VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

TEISĖS FAKULTETAS

Evelina Šeštokaitė

AR TEISINGUMO VYKDYMO RAIDA SUKURIA TEISINES PRIELAIDAS

TARĖJŲ / PRISIEKUSIŲJŲ INSTITUTO SUGRĄŽINIMUI?

Magistro baigiamasis darbas

Teisės vientisųjų studijų programa, valstybinis kodas 6011KX003

Vadovas (-ė) Dr. Jurgita Spaičienė (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta ___________________________________ (Fakulteto dekanas) (Parašas (Data)

Kaunas, 2020

2

TURINYS

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 3

SUMMARY ........................................................................................................................................ 4

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 6

1. TEISINGUMO PRINCIPO TEISMINIUOSE PROCESUOSE SAMPRATA ........................... 8

1.1. Teisingumo principo įgyvendinimo teismo procese raidos aspektai .................................. 11

1.2. Teisingumo principas teisiniuose procesuose ..................................................................... 15

2. TARĖJŲ INSTITUTO RAIDA LIETUVOJE .......................................................................... 19

2.1. Tarėjų ir prisiekusiųjų samprata Lietuvoje. ........................................................................ 19

2.2. Tarėjų institutas Sovietmečiu .............................................................................................. 22

2.3. Tarėjų instituto įgyvendinimas Lietuvoje. .......................................................................... 25

2.3.1. Teisingumo vykdymo ir Tarėjų instituto saveika šiandieninėje Lietuvoje ................. 28

3. PRISIEKUSIŲJŲ INSTITUTAS JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE ....................... 31

3.1. Prisiekusiųjų instituto samprata Jungtinėse Amerikos Valstijose ...................................... 31

3.2. Kaip prisiekusiųjų institutas įgyvendinamas Jungtinėse Amerikos Valstijose ................... 33

3.3. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos prisiekusiųjų / tarėjų instituto lyginimas ............ 36

4. TARĖJŲ / PRISIEKUSIŲJŲ INSTITUTO GALIMYBĖS PADĖTI UŽTIKRINTI

TEISINGUMO PRINCIPO ĮGYVENDINIMĄ TEISMINIUOSE PROCESUOSE ........................ 40

4.1 . Teisingumo vykdymas: visuomenės ar teismo teisė ......................................................... 40

4.2 . Tarėjų instituto galimybės užtikrinti teisingumą teisminiuose procesuose ...................... 43

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS ................................................................................................ 46

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS ...................................................................................................................... 48

3

SANTRAUKA

Teisės principai yra pamatinė teisės sistemos dalis. Tai vienas iš daugelio principų, kuriais

valstybės grindžia savo teisėkūros procesus ir vienas pagrindinių principų, kuriuo vadovaujasi teismai

priimdami sprendimus. Tačiau nuolat diskutuojama apie teismų priimamų sprendimų teisingumą.

Šio darbo pagrindinis tikslas - išsiaiškinti, ar teisingumo vykdymo raida sukuria teisines

prielaidas tarėjų instituto įgyvendinimui Lietuvoje. 2016 m. seime buvo priimtas nutarimas „dėl

visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepcijos patvirtinimo“ bei 2019 m. Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerija parengė tarėjų įstatymo projektą. Vertinant šiuos veiksmus kaip

aktyvius Lietuvos veiksmus siekiant įsivesti visuomenės atstovo institutą teismuose.

Aptarti tarėjų institutą reglamentuojantys teisės aktai bei moksliniai šaltiniai. Atliktas tarėjų

instituto, veikusio sovietmečiu, ir JAV veikiančio prisiekusiųjų instituto palyginimas, taip pat aptartas

Europos šalyse veikiantis tarėjų institutas. Atlikus JAV prisiekusiųjų instituto su Lietuvoje anksčiau

veikusio tarėjų instituto palyginimą nustatyti šių institutų trūkumai ir privalumai. Taip pat buvo

siekiama nustatyti ar įgyvendinus visuomenės atstovo institutą teismo procesas taptų teisingesnis.

Sovietmečiu teismuose teisingumu buvo laikomas formalus įstatymų taikymas, tačiau dabartinis

teisingumo vykdymas teisme pagrįstas teisingo sprendimo priėmimo siekiu. Remiantis tuo, kas buvo

aptarta darbe, buvo padarytos tokios išvados: teisingumo vykdymo raida nesukuria teisinių prielaidų

tarėjų instituto sugrąžinimui Lietuvoje. Tačiau tarėjų instituto įgyvendinimas gali užtikrinti

teisingumą teisminiame procese, bet jį įvedus reikia užtikrinti pagrindinių teismo proceso teisės

principų, tokių kaip prieinamumas, viešumas bei kt. Kitas svarbus aspektas, kad nėra esminio

skirtumo, kokiais institutais (vienasmenio teisėjo, prisiekusiųjų ar tarėjų) remiantis bus įgyvendintas

teisingumas. Esminis kriterijus, kad būtų laikomasi vienos teisingumo sampratos, todėl svarbu

sudaryti galimybę teisinės sistemos tobulėjimui, nes tik tobulėjant teisės procesams tobulės ir

teisingumas. Atlikus tarėjų ir prisiekusiųjų institutų palyginimą, galima įžvelgti keletą minusų šių

institutų įgyvendinime. Bet lyginant su dabartiniu teisingumo vykdymu, dabar taip pat yra atvejų, kai

teismai priima neteisingus sprendimus, dėl to teisingesnius sprendimus galimai galėtų padėti

užtikrinti tarėjų ar prisiekusiųjų instituto sugrąžinimas.

4

SUMMARY

The principles of law are a fundamental part of a legal system. Justice could be considered

as the most universal principle of law there is. Justice has been one of the key and earliest principles,

and which history begins in ancient times. For states, it is one of plethora principles on which they

base their legislative processes, and it is one of the main principles on which courts are operating on

while making their decisions. The principle was thoroughly examined not only by Lithuanian

academics, but also by legal academics in other countries, and it was several times discussed in the

case law of the Supreme Court of Lithuania and Constitutional Court of The Republic of Lithuania.

Legal academics did plenty of academic research on the subject of assessor institution; this institution

is mentioned in many academic texts. It has been noticed that there was no previous research done

on the assessor institution implementation in relation to the administration of justice; therefore, in this

thesis, this institution is analysed using the aspect of administration of justice. The main purpose of

this thesis is to examine whether the developments in the administration of justice have created legal

presumptions to establish assessor institution in Lithuania. In 2016, the Seimas adopted a resolution

on the approval of the concept of lay judges’ (assessors’) institution in courts, moreover, in 2019, the

Ministry of Justice of the Republic of Lithuania prepared a draft law regarding the assessor institution.

Actions, taken by the government of Lithuania, shall be considered as active pursuit to establish a

public representative’s institution in courts. Thus, a hypothesis has been raised that the development

of the administration of justice has created legal preconditions for reinstating the assessor institution

/ institution of jury duty in Lithuania. In order to perform appropriate analysis of this problem and to

verify the hypothesis in this master thesis these methods have been used: descriptive, documentary

analysis, comparative, logical, teleological, application of common principles.

The legislation governing and academic literature on the assessor institution has been

discussed using research methods mentioned above. A comparison of assessor institution that was

active in the Soviet era and US current institution of jury service has been made, along with evaluation

of functioning assessor institutions in European countries. In this thesis, the application possibilities

of the people’s juries in Lithuania were evaluated. By comparing the US institution of jury service

and the past assessor institution in Lithuania this allowed to distinguish advantages and disadvantages

of these institutions. Furthermore, such evaluation was done in order to determine whether

establishing the institution of the representative of the society will result in more just court

proceedings. However, after comparing these two institutions, it could be noticed that the drawbacks

of the implementation of these institutions are that in Lithuania this institution is not part of legal

traditions, it can become non-functioning institution, there are no ways of predicting the outcome of

a ruling, bigger court costs, subjectivation of courts, and so on.

5

In Soviet times, courts considered justice as formal application of laws; however, current

application of laws in court is based on the objective of decision-making process that is fair and

unbiased. In accordance with what was discussed in this thesis, such conclusions are drawn: the

developments of the administration of justice rebukes the legal presumptions of reinstatement of the

assessor institution in Lithuania. Notwithstanding, establishing assessor institution could ensure

justice in legal proceedings, though it should be accomplished with unaltered fundamental principles

of law in legal proceedings, such as access, openness, impartiality and other, in court proceedings.

Other important drawback of it would be lack of substantial difference in the justice implementation.

The principal criterion would be to follow the same notion of justice as the justice in legal proceedings

is a principle that changes the most. Therefore, it is important to allow the development of the legal

system: improvements in the legal processes will have a positive impact on administration of justice.

Also, by comparison, these institutions have shortcomings in their establishment. However,

current administration of justice has cases with inappropriate ruling by the court, which could be

avoided by reinstating the assessor institution or institution of jury service. Nonetheless, assessor

institution active in the Soviet era was only a formality, as the vetting procedure was carried out not

how it was intended to, and an obstacle for it was not only unsuitable regulation, but also the society

itself which was not ready to participate in the administration of justice, i.e. it had no interest to

participate. Thus, in the context of current administration of justice, assessor institution does not make

an opposition, if the idea is not declarative while it was the case during Soviet times in the court

proceedings.

Key words: assessor, legal conditions, USA jury, jury trial, jury court.

6

ĮVADAS

Aktualumas ir problematika. Teisės principai egzistuojantys teisinėje sistemoje svarbūs

kiekvienam žmogui individualiai, yra saugomi ir ginami įstatymų bei kitų nacionalinių teisės normų.

Vienas iš pagrindinių saugomų principų yra teisingumas, teisė į teisingą teismą. Kiekvienas asmuo

turi teisėtą lūkestį į teisingą sprendimą jo atžvilgiu. Lietuvos Respublikos teismų įstatyme yra

įtvirtinta, kad bylas teismuose nagrinėja vienas teisėjas arba teisėjų kolegijos, taip atskleidžiant, kad

pareiga priimti teisėtą sprendimą tenka tik teisėjui. Todėl kyla klausimas, ar neįtvirtinus visuomenės

atstovo instituto teisminiuose procesuose, teismų priimamais sprendimais užtikrinamas teisingumo

vykdymas? Dėl to kyla probleminis temos aspektas – teisėtų sprendimų priėmimo užtikrinimas

atsisakant teisės klausimų sprendimų patikėjimo tik teisės profesionalams įtvirtinant, kad procese

dalyvautų ne profesionalūs teisininkai.

Reikia paminėti, kad tarėjų institutas Lietuvoje buvo sovietmečiu, o pastaruoju metu seime

ir vyriausybėje siūloma naujų įstatymo projektų dėl šio instituto atkūrimo. Taip pat darbe sovietmečiu

egzistavęs tarėjų institutas bus lyginamas su JAV prisiekusiųjų institutu, kurio reikšmė pastaruoju

metu JAV mažėja, todėl bus aptariama ne tik Lietuvos istorija, bet ir JAV praktika bei tendencijos.

Tarėjų instituto įvertinimas ir galima nauda Lietuvos teismams.

Temos ištyrimo lygis. Teisingumo principas yra plačiai aprašytas teisės mokslininkų bei ne

kartą aptartas Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo ir Konstitucinio teismo praktikoje. Taip pat teisės

mokslininkai yra atlikę mokslinių tyrimų nagrinėjančių tarėjų institutą, šis institutas minimas ne

viename moksliniame darbe. Tačiau tarėjų instituto įgyvendinimo galimybių santykyje su teisingumo

vykdymo raida tyrimų nėra atlikta, dėl to, manytina, kad būtų tinkama analizuoti šį institutą būtent

pasitelkus teisingumo vykdymo aspektą.

Darbo tikslas. Išnagrinėjus kaip tarėjų / prisiekusiųjų institutas gali padėti užtikrinti

teisingumo principo įgyvendinimą teisminiuose procesuose, įvertinti ar teisingumo vykdymo raida

sukuria prielaidas šio instituto atsiradimui.

Darbo objektas. Teisės normų, principų bei kitų teisės šaltinių įtvirtinančių ir sukuriančių

teisines prielaidas tarėjų instituto grąžinimui turinys bei perspektyvos dabartinėje Lietuvoje

atsižvelgiant į buvusį Tarėjų institutą Lietuvoje ir esantį JAV.

Hipotezė. Teisingumo vykdymo raida sukuria teisines prielaidas tarėjų / prisiekusiųjų

instituto sugrąžinimui Lietuvoje.

Uždaviniai:

1. Apžvelgti tarėjų / prisiekusiųjų institutą ir jo taikymą apimančius šaltinius;

7

2. Išsiaiškinti teisingumo principo teisminiuose procesuose sampratą apimant ir tarėjų

bei prisiekusiųjų sąvokų vertinimą bei interpretavimą;

3. Analizuojant Lietuvos ir JAV teisės šaltinius nustatyti tarėjų instituto raidą ir

perspektyvas Lietuvoje;

4. Įvertinti tarėjų instituto galimybes užtikrinti teisingumą teisminiuose procesuose;

5. Palyginti JAV prisiekusiųjų institutą su Lietuvoje anksčiau veikusiu tarėjų institutu

ir nustatyti skirtumus bei panašumus;

6. Nustatyti ar sukuriamos teisinės prielaidos šio instituto sugrąžinimui.

Tyrimo metodai. Magistro baigiamajame darbe bus naudojami šie metodai: aprašomasis,

mokslinės analizės, lyginamasis, loginis, teleologinis, bendrųjų principų taikymo. Pasitelkiant šiuos

metodus bus siekiama: naudojantis aprašomuoju metodu bus bandoma aprašyti JAV ir Lietuvos

suformuota praktiką. Bus aptariamas teisingumo vykdymas Lietuvoje, jo raida. Pasitelkus analizės ir

loginį metodą bus analizuojamos JAV, Sovietų Sąjungos teisės normos, principais bei teismų praktika

ir tradicijos siekiant nustatyti, ar teisingumo vykdymo raida sukuria teisines prielaidas tarėjų instituto

gražinimui Lietuvoje. Lyginamojo metodo pagalba bei pasitelkiant kitus metodus lyginamas JAV

prisiekusiųjų ir Lietuvos tarėjų institutas.

8

1. TEISINGUMO PRINCIPO TEISMINIUOSE PROCESUOSE

SAMPRATA

Teisės principai yra pirminė teisės sistemos dalis, pamatiniai dėsniai, kuriais atskleidžiamas

teisės dėsningumas, jos prigimtis ir socialinė paskirtis bei sureguliuojami ne tik specifiniai1, bet ir

pagrindiniai visuomeniniai santykiai. Kitaip tariant, teisės principai yra pagrindinės teisinės idėjos,

vertybinės orientacijos priemonės, kurios išvedamos iš teisės esmės ir kurios nurodo kaip

konkrečiomis teisės normomis turi būti reguliuojami žmonių santykiai.2 Teisės principai yra

universalūs. Vienas iš pagrindinių ir universaliausių teisės principų – teisingumas, kuris yra saugomas

pamatinėmis teisės normomis. Šio principo taikymas yra įtvirtintas pamatiniame Lietuvos teisės akte

– Konstitucijos 109-tame straipsnyje, kuriame sakoma: „Teisingumą Lietuvos Respublikoje vykdo

tik teismai.“3 Taip pat, reikia pastebėti, kad net Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas yra

pabrėžęs, kad šis Konstitucijoje įtvirtintas principas yra universalus ir juo reikia vadovautis tiek

kuriant, tiek įgyvendinant teisę, nes tai vienas pagrindinių principų grindžiančių ne tik Lietuvos4, bet

ir kitų užsienio šalių teisines sistemas.

Teisingumo principo sampratą, kaip ir patį teisingumo principą, kaip objektą analizavo daug

mokslininkų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų užsienio šalių. Visgi Lietuvoje tarp teisės mokslininkų

nėra vieningos nuomonės dėl teisingumo principo bei jo turinio.5 Tačiau nepaisant to, galima atsiremti

į tokių teisės mokslininkų kaip prof. S. Vansevičiaus, prof. V. Mikelėno bei kitų teisės mokslininkų

suformuluotas tezes. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentare išaiškinta

teisingumo sąvoka, teisingumas – tai universalus teisės principas reiškiantis moralinę žmogaus

nuostatą ir kriterijų pagal kurį vertinami visi asmenų poelgiai. Anot jo, siekti teisingumo reiškia siekti

protingos skirtingų interesų pusiausvyros.6 O prof. S. Vansevičius formuoja visai kitokią teisingumo

principo sampratą, samprotaudamas, kad teisingumas yra gyvoji teisė, todėl teismas, taikydamas

teisę, turi vadovautis ne tik pagrindiniais teisės principais, bet ir žmogaus teisėmis.7 Tai neabejotinai

1 Ernestas Spruogis, Teisės principai; <https://www.vle.lt/Straipsnis/teises-principai-94660> [aplankyta 2020 01 15] 2 Mokslas.Lietuviuzodynas.lt, Teisės principai: sąvoka ir reikšmė; <https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/teise/teises-

principai-savoka-ir-reiksme> [aplankyta 2020 01 08] 3 LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014), 109 str.; 4 Dėl Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodekso 40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio

pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies, 50

straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, LR Konstitucinio Teismo nutarimas, (2000, Nr.

6/99-23/99-5/2000-8/2000). 5 Irena Kurasova, Bendrieji teisės principai ir jų taikymo ypatumai Lietuvos teismų praktikoje (magistro darbas, Vilnius,

VU, 2018) p. 27-28. 6 Valentinas Mikelėnas, A. Vileita, A. Taminskas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji

knyga. Bendrosios nuostatos. (Vilnius: Justitia, 2001), p. 75. 7 Irena Kurasova, Bendrieji teisės principai ir jų taikymo ypatumai Lietuvos teismų praktikoje (magistro darbas, Vilnius,

VU, 2018) p. 28, mintis tekste A. Gumuliauskas, Teisingumo principas ir jo reikšmė naujajame Lietuvos Respublikos

baudžiamajame kodekse. (Vilnius: Teisė, 2003), Nr. 48. p. 91.

9

pabrėžia ir pačio teisingumo suvokimas šiuolaikinėje teisėje, kuris pabrėžia, kad teisingumas yra

teisės tikslas, teisinės valstybės pagrindas ir universalus bendrasis teisės principas.8

Taigi šiandieninėje Lietuvoje teisingumas suprantamas kaip universalus žmogaus teisėmis

ir moralinėmis nuostatomis pagrįstas bei nuo politinių procesų nepriklausomas teisės principas. Taip

pat neatsiejamai susijęs su kitais teisės principais ir, nors nuolat kintantis priklausomai nuo

visuomenės, išliekantis vienu iš teisės tikslų.

Tačiau reikia paminėti, kad ne visuomet teisingumas Lietuvoje buvo suprantamas taip kaip

šiandieninėje visuomenėje ir buvo laikas, kai teisingumo samprata buvo nulemta tam tikros

egzistuojančios ideologijos. Būtent Lietuvos okupacijos metais (1940-1990-ais) teisingumo principas

buvo suprantamas kaip Sovietų Sąjungos nešamos ideologijos dalis. Dar 1986 m. išleistame

„Tarybinės teisės“ vadovėlyje teigiama, kad Sovietų Sąjungoje ne tik reikalaujama teisingumo, bet

jis yra užtikrinamas ekonominėmis, politinėmis, ideologinėmis, taip pat teisinėmis garantijomis9. Ši

mintis tik pagrindžia, kad teisingumas buvo pirmiausia ideologijos, tarybinės politikos formuojamo

teisėtumo dalis. Teisingumo sąvoka tarybinėje teisės sistemoje turėjo savitą išraišką. Bendra

teisingumo sąvoka nebuvo priimta Sovietų Sąjungoje, ji buvo dalijamą į teisėtumą, socialistinį

teisingumą ir revoliucinę teisinę sąmonę.10 Teisėtumas buvo suprantamas kaip įstatymų laikymasis,

nenukrypimas nuo ideologijos nurodytų krypčių. Teisėtumu grindžiamas teisėsaugos institucijų,

politinių institucijų bei kitų įstaigų veikimas. Galima teigti, kad teisėta buvo viskas, kas buvo

nurodyta valdžios institucijų ir vykdoma teisinio aparato. Bet koks neatitikimas tarybinei ideologijai

ir ja grindžiamiems teisės aktams buvo neteisėtas. Kita sąvoka – socialistinis teisingumas – buvo

mažiausiai su teise susijęs terminas, tačiau prie jo įgyvendinimo prisidėjo tiek teismai, tiek

prokuratūra. Socialinis teisingumas buvo skirtas ideologijos skleidimui, ir įgyvendinamas ne

prievarta, o perauklėjant visuomenę, bandant jai įteigti, kad viskas daroma dėl jų, jų gerovei, siekiant

teisingumo.

Buvo teigiama, kad socialistinio teisingumo vykdymą užtikrino žmogaus išnaudojimo

panaikinimas, moralinės ir politinės tarybinės liaudies suvienijimas, komunistų partijos vadovavimas,

prokuratūros priežiūra, teismų veikla ir kitos institucijos bei skelbiamų idėjų įgyvendinimas. Tačiau

iš tikrųjų tarybiniuose įstatymuose įtvirtintas socialistinio teisėtumo reikalavimas pagrįstas

komunistų partijos nusimatyta teise nustatyti žmonių pažiūrą visose jų visuomeninio gyvenimo

srityse įskaitant ir jų teisines nuostatas.Visi šie kriterijai leido partijai reikalauti visiško valdomųjų, t.

y. visuomenės paklusnumo, būtent dėl to partija galėjo daryti įtaką visoms valstybinio valdymo

8 Linas Baublys, „Aristotelio teisingumo distinkcija šiuolaikiniame teisiniame diskurse“, Mokslo darbai (2006, 8(86)),

p.84–88. 9 A. Dambrauskas, K. Lapinskas, V. Pakalniškis, V. Pavilonis, Tarybinė teisė (Vilnius: „Mintis“, 1986) p.14. 10 Dovilė Sagatienė, „Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai Lietuvoje 1940-1941 ir 1944-1953 metais“,

disertacija (Vilnius: MRU, 2013) p. 23.

10

sritims. O nuolat kintantys socialistinio teisėtumo tikslai Sovietų Sąjungos valdantiesiems leido kaip

teisėtus sprendimus ir reikalavimus apibrėžti tai, kas tam tikru momentu buvo jiems naudinga.11

Leo Strauss teigimu, amžinosios tvarkos požiūriu bet koks neadekvatus požiūris į amžinąją

tvarką yra atsitiktinis arba savavališkas ir jis galioja ne todėl, kad yra savaime teisingas, o dėl

visuomenės nurodymo arba susitarimo.12 Todėl matyti, kad turėtų būti svarbus ne politinis, o

visuomenės sprendimas sprendžiant, kas teisinga, o kas ne. Vis tik, tarybinėje teisės literatūroje

nurodoma, kad socialistinis teisingumas buvo ypatinga valstybinės veiklos funkcija, vykdoma

posėdžiuose nagrinėjant civilines ir baudžiamąsias bylas. Tai pasireiškė baudžiamosiose bylose –

skiriant kaltininkams bausmes ir nekaltuosius išteisinant, o civilinėse bylose – įpareigojant atsakovus

įvykdyti teismo jiems paskirtą civilinę teisinę pareigą. Vertinant teisingumą Sovietų Sąjungoje galima

matyti, kad teisingumu laikoma viskas, ką priėmė teismas,13 nes jis laikomas pagrindine teisingumą

vykdančia institucija. Patys teismų sprendimai nebuvo vertinami teisingumo principo kontekste, jie

buvo laikomi teisingais, jeigu juos priėmė teismas. Dabar teismai kaip ir okupacijos laikotarpiu –

laikomi teisingumą vykdančia institucija kaip numatyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tačiau

teismų sprendimai tampa teisingais ne dėl juos priimančios institucijos, o, kaip teigiama civilinio

kodekso komentare, dėl to, kad teisingumas yra vertybinis kriterijus, leidžiantis teismui konkrečioje

byloje priimti patį teisingiausią sprendimą, nes įstatymų leidėjas objektyviai negali sukurti taisyklės

ar sprendimo varianto kiekvienai faktinei situacijai.14

Taigi, nors ir teisingumas buvo pabrėžiamas kaip viena svarbiausių saugomų vertybių,

sovietiniu laikotarpiu aukštinamas ir teismų vykdomas teisingumas, viskas buvo paremta tarybine

ideologija. Dėl to galima daryti išvadą, kad, kaip teigia ir Dovilė Sagatienė savo disertacijoje,

pagrindinis socialistinio teisingumo bruožas ir skirtumas nuo tradicinės teisingumo sampratos yra

tikslas, būtent sovietmečiu teisingumo tikslas buvo ne teisingo sprendimo priėmimas, kaip yra dabar,

bet formalus sovietine ideologija pagrįstų įstatymų taikymas, jų vykdymas.15 Būtent tai ir skiria

dabartinę teisingumo principo sampratą nuo egzistavusios Sovietų Sąjungoje.

11 Dovilė Sagatienė, „Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai Lietuvoje 1940-1941 ir 1944-1953 metais“,

disertacija (Vilnius: MRU, 2013) p. 24 mintis tekste: D. Karevas, A .Liakas, A. Likas Lietuvos TSR teismai, Vilnius:

Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960) p. 23. Ir V. Vaitiekūnas, Sovietinis teisingumas.

Postalininių sovietinių pagrindinių baudžiamųjų įstatymų apžvalga, ( New York: 1959) p. 75. 12 Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija (Vilnius: Tyto alba, 2017) p. 26. 13 Dovilė Sagatienė, „Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai Lietuvoje 1940-1941 ir 1944-1953 metais“,

disertacija (Vilnius: MRU, 2013) p.25-28. mintis tekste: D. Karevas, A. Liakas, A. Likas Lietuvos TSR teismai,

(Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla, 1960) p. 23. 14

Valentinas Mikelėnas, A. Vileita, A. Taminskas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji

knyga. Bendrosios nuostatos. (Vilnius: Justitia, 2001), p. 75. 15 Dovilė Sagatienė, „Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai Lietuvoje 1940-1941 ir 1944-1953 metais“,

disertacija (Vilnius: MRU, 2013), p. 25.

11

1.1. Teisingumo principo įgyvendinimo teismo procese raidos aspektai

Teisingumas vienas svarbiausių ir seniausių principų, kurio istorija prasideda nuo seniausių

laikų. Jau Senovės Romos laikais buvo bandoma išsiaiškinti šio principo reikšmę. Čia teisingumo

principas suformuluotas labai plačiai: jis reiškė, kad teisę būtina aiškinti vadovaujantis principais,

kad kiekvienas žingsnis turi vesti visuotinio gėrio link, draudžiama suteikti privilegijų konkrečiam

asmeniui, įstatymui visi yra lygūs ir kad teisę privalu aiškinti ne paraidžiui, o siekiant atskleisti

tikruosius konkrečios teisės normos tikslus.16 Tačiau žvelgiant į Lietuvos istoriją galima pastebėti,

kad teisingumo suvokimas čia formavosi pats priklausomai nuo laikotarpio. XV-XVI a. Lietuvos

Didžiojoje Kunigaikštystėje teisingumas buvo siejamas tiesiogiai su valstybe valdančiu asmeniu,

nesvarbu, ar tai karalius, ar kunigaikštis, teisingumas tiesiogiai priklausė nuo valdovo.Vienu iš

pagrindinių šio laikmečio teisės šaltinių laikomas 1468 m. „Kazimiero teisynas“. Šiame dokumente

dar kartą patvirtintos jau turimos bajorų teisės, jų privilegijuota padėtis bei užtikrinama, kad nei

miestiečiai, nei bajorai nebus baudžiami be teismo.17

Kaip galima suprasti analizuojant šį teisinį dokumentą XV a. pradžioje dar neegzistuoja

teisingumo sąvoka tokia, kaip suprantame ją dabar. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje teisingumu,

pasak V. Andriulio, buvo laikomas kerštas. Jis teigia, kad „visuomeninių santykių raida rodo, kad

primityviausia, arba pirmapradė, bausmė neklasinėje visuomenėje buvo kerštas“.18 Nors tai buvo

teisingumo vykdymo būdas tame pačiame tekste teigiama, kad tai nebuvo tinkamas būdas siekti

teisingumo.

LDK teismų sistema, kaip ir anksčiau, nebuvo bendra. Feodalinėje visuomenėje veikė

feodaliniai teismai. Dalinės reformos nekeitė LDK teismų sistemos ir teisingumo feodalinės esmės.

Siekiant pašalinti teismų sistemos ir teisingumo vykdymo trūkumus, reikėjo esminių LDK

visuomeninės ir valstybinės sanklodos pokyčių. Tačiau pokyčių nebuvo, LDK teismų sistema liko

tokia pat netobula, archajiška ir sudėtinga19, o teismų veikla – buvo nepakankamai teisėta. Bet visgi

teisingumo samprata vystantis visuomenei kito kartu su ja. Ypač didelę reikšmę teisingumo

sampratos raidai turėjo socialiniai pokyčiai. Būtent dėl pokyčių socialiniuose santykiuose, žmonių

prisirišimo prie žemės, giminės santvarkos peraugimo į bendruomenę kilo ekonominiai pokyčiai,

kurie ir paskatino naują suvokimą į bausmę. Į padarytą skriaudą imta žiūrėti kaip į materialią žalą, o

16 Irena Kurasova, Bendrieji teisės principai ir jų taikymo ypatumai Lietuvos teismų praktikoje (magistro darbas,

Vilnius, VU, 2018), p. 26. Mintis tekste: E. Laužikas, V. Mikelėnas, V. Nekrošius, Civilinio proceso teisė: I tomas

(Vilnius: Justitia, 2003), p. 46. 17 Mindaugas Maksimaitis, Stasys Vansvičius, Lietuvos valstybės ir teisės istorija (Vilnius: Justitia,1997), p. 30. 18 V. Andriulis, Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso bruožai Lietuvoje XV a. (Kazimiero teisynas) (Vilnius:

„Mintis“ 1980), p. 8 19 Jevgenij Machovenko, Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje diskusiniai klausimai, mokomoji

priemonė (Vilnius: Justitia, 2007), p. 104.

12

ne siekti keršto.20 Nepaisant to, kad teisės ir pačio teisingumo supratimo vystymasis vyko gana

sparčiai, prie to itin smarkiai prisidėjo rašytinė teisė. Ji buvo labai plati ir įvairi, tačiau kaip ir

paprotinė teisė nebuvo sisteminga ir buvo lengvai iškraipoma. Visgi teisinė situacija XVI a. gerokai

pasikeitė.21Šiuo periodu Lietuvos teisė sparčiai pajuda į priekį, sukuriami trys Lietuvos statutai. 1529

m. buvo parengtas pirmasis Lietuvos statutas, nes reikėjo sudaryti bendrą visai Lietuvai teisyną.

Pirmasis Lietuvos Statutas faktiškai buvo pirmas aiškesnis reikalavimas kodifikuojant LDK

teisę ir dokumentas paskatinęs suvienodinti teismų darbą.22 Netgi Žygimantas Senasis savo

privilegijoje, kuri glaudžiai susijusi su Pirmuoju Lietuvos statutu pasisako, kad šį statutą sudaryti

paskatino tai, jog iki šiol Lietuvoje nebuvo rašytinių įstatymų sąvado, ir dėl to teisiant bei vykdant

teisingumą teisėjai dažnai turėjo vadovautis tik savo sąžine ir protu, o dėl to nuolat kildavę skundų,

kurių sprendimas apsunkindavęs patį didįjį kunigaikštį. Dėl to ir sudarytas Lietuvos Statutas, kad

visoje Lietuvoje vienodai būtų vykdomas teisingumas.23Tiesa, XVI a. Statutai pagal tuometę LDK

luominę santvarką patogumo ir operatyvumo dėlei teisingumą vykdyti pavedė ne tik teismams, bet ir

administraciniams vykdomosios valdžios institucijoms.24 Šiuo laikotarpiu veikė įvairūs teismai, buvo

valstybiniai išvažiuojamieji, trečiųjų, kuopos teismai, taip pat bažnytiniai teismai. Nuo 1581 m. buvo

įsteigtas Vyriausiasis Tribunolas, kuris pakeitė ankščiau veikusį valdovo teismą. Dėl to prie teismų

sistemos kaitos prisidėjo ne tik Statutai, bet ir minėtojo teismo įsteigimas, kurių atsiradimas

atskleidžia teisės savarankiškumą ir nepriklausomybę bei valstybės siekį teisingesnės teisės sistemos

ir procesų.

Kitas bandymas užtikrinti teisingumą vykdymo procese buvo 1791 m. seimo priimta Abiejų

Tautų Konstitucija. Nors ji ir nebuvo įgyvendinta, joje teisingumas minimas net trijuose

straipsniuose. Minima, kad tautų laimė priklauso nuo teisingų įstatymų, tačiau tvirčiausiai teisingumo

principas įtvirtintas straipsnyje reglamentuojančiame teismų veiklą, kad „kiekvienas žmogus arti

savęs rastų teisingumą“25. Ir nors dar 1447 m. Kazimiero bendravalstybinėje privilegijoje įtvirtintas

romėniškasis neminem captivabimus nisi iure victum (liet. nieks nebus įkalintas be teisingo teismo

nuosprendžio) principas,26 šis gegužės trečiosios aktas įtvirtina, kad teisingumą gali įvykdyti tik

teismai. O dėl savo pobūdžio ir tikslo siekti teisingumo žmonėms šį dokumentą galima priskirti prie

teisingumą ginančių dokumentų.

20 V. Andriulis, Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso bruožai Lietuvoje XV a. (Kazimiero teisynas) (Vilnius:

„Mintis“ 1980) p. 8. 21 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenavičius, Lietuvos teisės istorija (Vilnius: Justitia,

2002) p. 112. 22 Ten pat, p. 113. 23 Ten pat. 24 V. A. Vaičaitis, J. Machovenko, J. Paužaitė-Kulvinskienė, L. Griškevič, Lietuvos konstitucionalizmo istorija (Istorinė

Lietuvos konstitucija) 1387 m.-1566 m. 1791 m. – 1918 m.-1990m. Monografija (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,

2016 ) p. 126. 25 Ten pat, p. 164. 26 Ten pat.

13

Tačiau XVIII a. pabaigoje Rusijos kariuomenė užėmė visą Lietuvos teritoriją iki Nemuno ir

pradėjo griauti dar besikuriančią teisingumo sistemą bei pradėjo kurti savo naujus teisės institutus.27

Baudžiamojo ir civilinio skyrių kompetencija buvo numatyta tokia pat kaip ir Rusijos gubernijų

teismų rūmų. 1797 m. pradžioje buvo atkurtas Vyriausiasis Lietuvos Tribunolas ir pavadintas

Vyriausiuoju Lietuvos teismu. Tačiau jam nebuvo grąžintos senosios Tribunolo teisės. Tribunolo

sprendimai buvo ne galutiniai, juos buvo galima skųsti Valdančiajam senatui – aukščiausiajai

instancijai, o nuosprendžius baudžiamosiose bylose turėjo tvirtinti caras.28 Žemesnės instancijos

byloms nagrinėti buvo įkurti nauji teismai. Matyti, kad jau kiek patobulėjusi Lietuvos teisinė sistema

vėl grįžo prie tiesiogiai nuo valdovo priklausančio teisingumo vykdymo. 1812 m. į Lietuvą įžengė

Napoleonas. Būtent jo pasirodymas parodė žmonėms, kad susidariusi padėtis nėra teisinga,

suaktyvėjo visuomeninis gyvenimas, ėmė didėti nepasitenkinimas caro režimu.29 Metams bėgant kito

ir tobulėjo buvusi sistema, atsirado užuomazgos principų, kurie įeina į teisingumą ir dabartinėje

Lietuvoje. 1864 m. Rusijos imperijoje buvo patvirtinti nauji Teismų nuostatai. Teismų reforma turėjo

įvesti sąlygiškai modernią teisėtvarką: teisėjų nepriklausomumą nuo vietos administracijos,

prisiekusiųjų tarėjų institutą, bylų nagrinėjimo viešumą.30 Būtent šiuo laikmečiu Lietuvoje atsiranda

prisiekusieji tarėjai kaip teisingumo vykdymo sistemos dalis. Iki 1915 m. teisingumo vykdymo

sistema nepatyrė didesnių pokyčių, tačiau 1915 m. rudenį vokiečių kariuomenei okupavus Lietuvą

čia buvo įvesta okupacinė tvarka, naujas administracinis teritorinis Lietuvos skirstymas, teismų

institutai31

1918 m. atsikūrusi Lietuva pradeda kurti savo teisingumą, grįžta prie vakarietiškomis

tradicijomis ir žmogaus teisėmis grįstos teisingumo vykdymo sampratos. Jau pirmojoje laikinojoje

Lietuvos Konstitucijoje teisingumas buvo įtvirtintas kaip piliečių lygybė įstatymams, luominių

privilegijų atsisakymas, teisių ir laisvių piliečiams įtvirtinimas. Tačiau tik 1922 m. Lietuvos

Konstitucija suformuoja pagrindinius teisingo teismo principus: teismas priima sprendimus

vadovaudamasis tik įstatymu, teismo sprendimai daromi Respublikos vardu ir teismo sprendimus

keisti ar naikinti gali tik teismas.32Tačiau be abstrakčiai teismų darbą reglamentuojančios Laikinosios

Konstitucijos veikė ir detaliau teiseną reglamentuojantys įstatymai, t. y. civilinės teisenos įstatymas,

baudžiamojo procesą reglamentuojantys teisės aktai. Visgi nors šio laikmečio teisinė sistema laikoma

pakankamai stabilia, nuolat vyko su jos tobulinimu susiję darbai.33 Buvo tobulinamos laikinojo

27 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenavičius, Lietuvos teisės istorija (Vilnius: Justitia,

2002) p. 251. 28 Ten pat, p. 252, 255-256. 29 Ten pat, p. 262. 30 Ten pat, p. 282. 31 Ten pat, p. 297. 32 Ten pat, p. 343. 33

Mindaugas Maksimaitis, Lietuvos 1933 m. teismų reformos rengimas (2017 10 31);

<https://www.ateitis.net/lt/temos/1141/puslapis-2> [aplankyta 2020 03 29]

14

Lietuvos teismų įstatymo nuostatos, sprendžiamas teisės specialistų, dėl pirmosios okupacijos

trūkumas, leidžiant teisėjo pareigas užimti asmenims neturintiems išsilavinimo.34 Buvo rengiami

teisės sistemai tobulinti skirti projektai, vienas didžiausių projektų buvo naujo Teismų sutvarkymo

įstatymo projektas. Šiame projekte buvo iškelta prisiekusiųjų sprendėjų idėja pagal kurią

prisiekusiaisiais ketinta kviesti atstovus iš vietos gyventojų vyrų, mokančių lietuvių kalbą, ne

jaunesnių kaip 25 ir ne vyresnių kaip 70 metų amžiaus, baigusių ne mažiau kaip pradinę mokyklą

arba buvusių seimo ar apskrities savivaldybės atstovų bei buvo numatyta, kad nagrinėjant bylą su

prisiekusiaisiais sprendėjais dalyvaus vienas teisėjas.35 Tačiau šis projektas taip ir nebuvo priimtas.

Vėliau, 1928 m. priėmus naująją Konstituciją, šis projektas vėl buvo svarstomas, tik jau naujai

įsteigtoje Valstybės Taryboje ir priimtas 1933 m. Svarbu paminėti, kad jame neliko prisiekusiųjų

sprendėjų instituto, tačiau šis įstatymas naujai reglamentavo teismų sistemą, kompetenciją, posėdžių

vedimo tvarką, teisėjų statusą, teismo tardytojų, prokurorų ir jų padėjėjų bei advokatų teisinę padėtį.36

Tai buvo didelis žingsnis teisingumo link, tačiau teisingumo vystymosi procesus Lietuvoje pakeitė

okupacija 1940 m.

Okupavus šalį 1940 m. įsigalioja SSRS Konstitucija. Teisingumą pagal Konstituciją turėjo

vykdyti Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas, apskričių ir liaudies teismai, taip pat specialūs SSRS

teismai, steigiami TSRS Aukščiausiosios tarybos.37 Sovietinės okupacijos metu išleisto vadovėlio

autoriai teigia, kad „Vykdydamas teisingumą Respublikoje, Lietuvos TSR Aukščiausiasis teismas

labai daug prisidėjo prie teisėtumo stiprinimo. Jis ne tik sprendė jam priklausančias bylas, bet ir

prižiūrėjo žemesniųjų teismų veiklą, taisė jų klaidas ir praktiškai padėjo tvarkyti darbą vietoje“38.

Taigi nors Konstitucijoje buvo deklaruojamos žmogaus teisės ir laisvės, kyla abejonių dėl teisingumo

buvimo. Vėliau Lietuva patyrė dar vieną okupaciją kuomet pateko į Vokietijos sudėtį. Teismų darbas

buvo apsunkintas dėl didelės Vokietijos kontrolės, o ir žmonės neteko turėtų teisių. Jie buvo

diskriminuojami dėl tautybės, pilietybės, tikėjimo. Teisės institutai visose okupuotose šalyse taikyti

skirtingai, todėl galima teigti, kad teisingumo, o juolab teisingo teismų proceso, šiuo laikotarpiu

nebuvo. Tačiau Vokietijos ekspansija netruko ilgai. 1944 m. sovietinės ginkluotosios pajėgos sugrįžo

į Vilnių ir prasidėjo antroji Sovietinė okupacija. Reokupuotoje Lietuvoje buvo atkurtas 1940 metais

Lietuvoje galiojusi Konstitucija.39 Ir nors Konstitucijoje buvo daug deklaratyvių normų, grįžimas prie

34

Mindaugas Maksimaitis, Lietuvos 1933 m. teismų reformos rengimas (2017 10 31);

<https://www.ateitis.net/lt/temos/1141/puslapis-2> [aplankyta 2020 03 29] 35 Mindaugas Maksimaitis, „Teismų santvarkos pagrindų formavimas Lietuvoje (1918-1933)“ , Mokslo darbai (2013, 20(2)), p.384. 36 Ten pat, p. 385. 37 S. Vansevičius, M. Maksimaitis, K. Domaševičius ir kiti., Lietuvos TSR valstybės ir teisės istorija, LTSR aukštojo ir

specialiojo vidurinio mokslo ministerijos patvirtintas vadovėlis respublikos aukštųjų mokyklų teisės specialybei.

(Vilnius: „Mintis“, 1979) p.239. 38 Ten pat. 39 V. Andriulis, M. Maksimaitis, V. Pakalniškis, J. S. Pečkaitis, A. Šenavičius, Lietuvos teisės istorija (Vilnius: Justitia,

2002) p.464.

15

buvusios sistemos buvo lyg žingsnis link teisėtumo. Į valdžią atėjus M. Gorbačiovui prasidėjo

„perestroika“. Lietuva, pasinaudodama vykstančiais pokyčiais SSRS, 1990 m. atkūrė

nepriklausomybę ir grįžo prie jau pradėto kurti teisingumo, kuris ne tik deklaruotų, bet ir užtikrintų

piliečių teises. To pasekoje 1992 m. priimama dabartinė Lietuvos Konstitucija ir įtvirtinamas toks

teisingumas, kokį turime dabar, kurioje teisingumas suprantamas kaip visą teisinę sistemą

persmelkiantis principas ir vienas iš svarbiausių valstybės tikslų. Šis principas siejamas ne tik su

lygybės principu, visų švietimo įstaigų vienodu prieinamumu (100 str.), „abiejų lyčių teisių lygybė“

santuokoje nustatymu (98 str.), įpareigojimu teismui visus piliečius traktuoti „lygiai“,40 bet ir su

teisingu teismo procesu.

Taigi, lyginant baudžiamojo teisingumo sampratą Lietuvos Statutuose ir dabartinėje

Lietuvoje – XVI a. už pinigų ar antspaudo suklastojimą buvo baudžiama mirtimi, o dabar už tokį pat

nusikaltimą numatyta bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki 5 metų.41 Todėl lyginant skirtingus

laikotarpius galima pastebėti, kad skirtingais laikmečiais ar esant priklausomybėje teisingumo

samprata skiriasi.

1.2. Teisingumo principas teisiniuose procesuose

Skirtingos visuomenės turi skirtingas teisingumo principų sampratas,42 bet teisingumas

teisiniuose procesuose yra vienas pagrindinių ir galima teigti, kad vienas svarbiausių kriterijų ir tikslų.

Lietuvoje jau minėtas Konstitucijos 109 straipsnis, kuriame teigiama, kad teisingumą Lietuvos

Respublikoje vykdo tik teismai43, akcentuoja, kad būtent teisinis procesas, teismo priimtas

sprendimas bus teisingas. Taip pat teisingumo užtikrinimo teisiniuose procesuose siekiama ir kitais

Konstitucijos straipsniais, pavyzdžiui: „Asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimą, turi teisę, kad jo bylą

viešai ir teisingai išnagrinėtų nepriklausomas ir bešališkas teismas. (31 str)“44arba „pilietis gali laisvai

kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš Lietuvos. Šios teisės negali

būti varžomos kitaip, kaip tik įstatymu ir jeigu tai būtina valstybės saugumui, žmonių sveikatai

apsaugoti, taip pat vykdant teisingumą (32 str)“.45 Čia galima įžvelgti ir teisingumo principo

viršenybę prieš kitus principus. Tai galima spręsti iš to, kad asmuo yra laisvas išvykti, bet vykdant

teisingumą galima suvaržyti jo laisvę išvykti, todėl galima daryti išvadą, kad siekiant teisingumo

galima varžyti asmens judėjimo laisvę, vadinasi teisingumas yra svarbiau už laisvą judėjimą.

40 V. A. Vaičaitis, J. Machovenko, J. Paužaitė-Kulvinskienė, L. Griškevič, Lietuvos konstitucionalizmo istorija (Istorinė

Lietuvos konstitucija) 1387 m.-1566 m. 1791 m. – 1918 m.-1990m. Monografija (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla,

2016 ) p. 193. 41. Linas Baublys, „Aristotelio teisingumo distinkcija šiuolaikiniame teisiniame diskurse“, Mokslo darbai (2006, 8(86)),

p.84. 42 Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija (Vilnius: Tyto alba, 2017), p.116-117. 43 LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014), 109 str. 44 Ten pat, 31 str. 45 Ten pat, 32 str.

16

Būtent procesinis teisingumas įtvirtinamas įstatymuose. Civilinio proceso kodekse 6 str.

įtvirtinama, kad teisingumą vykdo tik teismai vadovaudamiesi asmenų lygybės įstatymui ir teismui

principu46, tai reiškia, kad teisingumą civilinėse bylose vykdo tik teismai ir jiems visi asmenys yra

lygūs ir nėra galima diskriminacija dėl lyties, rasės, kalbos, kilmės, tikėjimo ar kokių kitų

aplinkybių47.

Prof. V. Mikelėnas analizuodamas civilinį procesą teigia, kad „Teisingumas ir

neteisingumas nustatomi remiantis kitais moraliniais kriterijais – gėriu ir blogiu, lygybe ir nelygybe,

žmoniškumu ir nežmoniškumu, protingumu ir neprotingumu, sąžiningumu ir nesąžiningumu ir t. t.

Siekti teisingumo reiškia siekti protingos skirtingų interesų pusiausvyros“.48 Taip pat teisingumo

principo reikšmę teisiniame procese ne kartą yra pabrėžęs Lietuvos Respublikos Konstitucinis

teismas. Jis yra pasisakęs, kad teisingumas yra viena pagrindinių teisės kaip socialinio gyvenimo

reguliavimo priemonių bei tikslų ir kad teisingumo negalima pasiekti tenkinant tik vienos grupės

interesus ir kartu paneigiant kitų interesus.49 Konstitucinio teismo nuomonę palaiko ir J. Bieliauskaitė

savo studijoje „Socialinio teisingumo principų sistema šiuolaikinėje vakarų teisės tradicijoje“,

teigdama, kad teisingumas yra viena svarbiausių moralinių vertybių ir teisinės valstybės pagrindų50.

Todėl būtent teismai proceso teisingumu ir siekia suderinti bylos šalių interesus ir priimti teisingą

sprendimą. Būtent kaip teigia Leo Strauss: „(...) teisingumas liepia mums siekti gėrio kitiems

žmonėms“.51

Kita vertus dažnai pasigirsta, kad teismų priimti sprendimai nėra teisingi, bet yra teisėti. Dėl

to čia reiktų išskirti keletą skirtingų teisingumo išraiškų. Pirmiausia minėtinas įstatyminis

teisingumas, kuris, kaip teigia L. Baublys, akcentuoja individo pareigas socialinei visumai bei

reikalauja siekiant bendrojo gėrio paklusti bendrojo elgesio taisyklėms.52 Tačiau dar reikia išskirti

procedūrinį teisingumą, kuris reikalauja laikytis numatytų procedūrų ir taisyklių. Kaip teigia Ksenija

Čunichina: „Teisingos procedūros rūpi žmonėms dėl to, kad jų taikymas užtikrina teisingą

rezultatą“.53 Be to „teisminio ginčo metu didelę reikšmę turi ne tik teisėjo nuosprendžio teisingumas,

46 LR Civilinio proceso kodeksas Žin. (2002, Nr. 36-1340), 6 str. 47 Ten pat. 48 V .Mikelėnas, A. Vileita, A. Taminskas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras. Pirmoji knyga.

Bendrosios nuostatos. (Vilnius: Justitia, 2001), p. 75. 49 Dėl nuosavybės teisių atkūrimo, LR Konstitucinio Teismo nutarimas (2003, Nr. 27/01-5/02-01/03) bei Dėl „Mažeikių

naftos“ ir jos dukterinių bendrovių reorganizavimo įstatymo, LR Konstitucinio Teismo nutarimas (2003, Nr.39/01-

21/02). ir kiti nutarimai. 50 Jolanta Bieliauskaitė, Socialinio teisingumo principų sistema šiuolaikinėje vakarų teisės tradicijoje, socialinių mokslų

studija (2009, 2(2)) p.120. 51 Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija (Vilnius: Tyto alba, 2017) p. 126. 52 Linas Baublys, „Aristotelio teisingumo distinkcija šiuolaikiniame teisiniame diskurse“, Mokslo darbai (2006, 8(86)),

p. 88. 53 K. Čunichina, „Nusikaltimo aukų suvoktas teisėjo elgesio teisingumas“, (daktaro disertacija, Vilnius, VU, 2014) p.

23.

17

bet ir procedūrų, kurios buvo taikytos šiam nuosprendžiui priimti, teisingumas.“54 Iš to kyla ir dar

viena teisingumo išraiška – moralinis teisingumas. Tai reiškia, kad teismai turi užtikrinti ne tik pagal

įstatymo raidę teisingą sprendimą, bet ir tokį, kuris atitiktų esamas tradicijas ir visuomenės lūkesčius.

Tai tampa bene sunkiausia dalimi teisminiuose procesuose. Ko pasekoje, teismams visgi išlieka

prioritetas įvykdyti ne moralinį teisingumą, o įstatyminį, nes vykdant teisingumą svarbiausiu

kriterijumi išlieka vienodai aiškinti ir taikyti nacionalinę, tarptautinę ir Europos Sąjungos teisę taip,

kad viešosios valdžios institucijos priimtų teisėtus ir pagrįstus sprendimus.55

Tačiau esant situacijai, kai ginčo išsprendimas išskirtinai pagal galiojančias teisės normas

pažeistų teisingumo reikalavimus, turėtų būti pasitelkti teisės principai ir teismai priimdami

sprendimą turėtų atsižvelgti į teisingumo jausmą.56 Linas Baublys procesinį teisingumą vertina

kompleksiškiau, tačiau pati idėja lieka ta pati, kad „teisingumo vykdymo (proceso) kompleksiškumas

lemia būtinumą nuolat aiškinti įstatymus remiantis moraliniu teisės vertinimo kriterijumi –

teisingumo principu (...)„57. Ir pačiame Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, nurodyta, kad

„teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo,

sąžiningumo principais“58. Tačiau kiekviena teisinė situacija, ginčas yra individualus ir nepakanka

tik formaliai įgyvendinti teisingumo kriterijus. Kaip teigia L. Baublys, „dėl tam tikrų aplinkybių

besiskiriantis socialinis elgesys reikalauja skirtingų, atitinkančių jas teisingumo kriterijų“.59 Ir čia

kyla klausimas, ar tam tikromis aplinkybėmis besiskiriančiose situacijose teisėjui pakanka vadovautis

įstatymu ir savo vidiniu įsitikinimu, kad būtų priimti teisingi sprendimai. Lietuvos teisinėje sistemoje

teisingumą užtikrina vienasmenis teisėjas arba teisėjų kolegijos. Tačiau čia teisės mokslininkų

nuomonės išsiskiria. S. Trechselis, vertindamas teisėjo galimybes užtikrinti teisingumą per proceo

viešumo principą, gana kritiškai vertina teismo viešumo įtaką teisingumui ir teisiamiesiems, nes

viešumas tam tikrais atvejais gali didinti spaudimą sprendžiančiam bylą teisėjui60ir sprendimas gali

tapti neteisingas. Vieno teisėjo galimybe priimti teisingą sprendimą suabejoja ir profesorius M.

Maksimaitis teigdamas, kad vienasmenis teisėjas primena viduramžius. Tačiau Lijana Štarienė teigia,

kad teisė į teisingą teismą yra daugialypė ir kompleksinė bei gali būti aiškinama plačiąja ir siaurąja

54 K. Čunichina, „Nusikaltimo aukų suvoktas teisėjo elgesio teisingumas“, (daktaro disertacija, Vilnius, VU, 2014) p.

23. 55 Ugnius Trumpulis, „Teisėtumo principo taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje kaip

teisingumo įvykdymo prielaida“, Mokslo darbai (2007 12(102)) p.76. 56 G. Lastauskienė, „Teisės principai yra teisės „griaučiai“, Teismai. lt, (2015, Nr. 1.) p. 14-15. 57 Linas Baublys, „Teisingumą vykdo tik teismas: chrestomatinės tiesos ir nechrestomatinės problemos“, straipsnis

knygoje: Gediminas Mesonis red., Viešosios teisės raida: de jure ir de facto problematika (Vilnius: leidykla MES,

2013), p. 44. 58 LR civilinis kodeksas Žin. (2000, Nr.82-0) 1.5 str. 4 d 59 Linas Baublys, „Aristotelio teisingumo distinkcija šiuolaikiniame teisiniame diskurse“, Mokslo darbai (2006, 8(86)),

p.86. 60 Lijana Štarienė, Teisė į teisingą teismą pagal Europos Žmogaus teisių konvenciją; Teisės į teisingą teismą taikymo

apimtis ir garantijos pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Monografija (Vilnius: Valstybinė

įmonė registrų centras, 2010) p.346.

18

prasmėmis, kad teisingumo elementas neturi baigtinio teisių sąrašo, todėl gali būti nuolat papildomas

naujais elementais ir dėl to stiprėja pačios teisės į teisingą teismą veiksmingumas.61 Taip autorė

palieka galimybę teisinėse sistemose atsirasti papildomiems institutams, tokiems kaip tarėjai ar

prisiekusieji arba galimybę likti prie nusistovėjusių teisminio proceso institutų.

Taigi, teisingumas teisiniuose procesuose yra ne tik bene svarbiausias principas, bet ir

galintis labiausiai keistis. Lietuvoje teisingumą teisminiame procese užtikrina teisėjai. Tačiau nėra

esminio skirtumo, kokiais institutais (vienasmenio teisėjo, prisiekusiųjų ar tarėjų ) remiantis bus

įgyvendintas teisingumas. Esminis kriterijus, kad negali būti daug skirtingų teisės sampratų, kaip

teigia L. Štarienė, tarptautinė bendrija visame pasaulyje privalo teisingumą traktuoti vienodai ir

tokiomis pačiomis sąlygomis.62 Dėl to, svarbu sudaryti galimybę teisinės sistemos tobulėjimui, nes

tik tobulėjant teisės procesams tobulės ir teisingumas.

61 Lijana Štarienė, Teisė į teisingą teismą pagal Europos Žmogaus teisių konvenciją; Teisės į teisingą teismą taikymo

apimtis ir garantijos pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Monografija (Vilnius: Valstybinė

įmonė registrų centras, 2010) p.175. 62 Ten pat, p. 25-26 .

19

2. TARĖJŲ INSTITUTO RAIDA LIETUVOJE

Lietuvos valstybės teismų sistemoje tarėjų institutas buvo įvestas teisingumo vykdymui,

tačiau taip ir netapo lietuviškojo teisingumo vykdymo dalimi. Liaudies tarėjai jau iki 1922 m.

egzistavo Sovietų Rusijoje. Šis institutas įvestas pakeičiant 1864-1917 m. Rusijos imperijoje veikusią

prisiekusiųjų teismo instituciją. Lietuvoje tarėjų instituto įdiegimas nebuvo savanoriškas bandymas

patobulinti teisės sistemą, dėl to galima teigti, kad Lietuvai patyrus Sovietų Sąjungos represijas ir

okupaciją šis institutas buvo įdiegtas ir į Lietuvos teisinę sistemą. Tačiau kyla klausimas, kaip vystėsi

ir kaip buvo vykdomas ir suprantamas šis institutas Lietuvoje. Be to, svarbu kaip ši sistema veikia

ginant žmogaus teises ir reikalingumą įvesti tarėjų institutą dabartinėje Lietuvos teismų sistemoje.

2.1. Tarėjų ir prisiekusiųjų samprata Lietuvoje.

Siekiant tinkamai išanalizuoti tarėjų ir prisiekusiųjų institutų sampratas Lietuvoje reikia

atskirai įvertinti šių institutų ypatumus ir tik tuomet palyginti juos tarpusavyje. Abu šie institutai yra

teisingumo vykdymo sampratų sudedamosios dalys. Tarėjų institutas Lietuvoje veikė okupacijos

metais – nuo okupacijos pradžios iki nepriklausomybės atgavimo 1992 m. Tačiau Lietuva nėra

vienintelė šalis, kuriai teko teisingumo vykdymo procesuose turėti tokį institutą. Toks institutas yra

tokiose šalyse kaip Vokietija, Prancūzija ar Italija, Skandinavijos šalys.

Kalbant apie tarėjų institutą pirmiausia jis suprantamas kaip visuomenės atstovas

teisminiame procese. Tačiau šis terminas aiškumo nagrinėjant tarėjų institutą neįneša. Lietuvos teisės

instituto išleistoje monografijoje „Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje“ visuomenės atstovo

teisiniame procese sąvoka aiškinama trimis kriterijais: pirmiausia, kad tai nėra nuolatinė veikla,

vadinasi vykdant teisingumą asmuo dalyvauja neilgą iš anksto numatytą laikotarpį, antra,

dalyvavimas teisingumo vykdyme nėra dalyvaujančio asmens pragyvenimo šaltinis, (tai gali būti tiek

atlygintina, tiek neatlygintina veikla) ir galiausiai, dalyvaujančiam asmeniui nereikalingas teisinis

išsilavinimas.63 Iš to suprantama, kad tai yra žmogus be teisinio išsilavinimo, negalintis ir nesiekiantis

gyventi iš teisingumo vykdymo veiklos kaip, pavyzdžiui, kitos procesą vykdančios šalys (teisėja,

baudžiamosiose bylose prokuroras). Taigi tai laikytina platesne sąvoka, kuri apima tiek tarėjų, tiek

prisiekusiųjų bei kitus panašaus veikimo teisės institutus.

Analizuojant pačią tarėjų sąvoka pirmiausia matyti, kad yra keletas skirtingų šios sąvokos

išaiškinimų. Nagrinėjant istorinius šaltinius galima aptikti „Lietuvos Sovietų Socialistinės

Respublikos teismų santvarkos ir teisėjų statuso“ įstatymą, kuriame reglamentuota, kokie asmenys

galėjo būti renkami tarėjais ar rasti išsamią statistiką, kiek tarėjų išrenkama viešojoje erdvėje.

Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje liaudies tarėjas įvardijamas kaip pilietis, kai kuriose buvusiose

63 P. Ragauskas, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, M. Lankauskas, R. Latvelė, Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje,

Monografija, (Vilnius: Teisės institutas, 2015), p.11.

20

sovietinėse valstybėse, nustatyta tvarka išrinktas dalyvauti teismo sudėtyje, sprendžiančioje

baudžiamąsias ir civilines bylas bei kuris turi lygias teises su teisėju64. Tačiau daug išsamesnę tarėjo

sampratą pateikia Lietuvos teisės institutas: „Tarėjų institutas, kaip visuomenės dalyvavimo vykdant

teisingumą forma, išsirutuliojo iš prisiekusiųjų teismo, siekiant išspręsti su pastarojo naudojimu

susijusias problemas, kartu neatsisakant visuomenės atstovų įtraukimo į teisingumo vykdymą“.65

Jau minėtoje monografijoje detalizuojama, kad tarėjų institutas buvęs ne tik posovietinėse

šalyse, bet ir vakarų Europoje bei Skandinavijoje, taip pat detaliai įvardinta kaip šis institutas veikia

šiose užsienio šalyse. Pavyzdžiui, Vokietijoje taikomas modelis, kad bylos yra nagrinėjamos mišriose

kolegijose, kurias sudaro profesionalūs teisėjai ir tarėjai.66 Minima, kad paprastai nagrinėjant bylą

kolegiją sudaro 1 profesionalus teisėjas ir 2 tarėjai, bet tai nėra visuotinai priimta taisyklė, teismo

sudėtis skirtingo pobūdžio bylose gali būti ir kitokia.67 Tarėjų institutas aktyviai taikomas ir

baudžiamosiose bylose. Pavyzdžiui, Vengrijoje ir Ukrainoje tarėjai dalyvauja tik sunkių nusikaltimų

bylų nagrinėjime, o Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse daugumoje baudžiamųjų bylų68. Vokietijoje

tarėjų veikla reglamentuojama įstatymais, kuriuose išvardijama, kas gali ir kas negali eiti tarėjo

pareigų. Pavyzdžiui, asmuo, nusižengęs žmogiškumo ir teisinės valstybės principams69, negali eiti

tarėjo pareigų bei numatoma tarėjo pašalinimo iš pareigų tvarka.

Lietuvoje tarėjas buvo suprantamas kaip asmuo iš visuomenės, neprivalantis turėti teisinio

išsilavinimo ar teisinio darbo patirties, mišrioje kolegijoje kartu su profesionaliu teisėju sprendžiantis

ne tik fakto, bet ir teisės taikymo klausimus70.

Tačiau tarėjas, kaip jį apibūdina teisės institutas, atitinka visuomenės atstovo teisme sąvoka,

bet visgi skiriasi nuo Sovietmečiu buvusio tarėjų instituto. Šiuo laikotarpiu, kaip teigia M.

Maksimaitis ir S. Vansevičius, visi teismai buvo sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų bei

bylas, išskyrus įstatymo numatytas išimtis, turėjo nagrinėti kolegialiai .71 Taigi sovietmečiu

tarėjų institutas buvo suprantamas kaip neatsiejamas teismo sudėties elementas. Tarėjai buvo visuose

teismuose ir visose bylose. Dabartinėje situacijoje ir šalyse, kuriose veikia šis institutas, tarėjas nebėra

vertinamas kaip privalomas institutas nagrinėjant absoliučiai visas bylas, pavyzdžiui, kaip rodo

Ukrainos pavyzdys šis institutas gali būti įvedamas tik nagrinėjant sunkias baudžiamąsias bylas. Taip

64 MELC, Visuotinė Lietuvių enciklopedija, liaudies tarėjas <https://www.vle.lt/Straipsnis/liaudies-tarejas-15016>

[aplankyta 2020-03-02] 65 P. Ragauskas, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, M. Lankauskas, R. Latvelė, Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje,

Monografija,(Vilnius: Teisės institutas, 2015) p.18. 66 Ten pat, p.26 . 67 Ten pat, p.27. 68 Jackson D. J., Kovalev P. N. , Layad judication and human rights in Europe (2006, vol. 13) p. 97. 69 P. Ragauskas, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, M. Lankauskas, R. Latvelė, Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje,

Monografija, (Vilnius: Teisės institutas, 2015) p.28. 70 Noelmans W., Old habits die hard. Lay participation in the criminal justice systems of the Netherlands and

Belgium, (2010) Prieiga per internetą: <http://lib.ugent.be/catalog/rug01:002049144>, [Aplankyta 2020-01-13] 71 M. Maksimaitis, S. Vansvičius, Lietuvos valstybės ir teisės istorija (Vilnius: Justitia, 1997) p.196.

21

pat svarbu paminėti, kad Lietuvoje, kalbant apie tarėjus, labai svarbus kriterijus yra asmens

savanoriškumas prisidėti prie teisingumo vykdymo, o ne prievartinis jo pašaukimas eiti tarėjo

pareigas kaip buvo Sovietmečiu. Kitas skirtumas – tarėjų renkamumas. Sovietmečiu rinkti visų

grandžių teisėjus, taip pat Aukščiausiojo Teismo tarėjus , buvo pavesta Aukščiausiajai

Tarybai, o rajonų ir miestų teismų tarėjus rinko vietinės Liaudies deputatų tarybos.72 Tai

patvirtina ir Tarybos Prezidiumo įsakas „Dėl Lietuvos TSR teismų sistemos pertvarkymo“, kuriuo

apygardos teismų tarėjų rinkimai, kaip ir apygardos teismo teisėjų rinkimai, buvo pavesti LTSR

Aukščiausiajai Tarybai.73 Lietuvoje supratimas apie tarėjų renkamumą skyrėsi. Jau tarėjų įstatymo

projekto 4 str., buvo numatyta, kad tarėjų įtraukimas į sąrašus yra teismų administracijos funkcija, o

tarėjai bylose turi būti paskiriami 8 str. 1 dalyje, numatyta tvarka, t. y. pagal Teismų įstatymo 36 str.

10 dalyje numatytą tvarką74 (paskiria kompiuterinė programa). Taip pat skiriasi asmens amžius nuo

kurio vertinama, kad asmuo tinkamas eiti tarėjo pareigas. Sovietmečiu tarėjais skiriami galėjo būti

asmenys nuo 23 m., o pagal tarėjų įstatymo projektą ne jaunesnis kaip 25 m. asmuo.

Kitas visuomenės atstovavimo teisiniame procese institutas yra prisiekusieji. Ši visuomenės

įtraukimo į teisingumo forma aktyviai vystoma JAV bei kitose pasaulio ir taip pat kai kuriose Europos

šalyse, pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje. Šiose šalyse prisiekusieji, tai pagal atitinkamą procedūrą

atrinkta asmenų grupė, kuriai suteikiama teisė ir pareiga dalyvauti teismo procese ir priimti jų

kompetencijai priskiriamus sprendimus tam tikroje byloje.75 Tačiau atsižvelgiant į istorinį kontekstą,

prisiekusiųjų teismą galima įvardyti ir kaip teismo instituciją sudarytą iš teisinio išsilavinimo

neturinčių atsitiktinai parinktų asmenų, kurie nustato veikos faktą76 ir priima jiems pavestus

sprendimus procesą reguliuojant teisėjui. Pasak teisės instituto: „prisiekusiuosius galima apibūdinti

ir kaip iš anksto nustatyto dydžio grupę „paprastų“ piliečių, kuriuos sukviečia tam tikri specialiai

paskirti pareigūnai tam, kad jie atsakytų į klausimą“77. Tačiau visgi yra daug ir įvairių prisiekusiųjų

teismų variacijų. Tačiau teisės institutas išskiria dvi prisiekusiųjų grupes: tai didžioji žiuri – taip

vadinama prisiekusiųjų kolegija, sprendžianti dėl bylos atidavimo teismui – bei prisiekusiųjų teismas

(mažoji žiuri), kuriuo laikoma prisiekusiųjų kolegija, dalyvaujanti nagrinėjant bylą iš esmės ir

72 M. Maksimaitis, S. Vansvičius, Lietuvos valstybės ir teisės istorija (Vilnius: Justitia, 1997) p.196. 73 Dovilė Sagatienė, “Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai 1940–1941 ir 1944–1953 metais” (daktaro

disertacija, Vilnius, MRU, 2013) p.68., mintis tekste: 1941 m. sausio 9 d. Jonavos apylinkės valstiečių susirinkimo

protokolas dėl apygardos teismo liaudies tarėjų rinkimo. LYA, f. 1771, ap. 2, b. 465, p. 127; 1941 m. sausio 9 d.

Vandžiogalos valsčiaus valstiečių, darbininkų ir darbo inteligentų susirinkimo protokolas dėl apygardos teismo liaudies

tarėjų rinkimo. LYA, f. 1771, ap. 2, b. 465, p. 128. 74 LR Tarėjų įstatymo projektas ( 2019 09 27, Nr.XIIIP-3891) 75 Garner, Bryan A., and Henry Campbell Black, Black’s Law Dictionary. 8th , 2004. 76 Rima Varnienė, „Prisiekusiųjų teismas“ <https://www.vle.lt/Straipsnis/prisiekusiuju-teismas-76172> [aplankyta

2020-01-20] 77 P. Ragauskas,E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, M. Lankauskas, R. Latvelė, Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje,

Monografija, (Vilnius: Teisės institutas, 2015) p.14.

22

sprendžianti tam tikrus fakto klausimus, dažniausiai – kaltės klausimą, kur prisiekusiųjų uždavinys –

teisminio nagrinėjimo pabaigoje nuspręsti, ar kaltinamasis yra kaltas.78

Taigi galima teigti, kad prisiekusieji ir tarėjai yra panašios sąvokos. Tiek tarėjai, tiek

prisiekusieji yra visuomenės atstovai, kurie paskiriami ar išrenkami veikti teismo procese. Abiejų

institutų atveju nėra reikalaujama, kad visuomenės atstovas turėtų teisinį išsilavinimą ar būtų dirbęs

teisinį darbą. Net gi priešingai, kai kuriose šalyse yra numatyta, kad tarėjo pareigas gali eiti būtent

asmuo, kuris nedirba teisėsaugos srityje ir neturi teisinio išsilavinimo. Taip pat tiek tarėjų, tiek

prisiekusiųjų funkcijos yra gana savarankiškos, tačiau gana siauros, nes pirmuoju atveju, t. y. tarėjas

gali tik patarti teisėjui, kokį sprendimą priimti būtų teisinga, o prisiekusieji turi tik sprendimo

priėmimo galią, vertindami jiems pateiktus bylos duomenis.

Visgi lyginant šiuos institutus galima įžvelgti nemažai skirtumų. Teisės institutas išskiria

šiuos skirtumus: pirma, skiriasi šių visuomenės atstovų santykis su profesionaliu teisėju –

prisiekusieji jiems priskirtus klausimus sprendžia savarankiškai, o nagrinėjant ir sprendžiant jiems

nepriskirtus klausimus nedalyvauja, tarėjai dažniausiai sprendžia visus byloje nagrinėjamus

klausimus kartu su profesionaliu teisėju. Antra, skiriasi tarėjų ir prisiekusiųjų sprendžiamų klausimų

spektras, nes tarėjų atveju jiems suteikiami lygiai tokie pat įgaliojimai kaip ir profesionaliems

teisėjams. Prisiekusieji paprastai sprendžia fakto (kaltės) klausimus, o tarėjai – ir fakto, ir teisės

klausimus. Tarėjai ir bylos nagrinėjimo metu, ir priimdami sprendimą turi lygias teises su teisėjais.79

Dar kaip skirtumus galima įvardinti ir šių visuomenės atstovų sudėtį, nes prisiekusiuosius sudaro

pagal atitinkamas procedūras parinktų asmenų grupės, o tarėjas procese dalyvauja vienas kartu su

teisėju bei kad tarėjas yra lygiagretus institutas šalia teisėjo, kuris gali daryti įtaką teisėjo sprendimui,

o prisiekusieji yra lyg atskiras institutas veikiantis šalia teisėjo ir perimantis iš jo sprendimo priėmimo

galią konkrečiais numatytais atvejais.

2.2. Tarėjų institutas Sovietmečiu

Šis institutas Sovietų Sąjungoje veikė nuo 1918 m. iki 1991 m., kai pati SSRS visiškai

sužlugo. Tačiau iki žlugimo šis institutas buvo teisinės sistemos dalis ir buvo reguliuojamas

įstatymais. Sovietinių liaudies teismų rinkimų tvarką Lietuvoje nustatė 1948 m. spalio 20 d. LTSR

Aukščiausiosios Tarybos patvirtinti Lietuvos TSR liaudies teismų rinkimų nuostatai.80 Pagal šiuos

nuostatus teismus rinko patys gyventojai.

Įstatymais buvo numatyti kriterijai, kuriuos turėjo atitikti būsimas liaudies tarėjas, ir

funkcijos, kurias jis turėjo atlikti. D. Sagatienė savo socialinių mokslų studijoje išskiria, kad liaudies

78 P. Ragauskas, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, M. Lankauskas, R. Latvelė, Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje,

Monografija, (Vilnius: Teisės institutas, 2015) p.14-15. 79 Ten pat, p.14-15,19. 80 Dovilė Sagatienė „ Sovietinių teismų atkūrimas ir raida Lietuvoje 1944-1956 metais“ (2013, 5(1)) p. 200-201., mintis

tekste: LTSR Aukščiausiosios Tarybos nutarimas Nr. 175 „Lietuvos TSR liaudies teismų rinkimų nuostatai“. LTSR

Aukščiausiosios Tarybos ir Ministrų Tarybos žinios. 1948, Nr. 28, p. 891–900.

23

tarėju galėjo būti išrinktas kiekvienas LTSR pilietis turintis rinkimų teisę ir sulaukęs 23 metų

amžiaus81, o rinkimų teisę, kaip ir 1992 m. Konstitucijoje numatyta, turi asmenys sulaukę 18 metų82.

Tačiau 1940 metų LTSR Konstitucijos 18 str. rinkimų teisė gerokai išplėsta, nes joje numatyta, kad

pasyvią ir aktyvią rinkimų teisę LTSR teritorijoje turėjo ir kitų TSRS Respublikų piliečiai.83 Taip pat

D. Sagatienė pastebi, kad pagal nuostatus kiekvienoje liaudies teismui rinkti sudarytoje rinkimų

apygardoje buvo renkama nuo 50 iki 75 liaudies tarėjų. Rinkimų apygardoje rinktinų tarėjų skaičių

nustatė LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas Teisingumo ministerijos teikimu.84

Reguliavimas per SSRS gyvavimo istoriją keitėsi dėl socialinės padėties, dėl nesugebėjimo

įgyvendinti įstatymo nuostatų bei numatytų tikslų. Kiekvienais metais buvo išrenkamas skirtingas

tarėjų skaičius. Kai rinkimai įvyko 1949 m. – išrinkti 6210 liaudies tarėjai. 1951 m. įvykus rinkimams

– išrinkti 8870 liaudies tarėjai, 1957 m. buvo išrinkta 8399 liaudies tarėjų85.

1981 m. priimtas naujas Lietuvos TSR teismų santvarkos įstatymas, kuriuo liaudies

teismams pavestos nagrinėti beveik visos civilinės ir baudžiamosios bylos. Tais pačiais metais

priimtas ir rajono liaudies teismo tarėjų atšaukimo įstatymas pagal kurį, jeigu jie nepateisina rinkėjų

pasitikėjimo arba padaro veiksmus nesuderinamus su teisėjo vardu, numatytos sankcijos (tarėją

atšaukia rinkimų apygardos rinkėjai paprasta balsų dauguma viešai balsuodami).86 Taip buvo

numatyta įstatymuose, tačiau realiai rinkėjai neturėjo jokios galios skiriant ar atšaukiant tarėjus.

Tačiau pagal sovietinę teisės doktriną Tarėjų institutas per visuomenės dalyvavimą teisiniuose

procesuose turėjo užtikrinti Sovietinį teisingumą, kurio tikslas buvo saugoti nuo visokių pasikėsinimų

SSRS, sąjunginių ir autonominių Respublikų, Konstitucijose įtvirtintą visuomeninę ir valstybinę

santvarką, socialistinę ūkio sistemą ir nuosavybę, tarybinių piliečių, valstybinių įstaigų ir

visuomeninių organizacijų teises ir teisėtus interesus.87 Iš to galima daryti išvadą, kad Sovietų

Sąjungoje teisinga buvo viskas, ką nusprendžia teismas, nes tarybinis teisingumas buvo vykdomas

laikantis teisėjų ir liaudies tarėjų renkamumo, jų atskaitomybės rinkėjams, galimybės juo atšaukti

prieš laiką, jų nepriklausomumo, bylų nagrinėjimo kolegialumo, viešumo ir kt. principų.88 Tačiau,

galiojusi Konstitucija, civilinio proceso kodeksas ir tarėjų instituto įtvirtinimas nepadėjo pasiekti

teisingumo principo įgyvendinimo. Konstitucijoje buvo gausu deklaratyvių normų, kurios neveikė

teisės sistemoje ir kurias Sovietų Sąjunga naudojo ideologiniams tikslams pasiekti, civilinio proceso

kodeksas apribojo rungtyniškumo principo taikymą, ko pasekoje buvo apsunkintas teisingumo

81 Dovilė Sagatienė „Sovietinių teismų atkūrimas ir raida Lietuvoje 1944-1956 metais“ (2013, 5(1)) p.201. 82 LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014), 34 str. 83 Dovilė Sagatienė „Sovietinių teismų atkūrimas ir raida Lietuvoje 1944-1956 metais“ (2013, 5(1)) p.201. 84 Ten pat. 85 Tarybų Lietuvos valstybės ir teisės dvidešimtmetis. (Vilnius, 1960) p. 232,242-243. 86 M. Maksimaitis, S. Vansevičius, Lietuvos valstybės ir teisės istorija (Vilnius: Justitia, 1997), p.255 . 87 J. Anišas, K. Areška, K., Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. XI tomas. (Vilnius, 1983) p. 235 88 Dovilė Sagatienė, “Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai 1940–1941 ir 1944–1953 metais” (daktaro

disertacija, Vilnius, MRU, 2013) p. 25.

24

įgyvendinimas. Nors tarėjai turėjo užtikrinti teisingumo principo laikymąsi šis institutas neveikė

efektyviai. Pirmiausia, jų veikimą apsunkino tarėjų instituto ribotumas ir deklaratyvumas. Tai

pasireiškia tuo, kad siekiant paspartinti svarbesnių bylų nagrinėjimą, liaudies tarėjų dalyvavimas

LTSR Aukščiausiojo teismo veikloje buvo ribojamas. Liaudies tarėjai dalyvaudavo tik TSRS

Aukščiausiajam teismui bylas nagrinėjant pirmąja instancija,89 kitais atvejais tarėjai nedalyvaudavo.

Karinėje kolegijoje tarėjų dalyvavimas buvo dar labiau ribojamas, tai reiškia, kad tarėjai nedalyvavo

ne tik nagrinėjant bylas antra instancija, bet ir ribotai dalyvavo bylas nagrinėjant pirma instancija. Tai

būtent ir parodo šio instituto deklaratyvumą ir neefektyvų veikimą.

Antra, teisės normose buvo numatyta, kad tarėjus renka gyventojai, tai reiškia visuomeninės

organizacijos, darbuotojų organizacijos ir kitokie susibūrimai, tačiau realiai, kaip teigia D. Sagatienė,

„gyventojai susirinkimuose tik patvirtindavo partijos komitetų siūlomus pretendentus į liaudies

teismų tarėjus“.90 Gyventojams nesusirenkant į susirinkimus buvo dar labiau nukrypta nuo teisės

normomis pagrįsto teismo sudarymo tvarkos. Tai reiškia, kad negavus visuomenės pritarimo liaudies

teismų tarėjų kandidatūras ėmė tvirtinti ir rinkti patys vykdomieji komitetai.91 Dėl to tarėjai tapo tik

deklaratyviu ir praktiškai realiai teisminiame procese neveikiančiu institutu. Tačiau ne tik tai

apsunkino tarėjų instituto įgyvendinimą. Nepaisant to, kad visuomenės atstovo teisminiame procese

rinkimai vyko ne pagal numatytą ir deklaruojamą tvarką, pats tarėjų paskyrimo procesas buvo

komplikuotas, dėl to, kad vienais atvejais nepavyko jų išrinkti, kitais teko rengti rinkimus

pakartotinai, pasitaikė atvejų, kai jau išrinkti tarėjai išvykdavo ar jau rinkimų metu buvo išvykę

gyventi kitur ir to pasekoje turėjo būti renkami kiti tarėjai. Taip pat galima situacija, kuomet jau

išrinktų tarėjų kandidatūrai nepritarė vykdomasis komitetas ir dėl to tarėjai negalėjo eiti pareigų. Dar

viena priežastis skatinanti tarėjų instituto ne efektyvumą vykdant teisingumą – asmenų išrinktų

tarėjais nesuinteresuotumas teisingumo vykdymu, t. y. nedalyvavo, nesidomėjo teismo procesais ir

įstatymais, dažnai kviečiami asmenys neatvykdavo į teismo posėdžius. Tačiau čia D. Sagatienė

įžvelgia ir tuometinių teisėjų kaltę ir teigia, kad „nepaisant komunistų partijos pastangų sovietinėje

teisingumo sistemoje įtvirtinti tarėjų institutą, liaudies tarėjų dalyvavimas teismų veikloje

sovietmečiu nebuvo efektyvus, nes teisėjai nesistengdavo tarėjų įtraukti į bylos nagrinėjimą,

nesupažindindavo su bylomis, neaiškindavo sovietinių įstatymų, teismo proceso eigos ir tarėjų

vaidmens teismo procese“.92 Bet yra ir teisininkų, kurie laikosi priešingos nuomonės ir teigia, kad

tarėjai ne tik, kad neprisidėjo prie teisingumo vykdymo, bet ir jį apsunkino. Teisėjas Rimas Ribokas

89 Dovilė Sagatienė, “Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai1940–1941 ir 1944–1953 metais” (daktaro

disertacija, Vilnius, MRU, 2013) p.54-55. 90 Ten pat. 91 V. Daugnora, Tarybiniai liaudies teismai. Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. III tomas. Kaunas: Studijų biuro

leidinys, 1942), p. 253. 92 Dovilė Sagatienė, “Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai 1940–1941 ir 1944–1953 metais” (daktaro

disertacija, Vilnius, MRU, 2013) p. 68.

25

teigia, kad „(...) sekretorė nieko daugiau neveikdavo, kaip tik skambindavo tarėjams ir kviesdavo juos

ateiti į teismo posėdį“.93 Taip pat teigia, kad didelė klaida buvo, jog Sovietmečiu tarėjais galėjo būti

tik asmenys neturintis teisinio išsilavinimo, nes neturint teisinių žinių asmuo sunkiai gali padėti

vykdyti teisingumą94. Šią nuomonę taip pat palaiko teisėjas L. Miežėnas. Jis taip pat teigia, kad

prisikviesti tarėjus į teismo posėdžius buvo labai sudėtinga, net ir pavykus su jais susisiekti jie tiesiog

neatvykdavo į posėdžius, todėl buvo prašoma vietinių gyventojų atvykti ir sudalyvauti posėdžiuose.95

Iš to matyti, kad teisinė sistema nefunkcionavo taip kaip buvo numatyta įstatymuose.

Lyginant su dabartine teismų sistema, kuri veikia griežtai kaip reglamentuota teismų

įstatyme, CPK, BPK ir kitose teisės normose, Sovietinė teisės sistema atrodo tik deklaratyvi

teisingumo vykdymo idėja, kuri realiai tinkamai nefunkcionavo ir negalėjo funkcionuoti, nes

pasirinkti teisingumo vykdymo institutai, būtent visuomenės atstovo teisiniame procese institutas,

nebuvo tinkamai įgyvendintas.

Būtent pagrindinėmis to piežastimis galima išskirti tai, kad rinkimai į tarėjus buvo tik

deklaruojami, o realiai buvo suorganizuoti taip, kad rinkimuose būtų patvirtinti partijos iš anksto

parinkti kandidatai, be to, Sovietinių teismų formavimas Lietuvoje vyko organizuojant neviešą teisėjų

ir tarėjų atranką, kuri buvo vykdoma imituojant visuotinius teismų rinkimus.96 Taip pat visuomenė

nebuvo suinteresuota prisidėti prie teisingumo vykdymo, netikėjo pačia teisingo teismo ir teisingumo

idėja.

2.3. Tarėjų instituto įgyvendinimas Lietuvoje.

Lietuvoje tarėjų instituto nebėra nuo nepriklausomybės atgavimo bei po 1992 m.

Konstitucijos priėmimo. Šių procesų eigoje prasidėjo teismų pertvarkymo reformos. Teismų

įstatymas buvo priimtas 1994 m. ir tobulinamas iki buvo pasiekta, kad turime tokį, koks jis yra dabar.

Vėliau buvo tobulinami senieji, o vėliau ir priimti nauji civilinis, civilinio proceso kodeksai bei kiti

teisės aktai. Jau priimant pirmąjį teismų įstatymą po nepriklausomybės atgavimo, jame nebebuvo

užsimenama apie tarėjų institutą. Buvo aiškiai įtvirtinta, kad apylinkės teismą sudaro apylinkės

teismo pirmininkas, jo pavaduotojai bei kiti teisėjai (10 str.), apygardos teismą – apygardos teismo

pirmininkas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai (11 str.), Lietuvos apeliacinį. Teismą – Apeliacinio

teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai (12 str.), ir Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą –

Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai (13 str.).97 Taip pat įstatyme yra

93 Respublika, Teismuose balso prašo visuomenė (2011 06 22)

<https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/nusikaltimai_ir_nelaimes/teismuose_balso_praso_visuomene/,print.1>

[aplankyta 2020-03-03] 94 Ten pat. 95 Leonas Miežėnas, D. Sagatienės intervių su teisėju stenograma (Dovilė Sagatienė, “Sovietiniai bendrosios

kompetencijos teismai 1940–1941 ir 1944–1953 metais” (daktaro disertacija, Vilnius, MRU, 2013) , p.68. 96 Dovilė Sagatienė, “Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai 1940–1941 ir 1944–1953 metais” (daktaro

disertacija, Vilnius, MRU, 2013) p. 135. 97 LR teismų įstatymas ( 1994 05 31, Nr. I-480)

26

aiškiai numatyta teisėjų skaičiaus nustatymo bei jų paskyrimo tvarka. Ši teisėjų paskyrimo tvarka ir

struktūra nepakitusi yra ir dabartinėje teismų įstatymų redakcijoje. Taigi nei Konstitucijoje, nei

įstatymuose nėra numatyta jokių visuomenės atstovavimo teisminiame procese būdų ir priemonių.

Tai nulėmė, kad Lietuvoje buvo atlikta nemažai mokslinių tyrimų bei svarstoma sugrąžinti

tarėjų institutą buvusį Sovietmečiu. Kaip jau buvo minėta, Europos valstybėse, turinčiose šį

visuomenės atstovavimo teisminiame procese modelį, jis yra skirtas tam, kad būtu užtikrinamas

teisingumas bei teismo procesai vyktų sklandžiau ir būtų išlaikomas ryšys tarp teisingumo vykdymo

ir visuomenės. Lietuvoje visuomenė, galimai dėl Sovietų Sąjungoje veikusių teismų ne

kompetencijos užtikrinant teisingumą, vis dar skeptiškai ir su nepasitikėjimu teismų darbu vertina

teismų priimtus sprendimus. Dėl to, būtent siekiant paskatinti visuomenės pasitikėjimą teismų darbu,

seime buvo inicijuojamas tarėjų grąžinimo įstatymo projektas. Ir nors rengiant šį įstatymo projektą

buvo teigiama, kad tarėjai prisidės prie teisingumo vykdymo, pasak M. Vainiūtės, didesnis

visuomenės įsitraukimas teisingumo vykdymo procese paskatins didesnį visuomenės pasitikėjimą

teismais.98 Šiuos privalumus įžvelgia ir R. Norkus, tačiau jis įvardija ir šios instituto įgyvendinimo

galimus sunkumus. Jis pastebi, kad gali būti sunku užtikrinti skaidrų tarėjų parinkimą, kad procesas

nebūtų politizuotas ir netinkamai parinkti tarėjai nesukeltų pavojaus teisingumo vykdymui.99 Taip pat

įmanoma, kad įtvirtinus tarėjų institutą pailgės teismo procesas ir bus priimti suformuotos teismų

praktikos neatitinkantys sprendimai.

Dar viena prielaida, dėl ko tarėjų instituto įgyvendinimas galimai apsunkintų teisingumo

vykdymą, yra visuomenės nenoras prisidėti prie teisingumo vykdymo. Kaip teigia I. Vėgėlė:

„norėtųsi, kad būtų kuo daugiau savanorių, nes asmuo, kuris pakviestas į teismą ne savanoriu ir turi

priešišką nusistatymą, ko gero, jis turi priešišką nusistatymą ir teisingumui“100. Tarėjų institutas turėtų

būti tam, kad užtikrinti kokybiškesnį teisingumo principo įgyvendinimą teismo procesuose, o ne

paskatinti visuomenę pasitikėti teismais, nepaisant to, ar priimami sprendimai teisingi ar ne. Teisės

institutas atliktame tyrime „Tarėjų instituto perspektyvos Lietuvoje“ taip pat išskiria keletą

argumentų, kodėl reikalinga tarėjų institutą įgyvendinti Lietuvoje, tai: visuomenės švietimas,

įvairesnių požiūrių atsiradimas teisminiame procese, „gyvosios“ teisės ir formaliosios teisės

suartinimas, demokratiškumo didinimas, galimybė sumažinti teismo piknaudžiavimą, teisėjų apsauga

nuo visuomenės ir žiniasklaidos spaudimo bei didesnis legitimumas.101 Tačiau taip pat yra išskiriami

98 Reda Gilytė, Tarėjai šalies teismuose: ar bus uždegta žalia šviesa? (2017.05.17 )

<https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/173178/tarejai-salies-teismuose-ar-bus-uzdegta-zalia-sviesa> [aplankyta 2020-

03-02] 99 BNS, Teisininkai apie teismų tarėjų institutą: matyti ne tik privalumai, bet ir grėsmės, (2016 06 13)

<https://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/teisininkai-apie-teismu-tareju-instituta-matyti-ne-tik-privalumai-bet-ir-

gresmes-56-641083> [aplankyta 2020-03-03] 100

Ten pat. 101 P. Ragauskas, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, M. Lankauskas, R. Latvelė, Tarėjų instituto perpektyvos Lietuvoje,

Monografija, (Vilnius: Teisės institutas, 2015) p.3.

27

ir tarėjų instituto trūkumai: tai nėra lietuviškos teisės tradicijos dalis, gali tapti beprasmiu teisės

institutu, neprognozuojami sprendimai, didesnės teismų sąnaudos, teisingumo subjektyvėjimas,

galimas baudžiamosios politikos giežtėjimas, galimos fovoritizmo ir korupcijos apraiškos bei

vadovavimasis emocijomis, prietarais, stereotipais, o ne objektyvia medžiaga.102

Kitas klausimas visuomenės atstovo teisminiame procese – poreikis. Čia buvo atlikta

nemažai visuomenės apklausų ir mokslinių bei teisinių tyrimų. Įmonės „Spinter tyrimai“ 2019 balandį

atliktos apklausos duomenys rodo, kad tarėjų instituto atsiradimui teismuose pritaria 44 proc.

apklausos dalyvių.103 Didžioji dalis visuomenės yra linkusi likti prie nusistovėjusios tvarkos ir mano,

kad visuomenės atstovo, būtent tarėjo institutas, nėra reikalingas. Advokatų ir prokurorų požiūris į

tarėjų instituto įgyvendinimą irgi nėra palankus, tačiau teisėjai palankiau žiūri į šio instituto

grąžinimą.104 Kitoje studijoje „Dėl tarėjų instituto Lietuvos Resbublikoje įsteigimo tikslingumo ir

galimybių“ teisės institutas padaro išvadą, kad „tarėjų instituto įvedimas teismuose sunaikintų teismų

izoliaciją nuo kasdienio politinio spaudimo, besikeičiančio visuomenės jėgų santykio ir valdžios

kaitos. Visuomenė, palikdama teismams jų turimą statusą, kurį įtvirtino referendumu Konstitucijoje,

geriausiai gali išsaugoti teismų nepriklausomybę“105. Tai tik pagrindžia būtinybės visuomenės

atstovo teismo procese nebuvimą. Taip pat tai atskleidžia ir tai, kad siekį įgyvendinti tarėjų institutą

Lietuvoje, pagrindžia ne teisingumo užtikrinimas teisminiame procese, o siekis spręsti pasitikėjimo

teismų sistema problemą bei tikslu pritapti prie šį ar kitokį visuomenės atstovo teisminiame procese

įsivedusių Europos valstybių.106

Nepaisant tvirtų teisinių argumentų dėl tarėjų instituto poreikio teisminiame procese

nebuvimo, jau 2016 m. seime buvo priimtas nutarimas „dėl visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto

teismuose konsepcijos patvirtinimo“. Šiuo dokumentu buvo įtvirtina visuomeninė teisėjo sąvoka, kuri

buvo prilyginta tarėjo sąvokai ir taip pat įtvirtinta šio instituto koncepcija. Pateikiama išsami Europos

šalyse veikiančių visuomeninių atstovų institutų analizė. Tvirtinama, kad šio instituto įsivedimas

neprieštaraus Europos Sąjungos teisės aktams, tai grindžiama tuo, kad „Europos Žmogaus Teisių

Teismas ne viename sprendime (pavyzdžiui, byloje Le Compte, Van Leuvenand De Meyere v.

Belgium) yra nurodęs, kad neprofesionalų dalyvavimas priimant teismo sprendimus savaime

102 P. Ragauskas, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, M. Lankauskas, R. Latvelė, Tarėjų instituto perpektyvos Lietuvoje,

Monografija, (Vilnius: Teisės institutas, 2015) p.3. 103 BNS, Apklausa: gyventojų nuomonė apie tarėjus teismuose – nevienareikšmiška (2019.06.08)

<https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/1067444/apklausa-gyventoju-nuomone-apie-tarejus-teismuose-

nevienareiksmiska> [aplankyta 2020-03-04] 104 P. Ragauskas, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, M. Lankauskas, R. Latvelė, Tarėjų instituto perpektyvos Lietuvoje,

Monografija, (Vilnius: Teisės institutas, 2015) p.142. 105 V. Andriulis, T. Čaplinskas, A. Gutauskas, J. Sinkevičius ir kiti., Dėl tarėjų instituto Lietuvos Resbulikoje įsteigimo

tikslingumo ir galimybių“ (Vilnius: teisės institutas, 2004), p 57. 106 P. Ragauskas, E. Kavoliūnaitė-Ragauskienė, M. Lankauskas, R. Latvelė, Tarėjų instituto perpektyvos Lietuvoje,

Monografija, (Vilnius: Teisės institutas, 2015) p.142.

28

neprieštarauja Konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje numatytai teisei į teisingą teismą“107. Taip pat būtent

čia yra numatytas poreikis keisti Konstituciją siekiant įtvirtinti šį institutą, reikalavimai tarėjams bei

numatomas reikalingas teisinis sureguliavimas. Taigi šis nutarimas apibrėžė tolimesnius žingsnius

link tarėjų instituto įvedimo į teisės sistemą. Tačiau tuo neapsiribota ir 2019 m. Lietuvos Respublikos

teisingumo ministerija parengė tarėjų įstatymo projektą. Jame detaliai reglamentuoti reikalavimai

tarėjams, jų paskyrimo tvarka ir veiklos garantijos, kitos normos reguliuojančios jų veiklą. Tačiau šis

projektas dar nėra patvirtintas.

Galima teigti, kad šie dokumentai patvirtina aktyvius Lietuvos veiksmus siekiant įsivesti

visuomenės atstovo teismuose institutą. Tačiau, kaip minėta, to nepakanka, nes kaip numatyta

nutarime, siekiant įgyvendinti siūlomą teisinį reguliavimą reikės keisti ne tik Konstitucijos IX

skirsnio „Teismas“ nuostatas ir 48 straipsnį, bet ir teismų įstatymą, civilinio proceso kodeksą,

baudžiamojo proceso kodeksą, administracinių bylų teisenos įstatymą, civilinį kodeksą, baudžiamąjį

kodeksą, administracinių nusižengimų kodeksą, darbo kodeksą, Lietuvos Respublikos valstybės

tarnybos įstatymą bei Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymą108.

2.3.1. Teisingumo vykdymo ir Tarėjų instituto saveika šiandieninėje Lietuvoje

Nors teisingumo vykdymo funkcija priskiriama teismams, teisingus sprendimus turi priimti

teisėjai. Tai numatyta ir LR Konstitucijos 112 str., kuriame sakoma: „asmuo, paskirtas teisėju,

įstatymo nustatyta tvarka prisiekia būti ištikimas Lietuvos Respublikai, vykdyti teisingumą tik pagal

įstatymą“.109 Čia kyla ir tai, jog teisingumą teisėjas vykdo griežtai besivadovaudamas tik įstatymu.

Šiai idėjai pritaria ir teisės mokslininkai. L. Strauss pritaria, kad „Visur sakoma, kad teisinga daryti

tai, ką liepia įstatymas (...)“.110 Prof. Pesliakas laikosi nuomonės, kad teisingas bausmės paskyrimas

priklauso ne tik nuo teismo, bet ir nuo įstatymo leidėjo.111 Čia į teisingumo vykdymą yra įtraukiama

dar viena sudedamoji dalis tai, kad svarbu ne tik kaip teisėjas pritaiko įstatymą, bet svarbu ir koks yra

įstatymas, kad būtų priimtas teisingas sprendimas. Tuo vadovaujantis ir remiantis kitu profesoriaus

išsakytu teiginiu, kad baudžiamajam kodekse įstatymų leidėjas, sankcijose, be laisvės atėmimo,

numatydamas dvi, tris ar net keturias alternatyvas, palieka teismams gana plačias galimybes tinkamai

individualizuoti bausmes, todėl teismui skiriant bausmes neiškyla kolizijos tarp baudžiamojo

įstatymo sankcijos ir teisingos bausmės, nes sankcijos sukuria visas prielaidas paskirti teisingą

bausmę,112 galima daryti prielaidą, jog tam, kad teisingas sprendimas būtų priimtas baudžiamojoje

byloje pakanka tinkamai pritaikyti įstatymą ir nėra reikalingumo procesą apsunkinti į jį įtraukiant

107 LR seimas, nutarimas, dėl visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose konsepcijos patvirtinimo (2016 m. 10 11,

Nr. XII-2676) 108 Ten pat. 109 LR Konstitucija, Žin. (1992, Nr. 33-1014), 112 str. 110 Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija ( Vilnius: Tyto alba, 2017), p.120. 111 Vytautas Piesliakas, „ Bausmės individualizavimas ir teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmes“ (Mokslo

darbai, (Vilnius: 2008 11(113)) p.8. 112 Ten pat.

29

visuomenės atstovo institutą. Tai reiškia, kad teismams baudžiamosiose bylose yra numatytos visos

galimybės paskirti teisingą bausme, dėl to bausmių teisingumo vykdymas baudžiamosiose bylose

nesukuria prielaidos tarėjų institutų grąžinimui.

Tačiau, jei „(...) tai, kas teisinga, sutampa su tuo, kas įstatymiška, t. y. su tuo, ką žmonės

įtvirtina kaip įstatymą arba sutaria laikyti įstatymišku“113, kaip teigia Leo Strauss, teisinga, tai kas

įtvirtinta įstatymuose, vadinasi įstatymuose (kolkas dar tik tarėjų įstatymo projekte), numatyto tarėjų

instituto įgyvendinimo pasekoje, šių visuomenės atstovų dalyvavimas teismo procese ir daroma įtaka

sprendimas taptų teisingumo dalimi. Vadinasi galima teigti, kad teisingo sprendimo prielaidą (tai, ką

laikysim teisingu sprendimu) kuria seimas, bet šiuo atveju įstatymo leidėjas yra įpareigotas sukurti

tokį reguliavimą, kad suteiktų teismui realią galimybę vykdyti teisingumą ir tinkamai individualizuoti

bausmę kiekvienoje byloje.114 Todėl tarėjus įteisinantis įstatymas turi ne tik formaliai įteisinti šį

institutą, bet ir suteikti galią tinkamai vykdyti teisingumą.

Tarėjų instituto įvedimas ne visais atvejais sutampa su dabartiniu teisingumo vykdymu.

Pirmiausia dėl to, kad paraidiniam įstatymo taikymui tarėjų institutas nėra reikalingas, nes teisėjas

turi tam tinkamą išsilavinimą ir gebėjimus. Tarėjų institutas skirtas padėti spręsti bylas, kuriose

nepakanka vien paraidžiui taikyti įstatymą, bet čia kyla problema dėl priimamo teismo sprendimo

argumentavimo. Konstitucinis Teismas šiuo klausimu yra pasisakęs: „Teisėjas turi vengti savivalės;

jo sprendimas privalo remtis racionaliu argumentavimu. Turi būti labai aiškiai parodoma, kad

rašytinis įstatymas nepajėgus atlikti savo funkcijos, t. y., kad jį taikant negali būti teisingai išspręsta

kilusi teisinė problema“.115 Taigi nėra mechanizmo, kuris užtikrintų, kad įvedus tarėjus nebus

savivaliaujama ir bus priimtas teisingas racionaliais argumentais grįstas sprendimas. Kitas aspektas,

dėl kurio tarp teisingumo vykdymo ir tarėjų instituto atsirastų trintis, tai galimo tarėjų dalyvavimo

metu priimamų teismo sprendimų nukrypimas nuo suformuotos teismų praktikos. Pasak

Konstitucinio Teismo: teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų turinio, taip pat šių

teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas

nuostatas ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas, o sprendimas

išspręsti analogišką bylą kitaip reikštų Konstitucijos nuostatų dėl teisingumo vykdymo, Konstitucinių

teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų, kitų Konstitucinių principų

nepaisymą.116 Vadinasi teismo sprendimo priėmimas nukrypstant nuo teismų praktikos gali paneigti

teisingumo principą.

113 Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija (Vilnius: Tyto alba, 2017), p.120. 114 Vytautas Piesliakas, „ Bausmės individualizavimas ir teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmes“ (Mokslo

darbai, (Vilnius: 2008 11(113)), p.8. 115 Saulius Arlauskas, „socialinis ir procedūrinis teisingumas teisiniame diskurse“,Mokslo darbai (2006 8(86)), p.24. 116 Irena Kurasova, Bendrieji teisės principai ir jų taikymo ypatumai Lietuvos teismų praktikoje (magistro darbas,

Vilnius, VU, 2018), p.16.

30

Tačiau, kad egzistuotų teisingumas, turėtų būti nukrypstama nuo teismų praktikos, jei

ankstesni sprendimai nebeatitinka laikmečio ar teisingumo principo suvokimo. Teisingumas turi būti

tai, kad asmuo turi gauti tai, kas iš tiesų jam priklauso117, tai mes matome iš tikslų, kad bausmė būtų

teisinga, žala būtų atlyginama teisingai ir pan. Susiduriant dabartiniam teisingumo vykdymui su

tarėjais, tarėjai galėtų palengvinti teisėjo darbą, kuomet nepakanka tik vadovautis įstatymu ir teismų

praktika. Taip pat S. Arlausko teigimu, „(...) teismai privalo remtis „visuomenėje pripažintais

pamatiniais teisingumo vaizdiniais“.118 Vadinasi teisėjui svarbu priimant sprendimą remtis ir

visuomenės nuomone, nusistovėjusiomis vertybėmis bei teisingumo suvokimu. Būtent čia tarėjų

institutas būtų suderinamas su teisėjo darbu ir padėtų jam nenukrypti nuo visuomenėje nusistovėjusių

normų. Kitas aspektas, kurį pabrėžia Konstitucinis teismas, kad Konstitucinė teisingumo samprata

suponuoja ne formalų teismo vykdomą teisingumą, bet, svarbiausia, tokius teismo sprendimus, kurie

savo turiniu nėra neteisingi; nes vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas,

kurį įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.119 Teoriniu požiūriu teisminiame procese teisingas

sprendimas yra pasiekiamas vadovaujantis racionaliais argumentais. Teisingas sprendimas bus toks,

kuris bus pagrįstas visais įmanomais racionaliais argumentais, kuriuos lygiais pagrindais pateiks

byloje dalyvaujančios šalys, nepriklausomai nuo to, ar bylą sprendžia vienas teisėjas ar kartu su

visuomenės atstovais. Toks sprendimas bus teisiškai teisingas.120 Bet tarėjas tuo pat metu teisiniame

procese neišvengiamai naudosis ir neracionaliomis prielaidomis. Tačiau sprendimas bus teisingas, jei

bus atsižvelgta į vertybinio teisingumo reikalavimus.121 Todėl tarėjų institutas santykyje su dabartiniu

teisingumo vykdymu nėra vertintinas kaip jam prieštaraujantis, jei tai nėra tik deklaratyvi idėja, kuri

apsunkintų teismo teisingumo vykdymo procesą kaip buvo Sovietmečiu.

117 Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija (Vilnius: Tyto alba, 2017), p.169 – 170. 118 Saulius Arlauskas, „socialinis ir procedūrinis teisingumas teisiniame diskurse“, Mokslo darbai (2006 8(86)), p.25. 119 Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 15 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo“,

LR Konstitucinio Teismo sprendimas (2013, Nr. 7/04-8/04). 120 Saulius Arlauskas, „socialinis ir procedūrinis teisingumas teisiniame diskurse“ , Mokslo darbai (2006 8(86)), p.27 121 Ten pat.

31

3. PRISIEKUSIŲJŲ INSTITUTAS JUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE

JAV nėra prisiekusiųjų instituto pradininkė. Valstybė XVIIIa. pab.-XIX a. pradž. perimė šį

institutą iš Anglijos, kurioje šis institutas atsirado apie XI a. po anglosaksų pasirodymo, tačiau

dabartine prasme suvokiamas prisiekusiųjų institutas atsirado tik XV a. Šio instituto poreikis siekiant

apginti žmogaus teisę bei užtikrinti teisingumą ir paskatino 1878 m. JAV Konstitucijos IV-VII pataisų

atsiradimą ir piliečių procesinių garantijų konstitucionizavimą Teisių bilyje.122 JAV teisės mokslų

profesorės A. Mullins teigimu, JAV teisės sistema grindžiama rungimosi principu, dėl to šiai teisės

sistemai būdinga, kad tinkami rezultatai ir teisingumas pasiekiamas rungimosi proceso metu, kai

įgaliojimus turintys prisiekusieji nusprendžia bylos baigtį.123

3.1. Prisiekusiųjų instituto samprata Jungtinėse Amerikos Valstijose

JAV prisiekusiųjų institutas yra glaudžiai susijęs su teisingumo principu. Dėl to norint

išsiaiškinti šio instituto sampratą reikia pirmiausia išsiaiškinti teisingumo principo reikšmę. Kaip

teigia L. Strauss, visada buvo žinoma, kad skirtingais laikais skirtingoms tautoms būdingos skirtingos

teisingumo sampratos ir teigti, kad žinojimas apie beribę teisingumo ir neteisingumo sampratų

įvairovę yra nesuderinamas su teisės idėja, nėra tinkama.124 Ir kaip teigiama toliau, „teisingumo

sampratų įvairovę galima suprasti kaip įvairovę klaidų, kurias įvairovė ne neigia, o soponuoja vienos

tiesos apie teisingumą egzistavimą“125. Dėl to teisingumo principą galima rasti ne tik pirmose

moderniose Konstitucijose, bet ir istoriniuose Konstitucinio lygmens teisės aktuose, būtent 1776 m.

JAV Nepriklausomybės deklaracijoje Šiaurės Amerikos kolonijas atstovaujantys asmenys prisistato

dirbantys dėl teisingumo ir į jį apeliuojantys, be to, teigiama, kad viešoji valdžia turi būti „teisinga“

ir remtis piliečių valia.126 Čia aiškiai, matyti, kad teisingumas JAV suprantamas ne tik kaip veikimas

dėl visuomenės gerovės, bet ir pačios visuomenės valios įtraukimas į teisingumo vykdymą.

Teisę į teisingumą JAV pabrėžia ir bene žinomiausiuose savo teisės aktuose: Amerikos

žmogaus teisių konvencijoje, Amerikos žmogaus teisių ir pareigų deklaracijoje, teisių bilyje bei

Konstitucijoje. Pirmuosiuose dviejuose dokumentuose minima, kad „kiekvienas žmogus turi teisę,

kad jo byla būtų nagrinėjama su reikiamomis garantijomis ir per pagrįstą laiko tarpą kompetetingo,

nepriklausomo ir nešališko teismo, iš anksto sudaryto pagal įstatymą už jam iškeltą baudžiamąjį

kaltinimą arba siekiant nustatyti jo civilines, finansines ar kitokias teises ir pareigas“ (8 str.).127 Taip

122

Mindaugas Maksimaitis, Užsienio teisės istorija (Vilnius: Justitia, 1998), p. 337 . 123 Dovilė Murauskienė, Rytis Valūnas, „ Psichologija JAV ir Lietuvos teisėje: pakeliui ar atskira“, Teismai.lt teismams

ir apie teismus (2018, Nr.1(29)), p.9. 124 Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija (Vilnius: Tyto alba, 2017) p.23-24. 125 Ten pat, p.116-117. 126 Vaidotas A. Vaičaitis, Lietuvos konstitucionalizmo istorija (Istorinė Lietuvos Konstitucija) 1387 m.-1566 m. 1791 m.

– 1918 m.-1990m., Monografija. (Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016) p.42. 127 R. Mališauskas, Žmogaus teisės regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys, Amerikos žmogaus teisių konvencija„

San Chosė, Kosta Rika, 1969 metų lapkričio 22 diena. (Vilnius: „Mintis“, 1993), p. 157-162.

32

pat įtvirtintomis normomis yra paliekama laisvės teisės evoliucijai ir visuomenės dalyvavimui

teisminiuose procesuose: „tarptautinė žmogaus teisių apsauga turi būti pagrindinis Amerikos teisės

evoliucijos orientyras“. Taip pat visuomenės dalyvavimo teisminiuose procesuose svarbą pabrėžia

JAV prof. dr. Priscilla Harris, sutikdama su vienu iš Konstitucijos rengėjų Tomu Džefersonu, kad

teisė į prisiekusiųjų teismą yra vienas iš pamatinių valstybės principų ir svarbus komponentas siekiant

išlaikyti pusiausvyrą šalyje, šis institutas veikia kaip stabdžių ir atsvarų sistemos dalis, kuri išlygina

balansą tarp valstybės skiriamų teisėjų ir suteikia sprendimo teisę visuomenės nariams –

prisiekusiesiems.128

Tai, kad prisiekusiųjų instituto svarbą vykdant teisingumą atspindi ne vien tai, kad šis

institutas įtvirtinamas aukščiausiuose šalies dokumentuose, kaip antai Konstitutcijoje, bet ir tai, kad

prisiekusieji dalyvauja nagrinėjant sunkius ir didelę reikšmę turinčius nusikaltimus. Tai atspindi, kad

prisiekusieji padeda vykdyti teisingumą teisėjui tuomet, kai vienasmeniam teisėjui priimti teisingą

sprendimą gali tapti sudėtinga ar net neįmanoma.

Prisiekusiųjų svarbą užtikrinant teisingumą atspindi ir JAV formuojama teismų praktika.

Teismui priimant sprendimus matomas glaudus teisingumo vykdymo ir prisiekusiųjų instituto ryšys.

Pavyzdžiui, Randy White Warden v. Roger L. Wheeler atveju yra nagrinėjamas teisės į prisiekusiųjų

teismą atvejis, kuomet galimai į prisiekusiųjų pareigas buvo atrinktas asmuo negalėjęs eiti tokių

pareigų, sprendžiant dėl mirties bausmės paskyrimo. Šioje byloje sprendžiamas teisingumo vykdymo

klausimas, kuomet buvo priimtas sprendimas, kad asmens nepakeitimas byloje nebuvo esminė klaida,

dėl ko sprendimas galėjo būti neteisingas.129 Taigi teismų praktikoje siekiant teisingumo labai svarbu

užtikrinti atsakovo teises į sąžiningą ir nešališką prisiekusiųjų teismą bei užtikrinti klaidų nebuvimą.

Tačiau prisiekusiųjų teismas, kaip matyti minėtoje byloje, nėra institutas, kuris veikia

nepriekaištingai. Taip yra dėl to, kad tai institucija sudaryta iš teisinio išsilavinimo neturinčių

atsitiktinai parinktų asmenų, kurie nustato veikos faktą, ir profesionalaus teisėjo, nagrinėjančio teisės

klausimus.130 Tačiau nors ir tokio teismo sprendimuose pasitaiko klaidų, prisiekusiųjų institutas

išlaiko didelę svarbą teisingumo vykdyme, nes būtent dėl teisinio išsilavinimo neturinčių žmonių

dalyvavimo pats teismo procesas įgauną emocinį elementą ir tampa teisingesnis bei priimtinesnis

bylos šalims. Ankstesniame skyriuje buvo minėtas galimas prisiekusiųjų nenoras dalyvauti procese,

kas gali nulemti nepagrįstų sprendimų priėmimą. Tačiau JAV vienas iš būdų šiai problemai spręsti –

kiek įmanoma sumažinami žmogaus patiriami nepatogumai. T.y. gali būti apmokamos kelionės ir

128 Teismai.lt, Kaip prisiekusieji sprendžia žmogaus likimą JAV (2017 07 04);

<https://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-sistemos-naujienos/kaip-prisiekusieji-sprendzia-zmogaus-likima-jav/4868>

[aplankyta 2020-03-12] 129 Warden v. Roger L. Wheeler on petition for writ of Certiorari to the United States Court of appeals for the sixth

circuit, Supreme court of the United States Randy White (2015 December 14, No. 14–1372). 130 Rima Varnienė, Prisiekusiųjų teismas <https://www.vle.lt/Straipsnis/prisiekusiuju-teismas-76172> [aplankyta 2020

03 10]

33

kitos žiuri darbe pasitaikančios išlaidos, kiekvienas pilietis turi gauti už darbą prisiekusiųjų

komisijoje atlygį tokio dydžio, koks yra numatytas teismo plane, žiuri nariui išduoda sertifikatus,

patvirtinančius, kad jis dalyvavo bylos nagrinėjime.131

Kitas aspektas tai, kad yra reglamentuotas skaičius, kiek turi dalyvauti prisiekusiųjų, kad

būtų priimtas teisingas sprendimas, tačiau reglamentavimas nėra griežtas. Negali būti mažiau nei 6

prisiekusieji, tačiau tradiciškai turi būti 12 prisiekusiųjų, bet kai kuriose valstijose yra nustatytas

mažesnis skaičius. JAV Federaliniame civilinių teisių kodekse nurodyta, kad kiekvienas pilietis turi

teisę būti prisiekusiuoju didžiojoje žiuri (Grand jury) – paprastai yra nuo 12 iki 24 narių, mažojoje

prisiekusiųjų žiuri (Petit jury) įprastai 12 narių.132 Taip pat svarbu paminėti, kad siekiant nešališkumo

numatyta, kad tas pats prisiekusysis per dvejus metus negali būti žiuri nariu ilgiau kaip 30 dienų,

išskyrus tuos atvejus, kai reikia užbaigti bylos nagrinėjimą bei tas pats asmuo negali būti

prisiekusiuoju didžiojoje žiuri daugiau negu vieną kartą.133 Taigi prisiekusiaisiais gali būti visi

piliečiai, tačiau jų skaičius, dalyvavimas ir kiti aspektai susiję su šiuo institutu yra reglamentuoti, nors

valstijose prisiekusiųjų skaičius gali ir skirtis.

3.2. Kaip prisiekusiųjų institutas įgyvendinamas Jungtinėse Amerikos

Valstijose

Visuomenės dalyvavimą teisminiame procese naudojant prisiekusiųjų institutą naudoja ne

viena pasaulio (pvz: Kanada, JAV) ir ne viena Europos valstybė (pvz: Jungtinė karalystė, Danija,

Suomija, Vokietija). Tačiau daugiausia prisiekusiųjų teismų t. y. apie 90 proc. teismų sudaroma

Jungtinėse Amerikos Valstijose, būtent čia pagal Jungtinių Amerikos Valstijų Aukščiausiojo Teismo

sprendimą garantuojama teisė būti teisiamam prisiekusiųjų teismo visose baudžiamosiose bylose,

kuriose gresia daugiau kaip 6 mėnesiai kalėjimo.134 JAV piliečiai turi pareigą tarnauti visuomenei ir

valstybei: „Kiekvienas tam tinkamas žmogus privalo atlikti kokią nors jo šalies gynybai ir saugumui

reikalingą civilinę ir karinę tarnybą, (...)“ (34 str.).135 Dėl to manytina, kad JAV kiekvienas tinkamas

žmogus privalo atlikti savo pareigą valstybei. Tai reiškia, kad turi tarnauti armijoje, teikti pagalbą

nelaimės atveju, jei tik gali, bei jei yra pakviestas eiti prisiekusiojo pareigas ir prisidėti prie

teisingumo vykdymo. Taip yra dėl to, kad yra užtikrinama teisė ne tik teisiamiesiems už kriminalinį

nusikaltimą žinoti kaltinimo motyvus, bet ir teisė reikalauti greito ir viešo teismo dalyvaujant

prisiekusiesiems (VI-VII pataisos), taip pat būtina pastebėti, kad nurodytos pataisos tiesiogiai

131 Lietuvos Respublikos seimas žmogaus teisių komitetas, Parengė, Danutė Vabalaitė, prisiekusiųjų žiuri, taikos

teisėjai ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme (2001, Vilnius), p.6. 132 Ten pat, p.4. 133 Ten pat, p.6 134 Rima Varnienė, Prisiekusiųjų teismas <https://www.vle.lt/Straipsnis/prisiekusiuju-teismas-76172> [aplankyta 2020

03 10] 135 Sudarė Rimgaudas Mališauskas, Žmogaus teisės regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys, Amerikos žmogaus

teisių ir pareigų Deklaracija. Bogota, 1948 metų gegužės 2 diena (Vilnius: „Mintis“, 1993), p.156.

34

paneigia svarbiausius viduramžių baudžiamojo proceso bruožus: vietoj tardymo slaptumo teismo

procedūros viešumas; vietoj kaltinamojo apklausos kankinant – jo teisė atsisakyti duoti parodymus;

vietoj vienasmenio teisėjo sprendimo – prisiekusiųjų teismas.136 Taip atskleidžiama, kad visuomenės

pareiga eiti prisiekusiųjų pareigas, nėra tik mechanizmas įtraukti visuomenę į teisminius procesus,

bet ir priemonė skirta priimti teisingesnius sprendimus bei bandymas įgyvendinti tobulesnę

teisingumo vykdymo sistemą. Prisiekusiųjų instituto įgyvendinimą įtvirtina Federalinis statutas,

kuriame minima, kad JAV laikosi ne tik politikos, jog bylos šalys federaliniuose teismuose turi turėti

galimybę būti teisiamos prisiekusiųjų, kur nariai yra parenkami atsitiktinumo principu ir yra

sąžiningai atrinkta visuomenės dalis apygardoje ar kitoje administracinėje teritorijoje, kurioje yra

šaukiama į teismą, taip užtikrinant bylos šalių teises, bet ir garantuoja piliečių teises dalyvauti

teisminiuose procesuose, t. y. piliečiams negali būti uždrausta eiti prisiekusiojo pareigas apygardos

teisme ar tarptautinės prekybos teisme dėl rasės, spalvos, religijos, lyties, tautybės ar ekonominės

padėties.137

Svarbu pabėžti, kad nors diskriminavimas dėl minėtų priežasčių nėra galimas, prisiekusiojo

pareigų negali eiti kiekvienas norintis asmuo. Kiekvienu atveju kuomet reikalingas prisiekusiųjų

dalyvavimas yra vykdomos atrankos šioms pareigoms užimti. Atrinkimo tvarka nustatyta

Federaliniame statute ir teismo taisyklėse. Atrankos vyksta dviem etapais, nors skirtingose valstijose

nustatyta tvarka gali kažkiek skirtis. Kandidatai gali būti atrenkama burtų keliu mechaniškai iš

besisukančio būgno traukiant pavardes ar numerius, bet pastaraisiais metais įprasta tvarka tapo

atrinkti kandidatus kompiuteriu, tačiau, kaip numatyta įstatyme, kiekvienas apygardos teismas

privalo raštu paskelbti planą kaip bus atrenkami prisiekusieji į didžiąją ir mažąją žiuri.138 Taigi,

pirmiausia, teismo pareigūnas peržiūri sąrašus sudarytus iš asmenų turinčių vairuotojo pažymėjimą

ir teisę balsuoti bei balsavimo sąrašus. Vėliau atsitiktine tvarka atrinkti kandidatai privalo atvykti į

teismą nurodytu laiku. Atvykę kandidatai pirmiausia turi užpildyti klausimyną bei atsakyti į šalių

advokatų ir teisėjo klausimus (Voir Dire apklausa), kuriais siekiama išsiaiškinti, ar prisiekusiuoju

skiriamas asmuo gali priimti nešališką sprendimą. Pasitaiko atvejų, kai perėjęs visus šiuos etapus

kandidatas su nepriekaištinga reputacija gali būti neatrinktas į prisiekusiuosius, jeigu bent vienos iš

šalių advokatas atmes jo kandidatūrą.139 Advokatai tokius sprendimus motyvuoja įvairiai, pavyzdžiui,

jei asmuo yra susijęs artimais ryšiais su teisėsaugos pareigūnu arba pats yra advokatas, ar nėščia

136 Mindaugas Maksimaitis, Užsienio teisės istorija (Vilnius: Justitia, 1998), p.338. 137 Lietuvos Respublikos seimas žmogaus teisių komitetas, Parengė, Danutė Vabalaitė, prisiekusiųjų žiuri, taikos

teisėjai ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme (2001, Vilnius), p.4. 138 Ten pat, p.5. 139 Teismai.lt, Kaip prisiekusieji sprendžia žmogaus likimą JAV (2017 07 04);

<https://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-sistemos-naujienos/kaip-prisiekusieji-sprendzia-zmogaus-likima-jav/4868>

[aplankyta 2020-03-12]

35

moteris.140 Dėl to tikėtina, kad esant šioms aplinkybėms kandidatūra į prisiekusiojo pareigas bus

atmesta, nors tai nėra absoliutu. Bet yra ir sąrašas asmenų, kurie privalomai yra atleidžiami nuo

prievolės eiti prisiekusiųjų pareigas. Įstatymas numato, kad atleidžiami yra „(...) tarnaujantieji

armijoje, vykdomosios valdžios, valstybės tarnautojai, policininkai, teismų juristai, gaisrininkai,

dirbantys be atlyginimo apsaugos struktūrų savanoriai. Iš burtu keliu atrinktų kandidatų atmetami

asmenys, neturintys JAV pilietybės, neturintys 18 metų, piliečiai gyvenantys toje teritorijoje trumpiau

kaip 1 metus, beraščiai ir tie, kurie silpnai moka angliškai ir negali tinkamai užpildyti kvalifikacijos

formos, piliečiai, kurie dėl psichinės ar fizinės negalios yra nepajėgūs dalyvauti bylos nagrinėjime,

kuriems valstijos ar federalinio teismo yra iškelta byla ar jau paskirta ir nepanaikinta ne trumpesnė

kaip 1 metų įkalinimo bausmė“.141

Itin svarbus aspektas užtikrinti prisiekusiųjų dalyvavimą bylose tam reikalingais atvejais, dėl

to didelę reikšmę turi atrinktų kandidatų pareigos eiti prisiekusiojo pareigas laikymasis. Dėl

neatvykimo į teismą prisiekusiąjam yra numatyta atsakomybė. T. Y. pirmiausia įsakoma atvykti ir

paaiškinti priežastis dėl kurių neatvyko, jei priežastis nėra pateisinama arba jos iš viso nėra, teismas

gali skirti piniginę baudą iki 100 USD arba sulaikytas iki 3 dienų, arba nubaustas abiem būdais iš

karto142. Taip pat esant prisiekusiųjų netinkamam elgesiui, tai reiškia trugdymą procesui, šališkumą,

grubų proceso slaptumo nesilaikymą ir panašiomis aplinkybėmis, yra numatytos galimos sankcijos.143

JAV teisės mokslininko G. Christensen teigimu „prisiekusiųjų atrankos procesas leidžia

šalių advokatams ir teisėjams peržiūrėti kandidatus ir užtikrinti, kad į bylos nagrinėjimą nepatektų

bylos baigtimi suinteresuotų asmenų“. JAV teisės mokslininkai pastebi, kad prisiekusieji nėra

apmokomi. G. Christensen‘o teigimu, išskyrus instrukcijas dėl darbo, proceso tvarkos prisiekusieji

nėra nieko mokomi, o jų nepriklausomumas užtikrinamas izuoliuojant juos nuo likusio pasaulio bylos

nagrinėjimo metu, tačiau A. Mullins pabrėžia, kad kai kurių valstijų teismai visgi vykdo mokymus

apie galimą numanomą šališkumą priimant sprendimu dėl išankstinių įsitikinimų prisiekusiųjų darbe

ir kaip pavyzdį pateikė JAV Apygardos teismo Vakarų apygardai Vašingtone sukurtą video filmą,

kurį prisiekusieji privalo peržiūrėti prieš pradėdami eiti pareigas.144

Prisiekusieji yra atrenkami dalyvauti civilinėse ir baudžiamosiose bylose, administracinių

bylų bei bylų, kuriose sprendžiami nesunkūs nusikaltimai nagrinėjime, prisiekusieji nedalyvauja.

Prisiekusieji privalomai dalyvauja bylose prieš JAV piliečius, kurias nagrinėja Aukščiausiasis

140 Teismai.lt, Kaip prisiekusieji sprendžia žmogaus likimą JAV (2017 07 04);

<https://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-sistemos-naujienos/kaip-prisiekusieji-sprendzia-zmogaus-likima-jav/4868>

[aplankyta 2020-03-12] 141 Lietuvos Respublikos seimas žmogaus teisių komitetas, Parengė, Danutė Vabalaitė, prisiekusiųjų žiuri, taikos

teisėjai ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme (2001, Vilnius), p.5. 142 Ten pat, p.6. 143 Ten pat, p.7. 144 Dovilė Murauskienė, Rytis Valūnas, „ Psichologija JAV ir Lietuvos teisėje: pakeliui ar atskira“, Teismai.lt teismams

ir apie teismus (2018, Nr.1(29)), p.10.

36

teismas, taip pat, jei šalys pareikalauja, prisiekusieji dalyvauja ir admiraliteto bei jūrų jurisdikcijos

bylose, susijusiose su komercinėmis sutartimis ar civilinės teisės pažeidimais.145 Nagrinėjant

sudėtingas baudžiamąsias bylas prisiekusiųjų teismas yra pirmosios instancijos teismas, dėl to jo

sprendimai kaltumo nustatymo srityje yra galutiniai ir neskundžiami (šiuo atveju prisiekusieji JAV

teismuose posėdžiauja tik dviem atvejais – kai kaltinamajam gresia įkalinimo bausmė ilgesniam nei

6 mėn. terminui arba griežčiausia mirties bausmė)146, tačiau civilinėse bylose prisiekusieji priima

sprendimus tik fakto klausimu.147

Dar vienas svarbus prisiekusiųjų instituto įgyvendinimo aspektas yra jų dalyvavimas bylų

sprendime. Pirmiausia prof. dr. Priscilla Harris pabrėžia, kad tik prisiekusiųjų teismas gali skirti

mirties bausmę, o beveik visose valstijose, išskyrus vieną, priimant spendimą dėl mirties bausmės

skyrimo prisiekusiųjų sprendimas turi būti priimamas vienbalsiai.148 Tačiau kaip minėta, prisiekusieji

dalyvauja ne tik procese kuomet skiriama mirties bausmė. Dėl to mokslinėje literatūroje yra

išskiriamas teisminis nagrinėjimas: kai nuosprendį priima teisėjas arba kai nuosprendžio priėmime

dalyvauja prisiekusiųjų žiuri, šiuo atveju gynyba turi teisę pasirinkti, kuriuo būdu bus nagrinėjama

byla, bet yra atvejų, kai reikalaujama ir kaltintojo sutikimo.149 Išnagrinėjus bylą prisiekusieji privalo

pareikšti savo sprendimą, ir kaip jau buvo minėta, prisiekusieji nenustato bausmės ir jos dydžio,

išskyrus tuos atvejus, kai kaltintojas reikalauja už žmogžudystę mirties bausmės, o visose kitose

bylose prisiekusieji tik nusprendžia, ar kaltinamasis yra kaltas, ar nekaltas, o bausmės dydį nustato

teisėjas.150 Taip pat yra nustatyta bendra taisyklė, kad baudžiamosiose bylose prisiekusieji sprendimą

priima vienbalsiai, o civilinėse bylose užtenka kvalifikuotos balsų daugumos, tačiau sprendimas

negali būti priimtas, jeigu prisiekusiųjų mažiau kaip 6. 151

3.3. Jungtinių Amerikos Valstijų ir Lietuvos prisiekusiųjų / tarėjų instituto

lyginimas

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėtina, kad asmens teisė į teisingą teismą

demokratinėje valstybėje suprantama kaip teisė į visų Konstitucinių asmens interesų garantijų

145 Lietuvos Respublikos seimas žmogaus teisių komitetas, parengė, Danutė Vabalaitė, prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjai

ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme (2001, Vilnius), p.7. 146 Teismai.lt, Kaip prisiekusieji sprendžia žmogaus likimą JAV (2017 07 04);

<https://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-sistemos-naujienos/kaip-prisiekusieji-sprendzia-zmogaus-likima-jav/4868>

[aplankyta 2020-03-12] 147 Rima Varnienė, Prisiekusiųjų teismas <https://www.vle.lt/Straipsnis/prisiekusiuju-teismas-76172> [aplankyta 2020

03 10] 148 Teismai.lt, Kaip prisiekusieji sprendžia žmogaus likimą JAV (2017 07 04);

<https://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-sistemos-naujienos/kaip-prisiekusieji-sprendzia-zmogaus-likima-jav/4868>

[aplankyta 2020-03-12] 149 Lietuvos Respublikos seimas žmogaus teisių komitetas, parengė, Danutė Vabalaitė, prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjai

ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme (2001, Vilnius), p.4. 150 Ten pat, p.4-5. 151 Ten pat..

37

visumą,152 tai reiškia, kad teisingo sprendimo priėmimo gali būti siekiama įgyvendinant tarėjų ar

prisiekusiųjų institutą. Taip pat teisingumo svarbą teisiniame procese ir formalaus teisingumo

nepakankamumą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pabrėžė ir administracinio nusižengimo byloje dėl

automobilio konfiskavimo, kuriuo neteisėtai buvo vežamos cigaretės iš Baltarusijos, pasisakydamas,

kad „(...) vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kurį įtvirtina, saugo ir

gina Konstitucija“153. Tam, kad užtikrinti ne tik formalaus teisingumo vykdymą, kaip jau minėta, kai

kurios šalys yra įsivedusios tarėjų ar prisiekusiųjų institutus.

Jungtinėse Amerikos Valtijose teisingumo siekiama įgyvendinant prisiekusiųjų institutą. Tai

puikiai iliustruoja Parking Violations Bureau154 byla, kurioje dėl didelio teisiamųjų vietos politikų

žinomumo baiminantis, kad vietos prisiekusieji nebus nešališki, bylos nagrinėjimas buvo perkeltas iš

Niujorko į New Hawane, Konektikuto valstijoje. Byloje The People of the State of California v.

Orenthal James Simpson,155 kurioje O. J. Simpson buvo kaltinamas dviejų žmonių nužudymu,

prisiekusieji sulaukė ypač didelio dėmesio. Čia bylos nagrinėjimas (kaip ir pirmuoju atveju) buvo

perkeltas iš vienų teismo rūmų į kitus, tačiau ne dėl prisiekusiųjų, o dėl saugumo (perkelta iš Santa

Monikos į Los Andželą). Tačiau dėl nagrinėjimo vietos pakeitimo kilo prisiekusiųjų atrinkimo

klausimas. Čia prisiekusiųjų sąraše buvo daugiau juodaodžių ir kitų mažumų, kurie buvo mažiau

išsilavinę ir turėjo mažesnes pajamas, o tai, manomai, galėjo turėti įtakos sprendimui. Pasak Richardo

Gabrielio, labiau išsilavinę prisiekusieji gaunantys didesnes pajamas, labiau linkę sutikti su DNR

įrodymais ir argumentu, kad smurtas šeimoje yra žudynių preliudija, o afroamerikiečiai, skirtingai

nei kitos mažumos, yra linkę į policijos pareiškimus dėl savo rasės motyvuoti neigiamai.156 Dėl to

prisiekusiųjų žiuri sudarymui buvo skirtas didelis dėmesys, nepaisant to vienas teismas O. J. Simpson

išteisino, kitas nuteisė. Taigi matyti, kokia svarba yra prisiekusiųjų dalyvavimo siekiant įgyvendinti

teisingumą.

Galima paminėti ir atvejus, kuomet buvo sprendžiama ar prisiekusiųjų priimti sprendimai

yra teisingi. Gali būti susiduriama su prisiekusiųjų nepriklausomumo ir nešališkumo problema dėl jų

santykių su bylos šalimi, liudytojais ar nukentėjusiaisiais arba su vykdomąja valdžia. Taip pat

prisiekusiųjų nešališkumas gali kelti abejonių dėl jų politinių pažiūrų. Tačiau vien tik tokių

prisiekusiųjų santykių buvimo nepakanka, kad teismas visada atsižvelgia į tų santykių pobūdį ir ar

152Irena Kurasova, Bendrieji teisės principai ir jų taikymo ypatumai Lietuvos teismų praktikoje (magistro darbas,

Vilnius, VU, 2018), p.54. 153 R. V p. valstybę, LR Aukščiausiasis Teismas (2017, Nr. 2AT-65-222/2017). 154 Rudolph W. Giuliani, Lyderis (Vilniu: Eugrima, 2006), p.222. 155 The Lawyers - Jurists, Barristers, Advocate – Legal Consultants, Th epeople of the State of California v. Orenthal

James Simpson: Wigmo analysis; <https://www.lawyersnjurists.com/article/people-state-california-v-orenthal-james-

simpson-wigmo-analysis/> [aplankyta 2020 04 01]. 156 Miles Corwin, Location of Trial Can Be Crucial to Outcome, Experts Say : Court: Simpson case is latest to show

importance of jury pool. Garcetti didn’t have to try it Downtown, many insist (1995 11 27);

<https://www.latimes.com/archives/la-xpm-1995-11-27-mn-7661-story.html> [aplankyta 2020 04 01].

38

tokiais atvejais yra pakankamai garantijų teismo nešališkumui ar nepriklausomumui užtikrinti.157

Farlii v. France byloje pareiškėjas skundėsi, kad generalinio advokato pokalbis su kai kuriais

prisiekusiaisiais nepasibaigus bylos nagrinėjimui pažeidė nešališko teismo principą. Teismas

vertindamas šį aspektą atsižvelgė į tai, kad nors pareiškėjo advokatui pranešus apie tokį prisiekusiųjų

pokalbį su generaliniu advokatu nacionalinis teismas ėmėsi priemonių ištirti galimo nešališkumo

principo pažeidimą ir apklausė pareiškėjo bei kitos bylos šalies advokatus, Generalinį advokatą.

Tokių priemonių nepakako įtarimui dėl prisiekusiųjų šališkumo panaikinti. Teismas laikėsi

nuomonės, kad tik prisiekusiųjų išklausymas būtų panaikinęs įtarimo šešėlį. Buvo konstatuota, kad

nacionalinis teismas nesiėmė visų reikiamų priemonių, o bylos šalių advokatų ir Generalinio advokato

išklausymas bei tuo pagrindu surašytas sprendimas nebuvo veiksmingas, nes jame nebuvo nurodyta

jokių tikslių detalių apie Generalinio advokato pokalbį su prisiekusiaisiais, ir tiesiog konstatuota, kad

nebuvo pažeista įstatymo nuostata draudžianti prisiekusiesiems bendrauti, kol nėra pasibaigusi

byla.158

Kitas atvejis, kuomet kyla abejonių prisiekusiųjų teismo nešališkumu, yra kai vienas iš

prisiekusiųjų skleidžia rasistinį požiūrį, o tokiais atvejais teismas privalo imtis atitinkamų veiksmų

užtikrinti, kad sprendimas būtų priimtas nešališko teismo: turi teisę pašalinti tokį asmenį iš

prisiekusiųjų, tinkamai reaguoti į padėtį griežtai primindamas prisiekusiesiems jų pareigas spręsti

bylą be jokio išankstinio nusistatymo, kad vėliau nebūtų abejojama jų ir viso teismo nešališkumu.

Gregory v. United Kingdom byloje esant tokioms aplinkybėms pakako, kad teismas, sužinojęs apie

vieno iš prisiekusiųjų rasistines pažiūras, griežtai priminė prisiekusiesiems apie jų pareigą spręsti bylą

nešališkai. Dėl to buvo pripažinta, kad pažeidimo šiuo atveju nebuvo.159 Taigi, nors prisiekusiųjų

teismų darbe pasitaiko klaidų, jos yra efektyviai sprendžiamos.

Kitos šalys siekdamos priimti teisingus sprendimus taiko tarėjų institutą. Estijoje tarėjai yra

renkami 5 metams ir, pagal Baudžiamojo proceso kodeksą, vykdant teisingumą, nagrinėjant

baudžiamąsias bylas dalyvauja teismo tarėjai, kurie vykdydami teisingumą naudojasi visomis teisėjo

teisėmis.160 Pagal civilinio proceso kodeksą civilines bylas teisėjas nagrinėja vienasmeniškai išskyrus

atvejus, kai to reikalauja nors viena iš šalių arba kai teisėjas mano, kad tarėjų dalyvavimas byloje yra

157 Lijana Štarienė, Teisė į teisingą teismą pagal Europos Žmogaus teisių konvenciją; Teisės į teisingą teismą taikymo

apimtis ir garantijos pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Monografija (Vilnius: Valstybinė

įmonė registrų centras, 2010), p. 406. 158 Ten pat, p. 406-407. 159 Lijana Štarienė, Teisė į teisingą teismą pagal Europos Žmogaus teisių konvenciją; Teisės į teisingą teismą taikymo

apimtis ir garantijos pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1 dalį, Monografija (Vilnius: Valstybinė

įmonė registrų centras, 2010), p. 408, mintis tekste: Gregory v. United Kingdom,no. 22299/93, 25 February 1997, paras.

44-49; Miah v. United Kingdom (dec.), no. 37401/97, 1 July 1998. 160 Lietuvos Respublikos seimas žmogaus teisių komitetas, parengė, Danutė Vabalaitė, prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjai

ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme (2001, Vilnius), p.15.

39

būtinas, šiais atvejais į bylos nagrinėjimą įtraukiami ir du tarėjai.161 Latvijoje civilines ir

administracines bylas teisėjas nagrinėja vienasmeniškai, tačiau baudžiamosios bylos yra

nagrinėjamos kolegialiai – teisėjas ir du teismo tarėjai, tačiau Latvijoje, kitaip nei Estijoje, tarėjai yra

šaukiami į teismą ne ilgiau kaip dviems savaitėms ir nesinaudoja visomis teisėjo teisėmis (kaip ir

teisėjai yra nepriklausomi ir paiso tik įstatymų, pareigų vykdymo metu turi neliečiamumo statusą).162

Lietuvoje pagal tarėjų įstatymo projektą numatyta, kad tarėjas per kalendorinius metus negalės būti

skiriamas nagrinėti daugiau kaip dviejų bylų bei tarėjai numatomai turės dalį teisėjo teisių ir pareigų,

pavyzdžiui, negalės atskleisti informacijos apie bylą tretiesiems asmenims.163

Taigi lyginant tarėjų ir prisiekusiųjų institutus matyti, kad yra minusų šių institutų

įgyvendinime. Tačiau yra atvejų, kai teismai netinkamai, neteisingai argumentuoja savo sprendimus,

tai jų sprendimų teisingą argumentavimą galėtų padėti užtikrinti tarėjų ar prisiekusiųjų instituto

įgyvendinimas.

161 Lietuvos Respublikos seimas žmogaus teisių komitetas, parengė, Danutė Vabalaitė, prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjai

ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme (2001, Vilnius), p.16. 162 Ten pat, p.17-18. 163 LR Tarėjų įstatymo projektas ( 2019 09 27, Nr.XIIIP-3891), 8, 10 str.

40

4. TARĖJŲ / PRISIEKUSIŲJŲ INSTITUTO GALIMYBĖS PADĖTI

UŽTIKRINTI TEISINGUMO PRINCIPO ĮGYVENDINIMĄ

TEISMINIUOSE PROCESUOSE

Kaip jau matyti iš to, kas išdėstyta ankščiau, tarėjų instituto įvedimas įneštų daug sumaišties

į teisminę sistemą (reikia sukurti tinkamą, reglamentavimą, paskirstyti įstaigoms naujas funkcijas,

pakeisti daug kitų teisės aktų, supažindinti visuomenę ir t. t.) Tačiau yra ir privalumų, kuriuos šis

teisinis reguliavimas suteiktų teisės sistemai (pasitikėjimo teismais skatinimas, visuomenės

įtraukimas į teisinius procesus ir pan.)

4.1 . Teisingumo vykdymas: visuomenės ar teismo teisė

Teisingumo vykdymo pareigos priskyrimas teismams, kaip jau minėta, įtvirtintas

Konstituciniame lygmenyje bei atkartota teismų įstatymo 1 str. 1 d. Tačiau to paties teismų įstatymo

43 str. 2 d. sakoma: „be teisingumo vykdymo, teisėjas atlieka kitas pareigas, (...)“164. Iš šios normos

galima spręsti, kad teisingumo vykdymas yra pavedamas ne tik teismui kaip institucijai, bet teisėjo

pareigas užimančiam asmeniui. Analizuojant teismų įstatymą toliau matyti, kad 103 str. 4 d. sako,

kad „teismo pirmininkas tiria asmenų skundus dėl teismo pirmininko pavaduotojų, skyrių pirmininkų

ir kitų teisėjų neprocesinių veiksmų, nesusijusių su teisingumo vykdymu, (...)“165. Vadinasi, visi

teisėjai (pirmininko pavaduotojas, skyrių pirmininkai ir kiti teisėjai), vykdo teisingumą eidami savo

pareigas teisme kaip asmenys. Tai, kad teisėjai yra žmonės, parodo ir klaidos kylančios dėl

žmogiškojo faktoriaus priimant sprendimus bylose. Būtent kaip žmogiškas klaidas Nellia Savchyn

išskiria klaidas dėl neadekvataus teisėjų išsilavinimo ir darbo praktikos, atitinkamų moralinių savybių

nebuvimo, procedūrinės teisės žinių trūkumo, nesąžiningumo, formalaus požiūrio į savo pareigas,

nesugebėjimo tinkamai organizuoti savo darbo, patirties stokos, subjektyvaus požiūrio, teisėjų

simpatijų ir antipatijų, procedūrinių terminų pažeidimo.166

Visgi nagrinėjant teisminį ginčą teisėjo vaidmuo procese yra svarbiausias, nes teisėjas

reguliuoja teismo proceso eigą bei priima sprendimą nuo kurio priklausys bylos baigtis.167 Todėl

reikia pažymėti, kad teisėjas privalo užtikrinti tiek procesinį, tiek sprendimo teisingumą. Visgi

teisingo sprendimo priėmimo patikėjimas tik teisėjui, neįtraukiant į procesą kitų teisingumą

vykdančių asmenų (tarėjų, prisiekusiųjų), padeda užtikrinti teisingumą, nors Konstitucijos 112 str.

įtvirtina, kad teisėjais gali būti Lietuvos Respublikos piliečiai, tai nereiškia, kad bet kuris asmuo

164 LR Teismų įstatymas Žin. (1994, Nr. 46-851), 43 str. 165 Ten pat, 103 str. 166

Nelia Savchyn, „Judicial errors in civil proceedings: concept, causes and procedural methods of their prevention“,

Jurisprudencija (Chernivtsi: 2014), p. 499. 167

K. Čunichina, „Nisukaltimo aukų suvoktas teisėjo elgesio teisingumas“, (daktaro disertacija, Vilnius, VU, 2014),

p.28.

41

turintis pilietybę gali užimti teisėjo pareigas, tam jis turi turėti tam tikrus įgūdžius, kurių reikalaujama

teisėjo darbe: turėti teisinį išsilavinimą, būti racionalus bei, kaip teigia A. Vaišvila, turi sugebėti

priimti objektyvius sprendimus168. Taigi būtent sprendimo teisės patikėjimas asmenims

atitinkantiems minėtus kriterijus prisideda prie teisingumo užtikrinimo. Taip pat teisėjai privalo

laikytis Lietuvos Respublikos Teisėjų etikos kodekse įtvirtintų teisėjų elgesio principų tokių kaip:

„pagarba žmogui, pagarba ir lojalumas valstybei, teisingumas ir nešališkumas, nepriklausomumas,

konfidencialumas, skaidrumas ir viešumas, sąžiningumas ir nesavanaudiškumas, padorumas ir kt.“169

Tai parodo, kad teisėjas turi daug įsipareigojimų procese, tiek bylos šalims, tiek valstybei. Tačiau,

kaip teigia teisėja A. Petkevičienė, „teisėjai taip pat yra žmonės, todėl dažniausiai posėdyje jie jaučiasi

dviprasmiškai: dažnai į susidariusią situaciją reaguoja šaltai, nors viduje verda emocijos, kurių jokių

būdu negali pamatyti kiti.“170 Tačiau būtent tai, kad teisingo sprendimo priėmimo našta tenka vienam

asmeniui, gali kelti ir tam tikrus pavojus teisingumo vykdymui.

Vienas sunkiausiai apibrėžiamų pavojų yra teisėjų aktyvizmas, kai teismo sprendimai

tiesiogiai atspindi teisėjų prioritetus ir išankstinius nusistatymus, jų asmeninį požiūrį į tai, kas

teisinga.171 Kitas kriterijus, dėl kurio priimami sprendimai gali neatitikti teisingumo sampratos, yra

visiškai priešingas pirmąjam, nes teisėjai priimdami sprendimus konkrečiose bylose, remdamiesi

logika ir racionaliais argumentais aiškina ir taiko įstatymų leidėjo sukurtas teisės normas, tačiau

nevertina įstatymų ir kitų teisės aktų jų veiksmingumo ar ekonomiškumo požiūriu.172 Taip

nukrypdami į kitą visiškai priešingą aktyvizmui kraštutinumą. Dėl ko teisėjų požiūris tampa gana

siauras, o sprendimai yra priimami mechaniniu būdu nesileidžiant į interpretacijas.173

Tačiau nors Teismų įstatymas numato teisę vykdyti teisingumą tik teisėjams yra aišku, kad

teisėjai yra žmonės, dėl to galima daryti prielaida, kad į teisingumo vykdymą galima įtraukti kitus

asmenis, kurie padėtų teisėjui vykdyti teisingumą. Svarbu yra užtikrinti, kad jiems vykdant

teisingumą būtų laikomąsi tikrų visuomenės nustatytų normų, tokių kaip etikos, sąžinės, formalios

lygybės, tinkamų sprendimų priėmimo, procedūrinių reikalavimų174. Asmenų neturinčių teisinio

išsilavinimo įtraukimas į procesą padėtų užtikrinti visuomenės teisę į teisingumo vykdymą ir

palengvintų teisėjų darbą. Visų pirma, reikia paminėti, kad teisėjai vykdydami teisingumą turi elgtis

168 Alfonsas Vaišvila, Teisės teorija (Vilnius: Justitia, 2004), p. 108. 169 LR Teisėjų Etikos Kodeksas, Žin. (2016, Nr. 12 P-8), 5 str. 170 Lietuvos teismai. A. Petkevičienė: teisėjas – tai ne profesija, tai gyvenimo būdas (2016 12 14)

<http://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-sistemos-naujienos/a.-petkeviciene-teisejas-tai-ne-profesija-tai-gyvenimo-

budas/4156> [aplankyta 2020-03-23] 171 Irena Kurasova, Bendrieji teisės principai ir jų taikymo ypatumai Lietuvos teismų praktikoje (magistro darbas,

Vilnius, VU, 2018), p.30 . 172 Dr. Rūta Latvelė, Teisėjas kaip įstatymų leidėjo partneris, arba keli teoriniai požiūriai į teisėjo vaidmenį aiškinat

teisę <http://www.parlamentostudijos.lt/Nr10/10_teise_2.htm> [aplankyta 2020-03-23]. 173 Gabrielė Sapetkaitė, Ar teisingumo vykdymas yra išimtinai tik žmogaus teisė? (Magistro darbas, Kaunas, VDU,

2017), p.65. 174 Miglė Dereškevičiūtė, „Procedūrinio teisingumo elementai Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo

juripsrudencijoje“, Teisė (2013, Nr. 87), p. 115.

42

pagal jiems įstatymų suteiktus įgaliojimus, užtikrinti sprendimų skaidrumą ir jų efektyvų

įgyvendinimą.175 Tačiau taip pat svarbu yra rasti pusiausvyrą tarp žmogaus ir įstatymų vykdymo, šią

pareigą teisės specialistams palengvintų visuomenės atstovų įtraukimas į teisės procesą, nes taip

visuomenė galėtų pati atstovauti teisme savo teisingumo suvokimą, o teisėjams liktų užtikrinti

teisingą procesą ir įstatymų laikymąsi. Teisės mokslininkai Viktoras Justickis, Gintautas Valickis,

Dovilė Petkevičiūtė-Barysienė remdamiesi psichologiniais teisėjų sprendimų priėmimo tyrimais taip

pat abejoja, kad teisėjas gali visiškai racionaliai nagrinėti bylas ir visada priimti teisingus sprendimus.

Šie tyrimai rodo, kad iš tikrųjų teisėjas, nagrinėdamas bylas, taiko ne tik tikslius, racionalius, logika

pagrįstus, bet ir intuityvius sprendimų priėmimo būdus, kurie gali lemti įvairias klaidas.176 Kaip

galimą klaidos pavyzdį mokslininkai pateikia tai, kad teisėjas negali tiesiogiai stebėti nagrinėjamos

bylos įvykių, tačiau remdamasis konkrečios bylos duomenimis jis turi įsivaizduoti galimas įvykių

versijas ir savo vidinio įsitikinimo pagrindu įvertinti, kiek kiekviena iš jų yra tikėtina.177 Dėl to yra

rizika, kad teisėjas remdamasis tik įstatymu ir savo vidiniu įsitikinimu gali netinkamai įvertinti įvykių

versijų tikėtinumą, dėl to sprendimas gali neatitikti teisingumo principo reikalavimų. Kita priežastis,

turinti įtakos sprendimo teisingumui, tačiau kurios, taip pat kaip ir pirmosios, sprendimas būtų

visuomenės atstovas teismo procese, tai sprendimo priklausomumas nuo teisėjo nuotaikos. Pasak,

mokslininkų, teisėjai, kurių nuotaika teismo posėdžio metu yra pozityvi labiau linkę vertinti bylos

duomenis paviršutiniškai ir remiasi intuityviais sprendimo priėmimo būdais, o pesimistiškos

nuotaikos teisėjai paprastai yra kritiškesni.178 Taigi nuo tokių klaidų priimant sprendimus apsaugotų

visuomenės atstovų dalyvavimas procese, nes priimant sprendimą būtų vadovaujamasi ne vien tik

įstatymu ir teisėjo vidiniu įsitikinimu.

Taigi galima teigti, kad pats teisingumas nereikalauja, kad sprendimą priimtų būtinai tik

teisėjas, teisingumą gali vykdyti žmogus, tačiau privalu užtikrinti, kad jis laikytųsi: proporcingumo

principo, etiškumo, moralės nuostatų ir paisytų žmogaus teisių, racionalumo bei lygybės. Visgi

teisėtvarkos sistemų funkcionavimas susijęs su klaidomis, o galimybė jų išvengti reikalauja tam tikrų

reformų, nes teisėjas kaip žmogus nėra visiškai racionalus bei logiškas, dėl to, kad yra daug faktorių

(įtampa, stresas, psichologinis spaudimas, aplinkybių neaiškumas, bloga nuotaika, auklėjimas, nėra

naudojamas ekonominis požiūris), kurie ne visada lemia teisingą sprendimą priėmimą.179 Dėl to,

manytina, kad dėl klaidų, kylančių iš žmogui būdingų mąstymo ypatumų, būtų tinkama įgyvendinti

visuomenės atstovo teisminiuose procesuose institutą.

175 Gabrielė Sapetkaitė, Ar teisingumo vykdymas yra išimtinai tik žmogaus teisė? (Magistro darbas, Kaunas, VDU,

2017), p.10. 176 Viktoras Justickis, Gintautas Valickis, Dovilė Petkevičiūtė – Barysienė, „Psichologiniai teisėjo priimamų sprendimų

subjektyvumo veiksniai“ Jurisprudencija (2013, 20(4)), p.1493. 177 Ten pat, p.1499. 178 Ten pat, p.1502 – 1503. 179 Gabrielė Sapetkaitė, Ar teisingumo vykdymas yra išimtinai tik žmogaus teisė? (Magistro darbas, Kaunas, VDU,

2017), p.10-11.

43

4.2 . Tarėjų instituto galimybės užtikrinti teisingumą teisminiuose

procesuose

Vertinant tarėjų instituto galimybes užtikrinti teisingumą galima remtis į L. Strauss mintį,

kad „(...) prigimtinės teisės mokytojas prigimtinę teisę tapatins su tomis teisingumo sampratomis,

kurias puoselėja jo paties visuomenė arba jo paties „civilizacija“180, vadinasi teisėjas gali imti ir

tapatinti teisingumą tik su savo paties puoselėjamomis sampratomis, supratimu, aplinka, kurioje jis

būna. To pasekoje teisingumas gali tapti nebeteisingas, nes jis lėčiau keistųsi pagal visuomenės

supratimą, gali tapti nebepriimtinas visuomenei. Tačiau to išvengti padeda tarėjų institutas. Jame

sprendimus priima grupė žmonių, kurie nuolat turėtų keistis, todėl ir teisingumo samprata nesustotų

vietoje, nes kiekvienas asmuo turi skirtingą teisingumo supratimą, to pasekoje ir gimtų teisingesnis

sprendimas kintančioje visuomenėje nei galėtų priimti vienasmenis teisėjas. Tačiau svarbu analizuoti

tarėjų instituto galimybę užtikrinti teisingumą teisminiuose procesuose bei reikia apsvarstyti, ar tarėjų

institutas nepakenktų teismo proceso prieinamumui, viešumo principui ir proceso trukmei bei nebūtų

neigiamų pasekmių teismo kompetencijai.

Pirmas svarbus aspektas viešumas ir proceso prieinamumas Šis principas visuomenėje itin

dažnai suprantamas kaip „apsauga nuo slapto, nekontroliuojamo teisingumo ir paprastai nuo

nepagrįsto, neteisėto baudimo“181. J. Žilys išskiria du viešumo principo aspektus: siaurajį, kuris

apsiriboja paties bylos nagrinėjimo proceso medžiagos viešumu, ir plačiuoju, siejamu ne tik su

konkrečia byla ar procesu, bet ir su teismo kaip institucijos viešumu ir atskaitingumu visuomenei.182.

Kokią įtaką šioje situacijoje galėtų turėti tarėjai? Pagal tarėjų įstatymo projektą nėra numatyta jokio

tarėjo ir viešumo principo ryšio. Tačiau nutarime „dėl visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto

teismuose koncepcijos patvirtinimo“ III skyriuje paminėtose teisės normose183, matyti, kad viešumo

principas nepakistų. Remiantis Latvijos pavyzdžiui, kaip ir kitose Europos šalyse įsivedusiose

prisiekusiųjų institutą, tarėjas kaip ir teisėjas, negali viešinti medžiagos, kurią sužinojo teismo

metu.184 Tikėtina, kad sprendimų rašymas taip pat nepakistų ir išliktų toks pat kaip ir yra dabar, nes

jų rašymui reikalingos teisinės žinios, dėl to juos toliau surašinėtų patys teisėjai.185 Taigi, visuomenės

atstovų institutas nei proceso prieinamumui, nei viešumo principui reikšmingos įtakos neturėtų turėti,

180 Leo Strauss, Prigimtinė teisė ir istorija (Vilnius: Tyto alba, 2017), p. 118. 181 Juozas Žilys, LR Konstitucijos komentaras 1 dalis (Vilnius: Teisės institutas, 2000), p. 242. 182 Giedrė Raišienė, Ar tarėjų instituto įsteigimas Lietuvoje neprieštarauja LR Konstitucijai? (magistro darbas, Kaunas,

VDU, 2011), p.32, mintis tekste Juozas Žilys, LR Konstitucijos komentaras 1 dalis (Vilnius: Teisės institutas, 2000), p.

242 183 Dėl visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose koncepcijos patvirtinimo, LR Seimo nutarimas (2016 10 11, Nr.

XII-2676); 184 LR Seimo Žmogaus teisių komitetas, Prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjai ir tarėjai: kaip pasaulio valstybės

įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme, (Vilnius, 2001), p.18. 185 Giedrė Raišienė, Ar tarėjų instituto įsteigimas Lietuvoje neprieštarauja LR Konstitucijai? (magistro darbas, Kaunas,

VDU, 2011), p.33.

44

procese įvedus tarėjų institutą išliktų visi buvę proceso viešumo užtikrinimo būdai ir priemonės

(sprendimų skelbimas viešai, viešas bylų nagrinėjimasir kt.).

Kitas svarbus aspektas yra proceso trukmė. Itin svarbu, kad byla būtų išnagrinėta per

įmanomai trumpiausią laiką.186 Šis reikalavimas yra įtvirtintas ne tik civilinio proceso kodekse, bet ir

baudžiamojo proceso kodekse, taip pat jis ne kartą paminėtas ne tik Lietuvos Aukščiausiojo teismo

praktikoje, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimuose. Byloje Baškienė prieš Lietuvą,

baudžiamasis procesas truko beveik 7 metus ir 5 mėnesius. A. Baškienė po taikos sutarties dėl

santuokinio turto padalijimo su buvusiu sutuoktiniu nuosavybės teisėmis įgijo dalį dviejų bendrovių

akcijų priklausiusių jos sutuoktiniui. 1996 metais pareiškėja pareiškė civilinį ieškinį reikalaudama,

kad jai būtų priteista vienos iš bendrovių akcijų vertė.187

Nagrinėjant šią bylą, dėl įtarimų sukčiavimu, A. Baškienės civilinis ieškinys buvo perduotas

nagrinėti baudžiamojoje byloje. 1996 metų gegužės 17 dieną prasidėjusi byla tęsėsi iki 2003 spalio 7

dienos. Be kitų trikdžių bylos posėdis net keletą kartų atidėtas dėl teisiamųjų ligų, netinkamo

pranešimo apie bylos nagrinėjimą, liudininkų neatvykimo, teisėjo sunegalavimo. Kad procesas

užtruko gerokai ilgiau negu „per įmanomai trumpiausią laiką“, pripažino Šiaulių apygardos teismas,

tačiau konstatavęs šį pažeidimo faktą nusprendė, kad „esamo proceso įstatymo pažeidimo pašalinti

šioje bylos nagrinėjimo stadijoje negali“.188 Tokiam sprendimui pritarė ir Aukščiausiasis Teismas,

nusprendęs, kad ieškovė apskritai neturėjo teisės į civilinį ieškinį, nes kaltinamieji buvo išteisinti.

EŽTT patvirtino, kad „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo nebuvo laikytąsi, taigi buvo pažeista

teisė.189

Pagal tarėjų įstatymo projektą tarėjai skiriami kartu su teisėjais nagrinėti žodinio proceso

tvarka pirmosios instancijos teismuose nagrinėjamas bylas.190 Taigi procesai vykstantys ne žodinio

proceso nagrinėjimo tvarka tikėtina, kad neturėtų patirti poveikio proceso trukmei. Tačiau laiko

tarpas, kokį tarėjas turės dalyvauti procese nėra numatytas projekte. Pagal daugelio Europos Sąjungos

šalių įstatymus visuomenės atstovas yra kviečiamas dalyvauti byloje ne ilgiau kaip dviems savaitėms

per metus, čia reikia pastebėti, kad Lietuvoje bylos nagrinėjimas gali tęstis ir kelerius metus, o per

metus įvyksta gerokai daugiau posėdžių negu dvi savaitės bendroje sumoje, dėl ko pasibaigus dviejų

savaičių terminui reikės kviesti kitus tarėjus.191 To pasekoje yra tikėtinas proceso pailgėjimas, nes

naujai į procesą įvestiems tarėjams reikės susipažinti su bylos medžiaga. Taigi tikėtina, kad tarėjų

186 LR Civilinio proceso kodeksas Žin. (2002, Nr. 36-1340),7 str., LR Baudžiamojo proceso kodeksas Žin.(2002, Nr. 37-

1341), 44 str. 5 d. 187 Giedrė Raišienė, Ar tarėjų instituto įsteigimas Lietuvoje neprieštarauja LR Konstitucijai? (magistro darbas, Kaunas,

VDU, 2011), p.34, mintis tekste: Byla Baškienė prieš Lietuvą (2007 07 24). 188 Ten pat. 189 Ten pat. 190 LR Tarėjų įstatymo projektas ( 2019 09 27, Nr.XIIIP-3891),7 str; 191 Giedrė Raišienė, Ar tarėjų instituto įsteigimas Lietuvoje neprieštarauja LR Konstitucijai? (magistro darbas, Kaunas,

VDU, 2011), p.35.

45

instituto įvedimas bylų nagrinėjimo procesą pailgintų,192 siekiant to išvengti reikėtų ieškoti

papildomų šios problemos sprendimo būdų.

Kitas itin svarbus proceso aspektas, kad bylą nagrinėtų ne tik kompetetingas teisėjas, bet ir

kompetetingos sudėties teismas. Pagrindinis kriterijus, kurį pasitelkiant vertinama teismo

kompetencija yra teisinio išsilavinimo turėjimas bei teisės normų išmanymas. Tarėjų įstatymo

projekte numatyta, kad tarėjai šių kompetencijų neturės, geriausiu atveju kaip numatyta 3 str. 1 d.

tarėjas turės aukštąjį teisės išsilavinimą ir nedirbs teisės srityje arba bus teisės studentas. Kita vertus,

yra prielaida, kad jei tarėjai neturės teisinių žinių jie nespręs teisinio klausimo, o įneš į procesą

emocinį ar žmogiškąjį elementą. Spręsti teisinio pobūdžio klausimus yra paliekama teisėjo

kompetencijai. Visgi projekte yra numatyta, kad „Tarėjams skiriamas įvadinis mokymas teismo

procese būtinoms žinioms suformuoti“.193 Bet „įvadinis mokymas neskiriamas tarėjams, įgijusiems

aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą“.194 Čia panašiai kaip ir Jungtinėse Amerikos Valstijose ar

Anglijoje, kur prisiekusiesiems prieš prasidedant teisminiam bylos nagrinėjimui teisėjas duoda

instrukcijas apie bylos esmę ir galimą bausmę.195 Iš pateiktos analizės aišku, kad tarėjas tinkamai

dalyvautų priimant teisingą sprendimą teisinis išsilavinimas nėra būtinas, nes teisiniai klausimai yra

paliekami teisėjo kompetencijai, o reikiama žinių bazė, kuri bus reikalinga tarėjui dalyvaujant

procese, bus suteikiama įvadinių mokymų metu.

Taigi, tarėjų instituto įvedimas gali užtikrinti teisingumą teisminiame procese, tačiau jį

įgyvendinant reikia užtikrinti teismo proceso prieinamumą, viešumo principo įgyvendinimą,

neprailginti proceso trukmės bei nesukelti neigiamų pasekmių teismo kompetencijai.

192 Giedrė Raišienė, Ar tarėjų instituto įsteigimas Lietuvoje neprieštarauja LR Konstitucijai? (magistro darbas, Kaunas,

VDU, 2011), p.35. 193 LR Tarėjų įstatymo projektas ( 2019 09 27, Nr.XIIIP-3891),6 str.1d.; 194 Ten pat, 6str. 2 d.; 195 Giedrė Raišienė, Ar tarėjų instituto įsteigimas Lietuvoje neprieštarauja LR Konstitucijai? (magistro darbas, Kaunas,

VDU, 2011), p. 37 .

46

IŠVADOS IR REKOMENDACIJOS

Darbe siekiant išsiaiškinti tarėjų instituto įgyvendinimo galimybes buvo aptariama

teisingumo principo teisminiuose procesuose sampratą bei teisme vykdomo teisingumo sukuriamos

prielaidos tarėjų / prisiekusiųjų instituto atsiradimui analizuojant Lietuvos tarėjų instituto raidą.

Aptarti tarėjų institutą reglamentuojantys teisės aktai bei moksliniai šaltiniai, kurie buvo palyginti su

užsienio šalyse taikomu tarėjų institutu. Taip pat darbe apžvelgtos prisiekusiųjų teismo taikymo

galimybės Lietuvoje ir taikymas JAV bei palygintas JAV prisiekusiųjų institutas su Lietuvoje

anksčiau veikusiu tarėjų institutu ir nustatyti trūkumai bei privalumai. Taip pat buvo siekiama

nustatyti, ar įgyvendinus visuomenės atstovo institutą teismo procesas taptų teisingesnis. Taigi,

remiantis tuo, kas buvo aptarta darbe, galima daryti tokias išvadas:

1. Teisingumo vykdymo raida nesukuria teisinių prielaidų tarėjų instituto sugrąžinimui

Lietuvoje. Visgi Tarėjų instituto įgyvendinimas gali užtikrinti teisingumą teisminiame

procese, tačiau jį įvedus reikia užtikrinti teismo proceso prieinamumą, viešumo principo

įgyvendinimą, neprailginti proceso trukmės bei nesukelti neigiamų pasekmių teismo

kompetencijai.

2. Skirtingais istoriniais laikotarpiais teisingumo suvokimas skyrėsi. Sovietmečiu teismuose

teisingumu buvo laikomas formalus įstatymų taikymas, ką būtent ir galima laikyti pagrindiniu

skirtumu tarp sovietinės ir dabartinės teisingumo sampratos, nes dabartinis teisingumo

vykdymas teisme pagrįstas teisingo sprendimo priėmimo siekiu.

3. Teisingumas teisiniuose procesuose yra labiausiai kintantis principas. Lietuvoje teisingumą

teisminiame procese užtikrina teisėjai. Tačiau nėra esminio skirtumo, kokiais institutais

(vienasmenio teisėjo, prisiekusiųjų ar tarėjų) remiantis bus įgyvendintas teisingumas. Esminis

kriterijus, kad būtų laikomasi vienos teisingumo sampratos, todėl svarbu sudaryti galimybę

teisinės sistemos tobulėjimui, nes tik tobulėjant teisės procesams tobulės ir teisingumas.

4. Tarėjų ir prisiekusiųjų institutus galima atriboti vertinant jų dalyvavimą, kuomet tarėjas su

teisėju procese dalyvauja vienas ir padeda teisėjui spręsti ne tik fakto, bet teisės klausimus, o

dalyvaujant prisiekusiesiems jie dalyvauja kaip grupė bei sprendžia tik fakto klausimą.

5. Sovietmečiu veikęs tarėjų institutas buvo tik formalus institutas, realiai rinkimai šioms

pozicijoms nevyko taip kaip buvo numatyta, tačiau prie to prisidėjo ne tik netinkamas

reglamentavimas, bet ir tai, kad visuomenė dar nebuvo pasiruošusi dalyvauti teisingumo

vykdyme. Tačiau tarėjų institutas santykyje su dabartiniu teisingumo vykdymu nėra

vertintinas kaip jam prieštaraujantis, jei tai nėra deklaratyvi idėja, kuri apsunkintų teismo

teisingumo vykdymo procesą kaip buvo Sovietmečiu.

47

6. 2016 m. seime priimtas nutarimas „dėl visuomeninių teisėjų (tarėjų) instituto teismuose

koncepcijos patvirtinimo“ bei 2019 m. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija parengtas

tarėjų įstatymo projektas parodo aktyvius Lietuvos veiksmus siekiant įsivesti visuomenės

atstovo institutą teismuose.

7. Atlikus tarėjų ir prisiekusiųjų institutų palyginimą galima įžvelgti, kad šių institutų

įgyvendinime yra trūkumų: nėra lietuviškos teisės tradicijos dalis, gali tapti beprasmiu teisės

institutu, neprognozuojami sprendimai, didesnės teismų sąnaudos, teisingumo

subjektyvėjimas ir pan. Tačiau lyginant su dabartiniu teisingumo vykdymu, dabar taip pat yra

atvejų, kai teismai netinkamai, neteisingai argumentuoja savo sprendimus, dėl to pašalinus šių

institutų įgyvendinimo trūkumus sprendimų teisingą argumentavimą galėtų padėti užtikrinti

tarėjų ar prisiekusiųjų instituto įgyvendinimas.

8. Taigi galima teigti, kad pats teisingumas nereikalauja, kad sprendimą priimtų būtinai tik

teisėjas, teisingumą gali vykdyti žmogus, tačiau privalu užtikrinti, kad būtų laikomasi

pagrindinių teisės principų.

9. Toliau plėtojant tyrimą dėl tarėjų instituto sugrąžinimo yra poreikis atlikti išsamią teismų

praktikos analizę, siekiant išsiaiškinti kaip konkrečiose bylose, konkrečiais laikotarpiais

pasireiškė tarėjų instituto taikymas.

48

ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

Norminiai aktai

1. Lietuvos Respublikos Konstitucija // Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014.

2. Lietuvos Respublikoscivilinio proceso kodeksas // Valstybės žinios.2002, Nr. 36-1340.

3. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas // Valstybės žinios. 2000, Nr. 74-2262.

4. Lietuvos Respublikostarėjų įstatymo projektas // LRS, 2019, Nr.XIIIP-3891.

5. Lietuvos Respublikos teismų įstatymas // LRS, 1994, Nr. I-480.

6. Lietuvos Respublikosseimo, nutarimas, dėl visuomeninių teisėjų (tarėjų)instituto teismuose

konsepcijos patvirtinimo //LRS, 2016, Nr. XII-2676.

7. Lietuvos Respublikosteismų įstatymas // Valstybės žinios. 1994, Nr. 46-851.

8. Lietuvos Respublikosteisėjųetikos kodeksas // Valstbės žinio.2016, Nr. 12 P-8.

9. Lietuvos Respublikosbaudžiamojo proceso kodeksas // Valstybės žinios. 2002, Nr. 37-1341.

Specialioji literatūra

1. Mikelėnas V., Vileita A., Taminskas A. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso komentaras.

Pirmoji knyga. Bendrosios nuostatos. Vilnius: Justitia, 2001.

2. Dambrauskas A., Lapinskas K., Pakalniškis V., Pavilonis V. Tarybinė teisė. Vilnius: „Mintis“,

1986.

3. Strauss L. Prigimtinė teisė ir istorija. Vilnius: Tytoalba, 2017.

4. Maksimaitis M., Vansvičius S. Lietuvos valstybės ir teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1997.

5. Gumuliauskas A. Teisingumo principas ir jo reikšmė naujajame Lietuvos Respublikos

baudžiamajame kodekse. Vilnius: Teisė, 2003. Nr. 48.

6. Vilbikas A. Teismai ir teisėjai Lietuvoje 1918–2008 metais. Šiauliai: „Sapnų sala“, 2009.

7. Andriulis V. Baudžiamosios teisės ir baudžiamojo proceso bruožai Lietuvoje XV a. Vilnius:

„Mintis“, 1980.

8. Machovenko J. Teisingumo vykdymas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje diskusiniai

klausimai.Vilnius: Justitia, 2007.

9. Andriulis V., Maksimaitis M., Pakalniškis V., Pečkaitis J. S., Šenavičius A. Lietuvos teisės

istorija. Vilnius: Justitia, 2002.

10. Vaičaitis V. A., Machovenko J., Paužaitė-Kulvinskienė J., Griškevič L. Lietuvos

konstitucionalizmo istorija (Istorinė Lietuvos konstitucija) 1387 m.-1566 m. 1791 m. – 1918

m.-1990m. Monografija. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2016.

11. Vansevičius S., Maksimaitis M., Domaševičius K. ir kiti. Lietuvos TSR valstybės ir teisės

istorija.Vilnius: „Mintis“, 1979.

49

12. Štarienė L. Teisė į teisingą teismą pagal Europos Žmogaus teisių konvenciją; Teisės į teisingą

teismą taikymo apimtis ir garantijos pagal Europos žmogaus teisių konvencijos 6 straipsnio 1

dalį. Monografija.Vilnius:Valstybinė įmonė registrų centras, 2010.

13. Ragauskas P., Kavoliūnaitė-Ragauskienė E., Lankauskas M., Latvelė R. Tarėjų instituto

perpektyvos Lietuvoje. Monografija. Vilnius: Teisės institutas, 2015.

14. Tarybų Lietuvos valstybės ir teisės dvidešimtmetis. Vilnius, 1960.

15. Anišas J., Areška K. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija. XI tomas. Vilnius, 1983.

16. Daugnora V. Tarybiniai liaudies teismai. Lietuvių archyvas. Bolševizmo metai. III tomas.

Kaunas: Studijų biuro leidinys, 1942.

17. Andriulis V., Čaplinskas T., Gutauskas A., Sinkevičius J. ir kiti. Dėl tarėjų instituto Lietuvos

Resbulikoje įsteigimo tikslingumo ir galimybių. Vilnius: teisės institutas,2004.

18. Maksimaitis M. Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 1998.

19. Mališauskas R. Žmogaus teisės regioninių tarptautinių dokumentų rinkinys, Amerikos

žmogaus teisių konvencija „ San Chosė, Kosta Rika, 1969 metų lapkričio 22 diena. Vilnius:

„Mintis“, 1993.

20. Lietuvos Respublikos seimas žmogaus teisių komitetas. Prisiekusiųjų žiuri, taikos teisėjai ir

tarėjai: kaip pasaulio valstybės įgyvendina piliečių teisę dalyvauti teisingumo vykdyme. 2001,

Vilnius.

21. Vaišvila A. Teisės teorija.Vilnius: Justitia, 2004.

22. Žilys J. Lietuvos Respublikos Konstitucijos komentaras 1 dalis. Vilnius: Teisės institutas,

2000.

23. Giuliani R. W. Lyderis. Vilniu: Eugrima, 2006.

Moksliniai straipsniai

1. Baublys L. Aristotelio teisingumo distinkcija šiuolaikiniame teisiniame diskurse //

Jurisprudencija. 2006, 8(86);

2. Bieliauskaitė J. Socialinio teisingumo principų sistema šiuolaikinėje vakarų teisės tradicijoje

// Socialinių mokslų studija. 2009, 2(2);

3. Trumpulis U. Teisėtumo principo taikymas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo

praktikoje kaip teisingumo įvykdymo prielaida // Mokslo darbai. 2007, 12(102);

4. Baublys L. Teisingumą vykdo tik teismas: chrestomatinės tiesos ir nechrestomatinės

problemos. Sraipsnis knygoje: Gediminas Mesonis red. Viešosios teisės raida: de jure ir de

facto problematika Vilnius: leidykla MES, 2013.

5. Sagatienė D. Sovietinių teismų atkūrimas ir raida Lietuvoje 1944-1956 metais // Socialinių

mokslų studija. 2013, 5(1);

50

6. Piesliakas V. Bausmės individualizavimas ir teisingumo principi įgyvendinimas skiriant

bausmes // Mokslo darbai. Vilnius: 2008, 11(113);

7. Arlauskas S. Socialinis ir procedūrinis teisingumas teisiniame diskurse // Mokslo darbai.

2006, 8(86);

8. Maksimaitis M. Lietuvos 1933 m. teismų reformos rengimas // [aplankyta 2020 03 29].

Prieiga per internetą https://www.ateitis.net/lt/temos/1141/puslapis-2

9. Maksimaitis M. Teismų santvarkos pagrindų formavimas Lietuvoje (1918-1933) // Mokslo

darbai. 2013, 20(2);

10. Savchyn N. Judicial errors in civil proceedings: concept, causes and procedural methods of

their prevention // Jurisprudencija. 2014;

11. Latvelė R.Teisėjas kaip įstatymų leidėjo partneris, arba keli teoriniai požiūriai į teisėjo

vaidmenį aiškinat teisę // [aplankyta 2020-03-23]. Prieiga per internetą

http://www.parlamentostudijos.lt/Nr10/10_teise_2.htm

12. Dereškevičiūtė M. Procedūrinio teisingumo elementai Lietuvos Respublikos Konstitucinio

teismo juripsrudencijoje // Teisė.2013, Nr. 87;

13. Justickis V., Valickis G., Petkevičiūtė – Barysienė D. Psichologiniai teisėjo priimamų

sprendimų subjektyvumo veiksniai // Jurisprudencija.2013, 20(4).

14. Noelmans W. Old habits die hard. Lay participation in the criminal justice systems of the

Netherlands and Belgium. // [aplankyta 2020-01-13]. Prieiga per internetą:

http://lib.ugent.be/catalog/rug01:002049144

Teismų praktika

1. LR Konstitucinio Teismo nutarimas. Dėl Lietuvos administracinių teisės pažeidimų kodekso

40 straipsnio pripažinimo netekusiu galios ir 251 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2

straipsnių, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalies,

50 straipsnio 3 ir 9 dalių atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. 2000. Nr. 6/99-23/99-

5/2000-8/2000.

2. LR Konstitucinio Teismo nutarimas. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2003. Nr. 27/01-5/02-

01/03

3. LR Konstitucinio Teismo nutarimas. Dėl„Mažeikių naftos“ ir jos dukterinių bendrovių

reorganizavimo įstatymo. 2003. Nr.39/01-21/02.

4. LR Konstitucinis Teismas. Sprendimas Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007

m. gegužės 15 d. nutarimo kai kurių nuostatų išaiškinimo. Nr. 7/04-8/04.

51

5. Warden v. Roger L. Wheeler on petition for writ of Certiorari to the United States Court of

appeals for the sixth circuit, Supreme court of the United States Randy White. 2015 December

14, No. 14–1372.

6. EŽTT 2007 m. Liepos 24 d. Sprendimas b. Baškienė prieš Lietuvą. Nr. 11529/04.

7. LAT BBS 2017 m. gruodžio 12 d. nutartis a. b. R.V.v. Valstybė. Nr. 2AT-65-222/2017.

Kiti šaltiniai

1. Spruogis E. Teisės principai // [aplankyta 2020 01 15]. Prieiga per internetą

https://www.vle.lt/Straipsnis/teises-principai-94660

2. Moksla. Lietuviu zodynas. Teisės principai:sąvoka ir reikšmė // [aplankyta 2020 01 08].

Prieiga per internetą https://mokslai.lietuviuzodynas.lt/teise/teises-principai-savoka-ir-

reiksme

3. Kurasova I. Bendrieji teisės principai ir jų taikymo ypatumai Lietuvos teismų praktikoje //

Magistro darbas, Vilnius, VU, 2018.

4. Lastauskienė G.Teisės principai yra teisės ,,griaučiai // Teismai. Lt. 2015, Nr. 1.

5. MELC. Visuotinė Lietuvių enciklopedija. Liaudies tarėjas // [aplankyta 2020-03-02]. Prieiga

per internetą https://www.vle.lt/Straipsnis/liaudies-tarejas-15016

6. Garner, Bryan A., and Henry CampbellBlack. Black’sLaw Dictionary. 8th. 2004.

7. Varnienė R. Prisiekusiųjų teismas // [aplankyta 2020-01-20]. Prieiga per internetą

https://www.vle.lt/Straipsnis/prisiekusiuju-teismas-76172

8. Respublika.Teismuose balso prašo visuomenė. // [aplankyta 2020-03-03]. Prieiga per

internetą

https://www.respublika.lt/lt/naujienos/lietuva/nusikaltimai_ir_nelaimes/teismuose_balso_p

raso_visuomene/,print.1

9. Miežėnas L. D. Sagatienės intervių su teisėju stenograma // Daktaro disertacija, Vilnius,

MRU, 2013.

10. Gilytė R. Tarėjai šalies teismuose: ar bus uždegta žalia šviesa? // [aplankyta 2020-03-02].

Prieiga per internetą https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje/2/173178/tarejai-salies-

teismuose-ar-bus-uzdegta-zalia-sviesa

11. BNS. Teisininkai apie teismų tarėjų institutą: matyti ne tik privalumai, bet ir grėsmės //

[aplankyta 2020-03-03]. Prieiga per internetą https://www. 15min.lt /naujiena /aktualu

/lietuva/teisininkai-apie-teismu-tareju-instituta-matyti-ne-tik-privalumai-bet-ir-gresmes-56-

641083

52

12. BNS. Apklausa: gyventojų nuomonė apie tarėjus teismuose – nevienareikšmiška //

[aplankyta 2020-03-04]. Prieiga per internetą https://www.lrt.lt/naujienos/lietuvoje

/2/1067444/apklausa-gyventoju-nuomone-apie-tarejus-teismuose-nevienareiksmiska

13. Murauskienė D., Valūnas R. Psichologija JAV ir Lietuvos teisėje: pakeliui ar atskira //

Teismai.lt teismams ir apie teismus. 2018, Nr.1(29).

14. Teismai.lt. Kaip prisiekusieji sprendžia žmogaus likimą JAV // [aplankyta 2020-03-12].

Prieiga per internetą https://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-sistemos-naujienos/kaip-

prisiekusieji-sprendzia-zmogaus-likima-jav/4868

15. Lietuvos teismai. A. Petkevičienė: teisėjas – tai ne profesija, tai gyvenimo būdas //

[aplankyta 2020-03-23]. Prieiga per internetą http://www.teismai.lt/lt/naujienos/teismu-

sistemos-naujienos/a.-petkeviciene-teisejas-tai-ne-profesija-tai-gyvenimo-budas/4156

16. Sapetkaitė G. Ar teisingumo vykdymas yra išimtinai tik žmogaus teisė? // Magistro darbas.

Kaunas, VDU, 2017.

17. Raišienė G. Ar tarėjų instituto įsteigimas Lietuvoje neprieštarauja LR Konstitucijai? //

Magistro darbas. Kaunas, VDU, 2011.

18. The Lawyers - Jurists, Barristers, Advocate – Legal Consultants, The people of the State of

California v. Orenthal James Simpson: Wigmo analysis. // [aplankyta 2020 04 01]. Prieiga

per internetą https://www.lawyersnjurists.com/article/people-state-california-v-orenthal-

james-simpson-wigmo-analysis/

19. Corwin M. Location of Trial Can Be Crucial to Outcome, Experts Say : Court: Simpson case

is latest to show importance of jury pool. Garcetti didn’t have to try it Downtown, many

insist // [aplankyta 2020 04 01]. Prieiga per internetą https:// www.latimes.com /archives/la-

xpm-1995-11-27-mn-7661-story.html

20. Sagatienė D. Sovietiniai bendrosios kompetencijos teismai Lietuvoje 1940-1941 ir 1944-

1953 metais // Disertacija. Vilnius: MRU, 2013.

21. Čunichina K. Nusikaltimo aukų suvoktas teisėjo elgesio teisingumas // Daktaro

disertacija.Vilnius, VU, 2014