AUŠRA MATULEVIČIŪTĖ

Ilgesio kojos

AU

ŠRA M

ATULEV

IČIŪTĖ

Ilge

sio k

ojo

s

Serijoje „Nauji vardai“ išleista:

Elžbieta Latėnaitė. APSICHĖ, romanas ir novelės, 2009

Aidas Kelionis. SMĖLYNŲ VANDUO, romanas, 2009

Rasa Aškinytė. RŪKO NESUGADINTI, romanas, 2009

Aušra Matulevičiūtė gimė nuošaliame Rokiškio rajono vienkie-myje. Baigė lietuvių kalbos, o vėliau ir žurnalistikos studijas. Priešseptynerius metus emigravo į Prancūziją, gyvena Paryžiuje.„Daugelis stebisi, kad iki šiol kalbu be akcento, – rašo ji. – „Kolkas“, – pasakytų vienas iš mano knygos herojų...“

Debiutiniame Aušros Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“tyrinėjama „svetimo“ situacija šiuolaikiniame Europos katile. Pagrin-dinė veikėja Inesa, išeivė iš Lietuvos, dirba aukle, tvarko svetimus na-mus ir drauge su libaniečiu vyru Eliotu mėgina kurti savo gyvenimąParyžiuje. Prisitaikyti ir rasti vietą pasaulyje sunku ne tik emigrantams,bet ir patiems paryžiečiams – karjeros siekiančiai sekretorei, maištau-jančiam paaugliui, viskuo nusivylusiam dėstytojui... Keista įvairių kultūrų sampyna kuria nesusipratimų, nesusikalbėjimųvirtinę. Kiekviena novelė – naujas įvykis, portretas ar prisiminimas.Su subtilia ironija autorė žvelgia ne tik į lietuvį pasaulyje, bet ir įpatį pasaulį, kuriame netrūksta nei meilės, nei abejonių, nei juoko,nei ašarų.

Savi žodžiai dingsta be jokios mistikos ir nesutartą

valandą. Štai kad ir aną ketvirtadienį. Užkrito, kaip

lietuviškai vadinasi tai, kas šiaip jau yra langas. Gali

pamiršti, kuo skiriasi „poliglotas“ nuo „poligamijos“ –

tik ne „langą“. Taigi, uodas įskrido pro... Na ir kas, kad

į pagalbą tokiais atvejais šoka visas kūnas, smegenys

rankoms duoda komandą nubrėžti ore pavidalą to,

kas gali vadintis sumautu „langu“. Antras pamirštas

žodis buvo „pusbrolis“ – ir tas iš gana dažnai tariamų

kategorijos. Paskui užkrito, kaip rašomi „konservai“ –

su s ar su c? Balandžio aštuntąją užmarštin iškeliavo

būdvardis „išvirkščias“, to paties mėnesio gale dingo

„viryklė“.

– Kokia tu kalba galvoji? – lyg tarp kitko pasidomi

sykiu pietaujantis kaimynas.

Kažko panašaus Inesa kadais yra klaususi savo vyro:

„Kokia kalba tu sapnuoji?“ Tada jis raitėsi, springo iš

juoko, bet šią akimirką Eliotui pamirštas „langas“

kažkodėl neatrodo juokingas...

3

Vilnius 2010

AUŠRA MATULEVIČIŪTĖ

Ilgesio kojosNovelių romanas

4

Serija „Nauji vardai“

UDK 888.2-3

Ma647

ISBN 978-9986-16-777-8

© Aušra Matulevičiūtė, 2010

© marija jure., viršelio dizainas, 2010

© „Tyto alba“, 2010

5

I L G E S I O K O J O S

Jos turėtų būti ilgos ir vikrios, nešančios iki pragarų. Iki niekur. Jokios kliūtys, jokios kaulų ar sąnarių ligos jų nesustabdys. Išvykėlio ilgesys. Jis spiria tiesiai į paširdžius, atpažinęs praeitį

konkrečiuose daiktuose, abstrakčiuose dalykuose, o kartais – šiaip. Jei nebūtų toks chroniškas ir valdingas, niekas apie tą ilgesį nekalbė-tų. Nulupk senąją odą, – ne išsinerk (kitaip bus pernelyg cool), bet nudraskyk nagais, – naujoji vis vien liks persigėrusi jo kvapo. Ir jam visai nė motais, kad išvažiavęs stengiesi viską pradėti iš naujo.

Ištikimasis ilgesys pirmas pasitiks tave svetimame krašte. Siau-tės, bet neišves iš proto, apsimes, kad leidžiasi kontroliuojamas. Tačiau visa priklausys nuo jo valios.

Apsigyvenus svetimoje šalyje, reikia kuo skubiau perreguliuo-ti visas jusles. Ar bent jau senąsias pridengti naujomis, kad nors kiek panėšėtum į dvikultūrę būtybę. Pirmiausia priešinsis kūnas: nusilps akys, skeldės delnai, kartais pykins (natūralu, skrandis turi teisę atmesti neįprastą maistą, vien jau dėl streso). Be to, svaigs gal-va, tad ilgokai jausiesi it pieštas žmogelis, svirduliuojantis margo atviruko paviršiumi. Kol vimčiodamas šlitiniuosi, nesistebėk, kad neatsiveria jokios durys. Net primygtinai aiškinant, kad esi iš ES šalies. Nuo atviruko plokštumos dar neperėjai į trimatį pasaulį,

6

supranti? Kitaip tariant, tavęs dar nesugėrė, neasimiliavo. Jie nėra tikri, ar ištikimai mylėsi savo naujuosius namus. Gali net versti juos mylėti. Ne iš blogos valios, bet skausmingai.

Pirmą Vasario 16-ąją entuziastingai ieškosi tautiečių, idant ga-lėtum jaustis esąs tikras lietuvis. Antrais metais juos kviesies į savo namus – vaišinsi balandėliais, fotografuositės prie mažutės stali-nės trispalvės. Bet po kelerių metų viskas atrodys daug paprasčiau. Neišsigąsk – tikrai nesugyvulėjai ir nenutautėjai. Tiesiog nuo šiol, kad suvoktumei kas esąs, bus nebereikalingi konkretūs ženklai.

Tačiau kad ir kur atsidurtum, kad ir ką darytum, persekios baimė nebesurasti to, ką palikai. Basos kojos paupiuose, aukšti senamiesčio mūrai – juos atmintin neš ne velnias, o ištikimasis ilgesys...

Šimtą kartų mintyse atšoksi brolių ir seserų vestuves, tiek pat sykių palaidosi senuosius. O trumpam sugrįžęs namo pajusi – kal-bos įgūdžiai atšipę, viskas aplink netobula, taisytina. Tave apsups artimiausi iš artimiausių, bet neįstengsi kalbėti, nes tyla šalia jų atrodys daug pilnesnė. Su svetimais kitaip: žodžiai liesis nekrešė-dami į jokią prasmę. Svetimiems mes pakantesni nei saviems.

Paradoksas! Artimųjų meilės pasirodys per daug! Išmokęs gy-venti beveik be emocijų (net vieni emigracijos metai – šiokia tokia mokykla), į papildomus jų kiekius reaguosi kaip į drastišką laiko juostos pasikeitimą. Nors, regis, likai toks pat, bet jau išdresavai jausmus. Ne išdavikiškai – tik tiek, kad išgyventum svetur.

Žmonės kalbės, kad išpuikai, kad nemoki sugrįžti, nors tavęs šitaip laukia. Lygins su senąja emigrantų karta – tokia maištin-ga, patriotiška, liudijusia gyvenimą likusiems čia, nelaisvėje. Vienų teks atsiprašyti, kad trūksta laiko, kitiems bandysi įtikti. Teisinsies. Ne tiek dėl klaidų, kurių pridarei svetur, kiek dėl to, kad palikai tėvynę, kad niekas tavęs čia nebesulaiko.

7

Kas nors būtinai paklaus: „Ko ten važiavai?“ Ir nežinosi, ką atsakyti. Po dešimties metų net nebemokėsi aiškiai suformuluoti. „Toks mano pasirinkimas“, – lemensi. Paprasta, bet neatsako į klausimą... Mylintieji tylės. Supratę ar ne, niekada tiesiai neprie-kaištaus dėl to, kad juos palikai ir esi nebe čia.

O kartais ir ten, ir čia bus taip ilgu, kad jausi ašaras tvinks-tant nuo pat papilvės.

Ne, „kartais“ – netinkamas žodis ilgesiui nusakyti. Taip bus visados.

Netikrumas. Ilgesio kojos – išjudintos tavo šaknys.

Atvirai ir iš širdies – I.

8

I N E S A L A B A I G R A Ž I

Manęs laukia nebloga scenaristo ateitis, jei, anot mano dėdės, bent iki dvidešimt aštuonerių suprasiu, kad ne tik amerikiečių filme gali-ma nudobti policininką. Kol toji valanda ateis, dar keletą metų bū-siu akylai saugomas besikeičiančių guvernančių.

Dabartinės auklės kalbėsena, pasak mano tėvų, idealiai dera prie mūsų šeimos charakterio: akcentas nerėžia ausies, balso tonas ramus, o tembras – it raminanti bangų mūša – ypač jaudina tėtį, kilusį nuo pajūrio. Auklės vardą irgi nėra sunku ištarti. Inesa. Šio-kiadieniais, o kartais ir savaitgalį, ji turi atstoti daug dirbančią mūsų mamą.

Iš pradžių mes, visi trys vaikai, purkštavom ir maištavom, tačiau dabar – Inesa, ir that’s it! Tiek jau išmokau per metus anglų kalbos pamokų. Mūsų rajone jos – prestižo reikalas, arba klaaasė, kaip ei-dama pro dizainerių vitrinas ilgesingai nutęsia mano sesuo.

Taigi Inesa punktuali, paprasta, dėmesinga, viską žino apie gy-vūnus ir prancūzų dailininkus (o aš maniau, kad tose šalyse, iš kurių žmonės bėga pas mus, vaikai nieko nesimoko).

Tiesa, tėvai man draudžia klausinėti Inesos apie jos krašto istori-ją. Ypač po to sykio, kai ji bandė man aiškinti, kodėl pas juos niekas nenori gyventi Sibire. Ten juk tiek daug nepanaudotos erdvės dide-

9

liems namams statyti! Japonai ten perka žemės rėžius ir savo malo-numui augina daržoves. Tačiau mamytė tada nukirto: „Ne tavo am-žiui!“ Aš taip nemaniau. Inesa, ko gero, irgi, bet nepuolė ginčytis, nes ji visada taktiška ir mandagi (net džiaustydama skylėtas mūsų tėčio glaudes).

Per šiuos porą metų aš jau praaugau Inesos sėdmenis. Jie labai apvalūs, todėl kartais nesusilaikau ir prisėlinęs žaibiškai sugriebiu – tok! Bet klykteli ne auklė, o mama – esą taip elgtis nemandagu. Mano treniruočių auka tik atlaidžiai šypsosi. Nepaisant visų nepa-togumų, tai puiki proga patikrinti, kiek apima mano vis ilgėjantys pirštai.

Inesa labai aukšta, puriom raudonom garbanom ir itin šviesaus gymio. Mano antakiai tankesni (esu suskaičiavęs 184 plaukelius), bet jos skaisčiam veide jie ryškūs lyg pirmieji mūsų kiemo vijoklių daigai. Turbūt dėl to daug kas į Inesą ilgai žiūri. Tik mano auklė la-bai kultūringa, todėl niekada nieko nesako, neliepia liautis spoksoti. Be to, ji nešioja akinius, tad, galimas daiktas, apskritai nepastebi į ją spoksančių. Net senelis, kuris skundžiasi pavargusiomis akimis, negali atplėšti nuo jos žvilgsnio. Kai vienąsyk paklausiau mamos, kodėl taip yra, ji kiek sumišo, bet paskui atsakė: matyt, todėl, kad Inesa labai... graži?

Kad auklė patinka mano dziudo treneriui, supratau pats, be nie-kieno pagalbos.

Aš irgi turiu mylimąją – Lili. Mano ex vardu Sara. Ji nusprendė draugauti su kitu, irgi iš mūsų klasės, nes jis už mane aukštesnis. Tad dabar aš esu su Lili, o mano buvusioji – su aukštaūgiu Natanu. Man labiau patinka Sara, tik negaliu jos mylėti, nes draugauju su Lili. Aiš-ku, tai komplikuota, bet juk negalima ardyti tvarkos!

Inesos mums pavydi beveik visų klasės draugų mamos. Nežinau, ar dėl to, kad ji labai graži, ar kad visada pasiruošusi už mus guldyti

10

galvą. „Jūsų auklė – likimo dovana!“ – šitaip sako mamai ir tėčiui. Beje, Inesa visai nemoka priimti dovanų. Aš matau, kaip tėvai su-trinka ką nors jai įteikdami, pavyzdžiui, per Kalėdas. Tėtis nuolat brauko savo didelę galvą, o mama nežino, kur dėti rankas, ir prityla, nors, patikėkit, ji – kalbėjimo čempionė! Be to, Inesa niekuomet neskaito laiškų Kalėdų Seneliui. Taigi man jos tikrai niekada nepri-mins automatas su plastikiniais šoviniais ar Hario Poterio stebu-klingoji lazdelė. Keista... Kaip ir tai, kad auklės namiškiai neturi nei mobiliojo telefono, nei kompiuterio – „kad bendravimas nevirstų tokia pat rutina kaip dulkių valymas“, – girdėjau ją aiškinant mano seneliui, tėčio tėčiui.

Na, bent mano mama be telefono tikrai neišsiverstų! Ji labai daug keliauja. Dėl to mūsų namai pilni įvairiausių daikčiukų iš visų pasaulio kraštų. Štai mano kambaryje ant medinių spintelių – visa Olandija su įvairaus dydžio klumpėmis ir mėlynais vėjo malūnais. Brolis kaišioja visiems po nosimis kokakolos butelių atidarytuvą iš Briuselio – anot senelės, „nediskretiškai sisiojantį“ berniuką. Vis-kas, kas parvežta iš Kinijos, – tėvų kambaryje. Mama darbo reikalais lankėsi ir Rusijoje, taigi medinių lėlių, vadinamų matrioškomis, irgi turime sočiai. Kartą, kai Inesa jau buvo išėjusi namo, vieną iš jų iš-narsčiau ir pačią didžiausią lėlę prikimšau spragintų kukurūzų. Kitą dieną auklė, pasigrožėjusi medinukių armija, išrikiuota viduryje svetainės, bandė vėl sukišti jas vieną kiton. Aišku, ji net nenutuokė, kad matrioškos įdarytos kaip kalėdinės žąsys. Aš stypsojau kampe ir laukiau, kol pokštels paskutinės – didžiausios – matrioškos pilvas. Kaip ir tikėjausi, Inesa krūptelėjo, sukliko, o paskui įpykusi puolė priekaištauti. Tik, iš juoko raitydamasis pasienyje, nė žodžio nesu-pratau.

„Ne viskas gyvenime gali būti taip smagu, kaip spragėsiai ma-trioškose“, – aiškina man Inesa, kai užsispyręs tysau ant kanapos ir

11

neturiu ūpo eiti į katekizmo pamokas Parapijos namuose. Ten nuo-bo-du! Ir viskas labai neaišku. Pavyzdžiui, sielos kelionė į dangų. Ine-sa paima mano ranką, vidinėje pusėje brūkšteli kamparu suvilgytu vatos tamponu. Vėsus kutulys bėga bėga bėga... Ir atsiplėšęs nuo odos žaibiškai išgaruoja. „Taip ir siela“, – sako Inesa. Paprasta...

Pusryčiaudamas retsykiais klausausi žinių. Vieną rytą išgirdau nesuprantamą žodį „pedofilas“. Aišku, išsyk paklausiau Inesos, ji paprastai viską žino. Mano didžiam nusivylimui, auklė rėžė trum-pai: tai vaikams bloga darantis asmuo. O kas tas asmuo? Suprantu, kas yra aš, tu, jis, ji, bet – asmuo?..

Gal be reikalo spyriaus, nes tuoj prisistatė brolis Enzo ir puolė klausinėti to paties. Žinoma, dviese lengviau priprašyti Inesą, bet mane nervina – jis juk beveik suaugęs, o negali pasiknaisioti žodyne. Kuo labiau Inesa gynėsi tiek težinanti, tuo smarkiau Enzo ją puolė. Aš žinau, na, bent nujaučiu, ką reiškia tokia jo mina. Tokią nutaiso, kai šaiposi iš mano meilės istorijų ir buvusių auklių išvaizdos. Man gaila Inesos, todėl tyčia falcetu žvygteliu: „Supratau, aš viską supra-tau!“ Brolis stveria mane už apykaklės, Inesa puola į pagalbą... Koš-ma-ras! Kaip pasakytų mama.

Aš pagrandukas, todėl tėvai ne visada žino, kaip su manim tvar-kytis. Ko gero, jau nebeprisimena, ką darė su pirmaisiais dviem vai-kais. O gal jau bus pamiršę, kaip apskritai vaikai daromi.

– Inesa, juk daromi, tiesa?..

12

S U L A I K U

„Viskas išsprūsta iš atminties, o laikas ne. Paaugliai jį spartina vy-tinėmis, brėžia vis aiškesnius jo kontūrus kosmetiniais pieštukais, o artėjantys prie pusamžio maldauja akimirką sustoti. „Išgrauž-kit!“ – stūgteli laikas ir daro savo. Iškeli seilėtus pirštus virš galvos, ir laikas apsireiškia iš rytų ar pietvakarių. Jei šiaurys, net nešlapini piršto – viskas aišku. Vėjas ir laikas panašaus charakterio. Jis žiaurus ir neatidus su juo lenktyniaujantiems: graso pasivertęs apglitusiais voratinkliais, kaukolėmis, saulėlydžiais. Ir yra visiškai nepaklusnus žinojimui – juodas analfabetas tas laikas“, – skaito Inesa, mintyse stengdamasi tinkamai ištarti sunkiausius svetimos kalbos garsus.

Kur kas akivaizdesnis laikas jai rodosi vakarais – dulkių procesijo-mis iš globojamos aristokratės palovio. Paskutiniais mėnesiais senoji bemokėdavo daryti du dalykus: kritikuoti kelnėtas moteris ir žiūrėti pro langą. Ponia purkštavo dėl ypač apdriskusio, jos akimis, jaunimo, neatsargiai braukiančio rankovėmis palei langines, kurių kitoj pusėj ji gyvena. Tad artimieji, nenorėdami, kad su laiku raganėjanti ir su niekuo nespėjanti jų mamma gąsdintų praeivius, sumanė paleisti jos laiką velniop. Nusamdė abejotino talento tepliorių iš Monmartro, ir tas per dieną atspaudė anapusinę lango panoramą ant drobės. Nuo šiol senoji gyvenimą stebi paveiksle, o laikas toliau voliojasi palo-

13

viuose. Taigi, už lango jau nebėra jokio žalumos ženklo, nors madam tebeįsivaizduoja siurbianti chlorofilą. Diena mainosi vietomis su naktimi, tačiau senajai vis tas pats vaiskus paveikslo rytas.

Pavydu, ji turi marias to kito laiko.Inesa, atvirkščiai, pajutusi, jog apskritai viskam jo trūksta, kartais

imasi žygių. Vakarais, prieš Eliotui grįžtant iš darbo, išeina į lauką prie sankryžos laukti jo „Nissan“. Tereikia kelių akimirkų, kad išvys-tum laiką Elioto veide, šiam sukant į kiemą. Inesai kaista nugara ir parūkuoja akys. Toks sukrečiantis akimirkos tikrumas...

Bet dažniausiai viskas būna kitaip. Paršliaužusi iš darbų, Inesa išdalina duoklę dienai: fuck pareigoms, fuck saviraiškai, fuck vaikų švietimui, – ir gerokai prieš Eliotui grįžtant akmeniu krinta į pa-talus...

Atsidūrusi svetimame krašte, Inesa jautėsi riebiu balandžiu aki-mis neaprėpiamame įvairiarūšių mažų paukštukų (vietinių) turgu-je: muša karštis, kūnas sunksta ir sunksta, slegiamas svetimų objek-tų didybės. Bet su laiku viskas ima mažti, traukiasi į perspektyvą, paukščių keliamo triukšmo nebelieka, ir riebus balandis virsta che-miniais preparatais raudonai nudažyta kanarėle, vardu Inesa. Kaip ir visi aplinkui.

Laikas – paskutinis chamas, dviejų žadintuvų sinchronu garsiai skaičiuoja avis: Inesai jau tuoj keturiasdešimt, o jis tebečirpina de-vyniolika...

Štai kodėl nuolat sakoma, kad per anksti mirštame, – dingteli Inesai.

Inesa baidosi pagyvenusių moterų laibais, nepasitenkinimo pri-smaugtais balsais, ypač kai jais ko nors reikalaujama. Tokių balsų pilni kiemai. Laikas ne itin galantiškas, todėl jo plakamos moterys kniaukia, inkščia ir cypia. Nei čia genetika, nei apsigimimas – laiko klausimas. Saugodamasi šio užkrato, lyg sumaniai besislapstančio

14

priešo ar mirties, Inesa ginasi tylėjimu. Jau pramoko tylėti, kaip ir kalbėti, – laiku.

Laikas, nepaisydamas šito ir kitų Inesos protestų, gviešiasi į jos gimtąją kalbą. Savi žodžiai dingsta be jokios mistikos ir nesutartą valandą. Štai kad ir aną ketvirtadienį. Užkrito, kaip lietuviškai vadi-nasi tai, kas šiaip jau yra langas. Gali pamiršti, kuo skiriasi „poliglo-tas“ nuo „poligamijos“ – tik ne „langą“. Taigi, uodas įskrido pro... Na ir kas, kad į pagalbą tokiais atvejais šoka visas kūnas, smegenys rankoms duoda komandą nubrėžti ore pavidalą to, kas gali vadin-tis sumautu „langu“. Antras pamirštas žodis buvo „pusbrolis“ – ir tas iš gana dažnai tariamų kategorijos. Paskui užkrito, kaip rašomi „konservai“ – su s ar su c? Balandžio aštuntąją užmarštin iškeliavo būdvardis „išvirkščias“, to paties mėnesio gale dingo „viryklė“.

– Kokia tu kalba galvoji? – lyg tarp kitko pasidomi sykiu pietau-jantis kaimynas.

Kažko panašaus Inesa kadais yra klaususi savo vyro: „Kokia kal-ba tu sapnuoji?“ Tada jis raitėsi, springo iš juoko, bet šią akimirką Eliotui pamirštas „langas“ kažkodėl neatrodo juokingas...

Gegužė su savim į nykstančių žodžių Babelį nusinešė „čiulptu-ką“. Tas pats likimas laukė ir „spausdintuvo“ bei „kopėčių“. Pasi-miršo ir žodis „atsargos“. Inesa mėgino jį keisti „gėrybių kaupimu“. Tam tikram kontekste būtų tikę, tik ir tas prakeiktas „kontekstas“ kažkur prapuolė!

Lapkričio mėnesį Inesa prisiskolino, prisisiuntė knygų ir ėmėsi mokytis žodžių. Kalė sinonimus, dalyvines formas, vis dar taisy-klingai tebevartojo visas nuosakas.

Tik su laiku viskas ims atrodyti daug paprasčiau. Kažkam nutau-tėjimas kels siaubą, kiti tikins, kad nėra ko šiauštis, kai patogi ramy-bė taikosi tave paglostyti.

Inesa – ne išimtis.

15

¶

Kartais ir pats laikas apsimeta sustojęs. Tai dažniausiai nutinka rytais.

Inesai tempia smilkinius nuo guma surištų plaukų. Ji puikiai žino, kad apstu nepakančių piliečių, rusvaplaukį galinčių apkaltinti nele-galiu verslu ar konspiracija. Ypač kai prieduryje ji pogarsiai šneku-čiuojasi su paštininku, pristatančiu jų porai išrašus apie sunaudotą vandenį bei dujas. Inesa niekada neįsileidžia jo giliau nuo tarpdurio. Inesa bijo paštininko „Porsche“, o paštininkas – santuokos.

– Jūs be galo gundanti!Inesa suklūsta. Girdėti, kaip braškėdamos glaudžiasi laiptinės

sienos ir vaizdas panašėja į regimą pro durų akutę. Gal tai dėl perne-lyg suveržtų plaukų?..

Paprastai išvaizdi moteris vadinama gražia, o niuansams nusaky-ti tinka žodžiai: žavi, elegantiška, patraukli, pritrenkianti, įspūdin-ga, viliojanti, simpatiška, nepakartojama, užburianti, puiki, vylinga, daili, stulbinanti, išskirtinė ir t. t. Tiesa, reikėtų paisyti aplinkybių – laiko ir vietos, – kad pagyrų objektas susigėdęs neraustų. Bet Inesa jau pastebėjo, kad ši taisyklė negalioja atvykėlėms iš Rytų, nesusi-mokėjusioms už teisę į subtilumą. Tik joms drįstama drėbti į akis regioninį grožį, tarsi iš jo būtų emigracijoje gyvenama.

Tokiom akimirkom Inesa labiau už viską geidžia pavirsti bekalbe Vilhelmo Hameršiojaus paveikslo „Ramybė“ moterimi. Tada ji nusi-spjovus atsuktų smalsiam pasauliui nugarą ir galėtų svajoti apie sultin-gą jautienos kepsnį, nenutviekstą paštininko šypsenos iš tarpdurio.

O paštininkas tikisi, kad su laiku Inesa leis bent iš nugaros palies-ti jos baltą kaklą po skaudžiai į kuodą suimtom garbanom. Vėliau-siai kitą pavasarį, taip planuoja...

– Velniop! – teškia Inesa.

16

– Velniop! – atkartoja jau giliau iš tarpdurio, Eliotui ilgai pliur-piant telefonu savo nesuprantama gimtąja kalba.

Riktelėjusi išdreskia veržiančią gumą, ir per pečius pasipila plaukai.

Suklūsta: gerklėje čiužinėja tarsi ne jos balsas. Kažkoks dirbtinai pertemptas. Ar tik nebus pasigavus anginos?.. Arba balso stygų už-degimo?

Ne. Nori ji to ar nenori – čia tas balsas, kuriam atėjo laikas...

AUŠRA MATULEVIČIŪTĖ

Ilgesio kojos

AU

ŠRA M

ATULEV

IČIŪTĖ

Ilge

sio k

ojo

s

Serijoje „Nauji vardai“ išleista:

Elžbieta Latėnaitė. APSICHĖ, romanas ir novelės, 2009

Aidas Kelionis. SMĖLYNŲ VANDUO, romanas, 2009

Rasa Aškinytė. RŪKO NESUGADINTI, romanas, 2009

Aušra Matulevičiūtė gimė nuošaliame Rokiškio rajono vienkie-myje. Baigė lietuvių kalbos, o vėliau ir žurnalistikos studijas. Priešseptynerius metus emigravo į Prancūziją, gyvena Paryžiuje.„Daugelis stebisi, kad iki šiol kalbu be akcento, – rašo ji. – „Kolkas“, – pasakytų vienas iš mano knygos herojų...“

Debiutiniame Aušros Matulevičiūtės novelių romane „Ilgesio kojos“tyrinėjama „svetimo“ situacija šiuolaikiniame Europos katile. Pagrin-dinė veikėja Inesa, išeivė iš Lietuvos, dirba aukle, tvarko svetimus na-mus ir drauge su libaniečiu vyru Eliotu mėgina kurti savo gyvenimąParyžiuje. Prisitaikyti ir rasti vietą pasaulyje sunku ne tik emigrantams,bet ir patiems paryžiečiams – karjeros siekiančiai sekretorei, maištau-jančiam paaugliui, viskuo nusivylusiam dėstytojui... Keista įvairių kultūrų sampyna kuria nesusipratimų, nesusikalbėjimųvirtinę. Kiekviena novelė – naujas įvykis, portretas ar prisiminimas.Su subtilia ironija autorė žvelgia ne tik į lietuvį pasaulyje, bet ir įpatį pasaulį, kuriame netrūksta nei meilės, nei abejonių, nei juoko,nei ašarų.

Savi žodžiai dingsta be jokios mistikos ir nesutartą

valandą. Štai kad ir aną ketvirtadienį. Užkrito, kaip

lietuviškai vadinasi tai, kas šiaip jau yra langas. Gali

pamiršti, kuo skiriasi „poliglotas“ nuo „poligamijos“ –

tik ne „langą“. Taigi, uodas įskrido pro... Na ir kas, kad

į pagalbą tokiais atvejais šoka visas kūnas, smegenys

rankoms duoda komandą nubrėžti ore pavidalą to,

kas gali vadintis sumautu „langu“. Antras pamirštas

žodis buvo „pusbrolis“ – ir tas iš gana dažnai tariamų

kategorijos. Paskui užkrito, kaip rašomi „konservai“ –

su s ar su c? Balandžio aštuntąją užmarštin iškeliavo

būdvardis „išvirkščias“, to paties mėnesio gale dingo

„viryklė“.

– Kokia tu kalba galvoji? – lyg tarp kitko pasidomi

sykiu pietaujantis kaimynas.

Kažko panašaus Inesa kadais yra klaususi savo vyro:

„Kokia kalba tu sapnuoji?“ Tada jis raitėsi, springo iš

juoko, bet šią akimirką Eliotui pamirštas „langas“

kažkodėl neatrodo juokingas...