FILOSOFIJA

TEMOS:1. Kas yra filosofija? 2. Ontologija – kas yra tikrovė3. Pažinimo teorija4. Filosofija ir tikėjimas5. Filosofija ir etika6. Filosofija ir žmogus egzistencijos problema7. Kalbos filosofija

KAS YRA FILOSOFIJAYra daug filosofijos (F) sapmratų, ypač kasdieniniame mąstyme. Pačioje F nėra vienalyčio apibrėžimo, reiškias reikia ieškoti, kas yra F esmė, F reikia apibrėžti ne kaip faktiškai egzistuojantį mokslą.Visi mokslai apibrėžiami pagal jų objektą (tai ypač galioja tiksliuosiuose, iš dalies – humanitariniuose moksluose).Pagal TŽŽ:

1. F – viena iš sąmonės formų – būdas, kuriuo visuomenė apmąsto save pačią (daugiau nei mokslas, platesnis dalykas).

2. Mokslas, tiriantis gamtos, visuomenės ir mąstymo raidos visuotinius dėsnius – negalime priskirti konkretaus objekto.

F parodo tezės: Sąlygas, kada ji keliama Mąstymo prielaidas Pasaulėžiūrą, kurioje ši tezė iš vis gali egzistuoti

F objektas yra mąstymas. Gan paraleliškai su psichologija, bet ji mąstymą supranta siauriau. Pats 2-as apibrėžimasyra toks platus, kad iš esmės gali aprėpti viską, todėl neaišku, kokia jos vieta tarp kitų mokslų.2-ame apibrėžime neveikia pati mokslo apibrėžimo schema: tiriantis subjektas obejektas.(mokslai apibrėžiami pagal objektą ir metodą). Objektas svarbiau, pvz.: aiškus pasidalijimas biologijos moksluose. F objektas gali būti bet kas, žvelgiama visuminiu žvilgsniu, bet negalima apimti visumos.F objektas – visuma žmogiškoje pažinimo. Svarbus pats santykis su objektais ne vieno metodo rėmuose, o visumoje galimų požiūrių. Įeina ir etikos klausimai, supratimo kl. ir visi klausimai apie patį subjektą – kas yra žmogus, kuris gali būti santykyje su …. ?F objektas – viskas, o jei viskas, tai vadinasi ir niekas. Dažnai sakoma, kad F neturi objekto, iš esmės šie teiginiai sako tą patį. Ji neturi objekto tokiu pat būdu kaip ir kiti mokslai ir jos apmąstymo srityje gali būti visi objektai, bet ne taip pat kaip kituose moksluose. F ypatingame santykyje su kitais mokslais. F apmąsto ne tik objektą (klausimas – kas?), bet ir kt. – kaip? Mokslo tikslas – ištirti, kas yra objektas, o F labiausiai rūpi, kaip gali būti pažįstamas vienas ar kitas objekta, obj.grupė, obj.visuma. F – abstrakčiausias mokslas, joje dažnai pasigendama konkretumo.F gali klausti kaip? ir būti tam tikrų mokslų reflekcija. F tyrinėja metodo santykį su objektu. F objektas yra ir pats subjektas. Klausimas – ką laikysime subjektu. F – visuomenės mąstymo forma. Žinodama apie save, visuomenė keičiasi.F pastangos suprasti patį subjektą atskiria ją iš kt.mokslų. Pažinti, tirti galima objektą, bet mes negalim savęs visiškai paversti objektu, galim suprasti subjektą. Kt.mokslai nepersidengia su asmeniniu gyvenimu, o F moksliškumas ir asmeniškumas negali būto visiškai atskirti: klausimas apie subjektą, klausimas apie mane patį. Tikslas – egzistencinis: stengiuosi suprasti save patį, egzistenciniai klausimai, sprendimai gali būti labai asmeniniai. Supratimas pagauna tam tikrą prasmę – čia ne tik obj.supratima, bet ir savęs įprasminimas. Toks supratimas turi praktines pasėkmes – sprendžiame, kaip reikia gyventi. Neklausiant tokių klausimų – gyventi lengviau, nes jei neklausi, prasmė aiški.

F – kaip mokslas bando pati save suprasti. Klausdamas kas yra F, visuomet bandai save suprasti kaip mokslo atstovą, čia vėl įprasminimo momentas. Todėl nėra vieningos F sampratos, nes skirtingose epochose – skirtingas įprasminimas. F objektas – visuma, o metodas – ne konkretus tyrimas labaratorijoje, o mąstymas ir supratimas. Dėl to F nepasiekė tokių akivaizdžių rezultatų kaip kiti mokslai. Kokia F vieta žmogiškame pažinime? F – bandymas apimti visumą, o ne kažkokią sritį. F – visuminis požiūris. Pagal I. Kantą, pažinimo visumą galima suskaidyti į 4 klausimus:

1. Ką aš galiu žinoti? Pažinimo teorija. Visuma to, ką gali pažinti: ir mokslai, ir praktinis pažinimas. Teorinis lygmuo.

2. Ką aš turiu padaryti? Etika – praktikos sfera, privalomybė. 3. Ko aš galiu tikėtis? Religija.4. Kas yra žmogus? (šis kl.apima viską)

Atsakę į šiuos 4 klausimus, galėsime atsakyti į visus kitus, skaidyti ir kitus kl.Mokslai iškerpa tam tikrą dalį pagal objektus – naudodami tematinę redukciją (redukcija – suvedimas į temą) ir specialiuosius metodus. Mokslai eina nuo didesnės specializacijos link pagal tai, kaip pasidalinama objektus. Pažinimas gilinamas skaidant žinias, nes sritį tirti lengviau nei visumą. Tuomet galima gauti daugiau žinių, duomenų. Žmogus – ribota būtybė. Skaidymas nueina taip toli, kad žmogus nebesuvaldo informacijos, jos per daug, todėl viena disciplinos dalis nežino, ką daro kita.Spec.mokslai gilina bendrąsias žinias skaidydamiesi ir specializuodamiesi.

F nesiekia atskirti kažkokios dalelės apmąstymui, tyrinėti tik tam tikrą obj.grupę, ji stengiasi apžvelgti visą žmogišką patyrimą kaip visumą. F kelia pažinimo klausimą, o spec.mokslai – kaip pažinti kažkurį objektą, kokį metodą pasirinkti. Ne tik pažinimo klausimas, bet vėlgi žvelgiant visuminiu žvilgsniu – žmogaus įprasminimas. Atsakydamas “Kas yra žmogus?”, gali įprasminti kitus mokslus. Supratimas priklauso nuo savęs įprasminimo. A. Anzenbacher (37-38 psl. ALK knygoj)F – universalus, fundamentinis, kritinis mokslas. Empeiria, empirija – patyrimas.Spec.mokslai klausia apie empirijos empirinius pagrindus, sąlygas, prielaidas; empirinius dalykus jie aiškina empiriniais. Tuo tarpu F klausia apie empirijos apskritai pagrindus, sąlygas ir prielaidas, kurios pačios nėra empirinės; empirinius dalykus ji aiškina neempiriniais.Faktai – mokslų pagrindas, mokslai jais remiasi. Emp.pažinimas turi būti grindžiamas faktais. F klausia apie empiriją apskritai, apie tikrovės visumą, tai, kas sudaro objekų sritį, aiškina neemp. dalykais. Emp.visumos sąvoka keitėsi. Antikos Graikijoje bandyta aiškinti pirmuosius pradus, aiškinimai artimi mitams. Viduramžiais viską siejo su religija. Dievas nėra empir., bet jis veikia žemę. Naujaisiais laikais dėmesys persikelia į sąmonę, tikrovė – žmogaus suvokimo struktūra. Kai keliam klausimą apie visumą, reikia suprasti, kas yra žmogus.

Tikrovės supratimas padalintas į 2 dalis: Fizinė tikrovė Psichinė tikrovė

Palyginimas su Mergelės Marijos apsireiškimo pvz.: Naujaisiais laikais kiltų kl., ką tie piemenėliai prieš tai vartojo, gal tai lėmė… Viduramžiais – prilygintų stebuklui, neeiliniam įvykiui. Dieviška tikrovė buvo

objektyvi (nepaneigiama), tikresnė už tikrovę.Todėl F – universalus mokslas, nes kartu nagrinėja visumą, ne tam tikrus aspektu ar metodu, bet visuotinai.F – universali kritika (mokslų, kasdienių patyrimų). Kritika – ne trūkumų atskleidimas, o protu besiremiantis principų, prielaidų nagrinėjimas, kur nėra aklai pasitikima, kas sakoma, o klausiama – kokiomis sąlygomis esant galima viena ar kita tiesa.

ANTIKINĖ FILOSOFIJOS SAMPRATA

F – kaip meilė išminčiai.

Platonas suformavo dabartinę F sampratą. F atsirado Graikijoj kaip opozicija mitologiniam pasaulio aiškinimui.F – išimtinai vakarų mąstymo dalykas, būdingas tik vakarų kultūrai todėl, kad tai alternatyva mitolog.pasaulio aiškinimui. Ji pati save priešina mitams. Šis priešinimas – vienas svarbiausių F saviidentifikacijos momentų.Indijoj – irgi daug F mokyklų. Jos nepriešino savęs religiniam suvokimui, išsitekdavo mitolog.aiškinimo ribose. Mokslo atsisiejimą nuo religijos lėmė F.

Kuo skiriasi mythos ir logos? Mitas – pasakojimas apie dievus, pasaulio aiškinimas, nes mitu paaiškinami pasaulio

dėsningumai, aiškina iš kur atsirado pasaulis, pasaulio pradžia. Nėra nei vienos tautos, kurioje nebūtų mitų – visiems rūpi pradžios klausimas.

Pradžių ir pradų, pagr.principų klausimas, to, kas sudaro mūsų tikrovės pamatus. Logos – tam tikras aiškinimas, kuriuo siekiama išskirti pagr.principus, dėsnius, kurie nuolat

pasikartoja tikrovėje. Laikas pačiame aitškinime – mite viskas nuo pačių pradžių (pradžia – chaosas, kūrimas iš nieko), svarbu taškas nuo kurio prasideda veiksmas, turi pasakojimo seką. O loginis aiškinimas – nėra pasakojimas, nes kalbama ne apie laikiną pradžią, o amžiaus dėsnius, neturi pasakojimo struktūros. 1. Dievus, herojus keičia beasmenės jėgos (mythos –> logos), pvz.: vietoj Poseidono – vanduo.2. Pasirinkta ne mitinė, o loginė kalba. Naudojami ne poetiniai įvardžiai, o sąvokos. 3. Pasakojimą keičia teorija, log.ryšiais siejamų teiginių sistema. Mituose daug kas priklauso

nuo dievų valios, nuotaikos, savivalės ir pan. Log aiškinime – vieninga teiginių sistema. Visa tikrovė turi būti paaiškinta vieningai.

4. Žmogaus santykis su tuo, kas pasakojama. Mitas remiasi tradicija ir tikėjimu, iš kartos į kartą perduodami, dažnai net neužrašyti. Neužrašyti gyvuoja tik todėl, kad jai tikima, juos perpasakojama. Žmogus negali kritiniu požiūriu pažvelgti į mitus – priima tokius, kokie yra.

Log.aiškinime pasitikėti galima tik proto argumentais ir įrodymais.

“Logos” – mokslas, dėsnis, mąstymas, protas, pagrindas, kalba. Visi susieti į vieną, nes mąstyti gali vienu pagrindu, mąstymas vyksta kalba, grįsta protu ir argumentais. Mąstymas turi turėti loginę struktūrą.

Log. – ne tiek tikėjimo, kiek nepasitikėjimo santykis. Nepasitikėti nei viena teze kaip savaime suprantama. F turi klausti tam, kad pereitų iš nekritinės laikysenos į kritinę laikyseną.

Philein- mylėtiSophia- išmintisSophos- išminčius

Filosofija (toliau- F) - išminties meilė, meilė išminčiai. Pačiame termine- žmogaus santykis, kuris tampa F apibrėžtimi.Skirtumas tarp philein ir eros. Eros- tai meilė tarp žmonių. Philein- irgi meilė, aistringas siekimas, aitra, tam tikras išminties aistringas siekimas. Platonas nurodo philein sąryšį su mania. Šis siekimas pats savaime, o ne iš kažkokių praktinių paskatų. Meilė išminčiai tiesiog gimsta žmoguje.

Herakleitas (550-480m.pr.kr.)Pitagoras (570-500m.pr.kr.)

Herakleitas. Parodo santykį su išmintimi. Jo F išlikę tik fragmentai. Du fragmentai, kurie paaiškina santykį su išmintimi:1. "Išmintyn linkę vyrai turi būti geri daugybės dalykų žinovai"2. "Daugžinystė proto neišmoko"{Klausimas- kas yra išmintis? Tai ne vien daugybės dalykų žinojimas. Išmintis- gyvenimiška išmintis, gyvenimo menas. Sophia- aukštesnis žinojimas, aprėpiantis dorybę ir gyvenimo meną.

Dorybė- tinkamos gyvenimo nuostatos. Gyvenimo menas- išmintingas gyvenimas. Žmogus, sukaupęs išmintį, žino, kaip išmintingai gyventi}Žinių kiekis nereiškia išminties. Žinojimas/ nežinojimas nelygus išmintis/ neišmintis. Žinios nėra savaime vertingos. Siekiant išminties, kartais gali būti svarbesnis nežinojimas. Turi būti kritinė nuostata žinių atžvilgiu. Žinojimas- žinių turėjimas, pagrindų turėjimas to, kuo esi įsitikinęs. Pačios žinios implikuoja tikėjimą tomis žiniomis. F bando supenduoti ši tikėjimą ir pereiti į kritinę laikyseną, Sokrato pvz.: kritiškumas parodo, kad nėra patikimų žinių. F užima radikaliai kritinę poziciją, bet jos nereikia tapatinti su nihilizmu, kad išvis nėra patikimų žinių.Ką žino filosofas, kokios jo žinojimo sritys?F bando žvelgti visuminiu žvilgsniu. Tas žvilgsnis- bandymas išsiaiškinti pasaulio pradus, kurie apima visas sritis (pagal antiką). Pagal Herakleitą pagrindas- logos, o pagal Pitagorą- skaičius. Herakleito kvietimas kasdieniuose dalykuose įžvelgti ir dieviškus dalykus. Aristotelio vartojamas Theoria terminas, kuris graikų filosofijoje reiškia dieviškąjį žvilgsnį (theo+horao= dievas+ matyti), nes kasdienybėje visi mato labai žmogiškai (pvz., atsikėlęs ryte ir gerdamas arbatą negalvoji, koks gyvenimo tikslas ir tt), o dievai mato tikrovę tokią, kokia ji yra, mato tai, kas amžina, o paprasti mirtingieji mato tai, kas laikina. Per kasdienius dalykus gali įžvelgti tai, kas amžina, būtent tą LOGOS- tai, kas dėsninga, kas sudaro pasaulio pagrindus ir pradus.

{Pagal Platoną- filosofai- tarp kvailių ir dievų. Ir vieni, ir kiti neuždavinėja klausimų: dievams nereikia, ne jie ir taip viską žino, o kvailiai mano, kad viską žino. Nurodoma filosofo vieta, jis siekia matyti tikrovę, kokia ji yra, dievišku žvilsniu.}

Pati F siejama su pabudimu. Herakleito pasakymas- kvietimas pabusti. Kasdienybė traktuojama kaip miegas, o F- kaip pabudimas. Kasdienybė tai neklausianti būklė, jaukus, žinomas pasaulis. Ten nekeliama svarbių klausimų, nes atrodo, kad viskas yra žinoma. F- kas kita, nubusti- pradėti matyti dievišku žvilgsniu. F- išmokimas dieviškai matyti, praregėjimas.

Paskaityti: Nekrašas a) filosofijos kilmė b) F prigimtis ir struktūra c) daiktų pradai d) daiktai ir idėjos.

Anzenbacher 37-38 psl. Schema.:Filosofija- a) Teorinė: Ontologija (būtis); Epistomologija (pažinimas)

b) Praktinė: Etika (gėris); Politika.

Ontologija- būties terija. Pagrindinė problema- būtis.Etika- klausimas apie mano peties elgesio principus.Politika- mokslas apie visuomenę, svartsp visuomenės elgesio principus.

On- būtybė, daiktas (gr.k.)Ontos- esantis, būnantis

Epistomologija- pažinimo teorija. Doxa- nuomonė, episteme- tikrasis pažinimas. Platonas teigė, kad reikia peržengti doxa ir siekti tikro pažinimo. Pažinti reikia būtį. Įvairios pažinimo teorijos apeina būtį, būties klausimą, nes tai labai abstrakti sąvoka- bendriausia, universaliausia ir tuščiausia. Tuščiausia apibrėžimo prasme, todėl negali būti lengvai paaiškinama. Priskyrimas tam tikrai grupei ar rūšiai yra apibrėžimo pagrindas. Aiškinama per tai, kam priklauso, per visumą. Galiausiai prieinama prie būties (bambukas augalas organizmas gyvybė būtis). Būties jau negalima kažkam priskirti.Būties teorija apmąsto būtį, tačiau pats klausismas buvo skirtingai apmąstomas istorijoje. "Būtis" iš veiksmažodžio "būti" ( )

Leibniz: "Kodėl yra kas nors, o ne veikiau niekas?"- kodėl yra kas nors, jei galėtų nieko nebūti?M. Heidegger apie ši klausimą- jį suprasti galime tik tada, kai iš tikrųjų iškeliame. Čia reikalinga nuostaba tuo, kad kas nors yra. Svarbu būties/nebūties priešybė, nes būties buvimo reikšmė išryškėja tik nebūties akivaizdoje. Mes suprantame nebūties galimybę, pradedame suvokti, kaip gerai yra būti, kai gali ir nebūti ( ). Nebūties supratimas leidžia džiaugtis tuo, kad esame. Iš ateities pradedame vertinti dabartį. Heidegger sako, kad dėmesį reikia kreipti ne į ateitį, bet į pradžią, į praeitį. Tai klausimas apie tai, kad iš pradžių galėjo nieko nebūti, o vis dėlto yra. Ši

klausimą reikia iškelti nuostabos pagrindu. Nuostabos ne tik dėl manęs paties, bet ir dėl paties pasaulio. Galima išskirti būties teoriją ir gamtos mokslus, kurie dažnai prasideda nuo šito klausimo.

Būties teorija- klausimas apie pasaulio pradus. Arche-pradas (gr.k.)Dvi kryptys:1. Kilmės klauimas (iš mitologijos)- iš kur atsiranda pasaulis, pradų klausimas2. Aiškinimasis apie pasaulio sandarą- kaip atsiranda ir išnyksta, vienio ir daugio priešprieša

(vienis vs. daugis).

Bandant išaiškinti klausimą apie pradus:1. Pirminė stichija2. Pirminė priežastis3. Pirminiai elementai

1. Pirminė stichija- (artima mitams) gali būti chaosas, iš kurio viskas atsiranda. Sujaukta daiktų tvarka. Atpažinti galime tuomet, kai žinome, kokia yra tvarka. Svarbi TVARKOS, kaip tokios, prigimtis. Chaosas šiuo atveju- iki bet kokios tvarkos. Iš chaoso gimsta Kosmos (gr. Tvarkingas, dėningas pasaulis). Genezis klausimas- kaip atsiranda kosmos iš tokio chaoso?

2. Pirminė priežastis- loginės sekos atradimas. Aristotelis: kiekvienas judėjimas turi savo priežastį. Turi būti pirminis judintojas, kuris nejuda. Viduramžiais manyta, kad išjudina Dievas.

3. Pirminiai elementai- Talis teigė, kad viskas yra vanduo (plačiau- Nekrošo vadovėlyje). Remtasi pirminiais elementais: žemė, oras, ugnis, vanduo. Vėliaus Demokritas teigė, kad viskas sudaryta iš atomų (a-tomas - nedalus; lot. In-elividum). Aiškinimą perima dabartinė fizika. Ieškoma pačių smulkiausių dalelių, tik jomis remiantis gali būti aiškinama prigimtis.

Kiek reikšmingi mums tokie klausimai? Tai klausimai paie mūsų pačių tikrovės suvokimą.

Kas yra tikroji būtis? Daugis vs. VienisVisas pasaulis- daugis. Daug nebendramačių daiktų (sėdėti prie stalo ar prie kolegos- ne tas pats). O kokie yra dėsningumai- klausimas apie vienį. Tas klausimas gali būti suprantamas pirm. priežasties, stichijos, elementų prasme, pvz.: viskas yra vanduo- bando atrasti vienį, kuris organizuoja pasaulį.Daugis vs. vienis- Herakleitas vs. Parmenidas. Tikrovė suteikia persvarą vieniui arba daugiui. Mes daugiau suprantame herakleitiškai, pasaulis- daugis. Pasauly viskas kinta, atsiranda ir išnyksta. Anot jo pasaulis- priešybių kova. Į tą pačią upę dusyk neįbrisi, t.y. viskas kinta, pati upė nuolat kintanti. Upė pasirodo kaip ta pati ir ne ta pati.Jasono laivo paradoksas. Jasonas išplaukė ieškoti aukso vilnos kailio. Kelias tolimas. Sulūžta viena laivo lenta- pakeičia, stiebas- pakeičia. Kol nuplaukė, pakeitė visas dalis. Klausimas- ar tas pats laivas?Negalime atsakyti vienareikšmiškai, nes priklauso nuo to, ar akcentuoji formą, ar materiją. Tikrovė- formos ir materijos vienybė. Pagal Herakleitą- persvara daugiui, nes nekinta tik pats kitimas. Nekinta tik vienis, kuris Herakleitui tas pats kas ir logos (dėsniai, dėsningumai). Mes suprantame dažniausiai taip pat herakleitiškai, nes matome daiktuose dėsningumus.Ilgą laiką dominavo Parmenido požiūris (gyv. V a. pr. Kr.). Jis teigė, kad kintantis pasaulis nėra tikroji būtis, daiktai yra laikini. Tik būtis yra tai, kas neatsiranda ir neišnyksta, nekinta. Būtis turi būti amžina, pastovi. Toks požiūris didelę reikšmę turėjo viduramžiais, kai Dievas buvo tas patovumas. Svarbus vertybinis apektas- persvara vieniui, būčiai, o daugis kinta, nėra tikroji būtis. Atsiranda juslinio pasaulio kaip regimybės traktavimas.Regimybė- tai, kas regima, kas reiškiasi žmogui, o kartu ir iliuzijos prasme, gali būti apgaulinga.Šis pasaulis- regimas, o už jo slepiasi tikroji būtis. Pagal Herakleitą, šis pasaulis- tikrasis pasaulis, jame yra dėsningumai, vienis, kuris organizuoja į visumą.Pagal Parmenidą, mąstymas ir būtis yra tas pats. Mąstyti galime tik tai apie būtį, negalime mąstyti to, ko nėra, pvz.: niekį. Būties požiūriu, niekis- nebūtis. Negali to apmąstyti, gali pasakyti tik per neigimą. Tai abstrakčios mūsų mąstymo ribos. Pvz.: negatyvi teologija, Dievas- ne tai, kas yra, bet tai- ko nėra. Tai reiškia išeiti iš mūsų mąstymo, kuris gali mąstyti tik mūsų būtį.

Klasikinė ontologija: Platonas ir Aristotelis Platono idėjų teorija ir Aristotelio substancijos.

Šiuos filosofus tradiciškai priešina- lyg vienas atstovauja realizmui, o kitas- idealizmui. Platonas tikrovę organizuojančiu pradu laiko idėjas. Platonas- nevienareikšmis, nepateikė galutinės idėjos. Niekur aiškiai nesuformuluota idėjų teorija.Istorinis požiūris. Platonas lyginamas su ikisokratikais, žvelgiama per vienio ir daugio priešpriešos prizmę. Platonas išplečia Parmenido vienio sampratą. Parmenidas reikšmingas viduramžiais, nes Dievas buvo tikrovė. Bet Platonas kalba ne apie vieną vienį, bet apie daug idėjų. Daugio pasaulyje viskas kinta (juslinis pasaulis), tačiau idėjos išlieka pastovios. Daiktai atsiranda ir išnyksta, o idėjos- pastovios. Rūšinis supratimas (žr. Nekrašo vadovėlį). Visi arkliai paklūsta idėjai, idėja vienija visus arklius, jie tokie atsiranda pagal idėją. Pačios idėjos- realūs dalykai. Arklio idėja- provaizdis, o pats arklys- atvaizdas.Platonas idėjas laiko realesnėmis nei konkrečius daiktus- daiktai išnyksta, o rūšis- ne. Idėjos pastovesnės ir realesnės laikine prasme. Taigi yra būties hierarchija- idėjos turi aukštesnį ontologinį statusą, todėl žmogaus pažinimas turi stengtis pažinti tai, kas aukščiau. Reikia pažinti ne konkretų arklį, o arklius apskritai- arklio idėją. Idėja- daikto esmė. Reikia atskirti rūšį pagal Platoną ir šiuol. biol. Rūšis- esminių savybių suma, o Platonui rūšis- kaip provaizdis, pagal kurį gaminami konkretūs objektai. Viduramžiais reikšminga, nes paaiškina, kodėl esiniai būtent tokios formos. Kai vidur. angelų pasaulis buvo tikras, tai lengva paaiškinti, kodėl idėjų pasaulis realesnis. Paprastas Platono suvokimas.Apie žmones- kas yra žmogaus provaizdis? Žmogus- ne tik biologinė būtybė. Mes turime žmoniškumo idėją, pagal kurią sprendžiame, elgesys yra žmoniškas, ar ne, kas būdinga žmogui. Tai, kad gimei, dar nereiškia, kad esi žmogus- juo reikia tapti. Žmogus gali udėti įvairiomis kryptimis, mžmoniškumo idėja nėra kažkas konkretaus, žmogus turi žmogaus idėją, turi ją pasiekti. Reikia suprasti idėjos abstraktumą, supratimą to, kad žmogus turi galimę tapti žmogumi pagal žmoniškumo idėją.Gėris ir grožis- aukščiausios idėjos. Grožis- lyg labai subjektyvu. Jusliniai pavidalai- labai įvairūs, ypač jei groži stengiasi įžvelgti visuose dalykuose. Jei kiltume aukščiau, suprastume, kas yra gražus veiksmas, gražus poelgis.Dar toliau- prieisime ir paties grožios idėją. Nepateikia kažkokio konkretaus pavidalo, idėja- patirtį organizuojantis pradas, pats nėra patirties elementas. Paties grožio nematysime vaikščiojančio, nebent jo įsikūnijimus (pvz., teisės fakulteto II kurso merginos). Gali būti net labai dideli kultūriniai skirtumai, bet nėra kultūros, kurioje nebūtų kas nors gražu, kuri nesivadovautų grožio idėja. Juslinis lygmuo- pati žemiausia stadija.Neįmanoma apibrėžti idėjų, pvz.: grožio idėjos ar pan. Formuluotės negali apimti idėjų, pvz.: teisingumo idėja- siekiamybė, kurios iki galo niekas nepažista. Tai, ko siekiama žmogiškuose santykiuose. Ir vėl: skirtingos kultūros, bet visos siekia teisingumo.Gėrio idėja- aukščiausia idėja. Vadovaujamės ja spręsdami, dalykas geras ar blogas. Gėrio idėjai subordinuotos visos kitos idėjos.Idėjos organizuoja mąstymą, nors pačios nėra mąstymo objektai.

AristotelisPateikiamas kaip priešprieša, bet "šiaip jau taip nėra". Platono idėja tinka idealių dalykų aiškinimui, o Aristotelio- materialių. {Platonui trikampis- ideali figūra}Aristotelis klausia, kokie yra mūsų tikrovės pagrindai. Kas yra daiktas, kokia jo esmė. Daikto būtis yra substancija.Esminės perskyros, kuriomis aiškina tikrovės prigimtį:SUBSTANCIJA- AKCIDENCIJA

MATERIJA- FORMA

AKTAS- POTENCIJA

ESMĖ- EGZISTENCIJA

SUBJEKTAS- PREDIKATAS

Substancija- tai, kas sudaro daikto esmę, kas išlieka nekintama kitimo eigoje; kas yra savistovi ir save palaikantį būtis. Substancija- esminės savybės, o akcidencija- atsitiktinės savybės.Aristotelis išlaiko pažinimo hierarchiją- reikia pažinti substanciją. Mes kokį nors objektą suprantame kaip substanciją. Substancija sudaro objekto tapatybę. Tai, kad mes objektus suprantame kaip substanciją, leidžia identifikuoti objektus kaip tapačius, net jei atsiranda pokyčiai.

Organizuojantis dalykas, kad objektą suprantame kaip substanciją. Ji sudaro objekto tapatybę. Tai leidžia juos identifikuoti tapačiui, nors yra ryškūs pokyčiai. Tiek pažintinis (identifikuojam tapatybę), tiek ontologinis (kiek yra tapatybė) aspektai. (Kas suprato?)Esmės- egzistencijos skirtumas. Egzistuoja paskiri objektai, bet jie turi savo esmę. Pirminės, antrinės substancijos. Pirminė- konkretus arklys, o antrinė- arklių rūšies esmė. Pačią realybę perkelia į šį pasaulį, nes pirminė substancija- realus dalykas. Antrinė- nominalistiniame (vardo) lygmenyje. Rūšis nėra realus daiktas, jos realumas kitoks. Aristotelis įveda akto ir potencijos skirtumą- kas aktualiai yra ir kas potencialiai. Kas tikrai yra ir turi apibrėžtas galimybes būti. Pupa aktualiai yra sėkla, bet turi galimybę išaugti į augalą, bet negali augti bet kaip- turi apibrėžtas rūšies galimybes. Antrinė substancija pasireiškia kaip prigimtis, augs kaip lemta prigimties.Žmogus nesuvedamas vien į biologinę prigimtį. Žmogus turi galimybę tapti žmogumiSubjektas-predikatas. Substancija- tai, ko negalime kam nors predikuoti, priskirti (loginiu požiūriu) Pvz.: siuvėjas-gali priskirti žmogui, bet ne žmogaus egzistencijai. Ranka- žmogaus dalis, o ne žmogus- rankos dalis.Kai Aristotelis aiškina tikrovę, kaip sudarytą iš substancijos, susiduria su įvairiais objektais. Substancijomis nelaiko artefaktų (žmogaus padarytų daiktų), nes stalas egzituoja, bet jo savęs palaikymas stipriai priklauso nuo žmogaus. Substancija- gamta, gyvi padarai. Žmogus pradeda žmogų, o stalas negali pradėti stalo, jis tik gaminamas. Pati tikriausia tikrovė- gamta, nes gali save produkuoti ir repredukuoti. Žmogaus pasaulis ontologiniu požiūriu- netobulas, jam reikia žmogaus palaikymo., nevyksta savaime. Tikrovės ir gamtos siejimas šiandien- pakankamai problematiškas, kai žmogus jau gamina gamtą (betgi stalas stalo dar negamina).Būties klausimas naujaisiais laikais- viskas pereina į epistomologiją. Būtis- nepažinus dalykas. Pažinimas pasiriboja reiškiniais- tuo, kuo reiškiasi būtis. Ontologiją pradeda traktuoti iš epistomoligijos perspektyvos. Bet koks būties supratimas turi prasidėti ne nuo būties, o nuo supratimo.

Pažinimo teorija- epistomologija.Episteme- tikrasis žinojimasDoxa- nuomonė- priešprieša tikrajam žinojimui.Tikrasis žinojimas yra nuomonės peržengimas.Esminis yra nubudimo momentas ( filosofija kaip nubudimas). Filosofas turėtų žvelgti teoriniu žvilgsniu- matyti kaip yra iš tikrųjų. Teorinis žvilgsnis- dieviškas, o žmogus mato per savo kasdienę prizmę.Lyginant epistomologija su ontologija:Ontologijai svarbiausia- būtis, o epistomologijai- tiesa. Kas yra tiesa? Tiesa- tam tikra prielaida, kuri figūruoja mūsų mąstyme. Tiesa- supratimo prielaida. F tiesos problemą kelia, kai aiškinasi, kaip galima pažinti būtį, o vėliau pati tiesa tampa problema.Pati tiesa buvo suprantama kaip reikalingas dalykas norint pažinti būtį. Pažinime dėmesys sutelktas į objektą, bet apie tiesą pradeda klausti vėliausiai. Jei žinojimas klaidingas, atsigręžiam į save- gal aš kažką ne taip darau. O pačios žinios, tiesa, vėlai papuola į akiratį. Teiginiai apie tiesą atsiranda viduramžiais (T. Akvinietis) V a. Šv. Augustinas: tiesa yra tai, kas yra. Yra tikrovė, dalykų padėttys- tos dalykų padėtys ir yra tiesa. Melas- bandymas pasakyti kitaip arba priešingai nei dalykų padėtys. Galime skirti, kas yra subjektyvu, objektyvu (sveiko proto lygmenyje). Patirties patikimumą garantuoja sveikas protas, pasitikime savo juslėmis.Nuo XVIII a. sakoma, kad nepakanka patirties ir sveiko proto, kad nustatytume, kas yra teisinga. Sveikas protas atsiduria doxa lygmenyje (nebūtinai asmeninė nuomonė, bet tai nėra episteme).Kai keliame klausimą paie tiesą, reikia pereiti į teorinę nuostatą, nepasitikėti juslėmis, atsiriboti nuo sveiko proto. Reikia sutelkti dėmesį ne į objektą, bet į tai, kaip suvokiame. Augustinas- sveiko proto lygmeny.Viduramžiais įvyksta skilimas. T. Akvinietis: " veritas est adaequatio rei et intellectus" (tiesa yra minties ir daikto atitikimas).Augustino apibrėžime nėra skirtumo tarp minties ir daikto padėties, o čia yra skirtumas. Tiesa išreiškiama žodžiais, negalima šiaip nurodyti. Žodžiai teisingi tik tuomet, jei atitinka dalykų padėtį. Augustinas irgi išreiškia kalbą, ja naudojasi. Tačiau čia jis gali viską parodyti, įsitikinti, Akvinietis neneigia Augustino tiesos ampratos, bet formuluotėje proto sritis atskiriama nuo daiktų. Pagr.

problema mokslams- adekvatumo problema. Mintis niekada visiškai neatitiks tikrovės, ji iš tikrovės ištraukia tam tikrus elemntus ir kalba apie kai kurias dalykų padėtis, kurias laiko reikšmingomis. Adekvatumo problema- mokslai teigia, kad faktai tampa faktais tik išreikšti teiginiais, nors sveikas protas sako, kad tai dalykų padėtys. Kai išreiški teiginiu, pradeda teigti tam tikrą adekvatumą, teiginys turi pretenziją į adekvatumą. Teiginys (sprendinys)- ne šiaip išsako dalyko padėtį, bet sprendžia apie dalyko padėtį, kad yra taip, o ne kitaip. Teiginys turi pretenziją į tiesą. Pagal Chalmers, jei nori formuluoti teiginį, turi turėti konceptualią sistemą, turi vartoti mokslo kalbą. Lotynų k. atsinešė visą sistematiką. Sistema- schema, supaprastinanti tikrovę- kaip ją reikėtų matyti, suprasti, atpažinti dėsningumus. Tada sistema atsako ne tik, kas yra, bet ir kaip turi būti. Pažinimą schematizuoja. Tai ypač būdinga empiriniams mokslams. Teiginiai gali būti patvirtinti arba paneigti. Konceptuali sistema aprašo dėsningumus, o dėsningumai atskleidžia, kaip turi būti. Tiesa negali būti lengvai suprantama sveiko proto lygmeny, reikia formuluoti teiginį- ir ne apie individą, o apie dėsningumus.Episteme turi pažinti idėjas, jos pastovios (plg Platoną). Mokslui svarbu dėsningumai, o individai svarbūs nebent kaip atvejai tam dėsningumui. Tai pažinimo orientacija į idėjas. Kai mokslas pažengęs, jį domina anomalijos, kurios suteikia daugiau žinių apie dėsningumus. Individas svarbus kaip tas, kuris gali patvirtinti arba paneigti teiginį, adekvaciją.

Šiuol. epistomologija- pradininkai renesanso filosofai, nes keičiasi supratimas iš viduramžių (paremtas religija) į naiją pažinimą, paremtą empiriniais dalykais. Žinias formuoja kitu pagrindu. Eksperimentas- aktyvus dalykas, formuojama hipotezė, o eksperimentas patvirtina/ paneigia jos adekvatumą. Iškyla mokslo principų klausimas. Viduramžiais nekilo pradų klausimas- Dievas, apsireiškimas, dogma, pradžia aiški. Dogmos įrodinėjimas- daugiau techninė problema.L. da Vinci, Bruneleskis ir kt.- renesanso atstovai ( plačiau- Nekrošo vad. 105-110). Mąstytojai gana fragmentiški, o R. Descartes buvo tas, kuris kėlė radikalų klausimą apie mokslo principus, pagrindą, kuriuo remtųsi absoliučiai teisingas mokslas, visa mokslų sistema.Racionalizmas vs. empirizmas(XVII a.- šio ginčo am-ius). Sparčiai plėtojosi gamtos mokslai. Šis ginčas- kas yra mokslo pagrindai ratio- protas, ar empir. Faktai , fiksuojami juslėmis ir patirtimi)Racionalistas sutelkia dėmesį į dėsningumus, o šie nustatomi protu. Juslinė patirtis- nepatikimas žinių šaltinis, gali mus apgauti. Tik protas nustato, kurios žinios yra patikimos, o kurios- ne. racionalizmui svarbiau dedukcija, o empirizmui- implikacija. Plg Descartes, jei žinias gali išvesti protu, jos patikimesnės. Kodėl galima taip pasitikėti protu? Tuometinis mokslo požiūris, kad gamta- mechaninė sistema, kūnai turi geometrines savybes ir patiria mechanines permainas. Dėl to pasitikima protu, nes protas gali apskaičiuoti tuos mechaninius pokyčius. Eksperimentas turi būti viešas, kad būtų reikšmingas.R. Descartes- juslinė patirtis nepateikia patikimų duomenų, todėl reikia rasti absoliučiai patikimus pagrindus, kurių negalėtume paneigti. Ieško vieno bendro universalaus pagrindo. Jo dėka suprantame, kad mokslo sistema turi remtis vieningais pagrindais, negali prieštarauti vieni kitiems. Kas tas pagrindas? Radikalios abejonės kurėjas- Descartes. Jo frazė: "mąstau, vadinasi esu". Daugybė mokslų nepatikimi, reiktų dayg laiko juos paneigti, tai pamatų klausimas, todėl reikia viską sugriauti ir pradėti nuo nulio. Jis nepasitiki kitų nuomonėmis, kiti klysta. Pats negali visko patirti irgi, o ir pats gali klysti. Dekartas sako, kad reikia radikaliai atmesti kitų nuomones.Antras dalykas- reikia atmesti jusles, jos mus apgauna. Reikia visomis juslėmis radikaliai suabejoti. Iškelia mintį smegenų mėgintuvėlyje: mes lyg smegenys, kurioms siunčia duomenis. Gali būti, kad viskas- tik sapnas. Sapne apsigauni ne viena jusle, o tai- visuma. Sapne patiri pasaulio visumą, bet negali patikrinti, ar tai tikra. Nustatyti, kad tai - sapnas, gali tik nubudęs, reikalingas pabudimas. Kai esame savo tikrovėje, galime daryti hipotezę, kad tai sapnas, bet galime išlikti tik teoriniame lygmenyje. Turėtume nubusti kitoje tikrovėje, kad įsitikintume, kad tai- sapnas. Išlaiko hipotetiniame lygmeny, nes nėra kitų priemonių. Dekartas- gali būti , kad visi mano organai nepatikimi, bet yra matematinės tiesos. Jos nepriklauso nuo juslių. Gali būti, kad ir šie dalykai nepatikimi, esantys tik žmogaus prote. Gali būti, kad Dievas, kuris mane sukūre, yra apgavikas, todėl kiekvieną kartą klystu priimdamas sprendimą 2+2=4. Pagamino mąstymą su defektu.Dekartas pajudina elementarius dalykus. Suabejoja viskuo, vienintelis neabejotinas dalykas- tai, kad abejoju. Jei Dievas pagaudinėja, neabejotina tai, kad esu apgaunamas. Vienintelis patikimas dalykas- cogito ( mąstymo veiksmas). Tuo remdamasis bando konstruoti visą struktūrą.

Jei mąstymas- yra mąstytojas. Jei Dievas ne apgavikas, tai patikimos tik matematinės tiesos, nes jos prote. Jusliniai patirimai patikimi tiek, kiek pagrindžiami protu.Mokslai priima tą hierarchiją- matematinės žinios- patikimiausios, nes nepriklauso nuo stebėjimo. Todėl gamtos mokslus reikia pervesti į matematinę kalbą (dėsnius), tik tuomet žinios bus patikimos.Matem.-eksperimentinės žinios- matematika apskaičiuoja, eksperimentai patikrina, tai juslėms belieka patvirtinti. Atsisakoma juslių, pereina prie prietaisų. Mokslo tikslumo modelis- tuo tikslesnis, kuo daugiau matematikos, pvz. Apklausossocialiniuose moksluose.

XVII-XVIII a. visi ginčai dėl pažinimo prigimties pateikiami racionalizmo ir empirizmo priešpriešoje. Dekartas atstovauja pirmuosius racionalistus, sąlyginai ir Leibniz. Empiristai- J. Lock, D. Hume. Ginčas dėl pažinimo principų- kodėl pažinimo struktūra būtent tokia? Iš kur atsiranda pažinimo turiniai?Išsiaiškinti kaip galimas teisingas pažinimas? Mokslai paremti ne tik religiniu aiškinimu Dabartis atmeta visas žinias ir ieško tvorto pagrindo, kurį randa savo sąmonėje – neabejotiniausi dalykai yra matematinės tiesos. Mokslai gali įgyti griežtą struktūrą priklausomai nuo to, kiek savo žinias sugeba pateikti su matematiniu griežtumu – dėsniais. Dėsniai nekinta nuo konkrečios situacijos.Racionalizmas prioritetą suteikia dedukcija, o empirzimas – indukcijai. Dedukcija- taikant taisyklę, gauni išvadą p -> q ; jei p – tai q ; Nesvarbu kokios sąlygos. Visa pažinimo problematikauniversalių struktūrų klausimas. Atradus taisykles, turėsim teisingą pažinimą. Indukcija: X1 ; X2; X3 ... tai reiškia, kad visi x turi šią savybę. Indukcija niekada neduoda absol. Teisingų tiesų, tik tikėtinas tiesas.. Plačiau – Nekrašo vadovėlis.Empiristai daugiau pririšti ne prie proto, o prie duomenų, kuriuos gaunam iš tikrovės. Turėtume rūpintis gamtos mmokslais, duomenimis,kuriuos gaunam stebėjimuose. Dakartas stebėjimą laikė nepatikimu, nes visuomet galimi iškraipymai, klaidos. Todėl mateematiniai dalykai nepriklauso nuo stebėjimų ir yra patikimesni., nes, pvz., trikampis yra idealus objektas, o ne realus. Nagrinėdami trikampį , netiriam konkretaus trikampio ( realus ), o idealų objektą, kurio realybėje nėra, todėl tikrovės tam nereikia. Racionalistams stebėjimai nepatikimi. Jei norim absoliučių tiesų, reikia orientuotis į protą.Empiristai : nors stebėjimai netobuli, tai duomenys apie mūsų tikrovę.Dekartas: yra įgimtos idėjos. o empiristai – idėjos gaunamos iš patyrimo. J.Locke prote nėra nieko, ko anksčiau nėra buvę juslėse. Žmogus gimsta tobula rasa ir patyrimas įspaudžia ( toliau neatsšviestas 1 sakinys !!!)( <....>forma, erdvės kiekis) ir antrines ( yra mūsų pojūčiuose – spalva, kvapas ir pan.) daiktų savybės.D. Hume ( XVIIIa pr.) mes idėjas siejame viena su kita priežastiniais ryšiais. Visi dėsniai – ne kas kita kaip įpročiai. Locke svarbiaukaip gaunam duomenis, o Hume – kaip apibendrinam. Dažniausiai siejame asociacijos principu. Jei kažkas dėsninga, tai asoc. įgauna pastovią seką, nes kartojasi. Pvz., matom kylančią saulę – tai įprotis, negalim garatuoti,kad visada taip bus. Kalba ne apie pačią tikrovę, bet apie žinias- kiek jos patikimos, kiek dėsnį galim laikyti absoliučiu, teisingu. Hume – visas žinojimas – tikimybės žinojimas.I.Kantas. Bandro spręsti ginčą kurdamas transcendentalinę filosofiją. Kokiu būdu galimi dėsniai sąmonėje? Kiek žinios priklauso nuo duomenų ir suvokimo struktūrų (trans. Pažinimo struk.) Jei subjektas suvokia objektą, tai trans.klausimas – apie pažinimą,. Trans.klausimas – apie tai,kaip galimas žmogaus pažinimas apskritai, klausimas apie pažinimo galimybės salygas. Kokių sąlygų reikia, kad būtų galimas žainimas.ANZENBACHERI Vadovėlyje 136-143 psl.Akies pavyzdys. Kai ką mato, tai klausimas ne apie objektus, ne apie akį, bet apie regėjimą – kaip jis galimas, kaip galima, kad mes ką nors matome. Ne apie medicinines savybes, o apie regėjimo lauko struktūrą.Klausimas apie regėjimo lauką – transcend.I.Kant “Grynojo proto kritika” ( 1721), E. Husserl ( XX.). Kant pritasto bendrąsias patirties struktūras ( nepriklauso nuo patirties suvokimo), p Husserl konkrečioje patyrimo situacijoje.

I.Kant – kai klausia, kaip galimas pažinimas – kas yra duota žmogaus sąmoneje. Praranda metafizinį naivumą, nustoja manyti, kad matome pačius daiktus – tokius, kokie jie yra. Tikrovė mums duoda tik per suvokimą ir patyrimą. Suvokimas gali būti kasdienis, mokslinis, bet visur yra suvokimas ir tikrovė nėra tiesiai duota ( kas per velniai....?) Jei matom tikrovę, primiausia gaunam duomenis.,kurie įgauna struktūrą per transcend. Juslumo ir intelekto struktūras. Juslinius duomenis sąmonė sintezuoja ir dėl to mes matom ne padrikus duomenis, o identifikuojam objektus. Bet koks suvokimas – identifikacija. Optinės apgaulės – identifikacijos klaidos. Objektas – fenomenas, o transcendentinėje srityje – nomenas.

Reiškinys )o Nomenas Daikats savaime

Patyrimas apribotas imanencine sfera, tai, kas sąmonėj imanentiška. Jei viskas duota per sąmonę, suvokiam daiktą tiek, kiek jis mums reiškiasi. Kas nesireiškia, to negaliu matyti ir suvokti. Daikto būtis, kuri mūsų pažinimui nepasiekiama. Tam tikri dalykai mums nepasiekiami iš principo, todėl kad mūsų žinojimas – žmogiškas. Jis turi žmog. Paskirties struktūrą. Jei būtų kitokia struktūra, galbūt reiškimasis ( kas yra reiškinys) skirtųsi nuo to, ką dabar turim. Negalim suvokti, kaip būtų visiškai kitaip.Anezbacherio vadovėlyje – patyrimui...imanentiška....Suvokimas pagauna tik tai, kas mums reiškiasi Ū akis mato tik tai, kas yra regėimas). Pats objektas nėra tik tai, kas regima.Tai kokios universalios žainimo struktūros, kurios paaiškintų kaip gaimas pažinimas apskritai? Gaunam daug juslių duomenų, žinias gaunam per jusles. Tuos duomenis sąmonė apdoroja, t.y kai ką nors suvokiame. Neišskiriam paskirų pojūčių, nes iškart suvokiam, kas mums duota. Tai,kad kažkas jau suvokta, bet ne kiekvienas pažinimas yra teisingas. Kant’as klausia apie patyrimo formas, kurios objektams suteikia apibrėžtis.Pažinimas:

juslinio stebėjimo įvairovė apriorinės stebėjimo formos

stebimas objektas

Išskirti tik juslinius duomenis galim atlikdami analitinį darbą, nes suvokiame, matome apdorotą formą.Sąmonės veikla – sintezė. Kl. Apie teisingą pažinimą – apie tai,kaip padaryti,kad sintezės nebūtų atsitiktinės. Kant’as remiasi Hume tezėm – apie soc. Principus, kuriais siejiame su tikrovės sąsajom. Asoc. – gana nepatikima.Kantas – visas mūsų pažinimas – siejimas. Klausiams apie teisingą pažinimą – apie asoc.,kurios nebūtų atsitiktinės. Dėsniai – nuolat pasikartojantys aprioriniai ( formos iki patyrimo). Po patyrimo jos įgyja tam tikras struktūras . Apriorinės – suvokimo struktūros iki patyrimo, tai trans. Sritis.Aposteriorinis – einantis iš paskos, formuojasi patirties pagrindu, konkretaus suvokimo struktūra.Matematika – apriorinė sritis, nes nepriklauso nuo patyrimo.Kantas – ne apie pačius objektus, o kaip jie siejami sąsajom, išryškėja dėsningumai.Kant išskiria : transcen.aprior. juslumo transc. Apriori. Intelektinės formos ( erdvė, laikas)

juslumo formos – be jų intelektinės formos suvokimas būtų neįmanomas.Bet kokį objektą suvokiame esantį erdvėje.

Juslėmis negalim patirti kaip ne erdvinio, net pvz.: klausa, lytėjimas ir pan. Identifikuojam kaip erdvinį. Gali tuščią erdvę pajusti, o ne neerdvinį objektą. Erdvė gali būti išgryninta – užsimerk ir įsivaizduot, kad nieko nėra – vistiek lieka erdvė.

Neerdvinis objektas – abstrakcija mąstyme.Laikas – vidinio juslumo stebėjimo forma, nes suvokiam laike, kaip vienalaikius. Suvokiam

nuoseklumą laike.Intelekto formos – suvokiam pagal kiekybę, kokybę, priežastingumą. 158 – 161 psl.

Hnezmb(?). Kiekybė – suvokiam kaip vienetus: kokybė – savybės; santykiai vienų su kitais; priežastiniai ryšiai.

2009 10 27

Transc. Filos. – parodo žmogaus empirinio pažinimo ribas. Žmogui prieinami tik fenomenai. Skirtumas tarp fenomeno ir noumeno, tarp reiškinio ir daikto – savaime.

Fainestai – reikštis, pasirodyti (gr.) Noesis – mąstymas; noein – mąstyti.Jusl. Pažinimui duota reiškiniai, objektai mums reiškiasi ir tik šiuos duomenis turim.

Mokslinis pažinimas pagamina daugiau nei kasdienis požiūris, bet ne daugiau nei objektai reiškiasi.Sąmonė priima tam tikru požiūriu. Tiesa – minties ir daikto atitikimas. Kas atitinka, jei yra ir fenomenas ir noumenas? Noumeno negalim pasiekti pagal Kantą. Tai nereiškia, kad tiesos nėra. Reikia suvokti, kurioj srity mes galim ieškoti tiesos. Pagal Kantą, galim tik fenomenų pasaulyje. Argumentas esą tiesa tuomet tik sąmonės produktas, nes noumenų pasaulis neprieinamas.

Pagal Kantą, noumenų pasaulis – tik galimas mąstyti, negalim patirti. Matafizikos pasaulis. Mūsų pažinimas turi suvokti savo ribas ir skirti tai, kas duota, reiškiasi ir tai, apie ką galim tik mąstyti. Pvz.: Dievas – kaip feno..(nebeįskaitoma konspekte)

Proto argumentais galim mąstyti Dievą, bet randa savo ribas, nes proto argumentais galim įrodyti, kad jis yra ir kad jo nėra, nes patirtų jis niekaip neduotas. Kantas atriboja, kad yra tikrovės dalis, kurios niekaip negalim pažinti.

Kantas apibrėžia žmog. pažinimo ribas ir visą dėmesį sutelkia į sąmonės veiklą. Jei nori pažinti tikrovę, pradėk nuo sąmonės. Pernelyg naivu matyti, kad tikrovė tiesiai duota.

E. Husserl – grįžta prie sąmonės temos ir bando išskleisti grynosios sąmonės struktūras, kaip veikia sąmonė.

Fenomenologinės filos. pradininkas XX a. pr. Atsirado fenomenologija. XIX a. pb. – XX a. pr. – vyko dideli perversmai moksle, nes vyko krizės fizikoj, pokyčiai geometrijoj, logikoj. Tokie dalykai kaip konstantos (Euklido geometrija, Niutono fizika) susvyruoja, nėra taip absoliutu ir patikima. Prisidėjo Kantas: erdvė – mūsų juslumo forma. Mes nežinom ar yra erdvė, laikas noumenų srity, bet mums taip reiškiasi. Tokie dalykai – reiškinių srities dalykai – parodo Kantas. Altern. geometrijos pateikia kaip neįmanomus dalykus, pvz.: trikampio kampų suma ne 180 ir pan. Šviesos spindulys neina visai tiesiai, kalbama apie erdvės kreivumą. Fizika priklauso nuo pačios erdvės ir laiko sąvokos.

Šios krizės parodo, kad laikytos absol. konstantos nėra tokios absoliučios, priklauso nuo mūsų suvokimo. Suklestėjo psichologizmas, psichologija. Pagr. hipotezė – įvairūs loginiai santykiai priklauso nuo žmogaus psichikos, psichikos padarinys. Visiškai nutolstama nuo daiktų pasaulio. Psichologizmas parodo kraštutinumą, prie kurio gali-..(nebeįskaitoma konspekte) principų.

Skirtingi psichikos tipai, nuo kurių priklauso suvokimas.Parodė abs. konstantų problemiškumą.Husserl – reikia grįžti prie sąmonės, ieško ten universalių pažinimo struktūrų, XX a. pr.

Atsirado kelios pagr. fil. mokyklos. Jos atsirado kaip atsakas ieškant išeities iš susidariusios padėties.

Fenomen. reikšminga, kad atskleidžia universalias sąmonės struktūras.Reikia pradėti nuo patirties, nes ji duota tiesiogiai. Mes tiesiog matom objektus, peršokam

suvokimo būdą, iškart pastebim objektus. Todėl atrodo, kad duoti patys daiktai. Bet jau Kantas parodo, kad daiktai nėra patys duoti. Jie duoti kaip reiškiniai, reiškiasi.

Husserl – reikia įsisamonint, kad daiktai duoti per patirtį, reikia įsisamonint būdą, kaip suvokiam objektus. Šis būdas – tai sąmonė. O kas yra sąmonė? Problemiška, kad sąmonės sąvoka apaugusi visokiais kontekstais.

Fenom. išmokina analizuot savo pačių sąmonės veiklą.Sąmonė nelygu smegenims. Smegenų veikla negal paaiškinti kaip vyksta mąstymas.Kokiu būdu sąmonė duota man pačiam? Ar sąmonė gali atsiriboti nuo pojūčių? Greičiausiai,

kad ne, bet tai nėra gryni duomenys.Sąmonė – suvokimų srautas. Tuo metu vyksta daugybė suvokimų. Esmė ta, kad tam

suvokimui identifikuojam tam tikrus objektus. Sąmonė pirmiau suvokia objektus, o ne save pačią. Pirmiausia tai mąstymo aktas (cogitosuvokimas). Kl. apie paties cogito struktūrą. Sąmonės veiklą galim suskaidyt į suvokimo aktus.

Sąmonė nėra tai, kad atskirai galėtume sakyti apie sąmonę ir objektus. Sąmonė – niekad nėra tuščia sąmonė. Neįmanoma, kad sąmonė būtų veikla, kai nieko nesuvokiama. Sąmonė visada kažkieno sąmonė. Sąmonė – ne kaip dktv., o kaip veiksmažodis. Sąmonė – ne daikt. objektas, o suvokimo veikla.

Suvokimo metu – suvokimo aktas kažką pagavo. Suvokinys – cugitatum. Suvok. aktas ne mano sąmonė, o pvz.: stalo sąmonė, tai stalo suvokimas. Sąmonė – nėra objektas visad tapatus sau. Ji priklauso nuo to, ką suvokia. Sąmonės veikla – intencionali, visuomet nukreipta į ką nors. Kiek vyksta suvokimas, visuomet ką nors pagauna. Sąmonė duota tik per objekto suvokimą.

Jei norim analizuot sąmonę, negalim analizuot tiesiogiai. Psich. sutrikimai parodo, kada sintezė nevyksta. Analizuot turim ne gryną sąmonę, o per tai, ką ji suvokia. Husserl parodo, kad sąmonė priklauso nuo įvairiausių suvokimo sričių – juslinis suvokimas turi vieną struktūrą. Suvokimas turi universalią struktūrą. Analizuojam per tai, ką suvokiam.

Tiesioginė sąmonės analizė Sąmonės suvokimas kultūriniame kontekste

Internacionali sąmonė – nukreipta į objektą. Suvok. aktai nėra paskiri, tik mes analitiškai skaidom. Sąmonė sintezuojanti. Sintezės kaip proceso negalim pagauti. Sintezė ir analizė –

priešingi vektoriai. Skaidant parodo, kaip vyksta sintezė. Visumos skaidymas į dalis, nurodant tų dalių sąryšį – analizė.

Suv. aktai nėra paskiri. Nenutrūkstamo suvok. eigoje identifikuojam tuos pačius objektus, identifikacijos rezultatas – prasmė.

suvokiam ką nors kaip ką nors. Kaip prasmės gimimo vieta. Nematom gryno objekto, matom kaip ką nors, kaip turintį prasmę, kai turi prasmę. Suvokimas pagauna kažką tuomet, kai objektą galime identifikuoti. Negalim suvokti ir neidentifikuoti. Dėmesys pagauna tik tai, kas turi prasmę. Tai, kas neprasminga – lyg nematom. Koks nors objektas, turintis prasmę, suvokiamas prasminiame horizonte. Horizontas apibrėžia to objekto prasmę. Pvz.: namas. Suvokiam kaip turintį prasmę, kaip tikrovės objektą. Kiekviename suvokime yra prasmės laukimas to, kas turi būti. Objektus apibrėžia kontekstas (horizontas). Gali būti juslinis ir reikšminis horizontas (pvz.: ta pati paskaita Katedros aikštėj). Žodžius suprasim pagal tai, kaip suprasim patį asmenį, pagal tai kažko iš jo laukiam.

Suvokiam fenomenus – kaip kas nors, neduoti gryni objektai. Prasmę visada suvokiam prasmių kontekste.

2009-11-03. Husserlio mokinys M. Heidegger. Jis pasinaudoja Husserlio atskleista suvokimo struktūra – sąmonei niekad nėra duoti gryni daiktai, suvokiam per prasmę.

Heidegger šią struktūrą susiejo su kalba – prasmė priklauso nuo kalbinio konteksto.Nuo XX a. vid. įsigali mintis, kad viskas tik interpretacija, nėra tikrovės. Žymus

mąstytojas – F. Nietzsche. F. Nyčė – nėra fakto, tik interpretacijos, ir interpretacijų interpretacijos. Bet koks faktas, tikrovės matymas yra interpretuojamas, nėra gryno matymo. Suvokiam objektą kaip turintį prasmę, prasmę apibrėžia ne objektas, o kultūrinis kontekstas, todėl bet koks matymas – jau interpretacija.

Nuo kalbinio konteksto priklauso, ką mes laikome faktais – pvz.: spalvų pavadinimai. Matyti mus išmokina kalba. Kai neužtenka žodžių spalvoms, [blogai atšviesta, nesimato eilutės, 17 psl.] pasirenkam priklauso nuo mūsų kultūrinio suvokimo.

Tikrovėj mūsų žvilgsnis subjektyvus. Objektą pastebim tik jei turim kalbą. Kalba išmokina matyti, skirti objektą vieną nuo kito. Skiriam objektus tiek, kiek leidžia kalba.

Pati kalba papuola vėlai į F refleksijos akiratį. H. Gadamer – kalbėjimui būdinga savimarša. Kai kalbame, užmirštame kaip kalbame, negalime aiškiai reflektuoti. Sutelki dėmesį į mintį, kontroliuoji savo kalbą, bet iki galo negalim reflektuoti kodėl taip kalbam, kodėl būtent tokie žodžiai.

Teisėj bandoma apriboti kalbos daugiareikšmiškumą, kad išvengtume dviprasmybių, ją disciplinuojam. Taip galim bandyti pasiekti vienareikšmiškumą. Sustoja ties tam tikru lygmeniu, todėl nebeklausiam, kalbam tik pagal šituos apibrėžimus.

Negali būti aiškių prasmės apibrėžčių, kurios priklauso tik nuo objekto, nes prasmė priklauso nuo konteksto.

Kalbos analizės vyksta kalba. Nėra mąstymo be kalbos, negali būti tuščio mąstymo, visada išreiškiamas kalba, tik per ją įgauna apibrėžtį. Kol neišreiškiam kalba, tol ir nesuprantam. Mąstymas gali būti perimtas tik kalbiniu pavidalu.

Nėra gryno mąstymo. Nėra fakto, tik interpretacijos. Faktai nėra tiesiogiai duoti. Interpretacija priklauso kalbai, faktai – tikrovei. Tai, kas yra faktas, nulemta kalbos. Jo pasakymas – interpretacija kitam lygmeny, kur nėra skirtumo tarp fakto ir interpretacijos, kur prarastas naivumas, kuris mano, kad yra gryni daiktai ir yra kalba.

Kodėl taip susiklosto? Pirmiausia dėl patirties, daiktai parodo, kad yra kitaip, nei ma- [nesimato apatinės eilutės, blogai atšviesta, psl. 17] nuostatą, išgrynina, pagrindžia teoriškai.

Pažinimo siejimas su mąstymu. Platonas kalbą laiko nepakankama pažinimui. Aristotelis – teorija iš žodžių Dievas ir matyti siejama su matymu. Bet ar tikrovė – tai, kas matoma? Kur tada mąstymas? Kas yra pažinimas?

Kalba įgauna nominalistinę funkciją. Kalba tiesiog pavadina daiktus. Kalbos struktūra kaip ir tikrovės – kaip yra daiktai, taip kalboje vardai. Būtis – daiktai, o vardai – tik pavadinimai. Kalbos supratimas kaip antrinės tikrovės – kalba įvardina, kas vyksta tikrovėj. Teisingas pažinimas, kai kalba gerai įvardina tai, kas vyksta tikrovėj (minties ir daikto atitikimas).

Kalba – ne tik pavadinimai. Daiktus sieja erdvės, priežastiniai sąryšiai, kalboje – prasminiai sąryšiai. Kiekvienas žodis turi prasmių kontekstą, žodis – bendrybė.

Jau XIX a. W. von Humboldt – kalboje atsispindi pasaulėžiūra, pasaulio supratimas. Objektas nėra niekad neutralus. Bet koks įvardijimas atsineša savo kultūrinį supratimą. Kalba nėra neutrali. Kalba nėra vien pavadinimai, objektus per kalbą sieja prasminiai sąryšiai. Mokslas niekad neišsivaduoja iš prasminių sąryšių, pvz.: sistemų vienetai (šuninių grupė) atsiranda dėl žmogaus praktikos, kas mums artimiausia.

Kalba – ne tik pavadinimai, o interpretacija. Žmogus tik per kalbą turi pasaulį. Žmogus – mąstanti, kalbanti būtybė. (zoon logos -> animal rationale; gr. -> lot.). Logos – ir mąstymas, ir kalba, jie neatsiejami. Žmogus – kalbantis gyvūnas. Reikia atskirti žmonių ir gyvūnų kalbą. Per kalbą žmogus turi pasaulį, o ne tik aplinką. Tik žmogus gyvenimą gal grįsti teisingumo ir gėrio principais.

Gyvūnų komunikacija apsiriboja susižinojimu, o žmoguje atsiveria egzistencijos klodai – žmogus nėra sąlygojamas vien juslių ir instinktų. Pasaulį supranta per kalbą, per tai, kas gera, bloga, teisinga, neteisinga. Jei vadovaujies tik juslėm, kalbos nereikia, o norint suprasti pasaulį – reikia. Įvardini objektus, o įvardinimas turi kontekstus, nėra neutralus.

Aplinkoje – fiziniai (biologiniai) sąryšiai, kuriems paklūsta gyvūnai, jie negali elgtis kitaip. Liūtas negali nevalgyti antilopių.

Žmogus ir aplinkoje, bet gali ją performuoti priklausomai nuo prasminių sąryšių. Vis labiau tolstam nuo aplinkos, nebėra grynos gamtos. Gamtą irgi suprantam per interpretacijas, kalbą ir pagal tai reformuojam. Žmogus supranta per kalbą, o toks supratimas, perėjęs į veiksmus, keičia tikrovę.

Kalba – žmogaus žmogiškumo bruožas. Per kalbą jis turi pasaulį. Pasaulis – kalbiškas, o kalba – pasauliška, neatskiriama. Kalba – nėra savavališka, tikrovė priešinasi, parodo, kad yra kitaip nei manoma. Kalba transformuoja tada prasminius sąryšius.

M. Heidegger Husserl suvokimo objektu laiko objekto prasmę. Prasmės suvokimas interpretuojantis, priklauso nuo prasminių sąryšių. Kiekvienam suvokime implikuota daug dalykų, turim tuo tinklu sekti ir suvokti, kas ten implikuota. Heidegger – reikia pradėti nuo artimiausio santykio su objektais. Mūsų būtis pasaulyje praktinė, daiktų suvokimas pirmiausia yra praktinis.

Graikiškai daiktai – pragmata, siejasi su praxis sąvoka. Reikia iškelti pragmatinį pragmato pobūdį. Pirmiausia žmogui duoti ne objektai, o daiktai praktikos lauke. Žmogaus gyvenamoji erdvė – egzistencinė erdvė (erdvė: fizinė, egzistencinė). Fizinė erdvė suabstraktinta ir išvesta iš egzistencinės.

Objektas –tai, kas duota priešais (lot.). Objektyvu – tai, kas išvalyta nuo kalbos ir interpretacijų. Gryno daikto supratimas tuomet, kai yra suspenduojamas žmogaus supratimo tinklas. Tai negatyvi sąvoka, nesubjektyvumas. Tai, kas objektyvu – išvestinis dalykas, nes žmogui pirmiausia duotas prasminis pasaulis.

Fizinėje erdvėje – erdviniai, geometriniai sąryšiai, bet žmogui tai, kas erdvėje – visai kiti sąryšiai. Stalas prie stalo nelygu žmogus prie žmogaus. Nėra tik grynų fizinių kūnų, visi objektai turi skirtingą prasmę.

Heideggeris – visi objektai duoti kaip įrankiai. Negalim matyti objekto kaip gryno, pirma kaip įrankį, turintį prasmę. Objekto supratime – visas praktikos suvokimo laukas. Implikuotas visas sąryšių laukas. Raktas – ne metalas, konkreti auditorija, auditorija rakinama ir pan.

Nėra pavienio įrankio, įrankis tik visumoje, apibrėžtis priklauso nuo priklausomybės kitam įrankiui. Nėra neutralių objektų, juos sieja prasminiai sąryšiai. Įrankis atsineša visą sąryšių tinklą. Skirta tam, kad – nurodo kam buvo pagamintas ir pan. Taip yra interpretuojamas, kultūra sako, kam jis skirtas, nulemta jų funkcijos.

Nepaliesta gamta taip pat suprantama kaip įrankiai, nebūtinai išteklių prasme.Kiekviena interpretacija – pasisavinti, įtraukia į prasminių sąryšių tinklą, pvz.: miške –

malonu pasivaikščioti. Jei objektas suprantamas, įtraukiamas į šį tinklą. Kiekvienas supratimas sukuria sąlygas imtis veiksmų.

2009-11-10. Kalbos filosofijaHermeneutinė, analitinė, struktūrinė – reikšmės ir prasmės problema šiose filosofijos

kryptyse.Prasmės ir reikšmės tapatybės problema ir pačios kalbos sąsaja su socialiniu pasauliu.Gyv. pasaulis apibrėžia reikšmes ir prasmes, o jos sudaro gyv. pasaulio reikšmių

lauką. [Praleista viena eilutė. Blogai atšviesta. 19 psl.].

Klasikinė kalbos samprata: žodžiai – daiktų vardai. Žodžio tapatybė apibrėžia daiktą, kurį jis žymi. Toks kalbos supratimas artimas mūsų kasdieniam supratimui – kalba įvardija tikrovę. Kalba traktuojama nominalistiškai, kalba – daiktų pavadinimai. (Nominalizmas ir realizmas) Priešprieša nuo Platono – idėjos realios, ar tik pavadinimai.

Pats pažinimas daugiau sutelktas į žinojimą, siejamas su žiūra, matymu. Kalba nebuvo laikoma pakankama pažinimui, Aristotelis vertino regėjimą – jo dėka galim matyti daugiau skirtumų. Akis gali fiksuoti daug skirtumų, o kalba – labai ribota. Kalba suprasta tik kaip galimybė komunikuoti, kaip pavadinimai. Jos konstitutyvinė funkcija buvo nepastebėta.

Pagal Husserlį, prasmė nepriklauso vien nuo objekto. Konstitucija – prasmės steigimasis. Prasmė konstituojasi, kai suvokiu objektą. (Kas nors) – objektas; (kaip kas nors) – prasmė.

Grynų objektų nematom, iškart identifikuojam kaip ką nors. Pasirodo kaip kas nors prasmės konstitucija, nes prasmė įgyja apibrėžtį, nėra bet koks. Pagrindinis klausimas – kas apibrėžia? Jei objektas, tai nėra reikalo kalbėt tokiais terminais, tuomet tai tiesiog vardas, pavadinimas.

Šiuolaikinė filosofija parodo, kad pavadinęs „gali pagadinti“ kultūrine prasme. Hussserl – prasmė konstituojasi tik prasminiam horizonte. Kultūra pateikia šį horizontą ir jo kontekste prasmė įgauna apibrėžtį.

Prasmė nelygu reikšmė. Prasmė siejama su suvokimu. Suvokiu kaip ką nors. Reikšmė – tai, kas apibrėžta, turi tam tikrą tapatybę, išskaitoma tekstuose, žodynuose ir pan. Reikšmė – prasmės [Praleista viena eilutė. Blogai atšviesta. Psl 19] kontekste. Perskyra ir tarp sintezės ir analizės. Sakinys – ne tik žodžių suma. Supranti žodžius, jų reikšmę, sakinio prasmės – ne. Sakinys – kitas prasminis vienetas. Norint suprasti, reikia atlikti sintezę, pagauti sakinio prasmę. Didesni sintetiniai vienetai – pastraipos, skyriaus ir pan. prasmė. O analizė – skaidymas to, kas suprasta. Analizė – visumos paaiškinimas išskaidant ją į dalis ir parodant dalių tarpusavio sąryšius.

Teisinis tekstas – analitinis, nes iškart apibrėžia žodžių reikšmę.Suvokimo aspektas ir to, kas apibrėžta ir perduota – skirtumas tarp prasmės /

reikšmės.Suvokime objektas nėra iki galo apibrėžtas. Suvokiam ne tik pavadinimą, suvokiam

daug daugiau. Dalykai implikuoti suvokime, pvz.: ką mes žinom, jei matom, kad pirštinė.Horizontas apibrėžia prasmę. Prasmė neturi aiškios ribos.Kai kalbam apie prasmės tapatybę, problema, kad nėra aiškių prasmės ribų. Apibrėžia

daug implikuotų dalykų. Suvokimas priklauso nuo kultūrinio konteksto. Implikuota gyvenimo praktikos. Suvokime ir vertinamieji dalykai, subjektyvūs, pvz.: nemėgstu kumštinių pirštinių.

Heidegger – praktinis supratimas. Pvz.: plaktukas. Plaktuko prasmė ne į jį spoksant, bet kalant. Įrankiai suprantami, kai jais naudojamasi. Jei Afrikoj nenaudoja pirštinių, neturės praktinio supratimo, praktinės reikšmės.

Hermeneutinėje filosofijoje prasmė neturi aiškių ribų, o ją apibrėžia kontekstas. Hermenėja – interpretacija (gr.). Tekstų skaityme ta pati struktūra – sakinio prasmę apibrėžia kiti sakiniai, kontekstas. Vieną vietą galima aiškinti kita teksto dalimi. Neatsietina nuo gyvenimo praktikų – pvz.: kai skaitom apie kitas kultūras, nesuprantam žodžių, nes neaišku, kokią funkciją atlieka.

Prasmę apibrėžia gyv. praktikos kontekstas. Kraštutinis pvz.: ironija, parodija. Jie turi prasmę, kurią vieni pagauna, kiti ne. Ironija laikosi dviem prasminiais sluoksniais – suprasti tikrovę ir tai, kas pateikta. Kontrasto dėka gali suprasti, kas juokinga.

Kai norime žinoti, kas implikuota, reikia sekti kultūriniu kontekstu. Tik taip supranti žodžių prasmę. Neįmanoma adekvačiai išversti, kiekvienas vertimas – interpretacija.

Analitinė filosofija – susieja kalbą su gyv. praktikom dar labiau. L. Wittgenstein – vienas svarbiausių atstovų. Pateikia kalbinių žaidimų sampratą. Ankstyvuoju periodu judėjo klasikinėje kalbos sampratos perspektyvoje, o vėliau suprato, kad nelabai pavyksta rasti tikslų vardo ir objekto atitikimą. Kalba – daugiau nei vardai. Kodėl sakinys turi prasmę anksčiau atsakydavo – sudedamieji elementai žymi objektus. Išlieka klasikinėje kalbos sampratoje.

Vėliau vėlyvasis autorius keitė atsakymą – atlieka vaidmenį kalbiniame žaidime (sakinys). Kalba – kalbos vartojimas. Hermeneutika prasmę aiškina per prasminių sąryšių tinklą, paaiškina interpretavimo praktiką. O šis autorius kalba apie kalbos vartojimą – reikia aiškintis, kaip vartojama kalba. Tik ši analizė gali atsakyti į klausimą, ką kalba nori pasakyti. Tarptautiniai žodžiai

pvz.: skirtingai vartojami. Ši filosofija labiau tinka kasdieniam vartojimui, nes kalba čia labiausiai priklauso nuo vartojimo, žmonės nesigilina, ką reiškia. Pvz.: rusiškus keiksmažodžius vartoja nesuprasdami prasmės. Kitas pvz.: vaikų kalba.

Daug kur žmonės nereflektuoja, kai vartoja kalbą. Todėl žodžio reikšmę reikia aiškintis per tai, kaip ir kur vartojamas. Prasminiai sąryšiai gali nepaaiškinti, jei tiesiog papročiai tokie. Yra daug kalbinių žaidimų, todėl sakinių supratimas priklauso nuo veiksmų konteksto.

Pvz. Statybininkas sako :”plokštė”,o kitas nueina ir atneša. Supranta prasmę, jei supranta kalbinį žaidimą.Per vartojimą, kalb. Žaidimą suvokiama per tai aišku , kokį ekstralingvistinį veiksmą atsineša sąvoka. Kalbinių išraiškų prasmę lemia ekstralingvistinis elgesys.

Ostino (Austin) - speech act (kalbos aktas). Kiekvienam pasakyme trys aktai : Lokucija Ilokucija Perlokucija

Aiškiausia ten, kur kažkoks nesutapimas.Lokucija – kai apibūdinamas objektas (geros paskaitos).Ilokucija – išreiškia intencijų sritį (kartu siūlo klausyt paskaitų,o ne tik suteikia informacijos)Perlokucija - atspindi poveikį pašnekovo pusėje( džiaugsmingai einam klausyt paskaitų).

Lokucija - kita pvz.: žiūrint į parduotuvę,sako - “čia yra pigaus šokolado”. Ilokucijos atveju jau pratymas nupirkti šokolado. Perlokucija – akto prasmė, tėvas nueina nupirkti šokolado.

Norint suprasti sakinio reikšmę, reikia suvokti,kad tai visuma. Reikia atsižvelgti ir į poveikį. Per tai galima suprasti, kas buvo turėta omeny.

Toliau prasmės ir reikšmės tapatybės problema. Hermenentinėj f. – prasmė tapatybę apibrėžia horizontas, kontekstas; prasmė nėra tik daikto pavadinimas, prasmę apibrėžia kontekstas, viena prasmė išvedama iš kitų prasmių, iš praktinės veiklos lauko. Todėl kalba- lyg pasaulėžiūra, nes kontektas formuojasi kultūros pagrindu. Kalba susaisto prasminiais ryšiais. Kai klausiam , kas yra miškas, iškart klausiam, kas turėtų tam miške būti. Žmogus tikrovę mato.

Analtinė filosofija -kalbos vartojimas. Prasmę apibrėžia kalbos vartojimas. Reklama ne tik siekis informuoti, bet ir skatinimas pirkti.Struktūralizmas – nėra vien kalbos filosofija.Jų pačių požiūriu tiek į kalbą, tiek į pasaulio supratimą – mato visur struktūrą. Tai leidžia lyginti pvz.: įvairių tautų mitus , kai išryškini struktūrą.

F. de Saussure (1916 m.knyga) pasiūlo strukūrinų požiūrį į kalbą. Vėliau analizuoja ne tik kalbą, bet ir kaip ji konstruoja tikrovę. Kalba – tai sistema, susidedanti iš:

Langue (kalba) Parole (pranešimas, kalbėjimas)

Juos reikia išskirti, nors mūsų kalbėjime gal nejaučiam skirtumo. Pirmiau tyrinėti reikia kaip langue. Kalba – sinchroninė sistema; parole – diachroniniai įvykiai. Vienalaikė sistema, nes kalba kaip sistema neturi konkretaus čia ir dabar – ji gali būti dabar vartojama, bet tyrinėjant reikia traktuoti kaip vienalaikį.Parole – pranešimai vyksta skirtingu metu.Langue –anoniminė, parole – asmeninis. Langue nepriklauso kam nors, o parole intencionalus kieno nors aktas. Kalba - kaip kodų rinkinys. Parole –kodų rinkinio kombinacija.Jei norim išsiaiškinti kalb. sistemą, reikia atsieti nuo kalbėtojo, nes jis visada turi intencijas, sako kam nors. Tokioj sąveikoj kalbos vieneto vieta sistemoj, reikšmės tikslumas nėra aiškus ir apibrėžtas, pvz.: vienas kalba neaiškiai, bet kitas supranta. Kalbą taip pat reikia atsieti nuo tikrovės. Per langue ir parole skirtumą atsieja nuo kalbėtojo subjekto, o toliau – atsieti nuo tikrovės ,nes žodžiai nėra daiktų vardai.

Strukt. Požiūriu: sistema autonominė, tiek daiktų, tiek kalbėtojo atžvilgiu. Svarbi tezė – nei vieno sistemos vieneto reikšmė neturi savaiminės (??).

Reikšmė kyla iš priešpriešos būties sistemos vienetams. Kalbos sistemoje egzistuoja tik skirtumai, o ne substancinė būtis. Subs. būtis – kiekvienas objektas – substancija, tai kas išlieka kitimo būtyje, substancija išlieka ta pati. Aiški tapatybė.Čia žodis neturi tapatybės. Ji apibrėžiama per skirtumus. Išryškėja, kai bando tikslinti kalbą – atskirti nuo kitų sistemos vienetų, o ne tiek apčiuopti, kas jame slypi. Skirtumai suteikia reikšmės tapatybei. Žodis gali skambėti identiškai, bet pati tapatybė apibrėžiama per skirtumus. Ne žodžio tapatybė – o reikšmės, nes žodis tas pats.

Signifikantes / signifikates priešpriešaSignifikantas – garsas, užrašas, materiali išraiška. Signifikatas - skiriamoji vertė leksinėje sistemoje, tai kas turima omenyje, ta reikšmė.Skirtumas tarp ženklo, kuris užrašytas (jis būna tas pats) ir reikšmės (signifikatas keičiasi, turi skirtingą tapatybę.tapatybę apibrėžia įvesti skirtumai . Žodį sudaro abu : ir signifikantas, ir signifikatas. Tas pats žodis vartojamas daugeliu reikšmių. Gal galima sugalvoti daugiau žodžių? Nėra prasmės, nes visada yra daugiau signifikatų. Reikia įvedinėt skirtumus jų lygmenyje.Šis reikšmės supratimas išplečiamas toliau. Kalb. struktūros įvesdamos skirtumus formuoja visą socialinį pasaulį.

Kalba ir raštas. Raštas kaip pasaulio metamorfozė.

P. Ricoeur frazė – raštas kaip pasaulio metamorfozė.Struktūralizmas įveda skirtumą tarp kalbos ir pranešimo. Taip galima atskirti kalbėjimą ir raštą. Raštas – tekstas, diskursas – atpažįstamas tekstas, turi pastovią tapatybę. Kalbėjimo tekstas irgi turi tapatybę. Ar kalbėjimas ir tekstas turi bendras šaknis ar visai skirtingi?J.Derrida: kalbos ir rašto šaknys skirtingos. Parolė – pranešimas, jis visad tam tikroj situacijoj, kalbėtojas turi intencijas( nori pasakyt, suvokia tuos dalykus, kuriuos kalba. Suvokimas gali skirtis nuo to, kaip žodis apibrėžiamas sistemoje). Raštas atsietas nuo situacijos. Tekstas – autonominė sistema. Pats tekstas gali nepriklausyti nuo autoriaus, pvz. kai tekstas traktuojamas ne kaip autorinis dalykas, autorius mirė, interpretatorius gali neatsižvelgti į autorių.F. Nyčė – kas yra objektyvumas? Dieviškas žvilgsnis žmogui neįmanomas. Kuo daugiau sau įstatysim akių, tuo geriau pažinsim dalyką. Daug akių – iš skirtingų perspektyvų fenomeną mato skirtingai. Viena F teorija negali pasakyt kaip yra iš tiesų. Aiškina kaip mato iš savo perspektyvos.

Ricoeur – negalima taip radikaliai atskirti kalbėjimo ir teksto. Tai skirtingi dalykai (kai rašom tekstą ir kalbam kitam). Skirtumas ne tik tekste, bet ir skirtumas tarp kalbėtojo ir klausytojo bei autoriaus ir skaitytojo. Skirtumai : ostensinės nuorodos – funkcionuoja ir kalbėjime ir rašte. Atlieka identifikavimo f-ją. Objektas parodomas,o ne apibrėžiamas. Svarbūs gestai, nereikia aiškinti kai tiesiai nurodo. Parodymas leidžia identifikuoti objektą, nurodo ir žinai , pvz. : parodyti raudoną spalvą. Nereikia papildomų aiškinimų.dialoge nuorodos yra situacinė, priklauso nuo vietos, kalbėtojas nurodo, gali gestu. Tekste irgi yra šios nuorodos, bet jos ne situacinės, o kontekstinės. Kalbėjimas neišvengia šių nuorodų, nes negalima nuolatos apibrėžti objektų. Tekste reikia sukurti erdvės-laiko tinklą , sukurti pasaulį; tam tikrą kontekstą , kuriame nuorodos būtų aiškios.,pvz kalbant apie graikų pasaulį. Atskleisti, ką nurodo vienas ar kitas žodis.

P. Riccoeuro knyga- „Interpretacijos teorija“ 37 – 54 psl.

Problema : ar kalbėjimo ir rašto šaknys skirtingos?Vieni sako, jog taip, nes kalbėjimas – dialogo situacijoj, o raštas atskirtas, jis pats generuoja reikšmes.P. Riccoeur – reikia rasti sąsajas. Rašte labiau išplėtojama prasmių kūryba. Šalia žmogiško gyvenimo yra tekstai. Visas pasaulis yra perkeistas, tik per raštą turim žmogišką pasaulį. Jie išmoko matyti , suprasti pasaulį. Raštas prasiskverbia net į juslinę patirtį. Objektas suvokiamas horizonte, kurį kuria raštas.

Kuo skiriasi kalba ir tekstas?

Kalbėjimo situacijoj svarbios ostencinės nuorodos, jos atlieka nurodomąją funkciją. Kiekvienam kalbėjime jų pilna, jos leidžia neaiškinti kiekvieno pasakyto žodžio. Per jas aišku, kas turėta omenyje. Dialoge paprasta – nurodo čia pat. Tekste situacinės nuorodos nunyksta, negali būti. Gali būti išimčių kalbant apie tą patį paveikslą. Tekstas paprastai kalba ne apie vieną objektą,o visumoje. Tekste neįmanoma perteikti gestų, jų nurodyti. Ostencinės nuorodos – ne situacinės, o kontekstinės. Vis tiek turi būt nurodoma į situaciją, kurioje objektas, bet ši situacija gali būti nurodoma tik per kontekstą. Pvz. pasakojimuose nurodoma erdvė, kurioje veikia personažai. Romanas tekstu turi sukurti situaciją. Galima kurti per daiktus ar pan. romanas pakankamai pririštas prie situacijos. Labiau atsitraukiant nuo situacijos, kontekstualumas dar svarbesnis. Pvz. kalbant apie graikų pasaulį. Apie ką mes kalbame? Tekstas sukuria kontekstinį sąryšių tinklą, kuriame suprantame tai , ka mums perduoda istorija. Svarbios ostenc. Nuorodos – nurodome ne aiškinant, tai jau kontekstinės nuorodos. Istorikas atkuria graikų horizontą, kad suprastume. Dėlto istorija –visatos kūryba. Kuria kontekstą. Nuo kontektso priklauso kiekvieno įvykio supratimas. Dėl ost. Nuorodų susiformuoja erdvės-laiko tinklas , dėl kurio atsiranda savaime suprantamybės. Riccoeur – klausia apie rašto galimybę perteikti tikrovę. Atsisieja nuo situacijos , kalba lb ribota, negali apimti visko, todėl ir tekstas nepajėgus perteikti tikrovę , pvz. įvardyti spalvas. Jei įvesim daugia žodžių , pasidarys griozdiškas , mažiau galimybių ką nors pasakyti, būtų sunku susikalbėti. Reikia tikslint, bet kažkur reikia sustoti – turi išlikti savaiminių suprantamybių lygmuo. Todėl tekstas irgi ribotas. Senai žinoma rašto kritika, pvz. Platonas: tikrojo žinojimo neįmanoma išreikšti kalba, užrašyti. Raštas per silpnas , per mažai išraiškos galiimybių. Pripažįstą mokymą tiesiogiai, tik taip galima perduoti žinojimą. Beto, skaitant knygą, negali jos paklausti, tekstai tyli. Dėl to geriau bendrauti su autorium, tau gali atsakyt, pasakyti kitaip, pgl kontekstą, kuriame aš esu. Iš autoriaus pusės raštas irgi silpnas, nes tekstas pats apsiginti negali. Platonui svarbi dialoginė situacija – iš abiejų pusių. Ricceuro knygoje dar argumentas Platono – raštas leidžia fiksuoti, bet padeda ne prisiiminti, o užmiršti. Siela , sąmonė parašiusi užmiršta, nesuvaldo daugėjančių žinių, nebegali pažinti pasaulio. Riccoeur bando atrasti pozityv. Rašto puses, pateikia argumentus prieš Platoną. Kalbos galimybės ribotos, bet kalba perteikdama mažiau, perteikia daugiau. Kalbos žodžiai riboti negali, perteikti visų niuansų.

Tapymo ir nuotraukos analogija – tapytojas neperteikia visko, ką mato („ribotas žodynas“) . foto atrodo pagauna viską, tačiau paveikslas perteikia daugiau reikšmės nei foto. Foto pagauna viską, bet nieko nesulaiko (megėjiška foto). Vieną svarbiausių fiunkcijų tapyboj atlieka kontrastas. Jis rodo skirtumą , atskiria objektus, parodo objektą,kaip jį reikėtų matyti, papasakoja tikrovę. Perteikiama ne viskas, o tai ką norėjo pasakyt autorius.Tapyba perteikia tai, kas teksta esminga, foto to nelieka. Net abstrakčioji dailė labaid daug pasako, nes pateikia esminius dalykus. Paveikslas rodo, kaip reikia matyti,perteikia daugiau reikšmės per kontrastą. Pateikti interpretaciją – išryškinti tam tikrus dalykus. Raštas taip pat turėdamas ribotas galimybes( ne tik gramatikos, bet ir išraiškos ir pan.) sugeba perteikti daugiau reikšmės. Pasaulis rašte ne fiksuojamas, o perrašomas – tai pasaulio metamorfozė. Per raštą žmogus turi ne tik aplinką, bet ir pasaulį. Aplinka daugiau susieta fiziniais ryšiais, o ne žmogiškais –prasminiais sąryšiais. Raštas kuria prasm. Sąryšių tinklą ir kiekvienas matomas objektas turi daugia reikšmė.

Raštas taip pat turėdamas ribotas galimybes( ne tik gramatikos, bet ir išraiškos ir pan.) sugeba perteikti daugiau reikšmės. Pasaulis rašte ne fiksuojamas, o perrašomas – tai pasaulio metamorfozė. Per raštą žmogus turi ne tik aplinką, bet ir pasaulį. Aplinka daugiau susieta fiziniais ryšiais, o ne žmogiškais –prasminiais sąryšiais. Raštas kuria prasm. Sąryšių tinklą ir kiekvienas matomas objektas turi daugia reikšmės nei turėtų vardas, nes atineša kažkokš kontekstą. Dėl to filosofijoj svarbu kalbėti disciplinuotai. Prieš norėdamas kąnors pasakyt, turi pradėt nuo kalbos analizės. Nuo kalbos priklauso, ką pasakysi.

Filosofija ir etika

Etika kelia klausimus apie principus, kuriais turėtų vadovautis individas. Tai – praktiniai filo principai, pgl kuriuos turėčiau gyventi.aristotelis sieja su laime,kurią garantuoja doras gyvenimas. Tai ne vien pažintinė disciplina, o gyvenimas būdas. Aristotelis kreipia etine praktine linkme, nes filosofas turi išmokti gyventi išmintingai. Pagr. problema – praktinės filosofijos gėris. Platonas rūpinasi gėriu,o Aristotelis gerais veiksmais.

Gėrio ir laimės klausimai Eudaimonistinėj (eudaimonia –laimė) etikoj. Trys pozicijos :Aristotelis, hedonizmas, stoikai.

Aristotelis – Nekrašo vadov. (184 – 195) .

Žmogaus tikslas – laimė (aukščiausio tikslo prasme laimė nėra tikslas dar kam nors). Geras gyvenimas – laimingas gyvenimas. Kaip pasiekti ? laimę turi suteikti ne dievai, o žmogus gali pasiekti savo jėgomis, reikia dorai gyventi. Dorai tai nelygu krikčionišk. Dorybės. Laimingas turi būt šiam gyvenime, o ne kitame. Etika yra praktinė užduotis, nereikia jos svarstyti, reik išmokti (išmokti gyventi laimingai). Laimę sieja ir su išmintingu gyvenimu. Laimė nėra būsena , kai žmonės lainmingi išgyvendami malonius dalykus. Bet laimės neturim sieti su būsena , nes jos praeina. Laimę reikia sieti su gyvenimo būdu, nes jei išmoksti tinkamai gyventi , tavo laimė bus pastovi. Priklausys nuo tavo valios, niekas neatims, o malonumai priklauso nuo įvairių dalykų. Nors laime taip pat reikia šio to : šeimos, sveikatos ir pan. nepropoguoja asketizmo – tai kraštutinumas. Laimę sieja su gyvenimo būdu, nes reikia išmokti tinkamai gyventi. Laimė – ne sėkmė, galima išmokti, būti doru žmogumi. Dorybė – ne gerų savybių prisikaupimas, siejama su tinkamu pasirinkimu tam tikrose situacijose. Dažnai dorybę gali paaiškinti praktiniai sprendimai. Dorybė siejama su tuo,kiek moki surast tinkamiausią variantą -aukso vidurį., kuris yra tarp dviejų kraštutinumų. Nuklysti labai lengva. Svarbu rasti aukso vidurį – tai reikia išmokti.Sunku atsakyti, kas tas aukso vidurys. Tam reikia išminties, tas priklauso nuo konkrečių situacijų. Aristoteliui svarbiausia dorybė – nuosaikumas, tai jau savaime simbolizuoja aukso vidurį. Turi išmokti pasirinkti. Doras gyvenimas, kai dorybė tampa įpročiu, ir yra laimingas gyvenimas. Dorybė nėra savybė savaime, tai tam tikra praktika. Doro žmogaus gyvenimas savaime malonus. Malonumas leidžia pasitikrinti, ar iš riesų esi doras (pvz. su iškritusia pinigine).Laimė siejama ne su momentu, o su visuma. Dorybė – žmogiška veikla, siejama su protine veikla, nes tik protas leidžia tinkamai valdyti.

2009 12 18. Hedonizmas ir stoikai – lyg priešybės, nes vienų principas – malonumas (hedone), o kitų – apatija (apathos), bejausmiškumas. Nėra tolimos Aristoteliui, bet nuėjo skirtingai.Aristotelio “etikoje” pagrindinis motyvas – laimė. Siekdamas jos elkis dorai. Dorybė – ne moralinė norma, o aukso vidurys – geras elgesys tam tikroje situacijoje. Doras gyvenimas kartu ir malonus. Bet čia malonumas – ne kūniškas išgyvenimas, o gerokai daugiau.

Hedonistai malonumą laiko pagrindiniu etikos principu. Platesnė malonumo samprata. Žmogui artimas dalykas nuolat siekti malonumų, todėl visais laikais buvo paplitęs tam tikras hedonizmas. Mūsų visuomenė irgi orientuota į malonumus, pvz.: atostogos privalo būti malonios.

Hedonizmo pradininkas EPIKŪRAS, gyvenęs IV – III a. pr. Kr. Po Aristotelinis laikotarpis. Hedonizmas suartina etiką ir psichologiją. Žmogus tokia būtybė – ir kūnas, ir siela siekia malonumų. Tai turėtų būti pagrindinis etikos motyvas, nes žmogui tai būdinga. Koks žmogaus gyvenimas geras? Ne tiek išmintingas, kiek malonus. Kaip elgtis? Siekti malonumų, taip savaime

išsisprendžia laimės klausimas. Nenutolstama nuo išmintingo gyvenimo būdo – malonus……………..(čia 25 psl. apačioj neatsisšvietė, todėl reik pasižiūrėt.)…………….. Jei žmogus siekia bet kokių malonių išgyvenimų, dažnai gyvena neišmintingai, pasėkmės atsisuka prieš jį patį. Malonus gyvenimas yra geras ne pagal pavienius išgyvenimus, o žiūrėti į gyvenimo visumą ir jo kontekste malonumą laikyti malonumu. Gyvenimas pats savaime apibrėžia kaip malonumą. Galime skirti trumpalaikius ir ilgalaikius malonumus. Todėl, kai ką nors vertiname kaip malonumą, reikia atsižvelgti į pasėkmes (pvz., alkoholio vartojimas – malonumas, tačiau vėliau sukelia skausmą. Pagal Epikūrą, tai nėra tikrasis malonumas, nes po jo seka skausmo periodas.

Gyvenime reikia siekti malonumų, kurie nesukeltų skausmo – tai tikrieji malonumai. Epikūrui svarbūs dvasiniai malonumai (pvz., draugystė, nes ji kelia džiaugsmą. Pati draugystė – malonumas.). Pats malonumas, pagal Epikūrą – skausmo nebuvimas. Toks gyvenimo būdas, kuriame nepatiri skausmo, todėl reikia gyventi išmintingai. Reikia išlaisvinti sielą, kad nejaustum skausmo. Reikalingos sielos pratybos, hedonizmas nukreiptas į praktiką: “išmok gyventi taip, kad gyvenimas taptų malonus ir kad patirtum kuo mažiau skausmo.”

Hedonizmo minusas – malonumo samprata gali būti labai išplėsta. Net labai nemalonioje veikloje gali įžvelgti prasmę ir malonumą. (Nekrašą paskaityti )

Stoicizmas – hedonizmo priešybė, nes hedonizmui svarbiau siekti malonumo, o stoicizmui svarbiau dvasios tvirtumas, nepažeidžiamumas – tai, kad visi poelgiai priklausytų nuo mano valios. Stoikų įrašymas į ???eudam.??? liniją sąlyginis.

Svarbios istorinės aplinkybės, nes Stoicizmas tampa…………(25 psl. apačioj neatsišvietė)……..

Žymiausi stoikai – Epiktetas, Seneka, Markas Aurelijus (imperatorius). Bando suteikti dvasios tvirtumą tam, kuris kenčia, kurį destabilizuoja negandos.

Epiktetas – vergas, Seneka – Nerono mokytojas. Svarbus tvirtumas, neprisirišimas prie išorinių aplinkybių, nuo grėsmės niekas neapsaugotas. Hedonistai stovi malonumų akivaizdoje, o stoikai – grėsmės.

Stoikai teigė, jog reikia būti abejingu išorinėm gerybėm, neprisirišti prie turtų ir pan. Kai nustosi save su jom tapatinti, būsi laisvu, nes tada viskas priklauso nuo tavo valios. Žmogus tada valdo save patį, savo pasaulį. Įvairūs įvykiai nepaverčia manęs abejingu, nes neprisirišu prie dalykų, kurių galiu netekti (pvz. politinės padėties).

Stoicizmas kaip ir hedonizmas – praktinė filosofija. Norint tapti nepažeidžiamu, reikia nuolat su savim dirbti. Nereikia tapatinti su asketizmu ar krikščionybe, nes krikščionybei svarbiausia sielos išganymas, o stoicizmui svarbiausia laisvė, nekalbama apie anapusinį gyvenimą, laimingu nori būti šiame gyvenime. Stoicizmui turėti – tarsi neturėtum. Sielos nuostata, kad turtas nėra reikalingas, praradus nebus tragedijos. Laisvė brangesnė už turtą. Jo nereikia atsisakyti (mesti), jis blogis tuomet, kai gyvenimą sieji su turtais. Krikščionybėje viskas priklauso nuo Dievo valios, kiek tada laisvas žmogus..? Stoikai sako, kad viskas nulemta likimo. Jei žmogus maištauja prieš likimą, jis nėra laisvas. Atrodo paradoksaliai, bet jei žmogus siekia keisti likimą, tai jis prisiriša prie išorinių aplinkybių (pvz., priešinasi, jei prarado turtus, todėl nėra laisvas, nes siekia turtų. Jei suvoki, kad tai likimas – tampi laisvas, tavęs nepažeidžia išorinės aplinkybės, tu nuo jų nepriklausai. “Būk panašus į uolą.” (Markas Aurelijus). Arba, pvz., ligos atveju oer daug prisirišęs prie sveikatos. Reikia džiaugtis, kad liga nepalaužė.

Apatija – pagrindinis stoikų principas (gr. k. pathos - jausmas). Neigimas – tai bejausmiškumas. Reikia skirti nuo psich. kai žmogus būna apatiškas. O čia apathos – sąmoninga pastanga, reikia dirbti, kad tą pasiektum. Čia irgi turtai nėra svarbi gyvenimo vertybė. Sąmoningai nuprasmina, kad liktų laisvas.

Stoicizmo trūkumas (minusas) – egoistiškas, orientuotas į žmogų rūpestis, rūpestis savimi grėsmės akivaizdoje. Abejingi kitų kančioms, nes jei jos mane veikia, turiu prie jų neprisirišti, išlaikyti sielos tvirtumą. Stoikai - asocialūs tam tikra prasme – išlaiko distanciją bendruomenės atžvilgiu, savo laisvę vertina labiau. Ar aukotųsi dėl kito? Tai – tavo likimas, tau reiktų susitaikyti su tuo. Stoicizmas nėra grubus bejausmiškumas. Stoicizmas – praktinė disciplina, todėl viskas priklauso nuo situacijos.

I. Kanto etika. IKI Kanto eudamonistinė, o po to įvairios kitos. Kantas etiką glaudžiai sieja su morale. Skirtumas – motyvai. Antikos etikoje – kodėl reikia elgtis dorai? Kad būtum laimingas.

Pagal Kantą žmogus savo pastangom negali užsitikrinti laimės. Jis gali tapti vertu laimės. Kantas – protestantas. Kantas vadovaujasi silpnumo nuostata – žmogus yra silpna būtybė. Geri dalykai galimi tik Dievo valia – ne nuo žmogaus valios priklauso. Antikoje priklauso daug nuo dievų, bet ten gali įveikti savo silpnumą. Krikščionybėje viskas priklauso nuo Dievo valios. Kantas – laimė priklauso nuo Deivo. Pati laimė, kaip pagrindinis etikos motyvas, atsitraukia – pagrindu turėtų būti pareiga. kodėl turiu elgtis dorai/moraliai? Iš pareigos. Kantas žvelgia ne iš asmeninės perspektyvos, o iš bendruomeninės. Pareiga neturėtų būti suprantama tiesiogiai. Daugiau kalbama apie etikos motyvą: mano pareiga elgtis moraliai, kitaip bendruomeninis žmogaus socialinis gyvenimas būtu neįmanomas. Jei nėra moralės, kiekvienas elgiasi kaip nori. Bendruomenė gali būti sutvarkyta vadovaujantis tik protu, be pareigos tai neįmanoma.

Pareiga – elgtis pagal kategorinį imperatyvą. Kaip identifikuoti moralų elgesį? Esmė slypi motyvuose. Moraliai elgtis ne dėl tikslo, o iš pareigos. Tik pagal motyvus galima atskirti amoralų elgesį. Išoriškai gali elgtis moraliai, bet, ar iš tikrųjų – lemia nuostata, motyvas. Pagrindinė moralės prielaida – žmogaus laisvė. Jei laisvas – gali elgtis iš pareigos.

Kantas skiria sąlyginę laisvę ir absoliučią. Gamtoje absoliučios laisvės nėra, tik sąlyginė. Ji nuolat determinuota aplinkybių (pvz., liūtas gali rinktis antilopę, bet negali absoliučiai rinktis nevalgyt jų). Žmogus - išskirtinė būtybė, nes gali rinktis absoliučiai (absolutum – nepriklausomai nuo įvairiausių aplinkybų.). Žmogus gali elgtis pagal tam tikrą principą, o ne dėl aplinkybių. Laisvė atsiranda, kai atsiranda kokybinis šuolis ir žmogus gali apsispręsti. Pagal šuolį spendžiame, ar elgiamasi moraliai (2 m. vaikas atima bandelę, jei yra alkanas. Kai suvokia, kad iš principo atiminėt negalima, tuomet ir gali rinktis absoliučiai, nepriklausomai nuo to ar alkanas.).

Kai turi absoliučią laisvę, gali elgtis pagal kategorinį imperatyvą (liepimą). Hipotetinis imperatyvas – kaip elgtis siekiant tikslo, o kategorinis nepriklauso nuo tikslų ir aplinkybių, yra pagrindinis moralaus elgesio principas. Kategorinis imperatyvas: “Elkis taip, kad tavo valios maksimas, galėtų būti ir visuotinių įstatymų leidimo principas.” (Kantas). Valios maksima – individualus principas. Jei nori pažiūrėti, ar moralus, reikia pažiūrėti – ar gali tapti visuotiniu. Kantas atkartoja: elkis taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi, bet patobulina, nes šitas situacinis, priklauso nuo mano individualių savybių. O Kantas klausia, kaip visi subjektai turi elgtis, nepriklauso nuo manęs ar kito.

Žymiausi stoikai – Epikletas, Seneka, Mrkas Aurelijus (imperatorius).Bando suteikti dvasios tvirtumą tam, kuris kenčia, kurį destabilizuoja negandos.Epikletas – vergas, Seneka – Nerono mokytojas. Svarbus tvirtumas, neprisirišimas

prie išorinių aplinkybių, nuo grėsmės niekas neapsaugotas. H stovi malonumų akivaizdoj, o S – grėsmės.

S – reikia būti abejingu išorinėm gėrybėm, neprisirišti prie turtų ir pan. Kai nustosi save su juo tapatinti, tapsi laisvu, nes tuomet viskas priklauso nuo tavo valios. Žmogus tada valdo save patį, savo pasaulį. Įvairūs įvykiai nepaverčia manęs abejingu, nes prisirišu prie dalykų, kurių galiu netekti, pvz., politinės padėties.

S kaip ir H – praktinė filosofija. Tapti nepažeidžiamu – reikia nuolat su savim dirbti. Nereikia tapatinti su asketizmu ar krikščionybe, bet krikščionybėje svarbiausia sielos išgryninimas, o S svarbiausia laisvė, nekalbama apie anapusinį gyvenimą, laimingu nori būti šiame gyvenime. S – turėti tarsi neturėtum. S nuostata, kad turtas nėra reikalingas, praradus, nebus tragedija. Laisvė brangesnė už turtą. Jo nereikia mesti, jis blogas tuomet, kai gyvenimą sieji su turtais. Krikščionybėje viskas priklauso nuo Dievo valios. Kiek tada laisvas žmogus? S sako, kad viskas nulemta likimo. Jei žmogus maištauja prieš likimą, jis nėra laisvas. Atrodo paradoksiškai, bet jeigu žmogus mėgtina keisti likimą, tai jis prisiriša prie išorinių aplinkybių, pvz., priešinasi, jeigu prarado turtus, todėl nėra laisvas, jei siekia turtų. Jei suvoki, kad tai – likimas, tampi laisvas, nepriklausomas. M. Aurelijus – būk panašus į uolą... Arba, pvz., ligos atveju per daug prisirišęs prie sveikatos. Reikia džiaugtis, kad liga nepalaužė.

Apatija – pagr. S principas , pagal pagr. Reikšmę. Pathos – jausmas, a – neigimas, taigi bejausmiškumas. Reikia skirti nuo psichologinės būklės, kai žmogus būna apatiškas. O čia apathos – sąmoninga pastanga, reikia dirbti, kad tą pasiektum. Čia irgi atima prasmę – turtų nėra gyvenimo esmė ar svarbi jo vertybė. Sąmoningai nuprasmina, kad liktų laisvas.

S trūkumas – egoistiška, į žmogų orientuotas rūpestis savimi grėsmės akivaizdoj. Abejingi kitų kančioms, nes jei jos mane veikia, turiu prie jų neprisirišti, išlaikyti sielos tvirtumą.

Stoikai – asocialūs tam tikra prasme, išlaiko distanciją bendruomenės atžvilgiu, savo laisvę vertina labiau. Ar aukotųsi dėl kito? Tai – tavo likimas, tau reiktų susitaikyt su tuo. S nėra grubus bejausmiškumas.

S – praktinė disciplina, todėl viskas priklauso nuo situacijos.

1. Kanto etika. Iki Kanto – Iki Kanto – eudamonistinė, o po to – įvairios kitos.Kantas etiką glaudžiai sieja su morale. Skirtumas – motyvai. Antik. etikoj – kodėl reikia elgtis dorai? Kad būtum laimingas. Pagal Kantą – žmogus savo pastangom negali užtikrinti laimės. Jis gali tapti vertu laimės. Kantas – protestantas. Kantas vadovaujasi silpnumo nuostata – žmogus yra silpna būtybė. Geri dalykai galimi tik Dievo valia, ne nuo žmogaus valios priklauso. Ant. daugiausiai priklauso nuo dievų, bet ten gali įveikti savo silpnumą. Krikšč. – viskas priklauso nuo Dievo valios. Kantas – laimė priklauso nuo Dievo. Pati laimė kaip pagr. etikos motyvas atsitraukia, pagr. turėtų būti pareiga. Kodėl turiu elgtis dorai ar moraliai? Iš pareigos. Kantas žvelgia ne iš asmeninės perspektyvos, o bendruomenės. Pareiga neturėtų būti suprantama tiesiogiai.Daugiau kalbama apie etikos motyvą – mano pareiga elgtis moraliai, kitaip bendruomenė, žmonių socialinis gyvenimas būtų neįmanomas. Jei nėra moralės, kiekvienas elgiasi kaip nori. Bendruomenė galibūti sutvarkyta tik vadovaujantis protu, be pareigos to neįmanoma.

Pareiga – elgtis pagal kategorinį imperatyvą. Kaip identifikuoti moralų elgesį? Esmė slypi motyvuose. Moraliai elgtis ne dėl tikslo, o iš pareigos. Tik pagal motyvus galima atskirti (ne)moralų elgesį. Išoriškai gali elgtis moraliai, bet ar iš tikrųjų – lemia nuostata motyvas. Pagrindinė moralės prielaida – laisvė. Jeigu laisvas, gali moraliai elgtis iš pareigos.

Kiekvienas skiria sąlyginę laisvę ir absoliučią. Gamtoje absoliučios laisvės nėra, tik sąlyginė. Ji nuolatos determinuota aplinkybių. Pavyzdžiui, liūtas gali rinktis antilopę, bet negali absoliučiai nevalgyti jų. Žmogus – išskirtinė būtybė, nes gali rinktis absoliučiai. Absolutum – nepriklausomai nuo įvairiausių aplinkybių. Gali elgtis pagal tam tikrą principą, o ne dėl aplinkybių. Laisvė atsiranda, kai atsiranda kokybinis šuolis ir žmogus gali apsispręsti. Pagal šuolį sprendžiama, ar elgiamasi moraliai. 2 metų vaikas atima bandelę, jei yra alkanas. Kai suvokia, kad iš principo atiminėti negalima, tuomet ir gali rinktis absoliučiai, nepriklausomai nuo to, ar jis alkanas.

Kai turi absoliučią laisvę, gali elgtis pagal kategorinį imperatyvą (paliepimą). Hipotetinis imperatyvas – kaip elgtis siekiant tikslo, o kategorinis – nepriklauso nuo tikslų ir aplinkybių, pagrindinis moralaus elgesio principas. Kategorinis imperayvas – elkis taip, kad tavo valios maksima galėtų būti ir visuotinių įstatymų leidimo principas. Jei norima patikrinti ar poelgis moralus, reikia pažiūrėti ar jis galėtų tapti visuotiniu imperatyvu. Kantas atkartoja – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi, nes šis teiginys situacinis ir priklauso nuo individualių savybių. O Kantas klausia, kaip visi subjektai turi elgtis, nepriklausomai nuo manęs ar kito.

Antikinis kinizmas ir cinizmas

Antikinis kinizmas atsiranda kaip filosofinis požiūris. Atlieka mąstymo diagnozę.Antikinis kinizmas: Žymus kinikų veikėjas Diogenas, kuris apsigyveno statinėje.

Šokiruodavo kalba, nes diogenas nerašė traktatų. Pagal prigimtį, kinizmo kalba yra veiksmas. Diogenas kalba atlikdamas įvairius veiksmus. Šiaip jis kalbėjo, bet čia nėra teorinės argumentacijos, darymas ir yra argumentas. Apsigyvenimas statinėj – teiginys, kuris turėtų grįsti jo mintį. Tokiu būdu Diogenas kritikavo visuomenę. Norint atriboti Diogeną nuo bomželio reikia atsižvelti į jo filosofiją:

Pozityvioji dalis Negatyvioji dalis (sąsaja su cinizmu)

Pozityvioji dalis – Diogenas priklausė prakt. F linijai. Kaip jis grindžia, kaip reiktų gyvent, artima stoikams, teigė žmogaus prigimties paprastumą. Siūlo savo veiksmais atsigręžti į prigimtį. Gyvenimas statinėj – nėra gyvenimo būdo pasiūlymas, nenori būti pavyzdžiu. Visi negali apsigyventi statinėse. Jo elgesys daugiau provokacinis, tezės įkūnijimas. Diogenas nepaliko rašto, bet yra gerai žinomas. Jis pabrėžia, kad žmogus – gamtinė būtybė. Civilizacija nutolina žmogų nuo gamtos, susaisto beprasmiais civilizacijos ryšiais, dėl to praranda savo laisvę. Kuo aukštesnės žmogaus pareigos, tuo mažiau jis turi laisvės. Diogenas labai laisvas žmogus. Jis atsisako visuomenės siūlomų gėrybių tam, kad išlaikytų laisvę. Pvz., „neužstok man saulės“. Kiekviena

gėrybė susaisto tam tikrais ryšiais. Gali atrodyti, kad gyvenimas nėra laimingas, ribotas, bet turi didelę kultūrinę įtaką. Asketizmą reikia tinkamais suprasti. Paskaityti pagal programą!

Filos. prašoka darbą, iškart ilsisi, bet dėl to reikia atsisakyti tam tikrų poreikių.Poreikiai: gamtiniai, kultūriniai (dažnai nereikalingi, nutolina nuo prigimties).Pozytiviojoje pusėje siūlo grįžti prie gamtos, prie prigimties. Idealas jam – pelė. Ji

prisitaiko visur, laikosi tik prigimties, valgo viską. Kultūros nevertinimas persiduoda į F vertinimą, kaip ir jokios naudos, bet pasiruošęs likimo netikėtumams. Orientacija į praktinę filosofiją nuvertina teorinį bagažą. F dėka gali išsilaisvinti, būt pasiruošęs likimo netikėtumams. Artima stoikams. Diogenas nepagrindžia, tiesiog taip gyvena. Toks radikalus grįžimas prie prigimties, kad ima neigti įvairias kultūrines vertybes. Veda link kultūros sunaikinimo. Žemina ne tik blogybes, bet ir įvairius socialinius saitus, pvz., gėda (pagal jį gėda nėra prigimties dalykas). „Kinikos“ – šuniškas. Dažnai elgiasi kaip šuo, žmogui pakanka. Daug kur provokaciniai gestai.

Nusistatęs ne tik prieš gėdą, bet ir prieš, pvz., šeimą, nes tai irgi kultūros dalykas susaistantis žmogų.

Nereikia veiksme ieškot perkeltinės prasmės, tai tiesiog veiksmas.Kinizme atsiranda civilizacijos kritika, bet ji tokia drastiška, kad neigia pačią

civilizaciją. Tai vertybių pažeminimas – neigia ne tik kas bloga, bet vertybes apskritai. Šis bruožas persiduoda cinizmui, matomas struktūrinis ryšys.

Cinizmas – nėra tiesiogiai iš kinizmo, tiesiog mąstymo sąsajos. Kinizmas – individualus dalykas, o cinizmas – visuotinis, masinis, ypač kai visuomenė pradeda dalyvauti politiniame gyvenime.

Cinizmo raiškos formos įvairios. Raiška pasislepia, nėra t tiesiogiai matoma kaip Diogenas. Dažnai tiesiogiai neidentifikuojama. Galima išskirti du aspektus:

Vertybių pažeminimas žvelgiant iš realistinės pozicijos. Juokas – iš to atpažįstamas cinizmas, ciniška ironija. Juokas pakankamai skaudi kritika,

prieš kurią nėra argumentų, tai nėra racionali plotmė. Kai juokiamasi iš vertybės – ciniškas juokas.

Cinizmas atsiranda kaip priešybė naivumui.Ne bet koks naivumas, o toks idealistinis. Naivumas gali būti susijęs ir su kvailumu.

Kvailumo kritika nebūtinai ciniška. Naivumas – naivus vertybėmis tikėjimas, todėl cinizmas ir yra vertybių pažeminimas. Cinizmas – atsakas į naivias ideologijas, šiuolaikinis cinizmas susijęs su švietimo epocha (XVIII a.), kai bandyta įgyvendinti įvairias reformas. Švietimo epochos mintis – visuomenė dažnai neracionali, įvairios blogybės, dažnai taip elgiamasi dėl neišmanymo. Jei suprastų kokią žalą daro, žmogus turėtų susilaikyti nuo tokių blogybių. Tik švietimo sistema gali transformuoti visuomenę. Švietimo prielaida ir silp. pusė – jei žmogus suvoks vertybes, jis jų laikysis. Tai gana naivi, idealistiška pozicija. Kai kurie suvokia ir taip daro. Cinizmas laiko juos naiviais, nes neatsižvelgia į blogį pasaulyje ir realybę. Dažnai naivus lieka kvailio vietoj.

Cinizmas nėra iš karto realistinis požiūris. Jam reikia sąlygų. Cinizmas – apšviesta, iškreipta sąmonė. Reikia pirma suvokti vertybes ir tik tada sąmonė gali virsti iškreipta, suvokiant, kad vertybės – tik vertybės; tik idealizmas, kurio realiai nėra. Veikti nepaisant to, jog žinai, kad darai blogai. Suprasti kas yra gerai. Kas gerai – nerealu, laikytis to realizmo. Ciniškasrealizmas – ne šiaip realybės matymas.

Cinizmas, vadovaujantis 2 tiesų matymu, perspektyva: Oficiali / neoficiali tiesa, viena liaudžiai, kita valdžiai ir t.t.

Cinikas turi galią, todėl gali taip sakyt. Ciniška valdžia – nieko naujo, nauja tai, kad tai tampa visuotiniu reiškiniu. Tam reikia tam tikrų intelektinių pastangų. Cinizmas – demaskuojantis matymas. Demaskuoja idealistinę tiesą ir parodo realistinę tiesą. Idealizmas/realizmas atsiranda demaskavimo dėka – viena tiesa tampa tiesa. Abi tiesos – ciniško mąstymo produktas. Viena tiesa įstumiama į idealistinę poziciją, o kita į realistinę. Pvz., kai ateina jaunas naivus dėstytojas ir suvokia, kad studentas ateina dėl diplomo.

Ar iš tikrųjų tai realu? Reikia peržengti cinizmą. Stadijos:1. Idealistinė pozicija2. Įsisavini, žiūri realistiškai3. Abi galimybės galimos, viena tiesa palaiko kitą

Demaskuojantis mąstymas gali tapti įpročiu. Reikia nuolat demaskuot, kad pamatytum kitą tiesą. Kodėl? Dabar daug reklamų, jei pasiduosi – liksi kvailio vietoj. Taip pat ir politikoje – reikia ugdytis, kad galėtum atskirti kitą tiesą. Politikoje visur slypi interesai.

Cinizmas – nelaiminga sąmonė, nors atrodo, kad būtų galios pozicijoj, nes sunku gyvent su cinišku realizmu.

Cinizmo realumas – brutalus. Cinizmo realumas atsirado kaip priešybė – blogiausias variantas koks gali būti. Iš F – tikrojo veido nėra, tai visuomet kultūros dalis. Pvz., jei nesiprausi, nesiskuti, tai vargiai tikrasis veidas.

Ciniškas realizmas – dar ir nostalgiška sąmonė, nes išlaiko nostalgiją naivumui. Atsivėrusi realybė nėra labai graži. Gal geriau gyvent su naivumu ir nematyt to purvo pasaulyje. Šiuolaikinis cinikas sugeba kontroliuot savo depresinius simptomus ir išlieka šiek tiek darbingu., kraštutinis melancholikas.

Tiesiogiai cinizmo nesimato. Matyt, kaip ugdomas demaskuojamasis mąstymas – atsiskleidžia dvi tiesos. Kai kurios profesijos daugiau taip mato. Reikia gyvenimo išminties, kad nepaneigtum gėrio ir grožio.