Konstitucinės teisės mokslas Prancūzijoje. Moderni konstitucinės teisės mokykla. Ištakos: Esmenas (juridinė mokykla), Diugi, Oriju (sociologinė mokykla). Reikšmingas 1958 m. konstitucijos priėmimas. Konstitucinės teisės doktrina yra dėstoma vadovėliuose, monografijose, traktatuose. Nuo 1977 m. – leidinys “Pivuar” – “Valdžia” – 3 knygos per metus. Darbai:1979 m. Prancūzijos konstitucijos komentaras – 79 m. Liušenas - visų konstitucijos straipsnių komentaras. 1947 m. – Laferjer – “Konstitucinės teisės vadovėlis”.1949 m. – Vedelio “Konstitucinės teisės pagrindiniai institutai” .Kafaras - “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – 2 tomai. Šontevu – “Konstitucinė teisė ir politikos mokslas”. Diuverger – “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – pusiauprezidentinio valdymo doktrina.

Prancūzų konstitucinės teisės ypatumai lyginant su kitomis Vakarų Europos šalimis.1) prancūzų autoriai laiko save nepriklausomai nuo įstatymų leidybos ir teismo praktikos – analizuoja ir kritikuoja įstatymus, konstituciją. Kritika grindžiama

teismine praktika ir politiniais mokslais. 2) Nėra konstitucinės teisės mokymo kurso ar vadovėlio – yra konstitucinė teisė ir politiniai institutai. Konstitucinė teisė ir politika – šiuolaikiniai konstitucinės teisės

autoriai aiškiai pasuka politinių mokslų link. 3) Aiškiai skiriama konstitucinė ir administracinė teisė. Prancūziškoji doktrina skiria Vyriausybę ir administraciją, aukščiausiuosius ir žemesniuosius valstybės

organus. 4) Iš konstitucinės teisės yra išskirtos ir į konstitucinę teisę neįeina žmogaus teisių ir laisvių problemos . Žmogaus teisės ir laisvės – specialus, integralus dalykas –

“Viešosios teisės”. Konstitucijos tekste nuo III – čiosios respublikos laikų pagrindinių teisių ir laisvių nėra. Jos yra laikomos prigimtinėmis, todėl jos yra virš konstitucijos. Prigimtinės teisės nesikeičia, o konstitucijos – keičiasi.

5) Teisininkų konstitucininkų nedomina federalizmas. 6) Vyravo principas, kad teismas negali pripažinti įstatymų antikonstituciniais – teismo paskirtis – normų taikymas. Nuo 1958 m. konstitucijos yra įsteigta Konstitucinė

Taryba, kurios darbas yra specifiškas, palyginus su kitų šalių konstitucinės priežiūros institucijomis – ji atlieka išankstinę konstitucinę kontrolę – t.y. visų įstatymų atitikimas konstitucijai yra patikrinamas dar prieš juos promulguojant.

7) Konstitucinė teisė nagrinėja šiuos pagrindinius klausimus: parlamentas, vyriausybė, prezidentas, rinkimai. Plačiai naudoja politikos mokslų medžiagą. 8) Konstitucinė teisė suprantama siaurąja prasme – tai konstitucijos teisė. 9) Prancūzijos konstitucionalistai aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime.

Šiuolaikinio Prancūzijos konstitucinės teisės mokslo (konstitucinė teisė ir politiniai institutai) dalykas.1954 m. vyriausybės dekretu buvo įvykdyta teisinio mokymo reforma – nuo to laiko konstitucinės teisės mokslas imtas vadinti konstitucine teise ir politiniais institutais. Pavadinimo pakeitimas yra susijęs su požiūriu į konstitucinės teisės dalyką pokyčiu – mažiau konstitucijos, daugiau politinių institutų studijos. Konstitucinės teisės mokslą ilgą laiką domino konstitucijos tekstas. Konstitucinės teisės dalykas – valstybės organai, jų pagrindinės taisyklės, valdymo būdai, politinės valdžios įgaliojimai, jų ribos, valdžios institucijų tarpusavio santykiai, viešųjų teisių ir laisvių garantijos. 1947 m. minimalistinis Laferjero konstitucinės teisės apibrėžimas – tai vidaus teisės dalis, kurios dalykas yra:

Valstybės forma ir struktūra Aukščiausių valstybės organų organizacija, funkcionavimas, tarpusavio santykiai, įgaliojimai Piliečių dalyvavimas valdyme.

1957 m. Prelo konstitucinės teisės apibrėžimas – tai “mūsų šalyje galiojančios normos, nustatančios politinės valdžios įtvirtinimą, įgyvendinimą, perdavimą”.

1

Vedelio konstitucinės teisės aiškinamasis apibrėžimas – tai politinės valdžios įgyvendinimo teisė. Konstitucinės teisės ir politinių institutų sampratos įsitvirtinimui ypatingai reikšmingi Diuverger darbai – konstitucinė teisė, kurią taiko politiniai institutai, o politinius institutus galima visapusiškiau atskleisti, analizuojant sociologiniu aspektu. Konstitucija reguliuoja ne visus konstitucinės teisės institutus, todėl visos konstitucinės teisės nesuprasi, nagrinėjant tik konstituciją, todėl konstitucinės teisės šaltiniais dar yra: parlamento rūmų reglamentai, dekretai, praktika, papročiai ir kt. Taip pat reikia išanalizuoti organinius įstatymus. Konstitucijos raidė ir konstitucinė praktika gali nesutapti, pvz. Konstitucijos 20 str: “Vyriausybė nustato ir vykdo tautos politiką”. Politinė tikrovė gali nesutapti su konstitucijos rėmais, o svarbūs institutai gali būti konstitucijos nesureguliuoti, ar sureguliuoti iš dalies. Todėl reikalingas konstitucinės teisės dalyko išplėtimas. Diuverger išleidžia “Konstitucinės teisės ir politinių institutų” vadovėlį, kuriame jis moksliškai nušviečia konstitucijos problemų politinį aspektą. Diuverger didelį dėmesį skyrė politinėms partijoms. Diuverger pažiūros iš esmės susišaukia su Vedelio pažiūromis – būtina peržengti griežtus juridinių institutų rėmus, reikia praturtinti elementais iš faktų, idėjų istorijos, politinių mokslų. Biurdo – konstitucinės teisės politizavimo šalininkas – politinio gyvenimo tyrimas negali apsiriboti konstitucijos tyrimu, reikia tirti politinę praktiką, atsižvelgti į filosofinį antstatą. Taip visi šie mokslininkai įveikė juridinės mokyklos šalininkus – reikalinga plati socialinė analizė – tiriamas ne tik reglamentavimas, atsiranda viešosios nuomonės, spaudos, spaudimo grupių vaidmens tyrimas. Dabar mokslininkus domina ne tik konstitucinis tyrimas juridiniu požiūriu, bet ir praktinis jos funkcionavimas. Pakte – tirti politinius institutus ir konstitucinę teisę – tirti kaip įgyvendinama ir perduodama politinė valdžia atitinkamoje valstybėje – tai politinio režimo tyrimas. Politinis režimas – valstybės politinių jėgų tam tikrų institutų funkcionavimo tyrimas.

Politinio režimo aspektai:1) Norminis – tam tikros taisyklės, nustatančios valdžios institucijų kompetencijas, santykius su kitomis institucijomis, piliečiais.2) praktinis (politinis) aspektas – politinio režimo įgyvendinimas – daug svarbesnis, negu juridinės taisyklės.

Politiniai institutai – tai tiltas, jungiantis konstitucinę teisę ir politikos mokslus. Tačiau taip mano ne visi Prancūzijos mokslininkai.

Moderni juridinė mokykla – šios mokyklos atstovai lieka ištikimi teisiniams metodams. Liušeras – juridinis metodas leidžia atskirti teisės mokslą nuo politikos meno. Kiekvienas teisininkas konstitucininkas teisės studijose mokosi 3-jų pagrindinių operacijų:

1. formuluoti klausimą, į kurį reikia atsakyti. 2. išsiaiškinti teisės normą3. pritaikyti teisės normą keliamo klausimo išsprendimui.

Konstitucinės teisės dalykas iš viso nėra aiškus, todėl Liušeras nemato prasmės nustatyti jo ribų. Ne tiek svarbų ką konstitucijos normos reguliuoja, kiek svarbu yra tai, kad konstitucijos normos yra aukščiausią teisinę galią turinčios normos, lyginant su kitomis teisės normomis. Liušerą palaiko Giuše – konstitucinė teisė – tai visuma privalomų normų, nustatančių valstybės valdžią – valdžios strukūtras, santykius ir pan. – reikia aiškintis ir realų normų funkcionavimą.

Kai kurios Prancūzijos konstitucinės teisės doktrinos problemos.Dvi politinių institutų koncepcijos: 1)Prelo ir Biurdo – institutų esmė – idėja, jungianti žmones, jų grupes – įstaiga idėjos tarnyboje. Prelo išskyrė institutus organizmus ir institutus mechanizmus:

Institutai orgnizmai – tai žmonių kolektyvai, kuriuos jungia ideologija, pažiūros, bendri poreikiai. Institutai mechanizmai – tam tikrų taisyklių visuma.

2

Instituto valia nėra tapati jį sudarančių žmonių valiai. Institutai gali būti tiek faktinių, tiek teisinių santykių dalyviais – socialiai ar politiniai reiškianiai, kuriems būdingi tam tikros juridinio asmens savybės. 2) Diuverger – institutas – tai visuma idėjų, įsitikinimų, tikėjimų, papročių kartu su materialiuoju elementu (turtas, pastatai, pinigai). kurie sudaro susijusią ir organizuotą visumą (šiema, politinė partija, profesinė sąjunga, parlamentas). Duverger išskyrė du institutų tipus:

1. paprasti institutai – tai institutai be ypatingos organizacijos. 2. sudėtingi institutai – tai institutai, kuriem būdinga tam tikra organizacija, valdymo hierarchija.

Konstitucinę teisę domina būtent sudėtingi istitutai – politinės partijos, parlamentarai, vyriusybės.

Politinis režimas – apima konstitucijoje apibrėžtų institucijų organizaciją ir veiklą partijų sistemą politinio gyvenimo praktiką ideologija ir politinius papročius.

Vokiškoji konstitucinės teisės mokykla.Konstitucinės teisės mokslo raida susijusi su vokiško konstitucionalizmo istorija. Konstitucionalizmo istorijos ypatumai ir lėmė konstitucinės teisės doktrinos ypatumus. 19 am. Vokietija buvo susiskaidžiusi, todėl buvo siekiama sukurti vieningą valtybę. Istorinės mokyklos svarba – tautinės dvasios istorija. Tauta sukūrė valstybę. 19 am. 60-70 metai – Prūsijos įsigalėjimas – vokiškosios konstitucinės teisės mokyklos įsitvirtinimas. Juridinė (klasikinė) mokykla – Lebandas ir Jelinekas. Po I pasaulinio karo – Kaizerio Vokietijos žlugimas – 1919 m. – Veimaro konstitucijos priėmimas. Po II pasaulinio karo – Vokietija okupuojama, tačiau tai buvo palanku konstitucinės teisės mokslui – 1949 m. konstitucija vadinama “profesorių konstitucija”. Žinomiausi Vokietijos konstitucininkai: Mauncas, Hesse, Šternas, Izenze, Kirhofas, Šteinas. Vokietija pripažįsta ypatingą konstitucinės teisės doktrinos kūrėją – Vokietijos Federalinį Konstitucinį Teismą. Jos sprendimai labai gausiai yra paremti doktrina, todėl turi ne tik teisinį, bet ir mokslinį autoritetą. Jo pozicija – mokslinės tiesios kriterijus.Konstitucinės teisės mokslininkai neslepia teisės ir politikos ryšio: valstybinė teisė sietina su politika. Šeneris: taro konstitucijos ir politikos yra ryšys: konstitucija suteikia erdvę ir nustato įvairių politinių procesų ribas, formuluodama privalomas taisykles. Valstybės teisė – tai politinė teisė – teisė politikai. Juridinės (konservatyviosios) mokyklos atstovai – Mauncas, Hhesse – iškelia juridinius aspektus į pirmą vietą. Valstybinė teisė – reikšmingas politikos mokslo įsiveržimas (Zaifertas, Ridleris) – Vokietijos politinės partijos programinėse dokumentuose nevengia naudoti mokslininkų koncepcijų.

Vokietijos valstybės organizavimo principai.Nerasime vieningo konstitucijos apibrėžimo. Tačiau visi Vokietijos konstitucininkai pripažįsta ir akcentuoja konstitucijos normiškumą – tai aukščiausios teisinės galios teisės normų sistema, galiojanti šalyje. Konstitucijos reikšmę įvairūs autoriai suvokia nevienodai. Levenštainas – konstitucija – tai aukščiausios valdžios apribojimo sistema. Hesse – konstitucija – pagrindinė visuomenės teisinė tvarka, ji nustato svarbiausius principus, kuriais remiantis formuojama politinė vienybė ir įgyvendinami valstybės uždaviniai. Konstitucija reguliuoja kaip išsprendžiami konfliktai visuomenėje, kaip funkcionuoja valstybė. Konstitucija – tai priemonė sutaikyti prieštaravimus ir užtikrinti socialinę santaiką.

Konstitucijos ir konstitucinės tikrovės santykio problema.Mauncas, Šteinas, Liovenšteinas mano, kad tokie skirtumai yra neišvengiami, tačiau konstitucinė praktika turi būti kuo arčiau konstitucijos normų. Mauncas: normos lieka tokios, kokios jos buvo nustatytos, o tikrovė keičiasi. Valstybės institucijos, taikydamos konstituciją turi atsižvelgti į šitą skirtumą. Pripažįstama plataus konstitucinės teisės normų interpretavimo doktrina: 2 kryptys:

1. statinė – Šternas – svarbu išsiaiškinti konstitucijos kūrėjų koncepciją interpretuojant konstituciją.

3

2. dinaminė – Mauncas – konstitucijos idėjas ir principus reikia aiškinti, atsižvelgiant į šiuolaikines aktualijas. Visi autoriai pabrėžia, kad interpretavimo pagrindinis kriterijus – konstitucijos vertybių sistema. Tiek Vokietijos konstitucijoje, tiek konstitucinės teisės doktrinoje daug rašoma apie:

1) teisinę valstybę (Konstitucijos 28 str) – tai organinė Vokietijos doktrinai sąvoka. Teisinė valstybė suprantama nevienodai: vieni autoriai pabrėžia būtinumą ginti žmogaus teises ir laisves, kiti – teisingą teisėtvarką, teisingumo visuomenėje užtikrinimą. Šternas – teisinė valstybė – tai valstybės valdžia, įgyvendinama pagal konstitucijos nustatytą tvarką, priimtus įstatymus, siekiant užtikrinti laisvę, teisingumą, teises. Teisinės valstybės doktrina yra susijusi su teisės viešpatavimo doktrina.

2) Socialinės valstybės koncepcija (20, 28 str) – skiriamos 2 pakraipos:1. socialinė valstybė – tai tik teisinis modelis, į kurį būtina atsižvelgti, priimant įstatymus (vertybė, orientyras)2. socialinės valstybės sąvoka apima ne tik juridinį aspektą, bet ir socialinį – valstybė turi užtikrinti socialines garantijas.

Canelis – valstybės uždavinys – palaikyti socialinių santykių stabilumą, užtikrinti piliečių gerovę – tik tokia valstybė gali būti laikoma socialine. 3) “Partijų valstybės” doktrina (21 str) – valstybės santvarka ir politika saistoma partijų veiklos – pliuralistinė valstybės koncepcija. Partijos – valdžios

pliuralizmo didėjimo išraiška. Tokios valstybės būtinas elementas – skirtingos politinės orientacijos partijos su alternatyviais siūlymais – saikinga partinė konfrontacija.

4) Federalizmo principas – kooperatinio federalizmo koncepcija – akcentuojamas ne žemių ir federacijos atskirumas: bet valstybinės veiklos kooperacija įvairiais lygmenimis – mechanizmas veikia vieningai – bendradarbiavimas – žemės ir federacija nepriešpastatomos.

5) Valdžių padalijimo problematika . Kritikuoja klasikinį valdžių padalijimo principą. Stefani: valdžių padalijimą atitinka ne viena, o 5 teorijos. Valdžių padalijimas:

1. valstybinė teisinė samprata (klasikinė, tradicinė)2. valdžių padalijimas federalinio lygmeniu3. valdžių padalijimas sprendimų priėmimo aspektu – tarp vyriausybės, parlamento, politinių partijų, spaudimo grupių, visuomenės nuomonės. 4. valdžių padalijimas laiko aspektu – kaip valdžia įgyvendinama laike5. valdžių padalijimas socialiniu aspektu – padalinta tarp įvairių socialinių grupių.

Anglo saksiškoji konstitucinės teisės mokslo doktrina Didžiosios Britanijos ir JAV pavyzdžiu.Bendrosios teisės doktrina daro įtaką konstitucinės teisės reiškiniams. Didžiosios Britanijos mokslininkai teigia, kad konstitucinė teisė reguliuoja valstybės valdymą, žmonių ir svarbiausių valstybės institucijų sąveiką, santykius. Alderis: konstitucinė teisė – tai visos valdymo sistemos reguliavimas. Jis jungia administracinę teisę prie konstitucinės teisės – taip net vadinasi jo vadovėlis: “Administracinė ir konstitucinė teisė”.Kiti mokslininkai mano, kad konstitucinė teisė yra susijus su trimis valstybės funkcijomis:

1) kaip leisti įstatymus2) kaip vykdyti įstatymus3) kaip ginti valstybę nuo vidaus ir išorės veiksnių. JAV daugelis mokslininkų konstitucinę teisę apibriežia pačiais bendriausiais bruožais, o konstitucinės teisės detalizavimą palieka administracinei teisei. Pasak jų, konstitucinė teisė reguliuoja valstybės valdymą, piliečių ir valdžios institucijų (Vyriausybės) santykius, nustato valdančiųjų teises ir pareigas, pagrindines laisvių garantavimas asmens ir valstybės santykiuose. Kiti autoriai mano, kad konstitucinė teisė – tai Aukščiausiojo Teismo interpretacijų studijos. Dažniausiai sutinkama anglosaksiškoji konstitucinės teisės formulė yra: valstybės organai + žmogaus teisės.

4

Didžiosios Britanijos konstitucinės teisės mokslas.Didžiosios Britanijos konstitucinės teisės moksle vyrauja dvi pagrindinės kryptys:1) formalioji dogmatinė (aprašomoji) – britų konstitucinės teisės mokslas jaučia Dicey įtaką. Jo analitinis metodą leido atskirti konstitucinę teisę nuo politikos ir

konstitucinės teisės problemas mato parlamento ir vyriausybės veikloje. Aprašomoji mokyklos atsiradimas yra sąlygotas tuo, kad Didžioji Britanija neturi rašytinės konstitucijos, todėl konstitucinės teisės moksliu tenka atskleisti konstitucinės teisės principus, normas, institutus ir pan. Kai kurie darbai dėl to yra tapę doktrina – jais remiasi teismai kaip teisės šaltiniais ar kaip svarbiomis rekomendacijomis, kuriomis reikia vadovautis. Šios krypties autoriai: Desmitas, Bentlis, Raitas, Deksteris.

2) politologinė sociologinė kryptis – sieja konstitucinės teisės tyrimus su politiniu kontekstu. Šios krypties mokslininkų darbuose, suvokiant konstitucinės teisės reiškinius, didelė reikšmė teikiama politikos įtakai, istorinei politinės minties įtakai (Lokas, Milis). Šios krypties reikšmingi šių autorių darbai: Krosmeno “Mitas apie kabineto valdymo sistemą”, Makintošo “Valstybė ir politika Didžiojoje Britanijoje” – iškėlė idėją aipe Premjero valdymo sistemą.

Šios krypties atstovus domina kaip realiai funkcionuoja konstituciniai politiniai mechanizmai. Siekia įveikti prarają tarp teisino aprašymo ir politikos studijų. Bertčas – “Atstovaujamasis ir atsakingasis valdymas”. Didžiojoje Britanijoje 1960-1970 metais vyko administracinės reformos. Jos katino reformistinės literatūros atsiradimą: Maršalas “Konstitucinė teorija” – konstitucinės teisės mokslą priskiria politinio mokslo sričiai – taip siekiama sukurti politinę filosofiją. Britų autoriai teigia, kad jų konstitucijų negalima vadinti “nerašytine” – ji yra nekodifikuota, neformalizuota. Konstitucija – tai: 1) tam tikras dokumentas2) tam tikra politikos dvasia ir stilius. Belofas ir Pilas – konstitucija – tai normų ir vertybių visuma, nustatanti santykius tarp valdžios institucijų bei santykius tarp viešosios valdžios ir individų. Filipsas teigia, kad tikslinga priimti rašytinę konstituciją, nes tik ji nustato aiškias ribas valdžiai. Jį palaiko Desmitas. Prieš rašytinę konstituciją pasisako tradicijų šalininkai, argumentuodami tai, kad Didžioji Britanija jau pakankamai ilgaiu gyveno be konstitucijos, vadinasi, gali ir toliau be jos gyventi. Kiti autoriai, kurie taip pat prieštarauja konstitucijos įvedimui, argumentuoja tai tuo, kad konstitucija – tai didesnio svorio, nei kiti priimti aktai, o tai nesuderinama su Parlamento viršenybės doktrina. Formuluojamos sampratos:

korporacinės valstybės idėja – valstybė – tai tam tikti konstituciniai santykiai tarp valstybės ir įvairių korporacijų. Demokratinės valstybės samprata (riboto valdymo, teisės viešpatavimo) – turi dominuoti teisė, nes ji riboja valstybės valdžią. Nevartoja tautos, nacionalinio ar valstybės suvereniteto kategorijų – vartoja parlemento viršenybės teoriją. Juridinis suverenitetas – viršenybė priklauso

parlamentui (karalius + Bendruomenių Rūmai + Lordų Rūmai). Literatūroje ši sąvoka dar vadinama “karaliene parlamente”. Karūna – tai vieninga sąsaja trijų valstybės valdžios dalių (Parlamento, Vyriausybės ir teismų). Kita artima valstybei sąvoka – Vyriausybė (valdymas) Parlamento viršenybės principas reiškia, kad nepripažįstami jokie parlamento teisiniai ribojimai – jis yra vienintelė institucija, kuri gali priimti, pakeisti ar

panaikinti bet kurį įstatymą – Parlamentas gali viską, išskyrus “vyrą paversti moterim”. Tačiau pastaruoju metu vyriausybės reikšmė yra išaugusi, todėl jos ir parlamento santykius apibūdina dvi koncepcijos:

1) vestminsterio modelis – besąlyginis parlamento prioritetas valstybės institucijų sistemoje. 2) __________ modelis – stipri vykdomoji valdžia – priešpastato parlamentą ir Vyriausybę. Teigia, kad iš tikrųjų Didžioji Britanija – tai kabineto, o ne parlamento

valdymas. Krosmenas eina dar toliau, teigdamas, kad Didžioji Britanija yra net ne kabineto, bet Premjer ministro valdymas – jis yra centrinė figūra, lemianti valstybės institucijų funkcionavimą.

Partijų valdymo doktrina – valdo partijos – dvipartinė sistema.

5

Teisės viešpatavimo doktrina – Dicey koncepcijos įtaka – visų lygybė prieš teisę. Britų teisė – tai teisėjų sukurta teisė. Kai kurie autoriai šią doktriną sieja su parlamento viršenybę.

Konstitucinės teisės mokslas JAV.19 am. konstitucinės teisės mokslas vystėsi kaip sudėtinė politinių socialinių mokslų dalis, iš esmės kartojo britų ir kitų šalių teisines idėjas. JAV susiformuoja stiprus konstitucijos ir teisininko, teisėjo kultas. Teisininkai – labai reikšmingi visuomenės nariai. Konstitucinės teisės mokslui būdingas pragmatinis prakticistinis požiūris:

1) rašytinės konstitucijos koncepcija2) federalizmo klausimai3) valdžių padalijime standžių ir atsvarų sistemos studijos4) įstatymo konstitucingumo teisminė kontrolė.

Nuo 19 am. vid. didelį dėmesį skyrė asmens teisių ir laisvių problemoms – pabrėžiama žmogaus teisių instituto reikšmė. 20 am. I pusėje JAV konstitucinės teisės moksle vyravo dvi kryptys:

1) tradicinė (juridinė) – kazusų tyrimai, teismų praktikos studijos (atitinka klasikinę kryptį Europoje) – Kolambijos universiteto teisės mokykla – Hauelas.2) Politikos mokslo, istorinės minties ir konstitucinės teisės persipynimas – Prinstono universiteto politinis fakultetas – Vilsonas, Korvelas.

Po 20 metų mažėja JAV konstitucinės teisės mokslui daroma Europos mokyklos įtaka, įsitvirtino pragmatizmo filosofija, ryškus politikos mokslo atsikyrimas nuo jurisprudencijos. Vyrauja pragmatizmas, realizmas – Paundas, Holmsas, Franksfurteris, Levelinas. Po II pasaulinio karo JAV toliau vystėsi juridinės ir politinės jurisprudencijos kryptys – siekė konstitucinės teisės problemas nagrinėti taikant politologijos, socialinius metodus – siekė pritaikyti teisinius institutus prie besikeičiančios tikrovės. Šupertas – diskutuoti apie konstituciją reiškia diskutuoti apie politinę evoliuciją, norint suprasti konstitucijos normas, reikia suprasti politinius pokyčius. Traibas – “Amerikos konstitucinė teisė) – dėmesį skiria konstitucijai kaip tokiai, o ne jos Aukščiausiojo teismo interpretacijoms. Konstitucijos tekstas turi prioritetą lyginant su Aukščiausiojo Teismo interpretavimais. Gyva konstitucija – konstitucijos gyvybės šaltinis – pati konstitucija, o ne Aukščiausiojo Teismo sprendimai. JAV paplitusi gyvosios konstitucijos doktrina (Levelin) – tai ne grynai teisinis dokumentas, o įvairių valdžios struktūrų nusistovėjusi praktika.

Lyginamoji teisėtyra konstitucinės teisės moksle.20 am. teisės moksle savo vietą išsikovoja lyginamoji teisėtyra – komparatyvizmas. Ją domina ne atskirų valstybių teisė, o įvairių valstybių teisė jas lyginant. Šiose studijose tam tikrą vietą užima konstitucinės teisės lyginamosios studijos. Naudoja lyginamąją metodą. Lyginamosios konstitucinės teisės studijoms skirtų darbų nėra tiek daug: Grofsas “Lyginamoji konstitucinė teisė. Bylos ir medžiaga”, Kapeleti ir Koenas “Lyginamoji konstitucinė teisė. Bylos ir medžiaga”, Berdžesas “Politikos mokslas ir lyginamoji konstitucinė teisė” – nagrinėja atskirus institutus, didelį dėmesį skiria politikai. Devergoti “Lyginamoji konstitucinė teisė” – teoriniu požiūriu reikšmingas veikalas. Gref ir Renis Fabri “Europos konstitucinės teisės”. Ivas Meni – “Lyginamoji politika” – politologinis aspektas. Kermonas “Vakarų politiniai režimai”. Garlicki.

Šiuolaikinių konstitucijų modeliai.Konstitucijos sąvoka ir reikšmė.

Sąvoka “konstitucija” yra kilusi iš lotynų “constituo” – nustatymas – konstitucijos – Romos imperatorių dekretų rūšis. Rašytinių konstitucijų atsiradimas siejamas su antifeodalinėmis revoliucijomis. Dabartiniame konstitucinės teisės moksle konstitucija yra vartojama dviem pagrindinėm reikšmėm:

1) faktinė konstitucija = socialinė konstitucija = konstitucija materialiąja prasme – realiai egzistuojantys visuomeninės politikos santvarkos pagrindai, tikroji asmens padėtis – tie santykiai, kurie yra faktiškai.

6

2) Juridinė konstitucija = formalioji konstitucija – dokumentas, turintis aukščiausią teisinę galią, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka ir nustatantis valstybės organizavimo ir funkcionavimo pagrindus, socialinės ekonominės santvarkos pagrindus, asmens teisinio statuso pagrindus.

Gyvoji konstitucija – JAV Aukščiausiojo Teismo įvairių normų aiškinimas, atsižvelgiant į realijas - konstitucinės teisės normos gali prieštarauti tikrovei, todėl ją reikia nuolat atnaujinti. Fiktyvi konstitucija – šis terminas naudojamas apibūdinti totalitarinių šalių konstitucijoms. Juridinė konstitucija – konstitucija turi aukščiausią juridinę galią – visi įstatymai, poįstatyminiai aktai turi atitikti konstitucijai, kitaip jie negalioja. Juridinė konstitucija priimama ypatinga tvarka:

- parlamente kvalifikuota balsų dauguma - referendumu- steigiamojo susirinkimo (konstituantos)

konstitucija dažniausiai yra vienas ar kelia dokumentai – tai kodifikuota, formalizuota konstitucija. Konstitucijos pataisos arba tiesiogiai integruojamos į konstitucijos tekstą, ar pridedamos prie egzistuojančio konstitucijos teksto (pvz. JAV). Konstitucija kaip įstatyminis aktas dar vadinama:

politine konstitucija (Kolumbija) konstituciniu įstatymu (Austrija) pagrindiniu įstatymu (Vokietija)

Kai kuriose šalyse konstituciją sudaro keli aktai, priimti skirtingu laiku – tai nekodifikuota, neformalizuota konstitucija (pvz. Izraelis, Švedija). Taip pat prie konstitucijų gali būti prijungiami keli papildomi dokumentai. Pvz. prie Prancūzijos 1958 m. konstitucijos prijungta 1946 m. konstitucijos preambulė ir 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija. Konstitucija taip pat gali būti laikoma visuma įstatymų, precedentų, papročių – Didžioji Britanija – tačiau sunku rasti kriterijų, pagal kurį galima būtų atskirti konstitucinius aktus nuo paprastų. Konstitucijos dalimi gali būti laikomos įvairios deklaracijos. Trečio pasaulio šalyse konstitucinė reikšmė gali būti suteikta chuntų, revoliucinių tarybų dokumentams.

Konstitucijos sudėtinės dalys: preambulė – įžanga pagrindinė dalis – ją sudaro skyriai, skirsniai, straipsniai (paragrafai). Baigiamieji, pereinamieji nuostatai. Priedai: schemos, pavyzdžiai, sąrašai, kt.

Konstitucijos raidos tendencijos.Yra skiriami kelia konstitucijos raidos etapai:1) nuo pirmų rašytinių konstitucijų atsiradimo 18 am. pab. iki I pasaulinio karo – konstitucionalizmo įsitvirtinimas Europoje ir kitose pasaulio šalyse. Priimamos pirmosios rašytinės konstitucijos: 1787 m. JAV konstitucija, 1791 m. Prancūzijos konstitucija, 1791 m. Lietuvos-Lenkijos konstitucija. 1811 m. – Venesuela1831 m. – Belgijos karalystė Šio periodo gale pasirodo konstitucijos ir pasaulio pakraščiuose:1899 m. Japonija1847 m. Liberija1912 m. Kinija1910 m. Australija

7

Teisinis reguliavimas labai ribotas – konstitucijose apibrėžiami svarbiausių valstybės institucijų organizacija ir veikla, labai lakoniškai piliečių asmens teisės ir laisvės. Liberalioji konstitucijos samprata – minimalus valstybės kišimasis į visuomenės reikalus.

2) tarpukaris – konstitucinis reguliavimas plečiasi: konstitucijas priima daugėlis Rytų ir Vakarų Europos, Azijos, Afrikos šalių,. Atsiranda naujos valstybės. Kai kurios valstybės iš naujo tvarko konstitucinio reguliavimo klausimus. 1919 m. Veimaro konstitucija1920 m. – Čekoslovakijos konstitucija1931 m. Ispanijos konstitucija.

Konstitucinis modelis ne daug kuo skiriasi nuo ankstesnio. Konstitucijos tekste atsiranda ir naujų elementų – išauga valstybės vaidmuo, ekonominis socialinis jos įsipareigojimas, išsiplečia ekonominių socialinių laisvių sąrašas – konstitucijų tekstuose atsiranda tokie skyriai, kaip pvz. “Ūkinis gyvenimas”, “Švietimas ir mokykla”. Atsiranda ir socialistinės konstitucijos – 1918 m. Rusijos Federacinės respublikos konstitucija, 1924 m., 1936 m. TSRS konstitucijos. Jos įtvirtina socialine valstybės sampratą, visuomenės prioritetą prieš asmenį, tautos suverenitetą pakeičia darbo kolektyvų valdžia ir pan.

3) II pasaulinis karas – 1990 m. – konstitucionalizmo procesas tampa globaliniu – apima beveik visas pasaulio valstybes – žlunga kolonijinė sistema – atsiranda apie 100 naujų valstybių. Išskiriami du konstitucijų modeliai:

1. Vakarų konstitucijų modelis – tolesnė asmens teisių raida, tolesnis konstitucinio reguliavimo išplėtimas.2. socialistinis modelis – pateikiama socialistinės valstybės ir visuomenės doktrina.

4) 1990 m. iki dabar – žlugus totalitaristiniams režimams, prasideda naujas etapas – atsiranda apie 100 naujų konstitucijų. Nauji konstituciniai prioritetai – ypatingas dėmesys skiriamas bendražmogiškų vertybių įtvirtinimui, konstitucijos apsaugos užtikrinimui.

Konstitucijos reikšmė.Konstitucijos idėjos, normos, vertybės turi prasmės, jei jos užtikrinamos realiame gyvenime. Kad konstitucinės normos realiai veiktų, būtina atsižvelgti į tikrovę, tačiau konstitucija yra ne tik tikrovės atspindys, bet tikrovės pertvarkymas, teisinių sąlygų užtikrinimas.

Konstitucijos esmė.Įvairių teisės mokyklų atstovai konstitucijos esmę suvokia nevienodai.

Prigimtinės teisės mokykla suvokia konstitucija, kaip savotišką visuomeninę sutartį, kuri išreiškia bendrą tautos valią. Normatyvistai – konstitucija – tam tikra aukščiausia teisės normų išraiška. Institucinės teisės sampratos atstovai – konstitucija – tai ne tik valstybės, bet ir tautos kaip tam tikros korporacinės visumos statutas. Marksistai – konstitucija – klasių kovos rezultatų įtvirtinimas – instrumentas viešpataujančiai klasei įtvirtinti savo valdžią.

Šiuolaikinė konstitucinės teisės mokykla suvokia konstituciją trimis prasmėmis:1) konstitucija kaip juridinis dokumentas – išreiškia konstitucijos juridines savybes: ypatingas reguliavimo dalykas (turinys) aukščiausia teisinė galia konstitucija yra teisinės sistemos centras – apie ją kuriama visa teisė didesnis stabilumas konstitucijos normų didesnis abstraktumas (apibendrinantis pobūdis) būdingas kompleksinis, visaapimantis pobūdis reikšmė teisės normų kūrimo procese – konstitucija – tai teisės normų kūrimo pagrindas

8

2) konstitucija kaip politinis dokumentas – įtvirtina socialinių politinių jėgų visuomenėje kompromisą, reguliuoja politinį procesą visuomenėje. Demokratinėse valstybėse konstitucija atspindi įvairių socialinių sluoksnių politinių jėgų susitarimą. Socialistinių šalių konstitucija – dirbančiųjų interesų gynimas (Kinija, Vietnamas, Korėja).

3) konstitucijai kaip ideologinis dokumentas – išreiškia vyraujančią socialinę politinę doktriną. Demokratinėse valstybėse konstitucija išreiškia pliuralizmo doktriną – t.y. pripažįstamos įvairios doktrinos. Socialistinėse valstybėse konstitucija įtvirtina tokias doktrinas kaip marksizmas, leninizmas, Mao Cze Duno mokymas ir pan. Musulmonų šalyse pripažįstama doktrina – islamiškosios vertybės.

Konstitucijos turinys.Konstitucijos turinys – tai visuma konstitucinių normų, institutų, principų, reguliuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios veiklos organizacija ir pagrindais, valdžios ir asmens santykiais. Kalbant apie konstitucijos turinį, yra išskiriami du aspektai:

1) socialinis konstitucijos turinys – tai, kokius santykius reguliuoja konstitucija. Tiek konstitucinės teisės teorija, teik praktika, tai supranta nevienodai, dėl to kyla labai didelės diskusijos konstitucijos rengimo metu.

Yra išskiriami trys pagrindiniai konstitucinio reguliavimo modeliai: liberalusis etatistinis liberalusis – etatistinis (optimalusis).

Šie modeliai skiriasi pagal savo reguliavimo dalyką: vienur konstitucija reguliuoja daugiau klausimų, kitur – mažiau. Konstitucinio reguliavimo modelio pasirinkimas nulemtas valstybės vaidmens visuomenėje sampratos.

Liberalusis modelis – konstitucija nustato valstybė valdžios organizaciją, asmens teisinio statuso pagrindus (politinės teisės ir laisvės, nuosavybės, valstybės finansų klausimai). Šiam modeliui priklauso pirmosios rašytinės konstitucijos. Pagal šį modelį, valstybė į visuomenės gyvenimą kišasi mažiausiai (valstybė – naktinis sargas). Tai tek valdymo rėmai, kurie nustato pačius svarbiausius santykius, juose neretai neaptariamos teisinės garantijos, tačiau tai nereiškia, kad teisių realizavimas nevyksta praktiškai.

Etatistinis modelis – priešingybė liberaliam – išplėstinis konstitucinio reguliavimo dalykas. Turinys – įvairios asmens, visuomenės gyvenimo sritys – socialinė, ekonominė, politinė, ideologinė, dvasinės struktūros ir t.t. Šis modelis būdingas socialistinėms konstitucijoms. Būdingas hipertrofuotas valstybės vaidmuo. Pvz. Kinija, Vietnamas, Korėja, Kuba.

Liberalusis etatistinis modelis – tarpinis vaidmuo tarp dviejų ankstesnių modelių. 1. lyginant su liberaliuoju modeliu, yra išplėstas konstitucinio reguliavimo dalykas – konstitucija nustato visuomenės gyvenimo pagrindus, įtvirtina asmens

ekonomines, socialines, kultūrines teises, kurių be valstybės įsikišimo įgyvendinti negalima. 2. Skirtingai nei etatistinis modelis, neleidžia per didėlio valstybės kišimosi – siekia jį padaryti optimaliu, kad būtų kuo geriau įgyvendintos asmens teisės ir

laisvės. Tai iš esmės liberalusis modelis, papildytas saikingais etatizmo elementais. Šis modelis atsirado tarpukary (1919 m. Veimaro konstitucja), tačiau labiau paplito po II pasaulinio karo – Estija, Latvija, Lietuva, Vengrija.

Nūdienos konstitucinis reguliavimas:1) konstitucija negali tenkintis tradicinėmis reguliavimo sritimis (valstybės organizacija + politinės piliečių teisės), bet imasi reguliuoti socialinius, ekonominius,

kultūrinius asmens ir visuomenės gyvenimo klausimus. 2) Toks objekto išplėtimas neturi suvalstybinti visuomenės – reikia derinti sakingą liberalizmą su saikingu etatizmu. Konstitucijos turinys turi apimti svarbiausius

valstybės, visuomenės ir asmens gyvenimo klausimus.

9

2) teisinis konstitucijos turinys – tai konstituciją sudarančios normos, institutai, principai. Teisinis konstitucinis turinys yra glaudžiai susijęs su socialiniu jos turiniu.

Pagrindinis teisinio konstitucijos turinio elementas – normos. Normos taisyklės – nustato tam tikrą visuotinai privalomą elgesio taisyklę. Jos gali būti laikinosios, pastovios, reguliuoti materialius santykius ar procesinius

santykius. Normos tikslai – valstybės ir visuomenės vystymosi norminė orientacija. Normos principai – artimi normoms tikslams – valstybės organizacijos, valstybės santykių su asmenimis, visuomene bendriausi pradai. Tai abstrakčios taisyklės

(pvz. konstitucijų skyriai “Valstybės politikos principai”, “Svarbiausi pradai”, “Bendriausi principai”. Normos apibrėžimai – apibrėžia tam tikrą konstitucinį institutą, valstybės struktūrą, pateikia jų charakteristiką. Kai kurių anglo saksų teisės tradicijos šalyse šios

normos turi aiškinamąjį pobūdį. Konstitucijos institutas – tai konstitucijos normų, reguliuojančių vienarūšius santykius, grupė. Pvz. valstybės vadovo, pilietybės, parlamento, vyriausybės ir pan. Konstitucinis institutas yra tam tikro konstitucinės teisės instituto pagrindas. Konstitucijos principai – tai pradai, idėjos, kuries nėra tiesiogiai suformuluoti konkrečioje normoje, bet kyla iš konstitucijos normų visumos, iš jų prasmės ir reikšmės. Jų svarbą patvirtina konstitucinės kontrolės institucijų pagrindą, praktiką. Konstitucijos principai, kaip savarankiškas jos teisinio turinio elementas priimtas ne viename Vokietijos, Italijos, Prancūzijos konstitucinės kontrolės institucijos praktikoje – šios institucijos, interpretuodamos konstituciją, remiasi ne tik jos normomis, bet ir jų (normų) pagrindų išveda principus. Prancūzijos konstitucinė taryba pateikė konstitucinio bloko sąvoką – jį sudaro ne tik pačios konstitucijos tekstas, bet ir 1946 m. konstitucijos preambulė, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, principai, pripažinti Respublikos įstatymais. Konstitucijos principai – tai jos stuburas, branduolys. Ypatinga reikšmė konstitucijos principams teikiama konstitucinės priežiūtos institucijų.

1) universalūs principai – įkūnija bendražmogiškas vertybes – jų galima sutikti beveik visų šalių konstitucijose2) grupiniai principai – būdingi tik tam tikram konstituciniam modeliui. Pvz. socialistinės konstitucijos – vienos partijos vadovavimo, politinės valdžios vieningumo ir

kt. principai.3) Ypatingieji (individualūs) – būdingi tik tam tikrų šalių konstitucijoms – trečiojo pasaulio šalių konstitucijoms – pvz. islamiško gyvenimo būdo (Pakistanas).

Konstitucijos rengimo, priėmimo ir keitimo įvairovė.Nauja konstitucija paprastai priimama:

1) atsiradus naujai valstybei2) pasikeitus politiniam režimui3) iš esmės pasikeitus visuomenės gyvenimui, kai priimti konstitucijas pataisas jau nebėra tikslinga. 4) Voliuntarizmo atvejai – perversmai, kariniai perversmai.

Konstitucijos teksto rengimas. Labai reti atvejai, kai konstitucijos tekstą nuo pradžios ir iki galo parengia steigiamasis, konstitucinis susirinkimas (konstituanta) arba parlamentas.

Pagrindinis vaidmuo kūrent konstitucijos tekstą paprastai tenka konstitucijos rengimo komitetui arba komisijai. Pastarieji faktiškai ir parengia projektą, kurį vėliau svarsto parlamentas arba steigiamasis (konstitucinis) susirinkimas. Taip buvo priimtos 1947 m. Italijos konstitucija, 1949 m. Indijos konstitucija, 1991 m. Bulgarijos, 1988 m. Brazilijos konstitucija.

Kartais komisiją sudaro ne atstovaujamoji, o vykdomoji valdžia: 1958 m. Prancūzijos, 1975 m. Graikijos konstitucijos. Po karinių perversmų konstitucijų projektus rengia karinių vadų padėjėjai. Kolonijoms konstitucijų projektus dažnai parengia metropolijos, arba rengia vietos valdžia kartu su metropolijos patarėjais. Kartais rengiamos apvaliojo stalo forma (pvz. Zimbabvė) Konstitucija ar pagrindinės jos nuostatos gali būti parengtos įvairių partijų atstovų.

10

III pasaulio šalyse iniciatyva priimti konstituciją priklauso centrinės valstybės valdžios institucijoms, kurios sudaro konstitucijos rengimo komisijas.

Konstitucijos priėmimas.1) konstituciją priima specialiai tam tikslui sukurtas steigiamasis (konstitucinis) susirinkimas, paprastai jis būna vienų rūmų. Paprastai po konstitucijos priėmimo jis

paleidžiamas ir yra išrenkamas naujas parlamentas, arba konstitucinis susirinkimas tampa parlamentu. Paprastai konstitucinis susirinkimas suformuojamas rinkimų keliu ar yra renkamas iš dalies.

2) Konstituciją priima parlamentas. Parlamentas konstitucijos priėmimo laikotarpiu gali pasiskelbti steigiamuoju susirinkimu (Portugalija).3) Konstituciją priima neparlamentinės institucijos, ar parlamentas yra tik šios institucijos dalis. Pvz, Mongolijos 1992 m. konstitucija – priėmė Didysis liaudies

churalas4) Konstitucija priimama tautos referendumu – pvz. 1958 m. Prancūzijos konstitucija.

Optimaliausias demokratinės valstybės konstitucijos priėmimo kelias yra kai konstituciją priima parlamentas (steigiamasis, konstitucinis susirinkimas) ir jai vėliau tauta pritaria referendumu.

5) konstituciją patvirtina karinė taryba6) revoliucinės demokratinės tarybos7) monarchinėse valstybės konstituciją dovanoja (oktrajuoja) monarchas. Oktrojuota konstitucija dar yra vadinamos konstitucijos, kurias “padovanojo” monopolijos

savo kolonijoms.

Konstitucijos rengimo kelias.1. 1787 m. JAV konstitucija.

Po nepriklausomybės karo 13 valstijų sudarė Konfederaciją ir 1777 m. buvo priimti Konfederacijos straipsniai. 1781 m. jie įsigaliojo. Tačiau konfederacija nebuvo efektyvi – tebuvo viena institucija – vienų rūmų konfederacijos kongresas – valstija turėjo 2-7 atstovus, tačiau kiekviena valstijų, nepriklausomai nuo atstovų kongrese skaičiaus, turėjo tik po vieną balsą. Svarbiausiems klausimams spręsti reikėjo bent 9 valstijų iš 13 pritarimo. Kongresas nereguliavo tokių svarbių klausimų, kaip prekyba tarp valstijų, tarptautinė prekyba, nesprendė mokesčių klausimų. Nebuvo institucijos, kuri užtikrintų sprendimų įgyvendinimą. Todėl išryškėjo nesutarimai tarp valstijų, iškilo grėsmė konfederacijai. Siekiant išgelbėti valstybę, 1787 m. buvo sušauktas Filadelfijos komitetas, kuriame dalyvavo 55 delegatai – jie rengė naują konstituciją, nors komitetas buvo sušauktas tik peržiūrėti ir patobulinti konfederacijos straipsnius. 60 proc. naujos konstitucijos rengėjų buvo teisininkai. Jos rengime dalyvavo tokie autoritetai kaip Hamiltonas, Vašingtonas, Franklinas, Medisonas. Balsuojama buvo pagal valstijas.

1) Virginijos planas – jos delegatai pasiūlė naujai sutvarkyti JAV santvarką – stipri federacija, kur valstijoms tenka menkesnė reikšmė. Stipri vykdomoji valdžia. 2) Niu – Džersi etapas - grynosios federacijos kūrimas – šio plano atstovai siekė nežymiai pataisyti konfederaciją, išsaugoti konfederacijos straipsnius su nežymiais

pataisymais. 3) Konektikuto kompromisas – vidurys tarp stiprios centrinės valdžios ir valstijų savarankiškumo.

Konstitucija buvo priimta 1878 m. rugsėjo 15 d. Filadelfijos konvente valstijos vienbalsiais nubalsavo už konstitucijos priėmimą. Ji įsigaliojo 1789 m. liepos mėn.

Pasaulio valstybių konstitucinės teisės šaltiniai.Teisės šaltinis - teisės normos išraiškos forma. Konstitucinės teisės šaltiniais yra laikomi tik tie, kuriuose yra konstitucinės teisės normų. Yra tiesioginio valstybės teisinio reguliavimo teisės šaltiniai ir valstybės sankcionuoti teisės šaltiniai (pvz. doktrina, teisės paprotys):

11

1. Įstatymai:1.1. konstitucija1.2. konstituciniai įstatymai1.3. organiniai įstatymai1.4. paprastieji įstatymai1.5. ypatingieji įstatymai1.6. įstatymui prilygstantys parlamentų reglamentai ir statutai.2. vykdomosios valdžios aktai3. konstitucinės kontrolės institucijų aktai4. teismo precedentai5. konstitucinis paprotys6. nacionalinės viešosios tesės sutartys7. papildomi šaltiniai:7.1. religiniai šaltiniai7.2. teisinė doktrina7.3. tarptautinės teisės aktai7.4. lokaliniai teisės aktai.

Įstatymai.Įstatymas pasaulyje suprantamas nevienodai.Lietuvoje "įstatymas" - tai parlamento ar referendumu priimtas teisės normų aktas.

Anglo saksų šalys skiria įstatymo sąvoką siaurąja ir plačiąja prasme.Įstatymas siaurąja prasme - parlamento aktas, parlamentas čia yra suvokiamas kaip aukščiausias valstybės atstovaujamasis organas + valstybės vadovas (pvz. D. Britanijoje - įstatymo projektui prieš jį priimant turi pritarti Lordų rūmai, Bendruomenių rūmai, Karalius (karalienė).Įstatymas siaurąja prasme - tai bet kokia rašytinė teisės norma, kuri gali būti ginama teisme (law).

Kontinentinės teisės šalys įstatymą supranta kaip parlamento priimtas norminis aktas. Kartais konstitucijoje gali būti nustatomos sritys, kuriose parlamentas gali priimti įstatymus (pvz. Prancūzijoje) - kitos teisinio reguliavimo sritys pereina vykdomajai valdžios šakai (deleguota įstatymleidystė). Šiuo prancūziškuoju reguliavimu yra pasiekusios Prancūzijos kolonijos ir Kazachstanas.

Konstitucija - svarbiausias konstitucinės teisės šaltinis, turi aukščiausią teisinę galią.Konstituciniai įstatymai - įstatymai, kuriais keičiama ar papildoma konstitucija. Priimami ypatinga tvarka. Turi tokią pačią juridinę galią kaip ir konstitucija. Kai kuriose valstybėse pati konstitucija yra vadinama konstituciniu įstatymu, pvz. Vokietijoje - pagrindinis įstatymas.

Organinis įstatymas - ypatingos reikšmės įstatymas, kurio priėmimas tiesiogiai nurodomas konstitucijoje. Kai kuriose šalyse yra nurodomos konkrečios visuomeninio gyvenimo sferos, kurių teisinė reglamentacija yra galima tik organiniais įstatymais - pvz. Ispanijos konstitucijos 81 str. numato, kad organiniai įstatymai yra tie, kurie yra susiję su pagrindinių teisių ir laisvių išplėtimu, patvirtinantys autonominių bendruomenių statutus, susiję su visuotine rinkimų teise ir kiti įstatymai, numatyti Konstitucijoje. Jis užima tarpinę vietą tarp konstitucinių įstatymų ir paprastųjų įstatymų. Jų atsiradimas siejamas su 1958 m. Prancūzijos konstitucija. Vėliau šie įstatymai paplito buvusiose Prancūzijos kolonijose, o taip pat ir kitose šalyse (pvz. Moldova). Kiekvienos šalies konstitucijoje gali būti numatytas bet koks skaičius tokių įstatymų: pvz. 1991 m.

12

Rumunijos konstitucija numatė 25 klausimus, kuriais turėjo būti priimti organiniai įstatymai. Dažnai organinių įstatymų priėmimas siejamas su pagrindiniais konstitucinės teisės institutais. Lietuva nepripažįsta organinių įstatymų. Organinius įstatymus priimti ir pakeisti yra sunkiau, nei paprastuosius. Prieš priimant organinį įstatymą Prancūzijoje, Konstitucinė Taryba tikrina jo atitikimą konstitucijai.

Paprasti įstatymai - bendra tvarka priimti įstatymų leidybos organų aktai, reguliuojantys svarbias valstybės gyvenimo sritis. Gali būti priimti parlamento ar tiesiogiai tautos. Federacinėse valstybėse būna federaciniai įstatymai ir federacijos subjektų įstatymai. Taip pat yra ir vietinių įstatymų, priimamų autonominių vienetų institucijų (Italija, Ispanija).

Ypatingieji įstatymai - jų priėmimas būdingas III-čiojo pasaulio šalims (Šri Lanka, Malaizija, Fiši, Jamaika). Priimami parlamento bendra tvarka, tačiau gali riboti tam tikras įstatymų normas ar net konstitucinės teisės normas. pvz. Šri Lankos 1971 m. įstatymas "Dėl kelio terorizmui užkirsti". Dažniausiai jie yra priimami trumpam laikotarpiui, tačiau parlamentas turi teisę pratęsti jų galiojimą.

Parlamento reglamentai, statutai - nustato jų vidinę organizaciją ir darbo procedūras. Turi įstatymo galią, tačiau priimami šiek tiek supaprastinta tvarka - be valstybės vadovo promulgavimo. Jei parlamentas yra dviejų rūmų, kiekvieni rūmai turi savo reglamentą (statutą), kuriuo priėmimui nereikia kitų rūmų pritarimo.

Vykdomosios valdžios aktai.Tai valstybės vadovo (prezidento, monarcho), vyriausybės, ministerijų, kitų centrinių valstybės vykdomųjų institucijų aktai: įsakai, dekretai, aktai, nutarimai.

Deleguotoji įstatymleidystė - tai normatyviniai aktai, turintys įstatymo galią, tačiau išleisti ne paties įstatymų leidybos organo (parlamento), o jo pavedimu kitu valstybės organo - dažniausiai Vyriausybės, rečiau - valstybės vadovo. Deleguota įstatymleidtysė, kaip tam tikrų klausimų operatyvesnis sprendimo būdas plačiai paplito daugelyje šalių (pvz. D. Britanija, Prancūzija, Italija). Ji atspindėjo vykdomosios valdžios vaidmens sustiprėjimą ir padėjo vykdomajai valdžiai sustiprėti. Deleguota įstatymleidytė gali būti vertinama teigiamai, jei kalbėsime apie svarbių socialinių programų realizavimą; ir neigiamai - jei vykdomoji valdžia pernelyg įtakoja parlamentą ir pastarojo vaidmuo susilpnėja. Deleguota įstatymleidystė yra įmanoma tik tuo atveju, jei ji yra nustatyta Konstitucijos. Konstitucijų autoriai stengėsi įsprausti deleguotą įstatymleidystę į griežtas ribas tokiu būdu paliekant parlamentui galutinio sprendimo teisę. Todėl konstitucinė teisė iškelia tam tikras sąlygas deleguotai įstatymleidystei:- atitinkamas parlamento leidimas yra suteikiamas nustatytam laikotarpiui- griežtai nustatomas klausimų ratas- parlamento leidimui negali būti taikomas plečiamasis aiškinimas- draudžiama išduoti leidimą sukurti normoms, keičiančioms galiojančius įstatymus ar galiojančias atgal.- Neleidžiama subdelegacija.

1) valstybės vadovo aktai turintys įstatymo galią (Italija, Sirija, Marokas) - pvz. Italijoje įstatymo galią turi Prezidento dekretai. Pagal 1995 m. Kazachstano konstituciją šioje srityje prezidentas turi labai išplėstus įgaliojimus - jam įstatymų leidybą gali deleguoti iki 1 metų, taip pat jis gali paskelbti skubų įstatymo priėmimą, o jei parlamentas atsisako skubia tvarka priimti įstatymo, tai jis gali išleisti įsaką, turintį įstatymo galią.2) Vyriausybės aktai, turintys įstatymo galią - labiau paplitęs variantas, nei pirmasis (Ispanija, Portugalija, Rumunija, Graikija) - šie aktai turi būti patvirtinti parlamento.Pagal prancūziškąją doktriną tokie aktai yra vadinami hibridiniais teisės aktais.

Konstitucinės priežiūros institucijų aktai.Tai konstitucinių teismų, konstitucinių tarybų ar kitokių konstitucinės kontrolės institucijų priimami aktai dėl oficialaus konstitucijos aiškinimo ar dėl teisės aktų atitikimo konstitucijai.

13

Teismo precedentai.Būdingi anglo saksų teisei. Teisminiai precedentai - tai aukščiausios instancijos teismų sprendimai, kurie yra jų skelbiami ir tampantys teisiniu pagrindu teismams spręsti analogiškas bylas - t.y. teismai kuria normas.Tačiau yra šalių, neigiamai žiūrinčių į teisminį precedentą. Pvz. Prancūzijoje teismams draudžiama kurti normas. tačiau pačioje Prancūzijoje yra pastebima tendencija, neigianti šį draudimą (pvz. Konstitucinės Tarybos aktai, administracinės teisės aktai).

Konstitucinis paprotys.Tai per ilgą laiką susiklostęs valstybės institucijų vienodas veikimo būdas, kai esant tam tikrai situacijai elgiamasi tam tikru būdu. Daugelyje šalių konstituciniai papročiai nustato parlamentų vidinę organizaciją ir reglamentą. Remiamasi santykio dalyvių konsensusu. Konstitucinis paprotys negali būti ginamas teismine tvarka esant jo pažeidimui. Dažniausiai taikoma sankcija už konstitucinio papročio pažeidimą yra valstybės veikėjų moralinės politinės reputacijos praradimas. Paplitęs šalyse, neturinčiose rašytinės konstitucijos (pvz. D. Britanijos Parlamento, Vyriausybės formavimo ir funkcionavimo tvarka).Tam tikri konstituciniai papročiai ilgainiui įgavo įstatymo galią (pvz. kad nė vienas asmuo negali eiti JAV prezidento pareigų daugiau nei du kartus).

Nacionaliniai viešosios teisės susitarimai:1993 m. sausio 1 d. susitarimas dėl Čekoslovakijos padalijimo į Čekiją ir Slovakiją.1943 m. Libano nacionalinis paktas dėl aukščiausių valstybės pareigų paskirstymo tarp įvairių religijų šalininkų.

Papildomi šaltiniai:Religiniai šaltiniai.Koranas musulmonų šalyse yra aktas, aukštesnis už konstituciją. Musulmonų vertybių sistema lemia konstitucinę sistemą.Taip pat būdingi monarchijoms su feodalinėmis ir luominėmis atgyvenomis, ypač sosto paveldėjimo klausimais.

Teisinė doktrina.Kai kuriose šalyse teismai savo sprendimus grindžia ne tik teisės normų aktais, et ir žymių teisės mokslininkų darbais.

Tarptautiniai teisės aktai.Jie tapo reikšmingais konstitucinės teisės šaltiniais 20 am. pab. ir ypač žmogaus teisių klausimais. Kai kurių šalių konstitucijose yra tiesioginė nuorodos į šiuos aktus. Pvz. 1948 m. JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1992 m. Mastrichto sutartis, kt.

Lokaliniai aktai.Galioja tam tikroje šalies teritorijoje (pvz. JAV valstijų teisės aktai, Tanzanijoje - Zanzibaro aktai, Ukrainoje - Krymo aktai). Valstybių miestai neretai turi savo chartijas, kurios reguliuoja vietos savivaldą.

Dar gali būti kvazi konstituciniai teisės aktai :- karinių ar revoliucinių tarybų aktai (Nigerija, Etiopija) - tai laikinosios valdžios, suskurusios po eilinio perversmo, aktai (dekretai, proklamacijos);- nacionalinės chartijos (Alžyras),- revoliucinės chartijos (Madagaskaras),- valdančiųjų (vienintelių) partijų aktai (Kongas, Zairas).

14

11 SEMINARASSEMINARAS.. KKONSTITUCINĖSONSTITUCINĖS TEISĖSTEISĖS ŠALTINIŲŠALTINIŲ ĮVAIROVĖĮVAIROVĖ PASAULYJEPASAULYJE..

1. Konstitucinės teisės šaltinių sąvoka. 2. Konstitucinės teisės šaltinių įvairovė civilinės (Romanų-Germanų) teisės kraštuose (Prancūzija, Italija, VFR).3. Konstitucinės teisės šaltinių įvairovė bendrosios (Anglo-Saksų) teisės kraštuose (Anglija, JAV).4. Konstitucinės teisės šaltinių lyginamoji analizė.

1. Konstitucinės teisės šaltinių sąvoka.Teisės šaltinis – tai teisės normų išorinės išraiškos forma. Konstitucinės teisės šaltinis – tai konstitucinių teisės normų išraiškos forma. Konstitucinės teisės normos atsiranda:

kaip valstybės institucijų teisėkūros rezultatai (jos įforminamos teisės normų aktuose – konstitucijose, įstatymuose, vykdomosios valdžios teisės normų aktuose, teismų sprendimuose, tarptautiniuose teisės aktuose),

arba be valstybės dalyvavimo, tačiau vėliau jos yra valstybės sankcionuojamos (tesės paprotys, teisinė doktrina, specifiniai religinės teisės šaltiniai).

4. Konstitucinės teisės šaltinių lyginamoji analizė.Įstatymai.

Pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis yra įstatymas. Įstatymas – tai nustatyta tvarka išleistas aukščiausiosios valstybės valdžios teisės normų aktas, reguliuojantis svarbiausius visuomeninius santykius ir turintis aukščiausią teisinę galią. Konstitucinės teisės šaltiniu yra ne bet kuris įstatymas, o tik tas, kuris turi konstitucinės teisės normų.

Bendrosios teisės kraštuose, o taip pat šalyse, kurios patyrė šios teisės sistemos įtaką, yra skiriama įstatymo samprata siaurąja ir plačiąja prasme. Įstatymas siaurąja prasme – tai parlamento aktas (statutas) – Didžioji Britanija, Australija, Kanada, Indija, Nigerija. Parlamentas čia dažniausiai suprantamas kaip aukščiausias atstovaujamasis organas kartu su valstybės vadovu. Taip, sutinkamai su Anglijos konstitucine teise, parlamentą sudaro Lordų Rūmai, Bendruomenių Rūmai ir monarcho. Vadinasi, įstatymas siaurąja prasme - tai aktas, gavęs šių trijų institutų pritarimą. Analogiški teiginiai įėjo ir į daugelio buvusių Didžiosios Britanijos kolonijų konstitucijas: pvz. 1973 m. Pakistano konstitucija skelbia, kad madžlis-a-šurą (parlamentą) sudaro prezidentas ir dveji rūmai (Nacionalinis susirinkimas ir Senatas), o įstatymas – tai parlamento aktas, t.y. aktas, priimtas abiejų parlamento rūmų ir patvirtintas prezidento. Įstatymas plačiąja prasme – tai bet kuri rašytinės ar nerašytinės teisės norma, kuri gali būti ginama teisme. Indijos konstitucijos 13 str. skelbia, kad įstatymas – tai bet kuris įsakas, nurodymas, notifikacija, paprotys, turintys šalies teritorijoje įstatymo galią. Vadinasi, šia prasme įstatymas netenka tik jam būdingų savybių ir yra sutapatinamas su daug platesnę sąvoka “teisėkūra”. Ši koncepcija ir jos praktinis taikymas sumenkina įstatymo viršenybę kaip svarbiausio konstitucinės teisės šaltinio, o taip pat išplečia visuomeninių santykių reguliavimą poįstatyminiais aktais ir visų pirma vykdomosios valdžios aktais.

Kontinentinės teisės šalyse įstatymas suprantamas kaip aktas, priimtas tik parlamento. Kai kuriose konstitucijose net pabrėžiama, kad parlamentas yra vienintelis įstatymų leidybos organas (Japonijos 1947 m. konstitucija, 1991 m. Rumunijos konstitucija, 1991 m. Mongolijos konstitucija). Nors šios šalys ir skelbia parlamentą aukščiausiu ar net vieninteliu įstatymų leidybos organu, dauguma šių šalių suteikia valstybės vadovui ar vyriausybei teisę leisti teisės aktus, turinčius įstatymų galią. Be to, kai kuriuose šalyse įstatymai gali būti priimti referendumu.

15

Tam tikrose šalyse konstitucijos numato keletą įstatymų leidybos institucijų. 1982 m. Kinijos konstitucija numato, kad įstatymus turi teisę liesti aukščiausias atstovaujamasis organas – Kinijos tautos atstovų visuotinis susirinkimas, o taip pat jo nuolat veikiantis kolegialus organas – Nuolatinis komitetas (58 str). 1945 m. Indonezijos konstitucija šalia parlamento – Tautos atstovų tarybos – įsteigė ir viršparlamentinę instituciją – Tautinis konsultatyvinis kongresas, kuriam suteikta teisę priimti įstatymus tam tikrais klausimais, taip pat ir konstituciniais (šios institucijos aktai netgi turi aukštesnę teisinę galią už parlamento išleistus aktus).

Kontinentinės teisės sistemos šalyse plačiai paplito koncepcija, sutinkamai su kuria, įstatymas suprantamas ne tik formaliąja prasme (parlamento aktas), bet ir materialiąja. Pirmą kartą ši koncepcija buvo įtvirtinta 1958 m. Prancūzijos konstitucijoje, kuri apribojo parlamento įstatymų leidybos sritį, nurodydama, kokiais konkrečiais klausimais parlamentas turi teisę leisti įstatymus. Visi kiti klausimai yra reguliuojami reglamentų, t.y. normatyviniais vykdomosios valdžios aktais. Parlamentui teisė leisti įstatymus suteikta pvz. tokiais klausimais: pilietybė, rinkimų teisė, pagrindinės piliečių teisės ir pareigos, vietos savivalda ir kt.

Ši koncepcija buvo perimta naujausių Afrikos šalių – buvusių Prancūzijos kolonijų konstitucijų (Alžyras, Beninas, Madagaskaras, Kongas). Šios įstatymo koncepcijos praktinis taikymas sąlygojo įstatymo universalaus pobūdžio ir aukščiausiosios teisinės galios sumenkėjimą . Todėl daugėlis Vakarų teisininkų neigia šią įstatymo koncepciją, gindami įstatymo viršenybę bei parlamento suverenitetą.

Įstatymų klasifikavimas pagal juridinę galią: konstitucija konstituciniai įstatymai organiniai įstatymai įstatymai ypatingieji įstatymai

Šalyse, neturinčiose rašytinės konstitucijos (Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija, Izraelis ), įstatymai, priimti parlamento nesiskiria savo juridinę galia , nors Naujojoje Zelandijoje ir Izraelyje yra konstituciniai įstatymai. Nors Didžiosios Britanijos įstatymai ir yra skirstomi į pirmareikšmius ir kitus, tačiau šis skirstymas nėra labai aiškus, todėl jo pagrindu negalima išskirti šių pirmareikšmių įstatymų kaip išskirtinę įstatymų grupę. Ne visose šalyse, turinčiose rašytinę konstituciją, galima rasti visus šios klasifikacijos įstatymus.

Pirmą vietą įstatymų hierarchijoje užima konstitucija – tai pagrindinis šalies įstatymas, turintis aukščiausią juridinę galią.

Konstitucinis įstatymas – tai įstatymas, kurio yra keičiama ar papildoma konstitucija. Jis yra priimamas specialia, sudėtingesne tvarka, turi tokią pat juridinę galią, kaip ir konstitucija. Vienose šalyse įstatymai, keičiantys konstituciją yra vadinami konstituciniais įstatymais, kitose – pati šalies konstitucija nustato, kad konstitucinis įstatymas yra toks įstatymas, kuris papildo konstituciją (Vokietija, Zambija, Šri-Lanka, Rumunija, Portugalija). Pvz. 1991 m. Rumunijos konstitucijos 72 str. skelbia, jog “konstitucinis įstatymas – tai įstatymas dėl konstitucijos peržiūrėjimo. Analogiškas apibriežimas pateikiamas ir 1994 m. Moldovos konstitucijoje. Teorinis pagrindas išskirti konstitucinius įstatymus yra doktrina apie dvi valdžios rūšis: steigiamąja ir įstatymus leidžiamąja. Įgyvendinant steigiamąją valdžią, yra priimama konstitucija ir jos pataisos, o įgyvendinant įstatymus leidžiamąją – priimami visi kiti įstatymai. Tik nedaugelyje šalių konstitucinis įstatymas yra suprantamas ne kaip įstatymas, papildantis konstituciją (arba ne tik jis), bet ir įstatymas, kuris papildydamas konstituciją pats lieka savarankišku (Austrija, Švedija, Olandija, Čekija, Slovakija). Pvz. Austrijos konstitucija išskiria konstitucinius įstatymus ir paprastuosius įstatymus, turinčius konstitucinių nuostatų. Neapibrėždama šių įstatymų turinio, ji tik nustato, kad jie priimami ta pačia tvarka kaip ir įstatymai dėl konstitucijos keitimo (41 2 str). Pvz, konstitucinis įstatymas – 1955 m. federalinis įstatymas dėl neutraliteto, o paprastas įstatymas, turintis konstitucinių nuostatų – 1975 m. politinių partijų įstatymas. 1993 m. Čekijos konstitucija nustato, kad konstituciniai įstatymai yra ne tik tie, kuriais yra keičiama konstitucija, bet ir įstatymais, priimti konstitucijos nurodytais klausimais (pvz, dėl referendumo, dėl valstybės sienų). Konstituciniai įstatymai yra priimami 3/5 visų abiejų rūmų narių balsų ir turi ta pačią teisinę galią, kaip ir konstitucija.

16

Tam tikrą specifiką turi konstitucinis įstatymas prancūziškoje doktrinoje ir praktikoje . Priėmus 1958 m. konstituciją, konstitucinis įstatymas tapo savarankiška teisine kategorija. Ši sąvoka buvo praplėsta, Konstitucinei tarybai pripažinus šiems įstatymams konstitucinę reikšmę. Todėl priimamas konstitucinis įstatymas užima pirmą vietą teisės aktų hierarchijoje. Konstitucinės tarybos praktikos pagrindu buvo suformuluota sąvoka “konstitucinis blokas”, į kurį kartu su 1958 m. konstituciją įeina ir norminiai aktai, bendrieji principai, turintys konstitucinę reikšmę (1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1946 m. konstitucijos preambulė, organiniai įstatymai, ordonansai, pagrindinai principai, pripažinti Respublikos įstatymų).

Organinis įstatymas – tai įstatymas, kurio priėmimas yra tiesiogiai nurodomas konstitucijoje. Jo priėmimo tvarka skiriasi nuo konstitucinių ir paprastųjų įstatymų priėmimo tvarkos. Juridinėje hierarchijoje organinis įstatymas užima vietą tarp konstitucinio ir paprastojo įstatymo. Klausimų ratas, o taip pat jų skaičius, kuriuos reguliuoja organiniai įstatymai, skiriasi įvairiose šalyse (pvz. Maroko konstitucija – 4 klausimai:, Rumunijos – 25). Be to, klausimai, vienose šalyse reguliuojami organinių įstatymų gali būti kitose šalyse reguliuojami paprastųjų. Bet bendra taisyklė yra ta, kad organiniai įstatymai reguliuoja klausimus, liečiančius svarbius konstitucinius institutus (įstatymai dėl rinkimų teisės, dėl konstitucinės kontrolės, pilietybės, ypatingosios padėties, politinių partijų ir pan). Pvz. 1988 m. Prancūzijos organinis įstatymas dėl politinio gyvenimo finansinio viešumo, 1982 m. Senegalo organinis įstatymas – rinkimų kodeksas, 1975 m. organinis įstatymas dėl provincijų valdymo Papua Naujojoje Gvinėjoje.Organinis įstatymas, kaip ypatinga įstatymų rūšis, buvo pirmą kartą įtvirtintas Prancūzijos 1958 m. konstitucija, o vėliau išplito daugelyje buvusių Prancūzijos kolonijų Afrikoje (Alžyre, Benine, Senegale, Tunise). Tačiau vėliau paplito ir kitų šalių konstitucinėje teisėje (Ispanija, Portugalija, Rumunija, Moldova. Organinių įstatymų kaip ypatingos įstatymų rūšies svarbus dėl tam tikrų priežasčių. Konstitucija, nustatydama pagrindinius institutus, susijusius su valstybės valdžios organizavimu, negali detaliai jų reglamentuoti, nes toks reglamentavimas žymiai išplėstų jos turinį. Todėl būtinas yra tokių įstatymų, kurie papildo bei išvysto tam tikras konstitucijos nuostatas, priėmimas. Tačiau įstatymų priėmimas tokiais svarbiais klausimais paprasta procedūra yra pavojingas. Šis pavojus yra tas, kad papildydamas ir išaiškindamas konstitucijos tekstą, įstatymų leidėjas gali jį visiškai pakeisti ar iškraipyti. Būtent todėl konstitucija numato ypatinga organinių įstatymų priėmimo tvarką:

1) organiniai įstatymai gali būti priimti tik parlamento, kuris negali jų išleidimo deleguoti vyriausybei ar valstybės vadovui (Ispanija, Rumunija).2) Organiniai įstatymai yra priimami kvalifikuota balsų dauguma, o tam tikrose šalyse (Prancūzija, Alžyras, Beninas, Senegalas), prieš promulgaciją,

turi būti patikrintas šių įstatymų atitikimas konstitucijai. 3) Organinis įstatymas gali būti pakeistas tik organiniu įstatymu ir tik ta pačia tvarka.

Paprasti įstatymai – yra teisėkūros dalis, priimami ta pačia tvarka, kaip ir kiti aktai. Tai pati didžiausia ir dinamiškiausia įstatymų rūšis.Paprasti įstatymai reguliuoja pačius įvairiausius visuomeninius santykius, sudarančius konstitucinės teisės dalyką. Daugelyje šalių visuomeninių santykių sritys, kuriose gali būti priimti paprasti įstatymai, nėra apribota. Tačiau konstitucijose gali būti nukreipiančiųjų ar blanketinių straipsnių, numatančių paprastųjų įstatymų priėmimą tam tikrais klausimais (pvz. 1947 m. Japonijos konstitucijos 47 str. numato, kad rinkiminės apylinkės, balsavimo būdas, kiti klausimai, liečiantys abiejų parlamento rūmų narių rinkimus, yra nustatomos įstatymo). Tam tikrais atvejais konstitucija ne tik numato tam tikro paprastojo įstatymo išleidimą, bet ir detaliai reglamentuoja įstatyminio reguliavimo dalyką bei principus. Pvz. Seišelio salų Respublikos 1993 m. konstitucijos 118 str. nurodo parlamentui išleisti politinių partijų įstatymą, kuris turi reglamentuoti jų registracijos tvarką, jų finansavimą iš valstybės biudžeto, jų finansų kontrolė, ir pan.

Ypatingieji įstatymai – tai įstatymai, kurie yra priimami parlamento, paprastai ta pačia tvarka kaip ir paprasti įstatymai (kai kuriose šalyse reikalaujama kvalifikuota balsų dauguma), tačiau šie įstatymai turi didesnę juridinę galią negu kiti įstatymai ar net pati konstitucija. Šių įstatymų nereikia laikyti įstatymais, reglamentuojančiais ypatingą padėtį, jie verčiau laikytini “konstituciniais įstatymais”, kurie, sutinkamai su konstitucija, gali neatitikti juos nuostatų. Ši įstatymų rūšis yra labiau paplitusi besivystančiose šalyse (Malaizija, Šri-Lanka, Fidži, Jamaika). Tai dažniausiai įstatymai, apribojantys pagrindines piliečių teises ir laisves, tačiau pvz. 1978 m. Šri-Lankos konstitucija numato, jog parlamentas kvalifikuota balsų dauguma gali priimti įstatymą, neatitinkanti bet kurią konstitucijos nuostatą. Specialūs įstatymai, sutinkamai su Jamaikos 1962 m. konstitucijos nuostatomis, nors ir yra viršesni už konstitucijos nuotatas, nėra laikomi konstitucijos pataisomis. Tokių specialiųjų įstatymų pvz.: 1963 m. Malaizijos įstatymas prieš sprogstamuosius veiksmus, 1979 m. Šri-Lankos įstatymas dėl terorizmo prevencijos.

17

Kai kurių išsivysčiusių šalių konstitucijos numato galimybę parlamentui priimti specialiuosius įstatymus ypatingosios padėties metu (Vokietijos pagrindinio įstatymo 115 str).

Pagal galiojimą erdvėje įstatymai skirstomi į: Galiojančius visoje šalies teritorijoje Lokalinius:

Lokaliniai įstatymai būna trijų rūšių:1) įstatymai, priimti parlamento, tačiau jie galioja tik tam tikroje šalies teritorijoje, pvz, įstatymai dėl ypatingosios padėties įvedimo tam tikrose vietovėse, dėl tam

tikrų administracinių vienetų statuso ir pan. 2) įstatymai, priimti federacijos subjektų atstovaujamųjų organų. 3) Vietiniai įstatymai, priimami autonominių vienetų atstovaujamųjų organų.

Pagal įstatymų normų pobūdį, įstatymai skirstomi į: Paprastuosius Įstatymus principus (įstatymai – rėmai) Programinius įstatymus Kodeksus.

Paprastuosius įstatymus sudaro normos taisyklės, reguliuojančios tam tikrus konkrečius visuomeninius santykius (pvz, konstitucinio teismo įstatymas, politinių partijų įstatymas).

Kai kurių šalių konstitucijos (Prancūzija, Afrikos šalys, buvusios Prancūzijos kolonijos, Graikija, Kazachstanas), išskiria įstatymus, nustatančius pagrindinius principus ir programinius įstatymus. Pvz. 1992 m. Madagaskaro konstitucijos 82 str. nustato, kad įstatymas pateikia pagrindinius principus, gynybos, karinių pajėgų, policijos ir kt. klausimais. Tačiau, kaip parodo Prancūzijos patirtis, riba tarp taisyklių ir principų yra tokia nežymi, kad jos nesilaiko parlamentas, neperša vyriausybė, ji nepalaikoma Konstitucinės Tarybos, nei Valstybės Tarybos. Daugelio šalių praktika parodo, kad dauguma įstatymų yra įstatymai-rėmai, kurių tikrą turinį atskleidžia vykdomoji valdžia. Įstatymai programos dažniausiai priimami ekonominio vystymosi klausimais. Jie nustato tikslus ir numato valstybės institucijų veiksmus tam tikram laikotarpiui (Prancūzija, Beninas, Indonezia). Kodeksai – tai įstatymai, kuriuos dažniausiai sudaro normos, reguliuojančius visuomeninių santykių kompleksą, kurie sudaro tam tikro teisės instituto pagrindą. Kodeksų priėmimas konstitucinio reguliavimo klausimais yra paplitęs Prancūzijoje, Kot-de-Ivuare, Senegale, Argentinoje (rinkimų kodeksai), Alžyre (pilietybės kodeksas).

Pagal priėmimo būdą įstatymai skirstomi į: Priimtus parlamento Priimtus nuolat veikiančio vykdomosios valdžios kolegialaus organo (pvz, Visuotinio Kinijos tautos atstovų susirinkimo Nuolatinis komitetas) Karinio komiteto, jo vadovo (karinio režimo sąlygomis) Priimti referendumu (šis įstatymų priėmimo būdas yra paplitęs daugelyje šalių, išskyrus socialistines – Vietnamas, Kinija, Kuba, Korėja).

Vykdomosios valdžios teisės normų aktai.

18

Tai teisės aktai, kurie yra išleidžiami valstybės vadovo, vyriausybės, ministrų ir įvairių žinybų vadovų. Prie šių aktų gali būti priskiriami aktai, išleisti formaliai nepriklausomų, tačiau sudarytų iš valstybės tarnautojų, komisijų (pvz, rinkimų komisijų, teisminės administracijos reikalų komisijos). Vykdomosios valdžios teisės aktai yra svarbus konstitucinės teisės šaltinis, nes:

1) svarbus vykdomosios valdžios vaidmuo, taip pat ir teisėkūroje2) vykdomosios valdžios aparato augimas ir struktūros sudėtingumas, kas buvo nulemta aktyvesniu valstybės kišimosi į ekonomiką, socialinį, dvasinį visuomenės

gyvenimą).Skiriamos dvi pagrindinės vykdomosios valdžios išleistų teisės normų aktų grupės:

1) teisės normų aktai, išleisti valstybės vadovo, turintys įstatymų galią – tai dekretai, įstatymai, ordonansai, dekretai, kurie yra priimami valstybės vadovo tiesioginiu konstitucijos ar parlamento nurodymu. Pirmuoju atveju aktai, turintys įstatymų galią, yra priimami valstybės vadovo sutinkamai su jo kompetencija, apibrėžta konstitucijoje (Italija, Sirija, Indija, Marokas). Pzv, Italijos konstitucija numato, kad prezidentas leidžia dekretus, turinčius įstatymų galią (87 str). antruoju atveju, parlamentas gali deleguoti savo įstatymų leidybos įgaliojimus valstybės vadovui, tačiau tam tikram laikotarpiui ir tik tam tikrais klausimais (Kazachtanas, Madagaskaras, Suomija). Pvz. Kazachstano 1995 m. konstitucija, parlamentas, prezidento iniciatyva, gali jam deleguoti jam savo įstatymų leidybos įgaliojimus vieneriems metams (53 str). be to, sutinkamai su šios konstitucijos 61 str, prezidnetas gali paskelbti įstatymo projekto svarstymą skubiu, kas įpareigoja parlamentą jį išnagrinėti per 1 mėn. Jei šis prezidento reikalavimas nėra vykdomas, jis turi teisę išleisti įsakymą, turintį įstatymo galią, kuris galios tol, kol parlamentas nepriims naujojo įstatymo.

Labiau paplitęs yra parlamento savo įstatymų leidybos įgaliojimų delegavimas vyriausybei (Armėnija, Ispanija, Graikija, Rumunija, Mali, Madagaskaras, Portugalija). Bendrąja tvarka, valstybės vadovo, vyriausybės ar ministro išleisti įstatymo galią turintys aktai, vėliau turi būti parlamento patvirtinti. Prancūziškojoje teisinėje doktrinoje vykdomosios valdžios išleisti aktai yra suprantami kaip hibridinio pobūdžio aktai. Šių aktų išleidimo metu šie aktai yra grynai reglamentiniai (administraciniai), ir tik jų parlamento patvirtinimas suteikia jiems įstatymo galią. Prancūzijoje ir jos buvusiose Afrikos kolonijose aktai, turintys įstatymo galią, išleisti valstybės vadovo (ar vyriausybės) yra kuriami dėl autonominės reglamentarinės valdžios. Tai teisės normų aktai, priimti visais tai klausimais, kurie konstitucijos nėra priskirti parlamentui. Šie aktai nėra poįstatyminiai aktai, nes išleidžiami ne įstatymo pagrindu ir ne dėl jo vykdymo, bet sutinkamai su konstitucijos nuostatomis, vyriausybės ar valstybės vadovo. Įstatymai ir reglamentai turi vienodą teisinę galią.

2) vykdomosios valdžios organų išleisti poįstatyminiai teisės normų aktai – tai akta, sukurti įstatymų pagrindu ir dėl įstatymų vykdymo (dekretai, nutarimai, taisyklės, įsakymai, instrukcijos ir pan). poįstatyminiai aktai – tai aktai išleisti už parlamento ribų, dažniausiai juos leidžia ministrai ar vietinės valdžios atstovai – sutinkamai su parlamento akto nustatytais jų įgaliojimais. Parlamentas gali pavesti šioms institucijoms teisę priimti bet kokius teisės normų aktus, siekiant užtikrinti geresnį įstatymų įgyvendinimą, ar gali nustatyti konkretų klausimų ratą, kuriais turi būti priimti poįstatyminiai aktai.

3) Ypatinga vykdomosios valdžios leidžiamų teisės aktų rūšis yra aktai, leidžiami ypatingosios padėties metu. Jie turi du būdingus bruožus: Laikinasis pobūdis – šie aktai galioja tik ypatingosios padėties metu Turi didesnę teisinę galią nei įstatymai, įskaitant ir konstituciją. Ši nuostata yra tiesiogiai įtvirtina pačios konstitucijos ir įstatymuose dėl ypatingosios

padėties, kuriuose nustatoma, kad valstybės vadovas ar vyriausybė turi teisę leisti aktus, kurie laikinai sustabdo tam tikrų konstitucijos nuostatų galiojimą arba prieštarauja galiojantiems įstatymams.

Ši teisės aktų rūšis yra labai svarbus konstitucinės teisės šaltinis besivystančiose šalyse, nes ten ypatingosios padėtys yra gana dažnas reiškinys ir jos tęsiasi gan ilgą laiką.

Konstitucinės kontrolės teisės normų aktai.

Šios teisės aktų rūšies kaip konstitucinės teisės šaltinio reikšmė nėra vienoda įvairiose šalyse dėl tam tikrų priežasčių:1) daugelyje šalių konstitucinės kontrolės institucijos buvo įsteigtos tik 8 – 9 20 am. dešimtmetyje, todėl šiose šalyse nesusiklostė reikšminga jų praktika (daugelis

pokomunistinių šalių, išskyrus Lenkiją ir buvusią Jugoslaviją). 2) Tam tikrose besivystančiose šalyse šio instituto veikla buvo nuolat pertraukiama karinių režimų įvedimų, kurie naikino kaip galiojančią konstituciją, taip ir

konstitucinės priežiūros organus (Nigerija, Pakistanas, Uganda, Filipinai).

19

3) Konstitucinės priežiūros organo sprendimas tik tuomet yra konstitucinės teisės šaltinis, jei jis turi teisės normų, t.y. iš esmės yra teisės normų aktas. Tačiau ne visose šalyse, kuriose veikia konstitucinės priežiūros institucijos, jų sprendimai yra laikomi teisės aktais. Tai priklauso nuo teisinės sistemos ir nuo konstitucinės priežiūros mechanizmo.

Šalyse, kur konstitucinę priežiūrą vykdo bendrosios kompetencijos teismai ir veikia bendrosios teisės sistema, šių teismų priimti sprendimai yra ne tik išvada dėl teisės normų akto (ar jo dalies) atitikimo ar neatitikimo konstitucijai, bet ir naują konstitucinės teisės normą. Šie sprendimai – konstituciniai teisminiai precedentai – yra labai svarbus konstitucinės teisės šaltinis, kadangi išplėtoja, papildo ir pakeičia konstitucijos nuostatas. Precedentų pagrindų bendrosios teisės šalyse susiklostė kazualinė (teisminė) konstitucinė teisė (case law on the constitution) – JAV, Australija, Kanada, Indija, Malaizija, kt. Tai ypač liečia tokius konstitucinės teisės institutus, kaip pagrindinės asmens teisės ir laisvės, federalizmas, ypatingoji padėtis, vykdomoji ir įstatymų leidžiamoji valdžia. Jeigu bendrosios teisės sistemos išsivysčiusiose šalyse teisminiai precedentai yra labai svarbūs konstitucinės teisės šaltiniai, tai visai kitokia padėtis besivystančiose šalyse, perėmusiose anglo-saksų teisės sistemą. Tik nedaugelyje jų, kur įsitvirtino santykinai stabilūs demokratiniai režimai, konstitucinės priežiūros institucijų sprendimai yra svarbūs formuojat bei vystant konstitucinę teisę (Indija, Malazija, Papua-Naujoji Gvinėja). Kitose šalyse, kur ilgam įsitvirtindavo kariniai režimai (Gana, Nigerija, Uganda, Pakistanas), konstituciniai teisminiai precedentai yra negausūs ir jų reikšmė nėra didelė, nes juos ištikdavo tas pats likimas, kaip ir konstitucijų, kurių pagrindu jie buvo priimti. Pzv, per keturis 1979 m. Nigerijos konstitucijos galiojimo metus, Aukščiausiasis teismas ir valstijų teismai priėmė keliasdešimt sprendimų konstituciniais klausimais, tačiau po 1983 m. karinio perversmo, jie neteko galios. Kontinentinės teisės šalyse konstitucinę priežiūra atlieka specializuoti organai (konstituciniai teismai, konstitucinės tarybos). Šių šalių atstovai nevienodai vertina šių organų sprendimų reikšmę, tai yra nulemta:

1) kai kurių šalių konstitucijos tiesiogiai uždraudžia konstituciniam teismui veikti kaip teisės kūrėjui (1982 m. Turkijos konstitucijos 153 str). Savęs ribojimas teisėkūros srityje konstitucinės priežiūros organų yra išdėstomas jų sprendimuose. Išeinant iš to, kai kurie teisininkai nelaiko konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų teisės šaltiniais.

2) Nei konstitucijos nuostatos, nei konstitucinės priežiūros organo pozicija negali būti pagrindu išvadai dėl konstitucinės priežiūros institucijų sprendimų teisinės prigimties.

3) Tačiau kaip rodo besivystančių ir ypač pokomunistinių šalių praktika, konstitucinės priežiūros institucijų sprendimai gali tapti konstitucinės teisės šaltiniu (Bulgarija, Vengrija).

Konstitucinis paprotys.

Konstitucinis paprotys – tai norma, reguliuojanti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu, kuri yra ilgalaikio ir vienarūšio šių santykių dalyvių jos naudojimo rezultatas ir kuri gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai valstybės sankcionuota. Tam tikra taisyklė (norma), kuri susidaro be valstybės dalyvavimo, įgauna konstitucinio papročio statusą tik tuomet, kai ji atitinka tam tikras sąlygas:

Šios taisyklės kartojimas ilgą laiką Taisyklės pastovumas Taisyklės apibrėžtumas Konstitucinių organų konsensusas dėl šios taisyklės teisinės prigimties (paprotys paprasti įgauna teisinę reikšmę tik tuo atveju, kai atitinkamos institucijos pripažįsta

jį teise). Teisinę galią paprotys įgauna ne tik po tam tikrų visuomeninių santykių subjektų valios išraiškos, bet ir po to, kai ji sankcionavo valstybė. Ypatingą reikšmę teisės paprotys įgavo šalyse, neturinčiose rašytinės konstitucijos (D. Britanija). D. Britanijoje konstitucinis paprotys sudaro reikšminga jos nerašytinės konstitucijos dalį. Čia konstitucinis paprotys reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios įgyvendinimu: santykis tarp monarcho ir įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios, tarp vyriausybės narių, ministrų ir valstybės tarnautojų. Visa eilė konstitucinės teisės institutų (pvz. ministrų kabinetas, atsakingas valdymas) išeina iš konstitucinių papročių, atsiradusių statutinės teisės normų pagrindu. Konstitucinis paprotys taip pat paplito ir buvusiose D. Britanijos kolonijose. Tik D. Britanijoje konstitucinis paprotys yra nerašytinės nerašytinės konstitucijos pataisos, tai kitose minėtose šalyse, konstitucinis paprotys yra nerašytinė rašytinės konstitucijos pataisa.

20

Valstybėse, turinčiose ilgą konstitucinės raidos istoriją, kuriems būdingas pagrindinio įstatymo stabilumas (Australija, Kanada), konstitucinis paprotys turi didesnę reikšmę, nei valstybėse, atsiradusiose po II pasaulinio karo. Pastarosioms valstybėms yra būdingas pagrindinio įstatymo nestabilumas, jų panaikinimas ar jų galiojimo ilgalaikis sustabdymas (karinių režimų įtaka). Tai nesudaro palankių sąlygų konstituciniam papročiui susiformuoti. Todėl konstitucinis paprotys, kaip konstitucinės teisės šaltinis yra svarbus tik nedaugelyje besivystančių šalių, kuriems būdingas santykinis pagrindinio įstatymo stabilumas (Indija, Malaizija, Jamaika, Bagamų salos). Kontinentinės teisės šalyse konstitucinio papročio reikšmė kaip konstitucinio teisės šaltini yra kur kas menkesnė . Be to, daugelio šių šalių konstitucinės doktrinos neigia paties konstitucinio papročio kaip konstitucinės teisės šaltinio egzistavimą. Konstitucinis paprotys taip pat nėra konstitucinės teisės šaltinis socialistinėse šalyse, o taip pat buvusiose Prancūzijos kolonijose Afrikoje. Ypatinga konstitucinio papročio rūšis yra normos, kurios susiklosto parlamento veiklos eigoje. Jos yra ne visos konstitucinės teisės šaltinis, o tik jos dalies – parlamento teisės. Teisinis konstitucinių papročių pobūdis priklauso nuo jų teisinės galios pripažinimo jų reguliuojamųjų visuomeninių santykių subjektų, o tam tikrose šalyse ir nuo valstybės sankcionavimo. Šis sankcionavimas gali būti įvairių formų:

Sankcija gali būti pačioje konstitucijoje, kuri nukreipia į konstitucinį susitarimą tam tikru klausimu. Susiklostę konstituciniai papročiai vėliau buvo tiesiogiai įtraukiami į konstituciją ir sudarė jos tam tikrų straipsnių sudėtį. Tam tikras konstitucinis paprotys gali būti netiesiogiai sankcionuotas įstatymo, kurie nors ir nesikreipia į jį, bet tiesiogiai iš jo išeina. Vis didesnę reikšmę įgauna konstitucinių papročių pripažinimo teisminiais organais, praktika.

Konstitucinis paprotys – tai būdas patobulinti konstitucinę teisę taip, kad ji atitiktų politines realijas. Kadangi konstitucinis paprotys yra lankstesnis, nei konstitucinė norma, jis gali evoliucionuoti be sudėtingų procedūrų. Konstitucinės teisės šaltiniais gali būti laikomi tik tie konstituciniai papročiai, kurie atitinka konstitucijos principams, bet ne prieštaraujantys jiems.

Skirtingai nuo konstitucinio susitarimo, tradicinis teisės paprotys yra konstitucinės teisės šaltinis tik nedaugelyje besivystančių šalių, kurioms būdinga monarchinė valdymo forma (pvz. Nepalas, Svazilendas, Lesotas). Tradiciniai teisės papročiai dažniausiai reguliuoja tik tuos visuomeninius santykius, kurie yra susiję su monarchijos institutu.

Sutartys.

Sutartis, kaip konstitucinės teisės šaltinis yra valstybių, jų organų susitarimas dėl tarpusavio santykių. Jų yra tris pagrindinės rūšys:1) Sutartys, sudaromos anksčiau nepriklausomų valstybių dėl naujos federalinės valstybės sukūrimo2) Sutartys, kurias sudaro federacija (jos organai) su jos subjektais (jų organais) – šios sutartys dažnai sprendžia federacijos subjektų statusą, taip pat kompetencijos

padalijimo tarp federacijos ir jos subjektų, klausimus. Tokių sutarčių pasirašymą numato tam tikrų federacinių valstybių konstitucijos: Brazilijos, Rusijos, Vokietijos.

3) Sutartys, kurias sudaro federacijų subjektai4) Tarptautinės sutartys.

Vienoje šalių grupėje konstitucijos ir teisminė praktika griežtai atriboja tarptautinę ir valstybės vidaus teisę (pzv. D. Britanija). Čia tarptautinis teisės aktas negali būti nacionalinės, o taip pat ir konstitucinės teisės šaltiniu. Tam, kad šis aktas būtų taikomas, reikalinga jo impelementacija į vidaus teisę – t.y. tam tikro įstatymo priėmimas (pvz. Indijos konstitucijos 253 str., Malaizijos konstitucijos 76 str.).

Kitoje šalių grupėje vyrauja doktrina, kad ratifikuotos tarptautinės sutartys sudaro nacionalinės teisės dalį ir yra tiesiogiai taikomos (JAV, daugelis kontinentinės Europos šalių, Afrikos šalys).

Besivystančių šalių naujosios konstitucijos numato, kad tam tikri tarptautiniai aktai dėl žmogaus teisių sudaro vidinės teisės dalį (Beninas, Madagskaras).

Teisės doktrina.

21

Išsivysčiusių šalių teisės doktrina nėra oficialiai pripažįstama konstitucinės teisės šaltiniu. Tačiau pvz. D. Britanijoje žymių teisininkų darbais yra vadovaujamasi teismuose.

Specifiniai konstitucinės teisės šaltiniai.

Valdančiųjų partijų ar vyriausybių išleisti programiniai dokumentai (7-8 20 am. dešimtmetyje Afrikoje) – nacionalinė chartija Alžyre, Nacionalinė chartija Nigerijoje). Šie dokumentai ne tik turėjo teisinį pobūdį, bet ir aukščiausią teisinę galią. Tačiau prasidėjus demokratizacijos procesams, šie dokumentai neteko savo reikšmės. Jie išliko tik Burundijoje, kur buvo priimtos 1991 m. referendumu.

Demokratizacijos procesai sukūrė naują teisės šaltinį – tai visuotinių konferencijų, kurios buvo sušauktos sukurti perėjimo nuo autoritarinio valdymo prie demokratinio programoms, dokumentai (pvz, 1992 m. Kongo konstitucijos dalį sudaro būtent vienos tokių konferencijų nustatyti principai).

Bendrieji teisės principai – Prancūzija, Ekvatorialinė Gvinėja, Papua-Naujoji Gvinėja.

1. Šiuolaikinis konstitucionalizmas. Konstitucijos samprata. “Gyvoji” konstitucija.

Konstitucionalizmas – liberalios demokratinės valstybės principas. Konstitucionalizmas – tai pripažinimas, kad valstybinė valdžia yra ribojama konstitucijos, kad piliečių teisių ir laisvių apsauga turi didesnes ir stipresnes garantijas už tas, kurias suteikia įprasti įstatymai. Konstitucija yra ir nuosavybės teisių garantija. Tačiau ypač svarbu, kad ji nustatytų privačios nuosavybės ir viešosios valdžios pusiausvyrą taip, kad nuosavybė nesuteiktų teisės gauti visą politinę valdžią, o atėjimas į valdžią neteiktų privilegijų privačios nuosavybės srityje.

Pagrindinis konstitucionalizmo uždavinys – valstybinės valdžios apribojimas normomis bei piliečių teisių apsauga. Kad šių tikslų būtų pasiekta, konstitucijai tenka būti skydu prieš demokratinę daugumą (t.y. neatitikimas pagrindiniam demokratijos principui – paprastosios daugumos sprendimas). Taip atsitinka tada, kai politinė dauguma kelia grėsmę individo ar mažumos teisėms. Konstitucija turi laiduoti pusiausvyrą tarp daugumos įvairių mažumų ir individų. Taigi konstitucionalizmas turi vienodai vertinti šių laikų valstybės liberalų bei demokratinį aspektą.

Terminas konstitucija (nuo lot. constitutio – nustatymas) turi ilgą istorija, buvo vartojamas dar antikos mąstytojų. Konstitucijomis buvo vadinami Romos imperatorių dekretai. Konstitucijos kaip pagrindinio šalies įstatymo, nustatančio valstybės organizacijos pagrindus, asmens teisinį statusą, idėja atsirado tik naujaisiais laikais – buržuazijos ir liaudies kovos su feodalizmu laikais. Šios kovos ideologai konstituciją laikė pagrindiniu įstatymu, kurio tikslas yra riboti valstybės valdžia ir užtikrinti asmens teises ir laisves. Ši idėja buvo suformuluota 1789 m. Prancūzijos Visuotine žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje: “Visuomenė, kur nėra užtikrinta teisių garantija, valdžių padalijimas, neturi konstitucijos”.

Biurdo – konstitucija – tai taisyklių, nustatančių politinės valdžios skyrimo, organizacijos bei funkcionavimo tvarką, visuma. Berdas prie šios konstitucijos sąvokos prideda dar ir asmens teisių ir laisvių garantijas. Nvabueze – dažniausiai konstitucija yra formalus dokumentas, turinis įstatymo galią, kurio pagrindu visuomenė sukuria valstybės valdžią, nustato jos

įgaliojimus bei apribojimus, nustato valstybės valdžios institucijų santykius tarpusavyje bei su piliečiais.Dažniausiai pateikiamas konstitucijos apibrėžimas, atitinkantis jos turinį, t.y. reguliuojamus santykius. Taigi, konstitucija yra pagrindinis šalies įstatymas,

nustatantis valstybės valdžios organizavimo tvarką, nustatantis santykis tarp valstybės institucijų, tarp jų ir visuomenės, tarp valstybės institucijų ir individų.

Skiriama formalioji konstitucija ir materialioji konstitucija. Konstitucija formaliąja prasme – tai įstatymas, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka, turinti aukščiausią teisinę galią. Konstitucija materialiąja prasme – normų visuma, kurių reguliavimo dalykas dažniausiai yra valstybės valdžios organizavimas. Čia neturi reikšmės, kokiose

teisės normų aktuose šios normos yra: viename akte, keliuose aktuose, teisminiuose precedentuose ar konstituciniuose papročiuose.

22

Čia konstitucija – tai valdžios organizavimo sinonimas. Todėl šalis turi konstituciją nepriklausomai nuo to, ar ji yra surašyta viename akte, o jei toks aktas ir yra, jis vis viena neaprėpia visos konstitucijos.

Konstitucija materialiąja prasme suvokiama ir kaip valstybės valdžios įgyvendinimas ir jo atitikimas ar neatitikimas formaliosios konstitucijos nuostatoms. Šiuo pagrindu konstitucijos skirstomos į faktines ir juridines.

Faktinė konstitucija (socialinė konstitucija) – tai realiai egzistuojanti valstybėje valstybės bei visuomenės organizacija, reali asmens padėtis. Juridinė konstitucija (formali konstitucija) – tai dokumentas, pagrindinis įstatymas (keli pagrindiniai įstatymai), turintis aukščiausią teisinę galią, priimamas ir

keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis socialinės ekonominės santvarkos, politinės sistemos, asmens teisinio statuso, visuomenės dvasinio gyvenimo pagrindus.

JAV dažnai kalbama apie “gyvąją” konstituciją. Tai suprantama kaip JAV Aukščiausiojo Teismo konstitucijos straipsnių interpretacijos, padarytos per pastaruosius 200 metų, atsižvelgiant į šiandienos aktualijas. Taip išvengiama konstitucijos “senėjimo” – išvengiama normų ir faktinių santykių neatitikimo.

Tačiau jei atsiranda prieštaravimų tarp konstitucijos principų ir faktinės padėties, apibūdinančios visuomenės bei valstybės santvarką (pvz. platus žmogaus teisių ir laisvių reglamentavimas esant totalitarinei santvarkai), konstitucija yra pripažįstama fiktyvia.

Konstitucijos esmė:

Prigimtinės teisės mokykla – konstitucija – tai visuomeninė sutartis, bendros tautos valios išreiškimas. Normatyvistų mokykla – aukščiausios teisės normos išraiškos forma. Institucionalistai – konstitucija – tai ne tik valstybės, bet ir visos visuomenės, kaip korporatyvinės visumos, statutas. Visus šiuos požiūrius į konstituciją vienija tai, kad konstitucijos esmė nėra siejama su klasių kova ir bendradarbiavimu. Tačiau šios konstitucijos sampratas tokio

požiūrio į konstituciją visiškai neneigia: Biurdo – konstitucija susijusi su visuomenės socialinės struktūros įtvirtinimu arba jos reformomis. Vakarinėse konstitucijose pabrėžiama, kad konstitucija turi riboti valstybės valdžią (Oriju, Šantebu).

Visiškai kitas požiūris į konstitucijos esmę vyrauja marksistinėje teorijoje. Konstitucija čia suvokiama kaip klasių kovos rezultatas, kaip instrumentas, kurio pagalba viešpataujanti klasė sutvirtina savo pozicijas. Toks požiūris į konstituciją ir šiuo metu būdingas besivystančioms Azijos ir Afrikos šalims, kur socialinė struktūra išsaugojo klasinį suskirstymą ar pradeda įgyti klasinį pobūdį.

Akivaizdu, kad net ir klasinėje visuomenėje konstitucijos esmė negali būti tapatinama su atskirų klasių interesų įtvirtinimu (nors jie ir gali vyrauti viename ar kitame valstybės vystymosi etape), tačiau konstitucija, ribodama valdžią, nustatydama asmens teises ir laisves, tuo pačiu išsako ir visos tautos interesus.

Todėl negalima neigti klasių faktoriaus konstitucijos esmėje. Juk pirmosios konstitucijos buvo buržuazinių revoliucijų rezultatas – ir jos išsakė ne tik visuomeninius, tautinius interesus, bet ir buržuazijos interesus. Apie konstituciją, kaip apie socialinį konsensusą galima kalbėti tik postindustriniu laikotarpiu, kuris susiklostė išsivysčiusiose šalyse 20 am. pabaigoje.

Jeigu apie konstituciją kalbėti kaip apie interesų reiškėją, tai konstitucija dažniausiai priimama kaip kompromisas, kuris buvo pasiektas dėka politinių jėgų susitarimo joms svarbiais klausimais.

Galima išskirti juridinę ir socialinę politinę konstitucijos esmę: Konstitucijos juridinė esmė – konstitucija – tai įstatymas, turintis aukščiausią teisinę galią.

23

Konstitucijos socialinė politinė esmė – konstitucija – tai socialinių interesų pusiausvyros atspindėjimas, politinių jėgų santykis.

Konstitucija kaip teisinis dokumentas – tai aukščiausias valstybės įstatymas, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka, nustatantis teisėkūros pagrindus. Iš čia seka konstitucijos bruožai:

1) aukščiausia teisinė galia (tačiau to negalima pasakyti apie šalis, kur vyrauja bendrosios teisės sistema, taip pat apie besivystančias šalis, kur gali būti priimami ypatingieji įstatymai, kurie gali prieštarauti konstitucijai bei yra aukštesnės juridinės galios).

2) Stabilumas (irgi santykinis – pvz. JAV 1787 m. konstitucijoje buvo padarytos tik 27 pataisos, o Venesuelos konstitucija jau pasikeitė 30 kartų (aplamai dažna konstitucijų kaita yra būdinga Azijos, Afrikos bei Lotynų Amerikos šalims).

3) dinamiškumas4) aukštas apibendrinimo laipsnis (tačiau šalia labai svarbių, visuotinai reikšmingų dalykų bei principų, konstitucijos gali reglamentuoti ir labai

detalius dalykus: pvz. 1874 m. Šveicarijos konstitucijos 25-bis straipsnyje yra draudžiama papjauti ar paleisti gyvuliui kraują, prieš tai jo nepritrenkus)5) kompleksinis pobūdis6) juridinė teisėkūros bazė

Konstitucija kaip politinis dokumentas nustato socialinių jėgų visuomenėje santykį, jų kova, bendradarbiavimą, pasiektą kompromisą, ar atvirkščiai – vieno socialinio sluoksnio viešpatavimą. Konstitucija šia prasme reguliuoja valstybės politinį gyvenimą. Taip pat konstitucija nustato bendražmogiškas vertybes, bei (daugiau ar mažiau) numato valstybės vystymosi perspektyvas. Tai konstitucijos socialinė reikšmė.

Šia prasme galima išskirti šias konstitucijų rūšis: pagrindiniai įstatymai, atspindintys feodalų interesus (Bahreinas, Brunejus, Kuveitas, Jungtiniai Arabų Emiratai). Konstitucijos, nustatančios darbininkų interesus – socialistinės konstitucijos – Kinija, Šiaurės Korėja, Vietnamas. Kapitalistinės visuomenės konstitucijos (JAV) Postsocialistinės konstitucijos (Bulgarija, Vengrija, Ukraina).

Devintame 20 am. dešimtmetyje pastebima tendencija, kai į kapitalistinių šalių konstitucijas įtraukiamos socialistinės vertybės (Italija, Portugalija), o į socialistines – kapitalistinės (Kinija).

Konstitucija kaip ideologinis dokumentas koncentruotai atspindi vyraujančią visuomenėje bei valstybės valdžios patvirtintą socialinę politinę doktriną, tam tikrą pasaulėžiūrą. Kai kuriose šalyse nuostatos dėl ideologijos yra tiesiogiai įtraukiamos į konstitucijos tekstą: pvz. Kinijos 1982 m. konstitucijoje yra numatytos marksizmo leninizmo bei Mao Cze Duno idėjos, Alžyro 1996 m. konstitucijoje yra įtvirtinamos Islamo vertybės, 1980 m. Zairo konstitucijoje įtvirtintas mobutizmas (nuo prezidento Mobutu vardo).

Konstitucijos turinys.

Pagrindinis įstatymas turi socialinį ir juridinį turinį. Konstitucijos socialinis turinys – tai konstitucijos socialinės esmės konkretizacija. Ši sąvoka platesnė už socialinę esmę. Kadangi atspindi būtinus dalykus

(santvarkos pagrindus) ir neesminius dalykus (nereikšmingi, specifiniai tautiniai tam tikros šalies ypatumai).

24

Konstitucijų klasifikacija pagal jų socialinį turinį: Liberalios – demokratinių valstybių konstitucijos Etatistinės – totalitarinių valstybių konstitucijos, kurioms būdingas hipertrofuotas valstybės vaidmuo. Liberalios etatistinės – dažnai kuriamos perėjimo laikotarpiu.

Tačiau geriausia yra derinti nuosaikaus liberalizmo ir nuosaikaus etatizmo bruožus.

Teisinis konstitucijos turinys – tai ta teisiškai reikšminga medžiaga, kuri sudaro konstituciją. Tai normos, nustatančios visuomenės santvarkos pagrindus, valstybės santvarkos pagrindus, pagrindines piliečių teises. Greta principinių nuostatų konstitucijoje galima rasti normų, šias nuostatas detalizuojančių (pvz. dėl parlamentinių procedūrų, dėl savivaldos institucijų kompetencijos ir pan).

Pagal savo pobūdį konstitucijos gali būti skirstomos į: Demokratines – numato bendražmogiškas vertybes, politinės bei teisinės minties pasiekimus (Italija, Japonija, Brazilija) Autoritarines – dažnai numato tam tikrų klasių, socialinių grupių ir pan. viešpatavimą bei privilegijas, nustato fiksuotą partinę sistemą

(dažniausiai, vienpartiškumą, nors 1989 m. Nigerijos konstitucija leidžia dviejų partijų buvimą, Indonezijos – trijų), sumažina parlamento reikšmę, riboja pagrindines asmens teises bei laisves.

Totalitarines – įtvirtina vienos partijos viešpatavimą, valstybės bei viešpataujančios partijos sąjungą, vado kultą, privalomą ideologiją, pagrindinės asmens teisės ir laisvės nėra garantuojamos.

2. Pasaulio valstybių konstitucinės raidos pagrindiniai etapai.I etapas.

Tęsėsi nuo pirmųjų šiuolaikinių konstitucijų atsiradimo 18 am. iki pirmojo pasaulinio karo bei totalitarinio socializmo valstybių susikūrimo. Šiame etape konstitucinis procesas apėmė iš esmės Europą, Šiaurės bei Pietų Ameriką. Konstitucinis reguliavimas buvo labai siauras, jis apsiribojo pagrindinių asmens teisių ir laisvių bei politinių teisių konstatavimu, o taip pat valstybės valdžios organizavimo klausimais. Tai buržuazinės visuomenės įsitvirtinimo laikotarpis Europos bei Amerikos valstybėse. Būtent šiuo laikotarpių atsiranda pirmosios konstitucijos:1787 m. JAV konstitucija1791 m. Prancūzijos konstitucija1791 m. Lietuvos Lenkijos konstitucija. Šios konstitucijos padarė didelį poveikį tolimesniam konstituciniam vystymuisi. Amerikos konstitucija įtakoja Lotynų Amerikos šalis (1811 m. Venesuelos konstitucija), Prancūzijos modelis įtakoja Europos valstybes (1831 m. Belgijos konstitucija). Tačiau Europos šalys patyrė ir Didžiosios Britanijos nerašytinės konstitucijos įtaką – ypač monarchijoms bei jos dominijoms (Kanados 1867 m. bei Australijos 1900 m. konstitucijos). Šiam periodui būdingas ribotas konstitucinis reguliavimas – perėjimas prie konstitucingumo buvo įvykęs tik nedaugelyje Europos valstybių bei JAV. Tik periodo pabaigoje konstitucijas paskelbė Azijos šalys (1889 m. Japonija, 1912 m. Kinija, 1906 m. Iranas). Afrikoje tik Pietų Afrikos respublika bei Liberija turėjo konstitucijas. Vyravo liberaliosios konstitucijos koncepcija – konstitucija buvo suprantama kaip teisės aktas, kuris skirtas kaip įmanoma daugiau apriboti valstybės kišimąsi į visuomenės bei individo gyvenimą. Todėl konstitucijos teisinis turinys reglamentavo tik valdžios organizacijos bei asmens teisinio statuso klausimus. Valstybės valdžios organizavimas buvo siejamas su valdžių padalijimo principu ir įgavo dvi tendencijas:

1) griežtają (amerikietiškąją)

25

2) švelsnesnę (kontinentinę).Asmens teisinio statuso reglamentavimas pripažino prigimtines asmens teises. Į konstitucijas buvo įtrauktos tik asmeninės bei politinės teisės bei laisvės. Buvo bandymų įtvirtinti socialinį valstybės vaidmenį (1848 m. Prancūzijos konstitucijoje – tačiau šis pasiūlymas buvo atmestas).

II etapas. Tarpukaris.Konstitucinis reguliavimas išsiplėtė į naujas Rytų Europos valstybes, tam tikras Azijos bei Afrikos valstybes (kolonijinės konstitucijos). Padidėja valstybės vaidmuo socialinėje bei ekonominėje valstybės veikloje ir tai yra atspindima konstitucijoje, taip pat yra įtvirtinami nauji visuomeniniai santykiai. Totalitarinėse valstybės konstitucinis reguliavimas tapo beveik visaapimančiu – jis apėmė socialines ekonomines teises, ideologiją, totalitarinės politinės sistemos kūrimą. Šiam procesui būdinga tai, kad iki šiol vieningas pasaulinis konstitucinis procesas išsiskaidė, sukūrus Rusijoje socialistinę valstybę.Taip pat šiam etapui būdingas aktyvus konstitucijų normų kūrimas (ypač laikotarpio pradžioje). Tai buvo nulemta:

žlugus imperijoms atsirado naujų valstybių prasidėjusi kolonijinės sistemos krizė konstitucinių valstybių režimų demokratizacijos procesas (Vokietija, Ispanija, Meksika).

Šio konstitucinio režimo pagrindu liko liberalioji koncepcija. Tačiau šios koncepcijos sukurti konstituciniai principai (demokratinė valstybės valdžios organizacija, asmens teisinis statusas) įgauna šiuo laikotarpiu universalų pobūdį, tampa bendražmogiškomis vertybėmis. Į konstitucinio reguliavimo objektą pradėdamos

įjungti ekonominiai ir socialiniai santykiai, išplečiamas valstybės vaidmuo visuomenės bei individo gyvenime (pripažįstamas valstybės ekonominis bei socialinis vaidmuo), konstitucinis statusas suteikiamas naujiems politinės sistemos institutams (politinėms partijoms, profesinėms sąjungoms), atsiranda nauja asmens teisių bei laisvių kategorija (socialinės ekonominės), konstituciškai įtvirtinami taikios tarptautinės politikos principai.

Labiausiai šie pokyčiai atsispindėjo 1919 m. Veimaro konstitucijoje, 1920 Čekoslovakijos, 1921 m. Jugoslavijos, 1937 m. Irlandijos, 1917 m. Meksikos, 1931 m. Ispanijos konstitucijose. Pvz. Veimaro konstitucijoje atsiranda tokie skyriai kaip “Visuomeninis gyvenimas”, “Ūkinis gyvenimas”, “Religija ir religinės bendruomenės”, “Švietimas ir mokyklos”.

Visiškai kitaip vystosi konstitucinis procesas Rusijoje (vėliau TSRS). Buvo sukurtas visiškai naujas, “socialistinis” konstitucijos modelis, kuris rėmėsi marksistinėmis pažiūromis. Šis modelis buvo įtvirtintas 1918 m. Rusijos federacijos konstitucijoje, 1924 bei 1936 m. TSRS konstitucijose.

Tautos suvereniteto principas pakeičiamas darbininkų klasės valstybės valdžios turėjimo principu Politinio, socialinio, ekonominio pliuralizmo principas buvo pakeistas monizmo principu (vienpartiškumas, marksistinė komunistinė

ideologija, Tarybų neribota valdžia, socialistinės nuosavybės įtvirtinimas). Asmens autonomiškumo bei laivės principas, asmens teisių ir laisvių garantijos pakeičiamos asmens subordinavimu valstybei bei

visuomenei, o teisės ir laisvės buvo suteikiamos sutinkamai su socialistinės sistemos ideologija. Pvz. 1919 m. Vengrijos ir 1940 m. Mongolijos konstitucijos. Šioms konstitucijoms būdingas hipertrofuotas valstybės vaidmuo ekonominėje, socialinėje, politinėje bei ideologinėje sferoje , tačiau socialinių ir ekonominių teisių reglamentavimas turėjo didelės įtakos kitų valstybių konstituciniam vystymuisi.

III etapas.Tęsėsi nuo II pasaulinio karo iki 9 20 am. dešimtmečio. Čia konstitucinis procesas įgauna globalinį pobūdį, išsiplėtė į Afrikos, Azijos, Okeanijos valstybes – tai buvo nulemta kolonijinės sistemos žlugimu ir su tuo susijusiu naujų valstybių atsiradimu (apie 100 naujų valstybių). Šiame etape veikė keturi konstitucijų modeliai:

26

1) senosios liberalios konstitucijos (JAV, Belgija) – šių valstybių konstitucinis reguliavimas nebuvo labai keičiamas. Tačiau šiokios tokios modernizacijos jis susilaukė:

asmens teisės ir laisvės – demokratizuojamos politinės teisės bei laisvės, nebuvo įtraukiamos socialinės bei ekonominės teisės, o jei ir buvo, tai labai nedaug.

valstybės tarptautinė politika (panaši į “antrosios bangos” valstybių reglamentavimą) .Šiose konstitucijose nebuvo atspindėtas vis didėjanti valstybės reikšmė ekonominiuose bei socialiniuose santykiuose

2) “antrosios bangos” liberaliosios konstitucijos (1946 m. Japonijos konstitucija, 1947 m. Italijos konstitucija) – konstitucijos, priimtos išsivysčiusių valstybių, kur po II pasaulinio karo buvo panaikinti totalitariniai režimai (Vokietija, Italija, Ispanija, Portugalija, Graikija, Japonija).

Šios konstitucijos įtvirtino socialines bei ekonomines teises, išsiplėtė valstybės vaidmuo, ypač socialinėje bei ekonominėje sferoje, konstitucijos samprata keičiama “socialinės” konstitucijos samprata, reglamentuojami politinės sistemos institutai – politinės partijos, organizacijos, visuomeniniai susivienijimai, pastebima visuomeninio politinio gyvenimo demokratizacijos tendencija, plačiai imami reguliuoti tarptautiniai santykiai (anksčiau buvo įtvirtinama karo paskelbimo bei taikos sudarymo tvarka, tarptautinių sutarčių denonsavimas

bei ratifikavimas) – dabar vyraujančią poziciją užima “taikiosios” nuostatos, valstybės dalyvavimas integracijos procese.

3) totalitarinio socializmo konstitucijos: du modeliai: nustatantis socializmo pagrindus brandusis socializmas

Pabrėžtinas socialistinių valstybių konstitucinio vystymosi vieningumas. 1977 m. TSRS konstitucija, modernizuotos 1971m. Bulgarijos, 1949 m. Vengrijos konstitucijos. Tokie pokyčiai:

konstitucinio reguliavimo ribų išplėtimas visiška (totalinė) visuomenės egzaltacija – valstybės kontroliuojamos bei reguliuojamos visos visuomenės gyvenimo sferos. Pagrindinio įstatymo ideologizacijos sustiprėjimas Komunistų partijos išskirtinis vaidmuo.

Tačiau pastebima ir demokratizacijos tendencija: deklaruojamos kai kurios naujos politinės bei pilietinės teisės, pirmą kartą įvedamos jų teisinės garantijos.

4) liberalios etatistinės konstitucijos (besivystančiose šalyse).

Dviejose pirmose modeliuose buvo išplėstas konstitucinis reguliavimas – buvo įjungtos socialinės ekonominės nuostatos, normos dėl politinių partijų vaidmens, viešosios politikos principai, nuostatos dėl visuomeninių susivienijimų.

Totalitarinio socializmo konstitucijos neigė valdžių padalijimo principą ir skelbė jų vienovę (“visa valdžia taryboms”), skelbė komunistų partijos išskirtinį vaidmenį valstybės bei visuomenės gyvenime, būtiną ideologiją bei privilegijas dirbantiesiems.

Liberalios etatistinės konstitucijos bandė prisiartinti prie vakarietiško modelio, tuo pačiu imdamos kai kurias totalitarinių socialistinių konstitucijų nuostatas.

27

Šiame etape ypatingai išryškėjo juridinės bei faktinės konstitucijos nesutapimas, daugėlis pozityvių konstitucijų normų tebuvo tik deklaratyvaus pobūdžio (ypač socialistinėse bei besivystančiose valstybėse). Šiame etape konstitucinis procesas tampa tikrai pasauliniu. Į šį procesą įsijungė apie 130 naujų Afrikos, Azijos, Okeanijos, Lotynų Amerikos valstybių. Buvusioms kolonijoms konstitucijos tapo ne tik nepriklausomybės simboliu, bet ir tuo, kad nuo šiol jos tapo visateisėmis pasaulinės bendruomenės narėmis.

IV etapas.Prasidėjo 20 am. 9 dešimtmečio pradžioje. Žlunga totalitariniai režimai Europoje, Azijoje, Afrikoje. Nuo 8 dešimtmečio pabaigos iki 1997 m. buvo priimtos daugiau nei 100 naujų konstitucijų, kurios atspindėjo situacijos bei konstitucinių prioritetų pokyčius. Taip pat pabrėžiamas bendražmogiškų, universalių vertybių iškėlimas.Atsisakoma totalitarinių bei autoritarinių konstitucijų modelių, priimami demokratiniai pagrindiniai įstatymai, kuriose atsispindi ir tų valstybių patirtis, ir demokratijos principai bei institutai. Atsisakyta “socialistinės” konstitucijos – šis konstitucijos modelis būdingas Kinijai, Kubai.

ŠŠIUOLAIKINIŲIUOLAIKINIŲ KONSTITUCIJŲKONSTITUCIJŲ MODELIAIMODELIAI.. Konstitucijos sąvoka ir reikšmė.

Sąvoka “konstitucija” yra kilusi iš lotynų “constituo” – nustatymas – konstitucijos – Romos imperatorių dekretų rūšis. Rašytinių konstitucijų atsiradimas siejamas su antifeodalinėmis revoliucijomis. Dabartiniame konstitucinės teisės moksle konstitucija yra vartojama dviem pagrindinėm reikšmėm:

5) faktinė konstitucija = socialinė konstitucija = konstitucija materialiąja prasme – realiai egzistuojantys visuomeninės politikos santvarkos pagrindai, tikroji asmens padėtis – tie santykiai, kurie yra faktiškai.

6) Juridinė konstitucija = formalioji konstitucija – dokumentas, turintis aukščiausią teisinę galią, priimamas ir keičiamas ypatinga tvarka ir nustatantis valstybės organizavimo ir funkcionavimo pagrindus, socialinės ekonominės santvarkos pagrindus, asmens teisinio statuso pagrindus.

Gyvoji konstitucija – JAV Aukščiausiojo Teismo įvairių normų aiškinimas, atsižvelgiant į realijas - konstitucinės teisės normos gali prieštarauti tikrovei, todėl ją reikia nuolat atnaujinti. Fiktyvi konstitucija – šis terminas naudojamas apibūdinti totalitarinių šalių konstitucijoms. Juridinė konstitucija – konstitucija turi aukščiausią juridinę galią – visi įstatymai, poįstatyminiai aktai turi atitikti konstitucijai, kitaip jie negalioja. Juridinė konstitucija priimama ypatinga tvarka:

- parlamente kvalifikuota balsų dauguma - referendumu- steigiamojo susirinkimo (konstituantos)

konstitucija dažniausiai yra vienas ar kelia dokumentai – tai kodifikuota, formalizuota konstitucija. Konstitucijos pataisos arba tiesiogiai integruojamos į konstitucijos tekstą, ar pridedamos prie egzistuojančio konstitucijos teksto (pvz. JAV). Konstitucija kaip įstatyminis aktas dar vadinama:

politine konstitucija (Kolumbija) konstituciniu įstatymu (Austrija) pagrindiniu įstatymu (Vokietija)

Kai kuriose šalyse konstituciją sudaro keli aktai, priimti skirtingu laiku – tai nekodifikuota, neformalizuota konstitucija (pvz. Izraelis, Švedija). Taip pat prie konstitucijų gali būti prijungiami keli papildomi dokumentai. Pvz. prie Prancūzijos 1958 m. konstitucijos prijungta 1946 m. konstitucijos preambulė ir 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija.

28

Konstitucija taip pat gali būti laikoma visuma įstatymų, precedentų, papročių – Didžioji Britanija – tačiau sunku rasti kriterijų, pagal kurį galima būtų atskirti konstitucinius aktus nuo paprastų. Konstitucijos dalimi gali būti laikomos įvairios deklaracijos. Trečio pasaulio šalyse konstitucinė reikšmė gali būti suteikta chuntų, revoliucinių tarybų dokumentams.

Konstitucijos sudėtinės dalys: preambulė – įžanga pagrindinė dalis – ją sudaro skyriai, skirsniai, straipsniai (paragrafai). Baigiamieji, pereinamieji nuostatai. Priedai: schemos, pavyzdžiai, sąrašai, kt.

Konstitucijos raidos tendencijos.Yra skiriami kelia konstitucijos raidos etapai:1) nuo pirmų rašytinių konstitucijų atsiradimo 18 am. pab. iki I pasaulinio karo – konstitucionalizmo įsitvirtinimas Europoje ir kitose pasaulio šalyse. Priimamos pirmosios rašytinės konstitucijos: 1787 m. JAV konstitucija, 1791 m. Prancūzijos konstitucija, 1791 m. Lietuvos-Lenkijos konstitucija. 1811 m. – Venesuela1831 m. – Belgijos karalystė Šio periodo gale pasirodo konstitucijos ir pasaulio pakraščiuose:1899 m. Japonija1847 m. Liberija1912 m. Kinija1910 m. AustralijaTeisinis reguliavimas labai ribotas – konstitucijose apibrėžiami svarbiausių valstybės institucijų organizacija ir veikla, labai lakoniškai piliečių asmens teisės ir laisvės. Liberalioji konstitucijos samprata – minimalus valstybės kišimasis į visuomenės reikalus.

2) tarpukaris – konstitucinis reguliavimas plečiasi: konstitucijas priima daugėlis Rytų ir Vakarų Europos, Azijos, Afrikos šalių,. Atsiranda naujos valstybės. Kai kurios valstybės iš naujo tvarko konstitucinio reguliavimo klausimus. 1919 m. Veimaro konstitucija1920 m. – Čekoslovakijos konstitucija1931 m. Ispanijos konstitucija.

Konstitucinis modelis ne daug kuo skiriasi nuo ankstesnio. Konstitucijos tekste atsiranda ir naujų elementų – išauga valstybės vaidmuo, ekonominis socialinis jos įsipareigojimas, išsiplečia ekonominių socialinių laisvių sąrašas – konstitucijų tekstuose atsiranda tokie skyriai, kaip pvz. “Ūkinis gyvenimas”, “Švietimas ir mokykla”. Atsiranda ir socialistinės konstitucijos – 1918 m. Rusijos Federacinės respublikos konstitucija, 1924 m., 1936 m. TSRS konstitucijos. Jos įtvirtina socialine valstybės sampratą, visuomenės prioritetą prieš asmenį, tautos suverenitetą pakeičia darbo kolektyvų valdžia ir pan.

7) II pasaulinis karas – 1990 m. – konstitucionalizmo procesas tampa globaliniu – apima beveik visas pasaulio valstybes – žlunga kolonijinė sistema – atsiranda apie 100 naujų valstybių. Išskiriami du konstitucijų modeliai:

1. Vakarų konstitucijų modelis – tolesnė asmens teisių raida, tolesnis konstitucinio reguliavimo išplėtimas.2. socialistinis modelis – pateikiama socialistinės valstybės ir visuomenės doktrina.

8) 1990 m. iki dabar – žlugus totalitaristiniams režimams, prasideda naujas etapas – atsiranda apie 100 naujų konstitucijų. Nauji konstituciniai prioritetai – ypatingas dėmesys skiriamas bendražmogiškų vertybių įtvirtinimui, konstitucijos apsaugos užtikrinimui.

Konstitucijos reikšmė.

29

Konstitucijos idėjos, normos, vertybės turi prasmės, jei jos užtikrinamos realiame gyvenime. Kad konstitucinės normos realiai veiktų, būtina atsižvelgti į tikrovę, tačiau konstitucija yra ne tik tikrovės atspindys, bet tikrovės pertvarkymas, teisinių sąlygų užtikrinimas.

Konstitucijos esmė.Įvairių teisės mokyklų atstovai konstitucijos esmę suvokia nevienodai.

Prigimtinės teisės mokykla suvokia konstitucija, kaip savotišką visuomeninę sutartį, kuri išreiškia bendrą tautos valią. Normatyvistai – konstitucija – tam tikra aukščiausia teisės normų išraiška. Institucinės teisės sampratos atstovai – konstitucija – tai ne tik valstybės, bet ir tautos kaip tam tikros korporacinės visumos statutas. Marksistai – konstitucija – klasių kovos rezultatų įtvirtinimas – instrumentas viešpataujančiai klasei įtvirtinti savo valdžią.

Šiuolaikinė konstitucinės teisės mokykla suvokia konstituciją trimis prasmėmis:4) konstitucija kaip juridinis dokumentas – išreiškia konstitucijos juridines savybes: ypatingas reguliavimo dalykas (turinys) aukščiausia teisinė galia konstitucija yra teisinės sistemos centras – apie ją kuriama visa teisė didesnis stabilumas konstitucijos normų didesnis abstraktumas (apibendrinantis pobūdis) būdingas kompleksinis, visaapimantis pobūdis reikšmė teisės normų kūrimo procese – konstitucija – tai teisės normų kūrimo pagrindas5) konstitucija kaip politinis dokumentas – įtvirtina socialinių politinių jėgų visuomenėje kompromisą, reguliuoja politinį procesą visuomenėje. Demokratinėse

valstybėse konstitucija atspindi įvairių socialinių sluoksnių politinių jėgų susitarimą. Socialistinių šalių konstitucija – dirbančiųjų interesų gynimas (Kinija, Vietnamas, Korėja).

6) konstitucijai kaip ideologinis dokumentas – išreiškia vyraujančią socialinę politinę doktriną. Demokratinėse valstybėse konstitucija išreiškia pliuralizmo doktriną – t.y. pripažįstamos įvairios doktrinos. Socialistinėse valstybėse konstitucija įtvirtina tokias doktrinas kaip marksizmas, leninizmas, Mao Cze Duno mokymas ir pan. Musulmonų šalyse pripažįstama doktrina – islamiškosios vertybės.

Konstitucijos turinys.Konstitucijos turinys – tai visuma konstitucinių normų, institutų, principų, reguliuojančių visuomeninius santykius, susijusius su valstybės valdžios veiklos organizacija ir pagrindais, valdžios ir asmens santykiais. Kalbant apie konstitucijos turinį, yra išskiriami du aspektai:

1) socialinis konstitucijos turinys – tai, kokius santykius reguliuoja konstitucija. Tiek konstitucinės teisės teorija, teik praktika, tai supranta nevienodai, dėl to kyla labai didelės diskusijos konstitucijos rengimo metu.

Yra išskiriami trys pagrindiniai konstitucinio reguliavimo modeliai: liberalusis etatistinis liberalusis – etatistinis (optimalusis).

Šie modeliai skiriasi pagal savo reguliavimo dalyką: vienur konstitucija reguliuoja daugiau klausimų, kitur – mažiau. Konstitucinio reguliavimo modelio pasirinkimas nulemtas valstybės vaidmens visuomenėje sampratos.

Liberalusis modelis – konstitucija nustato valstybė valdžios organizaciją, asmens teisinio statuso pagrindus (politinės teisės ir laisvės, nuosavybės, valstybės finansų klausimai). Šiam modeliui priklauso pirmosios rašytinės konstitucijos. Pagal šį modelį, valstybė į visuomenės gyvenimą kišasi mažiausiai (valstybė – naktinis

30

sargas). Tai tek valdymo rėmai, kurie nustato pačius svarbiausius santykius, juose neretai neaptariamos teisinės garantijos, tačiau tai nereiškia, kad teisių realizavimas nevyksta praktiškai.

Etatistinis modelis – priešingybė liberaliam – išplėstinis konstitucinio reguliavimo dalykas. Turinys – įvairios asmens, visuomenės gyvenimo sritys – socialinė, ekonominė, politinė, ideologinė, dvasinės struktūros ir t.t. Šis modelis būdingas socialistinėms konstitucijoms. Būdingas hipertrofuotas valstybės vaidmuo. Pvz. Kinija, Vietnamas, Korėja, Kuba.

Liberalusis etatistinis modelis – tarpinis vaidmuo tarp dviejų ankstesnių modelių. 3. lyginant su liberaliuoju modeliu, yra išplėstas konstitucinio reguliavimo dalykas – konstitucija nustato visuomenės gyvenimo pagrindus, įtvirtina asmens

ekonomines, socialines, kultūrines teises, kurių be valstybės įsikišimo įgyvendinti negalima. 4. Skirtingai nei etatistinis modelis, neleidžia per didėlio valstybės kišimosi – siekia jį padaryti optimaliu, kad būtų kuo geriau įgyvendintos asmens teisės ir

laisvės. Tai iš esmės liberalusis modelis, papildytas saikingais etatizmo elementais. Šis modelis atsirado tarpukary (1919 m. Veimaro konstitucja), tačiau labiau paplito po II pasaulinio karo – Estija, Latvija, Lietuva, Vengrija.

Nūdienos konstitucinis reguliavimas:3) konstitucija negali tenkintis tradicinėmis reguliavimo sritimis (valstybės organizacija + politinės piliečių teisės), bet imasi reguliuoti socialinius, ekonominius,

kultūrinius asmens ir visuomenės gyvenimo klausimus. 4) Toks objekto išplėtimas neturi suvalstybinti visuomenės – reikia derinti sakingą liberalizmą su saikingu etatizmu. Konstitucijos turinys turi apimti svarbiausius

valstybės, visuomenės ir asmens gyvenimo klausimus.

2) teisinis konstitucijos turinys – tai konstituciją sudarančios normos, institutai, principai. Teisinis konstitucinis turinys yra glaudžiai susijęs su socialiniu jos turiniu.

Pagrindinis teisinio konstitucijos turinio elementas – normos. Normos taisyklės – nustato tam tikrą visuotinai privalomą elgesio taisyklę. Jos gali būti laikinosios, pastovios, reguliuoti materialius santykius ar procesinius

santykius. Normos tikslai – valstybės ir visuomenės vystymosi norminė orientacija. Normos principai – artimi normoms tikslams – valstybės organizacijos, valstybės santykių su asmenimis, visuomene bendriausi pradai. Tai abstrakčios taisyklės

(pvz. konstitucijų skyriai “Valstybės politikos principai”, “Svarbiausi pradai”, “Bendriausi principai”. Normos apibrėžimai – apibrėžia tam tikrą konstitucinį institutą, valstybės struktūrą, pateikia jų charakteristiką. Kai kurių anglo saksų teisės tradicijos šalyse šios

normos turi aiškinamąjį pobūdį. Konstitucijos institutas – tai konstitucijos normų, reguliuojančių vienarūšius santykius, grupė. Pvz. valstybės vadovo, pilietybės, parlamento, vyriausybės ir pan. Konstitucinis institutas yra tam tikro konstitucinės teisės instituto pagrindas. Konstitucijos principai – tai pradai, idėjos, kuries nėra tiesiogiai suformuluoti konkrečioje normoje, bet kyla iš konstitucijos normų visumos, iš jų prasmės ir reikšmės. Jų svarbą patvirtina konstitucinės kontrolės institucijų pagrindą, praktiką. Konstitucijos principai, kaip savarankiškas jos teisinio turinio elementas priimtas ne viename Vokietijos, Italijos, Prancūzijos konstitucinės kontrolės institucijos praktikoje – šios institucijos, interpretuodamos konstituciją, remiasi ne tik jos normomis, bet ir jų (normų) pagrindų išveda principus. Prancūzijos konstitucinė taryba pateikė konstitucinio bloko sąvoką – jį sudaro ne tik pačios konstitucijos tekstas, bet ir 1946 m. konstitucijos preambulė, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, principai, pripažinti Respublikos įstatymais. Konstitucijos principai – tai jos stuburas, branduolys. Ypatinga reikšmė konstitucijos principams teikiama konstitucinės priežiūtos institucijų.

4) universalūs principai – įkūnija bendražmogiškas vertybes – jų galima sutikti beveik visų šalių konstitucijose5) grupiniai principai – būdingi tik tam tikram konstituciniam modeliui. Pvz. socialistinės konstitucijos – vienos partijos vadovavimo, politinės valdžios vieningumo ir

kt. principai.

31

6) Ypatingieji (individualūs) – būdingi tik tam tikrų šalių konstitucijoms – trečiojo pasaulio šalių konstitucijoms – pvz. islamiško gyvenimo būdo (Pakistanas).

Konstitucijos rengimo, priėmimo ir keitimo įvairovė.Nauja konstitucija paprastai priimama:

5) atsiradus naujai valstybei6) pasikeitus politiniam režimui7) iš esmės pasikeitus visuomenės gyvenimui, kai priimti konstitucijas pataisas jau nebėra tikslinga. 8) Voliuntarizmo atvejai – perversmai, kariniai perversmai.

Konstitucijos teksto rengimas. Labai reti atvejai, kai konstitucijos tekstą nuo pradžios ir iki galo parengia steigiamasis, konstitucinis susirinkimas (konstituanta) arba parlamentas.

Pagrindinis vaidmuo kūrent konstitucijos tekstą paprastai tenka konstitucijos rengimo komitetui arba komisijai. Pastarieji faktiškai ir parengia projektą, kurį vėliau svarsto parlamentas arba steigiamasis (konstitucinis) susirinkimas. Taip buvo priimtos 1947 m. Italijos konstitucija, 1949 m. Indijos konstitucija, 1991 m. Bulgarijos, 1988 m. Brazilijos konstitucija.

Kartais komisiją sudaro ne atstovaujamoji, o vykdomoji valdžia: 1958 m. Prancūzijos, 1975 m. Graikijos konstitucijos. Po karinių perversmų konstitucijų projektus rengia karinių vadų padėjėjai. Kolonijoms konstitucijų projektus dažnai parengia metropolijos, arba rengia vietos valdžia kartu su metropolijos patarėjais. Kartais rengiamos apvaliojo stalo forma (pvz. Zimbabvė) Konstitucija ar pagrindinės jos nuostatos gali būti parengtos įvairių partijų atstovų. III pasaulio šalyse iniciatyva priimti konstituciją priklauso centrinės valstybės valdžios institucijoms, kurios sudaro konstitucijos rengimo komisijas.

Konstitucijos priėmimas.8) konstituciją priima specialiai tam tikslui sukurtas steigiamasis (konstitucinis) susirinkimas, paprastai jis būna vienų rūmų. Paprastai po konstitucijos priėmimo jis

paleidžiamas ir yra išrenkamas naujas parlamentas, arba konstitucinis susirinkimas tampa parlamentu. Paprastai konstitucinis susirinkimas suformuojamas rinkimų keliu ar yra renkamas iš dalies.

9) Konstituciją priima parlamentas. Parlamentas konstitucijos priėmimo laikotarpiu gali pasiskelbti steigiamuoju susirinkimu (Portugalija).10) Konstituciją priima neparlamentinės institucijos, ar parlamentas yra tik šios institucijos dalis. Pvz, Mongolijos 1992 m. konstitucija – priėmė Didysis liaudies

churalas11) Konstitucija priimama tautos referendumu – pvz. 1958 m. Prancūzijos konstitucija.

Optimaliausias demokratinės valstybės konstitucijos priėmimo kelias yra kai konstituciją priima parlamentas (steigiamasis, konstitucinis susirinkimas) ir jai vėliau tauta pritaria referendumu.

12) konstituciją patvirtina karinė taryba13) revoliucinės demokratinės tarybos14) monarchinėse valstybės konstituciją dovanoja (oktrajuoja) monarchas. Oktrojuota konstitucija dar yra vadinamos konstitucijos, kurias “padovanojo” monopolijos

savo kolonijoms.

Konstitucijos rengimo kelias.1. 1787 m. JAV konstitucija.

Po nepriklausomybės karo 13 valstijų sudarė Konfederaciją ir 1777 m. buvo priimti Konfederacijos straipsniai. 1781 m. jie įsigaliojo.

32

Tačiau konfederacija nebuvo efektyvi – tebuvo viena institucija – vienų rūmų konfederacijos kongresas – valstija turėjo 2-7 atstovus, tačiau kiekviena valstijų, nepriklausomai nuo atstovų kongrese skaičiaus, turėjo tik po vieną balsą. Svarbiausiems klausimams spręsti reikėjo bent 9 valstijų iš 13 pritarimo. Kongresas nereguliavo tokių svarbių klausimų, kaip prekyba tarp valstijų, tarptautinė prekyba, nesprendė mokesčių klausimų. Nebuvo institucijos, kuri užtikrintų sprendimų įgyvendinimą. Todėl išryškėjo nesutarimai tarp valstijų, iškilo grėsmė konfederacijai. Siekiant išgelbėti valstybę, 1787 m. buvo sušauktas Filadelfijos komitetas, kuriame dalyvavo 55 delegatai – jie rengė naują konstituciją, nors komitetas buvo sušauktas tik peržiūrėti ir patobulinti konfederacijos straipsnius. 60 proc. naujos konstitucijos rengėjų buvo teisininkai. Jos rengime dalyvavo tokie autoritetai kaip Hamiltonas, Vašingtonas, Franklinas, Medisonas. Balsuojama buvo pagal valstijas.

4) Virginijos planas – jos delegatai pasiūlė naujai sutvarkyti JAV santvarką – stipri federacija, kur valstijoms tenka menkesnė reikšmė. Stipri vykdomoji valdžia. 5) Niu – Džersi etapas - grynosios federacijos kūrimas – šio plano atstovai siekė nežymiai pataisyti konfederaciją, išsaugoti konfederacijos straipsnius su nežymiais

pataisymais. 6) Konektikuto kompromisas – vidurys tarp stiprios centrinės valdžios ir valstijų savarankiškumo.

Konstitucija buvo priimta 1878 m. rugsėjo 15 d. Filadelfijos konvente valstijos vienbalsiais nubalsavo už konstitucijos priėmimą. Ji įsigaliojo 1789 m. liepos mėn.

2) 1958 m. Prancūzijos konstitucijos priėmimas. Konstitucija buvo priimta aštrios politinės krizės sąlygomis. IV respublika nuo 1946 m. – susijusi su vyriausybių nestabilumu, parlamente – dešinieji ir komunistai.

Nuo 46 iki 50 matų pasikeitė 20 vyriausybių. Griuvo Prancūzijos kolonijinė sistema. Valdžia nesugebėjo išspręsti Alžyro kolonijos ateities klausimo. Reikėjo stiprios valdžios, kuri išgelbėtų respubliką ir demokratinę santvarką. Pati tauta nemėgo IV respublikos konstitucijos ir režimo. Partinės sistema buvo išskaidyta – naudojama proporcinė rinkimų sistema.

1958 m. įvyksta maištas Alžyre. Masiu reikalauja, kad būtų sudaryta vyriausybė, vadovaujama maršalu De Goliu, tačiau pastarasis nenorėjo grįžti į valdžią maišto dėka. Po kelių dienų paskelbiama, kad reikia sudaryti naują vyriausybę. Pralamentas nutarė skirti De Golį naujų premjeru. De Golis pasiekė, kad parlamentas priimtų du įstatymus:

1) įstatymas, suteikiantis teisę Prezidentui, kai parlamentas eina atostogų, leisti įstatymus.2) Konstitucinis įstatymas – suteikė teisę vyriausybei peržiūrėti konstituciją.

Konstituciniai principai. Valdžios šaltinis – visuotinė rinkimų teisė Valdžios padalijimas Vyriausybės atsakingumas Parlamentui Teisminės valdžios kaip pagrindinės teisės saugotojos nepriklausomybės užtikrinimas Sukurti naujus santykius tarp Prancūzijos ir nuo jos priklausančių tautų.

Konstitucijos kūrimas:Idėjos: De Golio pažiūros:

Valstybės sutvirtinimas Nuoseklus valdžių padalijimas Dviejų rūmų parlamentas Stiprus prezidentas kaip arbitras – sprendžia iškilusius ginčus tarp institucijų.

Debre pažiūros:

33

Parlamentarizmo racionalizavimas: nesuderinami parlamentaro ir ministro postai, mažoritarinė rinkimų sistema.

Konstitucijos rengimas:1) vyriausybinė fazė – vyriausybėje sudaro darbo grupė, kuriai vadovauja Debre – rengė tekstą. Taip pat De Goliui pirmininkaujant dirbo

tarpministerinė taryba. 2) Konsultacinis konstitucinis komitetas – 39 nariai, 2/3 jų – parlamentarai – taip buvo užtikrintas parlamento dalyvavimas konstitucijos rengime. 3) II vyriausybės darbo fazė – tekstą ėmė nagrinėti vyriausybė, atsižvelgdama į pataisas ir pasiūlymus. Vyriausybė nutarė perduoti konstituciją tautos

referendumui.

Konstitucijos priėmimas:1) referendumo rengimo kompanija2) balsavimas. 66 proc. pasisakė už naują konstituciją, dar didesnio palaikymo konstitucija susilaukė kolonijose.

Konstitucijos keitimas ir pataisos.

Norint užtikrinti konstitucijos stabilumą, garantuojama sudėtingesnė jų keitimo tvarka:1) kas turi teisę siūlyti pataisas:

valstybės vadovas vyriausybė tam tikra deputatų grupė federacijos subjektai vienas parlamentaras

2) pataisos priėmimas. Paprastai pataisa priimama tam tikra kvalifikuota balsų dauguma. Jei parlamentą sudaro dveji rūmai, pataisa turi būti

priimama abiejų rūmų kvalifikuota balsų dauguma. Kai kuriose šalyse konstitucijos pataisoms turi pritarti tam tikras federacijos subjektų skaičius. Pataisos gali būti priimamos referendumu. Už tą pačią pataisą gali būti reikalaujama balsuoti du kartus, esant tam tikrai pertraukai tarp balsavimų, kai kur net

reikalaujama, kad antrasis balsavimas būtų atliekamas naujai išrinkto parlamento. Daugeliu atveju prezidentas neturi teisės vetuoti konstitucijos pataisų. Išimtis – Indija, Olandija, Pakistanas. Yra nustatomos tam tikros nekeičiamos normos: pvz, dėl teisės į demokratinę opoziciją (Olandija). Nekeičiamais gali būti

skelbiami ištisi skyriai. Konstituciją draudžiama keisti ypatingosios padėties, karo metu. Kartais draudžiama keisti konstituciją tam tikrą laiką po jos priėmimo.

Konstitucijų klasifikacija.

1) demokratinių konstitucijų modeliai2) nedemokratiniai konstitucijų modeliai (pvz. KLDR)

Pagal konstitucijų formą:

34

1) rašytinės (kodifikuotos)2) nerašytinės (nekodifikuotos)

Pagal priėmimo būdą:1) oktrojuotos2) priimtos atstovaujamosios institucijos3) priimtos referendumu

Pagal keitimo būdą:1) kietos2) lanksčios (nerašytinės)

Pagal galiojimo terminus:1) laikinosios2) nuolatinės

Pagal tikslus:1) programinės (socialistinių valstybių)2) konstatuojamosios (JAV).

Konstitucinis procesas Vidurio ir Rytų Europoje 20 am. pabaigoje.

90 m. – totalitaristinės sistemos žlugimas – prasideda naujas šio regiono valstybių raidos etapas. Konstituciniai pokyčiai. Šios valstybės pagal gyvenimo būdą skirstomos į:

1) aiškiai pasirinkusios demokratijos kelią2) kvazi demokratinės valstybės (Baltarusija, Rusija) – šių valstybių praktika ne visai atitinka konstitucijos raidę.

Postotalitarinės valstybės patyrė tam tikrą socialistinio gyvenimo laikotarpį, kai buvo atmetamos demokratinės doktrinos. Šių šalių perėjimo į demokratiją ypatumas: valstybės režimo kaita, ūkio pertvarkymas, perėjimas prie žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo – politinis pliuralizmas,

valdžių padalijimas ir pan.

2 požiūriai:1) konstitucija reikia keisti, kai pasikeičia režimas – konstitucija – kaip pertvarkos instrumentas. 2) Konstitucija – pertvarkos rezultatas.

Šalys, kuriom gana greitai pavyko pakeisti konstituciją Šalys, kurios gana ilgai vadovavosi laikinosiomis konstitucijomis Šalys, kurios tebegyvena, taisydamos senas socialistines konstitucijas (Vengrija) Šalys, grįžusios prie ankstesnių konstitucijų (Latvijos 1922 m. konstitucija).

Postotalitarinių valstybių konstitucijų bruožai:1) didelė reikšmė teikiama žmogaus teisėms ir laisvėms2) Vakarų teisinės tradicijos daugėlio idėjų perkėlimas – tai sukelia tam tikrus prieštaravimus sisteminiu požiūriu3) Įtvirtina įstatyminę kontrolę, kaip būtiną demokratijos palaikymo institutą.4) Siekiama efektyvios vykdomosios valdžios

35

5) Pabrėžiama konstitucinės visuomenės, informacijos priemonių reikšmė, politinių partijų ir organizacijų detalus reglamentavimas, nuostatos dėl mažumų.

Ar šios konstitucijos įnešė naujovių į konstitucinį reguliavimą? Vienas požiūris – neįnešė – postotalitarinių valstybių konstitucijos – tai Vakarų konstitucijų kompiliacija. Kitas požiūris – nežiūrint to, jose galima fiksuoti tam tikrą naują reglamentavimo lygį:

1) aukštas reguliavimo lygis2) aiškiai fiksuojami konstituciniai principai3) reguliuojant konstitucinę kontrolę paprastai pasirenkamas efektyvus kontrolės mechanizmas4) atskirų konstitucinio reguliavimo sričių detalesnis reguliavimas.

Visa tai patvirtina, kad šios konstitucijos nėra vien tik Vakarų konstitucijų pakartojimas.

KKONSTITUCIJOSONSTITUCIJOS APSAUGAAPSAUGA.. KKONSTITUCINĖSONSTITUCINĖS JUSTICIJOSJUSTICIJOS MODELIAIMODELIAI PASAULYJEPASAULYJE..

Teisinė konstitucijos apsauga – konstitucinė justicija – teisinės konstitucijos apsaugos mechanizmai. Reikia, kad visas teisinis gyvenimas atitiktų konstitucijos nustatytus principus. Konstituciją galima saugoti tiek teisinėmis, tiek neteisinėmis priemonėmis.

Svarbiausios yra teisinės apsaugos priemonės. Konstitucijos apsauga – visų valstybės institucijų uždavinys – jos ją saugoja įvairiomis priemonėmis. Didžiausia atsakomybė tenka aukščiausioms valdžios

institucijoms – teisinė politinė konstitucijos apsauga – vyriausybė. Parlamentas, prezidentas. Prezidentui dažnai tenka konstitucinio garanto (Prancūzija, Rusija). Kitur Prezidento konstitucijos pasauga siejama su jo

priesaika (Vokietija) – prisaikdinamas, prezidentas pasižada gerbti ir saugoti konstituciją. Parlamentas taip pat turi tam tikru įgaliojimus prižiūrėti, kaip vykdoma konstitucija – vykdomosios valdžios kontrolė. Vyriausybė – vykdomosios valdžios įgyvendinimas, užtikrinant teisėtumą, žmogaus teisių ir laisvių apsaugą. Teismai saugo konstituciją įgyvendindami teisingumą. Ombudsmeno institucija – gina piliečių teises ir laisves.

Teisinės konstitucijos apsaugos priemonės:1) ypatinga konstitucijos keitimo tvarka, 2) aukščiausių pareigūnų atsakomybė, 3) konstitucinė priežiūra.

Hesse – teisinės konstitucijos gynybos priemonės – tai prevencinės ir represinės garantijos – politinių partijų veiklos nutraukimas, pažeidus konstituciją, ypatingosios padėties įvedimas.

Teisinė apsauga – palačiąja prasme – vykdo tauta referendumu, valstybės vadovas, parlamentas, kitos institucijos. Teisinė apsauga siaurąja prasme – vykdo konstitucinės justicijos institucijos – specialūs teismai ar jų sistema, įgyvendinanti konstitucinę priežiūrą. Konstitucinė justicija (teisingumas)- teisiminė konstitucinė kontrolė = konstitucinė priežiūra. Konstitucinė justicija – tai teisminių institucijų (specialiųjų ar bendrųjų), nagrinėjančių bylas dėl įvairių valstybės institucijų teisinių aktų atitikimo konstitucijai,

veikla – nagrinėjamas teisės normų atitikimo konstitucijai klausimas.

Konstitucinės justicijos ištakos.

36

Konstitucinė justicija atsirado kartu su rašytinėmis konstitucijomis – JAV 1787 m. konstitucija – pirmoji konstitucinės justicijos institucija atsirado JAV. Ji atsirado ne konstitucijos dėka, o teisminio precedento pagrindu.

1803 m. byloje JAV Aukščiausiasis teismas priėmė sprendimą, kuriame pripažino, kad Teismų įstatymo straipsnis prieštarauja konstitucijai. Šio sprendimo tezė: priešingas konstitucijai įstatyminis aktas nėra įstatymas. Svarbiausia teismo veikla – pasakyti, kas yra įstatymas – tai papildoma valdžių padalijimo principo garantija.

Amerikietiško modelio bruožas – konstitucijos apsaugą vykdo visa teismų sistema. Šį modelį taip pat perėmė Lotynų Amerikos valstybės. Europinis modelis – atsirado 20 am. – austrų mokslininkai Kelzenas ir Eizemanas – šio modelio skiriamasis bruožas – konstitucinę justiciją vykdo speciali

institucija – konstitucinis teismas – Austrija, Čekija. Žlugus socialistinei sistemai įsiviešpatavo europinis modelis (išimtis – Estija). Europinio modelio įsitvirtinimo priežastys:

1) Europos šalyse, skirtingai nuo anglo saksų teisinės sistemos šalių suprantamas įstatymas. JAV iškeliama konstitucija, o Europoje – įstatymas. Amerikietiškas modelis – viską reikia lyginti su konstitucijos tekstu.

2) Europoje teisėja buvo mokami tik taikyti įstatymus, o JAV – teisėjas – tai ir normų kūrėjas. 3) Europos teismams būdinga specializuotų teismų sistema4) Tarpukario laikotarpiu Europos šalių konstitucijas buvo gana lengva pakeisti – todėl sukuriama speciali institucija spręsti teisės aktų atitikimo

konstitucijai klausimus.

Modelių skirtumai:Amerikietiškas modelis Europinis modelis

Konstitucinę priežiūra vykdo bendrieji teismai – decentralizuota konstitucinė justicija.

Konstitucinę priežiūrą atlieka specialios institucijos – centralizuota konstitucinė priežiūra

Konstitucinė apsauga vykdoma, sprendžiant konkrečias bylas

Kompleksinė konstitucinė apsauga

Vykdoma kazualinė konstitucinė kontrolė

Abstrakti konstitucinė kontrolė

Sprendimas privalomas tik bylos šalims – inter partis

Sprendimas privalomas absoliučiai visiems – erga omnes

Konstitucinės justicijos subjektai.

Konstitucinės justicijos subjektai – tai institucijos, kurios vykdo konstitucinę teisinę apsaugą. Priklausomai nuo konstitucinės justicijos modelio, subjektai skirstomi į dvi dideles grupes:

a. bendrieji teismaib. specialios institucijos, vykdančios konstitucinę justiciją.

Jos skiriasi savo formavimo tvarka bei sudėtimi.

Bendrieji teismai – taip konstitucinė justicija įgyvendinama bendrosios teisės tradicijos šalyse (JAV, Didžioji Britanija, Indija, Gana, Skandinavijos šalyse, Lotynų Amerikos valstybėse, Japonijoje). Ši konstitucinės justicijos forma skirstoma į tris porūšius:

37

i. decentralizuota konstitucinės justicijos sistema – šio konstitucinės justicijos porūšio ypatumas yra tas, kad ją vykdo visi bendrieji teismai – jie visi turi teisę spręsti apie teisės normų aktų konstitucingumą. Prioritetą turi aukščiausios teisminės instancijos sprendimas – jis privalomas visiems teismams (JAV, Japonija, Filipinai, Skandinavijos šalys).

ii. centralizuota konstitucinės justicijos sistema – konstitucinės justicijos funkciją vykdo tik aukščiausia teisminė institucija. Kiti teismai neturi teisės spręsti apie teisės normų akto konstitucingumą (Gana, Estija).

iii. konstitucinės justicijos sistema federalinėse valstybėse – greta federacinės teisminės instancijos veikia ir federacijos subjektų teismai (Indija) – dviejų pakopų konstitucinė priežiūra. Federacijos subjektų teismai vykdo tik federacijos subjektų teisės aktų konstitucingumą. Federacijos aukščiausiasis teismas vykdo ir bendrai federacijos, ir jos subjektų teisės aktų konstitucinę priežiūrą (Indija, Malaizija, Kanada).

Specializuotos institucijos - konstitucinę apsaugą įgyvendina Europinio konstitucinės justicijos modelio šalyse – būdinga kontinentinės teisės sistemai. Porūšiai:

i. konstitucinę justiciją įgyvendina Konstitucinis teismas – tai teisminio pobūdžio institucija, kuri savo veiklą vykdo atitinkama procesine forma, apibūdinta konstitucijos skyriuje “Teisminė valdžia” ar “Konstitucinis teismas”. Konstitucinio teismo vieta:

1) vieni autoriai mano, jog tai sudėtinė teisminės valdžios dalis2) kiti tai neigia, ir sako, kad konstitucinis teismas – tai savarankiška ketvirtoji valdžia, kuri užima ypatinga padėtį – įgyvendina konstitucinę justiciją.

Net jei konstitucinis teismas – tai teisminės valdžios dalis – tai neorganiška dalis – nėra tiesioginių organizacinių ryšių (Lenkija, Čekija, Slovakija). Konstituciniai teismai gali vadintis konstituciniais tribunolais.

ii. kitos konstitucinės priežiūros institucijos, panašios į Konstitucinį teismą savo formavimo tvarka ar sudėtimi – Konstitucinės Tarybos (Prancūzija, Marokas, Kazachstanas). Vieni autoriai teigia, kad ši institucija mažai kuo skiriasi nuo Konstitucinio teismo, o kiti – jos tai atskira institucija, turintį savo specifinę funkciją.

iii. federacinėse valstybėse – federacijos ir federacijos subjektų konstituciniai teismai (Rusija).Vieni autoriai teigia, jog konstituciniai teismai – tai intervencija į įstatymų leidybą – pažeidžia valdžių padalijimo principą; kiti autoriai teigia, jog konstituciniai

teismai – tai demokratinio konstitucionalizmo garantija.

Konstitucinio teismo sudarymo tvarka.

Bendrieji teismai – sudaromi bendra įstatymų nustatyta tvarka. Specialūs konstituciniai teismai sudaromi ypatinga tvarka:1) formavime dalyvauja kelios valdžios, kurias atstovauja tam tikros institucijos (tačiau yra išimčių). Paprastai formuoja įstatymų leidžiamoji valdžia

bei vykdomoji valdžia (Austrija, Prancūzija, Rusija). Slovakijoje – 10 teisėjų skiria Prezidentas, iš 20 kandidatų, kurios pateikia Nacionalinis Susirinkimas. Sudaryme gali dalyvauti ir 3 valdžios (Ispanija, Italija, Moldova). Pietų korėja – po tris kandidatus skiria kiekviena valdžios šaka. Formavime gali dalyvauti tik viena valdžia (Vengrija, Vokietija). Vokietijoje teisėjus renka parlamentas – pusę renka Bundestagas, pusę – Bundesratas,

2) teisėjai renkami sąlyginai neilgam laiko tarpui (Bendrųjų teismų teisėjai – iki pensijinio amžiaus). Dažniausiai įgaliojimų laikas yra 12 metų. Išimtis – Austrija, Turkija. Portugalijoje, Korėjoje – 6 metai, Bulgarija, Vengrija,Rumunija, Prancūzija – 9 metai, Albanija, Rusija – 12 metų. Vienų konstitucinių teismų sudėtis nesikeičia (Portugalija, Mongolija), kitų – keičiasi rotacijos principu (Ispanija, Kazachstanas, Rumunija). Paprastai teisėjais gali būti renkami tik vienai kadencijai (išimtis – Vengrija, Sirija).

3) Skirtingai nuo bendrųjų teismų teisėjų (karjeros teisėjų), konstitucinių teismų teisėjai sudaromi platesniu pagrindu – jais gali būti skiriami teisininkai mokslininkai, teisininkai praktikai, teisininkai politikai, ir net asmenys, neturintys teisinio išslavinimo. Austrijoje teisėjai gali būti skiriami iš turinčių baigtinį teisinį valstybinį išsilavinimą, 10 metų eiti pareigas, kur reikalinga tokia kvalifikacija. Tam tikro teisėjų teisininkų skaičius reikalaujamas Gabone (iš 9 – 7).

Konstitucinio teismo teisėjo teisinis statusas.

38

Konstitucinio teisėjo teisinis statusas panašus į bendrosios kompetencijos teisėjo teisinį statusą:1) pareigų nesuderinamumas – negali eiti jokių kitų pareigų bei užsiimti jokia kita veikla, išskyrus kūrybinę arba mokslinę veiklą.2) Draudžiama partinė veikla – išimtis – Vokietija. 3) Papildomi reikalavimai – Vengrijoje – teisėjas 4 metus iki paskyrimo negali būti Vyriausybės nariu, politinės partijos tarnautoju profesionalu,

užimti vadovaujamų pareigų valstybės valdymo institucijoje. 4) Konstitucinio teisėjo nekeičiamumo principas – jis negali būti atleistas anksčiau laiko. Netenka savo įgaliojimų dėl:

a) mirtiesb) savanoriško atistatydinimoc) dėl jo teisminio pripažinimo neveiksniud) drausmės pažeidimų

5) neliečiamumo garantija – ypatinga patraukimo baudžiamojon atsakomybėn tvarka – panašu į parlamento narių imunitetą (Vengrija, Bulgarija).6) Pareigų atlikimo materialinės garantijos7) Papildomi draudimai, reikalavimai – draudžiama pasisakyti klausimais, kurie yra ar gali būti konstitucinio teismo nagrinėjimo dalyku.

Konstitucinio teismo sudėtis.

Konstitucinio teismo sudėtis paprastai būna nedidelė – 6-9 nariai. Vengrijoje, Italijoje – 15, Rusijoje – 19. Vidinę Konstitucinio teismo organizaciją nustato Konstitucinio teismo įstatymas.

Konstitucinio teismo pirmininko skyrimas:1) renka patys teisėjai (Bulgarija, Rusija)2) skiria valstybės vadovas (Kazachstanas)3) skiria parlamentas (Vokietija)

Austrijoje konstitucinio teismo pirmininką skiria Prezidentas Vyriausybės patarimu.Konstitucinio teismo pirmininkui priklauso lemiamas balsas, konstitucinio teismo teisėjų balsams pasiskirsčius polygiai. Bylos yra nagrinėjamos tam tikrose komisijose, kitose valstybėse – organizacija yra gana sudėtinga – nagrinėjama plenarinėse sesijoje, kai kur konstitucinį

teimą sudaro net atskiri rūmai.

Konstitucinės justicijos subjektų kompetencija.

Konstitucinės justicijos subjektams yra suteikiami įgaliojimai spręsti konstitucinės teisės klausimus bei ginčus. Nurodoma, kad kompetenciją lemia du kriterijai:1) konstitucinės justicijos modelis2) ginčų dalykas – sprendžiamų klausimų ratas.

Amerikinis modelis – teisėjai sprendžia konstitucinės justicijos klausimus, nagrinėja civilines, baudžiamąsias, administracines bei kitas bylas. Specialus proceso spręsti konstitucinės justicijos klausimus nėra numatytas – bylos sprendžiamos bendra teismine tvarka.

Europinis modelis – konstitucinės justicijos subjektų kompetencija yra apibrėžta pačioje Konstitucijoje ar Konstitucinio teismo įstatyme. Sprendžiamų klausimų klasifikacija:

1) klausimai, susiję su parlamento priimtų įstatymų, aktų, Prezidento, Vyriausybės teisės aktų atitikimo Konstitucijai, o poįstatyminių aktų – įstatymams.

2) Ginčai, kurios sprendžiant Konstitucinis teismas teikia išvadas – rinkimai, referendumai, pan.

39

Kiti autoriai (pvz. Schteinberger) skiria tokius klausimus:1) ginčai tarp aukščiausių valstybės institucijų dėl jų kompetencijos atribojimo2) Konstitucinis teismas sprendžia įstatymo atitikimo Konstitucijai klausimą3) Sprendžia ginčus tarp federacijos ir jos subjektų, centrinės ir vietos valdžios.4) Referendumų konstitucingumo patikrinimas.5) Klausimai, susiję su rinkimais. 6) Aukščiausias valdžios pareigūnų nušalinimo nuo pareigų klausimai už Konstitucijos pažeidimą, partijų paskelbimo antikonstitucinėmis klausimas,

tam tikrų konstitucinių teisių atėmimo klausimai.

Judino klasifikacija:1. klausimai dėl konstitucinės viršenybės teisės šaltinių sistemoje užtikrinimo + oficialus konstitucijos ir įstatymų aiškinimas. 2. klausimai, susiję su valdžių padalijimo principo užtikrinimo tiek horizontaliu, tiek vertikaliu lygmeniu. 3. klausimai, susiję su žmogaus teisių ir laisvių gynimu (konstitucinio skundo procedūros).4. klausimai, susiję su konstitucijos apsauga nuo pareigūnų, politinių partijų daromų pažeidimų (impičmentas).

I. Teisės normų aktų konstitucingumo kontrolė – pagrindinis ir svarbiausias kompetencijos elementas (įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų konstitucingumas) – užtikrina konstitucijos viršenybę teisės aktų sistemoje. Poįstatyminių aktų tikrina ne tik atitikimą konstitucijai, bet ir įstatymams.

Yra dvi koncepcijos:1) universalistinė koncepcija – nėra apibrėžta: kokių teisės normų konstitucingumas gali būti tikrinamas. Bendrosios kompetencijos teismai,

vykdydami konstitucinę priežiūrą gali tikrinti bet kokios teisės normos atitikimą konstitucijai. 2) Ribotos kontrolės koncepcija – teisės aktai, kurių atitikimą konstitucijai nagrinėja konstitucinės priežiūros institucijos yra numatyti Konstitucijoje ar

Konstitucinio teismo įstatyme Svarbiausias klausimas – įstatymų konstitucingumo kontrolė. Dėl to kyla teorinių ir praktinių problemų. Ar visi įstatymai gali būti tikrinami konstitucinės priežiūros

institucijų? Įvairiose šalyse doktrinos nevienodos:1. ar gali konstitucinės priežiūros institucija tikrinti teisės akto, priimto referendumu, konstitucingumą? Ne (Prancūzijos konstitucinė

taryba). 2. ar gali tikrinti konstitucinių įstatymų konstitucingumą? Gali nagrinėti šių teisės aktų priėmimo tvarkos pažeidimus.

Austrijoje, Ispanijoje, Italijoje yra principų, kurių iš viso negalima keisti, todėl konstitucinis įstatymas, keičiantis šias nuostatas gali būti pripažintas antikonstituciniu.

3. parlamento aktų konstitucinė kontrolė – reglamentų, statutų, kitų vidaus aktų atitikimas konstitucijai – numatytas daugelyje valstybių – gali tikrinti Prancūzijoje, Rumunijoje, Vengrijoje. Parlamento reglamentų konstitucingumo kontrolė riboja pralamento teisę pačiam nustatyti organizacinę tvarką bei vidaus klausimų sprendimą, tačiau tai užtikrina, kad ir parlamentas laikysis Konstitucijos bei įstatymų.

4. Poįstatyminių aktų konstitucinė kontrolė – Prezidento, Vyriausybės, kitų centrinių žinybų priimti aktai. Įvairiose šalyse yra numatyta nevienoda apimtis teisės aktų, kuri gali būti tikrinami:

a) tik Vyriausybės teisės aktaib) Prezidento ir Vyriausybės teisės aktai – Rusija, Lenkija, Slovakija.

5. tarptautinių sutarčių konstitucingumo kontrolė – egzistuoja daugelyje valstybių (Austrija, Portugalija, Moldova, Rusija) – tampa nacionalinės teisės dalimi, todėl turi atitikti konstituciją. Ypatinga reikšmė teikiama Mastrichto sutartie pasirašymui.

40

6. vietos savivaldos institucijų teisės aktų atitikimo konstitucijai kontrolė (Slovakija, Slovėnija, Čekija).

II. oficialus ir privalomas konstitucijos aiškinimas – vykdoma, siekiant užtikrini konstitucijos normų stabilumą, vieningą šių normų turinio traktavimą (Bulgarija, Vengrija, Slovakija, Rusija). Kitose valstybėse, nors ši funkcija nėra konstituciniam teismui numatyta, tačiau nagrinėdamas konkrečia bylą, jis vis viena atlieka konstitucijos aiškinimą (tačiau tai nėra oficialios kompetencijos elementas).

Kai kurie autoriai abejoja, ar ši veikla konstituciniam teismui nesuteikia įstatymų leidžiamosios valdžios bruožų. Kita vertus, geriau tegul aiškina konstitucinis teismas kaip teisminė valdžia, nei parlamentas, kaip politinė.

III. valdžių atribojimo principo užtikrinimas – ginčai tarp valstybės institucijų. Specialios procedūros yra numatytos Austrijoje, Bulgarijoje, Ispanijoje, Italijoje, Rusijoje.

1) sprendžiami ginčai tarp įvairių institucijų2) sprendžiami ginčiai tik tarp aukščiausių institucijų – prezidento, parlamento, vyriausybės, aukščiausiojo teismo3) sprendžiami ginčai tarp centrinių ir vietinių institucijų (savivaldybės vs vyriausybė).

IV. žmogaus teisių ir laisvių apsauga – tai vienas svarbiausių konstitucinės justicijos subjektų kompetencijos elementas. Tam gali būti numatytos specialios procedūros – konstitucinis teismas gali tirti skundus dėl žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų (konstitucinis skundas, kuris įmanomas tik po visų teisminių instancijų nagrinėjimo) – tam tikra tvarka nagrinėja konkretaus teisės akto atitikimą konstitucijai. Vokietijoje, Austrijoje, Rusijoje., Vengrijoje, Austrijoje, Slovėnijoje gali nagrinėti fizinių ir juridinių asmenų, asmenų grupių ir susivienijimų skundus. Tokiems skundams gali būti teikiama nevienoda reikšmė.

Lotynų Amerikos valstybės numato konstituciniam teismui amparo procedūrą – ji panaši į konstitucinį skundą – tačiau skiriasi sprendimo galia. Paprastai konstitucinio skundo nagrinėjimo sprendimas yra privalomas visiems, amparo procedūra išnagrinėtas skundas yra individualaus pobūdžio.

Kai kuriose šalyse žmogaus teisės ir laisvės užtikrinamos priėmus tam tikrus teismų įpareigojimus dėl teisės įgyvendinimo – tai būdinga bendrosios teisės tradicijai.

V. rinkimų ir referendumų kontrolė - konstitucinės justicijos institucijai yra suteikti platūs įgaliojimai (Prancūzijos Konstitucinė Taryba – veikia kaip sprendžiamoji institucija – nagrinėja skundus dėl sprendimų, rezultatų). Kitose šalyse referendumų bei rinkimų sprendimai bei rezultatai yra skundžiami apeliacine tvarka.

VI. pareigūnų padarytų konstitucijos pažeidimų tyrimas ir jų nušalinimo nuo pareigų klausimų sprendimas – impičmento procedūra.

Tam tikrose valstybėse išimtinai parlamentas sprendžia šiuos klausimus. Tašiau parlamentas – tai politinė institucija, todėl rezultatai gali priklausyti nuo kaltinamojo politinės orientacijos. Siekiant išvengti sprendimo politizacijos, toks klausimas pavedamas konstituciniam teismui.

Vengrijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje konstitucinis teismas sprendžia Prezidento nušalinimo klausimus.Kitose valstybėse konstitucinis teismas tik fiksuoja konstitucijos pažeidimą, klausimo sprendimas – parlamento funkcija (Rumunija).

VII. politinių partijų konstitucingumo kontrolė – numatyti tik kai kurių šalių konstitucijose ar konstitucinių teismų įstatymuose. Tai dvejopo pobūdžio veikla:

1) tikrinamas partijos kūrimasis ir veikla (Čekija)2) konstituciniai teismas patys sprendžia klausimą dėl partijos pripažinimo antikonstitucine ir priima sprendimą (Vokietija).

41

VIII. konstitucinės teisės atėmimas – numato Vokietijos federacijos Pagrindinio įstatymo 18 str. – tai labai retai įeina į konstitucinės priežiūros institucijos kompetenciją. Vokietijos Federalinis teismas šia savo kompetencija pasinaudojo tik du kartus.

IX. Valstybės institucijų konsultavimas – būdingas tik tam tikros šalims. Paprastai konsultuojamas valstybės vadovas, tai labiau būdinga bendrosios teisės tradicijos valstybėms. Konsultavimas nėra privalomas, todėl, kad nėra sprendžiamas joks ginčas. Europoje šią funkciją naudojasi Prancūzijos konstitucinė taryba – jis konsultuoja Prezidentą dėl referendumo organizavimo ir Prezidento ypatingų įgaliojimų įgyvendinimo.

Konstitucinės priežiūros formos.Konstitucinės priežiūros forma lemia konstitucinės justicijos ribas bei esmę. Pagal vykdymo laiką:

FormaIšankstinė

(prevencinė) konstitucinė priežiūra

Paskesnė (represinė) konstitucinė

priežiūra

Vykdymo būdas

yra vykdoma iki norminio akto galutinio įsigaliojimo – netinka amerikiniam modeliui.

vykdoma jau galiojančių teisės normų atžvilgiu.

Privalumai

Leidžia išspręsti ginčytinus klausimus dar iki teisės akto įsigaliojimo ir gana per trumpą laiką – taip užtikrinamas įstatymo leidybos proceso stabilumas.

Tai nekenkia įstatymų leidybos organo autoritetui, nes tokiu būdu jis išleidžia tik “kokybiškus” įstatymus.

Išankstinės konstitucinės priežiūros trūkumai

Trūkumai

Suteikia šią kontrolę vykdantiems subjektams teisę kišti į įstatymų leidybos sfera. Konstitucinis teismas – tai norminių aktų bendraautorius.

Kol įstatymas negalioja, negalima numatyti, kokią įtaką jis padarys visuomeniniams santykiams.

Išankstinės konstitucinės priežiūros privalumai.

42

Tokia kontrolė riboja laiko terminai – dažniausiai ji turi būti atlikta per 1 mėn.

Schteinberger: idealu būtų derinti šias abi formas. Daugelis šalių tiko represinę kontrolę – bendrosios kompetencijos teismai gali vykdyti tik tokią kontrolę. Prancūzijoje yra vykdoma išankstinė konstitucinė kontrolė. Kitose valstybėse – abi šios formos yra derinamos.

Pagal apimtį:1) abstrakti teisės aktų kontrolė – teisės aktų, nesusijusių su konkrečia byla ar interesu konstitucingumo patikrinimas. Pagrindas – bet kokia abejonė

dėl teisės akto konstitucingumo. Klausimas yra keliamas abstrakčiai. 2) konkrečių teisės aktų kontrolė – teisės akto konstitucingumo klausimas, iškilęs, nagrinėjant konkrečią bylą. Pagrindas – abejonė, ar byloje teisės

aktas neprieštarauja konstitucijai.

Konstitucinė kontrolė pagal tikrinimo pobūdį:1) formalioji – tikrinama, ar teisės normų aktas atitinka konstituciją pagal formą – jo priėmimo, kūrimo bei įsigaliojimo tvarką. 2) materialioji – tikrinama, ar teisės aktas neprieštarauja konstitucijai pagal išdėstytų jame teisės normų turinį.

Privalomoji ir fakultatyvinė kontrolė. 1) privalomoji kontrolė – nustatyta pačios konstitucijos ir turi būti vykdoma kiekvieną kartą (Prancūzija)2) fakultatyvinė kontrolė – vykdoma tuomet, kai į konstitucinės priežiūros instituciją kreipiasi subjektai, kure turi tokią teisę.

Subjektai, turintys teisę kreiptis į konstitucinės justicijos instituciją.

1) amerikinis modelis – gali kreiptis bet kokia bylos šalis (juridinis ar fizinis asmuo) – teismas tik priima sprendimą.2) Europinis modelis – gali kreiptis tik nustatyti subjektai:

a) tam tikri valstybės pareigūnai ar institucijos (Prezidentas, Vyriausybė – Italija, Vokietija). b) Deputatų grupė (Ispanija, Prancūzija, Vokietija)c) Parlamento rūmų pirmininkai (Ispanija, Prancūzija)d) Tam tikri valstybės organaie) Asmenys, ar asmenų grupės, kurių teisės yra pažeistos.

Konstitucinės justicijos institucijų sprendimai, jų privalomumas.

Kai konstitucinė justicija vykdo konsultacinę funkciją, jos konsultacijos nėra teisiškai privalomos. Visais kitais atvejais, konstitucinės priežiūros institucijos sprendimai yra privalomi.

1) bendrosios kompetencijos teismų sprendimai yra privalomi tik konkrečios bylos šalims – inter partis. Aukščiausiojo teismo sprendimai yra privalomi žemesniems teismams.

2) Kontinentinės teisės tradicijos valstybėse konstitucinės priežiūros institucijų sprendimai yra visuotinai privalomi – erga omnes – niekas negali pakeisti konstitucinės justicijos institucijos sprendimo. Išimtis – Parlamentas – tam tikra kvalifikuota balsų dauguma gali įveikti konstitucinės justicijos institucijos sprendimą (Rumunija, Namibija) – tokiu būdu nekonstitucinis įstatymas tampa konstituciniu.

43

44 TEMATEMA.. AASMENSSMENS TEISINIOTEISINIO STATUSOSTATUSO PAGRINDAIPAGRINDAI.. PPASAULIOASAULIO ŠALIŲŠALIŲ TEISINĖSTEISINĖS SISTEMOSSISTEMOS IRIR ASMENSASMENS TEISINISTEISINIS STATUSASSTATUSAS..

Nuo 1789 m. deklaracijos laikų, konstitucijose pradedamos tvirtinti normos, įtvirtinančios asmens padėtį visuomenėje, jo teises ir laisves. Žmogaus teisės – tai prigimtinės, neatimamos teisės, priklausančios žmogui nuo gimimo kaip asmenybei. Neatimamos teisės – ta gyvybė, laisvė, nuosavybė, privataus gyvenimo neliečiamybė, fizinis ir psichinis neliečiamumas. Piliečio teisės – tai teisės, susijusios su pilietybės faktu – asmens teisinis ryšis su tam tikra valstybe, asmens, kaip politinio visuomenės nario teisės – rinkimų,

asociacijos teisės. Neretai prie pilietinių teisių prijungiamos tam tikro socialinės ekonominės teisės – jos laiduojamos tik piliečiams. Tarp asmens ir piliečio teisių griežtos ribos nėra, Totalitarinio socializmo šalyse akcentuojamos piliečio bei dirbančiojo teisės. Žmogaus teisės nustumiamos į antrą planą. Pareigos – priklausomai nuo konstitucijos skiriasi jų apimtis. Asmens teisinė padėtis įvairiose šalyse suvokiama nevienodai:

1) liberalioji (vakarietiškoji) koncepcija – prioritetas teikiamas asmeniui, individui, prigimtinėms teisėms, pagarba žmogaus orumui, jo žmogiškajam savarankiškumui. Teisės ribojamos tik norint užtikrinti moralę, viešąją tvarką ir tais atvejais, kai vieno asmens teisės riboja kitų asmenų teises bei teisėtus interesus.

2) Marksistinė koncepcija – kolektyvistinis požiūris - prioritetas teikiamas kolektyvui (klasei, susivienijimui, bet ne asmenybei). Nustatomos tam tikras teisių rangas:

1. socialinės ekonominės teisės – svarbiausios (teisė į mokslą, darbą, sveikatos apsaugą). 2. išskiriamos piliečių bei dirbančiųjų teisės.3. numatyta daug pareigų visuomenei bei valstybei (net moralinio pobūdžio).

3) musulmonų šalių koncepcija – žmogaus teisių institutas nėra labai aiškiai apibrėžtas. Lygybė suprantama pagal šariatą. Akcentuojamos ne teisės, o pareigos Alachui bei tikratikių bendruomenei.

4) Žmogaus teisių samprata pagal paprotinę teisę (tropikų šalys Afrikoje) – žmogus – tai genties ląstelė – žmogaus teisės gali būti realizuojamos tik padedant genties kolektyvui. Šalia parlamentų yra numatyti genčių vadų pasitarimai (Botsvana) – genties vadas balsuoja už visą šeimą, gentį.

Istorinė pagrindinių teisių raida.I banga - konstitucionalizmo ištakos, siejama su pirmuoju konstitucijų raidos etapu – įtraukiamos asmeninės bei politinės teisės.II banga – 20 am. I pusė – konstitucinis statusas suteikiamas socialinėms, ekonominėms teisėms. III banga – 20 am. II pusės vid. – globalinės teisės (siejamos su sparčios industrializacijos, mokslo progreso bei ekologinės situacijos pablogėjimu) – ekologinės

teisės, teisė į informaciją.

Pilietybės įvairiose pasaulio valstybėse reguliavimas.Asmens teisinę padėtį visuomenėje lemia jo statusas – asmuo gali būti pilietis, asmuo be pilietybės, gali turėti kelias pilietybes, užsienietis, bėglys, perkeltasis,

priverstinis persikėlėlis. Piliečiai – plačiausias teisių ir pareigų spektras. Užsieniečiams paprastai nepriklauso politinės teisės (Europos Sąjungos bei Skandinavijos valstybėse užsieniečiams

yra suteikiama teisė dalyvauti municipalinių organų rinkimuose). Lotynų Amerikos šalyse galioja abipusiškumo principas, tam tikras pareigas gali eiti tik piliečiai. Užsieniečiai turi pasą bei leidimą gyventi tam tikroje valstybėje. Išimtis – diplomatai.

Asmens be pilietybės padėtis panaši į užsieniečių, tačiau jie negali pasinaudoti teise į diplomatinę gynybą. Užsieniečiai ir asmenys be pilietybės gali būti išsiųsti iš šalies.

44

Asmenys su keliomis pilietybėmis (bipatridai) - turi teises ir pareigas tų valstybių, kurių piliečiai jie yra, klausimai dėl teisių bei pareigų kolizijų yra išsprendžiami diplomatiniu būdu.

Piliečiai ir pavaldiniai.Pilietybė žymi asmens teisinį ryšį su tam tikra valstybe, sukuriamos teisės bei pareigos teik asmens, tiek valstybės atžvilgiu. Pavaldinys – monarchinė forma – asmens ir monarcho ryšys. Demokratinėse valstybėse “pavaldinys” – tai tik terminas, teisinis statusas yra toks pats. Trečiojo

pasaulio valstybėse (arabų, Afrikos šalys) pavaldinys turi būti asmeniškai ištikimas savo monarchui, už ištikimybės sulaužymą yra taikoma griežta bausmė. Piliečiai nėra vienodi pagal savo padėtį – tai priklauso nuo to, ar pilietybė yra įgyta gimimu ar natūralizacija (įgyjamas, laikantis tam tikros procedūros).Iš gimusio piliečiu asmens pilietybės atimti begalima, iš natūralizuoto – galima. Birmoje yra asocijuotų piliečių grupė – tai tam tikros tautos atstovai, kurie turi

raštiškai pareikšti lojalumą valstybei. Musulmonų šalyse skiriasi moterų ir vyrų teisinė padėtis. Europos Sąjungos piliečiai renka Europarlamentą, turi teisę kreiptis į Europarlamentą ir Ombudsmeną su peticija. Tačiau šis jų statusas yra nulemtas vidaus teise.

Pilietybės įgijimo būdai.

1) filiacija – jus sangvinis, jus soli. Jus sangvinis – pilietybė įgyjama nepriklausomai nuo gimimo vietos. Jos soli – pilietybė suteikiama pagal gimimo vietą. Europoje labiau paplitęs jus soli, jus sangivinis labiau paplitęs “naujajame” pasaulyje. Šie principai taip pat gali būti derinami.

2) Natūralizacija – pilietybė įgyjama, laikantis tam tikrų reikalavimų. Natūralizacija galima:1. pagal įstatymą – su santuokos sudarymu ar vaiko gimimu.2. ar asmens pareiškimu – asmens pareiškimas, kad jis nori įgyti tos valstybės pilietybę – jis pateikiamas tam tikroms institucijoms

(Teisingumo ministerijai, VRM, valstybės vadovui). Dažnai reikalaujama atsisakyti ankstesnės pilietybės. Reikalavimai:

1) tam tikrą laika gyventi toje valstybėje2) mokėti oficialią valstybės kalbą3) psichinė sveikata, nesirgti tam tikromis lygomis. 4) Nebūti įregistruotam tam tikrose institucijose. 5) Musulmonų šalyse – asmuo turi būti musulmonas ar pakeisti savo tikėjimą. 6) Tropikų šalyse – asmuo turi būti įsitvirtinęs bendruomenėje bei laikytis jos papročių.

Santuokos sudarymas paprastai nesikeičia pilietybės. Išimtis – Saudo Arabija. Prieglobsčio teisės suteikimas taip pat nereiškia pilietybės įgijimo.

3) optacija – pilietybės pasirinkimas, kai dalis valstybės teritorijos pereina kitai valstybei.4) Transfertas – dalis valstybės teritorijai pereina kitai valstybei, pilietybė įgyjama be pasirinkimo (po II pasaulinio karo – kai buvo keičiamos sienos). 5) Registracija – supaprastinta pilietybės įgijimo tvarka (asmenims, kurie jau anksčiau yra gyvenę). 6) Pilietybės atstatymas – buvusiems piliečiams.

Skiriami individualūs (pvz. natūralizacija) bei kolektyviniai (transfertas) pilietybės įgijimo būdai. Vaikų pilietybė – priklauso nuo tėvų pilietybės. Vaikai iki 14 m – pilietybė keičiasi kartu su tėvų, be formalumų. Jei keičiasi vieno iš tėvų pilietybė – reikalingas

raštiškas tėvų susitarimas dėl vaiko pilietybės. Vėliau reikia paties vaiko sutikimo. Pilnamečiai vaikai įgyja pilietybę bendrais pagrindais.

Pilietybės netekimas.

1) išėjimas iš pilietybės – asmens atsisakymas pilietybės pareiškimu.

45

2) Pilietybės atėmimas – vykdomas valstybės įgaliotų institucijų, neatsižvelgiant į piliečio norus. Paprastai numatyta už tam tikrus nusikaltimus. Pilietybė gali būti atimta tam tikram laikotarpiui (pvz. Austrija – 6 metai). Naujosiose konstitucijose paprastai pilietybę atimti draudžiama. Išsiuntimas iš šalies – būdingas totalitarinėms valstybėms – tai viena iš bausmės formų.

Demokratinėse valstybėse galima išsiųsti tik užsienietį ir tik teismo sprendimu. Ekstradicija – asmenų išdavimas kitai valstybei tardymui ir teismui – vykdoma tarptautinių sutarčių pagrindu.

Asmens teisių ir laisvių turinys.

Klasifikacija: Asmeninės Politinės Socialinės, ekonominės, kultūrinės.

1) teisės ir laisvės išreiškiančios asmens lygybę2) socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės, sudarančios prielaidas asmenims aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.3) Politinės teisės ir laisvės4) Asmeninės teisės ir laisvės, garantuojančios asmens laisvę, neliečiamybę, orumą.

Asmeninės teisės ir laisvės.

Tam tikra grupė teisių, kuriomis konstituciškai ginamas asmens gyvenimas: laisvė, neliečiamybė. JAV politiniame teisiniame leksikone privacy – visų asmens privataus gyvenimo aspektų apsauga.

Asmeninės teisės:1. bendresnioji grupė (teisė į gyvybę)2. konkretina pirmosios grupės teises (minties ir sąžinės laisvės, buto neliečiamybės, judėjimo laisvės).

Teisė į gyvybę. Fiksuojama dviems būdais:

1) pozityvus reguliavimas (Bulgarija) – “kiekvienas turi teisę į gyvybę” “kėsinimasis į gyvybę baudžiamas”. 2) Negatyvus (Vokietija) – “Mirties bausmė uždrausta”.

Rusijos konstitucijoje išimtinais atvejais gali būti taikoma.Konstitucinė teisė į gyvybę užtikrinama normomis, draudžiančiomis kankinimus, naudojimą eksperimentams be asmens sutikimo. Šiuos argumentus naudoja abortų draudimo šalininkai. Kai kur ši teisė į gyvybę traktuojama ne kaip teisė, bet kaip laisvė.

Teisė į minties ir sąžinės laisvę. Laisvė nuo ideologinės priežiūros. Vengrija: “tai laisvas religijos pasirinkimas, laisvė laikytis savo įsitikinimų ir požiūrių, reikšti tai religinėmis apeigomis. Šitame bloke išskiriama:

Sąžinės laisvė (platesnė sąvoka) Tikėjimo laisvė

46

Pvz. atsisakymas karo tarnybos dėl religijos. Dažniausiai valstybė yra pasaulietinė – nėra apibrėžta religija. Graikijoje pagrindinė religija įtvirtinta konstitucijoje – tai pravoslavų tikėjimas.

Privataus gyvenimo ir komunikacijų laisvė. Privataus gyvenimo, susirašinėjimo, busto neliečiamybė. Žmogaus privatūs ryšiai apsaugoti nuo nepagrįsto valstybės kišimosi p jo reikalus. Venesuela: įsibrauti į butą galima norint užkirsti kelią nusikaltimui.Anglosaksų teisėje nuosavybės (busto) neliečiamybė siejama su krata (neteisėta).Asmens gyvenimo neliečiamybė sumažinama. Todėl postotalitarinėse valstybėse stengiamasi detaliai reglamentuoti asmens privataus gyvenimo apsaugą (Bulgarija).

Judėjimo laisvė.Asmuo turi teisę išvykti į užsienį, apsigyventi kur nori (valstybės teritorijoje). Ši laisvė įtvirtinta ir trečiojo pasaulio šalyse. Tačiau šios teisės nėra Kinijos

Respublikos konstitucijoje. Ši laisvė nėra absoliuti. Vokietijoje ji gali būti apribota įstatymu, kai nėra atitinkamo jos įgyvendinimo pagrindo, visuomenei dėl to iškiltų sunkumai arba ribojama

kai būtina kovoti su pavojingom ligom, epidemijos, dėl jaunimo apsaugos nuo nepriežiūros, dėl užkirtimo kelio nusikaltimams.

Asmens teisės ir laisvės siejamos su baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso asmeninėmis teisinėmis garantijomis. JAV daugelis Teisių bilio normų paneigė tam tikro proceso absoliutumo normas: niekas negali versti asmens liudyti prieš save, nekaltumo prezumpcija. 5 pataisa nurodo, kad asmenį galima patraukti atsakomybėn tik prisiekusiųjų sprendimu. Draudžiama traukti pakartotinai atsakomybėn už tą patį nusikaltimą.

Svarbus yra rungtiniškumo principas – lygių šalių ginčas prieš bešališką teisėją.

Pilietinės teisės ir laisvės.Atsirado bei buvo formuluojamos įstatymų lygiu 18 am. – pvz, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Politinės teisės – tai paprastai tik pilietinės teisės:

Teisė dalyvauti valstybės reikalų tvarkyme (rinkimai, referendumas, peticijos teisė) Teisės, leidžiančios dalyvauti visuomeninėse reikaluose (susirinkimų, sąjungų teisė).

Kai kuriose valstybėse yra įtvirtinamas konstitucinis principas “dalyvauti valstybės ir visuomenės valdyme” (Ispanija).

Rinkimų teisė – apima du aspektus:1) teisė rinkti (aktyvioji)2) teisė būti išrinktam (pasyvioji)

teisė reikalauti, kad būtum įregistruotas kandidatu, teisė vesti rinkiminę kompaniją.

Referendumo teisė – teisė inicijuoti referendumą dalyvauti referendume teisė balsuoti ar nebalsuoti referendume

tai tautos įstatymų iniciatyvos įtvirtinimas.

47

Peticijų teisė – tai individualus ar kolektyvinis piliečių kreipimasis į aukščiausius valdžios organus (anglosaksų valstybėse tai suprantama kaip visų pirma kreipimasis į parlamentą). Karininkai turi teisę paduoti tik individualias peticijas. Nors savo pobūdžiu peticijos yra politinė teisė, jose dažniausiai būna individualaus pobūdžio klausimų. Musulmonų šalyse ši teisė atitinka bet kurio musulmono teisę ateiti į monarcho rezidencijos kiemą ir kreiptis su prašymu tam tikromis nustatytomis valandomis. Postsocialistinėse ar totalitarinėse valstybėse peticijų teisė yra suprantama kaip piliečių teisė kreiptis su skundais į aukščiausius valdžios organus.

Peticijos teisė buvo pirmą kartą įtvirtinta 1776 m. Pensilvanijos konstitucijoje. Šiuolaikinė JAV justicija peticijos teisę supranta kaip nuomonės išdėstymą tam tiru visuomenės gyvenimo klausimu. Peticijų turinys gali būti susijęs su labai plačiais visuomenės gyvenimo klausimais. Peticija nuo skundo skiriasi tuo, kad ji yra visuomeniškai reikšminga. Išskirtinis peticijos bruožas – adresatas. Su peticija galima kreiptis į atstovaujamuosius valdžios organus (Italija).

Žodžio ir spaudos laisvė. Galimybė gauti informaciją iš visų galimų šaltinių bei ją skleisti visais teisėtais būdais. Tačiau tai nėra absoliuti laisvė. Žodžio laisvė reiškia cenzūros nebūvimą. Autorius gali spausdinti ar kitais būdais skleisti savo pažiūras, idėjas, tačiau už informacijos įstatymų pažeidimą, jam

gresia atsakomybė. Atsakomybė galima: už valstybinės paslapties atskleidimą, šmeižtą (skleidimas melagingų bei žeminančių žinių), įžeidimą, difamaciją (nemelagingų, tačiau žeminančių žinių skleidimas).

Atsakomybė paprastai tenka autoriui bei redaktoriui. Leidėjas neatsako, nes jis tėra verslininkas. Taip pat negalima viešinti profesinės paslapties (medicininės, tardymo, pan).

Sutinkamai su 1966 m. tarptautiniais žmogaus teisių paktais, daugelio valstybių konstitucijos numato ir kitus apribojimus. Draudžiama propaganda ir agitacija, kurstanti rasinę, religinę, tautinę neapykantą, tautinio, kalbinio ar kitokio pranašumo propaganda. Tokios nuostatos labai dažnos postkomunistinėse valstybėse, kas yra glaudžiai susiję su jų praeitimi.

Pažeidus visuomenės informavimo įstatymus, yra galima arešto uždėjimas – draudimas platinti leidinį, televizijos programą, pan. Sprendimas dėl arešto paprastai yra priimamas teismine tvarka, tačiau besivystančiose valstybėse tokią teisę turi ir vykdomosios valdžios organai. Leidinio, kasečių ir kt. informacijos šaltinių konfiskavimas (kas tolygu jų sunaikinimą) yra galimas tik kolegialaus teismo sprendimo pagrindu.

Norint sukurti visuomenės informavimo priemonę, reikalinga jų registraciją atitinkamoje valstybinėje institucijoje. Registracija suteikia visuomenės informavimo priemonei juridinio asmens statusą. Demokratinėse valstybėse yra griežtai draudžiamas visuomenės informavimo priemonių monopolizavimas, nes kitaip būtų pažeista žodžio ir spaudos laisvė.

Susivienijimų teisė. Beveik visuose, įskaitant ir totalitarinio socializmo valstybių konstitucijas, yra kalbama apie teisę jungtis į politines partijas, profesines sąjungas, socialines

kultūrines, sporto ir kt. visuomeniniais organizacijas. Tik labai nedaugelyje šalių daroma išimtis politinėms partijoms - jos draudžiamos musulmonų valstybėse, kaip ardančios musulmonų bendruomenės vienybę. Iki 20 am. 8-9 dešimtmečio totalitarinėse besivystančiose valstybėse, ypač Afrikoje, buvo draudžiamos visos partijos, išskyrus valdančiąją. Totalitarinio socializmo valstybėse tokio draudimo nebuvo. Vienose jų buvo viena partija, kitose – kelios, tačiau tik konstituciškai įtvirtinus komunistų partijos vadovaujantį vaidmenį – todėl kitų partijų buvimas neturėjo reikšmės.

Konstitucijos numato tik pačias bendriausias nuostatas, liečiančias partijų veiklą, kartais paliečia profesinių sąjungų kūrimąsi. Tik totalitarinio socializmo valstybėse yra labai platūs straipsniai apie visuomeniniais organizacijas ir jų ypatingą vaidmenį visuomenėse.

Konstitucijose paprastai yra reguliuojami tris aspektai, liečiantys politines partijas: nustatomas daugiapartiškumas

48

kalbama apie partijų vaidmenį demokratinėje visuomenėje (jos išreiškia politinę tautos valią per rinkimus) nustato, kad partijų organizacija bei jų veikla turi atitikti demokratijos ir tautinės nepriklausomybės principus. Taip pat kai kuriose konstitucijose kalbama, jog partijos negali kurtus etiniu, tautiniu, religiniu pagrindu (tokios nuostatos paprastai aptinkamos

besivystančių valstybių konstitucijose); kad partijos gali būti kuriamos remiantis tik teritoriniu principu, kad negalima kurti politinių organizacijų įmonėse. Įstaigose (tai būdinga postsocialistinėms valstybėms). Tačiau daugelyje Europos šalių tokių draudimų nėra, yra klerikų partijos, kai kur yra kuriamos politinės organizacijos darbovietėse. Detaliai visuomeninių susivienijimų teisinis statusas yra reguliuojamas trimis įstatymais:

1) dėl politinių partijų2) dėl socialinių ekonominių ir kitų pelno nesiekiančių susivienijimų3) dėl akcinių bendrovių (kitų įmonių), kurių pagrindinis tikslas yra gauti pelną.

Kai kur yra specialūs kooperatyvų, profesinių sąjungų įstatymai. Susivienijimų teisė yra taip pat realizuojama per visuomenines organizacijas, kurios neturi nuolatinės narystės ir kurių tikslas yra suteikti tam tikras socialines

paslaugas, Visuomeniniai susivienijimai yra kuriamos be specialaus leidimo. Tačiau organizacijos, turinčios savo nuostatus, įstatus ar statutus privalo užsiregistruoti.

Konstitucijos numato, jog visuomeninių susivienijimų organizacija ir veikla turi atitikti demokratinius principus (Ispanija). Net jeigu visuomeniniai susivienijimai nedalyvauja politinėje veikloje (kai kuriose valstybėse tai yra tiesiogiai draudžiama, pvz. profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms), ir tam tikru būdu veikia valstybės valdžią, jų pagrindinis tikslas nėra valdžios siekimas. Totalitarinio socializmo valstybėse visuomeniniai susivienijimai yra įtraukiami į politiką, vadovaujami komunistinės partijos – čia jie naudojami kaip laidai nuo partijos prie masių.

Skirtingai nuo siekiančių pelno organizacijų, visuomeniniams susivienijimas nereikalingos licencijos, tačiau jos turi būti įregistruotos ir pateikti registratoriui (paprastai juo būna teisingumo ministerija) duomenys apie savo finansinę veiklą.

Ypač detaliai įstatymai reguliuoja politinių partijų steigimą bei veiklą. Partijai sukurti reikia, kad jos steigiamajame susirinkime dalyvautų tam tikras piliečių, turinčių politines teises minimalus skaičius (Vengrijoje – 10, Bulgarijoje – 50 žmonių). Šie asmenys išrenka partijos pirmininką, sekretorių, surašo steigiamąjį protokolą, priima partijos nuostatos, partijos tikslus išdėstantį dokumentą bei kt. Panašios tvarkos reikalaujama ir steigiant tam tikra visuomeninius organizacijas.

Susirinkimų bei manifestacijų teisė. Pagrindinė politinė piliečių teisė yra susirinkimų, mitingų (susirinkimai tik po atviru dangumi) ir demonstracijų (“judantys” susirinkimai, tačiau būna ir “sėdinčios”

demonstracijos) laisvė. Tai kolektyvinės nuomonės tam tikrais visuomenės gyvenimo klausimais išreiškimo forma. Daugelis konstitucijų patikslina – tai teisė rinktis be ginklo. Teisinis susirinkimų reglamentavimas priklauso nuo susirinkimo pobūdžio. Susirinkimui patalpoje nereikalingas nei municipalinių valdžių (mero, policijos) leidimas, nei jų įspėjimas, tačiau būtinas tos patalpos savininko leidimas užimti patalpas tam tikram laikui. Jeigu susirinkimo organizatoriai mano, jog yra tam tikras pavojus, jie gali kreiptis į policiją su prašymu į susirinkimą atsiųsti savo atstovus, kurie neturi teisės kištis į susirinkimo eigą (susirinkimą atidaro, veda ir uždaro susirinkimo pirmininkas). Tik masinės netvarkos atveju, ar tuo atveju, jei susirinkimo dalyviai turi ginklų ar daiktų, kurie gali būti pavojingi susirinkusiųjų sveikatai, policijos atstovas gali imtis savarankiškų veiksmų.

Jeigu susirinkimas vyksta gatvėje, aikštėje, parke, susirinkusieji riboja kitų žmonių laisves (pvz, judėjimo laisvė, pasivaikščiojimo viešoje vietoje laisvę). Todėl tokiam susirinkimui reikalingas išankstinis municipalinės valdžios organų įspėjimas (Vokietijoje – prieš 2 dienas, Prancūzijoje – per 3, D.Britanijoje – per 6) ar net jų leidimas. Tam tikrose Europos valstybėse policija turi teisę 2-3 mėnesiams uždrausti bet kokius viešuosius susirinkimus jos kontroliuojamame rajone, jeigu pagrįstai manys, kad toks susirinkimas gali sukelti visuotinių neramumų. Susirinkimai yra draudžiami vietose, kur yra įstatymų leidybos institucijos pastatas, valstybės vadovo rezidencija. Tokiose vietose neretai yra draudžiami ir piketai – tai nedidelės žmonių grupės su plakatais, kurios piketuoja tam tikrą objektą (pastatą). Kai kuriose valstybėse leidžiami piketai ir prie aukščiausios valstybės valdžios institucijos pastatytų, tačiau tik laikantis tam tikro atstumo nuo jų.

Atviro susirinkimo tema, jo organizatorių pavardės, numatomas dalyvių skaičius bei kiti duomenys turi būti pristatyti merijai ar policijai šias institucijas įspėjant, ar kreipiantis į jas leidimo surengti susirinkimą. Tai taip pat liečia demonstracijas, bet ne piketus.

49

Demonstracijoms yra griežtesni reikalavimai: merija patvirtina judėjimo maršrutą, gali apriboti demonstracijos dalyvių skaičių. Jei nesilaikoma nustatyto maršruto, policija turi teisę įsikišti ir išvaikyti demonstraciją. Besivystančiose šalyse nesankcionuotų demonstracijų metu policija dažnai naudoja ginklus, būna aukų.

Ypatinga forma yra piketavimas – tai viešas individualios ar kolektyvinės nuomonės reiškimas be eitynių, garsiakalbių – prie piketuojamojo objekto stovi žmonės su plakatais ir kitomis vaizduojamosiomis priemonėmis.

Teisė lygiomis stoti į valstybės tarnybą. Tai tarpinė teisė tarp politinių ir asmeninių teisių. Tai visų pirmą liečia klasifikuotą valstybės tarnybą, su jai būdingais rangais, pan.

Socialinės ekonominės teisės.Nuosavybės bei jos paveldėjimo teisė. Konstitucijoje kalbama apie tą nuosavybę, kuri aprūpina žmogaus gyvybinius poreikius. Tokia nuosavybę papratai vadina privatine nuosavybe, nors yra ir kitų

privatinės nuosavybės sampratų (pvz. marksistinė). Tačiau stambios privačios nuosavybės (kuri marksistinėje teorijoje yra suvokiama kaip gamybos priemonių nuosavybė) negali turėti visi visuomenės nariai, todėl dalis žmonių turi samdytis valstybinėse ar privačiose įmonėse. Išeitį iš tokios padėtis marksistinės teorijos atstovai mato tik kaip privačios nuosavybės panaikinimą – nacionalizavimas bei kooperacija. Kitų srovių atstovai šiuos prieštaravimus siūlo išspręsti sukūrus “vidutinę klasę”.

Apie nuosavybes teisę vienokia ar kitokia apimtimi kalba beveik visos konstitucijos (išskyrus laikinus pagrindinius įstatymus). Daugelyje jų jau nėra nuostatų apie šventą ir neliečiamą nuosavybę. Sutinkamai su konstitucijų nuostatomis, nuosavybė gali būti paimta valstybės nuosavybėn, siekiant patenkinti visuomeninius poreikius (elektros energija, dujos, vanduo, nafta, automobilių gamyklos). Esant karo padėčiai, yra galima rekvizicija – laikinas atlygintinas nuosavybės paėmimas pvz, gynybos tikslams, galimas laikinas daiktų, kurių negalima išvežti sulaikymas muitinėse, gali būti apribota savininko teisė naudotis žeme. Tačiau konkretus turtas gali būti iš savininko paimtas (išskyrus rekviziciją ir tam tikrų kitų atvejų) tik visuomeniniais tikslais, tik teismo sprendimu ir tik visiškai atlyginus.

Galima turėti bet kokią įstatymo neuždraustą nuosavybę. Tačiau daugelyje valstybių užsieniečiai neturi nuosavybės teisės į žemę, naudingąsias iškasenas. Be to, kai kurie objektai yra išimti iš apyvartos ir negali būti tam tikrų asmenų nuosavybe (pvz. nuodai, tam tikros rūšies ginklai, pan). Pagal klasikinę musulmonų teisę, keturias stichijos – ganyklos, vanduo, oras ir ugnis – yra visuomeninio naudojimo objektai ir negali būti atskirų asmenų nuosavybe. Tačiau iš tikrųjų musulmonų valstybėse jau senokai įsitvirtino nuosavybės teisė į žemę bei vandenį.

Totalitarinių socialistinių valstybių konstitucijose yra pateikiamas kitoks požiūrius į nuosavybės teisę. Privatinė nuosavybė yra suvokiama kaip eksplotatoriškoji ir yra nesuderinama su socializmu, tačiau pastaruoju metu šiose valstybėse (išskyrus KLDP ir iš dalies Kubą), privatinė nuosavybė bei privatus verslas yra plačiai paplitę. Totalitarinio socializmo valstybės dalina nuosavybę į gamybos ir naudojimosi objektus. Naudojimosi objektai yra traktuojami kaip privatinė nuosavybė, jų apsauga yra garantuojama. Taip pat yra leidžiama darbo privatinė nuosavybė – tai valstiečių, amatininkų nuosavybės teisė į nedideles gamybos priemones.

Totalitarinio socializmo valstybių konstitucijos įtvirtina nuosavybės rūšių nelygiavertiškumą. Įstatymu yra nustatyti socialistinės nuosavybės privalumai (valstybės ir visuomeninės nuosavybės), ypatinga reikšmė teikiama valstybinei nuosavybei, kuriai suteikiama aukščiausia teisinė apsauga.

Konstitucijose vis dažniau įtvirtinama intelektualinė nuosavybė, susijusi su kūrybinę veikla (pvz. autorinės teisės). Tai nemateriali nuosavybė, pvz. autoriaus vardas, kūrinio, išradimo neliečiamybė, teisė gauti pajamas iš autorystės, pan.

Teisė turėti verslą. Su nuosavybės teise yra glaudžiai susijusi teisė turėti verslą – teisę į laisvę ūkinę veiklą. Tai teisė verstis bet kokia pelną teikiančia veikla, jei tik ši veikla nėra

draudžiama įstatymų (pvz. gali būti draudžiama gaminti nuodus, ginklus). Verslo įmonėms reikia įsiregistruoti, gauti licenciją, kur būtų nurodytos leidžiamos veiklos rūšys.

Šia teise piktnaudžiauti draudžiama. Daugelyje šalių yra draudžiama monopolijų veikla – draudžiama kurti susivienijimus, kurių tikslas pašalinti iš rinkos konkurentus bei nustatyti monopolistines kainas, draudžiama riboti teisėtos konkurencijos laisvę, veikia vartotojų teisių pasaugos įstatymai, yra įsikūrusios vartotojų teisių apsaugos organizacijos, kurių veikla yra gana efektyvi.

50

Teisė į darbą ir darbo laisvė. Tai vienos svarbiausių socialinių ekonominių teisių. Konstitucija bei įstatymai reguliuoja kolektyvinį darbą visuomenėje, bet ne individualų darbą sau (pvz. darbas sode). Totalitarinio socializmo valstybės apsiriboja

teisės į darbą reglamentavimu (darbo laisvė neįtraukiama į turinį). Čia teisė į darbą suvokiama kaip valstybės garantuotas visų aprūpinimas darbu, taip pat bedarbystės likvidavimas. Kapitalistinėse valstybėse nuostata dėl teisės į darbą buvo įjungta į konstitucijų turinį po II pasaulinio karo, yra taip pat ir nuostata dėl valstybinės paramos bedarbiams. Vėliau ši nuostata buvo papildyta ir darbo laisvės reglamentavimu – t.y. tai laisvė dirbti bet kokį darbą bei užsiimti bet kokią veiklą, jei tik ji neprieštarauja įstatymams. Ši formuluotė taip pat buvo nukreipta prieš priverstinį darbą, kuris buvo praktikuojamas totalitarinėse bei fašistinėse valstybėse ir prieš būtiną priverstinį darbą (būtinga socialistinėms valstybėms). Demokratinėse valstybėse priverstinis darbas yra galimas karo tarnyboje, teismo sprendimu ar ypatingosios padėties metu.

Teisė į darbą ir darbo laisvė yra papildomos nuostatomis apie saugias ir nekenksmingas sveikatai darbo sąlygas, teisę laisvai pasirinkti profesiją, į sąžiningą atpildą už darbą. Įstatymai nustato valandinį (JAV) ar mėnesinį (Prancūzija) darbo užmokesčio minimumą. Yra numatyta valstybinė pašalpa bedarbiams. Paprastai ji sudaro buvusio darbo užmokesčio dalį (pvz, D. Britanijoje 50-60 proc, Vokietijoje – 30-35 proc), ir mokama ne ilgiau kaip metus (Kanadoje – 8 mėn) ir tik tiems asmenims, kurie anksčiau iš darbo užmokesčio mokėdavo draudimo įmokas bedarbystės atvejui. Pašalpos dydis mažėja kas kelis mėnesius. Jei bedarbis du kartus atsisakė siūlomo darbo, jis gali netekti pašalpos.

Teisė į poilsį. Tai reiškia vienos ar dviejų laisvų dienų per savaitę suteikimas, kurias apmoka darbdavys (tam tikrais atvejais šių dienų gali būti daugiau, jeigu yra mažinamas darbo

laikas, siekiant padidinti užimtumą). Įstatymai nustato 40 valandų darbo savaitės trukmę (šios nuostatos dažnai nėra besivystančių valstybių teisės aktuose) o taip pat kasmetines mėnesines atostogas, daugelyje besivystančių valstybių teisės įstatymų dėl atostogų nėra, kaip ir pačių atostogų tam tikriems darbininkams, ypatingai ūkio bei aptarnavimo sferoje.

Teisė streikuoti.Streikas – tai kolektyvinis darbo nutraukimas, siekiant pateikti darbdaviui ar valstybei tam tikrus reikalavimus. Streikai turi vykti sutinkamai su darbo konfliktų

sprendimo teisės aktų nuostatomis. Tai reiškia, kad sreikuojančių reikalavimai gali turėti tik ekonominį pobūdį (pvz. atlyginimo didinimas, darbo sąlygų gerinimas). Politiniai streikai, visuotiniai streikai (darbo nutraukimas visoje valstybėje), solidarumo streikai (jais palaikomi kiti streikuojantys) paprastai yra įstatymų draudžiami. Taip pat draudžiama streikuoti tam tikras gyvenimo sąlygas užtikrinančioms organizacijoms (pvz. vandentiekio darbuotojams, elketroenergrtikams), taip pat transporto darbuotojams – geležinkelio, oro transporto darbuotojams, tam tikrų profesijų atstovams (pvz, teisėsaugos organams., valstybės tarnautojams).

Streiko eiga turi atitikti įstatymuose numatytus reikalavimus – apie ruošiamą streiką turi būti informuotas darbdavys (paprastai per savaitę ar penkias dienas), turi būti pravestos derybos (Prancūzija), arbitražas – laisvanoriškas (Italija) ar privalomas (Austrija), kolektyvo apklausa ar net balsavimas dėl sutikimo streikuoti. Įmonėse, turinčios įtakos valstybės saugumui, streikai gali būti draudžiami arba jie gali būti vyriausybės sprendimu atidėti tam tikram laikotarpiui (JAV – 80 dienų).

Streikai, kurie neatitinka įstatymų reikalavimų, pagal darbdavio ar vyriausybės (darbo ministerijos) pateiktą ieškinį, gali būti teismo pripažinti neteisėtais. Tokio streiko dalyviai gali būti atleisti iš darbo be kompensacijos išmokėjimo, organizatoriai turi būti traukiami atsakomybėn (net ir baudžiamojon), o profesinės sąjungos, kurios padėjo organizuoti bei pravesti streiką, gali būti teismo nubausti bauda. Baudos paprastai yra skiriamos labai didelės.

Totalitarinio socializmo valstybės kaip taisyklė neturi nuostatų dėl streikų teisės – jie nedraudžiami, bet ir neleidžiami. Kariniai besivystančių šalių režimai draudžia bet kokio pobūdžio streikus.

Teisė į sveikatos apsaugą. Šios nuostatos atsirado papblogėjus ekologinėms sąlygoms. Tačiau reali sveikatos apsauga priklauso nuo tam tikros valstybės sveikatos apsaugos sistemos. JAV ir

kai kuriose kitose valstybėse vyrauja liberaliosios medicinos sistema: ligonis pats apmoka savo vizitą pas gydytoją bei vaistus. Šioje sistemoje taip pat veikia ir municipalinės ligoninės, tačiau jų paslaugomis gali naudotis tik labiausiai nuskurdę valstybės gyventojai. Vokietijoje. Lenkijoje bei Prancūzijoje veikia draudimo (socialinė) medicina. Šiuo atveju yra sukuriamas specialus valstybinis sveikatos apsaugos fondas, kur lėšas įnešą valstybė, įmonės bei patys darbuotojai. Šiuo atveju gydymas ir vaistai

51

(bent jau ligoninės) yra apmokami iš fondo lėšų. Tačiau brangūs ir labai brangūs vaistai turi būti dalinai apmokėti ligonio. Įstatymus dėl valstybinės medicinos paprastai priima socialdemokratai, kurie yra valdžioje. Daugelyje valstybių nemokama medicina egzistuoja tik nepasiturintiems gyventojams. Kitos valstybės naudoja mišrias sveikatos apsaugos formas.

Teisė į mokslą bei mokslo laisvė. Totalitarinio socializmo valstybėse yra įtvirtinama tik teisė į mokslą. Nuostata dėl teisės į mokslą yra papildoma nuoroda dėl privalomojo ir nemokamo mokslo,

kuri yra užtikrinama sukuriant valstybines bei municipalines valstybes. Daugelyje besivystančių valstybių privalomas yra nemokamas yra tik pradinis mokslas. Paprastai yra numatytas privalomas ir nemokamas 9 ar 11 metų mokslas.

Mokslo laisvė – tai teisė mokyti vaikus bei gauti išsilavinimą suaugusiems bet koku būdu – valstybinėse, municipalinėse, religinėse mokyklose, savarankiškai, eksternu ir pan. tačiau yra visuomet numatyti egzaminai. Taip yra galimas privatus mokslas bei privačios mokymosi įstaigos. Aukštasis mokslas taip pat gali būti privatus ar valstybinis. Studentai paprastai gauna stipendijas ar tam tiktas išmokas iš įvairių fondų.

Su teise į mokslą yra susijus akademinė laisvė – mokymo bei dėstymo laisvė, sutinkamai su dėstytojo ar mokytojo pažiūromis, koncepcijomis, principais. Tačiau greta egzistuoja ir valstybiniai mokymo bei dėstymo standartai. Įstatymai draudžia mokymo metu įteigti prievartą, neapykantą kitoms tautoms, rasėms, pan, pažeisti moralės principus. Kartais akademinės laisvės principas yra taikomas tik aukštosioms mokykloms.

Totalitarinio socializmo valstybių konstitucijos numato, kad mokymas turi vykti marksistinės lenininės ideologijos pagrindu ir atitikti komunistinio auklėjimo tikslus.

Socialinio aprūpinimo teisė (socialinės paramos, pensijos teisė). Pensijos yra paprastai skirstomos į darbo ir socialines. Darbo pensijos yra mokamos tik sulaukus tam tikro amžiaus ir turint tam tikrą darbo stažą. Paprastai pensijinis

amžius vyrams yra 60 – 65, o moterims – 55-60 metų, o darbo stažas moterims – 20-25 metai, vyrams – 25-30 metų. Esant nepilnam darbo stažui, mokama nepilna pensija. Vienose valstybėse galima gauti pensiją ir kartu dirbti (pvz. Rumunija, Kuba), kitose valstybėse tai draudžiama (Prancūzija). Pensijoms mokėti valstybėse yra sukuriamas pensijinis fondas, kurį sudaro biudžeto lėšos, įmonių įmokos, darbuotojų mokestiniai išmokėjimai į fondą. Kad gautų teisę į pensiją, darbininkas turi būti sumokėjęs tam tikrą išmokų skaičių (40-50).

Socialinės pensijos yra mokamos invalidoms, šeimoms, netekusioms maitintojo, mažamečių vaikų auklėjimui, kitais įstatymo nustatytais atvejais. Šiems asmenims. Išskyrus valstybines pensijas, yra mokamos municipalinės pensijos ar municipaliniai primokėjimai prie valstybinės pensijos.

Teisė į būstą. Ši teisė suprantama kaip teisė įsigyti būstą bet kuriose valstybės teritorijoje, vietoje, išskyrus karinius miestelius bei uždaras zonas. Nepasiturintiems

gyventojams municipalinės valdžios iš valstybės lėšų suteikia būstą nemokamai ar žemomis kainomis. Būsto nuomos atveju savininkas neturi teisės nutraukti sutartį. Nuomininką galima iškelti tik teismine tvarka ir tik įstatymo numatytais pagrindais.

Konstitucinės asmens pareigos.Konstitucinės pareigos gali būti skirtos ir asmeniui, ir piliečiui, o gali būti skirtos tik piliečiui. Pirmajai grupei priklauso pareiga laikytis konstitucijos ir įstatymų,

mokėti mokesčius. Visi asmenys, gyvenantys valstybės teritorijoje turi tausoti gamtą bei aplinką, gamtinius resursus. Pilietis turi ypatingų pareigų. Jo pareiga – tėvynės gynyba. Tam tikrose valstybėse yra numatyta privaloma karinė tarnyba. Piliečiai vyrai (18-19 m., Izraelyje taip

pat šaukiamos moterys) yra šaukiami karinėn tarnybon tam tikram laikotarpiui (nuo pusės metų iki 2 metų) ir po jo yra atsargoje. Karo metu visi karo prievolininkai yra šaukiami į veikiančią kariuomenę.

Jeigu piliečio nuostatos ar tikyba prieštarauja karo tarnybai, karo tarnyba gali būti pakeista alternatyvia pilietine tarnybą. Paprastai tokie asmenys dirva statybose, žemės ūkyje, ligoninėse, atlieka kitus sunkius darbus.

Pilietis privalo turėti bendrą privalomą išsilavinimą. Tam tikrose valstybėse pilietis turi dalyvauti rinkimuose.

52

Totalitarinio socializmo valstybėse konstitucijos numato ir kitas pareigas – dirbti, nedrumsti viešosios tvarkos, saugoti tėvynės garbę, saugoti valstybinę paslaptį, sustiprinti tautų solidarumą, pan. paprastai tokios pareigos yra moralinio pobūdžio.

Konstitucinių teisių ir laisvių garantijos bei pareigų vykdymo užtikrinimo būdai.Konstitucinių teisių ir laisvių garantijos priklauso nuo valstybės demokratijos lygio, ekonominio išsivystymo lygio, visuomenės teisinės kultūros, nuo teisminės

valdžios nepriklausomybės laipsnio, kt. šias garantijas paprastai skirsto į:1) Ekonomines – šioms garantijoms ypatinga reikšmė tenka totalitarinio socializmo valstybėse. Tai socialistinė ūkininkavimo sistema, bedarbystės

likvidavimas, nemokamas patalpų suteikimas darbininkų susirinkimams ir pan. 2) Politines – marksistinėje doktrinoje šios garantijos siejamos su valstybinės valdžios pobūdžiu. Tikra garantija yra laikomas valdžios sutelkimas

darbininkų, darbininkų inteligentijos, valstiečių rankose. 3) teisines – socialistines valstybėse jomis pripažįstamas “socialistinio teisėtumo” principas.

Rinkos ekonomikos valstybėse ekonominėms ir politinėms garantijoms konstitucijoje nėra skiriama daug dėmesio . Akcentuojamos detaliai reguliuojamos teisinės garantijos. Pagrindinė socialinė ekonominė teisių garantija yra nuosavybės turėjimas, kas suteikia asmeniui galimybę nepriklausomai įgyvendinti savo teises. Politinės garantijos yra siejamos su tautos valdžios įgyvendinimo formomis – laisvais rinkimais, valdžių padalijimu, referendumais, daugiapartiškumu, piliečių dalyvavimu valdyme. Pagrindinė teisinė garantija – tai teisinė valstybė. Naujausiose konstitucijose jau kalbama apie pagrindinius teisių gynimo būdus – kreipimasis į teismą, teismo bei valstybės vadovo vaidmuo teisių apsaugoje, ombudsmeno vaidmuo.

Konstitucijos ir įstatymai numato įvairius teisių įgyvendinimo būdus: atvykimo būdas – nereikalingas joks išankstinis kreipimasis į institucijas, galima tiesiogiai vesti uždarą susirinkimą arba publikuoti straipsnį,

kritikuojantį vyriausybės veiklą. Registracijos būdas – naudojantis atvykimo būdu, reikia užsiregistruoti – tačiau tai tėra techninio pobūdžio būdas. Pareiškiminis būdas – tai išankstinis, įstatymo numatytais terminais, valstybinės valdžios organų informavimas dėl ketinimo įgyvendinti vieną ar

kitą konstitucinę teisę. Šių reikalavimų nesilaikymas daro šios teisės įgyvendinimą neteisėtu. Leidimo būdas – tam tikroms teisėms įgyvendinti yra būdinas išankstinis tam tikrų įgaliotų institucijų leidimas. Teisminių sankcijų būdas – naudojamas įgyvendinant teises atvykimo būdu. savo konstitucine teise galima pasinaudoti laisvei, tačiau ja

piktnaudžiaujant, ar pažeidžiant įstatymą, yra numatyta atsakomybė. Galimi mišrūs teisių įgyvendinimo būdai. Demokratinėse valstybėse institucijos ir pareigūnai turi padėti asmenims įgyvendinti jų konstitucines teises . Konkretūs tokios pagalbos būdai yra numatyti

įstatymuose. Pvz, rinkiminių kampanijų metu – asmenys realizuoja savo rinkimų teisę – kandidatams yra nemokamai suteikiamas laikas pasisakyti per visuomenės informavimo priemonėse.

Konstitucinės teisės gali būti ginamos pačių piliečių (pvz. skundas į administracinius organus), piliečių susivienijimų (pvz. profsąjungų organizuojami piketai), įvairių valstybės organų (pvz. prokuratūros). Ypatinga reikšmė yra teikiama teisminei gynybai.

Esant teisių pažeidimui, asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teismą. Teismas neturi teisės atsisakyti negrinėti skundą dėl įstatymo neaiškumo ar nebuvimo. Tam tikrose ispanų-portugalų valstybėse yra galimas “tautinis veiksmas” – ieškinys to asmens, kurio teisės nebuvo tiesiogiai pažeistos.

Konstitucinių teisių apsauga – tai ypatinga konstitucinių teismų bei kitų konstitucinės kontrolės institucijų funkcija. Pilietis (jei tai yra numatyta įstatymuose) gali tiesiogiai kreiptis į šias institucijas. Taip pat asmenys turi teisę kreiptis į tarptautines organizacijas (pvz. JT Žmogaus teisių reikalų komitetas), į tarptautinius teismus (pvz, į Europos Žmogaus Teisių Teismą), jei valstybė yra tos organizacijos narė ar yra pasirašiusi tam tikrą konvenciją ir jei yra išnaudoti visi vidiniai teisės gynimo būdai.

Asmens teisės ir pareigos ypatingos padėties metu.

53

Ypatingos padėties įvedimas pasiveja konstitucines teises bei išplečia pareigų spektrą, pagriežtina atsakomybę. Tai paprastai daroma valstybės ar vyriausybės vadovo aktu, kuris yra priimamas įstatymo dėl ypatingos padėties pagrindu.

Ypatingosios padėties įvedimo akte turi būti tiksliai numatytas jo trukmė, teritorija, išvardintos ribojamos teisės. Aktas yra iškarto paskelbiamas gyventojams, tačiau įsigalioja po kelių valandų. Daugelio valstybių konstitucijos numato skubų parlamento (jei jis tuo metu neveikia) sušaukimą, kad šis galėtų pastoviai kontroliuoti vykdomosios valdžios veiksmus.

Įvedus ypatingą padėtį yra ribojama susirinkimų teisė, politinių partijų veikla, asmenų judėjimo laisvė, draudžiamos demonstracijos. Įvedama tele ir radijo programų cenzūra. Piliečiai, kurstantys visuomeninę netvarką bei įstatymų nesilaikymą gali būti tam tikram laikui išsiųsti iš to regiono. Įvedama asmenų bei transporto priemonių apžiūra, patikrinimai.

Jeigu ypatinga padėtis yra įvesta dėl stichinių nelaimių ar katastrofų, galimos ypatingos priemonės: priverstiniai darbai, maisto bei pirmos reikmės daiktų paskirstymas, įmonių bei įstaigų darbo režimo keitimas.

Įvedus karo padėtį, tam tikri civilių institucijų įgaliojimai pereina karo valdžios organams, kurie tuo metu turi didesnius įgaliojimus už civilines institucijas. Apsupties padėtis yra skelbiama kritinėse situacijose ir jai būdingi labai griežti apribojimai. Ypatingosios padėties metu gali būti įvesta komendanto valanda. Nakties metu asmenims draudžiama pasirodyti gatvėse be atitinkamo leidimo, kurie yra

išduodami paprastai karo valdžios; rinktis į daugiau kaip 3-4 asmenų grupes.

44 TEMATEMA.. AASMENSSMENS TEISINIOTEISINIO STATUSOSTATUSO PAGRINDAIPAGRINDAI.. PPASAULIOASAULIO ŠALIŲŠALIŲ TEISINĖSTEISINĖS SISTEMOSSISTEMOS IRIR ASMENSASMENS TEISINISTEISINIS STATUSASSTATUSAS..

Nuo 1789 m. deklaracijos laikų, konstitucijose pradedamos tvirtinti normos, įtvirtinančios asmens padėtį visuomenėje, jo teises ir laisves. Žmogaus teisės – tai prigimtinės, neatimamos teisės, priklausančios žmogui nuo gimimo kaip asmenybei. Neatimamos teisės – ta gyvybė, laisvė, nuosavybė, privataus gyvenimo neliečiamybė, fizinis ir psichinis neliečiamumas. Piliečio teisės – tai teisės, susijusios su pilietybės faktu – asmens teisinis ryšis su tam tikra valstybe, asmens, kaip politinio visuomenės nario teisės – rinkimų,

asociacijos teisės. Neretai prie pilietinių teisių prijungiamos tam tikro socialinės ekonominės teisės – jos laiduojamos tik piliečiams. Tarp asmens ir piliečio teisių griežtos ribos nėra, Totalitarinio socializmo šalyse akcentuojamos piliečio bei dirbančiojo teisės. Žmogaus teisės nustumiamos į antrą planą. Pareigos – priklausomai nuo konstitucijos skiriasi jų apimtis. Asmens teisinė padėtis įvairiose šalyse suvokiama nevienodai:

5) liberalioji (vakarietiškoji) koncepcija – prioritetas teikiamas asmeniui, individui, prigimtinėms teisėms, pagarba žmogaus orumui, jo žmogiškajam savarankiškumui. Teisės ribojamos tik norint užtikrinti moralę, viešąją tvarką ir tais atvejais, kai vieno asmens teisės riboja kitų asmenų teises bei teisėtus interesus.

6) Marksistinė koncepcija – kolektyvistinis požiūris - prioritetas teikiamas kolektyvui (klasei, susivienijimui, bet ne asmenybei). Nustatomos tam tikras teisių rangas:

1. socialinės ekonominės teisės – svarbiausios (teisė į mokslą, darbą, sveikatos apsaugą). 2. išskiriamos piliečių bei dirbančiųjų teisės.3. numatyta daug pareigų visuomenei bei valstybei (net moralinio pobūdžio).

7) musulmonų šalių koncepcija – žmogaus teisių institutas nėra labai aiškiai apibrėžtas. Lygybė suprantama pagal šariatą. Akcentuojamos ne teisės, o pareigos Alachui bei tikratikių bendruomenei.

8) Žmogaus teisių samprata pagal paprotinę teisę (tropikų šalys Afrikoje) – žmogus – tai genties ląstelė – žmogaus teisės gali būti realizuojamos tik padedant genties kolektyvui. Šalia parlamentų yra numatyti genčių vadų pasitarimai (Botsvana) – genties vadas balsuoja už visą šeimą, gentį.

Istorinė pagrindinių teisių raida.

54

I banga - konstitucionalizmo ištakos, siejama su pirmuoju konstitucijų raidos etapu – įtraukiamos asmeninės bei politinės teisės.II banga – 20 am. I pusė – konstitucinis statusas suteikiamas socialinėms, ekonominėms teisėms. III banga – 20 am. II pusės vid. – globalinės teisės (siejamos su sparčios industrializacijos, mokslo progreso bei ekologinės situacijos pablogėjimu) – ekologinės

teisės, teisė į informaciją.

2 klausimas. Pilietybės institutų lyginamoji analizė (JAV, Prancūzijos, VFR, JK, Meksika).JK pilietybė.

Šis institutas yra reguliuojamas 1981 m. Britų pilietybės aktu (British Nationality Act). Pilietybei pažymėti šis akras naudoja dvi sąvokas – “natonality” ir “citizenship”. “Nationality” – yra platesnis, bendresnis, jis charakterizuoja asmens ryšį ne tik su JK, bet ir su visa Britų Sandrauga. Būtent šis terminas yra panaudotas akto pavadinime. “Citizenship” sąvoka žymi pastovų fizinio asmens ryšį būtent su Jungtine Karalyste.

Jungtinės Karalystės piliečius įstatymas skiria į:1. Jungtinės Britanijos ir Šiaurės Airijos piliečius 2. Britams priklausančių teritorijų piliečius3. Užjūrio (oversea) britų piliečius.

Glaudžiausią teisinį ryšį su JK turi pirmosios grupės piliečiai. Tik jiems priklauso visos teisės ir laisvės, kurios yra numatomos šioje valstybėje. Tai visų pirma liečia teisę laisvai atvykti ir išvykti iš šalies (t.y. yra draudžiama deportacija), o taip pat pasyvią rinkimų teisę.

Pilietybės įgijimo būdai:1) pilietybė, buvusi akto įsigaliojimo metu.2) pilietybė, kuri buvo įgyta po akto įsigaliojimo.

Pirmasis būdas literatūroje yra vadinamas pilietybės pripažinimu. T.y. JK piliečiais buvo pripažinti visi asmenys, kurie 1981 m. buvo JK piliečiais. Įgyti JK pilietybę po įstatymo įsigaliojimo galima keliais būdais:

1) gimimu2) pagal kilmę3) įsūnijimo būdu4) registracija5) natūralizacijos būdu.

Pilietybės įsigijimas gimimu liečia tik asmenis, gimusius JK teritorijoje, jei bent vienas iš jo tėvų buvo JK pilietis ar nuolatos gyveno valstybės teritorijoje. Taip pat JK pilietybė pagal gimimą yra suteikiama tiems vaikams, kurie buvo rasti JK teritorijoje.

Asmuo, gimęs ne JK teritorijoje, negali gauti pilietybės pagal gimimą, jom gali būti suteikta pilietybė pagal kilmę. Bent vienas iš tėvu tokiu atveju turi būti pilietis, tačiau ne pagal kilmę. Išimtis – kai vaiko tėvai yra karūnos tarnautojai arba eina pareigas Sandraugos institucijose. Tokių piliečių pagal kilmę vaikai taip pat gali tapti piliečiais pagal kilmę.

Jeigu JK pilietis įsūnija nepilnametį vaiką, kuris nėra JK pilietis, šis vaikas gauna pilietybę bet kurio teismo sprendimu. Registracijos būdu (palengvintu pilietybės įgijimo būdas – nenumato tokių griežtų reikalavimų, kaip natūralizacijos būdas), pilietybė gali būti suteikta:

nepilnamečiams, gimusiems JK teritorijoje, tačiau neįgiję pilietybės pagal gimimą dėl tam reikalingų aplinkybių nebuvimo. Pilietybė suteikiama asmenims nuo 10 metų, jeigu pirmaisiais 10 šio asmens gyvenimo metais, jis nebuvo išvykęs iš valstybės ilgiau kaip 90 dienų.

Nepilnamečiams, gimusiems ne JK teritorijoje, jeigu jų tėvai pateikė prašymą dėl vaikų įregistravimo į piliečius ne vėliau kaip per 12 mėn nuo vaiko gimimo. Bent vienas iš tėvų turi būti JK pilietis gimimu, jeigu bent vienas iš jų 3 metus prieš vaiko gimimą gyveno JK, galėjo tuo metu būti išvykęs neilgiau kaip 270 dienų.

Nepilnamečiam, gimusiems ne JK teritorijoje, bet kurio metu iki pilnametystės, jeigu bent vienas iš tėvų vaiko gimimo momentu buvo pilietis pagal kilmę ar gimimą, ir tuo atveju, jei vaikas ir abu jo tėvai gyveno tris pastaruosius metus prieš prašymo pateikimą JK, buvo išvykę šiuo metu neilgiau kaip 270 dienų.

55

Pilnamečiams asmenims, kurie yra britų priklausomų teritorijų piliečiai, užjūrio britų piliečiams, britų pavaldiniams, asmenims, esantiems britų globoje. Tačiau šiems asmenims yra taikomi tam tikri reikalavimai:

1) 5 metus prieš prašymo pateikimą nuolatos gyventi JK (išvykti galima neilgiau kaip 450 dienų)2) per pastaruosius 12 mėn išvykti iš šalies ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui3) 5 metus prieš prašymo pateikimą nepažeisti imigracijos įstatymų.

Pirmiems dviems reikalavimams alternatyva yra karališkoji tarnyba. Norint įgyti pilietybę natūralizacijos būdu, reikia įvykdyti visus pastarosios grupės reikalavimus, taip pat reikalaujama, kad asmuo būtų pilnametis, turėtų JK

teritorijoje pastovią gyvenamąją vietą ar įstoti į karališkąją tarnybą, “geras būdas”, mokėjimas anglų, škotų ar valių kalbos.

Pilietybės netekimo būdai.1) pilietybės atsisakymas – yra įforminamas vidaus reikalų ministro asmens pateikto prašymo įregistravimu. Asmuo turi būti pilnametis bei veiksnus

bei atsisakęs pilietybės netapti apatridu. Jeigu per 6 mėn po prašymo pateikimo asmuo neįgijo naujos pilietybės., jo prašymas anuliuojamas bei jis išlieka piliečiu. 2) Pilietybę atimti galima tik iš asmens, ją įgijusio natūralizacijos ar registracijos būdu ir tik pirmaisiais penkiais jo pilietybės metais. Neleidžiama

atimti pilietybės, jei po to asmuo taptų apatridų. Pilietybės atėmimo prielaidos yra: Pilietybės įgijimas apgaule. Žodžiu ar veiksmu pareikštas nelojalumas Jos Didenybei. Nelegali prekyba ar ryšiai su priešais karo, kuriame dalyvauja JK, metu. Bet kurios kitos valstybės teismo sprendimas, nubaudžiantis asmenį ne mažesnę kaip 12 metų laisvės atėmimo bausme.

Iš to išplaukia, kad gimę piliečiais ir įsūnyti turi aukščiausią teisinį statusą. Asmenys įgiję pilietybę pagal kilmę patys jokių teisinių apribojimų nepatiria, tačiau jų vaikams yra sudėtingiau gauti pilietybę, nei piliečiais gimusių ar įsūnytų asmenų.

Kita “citizenship” kategorija yra britų priklausomų teritorijų piliečiai – tai pastovus teisinis asmens ryšis su atitinkamu teritoriniu vienetu. Šių vienetų teisės normos, reguliuojančios pilietybės klausimus, paprastai niekuo nesiskiria nuo JK pilietybės įgijimo. Šių teritorinių vienetų gyventojams yra numatyta paprastesnė JK pilietybės įgijimo tvarka (registracijos, o ne natūralizacijos tvarka).

Pilietybės institutas yra reguliuojamas ne tik 1981 m. Britų pilietybės aktu, bet ir Parlamento priimtais aktais, skirtais konkrečiai teritorijai ( pvz. 1983 m. britų pilietybės aktas Folklendo saloms).

Užjūrio britų piliečiai – tai asmenys, kurie prieš įsigaliojant 1981 m. Britų pilietybės aktui buvo JK piliečiais, tačiau netapo nei britų piliečiais, nei britų priklausomų teritorijų piliečiais.

Kaip užjūrio pilietybės įgijimo būdus įstatymas numato nepilnamečio asmens registracija, santuokos su užjūrio piliečiu sudarymu. Užjūrio piliečiai gali įgyti JK pilietybę registracijos būdu.

Sandraugos piliečiai yra JK piliečiai, britų priklausomų teritorijų piliečiai, valstybių, kurios yra sandraugos narės, piliečiai, taip pat jų priklausomų teritorijų piliečiai.

Prancūzijos pilietybė.Šiuos klausimus reguliuoja 1945 m. pilietybės kodeksas su papildymais.

Pilietybės įgijimas:

56

1. gimimu – pagal kraujo principą – net jei vaikas nesantuokinis, jei bent vienas iš tėvų yra pilietis, vaikas taip pat įgyja pilietybę. Šiuo atveju vaikas gali atsisakyti pilietybės per 6 mėnesius iki to, kaip jam sueis 18 metų. Teisė atsisakyti pilietybės išnyksta, jei tuo metu, kai vaikas buvo dar nepilnametis, tas iš jo tėvų, kuris neturėjo pilietybės, ją gavo. Žemės principas yra taikomas tuo atveju, jai vaikas gimė Prancūzijos teritorijoje, jei jo tėvai nežinomi, jei jie abu užsieniečiai ar asmenys be pilietybės, ir šis vaikas

neįgijo nė vieno iš tėvų pilietybės. Jeigu vaikas gimė ne Prancūzijoje, jis tampa piliečiu, nepriklausomai nuo to, ar vaikas santuokinis ar ne, jei bent vienas iš tėvų yra gimęs Prancūzijoje. Toks vaikas gali atsisakyti pilietybės per 6 mėn iki pilnametystės.

Teisėtai įsūnytiems vaikams taip pat yra suteikiama pilietybė, jei bent vienas iš įtėvių yra Prancūzijos pilietis. Santuokos sudarymas automatiškai nesuteikia pilietybės, tačiau pilietybė bus suteikiama supaprastintu būdu.

2. natūralizacija – tai asmens pilietybės įgijimas pagal valdžios leidimą. Yra pateikiamas asmens prašymas, vėliau yra išleidžiamas Vyriausybės dekretas dėl pilietybės suteikimo. Tam, kad asmuo galėtų pateikti prašymą, jis turi penkis metus nuolat gyventi valstybėje ir sugebėti tai įrodyti. Numatytas laikotarpis gali būti sumažintas iki dviejų metų asmeniui, kuris sėkmingai studijavo Prancūzijos universitetuose ar kitoje aukštojoje mokykloje, arba asmeniui, kuris gali įrodyti savo nuopelnus Prancūzijai. Nepriklausomai nuo gyvenimo valstybėje laikotarpio, pilietybė gali būti suteikiama tam tikroms asmenų grupėms. Pastebima tendencija, kad Prancūzija nori padidinti savo piliečių skaičių.

Pilietybės praradimas.1. pilietybės atisisakymas – jei asmuo laisvanoriškai tampa kitos valstybės piliečiu, arba jei jis atsisako pilietybės. Supaprastinta tvarka galima

atsisakyti pilietybės, jei sudaroma santuoka su užsieniečiu. 2. kodeksas numato atvejus, kai pilietybė gali būti atimta Vyriausybės dekretu – jei asmuo padarė nusikaltimus valstybės saugumui, kitus

nusikaltimus, vengė karo tarnybos, jeigu asmuo užsiėmė veikla, prieštaraujančia prancūzo vardui, kitos valstybės naudai, kt atvejais.

Vokietijos pilietybė.

Vokietijos Pagrindinio įstatymo I dalies 16 str. numato, kad pilietybė negali būti atimta, ir kad pilietybės galima netekti tik įstatymo pagrindu, o prieš asmens valią pilietybė gali būti atimta tik tuo atveju, jei asmuo tuo būdu netaps asmeniu be pilietybės.

Vietoj termino “pilietis”. “piliečiai” pagrindinis įstatymas naudoja termina “visi vokiečiai”. Baigiamųjų nuostatų 116 str. išaiškina, kad vokiečiu yra laikomas asmuo, kuris yra Vokietijos pilietis, buvo priimtas Vokietijos imperijos teritorijoje iki 1937 m. gruodžio 31 d. kaip pabėgėlis ar ištremtas vokiečių tautybės asmuo, juo sutuoktinė ar palikuonis. Buvę Vokietijos piliečiai, netekę pilietybės nuo 1933 m. sausio 30 d. iki 1945 m. gegužės 8 d. dėl rasinių, politinių, religinių motyvų, gali savo prašymu atstatyti Vokietijos pilietybę. Jie buvo laikomi Vokietijos piliečiais, jei po 1945 m. gegužės 8 d. jie apsigyveno Vokietijos teritorijoje ir nepareiškė noro atsisakyti pilietybės.

Vokietijos pilietybės įgijimas ir praradimas yra reguliuojamas 1913 m. įstatymu dėl priklausomybės valstybei ar imperijai. Pilietybė paprastai yra įgyjama gimimu, užsieniečiai įgyja natūralizacijos būdu. Piliečiu pagal gimimą yra laikomas gimęs santuokoje asmuo, jeigu bent vienas jo

tėvų – pilietis. Nesantuokinis vaikas yra laikomas piliečiu, jeigu jo motina yra pilietė.Norintis natūralizacijos būdu įgyti pilietybę asmuo turi pateikti prašymą, būti veiksniu, vesti nepriekaištingą gyvenimą, turėti gyvenamąją vietą, turi sugebėti

išlaikyti save bei savo gimines. Pilietybės netenkama, jei asmuo įgyja kitos valstybės pilietybę, jei asmuo yra įsūnijimas užsieniečio. Pilietybė nėra suvokiama kaip individuali teisė, todėl norint

atsisakyti pilietybės, yra reikalingas atitinkamų institucijų leidimas.

JAV.JAV pilietybės klausimą reguliuoja 1791 m. Teisių bilio 14 pataisos 1 str. Jis skelbia, kad visi asmenys, gimę ar natūralizuoti JAV, priklausantis JAV jurisdikcijai,

yra JAV ir atitinkamos valstijos piliečiai.

57

Pilietybės įvairiose pasaulio valstybėse reguliavimas.Asmens teisinę padėtį visuomenėje lemia jo statusas – asmuo gali būti pilietis, asmuo be pilietybės, gali turėti kelias pilietybes, užsienietis, bėglys, perkeltasis,

priverstinis persikėlėlis. Piliečiai – plačiausias teisių ir pareigų spektras. Užsieniečiams paprastai nepriklauso politinės teisės (Europos Sąjungos bei Skandinavijos valstybėse užsieniečiams

yra suteikiama teisė dalyvauti municipalinių organų rinkimuose). Lotynų Amerikos šalyse galioja abipusiškumo principas, tam tikras pareigas gali eiti tik piliečiai. Užsieniečiai turi pasą bei leidimą gyventi tam tikroje valstybėje. Išimtis – diplomatai.

Asmens be pilietybės padėtis panaši į užsieniečių, tačiau jie negali pasinaudoti teise į diplomatinę gynybą. Užsieniečiai ir asmenys be pilietybės gali būti išsiųsti iš šalies.

Asmenys su keliomis pilietybėmis (bipatridai) - turi teises ir pareigas tų valstybių, kurių piliečiai jie yra, klausimai dėl teisių bei pareigų kolizijų yra išsprendžiami diplomatiniu būdu.

Piliečiai ir pavaldiniai.Pilietybė žymi asmens teisinį ryšį su tam tikra valstybe, sukuriamos teisės bei pareigos teik asmens, tiek valstybės atžvilgiu. Pavaldinys – monarchinė forma – asmens ir monarcho ryšys. Demokratinėse valstybėse “pavaldinys” – tai tik terminas, teisinis statusas yra toks pats. Trečiojo

pasaulio valstybėse (arabų, Afrikos šalys) pavaldinys turi būti asmeniškai ištikimas savo monarchui, už ištikimybės sulaužymą yra taikoma griežta bausmė. Piliečiai nėra vienodi pagal savo padėtį – tai priklauso nuo to, ar pilietybė yra įgyta gimimu ar natūralizacija (įgyjamas, laikantis tam tikros procedūros).Iš gimusio piliečiu asmens pilietybės atimti begalima, iš natūralizuoto – galima. Birmoje yra asocijuotų piliečių grupė – tai tam tikros tautos atstovai, kurie turi

raštiškai pareikšti lojalumą valstybei. Musulmonų šalyse skiriasi moterų ir vyrų teisinė padėtis. Europos Sąjungos piliečiai renka Europarlamentą, turi teisę kreiptis į Europarlamentą ir Ombudsmeną su peticija. Tačiau šis jų statusas yra nulemtas vidaus teise.

Pilietybės įgijimo būdai.

7) filiacija – jus sangvinis, jus soli. Jus sangvinis – pilietybė įgyjama nepriklausomai nuo gimimo vietos. Jos soli – pilietybė suteikiama pagal gimimo vietą. Europoje labiau paplitęs jus soli, jus sangivinis labiau paplitęs “naujajame” pasaulyje. Šie principai taip pat gali būti derinami.

8) Natūralizacija – pilietybė įgyjama, laikantis tam tikrų reikalavimų. Natūralizacija galima:1. pagal įstatymą – su santuokos sudarymu ar vaiko gimimu.2. ar asmens pareiškimu – asmens pareiškimas, kad jis nori įgyti tos valstybės pilietybę – jis pateikiamas tam tikroms institucijoms

(Teisingumo ministerijai, VRM, valstybės vadovui). Dažnai reikalaujama atsisakyti ankstesnės pilietybės. Reikalavimai:

7) tam tikrą laika gyventi toje valstybėje8) mokėti oficialią valstybės kalbą9) psichinė sveikata, nesirgti tam tikromis lygomis. 10) Nebūti įregistruotam tam tikrose institucijose. 11) Musulmonų šalyse – asmuo turi būti musulmonas ar pakeisti savo tikėjimą. 12) Tropikų šalyse – asmuo turi būti įsitvirtinęs bendruomenėje bei laikytis jos papročių.

Santuokos sudarymas paprastai nesikeičia pilietybės. Išimtis – Saudo Arabija. Prieglobsčio teisės suteikimas taip pat nereiškia pilietybės įgijimo.

9) optacija – pilietybės pasirinkimas, kai dalis valstybės teritorijos pereina kitai valstybei.

58

10) Transfertas – dalis valstybės teritorijai pereina kitai valstybei, pilietybė įgyjama be pasirinkimo (po II pasaulinio karo – kai buvo keičiamos sienos). 11) Registracija – supaprastinta pilietybės įgijimo tvarka (asmenims, kurie jau anksčiau yra gyvenę). 12) Pilietybės atstatymas – buvusiems piliečiams.

Skiriami individualūs (pvz. natūralizacija) bei kolektyviniai (transfertas) pilietybės įgijimo būdai. Vaikų pilietybė – priklauso nuo tėvų pilietybės. Vaikai iki 14 m – pilietybė keičiasi kartu su tėvų, be formalumų. Jei keičiasi vieno iš tėvų pilietybė – reikalingas

raštiškas tėvų susitarimas dėl vaiko pilietybės. Vėliau reikia paties vaiko sutikimo. Pilnamečiai vaikai įgyja pilietybę bendrais pagrindais.

Pilietybės netekimas.

3) išėjimas iš pilietybės – asmens atsisakymas pilietybės pareiškimu.4) Pilietybės atėmimas – vykdomas valstybės įgaliotų institucijų, neatsižvelgiant į piliečio norus. Paprastai numatyta už tam tikrus nusikaltimus.

Pilietybė gali būti atimta tam tikram laikotarpiui (pvz. Austrija – 6 metai). Naujosiose konstitucijose paprastai pilietybę atimti draudžiama. Išsiuntimas iš šalies – būdingas totalitarinėms valstybėms – tai viena iš bausmės formų.

Demokratinėse valstybėse galima išsiųsti tik užsienietį ir tik teismo sprendimu. Ekstradicija – asmenų išdavimas kitai valstybei tardymui ir teismui – vykdoma tarptautinių sutarčių pagrindu.

Asmens teisių ir laisvių turinys.

Klasifikacija: Asmeninės Politinės Socialinės, ekonominės, kultūrinės.

5) teisės ir laisvės išreiškiančios asmens lygybę6) socialinės, ekonominės, kultūrinės teisės, sudarančios prielaidas asmenims aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime.7) Politinės teisės ir laisvės8) Asmeninės teisės ir laisvės, garantuojančios asmens laisvę, neliečiamybę, orumą.

Asmeninės teisės ir laisvės.

Tam tikra grupė teisių, kuriomis konstituciškai ginamas asmens gyvenimas: laisvė, neliečiamybė. JAV politiniame teisiniame leksikone privacy – visų asmens privataus gyvenimo aspektų apsauga.

Asmeninės teisės:3. bendresnioji grupė (teisė į gyvybę)4. konkretina pirmosios grupės teises (minties ir sąžinės laisvės, buto neliečiamybės, judėjimo laisvės).

Teisė į gyvybę. Fiksuojama dviems būdais:

3) pozityvus reguliavimas (Bulgarija) – “kiekvienas turi teisę į gyvybę” “kėsinimasis į gyvybę baudžiamas”. 4) Negatyvus (Vokietija) – “Mirties bausmė uždrausta”.

Rusijos konstitucijoje išimtinais atvejais gali būti taikoma.

59

Konstitucinė teisė į gyvybę užtikrinama normomis, draudžiančiomis kankinimus, naudojimą eksperimentams be asmens sutikimo. Šiuos argumentus naudoja abortų draudimo šalininkai. Kai kur ši teisė į gyvybę traktuojama ne kaip teisė, bet kaip laisvė.

Teisė į minties ir sąžinės laisvę. Laisvė nuo ideologinės priežiūros. Vengrija: “tai laisvas religijos pasirinkimas, laisvė laikytis savo įsitikinimų ir požiūrių, reikšti tai religinėmis apeigomis. Šitame bloke išskiriama:

Sąžinės laisvė (platesnė sąvoka) Tikėjimo laisvė

Pvz. atsisakymas karo tarnybos dėl religijos. Dažniausiai valstybė yra pasaulietinė – nėra apibrėžta religija. Graikijoje pagrindinė religija įtvirtinta konstitucijoje – tai pravoslavų tikėjimas.

Privataus gyvenimo ir komunikacijų laisvė. Privataus gyvenimo, susirašinėjimo, busto neliečiamybė. Žmogaus privatūs ryšiai apsaugoti nuo nepagrįsto valstybės kišimosi p jo reikalus. Venesuela: įsibrauti į butą galima norint užkirsti kelią nusikaltimui.Anglosaksų teisėje nuosavybės (busto) neliečiamybė siejama su krata (neteisėta).Asmens gyvenimo neliečiamybė sumažinama. Todėl postotalitarinėse valstybėse stengiamasi detaliai reglamentuoti asmens privataus gyvenimo apsaugą (Bulgarija).

Judėjimo laisvė.Asmuo turi teisę išvykti į užsienį, apsigyventi kur nori (valstybės teritorijoje). Ši laisvė įtvirtinta ir trečiojo pasaulio šalyse. Tačiau šios teisės nėra Kinijos

Respublikos konstitucijoje. Ši laisvė nėra absoliuti. Vokietijoje ji gali būti apribota įstatymu, kai nėra atitinkamo jos įgyvendinimo pagrindo, visuomenei dėl to iškiltų sunkumai arba ribojama

kai būtina kovoti su pavojingom ligom, epidemijos, dėl jaunimo apsaugos nuo nepriežiūros, dėl užkirtimo kelio nusikaltimams.

Asmens teisės ir laisvės siejamos su baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso asmeninėmis teisinėmis garantijomis. JAV daugelis Teisių bilio normų paneigė tam tikro proceso absoliutumo normas: niekas negali versti asmens liudyti prieš save, nekaltumo prezumpcija. 5 pataisa nurodo, kad asmenį galima patraukti atsakomybėn tik prisiekusiųjų sprendimu. Draudžiama traukti pakartotinai atsakomybėn už tą patį nusikaltimą.

Svarbus yra rungtiniškumo principas – lygių šalių ginčas prieš bešališką teisėją.

Pilietinės teisės ir laisvės.Atsirado bei buvo formuluojamos įstatymų lygiu 18 am. – pvz, 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Politinės teisės – tai paprastai tik pilietinės teisės:

Teisė dalyvauti valstybės reikalų tvarkyme (rinkimai, referendumas, peticijos teisė) Teisės, leidžiančios dalyvauti visuomeninėse reikaluose (susirinkimų, sąjungų teisė).

Kai kuriose valstybėse yra įtvirtinamas konstitucinis principas “dalyvauti valstybės ir visuomenės valdyme” (Ispanija).

Rinkimų teisė – apima du aspektus:3) teisė rinkti (aktyvioji)

60

4) teisė būti išrinktam (pasyvioji)teisė reikalauti, kad būtum įregistruotas kandidatu, teisė vesti rinkiminę kompaniją.

Referendumo teisė – teisė inicijuoti referendumą dalyvauti referendume teisė balsuoti ar nebalsuoti referendume

tai tautos įstatymų iniciatyvos įtvirtinimas.

Peticijų teisė – tai individualus ar kolektyvinis piliečių kreipimasis į aukščiausius valdžios organus (anglosaksų valstybėse tai suprantama kaip visų pirma kreipimasis į parlamentą). Karininkai turi teisę paduoti tik individualias peticijas. Nors savo pobūdžiu peticijos yra politinė teisė, jose dažniausiai būna individualaus pobūdžio klausimų. Musulmonų šalyse ši teisė atitinka bet kurio musulmono teisę ateiti į monarcho rezidencijos kiemą ir kreiptis su prašymu tam tikromis nustatytomis valandomis. Postsocialistinėse ar totalitarinėse valstybėse peticijų teisė yra suprantama kaip piliečių teisė kreiptis su skundais į aukščiausius valdžios organus.

Peticijos teisė buvo pirmą kartą įtvirtinta 1776 m. Pensilvanijos konstitucijoje. Šiuolaikinė JAV justicija peticijos teisę supranta kaip nuomonės išdėstymą tam tiru visuomenės gyvenimo klausimu. Peticijų turinys gali būti susijęs su labai plačiais visuomenės gyvenimo klausimais. Peticija nuo skundo skiriasi tuo, kad ji yra visuomeniškai reikšminga. Išskirtinis peticijos bruožas – adresatas. Su peticija galima kreiptis į atstovaujamuosius valdžios organus (Italija).

Žodžio ir spaudos laisvė. Galimybė gauti informaciją iš visų galimų šaltinių bei ją skleisti visais teisėtais būdais. Tačiau tai nėra absoliuti laisvė. Žodžio laisvė reiškia cenzūros nebūvimą. Autorius gali spausdinti ar kitais būdais skleisti savo pažiūras, idėjas, tačiau už informacijos įstatymų pažeidimą, jam

gresia atsakomybė. Atsakomybė galima: už valstybinės paslapties atskleidimą, šmeižtą (skleidimas melagingų bei žeminančių žinių), įžeidimą, difamaciją (nemelagingų, tačiau žeminančių žinių skleidimas).

Atsakomybė paprastai tenka autoriui bei redaktoriui. Leidėjas neatsako, nes jis tėra verslininkas. Taip pat negalima viešinti profesinės paslapties (medicininės, tardymo, pan).

Sutinkamai su 1966 m. tarptautiniais žmogaus teisių paktais, daugelio valstybių konstitucijos numato ir kitus apribojimus. Draudžiama propaganda ir agitacija, kurstanti rasinę, religinę, tautinę neapykantą, tautinio, kalbinio ar kitokio pranašumo propaganda. Tokios nuostatos labai dažnos postkomunistinėse valstybėse, kas yra glaudžiai susiję su jų praeitimi.

Pažeidus visuomenės informavimo įstatymus, yra galima arešto uždėjimas – draudimas platinti leidinį, televizijos programą, pan. Sprendimas dėl arešto paprastai yra priimamas teismine tvarka, tačiau besivystančiose valstybėse tokią teisę turi ir vykdomosios valdžios organai. Leidinio, kasečių ir kt. informacijos šaltinių konfiskavimas (kas tolygu jų sunaikinimą) yra galimas tik kolegialaus teismo sprendimo pagrindu.

Norint sukurti visuomenės informavimo priemonę, reikalinga jų registraciją atitinkamoje valstybinėje institucijoje. Registracija suteikia visuomenės informavimo priemonei juridinio asmens statusą. Demokratinėse valstybėse yra griežtai draudžiamas visuomenės informavimo priemonių monopolizavimas, nes kitaip būtų pažeista žodžio ir spaudos laisvė.

Susivienijimų teisė.

61

Beveik visuose, įskaitant ir totalitarinio socializmo valstybių konstitucijas, yra kalbama apie teisę jungtis į politines partijas, profesines sąjungas, socialines kultūrines, sporto ir kt. visuomeniniais organizacijas. Tik labai nedaugelyje šalių daroma išimtis politinėms partijoms - jos draudžiamos musulmonų valstybėse, kaip ardančios musulmonų bendruomenės vienybę. Iki 20 am. 8-9 dešimtmečio totalitarinėse besivystančiose valstybėse, ypač Afrikoje, buvo draudžiamos visos partijos, išskyrus valdančiąją. Totalitarinio socializmo valstybėse tokio draudimo nebuvo. Vienose jų buvo viena partija, kitose – kelios, tačiau tik konstituciškai įtvirtinus komunistų partijos vadovaujantį vaidmenį – todėl kitų partijų buvimas neturėjo reikšmės.

Konstitucijos numato tik pačias bendriausias nuostatas, liečiančias partijų veiklą, kartais paliečia profesinių sąjungų kūrimąsi. Tik totalitarinio socializmo valstybėse yra labai platūs straipsniai apie visuomeniniais organizacijas ir jų ypatingą vaidmenį visuomenėse.

Konstitucijose paprastai yra reguliuojami tris aspektai, liečiantys politines partijas: nustatomas daugiapartiškumas kalbama apie partijų vaidmenį demokratinėje visuomenėje (jos išreiškia politinę tautos valią per rinkimus) nustato, kad partijų organizacija bei jų veikla turi atitikti demokratijos ir tautinės nepriklausomybės principus. Taip pat kai kuriose konstitucijose kalbama, jog partijos negali kurtus etiniu, tautiniu, religiniu pagrindu (tokios nuostatos paprastai aptinkamos

besivystančių valstybių konstitucijose); kad partijos gali būti kuriamos remiantis tik teritoriniu principu, kad negalima kurti politinių organizacijų įmonėse. Įstaigose (tai būdinga postsocialistinėms valstybėms). Tačiau daugelyje Europos šalių tokių draudimų nėra, yra klerikų partijos, kai kur yra kuriamos politinės organizacijos darbovietėse. Detaliai visuomeninių susivienijimų teisinis statusas yra reguliuojamas trimis įstatymais:

4) dėl politinių partijų5) dėl socialinių ekonominių ir kitų pelno nesiekiančių susivienijimų6) dėl akcinių bendrovių (kitų įmonių), kurių pagrindinis tikslas yra gauti pelną.

Kai kur yra specialūs kooperatyvų, profesinių sąjungų įstatymai. Susivienijimų teisė yra taip pat realizuojama per visuomenines organizacijas, kurios neturi nuolatinės narystės ir kurių tikslas yra suteikti tam tikras socialines

paslaugas, Visuomeniniai susivienijimai yra kuriamos be specialaus leidimo. Tačiau organizacijos, turinčios savo nuostatus, įstatus ar statutus privalo užsiregistruoti.

Konstitucijos numato, jog visuomeninių susivienijimų organizacija ir veikla turi atitikti demokratinius principus (Ispanija). Net jeigu visuomeniniai susivienijimai nedalyvauja politinėje veikloje (kai kuriose valstybėse tai yra tiesiogiai draudžiama, pvz. profesinėms sąjungoms, religinėms bendruomenėms), ir tam tikru būdu veikia valstybės valdžią, jų pagrindinis tikslas nėra valdžios siekimas. Totalitarinio socializmo valstybėse visuomeniniai susivienijimai yra įtraukiami į politiką, vadovaujami komunistinės partijos – čia jie naudojami kaip laidai nuo partijos prie masių.

Skirtingai nuo siekiančių pelno organizacijų, visuomeniniams susivienijimas nereikalingos licencijos, tačiau jos turi būti įregistruotos ir pateikti registratoriui (paprastai juo būna teisingumo ministerija) duomenys apie savo finansinę veiklą.

Ypač detaliai įstatymai reguliuoja politinių partijų steigimą bei veiklą. Partijai sukurti reikia, kad jos steigiamajame susirinkime dalyvautų tam tikras piliečių, turinčių politines teises minimalus skaičius (Vengrijoje – 10, Bulgarijoje – 50 žmonių). Šie asmenys išrenka partijos pirmininką, sekretorių, surašo steigiamąjį protokolą, priima partijos nuostatos, partijos tikslus išdėstantį dokumentą bei kt. Panašios tvarkos reikalaujama ir steigiant tam tikra visuomeninius organizacijas.

Susirinkimų bei manifestacijų teisė. Pagrindinė politinė piliečių teisė yra susirinkimų, mitingų (susirinkimai tik po atviru dangumi) ir demonstracijų (“judantys” susirinkimai, tačiau būna ir “sėdinčios”

demonstracijos) laisvė. Tai kolektyvinės nuomonės tam tikrais visuomenės gyvenimo klausimais išreiškimo forma. Daugelis konstitucijų patikslina – tai teisė rinktis be ginklo. Teisinis susirinkimų reglamentavimas priklauso nuo susirinkimo pobūdžio. Susirinkimui patalpoje nereikalingas nei municipalinių valdžių (mero, policijos) leidimas, nei jų įspėjimas, tačiau būtinas tos patalpos savininko leidimas užimti patalpas tam tikram laikui. Jeigu susirinkimo organizatoriai mano, jog yra tam tikras pavojus, jie gali kreiptis į policiją su prašymu į susirinkimą atsiųsti savo atstovus, kurie neturi teisės kištis į susirinkimo eigą (susirinkimą atidaro, veda ir uždaro susirinkimo pirmininkas).

62

Tik masinės netvarkos atveju, ar tuo atveju, jei susirinkimo dalyviai turi ginklų ar daiktų, kurie gali būti pavojingi susirinkusiųjų sveikatai, policijos atstovas gali imtis savarankiškų veiksmų.

Jeigu susirinkimas vyksta gatvėje, aikštėje, parke, susirinkusieji riboja kitų žmonių laisves (pvz, judėjimo laisvė, pasivaikščiojimo viešoje vietoje laisvę). Todėl tokiam susirinkimui reikalingas išankstinis municipalinės valdžios organų įspėjimas (Vokietijoje – prieš 2 dienas, Prancūzijoje – per 3, D.Britanijoje – per 6) ar net jų leidimas. Tam tikrose Europos valstybėse policija turi teisę 2-3 mėnesiams uždrausti bet kokius viešuosius susirinkimus jos kontroliuojamame rajone, jeigu pagrįstai manys, kad toks susirinkimas gali sukelti visuotinių neramumų. Susirinkimai yra draudžiami vietose, kur yra įstatymų leidybos institucijos pastatas, valstybės vadovo rezidencija. Tokiose vietose neretai yra draudžiami ir piketai – tai nedidelės žmonių grupės su plakatais, kurios piketuoja tam tikrą objektą (pastatą). Kai kuriose valstybėse leidžiami piketai ir prie aukščiausios valstybės valdžios institucijos pastatytų, tačiau tik laikantis tam tikro atstumo nuo jų.

Atviro susirinkimo tema, jo organizatorių pavardės, numatomas dalyvių skaičius bei kiti duomenys turi būti pristatyti merijai ar policijai šias institucijas įspėjant, ar kreipiantis į jas leidimo surengti susirinkimą. Tai taip pat liečia demonstracijas, bet ne piketus.

Demonstracijoms yra griežtesni reikalavimai: merija patvirtina judėjimo maršrutą, gali apriboti demonstracijos dalyvių skaičių. Jei nesilaikoma nustatyto maršruto, policija turi teisę įsikišti ir išvaikyti demonstraciją. Besivystančiose šalyse nesankcionuotų demonstracijų metu policija dažnai naudoja ginklus, būna aukų.

Ypatinga forma yra piketavimas – tai viešas individualios ar kolektyvinės nuomonės reiškimas be eitynių, garsiakalbių – prie piketuojamojo objekto stovi žmonės su plakatais ir kitomis vaizduojamosiomis priemonėmis.

Teisė lygiomis stoti į valstybės tarnybą. Tai tarpinė teisė tarp politinių ir asmeninių teisių. Tai visų pirmą liečia klasifikuotą valstybės tarnybą, su jai būdingais rangais, pan.

Socialinės ekonominės teisės.Nuosavybės bei jos paveldėjimo teisė. Konstitucijoje kalbama apie tą nuosavybę, kuri aprūpina žmogaus gyvybinius poreikius. Tokia nuosavybę papratai vadina privatine nuosavybe, nors yra ir kitų

privatinės nuosavybės sampratų (pvz. marksistinė). Tačiau stambios privačios nuosavybės (kuri marksistinėje teorijoje yra suvokiama kaip gamybos priemonių nuosavybė) negali turėti visi visuomenės nariai, todėl dalis žmonių turi samdytis valstybinėse ar privačiose įmonėse. Išeitį iš tokios padėtis marksistinės teorijos atstovai mato tik kaip privačios nuosavybės panaikinimą – nacionalizavimas bei kooperacija. Kitų srovių atstovai šiuos prieštaravimus siūlo išspręsti sukūrus “vidutinę klasę”.

Apie nuosavybes teisę vienokia ar kitokia apimtimi kalba beveik visos konstitucijos (išskyrus laikinus pagrindinius įstatymus). Daugelyje jų jau nėra nuostatų apie šventą ir neliečiamą nuosavybę. Sutinkamai su konstitucijų nuostatomis, nuosavybė gali būti paimta valstybės nuosavybėn, siekiant patenkinti visuomeninius poreikius (elektros energija, dujos, vanduo, nafta, automobilių gamyklos). Esant karo padėčiai, yra galima rekvizicija – laikinas atlygintinas nuosavybės paėmimas pvz, gynybos tikslams, galimas laikinas daiktų, kurių negalima išvežti sulaikymas muitinėse, gali būti apribota savininko teisė naudotis žeme. Tačiau konkretus turtas gali būti iš savininko paimtas (išskyrus rekviziciją ir tam tikrų kitų atvejų) tik visuomeniniais tikslais, tik teismo sprendimu ir tik visiškai atlyginus.

Galima turėti bet kokią įstatymo neuždraustą nuosavybę. Tačiau daugelyje valstybių užsieniečiai neturi nuosavybės teisės į žemę, naudingąsias iškasenas. Be to, kai kurie objektai yra išimti iš apyvartos ir negali būti tam tikrų asmenų nuosavybe (pvz. nuodai, tam tikros rūšies ginklai, pan). Pagal klasikinę musulmonų teisę, keturias stichijos – ganyklos, vanduo, oras ir ugnis – yra visuomeninio naudojimo objektai ir negali būti atskirų asmenų nuosavybe. Tačiau iš tikrųjų musulmonų valstybėse jau senokai įsitvirtino nuosavybės teisė į žemę bei vandenį.

Totalitarinių socialistinių valstybių konstitucijose yra pateikiamas kitoks požiūrius į nuosavybės teisę. Privatinė nuosavybė yra suvokiama kaip eksplotatoriškoji ir yra nesuderinama su socializmu, tačiau pastaruoju metu šiose valstybėse (išskyrus KLDP ir iš dalies Kubą), privatinė nuosavybė bei privatus verslas yra plačiai paplitę. Totalitarinio socializmo valstybės dalina nuosavybę į gamybos ir naudojimosi objektus. Naudojimosi objektai yra traktuojami kaip privatinė nuosavybė, jų apsauga yra garantuojama. Taip pat yra leidžiama darbo privatinė nuosavybė – tai valstiečių, amatininkų nuosavybės teisė į nedideles gamybos priemones.

Totalitarinio socializmo valstybių konstitucijos įtvirtina nuosavybės rūšių nelygiavertiškumą. Įstatymu yra nustatyti socialistinės nuosavybės privalumai (valstybės ir visuomeninės nuosavybės), ypatinga reikšmė teikiama valstybinei nuosavybei, kuriai suteikiama aukščiausia teisinė apsauga.

63

Konstitucijose vis dažniau įtvirtinama intelektualinė nuosavybė, susijusi su kūrybinę veikla (pvz. autorinės teisės). Tai nemateriali nuosavybė, pvz. autoriaus vardas, kūrinio, išradimo neliečiamybė, teisė gauti pajamas iš autorystės, pan.

Teisė turėti verslą. Su nuosavybės teise yra glaudžiai susijusi teisė turėti verslą – teisę į laisvę ūkinę veiklą. Tai teisė verstis bet kokia pelną teikiančia veikla, jei tik ši veikla nėra

draudžiama įstatymų (pvz. gali būti draudžiama gaminti nuodus, ginklus). Verslo įmonėms reikia įsiregistruoti, gauti licenciją, kur būtų nurodytos leidžiamos veiklos rūšys.

Šia teise piktnaudžiauti draudžiama. Daugelyje šalių yra draudžiama monopolijų veikla – draudžiama kurti susivienijimus, kurių tikslas pašalinti iš rinkos konkurentus bei nustatyti monopolistines kainas, draudžiama riboti teisėtos konkurencijos laisvę, veikia vartotojų teisių pasaugos įstatymai, yra įsikūrusios vartotojų teisių apsaugos organizacijos, kurių veikla yra gana efektyvi.

Teisė į darbą ir darbo laisvė. Tai vienos svarbiausių socialinių ekonominių teisių. Konstitucija bei įstatymai reguliuoja kolektyvinį darbą visuomenėje, bet ne individualų darbą sau (pvz. darbas sode). Totalitarinio socializmo valstybės apsiriboja

teisės į darbą reglamentavimu (darbo laisvė neįtraukiama į turinį). Čia teisė į darbą suvokiama kaip valstybės garantuotas visų aprūpinimas darbu, taip pat bedarbystės likvidavimas. Kapitalistinėse valstybėse nuostata dėl teisės į darbą buvo įjungta į konstitucijų turinį po II pasaulinio karo, yra taip pat ir nuostata dėl valstybinės paramos bedarbiams. Vėliau ši nuostata buvo papildyta ir darbo laisvės reglamentavimu – t.y. tai laisvė dirbti bet kokį darbą bei užsiimti bet kokią veiklą, jei tik ji neprieštarauja įstatymams. Ši formuluotė taip pat buvo nukreipta prieš priverstinį darbą, kuris buvo praktikuojamas totalitarinėse bei fašistinėse valstybėse ir prieš būtiną priverstinį darbą (būtinga socialistinėms valstybėms). Demokratinėse valstybėse priverstinis darbas yra galimas karo tarnyboje, teismo sprendimu ar ypatingosios padėties metu.

Teisė į darbą ir darbo laisvė yra papildomos nuostatomis apie saugias ir nekenksmingas sveikatai darbo sąlygas, teisę laisvai pasirinkti profesiją, į sąžiningą atpildą už darbą. Įstatymai nustato valandinį (JAV) ar mėnesinį (Prancūzija) darbo užmokesčio minimumą. Yra numatyta valstybinė pašalpa bedarbiams. Paprastai ji sudaro buvusio darbo užmokesčio dalį (pvz, D. Britanijoje 50-60 proc, Vokietijoje – 30-35 proc), ir mokama ne ilgiau kaip metus (Kanadoje – 8 mėn) ir tik tiems asmenims, kurie anksčiau iš darbo užmokesčio mokėdavo draudimo įmokas bedarbystės atvejui. Pašalpos dydis mažėja kas kelis mėnesius. Jei bedarbis du kartus atsisakė siūlomo darbo, jis gali netekti pašalpos.

Teisė į poilsį. Tai reiškia vienos ar dviejų laisvų dienų per savaitę suteikimas, kurias apmoka darbdavys (tam tikrais atvejais šių dienų gali būti daugiau, jeigu yra mažinamas darbo

laikas, siekiant padidinti užimtumą). Įstatymai nustato 40 valandų darbo savaitės trukmę (šios nuostatos dažnai nėra besivystančių valstybių teisės aktuose) o taip pat kasmetines mėnesines atostogas, daugelyje besivystančių valstybių teisės įstatymų dėl atostogų nėra, kaip ir pačių atostogų tam tikriems darbininkams, ypatingai ūkio bei aptarnavimo sferoje.

Teisė streikuoti.Streikas – tai kolektyvinis darbo nutraukimas, siekiant pateikti darbdaviui ar valstybei tam tikrus reikalavimus. Streikai turi vykti sutinkamai su darbo konfliktų

sprendimo teisės aktų nuostatomis. Tai reiškia, kad sreikuojančių reikalavimai gali turėti tik ekonominį pobūdį (pvz. atlyginimo didinimas, darbo sąlygų gerinimas). Politiniai streikai, visuotiniai streikai (darbo nutraukimas visoje valstybėje), solidarumo streikai (jais palaikomi kiti streikuojantys) paprastai yra įstatymų draudžiami. Taip pat draudžiama streikuoti tam tikras gyvenimo sąlygas užtikrinančioms organizacijoms (pvz. vandentiekio darbuotojams, elketroenergrtikams), taip pat transporto darbuotojams – geležinkelio, oro transporto darbuotojams, tam tikrų profesijų atstovams (pvz, teisėsaugos organams., valstybės tarnautojams).

Streiko eiga turi atitikti įstatymuose numatytus reikalavimus – apie ruošiamą streiką turi būti informuotas darbdavys (paprastai per savaitę ar penkias dienas), turi būti pravestos derybos (Prancūzija), arbitražas – laisvanoriškas (Italija) ar privalomas (Austrija), kolektyvo apklausa ar net balsavimas dėl sutikimo streikuoti. Įmonėse, turinčios įtakos valstybės saugumui, streikai gali būti draudžiami arba jie gali būti vyriausybės sprendimu atidėti tam tikram laikotarpiui (JAV – 80 dienų).

64

Streikai, kurie neatitinka įstatymų reikalavimų, pagal darbdavio ar vyriausybės (darbo ministerijos) pateiktą ieškinį, gali būti teismo pripažinti neteisėtais. Tokio streiko dalyviai gali būti atleisti iš darbo be kompensacijos išmokėjimo, organizatoriai turi būti traukiami atsakomybėn (net ir baudžiamojon), o profesinės sąjungos, kurios padėjo organizuoti bei pravesti streiką, gali būti teismo nubausti bauda. Baudos paprastai yra skiriamos labai didelės.

Totalitarinio socializmo valstybės kaip taisyklė neturi nuostatų dėl streikų teisės – jie nedraudžiami, bet ir neleidžiami. Kariniai besivystančių šalių režimai draudžia bet kokio pobūdžio streikus.

Teisė į sveikatos apsaugą. Šios nuostatos atsirado papblogėjus ekologinėms sąlygoms. Tačiau reali sveikatos apsauga priklauso nuo tam tikros valstybės sveikatos apsaugos sistemos. JAV ir

kai kuriose kitose valstybėse vyrauja liberaliosios medicinos sistema: ligonis pats apmoka savo vizitą pas gydytoją bei vaistus. Šioje sistemoje taip pat veikia ir municipalinės ligoninės, tačiau jų paslaugomis gali naudotis tik labiausiai nuskurdę valstybės gyventojai. Vokietijoje. Lenkijoje bei Prancūzijoje veikia draudimo (socialinė) medicina. Šiuo atveju yra sukuriamas specialus valstybinis sveikatos apsaugos fondas, kur lėšas įnešą valstybė, įmonės bei patys darbuotojai. Šiuo atveju gydymas ir vaistai (bent jau ligoninės) yra apmokami iš fondo lėšų. Tačiau brangūs ir labai brangūs vaistai turi būti dalinai apmokėti ligonio. Įstatymus dėl valstybinės medicinos paprastai priima socialdemokratai, kurie yra valdžioje. Daugelyje valstybių nemokama medicina egzistuoja tik nepasiturintiems gyventojams. Kitos valstybės naudoja mišrias sveikatos apsaugos formas.

Teisė į mokslą bei mokslo laisvė. Totalitarinio socializmo valstybėse yra įtvirtinama tik teisė į mokslą. Nuostata dėl teisės į mokslą yra papildoma nuoroda dėl privalomojo ir nemokamo mokslo,

kuri yra užtikrinama sukuriant valstybines bei municipalines valstybes. Daugelyje besivystančių valstybių privalomas yra nemokamas yra tik pradinis mokslas. Paprastai yra numatytas privalomas ir nemokamas 9 ar 11 metų mokslas.

Mokslo laisvė – tai teisė mokyti vaikus bei gauti išsilavinimą suaugusiems bet koku būdu – valstybinėse, municipalinėse, religinėse mokyklose, savarankiškai, eksternu ir pan. tačiau yra visuomet numatyti egzaminai. Taip yra galimas privatus mokslas bei privačios mokymosi įstaigos. Aukštasis mokslas taip pat gali būti privatus ar valstybinis. Studentai paprastai gauna stipendijas ar tam tiktas išmokas iš įvairių fondų.

Su teise į mokslą yra susijus akademinė laisvė – mokymo bei dėstymo laisvė, sutinkamai su dėstytojo ar mokytojo pažiūromis, koncepcijomis, principais. Tačiau greta egzistuoja ir valstybiniai mokymo bei dėstymo standartai. Įstatymai draudžia mokymo metu įteigti prievartą, neapykantą kitoms tautoms, rasėms, pan, pažeisti moralės principus. Kartais akademinės laisvės principas yra taikomas tik aukštosioms mokykloms.

Totalitarinio socializmo valstybių konstitucijos numato, kad mokymas turi vykti marksistinės lenininės ideologijos pagrindu ir atitikti komunistinio auklėjimo tikslus.

Socialinio aprūpinimo teisė (socialinės paramos, pensijos teisė). Pensijos yra paprastai skirstomos į darbo ir socialines. Darbo pensijos yra mokamos tik sulaukus tam tikro amžiaus ir turint tam tikrą darbo stažą. Paprastai pensijinis

amžius vyrams yra 60 – 65, o moterims – 55-60 metų, o darbo stažas moterims – 20-25 metai, vyrams – 25-30 metų. Esant nepilnam darbo stažui, mokama nepilna pensija. Vienose valstybėse galima gauti pensiją ir kartu dirbti (pvz. Rumunija, Kuba), kitose valstybėse tai draudžiama (Prancūzija). Pensijoms mokėti valstybėse yra sukuriamas pensijinis fondas, kurį sudaro biudžeto lėšos, įmonių įmokos, darbuotojų mokestiniai išmokėjimai į fondą. Kad gautų teisę į pensiją, darbininkas turi būti sumokėjęs tam tikrą išmokų skaičių (40-50).

Socialinės pensijos yra mokamos invalidoms, šeimoms, netekusioms maitintojo, mažamečių vaikų auklėjimui, kitais įstatymo nustatytais atvejais. Šiems asmenims. Išskyrus valstybines pensijas, yra mokamos municipalinės pensijos ar municipaliniai primokėjimai prie valstybinės pensijos.

Teisė į būstą.

65

Ši teisė suprantama kaip teisė įsigyti būstą bet kuriose valstybės teritorijoje, vietoje, išskyrus karinius miestelius bei uždaras zonas. Nepasiturintiems gyventojams municipalinės valdžios iš valstybės lėšų suteikia būstą nemokamai ar žemomis kainomis. Būsto nuomos atveju savininkas neturi teisės nutraukti sutartį. Nuomininką galima iškelti tik teismine tvarka ir tik įstatymo numatytais pagrindais.

Konstitucinės asmens pareigos.Konstitucinės pareigos gali būti skirtos ir asmeniui, ir piliečiui, o gali būti skirtos tik piliečiui. Pirmajai grupei priklauso pareiga laikytis konstitucijos ir įstatymų,

mokėti mokesčius. Visi asmenys, gyvenantys valstybės teritorijoje turi tausoti gamtą bei aplinką, gamtinius resursus. Pilietis turi ypatingų pareigų. Jo pareiga – tėvynės gynyba. Tam tikrose valstybėse yra numatyta privaloma karinė tarnyba. Piliečiai vyrai (18-19 m., Izraelyje taip

pat šaukiamos moterys) yra šaukiami karinėn tarnybon tam tikram laikotarpiui (nuo pusės metų iki 2 metų) ir po jo yra atsargoje. Karo metu visi karo prievolininkai yra šaukiami į veikiančią kariuomenę.

Jeigu piliečio nuostatos ar tikyba prieštarauja karo tarnybai, karo tarnyba gali būti pakeista alternatyvia pilietine tarnybą. Paprastai tokie asmenys dirva statybose, žemės ūkyje, ligoninėse, atlieka kitus sunkius darbus.

Pilietis privalo turėti bendrą privalomą išsilavinimą. Tam tikrose valstybėse pilietis turi dalyvauti rinkimuose. Totalitarinio socializmo valstybėse konstitucijos numato ir kitas pareigas – dirbti, nedrumsti viešosios tvarkos, saugoti tėvynės garbę, saugoti valstybinę paslaptį,

sustiprinti tautų solidarumą, pan. paprastai tokios pareigos yra moralinio pobūdžio.

Konstitucinių teisių ir laisvių garantijos bei pareigų vykdymo užtikrinimo būdai.Konstitucinių teisių ir laisvių garantijos priklauso nuo valstybės demokratijos lygio, ekonominio išsivystymo lygio, visuomenės teisinės kultūros, nuo teisminės

valdžios nepriklausomybės laipsnio, kt. šias garantijas paprastai skirsto į:4) Ekonomines – šioms garantijoms ypatinga reikšmė tenka totalitarinio socializmo valstybėse. Tai socialistinė ūkininkavimo sistema, bedarbystės

likvidavimas, nemokamas patalpų suteikimas darbininkų susirinkimams ir pan. 5) Politines – marksistinėje doktrinoje šios garantijos siejamos su valstybinės valdžios pobūdžiu. Tikra garantija yra laikomas valdžios sutelkimas

darbininkų, darbininkų inteligentijos, valstiečių rankose. 6) teisines – socialistines valstybėse jomis pripažįstamas “socialistinio teisėtumo” principas.

Rinkos ekonomikos valstybėse ekonominėms ir politinėms garantijoms konstitucijoje nėra skiriama daug dėmesio . Akcentuojamos detaliai reguliuojamos teisinės garantijos. Pagrindinė socialinė ekonominė teisių garantija yra nuosavybės turėjimas, kas suteikia asmeniui galimybę nepriklausomai įgyvendinti savo teises. Politinės garantijos yra siejamos su tautos valdžios įgyvendinimo formomis – laisvais rinkimais, valdžių padalijimu, referendumais, daugiapartiškumu, piliečių dalyvavimu valdyme. Pagrindinė teisinė garantija – tai teisinė valstybė. Naujausiose konstitucijose jau kalbama apie pagrindinius teisių gynimo būdus – kreipimasis į teismą, teismo bei valstybės vadovo vaidmuo teisių apsaugoje, ombudsmeno vaidmuo.

Konstitucijos ir įstatymai numato įvairius teisių įgyvendinimo būdus: atvykimo būdas – nereikalingas joks išankstinis kreipimasis į institucijas, galima tiesiogiai vesti uždarą susirinkimą arba publikuoti straipsnį,

kritikuojantį vyriausybės veiklą. Registracijos būdas – naudojantis atvykimo būdu, reikia užsiregistruoti – tačiau tai tėra techninio pobūdžio būdas. Pareiškiminis būdas – tai išankstinis, įstatymo numatytais terminais, valstybinės valdžios organų informavimas dėl ketinimo įgyvendinti vieną ar

kitą konstitucinę teisę. Šių reikalavimų nesilaikymas daro šios teisės įgyvendinimą neteisėtu. Leidimo būdas – tam tikroms teisėms įgyvendinti yra būdinas išankstinis tam tikrų įgaliotų institucijų leidimas. Teisminių sankcijų būdas – naudojamas įgyvendinant teises atvykimo būdu. savo konstitucine teise galima pasinaudoti laisvei, tačiau ja

piktnaudžiaujant, ar pažeidžiant įstatymą, yra numatyta atsakomybė. Galimi mišrūs teisių įgyvendinimo būdai.

66

Demokratinėse valstybėse institucijos ir pareigūnai turi padėti asmenims įgyvendinti jų konstitucines teises . Konkretūs tokios pagalbos būdai yra numatyti įstatymuose. Pvz, rinkiminių kampanijų metu – asmenys realizuoja savo rinkimų teisę – kandidatams yra nemokamai suteikiamas laikas pasisakyti per visuomenės informavimo priemonėse.

Konstitucinės teisės gali būti ginamos pačių piliečių (pvz. skundas į administracinius organus), piliečių susivienijimų (pvz. profsąjungų organizuojami piketai), įvairių valstybės organų (pvz. prokuratūros). Ypatinga reikšmė yra teikiama teisminei gynybai.

Esant teisių pažeidimui, asmuo gali kreiptis tiesiogiai į teismą. Teismas neturi teisės atsisakyti negrinėti skundą dėl įstatymo neaiškumo ar nebuvimo. Tam tikrose ispanų-portugalų valstybėse yra galimas “tautinis veiksmas” – ieškinys to asmens, kurio teisės nebuvo tiesiogiai pažeistos.

Konstitucinių teisių apsauga – tai ypatinga konstitucinių teismų bei kitų konstitucinės kontrolės institucijų funkcija. Pilietis (jei tai yra numatyta įstatymuose) gali tiesiogiai kreiptis į šias institucijas. Taip pat asmenys turi teisę kreiptis į tarptautines organizacijas (pvz. JT Žmogaus teisių reikalų komitetas), į tarptautinius teismus (pvz, į Europos Žmogaus Teisių Teismą), jei valstybė yra tos organizacijos narė ar yra pasirašiusi tam tikrą konvenciją ir jei yra išnaudoti visi vidiniai teisės gynimo būdai.

Asmens teisės ir pareigos ypatingos padėties metu.

Ypatingos padėties įvedimas pasiveja konstitucines teises bei išplečia pareigų spektrą, pagriežtina atsakomybę. Tai paprastai daroma valstybės ar vyriausybės vadovo aktu, kuris yra priimamas įstatymo dėl ypatingos padėties pagrindu.

Ypatingosios padėties įvedimo akte turi būti tiksliai numatytas jo trukmė, teritorija, išvardintos ribojamos teisės. Aktas yra iškarto paskelbiamas gyventojams, tačiau įsigalioja po kelių valandų. Daugelio valstybių konstitucijos numato skubų parlamento (jei jis tuo metu neveikia) sušaukimą, kad šis galėtų pastoviai kontroliuoti vykdomosios valdžios veiksmus.

Įvedus ypatingą padėtį yra ribojama susirinkimų teisė, politinių partijų veikla, asmenų judėjimo laisvė, draudžiamos demonstracijos. Įvedama tele ir radijo programų cenzūra. Piliečiai, kurstantys visuomeninę netvarką bei įstatymų nesilaikymą gali būti tam tikram laikui išsiųsti iš to regiono. Įvedama asmenų bei transporto priemonių apžiūra, patikrinimai.

Jeigu ypatinga padėtis yra įvesta dėl stichinių nelaimių ar katastrofų, galimos ypatingos priemonės: priverstiniai darbai, maisto bei pirmos reikmės daiktų paskirstymas, įmonių bei įstaigų darbo režimo keitimas.

Įvedus karo padėtį, tam tikri civilių institucijų įgaliojimai pereina karo valdžios organams, kurie tuo metu turi didesnius įgaliojimus už civilines institucijas. Apsupties padėtis yra skelbiama kritinėse situacijose ir jai būdingi labai griežti apribojimai. Ypatingosios padėties metu gali būti įvesta komendanto valanda. Nakties metu asmenims draudžiama pasirodyti gatvėse be atitinkamo leidimo, kurie yra

išduodami paprastai karo valdžios; rinktis į daugiau kaip 3-4 asmenų grupes.

VVALDYMOALDYMO FORMOSFORMOS..

Valstybės formų sąvoka ir klasifikacija. Konstitucinėje teisėje yra naudojamos kelios sąvokos, kurios apibūdina valstybės formą. Tai valdymo forma, valstybės (teritorinė politinė) santvarkos forma,

politinio (valstybinio) režimo forma. Tačiau pats valstybės formos terminas yra kilęs iš doktrinos ir gana ilgą laiką nebuvo įtvirtintas konstitucijose. Tačiau pastarųjų laikų tendencijos liudija tai, kad

valstybės forma tampa vis aktualesniu konstitucinio reguliavimo klausimu. Konstitucijose yra skyriai, kurie vadinasi “Valstybės forma” – Turkijos 1982, Salvadoro 1986, Etiopijos 1987 m. konstitucijos. Daugėlio valstybių konstitucijose yra sintezuotų formuluočių, turinčių tris aukščiau išdėstytas sąvokas. Pvz., 1988 m. Brazilijos konstitucija kalba apie federacinę respubliką, apie demokratinę teisinę valstybę. Maroko 1972 m. konstitucija kalba apie unitarinę valstybę ir socialinę monarchiją, 1958 m. Prancūzijos konstitucija – apie nedalomą, pasaulietinę socialinę demokratinę respubliką.

67

Kai kurios konstitucijos kaip vieną iš valstybės formą apibūdinančių elementų, naudoja tautos dalyvavimo valstybės organų veikloje – t.y. išreiškiamas abipusio ryšio tarp valdančiųjų ir valdomųjų principas. Ypač dažnai apie tai kalba totalitarinio socializmo valstybių konstitucijos, tačiau normų dėl participacijos yra ir kitose pagrindinėse įstatymuose. Pvz. Kolumbijos 1991 m. konstitucija valstybę charakterizuoja kaip “participacinę respubliką”.

Tokiu būdu, valstybės forma tampa kompleksiniu konstitucinėse teisės institutu, kuri sudaro tarpusavyje suderintų normų, reguliuojančių valstybės struktūrą, pagrindinių valstybės organų sąveiką, teritorinę politinę valstybės sandarą, valstybės aparato pagrindinius veikimo principus, taip pat pastarojo santykius su piliečiais, sistema. Elementai, kurie pagal valstybės teoriją sudaro valstybės formos elementus (pvz. valdymo forma, valstybinės santvarkos forma), konstitucinėje teisėje yra valstybės formos instituto sudėtinės dalys.

Valstybės formų klasifikacija konstitucinėje teisėje.

Valstybės teorija pateikia tokią valstybės formų klasifikaciją:1) demokratinės valstybės formos (Prancūzija)2) autoritarinės valstybės formos (Indonezija).

Galimas taip pat detalesnis skirstymas: feodalinė teokratinė forma buržuazinė autoritarinė buržuazinė demokratinė socialistinė demokratinė revoliucinė, kt.

Konstitucinė teisė klasifikuoja valstybės formas, atsižvelgdama į valstybės valdžių atskyrimo bei valdžios vienybės principus:1) polikratinė forma (daugiavalė forma) – jai būdingas valdžių padalijimas tarp įvairių valstybės organų (įstatymų leidyba – parlamentas, vykdomoji valdžia –

vyriausybė bei valstybės vadovas, teisminė valdžia – nepriklausomi teismai), valdžių šakų tarpusavio sąveikos suderinti mechanizmai, stabdžių ir atsvarų sistema, teritorijos savivalda, demokratinis valstybinis režimas, įvairios tautos participacijos formos.

2) monokratinė forma – vienvaldinė forma. Jai būdingas vieno valstybės organo ar pareigūno vienvaldiškumas. Konstitucijos gali skelbti ne vieno organo, o organų sistemos valdžią (pvz. totalitarinio socializmo atveju – tarybų valdžią). Tačiau realiai valdžia priklauso tik tam vienam organui. Visi kiti organai – tai ne valstybės, o valstybiniai (t.y. vykdomieji) organai arba teisminiai organai. Visa valstybės valdžia gali priklausyti vienam asmeniui (fiureriui, duče, kaudiljo, monarchui). Daugelyje Afrikos valstybių (Gvinėja, Zairas, Malavija, Tunisas, Uganda), valdžia priklausė “prezidentams iki gyvos galvos”, kurie tuo pačiu buvo ir vienintelės neuždraustos valdančiosios partijos primininkai, nors kai kurių valstybių normos turėjo nuostatų dėl valdžių atskyrimo. Pagaliau, reali valdžia gali būti ne vieno asmens ar valstybės organo rankose – ji gali būti organo, vykdančio svarbiausius valstybininius įgaliojimus, rankose. Taip buvo ir yra totalitarinio socializmo valstybėse, kur visi svarbiausi klausimai yra sprendžiami politbiuro. Esant tokiai valstybės formai, nėra stabdžių ir atsvarų sistemos, teritoriniai kolektyvai yra labai centro prižiūrimi, arba draudžiami, arba jis atmetamas kaip institutas

– vietoj šio instituto yra paskiriamas gubernatorius ar išrenkamos tarybos, kuriems pagal konstituciją priklauso visa valdžia, tačiau realiai jie yra pavaldūs valdančiosios partijos organams. Viešpatauja viena valstybinė ideologija (ji yra įtvirtinama konstitucijose – Beninas, Haitis, Zairas, Indonezija, Iranas, Pakistanas, kitose valstybėse – tai buvo de facto).

3) Segmentarinė forma – užima tarpinę padėti tarp monokratinės ir polikratinės formų bei turi jų elementų. Būdinga tai, kad valstybinė organizacija kaip visuma susideda iš skirtingų dalių, tačiau jas vienija vieninga valstybinės valdžios prigimtis, valstybinės politikos vienybė principiniais klausimais, vieningi jos organizacijos bei veiklos principai. Šioje valstybės formoje yra ir polikratijos, ir monokratijos elementų, demokratijos, autoritarizmo ir net totalitarizmo dalelių. Valstybės valdymo organai yra renkami, tačiau jie yra iš anksto suorganizuoti, o partijų, kurioms leidžiama dalyvauti rinkimuose, skaičius, neretai yra ribojamas (trys

68

Indonezijoje, dvi Nigerijoje). Parlamento rinkimai neturi principinės reikšmės, kadangi sprendžiamoji galia yra sutelkta prezidento rankose (daugelis Lotynų Amerikos šalių prezidentų), valstybės vadovo rankose (Jordanija, Marokas, ar kitos struktūros rankose (pvz. karininkų senatas Tailande). Valdžių padalijimas gali būti konstitucijų pripažįstamas, tačiau realiai neegzistuoja stabdžių bei atsvarų sistema. Galima autonomija, net politinė (pvz. Filipinai), vietose gali būti renkami organai (tarybos, seniūnai), tačiau autonomijų įgaliojimai yra ribojami, o renkami tarybų pirmininkai bei seniūnai yra tvirtinami, ir gali būti nepatvirtinti aukštesnių institucijų vadovų. Demokratinės teisės ir laisvės konstitucijoje yra pripažįstamos (kartais jų sąrašas yra gana platus), tačiau realių teisminių jų praktinio realizavimo garantijų nėra.

Valdymo formų sąvoka ir klasifikacija. Terminas “valdymo forma” yra sutinkamas daugelyje pagrindinių įstatymų. Kai kuriose konstitucijose šio termino nėra, tačiau visuomet yra įvardijamas pagrindinis

valdymo būdas – monarchija (Ispanijos 1978 m. konstitucija) arba respublika (Vokietijos 1949 m. konstitucija). Tik keletas valstybių savo pavadinime neturi žodžių “monarchija” ar “respublika” – Izraelio valstybė. Kampučijos valstybė (iki 1993 m.), Libijos džamachirija, Ukraina (nors Ukrainos konstitucija skelbia ją respublika).

Yra du požiūriai į valdymo formą – siauras ir platus. Siauras požiūris į valdymo formą – ura susijęs su vieno asmens padėtimi – valstybės vadovo – monarcho ar prezidento.Platus požiūris į valdymo formą – į valdymo režimo sampratą įeina santykiai tarp vietinių ir centrinių institucijų, politinė aplinka, kurioje veikia valstybės

institucijos. Iš tikrųjų valdymo forma neapsiriboja vieno asmens padėtimi (klasifikuojant reikia atsižvelgti į valstybės vadovo santykius su parlamentu ar vyriausybe), tačiau

būdama valstybės valdymo forma, ši sąvoka gali apimti visą politinę aplinką. Valdymo forma – įstatymų leidybos bei vykdomųjų bei kitų valstybinių organų (kur atmetama valdžių padalijimo koncepcija, ir yra priimta tarybų respublikos koncepcija). santykių struktūros apibūdinimas. Kai kuriose valstybėse valdymo formos ypatumus atskleidžia bei reikšmę turi konstitucinės priežiūros institucijų bei kitų valstybinio valdymo organų apibūdinimas.

Tradiciškai yra skiriamos dvi valdymo formos – monarchija ir respublika. Detalesnė klasifikacija yra atliekama jų ribose – dualistinė monarchija, prezidentinė respublika ir kt. Tačiau tuo pačiu šiuo metų tam tikri skirtumai tarp šių valdymo formų išnyksta. Atsiranda mišrių formų – monarchijoje atsiranda respublikos bruožų (pvz. periodiškai – kas penkis metus, yra renkamas monarchas Malaizijoje), respublikoje atsiranda monarchijos elementų – “prezidentai iki gyvos galvos”, kuriamos pusiauprezidentinės ir pusiauparlamentinės respublikos, kurios derina įvairų formų ypatumus. Netgi absoliutinė monarchija vis dažniau įgauna išorinę konstitucinę išraišką – dovanuotos konstitucijos, konsultaciniai parlamentai ir pan.

Monarchija.Monarchinė valdymo forma. Monarchija - tai tokia valdymo forma, kuomet valstybės vadovas yra vienas asmuo, kuris gauna visam gyvenimui ir perduoda savo valstybės pareigas bei garbės

titulą įpėdiniui (karalius, imperatorius, sultonas, kt). Monarchijų skaičius pasaulyje yra gana didelis – jeigu skaičiuotume Britų sandraugos nares, kuriose britų monarchas yra generolas gubernatorius, tau monarchijos

sudaro 1/6 pasaulio valstybių. Monarchijų yra didelių valstybių – D. Britanija, Ispanija, Japonija, Tailandas, yra ir labai mažų, kurių gyventojų skaičius yra vos keli šimtai tūkstančių gyventojų (Svazilendas), kelios dešimtys tūkstančių (Sent Kristoferis ir Nevišas Karibų jūroje) ir net kelis tūkstančius gyventojų (Tuvalų Okeanijoje).

Bendroji tendencija liudija, kad pereinama nuo monarchijos prie respublikos, kaip demokratiškesnės valdymo formos. Po II pasaulinio karo monarchija buvo panaikinti Bulgarijoje, Italijoje, Rumunijoje, kt valstybėse, vėliau – Graikijoje, Afganistane. Tačiau ir monarchijos atkūrimo atvejų (Ispanija po diktatoriaus Franko mirties). Išsivysčiusiose valstybėse (D. Britanija, Ispanija, Japonija ir kt) monarchija faktiškai neįtakoja valstybės politinį režimą, Britanijos padėtis mažai kuo skiriasi nuo kaimyninės respublikos – Prancūzijos. Tačiau daugelyje besivystančių valstybių monarchai kaip feodalinis institutas riboja demokratijos vystymąsi.

Nors monarchas – valstybės vadovas – jam ne visuomet priklauso aukščiausia valdžia, ne visuomet jis realiai valdo šalį. Aukščiausią valdžią monarchijoje dažnai vykdo aukščiausių valstybės organų sistema, kurią sudaro valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybės ir kartai neformalios struktūros (šeimos taryba, aukščiausia dvasininkija, aš šura taryba). Todėl išskiriamos tokios demokratijos rūšys:

69

Absoliutinė monarchija – juridiškai ir faktiškai neribojama monarcho valdžia. Dualistinė monarchija – konstitucinė monarchija, kur valstybės vadovo valdžia yra ribojama. Parlamentinė monarchija - konstitucinė monarchija, kur valstybės vadovo valdžia yra ribojama, tačiau kitu būdu, nei dualistinėje monarchijoje.

Absoliutinė monarchija. Būdinga ikikapitalistinėm vystymosi stadijoms, egzistuoja kai kuriose šalyse. Sultonate Omanas nėra konstitucijos, jos vaidmenį atlieka Koranas. Nėra ir

parlamento, vyriausybė yra formuojama karaliaus, ji atsakinga tik jam. Ministras pirmininkas parastai yra brolis, sūnus ar kitas monarcho giminaitis. Daugelis ministrų ir gubernatorių taip pat priklauso valdančiajai šeimai.

Kitose Persų įlankos emiratuose – Bachreine, Katare, Kuveite, JAE, yra konstitucijos, tačiau jos:1) dovanotos, o ne demokratiškai priimtos2) jų galiojimas dažnai sustabdomas (Bachreine – nuo 1975 m)3) jos nustato, kad vis valdžia išeina iš monarcho, kad virš konstitucijos yra Koranas.

Šiose valstybėse yra parlamentai, kartais renkami tik vyrų piliečių, tačiau tai įstatyminiai kolegialūs organai, nes jų sprendimams reikalingas monarcho pritarimas. Katare parlamentas taip ir vadinamas – Konsultatyvinis susirinkimas – ir veikia musulmonų aš šūra tradicijų pagrindu – tai valdovo pasitarimai su gerbiamais asmenimis. JAE parlamento (Nacionalinio susirinkimo) nariai yra skiriami septynių emirų (ministrų tarybos), o parlamentas veikia kaip patariamoji institucija net ne prie emyrų tarybos, o prie vyriausybės, kuri taip pat yra emirų formuojama. Saudo Arabijoje vietoj parlamento yra sukurta patariamoji taryba, kurią skiria karalius (1992). Tokiu būdu, nors šiose valstybėse ir yra parlamentai, tačiau jie de facto ne riboja monarcho valdžios.

Ypatingą reikšmę šiuolaikinėse absoliutinėse monarchijose turi šeimos taryba ir musulmonų religija. Šeimos taryba – tai neformali, tačiau labai reikšminga institucija. Ją sudaro valdančiosios šeimos nariai, artimieji giminaičiai ir kai kurie aukštesnieji ulemai – labai gerbiami Korano žinovai. Saudo Arabijoje šeimos taryba buvo nušalinusi karalių ir į jo vietą skyrė naują karalių iš tos pačios šeimos. Karalius – tai tuo pačiu metu ir aukščiausias dvasininkas – imamas, o musulmonų religija – valstybinė religija. Karaliaus pasaulietinė valdžia yra siejama su dvasine valdžia. Tokiu būdu egzistuojančios šiuo metu absoliutinėse monarchijos yra absoliutinėse teokratinės monarchijos.

Savo socialiniu pobūdžių šiuolaikinės monarchijos nėra visiškos feodalinės valstybės. Viešpataujanti klasė, nors ji ir susiformavo feodalinės aristokratijos pagrindu: egzistuoja ne feodalinio valstiečių išnaudojimo sąskaita, o naudodamasi bei eksplotuodama naftos išteklius. Be to, didelė valdžios dalis yra sukoncentruota stambios finansinės buržuazijos rankose.

Dualistinė monarchija. Dualistinėje monarchijoje yra konstitucija (neretai monarcho dovanuota), taip pat yra parlamentas, kuriam nesant negali būti priimami įstatymai. Tačiau vyriausybė

(ministrų taryba) yra skiriama monarcho ir tik jam yra atsakinga. De fakto tokioje monarchijoje dėl papročių įtakos monarcho vaidmuo yra iš esmės didesnis negu de jure. Kai kurios monarchijos pagal konstituciją yra artimesnės parlamentinėm (Jordanija, Marokas, Nepalas) – yra dualistinės. Šių valstybių monarchai ne vieną kartą buvo paleidę parlamentus bei valdę be jų metus ar net dešimtmečius. Taip pat ir konstitucijos numatyta vyriausybės atsakomybė prieš parlamentą faktiškai yra fikcija – tradiciškai vyriausybė yra visiškai atsakinga tik monarchui.

Parlamentinė monarchija. Parlamentinėje monarchijoje veikia konstitucija, kuri yra priimta demokratiniu būdu, įstatymų leidybos valdžia priklauso parlamentui (bent jau yra renkami jo

žemesnieji rūmai). Monarchas juridiškai lieka valstybės vadovu, nors faktiškai valstybės valdyme jis nedalyvauja. Japonijos 1946 m. konstitucija tiesiogiai tai draudžia, kitose šalyse (D Britanijoje) monarchas neturi valdingų įgaliojimų paprotinių normų pagrindu, kurios savo ruožtu susiformavo ilgalaikės valstybinės praktikos dėka.

Vyriausybė čia yra atsakinga tik parlamentui. Nors pagal konstituciją vyriausybė yra skiriama monarcho, tačiau faktiškai tai yra tik formalus aktas. Vyriausybė yra formuojama daugumos partijos lyderio, kurį monarchas skiria ministru pirmininku. Paskirti kitą ministrą pirmininką jis negali, kadangi kitokia ministrų kabineto sudėtis negaus pasitikėjimo votuma (nebus patvirtinta) parlamente, paskelbiant jam vyriausybės programą, tik tuo atveju, kai parlamente nėra daugumos ir partijos nebuvo

70

susitarusios dėl koalicinės vyriausybės sudarymo, monarchas gali vaidinti labiau savarankišką vaidmenį, parinkdamas kandidatūrą (taip kartais būna Belgijoje, Danijoje, Nyderlanduose).

Parlamentinėje monarchijoje valstybės vadovas arba neturi veto teisės priimtiems įstatymams, net jei jis turi asmeninių prieštaravimų, jis turi šiuos įstatymus promulguoti (Japonija), arba šia teise nesinaudoja (daugiau kaip 300 metų šios teisės nenaudojo Britanijos monarchas, to dėka susitarė konstitucinė konvencija, kad monarchas nenaudoja veto teisės).

Ypatinga parlamentinės monarchijos forma yra Britų sandraugos šalyse (Australija, Jamaika, Kanada, Naujoji Zelandija, Papua naujoji Gvinėja, kt). yra laikoma, kad jų vadovas yra britų monarchas, kuris šiose valstybėse yra atstovaujamas generolo gubernatoriaus. Tačiau praktikoje generolą gubernatorių skiria vyriausybė arba renka parlamentas. Respublikose, kurios įeina į sandraugą (Indija, Pakistanas), generolo gubernatoriaus nėra – yra renkamas prezidentas.

Kai kurių pasaulio šalių monarchijų ypatumai.Kai kuriose, ypač mažose valstybėse (Lesotas ir Svazilendas tropikų Afrikoje, Tongas Okeanijoje, kt), monarchija egzistuoja feodalinių gentinių bei patriarchalinių

institutų pagrinu. Paparastai parlamentas yra renkamas tik dalinai, tradicinių bendruomenių pagrindu. Prie karaliaus paprastai veikia genčių taryba (Svazilende – dvi – didžioji ir mažoji tarybos). Genčių taryba gali turėti didesnę reikšmę nei parlamentas, priimti labai svarbius sprendimus. Daugelį sprendimų monarchas gali priimti tik genčių tarybai sutikus.

Malaizijoje egzistuoja renkama monarchija, JAE veikia “kolektyvinis monarchas” – svarbiausios valstybės vadovo, įstatymų leidybos bei kitos svarbios valstybės valdžios funkcijos priklauso Septinių emirų tarybai.

Respublika.Respublikos sąvoka. Respublika – tai tokia valdymo forma, kuomet valstybės vadovas yra prezidentas, renkamas nustatytam laikotarpiui. Jis renkamas iš piliečių, turinčių reikalaujamų

“kvalifikacijų” – tam tikras amžius, gimti tos valstybės teritorijoje, būti valstybės piliečių vaiku, turėti visas politines bei pilietines teises. Yra ir iškreiptos respublikos formos, kuomet prezidentą renka ne piliečiai, o jį skelbia revoliucinė taryba po valstybės perversmo arba kai prezidentas paskelbiamas savo pareigas einančiu iki gyvos galvos.

Respublikos yra skirstomos į: prezidentines (JAV) parlamentines (Indija). Mišriąsias.

Prezidentinė respublika. Prezidentinėje respublikoje prezidentas, kaip taisyklė, yra renkamas nepriklausomai nuo parlamento (Meksikoje – tiesiogiai renkamas piliečių, JAV – renkamas

netiesiogiai). Tačiau yra ir išimčių – Suriname tam tikrą laiką prezidentas buvo renkamas 2/3 parlamento balsų dauguma, Egipte prezidento kandidatūrą rinkėjams pateikia tik parlamentas.

Prezidentas skiria ministrus (JAV, Brazilija). Šiuo atveju nuo prezidento atskiros vyriausybės nėra – yra formuojamas prezidento kabinetas, kur ministrai turi tik patariamąjį balsą. Kai kur prezidentas gali skirti ministrą pirmininką. Be to, nei ministras pirmininkas, nei kiti ministrai nėra atsakingi parlamentui, negali būti parlamento nušalinti nuo pareigų. Tai reiškia, kad vyriausybė yra formuojama partijos (retai – partijų bloku), kuri laimėjo prezidento, o ne parlamento rinkimus, prezidentas – valdančiosios partijos lyderis, nors daugelyje valstybių, po išrinkimo, prezidentas nutraukia savo narystę politinėje partijoje ir veikia kaip nepartinis veikėjas, prezidentas turi visišką laisvę, rinkdamasis vyriausybės narius, ir daro tai savo nuožiūra (Nigerijoje, JAV, kai kuriose kitose valstybėse reikia gauti senato pritarimą). Kaip taisyklė, ministrai yra atsakingi tik prezidentui ir negali būti parlamento nušalinti nu pareigų, jiems paskelbiant nepasitikėjimo votumą.

Kartais konstitucija tiesiogiai pasako, kad prezidentas yra vyriausybės vadovas (1990 m. Mozambiko konstitucija). Daugelyje prezidentinių respublikų nėra ministro pirmininko pareigybės – jo vietą užima prezidentas. Jeigu tokia pareigybė yra, tai yra administracinis pirmininkas.

71

Vyriausybės politiką nustato prezidentas, jam pirmininkaujant vyksta vyriausybės posėdžiai, kurių metu yra sprendžiami svarbūs klausima (mažiau svarbesni klausimai yra sprendžiami pirmininkaujant administraciniam pirmininkui).

Prezidentinėje respublikoje veikia griežtas valdžių atskyrimo principas: prezidentas neturi teisės anksčiau laiko paleisti parlament (tačiau praktikoje tai pasitaiko besivystančiose valstybėse – 1993 m. Peru prezidentas sustabdė konstitucijos galiojimą bei paleido parlamentą, paskyręs naujuosius rinkimus). Parlamentas taip pat neturi teisės nušalinti ministrų nepasitikėjimo votumo paskelbimo būdu. tais retais atvejais, kai šią galimybe gali būti pasinaudota: yra numatyta, kad tai neliečia faktinio vyriausybės vadovo – prezidento – tai pagrindinis prezidentinės respublikos bruožas. Ministrų atsakomybė prezidentui – taip pat reikšmingas prezidentinės respublikos bruožas. Tačiau parlamentas turi nereikšmingus įgaliojimus kontroliuodamas valdymą.

Prezidentinėje respublikoje galima situacija, kurią vadina “pasidalintu valdymu”, kuomet vyriausybę suformuoja vieną partija, o parlamente dauguma priklauso opozicinei parijai (partijoms). Taip kelis kartus atsitiko Venesueloje, Kosta Rikoje, JAV. “pasidalinto valdymo” terminas gali būti naudojamas kita prasme – esant kitokiai valdymo formai – parlamentinei respublikai ar parlamentinei monarchijai – į vyriausybės sudėtį įeina keli ministrai iš opozicijos. Tai paprastai daroma visuotinės krizės, karo metu tam, kad būtų užtikrintas įvairių politinių jėgų veikimas esant kritinėms situacijoms.

Superprezidentinė respublika. Kadangi prezidentas susikoncentravo savo rankose didelę valdžią, Lotynų Amerikos valstybės gavo superprezidentinių respublikų pavadinimą. Tačiau pastaruoju

dešimtmečių Azijoje ir Afrikoje atsirado valstybių, kuriose prezidentai įgavo dar daugiau galių. Jie tapo vienintelės legalios ar vienintelės partijos lyderiais, tapo pagrindiniais valstybėse ideologais (Zairas – Mobutu), daugelis jų buvo paskelbti “prezidentais iki gyvos galvos” (Zairas, Tunisas, Uganda). Tokiu būdu atsirado prezidentinė monarchinė respublika, prezidentinio absoliutizmo forma.

Ypatinga superprezidentinės respublikos forma yra tokia valdymo forma, kuri yra nustatoma daugelyje valstybių po karinių perversmų. Tai gana dažnas reiškinys besivystančiose valstybėse. Šiuose atvejuose parlamentas paprastai yra paleidžiamas, vyriausybė ir prezidentas yra nušalinamas nuo pareigų. Sudaromas naujas aukščiausiasis organas – karinė taryba (revoliucinė taryba, nacionalinio gelbėjimo taryba), jos pirmininkas – perversmo lyderis, yra paskelbiamas prezidentu. į vietinės valdžios organus yra skiriami kariniai gubernatoriai, komendantai, kt. Šalia likusios teismų sistemos yra kuriami kariniai tribunolai, kurie teisia ir civilius asmenis. Nors esant kariniam valdymu yra galimi vietos valdymo organų rinkimai, šie organai tampa karinės valdžios kontroliuojami. Tai prezidentinė karinė (militaristinė) respublika. Kitose besivystančiose valstybėse yra naudojama dvigubo kariuomenės vaidmens koncepcija – politinis ir karinis vaidmuo. Karinės pajėgos dažnai yra buvusių “civilių” prezidentinių respublikų palikimas (Indonezija, Turkija).

Specifinių bruožų turi buvusios socialistinės orientacijos valstybių prezidentinės respublikos. Kai kuriose valstybėse (Angola, Benin, Kongas: Mozambikas) prezidentas buvo renkamas vienintelės valdančios partijos aukščiausios respublikos organu (suvažiavimu ar centriniu komitetu). Šios partijos pirmininkas, išrinktas jos suvažiavimu, automatiškai tapdavo valstybės prezidentu. jis gaudavo investitūrą (valdžios įteikimą) parlamente – jis negalėdavo atsisakyti pripažinti prezidento ar į jo vietą paskirti kito asmens, toks prezidentas rėmėsi ne tik valstybės, bet ir realiai veikiančiu partiniu aparatu.

Parlamentarizmas prezidentinėje respublikoje ir pusiauprezidentinė respublika. Kartu su prezidento valdžios išplėtimu buvo pastebėtos parlamento galių sumenkėjimo tendencijos. Tai liečia Lotynų Amerikos, Afrikos valstybes – tai siejama

su totalitarinių bei socialistinių režimų žlugimu. Po konstitucinių reformų daugelyje Europos valstybių pastebėta prezidento galių ribojimo tendencija (Portugalija). Tokiu būdu atsirado prezidentinės respublikos su parlamentinio valdymo elementais. Jie yra tokie, kad prezidentinėje respublikoje yra numatyta galimybė ministrams paskelbti nepasitikėjimo votumą (tačiau ne vyriausybei, o juridiniam vyriausybės vadovui – prezidentui), tačiau ministrai lieka atsakingi prezidentui. Prezidentas vadovauja kabineto veikla (prezidento kabinetas).

Pvz. Urugvajuje parlamentas gali paskelbti nepasitikėjimo votumą ministrams, nors tam reikalinga kvalifikuota balsų dauguma – 2/3, be to, prezidentas numatyta atvejais neturi teisės nušalinti ministro net po parlamento nepasitikėjimo votumo paskelbimo, be to, parlamentas neturi teisės pritarti ar nepritarti vyriausybės programai. Jis gali ją svarstyti, tačiau neturi teisės priimti dėl to sprendimo.

Kai kuriose valstybėse galima paskelbti nepasitikėjimo votumą visai ministrų tarybai, kuri yra apibūdinama kaip vykdomosios valdžios organas. Prezidento paskirtos vyriausybės atsakomybė parlamentui paverčia prezidentine respublika pusiauprezidentine. Pvz. Prancūzijoje vyriausybė paskelbia savo programa bei prašo jai pritarti, nors ji

72

gali to ir nedaryti. Gali būti paskelbta nepasitikėjimo vyriausybe rezoliucija ir tuomet vyriausybė turi atsistatydinti. Šios rezoliucijos priėmimo tvarka yra labai sudėtinga ir Prancūzijoje nuo 1958 m. buvo tik vienetiniai tokie atveji.

Prezidentinės ar pusiauprezidentinės respublikos vyriausybė, jeigu jai vadovauja administracinis pirmininkas, gali pati iškelti klausimą dėl nepasitikėjimo. Taip ji stengiasi įsitvirtinti savo pozicijas, pateikti parlamentui įstatymą, grasindama atsistatydinti. Tokia tvarka taip pat suartina parlamentinę ir prezidentinę respublikas.

Parlamentinė respublika. Parlamentinė respublika, bent jau grynam pavidale, yra paplitusi kur kas mažiau, negu prezidentinė. Tai Austrija, Vokietija, Indija, Airija, Italija, Portugalija. Parlamentinėje respublikoje prezidentas paprastai renkamas tokia tvarka, kad jis savo mandatą gautų ne tiesiogiai iš rinkėjų, ir tokiu būdu negalėtų savęs

priešpastatyti parlamentui, kurio deputatai taip pat yra tiesiogiai renkami piliečių. Yra taikomi įvairūs prezidento rinkimų būdai:1) renkamas parlamento – Graikija, Libanas, Turkija). 2) Renkamas ypatingos kolegijos – Vokietijoje tokią kolegiją sudaro visi parlamento žemesniųjų rūmų nariai ir toks pats skaičius žemių renkamų

atstovų. Ši kolegija yra vadinama Federaliniu susirinkimu. Italijoje kolegiją sudaro abiejų parlamento rūmų Nariai bei regioninių tarybų nariai, Indijoje – renkami parlamento nariai ir renkami valstijų įstatymų leidybos organų nariai. Prezidento rinkimo būdas nėra esminis skirtumas tarp prezidentinės ir parlamentinės respublikų. Esmė yra vyriausybės skyrimas bei jos politinė atsakomybė.

Parlamentinėje respublikoje vyriausybė, kaip ir prezidentinėje respublikoje, yra skiriama prezidento. Tačiau parlamentinėje respublikoje tai tik formalus aktas. Parlamentinėje respublikoje, kaip ir parlamentinėje monarchijoje, valstybės vadovas nėra vyriausybės vadovas ir negali savarankiškai pasirinkti ministro pirmininko, kuris vėliau turės suformuoti kabinetą, kuriam turės pritarti parlamentas. Prezidentas turi skirti asmenį, kuri teikia parlamentas – kuriuo parlamentas pasitiki (arba jo žemesnieji rūmai), kitaip vyriausybė nebus parlamento patvirtinta. Todėl parlamentinėje respublikoje ministro pirmininko pareigas eina partijos, turinčios daugumą parlamente, lyderis arba kandidatas, kurį pasiūlo susivienijusių partijų blokas, kursis laimėjo balsų daugumą.

Tai reiškia, kad vyriausybė yra formuoja partijos (partijų), kurios laimėjo parlamento, o ne prezidento rinkimus. Parlamentinėje respublikoje konstitucija numato gana plačius prezidento įgaliojimus, tačiau realiai jais pasinaudoti prezidentas gali? Tik vyriausybei pritarus ar

patarus. Tokioje respublikoje prezidentas nevaldo. Tai reiškia, kad jo reikšmė valstybėje nėra didelė. Kai kuriuos svarbius klausimas prezidentas gali spręsti savarankiškai (Italijoje prezidentas skiria svarbius pareigūnus, Vokietijoje esant tam tikromis sąlygoms gali atmesti vyriausybės prašymą paleisti žemesniuosius parlamento rūmus).

Parlamentinėje respublikoje vyriausybė yra atsakinga tik parlamentui. Parlamento paskelbtas nepasitikėjimo votumas, priverčia vyriausybę atsistatydinti. Tačiau prezidentas, gavęs vyriausybės pritarimą, gali paleisti parlamenta, tačiau būtinai turi paskelbti naujų rinkimų datą. Jeigu rinkimuose laimės nevyriausybinė partija, vyriausybė turės atsistatydinti.

Racionalizuotas parlamentarizmas parlamentinėje respublikoje. Parlamentinė respublika, kaip ir prezidentinė, jaučia spaudimą, verčiantį ją racionalizuotis. Šis spaudimas yra tas, kad siekiama riboti nepasitikėjimo votumo

panaudojimą, siekiama sukurti stabilią vyriausybę, panaikinti vyriausybių dažną kaitą – per pastaruosius 50 metų Italijoje pasikeitė daugiau kaip 50 ministrų tarybos. Šiam tikslui pasiketi yra naudojami įvairios parlamento narių kombinacijos, tačiau yra ir atvirtikštinės kombinacijos, kurių tikslas – paskelbti nepasitikėjimą ir nuverti kabinetą.

Yra ir kiti būdai sukurti stabilią vyriausybę parlamentinėje respublikoje. Veiksmingiausias yra “konstruktyvus nepasitikėjimo votumas”, kuris yra numatytas Vokietijos konstitucijoje:

1) žemesniesiems parlamento rūmams yra atsakinga ne visa vyriausybė, o tik jos vadovas – kancleris.2) Atskiriems ministrams nepasitikėjimas negali būti pareikštas. Jie yra skiriami ir nušalinami nuo pareigų kanclerio. 3) Bundestagas turi teisę apreikšti nepasitikėjimą kancleriu tik tuo atveju, jeigu rezoliucijos projektas turės du punktus:

1. siūlymas nepasitikėti esamu kancleriu2. siūlymas išrinkti naują kanclerį.

Tokią rezoliuciją paskelbti yra laba sudėtinga, todėl tokia procedūra buvo pasinaudota tik vieną kartą – 1982 m.

73

Kancleris savo iniciatyva taip pat gali iškelti pasitikėjimo klausimą. Pasiūlymas yra priimtas, jeigu už jį nubalsuoja absoliuti parlamentarų dauguma. Jeigu pasiūlymas nepalaikomas, kancleris turi atsistatydinti. Jis gali kreiptis į prezidentą, kad šis per 21 dieną palestų parlamentą. Šios galimybės netenkama, jei per 21 dieną parlamentas išrinks naują kanclerį. Tokiu atveju kancleris turi palikti savo postą. Kancleriui netekus savo įgaliojimus, savo pareigų turi atsisakyti ir kiti vyriausybės nariai.

Kitas parlamento racionalizavimo būdas yra Prancūzija, kurioje tokia racionalizavimai sąlygojo perėjimą nuo parlamentinės į pusiauprezidentinė respubliką. Prezidento valdžia buvo taip sustiprinta, kad jis tapo centrine valstybės aparato figūra. Buvo apribotos parlamento įstatymų leidybos įgaliojimai – jis turi teisę priimti įstatymus tik jo kompetencijai priklausančiais klausimais. Visi kiti klausimai yra sprendžiami, pasinaudojant reglamentine valdžia: prezidentas, vyriausybė, ministrai – t.y. vykdomoji valdžia, iš esmės leidžia teisės aktus, turinčius įstatymų galią.

Prezidentas yra suvokiamas kaip valstybės arbitras – jo konstitucinė pareiga yra savo arbitražu užtikrinti valstybės institucijų funkcionavimą. Jis, apeidamas parlamentą, gali pateikti referendumui bet kokį klausimą, o paskui referendumo sprendimui suteikti įstatymo galią. Jis pirmininkauja oficialiems vyriausybės posėdžiams, nors yra ir ministro pirmininko pareigybė. Esant politinei krizei, prezidento rankose yra sutelkiama visa valdžia (įvedus ypatingus įgaliojimus turi būti sušaukiamas parlamentas ir Nacionalinis susirinkimas negali būti paleistas).

Tačiau išlieka ir parlamentinės respublikos elementai. Prezidento paskirta vyriausybė yra pateikiama parlamento žemesniesiems rūmams, kuriems vyriausybė išdėsto savo programą ir prašo pritarimo. Parlamentas gali paskelbti vyriausybės papeikimo rezoliuciją, tačiau tokios rezoliucijos priėmimo tvarka yra gana sudėtinga: ja inicijuoti turi nemažiau kaip 1/10 žemesniųjų rūmų narių, sprendimas turi būti priimtas absoliučia balsų dauguma. Tokia rezoliucija buvo pasinaudotas vieną kartą – 1982 m.

Prancūzijos vystymasis liudija, kad parlamentas gauna daugiau galių, o prezidento įtaka silpnėja. Čia didelį vaidmenį suvaidino Konstitucinės tarybos sprendimai, kurie lėmė tai, kad parlamentas nepaiso savo įstatyminės veiklos apribojimų, o tradicija balsuoti dėl pasitikėjimo nauja vyriausybe, išlieka gaji.

Racionalizuotas parlamentarizmas paveikė buvusias Prancūzijos kolonijas Afrikoje, Šri Lanką, buvusias sovietines pusiauprezidentines respublikas.

Šalia respublikos bei monarchijos valdymo formų, yra ir mišrių, kurios jungia tiek monarchijos, tiek respublikos bruožus.

Monarchijas su respublikos elementais.Pagrindinis monarchijos bruožas yra tas, kad valstybės vadovas savo pareigas paveldi bei jas eina iki gyvos galvos. Malaizijoje monarchą renka penkiems metams.

Jis renkamas ne piliečių ir ne parlamento, bet Valstijų valdovų tarybos, kurią sudaro ne visų valstijų vadovai, o tik 9 iš 13 valstijų sultonai. Keturių kitų valstijų vadovai nėra sultonai pagal paveldimumą, todėl nedalyvauja renkant valstybės vadovo. Paprastai į valstybės vadovo vietą yra renkami sultonai iš eilės – todėl Taryboje yra sudaromas atitinkamas sąrašas. Tokiu būdu, Malaizija yra renkama (rotacinė) monarchija.

Rinkimų elementai yra ir JAE. Septynių susivienijusių Emyratų emyrai renka Emirų tarybos pirmininką penkiems metams. Emirų tarybos pirmininkas atlieka valstybės vadovo funkcijas (ypač ceremonialines). Savo įgaliojimas yra labiau panešėja į prezidento, negu į absoliutaus monarcho įgaliojimus. Skirtingai nuo Malaizijos, kur sultonai yra renkami iš eilės, Emirų tarybos pirminiu visuomet yra renkamas stambiausio emirato – Abu Dabio, kuris užima 86 proc valstybės teritorijos, emyras.

Tai buvo respublikos elementai monarchijoje, tačiau egzistuoja ir monarchijos elementų respublikoje.

Respublika su monarchijos elementais. Šis elementai – tai prezidentai iki gyvos galvos. Tokia pareigybė pirmą kartą buvo sukurta pirmam Jugoslavijos prezidentui Tito. Vėliau ji buvo įvesta Azijos bei

Afrikos valstybėse (20 am., 6-am dešimtmety – Indonėzijos, 7-am – Tunise, Ugandoje. Centrinėje Afrikos Respublikoje. Prezidento iki gyvos galvos institucija buvo derinama su vienpartiškumu (prezidentas visuomet buvo šios partijos lyderiu), valstybinės ideologijos įvedimu.

Vienas prezidentas iki gyvos galvos – Bokaso, nuėjo dar toliau – jis pasiskelbė Centrinės Afrikos imperijos imperatoriumi. Jis buvo nuverstas 1979 m. Korėjos LDR prezidento iki gyvos galvos Kim Ir Seno sūnus buvo paskelbtas jo įpėdiniu ir pradėjo vadovauti valstybei 1994 m.

Prezidento iki gyvos galvos pareigybės įvedimas ir ypač tai, kad ši pareigybė gali būti paveldima, suartina šią respublikos formą su monarchija.

74

Ypatinga respublikos forma – teokratinė respublika, kurioje valdo musulmonų dvasininkija – Iranas. Šioje valstybėje yra renkamas prezidentas ir parlamentas, tačiau ypatingą vaidmenį atlieka Valstybės vadovas (rachbaras). Šias pareigas eina aukščiausias dvasininkas, kurį išrenka Musulmonų ekspertų taryba. Taryba renka kandidatą, atisižvelgdama visų pirmą, į kandidato religines savybes. Ji taip pat gali sukurti kolegialų organą, kuris vykdys valstybės vadovo funkcijas.

Karinių režimų valdomos respublikos. Šios respublikos praranda daugelį demokratinės respublikos bruožų, prezidentas nerenkamas, parlamentas paleidžiamas, rinkimai nerengiami. Prezidentu

paskiriamas karinio perversmo lyderis.

PPASAULIOASAULIO VALSTYBIŲVALSTYBIŲ TERITORINĖTERITORINĖ POLITINĖPOLITINĖ SANDARASANDARA..

Teritorinė politinė sandara – tai valstybės santvarkos forma – teritorinės politinė šalies organizacija. Skiriamos dvi jos formos:1) unitarinė valstybė2) federacinė valstybė.

Konfederacija – tai tarptautinis teisinis susivienijimas, kuris nepanaikina atskirų valstybių (pvz. ES).

Unitarinė valstybė – tai teritoriniu požiūriu vientisa valstybė (Rumunija, Prancūzija), kurioje nėra valstybinio pobūdžio vidinių darinių, ją sudaro teritoriniai administraciniai vienetai, administracinių teritorinių vienetų yra nevienodas grandžių skaičius skirtingose valstybėse.

Administraciniai teritoriniai vienetai gali būti dviejų grandžių – pzv. Bulgarijoje – skirtys ir bendruomenės. Prancūzijoje – keturių pakopų – regionas, departamentas, kantonas, komuna.

Kiekvienas administracinis teritorinis vienetas turi savo valdymą – renkamos vietos valdžios institucijos ar centrinių valstybės institucijų atstovai. Pagal centralizacijos laipsnį unitarinės valstybės yra skirstomos į:

1) centralizuotas – visos administracinio teritorinio suskirstymo grandys yra valdomos iš viršaus – vietinės valdžios institucijų vadovai yra skiriami iš viršaus (Indonezija, Tailandas).

2) Decentralizuotos – administraciniuose teritoriniuose vienetuose nėra valstybės skiriamų atstovų – šaukiamos gyventojų sueigos, visi vietos pareigūnai yra renkami (D. Britanija).

3) Santykinai decentralizuota – derina principus – gali būti dvejopo pobūdžio institucijos – viena skiriama vyriausybės (pvz. komisaras. prefektas), kita – gyventojų renkama taryba (Prancūzija).

Autonomijos problema. Autonomija – tai konkrečios valstybės daliai ar kelioms dalims suteikiamas savarankiškumas sprendžiama vietos reikalus. Autonomija – tai ypatingas teritorinis

vienetas, sukurtas valstybės teritorijoje, atsižvelgiant į nacionalinę gyventojų sudėtį, kultūrą, tradicija, butinius ypatumus. Autonomijos rūšys:

1) personalinė autonomija – ji taikoma tuo atveju, jei tautinė ar kitokia mažuma gyvena išssiklaidžiusi. Kuriami susivienijimai kultūros, buities reikalams spręsti.

2) korporacinė autonomija – ji sietina su tam tikru lingvistiniu bendrumu, kai atstovas yra rezervuojamos tam tikros vietos valstybės aparate. 3) teritorinė autonomija – tai nacionalinis teritorinis vienetas, turintis atitinkamą savarankiškumą.

Pagal įgaliojimų apimtį teritorinės autonomijos skirstomos: politinės – turi kai kuriuos valstybingumo bruožus – jos institucijos leidžia vietinius įstatymus, yra vietos atstovaujamosios bei

vykdomosios institucijos (Danijoje – Grenlandija, Ukrainoje – Krymas).

75

Administracinė autonomija – vietos įstatymų negali priimti. Tačiau lyginant su kitais administraciniais valstybės vienetais, ši autonomija turi daugiausiai teisių (Kinija).

Kai kuriose valstybėse yra klajoklių autonomijos - klajoklių gentims yra nustatomos sezoninės migracijos ribos. Kai kurios valstybės draudžia autonomiją (Bulgarija).

Federacinė valstybė.Federacinė valstybė – tai sudėtinė, sąjunginė valstybė., ją sudaro valstybinio pobūdžio daliniai – valstijos (JAV, Indija), žemės (Austrija, Vokietija), emiratai (JAE),

kantonai (Šveicarija), provincijos (Pakistanas). Yra 24 federacinės valstybės. 1993 m. federacija tapo Belgija. 1994 m – Etiopija. Europa:

Austrija Belgija Vokietija Šveicarija Rusija Jugoslavija. 1995 m. sukurta serbų, kroatų ir musulmonų federacinė valstybė Bosnija ir Hercegovina.

Azija: Indija Malaizija Pakistanas JAE

Afrika: Komorų salos Nigerija Tanzanija Etiopija

Amerika: Argentina Brazilija Venesuela Kanada Meksika JAV

Okeanija: Australija Papua naujoji Gvinėja Jungtinės Mikronėzijos valstijos.

Tarpinė forma federacinės ir unitarinės valstybių – tai regionų valstijos – Italija, Ispanija.

76

Šveicarija oficialiai vadinama konfederacija, bet iš tikrųjų yra federacija. Nacionalinė federacija - tai federacinė sistema, sudaroma, atsižvelgiant p nacionalines ir kalbos ypatybes (Indija, Rusija, Jugoslavija).

Federacija gali susikurti i(r teritoriniu pagrindu – JAV, Brazilija, VFR, Argentina – tai nulėmė istorinė politinė valstybės situacija. Nacionalinė federacija yra susijusi su tautos nacionalinio apsisprendimo teisės įgyvendinimu. Ji skatina tam tikras separatistines tendencijas – vietos interesai gali

nesutapti su valstybės interesais Indija, Rusija). Valstybės teritorinės sandaros nustatymas pagal nacionalinį principą ne visuomet sprendžiamas pagal principą “atskirai genčiai – svarankiškumas”. Pvz.

Nigerijoje federacijos subjektai sudaryti taip, kad ištirpdytų tautas, gentis – viename federacijos subjekte turi būti kelios gentys, kelios tautelės. Teritorinė autonomija – stiprina valstybę – skatina integracijos procesus, leidžia geriau panaudoti išteklius (JAV). Federacijų struktūra yra nevienoda. Paprasčiausia – sudaro vieno tipo federacijos subjektai (Austrija – žemės, Šveicarija – kantonai, Tanzanija - Tanganjika

(žemyno Tanzanija) ir Zanzibaras (salų Tanzanija). Sudėtingosios federacijos – jas sudaro įvairaus teisinio statuso subjektai – Meksika, Nyderlandai: valstijos bei federacijos apygardos. Pakistane – keturios

provincijos + federališkai valdoma Genčių juosta. Judėja – valstijos + sąjunginės teritorijos. Rusijoje – respublikos (buvę kraštai bei sritys), Maskva, Sankt Peterburgas. Ten, kur federacijos subjektai vienodi, jei turi lygias teises. Federacijos subjektų nelygumas atsispingi įgaliojimuose. Pav. Indijos valstijos Džamu, Kašmyras ir Sikinas netaikoma daugiau kaip 1/3 Indijos federalinės

konstitucijos straipsnių – šios valstijos turi daugiausiai teisių. Taip pat yra įprasti Indijos federacijos naria bei keturios mažos valstijos, kurios atsiskyrė nuo Asano valstijos. Neretai federacijų subjektai turi savo konstitucijas ar net pilietybę (JAV, MeksiKA, Vokietija, Tanzanija (pilietybę turi tik Zanzibaras). Jos taip pat turi savo

atstovaujamąsias, vykdomąsias institucijas. Federacijos subjektų ribų gali būti keičiamos tik jų sutikimu .Federacijos subjektai neturi valstybinio suvereniteto. Tarptautiniuose santykiuose leidžiama dalyvauti socialinėje, ekonominėje, kultūrinėje sferose, bet draudžiama

spręsti politikos klausimus. Federacijos subjektams nepripažįstamas atsiskyrimo (secesijos) teisė. Išimtimi iš šios taisyklės buvo TSRS. Daugelyje valstybių federacijų subjektų bandymas atsiskirti yra uždraudžiamas ginklais (JAV, Meksika, Šveicarija, Nigerija). Atsiskirti pasisekė Bangladešui – jis 1971 m. atsiskyrė nuo Pakistano, 1965 m. nuo Malaizijos atsiskyrė Singapūras.

Etiopijos konstitucija pripažįsta apsisprendimo bei secesijos teisę tautoms, bet ne valstijoms. Tam turi pritartu 2/3 tautos atstovų. Svarbi federacijos problema – kompetencijos atskyrimas:

1) nustatoma išimtinų federacijos kompetencija, kiti klausimai – priklauso federacijos subjektams (Argentina, Kanada, Šveicarija). 2) Nustatoma išimtinė federacijos ir federacijos subjektų kompetencija (JAV, Kanada, Šveicarija, Belgija).

Ginčus dėl kompetencijos sprendžia konstitucinės justicijos institucija. JAV galioja numanomų įgaliojimų doktrina – centrinės valdžios įgaliojimai nenustatomi, bet numatomi.

3) pvz. Indija:1. nustatoma išimtinė federacijos kompetencija2. nustatoma bendra federacijos ir jos subjektų kompetencija3. nustatoma išimtinė subjektų kompetencija.

Federacijų subjektų dalyvavimas, sprendžiant bendravalstbinius klausimus:1) parlamente sudaromi atskiri rūmai – specifinė federacijos subjektų atstovaujamoji institucija. 2) Bendrai įgyvendinama federacijos ir federacijos subjektų kompetencija. Lemia federacijos balsas. 3) Periodiškai šaukiami pasitarimai, kur dalyvauja federacijos ministras pirmininkas ir subjektų vykdomosios valdžios atstovai. 4) Prezidento ir subjektų vykdomosios valdžios atstovų pasitarimai. 5) Federalinės ministerijos rengia pasitarimus su tuo paties pavadinimo federacijos subjektų ministerijomis tam tikrais klausimais. 6) Federacijos subjektų pareigūnų automatinis įjungimas į federalinis organus.

77

Federalinė kontrolė. Federacijos įstatymai yra viršesni už federacijos subjektų įstatymus – vadinasi, federacija tai turi kontroliuoti. Tam steigiamos konstitucinės justicijos institucijos

– jos tikrina, ar federacijos subjektų įstatymai atitinka federacijos įstatymus ir konstituciją. Taip pat yra vykdoma vykdomosios valdžios kontrolė, finansų kontrolė. Speciali kontrolė:

1) ypatingosios padėties įvedimas – ypatinga padėtis – tai “kieto valdymo” įvedimas – ribojamos piliečių teisės ir laisvės. 2) federacijos subjekto prezidentinis valdymas – Dažnai taikomas Indijoje. Įvedamas nuo 2 iki 6 mėn dėl masinių riaušių, dėl vietinių institucijų

neveikimo, ypatingos situacijos – tokiais atvejais vyriausybė nušalina vietinę valdžią ir valdžia perduodama prezidentui. Valdymas vyksta per prezidento atstovą. 3) federalinė prievarta – numato Vokietijos pagrindinis įstatymas – žemės lantagas paleidžiamas, valdymui skiriamas federalinis komisaras (dar

netaikė).4) federalinė intervencija – būdinga Lotynų Amerikos valstybėms. Susidarius ypatingai situacijai, prezidentas, pasitelkęs kariuomenę nušalina vietos

valdžią bei paskiria atstovą valdyti. Atvejų, kuomet gali būti taikoma federalinė intervencija, sąrašas yra baigtinis, jis negali būti plečiamas. 5) federacijos subjekto suskaidymas - nelieka paties federacijos subjekto.

Gali būti taikomas federacijos subjekto vietinio valdymo sustabdymas (Papua Naujoji Gvinėja).

Regionų valstybės.Regionų valstybės:

Italija Ispanija Šri Lanka.

Visa valstybės teritorija, o ne atskiros jos dalys yra sudarytos iš autonominių junginių. Tai gali būti teritorinės autonomijos. Paprastai jos apibūdinamos kaip unitarinės valstybės.

Kai kurie autoriai mano, jos tai pereinamoji forma tarp unitarinės ir federacinės valstybių. Autonominiai vienetai neturi savo konstitucijų, tačiau leidžia vietinius įstatymus, turi atstovaujamuosius bei vykdomuosius organus.

Konfederacija.Konfederacija – tai pastovi valstybių sąjunga, sukurta tarptautinės teisės normomis, nors ir turi tam tikrus konstitucinio reguliavimo elementus. Konfederacijos turi parlamentą, gali turėti konfederacijos vadovą, nors juos turi ir šalys narės. Konfederacija nuo federacijos skiriasi tuo, kad konfederacijoje teisės aktai galioja tik po to, kai konfederacijų narių parlamentai juos ratifikavo. Pvz. Senegambija – Senegalas + Gambija – egzistavo iki 1988 m.Kai kuriuos konfederacijos elementus turi Britų sandrauga. ES turi tam tikru valstybės elementų, ypač po 1992 m., kai prasidėjo ypač sparti integracija.

VVALSTYBĖSALSTYBĖS TERITORINĖSTERITORINĖS POLTINĖSPOLTINĖS SANTVARKOSSANTVARKOS FORMOSFORMOS..

1. Teritorinės politinės santvarkos sąvoka bei formų klasifikacija.

Valstybės teritorinės politinės santvarkos sąvoka.

78

Valstybės teritorija yra visuomet tam tikru būdu organizuota, padalinta į administracinės politinės reikšmės dalis, tam kad būtų patogiau jas valdyti. Atitinkami skyriai konstitucijose taip ir vadinasi: “Apie valstybės santvarką”. Šiuo atveju galvoje turima ne valstybės organų sistema, o valstybės teritorinė organizacija.

Tokiai organizacijai apibūdinti yra naudojamas valstybės santvarkos formos terminas. Tačiau dėl termino “santvarka” daugiareikšmiškumo, pastaroji sąvoka yra kritikuojama. Todėl “valstybės santvarkos” terminas yra pakeičiamas “viešosios valdžios teritorinio organizavimo” sąvoka. Kadangi viešoji valdžia apima ir valstybės valdžią, ir savivaldos organų valdžia, tai teritorinė viešosios valdžios organizacija apima ne tik valstybės formas, bet ir vietos savivaldos institucijų organizaciją.

Valstybės teritorinės politinės santvarkos formų klasifikacija.Tradiciškai yra skiriamos dvi pagrindinės valstybės teritorinės politinės santvarkos formų: unitarinė bei federacinė valstybės. Konfederacija yra valstybių sąjunga,

o tai iš esmės yra tarptautinis teisinis susivienijimas, nors jam būdingi tam tikri konstituciniai teisiniai elementai. Valstybės teritorinės politinės santvarkos forma taip pat yra autonomija, ypač politinė autonomija, juo labiau, jei ji yra sukurta etninių grupių, tautinių mažumų

apsisprendimo pagrindu. Todėl pastaruoju metu kai kuriose valstybėse (Italija, Ispanija) susidarė taip vadinamos regioninės valstybės, kurios derina federalizmo, unitarizmo, autonomijos elementus – t.y. jos yra iš esmės perėjimas nuo unitarizmo prie federalizmo.

2. Unitarinė valstybė.

Unitarinės valstybės sąvoka. Konstitucijos, kurios įtvirtina tokią valstybės teritorinę politinę santvarką, arba tiesiogiai naudoja šį terminą (Bangladešas, Rumunija), arba kalba apie vieningą ir

nedalomą valstybę (Prancūzija, Tailandas). Unitarinė valstybė – nuo lot. “unus” – vienas – tai vieningas valstybę, kurią sudaro ne valstybinio pobūdžio junginiai (pvz. valstijos), nors tokios valstybės sudėtyje

ir gali būti atskiri autonominiai valstybiniai dariniai, ją sudaro administraciniai teritoriniai vienetai – provincijos, gubernijos, apskritis, kurios savo ruožtu yra dalijamos į rajonus, bendruomenes, komunas ir t.t. Kaip atskirus administracinius teritorinius vienetus dažnai išskiria stambius bei vidutinius miestus, kai kurie jų gali jau nuo senų laikų turėti savo savivaldos chartijas. Tokie miestai gali turėti bendruomenių su išplėstais įgaliojimais statusą arba centrinio pavaldumo miestų statusą (totalitarinio socializmo valstybėse).

Administracinio teritorinio suskirstymo grandžių skaičius gali būti skirtingas. Kai kuriose labai smulkiose valstybėse (Nauru, Tuvalu Okeanijoje), kurių gyventojų skaičius neviršija 10 tūks., visai nėra administracinių teritorinių vienetų. Kai kuriose valstybėse yra dviejų lygių administraciniai vienetai (pvz. Bulgarijoje – apskritys bei bendruomenės), kitose – keturių lygių administraciniai vienetai (pvz. Prancūzijoje – regionai, departamentai, rajonai ir bendruomenės). Labiausiai paplitęs administracinis teritorinis suskirstymas – apskritis – rajonas – bendruomenė.

Kiekvienas šis administracinis teritorinis vienetas turi savo valdymo organus – kartais valstybinius (valstybės valdžios paskirti gubernatoriai), kartais vietos savivaldos renkami organai, kartais, kaip pvz. Prancūzijoje ir Ukrainoje – yra ir valstybės skiriami gubernatoriai ir renkami vietos savivaldos organai. Administraciniuose teritoriniuose vienetuose, kurie yra suprantami kaip teritoriniai kolektyvai, visuomet yra gyventojų renkami organai, tose, kurie tokio statuso neturi ir nesa bendruomenėmis, veikia skiriami pareigūnai.

Federacinėse valstybėse administracinis teritorinis suskirstymas – tai federacijos subjektų suskirstymas, kurį nustato patys federacijos subjektai. Smulkūs subjektai (valstijos, provincijos, žemės, kt) turi tik vieno lygio administracinius teritorinius vienetus – bendruomenes, tačiau stambiose federacijos subjektuose būna ir dviejų lygių administracinių vienetų – rajonai ir bendruomenės.

Be administracinių teritorinių vienetų galima sutikti ir kitų teritorinių vienetų – tai mokyklinės, ekologinės apylinkės (joms vadovauja visuomeniškai pagrindais dirbantys ar apmokami iš vietinio biudžeto gyventojų išrinkti asmenys), Prancūzijoje istoriškai susiformavę teritoriniai vienetai yra kantonai. Pastarieji neturi savo administracijos, tačiau yra naudojami kaip teritorinis organizacinis pagrindas rinkti stambesnių administracinių teritorinių vienetų – departamentų, valdžią.

Unitarinių valstybių formos.

79

Unitarinę valstybę sudaro administraciniai teritoriniai vienetai, tačiau sudėtingoje unitarinėje valstybėje yra ir autonominių vienetų. Paprastoje unitarinėje valstybėje yra tik administracinis teritorinis suskirstymas, autonominių vienetų nėra.

Pagal centralizavimo laipsnį yra skyriams centralizuotos, decentralizuotos ir santykiniai decentralizuotos valstybės. Centralizuotoje unitarinėse valstybėje visos administracinių teritorinių vienetų grandys, įskaitant ir bendruomenes bei kaimus, yra valdomos bei valstybės

paskirtus atstovus arba aukštesnieji valstybės organai skiria šiuos atstovus iš kandidatūrų, kurias pateikia vietos susirinkimas arba atstovaujamasis organais (Indonezija, Tailandas). Mažiau centralizuota yra tokia valstybė, kurios apskrities lygmenyje nėra atstovaujamųjų organų, šiuos administracinius teritorinius vienetus valdo vyriausybės paskirti atstovau (Bulgarijoje – apskričių viršininkai – valdytojai, vaivados Lenkijoje).

Decentralizuotoje unitarinėje valstybėje į administracinius teritorinius vienetus nėra skiriami vyriausybės atstovai, kurie turi bendrus valdymo įgaliojimus. Vietose yra organizuojamos gyventojų sueigos, stambesnėse administraciniuose vienetuose yra renkamos tarybos. Vietos pareigūnai (iždininkas, šerifas) taip pat paprastai yra renkami gyventojų.

Santykinai centralizuotai valstybei yra būdinga tai, kad aukštesniuose administraciniuose teritoriniuose vienetuose yra du organai – bendrosios kompetencijos vyriausybės skiriamas pareigūnas (komisaras, prefektas) – valstybės valdžios atstovas ir gyventojų renkama taryba – vietos savivaldos organą. Miestuose bei bendruomenėse taryba (municipalitetas) renka merą, kuris tvarko valdymo reikalus. Tokia sistema yra Prancūzijoje, ją paveldėjo buvusios Prancūzijos kolonijos Afrikoje, tačiau šiom valstybėms būdingas didesnis centralizacijos laipsnis.

Decentralizuotoje unitarinėje valstybėje administracinių teritorinių vienetų ribos, ypač vidutinio bei aukštesnio lygmens, yra nustatomos jų tarpusavio susitarimų. Centralizuotoje valstybėje administracinių teritorinių vienetų ribų pakeitimas reikalauja centro sutikimo.

3. Autonomija. Autonomijos samprata.

Plačiąja prasme autonomija konstitucinėje teisėje yra suvokia kaip suteikimas vidaus savivaldos teisę, teisę savarankiškai spręsti vidaus klausimus tam tikrai valstybės daliai (pvz, Alandų salos Suomijoje, Krymas Ukrainoje), kai kuriom valstybės dalims (pvz. dviem apylinkėm Nikaragvoje, kur gyvena indėnai, dviem apylinkėm Moldovoje, kur gyvena gagauzai), visiems vienarūšiams vienetams (pvz. apskritims Indijoje), visiems skirtingiems administraciniams teritoriniams vienetams (Japonijoje). Daugelyje atvejų autonomija yra suvokiama kaip ypatingi politiniai teritoriniai vienetai, kurie yra sukurti, atsižvelgiant į tautinės sandaros, kultūros, papročių, buities ypatumus (pvz, Korsika Prancūzijoje, Šiaurės Airija D. Britanijoje).

Autonominiai vienetai gali būti kuriami įstatymų “iš viršaus” (Irake), kartais gali būti surengtas referendumas numatomos autonomijos rajonuose, po kurio yra išleidžiamas atitinkamas įstatymas (Filipinai). Neretai autonomijos sukūrimas pasireiškia kaip tam tikros teritorijos gyventojų ilgalaikė kova, ypač jei šios teritorijos gyventojai išsiskiria etniniais ypatumais. Autonominių vienetų kompetencijos yra apibrėžiamos konstitucijų (Italija) arba specialiais įstatymais dėl tam tikros autonomijos (D. Britanija).

Autonomijos rūšys. Priklausomai nuo, kompaktiškai ar išsiklaidusios gyvena etninės bendruomenės, taip pat atsižvelgiant į kitus tam tikrus ypatumus, yra skiriamos tris autonomijos

rūšys: personalinė, korporatyvynė ir teritorinė. Personalinė autonomija yra paprastai kuriama kai tam tikros etninės grupės, atutinės mažumos gyvena išsisklaidžiusios (pvz. Austrijoje, Vengrijoje), ir kuria savo

susivienijimus, kurie sprendžia kultūrinius, buitinius klausimus, tačiau gali dalyvauti valstybės politiniame gyvenime per atstovus kai kuriose centrinėse vasltybės valdžios organuose (turi patariamojo balso teisę).

Korporatyvinė autonomija paprastai yra siejama su tam tikromis lingvistinėmis bendruomenėmis, kurioms apprastai yra rezervuojamos vietos valstybės aparate, valstybės tarnautojai, dirbantys šiame rajone, tyru mokėti vietos gyventojų kalbą, žinoti jų papročius bei buitį. Be to, teisminis procesas bei dėstymas mokyklose gali taip pat vykti vietine kalba. Tokią autonomiją turi įregistruotos kastos bei gentys Indijoje.

Teritorinė autonomija parastai būna tautinė teritorinė arba etnoteritorinė, tačiau gali būti kuriama ne etninių požymių pagrindų, bet atsižvelgiant į kultūros, buities, papročių ypatumus tam tikroje teritorijoje. Teritorinė autonomija yra kuriama tik tuo atveju, jei jos teritorijoje kompaktiškai gyvena tam tikros grupės, pasižyminčios tam

80

tikrais ypatumais. Yra sudaromos autonominės apskritys, apylinkės, rajonai, kitos autonomijos, kurios oficialiai turi tik geografinį pavadinimą (pvz., Azorų salos Portugalijoje), tačiau galimos ir tiksliai apibrėžtas autonomijos pavadinimas – pvz. Autonominė Krymo Respublika.

Kartais ta pati etninė grupė gali naudotis skirtingomis autonomijos rūšimis (pvz. saamiai Švedijoje bei Norvegijoje). Taip pat autonomijos yra skirstomos į tautines teritorines (etnoteritorines) bei kultūrines nacionalines. Abi šios autonomijos turi etninį pagrindą. Priklausomai nuo įgaliojimų apimties egzistuoja dvi tautinės teritorinės autonomijos formos: politinė autonomija (valstybinė, įstatymų leidybos autonomija) ir

administracinė autonomija. Politinė autonomija turi tam tikrų valstybingumo bruožų. Jos organai turi teisę leisti įstatymus vietos klausimais (šių įgaliojimų apimtis yra numatyta Konstitucijoje

(Italija) arba įstatyme dėl tam tikros autonomijos (pvz. Irake – Irako Kurdistano įstatymas). Kartais politinė autonomija turi teisę dalyvauti sprendžiant bendravalstybinius klausimus, taip pat ratifikuojant tarptautines sutartys, jei jų turinys yra vienaip ar kitaip susijęs su autonominius susivienijimu (pvz. Portugalija – Azorų salos). Politinėje autonomijoje yra sukuriamas vietinis parlamentas, kartais dviejų rūmų. Šio parlamento priimti įstatymai neturi prieštarauti valstybės bei kitų jos sudėtinių vienetų interesams. Šių parlamentų leidžiami įstatymai paprastai nustato vietinės administracijos kompetenciją, vietos ūkio, policijos, švietimo bei kitus klausimus. Politinė autonomija formuoja savo vykdomosios valdžios organą. Tai gali būti įstatymų leidybos susirinkimo išrinkta kolegija, gali būti įstatymų leidybos susirinkimo pirmininkas, kuris veikia kaip vykdomųjų tarnybų vadovas. Skirtingai nuo federacijų subjektų, politinės autonomijos neturi savo teismų. Valstybėje veikia teismų sistema, ir teismai, kurie randasi autonominio vieneto teritorijoje, įeina į šią sistemą. Labai retai politinė autonomija gali turėti savo pilietybę ar konstituciją. Autonomijos pilietis tuo pačiu yra ir valstybės pilietis, o jei autonomija įeina į federacijos subjekto sudėtį – tau jis turi ir federacijos subjekto pilietybę. Šiuo metu savo konstituciją turi Krymo Respublika, tačiau savo pilietybės ji neturi.

Politinės autonomijos pavyzdžiai – Šiaurės Airija D. Britanijoje, Alandų salos Suomijoje, Grenlandija Danijoje, Korsika Prancūzijoje, Nachičevanis Azerbaidžane, Abchazija Gruzijoje.

Administracinė autonomija neturi teisės leisti vietos įstatymų, nors jos atstovaujamieji organai leidžia norminius aktus savo įgaliojimų ribose. Tačiau palyginus su paprastais administraciniais vienetais, administracinė autonomija turi ypatingų įgaliojimų. Kinijoje atstovaujamieji autonominių vienetų organai turi teisę priimti aktus dėl autonomijos (juos turi patvirtinti aukštesnieji organai), gali keisti ar panaikinti aukštesnių valstybės organų aktus, jei tokie aktai neatitinka vietos sąlygų (aukštesniems organams leidus), gali dalyvauti užsienio ekonominėse santykiuose, sutinkamai su valstybės įstatymais. Administracinės autonomijos rajonuose teisminiame procese gali būti naudojama vietinė kalba, ji taip pat naudojama vietos spaudoje, mokyklose, pan. be to, valstybės aparatas yra formuojamas iš asmenų, žinančių vietinę kalbą bei papročius, vietos gyventojams yra suteikiamas prioritetas, formuojant vietinius valdžios organus.

Administracinių autonomijų yra mažiau, nei politinių. Jos yra Nikaragvoje, kur gyvena indėnai, Moldovoje – kur gyvena gagauzai, Indijoje tokia autonomija yra kuriama smulkioms tautelėms valstijų viduje.

Daugiausiai autonominių vienetų yra Kinijoje (daugiau kaip 100). Čia yra trijų lygmenų autonomijos – autonominiai rajonai, autonominės apylinkės bei autonominės apskritys.

Kultūrinė tautinė autonomija yra taikoma ten, kur tautybės, etninės grupės gyvena ne kompaktiškai, susimaišiusios su kitomis tautomis. Šiuo atveju etninės gurės sudaro savo organizacijas bei rinkiminius organus, kurie sprendžia kultūros bei kalbos klausimus, kartais siunčia šios grupės atstovą į parlamentą, kur jis turi patariamąjį balsą. Ši autonomija yra naudojama Austrijoje, Vengrijoje, Skandinavijos šalyse.

Kai kuriose valstybėse yra sudaromi pusiau autonominiai dariniai. Tai istoriniai vienetai – D. Britanijoje – Velsas, Škotija. Kai kuriose Afrikos valstybėse yra tarpvalstybinė “klajoklių autonomija”, kuri buvo sukurtu tuaregų genčiai – ji nustato šios genties sezoninės migracijos ribas, kurios apima kelias valstybes.

Pasaulyje pastebima autonomijų stačių augimo bei formų įvairovės didėjimo tendencija. Tuo pačiu yra ir konstituciniai draudimai sudaryti autonominius darinius (Bulgarijos 1991 m. konstitucija).

4. Federacija.Federacinės valstybės samprata.

Terminas “federacijas” yra kilęs iš lot. “federare” – vienyti, sutvirtinti sąjunga. Tai sudėtinė valstybė. Skirtingai nuo unitarinės valstybės, kurie visiškai ar didžiąja dalimi yra sudaryta iš administracinių teritorinių vienetų, federacijos sudėtiniai vienetai yra valstybės narės ar valstybiniai dariniai. Jie turi skirtingus pavadinimus – valstijos

81

(JAV, Indija), žemės (Austrija, Vokietija), provincijos (Kanada, Pakistanas), kantonai (Šveicarija), emiratai (JAE). Paprastai juos vadina federacijos subjektais. Šalia federacijos subjektų gali būti kitos federacinės valstybės dalys – tai teritorijos (sąjunginės teritorijos) – Indija, JAV, valdos – Venesuela, federalinė ar sostinės apylinkė (Brazilija, Nigerija), asocijuotos valstybės, turinčios ypatingą statusą (JAV).

Federacijų atsiradimas bei jų struktūra. Kai kurios federacijos buvo sukurtos sąjungos, nepriklausomų valstybių susivienijimų pagrindų (pvz. Tanzanija – susivienijo Tanganjika ir Zanzibaras – 1964 m),

prijungimas ar įėjimas į valstybės sudėtį tokių valstybinių darinių ar politinių vienetų, kurie faktiškai (bet neteisiškai) turėjo tam tikrų valstybingumo požymių (valstijos JAV, kantonai Šveicarijoje, emiratai JAE). Daugelis federacijų buvo sukurtos “iš viršaus”, valstybės valdžios aktais (Indija – federacijos reorganizavimas 1956 m, Pakistanas 1973 m. konstitucijos pagrindu). Ši federacijų grupė yra vadinama sutartinėmis federacijomis ar federacijomis sąjungos pagrindu. Socialistinės federacijos (tačiau ne visose), federacijos subjektai turėjo secesijos (išstojimo) teisę, tai buvo įtvirtinta konstitucijoje. Iš čia kilo federacijos bei jos subjektų dvigubo suvereniteto koncepcija. Tokios federacijos subjektai būtinai turėjo savo konstitucijas, savo pilietybę. Subjektų ribos negalėjo būti pakeistos be jų sutikimo.

Kita federacijų grupė – tai federacijos autonomijos pagrindu, arba konstitucinės federacijos. Tokių federacijų subjektai neturi suvereniteto, dažnai neturi savo konstitucijų, jų ribos yra keičiamos centrinių valstybės organų. Subjektų nuomonė šiuo klausimu turi būti išklausyta, tačiau ji turi tik patariamąją reikšmę.Toks federacijų skirstymas turi iš esmės istorinį pobūdį. Po socialistinių federacijų žlugimo nebekalbama apie subjektų suverenitetą bei jų teisę išstoti iš federacijos. Tik Etiopijos 1994 m. konstitucija numato secesijos teisę, tačiau ji yra numatyta ne federacijos subjektams, bet tautoms.

Pagal struktūrą yra išskiriamos simetrinės ir asimetrinės federacijos. Simetrinėse federacijose į jų sudėtį įeina tik vienarūšiai subjektai (pvz. žemės Austrijoje, Vokietijoje, emiratai JAE), nesubjektų – federalinių teritorijų, valdų ir pan. į federacijos sudėtį neįeina. Visiškai simetriška federacija numato visiška federacijos subjektų lygybę, jų vienodą statusą bei įgaliojimus. Vokietijoje žemės yra atstovaujamos aukštesniuose rūmuose nevienodai, JAE emiratai yra nevienodai atstovaujami konsultatyviniame Nacionaliniame susirinkime. 1/3 federacijų turi nesubjektų – tai ypatingi teritoriniai dariniai. Visose federacijose yra tam tikrų asimetrijos elementų, jei ne teisinių, tai faktinių.

Taip pat yra skiriamos integracinės bei devoliucinės federacijos. Integracinėse federacijose yra didelis centralizacijos laipsnis, devoliucinėse didelis dėmėsis yra skiriamas subjektų ypatybėms, dėl ko jie gali turėti nevienodą statusą.

Dauguma federacijų yra sukurtos pagal teritorinį požymį. Nacionalinis elementas labai dažnai nebuvo paisomas, ar tiesiog nebuvo galimybių į jį atsižvelgti. Pagal teritorinį požymį yra susikūrusios šios federacijos: Vokietija, Meksika, Brazilija, JAE, JAV, Šveicarija.

Marksistinėje leninėje federalizmo koncepcijoje dominuoja nacionalinis teritorinis federacijų kūrimo požymis. Tai reiškia, kad federacijos subjektai turi būti kuriami, atsižvelgiant į nacionalinį požymį, tose teritorijose, kur kompaktiškai gyvena viena ar kita etninė grupė. Šiuo principu buvo sukurta Čekoslovakija, TSRS. Nors daugelis tokių socialistinių federacijų žlugo, tokiu principu 1993 m. buvo sukurta Belgijos federacija, šiuo principu remiasi Etiopijos konstitucija, iš dalies šiuo principu naudojasi Indija.

Šiuolaikinėje konstitucinėje teisėje prioritetas yra suteikiamas kompleksiniam teritoriniam požiūriui į federacijų susiformavimą. Jis numato, kad turi būti atsižvelgiama į tautinį požymį (kaip Belgijoje), tačiau negalima atmesti ir kitų faktorių įtakos – istorinių, geografinių, ekonominių ir kt.

Federacijos subjektai bei jų teisinis statusas. Didžiausią federacijų teritorijos dalį užima federacijos subjektai. Jų skaičius yra labai įvairus – nuo 50 JAV iki 2 Tanzanijoje. Federacijos subjektai dažnai turi savo konstitucijas (JAV, Meksika, Tanzanijoje – Zanzibaras, Indijoje – Džammu ir Kašmyras), tačiau Kanados bei Pakistano

provincijos, Venesuelos valstijos konstitucijų neturi. Federacijos subjektai turi savo parlamentus (išskyrus JAE, kur subjektus valdo absoliutus monarchai – emyrai). Šie parlamentai gali būti vienų ir dviejų rūmų (pvz. Indijoje dalis valstijų turi vienų rūmų parlamentus, kita – dviejų rūmų parlamentus). Parlamentai leidžia vietinius įstatymus. Šveicarijoje nedideliuose kantonuose vietos įstatymai yra kuriami tautos susirinkimų. Valstijos turi savo vyriausybę, gali turėti savo teismų sistemą, net aukščiausius teismus, kurie veikia paraleliai federaciniams teismams. Tačiau daug federacijų neturi savo teismų (Kanada). Federacijos subjektai gali turėti savo pilietybę. (JAV pilietybę turi visos valstijos, Indijoje, Pakistane federacijos subjektai pilietybės neturi). Federacijos subjektai gali turėti savo simbolius (vėliavą, himną), sudaryti tarpusavyje nepolitinio pobūdžio sutarys, tačiau federacinių darinių, kitokių nei jau egzistuojanti federacija, jie negali kurti. Taip pat federacijos subjektai gali sudaryti ekonominio bei

82

kultūrinio pobūdžio sutartis su kitų valstybių federacijos subjektais, kitomis valstybėmis (tai dažniausiai būna sutartys tarp ta pačia kalba kalbančių federacijos subjektų ar valstybių – pvz. tarp Kvebeko Kanadoje ir Prancūzijos).

Kartais federacijos subjektai turi savo atstovybes kitose valstybėse, tačiau tam jos turi gauti užsienio reikalu ministerijos leidimą. Tokios atstovybės gali užsiimti kultūrinio, ekonominio, bet jokiais būdais ne politinio pobūdžio veikla.

Federacijos subjektai yra atstovaujami žemesniuose parlamento rūmuose, kuris yra jų specifinių interesų atstovavimo organas. Šiose rūmuose federacijos subjektai turi arba lygų atstovavimą, nepriklausomą nuo gyventojų skaičiaus (pvz. JAV po du senatorius iš kiekvienos valstijos, Brazilijoje – po 3), arba nelygų atstovavimą, kuris priklauso nuo gyventojų skaičiaus, nors šis skaičius gali būti neproporcionalus gyventojų skaičiui (pvz. nuo 3 iki 6 Vokietijoje, nuo 1 iki 34 Indijoje).

Valstijos kartais kuria savo koordinacinius organus (valstijų vyriausybių tarybos, nacionalinė legislatūrų asociacija), kartais valstijos vienijasi į stambius ekonominius rajonus, kurie nekuria savo politinių organų, tačiau sudaro įvairaus pobūdžio ekonominius komitetus.

Nesubjektai federacinėse valstybėse. Šalia federacijos subjektų į federacijos sudėtį įeina ir kitokie teritoriniai dariniai, kurie nėra federacijos subjektai. Tai federacinė apylinkė – sostinė bei jos aplinkinės

teritorijos (pvz. Kolumbija su sostine Vašingtonu JAV, sostinė Brazilia Brazilijoje). Federalinės teritorijos – pvz. Guam sala JAV. Federalinės valdos – paprastai tai negyvenamos netoli kranto esančios salos, arba salos, kurios neturi pastovių gyventojų (tai švyturių tarnybos, meteostočių tarnautojai). JAV yra asociatyvinės valstybės – Pueto Rikas,Maršalo salų Respublika, Jungtinės Mikronezijos valstijos, Palau Respublika. Paprastai nesubjektu skaičius nėra didelis (9 Australijoje, 6 Indijoje, 2 Venesueloje).

Federacijos sudėtinės dalys, kurios nėra jos subjektai, neturi savo konstitucijų. Juos gali sukurti vienius parlamentus, kurie pvz. Indijoje gali priimti vietinius įstatymus, tačiau jų įsigaliojimui reikalinga vietos gubernatoriaus sankcija, ir pats parlementas veikiau yra tik patariamoji institucija greta gubernatoriaus. Valdos yra visiškai valdomos federacijos organų, tik kai kuriose jų yra genčių tarybų. Asociatyvinės valstybės teoriškai yra nepriklausomos, tačiau už jų saugumą bei užsienio santykius atsako JAV vyriausybė, savarankiškai šios valstybės jokių užsienio politikos veiksmų nesiima. Dažniausiai nesubjektai nėra atstovaujami aukštesnėse rūmuose (Brazilijoje ir Nigerijoje jiems leidžiama pasiųsti atstovus į senatą, tačiau mažesnį skaičių). JAV nesubjektai siunčia į kongresą po vieną atstovą, kuris turi patariamąjį balsą.

Subjektų sucesijos problema. Konstitucinė teisė nepripažįsta subjektams teisės išstoti iš federacijos, yra pripažįstama tik atsiskyrimo federacijos viduje teisė. Išimtis – 1994 m. Etiopijos konstitucijoje, tačiau ji leidžia išstoti ne federacijos subjektams, o tik tautoms.

Federacijos bei jos subjektų kompetencijų atskyrimas. Yra keturi būdai atskirti federacijos ir jos subjektų kompetenciją:

1) federacijos išskirtiniai įgaliojimai2) subjektų išskirtiniai įgaliojimai3) federacijos ir jos subjektų bendra kompetencija4) likutiniai įgaliojimai, kurių neapima nė vienas iš aukščiau išvardintų elementų.

Šie būdai gali būti sutvarkyti per penkis variantus:1. konstitucija nustato ypatingą federacijos kompetenciją, visus kitus klausimus palieka federacijos subjektams (Tanzanija, Etiopija). Federacijos kompetencija

yra apibrėžiama kaip klausimų, kuriais federacijos organai turi teisę priimti sprendimus, sąrašas, arba negatyviai – tai yra draudimas federacijos subjektams priimti įstatymus konstitucijoje apibrėžtais klausimais. Federacijos kompetencijai paprastai yra priskiriami gynybos, užsienio politikos, oro transporto, geležinkelių, telegrafo ir kt. klausimai. Šiam būdui yra būdinga federacijos kompetencijos išplėtimo tendencija, neretai per konstitucinės justicijos organų daromus išaiškinimus.

2. nustatoma išimtinė federacijos subjektų kompetencija, į kurią neturi teisės kištis federaliniai organai. Šis būdas yra naudojamas retai. Iš dalies jį taiko JAV ir Šveicarija.

83

3. nustatomos dvi kompetencijos sferos: federacijos bei jos subjektų (Argentina, Kanada). Kartais yra apibrėžiami klausimai, priklausantys abiem kompetencijoms, kartais griežtai apibrėžiama yra tik federalinė kompetencija, subjektų kompetencija yra apibrėžiama negatyviąja prasme.

4. nurodomos federacijos, subjektų, bei federacijos ir jos subjektų bendra kompetencija. Bendra kompetencija konstitucijoje yra įvardijama kaip konkuruojanti, sutampanti kompetencija. Ypač detaliai toks būdas yra atskleistas 1949 m. Indijos konstitucijoje – joje yra apibrėžiami 97 kausimai, priklausantys federacijos kompetencijai, 47 klausimai priklausantys bendrai kompetencijai bei 66 klausimai, priskirti valstijų kompetencijai. Tačiau šis būdas yra gana sudėtingas, todėl kitos valstybės, išskyrus Indiją, šio būdo nenaudoja.

5. konstitucija nustato tik federalinę bei bendrą kompetenciją. Šis būdas yra būdinga Pakistano, Nigerijos, kitų valstybių konstitucijoms. Šis būdas turi tokią formuluotę: visi klausimai, neapibrėžti nei federalinėje, nei bendrojoje kompetencijoje, priklauso federacijos subjektų išimtinei kompetencijai. Šioje sistemoje federacijos subjektų įstatymai pirmenybę prieš federalinius įstatymus. Šis būdas leidžia įtvirtinti federacijos subjektų savarankiškumą federacijos ribose. Pastaruoju metu šis būdas naudojamas vis dažniau.

Šalia šių būdų yra naudojami ir kiti būdai. Australijoje yra nustatyti klausimai, kurie priklauso federacijos bei jos subjektų vykdomajai bei įstatymų leidžiamajai valdžiai. Jos konstitucija taip pat pateikia įstatymų leidybos pagrindų sąvoka. Pagal ją federacija nustato šiuos pagrindus, o subjektai, atsižvelgdami į juos, kuria vietinius įstatymus. Originalus kompetencijos atskyrimo būdas yra pateiktas 1988 m. Brazilijos konstitucijoje. Ji numato kompetencijos atskyrimą ne tik federacijos bei jos subjektų lygmenyje, bet ir federalinės apylinkės bei municipijų lygmenyje. Ši konstitucija numato: išskirtinę federacijos kompetenciją, bendrą federacijos, valstijų, federalinių apylinkių bei municipijų kompetenciją, pastarųjų kompetenciją įstatymų leidyboje. Likutiniai įgaliojimai priklauso arba valstijų arba municipijų kompetencijai.

Federacijos subjektų dalyvavimo formos sprendžiant bendravalstybinius klausimus. 1) bendros federacijos bei jos subjektų kompetencijos vykdymas – bendros kompetencijos klausimais gali būti išleisti federaliniai įstatymai, jos subjektų įstatymai,

tačiau šiame lygmenyje dominuoja federalinis įstatymas.2) Parlamente yra sukuriami specialūs rūmai, kurie yra specifinis federacijos subjektų atstovaujamasis organas, dažniausiai jis yra vadinamas senatu. Jame federacijos

subjektai yra atstovaujami lygiai ar nelygiai, priklausomai nuo gyventojų skaičiaus. Federalinis įstatymas negali būti priimtas be šių rūmų sutikimo. Jis bus priimtas tik tuo atveju, jei žemutiniai rūmai nugalės veto teisę kvalifikuota balsų dauguma.

3) Į valstybės organus yra automatiškai įjungiami federacijos subjektų organai. 4) Periodiškai sušaukiami ministro pirmininko bei federacijų ministrų pirmininkų pasitarimai. Tokių pasitarimų rezultatai kartais yra įtvirtinami federaliniais įstatymais.5) Prezidento bei federacijos subjektų vykdomosios valdžios vadovų pasitarimai. 6) To paties pavadinimo ministerijų federacijos bei jos subjektų ministrų pasitarimai – jie formuoja ekonomikos bei valdymo politiką. Šių pasitarimų tikslas –

koordinuoti praktinę veiklą.

Federalinė kontrolė bei federalinė prievarta. Kadangi federalinė konstitucija bei federaliniai įstatymai dominuoja, yra vykdoma federalinė subjektų konstitucijos laikymosi kontrolė. Reguliari kontrolė yra vykdoma konstitucinių bei kitų teismų, vykdoma vykdomosios valdžios kontrolė, taikoma finansinė kontrolė.

Yra ir ypatingi federalinųs kontrolės būdai: ypatingosios padėties įvedimas, prezidentinis valdymas, federalinė prievarta, federalinės intervencijos institutas, federacijos subjekto savarankiško valdymo sustabdymas. Apie federalinę prievartą kalba JAV, Vokietijos, kt. valstybių konstitucijos. Kraštutinis federalinės prievartos

būdas yra kariniai veiksmai. Jie buvo naudoti kai kurių JAV, Šveicarijos, Nigerijos, Pakistano subjektų secesijų atvejais. Ypatingosios padėties įvedimas – ribojamos politinės bei asmeninės piliečių teisės, taikomi “griežti” valdymo metodai. Ypatinga padėtis buvo įvedama Indijoje,

veikiant teroristams, Pakistane, etninių riaušių metu, Malaizijoje, valstybinio perversmo mėginimo atveju, kt. Prezidentinio valdymo institutas – labai paplitęs Indijoje – buvo naudojamas daugiau kaip 100 kartų. Įvedamas valstijoje ar jų grupėje 2 mėn, ypatingu atveju – iki 6

mėn. Pagrindas taikyti šį būda – masinės riaušės, konstitucinių valdžių nebuvimas, masinės korupcija ir kt. prezidentas ministrų kabinetui patarus, išleidžia akrą dėl prezidentinio valdymo įvedimo. Įstatymų leidybos susirinkimo veikla nutraukiama ar jis paleidžiamas, visa valstijos valdžia pereina prezidentui. Tam jis apskiria atstovą (juo

84

paprastai tampa anksčiau paskirtas gubernatorius, kuris taikiuoju metu neturi realių įgaliojimų neturi). Gubernatorius valdo valstiją tol, kol neatsinaujins ankstesnių valstijos institucijų veikla.

Federalinė prievarta – taikoma žemėms Vokietijoje. Taikant šią priemonę, žemės parlamentas lanagas yra paleidžiamas, žemei valdyti yra skiriamas komisaras. Vokietija dar nekart netaikė šio būdo.

Federalinės intervencijos institutas – numato Lotynų Amerikos konstitucijos – esant ypatingai situacijai, prezidentas, pasitelkęs kariuomenę, turi teisę nušalinti valstijos valdymo organus ir jai valdyti paskirti savo atstovą. Lotynų Amerikos valstijos numato, kad prezidentas gali veikti savarankiškai, 1994 m. Etiopijos konstitucija numato, kad prezidentui turi patarti ministrų kabinetas ar ministras pirmininkas. Atvejų sąrašas, kuomet gali būti taikomas šis būdas, yra baigtinis ir negali būti išplėstas.

Savivaldos sustabdymas – numato Papua Naujosios Gvinėjos konstitucija. Ši valstybė turi kvazimonarchinę valdymo formą, todėl čia veikia ne prezidentas, o ministras pirmininkas, kuris išleidžia atitinkamą aktą, kuri turi patvirtinti parlamentas. Šis būdas gali būti taikomas, kuomet subjekto organai nevykdo konstitucijos, korupcijos atvejais. Yra paleidžiami vietiniai valdžios organai, valdo federalinis ministras, atsakingas už vietos savivaldą. Šis būdas negali būti taikomas ilgiau kaip 9 mėn, tačiau ypatingomis sąlygomis jis gali būti pratęstas dar 6 mėn. per ši laiką turi būti įvykę rinkimai į įstatymų leidybos organus, suformuota vyriausybė.

6. Regionų valstybė.

Pastaraisiais dešimtmečiais, priėmus 1947 m. Italijos konstituciją, 1978 m. Ispanijos konstituciją bei 1987 m. padarius 15-ąją Šri Lankos konstitucijos pataisą, atsirado nauja valstybės forma, kuriai būtinga tai, kad visą valstybės teritoriją sudaro autonominiai dariniai. Šios valstybės yra suprantamos kaip pradinė stadija perėjimo iš unitarinės valkstybės į federalinę. Autonominiai dariniai savo konstitucijų neturi, tačiau valstybės konstitucija numato jų įgaliojimus, tarp kurių yra ir vietos įstatymų leidimas. Autonominiai dariniai taip pat turi ypatingus dokumentus – statutus, kurie yra tvirtinami parlamento. Autonomijos turi atstovaujamuosius bei vykdomosios organus. Į autonominius darinius yra skiriami centro atstovai – komisarai, gubernatoriai.

6. Konfederacijos, sandraugos kiti politiniai teritoriniai dariniai.

Be politinio teritorinių darinių, kurių struktūra bei organai yra reguliuojami konstitucinės teisės normomis, yra ir tokie dariniai, kurie yra sukurti tarptautinių sutarčių pagrindų ir yra reguliuojami tarptautinės teisės normomis, tačiau jiems būdingi ir tam tikri konstitucinio teisinio reguliavimo elementai. Tradiciškai toks darinys yra konfederacija.

Skirtingai nuo federacijos, tai ne sąjunginė valstybė, bet valstybių sąjunga. Konfederacija gali turėti savo parlamentą, nors jos nariai taip pat turi savo parlamentus. Tas pats yra būdinga vykdomosios valdžios organams bei valstybės vadovui. Tačiau skirtingai nuo federacijų, federalinių organų aktai tiesiogiai neveikia valstybių narių teritorijose. Tie aktai gali veikti tik tuomet, kai juos ratifikavo atstovaujamieji valstybių narių organai, kurie taip pat turi teisę šiuos bendruosius aktus anuliuoti. Konfederacijos pavyzdys – 1988 m. iširusi Senegambija – Senegalo ir Gambijos konfederacija. Daugiau pasaulyje konfederacijų nėra.

Tam tikrus konstitucinio teisinio reguliavimo elementus turi Britų sandrauga, Europos Sąjunga, NVS, Rusijos ir Baltarusijos sandraugą. Ypatingą statusą turi kolonijinės ir priklausomos teritorijos, kurios yra už metropolijos ribų, taip pat rezervatai , kurie yra metropolijos teritorijoje. Priklausomos

teritorijos (užjūrio departamentai, kt.) – tai kolonializmo liekanos. Pvz. Prancūzija – Renjuonas, Gviana, Kaledonija, kt. užjūrio departamentai daugelio aspektų yra prilyginti Prancūzijos departamentams. Jie turi savo teritorinius susirinkimus, kurie turi teisę priimti vietinius įstatymus, tačiau didesnę valdžia turi Prancūzijos vyriausybės skiriamas gubernatorius. D.Britanija taip pat išsaugojo kai kurias kolonijines valdas, didžioji jų dalis – salos. Dalis jų yra savivaldos kolonijos, kitas valdo skiriami gubernatoriai.

Kai kuriose valstybėse egzistuoja rezervatai vietiniams gyventojams. Kanadoje, Kolumbijoje, JAV tai indėnai, Australijoje, Naujojoje Zelandijoje tai maoriai. Teoriškai rezervatai – tai ypatingas vienetas: valdomas genčių tarybų sutinkamai su vietiniais papročiais, tačiau praktiškai genčių gyvenimas yra kontroliuojamas federalinių (ne valstijų) valdžių.

Aplamai konstitucinės teisės studijas sudaro tris pagrindiniai blokai:1. Konstitucinės teisės teorija ir Lietuvos konstitucinė teisė.

85

2. Įvairių pasaulio šalių konstitucinės teisės studijos (Lyginamoji konstitucinė teisė).3. atskirų konstitucinės teisės institutų studijos.

Lyginamoji konstitucinė teisė reikalinga tam, kad mes galėtume geriau suvokti Lietuvos konstitucinį reguliavimą. Lyginamosios konstitucinės teisės studijų prasmė:

1) įžvelgti dėsningumus ir atrasti ypatumus. 2) Leidžia geriau suprasti vienokį ar kitokį konstitucinį reguliavimą.3) Supratimas padės ieškoti sprendimų konstitucinės teisės praktikoje, esant nestandartinėms situacijoms. 4) Platesnis teisininko profesionalo akiratis.

Terminija.Konstitucinė teisė skirtingose šalyse yra vadinama skirtingais terminais: viešoji teisė, konstitucinė teisė (Lenkija), valstybinė teisė (Prancūzija), konstitucinė teisė ir

politiniai institutai (Prancūzija). Terminijos skirtumas yra apspręstas tyrimo dalyko apimtimi. Viešoji teisė – viešųjų valstybės reikalų tvarkymas. Konstitucinė teisė yra pagrindinė viešosios teisės dalis. Viešoji teisė atsirado jau Romos teisininkų laikais ir ji

apima tas teisės šakas, kuriose dominuoja ne privačiųjų santykių reguliavimas, bet viešųjų reikalų tvarkymą: konstitucinė, finansų, administracinė, baudžiamoji teisė, kt. Tačiau šiomis dienomis teisės skirstymas į viešąją ir privačiąją neteko reikšmės, kadangi valstybės teisinis reguliavimas pastaruoju metu išsiplėtė – t.y. valstybė ėmė kištis į tas gyvenimo sferas, kurių anksčiau neapėmė valstybės reguliavimas.

Konstitucinė teisė – konstitucinis reguliavimas, valstybės organizavimo pagrindai, asmens teisinis statusas, visuomenės organizavimo pagrindai (būdinga kontinentinės teisės tradicijai).

Valstybinė teisė – visi valstybės gyvenimo teisinio reguliavimo klausimai. Būdinga vokiečių ir rusų teisės mokykloms. Dažnai konstitucinė ir valstybinė teisė sutampa, tačiau jos gali skirtis reguliavimo apimtimi. Yra laikoma, kad iš vienos pusės konstitucinė teisė yra platesnė už valstybinę, kadangi konstitucijos normos apima nuosavybės, šeimos, gamtos apsaugos sferas, o konstitucinės teisės aktai konkretizuoja konstitucijos nustatytas taisykles. Iš kitos pusės platesnė yra valstybinė teisė, kadangi ji, išeidamas už konstitucinės teisės apimties, apima ir administracinės, finansų teisės, valstybinio valdymo klausimus. Tačiau pastaraisiais metais pačioje Vokietijoje buvo išleisti darbai, kurie vienoje antraštėje apjungė ir valstybinę ir konstitucinę teisę.

Konstitucinė teisė ir politiniai institutai – teisė susijusi su sociologijos ir politologijos studijomis – kompleksinės studijos – būdinga prancūziškajai teisės mokyklai.

Konstitucinė teisė kaip mokslas, mokymo dalykas ir teisės šaka.“Konstitucinės teisės” terminas turi 3 pagrindines prasmes:

1. nacionalinės teisės šaka – konstitucinės teisės normų, išdėstytų teisės normų aktuose, sistema, reguliuojanti visuomeninius santykius: valstybės organizavimo pagrindai visuomenės organizavimo pagrindai asmens teisinio statuso pagrindai.

2. Konstitucinė teisė – kaip mokslas – teorijų, doktrinų, koncepcijų, hipotezių apie konstitucinę teisę, visuma – moksliškai pagrįsti spėjimai apie konstitucinę teisę.

3. konstitucinė teisė – kaip mokymo dalykas – aukštojoje mokykloje dėstomas konstitucinės teisės kursas.

Lyginamoji konstitucinė teisė.

Lyginamosios konstitucinės teisės kaip teisės šakos nėra – egzistuoja tik konstitucinės teisės, kaip nacionalinės teisės šaka. Tačiau lyginamoji konstitucinė teisė gali būti suprantama kaip mokymo dalykas ir mokslas.

86

Lyginamoji konstitucinė teisė kaip mokslas – tam tikra konstitucinės teisės mokslo dalis, kuri kompleksiškai ir lyginamuoju metodu tyria įvairių pasaulio šalių konstitucinę teisę.

Lyginamoji konstitucinė teisė kaip mokslas atlieka šias pagrindines funkcijas:1) prognozavimo funkcija – lyginamosios konstitucinės teisės mokslas padeda geriau įvertinti ir pagrįstai prognozuoti valstybės gyvenimo klausimų reguliavimo

raidą: numatyti tam tikras perspektyvas, tam tikrų veiksmų rezultatus – moksliškai pagrįstas numatymas, spėjimas. 2) taikomoji funkcija – atsižvelgiantį realią situaciją, ieškoti sprendimų, remiantis istorine kitų šalių patirtimi – tai susiję su Lietuvos bei kitų šalių perėjimu iš

totalitarinio ar autoritarinio režimo į demokratinį režimą, o taip pat centralizuoto ūkio pertvarkymu į privatųjį, mentaliteto, visuomenės gyvenimo pakeitimu, valdžių atskyrimu iš vienos.

3) komunikacinė funkcija – informacijos amžiuje šalims reikia žinoti kuo daugiau tam, kad taip jos galėtų kompensuoti kitus savo trūkumus. 4) pažintinė funkcija - lyginamosios konstitucinės teisės mokslas plečia teisininko profesionalo akiratį, išsilavinimą – informacinėje visuomenėje reikia turėti

informaciją ir mokėti ja pasinaudoti. Lyginamoji konstitucinė teisė kaip mokymo dalykas – aukštojoje mokykloje dėstomas lyginamosios konstitucinės teisės kursas, kurio tikslas susipažinti su įvairių

pasaulio šalių konstitucine teise, įžvelgti jų dėsningumus ir ypatumus.

Lyginamosios konstitucinės teisės metodologija.

Pagrindinį lyginamosios konstitucinės teisės metodą apsprendžia pats šios disciplinos pavadinimas – pagrindinis įvairių šalių konstitucinės teisės lyginimo metodas – lyginamoji analizė. Kiekvienos šalies konstitucinę teisę ištirti yra sunku, ir net nebūtina. Reikia suvokti jų dėsningumus ir ypatumus. Lyginamoji konstitucinė teisė siekia pažinti konstitucinį reguliavimo lyginimo būdu. Lyginamosios analizės metodo esmė – atrasti ir išskirti konstitucinio reguliavimo dėsningumus ir skirtumus, suvokti įvairių institutų esmę. To išdava – naudojama klasifikacija ir tipologija. Tam, kad klasifikacija ir tipologija būtų reikšminga, būtina teisingai parinkti skirstymo kriterijus. Klasifikacijų ir tipologizacijų priežastys:

1) egzistuoja keli teisinio reguliavimo, teisinės kultūros centrai (pvz. Vakarų teisės tradicija ir musulmoniškoji teisės tradicija)2) ekonominių, socialinių, politinių aktualijų panašumas (pvz. rinkos ūkis yra būdingas liberaliajai demokratijai, o Afrikos šalims – traibalizmas)3) filosofinės idėjos, vertybės taip pat daro įtaką konstituciniam teisiniam reguliavimui.

Tačiau tipologiją ir klasifikavimą reikia taikyti atsargiai – ieškant panašumų negalima paneigti skirtumų. Teisinių idėjų judėjimas leidžia palyginti teisinį reguliavimą. Tačiau reiškiniai lyginamojoje konstitucinėje teisėje tiriami ne tik statikoje, bet ir dinamikoje – todėl yra naudojamas istorinis lyginamasis metodas – konstitucinis

teisinis reguliavimas lyginamas istorinėje perspektyvoje. Konkrečios teisinės analizės metodai – greta lyginimo analizuosime konkretų institutą, nustatysime jo specifiką, o vėliau lyginsime jį su kitais. Papildomi metodai: sisteminis, loginis, analizė, sintezė, indukcija, dedukcija.

Konstitucinė teisė kaip nacionalinės teisės šaka.

Konstitucinės teisės šakos pavadinimas yra siejamas su pagrindiniu valstybės įstatymu – konstitucija, tačiau ji apima ir poįstatyminius aktus, doktrinas, pan.Konstitucinė teisė yra ypatinga teisė – tai daugiau negu teisės šaka – tai teisės sritis, reguliuojanti svarbiausius visuomeninius santykius (valstybė, visuomenė,

individas). Šių santykių reguliavimas yra reikšmingas kitoms teisės šakoms. Konstitucinės teisės nustatyti pradai įtakoja kitas teisės šakas.

Konstitucinės teisės normų ypatumai.

87

Konstitucinės teisės normos, kaip ir kitos teisės normos, yra visuotinai privalomos elgesio taisyklės, kurių laikymasis yra užtikrinamas valstybės prievartos. Dažniausiai konstitucinės teisės normos yra įtvirtintos įstatymuose ar kitose teisės normų aktuose. Tik palyginus retais atvejais konstitucinės teisės normos yra sukuriamos kitaip – teismo precedentu, konstituciniu papročiu.

Konstitucijos ar įstatymo straipsnyje gali būti tik viena norma, pvz. 1949 m. VFR pagrindinio įstatymo 102 str: “Mirties bausmė panaikinama”. Tačiau viename straipsnyje ar net viename straipsnio sakinyje galima aptikti keletą konstitucinės teisės normų; pvz.1962 m. Prancūzijos Prezidento rinkimų įstatymo 3 str: “Ne vėliau kaip per 15 dienų po respublikos prezidento rinkimų pirmojo turo, vyriausybė turi paskelbti kandidatų sąrašą”.

Skirtingai nuo privatinės teisės, kur kaip taisyklė yra naudojamas dispozityvinis reguliavimo metodas, konstitucinėje teisėje dominuoja imperatyvinis metodas. Dauguma konstitucinės teisės normų yra įpareigojančio, draudžiančio, nustatančio pobūdžio. Tokios normos tik reikalauja nustatyto elgesio (normos įsakymai). Rečiau sutinkamos normos leidimai (jos plačiai naudojamos ir yra pagrindinės tik asmens teisinio statuso reguliavime).

Konstituciniame reguliavime dominuoja subordinacijos (pavaldumo) santykiai, koordinacijos (derinimo) santykiai yra sutinkami rečiau. Tačiau konstitucinėje teisėje galima sutikti ir dispozityvinių normų. Pvz. 1947 m. Italijos konstitucijos 94 str, kuris reglamentuoja, kad kiekvieni parlamento rūmai gali pareikšti pasitikėjimą Vyriausybei, ar atsisakyti jį pareikšti vardinio balsavimo būdu.

Dauguma konstitucinės teisės normų yra normos taisyklės, nustatančios tam tikrus elgesio modelius. Esant tam tikriems juridiniams faktams, šių normų pagrindu atsiranda teisiniai santykiai.

Žymią normų dalį sudaro normos principai – labai bendro pobūdžio taisyklės – jos detalizuojamos kitose konstitucinės teisės normose. Pvz. 1982 m. Kinijos konstitucijos 17 str. nustato socializmo principą: “Iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą”. Šis lozungas pat nesukuria jokių teisinių pasekmių, tačiau jis pagrindinis principas organizuojant viešąjį ir valstybinį gyvenimą, žmonių elgesį visuomenėje.

Normos tikslai – ypatingai buvo būdingos totalitarinio socializmo valstybėms, kurios iškeldavo komunistinės bei socialistinės visuomenės sukūrimo tikslus. Normos simboliai – valstybių devizai, pvz. Gvinejos 1990 m. konstitucijos 1 str: “Darbas, teisingumas, solidarumas”. Normos apibrėžimai – pvz. Valstybė – nedaloma pasaulietinė socialinė demokratinė respublika (Prancūzijos respublikos 1958 m. konstitucijos 2 str).Konstitucija turi ne tik normas, bet ir preambulę. Tačiau iki šiol tebevyksta ginčas, ar preambulės normos turi norminės reikšmės. Dažnai yra manoma, jog

preambulės nėra normatyvios, tačiau jose yra įtvirtinti pagrindai, kurių reikia norint suprasti vienos ar kitos konstitucijos esmę.

Konstitucinės teisės normų struktūra.

Konstitucinės teisės normos neturi sankcijų – jos arba perkeliamos į kitą teisinį reguliavimą, ar įgauną kitą – politinę reikšmę (pvz. vyriausybės atsistatydinimas, parlamentui jai paskelbus nepasitikėjimą). Baudžiamoji atsakomybė gali būti numatyta tik už konkrečiai nustatytus nusikaltimus ir yra formuluojama pačia bendriausia prasme, pvz. už valstybės išdavimą ar prezidento kyšininkavimą, tačiau baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik po to, kai asmuo yra atleidžiamas iš pareigų, bendra tvarka kaip ir kitiems fiziniams asmenims.

Hipotezės taip pat retai sutinkamos. Hipotezės žodinė išraiška yra retai sutinkama konstitucinės teisės normų aktuose ir dažniausiai yra formuluojama netiesiogiai. Konstitucinės teisės institutai.

Institutas – suderinta teisės normų grupė, reguliuojanti vienarūšius visuomeninius santykius. Institutai gali būti dar labiau suskaidomi į poinstitutus, kurie savo ruožtu gali būti skaidomi ir toliau.

Dažniausiai sutinkami konstitucinės teisės institutai yra šie: pilietybės institutas valstybės vadovo institutas piliečių asmeninės teisės institutas

88

visuomenės ekonominės sistemos institutas socialinės sistemos institutas politinės sistemos institutas visuomenės dvasinio gyvenimo pagrindų institutas asmens teisinio statuso institutas valstybės formos institutas rinkimų teisės institutas referendumo institutas parlamento institutas vyriausybės institutas vietos savivaldos institutas ir kt.

Tačiau išvardinti institutai yra sutinkami ne visose užsienio valstybėse. Tose musulmoniško fundamentalizmo šalyse, kur, sutinkamai su islamo taisyklėmis, politinių partijų steigimas yra draudžiamas, politinė sistema apsiriboja tik valstybės organais ir politinės sistemos institutas nėra sukuriamas.Yra šalių, kur realiai egzistuojanti ekonominė socialinė struktūra nėra pakankamai atspindėta konstitucinės teisės normose, todėl ji netapo atskiru konstitucinės teisės institutu (pvz. Brunėjuje ir net JAV).Užsienio šalyse yra tokių institutų, kurių nėra Lietuvos konstitucinėje teisėje – dažniausiai tai yra sisiję su monarchijos egzistavimu tose valstybėse. Ypatingi institutai egzistuoja totalitarinio socializmo šalyse (pvz. Kinijos liaudies demokratinė respublika, Kuba, kt.) – šie institutai skelbia socialistinę nuosavybę, iškelia tarybas kaip vienintelius realius valdžios organus, pabrėžia komunistų partijos iškirtinį vaidmenį visuomenėje ir valstybėje, pan.

Konstituciniai teisniai santykiai ir jų subjektai įvairiose pasaulio šalyse.

Juridinių faktų ir konstitucinės teisės normų pagrindu tarp įvairių šalių (kaip teisinio santykio šalių) atsiranda konstituciniai teisiniai santykiai. Jų dalyviai vadinami konstitucinės teisės subjektais. Konstitucinėje teisėje atsisakoma subjektų dalijimo į fizinius bei juridinius asmenis. Konstitucinė teisė pateikia savo subjektų klasifikaciją.

Subjektai:1) tam tikros socialinės ir nacionalinės bendrijos (tauta, kuri yra valdžios šaltinis; tautinės mažumos, turinčios apsisprendimo teisę; klasės

(socialistinėse šalyse)).2) valstybė ir jos sudėtinės dalys (pvz. JAV kaip valstybė ir jos valstijos kaip federacijos subjektai).3) Pagrindinės valstybės institucijos4) Visuomeniniai susivienijimai, politinės partijos ir organizacijos ir net rinkėjų grupės (jei jos inicijuoją įstatymo priėmimą, referendumą ir pan).5) Atstovaujamų institucijų deputatai6) Vietinio valdymo ir savivaldos institucijos7) Individai (asmenys) – piliečiai, užsieniečiai, asmenys be pilietybės.

Kiekvienai šių kategorijų būdinga tam tikra konstitucinių teisių apimtis.

Pasaulio valstybių konstitucinės teisės šaltiniai.

89

Teisės šaltinis – teisės normos išraiškos forma. Konstitucinės teisės šaltiniais yra laikomi tik tie, kuriuose yra konstitucinės teisės normų. Yra tiesioginio valstybės teisinio reguliavimo teisės šaltiniai ir valstybės sankcionuoti teisės šaltiniai (pvz. doktrina, teisės paprotys):

1. Įstatymai:1.1. konstitucija1.2. konstituciniai įstatymai1.3. organiniai įstatymai1.4. paprastieji įstatymai1.5. ypatingieji įstatymai1.6. įstatymui prilygstantys parlamentų reglamentai ir statutai.2. vykdomosios valdžios aktai3. konstitucinės kontrolės institucijų aktai4. teismo precedentai5. konstitucinis paprotys6. nacionalinės viešosios tesės sutartys7. papildomi šaltiniai:7.1. religiniai šaltiniai7.2. teisinė doktrina7.3. tarptautinės teisės aktai7.4. lokaliniai teisės aktai.

Įstatymai.

Įstatymas pasaulyje suprantamas nevienodai. Lietuvoje “įstatymas” – tai parlamento ar referendumu priimtas teisės normų aktas.

Anglo saksų šalys skiria įstatymo sąvoką siaurąja ir plačiąja prasme.Įstatymas siaurąja prasme – parlamento aktas, parlamentas čia yra suvokiamas kaip aukščiausias valstybės atstovaujamasis organas + valstybės vadovas (pvz. D.

Britanijoje – įstatymo projektui prieš jį priimant turi pritarti Lordų rūmai, Bendruomenių rūmai, Karalius (karalienė).Įstatymas siaurąja prasme – tai bet kokia rašytinė teisės norma, kuri gali būti ginama teisme (law).

Kontinentinės teisės šalys įstatymą supranta kaip parlamento priimtas norminis aktas. Kartais konstitucijoje gali būti nustatomos sritys, kuriose parlamentas gali priimti įstatymus (pvz. Prancūzijoje) – kitos teisinio reguliavimo sritys pereina vykdomajai valdžios šakai (deleguota įstatymleidystė). Šiuo prancūziškuoju reguliavimu yra pasiekusios Prancūzijos kolonijos ir Kazachstanas.

Konstitucija – svarbiausias konstitucinės teisės šaltinis, turi aukščiausią teisinę galią. Konstituciniai įstatyma i – įstatymai, kuriais keičiama ar papildoma konstitucija. Priimami ypatinga tvarka. Turi tokią pačią juridinę galią kaip ir konstitucija. Kai

kuriose valstybėse pati konstitucija yra vadinama konstituciniu įstatymu, pvz. Vokietijoje – pagrindinis įstatymas. Organinis įstatymas – ypatingos reikšmės įstatymas, kurio priėmimas tiesiogiai nurodomas konstitucijoje. Kai kuriose šalyse yra nurodomos konkrečios

visuomeninio gyvenimo sferos, kurių teisinė reglamentacija yra galima tik organiniais įstatymais – pvz. Ispanijos konstitucijos 81 str. numato, kad organiniai įstatymai yra tie, kurie yra susiję su pagrindinių teisių ir laisvių išplėtimu, patvirtinantys autonominių bendruomenių statutus, susiję su visuotine rinkimų teise ir kiti įstatymai, numatyti

90

Konstitucijoje. Jis užima tarpinę vietą tarp konstitucinių įstatymų ir paprastųjų įstatymų. Jų atsiradimas siejamas su 1958 m. Prancūzijos konstitucija. Vėliau šie įstatymai paplito buvusiose Prancūzijos kolonijose, o taip pat ir kitose šalyse (pvz. Moldova). Kiekvienos šalies konstitucijoje gali būti numatytas bet koks skaičius tokių įstatymų: pvz. 1991 m. Rumunijos konstitucija numatė 25 klausimus, kuriais turėjo būti priimti organiniai įstatymai. Dažnai organinių įstatymų priėmimas siejamas su pagrindiniais konstitucinės teisės institutais. Lietuva nepripažįsta organinių įstatymų. Organinius įstatymus priimti ir pakeisti yra sunkiau, nei paprastuosius. Prieš priimant organinį įstatymą Prancūzijoje, Konstitucinė Taryba tikrina jo atitikimą konstitucijai.

Paprasti įstatymai – bendra tvarka priimti įstatymų leidybos organų aktai, reguliuojantys svarbias valstybės gyvenimo sritis. Gali būti priimti parlamento ar tiesiogiai tautos. Federacinėse valstybėse būna federaciniai įstatymai ir federacijos subjektų įstatymai. Taip pat yra ir vietinių įstatymų, priimamų autonominių vienetų institucijų (Italija, Ispanija).

Ypatingieji įstatymai – jų priėmimas būdingas III-čiojo pasaulio šalims (Šri Lanka, Malaizija, Fiši, Jamaika). Priimami parlamento bendra tvarka, tačiau gali riboti tam tikras įstatymų normas ar net konstitucinės teisės normas. pvz. Šri Lankos 1971 m. įstatymas “Dėl kelio terorizmui užkirsti”. Dažniausiai jie yra priimami trumpam laikotarpiui, tačiau parlamentas turi teisę pratęsti jų galiojimą.

Parlamento reglamentai, statutai – nustato jų vidinę organizaciją ir darbo procedūras. Turi įstatymo galią, tačiau priimami šiek tiek supaprastinta tvarka – be valstybės vadovo promulgavimo. Jei parlamentas yra dviejų rūmų, kiekvieni rūmai turi savo reglamentą (statutą), kuriuo priėmimui nereikia kitų rūmų pritarimo.

Vykdomosios valdžios aktai.

Tai valstybės vadovo (prezidento, monarcho), vyriausybės, ministerijų, kitų centrinių valstybės vykdomųjų institucijų aktai: įsakai, dekretai, aktai, nutarimai.Deleguotoji įstatymleidystė – tai normatyviniai aktai, turintys įstatymo galią, tačiau išleisti ne paties įstatymų leidybos organo (parlamento), o jo pavedimu kitu

valstybės organo – dažniausiai Vyriausybės, rečiau – valstybės vadovo. Deleguota įstatymleidtysė, kaip tam tikrų klausimų operatyvesnis sprendimo būdas plačiai paplito daugelyje šalių (pvz. D. Britanija, Prancūzija, Italija). Ji atspindėjo vykdomosios valdžios vaidmens sustiprėjimą ir padėjo vykdomajai valdžiai sustiprėti. Deleguota įstatymleidytė gali būti vertinama teigiamai, jei kalbėsime apie svarbių socialinių programų realizavimą; ir neigiamai – jei vykdomoji valdžia pernelyg įtakoja parlamentą ir pastarojo vaidmuo susilpnėja. Deleguota įstatymleidystė yra įmanoma tik tuo atveju, jei ji yra nustatyta Konstitucijos. Konstitucijų autoriai stengėsi įsprausti deleguotą įstatymleidystę į griežtas ribas tokiu būdu paliekant parlamentui galutinio sprendimo teisę. Todėl konstitucinė teisė iškelia tam tikras sąlygas deleguotai įstatymleidystei:

- atitinkamas parlamento leidimas yra suteikiamas nustatytam laikotarpiui- griežtai nustatomas klausimų ratas- parlamento leidimui negali būti taikomas plečiamasis aiškinimas- draudžiama išduoti leidimą sukurti normoms, keičiančioms galiojančius įstatymus ar galiojančias atgal. - Neleidžiama subdelegacija.

1) valstybės vadovo aktai turintys įstatymo galią (Italija, Sirija, Marokas) – pvz. Italijoje įstatymo galią turi Prezidento dekretai. Pagal 1995 m. Kazachstano konstituciją šioje srityje prezidentas turi labai išplėstus įgaliojimus – jam įstatymų leidybą gali deleguoti iki 1 metų, taip pat jis gali paskelbti skubų įstatymo priėmimą, o jei parlamentas atsisako skubia tvarka priimti įstatymo, tai jis gali išleisti įsaką, turintį įstatymo galią.

2) Vyriausybės aktai, turintys įstatymo galią – labiau paplitęs variantas, nei pirmasis (Ispanija, Portugalija, Rumunija, Graikija) – šie aktai turi būti patvirtinti parlamento.

Pagal prancūziškąją doktriną tokie aktai yra vadinami hibridiniais teisės aktais.

Konstitucinės priežiūros institucijų aktai.

Tai konstitucinių teismų, konstitucinių tarybų ar kitokių konstitucinės kontrolės institucijų priimami aktai dėl oficialaus konstitucijos aiškinimo ar dėl teisės aktų atitikimo konstitucijai.

91

Teismo precedentai.

Būdingi anglo saksų teisei. Teisminiai precedentai – tai aukščiausios instancijos teismų sprendimai, kurie yra jų skelbiami ir tampantys teisiniu pagrindu teismams spręsti analogiškas bylas – t.y. teismai kuria normas. Tačiau yra šalių, neigiamai žiūrinčių į teisminį precedentą. Pvz. Prancūzijoje teismams draudžiama kurti normas. tačiau pačioje Prancūzijoje yra pastebima tendencija, neigianti šį draudimą (pvz. Konstitucinės Tarybos aktai, administracinės teisės aktai).

Konstitucinis paprotys.

Tai per ilgą laiką susiklostęs valstybės institucijų vienodas veikimo būdas, kai esant tam tikrai situacijai elgiamasi tam tikru būdu. Daugelyje šalių konstituciniai papročiai nustato parlamentų vidinę organizaciją ir reglamentą. Remiamasi santykio dalyvių konsensusu. Konstitucinis paprotys negali būti ginamas teismine tvarka esant jo pažeidimui. Dažniausiai taikoma sankcija už konstitucinio papročio pažeidimą yra valstybės veikėjų moralinės politinės reputacijos praradimas. Paplitęs šalyse, neturinčiose rašytinės konstitucijos (pvz. D. Britanijos Parlamento, Vyriausybės formavimo ir funkcionavimo tvarka). Tam tikri konstituciniai papročiai ilgainiui įgavo įstatymo galią (pvz. kad nė vienas asmuo negali eiti JAV prezidento pareigų daugiau nei du kartus).

Nacionaliniai viešosios teisės susitarimai:

1993 m. sausio 1 d. susitarimas dėl Čekoslovakijos padalijimo į Čekiją ir Slovakiją. 1943 m. Libano nacionalinis paktas dėl aukščiausių valstybės pareigų paskirstymo tarp įvairių religijų šalininkų.

Papildomi šaltiniai:Religiniai šaltiniai.Koranas musulmonų šalyse yra aktas, aukštesnis už konstituciją. Musulmonų vertybių sistema lemia konstitucinę sistemą. Taip pat būdingi monarchijoms su feodalinėmis ir luominėmis atgyvenomis, ypač sosto paveldėjimo klausimais.

Teisinė doktrina. Kai kuriose šalyse teismai savo sprendimus grindžia ne tik teisės normų aktais, et ir žymių teisės mokslininkų darbais.

Tarptautiniai teisės aktai.Jie tapo reikšmingais konstitucinės teisės šaltiniais 20 am. pab. ir ypač žmogaus teisių klausimais. Kai kurių šalių konstitucijose yra tiesioginė nuorodos į šiuos aktus. Pvz. 1948 m. JT Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1992 m. Mastrichto sutartis, kt.

Lokaliniai aktai.Galioja tam tikroje šalies teritorijoje (pvz. JAV valstijų teisės aktai, Tanzanijoje – Zanzibaro aktai, Ukrainoje – Krymo aktai). Valstybių miestai neretai turi savo chartijas, kurios reguliuoja vietos savivaldą.

Dar gali būti kvazi konstituciniai teisės aktai :

92

– karinių ar revoliucinių tarybų aktai (Nigerija, Etiopija) – tai laikinosios valdžios, suskurusios po eilinio perversmo, aktai (dekretai, proklamacijos); – nacionalinės chartijos (Alžyras), – revoliucinės chartijos (Madagaskaras),– valdančiųjų (vienintelių) partijų aktai (Kongas, Zairas).

KKONSTITUCINĖSONSTITUCINĖS TEISĖSTEISĖS MOKSLASMOKSLAS PASAULYJEPASAULYJE..

Užsienio šalių konstitucinės teisės tyrinėjimai – tai pasaulinės patirties naginėjimas. Jis padeda patobulinti, praktiškai panaudoti konstitucinio reguliavimo modelius, atsisakyti tų konstitucinės teisės institutų, kurie tapo nebeproduktyviais ar nebeatitinka šiuolaikinių visuomeninių vertybių. Konstitucinės teisės kaip savarankiškos teisės mokslo dalies atsiradimas.Konstitucinė teisė turi ilgą savo raidos istoriją. Ji buvo (ir šiuo metu yra) glaudžiai susijusi su filosofija, sociologija, politologija, religijotyra. Konstitucinė teisė, skirtingai nuo baudžiamosios ar civilinės teisės, atsirado iš esmės neseniai – 19 am. vid. Iš pradžių konstitucinės reikšmės idėjas (apie valstybės ir visuomenės sąrangą) iškėlė antikos mąstytojai: graikai Platonas ir Aristotelis, Romėnai Ciceronas ir Gajus, nors tuo metu nei pačios konstitucinės teisės, nei jos mokslo dar nebuvo. Viduramžiais taip pat buvo darbų, susijusių su tam tikromis konstitucinės teisės problemomis (pvz. Tomo Akviniečio).Vėlyvo konstitucinės teisės atsiradimo priežastys:

1) rašytinės konstitucijos atsirado tik 18 am. pab. jose buvo susisteminta valdžios institucijų struktūra, sąveika ir pan. – tai nauja pakopa teisiniame reguliavime. 2) Feodalinio absoliutizmo žlugimas.3) Demokratinių revoliucijų epocha. 4) Švietimo epochos mąstytojų veikla: Hugo Grocijus, Šarlis Lui Monteskje, Žanas Žakas Ruso, Džonas Lokas ir kt. suformulavo daugybę nuostatų, kurios tapo

šiuolaikinės konstitucinės teisės pagrindu.

19 am. pab. – 20 am. prad. vyravo pozityvizmas – juridinė (klasikinė mokykla) – teisės aktų studijavimas. Atstovai: Jevinekas (Vokietija), Ademaras Esmenas (Prancūzija), Dicey (D. Britanija), Orando (Italija) – originalūs mokslininkai, sukūrę reikšmingas teisines koncepcijas. Pozityvizmo tikslas – išsilaisvinti nuo visko, kas nėra reikalinga teisei sukurti – grynai juridinė teorija – reikalavo teisę tirti teisės metodais, teisinėmis sąvokomis, teisinėmis kategorijomis. Siekė konstitucinę teisę atsikirti nuo kitų sričių.

Klasikinė mokykla.1) tyria konstitucines teisines normas, jas izoliuodama nuo socialinių parametrų ir tyria šiuos reiškinius, naudodama formalią dogmatinę analizę. 2) Valstybę traktuoja kaip teisinį reiškinį. Valstybė – tai teisės forma. Mokslo apie valstybę metodologiją yra teisės moksle. Valstybė – tai teisės subjektas. Valstybės

struktūra, veikla turi būti detaliai teisiškai sureguliuota. Domina juridinė valstybės samprata. Valstybė – tai juridinis asmuo (korporacija). Valstybė – vieninga kategorija, jos teisinis statusas lemia jos institucijų veiklą, asmens teisinį statusą. Valstybė kaip juridinis asmuo veikia per savo institucijas, pgyvendindama savo teises ir pareigas.

3) Remiasi liberalizmu – valstybė – naktinis sargas. Vokiečių klasikinė mokykla patyrė didelę istorinės mokyklos įtaką.Prancūzijos klasikinė mokykla – valstybės savęs ribojimo klausimas, parlamento ir prezidento tarpusavio santykis. Esmenas: “Valstybė – juridinis asmuo ir tautos teisinė personifikacija”. Taip jis tautos suverenitetą tapatino su valstybės suverenitetu. Valdžia turi būti ribojama individo teisėmis. Italijos klasikinė mokykla – žymūs Orlando darbai –valstybė – teisinis institutas. Ši mokykla yra prancūziško institucionalizmo pirmtakas. Anglijos klasikinė mokykla – parlamento viršenybės principas, teisės viešpatavimo principas, konstitucinės konvencijos. Klasikinė mokykla – teisinio pozityvizmo išraiška konstitucinėje teisėje.

93

Kelzenas – “teisiškumą pakilęs kvadratu”. Valstybė – grynai teisinis reiškinys, nors ir netapatinama su teise. Didelę reikšmę skiria konstitucijai, konstituciniam reguliavimui. Valstybė – tik teisės pratęsimas, kūrinys, identiškas teisei. Valstybė atspindi teisės hierarchiją.

Sociologinė mokykla. Nuo 20 am. prad. įsivyrauja sociologiniai aspektai konstitucinėje teisėje. Leonas Diugi – socialinio solidarumo doktrina. Teisė yra iš valstybės ir jai privaloma. Įstatymų leidėjas tik konstruoja normas, bet jų nekuria. Žmonės remiasi solidarumu: nedaryk nieko, kas pažeistų socialinį solidarumą. Valstybės valdžia – žmonės, kurie valdo, todėl kad yra tam tikrais atžvilgiais pranašesni už kitus. Svarbūs yra realūs faktai, o ne valstybė, kaip teisinė konstrukcija. Valstybė atlieka tam tikrą socialinę misiją – ji viešųjų tarnybų, asociacija, kuri užtikrina socialinį solidarumą. Diugi yra realistas. Morisas Oriju – tarpinis požiūris – formuoja sintetinę teoriją tarp teisės ir sociologijos. Valstybė – tai atitinkamos tautos juridinė personifikacija, kuri yra tautos ekonominės, politinės, juridinės centralizacijos padarinys, kurio tikslas – pilietinė santaika. Morisas Oriju – institucionalizmo kūrėjas. Pagrindinis institutas – valstybė.

Realistinė mokykla.Vokietijoje buvo pereinama nuo juridinės mokyklos į realistinę. Realistai kritikavo juridinės mokyklos atstovus, remdamiesi nacionalinės vokiškos dvasios pradų teorija, jėgos teorija (Gumplovičus), integracijos teorija (Smendas). Kritikavo juridinę mokyklą už formalumą. Otto von Girkė: “Valstybė – tai sistema tarpusavyje susijusių sąjungų, lemiančių visuomenės gyvenimą”. Gumplovičius – jėgos teorijos kūrėjas – valdančiųjų ir valdomųjų santykiuose pasireiškia jėgos faktorius. Valstybės paskirtis – palaikyti tvarką. Valstybės atsiradimo priežastis – jėga, o ne teisė. Jėga lemia santykius. Smendas – integracijos teorija – valstybė egzistuoja nuolatiniame atsinaujinimo procese. Valstybė nuolat save integruoja, save kuria individuose – tai tęstinis procesas. Integracijos veiksnys – daugumos principas. Parlamentinė kova – integruojanti kova.

Politinė sociologinė mokykla.Po II pasaulinio karo sugrįžtama prie teisinės valstybės, prigimtinės teisės idėjų. Konstitucinė teisė patyria didelį politikos mokslų poveikį (ypač Prancūzijos konstitucinės teisės mokykla – iš čia ir disciplinos pavadinimas - konstitucinė teisė ir politiniai institutai). Konstitucinės teisės mokslas politizuojamas.Atstovai: Biurdo, Dženingsas, Kavinas.

Atsigauna jurinė mokykla – ji modernizuojama. Siekia atriboti konstitucinę teisę nuo politikos mokslų. Hesse – tradicinis konstitucionalizmas + konstitucinė teisinė praktika.

Konstitucinės teisės mokslas Prancūzijoje.

Moderni konstitucinės teisės mokykla. Ištakos: Esmenas (juridinė mokykla), Diugi, Oriju (sociologinė mokykla). Reikšmingas 1958 m. konstitucijos priėmimas. Konstitucinės teisės doktrina yra dėstoma vadovėliuose, monografijose, traktatuose. Nuo 1977 m. – leidinys “Pivuar” – “Valdžia” – 3 knygos per metus. Darbai:1979 m. Prancūzijos konstitucijos komentaras – 79 m. Liušenas - visų konstitucijos straipsnių komentaras. 1947 m. – Laferjer – “Konstitucinės teisės vadovėlis”.1949 m. – Vedelio “Konstitucinės teisės pagrindiniai institutai” .Kafaras - “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – 2 tomai. Šontevu – “Konstitucinė teisė ir politikos mokslas”.

94

Diuverger – “Politiniai institutai ir konstitucinė teisė” – pusiauprezidentinio valdymo doktrina.

44 SEMINARASSEMINARAS.. PPOLITINĖSOLITINĖS PARTIJOSPARTIJOS PASAULIOPASAULIO ŠALYSEŠALYSE..

Politinių partijų steigimo laisvė bei konstituciniai šios laisvės ribojimo pagrindai.

Sutinkamai su demokratinėmis konstitucijomis, politinės partijos kuriasi bei veikia laisvai. Paprastai, politinei partijai sukuri nereikalingas joks valdžios institucijų leidimas. Partijos pačios nustato savo struktūrą, vidaus organizaciją, veiklos tvarką, kas yra reglamentuojama partijų priimtais statutais.

Tačiau, sutinkamai su tarptautinės teisės nuostatomis, politinių partijų veikla gali būti ribojama 1966m. tarptautiniais žmogaus teisių paktais. Tokie politinių partijų veiklos apribojimai gali būti daromi tik siekiant užtikrinti visuotinę tvarką, saugumą, gyventojų sveikatai bei moralei apsaugoti, kitų žmonių teisėms bei laisvėms garantuoti. Tokie apribojimai gali būti nustatomi tik įstatymais.

Sutinkamai su šiais reikalavimais, demokratinėse valstybėse, yra draudžiamas tokių politinių partijų steigimas, kurios: Propaguoja smurtą Kursto socialinę bei tautinę neapykantą Siekia antikonstitucinių tikslų Propaguoja antihumanišką ideologiją (pvz, Bulgarijos konstitucija kalba apie fašistinės ideologijos draudimą).

Autoritarinėse ir totalitarinėse valstybėse yra draudžiamos partijos, kurios propaguoja klasių kovą bei proletariato diktatūrą, taip pat komunistinę ar marksistinę lenininę ideologiją.

Taip pat draudžiama steigti karinio pobūdžio partijas, arba karinius būrius, veikiančius prie partijos. Daugelyje valstybių, kur egzistuoja gentinė nesantaika, draudžiamos partijos, kurios remiasi viena gentim, viena kalba, viena religija.Kai kuriose valstybėse draudžiama steigti prie partijų jaunimo bei moterų organizacijas, kitose – tai yra leidžiama. Kai kuriose valstybėse (pvz, Sirijoje) politinį jaunimo auklėjimą kariuomenėje leidžiamą daryti tik nuolatos valdančiai partijai. Draudžiama naujoms partijoms suteikti jau veikiančių valstybėje politinių partijų pavadinimus, taip pat naudoti juos skiriamuosius ženklus bei simbolius.

Politinių partijų steigimo juridinės procedūros.

Partijos gali būti steigiamos tik tos valstybės piliečių (kartais reikalaujama, kad asmuo turėtų pilietybę tam tikrą laiką – pvz, Tunise – 10 metų). Partijos nariais taip pat gali būti tik tos valstybės piliečiai, turintys politines teises bei sulaukę 18 metų amžiaus. Įstatymai gali drausti piliečiui būti daugiau kaip vienos partijos nariu (Kabo Verde). Daugelyje valstybių politinių partijų nariais negali būti kariai, vidaus reikalų organų sistemos tarnautojai, nacionalinio saugumo, justicijos, muitinės, užsienio reikalų, prezidento tarnybos tarnautojai. Dažnai, kai asmuo nori įsidarbinti šiose struktūrose, reikalaujama pateikti pažymą, kad jis nėra politinės partijos narys (Bulgarija). Postotalitarinėse valstybėse yra normos, draudžiančios versti žmogų tapti kurios nors partijos nariu.

Totalitarinio socializmo valstybėse, priešingai, yra manoma, kad valstybės tarnautojai, o ypač aukštojo rango valstybės tarnautojai, vidaus reikalų sistemos, justicijos ir pan. tarnautojai būtinai turi būti kompartijos nariais, nors tokios teisinės pareigos ir nėra. Aukščtų valstybės pareigūnų būtina narystė valdančiojoje partijoje yra numatyta kai kuriose autoritarinio režimo valstybėse (pvz, Indonezija).

Daugelyje valstybių politinės partijos yra grindžiamas individualia naryste – partijos nariu tampama po asmens pareiškimo (neretai žodinio). JAV pagrindinės partijos (demokratai ir respublikonai) neturi pastovios narystės – jų nariais yra laikomi tie, kas balsavo už partijos kandidatą rinkimuose. Tačiau pastaraisiais metais kartais yra įvedami narių pažymėjimai. Retais atvejais galima kolektyvinė partijų narystė. Pvz. D. Britanijos leiboristų partijos nariai yra ištisos profesinės sąjungos, kurios ir sudaro daugumą partijos narių. Kolektyvinių narių yra ir Meksikos valdančiojoje Institucinėje revoliucinėje partijoje.

95

Partijai sukurti yra sušaukiamas steigiamasis susirinkimas. Jis turi teisinę galia, jei jame dalyvauja įstatymo nustatytas asmenų, galinčių būti politinės partijos nariais, skaičius (Vengrijoje – 10, Bulgarijoje – 50). Kartais iniciatoriai turi sukurti steigiamąją komisiją (pvz, Angoloje – 7 – 21 asmenys). Šios komisijos tikslas – parengti politinės partijos steigimą.

Kai kuriose valstybės partijos steigėjams bei vadovams yra pateikiami kai kurie specialūs reikalavimai . Pvz. Benine šie asmenys turi būti piliečiais ne mažiau kaip 10 metų. Kartais tokie reikalavimai yra keliami tik natūralizuotiems piliečiams (Angola).

Steigiamajame partijos posėdyje yra renkamas partijos piemininkas bei sekretorius, sudaromas steigiamasis raštas. Šiame ar kitame susirinkime yra priimamas partijos statusas, galima ir trumpas partijos tikslų dokumentas. Daugelyje valstybių po šių veiksmų partija yra laikoma įsteigta – jos nariai gali vesti susirinkimus, nagrinėti įvairius klausimus, priimti sprendimus. Tačiau tokia partija dar neturi juridinio asmens statuso – negali partijos vardu iškelti kandidatus rinkimams, įgyti turto partijos vardu. Kai kuriose valstybėse partija gali būti neregistruojama, kitose valstybėse yra būtinas valstybinis partijos registravimas – partija turi būti įtraukta į valstybės politinių partijų rejestrą. Kai kuriose valstybėse partija gali veikti tik po registracijos.

Politinių partijų registracija. Ši funkcija yra pavesta įvairioms valstybės institucijoms:

Teisingumo ministerijai (Prancūzija, Beninas) Sostinės miesto teismui (Bulgarija) Aukščiausiam tautos teismui (Angola) Federalinei rinkimų komisijai (Meksika).

Registracijai paprastai reikalingi šie dokumentai:1. partijos pareiškimas, kuriame būtų išdėstyti partijos tikslai, šūkis bei emblema.2. steigiamasis partijos raštas, kuriame nurodomos partijos pirmininko bei sekretoriaus pavardės3. partijos vadovų sąrašas, nurodant jų profesijas, adresus, telefonus, asmens dokumentų duomenis. 4. keletas partijos statuto kopijų5. programinis partijos dokumentas ar partijos tikslų dokumentas.

Kai kuriose valstybėse turi būti pridėtas ir valstybinio muito sumokėjimo kvitas. Paprastai yra nustatomas tam tikras laikotarpis registracijai (paprastai 4 mėn. po dokumentų pateikimo). Jeigu partija per šį laikotarpį negavo neigiamo atsakymo,

ji yra laikoma įsteigta ir gali veikti kaip juridinis asmuo. Paprastai partijos registracijai reikalingas didesnis jos narių skaičius, nei jos steigimui – pvz, Angoloje, norint įsteigti partija, tai gali padaryti 7-21 jos

steigiamosios komisijos nariai, o norint įregistruoti partiją, reikalaujama, kad partijos nariais būtų nemažiau kaip 1500 narių, ir kad jie atstovautų 14 iš 19 valstybės regionų. Kai kuriose Lotynų Amerikos valstybėse (Meksika) yra skiriamas sąlyginė ir galutinė partijos registracija. Sąlyginei registracijai reikia įrodyti, kad partija tam

tikrą laikotarpį užsiėmė politine veikla. Tokiai partijai yra suteikiama teisė kelti savo kandidatus visuotinėse rinkimuose. Tam, kad partija gautų galutinę registraciją, ji turi surinkti rinkimuose tam tirą rinkėjų balsų skaičių (Meksikoje – nemažiau kaip 1,5 proc). tačiau tai gana ilgas procesas.

Totalitarinėse valstybėse partijos gali egzistuoti tik tiek, kiek jos neprieštarauja vadovaujančiai komunistų partijai; joms yra draudžiama kova už valstybės valdžią.

Partijų ideologija.

Politinių partijų nariai jungiasi į partijas vienodų politinių pažiūrų bei tikslų pagrindu. Rečiau tai gali būti apspręsta pasaulėžiūros bendrumu. Konstitucijos nuostatos nustato politinių partijų ideologijos laisvę bei įvairumą. Ribojimai yra susiję tik su bendražmogiškomis vertybėmis: draudžiama skatinti

prievartą, kurstyti tautinę, rasinę, religinę nesantaiką. Totalitarinio socializmo valstybėse konstitucijos skelbia marksistinės lenininės ideologijos viešpatavimą su tam

96

tikromis tautinėmis ideologijos ypatybėmis (pvz. maoizmas Kinijoje). Ši ideologija, privaloma valdančiai partijai, tampa privaloma ir visai visuomenei. Kai kurios besivystančios valstybės taip pat nustato valstybinę ar privalomą ideologiją.

Politinių partijų vaidmens valstybėje bei visuomenėje teisinis reguliavimas.

Demokratinių valstybių konstitucijos nustato, kad politinės partijos padeda išreikšti tautos politinę valią, išreikšti tautos nuomonę rinkimų būdu. Politinių partijų įstatymai kur kas detaliau atskleidžia politinių partijų vaidmenį:

1) politinės partijos skatina piliečius aktyviau dalyvauti valstybės politiniame gyvenime2) auklėja piliečius atsakingais už visuomenės reikalus3) iškelia kandidatus rinkimuose4) įtakoja politinę parlamento bei vyriausybės veiklą5) palaiko pastovų ryšį tarp piliečių bei valstybinių institucijų6) politinių partijų pagalba vyksta politinio elito bei valstybinio valdymo aparato kadrų atranka.

Totalitarinio socializmo valstybėse komunistų partija yra paskelbta vadovaujančia partija. Kitos partijos (jei jos yra), turi būti šios partijos sąjunginės, bet ne oponuoti jai. Tokiu būdu partijų kaita totalitarinėse valstybėse neįmanoma. Ji yra tuo labiau neįmano valstybėse, kur įstatymai įtvirtina vienpartinę sistemą.

Demokratijos bei viešumo principai politinių partijų organizacijoje ir veikloje.

Demokratinių valstybių konstitucijos nustato, kad politinių partijų organizacija bei veikla turi atitikti demokratijos ir tautinio suvereniteto principus. Demokratijos principas reiškia, kad:

partijos narystė negali būti grindžiama diskriminacija (dėl kalbos, religijos, tautos, lyties). Partijos statutas ir programa turi būti priimti partijos atstovų ar narių susirinkime Periodiškai turi būti šaukiami partijos susirinkimai, konferencijos, suvažiavimai, kuriuose turi būti nustatoma politinės partijos veikla. Periodiškai turi būti rengiami rinkimai į partijos vadovų postus bei jos regioninių skyrių vadovaujančioms pareigoms.

Valstybės valdžia neturi kažkaip išskirti kurią nors politinę partiją – tai patvirtinama valstybės finansavimu politinėms partijoms, taip pat nemokamo eterio laiko suteikimo partijoms rinkiminės kampanijos metu valstybėse sąskaita. Tačiau realiai valdančioji partija turi šiokių tokių privalumu, o totalitarinėse ar autorintarinėse valstybėse valdančioji partija suauga su valstybe ir jos aparatu.

Politinių partijų veiklos kontrolė, įspėjimas bei paleidimas.

Politinės partijos yra savarankiškos, turi veiklos autonomiją. Tačiau partiją įregistravusi institucija turi kontroliuoti, kad partijos veikla neprieštarautų konstitucijai, įstatymams, statutui ir programai. Esant šių dokumentų pažeidimams, ši instituciją turi teisę įspėti politinę partiją (kai kurios valstybės numato keletą įspėjimų). Jeigu ir po įspėjimo partija nenustoja dariusi pažeidimu, institucija turi teisę kreiptis su ieškiniu į teismą dėk politinės partijos veiklos sustabdymo ar jos uždraudimo. Po politinės partijos likvidacijos jos nuosavybė bei lėšos yra likviduojamos. Tai atlieka valstybės nuosavybės valdymo institucijos.

Partijų tipologija.

Politologai išskiria:1) buržuazines

97

2) valstiečių3) darbininkų, kt.

1) kairiosios2) dešiniosios 3) centristų partijos

1) autoritarinės2) radikaliosios 3) reformatorių

Konstitucinės teisės atstovai išskiria:1) konservatyviosios partijos – siekia, kad būtų išlaikyta senoji tvarka, priešinasi reformoms – pvz. konservatorių partija D. Britanijoje.2) Klerikalinės (religinės) partijos – pvz. Krikdemų sąjunga VFR, musulmonų lyga Pakistane – jos reikalauja, kad visuomeninis gyvenimas ir

valstybinis valdybas būtų vykdomi sutinkamai su religinių dogmų reikalavimais. 3) Liberaliosios partijos – liberalų partija D. Britanijoje, centro partija Švedijoje – pasisako už ekonominės veiklos laisvę, valstybės nesikišimą į

visuomenės gyvenimą. 4) Reformistinės partijos – pasisako (ypač besivystančiose valstybėse) už tautinį socializmą, socialinį teisingumą, privačios nuosavybės išlaikymo –

socialdemokratinės Europos partijos, Indijos nacionalinis kongresas. 5) Radikaliosios partijos – pasisako už radikalius pertvarkymus visuomenėje, dažnai, pasinaudojant prievartos priemonėmis.

Pagal organizacinę struktūrą yra išskiriamos:1) kadrinės partijos – turi fiksuotą narystę, narystė suteikiama su tam tikromis sąlygomis, neretai reikalaujama kito partijos nario rekomendaciją

priimti asmenį. Paprastai šios partijos yra grindžiamas griežta disciplina, mokami nario mokesčiai, partijos valdymas yra centralizuotas. Paprastai šios partijos turi nedaug narių, nors totalitarinių valstybės pasižymi savo partijų masiškumu.

2) Masinėse partijose paprastai nėra fiksuotos narytės ar jos nėra griežtai laikomasi. Pvz. JAV partijų nariais yra laikomi tie, kurie rinkimuose balsavo už partijos kandidatą. Nario mokesčiai paprastai nėra griežtai nustatyti, paprastai tai yra aukos į bendrą partijos kasą. Vietose paprastai nėra partijos skyrių, susirinkimai nėra organizuojami, vietinis valdymas nerenkamas, o sudaromas iš žinomų verslininkų ir politikų.

3) Partijos judėjimai – tai beveik praeities liekana. Jos egzistavo besivystančiose valstybėse (Gvinėja, Zairas). Tai buvo paprastai viena leista partija, jos nariais buvo beveik visi tos valstybės piliečiai. Tose valstybėse, kur šios partijos konstitucijose buvo įvardijamos kaip partijos-valstybės, teisminiai, vykdomieji ir kiti valstybės organai buvo laikomi politinės partijos organais (Zairas). Žlugus totalitarinėms sistemos šios partijos išnyko.

Pagal teisinį statusą skiriamos:1) įregistruotos ir neregistruotos partijos2) legalios ir nelegalios

Legalios partijos veikia, laikydamosios įstatymų. Jos gali būti neregistruotos. Partija tampa nelegalia, jei ji yra uždrausta įstatymo, teismo sprendimu, tačiau tęsia savo veiklą pogrindyje.

98

Kai kuriose valstybėse yra nacionalinės, t.y. valstybinės partijos sąvoka. Tai partija, ypatingai įtakojanti visuomenę. Ne visos partijos yra laikomos nacionalinėmis. Tokia pripažįstama tik ta partija, kuri rinkimuose surinko tam tikrą nustatytą balsų skaičių. Partija, kuri yra pripažinta nacionaline, turi tam tikrų privilegijų – pvz. iškeliant kandidatus rinkimuose. Tuo pačiu nacionalinėms partijoms yra numatytos ir pareigos – pvz. išleisti periodinį leidinį, turėti politinio susivienijimo centrą, pan.

Vietinės partijos – tai partijos, kurios veikia tam tikrose valstybės regionuose, valstijose, pan. Tokių partijų ypač daug Indijoje.

Partinės sistemos.

Partinių sistemų klausimas yra politologinis, jei kalbame apie jų faktinę padėtį; teisinis, jei kalbame apie tai, kaip ši sistema yra įtvirtinta teisės normų aktuose, nors šios normos gali ir neatitikti faktinę padėtį. Kai kuriose valstybėse tokių teisės normų aktų nėra, ir partinė sistema veikia pagal susiklosčiusius teisinius papročius.

Daugelio valstybių konstitucijos įtvirtina daugiapartiškumą, draudžia pažeisti politinių partijų steigimo bei veiklos laisvę. Tokios normos ypač būdingos posttotalitarinėms valstybėms.

Daugiapartinė sistema iš konstitucinės teisės pozicijos – tai ne tik keleto partijų buvimas, bet ir galimybė šioms partijoms pakeisti vieną kitą valdžioje per demokratinius rinkimus. Pvz. Kinijoje veikia devynios partijos, tačiau valdžioje yra visuomet viena – komunistų partija.

Iš kitos pusės, daugelyje kapitalistinių valstybių susidaro partinės sistemos su viena dominuojančia partija – rinkimai įvyksta, tačiau vis tiek daugumą gauna ta pati partija, pvz.:

1) Meksikoje daugiau kaip 60 metų šalį valdo Institucinė revoliucinė partija2) Italijoje – krikdemų partija3) Japonijoje – liberalų demokratų partija4) Egipte – nacionalinė demokratinė partija.

Didžiojoje Britanijoje, JAV, Venesueloje, Turkijoje egzistuoja dvipartinė sistema. Valstybėje egzistuoja kelios partijos, tačiau valdžioje nuolat keičiasi dvi partijos. Kai kur dvipartinė sistema yra įtvirtinta įstatymuose (Brazilija, Nigerija).

Vienpartinė sistema gali turėti ir faktinį, ir teisinį pobūdį. Faktinis vienpartiškumas egzistavo daugelyje totalitarinių valstybių, nors jose veikė keletas partijų. Teisinis vienpartiškumas leidžia ir pabrėžia vienos partijos vadovaujantį vaidmenį, visas kitas partijas uždraudžia. Jos gali veikti tik kaip nelegalios.

Yra galima ir bepartinė sistema. Tam tikrose musulmonų valstybėse (Kataras, Kuveitas, Omanas, Saudo Arabija, Jungtiniai Arabų Emiratai) visos partijos yra uždraustos, kaip tikratikių bendruomenės skaidytojos. Nors faktiškai umose veikia pogrindinės politinės organizacijos.

55 TEMATEMA.. PPOLITINĖSOLITINĖS PARTIJOSPARTIJOS IRIR VISUOMENINĖSVISUOMENINĖS ORGANIZACIJOSORGANIZACIJOS PASAULIOPASAULIO VALSTYBĖSEVALSTYBĖSE..

Politinės partijos daro įtaką valstybės institucijų sukūrimui ir veiklai. Demokratinėms valstybėms yra būdinga tai, kad politinių partijų veiklos bei organizacijos pagrindai yra įtvirtinti konstitucijoje, įstatymuose, vyriausybės aktuose,

konstitucinės justicijos aktuose.

99

Politinės partijos sąvoka ir esmė. Partija – nuo lot. pars – dalis. Politinė partija – tai aktyvi ir organizuota žmonių grupė, kuria jungia bendri interesai, tikslai, ideologija, kuri veikia įstatymo nustatytu būdu, siekiant įgyti politinę

valdžia ar bent daryti įtaką. Atsirado Senovės Graikijos miestuose – kaip tam tikros grupės, skirtos reikšti interesams. Nudienos partijos atsirado antifeodalinio absoliutizmo epochoje.Kad politinės partijos galėtų veikti, turi būti konkurentas. Absoliutinėje ar totalitarinėje valstybėje partija neveikia, nes jai nėra konkurento. Nuo kitų susivienijimų politinės partijos skiriasi, tuo, kad atsvirai siekia gaut daugumą parlamente ir sudaryti vyriausybę. Todėl jos yra tautos balsio formavimo

elementas, jos dalyvauja visame parlamento veiklos procese. Partijos šalininkai sudaro partijos elektoratą - tai partijos socialinis pagrindas. Partijos esmę parodo jos tikslai ir funkcijos. Demokratinės partijos siekia užtikrinti efektyvų politinės veiklos finansavimą, įvairių interesų suderinamumą. Teisinė politinės partijos sąvoka atsižvelgia į šiuos bruožus, tačiau pabrėžia teisinius politinės partijos bruožus.

Politinių partijų apibrėžimo nėra visuose įstatymuose. Tačiau egzistuojančiose politinių partijų įstatyminės sąvokos išskiria šiuos politinių partijų bruožus: Politinė partija – tai autonomiška, laisvai kuriama organizacija, kuri veikia savivaldos pagrindais. Tai stabili organizacija, jungianti piliečius pastoviu pagrindu (savaime suprantama, palikdama jiems teisę išeiti iš partijos). Partijos narystė yra grindžiama idėjiniu pagrindu – juos narius vienija bendri įsitikinimai ir tikslai, kurie yra išdėstyti partijos programinėse nuostatose. Partija nėra pelno siekianti organizacija, tačiau atskiri jos struktūriniai elementai gali užsiimti ūkine veikla, siekiant garantuoti materialinę bazę partijos

veiklai. Partijos padeda suformuoti bei išsakyti tautos valią, naudodamos taikias bei konstitucines priemones, tokias kaip dalyvavimas rinkimuose. Partija – tai organizacija, veikianti demokratijos, viešumo, atvirumo, visuotinumo principų pagrindu.

Teisiniu požiūriu politinė partija – tai gana stabili, savivaldos pagrindais besitvarkanti tam tikros visuomenės grupės organizacija, sukurta jos narių įsitikinimų ir tikslų pagrindu, kurios tikslas nėra pelno siekimas ar jos narių profesinių, kultūrinių ar kitų jos narių poreikių tenkinimas, o dalyvavimas formuojant bei artikuliuojant tautos valią kovoje už valdžią taikiomis, konstitucinėmis priemonėmis. Totalitarinėse valstybėse yra pabrėžiama tik valdančiosios partijos reikšmė.

Politinių partijų funkcijos - svarbiausios veiklos kryptis.

a. interesu konsolidacija – išryškina tam tikras problemas, interesus - tai tampa partijos ideologijos pagrindub. valstybes raidos krypties pasiūlymasc. partijos veikla sudaro prielaidą taikiai išspręsti socialinius konfliktus. d. Visuomenės nuomonės išreiškimo funkcijae. Vykdo valstybes lyderio parengimo funkcijaf. Ideologine funkcijag. Komunikacine funkcija - palaikomas ryšis tarp valdžios viršūnės ir visuomenės.h. Nacionalines integracijos funkcija (3 pasaulio valstybės Indija)

Partijų paskirtis yra artikuliuoti jos narių interesus, artikuliuoti juos politikos lygmenyje. Todėl partijos taip pat turi formuoti jos narių interesus bei juos ginti. Skirtingai nuo kitų visuomeninių susivienijimų, partijos paprastai siekia dalyvauti valdžioje, siekia jos rinkimuose ar kitais būdais.

100

Kaip įstatymai nustato politinių partijų padėtį?1977 m. Meksikos įstatymas: piliečiai gali jungtis į nacionalines partijas. Tam, kad partija būrų įsteigta, reikia politinės partijos veiklos principų deklaracijos, veiklos programos bei statuto. Partija gali būti registruojama laikinai ar visam laikui.

Politinių partijų tipologija.

Pagal ideologiją (Ivas Meni): 1) liberaliųjų partijų šeima2) konservatoriai ir kiti dešinieji3) socialistinė diaspora4) demokratai, krikščionys5) teritorijų partijos - regioninės ir ekologinės

Pagal marksistus – pagal klasių kriterijus:1) monopolistines buržuazinės2) viduriniosios3) smulkiosios4) darbininku klases5) nacionalines buržuazinės6) revoliucines

19 am. politinės partijos buvo skirstomos pagal muitus:1) už didelius muitus - gina nacionalinę rinką - konservatoriai2) už žemus muitus ar jų panaikinimą - reikia konkurencijos, kad skatintų gamyba – liberalios partijos

Vėliau atsirado socialdemokratų ir socialistų partijos. Nuo jų atskilo komunistai - sieke viską suvalstybinti

Pagal tikybą – pvz. krikdemai (VFR)

Pagal nacionalinį pagrindą - Švedų liaudies partija Suomijoje.

Atsiranda ekologinės partijos - iškelia gamtos idėją.

Politologai skiria:1) kairiosios, centrines, dešiniosios2) kairieji radikalai, dešinieji radikalai, centras

Socialistinėse šalyse dažnai yra tik viena partija, susiliejusi su valstybės leidžiamomis ir kitomis partijomis, kurios neprieštarauja tai vienai partija. Rinkimuose laimėti turi ta viena partija.

3 pasaulio šalyse atsiranda partijos, susijusios su nacionaliniu judėjimu – pvz. Indijos nacionalinis kongresas.

101

Partijos pavadinimas ne visada parodo partijos orientaciją.

Pagal partijos vidaus struktūra:1) Kadrinės – vienijasi apie žinomas asmenybes, savo vardu ar prestižu patraukia rinkėjus. 2) Masinės – pvz. Prancūzijos nacionalistų partija – tokių partijų tikslai – jos narių masiškumas dėl politinių ir finansinių priežasčių.

Partijos gali būti ir pusiaumasinės ir pusiaukadrinės.

Pagal pirminių organų pobūdį: Politinės partijos veiklos komitetai Politinės partijos sekcijos Politinių partijų šturmo būriai Politinių partijų kuopelės

Pagal vidaus ryšio sistemą:1) politinės partijos su silpna ryšio sistema2) politinės partijos su glaudžiai susijusia struktūra

Dalyvavimo partijos veikloje rūšys. Priklausomai nuo to, ar partijos narystė formali, ar ne, yra narystės ratai:1 ratas – politinės partijos rinkėjai2 ratas – simpatikai – viešai deklaruoja savo simpatijas. 3 ratas – aktyvistai. Narystes koeficientas - santykis tarp partijos nariu skaičiaus ir balsavusiu už partija žmonių skaičiaus.

Partinės sistemos. Tai politologinis teisinis institutas, kuria apibūdina visuomenės politinę organizaciją. Partinės sistemos yra:

Daugiapartinės Fiksuoto skaičiaus Dvipartinės Vienpartinės

Į daugiapartinę sistemą įeina ir1) dvipartine sistemą2) fiksuoto skaičiaus

Partijų politinė kova – tai kova už visuomenės paramą. Partijos mažina socialinius prieštaravimus, randa ryšį tarp valdančiojo ir valdomojo, išplečia valdžios socialinį pagrindą.

102

Daugiapartinė sistema siaurąja prasme yra įvairios koalicinės vyriausybės (Olandija, Belgija). Daugiapartinė sistema su viena dominuojančia partija – pvz. Japonija iki 1993 m. – valdžioje buvo liberalų demokratų partija. Kai kuriose šalyse daugiapartinė sistema įgauna blokų formą – blokus sudaro kelios partijos (Prancūzija).

Dvipartinė sistema – rinkimų kovoje rungiasi kelios partijos, kurios turi vienodas galimybes laimėti. Taikus rungtiniavimas leidžia kompromiso keliu rasti rezultatyvinę politinę kryptį.

Dvipartinė sistema – šalyje veikia daug partijų, tačiau į valdžią pretenduoja tik dvi, viena valdo, kita – opozicijoje. Po rinkimų šios partijos paprastai keičiasi vietomis. Dvipartinės sistemos buvimas apsunkina alternatyvių partijų susiformavimą (D.Britanija – konservatoriai ir leiboristai, JAV – respublikonai ir demokratai, dvipartinę sistemą paveldėjo ir kitos britų kolonijos).

Įstatyme fiksuoto partijų skaičiaus partinė sistema – tai pereinamasis tipas – tai normalios daugiapartinės sistemos pakaitalas – tai daroma, siekiant, kad nesusidarytų režimui priešiškos partijos. Būdinga trečio pasaulio valstybėms (Brazilija, Senegalas). Partijos šioje partinėje sistemoje rungiasi pagal numatytas demokratines taisykles.

Vienpartinė sistema – būdinga autoritarinėms, totalitarinėms valstybėms. Paprastai veikia viena partija (pvz. fašistai Italijoje, nacistai Vokietijoje, komunistai TSRS, tai būdinga dabartinėms socialistinėms valstybėms). Šios valstybės maskuojasi kvazipartiškumu. Vadovaujantis vienos partijos vaidmuo yra įtvirtintas konstitucijoje (pvz. Kuba).

Jei socialistinės konstitucijoje skelbiamas vadovaujančios partijos vaidmuo, tai trečio pasaulio šalyse aptinkamos ypatingos partijų galių garantijos (Gabonas). Vienpartinėje sistemoje sąvoka “partija” iš esmės yra beprasmiška. Tai ne partija, o tam tikra struktūra, susiliejusi su valstybe, viršpartinė struktūra, visuomenės

administravimo instrumentas.

Sartori partinių sistemų klasifikacija:1) paprastas pliuralizmas – bipartinė sietma2) nuosaikus pliuralizmas – 3-4 partijos3) kraštutinis pliuralizmas – 7-8 partijos.

Svarbu ne tik partijų skaičius, bet ir distancija tarp partijų – jų politinių pažiūrų spektras.Yra du partinių sistemų vertinimo kriterijai:

a. mažų partijų koalicinis potencialasb. partijų grėsmės potencialas – reikia atsižvelgti į partijas, kurios gali būti nuolat opozicijoje, kurios gali priversti valdančią partija modifikuoti

savo pozicijas, veiksmus, versti ją ieškoti kompromiso.

Partija – tai tarpininkas tarp vyriausybės ir visuomenės – konkurencinės demokratijos pagrindas.

Vertinant partinę sistemą, svarbu suprasti ryšį tarp rinkimų sistemos ir partinės sistemos. Diuverger teorema – trys formulės:

1) proporcinė rinkimų sistema skatina daugybės partijų atsiradimą – jos nelanksčios, stabiliai funkcionuojančios. 2) Mažoritarinė dviejų ratų sistema – skatina daugybės partijų atsiradimą – tos partijos yra lanksčios, nepriklausomos ir santykinai stabilios. 3) Mažoritarinės vieno rato rinkimų sistema skatina dvipartinės sistemos susiformavimą – nepriklausomų partijų kaita.

Partinė sistema veikia ir rinkimų sistemos pasirinkimą:1) dvipartinė sistema – mažoritarnė vieno rato rinkimų sistema.

103

2) Partijos, linkusios sudaryti koalicijas, pasisako už dviejų ratų mažoritarinę rinkimų sistemą. 3) Tendencija sudaryti sąjungas nepalanki proporciniai rinkimų sistemai.

Atskirų šalių partinės sistemos. JAV.

JAV – dvipartinė sistema - veikia dvi pagrindinės partijos - respublikonai ir demokratai. Demokratų bazė – Pietų valstijos, kurios pasisakė už vergiją. Respublikonai – pasisakė už vergijos panaikinimą, lygybę. Šių partijų skirtumai glūdi ir vidaus bei užsienio politikos klausimuose. Respublikonai yra linkę mažinti socialinių programų finansavimą, pagalbą užsienio šalims. Demokratai – priešingai – pasisako už valstybės vykdoma globalinę politiką.

Šios partijos neturi pastovių programų, narystės. Partijos nariu yra laikomas tas, kas rinkimuose balsavo už partijos kandidatą. Nėra nario mokesčio. Partijos suvažiavimai įvyksta kas keturi metai – jie vykdomi, norit išrinkti partijos kandidatą, kuris jai atstovaus rinkimuose. Pastoviai veikia tik nedidelė partijos struktūra. Partija iš esmės veikia tik rinkimų kampanijos metu.

Didžioji Britanija.

Veikia dvipartinė sistema – konservatoriai ir leiboristai. Skiriasi nuo JAV tuo, kad partijos susidarė idėjiniu pagrindu. Konservatoriai – tradicionalistai, pasisako už valstybės reguliavimo ribojimą, privatinės nuosavybės apsaugą, prireikus pasisako už tai, kad būtų denacionalizuota tai, ką nacionalizavo leiboristai. Leiboristai – tai darbininkų partija – joje egzistuoja individuali bei kolektyvinė narystė (asmuo tampa šios partijos kolektyviniu nariu, jei jis yra profesinės sąjungos narys).

Be šių partijų yra ir daugiau – socialdemokratų, žaliųjų, socialliberalų, veikia ir vietinės partijos – Škotijos, Olsterio, Velso nacionalinės partijos.

Prancūzija.Prancūzijos partinei sistemai būdingas dviblokiškumas – partijos yra linkusios grupuotis į blokus (egzistuoja apie 40 partijų – dvejų ratų mažoritarinė rinkimų

sistema). Socialistų partija – valdančioji. Koalicinės partijos – komunistų partija, jungtinė socialistų partija, reformatorių judėjimas. Dešinėje – Sąjūdis už respublika (konservatoriai), Sąjunga už demokratinę Prancūziją – ją sudaro respublikonai, respublikonai radikalai ir radikalūs socialistai. Rinkimuose partijos veikia blokais, nors šiaip jos išlaiko savo nepriklausomybę.

VFR.Veikia apie 10 partijų. Dešinė – nacionaldemokratų partija, Vokietijos liaudies sąjunga, respublikonų partija, krikdemų sąjunga (+Bavarijos socialdemokratų sąjunga). Centre – laisvųjų demokratų partija. Kairė – Vokietijos socialdemokratų partija (valdo) – jos sąjungininkė – žaliųjų partija; demokratinio socializmo partija (Rytų žemės) – ekskomunistai.

Politinių partijų finansavimas.Teisės normos, reguliuojančios politinių partijų finansavimą, yra labai reikšmingas konstitucinės teisės institutas, jis daro įtaką partinės sistemos funkcionavimui.

VFR pagrindinio įstatymo 21 str. skelbia, kad partijos privalo viešai skelbti savo lėšų kilmę, jų panaudojimą, savo turto deklaravimas. Politinių partijų įstatymuose yra paprastai reglamentuojami politinių partijų finansų šaltiniai, ūkinė veikla., lėšų panaudojimas (rinkimų kampanijoms), finansų

kontrolė. Partijų finansų šaltiniai:

1) stojamieji ir nario mokesčiai2) privačios aukos3) pajamos iš leistos ūkinės veiklos

104

4) valstybės subsidijos. Įstatymai papratai riboja maksimalų aukos dydį, draudžiamos užsienio valstybių ar anoniminių asmenų aukos. Politinėms partijos gali būti nustatyti ypatingos

apskaitos formos. Įstatymai detaliai reglamentuoja valstybės subsidijas politinėms partijoms (tačiau ne visuose valstybėse jos yra numatomos). Šios subsidijos yra susijusios su dalyvavimo politinėje kampanijose. Įstatymas nustato, per kiek laiko politinė partija už subsidiją turi atsiskaityti, atsiskaitymo formą. Iš politinių partijų gali būti reikalaujama viešai paskelbti savo išlaidas. Gali būti reikalaujami dokumentai dėl turto, partijų biudžetu, žinių apie partijos pajamas ir išlaidas, susijusias su rinkimine kampanija.

Tendencija – partijų finansinės kontrolės mechanizmai darosi vis sudėtingesni. Austrijoje partijų finansinę kontrolę atlieka speciali komisija, Meksikoje, JAV – rinkimų komisija, Vengrijoje – Valstybiniai iždo rūmai

Dovanojimai partijai neturi viršyti nustatyto limito. Pvz, Prancūzijoje rinkiminės kampanijos metu vienam kandidatui negali būti skirta daugiau kaip 500 tūks. frankų, negali dovanoti valstybinės įmonės, įstaigos, organizacijos.

Politinių partijų ūkinės veiklos pajamos:1) įkurtų įmonių pajamos2) iš partijos turto gautos pajamos3) iš propagandinės veiklos gautos pajamos

Daug valstybių atleidžia ar sumažina politinių partijų pajamų mokestį. Tačiau politinių partijų veikla verslo srityje yra ribojama (Meksika, Prancūzija). Už finansinės veiklos pažeidimą, politinėms partijoms yra numatyta atsakomybė, net baudžiamoji (Italija). Kaip nuobaudos gali būti numatytos tokios sankcijos

partijoms: baudos, neteisėtai gautų lėšų paėmimas, teisės į valstybės subsidijas atėmimas.

Kiti visuomeniniai susivienijimai. Tai profesinės sąjungos, valstiečių kooperatyvai, verslininkų susivienijimai, kultūrinės bendruomenės, vartotojų sąjungos, moterų, jaunimo, ekologinės, labdaros,

sporto draugijos. Kaip visuomeninė organizacija gali veikti Pramonės, Prekybos bei Valstiečių rūmai. Afrikoje genčių susirinkimai gali dalyvauti visuomeniniame politiniame gyvenime ir net kelti kandidatus rinkimuose. Kitose šalyse tai daryti draudžiama.

Šie visuomeniniai susivienijimai nesiekia politinės valdžios (išimtis – Lenkijos Solidarumas) – jos gina savo narių ekonominius, socialinius, kultūrinius ir kitus interesus. Kai kurie susivienijimai daro spaudimą valdžiai – tai interesų (spaudimo grupės).

Svarbios yra šių susivienijimų funkcijos visuomenėje – vieni iš jų yra tiesiogiai politinės sistemos dalis, kiti – ją papildo, treti – papildo valstybės struktūrų veiklą.

Visuomeninių susivienijimų teisinis statusas. Paprastai susivienijimai yra steigiami remiantis konstitucine teise jungtis į įvairius susivienijimus. Daugelyje šalių galioja asociacijų įstatymai. Šie visuomeniniai

susivienijimai nesiekia pelno. Įkurtas susivienijimas paprastai registruojamas (išimtis – anglo saksų valstybės). Įregistravus, susivienijimas įgauna juridinio asmens statusą – taip organizacijai

yra suteikiamas viešumas, ji daroma žinoma. Visuomeninių susivienijimų veiklai daro tie patys draudimai, kaip ir politinėms partijoms:

1) draudžiamos karinės formuotės2) rasistiniai ar propaguojantys smurtą, kurstantys religinę ar tautinę, kt. neapykantą, susivienijimai

Irane reikalaujama, kad visuomeninių susivienijimų pobūdis neprieštarautų islamo vertybėms. Malaizijoje draudžiama steigti organizacijas už universiteto ribų. Daugelyje šalių visuomeniniams susivienijimams užsiimti politine veikla.

Visuomeninių susivienijimų klasifikacija. 1) organizacijos, judėjimai, visuomeninės savaveiksmės įstaigos.

Organizacijos – pvz. profsąjungos – joms būdinga narystė, statutas, struktūra, griežti rėmai.

105

Visuomeniniai judėjimai – neturi fiksuotos narystės, neretai jose dalyvauja kolektyviniai nariai. Gali turėti ar neturėti statutą, vadovybę, pan. (pvz. sąjūdžiai, frontai).

Kai kuriose valstybėse galimi rinkimų susivienijimai (blokai) – jie sudaromi tik rinkimams – pvz. žaliųjų judėjimas su ekologiniais reikalavimais. 2) visuomeniniai susivienijimai, būdingi trečiojo pasaulio šalims (Azija) – paprastai konstitucijos šių susivienijimų veiklos nereglamentuoja –

sudaroma taryba ar komitetas visuomenės reikalams tvarkyti (pvz. išsikasti šulinį kaime) – šie susivienijimai neturi valdingų įgaliojimų, steigiami žmonių gerbūvio klausimams išspręsti.

Didelė reikšmė tenka masinėms visuomeninėms organizacijoms, visų pirma profesinėms sąjungoms – tai darbininkų ir tarnautojų susivienijimai, skirti ginti jų ekonominėms bei socialinėms teisėms (pvz. darbo saugumas, poilsis). Jų veikla yra reguliuojama įstatymų. Didžiojoje Britanijoje 1/3 dirbančiųjų priklauso profesinėms sąjungoms, JAV – 1/4 , Indijoje – 4 proc.

Profesinės sąjungos yra sudaromos įvairiais principai:1) cechiniu – jungia darbininkus pagal profesijas – vienoje įmonėje ar įstaigoje gali būti kelios profesinės sąjungos (pvz. šaltkalvių profsąjunga ir

kalvių profsąjunga, veikiančios įmonėje “A”). Būdinga JAV, Didžiajai Britanijai, Australijai. Tai feodalinių gildijų paveldas. 2) Gamybiniu – jungia darbininkus pagal gamybos vietą – įmonėje (darbovietėje) yra įkuriama tos įmonės profsąjunga.3) Konfesiniu – darbininkai yra jungiami tikybiniu požiūriu – pvz. jungia visus krikščionys (pvz. VFR).

Verslininkų sąjungos:1) prekybos ir pramonės rūmai – jungia verslininkus pagal teritorinį principą, vėliau – šakiniu principu ar nacionaliniu mastu. JAV ir Didžiojoje

Britanijoje dalyvavimas šių rūmų veikloje yra laisvanoriškas. Kontinentinėje Europoje – narystė privaloma – rūmams yra pavestos kai kurios teisinės funkcijos. 2) verslininkų asociacijos (šakinės, nacionalinės ) - galingos kaip sąjungos, kurios daro įtaką valstybei. 3) darbdavių sąjungos – jų tikslas – ginti darbdavių interesus darbo santykių srityje. Paprastai jos sudaro sutartis su šakinėmis profsąjungomis.

Verslininkų organizacijos dažnai remia politinei organizacijas, daro įtaką per konsultacines organizacijas, veikia lobistų grupės.

Agrarinės (valstiečių) sąjungos. Tai žemės ūkio produkcijos gamintojų susivienijimai, kurie tenkina savo specifinius poreikius – jie liečia žemės ūkio produkcijos kainų didinimą, importo

apribojimą. Prie šių susivienijimų priskiriamos ir kooperatorių sąjungos (vartotojų ir pardavimo).

Totalitarinėse valstybėse profsąjungos ir visuomeninių organizacijų veikla yra kontroliuojama kompartijos – jos yra suvalstybintos. Vieninga jaunimo organizacija gali būti tik totalitarinėje valstybėje,

Visuomeninės organizacijos neretai būna įvairiu reformų varikliu (ypač trečiojo pasaulio valstybėse).

106