrëjai, butaforininkai, netgi ar-chitektai, dramaturgai, kompozitoriai.Vizualieji komponentai sudaro didþiàjàdalá visos teatrinio vyksmo ar pastatymoprodukcijos. Ðiuolaikiniame teatre jie ku-riami bendrai ir rezultatas gaunamas dir-bant kartu. Modernizmo laikais teatrodailininkas (scenografas, kaip tada buvovadinama) turëjo beveik autonomiðkàkûrybos erdvæ, galëjo savarankiðkai kurtivizualinius komponentus, o ðiuolaikinia-me teatre ðis kûrybos procesas vyksta ne-atsiejamai nuo kitø pastatymo kûrëjødarbo ir galutinis rezultatas formuoja-mas bendrai visø prie pastatymo prisi-dedanèiø menininkø pastangomis.

Vizualinius teatrinio vyksmo kompo-nentus mato-suvokia þiûrovai. Ir daþ-niausiai � kiekvienas individualiai. Te-atrinio vyksmo metu visi þiûrovai-suvo-këjai ðiuos komponentus skaito savaip,pagal savo turimas þinias ir galimybes.Ypaè tai bûdinga ðiuolaikiniam, postmo-dernizmo persmelktam pastatymui. Vi-zualumu stengiamasi átraukti þiûrovà ásavità pasaulá, deðifruoti iðoriná siuþetà.Surasti, kas, dël ko ir kodël, ðiuolaikinia-me pastatyme nëra bûtina, nes prasmëspateikiamos fragmentais, jos atsisklei-dþia gilesnëse plotmëse, uþsilieka pasà-monëje arba kalba archetipø kalba.


11. K. Ove Artzen. Visual performance. � O.: Bil-ledstoteater, 1996, vol. 1, p. 3�21.

12. K. Ove Artzen. Visual performance and projecttheatre in Scandinavia. Katalog, vol. 1, 1990, p. 5

13. R. Bitinaitë-Ðirvinskienë. Modernioji eklektikateatro scenoje. Jono Arèikausko plastinës kal-bos intonacijos // Kultûros barai, 1997, Nr. 2,p. 23�28.

VITA RAÈKAUSKAITË


14. P. Carnegy. A Revolution in Operatic Design //Art International.� London, 1989, Nr. 7, p. 10�11.

15. K. Dehlholm. Teatras ir specifinës vaidinimøvietos // Krantai, 1997, Nr. 4, p. 40�41.

16. �Eglutë pas Ivanovus� ðvediðkai (D. Ðabase-vièienë kalbina J. Arèikauskà) // 7 meno die-nos, 1998 sausio 16 d., p. 4.

17. D. Gasparavièius. Naujø raiðkos priemoniøieðkojimo kryptys ðiuolaikiniame Lietuvosteatre / Teatrologiniai eskizai. � VDU leidyk-la, 2000, p. 43-73.

18. D. Gasparavièius. Teatro dailininkas AurisRadzevièius // Literatûra ir menas, 1997 liepos26 d., p. 10.

19. A. Girdzijauskaitë. Adomo Jacovskio teatroerdvës // Teatras, 1997, Nr. 2, p. 33�39.

10. T. Heinonen. Ávairiarûðë scena. Postmo-dernizmo scenografija // Krantai, 1997, Nr. 2,p. 32�35.

11. R. Ilèiukas. Olandijos festivalis Amsterdame:Narkomanë Aurora ir Bobo Wilsono Hamle-tas // Kultûros barai, 1997, Nr. 11, p. 57�60;Nr. 12, p. 71�74.

12. E. Jansonas. Rimo Tumino �Edipas karalius�:tragedijos travestavimas // Lietuvos teatras,1998 ruduo�1999 þiema.

13. O. Korðunovas. Nematomas tarp nematomøZucco (R. Vasinauskaitës interviu) // 7 menodienos, 1998 vasario 20.

14. O. Korðunovas. Postmodernizmas � tai netu-rëjimas kitos iðeities // Literatûra ir menas, 1997geguþës 10, p. 10.

15. A. Liuga. Agresyvaus vaizdo teatras // 7 me-no dienos, 1996 rugpjûèio 2, p. 2.

16. A. Liuga. Laiko suþeistas teatras // Teatras,1997, Nr. 1, p. 7�13.

17. �Man ir nereikia tø atostogø�� tvirtina sce-nografas Vytautas Narbutas // Lietuvos aidas,1997 rugpjûèio 16 d., p. 1, 27.

18. B. Marranca. Robert Wilson�s Forest of Sym-bols // Art International.� London, 1989, Nr. 7,p. 5�9.

19. Neapkenèiu gyvenimo pastovumo. Su sce-nografe J. Paulëkaite kalbasi R. Stankevièius// Respublika. Julius, 1997 vasario 15 d., p. 1.

20. R. Oginskaitë. Adomas Jacovskis mëgsta te-atrà be scenografijos // Lietuvos rytas. Mûzømalûnas, 1999 gruodþio 14 d., p. 1, 4.

21. J. Ortega y Gassetas. Teatro idëja // ÐiaurësAtënai, 1999 kovo 2 d., p. 1, 7.

22. B. Pankûnaitë. Jis ir galva // Krantai, 1996 ko-vas, p. 36�39.

23. R. Rastauskas. Kas bijo Beno Ðarkos? // Kran-tai, 1996, Nr. 3, p. 66�67.

24. J. Roose-Evans. Experimental Theatre: from Sta-nislavsky to today. � Studio Vista London,1973, p. 176.

25. J. Staniðkytë. Postmodernizmo bruoþai Oska-ro Korðunovo darbuose / Teatrologiniai eski-zai. � VDU leidykla, 2000, p. 111�138.

26. J. Strand. Art on Stage. Overcoming StageFright // Art International. � London, 1989,Nr. 7, p. 2�4.

27. D. Ðabasevièienë. Teatras, kitaip tariant mei-lë kvailiui, visuomenæ gelbsti nuo faðizmo,nuo bolðevizmo (interviu su dail. Jonu Arèi-kausku) // Kultûros barai, 1995, Nr. 12.

28. D. Ðabasevièienë. Jono Arèikausko vaizdiniøteatras // Teatras, 1997, Nr. 1, p. 50�59.

29. H. Ðabasevièius. Teatraliðkas ðiuolaikinës Lie-tuvos dailës matmuo // Teatras, 1999, Nr. 2(6), p. 16�21.

30. H. Ðabasevièius. Ðiuolaikinio Lietuvos teatrovaizdingumas // Lietuvos teatras, 1998, Nr. 1,p. 43�47.

31. Tapyba man visuomet trukdë dirbti (A. Gir-dzijauskaitë kalbina A. Jacovská) // Kultûrosbarai, 1995, Nr. 1, p. 37.

32. Teatras kaitos taðke. Diskusijos // Kultûrosbarai, 1996, Nr. 12, p. 26�31; 1997, Nr. 1,p. 35�40.

33. R. Vasinauskaitë. Ne þodis, o judesys. Never-balinio teatro ásiverþimas // Kultûros barai,1998, Nr. 1, p. 65�69.

34. M. Vosyliûtë. Keafri Afrikai: Bratja I siostry,berite menia I èitaite // Kultûros barai, 1998,Nr. 2, p. 25�28.

35. G. Watson. Performance Art�s Untapped Po-tential // Art International. � London, 1989,Nr. 7, p. 31�35.

KULTÛRA


MARGINALO TERMINO APIBRËÞIMAS BEIMARGINALAUS TEATRO CHARAKTERISTIKA

The Definition of the Term �Marginal� and Characteristicsof Marginal Theatre

SUMMARY

In contemporary society�s decentralisation, fragmentation and indetermination, the perception of the pro-

cess of normalisation is resolved and transformed. The social and cultural structure, which was formed by

binary partition, is resolved and, more important, becomes a field which is ignored and is not public. So

in contemporary structures, a different and opposite identity is named as marginal. Marginal identity is

not indiscrete. It is resolved, decentralised; it is made from fragments, and reshaped. So marginal identity

doesn�t identify itself with traditional cultural or social elements and instead creates itself as different.

When the perception of identity changes, the position of some discourses changes as well. Some of the

important discourses which have changed their positions in contemporary social and cultural structures

are the treatment of space, body and gender. Body/gender become multifunctionals and change their po-

sitions. The body could be named as the place of identity. The body can help to understand the world,

and at the same time to create a different identity. With the term �marginal� it is possible to link different,

not researched, theatrical phenomena, which is not the same as traditional theatre. Marginal theatre can

not be called avant-garde theatre because of its localisation and the negation of traditional, official, insti-

tutional theatre. That�s why marginal theatre develops as an individual phenomenon, which exists in a

marginal space.

Gauta 2003-08-25

KRISTINA PEÈIÛRAITËVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Marginalas, identitetas, iðcentravimas, dekonstrukcija, marginalus teatras.KEY WORDS. Marginal, identity, deconstruction, marginal theatre.

Ðiuolaikinëje visuomenëje keièiasikultûrinës ir socialinës struktûros

suvokimas, o kartu daugëja ávairiø ty-rinëjimø, kurie padeda paþvelgti á tà vi-

suomenës bei kultûros aspektà, kuris il-gà laikà buvo ignoruojamas. Veikiantávairiems visuomeniniams pokyèiams,kinta normalizacijos proceso suvokimas,

KRISTINA PEÈIÛRAITË


transformuojasi pastovios institucinës ri-bos ir normos, o tiksliau, keièiasi jø su-vokimas socialiniø ir kultûriniø struktû-rø kontekste. Ðiuolaikinë socialinë beipolitinë teorija ið naujo atranda identi-teto erdvës sàvokà, ima jà kitaip inter-pretuoti iðkeldama galios, dominavimo,kultûriniø skirtumø, klasiø ir lytiesproblemas1. Vis daþniau vartojamos to-kios sàvokos ar kategorijos kaip iðcen-travimas, dekonstrukcija, erdvës bei ri-bø praplëtimas, akcentuojami identitetoformavimosi pokyèiai, kûno-lyties svar-bumas bei pasikeitæs suvokimas. Prade-damos akcentuoti iðplitusios erdviðku-mo, ribiðkumo kategorijos, o kartu ima-mos tyrinëti tos sritys, kurios anksèiaunepriklausë normalizuotai erdvei, taiyra egzistavo kitoje, nepriimtinoje socia-linei, kultûrinei struktûrai erdvëje. Tai-gi erdvinës kultûros modelis sugràþinoá kultûrà paraðtes: subkultûros, uþribiogrupës, autsaideriai, tie, kuriems ir isto-rija, ir dabartis nëra gailestingos, tapo iranalizës, ir politinio aktyvizmo objektu2 .

Daþniausiai normalizuota socialinëstruktûra apibrëþiama binarinëmis prie-ðybëmis, kurios pagrástos vidiniais hie-rarchiniais santykiais, kadangi turi ne-vienodà semantiná statusà3. Tam tikrisantykiai visuomenëje yra nusistovëjæ irpastovûs. Tarp ðiø santykiø yra nustaty-tos tam tikros ribos, kurios negali bûtidviprasmiðkos ar sumaiðytos. Vienos ka-tegorijos yra laikomos pagrindinëmis, okitos � ðalutinëmis. Viskas, kas prieðta-rauja sukonstruotoms �tikroms� taisyk-lëms, gali bûti suvokiama kaip paradok-sas, kaip akivaizdus prieðtaravimas4. Bi-narinës kategorijos nepripaþásta jokiø ki-tø vertybiø, esanèiø �tarpinëje� srityje.

Egzistuoja tik tai, kas yra pastovu ir nor-matyvu (juoda � balta, geras � blogas,mes � jie, vyras � moteris). Atsiradus ið-centravimo ir fragmentiðkumo proce-sams, pasikeièia ir binariniu principu for-muojama visuomenë � kalbama ne tikapie tai, kas yra �normalu�, bet ir apietai, kas anksèiau buvo laikoma opozici-ja, tai yra apie tai, kas neatitinka binari-nës visuomenës nustatytø taisykliø irnormø. Pasikeitusi socialinës tikrovëssamprata privertë suvokti, kad visuome-næ bei kultûrà sudaro ne tik nustatytosnormos ir ribos; jø egzistavimas gali pa-akinti galvoti apie kitokias kultûrines beisocialines struktûras ir jose kuriamusidentitetus. Normalizuotoje socialinëjekultûrinëje aplinkoje jos ágyja ir kitokávaidmená bei apibrëþimà. Taip atsirandamarginalijos, kurios nukrypdamos nuonormø ir nesilaikydamos taisykliø, nepa-siduoda manipuliuojanèioms normatyvi-nëms disciplinavimo technologijoms, yranuvieðinamos bei paverèiamos nemato-momis, taèiau nors egzistuoja pasiprie-ðinimas, neigimas ar nepritarimas nor-malizuojanèioms ideologijoms, mëgina-ma surasti tam tikrà vietà iðstumtoms iðvisuomenës ir pasmerktoms tapaty-bëms5. Neigiant marginalø realø buvimàbei jø buvimo erdvæ, jie paverèiami vie-ðai neegzistuojanèiais. Jie atstumiami irignoruojami, kadangi nepaklûsta normaibei disciplinai; tai yra tokie individai irprocesai, kurie, anot Michelio Foucault,nepaiso visko, kas neadekvatu taisyk-lëms, kurie neprisitaiko ir nutolsta nuoto, kas yra normalu6.

Sàvokos �marginalas�, �marginaliza-cija� gali turëti ávairiø prasmiø. Socio-loginiu aspektu marginalas apibûdina-

KULTÛRA


mas kaip tam tikri þmonës ar jø grupë,atskirta nuo vyraujanèios socialinës sis-temos arba atsisakanti paklûsti norma-lizuojanèiai visuomenës veiklai beiprieðtaraujanti integracijai á ðias sociali-nes struktûras. Be to, sàvokà �margina-las� dar galima sieti su terminu �jaunes-nysis karininkas� (subaltern) bei Jacque�oDerrida �papildomumo� sàvoka. Pirma-sis terminas implikuoja, kad individaigali bûti verbuojami ir yra pavaldûstam tikram autoritetui7. Papildomumosàvoka siejasi su tuo, jog �paraðtës� ga-li papildyti dominuojanèius elementus8.Ið tikrøjø marginalu gali bûti apibrëþia-mas bet koks þmogus ar procesas, jeigujis neatitinka nustatytø, pastoviø ir ste-reotipiniø socialiniø normø. Socialiniu irkultûriniu aspektu taip yra marginali-zuojami ávairiø sluoksniø, klasiø, lytiesar tam tikrà gyvenimo bûdà propaguo-jantys individai, procesai ar reiðkiniai(pvz., taip gali bûti apibûdinami homo-seksualios pakraipos atstovai, subkultû-ros, átvirtintø normø neatitinkanèios me-no formos, etninës maþumos, moterø ju-dëjimai, kriminalinio pasaulio atstovai,narkomanai, alkoholikai ir t.t.). Taigi in-dividai, procesai ar reiðkiniai, kurie yraapibrëþiami kaip marginalai, atsiduriaprieðingoje pusëje, negu vyraujanti vi-suomenës ar kultûros dalis. Prieðtarau-dami nustatytoms normoms, marginalainukrypsta á opozicinius kraðtutinumus.Jie gali bûti traktuojami kaip besisten-giantys perþengti tam tikras nustatytasribas, kaip siekiantys jas iðtrinti, atver-ti, destabilizuoti. Taip iðryðkëja sociali-niai bei kultûriniai �pakraðèiai�, padidi-namos erdvinës, institucinës ar simboli-nës ribos. Marginalinës grupës, atsidû-

rusios kitoje, nestandartinëje erdvëje, ne-igia vyraujanèià disciplinos sukurtà nor-malizacijos sistemà, kuri visuomenëjeyra nusistovëjusi bei uþima svarbià vietàvisame socialinio gyvenimo kontekste.To, kas yra normalu ir priimtina daugu-mai, atmetimas bei to, kam prieðtaraujaar nepritaria toji dauguma, perëmimas,reiðkia ir perëjimà á opozicijà, ir pasi-prieðinimà. Kaip, cituodamas amerikie-èiø kultûros kritikæ Bell Hooks, akcen-tuoja Artûras Tereðkinas: �tos paraðtësyra buvusios ir represijos, ir pasiprieði-nimo vietovëmis. Paraðtiðkumas yra pa-siprieðinimo erdvë�9. Besiprieðinant tam,kas yra nustatyta ir pastovu, atsirandabei formuojasi kitokie raiðkos bûdai, ku-rie suteikia galimybæ ið kitokios per-spektyvos paþvelgti á supantá pasaulá,atsiranda galimybës kurti ir ásivaizduo-ti supanèià aplinkà. Atsidûræ tarp skir-tingø socialiniø ribø, marginalai apibrë-þia savo pozicijà � jie egzistuoja tarpskirtingø pasauliø, kultûrø, socialiniøtvarkø, taèiau vis dëlto sugeba iðvengtiabsoliuèios identifikacijos su kokiu norsdominuojanèiu elementu.

Kintant kultûrinei bei socialineistruktûrai, ið naujo apibrëþiamos insti-tucijos, individai bei su jais susijæ pro-cesai ir reiðkiniai. Pirmiausia keièiasi jøtraktuotë � atsiranda iðcentravimas,fragmentiðkumas, nestabilumas, neapib-rëþtumas bei neigimas. Todël kalbantapie marginalus tiek socialiniu, tiek kul-tûriniu aspektu, svarbu akcentuoti paki-tusá erdvës, identiteto, kûno-lyties suvo-kimà bei paanalizuoti, kokiu bûdu ðieelementai perkonstruojami, transfor-muojami ir kaip keièiasi normalizacijossuvokimas.



Ðiuolaikinëje epochoje keièiasi erdvëssamprata. Supanti erdvë gali sàlygoti in-dividà ir jo identiteto suvokimà. Margi-nalûs identitetai atsiduria tokioje kultû-rinëje ar socialinëje terpëje, kuri, kaip irjie patys, prieðtarauja bei neigia domi-nuojanèias erdves. Ðitokia erdvë skiria-si nuo normalizuotos erdvës. Taigi mar-ginalus identitetas prapleèia normali-zuotos erdvës ribas ir tokiu bûdu patsatsiduria �ant� tos ribos. Atsidûræs to-kioje pozicijoje, marginalus identitetasgali bûti apibrëþiamas pagal jo lokaliza-cijà unikalioje erdvinëje padëtyje, kuri jáir suformuoja kaip skirtingà. Kadangi jisatsiduria �tarpinëje� padëtyje, nëra kon-struojama konkreti jo buvimo vieta arbûsena. Taigi ið naujo formuojantisidentitetui, atsiranda nestabilumas, lai-kinumas, nepastovumas, mobilumas,neapibrëþtumas, ávairumas, keièiasi hie-rarchijos, centro bei periferijos pozicijos.

Analizuojant identiteto sampratà, ga-lima iðskirti du jo kûrimo modelius: pir-masis akcentuoja identitetà kaip tam tik-ros visumos susiformavimà, o antrasispabrëþia identiteto fragmentiðkumà. Pir-muoju atveju teigiama, kad bet kokiamidentitetui egzistuoja áprastas ir esministurinys10. Toks identitetas apibrëþiamasremiantis áprastomis kilmës ar patirtiesstruktûromis. Prieðinantis jau egzistuo-janèioms identitetø konstrukcijoms, ban-doma sukurti bei atrasti kitokius, t.y.autentiðkus bei originalius, identitetus.Tam panaudojama prieðingø (t.y. teigia-mo ir neigiamo) ávaizdþiø forma. Daþ-niausiai èia remiamasi tuo, kad vietojevieno identiteto pasiûlomas kitas (visið-kai suformuotas, iðskaidytas ir skirtin-gas). Antruoju identiteto kûrimo atveju,

toks visiðkai suformuotas identitetas yranepripaþástamas. Èia teigiama, kad ne-gali egzistuoti autentiðkas ir originalusidentitetas, kurio formavimas ir sukûri-mas remiasi visuotinai pasidalinama kil-me ar patirtimi. Identitetai visada yrasàlyginiai ir neuþbaigti11. Stuart Hall tei-gia, kad identitetai nëra vieningi, jie vislabiau tampa fragmentiðki ir fraktûruo-ti; jie nebëra singuliarûs, taèiau sudëtin-gai konstruojami per skirtingus, daþnaisusikertanèius ir antagonistiðkus diskur-sus, praktikas ir pozicijas. Jie keièiasi irtransformuojasi12. Kadangi formuojantiskitokiam identitetui atsiranda nepasto-vumo, kaitumo bei prieðtaringumo sà-vokos, galima teigti, kad identitetas yrasukonstruotas ið daliniø fragmentø. To-kiu bûdu identitetas gali bûti suvokia-mas kaip iðmontuota ir perrinkta vienu-ma. Taigi fragmentiðkumas tik pabrëþiaidentitetø ávairumà13, atsitiktiná, nestabi-lø jø pobûdá.

Akcentuojant identitetø skirtingumàbei jø tarpusavio ryðius, kartu iðryðkëjadominavimo ir subordinacijos santykiai.Dominuoja tas identitetas, kuris paklûs-ta normalizacijos procesui, kuris tamtikra prasme pats tam procesui vado-vauja; pavaldus tampa tas, kuris prieð-tarauja normoms, akcentuoja ribas ir dëlto paðalinamas ið dominuojanèios struk-tûros ir perkeliamas á �pakraðèius�. Do-minuojantis identitetas gali bûti nesta-bus. Toks jo dviprasmiðkumas ir nesta-bilumas atsiskleidþia dël pavaldaus,skirtingo, kitokio tapatumo susiformavi-mo. Juk bûtent ið normalizuotos socia-linës struktûros iðsiplëtoja skirtingi(marginalûs) identitetai. Todël gali eg-zistuoti keli skirtingumo variantai:

KULTÛRA


1) skirtingumas kaip �papildymas�.Tokiu atveju �kitas� atsiduria uþ subjek-tyvumo ribø (kaip grynas kraðtutinu-mas). Toks poþiûris teigia, jog gali eg-zistuoti subjektyvumo ribos;

2) skirtingumas kaip �neigimas�. To-kiu atveju �kitas� atsiduria subjektyvu-mo ribose (kaip sudarantis �egzotiðkà�kità). Jis gali bûti suvokiamas kaip tu-rintis nesuprantamà subjektyvumà14.

Kaip teigia A. Tereðkinas, �apie iden-titetà áprasta màstyti ribomis, apriboji-mais ir normomis. Ðá màstymà veikia di-chotomijø logika besiremiantys galiospratimai: að � kitas, að � svetimas, bûtividuje � iðorëje�15. Tikrovë skirstoma á at-skirus komponentus, kurie matomi figû-ros ir fono principu: vienas komponen-tas atstovauja normai, kiti � nukrypimuinuo jos16. Identiteto tyrinëjimai daþnairemiasi skirtingumo ar �kito� sàvoka. Beto, formuojant identitetà, ði sàvoka tam-pa bûtina, nes ji padeda atsirasti infor-macijai apie identitetà. Kai asmuo, gru-pë ar institucija apibûdinami kaip �ki-tas�, tai reiðkia, kad jie yra iðkeliami uþnormø ar konvencijø sistemos ribø17. Tai,kas svarbu �kito� kategorijai, nëra aktu-alu visuotinei tvarkai. Marginaliniamidentitetui daþniausiai skiriama subordi-nuota padëtis, jis perkeliamas á periferi-næ �kito� erdvæ. Bet koks identitetas pri-klauso nuo savo skirtingumo, t.y. ásitvir-tina paneigdamas kitas kategorijas.L. Grossberg teigia, kad identitetas yrasustruktûruota reprezentacija, kuri savopozityvumà pasiekia per neigimà. Jis turipereiti per kità, kad galëtø sukonstruotisave18. Kaip identitetas save pateiks, taipjis bus suvokiamas. Taigi, pabrëþiantskirtingumà bei nevienodumà, galima

teigti, kad kiekvienas savæs suvokimas irátvirtinimas vyksta tik kitam oponuo-jant19. Tokiu bûdu centras oponuoja pe-riferijai ir taip, vykstant periferijos neigi-mui bei prieðtaravimui, jos viduje taippat formuojasi identitetai, kurie yra sa-viti bei autentiðki. Todël marginalusidentitetas, neigdamas tai, kas yra visuo-tinai priimtina, iðcentruojamas ir iðfrag-mentuojamas. Ðie procesai padeda ið-skaidyti tradiciná identitetà. Pasirinkda-mas kitoká tradicinio identiteto �skrodi-mo� bûdà, jis pereina per tà pozityvø beitradiciná identitetà ir sukuria save � jaukitoká, skirtingà ir kartu prieðtaraujantábei neigiantá. Todël egzistuoja tam tikrielementai, kurie padeda suvokti identi-tetà. Ðie elementai pasiþymi laikinumostruktûra, o kartu konstruoja erdvináávaizdþiø tæstinumà20. Tokiais elementaisgali bûti skirtingumas, fragmentiðkumas,hibridiðkumas-ribiðkumas.

Kadangi keièiasi erdvës bei identite-to suvokimas, keièiasi ir ðioje terpëjeesanèiø svarbiø diskursø pozicijos. Kaipvienà ið pagrindiniø kultûros diskursøA. Tereðkinas ávardija kûno erdvæ21. Bû-tent kûniðkomis erdvëmis ámanomaprieðintis normalizacijos procesui. Perkûno erdvæ ámanoma kurti ir perkurtipolitines, asmenines ir kultûrines indi-vido buvimo vietas22.

Kadangi ðiuolaikinëje visuomenëjesubjektas tampa nestabilus, jis tik patssave gali paaiðkinti23. Toks subjekto sa-væs paaiðkinimas ámanomas ir kûno lyg-menyje. Taigi kûnas ágyja kur kas dau-giau funkcijø, jis tampa tokia teritorija,kurioje uþraðyta, sukonstruota ir atkur-ta prasmë. Anthony Giddensas kûnàávardija kaip vietà, kurioje gali susifor-



muoti asmens tapatybë24. Taigi tai, kassusijæ su kûnu (gestais, laikysena, kalbaar veido mimika), yra ne tik komunika-cijos priemonës, taèiau tuo paèiu kûnastampa þmogaus tapatybës reprezentan-tu socialinëje ir kultûrinëje erdvëje25. To-dël ðiuolaikinëje visuomenëje kûnas galibûti susietas su asmeniniu ir socialiniuidentitetu. Kûnas ágyja kultûrinio arte-fakto kategorijà. Taigi, kalbant apie kû-nà, gali egzistuoti ne tik kûniðkumo sà-voka, jis nebëra suvokiamas vien kaiptik biologinis organizmas � jame atsiran-da ávairiø þenklø, þymiø ar þiniø, svar-bûs bei reikðmingi tampa þodis bei sim-bolis. Kûne ásispaudus ávairiems þen-klams, þymëms ar þinioms, pradeda for-muotis tam tikras identitetas. Taigi kû-nas ágyja socialumo kategorijà, jame pra-dedama ieðkoti susiformavusio identite-to poþymiø, per já ámanoma paþinti irsuvokti pasaulá. Todël per kûnà gali bû-ti ákûnijamas �að�, kûnas tampa centri-ne identiteto vieta26. Dël ðios prieþastieskûnas per þenklus ágauna prasmæ, jistampa �kalbanèiu�, tai yra jis paverèia-mas tekstu. Tokiu bûdu kûnas tampatam tikru kodu, kurá reikia perskaityti irsuvokti. Kaip teigia A. Tereðkinas, �se-miotiniuose kûno perskaitymuose susi-kerta daugybë psichiniø, seksualiniø,socialiniø ir politiniø kodø. Kûnø ákoda-vimas ir iðkodavimas liudija, kad jie �ne tik vieta, kurioje patiriame ir gyve-name, bet ir mûsø patirèiø bei istorijøkûrinys�27. Kadangi per kûnà ámanomanusakyti socialinius procesus, jis prade-damas suvokti kaip þenklas ar simbolis,jis nebetenka pastovumo, nes tik esantnuolatiniam procesui, kurio metu nuo-latos kuriami ir perkuriami kûnai, indi-

vidas patvirtina ir identifikuoja save.Kaip teigia M. Foucault, pavienis kûnastampa elementu, kurá galima kur norspatalpinti, perkelti, sujungti su kitais28.Todël, anot A. Tereðkino, ðiuolaikinëjevisuomenëje vis labiau telkiamasi tieskûno kaitumu. Be to, kûnas neturi to-kios dominuojanèios ir stiprios galios,kad bûtø atsparus kultûros galiai ir jostransformuojanèioms jëgoms29. Ðiuolai-kinëje kultûroje kûnas iðskaidomas, ið-fragmentuojamas, jis nebetenka homo-geniðkumo; taip jis pats pradeda �kal-bëti� tam tikrais simboliais ar kodais.Jis tampa ne tik tekstu, kurá reikia iðko-duoti bei suvokti, bet tuo paèiu jis ágy-ja socialiniø procesø ir subjekto simbo-lio apibrëþimà. Toks kûno transforma-vimasis, kaitumas daro átakà ir identi-teto kûrimuisi.

Akcentuojant kûno bei kûniðkumosvarbà identiteto formavimui, iðkyla irlyties pateikimo ir suvokimo problema.Lytis nuo kûno neatskiriama, ji tik darlabiau gali praplësti ir taip iðplëstà kû-niðkumo kategorijà. Be to, kaip ir perkûnà, taip ir per lyties transformacijasindividas gali kurti ir perkurti savàjá�að�. Binarinëje socialinëje visuomenëjeindividui primetamas lyties identitetas(vyras � moteris � heteroseksualumas).Visuomenëje dominuoja diskursai, kurienustato atitinkamus lyèiø skirtumus,kiekvienai lyèiai ðie diskursai suteikiaatitinkamus bruoþus, kurie privalo bûtinekintantys. Taèiau, kaip cituodamas Ju-dith Butler raðo A. Tereðkinas: �lytis(gender) yra vaidinimas ar maskaradas,pabrëþiantis moteriðko ar vyriðko �að�iliuzijà�30. Todël, perþengus ar praplëtustradicinio lyties suvokimo ribas, ámano-

KULTÛRA


ma tà iliuzijà transformuoti, pakeisti ariðlaisvinti ið ribiðkumo kalëjimo.

Susiformavus naujai socialinës beikultûrinës struktûros sampratai bei mar-ginalo sàvokai, ðis terminas bei su juo su-sijusios problemos imtos analizuoti ávai-riose srityse. Marginalo sàvoka gali bûtinaudinga ir ávairiø, iki ðiol ignoruotø te-atriniø reiðkiniø, �iðkrintanèiø� ar neati-tinkanèiø kitus apibrëþimus, analizei.

Netradicinis XX a. antrosios pusës te-atras, kurá ámanoma nagrinëti margina-lumo aspektu, tam tikrus stilistiniusbruoþus perëmë ið eksperimentiniø te-atro judëjimø, daþnai ávardijamø istori-nio avangardo terminu. Ðiuos netradici-nius judëjimus (futurizmà, dadaizmà,siurrealizmà, Bauhauzà) inspiravo siekisneigti vyravusià teatro tradicijà, kurti te-atrà, kuris bûtø kitoks bei prieðingasbrandaus modernizmo tradicijai. XXa.antrojoje pusëje formuojasi nauja teatrosamprata31. Susiformavusios eksperi-mentinës srovës tapo naujos kryptiesvedlëmis plëtojantis kitokiam teatrui.Teatras praranda savo ankstesnes funk-cijas, imamos akcentuoti ávairios beiskirtingos identiteto formos32, erdviðku-mas, tekstualumas, frontalumas ir vizu-alumas tampa lygiaverèiais elementais33.Tokiu bûdu teatras pradëjo plësti savoribas bei eiti á periferijà.

Marginalus teatras stilistiðkai siejasisu avangardiniu teatru, taèiau egzistuo-ja ideologiniai skirtumai, kurie neleidþiamarginalaus teatro vadinti avangardiniu.Avangardinis teatras glaudþiai siejasi supaþangos idëja, skatina teatrà plëtotis.Dauguma avangardinio teatro kûrëjø ti-këjo, kad jø teatras gali skatinti keistis so-cialinius poþiûrius, tikëjimus ar suvoki-mà34. Tai kardinaliai skiriasi nuo margi-

nalumo sampratos. Teatras, kuris galibûti sietinas su marginalijomis, atsiduriaperiferijoje ir didelës átakos socialiniamsbei visuomeniniams reiðkiniams nedaro.Jis pats kuria save bei savo auditorijà.Nors avangardinis teatras bei já sàlygojæjudëjimai pasisakë prieð tradicinio, bran-daus modernizmo teatro traktuotæ, ta-èiau pamaþu tokia nuostata keitësi. Iðpradþiø avangardinis teatras neigë tradi-ciná teatrà, o vëliau pats avangardinis te-atras atsidûrë tradicinio teatro erdvëje,buvo suinstitucintas. Taigi pamaþu jisvirto tradicija. Galima sakyti, ávyko at-virkðèias procesas � tradicinis teatras ásave �átraukë� avangardinio teatro ele-mentus. Kalbëdamas apie avangardináteatrà Lietuvos teatro kontekste, teatrokritikas Vaidas Jauniðkis teigia, jog di-dþiausias avangardas ir off � off reiðkiniaiLietuvoje buvo kuriami bûtent Naciona-liniame teatre35. Kita vertus, teatras,esantis marginalumo kontekste, gali per-imti ir aprëpti tradicinio teatro elemen-tus, taèiau atvirkðèias procesas neámano-mas � tradicinis, institucinis, kultûroscentre egzistuojantis teatras negali bûtitraktuojamas kaip marginalus.

Analizuojant marginalaus teatro for-mas, akivaizdu, kad avangardinio irmarginalaus teatrø estetika yra panaði.Teatre, kuris gali bûti nagrinëtinas mar-ginalumo aspektu, egzistuoja panaðûsbruoþai bei raiðkos priemoniø perkonst-ravimas kaip ir avangardiniame teatre.Èia taip pat pakeièiama spektaklio struk-tûra, netradiciðkai naudojamas tekstas,keièiasi laiko, vietos, charakterio, erdvëskûrimo ir panaudojimo metodai. Taèiaunors marginalus teatras perima avangar-dinio teatro estetikà, jis remiasi kitomisteorinëmis bei ideologinëmis prielaido-



mis, sociokultûriniais kontekstais ir per-keliamas á teatrinæ periferijà. Taigi�avangardas� ir �marginalas� yra skir-tingø erdvës, laiko, struktûros sàvokø re-zultatas. Tarp ðiø dviejø teatriniø �sro-viø� skirtumas yra tas, jog avangardinisteatras remiasi linijine laiko samprata irilgainiui tampa tradicija. Marginalus te-atras negali tilpti á tradicinio bei institu-cinio teatro rëmus. Tokiu atveju avangar-dinis teatras èia tampa centru, o margi-nalus � periferija. Jeigu periferija bûtøperkelta á centrà, tai ji pamaþu virstøcentru ir prarastø savo periferiðkumà.Taigi marginalø teatrà perkëlus á tradi-cinio, institucinio teatro patalpas, jis ne-tektø savo marginalumo. Todël galimateigti, jog teatras, turintis marginalumobruoþø, pirmiausia yra neinstitucinis irnepriklausomas. Be to, dël savo trakta-vimo bei lokalizacijos toks teatras tam-pa prieðingu bei opoziciniu tradiciniam,instituciniam teatrui. Tai yra viena iðprieþasèiø, dël kurios jis yra nustumia-mas á teatrinius �pakraðèius�. Kita ver-tus, kaip teigia V. Jauniðkis, oficialus,institucinis teatras privalo turëti savo an-tipodà � autsaiderá, dël kurio jis ir tam-pa oficialiosios kultûros reprezentantu irdël kurio bando plëtotis36. Taigi teatriniømarginalijø egzistavimas daro átakà ofi-cialiø, valstybiniø teatrø paþangai ir plë-tojimuisi. Be to, prie tokios marginaliosteatro pozicijos formavimo prisideda irjo kûrëjo, teatrinës raiðkos priemoniø beisantykio su publika kaita.

Lietuvoje netradiciniø, marginalumoaspektu nagrinëtinø teatrø pavyzdþiønëra daug. Kaip vienà ið tokiø bûtø ga-lima ávardyti Beno Ðarkos teatrà, kuriomarginalumà lemia ávairios prieþastys �neinstitucinis statusas, netradicinis teat-

rinës raiðkos priemoniø panaudojimasbei pati reþisieriaus asmenybë.

Ðiuolaikinëje epochoje iðryðkëja de-centralizacijos, fragmentacijos bei ne-apibrëþtumo bruoþai, iðskaidomas beitransformuojamas normalizacijos proce-so suvokimas. Remiantis binariniais pa-dalijimais suformuota socialinë bei kul-tûrinë struktûra yra iðskaidoma akcen-tuojant tas sritis, kurios ilgà laikà buvonuvieðinamos ir ignoruojamos. Taipðiuolaikinëse struktûrose iðryðkëja skir-tingas, kitoks, opozicinëje terpëje atsidû-ræs identitetas, kuris apibûdinamas kaipmarginalus. Marginalus identitetas,prieðingai tradiciniam, stereotipiniambei stigmatizuotam identitetui, nëra vie-nalytis. Jis iðskaidomas, iðcentruojamas,sudaromas ið fragmentø ir dël ðiø pro-cesø ið naujo suformuojamas. Taigi mar-ginalus identitetas tiek socialiniu, tiekkultûriniu aspektu nesitapatina su tra-diciniu socialiniu ar kultûriniu elemen-tu, o pats sukuria save. Pasikeitus iden-titeto ir jo buvimo terpës suvokimui,keièiasi ir tam tikrø, su jais susijusiø dis-kursø nuostatos. Viena ið svarbiausiønuostatø ðiuolaikinës epochos socialinëjebei kultûrinëje struktûroje tampa paki-tæs erdvës, kûno bei lyties traktavimas.Kûniðkumas bei lytiðkumas tampa dau-giafunkcionalûs, be to, kartu su identi-teto formavimu jie iðskaidomi. Taip patkeièiasi ir jø uþimamos pozicijos. Kûnasnebëra suvokiamas kaip biologinis orga-nizmas � jis gali bûti ávardijamas kaipasmens tapatumo vieta. Kûno padedasuformuoti bei paþinti unikalø, autentið-kà bei kitoká identitetà. Kûnas tampa tapriemone, kuri padeda suvokti bei pa-þinti pasaulá, taip pat formuoti kitoká,skirtingà bei neigiantá normalizacijos

KULTÛRA


normas tapatumà. Praplëtus kûniðkumobei lytiðkumo ribas, formuojasi ir kitoksidentitetas, kuris, remiantis normalizuo-

ta bei struktûruota socialine bei kultû-rine erdve, ávardijamas kaip prieðingas,�paraðtinis� arba marginalus.


11 A. Tereðkinas. Kûno þymës: seksualumas, identi-tetas, erdvë Lietuvos kultûroje. � Vilnius: Baltoslankos, 2001, p. 155, 149.

12 Ten pat, p. 150.13 N. Maþeikienë. Moters kaip kito áteisinimo

problema / Feminizmas ir literatûra. � Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla, 1996, p. 15.

14 A. K. Jain. Differences in difference. A �cognitivemapping� of the landscape of otherness, http://www.pwer-xs.de/jain/pub/differencesindiffe-rence.pdf

15 A. Tereðkinas. Kûno þymës: seksualumas, identi-tetas, erdvë Lietuvos kultûroje. � Vilnius: Baltoslankos, 2001, p. 155, 21.

16 M. Foucault. Disciplinuoti ir bausti. � Vilnius:Baltos lankos, 1998, p. 215.

17 J. Hawthorn. Moderniosios literatûros teorijos þi-nynas. � Vilnius: Tyto Alba, 1998, p. 190.

18 Ten pat, p. 190.19 A. Tereðkinas. Keistø erdviø beieðkant: tarp

kûnø, fantazijø ir galios ávaizdþiø / Vieði gy-venimai, intymios erdvës: kûnas, vieðumas, fanta-zija ðiuolaikinëje Lietuvoje. � Vilnius: Baltos lan-kos, 2002, p.14.

10 L. Grossberg. Identity and cultural studies � isthat all there is? / Questions of cultural identy. �London: Thousand Oaks, 1996, p. 89.

11 Ten pat, p. 89.12 S. Hall. Introduction: who needs �identity�?/

Questions of cultural identity. � London: Thou-sand Oaks, 1996, p. 4.

13 L. Grossberg. Identity and cultural studies � isthat all there is? / Questions of cultural identi-ty. � London: Thousand Oaks, 1996, p. 91.

14 Ten pat, p. 90.15 A. Tereðkinas. Keistø erdviø beieðkant: tarp

kûnø, fantazijø ir galios ávaizdþiø / Vieði gy-venimai, intymios erdvës: kûnas, vieðumas, fanta-zija ðiuolaikinëje Lietuvoje. � Vilnius: Baltos lan-kos, 2002, p. 211.

16 J. Hawthorn. Moderniosios literatûros teorijos þi-nynas. � Vilnius: Tyto Alba, 1998, p. 161.

17 Ten pat, p. 161.18 L. Grossberg. Identity and cultural studies � is

that all there is? / Questions of cultural identi-ty. � London: Thousand Oaks, 1996, p.89.

19 N. Maþeikienë. Moters kaip kito áteisinimoproblema /Feminizmas ir literatûra. � Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla, 1996, p. 15.

20 L. Grossberg. Identity and cultural studies � isthat all there is? / Questions of cultural identi-ty. � London: Thousand Oaks, 1996, p. 90.

21 A. Tereðkinas. Keistø erdviø beieðkant: tarpkûnø, fantazijø ir galios ávaizdþiø / Vieði gy-venimai, intymios erdvës: kûnas, vieðumas, fanta-zija ðiuolaikinëje Lietuvoje. � Vilnius: Baltos lan-kos, 2002, p. 11.

22 Ten pat, p. 11.23 G. Biesta. The identity of the body, http://www.

ed.uiuc.edu/EPS/PES-Yearbook/94_docs/BIESTA.HTM

24 A. Giddens. Modernybë ir asmens tapatumas. �Vilnius: Pradai, 2000, p. 80.

25 A. Tereðkinas. Kûno þymës: seksualumas, identi-tetas, erdvë Lietuvos kultûroje. � Vilnius: Baltoslankos, 2001, p. 10.

26 Ten pat, p. 9.27 Ten pat, p. 10.28 M. Foucault. Disciplinuoti ir bausti. � Vilnius:

Baltos lankos, 1998, p. 198.29 A. Tereðkinas. Kûno þymës: seksualumas, identi-

tetas, erdvë Lietuvos kultûroje. � Vilnius: Baltoslankos, 2001, p. 10.

30 A. Tereðkinas. Geografinës aistros: apie kelionæ,fantazijà, identitetà / Vieði gyvenimai, intymioserdvës: kûnas, vieðumas, fantazija ðiuolaikinëje Lie-tuvoje. � Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 94.

31 P. Hartnol. Teatras. � Vilnius: R. Paknio leidyk-la, 1998, p. 258, 259.

32 K. O. Arntzen. Post � mainstream as a geocultu-ral for theatre, http://www.inst.at/trans/5Nr/arntzen.htm

33 K. O. Arntzen. Hybrid and cultural identity �after the mainstream, http://www.inst.at.

34 D. Friedman. Castillo: The making of a postmo-dern political theater, http://www.castillo.org.po-mo4.html

35 Gyvas negyvas teatras // Teatras, 1998 ruduo�1999 þiema, p. 10.

36 Ten pat, p. 5.

KRISTINA BUDRYTË


ABSTRAKÈIOSIOS TAPYBOS TEORIJOSIR MODERNAUS MENO SAMPRATA

Theories of Abstract Painting and the Concept of Modern Art

SUMMARY

This article considers some problems of theoretical interpretation, structural analysis and evaluation posed

by specific examples of abstract art and explores some relations and differences between figurative and

abstract forms of painting. Attention is paid to the historical context from the beginning of abstract art

(Kandinsky, Malevich, etc) through its development (particularly Abstract Expressionism: Pollock, Rothko,

Newmann, etc) to some philosophical tendencies and art theories of the 20th century.

The dominant interpretation of abstract art is based on the premise that abstraction as an artistic

movement is linked to modernism. The advent of postmodernism would therefore announce the end of

abstraction, and an attempt has been made to push the understanding of abstraction beyond the onto-

logical and transcendental realm where it has often been located.

The article analyses philosophical tendencies which relate the emergence of new forms of art in Europe

and the USA with abstract painting. Having reviewed theories of abstract painting, a definition of abstrac-

tion appears as one of the most radical transformations of modern art in the 20th century.

ÁVADAS

Gauta 2003-08-18

KRISTINA BUDRYTËVytauto Didþiojo universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Abstrakèioji tapyba, modernus menas, abstraktusis ekspresionizmas, veiksmo tapyba.KEYWORDS. Abstract painting, modern art, Abstract Expressionism, action painting.

Analizuojant abstrakèiàjà tapybà, ga-lima kelti ávairius klausimus, pavyz-dþiui, laikantis pasenusios, bet istoriðkaiádomios XX amþiaus þiûrovo pozicijos:ar abstrakti tapyba ið tikrøjø yra tapyba?

Gal tai tik nevykëliðkas bandymas de-formuoti tapyboje reiðkiamà vaizdø pa-saulá, savarankiðkai iðsiþadant bet kokioryðio su figûratyviniu menu. Tokiu bû-du abstrakèioji tapyba daþniausiai tam-

KULTÛRA


pa nesuvokiama þmogaus patirèiai, at-rodo tarsi beprasmiðkas menas, o meni-ninkas � madingas, nesuprastas kûrëjas.

Bet ðiuolaikinëje tapyboje gausu ávai-riausiø kraðtutinumø, kuriuos mes jaumokame pateisinti, netgi suprasti vado-vaudamiesi tam tikrais formos kriteri-jais. Ápratæ visur ieðkoti kontûrø, vienaipar kitaip atitinkanèiø daiktà ir/ar jo sà-vokà, bandom perprasti kontûrus uþpil-danèius spalvø derinius. Visi potapybi-niai iðpuoliai, nepaisant kadaise praûþu-siø kubistiniø, siurrealistiniø, ekspresio-nistiniø iððûkiø, pagaliau pasirodo visairacionalûs ir pateisinami, kai mes ið-mokstame skaityti formalias jø uþuomi-nas ar nuorodas.

Taèiau, jei kûrëjas stengiasi, bando irjam galø gale pavyksta atsisakyti formøkontûrø naratyvinës kalbos � tiesioginioryðio su mûsø mintimis ir realiai pati-riamu pasauliu, koks tai menas? Á kokiàtikrovæ gali atvesti nykstanèios formos,nykstantis kontûras? Ir ar toks þingsnisvertas menininko pastangø, jei jis neap-siriboja vien eksperimentø efektais?

Norëdami ið karto atsakyti, galimeprisiminti analogiðkà metaforinæ situaci-jà kituose menuose � Charles�io Baude-laire�o �Balsiuose� apie muzikà ir tapy-bà kalbama taip, tarsi jos ákûnytø poezi-jos esmæ, o pati muzika staiga klumpaties kontrapunktu, suvokdama, kad jikaip garsø menas visà laikà bëgo nuosavo esmës.

Galima ásivaizduoti ir kitokià situaci-jà: paveikslas, kaip ir bet kuris medþia-giðkas daiktas, pasmerktas dûlëti � tam-sëja ar blykðta jo spalvos, nyksta figûrøkontûrai. Paradoksalu, bet kartais stebë-dami iðblukusià nuo drëgmës venecijie-

tiðkà freskà, suvokiame, kad bûtent ðisdûlëjimas leidþia paveikslui atgimti iðnaujo, tarsi jis bûtø buvæs dvilypis ardvisluoksnis, o po þmogaus sukurtuvaizdu slëptøsi kitas, paties laiko kuria-mas atvaizdas. Ir ðis, pastarasis, mokomus praregëti, iðvysti kitokià tikrovæ,bendrauti su kitokiais dalykais. Ilgainiuiesmingesnis pasirodo tas iðblukusiø kon-tûrø sunykæs kûrinys, o bandymai res-tauruoti, atgaivinti �tikràjá� vaizdà tarsiuþmaskuoja buvusio meno esmæ.

Tokius reiðkinius ið dalies galima su-vokti ir kaip XX amþiaus ávairiø sroviøabstrakèiosios kûrybos padarinius. Taiptradicinëmis sàvokomis galima ið naujoávertinti nebe patá kûrybos procesà, opaveikslo ásikûrimo veiksmà, paneigian-tá senøjø turinio-tikrovës sàvokø ryðá.Tada abstrahuojamasi nuo senos turinioformos sampratos ieðkant naujø, objek-tyviø, grynai meninës tikrovës dësniø, oabstraktus menas bendràja prasme su-prantamas kaip priemoniø derinimo irraiðkos visuma.

Samprotavimai apie abstrahavimosiásikûrimo veiksmà vizualiniuose me-nuose siekia tolesnius laikus nei 1910metais datuojama modernaus meno �abstrakcionizmo � kryptis. Nesileidþiantá bendrà meno istorijoje egzistuojantáabstrakcijos klausimà, ðio straipsnio tiks-las bus iðanalizuoti XX amþiaus abstrak-taus meno teoretikø ir istorikø sampro-tavimus apie tuometinæ abstrakèià tapy-bà. Bus perþvelgti ir apibrëþti viso pra-ëjusio amþiaus bendrieji ir pagrindiniaisvarstymai apie abstrakèiàjà tapybà, ku-rie ðiandieniniame màstyme daþnainaudojami kaip modernaus meno teori-niai liudijimai.

KRISTINA BUDRYTË


W. WORRINGERIO ABSTRAKCIJOS SÀVOKA IR NAUJASIS MENAS

XIX amþiaus vokieèiø romantikø idë-jos arba vagneriðka Gesamtkunst mintisypaè vitaliðkai atgimë prasidëjus moder-nizmo sàjûdþiui, atsiskleisdama kitokio-mis naujomis meno formomis. Viena jø,per savitus plastiðkumo pokyèius suku-rianti neatpaþástamà vaizdà, buvo abst-rakcionizmas. Pirmasis, tyrinëjæs ne tikabstrakcijos raiðkà senøjø stiliø menuo-se, o domëjæsis ir tuometiniu modernis-tiniu menu, buvo kà tik apgynæs diserta-cijà meno teoretikas, filosofas WilhelmasWorringeris. Jo disertacija Abstrakcija irásijautimas (Worringeris, 1992, p. 68�72),publikuota dar 1908 metais, tapo kerti-niu veikalu. Tai buvo posûkis nuo senø-jø menø istorijos aktualiojo naujojo me-no svarstymø link. Nors W.Worringerioabstrakcijos sàvoka dar neturëjo aiðkes-niø sàsajø su tuometiniu modernistiniumenu, taèiau jo analizë buvo reikalingasimpulsas bandant iðreikðti naujai sufor-muotà neiðreiðkiamumo sàvokà. Be to,tai buvo postûmis kurti naujai suvoktàabstrakcijà. Jo knygoje galima áþvelgtiprielaidà/paskatà pribrendusiam menoistorijos konfliktui, ásiþiebusiam tarp na-tûralizmo ir abstrakcijos. Ði prieðprieðamene uþsidegë bene taip pat stipriai,kaip filosofijos dilemoje abstraktybës irkonkretybës kibirkðtis. Knygoje raðoma,kad tolesni tyrinëjimai ámanomi tiek,kiek mes pajëgsime suvokti, kad menokûrinys yra visiðkai autonominis orga-nizmas, neturintis jokio hierarchiðkaipriklausomo santykio su natûra/aplin-ka. Tokia tezë buvo ypaè radikali prisi-minus XIX amþiaus simboliná menà, ku-

riame viskas, net abstraktûs metafiziniaireiðkiniai buvo vaizduojami iliustraty-viai. 1911 metais W. Worringeris knygo-je Formos problemos gotikoje (Worringeris,1911) paþymëjo, kad apskritai pati menokûrinio idëja ið esmës nepriklauso nuoiðorybës. Bûtent tada ir atsiskleidë kon-struktyvizmo ar laisvamaniðko atsitikti-numo principais pagrástos, ðiai minèiaigiminingos meninës idëjos. WasilijusKandinskis pirmiausia susiþavëjo pa-slaptingais atsitiktinumo efektais1, o Ka-zimiras Malevièius, Pietas Mondrianas �itin elementariø, santûriø geometriniøfigûrø ir pagrindiniø spalvø konstrukty-viuoju pradu. Visiems tolesniems abst-rakcionistø bandymams bûdinga atsisa-kyti siuþeto, eliminuoti iliustratyvias de-tales. Dar anksèiau prasidëjæ fovizmas(1905), kubizmas (1907), futurizmas(1909), ekspresionizmas (1905 metaisákurta grupë �Tiltas�) � visi jie kilo iðXIX amþiaus pabaigos kritiðkø apmàsty-mø. Naujos tapymo galimybës (abstraktiiracionalumo iðraiðka) këlë daugybæklausimø dar netyrinëtose srityse:buvorengiamos ne tik modernaus meno paro-dos, bet buvo leidþiami teoriniai veika-lai, knygos, manifestai. Tapybiðkumas,perkeltas á formos sferà, atskleidë darXIX amþiuje pamëgtas Rytø meno nova-cijas bei neiðbandytas naujas meninesproblemas. Noras ávaldyti ir suvaldyti(�ðaltai, apskaièiuojamai� arba �aistrin-gai�) naujà, svetimo meno istorinei pri-gimèiai tapymo plastikà ir principus su-sidûrë su tam tikrais sunkumais. Nauja-sis menas kilo ið naujo poþiûrio á formà.

KULTÛRA


Nauji vaizdavimo principai pasidarësvarbesni uþ patá vaizdà, vadinasi, netechninës priemonës ar medþiagos, o iðnaujo perprantami ir paèiø tapytojø siû-lomi principai keitë vaizduojamojo me-no uþdaviniø ágyvendinimà. Tuo metupaplitusá terminà �meno valia� buvo ga-lima perfrazuoti á W. Worringerio termi-nà �abstrakcijos valia�, nes visas racio-nalumas buvo pajungtas iracionalumosklaidai. Realistinis menas tebuvo vienaið galimybiø konstruoti meniná vaizdà.Dabar jø atsirado daugiau.

Maþdaug tuo metu, kai W. Worringe-ris senajame mene atrado atgimstanèiø irið naujo perorganizuojamø abstrakcijosmomentø, patys dailininkai dëjo pama-tus teoriðkai áprasminti savo idëjas.

W. Kandinskis apie abstrakcionizmà:�Menas vis eina tuo �kaip� keliu. Jisspecializuojasi, tampa suprantamas tikpaèiam menininkui, kuris dejuoja dëlþiûrovø abejingumo. Tokiu metu meni-ninkui paprastai nereikëtø daug kalbë-ti, nes já pastebës tik tada, kai tas �ki-taip� pasireikð itin smarkiai� (Kandins-ky, 1912, p. 12); M. Larionovas apie lu-èizmà: �Tai beveik kaip miraþas, iðny-rantis dykumos erdvëje, sukuriantis dan-guje miestø kontûrus, eþerus, oazes, � lu-èizmas iðtrina ribas, kurios esti tarp pa-veikslo plokðtumos ir natûros� (Còîé-êîâ, 1964, p. 119); K. Malevicius apiesuprematizmà: �Mûsø meno pasaulis ta-po naujas, bedaiktis, ðvarus� (Eãîðîâ,1990, p. 56).

1924 metais José Ortega y Gassetasparaðo vienà brandþiausiø savo veika-lø Meno dehumanizavimas, kuriame kal-ba apie tiesioginio þmogiðkø jausmø ir

sentimentø vaizdavimo eliminavimàglobalaus bei abstraktaus dvasingumoiðraiðkos sàskaita. Jis árodinëja, kad nau-jasis menas, tiek abstrakcionizmas, tiekkubizmas ar ekspresionizmas, turi tokiøpat neákainojamø galimybiø kaip ir se-nøjø meistrø ðedevrai. Abejodamas, arpraktiðkai �ámanomas grynasis menas�,jis pasisako uþ bûtinà �meno gryninimotendencijà�. Tik tokia tendencija panai-kins �perdëm þmogiðkø elementø, do-minavusiø romantiniame ir natûralisti-niame mene�, prasimanymus. Galiausiai�tokio proceso pabaigoje bus pasiektastaðkas, kai þmogiðkas turinys sunykstiek, kad taps beveik nepastebimas�(Ortego y Gasset, 1999, p. 485�486).

Estetiniø jausmø sukeltas dehumani-zavimo procesas, ágavæs geometrinësabstrakcijos kryptá, daugelá menininkønuvedë prie bauhauziðkos mokyklos ið-takø. Tokiu pagrindu susikûrë PaulioKlee (Wick, 1982, p. 246�276), JohanessItteno (Itten, 1975; Itten, 1987) pedagogi-nës-filosofinës nuostatos: kosminis cha-osas talpinamas á spalvos ir formos ska-læ bei nurodoma, kaip, subjektyviai rep-rezentuojant ðá pasaulá, sukuriama abst-rakcija. Taèiau ðalia tokiø mokyklø irmeniniø grupuoèiø, kaip �Bauhaus�(1919), �De Stijl� (1917), �Abstraction �Creation� (1931), itin reikðmingi buvo vë-lyvieji Willio Baumeisterio veikalai, to-liau kristalizavæ W. Worringerio mintis.

W. Worringeris sàmoningai savomoksliniø darbø nesiejo su tuometiniumodernizmo menu, iðimtis � 1921 me-tais iðspausdinta jo kalba apie ekspresio-nizmo þlugimà (Worringer, 1921), o vi-si tolesni tyrinëjimai buvo atliekami tuo-

KRISTINA BUDRYTË


metinio meno lauke, daþnai teorijà pa-grindþiant savos kûrybos pavyzdþiais.W. Worringerio nuomone, tas, kuris ne-sibijo realybës, kuria savo kûrinius na-tûralistine maniera, o neigiantis pasau-lio realybæ, bëgantis nuo jos stengiasi taiáveikti chaotiðkà pasaulio suvokimàávilkdamas á (geometrinës) abstrakcijoskiautà (ðis teiginys neturëjo kritinio ver-tinimo akcentø, jis buvo grynai psicho-loginis). W. Baumeisteris apjungë psi-choanalitiðkai iðskirtas W. Worringerioopozicijas teigdamas, jog formos menasyra gamtoje, natûralioje iðorëje. Netgipagrindinës iðraiðkos priemonës � linijair erdvës struktûra � gali tikslingiausiaiperduoti iðoræ (be natûralistinës iliuzi-jos) ir iðplëtoti meninës medþiagos pa-jautimà, t. y. santyká tarp gamtos ir for-mos. Formos menas ir gamtos autono-mija � pagrindinës W. Baumeisterio te-orijos problemos. Formos menas sugamta labiau susijæs negu iliustratyvus,todël tiksliau gali iðreikðti jos prasmæ:�Gamtos prasmë ir iðorë nëra tapatûsdalykai, todël nevertëtø gamtos rodytivien tik iðoriðkai� (Baumeister, 1988).

Abstrakcijos teoretikus siejo ne tikprieðtaravimas tradiciniam natûralizmuiir jo figûratyvumui. Vis labiau kristaliza-vosi naujos abstrakcijos reikðmës, daugë-jo terminijos. Herbertas Readas, raðyda-mas vienà po kitos knygas meno teori-jos klausimais (Meno prasmë, 1931; Menasir visuomenë, 1937) ir formuluodamasmeno filosofijos idëjas formos kaip intui-tyvios-instinktyvios saviraiðkos sampra-tos pagrindu (Andrijauskas, 1995, p.638), ne tiek oponuoja kitoms teorijoms,kiek pritaiko W. Worringerio pabrëþtus

�klasicizmo�, �primityviojo� bei Rytømeno skirtumus � tris suvokëjo-þiûrovotipus: �der Primitive Mensch�, �derKlassische Mensch�, �der OrientalischeMensch�(Worringer, 1911, p. 22, 24, 43).H. Readas, sekdamas W. Worringeriu irsiedamas meno esmæ su abstrakèiomisformomis ir simboliais, teigë, kad tik to-kiomis nepriklausomomis formomis (ku-riose nesàmoningos emanacijos pagrin-du sutelpa kûrëjo intuityvus meninispradas) galima pasiekti visiðkà, analogørealybëje neturinèià autonomijà tikrovësatþvilgiu.

Prancûzø teoretikas Michaelis Seup-horas, garsus abstraktaus meno þodynosudarytojas (Seuphor, 1957), apþvelgda-mas Vakarø Europos abstrakèiàjà dailæ,linksta á tipologinius vertinimo kriteri-jus, já domina formalûs naujosios dailëssusikûrimo dalykai: metai, vieta, doku-mentacija. O vis dar rusenanèià aktua-liàjà opozicinæ abstrakcijos problemànustumia á antrà planà, apibrëþdamas jànaujaisiais, kà tik sudarytais abstrakcio-nizmo terminais.

Taigi ilgainiui visiems rûpëjusi prieð-tara tarp �abstraktaus ir konkretaus�pereina ið bendrosios meno istorijos ásiauresnæ � abstraktaus meno sritá. Pa-gausëjus ir vis dar kuriantis naujomsabstraktaus meno tarpkontinentinëmsgrupëms ir srovëms, pagrindiniu klau-simu tampa abstrakcijos galimybiø gau-sa, kurià bandoma spræsti per intuityvi-àjà psichologinæ filosofijà arba formaliz-mà. Bandant grupuoti ðià gausà, abst-raktaus meno tyrinëjimas pirmiausiatampa abstrakèiosios tapybos terminøtyrimo problema.

KULTÛRA


POKARIO ABSTRAKCIJOS KRYPTYS

mà, tiek impresionistø, simbolistø tapy-binës raiðkos priemoniø tinkamà ásisa-vinimà ir persisotinimà. Netgi europie-tiðkas egzistencializmas tapyboje buvosuper ego iðraiðka, reguliuojanti ego san-tyká su realybe. Kartu tai buvo pasàmo-nës savivalës sutramdymas, o tuo tarpuJAV abstrakèiajai tapybai (�abstraktusisekspresionizmas�) pavyko per �savæs ne-valdymà� tiesiau ir aiðkiau iðreikðti be-prasmybës sferà.

Taèiau visa Vakarø Europos tapybi-nio pavirðiaus samprata remiasi savotið-ku vaizdavimo bûdu � pavirðiaus filo-sofijos iðraiðka. Pagaliau menininkamsatsiskleidë dvilypis pavirðius. Tai pir-mas pastebëjo W. Kandinskis, ieðkoda-mas dësningumo tarp spalvos ir ploto,jo formos. Tai buvo medþiagiðkumo irpriemonës (spalvos) refleksija. Priemo-në suvokiama kaip tapybiðkumo iðraið-ka. Bet kokioje tapyboje vienaip ar ki-taip reiðkiasi tapybiðkumas, taèiau jisniekada nebuvo vienintelis ir pagrindi-nis tikslas. W. Kandinskis já padarë tiks-lu sau ir esminiu. Dar kitaip to siekë K.Malevièius, P. Mondrianas, T. van Do-esbiurgas, norëdami ið tapybiðkumoperimti tik spalvos ir formos kokybës ið-raiðkà. Á visà menà, meno tradicijà jieþvelgë atrasdami pagrindinius spalvosir formos dësnius/efektus, nepamirðda-mi pabrëþiamo automatiðkumo princi-po, sistemiðkumo ir dësningumo.

1954 metais Edmundas Husserlis, ra-ðydamas apie �europietiðkos egzistenci-jos krizæ�, pasireiðkianèià tikrovës suby-rëjimu, tarsi pratæsë W. Worringerio�ekspresionizmo þlugimo� bei Osvaldo

Senøjø laikø menininkai mokësi iðdaikto ne tik jo vaizdo prasmës, bet irpaties daikto buvimo bûdo (jo vietos, at-sparumo, uþdarumo ir to, kaip jis save�pateikia� menininkui, kaip jis save�vaizduoja�), o XX amþiaus Vakarø Eu-ropos menininkai daugiau mokësi ið pa-ties atlikimo bûdo, visomis ámanomomispriemonëmis beviltiðkai kovodami �struktûrindami materijos chaosà ir ne-objektyvuodami savæs, vaizdo (galbûtdël to ðiuolaikinis Vakarø Europos me-nas, paradoksalu, bet tapo per daug in-tymus ir spontaniðkas).

Pradëjus nagrinëti Vakarø Europosabstrakcijà, supratus formos sampratosraidà meno istorijoje, galime teigti, kadpirmasis W. Kandinskio dvasinis prisilie-timas jau buvo �nuopuolio nuojauta�. Ið-nykus realybës problematikai meno kû-rinyje, �iðsitrynë� ir psichologinë proble-ma (virtualioje erdvëje-plokðtumoje vis-kas gali jungtis pagal kitokius dësnius).

Vakarø Europos tradicija ir toliauieðkojo ákvëpimo ðaltinio, t. y. vaizdo,bet ne jo atspindþio menininko sàmonë-je. Todël abstrakèiosios tapybos sponta-niðkumas nebepasitikint sàmone buvonaivus ir santûrus, menantis vaizdàkaip pasaulio atvaizdà. Modernizmomenininkus �persekiojo� iðtisas XIX am-þiaus meno ðleifas, ieðkojæs naujø krite-rijø prisiliesti prie naujø bûdø ir iðreikðtisavà patirtá, t.y. individualià patirtá, sa-vi-refleksijà.

Paryþiaus mokyklos noras spontanið-kai, nesàmoningai uþfiksuoti akimirkàvisada primins tiek Goethe�s Fausto �þa-vingos akimirkos� sustabdymo iðmany-

KRISTINA BUDRYTË


Spenglerio �Europos saulëlydþio� tezes.Dvi galimybës, anot E. Husserlio, kylan-èios ið ðio þlugimo yra tokios: susvetimë-jimo pagalba �smukimas á prieðiðkumàdvasiai� arba atgimimas �ið filosofijosdvasios per galutinai natûralizmà ávei-kianèio proto heroizmà� (Husserlis,1992). Visas ðis Europos nuovargis irnuolatinis �krizës siautëjimas� sukûrënaujà dirvà plëstis nevalingam JAV me-no laukui. JAV atgimæs senasis abstrak-cionizmas tapo paèia stipriausia vaiz-duojamojo meno kryptimi, sugebëjusiaatverti tuometines menines, dvasinesproblemas: �Þmogaus neaiðkumà saupaèiam, jo svetimumà savo aplinkai, eg-zistencialistø ásitikinimà, kad þmogus tu-ri viskà pats savo apsisprendimais susi-kurti, ir jaunøjø radikalø jausmà, kad tikspontaniðka akcija gimdo vertybes, � ta-pyboje sintezavo abstraktusis ekspresioniz-mas. Nors ir nevaizdavo jis þmogaus vei-do drobëje, bet buvo dalis modernaushumanistinio sàjûdþio, kuris þmogiðko-jo neaiðkumo iðryðkinimu protestavoprieð mokslo ir maðinø ir totalitariniøideologijø preciziðkumà� (Kavolis, 1993).

Bet Paryþiuje atsiradæ taðizmo (pranc.tache � dëmë), lyrinës abstrakcijos, �kitomeno� (pranc. �un Art Autre�) ir art in-formel (pranc. � beformë dailë) dailës ter-minai, sukurti skirtingø autoriø2, reiðkëbendrà Vakarø Europos pokario abst-rakcionizmà, kuris siejo tuos paèius me-nininkus3, o jø meninë raiðka kartojo J.Ortega y Gasseto bandymà iðstumtiþmogiðkø vertybiø iliustravimà ið nau-jojo meno ir ðitaip atgaivinti �dvasinámenà�. �Dvasingumà� jie atgaivino perspontaniðkà iracionalios kaligrafijos for-mø menà arba bendrà spalviniø dëmiø,

kaip þenklø ir gestinës menininko emo-cijos ir raiðkos dispozicijà. Sensoriðka�nematomo� menininko pasaulio iðraið-ka arba tikrovës vaizdavimo antipodaskartu buvo ir prieðprieða prieð tuometkritikuotà geometriná ir realistiná, �iðëju-sá ið mados� menà. Naujø tendencijøkûrybos ðaltinis, kultûrinis kontekstas,kurá nurodë Anna lydinys.

E. Lucie-Smithas, lygindamas abstrak-tø ekspresionizmà (JAV) su Vakarø Euro-pos informel dailës menu (Lucie-Smith,1996), tendencingai paþymi Vakarø Eu-ropos stiliaus ir tuometiná bendrà kultû-riná europietiðko skonio atitikmená: abst-raktusis menas tampa nebe toks �atðiau-rus� todël, kad bûtent ðalia ugdoma bel-le peinture tradicija � �graþaus ir praban-gaus dalyko bei jusliø palaimos ðalti-nis�. Kalbëdamas apie Wolso, J. Faul-trier, H. Hartungo, J. Dubuffet, Nicolasde Staëlo kûrybà, E. Lucie-Smithas ma-no, kad pasirinkdami �takto ir skoniokelià�, dailininkai apsiriboja esamø se-nø formø manipuliavimu ir konstatuo-ja, jog senajame þemyne naujos formosnebeiðrandamos.

W. Haftmannas knygoje apie XX am-þiaus tapybà (Haftmann, 1965) pasako-ja JAV ir Vakarø Europos pokario me-no istorijà iðsiversdamas be terminø,nagrinëja tik tapybos formas. Visas po-kario sroves jis aiðkina kaip amþiauspradþios meno krypèiø tæsimà. Kitas me-nas arba informel dailë Vakarø ðalyse, jomanymu, ágavo tokias kraðtutines for-mas dël tapybos formø kombinavimo sudadaistiniais eksperimentais bei provo-kaciniais iðsigalvojimais. W. Haftman-nas neskaido pokario meno á tarpþemy-niná (JAV ar Vakarø Europos) reiðkiná.

KULTÛRA


Tokius skirtingus menininkus kaip H.Hartungà, Wolsà, J. Pollockà pristatokaip ypatingus ir bendrus ðiuolaikinësabstrakèiosios tapybos pradininkus.

H. Readui (Read, 1994, p. 74), kaip irW. Haftmannui, buvo bûdinga neskaidy-ti abstrakèios tapybos á ávairiø ðaliø skir-tingø krypèiø sumaiðtá, o abstraktø ekspre-sionizmà jis laikë XX amþiaus pradþios�W. Kandinskio krypties� tæsiniu. Abie-jø nuomone, amerikieèiø naujàjà abstrak-èiàjà tapybà nulëmë Abstraction-Creationir Ecole de Paris grupiø daroma átaka, onaujieji vardai, tokie kaip J. Pollockas, W.de Kooningas, R. Motherwellas, F. Klinelabiausiai reprezentuoja �abstraktaus eks-presionizmo� arba �veiksmo tapybos�4 te-oriðkai iðdëstytas idëjas.

Taèiau jei kilmës ir átakø klausimasbuvo vien tik istorikø susitarimo reika-las, pati pokario Moszynska (Moszyns-ka, 1995), buvo prancûzø lyrinës poezi-jos, egzistencinës filosofijos, siurrealiz-mo, tuometinës fenomenologijos srities

(Maurice Merlaeu-Ponty, Gastono Ba-chelardo) tyrinëjimo abstrakèiosios tapy-bos esmë ir vieta këlë daug daugiau di-lemø ir ginèø.

Galima iðskirti tris pagrindiniusbruoþus, kuriais buvo grindþiama abst-rakèiosios tapybos esmë: meniniø prie-moniø papildymas, technikos atlikimo/proceso reikðmës akcentavimas bei kû-rëjo autonomijoje pasireiðkæs totalitariz-mas. Abstrakcija tapo visø meniniøpriemoniø pasisavinimo ir privatizavi-mo relevantiðku procesu: toks priemo-niø pasisavinimo kriterijus verifikavoapibrëþtumo, kontûro, áprasto pavidalopraradimus, grieþtø normø nepaisymà.Kategoriðka buvo ir teorinë ClementoGreenbergo nuostata: ieðkodamas abst-rakcijos etimologinio prieþastingumo irðaltinio, jis iðkëlë naujai iðsirutuliojusiàir jo pavadintà abstrakèiosios tapyboskryptá � �abstraktøjá ekspresionizmà� �kaip vienintelæ �tikrai vertingà� tuome-tinës tapybos srovæ.

Literatûra

Andrijauskas A. Groþis ir Menas. � Vilnius: Vil-niaus dailës akademijos leidykla, 1995, p. 638.

Baumeister W. Das Unbekante in der Kunst. � Köln:DuMond. 1988.

Bois Y.-A. Greanberg�s Amerndments // KunstMuseum Journal. Volume 5, 1, 1993.

Cockroft E. Abstract Expresionism, Weapon ofthe Cold War // Art in Moder Culture: an Ant-hology of Critical Texts. Ed. by F. Francina,J. Karin. � London: Phaidon, 1994.

Greenberg C. After Abstract Expressionism // Artin Theory 1900-1900. An Anthology of ChangingIdeas. 1993.

Greenberg C. Modern Painting // Art in Theory1900 � 1990. An Anthology of Changing Ideas.1993.

Haftmann W. Painting in the Twentiech Centurry. �New York. Washington: Frederick A. Praeger,1965.

Harrison Ch. Abstract expressionism // Concept ofModern Art. Ed. by Wit Starys. � London: Tha-mes and Huston, 1997.

Husserlis E. Europos þmonijos krizë ir filosofija// Proskyna. 1992, nr. 6 (24).

Itten J. Gestaltung und Formlehre. Mein Vorkurs amBauhaus und später. � Berlin: O. Maier Ravens-burg, 1975.

Itten J. Kunst der Farbe: Subjektive Erleben und ob-jektives Erkennen als Wege zur Kunst. � Zurich:Studienausg. Ravensburger, 1987.

Kandinsky W. Über das geistige in der Kunst, ins-besondere in der Malerei. � München: R. Piper &Co, 1912.

KRISTINA BUDRYTË


Kavolis V. Neaiðkusis þmogus ir istorijos dvipras-mybë // Metmenø laisvieji svarstymai. � Vilnius,Lietuvos raðytojø sàjungos leidykla, 1993.

Klee P.�Beiträge zur Bildnerischen Formlehre //:Wick, Rainer K. Bauhaus Pädagogik. � Köln: Du-Mont, 1982.

Leider Ph. Literalisim and Abstraction // Art inModern Cultur: an Anthology of Critical Texts.Ed. by F. Francina, J. Karin. � London: Phai-don, 1994.

Lucie-Smith E. Meno kryptys nuo 1945-øjø. � Vil-nius, Paknio leidykla, 1996.

Mozynska A. Abstract Art. � London: Thames andHuston, 1995.

Ortega y Gasset J. Mûsø laikø tema ir kitos esë. �Vilnius: Vaga, 1999. Rajchman J. �AnotherView of Abstraction // Journal of Philosophy andthe Visual Arts, London, 1995.

Read H. A Concise History of Modern Painting. �London: Thames and Hudson, 1995. ReiseB. M. Greenberg and the group: A Retrospec-

tive View // Art in Modern Culture: an Antho-logy of Critical texts. Ed. by F. Francina, J. Ka-rin. � London: Phaidon, 1994.

Schvartz E. The birth of abstrackt expresionizmus// Art news. 1979. January.

Seuphor M., Knowrs Lexikon abstracten Malerei. �München-Zurich: Ravensburger, 1957.

Tillim S. Criticism and Culture, or Greenberg�sDoubt // Art in America. 1987. Mai.

Worringer W. Abstraction and Empathy // Art inTheory 1900 � 1990: an Anthology of ChangingIdeas. Ed. by Ch.Harrison, P.Wood. � Oxford-Cambridge: Blackwell, 1992.

Worringer, W. Formprobleme der Gotik. � München:R. Piper & Co, 1911.

Worringer, W. Kunstlerishe Zeitfragen. � München:R. Piper & Co, 1921.

Åãîðîâ È. Êàçèìèð Ìàëåâè÷. � Ìîñêâà: Çíàíèå,1990.

Êàíäèíñêè. Àëáîì. � Ìîñêâà: Èñêóññòâî, 1993.Ñòîéêîâ À. Êðèòèêà aáñòðàêòíîãî èñêóññòâî è

åãî òåîðèé. � Ìîñêâà: Èñêóññòâî, 1964.

Nuorodos

11 W. Kandinskio pasakojimà apie jo pirmàjà�abstrakcijà�, kurià jis pamatë gráþæs á studijàant savo tapybos darbo ið saulës spinduliø irmetamø ðeðëliø atsitiktinai sudarytà formø me-niná þaismà, þr. Kàíäèíñêè. Àëáîì. � Ìîñêâà:Èñêóññòâî, 1993, p. 12.

12 Taðizmo pavadinimà átvirtino M. Seuphoras, ly-rinës abstrakcijos � George�as Mathieu, kità me-

nà � Michaelis Tapie, art informel kryptis susi-kûrë tarp Ecole de Paris dailininkø.

13 Jeanas Dubuffet, Jeanas Fautrier, Wolsas, G. Ma-thieu, Hans Hartungas, Henri Michaux, AntonioTapies, Emilis Vedova, Emilis Schumackeris.

14 Tiek H. Readas, tiek W. Haftmannas buvo to-li nuo ðiø terminø ginèo, todël neskiria jø de-taliau.

B. d.


KULTÛRA

ONTOLOGINIØ, EPISTEMOLOGINIØ IRAKSIOLOGINIØ TRANSFORMACIJØ SINTEZË

L. TRUIKIO SCENOGRAFIJOJE(XX a. 3-asis deðimtmetis)

The Synthesis of Ontological, Epistemologicaland Axiological Aspects in the Scenery Paintings of L. Truikys

(in the third decade of the 20th century)

SUMMARY

During his career as an opera scenery painter, the Lithuanian artist L. Truikys ardently looked for an organic

synthesis of image and music. In this search he relied much on Eastern symbolism and aesthetics. He

believed that the dramaturgy of opera gives an excellent opportunity for the synthesis of various arts.

Gauta 2004-05-12

EGIDIJUS MAÞINTASVilniaus pedagoginis universitetas

RAKTAÞODÞIAI. Opera, scenografija, muzikos ir vaizdo sàlytis.KEY WORDS. Opera, scenography, synthesis of image and music.

Mûsø epocha iðplëtojo naujas sim-boliø sistemas, kurios ilgainiui

tapo þodinës kalbos ir vaizdiniø þen-klais ne tik XX amþiuje, palikusiameðimtus milijonø bolðevizmo, faðizmo,nacionalizmo, laisvosios rinkos, revoliu-cijø, pasauliniø karø, ideologijø aukø.Treèiajame deðimtmetyje radosi vis nau-jø ðiø reiðkiniø pakilimo ir gesimo simp-tomø. Bado ir visuotinës gerovës, pilie-

tinës ir totalitarinës visuomenës susipy-nusiose struktûrose, per kurias kultûraskleidësi universalumo, globalumo irpragmatiðkumo, modulumo kryptimis,kai tie simboliai, stereotipai, normos irstruktûros buvo konstruojamos vis ma-þiau atsiþvelgiant á tradicinæ, vietos pa-þenklintà kultûrà, senosios vertybës uþ-leido vietà kintanèioms ir fragmentið-koms bei modulinëms kultûroms. Su

EGIDIJUS MAÞINTAS


moduline kultûra arenoje pasirodë me-nininkai, nebesiremiantys tradicinæ elg-senà norminanèia kultûra, o laisvai kon-struojantys savo màstymà bei skoná.Greitai keièiasi laikai, daugelis kultûrøvisai iðnyksta, taèiau lieka meno kûri-niai kaip paslaptis, tolydþio pasikarto-jantys, kaip tylûs þmogaus didþiøjø ver-tybiø liudininkai, � taip teigia akademi-kas A. Gaiþutis, pasak kurio, vienø vaiz-diniø transformacijø ritmai buvo rames-nio poveikio, o kiti � judrûs. Kai dël ant-røjø, tai vienø pirmapradþiø vaizdiniøjudëjimai bûna ðiurkðtesni, o kitø, nuo-lat perduodamø ið kartos á kartà, bûnanuolat puoselëjami, tauresni.

Suradæs muzikos ir vaizdo sàlyèioprincipines erdves, L. Truikys lietuvið-koje provincijoje pradëjo lukðtenti pir-mavaizdþiø Indijos, Azijos, Bizantijosmeno filosofijø turiná, nagrinëjo su mu-zikinio veikalo estetika susijusius filoso-finio pobûdþio klausimus: ontologinius(muzikos bûties ir jos apraiðkø), episte-mologinius (muzikos patirties, paþinti-nës galios, reikðmës), aksiologinius (in-terpretacijos, vertinimo ir vertybës). Juostyrë atsiþvelgdamas á filosofiniø groþiobei meno teorijø, jutiminiø patyrimø iristoriná kontekstà. Á L. Truikio interpre-taciná laukà pradëjo skverbtis kasdienið-kà buitá niekinantis þvilgsnis. Nesivaiky-damas originalumo bei manieringumo,jis iðlaikë jausmingà lyriná atvirumàdaikto bûèiai, kurá Kantas vadino sensuscommunis, ir laikë já kiekvieno meniniosantykio su pasauliu pagrindu. Ðitojausmo vieta tarp subjektyvumo ir ob-jektyvumo, muzikos ir dailës sàlyèio te-atrinëje erdvëje atsidûrë objekto ir sub-

jekto átampos lauke. Ankstyvuoju kûry-biniu laikotarpiu formavæsi Truikio sce-nografiniai kriterijai jau treèiajame de-ðimtmetyje modifikavosi � pasipildëgausiais senovës Egipto meno psicholo-gijos kriterijais bei kosmine, t.y. amþi-na, viskà susiejanèia tvarka. Taèiau tik-roji truikiðkosios scenografijos transfor-macijø iðraiðka galima tiktai per muzi-kos ir veiksmo, þodþio ir plastikos sà-veikà, kitaip negu art pour l�art atveju �èia turimas omeny V. Cousino suformu-luotas esminis principas, kad menas tu-rás bûti nepriklausomas nuo visø jamsvetimø politiniø ir socialiniø idëjø da-romos átakos.

L. Truikys tarsi keliaujantis maldi-ninkas tyrinëjo ðventàsias ávairiø pasau-lio kultûrø erdves. Neramià piligrimið-kà1 Truikio dvasià geriausiai iðreiðkiadaugiaðakë menininko kûryba, kuriaipirmiausia darë átakà kraðtieèiø meni-ninkø darbai. Pirmosios scenografijosValstybës teatre P.Vaièiûno pjesei �Auk-so þaismas� buvo ypaè vykusios. Jos de-koratyvios, artimos XX a. pradþios mo-dernizmo tapybai su jai bûdingomisabstrakèiomis formomis, siekiu sukurtiatsvarà buitiðkam, tikrovæ imituojan-èiam teatrui. Reþisieriaus B. Dauguvie-èio spektaklyje atsisakyta tradicinës for-mos, o juodai baltos plokðtumos ir laip-teliai ið scenos á fonà sudaro konstruk-tyvià kompozicijà, perteikianèià vaièiû-niðkàjà kontrastingà nuotaikà, kai �blo-gosios� aistros �kaunasi� su �gerosio-mis� schemiðkoje pjesës struktûroje. Pa-naðiu principu ið plokðtumø ir kubø su-komponuota P. Vaièiûno �Tikruoju ke-liu� (1932) erdvë, o Hanto �Gaisras Lie-


KULTÛRA

tuvoje� (1934) labiau primena ekspresio-nistiðkà to laikotarpio tapybà.

Keleriø pirmøjø L. Truikio darbometø scenovaizdþiai rodo, kad jo kûry-bà veikë ávairios átakos, taèiau bene la-biausiai per Europà besiritanti konstruk-tyvumo banga. L. Truikys spektakliussumodernino, suteikë madingà, �art de-co� principams artimà pavidalà. Treèio-jo ir ketvirtojo deðimtmeèio art deco de-koracijø stilius radosi po 1925 m. Pary-þiuje surengtos parodos �Exposition In-ternationale des Arts decoratifs et Indust-riels Modernes�. Truikio polemika su pla-èiai paplitusiu operos dekoravimo ir in-terpretavimo realizmu skatino ieðkotirafinuotesniø meninës iðraiðkos formø,jis vis akivaizdþiau atsisakinëjo iðanks-tiniø akademiniø nuostatø, o ðios ten-dencijos atspindëjo tuo laikotarpiu vy-kusius idëjø poslinkius. B. Smetanos�Parduotoji nuotaka� (1934), G. Verdi�Kaukiø balius�(1934) ir J. Ofenbacho�Hofmano pasakos� � tai pastatymai,kuriuose dailininkas rëmësi stilizuotaismotyvais, kontrastingu koloritu. Ðiøoperø scenografinës kartotës turi senasir turtingas tradicijas. Þiûrovai ir uþsa-kovai nepageidavo scenos apipavidali-nimo, kuris prieðtarautø per kelis ope-ros menogyvavimo ðimtmeèius sufor-muotam pirmavaizdþiø spektakliø tra-diciniam atlikimui ir supratimui. Operøkopijø atsiradimà, bûdingà XVIII�XIXa., skatino susiformavæ tradiciniai pub-likos skonio stereotipai, kliðës, perduo-damos ið kartos á kartà.

L. Truikio treèiajame deðimtmetyjeapipavidalintos J. Ofenbacho, G. Verdi irB. Smetanos operos jau buvo prieð de-

ðimtmetá pastatytos Valstybës teatre.L. Truikiui teko dràsiais sprendimaiskonkuruoti su tam tikromis ðiø pastaty-mø kartoèiø scenografinëmis tradicijo-mis. L. Truikys, ruoðdamasis kurti muzi-kinio spektaklio scenografijà, kitaip neguðiø dienø scenografai, analizavo muziki-næ dramaturgijà, o ne libretà � muzikostematizmà, �muzikiniø vaizdø� sukelia-mø emociniø bûsenø sklaidà, skambantsceniniam kûriniui. Istoriðkai kintant sce-ninio veiksmo ir muzikos plëtotës santy-kiui, susiformavo skirtingi operos tipai.

Po B. Smetanos komiðkos operos�Parduotoji nuotaka� (dirigentas M. Buk-ða, reþisierius T. Pavlovskis, chormeiste-ris J. Ðtarka, baletmeisteris N. Zverevas)premjeros, ávykusios 1934 m. kovo 7 d.,dailininkas nebesutiko toliau dekoruotipanaðaus þanro sceniniø veikalø ir tolonuo kûrybos principø, kuriuos diktavobuitiniø buffo-operø partitûros. Tarpu-kariu lietuviø operos dainininkai turëjogalimybæ pasimokyti Milano, Romos, Pa-ryþiaus, Berlyno konservatorijose arbaprivaèiai pas pripaþintus uþsienio voka-lo pedagogus. Tai padëjo scenos artis-tams geriau perprasti ávairius operø atli-kimo stilius. Prie L. Truikio sukurtø ope-rø dekoracijø gerai jausdavosi scenosþvaigþdës � K. Petrauskas, J. Maþeika,A. Dambrauskaitë, A. Kutkus, A. Sodei-ka, V. Grigaitienë, V. Jonuðkaitë, M. Ra-kauskaitë, choro ir baleto artistai, kuriesugebëjo iðsiugdyti meniná stiliø ir skoná.

Visose komiðkose operose, tarp jøB. Smetanos �Parduotojoje nuotakoje�,yra kaþkas beprasmiðkai kvailo, o tai in-telektualiam L. Truikiui negalëjo patik-ti. Komiðkoms operoms bûdinga buitinë

EGIDIJUS MAÞINTAS


melodika, kasdieniðki veikëjai ir aplinka,dinamiðki ansambliai. Taigi pirmavaiz-dþio suvokëjø sàmonëje tarsi rikiavosiscenovaizdþio vaizdinys, pretenduojan-tis tapti tos ðmaikðèios muzikinës istori-jos objektu. B. Smetanos operos muzikaibûdingas kartotës þaismas L. Truikiui,matyt, pasirodë neiðmintingas. Ðalutinespartijas dainavæ artistai, taip pat chorasir orkestras èekø kompozitoriaus opero-je �Parduotoji nuotaka� sudarë darnøansamblá � taip radosi linksmas, ðmaikð-tus, á pramogas linkusiø þiûrovø mëgs-tamas spektaklis. Taèiau pats meninin-kas nesiruoðë pokðtauti ir vëliau stengë-si vengti panaðiø pramogai ir pasilinks-minimams skirtø operø pastatymø, norsuþ dekoracijas bûdavo solidþiai moka-ma. Pramoginë funkcija, anot I. Kanto,suartina menà su pasilinksminimo for-momis, skirtomis mëgautis ir tuðèiai leis-ti laikà. Komiðkos operos sàlygiðkumas,tyèinumas suteikia ir dekoracijoms tamtikro nerimtumo, nepraktiðkumo, artinajas prie liaudiðkø tradicijø, kurios L.Trui-kiui buvo svetimokos.

Pirmàkart garsaus prancûzø kompo-zitoriaus J.Offenbacho opera �Hofmanopasakos� lietuviðkoje scenoje buvo pa-statyta 1925 m. gruodþio 12 d. Trijø sa-varankiðkø veiksmø, prologu ir epilogususietà operà 1935 m. atnaujino reþisie-rius T.Pavlovskis. Prologas paaiðkina,kad pats veikalas yra alegorinis pasako-jimas apie studento mylimàjà � garsiàoperos solistæ Stelà. Statant �Hofmanopasakas� kaunieèiø scenoje, spektakliostatytojams, taip pat scenografui, tekosusieti fantastikà ir realybæ.

1931 m. ávyko net deðimt premjerø,tarp jø � keturios anksèiau niekad ne-

statytø J. Masssenet, C. Saint-Saenso,D. Aubero, Ch. Gounod operø premje-ros. Tada siautë pasaulinë ekonomikoskrizë ir buvo sumaþintos valstybës do-tacijos teatrui. Vyriausias scenografasM. Dobuþinskis nurodë kità galimybætaupyti � maþinti pastatymø skaièiø.Prieð tai protestavo dramos reþisieriai,ypaè B. Dauguvietis.

Tuo metu ðalia minëtø konstruktyviødekoratyiø Valstybës teatro scenovaiz-dþiø dominavo retrospektyvinës, roman-tiðkø spektakliø dvasià siekianèios per-teikti dekoracijos, bet tikroviðkus, realis-tinius erdviø kûrimo bûdus operos spek-takliuose rëmë Valstybës teatre dirbæ ru-sø kilmës reþisieriai-emigrantai � Arbe-ninas, Tichomirovas, Vekovas. Daugiau-sia L. Truikiui teko dirbti su reþisieriu-mi Pavlovskiu, kuriam pavykdavo su-kurti gyvas ir ávairias mizanscenas, pa-dedanèias individualizuoti ne tik kiek-vienà solistà, choro artistà, bet ir sinteti-nio meno komponentus sulydyti á visu-mà. Muzikiná orkestro ir solistø meistrið-kumà, atlikimo kultûrà ugdë á Kaunà at-vykæ pasaulinio lygio dirigentai E. Kupe-ris, N. Malko, A. Coutes, F.von Hoessli-nas, N. Annovazzi, A. Wolfas, R. Hege-ris, I. Dobroveinas ir þymiausi to metooperos solistai � K. M. Ohman, F. Ðalia-pinas, V. Þitekas, D. Smirnovas, M. Brech-manë, B. Drangelienë (Darlys).

M. Dobuþinskio ir L. Truikio darbaitreèiajame deðimtmetyje Lietuvoje bylojaapie kûrybinæ laisvæ. L. Truikys, bûda-mas artimas rusø reþisieriø Tairovo,Mejerholdo, Komisarþevskio idëjoms,neribojamas jokio stiliaus, atkakliai ieð-kojo muzikos ir plastikos iðraiðkø. Jisnevengë ekspresionizmo ir siurrealizmo


KULTÛRA

átakø. Komunistiniø teatrinës scenogra-fijos principø suabsoliutinimas sustabdëðiø þymiø XX a.teatro reformatoriø te-orines ir praktines paieðkas, sugriovë jøSovietø Sàjungoje sukurtus eksperimen-tinius teatrus, nutolusius nuo visiemsprivalomo socialistinio realizmo princi-pø. Siekta teatro menininkus ásprausti ásiaurus ideologinius rëmus, iðtrinti ið jøsàmonës tikràjà istorinæ praeitá, nukirs-ti istorines ðaknis, apvalyti teatrinæ sce-nografijà nuo �kosmopolitiðkø moder-niø laikmeèio apnaðø�.

Neieðkodamas pasikartojanèiø varia-cijø, bet kryptingai siekdamas naujø sce-niniø formø, L.Truikys, kaip ir anglødailininkas ir reþisierius E. G. Craigas,atsigræþë á renesansiná teatrà. Tai paska-tino E. G. Craigà formuoti teatrinæ sce-nografijà geometrinëmis figûromis. Ste-bëdamas A. Dunkan ðokius, E. G. Crai-gas ásitikino, kad plastika sukuria emo-ciná veiksmà, kuris turi ásitvirtinti erd-viø brëþiniuose. L. Truikys, kaip ir E. G.Craigas, formuodamas teatrines erdves,pamaþu ávilko jas á filosofines kategori-jas. E. G. Craigas sakydavo, kad �mene,kuriame nëra formos, negali bûti ir gro-þio�, ir formavo scenografines erdves,kurios tapo vidinio groþio ir gyvenimoprasmës leitmotyvu. Jo pieðinius amþi-ninkai pavadino �reformuota scena�2.

Kompozitoriaus A. Raèiûno operai�Trys talismanai� L. Truikys sukûrë sce-nografijà, kuriai buvo lemta tapti lëtosir átemptos jo kaip menininko evoliuci-jos sëkminga pradþia. Anot E. Gaudri-mo, jauno þemaièio L. Truikio kûrybaákûnijo �naujà poþiûrá ne tik á operosscenografijà, bet ir á ðio ávairaus meno

sritis jungianèio meno visumà� � uþ jàmenininkas buvo apdovanotas Pary-þiaus pasaulinës parodos 1937m. diplo-mu, o tai buvo tam tikras lietuviø teat-ro kultûros brandos, jo visuotinio meni-nio reikðmingumo pripaþinimas3. At-kakliai ir kruopðèiai dirbdamas prie mu-zikiniø veikalø partitûrø, L. Truikys su-kurdavo iðraiðkingà scenografiná kontû-rà, o sëkmæ lemdavo vykusiai ieðkota irlaimingai rasta þiûrëjimo pozicija.

L. Truikio scenografijoje ëmë ryðkëtienergingesnë, lyriðkai alegorinë poteks-të, naujoviðkai sukomponuota precizið-kais plokðtumø tonais. Operoje �Kaukiøbalius� (dirigentas M. Bukða, reþisie-rius � T. Pavlovskis, chormeisteris �J. Ðarka, baletmeisteris � N. Zverevas),kurios premjera ávyko 1934 m. rugsëjo16 d., menininkas nesitenkina tuo, kadsukurtø arkø forma perteiktø ðvenèiø irpokyliø atmosferos virpesius. Tarpuka-rio kritikai, vertindami Truikio darbà�Kaukiø baliuje�, prisiminë, kad pirmà-jà ðios operos premjerà 1926 m. lapkri-èio 25 d. lydëjo sëkmë, taèiau nurodëankstesniojo pastatymo �nepakankamàmeniðkà bei kokybiðkà V. Dubeneckiodekoracijø ir kostiumø pagaminimà te-atro dirbtuvëse, o tai gadino spektakliovisumos áspûdá�. Truikiui nepavykovaizdà papildyti kaligrafiniais linijø þais-mais, architektûrinë plastika tapo perne-lyg grieþta, atspindinti harmoningomiesto koncepcijà. Dramos ir muziki-niuose spektakliuose L. Truikys kûrë sa-vità raiðkos formà, klasicizmo ir simbo-lizmo deriná, pasitelkdamas tamsiø spal-vø ir efektingo apðvietimo alegorinæ sin-tezæ. Taip pat jauèiamas dëmesys garsø

EGIDIJUS MAÞINTAS


matematiniø ir emociniø santykiø anali-zei. Tai rodo, kad menininkui nebuvosvetimi Pitagoro (VI a. pr. Kr.) atlikti in-tervalø santykiø skaièiavimai. L. Truikystyrinëjo operinæ dramaturgijà keliomiskryptimis: (a) aiðkinosi muzikos reiðki-niø prigimtá ir (b) ieðkojo jiems vietos te-atro scenografijoje. Menininkas, anali-zuodamas G. Verdi �Kaukiø baliaus�partitûrà, þinojo, kad kompozitoriusypaè atkaliai reikalaudavo ið spektakliostatytojø maksimaliai atskleisti idëjiná irmeniná jo operø sumanymà, iðryðkintiþanrines ir stilistines jø ypatybes. Ruoð-damasis statyti italiðkà operà, jis susipa-þino su gausiu italø kompozitoriaus G.Verdi palikimu � su laiðkais libretø kû-rëjams, dirigentams, dainininkams, dai-lininkams, garsiems meno veikëjams beimuzikinio teatro mecenatams. Juose bu-vo iðsamiai aiðkinama, kaip ágyvendintigrandiozinius operø pastatymus. M. Do-buþinskio puoselëjamà pagarbà kompo-zitoriui perëmë ir jo jaunesnysis kolegaL.Truikys, o tai rodo, koks svarbus mû-sø kraðto Valstybës teatre buvo dirigen-tø, reþisieriø ir scenografø bendradarbia-vimas. Þodþio, minties, muzikos ir vaiz-do transformacijø sàveikos paieðkos, ke-liant visai kûrybinei grupei itin dideliusreikalavimus, davë puikiø rezultatø.L.Truikys ásitikino, kad spektaklio Dva-sia � tai jo idëja, kurià stengdamiesi ákû-nyti statytojai � reþisierius, dailininkas,kompozitorius, � bendradarbiauja ir ði-taip drauge sukuria spektaklá. Anot Kau-ne dirbusio genialaus aktoriaus M. Èe-chovo, bendraminèiai perteikia dialogo,atskirø scenø ir viso kûrinio atmosferà �spektaklio sielà, o ði ir yra �toji atmosfe-ra, kurià pagimdo spektaklis�4.

Tradiciðka treèiojo deðimtmeèioL. Truikio kurta scenografija daþnai pri-sotinta kaleidoskopiðkos vaizdø kaitos,ji turëjo neoklasicistiniø bruoþø. Daili-ninkas vengë folkloro elementø kûrybospradþioje ir patyrë vëlyvojo romantizmo(R. Wagneris), impresionizmo (C. De-bussy), ekspresionizmo (B. Barthokas,A. Skriabinas), o vëliau � Rytø filosofi-jos ir estetikos átakà. Menininkas teorið-kai ir praktiðkai ieðkojo muzikos ir vaiz-do sàlyèio, ðie ieðkojimai turëjo átakosXX a. Europos teatro scenografijos rai-dai. Apie tai byloja net ideologiðkai vis-kà vertinusiø sovietmeèio rusø menoty-rininkø uþuominos.

Aristotelis jau IV a. pr. Kr. svarstë,koks muzikos vaidmuo ir vieta tarp imi-taciniø menø, ir teigë, kad �ritmas ir me-lodija tikroviðkiausiai atspindi pyktá irðvelnumà, narsumà ir nuosaikumà bei jøprieðybes, taip pat ir kitas etines ypaty-bes�5. L. Truikys, vaizduodamas orkest-ro skambëjimà kaip fizinius kûnus, tarsisusiðaukdavo su Demokrito ir Aristotelioiðplëtotomis etoso teorijomis kaip visuo-menës dorovinio auklëjimo pagrindu.

L. Truikys suvokë, kad interpretaci-jos stiliø lemia visø atlikëjø subjektyvio-sios ypatybës, temperamentas, susilydæsatlikimo ávaizdis, ryðiai su pedagoginë-mis mokyklomis, jø tradicijomis. Operosdramaturgija dailininkà domino kaip ið-likusi puiki menø sintezavimo galimy-bë. Anot I. Stravinskio, kompozitorius�uþèiuopia, atrenka, kombinuoja, bet neiki galo suvokia, kokios bûtent ávairia-rûðës prasmës ir reikðmës atsiranda jokûryboje�6.

Taèiau norëdamas perteikti drama-tiná muzikos judëjimà, menininkas ne-


KULTÛRA

bûtinai naudojo plastines priemones,kurias savo kompozicijose taikë Craigas,Rainchardas. Muzikos ir vaizdo vienti-sumà L. Truikys iðgaudavo apðvietimu.Tai buvo labai brangus ir tada labaiðiuolaikiðkas bûdas. Jau XVI a. buvo ski-riami pagrindinis ir ðalutinis ðviesos ðal-tiniai, pvz., taip savo darbuose memináefektà sukurdavo A. Duereris. XVII a.ðviesa noriai sutelkiama á vienà taðkà, obaroko laikais uþdaroje erdvëje ðviesasklinda tik ið vieno ðaltinio7. Teatro sce-nografijos praeitá ir dabartá suartina, su-sieja meninis tæstinumas, perimamumasdaugiakultûrinëje erdvëje, ið kartos ákartà perduodama tradicinio ugdymodvasia ir bûdai. L. Truikys kaip sceno-grafas suprato, kad ankstesnes ir ðiuo-laikines menininkø kartas daug kas jun-gia � menininkas pergyvena tuos paèiusindividualios raidos laikotarpius. Kultû-ros ir tradicijos atitikimas ir lemia kul-tûros istorinæ vertæ. A. Maceina teigë,kad þmogus, kurdamas kultûrà, per-

tvarko savo vidiná pasaulá, �jeigu kultû-ra daro ugdymui tiesioginæ átakà, tai ug-dymas keièia kultûrà per iðugdytà þmo-gø�8. J. Vienoþinskis, apibûdindamas tometo teatrinæ kultûrà, paþymi, kadspektakliø auditorija kasmet auga, teat-rà pradeda lankyti ir maþumos � þydai,rusai, vokieèiai, lenkai. Pasak jo, �ðisreiðkinys árodo, kad teatru susidomëjonet ir tie, kurie seniau á já þiûrëjo skep-tiðkai, ir tai, kad mûsø graþioji kalba(spektakliai tarpukario Valstybës teatrebuvo dainuojami ne originalo, bet gim-tàja lietuviø kalba) ágauna vis daugiauðalininkø�9.

Mëgaudamasis vaizdinëms improvi-zacijoms paklûstanèiomis konstrukty-viomis detalëmis, þaizdamas formomis,L. Truikys nuolat puoselëjo dëmesá þo-dþio, minties, plastikos kûrimo architek-tonikai, ðviesos ir ðeðëliø santykiui ir rit-mui, sustiprindamas abiejø spalvø akty-vumà ir iðgaudamas specifiná muzikiniospektaklio skambesá.


11 Dabartinës kalbos lietuviø þodynas. � Vilnius,1993, p. 555.

12 Ã. Krýã. Èñêóñòâî òåàòðà. � Ñïá., 1912, c. 81.13 Lietuviø teatro istorija 1929-1935. � Vilnius,

2000, p.356.14 M. ×åõîâ. Ëèòåðàòyðíîå íàñëåäèå â äâóõ òî-

ìàõ. T.2. � Ì.,1986, p. 140.15 Aristotelis Apie muzikos poveiká ir funkcijas

// Menas ir laisvalaikio kultûra. � Vilnius, 1981,p. 185.

16 Ñòðàâèíñêèé È. Äèàëîãè. � Ì., 1977, p. 216.17 H. Woelfflin. Pamatinës meno istorijos sàvokos. �

Vilnius, 2000, p. 172.18 A. Maceina. Asmuo ir istorija. Þmogaus istorið-

kumo prasmë ir vertë. � Vilnius, 1992, p. 216.19 Pirmasis nepriklausomos Lietuvos deðimtmetis. �

Kaunas, 1990, p. 381.

ÞILVINË GAIÞUTYTË


MENO KÛRINYS � SOCIOLOGINËS ANALIZËSOBJEKTAS P. BOURDIEU MENO

SOCIOLOGIJOJEThe Work of Art as an Object of Sociological Analysis

in Bourdieu�s Sociology of Art

SUMMARY

The article deals with theoretical and methodological principles of the analysis of art in the theory of

the most influential French sociologist, Pierre Bourdieu. The most important obstacle in the science of

works of art is the opposition between internal and external analysis. Bourdieu avoids this opposition

and analyses the processes of art production, mediation and reception. An analysis of works of art pre-

supposes three operations, which are linked as three levels of social reality. Firstly, the analysis of the

position of the artistic field within the field of power, and its evolution in time. Second, a historian has

to analyse the internal structure of the artistic field, a universe obeying its own laws of functioning and

transformation, a structure of objective relations between positions occupied by individuals and groups.

And finally, an analysis involves the genesis of habitus of the occupants of these positions.

Gauta 2004-05-23

ÞILVINË GAIÞUTYTËVilniaus dailës akademija

RAKTAÞODÞIAI. Meno sociologija, P. Bourdieu, meno kûrinys.KEY WORDS. Sociology of art, P. Bourdieu, work of art.

XX a. pabaigos esminiai ekonomikos,kultûros, meno poslinkiai turëjo stiprøpoveiká menotyros teoriniø ir metodolo-giniø paradigmø kaitai. Vis sudëtingë-jantis meno raidos procesas, tradicinësmeno sampratos kaita, nykstanèios ribostarp meno ir nemeno, nusistovëjusiosmenø hierarchijos susvyravimas, meno

stiliø, idëjø hibridizacija skatino rastisnaujas, netradicines meno teorijas. Da-bartiniai postmodernaus meno tyrimaiglaudþiai siejasi su jo funkcionavimo so-cialiniø sàlygø paþinimu. Ávairiø menoir visuomenës santykiø aspektø tyrimasðiandien laikytinas vienu aktualiausiødabartinës menotyros uþdaviniø. Todël


KULTÛRA

pastaraisiais deðimtmeèiais postmo-dernioje Vakarø menotyroje aiðkiai regi-mas kompleksiniø ir tarpdalykiniø me-no sociologijos tyrinëjimo strategijø at-gimimas kokybiðkai nauju lygiu.

Analizuojant XX a. ávairias meno so-ciologijos teorijas, ryðkëja problemos, su-sijusios su skirtingu meno ir visuomenëssantykiø suvokimu. Tai pamatiniø teori-niø paþiûrø kompleksas, kuriam bûdin-ga skirtingas menininko, meninës kûry-bos socialinio sàlygotumo suvokimas,kuris lemia skirtingas metodologines pri-eigas ir strategijas. Pagrindiniø XX a. ant-rosios pusës prancûzø meno sociologijoskoncepcijø studijos atskleidþia proble-mas, susijusias su meno sociologijos ob-jekto apibrëþimu, meno kûrinio statususociologinëje analizëje, kûrinio ir socio-kultûrinio konteksto sàveikos samprata.

Ðios teorinës ir metodologinës tyrimostrategijos ávardijamos kaip vidinë ir ið-orinë analizë. Jos sàlygojo skirtingà me-no kûrinio statusà sociologinëje analizë-je. Galima pateikti apibendrintà schemà.Vieni meno sociologai manë, kad kûri-nys trukdo paþinti sociumà ar atskleistivisuomenës kaitos ypatumus, todël jiedëmesá sutelkë á meninës kûrybos ma-terialiniø veiksniø ir socialiniø procesøanalizæ. Ðá poþiûrá ið dalies galima va-dinti idealistiniu: menininkas laikomasgenijumi, kurio kûryba grindþiama tikjo paties inspiracijomis. Tokia nuostataderinama su materialistinëmis paþiûro-mis, t.y. kûrinys sutapatinamas su pre-ke, simboliniu produktu ne todël, kadjame yra socialiniø ir kultûriniø þenklø,bet dël to, kad turi iðsikovoti pozicijasrinkoje. Uþuot gvildenus kûrinius, apta-riami meninës kûrybos materialiniai

veiksniai ir socialiniai procesai: kûriniøsukûrimo socialinës aplinkybës ar pro-dukcijos lauko sàlygos.

Kitiems meno sociologams kûrinystapo pagrindiniu tyrimo objektu, taèiausàsajos su visuomene ir aplinka suvok-tos skirtingai. Meno kûrinys laikytas sa-vitu sociumo atspindþiu, o menininkastarsi �eina� visuomenës ar jos grupës,kuriai jis priklauso, prieðakyje ar kuriavadovaudamasis socialinëmis konvenci-jomis. Anot ðio poþiûrio ðalininkø, me-no kûrinys leidþia perprasti, pvz., vyrau-janèià konkretaus laikotarpio ir visuome-nës kolektyviniø vaizdiniø struktûrà. Ki-ti manë, kad meno kûrinys nëra tiesio-ginis tikrovës atspindys, o naujai sukur-ta ásivaizduojama meninë tikrovë. Pir-masis poþiûris reiðkia kûrinio ar meni-ninko kaip socialinio reiðkinio paþinimà,o antrasis atskleidþia, kad meno kûrinys,tapæs tyrinëjimø objektu, yra sociumopaþinimo instrumentas. Kyla klausimas,ar ðios pozicijos derinamos ir kaip tai da-roma XX a. pabaigos prancûzø meno so-ciologijoje? Ðio straipsnio tikslas � at-skleisti átakingiausio XX a. pabaigosprancûzø meno sociologo Pierre�o Bour-dieu teorinius ir metodologinius menokûriniø mokslo principus bei pagrindinesanalizës strategijas. Pirmiausia aptarsi-me pagrindines pokariu vyravusiasprancûzø meno sociologijos koncepcijas(P. Francastelio ir L. Goldmanno) ir at-skleisime P. Bourdieu paþiûrø ir analizësstrategijø naujumà ir originalumà bei jøreikðmæ dabartinei menotyrai.

P. Bourdieu mokyklos meno ir kul-tûros sociologai þengë toliau, jie iðryðki-no pagrindinæ epistemologinæ menomokslo kliûtá � dirbtiná ir nepagrástà vi-



dinës ir iðorinës analizës suprieðinimà.Ðiø prieðtaravimø dermës paieðka � pa-grindinë XX a. antrosios pusës meno so-ciologijos metodologinë strategija. Vadi-nasi, jei meno kûrinys nëra nei atspin-dys, nei manipuliacijos priemonë, jis yrainterpretacijos, galimos kritikos, naujai

sukurtos socialinës tikrovës kompleksas,kuris leidþia áþvelgti perkurto socialiniopasaulio vaizdiná. Jei meno kûrinys yrasocialiniø strategijø priemonë, tai menokûrinio studijos atskleidþia menininko irmeno pasaulio, meninio ar literatûriniolauko sàveikà.

VIDINËS IR IÐORINËS ANALIZËS DERMËS PAIEÐKAP. BOURDIEU SOCIOLOGIJOJE

Pagrindinis Bourdieu metodologinisprincipas siejamas su vidinës ir iðorinësanalizës dermës paieðka. Vienas pagrin-diniø meno sociologijos klausimø, susi-jusiø su jos lauko ribø apibrëþimu, daþ-niausiai iðkyla kaip vidinës (ji atsiþvel-gia á kûriniø turiná) ir iðorinës analizës(ji gvildena kûriniø produkcijos, recep-cijos, áteisinimo sàlygas) prieðprieða.Anot Bourdieu, bûtina atsiriboti ne tiknuo tradicinës meno istorijos, bet ir nuosocialinës meno istorijos, kurioje tik ið-oriðkai nutraukiami ryðiai su tradicinë-mis objekto konstrukcijomis (objektu pa-sirenkamas menininkas ir kûrinys). Iðesmës jose apsiribojama menininko pro-dukcijos socialiniø sàlygø (susijusiø sujo socialine kilme ir susiformavimu)analize, taèiau pasiliekama prie tradici-nës meninës kûrybos sampratos, kurio-je aiðkinama, kad menininkas yra iðskir-tinis meno kûrinio ir jo vertës produk-torius, ir nors domimasi kûrinio adresa-tais, suvokëjais ir prekiautojais, taèiauniekuomet nekeliamas klausimas, koksjø ánaðas á meno kûrinio vertës ir kûrë-jo sukûrimà1.

Vidinë analizë meno sociologijoje su-prantama kaip paties meno kûrinio ana-

lizë. Literatûros kritikoje tokia analizësforma vadinama sociokritika, o menoty-roje paprastai toks poþiûris bûdingasávairiø formalistiniø, semiotiniø arstruktûralistiniø teorijø ðalininkams. Ðio-se teorijose meno kûrinys analizuojamaskaip uþdara sistema, t.y. nepaisoma so-cialiniø ir istoriniø aplinkybiø, neatsi-þvelgiama á meno suvokimo ar suvokia-mo objekto istoriðkumà, socialines pro-dukcijos atsiradimo sàlygas ar meniniødispozicijø, kurios pasireiðkia suvokiantmenà, reprodukcijas. O Bourdieu aiðki-no, kad savitos meninës kalbos � for-mos � suvokimas neatsiejamas nuo kû-rëjo pasirodymo ir padëties lauke, norsmenininkas savo kûrybà motyvuoja tikmeniniais ketinimais.

Meno sociologijoje su vidine analizesietina XX a. vidurio Francastelio teori-ja, kurioje meno kûrinys atsidûrë socio-loginës analizës centre. Anot Francaste-lio, �meno kûrinys yra savita màstymo pla-no ir tikrovës jungtis�2. Meo istoriko Fran-castelio iðeities taðkas � formalistinismetodas, t.y. tapybos ir skulptûros kû-riniø stilistinë analizë, kuri vëliau per-augo á struktûralistiná metodà, grindþia-mas vidiniu kûrinio tyrimu. Jis gvilde-


KULTÛRA

no meno kûrinio ir sociokultûrinio kon-teksto sàveikos problemas teoriniu irpraktiniu lygmeniu. Pamatinis Francas-telio metodologinis teiginys � meno so-ciologijos uþduotis � prasiskverbti á patá gi-liausià meno kûriniø analizës lygmená. Me-nininkas sukuria savità kalbà � þenklus,kuriø reikðmæ galima nustatyti tik atsi-þvelgus á jø visumà. Jis perpranta aplin-kos ryðius ir visumà, atskiria tai, ko ki-ti neperpranta, ir apjungia kûrinyje. Ki-taip tariant, sukuriamas vaizdinys, iðkurio kiti gali perprasti pasaulá. Vadina-si, meno sociologas turi tyrinëti kûriniokompozicijà, konstrukcijà � menininkosukurtà ásivaizduojamà tikrovæ.

Tradiciðkai laikytasi nuomonës, kadsocialumas leidþia paaiðkinti meno es-mæ. Taèiau Francastelis ëjo prieðingu ke-liu. Jis ieðkojo socialumo apraiðkø me-no kûriniuose. Vadinasi, analizëje juda-ma nuo meno paþinimo prie visuome-nës paþinimo. Tokie metodologiniai po-kyèiai nulëmë vidinës analizës priorite-tà sociologiniuose tyrinëjimuose. Bûda-mas socialinës prigimties, menas tapo iranalizës dokumentu, ir technika, pade-danèia geriau suprasti socialumà. Vadi-nasi, meno kûrinius studijavæ sociologaisiekë atskleisti socialinës visumos vaiz-davimo principus ir ðios visumos vaiz-diná màstymà. Meno kûrinys traktuoja-mas kaip unikalios veiklos produktas,kurià sudaro materiali veikla ir sociali-nës grupës vaizduotës veikla. Ji yra irsocialaus, ir individualaus pobûdþio, to-dël studijuojant vizualø objektà bûtinalygiagreèiai atsiþvelgti ir á materialius, irá figûratyvinius jo aspektus bei tyrinëtiþmonijos idëjas ir formas. Tai pagrindi-nis argumentas tø meno sociologø, ku-

rie á savo tyrinëjimø laukà átraukia vi-dinæ kûriniø analizæ.

Goldmanno literatûros sociologijojekûrinio vidinis aiðkinimas taip pat yraanalizës centras, taèiau teorija yra kito-kia. Jo teorijos esmë � poþiûris, kad esa-ma romano struktûros � vidinës kûriniotvarkos � ir visuomenës struktûrø ho-mologijos. Todël romano sandara aiðki-nama pasitelkus socialines struktûras,vadinasi, tampa svarbi iðorinë analizë.Apskritai marksistinës krypties sociolo-gams bûdinga sureikðminti ekonomi-nius veiksnius. Aiðkinant kultûrines irmenines formas teikiama pirmenybëekonominës veiklos formoms. Tradicinë-je marksistinëje analizëje laikomasi nuo-statos, kad iðsiaiðkinus ekonominius pa-grindus galima �iðskaityti� konkreèioskultûros superstruktûros elementus lite-ratûroje. Goldmannas modernios Vaka-rø kultûros, filosofijos, literatûros ir me-no raidà tiesiogiai susiejo su socialine,ekonomine ir politine raida.

Tokia iðorinë analizë netenkina da-bartiniø meno sociologø. Ðiuo poþiûriuBourdieu meninio lauko sociologija tapoalternatyva kitoms sociologinëms priei-goms � statistinei analizei, literatûros so-ciologijai ir recepcijos estetikai, susiejan-èiai kûriná su socialine grupe, kurios pa-saulëþiûrà jis iðreiðkia arba siekia per-duoti jos ideologijà, pozityvistinei Escar-pit sociologijai, kurioje literatûra susie-jama su visuomenës grupiø poreikiais.Dabartinei meno sociologijai bûtinaáveikti antitezæ tarp iðoriniø (pozityvis-tinës sociologijos, kûrybos sociologijos irrecepcijos estetikos) ir vidiniø strategi-jø (sociokritikos, formalistinës kritikos irestetinës kritikos). Ðiuo poþiûriu tik lau-



ko sociologija gali áveikti ðá paradoksà,teigia Thumerelis3.

Bourdieu genetinë struktûrinë anali-zë sujungë kûriniø mokslà ir meno reið-kiniø socialinæ istorijà, kas ið esmës bu-vo metodologinis, koncepcinis ir prak-tinis atsinaujinimas. Pasak P. Dirkxo, li-teratûros lauko sociologijos tikslas yrane interpretuoti, o suprasti tekstus4. Su-pratimas nereiðkia sociokritikos ar ide-ologinës kritikos. Bourdieu poþiûriu su-prasti � tai paaiðkinti, kodël kûrinys yratoks, koks jis yra. Vadinasi, ðis tikslasgali bûti pasiektas tik sulyginus ásivaiz-duojamos, iðgalvotos erdvës struktûrassu literatûros socialinës erdvës struktû-romis, kuriose randasi autorius.

Bourdieu atmetë kontekstines � iðori-nes interpretacijas, kurios nepritaikomos

sàlygiðkai autonomiðko meninio laukotyrinëjimuose. Kita vertus, sociologuisvetimas ir formalus, struktûrinis �skai-tymas�, kuris ið dalies yra esencialisti-nis, kai objektu imamos �grynosios� for-mos, nors ðios formos yra socialinës kil-mës. Autonomiðko meninio ar literatû-rinio lauko samprata sudaro palankiassàlygas sutelkti dëmesá ávairiø estetiniøformø raidai. Tokia vidinës ir iðorinësanalizës dermës paieðka atskleidþiaBourdieu poststruktûralistiná màstymà,jo iðraiðka tradicinës binarinës opozici-jos, kuriø vienos laikomos pranaðesnë-mis uþ kitas (t.y. sociologinëje analizëjejoms atiduodamas prioritetas) � vidinisvs iðorinis, kûrinys vs asmuo, produkcija vsrecepcija, o ið esmës menas vs sociumasvengimas ar dekonstrukcija.

Literatûra

11. P. Bourdieu. Choses dites. � Paris, Minuit,1987.

12. P. Bourdieu. Le champ littéraire // Actes desrecherches en sciences sociales, 1991, N. 89,p. 3�46.

13. P. Bourdieu. The Rules of Art. � Cambridge:Polity Press, 1996.

14. P. Dirkx. Sociologie de la littérature. � Paris, Ar-mand Colin, 2000.

15. P. Francastel. Peinture et societé: naissance et de-struction d�un espace plastique. De la renaissan-ce au cubisme. � Paris, Denoël, 1991.

16. L.Goldmann. Pour une sociologie du roman. �Paris, Gallimard, 1964.

17. N.Heinich. Pourquoi la sociologie parle desoeuvres d�art, et comment elle pourait en par-ler // Sociologie de l�art. 1997, N. 10, p. 11�23.

18. H. R. Jauss. Pour une esthétique de réception. �Paris, Gallimard, 1978.

19. B. Lahire. Champ, hors-champ, contrechamp// Le travail sociologique de Pierre Bourdieu.

Dettes et critiques. Sous la direction de B. La-hire. � Paris, La decouverte, 1999, p. 53�58.

10. F. Thumerel. Le champ littéraire fran�ais auXX siécle. Éléments pour une sociologie de lalittérature. Paris, A. Colin, 2002, p. 46.

Nuorodos

11 P. Bourdieu. Le champ littéraire // Actes des re-cherches en sciences sociales, 1991, N. 89, p. 3�46, p. 23.

12 P. Francastel. Peinture et societé: naissance et de-struction d�un espace plastique. De la renaissanceau cubisme. � Paris, Denoël, 1991, p. 286.

13 Thumerel, 2002, p. 46.14 P. Dirkx. Sociologie de la littérature. � Paris, Ar-

mand Colin, 2000, p. 127.

B. d.

KULTÛRA

191LOGOS 362004 SAUSIS � KOVAS

VYSKUPØ INGRESAI LIETUVOJEXXI AMÞIAUS PRADÞIOJE

The Ordination of Bishops in Lithuania at the Beginningof the Twenty First Century

SUMMARY

The article speaks about events of 1926 significant to the spiritual life of Lithuania: the establishment of

the Church Province of Lithuania and three new dioceses; and the birth of Antanas Vaièius, Juozas Þemaitis,

and Juozas Preikðas, future bishops of Lithuania. It reviews the history of the dioceses of Telðiai, Vilka-

viðkis and Panevëþys. In 2002, Lithuania celebrated the 75th anniversary of the dioceses of Kaiðiadorys,

Panevëþys, Telðiai and Vilkaviðkis, along with the 57th birthday of bishops Juozas Preikðas, Antanas Vaièius

and Juozas Þemaitis MIC. Since according to Cannon Law bishops who reach that age have to retire, on

January 5, Pope John Paul II issued an edict by which he assigned three new bishops ordinaries: Jonas

Boruta SJ for Telðiai; Rimantas Norvila for Vilkaviðkis; and Jonas Kauneckas for Panevëþys. The article

narrates the biographies of these bishops and describes their ordination.

VYSKUPAS JONAS BORUTA SJ30

Gauta 2003-02-05Tæsinys. Pradþia �Logos� Nr. 36

ALDONA VASILIAUSKIENËVilniaus universitetas

RAKTAÞODÞIAI: Baþnytinë provincija, vyskupija, vyskupas, vyskupijos valdytojas, ingresas.KEY WORDS: Church province, diocese, bishop, ordinary bishop, ordination.

Gimë 1944 m. spalio 11 d. Kaune,Prisikëlimo parapijoje. 1962 m. bandëstoti á Tarpdiecezinæ kunigø seminarijàKaune, taèiau sovietinë valdþia �nusi-kaltëliø� ðeimos sûnaus negalëjo praleis-ti. Jo tëvas Jonas Boruta 1948 m. pra-dþioje buvo suimtas ir Ypatingojo pasi-

tarimo nuteistas 25 metams laisvës at-ëmimo (bausmæ atliko Intos lageriuose).Mat jis Linonio slapyvardþiu (saugumuipavyko já iððifruoti) 1947 m. pasiraðëLietuvos inteligentø kreipimàsi á Jung-tiniø Tautø Organizacijà dël neteisëtoLietuvos prijungimo prie SSSR, be to,

ALDONA VASILIAUSKIENË

192 LOGOS 362004 SAUSIS � KOVAS

1947 m. buvo iðrinktas Bendro demo-kratinio pasiprieðinimo sàjûdþio prezi-diumo pirmininku, turëjo koordinuotiSuvalkijos partizanø veiksmus.

Jonas Boruta pasirinko studijuoti fi-zikà, mat tikslieji mokslai buvo toliaunuo politikos. 1962 m. ástojo á Vilniausuniversiteto Fizikos ir matematikos fa-kultetà. Studijavo su pertraukomis � iðantro kurso buvo paimtas á kariuomenæ.1970 m. baigæs studijas, dirbo Fizikosinstitute, rengë moksliná darbà � raðë di-sertacijà. Studijavo ir teologijà: nuo 1975m. pradëjo teologijos studijas pogrindi-nëje kunigø seminarijoje, kurias per 7metus baigë. 1981 m. ástojo á pogrindþionoviciatà Lietuvos jëzuitø provincijoje.1982 m. rugpjûèio 5 d. Skaisgiryje, ne-toli Þagarës, vyskupo Julijono Stepona-vièiaus buvo slapta áðventintas kunigu.

1982 m. apgynë disertacijà, taèiau,suþinojus apie kunigystæ, daktaro diplo-mas nebuvo iðduotas. Tik 1991 m. lap-krièio 12 d. jam buvo iðduotas moksløkandidato laikinasis paþymëjimas, o1992 m. spalio 13 d. Lietuvos Mokslo ta-rybai nostrifikavus mokslo laipsná � Bo-rutai gamtos mokslø daktaro diplomas(1993 m. birþelio 22 d.).

Kun. J. Boruta, negalëdamas dirbtiLietuvoje, 1982 m. iðvyko á Chmelnickiomiestà Ukrainoje. Deja, jau po mënesiosaugumas pareikalavo iðvykti ir ásodinoá traukiná. Gráþæs á Lietuvà, iki 1989 m.neturëjo nuolatinio darbo. Vaþinëjo poLietuvà, kam reikëjo padëjo, vesdavo re-kolekcijas vienuolëms. Saugumo gaudo-mas kaip dykaduonis, gynësi paþymë-jimais, kad dirba zakristijonu. 1982�1988m. ne kartà saugumieèiø sekamas, nekartà buvo suimtas.

Sovietmeèiu 1983�1989 metais kun.J. Boruta SJ buvo �Lietuvos KatalikøBaþnyèios kronikos� vyriausiuoju redak-toriumi (ðá darbà dirbo vietoj suimtopirmojo redaktoriaus kun. S. Tamkevi-èiaus SJ). Tuo paèiu metu (1983�1989)kunigas � vienas ið seserø vienuoliø te-ologijos ir katechetikos slaptøjø kursøvadovø. 1989 m. paskirtas Vilniaus ar-kivyskupijos katechetinës komisijos na-riu, neakivaizdinës katechetø mokyklosprie Vytauto Didþiojo universiteto Te-ologijos fakulteto Vilniaus skyriaus dës-tytoju ir globëju, nuo 1996 m. � ðio sky-riaus direktorius.

Vyskupas J. Boruta buvo vienas iðLietuviø katalikø mokslo akademijos(LKMA) atkûrimo Lietuvoje iniciatoriø,1989 m. pasiraðæs Akademijos atkuria-màjá pareiðkimà, iðrinktas á Atkuriamàjákomitetà, skaitë praneðimà �LKMAprieðistorë�. 1990 m. Katalikø Akademi-jos Steigiamojoje konferencijoje iðrinktasá Lietuvos Kraðto Tarybà, o 1992 m.LKMA Centro valdybà perkëlus á Lietu-và � vicepirmininku mokslo srièiai. Nuo1997 m. vysk. J. Boruta SJ � LKMA pir-mininkas. Uþ mokslinæ veiklà Lietuviøkatalikø mokslo akademija 1997 m. já ið-rinko LKMA akademiku.

Nuo 1991 m. dësto Baþnyèios istorijàVilniaus universiteto Istorijos fakultete,nuo 1998 m. � docentas. Vyskupo inicia-tyva Vilniaus universitete suorganizuo-ta �Baþnyèios istorijos studijø� grupë.

Vyskupas Jonas Boruta SJ � Lietuvosir Latvijos jëzuitø provincijos provincio-las 1989�1997 m. 1997 m. geguþës 28 d.Popieþius Jonas Paulius II kun. Jonà Bo-rutà SJ paskyrë tituliniu Vulturaros vys-kupu ir Vilniaus arkivyskupo augzilia-

KULTÛRA

193LOGOS 362004 SAUSIS � KOVAS

ru. 1997 m. birþelio 21 d. � konsekraci-ja. Á iðkilmes Vilniaus arkikatedroje su-sirinko Lietuvos katalikø Baþnyèios hie-rarchai, daugybë kunigø, Lietuvos ir ið-eivijos tëvai jëzuitai, vienuolës, klierikai,17 LKMA suvaþiavimo dalyviai, prem-jeras Gediminas Vagnorius su þmona,Seimo nariai. Arkivyskupas J. A. Baèkispriminë sunkø naujojo vyskupo kelià ákunigystæ, jo pogrindinæ, mokslinæ, pe-dagoginæ bei visuomeninæ veiklà. Gavæsið arkivyskupo rankø vyskupo regalijas,vyskupas J. Boruta paskelbë, kad jo de-vizas bus Jëzuitø ordino ákûrëjo IgnacoLojolos þodþiai �Trokðtu su meile tar-nauti visiems�. Po iðkilmingø ðv. Miðiøprie Valavièiø koplyèios nusidriekë ilgasveikintojø eilë31.

1997 metais vysk. J. Boruta SJ buvoiðrinktas Lietuvos Vyskupø Konferenci-jos generaliniu sekretoriumi.

2002 m. sausio 20 dienà Telðiø kated-roje ávyko vyskupo Jono Borutos SJ in-gresas32 � iðkilmingas áþengimas á vys-kupijos katedrà, prasidëjæs vyskupø ei-sena nuo vyskupijos kurijos. Vyskupaipasimeldë prie Telðiø vyskupø kapøKatedros kriptoje ir ðventoriuje, Ðven-èiausiojo Sakramento koplyèioje. Prasi-dëjus ðv. Miðioms, Katedros kanaunin-kø kapitulos pirmininkas vyskupijoskancleris dr. kan. Juozas Ðiurys perskai-të Popieþiaus dekretà, kuriuo skiriamasnaujasis Telðiø vyskupas. Tikinèiuosiuspasveikino ir vyskupà ordinarà JonàBorutà pristatë kardinolas Audrys Juo-zas Baèkis. Kauno arkivyskupas SigitasTamkevièius SJ, priminæs vyskupoM. Valanèiaus perkëlimà á Kaunà, pasa-kë, kad dabar tarsi gràþinama skola: ati-

duodamas þemaitis, nors ir gimæs Kau-ne. Arkivyskupas dëkojo vyskupui An-tanui Vaièiui uþ atliktus darbus Þemai-tijai ir Lietuvai. Áteikdamas vyskupiðkàlazdà, linkëjo, kad Dievas laimintø netik pirmàsias, bet ir visas jo gyvenimodienas Telðiø vyskupijoje.

Vyskupui J. Borutai áþengus á sostà,kanauninkø, konsultoriø, kunigø, vie-nuoliø ir katalikiðkø organizacijø vardøpagarbà ir klusnumà iðreiðkë kan. Juo-zas Ðiurys, mons. Jonas Gedvila, dr. kan.Algis Genutis, kun. dr. Romualdas Vë-lavièius, s. Aldona, Vyskupo VincentoBorisevièiaus vidurinës mokyklos direk-torë, istorikë Janina Bucevièiûtë.

Po Evangelijos JE vyskupas ordina-ras J. Boruta SJ tikintiesiems pasakë ho-milijà.

Vysk. Antanas Vaièius, 27-erius me-tus buvæs Telðiø vyskupijos ganytoju,padëkojo Ðventajam Tëvui uþ dvasingoir iðsimokslinusio vyskupo paskyrimà áTelðius. Kreipdamasis á kunigus, dëko-jo uþ jø gerumà, uþ gerumà dëkojo ir ti-kintiesiems. �Noriu papraðyti, kad tikin-tieji su meile ir pagarba priimtø naujàvyskupà ir kad jam bûtø tokie geri, o jeigali ir dar geresni.�33

Naujàjá vyskupà sveikino dvasinin-kai, vyriausybës atstovai, mokslo ástai-gø bei ávairiø institucijø vadovai, kata-likiðkos organizacijos*. Sveikintojai ne-gailëjo graþiø padëkos þodþiø vyskupuiA. Vaièiui uþ daugiau kaip ketvirèioamþiaus ganytojiðkà veiklà.

Iðkilmëse dalyvavo Kardinolas Aud-rys Juozas Baèkis, Apaðtalinio nuncijausBaltijos ðalyse laikinasis reikalø patikë-tinis dr. mons. George�as Antonysamy,

ALDONA VASILIAUSKIENË

194 LOGOS 362004 SAUSIS � KOVAS

arkivyskupas S. Tamkevièius SJ, vysku-pai: Eugenijus Bartulis, Jonas Kauneckas,Juozapas Matulaitis, Rimantas Norvila,Juozas Preikðas, Juozas Tunaitis, JuozasÞemaitis MIC, Varmijos arkivyskupo pa-galbininkas vyskupas Julijanas Voitkov-

30 T. Geèienë. Trokðtu su meile tarnauti visiems// Apþvalga. 1997. Birþelio 27�liepos 3. Nr. 24.P. 8; Èeslovas Gedvilas. Vyskupo pirmoji kal-ba � þemaièiø // Þemaitis. 2002. Vasario 23.Nr. 22. P.1,2,4; Aldona Grigulaitë. Tikinèiøjøbendruomenë turi bûti vieninga ir veikli. Inter-viu su Lietuvos vyskupø konferencijos genera-liniu sekretoriumi, Lietuviø katalikø moksloakademijos akademiku, Telðiø vyskupijos vys-kupu Jonu Boruta SJ // Kalvotoji Þemaitija. 2002.Vasario 21. Nr. 21. P.1,3; ELT-os ir ,,Kalvoto-sios Þemaitijos� informacija. Þemaièiai turinaujà vyskupà // Kalvotoji Þemaitija. Telðiø ap-skrities laikraðtis. 2002. Sausio 8. Nr. 3. P. 1,2;Lietuvos Vyskupø Konferencijos sekretoriatas.Nauji Telðiø, Vilkaviðkio ir Panevëþio vysku-pai // XXI amþius. 2002. Sausio 11. Nr. 3. P. 1;[Be aut.]Paskirti nauji vyskupai // Tëviðkës þi-nios. 2002. Sausio 8. Nr. 4. P.4; Alma Simona-vièiûtë. Trys Lietuvos vyskupijos turi naujusganytojus // Klaipëda. 2002. Sausio 11. Nr. 8;Donatas Stulpinas. Plungëje lankysis naujasisvyskupas // Þemaitis. 2002. Vasario 21. Nr. 21.P. 3; A. Vasiliauskienë. Baþnyèiai, ordinui,mokslui. Kunigui daktarui Jonui Borutai SJ �50 metø // Apþvalga. 1994. Spalio 7�13. Nr. 40.P. 1, 3; A. Vasiliauskienë. Kunigo daktaro Jo-no Borutos SJ nuopelnai Lietuviø katalikømokslo akademijai // Voruta. 1994. Lapkrièio16�22. Nr. 43. P. 3.

31 [Be aut.] Konsekruotas Vilniaus vyskupas Jo-nas Boruta SJ // Voruta. 1997. Liepos 1�31. Nr.25�28. P. 10; T. Geèienë. Trokðtu su meile tar-nauti visiems // Apþvalga. 1997. Birþelio 27�lie-pos 3. Nr. 24. P. 8.

32 [Be aut.] Naujojo Telðiø vyskupo ingresas //XXI amþius. 2002. Vasario 1. Nr. 9. P. 3.

33 Genovaitë Braþionytë. Sunkiausia vyskupui iðsi-skirti su þmonëmis // Kalvotoji Þemaitija. Telðiøapskrities laikraðtis. 2002. Sausio 19. Nr. 8. P. 6.

skis, Maskvos arkivyskupo TadeuðoKondrusievièiaus vardu sveikino mons.Jeþis Steckievièius, Kaliningrado dekanaskan. Anupras Gauronskas ir Èerniachov-sko � Sovietsko dekanas Andrius Eidin-tas. Iðkilmëse dalyvavo per 70 kunigø.


** Sveikino katedros klebonas dekanas R. Vëla-vièius, Telðiø vyskupijos kunigø vardu � Tau-ragës dekanas kan. Vincentas Gauronskis, Tel-ðiø kunigø seminarija, vienuolijos. LietuvosRespublikos vyriausybës sveikinimà perskaitëÐvietimo, mokslo ir kultûros skyriaus patarë-jas religijø klausimais Julius Ratkus. SveikinoTelðiø apskrities virðininkas, Apskrities ir mies-to merai, seniûnas, konservatoriø partijos val-dybos pirmininkas Andrius Kubilius, Krikðèio-niø demokratø vardu Bobelis ir P. Graþulis,Seimo nario Gedimino Vagnoriaus sveikinimàperdavë jo patikëtinë Danutë Mileikienë.

Sveikino ir mokslo institucijø atstovai: Klai-pëdos universiteto rektorius prof. Stasys Vai-tekûnas, Vilniaus universiteto Istorijos fakulte-to atstovai su dekanu dr. Alfredu Bumblausku,Lietuviø katalikø mokslo akademijos atstovaisu akademikais Zigmu Zinkevièiumi ir GiedriuUþdaviniu, Dailës akademijos skyriaus Telðiuo-se, Þemaièiø akademijos atstovai. Katalikiðkømokyklø asociacijos vardu sveikino kun. Gin-taras Vitkus SJ. Naujasis vyskupas Jonas Boru-ta SJ buvo pasveikintas Ðauliø sàjungos, Telðiøarchitektas, Telðiø medikø, laivo vado KæstuèioMacijausko, Þemës ûkio banko Telðiø skyriaus,Telðiø vyskupijos ateitininkø, skautø, Carito,Ðeimos centro, jaunimo centro, Katalikiø mote-rø draugijos, eucharistiniø bièiuliø, Marijos le-giono, Tauragës dekanato ir Carito, Ðilutës pa-rapijos, Telðiø Maþosios parapijos, KlaipëdosÐv. Kazimiero parapijos, ,,Aidø� leidyklos, Tel-ðiø miesto ir rajono kultûros darbuotojø, Krað-to apsaugos viceministras Jonas Geèas perdavëKraðto apsaugos ministro Lino Linkevièiaussveikinimà. Sveikino Maþeikiø baþnyèios staty-tojai, Telðiø parapija: Katedros ir Gargþdø baþ-nyèios jungtinis choras, giminaièiai bei pavie-niai asmenys.

B. d.

MENAS


ROMUALDASLANKAUSKAS

ROMUALDO LANKAUSKOTAPYBINIØ ABSTRAKCIJØ MAGIJA

Gimë 1932 m. Klaipëdoje. 1950�1953 m. studijavo VU istorijos ir filologijos fakultete. Po studijø

dirbo ávairiose laikraðèiø ir þurnalø redakcijose. Iðleido per 30 prozos knygø, apysakø ir noveliø rin-

kiniø, romanø, knygø vertimø. Dalis Lankausko prozos iðversta á ávairias uþsienio kalbas. 1989 m.

Lankauskas ákûrë Lietuvoje P.E.N. centrà � pirmà laisvà, nuo sovietinës valdþios nepriklausomà organi-

zacijà, kurià tais paèiais metais pripaþino ir Vakarai � priëmë á tarptautiná P.E.N. klubà. Ðiandien raðy-

tojas � P.E.N. klubo garbës prezidentas. 1992 m. jis iðstojo ið Lietuvos raðytojø sàjungos.

Taèiau, be prozos, R. Lankauskas jau nuo 1961 m. kuria tapybos kûrinius. Tai vienas pirmøjø nu-

osekliø abstrakèiosios dailës ðalininkø lietuviø tapyboje, daugelá deðimtmeèiø ignoruotas oficialios dai-

lës kritikos. Kadangi abstraktusis menas tais laikais buvo ypatingoje valdþios nemalonëje, ðis pasirinki-

mas pastûmëjo dailininkà á konfliktà su sovietine ideologija ir visiðkà izoliacijà nuo oficialaus parodi-

nio gyvenimo. Tik prasidëjus demokratëjimo procesui, maþdaug 1986 m. dailininkas galëjo plaèiau pri-

statyti savo kûrybà ðalies visuomenei. R. Lankauskas � Vilniaus tapytojø grupës �Individualistai� narys.

Ðiandien jau surengta per 10 tapytojo personaliniø ir per 20 grupiniø parodø. Jo paveikslai puoðia pri-

vaèias kolekcijas Lietuvoje ir uþsienyje.

T a p y b a

tapiniø parodà, kuri smarkiai iðsiskyrë tometo oficialiosios dailës kontekste. Ta-èiau atkaklus menininkas ëjo savo keliuir menkai paisë oficialaus meno reikala-vimø. Intelektuali Lankausko tapyba ne-paprastai asmeniðka, kupina konstrukty-vaus màstymo, galingos trykðtanèios bio-loginës energijos, muzikalumo ir tyliossprogstamosios galios. Jis kuria aliejumi,guaðu, akrilu, iðnaudoja akvarelës ir tu-ðo teikiamas galimybes.

Romualdas Lankauskas � pripaþintaslietuviø literatûros klasikas, þymus

dailininkas, savo gyvenimiðkàja pozicijaákûnijæs labai retà mûsø ðalyje meninin-ko nonkonformisto idealà. Dël literatûrosir tapybos kûriniø nuolatos buvo kalti-namas formalizmu, individualizmu, ati-trûkimu nuo tikrovës ir kitomis sovieti-niais laikais baisiomis nuodëmëmis. Pui-kiai prisimenu 1967 m. �Vagos� leidyk-loje skandalingai nutrauktà jo abstrakèiø

ROMUALDAS LANKAUSKAS


vo abstrakèiose kompozicijose suvaldësudëtingus formø, ritmø, linijø, faktûrøir spalvø santykius. Jo tapyba neatsieja-ma nuo asmeninës patirties, susidûrimosu þmogø supanèiais daiktais, reiðki-niais, turtingu knyginës kultûros ir me-no kûriniø pasauliu, sukelianèiu jaut-riausius iðgyvenimus, sunkiai nusakomànuotaikø kaità.

Man kûryba, � sako dailininkas, � taimëginimas áprasminti savo egzistencijà. Mesesam laikini. Uþtat menininkas siekia sukurtikaþkà patvaresnio uþ já patá. Þinoma, toksuþdavinys be galo sunkus, gresiantis ir pra-laimëjimu. R. Lankausko brandþiausiostapybinës abstrakcijos paremtos ne tik áakis krintanèia emocine spalvos jëga, di-namiðkø linijø ásiverþimu á paveiksloerdvæ, taèiau pirmiausia savo kompozi-cine struktûra, kuri atsiranda tik suradustam tikrà konceptualiai pagrástà sudëti-niø spalvø, dekoratyviø plëmø ir dina-miðkø linijø santyká. Talento jëga èia pir-miausia atsiskleidþia kaip visumos suvo-kimas, sugebëjimas apjungti á vieningàvisumà emocionalios spalvos, struktûri-nio màstymo sandus ir dekoratyviai ið-dëstyti visus tuos elementus, kuriais dis-ponuoja tapytojas iðreikðdamas savojausmus. Abstrakti forma ir emocionalispalva dailininkui tampa pagrindiniaisplastinës kalbos elementais, padedan-èiais tapomoje erdvëje iðgauti grieþtoskompozicinës struktûros ir muzikalumoefektus. Todël R. Lankausko kompozici-jø spontaniðkumas yra apgaulingas, jisreikðmingas tik pradedant paveikslà aruþdedant paskutinius kompozicijà orga-nizuojanèius potëpius. Tenka konstatuo-ti, kad ðio iðkilaus ir didþiai autentiðko

Jokioj dailës mokykloj, � prisipaþástamenininkas, � mokytis neteko. Taèiau visdëlto studijavau: visur ir visada, nepraleis-damas në vienos tinkamos progos, lankiaugalerijas ir muziejus, ávairias parodas Vilniu-je, Paryþiuje, Londone, Kopenhagoje, Tokiju-je, Helsinkyje, Stokholme, Niujorke, Vaðing-tone... O uþsienyje iðleisti puikûs meno rep-rodukcijø albumai, knygos, skirtos þymiøjødailininkø kûrybai? Jos, be abejo, taip pat plë-të þinias, formavo skoná ir estetines paþiûras.Tai ir buvo Didþioji Mano Mokykla.

Galbût ilgalaikis prozininko darbasR. Lankauskui kur kas labiau nei dau-geliui jo amþininkø padëjo suvokti kiek-vienos kûrybinës srities meninës iðraið-kos priemoniø savitumà, siuþetinës ta-pybos ir literatûriðkumo pavojus, su-prasti, kad tapybos esmë skleidþiasi ana-pus literatûriðkumo � grynai estetinëje mu-zikaliø formø ir spalvø architektonikoje. Ðisatradimas padëjo kitaip paþvelgti á pa-matinius struktûrinius tapybos princi-pus. Dailininkas nuëjo ilgà dvasinio irplastinio tobulëjimo kelià. Jo brandi ta-pyba kyla ið P. Cezanne�ui bûdingokonstruktyvaus màstymo, muzikaliàspalvà iðlaisvinanèios fovizmo ir klasi-kinio abstrakcionizmo estetikos. Bûda-mas intelektualus menininkas, Lankaus-kas puikiai supranta, kad abstrakti formasavaime yra vidinës prasmës iðraiðka; todël,tapydamas abstrakèias formas, pirmiau-sia iðryðkina jø kompozicinæ sàveikà irvidiná ryðá su muzikalia spalva. Daili-ninko tapiniai, kupini ekstatiðkø kûry-bos proverþiø, ekspresyvumo, dvasiosnuskaidrëjimo, liûdesio, slogaus nerimoir kitø intymiausiø nuotaikø atspalviø,nuðvito visu spalvø ryðkumu, kai jis sa-

MENAS


dailininko kûryba Lietuvoje iki ðiol nesu-laukë deramo dailëtyrininkø dëmesio iriðsamesnës jo dailei skirtos monografijos.

Tai suprantama, kadangi apie abstraktømenà raðyti daug sunkiau nei apie figû-ratyvinæ, literatûriðkumo kupinà tapybà.

Prof. Antanas Andrijauskas

The Magic of Romualdas Lankauskas� Abstract Paintings

Romualdas Lankauskas was born on 3 April, 1932 in Klaipëda. From 1950 till 1953 he studied in the

Philology Department of Vilnius State University. After graduation, he worked on various newspapers

and magazines. He has published more than 30 books � novels, short stories and translations. Some of

his books have been translated into foreign languages. In 1989, Lankauskas established the Lithuanian

centre of the PEN Club.

Since 1961, Lankauskas has been not only a writer but also a painter, though for a long time ig-

nored by official art critics as his paintings are specimens of abstract art, which was persona non grata

for the Soviet regime. Therefore, his paintings were not accepted for official exhibitions. Only in 1986,

with the beginning of democratisation, did he get the opportunity to present his pictures to the public.

Since then, he has had more than ten personal exhibitions and taken part in more than twenty group

exhibitions. Now he is a member of the �Individualists� painters� group.

As a writer and painter, RomualdasLankauskas belongs to the rare-for-Lithuania species of non-conformist art-ist. His writings and paintings were fre-quently criticised for their formalism, in-dividualism and un-realism. The intel-lectual paintings of Lankauskas are verypersonal, full of constructive thinking,vital energy and music, and silent, ex-plosive power. He exploits the opportu-nities present in various materials. Asan intellectual artist, Lankauskas under-stands that an abstract form is an expres-sion of internal meaning. The emotionalpower of colours, the dynamism of linesand the special structure of compositionshow the skill of the painter in produc-

ing a harmonious unity of colours, lines,decorative elements and structuralthinking. That unity expresses his ownfeelings. The apparent spontaneity of hiscompositions is deceptive, for it is im-portant only at the beginning of thepainting or at the very end. Lankauskasalways strives for an ideal of musicalstructural harmony and contemplation.

With a note of sadness, it is neces-sary to admit that the paintings ofLankauskas � significant as they are �are not properly appreciated by Lithua-nian art critics. No monograph studyhas been written on his art, for it ismuch more difficult to write about ab-stract than about figurative painting.

Professor Antanas Andrijauskas



Romualdas Lankauskas. Eskizai kompozicijoms

Romualdas Lankauskas. Beprotiðkas nusileidimas. 2003. Drobë, akrilas. 75 × 95

MENAS


Romualdas Lankauskas. Paukðèiø namai. 2003. Popierius, akvarelë. 29,5 × 41,5




MENAS


Romualdas Lankauskas. Pilkas lietus. 2003. Popierius, akvarelë. 29,5 × 41,5

TOMAS AKVINIETIS


TEOLOGIJOS SUMAPIRMOJI ANTROSIOS DALIES DALIS

96�97 KLAUSIMAI APIE TEISÆ

ÁVADAS

Þmogiðkojo ástatymo apibrëþimas

Þmogiðkàjá ástatymà galima apibrëþti remiantis bendruoju, arba ástatymo esmës, apibrëþimu: �ásta-tymas yra proto potvarkis dël bendrojo gërio, kurá tas, kuris turi rûpintis bendrija, paskelbë�1. Kreacio-nistiniame krikðèioniðkame pasaulëvaizdyje pats pirmasis ástatymas ir visø kitø ástatymø ðaltinis yra Kû-rëjo potvarkis dël bendrojo visatos gërio (amþinasis ástatymas). Kûrëjui nereikia jokio iðorinio ágaliojimorûpintis tuo gëriu: kûrimas savaime suteikia toká ágaliojimà. Proto neturintiems ir suprasti negalintiemskûriniams savo potvarká jis �skelbia� suteikdamas jiems prigimtis, tarsi þenklindamas juos savo ástatymoantspaudu. Apie toká prigimties suteikimà kalbëti kaip apie ástatymo paskelbimà galima tik analogineprasme (gamtoje veikiantá ástatymà lietuviø kalba vadina ne ástatymu, o dësniu). Þmonëms savo potvar-ká Kûrëjas skelbia suteikdamas gebëjimà paþinti daiktø prigimtis (prigimtinis ástatymas) ir apreikðdamassu þmogumi susieto antgamtinio projekto dalá (dieviðkasis ástatymas). Taigi Kûrëjo ástatymà þmogus pa-þásta ne tiesiogiai, bet iðskaito kaip bendrus savo veiklos principus gyvenimo knygoje (prigimtinis ásta-tymas) ir Ðv. raðte (dieviðkasis ástatymas). Kadangi veikla vyksta tam tikru laiku tam tikroje vietoje, tai,siekiant nuspræsti, kaip teisinga elgtis, bendruosius principus tenka taikyti konkreèioms situacijoms. Jei-gu toká sprendimà, vadovaudamasis savo kompetencija, daro asmuo, ágaliotas rûpintis bendruoju gëriu,ir já oficialiai paskelbia, tai tas sprendimas atitinka þmogiðkojo ástatymo apibrëþimà.

Þmogiðkojo ástatymo vieta ástatymø sistemoje

Akvinieèio pieðiamame harmoningame pasaulëvaizdyje ástatymas persmelkia visà visatà: antgamti-næ, gamtinæ, kultûrinæ jos dalá2. Visa ástatymo esmë ir tikrovë sutelkta amþinajame ástatyme. Kiti ástaty-mai yra tik vienoks arba kitoks amþinojo ástatymo �dalyvavimas� kûriniuose. Tas �dalyvavimas� prime-na Platono idëjø �dalyvavimà� ðeðëliø pasaulyje. Kadangi amþinasis ástatymas yra kûrinijos ástatymø

Dail. Beato Angelico

RAKTAÞODÞIAI. Þmogiðkasis ástatymas, yda, dorybë, sàþinë, pavaldumas, áprotis, iðimtis.KEY WORDS. Human law, vice, virtue, conscience, subjection, custom, dispensation.

TOMAS AKVINIETIS

KLASIKA


ðaltinis, esmë ir teisingumo matas, jis visus kûrinijos ástatymus susieja á vieningà organiðkà sistemà, ku-rioje þmogiðkasis ástatymas uþima ypatingà vietà. Þiûrint á Akvinieèio pateiktà ástatymø sàraðà � amþi-nasis, prigimtinis, þmogiðkasis, dieviðkasis ir geidulingumo ástatymas, � kyla klausimai: kodël dieviðka-sis ástatymas ávardytas tiesioginëje geidulingumo kaimynystëje; kodël tarp amþinojo ir dieviðkojo ástaty-mo ásiterpia prigimtinis ir þmogiðkasis? Ið dalies á ðiuos klausimus galima atsakyti remiantis Biblija, pa-sak kurios, Dievas pirmiausia sukûrë gamtà, paskiausiai � þmogø. Taigi prigimtinis ástatymas yra pir-mesnis uþ þmogiðkàjá ir dieviðkàjá, nes gamtos knyga, ið kurios þmogus iðskaito prigimtiná ástatymà, bu-vo paraðyta pirmiau, negu atsirado jos skaitytojas. Antroji knyga, ið kurios þmogus paþásta amþinàjá ásta-tymà, t. y. Ðv. Raðtas arba dieviðkasis ástatymas, pradëtas raðyti daug vëliau ir buvo labai ilgai raðomas:pirmiausia Senuoju Testamentu jis netobulai buvo apreikðtas þydams, o po tûkstanèiø metø NaujuojuTestamentu � tobulai apreikðtas krikðèionims. Todël atrodo, kad Akvinieèio pateiktas ástatymø sàraðasatspindi jø atsiradimo chronologijà � nors, skaitant Pradþios knygà, susidaro áspûdis, kad geidulingumoástatymas kaip pirmosios nuodëmës prieþastis yra pirmesnis uþ raðytiná dieviðkàjá ástatymà. Juk raðoma,kad �kai moteris pamatë, kad tas medis buvo geras maistui, kad jis buvo þavus akims ir kad tas medisþadëjo duoti iðminties, ji skynësi jo vaisius ir valgë, davë jo ir savo vyrui, buvusiam su ja, ir jis valgë�(Pr 3,6). Taèiau Akvinietis teigia, kad geidulingumo ástatymas yra nuopuolio padarinys, �dieviðkuoju ásta-tymu skirta bausmë�, panaikinanti �pirmapradá þmogaus proto tiesumà ir veiksmingumà� bei �atimantiið þmogaus orumà�3. Visiðkai nesuprantama, kaip, turëdamas tiesø ir veiksmingà protà, þmogus galëjonusidëti, jeigu dar neveikë geidulingumo ástatymas, o jeigu jau veikë, tai þmogus buvo nubaustas anks-èiau, negu nusikalto. Kad ir kaip bûtø, geidulingumo ástatymas chronologiðkai yra pirmesnis uþ dievið-kàjá, nes nuodëmë yra apreiðkimo ir iðganymo prieþastis (felix culpa). Jo ávardijimas sàraðo pabaigojepaþeidþia chronologiná skirstymo kriterijø, bet gali bûti pateisintas tuo, kad geidulingumas kaip tiesio-ginis þmogaus polinkis �neturi ástatymo prigimties, veikiau jis yra nutolimas nuo proto ástatymo�4.

Þmogiðkojo ástatymo paskirtis

Geidulingumu besivadovaujantis þmogus gali tapti paèiu blogiausiu ið visø gyvûnø. Todël pirmu-èiausia þmogiðkojo ástatymo funkcija � bausmës baime ir prievarta þmones sulaikyti nuo pikto. Kaipsulaikymo priemonë ástatymas bûtinas, nes didþiàjà visuomenës dalá sudaro doroviðkai netobuli þmo-nës. Ribodamas nedorø poelgiø laisvæ, ástatymas visuomenëje saugo taikà. Akvinietis raðo:

bûtina jëga ir baime juos sulaikyti nuo pikto, kad bent ðitaip susilaikydami nuo pikto darymo irkitiems leistø ramiai gyventi, ir patys, prie to pripratæ, galø gale [�] laisva valia darytø tai, kà anks-èiau darë ið baimë, ir ðitaip taptø dori5.

Ið ðios citatos matyti, kad iðugdant áprotá arba, ðnekant fiziologijos terminais, suformuojant sàlyginárefleksà, þmogus per prievartà padaromas laisvas. Laisvas ir doras þmogus � tai gerai dresuotas, kitaiptariant, iðauklëtas þmogus. Auklëjamoji ástatymo funkcija remiasi þmogui prigimtais dorumo pradmeni-mis ir polinkiu á dorumà. Ið prigimties turëdamas ðias dorumo uþuomazgas, þmogus nëra doras, betremdamasis jomis, gali tapti doras. Ðia galimybe grindþiama auklëjamoji tëvø átaka vaikams. Taèiau,pasak Akvinieèio, svarbiausia auklëjimo priemonë, kuria tëvai gali remtis, yra átikinëjimas. Galimybëspasinaudoti prievarta � ribotos6. Be to, vieni tëvai patys nëra dori, kiti nemoka átikinti, treèiøjø atþalosyra tokios áþûlios ir linkusios á ydas, kad jas paveikti þodþiu nelengva, todël padeda ástatymas. �Tasbausmës baime verèiantis [dorai elgtis] auklëjimas, yra auklëjimas ástatymais�7. Bûtent ðiai auklëjimo,arba dorovinio tobulinimo, funkcijai Akvinietis skiria daugiausia dëmesio. Devyniasdeðimt ðeðtajame klau-sime jis apibrëþia auklëjamàsias þmogiðkojo ástatymo ribas. Jis teigia, kad tas ástatymas turi drausti nevisas ydas, o tik paèias blogiausias, pirmiausia tas, kurios daro þalà aplinkiniams ir kuriø neuþdraudusvisuomenë negalëtø bûti iðsaugota; kad jis liepia tik tuos dorybingus veiksmus, kuriuos galima tiesio-giai arba netiesiogiai nukreipti á bendràjá gërá; kad tas þmogiðkasis ástatymas, kuris neatitinka prigimti-nio arba dieviðkojo ástatymo, þmogaus sàþinës nesaisto.

Matant þmogiðkojo ástatymo veikimo ribas ir þinant, kad kiekvieno þmogaus prigimtinë paskirtis �pasiekti doroviná tobulumà, o per já � ir pomirtiná amþinosios palaimos tikslà, darosi akivaizdu, kad

TOMAS AKVINIETIS


auklëjamoji ástatymo galia nepakankama, kad ji greta tëvø, mokytojø ir dvasininkø yra tik bûtina auk-lëjimo sistemos dalis, disciplinavimo ir baudimo dalis.

Þmogiðkojo ástatymo santykis su prigimtiniu ástatymu

Vykdydamas auklëjamàjà funkcijà, ástatymas privalo remtis þmogaus prigimtimi, kitaip tariant, jisprivalo bûti gaunamas ið prigimtinio ástatymo. Su prigimtimi nesiskaitantis þmogiðkasis ástatymas neið-vengiamai þlunga, kaip þlugo marksistine ideologija pagrásta santvarka8. Toji ideologija, redukuodamaþmogaus esmæ á socialiniø santykiø visumà, neigia þmogaus prigimtá kaip sàlygiðkai savarankiðkà veiks-ná, su kuriuo bûtina skaitytis. Nesiskaitymas su þmogaus prigimtimi atveria kelià nepamatuotiems, þlug-ti pasmerktiems socialiniams eksperimentams.

Pasak Tomo, kiekvienas þmoniø ástatymas turi bûti vienaip ar kitaip iðvedamas ið prigimtinio ástaty-mo, antraip jis � joks ástatymas. Þmogiðkasis ástatymas turi atsiþvelgti á pagrindinius prigimtinio ástaty-mo reikalavimus, kylanèius ið keturiø ágimtø þmogaus polinkiø: saugoti asmeninæ gyvybæ, daugintis,paþinti Dievà ir gyventi bendruomenëje. Tik bûdamas jiems palankus, þmogiðkasis ástatymas gali bûtinaudingas bendrajai þmoniø gerovei, turëti tikràjà ástatymo prigimtá, t.y. bûti tikru ástatymu, o ne joiðkraipymu.

Kadangi Akvinieèio teorijoje ið prigimtinio ástatymo kyla ir juo remiasi ne tik þmogiðkasis ástatymas,bet ir dorovë, tai ástatymø leidyba ir politika èia harmoningai siejasi su etika. Akivaizdu, kad ði vieny-bë � tai idealas arba grynojo proto iliuzija, niekada neatitikusi politinës ir teisinës praktikos. Taèiau ðiosiliuzijos fone kaip niekur kitur iðryðkëja politinës praktikos realijos. Todël cum grano salis galima saky-ti, jog reikëjo Akvinieèio, kad atsirastø Makiavelis; kad Akvinieèio politinis traktatas Kipro karaliui Apievaldovø valdþià (~ 1267) buvo tarsi Makiavelio Valdovo (1513), dedikuoto Lorencui Medièiui, pirmta-kas. Akvinietis kalbëjo apie tai, kaip reikëtø valdyti; Makiavelis � apie tai, kaip ið tiesø valdoma. Jonupieðtame paveiksle religija ir etika matyti kaip politiniø manipuliacijø priemonës, o ne politikos pa-grindas ir vertinimo matas.

Þmogiðkojo ástatymo santykis su dieviðkuoju ástatymu

Visuotinë gerovë kaip tikslas gali bûti pakankamas visuomenei, bet ne individui, kuriam sunku su-sitaikyti su ligomis, senatve ir neiðvengiama gyvenimo pabaiga. Net idealioje visuomenëje ðie dalykaineleistø þmogui bûti laimingam.

Iðnagrinëjæs daugybæ vidiniø ir iðoriniø dalykø, nuo kuriø priklauso þmogaus laimë, Aristotelis, galbûtnet pats to nenorëdamas, parodë, kad nors visi þmonës siekia laimës, ið tiesø ji yra nepasiekiama: perne-lyg ilgas laimei bûtinø dalykø sàraðas, pernelyg tie dalykai priklausomi nuo nenuspëjamos aplinkybiø kaitos.Net jeigu kam nors pavyktø tà sàraðà uþpildyti, vienintelë mintis apie neiðvengiamà mirtá galëtø uþnuo-dyti laimingo gyvenimo dþiaugsmà. Juk ið tiesø þmogaus situacija ðiame gyvenime panaði á myriop nu-teistojo, kuris neþino, kada ateis budelis, bet þino, kad bûtinai ateis. Ironiðka, bet Aristotelio eudaimonis-tinës etikos apibendrinimui gerai tiktø sakinys ið jo Retorikos: gyvenimas apskritai yra blogas dalykas9.

Krikðèionybë atrado bûdà, kaip tà dalykà pagerinti. Jeigu þmogus trokðta laimës, bet supranta, kadðiame gyvenime jos negali pasiekti, tai reikia jam paþadëti laimæ kaip atpildà uþ ðio gyvenimo vargusir kanèias kitame, amþinajame gyvenime. Galbût antgamtinë laimë irgi yra tik apgaulë, taèiau uþ þe-miðkà �laimæ� ji pranaðesnë tuo, kad jos negalima nei verifikuoti, nei falsifikuoti. Remiama Ðv. Raðto irBaþnyèios autoritetu, ji suteikia prasmæ ðiam gyvenimui ir tuo bent ið dalies pagerina þmogaus savijau-tà. Tai yra viena ið svarbiausiø prieþasèiø, kodël Izidorius ir Tomas reikalauja, kad þmogiðkasis ástaty-mas bûtø suderintas su dieviðkuoju ástatymu, kitaip tariant, kad jis tiktø religijai10.

Politinës filosofijos istorija pasakoja, kad organinës dieviðkojo ir prigimtinio ástatymø vienybës suþmogiðkuoju ástatymu ardymas prasidëjo hipotetiniu dieviðkojo ástatymo atsiejimu nuo prigimtinio ásta-tymo. XVII a. pradþioje Hugas Grocijus, remdamasis scholastikos aksiomomis, kad Dievas paiso ne-prieðtaravimo dësnio11 ir kad jo valia yra nekintanti12, iðsakë mintá, jog �prigimtinis ástatymas reikalau-

KLASIKA


tø lygiai to paties, jeigu, tarkime, nebûtø Dievo�13. Ði hipotezë iðlaisvino prigimtiná ástatymà nuo paval-dumo teologijai ir atvërë perspektyvas projektui tokios teisës, kuri vienodai saistytø ne tik ávairias krikð-èionybës atmainas iðpaþástanèias, bet ir nekrikðèioniðkas tautas.

To paties amþiaus viduryje Thomas Hobbesas þengë dar vienà harmoningà, bet teisës raidà stab-dantá ir ástatymø sistemà griaunantá þingsná. Jis mechanistiðkai perinterpretavo þmogaus prigimtá14. Ga-liausiai XVIII a. viduryje Davidas Hume�as � protavimà suskirstæs á aksiominá dedukavimà, prieþastiniøsàsajø atskleidimà ir vertinimà � �nusikratë visos prigimtinës teisës [�]. Neatimamas teises, arba pri-gimtiná teisingumà ir laisvæ, pakeièia grynas naudingumas, suvokiamas arba kaip savanaudiðkumas, ar-ba kaip socialinis stabilumas ir pasireiðkiantis tam tikromis konvencinëmis elgesio normomis, kurios ap-skritai tarnauja þmoniø tikslams�15. Dievo, dorovës ir politikos keliai teorijoje iðsiskyrë. (Þemiðkoje prak-tikoje jie niekada nesutapo.) Þmogiðkasis ástatymas tapo priklausomas tik nuo valdanèiojo þmogaus (ar-ba þmoniø) valios, o þmogaus prigimtis iðsigimë á visuomeninius santykius.

Ástatymas ir sàþinë

Akvinieèio teorijoje tik amþinajam ástatymui atstovaujanèius � prigimtiná ir dieviðkàjá � ástatymusatitinkantys þmogiðkieji ástatymai yra teisingi. Tik jie saisto þmogaus sàþinæ16, nes dël sàsajos su amþi-nuoju ástatymu jie turi tokià galià. Jei þmogiðkasis ástatymas neatitinka prigimtinio arba dieviðkojo ásta-tymo, jis praranda sàsajà su amþinuoju ástatymu ir netenka þmogaus sàþinæ saistanèiø galiø. Sàþinëgrieþtai reikalauja nepaklusti tiems þmoniø ástatymams, kurie prieðtarauja dieviðkajam ástatymui. Sàþinëleidþia nepaklusti prigimtiniam ástatymui prieðtaraujantiems ástatymams, taèiau nedraudþia jiems paklustisiekiant iðvengti skandalo ar kitø didesniø blogybiø. Vadinasi, sàþinë turi dvejopà autonomijà þmogið-kojo ástatymo atþvilgiu.

Jeigu þmogiðkasis ástatymas prieðtarauja amþinajam, arba dieviðkajam ástatymui, tai sàþinë ápareigo-ja þmogø prieðintis tokiam ástatymui. Jeigu þmogiðkasis ástatymas prieðtarauja prigimtiniam ástatymui,tai sàþinë þmogui leidþia, bet neápareigoja, tokiam ástatymui nepaklusti. Tokia sàþinës santykiø su þmo-giðkuoju ástatymu samprata iðkelia asmená virð valstybës tiek, kiek ta valstybë leidþia neteisingus ástaty-mus. Asmeniui ji teikia tam tikrà laisvæ ir orumà valstybës akivaizdoje.

Taèiau kai þmogiðkojo ástatymo leidëjais tampa dvasininkai, turintys dieviðkojo ástatymo aiðkinimomonopolá, þmogiðkasis ástatymas uzurpuoja dieviðkumo statusà ir sàþinë atsiduria spàstuose. Tokià situ-acijà taikliai apibûdino Makiavelis raðydamas apie baþnytines valstybes:

Pats sunkiausias dalykas � jas uþimti, nes tam reikia dràsos arba laimës, o iðsaugoti jas galima ir bevienos, ir be kitos. Jos stovi ant senø, religijos palaimintø pamatø, kurie tokie tvirti, jog tø valstybiø val-dovai gali iðlaikyti valdþià, nepaisant to, kaip jie gyvena ir elgiasi. Tik ðie valdovai turi valstybæ, betjos negina, turi valdiniø, bet jø nevaldo. Vis dëlto jie nepraranda valstybiø, nors jos neginamos, o val-diniai, nors ir nevaldomi, nesisieloja dël savo padëties ir në nemano � be to, ir negali � atsimesti17.

Nemano ir negali, nes juos saisto sàþinë.Kai dvasininkijos atstovai kovoja dël valdþios su pasaulietiniais valdovais, pastarøjø iðleistus ástaty-

mus dvasininkai gali aiðkinti kaip neatitinkanèius dieviðkøjø ástatymø ir kreiptis á pilieèiø sàþinæ ragin-dami sukilti. Taip sàþinës autonomija tampa politinës manipuliacijos árankiu.

Akvinieèio iðdëstytà sàþinës laisvës sampratà galima pavadinti sàþinës laisvës valstybës atþvilgiu rei-kalavimu. To reikalavimo ðaknys driekiasi giliau, negu siekia viduramþiai. Jas galima matyti jau antiko-je. Minëjau, kad Sofoklio Antigonë reikalavo amþinojo ir þmogiðkojo ástatymo atitikties ir savo þûtimiparodë þmogaus sàþinës galià18. Ji sakë, kad amþinojo ástatymo pradþios neþino niekas19.

Krikðèionybë atrado ir ávardijo tà pradþià. Tai pasaulá ið nieko pagal savo amþinàjá ástatymà sukûræsir vienà jo dalá þmogui paskelbæs per prigimtiná ástatymà, o kità apreiðkæs per Ðv. Raðtà Dievas. Ðitaipkrikðèionybë dar labiau sustiprino asmens religinës sàþinës autoritetà. Jau Kreontas patyrë, kokia pavo-jinga pasaulietinës valdþios konkurentë gali bûti asmens sàþinë. Vëliau tai patyrë pirmøjø krikðèioniøpersekiotojai.

TOMAS AKVINIETIS


Pusiau teokratinei viduramþiø miestø ir karalysèiø valdþiai sàþinës autonomijos teorija nebuvo itinpavojinga tol, kol visuomenëje vieðpatavo kolektyvizmas, o Ðv. Raðto, arba dieviðkojo ástatymo, aiðkini-mo monopolija priklausë dvasininkø luomui. Bet kai Gutenbergo Biblija (~1456) tà monopolijà panai-kino ir ekonomikos augimo bei mokslø raidos skatinamas pradëjo plisti individualizmas, tada toji teori-ja tapo anarchijos ir pilietiniø karø kurstytoja, vienu ið socialinio chaoso faktoriø. Pakanka ásivaizduotiXVI�XVII a. Anglijà ir joje tvyrojusià átampà tarp Romos popieþiaus ðalininkø ir puritonø, kad suvoktu-me, jog kliovimasis tiek asmenine sàþine, tiek popieþiaus neklystamumu buvo vienas ið didþiausiø pa-vojø taikai. Akivaizdu, kad norint tà átampà sumaþinti, reikëjo ideologiðkai susilpninti abi stovyklas irsukurti naujà valdþios ir ástatymø teorijà.

Ðio darbo ëmësi Thomas Hobbesas. Savo garsiajame kûrinyje Leviatanas, jis raðë:

jeigu þmonëms bûtø suteikta laisvë laikyti Dievo ásakymais savo paèiø sapnus ir fantazijas ar kitøprivaèiø asmenø sapnus ir fantazijas, tai retai kada du þmonës sutartø, kas yra Dievo ásakymas,taèiau ið pagarbos jiems kiekvienas niekintø valstybës ásakymus. Todël ið to darau iðvadà, kad vi-sais atvejais, kurie nëra prieðingi dorovës (t.y. prigimtiniam) ástatymui, visi pavaldiniai privalo pa-klusti ástatymams, kaip dieviðkiems, o tokiais yra skelbiami valstybës ástatymai�20.

Akivaizdu, kad þodþiai apie privaèius sapnus ir fantazijas tiesiogiai nukreipti prieð puritonus, kurietikëjo, jog kiekvienas ið jø yra pats sau kunigas ir jo sàþinës balsas � Dievo balsas; o valstybës (arbaþmogiðkojo) ástatymo prilyginimas dieviðkajam � prieð Romos baþnyèios ðalininkus.

Pilietiniø ir religiniø karø nuoþmumà stebinèiam Hobbesui sàþinës laisvës troðkimas atrodë kaip vi-suomenei pavojingas intelektualinës sumaiðties liudijimas. Savo politine filosofija jis prisidëjo prie to,kad vëliau valstybë sàþinæ iðlaisvino nuo religijos globos. Tiek prigimtinæ, tiek antgamtinæ atramà pra-radusi sàþinë sunyko ir buvo pakeista nauda.

Þmogiðkojo ástatymo kaita

Þmogiðkojo ástatymo kaitos prieþasèiø, sàlygø ir ribø nagrinëjimui Akvinietis skiria Devyniasdeðimtseptintàjá klausimà. Pirmiausia jis nurodo ástatymo kaitos bendràsias prieþastis: ástatymø leidëjà, arba,Tomo þodþiais tariant, ástatymà leidþiantá protà, ir valdinius, kuriø veikla tuo ástatymu tvarkoma. Ribo-tam þmogaus protui bûdinga pradëti netobulu ir eiti prie tobulo. Todël kiekvienas þmogaus iðleistas ásta-tymas yra ne galutinë tiesa, o laiptelis tobulëti ðalinant iðryðkëjanèius trûkumus. Galima numatyti, kadtobulëjant ástatymui, tobulëja juo auklëjami valdiniai ir jie keièia savo gyvenimo sàlygas. Pakitus sàly-goms, pakinta jø veikla, o tai savo ruoþtu reikalauja keisti ástatymus. Taèiau Akvinietis kalba ne apietoká gerà atvejá. Jis cituoja Augustinà, kuris pasakoja, jog ilgainiui valdiniai taip sugenda, kad savo bal-sus ir valdymà patiki niekðams. Tada ástatymø leidëjas privalo pakeisti ástatymà taip, kad þmoniø dau-gumos teisë skirti pareigas atitektø gerøjø maþumai, pvz., ið pilieèiø atimti teisæ rinkti prezidentà iratiduoti jà Seimui.

Parodæs, kad kintanèiame pasaulyje þmogiðkasis ástatymas negali iðlikti nekintamas, Akvinietis áspë-ja, jog ástatymà reikia keisti labai atsargiai ir apgalvotai, nes �pats savaime ástatymo pakeitimas tamtikru atþvilgiu visuomenës gerovei yra þalingas�. Jis þalingas, nes naujas ástatymas keièia áproèius, o�ástatymø laikymuisi áproèiai turi tiek daug átakos, jog tai, kas yra prieð bendrà áprotá, net jei tai savai-me lengviausias dalykas, atrodo kaip sunkus. Todël keièiant ástatymà, jo ápareigojanti galia sumaþina-ma tiek, kiek paðalinamas áprotis�.

Akivaizdu, jog nepamatuotai ir daþnai keisdamas ástatymus, ðiuolaikiniais terminais kalbant, ástaty-mø leidëjas ugdo teisiná nihilizmà21, o Tomo terminais kalbant, iðkraipo ástatymo prigimtá ir jo leidþia-mi ástatymai tëra savivalës iðraiðka, pvz., Seimas �ástatymiðkai� dovanoja Maþeikius �Williamsui�. Pa-sak Akvinieèio, ástatymà reikia keisti tik dviem atvejais: kai naujojo ástatymo nauda visuomenës gero-vei yra akivaizdi arba kai senasis ástatymas tampa akivaizdþiai þalingas tai gerovei. Visais atvejais rei-kia þiûrëti, kad ástatymo pakeitimo duodama nauda bûtø didesnë uþ tà þalà, kurià pakeitimas, kiek jisprieðingas ásigalëjusiam áproèiui, daro ástatymo autoritetui.

KLASIKA


Sprendþiant ástatymo kaitos problemà, iðryðkëja áproèio svarba. Kadangi ástatymas kyla ið þmogausproto ir valios, o vidinius valios veiksmus ir proto sampratas iðreiðkia tiek þodþiai, tiek veiksmai, tai netik þodþiai, bet ir daþnai kartojami ir áprotá sudarantys veiksmai gali daryti átakà ástatymui: já interpre-tuoti arba keisti. Kai daugumos áproèiai pasikeièia taip, kad neatitinka kurio nors ástatymo, tai yra þen-klas, kad galbût tas ástatymas nustojo buvæs naudingas. Jeigu iðtyrus iðaiðkëja, kad ið tiesø taip yra, taità ástatymà reikia keisti: tokiu atveju áprotis nugali ástatymà. Bet jeigu iðaiðkëja, kad tas ástatymas visdar naudingas, tai ástatymas turëtø nugalëti áprotá.

Pabaigoje Akvinietis nagrinëja klausimà, kaip ir kada ástatymo galima nevykdyti. Anksèiau jis jaubuvo minëjæs, kad kritinëje situacijoje, kai akivaizdu, jog ástatymo vykdymas padarys didelæ þalà, as-muo ástatymui neturi paklusti. Dabar jis áspëja, kad jeigu situacija nëra kritinë, tai tik ástatymø leidëjasturi ribotà teisæ kai kuriems asmenims leisti nesilaikyti jo paties iðleistø ástatymø. Ði teisë yra ribota, nesástatymø leidëjas teisëtai gali padaryti iðimtá tik tada, kai ta iðimtis naudinga bendrajam gëriui. Jeigu jisdaro iðimtá neturëdamas tokio pagrindo, tai elgiasi arba nedorai, arba neprotingai. Pati silpniausia ðiosklandaus aiðkinimo vieta yra bendrojo gërio sàvoka. Praktiðkai ji neveiksminga, nes pernelyg plati, paini,neaiðki ir ávairiausiai interpretuotina. Bendrasis gëris � tai toks grynojo proto idealas, kurá norisi apibû-dinti pakeistu Aristotelio ir scholastø gërio apibrëþimu: bendrasis gëris yra tai, ko niekam nereikia, nestas gëris, kurio reikia, kam nors priklauso, todël negali bûti bendras. Pavyzdþiui, �bendrasis gëris� pri-klauso politikams ir jie juo naudojasi taip, kaip jiems atrodo naudinga.

Apsvarstæs þmogiðkàjá ástatymà, kitus vienuolika klausimø Tomas skiria dieviðkajam ástatymui: SenajamTestamentui � aðtuonis (kl. 98�105) ir Naujajam Testamentui � tris (kl. 106�108). Juose irgi apstu ádomiøidëjø ir problemø, bet jø vertimà ir publikavimà turime atidëti ateièiai. O dabar galime pasidþiaugti tuo,kad aptarëme, nors ir labai pavirðutiniðkai, Tomo Akvinieèio teisës teorijos ir etikos branduolá.


11 Tomas Akvinietis. Teologijos suma, I-II, q.90 a.4.Þr. Logos 34, p. 209.

12 Akvinietis neskiria ástatymo ir dësnio terminø,nors tokios perskyros galimybæ parodo sakyda-mas, kad apie amþinojo ástatymo dalyvavimàproto neturinèiame kûrinyje galima kalbëti tikperkeltine prasme. Þr. Logos 34, p. 212.

13 Þr. Logos 35, p. 209.14 Ten pat.15 Logos 36, p. 206.16 Motinai ir broliams nepavyko Tomo Akvinieèio

nei átikinti, nei priversti nestoti á Dominikonøordinà.

17 Þr. Logos 36, p. 206.18 Þr. F.Engelsas. Liudvigas Feurebachas ir klasi-

kinës vokieèiø filosofijos pabaiga. Su priedu:K.Marksas. Tezës apie Feurebachà. � Vilnius:Mintis, 1967, p. 58. �Bet þmogaus esmë nëraabstraktas, savybingas atskiram individui. Sa-vo tikrovëje ji yra visuomeniniø santykiø vi-suma.�

19 Aristotelis. Retorika, 1389b16. Susiejus Niko-macho etikos turiná su Retorikoje pateiktu se-no þmogaus apibûdinimu, iðryðkëja paèiame

pavadinime eudaimonistinë etika slypinti skau-di ironija. Paaiðkëja, jog laimë kaip tikslas pa-naði á tà morkà, kuri rodoma asilui, kad jisgreièiau bëgtø. Bet atlikæs jam numatytà dar-bà, asilas kartais morkà gauna, o þmogus �niekada.

10 Logos 36, p. 209.11 �Dievas negali norëti, kad teigimas ir neigimas

drauge bûtø teisingi [�] Dievo valia negali no-rëti ið esmës neámanomø dalykø�. Tomas Akvi-nietis. Suma prieð pagonis. Pirmoji knyga. � Vil-nius: Logos, 1999, p. 317.

12 Þr. S.Th. 1. q.19, a. 7.13 George H. Sabine, Thomas L.Thorson. Politiniø

teorijø istorija. � Vilnius: Pradai, 1995, p. 440.14 Þr. ten pat, p. 473, 474.15 Ten pat, p. 612.16 Sàþinë, pasak Akvinieèio, yra tam tikras þiniø

taikymo veiksmas, kurá lydi pritarimas arbaprieðtaravimas, skatinimas arba priekaiðtavimas,grauþimas arba smerkimas. Þr. S.Th. 1, q.79,a.13. Þinios ir jø taikymas priklauso nuo pro-to, o þmogaus protas yra ribotas. Todël Akvi-nietis raðo, kad �þmogaus valios gerumas daug

TOMAS AKVINIETIS


daugiau priklauso nuo amþinojo ástatymo negunuo þmogaus proto: kur nepakanka þmogausproto, dera kreiptis á amþinàjá protà�. Tomas Ak-vinietis. Teologijos suma, I-II, 18-21 klausimai.�Þmogaus veikla dorovës poþiûriu�. � Vilnius:Logos, 1998, p. 83.

17 Nikolas Makiavelis. Rinktiniai raðtai. � Vilnius:Mintis, 1992, p. 49.

18 Þr. Logos 35, p. 202.19 Þr. Antikinës tragedijos. Eschilas, Sofoklis, Eu-

ripidas. � Vilnius: Vaga, 1988, p. 263.20 Thomas Hobbes. Leviatanas. � Vilnius: Pradai,

1999, p. 287.21 Apie teisinio nihilizmo prieþastis nûdienos Lietu-

voje þr. A.Vaiðvila. Teisinës valstybës koncepci-ja Lietuvoje. � Vilnius: Litimo, 2000, p. 23�29.

Gintautas VYÐNIAUSKASKultûros, filosofijos ir meno institutas

96 KLAUSIMAS

Apie þmogiðkojo ástatymo galiàÁ ÐEÐIS ARTIKULUS PADALYTAS

Toliau reikia svarstyti þmogiðkojo ástatymo galià (plg. 95 kl. ávadà). Apie jà klau-siama ðeðiø dalykø.

Pirma: ar þmogiðkasis ástatymas turëtø bûti leidþiamas bendriems atvejams.Antra: ar þmogiðkasis ástatymas turëtø drausti visas ydas.Treèia: ar turëtø tvarkyti visø dorybiø veiksmus.Ketvirta: ar ápareigoja þmogø sàþinës teisme.Penkta: ar visi þmonës pavaldûs þmogiðkajam ástatymui.Ðeðta: ar tiems, kurie pavaldûs ástatymui, leista veikti ne pagal ástatymo raidæ.

1 ARTIKULAS

AR ÞMOGIÐKASIS ÁSTATYMAS TURËTØ BÛTI LEIDÞIAMASDAUGIAU BENDRIEMS NEGU PASKIRIEMS ATVEJAMS

Á PIRMÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad þmogiðkasis ástatymas turëtø bû-ti leidþiamas ne tiek bendriems, kiek paskiriems atvejams.1. Juk Filosofas Etikos penktojoje knygoje sako, kad ástatymai leidþiami ir paskiriems

atvejams, [�] ir dël tokiø dalykø, kaip liaudies susirinkimo nutarimai1. Vadinasi, ásta-tymas leidþiamas ne tik bendriems, bet ir paskiriems atvejams.

2. BE TO, jau sakyta (kl.90 a.1,2), kad ástatymas tvarko þmoniø veiksmus. O þmo-nës veikia su pavieniais dalykais. Todël þmogiðki ástatymai turi bûti leidþiamine visuotiniams, bet veikiau paskiriems atvejams.

3. BE TO, jau minëta (ten pat), kad ástatymas yra þmoniø veiksmø taisyklë ir ma-tas. O Metafizikos deðimtojoje knygoje pasakyta, kad matas turi bûti pats tiks-liausias. Kadangi þmoniø veiksmuose negali bûti nieko visiðkai tikslaus, nes jie

KLASIKA


turi ávairiø trûkumø, tai atrodo, kad ástatymus reikia leisti ne bendriems, o pas-kiriems atvejams.BET PRIEÐINGAI sako Teisininkas: ástatymus reikia skirti tiems dalykams, kurie

atsitinka daþniausiai, o tiems dalykams, kurie gali atsitikti tik vienà kartà, ástatymai ne-skiriami.

ATSAKAU, jog kiekvienas, kuris yra dël tikslo, bûtinai turi bûti proporcingastikslui. O ástatymo tikslas yra bendrasis gëris, nes Izidorius knygoje Etimologija sa-ko, kad ne dël asmeninio patogumo, bet dël bendros pilieèiø naudos ástatymas turi bûtisuraðytas. Vadinasi, bûtina, kad þmogiðkieji ástatymai bûtø proporcingi bendrajamgëriui. O bendrasis gëris susideda ið daugelio dalykø. Todël ástatymas turi atsi-þvelgti á daugelá su asmeniu, veikla ir laiku susijusiø dalykø. Juk pilietinë bendruo-menë susideda ið daugybës asmenø, o jø gerovë sukuriama daugybe ávairiø veiks-mø, ir sukuriama ne tam, kad tæstøsi kurá laikà, bet, pasak Augustino Dievo miestodvideðimt antrosios knygos, kad keièiantis pilieèiø kartoms, visada iðliktø.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad Filosofas Etikos penktojoje knygoje kalba apietris ástatyminio teisingumo dalis, kurios sudaro pozityviàjà teisæ. Mat [raðytuoseástatymuose] yra tai, kas be iðlygø skiriama bendriesiems atvejams. Ir tai yra ben-drieji ástatymai. Apie tokius ástatymus jis sako, kad ástatyminiam teisingumui ið pra-dþiø nëra jokio skirtumo, ar nustatoma vienaip, ar kitaip, bet tada, kai ástatymas iðleistas,jau yra skirtumas2, pvz., kad belaisviai bûtø gràþinami uþ nustatytà iðpirkà. O kitiástatymai vienu atþvilgiu yra bendri, bet kitu atþvilgiu lieèia tik pavienius asme-nis. Tokie ástatymai vadinami privilegijomis, tarsi jie bûtø asmeniniai ástatymai, nesatsiþvelgia á pavienius asmenis, taèiau jø galia apima daugybës [þmoniø] santy-kius. Turëdamas omeny tokius ástatymus, Filosofas priduria: ástatymai leidþiami irpaskiriems atvejams. Ástatyminiais dar vadinami tie dalykai, kurie, nors nëra ástaty-mai, yra bendrojo ástatymo pritaikymas paskiriems atvejams; tokie yra ástatymo ga-lià turintys nutarimai. Todël jis priduria: ir nutarimai.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog nurodantysis turi nurodyti daugumai, todël Metafizi-kos deðimtojoje knygoje Filosofas sako, kad visa, kas priklauso vienai giminei, ma-tuojama kuo nors vienu, bûtent tuo, kuris toje giminëje yra pirmas. Mat jeigu bûtøtiek taisykliø ir matø, kiek yra matuojamø ir tvarkomø, tai matai ir taisyklës netek-tø vertës, kuri grindþiama tuo, kad remiantis vienu, galima paþinti daugelá. Taigi iðástatymo nebûtø jokios naudos, jeigu jis galiotø tik vienam paskiram veiksmui. Matpaskiriems veiksmams paskirus nurodymus duoda praktinæ iðmintá turintis þmo-gus, bet jau pasakyta (kl.92 a.2 arg.1), kad ástatymas yra bendras nurodymas.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad, pasak Etikos pirmosios knygos, ne visuose moksli-niuose tyrinëjimuose reikia siekti visiðko tikslumo3. Todël tokiø atsitiktiniø dalykø � ko-kie yra gamtiniai ir þmogiðki � atveju pakanka, kad kas nors bûtø tikslus dauge-liu atvejø, nors kartais, retais atvejais gali bûti netikslus.

TOMAS AKVINIETIS


2 ARTIKULAS

AR ÞMOGIÐKAJAM ÁSTATYMUI PRIKLAUSO TRAMDYTI VISAS YDAS

Á ANTRÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad þmogiðkajam ástatymui priklau-so tramdyti visas ydas.1. Juk Izidorius knygoje Etimologija sako, jog ástatymai buvo iðleisti, kad jø baime áþû-

lumas bûtø paþabotas. Taèiau nepakankamai paþabotas, jeigu ne kiekvienas blo-gis bûtø ástatymu tramdomas. Vadinasi, þmogiðkasis ástatymas turi tramdytikiekvienà blogá.

2. BE TO, ástatymø leidëjas siekia pilieèius daryti dorus. Taèiau niekas negali bûtidoras, jeigu ne visos jo ydos paþabotos. Vadinasi, þmogiðkasis ástatymas turipaþaboti visas ydas.

3. BE TO, jau (kl.95 a.2) pasakyta, kad þmogiðkasis ástatymas gaunamas ið prigim-tinio ástatymo. O visos ydos prieðtarauja prigimtiniam ástatymui. Vadinasi, þmo-giðkasis ástatymas turi tramdyti visas ydas.BET PRIEÐINGA yra tai, kas raðoma traktato Apie laisvà apsisprendimà pirmojo-

je knygoje: man atrodo, jog tas ástatymas, kuris raðomas valdomai liaudþiai, teisingai tuosdalykus leidþia, o bausti [uþ juos] palieka dieviðkajai apvaizdai. Taèiau dieviðkoji ap-vaizda baudþia tik uþ ydas. Vadinasi, þmoniø ástatymas teisingai leidþia tam tik-ras ydas, jø netramdydamas.

ATSAKAU, jog reikia teigti, kad, kaip jau (kl.90 a.1,2) minëta, ástatymas leidþia-mas kaip tam tikra þmoniø veiksmø taisyklë ir matas. Bet Metafizikos deðimtojojeknygoje pasakyta, kad matas turi bûti tos paèios rûðies kaip ir tas, kurá matuoja,nes skirtingi dalykai matuojami skirtingais matais. Todël ástatymai þmonëms turibûti leidþiami atsiþvelgiant á jø gyvenimo sàlygas, nes, pasak Izidoriaus, ástatymasturi galëti veikti ir pagal prigimtá, ir pagal tëvynës paproèius. O galia arba gebëjimasveikti kyla ið vidinës savybës arba nuostatos: juk ne tas pat ámanoma tam, kurisneturi doro elgesio nuostatos, ir tam, kuris yra doras; lygiai kaip ne tas pat áma-noma vaikui ir subrendusiam vyrui. Todël vaikai nesaistomi tuo paèiu ástatymu,kuriuo saistomi suaugusieji: juk vaikams leidþiama daug tokiø dalykø, uþ kuriuossuaugusius baudþia arba smerkia ástatymas. Panaðiai þmonëms, kurie nëra tobu-lai dori, leidþiama daug tokiø dalykø, kurie dorybingiems netoleruotini.

Taèiau þmogiðkasis ástatymas leidþiamas þmoniø daugumai, kurios didþioji dalissusideda ið doroviðkai netobulø þmoniø. Todël þmogiðkasis ástatymas draudþia nevisas ydas, nuo kuriø dorieji susilaiko, bet tik paèias blogiausias, nuo kuriø galisusilaikyti didþioji daugumos dalis; ypaè tas, kurios susijusios su þala artimui, ojø neuþdraudus, þmoniø visuomenë negalëtø bûti iðsaugota, pvz., þmogiðkasis ásta-tymas draudþia þudyti, vogti ir panaðius dalykus.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad atrodo, jog áþûlumas susijæs su prievartos nau-dojimu prieð kitus þmones. Todël jis pirmiausia priklauso tiems nusikaltimams, ku-

KLASIKA


riais artimiesiems daroma þala, o tai þmogiðkasis ástatymas draudþia, kaip jau pa-sakyta (pagrindinëje artikulo dalyje).

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad þmoniø ástatymas siekia þmones atvesti á dorumàne staiga, o þingsnis po þingsnio. Todël ið netobuløjø daugumos ne staiga parei-kalaujama to, ko laikosi dorieji � bûtent susilaikymo nuo visø blogybiø. Kitaip ne-tobulieji, nesugebëdami tø nurodymø vykdyti, atsiduotø dar didesnëms blogybëms,kaip pasakyta Patarliø knygoje: Duodant á nosá iðsilieja kraujas (Pat 30, 33); ir Evan-gelijoje pagal Matà pasakyta, kad jeigu jaunà vynà, t.y. tobulo gyvenimo nuostatas,supiltum á senà vynmaiðá, t.y. duotum jas netobuliems þmonëms, tai vynmaiðis su-plyðtø, o vynas iðsilietø, t.y. nuostatos bûtø paniekintos, o þmonës ið paniekos dary-tø dar blogesnius dalykus.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad prigimtinis ástatymas yra tam tikras amþinojo ásta-tymo dalyvavimas mumyse, taèiau þmogiðkasis ástatymas yra maþesnis uþ dievið-kàjá ástatymà. Juk Augustinas traktato Apie laisvà apsisprendimà pirmojoje knygojesako, jog tas ástatymas, kuris leidþiamas valdant valstybæ, nekreipia dëmesio ir nebaudþiauþ daugelá dalykø, uþ kuriuos baudþia dieviðkoji apvaizda. Ir dël to, kad daro ne viskà, ovien tai, kà gali, neturi bûti smerkiamas. Todël þmogiðkasis ástatymas negali draustivisko, kà draudþia prigimtinis ástatymas.

3 ARTIKULAS

AR ÞMOGIÐKASIS ÁSTATYMAS LIEPIA VISUS DORYBINGUS VEIKSMUS

Á TREÈIÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad þmoniø ástatymas neliepia visødorybingø veiksmø.1. Juk dorybingiems veiksmams prieðinami ydingi veiksmai. Bet jau sakyta (a.2),

kad þmoniø ástatymas draudþia ne visas ydas. Vadinasi, jis liepia ne visus do-rybingus veiksmus.

2. BE TO, dorybingas veiksmas kyla ið dorybës. O dorybë yra ástatymo tikslas, va-dinasi, to, kas atsiranda ið dorybës, ástatymas negali ásakyti. Todël þmoniø ásta-tymas neliepia atlikti visø dorybingø veiksmø.

3. BE TO, jau (kl.90 a.2) sakyta, kad ástatymas kreipia á bendràjá gërá. O kai kuriedorybiø veiksmai yra nukreipti ne á bendràjá gërá, o á asmeniná gërá. Vadinasi,ástatymas neliepia atlikti visø dorybingø veiksmø.BET PRIEÐINGA yra tai, kà Etikos penktojoje knygoje sako Filosofas: ástatymas

liepia atlikti darbus, kurie dera narsiam vyrui, [�] taip pat elgtis kaip dera santûriamþmogui, [�] taip pat elgtis kaip dera romiam þmogui, [�] taip pat jis liepia ir kitø dory-biø ir nedorybiø atþvilgiu: tà ásako, tà uþdraudþia4.

ATSAKAU, kad ið to, kas jau pasakyta, matyti, jog á rûðis skirstoma pagal ob-jektus. O visi dorybiø objektai gali bûti susieti arba su privaèiu kurio nors asmensgëriu, arba su bendruoju daugumos þmoniø gëriu: pvz., veiksmus, kurie kyla ið

TOMAS AKVINIETIS


dràsos [dorybës], kas nors gali atlikti arba dël valstybës iðsaugojimo, arba dël sa-vo draugo teisës iðsaugojimo; panaðiai yra ir kitais atvejais. Bet jau pasakyta (kl.90a.2), kad ástatymas nukreiptas á bendràjá gërá. Todël nëra tokios dorybës, kuriosveiksmo ástatymas negalëtø liepti. Taèiau þmogiðkasis ástatymas liepia ne visø do-rybiø visus veiksmus, o vien tuos, kuriuos galima tiesiogiai nukreipti á bendràjágërá, kai kas nors atliekama tiesiog dël bendrojo gërio, arba netiesiogiai, kai ástaty-mø leidëjas kà nors liepia siekdamas sustiprinti drausmæ, kuria pilieèiai pratinamisaugoti bendràjá teisingumo ir taikos gërá.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad þmogiðkasis ástatymas draudþia ne visus ydin-gus veiksmus ápareigodamas jø nedaryti, kaip neliepia atlikti visø dorybingø veiks-mø. Taèiau draudþia tik tam tikrus paskirø ydø veiksmus, kaip liepia tam tikruspaskirø dorybiø veiksmus.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog koks nors veiksmas dorybei priskiriamas dvejopai.Vienaip � sakant, kad þmogus atlieka kà nors doro: pvz., teisingumo [dorybës]veiksmas � teisingai elgtis, o dràsos [dorybës] veiksmas � dràsiai elgtis. Ðitaip ásta-tymas liepia kai kuriø dorybiø veiksmus. Kitaip [veiksmas priskiriamas dorybei]sakant, jog kas nors dorai elgiasi taip, kaip elgtøsi dorybingas þmogus. Toks veiks-mas visada kyla ið dorybës ir nëra ástatymo liepiamas, bet yra tas tikslas, á kuráástatymø leidëjas siekia atvesti.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad nëra tokios dorybës, kurios veiksmo nebûtø galimatiesiogiai arba netiesiogiai nukreipti á bendràjá gërá, kaip jau minëta (pagrindinëjeartikulo dalyje).

4 ARTIKULAS

AR ÞMOGIÐKASIS ÁSTATYMASBÛTINAI SAISTO ÞMOGØ SÀÞINËS TEISME

Á KETVIRTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad þmogiðkasis ástatymas sàþi-nës teisme þmogø bûtinai saisto.

Juk þemesnioji valdþia negali leisti ástatymo aukðtesnës valdþios teismui. O þmo-niø valdþia, kuri leidþia þmoniø ástatymus, yra þemiau dieviðkosios valdþios. Va-dinasi, þmogiðkasis ástatymas negali leisti ástatymo Dievo teismui, kuris yra sàþi-nës teismas.

BE TO, sàþinës sprendimas labiausiai priklauso nuo Dievo ásakymø. O þmoniøástatymai Dievo ásakymus kartais padaro niekinius; todël Evangelijoje pagal Matàsakoma: Taip jûs niekais verèiate Dievo liepimà dël savojo paproèio (Mt 15, 6). Vadina-si, þmogiðkasis ástatymas sàþinës atþvilgiu nesaisto þmogaus bûtinybe.

BE TO, þmoniø ástatymai þmonëms daþnai uþtraukia neteisingus kaltinimus irbausmes, todël Izaijo knygoje raðoma: Vargas neteisingø ástatymø leidëjams, tiems, kurieraðo neteisëtus potvarkius, uþkirsdami skurdþiams kelià á teismà, varþydami vargdieniø tei-

KLASIKA


ses mano tautoje (Iz 10,1). O vengti bet kokios priespaudos ir prievartos yra leisti-na. Todël þmoniø ástatymai sàþinës atþvilgiu nesaisto þmogaus bûtinybe.

BET PRIEÐINGA yra tai, kas sakoma Petro laiðke: Yra malonë, jei kas, paþinda-mas Dievà, pakelia vargus, kuriuos nekaltai kenèia (1 Pt 2,19).

ATSAKAU, kad þmogaus iðleisti ástatymai yra arba teisingi, arba neteisingi. Jei-gu jie yra teisingi, tai sàþinës teisme turi ápareigojanèià galià ið amþinojo ástatymo, iðkurio yra gauti; todël Patarliø knygoje raðoma: Per mane karaliai vieðpatauja ir valdo-vai leidþia teisius ástatymus (Pat 8,15). Dël tikslo ástatymai vadinami teisingais tada, kainukreipti á bendràjá gërá; dël autoriaus � tada, kai iðleistas ástatymas nepranoksta lei-dëjo valdþios; ir dël formos � tada, kai bûdamas nukreiptas á bendràjá gërá, valdi-niams tolygiai paskirsto priedermes. Kadangi vienas þmogus yra bendruomenës da-lis, tai kiekvienas þmogus su viskuo, kas jis yra ir kà jis turi, yra bendruomenës da-lis taip, kaip bet kuri dalis su viskuo, kà ji turi, priklauso visumai. Kadangi pati gamtakartais þaloja dalá, kad iðsaugotø visumà, tai tokie, tolygiai paskirstantys priedermesástatymai yra teisingi ir sàþinës teisme ápareigojantys ir yra jie teisëti ástatymai.

O neteisingi ástatymai bûna dvejopai. Vienaip � dël prieðtaravimo þmoniø gë-riui kaip ásakantys prieðingai, negu minëta: arba dël tikslo, kai ástatymø leidëjasvaldiniams uþkrauna priedermes, naudingas ne bendruomenei, o daugiau jo pa-ties godumui arba garbës troðkimui; arba dël autoriaus, kai kas nors iðleidþia ásta-tymà, pranokstantá jam patikëtà valdþià; arba dël formos, pvz., kai bendruomenë-je netolygiai paskirsto priedermes, net jeigu yra nukreiptas á bendràjá gërá. Ir tokieástatymai veikiau yra priespauda negu ástatymai, nes Augustinas knygoje Apie laisvàapsisprendimà raðo: atrodo, kad neteisingas ástatymas nëra ástatymas. Todël tokie ásta-tymai sàþinës teisme neápareigoja, nebent noras iðvengti skandalo arba neramu-mø skatintø þmogø atsisakyti savo teisës; apie tai Evangelijoje pagal Matà: Jei kasnori su tavim bylinëtis ir paimti tavo marðkinius, atiduok jam ir apsiaustà. Jei kas verstøtave nueiti mylià, nueik su juo dvi (Mt 5,40-41).

Kitaip ástatymai gali bûti neteisingi dël prieðingumo dieviðkajam gëriui: pvz.,tirono ástatymai, diegiantys stabmeldystæ arba kà nors kita, kas yra prieðinga die-viðkajam ástatymui. Tokiø ástatymø jokiu bûdu neleidþiama laikytis, nes Apaðtalødarbuose pasakyta: Dievo reikia klausyti labiau negu þmoniø (Apd 5,29).

Todël Á PIRMÀJÁ reikia atsakyti Apaðtalo þodþiais ið Laiðko romieèiams: Nëravaldþios, kuri nebûtø ið Dievo [�] , todël kas prieðinasi valdþiai (Rom 13,1-2) dël tødalykø, kurie jai priklauso, prieðinasi Dievo sutvarkymui (Rom 13,2), vadinasi, nusi-kalsta sàþinei.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad argumente kalbama apie tuos þmoniø ástatymus, ku-rie nukreipti prieð Dievo ásakymus, o prieð ðiuos jie yra bejëgiai. Todël tokiemsþmoniø ástatymams reikia nepaklusti.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog tame argumente kalbama apie toká ástatymà, kurisvaldiniams daro toká didelá neteisingumà, koká dieviðkasis ástatymas draudþia. To-

TOMAS AKVINIETIS


dël tokiais atvejais þmogus nëra ápareigotas paklusti ástatymui, jeigu be skandaloir didesnës þalos gali pasiprieðinti.

5 ARTIKULAS

AR VISUS VALDO ÁSTATYMAS

Á PENKTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad ne visus þmones valdo ástatymas.1. Juk ástatymas valdo tuos, kuriems jis skirtas. O Apaðtalas Laiðke Timotiejui ra-

ðo, kad ástatymas skirtas ne teisiajam (1 Tim 1,9). Vadinasi, teisiøjø þmoniø ásta-tymas nevaldo.

2. BE TO, popieþius Urbonas sako ir Dekretuose, 19, kl. 2, paraðyta: Nëra jokios prie-þasties, kad tas, kurá veda asmeninis ástatymas, bûtø saistomas vieðuoju ástatymu. Oasmeniniu ástatymu Ðventoji Dvasia veda visus dvasingus þmones, kurie yraDievo vaikai; pasak Laiðko Romieèiams: Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievovaikai (Rom 8,14). Vadinasi, ne visus þmones valdo þmogiðkasis ástatymas.

3. BE TO, Teisininkas sako, kad valdovo ástatymas nesaisto. O to, kurio ástatymasnesaisto, ástatymas nevaldo. Vadinasi, ne visus valdo ástatymas.BET PRIEÐINGA yra tai, kà Apaðtalas sako Laiðke Romieèiams: Kiekvienas þmo-

gus tebûna klusnus vieðajai valdþiai (Rom 13,1). Taèiau neatrodo, kad valdþiai pa-klûsta tas, kuris nepavaldus valdþios iðleistam ástatymui. Vadinasi, visi þmonës turibûti pavaldûs þmogiðkajam ástatymui.

ATSAKAU, jog ið to, kas jau pasakyta (kl.90 a.1,2; a.3 á 2), akivaizdu, kad ásta-tymas suprantamas dvejopai: pirma � kaip þmoniø veiksmø taisyklë; antra � kaiptai, kas turi prievartos galià. Todël þmogus gali bûti dvejopai pavaldus ástatymui.Vienaip � kaip tvarkomasis taisyklei. Ðitaip visus, kuriuos valdo valdþia, valdo ásta-tymas, kurá toji valdþia leidþia. O valdþiai kas nors nepavaldus gali bûti dvejopai.Vienaip � kaip visiðkai atleistas nuo paklusnumo jai. Taip tie, kurie priklauso vie-nai valstybei arba karalystei, nëra pavaldûs kitos valstybës arba karalystës valdo-vo ástatymams ir jis jø nevaldo. Kitaip � kaip paklûstantys aukðtesniajam ástaty-mui. Pavyzdþiui, jeigu kas nors yra prokonsulo valdinys, tai privalo paklusti joásakymams, iðskyrus tais atvejais, kai imperatorius ásako kitaip, nes þemesniojo ása-kymas negali pakeisti to, kà liepia aukðtesniojo ásakymas. Todël atsitinka, kad vi-siðkai ástatymui pavaldaus þmogaus tas ástatymas nesaisto kai kuriais atvejais, bû-tent tais, kais jis vadovaujasi aukðtesniu ástatymu.

Kitaip [ástatymas] suprantamas sakant, kad ástatymas valdo þmogø taip, kaippriverèiantysis � priverèiamàjá. Ðitaip ástatymas valdo ne dorus ir teisingus þmo-nes, bet tik piktuosius. Juk prievarta nukreipiama prieð þmogaus valià. Bet gerøjøvalia atitinka ástatymà, kuriam prieðinasi piktøjø valia. Todël ðia prasme gerieji nërapavaldûs ástatymui, pavaldûs tik piktieji.

KLASIKA


Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad tas argumentas kalba apie valdymà panaudo-jant prievartà. Ðia prasme ástatymas skirtas ne teisiajam, nes jie yra patys sau ástaty-mas, kadangi árodo, kad ástatymo reikalavimai áraðyti jø ðirdyse, � sako Apaðtalas Laið-ke romieèiams (Rom 2,14-15). Todël jø atþvilgiu ástatymas neturi prievartinës ga-lios, kurià turi neteisingøjø atþvilgiu.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad Ðventosios Dvasios ástatymas yra aukðtesnis uþ vi-sus kitus þmonijai skirtus ástatymus. Todël dvasingi þmonës tose srityse, kuriosejuos veda Ðventosios Dvasios ástatymas, nëra pavaldûs [kitiems] ástatymams tiek,kiek jie prieðtarauja Ðventosios Dvasios nurodymams. Taèiau Ðventoji Dvasia ása-ko dvasingiems þmonëms bûtent tai, kad jie paklustø þmoniø ástatymams; todëlPetro laiðke raðoma: Bûkite klusnûs kiekvienai þmoniø valdþiai dël Vieðpaties (1 Pt 2,13).

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, jog sakoma, kad valdovo ástatymas nesaisto, turint ome-ny prievartinæ ástatymo galià: juk ið tiesø niekas pats savæs nepriverèia; o ástatymasprievartos galià turi tik ið valdovo valdþios. Todël sakoma, kad valdovo ástatymasnesaisto, nes niekas, jeigu jis veikia prieð ástatymà, pats sau negali skirti smerkian-tá nuosprendá. Todël tuos Psalmës þodþius � Tau nusidëjau � tiktai tau (Ps 51,6) � Glo-sa aiðkina, jog karaliui nëra þmogaus, kuris galëtø pateisinti savo darbus. Bet turint ome-ny liepiamàjà ástatymo galià, sakoma, kad valdovas savo valia jai paklûsta; todël(Extra de Constitutionibus, cap. Cum omnes) teigiama, kad þmogus privalo vadovautis tuopaèiu ástatymu, kurá kitam skiria. Ir Iðminèiaus autoritetas liepia paklusti ástatymui, kurápats iðleidai. Be to, Vieðpats smerkia tuos, kurie tik kalba, bet nedaro; ir tuos, kurie riðasunkias, nepakeliamas naðtas ir krauna þmonëms ant peèiø, o patys nenori jø në pirðtu pa-judinti; kaip apie tai raðoma Evangelijoje pagal Matà (Mt 23,3-4). Todël Dievo teis-mo akivaizdoje valdovas nëra atleistas nuo ástatymo vykdymo; bet vykdyti jis pri-valo ne verèiamas, o savo valia. Taèiau valdovas yra aukðèiau ástatymo tiek, kiekjis gali, kai jam tai patogu, keisti ástatymà ir, atsiþvelgdamas á vietà ir laikà, da-ryti iðimtis.

6 ARTIKULAS

AR TAM, KURIS PAVALDUS ÁSTATYMUI,LEISTINA VEIKTI NE PAGAL ÁSTATYMO RAIDÆ

Á ÐEÐTÀJÁ ATSAKYTINA ÐITAIP. Atrodo, kad tam, kuris privalo paklusti ásta-tymui, neleistina veikti ne pagal ástatymo þodá.

Juk Augustinas knygoje Apie tikràjà religijà sako, kad nors þmonës, leisdami laiki-nus ástatymus, apie juos svarsto, taèiau kai tie ástatymai jau iðleisti ir patvirtinti, leistinaspræsti ne apie juos, bet pagal juos. Ir jeigu kas nors ástatymo raidës nepaiso sakyda-mas, kad ðitaip tarnauja ástatymo leidëjo siekiui, tai atrodo, kad jis sprendþia apieástatymà. Todël tam, kuris pavaldus ástatymui, neleistina ástatymo raidës nepaisy-ti tarnaujant ástatymo leidëjo siekiui.

TOMAS AKVINIETIS


BE TO, ástatymus aiðkinti gali vien tas, kuris gali juos leisti. O pavaldûs ástaty-mui þmonës negali leisti ástatymø. Vadinasi, jie neturi aiðkinti ástatymo leidëjo sie-kio, bet visada privalo veikti pagal ástatymo raidæ.

BE TO, kiekvienas iðmintingas þmogus moka þodþiais paaiðkinti savo siekimà.O tie, kurie leidþia ástatymus, turi bûti laikomi iðmintingais � juk Patarliø knygojeIðmintis sako: Per mane karaliai vieðpatauja ir valdovai leidþia teisius ástatymus (Pat 8,15).

BET PRIEÐINGAI sako Hilarijus traktato Apie Trejybæ ketvirtojoje knygoje: Iðsa-komus dalykus reikia suprasti ið sakymo prieþasèiø, nes ne daiktai nuo kalbos, o kalba nuodaiktø priklauso. Todël reikia daugiau atsiþvelgti á ástatymø leidëjo motyvus, neguá patá ástatymo þodá.

ATSAKAU, kad, kaip jau (a.4) minëta, kiekvienas ástatymas, kiek jis yra nu-kreiptas á bendràjà þmoniø gerovæ, tiek turi ástatymo galios ir prasmës, o kiek jamto nukreiptumo trûksta, tiek trûksta ir ápareigojanèios galios. Todël Teisininkas sako,kad joks ástatymo supratimas arba teisingumo troðkimas mums neleidþia, kad ið malonausdarytume þiaurø tà, kuris skirtas bûti naudingas þmoniø gerovei. Bet daþnai atsitinkataip, jog tai, kà vykdyti daugumoje atvejø yra naudinga bendrajai gerovei, kai ku-riais atvejais [vykdyti] yra þalingiausia. Kadangi ástatymø leidëjas negali numatytivisø atskirø atvejø, todël, siekdamas bendrosios naudos, ástatymà sudaro remda-masis tuo, kas atsitinka daþniausiai. Ir jeigu atsitinka taip, kad tokio ástatymo vyk-dymas yra pragaiðtingas bendrajai gerovei, tai tokiu atveju jo nereikia laikytis. Pvz.,jeigu prieðø apgultame mieste iðleistas ástatymas, kad miesto vartai bûtø laikomiuþdaryti, tai daugeliu atvejø já vykdyti naudinga bendrajai gerovei, taèiau, jeiguatsitiktø taip, kad prieðai persekiotø kuriuos nors miestà ginanèius pilieèius, taimiestui bûtø þalinga, jeigu tiems pilieèiams vartai nebûtø atkelti, todël tokiu atve-ju vartus reikëtø atidaryti, kad bûtø prisidëta prie bendrojo gërio, kurio siekia ásta-tymø leidëjas, nors tai prieðinga minëto ástatymo þodþiui.

Taèiau reikia turëti omeny, kad jeigu ástatymo þodþio laikymasis nekelia stai-gaus pavojaus, kuris turëtø atsitikti ið karto, tai nedera kiekvienam spræsti apie tai,kas naudinga miestui, o kas nenaudinga, nes spræsti dera tik valdovui, kuris tokiuatveju turi galià atleisti nuo ástatymø vykdymo. Bet jeigu yra staigus pavojus, tainereikia gaiðti laiko praneðinëjant vyresnybei, nes pati bûtinybë atleidþia [nuo ásta-tymo vykdymo]: juk bûtinybë nepavaldi ástatymui.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog tas, kuris bûtinybës verèiamas veikia ne pagalástatymo þodá, sprendþia ne apie tà ástatymà, o apie tà atskirà atvejá, kad tada ásta-tymo þodþio laikytis nereikia.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog tas, kuris vadovaujasi ástatymø leidëjo siekimu, ásta-tymà aiðkina ne apskritai, o tik tuo atveju, kai akivaizdi ástatymo leidëjo siekiuiprieðinga þala. O jeigu abejojama, tai reikia veikti arba pagal ástatymo þodá, arbapasitarti su virðesniaisiais.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad joks þmogus nëra tiek iðmintingas, kad galëtø ap-màstyti visus paskirus atvejus, todël jis negali savo þodþiais pakankamai iðsakyti

KLASIKA


tai, kas atitinka siekiamà tikslà. Net jeigu ástatymø leidëjas galëtø apsvarstyti vi-sus atvejus, tai neturëtø visø jø nurodyti, kad iðvengtø painiavos: ástatymà reikiasudaryti remiantis tuo, kas nutinka daþniausiai.

97 KLAUSIMAS

Apie ástatymø kaitàI KETURIS ARTIKULUS PADALYTAS

Toliau reikia apsvarstyti ástatymø kaità (plg. kl.95 ávadas).Apie jà klausiama keturiø dalykø.Pirma: ar þmogiðkasis ástatymas gali kisti.Antra: ar jis turi kisti visada, kai atsiranda kas nors geresnio.Treèia: ar já galima panaikinti áproèiu ir ar áprotis gauna ástatymo galià.Ketvirta: ar þmogiðkojo ástatymo taikymas turëtø bûti keièiamas valdanèiøjø da-

romomis iðimtimis.

1 ARTIKULAS

AR ÞMOGIÐKASIS ÁSTATYMAS TURI BÛTI KAIP NORS KEIÈIAMAS

Á PIRMÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad þmogiðkasis ástatymas niekaip ne-turi bûti keièiamas.1. Juk pasakyta (kl.95 a.2), kad þmogiðkasis ástatymas kyla ið prigimtinio ástaty-

mo. O prigimtinis ástatymas yra nepajudinamas. Todël ir þmogiðkasis ástatymasturi bûti nepajudinamas.

2. BE TO, pasak Filosofo Etikos penktosios knygos, matas turi bûti pats nekinta-miausias5. Ir jau sakyta (kl.90 a.1,2), kad þmogiðkasis ástatymas yra þmoniøveiksmø matas. Vadinasi, jis turi bûti nepajudinamas.

3. BE TO, jau minëta (kl.95 a.2), jog ástatymo prigimtis reikalauja, kad jis bûtø tei-singas ir tiesus. O tas, kuris vienà kartà yra teisingas, visada yra teisingas. Va-dinasi, tai, kas jau kartà yra ástatymas, visada turi bûti ástatymas.BET PRIEÐINGAI sako Augustinas traktato Apie laisvàjá sprendimà pirmojoje kny-

goje: nors laikinas ástatymas yra teisingas, taèiau ilgainiui jis teisëtai gali bûti keièiamas.ATSAKAU, kad, kaip jau (kl.91 a.3) sakyta, þmogiðkasis ástatymas yra tam tik-

ra proto nuostata, kuria tvarkomi þmoniø veiksmai. Todël teisëtai keisti þmogið-kàjá ástatymà gali bûti dvejopa prieþastis: viena � tai protas, o kita � þmonës, ku-riø veiksmai tvarkomi ástatymu. Protas bûtent todël, kad þmogaus protui bûdingaþingsnis po þingsnio nuo netobulo eiti prie tobulo. Todël teoriniuose moksluosematome, jog tie, kurie pirmieji pradëjo filosofuoti, mokë tam tikrø netobulø daly-kø, kuriuos vëliau kiti patobulino. Panaðiai yra ir dël praktiniø dalykø. Juk tie, kuriepirmieji siekë ásteigti kà nors, kas bûtø naudinga þmoniø bendruomenei, nesuge-

TOMAS AKVINIETIS


bëdami viskà visapusiðkai apsvarstyti, ásteigë tai, kas netobula ir turi daug trûku-mø; tai, kà vëlesnieji pakeitë, bendrojo gërio atþvilgiu turi maþiau trûkumø.

O þmonës, kuriø veiksmai tvarkomi ástatymu, gali bûti prieþastimi teisingai keis-ti ástatymà dël jø gyvenimo sàlygø kaitos, nes dël skirtingø sàlygø jiems naudingiskirtingi dalykai. Traktato Apie laisvàjá sprendimà pirmojoje knygoje Augustinas pa-teikia toká pavyzdá, kad jeigu liaudis yra santûri ir rimta, budriai sauganti bendràjànaudà, ástatymas teisingai daro, leisdamas jai paèiai kurti sau valdþios ástaigas, kurios tvar-ko bendruosius reikalus. Bet jeigu ilgainiui tà pati liaudis taip sugenda, kad pradeda par-davinëti savo balsus ir valdymà patiki niekðams bei piktadariams, [ástatymas] teisingai at-ima ið tokios liaudies galià skirti pareigas ir perduoda jà gerøjø maþumos pasirinkimui.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad prigimtinis ástatymas ið tiesø yra amþinojo ásta-tymo dalyvavimas, kaip jau kalbëta (kl.91 a.2; kl.96 a. 2 á 3), todël jis yra nepaju-dinamas, nes savo prigimtá turi ið nejudanèio ir tobulo dieviðkojo proto. Bet þmo-gaus protas yra kintantis ir netobulas. Todël ir jo ástatymas yra kintantis. O be to,prigimtinis ástatymas turi tam tikras bendras nuostatas, kurios visada iðlieka, betþmogaus iðleistas ástatymas turi tam tikras konkreèias nuostatas, priklausomas nuokintanèiø sàlygø.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog matas turi iðlikti vienodas tiek, kiek tai ámanoma.Taèiau ið kintanèiø daiktø në vienas negali iðlikti visiðkai nepakitæs. Todël þmo-giðkasis ástatymas negali bûti visiðkai nekintantis.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad kûniðkas daiktas tiesiu vadinamas absoliuèiai, to-dël jis, kiek tai nuo jo paties priklauso, visada iðlieka tiesus. Taèiau ástatymas va-dinamas tiesiu atsiþvelgiant á jo santyká su bandràja nauda, kurià ne visada atitin-ka tas pats dalykas, kaip apie tai kalbëta (pagrindinëje artikulo dalyje). Todël tokstiesumas kinta.

2 ARTIKULAS

AR ÞMOGIÐKÀJÁ ÁSTATYMÀ REIKIA KEISTI VISADA,KAI ATSIRANDA KAS NORS GERESNIO

Á ANTRÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad þmogiðkàjá ástatymà reikia keistivisada, kai atsiranda kas nors geresnio.1. Juk þmoniø ástatymai yra þmogaus proto sugalvoti, kaip ir kiti menai. O kituo-

se menuose tai, kas anksèiau turëta, keièiama, jeigu atrandama kas nors geres-nio. Vadinasi, tà pat reikia daryti ir su þmoniø ástatymais.

2. BE TO, remdamiesi tuo, kas ávyko praeityje, galime numatyti, kas vyks ateity-je. Bet jeigu þmoniø ástatymai nebûtø keièiami juos papildant geresniais suma-nymais, tai kiltø daug nepatogumø, nes senuose ástatymuose yra daug ðiurkð-tumø. Todël atrodo, kad ástatymus reikia keisti kiekvienà kartà, kai pavykstasugalvoti kà nors geresnio.

KLASIKA


3. BE TO, þmoniø ástatymai nustatomi atskiriems konkretiems þmoniø veiksmams.O paskirø dalykø tobulai paþinti negalime, nebent tik ið patirties, kuriai, pasakEtikos antrosios knygos, reikia laiko6. Todël atrodo, kad ilgainiui ástatymø lei-dyboje galima atrasti kà nors geresnio.BET PRIEÐINGAI sakoma Dekretuose, skirsnis 12 c.5: Juokinga ir pakankamai ðlykð-

tu, kad pakenèiame lauþymà tradicijø, kurias nuo senø laikø ið tëvø perimame.ATSAKAU, kad, kaip jau minëta (a.1), þmoniø ástatymas keièiamas teisingai tiek,

kiek tuo pakeitimu padidinama bendroji nauda. Taèiau pats savaime ástatymo pa-keitimas bendrajai gerovei tam tikra prasme yra þalingas. Mat ástatymø laikymui-si daugumos áproèiai turi tiek daug átakos, jog tai, kas yra prieð bendrà áprotá, netjeigu tai savaime lengviausias dalykas, atrodo kaip sunkus. Todël keièiant ástaty-mà, jo ápareigojanti galia sumaþinama tiek, kiek paðalinamas áprotis. Tad niekadanereikia keisti þmoniø ástatymo, nebent kuriuo nors atþvilgiu bendràjà gerovæ pa-didinant tiek, kiek anuo atþvilgiu ið jos atimama. O ðitaip atsitinka arba todël, kadið naujos [ástatymo] nuostatos kyla didþiausia ir akivaizdþiausia nauda, arba to-dël, kad yra didþiausia bûtinybë, nes áprastas ástatymas arba yra akivaizdþiai ne-teisingas, arba jo laikymasis yra þalingas daugumai. Todël Teisininkas sako, kadpriimant naujus [ástatymus], nauda turi bûti akivaizdi, kad bûtø atsisakyta to ástatymo,kuris ilgà laikà buvo laikomas teisingu.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad menui priklausantys dalykai savo galios se-miasi vien ið proto: tad visur, kur tik protas sugalvoja geriau, reikia keisti tai, kasanksèiau turëta. Bet, pasak Filosofo Politikos antrosios knygos, didþiausià galià ásta-tymai turi ið áproèio7. Todël jie neturi bûti lengvai keièiami.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog to argumento iðvada sako, kad ástatymus reikia keisti,taèiau ne dël bet kokio pagerinimo, o dël didelës naudos arba bûtinybës, kaip jaupasakyta (pagrindinëje artikulo dalyje).

Panaðiai reikia atsakyti Á TREÈIÀJÁ argumentà.

3 ARTIKULAS

AR ÁPROTIS GALI GAUTI ÁSTATYMO GALIÀ

Á TREÈIÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad áprotis negali nei gauti ástatymogalios, nei panaikinti ástatymà.1. Juk ið to, kas pasakyta (kl.93 a. 3; kl.95 a.2), akivaizdu, kad þmogiðkasis ástaty-

mas yra gautas ið prigimtinio ástatymo ir ið dieviðkojo ástatymo, bet þmoniø ápro-èiai negali keisti nei prigimtinio ástatymo, nei dieviðkojo ástatymo. Vadinasi, þmo-giðkojo ástatymo jie irgi negali keisti.

2. BE TO, ið blogybiø daugybës negali atsirasti vienas gëris. Ir tas, kuris pirmaspradeda veikti prieð ástatymà, blogai elgiasi. Todël gausinant panaðius veiks-mus, negalima pasiekti ko nors gero. O ástatymas yra tam tikras gëris, nes jis

TOMAS AKVINIETIS


yra þmoniø veiklos taisyklë. Vadinasi, áproèiu negalima paðalinti ástatymo, kadpats áprotis gautø ástatymo galià.

3. BE TO, leisti ástatymus turi tie oficialûs asmenys, kuriems priklauso valdyti ben-druomenæ, todël privatûs asmenys negali leisti ástatymø. Taèiau áprotis ásigaliper privaèiø asmenø veiksmus. Vadinasi, áprotis negali gauti ástatymo galios,kuria paðalintø ástatymà.BET PRIEÐINGA yra tai, kà Augustinas sako laiðke ad Casulan.: Dievo tautos pa-

proèiai ir mûsø protëviø institucijos turi bûti laikomos ástatymais. O tie, kurie niekinaBaþnyèios paproèius, turi bûti baudþiami kaip tie, kurie paþeidþia dieviðkàjá ástatymà.

ATSAKAU, jog kiekvienas ástatymas kyla ið ástatymø leidëjo proto ir valios: die-viðkasis ir prigimtinis ástatymas � ið protingosios Dievo valios, o þmoniø ástaty-mai � ið protu valdomos þmogaus valios. Bet kaip þmogaus protas ir valia dël prak-tiniø dalykø gali bûti iðreikðti þodþiais, taip jie gali bûti parodyti ir darbais, nesatrodo, kad kiekvienas pasirenka kaip gërá tai, kà atlieka veiksmu. Taèiau akivaiz-du, kad þmogaus þodis gali ástatymà ir keisti, ir iðreikðti tiek, kiek parodo vidináþmogaus proto judëjimà ir supratimà. Todël daþniausiai kartojami ir áprotá suda-rantys veiksmai irgi gali keisti ir iðreikðti ástatymà, be to, gali lemti, kad áprotisgautø ástatymo galià, nes kartojami iðoriniai veiksmai geriausiai parodo vidiniusvalios veiksmus ir proto sampratas: juk kai veiksmas vël ir vël kartojamas, tai at-rodo, kad jis kyla ið apgalvoto protingo sprendimo. Vadinasi, áprotis ir turi ástaty-mo galià, ir naikina ástatymà, ir yra ástatymo interpretatorius.

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, kad, kaip jau minëta (pagrindinëje artikulo dalyje),prigimtinis ir dieviðkasis ástatymas kyla ið dieviðkosios valios. Todël negali bûti kei-èiamas ið þmoniø valios kylanèiu áproèiu, o tik dieviðkoji valdþia gali já keisti. Todëljoks áprotis neturi galios prieð dieviðkàjá arba prigimtiná ástatymà: juk Izidorius Sino-nimuose sako: tenusileidþia áprotis ástatymui, ydingà áprotá tenugali ástatymas ir protas.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, kad, kaip jau minëta (kl.96 a.6), þmoniø ástatymai kaikuriais atvejais bûna nepakankami, todël kartais galima veikti ne pagal ástatymà,bûtent tuo atveju, kai ástatymas yra nepakankamas, ir tada veiksmas nebus blo-gas. Kai dël kokiø nors þmoniø pakitimø tokiø veiksmø daugëja, tada áprotis pa-rodo, kad tas ástatymas nebëra naudingas: panaðiai kaip bûtø parodyta, jeigu [tamástatymui] prieðingas ástatymas bûtø þodþiu paskelbtas. Bet jeigu vis dar lieka ko-kia nors prieþastis, dël kurios ankstesnysis ástatymas yra naudingas, tai nugali neáprotis ástatymà, o ástatymas áprotá: nebent kartais ástatymas atrodytø nenaudin-gas vien dël to, kad nepriimtinas pagal tëvynës paprotá, kuris yra viena ið ástatymosàlygø (kl.95 a.3). Mat daugumos áprotá sunku paðalinti.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad þmoniø, kurie ádiegia paprotá, padëtis gali bûti dve-jopa. Jeigu jie yra laisvi ir gali sau leisti ástatymus, tai daugumos sutarimas laiky-tis to, kà áprotis nurodo, yra veiksmingesnis negu valia valdovo, kuris ástatymøleidimo galios turi tik tiek, kiek jo asmeniui suteikia dauguma. Todël, nors atski-ras asmuo negali leisti ástatymo, visa liaudis gali leisti ástatymà.

KLASIKA


Bet jeigu þmoniø dauguma neturi laisvos galios leisti sau ástatymø arba atmes-ti aukðtesniosios valdþios jiems iðleistà ástatymà, tai tokioje þmoniø daugumoje ási-galëdamas áprotis gauna ástatymo galià tiek, kiek já toleruoja tie, kuriems pavestaleisti ástatymus daugumai, nes ðitaip susidaro áspûdis, kad jie pritaria tam, kà ádie-gia áprotis.

4 ARTIKULAS

AR DAUGUMOS VADOVAI GALI LEISTINESILAIKYTI ÞMONIØ ÁSTATYMØ

Á KETVIRTÀJÁ ATSAKOME ÐITAIP. Atrodo, kad daugumos vadovai negali leistinesilaikyti þmoniø ástatymø.1. Juk Izidorius sako, kad ástatymas iðleistas bendrajai naudai. O bendrajam gëriui

nedera kliudyti dël kurio nors asmens privataus patogumo, nes Filosofas Eti-kos pirmojoje knygoje sako, kad tautos gëris yra dieviðkesnis negu vieno þmogausgëris8. Todël atrodo, jog niekam nedera daryti iðimèiø, kad jis neveiktø prieðbendràjá gërá.

2. BE TO, tiems, kurie yra aukðèiau kitø, Pakartoto ásatymo knyga pataria:Iðklausykite menkuolá lygiai taip, kaip ir didþiûnà, nesibaiminkite dël þmoniø, nes

teismas yra Dievo (Ást 1,17). Bet atrodo, jog kam nors leisti tai, kas visiems drau-dþiama, yra ðaliðkumas. Todël daugumos vadovai tokiø iðimèiø negali daryti,nes tai prieðtarautø dieviðkojo ástatymo nurodymams.

3. BE TO, þmogiðkasis ástatymas, jeigu jis yra teisingas, privalo atitikti prigimtináástatymà ir dieviðkàjá ástatymà, kitaip jis netiktø religijai ir nestiprintø drausmës,o bûtent ðiuos reikalavimus ástatymui kelia Izidorius. Taèiau dieviðkojo ir pri-gimtinio ástatymo atþvilgiu joks þmogus negali daryti iðimèiø. Vadinasi, negalidaryti ir þmogiðkojo ástatymo atþvilgiu.BET PRIEÐINGA yra tai, kà Apaðtalas sako Pirmajame laiðke korintieèiams: At-

leidimas man patikëtas (1 Kor 9,17)9.ATSAKAU, kad teisingas paskirstymas � tai santykio tarp to, kas bendra ir at-

skira, nustatymas, todël ðeimos galva irgi vadinamas paskirstytoju tiek, kiek ðei-mos nariams jis apgalvotai ir pamatuotai paskirsto darbus ir pragyvenimo reik-menis. Todël ir kiekvienoje þmoniø masëje skirstytoju vadinamas tas, kuris nuro-do, kaip turi bûti taikoma bendra nuostata paskiriems asmenims. Taèiau kartaisatsitinka taip, jog kuri nors nuostata, daþniausiai padedanti daugumos patogumui,netinka tam asmeniui, arba tuo konkreèiu atveju, nes [jos laikymasis] sukliudytøkam nors geresniam arba net sukeltø kà nors bloga, kaip jau sakyta (kl.96 a.6). Ta-èiau bûtø pavojinga apie tuos dalykus leisti kiekvienam spræsti, nebent tik dël ko-kio nors akivaizdaus ir netikëto pavojaus, kaip apie tai kalbëta (kl.96 a.6). Todëltas, kuriam skirta vadovauti daugumai, gali daryti iðimtis to þmoniø ástatymo at-

TOMAS AKVINIETIS


þvilgiu, kurá pats savo galia iðleido, kitaip tariant, leisti nesilaikyti ástatymo nuro-dymø tiems asmenims ir tais atvejais, kai ástatymas pasirodo nepakankamas. Betjeigu jis leistø neturëdamas tokio pagrindo, vien savo valia, tai iðimtá darytø ne-dorai arba neiðmintingai: nedorai, jeigu tuo leidimu nesiektø bendrojo gërio; neið-mintingai, jeigu leistø be prieþasties. Apie tai Vieðpats sako Evangelijoje pagal Lukà:Kas yra tas iðtikimas ir sumanus uþvaizdas, kurá ðeimininkas paskirs vadovauti ðeimynaiir deramu laiku jà maitinti?(Lk 12,42).

Todël Á PIRMÀJÁ atsakytina, jog kam nors netarnauti bendrajam gëriui galimaleisti ne tam, kad jis kenktø bendrajam gëriui, o tam, kad bendrajam gëriui atneð-tø naudà.

Á ANTRÀJÁ atsakytina, jog tai nëra ðaliðkumas, jeigu skirtingiems asmenims tai-komi skirtingi reikalavimai. Todël, jei dël kurio nors asmens padëties reikia, kadjam bûtø pagrástai skirti ypatingi reikalavimai, tai nëra ðaliðkumas, kai jam sutei-kiama kokia nors ypatinga malonë.

Á TREÈIÀJÁ atsakytina, kad prigimtinis ástatymas tiek, kiek jis turi bendràsiasnuostatas, kurios niekada nenustoja veikusios, negali priimti jokiø iðimèiø. Taèiaudël kitø nuostatø, kurios yra tarsi iðvados ið bendrøjø nuostatø, þmogus kartaisgali daryti iðimtis: pvz., kad tëvynës iðdavikui neturi bûti gràþinama skola ir kitospanaðios iðimtys. O su dieviðkuoju ástatymu kiekvienas þmogus yra susijæs taip,kaip privatus asmuo yra susijæs su valstybës ástatymu, kuriam yra pavaldus. To-dël kaip valstybiniame þmoniø ástatyme niekas, iðskyrus tà, ið kurio ástatymas turigalià, arba jo ágaliotà asmená, negali daryti iðimèiø, taip dieviðkosios teisës nuo-statose, kurios yra ið Dievo, niekas, iðskyrus Dievà, negali daryti iðimèiø, nebenttas, kuriam Jis suteikë ypatingà galià.

Nuorodos

11 Aristotelis. Rinktiniai raðtai. � Vilnius: Mintis,1990, p.158.

12 Ten pat, p.158.13 Ten pat, p. 64.14 Ten pat, p. 146.15 Aristotelis. Rinktiniai raðtai. � Vilnius: Mintis,

1990, p.154.16 Ten pat, p.84. �Proto dorybë daþniausiai kyla

ir plëtojasi ið mokslo, todël jai reikia patyrimoir laiko�.

17 Aristotelis. Politika. � Vilnius: Pradai, 1997,p. 115. �Ástatymas neturi jokios kitos paklustipriverèianèios galios, iðskyrus tà, kuri kyla ið

áproèio, o ðis atsiranda tik per ilgà laikà, taigilengvai keisti esamus ástatymus á kitus, naujus,reiðkia silpninti ástatymo galià.�

18 Aristotelis. Rinktiniai raðtai, p. 64. �Nors ðis tiks-las yra toks pat ir paskiram þmogui, ir valsty-bei, vis dëlto jis stipriau ir tobuliau pasireiðkiavalstybëse � ir siekiant [aukðèiausiojo gërio], irjá iðsaugant. Sveikintinas dalykas, kai já pasie-kia paskiras þmogus, bet daug graþiau ir kil-niau, kai já pasiekia iðtisos tautos ir valstybës.�

19 È. Kavaliausko vertime: �Atlieku tik man pa-tikëtà tarnybà�.

Ið lotynø k. vertë ir komentarus paraðë Gintautas VYÐNIAUSKASVersta ið: Sancti Thomae Aquinatis Summa Theologiae I-II,

La Editorial Catolica, S.A. � Madrid, 1951.

MÛSØ AUTORIAI


Antanas ANDRIJAUSKAS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1948 m. Kaune. VDA Filosofijos katedrosvedëjas, profesorius. Kultûros, filosofijos ir meno instituto skyriaus vadovas, Lietuvos estetikø asociacijos preziden-tas. 1973 m. Maskvos M. Lomonosovo universitete baigë filosofijos studijas. 1978 m. apgynë filosofijos daktaro,1990 m. � habilituoto daktaro disertacijas. 1981�1982 m. staþavosi Sorbonos universitete ir Collége de France. Vizituo-janèio profesoriaus teisëmis skaito paskaitas ávairiose ðalyse. Yra paskelbæs 11 monografijø ir per 360 mokslo darbø. Moks-liniø tyrimø sritys � filosofijos istorija, estetika, meno filosofija, menotyra, orientalistika, kultûrologija. 2003 m. uþ darbøciklà �Lyginamieji kultûros, filosofijos, estetikos ir meno tyrimai� apdovanotas Valstybine mokslo premija.El. paðtas: [email protected]

Loreta ANILIONYTË, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1961 m. Kaune. 1984 m. baigë Vilniaus universiteto Filologijosfakulteto lietuviø kalbos ir literatûros specialybës studijas, 1991 m. apgynë daktaro disenacijà �Vertybiø problema for-maliojoje ir materialinëje etikoje� (I. Kantas ir M. Scheleris). Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslinë bendra-darbë bei Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedros dëstytoja. Ið vokieèiø kalbos yra iðvertusi filosofiniø bei psi-chologiniø knygø, adaptavusi etikos vadovëliø mokykloms. Moksliniø interesø sritis � filosofijos istorija ir etika.Tel. +(370 5) 275 1521

Vaclovas BAGDONAVIÈIUS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1941 m. Kultûros, filosofijos ir meno instituto direk-torius, Vilniaus pedagoginio universiteto Etikos katedroje e. doc. p. 1987 m. apgynë daktaro disertacijà tema �Filo-sofinë Vydûno humanizmo koncepcija�. Yra paskelbæs monografijas �Filosofiniai Vydûno humanizmo pagrindai�, �Su-gráþti prie Vydûno�, taip pat apie 200 moksliniø straipsniø ir studijø Lietuvos ir uþsienio spaudoje. Domisi lietuviøfilosofinës minties istorija, etikos teorija, kultûros istorija.El. paðtas: [email protected]

Jolita BALÈIÛNAITË, magistrantë. Gimë 1978 m. Palangoje. 1999 m. baigë Klaipëdos aukðtesniàjà þemës ûkio mokyklàir ágijo finansininkës-ekonomistës specialybæ. 2003 m. baigë VDU Katalikø teologijos fakultetà religijos mokslø ba-kalauro laipsniu. 2003 m. ástojo á Klaipëdos universiteto Sveikatos katedros socialinio darbo magistrantûrà.El. paðtas: [email protected]

Jûratë BARANOVA, humanitariniø mokslø daktarë. Gimë 1955 m. Birþuose. 1978 m. baigë Vilniaus universiteto Istorijosfakultetà. 1986 m. apgynë daktaro disertacijà �Pragmatistinë Viljamo Dþeimso tiesos koncepcija�. Vilniaus pedago-ginio universiteto Filosofijos katedros einanti profesorës pareigas. Autorë vadovëliø: �Politinë filosofija� (1995), �Filo-sofinës etikos chrestomatija XI�XII kl.� (1998), �Istorijos filosofija� (2000), �Etika: filosofija kaip praktika� (2002), kar-tu su Tomu Sodeika � �Filosofija XI�XII kl.� Moksliniø interesø sritis � ðiuolaikinë filosofija.El. paðtas: [email protected]

Kristina BUDRYTË, magistrë. Gimë 1975 m. Kaune. 1998 m. baigë VDU ir ágijo menotyros bakalauro laipsná, 2000 m.�menotyros magistro laipsná. Nuo 1999 m. dirba Lietuvos dailininkø sàjungos Kauno skyriaus galerijoje �Meno par-kas� menotyrininke. Moksliniø interesø sritis � abstraktusis menas.El. paðtas: [email protected]

Algirdas GAIÞUTIS, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras, Lietuvos Mokslø Akademijos tikrasis narys (akademikas),profesorius, Vilniaus pedagoginio universiteto rektorius. Gimë 1941 m. Panevëþëlyje (Panevëþio raj.). 1966 m. baigëMaskvos valstybinio M. Lomonosovo universiteto Filosofijos fakultetà. 1972 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà,1985 m. � habilituoto daktaro. �Menotyros� þurnalo vyr. redaktorius, daugelio knygø autorius: �Kûrybinë meninin-ko galia�, �Kultûros vertybës ir erzacai�, �Menø giminystë� ir kt. 2001 m. tapo Lietuvos mokslo premijos laureatu,2003 m. � Baltijos asamblëjos Mokslo premijos laureatu. Moksliniø interesø sritys � menø filosofija, estetika.El. paðtas: [email protected]

Þilvinë GAIÞUTYTË-FILIPAVIÈIENË, magistrë. Gimë 1972 m. Panevëþyje. 1992�1998 m. mokësi VDU Menø fakultete ir ágijomeno istorijos magistro laipsná. Nuo 1999 m. studijuoja Vilniaus Dailës akademijoje, raðo disertacijà tema �Meninës kû-rybos socialumo problema Pierre�o Bourdieu ir jo mokyklos meno sociologijoje�. Du kartus (2002�2004) staþavosi Pa-ryþiuje Ecole des Hautes Etudes en Sciences Sociales Meno istorijos ir teorijos centre. Tyrinëjimø sritis � menotyros me-todologija, meno sociologija. Yra paskelbusi moksliniø publikacijø disertacijos tema.El. paðtas: [email protected]

Franz GNAEDINGER, ðveicarø mokslininkas. Gimë 1949 m. kovo 21 d. Ciuriche, Ðveicarijoje. Ciuricho universitete me-tus studijavo meno istorijà ir etnologijà. Vëliau mokësi taikomosios dekoratyvinës dailës mokykloje. 1974 m. pradë-jo savo mokslinius darbus. Autoriaus straipsnius galite rasti internete adresu: www.seshat.ch.El. paðtas: [email protected], [email protected]

Dalius JONKUS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1965 m. Vilniuje. 1988 m. Baigë Sankt-Peterburgo valstybinio uni-versiteto Filosofijos fakultetà. 1989�1990 m. studijavo ispanø kalbà, literatûrà ir filosofijà Kosta-Rikos valstybiniame uni-versitete. 1991�1996 studijavo Lietuvos filosofijos ir sociologijos instituto doktorantûroje. 1998 m. apgynë daktaro di-sertacijà tema �Bûties problema Smigleckio logikoje�. Nuo 1997 m. dirba Vytauto Didþiojo universiteto Filosofijos ka-tedroje. 2002�2003 m. staþavosi Freiburgo universitete (Vokietija). Moksliniø tyrimø sritys: filosofijos istorija, fenome-nologija ir jos taikymas gyvenimo filosofijoje, kultûros filosofijoje, filosofinëje antropologijoje.El. paðtas: [email protected]

Bronislovas KUZMICKAS, profesorius, habilituotas humanitariniø mokslø daktaras, Lietuvos teisës universiteto Filosofijos ka-tedros vedëjas. Gimë 1935 m. Prienø rajone. 1960 m. baigë Vilniaus universitetà, 1966 m. apgynë filosofijos daktaro,1984 m. � habilituoto daktaro disertacijas. Dëstë filosofijà aukðtosiose mokyklose, dirbo moksliná darbà. Mokslinio darbosritys � filosofijos istorija, katalikybës filosofija, etika. Paraðë septynias knygas, paskelbë apie 200 moksliniø, mokslo po-puliarinimo ir publicistiniø straipsniø. Parengë estetikos, etikos, religijos antologijas, bendradarbiavo leidþiant �Filoso-fijos istorijos chrestomatijos� tomus.El. paðtas: [email protected]

MÛSØ AUTORIAI


Egidijus MAÞINTAS, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1955 m. Raseiniuose. 1978 m. baigë LÞÛU. 1988 m. baigëLMA, prof. Z. Paulausko ir prof. V. Daunoro solinio dainavimo klasæ, operos dainininkas. 2003 m. baigë Maskvos aka-demijà ir doktorantûrà, prof. B. Pokrovskio ir N. Kuznecovo muzikinio teatro reþisieriaus klasæ. Staþavosi Auburnouniversitete (JAV) ir Maskvos kameriniame muzikiniame teatre (Rusijoje), pas vokieèiø reþisieriø P. Konvyèná. DirboLietuvos, JAV, Rusijos muzikiniuose teatruose. Paskelbë kultûrologiniø straipsniø JAV, Rusijoje, Kanadoje. Nuo 2003 m.dirba Vilniaus pedagoginiame universitete. Moksliniø interesø sritis � muzikinës-teatrinës kultûros istorija ir ypatumai.El. paðtas: [email protected]

Auðra MALKEVIÈIÛTË, magistrë. Gimë 1971 m. Rokiðkio raj. 1995 m. Vilniaus universitete ágijo filosofijos bakalauro, o1997 m. VDU � filosofijos magistro laipsná. Ðiuo metu dirba Lietuvos teisës universiteto Filosofijos katedroje lektore.Moksliniø tyrimø sritis � moralës filosofija, fenomenologija, hermeneutika.Tel. + (370 5) 2714628

Kristina PEÈIÛRAITË, magistrë. Gimë 1977 m. Marijampolëje. 2001 m. VDU ágijo menotyros bakalauro, 2003 m. � teat-rologijos magistro laipsná.El. paðtas: [email protected]

Auðra POLOVIKAITË, filosofijos magistrë. Gimë 1975 m. Kaune. 1998 m. baigë VDU Katalikø teologijos fakultetà ir ágijoteologijos bakalauro kvalifikaciná laipsná. 2000 m. baigë magistrantûros studijas VDU Humanitariniø mokslø fakulte-te ir ágijo filosofijos magistro kvalifikaciná laipsná. Ðiuo metu dirba Kauno technologijos universiteto Humanitariniofakulteto Filosofijos ir kultûrologijos katedroje asistente. Moksliniø interesø sritis � estetika, socialinë filosofija.El. paðtas: [email protected]

Vita RAÈKAUSKAITË, menotyros magistrë. Gimë 1973 m. Kaune. VDU studijavo menotyrà ir teatrologijà. Magistro tezes�Ðiuolaikinës Lietuvos dramos teatro dailës tendencijos� apgynë 1998 m. Ðiuo metu dirba þurnalistiná bei vertëjos dar-bà Krokuvoje.El. paðtas: [email protected]

Dalia Marija STANÈIENË, humanitariniø mokslø daktarë, docentë. Gimë 1948 m. Palangoje. 1971 m. baigë Vilniaus uni-versiteto Fizikos fakultetà, 1983 m. apgynë filosofijos daktaro disertacijà. 1976�1988 m. dirbo Vilniaus universitetoFilosofijos katedroje vyr. dëstytoja. Kultûros, filosofijos ir meno instituto vyr. mokslinë bendradarbë, VPU Etikos ka-tedros docentë, �Logos� þurnalo vyr. redaktorë, Tarptautinës Tomo Akvinieèio asociacijos (SITA) Lietuvos skyriausdirektorë. 1993 m. staþavosi Ðv. Tomo Akvinieèio kolegijoje Los Andþele (JAV), 1999 m. � Ðv. Tomo universiteteHiustone (JAV). 2001 m. gavo Prancûzijos vyriausybës stipendijà ir staþavosi Poitiers universitete (Prancûzija).El. paðtas: [email protected]

Jurgita STANIÐKYTË, menotyros mokslø daktarë. Gimë I974 m. Kaune. 2002 m. VDU ágijo menotyros daktarës laipsná. Nuo2003 m. � VDU Teatrologijos katedros vedëja. Moksliniø interesø sritys: XX a. Filosofijos ir ðiuolaikinës teatro teorijossàveika; modernizmo ir postmodernizmo sklaidos ypatumai ðiuolaikiniame Lietuvos teatre; teatraliðkumo raiðkos ðiuo-laikinëje kultûroje analizë.El. paðtas: [email protected]

Aivaras STEPUKONIS, magistras. Gimë 1972 m. Kaune. 1991m. baigë Juozo Gruodþio konservatorijà. 1995 m. Stiubenvi-lio pranciðkonø universitete (JAV) baigë filosofijos ir teologijos bakalauro studijas. Nuo 1995 m. filosofines studijas tæsëTarptautinëje filosofijos akademijoje Lichtenðteino kunigaikðtystëje, kur 1997 m. apgynë magistro laipsná. Ðiuo metu �Kultûros, filosofijos ir meno instituto doktorantas.El. paðtas: [email protected]

Eleonora STUMP, humanitariniø mokslø daktarë, Saint Louis universiteto (JAV) filosofijos profesorë. 1969 m. ágijo Grin-nell koledþe (JAV) klasikiniø kalbø bakalauro laipsná, apgynë 1971 m. Biblijos studijø magistro laipsná Harvardo uni-versitete (JAV) ir 1973 m. Viduramþiø studijø magistro laipsná Cornellio universitete (JAV). 1975 m. apgynë filosofijosdaktaro disertacijà �Boecijaus traktatas �Apie topikø skirtumus�� Cornellio universitete. Daugybës straipsniø ir mo-nografijø autorë, JAV krikðèioniø filosofø asociacijos prezidentë, JAV þurnalø �Religijos studijos�, �Ketvirtinis Ameri-kos filosofø leidinys�, �Viduramþiø filosofija ir teologija� redakciniø kolegijø narë. Moksliniø interesø sritis � religijosfilosofija, metafizika, viduramþiø filosofija.El. paðtas: [email protected]

Vytis VALATKA, humanitariniø mokslø daktaras. Gimë 1972 m. Vilniuje. 1994 m. baigë Vilniaus universiteto Filosofi-jos fakulteto bakalauro studijas, o 1996 m. � magistro studijas. 1996�2000 m. buvo Lietuvos filosofijos ir sociolo-gijos instituto doktorantas. 2001 m. apgynë daktaro disertacijà tema �Scholastinë logika Lietuvoje XVI a. antro-joje pusëje� (vadovas � prof. habil. dr. R. Pleèkaitis). Nuo 2002 m. � Lietuvos teisës universiteto Valstybinio valdymofakulteto Filosofijos katedros docentas.El. paðtas: [email protected]

Aldona VASILIAUSKIENË, humanitariniø mokslø (istorija) daktarë. Gimë 1945 m. Anykðèiø r. Nuo 1975 m. dirba Vilniausuniversitete vyr. mokslo darbuotoja. 1990 m. apgynë daktaro disertacijà. Nuo 1992 m. LKMA Istorijos mokslø sek-cijos pirmininkë. Tyrinëja Katalikiðkàjá intelektualiná sàjûdá Lietuvoje ir Lietuviø katalikø mokslo akademijos bei josnariø veiklà. Ðia tematika paraðë per 300 mokslo populiarinimo ir per 20 moksliniø straipsniø, 10 ávairios apimtiesknygø, yra dviejø bibliografijø autorë. Vadovauja 2000 m. susikûrusiai Lietuviø, ukrainieèiø istorikø asociacijai.Tel +(370 5) 265 1268

Donatas VEÈERSKIS, magistras. Gimë 1976 metais Palangoje. 1997 m. baigë studijas privaèiame St. Jean teologijos ir filo-sofijos institute Saint Jodarde (Prancûzijoje). 2001 m. VDU ágijo filosofijos bakalauro kvalifikaciná laipsná, 2003 m. �filosofijos magistro kvalifikaciná laipsná.El. paðtas: [email protected]

Documents

RELIGIJOS, FILOSOFIJOS, KOMPARATYVISTIKOS IR MENO …litlogos.eu/Archive/logos37.pdf · LOGOS 2004/37 RELIGIJOS, FILOSOFIJOS, KOMPARATYVISTIKOS IR MENO ÞURNALAS Smagi yra dienos