TEISĖS PAGRINDAI

Paskaitų konspektas

2

TURINYS

Pratarmė 3 1. Teisės teorija 4

1.1. Teisės ištakos 4 1.2. Teisės samprata 5 1.3. Teisinis reguliavimas 6 1.4. Teisės norma 7 1.5. Teisės šaltiniai 7 1.6. Teisinės sistemos 8 1.7. Teisės realizavimas ir teisiniai santykiai 9 1.8. Teisės pažeidimas ir teisinė atsakomybė 11

2. Konstitucinė teisė 16

2.1. Lietuvos konstitucijų raida 16 2.2. Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos 17 2.3. Referendumas 17 2.4. Lietuvos Respublikos pilietybė 18 2.5. Įstatymų leidyba 19 2.6. Vykdomosios valdžios institucijos 22

2.6.1. Valstybės vadovas 22 2.6.2. Vyriausybė 23

2.7. Konstitucinis teismas 24 2.8. Teismų sistema 25 2.9. Prokuratūra 26 2.10. Vietos savivalda 26

3. Europos Sąjungos teisė 29 3.1. Europos Sąjungos institucinė sistema 29 3.2. Europos Sąjungos teisės šaltiniai 34 4. Civilinė teisė 37

4.1. Bendrosios civilinės teisės nuostatos 37 4.1.1 Civilinės teisės esmė ir jos reglamentavimo sritis, objektas 37 4.1.2. Civilinės teisės struktūra 38 4.1.3 Civilinis teisinis santykis 39 4.1.4. Sandoriai 39 4.1.5. Terminai 41

4.2 Asmenys 42 4.2.1. Fiziniai asmenys 42 4.2.2. Juridiniai asmenys 43 4.2.3. Atstovavimas 45 4.2.4. Civilinių teisių įgyvendinimas ir gynimas 45

4.3 Daiktinė teisė 46 4.4. Prievolių teisė 47

4.4.1. Prievolės 47 4.4.2. Sutarčių teisė 48

4.6. Civilinė atsakomybė 49

3

PRATARMĖ

Paskaitų konspektas “Teisės pagrindai” skirtas aukštųjų neuniversitetinių studijų

studentams. “Teisės pagrindų” kurso apimtis – 3 kreditai. Visą kursą sudaro 5 temos, apimančios pagrindines teisės šakas: teisės teoriją, konstitucinę teisę, Europos Sąjungos teisę, darbo teisę, civilinę teisę.

Teorinių šio kurso žinių pagilinimui studentai turėtų pasinaudoti atskiroms teisės šakoms skirtais vadovėliais ir mokymo priemonėmis bei teisiniais norminiais aktais.

Teisės teorijos skyriaus temoje ,,teisės pažeidimas ir teisinė atsakomybė“ plačiau analizuojamos administracinė ir baudžiamoji atsakomybės.

Konspekte nėra darbo teisės skyriaus. Šio skyriaus temos plačiai nagrinėjamos paskaitų metu, remiantis darbo santykius reglamentuojančiais norminiais aktais.

Civilinės teisės skyriuje pateiktos bendrosios nuostatos plačiau nagrinėjamos paskaitų metu, remiantis civilinius santykius reglamentuojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais.

Teisės pagrindų modulio tikslas – ugdyti jaunų žmonių gebėjimus naudotis teisiniais dokumentais, reglamentuojančiais valstybės, visuomenės ir piliečių tarpusavio santykius politinėje, ekonominėje, socialinėje ir kt. srityse, kritiškai mąstyti ir savarankiškai daryti sprendimus.

Mokymo bei mokymosi procesui reikalinga specialioji literatūra bei norminiai aktai yra arskirų Kauno kolegijos fakultetų bibliotekose. Taip pat studentai turėtų naudotis internetu. Konkrečių interneto tinklapių, kuriuose galima susirasti reikalingus dokumentus bei įvairią informaciją teisiniais klausimais, adresai pateikti šio konspekto pabaigoje, literatūros sąrašo gale.

Visa mokymosi medžiaga pateikta konspekte suderinta su 2011 m. rugsėjo 1 d. galiojusiais teisės aktais.

Konspekte vartojamos santrumpos: ATPK - Administracinių teisės pažeidimų kodeksas ABTĮ - Administracinių bylų teisenos įstatymas BK - Baudžiamasis kodeksas CK - Civilinis kodeksas DK - Darbo kodeksas VMDU- Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis Žin. - Valstybės žinios

4

1. TEISĖS TEORIJA

Teisės teorija tiria teisę ir valstybę iš pradžių kaip žmonių viešpatavimo, o vėliau-kaip tarpusavio bendradarbiavimo ir gyvenimo santarvėje priemones.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Dispozicija – pagrindinė ir privaloma teisės normos dalis, kurioje įtvirtinta elgesio taisyklė,

subjektų teisės ir pareigos. Fiziniai asmenys – tai teisinių santykių subjektai, turintys teisnumą ir veiksnumą. (Piliečiai,

asmenys be pilietybės, turintys dvigubą pilietybę, užsieniečiai). Juridiniai asmenys - tai organizacijos, turinčios turtą, galinčios savo vardu įgyti turtines arba

neturtines teises bei pareigas, būti ieškovais ir atsakovais teisme, arbitraže. Jurisdikcija – tai teisės normomis nustatyti valstybės institucijų įgaliojimai taikyti teisę. Imperatyvas- liepimas, reikalavimas. Prevencija – išankstinis kelio užkirtimas. Sankcija – teisės normos elementas, nurodantis poveikio priemones, taikomas, kai nesilaikoma

teisės normų reikalavimų. Subjektinė teisė - tai teisinio santykio dalyvio galimas ( leistinas ) elgesys, užtikrinamas kitų

asmenų teisinėmis pareigomis. Subjektiškumas – tai teisės normomis nustatyta galimybė būti teisinių santykių subjektu. Teisė – tai humanistinė idėja (įsisąmoninti žmonių interesai), paversta visuotinai privalomo

elgesio taisykle (teisės norma), o galiausiai – žmonių elgesio realybe (teisiniais santykiais). Teisės norma – tai teisėkūros subjektų (valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai

privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta.

Teisėkūra – tai visuomenės ar įgaliotų valstybės institucijų veikla, kuria siekiama sukurti, pakeisti, panaikinti teisės normas, atsižvelgiant į visų visuomenės narių teisėtų interesų apsaugos bei įgyvendinimo poreikius.

Teisnumas – tai teisės normomis nustatytas teisės subjekto galėjimas turėti subjektines teises ir pareigas.

Veika – kaltas veikimas arba neveikimas. Veiksnumas – tai teisės normomis nustatytas teisės subjekto galėjimas savo veiksmais įgyti teises

ir sukurti pareigas, taip pat įgyvendinti teises ir įvykdyti pareigas.

1.1. TEISĖS IŠTAKOS

Pirmykštės bendruomeninės santvarkos laikais nebuvo nei valstybės, nei teisės. Pirmosios valstybės – senovės Egiptas, Šumeras, Babilonas, Asirija ir kitos – susidarė IV tūkstantmečio pabaigoje bei III tūkstantmetyje pr. Kr. Taigi valstybė kaip visuomenės organizavimosi forma yra ilgos istorinės raidos socialinis fenomenas.

Visa žmonijos raidos istorija parodė, kad negali būti visuomenės be tam tikrų taisyklių, reguliuojančių jos narių tarpusavio santykius. Pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje buvo daug įvairių papročių, tradicijų, draudimų ir kitokių moralinio pobūdžio normų ir taisyklių, kurių nemaža dalis vėliau, besiformuojant valstybėms tapo teisės normomis. Be šių įvairaus pobūdžio taisyklių, kurios reguliuoja santykius visuomenėje, nebūtų galima užtikrinti materialinių vertybių gamybos ir paskirstymo, patenkinti žmonių poreikių, apsaugoti jų teises ir teisėtus interesus.

Istorinės ištakos: • papročių aprašymas ir sisteminimas; • teisinių santykių atsiradimas ir teisės normų kūrimas. Papročiai susiformavo per gana ilgą laiką pirmykštėje bendruomeninėje santvarkoje. Jų

atsiradimą sąlygojo primityvių gamybos priemonių išradimas ir atitinkamas visuomenės sąmonės išsivystymo lygis, juose atsispindėjo bendros visiems visuomenės nariams pareigos ir draudimai (didžiausia bausmė – išvijimas iš giminės).

5

Pirmykštės bendruomeninės santvarkos irimo laikotarpiu pasaulyje pradėjo formuotis pirmosios valstybės – naujos visuomenės organizavimo formos. Tuomet pradėta papročius aprašinėti ir sisteminti.

Teisė kaip ir valstybė formavosi palaipsniui tuo metu veikusių paprotinių normų ir taisyklių pagrindu. Pradžioje teisinis reguliavimas (valstybės nustatytos taisyklės) tik iš dalies papildė neteisinį (moralinį, religinį, paprotinį) reguliavimą. Kai bylose tie patys papročiai tapdavo pagrindu priimti analogiškiems sprendimams – tokie sprendimai įgaudavo bendrų visiems privalomų taisyklių pobūdį. Pirmieji teisės aktai reguliavo tik atskirus, labai svarbius visuomeninius santykius. Vėliau, kai susikūrė pirmosios valstybės, pasirodė pirmieji didesnės apimties rašytiniai teisės aktai, reguliuojantys įvairaus pobūdžio visuomeninius santykius.

Rašytinės paprotinės teisės šaltiniai: • Drakono įstatymai Atėnuose ( VII a. pr. Kr.); • XII lentelių įstatymai Romoje (V a. pr. Kr. ); • Sąlijų teisynas Frankuose ( V a. ) ir t.t.

Lietuvoje ši teisė buvo vystoma XIII – XVI a. Rašytiniai paprotinės teisės šaltiniai atsirado XIV a. pab., kai papročiai buvo įteisinti privilegijomis:

• 1387 m. Jogailos ( valstiečių duoklė didžiajam kunigaikščiui); • 1387 m. Jogailos ( bajorams katalikams suteiktos politinės, ekonominės teisės); • 1468 m. Kazimiero teisynas. Jame suformuluotos baudžiamosios, administracinės,

civilinės, teismo proceso normos. Daug paprotinės teisės normų yra ir statutuose: 1529, 1566, 1588.

1.2. TEISĖS SAMPRATA

Kasdieninėje kalboje sąvoka ,,teisė“ vartojama įvairiomis prasmėmis. Teisine prasme sąvoka ,,teisė“ vartojama kaip asmens elgesio socialinio įvertinimo kriterijus. Remiantis teisės normomis , nustatoma, kurie asmens poelgiai yra leistini (teisėti), kurie – draudžiami (neteisėti) ir, kokie galimi neleistino elgesio (teisės pažeidimo) padariniai (sankcijos).

Moksliniuose darbuose teisė paprastai apibrėžiama kaip valstybės nustatytų ar sankcionuotų ir jos saugomų privalomų elgesio taisyklių visuma.

Teisė yra socialinis interesas, paverstas visuotinai privalomo elgesio taisykle, skirta

norminti žmonių elgesį, derinti priešingus interesus.

Teisė yra sudėtingas visuomeninis reiškinys, kurį sąlygiškai galima suskirstyti į tris elementus (teisinės būties lygmenis):

1. Teisinės idėjos. Teisinės idėjos – tai pageidaujamo socialinių santykių modelio vaizdiniai. Teisė čia dar egzistuoja žmonių sąmonėje kaip idėja,kurioje slypi siekis paversti ją teisės norma, žmonių elgesio imperatyvu.

2. Teisės norma. Tai tas pats idėjinis elgesio taisyklės modelis, oficialiai valstybės paskelbtas, suvienytas su valstybės prievarta ir dėl to tapęs visuotinai privalomo elgesio taisykle.

3. Teisiniai santykiai. Tai teisės normų formuluojami leidimai ir imperatyvai, virtę praktiniu žmonių elgesiu (teisiniais santykiais). Teisė – tai humanistinė idėja ( įsisąmoninti žmonių interesai ), paversta

visuotinai privalomo elgesio taisykle ( teisės norma ), o galiausiai – žmonių elgesio realybe (teisiniais santykiais ).

Socialinė teisės paskirtis yra įgyvendinama teisės funkcijomis. Teisės funkcijos – tai teisės poveikio visuomeniniams santykiams pagrindinės kryptys.

6

Pagrindinės: • reguliavimo ( siekiama apsaugoti asmens teises tokiu būdu, kad leidžiant asmeniui naudotis tam tikru

gėriu, jis kartu įpareigojamas tai daryti nevaržydamas kito asmens teisių ir kartu jam leidžiama reikalauti iš kitų asmenų elgesio, nedarančio žalos jo vertybėms; kiekvieno asmens teisinė padėtis grindžiama teisių ar pareigų vienove, visi asmenys laikomi juridiškai lygūs: jiems pripažįstama tiek teisių, kiek jie vykdo vienas kito atžvilgiu jų teises garantuojančias pareigas.);

• priešingų interesų derinimo, arba socialinio kompromiso ( siekiama įtvirtinti visuomenėje ne vyravimo ar viešpatavimo, o tarpusavio santarvės būseną. Socialiniai santykiai reguliuojami ne bet kaip, o derinant priešingų teisės subjektų interesus. Socialinė teisės paskirtis- vienodai veiksmingomis priemonėmis saugoti visų visuomenės narių teises ir laisves.);

• valstybės prievartos ( sankcijų ) legalizavimo ir normavimo (represinė) (nustato pobūdį ir mastą valstybės prievartos, kurią leidžiama taikyti už reguliacinių teisės normų nustatomų įpareigojimų, draudimų nevykdymą. Jos esmę sudaro imperatyvas-bausti.).

Išvestinės: • informavimo (nurodo, kokio teisinio santykio dalyvių elgesio reikalauja konkreti teisės norma ir

kokios sankcijos bus taikomos tiems, kurie nevykdys tos normos nustatytų pareigų); • auklėjamoji, arba teisės pažeidimo prevencijos (skatina asmenį apmastyti tą žalą, kurią jis

patirs nepaklusdamas teisės imperatyvams,taip pat bendrąją naudą, kurią garantuoja teisėtas elgesys).

1.3. TEISINIS REGULIAVIMAS

Teisinis reguliavimas – tai tokia socialinio reguliavimo rūšis arba forma, kai teisinis poveikis žmonių elgesiui daromas teisės normomis. Teisės normos reguliuoja ne visus žmonių santykius, o tik reikšmingiausius apsaugoti ar įgyvendinti žmogaus teises. Teisės normos nereguliuoja draugystės, religinių įsitikinimų, kai kurių šeimos vidaus santykių, pavyzdžiui, vyro ir žmonos teisių bei pareigų pasiskirstymo šeimoje, nes tai nėra kitų žmonių teisėms reikšmingi santykiai. Taigi teisės normomis reguliuojami:

• Turtiniai žmonių santykiai, nes turtas yra visų žmogaus teisių ir laisvių tikrovės pagrindas ir garantas. Turtiniais santykiais laikomi nuosavybės, gamybos, rinkos (pirkimo-pardavimo, paskolų, panaudos ir t. t.) ir kitokie santykiai.

• Žmonių santykiai, atsirandantys valdant valstybę. Tai dažniausiai valdžios institucijų, pareigūnų, piliečių ar jų susivienijimų tarpusavio santykiai.

• Teisėsaugos santykiai, atsirandantys užkertant kelią visuomeninės tvarkos pažeidimams, patraukiant teisės pažeidėjus teisinėn atsakomybėn ir įgyvendinant jiems paskirtas teisinio poveikio priemones. Tai santykiai, atsirandantys policijai, prokuratūrai,valstybės saugumui vykdant operatyvinę veiklą, kriminalinį persekiojimą, teismams sprendžiant civilines, baudžiamąsias, administracines bylas ir kt.

Išskiriami 2 pagrindiniai teisinio reguliavimo metodai (teisinio poveikio žmonių

elgesiui būdai, kurie parodo, kaip, kokiu būdu ir kiek reguliuojami visuomeniniai santykiai):

1. Imperatyvusis Jo esmė: kas nurodyta teisės normose, tą ir reikia daryti; kas daugiau, tas – už įstatymo ribų ir draudžiama. Šiuo metodu naudojasi administracinė ir baudžiamoji teisė.

2. Dispozityvusis Jo turinį sudaro leidžiamieji ir draudžiamieji paliepimai, jų sąveika. Reguliuoja tik bendras elgesio ribas, toliau suteikiama laisvė patiems santykio dalyviams savo nuožiūra sukonkretinti savo teises ir pareigas nevaržant vienas kito teisių. Šis metodas vyrauja privačioje teisėje.

Elgesio taisyklės, kurios reguliuoja santykius tarp žmonių, visuomeninių ir kitų

organizacijų, vadinamos socialinėmis normomis. Tai: teisės; moralės; papročių; visuomeninių organizacijų (korporatyvinės); tradicijų; politinės; ekonominės ir kt.

7

1.4. TEISĖS NORMA

Teisės norma – tai teisėkūros subjektų (valstybės) suformuluota ar sankcionuota visuotinai privaloma elgesio taisyklė, nustatanti visuomeninio santykio dalyviams teises bei pareigas ir garantuojama to santykio dalyvių abipuse nauda ir valstybės prievarta. Teisės normos požymiai:

• norminis pobūdis (teisės norma nustato konkretaus visuomeninio santykio dalyviams elgesio taisyklę-teises ir pareigas; jos laikymąsi užtikrina pati valstybė: jei taisyklė (norma) nebūtų paremta išorine jėga, ji taptų tik pageidavimu, prašymu, bet ne elgesio reikalavimu);

• formalus apibrėžtumas (teisės normos yra suformuluotos ir išdėstytos oficialiuose, t.y. valstybės išleistuose, teisės aktuose (įstatymuose, prezidento dekretuose, vyriausybės nutarimuose ir kt.); teisės normose yra konkrečiai ir aiškiai suformuluota pati elgesio taisyklė, kad tie, kuriems ta taisyklė adresuojama, aiškiai suvoktų, kokio elgesio įstatymų leidėjas iš jų reikalauja);

• visuotinis privalomumas (abipusė nauda, valstybės prievarta) (kad darytų realų poveikį žmonių elgesiui, jų tarpusavio santykiams, teisės normos turi būti visiems vienodai privalomos; teisės imperatyvams privalo paklusti ir tie, kurie jiems pritaria ir tie, kurie nepritaria);

• sistemingumas (teisės normos viena kitą papildo, parengia, garantuoja viena kitos funkcionavimą); Teisės normos vidinė struktūra – tai vidinių normos elementų organizacija, apibūdinanti teisės normą, kaip vientisą, bet struktūrintą elgesio taisyklę. Teisės normos vidinę struktūrą sudaro tokie elementai:

1. Hipotezė – teisės normoje aprašyti realaus gyvenimo atvejai (faktinės aplinkybės), kurioms esant (arba nesant) reikia taikyti tą teisės normą.

2. Dispozicija – pagrindinė ir privaloma teisės normos dalis, kurioje įtvirtinta elgesio taisyklė, subjektų teisės ir pareigos. Tai yra ta teisės normos dalis, kurioje nurodyta (arba numanoma), koks yra reikalaujamas ir (ar) leidžiamas asmens elgesys, kad jam negalėtų būti pritaikytos hipotezėje numatytos sąlygos.

3. Sankcija - padariniai, atsirandantys teisės subjektui, nepaklususiam teisės normos reikalavimams, t.y. poveikio priemonės, nepalankios asmenims, neįvykdžiusiems dispozicijoje keliamų reikalavimų. Teisės normos struktūros analizė padeda išspręsti klausimus, kurie iškyla įgyvendinant

teisės normą, t.y. nustatant, kuriais atvejais ta (konkreti) norma gali ar turi būti taikoma, koks poelgis leistinas ir koks yra draudžiamas, kokios taikytinos normos (elgesio reikalavimo) pažeidėjui poveikio priemonės.

Šią struktūrą galima išreikšti formule: „ jei ...., tai .... , priešingu atveju ....“. Jei įvyksta tam tikri teisiniai faktai – gyvenimo aplinkybės (hipotezė), tai santykio dalyviai turi elgtis taip ir taip (dispozicija), priešingu atveju jų teisės bus atitinkamai siaurinamos ar likviduojamos (sankcija).

1.5. TEISĖS ŠALTINIAI

Teisės normų raiškos forma (teisės šaltiniai)

Teisės šaltinis – tai teisės išraiškos būdas. Teisės forma rodo, kokiomis priemonėmis valstybės valdžia įteisina savo valią, kokios yra jos reikalavimų išorinės išraiškos (teisės šaltinių) formos.

Teisės šaltinis – valstybės kompetetingų organų ar jų įgalintų nevalstybinių organizacijų išleisti teisės aktai, kurių normose (elgesio taisyklėse) suformuluota (išreikšta) ir įtvirtinta valstybės valia.

8

Pagrindiniai teisės šaltiniai : 1. Teisinis paprotys – tai istoriškai susidariusi dėl tam tikro dažno pasikartojimo

valstybės sankcionuota kaip visuotinai privaloma elgesio taisyklė. Valstybės sankcija tokiam papročiui suteikia privalomąjį pobūdį, t.y. paverčia jį teisės norma. Teisiniai papročiai sudaro paprotinę teisę.

2. Teismo precedentas – tai valstybinės institucijos (teisminės, administracinės) sprendimas konkrečioje byloje ar kito valstybės organo priimtas sprendimas konkrečiu klausimu taikomas ir kitais panašiais atvejais ir šitaip tamta visuotinio elgesio taisykle.

3. Teisės norminis aktas – tai valstybės kompetetingų institucijų ar jų įgaliotų institucijų oficialus rašytinis aktas – dokumentas, kuris nustato, pakeičia, panaikina teisės normas, t.y. nurodo, kaip turi būti elgiamasi tam tikromis aplinkybėmis.

Norminių teisės aktų klasifikacija: 1. Pagal teisinę galią:

a) Įstatymai – tai Konstitucijos ir Seimo statuto nustatyta tvarka išleisti pirminiai teisės aktai, kurie turi aukščiausią juridinę galią, formuluoja bendrąsias teisės normas, skirtas reguliuoti svarbiausius žmonių santykius. Įstatymai pagal reikšmę skirstomi į pagrindinius (konstitucinius) ir paprastuosius.

b) Poįstatyminiai aktai – teisės aktai, priimami remiantis įstatymais, jiems neprieštaraujantys ir užtikrinantys jų įgyvendinimą:

• LR Seimo nutarimai, • Vyriausybės nutarimai ir potvarkiai, • LR Prezidento dekretai, • ministerijų, departamentų įsakymai, instrukcijos, • savivaldybių tarybų sprendimai, • savivaldybių merų nutarimai ir potvarkiai, • įmonių, įstaigų, organizacijų vadovų teisės aktai: vidaus darbo tvarkos taisyklės,

pareiginiai nuostatai, premijavimo nuostatai, įvairios techninės taisyklės, kolektyvinės sutartys.

2. Pagal teritorinę galiojimo erdvę: a) nacionaliniai teisės aktai – LR Konstitucija, kodeksai, kiti Lietuvos įstatymai, Vyriausybės nutarimai ir šakinio valstybinio valdymo institucijų aktai galioja visoje Lietuvos teritorijoje; b) lokaliniai teisės aktai – vietos savivaldos , t.y. savivaldybių tarybų, miestų, rajonų merų, apskričių viršininkų norminiai aktai – tik atitinkamų administracinių vienetų ribose. 3. Pagal taikomąją paskirtį asmenų atžvilgiu: dauguma Lietuvos norminių teisės aktų taikoma visiems fiziniams ar juridiniams asmenims, kai kurie – tam tikrų kategorijų asmenų (subjektų) santykiams reguliuoti, pvz. Užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje įstatymas,Viešųjų įstaigų įstatymas ir t.t.

1.6. TEISINĖS SISTEMOS

Teisinė sistema – tai suderintų, tarpusavyje hierarchiniais ryšiais susietų teisės normų, teisės aktų ir jų grupių (teisės institutų, šakų) junginys.

Išskiriamos trijų tipų teisinės sistemos: tarptaitinės, bendranacionalinės ir nacionalinės.

Tarptautinės teisinės sistemos: 1) Tarptautinė viešoji teisė – sistema teisės normų, reguliuojančių santykius tarp

viešosios tarptautinės teisės subjektų (valstybių, tarptautinių tarpvyriausybinių organizacijų).

2) Tarptautinė privatinė teisė – sistema teisės normų, reguliuojančių santykius tarp privačių teisės subjektų (iš esmės santykius tarp skirtingų valstybių teisės subjektų – fizinių ir juridinių asmenų).

9

3) Europos Sąjungos teisė – regioninė tarptautinė teisės sitema, sukurta siekiant užtikrinti įvairiapusę Europos šalių – Sąjungos narių – integraciją. Pagrindiniai šaltiniai – normos ir taisyklės, įtvirtintos:

• Europos Bendrijos steigimo sutartyje (1957 m. Romoje); • Europos Sąjungos sutartyje (1992 m. Mastrichte) bei kt. teisės aktuose.

Bendranacionalinės teisinės sistemos:

1) Kontinentinė (romanų – germanų) teisinė sistema. Pagrindiniai šaltiniai – įstatymai (kodifikuoti teisės aktai), administraciniai teisės aktai, papročiai.

2) Bendroji teisinė sistema (anglosaksų, precedentinė). Susiformavo Anglijos teismų priimtų sprendimų pagrindu. Šaltiniai:

• Teisminiai precedentai; • Statutinė teisė – parlamento priimti teisės aktai.

3) Šariato (islamo) teisinė sistema – tai sugrupuotos religinės etinės ir teisinės islamo nuostatos, išplaukiančios iš Korano, sunų ir fichtų (teologų – teisės žinovų) vieningos nuomonės. Susiformavo VII – XII a. Arabijos kalifate.

4) Kanonų (bažnytinės) teisinės sistemos pagrindą sudaro sugrupuotos krikščioniškos etinės teisinės nuostatos, regulioujančios iš esmės bažnytinių bendruomenių vidinius, šeimos, santuokos, kai kuriuos turtinius santykius. Pradžia siejama su krikščionybės įsitvirtinimu Romos imperijoje IV a. Kanonų teisės sąvadas – Corpus juris canoni – konsultacijos, bulės, enciklikos.

Lietuvos teisinė sistema Pagrindiniai Lietuvos teisinės sistemos struktūriniai vienetai, kuriuose grupuojamos teisės normos – teisės šakos, teisės institutai. Teisės šaka – tai sistema teisės normų, reguliuojančių kokybiškai vieningus (vienarūšius) visuomeninius santykius, susidarančius tam tikrose žmonių gyvenimo ir veiklos srityse. Lietuvos teisinę sistemą sudaro šios pagrindinės teisės šakos: konstitucinė, administracinė, civilinė, civilinio proceso, finansų, darbo, žemės, baudžiamoji, baudžiamojo proceso. Teisės šakose, kurių normos reguliuoja labai plačius ir sudėtingus santykius, gali būti išskirti teisės pošakiai, t.y. normų grupės, kurios reguliuoja dalį visuomeninių santykių, turinčių ir bendrų (visai šakai būdingų), ir specifinių požymių, pvz., civilinėje teisėje atskiru šios teisės šakos pošakiu gali būti laikoma šeimos teisė, daiktinė teisė, prievolių teisė.

Teisės institutas – tai grupė teisės normų, reguliuojančių labai artimus (giminingus) visuomeninius santykius (pvz.: paveldėjimo institutas, darbo sutarties institutas).

1.7. TEISĖS REALIZAVIMAS IR TEISINIAI SANTYKIAI

Teisės realizavimas – tai teisės normų nustatytų reikalavimų ir galimybių įgyvendinimas teisės subjektų praktinėje veikloje. Realizavimo formos:

• teisės laikymasis ( subjektas susilaiko nuo teisės uždraustų veikų ); • teisės vykdymas (subjektai teisėta veikla įgyvendina savo pareigas ); • naudojimasis teise ( subjektas savo nuožiūra įgyvendina teisės normomis leistinas veikas);

• teisės taikymas ( teisės normų reikalavimus įgyvendina valstybės institucijos ). Žmonių bendravimo santykiai vadinami visuomeniniais santykiais. Svarbiausi

visuomeniniai santykiai reguliuojami teisės normomis. Įgyvendinant konkrečias teisės normas atsiranda konkretūs teisiniai santykiai, kur asmenys įgyvendina savo subjektyvias teises ir vykdo teisines pareigas.

10

Teisiniai santykiai tai teisės normomis sureguliuoti visuomeniniai santykiai, kurių dalyviai tarpusavyje susaistyti privalomos abipusių teisių ir pareigų pusiausvyros, kurią gina valstybė.

Kad teisinis santykis atsirastų ir funkcionuotų, būtinos prielaidos: • teisės norma; • teisiniai faktai; • teisinis subjektiškumas.

Teisiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, įvykiai, su kurių buvimu teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą arba pasibaigimą. Teisiniai faktai klasifikuojami: 1. Pagal žmogaus valios dalyvavimą:

1) Įvykiai – atsiranda be visuomeninio santykio subjektų valios ir sąmonės. 2) Veiksmai arba veikos – priklauso nuo žmogaus valios, yra žmonių atliekami,

sukeliami. 2. Pagal santykį su teisės normomis:

1) Teisėti (santuokos įregistravimas, darbo sutarties sudarymas ir t.t.). 2) Neteisėti (visų rūšių teisės pažeidimai)

3. Pagal sukeliamų padarinių pobūdį: 1) teisiniai faktai, kuriais remiantis atsiranda teisiniai santykiai (darbo sutarties

sudarymas); 2) faktai, kuriais remiantis pasikeičia teisiniai santykiai (asmens perkėlimas į kitą darbą);

3) faktai, kuriais remiantis nutrūksta, pasibaigia teisiniai santykiai (darbuotojo mirtis, atleidimas iš darbo).

Kad teisinis santykis turėtų juridinę prasmę, yra būtinas subjektiškumas. Jį sudaro 2 elementai: 1) Teisnumas – tai valstybės pripažintas galėjimas turėti konkrečias teises, pareigas. Teisnus

yra kiekvienas pilietis nuo gimimo momento. Jis išnyksta asmeniui mirus. 2) Veiksnumas – asmens gebėjimas savo veiksmais įgyti teises ir priimti teisines pareigas.

Veiksnus yra ne kiekvienas pilietis. Veiksnumas įgyjamas ne gimimo momentu, o įstatymo numatytu laiku. Be to, veiksnumą apsprendžia ne vien žmogaus amžius, bet ir psichinė jo būsena.

Teisinius santykius sudaro trys struktūriniai elementai: 1. Teisinio santykio subjektai –teisės subjektai, turintys vienas kito atžvilgiu įstatymo ginamas teises ir pareigas. Jais gali būti:

• piliečiai, asmenys be pilietybės, asmenys su dviguba pilietybe, užsieniečiai; • juridiniai asmenys; • valstybės.

2. Teisinio santykio objektas – tai materialinės ir dvasinės vertybės, dėl kurių kyla teisiniai santykiai ir kuriomis siekia pasinaudoti teisinių santykių dalyviai. Jais gali būti:

• daiktai, prekės; • pinigai,; • paslaugos; • žmogaus sveikata, garbė, orumas; • literatūros, mokslo kūriniai ir kt.

3. Turinys – tai teisinių santykių dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Jos tarpusavyje susijusios: subjektyvi vieno subjekto teisė paprastai atitinka teisinę kito subjekto pareigą.

11

1.8. TEISĖS PAŽEIDIMAS IR TEISINĖ ATSAKOMYBĖ

Teisės pažeidimas – tai fizinių ir juridinių asmenų priešinga teisei, kalta veika, kuria padaroma žala visuomenei ir už kurią yra numatyta teisinė atsakomybė. Teisės pažeidimo požymiai:

1. Teisės pažeidimo subjektais gali būti tik žmonės ar jų susivienijimai, nes teisės pažeidimas yra sąmoninga veika.

2. Teisė gali būti pažeista veikimu ar neveikimu. 3. Teisės pažeidimas yra neteisėta, t.y. teisei priešinga veika. 4. Teisės pažeidimas yra pavojinga visuomenei veika.

Teisės pažeidimo sudėtis:

1. Teisės pažeidimo subjektas – tai asmuo (fizinis ar juridinis), pažeidęs teisės normų reikalavimus.

2. Teisės pažeidimo objektas – tai teisės normų saugomos asmeninės, socialinės ir kitokios vertybės, į kurias neteisėtai kėsinamąsi.

3. Teisės pažeidimo objektiniai požymiai: • veika (veikimas ar neveikimas); • veikos padariniai (žala); • tiesioginis priežastinis veikos ir jos sukeltų padarinių ryšys; • laikas, vieta, aplinkybės, įrankiai ir t.t.

4. Teisės pažeidimo subjektiniai požymiai: • veikos motyvai (paskatos dėl kurių padarytas teisės pažeidimas); • tikslas (rezultatas, kurio siekiama); • kaltė (teisės pažeidėjo psihinis santykis su savo veika, priešinga teisei; kaltės

formos – tyčia ir neatsargumas)

Teisės pažeidimai pagal pavojingumo visuomenei laipsnį skirstomi į nusikaltimus ir nusižengimus.

Nusikaltimas (baudžiamasis nusižengimas)– tai visuomenei pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), kuri yra aprašyta baudžiamajame įstatyme ir kuria kėsinamasi į itin svarbias teisės saugomas vertybes.

Nusižengimai – visi kiti teisės pažeidimai, kurių įstatymas nepripažįsta nusikaltimais (civiliniai, drausminiai, administraciniai).

Teisinė atsakomybė - tai teisinis įsipareigojimas teisės subjektams garantuoti naudojimąsi savo teisėmis atitinkamų pareigų vykdymu, nurodant, kad tokių pareigų nevykdymas virs atitinkamų teisių praradimu. Atsakomybės įgyvendinimo būdai:

1. Vykdant pareigas, kuriomis legalizuojamas naudojimasis subjektinėmis teisėmis. 2. Siaurinant subjektines teises, kai atsisakoma vykdyti teisėms proporcingas pareigas.

Teisinė atsakomybė skirstoma:

1. Pozityvioji – asmens suvokimas, kad naudodamasis subjektinėmis teisėmis jis privalo vykdyti atitinkamas pareigas ir savanoriškai atlyginti žalą, jei ši bus padaryta kito asmens teisėms.

2. Negatyvioji – tai valstybės akcija, kai valstybė priverčia vieną iš teisinio santykio šalių įvykdyti kitos šalies naudai pareigą arba susiaurina teisės pažeidėjo teises iki jo paties susisiaurintų pareigų apimties.

12

Teisinės atsakomybės rūšys: 1) baudžiamoji; 2) administracinė; 3) civilinė ( turtinė ); 4) drausminė; 5) materialinė.

1) Baudžiamoji atsakomybė. Baudžiamąja tvarka atsako asmenys, padarę veikas, kurios

baudžiamojo įstatymo laikomos nusikaltimu arba baudžiamuoju nusižengimu. Baudžiamoji atsakomybė tai valstybės prievartos taikymas, kada kaltininkui prievartine

tvarka nustatomi tam tikri asmeniniai ir turtiniai apribojimai.

Nusikalstama veika – tai priešingas teisei, pavojingas, sąmoningas ir valingas žmogaus elgesys išoriniame pasaulyje. Tokia veika uždrausta įstatymo.

Nusikalstamos veikos formos: 1) pavojingas veikimas pasireiškia įvairių veiksmų, kuriais kėsinamasi į baudžiamojo įstatymo saugomus teisinius gėrius, atlikimu;

2) pavojingas neveikimas yra pasyvus žmogaus elgesys, sukeliantis išoriniame pasaulyje tam tikrus pakitimus.

Nusikalstamos veikos skirstomos į nusikaltimus ir nusižengimus. Nusikaltimu laikoma tik sąmoninga ir valinga veika, kuri pasireiškia aktyvia elgesio forma–veikimu, ar pasyvia elgesio forma–neveikimu, už kurią numatyta laisvės atėmimo bausmė. Nusikaltimai yra tyčiniai ir neatsargūs. Tyčiniai nusikaltimai:

1) Nesunkus – didžiausia bausmė neviršija 3 metų laisvės atėmimo. 2) Apysunkis – bausmė nuo 3 iki 6 metų laisvės atėmimo. 3) Sunkus – bausmė nuo 6 iki 10 metų laisvės atėmimo. 4) Labai sunkus – bausmė viršija 10 metų laisvės atėmimo.

Baudžiamasis nusižengimas yra pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), už kurią numatyta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, išskyrus areštą.

Asmuo baudžiamas už padarytą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis pripažįstamas kaltu.

Kaltė – tai asmens psichinis santykis su daroma pavojinga veika ir pasekmėmis. Kaltės formos: tyčia, neatsargumas.

Nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas: a) tiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos

pobūdį, numatė pavojingas visuomenei pasekmes ir jų norėjo; b) netiesiogine tyčia, kai asmuo suprato daromos veikos pavojingą pobūdį, numatė

pavojingų pasekmių kilimą ir nors tų pasekmių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido joms kilti.

Neatsargi nusikalstama veika yra tuomet, kai ji padaryta: a) dėl nusikalstamo pasitikėjimo (jeigu asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar

neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti);

b) dėl nusikalstamo nerūpestingumo (asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti).

Bausmė – tai valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu nusikaltimą, ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui. Bausmės paskirtis:

• sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų; • nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį;

13

• atimti ir apriboti nuteistajam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas; • siekti, kad asmenys, atlikę bausmę, laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; • užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Bausmių rūšys: 1) Padarius nusikaltimą:

• viešųjų teisių atėmimas (teisės būti išrinktam, paskirtam į valstybės ar savivaldybės institucijų ir įstaigų, įmonių ar nevalstybinių organizacijų renkamas ar skiriamas pareigas atėmimas);

• teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimas; • viešieji darbai (skiriami nuo vieno mėnesio iki vienerių metų; asmuo įpareigojamas neatlygintinai

dirbti nuo 10 iki 40 valandų per mėnesį visuomenės labui); • bauda

*(už baudžiamąjį nusižengimą – iki 50 MGL, * už nesunkų nusikaltimą – iki 100 MGL, * už apysunkį nusikaltimą – iki 200 MGL, * už sunkų nusikaltimą – iki 300 MGL);

• laisvės apribojimas (skiriama nuo 3 mėn. iki 2 metų; asmenys nuteisti šia bausme privalo: * be teismo žinios nekeisti gyvenamos vietos, * vykdyti teismo numatytus įpareigojimus, * atsiskaityti, kaip vykdo draudimus ir įpareigojimus);

• areštas (už nusikaltimą nustatoma nuo 15 iki 90 parų, už baudžiamąjį nusižengimą – nuo 10 iki 45 parų);

• terminuotas laisvės atėmimas (skiriama nuo 3 mėnesių iki 20 metų; pagal Kalėjimo departamento statutą laisvės atėmimo vietos yra: areštinės, pataisos namai, nepilnamečių pataisos namai, kalėjimai, atviros kolonijos, gydymo ir pataisos namai, laisvės atėmimo vietų ligoninės ir tardymo izoliatoriai).

Lietuvoje yra šios laisvės atėmimo įstaigos: Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas Pravieniškių pataisos namai – atviroji kolonija Marijampolės griežtojo režimo pataisos darbų kolonija Alytaus pataisos namai Kybartų pataisos namai (buvusi kolonija – gyvenvietė) Vilniaus pataisos namai (giežtojo režimo pataisos darbų kolonija) Panevėžio bendrojo režimo pataisos darbų kolonijoja Kauno nepilnamečių kolonija (Nepilnamečių tardymo izoliatorius ir Pataisos namai) Laisvės atėmimo vietų ligoninė (Lukiškių skg. 6)

• laisvės atėmimas iki gyvos galvos. 2) Padariusiam nusižengimą:

• viešųjų teisių atėmimas; teisės dirbti tam tikrą darbą, ar užsiimti tam tikra veikla atėmimas; viešieji darbai; bauda; laisvės apribojimas; areštas.

2) Administracinė atsakomybė. Administracinės atsakomybės atsiradimo pagrindas yra

administracinis nusižengimas. Administraciniu teisės pažeidimu laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba

neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

Administracinėn atsakomybėn traukiami asmenys, kuriems iki administracinio teisės pažeidimo padarymo sukako 16 metų. Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų amžiaus padarytus nusižengimus atsako tėvai ar juos atstojantys asmenys.

Pareigūnai administracinėn atsakomybėn traukiami už administracinius teisės pažeidimus, susijusius su jų pareigų netinkamu vykdymu, už pažeidimus, susijusius su nesilaikymu nustatytų valdymo tvarkos valstybinės ir viešosios tvarkos, aplinkos gyventojų sveikatos apsaugos, bei kitų taisyklių, kurių laikymąsi užtikrinti yra jų tarnybinė pareiga.

Pareigūnai – asmenys, kurie nuolat ar laikinai vykdo valdžios atstovų funkcijas, arba įmonėse, įstaigose, organizacijose eina tarnybą, susijusią su organizacinių – tvarkymo ar organizacinių – ūkinių pareigų vykdymu.

14

Administracinė atsakomybė - tai teisinis santykis tarp valstybės ir įgalioto organo, pareigūno ir teisės pažeidėjo (Valstybė smerkia pažeidėjus, reikalauja atsakomybės taikydama nuobaudą. Pažeidėjas atsako valstybei, institucijoms, atlikdamas nuobaudą ir tuo patiria neigiamas pasekmes – netenka laisvės, teisių, kitų vertybių).

���� Administracinės atsakomybės ypatumai: • reglamentuota tik įstatyme (pagrindas ATPK – Administracinių teisės pažeidimų kodeksas); • taikoma tik padarius administracinį nusižengimą, neužtraukia asmens teistumo; • taikomos ypatingos sankcijos – administracinės nuobaudos; • taiko pareigūnas, kuriam pažeidėjas tarnybiškai nepavaldus; • skiria specialiai įpareigotas organas ar pareigūnas, priklausantis valdymo aparatui; • administracinių teisės pažeidimų bylų nagrinėjimo procedūra yra žymiai paprastesnė negu

civiliniame ar baudžiamajame procese. • subjektai tik fiziniai asmenys.

Administracinė nuobauda – tai teisinio poveikio priemonė, kurią taiko kompetentingi valstybės organai (pareigūnai), asmenims, padariusiems administracinį teisės pažeidimą.

���� ATPK numatytos šios administracinės nuobaudos:

1) įspėjimas; 2) bauda; 3) daikto, kuris buvo administracinio teisės pažeidimo padarymo įrankis arba tiesioginis

objektas, ir pajamų, kurios buvo gautos administracinio teisės pažeidimo padarymu, konfiskavimas;

4) suteiktos asmeniui specialiosios teisės atėmimas; 5) administracinis areštas; 6) nušalinimas nuo darbo (pareigų).

Nepilnamečiams taikomos visos nuobaudos, išskyrus administracinį areštą. Daikto konfiskavimas, specialios teisės atėmimas ir nušalinimas nuo darbo (pareigų) gali

būti kaip pagrindinė ir kaip papildoma nuobauda. Nuobauda gali būti skiriama ne vėliau kaip per 6 mėn. nuo pažeidimo padarymo dienos,

esant trunkamam pažeidimui – per 6 mėn. nuo jo paaiškėjimo dienos. Vienas iš svarbiausių administracinių nuobaudų skyrimo ypatumų yra tas, kad

administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja ir nuobaudas kaltiems asmenims taiko labai daug valstybės institucijų ir pareigūnų. Pagal ATPK 216 str. Administracinių teisės pažeidimų bylas nagrinėja ir nuobaudas pažeidėjams skiria: 1) administracinės komisijos prie savivaldybių tarybų; 2) policija; 3) valstybinės inspekcijos; 4) seniūnijų kaimo vietovėse seniūnai; 5) apylinkės teismai; 6) kitos įstatymų tam įgaliotos institucijos bei pareigūnai – įvairių transporto rūšių, aplinkos apsaugos, muitinės, valstybinės sienos apsaugos, krašto apsaugos, valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos ir kitų institucijų pareigūnai.

3) Civilinė atsakomybė. Civilinė teisinė atsakomybė atsiranda tada, kai skolininkas

neįvykdo prievolės arba ją įvykdo netinkamai.Tačiau turtinė atsakomybė gali atsirasti ir tada, kai asmuo tyčia ir dėl neatsargumo sugadina svetimą turtą, sužaloja žmogų, nevykdo įsipareigojimų ar pan.

4) Drausminė atsakomybė. Darbo įstatymuose numatyta drausminė atsakomybė, kuri

taikoma už dėl darbuotojo kaltės padarytą darbo drausmės pažeidimą, pareigų nevykdymą arba netinkamą jų vykdymą. Teisės teorijoje dažniausiai skiriamos dvi drausminės atsakomybės rūšys (formos) – bendroji ir specialioji. Bendroji drausminė atsakomybė nustatoma įmonės, įstaigos, organizacijos darbo tvarkos taisyklėmis. Taikoma visiems darbuotojams, taip pat ir tiems, kuriems taikoma specialioji drausminė atsakomybė. Specialioji drausminė atsakomybė numatyta kai kuriose ūkio šakose ir srityse tam tikrų

15

kategorijų darbuotojų darbo drausmę reglamentuojančiais įstatymais, darbo drausmės statutais ir nuostatais ar kitais specialiais teisės aktais.

5) Materialinė atsakomybė atsiranda dėl žalos padarymo netinkamai vykdant darbines

pareigas. Materialinės atsakomybės tikslas – kompensuoti nukentėjusiam padarytą turtinę ir neturtinę žalą. Materialinė atsakomybė yra savarankiška teisinės atsakomybės rūšis, todėl gali būti taikoma greta kitų ( drausminės, administracinės, baudžiamosios) atsakomybės rūšių.

Teisinės atsakomybės tikslai: 1) sumažinti teisės pažeidėjo subjektines teises iki jo paties susimažintų pareigų apimties

(teisingumo vykdymas); 2) atlyginti žalą, padarytą teisės pažeidimu; 3) ugdyti žmonių pagarbą teisei ir teisingumui; 4) vykdyti teisės pažeidimų prevenciją.

Teisinės atsakomybės principai: 1) Sutarčių reikia laikytis. Asmuo naudodamasis subjektine teise, privalo vykdyti iš tos

teisės išplaukiančias konkrečias pareigas, su kuriomis įstatymas ar sutartis sieja naudojimosi ja legalumą.

2) Žala, kuri padaroma naudojantis savo teisėmis, turi būti atlyginama. 3) Teisėtumo principas – teisinė atsakomybė gali būti tik už veiką, priešingą įstatymui ir

taikoma laikantis proceso nustatytos tvarkos; 4) Pagrįstumo principas – teisinė atsakomybė gali būti taikoma tik nustačius objektyvią

tiesą – teisės pažeidimo faktą ir su juo susijusias aplinkybes. 5) Teisingumo principas, apimantis reikalavimus:

• neleistina taikyti baudžiamosios atsakomybės už nusižengimus; • nustatantis atsakomybę ar ją didinantis įstatymas negali veikti atgal; • jeigu teisės pažeidimu padaroma žala, kurią galima realiai atkurti, tai taikomos

sankcijos privalo garantuoti tokį teisių atkūrimą; • jeigu pažeidėjas padarė negrįžtamą žalą kito teisėms, tai teisinės atsakomybės

griežtumas turi atitikti padarytos žalos mastą ir neteisėtos veikos pavojingumo visuomenei laipsnį (norint teisingai nubausti, reikia siekti, kad „skausmai, daromi bausme,

viršytų malonumą, gaunamą nusikalstant“ / Č. Bekarija ) ; • kiekvienas asmuo, padaręs teisės pažeidimą, teisine tvarka atsako tik už savo

konkrečius neteisėtus veiksmus; • už vieną teisės pažeidimą galima tik viena teisinė bausmė.

6) Tikslingumo principas – pasirinkta teisės pažeidėjui bausmė turi atitikti atsakomybės tikslus; šis principas reikalauja taikyti prievartos priemonę:

• atsižvelgiant į pažeidimo sunkumą; • asmenines pažeidėjo savybes; • galimybę sušvelninti arba netaikyti prievartos priemonės, jeigu tikslą galima

pasiekti kitu būdu. 7) Atsakomybės neišvengiamumo principas – bausmės neišvengiamumas, padarius teisės

pažeidimą. 8) Veiksmingumo principas - teisinės atsakomybės poveikio žmonių teisinei sąmonei

ir jų elgesiui veiksmingumas. Jis susijęs su teisinės atsakomybės taikymo operatyvumu.

16

2. KONSTITUCINĖ TEISĖ

Konstitucinė teisė - nacionalinės teisės sritis, suprantama kaip sistema teisės normų, nustatančių valstybės organizacijų, viešosios valdžios organizavimo ir jos įgyvendinimo pagrindus, taip pat asmens ir valstybės santykių pagrindus. PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Ambasada (pranc. ambassade) – aukščiausioji valstybės diplomatinė atstovybė užsienio šalyje. Apatridas ( gr. a- neigimo priešdėlis + patris – tėvynė )- asmuo be pilietybės. Bipatridas – asmuo, turintis dvigubą pilietybę. Frakcija ( lot. fractio -laužymas ) – arba organizuota partijos narių grupė, veikianti parlamente ir

vykdanti savo partijos politiką, arba politikų grupuotė partijos viduje, atsiradusi dėl nesutarimo su bendrąja politine partijos linija.

Impičmentas ( ang. impeachment – apkalta ) - ypatingas nusikaltusių įstatymams aukštųjų valstybės pareigūnų apkaltinimo ir jų bylų nagrinėjimo būdas.

Indemnitetas - nepersekiojamumas. Interpeliacija ( lot. interpellatio - kalbos pertraukimas ) - įstatymų leidimo valdžią turinčio

vyriausybės organo ( parlamento ) deputato ar jų grupės paklausimas vykdomąją valdžią turinčiam organui ( vyriausybei ) ar jo nariui tam tikru jų veiklos klausimu.

Jurisdikcija ( lot. jurisdictio - teisena, teismo procesas ) - teismo ar kito valstybės administracijos organo teisė spręsti teisinius ginčus ir klausimus.

Kodeksas ( lot. codex - knyga ) - sistemiškas tam tikrą visuomeninių reikalų sritį reguliuojančių teisės normų rinkinys.

Peticija ( lot. petitio – reikalavimas ) - kolektyvinis prašymas, dažniausiai įteikiamas aukščiausiąją valdžią valstybėje turintiems vyriausybės organams: karaliui, parlamentui ar prezidentui.

Pilietybė - asmens teisinė padėtis, reiškianti jo priklausomybę kuriai nors valstybei. Preambulė ( lot. preambulus – einantis priešakyje ) – įstatymo ar kito teisinio akto, deklaracijos ar

tarptautinės sutarties įvadinė dalis. Prokuratūra ( lot. procurare – rūpintis ) – speciali valstybės institucija, į kurios kompetenciją

įeina baudžiamųjų bylų kėlimas, kaltinimo palaikymas, atstovavimas valstybės interesams teismų procese. Ratifikacija ( lot. ratus –teisėtas + facio – darau ) – aukščiausiojo valstybės valdymo organo (

prezidento ar parlamento ) aktas, kuriuo tvirtinama tarpvalstybinė sutartis, pasirašyta valstybės įgalioto atstovo. Seimo nario statusas - tai Konstitucija, Seimo statutu ir įstatais nustatyta parlamentaro teisinė

padėtis, reguliuojanti nario mandato atsiradimą, nutrūkimą bei veikimo laiką, nario teises ir pareigas, atsakomybę, taip pat veiklos garantijas.

Socialinė grupė - bet kuri žmonių grupė. Suverenitetas - valstybės nepriklausomybė, teisė savo nuožiūra tvarkyti vidaus ir užsienio politiką. Vietos savivalda - valdžios organai, pavaldūs centrinei valstybės vyriausybei, bet turintys

nustatytus įgaliojimus tvarkyti jiems pavaldžios valstybės teritorijos dalies reikalus.

2.1. LIETUVOS KONSTITUCIJŲ RAIDA

1. Konstitucijos užuomazga buvo 1468 m. Kazimiero teisynas, apėmęs tik baudžiamąją teisę. Valstybinė ir civilinė buvo išblaškytos krašto ir sričių privilegijose.

2. Jau sisteminis, viską apimantis teisinis rinkinys buvo 1529 m. statutas. Jį sudarė 13 skyrių , kiekvienas skirtas kuriai nors vienai gyvenimo sričiai.

3. 1566 m. statute pakeista administracinė stuktūra- sukurti pavietai, pakeista teismų sistema. Atsispindėjo Lietuvos bajorų siekimas Lenkijos bajorų laisvių. Buvo 14 skyrių. Parašytas slavų kalba.

4. 1588 m. statutas akcentavo tik Lietuvai rūpimus dalykus ( po 1569 m. unijos ). Jis saugojo Lietuvą nuo inkorporavimo į Lenkijos valstybę. Galiojo iki 1840 m.

5. 1791 m. gegužės 3-čiosios konstitucija panaikino “Liberum veto” teisę, LDK vardą. Aukščiausia valdžia priklausė seimui, vykdomoji – karaliui, ministrų kabinetui. Sulygintos bajorų ir miestiečių teisės.

6. 1922 08 06 konstitucija. Nepriklausomos Lietuvos Seimas renkamas 3 metams. Prezidentą 3 metams rinko Seimas.

7. 1928 m. konstitucija. Seimas renkamas 5 metams, nebeturėjo įstatymų leidimo monopolio. Prezidentas renkamas tautos išrinktų atstovų 7 metams.

17

8. 1938 m. konstitucija įtvirtino autoritarinio valdymo atmosferą. Visa valdžia sutelkta prezidento rankose.

9. 1940 08 25priimta LTSR konstitucija, kurios pagrindu buvo 1936 m. SSRS konstitucija.

10. 1978 04 20 konstitucija atspindėjo “išsivysčiusio “ pseudosocializmo laikotarpį. 11. 1992 10 25 konstitucija. Pagrindiniai nepriklausomos Lietuvos Respublikos

konstitucijos bruožai: • Nustato pamatinius konstitucinės santvarkos principus, įtvirtina Seimo, Prezidento

rinkimų tvarką ir įgaliojimus, teisminės valdžios ir vietos savivaldos institucijų organizavimo ir veiklos principus. Reglamentuoja žmogaus teises ir laisves, jų gynimo pagrindus.

• Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas. • Negalioja joks įstatymas ar kitas aktas, priešingas Konstitucijai. • Konstitucijai būdingas stabilumas, ji apsaugota nuo skubotų korektyvų ir

pataisymų.

2.2. PAGRINDINĖS ŽMOGAUS TEISĖS, LAISVĖS IR PAREIGOS

Pagrindinės žmogaus teisės, laisvės ir pareigos - tai valstybės nustatytos, suteiktos ir garantuotos Konstitucijoje, įtvirtintos kiekvieno piliečio galimybės veikti (teisės ir laisvės ) ir leistinumas veikti ( pareigos ), siekiant užtikrinti jų gyvybiškai svarbių ir socialiai reikšmingų poreikių tenkinimą.

� Skiriamos šios pagrindinės žmogaus teisių, laisvių bei pareigų grupės: 1) socialinės – ekonominės žmogaus teisės (tai žmogaus konstitucinių teisių,

suteikiančių jam teisinę galimybę pretenduoti gauti iš valstybės, esant tam tikroms sąlygoms, atitinkamų gėrybių socialinėje ir ekonominėje sferose, visuma );

2) politinės teisės ir laisvės (pagrindinių konstitucinių teisių ir laisvių suteikiančių piliečiams galimybę dalyvauti visuomeniniame ir politiniame gyvenime, grupė );

3) pilietinės teisės ir laisvės (tai prigimtinių, neperleidžiamų pagrindinių teisių ir laisvių, atsiradusių nuo žmogaus gimimo ir nepriklausančių bet kokiai valstybei, visuma );

4) kultūrinės teisės ir laisvės; 5) konstitucinės žmogaus pareigos (konstitucinės teisės normose išreikštas valstybės

siekimas nustatyti bet kurių asmenų tam tikro elgesio taisykles).

(Apie konkrečias žmogaus teises, laisves ir pareigas skaitykite 1992 m. LR Konstitucijos II – IV skirsniuose)

2.3. REFERENDUMAS

Referendumas – tai tokia teisėkūros rūšis, kai pati tauta visuotiniu balsavimu priima

konstitucijos ar konkretaus įstatymo nuostatas reglamentuoti vidaus ir užsienio politiką. Referendumą gali inicijuoti ne mažiau kaip 1/4 Seimo narių, arba piliečiai, surinkę ne

mažiau kaip 300 tūkst. balsavimo teisę turinčių piliečių parašų. Referendumu priimti sprendimai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo ir yra galutiniai, t.y. nereikalingi kurios nors institucijos patvirtinimo. � Lietuvoje įvyko šie referendumai:

• 1991 02 09 LR piliečiai pasisakė už nepriklausomos demokratinės valstybės kūrimą; • 1992 06 14 dėl Rusijos kariuomenės išvedimo; • 1992 10 25 patvirtino naują LR Konstituciją, • 2003 05 10-11 dėl narystės Europos Sąjungoje.

18

Pagal Referendumo įstatymą skiriami :

1) privalomieji referendumai – besąlygiškai rengiami, kai sprendžiami klausimai dėl Konstitucijos 1 straipsnio (šiuo atveju sprendimas priimamas, jei tam pritaria ne mažiau kaip ¾ piliečių, įrašytų į rinkėjų sąrašus) ir kitų I skirsnio bei XIV skirsnio nuostatų (jei tam pritaria ne mažiau kaip pusė piliečių, įrašytų į rinkėjų sąrašus), Konstitucijos sudedamosios dalies – konstitucinio akto ,,Dėl Lietuvos Respublikos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ (jei pritaria ne mažiau kaip ¾ rinkėjų) keitimo ir Lietuvos valstybės dalyvavimo tarptautinėse organizacijose, jeigu ,,šis dalyvavimas yra susijęs su Lietuvos valstybės organų kompetencijos daliniu perdavimu tarptautinių organizacijų institucijoms (jei pritaria daugiau kaip pusė referendume dalyvavusių piliečių). Taip pat jei Seimas ar 300 tūkst. Rinkimų teisę turinčių piliečių siūlo spręsti klausimą, susijusį su įstatymų ar jų nuostatų priėmimu (Referendumo įstatymo 4 str. 1 ir 2 d., žr. Konstitucijos 69 str. 4 d.).

2) konsultaciniai (patariamieji) referendumai – tai tokie referendumai, kurių daugiau kaip pusės piliečių balsais priimtas sprendimas įpareigoja Seimą nagrinėti jo įgyvendinimą, gali būti rengiami kitais valstybei ir visuomenei svarbiais klausimais, jei tai inicijuoja 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių ar Seimas, ir dėl to nebūtina rengti privalomojo referendumo.

2.4. LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖ

Pilietybė – nuolatinis asmens teisinis ryšys su konkrečia valstybe.

���� Pilietybė gali būti: 1. Įgimtoji. Nustatant pilietybę pagal kilmę taikomi du principai:

1)“kraujo teisė”( jus sangvini ) – konkrečios valstybės pilietis yra bet koks asmuo, kurio tėvai yra tos valstybės piliečiai,

2)“žemės teisė”( jus soli ) – kurie gimė valstybės teritorijoje nepriklausomai nuo tėvų pilietybės.

2. Įgytoji. Tai pilietybės įgyjimas nustatytais būdais: 1) gimstant; 2) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę supaprastinta tvarka; 3) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę natūralizacijos tvarka; 4) suteikus Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka; 5) grąžinus Lietuvos Respublikos pilietybę; 6) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais.

���� Pilietybės suteikimo sąlygos Pagal LR Pilietybės įstatymą pilietybė gali būti suteikiama asmeniui, pateikusiam

prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti Lietuvos Respublikai ir atitinka šias sąlygas: ( 18 str.): 1) pastaruosius 10 metų teisėtai nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; 2) prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo pateikimo ir sprendimo dėl Lietuvos

Respublikos pilietybės suteikimo priėmimo metu turi teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) išlaikė valstybinės kalbos egzaminą; 4) išlaikė Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminą; 5) turi teisėtą pragyvenimo šaltinį; 6) yra asmuo be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios teisę Lietuvos Respublikos

pilietybės įgijimo atveju praranda tos valstybės pilietybę, arba raštu pareiškia savo valią atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta Lietuvos Respublikos pilietybė;

7) nėra aplinkybių, kurioms esant negalėtų būti teikiama Lietuvos pilietybė.

LR Prezidentas gali suteikti LR pilietybę nusipelniusiems Lietuvos Respublikai užsienio valstybių piliečiams ar asmenims be pilietybės išimties tvarka, netaikant 18 straipsnyje numatytų sąlygų.

19

���� Lietuvos Respublikos pilietis gali būti kartu ir kitos valstybės pilietis, jeigu Lietuvos Respublikos pilietybę ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas ir jam nėra sukakę 21 metai; yra asmuo, ištremtas iš okupuotos Lietuvos Respublikos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, arba tokio asmens palikuonis ( vaikas, vaikaitis, provaikaitis ); yra asmuo, pasitraukęs iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. ir įgijęs kitos valstybės pilietybę, arba tokio asmens palikuonis (vaikas, vaikaitis, provaikaitis); sudarydamas santuoką su kitos valstybės piliečiu dėl to savaime (ipso facto) įgijo tos valstybės pilietybę; yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jis yra įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, ir dėl to įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę; yra asmuo, kuriam nesukako 21 metai, jeigu jį, Lietuvos Respublikos pilietį, iki kol jam sukako 18 metų, įvaikino kitos valstybės piliečiai (pilietis) ir dėl to jis įgijo kitos valstybės pilietybę.

���� Lietuvos Respublikos pilietybė natūralizacijos tvarka, supaprastinta tvarka, išimties tvarka neteikiama, taip pat negrąžinama asmenims, kurie rengėsi, kėsinosi padaryti ar padarė tarptautinius nusikaltimus – agresiją, genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, nusikalstamas veikas prieš Lietuvos Respubliką, iki atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, kuris pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikomas labai sunkiu nusikaltimu, arba Lietuvos Respublikoje buvo bausti už labai sunkų nusikaltimą, nesvarbu, ar išnyko teistumas už šiame punkte nurodytus nusikaltimus, ar neišnyko, įstatymų nustatyta tvarka neturi teisės gauti dokumento, patvirtinančio teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. ���� Lietuvos Respublikos pilietybės netenkama:

1) atsisakius Lietuvos Respublikos pilietybės; 2) įgijus kitos valstybės pilietybę, išskyrus šiame įstatyme numatytus atvejus; 3) Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių nustatytais pagrindais; 4) jeigu Lietuvos Respublikos pilietis tarnauja kitos valstybės tarnyboje neturėdamas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės leidimo; 5) įgijus Lietuvos Respublikos pilietybę pateikus suklastotus dokumentus ar kitokiu

apgaulės būdu; 6) paaiškėjus aplinkybėms, dėl kurių šiam asmeniui Lietuvos Respublikos pilietybė

negalėjo būti suteikta, atkurta ar grąžinta; 7) paaiškėjus, kad sprendimas dėl asmens Lietuvos Respublikos pilietybės priimtas

pažeidus šį ar kitus Lietuvos Respublikos įstatymus; 8) jeigu asmuo Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietybę įgijo gimdamas ar buvo

įvaikintas Lietuvos Respublikos piliečių (piliečio) ar kitos valstybės piliečių (piliečio) iki tol, kol jam sukako 18 metų, sukakus 21 metams nėra atsisakęs kitos valstybės (valstybių) pilietybės.

2. 5. ĮSTATYMŲ LEIDYBA

Lietuvos Respublikoje įstatymų leidyba užsiima Seimas. Jį sudaro Tautos atstovai – 141 Seimo narys.

Teisiniu požiūriu Seimas: 1) nėra pagrindinė ar svarbiausioji valstybės institucija, t.y. yra ne aukščiausioji, bet

viena iš aukščiausiųjų valstybinės valdžios institucijų, nurodytų Konstitucijos nuostatoje ,,Valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Seimas, Respublikos Prezidentas ir Vyriausybė, teismas“ (5 str. 1 d.);

2) yra vienintelė institucija, turinti įgaliojimą leisti įstatymus (67 str.2 p.); 3) yra vienintelė institucija, turinti įgaliojimą nustatyti (įstatymu) mokesčius (127 str.

3 d.) ir tvirtinti valstybės biudžetą (131 str.); 4) yra tiesiogiai renkama ir atstovaujamoji valstybės valdžios institucija.

20

Seimo rinkimai Renkamas 4 m. vienmandatėse rinkimų apygardose ir daugiamandatėje rinkimų

apygardoje remiantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Dalyvauti rinkimuose turi teisę LR piliečiai nuo 18 m. (išskyrus pripažintus neveiksniais).

Seimo nariu gali būti LR pilietis nesusijęs su jokia priesaika kitai valstybei, ne jaunesnis kaip 25 metų amžiaus, nuolat gyvenantis Lietuvoje.

Seimo nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo nuosprendį, asmenys, teismo pripažinti neveiksniais.

Rinkimams organizuoti LR sudaroma 71 vienmandatė rinkimų apygarda, kurioje renkamas 1 narys ir viena daugiamandatė, kurioje išrenkama 70 seimo narių.

Kandidatus turi teisę kelti politinės partijos, bei pavieniai asmenys, surinkę 1000 jį parėmusių rinkėjų parašų, sumokėję 1 vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio užstatą.

Seimo įgaliojimai: 1) svarsto ir priima Konstitucijos pataisas; 2) leidžia įstatymus; 3) priima nutarimus dėl referendumų; 4) skiria LR Prezidento rinkimus; 5) skiria savivaldybių tarybų rinkimus; 6) steigia valstybės institucijas ir skiria bei atleidžia jų vadovus; 7) prižiūri Vyriausybės veiklą; 8) tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri kaip jis vykdomas; 9) skiria Konstitucinio Teismo, Aukščiausio Teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus; 10) ratifikuoja ir denonsuoja LR tarptautines sutartis; 11) steigia LR valstybinius apdovanojimus; 12) leidžia amnestijos aktus; 13) įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima

sprendimą dėl ginkluotųjų jėgų panaudojimo ir t.t. (Plačiau skaitykite LR Konstitucijos 67 straipsnyje)

Seimo Pirmininkas turi sustabdyti savo veiklą Seimo narių frakcijoje. Vykdydamas savo įgaliojimus, numatytus Seimo statuto 29 str., Seimo Pirmininkas leidžia potvarkius, pasirašo Seimo priimtus įstatymus, jeigu jų nepasirašo Prezidentas. Įstatymai įsigalioja nuo paskelbimo „Valstybės žiniose“ dienos, jeigu pačiuose įstatymuose nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data.

21

Seimo struktūra

Seimo vadovai • Pirmininkas • 5 pavaduotoai • iš jų vienas opozicijos

lyderis

Vadovauja Seimo posėdžiams

Seimo valdyba • Seimo vadovai • Opozicijos

lyderis Sprendžia organizacinius Seimo darbo klausimus

Seimo kanceliarija Prižiūri: 1) Seimo ir jo valdybos dokumentų rengimą, 2) Valstybės institucijų vadovams pateiktų paklausimų ir interpeliacijų nagrinėjimą

Seimo komitetai

1) rengia įstatymų projektus, teikia dėl jų išvadas 2) teikia pasiūlymus dėl ministerijų steigimo, panaikinimo 3) svarsto Vyriausybės programą 4) svarsto rinkėjų pastabas, pasiūlymus

Seimo komisijos

Seimo frakcijos

Nagrinėja specialias problemas

Įgyvendina savo politinius tikslus

Seniūnų sueiga • Seimo valdybos

nariai • Frakcijų nariai

1) svarsto Seimo sesijos darbo programas 2) pritaria posėdžių darbotvarkėms 3) derina Seimo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus

22

2.6. VYKDOMOSIOS VALDŽIOS INSTITUCIJOS

2.6.1. VALSTYBĖS VADOVAS

Beveik visose valstybėse valstybės vadovas yra vienasmenis. Tik Šveicarijoje

valstybės vadovo pareigas vykdo kolegiali vyriausybė - Direktorija, susidedanti iš 7 narių, parlamento renkamų 3 metams. Pirmininkas keičiamas kasmet. Prezidentinėse respublikose valstybės vadovas yra ir vyriausybės vadovas.

Lietuvoje Prezidento institucija atkurta įsigaliojus 1992 metų LR Konstitucijai. Priėmus Respublikos Prezidento rinkimų įstatymą ( 1993 m. ) ir Respublikos Prezidento įstatymą (1993 m. ) pirmuoju po nepriklausomybės atkūrimo Lietuvos Respublikos Prezidentu 1993 m. vasarį buvo išrinktas Algirdas Mykolas Brazauskas.

Konstitucijos nuostatos leidžia Respublikos Prezidentą vertinti ir kaip vienasmenę valstybės valdžios instituciją (5 str. 1 d., 84 str. 18 p.) ir kaip pareigūną – valstybės vadovą (77 str.1 d.), kuris:

1) gali būti perrinktas penkerių metų kadecijai tik vieną kartą iš eilės (78 str. 3 d.);

2) privalo sustabdyti savo veiklą politinėje partijoje (83 str. 2 d.) ir todėl turi būti iš dalies depolitizuotas.

Prezidento rinkimai Kandidatu gali būti: • LR pilietis pagal kilmę; • ne jaunesnis kaip 40 metų amžiaus; • pastaruosius 3 metus išgyvenęs Lietuvoje; • jeigu gali būti renkamas Seimo nariu; • surinkęs 20.000 jo kandidatūrą palaikančių rinkėjų parašų; • sumokėjęs 5 vid. darbo užmokesčio dydžio užstatą.

Prezidentas renkamas 5 metams, daugiausia 2 kadencijoms. Išrinktu I ture laikomas kandidatas, kuris pirmą kartą balsuojant ir dalyvaujant ne mažiau kaip pusei visų rinkėjų, gavo daugiau kaip pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų, II ture - tas, kuris surinko daugiau balsų.

Prezidento įgaliojimai: 1) sprendžia pagrindinius užsienio politikos klausimus ir kartu su vyriausybe vykdo

užsienio politiką; 2) pasirašo tarptautines sutartis ir teikia jas Seimui ratifikuoti; 3) Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą pirmininką; 4) tvirtina vyriausybės sudėtį, priima jos atsistatydinimą; 5) teikia Seimui teisėjų kandidatūras į Aukščiausiąjį, Apeliacinį, KonstitucinįTeismą; 6) Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą; 7) skelbia nepaprastąją padėtį; 8) pasirašo ir skelbia Seimo priimtus įstatymus; 9) suteikia aukščiausius karinius laipsnius; 10) teikia LR pilietybę; 11) skiria valstybinius apdovanojimus; 12) teikia malonę nuteistiesiems ir t.t.

(Plačiau skaitykite LR Konstitucijos 84 straipsnyje) Respublikos Prezidentas, įgyvendindamas jam suteiktus įgaliojimus, leidžia aktus–dekretus, kurie įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo „Valstybės žiniose“. Dėl savo rezidencijos, dėl jį aptarnaujančių padalinių struktūros, dėl etatų ir vidaus darbo organizavimo leidžia potvarkius.

23

2.6.2. VYRIAUSYBĖ

Vyriausybė yra vykdomosios valdžios institucija. Pagrindiniai vyriausybės

uždaviniai yra ekonomikos valdymas, įstatymų vykdymo organizavimas, kitų vykdomosios valdžios institucijų veiklos kontrolė. Vyriausybę sudaro Ministras Pirmininkas ir 14 ministrų. Ministrą Pirmininką Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Ministrus skiria ir atleidžia Ministro pirmininko teikimu Respublikos Prezidentas. Ministras Pirmininkas per 15 dienų nuo jo paskyrimo pristato Seimui Vyriausybę ir pateikia svarstyti jos programą. Kai Seimas posėdyje dalyvaujančių narių dauguma pritaria programai, Vyriausybė gauna įgaliojimus veikti. Jeigu Seimas nepritaria šiai programai, Ministras Pirmininkas per 15 dienų nuo nepritarimo dienos pateikia svarstyti naują programą. Vyriausybės kompetencija:

1) tvarko krašto reikalus, saugo LR teritorijos neliečiamybę, garantuoja valstybės saugumą ir viešąją tvarką;

2) vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus;

3) koordinuoja ministerijų ir kitų Vyriausybės įstaigų veiklą; 4) rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui, vykdo valstybės biudžetą,

teikia Seimui biudžeto įvykdymo apyskaitą; 5) rengia ir teikia Seimui svarstyti įstatymų projektus; 6) užmezga diplomatinius santykius ir palaiko ryšius su užsienio valstybėmis ir

tarptautinėmis organizacijomis; 7) vykdo ir kitas pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir kiti įstatymai.

Vyriausybė yra kolegiali institucija. Valstybės valdymo reikalus Vyriausybė sprendžia posėdžiuose priimdama nutarimus. Vyriausybės nutarimai – tai poįstatyminiai aktai, priimami visų Vyriausybės narių balsų dauguma. Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras, nepaisant, kaip jis balsavo posėdžio metu. Nutarimai pasirašomi per 3 darbo dienas nuo jų priėmimo ir įsigalioja kitą dieną po paskelbimo „Valstybės žiniose.“ Ministras Pirmininkas pagal savo kompetenciją organizaciniais, personaliniais ir kitais klausimais leidžia potvarkius arba priima operatyvius sprendimus-pavedimus, įforminamus rezoliucijomis. Potvarkiai įsigalioja tą pačią dieną, jeigu juose nenumatyta kita įsigaliojimo data. Vyriausybė solidariai atsako Seimui už visą savo veiklą. Seimo narys ar Seimo narių grupė gali kreiptis į Ministrą Pirmininką ar ministrus su paklausimu. Šie privalo atsakyti žodžiu ar raštu Seimo sesijoje. Ryškiausia politinės atsakomybės forma yra interpeliacija ir nepasitikėjimo Vyriausybe pareiškimas. Penktadalis Seimo narių gali pateikti interpeliaciją Ministrui Pirmininkui ar ministrui. Vyriausybės narys privalo per dvi savaites perduoti Seimo Pirmininkui raštišką atsakymą, su kuriuo supažindinami Seimo nariai. Vyriausybės atsistatydinimo atvejai:

1) kai Seimas du kartus iš eilės nepritaria naujai sudarytos Vyriausybės programai; 2) kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma slaptu balsavimu pareiškia nepasitikėjimą

Vyriausybe ar Ministru Pirmininku; 3) kai Ministras Pirmininkas atsistatydina ar miršta; 4) po Seimo rinkimų, kai sudaroma nauja Vyriausybė.

Ministras privalo atsistatydinti, kai nepasitikėjimą juo slaptu balsavimu pareiškia daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Vyriausybės ar ministro atsistatydinimą priima Respublikos Prezidentas.

24

2.7. KONSTITUCINIS TEISMAS

Šį teismą sudaro 9 teisėjai, skiriami 9 m. tik vienai kadencijai ( kas 3 m. 1/3 atnaujinama teismo sudėtis).

Teisėjus skiria Seimas iš kandidatų, kuriuos po lygiai pasiūlo: • Prezidentas; • Seimo Pirmininkas; • Aukščiausiojo Teismo pirmininkas.

Iš paskirtų teisėjų Prezidento teikimu Seimas skiria šio Teismo Pirmininką. Teisėju gali būti:

• LR pilietis turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą; • turintis ne mažesnį kaip 10 metų teisininko specialybės darbo stažą; • nepriekaištingos reputacijos.

Konstitucinis Teismas nagrinėja ir priima sprendimą ar neprieštarauja Konstitucijai LR įstatymai ir kt. Seimo priimti aktai (Seimo nutarimai, Seimo statutas). Taip pat nagrinėja ar neprieštarauja Konstitucijai ir įstatymams:

1) Prezidento dekretai; 2) Vyriausybės nutarimai. Konstitucinis teismas priima nutarimą, kuris yra ne tik galutinis ir neskundžiamas (K-

jos 107 str. 2 d.), bet ir sukelia konkretų teisinį padarinį: po oficialaus paskelbimo antikonstituciniu pripažintas aktas negali buti taikomas.

Teikia išvadas: 1) ar nebuvo pažeisti rinkimų įstatymai per Seimo ir Prezidento rinkimus; 2) ar tarptautinės sutartys neprieštarauja Konstitucijai; 3) ar Prezidento sveikatos būklė leidžia jam toliau užimti šias pareigas; 4) ar Seimo nariams ir kitiems pareigūnams teisėtai Seime pradėta apkaltos proceso

byla. Šiais atvejais Konstitucinio teismo išvados, nors ir yra ,,galutiniai ir neskundžiami“

teisinių klausimų sprendimai, savaime nesukelia konkrečių padarinių, nes remdamasis Konstitucinio Teismo išvadomis, klausimus galutinai politiškai sprendžia Seimas. Į šį teismą turi teisę kreiptis:

1. Ne mažiau kaip 1/5 visų Seimo narių: • dėl LR įstatymų ir Seimo priimtų aktų atitikimo Konstitucijai; • dėl Prezidento ir Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija; • prašyti Konstitucinio Teismo išvados.

2. Vyriausybė: • dėl LR įstatymų ir Seimo priimtų aktų atitikimo Konstitucijai.

3. Teismai: • dėl LR įstatymų ir Seimo priimtų aktų atitikimo Konstitucijai; • dėl Prezidento ir Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija;

4. Prezidentas: • dėl Vyriausybės aktų sutikimo su Konstitucija; • prašyti Konstitucinio Teismo išvados dėl Seimo rinkimų ir tarptautinių

sutarčių.

25

2.8. TEISMŲ SISTEMA Teismas – valstybės institucija, vykdanti teisingumą, nagrinėdama ir spręsdama civilines, baudžiamąsias, administracines ir kitų kategorijų bylas procesinių įstatymų nustatyta tvarka. APYLINKĖS APYGARDOS APELIACINIS AUKŠČIAUSIAS

APELIACINĖ INSTANCIJA

Teismų kompetencija: Apylinkės teismas yra pirmoji instancija:

• civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; • baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; • hipotekos teisėjų kompetencijai priskirtoms byloms; • administracinių teisės pažeidimų byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; • byloms, susijusioms su įstatymų ir nuosprendžių vykdymu. Apygardos teismas : • yra pirmoji instancija civilinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; • yra pirmoji instancija baudžiamosioms byloms, įstatymų priskirtoms jo kompetencijai; • yra apeliacinė instancija byloms dėl apylinkių teismų sprendimų, nuosprendžių,

nutarčių, nutarimų ir įsakymų; • atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

Apeliacinis teismas: • yra apeliacinė instancija byloms dėl apygardų teismų sprendimų, nuosprendžių,

nutarčių, nutarimų ir įsakymų; • nagrinėja prašymus dėl užsienio valstybių ir tarptautinių teismų bei arbitražų

sprendimų pripažinimo ir vykdymo LR; • atlieka kitas jo kompetencijai įstatymų priskirtas funkcijas.

Aukščiausiasis teismas: • yra vienintelis kasacinės instancijos teismas įsiteisėjusiems bendrosios kompetencijos

teismų sprendimams, nuosprendžiams, nutartims, įsakymams peržiūrėti; • formuoja vienodą teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus,

skelbdamas biuletenyje nutartis, į kurias privalo atsižvelgti teismai ir valdymo institucijos.

Nuo 1999 05 01 Lietuvoje pradėjo funkcionuoti specializuoti teismai – administraciniai teismai administracinėms byloms nagrinėti. Šių teismų paskirtis - nagrinėti skundus ( prašymus ) dėl viešojo ir vidinio administravimo (valstybės ir vietos savivaldų institucijų, įstaigų, tarnybų ir organizacijų) subjektų (pareigūnų) priimtų aktų bei veiksmų ar neveikimo. Įsteigti šie teismai:

Penki apygardų administraciniai teismai (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevežio, Šiaulių). Jie yra:

I – OJI INSTANCIJA

I – OJI INSTANCIJA

APELIACINĖ INSTANCIJA

KASACINĖ INSTANCIJA

26

• pirmoji instancija administracinėms byloms, kai pareiškėjas ar atsakovas yra teritorinis valstybinio ar savivaldybių administravimo subjektas.

• Vilniaus apygardos administracinis teismas turi papildomą kompetenciją, yra pirmoji instancija ABTĮ (Administracinių bylų teisenos įstatymo) 19 str. nurodytoms byloms, kai pareiškėjas ar atsakovas yra centrinis administravimo subjektas, vykdantis administravimą visoje valstybės teritorijoje.

Vyriausiasis administracinis teismas (Vilniuje) : • yra pirmoji ir galutinė instancija administracinėms byloms, įstatymų priskirtoms jo

kompetencijai; • yra apeliacinė instancija byloms, dėl apygardų administracinių teismų sprendimų ir

nutarčių; • yra apeliacinė instancija administracinių teisės pažeidimų byloms, dėl apylinkių

teismų nutarimų; • yra instancija, įstatymų numatytais atvejais nagrinėjanti prašymus dėl proceso

atnaujinimo užbaigtose administracinėse bylose, įskaitant administracinių teisės pažeidimų bylas;

• formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus ir kitus teisės aktus.

2.9. PROKURATŪRA

Prokuratūra – speciali valstybės institucija, į kurios kompetenciją įeina baudžiamųjų bylų kėlimas, kaltinimo palaikymas, atstovavimas valstybės interesams teismų procese.

Prokuratūrų veiklai vadovauja ir ją kontroliuoja generalinis prokuroras, kurį 7 metams skiria ir atleidžia LR Prezidentas Seimo pritarimu.Generaliniu prokuroru ir jo pavaduotojais gali būti:

• asmenys ne jaunesni kaip 35 metų; • turintys ne mažesnį kaip 10 metų prokuroro, tardytojo ar teisėjo darbo stažą ir teisinį

išsilavinimą; Vyriausiaisiais prokurorais gali būti asmenys, turintys ne mažesnį kaip 3 metų prokuroro, tardytojo ar teisėjo darbo stažą.

Prokuratūra: 1) pradeda ir vykdo baudžiamąjį persekiojimą; 2) kontroliuoja ikiteisminio tyrimo institucijų veiklą; 3) atlieka parengtinį tardymą; 4) palaiko valstybinį kaltinimą; 5) kontroliuoja nuosprendžių įvykdymą; 6) derina ikiteisminio tyrimo institucijų veiksmus prieš nusikalstamumą; 7) gindama teisėtus valstybės interesus bei asmenų pažeistas teises rengia medžiagą

civilinei bylai teisme iškelti ir dalyvauja ją nagrinėjant.

2.10. VIETOS SAVIVALDA

Vietos savivalda – įstatymo nustatyto valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų bendruomenės, kuri turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją.

Savivaldybė – įstatymo nustatytas valstybės teritorijos administracinis vienetas, kurio bendruomenė turi Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per to valstybės teritorijos administracinio vieneto nuolatinių gyventojų išrinktą savivaldybės tarybą ir jos sudarytas, jai atskaitingas vykdomąją ir kitas savivaldybės institucijas ir įstaigas. Savivaldybė yra viešasis juridinis asmuo.

27

Lietuvos Respublikos teritorija skirstoma į administracinius vienetus, kurie susideda iš gyvenamųjų vietovių. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinis vienetas yra teritorijos dalis, kurioje valdymą organizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba savivaldybės institucijos.

Šiuo metu Lietuvoje yra 10 apskričių ir 60 savivaldybių. Nuo 2010 metų liepos 1 dienos panaikinamos apskričių viršininkų pareigybės ir apskričių viršininkų administracijos, tačiau apskritys paliekamos kaip teritoriniai šalies vienetai. Iš jų beliko tik regionų plėtros tarybos, o viršininkai tapo premjero patarėjais. Apskričių kaip teritorinių vienetų išlaikymo argumentas yra europietiškos paramos paskirstymas. Visose apskrityse veikia Regioninės plėtros tarybos, kurios, be kitų savo funkcijų, pagal 2007–2013 m. ES struktūrinių fondų paskirstymo taisykles yra atsakingos už tų lėšų paskirstymą kiekvienoje apskrityje. Regioninės plėtros tarybos sprendžia, kuriems projektams skirti Europos lėšų, kuriems ne. Dar tik įpusėjus šį europietiškų pinigų gavimo ir dalijimo etapą, nėra galimybės kardinaliai keisti esamos sistemos. Dėl šių priežasčių apskritys išlieka iki 2014 metų.

Po reformos apskritims priklausiusios įstaigos perėjo ministerijų arba savivaldybių žinion. Panaikintos 58 anksčiau besidubliavusios ir tarpinės funkcijos, 10 funkcijų perduota savivaldybėms, 20 funkcijų atliks ministerijos ir kitos valdžios institucijos.

Atstovaujamoji vietos savivaldos institucija – taryba susideda iš savivaldybės tarybos narių. Tarybos narių skaičius priklauso nuo gyventojų toje savivaldybėje skaičiaus (pvz. daugiau kaip 500 000 gyventojų - 51 tarybos narys). Savivaldybės tarybos nariai renkami vadovaujantis bendrais rinkimų principais pagal proporcinę rinkimų sistemą, balsuojant už politinės partijos sąrašą ir iš šio sąrašo parenkant tris kandidatus, kuriuos rinkėjas nori matyti sąrašo pradžioje. Nauja Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo redakcija nustatė, kad nuo 2011 m. į savivaldybės tarybą gali kandidatuoti ir pavieniai asmenys, jeigu jų išsikėlimą parašais parėmė ne mažiau kaip dešimt procentų skaičiuojant vienam savivaldybės tarybos nario mandatui, bet ne mažiau kaip 100 tos savivaldybės rinkėjų.

Savivaldybės taryba renkama 4 metams. Kandidatais į tarybos narius gali būti LR piliečiai, ne jaunesni kaip 20 metų amžiaus.

Pagrindinė tarybos veiklos forma – posėdis. Posėdžiai šaukiami ne rečiau kaip vieną kartą per ketvirtį ir yra vieši. Taryba svarstomais klausimais priima sprendimus ir organizuoja jų įgyvendinimą bei kontrolę. Tarybos sprendimai įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo spaudoje, jeigu tuose sprendimuose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data.

Antroji tarybos veiklos forma – komitetai. Jie sudaromi savivaldybės tarybai teikiamiems klausimams preliminariai nagrinėti ir išvadoms bei pasiūlymams teikti, kontroliuoti kaip laikomasi įstatymų ir vykdomi savivaldybės tarybos, mero sprendimai. Kiekvienoje savivaldybėje privalu sudaryti Kontrolės komitetą. Visi komitetai svarsto klausimus ir priima rekomendacinius sprendimus, kuriuos turi apsvarstyti juos gavusios savivaldos institucijos ir pranešti komitetams apie priimtus sprendimus. Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui prie tarybos sudaro Administracinę komisiją. Ši komisija nagrinėja Administracinių teisės pažeidimų kodekso jos kompetencijai priskirtas administracinių teisės pažeidimų bylas.

Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš tarybos narių renka savivaldybės merą ir mero siūlymu skiria vieną ar kelis mero pavaduotojus. Meras yra savivaldybės vadovas. Meru ir mero pavaduotojais gali būti tik Lietuvos Respublikos piliečiai. Savivaldybės taryba gali nuspręsti, kad mero pavaduotojas pareigas atlieka visuomeniniais pagrindais. Meras renkamas, o mero pavaduotojas skiriamas slaptu balsavimu. Laikoma, kad meras išrinktas, o mero pavaduotojas paskirtas, jeigu už jų kandidatūras balsavo visų savivaldybės tarybos narių dauguma. Meras vykdo tarybos pirmininko funkcijas pirmininkaudamas tarybos posėdžiams ir atstovaudamas jai. Meras koordinuoja savivaldybės tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo savivaldybės tarybos sprendimus, atstovauja savivaldybei bendradarbiaujant su

28

kitomis savivaldybėmis, valstybės ar užsienio šalių institucijomis, kitais juridiniais ir fiziniais asmenimis.

Savivaldybės taryba savo įgaliojimų laikui iš savivaldybės tarybos narių gali sudaryti savivaldybės tarybos kolegiją ir pavesti jai vykdyti tam tikrus Vietos savivaldos įstatyme nustatytus savivaldybės tarybos įgaliojimus.

Savivaldybės administracijos direktorius yra savivaldybės vykdomoji institucija ir į pareigas skiriamas mero siūlymu savivaldybės tarybos sprendimu. Savivaldybės administracijos direktorius pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui. Jis tiesiogiai atsakingas už įstatymų, Vyriausybės nutarimų bei savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą savivaldybės teritorijoje.

Savivaldybės kontrolierius (savivaldybės kontrolės ir audito tarnyba) yra savivaldybės kontrolės institucija, tiesiogiai kontroliuojanti savivaldybės biudžeto naudojimą bei atliekanti vidaus audito funkcijas savivaldybėje. Ši institucija atskaitinga savivaldybės tarybai ir nesusijusi su tarybos įgaliojimų pabaiga. Savivaldybės taryba gali steigti (kai savivaldybės gyventojų skaičius viršija 30 tūkst. gyventojų privalo) savivaldybės kontrolės ir audito tarnybą. Šių tarnybų tarnautojai negali būti savivaldybės, kurioje jie dirba, tarybos nariais.

Savivaldybės kontrolierius skiriamas į pareigas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka atviro konkurso būdu penkeriems metams. Jis privalo turėti aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 metų darbo stažą finansų, ekonomikos, kontrolės ar viešojo administravimo srityse.

Savivaldybės teritorija yra padalijama į seniūnijas. Jas administruoja savivaldybės pareigūnas- seniūnas, kurį konkurso būdu skiria ir atleidžia savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymu.

Savivaldybių veiklos priežiūra Kaip savivaldybės laikosi įstatymų, kaip vykdo Vyriausybės sprendimus, Savivaldybių

administracinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka prižiūri Vyriausybės skiriami valstybės pareigūnai – Vyriausybės atstovai. Gyventojų skundus dėl savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria Seimo kontrolieriai; jų įgaliojimai nustatyti Seimo kontrolierių įstatyme. Savivaldybės institucijų ir valstybės tarnautojų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys gyventojų, institucijų, įstaigų, įmonių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

29

3. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖ

3.1. EUROPOS SĄJUNGOS INSTITUCINĖ SISTEMA

Europos Sąjunga pasižymi unikalia institucine sistema. Valstybės narės, pritardamos Paryžiaus bei Romos sutartims, perleidžia savo galias tam tikrose srityse ES institucijoms, kurios atstovauja nacionalinius ir bendruosius interesus. ES institucijų priimti sprendimai yra privalomi valstybėms narėms, todėl jas (institucijas) galima apibūdinti kaip viršnacionalines. Bendra politine atsakomybe ES institucijos dalijasi priimant sprendimus, kur kiekviena institucija atlieka savo vaidmenį ir papildo viena kitą.

Didėjanti ES integracija bei valstybių narių skaičiaus didėjimas verčia nuolat peržiūrėti ES institucinę sistemą. Paskutinė ES institucinė reforma atlikta 2001 m. Nicos sutartimi, kurios priėmimas buvo susijęs su artėjančia ES plėtra. Šiuo metu ES turi penkias pagrindines institucijas (EB sutarties 7 str. l d.):

• Europos Taryba • Europos Komisija • Europos Parlamentas • Europos Teisingumo Teismas • Europos Auditorių Rūmai

Šalia pagrindinių institucijų yra sukurtos ir taip vadinamos papildomos institucijos, kurios taip pat priskiriamos prie ES institucinės sistemos:

• Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas • Regionų komitetas • Europos Investicinis Bankas • Europos Centrinis Bankas

Be išvardintų institucijų, reikėtų paminėti dar vieną ES instituciją, kuri nėra įtvirtinta EB sutartyje - Europos Viršūnių Tarybą, kurios oficialus pavadinimas - Europos Taryba (dar vadinama Europos Sąjungos Vadovų taryba).

EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA (MINISTRŲ TARYBA) (EB sutarties 202-210 str.)

���� Sudėtis ir pirmininkavimas Taryba - atstovaujamoji ES institucija. Ją sudaro kiekvienos valstybės narės ministro

lygio atstovai, turintys savo valstybės vyriausybės įgaliojimus. Dažnai Taryba yra vadinama Ministrų Taryba, tačiau šis pavadinimas nėra oficialus. Tarybos sudėtis nėra nuolatinė. Į posėdį, priklausomai nuo svarstomo klausimo atvyksta atitinkamos srities ministras: jei nagrinėjami užsienio politikos klausimai, susitikimuose dalyvauja užsienio reikalų ministrai, jei socialinės problemos - socialinių reikalų ministrai ir t. t.

Už Tarybos susitikimų organizavimą bei eigą yra atsakingas oficialiai tą pusmetį pirmininkaujančios valstybės narės atitinkamos srities ministras. Pagal rotacijos principą kas šešis mėnesius nuolat keičiasi Europos Sąjungoje pirmininkaujanti valstybė, kuri pirmininkauja ir Tarybos posėdžiams. Visi formalūs posėdžiai vyksta Briuselyje arba Liuksemburge (balandžio, birželio ir spalio mėnesiais).

Tarybai talkina Nuolatinis atstovų komitetas - Koreperis. Koreperį sudaro valstybių narių atstovai, kaip taisyklė tai būna aukšto rango diplomatai. Visi klausimai pirmiausia yra svarstomi šiame komitete ir pateikiami Tarybai. Vienas svarbiausių kas savaitę rengiamų komiteto uždavinių - užtikrinti, kad ministrai spęstų tik sudėtingiausius ir opiausius klausimus. ���� Kompetencija. Taryba turi šešis svarbiausius įgaliojimus: 1) Daugelyje politikos sričių kartu su Europos Parlamentu priima Sąjungos teisės aktus. Paprastai Taryba teisės aktus priima tik remdamasi Komisijos pasiūlymu, o Komisija atsakinga už tai, kad būtų užtikrintas tinkamas priimtų teisės aktų taikymas. 2) Koordinuoja valstybių narių bendras ekonomikos politikos kryptis. ES valstybės narės yra nusprendusios visą ekonomikos politiką grįsti glaudžiu jų nacionalinės ekonomikos politikos koordinavimu.

30

3) Sudaro ES tarptautinius susitarimus su kitomis valstybėmis arba tarptautinėmis organizacijomis. Kiekvienais metais Taryba sudaro (t. y. oficialiai pasirašo) daugelį ES susitarimų su ES nepriklausančiomis valstybėmis, taip pat su tarptautinėmis organizacijomis.Šie susitarimai gali būti susiję su plačiomis sritimis, pavyzdžiui, prekyba, bendradarbiavimu ir plėtra, arba su labai konkrečiomis sritimis, pavyzdžiui, tekstile, žuvininkyste, mokslu ir technologija, transportu ir t. t.

Be to, Taryba gali sudaryti ES valstybių narių konvencijas tokiose srityse kaip mokesčiai, įmonių teisė ar konsulinė apsauga.Taip pat konvencijos gali būti susijusios su bendradarbiavimu laisvės, saugumo ir teisingumo srityse. 4) Kartu su Europos Parlamentu tvirtina ES metinį biudžetą. 5) Vykdo bendrą užsienio ir saugumo politiką. ES valstybės narės siekia nustatyti bendrą užsienio ir saugumo politiką (BUSP).Tačiau užsienio politika, saugumas ir gynyba yra reikalai, kuriuos kiekvienos ES valstybės narės vyriausybė tvarko savarankiškai. Jos šiose srityse nėra sutelkusios savo nacionalinio suvereniteto, dėl to Parlamento ir Komisijos vaidmuo čia tėra ribotas. Vis dėlto ES valstybės narės gali daug pasiekti šiose srityse veikdamos išvien, ir Taryba yra pagrindinis forumas, kuriame vyksta vadinamasis tarpvyriausybinis bendradarbiavimas.

Kad Europos Sąjunga galėtų veiksmingai reaguoti kilus tarptautinėms krizėms, ji sukūrė greitojo reagavimo pajėgas. Tai nėra Europos kariuomenė: kariškiai lieka savo nacionalinėse karinėse pajėgose, yra pavaldūs valstybių narių karinei vadovybei ir atlieka tik humanitarinės pagalbos teikimo, gelbėjimo, taikos palaikymo ir kitas krizių valdymo užduotis. Pavyzdžiui, 2003 m. ES vykdė karinę operaciją (kodinis pavadinimas „Artemis“) Kongo Demokratinėje Respublikoje, 2004 m. pradėjo taikos palaikymo operaciją (kodinis pavadinimas „Althea“) Bosnijoje ir Hercegovinoje. 6) Bendradarbiauja laisvės, saugumo ir teisingumo srityse. ES piliečiai gali laisvai gyventi ir dirbti bet kurioje pasirinktoje ES valstybėje, taigi jiems turėtų būti sudarytos vienodos galimybės visoje Europos Sąjungoje naudotis pilietiniu teisingumu. Todėl ES valstybių narių teismai turi bendradarbiauti, siekdami užtikrinti, kad, pavyzdžiui, teismo sprendimas dėl ištuokos ar vaiko globos, priimtas vienoje ES valstybėje, būtų pripažintas visose kitose ES valstybėse.

Laisvas judėjimas ES įstatymų besilaikantiems piliečiams duoda daug naudos, tačiau juo piktnaudžiauja tarptautiniai nusikaltėliai ir teroristai. Siekiant pažaboti tarpvalstybinį nusikalstamumą, būtinas tarpvalstybinis visų ES valstybių narių teismų, policijos pajėgų, muitinių pareigūnų ir imigracijos tarnybų bendradarbiavimas. Pavyzdžiui, jie turi užtikrinti, kad:

• ES išorės sienos būtų gerai saugomos; • muitinės pareigūnai ir policija keistųsi informacija apie įtariamus prekiautojus

narkotikais ir žmonėmis; • prieglobsčio prašytojai visoje ES būtų vertinami vienodai ir su jais būtų elgiamasi

vienodai, užkertant kelią „ieškojimui, kur geriau gauti prieglobstį“.

*** Daugelis šių įgaliojimų susiję su Bendrijos veikimo sritimi, t. y. su tomis veiklos sritimis,

kuriose valstybės narės yra nusprendusios sutelkti savo suverenitetą ir sprendimų priėmimo galias perduoti ES institucijoms. Ši veikimo sritis yra ES pirmasis „ramstis“. Vis dėlto paskutiniai du įgaliojimai daugiausia susiję su veiklos sritimis, kuriose valstybės narės nėra perdavusios savo galių, o tiesiog veikia išvien. Tai vadinama tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu ir sudaro Europos Sąjungos antrąjį ir trečiąjį „ramsčius“.

Daugiausia keturis kartus per metus valstybių narių prezidentai ir (arba) ministrai pirmininkai bei Europos Komisijos pirmininkas susitinka kaip Europos Vadovų Taryba. Šiuose viršūnių susitikimuose nustatomos ES politikos gairės ir sprendžiamos tos problemos, kurių nepavyko išspręsti žemesniu lygmeniu (t. y. kurių neišsprendė ministrai įprastų Tarybos posėdžių metu). Europos Vadovų Taryboje svarstomi labai svarbūs klausimai, todėl diskusijos dažnai užsitęsia iki vėlyvos nakties ir sulaukia didelio žiniasklaidos dėmesio.

31

Tarybos balsavimo procedūros pagrindas yra balsų daugumos principas. Vis mažiau lieka atvejų, kuomet Taryba sprendimus priima vienbalsiai, o po Mastrichto, Amsterdamo bei Nicos sutarčių padarytų pakeitimų, daugumoje atvejų yra taikoma kvalifikuota balsų dauguma. Sprendimų priėmimas kvalifikuota balsų dauguma - ypatingai jautrus klausimas, juk sprendimas tampa privalomas visoms valstybėms narėms. Priimant sprendimus kvalifikuota balsų dauguma kiekvienai valstybei narei yra skirtas atitinkamas balsų skaičius, pvz.: Vokietija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė, Italija turi po 29 balsus, Ispanija – 27, Lenkija -27 balsai, Lietuva - 7 balsus, Latvija, Estija po 4 balsus. Iš viso 273 balsai. Šiuo metu ES sudaro 27 valstybės, tai iš viso – 345 balsai. Kvalifikuotą balsų daugumą sudaro 255 balsai.

EUROPOS KOMISIJA (EB sutarties 211-219 str.)

���� Sudėtis ir narių skyrimas Europos Komisija įsikūrusi Briuselyje. Komisiją sudaro po vieną narį (pilietį) iš

kiekvienos valstybės narės (šiuo metu – 27). Nariai parenkami kompetencijos principu, jų nepriklausomybė turi nekelti abejonių. Visi Komisijos nariai ir vadovai jų atstovaujamose valstybėse narėse yra ėję ministrų lygio politines pareigas.

Komisija skiriama penkerių metų kadencijai per šešis mėnesius po Europos Parlamento rinkimų. Taip naujai išrinktam Parlamentui paliekama laiko patvirtinti valstybių narių siūlomo Komisijos pirmininko kandidatūrą iki paskirtasis pirmininkas, bendradarbiaudamas su valstybių narių vyriausybėmis, suformuos savo būsimąją komandą. Vėliau Parlamentas tvirtina ir komisijos narius. Parlamento patvirtintos sudėties Komisija oficialiai pradeda dirbti ateinantį sausį. Europos Parlamentas 2010-2014 m. kadencijai Jose Manuelį Barroso perrinko Europos Komisijos pirmininku. ���� Kompetencija. Europos Komisija vykdo keturias svarbiausias funkcijas: 1) siūlo teisės aktus Parlamentui ir Tarybai; 2) administruoja ir vykdo ES politiką bei biudžetą; 3) įgyvendina ES teisę (kartu su Teisingumo Teismu); 4) atstovauja ES tarptautinėje arenoje (pvz.: derėdamasi dėl ES susitarimų su kitomis valstybėmis).

Komisija turi teisę inicijuoti teisės aktų projektus, ji teikia pasiūlymus Europos Parlamentui bei Europos Sąjungos Tarybai leisti teisės aktus. Kaip ES vykdomoji institucija, Komisija yra atsakinga už Europos teisės aktų (direktyvų, reglamentų, sprendimų) įgyvendinimą bei Parlamento ir Tarybos patvirtinto biudžeto ir programų vykdymą. Be to, Komisija atstovauja Europos Sąjungai tarptautiniuose reikaluose ir derasi dėl tarptautinių sutarčių, kurios dažniausia reglamentuoja prekybos ir bendradarbiavimo sritis.

Europos Komisija išreiškia bendruosius Europos Sąjungos interesus ir yra integracijos proceso varomoji jėga. Komisija siūlo gaires ir įgyvendina Tarybos bei Parlamento patvirtintas priemones. Europos Komisija yra politiškai atskaitinga Europos Parlamentui, kuris turi teisę pareikšti nepasitikėjimą Komisija ir ją paleisti.

Komisija yra Europos Sąjungos vykdomosios valdžios institucija visoms Europos Sąjungos veiklos sritims.

Kaip bendrijos sutarčių sergėtoja, Komisija kontroliuoja ir prižiūri, ar valstybės narės teisingai taiko Bendrijos teisę, taip siekdama užtikrinti valstybių narių, ūkio subjektų ir privačių asmenų tarpusavio pasitikėjimą. Jei pažeidžiama Bendrijos teisė (pvz., jei valstybė narė netaiko direktyvos), Komisija imasi tyrimo. Jei pažeidimų tyrimo procedūra nepadeda išspręsti problemos, Komisija perduoda bylą nagrinėti Europos Teisingumo Teismui, kuris galiausiai užtikrina, kad būtų laikomasi Bendrijos teisės ir būtų vadovaujamasi sutartyse pateikiama minėtosios teisės interpretacija ir nuorodomis dėl konkrečių nuostatų taikymo.

32

EUROPOS PARLAMENTAS (EB sutarties 189-201 str.)

���� EP struktūra Europos Parlamentas (toliau tekste EP) - ES piliečių atstovaujamoji institucija. Tai bene

labiausiai reformuota ES institucija. EP galios laikui bėgant buvo stiprinamos, jis įgauna vis svarbesnį vaidmenį priimant ES teisės aktus, taip pat vykdomosios valdžios kontrolės srityje. Siekiant sumažinti demokratijos deficitą Europos Sąjungoje buvo nuspręsta EP rinkti tiesiogiai. Pirmieji visuotiniai tiesioginiai rinkiniai į EP įvyko 1979 liepos 7- 10 dienomis.

Rinkimai rengiami kas penkeri metai, o balsavimo teisę turi kiekvienas į rinkėjų sąrašus įtrauktas ES pilietis. 2009–2014 m. kadencijos Parlamente yra 736 nariai iš 27 ES valstybių narių (Lietuvai skirta 12 vietų).

EP nariai gali būti ir nacionalinio parlamento nariais t.y. dvigubas mandatas yra leidžiamas. Tačiau EP nariai negali būti kitų ES institucijų nariais, taip pat valstybės vyriausybės nariais.

Europos Parlamento plenarinės sesijos, kuriose dalyvauja visi EP nariai, kas mėnesį vyksta Strasbūre, kur yra Parlamento pagrindinė būstinė. Parlamento komitetai posėdžiauja ir papildomos plenarinės sesijos rengiamos Briuselyje, o Liuksemburge yra jo administracinės įstaigos (Generalinis sekretoriatas).

���� Kompetencija. Europos Parlamentas vykdo tris svarbiausias funkcijas: 1) Kartu su Europos Taryba naudojasi teisės aktų leidimo galia. Priimant ES teisės aktus dažniausiai taikoma bendro sprendimo procedūra Tai reiškia, kad Europos Parlamentas ir Europos Taryba lygiomis teisėmis dalyvauja juridinių aktų leidimo procese, o priėmus juos, šie dokumentai tampa bendrais Tarybos ir Parlamento teisės aktais. Tokia procedūra taikoma priimant daugelį įvairias sritis reglamentuojančių dokumentų.

Dėl daugelio kitų pasiūlymų su Parlamentu turi būti konsultuojamasi, o priimant tam tikrus svarbus politinius arba institucinius sprendimus reikia Parlamento pritarimo. 2) Vykdo ES institucijų, visų pirma – Europos Komisijos, demokratinę kontrolę. Jis turi įgaliojimus pritarti arba nepritarti EK narių kandidatūroms ir gali pareikšti nepasitikėjimą visa Komisija. Europos Parlamentas kontroliuoja Europos Komisiją reguliariai svarstydamas jos parengtas ataskaitas (bendrąją ataskaitą, biudžeto vykdymo, Bendrijos teisės taikymo ataskaitas ir pan.). Be to, Parlamentas teikia medžiagą kiekvienam ES „viršūnių susitikimui“ (Europos Sąjungos Vadovų tarybos posėdžiams). Kiekvieno tokio susitikimo pradžioje Parlamento pirmininko paprašoma išdėstyti Parlamento požiūrį į aktualius arba problematiškus klausimus ir Europos Sąjungos Vadovų tarybos darbotvarkę. 3) Kartu su Europos Taryba turi įgaliojimus tvirtinti ES biudžetą, todėl jis turi įtakos numatant ES išlaidas. Baigiant procedūrą, Europos Parlamentas patvirtina arba atmeta visą biudžetą. Biudžetas neįsigalioja tol, kol jo savo parašu nepatvirtina Parlamento pirmininkas.

���� Europos Parlamento Ombutsmeno institucija Nuo 1992 metų EP skiria Ombutsmeną, kurio užduotis - nagrinėti skundus dėl ES

institucijų veiksmų. Ombutsmenas yra įgaliotas priimti ES piliečių arba kiekvieno fizinio ir juridinio asmens skundus dėl netinkamo administravimo atvejų ES institucijose. Ombutsmenas yra skiriamas 5 metų kadencijai, kuri sutampa su EP kadencija. Didelę dalį skundų ombutsmenui perduoda EP nariai, gavę juos iš savo rinkėjų. Ombutsmenas neturi įgaliojimų skirti nuobaudas ar sankcijas. Savo tyrimų išvadas jis perduoda EP ir atitinkamai institucijai. Kasmet Ombutsmenas pateikia EP išsamią tyrimų rezultatų ataskaitą.

33

EUROPOS TEISINGUMO TEISMAS (EB sutarties 220- 225 str.)

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas įsteigtas 1952 m. Jo buveinė yra Liuksemburge. Europos Teisingumo Teismo (toliau tekste ETT) paskirtis aiškinti Europos Bendrijų teisės aktus ir nagrinėti teisminius ginčus, užtikrinti, kad visose ES valstybėse narėse ES teisės aktai būtų aiškinami ir taikomi vienodai, kad teisė būtų vienoda visiems. Pavyzdžiui, jis užtikrina, kad valstybių narių teismai tuo pačiu klausimu nepriimtų skirtingų sprendimų.

���� Struktūra

Teismą sudaro po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės, kad būtų atstovaujama visoms 27 ES nacionalinėms teisinėms sistemoms. Vis dėlto, kad darbas būtų našesnis, visos sudėties Teismas posėdžiauja retai. Paprastai posėdžiauja tik 13 narių Didžioji kolegija arba 5 ar 3 teisėjų kolegijos.

Teismui padeda aštuoni generaliniai advokatai. Jų užduotis teikti pagrįstas nuomones dėl Teismo nagrinėjamų bylų. Jie tai turi daryti viešai ir nešališkai.

Teisėjų ir generalinių advokatų nešališkumas turi nekelti abejonių. Jie turi kvalifikaciją ir sugebėjimus, kurių reikia aukščiausioms teisėjų pareigoms jų gimtojoje šalyje užimti. Į Teisingumo Teismą jie skiriami bendru ES valstybių narių vyriausybių sutarimu. Kiekvienas narys skiriamas šešeriems metams ir gali būti paskirtas dar vienai kadencijai.

Teismo sprendimai priimami balsų dauguma ir skelbiami viešo posėdžio metu. Atskiros nuomonės nepateikiamos. Sprendimai skelbiami jų priėmimo dieną.

���� Kompetencija ETT svarbiausia funkcija - užtikrinti teisės laikymąsi aiškinant ir taikant EB teisę. ETT

nagrinėja jam pateiktus skundus. Tai gali būti tiesioginiai ieškiniai, kada pareiškėjas ieškinį pareiškia vienu iš EB sutartyje numatytų pagrindų, arba netiesioginiai ieškiniai, kada nacionalinis teismas, kreipiasi į ETT dėl preliminaraus nutarimo. Į ETT gali kreiptis ES valstybės, ES institucijos, ES valstybių nacionaliniai teismai, o tam tikrais atvejais fiziniai bei juridiniai asmenys.

ETT veikia kaip konstitucinis teismas: aiškina institucijų teises ir pareigas viena kitos bei valstybių narių atžvilgiu, aiškina teisinius santykius tarp valstybių narių ir ES institucijų; sprendžia klausimus dėl ES antrinės teisės atitikimo ES pirminei teisei; sprendžia klausimą dėl antrinės teisės aktų teisėtumo.

ETT vykdo administracinio teismo funkcijas: nagrinėja ieškinius, iškeltus fizinių ar juridinių asmenų dėl jiems taikomų sprendimų arba sprendimų, kurie tiesiogiai siejasi su jų interesais; nagrinėja ginčus tarp ES institucijų ir jos tarnautojų.

ETT taip pat veikia kaip civilinis teismas t.y. nustato nesutartinę atsakomybę, nagrinėja reikalavimus atlyginti žalą, kurią padaro ES institucijos ar jos tarnautojai.

ETT gali veikti kaip arbitražinis teismas, jis gali priimti sprendimus arbitražinės išlygos pagrindu, jei tokia išlyga numatyta Bendrijos tarptautinėje sutartyje.

Amsterdamo sutartis praplėtė ETT kompetenciją t.y. jo kompetencijai priskyrė ES trečiąjį ramstį (teismų ir policijos bendradarbiavimas baudžiamosiose bylose). Teismas įgijo teisę spręsti, ar tam tikroje srityje taikomos priemonės yra teisėtos, nagrinėti ginčus, kylančius tarp valstybių narių ir tarp pastarųjų ir Komisijos, taip pat teisę valstybių narių teismų prašymu pateikti preliminarius sprendimus, jei valstybė narė paskelbia juos pripažįstanti.

���� Siekiant sumažinti ETT darbo krūvį, 1986 m. Vieningu Europos Aktu, prie ETT buvo įsteigtas Pirmos Instancijos Teismas (toliau tekste PIT).

Pirmosios instancijos teismą sudaro mažiausiai po vieną teisėją iš kiekvienos valstybės narės (2007 m. – 27 teisėjai). Teisėjai yra skiriami valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu šešerių metų kadencijai su teise paskirti juos kitai kadencijai. Iš savo tarpo trejiems metams jie išrenka teismo pirmininką. Šešerių metų kadencijai jie paskiria kanclerį.

34

Teisėjai vykdo savo pareigas visiškai nešališkai ir nepriklausomai. Skirtingai nei Teisingumo Teisme, Pirmosios instancijos teisme nėra nuolatinių

generalinių advokatų. Tačiau išimtiniais atvejais šios pareigos gali būti pavestos vienam iš teisėjų.

Kompetencija. Pirmosios instancijos teismo jurisdikcijai priklauso nagrinėti ir spręsti: • fizinių ar juridinių asmenų pareikštus tiesioginius ieškinius dėl Bendrijos institucijų

teisės aktų (kurie yra jiems skirti arba kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su jais susiję) arba dėl šių institucijų neveikimo (pvz.: įmonės pareikštas ieškinys dėl Komisijos sprendimo skirti jai baudą);

• valstybių narių pareikštus ieškinius Komisijai; • valstybių narių pareikštus ieškinius Tarybai dėl teisės aktų, priimtų valstybės pagalbos

srityje, prekybos apsaugos priemonių („dempingo“) srityje, ir dėl teisės aktų, kuriais ji vykdo įgyvendinimo įgaliojimus;

• ieškinius dėl Bendrijos institucijų ar jos tarnautojų padarytos žalos atlyginimo; • ieškinius, grindžiamus Bendrijos sudarytomis sutartimis, kurios aiškiai numato

Pirmosios instancijos teismo kompetenciją; • ieškinius Bendrijos prekių ženklo srityje.

Pirmosios instancijos teismo sprendimus per du mėnesius galima apskųsti Teisingumo Teismui. Ginčus tarp Bendrijų ir jų tarnautojų sprendžia Tarnautojų teismas.

3.2. EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS ŠALTINIAI Bendrijos teisė – Europos Bendrijų steigimo sutarčių sukurta teisinė santvarka, kuri veikia ne tik tarp valstybių, bet ir kaip bendra valstybėms narėms vidaus teisė. Formaliai Bendrijos teisę, dažnai vadinamą Europos teise, būtų galima vertinti kaip tarptautinės teisės rūšį, tačiau jos turinys, priemonės ir šaltiniai daro ją išskirtine, atskira teisine santvarka. Sutartyse numatytose srityse Bendrijos teisė apibrėžia ir reguliuoja Bendrijų, jų institucijų, valstybių narių, jų juridinių ir fizinių asmenų teises bei pareigas. Svarbūs Bendrijos teisės bruožai yra jos viršenybė nacionalinės teisės atžvilgiu ir tiesioginis galiojimas visose valstybėse narėse. Tiesioginio galiojimo svarba yra ta, kad:

• Europos teisė pradeda iš karto veikti nacionalinėje teisėje, tampa neatskiriama jos dalimi;

• jis garantuoja visišką ir vienodą Europos Sąjungos teisės aktų taikymą visose valstybėse narėse;

• asmenys bei valstybės narės tampa Europos teisės subjektais; • jis didina asmenų teisinę apsaugą ir garantijas, nes užtikrina galimybę kreiptis į

nacionalinius teismus tais klausimais, kuriuos reguliuoja Europos teisė. Viršenybė – vienas iš pagrindinių Europos teisės principų. Pagal šį principą, jei iškyla

prieštaravimas tarp Europos teisės ir nacionalinės teisės, galioja Europos teisė.

���� Pirminiai teisės šaltiniai: 1) Paryžiaus sutartis (Europos anglių ir plieno bendrijos steigimo sutartis). Šios Bendrijos

pradėta integracija ilgainiui peraugo į Europos Sąjungą. Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir Vokietijos Federacinė Respublika (VFR). Šia sutartimi pirmą kartą Europos istorijoje suverenios valstybės įsteigė tarptautinę organizaciją, kurios institucijoms anglių ir plieno pramonės administravimo srityje buvo suteikti viršvalstybiniai įgaliojimai. Sutartimi buvo įsteigtos trys pagrindinės EAPB institucijos: Taryba tapo svarbiausia valstybių narių vyriausybių atstovybe, Parlamentinė Asamblėja (vėliau virtusi Europos Parlamentu) – konsultacine institucija, o

35

Teisingumo Teismas – sutarčių aiškinimo ir ginčų sprendimo institucija. EAPB buveine tapo Liuksemburgas.

2) Romos sutartis – tai Europos ekonominės bendrijos steigimo sutartis. Šią sutartį 1957 m. kovo 25 d. Romoje pasirašė Belgija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija ir VFR. Sutartis numatė sukurti bendrąją rinką, kurioje laisvai juda prekės, žmonės, paslaugos ir kapitalas, taip pat nustatė bendrą politiką prekybos, žemės ūkio, transporto ir konkurencijos srityse, teisės aktų suderinimą ir ekonominės politikos derinimą. Įsteigtos pagrindinės institucijos: Asamblėja, Taryba, Komisija, Teisingumo Teismas. Romos sutartis ne kartą buvo keista ir papildyta. Dabar ši sutartis oficialiai vadinama Europos bendrijos steigimo sutartimi. Tuo pačiu metu pasirašyta ir Europos atominės energetikos bendrijos (EURATOM) steigimo sutartis, kuri numatė sudaryti sąlygas būtinas atominei pramonei kurti ir plėtoti. Įkurtos analogiškos institucijos – Komisija ir Taryba, tuo tarpu Asamblėja ir Teisingumo Teismas iš karto tapo bendromis visų trijų Bendrijų institucijomis. Vėliau buvo nuspręsta galutinai sujungti visas Bendrijų institucijas.

3) Mastrichto sutartis – tai Europos Sąjungos sutartis, kurią 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte pasirašė dvylikos valstybių – Airijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos ir Vokietijos – įgaliotieji atstovai. Sutartis įsigaliojo 1993 m. lapkričio 1 d. ES sutartis numatė tikslus: a) skatinti tolygią ir nuolatinę socialinę pažangą, ypač kuriant ekonominę ir pinigų sąjungą; b) tvirtinti Sąjungos identitetą tarptautinėje arenoje; c) stiprinti valstybių narių piliečių teisių ir interesų apsaugą; d) plėtoti glaudų bendradarbiavimą teisingumo ir vidaus reikalų srityje; e) išlaikyti teisinės sistemos vientisumą. Ši sutartis nesukūrė naujos sąjungos ar federacijos, o tik sujungė į vieną sutartį skirtingos prigimties bendradarbiavimo formas, t.y. viršvalstybiškumo principais grindžiamas Europos Bendrijas ir tarpvyriausybiniu bendradarbiavimu grindžiamą bendrąją užsienio ir saugumo politiką bei bendradarbiavimą vidaus reikalų ir teisingumo srityse.

4) Amsterdamo sutartis – sutartis dėl Europos Sąjungos sutarties, Europos Bendrijų steigimo sutarčių ir kai kurių su jomis susijusių aktų pataisų. Ją 1997 m. spalio 2 d. Amsterdame pasirašė Airijos, Austrijos, Belgijos, Danijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Ispanijos, Italijos, Liuksemburgo, Nyderlandų, Portugalijos, Prancūzijos, Suomijos, Švedijos ir Vokietijos atstovai. Sutartis įsigaliojo 1999 m. gegužės 1 d. Šia sutartimi buvo stiprinama bendroji užsienio ir saugumo politika, didžioji dalis teisingumo ir bendradarbiavimo vidaus politikos srityse reikalų iš trečio ramsčio perkelta į pirmąjį ramstį.

5) Nicos sutartis pasirašyta 2001 m. vasario mėnesį. Pakeistas nacionalinis atstovavimas ES institucijose dėl numatytos ES plėtros. Dar daugiau praplėstas bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

6) Lisabonos sutartis (arba Reformų sutartis) − iš dalies Romos ir Mastrichto sutartis keičianti bei Europos Sąjungos veikimą optimizuojanti tarptautinė sutartis. Tikslas - atnaujinti ir optimizuoti Europos Sąjungos veikimo mechanizmą, kuris buvo reglamentuotas 15 ES šalių sukurtomis taisyklėmis, taigi neveiksmingas Europos Sąjungai išsiplėtus iki 27 šalių narių. Lisabonos sutartis įsigaliojo 2009 m. gruodžio 1 d. Ji sudaro sąlygas ES turėti modernias institucijas ir pagerinti darbo metodus, kad ES galėtų veiksmingai ir efektyviai spręsti šiandienos pasaulio problemas.

���� Antriniai teisės šaltiniai (ES institucijų teisės aktai): 1) Reglamentas – teisės aktas visa apimtimi privalomas ir tiesiogiai taikomas visose

valstybėse narėse, dėl to jam būdinga: • visuotinis galiojimas: adresatas nėra individualizuojamas; • visumos privalomumas: reglamentas nepalieka jo įgyvendinimo priemonių

pasirinkimo laisvės; jis negali būti įgyvendinamas dalimis; privaloma yra reglamento, kaip viso teisės akto, visuma;

36

• tiesioginis taikymas visose valstybėse narėse: reglamentas įsigalioja visose Europos Sąjungos valstybėse vienu metu visų fizinių ir juridinių asmenų atžvilgiu po jo paskelbimo Europos Bendrijų „Oficialiajame leidinyje“ (angl. Official Journal, pran. Journal officiel, vok. Amstblatt) ar nuo pačiame reglamente nurodytos datos ir jam nereikalingi papildomi nacionalinės teisės aktai.

2) Direktyva – teisės aktas, kurio tikslai yra privalomi valstybėms narėms, tačiau jų įgyvendinimo formas ir būdus vyriausybės gali pasirinkti pačios. Pagrindinis direktyvos tikslas – ne nustatyti visai Europos Sąjungai vienodas taisykles, bet siekti, kad vastybių narių įstatymai būtų suderinti su ES institucijų patvirtintais standartais ir reikalavimais. Direktyvos daugiausiai naudojamos derinti, koordinuoti tiems nacionaliniams įstatymams, kurių įvairovė ar netolygumai trukdo veikti bendrajai rinkai.

3) Sprendimas yra priimamas Europos teisę taikant konkrečiam atvejui, specifinio klausimo administravimui. Svarbiausias sprendimo ypatumas tas, kad jis yra visais atžvilgiais privalomas tik adresatui, kuriuo gali būti ES valstybė, taip pat fiziniai ar juridiniai asmenys.

4) Nuomonė nėra teisiškai privaloma. Joje paprastai išdėstomi ES institucijų požiūriai, pozicijos tam tikrais klausimais. Ji gali būti skiriama valstybėms narėms, tai gali būti atsakymas į kitos institucijos dokumentą ar paklausimą.

5) Rekomendacija nėra teisiškai privalomas ES teisės aktas. Rekomendacijos gali būti skiriamos valstybėms narėms, taip pat fiziniams ir juridiniams asmenims. Rekomendacijomis dažniausiai siūlomi tam tikri veiksmai ar elgesys, įvairių politikos sričių derinimas, koordinavimas.

37

4. CIVILINĖ TEISĖ

Civilinė teisė – tai savarankiška teisės šaka, sudaranti visos privatinės teisės, kurios normos sąveikauja su moralės normomis, pagrindą; prioritetiškai taikydamos dispozityvųjį teisinio reguliavimo metodą ir išreikšdamos bendruosius LR Konstitucijoje įtvirtintus principus, reglamentuoja laisvų, vienas kitam teisiškai nepavaldžių asmenų turtinius bei asmeninius, susijusius su turtiniais, santykius, o specialiai įstatymų numatytais atvejais ir kitus asmeninius (nesusijusius su turtiniais) bei turtinius santykius, kuriuos reglamentuoja viešosios teisės normos.

PAGRINDINĖS SĄVOKOS

Akceptas – pasiūlymo sudaryti sutartį priėmimas. Atstovavimas - tai civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio

pagrindu atstovas veikia ne savo bet atstovaujamojo vardu ir interesais. Civilinė atsakomybė- tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius

(žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius).

Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, reiškianti teisės turėtojo galimybę įgyvendinti valdymo, naudojimo ir diponavimo teises ar kai kurias iš šių teisių.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas ( terminas ), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises.

Įgyjamoji senatis –kai fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet sąžiningai daiktą įgijęs bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą nekilnojamąjį daiktą valdęs ne mažiau kaip 10 metų arba kilnojamąjį daiktą- ne mažiau kaip 3 metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto ja nepasinaudojo, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą.

Įgaliojimas – tai rašytinis dokumentas, asmens ( įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis.

Juridiniai faktai- aplinkybės, su kuriomis teisės normas sieja civilinių teisinių santykių atsiradimas, pakeitimas ir nutraukimas.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.

Oferta – pasiūlymo sudaryti sutartį pateikimas. Panauda – neatlygintinis naudojimasis daiktu. Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies

(kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą.

Prokūra - tai įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.

Restitucija- negaliojančio sandorio šalių turtinės padėties, buvusios iki jo sudarymo, visiškas arba dalinis atkūrimas.

Sandoriai – tai asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ir pareigas.

Sutartis - yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus, o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

4.1. BENDROSIOS CIVILINĖS TEISĖS NUOSTATOS

4.1.1. CIVILINĖS TEISĖS ESMĖ IR JOS REGLAMENTAVIMO SRITIS, OBJEKTAS

Civilinė teisė reglamentuoja visus turtinius santykius, kurių nereglamentuoja viešoji teisė. Viešosios teisės objektas- santykiai, kurie užsimezga tenkinant viešuosius (bendruosius), o privatinės teisės – privačiuosius interesus.

Privatūs santykiai - tai santykiai dėl privačiosios nuosavybės bei asmeninio pobūdžio vertybių, kurie formuojasi tarp autonomiškų ir laisvų asmenų, kurių padėtis teisiškai lygi.

Viešieji santykiai formuojasi tarp bendruomenės viešiesiems interesams atstovaujančios bei juos įgyvendinančios institucijos (valstybės ar savivaldybės) ir jai pavaldžių privačių asmenų ar kitų institucijų (organizacijų).

38

Viešoji teisė – tai konstitucinė, administracinė, baudžiamoji, mokesčių, aplinkos apsaugos teisė, taip pat procesinės- baudžiamojo, administracinio bei civilinio proceso- teisės šakos. ���� Civilinės teisės reglamentavimo objektą sudaro trijų rūšių visuomeniniai santykiai:

• turtiniai santykiai; • asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais; • asmeniniai neturtiniai santykiai, kurie nėra susiję su turtiniais santykiais.

Turtiniai santykiai yra visuomeniniai santykiai, atsirandantys dėl materialių vertybių turėjimo, jų panaudojimo ir perėjimo iš vienų asmenų kitiems, taip pat dėl darbų atlikimo ir paslaugų suteikimo. Civilinė teisė reguliuoja ne visus turtinius santykius, o tik tuos, kurie susiklosto tarp laisvų, t.y. teisiškai vienas kitam nepavaldžių asmenų.

Asmeninių neturtinių santykių objektas - tam tikra asmens nuo jo neatskiriama įgimta ar įgyta savybė. Civilinė teisė reglamentuoja tik tuos asmeninius neturtinius santykius, kuriuos numato CK ar kt. įstatymas.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, susiję su turtiniais – tai visuomeniniai santykiai, atsirandantys dėl mokslo, literatūros ar meno kūrinių autorystės, išradimų autorystės ir pan. juridinio asmens pavadinimas ir prekės ženklas. Autorystė – asmeninė neturtinė gėrybė, jos negalima įvertinti pinigais, tačiau ji susijusi su materialiniu atlyginimu autoriui už kūrybinį darbą.

Asmeniniai neturtiniai santykiai, nesusiję su turtiniais – tai asmeninės neturtinės gėrybės (piliečių ar organizacijų)- garbė, orumas bei kt.specifinės asmeninės vertybės.

Civilinės teisės normų taikymas viešosios teisės reglamentuojamiems turtiniams

santykiams gali būti dvejopas: subsidiarinis, t.y. papildomas (tiek kiek šių santykių nereglamentuoja atitinkami įstatymai pvz.: Švietimo ir mokslo ministerijos ir universiteto sutartis dėl studijų programų finansavimo; mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo sutartis dėl nesumokėtų mokesčių atidėjimo termino), arba tiesioginis (šio kodekso įsakmiai nustatytais atvejais). ���� Civilinės teisės atribojimo nuo viešosios teisės požymiai:

a) viena santykio šalis įstatymų nustatyta tvarka yra pavaldi kitai šaliai- valstybės institucijai;

b) viešosios teisės reglamentuojami teisiniai santykiai atsiranda tiesiogiai, kai valstybės institucijos atlieka valdžios funkcijas, t.y. ne laisva santykio šalių valia, o įstatymo leidėjo valia nustačius vienos teisinio santykio šalies pavaldumą kitai šaliai- valstybės institucijai ir pareigų vykdymą remiantis įstatymu.

Tačiau tarp subjektų įstatymu nustatytas pavaldumas neužkerta galimybės jiems sudaryti civilinės teisės reglamentuojamus santykius tokioje srityje, kurioje jie nėra vieni kitiems pavaldūs.

4.1.2. CIVILINĖS TEISĖS STRUKTŪRA Lietuvos civilinės teisės sistemai būdingi pandektinės privatinės teisės bruožai. Ją sudaro:

a) bendroji dalis, kurios nuostatos: • nustato civilinės teisės reglamentavimo dalyką ir atvejus, kai civilinės teisės

taikymas išplečiamas ir viešosios bei darbo teisės reglamentuojamiems turtiniams santykiams,

• apibrėždamos civilinės teisės principus, civilinių santykių objektus ir subjektus bei šių santykių atsiradimo pagrindus, suformuluoja pagrindinius civilinių santykių elementus ir tų santykių susidarymo mechanizmą,

• įtvirtina civilinių teisinių santykių įgyvendinimo pagrindus. b) specialioji dalis reglamentuoja atskiras civilinių santykių rūšis:

• Šeimos teisė (CK III knyga),

39

• Daiktinė teisė (CK IV knyga), • Paveldėjimo teisė (CK V knyga), • Prievolių teisė (CK VI knyga), • specialūs įstatymai, kuriuose CK numatytais atvejais gali būti

reglamentuojami tokie civiliniai santykiai, kurių CK nereglamentuoja: meno, mokslo ir literatūros kūrinių autorių, išradėjų santykiai, susiję su kūrinių ir išradimo apsauga ir naudojimu, taip pat CK numatytais atvejais specialiais įstatymais leidžiama papildyti nustatytą reglamentavimą arba sureguliuoti kitaip, nei sureguliuota CK normomis. (CK 1.3 str.)

4.1.3. CIVILINIS TEISINIS SANTYKIS

Civilinis teisinis santykis – tai civilinės teisės normomis sureglamentuotas turtinis arba asmeninis neturtinis santykis, kurio subjektai turi vienas su kitu susijusias civilines subjektines teises ir subjektines pareigas, yra autonomiški, lygiateisiai ir savo poreikiams bei interesams tenkinti, žalai atlyginti įgija tam tikrų daiktų ar kitų vertybių. ���� Civilinio teisinio santykio elementai:

1) subjektas: a) fiziniai asmenys – tai individai, turintys civilinį teisinį subjektiškumą:

• Lietuvos piliečiai, • užsieniečiai, • asmenys be pilietybės;

b) juridiniai asmenys – tai savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga, organizacija, kuri gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme;

c) Lietuvos valstybė ir savivaldybės ( pagal CK II knygą jos priskiriamos prie juridinių asmenų);

2) objektas - tai dėl ko atsiranda civilinis teisinis santykis, t.y. daiktai, pinigai, vertybiniai popieriai, kitas turtas bei turtinės teisės, intelektinės veiklos rezultatai, informacija, veiksmų rezultatai, taip pat kitos turtinės ir neturtinės vertybės;

3) turinys – tai veiksmai, atliekami įgyvendinant subjektines teises ir pareigas

���� Civilinių teisinių santykių atsiradimo pagrindai yra aplinkybės, su kuriomis teisės normas sieja civilinių teisinių santykių atsiradimas, pakeitimas ir nutraukimas. Šios aplinkybės yra juridiniai faktai. Jie gali būti klasifikuojami:

1) pagal jų santykį su subjektų valia – veiksmai, įvykiai; 2) pagal santykį su teisės norma – teisėti, neteisėti.

4.1.4. SANDORIAI Sandoriai – tai asmenų veiksmai, kuriais siekiama sukurti, pakeisti arba panaikinti

civilines teises ir pareigas.

���� Sandoriai gali būti: 1. Vienašalis – tai toks sandoris, kuriam sudaryti tereikia vienos šalies valios išreiškimo.

Šiuo atveju nėra kitos šalies priešpriešinės valios išreiškimo, ir įstatymo numatytoms teisinėms pasekmėms atsirasti pakanka vienos šalies valios. (Pvz.: testamentas, konkurso skelbimas).

2. Dvišalis – tai toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų šalių tarpusavyje suderintos priešpriešinės valios išreiškimo. Šalimi gali būti vienas ar keli asmenys. Sandoryje turi būti dvi šalys, turinčios priešpriešines teises ir pareigas. Į sandoryje dalyvaujančių asmenų skaičių neatsižvelgiama. (Pvz.: Pirkimo-pardavimo sutartyje išreiškiama tarpusavyje suderinta tiekėjo valia perduoti prekę ir priešpriešinė pirkėjo valia tą prekę priimti ir už ją sumokėti).

3. Daugiašalis – tai toks sandoris, kuriam sudaryti reikia dviejų ar daugiau šalių valios pareiškimų ir jais siekiama tam tikro vieningo rezultato. Šios valios pareiškimai nėra

40

priešpriešiniai. (Jungtinės veiklos sutartis. Pvz.: Penkių žemės ūkio bendrijų sutartis bendromis jėgomis pastatyti poilsio namus).

���� Sandorių forma :

1. Žodinė. Gali būti sudaromi tokie sandoriai, kuriems įstatymas nenustato rašytinės formos.

2. Rašytinė: a) paprasta rašytine forma turi būti sudaromi sandoriai:

• fizinių asmenų sandoriai, kai suma didesnė kaip penki tūkstančiai litų, išskyrus tuos, kurie vykdomi sudarymo metu;

• juridinių asmenų steigimo sandoriai; • prekių pirkimo- pardavimo išsimokėtinai sutartys; • draudimo sutartys; • arbitražiniai susitarimai; • kilnojamojo daikto nuomos ilgesniam nei vienerių metų terminui sutartys; • preliminarinės sutartys; • asmens išlaikymo iki gyvos galvos ( rentos ) sutartys; • taikos sutartys; • kiti sandoriai, kuriems įstatymai nustato privalomą paprastą rašytinę formą.

b) notarine forma turi būti sudaromi: • daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą perleidimo ir daiktinių teisių bei nekilnojamojo daikto

suvaržymo sandoriai; • vedybų sutartys ( ikivedybinė ir povedybinė ); • kiti sandoriai, kuriems CK nustato privalomą notarinę formą.

3. Konkliudentiniai veiksmai – tai tos asmens elgesys, kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį. Šiuo atveju asmens valia neišreikšta žodžiais, bet iš veiksmų galimą nustatyti jo ketinimus (pvz.: automobilio pastatymas mokamoje stovėjimo aikštelėje).

���� Sandorio galiojimo sąlygos: 1) sandorį sudarantys asmenys turi būti veiksnūs, o juridiniai asmenys turi turėti

atitinkamą teisnumą; 2) sandorio turinys turi atitikti įstatyme nurodytus reikalavimus; 3) sandorio dalyvių valios išreiškimai turi atitikti jų tikrąją valią; 4) sandoris turi būti sudarytas įstatyme nustatyta forma.

���� Sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, yra niekinis ir negalioja. Negaliojančiu laikome tokį sandorį, kuris pažeidus įstatymo reikalavimus nesukelia tų teisinių pasekmių, kurių siekė jo dalyviai, sudarydami sandorį. Niekiniai yra savaime negaliojantys sandoriai, nes jie neatitinka įstatymo reikalavimų. Nuginčijami turi teisinę galią nuo jų sudarymo momento iki teismo sprendimo, pripažįstančio juos negaliojančiais. Neatitikimas įstatymams neakivaizdus, jį reikia įrodyti. Jeigu negaliojantis sandoris sudarytas, bet nė vienas iš dalyvių jo neįvykdė, laikomas, kad sandoris nesudarytas ir jokių teisinių pasekmių neatsiranda. Kai šalys ar viena iš jų negaliojantį sandorį visiškai arba jo dalį įvykdo, atsiranda negaliojančio sandorio turtinės pasekmės. Jos skirstomos į tris grupes. Tai:

1. Abiejų sandorio šalių turtinė padėtis gražinama į pradinę padėtį (abišalė restitucija). (Taikoma sandoriams, kurie negalioja dėl įstatymo reikalaujamos formos nesilaikymo; suklydimo sandorį sudarant; dėl sudarymo su neveiksniais ar ribotai veiksniais fiziniais asmenimis; su fiziniu asmeniu, kuris negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės; sudarymo tik dėl akių- tariamiems sandoriams; priklausomai nuo aplinkybių – sandoriams, prieštaraujantiems juridinio asmens teisnumui.)

2. Vienos sandorio šalies turtinė padėtis gražinama į pradinę padėtį, o antrosios šalies gautas ar priklausantis gauti turtas paimamas į valstybės pajamas (vienašalė restitucija). (Pradinė padėtis negražinama tai sandorio šaliai, kurios neteisėti veiksmai pvz.: apgaulė, smurtas, grasinimas, turėjo įtakos sudarant sandorį.)

41

3. Abiejų sandorio šalių turtinė padėtis į pradinę padėtį negražinama, o išieškoma iš jų, ką pagal sandorį jos yra gavusios arba kas priklausė gauti, į valstybės pajamas (restitucija neleidžiama). (Taikoma sandoriams, kurie sudaryti turint tikslą, priešingą LR visuomenės interesams, ir esant abiejų šalių tyčiai.)

4.1.5. TERMINAI

Terminas – tai laiko tarpas (metai, ketvirtis, mėnuo ar pan.) arba laiko momentas (kalendorinė data, valanda ir pan.), su kuriuo įstatymas sieja tam tikras teisines pasekmes. Termino pasibaigimas nepriklauso nuo žmogaus valios ir sąmonės. Todėl terminas yra juridinis faktas, kuris vadinamas įvykiu. � Terminai skirstomi:

1. Įstatyminiai – nustatomi įstatymų. Jie išreiškiami imperatyvinėmis normomis ir šalims susitarus negali būti keičiami.

2. Sutartiniai – nustatomi civilinio teisinio santykio dalyvių. Šalims susitarus gali būti keičiami – sutrumpinami, prailginami.

3. Teisminiai – nustatomi teismo, arbitražo ar trečiųjų teismo. Įpareigoja šalis nustatytu terminu perduoti tam tikrus daiktus, atlikti nurodytus darbus ar pan.

Terminai gali būti apibrėžti ir neapibrėžti. Įstatymas leidžia nustatyti neapibrėžtus prievolių įvykdymo terminus:

• nenustatant prievolės įvykdymo termino, • apibrėžiant pareikalavimo metu, t.y. kada kreditorius pareikalauja prievolę

įvykdyti. Šiais abiem atvejais kreditorius, pareikšdamas reikalavimą įvykdyti prievolę, nustato

prievolės įvykdymo terminą. Paprastai įstatymas nuo reikalavimo pareiškimo momento prievolei įvykdyti nustato septynių dienų terminą. Išimtis – atvejai, kai iš sutarties ar prievolės esmės išplaukia pereiga prievolę įvykdyti tuoj pat.

Atnaujinamasis yra toks terminas, kuriam pasibaigus teismas gali jį atnaujinti, jeigu terminas praleistas dėl svarbių priežasčių.

Naikinamasis – terminas, kuriam pasibaigus išnyksta tam tikra civilinė teisė ar pareiga (pvz.: nuomos sutartis iki vasario 10 d.).

Įgyjamasis – terminas kuriam pasibaigus atsiranda tam tikra teisė ar pareiga.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. ���� Terminai :

1) bendrasis senaties terminas – 10 metų; 2) sutrumpintas senaties terminas :

a) 1 mėn. – iš konkurso rezultatų atsirandantiems reikalavimams; b) 3 mėn.–reikalavimams pripažinti juridinio asmens organų sprendimus negaliojančiais; c) 6 mėn. :

• ieškiniams dėl netesybų ( baudos, delspinigių ) išieškojimo, • ieškiniams dėl perduotų daiktų trūkumų, • iš ryšių įmonių santykių su klientais atsirandantiems reikalavimams ( siuntos siunčiamos

Lietuvoje ); d) 1 metų – reikalavimams atsirandantiems :

• iš ryšių įmonių santykių su klientais (siuntos siunčiamos užsienyje), • iš draudimo teisinių santykių;

e) 3 metų – reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo; f) 5 metų –dėl palūkanų ir kt. periodinių išmokų išieškojimo.

� Ieškinio senaties terminas sustabdomas jeigu:

1) pareikšti ieškinį kliudė nepaprastas įvykis, kuriam nebuvo galima užkirsti kelio; 2) vyriausybė nustato, kad prievolių vykdymas atidedamas (moratoriumas);

42

3) ieškovas ar atsakovas tarnauja LR krašto apsaugos dalinyje, kuriame paskelbta karinė padėtis;

4) neveiksniam ar ribotai veiksniam asmeniui nepaskirtas globėjas ar rūpintojas; 5) prievolės šalys yra :

• sutuoktiniai, • globėjas ir globotinis, rūpintojas ir rūpintinis, • tėvai ir nepilnamečiai jų vaikai;

6) sustabdomas įstatymo ar kito teisės akto, reglamentuojančio ginčo santykius, veikimas.

���� Ieškinio senaties termino eigos nutraukimas - tai įstatymo nustatyti juridiniai veiksmai, kuriems įvykus ieškinio senaties eiga prasideda iš naujo ir praėjęs iki senaties nutraukimo laikas į naują senaties terminą neįskaitomas. Ieškinio senaties nutraukimo pagrindai:

1) ieškinio pareiškimas; 2) skolininko atlikti veiksmai, kurie liudija, kad jis pripažįsta

prievolę. ���� Ieškinio senatis netaikoma:

1) iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams; 2) indėlininkų reikalavimams išmokėti indėlius įdėtus į banką.

4.2. ASMENYS

4.2.1. FIZINIAI ASMENYS

Fiziniai asmenys yra dažniausi civilinių teisinių santykių subjektai. ���� Fizinių asmenų teisnumas ir veiksnumas Galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims. Teisnumas reiškia galimybę būti subjektu tų teisių ir pareigų, kurias numato įstatymai. Civilinis teisnumas atsiranda gimimo momentu ir išnyksta jam mirus. Fiziniai asmenys :

• gali turėti turtą, • verstis ūkine komercine veikla, • steigti įmones ar kt. juridinius asmenis, • paveldėti turtą, palikti jį testamentu, • pasirinkti veiklos rūšį, gyvenamąją vietą, • turėti išradimo, pramoninio pavyzdžio autoriaus teises, • turėti kt. turtines ir asmenines neturtines teises. Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines

pareigas (civilinis veiksnumas ) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės (18 m.). Už nepilnamečius iki 14 metų sandorius jų vardu sudaro tėvai arba globėjai. Nepilnamečiai (14 – 18 metų ) sandorius sudaro turėdami tėvų ar rūpintojų sutikimą. Fizinis asmuo, kuris dėl psichinės ligos ar silpnaprotystės negali suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, gali būti teismo tvarka pripažintas neveiksniu. Jam nustatoma globa. Fizinių asmenų civilinis veiksnumas gali būti apribotas teismo tvarka, jeigu jie piktnaudžiauja alkoholiu ar narkotikais. Šiuo atveju jiems nustatoma rūpyba. � Fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta ir gyvenamoji vieta

1) fizinio asmens gyvenamoji vieta - kur asmuo būna dažniausiai; 2) pagrindinė gyvenamoji vieta – kur yra asmens turtas ar didžioji turto

dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai; 3) nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su

valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas ją savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta;

43

���� Fizinio asmens pripažinimas nežinia kur esančiu ar paskelbimas mirusiu

Fizinį asmenį teismas gali pripažinti nežinia kur esančiu, jeigu jo gyvenamojoje vietoje vienerius metus nėra duomenų, kur jis yra. Tokiu atveju jo turtui teismo nutartimi skiriamas nuolatinis administratorius.

Fizinis asmuo gali būti teismo tvarka paskelbiamas mirusiu: 1) jeigu jo gyvenamojoje vietoje 3 metus nėra duomenų apie jo buvimą; 2) po 6 mėnesių, jeigu jis dingo tokiomis aplinkybėmis, kurios sukėlė mirties grėsmę; 3) karys ar kitas asmuo dingęs be žinios dėl karo veiksmų – po 2 metų nuo karo

veiksmų pabaigos.

� Fizinių asmenų specifinės teisės: 1) Teisė į vardą ir jos gynimas. Apima vardą, pavardę, pseudonimą. Asmuo, kurio ši

teisė pažeista, gali reikalauti atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, atsiradusią neteisėtai pasinaudojus jo vardu.

2) Teisė į atvaizdą. Apima fotonuotraukas, portretus ir kt. Atvaizdai gali būti atgaminami, parduodami, spausdinami ar pats asmuo fotografuojamas tik jam sutikus.

3) Teisė į privatų gyvenimą ir jo slaptumą. Tai neteisėtas įėjimas į gyvenamąsias patalpas, neteisėtas asmens stebėjimas, turto ar jo paties apieškojimas, telefoninių pokalbių klausymasis, korespondencijos konfidencialumo pažeidimas ir kt.

4) Garbės ir orumo gynimas. Asmuo turi teisę reikalauti paneigti duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą.

5) Teisė į kūno neliečiamybę ir vientisumą. Su asmeniu negali būti atliekami jokie moksliniai ar medicininiai bandymai ar tyrimai. Jo kūnas ar jo dalys negali būti komercinio sandorio dalykas.

6) Laisvės neliečiamumas. Psichinė būsena gali būti tikrinama tik jam pačiam sutikus ar teismui nurodžius. Priverstinė hospitalizacija yra galima tik ne ilgesnė kaip 2 parų.

7) Teisė pakeisti lytį. Nesusituokęs pilnametis asmuo turi teisę medicininiu būdu pakeisti savo lytį.

4.2.2. JURIDINIAI ASMENYS

Juridinis asmuo yra savo pavadinimą turinti įmonė, įstaiga ar organizacija, kuri

gali savo vardu įgyti ir turėti teises bei pareigas, būti ieškovu ar atsakovu teisme. � Juridinio asmens požymiai:

1) savas pavadinimas; 2) savarankiško turto valdymas nuosavybės ar patikėjimo teise; 3) atsakomybė pagal prievoles savo turtu; 4) galėjimas savo vardu įgyti ir turėti turtines ir asmenines neturtines teises ir

pareigas; 5) galėjimas būti ieškovu ar atsakovu teisme.

���� Juridiniai asmenys skirstomi: 1) viešieji – valstybės ar savivaldybės, jų institucijų ar kt. asmenų, nesiekiančių

naudos sau, įsteigti juridiniai asmenys, kurių tikslas– tenkinti viešuosius interesus; 2) privatieji, kurių tikslas – tenkinti privačius interesus. Juridiniai asmenys taip pat skirstomi į įmones, įstaigas ir organizacijas. Individualios

įmonės ir ūkinės bendrijos yra visiškos atsakomybės įmonės, nes jų turtas atsakomybės požiūriu neatskirtas nuo įmonės dalyvių turto. Ribotos atsakomybės įmonės atsako tik savo turtu.

Įmonių rūšys: individualios įmonės, tikrosios ūkinės bendrijos, komanditinės (pasitikėjimo) ūkinės bendrijos, akcinės bendrovės, kooperatinės bendrovės (kooperatyvai), žemės ūkio bendrovės, valstybės ir savivaldybės įmonės.

44

���� Juridinio asmens steigimas Juridinio asmens steigėjas yra asmuo, sudaręs sandorį įsteigti juridinį asmenį. Steigėjai gali būti fiziniai ir juridiniai asmenys. Juridinis asmuo turi būti įregistruotas juridinių asmenų registre. Pagal LR Vyriausybės nutarimą Nr. 1407 „Dėl juridinių asmenų įsteigimo ir juridinių asmenų registro nuostatų patvirtinimo“ registras pradėjo veikti nuo 2004 01 01. (Anksčiau duomenys buvo kaupiami įmonių rejestre).

Turi būti pateikti šie dokumentai: 1) prašymas; 2) steigimo dokumentai (įstatai, steigimo sandoris, bendrieji nuostatai, jungtinės veiklos sutartis); 3) licencija (jeigu įstatyme numatyta kaip būtina jo veiklos sąlyga); 4) dokumentai, patvirtinantys registrui pateikiamų dokumentų tikrumą ir atitikimą įstatymų reikalavimams ( tvirtina notaras);

5) registravimo rinkliavos sumokėjimą patvirtinantis dokumentas; 6) kiti įstatymų nustatyti dokumentai. Steigėjas ar jo įgaliotas asmuo turi pateikti Teisingumo ministro nustatytos formos

prašymą įregistruoti juridinį asmenį. Juridinis asmuo turi būti įregistruojamas per 30 dienų nuo dokumentų pateikimo. Juridinį asmenį įregistravęs registro tvarkytojas išduoda juridinio asmens pažymėjimą ir juridiniam asmeniui suteikia juridinio asmens kodą. Juridinis asmuo gali būti išregistruojamas iš juridinių asmenų registro tik tuo atveju, kai juridinis asmuo pasibaigia. ���� Juridinių asmenų teisnumas

Juridinio asmens teisnumas – tai galėjimas turėti konkrečias civilinių įstatymų numatytas ar jų nedraudžiamas teises ir pareigas. Juridinio asmens veiksnumas – galėjimas savarankiškai, savo veiksmais įgyti teises ir pareigas bei jas įgyvendinti. Juridinio asmens teisnumas atsiranda kartu su veiksnumu.

Privatieji juridiniai asmenys turi universalųjį (bendrąjį) teisnumą. Jie gali turėti ir įgyti bet kokias civilines teises ir pareigas.

Viešieji juridiniai asmenys turi specialųjį teisnumą, t.y. gali turėti ir įgyti tik tokias civilines teises ir pareigas, kurios neprieštarauja jų steigimo dokumentams ir veiklos tikslams.

Įstatymų numatytais atvejais juridiniai asmenys gali imtis tam tikros rūšies veiklos tik gavę licenciją. Licencija išduodama neterminuotam laikui per 30 dienų nuo dokumentų gavimo dienos. ���� Juridinių asmenų pabaiga

Juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Reorganizavimas – tai juridinio asmens pabaiga be likvidavimo procedūros (jungimas, skaidymas). Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro.

Juridinio asmens likvidavimo pagrindai : 1) juridinio asmens dalyvių sprendimas nutraukti veiklą; 2) teismo ar kreditorių susirinkimo sprendimas likviduoti bankrutavusį juridinį

asmenį; 3) teismo priimtas sprendimas likviduoti juridinį asmenį; 4) teismo sprendimas likviduoti juridinį asmenį juridinių asmenų registro tvarkytojo

iniciatyva; 5) laikotarpio, kuriam buvo įsteigtas juridinis asmuo, pabaiga; 6) juridinio asmens dalyvių skaičiaus sumažėjimas mažiau nei įstatymų leidžiamas

minimumas; 7) juridinio asmens steigimo pripažinimas negaliojančiu dėl neteisėto įsteigimo.

Apie juridinių asmenų reorganizavimą ar likvidavimą turi būti pranešta viešai tris kartus ne mažesniais kaip 30 dienų intervalais arba vieną kartą paskelbta viešai ir visiems juridinio asmens kreditoriams pranešta raštu.

45

4.2.3. ATSTOVAVIMAS

Atstovavimas – tai civilinis teisinis santykis, atsirandantis tarp atstovo ir atstovaujamojo, kurio pagrindu atstovas veikia ne savo, bet atstovaujamojo vardu ir interesais.

Įgaliojimas – tai rašytinis dokumentas, asmens ( įgaliotojo) duodamas kitam asmeniui (įgaliotiniui) atstovauti įgaliotojui nustatant ir palaikant santykius su trečiaisiais asmenimis. ���� Notaro tvirtinami šie įgaliojimai :

1) įgaliojimas sudaryti sandorius, kuriems būtina notarinė forma; 2) įgaliojimas fizinio asmens vardu atlikti veiksmus, susijusius su juridiniais

asmenimis; 3) įgaliojimas, kurį fizinis asmuo duoda nekilnojamajam turtui valdyti;

���� Notaro patvirtintiems prilyginami: 1) karių įgaliojimai, patvirtinti karinių dalinių, karo mokyklų vadų; 2) asmenų, esančių laisvės atėmimo vietose, įgaliojimai, patvirtinti laisvės atėmimo

vietų vadovų; 3) asmenų, esančių tolimojo plaukiojimo metu jūrų laivuose, patvirtinti tų laivų

kapitonų. ���� Supaprastintas įgaliojimo patvirtinimas

Įgaliojimą, kurį fizinis asmuo duoda korespondencijai, darbo užmokesčiui, pašalpoms, stipendijoms, pensijoms gauti, gali patvirtinti:

1) organizacija, kurioje fizinis asmuo dirba ar mokosi; 2) daugiabučių namų savininkų bendrijos pirmininkas; 3) esančio tolimajame plaukiojime jūrų laivų kapitonas.

���� Įgaliojimo terminas gali būti apibrėžtas ir neapibrėžtas. Jeigu terminas nenurodytas, tai įgaliojimas galioja vienerius metus nuo sudarymo dienos. Notaro patvirtintas veiksmams atlikti užsienyje skirtas įgaliojimas, kuriame nenurodytas galiojimo laikas, galioja, kol jį panaikina įgaliojimą išdavęs asmuo. Įgaliojimas, kuriame nenurodyta sudarymo data, negalioja.

Prokūra – tai įgaliojimas, kuriuo juridinis asmuo (verslininkas) suteikia teisę savo darbuotojui ar kitam asmeniui atstovaujamojo vardu ir dėl jo interesų atlikti visus teisinius veiksmus, susijusius su juridinio asmens (verslininko) verslu.

Prokūra suteikia teisę atstovaujamojo vardu atlikti teisinius veiksmus teisme ir kitose ne teismo institucijose. Asmuo, kuriam išduota prokūra, yra prokuristas.

4.2.4. CIVILINIŲ TEISIŲ ĮGYVENDINIMAS IR GYNIMAS

Civilinės teisės turi būti įgyvendinamos pagal paskirtį: jų įgyvendinimas neturi daryti žalos valstybei, visuomenei ar atskiriems asmenims. Civilines teises gina teismas, arbitražas, trečiųjų teismas. Įstatymų numatytais atvejais jas taip pat gina ir kitos institucijos. Civilinės teisės ginamos:

• pripažįstant, kad teisė priklauso tam tikram asmeniui; • gražinant padėtį, buvusią iki teisės pažeidimo; • užkertant kelią pažeidžiantiems teisę veiksmams; • priteisiant įvykdyti pareigą natūra; • nutraukiant arba pakeičiant teisinį santykį; • išieškant iš pažeidusio teisę asmens padarytus nuostolius, o įstatyme ar sutartyje

numatytais atvejais – netesybas (baudą, delspinigius); • CK numatytais atvejais pripažįstant negaliojančiais valstybės ar savivaldybių

institucijų arba pareigūnų aktus, prieštaraujančius įstatymams;

Įstatymo specialiai nurodytais atvejais civilinės teisės ginamos administracine tvarka (pvz.: savavališkai užėmusio gyvenamąją patalpą asmens iškeldinimas.)

46

CK 1.139 str. nustato, kad asmuo gali panaudoti savigyną gindamas savo civilines teises ir tik kodekse numatytais atvejais. Naudojant savigyną būtina nepažeisti ir gerbti kitų asmenų teises ir laisves bei neperžengti savigynos ribų.

4.3. DAIKTINĖ TEISĖ

Daiktinė teisė – tai absoliuti teisė, reiškianti teisės turėtojo galimybę įgyvendinti valdymo, naudojimo ir diponavimo teises ar kai kurias iš šių teisių. Svarbiausia iš šių teisių yra valdymo teisė, kuri yra pagrindas nuosavybės teisei pagal įgyjamąją senatį įgyti. Valdymu laikomas faktinis daikto turėjimas turint tikslą jį valdyti kaip savą. Valdymas gali atsirasti užvaldant daiktą, perduodant ar paveldint valdymo teisę.

Nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Valdymas suprantamas kaip faktiškas daiktinis viešpatavimas, daikto turėjimas. Teisė susieja valdymą su kitais teisiniais santykiais, iškylančiais su trečiaisiais asmenimis, ir dėl to valdymas yra teisinis santykis. Naudojimas reiškia daikto naudingų savybių panaudojimą ir pajamų gavimą. Kaip pajamos suprantami taip pat ir gaunami vaisiai. Savininkas gali perduoti teisę naudotis daiktu kitam asmeniui (nuomos, panaudos ir kt. sutartimis). Disponavimas – tai santykiai, kurie keičia daikto teisinę padėtį. Savininkas gali turimą nuosavybės teise daiktą suvartoti, sunaikinti, perleisti kitiems asmenims laikinai naudotis, perdirbti arba pakeisti jo nuosavybę. � Nuosavybės rūšys Privačios nuosavybės teise LR leidžiama turėti bet kokį turtą, jeigu to nedraudžia CK ir kt. įstatymai. Viešąją nuosavybę sudaro valstybės nuosavybė ir savivaldybių nuosavybė. Lietuvos Respublikoje leidžiama bendra LR juridinių ar fizinių asmenų nuosavybė, bendra Lietuvos valstybės ir užsienio valstybių nuosavybė, jeigu taip nustato įstatymai bei tarpvalstybinės sutartys. Bendrąja nuosavybe laikomas turtas, kuris priklauso kartu dviem arba keliems savininkams. Skiriama bendroji dalinė nuosavybė ir bendroji jungtinė nuosavybė.

Bendrosios dalinės nuosavybės teisė – bendrosios nuosavybės teisėje nustatytos kiekvieno savininko nuosavybės teisės dalys. Kiekvienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvių proporcingai savo daliai turi teisę į bendro turto duodamas pajamas, atsako tretiesiems asmenims pagal prievoles, susijusias su bendru turtu.

Bendroji jungtinė nuosavybės teisė – nuosavybės teisės dalys nėra nustatytos. ���� Nuosavybės teisė gali būti įgyjama:

• pagal sandorius; • paveldėjimu; • pasisavinant vaisius ir pajamas; • pagaminant naują daiktą; • pasisavinant bešeimininkį daiktą; • pasisavinant laukinius gyvūnus, laukines ir namines bites; • pasisavinant bepriežiūrius ir priklydusius naminius gyvūnus; • pasisavinant radinį, lobį; • atlygintinai paimant netinkamai laikomas kultūros vertybes ir kitus daiktus (turtą) visuomenės

poreikiams; • konfiskuojant ar kitu būdu už pažeidimus paimant pagal įstatymą daiktus (turtą); • įgyjama senatimi.

(Apie nuosavybės teisės įgijimo ir praradimo pagrindus skaitykite Civilinio kodekso IV knygos, II dalies, V skyriuje).

Kita daiktinė teisė – turto patikėjimo teisė. Tai patikėtinio teisė patikėtojo nustatyta tvarka ir sąlygomis valdyti, naudoti perduotą turtą ir juo disponuoti.

47

Servitutas reiškia teisę į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiamą naudotis tuo svetimu daiktu, arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimą, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas, tinkamą naudojimą. Servitutai gali būti šių rūšių: kelio, tako, statinio, servitutai, suteikiantys teisę tiesti požemines ar antžemines komunikacijas, jas aptarnauti bei jomis naudotis ir kt. Servitutą galima nustatyti įstatymais, sandoriais, teismo sprendimu ir įstatymo nustatytais atvejais administraciniu aktu. Daiktinė teisė uzufruktas – asmens gyvenimo trukmės ar apibrėžtam terminui, kuris negali būti ilgesnis už žmogaus gyvenimo trukmę, nustatyta teisė (uzufruktoriaus teisė) naudoti svetimą daiktą ir gauti iš jo vaisius, produkciją ir pajamas. Uzufrukto objektas gali būti kiekvienas nesunaudojamas daiktas, kuris yra nuosavybės teisės objektas. Užstatymo teisė reiškia, kad asmeniui suteikiama teisė naudotis kitam asmeniui priklausančia žeme statiniams statyti ar įsigyti bei juos valdyti nuosavybės teise ar naudotis žemės gelmėmis. Užstatymo teisė nustatoma žemės savininko ir užstatymo teisės turėtoju tampančio asmens susitarimu arba žemės savininko testamentu. Hipoteka – esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas, kai įkeistas daiktas neperduotas kreditoriui. Įkeitimo pagal hipoteką tikslas yra apsaugoti skolinio įsipareigojimo įvykdymą. Hipotekos objektas yra atskiri viešajame registre registruojami, iš civilinės apyvartos neišimami nekilnojamieji daiktai, kurie gali būti pateikti parduoti viešose varžytinėse. Išskyrus žemę, įkeičiamas gali būti tik apdraustas daiktas. Daikto įkeitimas leidžia jį perleisti kito asmens nuosavybėn. Tokiu atveju, hipoteka seka paskui daiktą. Hipotekos sutartis, įkeičiamo daikto savininko vienašalis pareiškimas įkeisti daiktą ir prašymas įregistruoti priverstinę hipoteką įforminami surašant hipotekos lakštą. Sutartinės hipotekos (įkeitimo) sandorio teisinį tyrimą, nustatant, ar šis sandoris neprieštarauja įstatymams ir atitinka jų reikalavimus, atlieka ir sandorį tvirtina notaras. Tačiau notaro patvirtintas sandoris neįsigalioja. Jo teisėtumą dar tikrina hipotekos teisėjas: nagrinėdamas prašymą įregistruoti sutartinę hipoteką ar įkeitimą, hipotekos teisėjas patikrina, ar hipotekos (įkeitimo) lakštas surašytas tinkama forma ir laikantis įstatymų reikalavimų. Hipoteka registruojama hipotekos registre hipotekos teisėjo sprendimu. Įkeitimas reiškia esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantį kilnojamojo daikto ar turtinių teisių įkeitimą, kai objektas perduodamas kreditoriui, trečiajam asmeniui ar paliekamas įkaito davėjui. Įkaito davėjui paliktas įkeitimo objektas gali būti užrakinamas, užantspauduojamas ar pažymimas ženklais, rodančiais jo įkeitimą. Įkeitimo atsiradimo pagrindai yra sutartis ir įstatymas. Objektas yra kilnojamieji daiktai ir turtinės teisės. Atskira įkeitimo rūšis - įkeitimas lombarde. Lombarduose gali būti įkeičiami asmeninio naudojimo daiktai, siekiant užtikrinti trumpalaikių kreditų, kuriuos lombardai suteikia fiziniams asmenims, grąžinimą.

4.4. PRIEVOLIŲ TEISĖ

4.4.1. PRIEVOLĖS

Prievolė – tai teisinis santykis, kurio viena šalis (skolininkas) privalo atlikti kitos šalies (kreditoriaus) naudai tam tikrą veiksmą arba susilaikyti nuo tam tikro veiksmo, o kreditorius turi teisę reikalauti iš skolininko, kad šis įvykdytų savo pareigą. Prievolės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, vadinami kreditoriais ir skolininkais. Prievolės objektas – tai į ką nukreiptos kreditoriaus teisės (reikalavimas) ir atitinkamos skolininko pareigos. Objektas yra veiksmai. Dažniausiai veiksmai, kaip prievolės objektas, yra nukreipti į kurį nors daiktą ar nematerialinę gėrybę – intelektualinės kūrybos produktą. Prievolės teisinį turinį sudaro jos teisės subjektų teisės ir pareigos. Šiuo atveju teisė turi reikalavimo formą, o pareiga – skolos formą.

48

���� Prievolių vykdymas – tai atlikimas ar neatlikimas tam tikrų veiksmų, kuriuos privalo atlikti ar neatlikti skolininkas kreditoriaus reikalavimu. Šiuos veiksmus nustato sutartis arba įstatymas. Prievolė turi būti vykdoma kokybiškai, nustatytoje vietoje ir nustatytu terminu. Jeigu prievolės įvykdymo terminas nenustatytas arba prievolė turi būti įvykdyta kreditoriui pareikalavus, tai kreditorius turi teisę bet kada pareikalauti ją įvykdyti, o skolininkas turi teisę bet kada tokią prievolę įvykdyti. Kreditoriui pareikalavus, skolininkas prievolę privalo įvykdyti per septynias dienas nuo pareikalavimo dienos, jeigu pagal įstatymus ar sutarties esmę nėra aiškus kitoks prievolės įvykdymo terminas. ���� Prievolių užtikrinimo būdai

• Netesybos - tai įstatymų, sutarties ar teismo nustatyta pinigų suma, kurią skolininkas privalo sumokėti kreditoriui, jeigu prievolė neįvykdyta arba netinkamai įvykdyta (bauda, delspinigiai ).

• Laidavimas – sutartis, kuria laiduotojas už atlyginimą ar neatlygintinai įsipareigoja atsakyti kito asmens kreditoriui, jeigu tas asmuo , už kurį laiduojama, neįvykdys visos ar dalies savo prievolės. Laidavimas yra papildoma prievolė, todėl pasibaigus pagrindinei prievolei arba pripažinus ją negaliojančia baigiasi ir laidavimas. Laiduotojas, įvykdęs prievolę už skolininką, perima kreditoriaus teises. Laidavimas baigiasi: 1) tuo pačiu metu kaip ir juo užtikrinama prievolė; 2) laiduotojui mirus. Taigi laiduotojo įpėdiniai nepaveldi laiduotojo pareigos. Laidavimo sutartis turi būti rašytinė.

• Garantija – tai vienašalis garanto įsipareigojimas garantijoje nurodyta suma visiškai ar iš dalies atsakyti kitam asmeniui – kreditoriui, jeigu asmuo – skolininkas prievolės neįvykdys ar įvykdys netinkamai, ir atlyginti kreditoriui nuostolius tam tikromis sąlygomis. Vienas iš pagrindinių garantijos bruožų yra tas, kad garanto prievolė kreditoriui nepriklauso nuo pagrindinės prievolės, t.y. ji yra savarankiška, todėl garantija užtikrintos prievolės negaliojimas, kitaip nei laidavimas, nedaro garantijos automatiškai negaliojančios. Garanto atsakomybė yra subsidiari. Garantui, įvykdžiusiam už skolininką prievolę, pereina kreditoriaus teisės regreso tvarka. Atsakomybės subsidiarumas yra požymis, skiriantis ją nuo laidavimo. Garantija turi būti rašytinė.

• Rankpinigiai - pinigų suma, kurią viena sutarties šalis pagal sudarytą sutartį jai priklausančių mokėti sumų sąskaita duoda antrajai šaliai, kad įrodytų sutarties egzistavimą ir užtikrintų jos įvykdymą. Rankpinigiai atlieka tris funkcijas:1) skirti sutarties sudarymui įrodyti; 2) skirti sutarties įvykdymui užtikrinti; 3) mokamąją – mokami būsimų mokėjimų sąskaita. Jeigu už sutarties neįvykdymą atsako davusi rankpinigius šalis, rankpinigiai lieka antrajai šaliai, jeigu gavusi rankpinigius – privalo sumokėti antrajai šaliai dvigubą rankpinigių sumą. Rankpinigiais negali būti užtikrinama preliminarioji sutartis, taip pat sutartis, kuriai pagal įstatymus privaloma notarinė forma. Forma rašytinė.

• Įkeitimas ( hipoteka ) -esamo ar būsimo skolinio įsipareigojimo įvykdymą užtikrinantis nekilnojamojo daikto įkeitimas kai įkeistas daiktas neperduodamas kreditoriui.

4.4.2. SUTARČIŲ TEISĖ

Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti teisinius santykius, kai vienas ar keli asmenys įsipareigoja kitam asmeniui ar asmenims atlikti tam tikrus veiksmus (ar susilaikyti nuo kitų veiksmų atlikimo), o pastarieji įgyja reikalavimo teisę.

Pagal turinį ir kryptingumą sutartis ir iš jų kylančias prievoles galima suskirstyti į keturias grupes:

1) dėl turto perdavimo (pirkimo-pardavimo, mainų, dovanojimo, nuomos ir kt.); 2) dėl darbų atlikimo (rangos, kapitalinės statybos rangos ir kt.);

49

3) dėl patarnavimų (keleivių, krovinių pervežimo, ekspedicijos, pasaugos, komiso, ir kt.); 4) dėl pinigų sumokėjimo (piniginės prievolės-paskolos, banko paskolos ir kt.). Sutartis sudaroma pateikiant pasiūlymą (oferta) ir priimant pasiūlymą (akceptas) ar

kitais šalių susitarimą pakankamai įrodančiais veiksmais. Oferta įsigalioja, kai ją gauna akceptantas. Kol sutartis nesudaryta, ofertą galima atšaukti, jeigu pranešimą apie jos atšaukimą

akceptantas gauna prieš išsiųsdamas akceptą. Viešąja oferta laikomas visiems skirtas pasiūlymas sudaryti sutartį, taip pat prekių

pažymėtomis kainomis išdėstymas parduotuvės vitrinoje ar atlyginimo pažadėjimas už tam tikrų veiksmų atlikimą.

Viešąja sutartimi laikoma sutartis, kurią sudaro juridinis asmuo (verslininkas), teikiantis paslaugas ar parduodantis prekes visiems, kas tik kreipiasi (transporto, ryšių, elektros, šilumos, dujų ir kt. organizacijos).

Preliminarioji sutartis yra susitarimas pagal kurį jame aptartomis sąlygomis šalys įsipareigoja ateityje sudaryti kitą – pagrindinę sutartį preliminariojoje sutartyje aptartomis sąlygomis. Preliminariosios sutarties forma – rašytinė, nors jei būtų sudaroma pagrindinė sutartis dėl tam tikrų objektų, įstatymas reikalautų kitokios šios sutarties formos.

Šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Sutarties nutraukimas atleidžia abi šalis nuo sutarties vykdymo, tačiau nepanaikina teisės reikalauti atlyginti nuostolius, atsiradusius dėl sutarties neįvykdymo, bei netesybas.

Kai sutartis nutraukta, šalis gali reikalauti gražinti jai viską, ką ji yra perdavusi kitai šaliai vykdydama sutartį, jeigu ji tuo pat metu gražina kitai šaliai visa tai, ką buvo iš pastarosios gavusi. Kai gražinimas natūra neįmanomas, atlyginama pagal to, kas buvo gauta, vertę pinigais.

Sutartis yra absoliučiai negaliojanti (niekinė sutartis), jeigu ją sudarant buvo pažeisti pagrindiniai sutarčių teisės principai ir dėl to pažeisti ne tik sutarties šalies, bet ir viešieji interesai.

4.5. CIVILINĖ ATSAKOMYBĖ

Civilinė atsakomybė – tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). ���� Civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos:

4) teisės pažeidimu turi būti padaryta žala arba nuostoliai; 5) priešingas teisei skolininko elgesys; 6) priežastinis ryšys tarp priešingų teisei skolininko (teisės pažeidėjo) veiksmų ir žalos

arba nuostolių; 7) skolininko (teisės pažeidėjo) kaltė.

���� Civilinės atsakomybės rūšys: 1) Sutartinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kuri atsiranda dėl to, kad

neįvykdoma ar netinkamai įvykdoma sutartis, kurios viena šalis turi teisę reikalauti nuostolių atlyginimo ar netesybų, o kita šalis privalo atlyginti dėl sutarties neįvykdymo ar netinkamo įvykdymo padarytus nuostolius ar sumokėti netesybas.

2) Deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, kuri nesusijusi su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai tai nustato įstatymai.

( Plačiau apie “Civilinę atsakomybę” skaitykite Civilinio kodekso VI knygos, III dalies, XXII skyriuje).

50

���� PROGRAMINIAI KLAUSIMAI

1. Teisinės būties lygmenys (teisės elementai). 2. Teisės socialinė paskirtis ir funkcijos. 3. Teisinio reguliavimo metodai. 4. Teisės normos samprata ir požymiai. 5. Teisės normų išreiškimo formos ir jų rūšys (teisės šaltiniai). 6. Teisinio santykio prielaidos: teisiniai faktai ir jų rūšys, teisinis subjektiškumas. 7. Teisinių santykių struktūra. 8. Teisės pažeidimo sudėtis. 9. Teisinės atsakomybės rūšys. 10. Administracinio teisės pažeidimo sąvoka, požymiai. 11. Administracinės atsakomybės ypatumai. 12. Administracinių nuobaudų rūšys ir jų skyrimo tvarka. 13. Nusikalstamos veikos samprata ir rūšys. 14. Kaltės samprata ir formos. 15. Bausmės samprata ir bausmių rūšys. 16. Konstitucinio teismo vieta Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje. 17. Žmogaus teisių ir laisvių sistema ir jos įtvirtinimas 1992 m. LR Konstitucijoje. 18. Pilietybės sąvoka. LR pilietybės įgijimo būdai. 19. Referendumo samprata, rūšys. Referendumo iniciatyvos teisė Lietuvos Respublikoje. 20. LR Seimo formavimo tvarka ir struktūra. 21. LR Seimo funkcijos ir įgaliojimai. 22. LR Prezidento rinkimai ir įgaliojimai. 23. LR Vyriausybės formavimo tvarka ir įgaliojimai. 24. Teisminės valdžios institucijos LR, jų sistema. 25. Vietos savivaldos institucijų formavimas, jų kompetencija. 26. Europos Sąjungos institucijų kompetencija. 27. Europos Sąjungos teisės šaltiniai. 28. Teisinių darbo santykių sąvoka, jų turinys. 29. Darbo sutarties turinys: būtinosios ir papildomos sąlygos. 30. Išbandymo, sudarant darbo sutartį, rūšys ir teisiniai padariniai. 31. Terminuotoji darbo sutartis ir jos ypatumai. 32. Perkėlimo į kitą darbą sąvoka ir rūšys. 33. Darbo sutarties nutraukimas darbuotojo prašymu. 34. Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu. 35. Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo. 36. Darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva pagrindai ir tvarka. 37. Kasmetinės atostogos, jų suteikimo tvarka. 38. Tikslinių atostogų sąvoka, jų rūšys. 39. Darbo drausmės teisinis reguliavimas. 40. Individualūs darbo ginčai. Juos nagrinėjantys organai. 41. Civilinės teisės samprata, reglamentavimo objektas. 42. Sandorio sąvoka, sandorio forma. 43. Niekiniai ir nuginčijami sandoriai. 44. Sandorio negaliojimo pasekmės. Restitucija. 45. Terminai. Ieškinio senatis. 46. Fizinio asmens subjektiškumo sąvoka ir elementai. 47. Juridinio asmens požymiai, klasifikacija, jo įsteigimas. 48. Juridinio asmens reorganizavimas ir likvidavimas. 49. Atstovavimas. Įgaliojimas. Prokūra. 50. Daiktinės teisės kaip civilinės teisės objektai. 51. Prievolės samprata. Prievolių užtikrinimo būdai. 52. Sutarties samprata ir sudarymo tvarka. 53. Civilinės teisinės atsakomybės rūšys.

51

���� LITERATŪRA

Norminiai aktai 1. Lietuvos Respublikos Konstitucija. Valstybės žinios. 1992, Nr. 33-1014. 2. Administracinių teisės pažeidimų kodeksas. Valstybės žinios. 1985, Nr. 1-1. 3. Akcinių bendrovių įstatymas . Valstybės žinios. 2000, Nr.64-1914. 4. Baudžiamasis kodeksas. Valstybės žinios. 2000, Nr. 89-2741. 5. Baudžiamojo proceso kodeksas. Valstybės žinios. 2002, Nr. 37-1341. 6. Civilinis kodeksas. Valstybės žinios. 2000. Nr. 74 – 2262. 7. Civilinio proceso kodeksas. Valstybės žinios. 2002, Nr. 36-1340. 8. Darbo kodeksas. Valstybės žinios. 2002, Nr. 64-2569. 9. Darbo teisė. Darbo įstatymų ir poįstatyminių aktų rinkinys. Vilnius: Mūsų Saulužė, 2003. 10. LR Vyriausybės 1994 m. kovo 7 d. nutarimas Nr. 154 „Dėl sezoninio darbo“. Valstybės žinios. 1994, Nr. 19-

313. 11. LR Vyriausybės 2003 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas Nr. 1043 „Dėl atskirų darbo sutarčių ypatumų

patvirtinimo“ . Valstybės žinios. 2003, Nr. 81-3690. 12. Europos socialinė chartija. Valstybės žinios. 2001, Nr. 49-1704. 13. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija. Valstybės žinios. 1995, Nr. 40-987.

Teismų praktika 1. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 29 d. senato nutarimas Nr. 44 „Dėl Darbo kodekso

normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), taikymo teismų praktikoje“ . Teismų praktika. Vilnius, 2003. Nr. 20.

2. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato „Dėl Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Darbo kodekso normas, reglamentuojančias darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis)“, apibendrinimo apžvalga. Teismų praktika. Vilnius, 2003. Nr. 20

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 45 „Dėl darbo kodekso normų, reglamentuojančių darbo sutarties nutraukimą pagal Darbo kodekso 136 straipsnio 3 dalies 1 ir 2 punktus, taikymo teismų praktikoje“ http://www.lat.litlex.lt/nutarimas45.htm

Teisės literatūra 1. ANDRIULIS, V., et al. Lietuvos teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. 2. IMBRASIENĖ, D., et al. Civilinė teisė. Prievolių teisė. Vilnius: Mykolo Romerio universiteto Leidybos

centras, 2004. 3. BIRMONTIENĖ, T., et al. Lietuvos konstitucinė teisė. Vilnius: LTU, 2002. 4. ČIOČYS, Petras. Teisės pagrindai. Vilnius: VVK leidykla, 2003. 5. DAMBRAUSKIENĖ, D., et al. Lietuvos teisės pagrindai. Vilnius: Justitia, 2004. 6. DAVULIS, Tomas. Darbo teisė: Europos sąjunga ir Lietuva. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2004. 7. KRYGERIENĖ, R., RAINIENĖ, V., ir SKĖRUVIENĖ, V. Sutarčių teisė. Kaunas: Kauno kolegijos

leidybos centras, 2007. 8. KRYGERIENĖ, R., ir RAINIENĖ, V. Darbo sutarties sudarymo ir nutraukimo ypatumai.. Kaunas: Kauno

kolegijos leidybos centras, 2010. 9. NEKROŠIUS, I., et al.Darbo teisė. Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2008. 10. NEKROŠIUS, I., et al. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Justitia, 2003. T. 1. 11. NEKROŠIUS, I., et al. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: Justitia, 2004. T. 2. 12. PAKALNIŠKIS, V., et al. Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius: LTU, 2004. T1. 13. PAPIRTIS, V., et al. Civilinė teisė. Bendroji dalis. Vilnius: LTU, 2005. T2. 14. MAKSIMAITIS, M. Užsienio teisės istorija. Vilnius: Justitia, 2002. 15. PAULIKAS, V. Europos Sąjungos institucijos ir valdymas. Vilnius: LTU, 2004. 16. TATHAM, A. Europos Sąjungos teisė. Vilnius: Eugrimas, 1999. 17. TIAŽKIJUS, V., Darbo teisė: teorija ir praktika. Vilnius: Justitia, 2005. 18. VAIŠVILA, A. Teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000. 19. VANSEVIČIUS, S. Valstybės ir teisės teorija. Vilnius: Justitia, 2000.

Interneto tinklapiai: 1. LR Seimas – http://www.lrs.lt/. 2. LR Preizdentas – http://www.lrp.lt/ 3. LR Vyriausybė – http://www.lrv.lt/ 4. LR Konstitucinis teismas – http://www.lrkt.lt/ 5. LR Teisingumo ministerija – http://www.tm.lt/ 6. Teisinės informacijos centras – lhttp://www.infolex.lt/portal/start.asp?act=org&org=76&id=1776 7. Valstybinis patentų biuras – l http://www.vpb.ltl 8. Pasaulinė intelektinės nuosavybės organizacija – http://www.wipo.int, http://www.wipo.int/clea,

http://clea.wipo.int 9. Europos Sąjiungos portalas – http://europa.eu/index_lt.htm