Lietuvos švietimo reformos apžvalga (1990-2000).pdf

NACIONALINIS ŠVIETIMO PLĖTOTĖS RAPORTAS

I. Švietimo sistema XX a. pabaigoje. Apžvalga. Istorinės švietimo reformos prielaidos Istorijos požiūriu XX a. paskutinis dešimtmetis Lietuvos švietimui buvo itin palankus ir

svarbus: Nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas 1990 metų kovo 11 dieną, Lietuvos grįžimas į pasaulio žemėlapį, į JTO narių tarpą sukūrė būtinybę imtis sisteminės, visas švietimo sritis aprėpiančios pertvarkos.

Sisteminės pertvarkos požiūriu XX a. paskutiniojo dešimtmečio Lietuvos švietimo situaciją problemiška būtų lyginti su Vakarų Europos ar pasaulio valstybėmis, visą XX amžių ir ilgiau gyvenusiomis nuoseklią savarankių valstybių švietimo raidą. Lietuvos švietimui per vieną dešimtmetį teko modeliuoti ir kurti naują švietimo tikslų, uždavinių sampratą, struktūras, ugdymo turinį, metodus, strategijas, ką Vakarų Europos valstybės kūrė dešimtmečiais, nuolatos keisdamos, tobulindamos, reformuodamos.

Sąvokos švietimo reforma klausimu Taigi Lietuvos švietimo sistema turėjo būti ne vienu ar kitu aspektu reformuota, o iš esmės

sukurta nauja. Nors 1990 metais kardinaliai pakito Lietuvos politinė padėtis, tačiau švietimo veikla,

ugdymo įstaigų veikla negalėjo būti sustabdyta, nutraukta ar Nepriklausomos Lietuvos valstybės paskelbimo akimirką tapti nauja – naują valstybės švietimo sitemą kurti ir įgyvendinti teko laipsniškai, paneigiant ir keičiant buvusią sovietinę švietimo sąrangą – struktūras, formas, turinį, metodus, vertybines orientacijas. Tik dėl šio būdingo aspekto sisteminė švietimo pertvarka Lietuvoje įvardyta švietimo reformos terminu. Praktikoje dažnai vartojamas terminas švietimo sistemos kūrimas, kuris tiksliau nusako švietimo pertvarkos tikslus, uždavinius, mastą. Šiame raporte paraleliai vartojami švietimo reformos ir švietimo pertvarkos terminai.

Švietimo sistemos reformą lėmę veiksniai Egzistavo dvi švietimo pertvarką sąlygojusios veiksnių grupės: vidiniai, t.y. pačioje švietimo

sitemoje susiformavę veiksniai, ir kitų sociokultūrinio gyvenimo sričių sąlygoti veiksniai (3 šaltinis).

Vidiniai veiksniai • Būtinybė keisti buvusio sovietinio švietimo vertybines orientacijas, tikslus, uždavinius. • Būtinybė atsisakyti vienpusiško scientistinio ugdymo turinio pobūdžio. • Būtinybė įveikti ugdymo atotrūkį nuo praktikos, nuo ugdomo asmens sociokultūrinės

patirties. • Būtinybė įveikti sovietinės švietimo sistemos, mokyklos unifikaciją. • Būtinybė kurti švietimą kaip lanksčią, gebančią atsinaujinti, šalies visuomenės ir pasaulio

raidos poreikius atliepiančią sistemą. Kitų sociokultūrinio gyvenimo sričių sąlygoti veiksniai • Lietuvos valstybės politinės raidos naujos gairės. • Lietuvos valstybės socialinės politikos nauji tikslai. • Valstybės ekonomikos plėtotės perspektyvos. • Valstybės kultūros plėtotės linkmės. • Vakarų Europos ir pasaulio valstybių švietimo plėtotės kryptys, tendencijos. Švietimo sistemai naujos esminės konceptualios nuostatos

• Nauja Lietuvos švietimo paskirtis.

2

Paneigta sovietinės švietimo sistemos, kaip “vienintelės teisingos” ideologijos diegimo įrankio, paskirtis. Švietimas įsipareigojo keisti post-sovietinės visuomenės mentalitetą, ugdyti jos pamatines demokratijos vertybes, idealus, naują politinį ir ekonominį raštingumą, dorinės kultūros brandą, tapti pagrindiniu visuomenės raidos veiksniu, socialinių reformų pagrindu, įtakoti bendrąją visuomenės raidą

• Modeliuota Lietuvos ateities vizija. Moderni Lietuvos tauta, atvira visuomenė, demokratinė valstybė.

• Nauji švietimo principai.

Humaniškumas (asmuo – nelygstama vertybė, gebanti laisvai pasirinkti ir atsakyti už savo pasirinkimą), demokratiškumas (įsisąmoninamos demokratijos vertybės, jomis grindžiamas gyvenimas, kuriami demokratiniai santykiai ir jų laikomasi, dora pripažįstama kaip demokratijos pagrindas, švietimas visuotinai prieinamas), nacionalumas (švietimas įsipareigoja Lietuvos kultūrai, rūpinasi jos tapatumo saugojimu ir istoriniu tęstinumu), atsinaujinimas ( švietimas atviras kaitai, tačiau nauja priima kritiškai, išlaiko universalias dorovės normas ir nacionalumo branduolį, įsipareigoja Europos bendražmogiškosioms vertybėms).

• Nauja ugdomo asmens vizija.

Ugdomas asmuo, kuris bus “naujam krašto istorinės raidos laikotarpiui subrendęs ir įsipareigojęs, sąmoningas, savarankiškai apsisprendžiantis, socialiai veiklus”, grįs savo pasaulėžiūrą “tautos ir bendrosiomis žmogaus vertybėmis”, gebės kurti ir plėtoti demokratinę visuomenę, demokratinę valstybę (2).

• Nauja ugdytojo – pedagogo vizija. Pedagogai – kūrybingos asmenybės, žmogaus ugdytojai, ne vien tiktai žinių perteikėjai.

Būtinas jų gebėjimas “ugdytinio ir pedagogo sąveiką grįsti dialogu, tolerancija, pagarba, teisingumu, reiklumu, kūrybiškumu” (2). Siekinys, kad pedagogai būtų “brandžios kultūros, dorovės, pilietinės sąmonės, inteligencijos, pedagoginės, dalykinės ir mokslinės kompetencijos” (2).

• Nauji esminiai švietimo uždaviniai. Demokratinei valstybei ugdyti kompetentingą žmogų. Kompetencija suprantama ne kaip

siauros kvalifikacijos, o žmogaus pasirengimas atsakyti už visuomenės gyvenimą, toje visuomenėje aktyviai veikti, tęsti kultūrą, ją plėtoti ir kurti, kartu reaguoti į naujus postmodernaus pasaulio raidos iššūkius ir pokyčius, visą savo veiklą remti morale, žmogiškumu.

1.1. Svarbesnės reformos ir naujovės, įdiegtos švietimo sistemoje per 10 paskutinių

metų.

a) Švietimo sistemos reformą pagrindę konceptualūs ir juridiniai dokumentai.

Sisteminei reformai parengti ir vykdyti paraleliai kurti teisiniai ir konceptualieji švietimo dokumentai. Sisteminės reformos idėjos pagrįstos dviem etapais - dviejų visą švietimo sistemą modeliavusių koncepcijų ir jų nuostatas laipsniškai įtvirtinusių įstatymų.

Tautinės mokyklos koncepcija (1988). 1988 m. parengta ir paskelbta Lietuvos TSR vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos

koncepcija, paneigusi Lietuvos švietimo sistemos priklausomybę nuo TSRS švietimo, modeliavusi nacionalinę mokyklą, todėl Lietuvoje paplitusi Tautinės mokyklos koncepcijos vardu (1). Jos nuostatas turėjo įteisinti 1990 m. sausį paskelbtas Švietimo įstatymo projektas, tačiau politiniai

3

įvykiai pristabdė įstatymo priėmimą, o po Nepriklausomybės paskelbimo reikėjo įstatymą koreguoti taip, kad jis įteisintų savarankiškos valstybės švietimo sistemos kūrimą.

Lietuvos švietimo koncepcija (1992). 1992 metais paskelbta bei Švietimo ir kultūros ministerijos Kolegijos patvirtinta Lietuvos

švietimo koncepcija pateikė savarankiškos Lietuvos valstybės švietimo sistemos modelį, nuodugniau išskleisdama ir pagrįsdama Švietimo įstatymo (4a) įteisintą švietimo sistemą, nurodydama švietimo kūrimo gaires, motyvuodama raidos kryptis pateikdama konkrečią reformos veiksmų programą iki 1997 metų (2).

Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (1991). (4a) Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas (4b). 2001 m. rengiama nauja Švietimo įstatymo redakcija, atitinkanti naujus švietimo raidos ir

valstybės politinės, sociokultūrinės raidos poreikius ir būklę. Mokslo ir studijų įstatymas (1991) (7a) Profesinio mokymo įstatymas (1997). Pirmasis projektas paskelbtas 1992 m. Jis pristatė visuomenei valstybės jaunimo profesinio

rengimo raidos gaires. Dėl įstatymo projekto teikiamų nuostatų vyko ilgos diskusijos. Keblu buvo modeliuoti ir įteisinti profesinio rengimo perspektyvą tuometinėmis ūkio suirutės sąlygomis, kol nebuvo išsikristalizavusių aiškesnių ūkio raidos krypčių, nesusiformavęs darbdavių, kaip profesinio rengimo socialinių partnerių, sluoksnis, nebuvo darbdaviams atstovaujančių organizuotų struktūrų. Šis įstatymo projektas nebuvo priimtas. Naujas įstatymo projektas priimtas 1997 m. (5)

Specialiojo ugdymo įstatymas (1998) (6) Neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (1998) (8) Aukštojo mokslo įstatymas (2000).(7b) 1999 – 2001 metais, rengiantis prisiimti narystės Europos Sąjungoje įsipareigojimus,

švietimui iškilo būtinybė perimti Europos teisės švietimo srityje reikalavimus ir užtikrinti jų įgyvendinimą. 2000 – 2001 metais švietimą reglamentuojantys dokumentai šiuo aspektu peržiūrimi.

b) Švietimo sistemos struktūrų kaita.

• Pateikta permanentinės švietimo sistemos samprata ir struktūra.

Tokios sistemos uždavinys - garantuoti ne tik nenutrūkstamą, bet ir visuotinį švietimą(si). Žr. 1 schemą.

• Įvardytas dvejopas švietimo sistemos struktūros pobūdis. Formalusis švietimas, kurį sudaro nuosekliojo visų pakopų švietimo dalis nuo ikimokyklinio

ugdymo iki aukštojo mokslo, ir nenuosekliojo švietimo dalis, - suaugusiųjų formaliojo švietimo įstaigos. Neformalusis švietimas – savarankiškas lavinimasis, neapibrėžtas valstybės švietimo registro.

• Numatyti švietimo sistemos sektoriai – valstybinis, savivaldybių ir nevalstybinis. Tai buvo Lietuvos švietimui nauja ir svarbi nuostata, kadangi sovietinėje švietimo sistemoje

tegalėjo būti tik valstybinės švietimo įstaigos.

• Pakeistas privalomo mokymosi tarpsnis.

Buvęs sovietinis visuotinis privalomas vidurinis išsilavinimas paneigtas. Įteisintas (Švietimo įstatymu ir Koncepcija) privalomo mokymosi amžius – iki 16 metų. Šis amžius sutampa su koncepcijoje pateiktos ir įstatymu įtvirtintos mokyklos struktūros – 4+(4+2)+2 – antrosios pakopos pabaiga, t.y. įgyjamu pagrindiniu išsilavinimu, baigiama pagrindine mokykla tų moksleivių, kurie mokyklą pradėjo lankyti 6-erių metų ir sėkmingai pereidavo iš klasės į klasę. Modeliuota, kad pradinę mokyklą diduma vaikų pradės lankyti būdami 6-erių metų.

5

Pagrindinį išsilavinimą teikiančio laikotarpio pailginimo ir sutapatinimo su privalomo mokymosi amžiumi motyvai: visuomenės kultūrinės brandos stiprinimas; fizinis ir psichinis jaunuolių brandumas, tvirtesnis apsisprendimas renkantis tolesnį mokymosi ar darbo kelią; galimybė įmanomai ilgesnį mokymosi laiko tarpą lankyti mokyklą “iš namų”, būti ilgiau tėvų globojamiems kebliu paauglystės, brendimo laiku. Orientuotasi į tai, kad pagrindinė mokykla yra arti namų, nes šių mokyklų tinklas dešimtmečio pradžioje buvo tankus, paveldėtas iš sovietinės sistemos, ekstensyvus.

Numatytoji struktūros naujovė – pagrindinė dešimtmetė mokykla - visos Lietuvos mastu įtvirtinta 1998-1999-2000 mokslo metais, prieš tai atlikus eksperimentą ir apibendrinus jo išvadas, parodžiusias, kad du pirmieji dešimties metų pagrindinės mokyklos struktūros įdiegimo lūkesčiai pasitvirtina.

• Pasiūlyta būdų lygioms pradinėms mokymosi galimybėms sukurti. Modeliuota, jog ikimokyklinio ugdymo įstaigų nelankę vaikai bent vienerius metus turėtų

būti ugdomi mokyklų parengiamosiose grupėse, kad įgytų mokyklai reikalingų socialinių įgūdžių, sustiprintų savo psichofizinę brandą (2). Tolesnė švietimo raida patvirtino tokio ugdymo būtinybę, todėl 2000 m. buvo parengta būtent šį ugdymą modeliuojanti Priešmokyklinio ugdymo koncepcija ir priešmokyklinį ugdymą pradėta nuosekliau įgyvendinti.

• Pasiūlyta nuosekliojo švietimo sistemos naujų mokyklos tipų. Jaunimo mokykla – “į praktinį pasaulio pažinimą orientuota, pradinius darbo įgūdžius ir

bendrojo lavinimo žinias teikianti ugdymo įstaiga”, skirta “bendrojo lavinimo mokykloje nepritapusiems, motyvacijos stokojantiems ar tiems, kurių apsisprendimą lemia socialinės sąlygos”(2). Nuodugnų jaunimo mokyklos modelį pateikė Jaunimo mokyklos koncepcija (1993).

Gimnazija – “pagilintą, profiliuotą išsilavinimą teikianti, aukštesnius reikalavimus kelianti mokykla”, kur “keliami didesni profiliuoto ugdymo reikalavimai, suteikiamos platesnės visų dalykų mokymosi galimybės” (2).

Siekta sistemoje turėti ugdymo įstaigų įvairovę, atitinkančią skirtingus moksleivių mokymosi poreikius ir garantuojančią švietimo prieinamumą dėl įvairių priežasčių iš nuosekliojo švietimo sistemos iškrentantiems moksleiviams.

Per dešimtmetį, kintant gyventojų poreikiams, sistemoje susikūrė ir pradžioje nemodeliuotų tipų – darželiai-mokyklos, neįgaliųjų ugdymo centrai, vaikų dienos centrai, vaikystės pedagogikos centrai, Tarptautinio bakalaureato mokykla (1997).

• Keistos specialiojo ugdymo nuostatos. Buvusią sovietinės švietimo sistemos nuostatą, kad visi specialiojo ugdymo poreikių turintys

vaikai ugdytini atskirose specialiosiose mokyklose, iš esmės pakeista: “į specialiąją mokyklą vaikas siunčiamas tik tais atvejais, kai mokyklos psichologo, vaiką mokančio pedagogo, specialaus pedagogo korekcinė pagalba neduoda laukiamų rezultatų” (2).

Šios koncepcijos nuostatų pagrindu kurti Specialiojo ugdymo metmenys (1993), kurių esminis principas – neįgaliųjų integravimas į bendrąsias ugdymo įstaigas. Diegiamos dvi neįgaliųjų vaikų integravimo formos – visiška, kai vaikas ugdomas bendroje grupėje, klasėje su visais vaikais, dalinė, kai bendrojo ugdymo įstaigoje sudaroma neįgaliųjų grupė, klasė. Paraleliai veikia ir specialiosios mokyklos vaikams su sunkiomis specifinėmis negalėmis – regėjimo, klausos, judėjimo ir pan.

Kurtos naujo tipo specialiosios institucijos – ugdymo centrai, kur lavinami sunkių psichikos ir motorikos sutrikimų arba kompleksinės negalės turintys 3-21 metų amžiaus asmenys, steigtos šiems asmenims skirtos lavinamosios klasės specialiosiose mokyklose.

6

Nors Specialiojo ugdymo įstatymas, juridiškai šias nuostatas įteisinęs, priimtas tik 1998 metais, švietimo sistemoje jos buvo įgyvendinamos Švietimo įstatymo ir Specialiojo ugdymo metmenų pagrindu.

• Pateiktos jaunimo pagrindinio profesinio rengimo esminės nuostatos. Profesinio rengimo pradžia nukeliama po privalomojo mokymosi laiko, t.y. po įgyto

pagrindinio išsilavinimo, vengiama pernelyg ankstyvo profesinio rengimo, kitokie atvejai yra išimtys, o ne esminė kryptis. Siekiama ir per profesinį jaunosios kartos rengimą stiprinti tautos kultūrinės brandos lygį bei sudaryti sąlygas profesinio rengimo sistemos mokiniams lanksčiai prisitaikyti prie darbo rinkos, todėl nusakyta esminė kryptis – suteikti mokiniams gana išsamius teorinius bendrojo lavinimo ir profesinio rengimo pagrindus. Per dešimtmetį šios nuostatos tikslintos ir koreguotos, nuo 1994 m. pradedama daugiau orientuotis į Europos Sąjungos rekomendacijas profesinio rengimo srity, į ryškėjančias darbo rinkos tendencijas, imta pabrėžti ir įtraukti į profesinio rengimo strategijas asmens bendrųjų kvalifikacijų ugdymą, kas Lietuvos švietimo sistemoje dešimtmečio pradžioje daugiau buvo akcentuojama bendrajam lavinimui, vartojamas terminas bendrieji gebėjimai.

Pagrįsta 4 lygių pirminio profesinio rengimo programų būtinybė ir tomis programomis besiremianti 4 pakopų profesinio rengimo mokykla.

I profesinės mokyklos pakopa priima pagrindinio išsilavinimo neįgijusius asmenis ir teikia dvejopas programas – tik profesinei kvalifikacijai įgyti bei profesinei kvalifikacijai ir pagrindiniam išsilavinimui įgyti (ISCED 2). II profesinės mokyklos pakopa priima pagrindinį išsilavinimą įgijusius asmenis ir teikia programas profesinei kvalifikacijai įgyti. III profesinės mokyklos pakopa priima pagrindinį išsilavinimą (ISCED 2) įgijusius asmenis ir teikia programas profesinei kvalifikacijai bei viduriniam išsilavinimui įgyti (ISCED 3). IV profesinės mokyklos pakopa priima vidurinį išsilavinimą įgijusius asmenis ir teikia programas profesinei kvalifikacijai įgyti.

Sistemoje dešimtmečio pradžioje paliekama aukštesnioji profesinio rengimo grandis – aukštesniosios mokyklos, drauge numatant naują institucijų tipą – kolegijas, teikiančias aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą. Juridiškai šis tipas įteisintas 2000 m. priimto Aukštojo mokslo įstatymo, priimti ir poįstatyminiai aktai, reglamentuojantys kolegijų steigimą.

Profesinio mokymo įstatymas priimtas tik 1997 metais, profesinio rengimo posistemį iš dalies reglamentavo Švietimo įstatymas (1991), pertvarka vykdyta jo pagrindu priimtais poįstatyminiais aktais, remiant (nuo 1995m.) Europos Sąjungos PHARE programai.

• Pateiktos naujos aukštojo mokslo nuostatos. Aukštasis mokslas įvardijamas kaip aukščiausia nuosekliojo švietimo sistemos grandis, kas

turėjo užtikrinti vidurinio ugdymo pakopos (ISCED 3) ir povidurinio mokymo (ISCED 5,6,7) perimamumą.

Dešimtmečio pradžioje buvo itin aktualu įtvirtinti aukštųjų mokyklų autonomiją: ideologinę, kūrybinę, vidaus gyvenimo tvarkymo - valdymo, studijų, mokslinės, meninės veiklos organizavimo, finansų tvarkymo, paneigti buvusią sovietinę unifikaciją.

Numatyta struktūrinė naujovė - kelių pakopų studijos: bakalauro (pagrindinės), magistro, kurias baigus suteikiami atitinkami kvalifikaciniai laipsniai, doktorantūra, parengianti “aukščiausios kompetencijos mokslininkus ir pedagogus” (2). Pirmoji studijų pakopa – bakalauro – teikia “bazinį išsimokslinimą” (2), programos sudaromos iš bendrųjų teorinių, specialybės teorinių ir praktinių dalykų modulių. Magistratūros programos sudaromos iš “teorinių ir specialiųjų disciplinų pagilintų modulių, tarpdisciplininių kursų” (2), studijos kiek įmanoma individualizuojamos, įtvirtinami studentų savarankiško mokslinio darbo įgūdžiai. Tokias nuostatas

7

įtvirtinęs ir Mokslo ir studijų įstatymas (1991). Struktūrinė studijų pertvarka dar pirmoje dešimtmečio pusėje įgyvendinta visose šalies aukštosiose mokyklose.

Numatyti valstybinio aukštojo mokslo reguliavimo svertai – studijų institucijų akreditacija ir licencijavimas bei finansavimas. Akreditacijos tikslas – “įvertinti aukštojo mokslo institucijos sugebėjimus teikti kvalifikacinius ir mokslo laipsnius tarptautinio lygiavertiškumo ir pripažinimo kontekste” (2).

Įteisinta nuostata steigti nevalstybines aukštąsias mokyklas.

• Pateiktos naujos suaugusiųjų švietimo nuostatos. Suaugusiųjų švietimas įvardytas kaip “didžiausia švietimo sistemos dalis” (2), kurioje

dalyvauja vyresni nei 18 metų asmenys, nesimokantys nuosekliojo švietimo sitemoje.

Nusakyta nauja dvejopa suaugusiųjų švietimo paskirtis: sudaryti asmeniui sąlygas plėtoti savo galimybes pasirinktoje profesinės veiklos srityje arba dėl visuomeninių aplinkybių ar asmeninių paskatų keisti savo veiklos kryptį, profesiją. Modeliuojamos dvi suaugusiųjų švietimo dalys – su darbo rinkos poreikiais susijęs mokymasis bei valstybės remiamų socialinių grupių švietimas. Pirmosios tikslas – padėti kuo geriau prisitaikyti prie kintančių darbo rinkos poreikių. Antrosios – atliepti tam tikrų socialinių grupių – invalidų, privalomosios krašto apsaugos tarnybos karių, imigrantų, nuteistųjų laisvės atėmimu asmenų ir pan.- poreikiams.

Nauja Lietuvos švietimui buvo ir iškelta modulinio mokymo(si) idėja. Modulinio mokymo siūlymo motyvai: leistų racionaliai pagal individualias galimybes pasirinkti mokymosi tempą, modulių seką siekiant įgyti išsilavinimą ar profesinę kvalifikaciją; siūlyta, kad būtų įteisinta valstybės ir jos švietimo įstaigų pripažįstama modulio baigimo pažyma.

Kelta suaugusiųjų mokymo ir nuoseklaus švietimo dermės, galimybių pereiti iš vieno sistemos posistemio į kitą idėja.

1993 metais sukurta šį posistemį modeliuojanti Suaugusiųjų švietimo koncepcija, sukurtos formalios suaugusiųjų švietimo organizavimo struktūros – Andragogų asociacija (1992), Distancinio švietimo taryba, neakivaizdinių studijų centrai (du), neakivaizdinių studijų studentų paramos centrai (du), parengtos Distancinio švietimo plėtros Lietuvoje gairės (1999). Lietuvos suaugusiųjų švietimo posistemio kūrėjai linkę rinktis modernias vakarietiškas suaugusiųjų švietimo formas, paremtas naujomis informacinėmis technologijomis.

• Pateiktos tautinių mažumų vaikų ir jaunimo ugdymo nuostatos. Paneigtas sovietinis unifikuotas tautų švietimas. Nustatyta, kad tautinių mažumų švietimo

institucijos ugdymą privalo organizuoti pagal bendrus konceptualius Lietuvos švietimo principus, kad vaikai ir jaunimas gali įgyti “savąja tautine kultūra paremtą bendrąjį išsilavinimą” (2). Integruotis į Lietuvos kultūrą, valstybės ir visuomenės gyvenimą padeda tokiu lygiu išmokta valstybinė lietuvių kalba, kad moksleiviai gebėtų tęsti mokslą valstybine kalba aukštosiose mokyklose.

Tautinių mažumų visų pakopų (ISCED 0 – ISCED 3 lygmenys) ugdymo įstaigos mažumos ugdomąja kalba gali būti steigiamos pagal realų tautinės mažumos poreikį. Ugdymui naudoja Lietuvoje leidžiamus ugdymo turinio šaltinius – vadovėlius, mokymo priemones ir pan., užsienio valstybių vadovėliai, kuriais pageidauja naudotis, įvertinami ir aprobuojami valstybiniu – ministerijos – lygmeniu.

Tokios esminės nuostatos buvo išdėstytos šį posistemį pagrindusiame specialiame dokumente – Tautinių mažumų mokyklų integravimosi į Lietuvos Respublikos švietimo sistemą nuostatos (1992). Jos išlaikytos visą reformos dešimtmetį. 2000 m., Lietuvos Respublikos Seimui ratifikavus Europos Tarybos tautinių mažumų apsaugos pagrindų konvenciją, nuostatos

8

peržiūrėtos ir tikslinamos, 2001 metais visuomenei aptarti pateiktas Tautinių mažumų švietimo nuostatų projektas. Analizė rodo, kad dešimtmečio pradžioje suformuluoti tautinių mažumų švietimo principai atitiko minėtosios Konvencijos principus.

• Modeliuota nauja pedagogų rengimo sistema. Pasiūlyta 4 pakopų pedagogų rengimo sistema: I - studijos aukštesniojoje mokykloje

(tampančioje kolegija); II – pagrindinės studijos aukštojoje mokykloje (bakalauro kvalifikacinis laipsnis); III – magistratūra (magistro kvalifikacinis laipsnis); IV – doktorantūra.

Modeliuotas pedagogų pasiskirstymas į mokymosi pakopas pagal jų įgytą išsimokslinimą: I pakopos išsimokslinimą įgijusieji pedagogai galėtų dirbti – ikimokyklinio, pradinio, pagrindinio (ISCED 0, 1, 2), retos išimtys – vidurinio (ISCED 3) ugdymo pakopose; II pakopos – vidurinio ir jo lygmens profesinėse mokyklose (ISCED 3) ; III pakopos – gimnazijose (ISCED 3), aukštesniosiose mokyklose; IV – aukštesniosiose ir aukštosiose mokyklose.

2000-2001 metais vyksta diskusijos dėl tolesnės pedagogų rengimo pertvarkos.

• Naujas švietimo sistemos procesas – pedagogų atestacija. Pedagogo profesinio pasirengimo lygį numatyta nustatyti suteikiant kvalifikacinę kategoriją

pedagogui atestuojantis. Kvalifikacinės kategorijos numatytos keturios: mokytojas, vyresnysis mokytojas, mokytojas metodininkas, mokytojas ekspertas. Modeliuota, jog nuo įgytų kvalifikacinių kategorijų priklausys pedagogų atlyginimo dydis. Be kvalifikacinės kategorijos, atlyginimų dydį lemia ir pedagogo darbo stažas, įgytas išsimokslinimas bei atliktas darbas.

Nustatytos formaliojo kvalifikacijos tobulinimo formos – dalyko ir jo metodikos, pedagogikos, psichologijos, humanitarinių ir socialinių disciplinų kursai, tikslinės stažuotės. Atestacijos tikslas - turėti veiksmingą instrumentą pedagogams pasirengti naujos švietimo sistemos kūrimui, sisteminei reformai:

suvokti naują švietimo paskirties, ugdymo tikslų sampratą;

keisti vertybines orientacijas;

mokytis naujų dalyko žinių pateikimo strategijų, metodų; įgyti naujų darbo įgūdžių (pvz., kompiuterinio raštingumo, informacinių komunikacinių technologijų naudojimo, kritinio mąstymo ugdymo, mokymo mokytis ir t.t.)

pasirengti dėstyti naujai į turinį įtrauktus dalykus, kol bus parengti šių dalykų specialistai (pvz., dorinio ugdymo, pilietinės visuomenės pagrindų, ekonomikos ir t.t.)

susipažinti ir suprasti tas ugdymo filosofijas, su kuriomis sovietinėse aukštosiose mokyklose nesupažindindavo, juolab jos nebuvo nuodugniau studijuojamos;

įgyti gilesnių vaiko pažinimo psichologijos, mokymosi psichologijos žinių;

įgyti naujų žinių, kurių pareikalavo nauji ugdymo organizavimo principai – neįgaliųjų integravimas, ugdymo diferencijavimas, dalykų integracija ir kt.;

susipažinti su nuolat gausėjančiais švietimo reformos dokumentais ir t.t.

• Pateiktos naujos švietimo vadybos nuostatos. Įtvirtintas principas autoritarinės valstybės hierarchinio pobūdžio centralizuotą švietimo

valdymo sistemą keisti demokratiniu švietimo valdymo decentralizavimu.

Konceptualiai nusakyta kiekvieno švietimo lygmens – įstaigos, savivaldybės, ministerijos, Seimo – atsakomybė pagal kiekvieno lygmens kompetenciją.

9

Nuostata, jog švietimas – integrali kultūros dalis, remtasi kuriant naujas valstybės švietimo valdymo struktūras: 1990 m. įsteigta Kultūros ir švietimo ministerija, kultūros ir švietimo skyriai savivaldybėse. Keičiantis politinėms partijoms, turinčioms daugumą Seime, vykdant šalies administracinę teritorinę reformą, švietimo valdymo struktūros buvo keičiamos

Švietimo įstatymas (1991) įteisino visų švietimo lygmenų savivaldą, kas buvo visai nauja Lietuvos švietimo sistemai, – konsultacinės, ekspertinės, sprendimus formuojančios ir pagrindžiančios tarybos kuriamos paraleliai prie kiekvieno valdymo lygmens nuo ugdymo įstaigos iki Vyriausybės, Seimo. Poįstatyminiai aktai, dažniausiai atitinkamų švietimo įstaigų ar savivaldos institucijų bendrieji nuostatai, reglamentavo savivaldos funkcijas. Tikslas - per savivaldos institucijas įtraukti visuomenę dalyvauti švietimo kaitos procesuose ir turėti jiems įtakos.

Nauja nuostata, kad švietimui įtakos gali ir privalo turėti moksleiviai, dalyvaudami ir veikdami ugdymo įstaigos taryboje, kurdami savarankiškas savivaldos institucijas. 2000 m. susiformavo šalies moksleivių savivaldos struktūra – Moksleivių parlamentas, išrinktas visuotiniuose demokratiškuose moksleivių rinkimuose. Šalies moksleivių savivaldą globoja nevyriausybinė struktūra – Pilietinių iniciatyvų centras, remia ministerija.

Sukurtas instrumentas vadovų vadybinei kompetencijai didinti – vadovų atestacija. Numatytos trys vadybinės kategorijos, susietos su vadovaujamos institucijos kaitos / tobulinimo laipsniu. Atestacijos turinys orientuotas šiuolaikinėms, XX a. paskutiniojo dešimtmečio pradžioje postsovietinei Lietuvai naujoms, teorinėms vadybos sampratoms studijuoti, švietimo reformos dokumentams suvokti ir praktinei, į visuminę švietimo reformą orientuotai veiklai tobulinti. Vadybinės kategorijos susietos su vadovo atlyginimu. Vadovai atestuotis privalėjo per penkerius metus nuo savo vadybinio darbo pradžios.

c) Švietimo vertinimo (evaluation) politika, metodai, instrumentai.

Per sisteminės reformos pirmąjį dešimtmetį vientisa visą sistemą aprėpianti vertinimo sistema dar nesukurta, tačiau tolydžio į ją artėjama.

• Keista švietimo priežiūros samprata ir pobūdis. Paneigti hierarchiniai autokratiški švietimo vertinimo ryšiai. Įtvirtinta ugdomojo

inspektavimo samprata ir reiškinys: švietimo priežiūra – procesas, suformuojantis “ne tiek atskaitomybę aukštesniam lygmeniui, kiek kūrybišką bendradarbiavimą siekiant bendrų ugdymo tikslų.” (10) Įtvirtinta moksleivių, tėvų, visuomenės teisė vertinti švietimo įstaigos, pedagogo darbą, švietimą (9).

• Vertinti atskiri švietimo posistemiai arba atskirų sričių būklė rengiant svarbius reformos sprendimus.

Parengtos Baltosios knygos : profesinio rengimo (12), aukštojo mokslo (13), mokslo ir technologijų (14). Jų tikslas – įvertinti atitinkamo posistemio raidą, rezultatus ir jų pagrindu modeliuoti tolesnę posistemio plėtotę.

Reguliariai atlikti šalies masto tyrimai pedagogų ir moksleivių požiūriui į reformos įgyvendinimą - naujas struktūras, naujo turinio diegimą ir t.t. - įvertinti. prieš įvedant pagrindinį dešimtmetį mokymą, priimant kitus reformai svarbius sprendimus (16,17).

Vertinti šalies, savivaldybių, mokyklų resursai – materialiniai ir žmonių – įvedant pagrindinį dešimtmetį mokymą, vidurinį profilinį mokymą,(18) priešmokyklinį ugdymą pereinant prie ankstyvojo užsienio kalbų mokymo modelio, naujo švietimo finansavimo modelio, mokyklų racionalaus išdėstymo ir moksleivių pavėžėjimo modelio ir kt.. Atlikti vertinimai veiksmingi – jų pagrindu parengti švietimo juridinių dokumentų pakeitimai, organizuoti pedagogų kvalifikacijos renginiai, eksperimentai teoriniams pokyčių modeliams patikrinti ir koreguoti.

10

• Bandymai įvertinti visą švietimo sistemą. Rengti ugdymo įstaigų, savivaldybių, apskričių lygmenų švietimo būklės sąvadai. Tai

kasmečiai atitinkamo lygmens švietimo būklės raportai, kuriuose teikti statistiniai ir aprašomieji būklę atspindintys duomenys pagal nustatytą sąvado formą – švietimo kiekybinius ir kokybinius rodiklius. Jų pagrindu parengtas Lietuvos švietimo būklės sąvadas (15).

Atliktas XX amžiaus paskutiniojo dešimtmečio švietimo visuminės reformos darbų, rezultatų, tendencijų vertinimas Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu sudarytos darbo grupės Lietuvos švietimo plėtotės strategijai parengti užsakymu (19).

2001 metais visuomenei pateiktas naujo tipo dokumentas - Lietuvos švietimo būklės raportas. (20)

• Atskiros švietimo sritys vertintos dalyvaujant tarptautiniuose lyginamuosiuose tyrimuose.

Tarptautinis lyginamasis tyrimas PINGIS PINGS mokyklą vertino paauglių akimis (21). Ugdymo rezultatus ir tam tikrų aspektų pokyčius Lietuva įsivertino dalyvaudama tarptautiniame moksleivių matematikos ir gamtos mokslų pasiekimų tyrime – TIMSS (22), TIMSS-R. Pilietinio ugdymo tyrime CivEd, inicijuojame ir koordinuojamame IEA (International Association for Evaluation of Educational Achievement) tirtas Lietuvos paauglių pilietiškumas (23). Tyrime - studijoje Informacijos technologija mokyklose (SITES M-1), organizuojamame IEA, įvertinti informacijos ir komunikacijos technologijos diegimo Lietuvos mokyklose rodikliai (24).

• Švietimo būklė vertinta pasaulio švietimo ekspertų.

Lietuvos švietimo sistemos pokyčius 1996 ir 1999 m. įvertino OECD ekspertai, jų vertinimai turi didelės įtakos priimamiems Švietimo reformos veiksmų sprendimams (25).

• Kurtos švietimą vertinančios struktūros. Valstybinė švietimo inspekcija įkurta ministerijos ir apskrities švietimo valdymo lygmenyse.

Studijų kokybės ir vertinimo centras (įsteigtas 1995 m.) vadovauja aukštųjų mokyklų mokslinės ir pedagoginės veiklos savianalizės procesui, kaupia apie jį informaciją, vertina mokslo ir studijų institucijų veiklos kokybę.

Nacionalinis egzaminų centras (įsteigtas 1996 m.) organizuoja brandos ir pagrindinės mokyklos baigiamuosius egzaminus, diagnostinį testavimą (perspektyvoje) – atlieka išorinio moksleivių mokymosi rezultatų vertintojo funkcijas.

Pedagogikos institute 2000 – 2001 metais buvo specialus Švietimo tyrimų sektorius, nuo 1997 m. veikia Baltijos šalių vadovėlių tyrimo ir informacijos centras.

Ekspertų komisijos (2000 m. veikia 18) – atitinkamos srities (pvz., dalykų grupės, mokyklų tipo, ugdymo pakopos ir pan.) specialistų grupės, ekspertuoja ir vertina atitinkamos srities rengiamas ugdymo priemones, pertvarkos dokumentus, rengiamus sprendimus, teikia siūlymus Bendrojo ugdymo tarybai arba ministerijos kolegijai. Bendrojo ugdymo taryba ekspertuoja ir vertina ugdymo turinio, ugdymo proceso organizavimo rengiamus sprendimus, teikia savo kompetencijos siūlymus ministerijos valdymo grandims. Švietimo reformos strategijos grupė ekspertuoja ir vertina rengiamus ministerijos lygmens strateginius sprendimus, turi patariamąją funkciją. Lietuvos švietimo taryba, Lietuvos mokslo taryba – Vyriausybės, Seimo lygmens ekspertuojančios, patariamosios, konsultuojančios atitinkamų sričių struktūros. Atitinkamus posistemius turi teisę vertinti ir dalyvauti modeliuojant pagrindines raidos kryptis Lietuvos profesinio mokymo taryba, Lietuvos neakivaizdinio (distancinio) švietimo taryba, atskirų dalykų ar

11

jų grupių pedagogų asociacijos, atskirų ugdymo įstaigų tipų vadovų asociacijos, kitos atitinkamų švietimo valdymo lygmenų savivaldos institucijos.

• Kuriama nuosekli švietimo įstaigų vertinimo ir švietimo sistemos vertinimo sistema. Švietimo įstaigų vidaus ir išorinis auditas. 2000 m. parengtas ir paskelbtas Švietimo įstaigų

vertinimo koncepcijos projektas, Bendrojo lavinimo mokyklos vidaus audito modelio projektas, Lietuvos švietimo kokybės rodikliai, ekspertinis projektinis sąrašas (26). Šiuos projektus 1999-2000 mokslo metais ekspertuoja eksperimentą įgyvendinti panorusių šalies įvairių tipų mokyklų grupė.

2001 m. paskelbta Profesinių mokymo įstaigų priežiūros tvarka , Mokymo kokybės vertinimo profesinėse mokyklose tvarka (27).

2000 m. Pedagogikos institute įsteigtas Švietimo modernizavimo ir monitoringo sektorius, 2001 m. institutas reorganizuotas į Švietimo plėtotės centrą, kuriame įsteigtas Švietimo monitoringo skyrius.

Parengtas monitoringo sistemos kūrimo programos projektas (2000). 2000-2001 metais rengiami projektai ir vedamos derybos su Pasaulio banku dėl finansinės paskolos, kurios dalis būtų skirta ir Lietuvos švietimo monitoringui kurti. Tikslinamos būsimos monitoringo bei audito institucinės struktūros, jų funkcijos, bus tikslinama ir monitoringo kūrimo programa. Iki 2000 m. vykdyti švietimo vertinimo paskiri darbai bus sisteminami

d) Esamų ir būsimų reformų tikslai ir esminiai apibūdinimai.

• Patikslinti švietimo reformos prioritetai. 1997 metais baigėsi laikas, iki kurio Lietuvos švietimo koncepcija buvo pateikusi nuoseklią

sisteminės reformos veiksmų programą. Sąlygiškai šis laikas įvardijamas reformos pirmuoju etapu. Pastarojo etapo programa įvykdyta ne 100 proc., - stigo materialinių išteklių, žmonių, ypač jų pasirengimo tokio masto reformai ir visiškai naujiems švietimo uždaviniams, nebuvo nuoseklaus politikų palaikymo. 1997-1999 metais vyko diskusijos dėl reformos tolesnės eigos, jos krypčių, prioritetų. Esminės reformos kryptys, nusakytos Lietuvos švietimo koncepcijos 1992 metais, jos vertybinės orientacijos nekeičiamos. Išskirti trys sąlygiškai vadinamo švietimo reformos antrojo etapo prioritetai (28):

1. Ugdymo bei studijų modernizavimas ir švietimo kokybės kėlimas.

2. Socialinių ir pedagoginių mokymosi ir studijų sąlygų gerinimas.

3. Švietimo sistemos harmonizavimas.

Numatytos kiekvieno prioriteto įgyvendinimo priemonės, uždaviniai, už jų vykdymą atsakingi asmenys, parengtos prioritetų vykdymo veiksmų programos (2000-2002 metai), pagrįstos finansų poreikiu. Dviejų pirmųjų prioritetų įgyvendinimo programas savo nutarimu patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė (29), tuo prisiimdama finansinius programų vykdymo įsipareigojimus. Trečiojo prioriteto įgyvendinimas iš esmės integruotas į dviejų pirmųjų prioritetų programas.

• Šių prioritetų pasirinkimo tikslai. Garantuoti sisteminės reformos tąsą, ją sukonkretinti ir vienyti reformos veiksmų

kryptingumą.

Atliepti aktualėjančiam švietimo kokybės iššūkiui. Atliepti būtinybei valdyti mokslo informacijos kiekį, siūlomą mokyklai, moksleivių mokymosi krūvį.

12

Atliepti būtinybei sudaryti sąlygas į visiems prieinamas kokybiškas švietimo paslaugas. Ekstensyvus švietimų įstaigų tinklas tenkina gyventojus pasiekiamumo požiūriu, bet negali garantuoti reikiamos švietimo kokybės, nes modernizuoti visas ekstensyvaus švietimo įstaigų tinkle esančias moraliai ir materialiai senstančias, demografiškai neperspektyvias ugdymo įstaigas valstybei reikėtų milžiniškų finansinių išteklių, todėl bendrojo ugdymo modernizavimas bei socialinių pedagoginių sąlygų sudarymas siejamas su švietimo įstaigų tinklo pertvarka ir tinkle išliekančių įstaigų renovavimu bei modernizavimu (programos vykdomos), su jungčių modeliais (teorinis modelis parengtas), sudarančiais sąlygas sklandžiai pereiti iš vieno ugdymo įstaigos tipo į kitą, iš vienos pakopos į kitą, su ugdymo įstaigų materialinio aprūpinimo standartų parengimu bei įtvirtinimu ir t.t.

Atliepti aktualėjančiai būtinybei sukurti kuo įvairesnių mokyklų tipų. Jaunimo mokyklos, modeliuotos iš nuosekliojo švietimo iškrentantiems vaikams, kol kas kurtos tik vieno tipo – teikia nuoseklųjį pagrindinį išsilavinimą, be to, dėl finansavimo sunkumų ir jų steigimas pristabdytas, taigi ir esamų poreikių netenkina. Kaip išeitis siūloma įgyvendinti atviros mokyklos modelius, kur pritaptų socialinių, pedagoginių ir psichologinių problemų, vystymosi sutrikimų turintys, įvairių socialinių sluoksnių vaikai, o dirbtų jų problemas suvokiantys ir padėti kompetentingi pedagogai.

Atliepti šalies, Europos valstybių profesinio rengimo, specialistų rengimo iššūkiams.

Išskirtieji prioritetai padėtų įtvirtinti prieinamumo ir teisingumo švietime principus: garantuoti visiems prieinamą kokybišką išsilavinimą, “sudaryti sąlygas mokytis socialiai remtiniems vaikams”, “mokyti visus vaikus kartu, nepaisant jų skirtumų ar mokymosi sunkumų; pripažinti mokinių poreikių įvairovę ir parinkti jiems skirtingus mokymosi būdus ir metodus; teikti papildomą paramą, užtikrinančią rezultatyvų vaikų lavinimąsi, kurti geranorišką mokyklos bendruomenę, atvirumą visuomenei.” (29)

Išskirtieji prioritetai ir sudarytos jų įgyvendinimo programos inspiravo švietimo programinio finansavimo principą, jis nuosekliai įtvirtinamas praktikoje.

• Parengta nauja švietimo finansavimo tvarka. Nustatytas finansavimo principas pinigai – paskui vaiką. Numatytos kelios lėšų kategorijos.

Viena iš jų - besimokančiojo krepšelis – lėšų kiekis, valstybės kasmet nustatomas vieno sutartinio moksleivio ugdymo finansavimui. Tai lėšos ugdymo planui realizuoti, pedagogų kvalifikacijai, ugdymo priemonėms, valdymui, mokyklos bibliotekai, pedagoginei psichologinei pagalbai. Kita lėšų kategorija - lėšos mokymo aplinkai – patalpų eksploatacijos ir šildymo išlaidoms, socialinei pagalbai besimokančiajam, moksleivių pavėžėjimui, techninio personalo išlaikymui. Trečioji lėšų kategorija - tikslinės lėšos programoms, projektams vykdyti, rėmėjų lėšos.

Nauja finansavimo tvarka turėtų būti taikoma nuo 2002 m. sausio 1 d.

Jos įvedimo tikslai: per finansavimo politiką garantuoti moksleiviams ir jų tėvams teisę rinktis švietimo įstaigą; efektyviau naudoti švietimui skirtas lėšas; garantuoti tolygų švietimo įstaigų finansavimą nepriklausomai nuo steigėjų savivaldybių finansinio pajėgumo; garantuoti nevalstybinių švietimo įstaigų finansavimą (vaikas, pasirinkęs mokyklą, atsineša į ją savo finansavimo “krepšelį”); turėti finansinius svertus švietimo įstaigų konkurentiškumui stiprinti, ugdymo kokybės siekiams motyvuoti, tinklui racionaliau tvarkyti; stiprinti mokyklų finansinį savarankiškumą.(30)

• Pertvarkomas švietimo įstaigų tinklas. Bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo gairės (31) nusakė mokyklų tinklo

pertvarkos etapus, susietus su ugdymo turinio struktūrinimo darbais (profilinio mokymo įvedimu), su mokyklų tipų kaita. I etapas - 1998-2005 metai. Pereinama prie pagrindinio dešimtmečio mokymo; rengiami akreditacijos dokumentai; pagrindinės mokyklos, neatitinkančios nustatytų

13

kriterijų, tampa nepilnomis pagrindinėmis arba pradinėmis mokyklomis; dar galima ir nepilna 9 klasių pagrindinė mokykla; vidurinės mokyklos, įgyvendinusios profilinį mokymą ir atitinkančios akreditacijos kriterijus, laipsniškai tampa gimnazijomis, neatitinkančios - pagrindinėmis mokyklomis; Kuriami profesinei gimnazijai steigti reikalingi dokumentai; laipsniškai pradeda atsiskirti keturmetės gimnazijos kaip mokyklos tipas. II etapas - 2005-2010 metai. Susiformuoja ir stabilizuojasi Gairėse numatyta švietimo institucijų struktūra. Pagrindinė mokykla - dešimtmetė; nepilna pagrindinė - 8 klasės; keturmetė bendrojo lavinimo gimnazija; profesinė (technologinė) gimnazija. Nėra vidurinės mokyklos, profilinį mokymą įgyvendinus duobliuojančios gimnazijas, tipo.

Tinklo pertvarkos tikslai. Garantuoti visiems vaikams prieinamą reformuoto ugdymo turinio įgyvendinimo kokybę, švietimo paslaugų kokybę. Atsižvelgti į Lietuvos demografines tendencijas - kaimo vaikų skaičiaus mažėjimą, gimstamumo mažėjimą, gyventojų migravimą iš kaimo į miestus. Intensyvinti ekstensyvų ugdymo įstaigų tinklą, racionaliai naudoti švietimui skiriamus valstybės finansinius išteklius (pavyzdžiui, 1999 m. iš 861 936 mokymo įstaigose esančių mokymo vietų 287 450 buvo tuščių. Jų išlaikymas valstybės biudžetui kainavo per 465 mln. Lt.). Atsižvelgti į regionų švietimo įstaigų tinklo kūrimo tendencijas. Atsižvelgti į Europos valstybių ugdymo įstaigų tinklo sudarymo principus.

Nuo 1999 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimu vykdoma investicinė programa Lietuvos švietimo įstaigų tinklo pertvarkymas ir jų atnaujinimas (32).

1999 m. nustatyti profesinio rengimo mokyklų tinklo optimizavimo pagrindiniai principai ir kriterijai: ūkio poreikių tenkinimas; gyventojų lūkesčių tenkinimas; pedagoginio personalo veiklos efektyvumas; materialinių išteklių panaudojimo efektyvumas; finansinis efektyvumas. Patvirtinta pagrindinio profesinio mokymo įstaigų tinklo optimizavimo programa. (33) Kuriami regioniniai profesinio rengimo centrai, regioninės kolegijos.

• Aktualizuoti švietimo uždaviniai informacinės visuomenės plėtrai. 2000 metais parengta Informacinės visuomenės plėtros koncepcija (34), 2001 metais –

Informacinės visuomenės plėtros strateginis planas (35) priskiria švietimui Lietuvos gyventojų kompetencijos ugdymo uždavinį.

Vertybiniai švietimo tikslai – ugdyti visų socialinių sluoksnių kultūrinę brandą kuriant informacinę visuomenę - nepaneigiami. Vidurinio ugdymo lygmuo (imtinai iki ISCED 3) privalo visiems jį baigiantiems suteikti kompiuterinį ir informacijos komunikacijos technologijos raštingumą. Švietimo sistemai derės užtikrinti informacinių technologijų specialistų rengimą bei visų aukštąjį mokslą įgyjančių specialistų informacijų technologijų raštingumą, be to, ir dirbančių specialistų raštingumą, pedagogų kompiuterinį raštingumą.

Atsižvelgiant į informacinės visuomenės kūrimo poreikius, 2001 metais parengtas ir visuomenei svarstyti pateiktas Pedagogų kompiuterinio raštingumo standartas (36), paremtas Europos kompiuterių vartotojo pažymėjimo programa (European Computer Driving License). Standartas turės įtakos pedagogų kvalifikacijos renginių ir pedagogų rengimo turiniui.

Vykdyti ir vykdomi valstybiniai investiciniai švietimo įstaigų kompiuterizavimo projektai. 1996-1997 m. – 28 mln. litų, 2001 m. – 22 mln. litų .

Vykdyti ir vykdomi nevyriausybinių struktūrų paramos mokyklų kompiuterizavimui projektai. Nuo 1994 m. – George Soros įkurto ir finansuojamo Atviros Lietuvos fondo Naujųjų technologijų programa; 2001 m. Lietuvos Respublikos Prezidento iniciatyva įkurtos privačių verslininkų paramos švietimui programa Mokykla – informacinei Lietuvai, privataus verslo ir vyriausybinių struktūrų bendras projektas Administracinis švietimo tinklas, privataus verslo struktūros yra parėmusios savų regionų mokyklas – dovanojusios kompiuterių, kompiuterių ir

14

įrangos Lietuvos mokykloms dovanoja užsienio valstybės, švietimo įstaigų partneriai užsienio valstybėse ir t.t.

• Tobulinami ir kuriami švietimo juridiniai dokumentai. Būtinybė rengti naują Švietimo įstatymo redakciją atsirado priėmus Valstybės tarnybos

įstatymą, Civilinį kodeksą bei Lietuvos Respublikos Konstituciniam teismui pateikus išvadas apie Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymo (4) atskirų straipsnių neatitikimą Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2001 metais rengiamas Švietimo įstatymo naujosios redakcijos projektas. Vienu iš svarbiausių švietimo tikslų įrašoma “užtikrinti visuotinį švietimo prieinamumą, lygias visų Lietuvos gyventojų galimybes mokytis ir įgyti kokybišką išsilavinimą”. Projektuojamos nuostatos, kurios turėtų įteisinti lygių pradinių galimybių mokytis 1 klasėje sukūrimą, įvairiopą – psichologinę, socialinę, specialiąją pedagoginę, specialiąją, profesinio informavimo ir konsultavimo - pagalbą švietimo paslaugų vartotojams, švietimo paslaugų prieinamumą, švietimo paslaugų kokybės laidavimą. Naujoji Švietimo įstatymo redakcija atlieptų dabartinėms valstybės raidos aktualijoms, švietimo reformos antrojo etapo iškeltiems prioritetams, švietimo siekiui integruotis į Europos valstybių švietimo erdvę – demokratiškiems Europos valstybių švietimo principams. Ji duotų pagrindą atitinkamai orientuotiems poįstatyminiams juridiniams dokumentams.

Rengiamos Aukštojo mokslo įstatymo pataisos. Orientacinė kryptis - nustatyti socialiai teisingesnę studijų kreditavimo politiką, kuri sudarytų sąlygas studijuoti ir skurdesnių visuomenės sluoksnių jaunimui. 2001 metų pirmą pusmetį dėl siūlomų pataisų vyko visuomenės ir politikų diskusijos, sprendimai nebuvo priimti.

Lietuvos švietimo reformos antrojo etapo prioritetai aprėpia švietimo reformos darbus iki 2002 metų pabaigos. Tolesnes reformos gaires nusakys Lietuvos švietimo plėtotės strategija, kurią rengia Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus dekretu sudaryta darbo grupė (37).

1.2. Svarbesni kiekybiniai ir kokybiniai laimėjimai, pasiekti per paskutinįjį XX a. dešimtmetį.

a) Švietimo prieinamumas, kokybė ir tinkamumas (atitikimas klientų poreikiams).

• Formuojasi nevalstybinio švietimo sektorius - didėja pasirinkimo galimybės. 1 lentelė. Nevalstybinių mokymo įstaigų, jų moksleivių, pedagogų* dinamika (38).

Metai

Bendrojo lavinimo mokyklos

Profesinės mokyklos

Aukštesniosios mokyklos

Kolegijos Universitetai

Mokyklos - - - - -

Moksleiviai - - - - -

1990 – 1991

Pedagogai - - - - -

Mokyklos 11 3 12 - -

Moksleiviai 372 263 1324 - -

1994 – 1995

Pedagogai 132 32 199 - -

15

Mokyklos 19 1 18 - 1

Moksleiviai 1660 57 4740 - 63

1999 – 2000

Pedagogai 355 10 720 - 38

Mokyklos 20 1 14 3 4

Moksleiviai 1744 42 4022 575 722

2000 – 2001

Pedagogai 405 8 661 119 127

*Skaičiuojami ir ne visą etatą dirbantys pedagogai.

• Daugėja mokslus einančio jaunimo. Besimokančio jaunimo skaičius per dešimtmetį kito problemiškai: 1993-1994 metais visi

dalyvavimo švietime rodikliai ryškiai pablogėjo, vėlesniais metais pradėjo tolydžio gerėti. Tokį reiškinį lėmė kelios priežastys: kintanti visuomenės, pedagogų, jaunimo sąmonė – “išsivadavusi” nuo privalomo lavinimo, jaunuomenė turėjo suvokti, kad išsimokslinimo reikia patiems; kintantys darbo rinkos poreikiai išsilavinimui; atlyginimų, taigi ir socialinės padėties visuomenėje priklausomybė nuo išsimokslinimo; švietimo reformos veiksniai, lėmę švietimo įstaigų ugdymo turinio, procesų kaitą, artinusią mokyklą prie moksleivių poreikių. 2 lentelė. Mokslus einančio jaunimo skaičiaus kitimas (38).

• Daugėja atitinkamų lygmenų išsimokslinimą įgyjančio jaunimo, daugėja atitinkamą išsilavinimą įgijusių asmenų proporcija 10 000 gyventojų.

16

3 lentelė. Moksleivių ir studentų, įgijusių pagrindinį, vidurinį, aukštesnįjį, aukštąjį išsilavinimą, skaičiaus kitimas (38).

• Stabilizuojasi ir didėja moksleivių, įgyjančių pagrindinį išsilavinimą, bei moksleivių, įgyjančių vidurinį išsilavinimą dalys lyginant su atitinkamomis gyventojų amžiaus grupėmis.

17

4, 5 lentelės. Moksleivių, įgijusių pagrindinį bei vidurinį išsilavinimą, dalys, palyginti su 15 metų (2000m. – 16 metų) ir 18 metų amžiaus gyventojų skaičiumi (38).

• Daugėja jaunuolių, tęsiančių mokslą po įgyto įvairių lygmenų išsimokslinimo. 6 lentelė. Mokslo tęsimas (proc.) po įgyto pagrindinio (ISCED 2) ir vidurinio (ISCED 3) išsimokslinimo (38).

Tais pačiais metais tęsia mokslą

Įgytas išsimokslinimas, metai

Iš viso Bendrojo lavinimo mokyklose

Profesinėse mokyklose

Aukštesnio-siose mokyklose

Kolegijose Universite-tuose

Pagrindinės mokyklos

1993 96,1 61,6 32,0 2,5 X X

18

1998 99,5 69,7 29,2 0,6 X X

1999* - - - - X X

2000 99,7 85,8** 13,6** 0,3 X X

Vidurinės mokyklos

1993 78,1 X 13,1 25,5 - 39,5

1998 85,4 X 8,5 30,6 - 46,3

1999 83,2 X 8,4 28,5 - 46,3

2000 85,2 X 10,1 19,8 5,9 49,4


1993 0,9 X 0,3 0,3 - 0,3

1998 5,5 X 1,4 3,2 - 0,9

1999 6,2 X 1,9 3,3 - 1,0

2000 11,5*** X 3,2 5,4 0,5 2,4

*1999 metais nuo pagrindinio devynerių metų išsilavinimo pereita prie naujos struktūros – pagrindinės dešimtmetės mokyklos ir pagrindinio dešimtmečio išsilavinimo, todėl tais metais įgijusių pagrindinį išsilavinimą negalėjo būti.

**Ženkliai daugiau pagrindinį dešimtmetį išsilavinimą įgijusių jaunuolių mokslą tęsė bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje, atitinkamai sumažėjo tęsiančių mokslą profesinio rengimo posistemyje. Tokios tendencijos buvo tikėtasi modeliuojant pagrindinės dešimtmetės mokyklos struktūrą: jaunuolių brandumas, apsisprendimo tvirtesni motyvai, be to, profilinio mokymo įvedimas paskutinėje pakopoje ir tuo pačiu atsiradusi galimybė rinktis programas pagal moksleivio poreikius ir pajėgumą mokytis sudarė sąlygas įgyti vidurinį išsimokslinimą didesnei jaunuolių daliai. Taigi pagerėjo švietimo prieinamumas ir šiuo aspektu.

***Ryškus profesines mokyklas baigusių jaunuolių tolesnio mokymosi padaugėjimas liudija profesinės mokyklos stiprėjimą, mokyklų prestižo kilimą, didėjančias galimybes po įgyto pirminio profesinio pasirengimo tęsti mokslą aukštosiose mokyklose.

Naujo tipo profesinės mokyklos – technologinės gimnazijos atsiradimas švietimo įstaigų tinkle turėtų vėl labai ryškiai koreguoti pagrindines mokyklas baigusių jaunuolių pasirinkimus, daugiau jų, ypač praktinių polinkių jaunuolių, tikėtina, norės įgyti vidurinį išsilavinimą profesinio rengimo sistemoje, taip pat garantuosiančioje galimybę įgyti aukštąjį išsilavinimą – universitetinį arba neuniversitetinį. Sistemoje kuriantis technologinei gimnazijai bei kolegijoms, teiksiančioms aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą, švietimo prieinamumas gerės.

• Mažėja moksleivių išstojimas iš bendrojo lavinimo mokyklų. 7 lentelė. Moksleivių, išstojančių iš bendrojo lavinimo mokyklų, skaičiaus dinamika (38).

Mokslo metai Per mokslo metus išstojo moksleivių “Nubyrėjimo” procentas

1992 – 1993 11089 2,2

1995 – 1996 6706 1,3

1999 – 2000 4828 0,9*

19

*Pastarasis rodiklis stabilizavosi ir trejus metus, nuo 1997 metų, yra toks pat. Tai sietina su reformos įtaka mokyklos ugdymo turiniui, ugdymo procesui, naujų metodų, mokymo(si) strategijų diegimu ir liudija gerėjantį švietimo prieinamumą bei jo kokybės gerėjimą. Išstojančiųjų iš mokyklos, t.y. nutraukiančių nuoseklųjį mokymąsi, rodiklis turėtų gerėti arba bent likti stabilus perėjus prie naujos bendrojo lavinimo švietimo įstaigų finansavimo tvarkos, t.y. prie besimokančiojo krepšelio.

Deja, profesinių mokyklų moksleivių “nubyrėjimas” per dešimtmetį svyruoja tarp 8-10 proc., aukštesniųjų mokyklų studentų – tarp 10-11 proc., aukštųjų mokyklų studentų – tarp 10-11 proc.

• Gerėja bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių mokymosi rezultatai ir mažėja moksleivių antramečiavimas. 8 lentelė. Mokinių kaita ir mokslo metų rezultatai bendrojo lavinimo mokyklose (38).

1995 - 1996 1998 - 1999 1999 - 2000 2000 - 2001

Pašalinti iš mokyklos 539 339 505 461

Buvo moksleivių mokslo metų pabaigoje, tūkst.

513.9 541.4 554.8 571.4

Iš Perkelta į aukštesnę klasę (proc.)

98.0 98.9 99.1 99.2

jų: Palikta kartoti kursą (proc.) 2.0 1.1 0.9 0.8

9 lentelė. Moksleivių, kurie mokosi toje pačioje klasėje antrus ir trečius metus, skaičius (38).

Mokosi toje pačioje klasėje antrus arba trečius metus, tūkst.

(mokslo metų pradžios duomenys)

Palyginti su visu tos pakopos/ koncentro moksleivių skaičiumi, proc.

Mokymosi pakopa 1995 – 1996

1999 – 2000 2000 – 2001 1995 – 1996

1999 – 2000 2000 – 2001

Iš viso 8.1 4.1 3.7 1.6 0.7 0.6

1–4 klasės 3.0 1.7 1.4 1.4 0.8 0.7

5–10 klasės, 1–2 gimnazijų klasės

4.9 2.4 2.3 2.1 0.8 0.7

11–12 klasės, 3-4 gimnazijos klasės

0.2 0.04 0.03 0.3 0.1 0.1

Antramečiavimo mažėjimo tendencija liudija, kad mokykla vaikui tampa patrauklesnė, mokymasis prieinamesnis. Tai galima sieti su ugdymo turinio kaita, ugdymo procesų, metodų kaita, su mokyklos mikroklimato gerėjimu. Tačiau absoliutūs antramečių skaičiai dar neramina, nes antramečiavimas pareikalauja daug papildomų švietimo finansininių išlaidų bei kelia moksleivių psichologinį diskomfortą. 2000 – 2001 metais atliktas nuodugnus antramečiavimo priežasčių tyrimas, teikti siūlymai švietimo politikams (39).

• Sukuriamos geresnės pradinės mokymosi galimybės. Priešmokyklinio ugdymo, kaip atskiros ugdymo formos, išskyrimas konceptualiu, juridiniu ir

praktiniu lygmeniu duoda gerų rezultatų – neabejotinai turi įtakos pradinių klasių moksleivių antramečiavimui mažėti.

20

10 lentelė. Priešmokyklinio ugdymo grupės, klasės ir vaikų skaičius jose (38).

1996 – 1997 1998 – 1999 1999 – 2000 2000 - 2001

Priešmokyklinio ugdymo klasių skaičius mokyklose

204 506 584 632

Mieste 105 211 220 212

Kaime 99 295 364 420

Jose vaikų 2899 6500 7131 7692

Mieste 1789 3306 3396 3371

Kaime 1110 3194 3735 4321

Priešmokyklinio ugdymo grupių skaičius ikimokyklinėse įstaigose

... ... 332 444

Mieste ... ... 258 358

Kaime ... ... 74 86

Jose vaikų ... ... 6334 8479

Mieste ... ... 5376 7262

Kaime ... ... 958 1217

Iš viso priešmokyklinių grupių ir klasių 204 506 916 1076

Jose vaikų 2899 6500 13465 16171

Šiose grupėse ir klasėse ugdomi vaikai, nelankę ikimokyklinių įstaigų, priešmokyklinis ugdymas teikia vaikui reikalingų įgūdžių, stiprina psichofizinį vaiko brandumą. Ypatingai svarbus priešmokyklinio ugdymo formos atsiradimas kaimo vaikams, kurių maža dalis telanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

• Gerėja mokyklų aprūpinimas kompiuteriais. Lietuvai, kaip parodė tarptautinis lyginamasis tyrimas, dar sunku lygiuotis su Vakarų Europos

valstybėmis, tačiau bendrojo lavinimo mokyklų kompiuterizavimo procesas palyginti spartus ir, įgyvendinus aukščiau minėtus investicinius projektus, rodiklis turėtų ženkliai pagerėti. 11 lentelė. Bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių aprūpinimas kompiuteriais 1987-2000metais (38).

4155

63

72

76

87

94

101

136

158

177

309546

0 100 200 300 400 500 600

2000/01

1998/99

1997/98

1996/97

1995/96

1994/95

1993/94

1992/93

1991/92

1990/91

1989/90

1988/89

1987/88

21

Pastaba: 5-12 klasių moksleivių skaičius, tenkantis vienam kompiuteriui.

b) Teisingumas (nešališkumas) švietime.

• Profesinėse, aukštesniosiose, aukštosiose mokyklose įsteigtos skirtingų kategorijų stipendijos studijų prieinamumui ir socialiniam teisingumui palaikyti. 12 lentelė. Moksleivių ir studentų, gaunančių stipendijas, dalis mokslo metų pradžioje (38).

Mokyklos tipas, stipendijos kategorija 1995 – 1996

1997 – 1998

1998 – 1999

1999 – 2000

2000 – 2001

Gaunančių moksleivių skaičius 30779 28020

Gaunančių proc. dalis 64 65 59 59 60

Be to, socialinė stipendija 13819 12340


Be to, našlaičio stipendija 1107 1193

Gaunančių studentų skaičius 12850 13070


Be to, socialinė stipendija 7810 5839


Be to, našlaičio stipendija 236 314

Gaunančių studentų skaičius* 20879 24069 24243 22156 24629


Be to, socialinė stipendija 6749 11323 13026

Universitetai

Pagrindinės studijos

Be to, našlaičio stipendija 168 226 290

Magistrantūra Gaunančių proc. dalis 58 46 69 51 65

*Gaunantys socialines ir našlaičių stipendijas į šiuos skaičius neįtraukti.

Bendrojo lavinimo mokyklose švietimo prieinamumui ir teisingumui palaikyti valstybės mastu įgyvendinama programa Mažas pajamas turinčių šeimų moksleivių nemokamo maitinimo organizavimas bendrojo lavinimo mokyklose, skiriama įvairių formų socialinė parama, vaikams, patekusiems į nepalankias socialines sąlygas, valstybė suteikia globą, rūpinasi jų metrialiniu išlaikymu, ugdymu, švietimu.

• Sudarytos tolygios galimybės dalyvauti švietime vaikinams ir merginoms.

Merginų ir vaikinų bendroji proporcija Lietuvoje atspindi bendrą pasaulio tendenciją – vidutiniškai merginų 100 vaikinų tenka daugiau nei 100. Lietuvoje įstatymiškai įteisintos lyčių lygybės nuostatos, jų privaloma laikytis ir priimant į aukštąsias, aukštesniąsias, profesines mokyklas. Tačiau švietimo dalyvių pasiskirstymą pagal lytį lemia profesijų pasirinkimo tradicija (“vyriškos/ moteriškos” profesijos), turi įtakos ir siūlomų profesijų (profesinėse mokyklose) siaurumas, ir tradiciškai susiklosčiusi, dėl to sunkiai įveikiama ydinga bendrojo lavinimo mokyklos ugdymo praktika – vaikinai ypač maištaujantys paaugliai, iš šios mokyklos pakopos iškrenta kur kas dažniau nei merginos, taigi bendrojo lavinimo mokyklos praktika iki šiol realiai buvo šališka vaikinų atžvilgiu.

22

13 lentelė. Merginų ir vaikinų dalys pagal švietimo lygmenis (38).

Merginų Švietimo lygmenys Iš viso moksleivių ir studentų

Iš viso Proc.

100 vaikinų tenka merginų

Iš viso

1990 – 1991

673905

338590

50.2

101

1995 – 1996 664572 336348 50.6 102

1999 – 2000 773998 392528 50.7 103

2000 – 2001 787347 399855 50.8 103

Bendrojo lavinimo mokyklos

1990 – 1991

513801

262826

51.2

105

1995 – 1996 537200 270647 50.4 102

1999 – 2000 599294 298465 49.8 99

2000 – 2001 603824 299252 49.6 98


1990 – 1991

46382

17266

37.2

59

1995 – 1996 49190 19818 40.3 67

1999 – 2000 51962 20414 39.3 65

2000 – 2001 47005 18892 40.2 67


1990 – 1991

46405

23589

50.8

103

1995 – 1996 24214 15569 64.3 180

1999 – 2000 38397 24797 64.6 182

2000 – 2001 37378 23939 64.0 178

Kolegijos

2000 – 2001

3547

2189

61.7

161

Universitetai

1990 – 1991

67312

34909

51.9

108

1995 – 1996 53968 30314 56.2 128

1999 – 2000 84345 48852 57.9 138

2000 – 2001 95593 55583 58.1 139

Nuo 1999 m. fiksuojama tendencija, kad bendrojo lavinimo mokyklose vaikinų dalis susilygino ir šiek tiek pranoko merginų dalį, rodo besikeičiančią mokyklų ugdymo praktiką, spėtina, kad įtakos turi mokymo(si) metodų kaita, bendrųjų ugdymo tikslų įprasminimas ugdymo turinyje – mąstymo, bendrųjų gebėjimų ugdymas, interpretacinės, ne informaciją, žinias reprodukuojančios mokymo(si) krypties įsitvirtinimas.

Ženklus aukštesniųjų mokyklų merginų ir vaikinų disproporcijos šuolis sietinas su ženklia specialybių kaita – auštesniosios mokyklos pradėjo orientuotis į paslaugų asmenims – socialinių,

23

slaugos, švietimo ir t.t. – specialybių kryptis, tradiciškai šios kryptys Lietuvoje laikytos “moteriškomis”

Proporcijų kitimas bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje laipsniškai turėtų pasiekti ir povidurinį švietimą.

b) Visuomenės dalyvavimas švietimo kaitos procese.

• Tėvų dalyvavimas švietimo kaitos procesuose. Tėvai tiesiogiai dalyvauja švietimo kaitos procese ir jį įtakoja per švietimo įstaigos savivaldos

institucijas. Nacionalinio lygmens švietimo savivaldos institucijose tėvai tiesiogiai nedalyvauja.

14 lentelė. Tėvų įtakos laipsnis (40).

Funkcijų pobūdis

Sritys Patariamoji Sprendimų priėmimo

Negali turėti įtakos

Įstaigos vidaus darbo taisyklės Aprobuoja

Įstaigos plėtros plano sudarymas:

veiklos perspektyva, darbo kryptys

Nustato

įstaigos veiklos programa Aprobuoja

Ugdymo turinys:

ugdymo planas

ugdymo programos,

Siūlo

Aprobuoja

ugdymo organizavimo tvarka Nustato

ugdymo šaltiniai Siūlo

Personalo atnaujinimas Siūlo

Vadovų darbo vertinimas Vertina, teikia išvadas išoriniam vertinimui

Personalo darbo vertinimas Siūlo

Išlaidų kontrolė Kontroliuoja

Įstaigai skirto biudžeto paskirstymas Siūlo

Švietimo įstatymas bei atitinkamų tipų švietimo įstaigų bendrieji nuostatai nustatė, kad įstaigos tarybos privalo būti įkurtos kiekvienoje švietimo įstaigoje. 2000 m. tokio tipo savivaldos institucijų – tarybų – neturėjo tik aukštosios mokyklos.

Analogiškas, tik savivaldybių švietimo valdymo lygmens funkcijas atlieka visuomeninės savivaldybių švietimo tarybos, kuriose atstovaujama įvairioms visuomeninėms organizacijoms, institucijoms, taip išreiškiama nuomonė ir teikiami siūlymai dėl savivaldybės lygmens švietimo plėtotės.

• Socialinių partnerių dalyvavimas švietimo kaitos procesuose. Profesiniam rengimui vis daugiau įtakos turi socialiniai partneriai – Lietuvos Respublikos

prekybos, pramonės ir amatų rūmai, Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai Laipsniškai jie perima tokias svarbias funkcijas: organizuoti profesinių mokyklų absolventų kvalifikacinius egzaminus, registruoti mokymo sutartis ir prižiūrėti jų vykdymą, išduoti įmonėms leidimus praktiniam

24

mokymui, teikti siūlymus Profesinio mokymo tarybai nustatant profesinio mokymo programų (modulių) bei kvalifikacijos egzaminų reikalavimus (12).

• Visuomenės kultūros, mokslo, meno sluoksniams atstovaujama formuojant švietimo strateginius sprendimus ir juos priimant.

Tarybos (pagal švietimo posistemius – profesinio rengimo, suaugusiųjų švietimo, specialiojo ugdymo, aukštojo mokslo, bendrojo ugdymo, mokslo, švietimo ir t.t.) ekspertuoja rengiamus strateginius atitinkamų posistemių ar pagal savo kompetenciją - sistemos sprendimus, konsultuoja švietimo valdymo nacionalinio lygmens politikus, teikia siūlymus dėl atitinkamų sričių ar viso švietimo, mokslo plėtotės.

1.2. Švietimo sistemos reformos aktualios (pamokančios) pamokos, ryškiausios problemos

• Švietimo politikos kryptys turi būti patvirtintos aukščiausiu valdžios struktūrų lygiu. Keblu vykdyti sisteminę reformą, jei jos pagrindiniai dokumentai nepatvirtinami aukščiausių

valdžios struktūrų sprendimais. Lietuvos švietimo koncepcija nebuvo Lietuvos Respublikos Seimo patvirtinta, todėl atsirado prielaidos keičiantis politinei valdančiajai daugumai kaskart iš naujo ginčyti esmines reformos kryptis, ilgalaikius tikslus bei dalinius uždavinius.

2001 m. yra vilčių, kad tolesnė reforma gali vykti sėkmingiau, jei politikai pritars Prezidento institucijos lygmeniu parengtai Ilgalaikei švietimo plėtotės strategijai.

• Lengviau neduoti pagrindo rekonstukcinėms segregacijos tendencijoms, nei jas įveikti.

Kai kuriems mokyklų tipams, pirmiausia gimnazijai, ir jų pobūdžiui sistemoje atsirasti turėjo įtakos 1918 - 1940 metų nepriklausomos Lietuvos valstybės švietimo organizavimo principai. Lietuvos švietimo koncepcija, pirmoji Gimnazijų koncepcija (1995 m.) numatė gimnaziją ne visiems, o tik ryškių akademinių polinkių ir gebėjimų moksleiviams, sistemoje su pirmosiomis atsiradusiomis gimnazijomis ėmė ryškėti selektyvumo, segregacijos bruožų, noro įteisinti “ilgąsias” gimnazijas, t. y. po pradinės mokyklos suskirstyti vaikus į akademinį ir neakademinį, arba profesiškai orientuotą, srautus. 1999 m. Gimnazijų koncepcijos 2-oji redakcija (41) iš esmės keitė pirmosios redakcijos nuostatas – įteisino gimnaziją įvairių gebėjimų ir pajėgumo mokytis vaikams, kaip svarbiausią vidurinį išsilavinimą teikiantį tipą. Tokiam žingsniui skatino profilinio mokymo įvedimas vidurinėje mokykloje ir demokratiškumo siekį iškėlusios sistemos pasireiškiančios antidemokratiškos tendencijos švietimo prieinamumo atžvilgiu. Deja, praktikoje tebėra gaji rekonstrukcinė tendencija, ji stabdo švietimo įstaigų tinklo sutvarkymą, keturmetės gimnazijos kaip atskiros struktūros ir tipo išgryninimą.

• Tik entuziazmo dėka vyksta reformos darbai, paremti finansiniais pažadais, o ne finansais.

Nors 1999 metais Lietuvos Respublikos Vyriausybė patvirtino švietimo reformos antrojo etapo prioritetų įgyvendinimo programas, pagrįstas finansiniais skaičiavimais, ir pažadėjo programinį finansavimą, tačiau svarbaus prioriteto - Socialinių pedagoginių mokymosi ir studijų sąlygų gerinimo – programos priemonėms specialių lėšų neskyrė, todėl programa vykdoma tiek, kiek jai reikia parengiamųjų dokumentų. Keblu įgyvendinti specialiojo ugdymo humanistines nuostatas – visiškai ir dalinei specialiųjų poreikių vaikų integracijai į bendrojo ugdymo įstaigas reikia kompleksiškai pasirengti – pedagogų, mokytojų pagalbininkų, specialiųjų pedagogų, psichologų poreikis, įrangos, patalpų pritaikymo poreikis reikalauja finansavimo, kurio neskiriama. Atviros mokyklos modeliui kurti reikia išplėtotos popamokinės veiklos, įrangos, patrauklios paaugliams, tačiau kiekvienu specialaus lėšų taupymo atveju pirmiausia mažinamos papildomam ugdymui skirtos valandos, psichologo etatai ir t.t.

• Vieno kurio nors parametro, kriterijaus sureikšminimas gali sukelti sistemoje destrukciją.

25

Pradėjus švietimo terminijoje vartoti švietimo kokybės, švietimo efektyvumo sąvokas ir pažadus švietimo įstaigų efektyvumą matuoti bei pradėjus reikštis pirmiesiems to matavimo požymiams (pavyzdžiui, išorinis moksleivių mokymosi pasiekimų vertinimas valstybiniais egzaminais ir mokyklų sąrašų skelbimas eilės tvarka pagal jų pasirodymą valstybiniuose egzaminuose, visiškai neįvedant mokyklos konteksto kriterijaus), stiprėja bendrojo lavinimo mokyklų noras dirbti su išrinktais, efektyvų rezultatą gebančiais parodyti vaikais. Tuo pačiu daugėja iš sistemos išstumiamų silpnesnių akademinių gebėjimų vaikų. Nors reformos dokumentai pabrėžia įvairiopą ugdymo įstaigų paskirtį, ugdymo tikslus, mokyklų praktika ir švietimo politikų , valstybės politikų dalis linkę mokyklos efektyvumą vertinti pagal vieną kriterijų – akademinius pasiekimus. Atoveiksmis tokiai tendencijai – rengiama nauja švietimo įstatymo redakcija, finansavimo nauji principai, būtinas modelio parengimas kiekvienos švietimo įstaigos, priklausomai nuo jos paskirties ir konteksto, pridedamajai vertei matuoti.

Per švietimo reformos dešimtmetį Lietuva jau patyrė daug pamokančių reformos pamokų, bet svarbiausia pamoka – išmokti iš pamokų mokytis.

1.3. Nacionalinio švietimo ryškiausios problemos ir iššūkiai XXI a. pradžioje.

• Vertės iššūkis. Kaip ir XX a. pabaigoje Lietuvos švietimas turi nutarti, kas yra vertė – selekcijos principu

sudaryta gimnazija, kurios abiturientų 100 proc. išlaikė po 5 valstybinius egzaminus ir pateko į daugiausia taškų surinkusiųjų dešimtuką, ar į mokyklas sugrąžinti 24 724 vaikai iki 16-kos metų amžiaus, kurie privalėtų mokytis, bet, socialinės srities ekspertų teigimu, 2000 metais nesimokė (20). Nuo vertės pasirinkimo priklausys tolesni žingsniai. Jeigu vertė yra ir tai, ir tai, reikės tarp jų balansuoti. Kaip? Todėl kyla kitas iššūkis.

• Švietimo prieinamumo. Subalansuoti švietimo paslaugų tinklą, kurti mokyklų tipų įvairovę, rūpintis ugdymo metodais,

dar ženklesniu ugdymo turinio pritaikymu vaiko galioms, socialine, psichologine pagalba. Todėl kyla kitas iššūkis.

• Išteklių iššūkis.

Finansų, modernių informacijos šaltinių, žmonių. Finansų – pirmiausia bent antrojo reformos etapo prioritetui - Socialinių pedagoginių mokymosi ir studijų sąlygų gerinimo bei švietimo sistemos harmonizavimo programos priemonėms finansuoti. Reikia ir patrauklių mokymo priemonių, ir kompiuterių informacijos komunikacijos technologijoms diegti. Pastarieji ištekliai tėra įrankis ir būdas, kuriuo naudosis žmonės. Reikia žmonių – gebančių rengti įvairias mokymosi strategijas ir jas įgyvendinti, pripažįstančių vaikų skirtybes ir pasirengusių su skirtingais vaikais dirbti. Taigi – iššūkiai pedagogų rengimui ir kvalifikacijos tobulinimui, pedagogų vertybinėms nuostatoms. Jis susijęs su toliau minėtinu iššūkiu.

• Žinių iššūkis.

Ką pedagogai, visuomenė laikys žiniomis XXI amžiuje – žinias ar gebėjimą ir norą mėginti pažinti pasaulį remiantis ne tik tų vadovėlių ir matematikos žiniomis. Lietuvos švietimas privalės keisti ir visuomenės žinių sampratą, ir drauge ugdyti tomis kitomis žiniomis operuojantį asmenį – turintį humanistinių vertybių pagrindą, kultūriškai raštingą, informacijos technologijomis laisvai besinaudojantį, mokantį nuolat mokytis, rasti informacijos šaltinius ir jais naudotis, atsakingą, sprendžiantį problemas ir t.t.. Tuos ugdymo uždavinius dar dešimtmečio reformos pradžioje yra glaustai nusakiusi Lietuvos švietimo koncepcija, o žinių sampratą pateikusios Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos (42).

• Nacionalumo ir atvirumo dermės iššūkis.

26

Atsiveriantis pasaulis dalį visuomenės gąsdina. 50 metų buvusi uždaryta nedidelė tauta, saugojusi savo nacionalumą kaip vienintelę vertybę, kaip būdą išlikti, baimingai, o dalis – net priešiškai sutinka atsiveriantį pasaulį kaip grėsmę jame pranykti. Todėl švietimui teks būti nacionalinių vertybių ir atvirumo vertybės ugdytoju, balansuotoju, puoselėtoju.

• Kokybės iššūkis. Jis kyla iš aukščiau išvardytųjų ir jungia juos. Ką Lietuvos švietimas laikys verte, kokius

išteklius laikys kokybę garantuojančiais – “išgyvenimo” ar aktyvios kaitos, kūrybos sąlygas sukuriančius. Kokias žinias laikysime kokybiškomis, kokių sieksime. Kokį valdymą laikysime kokybišku – centralizuotą ar decentralizuotą. Su kuo savo sukuriamą kokybę lyginsime – su savimi pačiais ar su Europos valstybių siekiama ir sukuriama kokybe... Ir t.t. Čia minimus iššūkius galima skaidyti į dar smulkesnius, juos visus dar suskaidyti į konkrečius uždavinius, bet visada atrasime, kad juos jungia esminis - vertės – klausimas, Lietuvai ypatingai aktualus XXI amžiuje. 2. Ugdymo turinys ir mokymosi strategijos XXI amžiui.

2.1. Ugdymo turinio plėtotė, principai ir prielaidos. a) Sprendimų priėmimo procesas.

• Sprendimai priimami nacionaliniu lygmeniu, parengiami kolegialiai. Ugdymo turinio nacionalinio lygmens dokumentus - bendrąsias programas (42, 43, 45),

ugdymo planus (46), išsilavinimo standartus (44, 45) tvirtina Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija – Ministerijos kolegijai pritarus, dokumentai patvirtinami švietimo ir mokslo ministro įsakymu. Ugdymo turinio nacionalinio lygmens dokumentus rengia kolegialios mokslininkų, švietimo valdymo įvairių lygmenų valdininkų, švietimo specialistų darbo grupės, teikia ekspertų komisijoms, visuomenei ir pedagogų bendruomenei, jų asociacijoms analizuoti, vertinti ir siūlyti korekcijas. Galutinius variantus aprobuoja ekspertų komisijos, Bendrojo ugdymo taryba, sprendžia Kolegija, tvirtina ministras.

Bendrąsias tikybos programas tvirtina atitinkamų konfesijų (Romos katalikų, Rytų apeigų katalikų, ortodoksų, evangelikų liuteronų bei reformatų, judėjų, ortodoksų sentikių, musulmonų sunitų ar karaimų) Bažnyčios vadovybės patvirtinti katechetiniai centrai.

• Įgyvendinimo sprendimai diferencijuoti pagal lygmenis. Valstybė mokyklai pasiūlo bendruosius ugdymo turinio orientyrus – bendrąsias programas,

išsilavinimo standartus, ugdymo planus, egzaminų organizavimo ir vykdymo principus. Mokykla kuria savo ugdymo turinį: laikosi valstybės iškeltų bendrųjų ugdymo tikslų ir

principų, atsižvelgia į savo mokyklos filosofiją, ugdytinių, mokyklos bendruomenės poreikius. Mokytojas kuria savo dalyko individualią programą: laikosi valstybės nusakytų bendrųjų

ugdymo tikslų, didaktinių nuostatų, savarankiškai renkasi ugdymo metodus; derina savo programą su kitų dalykų programomis, su savo dalyko kitų mokyklos koncentrų programomis; atsižvelgia į moksleivių, kuriems programa skirta, poreikius ir pageidavimus; pasirenka savo programai tinkamus ugdymo turinio šaltinius - formaliuosius ir neformaliuosius .

Mokykla kuria savo ugdymo planą, išlaikydama valstybės ugdymo plano būtinuosius reikalavimus.

27

15 lentelė. Valstybinių ir savivaldybių bendrojo lavinimo mokyklų savarankiškumas įgyvendinant ugdymo turinį (46).

Pradinis ugdymas (ISCED 1) Pagrindinis ugdymas (ISCED 2)

Vidurinis ugdymas (ISCED 3)

Sritys

Visiška autono- mija

Limituo-ta autono- mija

Neturi autono- mijos

Visiška autono-mija

Limituo-ta autono-mija

Neturi autono-mijos

Visiška autono-mija

Limituo-ta autono-mija

Netu-ri auto-no-mijos

I. Ugdymo plano realizavimo laikas

Mokymosi dienų per metus skaičius

+ + +

Mokymosi valandų per metus skaičius

+ + +

Mokymosi valandų per savaitę skaičius

+ + +

Valandų skaičius dalykui mokyti

+ + +

Dalyko valandų skaičius per savaitę

+ + +

Dalyko mokymo periodų trukmė

+ + +

Pamokų pradžia ir pabaiga

+ + +

Mokslo metų pradžia ir pabaiga

+ + +

Atostogos + + II. Ugdymas

Vadovėliai + + + Metodai + + +

• Sprendimų įgyvendinimas įvertinamas įvairiomis formomis. Pedagogo teorinis pasirengimas įgyvendinti bendrąsias programas bei praktinis

įgyvendinimas įvertinamas pedagogą atestuojant ( išsamiau apie atestaciją žr. 1.1.b). Ugdymo įstaigos ugdymo turinio igyvendinimo strategija bei praktika įvertinama atestuojant

įstaigų vadovus, išimtiniais atvejais - Valstybinės švietimo inspekcijos patikrinimu, numatytais atvejais vidurinio ugdymo įstaigą akredituojant, pavyzdžiui, vidurinei mokyklai teikiant gimnazijos statusą.

Ugdymo turinio įgyvendinimą numatyta vertinti atliekant vidinį ir išorinį švietimo įstaigos auditą. Nacionalinio ir regioninio lygmens ugdymo turinio įgyvendinimą numatyta vertinti kuriamoje monitoringo sistemoje.

b) Ugdymo turinio planavimas ir sudarymas.

• Ugdymo turinio principų pagrindimą lėmusios teorijos.

Iškeltajai ugdomo asmens vizijai bei ugdymo tikslams (žr. Raporto bendrojoje dalyje) tiksliausiai atliepė visuminė (holistinė) asmens ir pasaulio samprata: pripažįstamas individo, asmenybės skleidimosi integralumas, pripažįstamas asmenybės ir visuomenės sociokultūrinis integralumas (47). Integracijos principo pasirinkimas iškėlė ugdymo turinio formavimui tokius tikslus: atliepti minėtajam asmenybės skleidimosi integralumui, asmenybės ir visuomenės sociokultūrinei integracijai; valdyti augantį informacijos kiekį, sukeliantį mokymo programų perkrovimą; įveikti ugdymo suskaidymą į daug tarpusavyje nesusietų disciplinų, kurių pagrindu

28

asmuo formuojasi mozaikišką, išskaidytą pasaulio vaizdą; grįsti mokymą visumine (holistine) pažiūra į pažinimą.

Tokie tikslai inspiravo ugdymo turinio sudarymo, ugdymo metodų pasirinkimo bei ugdymo proceso organizavimo uždavinius:

ugdymas turi aprėpti ir harmoningai derinti fizinį, psichinį bei sociokultūrinį individo puoselėjimo aspektus;

ugdymo turinys ir metodai turi būti pritaikyti visų asmenybės psichinių galių harmoningai plėtotei, atsižvelgti į ugdytinių amžiaus ypatybes;

ugdymo turinys ir procesas turi padėti darniai klostytis visiems asmenybės turinio elementams: žinioms, vertybėms bei įgūdžiams;

ugdymo turinys ir metodai turi būti grindžiami svarbiausiomis visų tautos, Europos, pasaulio kultūros sričių (mokslo, meno, dorovės, filosofijos, technologijos ir kt.) vertybėmis, suvokiamomis glaudžios tarpusavio sąsajos kontekste;

ugdymui naudojama informacija turi būti įprasminama dabarties sociokultūrinės situacijos (Lietuvos, Europos, pasaulio) ir jos raidos perspektyvų kontekste;

ugdymas turi remtis tikslinga tradicinių bei šiuolaikinių vertybių derme. Tokie uždaviniai nulėmė dvi esmines ugdymo turinio formavimo kryptis: ugdymo turinys artinamas prie sociokultūrinio gyvenimo konteksto, atitinkančio ugdytinių

amžių, patirtį bei interesus; tarpusavyje derinamos įvairių disciplinų teikiamos žinios ir tokiu būdu ugdoma pasaulio,

kaip dėsningais ryšiais susijusios procesų visumos, samprata (47).

• Ugdymo turinio vidinės sandaros principai. Koncentriškumo principas. Atsižvelgiant į vaiko mąstymo ypatumus skirtingais amžiaus

tarpsniais, išskiriami ugdymo turinio koncentrai. Asmens brandos ypatybių pagrindu išskirti 4 koncentrai: 1-4 klasės – pradžios (pirmasis koncentras), 5-6 klasės – adaptavimosi ir 7-8 klasės – žvalgymosi (antrasis koncentras), 9-10 klasės – orientavimosi (trečiasis koncentras), 11-12 klasės – apsisprendimo (ketvirtasis koncentras). Koncentrai sutampa su įgyvendinta bendrojo lavinimo mokyklos struktūra 4+(4+2)+2. Kiekviename koncentre ugdymo turinys išdėstomas balansuojant pagal principus: konkretu / abstraktu, elementaru / sudėtinga, integruota / diferencijuota.

Spiralės principas. Prie temų, problemų, nagrinėjamų ikimokyklinėse įstaigose, pradinėse klasėse, grįžtama aukštesnėse klasėse kitais lygmenimis.

Pirmajame koncentre orientuojamasi į konkretų ir integruotą pasaulio vaizdą, siekiama atverti vaikui jo artimą aplinką bei jį patį toje aplinkoje, mokoma remiantis pavyzdžiu, patyrimu, veikla, tiesioginiu išgyvenimu, pasitelkiami formalieji ir neformalieji ugdymo šaltiniai. Antrajame koncentre – dalykinė sistema, dalykų integracija glaudi, iškeliamos skirtingus dalykus jungiančios bendros problemos (pvz., žmogaus ir gamtos, asmens ir kultūros, individo ir visuomenės sąveika), aktualizuojami praktiniai kasdienio gyvenimo aspektai, tai ryškiau išreikšta pirmoje koncentro dalyje, t.y. 5-6 klasėse. Trečiajame koncentre, sutampančiame su pagrindinės mokyklos baigimu, - dalykinė sistema, daugiau dėmesio abstrakčiam mąstymui, apibendrinami išeiti dalykų kursai, daugiau galimybių patiems pasirinkti ugdymo turinį – įgyvendinami profilinio mokymo pradmenys. Ketvirtajame koncentre skatinamas abstraktus, probleminis mąstymas, ugdymo turinys daugiau diferencijuotas – išskirtas privalomas branduolys ir pasirenkama turinio dalis, t. y. mokymas profiliuojamas (2).

Integracijos principas. Įgyvendinamas trimis lygiais: 1) dalyko teikiamos žinios integruojamos dalyko viduje; 2) tarpdalykinė integracija, paremta integraciniais ryšiais – bendraisiais filosofiniais, bendraisiais moksliniais, kultūrologiniais, socialfilosofiniais, natūrfilosofiniais, komunikaciniais, semiotiniais, bendraisiais estetiniais, kalbos filosofijos, kultūros epochos; 3) integruojančios (universaliosios) programos. Pastarosios užtikrina

29

sociokultūrinę integraciją. Numatytos 8 universaliosios programos – lietuvių kalbos, etninės kultūros, pilietinio ugdymo, ekologinės kultūros, dorovinio ugdymo, estetinio ugdymo, sveikatos ugdymo, darbinio ugdymo (49). Universaliosioms programoms specialaus mokymo plano laiko neskiriama, per atitinkamų dalykų pamokas pateikiami jiems pritaikyti programų turinio elementai. Nors į ugdymo turinį įtraukta universaliųjų programų pavadinimus atitinkančių disciplinų – dorinis ugdymas, pilietinis ugdymas – tačiau pastarųjų disciplinų programos netolygios universaliosioms, ir jų atsiradimas neatleidžia kitų disciplinų nuo būtinybės integruoti dorinio, pilietinio ugdymo universaliųjų programų turinio elementus – žinias, vertybes, įgūdžius.

Integracijos principas ugdymo turinio programose įgyvendintas gana netolygiai, tačiau programos nuolatos tobulinamos, integracijos principą pastiprina progresyvios mokyklų pedagogų bendruomenės, kurdamos mokyklos ugdymo turinį.

• Ugdymo turinys liberalizuojamas ir diferencijuojamas.

Pagal koncentrus didėja galimybės pasirinkti ugdymo turinį - įgyvendinti ugdymo turinio liberalizavimo ir išorinio diferencijavimo principai.

16 lentelė. Galimybės pasirinkti ugdymo turinį ir jų kitimas (viso mokymo laiko dalys proc.) (48).

Valstybės nustatytas turinys

Ugdymo įstaigos nustatytas turinys

Vaiko, moksleivio pasirenkamas turinys

Ugdymo, mokymosi pakopa

1990 1995 2000 1990 1995 2000 1990 1995 2000 Ikimokyklinis ugdymas (ISCED 0)

Pradinis ugdymas (ISCED 1)

100 98 95 2 5 5

Pagrindinis ugdymas (ISCED 2)

100 91 93 7 9 + rezer. pam.

7 + rezer. pam.


100 76 69 7 11,5 19 12,5+ rezer. pam.

12 + rezer. pam.

Pagal koncentrus didėja galimybė rinktis ugdymo turinio apimtį rekomenduojamo

minimalaus ir maksimalaus metinių valandų skaičiaus intervale. 17 lentelė. Mokslo metų trukmė ir moksleivių fiksuoti mokymosi krūviai (minimumas, maksimumas, 1999-

2000 mokslo metai), (48). Mokymosi pakopos

Savaitės mokymosi laikas

Dienų skaičius per savaitę

Minučių skaičius per savaitę

Dienų skaičius per metus

Laikas per metus (min. ir val.)

Min.

Pradinis ugdymas (ISCED 1) 6/7 metų

Max. 22 pam. po 35 min.

5 770 170 2618; 436

Min.

9/10 metų (ISCED 1) Max. 23 pam. po 45 min. 5 1035 170 35190; 586

30

Min. 23 27 28 31 30 30 pam. po 45 min.

5-6 1035 1215 1260 1395 1350 1350 Iš viso: 7605

170-195 35190; 586 47385; 790 49140; 819 54405; 907 52650; 877 52650; 877 Iš viso: 291420; 4856


Max. 27 29 30 31 31 32 pam. po 45 min.

5-6 1215 1305 1350 1395 1395 1440 Iš viso: 8100

170-195 41310; 688 50895; 848 52650; 877 54405; 907 54405; 907 56160; 936 Iš viso: 309825; 5164

Min. 28 pam. po 45 min.

5-6 1260 1260 Iš viso: 2520

195 49140; 819 49140; 819 Iš viso: 98280; 1638


Max. 32 pam. po 45 min. 5-6 1440 1440 Iš viso: 2880

195 56160; 936 56160; 936 Iš viso: 112320; 1872

Pagal koncentrus nustatytas rekomenduojamas privalomiesiems dalykams skiriamų metinių

valandų minimumas, numatytos galimybės, ypač paskutiniame mokyklos koncentre, pasirinkti dalykų ar jų grupių maksimalų valandų skaičių atitinkančias programas pagal moksleivių poreikius – pasirenkant mokymosi profilį, pakraipą.

18 lentelė. Rekomenduojamas privalomiesiems dalykams skirtų metinių valandų minimumas (skaičiai ir proc., 1999-2000 m.m.).


Bendrasis pagrindinis ugdymas (ISCED 2)

Bendrasis vidurinis ugdymas (ISCED 3)

Dalykai ar jų grupės

Val. Proc. Val. Proc. Val. Proc.

Gimtoji kalba 32 35 30 17 8 12,5 Matematika 19 21 24 13 6 9 Gamtos ir žmogaus mokslai (integruota)

4 2

Gamtos mokslai 8 9 12+9g. 7+5g. 4 6 Žmogaus mokslai 12 7 3 5 Fizikos mokslai (Physical education)

7 4 5 8

Informacijos komunikacijos technologijos

2 1 1 2

Svetimos kalbos 2 2 28 16 8 12,5 Kūno kultūra / sportas 12 13 12 7 4 6 Meninė veikla 16 18 12 7 2 3 Etika / religija 4 4 6 3 2 3 Privalomas pasirinkimas 12 19 Laisvas tvarkaraštis 8 (rezer.

pam.) 11+18 (rezer.

pam.) 6+rezer.

pam. 8+6 (rezer.

pam.) 12,5+ rezer.

pam. Kitokios paskirties laikas 12 (papild.

ugd.) 25 (papild.

ugd.) 14 (papild.

ugd.)

31

c) Mokymo ir mokymosi strategijos.

• Mokymo ir mokymosi strategijas sąlygojantys veiksniai. Ugdymo turinio nacionalinio lygmens dokumentas – Bendrosios programos suformulavo

svarbų mokyklos uždavinį - ugdyti bendruosius gebėjimus:

gebėjimą komunikuoti; informacinius gebėjimus; gebėjimą kritiškai ir konstruktyviai mąstyti, spręsti problemas, daryti savarankiškus sprendimus; gebėjimą ir nusiteikimą mokytis visą gyvenimą, įgyti įvairių mokymosi technikos įgūdžių ir juos panaudoti; gebėjimą dirbti grupėje, bendrauti ir bendradarbiauti; gebėjimą kurti ir dalyvauti kultūros kaitoje (43).

Įsimenamų žinių gausa ir jos reprodukavimas tampa nebeaktualu, abejotinos tampa ir sovietinėje mokykloje vyravusios mokymo strategijos, kurių išmokyti pedagogai.

Mokymo strategijose mokytojas-naratorius, atliekantis tarpininko tarp mokinio ir teikiamų mokslo žinių vaidmenį, besiremiąs reprodukcine ugdymo nuostata, turi keisti principus – pereiti prie mokytojo ir vaiko sąveikos, besiremiančios interpretacine ugdymo nuostata, daugiau dėmesio skirti gebėjimų ugdymui. Dėl to aktualizuotas formalaus ir neformalaus ugdymo turinio derinimas mokymo procese, projektų metodo naudojimo svarba, aktyvių mokymo metodų naudojimo svarba, būtinybė mokant orientuotis į skirtingus pažintinių gebėjimų lygmenis, aktualizuota mokslinės mąstysenos pagrindų ugdymo, kritinio mąstymo ugdymo svarba ir t.t.

Iškeltiems mokyklos ugdymo uždaviniams įgyvendinti atlieptų naujų mokymosi strategijų įtvirtinimas – mokymosi bendradarbiaujant, individualaus ir grupinio, savarankiško ir mokytojo vadovaujamo mokymosi derinimas. Mokymosi strategijos aktualizuotos švietimą reglamentuojančių dokumentų lygmeniu. Praktiniu lygmeniu kol kas visuotiniau taikomos laipsniškai atnaujinamos mokymo strategijos.

• Pedagogų pasirengimas įgyvendinti ugdymo turinį, mokymo ir mokymosi strategijas.

Pedagogų pasirengimo laipsnis šalies mastu nėra matuojamas. Ugdymo turinio įgyvendinimo būdų pedagogai mokomi kvalifikacijos tobulinimo renginiuose, laipsniškai, tačiau palyginti lėtai, jų pradeda mokyti pedagogus rengiančios mokyklos. Nacionaliniu lygmeniu parengti atitinkamų problemų grupių mokytojai konsultantai – individualiųjų programų rengimo, profilinio mokymo įgyvendinimo, egzaminų turinio sklaidos. Mokytojai konsultantai įgytas teorines žinias ir savo praktinę patirtį skleidžia rengdami seminarus savo gyvenamųjų vietų mokytojų švietimo centruose, švietimo įstaigose. Mokytojams konsultantams nacionaliniu lygmeniu periodiškai rengiami seminarai, atnaujinamos jų žinios, pastiprinami praktiniai įgūdžiai.

Atnaujintų mokymo strategijų pedagogai mokomi tuo pačiu principu – parengti mokytojai konsultantai aktyvių mokymo metodų, kritinio mąstymo ugdymo problemų grupių mokomiesiems seminarams vesti. Šiomis kryptimis daug dirba nevyriausybinės struktūros – Mokyklų tobulinimo centras, Atviros Lietuvos fondo Švietimo studijų centras bei atskirų dalykų ar jų grupių naujas didaktikas pastarąjį dešimtmetį sukūrę mokslininkai.

Nors švietimą reglamentuojančių dokumentų lygmeniu mokymosi strategijų problema, mokymo mokytis problema aktualizuota, tačiau praktiniu lygmeniu prie jų dirbama mažai. Yra išleistos metodinės literatūros, progresyviausi pedagogai mokymosi strategijas įgyvendinti imasi individualiai arba savų mokyklų pedagogų bendruomenės mastu. Visuotiniu mastu įgyvendinti mokymosi strategijas tebėra problemiška.

d) Vertinimo (assesment) politika ir instrumentai, taikomi moksleivių progresui sąlygoti. Moksleivių mokymosi rezultatų vertinimas (assesment) per visą švietimo sistemos pertvarkos

dešimtmetį buvo kebli sritis, nėra sukurtos stabilios vientisos politikos ir XXI amžiaus pradžioje. Pateikiame esančias vertinimo sistemos kūrimo tendencijas, iškilusias ir sprendžiamas problemas.

• Bendrojo išsilavinimo standartai.

32

Paskelbti Bendrojo išsilavinimo standartų projektai (44, 45). Standartai papildo Bendrąsias programas (44). Standartai fiksuoja moksleivių pasiekimų lygmenis – minimalų, pagrindinį, aukštesnįjį. Standartų suskirstymo lygmenimis tikslas – nurodyti tiek mokytojui, tiek mokiniams ugdymo proceso ir dalyko mokymo vertybių hierarchiją, tikslų ir uždavinių eiliškumą, svarbą. Pasiekimų lygmuo – kriterijų visuma, nusakanti tam tikrą moksleivių mokymosi rezultatų pakopą(44). Viena iš įvardijamų standartų funkcijų – padėti įvertinti moksleivių pasiekimus tiek baigiamųjų egzaminų metu, tiek ir mokymo procese. 2001 metais dirbama ir prie standartų, ir prie vertinimo sistemos.

• Egzaminai. Organizuojami dvejopi brandos egzaminai – valstybiniai (taikomas norminis vertinimas) ir

mokykliniai (taikomas kriterinis vertinimas) (50). Mokykliniai lygina moksleivio pasiekimus su iš anksto apibrėžtais ir visiems žinomais egzaminų vertinimo kriterijais. Valstybiniai egzaminai lygina visus egzaminuojamuosius tarpusavyje.

Mokykliniai egzaminai yra mišraus tipo – egzaminus administruoja, darbus tikrina ir vertina mokykla, užduotis rengia Nacionalinis egzaminų centras.

Valstybiniai egzaminai yra išoriniai: užduotis rengia, atsako už administravimą, darbų tikrinimą ir vertinimą, analizuoja, apibendrina egzaminų rezultatus Nacionalinis egzaminų centras.

Egzaminų reikalavimai ugdymo praktikoje tampa kriterijumi, į kurį orientuojasi mokytojas ir mokinys. Valstybinių egzaminų vertinimo kriterijai laipsniškai tampa mokyklos praktikoje taikomais moksleivių pasiekimų vertinimo kriterijais: kokio pobūdžio pasiektas rezultatas vertinamas aukščiausiai, vidutiniškai ar žemiausiai per egzaminus, į tokį atitinkamo pobūdžio rezultato vertinimą orientuojasi mokytojas.

Taigi šiuo metu Lietuvoje įsigali praktika, kad moksleivių pasiekimų vertinimui daugiausia įtakos turi egzaminų vertinimo kriterijai. Darytina prielaida, kad dalinę moksleivių pažangos skatinimo funkciją egzaminai atlieka tiek, kiek parengti atitinkamų disciplinų egzaminų reikalavimai ir vertinimo kriterijai atitinka iškeltus ugdymo tikslus – kaip vertinimą susieja su pademonstruota moksleivio kompetencijos kokybe.

Numatyta diagnostinio testavimo plėtra (51). Diagnostinio testavimo sistema 2000-2001 metais tik pradedama kurti.

• Programų įvairovė taikoma moksleiviams, nepasiekiantiems nustatyto standarto. Moksleiviams, turintiems diagnozuotų specialiųjų poreikių ir dėl to nepajėgiantiems pasiekti

standarto, priklausomai nuo neįgalumo programos adaptuojamos. Jų ugdymo rezultatai vertinami pagal adaptuotos programos reikalavimus

Moksleiviams, kurie negali pasiekti standarto dėl ilgos ligos, dėl pasitaikiusio pedagoginio apleistumo, dėl atsirandančių skirtumų keičiant mokyklą ar jos tipą, taikomos išlyginamosios programos – sudaromos galimybės realizuojant ugdymo planą mokymosi spragoms įveikti, šių moksleivių pasiekti ugdymo rezultatai vertinami lygiavertiškai su visais moksleiviais.

Specialiųjų poreikių turintiems į bendrojo ugdymo įstaigas integruotiems vaikams rengiamos individualios programos (kai įgyvendinta visiška integracija) – remiamasi specialiųjų mokyklų programos arba su jomis derinamos bendrojo ugdymo programos.

Moksleiviams, priklausomai nuo neįgalumo, atitinkamai koreguojamos egzaminų užduotys bei jų atlikimo laikas.

Specialiųjų mokyklų moksleiviai mokomi pagal specialiųjų mokyklų programas, adekvačiai vertinami jų mokymosi rezultatai.

Išimties tvarka 9-10 klasių moksleiviams, nepasiekiantiems numatyto standarto, nesimokysiantiems 11-12 klasėje, galima mokytis tik vienos užsienio kalbos (46).

2.2. Ugdymo turinio kaita. a) Veiksniai, nulėmę ugdymo turinio kaitą.

33

• Bendrieji veiksniai. Ugdymo turinio kaitą nulėmė tie patys veiksniai, kaip ir visą reformą (išsamiau žr. Raporto

įžangoje) – naujomis politinėmis aplinkybėmis susiklostę nauji švietimo uždaviniai, būtinybė atsisakyti vienpusiško scientistinio ugdymo turinio pobūdžio, įveikti atotrūkį nuo praktikos, nuo ugdomo asmens sociokultūrinės patirties, įveikti mokyklos unifikaciją, įtvirtinti Europos dimensiją.

• Specifiniai ugdymo uždaviniai, pasiekiami per ugdymo turinį. Ugdymo turinys privalėjo sąlygoti naujos kompetencijos, reikalingos asmens sėkmingai

socializacijai, kultūros plėtotei, tolesnei valstybės raidai, įgijimą, t.y. privalėjo ugdyti naujas vertybines nuostatas, naują asmens kultūrinį, socialinį, politinį, ūkinį, ekonominį, technologinį, techninį raštingumą, mąstymo ir veiklos gebėjimus demokratinės valstybės bei Europos kūrimo sąlygomis. Tai vertė keisti visus ugdymo turinio komponentus – programas, mokymo planus, šaltinius, metodus, procesus, kurti naujus reikalavimus atitinkančius standartus.

Turėjo būti įvykdyta sisteminė ugdymo turinio kaita, t.y. turinys po 1990 metų turėjo būti sukurtas visiškai naujas.

b) Struktūros, dalyvaujančios turinio kaitoje.

• . Mokslinio metodinio aprūpinimo, pedagoginės psichologinės pagalbos, pedagogų kvalifikacijos, materialinio aprūpinimo, vertinimo struktūros

Nacionaliniu lygmeniu - Švietimo plėtotės centras (iki 2001 m. liepos mėn. buvęs pedagogikos institutas), jame suformuotas ugdymo turinio darbų padalinys. Profesinio mokymo turiniui formuoti įkurtas Profesinio mokymo metodikos centras. Savivaldybių lygmeniu už ugdymo turinio sričių ar mokymo pakopų turinio kaitą atsakingi specialistai, ugdymo įstaigų lygmeniu atsakingi vadovai, įgyvendina pedagogai.

Pedagoginėms psichologinėms ugdymo turinio kūrimo ir įgyvendinimo problemoms nustatyti bei spręsti įkurtas pedagoginių ir psichologinių tarnybų tinklas. Nacionaliniu lygmeniu veikia Pedagoginis-psichologinis centras, II lygio tarnybos veikia apskrityse (regionuose), I lygio – savivaldybėse.

Sukurtas pedagogų kvalifikacijos kėlimo institucijų tinklas: nacionaliniu lygmeniu – Pedagogų profesinės raidos centras, regionų, savivaldybių lygmenimis – pedagogų kvalifikacijos tobulinimo centrai. Veikia 5 specializuoti pagal sritis centrai (muzikos, anglų kalbos, kompiuterių mokymo, verslo ir kompiuterių mokymo), paslaugas teikia aukštosios mokyklos, ugdymo turinio kūrimo bei pedagogų pasirengimo tokį turinį įgyvendinti paslaugas teikia ir nevyriausybinių organizacijų centrai, pavyzdžiui, Lietuvos Junior Achievement, Mokyklų tobulinimo centras, Atviros Lietuvos fondo Švietimo studijų centras ir kt.

Nuo reformos pradžios iki 2000 m. veikęs Leidybos centras kryptingai rūpinosi ugdymo šaltinių - vadovėlių, mokytojo knygų, moksleivių darbo sąsiuvinių, strateginių ugdymo turinio kaitos dokumentų leidimu. Reorganizuotas į Švietimo aprūpinimo centrą, priskirtos platesnės funkcijos.

Ugdymo turinio vertinimo struktūrų sistema dar nėra sukurta, iki šiol įkurtos: Nacionalinis egzaminų centras; švietimo priežiūros institucijų funkcijos ugdymo turinio atžvilgiu dalinės – vertinti ugdymo turinio įgyvendinimą , Vadovėlių tyrimo ir informacijos centras.

2000-2001 metais vykdoma daugelio ugdymo turinio kūrime bei įgyvendinime dalyvaujančių struktūrų reorganizacija.

• Nevyriausybinės ugdymo turinio kaitoje dalyvaujančios struktūros. Atviros Lietuvos fondo projekto Švietimas Lietuvos ateičiai programa Ugdymo turinio kaita

turėjo ženkliausios įtakos naujus ugdymo tikslus, mokymo strategijas, mokymosi strategijas atitinkančių vadovėlių, metodikos leidinių, reikalingų enciklopedijų, filosofijos, psichologijos leidinių leidybai, ypač naujoms disciplinoms – pilietiniam ugdymui, doriniam ugdymui.

34

Atitinkamų ugdymo krypčių ugdymo turinio kaitai dirba Lietuvos Žmogaus teisių centras, aukščiau minėtieji centrai.

• Savivaldos struktūros. Nacionaliniu lygmeniu - dalykų ar jų grupių ekspertų komisijos, Bendrojo ugdymo taryba. c.) Ugdymo turinio pokyčių apimtis (aprėptis).

• Struktūros pokyčių apimtis. Ugdymo turinio organizavimo koncentriškumo, spiralės, integralumo principai ugdymo

turinio vidinę sandarą keitė kardinaliai – 100 proc.. Integracijos principo įgyvendinimas 100 proc. keitė pradinės mokyklos ugdymo turinį –

programas, mokymo planus, ugdymo šaltinius, procesus, metodus, vertinimą. Ugdymo turinio išorinio diferencijavimo principo įgyvendinimas, Lietuvoje įvardytas

profiliavimo sąvoka, iš dalies keitė 9-10 klasių turinio struktūrą ir 100 proc. keitė 11-12 klasių turinio struktūrą. Be to, visose mokyklos pakopose yra privalomoji ir pasirenkamoji turinio dalys, pasirenkamoji proporcingai didėja pagal mokymosi pakopas ir ugdymo turinio koncentrus.

• Disciplinų ir jų turinio pokyčių apimtis. Ją nulėmė prioritetiniai mokyklos ugdymo uždaviniai (žr.2.2.a) bei jų sąlygojamos temos. Naujoms vertybinėms nuostatoms ugdyti, doriniam, socialiniam, ekologiniam raštingumui

stiprinti į ugdymo turinį įtrauktos dorinio ugdymo (1-12 klasės), pilietinio ugdymo (7-8, 10 klasės) disciplinos, į visus dalykus – šį ugdymą sąlygojančios integruojančios dorinio, pilietinio, ekologinio ugdymo programos. Ekologija 9-10, 11-12 klasėse gali atsirasti kaip pasirenkamasis dalykas arba kaip kurio nors iš gamtos mokslų modulis. Tautinio tapatumo vertybei ugdyti, kuri tampa ypatingai aktuali stiprėjant globalizacijos iššūkiams, įtrauktos kalbos, etninės kultūros ugdymo integruojančios programos, etninė kultūra kaip pasirenkamoji disciplina arba papildomo ugdymo forma galima visose mokymosi pakopose, t.y. 1-12 klasėse.

Naujų disciplinų, pasirenkamųjų dalykų bei integruojančių programų turinys 100 proc. naujas. Ekonominiam raštingumui ugdyti reikalingos žinios, vertybės įgūdžiai įtraukiami į dalykų

programas nuo 1 klasės, atskiros disciplinos kaip pasirenkamieji dalykai atsiranda 9-10 klasėje, t.y. profiliavimo pradmenų koncentre, 11-12 klasėse – pasirenkant profilius ir pakraipas. Technologinio raštingumo ugdymas nuo 1 klasės ženkliau išreikštas menų ir darbelių dalykų grupėje, vėlesnėse klasėse – darbų disciplinoje, 11-12 klasėse atskira disciplina galima renkantis profilius ir pakraipas. 2001 metais jau parengtos paskiras žinias ir įgūdžius sisteminančios ekonominio raštingumo bei technologijų programos.

Aktualizuoti neformalieji ugdymo turinio šaltiniai, iš kurių vienas – problemiškas šiandienos šalies, Europos, pasaulio gyvenimas – vertybės, laimėjimai, problemos, konfliktai ir t.t. Ypatingai tai pabrėžiama doriniam, ekologiniam, pilietiniam, ekonominiam, technologiniam ugdymui.

Į ugdymo turinį įtrauktos informacijos komunikacijos technologijos. Jų paskirtis priklausomai nuo mokymosi pakopos skirtinga.

19 lentelė. Informacijos komunikacijos technologijų paskirtis ugdymo turinyje (48). Informacijos komunikacijos technologijų įtraukimas į ugdymo turinio programas




Įtraukta Įtraukta Įtraukta Neįtraukta Neįtraukta

Įtraukimo pobūdis Savarankiškas atskiras dalykas - Atskiras

dalykas

Naudojamas kitiems dalykams mokyti - Dvejopas: savarankiškas dalykas ir naudojamas kitiems dalykams mokyti

- Dvejopa paskirtis

35

Įtraukimo tikslai Programavimo įgūdžiams ugdyti - Mokyti teisingai naudotis tekstų rengimo sistemomis, informacijos kaupikliais

-

Mokyti ieškoti informacijos kompaktiniuose diskuose, Internete - Komunikuoti per tinklus -

Visuminės (holistinės) asmens ir pasaulio bei pažinimo sampratos aktualizavimas iš esmės keitė dalį anksčiau buvusių atskirų disciplinų. Pradinėje mokykloje buvusios istorijos, gamtos, geografijos disciplinos tapo integruota disciplina – Pasaulio pažinimu; 5-6 klasėje, adaptavimosi periodu, integruotai teikiamos biologijos, fizikos, chemijos žinios – disciplina Gamta ir žmogus. Gimtosios kalbos mokyti nuo 1 klasės pradėta integruotai - neatskiriant literatūros ir gramatikos, tokia mokymo kryptis pasiekė 6 klasę, bet visuotinai neįsitvirtino.

Naujų ugdymo turinio integravimo pakaitų reikės XXI - jas sąlygoja aktualizuota kryptis - Ugdymas subalansuotai plėtrai.

Ugdymo turinyje aktualizuota Europos dimensija. Įtvirtinta nuostata, kad pirmoji pradedama mokytis svetimoji kalba turi būti Vakarų Europos

kalba. Nuo 2000-2001 mokslo metų pradėtas įgyvendinti ankstyvojo užsienio kalbų mokymo modelis, laipsniškai nuauginamas pagal klases buvęs sovietinis sustiprinto kalbų mokymosi modelis, kai Vakarų Europos kalbos puikus išmokimas iš esmės buvo privilegija, kurią teturėjo tik sustiprinto svetimos kalbos mokymo mokyklos.

Lietuva – projekto Europa mokykloje dalyvė, tai išreikšta ugdymo turiny – mokoma žmogaus teisių, nagrinėjamos Europos integracijos temos, Europos sampratos temos ir t.t.

d) Kaip, kokiu būdu keistas ugdymo turinys.

• Informacijos studijos. Rinkta ir studijuota Vakarų Europos informacinė, mokslinė, metodinė literatūra ugdymo

turinio formavimo klausimais, suformuluotos mokslinės ugdymo turinio reformos prielaidos (52). • Sukurti konceptualiu lygmeniu ugdymo turinio kaitą pagrindę dokumentai – dalykų

koncepcijos, integruojančios ir dalykų programos. Ugdymo turinio koncepcijos – dorovinio ugdymo (2 variantai), estetinio ir meninio ugdymo,

istorijos dėstymo, kultūros istorijos, ekologinės kultūros ugdymo, ekologinio švietimo, sveikatos apsaugos, sveikatos pagrindų kurso ir t.t.(53). Universaliosios ugdymo programos – kalbos, dorinio, pilietinio, ekologinio, sveikatos ugdymo, etninės kultūros (49).

Pirmiausia koreguotos ir rengtos naujos humanitarinių ir socialinių mokslų programos, kurioms reikėjo kardinaliai naujo požiūrio ir turinio, ikimokyklinio ugdymo (54), pradinės mokyklos programos (55), kad ugdymo turinio reformą būtų galima pradėti nuo žemiausių ugdymo pakopų. Kurti lygiagrečiai iš esmės nauji mokymo planai. Kurtas naujas Lietuvos švietimui dokumentas – Bendrosios programos (42), vėliau – Bendrojo išsilavinimo standartai (44).

• Rengti nauji ugdymo turinio šaltiniai. 1990-1991 metais koreguotas mokyklose funkcionavusių vadovėlių turinys – pirmiausia

humanitarinių ir socialinių mokslų. Rašyti nauji socialinių ir humanitarinių mokslų vadovėliai, iš esmės keičiant vertybines orientacijas, informacijos turinį, istorijos faktų, pirmiausia susijusių su Baltijos šalių nepriklausomybės praradimu 1940, stalinizmo laikotarpiu, interpretavimą.

Rašyti pradinės mokyklos vadovėliai, būtini naujiems ugdymo turinio kūrimo principams pradėti. Versti ir adaptuoti Vakarų Europos valstybių naujoms Lietuvos ugdymo turinyje įtrauktoms disciplinoms skirti vadovėliai – dorinio, pilietinio ugdymo. Lygia greta imtasi kurti šių disciplinų originalius vadovėlius ir didaktikas. Intensyviai rašyti visų dalykų vadovėliai pagal naujus ugdymo turinio sąrangos principus, juos potencialūs autoriai nagrinėdavo parengiamuosiuose seminaruose.

36

Naudojami originalūs Vakarų Europos vadovėliai svetimoms kalboms mokyti. • Ugdymo turinio kaitos aprūpinimas.

Minėtiems darbams atlikti – vadovėliams rašyti, programoms, standartams rengti papildomų lėšų valstybė visą reformos dešimtmetį neskyrė. Vadovėlių ir mokymo priemonių leidybą rėmė Atviros Lietuvos fondas, įvairūs tarptautiniai fondai, užsienio šalių ambasados, valstybės skiriamų lėšų leidybai nuolat stigo. Vadovėlių yra sukūrę progresyviausi šalies pedagogai, mokslininkai literatūrologai, istorikai, kitų sričių mokslininkai – laisvu nuo darbo metu. Atlygis – honorarai vadovėlį išleidus.

Egzaminų reformą, profesinio rengimo turinio reformą rėmė PHARE programa, ugdymo turinio kaitą bei struktūrų kaitą rėmė ir įtakojo Europos Sąjungos švietimo programos (Socrates ir jos paprogramės, VET, IBER), Europos Tarybos programos, Šiaurės Ministrų Tarybos švietimo programos įtakojo ir ugdymo turinio kaitą, ir mokymo strategijų keitimo mokymosi strategijomis procesus, UNESCO parama buvo itin svarbi pilietinio ugdymo turiniui rengti ir diegti, gamtos mokslų mokymo strategijai keisti.

• Ugdymo turinio kaitos stebėjimas ir įvertinimas (evaluation). Ugdymo turinio kaitą pagrindžiantys strateginiai dokumentai vertinti rengimo etape:

projektai skelbti pedagogų bendruomenei, visuomenei, ekspertų komisijoms, atitinkamo rango taryboms aptarti, siūlyti korekcijas. Rengimo etape ekspertuojami ir įvertinami ugdymo turinio šaltiniai. Originalūs vadovėliai lietuvių autorių nuolatos tobulinami, atnaujinami. Autoriai, kartu su vadovėliais dažnu atveju kuriantys ir naujas dalyko didaktikas, patys pastarąsias ir vadovėlius mokyklose ekspertuoja dėstydami dalyką.

e) Pasiekimai. Problemos. Netidėliotinai spręstinos problemos.

• Pasiekimai. Strategiškai kryptingai parengta ir moksliškai pagrįsta ugdymo turinio reforma išlaikė

santykinai stabilų tempą. Pradinės mokyklos 1 klasė pradėjo dirbti pagal naujais - koncentriškumo, spiralės,

integravimo - principais parengtus vadovėlius, mokytojo knygas, moksleivių pratybų sąsiuvinius 1992 metais. Reformuotas ugdymo turinys pamečiui augo į aukštesnes klases, mokymosi pakopas, 1999 metais 1-8 klasės jau dirbo remdamosi sistemiškai reformuotu ugdymo turiniu.

1999-2000 mokslo metais naujos struktūros ir sitemiškai reformuoto ugdymo turinio pagrindinę dešimtmetę mokyklą baigė pirmoji laida.

2000 metais bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje funkcionuoja 100 proc., lyginant su 1990 metų mokykla, nauji ugdymo turinio šaltiniai – originalūs lietuvių autorių sukurti, adaptuoti, naudojami kitų šalių dalykų ar jų grupių mokymo komplektai.

Reformuotas turinys jau pasiekė po-privalomąjį mokymosi tarpsnį - paskutinį ugdymo turinio koncentrą – 11-12 klases. Pagrindinė šio koncentro kaitos kryptis – perėjimas nuo unifikuoto (visiems vienodo) ugdymo turinio prie gilesnio mokymosi individualizavimo; besimokančiajam suteikiamos teisės rinktis (56) - pradėta visuotinai įgyvendinti 2000-2001 mokslo metais.

Sparčiai kito Vakarų Europos kalbų mokymosi tendencijos. Daugėja svetimas kalbas besimokančiųjų, daugėja anglų kalbą besimokančiųjų skaičius. Deja,

mažėja prancūzų kalbą besimokančiųjų.

37

20 lentelė. (38)

Didžiausia dieninių bendrojo lavinimo moksleivių dalis mokosi dviejų užsienio kalbų, mažiausia – trijų. 21 lentelė (38).

Dėta pastangų pagerinti ugdymo turinio kaitos įgyvendinimo aprūpinimą. 2001 metais sukurtas valstybinis švietimo įstaigų aprūpinimo standartas, numatantis būtinas

priemones naujam ugdymo turiniui mokyklose įgyvendinti. Parengta mokyklos bibliotekos, kaip

38

informacijos centro koncepcija ir kūrimo pograma. Geresnį ugdymo turinio įgyvendinimo aprūpinimą turėtų laiduoti minėta švietimo finansavimo nuostatų kaita.

• Problemos, su kuriomis susidurta. Pernelyg sureikšminti formalūs ugdymo turinio šaltiniai. Tai sąlygojo reformos pradžios situacija: didumai sovietinės mokyklos pedagogų vadovėlis

buvo vienintelė teisinga mokymo priemonė. Naujų vertybių neįgijusiems, naujo turinio neturintiems, naujų mokymo, juolab mokymosi strategijų nemokytiems pedagogams stengtasi pateikti vadovėlius ir su jais mokytojo knygas, kad pedagogai būtų priversti keisti mokymą priklausomai nuo jiems pateiktų visiškai naujoviškų mokymo priemonių. Pedagogai ir po dešimtmečio vangiai remiasi neformaliais ugdymo turinio šaltiniais, apskritai naudoja mažai informacijos šaltinių.

Sudėtinga įveikti scientistines nuostatas tiek švietimo bendruomenėje, tiek ugdymo turinyje. Akademinės, mokslo bendruomenės dalis negatyviai sutiko profilinio mokymo idėją, juolab

šiam koncentrui švietimo dokumentuose numatytą galimybę priklausomai nuo profilio rinktis gamtos mokslų ir visuomenės mokslų integruotus kursus: esą šie neteiktų atitinkamų sričių reikiamo išsimokslinimo. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl kol kas nėra parengtų ketvirtojo koncentro gamtos mokslų, visuomenės mokslų integruotų programų ir vadovėlių, kitų mokymo priemonių.

Nėra šalies mastu atliktų nuodugnių tyrimų, kokiu laipsniu funkcionuojantys formalieji ugdymo turinio šaltiniai atitinka ir kokia jų dalis atitinka ugdymo tikslus, ugdymo turinio vidinės sąrangos principus, paneigia scientistinį ugdymo turinio pobūdį. Tačiau pedagogų praktikų tolydūs tvirtinimai, jog dauguma vadovėlių akademizuoti, jog siūlo moksleiviams mozaikiškas, sąryšingo pasaulio vaizdo kūrimuisi mažai pasitarnaujančias žinias, verstų į problemą gilintis.

Dėl scientistinio požiūrio gajumo universitetai kol kas nelinksta pripažinti technologinio profilio, įgyvendinamo profesinėse mokyklose, kaip lygiaverčio labiau akademiškiems realiniam ir humanitariniam profiliams, įgyvendinamiems bendrojo lavinimo mokyklose. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl labai maža jaunimo dalis vidurinį išsilavinimą įgyja profesinio rengimo sistemoje ir kodėl nedaug profesines mokyklas baigusių jaunuolių įstoja į universitetus.

Bandant įveikti šį barjerą kuriamas technologinės gimnazijos tipas profesinių mokyklų bazėje, kur lygiaverčiu dalyku su akademiniais ugdymo turinio dalykais pripažįstamos technologijos. Padėtį lengvins aukštojo neuniversitetinio mokslo struktūrų kūrimasis, tačiau universitetų, netgi techninių, technologinių, skeptiško požiūrio į technologinį profilį įveikimas bus problemiškas.

Iškilo kliūčių įgyvendinant profilinį mokymą. Įgyvendinant ugdymo turinio struktūrinį pokytį profilinį mokymą problemiška tapo

garantuoti mokymosi tęstinumą – sutarti su aukštosiomis mokyklomis dėl bendrojo lavinimo mokyklų profilinio mokymo ir nuoseklaus perėjimo į povidurinį mokymą turinio dermės.

Problema švelninta nustatant moksleivių pasirinkimo galimybių ribas: moksleiviui leidžiama rinktis ne apskritai ko jis norėtų, o siūloma rinktis iš valstybės siūlomų ir saugų tęstinumą garantuojančių mokymosi kelių (56).

Žemas moksleivių pasirinkimo kompetencijos lygis. Įgyvendinant profilinį mokymą išryškėjo opi problema – neišugdyta moksleivių pasirinkimo

kompetencija po privalomo mokymosi tarpsnio. Unifikuota sistema jos apskritai nėra ugdžiusi. Moksleiviai menkai geba atpažinti savo polinkius, analizuoti ketinimus ir galimybes, turi nepakankamai informacijos apie profesijų poreikius, darbo rinkos poreikius. Ši santykinė nekompetencija tapusi vienu iš argumentų tiems, kurie apskritai nepripažįsta profilinio mokymo. Problemai švelninti, pasirinkimo kompetencijai ugdyti pasitelkiama regioninių darbo biržų, psichologinių tarnybų, mokyklų psichologų talka, profesinio informavimo ir konsultavimo veikiančių tarnybų talka.

Informacijos komunikacijos technologijos neprėpia visos mokyklos.

39

Dėl palyginti menko mokyklų aprūpinimo kompiuteriais nerealu įtraukti informacijos komunikacijos technologijų į pradinės mokyklos ugdymo turinį, o pačios technologijos ir aukštesnėse mokyklos pakopose dar netapo visuotinai naudojamu moderniu informacijos šaltiniu ir modernia visų dalykų mokymosi priemone. Sprendimų kryptis – investiciniai aprūpinimo kompiuteriais projektai, programinės įrangos įsigijimas, mokyklų rengiami technologijų diegimo projektai, dirbančių pedagogų kompiuterinio raštingumo kėlimas, privalomo informacijos komunikacijos technologijų naudojimo raštingumo įtraukimas į pedagogų rengimo standartus.

• Neatidėliotinai spręstinos problemos. Standartai ir moksleivių pasiekimų vertinimo (assesment) sistemos sukūrimas. Dabartinis

ugdymo turinio diegimo etapas rodo, kad ugdymo tikslų įmanoma kryptingai, o ne mozaikiškai, epizodiškai siekti tik turint veiksmingus moksleivių pažangos skatinimo instrumentus.

Ugdymo turinio kaitos laipsnio įvertinimo (evaluation) sistemos sukūrimas. Po intensyvaus visuotinės kaitos dešimtmečio itin aktualu pasitikrinti, kokiu laipsniu ugdymo turinyje įgyvendinta tai, kas deklaruota konceptualiuose ugdymo turinio dokumentuose, ar nuo jų netolstama, ar deklaruoti tikslai realius kasdienius sprendimus priimant nepamirštami.

Moksleivių pasirinkimo kompetencijos ugdymas, itin aktualus po-privalomo mokymosi tarpsniui, kai tenka rinktis ir iš dalies patiems susiformuoti tolesnį mokymosi kelią.

Diegiant profilinį mokymą laipsniškai artinti akademinį ir profesinį mokymą. Garantuoti mokymosi tęstinumo galimybes derinant ir suartinant vidurinio po-vidurinio mokymo struktūrų pozicijas. Keblios derybos su universitetais dėl to, kad tokio masto sisteminė reforma aukštosiose mokyklose nėra įvykusi.

Kurti struktūras, programas ugdymo turinio prieinamumui garantuoti. Mokyklos nelankantys privalomo mokytis amžiaus vaikai vis dar tebėra iššūkis ir ugdymo turiniui – ar jis tikrai toks įvairus, variantiškas, kaip yra deklaruota konceptualių ugdymo turinio dokumentų. Šie vaikai tebėra iššūkis ir taikomoms mokymo strategijoms. Mokytojų – naratorių, deja, tebėra daug. Neatidėliotinai spręstina problema – mokyti mokytojus keisti strategijas, mokyti mokytojus mokyti mokytis... Iš tikrųjų yra dar daug neatidėliotinai spręstinų problemų.

Reziumė XX amžiaus pabaigos dešimtmečio Lietuvos sisteminė švietimo reforma - savarankiškos

valstybės švietimo sistemos kūrimas - dar nepasiekė tokio lygio rezultatų, kokių yra pasiekusios Vakarų Europos valstybės, turėjusios nuoseklią švietimo raidą ir galimybes kiekvieną reformą, jos žingsnį pagrįsti, jam pasirengti, laipsniškai vykdyti, įsivertinti etapus pagal numatytus kriterijus. Kitokios buvo ir yra Lietuvos švietimo reformos aplinkybės. Dėl to Raporte teikiame 2001 metais matomą švietimo sistemos, ugdymo turinio kaitos būklę ir kaitos dinamiką teigiančius duomenis bei tvirtiname: jie rodo Lietuvos švietimo sistemos pažangą. Gal ne tokią stulbinančiai sparčią, kokios norėtų pati Lietuva ar Europos, pasaulio demokratiškų valstybių šeima, bet - pažangą.

Šaltiniai

1. Lietuvos TSR bendrojo lavinimo vidurinės mokyklos koncepcija. – Vilnius. Žinija. 1989. 2. Lietuvos švietimo koncepcija. - Vilnius. 1992. 3. Jackūnas Ž. Lietuvos švietimo plėtotė Europos edukacinių nuostatų kontekste // Lietuvos

švietimo reformos gairės. – Vilnius. 1993. 4. Švietimą reglamentavę įstatymai:

a) Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas. Žin., 1991, Nr.23-593. b) Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo pakeitimo įstatymas. Žin., 1998, Nr.67-

1940.

40

5. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas. Žin., 1997, Nr.98-2478. 6. Lietuvos Resbublikos specialiojo ugdymo įstatymas. Žin., 1998, Nr.115-3228. 7. Mokslą ir studijas, aukštąjį mokslą reglamentavę įstatymai:

a) Mokslo ir studijų įstatymas. 1991 m. sausio 26 d. b) Aukštojo mokslo įstatymas. 2000 m. kovo 21 d. Nr.VIII-1586.

8. Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas. 1998 m. birželio 30 d. Nr. VIII-822.

9. Švietimo įstaigų inspektavimo organizavimas. – Vilnius. 1993. 10. Švietimo įstaigų priežiūra. - Vilnius. 1996. 11. – Švietimo ir mokslo ministro 2000 10 18 įs. Nr.1284. Dėl bendrųjų švietimo įstaigų

priežiūros nuostatų ir Valstybinės švietimo inspekcijos nuostatų patvirtinimo. Bendrieji švietimo įstaigų priežiūros nuostatai. Valstybinės švietimo inspekcijos nuostatai.

12. Baltoji knyga. Profesinis rengimas.- Vilnius. 1998. 13. Baltoji knyga. Lietuvos aukštasis mokslas.- Vilnius. 1999. 14. Baltoji knyga. Mokslas ir technologijos. – Vilnius. 2001. 15. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Lietuvos 1994-1995 mokslo metų

švietimo būklės sąvadas. – Vilnius. 1996. 16. Barkauskaitė M. Lietuvos švietimo reformos eigos tyrimai // Švietimo studijų sąsiuvinis. 3.

– Vilnius. 1997. 17. Kalvaitis A. Teacher’s opinion on education reform // Lithuanian Society in Social

Transition / The epublic of Lihuania Institute or Philosophy, Sociology and Law. Lithuanian Sociological Association. – Vilnius. 1995. P.87-92.

18. Kalvaitis A. Pasirengimas profiliniam mokymui 1999-2000 metais // Profilinis mokymas. – Vilnius. 2001.

19. Bruzgelevičienė R. Lietuvos švietimo kaita // Švietimo studijų sąsiuvinis. 6. – Vilnius. 2001.

20. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Lietuvos švietimas 2000. – Vilnius. 2001.

21. Barkauskaitė M. Devintų klasių mokinių nuostatų, vertybių ir vertinimų tyrimas // Švietimo studijų sąsiuvinis. 3. – Vilnius. 1997.

22. Atviros Lietuvos fondas, Nacionalinis egzaminų centras, Informatikos ir prognozavimo centras. Trečiosios tarptautinės matematikos ir gamtos mokslų studijos - TIMSS - Lietuvos rezultatų pristatymas ir aptarimas.

23. Zaleskienė I. Ar pilietiški Lietuvos moksleiviai? // Tarptautinio pilietinio ugdymo tyrimo analizė. – Vilnius. 2001.

24. Atviros Lietuvos fondo Švietimo studijų centras, Informatikos ir prognozavimo centras. Informacijos technologijos diegimo Lietuvos švietimo sistemoje politikos prielaidos. – Vilnius. 1999.

25. OECD ekspertų vertinimai: a) Pilot project on regional co-operation in reforming higher education / Secondary education

systems in Phare countries survey and projeckt proposals.- OECD, Paris, 1996. OECD/GD (96)1.

b) Reviews of national policies for education – Lithuania / Examinators’ report. – OECD, Paris, 2000. CCNM/DEELSA/ED(2000)66.

26. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Mokyklų tobulinimo centras. Bendrojo lavinimo mokyklos audito metodika. Projektas. – Vilnius. 2000.

27. Švietimo ir mokslo ministro 2001 01 05 įs. Nr.6. Dėl profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarkos patvirtinimo. Profesinio mokymo įstaigų priežiūros tvarka; Švietimo ir mokslo ministro 2001 01 18 įs. Nr.73. Dėl mokymo kokybės profesinėse mokyklose vertinimo tvarkos patvirtinimo. Mokymo kokybės profesinėse mokyklose vertinimo tvarka.

41

28. Švietimo ir mokslo ministro 1999 07 23 įs.Nr.951 Dėl antrojo švietimo reformos etapo prioritetų vykdymo.

29. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 06 09 nutarimas Nr.764 Dėl socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programos ir Bendrojo ugdymo modernizavimo programos patvirtinimo.

Bendrojo ugdymo modernizavimo programa. Socialinių ir pedagoginių vaikų mokymosi sąlygų sudarymo programa. 30. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. spalio 4 d. posėdžio protokolas Nr.45. Dėl Bendrojo

lavinimo mokyklų finansavimo reformos nuostatų patvirtinimo. 31. Bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo gairės. Švietimo ir mokslo ministro 1999

02 4 įs. Nr.150. 32. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 22 d. posėdžio protokolas Nr.37 Dėl Lietuvos

švietimo įstaigų bei mokslo ir studijų institucijų tinklo pertvarkymo ir renovacijos programų. 33. Švietimo ir mokslo ministro 2000 05 05 įs. Nr.496. Dėl pagrindinio profesinio mokymo įstaigų

tinklo optimizavimo programos patvirtinimo. Pagrindinio profesinio mokymo įstaigų tinklo optimizavimo programa.

34. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 02 28 nutarimas Nr.229 Dėl Lietuvos nacionalinės informacinės visuomenės plėtros koncepcijos patvirtinimo.

Lietuvos nacionalinė informacinės visuomenės plėtros koncepcija. 35. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 08 10 nutarimas Nr.984 Dėl Lietuvos informacinės

visuomenės plėtros strateginio plano patvirtinimo. Lietuvos informacinės visuomenės plėtros strateginis planas. 36. Pedagogų kompiuterinio raštingumo standartas. Projektas //Informacinis leidinys. 2001 m. Nr.12. 37. Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus 1999 m. kovo 2 d. dekretas Nr.331 Dėl darbo

grupės Lietuvos švietimo plėtotės strategijai parengti. 38. Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Švietimas. – Vilnius. 2001. 39. Rimkevičienė V., Atviros Lietuvos fondo Švietimo studijų centras. Mokyklos nelankymo ir

antramečiavimo kaina.- Vilnius. 2001. 40. Švietimo ir mokslo ministro 1999 08 23 įs. Nr.966. Dėl Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos

bendrųjų nuostatų patvirtinimo. Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrieji nuostatai. 41. Švietimo ir mokslo ministro 1999 05 14 įs. Nr.655. Dėl gimnazijų koncepcijos antrosios

redakcijos patvirtinimo. Gimnazijų koncepcija. Antroji redakcija. 42. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Pedagogikos institutas. Lietuvos bendrojo

lavinimo mokyklos bendrosios programos. Projektai. – Vilnius. 1994. 43. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija, Pedagogikos institutas. Lietuvos bendrojo

lavinimo mokyklos bendrosios programos. 1-10 klasės. – Vilnius. 1997. 44. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Bendrojo išsilavinimo standartai. 1- 10

klasės. Projektas. – Vilnius. 1997. 45. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. Bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios

programos ir išsilavinimo standartai. 11-12 klasės. Projektas. – Vilnius. 1999. 46. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija. 2000-2001 mokslo metų bendrojo lavinimo

mokyklų ugdymo planai. – Vilnius. 2000. 47. Jackūnas Ž. Ugdymo integracijos metmenys // Lietuvos švietimo reformos gairės. – Vilnius.

1993. 48. Švietimo ir mokslo ministerijos Pagrindinio ir vidurinio ugdymo skyriaus duomenys. 2001. 49. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Universaliosios

programos. – Vilnius. 1991. 50. Egzaminų centras. Lietuvos vidurinės mokyklos brandos egzaminų pagrindiniai principai. Pritarta

Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1997 05 30 nutarimu Nr.35.

42

51. Egzaminų centras. Bendrojo lavinimo mokyklos egzaminų ir diagnostinio testavimo plėtros gairės. Pritarta Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1999 08 26 nutarimu Nr.60.

52. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Lietuvos švietimo reformos gairės. – Vilnius. 1993.

53. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Ugdymo turinio koncepcijos. – Vilnius. 1990.

54. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Ikimokyklinio ugdymo programa. – Vilnius. 1991.

55. Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerija, Pedagogikos institutas. Pradinės mokyklos programos. Vilnius. 1991.

56. Ališauskas R. Po-privalomojo mokymosi reformų problemos // Profilinis mokymas. – Vilnius. 2001.

Teikia Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerija

Parengė Ramutė Bruzgelevičienė

Documents

Lietuvos švietimo reformos apžvalga (1990-2000).pdf