ZIniamale nr. 2 2011

VU mok omojo la ik rašč io pr iedas N r. 2/2011

Redakcijos žodis

Užmegzkime dialogą

„Mes esame pakliuvę į bėdą, kuri vadinama komunikacija“ prieš dešimtmetį pa-rašė Ajovos profesorius, kultūrologas Johnas Durhamas Petersas. Jam antriname ir mes, į šią bėdą gerą pusmetį pakliuvę leidinio autoriai. Tenka konstatuoti, kad atsi-vertę mūsų žurnalą, į šią bėdą pakliuvote ir Jūs. Daug aprėpianti, sunkiai apibrėžiama, problematiška – tokia yra šio žurnalo numerio tema – komunikacija. Gvildenama vi-sais istoriniais laikotarpiais, ji kelia vis naujų klausimų ir prikausto kiekvienos naujos kartos dėmesį, mūsų – taip pat.

Ši tema ypač aktuali nūdienos Lietuvoje, pastaruoju metu vis aktyviau vykstan-čių diskusijų dėl komunikacijos ir informacijos mokslų kontekste. Kaip ir pati komu-nikacija, šie mokslai turi labai plačią raišką, apima ir derina tarpusavyje ne vieną sritį ir daug šakų. Šiandien komunikacijos ir informacijos mokslai priverstinai balansuoja rizikingoje humanitarinių ir socialinių mokslų sankirtoje. Skaidomi ir fragmentuo-jami, jie pakliūva į bėdą ne savo valia. Akivaizdu, kad iš prigimties tarpdiscipliniški mokslai turi būti sutelkti į atskirą, nuo nieko nepriklausomą kryptį. Išsikapstyti iš bė-dos jiems būtų galima įgijus savarankišką komunikacijos ir informacijos mokslų sta-tusą. Tuomet būtų sukurta nauja erdvė atsirandančioms šios mokslo krypties šakoms.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto mokslininkai siekia atkreipti visos akademinės bendruomenės dėmesį į komunikacijos ir informacijos mokslų skirstyme iškilusią problemą. Jie išsako savo kritiką dėl šiuo metu Lietuvos Mokslo Tarybos rengiamo mokslo sričių, krypčių ir šakų klasifikacijos projekto, siūlydami jo pataisas. Atviru dialogu siekiama iškovoti savarankiško originalių, ilgą mokslinę tradiciją turinčių komunikacijos ir informacijos mokslų statuso pripažinimą ar bent prieiti kompromisą...

To netiesiogiai siekėme ir mes – žurnalo autoriai – drąsiai nagrinėję opias ir kontraversiškas plataus komunikacijos ir informacijos mokslų lauko temas nuo A(rchyvistikos) iki Ž(urnalistikos). Ieškojome atsakymo į amžiną klausimą, kas yra komunikacija, bandėme įminti paslaptingųjų medijų mįslę. Kruopščiais potėpiais nutapėmė šiuolaikinio bibliotekininko portretą ir kritiškai pažvelgėme į atminties iš-saugojimo institucijų veiklą. Gilindamiesi į naują studijų programą, stengėmės atrasti kūrybos ir komunikacijos sąlyčio taškus. Dairėmės, kur dingo Universiteto leidykla, gaudėme „StartFM“ radijo bangas ir autorių teisių pažeidėjus. Sukūrėme ir keletą autoportretų – objektyviai atskleidėme žurnalisto darbo realijas.

Per pusę metų trukusias komunikacijos bėdos sprendimų paieškas, kiekvienas plėtėme savo matymo lauką, kaupėme žinias ir patirtį, mokėmės klausyti. Visa tai stengėmės perteikti tekstuose, per kuriuos tikimės su Jumis, mieli skaitytojai, už-megzti turiningą dialogą.

Redakcijos vardu žodį ištarusiosEvelina Kazakevičiūtė ir Olga Lukšys

Žiniamalė 1

KOMUNIKACIJOS PAIEŠKOS IR TYRINĖJIMAI2 Komunikacijos fragmentuose Evelina KAZAKEVIČIŪTĖ

8 Paslaptingų medijų lauke Olga LUKŠYS

INFORMACIJOS VARTAI15 Autorių teisių pažeidėjas internete – nebaudžiamas Sandra DIEKANTAITĖ

18 Informacijos vadybininko amplua Jana SAIFULINAITĖ

ŽVILGSNIS Į PAVELDĄ20 Valomas langas į praeitį Šarūnas ČĖSNA

23 Lietuvos archyvų departamento pertvarka Audrius DABROVOLSKAS

PORTRETAS25 Bibliotekininko sėkmės formulė – pašaukimas ir meilė Rūta ADOMAITYTĖ ŽURNALISTIKOS OBJEKTYVAS 29 Socialinė partnerystė – svarbi institutui ar (ir) studentui? Indrė KUODYTĖ

31 Sensacijų viešinimas ir oro vadyba: skirtingos barikadų pusės Dovilė CICĖNAITĖ

34 Į žurnalistus – kas tik nori Neringa SURGAILYTĖ PRO ALMA MATER ARKĄ 38 Naujoji studijų programa – Kūrybos komunikacija. Žingsnis mados ar kūrybinės sąveikos link? Justina JONUŠAITĖ

42 Kur dings VU leidykla arba svajonės apie trąšų gamyklą Indrė DAUSKORDAITĖ

45 Radijo reikalauja visi – bet remti neskuba Lina BARTKUTĖ

Žiniamalė.

Žiniamalė. Nr. 2/ 2011Žurnalas, Vilniaus universiteto mokomojo laikraščio „Universiteto žurnalistas“ priedas

Redakcijos adresas: Maironio g.7, LT 01124 VilniusTel.: (8-5) 219 3047

Žurnalinį projektą parengė VU žurnalistikosmagistrantūros studijų programos pirmo kursostudentai:

REDAKCIJAVyriausiasis redaktorius Šarūnas ČėsnaKomunikacijos praktikos skyrius:Redaktorė Indrė Kuodytė, vyr. redaktoriaus pavaduotojaKomunikacijos teorijos skyrius:Redaktorė Olga LukšysAktualių problemų grupė:Redaktorius Audrius DabrovolskasBendroji grupė:Redaktorė Lina BartkutėVyr. kalbos redaktorė Rūta AdomaitytėKalbos redaktorė Justina Jonušaitė(Komunikacijos teorijos skyrius)Kalbos redaktorė Sandra Diekantaitė(Aktualių problemų grupė)Kalbos redaktorė Neringa (Bendroji grupė)Iliustracijų redaktorė Evelina Kazakevičiūtė

Viršelio autoriai: Olga Lukšys, Evelina Kazakevičiūtė (koncepcija)

Koncepciją įgyvendino Andrej Jefimec

Maketavo Rita Kirkaitė-SkrebėSpausdino UAB „Petro ofsetas“A4 formatas. Tiražas 600 egz.

TURI

NYS

Žiniamalė

2 Žiniamalė

KOMUNIKACIJOS PAIEŠKOS IR TYRINĖJIMAI

Ištrauka iš pokalbio su Ohajo universiteto profesoriumi

Algiu Mickūnu:

Prof. A. M.: Juk mes egzistuojam tarpsubjektyviai. [...] Tai neišvengia-ma – intersubjektyvumas ir interteks-tualumas... Kada sakom: reikia sukurti teoriją apie komunikaciją, tada mes ži-nom, kas yra komunikacija, apie kurią kuriam teoriją, nes kitaip nebūtų įma-noma.

E. K.: O kas yra komunikacija? Prof. A. M.: Iš principo paklaust,

kas yra komunikacija, jau yra apskritas dalykas... Jau mes komunikuojame... Apie ką mes komunikuojame?

E. K.: Apie komunikaciją.

Komunikuojame su profesoriumi ir šis veiksmas ženklina mūsų pokalbio ir apmąstymų objektą – komunikaci-ją. Tačiau atsiduriame paradokso aki-vaizdoje – nusakyti, ką mes darome ir apie ką mes kalbame, tampa ne taip jau paprasta. Talpi komunikacijos sąvoka, neatsiejama nuo mūsų kasdienybės, vartojama gausybėje skirtingų diskur-sų, rodytųsi, tokia lengvai suvokiama bei aiški, ima ir atveda mus į aklavietę.

Postmodernizmo patirtyje, čia ryškindama, čia trindama ribą tarp privatumo ir viešumo, komunikacija įgyja vis naujų atspalvių. Esame komu-

nikatyviai išsidėstę gyvenamajame pa-saulyje labai tankiai, tad būvame nuo-latiniame santykyje su kitu ir poreikyje susikalbėti. Priklausydami nuo infor-macijos, virstame masinės komunika-cijos įkaitais: iškyla pavojus nugrimzti jos kildinamoje informacinėje neuro-zėje ir milžiniško srauto fragmentuose nesuvokti visumos.

Atsigręždami į laiko ir erdvės ho-rizontus, kuriuose komunikuojame, su filosofais svarstėme Lietuvos masinės komunikacijos problematiką, bandė-me įvertinti, ar žiniasklaida komplek-siškai atspindi tikrovėje vykstančius reiškinius ir iš teorinių pozicijų ieško-jome komunikacijos esmės.

Trys komunikacijos sampratos

2009-aisiais metais Vilniaus uni-versiteto (VU) Filosofijos fakultete Kęstutis Kirtiklis apsigynė daktaro disertaciją „Komunikacijos samprata šiuolaikinėje filosofijoje“. Šis reikšmin-gas darbas, kaip įvardino prof. Arūnas Augustinaitis, buvo „neabejotinai nau-jas žingsnis komunikacijos ir informa-cijos minties raidoje“, padėjęs teorinius pagrindus ir komunikacijos filosofijai Lietuvoje. Jame aiškiai nusakytos ko-munikacijos ir filosofijos sąsajos, su-klasifikuotos skirtingos komunikacijos

Komunikacijos fragmentuose

Evelina Kazakevičiūtė

teorijos bei atrastas jų sisteminis sąry-šis. Mokslininkas disertacijoje teigė, kad šios teorijos grįstos viena iš trijų pasiūlytų komunikacijos sampratų: realistine, interpretacine arba kritine. Per šių komunikacijos sampratų priz-mę stengtasi pažvelgti į Lietuvos filoso-fų mintis apie komunikaciją, bandant atsakyti į iki šiol patį opiausią komu-nikacijos filosofijos klausimą: kas yra komunikacija?

Prof. A. Mickūno manymu, dialogas reikalauja trijų narių: manęs, kito, su kuriuo kalbuosi, ir objekto, apie kurį kalbame. V. Naujiko nuotrauka

Žiniamalė 3


Komunikacinis realizmas: susikalbėti paprasta?

Iš trijų išskirtų komunikacijos sampratų dr. K. Kirtikliui teisingiausia atrodo realistinė, kurią iš esmės atspin-di filosofui imponuojantis Claude’o Shannono komunikacijos modelis. Jo principas gana paprastas: iš siuntėjo koduotas pranešimas perduodamas gavėjui per kanalą, veikiamą triukšmo. Komunikacijos efektyvumą lemia ade-kvatus pranešimo atkodavimas.

Reikia paminėti, jog C. Shannono teorija – matematinė ir inžinerinė. To-dėl toks komunikacijos modelis nuolat kritikuojamas dėl savo linijiškumo ir technologiškumo, neva jis sunkiai per-keliamas į žmogiškąjį komunikacijos lygmenį. Tačiau dr. K. Kirtiklis mano, kad ir koks šis modelis yra „naivus“, primityviose gyvenimiškose situacijo-se jis funkcionuoja tobulai – taip mes bendraujame.

Vis dėlto, kai įvedame žmogiškąjį faktorių, kyla polemika, ar gavėjas vi-suomet atkoduoja pranešimą taip, kaip jį užkoduoja siuntėjas, ir jei taip, kas laiduoja vienodą pranešimo suvokimą. Dr. K. Kirtiklis įsitikinęs: „Reikšmės nepriklausomos nuo mūsų, mes galime susikalbėti bendrai, egzistuoja žodžiai.“ Filosofas teigia, jog nesėkmingos ko-munikacijos grėsmė iškyla tuomet, kai imame vartoti metaforas ir perkeltines

prasmes. Ne veltui šis komunikacijos modelis vadinamas komunikacijos gramatika, bet ne semantika.

Vis dėlto pašnekovas pabrėžia, jog ne visur galime ir ne visur turime šį komunikacijos modelį taikyti. Nors teatras yra laikomas savotiška komu-nikatyvine sistema, kur akcentuojama ypatinga publikos recepcija į koduotą daugiaasmenio siuntėjo pranešimą, bet filosofas pateikia spektaklį, kaip pavyz-dį, kuriame C. Shannono modelis taip puikiai neveikia: „Žiūri, gėriesi, inter-pretuoji, bet kažin, ar tai galima būtų pavadinti komunikacija.“ Pagal tokį požiūrį, visas menas, o ypač mezgantis prasmės intrigą, – ne dialoginis, kaip ir daugelis kitų dalykų, kurie, įsivaizduo-jame, su mumis komunikuoja. Kaip tuomet suprasti, kada vyksta komuni-kacija? Dr. K. Kirtiklis teigia, kad ko-munikacija yra intencinė veikla, kurio-je privalomas abipusis supratimas apie komunikacinį veiksmą: „Aš žinau, kad aš dabar jums komunikuoju, o būtų gerai, kad ir jūs tai žinotumėte“. Taigi to, kas neapima sąmoningo pranešimų formulavimo ir siuntimo, nevertėtų va-dinti komunikacija.

Atitrūkstant nuo teorinių sampro-tavimų, pokalbis pakrypsta praktiškes-nių temų link ir svarstome apie masi-nę komunikaciją Lietuvoje. Filosofas prisipažįsta nesąs didelis lietuviškos žiniasklaidos vartotojas ir „užuot skai-

tęs apie avarijas ar seimo narių nuoty-kius“, mieliau gilinasi į šiuolaikines vo-kiečių literatūros ar kino tendencijas. Tačiau filosofas ir Lietuvoje įžvelgia jo poreikius tenkinančių žiniasklaidos produktų, tokių kaip Mariaus Buroko „Užkietėjusio skaitytojo kronikos“, pa-sirodančios interneto dienraštyje „Ber-nardinai.lt“. Dr. K. Kirtiklis vertina žiniasklaidą kaip lietuviškos kultūros veidrodį, kuris atspindi ganėtinai pa-prastą ir į didelį rafinuotumą nelinkusį vaizdą. Filosofas samprotauja: „Noras, kad žmonės dieną gyventų kultūroje A, o vakare žiniasklaidoje nerštų kultūroje A+, yra toks, švelniai tariant, keistas.“

Paklaustas apie galios santykius Lietuvos masinėje komunikacijoje, fi-losofas pateikia hipotetinį pavyzdį, kai „Respublika“ rašo, kad renginyje švietė saulė, o „Lietuvos rytas“, jog renginyje buvo šlykščiai karšta. Ironiškai pako-mentuoja: „Tai čia jau tie, kurie bando įmatyti galių santykius, sako, štai, va, žiūrėkite – susikauna dvi galios.“ Dr. K. Kirtiklio teigimu, nereikėtų atmes-ti galimybės, kad mūsų žiniasklaidoje esama politinių ir kapitalo žaidimų. Tačiau nebūtina visur įžvelgti vien ga-lių santykius ir atsisakyti kitų kriterijų. „Tiriant skandalingą istoriją negalima visiškai kvailu laikyti tokio kriterijaus, kad LNK žinių direktoriui nepatinka violetinė spalva“, – šypteli filosofas. Jo manymu, žiniasklaidos darbo tyrimai remiasi neblogomis prielaidomis, kad žmonės viską daro sąmoningai ir tai, esą, galima demaskuoti. Vis dėlto tokį požiūrį filosofas kvestionuoja: „Gal aš taip kartais eretiškai pagalvoju, jog žmonės veikia nesąmoningai?“

Lietuvoje filosofų, taip realistiškai vertinančių komunikaciją ir jos sąvo-ką, gausa nestulbina – tokią sampratą palaiko tik dr. K. Kirtiklis. Jis įsitikinęs, jog tai susiję su Lietuvos filosofų aka-deminėje bendruomenėje dominuo-jančia ir mokoma europietiška filoso-favimo tradicija. Realistinė samprata kilo iš diskredituoto pozityvizmo, ku-ris, kaip teigia pašnekovas, „niekam nėra patrauklus“. „Pasaulis sudėtingas, o pozityvistas nori viską sudėti į lenty-nėles“, – su švelnia ironija paaiškina filosofas.

Dr. K. Kirtiklis teigia, jog komunikacija – tai intencinė veikla, nukreipta į pranešimų perdavimą ir priėmimą. G. Kajeno nuotrauka

4 Žiniamalė


Tad nuo realizmo filosofinės krypties, teigiančios, jog bendrybės yra savarankiškos, o dalykai egzistuoja rea-liai, pereikime prie jam oponuojančio, daug populiaresnio konstruktyvizmo. Ši mąstymo kryptis mus veda į priešin-gas realistinei – interpretacinę ir kriti-nę komunikacijos sampratas, kuriose teigiama, jog prasmė yra sukonstruota.

Gausi interpretacininkų stovykla: bendrumo paieškos

Interpretacinės komunikacijos sampratos šalininkų Lietuvoje turime daugiausiai. Šioje sampratoje komuni-kuojanti bendruomenė kuria prasmę, kuri yra paveikta bendraujančiųjų in-terpretacijų. Efektyvi, sėkminga komu-nikacija čia suprantama kaip bendruo-menės stiprinimas. Ši samprata apima mūsų šalyje gan ryškų fenomenologinį žvilgsnį į komunikaciją, apmąstomą suvokimo ir patirties požiūriu.

VU Komunikacijos fakultete dir-bantis dr. Andrius Gudauskas tiesia tiltą tarp komunikacijos ir filosofijos. Jis siūlo masinę komunikaciją ir dia-logo (santykio) komunikaciją sujungti į vieną ontologinę erdvę. Filosofui at-rodo svarbu atsigręžti į žmogų, kuris tarytum išnyksta masėje ir komunika-cija lieka be asmeniškumo žymės. Jis teigia, kad tokiame kontekste Martinas

Buberis iškyla kaip svarbus mąstytojas, kuris „su galingu įkarščiu ieško santy-kio Aš-Tu“ – susitikimo su kitu ir buvi-mo su juo vienybėje. Dr. A. Gudauskas pabrėžia, jog M. Buberiui rūpi būtent bendravimo kokybė ir mes turėtume jos siekti. Šioje vietoje susiduriame su paradoksu: kai masėje paskęsta žmo-gus, tampa svarbu paklausti, ar gyve-nant globalios masinės komunikacijos amžiuje, mes galime kalbėti apie tokią buberišką santykio kokybę?

Dr. A. Gudauskas įsitikinęs, kad tai įmanoma: masinė komunikacija gali mus sutelkti bendram tikslui, ben-dros prasmės steigimui. Pagrįsdamas teiginį, pašnekovas prisimena 1989 m. rugpjūčio 23 d. nusidriekusį Baltijos kelią – daugiau nei pusės tūkstančio kilometrų susikibusių žmonių grandi-nę, simboliškai paminėjusią 50-ąsias Molotovo-Ribentropo pakto metines. Žiniasklaida sustiprino bendruomenę, tapo pozityvia jėga, suteikusia sąlygas tautos valios išraiškai: „Žurnalistai pa-sakojo, kaip nepažįstami žmonės susi-bendravo – Baltijos kelyje užsimezgė naujos kokybės draugystė, kuri vedė naujos ateities ir naujos patirties link.“ Taigi, anot filosofo, masinė komunika-cija sutelkė žmones ir tam tikra prasme leido pasiekti santykį „Aš-Tu“.

Pašnekovui taip pat atrodo pras-minga ir svarbi Johno Durhamo Pe-

terso idėja – pamatyti kitą, „per komu-nikaciją leisti kitam būti“. M. Buberis kalba apie metafizinį susitapatinimą, kuris, anot dr. A. Gudausko, „nėra žmogui duotas savaime.“ Paradoksalu, kad pats J. D. Petersas skeptiškai žvelg-tų į M. Buberio mistifikuotą santykį „Aš-Tu“. Be to, jis akcentuoja, kad tu-rime pradėti ne nuo „aš“, kur kas svar-besnis J. D. Petersui komunikacijoje atrodo kitas. Tačiau dr. A. Gudauskas pabrėžia, kad abu kraštutinumai yra stiprūs: reikia pamatyti kitą, bet reikia siekti ir būti kartu su kitu.

Lietuvos masinėje komunikacijoje dr. A. Gudauskas įžvelgia daugybę tei-giamų dalykų. Jis akcentuoja, kad per žiniasklaidos priemones dažnai esame raginami puoselėti tauriąsias vertybes. Jo manymu, gausu pavyzdžių, kurie mums parodo, kaip žiniasklaida žadi-na žmonių jautrumą ir tokiu būdu per viešybę sulaukiama pagalbos: „Prisi-minkime istoriją, kai vaikinas neteko kojų ir visuomenė, apie tai sužinoju-si, jam pagelbėjo finansiškai.“ Tokie pavyzdžiai, anot pašnekovo, skatina keistis mūsų gyvenamąją aplinką, o žurnalisto veikla atveria naujas, ben-dradarbiavimo su visuomene galimy-bes. Ši perspektyva mus veda į tai, kad galimas glaudus ryšys su žmonėmis, pasiekiamas per masinės komunikaci-jos priemones.

Išeivijos filosofas, VU Garbės daktaras prof. A. Mickūnas teigia, jog bet koks dialogas reikalauja trijų na-rių: manęs, kito, su kuriuo kalbuosi, ir objekto, apie kurį kalbame. Tačiau į tokį dialogą per kalbą ir kitų patir-tis gali būti įtrauktas ir naujas narys. „Pavyzdžiui, mes kalbam apie gravi-taciją, Niutonas įeina į mūsų pokalbį. Nors mes jo nepažįstame, bet įvedame jo tezę, taigi mes komunikuojame“, – teigia filosofas. Tad jei tokį „istorišką“ bendravimą su kitų nuomonėmis lai-kysime komunikacija, daugiasluoksnis dialogas gali tapti ir polilogu. Maža to, trinarė dialogo struktūra leidžia apimti ne tik tarpasmeninę, bet ir masinę ko-munikaciją – dialogas vyksta ir tuomet, kai masinės komunikacijos priemonė su auditorija kalbasi žiniasklaidos pasi-rinkta tema. Profesorius įsitikinęs, kad

Dr. A. Gudauskas įsitikinęs, jog per masinės komunikacijos priemones įmanoma pasiekti santykį „Aš-Tu“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Žiniamalė 5


komunikacijoje reikšmingas herme-neutikos vaidmuo – interpretavimas, praplečiantis mūsų akiratį per kitų užrašytas ar išsakytas patirtis. Komu-nikuojant tampa svarbu, kaip tas pats dalykas buvo suvokiamas kitų. „Viena žiniasklaidos priemonė pranešė apie kokį nors įvykį, bet gal buvo kas nors daugiau? Skaitai kitus leidinius – jie tokį patį įvykį matė kitaip“, – teigia profesorius.

Prof. A. Mickūnas kelia klausimą, apie ką turėtų kalbėti žiniasklaida: ar, „kaip Rimvydas Valatka sako, turim „įnešt“ daug bulvarinių dalykų, nes kitaip žmonės nepirks“, ar rašyti apie tai, „kas viešumai reikalinga“ ir lemia visuomenės gyvenimą. Apžvelgda-mas Lietuvos masinę komunikaciją profesorius piktinasi, jog per viešybę kalbantys visuomenės išrinkti atstovai neretai ima šmeižti savo oponentus, dažniausiai pateikdami argumentus ne politine tema – ne apie konkretų daly-ką, bet nukreipdami juos į patį asmenį. Filosofo manymu, žiniasklaida kuria erdvę tokiems pasisakymams. Pati vi-suomenė ir jos požiūris, aktyvumas ir bendros pastangos profesoriui atrodo be galo reikšmingos. Jis akcentuoja demokratijos svarbą: „Kiekvienas turi teisę, pareigą ir atsakomybę dalyvauti viešumoje, kelti klausimus nepaisant to, koks autoritetas šneka.“ Žiniasklai-da privalo ne tik ištransliuoti politikų kalbas, bet ir patikrinti, ar tai nėra vien retoriniai svaičiojimai. Prof. A. Mic-kūno manymu, mūsų žiniasklaida tuo dažnai nepasirūpina.

Fenomenologas doc. Mintautas Gutauskas Lietuvos masinėje komu-nikacijoje įžvelgia cinizmo problemą, kai toks moralės principas pasireiškia kaip tam tikras santykis su tikrove. Šis filosofo požiūris apima tiek pačių žurnalistų įtarumą ir nepasitikėjimą, pavyzdžiui, politiko kalba, tiek audi-torijos perdėm didelį nepatiklumą, vertinant žiniasklaidos pranešimus. Doc. M. Gutauskas teigia, jog turime apsvarstyti požiūrio prielaidas, kurios lemia informacijos priėmimą ir ieškoti priežasčių, kodėl žmonės, ją priimda-mi, galvoja, kad už jos slypi kieno nors interesai. Filosofas mano, jog turėtume

gilintis į pasaulėžiūrinius ir ontologi-nius dalykus: „Kaip mes suprantame, kas yra tikra, kas netikra, kodėl mes gyvename dviejų ar kelių tiesų pers-pektyvoje?“. Tačiau bendrai masinę komunikaciją Lietuvoje filosofas būtų linkęs vertinti teigiamai ir skatintų į ją nežiūrėti su nepasitikėjimu: „Nereikia pulti į saviplakos rėžimą ir sakyti, kad viskas pas mus yra blogai, esama ir so-cialiai atsakingos žiniasklaidos.“

Vis dėlto teoriniame lygmenyje fenomenologui doc. M. Gutauskui už masinę komunikaciją daug įdomesnė tarpasmeninė – mokslininkas gilinasi į dialogą, kurį metodologiniais tikslais linkęs atsieti nuo komunikacijos. Esą tai padeda išryškinti tarp žmonių vyks-tančią unikalią sąveiką, kurios metu kuriasi bendra prasmė. Fenomenologi-nė perspektyva šiuo atveju yra paranki, nes aiškina, kaip steigiasi bendras pras-minis laukas, kuris, kaip teigia filoso-fas, „yra dialogo kūrybinis momentas ir negali būti atkurtas bei perduotas.“ Tačiau, kad būtų aiškiau, kaip prasmi-nis laukas yra kuriamas, pašnekovas iliustruoja pavyzdžiu iš akademinės aplinkos, kai filosofijos seminare yra išdėstoma ir aptariama tam tikra me-džiaga. „Viena vertus, nedalyvavusiam gali papasakoti, kas vyko, bet kitąkart atėjęs ir net skaitęs tuos pačius teks-tus jis suvokia, kad daugybės dalykų

vis tiek nesupranta“, – teigia filosofas. Tas ypatingas prasminis laukas būtent ir kuriasi tarpusavio sąveikos metu, kai žmonės papildo vienas kito požiūrį savo interpretacijomis ir taip įsteigia-ma bendra prasmė. Doc. M. Gutauskas mano, kad bendraujant svarbus buvi-mas kartu, kurio neapima paprasti in-formacijos mainai.

Doc. Nerijus Milerius į komuni-kacijos sampratų skirstymus žvelgia instrumentiškai ir mano, jog komuni-kacijos technologinis (pranešimo siun-timo-gavimo) ir prasminis komponen-tai – neprieštarauja vienas kitam, todėl neturėtų būti priešinami. Tačiau pabrė-žia, kad technologinis – nėra vieninte-lis komunikacinio proceso elementas. Kitaip tariant, komunikuodami mes ne tik apsikeičiame informacija, bet ir interpretuojame, steigiame prasmę. Pasiteiravę į apibrėžimą nurodančio klausimo, kas yra komunikacija, neti-kėtai gavome bendrą, bet gana tikslų atsakymą: „Tai informacinė sistema, numatanti komunikacijos subjektų dalyvavimą tam tikrose bendrose siste-mose, kuriomis žmonės dalinasi.“

Doc. N. Milerius: „Komunikacija yra informacinė sistema, numatanti komunikacijos subjektų dalyvavimą tam tikrose bendrose sistemose, kuriomis žmonės dalinasi.“ E. Levin nuotrauka

Doc. M. Gutauskas mano, kad bendraujant svarbus buvimas kartu, kurio neapima paprasti informacijos mainai. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

6 Žiniamalė


Dr. V. Rubavičiaus manymu, žvelgdami į komunikaciją technologi-niu požiūriu, suprantame, jog informa-cija yra apskaičiuojama. Vadinasi, sam-protauja filosofas, komunikaciją ir jos intensyvumą taip pat galime išreikšti skaičiais. Tuomet ir žmogaus vaizdinį galime įsivaizduoti kaip technologinę sistemą: visus jo jausmus suvesti į in-formacijos priėmimą, perdavimą, re-akcijas paversti skaitiniais rodikliais. „Tai yra šiuolaikinio žmogaus ir šiuo-laikinio bendravimo tuo technologiniu aspektu suvisuotinimas“, – teigia filo-sofas. Anot dr. V. Rubavičiaus, tokį mo-delį bandoma sukurti, įdiegti į žmonių sąmonę ir natūralizuoti. Būtent nevei-kiamosios rūšies dalyvis „bandoma“ čia implikuoja už to slypinčią galią.

Anot dr. V. Rubavičiaus, kai susi-duriama su dalykais, kurie sunkiai pa-siduoda „apskaičiuojamam sutechno-loginimui“, imamasi paslaugų teikimo strategijos. Filosofas čia pat primena, kad visos paslaugos – tai prekė. Savo knygoje „Postmodernusis kapitaliz-mas“ (2010) autorius pagrindžia mintį, kad mes gyvename postmoderniojo kapitalizmo sąlygomis, kur viską, ką tik įsivaizduojame, galime paversti preke ir išteklinti. Šiuo požiūriu, viešybė yra angažuota, žiniasklaida – išvien vers-las, taip pat pardavinėjantis savo „pre-kes“, iškraipantis realybę ir nuslepiantis tikrąją situaciją.

Ne vienoje iš žiniasklaidos prie-monių galime aptikti filosofo minčių lietuviškos žiniasklaidos tema, tad su-pratus aiškias teorines pozicijas, pokal-bis pakrypo link masinės komunikaci-jos Lietuvoje ir jos problemų. Doc. N. Milerius laikosi kadaise jau išsakytos nuomonės – mūsų šalyje trūksta „drą-sios žurnalistikos“, kuri nebijotų eks-perimentuoti. Filosofas apgailestauja, kad mūsų žiniasklaida negali pasiūlyti įvairovės, yra pernelyg vienoda ir nu-spėjama. Doc. N. Mileriui norėtųsi „mokslinio išradimo schema“ grįstų žiniasklaidos atradimų, kai išsikeliama kokia nors hipotezė ir žiūrima, ar (ir kokiomis sąlygomis) ji pasitvirtins. Jis įžvelgia problemą pačių žurnalistų po-žiūryje, esą, trūksta profesionalų, kurie žiūrėtų į šį atsakingą darbą ne vien kaip į uždarbį, duonos šaltinį.

Filosofas pasidalina kadaise vie-name savo straipsnyje išvesta formule apie LRT laidas: politikos laidos ge-resnės nei Lietuvos politika, o kultū-ros laidos – blogesnės nei Lietuvos kultūra. Doc. N. Milerius teigia nesąs tikras, ar šiandien šią formulę vis dar galima beatodairiškai taikyti, tačiau mano, kad kultūrinė žiniasklaida yra iki šiol išlikusi prastesnė nei pati kul-tūra. Esą, lietuvių teatras, fotografija ir kitos kultūros skiltys Lietuvoje yra žy-miai geresnės padėties nei tai, kaip jos yra nušviečiamos. Filosofas prisimena projekto „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ atvejį, kai žiniasklaida akcen-tavo trijų pagarsėjusių skulptūrų kainą, bet nei kiek neatskleidė jų konceptua-lios reikšmės. Doc. N. Mileriaus nuo-mone, kartais mūsų žiniasklaida yra geresnė už tai, ką ji turėtų atspindėti, o kartais – atvirkščiai. Vis dėlto, reikė-tų akcentuoti, kad toks santykis nėra unifikuotas.

Apžvelgę interpretacininkų ar bent jiems artimų filosofų mintis, ga-lime pastebėti, jog jų įžvalgų apie tar-pasmeninę ir masinę komunikaciją leitmotyvas – dalijimasis, artikuliuoja-mas santykis su kitu ir susikalbėjimas. Čia jis traktuojamas kaip bendros pras-mės steigimas, patiriantis vyksmą ko-munikacinėje bendruomenėje. O kas

prasmę konstruoja kritinėje komuni-kacijos sampratoje?

Cinikų ložė: kritinė komunikacijos samprata

Kritinės komunikacijos sampratos užuomazgos siekia net Karlo Markso laikus, bet išryškėja neomarksistiniu laikotarpiu, sulig Frankfurto moky-klos, kritikuojančios industrinę visuo-menę, įsteigimu. Šioje komunikacijos sampratoje glūdi idėja, jog komuni-kuojanti bendruomenė kuria prasmę, tačiau per viešybę ji yra užgrobiama galių santykių ir iškraipoma. Tad čia veikia tam tikri kontrolės organai, ku-rie konstruoja mūsų suvokimą. Komu-nikacija laikoma pavykusia tik tuomet, kai galių santykiai demaskuojami ir imamasi emancipacinių veiksmų.

Lietuvoje kritinei komunikacijos sampratai galėtų būti priskiriami Vy-tauto Didžiojo universiteto profeso-rius Gintautas Mažeikis ir dr. Vytautas Rubavičius, VU Senato narys. Tačiau pastarasis filosofas (tiesa, savęs tokiu nelaikantis) teigia esantis tarpinės, kritinės-interpretacinės pakraipos ša-lininkas. Tokį pozicionavimą paaiški-na tuo, kad žmogus ką nors supranta tik turėdamas tam tikras ideologines nuostatas ir interpretuodamas – kitaip negalėtų suvokti pasaulio.

Dr. V. Rubavičius įsitikinęs, jog technologinį, apskaičiuojamos informacijos perdavimo modelį bandoma įdiegti į mūsų sąmonę. E. Levin nuotrauka

Žiniamalė 7


Dr. V. Rubavičius įsitikinęs, jog per masines komunikacijos priemones Lietuvoje mes patiriame nepaprastai daug propagandos ir tvirtina, jog tai susiję su tuo, kad „visa žiniasklaida yra išėjusi iš sovietinės, propagandinės ži-niasklaidos.“ Filosofo manymu, žinias-klaidos savininkai prisiėmė liberalis-tines nuostatas (kurias filosofas mano esant ateistinėmis), tad buvo nesunku pakeisti ideologizuotą sovietinį ateisti-nį mokymą. Dr. V. Rubavičius tvirtina, jog mūsų dienomis kuriamas primity-vaus žmogaus vaizdinys atitinka tary-binio žmogaus, tik pastarojo bruožai nebuvo orientuoti į prekes, o šiuolai-kinio žmogaus savybės yra „prekės pavidalo“. Pasak dr. V. Rubavičiaus, šią slinktį galime įžvelgti visose gyvenimo srityse, net ir švietimo bei mokslo sis-temoje, kurioje žmogus yra auklėjamas rinkai.

Kitas kritinės komunikacijos sam-pratos atstovas, prof. G. Mažeikis už-siima propagandos tyrinėjimais; tad paklaustas, ar daug jos skleidžia masi-nės komunikacijos priemonės, skirtin-gai nei dr. V. Rubavičius, teigia, jog šis reiškinys, kaip „tikslingas institucinis ir sąmoningas subjektų formavimas“, Lietuvoje nėra ypač susiklostęs da-lykas. Filosofas mano, kad mūsuose yra viso labo viešųjų ryšių reklamos chaosas, kur formuojasi „šiokia tokia“ propaganda. Vis dėlto, išlieka kritiškas ir galią turinčių viršenybių neatmeta: „Nuolat stebiu galios santykius ir juos analizuoju.“ Anot filosofo, galia pasi-reiškia pačiais įvairiausiais pavidalais. Ji yra ideologinė, politinė arba pasau-lėžiūrinė. Profesorius išskiria dar vieną sritį – „nutylėtas įpročių zonas“, kurios taip pat pasireiškia kaip galia: „Ga-lia formuoja subjektą ir tas subjektas, kurį vadiname Lietuvos piliečiu, kelia mums nepasitenkinimą.“

Kritinės sampratos įkūrėjai teigė, jog masinės komunikacijos konteks-te kyla pavojus aukštajai kultūrai, nes kultūra pradedama kurti pramoniniu būdu. Paklausėme profesoriaus, ar šiandien jis įžvelgia žiniasklaidos žalą aukštajai kultūrai. Filosofas mano, jog naujos technologijos netgi suteikia aukštajai kultūrai galimybę nesusilieti

su kitomis grupėmis. Paprašytas pa-tikslinti, profesorius nurodo skaitme-ninę televiziją – esą, ji ne tik mums pasiūlo galybę nekokybiškų kanalų, tačiau taip pat „leidžia elitui sukaupti didesnį kultūros paminklų skaičių“ – tampa prieinami didieji pasaulio tea-trai, koncertai, etc.

Tačiau išryškinęs masinės komu-nikacijos technologijų privalumus, profesorius nurodo ir galimas grėsmes. Tik šiuo atveju ne masinė komunikaci-ja ar kultūra grasina elitinei kultūrai, o pats elitas sau – šį pavojų prof. G. Ma-žeikis vadina „elito demokratizacija“, kai aukštosios kultūros kūrėjai atsiveria visuomenei per masinę komunikaciją. Tokiam demokratiškam bendravimui reikalingos tarpinės grandys, o jomis keliaujant kūrinys (dėl interpretacijų) netenka dalies savo vertės, nes yra žen-kliai supaprastinamas. Profesorius kaip pavyzdį pateikia „elitinę ir rafinuotą“ Rolando Rastausko eseistiką, o grėsme įvardina jo populiarumo didėjimą, pa-ties autoriaus atvirumą ir demokratiš-kumą: „Juo nuolatos žavėsis ir jį ban-dys aiškinti masių kultūros atstovai, o tada atsiras tarpinių interpretacijų, su kuriomis R. Rastauskas negalės sutik-ti.“,– paaiškina filosofas.

Nepaisant nuomonių prieštarų kai kuriais klausimais, kritinės sam-pratos atstovų pasisakymai išryškina ideologinius nuostatų ir ekonominių santykių atspindžius, veikiantį kontro-lės aparatą, kuriam parankus kanalas – pavaldi, priklausoma žiniasklaida. Ta-čiau galbūt, kaip teigia dr. K. Kirtiklis, viskas „nėra vien bendruomeniniai su-tarimai ar dispozityvo konfigūracijos, galios santykių padariniai“?

Epilogas: komunikacija, apibrėžta punktyrinė linija

„Kas yra komunikacija?“ Tikriausiai teks pripažinti, kaip

teigė prof. G. Mažeikis, per daug abs-traktus klausimas. Rašydami apie komunikaciją, apsidraudžiame nuo daugybės teorijų chaoso, skirstymais įvesdami šiame „kosmose“ tvarką. Fi-losofai, stengdamiesi ją nusakyti, pra-

šosi teorijos pagalbos ir atsispiria tai nuo vienos iš esamų teiginių sistemų, tai nuo konkretaus modelio ar auto-riaus. Bando ją apibūdinti daugybe skirtingų ir eklektiškų situacijų: daly-vavimo filosofijos seminare, svarstymų apie Niutono gravitaciją, Baltijos kelią, išryškindami masinės komunikacijos problemas Lietuvoje... Ir galiausiai, at-rodo, iki galo neįvardina, kas ji yra.

Nejaugi teks kliautis ribotais en-ciklopedijų įrašais ir siaurais žodynų paaiškinimais? O gal komunikacija apskritai negali būti įsprausta į rėmus ir nepasiduoda jokiems apibrėžimams? Galbūt filosofijos ir komunikacijos daktaras Ramsey Eric Ramsey buvo teisus savo darbuose tvirtindamas, jog mūsų užduotas klausimas yra iš esmės „nepadedantis“, nes varžo „gyvą“ ko-munikacijos reiškinį ir verčia jį statišku objektu? Kitaip tariant, nukreipia mus nuo, o ne link komunikacijos esmės... Apie šio klausimo „pagalbą“ ir žings-nio kryptingumą galime spręsti iš gau-tų atsakymų.

Kvestionuoti kurią nors iš komu-nikacijos sampratų pavojinga – kie-kviena jų pakankamai pagrįsta, tačiau lygiagrečiai – visos turi trūkumų. Dr. K. Kirtiklis mano, jog reikėtų kom-plementarinio požiūrio ir geriausią rezultatą gautume radę būdą visas tris sujungti. Tačiau paklaustas, ar vis dėl-to universali komunikacijos teorija yra galima, filosofas nepalieka daug vilties: „Nematau, kaip tai galėtų būti reali-zuojama... Kuo toliau žiūriu, tuo labiau nematau.“

„Pradėkite sukinėti radijo stoties nustatymo rankenėlę ar vartyti laikraš-tį ir susidursite su kalbos fragmentais, kurie niekaip nesiriša tarpusavy“, – rašė „komunikacijos idėjos istorikas“ J. D. Petersas. Ši jo mintis puikiai pa-grindžia tiesą, jog visa komunikacija yra fragmentuota ir ją fragmentuoja pats žmogus. Ją fragmentuoja ir filo-sofų mintys, išryškinančios vienus ko-munikacijos aspektus, tačiau aplaidžiai žvelgiančios ar visai neatsižvelgiančios į kitus. Taigi apibrėžti ją kol kas galime tik fragmentiškai, punktyrine linija, tarp ryškių brūkšnių palikdami spragų.

8 Žiniamalė


Paslaptingų medijų lauke

Olga Lukšys

Doc. A. Braziūnienė: „Knyga yra viena pačių seniausių medijų – komunikavimo priemonė ir informacijos kaupykla.“ G. Virbalaites nuotrauka

Jos leidžia vykti erdvės ir laiko ribas nutrinančiai komunikacijai. Jos teikia estetinį malonumą ir priverčia jomis žavėtis. Jos technologizuoja ir palengvina mūsų veiklą, bet tuo pačiu užgrobia viešąją sąmonę. Jos giliai įsi-šaknijusios į mūsų gyvenimą, tapusios neatsiejama, o kartais ir nepastebima kūrybos, darbo ir laisvalaikio dalimi. Jos sukuriamos mūsų, bet dažnai at-rodo, visiškai savarankiškai mus val-do – formuoja ir transformuoja mūsų įpročius ir poreikius, veikia mūsų mąs-tymą, lemia mūsų kultūrą. Jos tokios pažįstamos ir artimos, bet kartu taip lengvai pabėgančios nuo mūsų suvo-kimo ir taip sunkiai pasiduodančios mūsų įsisąmoninimui. Skęstančios laike, tirpstančios savo technologinėje prigimtyje, pasislepiančios tai „amži-name“ turinyje, tai kintančioje formo-je. Jos – mūsų realybė, mūsų natūrali aplinka ir vardas jų – medijos.

XX a. pabaigoje medijų teoretikas Fridrichas Kittleris teigė: „Medijos api-brėžia mūsų situaciją“. Ir, ko gero, buvo visiškai teisus. Nūdienos gyvenime, neįsivaizduojamame be elektroninių komunikacijos priemonių, interne-to, žiniasklaidos, knygų, fotografijos ir kino, sąvoka „medija“ yra viena iš mūsų būtį apibūdinančių savybių. Mes dirbame, pramogaujame, bendrauja-me per medijas, netgi kuriame pasi-telkdami medijas. Ir atrodo, taip gerai jas pažįstame... Tačiau tik pabandžius

pasižiūrėti į jas iš arčiau, sustabdyti jas, įvardinti ir apibūdinti, taip lengva pa-simesti atpažinimo ženkluose, katego-rijose ir teorinėse plotmėse.

Kas yra „mūsų situaciją apibrė-žiančios“ medijos? Su šiuo (ne)papras-tu klausimu nusprendėme kreiptis į komunikacijos teoretikus ir praktikus, o tiksliau – į Vilniaus universiteto Ko-munikacijos fakulteto (VU KF) moks-lininkus. Aiškinomės, kaip jiems pa-vyksta „apčiuopti“ ir ištirti šią miglotą medijų erdvę. Kartu su fakulteto speci-alistais per jų vykdomų mokslo tyrimų prizmę stengėmės bent iš dalies įminti paslaptingąsias medijas.

KF mokslo tyrimų lauko kontūrai

Šiuo metu visi KF moksliniai tyri-mai vykdomi 2009 m. fakulteto Tary-bos posėdyje patvirtintos temos – „In-formacija ir komunikacija tradicinėje ir tinklaveikos visuomenėje“ konteks-te. Ji nubrėžia bendrą fakultete vyk-domų tyrimų lauką: orientacija ne tik į istorinės patirties, bet ir į šiuolaiki-nės visuomenės, pasižyminčios skai-tmeninių technologijų naudojimu bei aktyviu informacijos ir žinių kūrimu, analizavimą.

Vienoje temoje keturi fakulte-to padaliniai išskiria ir savo potemes, atitinkančias jų tyrimų specializacijas.

Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų institutas (BIMI) vykdo tyrimų potemę „Informacijos valdymas bibli-otekose, archyvuose ir muziejuose“. Informacijos ir komunikacijos katedra (IKK) tiria informacijos raiškas ir mo-delius, jų įtaką žinių visuomenei. Kny-gotyros ir dokumentotyros institutas (KDI) plėtoja knygos bei įvairių doku-mento formų istorijos, teorijos ir meto-dologijos klausimus. Žurnalistikos ins-tituto (ŽI) tyrimų fokusas – praeities ir naujausio laikotarpio žiniasklaidos ir žurnalistikos pokyčiai: etikos, vadybos ir santykio su auditorija aspektai.

Šiandien fakultete leidžiami trys moksliniai periodiniai leidiniai – „In-

Žiniamalė 9


formacijos mokslai“, „Knygotyra“ ir „Žurnalistikos tyrimai“ atskleidžia išties plačią komunikacijos ir infor-macijos mokslų klausimų panoramą: organizacinė, politinė ir tarpkultūrinė komunikacija; tradicinės ir elektroni-nės žiniasklaidos tyrimai; informacijos ekonomika, vadyba ir teisė; informa-cijos sistemos ir tinklai; muziejinin-kystė, bibliotekininkystė, archyvistika, bibliografija ir kt. Sutinkama čia ir są-voka „medija“, tačiau dažniausiai kaip visuomenės informavimo priemonių – žiniasklaidos – atitikmuo. Bet juk žiniasklaida tėra viena iš medijos ap-raiškų? Kokios ir kokiame kontekste tiriamos medijos, aiškinomės visuose keturiuose KF padaliniuose.

„Medija“ knygotyros kontekste – nuo spausdintinės

prie skaitmeninės knygos

Šiuo metu KDI direktorės parei-gas einanti doc. Alma Braziūnienė į klausimą, kas yra medija, atsako, kad tai yra „komunikavimo ir informavi-mo priemonė, o taip pat ir techninė žmogaus raiškos forma.“ Anot jos, da-bar medijas galime suprasti ir taip, kaip XX a. septintajame dešimtmetyje jas apibūdino medijų teorijos pradininkas Marshalas McLuhanas, – kaip „žmo-gaus tęsinius“. Mokslininkė teigia, kad medijų rūšių yra daug, bet KDI apsi-ribojama tik dokumentinių medijų: jų kilmės, raidos ir funkcionavimo visuo-menėje tyrimais.

Pasak doc. A. Braziūnienės, knyga yra viena pačių seniausių medijų – ko-munikavimo priemonė ir informaci-jos kaupykla. Šia prasme knygos, kaip vienos iš medijų, analizė yra aktuali KDI mokslinės veiklos sritis. Bet, ne-paisant to, pati mokslininkė savo ana-lizės objekto su medijos sąvoka nesieja. „Medijos yra nevisai mano vykdomos mokslinės veiklos sritis“, – pabrėžia A. Braziūnienė, užsiimanti spaudos pa-veldo, bibliofilijos ir Lietuvos knygos istorijos klausimų tyrinėjimu.

„Knygotyros ir dokumentotyros tyrimų objektą galima suprasti kaip mediją“, – teigia ir KF mokslo reikalų

prodekanė, KDI prof. Aušra Navickie-nė. Nors ji pabrėžia, kad tiksliai apibū-dinti medijas šiandien yra sudėtinga, kadangi pati sąvoka yra pakankamai nauja, o dėl jos aprėpties pasaulyje iki šiol diskutuojama. Anot A. Navickie-nės, „knyga (dokumentas plačiąja pra-sme) yra medijų dalis – grafinė arba dokumentinė medija“. Be to, moksli-ninkė knygos sampratai įvairialypiame medijų kontekste siūlo vartoti ir kitą – Visuotinėje lietuvių enciklopedijo-je pateiktą „spaudos medijos“ sąvoką. Čia tokio pobūdžio medijos išskiria-mos kaip atskira medijų grupė, kuri be knygų apima laikraščius ir žurnalus.

Prof. A. Navickienė taip pat pami-ni, kad dabar knygotyros ir dokumen-totyros tyrimų objektas išgyvena tam tikras transformacijas. „Knygotyros mokslų istorija skaičiuoja kelis šimtus metų. Svarbiausiu jų objektu bendrąja prasme galima laikyti knygą, nors ir ji visada buvo aiškinama labai plačiai – nuo pergamento kodekso, rankraščių bei apskritai rašto. XXI amžiuje knyga keičiasi – dabar į ją įeina visos audiovi-zualinės medijos“, – teigia mokslininkė.

Visai neseniai šie, kompiuterinių technologijų nulemti knygos sampra-tos pokyčiai pradėjo atsispindėti ir KDI tyrimų lauke. Tradiciškai istorinio pobūdžio tyrimuose atsirado vieta ir moderniajai skaitmeninei knygai, nors į ją kreipiamas „mokslinis žvilgsnis“ kol kas yra dar pradinės stadijos.

Šiuo metu skaitmeninę knygą tiria Arūnas Gudinavičius, 2008 m. pra-dėjęs doktorantūros studijas KF Kny-gotyros ir dokumentotyros institute. Moderniosios knygos tyrinėtojas tei-gia, kad skaitmeninė knyga nebūtinai reiškia spausdintinės tradicinės knygos perkėlimą į internetą, – tai gali būti ir tik elektroniniu pavidalu egzistuojanti, popierinio atitikmens neturinti knyga. Anot doktoranto, vien skaitmenine forma leidžiamų knygų Lietuvoje labai nedaug, o dažniausiai tai yra vadovė-liai. „Tokio pobūdžio vadovėlių šiuo metu yra apie kelis šimtus, grožinės literatūros kūrinių – tik vienetai“, – tei-gia KDI lektorius.

Paklaustas, ar skaitmeninę kny-gą galime traktuoti tik kaip tradicinės formos pakeitimą, doktorantas taip pat prisiminė M. McLuhaną. „Tezė medija

Dokt. A. Gudinavičius: „Medija galėtų būti kažkoks pranešimo perdavimo būdas, kanalas.“ Nuotrauka iš asmeninio archyvo

10 Žiniamalė


yra pranešimas nurodo, kad pranešimo perdavimo kanalas, būdas veikia ir patį pranešimą. Jeigu knygą rašote, žinoda-mi, kad ji bus išleista ir skaitoma po-pieriuje, turbūt rašysite vienaip, o jeigu žinosite, kad planšetiniame kompiute-ryje, – šiek tiek kitaip“, – pabrėžia A. Gudinavičius.

Skaitmeninės knygos tyrėjas pa-stebi, kad riba tarp dviejų knygos medi-jos formų – tradicinės ir skaitmeninės knygos – yra labai plona, jas vieną nuo kitos atskirti yra labai sudėtinga. Taip yra todėl, kad beveik kiekviena popie-rinė knyga šiandien yra skaitmeninė. „Taip, anksčiau iš popierinės knygos padarydavo elektroninį jos variantą, bet dabar dažnai yra netgi atvirkščiai: iš pradžių turime skaitmeninį ran-kraštį, kuris tik vėliau spaustuvėje pa-verčiamas popierine knyga“, – teigia doktorantas.

Su A. Gudinavičiumi kalbėjome ir apie „medijos“ sąvoką, tačiau ir vėl su-sidūrėme su tam tikru neapibrėžtumu. Anot A. Gudinavičiaus, medijas galima suprasti labai įvairiai, o sąvokos apibrė-žimų galime rasti labai daug. „Medija galėtų būti kažkoks pranešimo perda-vimo būdas, kanalas“, – teigia dokto-rantas. Be to, jis prideda, kad tai gali būti ir pats pranešimas arba pati infor-macija, pateikiami konkrečiu būdu. Į

mūsų klausimą, ar medija vis dėlto yra informacijos perdavimo priemonė, ar pats jos komunikuojamas turinys, A. Gudinavičius atsako: „Gali būti ir tas, ir tas. Tai priklauso nuo požiūrio. Kie-kvienas tyrėjas žiūri į šią sampratą iš savo lauko ir traktuoja taip, kaip ji susi-jusi su jo tyrimų sritimi. Nemanau, kad tai yra blogai.“

„Medija“ muzeologijoje ir bibliotekininkystėje: nuo

muziejaus eksponatų iki mašinų

KF strateginės raidos prodeka-nas, BIMI direktorius doc. Rimvydas Laužikas bibliotekininkystės ir infor-macijos mokslų tyrimų lauke įvardija daugelį medijų apraiškų: nuo knygos, dokumento ir muziejinių ekspona-tų iki jas saugančių, sisteminančių ir pateikiančių visuomenei institucijų – bibliotekos, archyvo ir muziejaus. Anot mokslininko, dabar šios medijos BIMI tyrimų kontekste įgauna naują suvokimą.

Pirmiausia, teigia BIMI direkto-rius, šiuolaikiniame gyvenime kinta knygos, dokumento ir muziejinio eks-ponato sampratos. Tai jau yra ne tik

fizinę laikmeną turintys objektai, bet įvairiais pavidalais saugoma informa-cija, prieigai prie kurios sukuriamos naujos formos. Atitinkamai keičiasi ir šias medijas komunikuojančios visuo-menėje institucijos, kurios dabartiniu metu funkcionuoja kaip informacinių sistemų struktūros, duomenų bazės. „Kas yra šiuolaikinė biblioteka: ar ji tik saugo dokumentus ir išduoda knygas, ar iš esmės suteikia vartotojui prieigą prie informacijos?“, – retorinį klausimą užduoda doc. R. Laužikas. Atsakymas į šį klausimą jau yra. Tačiau mokslinin-kas pabrėžia, kad bibliotekos, archyvai ir muziejai visuomenės dar suvokiami „tradiciškai“, nors turėtų būti jau vi-suotinai suprantami kaip informacijos skleidimo centrai.

Anot muzeologijos eksperto doc. R. Laužiko, antra, kaip į mediją turė-tume žiūrėti ir į muziejinį eksponatą. BIMI direktorius pateikia pavyzdį su darbo stalu iš auditorijos, kurioje kal-bamės. Suprantama, kad šis baldas tikrai negalėtų stovėti XVII a. Prancū-zijos karaliaus Liudviko XIV rūmuose, nes jis turi kitokią formą, stilių ir me-džiagą, iš kurio yra pagamintas. Taigi, anot mokslininko, net paprastas stalas gali būti medija, nes transliuoja mums labai konkrečią informaciją, kurią nu-skaitydami, mes galėtume priskirti jį prie tam tikros epochos ir joje vyravu-sios architektūros stilistikos.

Nacionalinės pažangos premijos laureatas mano, kad ir patį muziejų sė-kmingai galima nagrinėti kaip mediją, kuri skirtingais laikotarpiais išgyveno įvairias permainas. „Kadaise tai buvo grynai mokslinė institucija, kuri kau-pė mokslinius rinkinius ir į kurią ėjo mokslininkai tyrinėti. Vėliau atsirado viešieji muziejai – nacionaliniai mu-ziejai tautiškumui ugdyti. Dar vėliau – ekomuziejai, veikiantys natūralioje aplinkoje. Dabar turime ir elektronines muziejų parodas virtualioje erdvėje“, – teigia doc. R. Laužikas.

Palyginti neseniai BIMI pradė-ta tirti muziejų, archyvų ir bibliotekų veikla skaitmeninėje aplinkoje, jos funkcionavimo principai ir santykis su auditorija, kuri šiandien išsiplečia ir iki interneto vartotojo. Tiriamos ne tik šių

Doc. R. Laužikas: „Žinome, kad Lietuvoje yra krizė, visi neturtingi. Bet pasižiūrėję į automobilių aikštelėse vyraujančias tendencijas, dažniausiai čia sutinkame dideles ir santykinai netaupias mašinas. Kodėl? O todėl, kad automobilis irgi yra medija.“ U. Babinsko nuotrauka

Žiniamalė 11


viešųjų įstaigų sukurtos elektroninės svetainės, bet ir tinklaraščiai, pavyz-džiui, dr. Zinaidos Manžuch bibliote-kininkystės tinklaraščio „Rock&Roll bibliotekininkas“ analizė.

Nacionalinio kultūros paveldo persikėlimo į interneto erdvę tyrimo tradiciją fakultete tęsia ir neseniai pra-dėjęs studijas doktorantas Ignas Kap-leris, disertacijoje nagrinėjantis skai-tmenines medijas Lietuvos muziejų komunikacijoje. Šioje komunikacijos plotmėje jis įvardija tokias skaitmeni-nių medijų formas: elektroninę muzie-jų katalogų leidybą, saityno 2.0 (angl. Web. 2.0) technologiją, apimančią „Vi-kipedijos“ ir „Facebook‘o“ formatus, elektronines muziejų parodas ir kt.

I. Kapleris teigia, kad su interne-tu atsiradusios naujosios technologijos paskatino įvairiapusiškesnę muzie-jų komunikaciją su visuomene. Šiuo metu Lietuvos muziejuose dėmesys pradedamas skirti darbui su auditori-ja, pateikiant vertingą informaciją pa-traukliai ir įdomiai, tam naudojantis įvairiais skaitmeninio formato infor-macijos kanalais. I. Kapleris teigia, kad praktiškai kiekvienas didesnis Lietuvos muziejus turi savo elektroninį puslapį, o vis dažniau – ir „Facebook‘o“ profilį.

Doktorantas nagrinėjamos mu-ziejų komunikacijos kontekste medijas apibrėžia kaip su interneto technolo-gijomis susijusias komunikacijos prie-mones, tačiau paklaustas, kaip apskritai turėtume traktuoti mediją, tuoj prisi-mena McLuhano medijų teoriją. „Pa-gal McLuhano teoriją ir kirvis gali būti medija“, – neslėpdamas ironijos teigia I. Kapleris. Jis sutinka, kad muziejinis eksponatas nenuginčijamai yra medija, tačiau dėl paties muziejaus priskyrimo prie medijų lauko abejoja. Doktorantas pabrėžia: „Jeigu tik mes vadovaujamės McLuhano apibrėžimais, kad medija yra viskas, tuomet galima būtų sakyti, kad ir pats muziejus yra medija.“

Doc. R. Laužikas, bibliotekinin-kystės ir muzeologijos tyrimų lauke išskyręs ne tik daikto pavidalu egzis-tuojančias medijas (knygą, dokumen-tą, muziejinį eksponatą), bet ir šių me-dijų institucijas (biblioteką, archyvą ir

muziejų), bendrąją „medijos“ sąvoką supranta dar plačiau. „Man artimas M. Mcluhano medijos apibrėžimas. Tai bet kuris realybės objektas, kuris savyje savaime turi informaciją ir ją perduo-da. Automobiliai, rūbai, baldai, pini-gai – visa tai yra medijos“, – teigia KF prodekanas.

Mokslininkas pateikia pavyzdį ir su automobiliais: „Žinome, kad Lie-tuvoje yra krizė, visi neturtingi. Bet pasižiūrėję į automobilių aikštelėse vyraujančias tendencijas, dažniausiai čia sutinkame dideles ir santykinai ne-taupias mašinas. Kodėl? O todėl, kad automobilis irgi yra medija. Ir žmogus, pirkdamas automobilį, galvoja dau-giau medijiniame lygmenyje: asmeni-nę transporto priemonę suvokdamas kaip transliuojančią jo socialinį statu-są. Juk skirtingi automobilių prekiniai ženklai kaip medijos – taip pat veikia skirtingai.“

Į klausimą, ar tokios „medijos“ turėtų būti tiriamos fakulteto, sutel-kusio komunikacijos ir informacijos tyrimus, rėmuose (juk šiandien atskirų krypčių mokslininkų dėmesys jiems neskiriamas), BIMI direktorius atsako

teigiamai. Doc. R. Laužikas pabrėžia: „Praktiškai visus realybės objektus, kurie gali būti vadinami medijomis, komunikacijos ir informacijos moks-lų lauke tikrai sėkmingai galima būtų tirti. Tiesiog mes jų netiriame.“ Anot jo, svarbus klausimas yra, kiek mes turime pajėgumų dabar tirti vienas ar kitas medijas, kadangi tyrimų lauką didžiąja dalimi lemia fakulteto dar-buotojų mokslinė orientacija. „Jeigu žmogus tyrinėja knygą kaip mediją, jis tikriausiai nepradės staiga tyrinė-ti mašinų kaip medijų“, – konstatuoja mokslininkas.

„Medija“ politinėje komunikacijoje: nuo

„Facebook‘o“ iki degtinės gėrimo

KF vykdomuose mokslo tyrimuo-se nemenkas dėmesys skiriamas politi-nės ir viešosios komunikacijos procesų analizei. Jie su plačiu interneto naudo-jimu visuomenėje, teigia mokslininkai, taip pat patiria savotiškas permainas. Vienas politinės komunikacijos tyrėjų,

Lekt. A. Šuminas: „Pavyzdžiui, V. Uspaskicho degtinės gėrimas prieš kamerą buvo akivaizdžiai transliuojamas visuomenei turinys. Tai mes irgi galime vertinti kaip mediją politinėje komunikacijoje.“ J. Jonavičiūtes nuotrauka

12 Žiniamalė


IKK lekt. Andrius Šuminas teigia, kad iš esmės tradiciškai per žiniasklaidos priemones vykdavusi politinė komu-nikacija šiandien dažnai įvyksta ir be oficialaus tarpininko pagalbos. Be to, komunikacija per įvairias interneto svetaines, socialinius tinklalapius tarp valdžios atstovų ir piliečių įgauna abi-pusiškumą, kai visuomenė ne tik prii-ma iš politikos atstovų pranešimus, bet taip pat gali į juos reaguoti, komentuo-ti, išreikšti savo poziciją čia ir dabar.

Šiuo metu A. Šuminas, tirdamas interneto socialinių tinklų naudojimo aspektus rinkimų ir nuolatinėje poli-tinėje komunikacijoje, plačiai vartoja sąvoką „socialinės medijos“. Į šią sam-pratą fakulteto lektorius įtraukia tokius elektroninės komunikacijos reiškinius, kaip virtualių tinklų svetaines: „Face-book“, „MySpace“ ir kt. Taip pat asme-ninius tinklaraščius, kurie šalia tradici-nių politinės komunikacijos priemonių vis labiau plinta. Anot mokslininko, in-ternetinių bendruomenių tinklai tapo aktyvių politinių diskusijų arena ne tik visuomenei apskritai, bet ir patiems politikams.

Į klausimą, kaip „medijos“ sąvoka suprantama politinėje komunikacijoje, IKK lekt. A. Šuminas atsako: „Medija yra kanalas, kuriuo gali vykti komuni-kacija tarp politikos atstovų ir visuo-menės. Tai tuo pačiu yra ir pats turinys, esantis tame kanale.“ Medijas tyrėjas supranta gerokai plačiau nei tik žinias-klaidos ar internetinių komunikacijos technologijų atitikmenį. Tai ir komu-nikacijos priemonė, ir ja perduodamas informacinis pranešimas.

„Iš esmės tai gali būti bet kas, pradedant politiko apranga, baigiant tam tikra jo elgsena. Pavyzdžiui, V. Uspaskicho degtinės gėrimas prieš ka-merą buvo akivaizdžiai transliuojamas visuomenei turinys. Tai mes irgi galime vertinti kaip mediją politinėje komuni-kacijoje“, – teigia mokslininkas.

„Medija“ žurnalistikos tyrimų kontekste: nuo spaudos iki

dokumentinio kino

ŽI direktorius prof. Žygintas Pe-čiulis teigia, kad žurnalistikos tyrimų lauke didžiausio dėmesio skiriama medijoms kaip masinės komunikacijos priemonėms arba žiniasklaidai. Anot profesoriaus, mediją traktuoti galima labai plačiai: „Tai ir svarbiausios komu-nikacijos laikmenos – raštas, spauda; ir pačios komunikacijos priemonės – telegrafas, telefonas, radijas, televizija, kinematografas.“ Be to, anot moksli-ninko, medijomis gali būti vadinamos bet kokios priemonės, kurios fiksuoja ir perteikia informaciją. Tai taip pat gali būti ir vaizduojamieji, ir vaidybi-niai menai. „Bet žurnalistiniu požiūriu mes daugiau akcentuojame dokumen-tinės, o ne meninės raiškos medijas“, – pabrėžia ŽI direktorius.

Savo mokslinėje veikloje aktyviai tiriantis televizijos istoriją bei šiuolaiki-nės televizijos transformacijas turinio ir institucinio funkcionavimo prasme, prof. Ž. Pečiulis dažnai akcentuoja ma-sinės audiovizualinės medijos – televi-zijos sąsają su kitomis medijomis – te-atru, kinu, radiju. Mokslininkas teigia: „Televizijos tapsmo metu buvo anali-

zuojamas klausimas, į ką turi būti pa-naši televizija – į kiną, ar į teatrą. Buvo tiriamas ryšys tarp televizijos ekrano ir teatro scenos. Medijų erdvių lyginimas apskritai yra labai įdomus. Pavyzdžiui, kaip kito teatro erdvė, namų erdvė, ir kaip priklausomai nuo to formavo-si medijų naudojimo įpročiai.“ Šiuos klausimas prof. Ž. Pečiulis nagrinėja ir savo mokslinių tyrimų lauke, tačiau pripažįsta, kad jam kitos medijos yra svarbios tik kaip turinčios sąsajų su televizija, bet ne kaip atskiri tyrimo objektai.

Be to, ŽI direktorius pabrėžia, kad dabartiniu metu labai sudėtinga vienas medijas atskirti nuo kitų – vyksta vadi-namoji medijų konvergencija, taip pat medijų auditorijų susiliejimas. „Audi-torija nėra tik televizijos, ar tik radijo auditorija. Tirdami, turime ją suvok-ti kaip įvairialypę“, – mano prof. Ž. Pečiulis.

Šiuolaikinių medijų ir mediologi-jos (mokslo apie medijas) dalykus ŽI dėstantis dr. Andrius Gudauskas teigia, kad „medijos“ sąvoką žurnalistikos ty-rimų kontekste, pirmiausia, turime su-prasti kaip žiniasklaidą arba visuome-nės informavimo priemonių visumą. Tačiau problematiška yra tai, kad per siaurai traktuojama pati žiniasklaidos

Prof. Ž. Pečiulis: „Tai ir svarbiausios komunikacijos laikmenos – raštas, spauda; ir pačios komunikacijos priemonės – telegrafas, telefonas, radijas, televizija, kinematografas.“ P. Lileikio nuotrauka

Žiniamalė 13


samprata. Anot mokslininko, paprastai ji suprantama kaip apimanti televiziją, radiją ir periodinę spaudą. Jis pastebi, kad šio žodžio anglų kalboje atitikmuo „mass media“ aprėpia daug didesnį lauką – ir radiją, ir televiziją, ir spaudą, taip pat ir fotografiją, kiną. „Pasižiūrė-kime, juk kinas yra televizijos ištakos. Mes negalime sakyti, kad televizija yra žiniasklaida, o kinas – ne. Jokiu būdu“, – teigia dr. A. Gudauskas.

KF dekano, doc. Andriaus Vaiš-nio, tyrinėjančio įvairių istorinių lai-kotarpių periodikos situaciją, įsitiki-nimu, ŽI mokslinis laukas – kintanti formomis, bet aktyvi ir svarbi turiniu socialinė medija, turinti kelias raiš-kas – transliuojamąją (kur atsispindi konvergenciniai procesai), vaizdinę ir rašytinę žurnalistiką. Mokslinė pro-blema – šių medijų, kaip dokumento, kaip „įvykusio pranešimo“ šiuolaikinis archyvavimas. 2006–2008 metais Žur-nalistikos institutui vadovavęs moks-

lininkas mano: „Šis KF institutas vėl atgimsta kaip mokslo padalinys“.

Šiuo metu ŽI vykdomi labai įvai-raus spektro žiniasklaidos tyrimai. Tai ir nacionalinių dienraščių šališkumo problematika (dr. Deimantas Jastrams-kis), ir skirtinga forma žiniasklaidos vykdoma propaganda, viešo diskurso manipuliacijos (dr. Mantas Martišius, doktorantė Aurelija Juodytė). Taip pat spaudos teisės bei etikos klausimai (Jolanta Mažylė), žurnalisto socialinis vaidmuo (doktorantė Džina Donaus-kaitė). Daug metų fotožurnalistikos ir kinematografo istorijos ir kritikos žinią institute aktyviai skleidė dr. Skirmun-das Jonas Valiulis, o dabar pakviesta čia dirbti dr. Margarita Matulytė.

Nepaisant to, kad medija žinias-klaidos kontekste aprėpia maksimalų masinės komunikacijos priemonių lauką, šiuo metu ŽI mokslininkų dė-mesys beveik visiškai neskiriamas radijui. Prof. Ž. Pečiulis teigia, kad mokslo tyrimų medijų tema galėtų

būti daugiau, tačiau dažnai trūksta ati-tinkamos srities tyrėjų. „Čia yra vienas svarbus dalykas – kiek mes turime tų tyrinėtojų, tiek jų ir turime“, – teigia ŽI direktorius.

„Medija“ – nuo fotografijos iki ..?

Medijų klausimu kreipėmės ir į Lietuvos medijų aktyvistą – elektroni-nio aktualios ir medijų kultūros žurna-lo balsas.cc redaktorių, Levo Manovi-čiaus knygos „Naujųjų medijų kalba“ pratarmės autorių, pirmosios lietuvių kalba išleistos knygos apie medijų te-orijas ir praktiką Lietuvoje „Medijų kultūros balsai – teorijos ir praktikos“ (2009) ir straipsnių rinkinio „Medijų studijos: komunikacija, filosofija, me-nas“ (2007) sudarytoją, įvairių alter-natyvaus meno renginių iniciatorių ir kuratorių, o nuo 2008 m. KF dėstantį mediologijos dalyką – Vytautą Mi-chelkevičių, kuris šiame VU fakulte-te praeitais metais apgynė ir daktaro disertaciją.

Paklaustas, kaip turėtume traktuo-ti medijas, IKK lekt. V. Michelkevičius patarė naudotis jo paties Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateiktu „me-dijos“ sąvokos apibrėžimu. Cituojame: „medija (lot. medium – vidurys, vie-šumas, bendrumas) – komunikacijos priemonė arba kanalas; informacijos siuntėjo ir gavėjo tarpininkas, turintis savo kodavimo ir sklaidos sistemą.“ Čia medijos pagal kontekstą skirs-tomos į tarpasmenines (telefonas) ir masines (radijas, televizija, spauda), atitinkančias žiniasklaidos sąvoką; o pagal pobūdį – į pirmines (raštas) ir aparatines arba technologinės prigim-ties (fotografija, radijas, kinas).

Mokslininkas pabrėžia: „Medija – tai nei tarpininkaujanti substancija, nei medžiaga, nei grynai fizinis ar tech-nologinis tęsinys; tai – komunikacijos kontekste veikianti ir komunikacines funkcijas atliekanti priemonė.“

Dr. V. Michelkevičiaus disertaci-ja taip pat buvo skirta vienos iš medi-

Prof. dr. A. Navickienė

14 Žiniamalė


Anot doc. R. Laužiko, problema-tiška yra ir tai, kad patys komunikaci-jos ir informacijos mokslai yra nauji, pakankamai neseniai įgiję savarankiš-ką mokslinės krypties statusą. Dar nėra nusistovėjęs ir jų kontekste vykdomų tyrimų metodologinis aparatas. „Jeigu manęs paklaustų, kokie tyrimo meto-dai yra būdingi tik komunikacijos ir informacijos mokslams, nežinau, ar at-sakyčiau“, – teigia KF prodekanas.

KF prodekanė studijų reikalams doc. Renata Matkevičienė pritaria bu-vusiam doktorantui V. Michelkevičiui, jog medijų tyrimai dar nėra pakanka-mai išplėtoti, nes jiems vykdyti trūks-ta atitinkamų žinių ir kompetencijos. „Svarbus klausimas, kiek mūsų fakul-tete gebama tirti medijas. Pirma, reikia išmanyti, kaip tinkamai interpretuoti mediją, suprasti, kodėl vienas ar kitas teiginys atsiranda medijoje, mokėti atskirti kontekstą, atpažinti suintere-suotus asmenis, auditoriją. Tai šiuo metu sudėtinga“, – teigia prodekanė. Tai pabrėžia ir doc. R. Laužikas: „Tyri-mų lauką diktuoja du dalykai. Pirma, įvertiname, ką mes turėtume tyrinėti remiantis mūsų bendru veiklos lauku.

kankamai išplėtotas, trūksta metodo-loginio tyrimų pagrindo. Anot tyrėjo, situaciją apsunkina ir tai, kad moksli-nėje bendruomenėje įsigalėjusi anglo-saksiška medijų studijų tradicija, kai medija suprantama, o atitinkamai ir ti-riama dažniausiai tik kaip žiniasklaida. „Lietuvoje medijos apskritai daugiau tiriamos įvairiuose kontekstuose ir daug mažiau (beveik netiriamos) kaip savarankiški objektai: jų sandaros, vei-kimo taisyklių požiūriu“, – teigia dr. V. Michelkevičius. Pasak jo, medijas tirti būtina, nes nepažindami jų, niekada negalėsime suprasti, kas mus supa ir kaip mes gyvename.

KF mokslininkai dažnai nelinkę tapatinti savo vykdomų tyrimų objek-to su medijomis, nors teoriškai šią są-sają mato. Neretai „medijos“ sąvoka suprantama metaforine prasme, išple-čiant ją iki koncepcijos medija yra vis-kas. Tai, tikriausiai, siejama su nemen-ką pėdsaką mūsų sąmonėje palikusiu medijų studijų pradininku M. McLu-hanu. Dr. V. Michelkevičius pabrėžia, kad „būtent metaforos komplikuoja medijos sampratą bei tuo pačiu medijų studijas.“

Antra, atsižvelgiame į tai, ką mes gali-me tyrinėti – kokios mokslinės kryp-ties darbuotojų turime.“

Be to, doc. R. Matkevičienė pami-ni ir kitą, su pačių mokslo tyrimų orga-nizavimu susijusią problemą: „Trūksta bendradarbiavimo, fakultete nėra ben-dros mokslinių tyrimų koncentracijos. Viename padalinyje dėmesys kreipia-mas į žiniasklaidą, kitame – į doku-mentus ir jų valdymą. Nėra sinergijos.“

Doc. R. Laužikas pabrėžia, kad šiuo metu apskritai studijoms skiria-mas didesnis finansavimas, nei moks-lui, tad esą yra nelabai adekvatu. „Šiuo metu mes studijoms gauname daugiau lėšų, nei mokslui vykdyti – tokia yra bendra valstybės politika. Tačiau be mokslinių tyrimų mes negalime įgy-vendinti ir kokybiškų studijų. Mokslas ir studijos yra tarsi vieno dviračio ratai, kurių vieną nuėmus, dviratis nevažiuo-ja“, – konstatuoja strateginės raidos prodekanas.

Nepaisant visų medijų tyrimų kliūčių ir trukdžių, KF medijų erdvė vis dėlto yra analizuojama ir iš įvairių perspektyvų: ŽI gvildena žiniasklaidos funkcionavimo klausimus, BIMI tiria, kaip medija saugoma ir tvarkoma, KDI analizuoja specifinę mediją – knygą, IKK – medijų taikymą šiuolaikinėje visuomenėje.

Šiuo metu fakultete netiriamų ko-munikacijos sričių problemai gali pozi-tyvios reikšmės turėti ir nauja priėmi-mo į doktorantūrą tvarka. Šiais metais priimamiems doktorantams disertaci-jų temos bus formuojamos iš anksto. Taigi, ateityje vykdomų tyrimų laukas nebus ribojamas labai konkrečios te-mos rėmų, bet šitaip KF bus siekiama jaunų mokslininkų dėmesį nukreipti į nišines medijų tyrimų sritis.

Pagrįstai galima tikėtis, kad šiuo metu KF suvokiamos medijos sampra-tos aprėptis netolimoje ateityje sutaps su čia vykdomų medijų tyrimų lauku. Ir, neabejodami nė sekundės, galėsi-me teigti: VU Komunikacijos fakultete medijos seniai nėra paslaptis.

Dr. V. Michelkevičius: „Medija – tai nei tarpininkaujanti substancija, nei medžiaga, nei grynai fizinis ar technologinis tęsinys; tai – komunikacijos kontekste veikianti ir komunikacines funkcijas atliekanti priemonė.“ Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Žiniamalė 15

INFORMACIJOS VARTAI

Internetinės svetainės „Linkoma-nija.net“ byla parodė, kad internautus, nepaisančius autorių teisių, nubausti gana sunku. Leidyklai „Baltos lankos“ pasisekė labiau, nei tiems, kurių darbai skelbiami „Linkomanijoje“. Gegužės mėnesį ji laimėjo bylą prieš svetainę „knygu.info“, kurioje buvo įdedamos leidyklos išleistų knygų kopijos. Teis-mo sprendimu ši svetainė uždaryta. Tačiau tokių svetainių kaip „Linkoma-nija.net“ ir „knygu.info“ yra nemažai, o nubaustųjų už autorių teisių pažeidi-mus internete – tik vienas kitas.

Nieko keista, kad internautai pa-žeidinėja autorių teises, kai taip ir lieka nenubausti. Dėl jų sau galvos nesuka ir studentai, geranoriškai internete be-sidalinantys autorių teisių saugomais dėstytojų konspektais bei kita meto-dine medžiaga. Net ir teisės studentai apie tai nesusimąsto.

Negana to, studentai įvairiose in-ternetinėse svetainėse skelbia ir nuske-nuotas knygas, kurios taip pat yra au-torių teisių objektai. Paprastai jie turi galimybę naudotis mokymosi įstaigų bibliotekų prenumeruojamomis duo-menų bazėmis (DB), kuriose galima rasti straipsnių, knygų ir kitos studi-joms reikalingos medžiagos. Tokia ga-limybė suteikta ir Vilniaus universiteto (VU) studentams. Kaip naudotis DB, jie supažindinami VU mokslinės bibli-otekos internetinėje svetainėje: „Visos

Autorių teisių pažeidėjas internete – nebaudžiamas

Sandra Diekantaitė

Prof. M. Stonkienė teigia, kad pažeidėjus nubausti sunku. E. Kniežausko ir J. Kudžmaites nuotrauka

prenumeruojamos DB yra pasiekiamos internetu iš VU kompiuterių tinklo (centrinėje bibliotekoje, fakultetuose, bendrabučiuose) be apribojimų. Jeigu leidžia licencijos sąlygos, suteikiami slaptažodžiai nutolusiems vartotojams, kurie gali naudotis DB iš namų ar kt.“ Ši tvarka galioja ir kitur studijuojan-tiesiems, kurie nori pasinaudoti savo universiteto, kolegijos DB. Tačiau kaž-kodėl kai kurie studentai patys skenuo-ja knygas ir skelbia jas internete, o tai – irgi autorių teisių pažeidimas, už kurį gali būti nubausti.

UTUTI: dosniausių studentų namai

„Ututi – tai internetinė sistema studentams, kurios tikslas – nei daug, nei mažai – pakeisti tai, kaip studentai kaupia ir dalinasi studijų medžiaga“ – skelbiama „Ututi.lt“ internetinėje sve-tainėje, kuri šiuo metu jau „persikraus-tė“ į „Ututi.com“ puslapį.

Apie šią svetainę jau spėjo sužino-ti nemažai Lietuvos universitetų ir ko-legijų studentų: Šiaulių, Klaipėdos, Vil-niaus ir kitų. Tai, kad ji gana populiari, leidžia teigti ir statistika: užtenka pa-matyti, kiek bylų (dėstytojų konspektų, nuskenuotų knygų ir pan.) iš viso į šią svetainę įdėjo kiekvieno universiteto,

kolegijos studentai, ir viskas aišku – jie šiais laikais labai dosnūs.

Kaip dosniausius galima įvardin-ti VU studentus (pačioje svetainėje jie apibūdinti kaip aktyviausi): užregis-truotas 1561 dalykas, sukurtos 82 gru-pės, įkeltos 2497 bylos. Nelabai nuo jų atsilieka Vilniaus Gedimino technikos bei Lietuvos sveikatos mokslų univer-sitetų studentai.

Tačiau, pasirodo, autorių teisės jiems nelabai įdomios – atsiranda stu-dentų, skelbiančių dėstytojų konspek-

16 Žiniamalė

INFORMACIJOS VARTAI

VU TF SA nariai savo interne-tiniame puslapyje paskelbė baudžia-mosios teisės, kriminologijos, teisės teorijos ir kitų paskaitų konspektus, net nepasidomėję, ar dėstytojai tam neprieštarauja. Tiesa, paskelbtą me-džiagą labiau tiktų įvardinti kaip pačių studentų parengtą metodinę medžiagą. Studentai, lankę paskaitas, konspekta-vo dėstytojų pasakytas mintis, kai kur papildė jų žodžius knygose rasta me-džiaga, kas atrodė nereikšminga – nu-tylėjo, ir rezultatą galėjo pamatyti visi, apsilankę VU TF SA internetiniame puslapyje.

Pagal Universiteto nuostatus stu-dentai per paskaitas gali konspektuoti, tačiau tik asmeniniais tikslais. Paskaita nėra vieša, tad ir medžiagos padary-mas viešai prieinama kompiuterio tin-klais be dėstytojų sutikimo yra neleis-tinas. Tačiau, pasirodo, TF SA nariai apie tai nežinojo. Tai pripažino ir SA Akademinio komiteto vadovė Goda Gildutytė, antro kurso teisės studentė. „Autorių teisės mums dėstomos tik ketvirtame kurse, o iki tol esame su-pažindinami tik su pagrindais“, – pa-sakojo G. Gildutytė. Studentė neslėpė, kad SA internetiniame puslapyje me-džiaga buvo paskelbta be dėstytojų ži-nios, tačiau sugalvojusiųjų tai padaryti tarp dabartinių SA narių nėra – visa tai įkelta puslapio sukūrimo pradžioje – 2006-aisiais – tad SA per tą laiką jau įsitvirtino kiti studentai.

G. Gildutytė pasakojo, kad suži-nojus, jog reikėjo dėstytojų sutikimo, visa paskelbta medžiaga buvo išimta iš SA puslapio. Dabartiniai SA nariai pa-simokė iš savo pirmtakų klaidų: nutarė

tus be jų žinios, o ką jau kalbėti apie nuskenuotas knygas. Įdėta knygų, ku-rių autoriai jau mirę, bet autorių teisės vis dar galioja. Gal studentai nežino apie tai, kad skelbiant tokius dalykus internete, reikia autorių leidimų?

„Prieš pateikdamas medžiagą į UTUTI, naudotojas privalo įsitikinti, kad Jis turi pateikiamos medžiagos au-toriaus teises (pats/pati ją sukūrė) arba kad medžiaga paimta iš šaltinio, kuris leidžia ją platinti“, – skelbiama UTUTI puslapyje. Svetainės įkūrėjai supažin-dina naudotojus su autorių teisėmis. Tačiau studentai numoja ranka į tai, kad įdėti kūriniai jiems nepriklauso.

Trūksta būdų, kaip dalintis medžiaga

„Žinau, kad dėstytojų medžiagos negalima viešai naudoti, bet ką jau pa-darysi“, – sakė VU žurnalistikos I kur-so bakalauro studentas Darius Versec-kas, minėtoje svetainėje skelbiantis ne tik savo paties konspektuotą medžiagą, bet ir dėstytojų pateiktus konspektus, paskaitų pateiktis bei kai kurias nuske-nuotas knygas.

Vaikinas prisipažino, kad ne jis vienintelis jau gavo laišką iš VU Stu-dentų atstovybės (SA) dėl to, kad ne-gražu dalintis kitų žmonių darbais. Tačiau jis teigia, kad Universiteto elek-troniniu paštu nėra galimybės keistis didelės apimties bylomis, tad į interne-tą visa tai deda tiesiog todėl, jog prirei-kus kokios nors medžiagos, būtų gali-ma ja pasinaudoti, netrukdant kitiems.

„Mums reikėjo kažkaip pasidalinti konspektais“, – sakė kita VU žurnalisti-kos bakalaurantė Jorė Janavičiūtė, taip pat į „Ututi.lt“ įdėjusi nemažai medžia-gos. Ji prisipažino, kad kilo problemų dėl autorių teisių, bet sistema neleidžia ištrinti įkeltų bylų. Įdomu: UTUTI, tei-gianti, kad pažeidusieji autorių teises gali būti nubausti, neleidžia „nusikal-tėliams“ ištaisyti savo klaidų ir tiesiog ištrinti bylas.

VU Komunikacijos fakulteto (KF) Žurnalistikos instituto lektorius Romas Sakadolskis, kurio paskaitų pateiktys paskelbtos šioje svetainėje, prisipažino, kad niekas jo leidimo neprašė, tačiau ir paprašytas nežinotų, kaip pasielgti. „Internetas keičia požiūrį į erdvę, geo-grafiją, laiką. Būtų galima kalbėti apie sąvoką „virtualus stalas“, prie kurio renkasi studentai mokytis. Gal šiam atvejui tinka tokia metafora?“, – kalbė-jo R. Sakadolskis. Jis sakė nesisielojan-tis dėl to, kas įdėta į UTUTI svetainę, ir yra linkęs ją traktuoti kaip priemonę bendradarbiavimui išplėsti. Esą reikėtų pagalvoti apie tai, „kaip sukurti visiems priimtinas ir naudingas erdves Univer-sitete (universitetuose) tokiam bendra-darbiavimui plėtoti.“

„Net būsimieji teisininkai pažeidžia reikalavimus“

Tokius žodžius ištarė VU Teisės fakulteto (TF) Baudžiamosios justi-cijos katedros vedėjas, prof. Gintaras Švedas, sužinojęs apie TF SA dosnu-mą – dalijimąsi dėstytojų konspektais virtualioje erdvėje.

„Ututi.lt“ aktyviausių universitetų sąrašo viršuje - Vilniaus universitetas

AKTYVIAUSI UNIVERSITETAIVilniaus universitetas1561 dalykas, 82 grupės, 2497 failai

www.ututi.lt

Žiniamalė 17

INFORMACIJOS VARTAI

įkelti pačių dėstytojų pateiktą paskai-tų medžiagą, žinoma, su jų leidimais. „Paskaitas lankyk nelankęs, bet vis tiek turėti kokius geresnius konspektus, ypač pačių dėstytojų duotus, būtų labai gerai“, – sakė TF SA atstovė.

Į SA svetainę buvo įdėti ir jau mi-nėto prof. G. Švedo dėstomo dalyko – baudžiamosios teisės „konspektai“. Paklaustas, ar būtų neprieštaravęs, kad studentai internete paskelbtų pačių konspektuotą jo paskaitų medžiagą, jis prisipažino, kad nebūtų sutikęs. Kaip vieną iš priežasčių įvardijo kintantį da-lyko turinį. Kita jo įvardinta priežastis – studentai ne visada teisingai inter-pretuoja dėstytojų žodžius. „Paskelb-tuose tekstuose (atseit, paskaitose) yra apstu klaidų, dėl kurių studentai, aišku, kad kaltins dėstytojus...“ – sakė profesorius.

Nepaisant to, jis pritarė TF SA na-rių idėjai paprašyti, kad patys dėstyto-jai duotų paskaitų medžiagą, kuri būtų įdėta į SA internetinį puslapį. Tad tei-sės studentai ten galbūt turės galimybę rasti ir jo dėstomų dalykų medžiagą.

Už tokį „bajerį“ išmesti iš universiteto?

„Jei už tokį „bajerį“ išmestų iš Universiteto, tada taip niekas ir nebe-darytų“, – paprašyta pakomentuoti TF SA poelgį, kalbėjo VU Elektroninių studijų ir egzaminavimo centro direk-torė, KF Informacijos ir komunika-cijos katedros prof. Marija Stonkienė, dėstanti intelektinės nuosavybės teisę ir informacijos teisę.

Ji prisipažino, kad pati neleistų studentams internete skelbti jos dės-tomų dalykų medžiagos. „Viskas pa-skelbta virtualioje mokymosi aplinkoje (VMA). Kodėl kiti dėstytojai neskel-bia? Nežino, kad tokia yra?“ – kalbėjo profesorė, įsitikinusi, kad tai būtų nau-dinga ir dėstytojams, ir studentams. Be to, ji atskleidė, jog planuojama pada-ryti taip, kad ir patys studentai galėtų į VMA įdėti konspektus ir kitą medžia-gą. Tad jie nebegalės skųstis dėl to, kad

Universitete nėra būdų, kaip greitai ir patogiai visu tuo dalintis.

Paklausta, kaip galėtų būti nu-bausti SA nariai, prof. M. Stonkienė pripažino, kad tai padaryti iš tiesų yra gana sunku. Ji teigė, jog taip pasielgu-sius studentus galima bausti nebent pagal VU akademinės etikos kodeksą. Tiesa, ir jame profesorė nelabai galė-jo rasti straipsnį, kuriame būtų aiškiai nurodyta, kokį iš jame išvardintų pa-žeidimų padarė būsimieji teisininkai. Juos galima bausti nebent pagal šio kodekso 2.5. straipsnio pirmą punktą: „materialinių bei finansinių Universi-teto išteklių naudojimas politinei vei-klai, privačiam verslui ar asmeninių poreikių tenkinimui“. Pagal VU studijų nuostatus už nusižengimus gali būti skiriamos tokios nuobaudos: pastaba, papeikimas, griežtas papeikimas, pa-šalinimas iš Universiteto. Bet kol kas dar niekas nesulaukė kokių nors baus-mių už tokį nusižengimą.

Kalbant apie svetainės UTUTI atvejį, kur paskelbta ne tik pačių stu-dentų parengta metodinė medžiaga, visa tai skelbiantiems studentams gali baigtis liūdniau.

Su galimomis bausmėmis juos supažindina ir svetainės įkūrėjai: „Už autorių teisių pažeidimą naudotojui bus taikomos šios priemonės: laikinas prisijungimo prie UTUTI užblokavi-mas arba visiškas draudimas naudotis UTUTI. Lietuvos Respublikos įstaty-muose numatytos priemonės. Jei UTU-TI autoriams bus pranešta apie neleis-tiną medžiagą, kuri yra publikuojama UTUTI, ji bus pašalinta iš UTUTI ne ilgiau nei per 7 dienas.“ Kiek grėsmin-giau skamba „Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytos priemonės“, apie kurias kažkodėl nutylima.

Autorių teises pažeidę studentai turėtų žinoti, kad pagal Lietuvos Res-publikos autorių teisių ir gretutinių tei-sių įstatymą jie netgi gali būti priversti tikriesiems kūrinių autoriams atlygin-ti turtinę ir neturtinę žalą, sumokėti kompensaciją. Tiesa, prof. M. Ston-kienė atskleidė, jog kartais tiesiog au-toriams neverta siekti teisingumo, mat

teisminis procesas kainuoja daug laiko ir pinigų. Be to, būna sunku išsiaiškin-ti, kas yra tas pažeidėjas. Taip ir lieka daug nenubaustų asmenų.

„Nevok“, – vieną iš dešimties Die-vo įsakymų prisiminė prof. M. Stonkie-nė, kalbėdama apie studentų skelbiamą medžiagą internete. Iš tiesų, jei studen-tai šiuo įsakymu vadovautųsi, nereikė-tų galvoti ir apie galimas nuobaudas, nes visko, kas yra ne tavo, viešinimas internete irgi yra vagystė.

Ne visiems studentams į autorių teises nusispjaut

Kaip pavyzdingus galima paminė-ti VU Ekonomikos fakulteto (EF) SA narius. Dar 2007-aisiais jiems kilo idėja savo internetinėje svetainėje paskelbti dėstytojų paskaitų konspektus. Priešin-gai nei TF SA nariai, jie dėl to pasita-rė su dėstytojais, kurie sutiko su tokiu studentų sumanymu. Beje, dėstytojai patys pateikė savo paskaitų medžiagą, kuri ir buvo paskelbta svetainėje.

Negana to, būsimieji ekonomistai pasirūpino, kad medžiaga būtų prieina-ma tik fakulteto studentams – turintieji tam tikrus slaptažodžius gali naudotis dėstytojų konspektais, kitiems jie „ne-prieinami“. Patys dėstytojai gali spręsti, kam pateikti slaptažodžius (vėlgi – TF SA priešingybė. Šių svetainėje buvu-sius konspektus galėjo peržiūrėti visi, apsilankę joje).

„Dėstytojams, ir ypač vyresniems, taip daug patogiau, nes nereikia siun-tinėti konspektų elektroniniu paštu ir kitaip rūpintis, o mes taip pat džiau-giamės, nes padidiname puslapio lan-komumą ir žinomumą“, – privalumus vardijo EF SA ryšiams su visuomene atstovas Kipras Kretavičius.

Šiuo metu EF SA internetiniame puslapyje paskelbti apie dvidešimties dėstytojų konspektai. Kiti dėstytojai juos siunčia grupių atstovams ir tada studentai jais dalijasi tarpusavyje. Tai-gi būsimieji ekonomistai nėra linkę pažeidinėti autorių teisių ir susidaro įspūdis, kad jas išmano geriau, nei teisę studijuojantieji.

18 Žiniamalė

INFORMACIJOS VARTAI

Informacijos vadybininko amplua

Jana Saifulinaitė

Per pasaulį skrieja garsi frazė „Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį“. Į Lietuvą informacijos vadybininko samprata „atvežta“ dar 1991-aisiais. Tais pačiais metais Vilniaus universite-te (VU) buvo įkurtas ir Komunikacijos fakultetas (KF), išauginęs jau ne vieną informacijos vadybos bakalaurų kartą. Ar tai tie specialistai, gebantys valdyti nuolat didėjančius informacijos srau-tus ir it didelio orkestro dirigentai, paė-mę informaciją į savo rankas, kuriantys gražiausią melodiją?

Ateities perspektyvos

Lietuvos komunikacijos ir vady-bos teoretikas, Mykolo Romerio uni-versiteto Socialinės informatikos fakul-teto profesorius Arūnas Augustinaitis sako, kad informacijos vadybininkas prieš dešimt metų yra ne tas pats, kas informacijos vadybininkas šiandien: „Supratimas apie šios srities specialistą yra nuolat kintantis, nuolat moderni-zuojamas: keičiasi jo turinys, keičiasi ir visas instrumentarijus apskritai.“ At-kreiptinas dėmesys į tai, kad daugelyje pasaulio šalių informacijos vadybinin-kas yra atrama vadovui. „Tiesa, požiūris į šios srities specialistą pas mus ir užsie-nyje dar labai skiriasi,“ – pažymi VU KF Informacijos ir komunikacijos katedros vedėja, prof. Zenona Atkočiūnienė. Anot profesorės, modernios, kūrybiš-kos, inovatyvios organizacijos vadovas supranta, kad nė vienas geras sprendi-

mas nepriimamas be kokybiškos infor-macijos. Jo dešinioji ranka dažniausiai ir yra informacijos vadybininkas, sie-kiantis, kad organizacija būtų sėkminga bei konkurencinga. Pasklaidžius spau-dą, pastebima, kad informacijos vady-bininkų paklausa mūsų šalyje nuolat auga. „Vis dažniau organizacijos konku-rencingumas siejamas su joje dirbančių žmonių žiniomis, gebėjimais, patirtimi, kompetencijomis, nuolatiniu mokymu-si, kūrybiškumu, inovacijomis,“ – speci-alistų, turinčių specifinių žinių ir gebė-jimų verslo veiklos sektoriuje, poreikio didėjimą Lietuvoje aiškina KF Informa-cijos ir komunikacijos katedros vedėja. Anot profesorės, absolventai, įgiję infor-macijos vadybos specialybę, gali dirbti įvairiose verslo ir valstybinėse institu-cijose. Iniciatyvūs ir įgiję patirties gali kurti ir savo informacinį verslą, teikti konsultacines-informacines paslaugas. Tačiau A. Augustinaitis įsitikinęs, kad Lietuvoje tebėra daiktinis ir technolo-ginis informacijos vadybos suvokimas ir informacijos vadybininkams darbo dar itin mažai. Pusiau juokais jis sako, kad informologija, kurios terminas prieš maždaug keturis dešimtmečius iš pradžių buvo pasiūlytas kosminei in-formacijai apibrėžti, pagal savo turinį ir koncepciją jau yra beveik reliktinės studijos: „Jei studijuotumėte pagoniš-kąjį šamanizmą, tai būtų maždaug tas pat – gautumėte kažkokį išsilavinimą.“ Ragindamas būsimus informacijos va-dybos absolventus reikalauti atitinkamų

standartų, kad gauti diplomai nebūtų „aklagatviniai“, jis teigia: „Mums būtina atsimerkti ir pamatyti, kas vyksta pasau-lyje ir į ką informacijos vadyba transfor-muojasi, pasidomėti, kokios programos dėstomos užsienio universitetuose. Pa-kelkime akis nuo šito provincinio mūsų peizažo. Reikalinga nauja informacijos vadybos koncepcija – neužtenka vien gražių diplomų,“ – teigia A. Augustinai-tis, prisimindamas, kad informologija vartoti vietoje informacijos vadybos į galvą greitosiomis šovė jo buvusiam ko-legai prof. Renaldui Gudauskui 1991 m. per VU Tarybos posėdį. „Tie studentai, kurie buvo įstoję į bibliotekininkystę 1991 m., nuo antro kurso buvo pervesti į informologijos specialybę. Studijas jie baigė jau kaip informologijos specialis-tai, pavyzdžiui, Lina Gailevičiūtė-Šlio-gerienė, Jonas Mensonas, Estera Fainai-tė-Roz ir kiti,“ – prisimindamas pirmąją 12 studentų kartą, pasakoja profesorius.

Įvairiapusiška ir tarpdisciplininė specialybė

Informacijos vadyba turi bendrų sąlyčio taškų ne su viena specialybe, sutampa ir kai kurios funkcijos, bet pa-skirtis skiriasi. Z. Atkočiūnienė atkrei-pia dėmesį į tai, kad informacijos vady-bininkai labai skiriasi nuo informatikų, nors kartais juos ir norima sutapatinti. „Informatikas gerai nusimano apie in-formacinių technologijų sistemas, turi

INFORMACIJOS VARTAI

INFORMACIJOS VARTAI

Žiniamalė 19

INFORMACIJOS VARTAI

INFORMACIJOS VARTAI

Prof. Z. Atkociuniene. J. Kirkučio nuotrauka

INFORMACIJOS VARTAI

informacijos vadybininkas ar bibliote-kininkas, atsakymas bus toks pat – jie konsultuoja, padeda“, – teigia VU bi-bliotekos Informacijos paslaugų centro vedėja Elona Varnauskienė. Dabar bi-bliotekininkus galima išvysti dirban-čius informacijos ir kultūros industrijų, švietimo sektoriuose – visuose darbuo-se, kuriuose reikalingi informacijos val-dymo įgūdžiai, gebėjimas bendrauti, mokėjimas dirbti komandoje ir sava-rankiškai. Julija Niauraitė, VU bibliote-kos Elektroninės informacijos skyriaus vedėja, teigia, kad šiuolaikinė biblioteka negali gyventi be vadybinių sprendimų, naujausių technologijų taikymo, orien-tacijos į vartotoją ir jo poreikius. „Kiek bibliotekininkystė artima informacijos vadybai? Man tai – tapatūs dalykai“, – nevyniodama žodžių į vatą teigia ji, – nėra taip jau svarbu, kaip prieš kelis tūkstančius vadintas žmogus, dirbęs Aleksandrijos bibliotekoje – svarbu, kad jis sugalvojo sistemą, kaip susidė-lioti lenteles, papirusus, pergamentus.“ J. Niauraitė taip pat pažymi, kad mo-kėjimas tvarkytis su informacija turėtų būti labiausiai apmokama ir vertinama darbuotojo kompetencija. Tačiau A. Augustinaitis šioms mintis prieštarau-ja: „Aš žinau, kad bibliotekininkas nėra informacijos vadybininkas. Taip, biblio-tekininkystė yra informacinio pasaulio ištakos. Bet jei imtume pačią bibliote-kininkystę kaip veiklos sritį, tai ji turi visai kitas funkcijas nei informacijos vadyba, visai kitą socialinę paskirtį. Gal bibliotekininkai, prilygindami save in-formacijos vadybininkams, bando save sureikšminti? Tai mimikrija“, – teigia jis ir priduria, kad tai jau yra profesinio sil-pnumo ir nekompetencijos jausmas, bet ne mokslinė problema.

Skirtingi sektoriai – skirtingas darbas?

Informacijos vadybininko darbo skirtumus viešajame ir verslo sektoriuo-se pateikia tose srityse dirbantys speci-alistai. Informacijos vadybininku VU bibliotekos Elektroninės informacijos skyriuje dirbantis Adomas Sliužinskas teigia, kad pagrindinės funkcijos, kurias tenka atlikti darbe, yra bibliotekos inter-

kompetencijų techniniuose-sistemi-niuose dalykuose, o informacijos vady-bininkas išmano informacines techno-logijas ir informacines sistemas naudoja kaip priemonę, įrankį efektyviai valdyti informaciją“, – teigia ji. A. Augustinai-tis pažymi, kad jau antrą dešimtmetį Lietuvoje vyksta labai įdomūs procesai: gyvenimas verčia klasikinę vadybą pa-čią modernizuotis. Pažiūrėjus į vadybos programas, matyti, kiek daug yra infor-macijos vadybos elementų. Akivaizdu, informacijos vadyba integruojama į klasikinės vadybos koncepcijas. Gali-ma pastebėti, kad vis dažniau ir bibli-otekininkams klijuojamas informacijos vadybininkų įvaizdis. „Tačiau bibliote-kų ir informacijos centrų vadyba ren-gia informacijos specialistus viešajam sektoriui, o informologija ir verslo in-formacijos vadyba – verslo sektoriui“, – pabrėžia Z. Atkočiūnienė. Patys bibli-otekininkai itin dažnai linkę save įvar-dinti informacijos vadybos specialistais: „Manyčiau, kad bibliotekininkai nuo pat savo veiklos pradžios buvo infor-macijos vadybininkai. Terminas „in-formacijos vadyba“ atsirado gerokai vė-liau nei bibliotekininkystė“, – teigia VU KF Bibliotekininkystės ir informacijos mokslų instituto doktorantas bei VU bibliotekos Vartotojų aptarnavimo sky-riaus vedėjas Vincas Grigas. Jis pažymi, kad bibliotekininkai nuo seno padeda kitiems rasti reikiamus duomenis, in-formaciją ir žinias. VU organizuojamų Bibliotekininkystės ir informacijos stu-dijų tikslas, sako jis, yra išugdyti žinias ir įgūdžius, kurie būtų skirti užtikrinti efektyvias bibliotekų ir informacijos paslaugas, efektyvų informacijos srautų valdymą. „Koks jis specialistas? Kalbant šiuolaikiniais terminais – kuo tikriau-sias informacijos vadybininkas“, – įsiti-kinęs V. Grigas.

Bibliotekininkai mimikruoja į informacijos vadybininkus?

„Kažkas yra pajuokavęs, kad bi-bliotekininkas nuo informacijos vady-bininko skiriasi tik tuo, kad pirmasis dirba bibliotekoje, o antrasis – infor-macijos centre. Įvairios apklausos rodo, kad jei žmogaus paklausime, ką veikia

neto svetainių turinio ir funkcijų prie-žiūra bei plėtojimas, naujų elektroninių paslaugų įgyvendinimas. „Tai – kom-pleksinis komandos darbas“, – pažymi vaikinas ir atkreipia dėmesį į tai, kad kompetentingas vadybininkas turėtų puikiai orientuotis informacijos srau-tuose, sugebėti skatinti žmones moky-tis efektyvaus darbo su informacija bei gebėti paprastai paaiškinti mokslinės informacijos dalykus.

Informacijos vadybininkės specia-lybę VU KF įgijusi Ingrida Kulakova da-bar dirba rinkodaros ir verslo informa-cijos vadybininke ir lektore VU. „Man darbe tenka atlikti rinkodaros plano įgyvendinimą, projektų su užsienio investuotojais vystymą, ryšių palaiky-mas su esamais klientais, naujų klientų paiešką, informacijos valdymą, sistemi-nimą, dokumentacijos“, – sako ji. Anot I. Kulakovos, informacijos vadybininko specialybė perspektyvi, mat specialistas gali valdyti informacijos išteklius skir-tingose verslo ir valstybės sektoriuose. „Valdant informaciją, aišku, tenka susi-durti su problemomis kaip kokybiškos ir vertingos informacijos trūkumu bei informacijos „šiukšlių“ pertekliumi. Šios problemos yra sprendžiamos nuo-latos atrenkant informaciją, ją tikslingai saugant, pasirenkant tinkamus infor-macijos šaltinius“, – tęsia pasakojimą apie darbą I. Kulakova ir priduria, kad informacijos vadybininko specialybė vystosi ir tampa vis populiaresnė.

20 Žiniamalė

INFORMACIJOS VARTAI

Vaida Mikulėnaitė taip pat yra bai-gusi VU KF Informacijos vadybos ma-gistro studijas ir dabar dirba Vilniaus Gedimino technikos universiteto bibli-otekoje. Mergina pasakoja, kad darbe reikia organizuoti ir skleisti informaciją tikslinėms grupėms, rengti lankstinu-kus, skelbimus, informacinius prane-šimus, taip pat populiarinti bibliotekos teikiamas paslaugas, parengti informa-ciją internetinei svetainei. Anot jos, in-formacijos vadybininkas turi būti tvir-tas, komunikabilus, kūrybingas, greitos reakcijos, imlus naujovėms. „Informa-cijos amžiuje ši specialybė perspektyvi

– suteikia galimybę dirbti informacijos ir žinių vadybos srityse“, – sako ji.

Kiek kitokia Laimos Urlakienės nuomonė. Moteris šiuo metu dirba UAB „Kompetencijos ugdymas“. „Man darbe tenka bendrauti su klientais, or-ganizuoti mokymus, rengti juridinius dokumentus, dirbti su teisiniais doku-mentais. Manau, kad nebūtina baigti informacijos vadybos specialybę, kad galėtum tapti informacijos vadybinin-ku“, – įsitikinusi trečio kurso viešojo administravimo ir teisės studentė L. Urlakienė. Ji teigia, kad informacijos vadybininkės specialybę įgijo dirbda-

ma. „Manau, kad neįmanomas tipiškas informacijos vadybininko portretas – tai tokia specialybė, kuri priklauso nuo įmonės ar įstaigos, kurioje dirbi specifi-kos“, – sako informacijos vadybininkė.

Kaip teigė Informologijos studijų programos komiteto pirmininkas, VU KF doc. dr. Regimantas Pranaitis, in-formologai ir informacijos vadybinin-kai – universalaus pobūdžio specialistai, gebantys valdyti informaciją ir galintys dirbti įvairiose organizacijose.

ŽVILGSNIS Į PAVELDĄ

Norintiems atrasti savo šeimos šaknis ir sudaryti giminės genealogi-nį medį nebereikia dulkėti archyve – naujos technologijos leidžia pasiekti Lietuvos muziejų, archyvų, bibliotekų saugomą kultūros paveldą, neišeinant iš namų.

1996 m. JAV Kongreso biblioteka skyrė 2 mln. JAV dolerių savo istori-jos kolekcijoms skaitmeninti. Po šio sprendimo skaitmeninimo darbai iš-plito pasaulio atminties išsaugojimo institucijose – bibliotekose, muziejuose ir archyvuose. Skaitmeninimo proceso esmę sudaro dokumento ar trimačio objekto (monetos, vazos, skulptūros) perkėlimas į kompiuterinę erdvę. Taip skaitmeninimo objektų turinys per-

Valomas langas į praeitį

Šarūnas Čėsna

duodamas ateičiai, fiziniai objektai ap-saugomi nuo pažeidimų, o dokumentų turinį ar objektų vaizdus galime len-gvai pasiekti nuotoliniu būdu.

2005 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos na-cionalinė Martyno Mažvydo biblioteka (LNB) kartu su partneriais – Lietuvos dailės muziejumi bei Lietuvos archyvų departamentu (šiuo metu jo funkcijas perėmė Lietuvos vyriausiojo archyva-ro tarnyba) – pradėjo vykdyti projektą „Integralios virtualios bibliotekų in-formacinės sistemos sukūrimas“, kurio vienu iš darbo vaisių tapo portalas epaveldas.lt.

Iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansuojamo projekto vertė, remiantis Centrinės projektų valdymo

agentūros parengta informacija, sudarė apie 14,6 mln. litų. 2005 m. rugpjūčio 25 d. Lietuvos Vyriausybė patvirtino Lietuvos kultūros paveldo skaitme-ninimo koncepciją, kurioje numatyti skaitmeninimo objektai, taip pat joje nurodyta, jog prioritetas teikiamas uni-kaliems, vertingo turinio, yrantiems, seniems objektams. Kuo retesnis ir la-biau nykstantis objektas, tuo skubiau reikia jį perkelti į skaitmeninę erdvę ir taip užtikrinti jo amžiną gyvavimą.

Visi trys projekto dalyviai, nors ir vienijami bendro tikslo, pasižymi sa-vita darbo specifika bei unikaliais fon-dais, todėl kiekvienas skaitmeninimui atrinko vertingiausius turimus objek-tus. Dalyvių darbo koordinavimas ir


Žiniamalė 21

INFORMACIJOS VARTAI


bendradarbiavimo užtikrinimas tapo vienu svarbiausių projekto uždavinių

Tuometinis Lietuvos archyvų de-partamentas sutelkė visas savo pajėgas suskaitmeninti Romos katalikų bažny-tinių gimimo, santuokos ir mirties me-trikų aktų knygas, išleistas nuo 1599 m. iki 1930 m. Šis darbas yra tęsiamas Pernai. prasidėjusiame projekte „Vir-tualios elektroninio paveldo sistemos plėtra (VEPS)“. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos (LVAT) informaci-jos ir dokumentų naudojimo skyriaus vyriausioji specialistė Ulė Damasickie-nė pasakojo, jog šie dokumentai yra labai populiarūs ir gausiai naudojami archyvų lankytojų. Specialistė aiškino, kad metrikos leidžia žmonėms atsekti savo šeimų šaknis ir tampa nepakeičia-mais įrankiais, sudarant genealoginius medžius, yra istorikų atliekamų tyrimų objektas.

Lietuvos dailės muziejaus skai-tmeninamų objektų paletė daug mar-gesnė nei archyvų ir apėmė grafikos, akvarelės darbus, žemėlapius, pieši-nius, brėžinius ir kita. Jau dabar mu-ziejaus svetainėje lankytojams yra pateikiamos virtualios parodos, skai-tmeninės ekspozicijos, galima susipa-žinti su įvairių laikotarpių, stilių ir tipų kultūriniu palikimu.

Kalbant apie darbų kiekį, neabejo-tinai daugiausia tenka atlikti projekto iniciatorei – LNB, kuri pasiryžo pro-jekto metu suskaitmeninti daugiau nei 3 mln. įvairaus tipo dokumentų pusla-pių. Lietuvos archyvų departamentas suskaitmenino 180 tūkst. puslapių, o muziejai padarė 98 tūkst. atvaizdų. LNB skaitmeninimo skyriaus darbuo-tojų darbą žymiai apsunkino prasta se-niausių bibliotekos dokumentų būklė. Irstantys dokumentai turi būti restau-ruojami – tai ilgas ir sudėtingas proce-sas, lėtinantis skaitmeninimo darbus. Skaitmeninti teko tiek senąsias lietu-viškas XVI–XIX a. knygas, tiek perio-diką, išleistą iki 1940-ųjų, tiek tarpuka-rio Lietuvos Respublikos teisės aktus ir kitus oficialius dokumentus.

Portalas epaveldas.lt yra geriausiai visuomenei matomas ir naudingiausias

projekto darbo rezultatas, kiti atsispin-di oficialiuose dokumentuose bei daly-vių veiklos ataskaitose. Sukurtame por-tale lankytojai gali pamatyti muziejų, archyvų ir bibliotekų fonduose esančių dokumentų bei kitų objektų vaizdus, susipažinti su Lietuvos kultūros pa-veldu. Būdamas visuomenės dėmesio centre, portalas tampa projekto veidu ir daro įtaką visuomenės požiūriui į projektą ir jo metu nudirbtus darbus.

2010 m. projekto VEPS partne-rių Vilniaus universiteto bibliotekos (VUB), Mokslų akademijos Vrublevs-kių bibliotekos (MAB), Lietuvos dailės muziejaus (LDM), Lietuvos vyriausio-jo archyvaro tarnybos skaitmeninimo padalinių darbuotojai pripažino, jog portalo dizainas yra pasenęs, paieška nepatogi. Portale trūksta galimybės naršyti pagal temines rubrikas, laiko-tarpius, dokumentų tipus. Nežinant konkretaus dokumento pavadinimo, jo rasti neįmanoma. Kaip atvejį galima pateikti tokį trumpą eksperimentą: į paieškos laukelį įvedamas žodis me-trika ir nerandama teigiamo rezultato, nepaisant to, kad Lietuvos archyvų de-partamentas skaitmenino vien metri-kas. Išmėgintos visos paieškos galimy-bės, tačiau raktažodis metrika rezultatų iš archyvo taip ir nedavė.

VEPS projekto partnerių skaitme-ninimo skyrių vedėjai Elona Malaiškie-nė (VUB), Egidijus Gotalskis (MAB), Skirmantė Kvietkauskienė (LDM) vie-ningai sakė, kad už portalo priežiūrą atsakinga UAB „Sintagma“ intensyviai dirba ir šiuo metu kuria naują mo-dernią portalo epaveldas.lt versiją su atnaujinta struktūra ir dizainu, tobu-lesne paieška ir papildomų funkcijų gausa. Išties puiki perspektyva, tik kaip visuotinai pasenusiu pripažintą dabar-tinį portalą epaveldas.lt sieti su Lietu-vos įvaizdžio užsienio šalyse gerinimu, apie kurį kalbama ES paramos portale? Aiškinant, kodėl projektas buvo sė-kmingas, Centrinės projektų valdymo agentūros parengtoje informacijoje nurodoma: „Sukurta virtuali biblio-teka prisidės prie Lietuvos įvaizdžio užsienio šalyse gerinimo, kadangi ji

orientuota į Lietuvos kultūros paveldo sklaidą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienio šalyse.“ Įdomu ir tai, kad portale jokia užsienio kalba nepateikiamas paaiš-kinimas, kaip naudotis paieškos siste-ma. Taigi turime sudėtingą, nepatogią paiešką, su kuria be jokios pagalbos turėtų susitvarkyti užsienietis.

Dal is š iuo metu por ta le epaveldas . lt pasiekiamų dokumentų vaizdų yra puikiai įskaitomi, dalis – vi-siškai neįskaitomi. LVAT informacijos ir dokumentų naudojimo skyriaus vy-riausioji specialistė Ūllė Damasickienė išskyrė kelias galimas prastos doku-mentų kokybės priežastis: blogą fizi-nių dokumentų būklę, skaitmenintojo darbo broką, netinkamai sureguliuotą skaitmeninimo techniką. Ulė Dama-sickienė taip pat mano, kad projekte trūksta specialisto, kuris tikrintų pro-jekto dalyvių kuriamų vaizdų kokybę.

LDM skaitmeninimo skyriaus vedėja Skirmantė Kvietkauskienė pa-sakojo, jog nemažai vaizdų buvo da-roma iš mikrofilmų, o tokiu būdu per dvi valandas galima nudirbti tiek, kiek skenuojant originalus per visą darbo dieną. Šios darbo metodikos esą pa-skatino imtis nustatytas darbų atlikimo terminas. LNB apsiėmė suskaitmenin-ti 3 mln. puslapių per trumpą 3 metų laikotarpį. Dirbant be poilsio dienų ir norint pasiekti šį tikslą, reikėtų per die-ną sukurti 3 tūkst. vaizdų. Skubotas dar-bas lėmė, kad neretai portale epaveldas.lt tenka žiūrėti jau į tretinį dokumento at-vaizdą, kurio kokybė nėra pakankamai gera tekstui perskaityti. Antai savaiti-nio 1923 m. gruodžio 15 d. laikraščio „Varpas“ vaizdai yra per maži, todėl tekstas labai smulkus ir sunkiai įžiūri-mas. Pasinaudojus teksto padidinimo funkcija vaizdas išsilieja. Dokumen-tas yra per tamsus, skenavimo metu nelygiai padėtas lapas ir tenka skaityti pasvirusį tekstą, o antraštiniame lape paliktas užlenktas kampas.

Dokumentų puslapiai yra skenuo-jami kaip atskiri paveikslai ir taip nėra sudaromas vientisas dokumentas. To-kiuose vaizdų grandinėse neįmanoma atlikti paieškos, nes formaliai tai tėra


22 Žiniamalė

ŽVILGSNIS Į PAVELDĄ ŽVILGSNIS Į PAVELDĄ

Pradėdamas skaitmeninimo projektą, gali taikyti nors ir patį moderniausią technologinį sprendimą, tačiau projek-tui įpusėjus, po poros ar trejeto metų tai gali tapti visiška atgyvena.

Skaitmeninių vaizdų kokybė VEPS projekto vykdymo metu žymiai pagerėjo. Buvo įsigyta papildomos technikos, kuria aprūpinti tiek naujieji partneriai, tiek senbuviai. MAB džiau-giasi suremontuotomis skaitmenini-mo skyriaus patalpomis bei naujais skeneriais, fotoaparatais. LVAT įrengė skaitmeninimo centrą istorijos archy-ve, kuriame saugomi pagrindiniai skai-tmeninimo objektai. LDM didžiuojasi įsigyta pažangia fotografavimo techni-ka, VUB – moderniais skeneriais. Tie-sa, visų išvardintų atminties institucijų skaitmeninimo skyrių vadovai pasi-

nuotrauka, kurios „neperskaito“ teks-to atpažinimo programos. Tiesa, per pastarąjį pusmetį portale atsirado ir vaizdų rinkinių, išsaugotų visuotinai paplitusiu .pdf formatu. Tokiuose do-kumentuose jau galima atlikti žodžių paiešką, deja, ir šis paieškos metodas negali užtikrinti patikimų rezultatų. Ieškodami tam tikro raktažodžio teks-te, galite jo nerasti ne todėl, kad jo ten nėra, o todėl, jog jis bus neatpažintas programos. Kad ir kaip būtų, skaity-ti .pdf dokumentą visada patogiau už vaizdų grandinėlę, tačiau artimiausiu metu LNB skaitmeninių dokumentų perkelti į šį formatą nežada. Milijonų vaizdų konvertavimas užtruktų ir būtų nudirbto darbo dubliavimas. Su spar-čiai kintančių technologijų problemati-ka susiduria visos pasaulio bibliotekos.

Vilniaus Sv. Jonu RKB 1671 m. gimimo ir 1673-1685 m. santuokos metriku knyga. Nuotrauka iš „Epaveldas.lt“

džiaugė ir savo personalu, kuris puikiai įvaldė naujausią techniką be specialių apmokymų ar kursų.

Mažesniems partneriams pasise-kė mažiau ir, neperpratus sudėtingos technikos, buvo mokytasi iš labiau pa-tyrusių projekto dalyvių. Projekte daly-vaujančios atminties institucijos glau-džiai bendradarbiauja, palaiko viena kitą, iškilus problemoms, sprendžia jas kartu. Štai jau šešerius metus turime epaveldas.lt portalą, prieš metus dar-buotojams pateiktą dar sudėtingesnę ir iki galo nesuprastą techniką, blogos kokybės skaitmeninimo atvejų. Skai-tmeninimo projektų klaidos atskleidė atminties institucijų problemas, bet tuo pačiu sukurta materialinė bei įs-tatyminė bazė tolimesniam Lietuvos kultūros paveldo skaitmeninimui. Tik ar kokybiškam?

„Sv. Kazimieras“ - XX a. pr. skulptura is Pasvalio baznycios. Nuotrauka iš „Epaveldas.lt“

Žiniamalė 23

ŽVILGSNIS Į PAVELDĄ ŽVILGSNIS Į PAVELDĄ

Archyvines bylos. E. Kazakevičiūtes nuotrauka

Lietuvos archyvų departamento pertvarka leis

populiarinti archyvus Lietuvos archyvų departamento

pertvarka jau įvykdyta, tačiau ar ji tik palengvins pavadinimą pakeitusios vyriausybinės įstaigos darbą, ar dar prisidės ir prie archyvų veiklos efekty-vumo? Ne per seniausiai įvykusios dis-kusijos tarp Seimo narių, mokslininkų ir aktyvių visuomenės narių atskleidė, kad archyvai yra svarbios institucijos ir gyventojams, ir mokslininkams.

Pagal įstatymą archyvai atlieka šias funkcijas: kaupia, saugo, tiria ir populiarina Nacionalinio dokumentų fondo nuolat saugomus dokumentus. Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarny-ba, pagal 6 archyvų įstatymo straips-nį, yra Vyriausybės įstaiga, padedanti vyriausiajam archyvarui įgyvendinti archyvų ir dokumentų srities valsty-binį administravimą. Šiai tarnybai va-dovauja Lietuvos vyriausiasis archyva-ras, kurį skiria ir atleidžia Vyriausybė įstatymų numatyta tvarka. Valstybės archyvai, pagal 7 straipsnį, yra įstaigos, pavaldžios ir atskaitingos Lietuvos vy-riausiajam archyvarui.

Lietuvos archyvų departamento (LAD) pertvarką reikėjo įvykdyti ne vien dėl pačios departamento pertvar-kos, bet ir dėl Lietuvos archyvų veiklos efektyvumo didinimo. Anksčiau bet

koks dokumentų pertvarkymas ar per-nešimas iš vienos vietos į kitą, fondų sujungimas, net dokumento antraštės pakeitimas turėjo būti derinamas su Centrine dokumentų ekspertų komi-sija. Šios komisijos nariai, nė nema-tę bylos, nutardavo, ką reikia keisti, kodėl reikia keisti, koks pavadinimas skamba gražiau. Neabejotinai popierių siuntinėjimas ir smulkmenų derinimas užtrukdavo.

LAD pertvarka pradėta 2009 metais. Saulėlydžio komisija (Lietu-vos Vyriausybės patvirtinta atnaujinta Valstybės valdymo tobulinimo komi-sija) tuo metu siūlė archyvus sujungti į vieną organizaciją, kuri būtų pavaldi Teisingumo ministerijai. Tačiau tokiu atveju archyvai – visuomenės atmintis – būtų praradę juridinį statusą ir tapę tiesiog ministerijos skyriais. LAD per-tvarka sulaukė mokslininkų kritikos, kurie parengė kreipimąsi Vyriausybei, prieštaraudami „archyvų naikinimui“. Kreipimosi autoriai buvo įsitikinę, kad teritorines įstaigas, atliekančias vieno-das funkcijas, galima paversti struktū-riniais padaliniais. Tačiau 15 valstybės archyvų, saugančių Lietuvos istorijos ir kultūros paveldą, atlieka skirtingas funkcijas ir yra unikalūs. Valstybės archyvuose saugomi dokumentai at-spindi Lietuvos valstybingumo istori-ją nuo valstybės ištakų iki šių dienų. Tai unikalus Lietuvos Didžiosios Ku-nigaikštystės laikų, kovų už laisvę ir

nepriklausomybę, kultūros ir istorijos dokumentų, kino, foto, garso paveldas. Valstybės archyvai atlieka ir kultūros įstaigoms būdingas švietėjiškas, pilie-tiškumo ir tautinės savimonės ugdymo funkcijas. Tuomet Lietuvos Respubli-kos Seimas sutiko pakreipti reorgani-zaciją kitu keliu.

Lietuvos archyvų departamento pertvarka

Audrius Dabrovolskas

24 Žiniamalė


Po Seimo narių diskusijų susifor-mavo nauja konceptuali nuostata dėl įstaigų savarankiškumo išsaugojimo ir pavaldumo Kultūros ministerijai. Ar-chyvų įstatymo pataisų autoriais tapo Dalia Kuodytė, Algis Kazulėnas, Liu-dvikas Sabutis, Česlovas Stankevičius, Valentinas Stundys. Pataisos nuosta-tos buvo tokios: archyvai yra juridiniai vienetai, prie Kultūros ministerijos steigiama Vyriausiojo archyvaro tar-nyba, Kultūros ministerijoje sudaroma patariamoji institucija – taryba. Priė-mus tokias nuostatas, buvo išsaugotos institucijos ir savarankiškų archyvų sistema.

Lietuvos centrinio valstybės ar-chyvo direktorius Dalius Žižys mano, kad nėra didelio skirtumo, ar archyvai bus pavaldūs Teisingumo, ar Kultū-ros ministerijai, svarbu tai, kad dabar archyvai nebus žemiausioje Kultūros ministerijos grandyje. Teisingumo ministerijoje „visada būna svarbesnių prioritetų“. Dabar bus lengviau koor-dinuoti bendrus projektus su muzie-jais, bibliotekomis, o anksčiau archy-vai buvo atskiri – nei teisingumo, nei kultūros sritis. Kadangi archyvai yra tarpšakinė sritis, jie negali vienareikš-miškai būti priskirti prie kultūros ar teisingumo srities.

Ši pertvarka buvo susijusi su visų institucijų, veikusių prie Vyriausybės, reforma. Pagal reformos koncepciją departamentų prie Vyriausybės nebe-lieka, nes siekiama sustiprinti atitin-kamos srities ministro atsakomybę ir pertvarkomos įstaigos atskaitingumą. Todėl reikėjo spręsti ir archyvų depar-tamento prie Vyriausybės pertvarką.

LAD nebuvo didelis. Jį sudarė 32 žmonės, kuriems vadovavo generalinis direktorius, du pavaduotojai bei 3–4 skyrių vedėjai. Vienas iš Saulėlydžio komisijos tikslų buvo optimizuoti šią struktūrą, peržiūrėti, kaip veikia siste-mos grandys. Atsiradus Lietuvos vy-riausiajai archyvaro tarnybai, persona-las sumažėjo iki 22 pareigybių. Nauja įstaiga sumažėjo 40 procentų. Taigi, sumažėjo biurokratinis aparatas, ma-žesnis darbuotojų skaičius reikalauja mažiau lėšų, ekonominiu atžvilgiu tai yra efektyviau.

Reforma naudinga ir patiems ar-chyvams bei gyventojams, kurie nau-dojasi jų paslaugomis. Panaikinus Centrinę dokumentų ekspertų komisi-ją, dabar archyvai gali tvarkytis patys. Šiuo metu archyvaro tarnyba gali dau-giau orientuotis į strategiją: į bendra-vimą su archyvų administracija ir į tai, kokių pertvarkymų reikia archyvams, kad jie veiktų tik geriau. Tai leidžia ge-rinti archyvų aptarnavimą bei greičiau diegti technines naujoves (kurti foto-duomenų bazes, skaitmeninti fondus), kurios reikalingos ir gyventojams. Su-skaitmeninti archyviniai dokumentai yra lengviau prieinami žmonėms, kurie naudojasi šiais šaltiniais. Taip Lietuvos archyvai gerina aptarnavimą. Taip pat archyvų Įstatyme yra įrašyta nuostata, jog archyvai ne tik saugo dokumentus, bet juos ir populiarina. Archyvų po-puliarinimo strategija padės Lietuvos gyventojams geriau su jais susipažinti.

Archyvų skaičius nepasikeitė, jų buvo ir liko 15. Taip pat nepasikeitė jų pavaldumas, tačiau formuojasi naujas įstaigų tipas. Dabar vyriausiojo archy-varo tarnyba yra Vyriausybės įstaiga, pavaldi Kultūros ministerijai. Prieš tai galėjo susidaryti įspūdis, jog ministe-

rija koordinuoja savo pačios veiklą ir verda savo sultyse.

Europos Sąjungoje buvo daroma archyvų sistemos apžvalga ir pagal ją, iš 25 apklaustų valstybių, 18 valstybių archyvai yra priskirti Kultūros minis-terijai ir tik kelios valstybės priskyrė archyvus Vidaus reikalų ministerijai. Didžioji dalis yra pavaldi kultūros ministrui. Lietuva išsiskiria savo neti-pišku modeliu, nes turi tarnybą ir 15 archyvų. „Estija 2000 m. apjungė visus archyvus į vieną nacionalinį archyvą ir jam vadovauja nacionalinis archy-vistas. Latviai nuo šių metų irgi tuo pačiu keliu nuėjo. O pas mus modelis lyg ir liko koks buvo, pasikeitė tik pa-vadinimas. Reformą galima buvo dar daugiau plėsti, bet iki tiek nedrįso“, – teigia Vyriausiasis archyvaras Ramojus Kraujelis.

Išsaugota archyvų sistema ir ar-chyvų savarankiškumas yra jų efekty-vaus veikimo pagrindinė sąlyga. Da-bartinė Lietuvos vyriausiojo archyvaro ir jam padedančios tarnybos strategija yra didinti informacijos apie Lietuvos archyvus sklaidą ir pertvarkyti dides-nių archyvų struktūrą.

Lietuvos ypatingasis archyvas. E. Kazakevičiūtes nuotrauka

Žiniamalė 25

PORTRETAS

Bibliotekininko sėkmės formulė – pašaukimas ir meilė

Rūta Adomaitytė

Prezidente Dalia Grybauskaite 2010 m. Šilutes rajono Fridricho Ba-joraičio viešosios bibliotekos direktorei Daliai Užpelkienei įteike ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“. Bibliotekos vado-ves ir darbuotojų patirtis yra vertinama ne vien apdovanojimais, bet ir lankytojų simpatijomis. Todel biblioteka yra puiki pagalbininke, rengiant kultūrinę pro-gramą, skirtą Lietuvos kultūros sostines – Šilutes – 500 metų jubiliejui pamineti.

Tvirti pirmieji žingsniai – sėkmės ženklas

Norėjusi studijuoti lietuvių litera-tūrą ir 1964 m. per atsitiktinumą pate-kusi į bibliotekininkystės studijas, D. Užpelkienė žadėjo po metų vėl bandy-ti laimę, stojant į tuometinio Vilniaus valstybinio V. Kapsuko universiteto Filologijos fakultetą. Pradėtos biblio-tekininkystės studijos ir darbas Šilutės rajoninėje bibliotekoje moterį pavergė, todėl lietuvių literatūros studijų teko atsisakyti, tačiau šis sprendimas nelei-do nutolti nuo knygos ir jos palikimo puoselėjimo. Nors anuomet bibliote-kininko profesijos samprata, pasak D. Užpelkienės, buvo nuobodoka, vietos ir erdvės kūrybai iš tiesų atsirado. O ką kalbėti apie šiuolaikinę modernią biblioteką, kuri yra ne vien informa-cijos sklaidos, bet ir kultūros centras. Taip nuo jaunų dienų ji klojo pamatus

knygos tvirtovei, kartu su visa koman-da kūrė tokią Šilutės rajono Fridricho Bajoraičio viešąją biblioteką, kokią ma-tome šiandien: didingą, įdomią, inova-tyvią ir atvirą kiekvienam.

Bibliotekoje gyvenimas teka pašė-lusiu greičiu. Ponia Dalia iš ryto blaš-kėsi tarp kelių svečių ir sprendė svar-bius bibliotekos veiklos klausimus. Jos laukė susitikimas su Šilutės bibliotekos leistos knygos autoriumi, kuriam nepa-tiko knygos nuotraukų kokybė. Direk-torė degė ryžtu pateisinti savo darbuo-toją, mat jos kaltės visai nebuvo. Mūsų susitikimo pabaigoje paaiškėjo, kad pokalbis su Emiliu Jemeljanovu buvo sklandus ir liko laukti knygos „Per audras, per kliūtis – į šviesą“, skirtos Šilutės 500 metų jubiliejui, sutiktuvių bibliotekoje.

Užėjus į D. Užpelkienės kabine-tą pamatai didele gausa dokumentų, knygų ir užrašų nuklotą stalą, o ant sienos pakabinti apdovanojimai ir ki-tos draugų bei svečių dovanos. Akį patraukia atverstas „Vadovo“ žurnalas. Ponia Dalia gilinasi į vadybos klausi-mus tam, kad galėtų kuo efektyviau or-ganizuoti bibliotekos darbą. Tuo pačiu tyliai užsimena, kad šiuos dalykus, apie kuriuos skaito dabar, reikėjo padaryti prieš daug metų. Tačiau niekada nėra vėlu, ar ne?

D. Užpelkienė teigia, jog kartais labai reikalingi drąsūs sprendimai, kurie gali atrodyti nepopuliarūs, ne-

suprantami, tačiau vėliau paslaugų gavėjai pamato teigiamus rezultatus. Vadovė permąstė bibliotekų sistemą ir, taupydama resursus, sukūrė optima-lų bibliotekų tinklą rajone. Direktorei dabar tenka vadovauti bibliotekai, tu-rinčiai 23 padalinius Šilutės rajone, kurių net 9 aptarnauja ir mokyklas, – toks sprendimas padėjo išlaikyti vie-šųjų bibliotekų tinklą rajone. Kultūros ministerijos Informacinės visuomenės plėtros skyriaus vyresnioji specialistė ir Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto lektorė Ramunė Petuchovai-tė, paklausta apie D. Užpelkienę, net nedvejodama atsako: „Ji – geriausias vadovo pavyzdys. Direktorė sugeba

Silutes rajono savivaldybes Fridricho Bajoraicio viesosios bibliotekos direktore D. UzpelkieneNuotrauka iš bibliotekos archyvo

26 Žiniamalė

PORTRETAS

skirti dėmesio darbuotojams ir tiks-lingai juos burti į komandą. Pagirtinas bendravimas su visuomene, diskutuo-jant, kokia turi būti biblioteka, ir pagal tai koreguojant paslaugas.“

Ponia Dalia teigia, jog dažnai stengiamasi būti pirmiems. Šilutės rajono viešoji biblioteka labai anksti gavo galimybę įdiegti interneto priei-gą, prisijungti prie Lietuvos integralios bibliotekų informacijos sistemos (LI-BIS), leidusios tobulinti informacijos prieigą bibliotekos darbuotojams ir vartotojams.

Į bibliotekos darbuotojų komandą yra suburti lyderiai, profesinių tikslų siekiančios asmenybės. Šiuo metu bi-bliotekoje ir jos filialuose dirba 65 dar-buotojai, net 51 jų – daugelio konkursų laureatai, aktyviai tyrinėjantys knygą ir raštą, besistengiantys įamžinti rašytinį palikimą. Bibliotekininkės yra ne kartą gavusios įvairių apdovanojimų ir padė-kos raštų. 2010 m. Sandrai Jablonskie-nei buvo įteiktas Kultūros ministerijos padėkos raštas, tais pačiais metais ji buvo išrinkta šauniausia Lietuvos bi-bliotekininke, Danutei Šernienei įteik-tas Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko padėkos raštas, Danei Freitakaitei – Lietuvos nacio-nalinės Martyno Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus padėkos raš-tas, Ramutei Mačiulaitienei – Lietuvos Respublikos Ministro Pirmininko pa-dėkos raštas.

Darbuotojai teikia bibliotekos vartotojams visavertes interaktyvias ir tradicines žinių, mokymosi visą gy-venimą bei atvirųjų kultūros erdvių paslaugas. Tam, kad būtų užtikrintas kokybiškų paslaugų prieinamumas, bi-bliotekininkai nuolat bendrauja su lan-kytojais ir išklauso jų poreikius. Ponia Dalia rūpinasi bibliotekos darbuotojais ir jų motyvacija. Ji teigia, kad svarbu kelti darbuotojo norą dirbti, kilti karje-ros laiptais, kelti atlyginimą, kuris šiuo metu nėra paskatinantis, todėl bibli-oteka ryžosi pirmoji išbandyti naujai patvirtintą bibliotekininkų atestavimo tvarką.

Pasak D. Užpelkienės, svarbu di-plomatiškai vesti bendraminčius tikslo link, idealiai bendrauti su bibliotekos

personalu ir visais bibliotekos išorės subjektais: vadovas esą turįs būti pra-našiausias komandoje gebėjimais ir kompetencijomis, būti supratingas, dė-kingas ir padrąsinantis. Per visus vado-vavimo bibliotekai metus poniai Daliai ryžtingais ir drąsiais žingsniais pavyko sustyguoti bibliotekos veiklą ir sukurti patrauklų bibliotekininko įvaizdį.

Bibliotekininkas – informacijos tvarkytojas,

pedagogas ir patarėjas

Lietuvoje daug metų vyravo nuo-monė, kad bibliotekininko darbas – nuobodus, neįdomus ir monotoniškas. Knygų išdavimas skaitytojams, tvarkos palaikymas ir knygų dėliojimas į lenty-nas – viskas, ką esą turi daryti biblio-tekos darbuotojas. Tačiau bibliotekos kinta – tampa atviresnės ir gyvesnės, suteikdamos plačių informacijos paslaugų.

Šilutės rajono F. Bajoraičio viešoje bibliotekoje lankytojus pasitinka besi-šypsančios darbuotojos, pasirengusios padėti įvairiais informacijos ieškos klausimais. Šiandieninė biblioteka die-

gia moderniausias technologijas, todėl pirmame aukšte įrengto Informacijos skyriaus darbuotojos padeda moky-tis naudotis kompiuteriu ir įvairiomis kompiuterinėmis programomis. Šio skyriaus vyriausioji bibliotekininkė S. Jablonskienė sako, kad biblioteka – vieta, kurioje žmonės turi galimybę išmokti naudotis kompiuteriu, elek-tronine bankininkyste, ieškoti darbo internete. Bibliotekininkė pastebi, kad darbuotojai tampa ne vien informaci-jos tvarkytojais, bet ir pedagogais, pa-galbininkais, padedančiais orientuotis gausiame informacijos sraute. D. Už-pelkienė mano, kad bibliotekos dar-buotojas privalo turėti mokymo įgū-džių, ypač dirbdamas su suaugusiais, privalo būti kompetentingas konsul-tantas ir mokytojas. Bibliotekininkas turi kartu su skaitytojais nuolat tobu-lėti ir plėsti savo kompetencijas bei įgūdžius.

Todėl bibliotekininkai nuolat da-lyvauja įvairiuose seminaruose, kei-čiasi patirtimi su kitų Lietuvos miestų ir užsienio bibliotekų atstovais. Dar-buotojai svečiavosi arba patys sulaukė svečių iš Švedijos, Kanados, Latvijos, Estijos, Rusijos, Čekijos, Vokietijos, Slovakijos, Vengrijos, Ukrainos, Lenki-

D. UžpelkienėNuotrauka iš bibliotekos archyvo

Žiniamalė 27

PORTRETAS

jos. Su Gruzijos bibliotekininkais ryšys palaikomas jau ne vieną dešimtmetį, o Lietuvos užsienio reikalų ministerijai ir Lietuvos ambasadai Vilniuje sutikus finansuoti šilutiškių projektinę idėją, rudenį bibliotekininkės pasidalins ge-rąja patirtimi su Gruzijos bibliotekų atstovais.

Naujausiais duomenimis per me-tus biblioteka yra aplankyta ketvirtį milijono kartų, o literatūros išduota beveik pusė milijono. Darbuotojai vi-suomet stengiasi reaguoti į besikar-tojančius lankytojų poreikius ir būti pasiruošę bet kuriuo metu pateikti rei-kiamą informaciją ar kitas paslaugas. Stengiamasi užtikrinti galimybę daž-nai besilankantiems studentams gauti studijoms reikiamų knygų ir vadovėlių. Talkinant jaunuoliams pasirinkti būsi-mas studijas, organizuojamos Vilniaus universiteto dienos „Universitetas ir bendruomenė“. D. Užpelkienė teigia, kad stengiamasi numatyti artėjančius lankytojų poreikius: darbo vietų paieš-kos, pagalbos surašant gyventojus, de-

klaruojant pajamas. Tam, kad darbas vyktų nenutrūkstamai, biblioteka ben-dradarbiauja su Darbo birža, Mokesčių inspekcija, mokyklomis, Šilutės peda-gogų švietimo centru, visais Lietuvos universitetais ir kitomis institucijomis.

Pakilus vienu aukštu dar spalvin-gesnis gyvenimas verda Vaikų aptar-navimo skyriuje. Tik pravėręs skyriaus duris, supranti, kad čia – vaikų pasau-lis: maži staliukai, lentynos nukrautos žaislais, ant sienų gali pasigrožėti ma-žiausiųjų pieštais kūriniais. Nors ap-silankymo dieną vaikai džiaugėsi mo-kyklinėmis atostogomis ir biblioteka skendėjo tyloje, tačiau prie kompiute-rių pavyko sutikti kelis berniukus. Pa-klausti, ką dažniau veikia bibliotekoje: žaidžia kompiuteriu ar skaito knygas, sakėsi, kad kompiuteriu žaisti per daug negali, nes yra nustatytos griežtos nau-dojimosi kompiuteriais taisyklės, todėl atėję užsiima ir kitokia veikla. Šio sky-riaus vedėja Vita Gerulienė sako, kad darbuotojos nuolat dirba su mažaisiais bibliotekos lankytojais – darželinukais:

piešia, žiūri animacinius filmukus, or-ganizuoja spektaklius ir kitus rengi-nius. Moteris pabrėžia, vaikai – proga bibliotekoje apsilankyti ir suaugu-siems, kurie turi palydėti į biblioteką besiveržiančius mažuosius skaitytojus.

D. Užpelkienė mano, kad biblio-tekos veikla neturi apsiriboti tik darbu savo patalpose, ji turi išnaudoti įvairias vietas ir formas, kad pritrauktų lanky-tojus, todėl įvairių bibliotekos organi-zuojamų renginių metu darbuotojai išeina į gatves, atrakcijomis vilioja ma-žuosius lankytojus ir jų artimuosius. Direktorė dalinosi nuotraukomis iš Tarptautinės vaikų knygos mugės, ku-rios metu kaskart yra sukuriama įdomi ir žaisminga šventės programa mažie-siems. Daugumą bibliotekos skaitytojų sudaro vaikai, tad nenuostabu, kodėl darbuotojai stengiasi, kad atėjusiems vaikams būtų ką veikti, su jais būtų užsiimama ir nuolat bendraujama. Bi-bliotekos darbuotojai nenuliūsta dėl mažėjančio lankytojų skaičiaus, bet

Svente bibliotekos kieme. Nuotrauka iš bibliotekos archyvo

28 Žiniamalė

PORTRETAS

džiaugiasi, kad intensyvėja skaitytojų aktyvumas.

Nuošaliausioje Šilutės bibliotekos vietoje užuovėją gali rasti ir tylos bei ramybės ieškantis skaitytojas, kuriam atokesnėje vietoje yra įrengtas vieni-šiaus kambarys.

Puoselėti kultūrą – bibliotekos uždavinys

Vienas didžiausių Šilutės rajo-no F. Bajoraičio viešosios bibliotekos, D. Užpelkienės ir visos jos koman-dos nuopelnas – knygos ir Pamario kultūros puoselėjimas. Peržvelgus bi-bliotekos veiklos programas, matyti, kad darbuotojams laiko nuobodžiauti tikrai nėra. Nors pastaraisiais metais bibliotekų finansavimas yra gerokai sumažintas, o kultūrinė veikla finan-suojama ne iš programinių lėšų, bibli-otekininkės aktyviai dirba, dalyvauja įvairiuose projektuose ir privilioja lėšų tam, kad biblioteka taptų gyvesnė, įdo-mesnė ir aktyvesnė. Vilniaus apskrities A. Mickevičiaus viešosios bibliotekos vadovas Petras Zurlys teigia, kad D. Užpelkienės komanda dirba įdomiai, netradiciškai ir pabrėžia Šilutės bibli-otekos rengiamų gausių projektų bei leidybinės veiklos svarbą.

Turbūt kiekvienam naujai atvyku-siam lankytojui knieti pakilti į aukštes-niuosius bibliotekos aukštus, kur yra sutelkti kultūros lobiai. Vienas svar-biausių bibliotekos indėlių į Lietuvos knygos ir kultūros išsaugojimą – „Kny-gos muziejus“. Jį inicijavo ir bibliotekos patalpose įkūrė D. Užpelkienė. Stebint sukauptas knygas, stebina jų senumas ir dvelkianti istorija. „Knygos muzie-juje“ kaupiama medžiaga kraštotyri-ninkams, istorikams, bibliofilams ir kitiems, neabejingiems seniems spau-diniams. Muziejaus leidiniai buvo įsi-gyti antikvarinių daiktų aukcionuose arba gauti dovanų. Bibliotekos vadovė teigia, kad norėtų įsigyti daugiau ver-tingų knygų, susijusių su Mažąja Lietu-va ir jos kraštu.

Šilutės bibliotekos iniciatyva buvo sukurta interneto svetainė, skelbianti informaciją apie Šilutės krašto, Mažo-

sios Lietuvos dalies XVI-XX a. knygi-ninkus. Šis projektas skirtas puoselėti knygos ir rašto paveldą Šilutės krašte. Ponia Dalia teigia, kad knygose yra su-dėta viskas: ir gamtos paveldas, etno-kultūra, papročiai, todėl labai svarbu rūpintis knyga ir jos saugojimu.

Taip pat Šilutės biblioteka bendra-darbiauja su knygų autoriais ir leidžia jų darbus. 1996 m. buvo įsteigta bibli-otekos leidykla „Prūsija“, kuri išleido šešias knygas. Kartu su leidykla Šilutės bibliotekininkai vieninteliai iš Lietu-vos bibliotekų dalyvavo tarptautinėse knygų mugėse Vilniuje ir Frankfurte. Nors pasikeitus spaudos informavimo priemonių įstatymui, leidyklos „Prūsi-ja“ veikla buvo sustabdyta, biblioteka toliau aktyviai užsiima leidybine vei-kla ir imasi leisti kraštiečių parengtus darbus.

Nemažai pastangų reikalauja bi-bliotekos organizuojami įvairūs kul-tūriniai renginiai. Jau tradiciniais yra tapę kas trejus metus vykstantis lite-ratūrinis ruduo „Prisijaukinkim žodį, paukštį, debesį...“, taip pat tarptautinė vaikų knygos mugė „Mes iš Baltijos valstybių“, rengiama kartu su Rusijos, Latvijos, Estijos knygų leidėjais ir bibli-otekininkais, pasaulio šilutiškių sueiga „Šviesos parnešti, gera padaryti...“.

Šilutės 500 metų sukaktis yra puiki proga Šilutės bibliotekai į gim-tinę sukviesti pasaulio šilutiškius. D.Užpelkienė sako, jog, nepaisant sun-kumų, bibliotekos darbuotojai inten-syviai rengėsi didžiausiam bibliotekos metų renginiui – pasaulio šilutiškių sueigai. Bibliotekininkai jau ne vieną dešimtmetį renka informaciją ir rengia aprašus apie Šilutės krašte gimusius ar su juo susijusius žymius įvairių sričių šilutiškius, kurie garsina Šilutės vardą.

Vedžiodama po biblioteką, Bibli-otekininkystės ir kraštotyros skyriaus vedėja Nijolė Budreckienė pasakojo, kad pagerbdami kiekvieną šilutiškį, nusipelniusį savo kraštui, bibliotekos darbuotojai parengė stendus. Juose ga-lima rasti informacijos apie jų darbus ir nuopelnus. D. Užpelkienė sako, kad surinkti informaciją apie kiekvieną jų nėra paprasta, tačiau ji jaučia pareigą pagerbti žmones, kurie yra verti šilu-

tiškio vardo. Tam, kad atsišauktų kuo daugiau iškilių, šviesios atminties ir kažką naudinga palikusius savo kraštui žmonių, yra parengta speciali kraštie-čio anketa. Dalyvauti šventėje buvo pakviestas 261 Šilutės kraštui nusipel-nęs žmogus, tik gaila, jog ne visi ryžosi kelionei.

Akis patraukia taip pat įspūdingai atrodanti lentyna su naujomis knygo-mis, kurių bibliotekoje iki šiol nebuvo. Miesto sukakčiai pažymėti bibliote-ka surengė naujų ir vertingų „Penkių šimtmečių knygų kolekcijos“ dovano-jimo akciją. Kiekvieną dovanotą knygą papuoš specialiai šiai akcijai sukurtas raudonas antspaudas, kuris, pasak Vil-niaus universiteto prof. Domo Kauno, atitinka senųjų knygų ženklinimo tra-dicijas Mažojoje Lietuvoje. Knygas bi-bliotekai dovanoja miesto institucijų atstovai, verslininkai, kultūros veikėjai, ištikimi draugai ir visi, kurie yra neabe-jingi knygai ir jos išsaugojimui ateities kartoms. Bibliotekos direktorė džiau-giasi, kad yra žmonių, kurie įvertina jų darbą įvairiomis dovanomis. Viena iš naujausių dovanų bibliotekai – senų Šilutės laikraščio numerių rinkinys. Ponia Dalia sako, kad jei žmonės nu-sprendžia dovanoti bibliotekai vertin-gus leidinius, jie pasitiki jos veikla.

Bibliotekos direktorė D. Užpelkie-nė, kartu su darbuotojais projektavusi naująsias bibliotekos patalpas, savo kabinetus įsikūrė bibliotekos kampe-liuose, daugiau erdvės atiduodama žmonėms, ir atvėrė bibliotekos duris įvairioms parodoms: žymių meninin-kų, mėgėjų, literatūros vakarams ir net naktims, įvairiems seminarams. Visų skyrių bibliotekininkės atkreipia dėmesį, kad bibliotekos sienos yra pa-puoštos įvairių svečių, rengusių paro-das, dovanotais darbais. Ir išties – eini ir jautiesi lyg patekęs į mažą dailės dar-bų muziejų.

Ponia Dalia teigia, kad bibliotekos įdirbis yra įvertintas ir tai įpareigoja neprarasti tempo ir „nenukristi“. Ji vi-suomet mena bibliotekininkystės pro-fesoriaus Levo Vladimirovo žodžius: „Bibliotekininkystei reikia pašaukimo ir meilės“.

Žiniamalė 29

ŽURNALISTIKOS OBJEKTAS

Socialinė partnerystė svarbi Universitetui ar (ir) studentui?

Indrė Kuodytė

Viešoje erdvėje neretai sakoma, jog žurnalistika – ne mokslas, o ama-tas, kurį įvaldyti galima tik užsiimant praktine veikla. Įvairios apklausos liudija, jog žurnalistikos studijų pro-gramos studentai viliasi būti parengti dirbti konkrečioje žiniasklaidos srityje.

Kaip žinoma, universitetinių stu-dijų pagrindas – įvairiapusis teorinis specialistų parengimas. Žurnalistikos studijų programos pirmosios pakopos studentai įgyja teorinių žinių ir yra pa-rengiami praktinei veiklai. Magistro studijos formuoja gebėjimą realizuo-ti savo žinias platesniame kontekste, suteikia įgūdžių, parengia analitinei, mokslinei veiklai.

Studentų lūkesčius studijų metu įgyti ne tik teorinių žinių, bet ir prakti-nių įgūdžių, iš dalies realizuoja Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fa-kulteto (KF) socialinė partnerystė, plė-tojama įgyvendinant studijų programų tikslus ir siekinius. KF Integruoto in-formacijos centro pagrindiniai tikslai yra tarpininkauti ir konsultuoti stu-dijų, praktikos ir profesinės veiklos klausimais, realiuose projektuose in-tegruoti studijas, mokslą ir praktiką, skatinti kūrybiškus studentų projektus. Centras palaiko ryšius su profesinės aplinkos institucijomis ir organiza-cijomis. Taip pat bendradarbiaujama su žiniasklaidos priemonėmis, verslo įmonėmis ir organizacijomis, kuriose

praktiką atlieka įvairių fakulteto pro-gramų studentai.

Žurnalistikos studijų pirmosios pakopos studentams jau po pirmųjų studijų metų organizuojama mėnesio trukmės praktika miestų ir regionų lei-diniuose. Po antrųjų ir trečiųjų studijų metų studentai turi galimybę savano-riškai išsirinkti praktikos vietas pagal pasirinktą studijų specializaciją iš KF Integruoto informacijos centro reko-menduojamo redakcijų sąrašo. Antro-sios pakopos studentai savarankiškai renkasi redakcijas praktikai atlikti. Ji jiems nėra privaloma.

Pasak KF Integruoto informacijos centro direktoriaus Adomo Taraske-vičiaus, beveik 50 proc. žurnalistikos studentų praktiką atlieka „Lietuvos radijuje“, nemaža dalis – „LNK“ televi-zijos žinių tarnyboje, naujienų portale „Delfi.lt“, dienraštyje „Lietuvos rytas“ ir kitose redakcijose.

Nors redakcijos, priimančios stu-dentus praktikai, labai skirtingos, – vienos jų komercinės, kitos visuome-ninės, tačiau požiūris į tokią socialinę partnerystę su Universitetu panašus. Pasak „LNK” žinių tarnybos vadovo Rolando Aginto, bendradarbiavimas su fakultetu vertinamas kaip abipusiai naudinga partnerystė.

Lietuvos radijuje dirbanti, Žur-nalistikos instituto (ŽI) lektorė Gie-drė Čiužaitė pabrėžia, jog dalis radijo bendruomenės tokį bendradarbiavimą

supranta kaip misiją: „būtina palaikyti žiniasklaidos kultūrą, negalima atsaky-ti studentui, ypač, kai esi nacionalinis transliuotojas, išlaikomas iš mokesčių mokėtojų lėšų.“

Ir redakcijų, ir studijų programos tikslas vienodas – siekiama, kad pers-pektyvoje, baigę žurnalistikos studijas studentai, išėję iš Universiteto, įsilieda-mi į žiniasklaidos rinką, turėtų praktiš-kai pritaikomų žinių ir gebėjimų. Todėl redakcijos suinteresuotos prisidėti, ge-rinant studentų rengimo kokybę. Pri-imdamos studentus praktikuotis, re-dakcijos pastebi, kokių žinių ar įgūdžių trūksta studentams, todėl gali teikti pastebėjimus bei siūlymus studijų pro-gramos komitetui.

„LNK” žinių tarnybos vadovas R. Agintas pastebi, jog per pastaruosius kelerius metus akivaizdžiai pagerėjo į redakciją praktikuotis ateinančių stu-dentų teorinis pasirengimas.

Per praktikos laikotarpį studen-tams suteikiamos visos sąlygos įgyti pakankamai reikiamų praktinių žinių. Kaip pavyksta tuo pasinaudoti, pri-klauso nuo pačių studentų iniciatyvos, nuo to, kiek informacijos jie patys su-interesuoti gauti.

Kaip pasakojo R. Agintas, pasi-taiko studentų, kurie praktiką atlieka tik todėl, kad žurnalistikos bakalauro programoje ji yra privaloma. Yra atvi-rai išsakančių, jog studijuoja ne ten, kur norėtų ir neslepiančių, jog neke-

30 Žiniamalė


tina dirbti šioje srityje. Redakcija taip pat neturi motyvacijos dirbti su tokiais studentais. „Būna žmonių, kuriuos džiaugiuosi išlydėdamas“, – sakė R. Agintas. Tačiau yra studentų, kurie turi didelę motyvaciją, labai stengiasi, nori praktikuotis, tobulintis. Tokie studen-tai paprastai ateitį sieja būtent su darbu televizijoje. Ne vienas gabus, tinkantis tokiam darbui, kriterijus atitinkantis studentas yra sulaukęs pasiūlymo po praktikos likti redakcijoje.

Nors į numatytas praktikos vie-tas pretenduoja skirtingai motyvuoti studentai, tačiau iki šiol specifinių at-rankos kriterijų studentams redakcijos neturi. Paprastai vadovaujamasi prin-cipu – kas pirmesnis, tas gudresnis.

Negalima vienareikšmiškai at-sakyti į klausimą, kiek svarbus žur-nalistui akademinis išsilavinimas ir kiek – praktiniai įgūdžiai. Pavyzdžiui, „LNK“ žinių tarnyboje – didesnė da-lis ilgamečių darbuotojų arba iš kitų

žiniasklaidos priemonių atėjusių gerų specialistų, neturinčių žurnalistinio išsilavinimo, o Lietuvos radijuje dir-ba ne vienas žurnalistikos programos studentas, tuo pačiu metu vis dar stu-dijuojantis Universitete. R. Agintas užsiminė, jog kai kurie specialistai, neturėdami žurnalistinio išsilavini-mo, ne itin nusileidžia tiems, kurie jį turi. Lietuvos rinkoje tokių pavyzdžių pakankamai. Kad ir Artūras Račas ar Rimvydas Valatka – jie nėra žurnalis-tai pagal įgytą išsilavinimą, tačiau itin vertinami šioje srityje. Gintaras Deks-nys yra fizikas, bet jau 23 metus dirba žiniasklaidoje ir jo lygio diktorių ar ve-dėjų – vienetai.

Universitetas žurnalistikos stu-dentams suteikia teorinių žinių. Gabus, nuovokus žmogus greitai įsisavina rei-kiamą teoriją ir, jau praktiškai ją taiky-damas, pasiekia gerų rezultatų.

Siekiant teorijos ir praktikos der-mės, dirbti studijų programoje taip pat kviečiami dėstytojai praktikai. Įvairio-se redakcijose dirbantys specialistai studentams dėsto teorinę medžiagą, pateikdami ją per praktikos prizmę.

Praėjusiais metais paaiškėjo, jog studentai, norintys ateityje tapti TV ar radijo žurnalistais, neturėjo esminio pagrindo – žinių: kaip teisingai skaity-ti tekstą, kur dėti akcentus ar loginius kirčius. Po tokių redakcijos pastebė-jimų ir pasitarimų su Žurnalistikos studijų programos komiteto pirminin-ku doc. Andriumi Vaišniu, ši spraga buvo ištaisyta. Tuomet iš „LNK“ buvo pakviestas Gintaras Deksnys, vienas geriausių savo srities specialistų – dik-torius, kuris šiame, pavasario semestre kartu su kolege aktore Irena Žitkute Žurnalistikos programos studentams skaito balso ir kūno valdymo (RTV) dalyką. Žurnalistė Dalia Kutraitė-Gie-draitienė ir buvusi „LNK” žurnalistė, KF doktorantė Aurelija Vernickaitė („LNK“) žurnalistikos studentams dės-to garso ir vaizdo raiškos žurnalistiką, Laura Paukštė („LNK“) – informacijos vadybą, Aušra Lėka („Veidas“) – reda-gavimą ir kūrybinį rašymą, Rolandas Barysas („Verslo žinios“) – finansų ir verslo žurnalistiką. Ir tai tik nedidelė dalis ŽI dėstančių specialistų-praktikų.

Per daug bendradarbiavimo metų užsimezgę ryšiai su įvairiomis redak-cijomis ir toliau yra sėkmingai palai-komi. Bendradarbiaujantys su Žurna-listikos studijų programos komitetu redakcijų darbuotojai prisideda suda-rant studijų programas ir yra bakalau-ro bei magistrantūros žurnalistikos studijų programų komiteto nariai. Tie-sa, ŽI direktorius prof. Žygintas Pečiu-lis apgailestauja, jog pastaruoju metu ši partnerystė tapo labiau formali nei re-ali ir ketina artimiausiu metu komiteto narius paskatinti aktyviau įsitraukti į komitetų veiklą.

Žurnalistikos instituto partnerys-tė su redakcijomis bei kitais socialiniais partneriais palaikoma ir bendrai orga-nizuojamais renginiais. Jų metu pažan-gūs studentai yra skatinami socialinių partnerių įsteigtomis dovanomis ir premijomis. Šiais metais naujienų por-talas „Delfi.lt“ apdovanojo geriausiai įvertinto bakalauro darbo autorių.

„LNK“ ziniu studija.E. Kazakevičiūtes nuotrauka

Žurnalistas Rolandas Agintas, greta – prof. Z. Atkociuniene Rugsejo 1-osios sventeje VU 2008 m.

Žiniamalė 31


Sensacijų viešinimas ir oro vadyba: skirtingos barikadų pusės

jie turi tam tikrą privalumą, kad moka rašyti, išklausti, bet ryšiams su visuo-mene to nereikia. Yra kitų, svarbesnių savybių“, – sako R. Matkevičienė. Lie-tuvos ryšių su visuomene specialistų sąjungos tarybos narė yra įsitikinusi, jog šios specialybės yra per daug skir-tingos, todėl kiekvienas specialistas turi dirbti savo srityje.

R. Matkevičienė, pabrėždama, kad visame pasaulyje ryšių su visuomene srityje dažniausiai dirba buvę žurnalis-tai, žurnalistinį išsilavinimą įgiję žmo-nės, teigia, jog dabar ši sritis keičiasi. Specialistė sako, jog ryšių su visuome-ne terminas dažniausiai vartojamas, kai kalbama apie organizacijos ryšius su žiniasklaida. Tačiau tai apima dau-giau: ryšius su bendruomene, gebėjimą jas kurti, organizuoti renginius, kurie skatintų bendruomeniškumą. Ryšiai su visuomene apima daug įvairių tikslinių auditorijų, su kuriomis nuolat palaiko-mi santykiai. Ryšiai su žiniasklaida tėra tik viena iš veiklos sričių, kuri, anot teoretikės, šiuolaikinėje visuomenėje nėra labai svarbi.

Doc. Andrius Vaišnys, buvęs Lietuvos Respublikos Seimo ryšių su visuomene skyriaus vadovas ir par-lamento – kaip atviriausios valdžios institucijos ryšių su visuomene strate-gijos rengėjas, pabrėžia, jog žurnalistai, ėmę dirbti komunikacijos specialistais, kitaip pažvelgia į savo profesiją ir į in-formacijos atranką: „Jie priversti susi-

Žurnalistika ir ryšiai su visuome-ne, populiariai vadinami „piaru“, gimi-ningos, tačiau kartu ir labai skirtingos profesijos. Lietuvos žurnalistų sąjun-gos pirmininkas Dainius Radzevičius teigia, kad žurnalisto darbo metodai gerokai skiriasi nuo tų, kurie yra ryšių su visuomene srityje. Perėję iš vienos srities į kitą, žmonės ne visuomet su-geba greitai persiorientuoti. „Jei žurna-listas nuėjęs dirbti į ryšių su visuomene sritį lieka iš esmės kaip žurnalistas, tai yra tragedija, konfliktas“, – sako D. Ra-dzevičius, pabrėždamas, jog tai yra du skirtingi veikimo modeliai, todėl ir eti-kos standartai – labai skirtingi.

Kas geriau?

Žurnalistai, suradę naują, popu-liarią ir plačią nišą, stengiasi išbandyti ją. Vilniaus universiteto (VU) Komu-nikacijos fakulteto (KF) prodekanė, ryšių su visuomene specialistė, doc. dr. Renata Matkevičienė teigia, jog žur-nalistui, pradėjusiam dirbti ryšių su visuomene srityje, sunku pamiršti, jog jis nėra sensacijų ieškotojas: jam sunku dirbti organizacijai ar asmeniui, atsto-vaujant jų interesams. „Susiduriama su profesine problema. Žurnalistas ne visada susitapatina su ta organizacija, kurioje turi dirbti, jis taip ir lieka žmo-gumi, kuris stebi organizacijos veiklą ir informuoja visuomenę. Be to, ryšiai su visuomene nėra vien tai. Suprantama,

tapatinti su darbdaviu, jo reikalavimais ir todėl pasikeičia santykis su buvusiais kolegomis. Įdomiausia stebėti, kai ne-tikėtai vakar žurnalistu dirbęs kolega, atėjęs dirbti referentu į kurią Seimo frakciją arba tapęs ministro patarėju, ima kritiškai vertinti Lietuvos žurnalis-tiką!“ Kita vertus, A. Vaišnio nuomone, žurnalistinio darbo patirtis praverčia, žinant metodus, kaip žurnalistas išgau-na informaciją, ir tobulinant informa-cijos pateikimą.

Dovilė Cicėnaitė

Doc. dr. R. Matkeviciene. J. Kirkučio nuotrauka

32 Žiniamalė


jos“ direktorius Kęstutis Gečas mano, jog žiniasklaida pirmiausia siekia in-formuoti visuomenę, tačiau dažniau-siai, pasitelkdami kritiką, išryškina negatyvią pusę. Ryšiai su visuomene atskleidžia pozityvią ir edukacinę pusę. K. Gečas pabrėžia ir šių abiejų veiklų skirtumus. Žiniasklaida daugiau orien-tuota į tikrovės atspindėjimą ir analitiš-kumą. O ryšiai su visuomene – žinutės konstravimą, kanalų parinkimą ir ko-munikacijos srautų užtikrinimą. Žur-nalistas turi teikti objektyvią ir visapu-sišką informaciją. Ryšių su visuomene specialistui svarbiausia tiksli ir teisinga informacija.

Specialistai pripažįsta, kad vis dėlto ryšių su visuomene veikla yra di-namiškesnė, įdomesnė. Ji suteikia dau-giau iššūkių. K. Gečas įsitikinęs, kad šios srities profesionalai patiria dau-giau streso, įtampos. Ši veikla nėra aiš-kiai apibrėžta, dėl to yra sudėtinga pla-nuoti, vertinti situacijas, investicijas ir rezultatus. Ryšių su visuomene agentū-ros „Strateginių komunikacijų centras“ direktorė Dalia Kutraitė-Giedraitienė, pastebi, jog dažnai žurnalistų straips-niai supanašėja su ryšių su visuomene specialistų rašomais tekstais. „Žurna-listai turi laikytis principų: informacija pateikiama iš kelių šaltinių, apibendri-nimas, analizė, objektyvumas, naujie-nos gerbimas. Žiniasklaidoje yra tokių straipsnių, kuriuose palaikoma viena nuomonė ir taip siekiama paveikti vi-suomenę. Pažeidžiami esminiai žur-

R. Matkevičienė sako, kad dabar, kalbant apie šiandieninius ryšius su visuomene, dažniausiai vartojamas korporatyvinės komunikacijos termi-nas. Jis apima labai platų lauką įvairių veiklų: organizacijos gebėjimą kurti, gerinti savo reputaciją, gebėjimą atpa-žinti suinteresuotus asmenis. Ši sąvoka vartojama, kai kalbama apie auditori-jas, interesų grupes, kurios nori ben-drauti ir veikti su organizacija. Sąvoka apima socialinę atsakomybę, jos svarbą organizacijos veikloje, pilietiškumą, organizacijos reputaciją ir įvaizdį. Visa tai tarsi paneigia ryšių su žiniasklaida svarbą. „Kai prasidėjo kalbos apie so-cialinę atsakomybę ir jos svarbą orga-nizacijos veikloje, apie organizacijos reputaciją, įvaizdį, tada ir išaiškėjo korporatyvinės komunikacijos vady-bos esmė. Tada pamatyta, kad žinias-klaida nėra tas kritinis suinteresuotas asmuo organizacijos veikloje“, – teigia R. Matkevičienė.

Žurnalistai, įgiję žurnalistinį išsi-lavinimą, vėliau tapę ryšių su visuome-ne specialistais, nėra tokie kategoriški. Jie teigia, jog šių dviejų profesijų dar-bo pobūdis nedaug skiriasi. Jų atstovai nuolat turi bendradarbiauti. Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų minis-tro atstovės spaudai Renatos Lazdin teigimu, šios profesijos specialistai dir-ba komandoje, tačiau turėtų įdėti dar daugiau pastangų tam, kad geriau su-prastų vieni kitus. Ryšių su visuomene agentūros „Viešųjų ryšių technologi-

nalistikos principai ir atstovaujama pasirinktiems interesams, tačiau pa-teikiama kaip objektyvi informacija. Žiniasklaida turi išlaikyti savo orumą, žurnalistai – nepriklausomybę“, – tei-gia D. Kutraitė-Giedraitienė.

(Ne)etiški metodai

Kartais žurnalistai, padirbėję ryšių su visuomene srityje ir grįžę į žurnalis-tiką, elgiasi neetiškai. Būna paviešina-ma neviešintina vidinė organizacijos padėtis, veiklos specifika. „Niekas ne-skalbia purvinų apatinių viešai. Tu dir-bai toje organizacijoje, buvai jos narys, vadinasi, ir tu prisidėjai prie tos vei-klos. O šmeižti ir juodinti nėra prasmės ir negalima“, – sako R. Matkevičienė. Specialistė įsitikinusi, kad dažniausiai tai būna pačių žurnalistų užgautos am-bicijos ar sužinoti intriguojantys faktai, iš kurių siekiama naudos. Ne kartą žur-nalistinį išsilavinimą turintys ryšių su visuomene specialistai buvo kaltinami bandymais apjuodinti konkurentus ir kitais netinkamais poelgiais. Doc. dr. A. Vaišnys prisipažįsta, jog, atsisakęs teikti bet kokį interviu iš darbo aplin-kybių Seimo kanceliarijoje, nors darbo santykiai leido labai gerai pažinti kelis Seimo pirmininkus, jų pavaduotojus, komitetų pirmininkus, žinoti įdomių dalykų: „Atlyginimas mokamas už apibrėžtą darbą, už konsultacijas poli-tikams, už tam tikrų planų, pranešimų rengimą – nesvarbu, kokiomis sąlygo-mis ir kur – Lietuvoje ar užsienio vizitų metu, o ne už reklamavimąsi. Kitaip elgtis būtų neetiška, nepriklausomai nuo to, patinka aukšto rango pareigū-nas ar ne. Dirbdamas su juo, tuo metu dirbi valstybei. Kai nepatinka – išei-ni.“ R. Matkevičienė prisimena atvejį, kada Lietuvos Respublikos Prezidento kanceliarijoje dirbęs žurnalistas, vė-liau išėjęs iš šio darbo, parašė knygą apie prezidentūros veiklą. „Ryšių su visuomene veikla yra muilo burbulų pūtimas arba oro vadyba. Tai gebėji-mas užmegzti, palaikyti nematerialius santykius. Žmogus netampa vienos ar kitos organizacijos automatas“, – svars-to R. Matkevičienė.Kęstutis Gecas

Žiniamalė 33


Tą patį atvejį analizuodamas D. Radzevičius sako: „Jeigu etikos ko-deksas nedraudžia, vadinasi – galima.“ Lietuvos žurnalistų sąjungos pirminin-kas teigia, kad tai yra teisiniai dalykai, teisės norma, o ne etika. „Tokie atvejai susiję su asmens privatumo atskleidi-mu, kurį reguliuoja civilinis kodek-sas. Viešinant kito žmogaus privataus gyvenimo detales, tą reikia derinti su teisine sistema, nes niekas neturi tei-sės privataus asmens, privačių dalykų viešinti be jų sutikimo. Tai yra didelis iššūkis“, – teigia D. Radzevičius.

Žurnalistiką iškeitus į ryšius su visuomene, nebegalioja Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kuris reikalau-ja objektyvumo, teisingumo. „Ryšių su visuomene srityje daugiausia dėmesio skiriama kliento interesams“, – sako K. Gečas. Specialisto manymu, dirbti abiejose srityse nėra gerai. Žurnalistai pažeistų etiką, nes jie privalo laikytis tam tikrų etikos kodekso principų, privalo būti objektyvūs ir nepalaikyti jokios pusės.

Ryšių su visuomene kompanijose, agentūrose specialistų komandas daž-niausiai sudaro žurnalistai. Jiems reikia panašių įgūdžių, komunikacijos, žo-džio valdymo. D. Kutraitė-Giedraitienė teigia, jog visi etiniai dalykai yra spren-džiami savivaldos būdu. Ryšių su vi-suomene agentūrų asociacijoje yra gar-bės teismas, į kurį visada keliauja visa informacija ir sprendžiamos iškilusios problemos. Būna atvejų, kai patys kli-entai provokuoja, reikalauja rezultato, nepaisydami priemonių. Tačiau tam jokių rašytų taisyklių nėra, yra vidinės taisyklės, ribos. Doc. A. Vaišnys prime-na vertėjų darbą: „Ar teko girdėti, kad vertėjas ryžtųsi papasakoti žurnalis-tams, kas vyko per dvišalį politikų su-sitikimą tête-à-tête? Nebent jis norėtų, kad niekada joks darbdavys jo daugiau nepakviestų. Arba... „nušautų“. Taigi, vertėjo etiką galima palyginti su komu-nikacijos specialisto situacija, kuris ti-krai žino daug, bet turi prisiminti, kad jo darbdavys – ne redaktorius.

„Aš puikiai suprantu, kad negaliu, negalėjau ir turbūt ilgai dar negalėsiu

parašyti knygos apie savo darbą poli-tikoje ar kitose institucijose, būdama vieno ar kito skandalo centre, maty-dama viską iš arti. Tai yra neetiška, negalima. Bet reikia suprasti, kad žur-nalistui iš prigimties labai sunku padė-ti tą plunksną į šoną“, – svarsto D. Ku-traitė-Giedraitienė. Specialistė teigia, kad šios dvi barikadų pusės yra viena kitai reikalingos. Ryšiams su visuome-ne reikalingi žurnalistai, kad būtų ga-lima suprasti ir padėti klientams. „Tai yra amžina priešybių vienybė ir kova. Visada žiniasklaida ir ryšiai su visuo-mene bus kartu. Visada vieni kitus „pe-šios“, vieni su kitais bendradarbiaus, konkuruos ir debatuos“, – priduria D. Kutraitė-Giedraitienė.

Informavimo kokybė

R. Lazdin nebesiryžta vadinti ži-niasklaidos ketvirtąja valdžia. Specia-listė įsitikinusi, jog žiniasklaida pamir-šo savo misiją, tapo skeptiška. Greitai ir nuolat kintanti informacijos visuo-menė tuo pačiu tampa paviršutiniška. Deja, nuleisti visuomenės informavi-mo kokybės kartelę verčia ir finansiš-kai sunkius laikus išgyvenanti Lietu-vos žiniasklaida. Ryšių su visuomene specialistai taip pat neatlieka savo vai-dmens – įtraukti, sudominti. Gerieji pavyzdžiai tarp žurnalistų ir ryšių su visuomene specialistų yra labiau išim-tis, nei tradicija. „Visi klaidingai mano, kad išmano ryšius su visuomene. Ryšių palaikymui Lietuvoje taikomos gana primityvios priemonės. Galiausiai vis-kas suvedama į vienkartinį, atsitiktinį žiniasklaidos ir jos herojų sąveikavimą. Pasekmės pražydo spalvingu bulvariz-mo žiedu“, – tvirtina R. Lazdin.

Žurnalistinį išsilavinimą įgijęs ir 8 metus dirbęs žurnalistu Lietuvos Res-publikos energetikos ministro patarė-jas viešiesiems ryšiams Kęstutis Jau-niškis įsitikinęs, jog dabar vis dažniau ryšių su visuomene specialistai dirba kaip žurnalistai, nes skleidžia realias, patikrintas ir svarbias žinias. Lietu-viška žurnalistika iki šiol tebegyvena paveikta neigiamų emocijų. Redakci-

Ryšių su visuomene agentūros „Strateginių komunikacijų centras“ direktorė D. Kutraite Giedraitiene. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

jų susirinkimuose dažniausiai keliami klausimai: „Na, kas dar blogesnio? Kur galima rasti blogų žinių?“ Todėl šiais laikais į žurnalistiką ne visuomet yra žiūrima pagarbiai. Vien blogos naujie-nos visuomenei pabodo. Lietuvoje nėra patikimos ir solidžios žurnalistikos.

Naujausios technologijos paspar-tino informacijos sklaidą. Įvykį užfik-savęs ir įdėjęs į naujienų portalus, kie-kvienas gali būti žurnalistu ir leidėju. Kokybė tampa nebesvarbi, svarbiausia kuo skubiau informuoti visuomenę. D. Kutraitė-Giedraitienė teigia, kad žur-nalistai yra įvaryti į „kampą“, turi labai skubėti. Todėl nebeturi laiko išsamiai išnagrinėti situaciją. „Kiekvienas, tu-rintis telefoną ar kompiuterį, gali būti informacijos skleidėjas. Žurnalistika išgyvena laiką, kai jai reikia keistis, tobulėti ir ieškoti vietos“, – tvirtina D. Kutraitė-Giedraitienė. Nors speci-alistai nusivylę žiniasklaidos kokybe, tačiau ar galima kažką pakeisti, kai vyrauja principas kuo skubiau praneš-ti naujieną ir bet kokia kaina būti pir-miems. Akivaizdu, jog tada ir nukenčia kokybė, kai nėra laiko gilintis, reikia skubėti.

34 Žiniamalė


Į žurnalistus – kas tik nori

Neringa Surgailytė

„Turbūt niekas nesiginčys, kad chirurgas turi būti baigęs medicinos mokslus“, – juokauja Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto, atsakingo už Visuomenės informavimo įstatymą (VIĮ), pirmininkas Valentinas Stun-dys, kalbėdamas apie profesionaliam žurnalistui būtiną išsilavinimą. Ta-čiau kol kas tokio kriterijaus įstatyme nėra. Lietuvos žiniasklaidos profesio-nalumas, keliantis nemažai diskusijų visuomenėje ir tarp pačių žurnalistų, neretai virsta polemika apie žurnalis-tų profesionalumo problemą. Tačiau jos ištakos – abstrakti VIĮ priimta žurnalisto sąvoka – tarsi paliekamos nuošalyje.

Mistiškasis profesionalus žurnalistas

Lietuvos VIĮ galiojančioje redak-cijoje žurnalistas įvardinamas kaip fi-zinis asmuo, kuris profesionaliai ren-ka, rengia ir teikia medžiagą viešosios informacijos rengėjui pagal sutartį su juo ir (ar) yra žurnalistų profesinės organizacijos narys. Tačiau įstatyme nėra aiškiai nustatyti profesionalumo kriterijai ir tai sudaro sąlygas šios są-vokos interpretacijoms.

Profesionalumo sąvokos neapi-brėžtumas kelia neaiškumų ir pačiam įstatymų leidėjui. 2009 m. buvo iškel-ta administracinė byla Seimo kance-

liarijai, nesuteikusiai akreditacijos ir neišdavusiai nuolatinio leidimo įeiti į Seimo rūmus tinklaraštininkui. Lietu-vos vyriausiasis administracinis teis-mas (LVAT) patenkino tinklaraščio autoriaus skundą ir įpareigojo Seimo kanceliariją išduoti akreditaciją, tačiau ar akreditacijos prašantis asmuo ati-tinka žurnalistui keliamą profesiona-lumo reikalavimą, paliko spręsti pačiai kanceliarijai. Toks teismo sprendimas sukūrė precedentą, kadangi tinklaraš-tininkams buvo suteiktas žurnalisto statusas. Vadinasi, tokie asmenys turi teisę reikalauti, kad būtų priimami į žurnalistų profesines organizacijas. Teismo sprendimas buvo aptartas Žur-nalistų etikos inspektoriaus 2009 m. veiklos ataskaitoje ir sulaukė kritiškų komentarų. Iškelta problema, kad tokiu atveju „blogeris“ tampa pranašesniu už laisvąjį žurnalistą, kuris dėl „kuklesnio teisių katalogo“ neturi galimybės gauti akreditacijos valstybinėse institucijose.

Prie teismo sprendimo prisidėjęs Vilniaus universiteto (VU) Komuni-kacijos fakulteto (KF) dekanas doc. Andrius Vaišnys tinklaraštininko norą gauti informaciją, rašyti dienoraštį ir stebėti Seimo darbą laiko bet kurio žmogaus teise, kuri neturi būti pami-nama: „Juolab, kad kiekvienas pilietis turi teisę stebėti parlamento posė-džius!“ Teismas į situaciją pažvelgė pla-čiau ir tinklaraštininkui suteikė žur-

nalisto statusą, remdamasis kitų šalių pavyzdžiu arba dėl suformuluoto pa-geidavimo būtent akreditacijai gauti. Ši suteikia pirmenybę, siekiant gauti kuo naujesnę informaciją, bei kitų privalu-mų, pavyzdžiui, posėdžių stenogramų kopijas.

LVAT, remdamasis VIĮ nurody-tu apibrėžimu, plačiai interpretavęs žurnalisto sąvoką ir žurnalisto statusą suteikęs „blogeriui“, nepajėgė įstatyme rasti profesionalumui keliamų reika-lavimų, tad šį kriterijų paliko Seimo kanceliarijos kompetencijai. Tai rodo, kad įstatyme priimta žurnalisto sąvoka reikalauja tam tikrų korekcijų.

Svarbiausia - etika

Profesionalumą būtų galima sieti su etika, tačiau ši sąvoka labai plati ir kartais tai, kas vienam yra etiška, ki-tam – peržengia visas ribas. Etiškumą, kaip profesionalaus žurnalisto savybę, akcentuoja VU KF Žurnalistikos ins-tituto (ŽI) doc. Audronė Nugaraitė. „Manyčiau, kad žurnalisto kompeten-cija niekuo nesiskiria nuo kiekvienam žmogui reikalingos kompetencijos, bet iš žurnalisto reikalaujama dau-giau. Kompetencija – bendri vertybi-niai dalykai, kurie būdingi visiems, o žurnalistui – dvigubai: tai atsakomybė ir etiškumas. Svarbios yra pamatinės žmogaus vertybės ir jei jų laikomasi,

Žiniamalė 35


visi kiti dalykai tampa sąlyginiai“, – tei-gia pašnekovė. Atstovaujant visuome-nės interesui, žurnalistui svarbi savybė – atsakomybės jausmas, kurio kartais pritrūksta dėl neskaidrių interesų, ne-profesionalumo ar patirties trūkumo. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso (ŽLEK) nustatyti profesinės etikos rei-kalavimai yra aktualūs tikram profesi-onalui, tačiau esminiai etikos principai yra dar aukščiau. Tai turėtų būti tvirtas pagrindas, ant kurio būtų statomi visi kiti reikalavimai.

Lietuvos žurnalistų sąjungos (LŽS) pirmininkas Dainius Radzevi-čius, ne viename interviu pasisakęs apie šiandieninės žiniasklaidos proble-mas, susijusias su žurnalistų profesio-nalumu, kertine kompetentingo žur-nalisto savybe taip pat laiko etiškumą. Pasak jo, etika yra svarbiausias krite-rijus, kuris skiria kompetentingą žur-nalistą nuo nekompetentingo. Greitas informacijos rinkimas, apdorojimas ir pateikimas visuomenei nebėra profe-sionalaus žurnalisto išskirtinumas. Jei žurnalistika yra produktas, jos vertė – patikimumas. Tokio produkto reputa-cija kuriama tuomet, kai informacija būna teisinga, renkama sąžiningai, lai-kantis etikos standartų. Taigi, neetiškas žurnalistas – neprofesionalus. D. Ra-dzevičius sakosi etiką suprantąs labai konkrečiai. „Etika yra susitarimo daly-kas, ji nėra tolygi moralei, kaip dažnai painiojama. Daugelis verslo sričių turi profesinės etikos nuostatas, kodeksus. Žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse yra pasakyta, kokiu būdu renkama, apdo-rojama ir skleidžiama informacija. Rei-kia laikytis tų standartų, nes jei nesilai-kai – esi nekompetentingas“, – teigia LŽS pirmininkas.

Su D. Radzevičiaus pozicija sutin-ka ir Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjas, teisininkas Deividas Velkas. Kalbėdamas apie VIĮ žurnalisto sąvo-koje minimą profesionalumą, jis teigia, kad įstatymas nekonkretizuoja šio ter-mino, todėl profesionalaus žurnalisto darbas gali ar turėtų būti suprantamas ir vertinamas pagal profesinės etikos normų ir taisyklių laikymąsi. Taigi,

teisiškai žurnalisto profesionalumą nusako ŽLEK, dažnai kritikuojamas dėl to, kad jungia dvi skirtingas inte-resų grupes: verslininkus – leidėjus ir jų darbuotojus – žurnalistus. Šias abi grupes vienija bendras tikslas – infor-muoti visuomenę. Tačiau ŽLEK nuos-tatos sujungia skirtingus informacijos pateikimo principus, kurie, pasak D. Velko, turėtų būti atskirti. Tai būtina tam, kad verslas negalėtų daryti įtakos informacijos turiniui, svarbiausia – ko-kybei. Nesant tokios atskirties, sunkiau kontroliuoti žiniasklaidos, o kartu ir žurnalisto, profesionalumą.

Išsilavinimo džiunglėse

Tik teoriškai analizuoti žurnalisto profesionalumo problemą būtų neade-kvatu. Į tokią veiklą, kuri neretai įvardi-jama ne kaip profesija, bet amatas, bū-tina pažvelgti ir praktikų akimis. Prieš kelerius metus ŽI vykusioje diskusijo-je, ar žurnalistui būtinas žurnalistinis išsilavinimas, kuri buvo publikuota al-manache „Žurnalistika“, pasisakė nau-jienų agentūros „Baltic News Service“ (BNS) vyriausiasis redaktorius, vienas geriausiai žinomų Lietuvos tinklarašti-ninkų Artūras Račas ir didžiausio Lie-

tuvoje internetinio naujienų portalo „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Jų nuomo-nė, požiūris ir prioritetai, keliami žur-nalistui, nepakitę ir dabar: pašnekovų teigimu, priimant asmenį į darbą, nėra reikalaujama, kad žmogus būtų baigęs žurnalistikos studijas. Tačiau, pasak žurnalistinį išsilavinimą turinčios M. Garbačiauskaitės-Budrienės, turėda-ma du lygiaverčius kandidatus, iš kurių vienas būtų baigęs žurnalistiką Univer-sitete, ji neabejotinai rinktųsi pastarąjį kandidatą, nes studijavusieji žurna-listiką turi tam tikrų profesinių žinių, kurios praverčia praktiniame darbe. Taigi, žurnalistinis išsilavinimas būtų privalumas, tačiau ne esminis.

Istorijos studijas baigęs A. Račas žurnalistinio išsilavinimo nelaiko prio-ritetu. Pašnekovas kelia klausimą, kam apskritai reikalingos žurnalistikos stu-dijos, jei techninių įgūdžių, reikalingų žurnalistui, būtų galima įgyti pusmetį ar metus trunkančiuose kursuose. Tai-gi, geriausia būtų mokytis kitos pro-fesijos, pavyzdžiui, teisės, politikos ar ekonomikos, tuomet, įgijus tam tikros srities žinių, pakanka žurnalistikos techninių pagrindų. Vis tik esminės žurnalisto savybės, pasak A. Račo, yra įgimtos. Jas galima ugdyti, puoselėti,

Monika GarbačiauskaitėIš DELFI.lt archyvo

36 Žiniamalė


tikrų kriterijų, tavęs rimtai nevertina žiniasklaidos priemonės ar naujienų tarnybos... Gali nors prezidentu pa-sivadinti“, – kalbėdama apie tai, kad žurnalisto statusą gali turėti beveik bet kas, samprotavo M. Garbačiauskaitė-Budrienė. Tiesa, A. Račo nuomone, dėl prieš tai aptarto Lietuvos vyriausio-jo teismo sprendimo reikėtų daugiau dėmesio skirti internetinių visuome-nės informavimo priemonių priežiūrai ir aiškesniam jų bei žmonių, kurie jose dirba, teisiniam reglamentavimui.

Politikos apžvalgininko, žurna-listo Vladimiro Laučiaus nuomone, apie visuomenės gyvenimą rašančiam profesionaliam žurnalistui reikėtų būti ragavusiam vadinamųjų visuomenės mokslų. Vien tik žurnalistikos studijos, anot pašnekovo, neleidžia pakankamai įsigilinti į svarbias visuomenės mokslų sritis. Vis dėlto komunikacijos teorijos pagrindai ir kitos žinios bei įgūdžiai yra būtini profesionaliam žurnalistui. Pasak V. Laučiaus, yra tikrai gerų žur-nalistų, kurie nėra baigę žurnalistikos studijų, bet puikiai dirba šį darbą. Kita vertus, žurnalistiką universitetuose pasirenka studijuoti nemažai jaunų žmonių, kurių motyvacija ir gebėji-mai tapti profesionaliais žurnalistais gali kelti pagrįstų abejonių. Taigi, V. Laučius, baigęs istorijos ir politikos mokslus, neteikia konkrečios pirme-nybės žurnalistiniam išsilavinimui, tačiau tokio išsilavinimo įgijimą laiko privalumu.

Apžvalgininkas ir žurnalistas, paklaustas kaip vertina VIĮ pateikia-mą žurnalisto teisinį apibrėžimą, teigė negalįs to daryti skubotai, tam reikėtų išsamesnio tyrinėjimo. „Didžiausią iš-šūkį žurnalisto sąvokai šiandien meta šou verslas, kuriantis su žurnalistika mažai ką bendro turinčius produktus. Pramoginio pobūdžio niekus tauzijan-tys pamaivos, pretenduojantys į žurna-listo vardą, šiandien gali nutrinti ribą tarp balagano ir žurnalistikos“, – teigia V. Laučius.

ŽI lektorės teisininkės Jolantos Mažylės komentaras, kalbant apie žur-nalisto profesionalumą, buvo trumpas ir aiškus – profesionalumui būtinas išsilavinimas. Šiuo atveju, profesiona-

tačiau pirmiausia reikia jų turėti. „Visi gali išmokti groti, bet ne visi tampa muzikantais, visi gali išmokti piešti, bet negali tapti dailininkais, panašiai ir su žurnalistais“, – teigia BNS vadovas. Tačiau profesionalų žurnalistą pašne-kovas sieja ne tik su žiniomis, įgūdžiais ir asmeninėmis savybėmis. Profesio-nalumas glaudžiai susijęs su ŽLEK ir VIĮ laikymųsi. Šiuose dokumentuose aiškiai išdėstyta, kas turėtų ir ko netu-rėtų būti straipsniuose, taigi skaitant, žiūrint ar klausant žiniasklaidos pra-nešimą, būtų galima vertinti žurna-listo – autoriaus profesionalumą. Taip pat svarbu tai, kaip dažnai ir reguliariai žmogus rašo, bendradarbiauja su ži-niasklaida. Nuolatinis darbas visuome-nės informavimo priemonėje – vienas iš profesionalumo rodiklių. Tokios pa-čios nuomonės dėl būtinų asmeninių savybių, tam tikrų įgūdžių, nuolatinio bendradarbiavimo su žiniasklaidos priemonėmis bei Lietuvos teisinių aktų laikymosi yra ir „Delfi.lt“ vyriausioji redaktorė M. Garbačiauskaitė-Budrie-nė. Remiantis tokiu požiūriu, aiškiai matyti, kad profesionaliam žurnalis-tui svarbūs įgūdžiai ir žinios, kurias teikia išsilavinimas, tačiau nebūtinai žurnalistinis.

Abu pašnekovai gana liberaliai žvelgia ir į teisinę žurnalisto sąvoką VIĮ ir nemato rimtų priežasčių ją keis-ti ar griežtinti. „Vadinkis tu kaip nori. Gali pasivadinti žurnalistu, bet jeigu profesinė bendruomenė tavęs tokiu nelaiko, jei tavo veikla neatitinka tam

liam žurnalistui – žurnalistinis: gali būti ir žurnalistikos magistro studi-jos, baigus kokią kitą pirmos pakopos programą. Paklausta, kuo skiriasi pro-fesionalus žurnalistas nuo neprofesio-nalaus, lektorė uždavė klausimą, o kuo medikas, davęs Hipokrato priesaiką, skiriasi nuo šundaktario? Atsakymą, anot pašnekovės, kiekvienas gali iš-mąstyti pats.

Mokyti ar griežtai bausti

Nuo 1996 m., kai buvo priimtas VIĮ, iki šiandien žurnalisto sąvoka kito nedaug – „kosmetiškai“, tačiau parei-gų, kurių privaloma laikytis, dirbant žurnalistinį darbą, padaugėjo beveik trigubai. Jei VIĮ būtų keičiamas siste-mingai, tuomet žurnalisto sąvoka kistų panašiai kaip Žurnalistų etikos inspek-toriaus. Kai šiai pareigybei prisidėjo papildomų funkcijų, į apibrėžimą buvo įtrauktas aukštojo išsilavinimo reika-lavimas, kurio anksčiau nebuvo. Kai inspektoriui prisidėjo daugiau teisinių pareigų, įstatyme priimtas patikslini-mas, kad asmuo turi būti įgijęs teisi-ninko išsilavinimą.

Seimo Švietimo, mokslo ir kultū-ros komiteto pirmininko V. Stundžio nuomone, įstatyme reikėtų numatyti griežtesnius reikalavimus žurnalis-tams. Kalbėdamas apie įstatyme rei-kalingą aiškesnę žurnalisto apibrėžtį, V. Stundys mano, kad tai neturėtų būti vienašališkai primesta įstatymų leidėjo, bet patys žurnalistai, jų profesinės są-jungos turėtų imtis iniciatyvos. Tačiau, anot pašnekovo, kol kas jos nėra, nes esą patys žurnalistai tarpusavyje šiuo klausimu nesutaria.

Nustatyti privalomą išsilavinimą, kaip vieną iš reikalavimų žurnalistui, būtų viena iš galimybių aiškiau api-brėžti, kas yra žurnalistas ir jo profesi-onalumas. Tačiau šiuo atveju gali kilti leidėjų ir pačių žurnalistų nepritarimas ar nesutarimas, ką rinktis: žurnalisti-kos studijas baigusius ar kitų profesijų aukštąjį išsilavinimą turinčius asme-nis? Ar tai etiška ilgą laiką dirbusių, profesionalais save laikančių ir kitų taip vadinamų, tačiau profesinių žur-

Žiniamalė 37


nalistikos studijų nebaigusių žurnalis-tų atžvilgiu? Tokią problemą įžvelgia ir D. Velkas. Jei įstatymas įvestų aiškų žurnalistikos išsilavinimo reikalavimą, tokiu atveju daugelį šiandien rašančių-jų tektų atmesti kaip ne žurnalistus. Jeigu jie – ne žurnalistai, kyla klausi-mas, kokios yra jų teisės ir pareigos: ar privaloma laikytis žurnalisto pareigų, ar toks asmuo turi žurnalisto teises?

Vienas šios probleminės situacijos sprendimo būdų – į įstatymą įtraukti žurnalisto ir jo asistento arba redakcijos darbuotojo sąvokas, kurios būtų nusta-tytos skirtingos teisės ir pareigos. Toks variantas yra pasirinktas Prancūzijoje. Tiesa, ne dėl išsilavinimo cenzo, bet dėl tikslesnės darbo pareigų ir atsakomy-bės apibrėžties. Prancūzijos žiniasklai-dos atstovai, atsižvelgiant į jų statusą ir pareigas, gauna tai patvirtinančius pa-žymėjimus. Pažeidus įstatyme numaty-

Pieš. autorius Šarūnas Čėsna

tas sąlygas, žurnalistas gali netekti savo statuso ir pažymėjimo. Taigi, egzistuo-ja aiški drausminė priemonė, skatinan-ti žurnalistą dirbti atsakingai. Lietuvos įstatymai nenumato galimybės atimti iš asmens žurnalisto teisinį statusą ir jo teises. Kol kas tik LŽS, kaip savire-guliacijos institucija, gali pašalinti iš sąjungos savo narius, atsižvelgdama į jų padarytus nusižengimus. Visos kitos žurnalistams skiriamos nuobaudos yra drausminio pobūdžio. Dar yra galimy-bė ne keisti žurnalistui keliamus rei-kalavimus, o griežtinti atsakomybę už neprofesionalų darbą. Tai būtų vienas iš būdų, skatinančių žurnalistus tapti profesionalius ir atsakingus.

Nors LŽS pirmininkas D. Radze-vičiaus teigia, kad jis nėra griežtų at-rankos kriterijų šalininkas būtent šios profesijos atstovams, tačiau įdomu tai, kad, norint tapti LŽS nariu, galioja

griežtesni reikalavimai, negu įstatyme numatytoje žurnalisto sąvokoje. VU doc. A. Nugaraitė taip pat neakcenta-vo diplomo, kaip esminio kompeten-tingumo rodiklio, tačiau pabrėžė, kad asmenys, baigę žurnalistikos studijas, turi jiems reikalingų žinių, kurias gali taikyti praktikoje. Išsilavinimas padeda formuotis asmenybei ir leidžia plačiau suvokti ne tik informaciją, bet ir ben-drą kontekstą, tad turėtų būti patikima atspirtis profesionaliam žurnalistui. V. Stundžio nuomone, informuojant vi-suomenę, atstovaujant jos interesams ir neretai formuojant požiūrį, reikalingi tam tikri „saugikliai“ – aiškiai apibrėž-ta kvalifikacija ir kompetencija. „Buvo diskutuota dėl būtino išsilavinimo rei-kalavimo žurnalistams, bet tai būtų ki-tos įstatymo redakcijos, jeigu būtų pa-siryžtama žengti tokį žingsnį, diskusijų objektas“, – teigia parlamentaras.

38 Žiniamalė

PRO ALMA MATER ARKĄ

Naujoji studijų programa – Kūrybos komunikacija. Žingsnis mados ar kūrybinės sąveikos link?

Justina Jonušaitė

Seniausias Lietuvos universitetas nuo ateinančio rugsėjo pradės ruošti šiuolaikinius visų medijų sričių spe-cialistus. Kūrybos komunikacija – taip yra pavadinta naujoji Vilniaus univer-siteto Komunikacijos fakulteto studi-jų programa, iškėlusi į paviršių daug skirtingų nuomonių: skepticizmo, pra-gmatikos, abstraktumo, naujų iššūkių ir perspektyvų, naujų prasmių ir susi-žavėjimo blyksnių. Ne vienas abituri-entas, norintis pakreipti savo gyveni-mą į kūrybos ir komunikacijos erdves, nemiegos naktimis – puikiau suderin-to skambesio, regis, nė nesusapnuosi. Tačiau čia pat kyla pavojus: ar tokio platumo studijų programa nėra tik dar vienas būdas prijaukinti jauną žmogų ir išleisti į laisvę „abstraktą“, o gal daug tokių, kurie ir taip sunkiais ekonomi-kai laikais neturės jokių perspektyvų.

Svajokliams reikia džiaugtis, nes

sapnai netrukus virs tikrove: įvykus programos patikrai ir recenzentams iš esmės teigiamai ją įvertinus, Universi-teto studijų komitetas ir Senato komi-sija jau patvirtino, kad nuo šių metų rudens semestro Vilniaus universiteto Komunikacijos fakultetas gali siūlyti būsimiesiems bakalauro studentams Kūrybos komunikacijos studijas. Pro-grama pateikta vertinti Studijų koky-bės vertinimo centrui (SKVC). Tačiau doc. Andrius Vaišnys svarsto: „Šiai programai neprognozuoju lengvo ver-

tinimo, kadangi ji turi konkurentų, ku-rie, deja, kūrybos komunikacijai, viešai komunikacijai ar, pagaliau, kūrybi-nėms industrijoms studijuoti neturi medijų įrangos, techninės bazės, nesiū-lo net praktikos, bet jau veikia rinko-je... Antai – kaip suprantu – Lietuvoje galima aukštojoje mokykloje studijuoti žurnalistiką be tinkamos infrastruktū-ros. Bet... lauksim SKVC išvados“. Kita vertus, A. Vaišnys, linkęs iš principo pasitikėti užsienio ekspertų darbu, kri-tikuoja sistemą, kurioje Universitetui patvirtinus ir įvertinus programą, rei-kia dar vieno neva „nepriklausomo“ vertinimo, iš tikrųjų atsispindinčio tik užpildant lentelę. Programos kūrėjai įsitikinę, kad pagaliau studentai galės parodyti savo sugebėjimus labai pla-čiame mokymosi lauke: kurdami filmų scenarijus ir TV laidas, organizuoda-mi ir planuodami renginius. Taip pat studentai įgis aktorinio meistriškumo įgūdžių, nusimanys žurnalistikos ir lei-dybos srityse, sužinos apie ekonomines kūrybinių industrijų, vadybos ir infor-macijos ieškos sritis. Tačiau toks nesi-baigiantis sąrašas labai skirtingų stu-dijų dalykų ir įgyjamų kompetencijų kiekis kelia kontraversiškus klausimus. Ar ne (per) platus šios studijų progra-mos studijuojamų dalykų laukas, ar tai nėra būdas apgauti maksimalių troš-kimų turintį jauną žmogų prisidengus madingu pavadinimu. Apskritai, ar tokia studijų programa yra reikalinga

ir ką apie tai mano būsimosios studijų programos dalykų dėstytojai, progra-mos sudarytojai, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Kūrybinių in-dustrijų dėstytojai ir, be abejo, kokią nuomonę apie naująsias studijas išsako patys studentai.

Kūrybos komunikacija: kodėl ir kaip

Naujosios Kūrybos komunikacijos studijų programos (kūrybos, verslo, veiklos, produktų ir paslaugų srities) poreikio augimas atskleidžia ir patvir-tina užsienio mokslininkų darbuose pastebimą tendenciją, jog netolimoje ateityje vyraus kūrybinę veiklą vyk-dančios, kūrybos paslaugas teikiančios institucijos. Kūrybos komunikacija ku-riama kilniems tikslams. Vienas iš jų yra užtikrinti lietuvių tautos kultūros ir tapatybės tęstinumą ir raidą. Be to, verta pabrėžti VU KF turimą patirtį ir išskirtinę kompetenciją Lietuvoje, tei-kiant plataus spektro komunikacijos ir informacijos krypties studijų progra-mų studentus.

Renata Matkevičienė, viena iš pro-gramos rengimo grupės narių, komu-nikacijos fakulteto prodekanė, docentė teigia, kad Kūrybos komunikacijos stu-dijų programos poreikį lėmė šiuolai-kinėje rinkoje susiformavusi komuni-kacijos specialistų, veikiančių kūrybos industrijų srityje, niša. Fakultete yra

Žiniamalė 39


sutelkta daugelio kūrybos industrijų darbuotojų rengimo kompetencija: lei-dybos, žurnalistikos, ryšių su visuome-ne, komunikacijos, tad buvo nuspręsta parengti ir rinkai pasiūlyti studijų pro-gramą, kurios absolventai galėtų dirbti kūrybos industrijų sektoriuje turėda-mi išskirtinę komunikacijos kompe-tenciją. R. Matkevičienė tvirtina, kad dabar kūrybos industrijų sektoriuje dirbantys leidėjai, žurnalistai, rinko-daros specialistai, turi tik savo srities žinių. Tuo tarpu naujoji studijų pro-grama suteikia kompetencijas, kurios leidžia derinti komunikacijos, vadybos ir kūrybos sričių žinias. Jas absolventai galės išnaudoti rengdami kūrybinių industrijų sektoriaus organizacijoms komunikacijos kampanijas, organizuo-dami renginius, prodiusuodami laidas, filmus, planuodami parodas.

VU KF lektorius, vienas iš naujo-sios studijų programos rengėjų dakta-ras Andrius Gudauskas taip pat teigia, kad Kūrybos komunikacijos studijų metu bus ruošiami įvairių kompeten-cijų komunikacijos specialistai. A. Gudauskas teigia, kad fakulteto ilga-metė praktika parodė, jog pabaigus, pavyzdžiui, žurnalistikos ar bibliote-kininkystės studijas, neretai studentas pasirenka darbą ne pagal tą studijų programą, kurią baigė. Dažnai žurna-listas renkasi viešuosius ryšius ir tai, lektorius akcentavo, nėra bloga patirtis: tai rodo, kad žmogus gauna įvairiapu-sį išsilavinimą ir geba adaptuotis įvai-riose komunikacijos veiklose. Dėl šios priežasties kyla poreikis sukurti tokią studijų programą, kuri būtų universa-lesnė įvairiose komunikacijos raiškos sferose: organizavimo, vadybos ir idė-jų regeneravimo. Studentas bus ne tik geras vadybininkas, kuris žinos, kaip gauti pinigų, bet turės nuovoką, koks turi iš viso to išeiti rezultatas.

Be to, dar viena priežastis, dėl kurios būsimiems studentams nerei-kėtų nerimauti, – studijų kokybė. KF laimėjo „Vilniaus universiteto sociali-nių ir komunikacijos studijų krypčių studijų infrastruktūros ir bazinės įran-gos atnaujinimo“ projektą. Fakulteto dekanas, docentas Andrius Vaišnys, patvirtina, kad ši studijų programa

bus įgyvendinta kokybiškai. „Žmo-gaus negalima apgaudinėti, nes siūlant tokio pobūdžio studijas, būtina turėti joms tinkamą infrastruktūrą“, – teigia programos rengimo grupės vadovas ir pabrėžia, kad būsimiems studentams bus sukurtos atitinkančios studijų tu-rinį sąlygos studijuoti visus programos dalykus tinkamoje aplinkoje ir su visa reikiama įranga.

Kūrybos komunikacija: Creative communication

Užsienio mokslininkai, nustatę išryškėjusio kūrybos komunikacijos poreikio svarbą, jog netolimoje ateity-je vyraus kūrybinę veiklą vykdančios ir kūrybos paslaugas teikiančios ins-titucijos, neišskiria vieno reikšmingo skirtumo. Nė vienas pasaulio univer-sitetas, siūlantis Creative Communi-cation studijas, neturi glaudžių sąsajų su Lietuvoje netrukus pradėsiančiomis egzistuoti naujosiomis Kūrybos komu-nikacijos studijomis ir jau egzistuojan-čiomis VGTU Kūrybinemis industri-jomis. Dauguma pasaulio universitetų orientuojasi į atskirų šakų komunika-cijos ir menų studijas. Studentas, už-sienio universitetuose pasirinkęs stu-dijų Creative Communication kryptį, mokosi atskiros, t.y. siauresnės studijų programos: žurnalistikos, operatoriaus meno, TV režisūros, architektūros, di-zaino ar teatro studijų. Užsienio uni-versitetų prigimtinė siekiamybė – stu-dento praktinis santykis su pasauliu, individualumas ir išskirtinumas. Euro-pos ir JAV universitetai auklėja studen-tus siekti konkretumo. Mokant jauną žmogų, pirmiausia, reikia išmokyti jį pažinti vieną medį, tik paskui pasinerti į visą botanikos sodą.

VGTU jaunesnioji mokslo dar-buotoja Rasa Levickaitė teigia ir kartu nuramina, kad visi skirtumai yra labai natūralūs ir Lietuvos studijų programų išskirtinumas neturi būti traktuojamas kaip neigiamas reiškinys. „Svarbiausia, kaip pažiūrėsime į kūrybingumą ir ko-kią kepurę jam uždėsime. Tai gali būti techninis, technologinis, meninis ar es-tetinis kūrybingumas.“ Taigi užsienio

universitetuose ši studijų programa yra kur kas siauresnė ir orientuojasi tiesio-giai į praktinę kūrybą, Lietuvoje VGTU jau egzistuojanti studijų programa Kū-rybinės industrijos esą parodo, kad nėra visai taip. „Lietuvoje Kūrybinių industrijų studijų tikslas nėra suteikti kompetencijų veikti, tikslas – suteikti kompetencijų suprasti“, – teigia R. Le-vickaitė ir priduria, jog XXI a. kūryba grindžiama idėjų kūrybiniu kapitalu, o ne praktiniu – fiziniu kapitalu. Šian-dien mūsų visuomenėje labiau trūksta profesionalių idėjininkų, o ne tų, kurie jas gali įgyvendinti, – tokių, R. Levic-kaitė mano, šalis turi pakankamai.

Dar vienas kūrybinių industrijų specialistas, taip pat VGTU dėstyto-jas Ramojus Reimeris teigia labai pa-našiai: „Kūrybinių industrijų studijų programa nemoko studentų piešti ar lipdyti skulptūras. Ryškiausios sąsajos su menais yra per medijas, jų panau-dojimą menui ar kūrybai. Jei žvelgtu-mėme iš šios perspektyvos, tai daugiau su visuomenės poreikiais susijusios studijos, kurių metu studentai bando atsakyti, ko ir kodėl reikia visuomenei tenkinant jų nematerialius (kai kuriais atvejais ir materialius) poreikius.“ R. Reimeris teigia, kad užsienio univer-sitetų studijų programos yra labiau su-sietos su menais, o Lietuvoje studijos yra universalesnės, labiau integruojan-čios ne meno, o vadybos ir komunika-cijos veiklas.

Deja, pačių studentų nuomonė vi-siškai skiriasi. Trys VGTU Kūrybinių industrijų studentai suvokia užsienio studijų vertybiškai prasmingesnę har-moniją: „Pagrįstai ilgesnis praktikos laikotarpis, mažiau abstrakčios ir ne-prasmingos veiklos, nėra abejotinos vertės modulių.“ Tuo tarpu VU Kū-rybos komunikacijos studijų progra-mos studentų nuomonė išryškės dar negreitai.

Kūrybos komunikacija: Kūrybinės industrijos

VU naujoji studijų programa – Kūrybos komunikacija turi daug pa-našumų su jau trečius metus egzistuo-

40 Žiniamalė


jančiomis VGTU Kūrybinių industrijų studijomis. Abi studijų programos yra įvairiapusės. Tačiau VGTU Kūrybinių industrijų dėstytojai ir studentai skun-džiasi nepriekaištingam mokymosi procesui trūkstama įranga, o VU, lai-mėjęs „VU socialinių ir komunikacijos studijų krypčių studijų infrastruktūros ir bazinės įrangos atnaujinimo“ projek-tą, kurį įgyvendinus, bus atnaujintos ir įrengtos TV ir radijo studijos, įsteigta ir aprūpinta technine bei programine įranga: mokomoji leidykla, skaitmeni-nimo laboratorija, papildomos kom-piuterinės darbo vietos, kurios suteiks studentams darbo su šiuolaikinėmis medijomis įgūdžių.

Be to, abi šios studijų programos per keturis studijų metus apima tik vieną profesinę praktiką ir turi pana-šių teorinių studijų dalykų, pavyzdžiui, kūrybinių industrijų įvadą, komunika-cijos istoriją, miesto kultūrines erdves.

Nei pagal vieną, nei pagal kitą studijų programą VGTU nėra, VU nebus ruošiami konkrečiai vienos sri-ties profesionalai: režisieriai, aktoriai ar kinematografai, tačiau abiejose stu-dijų programose (vienoje bus, kitoje jau yra) ruošiami meninės prigimties ar žmogiškumo idealų reikalausiantys verslininkai, renginių vedėjai, jų orga-nizatoriai, kurie gebės apjungti visiš-kai skirtingų sampratų kūrinius ir jų kūrėjus ir, pridėdami vieną ar kelias savo idėjas, tinkamai sudėlios į tinka-mas vietas Lietuvos ateitį. VU Komu-nikacijos fakultetas, turintis žiniasklai-dos studijų tradiciją, naują programą orientuoja medijų vadybininkams. Bū-simuosius naujosios studijų programos absolventus taikliai pavadino VU KF prodekanė R. Matkevičienė, tai – ko-munikacijos vadybininkai.

Su šiuo terminu sutinka ir jaunes-nioji VGTU mokslo darbuotoja R. Le-vickaitė, tačiau ji siūlo ir dar vieną šių studijų specialisto vardą – mediatorius. „Tai žmogus – tarpininkas, kuris gebė-tų vadovauti, kontaktuoti ir rasti su tri-mis skirtingomis šalimis vieną bendrą tikslą. Mediatorius turėtų nepriekaiš-tingai sustyguoti ir apjungti skirtingas mintis bei idėjas į visiems naudingą visumą.“ VU mokslininkai skeptiškai vertina tokį specialisto vardą.

Nepaisant minėtų panašumų, Kūrybos komunikacijos studijų pro-

grama vis dėlto skiriasi nuo Kūrybinių industrijų studijų. Žinomas Lietuvoje scenaristas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dramaturgijos dėstytojas, taip pat ir būsimas VU KF Kūrybos komunikacijos kino ir TV dramaturgi-jos dėstytojas Raimondas Paškevičius mano, kad į VGTU Kūrybines industri-jas stoja žmonės, kuriems arčiau širdies yra tikslieji mokslai, o į VU – huma-nitarai. Paškevičius spėja, kad Kūrybi-nių industrijų studijų programoje nėra aktorinio, režisūros, dramaturgijos modulio, priešingai nei Kūrybos ko-munikacijos studijų programoje, kuri turi labai platų medijų dramaturgi-jos modulį. Scenarijų kūrėjo spėjimai taiklūs. Kūrybinių industrijų studijos apima tokius sektorius kaip reklama, architektūra, meno ir antikvariato rin-ka, amatai, dizainas, drabužių dizainas, kinas, interaktyvios laisvalaikio kom-piuterinės programos, muzika, leidyba, televizija ir radijas bei glaudžiai susiju-sios su turizmu, muziejininkyste ir kul-tūros paveldu. Net ir pati R. Levickaitė tvirtina, kad VGTU Kūrybinių indus-trijų studijų programos didžiąją dalį sudaro teorinės žinios – net apie 70 proc. studijų. VU Kūrybos komunika-cijos studijų programoje teorijos ma-žiau. Jei tik studentas pageidaus, viso trečio ir ketvirto šių studijų kursų metu bus mokomas kūrybos praktikos daly-kų: aktorinio meistriškumo paslapčių, TV operatoriaus ir TV režisūros meno, TV laidų gamybos subtilybių ir visa tai įtvirtins kūrybiniu projektu. Kūrybos komunikacijos studijų programoje yra numatyta 50 proc. teorijos ir 50 proc. praktikos: studentas ne tik išklausys žurnalistikos teorijos kursą, bet ir at-liks kūrybinį darbą žiniasklaidos prie-monėse, ne tik mokysis TV laidų vady-bos, bet įgis praktinių gebėjimų ir pats jas kurdamas.

Kūrybos komunikacija: nuomonės

Naujosios studijų programos egzistavimą labai palaiko R. Paške-vičius, kuris mano, kad net nereikia įrodinėti informacijos ir komunikaci-jos reikšmės šiandieniame pasaulyje. „Kas valdo informaciją, tas valdo vis-ką“, – teigia R. Paškevičius. Kūrybos komunikacija moko naudotis įvairių

meno šakų, jų sintezės teikiamomis ga-limybėmis informacijai perduoti. Tik nuo pačių mūsų priklauso, kam mes panaudosime tokią galingą priemonę, kaip kūrybos komunikacija, kokią in-formaciją kūrybinėmis priemonėmis perduosime, kokį pasaulį kursime.

Kaip sakoma, devyni amatai, o de-šimtas – badas. Į klausimą, ar VGTU Kūrybinių industrijų studijų progra-ma, turinti glaudžių sąsajų su VU Kū-rybos komunikacijomis, yra per daug abstrakti, atsakymai buvo kiek netikėti. Kūrybinių industrijų specialistas R. Reimeris, pritaria, kad VGTU Kūry-binių industrijų studijų laukas labai platus, tačiau nevertina to neigiamai. Jis mano, kad humanitarinių mokslų atveju tai nėra blogai; priešingai – ga-limybė pažinti ir išmokti valdyti dau-giau mus supančių procesų. R. Levic-kaitė teigia, kad šiuo metu Kūrybinės industrijos labai reikalingos ir darb-daviams, ir valstybei, ir studentams, ir dėstytojams, tačiau kas bus po keleto metų, prognozuoti nedrįsta. Paklausus R. Levickaitės, ar tai mados reikalas, ji ilgai nedvejojusi atsakė, „taip“ ir pridū-rė: „anksčiau žurnalistika buvo labai madinga, bet stojo labai geri studentai, taip pat ir čia – stoja vieni geriausių.“

Dėl Kūrybos komunikacijos ma-dos nesiginčija ir R. Paškevičius, tačiau to ir nesureikšmina. Jis mano, kad Lie-tuvoje daug madingų profesijų, kurių specialistų, žvelgiant iš rinkos pozicijų, ruošiama per daug. Kiekviena mada turi vienokį ar kitokį pagrindą. Jis tei-gia, kad Kūrybos komunikacijos studi-jų mados šaknys slypi stipriai trokštant būti nepakartojamam, unikaliam, iš-reikšti save, savo poziciją, būti kūrėju, ne vykdytoju. „Mėginu ironiškai bei kritiškai žvelgti į laikraščio pareiški-mą, kad visos mano mintys ateina iš jo. Tačiau, kai pagalvoju, kad tos mintys į mano galvą skverbiasi ne tik iš laikraš-čio, bet ir iš radijo, televizoriaus, rekla-minių stendų, muzikos, kino, teatro, renginių, imu su nerimu abejoti, kiek esu apsisaugojęs nuo tokio masiško po-veikio. Tuomet norisi bent jau būti tarp to minčių srauto formuotojų ir skleidė-jų, o ne tarp vartotojų.“

Aleksandras Kleinas, Kauno dra-mos teatro aktorius, būsimas Kūrybos komunikacijos aktorinio meistrišku-mo dalyko dėstytojas pastebi, kad di-

Žiniamalė 41


desnė mada šiandien yra ne Kūrybos komunikacija, bet vaidyba. „Visi nori būti aktoriais, visi įsivaizduoja tokie esą.“ Tačiau taip pat pabrėžia, kad tik mokydamasis vaidybos studentas gali išugdyti savo laisvę, o tai šių studijų metu studentams ir bus suteikta: „At-laisvinti mintį, kūną ir balsą – tada su tokiais žmonėmis maloniau bendrauti visose gyvenimo situacijose“, – tvirtina aktorius. Balso ir kūno valdymas medi-jų specialistui praverstų dirbant radijo ar televizijos laidos, pramoginio ar ofi-cialaus visuomeninio renginio vedėju, galiausiai – suprasti, kokio reikia speci-alisto ir kuo vadovaujantis vertinti pre-tendentą darbui kokiame nors projek-te, jei pats esi scenaristas, režisierius, vadybininkas.

VGTU studentai nepastebi šių studijų vis didėjančios mados ten-dencijos. Labiausiai juos baugina per didelė studijų abstrakcija, per platus visiškai skirtingų studijuojamų daly-kų laukas vienoje studijų programoje: menai, vadyba, verslas, žiniasklaida, renginių organizavimas. VGTU Kūry-binių industrijų trečio kurso studentas Vaidotas Ambrozaitis teigia, kad stu-dijų metu tikrai daug sužinojo, tačiau nejaučia, kad mokėtų kažkokį kon-kretų amatą, iš kurio ateityje galėtų uždirbti pinigų: „Šiuo metu net gerai neįsivaizduoju, kuo galėčiau dirbti.“ Taip pat Kūrybinių industrijų studijų programoje junta praktikos trūkumą ir per didelį, jo manymu, nereikšmingų modulių kiekį.

Kūrybos komunikacija: ko tikimasi iš studentų

Pagrindinis Kūrybos komunikaci-jos tikslas – rengti kūrybingus renginių organizatorius, scenaristus, projektų ir medijų vadybininkus, kurie turės kompetencijų organizuoti, valdyti ir administruoti kūrybos reikalaujančias veiklas.

R. Paškevičius teigia, kad stojan-tysis į Kūrybos komunikacijos studijų programą privalo turėti ryškių lyderio ir organizatoriaus savybių. „Esu tikras, kad į specialybę, kurioje yra žodis „kū-ryba“ neateis nė vienas, kuris nejaučia pašaukimo kūrybai, kuris nesijaučia kūrybingas.“ Jis supranta, kad šių stu-dijų tikslas yra parengti komunikacijos

specialistą, kuris mokėtų profesionaliai kelti uždavinius ir vertinti profesiona-lių režisierių, aktorių, dramaturgų, dai-lininkų, kompozitorių, choreografų, fotografų, operatorių darbą, sugebėtų jiems vadovauti, visus juos sujungti į bendrą komandą, pasiekiančią geriau-sio bendro rezultato.

Aktorinio meistriškumo dalyko dėstytojas A. Kleinas tikisi iš būsimų studentų drąsos, nebijoti vienas kito ir, svarbiausia, noro dirbti ne tik paskai-tų metu: „Jei studentas neturės vidinės savimonės ir begalinio noro, viskas

taps beprasmiška. Kiek pats studentas norės pasiimti, tiek ir turės. Ir tai bus užsienyje, ar Lietuvoje – nebebus jokio skirtumo“, – tikina dėstytojas, kuris va-dovaujasi, pirmiausia, tokiu principu: „pradžioje tu esi Žmogus, o tik po to – aktorius, bankininkas, komunikacijos vadybininkas, ar kas tik nori.“ Progra-mos rengėjai dar pabrėžia, kad senasis Universitetas, kaip ir kiekvienoje savo programoje, teiks bendrų humanisti-nių žinių ir stiprins Žmogaus vertybių pamatą.

Pies. autorius Sarunas Česna

42 Žiniamalė


Kur dings VU leidykla arba svajonės apie trąšų gamyklą

Indrė Dauskordaitė

1575 metais kunigaikštis Mikalo-jus Radvila Našlaitėlis įkūrė spaustu-vę, kurią vėliau padovanojo Vilniaus universitetui (VU). Universitetas jau seniai nebeturi spaustuvės, tačiau tu-rėjo VU leidyklą, kurios ženklas puo-šė pastaraisiais dešimtmečiais išleistus akademinius leidinius. Praėjus keliems amžiams nuo leidyklos įkūrimo, VU nori ją uždaryti. Ar Universitetui lei-dykla tapo nebereikalinga?

Šiuo metu VU turi dvi veikian-čias leidyklas: VšĮ „VU leidykla“ ir VU Leidybos direkciją. Leidybos direkcija yra naujas neakademinis Universiteto struktūros padalinys, kuris VU Sena-to 2011 m. vasario 1 dienos nutarimu, perėmė visas senosios leidyklos funk-cijas. Dėl to VšĮ „VU leidykla“ tapo nebereikalinga, bet ji vis dar leidžia akademinius Universiteto leidinius. Jau pusę metų VU administracija vyk-do reformą, kuri turi išspręsti VšĮ „VU leidykla“ likimą.

„VšĮ „VU leidykla“ knygas platino sandėlyje“

VšĮ „VU leidykla“ yra ne pelno sie-kianti organizacija, kuri du trečdalius pajamų gauna iš aukštosios mokyklos biudžeto. VU Komunikacijos fakulte-to (KF) Knygotyros ir dokumentoty-ros instituto profesorius dr. Remigijus Misiūnas tikina, kad viešąją įstaigą

„VU leidykla“ tikslingiau būtų vadin-ti spaustuve, nes ji leidinių neplatina, o tik rūpinasi mokslinės literatūros spausdinimu. Reformos iniciatoriai – VU KF Knygotyros ir dokumentotyros instituto profesorius dr. R. Misiūnas ir VU mokslo reikalų prorektorius prof. habil. dr. Juras Banys priekaištauja, jog labai dažnai VšĮ „VU leidykla“ išleistos knygos skaitytojų net nepasiekdavo. „Daug metų kilo nepasitenkinimas leidyklos darbu, nes tai buvo leidykla, kuri tik vykdė užsakymus: išleisdavo VU užsakytas knygas ir atiduodavo jas į sandėlį, o knygų platinimas buvo paties Universiteto reikalas. Buvo vyk-doma leidyba pagal užsakymą, kuri netenkino nei Universiteto darbuotojų, nei akademinės bendruomenės narių“, – teigia VU KF prof. dr. R. Misiūnas.

Pagal anksčiau galiojusius VU leidybos nuostatus, leidybos funkcijos buvo padalintos į dvi dalis: leidinių pa-ruošimu ir spausdinimu turėjo rūpintis VšĮ „VU leidykla“, leidinių platinimu ir prieinamumu – VU. Tokį leidybinių užduočių pasidalijimą labai vaizdžiai apibūdino prof. dr. R. Misiūnas: „Koks gali būti susikalbėjimas, jeigu yra vie-na prekė ir du šeimininkai, arba vienas vežimas ir du arkliai, iš skirtingų pusių prikabinti.“

Prof. dr. R. Misiūno nuomone, didžiausia problema buvo ta, kad au-torius parašydavo knygą, atiduodavo

ją Universitetui, o Universitetas – lei-dyklai. Ji išleisdavo, veždavo knygą į sandėlį ir po to Universiteto Mokslo skyrius turėjo galvoti, kaip tą knygą parduoti. Leidinys esą retai kada patek-davo į rinką, trūko mobilumo, sunku buvo jį pasiekti. VšĮ „VU leidykla“ di-rektorius Leonidas Zabulionis leidyklą gina: „VU leidybos nuostatuose aiškiai parašyta, kad platinimas yra Mokslo skyriaus funkcija. Už platinimą atsa-kingas to skyriaus darbuotojas, kuris už tai gauna atlyginimą.“ VU Mokslo skyriaus vedėja Marija Sniečkutė pri-pažįsta, kad leidinių platinimas nebuvo vykdomas itin sėkmingai, tačiau prie tokios situacijos susidarymo prisidėjo ir ekonominė krizė. Anot Mokslo sky-riaus vedėjos, ne leidyklos, o knygynai diktuoja platinimo sąlygas. „Mes irgi buvom nepatenkinti tokiu platinimu, bet nelabai, ką galėjom padaryti. Kny-gynai pasidarė labai atsargūs, jie užsa-ko vos kelias knygas, o mes negalim sau leisti važinėti po visą Lietuvą dėl kelių leidinių. Tik didieji platintojai turi tokias galimybes, o mums nuvežti du, tris leidinius į Kauną ar Klaipėdą yra nuostolinga. Platintojai-tarpinin-kai taip pat neatlieka šios funkcijos nemokamai.“

VU leidykla negalėjo platinti iš-leistų leidinių ir dėl savo viešosios įstai-gos statuso. „Buvo daugybė biurokrati-nių kliūčių, kurios trukdė efektyviam

Žiniamalė 43


VšĮ „VU leidykla“ darbui, nes ji platinti knygų negali dėl to, kad leidiniai pri-klauso Universitetui. Kokiu pagrindu tuomet mes galėtume perduoti knygas viešajai įstaigai, kuri yra atskiras juri-dinis asmuo?“ – klausia VU mokslo reikalų prorektorius prof. J. Banys. Mokslo skyriaus vedėja M. Sniečkutė tikina, kad didžiausia leidybinio pro-ceso problema VU yra ne platinimas, o „išpūstas“ periodinių leidinių tiražas. Anot Mokslo skyriaus vedėjos, Uni-versitetas leidžia virš 20 mokslo darbų periodinių žurnalų, kurių tiražas daž-nai siekdavo net tris šimtus. „Prieš 10 metų periodiniams leidiniams buvo labai kategoriškas reikalavimas – jeigu jie norėjo patekti į Lietuvos prestižinių žurnalų sąrašus, jų tiražas turėjo būti ne mažesnis nei 300. Taip atsirado tie nelemti 300, o toks tiražas yra per dide-lis ne tik mūsų Universiteto žurnalams, bet ir kitiems mokslo leidiniams Lie-tuvoje.“ M. Sniečkutė siūlo akademi-nius leidinius leisti ne pagal nustatytą tiražą, o pagal skaitytojų poreikį, tokiu būdu leidiniai neužsigulėtų sandėlyje.

Anot VšĮ „VU leidykla“ direkto-riaus L. Zabulionio, parduoti daugu-mai skaitytojų akademinį leidinį yra itin sunkus darbas. Ypač tuomet, kai autoriai leidžia knygas, negalvodami apie skaitytojus. Direktorius teigia, kad pasitaikydavo ir tokių knygų, kurios buvo leidžiamos tik todėl, kad autoriai patvirtintų savo dėstytojų ir profesorių kvalifikacijas, pedagoginius laipsnius. Todėl išleisti leidiniai ir gulėjo sandė-lyje. Prof. dr. R. Misiūnas tikina, kad tokie leidyklos direktoriaus žodžiai yra tik pasiteisinimas, nes VšĮ „VU leidy-kla“ negalvojo apie platinimą dėl to, jog leidėjui nerūpėjo, ar akademinė knyga pateks į sandėlį, ar į skaitytojo rankas.

VšĮ „VU leidykla“ ateities vizijos

Šiuo metu prognozuojamos trys VšĮ „VU leidykla“ reformos pabaigos. Pirmoji galima reformos baigtis – vi-siškai panaikinti VU leidyklą. Viešo-sios įstaigos veiklą ir visas jos funkcijas jau perėmė naujai įkurta VU Leidybos

direkcija. Į naująjį padalinį iš VšĮ „VU leidykla“ perėjo dauguma darbuotojų. Senosios leidyklos patalpose liko tik iškaba ir keli žmonės, kurie baigia pra-dėtus darbus. Naujasis VU Leidybos direkcijos vadovas Jonas Vėgėlė tiki, kad VU Leidybos direkcija dirbs efek-tyviau nei VšĮ „VU leidykla“. „Dirbu tik antrą mėnesį, bet esu įsitikinęs, kad VU leidyba klestės, kitaip aš čia nebū-čiau atėjęs dirbti. Aš matau didžiules perspektyvas. Svarbiausia – reikia ban-dyti įtikinti kuo daugiau autorių ne tik iš VU, bet ir kitų universitetų leisti savo leidinius mūsų Leidybos direkcijoje.“

Prof. dr. R. Misiūnas tvirtina, kad VšĮ „VU leidykla“ yra „prisisiurbusi“ prie vieno tiekėjo. Tai reiškia, kad lei-dykla daugiausia pajamų gaudavo iš vienintelio šaltinio – VU. „Dabar lei-dykla neteko savo pagrindinio „dono-ro“. Šiuo metu visas knygas leidžia pats Universitetas, todėl viešoji įstaiga tikrai neišsilaikys“, – teigia prof. dr. R. Misiū-nas. Ši situacija lemia VšĮ „VU leidy-kla“ žlugimą. Tokia reformos baigtis VU ekonominiu atžvilgiu yra papras-čiausia, nes nebereikės išlaikyti dviejų leidyklų.

Antroji VšĮ „VU leidykla“ ateities vizija – tapti Komunikacijos fakulte-to (KF) studentų mokomąja leidykla. Labiausiai šią idėją palaiko prof. dr. R. Misiūnas, linkęs pritarti tokiam spren-dimui ir KF dekanas doc. dr. Andrius Vaišnys. VšĮ „VU leidykla“ taptų abie-jų pakopų leidybos studijų programų studentų praktikos baze, kurioje stu-dentai galėtų rengti, redaguoti ir pla-tinti akademinius leidinius. Taip pat leidykloje dirbtų keli profesionalai, kurie mokytų studentus ir prižiūrėtų jų darbą. Tokį siūlymą itin skeptiškai vertina VU mokslo reikalų prorekto-rius J. Banys: „Gali būti, jog kokį kar-tą chemikai paprašys trąšų gamyklos, nes jiems jos reikia praktikai, medikai gali paprašyti privačios klinikos, jiems – taip pat reikia atlikti praktiką, fizikai gali paprašyti branduolinio mokomojo reaktoriaus, ekonomistai gali sukurti savo mokomąją firmą. Leidyba yra tik viena iš daugelio studijų programų.

Kodėl VU turėtų išlaikyti įstaigą, kuri dirbtų tik dėl nedidelės dalies studentų praktinio paruošimo? Kyla klausimas, ar tai, prasminga?“

VU mokslo reikalų prorektoriui pritaria ir VU Finansų ir ekonomikos direkcijos vadovas Gintaras Binkaus-kas. Jo manymu, Universitetui nėra jokio tikslo įsteigti mokomąją leidyklą, kuri konkuruotų su VU Leidybos di-rekcija. „Išeitų taip, kad Universitetas sau „pasigamina“ konkurentą. Kam mums to reikia? Jeigu ta leidykla imtų-si funkcijų, kurių VU Leidybos direkci-ja neatlieka, tuomet gerai. Pavyzdžiui, užsiimtų studentų verslumo mokymu, tačiau tai jau turėtų būti vykdoma ne iš aukštosios mokyklos lėšų“. G. Binkaus-kas baiminasi, jog įkūrus mokomąją leidyklą kaip dukterinę verslo įmonę, Universiteto dvi leidyklos pradės kon-kuruoti tarpusavyje. Anot VU Finansų ir ekonomikos direkcijos vadovo, gali susiklostyti panaši situacija kaip ir su VU Tarptautine verslo mokykla, kuri tapo konkurente savo steigėjui – VU.

Mokomosios leidyklos steigi-mui nepritaria ir VšĮ „VU leidykla“ direktorius L. Zabulionis. Jis sunkiai įsivaizduoja, kas galėtų išmokyti pusę šimto studentų dirbti leidykloje ir kas norėtų išlaikyti mokomąją leidyklą. L. Zabulionis abejoja, kad autoriai norės leisti savo knygas mokomojoje leidy-kloje, kurioje dirba studentai: „Kaip atrodytų, jeigu profesorių rankraščius redaguotų, maketuotų ir platintų stu-dentai? Doc. dr. A. Vaišnio nuomone, jei veikianti VU struktūra padėtų at-likti mokomąją funkciją, Universitetas būtų tuo stiprus: „Nelabai aišku, ko-dėl, baigęs pirmosios pakopos filolo-gijos studijas, leidybos magistrantūros studentas negali lingvistiniu požiū-riu vertinti rankraščio?! Kodėl fizikos studentas gali naudotis laboratorija, o leidybos studentas – jau ne? Juk KF žurnalistikos studentai turi mokomąjį periodinį leidinį. Nebent baiminama-si, kad leidybos procese dalyvaus ir dėstytojas – juk fizikos laboratorijoje dirbama su mokslininkais. Tad gir-dimų „kontrargumentų“ nevertinu

44 Žiniamalė


direkcijos duetą. Pasak jo, Leidybos direkcija rūpintųsi akademinių leidi-nių parengimu ir spausdinimu, o VU leidykla juos platintų. „Įsivaizduokime, kad autorius pateikia naują rankraštį. Tuomet Leidybos direkcijos ir VU lei-dyklos vadovai kartu sprendžia, kaip paruošti leidinį, koks turėtų būti jo ti-ražas, kaip reikėtų jį platinti. Būtų pasi-dalijama darbais. Sakykime, Leidybos direkcija rūpintųsi rankraščio parengi-mu ir išspausdinimu, o platinimas būtų pagrindinė VU leidyklos užduotis.“ Profesorius mano, kad leidinius galėtų platinti KF leidybos studijų programos studentai. VU Finansų ir ekonomikos direkcijos vadovas G. Binkauskas to-kiam siūlymui nepritaria, anot jo, toks funkcijų pasidalijimas yra netikslingas: „Reikia galvoti, ko nepadarom patys, kad mums reikėtų viešosios įstaigos paslaugų. Jeigu Leidybos direkcija su-geba viską padaryti, tai kam mes lai-kom antrą leidyklą? Jeigu viešoji įstaiga reikalinga nežinia dėl ko, tai gal vari-

kaip nuoširdžių ir sąžiningų, iš meilės Universitetui.“ Mokomąją leidybos laboratoriją pavadinti „konkurentu“ apskritai yra absurdiška, mano doc. dr. A.Vaišnys, būdamas ir žurnalistikos bakalauro studijų programos vado-vu: „Tokiu požiūriu vadovaudamiesi, neturėtume turėti mokomojo „Uni-versiteto žurnalisto“ laikraščio, įkurto dar 1977-aisiais. Jei taip būtų kalbama apie iki šiol mokslininkams tarnavu-sią, jų leidinius platinusią Alma Mater leidyklą – dar suprasčiau“. A. Vaišnio įsitikinimu, rasti kūrybinį sprendimą yra sunkiau – tam reikia ir tam tikro Universiteto dvasios pojūčio, o likvi-duoti, uždaryti, pareikšti „netikslinga“, „neracionalu“ – vaizduotė nereikalin-ga: „Būtent toks mąstymas prieš 20 metų „padėjo“ uždaryti ir Fotolabo-ratoriją, ir Periodinės spaudos tyrimų laboratoriją“.

Prof. dr. R. Misiūnas siūlo trečiąją VšĮ „VU leidykla“ ateities viziją – su-daryti VšĮ „VU leidykla“ ir Leidybos

antas ją likviduoti yra pats racionaliau-sias. Kol kas VšĮ „VU leidykla“ palikta tik kaip tam tikra alternatyva, jeigu nepasisektų Leidybos direkcijai. Svar-biausia, kad ji nesiveržia į mūsų rinką ir su mumis nekonkuruoja.“

Jau pusę metų verda diskusija dėl VšĮ „VU leidykla“ ateities. Reformos iniciatoriai negali nuspręsti, į kieno rankas perduoti senosios leidyklos vairą. Pasiūlymų ir ginčų daug, tačiau vieningo sprendimo vis dar nėra. Il-gas laukimas ir neapsisprendimas gali išpildyti ir ketvirtą VU mokslo reika-lų prorektoriaus J. Banio prognozę: „Buvo minčių net parduoti VU leidy-klos vardą ir iš viso su leidyba neturėti nieko bendra.“ Ši diskusija sklandė ir Senato komisijos posėdyje. A. Vaišnys ironizuoja: „O kodėl nepardavus leidy-bos programos kaip kūrinio? Galima uždirbti!“

Pies. autorius Sarunas Česna

Žiniamalė 45


Radijo reikalauja visi, bet remti neskuba

Lina Bartkutė

Vilniaus universiteto (VU) aka-deminė bendruomenė vienareikšmiš-kai kalba apie radijo naudą ir jo indėlį, skatinant bendruomeniškumą. Komu-nikacijos fakultetas (KF) koordinuoja radijo veiklą ir padeda finansiškai gy-vuoti bei plėstis. Bet ar visi stengiasi Priimti radiją kaip visos Alma Mater transliuotoją ? VU strateginės plėtros direktorius Algimantas Lipinaitis nusi-suka ir nenori girdėti, kad radijas pri-klauso ne vien KF, bet visam VU.

Radijas Universitetui yra reikalingas

VU KF dekanas Andrius Vaišnys tikina, kad 2007 m. tvirtinant radijo nuostatus daugelis administracijos at-stovų, fakultetų dekanų, Senato komi-sijos narių neabejojo, kad toks radijas Universitetui yra reikalingas. Taip pat nekilo jokių abejonių, kad tai – VU radijas.

VU rektorius Benediktas Juod-ka teigia, kad 2007 m. kreipėsi į KF Žurnalistikos institutą (ŽI) dėl radijo kuravimo. „Kilo visokių diskusijų, bet buvo nuspręsta radiją paskirti šiam pa-daliniui, kadangi jis yra žiniasklaidos priemonė. O tuometinis ŽI direktorius A. Vaišnys sutiko“, – sako VU vadovas. Tvirtinant nuostatus buvo diskutuoja-ma, kad jis galbūt turėtų priklausyti In-

formacijos ir ryšių su visuomene sky-riui. Sprendimas pasikeitė ir bendru nutarimu buvo atiduotas KF. Skyriaus vedėja Nijolė Bulotaitė teigia, kad VU radijas niekada nepriklausė jiems. Tik persiųsdavo ir dabar siunčia radijo ko-mandai VU naujienas ir daugiau nėra niekaip susiję.

Rektorius teigia, kad radijas yra reikalingas įvairiomis prasmėmis: su-teikia infromacijos apie Universiteto gyvenimą bei tobulina studentų patirtį. Rektorius sako, kad visuomet skatino jį steigti ir buvo pirmasis iniciatorius. Jis prisipažino, kad šiuo metu „Start FM”

neklauso, bet būtinai juo pasidomės daugiau. VU vadovas norėtų girdėti daugiau naujienų apie Universitetą, jo veiklą, vykdomus projektus, įvairius renginius ir kitokias parengtas žinias. Rektoriaus mintims pritarė ir dekanai Zenonas Butkus bei Antanas Smetona.

A. Vaišnys taip pat rėmė tokio radijo idėją ir norėjo, kad jis būtų VU struktūroje. KF dekanas tikino, kad norint bet kokį objektą matyti kaip struktūrinį darinį, reikia atsižvelgti į lė-šas ir tam tikrą finansinę atsakomybę, ne tik idėjas. „Norėtųsi visų supratimo, kad VU radijas „Start FM“ yra ne tik

Vytautas Jurevicius radijo laidą „Elektroniniai miesto aidai“ veda be atlygio. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

46 Žiniamalė


ne tik turėti radiją, bet kad transliuo-jamos žinios būtų kokybiškai kuriamos ir skleidžiamos.

Radijo direktoriaus A. Valaši-no teigimu, siekis suburti lietuviškąją alternatyviąją sceną ir klausytojams pateikti kitokį požiūrį į muziką tapo viena prioritetinių veiklos sričių: su-laukta palaikymo ir pritarimo iš „Vil-nius Hardcore“, „Ferrum.lt“ bendruo-menių narių, nepriklausomų šalies įrašų kompanijų ir atlikėjų bei pavienių radijo klausytojų. Kitas svarbus radi-jo stoties „Start FM“ siekis – palaikyti nuolatinį ir efektyvų ryšį su VU akade-mine bendruomene. Radijo stotis ben-dradarbiauja su VU Studentų atstovy-be (SA), laikraščiu „Studentų Era“, VŠĮ „Vilniaus universiteto būstas“ bei ŽI.

VU SA prezidentas Liutauras Gudžinskas „Start FM“ padeda finan-siškai, persiunčia naujienų ir aktyviai dalyvauja jų veikloje. Jis teigiamai ver-tina tai, kad radijas groja nekomercinę muziką, atsakingai planuoja programų tinklelį ir įdeda daug kūrybos. Radijas, bet kokiu atveju, Universitetui yra rei-kalingas. L. Gudžinskui gaila, kad radi-jo klausytojų ratas yra nedidelis, apie 3-5 tūkstančius asmenų per parą.

fakulteto rūpestis, todėl, mano many-mu, radijas turėtų būti išlaikomas iš bendro VU raidos fondo, ne tik iš KF lėšų“, – sako dekanas A. Vaišnys.

Radijo „Start FM“ direktorius An-drius Valašinas šiuo metu turi radijo direktoriaus etatą KF. Jis yra atsakingas už praktikų koordinavimą, mokslinę veiklą ir apskritai visą radiją, rengia ataskaitas ir pildo kitus dokumentus. A. Vaišnio manymu, sprendimas įsteigti VU radijo direktoriaus etatą buvo visiškai teisingas ir pagrįstas. Sa-vanoriškumo principas, kai kalbama apie priklausomybę, ne visada yra pa-kankamas. Pareiga, už kurią mokamas atlyginimas, yra patikimiausia. Tai su-teikia jam tam tikrą galimybę laisviau dirbti su savo komanda, planuoti laiką. Priešingu atveju, radijas, neturėdamas palaikančio lyderio, gali ir „numirti“.

Dekano nuomone, VU komuni-kacijos strategijoje tokios priemonės kaip šiuolaikinis radijas turėtų būti pri-oritetinės. Informacijos parengimas ir perdavimas klausytojams nemažai kai-nuoja. Transliacija ir žinių parengimas yra brangus: žmonėms, kurie rengia naujienas, reikia mokėti atlyginimus. VU akademinei bendruomenei svarbu

Nekomerciniams tikslams reikalinga parama

Radijo „Start FM“ direktoriaus nuomone, verslo modelis, pardavinė-jant reklamą studentiškam nekomerci-niam radijui, mokinančiam studentus, – netinka. Yra būtinas rėmimas iš ša-lies. Netrukus radijuje yra planuojami pokyčiai. Jie gali padėti komandai išeiti iš rūsio Saulėtekio alėjoje.

KF dekanas A. Vaišnys ir VU KF ŽI direktorius Žygintas Pečiulis suinte-resuoti geresnėmis studentų sąlygomis ir padeda įgyvendinti šiuos siekius. Ra-dijui svarbu turėti patalpas patogioje vietoje, kad suaktyvintų visą Universi-teto bendruomenę ir išspręstų nepato-gumą – didelį atstumą nuo miesto cen-tro. Šiuo metu bandoma sujungti „Start FM“ radijo studiją su KF radijo studija, paskatinti studentus aktyviau naudotis radiju ir jo privalumais. „Vesdamas lai-dą radijuje, asmuo įgyja geresnę patir-tį, nei klausant auditorijoje, kai pats ar kitas kolega kalba „į sieną“. Sėdėti prieš veidrodį ir dėstyti mintis gali visi, bet kalbėti „milijonams“ klausytojų yra nepakeičiama patirtis“, – sako direkto-rius A. Valašinas.

Rektorius tikino, kad VU taip pat nori prisidėti prie radijo išlaikymo. Ke-tina pagerinti KF studijų infrastruktūrą iš projekto „VU filologijos, socialinių ir komunikacijos mokslų studijų infras-truktūros ir bazinės įrangos atnaujini-mas“. Strateginės plėtros direktoriaus A. Lipinaičio teigimu, šiam projektui apskritai yra paskirta 14 mln. litų. Jis finansuojamas iš Europos Sąjungos fondų. Radijas projekte yra viena ko-munikacijos studijų sudėtinė dalis. Jame yra numatytas Maironio gatvės pastato sutvarkymas bei aprūpinimas reikalinga technine įranga.

Projektas buvo pradėtas rengti prieš metus. A. Lipinaitis tikina, kad sėkmingam vykdymui trūksta laiko. „Šiuo metu jis yra parengtas, lyg ir skirtas finansavimas, bet finansavimo sutartis tarp Universiteto ir agentūrų dar nepasirašyta. Sutartį rengia ŠMM, ją pasirašo rektorius, Centrinio valdy-mo agentūra bei Švietimo ir mokslo

Paulius Ilevicius į radiją ziuri itin atsakingai. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Žiniamalė 47


ministras. Tik pasirašius sutartį, prasi-deda projekto įgyvendinimas“ , – sako projekto kuratorius.

Projektas turės būti įgyvendintas per 3 metus nuo sutarties pasirašymo. Universitetas prie projekto turi prisidė-ti 736 tūkst. litų. „Kiek prie šios sumos prisidės KF iš savo lėšų? Įdomu, ar jis yra visiškai „išsekęs“, ar galės prisidėti? Universitetas turi savų lėšų tiek, kiek jų užsidirba fakultetai, kiek jie įstengia sunešti ne iš valstybės biudžeto, o iš įvairių paslaugų. Bendros Universiteto lėšos suplaukia iš fakultetų įnašų“, – ti-kina A. Lipinaitis. Projekto kuratoriaus teigimu, kyla problema – kokia dalis pinigų iš fakultetų turėtų būti atskai-toma Universiteto reikmėms. Jo many-mu, fakultetai nesistengia atitinkamai prisidėti.

Skatina žmonių saviraišką

Radijas „Start FM“ veikia visą parą. Komanda gana nemaža: laidas veda apie 60 žmonių, o organizacine veikla rūpinasi 7 žmonių komanda. Kadangi tai yra VU radijas, jie turi daugiau laisvės eksperimentuoti ir mo-kytis, visą eterio laiką išnaudoja laisvai žmonių saviraiškai. „Start FM“ pro-gramą sudaro laidos, kurių tematika – nuo akademinio studentų gyvenimo iki futbolo klubo fanų aktualijų. VU radijas transliuojamas FM bangomis 94,2 MHz dažniu Vilniuje ir internetu Lietuvoje bei pasaulyje.

„Start FM“ veikia pagal laisvąjį radijo formatą. Tai yra radijo tinklelio programavimo būdas, kai laidos ve-dėjui suteikiama visiška laisvė rinktis

grojamą muziką, neatsižvelgiant į vy-raujantį muzikos stilių radijo stotyje ar stoties komercinius interesus. Laisvojo formato etikos principai vedėjo muzi-kinę laisvę apibrėžia kaip rekomenda-ciją laidos metu groti vieno pasirinkto stiliaus muzikines kompozicijas, tačiau nesmerkia tos pačios tematikos, bet skirtingų stilių kūrinių grojaraščio.

Klausytojų nuomonės skiriasi

KF studentė Oksana Grajauskai-tė tikina, kad VU radijo klauso vien dėl „Audronašos“, kuri yra vienintelė tokia laida Lietuvos radijuose. Mergi-na palaiko radiją ir dėl to, kad jis yra nekomercinis. O VU studentas Rokas Pocius „Start FM“ įžvelgia ir trūkumų. Jame daugiausiai dėmesio skiriama tik

Elektroniniu miesto aidu“ vedejai (is kaires: Vytautas Jurevicius, Justinas Čeciurka, Paulius Ilevicius) nestokoja humoro jausmo. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

48 Žiniamalė


šiais laikais tenka dalintis nuomonė-mis, viešinti savo darbus, todėl galima tai daryti, mokytis savo, mažesnę audi-toriją turinčiame radijuje. VU radijas „Start FM“ žurnalistikos specialybės studentams padeda įgyti patirties ir vėliau patekti į kitas žiniasklaidos prie-mones. Beje, pasitelkiant internetą, bet kuri Universiteto radijo laida gali tapti viena populiariausių Lietuvoje.

keliems stiliams, kurie galbūt ir patin-ka daugumai. Radijas orientuojasi į tai, kas priimtina jo vedėjams. Mažumą traukiančių dalykų niekada negalima jame išgirsti. Vaikinas pataria lygiuo-tis į radijo stotį „Opus3“, kurioje yra daug įvairios muzikos, dažnai grojama elektronika.

Studentas Donatas Rinkevičius sako, kad patinka klausyti „Start FM“, nes groja daug alternatyvios muzikos. Yra kuriamos išskirtinės laidos kon-kretiems stiliams. Šių dalykų jis pasi-genda kitose Lietuvos radijo stotyse. D. Rinkevičius pastebi, kad VU radijo lai-dų vedėjams dažnai trūksta profesio-nalumo, kartais jie neturi, ką pasakyti. Jis mano, kad reikėtų daugiau atsakin-gumo ir pasiruošimo. Galbūt problemą galėtų išspręsti didesnis radijo direkto-riaus dėmesys profesionalumui.

Ekspertė – Giedrė Čiužaitė, Lietuvos nacionalinio radijo

laidų vedėja

– Žurnalistikos bakalauro studijų programoje dėstau garso raiškos kursą. Šį kursą pasirinkę studentai maždaug du pavasario semestro mėnesius ren-gia laidą „Mikrofonas įjungtas“, trans-liuojamą per VU radiją. Studentams būtų patogiau, jei „Start FM“ studija būtų ŽI. Jiems svarbios ir techninės priemonės, norėtųsi daugiau diktofo-nų. Techninė bazė ir aplinka dabar yra skurdoka. Tačiau fakulteto ir instituto administracija, radijo „Start FM“ di-rektorius A. Valašinas ieško būdų sąly-goms gerinti.

Nebūtų tikslinga visas lėšas skirti naujiems mikrofonams, greitesniems kompiuteriams bei kitiems daiktams. Svarbiausia – realiai įvertinti finansi-nes galimybes ir po truputį įgyvendin-ti laidų kūrėjų ir Universiteto vadovų sumanymus.

VU radijuje „Start FM“ pirmą kartą teko kalbėti, kai pasikvietė laidos „Atviras galas“ vedėjos. Laida truko porą valandų, grojant muzikai, būtinai reikėjo išbėgti iš mažos studijos įkvėp-ti oro, kad neuždusčiau. Kita vertus, kartais kūrėjai laisvesnėje ir kuklesnėje

aplinkoje jaučiasi geriau, nes su finan-sinėmis investicijomis dažnai ateina daugiau kontrolės, įpareigojimų.

Radijas gali būti bendruomenės narių mokymosi vieta plačiąja prasme. Kalbu ne tik apie žurnalistikos ar poli-tikos mokslų studentus, kuriems laidų rengimas yra gera patirtis. Radijas nau-dingas Universiteto mokslininkams, studentams ir administracijai. Visiems

Giedrė Čiužaitė. E. Zailsko ir L. Zubrutes nuotrauka.

„Start FM“ direktorius Andrius Valašinas laužo standartus tiek radijuje, tiek asmeniniame gyvenime. Nuotrauka iš asmeninio archyvo.

Documents

ZIniamale nr. 2 2011