1 tema. KONSTITUCINĖS TEISĖS SAMPRATA

1. Konstitucinės teisės sąvoka, teisinio reguliavimo dalykas ir metodas. Sąvoka. Konstitucinė teisė neapsiriboja konstitucija. Konstitucinės teisės normos yra įtvirtinamos ir kituose teisės šaltiniuose: įst., poįst. A., konstituciniuose papročiuose, teismo precedentuose ir kt.Konstitucinė teisė – daugiareikšmė sąvoka. Konstitucinės teisės moksle ji nagrinėjama keliais aspektais:

1.kai kalbama apie asmens teises įtvirtintas K-je, turima galvoje teisinio santykio dalyvio galimą elgesį. Subjektinės teisės turinį sudaro: galimybė elgtis taip, kaip numato teisės normos; galimybė reikalauti, kad kiti teisinio santykio dalyviai atliktų pareigą; galimybė kreiptis į kompetentingas institucijas, kad jos apgintų subjektinę teisę.2.KT vartojama objektyviosios teisės (t.y.šalyje galiojančios teisės normų sistemos) tam tikrai sričiai apibūdinti. Tuomet KT suvokiama kaip tam tikroje šalyje galiojančių teisės normų, reguliuojančių tam tikrą visuomeninių santykių sritį, visuma.3.kaip vienas iš teisės mokslų, tiriantis KT normas, jų įgyvendinimo praktiką, konstitucinių teisinių idėjų pasaulį. 4.KT reiškia studijų discipliną, t.y.specialų kursą, dėstomą studentams teisininkams aukštoje mokykloje.KT kaip studijų disciplina glaudžiai susijusi su KT mokslu, remiasi jo pasiekimais.

KT turi dvi prasmes (pradininkas M.Romeris): materialiąją (ją sudaro K-ja, kaip atskiras teisinis aktas) ir formaliają (kai konkretaus akto lyg ir nėra-Anglija).

KT tenka ypatinga vieta teisės sistemoj – tai centrinė teisės sistemos sritis, reguliuojanti reikšmingiausius visuomeninius santykius ir įtvirtinanti teisės kūrimo principus. Ji nustato teisinio reguliavimo pagrindus ir kitoms teisės sistemos sritims, todėl KT tenka visą teisės sistemą integruojantis vaidmuo. Toks KT pobūdis neleidžia jos įvardinti kaip vienos iš teisės šakų, turinčios griežtai apibrėžtą reguliavimo objektą. KT – teisės sistemos branduolio, jos pagrindinės ir visą sistemą integruojančios dalies vaidmenį lemia:1.KT reguliuojamų santykių svarba visuomenės gyvenimui. 2.KT svarbiausias šaltinis yra K-ja- pagrindinis ir aukščiausios galios šalies įstatymas, kuris yra taikomas tiesiogiai ir jam negali prieštarauti joks kitas teisės aktas.3.KT normos apibrėžia šalies konstitucinę santvarką, valstybės valdžios šaltinį, įtvirtina valstybės formą (jos valdymo sistemą, valstybės sandarą, politinį režimą), valstybės valdžios institucijų sistemą bei valstybės valdžios inst.įgaliojimus, jų tarpusavio santykius, vietinį valdymą ir savivaldos pagrindus.4.Šalies KT įtvirtintos žmogaus pagrindinės teisės ir laisvės. 5.KT iš esmės apibrėžia ir teisėkūros pagrindus.

KT tenka centrinė vieta ir teisinėje sistemoje. Teisinės sistemos sąvoka yra platesnė, ji aprėpia teisėkūrą, teisės sistemą, teisės įgyvendinimą ir kt teisinius reiškinius.

KT gali būti suprantama siaurąja ir plačiąja prasme. Kai kalbama apie KR siaurąja prasme turime omenyje Konstitucijos teisė, t.y.jos pagrindiniai šaltiniai yra K-ja ir konstitucinį reguliavimą atskleidžiantys Konstitucinio teismo nutarimai. KT plačiąja prasme sudaro ir KT siaurąja prasme, ir įstatymuose, poįstatyminiuose aktuose, kituose teisės šaltiniuose išdėstytos normos, reguliuojančios viešosios valdžios organizavimą ir veiklos, asmens ir valstybės santykius.Dalykas. Teisinio reguliavimo dalykas(objektas) – tai įvairūs visuomeniniai santykiai, kurie gali būti teisiškai reguliuojami. Konstitucinė teisė reguliuoja ypatingus visuomeninius santykius, kurie sudaro visos visuomenės, valstybės ir žmogaus gyvenimo pagrindus ir yra tiesiogiai susijęs su valstybės funkcijų įgyvendinimu.Konstitucinės teisės reguliavimo dalyką daugelyje valstybių sudaro dvi didelės visuomeninių santykių grupės: 1) valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymas; 2) žmogaus ir valstybės santykių sutvarkymas. Konstitucinės teisės reguliavimo dalyką sudarančias visuomeninių santykių grupes galima klasifikuoti pagal konstitucinės teisės institutus (pilietybės, rinkimų teisės...)ir kitus kriterijus.Metodas. Teisinio reguliavimo metodas-tai sistema teisinių būdų, kuriais teisė veikia reguliuojamus visuomeninius santykius, nukreipia juos visuomenei pageidaujama kryptimi. Skiriamo tokie teisinio reguliavimo būdai: leidimo (įgalinimo), draudimo, liepimo (įpareigojimo). Visi šie būdai siejami su subjektinėmis teisėmis. Esant leidimams subjektui priklauso ir teisė, ir pareiga reikalauti. Esant liepimams ir draudimams, teisė reikalauti priklauso kitiems asmenims. Teisės teorijoje išskiriami du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai:

1

1.civilinis metodas. Būdinga – teisinių santykių dalyvių lygybė, teisinių santykių dalyvių savarankiškumas nustatant teisinius santykius, dispozityvumas įgyjant teisės subjektams priklausančias teises ir kt.; 2. administracinis metodas. Būdinga – griežtas privalomumas, teisinio santykio dalyviai nėra lygūs, teisinio santykio subjektai neturi veikimo laisvės, jų teisės ir pareigos griežtai apibrėžtos teisės normose. Lietuvoje naudojamas pastarasis metodas.2. Konstitucinės teisės normos. Konstitucinės teisės normų funkcijos. Konstitucinės teisės normų

klasifikavimo kriterijai. Konstitucinės teisės normų struktūros ypatumai. Konstitucinės teisės normų įgyvendinimas.

Samprata. Teisės norma yra pati smulkiausia teisės sistemos dalis, pirminis jos elementas. Teisės norma dažniausiai yra suprantama kaip visuotinai privaloma, formaliai apibrėžta bendroji elgesio taisyklė, kuri nustato reguliuojamų visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas. Konstitucinės teisės normos reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su valstybės ir valstybės valdžios sutvarkymu ir asmens teisine padėtimi valstybėje. Šios normos reguliuoja visuomeninius santykius, kurie sudaro konstitucinės teisės reguliavimo dalyką. Jos nustato konstitucinių teisinių santykių dalyvių subjektines teises ir pareigas.Normų funkcijos. Normų klasifikavimo kriterijai. Konstitucines teisės normas galima skirstyti į dvi grupes:1. konstitucinės teisės siaurąja prasme normos; 2. kitos konstitucinės teisės normos. Konstitucinės t. Normas galima skirstyti ir pagal teisės šaltinius, kuriose jos išdėstytos: 1. KTN, įtvirtintos Konstitucijoje; 2. KTN, įtvirtintos įstatymuose; 3. KTN, įtvirtintos poįstatyminiuose aktuose; 4. KTN, įtvirtintos kitais konstitucinės teisės šaltiniais. Pagal galiojimo trukmę konstitucinės teisės normos skirstomos į pastovias (galioja iki jos oficialaus panaikinimo), laikinas (galiojimo trukmė nustatyta) ir išskirtines (galioja nepaprastosios padėties atveju). Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius yra reguliacinės(nustatančios visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas) ir apsauginės (saugančios reguliacinės normos) teisės normos. Dauguma konstitucinės teisės normų yra reguliacinės. Pagal teisės normose išdėstytų taisyklų pobūdį konstitucinės teisės normos gali būti įpareigojamosios („Valstybė ir kiekvienas asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių“ 53str. 3d.), draudžiančios („draudžiama išduoti Lietuvos R. Pilietį kitai valstybei, jeigu LR tarptautinė sutartis nenustato kitaip“ 13str.2d.) ir įgalinančios („pilietis gali laisvai kilnotis ir pasirinkti gyvenamąją vietą Lietuvoje, gali laisvai išvykti iš L“ 32str. 1d.).Normų struktūros ypatumai. Teisės normą sudaro hipotezė – teisės normos dalis, nurodanti aplinkybes.joms atsiradus taikoma teisės norma – dispozicija – teisės normos dalis, formuluojanti pačią elgesio taisyklę. Pagal apibrėžtumą gali būti skiriamos absoliučiai apibrėžtos (aiškiai, tiksliai nurodo teises ir pareigas, kurių savo valia dalyviai negali pakeisti), santykiškai apibrėžtos (nenurodo visų elgesio variantų ir suteikia dalyviams tam tikrais atvejais patiems nustatyti konkretų savo teisių ir pareigų turinį) ir neapibrėžtos (suteikia teisę patiems dalyviams nusistatyti teises ir pareigas šalių susitarimu). Taip pat skiriamos paprastosios (kai teisinių santykių dalyvių teisės ir pareigos tiesiogiai nurodomos norminio teisės akto straipsnyje), aprašomosios (teises ir pareigas ne tik nurodo bet ir aprašo), nukreipiamosios (nukreipia į kitą to paties įstatymo straipsnį, kur šios teisės ir pareigos yra aiškiau suformuluotos) ir blanketinės (nurodo, kad teisinio santykio dalyviai turi laikytis elgesio taisyklių, kurios išdėstytos kituose norminiuose teisės aktuose). Sankcija – teisės normos dalis, nurodanti poveikio priemones, taikomas tuo atveju, kai nesilaikoma teisės normos reikalavimų.

Normų įgyvendinimas. KT normų realizavimas yra suvokiamas kaip valstybinių organų teisės taikymo veikla. K-je numatytais atvejais šią veiklą gali atlikti ir kiti teisės subjektai. KT normų efektyvumas – santykis tarp teisės normos nustatytos socialinio elgesio programos ir faktinio socialinio elgesio, t.y.teisės ir tikrovės santykis. Todėl visuomet egzistuoja KT normų efektyvumo didinimo problema. Turi būti pasiektas optimalus santykis tarp konstitucinių normų – kurios yra l.bendro pobūdžio – ir konstitucines normas konkretizuojančių kitų teisės šakų normų.

KT normos neretai įgyvendinamos kartu su konstitucinį reguliavimą detalizuojančiomis normomis. Užtikrinant KT normų įgyvendinimą l.svarbu teisinė apsauga – tam tikrų valstybės poveikio priemonių taikymas.

2

KT normų aiškinimo būdai:istorinis, sisteminis, gramatinis (loginis). Teisės normų aiškinimas būtinas, kad galėtume KT normas teisingai taikyti. Istorinis teisės normų aiškinimas reikalingas, nes be jo būtų sunku suprasti teisės normas, nes šiuo būdų mes į teisės normas žiūrime tam tikroje istorinėje erdvėje. Sisteminis teisės normų aiškinimas remiasi nuostata, kad teisės norma yra sudedamoji vieningos teisės sistemos dalis, kurioje veikia ir atskiros teisės normos struktūrinės sistemos. Gramatinis teisės normų aiškinimas susideda iš teksto morfologinės ir sintaksinės struktūros bei remiasi gramatiniais ir loginiais dėsniais.

3. Konstitucinės teisės institutai, jų klasifikavimo kriterijai. KT normų klasifikavimas – šių normų suskirstymas į įvairias grupes remiantis tam tikrais kriterijais. 1.Atsižvelgiant į KT –sės siaurąją ir plačiąją prasmę, KT normas galima suskirstyti į dvi grupes: 1.1.KT-sės siaurąja prasme normas; 1.2.kitos KR normos.

2.Pagal teisės šaltinius, kuriose jos išdėstytos:2.1.KT normos įtvirtintos K-je;2.2.KT normos įtvirtintos įstatymuose; 2.3.KT normos įtvirtintos poįstatyminiuose aktuose; 2.4.KT įtvirtintos kituose KT-ės šaltiniuose.

3.Pagal galiojimo trukmę KT skirstomos į pastovias (ši norma galioja iki jos oficialaus panaikinimo), laikinos(jų galiojimo trukmė nustatyta) , išskirtines (galioja tik nepaprastosios ar karo padėties metu).

4.Pagal normomis įtvirtintą elgesio taisyklių privalomumą KT normos skirstomos į imperatyvias ir dispozityvias.

5.Pagal normų paskirtį teisinio reguliavimo mechanizme KT normos skirstomos į materialiąsias (reguliuoja socialinius santykius, nustato šių santykių dalyvių teises ir pareigas) ir proceso normas (įtvirtina materialiose teisės normose nustatytų teisių įgyvendinimo ir gynimo tvarką, valstybės inst.ar pareigūnų veikimo taikant teisės normas tvarką).

6.Pagal vaidmenį reguliuojant visuomeninius santykius yra reguliacinės (nustatančios visuomeninių santykių dalyvių teises ir pareigas) ir apsaugines (saugančias reguliacines normas) teisės normos. Dauguma yra reguliacinės.

7.Pagal teisės normose išdėstytų taisyklių pobūdį KT normos gali būti įpareigojamosios (teisinio santykio subjektams nustato pareigą atlikti tam tikrus veiksmus), draudžiančios (draudžia atlikti tam tikrus veiksmus), įgalinančios( suteikia galimybę atlikti tam tikrus veiksmus)

8.Pagal KT normose formuluojamų taisyklių pobūdį: bendrosios (jos tiesiogiai neformuluoja teisinių santykių dalyvių teisių ir pareigų, o formuluoja teisinius principus, tikslus, uždavinius) ir konkrečiosios (tiesiogiai numato teisinių santykių dalyvių teises ir pareigas) KT normos.

9.Pagal realizavimo pobūdį KT normos gali būti tiesioginio taikymo ir netiesioginio taikymo (jos reguliuojamos per kitas teisės normas).

KT institutas – tai KT normų grupė, jungianti normas, reguliuojančias vienarūšius ar giminingus visuomeninius santykius. KT galima skirti žmogaus teisių ir laisvių, pilietybės, valstybės vadovo, parlamento, vyriausybės, savivaldos, rinkimų teisės ir kt.institutus. Institutai skirstomi į paprastus ir sudėtingus (kompleksinius ir generalinius). Paprasti nėra skirstomi į atskirus junginius, o sudėtingus sudaro poinstitučiai (subinstitutai) Pvz.žmogaus teisių ir laisvių institutas, jį sudaro:pilietinių, politinių, ekonominių ir kt.teisių ir laisvių poinstitučiai. Vienų valstybių KT gali nebūti institutų kuriuos rasime kitų šalių KT (respublikose nerasime monarchinei valdymo formai būdingų inst.ir priešingai.).

4. Konstitucinės teisės principai.Konstituciniai principai – tai konstitucijoje įtvirtinti bendrosios pagrindinės teisės nuostatos, kurios lemia tiek konstitucinės teisės, tiek kitų teisės šakų raidą. Dauguma bendrųjų teisės principų yra aiškiai apibrėžti ir tiesiogiai įtvirtinti LR Konstitucijoje:Tautos suvereniteto principas; demokratiškumo pr.;prigimtinės teisės principas; lygybės principas; žmoniškumo pr.(negalima žm. Kankinti, žaloti ir t.t.); teisėtumo pr.; konstitucijos viršenybės pr.;teisės į teisminę gynybą pr.(asmuo,kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą);nekaltumo prezumpcijos principas; konstitucinis valdžios galių ribojimas; valdžių padalijimo pr. Teisingumą LR vykdo tik teismas.

3

Konstitucijoje yra įtvirtinti ir kiti teisės principai, pvz, dvigubos pilietybės negalimumo pr., Seimo nario neliečiamumo pr.; teisėjų depolitizacijos principas ir kt.

5. Konstitucinių teisinių santykių sąvoka. Konstitucinių teisinių santykių struktūra. Konstitucinės teisės subjektai. Konstitucinių teisinių santykių klasifikavimo kriterijai. Konstitucinių teisinių santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai.

Sąvoka. Konstitucinis teisinis santykis – tai konstitucinės teisės normų reguliuojamas visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektinių teisių ir pareigų. K teisiniams santykiams būdingi tokie požymiai: 1) konstitucinis teisinis santykis yra visuomeninis santykis, kurio dalyviai turi subjektinių teisių ir pareigų;2) konstituciniai teisiniai santykiai atsiranda teisės normų pagrindu; 3) konstituciniai teisiniai santykiai padeda įgyvendinti teisės normų reikalavimus; 4) K teisiniai santykiai – tai teisinis visuomeninių santykių dalyvių ryšys (Jis pasireiškia tuo, kad visuomeninių santykių dalyviai turi abipusių teisių ir teisinių pareigų); 5) konstituciniai teisiniai santykiai yra sąmoningi, valiniai; 6) konstitucinių teisinių santykių dalyvių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimas užtikrinamas galima valstybės prievarta.Santykių struktūra. Konstitucinių santykių struktūrą sudaro KT subjektai, KT objektai ir turinys. Konstitucinės teisės normos nustato teisinių santykių dalyviams tam tikras teises ir pareigas. Tokie teisinių santykių dalyviai yra vadinami konstitucinės teisės subjektais.ne visi asmenys gali būti teisinių santykių subjektai. Teisinių santykių subjektais laikomi tie asmenys, kurie turi teisinio subjektiškumo požymius. Yra išskiriami du subjektiškumo elementai: teisnumas (konstitucinės teisės normų nustatyta bendra galimybė įgyti ir turėti teisių ir pareigų) ir veiksnumas (konstitucinės teisės normų nustatyta bendra galimybė savo veiksmais įgyti teisių ir susikurti pareigų. Tai reiškia, kad veiksnūs asmenys gali ne tik įsigyti teisių ir susikurti pareigų, bet ir atsakyti už padarytus teisės pažeidimus. K teisinių santykių objektas suprantamas skirtingai: 1) teisinių santykių objektas yra tai, dėl ko atsiranda teisiniai santykiai (įvairios materialios ir nematerialios vertybės), 2) teisinių santykių objektas yra tai, į ką nukreiptas teisinis santykis; 3) egzistuoja bendras teisinių santykių objektas (faktinis visuomeninis santykis) ir konkretus teisinių santykių objektas (tai reali vertybė, kuria pasinaudoti ir kurią apsaugoti siekia teisinių santykių subjektai) ir 4) teisinių santykių objekto apskritai nėra (šiuo atveju teisinio santykio objektas – tam tikra teisinio santykio atsiradimo prielaida). K teisinių santykių turinys – yra mano kad teisinio santykio turinį sudaro teisinių santykių dalyvių subjektinės teisės ir teisinės pareigos. Subjektinė teisė – tai teisės normos suteikiama galimybė atlikti vieną ar kitą veiksmą arba reikalauti iš kito asmens atlikti tam tikrus veiksmus arba jų neatlikti. Teisinė pareiga – tai teisės normų nustatytas teisinių santykių dalyvio privalomas elgesys, skirtas įgyvendinti kito dalyvio subjektinę teisę.Teisės subjektai. Teisinių santykių subjektais laikomi tie asmenys, kurie turi teisinio subjektiškumo požymius. Yra išskiriami du subjektiškumo elementai: teisnumas (konstitucinės teisės normų nustatyta bendra galimybė įgyti ir turėti teisių ir pareigų) ir veiksnumas (konstitucinės teisės normų nustatyta bendra galimybė savo veiksmais įgyti teisių ir susikurti pareigų. Tai reiškia, kad veiksnūs asmenys gali ne tik įsigyti teisių ir susikurti pareigų, bet ir atsakyti už padarytus teisės pažeidimus. Konstituciniams teisiniams santykiams būdingas išskirtinis subjektų ratas – konstitucinės teisės subjektais pripažįstami visi asmenys, kurių elgesį reglamentuoja konstitucinės teisės normos. Galima išskirti tokias konstitucinės teisės subjektų grupes: 1) socialinės bendrijos (tauta kaip valstybės elementas, nacionalinė tauta, kt etninės grupės, turinčios apsisprendimo teisę); 2) valstybė; 3) valstybiniai teritoriniai junginiai (federaciniai subjektai, unitarinių valstybių autonominiai vienetai); 4) valstybės valdžios institucijos (įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios); 5) kitos valstybės institucijos; 6)viešojo pobūdžio nevalstybinės organizacijos; 7) vietos savivaldos institucijos; 8) deputatai; 9) valstybės piliečiai; 10) užsieniečiai.Santykių klasifikavimo kriterijai. Pagal teisinių santykių dalyvių apibrėžtumą visi TS gali būti klasifikuojami į bendruosius ir konkrečiuosius TS. Bendrieji TS – specifiniai bendrojo pobūdžio TS, kai dalyvių teisės ir pareigos išreiškia esminius, bendriausius subjektų teisinės padėties bruožus. Esant tokiems santykiams nėra konkrečių subjektų, turinčių konkrečių teisių ir pareigų. Teisės ir pareigos čia yra visuotinio pobūdžio. Šių santykių subjektai yra arba visi konstitucinės teisės subjektai arba tam tikra jų grupė. Bendrieji TS atsiranda tarp valstybės ir asmens, kai yra išleidžiamas pagrindinis valstybės įstatymas – konstitucija. Pvz. pilietybė.

4

Konkretieji TS atsiranda tik esant teisės normoje numatytoms aplinkybėms (juridiniams faktams). Konkretieji TS gali būti absoliutūs ( kai nustatyti tik dalyviai, turintys subjektinių teisių) ir santykiniai TS (tokie, kai nustatyti konkretų dalyviai, turintys subjektinių teisių, ir konkretūs dalyviai turintys konkrečių pareigų). TS dalyvių pareigų požiūriu TS gali būti aktyvūs (jų dalyviai privalo atlikti tam tikrus teigiamus veiksmus) ir pasyvūs (jų dalyviai privalo neatlikti tam tikrų veiksmų, kurie gali pažeisti subjektinę teisę). Pagal teisių ir pareigų pasiskirstymą konstituciniai TS gali būti paprastieji (vienas turi teisių, kitas-pareigų) ir sudėtiniai (abu turi teisių ir pareigų). Pagal galiojimo laiką gali būti terminuoti ir neterminuoti konstituciniai TS.Santykių atsiradimo, pasikeitimo ir pasibaigimo pagrindai. Konstituciniams TS atsirasti reikia tam tikrų sąlygų: 1) būtina konstitucinės teisės norma; 2) TS dalyviai turi turėti konstitucinio teisinio subjektiškumo požymių; 3) būtinis teisinis faktinis pagrindas, vadinamas juridiniu faktu. Juridiniai faktai – tai konkrečios gyvenimo aplinkybės, su kuriomis teisės norma sieja konkrečių teisinių santykių atsiradimą, pasikeitimą ar pasibaigimą. Konstituciniai TS atsiranda, pasikeičia ir pasibaigia esant konstitucinės teisės normos hipotezėje nurodytoms aplinkybėms. Atsižvelgiant į TS subjektų valią teisiniai faktai skirstomi į įvykius ir veikas. Įvykiai atsiranda be TS subjekto valios. Veikos yra tokie juridiniai faktai, kurie atsiranda tik TS subjekto valia ir yra jos išorinė išraiška. Tai gali būti veiksmai (teigiami teisiniai faktai) ir neveikimas (neigiami teisiniai faktai). Konstituciniai TS pasikeičia: 1) pasikeitus teisinių santykių turiniui (TS subjektų valia; kompetentingos institucijos sprendimu arba automatiškai); 2) pasikeitus TS subjektui; 3) pasikeitus TS objektui. Konstituciniai TS pasibaigia: TS subjekto valia; kompetentingos institucijos sprendimu; automatiškai; išnykus bent vienam iš TS subjektų; išnykus TS objektui.6. Konstitucinės teisės vieta nacionalinėje teisės sistemoje. Konstitucinės teisės ir kitų teisės šakų sąveika. Visuose valstybėse konstitucinės teisės vieta išskirtinė. Tai lemia specifiniai šios teisės šakos požymiai: 1) išskirtiniai KT normų reguliuojami visuomeniniai santykiai. KT reguliuoja visuomeninius santykius, kurie sudaro visos visuomenės, valstybės ir žmogaus gyvenimo pagrindus; 2) tik konstitucinė teisė kompleksiškai reguliuoja visas svarbiausias visuomenės gyvenimo sritis. KT reguliuojami santykiai parodo visuomeninę ir valstybinę santvarką kaip vientisą socialinę, ekonominę ir politinę sistemą; 3) KT būdinga ypatinga teisės normų įtvirtinimo forma. Jos įtvirtinamos valstybės įstatyme – konstitucijoje. Remiantis konstitucijos normomis kuriamos visų kitų teisės šakų normos; 4) KT nustato pagrindinius K santvarkos principus ir šiems negali prieštarauti kitų teisės šakų normos; 5) KT įtvirtina pagrindines žmogaus ir piliečio teises bei laisves, jų garantijas ir ribojimo pagrindus; 6) KT nustato valstybės teritorinės sandaros principus; 7) KT sukuria valstybės valdžios institucijų sistemą, nustato jų kompetencijos ribas ir veiklos pagrindus; 8) KT reguliuoja patį teisės kūrimą ir nustato teisės aktų rūšis. Visa tai rodo, kad KT nėra teisės šaka siauruoju požiūriu. KT yra pagrindinė Lietuvos teisės sistemoje ir lemia kitų teisės šakų atsiradimą, raidą, teisinio reguliavimo principus ir ribas. KT įtvirtina tik pagrindinius principus, kuriuos turi atitikti kitų teisės šakų normos.7. Europos Sąjungos konstitucinės teisės samprata.

2 tema. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS MOKSLAS

1. Konstitucinės teisės mokslo sąvoka ir dalykas. Konstitucinės teisės mokslo šaltiniai. KT mokslas gali būti apibrėžiamas kaip sistema žinių apie galiojančias konstitucinės teisės normas, jų reguliuojamus visuom. santykius, žių santykių istorinę raidą, perspektyvą ir reikšmę. KT mokslo dalykas (objektas) visų pirma yra pati KT (kaip teisės šaka). KT mokslas nagrinėja žmogaus ir piliečio teises ir laisves, pilietybę, užsieniečių teisinę padėtį, valstybės formą, valstybės valdžios sistemą ir kt. KT mokslas t.p. tiria įvairių mokslininkų teorijas ir pažiūras, jų atsiradimo priežąastis.

2. Konstitucinės teisės kaip savarankiško teisės mokslo atsiradimas ir raida. Pagrindinės konstitucinės teisės mokslo kryptys ir mokyklos. KT susiformavo XIX a.vid.,nes rašytinės K-jos atsirado tik XVIII a.pab., jose buvo susisteminta valdžios institucijų struktūra, sąveika ir kt.Rašytinių k-jų atsiradimas, demokratinės revoliucijos epocha leido susiformuoti KT. Mokslo apie valstybę užuomazgos randamos jau Antikos laikų

5

mąstytojų darbuose (Platonas, Aristotelis, Ciceronas, Gajus), tačiau tuo metu dar nebuvo nei pačios KT nei mokslo apie ją. Tam tikrų samprotavimų, susijusių su KT problemom, galima rasti ir Viduramžių mąstytojų darbuose (Šv.Augustinas, Šv.Tomas Akvinietis). Pagrindinių KT idėjų ir savarankiškos teisės mokslo šakos atsiradimas susijęs su feodalinio absoliutizmo sistemos žlugimu XVII –XVIII a.To meto mąstytojai H.Grocijus, B.Spinoza, T.Hopsas, J.Lokas, J.Ruso, Ch.Monteskje suformulavo pagrindinius teiginius, kuriais dabar remiasi KTM Tai teiginiai apie tautos suverenitetą, valdžių padalijimą, prigimtines ir neatimamas žmogaus teises, parlamentarizmą. Nemažai prie KT doktrinos kūrimo prisidėjo JAV nepriklausomybės deklaracijos (1776) ir JAV K-jos (1786) rengėjai T.Džefersonas, A.Hamiltonas. Nuo XVIII a.pab.mokslininkai vis daugiau dėmesio skyrė naujų KT normų ir teisės institutų komentarams bei analizei.(anglų teisininkas W.Blekstaunas “Anglijos teisės komentaras”,jis pagrįstai yra laikomas KTM pradininku, nes šiuo laikotarpiu faktiškai atsiranda KTM). XIX a.J.Bentamas, J.Milis, A.Dikei(D.Brit.),A.Esmainas (Pranz.), V.Labandas (Vok.) ir kt.mokslininkai pagrindė ir suformulavo klasikines KT doktrinas.XIX a.viduryje KT moksle susiformulavo ir marksistinė kryptis. XIX a.pab.-XX a.pr.KTM raidai nemažą įtaką darė naujos teorijos, kurias pagrindė L.Duguit (solidarizmas), M.Hauriou (institucionalizmas), V.Orlando (ministerializmas), V.Pareto (elito teorija korporatyvizmas), G.Jelinekas (juridinė mokykla), M.Vėberis (valdžios legitimacija), E.Diurkheimas , Gumplovičius (sociologinė mokykla). Žymiausi šiuolaikinės KT doktrinos atstovai yra M.Prelot, G.Vedelis, J.Cadartas (Pranc.), J.Makintošas, G.Maršalas (D.Brit.),R.Poundas, G.Sartori (JAV), Austrų teisininkas H.Kelsenas, A.Katzas (Vok.). daug darbų parašė socialistinių valstybių mokslininkai, kurie nepaisant ideologinio kryptingumo daugelis jų pateikė moksliniai visuomeniai gana fundamentalių KT darbų (V.Čirkinas, A.Mišinas).Pagrindinės KTM kryptys ir mokyklos.

KTM nėra vieningas. Mokslininkams daro įtaką įvairios filosofinės pažiūros, nacionalinės ir istorinės tradicijos, jis dažnai susipina su politologija. KTM vyrauja dvi kryptys: etatistinė ir liberalioji. Etatistinės krp.atstovai suvokia KT kaip valstybės nustatytą teisę, nepripažįsta socialinės (visuomenės sukurtos) teisės. Marksistinės pasaulėžiūros mokslininkai (yra vadinami radikalais) tyrinėja ir suvokia KT klasių kovos, viešpataujančios klasės ar klasių grupės diktatūros požiūriu. Dauguma KT tyrinėtojų priklauso liberaliajai krypčiai. Jie teigia kad K-ja ir KT nėra valstybės valdžios diktatūros įrankis. Ji turi išreikšti įvairių visuomenės grupių, valdančiųjų ir pavaldinių socialinį ryšį, įtvirtinti žmogiškąsias vertybes, deklaruoja teisinę, demokratinę valstybę, valdžių padalinimą, vietos savivaldą, valdininkų ir valstybės inst.atsakomybę tautai ir jos atstovams, taikius konfliktų sprendimų būdus, kompromisų ir susitarimų paiešką ir daugiapartinę sistemą.

KTM mokyklosKlasikinė (juridinė), modernioji (juridinė) mokyklos.

Klasikinė (juridinė)m-kla susiformavo XIX a.pb.-XXa.pr.Jos atstovai: G.Jelinekas, (Vok.), A.Esmeinas (Pranc.), Dicey (DB). Šios m-klos tikslas – išlaisvinti nuo visko kas nereikalinga teisei ir sukurti grynai juridinę teorija, reikalavo teisę tirti teisiniais metodais ir sąvokom ir kategorijom. Siekė atskirti KT nuo kitų teisės šakų. Ši m-kla: tiria KT normas, izoliuodama jas nuo socialinių parametrų, formaliu dogmatiniu metodu; valstybę traktuoja kaip teisinį reiškinį; valstybė suvokiama kaip teisės subjektas, jos veikla turi būti detaliai reglamentuota. Valstybė kaip juridinis asmuo veikia per savo inst., savo galių ribose. Ši m-kla rėmėsi liberalia doktrina: daugiapartiškumas, atstovaujamoji demokratija, konstitucionalizmas. Valstybė – tautos teisinė personifikacija, valdžia turi paklusti bendriems nacionaliniams interesams. Dicey domino parlamento viršenybės, teisės viešpatavimo principai, konstitucinių susitarimų klausimai. Dominuoja juridinė analizė. Kelsenas valstybę tapatina su teise (valstybė- tai tam tikra žmonių elgimosi tvarka); esminė reikšmė tenka K-jai ir konst.reguliavimui; valstybė tik teisės pratęsimas.

Modernioji (juridinė) m-kla. XX a.antroje pusėje modernizuojama klasikinė (juridinė) m-kla. Atstovai: K.Hesse, L.Favoreu. Yra išsaugomas teisinio tyrimo prioritetas, bet siekiama atriboti KT nuo politikos mokslų, siekia atskleisti konstitucinio teisių mechanizmo esmę, ištirti KT teisės institutus, juos domina ir KT reguliavimas ir Konstitucinė praktika.Sociologinė KT mokykla.

6

XX a. pradž.juridinė m-kla yra nustumiama į šona, į priekį išsiveržia kita KTM kryptis – Sociologinė m-kla. Atstovai: L.Duguit, M.Hauriou, L.Gumplovičius. Šios m-klos pasiekimais reikėtų laikyti socialinės teisės sampratos ir socialinio solidarumo idėjas, teisės viršenybės, teisės prioriteto įstatymo leidėjo atžvilgiu idėjas. L.Gumplovičius prioritetą prievartai, teigdamas, kad jėga visada eina teisės priekyje..Politologine-sociologine m-kla.

Ji suklestėjo po antrojo pas.karo-tai tarsi sociologinės m-klos tąsa. Šios krypties mokslininkai grįžta prie teisinės valstybės, prigimtinės teisės idėjų, jie savo konstitucinius teisinius tyrimus sieja su politikos mokslų tyrimais, todėl studijavo ne tiek KT normas, kiek tam tikro valstybės ar visuomenės instituto realų vaidmenį, reikšmę visuomenės gyvenime.Atstovai: E.Corwinas, G.Burdeau, M.Duverger, I.Jenningsas.3. Mykolo Riomerio konstitucinės pažiūros. KTM-o L-je užuomazgų randama XVI a (A.Rotundas). KT kaip teisės mokslas visiškai susiformavo Kauno universitete ir siejama su M.Romerio vardu. M.Romerio mokslinis palikimas įvairus ir gausus (monografijos, moksliniai straipsniai). Jo mokslines pažiūras paveikė rusijoje vyravusios koncepcijos, bent dar didesnę įtaką jam turėjo studijos Paryžiui ir Prancūzijos teisės teoretikų darbai. Jo pažiūrų originalumą sudarė liberalios doktrinos ir socialinio solidarumo idėjų sintezė. M.Romerio teisine mintimi yra pagrįsta Liet.KT doktrina, kurios sudedamosios dalys yra :1. bendrasis mokslas apie valstybę(“Valstybė ir KT”. Jis laikosi tradicinės trijų elementų doktrinos. Valstybė – tai žmonių, gyvenanačių tam tikroje teritorijoje ir priklausančių vienai politinei valdžiai sąjunga. Ypač pabrėžia funkcinį tautos požymį); 2.mokymas apie suverenitetą (Siūlė valstybės valdžios viršenybę ir nepriklausomybę nuo kitų valdžių valstybės teritorijoje vadinti ne valstybės suverenitetu, bet valstybės valdžios suverenumu, tai valstybės valdžios požymis; išorinis suverenitetas(nepriklausomybė) – tai tam tikra subjektinė valstybės teisė santykiuose su kitomis valstybėmis. Nei išorinio nei vidinio valstybės suvereniteto negalima laikyti absoliutiniu; valstybės valdžia yra viena nedaloma ir aukščiausia teritorijoje tik teisiniu, bet ne socialiniu požiūriu, valstybė negali visiškai atsiriboti nuo kitų socialinių junginių, esančių jos viduje, nes ji pati iš jų atsiranda, išoriniu atžvilgiu valstybės suverenitetas reliatyvus, nes tarptautiniuose santykiuose valstybė yra priklausoma nuo tarpt.teisės; 3)mokymas apie reprezentaciją ir mandatą, 4.mokymas apie konstitucinį teisėtumą; 5.mokymas apie administracinį teismą( tik administracinis teismas gali apriboti valdininkų savivalę). Nemažai dėmesio skyrė visuomenės sampratai: plačiuoju požiūrių visuomenė – tai visas socialinis bendravimas; siauruoju pož.tai socialiniu junginių(organizuoti ir neorganizuoti; priverstiniai ir laisvi; natūralūs ir dirbtiniai; pirminiai ir antriniai) visuma. Valstybę apibūdino kaip antrinį, teritorinį, priverstinį ir organizuotą socialinį junginį. Jam vadovaujant studentai išvertė į lietuvių kalbą 16 užsienio šalių K-jų tekstus, kurie buvo paskelbti su jo parašytais tas K-jas aptariančias straipsniais.

Be M.Romerio paminėtini A.Tumėnas, K.Račkauskas, F.Mackus.Sovietinės santvarkos metais į Lietuvos teisės mokslą atėjo būrys naujų žmonių, tačiau dėl ideologinių

varžtų, žvelgimo į valstybę ir teisę per partiškumo prizmę, intensyvaus jo politizavimo, karingo izoliavimosi nuo pasaulinių laimėjimų teisės moksle, nebuvo pasiekta didelių rezultatą.Sovietmečiu atsiradusias spragas iš dalies užpildė išeivijos konstitucinės studijos. Po Antro pasau.karo

pasitraukus ne mažam būriui teisininkų, daugelis jų įsikūrė JAV, čia jie leido žurnalus, sukūrė teisininkų draugiją (Stravinskas, Račkauskas ir Šidlauskas). Daug dėmesio skyrė tarpukario K-jų tyrinėjimui ir nepriklausomos L-vos konstitucinės santvarkos modeliavimui. Žmogaus teisių instituto problemas nagrinėjo Rudys. L-vos KTM raidai didelę reikšmę turėjo L-vos nepriklausomybės atkūrimas. Teisės mokslas tapo laisvas nuo anksčiau jį saisčiusio tarnybinio pobūdžio. Sovietiniu laikotarpiu išaugę L-vos KT specialistai aktyviai dalyvavo atgimusios L-vos Konstitucinėje kūryboje. Tačiau mokslinis paveldas šioje srityje yra ganėtinai kuklus. Atkūrus nepriklausomybę atsirado objektyvus poreikis mokslinės KT literatūros spragą skubiai užpildyti, todėl buvo pakartotinai išleisti M.Romerio darbai.. 1990-1992 itin aktyviai L-vos teisininkai dirbo rengdami K-ja (Lapinskas, Jarašiūnas, Stačiokas). Spaudoje pasirodo darbų L-vos konstitucinių tradicijų, institutų, įstatymų konstitucingumo, kontrolės ir kitom aktualiom temom, rengiamos įvairios mokslinės konferencijos.

4. Konstitucinės teisės mokslo dabartis ir perspektyvos Lietuvoje.

7

5. Konstitucinė teisė kaip studijų disciplina.

3 tema. LIETUVOS KONSTITUCINĖS TEISĖS ŠALTINIAI

1. Konstitucinės teisės šaltinio sąvoka. Konstitucinės teisės šaltinių klasifikavimo kriterijai. Terminas – teises šaltiniai turi keletą reikšmių: 1) Teisės šaltiniais yra vadinami teisės normų įtvirtinimo ir išraiškos būdai (teisės forma). Čia teisės forma ir teisės šaltinis sutampa; 2) Teisės šaltiniais yra vadinami veiksniai, kurie lemia teisės atsiradimą, formuoja teisinę sąmonę (materialūs T. šaltiniai). Tai įvairūs visuomenės interesai, idėjos,įsitikinimai, tikslai lemiantys t.normos atsiradimą. 3) Teisės šaltiniai- tesės pažinimo šaltiniai, t.y. įvairūs rašytiniai šaltiniai,kuriuose randama duomenų apie tam tikrą laikotarpio arba tam tikros visuomenės teisę. Taigi sąvoka tesės šaltinis apima ir teisės atsiradimą, ir jo galiojimą, ir jos pažinimą. KT doktrinoje sąvoka tesės šaltinis dažniausiai reiškia teisės normų,ir įtvirtinimo būdą. Tokiais t. šaltiniais remiasi teismai priimdami sprendimus. 2. Konstitucinės teisės šaltinių sistema. Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemos ypatumai.

Labiausiai paplitęs teisės šaltinių skirstymas pagal teisės normų išraišką ir įtvirtinimo būdą: 1) Teisės norminis aktas; 2) Teisės paprotys: 3) Teismo precedentas: 4) Tarptautinės sutartys (dabar demokratinėse valstybėse). Taip pat t.šaltiniai skirstomi į: 1) galiojančius; 2) istorinius(statutai. L. Konstitucijos 1918-1938). Kai kurie autoriai t. šaltinių klasifikaciją grindžia teisės struktūra ir jai priskiria: 1) Dokumentinį (doktrina ir teisės principai). 2) Norminį (teisės normų aktai, teisės realizavimo lygmenius- teisės precedentas,teisminė praktika, norminė sutartis, paprotys). 3) Sociologinį. KT. šaltiniai gali būti klasifikuojami įvairiai: pagal teisių galią, pagal KT institutus: pilietybės, žmogaus teisių ir laisvių. Labiausiai paplitusi klasifikacija pagal teisinę galią. Taip klasifikuojami t.šaltiniai gali sudaryti hierarchinę sistemą. KT siaurąja prasme šaltiniais gali būti aukščiausios galios ,steigiamojo pobūdžio teisės aktai. Tai 1992 m. LRK, Konstituciniai aktai bei Konstitucijos pataisos. Tačiau KT plačiąja prasme šaltiniai yra ne vien Konstitucija ar K. Teismo nutarimai, bet taip pat ir Konstituciniai įstatymai (š(str. 3d prasme) taip pat LR ratifikuotos tarptautinės sutartys, įstatymai. Seimo statutas, poįstatyminiai aktai, kt. t. šaltiniai.

*****1. KT siaurąja prasme:

LRK, Konstituciniai įst. Ir Konstituciniai aktai- sudedamoji K. dalis, taip pat K. pataisos. LRRT nutarimai

2. Kiti KT šaltiniai: K. įstatymai priimami pagal K 69 str. 3d.; LR ratifikuotos tarptautinės sutartys; Įstatymai Seimo statutas; Poįstatyminiai teisės aktai (Seimo nutarimai, R. Prezidento dekretai, Vyriausybės nutarimai, ministerijų ir kt. valstybės institucijų TNA).

3. Konstitucija – pagrindinis konstitucinės teisės šaltinis . KT šaltinių sistema – tai nuosekli, logiškai užbaigta tarpusavyje susijusių KT šaltinių visuma.

KT.šaltiniai sudaro vieningą, santykiškai uždarą ir organiškai susijusią sistemą Pagal kilmę Kšaltiniai gali būti skirstomi:

Pirminius (Konstitucija kaip tautos aktas) Išvestinius (Poįstatyminiai aktai palyginti su įstatymais)

KT šaltiniai yra: Rašytiniai Nerašytiniai (Konstituciniai papročiai)

KT šaltiniai yra:

8

Privalomi Neprivalomi (Lietuvoje neprivalomas t. šaltinis yra doktrina)

KT. šaltiniai gali būti: Materialiniai Proceso (įtvirtina materialių TN įgyvendinimo būdus ir formas)

Teisės šaltinių specifika yra vienas iš kriterijų, kuriais remiantis pasaulio teisinės sistemos yra priskiriamos prie vienos ar kitos teisės šeimos. Egzistuoja dvi pagrindinės teisės šeimos (tradicijos): 1. Bendrosios teisės (Anglosaksų) 2. Konstitucinės teisės (Romanų-Germanų) Iš jų labiausiai paplitusi yra Konstitucinės teisės tradicija. Ji yra paveikusi ir tarptautinę teisę, tarptautinį teisinį mąstymą. Pagrindinis t. šaltinis čia pripažįstamas TNA. TNA grupuojami hierarchijos tvarka, kuri reiškia, kad aukštesnės teisinės galios įstatymams negali prieštarauti poįst. Teisės aktai.Šiai tradicijai būdinga griežtai atriboti pirminius teises šaltinius, kurie privalomi teisėjui, ir antrinius, teisėjui neprivalomus t. šaltinius. Privalomi t. šaltiniai – Konstitucija, kiti ist. ir poist. teisės aktai, neprivalomais – teismo precedentai ir doktrina.Bendrosios teisės tradicijai būdinga atriboti statutinę teisę ir bendrąją teisę. Svarbiausiu teisės šaltiniu pripažįstamas teismo precedentas – teismo sprendimas priimtas konkrečioje byloje ir tapęs privalomu kitiems tos pačios arba žemesnės institucijos teismams nagrinėjantiems analogiškas bylas. Teoriškai pripažįstama, kad ist. Teisės šaltinių sistemoje turi didžiausią galę, tačiau praktiškai teisės šaltinių hierarchiją bendrosios teisės valstybėse nustato teismai, spręsdami konkrečius ginčus.Bendrosios teisės tradicijoje privalomais KT šaltiniais yra visi KT mokslo pripažįstami (statutai), teismo precedentai, K papročiai ir tradicijos, doktrina.Lietuvos KT priklauso kontinentinės teisės tradicijai. Pagrindinis teisės šaltinis čia pripažįstamas norminis teisės aktas. Visi Lietuvoje galiojantys norminiai t. aktai yra glaudžiai tarpusavyje susiję: vieni t.aktai konkretina kitus. T. šaltinių hierarchija svarbiausias LK-nės teisės šaltinių sistemos įpatumas.Teisės šaltinių hierarchija sudaro prielaidas kurti vieningą teisės sistemą. Hierarchijos laikymasis užtikrina teisėtumo rėžimą valstybėje.Dabar LR konstitucinės teisės šaltiniai pagal teisių galią gali būti išdėstyti taip:

-LRK- pagrindinis valstybės ist.;-LRK- sudedamosios dalys ir K. pataisos;- Seimo ratifikuotos tarptautinės sutartys, Europos žmogaus teisių teismo precedentai;-Paprasti įst.; Konstitucinio teismo nutarimai;-poįst. Teisės aktai.

Lietuvoje kol kas ES teisė neturi viršinybės.4. Įstatymai ir jų rūšys. Konstitucinių įstatymų sąvoka konstitucinės teisės doktrinoje. Pagrindiniu privalomu TŠ kontinentinės teisės tradicijos valstybėse pripažįstami norminiai teisės aktai, jie skirstomi į įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus. Įstatymas-tai toks norminis teisės aktas, kuris priimamas ypatinga tvarka, turi aukščiausią teisinę galią ir įtvirtina teisės normas, reguliuojančias svarbiausius visuomeninius santykius.Į.būdingi tokie požymiai: 1.priimamas valstybės atstovaujamosios institucijos, jos įgaliotos institucijos arba referendumo būdu; 2.turi aukščiausią teisinę galią; 3.yra pirminiai norminiai teisės aktais, jais remiantis kuriami poįstatyminiai teisės aktai, 4.jų leidybos tvarka yra griežtai reglamentuota k-joje ir specialiuose įstatymuose,5.priimant įstatymą siekiama teisiškai sureguliuoti reikšmingiausius visuomeninius santykius. Pagal teisinę galią skirstomi į: 1. Konstitucija (taip pat jos pataisos ar aktai, esantys sudėtine K-jos dalimi), 2.konstituciniai įst.pagal LR k-ja ir Seimo statutą, KĮ –tai tiesiogiai k-joje įvardinti įst.ir kiti konstitucines normas sukonkretinantys įst.,nurodyti įstatyme dėl konstitucinių įst.sąrašo. Pagal K-jos 69 str.3d.KĮ priimami, kai už juos balsuoja daugiau nei pusė visų Seimo narių, o keičiami- ne mažiau nei 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. KĮ sąrašą Seimas nustato 3/5 Seimo narių balsų dauguma. Pagal Seimo Statute apibūdintą KĮ sąvoką, prie KĮ kategorijos priskiriamos ir kitos, gana skirtingos teisinės prigimties teisės aktų grupės: 1.K-jos 150 str.nurodyti įstatymai; 2.K-jos pataisos; 3.K-joje įvardinti įstatymai ir nurodyti įstatyme dėl KĮ-mų sąrašo, 4.konstitucines normas sukonkretinantys įstatymai, nurodyti įstatyme dėl KĮ-mų

9

sąrašo. KĮ nuo kitų įst.skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka, šių įst.ypatingą vietą teisės aktų sistemoje lemia pati K-ja. 3. organiškieji įstatymai-tai įst.kurie konkretina K-je įrašytas blanketines teisės normas, tai yra K-joje tiesiogiai turi būti nustatyta, kad konkrečią visuomeninių santykių sritį reguliuoja tam tikras įstatymas ir turi būti nurodytas jo pavadinimas. OĮ priimami ir keičiami kitokia tvarka nei KĮ ar paprastieji įstatymai. Teisės šaltinių hierarchijoje jie yra tarp KĮ ir paprastųjų. L-je tokių įst-mų nėra. 4.paprastieji įst.Visi kiti įst.LR teisinėje sistemoje laikomi papr.įst.PĮ reguliuoja mažiau svarbius visuomeninius santykius ir turi atitikti KĮ normas. Pagal teisinio reguliavimo pobūdį PĮ gali būti: 1.susidedantys tik iš KT normų; 2.įst., kuriese KT normos sudaro mažumą; 3.kompleksiniai įst.-KT normų ir kitų teisės šakų normų yra maždaug po lygiai. 5.ypatingieji įst., kurie galioja įvedus karo arba nepaprastąją padėtį. Jie gali laikinai nukrypti nuo K-jos nuostatų, jie yra laikomi laikino pobūdžio įst.Pagal galiojimą būna pastovūs ir laikini.Pagal galiojimą tam tikroje teritorijoje federalinėse valstybėse gali būti federaliniai ir federacijos subjektų įst.LR K-ja numato pagrindinius įst.leidybos principus ir reikalavimus įstatymams.LR galioja tik paskelbti įst., o jų leidimo teisę turi Seimas. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė priklauso Seimo nariams, Prezidentui, Vyriausybei, 50 tūks.LR piliečių, turinčių rinkimų teisę, gali teikti Seimui įst.projektą, kurį šis privalo apsvarstyti. Įst.laikomas priimtu kai už jį balsuoja dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu. Įst.įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Prezidentas, jei pačiam įst.nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Kitus Seimo priimtus aktus, Seimo Statutą pasirašo Seimo pirmininkas ir jie įsigalioja kitą dieną po šių paskelbimo, jei pačiais aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka. Prezidentas priimtą įst.ne vėliau kaip per 10 d.po įteikimo(referendumu priimtą įst.ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 d)arba pasirašo ir oficialiai paskelbia arba motyvuotai grąžina Seimui pakartotinai svarstyti. Jei to nepadaro Prezidentas, įst.įsigalioja po to kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia Seimo pirmininkas.

Įstatymai pagal jų priėmimo tvarką gali būti skirstomi į priimamus Seime ir referendumu. Referendumu priimamų įst.iniciatyvos teisė priklauso Seimui (1/3 Seimo narių) ir LR piliečiams (ne mažiau kaip 300 tūks.)Įst.nuostatoms bus pritarta referendumu, jei už jas pasisakys ne mažiau kaip pusė įtrauktų į sąrašus piliečių. Referendumu priimtos įst.nuostatos gali būti pakeistos ar panaikintos referendumu.Kai reikia skubiai padaryti referendumu priimtų įst.nuostatų pakeitimus, tai gali padaryti Seimas 2/3 visų Seimo narių dauguma, bet per 3 mėn.šie pakeitimai turi būti pateikiami tvirtinti referendumui..

Kaip savarankiški KTŠ nurodomi parlamentų (ar jų rūmų) reglamentai ir statutai, kurie reguliuoja parlamento vidaus organizaciją ir darbo tvarką. Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo Statutas, kuris turi įst.galią,jis nuo kitų įst.skiriasi reglamentuojamų santykių pobūdžiu, priėmimo ir įsigaliojimo tvarka. Seimo Statutą pasirašo Seimo pirmininkas, jis įsigalioja kitą dieną po paskelbimo.Seimo Statuto negali vetuoti Prezidentas, nes jo nepasirašo ir oficialiai nepaskelbia. KTŠ galima laikyti ir poįstatyminius aktus, kurie skirstomi į Seimo nutarimus, Prezidento dekretus, Vyriausybės nutarimus, ministerijų ir kt.valstybės inst.teisės aktus, turinčius norminį pobūdį. Savivaldos inst.aktai nelaikomi KTŠ. Poįst.teisės aktas yra įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka kompetentingos inst.priimtas aktas, kuriuo realizuojamos įst.normos, tačiau toks teisės aktas negali pakeisti paties įst. ir sukurti naujų bendro pobūdžio teisės normų, kurios savo galia konkuruotų su įst.normomis.KTŠ yra laikomi tik tie poįst.teisės aktai, kurie yra norminio pobūdžio ir reglamentuoja KT reguliuojamus klausimus. Seimo nutarimai priimami Seimo posėdyje dalyvaujančių Seimo narių balsų dauguma.5. Tarptautinės sutartys ir kiti tarptautiniai dokumentai Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir jos vaidmuo Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistemoje. Tarptautinė sutartis – reglamentuotas tarptautinės teisės principų ir normų susitarimas, kurį raštu sudaro LR su užsienio valstybėmis ir tarptautinėmis organizacijomis ir nesvarbu koks sutarties pavadinimas ir kiek dokumentų sudaro sutartį. LR TS-čių sudarymo iniciatyvos teisę turi: Prezidentas, ministras pirmininkas, užsienio reikalų min., vyriausybė ar jos nustatyta tvarka – LR ministerijos ir vyriausybės įstaigos. Sprendimus dėl TS sudarymo tikslingumo priima Prezidentas, Vyriausybė ar jos pavedimu ir nustatyta tvarka Užsienio reikalų ministerija. TS pagal teisinę galią yra skirstomos LR Seimo ratifikuotos ir Seimo

10

neratifikuotos. TS, kurias ratifikavo LR Seimas yra sudedamoji LR teisinės sistemos dalis ir turi įstatymo galią. Turi būti ratifikuojamos tokios LR TS:1.dėl LR valstybės sienų nustatymo ir pakeitimo, išimtinės ekonominės zonos ir kontinentinio šelfo delimitavimo;2.dėl politinio bendradarbiavimo su užsienio valstybėmis, tarpusavio pagalbos, taip pat su valstybės gynyba susijusios sutartys; 3.dėl atsisakymo vartoti jėgą ar grasinti jėga, taip pat taikos sutartys; 4.dėl LR ginkluotųjų pajėgų buvimo ir jų statuso užsienio valstybių teritorijose; 5.dėl LR dalyvavimo universaliose tarptautinėse organizacijoje ir regioninėse tarptautinėse org.; 6.daugiašalės ar ilgalaikės, sudaromos ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, ekonominės sutartys; 7.dėl užsienio valstybių kariuomenės vienetų buvimo ir jų statuso LR teritorijoje; 8.nustatančios kitokias teisės normas, nei galiojantys LR įstatymai; 9.taip pat tos TS, kuriose numatytas jų ratifikavimas.LR TS ratifikuoja Seimas įstatymu. Įst.dėl TS ratifikavimo priimamas posėdyje dalyvavusių Seimo narių balsų dauguma bet ne mažesne kaip 2/5 visų Seimo narių balsų. Įst.dėl Sutarties denonsavimo laikomas priimtu, jei už jį balsavo ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Valstybės sienos gali būti keičiamos tik LR TS, kai ją ratifikuoja 4/5 visų Seimo narių. Įsigaliojusias TS L-je privaloma vykdyti.Jei įsigaliojusi LR TS numato kitokias normas nei LR įst., kiti teisės aktai, galiojantys šios sutarties sudarymo metu ar įsigalioję po šios sutarties įsigaliojimo, taikomos TS nuostatos.

LR ratifikavusi šias TS-Europos žmogaus teisių konvenciją (1950), E k-ją prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą (1987), Tautinių mažumų apsaugos pagrindų k-ja (1995), Vaiko teisių k-ja (1989), K-ja dėl visų formų diskriminacijos panaikinimo moterims (1979), E socialinę chartija(1996;Seimas ratifikavo 2001).KT didžiausią įtaką daro Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK). L-va ją ratifikavo 1995m.(Europos tarybos nare 1993). Konstitucinis teismas EŽTK taikymą LR vidaus teisėje prilygino įstatymams. Kai kurie autoriai siūlo EŽTK Lietuvos teisėje suteikti konstitucinio įstatymo statusą, tačiau tai daryti netikslinga, nes konvenciją ratifikavus ji tapo teisinės sistemos sudedamąją dalimi,o LR TS įst.numato, kad kolizijos su įst.atveju ratifikuota sutartis turi aukštesnę nei įstatymas galią. EŽTK-jos negalima tinkamai interpretuoti ir taikyti nesiremiant EŽTteismo (EŽT komisijos) sprendimuose suformuluotais precedentais. EŽTK įsilieja į mūsų teisės sistemą, keičia teisės šaltinių doktriną atsinešdama precedentą.

Kita TS rūšis-įsigaliojusios, bet Seimo neratifikuotos sutartys. L-ve jos turi poįstatyminių aktų galią ir paprastai nenustato KT normų. Taigi KTŠ yra laikomos tik Seimo ratifikuotos TS.

6. Konstitucinės kontrolės institucijų aktai kaip konstitucinės teisės šaltinis. Konstituc.teismas nagrinėja ir priima sprendimus:

ar neprieštarauja LR K-jai priimti įstatymai kiti Seimo priimti aktai, ar neprieštarauja K-jai ir įst.: Prezidento ir Vyriausybės aktai.K teismas teikia išvadas:1.ar nebuvo pažeisti rinkimų įst.per Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2.ar Prezidento būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3.ar LR TS neprieštarauja K-jai; 4.ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai

neprieštarauja K-jai. LR įst.(ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo

dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas K.teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas ar jo dalis prieštarauja K-jai. Šio teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, turi įst.galią, yra privalomi visom valdžios inst., įmonėm, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Poįst.aktai ar jų nuostatos, kurios pagrįstos pripažintu nekonstituciniu teisės aktu, privalo būti panaikinti. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais K-jai ar įstatymams, jei tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki K teismo nutarimo įsigaliojimo. K teismas gali sustabdyti Prezidento, Seimo, Vyriausybės aktų galiojimą. K teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Remdamasis K.teismo išvadomis galutinį sprendimą priima Seimas. K teismas apibrėžiamas kaip teisminė institucija, jis yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris

11

teisminę valdžią įgyvendina K-jos ir K teismo įst.nustatyta tvarka. Jis garantuoja K-jos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatytais atvejais teikia Seimui ir Prezidentui išvadas. Tik K.teismas turi teisę atskleisti, aiškinti K-jos normas ir principus, šio teismo nutarimas yra vientisas aktas, kurio dalių negalima mechaniškai įskaidyti.

K teismo aktai yra ne vienodos teisinės galios ir reikšmės. Pagal formą jie gali būti skirstomi į nutarimus, sprendimus, išvadas. Nutarimus ir išvadas galima traktuoti kaip baigiamuosius aktus, nes jie priimami išnagrinėjus konkrečią bylą. Sprendimai paprastai priimami atlikus tam tikus procesinius veiksmus. Išvada turi rekomendacinį pobūdį-galutinį sprendimą priima Seimas.7. Kiti konstitucinės teisės šaltiniai. Fakultatyviniai konstitucinės teisės šaltiniai. 1. Poįstatyminiai TNA. Jie gali būti skirstomi į Serimo nutarimus, RPrezidento dekretus, Vyriausybės nutarimus, ministerijų ir kt. valstybės institucijų teisės aktus. Turinčius norminį pobūdį. Savivaldos institucijų aktai nelaikomi KT šaltiniais. 2. Fakultatyviniais T šaltiniais galima laikyti: a) teisminę praktiką; b) teisės principus; c) papročius ar doktriną. Jie tik papildo kt. teisės šaltinių įtvirtintą reglamentą.8. Europos Sąjungos teisės šaltiniai ir Lietuvos konstitucinės teisės šaltinių sistema. ES teisė, ateityje Lietuvai tapus ES nare, bus svarbus teisės šaltinis, kadangi ES teisė turi pirmumą nacionalinės teisės atžvilgiu. KT – viena iš sudėtingiausių sričių, kurioje valstybės siekia išlaikyti savo valstybingumo tradicijas. Kai kurios valstybės stodamos į ES turėjo keisti savo K nuostatas.LRK t. P. Turėtų būti keičiama. ES KT sudaro ES steigimo sutartys, jas keičiančios ir papildančios sutartys ir valstybių stojimo sutartys.4 tema. LIETUVOS KONSTITUCINGUMO RAIDA

1. Lietuvos valstybingumo raida ir konstitucinės teisės formavimasis. Konstitucinės teisės nuostatos Lietuvos statutuose (1529, 1566 ir 1588 m. Lietuvos statutai). 1791 m. Respublikos konstitucijos problema. I-asis Lietuvos sattutas buvo sukurtas ir priimtas su tikslu centralizuoti valstybės valdymą, suvienyti krašto politinę valdžią ir vienodai reguliuoti visuom. santykius visoje Lietuvoje. Didžiausią davė civiliniai t. santykiai, ne maža įtaka buvo ir bajorų luomo, nes statutuose buvo įtvirtintas šis luomas, t.p. buvo užfiksuotos bajorų ekonominės ir politinės teisės, užtikrinta jų valdžia valstiečių atžvilgiu. 1522 m. Vilniuje sušauktas Seimas pritarė statuto projektui, tačiau derinimas užtruko maždaug 6 metus, daugiausia nesutarimų sukėlė derinant statuto normas liečiančias teisingumo leidimą, vykdymą ir dvarų perleidimo bei keitimo sąlygas.I statutas įsigaliojo 1529 09 29 d. jį sudaro 13 skyrių: 1-mame skyriuje buvo nemažai normų liečiančių LDK teisinį statusą, bajorų atsakomybę už valstybinius nusikaltimus; 2 sk. Buvo reglamentuojama feodalų karo tarnyba, atsakomybė už karinius nusikatimus; 3 sk. Nustatė bajorų teises ir laisves; 4 sk. Nustatė moterų teisinį statusą, jų paveldėjimo t. ir jų išleidimo už vyrų; 5 sk. Reguliavo globos santykius; 6 sk. Teismo procesą; 7 sk. Nustatė atsakom. Už bajorų nužudymą, sumušimą, prievartavimą; 8-9 sk. Nustatė feodalų žemės nuosavybės t. ir kt. turtinius interesus; 10 sk. Nustatė įkeistų už dvarus valdymą ir disponavimą; 11 sk. Nustatė atsakomybę už bajorų priklausomo žmogaus nužudymą; 12 sk. Atsakom. Už feodalų turto pagrobimą; 13 sk. Atsakomybę už vagystes.LDK buvo kuriama kaip konstitucinė monarchija. 1561 m. Did. Kun. Pateikė II statuto redakciją. Jis įsigaliojo 1566 m. 01 26. strūktųra buvo panaši į I statyto, turėjo 14 skyrių, labiausiai patobulino teismų procesą.III Lietuvos statutas buvo patvirtintas 1588 01 28. svarbiausias bruožas, kad jis įtvirtino LDK kaip nepriklausomą valstybę, todėl lenkai kėlė klausimą dėl šio statuto legalumo, nes jis ribojo jų teises LDK.1791 m. konstitucija buvo priimta ne lietuvių kalba, ją sudarė 11 str ir įvadas: 1str. Įtvirtino katalikų religiją kaip valstybinę, draudė katalikams pereiti į kt. tikėjimus; 2 str. Įtvirtino bajorų teises ir privilegijas, nustatė, kad į bajorų turtą negali reikšti pretenzijų net aukščiausia krašto valdžia, bajorai privalėjo ginti konstituciją ir tėvynės laisvę; 3 str. Buvo patvirtintas karališkųjų miestų įstatymas, buvo įtvirtintas naujas luomas – miestiečiai; 4 str. Skelbė valstiečių globą (tai darė deklaratyviai); 5 str. Apibrėžė valdžią bei ją suskirstė į įstatymų leidžiamąją (Seimas), vykdomąją ( karalius ir teisių sargyba), teismas; 6 str. Įtvirtino įstatymų

12

leidžiamosios valdžios organizavimo tvarką ir kompetenciją. Ją vykdė 2 rūmai: bajorų deputatų ir Senatas, buvo panaikinta Liberum Veto teisė; 7 str. Reguliavo karaliaus kompetenciją ir vykdomąją valdžią; 8 str. Įtvirtino teisminės valdžios kompetencijos sistemą; 9 str. Nustatė sosto paveldėjimo aplinkybes; 10 str. Karaliaus vaikų auklėjimo kl, juos auklėjo Seimo paskirtas pedagogas; 11 str. Nustatė karinių pajėgų pagrindus, skelbė, kad valstybės suverenitetą, integralumą, vientisumą gina karinės pajėgos.

2. Pirmieji nepriklausomos Lietuvos valstybės konstituciniai aktai. Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto ir Steigiamojo Seimo 1920 m. gegužės 15 d. rezoliucijos konstitucinis vertinimas. 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos taryba paskelbė „atstatanti nepriklausomą, demokratiniais pamatais stvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis. Akte pabrėžiama, jog Lietuvos valstybės pagrindus ir santykius su kitomis valstybėmis nustatysias visų jos gyventojų demokratiškai išrinktas Steigiamasis seimas.Steigimasis seimas 1920 m. gegužės 15 d. vienbalsiai priėmė trumpą rezoliuciją, jog „reikšdamas Lietuvos žmonių valią“, jis proklamuoja „esant atstatytą nepriklausomą Lietuvos valstybę kaipo demokratinę respubliką, etnologinėm sienom ir laisvą nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis valstybėmis“. Lietuvos taryba Vasario 16-osios aktu skelbė, jog dar tik atstatanti nepriklausomą Lietuvos valstybę, t.y. atliekanti besitęsiantį veiksmą. Steigiamasis seimas, priešingai, užbaigdamas tautinio atgimimo, valstybės atstatymo, laikinųjų konstitucijų bei tokių pat vyriausybių laikotarpį, proklamavo valstybę esant atstatytą.

3. 1918 m. lapkričio 2 d. ir 1919 m. balandžio 4 d. Lietuvos laikinosios konstitucijos pamatiniai dėsniai. 1920 m. birželio 10 d. laikinoji Lietuvos valstybės konstitucija. 1918 m. rudenį kai karinis Vokietijos pralaimėjimas niekam nekėlė abejonių ir dėl to jai teko atsisakyti pretenzijų į užgrobtas šalis, lapkričio 2 d. Lietuvos Valstybės taryba priėmė Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius. Juose Valstybės taryba, reikšdama suverenią valstybės galią, steigia laikinąją tautos vyriausybę. Įstatymų leidžiamuoju organu paskelbė Valstybės tarybą, įst. iniatyvos teisę suteikė Valstybės tarybai ir Ministrų kabinetui, o vykdomąją – Valstybės tarybos Prezidiumui, susidedančiam iš prezidento ir 2 viceprezidentų. Griežtai kolegialų konstitucijos pobūdį rodėnuostata, kad kiekvienam Prezidiumo aktui reikia ne tik Ministrų kabineto atstovo kontrasignacijos, bet ir visų 3 jo narių parašų. Konstitucinės valdžios buveine skelbiama sostinė Vilnius. Čia buvo skelbiama visų piliečių lygybė prieš įstatymus, luomų privilegijų nebuvimas, asmens, buto ir nuosavybės neliečiamybė, bei kitos teisės ir laisvės. Tačiau Konstitucijos Pamatiniai dėsniai neaptarė daugelio principinių dalykų: nepaskelbė respublikos, neužsiminė apie valstybės tarybos bei jos Prezidiumo sudarymo tvarką ir jų įgaliojimų laiką.Siekdama tęsti pradėtą valdžios telkimą Vyriausybės rankose, 1919 m. balandžio 4 d. Valstybės tryba dar kartą peržiūrėjo Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos Pamatinius Dėsnius ir priėmė naują jų redakciją. Iš esmės buvo pakeista centrinių valstybės organų sistema – svarbiausi tapo vykdomosios valdžios organai – kolegialų valstbės tarybos Prezidiumą pakeitęs valstybės prezidentas, t.p. Ministrų kabinetas.

4. 1922 m. rugpjūčio 7 d. Lietuvos valstybės konstitucija ir jos ypatumai. Savo pagrindiniais bruožais ji atitiko bendrus demokratinių konstitucijų reikalavimus. Lietuvos valstybė skelbima nepriklausoma demokratine respublika, suvereni valstybės valdžia priklauso tautai. Buvo užfiksuotas formalus teisinis konstitucos prioritetas visų kitų teisės normų sistemoje. Buvo laikomasi požiūrio, jog konstitucija nėra tiesioginio taikymo aktas, neturi piliečiui ar valstybės institucijai privalomos galios. Ji privaloma įstatymų leidėjui, kurio leidžiami įstatymai Konstituciją įgyvendina, jos nuostatos turi būti sukonkretintos tam tikrais paprastaisiais įstatymais. Keisti ar papildyti Konstituciją gali Seimas 4/5 visų atstovų balsų dauguma. Pripažinus suverenią valsybės valdžią tautai, jos vykdymą Konstitucija pavedė Seimui, Vyriausybei, susidedančiai iš Respublikos prezidento ir ministrų kabineto, t.p teismui. Seimo prerogatyva - leisti įstatymus, tvirtinti valstybės biudžetą ir jo vykdymą, ratifikuoti tarp. Sutartis, spręsti karo ir taikos klausimus, tvirtinti nepaprastosios padėties įvedimą, prižiūrėti vyriausybės darbus. Įstatymų iniciatyvos teisę turėjo: a) 25 000 piliečių, turinčių seimo rinkimų teisę; b) ministrų kabinetas; c) Seimo atstovai. Skelbti seimo priimtus įstatymus priklausė prezidentui. Prezidentą rinko seima 3 metams. Prezidentas buvo

13

pagrindinid valstybės tarptautinių santykių reprezentantas, galėjo dalyvauti Ministrų kabineto posėdžiuose ir juose pirmininkauti, skyrė aukštuosius pareigūnus, vadovavo respublikos ginkluotosioms pajėgoms, naudojosi atleidimo nuo bausmės teise. Prezidentas naudojosi ne sunkiai įveikiama veto teise dėl Seimo priimtų įstatymų. Visiškai sutapo Prezidento ir jį rinkusio Seimo kadencijos. Konstitucija skelbė, kad seimo rinkimai vykdomi visuotiniu, lygiu, tiesioginiu ir slaptu balsavimu taikant proporcinę rinkimų sistemą. Atstovus į Seimą turėjo teisę rinkti Lietuvos piliečiai, vyrai ir moterys, ne jaunesni kaip 21 m., o būti išrinktais – ne jaunesni kaip 24 m.

5. 1928 m. gegužės 15 d. Lietuvos valstybės konstitucija. Jos priėmimo aplinkybės. 1928 m. gegužės 25 d. oficialiai paskelbtas prezidento dekretuotas dokumentas, pavadintas Lietuvos Valstybės Konstitucija. Konstitucija buvo oktrojuota, primesta tautai. Žodis žodin atkartojo daugelį 1922 m. Konstitucijos nuostatų. Būdingiausias 1928 m. Konstitucijos skiriamasis bruožas – vykdomosios valdžios, pirmiausia prezidento, galios išplėtimas, autoritarinių elementų į valstybės valdymą diegimas. Ypač svarbi buvo Konstitucijos nuostata, kad pirmajam Seimui sušaukti jokių terminų nenustatyta. Tuo visiškai nevertintos visos konstitucinės nuostatos dėl Seimo. 1928 m. Lietuvos Valstybės K – vienas pirmųjų konstitucinių aktų, pasukusių nuo demokratijos į autoritarizmą, Europoje.

6. 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos valstybės konstitucija. Jos struktūra, ypatumai, taikymo problemos. Konstitucija buvo autoritarinio pobūdžio. Prezidento rinkimų tvarka ir įgaliojimų laikas pasikeitė. Jis skyrė Seimo rinkimus.išimtinai Seimo kompetencijai konstitucija tepavedė savo statuto bei konstitucijos pakeitimo projekto priėmimą, tačiau neturėjo išimtinės įstatymų leidybos teisės. P.naudojosi teise ratifikuoti tarptauines sutartis. Vyriausybę sudarė jau tik Ministras Pirmininkas ir ministrai, visi kartu pavadinti Ministrų Taryba, o prezidentas kaip savarankiška institucija į Vyriausybės sudėtį nebuvo įtrauktas. Ministrą pirmininką ir jo pristatymu kt.ministrus skyrė ir atleido Prezid. Pavesdama Prezidentui ne tik Vyriausybę, bet ir Seimą, Konstitucija ir formaliai atsisakė valdžių paskirstymo.

7. Lietuvos valstybės okupacija ir aneksija: teisinė analizė. Lietuvos inkorporavimas į Sovietų Sąjungos sudėtį. Sovietinių konstitucijų galiojimas Lietuvoje, jų ypatumai. Sovietinių konstitucijų reforma Lietuvoje 1988 - 1990 metais.

8. Lietuvos valstybingumo atkūrimo konstituciniai aktai, priimti Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. 1990 02 24 Lietuvoje buvo išrinkta Aukščiausioji Taryba (AT). Kovo 11 d.ji priėmė deklaraciją “Dėl Lietuvos TSR AT deputatų įgaliojimų”, kurioje buvo sakoma, kad AT teisiniu požiūriu yra nauja inst.ir yra vadinama Lietuvos AT.Buvo priimtas įstatymas dėl valstybės pavadinimo ir herbo, kuris nustatė oficialų valstybės pavadinimą-Lietuvos Respublika, o LAT imta vadinti LR AT.Vėliau buvo priimti svarbūs Lietuvai konstituciniai dokumentai: Aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo.Jame teigiama, kad nuo šiol L-va vėl yra nepriklausoma valstybė, kad Lietuvos tarybos 1918 02 16 nepriklausomybės aktas ir Steigiamojo Seimo 1920 05 15 rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės galios ir lieta L-vos valstybės pamatu, skelbiamas L-vos valstybės teritorijos vientisumas ir nedalomumas, negalioja kitų valstybių konstitucijos, kad L-vos valstybė lieka ištikima visuotinai pripažintiem tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą, garantuoja žmogaus, piliečio, ir tautinių bendrijų teises.

Siekdama pabrėžti atkuriamos L-vos valstybės ir jos konstitucinės tvarkos tęstinumą AT priėmė įstatymą “Dėl 1938 05 12 Lietuvos k-jos galiojimo atstatymo”, kuriame teigiama, kad šios k-jos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, ir siekiant atstatyti pažeistas tautos ir L-vos valstybės suverenias teises nutariama nutraukti TSRS K-jų galiojimą ir visoje LR teritorijoje atnaujinti 1938 L K-jos galiojimą-tai buvo teigiama, siekiant atsiriboti nuo okupacinės jurisdikcijos ir išvengti teisinio vakuumo konstitucinio reguliavimo srityje bei įgyvendinant Lietuvos valstybingumo tęstinumo idėją.Taip pat buvo priimtas įstatymas “Dėl LR Laikinojo pagrindinio įstatymo”, kuriame siekiant suderinti atstatytos 1938 L K-jos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, skelbiama apie 1938 L k-jos galiojimo sustabdymą ir LR laikino pagrindinio įstatymo įsigaliojimo.LR laikinajame pagrindiniame įstatyme LR skelbiama suverenia demokratine valstybe, valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai, L-vos ekonominės sistemos pagrindas yra LR nuosavybė, kurioje į pirmą

14

vietą iškeliama piliečių privatinė nuosavybė, toliau-piliečių, susijungusių į grupes nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Nustatytas nesudėtingas kelias šiam įstatymui keisti ir tobulinti. Valstybinės valdžios vykdymas pavestas LR AT, vyriausybei ir teismui, tačiau realiai išliko sovietinė valdžios struktūra. AT buvo pavesta formuoti svarbiausius valstybės organus, kurie buvo jos kontroliuojami ar jai atskaitingi.AT kompetencija:priimti K-ją, daryti joje pakeitimus, tvirtinti valstybės biudžetą, leisti ir aiškinti įst., skirti ministrų tarybos pirmininką, jo teikimu tvirtinti ministrų tarybos sudėti ir daryti jos pakeitimus, rinkti teisėjus, skirti Respublikos prokurorą ir jo pavaduotojus, vyriausiąjį valstybinį arbitrą, išklausyti savo skiriamų ar renkamų organų ir skiriamų pareigūnų ataskaitas, ratifikuoti ir denonsuoti TS, priimti sprendimą dėl referendumo rengimo, leisti amnestijos aktus. Įst.nenumatė vienasmenio valstybės vadovo institucijos. Aukščiausiu LR pareigūnu, atstovaujančiu LR tarptau.santykiuose buvo laikomas AT pirmininkas, kuris vadovavo klausimų, kuriuos turi svarstyti AT, rengimui, jam buvo pavesta pasirašyti įst.,teikti AT pranešimus dėl respublikos padėties, teikti ministrų tarybos pirmininko, Aukšč.teismo pirmininko, Respublikos prokuroro, vyriausiojo valstybinio arbitro kandidatūras, t.t.jis atliko valstybės vadovo funkcijas.Vėliau buvo padarytas pakeitimas, pagal kurį AT posėdžiams galėjo pirmininkauti AT renkamas seniūnas ar jo pavaduotojas. AT pirmininkas slaptu balsavimu renkamas iš deputatų 5 m, ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui.Įst.numatė AT Prezidiumą, kuris organizuoja AT darbą, padeda organizuoti referendumus, teikia pilietybę, skiria apdovanojimus, skiria ir atleidžia diplomatinius atstovus, priima užsienio valstybių atstovų skiriamuosius raštus. Jį sudaro AT tarybos pirmininkas (jis ir prezidiumo pirmininkas), jo pavaduotojai, AT sekretorius, nuolatinių komisijų pirmininkai. 1990 03 29 pakeitimu prezidiumą sudaro 11 narių, kuriame pagal pareigas lieka AT pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius.AT renkama 5m. AT darbas vyksta ilgalaikėms sesijom, kurios gali būti eilinės ir neeilinės. Vykdomoji valdžia pavesta vyriausybei (ministrų taryba)-ministras pirmininkas, jo pavaduotojai ir ministrai. Ji atsakinga AT, o tarp sesijų AT prezidiumui.Vyriausybės nariu galėjo būti tik Lietuvos pilietis, į šias pareigas skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijom paeiliui.Galėjo būti skelbiamas referendumas (AT savo iniciatyva arba reikalaujant 300 tūks.rinkimų teisę turinčių LR piliečių).Įstatymas nustatė principinius rinkimų teisės dėsnius; bet įsakmiai neįvardijo rinkimų sistemos.LR Aukšč.teismas laikoma aukščiausia teismine valdžia L-je, įstatymų nustatyta tvarka vykdantis teisingumą ir prižiūrintis kitų teismų teisminę veiklą, taip pat yra rajonų ir miestų teismai. Visi jie sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų, ūkinius ginčus nagrinėjo valstybinio arbitražo organai. AT 1991 02 11 priėmė konstitucinį įstatymą”Dėl Lietuvos valstybės”, kuriame teigė, kad L-vos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika, ši nuostata gali būti pakeista tik visuotinos apklausos būdu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ Lietuvos piliečių, turinčių aktyvią rinkimų teisę.1992 06 08 AT priėmė konstitucinį įstatymą “Dėl LR nesijungimo į postsovietinės rytų sąjungas”, kuriuo įsipareigojama nekada nesijungti į jokias buvusios TSRS pagrindu kuriamas naujas politines, karines, ekonomines ir kitokias sąjungas, ir kad LR teritorijoje negali būti Rusijos, NVS ir į ją įeinančių valstybių karinių bazių ar kariuomenės dalinių.9. 1990 m.Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis įstatymas, jo ypatumai. Siekdama pabrėžti atkuriamos L-vos valstybės ir jos konstitucinės tvarkos tęstinumą AT priėmė įstatymą “Dėl 1938 05 12 Lietuvos k-jos galiojimo atstatymo”, kuriame teigiama, kad šios k-jos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas, ir siekiant atstatyti pažeistas tautos ir L-vos valstybės suverenias teises nutariama nutraukti TSRS K-jų galiojimą ir visoje LR teritorijoje atnaujinti 1938 L K-jos galiojimą-tai buvo teigiama, siekiant atsiriboti nuo okupacinės jurisdikcijos ir išvengti teisinio vakumo konstitucinio reguliavimo srityje bei įgyvendinant Lietuvos valstybingumo tęstinumo idėją.

Taip pat buvo priimtas įstatymas “Dėl LR Laikinojo pagrindinio įstatymo”, kuriame siekiant suderinti atstatytos 1938 L K-jos nuostatas su pakitusiais politiniais, ekonominiais ir kitais visuomeniniais santykiais, skelbiama apie 1938 L k-jos galiojimo sustabdymą ir LR laikino pagrindinio įstatymo įsigaliojimo.LR laikinajame pagrindiniame įstatyme LR skelbiama suverenia demokratine valstybe, valdžia priklauso Lietuvos liaudžiai, L-vos ekonominės sistemos pagrindas yra LR nuosavybė, kurioje į pirmą vietą iškeliama piliečių privatinė nuosavybė, toliau-piliečių, susijungusių į grupes nuosavybė ir valstybinė nuosavybė. Nustatytas nesudėtingas kelias šiam įstatymui keisti ir tobulinti. Valstybinės valdžios vykdymas pavestas LR AT,

15

vyriausybei ir teismui, tačiau realiai išliko sovietinė valdžios struktūra. AT buvo pavesta formuoti svarbiausius valstybės organus, kurie buvo jos kontroliuojami ar jai atskaitingi. AT (renkama 5m.) kompetencija: priimti K-ją, daryti joje pakeitimus, tvirtinti valstybės biudžetą, leisti ir aiškinti įst., skirti ministrų tarybos pirmininką, jo teikimu tvirtinti ministrų tarybos sudėti ir daryti jos pakeitimus, rinkti teisėjus, skirti Respublikos prokurorą ir jo pavaduotojus, vyriausiąjį valstybinį arbitrą, išklausyti savo skiriamų ar renkamų organų ir skiriamų pareigūnų ataskaitas, ratifikuoti ir denonsuoti TS, priimti sprendimą dėl referendumo rengimo, leisti amnestijos aktus. Įst.nenumatė vienasmenio valstybės vadovo institucijos. Aukščiausiu LR pareigūnu, atstovaujančiu LR tarptau.santykiuose buvo laikomas AT pirmininkas, kuris vadovavo klausimų, kuriuos turi svarstyti AT, rengimui, jam buvo pavesta pasirašyti įst.,teikti AT pranešimus dėl respublikos padėties, teikti ministrų tarybos pirmininko, Aukšč.teismo pirmininko, Respublikos prokuroro, vyriausiojo valstybinio arbitro kandidatūras, t.t.jis atliko valstybės vadovo funkcijas.Vėliau buvo padarytas pakeitimas, pagal kurį AT posėdžiams galėjo pirmininkauti AT renkamas seniūnas ar jo pavaduotojas. AT pirmininkas slaptu balsavimu renkamas iš deputatų 5 m, ne daugiau kaip dviem kadencijoms paeiliui.Įst.numatė AT Prezidiumą, (nenumetė vienasmenio valstybės vadovo institucijos)kuris organizuoja AT darbą, padeda organizuoti referendumus, teikia pilietybę, skiria apdovanojimus, skiria ir atleidžia diplomatinius atstovus, priima užsienio valstybių atstovų skiriamuosius raštus. Jį sudaro AT tarybos pirmininkas (jis ir prezidiumo pirmininkas), jo pavaduotojai, AT sekretorius, nuolatinių komisijų pirmininkai. 1990 03 29 pakeitimu prezidiumą sudaro 11 narių, kuriame pagal pareigas lieka AT pirmininkas, jo pavaduotojai ir sekretorius.AT renkama 5m. AT darbas vyksta ilgalaikėms sesijom, kurios gali būti eilinės ir neeilinės. Vykdomoji valdžia pavesta vyriausybei (ministrų taryba)-ministras pirmininkas, jo pavaduotojai ir ministrai. Ji atsakinga AT, o tarp sesijų AT prezidiumui.Vyriausybės nariu galėjo būti tik Lietuvos pilietis, į šias pareigas skiriamas ne daugiau kaip dviem kadencijom paeiliui.Galėjo būti skelbiamas referendumas (AT savo iniciatyva arba reikalaujant 300 tūks.rinkimų teisę turinčių LR piliečių).Įstatymas nustatė principinius rinkimų teisės dėsnius; bet įsakmiai neįvardijo rinkimų sistemos.LR Aukšč.teismas laikoma aukščiausia teismine valdžia L-je, įstatymų nustatyta tvarka vykdantis teisingumą ir prižiūrintis kitų teismų teisminę veiklą, taip pat yra rajonų ir miestų teismai. Visi jie sudaromi iš renkamų teisėjų ir teismo tarėjų, ūkinius ginčus nagrinėjo valstybinio arbitražo organai.

Sąmoningai nustatė lengvą kelią keisti (pakeitimo projektas turi būti svarstomas 1/10 AT deputatų, arba Vyriausybės, o nuo 1990 09 11 AT deputatų 1/15, kurį galėjo padaryti ne tik Vyriausybė bet ir bet kuri nuolatinė AT komisija. Visais atvejais šis įstatymas galėjo būti keičiamas AT sprendimu, priimti ne mažiau kaip 2/3 balsų arba referendumu.), tobulinti šį įstatymą. Įstatymų leidimo iniciatyvos teisės neturi piliečiai. Reikia pažymėti, kad LPĮ su savo daugybe pasenusių normų, nors dažnai kaitaliojamas ir taisomas, šiek tiek jį priderinus prie sparčiai kintančių visuomenės politinių, socialinių, ekonominių santykių tiko tik pradiniui laikotarpiui pereinant iš totalitarinės praeities link demokratijos. Jis negalėjo būti Lietuvos teisinės sistemos pagrindu, nes daug kuo neatitiko demokratinių valstybių konstitucinių principų, pernelyg ryškūs šiame akte buvo socialistinės sistemos reliktai.10. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos rengimas. Atskirų konstitucijų projektų ypatumai.

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 11. Lietuvos konstitucinės teisės tradicijų perimamumas.

5 tema. KONSTITUCIJA – PAGRINDINĖ KONSTITUCINĖS TEISĖS RAIŠKOS FORMA. 1992 M. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJOS BRUOŽAI

1. Konstitucijos samprata ir pagrindinės savybės. Svarbiausios LR K-jos teisinės savybės: 1.K-ja yra svarbiausias šalies įstatymas, pagrindinis nacionalinis teisės šaltinis; 2.K-ja yra priimta ir keičiama ypatinga tvarka, kuri skiriasi nuo įstatymų priėmimo tvarkos; 3.K-ja –aukščiausios galios teisės aktas; 4.K-ja yra aktas, kuriam būdinga stabilumas; 5.K-ja yra vientisas aktas; 6.K-ja yra tiesiogiai taikomas aktas (K-ja –teisės normų aktas, kurio nustatytos taisyklės galioja ir yra privalomos visoms valstybės inst., pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims, kad remdamasis K-ja, kiekvienas asmuo gali ginti savo teises).

16

K-jos interpretavimas. Teisės interpretavimas-veikla skirta pažinti, suvokti teisės normų, prasmę, svarbi teisės normų realizavimo stadija. Teisės normų interpretavimo elementai: teisės normos prasmės išsiaiškinimas; išsiaiškintos teisės normos prasmės paaiškinimas. Teisės normų interpretavimo būdai (gramatinis, sisteminis, teologinis) ir interpretavimo rūšys (oficialus ir neoficialus – pagal interpretavimo subjektus; adekvatus, plečiamasis, siaurinamasis – pagal aiškinimo apimtį). Kadangi K-je suformuluotos taisyklės itin lakoniškos, labai abstrauktaus pobūdžio, LR Konstitucinis teismas yra vienintelis oficialus K-jos normų interpretatorius. Teisės normų interpretavimo doktrinos: 1.subjektyvioji (statinė). Pagal ją teisės normų interpretavimo tikslas-nustatyti teisės normų kūrėjo valią, kuri per visą tų normų galiojimo laiką yra ta pati ir negali kisti. Jei tokios normos nebeatitinka joms keliamų tikslų, reikia priimti naujus teisės aktus. 2. objektyvioji (dinaminė). Jos tikslas-užtikrinti maksimalų teisės normos ir teisinės tikrovės atitikimą. Socialinė realybė keičiasi greitai, o norma išlieka ta pati. Todėl teisės normą reikia aiškinti taip, kad būtų užtikrintas maksimalus normos atitikimas pasikeitusiai tikrovei-interpretuotojas turi formuluoti tokį normos turinį, kuris atitinkų to meto visuomenės poreikius. LR Konstitucinis teismas nėra tiesiogiai pareiškęs kokiai krypčiai jis atstovauja. Išanalizavus bylose priimtus nutarimus galima padaryti išvadą, kad Kons.teismui svarbiausia yra nustatyti kons.normos esmę. Oficialus K-jos aiškinimas pagal savo teisinė reikšmę skiriasi nuo doktrininio (mokslinio) K-jos interpretavimo. Pastarasis yra dėstomas mokslininkų straipsniuose, monografijose, K-jos straipsnių komentaruose. Oficialus K-jos interpretavimas dažnai yra pagrįstas mokslininkų interpretavimais. Konstitucijos funkcijos. Konstitucijos teisinė galia. Konstitucijų rūšys. Konstitucijos teisinio reguliavimo sritis. Konstitucijos struktūra ir forma. Konstitucijų priėmimo ir keitimo tvarka. Nauja k-ja priimama: 1.atsiradus naujai valstybei; 2.pasikeitus politiniam režimui, neretai po karinio perversmo ar atkūrus civilių valdžią po kariškių valdymo; 3.iš esmės pasikeitus visuomenės gyvenimui.

1. K. priima vykdomoji valdžia.Tai nedemokratinis būdas. Monarchinis principas. Taikomas monarchijose. Vykdomoji valdžia suprantama kaip valdovas. Prie vykdomosios valdžios priskiriama pvz.: po karinio perversmo – generolai, karinė chunta. K. gali priimti prezidentas. (1938 m. Lietuvos K.).Pirmiausia šis būdas buvo panaudotas Prancūzijoje. 1814 m. Liudvikas 18 paskelbė “Konstitucinę chartiją”. Jis panaudojo žodį “oktroje”. Tai oktrojavimo būdas – dovanojimas.1831 m. oktrojuota Belgijos K., 1887 m. – Japonijos K.Šis būdas taikomas ir respublikose – Lietuva, Pakistanas (1963 m.), Brazilija (1969 m.).Kai K. priimta monarchas, prezidentas, tai K. tekstas būna parengtas jo patikėtinių. Svarbiausia K. – ypatingai išaukštinamas valdovas, jo rankose valdžia, įstatymų leidyba, veto teisė.2. K. priima tautos atstovybė – tai piliečių renkamos atstovaujamosios įstaigos. Jos gali būti: 1. – steigiamasis susirinkimas, 2 – parlamentas.1) specialiai K. parengti it priimti suformuota tautos atstovybė. Ji trumpa-laikė, dirba tik tiek, kiek reikia parengti, suderinti ir priimti K. Tai gana paplitęs, demokratinis būdas. Vadinamas įvairiai: Nacionalinis susirinkimas, Konventas. Taip priimta JAV K., Prancūzijos – 1791 m., Italijos – 1947 m., Indijos – 1950 m., Portugalijos – 1976 m. K. 2) įprastinis įstatymų leidžiamasis organas. Ypatingo skirtumo tarp steigia-mojo susirinkimo nėra. Naudojamas, kai rengiama kita K. susiformavusioje valstybėje. Pakistane – 1973 m., Graikijoje – 1975 m.

Sėkmė rengiant K. gali priklausyti nuo susidariusios politinės daugumos. Sunku pasiekti kompromisą. Todėl šaukiamas Steigiamasis susirinkimas. Jis paprastai šaukiamas kuriantis naujai valstybei, po perversmo.3. K. priima rinkėjų korpusas – rinkimų teisę turinčių piliečių visuma. K. priėmimas referendumo būdu – tai visuotinis balsavimas už K. Kadangi dalyvauja tauta, tai demokratiškiausias būdas.Pateikiami projektai. Šie priklauso nuo to, kas rengia projektą ir koks jis pateikiamas. Rinkėjai turi 2 alternatyvas: balsuoti už arba prieš.Šis būdas atsirado Prancūzijoje 1799 m. – plebiscitu. Danijoje – 1953 m., Turkija – 1961 m.

17

4. Mišrus būdas. Kai projektą rengia tautos atstovybė (parlamentas), jį aprobuoja, o tvirtina piliečiai. Paplito po II pasaulinio karo. Prancūzija - 1946 m., Lietuva – 1992 m., Rusija – 1994 m.Federacinėse valstybėse dar sudėtingesnė K. priėmimo tvarka. Egzistuoja dviguba valdžios sistema. K. priima federalinis parlamentas, po to ji pateikiama ratifikuoti federaliniams subjektams. Tik po to K. įsigalioja. JAV 1787 m. priėmė konventas, o įsigaliojo – 1789 m. kai ratifikavo ¾ valstijų. Taip pat Vokietijoje – VFR 1949 m. Rengė konstitucinė komisija, priėmė parlamentinė taryba, pateikta ratifikuoti žemėms – landtagams. Šveicarijoje – 22 kantonai.Konstitucijos keitimasPanašus į priėmimą, nes K. vienas iš svarbesnių uždavinių – stabilumas, todėl nustatomos sudėtingos K. keitimo procedūros, kurios panašios į K. priėmimo būdą (jei priėmė referendumas-tai ir pataisos panašiai – referendumu). Bet referendumas nėra lengvas K. keitimo būdas, todėl, jei K. priimta referendumu, tai tik kai kurie straipsniai keičiami referendumu (tai svarbiausios dalys). Pačią keitimo tvarką, procedūra nustato pati K. (atskiras skirsnis iš paskutiniųjų ar baigiamuosiuose nuostatuose – atskirai neįvardijant) , o ne įstatymu.K. keitimo stadijos:I. Iniciatyvos pareiškimas. Galimybę turi nedaugelis subjektų (tai garantuoja stabilumą). Dažniausiai: - parlamentas, valstybės vadovas, vyriausybė. Subjektų ratas labai ribotas. Atskiriems parlamentarams tokia teisė nesuteikiama.II. Pataisų projekto svarstymas ir pritarimas (iniciatyvą pareiškęs subjektas teikia projektą, kurį pirmą kartą svarsto parlamentas ir reikalinga (dažniausiai) kvalifikuota balsų dauguma, kad jam būtų pritarta). Skiriami 3 būdai: 1. paprasta balsų dauguma – už tam tikrą projektą balsuoja daugiau kaip pusė dalyvaujančių posėdyje parlamentarų.2. absoliuti balsų dauguma – už projektą balsuoja daugiau kaip pusė visų parlamento narių (Seime 141, tai absoliuti dauguma 50% +1=71 narys).3. kvalifikuota balsų dauguma – visada reiškia daugiau kaip pusę, bet nurodoma: 2/3, ¾, 3/5, Kvalifikuota balsų dauguma nurodoma K. ir tai dažniausiai 2/3 balsų – tai patikimas skaičius.III. Galutinis pritarimas pataisų projektui arba pakartotinis svarstymas parlamente po tam tikro laiko dažniausiai ir reikalinga kvalifikuota dauguma. Federacinėje valstybėje projektui turi pritarti federacijos subjektai – svarsto legistratūros ir reikalauja kvalifikuotos daugumos. JAV keičia K. : kongrese rengiama jungtinė rezoliucija, kurią turi patvirtinti atstovų rūmai ir senatas po 2/3 balsų arba sušauktas specialus konventas, bet tai nusprendžia kongresas. Po to, kai pritaria abu rūmai, projektas teikiamas ratifikuoti valstijoms. ¾ valstijų turi sutikti (50 valstijų 3/4=38 valstijos). Ir tik tuomet pataisa įsigalioja. JAV K. pataisų teikiama ~ 200, o priimtos tik 27 pataisos.

Europos šalių K. keitimas daromas dvigubo votumo sistema. Ji reiškia dvigubą balsavimą parlamente. Abu kartus reikalinga kvalifikuota balsų dauguma (2/3 balsų), bet balsavimai vyksta su tam tikra pertrauka (Italijoje – ne mažiau 3 mėn., taip pat Lietuvoje).Pertrauka reikalinga pamąstyti, visuomenei dalyvauti (ji sulaiko nuo skubotų veiksmų). Kai kuriose valstybėse dvigubas votumas dar sudėtingesnis: antras balsavimas tik kitame parlamente (t.y. po rinkimų), nes keičiasi politinė struktūra ir tai reiškia, kad pataisai pritars platesnis ratas (Olandija, Norvegija, Švedija, Suomija).Yra 2 Europos valstybės – Airija ir Šveicarija – kur K. pataisos tvirtinamos referendumu. Kai kurios pataisos ir Prancūzijoje turi būti tvirtinamos plebiscitu.Kai kuriose K. yra numatyta kurie nuostatai negali būti keičiami (dažniausiai taip saugoma valstybės forma arba teritorinį integralumą. Italija ir Portugalija – draudžiama keisti respublikos valdymo formą.Konstitucijų panaikinimas: Draudimą keisti straipsnius galima apeiti keičiant visą K. 2 būdais:Paprastas būdas – kai demokratiniu keliu parengiama ir priimama nauja K. Įsigaliojus naujai K., senoji nustoja galios. Kartais tai sako naujoji K., o kartais visai nekalbama,tik nustatomas įsigaliojimas ir taikomas paskesnio akto teisės. Būna nustatomos specialios taisyklės, laikotarpis kai kurioms normoms pakeisti arba priimamas specialus įstatymas dėl K. įsigaliojimo tvarkos.

18

Ypatingasis K. panaikinimo būdas – kai įvyksta valstybinis perversmas (arba karinis perversmas) dažniausiai keičiama demokratinė sistema, pereinama prie autoritarinio režimo, nuverčiama teisėta valdžia, paleidžiamas parlamentas ir sena K. nebetinka arba sustabdomas K. galiojimas, arba atskiros K. dalys ir priimama nauja K. jau nedemokratiniu būdu, dažniausiai aktrojavimo keliu.

Konstitucijos įgyvendinimo mechanizmas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos principai. Į K-ją galima žvelgti kaip į pamatinių, visą teisės sistemą grindžiančių principų rinkinį.K-ja apima ir principus ir normas; jie tarp savęs glaudžiai susiję. Dažnai sunku nubrėžti aiškią ribą, kurios nuostatos laikytinos principais, o kurios normomis. Konstituciniai principai yra konstitucinę galią turinčios nuostatos, kurios nėra formuluojamos kaip griežtos elgesio taisyklės ir nėra pagal reguliavimo dalyką bei metodą priskiriamos teisės šakoms. Teisės principai lemia teisės normų turinį ir jų taikymą. Kita funkcija-jie yra svarbus kriterijus, leidžiantis patikrinti, ar teisės aktai arba pareigūnų veikla nenukrypsta nuo tam tikrų teisinių standartų. Konstituciniai principai yra ypatingi. Jais grindžiama visa teisės sistema.Jie legalizuoja ir legitimuoja teisės aktuose nustatytą reguliavimą, visus teisinius sprendimus, t.y.leidžia juos vertinti kaip teisėtus ir teisingus bei drauge daro juos teisėtus. Prieštaravimas konstituciniams principams teisinį reguliavimą delegitimuoja ir anuliuoja- jis nėra laikomas teisėtu ir teisingu, gali būti net pripažįstamas neturinčiu teisinės galios.Principų nevalia tapatinti su normomis, taip pat su teisės aktų straipsniais, nes tas pats principas gali būti įvairiai išreikštas, atspindėtas įvairiose teisės akto formuluotėse. Principai negali būti išvedami iš tam tikrų normų, jie turi būti arba tiesiogiai suformuluoti, deklaruoti arba juos turi būti įmanoma logiškai išvesti iš kitų-tiesiogiai suformuluotų principų.

Konstitucinių principų sistema konstruojama pagal du kriterijus:1.kaip tam tikri principai išreikšti K-jos tekste (ar jie apibrėžti aiškiai ir tiesiogiai įtvirtinti K-je, ar jie teisiogiai nedeklaruojami, tačiau išplaukia iš bendrosios K-jos normų prasmės) ir 2.(rečiau) kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą, lemia teisinio reguliavimo turinį. Todėl galima skirti pirminius ir išvestinius konstitucinius principus, tip pat yra ir sudėtiniai principai. Pirminiai principai.”Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės”, tai pirminis prin., nes nėra išvedamas iš jokio kito konstitucinio principo, tam kad pasakyti kad jis yr pakanka nurodyti K-jos nuostatą, kurioje jis įtvirtintas. Sudėtiniai prin.Kai kurie prin.įtvirtinti skirtingose K-jos nuostatose pabrėžiant jų skirtingus, nors tarp savęs neatskiriamai susijusius, aspektus. Ir pirminiai ir sudėtiniai prin.yra tiesiogiai deklaruojami K-je. Sudėtiniai nuo pirminių skiriasi tuo, kad norint konstatuoti jų buvimą reikia:1.nurodyti ne vieną, bet kelias juos įtvirtinančias nuostatas; 2.išskirti tai, kas šiose nuostatose yra bendra-tai, kas leidžia į jas visas žvelgti kaip į to paties tiesiogiai deklaruojamo konstitucinio prin.skirtintų aspektų išraiškas. Išvestiniai prin.yra tokie, kurie tiesiogiai nėra deklaruojami K-je, bet išvedami iš pirminių arba sudėtinių prin.juos aiškinant. (valdžių padalijimo principas).

Pagal antrą kriterijų konst.prin.skirstomi į “bendruosius” ir “kitus”. “bendraisiais” vadinami tie, kurie kreipia, orientuoja visą teisės sistemą, visas įvairioms teisės šakoms priskiriamas normas (tautos suvereniteto p.; demokratiškumo; prigimtinės teisės; lygybės ir kt.); “kitais” laikomi tie, kurie gali būti toliau detalizuojami tik tam tikrose teisės šakose ar institutuose (dvigubos pilietybės negalimumo; S-mo nario neliečiamumo; teisėjų depolitizacijos).”Bendrieji” ir “kiti” prin.neatsiejami vieni nuo kitų. Atsisakius konst.principus skirstyti į bendruosius ir kitus, pagal tai kokiu mastu jie kreipia teisės sistemą juos galima būtų suskirstyti į determinacinius ir koordinacinius. Koordinaciniai prin.-tai prin.užtikrinantys konstitucinės teisės vientisumą, organizuojantys ją į vientisą sistemą.Jie lemia pačioje K-je nustatytą reguliavimą, lemia, kaip vienos konstitucinės normos dera su kitomis ir su K-je įtvirtintais principais. Koordinaciniams prin.priskirtini: K-jos viršenybės; K-jos vientisumo; teisinės valstybės prin.

K-jos viršenybės prn.Tai sudėtinis konstitucinis prn.K-jos viršenybę sustiprina ypatinga keitimo tvarka. Su K-jos viršenybe neatsiejamai susijęs jos tiesioginis taikymas ir galimybė savo teises ginti remiantis K-ja.

K-jos vientisumas. Teisinės galios požiūriu nė viena K-jos norma ar kita nuostata negali būti priešinama kitoms, traktuojama kaip “viršesnė”, “labiau fundamentali” už kitas. Pagal konstitucinio reguliavimo turinį, pagal formulavimo būdą jos gali būti skirtingos ir įvairiai arp savęs susijusios. K-ja turi savo struktūrą. Ji

19

nelemia jos nuostatų turinio, ji tik užtikrina jų išdėstymą tam tikru nuoseklumu, kuris buvo priimtiniausias jos kūrėjams, bei (iš dalies) atspindi pastarųjų vertybines orientacijas.

Teisinė valstybė.Teisinės valstybės koncepcija šiandien rutuliojama dviem kryptimis. Pirmoji, instrumentalistinė, teisinės valstybės samprata diktuoja tokius teisinės valstybės požymius: a)normų bendras pobūdis, leidžiantis jas taikyti visiems numatytiems teisės subjektams; b)normų prieinamumas arba viešumas, užtikrinantis teisės subjektams galimybę jas sužinoti; c)normų išankstinis pobūdis, reiškiantis, kad jos bus nustatytos dar iki iškylant reikalui jas taikyti; d)normų aiškumas, suprantamumas teisės subjektams; e)normų neprieštaringumas, negalimumas vienu metu ir reikalauti tam tikro elgesio, ir jį drausti; f)normų:adresatų” pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus, kitaip sakant, nereikalavimas to, kas neįmanoma; g)normų santykinis stabulumas; h)normų “kongruetntiškumas:, t.y.atitiktis tarp elgesio, kurio reikalauja normos ir elgesio, kurio reikalauja teisėsaugos ir kitos teisę taikančios inst. Antroji, substantyvinė, teisinės valstybės samprata papildomai reikalauja, kad: a)ne tik normų “adresatai” pajėgtų elgtis taip, kaip reikalauja normos, bet ir valdžios inst., nustatydamos teisės normas, veiktų gera valia; b)panašios bylos būtų sprendžiamos panašiai, taigi teisėjai neturėtų absoliučios nuožiūros, kaip taikyti teisės normas; c)įstatymai būtų žinomi, negaliotų atgal, nebūtų baudžiama už tai, kas nebuvo uždrausta, o nusikaltimai būtų griežtai apibrėžti; d)būtų paisoma prigimtinio teisingumo reikalavimų, kaip antai tinkamo teisinio proceso, teismo posėdžių viešumo ir pan. Teisinės valstybės požymiai, kurie yra siauriau ar plačiau nurodomi kaip L-vos konstituciniai principai: 1.Teisės normų bendras pobūdis 2.Įstatymo viršenybė 3.Teisės normų prieinamumas, galėjimas jas žinoti ir normų išankstinis pobūdis. 4.Teisės normų aiškumas ir neprieštaringumas.5. Normų “adresatų” pajėgumas elgtis pagal normų reikalavimus.(įstatymas nereikalauja to kas neįmanoma). 6. Negalimumas bausti už tai, kas nebuvo uždrausta.(tai ne konstitucinis prin.). 7.Prigimtinis teisingumas. 8.Tinkamas teisinis procesas (procedūra).(būtina užtikrinti asmens teisę į gynybą, galimybę jam dalyvauti apklausiant liudytojus, tiriant įrodymus, teisę turėti advokatą, teisė į vertėją ir kt.).9.Teisėjo ir teismų nepriklausomumas ir nešališkumas.10.Teisėti lūkesčiai. 11.Proporcingumas.

Determinaciniai prin.Konstitucinės teisės šaltiniai-K-ja ir konstitucinė jurisprudencija, statutinės teisės- įstatymai, kiti norminiai aktai. Adm.teisė, finansų teisė, baudž.teisė, civ.teisė ir pan.-tai vis statutinės teisės šakos, kurių kai kurios normos yra pakylėtos į konstitucinį lygmenį ir sudaro jų kaip teisės šakų banduolį. Konstituciniai principai lemia šį šakinį teisinį reguliavimą ir vadinami determinaciniais. Jiems yra priskiriami: demokratija ir suverenitetas; pilietinė visuomenė; valdžių padalijimas; pasaulietinė valstybė; socialinė orientacija; geopolitinė orientacija.

Demokratija ir suverenitetas. Demokratiniai institutai, įtvirtinti K-je-žmogaus teisės ir jų primatas, laisvi ir periodiški rinkimai, tiesioginės demokratijos realizavimo galimybė; atstovavimas ir valdžios atskaitomybė piliečiams. Šis principas neatsiejamas nuo Tautos suvereniteto principo. Yra du suvereniteto ir demokratijos principų santykio aspektai: poityvusis(suvereni Tauta tvarkosi demokratiškai, o demokratija yra būdas, kuriuo užtikrinamas Tautos suverenitetas); negatyvusis (iškilus reikalui užtikrinti Tautos suverenitetą kai kurios demokratinės teisės ir laisvės gali būti laikinai apribotos.

Pilietinė visuomenė. Yra penkios pilietinės visuomenės sampratos tradicijos: a)pilietinė visuomenė kildinama iš valstybės, paneigusios prigimtinę būklę, labai nestabilios, bet gavusios legitimumą dėl susitarimo tarp jos įbaugintų valdinių-tai pati valstybė ir jos įstatymai; b)pilietinė visuomenė suvokiama kaip į valstybę organizuota visuomenė, kaip politinis sutvarkymas, užtikrinantis saugumą viešosios teisės pagalba; c)pilietinė visuomenė suvoakiama kaip valstybės priešybė, kaip prigimtinės, ikivalstybinės būklės tąsa, gi valstybė- kaip blogis, pilietinė visuomenė yra laisvės sąlyga: juo daugiau tvarkosi pati visuomenė, tuo mažiau reikia kištis į jos reikalus valstybei; d)pilietinė visuomenė traktuojama kaip istoriškai susiklosčiusi etinio gyvenimo sankloda, apimanti ūkį, socialinių interesų grupes bei institucijas, atsakingas už visuomenės gerovę ir teisinį administravimą, ji nepriešinama valstybei, nes būtent valstybė organizuoja visuomenę į “organišką visumą”; e)pil.visuomenė suprantama kaip save organizuojanti ir nuo valstybės save teisiškai ginanti bendruomenė. Yra dvi pačios pil.visuomenės tradicijos: opozicinė, kai pil.visuomenė yra pagrindinė totalitarinės valstybės priešininkė ir jos dorovinė oponentė, ir kooperacinė, kai iškeliamas valstybės ir visuomenės bendradarbiavimas

20

bei vaisingos jų tarpusavio sąveikos būtinybė ir svarba. L-vai siekiant valstybingumo atkūrimo, dominavo opozicinė, o šiuo metu pageidautina yra kooperacinė tradicija, neatmetant opozicinės, kaip saugiklio.

Valdžių padalijimas.Valstybės valdžios skirstomos į įstatymų leidžiamąją (L-je įgyvendina S-mas), vykdomąją (prezidentas ir V-bė)ir teisminę(teismas). Šios institucijos veikia valstybės vardu ir jų įgaliojimai yra nustatyti K-je, o ne įstatyme.

Pasaulietinė valstybė. Valstybė turi būti neutrali įsitikinimų atžvilgiu, ji neturi teisės nustatyti koiią nors privalomą pažiūrų sistemą. Valstybė turi pareigą užtikrinti, kad niekas nesikėsintų į asmens dvasios dalykus. Valstybė negali nustatyti privalomų reikalavimų, kad asmuo nurodytų savo tikėjimą, požiūrį į tikėjimo dalykus. Valstybės pasaulėžiūrinį ir religinį neutralumą lemia konstitucinis valstybės ir bažnyčios atskirumo prin. K-je yra įtvirtinta mokymo valstybinėse ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigose pasaulietinio turinio prezupcija.

Valstybės socialinė orientacija. Socialiai orientuota valstybė yra tokia, kuri siekia pagal išgales padėti spręsti socialines problemas, o ne tik atlieka “naktinio sargo funkciją”. Socialiai orientuota valstybė netapatinama su socialine, juolab su gerovės valstybe. Gerovės valstybė atspindi ne tik valstybės socialinę orientaciją, bet ir faktinę ekonominę bei socialinę situaciją, tuo tarpu konstitucinis valstybės socialinės orientacijos principas-pirmiausia teisiškai įtvirtina siekiamybę, bet- tokią siekiamybę, kurią realu įgyvendinti.

Valstybės geopolitinė orientacija. K-je L-vos geopolitinė orientacija įtvirtinta dviem aspektais-negatyviuoju ir pozityviuoju.Negatyvusis.Šia prasme geopolitinės orientacijos principas nubrėžia ribas, kurių L-vos valstybė, dalyvaudama globalinėse ar regioninėse tarptautinės integracijos procesuose, negali peržengti (Aktas”Dėl LR nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”). Pozityvusis reiškia valstybės geopolitinės orientacijos krypčių nustatymą ir aktyvios veiklos šia linkme skatinimą. (K-jos 47 str.2 d.).

Takoskyra tarp koordinacinių ir determinacinių prin.nėra labai griežta. Determinaciniai prin.papildo, bet ne pakeičia koordinacinius prin. Jie skiriasi nuo koordinaciniu tuo, kad lemia netai, kaip vienos konstitucinės nuostatos dera su kitomis, o tai, kaip statutinė teisė yra derinama su konstitucine. Užtat koordinaciniai lemia ir viena, ir kita. Jei tam tikras teisinis reguliavimas prieštarauja K-jai, “automatiškai” kartu yra pažeidžiamas ir kuris nors koordinacinis konstitucinis prin.. Tuo tarpu koordinacinio prin.pažeidimas savaime nereiškia, jog yra pažeistas ir koks nors determinacinis prin.

1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos bruožai, struktūra, jos priėmimo, keitimo ir įsigaliojimo tvarka. LR K-jos keitimas.1992 K-ja buvo priimta tautos referendumu. Sumanymą keisti ar papildyti K-ją turi teisę pateikti S-mui ne mažiau kaip ¼ visų S-mo narių arba ne mažiau kaip 300 tūkst.rinkėjų. Nepaprastosios padėties ar karo padėties metu K-ja negali būti taisoma. K-jos nuostata “LR valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik referendumu, jei už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ L-vos pil., turinčių rinkimų teisę. Tik referendumu gali būti keičiamos K-jos I sk.”L-vos valstybė” ir XIV sk.”K-jos keitimas” nuostatos. K-os pataisos dėl kt.K-jos skirsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama S-me du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne trumpesnė kaip 3 mėn.pertrauka. Įstatymo projektas dėl K-jos keitimo laikomas S-mo priimtu, jei kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų S-mo narių. Nepriimta K-jos pataisa S-mui iš naujo svarstyti gali būti teikiama ne aknsčiau kaip po metų. Priimtą įstatymą dėl K-jos keitimo pasirašo P-tas ir ne vėliau kaip per 5 d.oficialiai paskelbia. Jam to nepadarius, šis įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir ofocialiai paskelbia S-mo pirmininkas.Įstatymas dėl K-jos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po vieno mėn.nuo jo priėmimo. K-jos keitimo proceso principai:1.K-jos pataisa turi būti akivaizdžiai būtina; 2.ji turi būti rengiama ir priimama laikantis visų K-je įtvirtintų reikalavimų; 3.rengiant ir priimant K-jos pataisą būtinas esminis bendranacionalinis sutarimas, kai nei viena svarbi šalies politinė jėga neprieštarauja K-jos pataisai (politinių jėgų konsensusas); 4.rengiant ir priimant K-jos pataisą, negalima pažeisti K-je įtvirtintų konstitucinių vertybių sistemos, K-jos vietisumo ir suderinamumo, būtina paisyti teisinės technikos reikalavimu.

LR K-jos ypatumai.1992 m.K-ja pagal formą yra sudėtinė kodifikuota k-ja. Ją sudaro LR K-ja ir jos sudedamosios dalys(K-jos 150 str.) 1991 02 11 Konstitucinis įstatymas “Dėl Lietuvos valstybės”, 1992 06 08

21

Konstitucinis aktas “Dėl Lietuvos nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas”, tačiau tai traktuojama kaip vieningas dokumentas. LR K-jos struktūros elementai yra: 1.preambulė, 2.pagrindinė K-jos dalis (I-XIV skirsniai), 3.baigiamieji nuostatai (150-154 str.), 4.K-jos sudedamoji dalis:a.Konstitucinis įstatymas; b.konstitucinis aktas, 5.LR įstatymas “Dėl LR K-jos įsigaliojimo tvarkos”.

Preambulėje įtvirtinti esminiai L-vos valstybinio gyvenimo principai, svarbiausios konstitucinės vertybės ir siekiai, tautos gyvenimo ir konstitucinio reguliavimo fundamentalūs tikslai. K-jos I sk.,”Lietuvos valstybė” įtvirtinti konstituciniai L-vos valstybės santvarkos pagrindai: nepriklausoma demokratinė respublika, tautos suverenitetas, valstybės valdžios padalijimas, valdžių galių ribojimas K-ja, valdžios įstaigų tikslas, K-jos viršenybės principas. K-jos II sk.“Žmogus ir valstybė” įtvirtintos pagrindinės asmens teisės ir laisvės. K-jos III sk.”Visuomenė ir valstybė” nustatyti šeimos, auklėjimo, ugdymo santykių pagrindai, įtvirtinama asmens teisė į mokslą, kultūrą, mokslo ir tyrinėjimų bei dėstymo laisvė, bažnyčių ir religinių organizacijų veiklos pagrindai. K-jos IV sk.”Tautos ūkis ir darbas” apibrėžti L-vos ūkio pagrindai, darbo ir socialinės paramos santykių pagrindai, gamtos aplinkos apsauga. Valstybės valdžios institucijų organizacijos ir funkcionavimo, jų tarpusavio sąveikos pagrindus nustato šie K-jos sk-niai: “Seimas” ,”Respublikos Prezidentas”,”LR Vyriausybė”,”Konstitucinis teismas”,”Teismas”. K-jos X sk.”Vietos savivalda ir valdymas” skirtas ir K-je laiduojamai savivaldos teisei, ir aukštesniuosiuose administraciniuose vienetuose organizuojamam vietiniam valdymui. XI sk.”Finansai ir valstybės biudžetas” nustato finansų bei valstybės biudžeto pagrindus. XII “valstybės kontrolė” skirtas valstybės kontrolės sistemos pagrindams apibūdinti. XIII sk.”Užsienio politika ir valstybės gyvenimas” nustato šalies užsienio politikos bei valstybės gynybos pagrindus. XIV sk.”K-os keitimas” reguliuoja K-jos keitimo klausimus. Baigiamuosiuose nuostatuose apibrėžiama, kurie aktai yra K-jos sudedamoji dalis, nurodoma, kada K-ja įsigalioja, kaip ji skelbiama.

Vertinant LR K-jos reguliavimo objektą, reikia pažymėti, kad K-ja reguliuoja svarbiausias visuomeninių santykių sritis, tačiau reguliuojamos ir tokios specifinės sritys kaip požiūris į posovietinę erdvę, į LR pasirinktą europinę ir transatlantinę integraciją, į prigimtinį žmogaus teisių ir laisvių pobūdį ir t.t.Konstitucijos tiesioginio realizavimo mechanizmas.

2. Konstitucijos ir Europos Sąjungos teisės santykis. 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitų valstybių konstitucijos. ES teisė, ateityje Lietuvai tapus ES nare, bus svarbus teisės šaltinis, kadangi ES teisė turi pirmumą nacionalinės teisės atžvilgiu. KT – viena iš sudėtingiausių sričių, kurioje valstybės siekia išlaikyti savo valstybingumo tradicijas. Kai kurios valstybės stodamos į ES turėjo keisti savo K nuostatas.LRK t. P. Turėtų būti keičiama. ES KT sudaro ES steigimo sutartys, jas keičiančios ir papildančios sutartys ir valstybių stojimo sutartys.

6 tema. KONSTITUCIJOS APSAUGA. LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

1. Konstitucijos apsaugos būtinumas ir jo užtikrinimo būdai. Viena svarbiausių problemų KT yra K-jos apsauga. K-jų pažeidimai dažnai nėra akivaizdūs, nemažai konstitucinių nuostatų suformuluota abstrakčiai, jos artimesnės ne teisės normos, bet teisės principo sampratai. Taigi esminė problema yra ta, kaip užtikrinti konstitucinį teisėtumą visuomenėje ir valstybėje. Siekiant tai įgyvendinti šiuolaikinėse valstybėse numatoma įvairių teisinių priemonių (būdų): 1.valstybės vadovo veto teisė iki paskelbiant parlamento priimtą įstatymą; 2.didelių šios srities įgaliojimų turi parlamentas (gali būti numatyta galimybė pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe, tiesioginio valdymo įvedimas administraciniuose teritoriniuose vienetuose, apkaltos procedūra tais atvejais, kai yra pažeidžiama K-ja ir įstatymas); 3.palaikyti konstitucinį teisėtumą skirta ombudsmeno institucija, teisėsaugos institucijos, valstybės kontrolė, ginanti konstitucines nuostatas, reguliuojančias valstybės biudžeto klausimus; 4.išskirtinį vaidmenį užtikrinant įstatymų konstitucingumo priežiūrą vaidina valstybių vadovai (prižiūri K-jos laikymąsi (Pranc.),kitur tai siejama su P-to priesaika (Vok.)); 5.konstituciniuose tekstuose dažnai pabrėžiama piliečių priedermė laikytis K-jos (Italija), tautos vaidmuo užtikrinant K-jos apsaugą išreiškiamas ir nustatant, kad svarbiausi Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. ( ir

22

kt.K-jos apsaugą užtikrina ir ypatinga konstitucijos keitimo tvarka arba draudimas keisti svarbiausias k-jos nuostatas. Kraštutiniais atvejais įst-mai numato galimybę visai įmanomais būdais priešintis neteisėtiems nustatytos konstitucinės tvarkos pažeidimams.2. Konstitucinės kontrolės sąvoka. Konstitucinės kontrolės funkcijos. Konstitucinė priežiūra (KP). KP institutas – tai visuma teisinių priemonių, kuriomis siekiama užtikrinti K-jos viršenybę ir garantuoti įstatymų konstitucingumą bei poįstatyminių teisės aktų teisėtumą. Sąvoka KP suprantama plačiai ir siaurai. Plačiuoju požiūriu KP reiškia įstatymo nustatytą procedūrą, kuria vadovaudamosi kompetentingos valstybės institucijos tikrina, ar teisės aktai atitinka K-ją. Aiškinant siaurai KP reiškia specialių institucijų atliekamą teisės aktų konstitucingumo tyrimą. Pirmuoju atveju KP vykdo valstybės vadovas, parlamentas, vyriausybė, bendrieji teismai ir kt.inst.Antruoju atveju KP vykdo specializuotos inst: K.teismas, K taryba, K tribunolas ir pan. Skirtingai suprantamas ir KP objektas. Plačiuoju požiūriu tai visų teisės aktų konstitucingumo tikrinimas, siauruoju-tik įstatymų leidėjo aktų konstitucingumo tikrinimas.

Skirtingai apibrėžiamos ir KP funkcijos. Tradiciškai pagrindinė KP f-ja-tikrinti įstatymų leidžiamosios valdžios priimamų norminių teisės aktų konstitucingumą.Tačiau dažnai tuo neapsiribojama. KP apima ir tokius klausimus kaip valstybės valdžios inst.kompetencijos atribojimas, konstitucinis žmogaus teisių apsaugos užtikrinimas, politinių partijų ir aukščiausių valstybės pareigūnų veiklos konstitucingumo tikrinimas, konstitucinių normų aiškinimas ir taikymas, tarptautinės ir nacionalinės teisės santykio aiškinimas ir kt. Be minėtų teisinių funkcijų ji atlieka ir tam tikras socialines politines f-jas:1.atskleidžia k-jos socialinę politinę esmę, 2.taiko tarpusavyje prieštaraujančias politines jėgas (taikdariškoji f-ja); 3.sprendžia politinius konfliktus teisiniu būdu; 4.užtikrina demokratiją ir ugdo visuomenės demokratinę kultūrą; 5.gina žmogaus teise; 6.atlieka “konstitucijos evoliucijos” f-ją (Ją KP inst.atlieka aiškindamos K-jos nuostatas).

3. Konstitucinės kontrolės sistema. Konstitucinės kontrolės būdai ir formos. KP forma parodo, ar KP vykdo valstybės teismo ar ne teismo inst.Skiriama teisminė KP- tokia, kai KP vykdo teismo inst.Tai gali būti bendrieji ar specializuoti K.teismai.Ir Kvaziteisminė KP, kai priežiūrą vykdo speciali neteisminio pobūdžio inst. (Pvz.Pranc Konstitucinė Taryba). Šiai priežiūrai būdinga:1.speciali jos sudėtis, į jas įeina ne tik teisėjai profesionalai, bet ir kitų valstybės valdžios inst.atstovai, politikos veikėjai, o teokratinėse valstybėse – Bažnyčios atstovai; 2.specifinė konstitucinių ginčų nagrinnėjimo procedūra, gali būti nustatytos kitokios taisyklės, nei taikomos teismo proceso.

KP būdai parodo, kaip vykdoma KP.Skiriami:Pagal vykdymo laiką:

išankstinė (prevencinė)– kai tikrinamas priimto, bet dar neįsigaliojusio teisės akto teisėtumas. Tai – preventyvinė kp. Siekiama išvengti galimų neigiamų pasekmių, jei tas teisės aktas bus pripažintas nekonstituciniu. Vykdoma iki įstatymo priėmimo, promulgavimo.Išankstinės kp teigiamas bruožas – taikant galima išvengti neteisėto akto sukuriamų teisinių pasekmių. Priimti aktai būna teisėti, švarūs.neigiamas bruožas – susidaro įspūdis, kad KT kišasi į įstatymų leidybą, nes dar nepasibaigus įstatymo leidybos stadijai jau pradeda veikti kp mechanizmas, tampa sudėtine įstatymų leidybos dalimi. Čia nėra valdžios padalijimo principo.

2. vėlesnioji (represyvioji) - konstituciniai teismai tikrina jau įsigaliojusių aktų teisėtumą. Įstatymas yra priimtas, pasirašytas, galiojantis. Tai represinė forma, pasekmės skaudesnės., nes konstitucinis teismas jau įsigaliojusį įstatymą gali pripažinti nekonstituciniu ir įstatymas gali būti pripažintas niekiniu.

Vėlesniosios teigiamas bruožas – jau būna pasibaigęs įstatymo leidybos procesas, į jo veiklą niekas nesikiša. teisminė valdžia išlaiko distanciją nuo įstatymo leidėjo. tikrina tik tauta, kai atsiranda prašymas, skundas. Čia ryškesnis valdžių padalijimas.

neigiamas bruožas – kuo vėliau skundžiamasi, tuo daugiau praktikoje neigiamų pasekmių, neįmanoma visko sugražinti atgal. Jei KT pripažįsta prieštaraujančiu K., tai – negaliojimas nuo sprendimo priėmimo dienos. Kai

23

kuriose valstybėse pačiam konstituciniam teismui tenka nuspręst, nuo kada anksčiau negu nuo sprendimo priėmimo dienos teisės aktas, pripažintas nekonstituciniu, netenka galios.

3. mišri – ir išankstinė ir paskesnioji kp – Airijoje, Portugalijoje, Rumunijoje, Sirijoje ir kt.

Tokiu atveju įstatymas numato teisę kreiptis į konstitucinį teismą iki įstatymo promulgavimo. Dažnai tokia teise naudojasi valstybės vadovas. Turi veto teisę – tai atidedamasis, suspensyvinis veto (negalutinis). Parlamentas gali įveikti šią veto teisę, bet turi atsižvelgti.

Pagal formą:

1.konkreti – tose valstybėse, kur yra amerikietiška kp sistema. Visada pradžioje būna konkreti byla, fiz.a., jur.a. skundas ar kreipimasis – aiškus konkretus subjektas ir jo teisės pažeidimas. Visada įstatymas siejamas su konkrečiu subjektu ir yra pažeidžiama konkretaus subjekto teisė.

2.abstrakti – sutinkama europinės sistemos valstybėse. Skundžiamas tam tikras aktas, nepriklausomai nuo to, ar pažeista teisė, ar ne. Tiesiog jis prieštarauja konstitucijai. Abstraktumas suvokiamas – tai nėra susiję su individo teisės pažeidimu. Išimtys – kai valstybėje leidžiama konstitucinio skundo teisė. Subjektas tada kreipiasi dėl savo teisės pažeidimo ir tai yra konkreti kp.

Pagal privalomumą:

1.privaloma – kai konstitucijoje ar įstatymuose numatomi atvejai, kai kp institucija būtinai turi tikrinti tam tikrus teisės aktus. Čia sutampa su išankstine kp. Nurodo, kokius aktus turi tikrinti. Pvz. Prancūzijoje – organiškuosius įstatymus privalomoji tikrinti Konstitucinė taryba, Rumunijoje – KT privalo tikrinti konstitucijos pataisas.

2. fakultatyvinė - dominuojanti. Ji yra neprivaloma. Privalomumas – ne priimtas teismo sprendimas, bet aplamai – ar subjektas gali kreiptis į konstitucinį teismą ir ar jis naudojasi savo teise. Jei kreipiasi, tai konstitucinis teismas privalo spręsti tą bylą.

Pagal teisinius padarinius: 1.Konsultacinė. Jai galime priskirti Pranc.Konstitucinės tarybos įgyvendinamą K kontrolę. Konsultacinės kontrolės justicijos išvada, nors ir neturi privalomos teisinės galios, tačiau visada yra svarbi moraliniu politiniu atžvilgiu įstatymų leidybos procese. 2.Sprendžiamoji. Konstitucinės kontrolės inst.sprendimas dėl teisės akto pripažinimo nekonstituciniu yra privalomas visoms valstybės inst.ir piliečiams, jis visada sukelia realias teisines pasekmes.

Pagal vykdymo vietą: 1.vidinė. Ją visada įgyvendina ta inst., kuri priima teisės aktą, ji iš esmės visada yra išankstinė arba konsultacinė. 2.išorinė.

Pagal turinį: formalioji (esmė yra ta, kad teisės akto konstitucingumas tikrinamas pagal jo priėmimo tvarką) ir materialioji (vertinamas teisės akto ar konkrečios teisės normos turinys, t.y.konkreti norminė medžiaga).

Pagal konstitucinės kontrolės institucijos sprendimo įsigaliojimo laiką:1.tokia, kai sprendimas galioja atgal; 2.Kai sprendimas galioja tik į ateitį.

Pagal tai, kad vykdo konstitucinę kontrolę:1.bendrosios jurisdikcijos teismai; 2.specializuoti konstituciniai teismai.

4. Konstitucinės kontrolės institucijos ir jų atsiradimas Lietuvoje.

5. Konstitucinio Teismo kompetencija. KT sprendžia ar įst. Ir kt. seimo aktai neprieštarauja K, o RPrezidento ir Vyriausybės aktai – K ir įst. LRKT išskirtinumą konstitucinėje sistemoje patvirtina ir jo įgyvendinamos kt.f-jos: 1) konstitucinių teisinių vertybių įtvirtinimas; 2) taikdarystė socialiniame politiniame gyvenime; 3) teisinis politinių konfliktų sprendimas; 4) politinio proceso nepertraukiamumo arba politinės kaitos užtikrinimas; 5) pedagoginė; 6) žmogaus teisių apsauga; 7) demokratijos užtikrinimas ir visuomenės demokratinės kultūros ugdymas; 8) konstitucijos evoliucijos užtikrinimas.

24

KT yra teisminės valdžios dalis, tačiau atskirtas nuo bendrosios jurisdikcijos teismų sistemos (KT yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina K ir įst. nstatyta tvarka). Nepriklausomumo ir savarankiškumo turinį sudaro: 1) KT ir teisėjų nepriklausomumas nuo jokios valstybės institucijos, asmens ar organizacijos; 2) nuostata, kad KT klauso tik K ir jai neprieštaraujančių įst; 3) draudimas valstybės valdžios institucijoms, Seimo nariams ir kt. pareigūnams, politinėms ir visuomeninėms organizacijoms bei piliečiams kištis į teisėjo ar teismo veiklą; 4) KT darbo organizavimo tvarkos nustatymo autonomiškumas (teismas įtvirtina reglamentą); 5) įstatyme laiduojamos finansinės, materialinės-techninės garantijos (teismas tvirtina išlaidų sąmatą, savarankiškai disponuoja jam priklausančiomis lėšomis, be teismo sprendimo jam priklausančio turto negalima paimti, perduoti); 6) savarankiškumas ir nepriklausomumas vykdant informacinį bei organizacinį veiklos aprūpinimą; 7) draudimas riboti teisines, organizacines, finansines, informacines, materialines-technines ir kt. teismo veiklos sąlygas.

6. Konstitucinio Teismo formavimo tvarka. Nagrinėjant KT sudarymo tvarką būtina atkreipti dėmesį į tai, kad jų sudarymas remiasi kitomis tasyklėmis negu tos kurios taikomos formuojant bendrosios jurisdikcijos teismus.

I. esminis skirtumas – tas, kad sudarant KT, dalyvauja ne viena valdžia, o kelios. KT sudarymo tvarka skiriasi, nes siekiama izoliuoti KT nuo politinių poveikių, t.p. užtikrinti jų nepriklausomumą nuo kurios nors vienos valdžios. II. Konstitucinių teismų būdingas bruožas yra tas, kad jų teisėjai skiriami ne iki gyvos galvos kaip bendrosios jurisdikcijos teismų teisėjai, tačiau palyginti trumpai kadencijai (Prtugalija – 6 m., Rusija – 12 m. Lietuvoje – 9 m.). III. KT ir bendrosios jurisdikcijos teismų sudarymo skirtumas ir tas, kad teismų teisėjais gali būti skiriami ne tik karjeros teisėjai, bet ir žymiausi mokslininkai, aukštųjų teisės mokyklų dėstytojai, advokatai, asmenys, kurie prieš tai dirbo valstybės tarnyboje, politikai.

Pagal LR Konstitucijos 103 str. Ir Konstitucinio teismo įst. 4 str.: Teismą sudaro 9 teisėjai – 9 m. Siria Seimas, kandidatūras teikia LR Prezidentas, Seimo pirmininkas, Aukščiausiojo teismo pirmininkas – tik vienai kadencijai. KT teisėjų sudėtis atnaujinama 1/3 ks 3-ji metai.

Teikiantieji KT teisėjų kandidatūras, privalo ne vėliau kai prieš 3 mėnesius iki eilinės teisėjų kadencijos pabaigos pateikti Seimui naujų teisėjų kandidatūras. Kai KT teisėjo įgaliojimai baigiasi anksčiau laiko, į laisvą vietą likusiam kadencijos laikui nustatyta bendra tvarka skiriamas naujas teisėjas.

KT Pirmininkas. Skiriant Pirmininką, t.p. kaip ir teisėjus, dalyvauja kelių valdžių institucijos. Yra valstybių, kuriose KT vadovą renka patys teisėjai. LR K-joje yra nustatyta, kad KT pirmininką iš šio Teismo teisėjų skiria Seimas RPrezidento teikimu. Jis skiriamas tada kai jau paskirti visi KT teisėjai.

7. Konstitucinio Teismo teisėjų statusas. KT teisėjų reikalavimai: 1) nepriekaištinga reputacija; 2) LR pilietis; 3) m. teisinio armokslinio darbo stažas; 4) aukštasis teisinis išsilavinimas; 5) negali gauti kt. atlyginimo išskyrus pedagoginę ar kurybinę veiklą. KT teisėjas eidamas savo pareigas yra nepriklausomas ir vadovaujasi tik LR K ir jai neprieštaraujančiais įst.. KT teisėjas negali būti traukiamas B ar Adm. atsakomybėn, suimamas, negali būti varžoma jo laisvė be KT sutikimo. Klausimas dėl surtikimo traukti teisėją B atsakomybėn svarstomas Generalinio prokuroro teikimu.

KT teisėjo įgaliojimų pasibaigimas: 1) mirtis; 2) pasibaigusi kadencija; 3) atsistatydinus; 4) dėl sveikatos būklės; 5) Seimas pašalina iš pareigų apkaltos proceso veikla.

KT teisėjų įgaliojimai: 1) turi teisę reikalauti pateikti dokumentus ar info su teismo posėdžiu susijusia medžiaga; 2) reikalauti peteikti pareigūnų pasiaiškinimus; 3) iškviesti ir apklausti liūditojus ekspertus; 4) pavesti atlikti patikrinimus

KT teisėjo konstitucinio statuso turinį sudaro labai svarbios socialinės ir materialinės garantijos (indemnitetas). Teisėjui mokamas atlyginimas, kuris nustatytas įstatymu. Negali dalyvauti politinių partijų veikloje.

8. Konstitucinio Teismo vieta Lietuvos valstybės valdžios institucijų sistemoje.9. Konstitucinio Teismo aktai, jų rūšys ir teisinė galia. Konstituc.teismas nagrinėja ir priima sprendimus:

25

ar neprieštarauja LR K-jai priimti įstatymai kiti Seimo priimti aktai, ar neprieštarauja K-jai ir įst.: Prezidento ir Vyriausybės aktai.K teismas teikia išvadas:1.ar nebuvo pažeisti rinkimų įst.per Prezidento ar Seimo narių rinkimus; 2.ar Prezidento būklė leidžia jam ir toliau eiti pareigas; 3.ar LR TS neprieštarauja K-jai; 4.ar Seimo narių ir valstybės pareigūnų, kuriems pradėta apkaltos byla, konkretūs veiksmai neprieštarauja K-jai. LR įst.(ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas K.teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas ar jo dalis prieštarauja K-jai. Šio teismo sprendimai yra galutiniai ir neskundžiami, turi įst.galią, yra privalomi visom valdžios inst., įmonėm, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Poįst.aktai ar jų nuostatos, kurios pagrįstos pripažintu nekonstituciniu teisės aktu, privalo būti panaikinti. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais K-jai ar įstatymams, jei tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki K teismo nutarimo įsigaliojimo. K teismas gali sustabdyti Prezidento, Seimo, Vyriausybės aktų galiojimą. K teismo nutarimo pripažinti teisės aktą ar jo dalį nekonstituciniu galia negali būti įveikta pakartotinai priėmus tokį pat teisės aktą ar jo dalį. Remdamasis K.teismo išvadomis galutinį sprendimą priima Seimas. K teismas apibrėžiamas kaip teisminė institucija, jis yra savarankiškas ir nepriklausomas teismas, kuris teisminę valdžią įgyvendina K-jos ir K teismo įst.nustatyta tvarka. Jis garantuoja K-jos viršenybę teisės sistemoje ir konstitucinį teisėtumą, nustatytais atvejais teikia Seimui ir Prezidentui išvadas. Tik K.teismas turi teisę atskleisti, aiškinti K-jos normas ir principus, šio teismo nutarimas yra vientisas aktas, kurio dalių negalima mechaniškai įskaidyti.

K teismo aktai yra ne vienodos teisinės galios ir reikšmės. Pagal formą jie gali būti skirstomi į nutarimus, sprendimus, išvadas. Nutarimus ir išvadas galima traktuoti kaip baigiamuosius aktus, nes jie priimami išnagrinėjus konkrečią bylą. Sprendimai paprastai priimami atlikus tam tikus procesinius veiksmus. Išvada turi rekomendacinį pobūdį-galutinį sprendimą priima Seimas.

10. Konstitucinių ginčų nagrinėjimo tvarka (procesas).

Proceso dalyviai. Proceso dalyviais šiame įstatyme laikomi dalyvaujantys byloje asmenys, jų atstovai, liudytojai, ekspertai, pakviesti specialistai ir vertėjai. Liudytojas. Liudytoju gali būti kiekvienas asmuo, kuris gali žinoti kokių nors su byla susijusių aplinkybių. Šaukiamas kaip liudytojas asmuo privalo atvykti į Teismą ar pas teisėją ir duoti teisingus parodymus. Už neatvykimą pas teisėją ar į Teismo posėdį dėl priežasčių, kurios Teismo pripažintos nesvarbiomis, liudytojui gali būti paskirta bauda, o jei liudytojas neatvyksta be svarbių priežasčių į posėdį antrą kartą šaukiamas, jis gali būti priverstinai policijos atvesdinamas. Ekspertas. Ekspertu gali būti skiriamas asmuo, turintis reikiamų žinių išvadai duoti. Prireikus gali būti skiriami keli ekspertai. Klausimus, kuriais turi būti gauta eksperto išvada, turi teisę pateikti teisėjas, rengiantis bylą nagrinėjimui, o posėdžio metu - kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo. Paskirtas ekspertu asmuo privalo Teismo ar teisėjo šaukiamas atvykti ir duoti objektyvią išvadą jam iškeltais klausimais. Ekspertas turi teisę susipažinti su bylos medžiaga, dalyvauti nagrinėjant bylą, užduoti klausimų dalyvaujantiems byloje asmenims bei liudytojams, prašyti papildomos medžiagos. Parengiamoji teisminio posėdžio dalis. Paskirtu laiku posėdžio pirmininkas paskelbia, kad pradedamas Konstitucinio Teismo posėdis, ir praneša, kuri byla turi būti nagrinėjama. Konstitucinio Teismo posėdžio sekretorius praneša, kurie iš šauktųjų asmenų yra atvykę, kas žinoma apie kitų asmenų neatvykimo priežastis. Teismas nustato atvykusiųjų asmenybę, patikrina pareigūnų ir atstovų įgaliojimus. Jei kas nors iš dalyvaujančių byloje asmenų neatvyko ar atstovas neturi reikiamo įgaliojimo, Konstitucinis Teismas sprendžia, ar galima pradėti nagrinėti bylą. Posėdžio pirmininkas išaiškina dalyvaujantiems byloje asmenims ir ekspertams jų teises ir pareigas, o kitiems šauktiems asmenims - jų pareigas ir atsakomybę. Teismas išklauso dalyvaujančių byloje asmenų pageidavimus ir juos išsprendžia. Įrodymai. Įrodymais pripažįstami bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis Konstitucinis Teismas konstatuoja

26

esant aplinkybių, pagrindžiančių dalyvaujančių byloje asmenų reikalavimus bei atsikirtimus, arba jų nesant. Tie duomenys nustatomi remiantis dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir ekspertų išvadomis. Kiekvienas dalyvaujantis byloje asmuo turi įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi, keldamas savo reikalavimus ir atsikirsdamas. Įrodymus pateikia dalyvaujantys byloje asmenys. Įrodymų įvertinimas. Konstituciniam Teismui pateikti įrodymai neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įrodymus įvertina pagal teisėjų vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu Teismo posėdyje, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų tyrimas. Bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas nuo teisėjo pranešėjo pasisakymo, kuriame išdėstoma bylos esmė, jos nagrinėjimo vada ir pagrindas, turimos medžiagos turinys ir kiti reikalingi duomenys. Konstitucinio Teismo teisėjai gali užduoti klausimų pranešėjui. Po to išklausomi dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimai pradedant pareiškėju. Šie asmenys turi teisę užduoti vienas kitam klausimų, pasakyti savo nuomonę dėl kiekvieno kito asmens pareiškimo bei prašymo. Jiems klausimų gali užduoti ir Konstitucinio Teismo teisėjai. Posėdžio pirmininkas garsiai perskaito rašytinius tų dalyvaujančių byloje asmenų paaiškinimus, kurie neatvyko į posėdį. Prieš apklausdamas liudytojus, posėdžio pirmininkas nustato jų asmens tapatybę, pasirašytinai įspėja juos dėl atsakomybės už atsisakymą arba vengimą duoti parodymus bei už žinomai melagingus parodymus. Po liudytojo parodymų jam gali būti užduodama klausimų. Rašytiniai liudytojų parodymai garsiai perskaitomi Teismo posėdyje. Rašytiniai įrodymai arba jų apžiūros protokolai garsiai perskaitomi Teismo posėdyje ir pateikiami susipažinti dalyvaujantiems byloje asmenims, kurie po to gali duoti paaiškinimus. Daiktinius įrodymus apžiūri Teismas; jie parodomi ir dalyvaujantiems byloje asmenims, o prireikus - ekspertams ir liudytojams. Dalyvaujantys byloje asmenys dėl daiktinių įrodymų gali duoti paaiškinimus. Ekspertizės aktas garsiai perskaitomas Teismo posėdyje. Ekspertui gali būti užduodama klausimų. Prireikus Teismas gali paskirti papildomą arba pakartotinę ekspertizę. Į posėdį kviesti specialistai pateikia savo paaiškinimus jiems iškeltais klausimais, išdėsto savo argumentus. Specialistams gali būti užduodama klausimų. Kai išnagrinėti visi įrodymai, posėdžio pirmininkas paklausia dalyvaujančių byloje asmenų, ar jie nori papildyti bylos medžiagą. Prašymus Teismas išsprendžia, priimdamas dėl jų sprendimus. Kai prašymai išspręsti arba jų nėra, posėdžio pirmininkas paskelbia, kad įrodymų tyrimas yra baigtas. Teisminiai ginčai. Teisminiai ginčai susideda iš dalyvaujančių byloje asmenų kalbų. Teisminiuose ginčuose pirmieji pasisako pareiškėjas ir jo atstovas, po to - suinteresuotas asmuo ir jo atstovas. Po to dalyvaujantys byloje asmenys gali pasisakyti antrą kartą dėl to, kas pasakyta ginčuose. Paskutinio žodžio teisė visada priklauso suinteresuotam asmeniui ir jo atstovui. Jeigu Konstitucinis Teismas teisminių ginčų metu pripažįsta, jog reikia išsiaiškinti naujas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai, arba ištirti naujus įrodymus, jis priima sprendimą atnaujinti įrodymų tyrimą. Baigęs įrodymų tyrimą, Teismas vėl išklauso teisminius ginčus bendra tvarka.

7 tema. ASMENS KONSTITUCINIS TEISINIS STATUSAS

1. Asmens teisinis statusas kaip konstitucinės teisės institutas. 2. Prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių samprata. Žmogaus teisių istorinė raida. Žmogaus teisių

ir laisvių raida tarpukario Lietuvos konstitucijose. Žmogaus teisės – šiuolaikinės civilizacijos esminė vertybė. Jos, ne tik teisinė, bet ir filosofinė, politinė, dorinė kategorija.Dabartinė žmogaus teisių sistema atspindi kelių šimtmečių filosofines ir teisines idėjas. Visą žm. teisių evoliucijos laikotarpį buvo vystomi trys svarbiausi žm.teisių aspektai – žmogaus integralumas, laisvė ir lygybė, pagalba kiekvieno žmogaus orumui.Žmogaus teisių atsiradimo istorija siekia seniausius laikus – Senovės graikų ir romėnų humanizmo idėjas, judėjų, krikščionių etiką. Renesanso epochos filosofija praturtino žmogaus teises nauju turiniu. Žmogaus suverenumo suvokimas, jo nepriklausymas nuo monarcho valio tapo žmogaus teisių idėjų ištakomis.Moderni žmogaus teisių samprata įtvirtinta 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje. Tai dokumentas, kuriame įtvirtintos esminės prigimtinės žmogaus teisės – laisvė, lygybė, nuosavybės neliečiamybė ir kt. Kai kuriuose ankstesniuose teisės aktuose žmogaus teisėms jau buvo skirtas dėmesys –

27

tai Anglijos teisės aktai. 1215 m. Magna Charta, 1679 m. Habeas corpus act, 1689 m. Teisių bilis, taip pat 1776 m. Amerikos nepriklausomybės deklaracija, 1787 m. JAV konstitucijos pirmosios 10 pataisų (Teisių bilis) ir kt. tačiau 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių deklaracija išlieka vienu svarbiausiu žmogaus teises skelbiančiu aktu, nes joje suformuluotas svarbus žmogaus teisių katalogas. Šios deklaracijos nuostatos atsispindėjo daugelyje vėliau priimtų Europos valstybių konstitucijų.Taigi jau XVIII a. pab., kai kurias pilietines ir politines teises bandyta teisiškai įtvirtinti. Šis procesas vyko kartu su konstitucijų atsiradimu. 1791 m. Prancūzijos konstitucija buvo pradedama Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, 1787 m. JAV konstitucija buvo papildyta 1789 m. Teisių biliu, taigi žmogaus teisės nuo pat teisinio institucionalizavimo pradžios buvo suprantamos kaip svarbus konstitucinio reguliavimo komponentas.Žmogaus teisių doktrina Lietuvoje klostėsi kaip europinės žmogaus teisių kultūros dalis, grindžiama prigimtinių teisių nuostatomis. Apie žmogaus teises buvo kalbama Lietuvos statutuose, čia minimi tokie principai: bausmę skiria tik teismas; rungiantis teismo procese, jame turi dalyvauti abi ginčo šalys; nekaltumo prezumpcija; kiekvienas atsako už savo veiksmus, nėra atsakomybės be kaltės; Didysis kunigaikštis įsipareigoja saugoti visų pavaldinių teises ir laisves ir t.t.Prigimtinės teisės vertybės buvo puoselėjamos Vilniaus universitete.1922 m. LR Konstitucijos žmogaus teisių nuostatos atitinka to meto Europos valstybių tradicijas. Didelę įtaką konstitucinės teisės formavimuisi turėjo M. Riomerio darbai. 1922 m. Konstitucijoje buvo specialus skyrius „ Lietuvos piliečiai ir jų teisės“, kuris siejasi su 1789 m. Prancūzijos žmogaus ir piliečio teisių nuostatom. Kitose Lietuvos konstitucijose taip pat reglamentuojamos žmogaus teisės, tačiau nuolatinė nepastoviosios padėties taikymo praktika iškreipė žmogaus teisių įgyvendinimo tarpukario Lietuvoje praktiką, ir tai ypač trukdė atsiskleisti demokratijai. 1922 m. LR Konstitucija buvo rengiama atsižvelgiant į pagrindinius JTO ir Europos Tarybos dokumentus ir atitinka tarptautinius žmogaus teisių reikalavimus.Po Antrojo pasaulinio karo susiformavo nauja savarankiška tarptautinės teisės sritis – Tarptautinė žmogaus teisių teisė. Šios teisės susikūrimui didelę įtaką turėjo 1948.12.10 JTO Generalinės Asamblėjos Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos paskelbimas, taip pat Europos Tarybos 1950 m. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija ir kt. JTO ir Europos Tarybos dokumentai.Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje buvo pirmą kartą paskelbtas tarptautinis žmogaus teisių katalogas, apimantis pilietines, politines ir socialines, ekonomines, kultūrines teises.Kiti du svarbūs Jungtinių Tautų priimta Tarptautinę žmogaus teisių chartiją sudarantys dokumentai – Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas bei Tarptautinis ekonominių, socialinių ir kultūrinių teisių paktas.

3. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikacijos įvairovė. Žmogaus teisės ir visuomenės integracijos ir globalizacijos procesai.

4. Tarptautinis teisinis žmogaus teisių reglamentavimas: pagrindiniai tarptautiniai dokumentai. JTO Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Europos žmogaus teisių konvencija ir Europos socialinė chartija. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija.

5. Žmogaus teisių ir laisvių sistema ir jos įtvirtinimas 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

6. Žmogaus teisių ir laisvių klasifikavimas pagal turinį. Pilietinės (asmens) teisės ir laisvės: teisė į gyvybę; asmens neliečiamumas; privataus gyvenimo neliečiamumas; nuosavybės neliečiamumas; saviraiškos laisvė; lygiateisiškumas; habeas corpus teisės ir kt.Politinės teisės ir laisvės: piliečių teisė dalyvauti valdant savo žalą tiek tiesiogiai, tiek per demokratiškai išrinktus atstovus; įstatymų leidybos iniciatyvos teisė; peticijų teisė; teisė dirbti valstybės tarnyboje; teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą; teisė laisvai vienytis į politines partijas ir kt.

28

Socialinės-ekonominės ir kultūrinės teisės: teisė į mokslą; teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą; teisė turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas; teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju; teisė streikuoti; teisė į socialinę paramą ir kt. Pilietinės teisės. Teisė į gyvybę yra viena pagrindinių žmogaus teisių. Ši teisė yra nurodoma LRK ir kituose tarptautiniuose aktuose. Aptariant žmogaus teisę į gyvybę svarbu nustatyti nuo kada prasideda ir kada baigiasi gyvybė. Remiantis CK gyvybė prasideda žmogui gimus ir pirmą kartą įkvėpus, o pasibaigia žmogui mirus. Teisės į gyvybę problema atsiranda sprendžiant klausimą dėl abortų darymo. Abortų darymo tvarka nustato SAM įsakymas, nors tai turėtų reglamentuoti įstatymas, pagal šį įsakymą vaisius nėra tapatinamas su žmogumi. Kyla taip pat dėl žmogaus klonavimo, kuris yra uždraustas Europos bei Lietuvos teisės aktuose; žmogaus mirties momento, kai žmogaus kvėpavimas ir kraujotaka išlieka, bet smegenų veikla negrįžtamai nutrūksta (Lietuvoje yra nustatyta, kad nutrūkus smegenų veiklai negrįžtamai, kai kvėpavimas ir kraujotaka yra palaikomi dirbtinių priemonių pagalba – gydytojų konsiliumas nustato smegenų mirties taktą ir tai reiškia, kad yra nutraukiama teikiama pagalba.); organų implantacijos (Lietuvoje kiekvienas asmuo nejaunesnis kai 18 metų gali pareikšti raštu savo sutikimą ar ne dėl jo organų panaudojimo mirties atveju); teisės spręsti dėl savo mirties – eutanazijos (Lietuvoje nėra reglamentuota, , nors kai kurie įstatymai nurodo, kad būtina suteikti pirmąją medicininę pagalbą asmeniui, kuris yra be sąmonės); būtinosios ginties, mirties bausmės ( nuo 1998 atsižvelgiant į LRKT nutarimą panaikinta). Teisė į asmens neliečiamumą reiškia, kad niekas negali būti sulaikytas ar atimta jo teisė kaip įstatymo nustatytais pagrindais ir atvejais, nusikaltimo vietoje sulaikytas asmuo turi būti per 48 val. pristatytas į teismą, kur bus sprendžiamas jo sulaikymo pagrįstumas arba paleistas. Kai kuriems asmenims – prezidentui, teisėjams, seimo nariams – yra skirtos papildomos neliečiamumo užtikrinimo teisės. Asmens sveikatą tikrinti galima tik jam pačiam sutikus arba teismo nutarimu, išskyrus tuos atvejus kai jo sveikatai gresia pavojus, arba reikia jį guldyti sveikatos priežiūros įstaigą tam, kad apsaugoti kitų asmenų interesus. Asmeniui laisvė gali būti atimta tik įstatymų numatytais atvejais, suimant asmenį jam turi būti pranešta jam suprantama kalba kuo jis yra kaltinamas, suimtas įtariant padarius nusikaltimą, asmuo skubiai turi būti pristatytas pas teisėją, kuris turi išspręsti sulaikymo klausimą, sulaikytas asmuo turi teisę kreiptis į teismą dėl jo paleidimo. Asmuo kuris yra neteisėtai sulaikomas ar kaltinamas turi teisę į nuostolių atlyginimą. Lietuva daugiausia pralaimėjo bylų Europos žmogaus teisių teisme dėl šių reikalavimų nesilaikymo. Teisė į žmogaus asmens ir orumo neliečiamumą reiškia, kad draudžiama žmogų kankinti, žeminti, žiauriai elgtis su žmogumi, be jo žinios negali būti atliekami moksliniai ar medicininiai tyrimai. Šią teisę galima suprasti, kaip galimybę pakeisti savo lyti. Asmuo negali būti priverčiamai gydomas išskyrus tam tikrus atvejus. LRKT sprendžiant klausimą dėl BK 105 atitikimo LRK paminėjo, kad orumas ir asmens gyvybė yra neatsiejami ir negali būti traktuojamos atskirai. Orumas pasireiškia žmogaus požiūriu į save ir aplinkinius, taip pat kaip žmogus supranta savo pareigą visuomenei. Siekiant apsaugoti asmens orumą be jo sutikimo renkant ir viešai skelbiant informaciją negalima filmuoti, fotografuoti, daryti garso įrašus asmeniui priklausančioje valdoje; filmuoti ne viešus renginius, panaudoti reklamoje. Asmuo gali reikalauti paneigti klaidingai paskleistus duomenis apie jį ir reikalauti moralinės žalos atlyginimo. Asmens kūno neliečiamumas suprantamas kaip negalėjimas be žmogaus sutikimo pašalinti jo organų išskyrus tuos atvejus kai tai yra būtina jo gyvybei apsaugoti ir asmuo negali išreikšti savo valios. Žmogaus organai negali būti sandorių dalyku. Su žmogumi atliekami moksliniai tyrimai turi vadovautis principu, kad žmogaus interesai yra svarbesni už mokslo interesus. Teisė į privataus gyvenimo neliečiamumą. Asmens privatus gyvenimas yra neliečiamas t.y. asmeninis šeimyninis, žmogaus orumas bei gyvybė. Niekas negali kištis į susirašinėjimo slaptumą, būsto neliečiamybę, kiekvienas kišimosi atveju gali kreiptis į teismą. Asmens privatus gyvenimas apima tiek fizinę tiek psichinę neliečiamybę t.y. negalimą skelbti apie žmogaus gyvenimą informaciją, bei publikuoti asmens nuotraukas be leidimo. Privatus gyvenimas apima 4 sritis: 1) informacijos apie žmogaus veiklą; 2) fizinis privatumas apsaugo nuo priverstinių asmens apžiūrų pvz. narkotikų testavimo; 3) komunikacijų privatumas; 4) gyvenamosios patalpos privatumas. CK nurodo, kad informacija apie asmens privatų gyvenimą gali būti skelbiama viešai be jo sutikimo, jei ši informacija turi reikšmę visuomenei. Nurodyta teisė gali būti apribota įstatymo

29

numatyta tvarka siekiant užtikrinti demokratinėje visuomenėje saugumą. Prie šios teisės taip pat priskiriamas asmens teisės konfidencialumas. Teisė į nuosavybės neliečiamumą. Nuosavybės teisę saugo įstatymas, bet nuosavybė gali būti paimta įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams. Daikto savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti asmenys, nepažeistų jo teisių. Asmens būsto neliečiamumas. Be gyventojo sutikimo įeiti į būstą draudžiama, išskyrus turint teismo leidimą bei įstatymų nustatytais atvejais ir kai reikia garantuoti viešąją tvarką, sulaikant nusikaltėlį, gerbti žmonių gyvybę, sveikatą ir turtą. Saviraiškos laisvė apima teisę turėti įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, ieškoti, gauti informaciją, spaudos cenzūros draudimas. Ši teisė gali būti ribojama įstatymo nustatyta tvarka siekiant apsaugoti asmens orumą, garbę, sveikatą, taip pat laisvė reikšti įsitikinimus negalima siekiant tautinės, rasinės, socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymo. Lygiateisiškumas suprantamas, kad įstatymui, teismui visi asmenys yra lygūs. Žmogaus teisių ir laisvių negalima varžyti ar teikti privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos ir t.t. lygiateisiškumas taip pat pasireiškia diskriminacijos nebuvimu.Politinės teisės. Prie jų galima būtų priskirti piliečių teisę dalyvauti valdant šalį t.y. 50 000 piliečių teisė siūlyti Seimui svarstyti įstatymo projektą, taip pat teisė rinkti ir būti išrinktam į Seimą. Prie šių teisių taip pat priskiriama teisė ginti valstybę nuo ginkluoto užpuolimo taip pat peticijos teisė, kuri yra suprantama kaip teisė piliečiui kreiptis į valdžios institucija su skundu ar pasiūlymu. KT peticija yra suprantama siauriau – kaip teisė kreiptis į valstybės institucijas tam, kad spręsti įstatyminį ar kitą svarbų klausimą. Teis pareikšti peticiją turi ne tik LR piliečiai, bet ir užsieniečiai nuolat gyvenantys LR.Socialinės, ekonominės teisės. Prie jų priskiriamos teisė į darbą t.y. kiekvienas asmuo gali laisvai pasirinkti darbą, turėti saugias ir sveikas darbo sąlygas, bei gauti socialinę apsaugą ne daro atveju. Asmenį negalima jėga priversti dirbti, bet tokiu darbu laikoma privaloma karinė tarnyba, nuteistųjų darbas. LRK neužtikrina darbo gavimą pagal norimą profesiją. Asmuo pasirinkdamas darbą turi užsidirbti pragyvenimui. Teisė į socialinę apsaugą t.y. gauti senatvės ir invalidumo pensijas, parama nedarbo, ligos metu. Tokią teisę turi visi asmenys išskyrus užsieniečius neturinčius leidimo nuolat gyventi LR. Bet tam, kad gauti kai kurias socialines pašalpas asmuo turi būti atlikęs tam tikras pareigas pvz.: dirbo ir sulaukus pensinio amžiaus gavo pensiją. Socialinės apsaugos teikimo tikslas yra padėti asmeniui užtikrinti savo pagrindinių teisių apsaugą (teisę gyventi, maitintis) kai žmogus pats nepajėgia to padaryti. Teisė į sveikatos priežiūrą. LRK nurodo, kad valstybė rūpinasi žmonių sveikata ir laiduoja medicinos pagalbą susirgus. Valstybės teikiama medicininė pagalba yra nustatyta įstatymu, tai reikia suprasti, kad ne bet kokia medicininė pagalba suteikiama nemokamai, o nustatytas pagalbos rūšis pagal valstybės ekonominę būklę.Kultūrinės teisės. LRK nurodo, asmenys turi teisę savarankiškai tvarkyti savo tautinius, kultūrinius reikalus, labdarą, papročius, kalbą. Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų paminklų apsaugą. LRK nurodo pareigą iki 16 metų mokytis, mokslas bendrojo lavinimo, profesinėse bei aukštesnėse mokyklose yra pagal kiekvieno sugebėjimus. Gerai besimokantiems piliečiams valstybė aukštosiose laiduoja nemokamą mokslą.

7. Atskirų subjektų teisės. Vaikų teisės ir jų apsauga. Tautinių mažumų teisės. LRK nurodo, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius. Piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai. Tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą. Tautinių mažumų teises nustato Tautinių mažumų įstatymas. Tautinės mažumos Lietuvoje turi visas ir lygias politines, ekonomines ir socialines teises ir laisves. Tautinėmis mažumomis pripažįstami piliečiai, priklausantys skirtingoms tautoms.. LR pilietis gaudamas pasą savo pageidavimu laisvai pasirenka pagal savo tėvų ar vieno iš jų tautybę. Tautinėms mažumoms priklausantiems asmenims suteikta teisė laisvai ir be jokių trukdymų vartoti savo mažumos kalbą. Tautinėms mažumoms yra sudarytos visos sąlygos mokytis mažumos kalbą, galimybės naudotis žiniasklaidos priemonėmis savo kalba. Tautinės mažumos turi teisę steigti visuomenines ir kultūrines organizacijas. Vaiko teisėms apsaugoti yra įsteigtas vaiko teisių apsaugos tarnybos taip pat jų teisėmis rūpinasi vaiko teisių apsaugos kontrolieriai. Vaikas turi beveik tas pačias teises kaip ir suaugęs, bet yra nustatomos išskirtinės teisės.

30

8. Asmens konstitucinės pareigos . Pareiga – tai teisės normos nustatytas įpareigojimas asmeniui atlikti tam tikrus veiksmus ar nuo jų susilaikyti. LRK nurodo, kad įgyvendindamas savo teises ir laisves žmogus privalo laikytis LRK, kt. įstatymų, nevaržyti kitų asmenų teisių ir laisvių. LRK nurodo ir kitas pareigas: tėvai privalo auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir iki pilnametystės juos išlaikyti; vaikai turi pareigą tėvus globoti senatvėje; asmenys iki 16 metų turi pareigą mokytis; asmuo privalo saugoti aplinką nuo kenksmingų poveikių; kiekvienas LR pilietis turi ginti Lietuvą nuo užsienio ginkluoto užpuolimo.

9. Žmogaus teisių ir laisvių ribojimo doktrina. Žmogaus teisių ribojimas yra sudėtinga KT problema. Riboti galima ne visas žmogaus teises ( pvz.: teisė į gyvybę), o tik kai kurias teises. Žmogaus teises riboti galima tik jei : 1) tai yra teisėta; 2) būtinai reikalinga demokratinei visuomenei. Žmogaus teisės gali būti ribojamos LRK ar kitų įstatymų pagrindu. LRK kai kurie straipsniai nurodo žmogaus teisių ribojimo pagrindus pvz.: laisvė vienytis į bendrijas gali būti ribojama, jei jos veikla yra priešinga LRK. Žmogaus teisių ribojimą nereikia painioti su įvairiais cenzais taikomais rinkimų metu. Asmens teisės gali būti ribojamos tik tiek kiek reikia t.y. proporcingumo principas. Žmogaus teises galima riboti kai asmuo: 1) jomis piktnaudžiauja; 2) naudodamasis jomis daro žalą visuomenės moralei, viešajai tvarkai; 3) esant nepaprastoms aplinkybėms pvz. karo ar nepaprasta padėtis; 4) dėl asmenų statuso pvz. neleidžiama policijos pareigūnams būti Seimo nariais.

10. Žmogaus teisių ir laisvių įgyvendinimo būdai ir garantijos, jų sistema. Žmogaus teisių gynimo būdai Lietuvoje. Teisminė gynyba. Specialios žmogaus teisių gynimo institucijos. Seimo kontrolieriai, Vaiko teisių apsaugos kontrolierius, Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius.

Tarptautinės žmogaus teisių gynimo institucijos. Europos žmogaus teisių teismas . Žmogaus teisių ir laisvių garantijos – tai tam tikra teisės normų sistema, kurios pagalba yra užtikrinamos žmogaus teisės ir laisvės. Garantijas galima suskirstyti į teisines (teisės normų ir institucijų sistema) ir neteisines ( valstybinės valdžios įgyvendinimo būdai, valstybės forma, politinis režimas, valdžių padalijimas). Teisinės garantijos yra skirstomos į: a) materialines – LRK įstatymai ir kiti teisės aktai, kuriuose yra įtvirtintos žmogaus teisės; b) procesines – asmens teisė kreiptis į teismą, peticijų teisė; c) institucines – institucijos, kurioms priskirta žmogaus teisių apsauga: teismas, kontrolierių institucijos.

Kalbant apie žmogaus teisių gynybos būdus Lietuvoje galima pirmiausia išskirti teismus į kuriuos žmonės gali tiesiogiai kreiptis dėl jų pažeistų teisių. Kitu teismu prisidedančiu prie žmogaus teisių gynybos yra LRKT. Į šį teismą piliečiai negali tiesiogiai kreiptis dėl jų pažeidžiamų konstitucinių teisių, o kreipiasi į bendros paskirties teismus, kurie nustatė, kad įstatymas prieštarauja LRK, sustabdo bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į LRKT. Piliečių skundus nagrinėti dėl centrinio valstybės valdymo institucijų priimtų individualių administracinių aktų ir veiksmų teisėtumo yra įsteigta Vyriausiosios administracinės komisijos. Šios institucijos yra priskiriamos prie iki teisminių ginčų nagrinėjimo institucijų. Svarbų vaidmenį garantuojant žmogaus teises atlieka Seimo kontrolieriai, kurie tiria piliečių skundus dėl valstybės ir savivaldybės institucijų pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Seimo kontrolieriai netiria skundų dėl Prezidento, Seimo narių, Vyriausybės, teisėjų, prokurorų, tardytojų, kvotėjų veiklos. Seimo kontrolieriumi yra skiriamas LR pilietis, nepriekaištingos reputacijos, turintis aukštąjį teisinį išsilavinimą ir turintis ne mažiau kaip 5 metus teisinio darbo stažą. Seimas skiria 5 seimo kontrolierius ( 2 valstybės institucijų, 1 karinių ir joms prilygintų institucijų, 2 savivaldybių įstaigų) 4 metų laikotarpiui. Baigus nagrinėti jam pateiktą skundą Seimo kontrolierius apie tai informuoja skundą pateikusį asmenį. Jo priimtas sprendimas yra privalomas visoms valstybės institucijoms ir pareigūnams. Pats Seimo kontrolierius negali iškelti Baudž. Bylos, bet aptikus nusikaltimų požymių surinktą medžiagą perduoda atitinkamoms institucijoms. Be Seimo kontrolierių yra dar dvi kontrolės institucijos – moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolierius ir vaiko teisių apsaugos kontrolierius. Šių kontrolierių veiklos sritis yra platesnė, nes vaiko bei lyčių lygybę gali pažeisti ne tik valstybės institucijos ir pareigūnai. Moterų ir vyrų lygių galimybių kontrolės institucija gali už aptiktus pažeidimus surašyti ATPK protokolus, bei nagrinėti administracines bylas. Moterų ir vyrų lygių teisių pažeidimas (diskriminacija) yra pasyvus ar aktyvus elgesys, kuriuo išreiškiamas teisių apribojimas ar privilegijų teikimas dėl asmens lyties. Seksualinis priekabiavimas yra užgaulus, žodžiu ar fiziniu veiksmu išreikštas seksualinio pobūdžio elgesys su asmeniu, su kuriuo sieja darbo, tarnybiniai ar kiti

31

priklausomumo santykiai. Vaiko teisių kontrolierius tiria asmenų skundus dėl vaikų teisių suvaržymo ir pažeidimų.

Europos Sąjungos šalyse yra įsteigta žmogaus teisių komisaro (ombudsmeno) pareigybė, į kurią turi teisę kreiptis sąjungos narių arba gyvenantys šiose valstybėse asmenys dėl bendrijos institucijų netinkamo administravimo. Viena iš svarbiausių žmogaus teises garantuojančių institucijų yra Europos žmogaus teisių teismas, kuris veikia pagal Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Į šį teismą galima kreiptis dėl nurodytoje konvencijoje teisių pažeidimo toje valstybėje, kuri yra ratifikavusi šią konvenciją. Peticija priimama, kai buvo išnaudotos visos valstybės vidaus gynybos priemonės ir tik per 6 mėn. kai buvo priimtas galutinis valstybės institucijos sprendimas.K-je numatyta peticijų teisė. Ši teisė gali būti suprantama kaip piliečio kreipimasis į valdžios institucijas su skundu, ar pasiūlymu, ji gali būti individuali ar kolektyvinė. Tačiau ji gali būti interpretuojama ir siauriau-kaip teisė kreiptis į kompetentingas institucijas su reikalavimu spręsti įstatyminį ar kitą svarbų visuomenei klausimą. L-vos konstitucinėje teisėje peticija traktuojama šia, siauresne, prasme. Peticijos pateikėjas gali būti ne tik LR pilietis, bet ir užsienietis, nuolat gyvenantis L-je. Peticija-tai raštiškas pareiškėjo kreipimasis į Seimą, V-bę ar vietos savivaldos valdžios ir valdymo institucijas su reikalavimais ar siūlymais spręsti žmogaus teisių ir laisvių apsaugos ar įgyvendinimo; valdžios ir valdymo institucijų reformavimo;kitus svarbius visuomenei, savivaldai ar valstybei klausimus, kai tam reikia priimti naują teisės aktą ir kai peticijų komisijos tokį kreipimąsi pripažįsta peticija. Peticija nepripažįstama: anoniminė peticija Neatitinka aukščiau išdėstytų reikalavimų; Jei jame keliami tokie reikalavimai siūlymai, kurių išsprendimas varžytų kitų žmonių teises ir laisves, grėstų

Lietuvos valstybės nepriklausomybei, teritorijos vientisumui, konstitucinei santvarkai. Iškeltų reikalavimų ir siūlymų tenkinimui nereikia priimti naujo teisės akto, pakeisti ar pripažinti netekusios

galios galiojančio teisės akto; Tas pats pareiškėjas dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų per kalendorinius metus tai pačiai institucijai padavė

daugiau kaip vieną kreipimąsi. Pareiškėjas visiškai nepagrindžia kreipimesi išdėstytų reikalavimų ir siūlymų ar kitaip piknaudžiauja

peticijos teise. Peticijos komisija per kalendorinius metus dėl tų pačių reikalavimų ir siūlymų išdėstytų peticijoje jau yra

priėmusi sprendimą. Kreipimąsi paduoda ne LR pilietis ar užsienietis nuolat gyventantis Lietuvoje ar jų grupė.

Apie priimtus sprendimus institucijos praneša per 10d. pareiškėjui, ar jo atstovui. Sprendimai galutiniai ir nesprendžiami.

Ši tvarka netaikoma ir peticija nelaikoma, kai piliečiai įgyvendina Konstitucijoje įtvirtintą įstatymų leidybos iniciatyvos teisę, referendumo paskelbimo iniciatyvos teisę, valstybės įstaigų ar pareigūnų darbo kritikos teisę.

8 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIETYBĖ. UŽSIENIEČIŲ TEISINĖ PADĖTIS LIETUVOJE

1. Pilietybės sąvoka. Pilietybės instituto raida Lietuvoje. Pilietybės institutas Europos Sąjungoje. Atkuriant ir atstatant Lietuvos nepriklausomybę iškildavo klausimas dėl pilietybės. Pilietybės klausimas yra svarbus, nes pilietybė yra vienu iš demokratijos garantų, kuris numato piliečio statusą bei jo galimybę dalyvauti valstybės valdyme. Su pilietybe glaudžiai susijusi žmogaus teisių ir pareigų apimtis. Pilietybė duoda galimybę turėti visas LRK ir kt. įstatymuose numatytas teises ir pareigas bei duoda galimybę, kad asmuo bus ginamas valstybės viduje ir už jos ribų. Pilietybė teisinėje literatūroje yra suprantama dvejopai: 1) kaip objektyviai

32

esantis žmogaus teisinis ryšys su valstybe; 2) kaip teisės normų visuma, kurios reguliuoja pilietybės santykius t.y. atskiras KT institutas.LR pilietybė yra suprantama kaip asmens nuolatinis teisinis ryšys su Lietuvos valstybę. Ryšys turi savo 2 požymius: 1) gimimas teritorijoje, arba tėvai yra iš tam tikros teritorijos (teritorinė kilmė); 2) apsigyvenimas teritorijoje ir išgyvenimo laikas (natūralizacija.Bet ne kiekvienas asmens ryšys su valstybe yra pilietybė, nes tarp užsieniečių nuolat ar laikinai gyvenančių Lietuvoje taip pat atsiranda ryšys su Lietuvos valstybe. Skirtumas tarp užsieniečių ir piliečių yra tas, kad piliečiams ryšys su valstybe yra nuolatinis, t.y. atsiranda nuo pilietybės įgijimo ( gimimo) ir baigiasi pilietybės netekimu (mirtimi ir t.t.) ir šis ryšys yra nepriklausomai ar pilietis yra valstybės teritorijoje ar ne, t.y. pilietybė nėra apribota erdvėje. Užsieniečiui išvykus iš valstybės teisinis ryšys nutrūksta. Pilietis nuo užsieniečio skiriasi taip pat ir turimų teisių ir laisvių apimtimi. Prigimtinės teisės, t.y. į gyvybę, laisvę, nuosavybę, garbę, orumą ir t.t. yra garantuojamos visiems asmenims. Bet politinės teisės susijusios su valstybės valdymo, valstybės saugumo ir t.t. yra suteikiamos tik piliečiams. Piliečiai turi išimtinę teisę dalyvauti valdant valstybę. Piliečiai turi išimtinę teisę dalyvauti valdant valstybę, turi pasyviąją ir aktyviąją rinkimų teisę, taip pat teisę dalyvauti referendume. Klausimus susijusius su pilietybe reglamentuoja LRK, pilietybės įstatymas bei kiti poįstatyminiai aktai.Europos sąjungos pilietybė yra kaip priedas prie sąjungai priklausančių valstybių pilietybių. Sąjungos pilietybės suteikia kai kurių specifinių teisų. Sąjungos piliečiai turi teisę balsuoti ir balotiruotis rinkimuose į savivaldybes tose bendrijai priklausančiose šalyse, kuriose tuo metu gyvena. Dėl šio principo kai kurios šalys turi keisti savo konstitucijas. Per rinkimus į Europos parlamentą piliečiai galės balsuoti ir kelti save kandidatais toje Bendrijos šalyje, kurioje gyvena. Kiekvienas sąjungos pilietis, būdamas Bendrijai nepriklausančioje šalyje, kurioje nėra jo gimtosios šalies diplomatinės atstovybės, galės kreiptis pagalbos į bet kurią ten esančią Bendrijai priklausančios šalies diplomatinę atstovybę. Sąjungos piliečiai turi teisę pateikti peticijas Europos parlamentui ir kreiptis į ombudsmeną. Pilietybė suteikia teisę laisvai judėti ir apsigyventi bet kurioje sąjungos šalyje. Sąjungos pilietybė nedubliuoja nacionalinės pilietybės ir žmonės gali išlaikyti nacionalinį identitetą.2. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo būdai. Įgimtoji pilietybė. Įgimtosios pilietybės principai. Natūralizacija. Optavimas. Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimas išimties tvarka. Lietuvos Respublikos pilietybės grąžinimas. Pilietybė gali būti įgyjama:1. Bendrąja įgijimo tvarka,2. Išimties tvarka

1) Yra du pilietybės įgijimo būdai (bendrąja įgijimo tvarka): 1. gimimu.Tai filiacija kraujo teisės pagrindu - ius sangvines. Tai nacionalinis pilietybės įgyjimo principas, t.y. vaikas gauna tėvų pilietybę. Kai kuriuose valstybėse pabrėžiama motinos linija.Žemės principas. Pagal jį pilietybė įgyjama pagal gimimo vietą - ius soli. Tėvų pilietybė neturi jokios reikšmės. Šis būdas naudojamas tose valstybėse, kurios nori padidinti savo piliečių skaičių.Mišrus būdas - taikomi abu principai, juos derinant. Kai tėvai yra skirtingų šalių piliečiai ir reikia nustatyti vaiko pilietybę, tai vaikui suteikiama tos šalies pilietybė, kurioje jis gimė (su sąlyga, kad vienas iš tėvų irgi yra tos šalies pilietis).Valstybės, kurios pripažįsta žemės teisės principą taip pat prisideda prie to, kad daugėja dvejų šalių piliečių (bipatridų). Tai reiškia, kad toks žmogus turi ne tik dvigubas teises bet ir pareigas dviem valstybėm (pvz., karinė tarnyba). Tokiais atvejais valstybės turėtų sudaryti sutartis.2. natūralizacija - tai pilietybės įgijimas ne gimimu, o vėliau susiklosčius tam tikrom aplinkybėmis. Yra 2 atvejai:- šeimyninė natūralizacija:- dėl santuokos,- dėl įvaikinimo. Pats santuokos sudarymas nesuteikia pilietybės, tačiau sutuoktinis po tam tikro laiko įgyja teisę gauti pilietybę.Įvaikinami paprastai nepilnamečiai ir jiems suteikiama įtėvių pilietybė.- nešeimyninė natūralizacija - kai pilietybė įgyjama nesant kokių nors šeimyninių aplinkybių. Pilietybės prašo arba užsieniečiai arba asmenys be pilietybės. Dažnai - pabėgėliai. Pabėgėlio statusas nesuteikia teisės į pilietybę, tačiau jis suteikia teisę gyventi tam tikroje valstybėje ir po tam tikro laiko pabėgėlis gali kreiptis su prašymu suteikti jam pilietybę.Natūralizacija - tai užsieniečio ar apatrido gyvenimas tam tikroje valstybėje, jo adaptacija prie naujų sąlygų ir tos šalies pilietybės gavimas įstatymo nustatyta tvarka. Įstatyminės sąlygos natūralizacijai: - išgyventi tam tikrą laiką toje valstybėje (3 m., 10 m.), - išmokti tos valstybės kalbą,- mokėti konstitucijos pagrindus,- nesirgti infekcinėmis ligomis,- nebūti baustam už kriminalinius nusikaltimus, nusikaltimus žmonijai ir pan.

33

NĖ VIENA VALSTYBĖ NEPRIVALO TEIKTI PILIETYBĖS2) Pilietybė gali būti įgyjama ir išimties tvarka. Yra du būdai, tačiau jie labai retai taikomi:1. Už ypatingus nuopelnus tai valstybei. Tai numatyta daugelio valstybių įstatymuose. Dažnai tai būna kultūros žmonės: rašytojai, dalininkai ir t.t. Jie gali būti gimę toje valstybėje bet neturėti jos pilietybės.Pilietybės suteikimas - aukščiausias valstybės valdžios aktas. Tokiais atvejai nekeliami natūralizacijos reikalavimai.2. Reintegracija - tai pilietybės sugrąžinimas asmenims, kurie buvo ją praradę. Ypatingų procedūrų nereikalaujama, tačiau turi būti nurodyta aplinkybė, dėl kurios pilietybė buvo prarasta bei pateiktas paties asmens prašymas. Svarbūs pilietybės praradimo būdai: dėl to, kad buvo nutraukti faktiniai ryšiai (dėl to pilietybė yra prarandama automatiškai, t.y. čia nėra jokios žmogaus kaltės), kai pilietybė prarandama dėl nedoro elgesio (pvz., TSRS pilietybė buvo atimama iš disidentų, bet vėliau buvo grąžinama).Pagal Pilietybės įst LR piliečiais yra: 1.asmenys, iki 1940 06 15 turėję L-vos pilietybę, jų vaikai ir vaikaičiai (jei nerepatrijavo iš L-vos); 2.asmenys, 1919 01 09-1940 06 15 nuolat gyvenę dabartinėje LR teritorijoje, taip pat jų vaikai ir vaikaičiai, jeigu jie Pilietybės įst.įsigaliojimo dieną nuolat gyveno ir šiuo metu gyvena L-je, ir nėra kitos valstybės piliečiai; 3.lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse, jeigu jie išvyko iš L-vos teritorijos iki 1918 02 16 ir neįgijo kitos valstybės pilietybės; 4.asmenys, iki 1991 11 04 įgiję LR pilietybę pagal Pilietybės įst., galiojusį iki Pilietybės įst.priėmimo 1991 12 05; 5.kiti asmenys, kurie įgijo LR pilietybę pagal Pil.įstatymą.Pilietybę patvirtinantis dokumentas yra LR piliečio pasas. LR P gali būti įgyjama šiais būdais: 1.gimus; 2.suteikus LR pilietybę(natūralizacija); 3.įgyvendinus teisę į LR pilietybę; 4.optavimo būdu ir kt.LR TS numatytais pagrindais; 5.kitais LR P įstatymo numatytais pagrindais.

1.Pilietybės įgijimas gimimu (filiacija) yra pagrindinis ir visuotinai pripažintas P įgijimo būdas. L-je, taikant šį P įgijimo būdą, remiamasi ir kraujo teisės, ir žemės teisės principais. Prioritetas yra teikiamas kraujo teisės principui. Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo LR pil., yra L-vos pil.nepriklausomai nuo to, ar jis gimė L-vos teritorijoje ar už jos ribų. Esant skirtingai tėvų P, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo LR pilietis, vaikas yra LR pilietis, jeigu: 1.jis gimė LR teritorijoje; 2.jis gimė už LR ribų, bet tėvų ar vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo LR teritorijoje. Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo L P-tis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyv.vieta buvo už LR ribų, gimusio už LR ribų, P iki jam sukaks 18 m.nustatoma pagal tėvų susitarimą. Jeigu vaiko gimimo momentu vienas iš tėvų buvo LR pil., o kitas-asmuo be pil.arba nežinomas, vaikas yra LR pil.nepriklausomai nuo gimimo vietos. Asmenų be pil., nuolat gyvenančių L-je, vaikas gimęs LR teritorijoje, įgyja LR pil.Vaikas rastas LR, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu L-je ir yra LR pil., jeigu nepaaiškėja aplinkybių, dėl kurių jis įgytų kitą statusą.

2.L-vos pil.gali būti įgyjama suteikiant ją įstatymo nustatyta tvarka (natūralizacija).L-vos pil.gali būti suteikiama asmeniui pagal jo prašymą, jeigu jis sutinka prisiekti LR ir atitinka šias sąlygas:1.išlaikė lietuvių kalbos egzam,iną (moka kalbėti ir skaityti lietuviškai); 2.turi nuolatinę gyvenamąją vietą LR teritorijoje pastaruosius 10 m.; 3.turi nuolatinę darbo vietą ar nuolatinį legalų pragyvenimo šaltinį LR; 4.išlaikė LR K-jos pagrindų egzaminą;5.yra be pilietybės arba yra pilietis tokios valstybės, pagal kurios įstatymus LR Pil.įgijimo atveju praranda tos valstybės pil., arba raštu praneša apie savo sprendimą atsisakyti turimos kitos valstybės pilietybės, kai jam bus suteikta LR pil. Reikalavimas laikyti lietuvių kalbos ir K-jos pagrindų egzaminą netaikomas asmenims, sulaukusiems 65 m., I, II grupių invalidams, taip pat sergantiems sunkiomis chroninėmis psichinėmis ligomis. Kaip minėta įstatyme keliamas reikalavimas turėti nuolatinę gyv.vietą L-je. Užsienietis laikomas nuolat gyvenančiu L-je, jeigu jis teisėtai gavo leidimą nuolat gyventi L-je ir yra šios sąlygos: 1.asmuo yra įgijęs pagal nuosavybės teisę arba išsinuomojęs gyvenamąją patalpą L-je, arba yra savininko ar nuomininko šeimos narys ir jo asmens dokumente yra įrašas apie asmens nuolatinę gyv.vietą; ir 2.ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus dirba L-je ar turi kitą apmokestinamą užsiėmimą L-je, arba gauna L-je leigalią pensiją, arba yra išlaikomas L-je kitų asmenų, arba turi legalų pragyvenimo šaltinį; ir3. ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus moka L-je pajamų ir kt.mokesčius arba įstatymų nustatyta tvarka yra nuo jų atleistas; ir 4.ne mažiau kaip pastaruosius vienerius metus moka soc.draudimo įmokas (išskyrus nedirbančius pensinikus). Yra nustatytos ir lengvatinės natūralizacijos sąlygos: asmeniui, sudariusiam santuoką su LR piliečiu ir gyvenančiam šioje santuokoje pastaruosius 3 m.L-je, LR pil.suteikiama, jeigu jis išlaikė lietuvių

34

kalbos ir K-jos pagrindų egzaminus ir raštu pranešė, kad atsisako turėtos pil., kai jam bus suteika L-vos pil. Asmenims, sudarius santuoką su LR pil.:tremtiniais, politiniais kaliniais ir jų vaikais, gimusiais tremtyje-LR pil.suteikiama, jei jie gyvena šioje santuokoje pastaruosius 3 m., persikelia nuolat gyventi į L-vą kartu su sutuoktiniu, kuris yra LR pilietis ir išlaikė K-jos pagrindų egzaminą ir atsisakė turėtos pilietybės. Prezidentas gali suteikti LR pil.nusipelniusiems L-vai užsienio valstybių piliečiams išimties tvarka.

Natūralizacijos aktas visada yra individualus. Asmuo privalo prisiekti- tai asmens viešas, iškilmingas bei tvirtas pasižadėjimas prisiimti jį saistančias pareigas ir jas vykdyti.Priesaiką turi duoti ir tie asmenys, kurie pil.įgyja optavimo būdu ar išimties tvarka. Prie prašymo suteikti LR pil.asmuo turi pridėti: asmens tapatybę patvirtinantį dokumentą, gimimo liudijimą; dokumentą, patvirtinantį nuolatinę gyvenamąją vietą ir darbą arba kitą legalų pragyvenimo šaltinį bei dokumentus, patvirtinančius, jog nėra chroniškas narkomanas, alkoholikas ar toksikomanas bei neserga ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis. Šie dokumentai paduodami Prezidentui per vietos savivaldos vykdomąją instituciją. Pil.neteikiamaasmenims, kurie: 1.padarė tarpt.teisės numatytų nusikaltimų žmogiškumui ar vykdė genocidą; 2.dalyvavo nusikalstamoje veikloje prie L-vos valstybę; 3.iki atvykimo gyventi į L-vą kitoje valstybėje buvo bausti laisvės atėmimo bausme už tyčinį nusikaltimą, už kurį baudž.atsakomybę nustato ir LR įstatymai, arba buvo bausti L-je už tyčinį nusikaltimą, už kurį numatoma laisvės atėmimo bausmė; 4.yra chroniški narkomanai, alkoholikai ar toksikomanai; serga ypač pavojingomis infekcinėmis ligomis.

3.Pil.įgijama įgyvendinus teisę į LR pil.Įstatyme nustatyta, kad teisė į LR pil.neterminuotai išsaugoma:1.asmenims, iki 1940 06 15 turėjusiems L pil., jų vaikams ir vaikaičiams (jei jie nerepatrijavo iš L-vos), gyvenantiems kitose valstybėse; 2.lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. Teisės į pil.išsaugojimas reiškia, jog šiems asmenims pripažįstama pirmumo teisė į L pil.ir paprastesnė tos pil.įgijimo tvarka. Pagal įstatymą lietuviu kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai, raba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai, ir pats asmuo pripažįsta esąs lietuvis. Jie teisę į LR pil.įgyvendina, kai atsisako turimos kitos valstybės pilietybės ir grįžta nuolat gyventi į L-vą. Asmenys, prašymus įgyvendinti teisę į LR pil.paduoda LR vidaus reikalų ministerijos įstaigoms ar LR diplomatinėms atstovybėms, ar konsulinėms įstaigoms užsienyje arba LR vidaus reikalų ministerijai per vietos savivaldos vykdomąją instituciją. Sprendimus dėl teisės į LR pil.įgyvendinimo priima Vidaus reikalų ministras.

4.Pil.gali būti įgyta optavimo būdu ar kitais LR TS numatytais pagrindais.Optacija-tai laisvas savo noru pil.pasirinkimas tais atvejais, kai keičiasi valstybės teritorija. Tai taikoma tais atvejais, kai tam tikros buvusios valstybės teritorijoje susikuria nauja valstybė arba iš buvusios valstybės teritorijos yra atskiriama tam tikra jos dalis, kuri įtraukiama į kitos valstybės teritoriją. Tada, keičiamos teritorijos dalies piliečiams leidžiama pasirinkti: ar likti savo buvusios teritorinės valstybės piliečiais, ar tapti naujos valstybės, į kurios teritoriją ta dalis įtraukiama, piliečiais. Asmuo, pasirinkęs pilietybę, paprastai išvyksta gyventi į pasirinktos pil.valstybę.

5.Kiti įstatymo numatyti atvejai: 1.-tai pil.grąžinimas. Jis ypatingas tuo, kad asmuo jau yra turėjęs L-vos pil., bet dėl tam tikrų priežasčių buvo jos netekęs. Tokiems asmenims (jų prašymu) gali būti grąžinta LR pil.su sąlyga, kad jis nuolat gyvena L-je ir atitinka kitas įstatymo nustatytas sąlygas. Pil.grąžinimo klausimą sprendžia P-tas, gavęs Pilietybės reikalų komisijos pasiūlymą. 2.prie tokių pil.įgijimo atvejų galima priskirti ir vaikų pil.įgijimą keičiantis tėvų pil.Pasikeitus tėvų pil., kai abu tėvai įgija L-vos pil.arba abu jos netenka, atitinkami pasikeičia ir jų vaikų, neturinčių 14 m.,pil.L-vos piliečiu tapus vienam iš tėvų, kai kitas lieka kitos valstybės pil., jų vaikas gali įgyti LR pil., jei to raštu prašo abu tėvai. Tais atvejais, kai vaiko tėvai išsituokę, vaikas gali įgyti LR pil., jei to raštu prašo įgijęs LR pil.vienas iš tėvų, pas kurį teismo sprendimu liko gyventi vaikas arba pas kurį jis faktiškai nuolat gyvena.Jei LR pil.tampa vienas iš tėvų, o kitas lieka be pil., jų vaikas gali įgyti LR pil., jei to raštu prašo įgijęs pil.vienas iš tėvų.Kai LR pil.netenka vienas iš tėvų, o kitas yra LR pil., jų vaikas, nesukakus jam 14 m., lieka LR pil. Vaikų nuo 14 iki 18 m.pil., keičiantis jų tėvų pil., gali pasikeisti tik esant jų raštiškam sutikimui.

3. Lietuvos Respublikos pilietybės pripažinimas.

35

4. Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas. Teisės į Lietuvos Respublikos pilietybę išsaugojimas

1. Teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma:1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams, vaikaičiams ir provaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai, vaikaičiai ar provaikaičiai nerepatrijavo), gyvenantiems kitose valstybėse;2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse.2. Asmenims, kuriems išsaugoma teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę, jų prašymu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka išduodami šią teisę patvirtinantys dokumentai.3. Asmenys, nurodyti šio straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose, teisę į Lietuvos Respublikos pilietybę įgyvendina pagal šio Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą arba yra lietuvių kilmės asmenys, gyvenantys kitose valstybėse.5. Vaikų pilietybė. L-je, taikant šį P įgijimo būdą, remiamasi ir kraujo teisės, ir žemės teisės principais. Prioritetas yra teikiamas kraujo teisės principui. Vaikas, kurio abu tėvai jo gimimo metu buvo LR pil., yra L-vos pil.nepriklausomai nuo to, ar jis gimė L-vos teritorijoje ar už jos ribų. Esant skirtingai tėvų P, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo LR pilietis, vaikas yra LR pilietis, jeigu: 1.jis gimė LR teritorijoje; 2.jis gimė už LR ribų, bet tėvų ar vieno iš jų nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu buvo LR teritorijoje. Esant skirtingai tėvų pilietybei, jeigu vaiko gimimo metu vienas iš jų buvo L P-tis ir jeigu tuo metu abiejų tėvų nuolatinė gyv.vieta buvo už LR ribų, gimusio už LR ribų, P iki jam sukaks 18 m.nustatoma pagal tėvų susitarimą. Jeigu vaiko gimimo momentu vienas iš tėvų buvo LR pil., o kitas-asmuo be pil.arba nežinomas, vaikas yra LR pil.nepriklausomai nuo gimimo vietos. Asmenų be pil., nuolat gyvenančių L-je, vaikas gimęs LR teritorijoje, įgyja LR pil.Vaikas rastas LR, kurio abu tėvai nežinomi, laikomas gimusiu L-je ir yra LR pil., jeigu nepaaiškėja aplinkybių, dėl kurių jis įgytų kitą statusą.6. Pilietybės santykių pasibaigimo pagrindai. Pilietybės netekimas vadinamas ekspatriacija. Yra keli ekspatriacijos būdai:1) mirtis (spėju, kad neseniai įvestas Lietuvoje);2) Asmenims esant gyviems:a) atsisakymas:- jei asmuo turi 2 pilietybes.- asmens prašymu. Tai yra kiekvieno asmeninis reikalas. Valstybė sprendžia, ar leisti atsisakyti ar ne. Negalima atsisakyti pilietybės, jeigu asmuo turi kokių nors prievolių valstybei arba turi civilinių įsipareigojimų. Asmuo turi turėti pilietybę, todėl tikrinama, ar tokiais atvejais nepažeidžiamos žmogaus teisės. Dažniausiai pilietybės atsisako, asmenys išvykstantys iš šalies gyventi kitur. Lietuvoje prezidentas išleidžia dekretus dėl pilietybės atsisakymo.b) pilietybės atėmimas - kai valdžios institucijos priima sprendimus atimti pilietybę. Tai savotiška sankcija už netinkamą elgesį, pvz., stojimą kitos šalies karinėn tarnybon.Šie atvejai gana reti domokratinėse valstybėse, tuo tarpu autoritarinėse šalyse - tai įprastas susidorojimo su asmenimis, kovojančiais prieš esamą tvarką.Kai kurių valstybių įstatymai leidžia atimti pilietybę iš asmens tik su sąlyga, kad jis netaps apatridu (t.y. be pilietybės). Todėl šie įstatymai gali būti taikomi tik bipatridams.c) pilietybės praradimas. Tai nėra pilietybės atėmimas. Dažniausiai toks būdas taikomas asmenims, kurie pilietybę įgijo natūralizacijos būdu Pagrindas gali būti išaiškėjusi apgaulė. Gavus pilietybę optacijos būdu taip pat gali būti paskelbta, kad jis ją prarado.Pil.netekimas reiškia, kad nutrūksta teisinis ryšys tarp asmens ir valstybės. LR pil.netenkama: 1.atsisakius LR pil.; 2.įgijus kitos valstybės pil.; 3.nutraukus faktinius ryšius su L-vos valstybe; 4.LR TS numatytais pagrindais.

1.Asmens, atsisakančio pil.prašymas negali būti nagrinėjamas, jeigu to prašantis asmuo:patrauktas baudž.atsakomybėn kaltinamuoju; jo atžvilgiu yra įsiteisėjęs ir vykdytinas teismo nuosprendis. Kai minėtos priežastys išnyks, asmuo galės pakartotinai kreiptis dėl pil.Klausimus dėl pil.atsisakymo sprendžia P leisdamas dekretus pagal asmens prašymą. Prašymai paduodami per vietos savivaldos vykdomąją instituciją. Piliečiai,

36

nuolat gyvenantys užsienyje, prašymus paduoda per LR diplomatines atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje.Prie prašymo pridedama: piliečio pasas, kitos valstybės paso nuorašas, patvirtintas notaro ar pareigūno, kuris priima prašymą dėl pil.atsisakymo; dokumentai, patvirtinantys asmens nuolatinę gyv.vietą ir darbą (užsiėmimą); sumokėtos valstybinės rinkliavos kvitas.

2.Pil.netenkama įgijus kitos valstybės pil.Pilietybės netekimo faktą konstatuoja vidaus reikalų ministras.

3.Faktiniai ryšiai su valstybe laikomi nutrūkusiais, jei: asmuo ilgiau nei 3 m. be pertraukos gyvena užsienyje su negaliojančių LR pil.pasu; stoja kitos valstybės karinėn tarnybon ar pareigūnu valstybinėn tarnybon be LR kompetentingų organų leidimo.Teikimus pripažinti asmenį netekusiu LR pil.dėl faktinių ryšių nutrūkimo, turi teisę paduoti vidaus reikalų ministerija, taip pat LR užsienio reikalų ministerija.

4.Pil.įstatyme numatyta, kad jeigu LR TS numato kitokias taisykles negu išdėstyta šiame įstatyme, tai taikomos TS taisyklės.

Įstatyme numatytos galimybės pripažinti LR pil.suteikimo aktą negaliojančiu. Tai gali būti jei:1.natūralizuotas asmuo arba optantas įgijo LR pil.pagal suklastotus dokumentus arba kitokios apgaulės būdu; 2.neatisakė kitos valstybės pilietybės; 3.kai teismas nustato, jog asmuo iki pilietybės suteikimo ar po to padarė tarpt.teisės numatytų nusikaltimų žmogiškumui, vykdė genocidą ar padarė nusikaltimų LR-kai.Taip pat jei teismas nustatys, jog konkretus asmuo po 1940 06 15 organizavo ir vykdė gyventojų trėmimus ar gyventojų naikinimą, slopino rezistencinį judėjimą L-je, ar po 1990 03 11 dalyvavo veiksmuose, nukreiptuose prieš LR nepriklausomybę ir jos teritorijos vientisumą.Klausimą sprendžia P-tas.

7. Dvigubos pilietybės institutas. Paprastai asmuo yra nuolatiniame teisiniame ryšyje su viena valstybe. Tačiau būna atvejų, kai asmuo tuo pačiu metu turi ir kitos valstybės pil.Taigi dviguba pilietybė arba bipatrizmas-tai toks asmens teisinis statusas, kai pastarasis vienu metu turi dviejų ar daugiau valstybių pil.Bipat.yra papiltęsa tarpt.praktikoje reiškinys ir egzistuoja nepriklausomai nuo to ar valstybės jį pripažįsta, ar ne. Dvigubos pil.atsiradimo priežastis dažnai yra įvairių valstybių įstatymų, reguliuojančių pil.santykius kolizijos. Dviguma pil.gali atsirasti įgyjant pil.įvairias būdais, net ir gimimo būdu, iškilus “žemės teisės principo” ir “kraujo teisės principo” nesuderinamumui. Bipat.galėjo būti ir santuokų atrp asmenų, turinčių skirtingų valstybių pil., pasekmė. Moteris galėjo įgyti dvigubą pil.ištekėdama už užsieniečio, jeigu ji pagal savo šalies įstatymus nepraranda turėtos pil., o pagal vyro šalies įst.automatiškai įgyja jo šalies pil. Padėtis pasikeitė 1957 LT Gen.Asamblėjai priėmus konvenciją”Dėl ištekėjusių moterų pil.”. Joje buvo įtvirtinta nuostata, kad santuokos su užsienio valstybės pil.atveju, moteris automatiškai neįgyja vyro valstybės pil., o kitos valstybės pil.įgijimas negali trukdyti jai išlaikyti savo pil.Dviguba pil.gali atsirasti ir natūralizacijos būdu, jeigu pilietybę suteikianti valstybė nereikalauja atsisakyti turimos pil.Sprendžiant bip.problemas tarpta.praktikoje šalys dažniausiai taiko aktyvios pilietybės doktriną, t.y.didelį dėmesį skiria pilietybės pastovumui ir faktiniam piliečio ryšiui su valstybe. Aktyvios pil.kriterijams priskiriama: 1.nuolatinė gyvenamoji vieta arba vieta, kur dažniausiai gyvenama; 2.nuolatinė darbo vieta; 3.vieta, kur asmuo realiai naudojasi savo pilietinėmis arba pilitinėmis teisėmis; 4.karinės ar valstybinės tarnybos atlikimo vieta; 5.kai kuriais atvejais-asmens nekilnojamojo turto buvimo vieta.Dvigubos pil.problema sprendžiama ir valstybių pil.įstatymuose nustatant bipat.negalimumo atvejus įgyjant valstybės pil., ir sudarant dvišales bei daugiašales sutartis dėl dvigubos pil.nepripažinimo.

8.Pilietybės klausimų sprendimo tvarka. Valstybės institucijos, tvarkančios pilietybės klausimus. Pil.klausimus sprendžia P.Prašymai dėl pil.paduodami jam per vietos savivaldos vykdomąją inst.Šiuos dokumentus rengia vietos savivaldos vykdomosios inst.paskirtas pareigūnas arba vietos sav.vykdomosios inst.sprendimu sudaryta komisija. Pareigūnas patikrina, ar asmens prašymas atitinka įstat.sąlygas, ar nėra aplinkybių, dėl kurių minėti klausimai negali būti išsprendžiami. Pareigūnas parengia išvados projektą, kurį teikia nagrinėti vietos sav.vykdomajai inst.Ji prašymą nagrinėja; ir prašymą kartu su prie jo pridėtais dokumentais bei išvada siunčia P. LR pil.prašymus atsisakyti pil.gali paduoti per diplomat.atstovybes ar konsulines įstaigas užsienyje.P-tas sudaro pilietybės reikalų komisiją ir tvirtina Pilietybės klausimų nagrinėjimo šioje komisijoje taisykles. Pilietybės reikalų komisija svarsto ir teikia pasiūlymus P dėl: LR pil.suteikimo,

37

grąžinimo, netekimo, suteikimo akto pripažinimo netkusiu galios. Komisija teikia rekomendacinio pobūdžio išvadas Migracijos dep.prie Vidaus reikalų ministerijos, Konsuliniam dep.prie Užsienio reikalų ministerijos-jeigu asmenys negali nustatyta tvarka gauti reikaimų dokumentų, patvirtinančių iki 1940 06 15 turėtą LR pil.ar lietuvių kilmę.Komisija turi teisę į posėdį kvieti asmenį, kurio pil.klausimas yra sprendžiamas, bei pavesti valstybės inst., kad jos pateiktų reikiamus dokumentis ir pareikštų savo motyvuotą išvadą dėl komisijos nagrinėjamo prašymo. Jei komisija nustato, kad yra aplinkybių, trukdančių patenkinti prašymą, ar reikia papildomų dokumentų bei paaiškinimų, ne vėliau kaip per 7 d.nuo tokio sprendimo priėmimo privalo raštu pranešti apie tai pareiškėjui.Komisijos posėdžiai yra teisėti, kai juose dalyvauja ne mažiau kaip du trečdaliai jos narių. Sprendimai priimami paprasta visų komisijos narių balsų dauguma ir įforminami protokolu, kurį pasirašo visi posėdyje dalyvavę komisijos nariai. Pil.klausimais P-tas leidžia dekretus, kurie skelbiami “VŽ”. Pakartotinai asmenų prašymai suteikti LR pil.ar ją grąžinti priimami ne anksčiau kaip po 1 m.nuo ankstesnio sprendimo priėmimo.

9. Užsieniečio sąvoka. Užsieneitis yra asmuo, kuris nėra LR pilietis, neatsižvelgiant į tai, ar jis turi kurios nors užsienio valstybės pilietybę, ar neturi jokios.Pagal buvimo Lžje trukmę užsieniečiai gali būti skirstomi į :1.nuolat gyvenančius (laikomi tie užsieniečiai, kurie turi įstatymo nustatyta tvarka išduotą leidimą, suteikiantį jiems teisę gyventi LR neterminuotai); 2.laikinai esančius (laikomi tie užsieniečiai, kuriems nustatyta tvarka suteikta teisė laikinai apsigyventi L-je įstatymo nustatytą laiką. Asmenys be pilietybės. Teisiniai režimai, taikomi užsieniečiams. Tarpt.praktikoje, atsižvelgiant į užsie.taikomų ribojimų nustatant jų teises ir laisves pobūdį, skiriami keli teisiniai režimai, kuriuos valstybė taiko užs., teisėtai esantiems jos teritorijoje. Didžiausio palankumo režimas-užs.valstybė suteikia tokias teises ir laisves, kokias turi ir jomis naudojasi bet kurios trečios valstybės piliečiai toje šalyje. Abipusiškumo režimas-valstybė suteikia valstybės B piliečiams savo teritorijoje tokias teises, kokias B valstybė suteikia A valstybės piliečiams savo teritorijoje. Nacionalinis režimas-užs.valstybėje suteikiamos tokios pat teisės ir laisvės bei numatomos pareigos, kaip ir savo piliečiams. L-je užs.turi tas teises ir laisves, kurias numato K-ja, įstatymai bei TS.Užs.LR yra lygūs pagal įstatymus neatsižvelgiant į jų rasę, lytį, odos slapvą, kalbą, religiją, politinius ar kitokius įsitikinimus, nacionalinę ir socialinę kilmę, priklausymą tautinei mažumai, nuosavybę, gimimo vietą ar kokią nors kitokią padėtį.Jiems garantuojamos pagrindinės žmogaus teisės : teisė į gyvybę, žmogaus asmens neliečiamumą, žmogaus laisvės neliečiamybę, privataus gyvenimo neliečiamumas, asmens susirašinėjimo, telefoninių pokalbių ir kt.susirašinėjimo neliečiamumas, būsto ir turto neliečiamybė. Užs.piliciją gali sulaikyti: 1.jeigu jis atsisako patvirtinti arba negali įrodyti asmens tapatybės; 2.jeigu yra pagrindas manyti, kad užs.LR teritorijoje yra neteisėtai, ir jis neįrodo savo buvimo teisėtumo, policija jį gali sulaikyti ne ilgiau kaip 48 val. Jei per nurodytą laiką nepavyksta nustatyti jo asmens tapatybės ar teisėto buvimo LR, jis teismo sprendimu siunčiamas į Užsieniečių registracijos centrą.Sulaikytam užs.suteikiama galimybė susisiekti su valstybės, kurios pilietybę jis turi, diplomatine atstovybe ar konsuline įstaiga. Turėdamas leidimą gyventi LR užs.gali pasirinkti gyv.vietą šalyje, ją keisti, išvykti iš LR ir į ją sugrįžti leidimo galiojimo laiku.Užs.turi teisę į teisminį gnimą nuo pasikėsinimų į asmens garbę ir orumą, gyvybę ir sveikatą, į laisvę ir turtą. Šią teisę jie gali realizuoti patys arba per savo įgaliotąjį atstovą.Užs., esants LR, gali sudaryti ir nutraukti santuoką su LR pil.arba kitais asmenimis. Santuokos ir šeimos santykiuose jie turi lygias su LR pil.teises ir pareigas. Užs.turi ir socialines-ekonomines teises.: teisė laisvai pasirinkti darbą bei verslą, teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.Užs., kuris nori įsidarbiti L-je privalo įsigyti leidimą dirbti. Leidimas dirbti-dokumentas, suteikiantis užs.teisę įsidarbinti LR pagal darbo sutartį leidime nurodytą laiką. Jį išduoda Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal V-bės nustatytą kasmetinę užs.įsidarbinimo LR kvotą ir vidaus darbo rinkos poreikius.Užs/įdarbinimo kvota-tai įdarbinamų užs.skaičius, kurį atsižvelgiant į L-vos darbo rinkos poreikius, kasment nustato V-bė. Leidimas išduodamas ne ilgiau kaip 2 m.nurodant darbą (pareigas) ir įmonę (įstaigą), kurioje užs.dirbs. Darbdavys gali sudaryti darbo sutartį tik su užs., turinčių galiojantį leidimą dirbti. Darbo sutartis su užs.negali būti sudaryta ilgesniam laikui, negu užs.yra gavęs leidimą dirbti. Užs.atleidžiami nuo pareigos įsigyti leidimą dirbti L-je, jeigu: 1.turi leidimą nuolat gyventi LR; 2.turi leidimą laikinai apsigyventi LR; 3.nori įsidarbinti dėl bendrų su užsienio valstybėmis vyriausybinių

38

programų vykdymo; 4.yra užsienio įmonės, įstaigos, užmezgusios ekonominius ryšius su LR įmone, įstaiga, vadovas ar jo įgaliotas asmuo; 5.yra sportoninkas profesionalas ir atvyksta dirbti ne ilgiau kaip 6 mėn.; 6.yra įmonės su užsienio kaputalu vadovas ar jo įgaliotas atstovas, specialistas, ir atvyksta paleisti, derinti užsienyje įsigytų įrengimų, ar mokyti jais dirbti konsultantas, ir atvyksta dirbti ne ilgiau kaip 3 mėn.; 7.atvyksta į LR dirbti mokslo įstaigose ar aukš.mokyklose atlikti mokslinių tyrimų arba dirbti pedagoginio darbo ne ilgiau kaip 90 d.; 8.yra studentas, atvykstantis į LR stažuotis ar dirbti pagal visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų vykdomas tarptautines stažuočių mainų programas 1 m.. Šį laiką galima pratęsti dar 6 mėn.

Užs.turi teisę į poilsį, jiems laiduojama medicinos pagalba, turi teisę į mokslą, teisę naudotis kultūros vertybėmis, garantuojama teisė vartoti gimtąją kalbą, saugoti ir puoselėti savo kultūrą ir tradicijas.

LR ribojamos užs.politinės teisės. Jie turi žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę, jie gali jungtis į įvairias draugijas ir organizacijas, jeigu tai neprieštarauja tų organizacijų įstatams. Užs.neturi tų politinių teisių, kurios susijusios su dalyvavimu valstybės valdyme.Jie negali rinkti ir būti išrinktais į LR atstovaujamosios valstybės valdžios ir kt.renkamas valstybės inst., taip pat dalyvauti referendumuose, negali būti skiriami eiti tam tikras pareigas valstybinėje tarnyboje, jeigu ji susijusi su LR pil.turėjimu, jie neprivalo atlikti karinės tarnybos LR kariuomenėje. Užs.naudodamiesi savo teisėmis ir laisvėmis, neturi kenkti LR interesams, LR pil.ir kitų asmenų teisėms ir teisėtiems interesams, turi gerbti LR K-ją ir įstatymus, lietuvių Tautos ir LR gyvenančių tautinių mažumų papročius bei tradicijas.

10. Tarptautinės sutartys, reglamentuojančios užsieniečių teisinę padėtį. 1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija; 1985 m. Asmenų, nesančių piliečiais šalies, kurioje jie gyvena, teisių deklaracija; 1951 m. konvencija dėl pabėgėlių statuso.

11. Užsieniečių atvykimo gyventi į Lietuvos Respubliką sąlygos ir apribojimai. Gyvenančių Lietuvoje užsieniečių teisės, laisvės ir pareigos. Teisinio poveikio priemonės, taikomos užsieniečiams Lietuvos Respublikoje. Įpareigojimas išvykti ir užsieniečių išsiuntimas iš Lietuvos Respublikos. (Aukščiau aprašytas rėžimas) + Užs.gali atvykti į LR ir išvykti iš jos tik per pasienio kontrolės punktus. Čia jis privalo pateikti kelionės dokumentą (užs.valstybės pil.pasas ar jį atitinkantsi kelionės dokumentas, skirtas vykti į užsienio valstybę ir pripažintas LR). Šiame dokumente jis privalo turėti LR vizą, jeigu nenumatyta kitaip.Ją išduoda LR diplomatinės ar konsulinės įstaigos. Užs.neįleidžiamas, jeigu: 1.neturi galiojančio kelionės dokumento, vizos,kai būtina ją turėti; 2.atsisako pateikti pasienio policijai būtinus duomenis, patvirtinančius asmens tapatybę ir kelionės tikslą; 3.negali pateikti duomenųpatvirtinančių, kad turi lėšų, kurių reikia pragyventi LR, grįžti į savo valstybę arba vykti į kitą valstybę, į kurią turi teisę išvykti; 4.jam uždrausta atvykti į LR; 5.jo buvimas LR keltų grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ar dorovei; 6.paaiškėja, kad pateikdamas prašymą atvykti, užs.pateikė apie save tikrovės neatitinkančius duomenis; 7.jis yra padaręs nusikaltimų žmoniškumui ar vykdė genocidą. Sprendimą neįleisti į LR priima Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota inst.Jei užs.nebenori būti LR, jam garantuojama teisė išvykti.Užs.privalo išvykti iš LR iki vizos arba leidimo laikinai apsigyventi galiojimo laiko pasibaigimo. Jei užs.atvyko iš valstybės, kurios pil.taikoma bevizio vykimo tvarka, tai jis privalo išvykti iš LR iki pasibaigs užs.buvimo LR laikas, nustatytas LR TS arba LR V-bės nutarimu.

Užs., kuris ketina gyventi LR ilgiau kaip 3 mėn.per pusę metų, skaičiuojant nuo pirmojo įvažiavimo dienos, arba pradėti dirbti ar verstis kita teisėta veikal LR, privalo gauti leidimą laikinai apsigyventi LR. Leidimas išduodamas 1 m. Teisę gauti leidimą laikinai apsigyventi LR turi užs.:1.jeigu jis išsaugojo teisę į LR pilietybę; 2.jeigu LR gyvena užs.tėvai arba vienas iš jų, kurie yra LR pil.; 3.jeigu LR gyvena užsieniečio vaikai, kurie yra LR pi.; 4.jeigu LR gyvena užsieniečio sutuoktinis, kuris yra LR pil., arba turi leidimą nuolat gyventi LR. Kitiems užs.leidimai laikinai apsigyventi LR gali būti išduoti, jei jie: 1.turi pakankamai pragyvenimo lėšų, gaunamų iš teisėtos veiklos LR ar užsienyje; 2.nustatyta tvarka įregistruoja užsienio kapitalo įmonę, kurios įstatinis kapitalas ar turimų akcijų vertė yra ne mažesnė kaip 250 tūks.Lt.;3.atvyksta į LR dirbti aukštosiose mokyklose, mokslo ar mokymo įstaigose mokslinio arba pedagoginio darbo; 4.priimti mokytis mokymo

39

įstaigose arba kelti kvalifikaciją LR; 5.gavo leidimą dirbti LR; 6.yra studentai, atvykstantys stažuoti ar dirbti į LR pagal visuomeninių (nevyriausybinių) organizacijų vykdomas tarptautines stažuočių mainų programas 1 m. Šį laikotarpį galima pratęsti dar 6 mėn. Leidimas laikinai apsigyventi LR užs.gali būti išduotas dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių.Užs.šeimos nariai ir jų visiškai išlaikomi asmenys (vaikai iki 18 m.ir asmenys, nedarbingi dėl amžiaus ar invalidumo) turi teisę kartu laikinai apsigyventi LR. Užs., sudariusiam santuoką su LR pil.arba nuolat gyvenančiu LR užs., leidimas l.apsigyventi išduodamas 1 m.ir kiekvienais metais išduodamas naujas, jeigu santuoka nenutraukta.Užs.gali gauti leidimą nuolat gyventi LR:1.turėjo leidimą laikinai apsigyventi LR pastaruosius 5 m.; 2.turi gyvenamąją vietą LR; 3.turi teisėrą pragyvenimo šaltinį LR.Šios sąlygos netaikomos užs., išsaugojusiam teisę į LR pil., ir kartu su juo atvykstantiems šeimos nariams, kai jie persikelia nuolat gyventi į LR.Jei užs.atvyko gyventi į LR pas tėvus, vaikus, sutuoktinį, turinčius LR pil., arba leidimą nuolat gyventi ir pastaruosius 2 m.gyvena L-je, tai jam išduodamas leidimas nuolat gyventi.Leidimas gyventi neišduodamas, jeigu: 1.užs.gyvenimas LR grėstų jos saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei; 2.duomenys, kuriuos apie save pateikė užs., neatitinka tikrovės; 3.jam uždrausta atvykti į LR; 4.užs.neturi pakankamai lėšų pragyventi LR; 5.užs.neturi galiojančio sveikatos draudimą patvirtinančio dokumento (tik išduodant leidimą laikinai apsigyventi).Užs., kuriam atsisakyti gali pakartotinai pateikti prašymą praėjus ne mažiau kaip 1 m.nuo sprendimo priėmimo arba išnykus priežastims, dėl kurių buvo atsisakyta išduoti tokį leidimą.Leidimą išduoda Vidaus reikalų ministerija, ar jos įgaliota inst.Prašymą išduoti leidimą gyventi LR užs.gali pateikti LR diplomatinei atstovybei ar konsulinei įstaigai.Leidimas laikinai apsigyventi LR užs.panaikinamas, jeigu: 1.leidimas gautas apgaulės būdu; 2.užs.padaro nusikaltimą, už kurį nuteisiamas laisvės atėmimu-po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo LR; 3.nevykdoma arba nutraukiama gamybinė-komercinė ar kitokia darbinė veikla LR; 4.panaikintas leidimas dirbti LR; 5.užs.nutraukė mokymasį ar kvalifikacijos kėlimą mokslo ar mokymo įstaigose arba yra pašalintas iš jų; 6.užs.gyvenimas LR kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei; 7.užs.išvyko iš LR gyventi į kitą valstybę.Taip pat jis gali būti panaikintas nutraukus santuoką. Leidimą panaikina Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota inst.Leidimas nuolat gyventi gali būti panaikintas, jeigu:1.leidimas buvo gautas apgaulės būdu; 2.užs.LR padarė tyčinį nusikaltimą, už kurį įstatymas numato l.atėmimo bausmę-po bausmės atlikimo arba atleidimo nuo tolesnio bausmės atlikimo LR; 3.jo gyvenimas kelia didelę grėsmę L-vos valstybės saugumui, viešajai tvarkai, gyventojų sveikatai ir dorovei; 4.užs.išvyko nuolat gyventi į kitą valstybę; 5.nustatyta, kad užs.sudarė fiktyvią santuoką su LR pil.arba nuolat gyvenančiu LR užs.Leidimą panaikina Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota inst.

Užs.priklausomai nuo teisės pažeidimo pobūdžio, jo sunkumo gali būti traukiami baudž.,adm.ir kt.atsakomybėn.Užs.taip pat gali būti įpareigojami išvykti bei išsiųsti iš LR.Užs., kurio viza ar leidimas gyventi LR buvo panaikintas arba jis gyvena su negaliojančia viza ar leidimu laikinai apsigyventi, įpareigojamas išvykti iš LR. Sprendimus dėl užs.įpareigojimo išvykti priima Vidaus reikalų ministerija ar jos įgaliota inst.Sprendimas privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 10 d.nuo jo įteikimo dienos.Užs.išsiunčiamas iš LR, jeigu jis:1.per nustatytą laiką neįvykdė įpareigojimo išvykti iš LR; 2.neteisėtai atvyko į LR ar neteisėtai gyvena LR. Sprendimus priima Vidaus reikalų ministerija arba jos įgaliota inst, o sprendimus dėl užsieniečių, turinčių leidimus nuolat gyventi LR, išsiuntimo iš šalies Vidaus reikalų ministerijos teikimu priima teismas.Sprenimas privalo būti įvykdytas ne vėliau kaip per 10 d,nuo jo priėmimo dienos. Užs.gali būti išsiųstas į kurią nors iš šių valstybių: 1.į valstybę, kurios pilietis jis yra; 2.į vals.,kurioje jis turi gyvenamąją vietą; 3.į vals., iš kurios jis atvyko; 4.į valst., kuri sutinka jį priimti.Užs.išsiunčiamas: 1.savo lėšomis; 2.fizinių ar juridinių asmenų, kurių jis buvo kviestas arba materialiai išlaikomas, lėšomis.Nesant lėšų jis išsiunčiamas valstybės lėšomis. Užs., kuris buvo išsiųstas iš LR, gali būti uždrausta atvykti į LR ribotą ar neribotą laiką. Sprendimą dėl draudimo užs.atvykti į LR priima arba panaikina Migracijos dep.prie Vidaus reikalų ministerijos.

12. Prieglobsčio teisės sąvoka ir pagrindiniai bruožai. Prieglobsčio teisė kaip tarptautinės teisės institutas. Prieglobsčio teisė kaip konstitucinės teisės institutas. Prieglobsčio teisė kaip ypatinga tam tikros užsieniečių grupės subjektinė teisė. Prieglobsčio teisės subjektai. Prieglobsčio teisės formos. Prieglobsčio

40

teisės reglamentavimas Lietuvoje. Pabėgėlio statuso suteikimo sąlygos ir tvarka. Pabėgėlių socialinė integracija Lietuvoje. Pabėgėlių statusą universaliu mastu reglamentuoja 1951 m.JT Konvencija dėl pabėgėlių statuso bei 1967 Protokolas dėl pabėgėlių statuso, o L-je ir įstatymas”Dėl pabėgėlių LR statuso”. Nagrinėjant pabėgėlių problemas būtina atsižvelgti į šias aplinkybes: 1.pabėgėlių problema šiuolaikiniame pasaulyje yra visos tarpt.bendrijos rūpestis. Būtent tarp.t.normos nustato pabėgėlių teisinės padėties pradus. 2.pabėgėlio statuso suteikimas yra kiekvienos valstybės suvereni teisė.Valstybė pati savarankiškai nustato procedūras ir tvarką, pagal kurią suteikiamas asmenims pabėgėlio statusas toje valstybėje. 3.pabėgėlio statusas suteikiamas ne visiems užs.ar asmenims be pilietybės, o tik tiems, kurie atitinka Ženevos konvencijos numatytas sąlygas. LR pabėgėliu pripažįstamas užs., kuris visiškai pagrįstai baimindamasis būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų negali arba bijo naudotis tos valstybės, kurios pilietis jis yra gynyba arba neturi tam tikros pilietybės ir yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti. Pabėgėlio statusą norintys gauti užs.į LR teritoriją paprastai įleidžiami per veikiančius LR pasienio kontrolės punktus. Tačiau užs.neteisėtai atvykusiam į LR iš valstybės, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus, netaikoma atskomybė už neteisėtą atvykimą ir buvimą LR, jeigu jis nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 24 val.atvyksta į Valstybės sienos apsaugos tarnybą, miesto(rajono) policijos komisariatą ar kitas valstybės inst.ir išsamiai paaiškina apie savo neteisėtą atvykimą į LR bei buvimą joje. Šis terminas gali būti pažeistas tik dėl pateisinamos priežasties.Užs.gali būti neįleistas į LR arba jam neleista joje būti, kai: 1.jis atvyko iš saugios trečiosios šalies; 2.prieglobstį jam jau yra suteikusi kita valstybė; 3.jis turi kelių valstybių pilietybę ir be svarbių priežasčių nepasinaudoja bent vienos iš valstybių, kurios pilietis jis yra, gynyba; 4.jau anksčiau išnagrinėjus jo prašymą suteikti pabėgėlio statusą, buvo priimtas sprendimas jo nesuteikti, o naujai paduotame prašyme nėra svarbios papildomos informacijos; 5.jo prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas. Prašymą užs.gali pateikti raštu ar žodžių LR sienos perėjimo punkte Valstybės sienos apsaugos tarnybai, miesto(rajono) policijos komisariatui, Užsieniečių registracijos centui ar kt.valstybės ar savivaldybės inst.Šios inst.prašymus nedelsiant perduoda Migracijos sep., kuris per 48 val.turi nuspręsti, ar yra motyvų neįleisti užs. Priėmus neigiamą sprendimą užs.grąžinamas arba išsiunčiamas į valstybę, iš kurios atvyko arba iš kurios yra kilęs. Toks sprendimas gali būti per 7 d.nuo jo gavimo apskųstas Vilniaus apygardos administraciniam teismui.Tais atvejais, kai nėra priežasčių, trukdančių užs.atvykti į LR ar būti joje, užs.prašymas pradedamas nagrinėti iš esmės.Prašymo nagrinėjimas iš esmės-užs.prašymo suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimas, kurio metu, remiantis užsie.byloje surinktais duomenimis, nustatoma, ar užs.atitinka šio įstatymo nustatytus pabėgėlio statuso kriterijus.Prašymas gali būti nagrinėjamas bendra ar skubos tvarka. Skubos tvarka gali būti taikoma, kai:1.užs.atvyko iš saugios šalies; 2.užs.prašymas yra akivaizdžiai nepagrįstas; 3.užs.pateikia melagingą informaciją apie save bei atvykimo į LR teritoriją ar buvimo joje aplinkybes; 4.užs.pagrįstai laikomas pavojingu LR saugumui ar viešajai tvarkai. Jei prašymas nagrinėjamas skubos tvarka, užs.prašymas suteikti pabėgėlio statusą turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 1 mėn.nuo išvados dėl prašymo nagrinėjimo iš esmės gavimo Migracijos dep.dienos.Jei yra pagrįstų priežasčių, jis nagrinėjamas bendra tvarka, ir apie tai raštu pranešama Užs.registracijos centrui. Bendra tvarka prašymas turi būti išnagrinėtas ne vėliau kaip per 6 mėn.nuo išvados dėl prašymo nagrinėjimo iš esmės gavimo Migracijos dep.dienos.Mig.dep.vadovas gali nustatyti ilgesnį terminą, tačiau bendras nagrinėjimo terminas negali trukti ilgiau nei 12 mėn.Užs., kurio prašymas nagrinėjamas bendra tvarka, apgyvendinamas Pabėgėlių priėmimo centre atba jam leidžiama gyventi pasirinktoje gyvenamojoje vietoje. Užs.turi teisę: 1.gyventi Užs.registracijos centre ar Pabėgėlių priėmimo centre bei naudotis jų teikiamomis paslaugomis; 2.tvarkyti ir notariškai įforminti dokumentus; 3.naudotis valstybės teikiama teisine pagalba; 4.gauti kompensaciją už naudojimasi visuomeninio transporto priemonėmis; 5.naudotis vertėjo paslaugomis; 6.naudotis med.paslaugomis Užs.registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre nustatyta tvarka; 7.kas mėnesį gauti piniginę pašalpą smulkioms išlaidoms. Šių užs.vaikai turi teisę mokytis bendrojo lavinimo mokyklose.Pareigos: 1.laikytis LR įstatymų ir buvimo Užs.registracijos centre bei Pabėgėlių priėmimo centre nustatytos tvarkos; 2. gyventi Užs.registracijos centre, jei užs.atvyko ar yra LR neteisėtai, kol bus nustatyta jo prašymo nagrinėjimo iš esmės tvarka; 3.gyventi Pabėgėlių priėmimo centre, kol jo prašymas suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjamas iš

41

esmės, jei užs.nebuvo leista gyventi jo pasirinktoje gyvenamojoje vietoje; 4.leisti gydytojui patikrinti sveikatos būklę; 5.prašymo suteikti pabėgėlio statusą nagrinėjimo metu pateikti visus turimus dokumentus ir tikrovę atitinkančius išsamius paaiškinimus dėl prašymo suteikti pabėgėlio statusą motyvų, savo asmenybės bei atvykimo ir buvimo LR aplinkybių. Išnagrinėjęs užs.prašymą suteikti pabėgėlio statusą, Migracijos dep.priima vieną iš šių sprendimų: 1.suteikti pabėgėlio statusą; 2.pabėgėlio statuso nesuteikti. Užs., kuriam suteiktas pab.statusas, Migracijos dep.išduoda leidimą nuolat gyventi LR. Pabėgėlio statusas nesuteikiamas, jeigu: 1.jis naudojasi JTO institucijų ar organizacijų, išskyrus JTO pabėgėlių reikalų vyriausiąjį komisarą, pagalba ir gynyba; 2.valstybės, kurioje jis gyvena, kompetentingos valdžios inst.pripažįsta jam teises ir pareigas, susijusias su tos valstybės pilietybe; 3.yra motyvų manyti, kad iki atvykimo į LR jis padarė sunkų nepolitinį nusikaltimą arba yra kaltas dėl veiksmų, prieštaraujančių JTO tikslams ir principams; 4.yra pagrindas manyti, kad jis padarė nusikaltimą taikai, žmonijai arba karinį nusikaltimą, kaip jie apibrėžiami LR TS. Užs., kuriam nesuteiktas pabėgėlio statusas iš LR išsiunčiamas.Sprendimą, kuriuo atsisakyta suteikti pabėgėlio statusą, užs.gali apskųsti Vilniaus apygardos adm.teismui per 14 d.nuo sprendimo gavimo. Adm.teismas, priima vieną iš sprendimų: 1.palikti priimtą sprendimą nepakeistą ir skundo nepatenkinti; 2.panaikinti priimtą sprendimą ir įpareigoti Migracijos dep.įvykdyti teismo patvarkymą. Prieglobsčio suteikimas pabėgėliui-tai valstybės globos jam suteikimas. Todėl svarbu užtikrinti pabėgėlių socialinės integracijos mūsų visuomenėje galimybes.

9 tema. VALSTYBĖ KAIP KONSTITUCINĖS TEISĖS SUBJEKTAS

1. Valstybės samprata. Valstybės elementai: tauta, teritorija, valstybės valdžia. Valstybės suverenitetas. Valstybės funkcijos. Valstybės apibrėžimas:Valstybė yra visos visuomenės politinė organizacija, užtikrinanti jos vienybę ir vientisumą, tvarkanti visuomenės reikalus, suverenia viešąja valdžia suteikianti teisei bendrai privalomą reikšmę, garantuojanti piliečių teises, laisves, teisėtumą ir teisėtvarką. Toks apibrėžimas apima keletą elementų:1.valstybė suprantama kaip visos visuomenės politinė organizacija; 2.valstybės paskirtis-tvarkyti visuomenės reikalus, užtikrinti visuomenės vienybę ir vientisumą; 3.valstybė savo suverenia galia teisei suteikia privalomą reikšmę; 4.valstybė turi garantuoti piliečių teises ir laisves, taip pat užtikrinti teisėtumą ir teisėtvarką. Pirminis, elementariausias valstybės apibrėžimas būtų, valstybė-organinė trijų elementų (tautos, teritorijos, valstybinės valdžios) visuma.

Tauta-pirminis valstybės elementas. Jei nėra su valstybe susijusios žmonių bendrijos, nebus ir valstybės. Sąvoka”tauta” vartojama apibūdinti žmonių, susietų materialiniais, dvasiniais ryšiais bendriją, kurios narius saisto ne tik priklausymas vienai politinei struktūrai-valstybei, bet ir sąmoningas noras gyventi kartu. Apibrėžiant tautą kaip tam tikrą bendruomenę, naudojamasi įvairiais kriterijais. Skiriami du požiūriai: 1.būdingas vokiečių autoriams, tauat apibūdinama kaip objektyvių elementų (geografinių, religinių, rasinių ir kt.)visuma; 2.pagal prancūzų autorius, tautos fenomeną lemia subjektyvūs veiksnaia, t.y.žmonių noras gyventi kartu, noras priklausyti tai pačiai bendrijai. Reikia skirti pilietinę tautą nuo etninės tautos. Pilietinė tauta nuolat kuria savo valstybę. Jos negalima apibrėžti rasiniais, etninės kilmės, papročių ar lingvistiniais kriterijais. Bendra valstybė, bendra istorija, bendras gyvenimas praeityje, dabar ir ateityje- pilietinė tautą formuojantys pagrindai.Tuo tarpu etninė tauta, t.y.istoriškai susiformavusi tam tikra bendruomenė, kurią sieja bendra kilmė, kalba, papročiai, teritorija, istorija, kultūra, bendras gyvenimas. L-vos K-je yra įtvirtinta pilietinės lietuvių tautos-L-vos valstybės kūrėjos-samprata.K-je išdėstyta konstitucinė perėjimo iš etninės tautos į pilietinę tautą koncepcija.

Teritorija-dar vienas pirminis valstybės elementas. Valstybės teritorija-tai tam tikra žemės rutulio dalis, kurioje įgyvendinama valstybės valdžia. Valstybės teritorijoje galioja valstybės priimtos teisės normos, joje taikomi valstybės institucijų priimti sprendimai, kurie prireikus užtikrinami valstybės prievarta.Teisiniu požiūriu visai nesvarbu didelė ar maža valstybės teritorija. Nėra taisyklių, kurios fiksuotų būtiną minimalią žemės rutulio erdvę, kurioje galėtų funkcionuoti valstybė. Visos valstybės saugo savo teritoriją, ją gina, numato įvairias, taip pat ir konstitucines, jos apsaugos garantijas. Šio struktūrinio elemento svarbą atskleidžia tokie principai, kaip valstybės teritorinė viršenybė ir valstybės vientisumas, valstybės sienų neliečiamumas ir kt.Su valstybės

42

teritorija sietinas ir valstybės sandaros konstitucinio teisinio instituto turinys.LR K-je yra tokios nuostatos: teritorijos vientisumas ir nedalomumas į jokius valstybinius darinius; Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsintųsi į L-vos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vietisumą, konstitucinę santvarką, nustatyta, kad valstybės sienos gali būti keičiamos rik TS, kai ją ratifikuoja 4/5 visų S-mo narių. Valstybės siena apibrėžia teritoriją, kurioje valstybė vykdo aukščiausią suverenią galią. Valstybės sienos riboja valstybės sausumos teritoriją, vidaus vandenis, teritorinę jūrą, žemės gelmes ir oro erdvę virš jų.. Paprastai valstybės siena nustatoma TS, kurias pasirašyti ir teikti S-mui ratifikuoti yra P-to prerogatyva.

Valstybės valdžia. Valdžia-socialinis reiškinys, būdingas kiekvienai žmonių bendrijai, kurioje vieni asmenys vadovauja kitiems, o pastarieji paklūsta pirmųjų nurodymams. Valdžia-gebėjimas valdyti, duoti nurodymus, priversti paklusti savo valiai. Teisinėje literatūroje valstybės valdžia apibūdinama kaip viešoji valdžia. Viešoji valdžia-tai ne tik valstybės inst.įgyvendinama valdžia, bet ir savivaldos inst.valdžia.Valstybės valdžia įgyvendinama visos visuomenės vardu, nors valstybė nesutampa su visuomene. Valstybės vardu valdžią įgyvendina valstybės valdžios inst.ir įstaigos, pareigūnai.Valstybės valdžia turi tam tikrų požymių.Ji visuomenėje yra viršiausia; tai visą visuomenę apimanti valdžia. Tai politinio pobūdžio valdžia, tai teritorinė valdžia, kurią įgyvendina speicalios valstybės valdžios inst.; ši valdžia susijusi su teise; valstybės valdžios sprendimai prireikus užtikrinami valstybės prievarta.Pirmiausia reikėtų pažymėti valstybės valdžios viršenybę. Ji reiškia, kad tik valstybės valdžia gali nustatyti visai visuomenei privalomas taisykles ir sprendimus, kurių jokia visuomenės grupė, asmuo ar organizacija negali panaikinti. Valstybei būdinga visuotinai privalomų elgesio taisyklių kūrimo galia. Dar vienas bruožas-galimybė, užtikrinant valstybės priimtus sprendimus, naudoti valstybės prievartą.Tik valstybės taikomos prievartos priemonės, laikantis tam tikrų teisėje nustatytų sąlygų, yra teisėtos.

Valstybės suverenitetas –tai jos nepriklausomybė, jos valdžios viršenybė, jos savarankiškumas sprendžiant valstybės vidaus reikalus ir santykiuose su kitomis valstybėmis.Suvereniteto valstybei niekas nesuteikia, ši savybė atsiranda su pačia valstybe, jo netekus, valstybė yra nebe valstybė. Valstybė yra tautos kūrinys, kad kiekvienos valdžios šaltinis yra tauta. Taigi susiduriame su dviem sąvokomis: valstybės suverenitetas ir tautos suverenitetas.Tautos suv.reiškia, kad šalyje suverenios valdžios subjektas yra tauta.LR K-je įtvirtinta, kad suverenitetas priklauso Tautai, niekas negali varžyti ar riboti Tautos suv., savintis visai Tautai priklausančių suverenių galių. Taigi tautos suv.-tai tautos savarankiškas apsisprendimas, kaip jai gyventi. Gali atrodyti, kad teiginiai , jog valstybė yra suvereni ir tauta yra suvereni-nesuderinami. Tačiau jei tauta yra suverenas, tai jai priklausančias suverenias galias ji išreiškia valstybėje. Valstybės suverenitetas susijęs su tautos suv. Tauta yra suvereni, jei valstybė išreiškia jos piliečių valią, siekius ir interesus, jei šalyje funkcionuoja demokratinės struktūros, jei pripažįstama, kad valstybės valdžios šaltinis-tauta. Valstybės suv.apibūdinti yra svarbūs vidinis ir išorinis suv.aspektai. Vidinis-parodo, kad valstybės valdžia nepriklauso nuo kurios nors kitos valdžios šalies viduje. Šalies viduje valstybės valdžios viršenybė reiškia, kad valstybės valdingos galios-universalios, kad valstybės sprendimams privalo paklusti visi jos gyventojai, joje veikiančios organizacijos, susivienijimai. Tik valstybė savo žinioje turi ypatingas poveikio priemones, kurių jokia kita visuomenės institucija neturi. Kalbant apie valstybės suv.ribas, reikia pažymėti, kad valstybė yra saistoma teisės ir jokiu būdu negali peržengti prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių. Išorinis aspektas, t.y.valstybės santykiuose su kitomis valstbėmis.Valstybė savo reikalus tvarko savarankiškai. Atskirų, nepriklausomų valstybių santykiai remiasi sutartiniais pagrindais, sutartimis.Valstybės suv.tartp.santykiuose susiduria su kitų valstybių suv.Tarptautinėje teisėje visos valstybės yra lygios.Valstybės suv.ribas išoriniu aspektu žymi kitos valstybės suv-tas. Suv.turinio suvokimas šiuo metu keičiasi. Šalies vidaus gyvenime valstybės valdžia negali nepaisyti visuotinai pripažintų žmogaus teisių standartų. Tarpt.santykių srityje “griežto” valstybės suv.koncenpciją ardo priklausymas tarp.organizacijoms. Europinė integarcija-vėl naujas iššūkis tradicinei valstybės suv.sampratai.

Valstybės funkcijos traktuojamos kaip tam tikrų valstybės uždavinių, tikslų įgyvendinimas.Pagal veiklos tikslus valstybės vykdo tokias funkcijas: palaiko viešąją tvarką, saugo valstybės sienas, organizuoja švietimą, sveikatos apsaugą, susisiekimą, tvarko šalies ūkį, rūpinasi socialinių problemų sprendimu. Tokį valstybės

43

funkcijų klasifikavimą reikėtų laikyti politiniu-sociologiniu.Šiuo aspektu suvokiant valstybės funkc., galima jas grupuoti į vidines ir išorines. Vidinės f-tai valstybės vidaus veikla, sprendžiant ekonominius, socialinius, politinius klausimus, o išorinės f.-valstybės veikla santykiuose su kt.valstybėmis ar tartp.organizacijomis. Pagal f.taikymo sritis galima skirti politines, ekonomines, kultūrines ir kt.f.Valstybės f.klasifikavimas gali būti ir teisiniu aspektu. Šiuo atveju valstybės veiklos kryptys išskiriamos atsižvelgiant į tai, kokie teisiniu požiūriu skirtingi veiksmai yra atliekami. Šiuo aspektu skiriamos 3 pagrindinės f:1;įstatymų leidyba (ji yra bendro pobūdžio visiems privalomų elgesio taisyklių nustatymas įstatymu, ja siekiama atitinkamai sureguliuoti svarbiausius visuomeninius santykius); 2.įstatymų vykdymas (ji apima įstatymų vykdymo užtikrinimą, įstatymų taikymą panaudojant tam tikras priemones. Vykdomoji veikla susijusi su įvairių vykdomosios valdžios aktų, kuriuose detalizuojamos įstatymuose nustatytos taisyklės, numatomos konkrečios jų įgyvendinimo priemonės, priėmimu); 3.teisingumo įgyvendinimas (apima ir ginčų sprendimą, ir baudž.bylų nagrinėjimą, ir nuosprendžių priėmimą).

2. Valstybės formos samprata ir elementai. Tradiciškai vartojamos kelios sąvokos, įvairiais aspektais apibūdinančios valstybės formą. Tai valstybės valdymo forma, valstybės sandaros forma bei politinis režimas. Valstybės forma-komplekcinė sąvoka. Ji apima visus tris nurodytus elementus. Visuomenei ne tas pats, ar egzistuojančios valstybės valdžios inst., jų santykių sistema, įtvirtinti valdžios įgyvendinimo būdai stabdo ar skatina visuomenės pažangą. Reikia jas klasifikuoti. Dar antikos laikais Platonas ir Aristotelis siūlė, klasifikuoti valstybes atsižvelgiant ar valstybės valdomos: 1.visuomenės gerovei; 2.valdovų naudai užtikrint. Jie valstybių valdymą pagal valdančiųjų asmenų skaičių skirstė taip: kai valdo vienas asmuo,pozityvi forma-monarchija, negatyvi-tironija. Kai valdo grupė asmenų pozityvi forma-aristokratija (kilmingųjų valdžia), negatyvi-oligarchija (turtingųjų valdžia). Kai valdo liaudis, teigiama forma-politija, o neigiama-demokratija ar ochlokratija. Makiavelis valstybės valdymo formas klasifikavo atsižvelgdamas į valdančiųjų skaičių: 1.monarchija (kai šalį valdo viensa asmuo); 2.demokratija (kai šalį valdo keli asmenys). Monteskjiu klasifikavimo pagrindu laikė pavaldinių paklusnumo motyvus ir valstybes skirstė į tris grupes: 1.respublika-kurios pagrindas dora, tėvynės meilė, kuklumas; 2.monarchija, kurios pagrindas-garbė; 3.despotija, kurios pagrindas-baimė, valdymas be įstatymų.Svarbiausi valstybės tikslai-apsaugoti valstybės egzistenciją ir asmens laisvę. Geriausiai laisvė apsaugoma valstybėse, kuriose įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios atskirtos.Ribotas valdymo būdas būdingas šalims, kuriose įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžios yra vienose rankose, o atskirta tik teisminė valdžia. Jeigu visos valdžios atsiduria vienose rankose, tokiai valstybei būdinga despotinis valdymas.

Valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, bei aukščiausių valstybės organų, ypač valstybės vadovo, parlamento bei vyriausybės, teisiniai ir faktiški tarpusavio santykiai, formavimo arba sudarymo principai, būdai. Demokratinėse valstybėse valdžios šaltiniu laikoma tauta. Kita koncepcija:valdžios šaltinis-valdovas. Priklausomai nuo to, kad yra valdžios šaltinis, sprendžiamas ir piliečių dalyvavimas sudarant aukšč.valstybės valdžios inst.:demokratinėje valstybėje piliečiai renka savo atstovus. Vykdomosios valdžios pareigūnai gali būti renkami ir piliečių ir renkami ar skiriami jų išrinktų atstovų. Valstybės valdymo formos skriamos pagal tai, kokiu keliu užimamos valstybės vadovo pareigos: paveldėjimu ar išrinkimu.Pagal tai valstybės skirstomos į monarchijas ir respublikas.Monarchija. Valstybės vadovo postas yra paveldimas. Užtenka gimti karaliaus šeimoje. Monarchijoje yra sosto paveldėjimo taisyklės: viena labiausiai paplitusių- tik vyriškos giminės atstovai ir pirmagimiai paveldi sostą. Taigi monarchijos požymiai: 1.paveldimumas; 2.iki gyvos galvos. Anksčiau buvo aiškinama, kad sostas dievo duotas. Jis ateina be politinės kovos, visiems vienodai neutralus, visiems geras ar blogas. Taigi monarchija įkūnija valstybės amžinumą, tęstinumą tol, kol gyvas monarchas, valstybė klestės amžina Bet monarchija nėra laikoma jau labai demokratinė forma, nes eiliniams piliečiams ši vieta neprieinama. (Tai vienintelis postas neprieinamas kitiems piliečiams). Dabar yra 44 monarchijos. Galima kalbėti apie absoliutinę (neribotą) ir konstitucinę (ribotą) monarchiją. Pastaroji gali būti skirstoma į dualistinę ir parlamentinę.

44

Absoliutinės monarchijos Visa aukščiausia valdžia priklauso monarchui. Jis pats leidžia įstatymus, savo nuožiūra skiria aukšč.valstybės pareigūnus, vadovauja vykdomajai valdžiai, skiria ir atleidžia ministrus, vykdo aukš.teisingumą. Jo valdžia neribota, nėra tautos renkamo parlamento.

Konstitucinės monarchijos Tai švelniausia monarchijos forma (demokratiškiausia forma). Laikoma, kad valstybė yra absoliučiai apribota priešybė absoliutinei monarchijai). Parlamentinė monarchija .Monarchas karaliauja, bet ne valdo. Jis yra simbolinis valdovas, jis turi atributus valdžios, regalijas, gauna iš valstybės išlaikymą, turi teisę į privilegijas, bet realios valdžios jis neturi. Ypatingas galias turi parlamentas. Jo galios reiškiasi pirmiausia įstatymų leidyboje. Jas išimtinai leidžia parlamentas. Įstatymus pasirašo karalius, bet neturi veto teisės. Pagal įstatymą parlamentinėse monarchijose vyriausybės vadovą skiria monarchas, bet tai formalu, nes yra paprotinė norma, kad Vyriausybės vadovui tampa laimėjusios partijos lyderis (parlamentiniuose rinkimuose). Vyriausybė būna atskaitinga, ne monarchui, bet parlamentui. (Vyriausybę formuoja pats premjeras ir tvirtina arba parlamentas, arba karalius). Parlamentas gali pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe ir pan. Dualistinė monarchija.Joje suverenitetas priklauso tautai ir monarchui. Įstatymų leidžiamoji valdžia priklauso parlamentui, o vykdomoji-monarchui, kuris pats tiesiogiai gali vadovauti vykdomosios valdžios struktūroms arba skirti vyriausybę. Teisminė valdžia yra monarcho žinioje, nors gali būti ir nepriklausoma. Vyriausybė už savo veiklą atsako ne parlamentui, bet monarchui, Parlamentas vyriausybei gali daryti įtaką tik tvirtindamas valstybės biudžetą. (Jordanija, Nepalas, Kuveitas, Tailandas).Respublika. Tai valstybė, kurioje suverenitetas priklauso tautai.Laikoma šiuolaikine demokratijos forma. Jos skiriamas bruožas – vadovas (prezidentas ar kolegiali inst.) visada renkamas apibrėžtam terminui, tautos. Ilgiausiai -7 metams. Yra du rinkimo būdai: 1)tauta-tiesiogiai,-netiesiogiai rinkimų keliu (daugiapakopiai rinkimai)Pvz.: JAV renkami rinkikai, o po to išrenka prezidentą, bet laikoma, kad piliečiai išrinko prezidentą.2)parlamentas3)dar viena kombinacija, kai renka ne tik parlamentas, bet ir vietinių atstovybių atstovai. Įstatymus respublikoje priima tautos išrinkta atstovybė-parlamentas, taip pat ir piliečiai tiesiogiai balsuodami. Pagal tai skiriamos dvi respublikų rūšys: 1.reprezentacinė (atstovaujamoji) respublika; 2.tiesioginės demokratijos respublika. Reprezentacinėje resp.tauta savo valią išreiškia išrinkdama tautos atsotvus į parlamentą. Šie atstovai savo įgaliojimų laikotarpiu atstovauja tautai. Parlamentas įstatymais reguliuoja svarbiausius visuomeninius santykius. Aukšč.valstybės valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai yra renkamos piliečių, kitas valstybės inst.formuoja ar skiria išrinktos inst. Tiesioginės demokratijos respublika yra valstybė, kurioje įstatymus priima patys piliečiai. Tiesioginės demokratijos pirmasis teoretikas buvo Ruso.Ties.demokratija grindžiama tautos suvereniteto nedalumu ir neperleidžiamumu. Tokia respublika-tik teorinė konstrukcija. Labiausiai paplitusi-reprezentacinė respublika. Respublikų rūšys:1) prezidentinė (jai būdinga vykdomosios valdžios politinės atsakomybės parlamentui nebuvimas, taip pat griežtas valdžių atskyrimas); 2) parlamentinė (jai būdinga vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui); 3) pusiau prezidentinė (arba mišrioji) (joje derinami dviejų pirmųjų modėlių požymiai); 4) kitų respublikų rūšys (Pvz.: sovietinės respublikos: Kinijos LR, Korėjos LR)

Prezidentinės respublikos. Prezidentine respublika vadinama tokia valstybė, kurioje įtvirtintas vyriausybės ir parlamento struktūrinis ir kompetencinis atskyrimo principas. Požymiai:- paprastai renka prezidentą tauta (tiesiogiai ar per daugiapakopius rinkimus); - prezidentas yra ne tik valdžios vadovas, bet ir Vyriausybės vadovas. Nebūna MP, o jo pareigas eina prezidentas. Vyriausybę renka pats, pats skiria ir atleidžia ministrus. Prezidentas privalo gauti parlamento pritarimą - vyriausybė neatsakinga parlamentui, nėra parlamento kontroliuojama ir neatsako parlamentui.- nei prezidentas, nei Vyriausybė negali paleisti parlamento. Taigi galioja visiškas valdžios atskyrimas, kiekviena valdžia veikia savo srityje. Prezidentas turi teisę kreiptis į tautą, kreipimesi išdėsto savo požiūrį į užsienio ir vidaus politiką ir t.t. Bet prezidentas paprastai neturi įstatymų leidybos iniciatyvos teisės. Tačiau poveikį daro vetuodamas (Ji vadinama santykinio, atidedamojo veto teise, tai yra neatmetama visiškai).

45

Prezidentas dažniausiai skiria teisėjus. Aukščiausiųjų teismų teisėjus turi pateikti parlamentui (JAV Senatui).- veikia stabdžių ir atsvarų mechanizmo sistema-kai viena valdžia turi galimybę daryti įtaką kitai valdžiai, tiesiogiai nesikišant į tos valdžios prerogatyvas.- valdančiąja partija laikoma tik ta, kuri laimėjo prezidento rinkimus, o ne parlamento, nes būtent ši partija turi vykdomąją valdžią.- Vyriausybės samprata yra labai santykinė. Prie prezidento yra ministrai, jis su ministrais tariasi, bet neleidžia teisės akto ir nėra kolegialaus darbo. Nes prezidentas visuomet gali pasakyti, kaip darysim, jis vienas leidžia prezidento aktus ir jie yra vykdomosios valdžios aktai, o ministrai tik pataria.

Parlamentinė respublika. Ją apibūdinant, pabrėžiamas parlamento kaip astaovaujamosios ir sįstatymų leidžiamosios valdžios inst.vaidmuo įgvendinant valstybės valdžią ir formuojant kitas valstybės valdžios inst.Pagrindinis požymis-vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui. Tai solidari atsakomybė. Pareiškus nepasitikėjimą vyriausybės vadovui ar vyriausybei, ji privalo atsistatydinti.Taip pat vyriausybė, kuriai pareikštas nepasitikėjimas, gali siūlyti prezidentui surengti priešlaikinius parlamento rinkimus.Prezidentas yra tik valstybės, bet ne vyriausybės vadovas. Jį dažniausiai renka parlamentas (Vengrija, Čekija, Turkija, Libanas ir kt.) ar speciali kolegija, kurioje parlamento nariai sudaro svarbią dalį (VFR, Italija). Yra parlamentinių respublikų (Bulgarija), kuriose prezidentą tiesiogiai renka tauta. Prezidentas formuodamas vyriausybę siekia, kad būtų suformuota parlamento daugumos pasitikėjimą turinti vyriausybė.Paprastai degelis prezidento veiksmų yra įgyvendinami tik vyriausybei sutikus, jo priimti aktai įsigalioja tik pasirašius ministrui pirmininkui ar atitinkamam ministrui, kuriems ir tenka atsakomybė už tą aktą. Parlamentinės respublikos lyginant ją su prezidentine privalumai: parlam.respublika dėl savo organizacinio modelio ypač sumažina galimybę kilti vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios priešpriešai., tai didina valstybės valdžios inst.sistemos funkcionavimo stabilumą. Trūkumai: nė vienai partijai neturint tvirtos daugumos parlamente, gali būti suformuota koalicinė vyriausybė, kuriai nuolat teks rūpintis pasitikėjimo išsaugojimu. Siekiant užkirsti kelią dažnai vyriausybių kaitai, siekiama racionalizuoti parlamentinę valdymo formą. Tuo tikslu gali būti numatytas vadinamasis konstruktyvus nepasitikėjimo votumas. Jam būdinga tai, kad nepasitikėjimą galima pareikšti vyriausybės vadovui su sąlyga, jei bus nurodytas naujas vyriausybės vadovas. Pusiau prezidentinė respublika.Šiam valdymo formos modeliui būdinga ir parlamentinės ir prezidentinės respublikos bruožai: Prezidentą renka tauta; formuojant vyriausybę, dalyvauja ir prezidentas, ir parlamentas; ministrui pirmininkui tenka savarankiškas vaidmuo, vyriausybė privalo turėti parlamento pasitikėjimą. Be to, vyriausybė atsakinga ne tik parlamentui, bet ir prezidentui. Šius respublikos pavyzdys Prancūzijos V Respublikos valdymo forma. Kai kuriose šalyse prezidentas, tiesiogiai renkamas tautos, turi pakankamų teisinių įgaliojimų įtakoti politinius procesus, tačiau praktiškai jais menkai naudojasi. Praktiškai tų šalių valdymo sistema funkcionuoja ne kaip pusiau prezidentinė, bet kaip iš esmės parlamentinė (Austrijos, Islandijos).3. Lietuvos valstybės valdymo forma. K-je numatyta: “L-vos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika”. Ši nuostata gali būti pakeista tik referendumu, jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ LR pil., turinčių rinkimų teisę. Lietuvos valstybės valdymo forma įvardijama kaip pusiau prezidentinė ar parlamentinė (su pusiau prezidentinės elementais). L-je ir valstybės vadovą ir parlamentą tauta renka tiesiogiai. P-tas turi teisę s-mo priimtą įstatymą grąžinti pakartotinai svarstyti; turi teisę skelbti pirmalaikius S-mo rinkimus; jis vadovauja šalies užsienio politikai; gali skelbti nepaprastąją padėtį; P-tas dalyvauja formuojant V-bę. V-bei atstovauja ir jos veiklai vadovauja MP.Ministrai atsakingi S-mui, P-tui ir tiesiogiai pavaldūs MP. Akivaizdu, kad L-vos konstitucinis valdymo modelis ne visiškai atitinka pusiau prezidentinės respublikos valdymo formos kriterijus, nors, kita vertus, galima įžvelgti ne vieną šios valdymo formos modelio bruožą. Lieka dvi išeitys: pirma, priskirti L-vos valdymo sistemą pusiau prezidentinei valdymo formai, kuri pagal savo bruožus yra priartėjusi prie parlamentinės; antra, konstatuoti, kad L-vos valdymo forma prikirtina parlamentinei respublikai, turinčiai pusiau prezidentinės respublikos bruožų.Abie atvejais reiškinys yra tas pats, tik pirmuoju daugiau akcentuojami vieni bruožai, antuoju-kiti.

46

4. Lietuvos valstybės sandaros forma. Santykiai tarp centrinės ir vietinės valdžios. Lietuvos Respublikos administracinė teritorinė struktūra ir jos reforma. L-vos valtybės sandaros forma yra įtvirtinta K-je, kur teigiama, kad L-vos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius. L-va yra unitarinė valstybė. L-vos valstybės unitarinė sandaros forma yra tai, kad L-je galioja vieninga nacionalinė teisės sistema.L-vos gyvenimo pagrindus nustato K-ja, taip pat galioja įstatymai ir kiti centrinės valstybės valdžios inst.aktai.Pagal K-ją L-je negali būti vidaus sienų, ypatingą autonominį statusą turinčių teritorijos dalių. L-vos teritorija yra suskirstyta įtam tikrus administracinius vienetus, kuriuose formuojamos atitinkamos valdžios institucijos. L-vos teritoriniai vienetai yra apskirtys ir savivaldybės. Sav.yra adm.teritorinis vienetas, kurį valdo jos gyventojų bendruomenės išrinktos savivaldos institucijos. Savivaldybė sudaroma iš gyvenamųjų vietovių. Apskritis yra aukštesnysis adm.vienetas, kurio valdymą organizuoja V-bė. Apskritis sudaroma iš sav.teritorijų, pasižyminčiu socialinių, ekonominių ir etnokultūrinių interesų bendrumu.5. Lietuvos valstybės politinis režimas. Užsienio politikos konstituciniai principai. Valstybės režimas – tai valstybės valdžios įgyvendinimo būdų ir priemonių (metodų) visuma. Valstybės režimai gali būti demokratiniai ir nedemokratiniai. Nedemokratinio režimo formos yar totalitarinis, autoritarinis, karinis, teokratinis, rasistinis ir kitoks režimas. Pagrindiniai demokratinės valstybės požymiai: 1) valstybės valdžios atsakomybės piliečiams. Tai reiškia, kad valstybės valdžia yra sudaryta iš tautos atstovų ir turi asiskaityti savo rinkėjams; 2) konstitucinis valstybės valdžios ribojimas. Tai reiškia, kad valstybės valdžia neturi teisės kištis į visas be išimties žmogaus gyvenimo sritis ir jų reglamentuoti. Pagrindiniai demokratijos principai yra laisvė ir lygybė. Prigimtinių teisių valstybės valdžia negali nei atimti nei suteikti. Taigi demokratinis režimas – tokia politinio režimo forma, kai įgyvendinant valstybės valdžią dalyvauja tauta, nevaržomos politinės piliečių teisės, saugomos ir ginamos žmogaus teisės ir laisvės. Demokratijos priešingybė yra diktatūra. Diktatūros esmę sudaro minėtų dviejų demokratijos principų pažeidimas arba visiškas jų atmetimas.Nedemokratisin režimas – tai tokia valstybės politinio režimo forma, kai įgyvendinant valstybės valdžią yra ribojamos politinės piliečių teisės, varžomos žmogaus teisės ir laisvės. Ne demokratinio režimo formos: autoritarinis ir totalitarinis režimai.Autoritarinis režimas – tai tokia nedemokratinio valdymo forma, kai valstybės valdžia nėra atsakinga savo piliečiams. Valstybėje nevyksta reguliarūs ir laisvi rinkimai, važomos piliečių politinės teisės, ribojama arba draudžiama politinių organizacijų ir partijų veikla, cenzūruojama spauda ir kitos visuomenės informavimo priemonės. Požymis- grindžiamas vieno lyderio autoritetu. Remesi kariuomene ir atsiranda po karinių perversmų, politinių demokratijos krizių ( Lietuvoje – 1926 m. perversmas, po kurio demokratinį režimą pakeitė autoritarinis). Totalitarinis režimas – tai tokia nedemokratinio valdymo forma, kai ne tik pažeidžiami, bet apskritai atmetami ir paneigiami demokratijos principai. Valdžia ne tik nėra atsakinga savo tautai, bet ir gali kištis bei reglamentuoti visas visuomenės gyvenimo sritis.Lietuvoje šiuo metu yra demokratinis režimas.

10 tema. KONSTITUCINĖ VALSTYBĖS VALDŽIOS INSTITUCIJŲ SISTEMA

1. Valdžių padalijimas – svarbiausias demokratinės valstybės valdžios organizacijos ir veiklos principas. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Valdžių padalijimo principo įgyvendinimas. Šio principo pagrindinė paskirtis garantuoti asmens teises ir laisves. Valstybė turi pagrindines 3 funkcijas, todėl kiekviena funkcija yra suteikiama skirtingai valdžios institucijai, draudžiant savintis svetimas funkcija. Valdžios turi būti savarankiškos, viena nuo kitos nepriklausomos, bet tarp jų turi būti pusiausvyra. Pirmieji pradėję kalbėti apie valdžių padalijimą buvo J.Lockas ir L.Monteskje, nors šis principas buvo nagrinėjamas Aristotelio, Platono ir kitų senovės filosofų.

47

Parlamentinėje valdymo sistemoje yra santykinis skirtingų valdžių savarankiškumas. Pusiau prezidentinėje – valdžių padalijimas grindžiamas valdžių tarpusavio bendradarbiavimu.Valdžių atskirumas ir savarankiškumas. Atskiros 3 valdžios turi būti savarankiškos ir įgyvendina joms patikėtas funkcijas, ir negalima kištis į kitoms institucijoms pavestų įgaliojimų vykdymą. Valdžios negali atiduoti ar pasisavinti kitų institucijų įgaliojimus. Bet tai nereiškia kad valdžios gali daryti ką tik nori. Valdžių galias riboja LRK.Valdžių pusiausvyra. Valdžių padalijimas reiškia tam tikrą stabdžių ir atsvarų mechanizmą, kuris garantuoja valdžių santykinį autonomiškumą bei pusiausvyra. Stabdžių ir atsvarų sistema yra skirta tam, kad kiekviena valdžia gali užkirsti kelią, kitos valdžios bandymui pasisavinti arba išplėsti savo galias. Tokią sistemą sudaro Prezidento veto teisė, o Parlamento teisė pareikšti nepasitikėjimą vyriausybe arba Prezidento teisių apribojimas, bei jo pašalinimas apkaltos tvarka.Valdžių sąveika. Reiškia, kad nors visos valdžios yra savarankiškos ir nepriklausomos, bet jos viena su kita bendradarbiauja, pvz, prezidentas gali skirti ministrą pirmininką tik turėdamas seimo pritarimą, LRV rengia valstybės biudžeto projektą ir teikia jį Seimui ir t.t. todėl viena valdžia be kitų pagalbos negalėtų atlikti savo uždavinių. Taip pat įstatymų iniciatyvos teisė priklauso LRV, Prezidentui, kurie yra vykdomoji valdžia ir t.t.

2. Valstybės valdžios samprata. Valstybės valdžios institucijos. Sąvoka. Įstatymų leidžiamoji, vykdomoji ir teisminė valdžios. Lietuvos Respublikos valstybės valdžios institucijų sistema. Valstybė savo valdžią vykdo per valstybės valdžios institucijų sistemą. Valstybės valdžios institucija turi savo požymius: 1) yra tam tikra organizacija;2) formuojama griežtai numatyta tvarka;3) yra įgaliota vykdyti valstybės funkcijas;4) turi teisės normose priskirtą kompetenciją;5) įgaliojimus vykdo tik valstybės nustatyta tvarka;6) yra sudėtinė valstybės valdžios institucijų dalis. Valstybės valdžios institucija-tai valstybės įgaliota institucija vykdyti jos užduotis ir funkcijas griežtai nustatyta tvarka.Kuriant valstybės institucijas yra remiamasi principais: atstovaujamosios demokratijos (institucija yra renkama tautos arba skiriama išrinktos institucijos), valdžios padalijimo (nei viena valdžia neturi dominuoti), valstybės valdžios nepartiškumo (kai kuriems pareigūnams draudžiama dalyvauti politinių judėjimų veikloje), teisėtumo (valdžios institucijos privalo laikytis įstatymų), viešumo ir atvirumo (visuomenės informavimas apie savo veiklą).Įstatymų leidžiamoji valdžia – ją sudaro tautos išrinktieji (parlamentas). Parlamentas atstovauja visai visuomenei, gina jos interesus. Bet įstatymus gali priimti ir pati tauta. Parlamento sudėtį, darbo tvarką nustato Konstitucija ir kiti įstatymai. Kai kuriose valstybėse pripažįstama deleguota įstatymų leidyba, t.y. vykdomajai valdžiai leidžiama leisti įstatymus. Vykdomoji valdžia – tai institucijos, kurios įgyvendina valstybės valdžią vykdydamos įstatymus. Prie šios valdžios priskiriamas prezidentas ir vyriausybė.Teisminė valdžia – ją įgyvendina teismai, kurie yra nepriklausomi, išskyrus įstatymų vykdymą. Ši valdžia yra geriausiai prieinama piliečiams ginantiems savo interesus ir teises.

11 tema. POLITINĖS PARTIJOS IR VISUOMENINĖS ORGANIZACIJOS. RELIGINĖS BENDRUOMENĖS IR BENDRIJOS

1. Politinės partijos ir politinės organizacijos. Politinės partijos sąvoka. Politinės partijos požymiai. Politinių partijų funkcijos. Politinių partijų institucionalizavimas. Politinių partijų klasifikavimo kriterijai. Partinės sistemos ir jų rūšys. LRK leidžia piliečiams laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas, jei šių veikla ir tikslai nėra prieštaringi LRK ir kitiems įstatymams. LRK taip pat numato kai kuriuos politinių partijų veiklos apribojimus: draudžia monopolizuoti masines informacijos priemones, kištis į teismo ar teisėjo veiklą ir t.t. tam tikri apribojimai yra taikomi asmenims dirbantiems kai kuriose valstybės institucijose, pvz, prezidentas turi sustabdyti savo veiklą politinėse partijose. LRK taip pat nurodo, kad niekas negali būti verčiamas priklausyti kokiai nors bendrijai, politinei partijai.

48

LR politinių partijų ir organizacijų įstatymas nurodo, kad politinės partijos jungia LR piliečius bendriems politiniams tikslams įgyvendinti, padeda formuoti ir išreikšti piliečių interesus ir politinę valią. Išskiriami politinių partijų požymiai: 1) politinė partija – laisvanoriškai steigiama organizacija. Piliečiai jungiasi pagal tam tikrą pasaulėžiūrą, išsilavinimą, socialinę priklausomybę ir t.t. tai nereiškia, kad visi piliečiai turi priklausyti kokiai nors partijai ar partija turi priimti visus norinčius. 2) politinė partija – savarankiškai veikiantis visuomeninis susivienijimas, turintis savivaldą. Savo veiklą partija organizuoja pagal įstatus, valstybė negali varžyti politinių partijų veikimo, jei jų veikla neprieštarauja LRK. 3) politinė partija – tai organizacija, kurios tikslas siekti politinės valdžios. Ji siekia per rinkimus iškovoti vietas Seime. 4) politinė partija – nuolat veikianti organizacija. Ją sudaro nuolatiniai nariai, kuriuos jungia bendrieji politiniai interesai. 5) politinės partijos narius sieja bendri politiniai įsitikinimai. 6) tai pelno nesiekianti organizacija. 7) turi juridinio asmens teises. Turi savo įstatus, struktūrą, savo vardu gali įgyti turtines ir neturtines civilines teises ir pareigas. Kai kurie politologai teigia, jog partija privalo turėti: a) daug narių; b) aiškią politinę programą; c)tvirtą organizaciją; d) savo periodinį leidinį. Kartais yra vartojama ir politinės organizacijos sąvoka, bet tarp jų nėra esminio skirtumo.Politinės partijos savo funkcijas nustato įstatuose. Išskiriamos yra šios politinių partijų funkcijos: 1) nustato politinės veiklos kryptį ir siekia nustatytų politinių tikslų; 2) siekdamos įgyvendinti savo politinius tikslus daro aktyvų poveikį rinkėjams; 3) formuoja didelių socialinių grupių politinius interesus; 4) skatina piliečius aktyviai dalyvauti politinėje veikloje; 5) aktyviai dalyvauja Seimo ir savivaldybių rinkimuose; 6) veikdamos pasirenka savo lyderius ir siekia, kad jie užimtų vadovaujančias pareigas valstybės valdžios institucijose; 7) padeda spręsti socialinius konfliktus; 8) kartais atlieka tautos sujungimo funkciją; 9) idėjiškai auklėja savo narius; 10) vykdo komunikacinę funkciją.Partinę sistemą sudaro ne visos partijos, nes yra daug partijų, kurios nedalyvauja rinkimuose ir piliečiai jų nepastebi, o sudaro tos partijos, kurios įtakoja visuomenės daugumos valią ir interesus. Valstybėje esanti partinė sistema daug kuo priklauso nuo politinio režimo, nuo valstybės valdymo formos. Išskiriamos 3 partinės sistemos: daugiapartinė (rinkiminėje kovoje dalyvauja daugiau nei dvi partijos ir visos turi lygias teises, nei viena partija parlamente neturi absoliučios balsų daugumos ir negali savarankiškai valdyti. Būdinga demokratinėms valstybėms), dvipartinė ( veikia daug partijų, bet realiai į valdžia pretenduoja ir ją formuoja tik dvi partijos, viena partija turi absoliučią daugumą (valdančioji) , o kita yra opozicinė), vienpartinė (kai leidžiama veikti tik vienai partijai, būdinga nedemokratiniams rėžimams) ir nepartinė (partijų veikla yra draudžiama: Saudo Arabija, JAE). Lietuvoje šiuo metu yra daugiapartinė sistema ir 2000 liepos 1d. veikė 38 politinė partijos

2. Politinių partijų veiklos principai, teisinės garantijos ir apribojimai. Politinių partijų steigimo tvarka. Politinių partijų finansavimo šaltiniai ir lėšos. Politinių partijų finansinė kontrolė. Politinių partijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas. Veikimo laisvės principas reiškia, kad valstybei bei kitoms institucijoms draudžiama kištis į politinių partijų veiklą, už tokius pažeidimus yra atsakoma pagal LR įstatymus. Asmenys savo veiksmais padarę žalą politinėms organizacijoms privalo ją atlyginti. Politinė partijos yra steigiamos pagal teritorinį principą, t.y. vadovaujantieji partijos organai turi būti LR teritorijoje, bet nereikalaujama, kad partijos veikla apimtų visa LR teritoriją. Be šių principų yra vadovaujamasi – demokratiškumo- pasireiškia priimant ir šalinant partijos narius, priimant ir keičiant įstatus, programą, rengiant partijos susirinkimus. Viešumo principas reikalauja, kad visuomenė būtų informuojama apie politinės partijos veiklą, programą. Politinių partijų tikslas yra tenkinti narių politinius interesus ir dalyvauti valstybės valdyme, t.y. gali dalyvauti valstybės institucijų rinkimuose. Politinės partijos ir po rinkimų aktyviai dalyvauja priimant politinius sprendimus. Vienintelė valdžios dalis, kuriai politinės partijos nedaro jokios įtakos yra teismas. Politinės partijos ne tik konkuruoja tarpusavyje, bet gali sudaryti su kitomis partijomis koalicijas, sąjungas. Politinės partijos turi teisę į nuosavybę, gali laisvai skleisti info. apie savo veiklą, politines idėjas, taip pat susirinkimų įstatymų nustatyta tvarka rengti mitingus, demonstracijas ir kt. masinius renginius. LR teritorijoje negali veikti kitų valstybių politinės partijos.

49

Lietuvoje veikiančių partijų lėšas sudaro nuosavos lėšos, privačių asmenų dovanotos lėšos bei valstybės skirtos. Nuosavas lėšas sudaro nario mokesčio lėšos, kitos savanoriškos narių įmokos, palūkanos už banke laikomus indėlius ir kitaip teisėtai gautos lėšos. Kitas partijų finansavimas – valstybinis. Iš valstybės biudžeto gali būti finansuojamos visos partijos arba tos, kurios surinko reikiamą balsų skaičių rinkimuose. Lietuvoje biudžeto dotacijos yra skiriamos toms partijoms, kurios gavo ne mažiau kaip 3 proc. Visų rinkėjų balsų Seimo ar savivaldybių rinkimuose.dotacija negali viršyti 0,1 proc. Valstybės biudžeto.ji skirstoma proporcingai, pagal surinktus balsus. Politines partijas gali finansuoti fiziniai ar juridiniai asmenys. Politines partijas negali finansuoti Lietuvos valstybės ir savivaldybės įstaigos, įmonės, kurių daugiau kai 50 proc. Akcijų valdo valstybė, labdaros fondai, religinės organizacijos. Per metus politinė partija negali gauti daugiau kaip 500 MGL. Politinių partijų finansavimą kontroliuoja Finansų ministerija, Vyriausioji rinkimų komisiją,Valstybės kontrolė. Kasmet partijos turi pateikti nurodytoms institucijoms finansinę atskaitomybę. Politinėje kampanijoje dalyvaujančios partijos turi registruoti visas savo pajamas ir išlaidas.Politinių partijų ir organizacijų nariais gali būti tik tie piliečiai, kurie turi politines teises ir jiems yra sukakę 18 metų.steigiant politinę partiją būtinai reikia sušaukti steigiamąjį suvažiavimą. Politinei partijai įstegti reikia turėti ne mažiau kaip 400 steigėjų, kurie turi patvirtinti per suvažiavimą statutą (įstatus). Šiame suvažiavime yra išrenkamas pirmininkas ir sekretorius. Politinių partijų statute turi būti nurodoma: 1) partijos pavadinimas, buveinė, tikslai, uždaviniai;2) įstojimo ir išstojimo iš partijos sąlygos; 3) partijos narių teisės ir pareigos; 4) partijos struktūra; 5) vadovaujančių organų rinkimo tvarka; 6) lėšų šaltiniai; 7) partijos veiklos nutraukimo ir turto padalijimo tvarka ir t.t. tam, kad partija gautų juridinio asmens statusą, ją reikia įregistruoti Teisingumo ministerijoje. Pateikus prašymą ir kitus dokumentus turi būti priimamas sprendimas dėl partijos įregistravimo per 1 mėnesį. Atsisakymą registruoti politinę partiją galima apskųsti Apygardos administraciniam teismui.Politinių partijų veikla gali būti sustabdyta ar nutraukta tik įstatymo nustatytais pagrindais ir tvarka. Teisingumo ministerija gali sustabdyti politinių partijų veiklą, jei ji pažeidžia LRK, įstatymus. Politinės partijos veikla negali būti sustabdyta ilgesniam kaip 6 mėn. Terminui, duodant nurodymus, kokius pažeidimus reikėtų pašalinti, bet jos veiklą negalima sustabdyti rinkiminės kampanijos metu. Politinės partijos veikla gali būti uždrausta tik teismine tvarka (Apygardos administracinis teismas)/

3. Visuomeninės organizacijos. Visuomeninės organizacijos sąvokos problema konstitucinės teisės moksle. Visuomeninių organizacijų funkcijos ir rūšys. Visuomeninių organizacijų steigimo tvarka ir veiklos apribojimai. Visuomeninių organizacijų veiklos teisinės garantijos. Visuomeninių organizacijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas. Atskirų visuomeninių organizacijų teisinio reguliavimo ypatumai. Siaurąja prasme visuomeninė organizacija neapima politinių partijų, šios organizacijos nesiekia politinės valdžios. Visuomeninės organizacijos – tai viešo pobūdžio, pelno nesiekiantys susivienijimai, kurių narius vienija bendri interesai ir pomėgiai. Pagrindinis tokių organizacijų tikslas – tenkinti savo narių poreikius. Valstybėje veikia įvairios visuomeninės organizacijos: profesinės sąjungos, verslininkų susivienijimai, menininkų, jaunimo organizacijos. Šios organizacijos ne vienodai veikia valstybės sistemoje. Kai kurios pvz. lobistinės org. susikuria tam, kad daryti tiesioginę įtaką įstatymų leidėjui, kuris priimtų sprendimus naudingus kažkokiai socialinei grupei. Yra tokios visuomeninės organizacijos, kurios savo pobūdžiu negali dalyvauti politiniame gyvenime pvz. medžiotojų filatelistų. Kai kurie teisininkai net tokias org. Politinės sistemos dalimi. Visuomeninės org. atlieka įvairias funkcijas: išreiškia tam tikros visuomenės dalies interesus, tuo atkreipdamos valstybės dėmesį, skatina valstybės institucijas priimti tam tikrus sprendimus, ugdo visuomeninį aktyvumą. Tokių organizacijų teisiniu pagrindu yra LRK nuostata tvirtinanti laisvę jungtis į susivienijimus. Taip pat veiklą reglamentuoja Visuomeninių organizacijų įstatymas bei kt. įstatymai. Visuomeninės organizacijos kaip ir politinės partijos veikia laisvai ir savarankiškai, vadovaujasi demokratiškumo ir viešumo principais. Valstybės ir kitos institucijos negali kištis į jų veiklą, jeigu jos nepažeidžia LRK ir įstatymų. Jos gali nekliudomai skleisti informaciją apie savo veiklą, įstatymų nustatyta tvarka gali organizuoti mitingus, demonstracijas, piketus ir t.t. Organizacijos gali tarpusavyje vienytis

50

įsteigiant sąjungas, bei įstoti tarptautines visuomenines organizacijas, kurių tikslai neprieštarauja LRK. Jos turi teisę į nuosavybę.organizacijų lėšas sudaro nuosavos lėšos (narių mokesčiai, kredito palūkanos ir kt. teisėtai gautos lėšos), skolintos lėšos, privačių asmenų dovanotos ir valstybės skirtos (įgyvendinant sporto, švietimo, sveikatos ir kitas programas). Visuomeninių org. Turtas ir lėšos gali būti panaudotos įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti, bet jokiu būdu jų neskirstyti nariams. Draudžiama steigti visuomenines organizacijas, kurių tikslas ar veikimo būdai prieštarauja LRK ir įstatymams, t.y. propaguotų smurtą, karą, autoritarinį ar totalitarinį valdymą, kurstytų rasinę, socialinę nesantaiką, varžytų žmogaus teises ir laisves. Visuomeninės organizacijos negali vykdyti valstybės institucijų ar pareigūnų funkcijas, ginkluoti savo narius, organizuoti jiems karinius apmokymus. Visuomeninių organizacijų nariais gali būti LR piliečiai, ar kiti asmenys nuolat gyvenantys LR ir turintys 18m. įstatymas nenustato kiek narių privalo turėti visuomeninės org. Įstatuose turi būti nurodytas asmuo, kuris yra vadovas ir tvarko org. narių sąrašą. Norint įsteigti visuomeninę org. turi būti sušauktas steigiamasis suvažiavimas, kuris turi priimti įstatus ir išrinkti valdymo organus. Įstatuose turi būti nurodyti panašūs duomenys kaip steigiant politinę partiją. Visuomenines org. registruoja priklausomai nuo jų veiklos teritorijos, teisingumo ministerija arba apskrities viršininkas arba savivaldybės vykdomoji institucija.Visuomeninių org.veiklą kontroliuoja ir gali joms taikyti sankcijas Valstybės kontrolė, Mokesčių inspekcija ir kitos institucijos. Pažeidimą aptikusi asociacija privalo apie tai pranešti organizacijos valdymo organui ir nustatyti terminą pažeidimams pašalinti. Apie pažeidimą taip pat pranešama organizaciją įregistravusiai institucijai. Jei per nustatytą terminą pažeidimas nepašalinamas, tai pažeidimą aptikusi institucija turi kreiptis į teismą dėl visuomeninės organizacijos veiklos sustabdymo. Organizacijos veikla gali būti sustabdyta ne ilgiau kaip 6 mėn. Jei visuomeninė org., kurios veikla yra sustabdyta, nesilaiko apribojimų termino įregistravusios institucijos pareiškimu gali nutraukti visuomeninės organizacijos veiklą. Prie atskiro teisinio reguliavimo organizacijų yra priskiriamos: profesinės sąjungos – darbininkų ir tarnautojų susivienijimai, kurių tikslas tenkinti darbuotojų ekonominius-socialinius interesus. Profesinės sąjungos kuriasi laisvai ir veikia savarankiškai. Į jų veiklą negali kištis darbdaviai, įmonės valdymo organai. Profesinės sąjungos skirtingai nei kitos organizacijos atstovauja ir gina darbuotojų teises ir interesus, jos gali kontroliuoti kaip darbdavys laikosi ir vykdo įstatymus, turi teisę reikalauti panaikinti darbdavio sprendimus, kurie pažeidžia darbuotojų interesus. Gindamos savo narių teises jos turi teisę organizuoti mitingus, demonstracijas, susirinkimus, skelbti streikus. Darbdavys negavęs profesinės sąjungos sutikimo negali atleisti darbuotojo savo iniciatyva, skirti jam drausmines nuobaudas. Profesinei sąjungai įsteigti būtina, kad ji turėtų ne mažiau kaip 30 steigėjų. Profesinei sąjungai įsteigti reikia patvirtinti susirinkime įstatus ir išrinkti vadovaujančius organus. Juridinio asmens statusą ji įgyja ją įregistravus valstybės ar savivaldybės institucijoje. Profesinių sąjungų veikla gali būti sustabdyta (iki 3 mėn.) arba nutraukta tik teismo sprendimu. Asociacijos – tai juridinių ar fizinių asmenų savanoriškas susivienijimas, vykdantis nustatytus uždavinius ir funkcijas. Asmenys jungiasi į asociacijas pagal veiklos, vartojimo ir kt. pagrindus. Asociacijoje turi būti ne mažiau kaip 3 nariai. Meno kūrėjų organizacijos – savanoriškas meno kūrėjų susivienijimas sudarytas kūrybiniams, kultūriniams poreikiams tenkinti. Įregistruoti tokią organizaciją reikia ne mažiau kaip 25 steigėjų. Jos organizacijos gali būti remiamos iš valstybės biudžeto. Labdaros ir paramos fondai jų tikslas yra parama, labdara mokslo, švietimo, meno, sporto ir kt.srityse. Bet kokie fondai negali finansuoti politinių partijų. Steigėjų skaičius nėra ribojamas.

4. Religinės bendruomenės ir bendrijos. Religinių bendruomenių ir bendrijų santykis su valstybe. Religinių bendruomenių ir bendrijų steigimo tvarka. Jų veiklos teisinės garantijos. Religinių bendruomenių ir bendrijų veiklos sustabdymas ir nutraukimas. Skirtingose valstybėse religinės bendruomenės turi skirtingą statusą. Vienose yra pripažįstama viena religija ir yra draudžiamos kitos religinės bendrijos, valstybės yra tapatinamos su religine bendrija pvz. musulmoniškose valstybėse. Kitose valstybėse pripažįstama viena oficiali religija. Lietuvoje pagal LRK valstybė yra atskiriama nuo bažnyčios, t.y. Lietuvoje nėra oficialios religijos ir LRK garantuoja įsitikinimų, minties, tikėjimo ir sąžinės laisvę: kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą. Valstybės ir bažnyčios

51

atskyrimo principas reiškia, kad religinės bendrijos nevykdo valstybės funkcijų ir atvirkščiai. Žmogaus teisė pasirinkti ir išpažinti religiją gali būti ribojama įstatymu, kai reikia garantuoti visuomenės saugumą ir viešąją tvarką.Be tradicinių Lietuvoje bažnyčių yra pripažįstamos ir kitos religinės organizacijos, jeigu mokymas neprieštarauja LRK, įstatymams ir dorai. Visų religinių bendrijų statusą nustato religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas. Valstybės pripažintoms bažnyčioms ir religinėms organizacijoms suteikiamos juridinio asmens teisės. Įstatymų leidėjas skiria sąvokas religinė bendruomenė (asmenų grupė), bendrija (bendrijos vietinis padalinys –bažnyčia), religinių institucijų valdymo institucijos. Religinių organizacijų tikslas – tenkinti tikinčiųjų interesus ir poreikius. LRK nedraudžia religinėms bendrijoms registruoti tam tikrus civilinės būklės aktus. Jos gali atlikti apeigas kulto pastatuose ir aplink juos, piliečių butuose, kapinėse ir t.t. Lietuvos bažnyčios ir religinės bendrijos gali gauti iš valstybės paramą kultūrai, švietimui. Jos turi teisę turėti nuosavybę.Religinės bendruomenės gali būti įregistruotos, jei vienija ne mažiau kaip 15 narių. Norint įregistruoti religines bendrijas reikia pateikti bendrijos įstatus, pareiškimą, religinės bendrijos steigiamojo susirinkimo protokolą ir narių sąrašą Teisingumo ministerijai. Šių bendrijų veikla neturi prieštarauti LRK ir kt.įstatymams. tais atvejai kai įregistruota religinė bendrija pažeidžia įstatymus, veikia ne pagal savo įstatus, Teisingumo ministerija turi raštu apie tai pranešti bendrijai ir nurodyti terminą pažeidimui pašalinti. Jei pažeidimai nėra ištaisomi tai teisingumo ministerija kreipiasi į teismą dėl veiklos sustabdymo.

12 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS RINKIMŲ TEISĖ. REFERENDUMAS

1. Rinkimų teisės sąvoka. Aktyvioji ir pasyvioji rinkimų teisė. Rinkimai – tai savo esme demokratiškas valstybių valdžios institucijų sudarymo arba atskirų pareigų užėmimo būdas, kai tauta ar jos atstovai įstatyme nustatytų procedūrų būdu gali spręsti, kuriam asmeniui suteikti valdingus įgaliojimus, o kam juos atimti. Rinkimams būdinga: procedūra vykdoma naudojant balsavimą: paprastai rinkėjai gali pasirinkti bent iš 2 kandidatų. (jei tik vienas kandidatas - tai skiriama panaudojant balsavimo metodus). Rinkimai - tai galimybė rinktis iš kandidatų. Rinkimai kaip speciali procedūra naudojama formuojant parlamentą (yra tam tikrų išimčių, bet 99% parlamentų formuojami rinkimo būdu) respublikose renkant valstybės vadovą, formuojant vietos savivaldos atstovybes, kai kuriose valstybėse - formuojant vyriausybes (retai): JAV teisėjai renkami valstijose.

Rinkimai kaip speciali procedūra labai reikšminga, nes jie dažnai legitimuoja tam tikrą valdžios instituciją, pareigybę, jų ryšį su teisinė tauta.

Rinkimai-ypatinga procedūra, nes parodo aukščiausia valdžios kilmę, ryšį su teisinė tautą , tautos suvereniteto idėją.

RT suprantama dviem prasmėm:

1. Objektyvioji rinkimų teisė - visuma teisinių normų, kurios reguliuoja visuomeninius santykius,susijusius su rinkimų organizavimu, jų vykdymu ir rinkimų rezultatų nustatymu. RT siauresnė sąvoka nei rinkimų sistema plačiąja prasme, nes RT yra tik teisinė norma,nėra politinė norma.2. Subjektyvioji rinkimų teisė - piliečiui valstybės garantuojama teisė ir galimybė dalyvauti renkant tam tikrus valdymo organus. Tai kompleksinė teisė: 1. Aktyvioji - piliečio teisė balsuoti rinkimo metu (balso teisė). Ji skaidoma:1) teisė balsuoti paštu (jei numato įstatymas); 2) teisė apskusti rinkimų komisijos sprendimą (negavus balsavimo biuletenio)2. Pasyvioji piliečio teisė balotiruotis rinkimuose (kelti savo kandidatūrą),teisė pretenduoti į tam tikras renkamas pareigas. Pilietis tik iškelia savo kandidatūrą, o ji išrenka kiti. Pilietis turi agituoti rinkėjus.

KR k-je numatyta, aktyviąją rinkimų teisę pilietis įgyja, jei rinkimų dieną jam yra sukakę 18 m.

RT-kompleksinis teisių institutas (polivalentės teisės institutas) nes ji susideda iš įvairių teisinių šakų, teisinių normų. Dominuoja Konstitucinės teisinės normos, administracinės teisinės normos, darbo teisinės normos, civilinės teisės, teismo proceso teisinės normos. Tai susiję su tuo, kad rinkimų teisė nustato tam tikras darbo

52

lengvatas, garantijas kandidatams. Teisminis procesas nustato rinkimų ginčų sprendimo galimybę, teismui skųsti rinkimo komisijų sprendimus.

Šiame institute vyrauja procesinės teisinės normos, jos reglamentuoja rinkimų procesą: kandidatų kėlimas, agitacija. Yra materialinių teisinių normų, kurios nustato kandidatų teises ir pareigas.

Dažnai RT reglamentuoja įstatymų normos. Prancūzijoje- rinkimų kodeksas, kuris nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką įvairiom valdžios institucijom ir pareigūnams, nes yra daug panašių rinkiminių procedūrų. Galima teigti, kad RT institutas-visuma teisės normų, įtvirtinančių piliečių teisę rinkti ir būti renkamam.

2. Rinkimų teisės šaltiniai. Rinkimų teisės konstituciniai principai. Rinkimų rūšys. Konstitucinės teisės normos, reguliuojančios rinkimų organizavimo ir pravedimo tvarką, įtvirtintos įvairiuose teisės šaltinuose.RT šaltiniai –teisiniai aktai, kurie nustato rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarką. Galima išskirti šiuos rinkimus reglamentuojančius šaltinius: I.Rašytinės teisės normas įtvirtina: 1.K-ja; 2.tarptautinės sutartys; 3.įstatymai ir teisės aktai, turintys įstatymų galią; 4.politinių partijų įstatai (statutai); II.Nerašytinės teisės normas išreiškia: 1.bendrieji teisės principai; 2.teisiniai papročiai ir tradicijos; 3.rinkimų teisės normų išaiškinimai pateikti tos institucijos, kuri turi teisę teikti šiuos išaiškinimus. Svarbiausius rinkimų klausimus paprastai reglamentuoja valstybių K-jos.LR K-je nustatyti Seimo RT principai, reikalavimai kandidatams į Seimo narius, rinkimų vykdymo laikas, pirmalaikių Seimo rinkimų rengimo atvejai bei tvarka, Prezidento RT principai, reikalavimai kandidatams, jų kėlimo tvarka, pirmalaikių rinkimų atvejai ir naujų rinkimų skyrimo tvarka, rinkimų rezultatų nustatymo nuostatos, K-je įtvirtinti ir savivaldybių tarybų rinkimų principai, apibrėžtas jų įgaliojimų laikas. Kitą LR RT šaltinių dalį sudaro įstatymai. LR Prezidento, Seimo, savivaldybių tarybų rinkimų įstatymuose yra detalizuojamos bendrosios RT nuostatos, reglamentuotas rinkimų organizavimas, rinkėjų sąrašų sudarymas, kandidatų iškėlimas, rinkimų agitacija ir kiti rinkimų procesai. Prie L-vos RT šaltinių priskirtinos ir Vyriausiosios rinkimų komisijos instrukcijos, kurių paskirtis-garantuoti vienodą Rinkimų ir Referendumo įstatymų taikymą visoje LR teritorijoje. Jas vykdyti privaloma visoms inst.ir pareigūnams.

RT principai – tai subjektyvios RT realizavimo tam tikros normos, kurių laikymasis rinkimų metu užtikrina realias galimybes realizuoti tautos valią.

Pagrindiniai principai:I. Visuotinės rinkimų teisės. (subjektyvia prasme pripažįstama visiems suaugusiems ir psichiškai sveikiems valstybės piliečiams).Ji reiškia, kad valstybėse, kuriose valdžios šaltiniu laikoma Tauta, rinkėjų korpusas negali būti siaurinamas remiantis socialiniais požymiais, kad atskiri socialiniai sluoksniai nebūtų nušalinami nuo dalyvavimo rinkimuose. Turi tam tikru išlygų – rinkimų cenzų.Rinkimų cenzai-tai valstybės K-je ir rinkimų įstatymuose numatytos sąlygos, kurias turi atitikti pilietis, norėdamas įgyti arba įgyvendinti aktyviąją ar pasyviąją rinkimų teisę.Skiriami:

a) pozityvūs - tokios sąlygos, kurios nėra diskriminavimo pobūdžio, bet jos logiškai pagrįstos. Pvz.: pilietybės cenzas. Užsieniečiai nedalyvauja. Todėl RT išreiškia piliečio ryšį su valstybė. RT-svarbi politinė teisė.ES valstybės dėl šio cenzo išimčių: tam tikros rekomendacijos siūlo ES valstybėms suteikti RT ir kitiems ES šalių piliečiams.Nors jie nuolatos gyvena kitose ES valstybėse , bet tik municipaliniuose rinkimuose. ES (konfederacija) nereikalauja to aukščiausioms valstybės institucijoms rinkimų atveju.

Sėslumo cenzas-t. t. laiką gyventi t. t. vietoje (rinkimų apygardoje ar valstybėje), kitose valstybėse turėti nuolatinė gyvenamąją vietą. Jis įvairiose šalyse skirtingas ir svyruoja nuo 3 mėn.iki 5 m.LR K-je nustatytas pasyviosios RT sėslumo cenzas renkant Seimo narius(nuolat gyvenantis L-je) bei Prezidentą(ne mažiau kaip 3 paskutiniuosius metus gyvenęs L-je).

Nesuderinamumo cenzas taikomas pasyviajai RT. Vadinasi negali būti išrinktas asmuo, užimantis tam tikras pareigas, turintis tam tikrą renkamą mandatą ar užsiimantis tam tikra veikla.LR Seimo rinkimų įst-me numatyta, kad Seimo nariais negali būti renkami asmenys, kurie, likus 65 d.iki rinkimų, yra nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, taip pat asmenys, teismo pripažinti esą neveiksnūs ar nepakaltinami.

53

Amžiaus cenzas- tai įstatyme numatytas reikalavimas, kad rinkimuose gali dalyvauti tik nustatyto amžiaus sulaukę asmenys.Vaikai negali dalyvauti. L-je aktyviai RT įgyvendinti-18 m., pasyviai RT-Seimo nariu-25 m., Prezidentu-ne mažiau kaip 40m., Savivaldybių tarybų nariu-21 m.

b) negatyvūs - sąlygos rinkimo teisei realizuoti,kurios išreiškia t. t. diskriminacija.

Lyties cenzas- Šveicarijoje panaikintas 1970 m.

Turto cenzas- beveik nesutinkamas (N. Zelandija, Australija). Turto cenzas reiškė papildomą rinkimo teisė. Turi nekilnojamojo turto-gauni papildomą balsą.( II balsą). Jie gali balsuoti pagal gyvenamą ar pagal nekilnojamojo turto vietą.

Išsilavinimo cenzas (raštingumo cenzas)-tik raštingi gali dalyvauti (buvo 20 a. pradžioje).

Religiniai cenzai-Islamo valstybėse. Irano parlamento nariu g.b. tik praktikuojantis musulmonų tikėjimo.

Moraliniai cenzai-narkomanai (Meksika). Teisti, prasiskolinę

II. Lygios rinkimų teisės. Reikalavimas, kad visų rinkėjų balsai turėtų tą patį svorį. Lygiateisiškumo principo išraiška rinkimų metu. Dažnai užtikrinamas sudarant vienmandatės rinkimų apygardas-tiek, kiek reikia išrinkti parlamento narių. Išrenkamas vienas narys. Svarbiausia, kad visos apygardos būtų vienodo dydžio ; pagal rinkėjų skaičių. Lygi RT reikalauja, kad būtų sudarytas apylygės apygardos ir rinkėjų balsų svoris būtų apylygis. Kartais daromos t.t. išimtys. Dažnai t. t. visuomenės grupėms nustatomos t. t. lengvatos-tautinių mažumų atstovams, religinių bendruomenių atstovams.Tai lyg pažeidžiama lygi RT, bet laikoma pozityvinė diskriminacija, nes siekiama visuomenei naudingo rezultato.

III. Tiesioginių rinkimų. Rinkėjai už kandidatus balsuoja patys, betarpiškai. Jie sprendžia, kas bus išrinktas. Tiesioginiai rinkimai dominuoja. G. b. netiesioginiai (daugiapakopiai rinkimai). ( Rinkėjai- rinkikai- kandidatas).Tai lyg dvi rinkimų pakopos.

IV. Slapto balsavimo. Kiekvienam rinkėjui užtikrinama galimybė laisvai, nevaržomai pareikšti savo valią.Draudžiama kontroliuoti rinkėjų valią. Specialios balsavimo kabinos. Kartais naudojamos balsavimo mašinos.K. k. valstybėse rinkėjai biuletenį užpildo namie, jį atneša į rinkimų apylinkė, įdeda į voką, užklijuoja, o rinkimo komisijos narys įmetą į balsadėžė. Jei voke keli biuleteniai-negalioja.

V.Rinkimų rengimo ir vykdymo viešumo. Viešumas užtikrina galimybę kontroliuoti rinkimų procesą, daryti jį skaidrų.Jo įgyvendinimas užtikrina, kad piliečių valia rinkimų metu būtų teisingai išreikšta ir adekvačiai įforminta. PVZ.Rinkimų komisijų posėdžiai ir balsavimai yra vieši.

VI. Laisvų rinkimų principas. Rinkėjui pačiam nuspręsti dalyvauti ar ne rinkimuose. Taikomas dažniausiai anglosaksų valstybėse. Rinkėjai patys registruojasi rinkėjų sąrašuose.

Absenteizmas- rinkėjai neatvyksta balsuoti. Jo priežastis: politinė (nepasitenkinimas kandidatais).nepolitinės (žmogui neįdomu, nesvarbu).

3. Rinkimų sistemos sąvoka. Rinkimų sistemos rūšys. Lietuvos rinkimų sistemos ypatumai. RS-tai rinkimų įstatymuose įtvirtintų taisyklių, principų ir kriterijų visuma, kuriais remiantis nustatomi balsavimo rezultatai RS turi du aspektus:1.Plačiąja prasme- visuma visuomeninių santykių, kurie susiję su rinkimų organizavimu ir jų vykdymu. Visuomeniniai santykiai susiformavę organizuojant ir vykdant rinkimus. Šie santykiai dažnai reguliuojami Konstitucijos teisinių normų, rinkimų įstatymų, kitų teisinių šakų teisinėmis normomis, politinių partijų statutais (politinės normos), moralės etikos normomis, papročiais, tradicijomis. Pvz.: kandidatų kilimo tvarko nustato teisinės normos, partijų statutai. Teisinės normos nustato kandidatų registravimo tvarką ir taip toliau. 2.Siaurąją prasme- tai rinkimų rezultatų nustatymo būdai.

54

LR vyksta trijų rūšių nacionaliniai rinkimai:1.rinkimai į Seimą; 2.R-kos Prezidento rinkimai; 3.savivaldybių tarybų rinkimai.

Pagrindinės rinkimų sistemos:1.Mažoritarinė;2.Proporcinė; 3.Mišrioji.

1.Mažoritarinė rinkimų sistema grindžiama daugumos principu, išrinktu yra laikomas tas kandidatas, kuris gavo balsų daugumą apygardoje. Ji paprastai būna:mažoritarinė santykinės daugumos; mažoritarinė absoliučios daugumos. Pagal absoliučios daugumos m.s-mą išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris gavo absoliučią rinkimų apygardos balsų daugumą (mažiausiai 50,01 proc.). Maž.rinkimų sistemos trūkumai: 1.balsai, kuriuos tam tikroje apygardoje gavo pralaimėję kandidatai, paprasčiausiai pradingsta;2.ši sistema yra naudinga tik stambioms politinėms partijoms; 3.sistema nėra rezultatyvi.Jei baldai išsiskirsto tarp įvairių kandidatų, nė vienas kandidatas neišrenkamas.Kad būtų pasiekta šios rinkimų sistemos rezultatyvumo gali būti taikomi šie veiksmai:1.Persibalotiravimas.Iš anksčiau besibalotiravusių kandidatų į naują biuletenį įrašomi du kandidatai, surinkę daugiausia balsų. Jei balsai vėl išsiskirsto, balsavimo rezultatas nustatomas arba burtų keliu, arba išrenkamas vyriausias pagal amžių asmuo. 2.Pravedami pakartotiniai balsavimų turai,leidžiama kandidatus blokuoti, kol nebus nustatytas balsavimo rezultatas. 3.Alternatyvus balsavimas.Balsuodamas rinkėjas suskirsto kandidatus pagal savo preferencijas: priešais kandidato, kurį jis nori išrinkti pirmiausia, pavardę rinkėjas rašo “1”, antru-“2” ir t.t.Iš pradžių apskaičiuojamos pirmosios preferencijos. Jei vienas iš tokių kandidatų surinko absoliučią balsų daugumą, jis yra laikomas išrinktu.

Taikant maž.santykinės daugumos sistemą, išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris surinko balsų daugiau negu kiekvienas jo varžovas atskirai. Šios sistemos trūkumas: taikant šią sistemą., itin neproporcingai atstovaujama rinkėjų valiai.

2.Proporcinė rinkimų sistema.Prop.rinkimų sistemos atveju, visoms partijoms atstovaujama proporcingai per rinkimus gautų balsų skaičiui.Ši sistema palankesnė nedidelėm partijom. Partijos pateikia kandidatų sąrašą daugiamandatėse apygardose, o balsuotojai renkasi partijos sąrašą.Kiekvienai partijai skiriama vietų pagal jų surinktus balsus. Valstybėse, kuriose taikoma prop.atstovavimo sistema, skirtumas tarp rinkimų rezultatų ir gaunamų vietų yra mažesnis nei taikant mažoritarinę sistemą. Taikant šią sistemą, valstybės teritorija suskirstoma į rinkimų apygardas su maždaug vienodu rinkėju skaičiumi, kiekvienoje apygardoje išrenkami keli atstovai.Šiai sistemai įgyvendinti turi būti sudarytos daugiamandatės apygardos. Šios sistemos savybė- dėl mandatų varžosi politinės partijos, kiekviena partija sudaro savo kandidatų sąrašą visiems apygardai skirtiems mandatams gauti. Rinkėjai balsuoja už partijos pateiktą sąrašą. Suskaičiavus balsus už kiekvieną sąrašą, mandatai proporcingai padalijami visoms partijoms. Didelės apygardos ir proporcinis atstovavimas sudaro galimybes į parlamentą patekti mažų partijų atstovams. Siekiant užtikrinti parlamento stabilumą ir sumažinti mažų partijų skaičių, yra nustatomi rinkimų barjerai, kurie leidžia mandatų dalybose dalyvauti tik tom partijom, kurios surinko nustatytą minimalų balsų procentą (1-10 proc.). Lietuvoje taikomas E.Hagenbacho-Bischoffo kvotų skaičiavimo metodas, kuriuo koreguojama natūrali kvota. Jos esmė yra mandatų paskirstymas dalinant rinkimuose balsavusių rinkėjų balsų skaičių iš rinkiminei apygardai priskirtų mandatų skaičiaus plius vienas.Jei naudojant šią kvotą, lieka nepanaudotų balsų, taikomas “didžiausio likučio metodas”.

3.Mišri rinkimų sistema. Primą kartą ji buvo įvesta po II p.karo VFR. Dažniausiai ši sistema taikoma renkant valstybių parlamentus ir savivaldos atstovaujamąsias inst.Pagal mišrią rinkimų sistemą, dalis deputatų renkami naudojant vieną iš mažoritarinės rinkimų sistemos variantų; kita dalis-taikant proprc.rinkimų sistemą. Pvz.Vok.pusė Bundestago renkama pagal mažoritarinę santykinės daugumos sistemą, kita pusė-pagal proporc.rinkimų sistemą.

Vieningo balso perdavimo sistema-kiekvienas rinkėjas ar rinkikas biuletenyje suskirsto kandidatus pagal savo preferencijas, o suskaičiavus balsus, nustatoma kvota. Jeigu kurs nors kandidatas po pirmo balsų apskaičiavimo surinko kvotą, jis laikomas išrinktu, o jo likusios pirmos preferencijos yra paskirstomos tarp kitų kandidatų atitinkamai balsų skaičiui, kuriuos jie gavo pagal antras preferencijas. Kandidatas, surinkęs mažiausiai pirmų

55

preferencijų,. Laikomas pralaimėjusiu, o jo balsai perduodami kitiems kandidatams. Šios operacijos atliekamos tol, kol paskirstomi visi mandatai.

Mažoritarinė kvalifikuotos daugumos . Išrinktu laikomas kandidatas ar jo sąrašas, gavęs kvalifikuotą balsų daugumą. Kvalifikuotą daugumą nustato įstatymas ir bet kokiu atveju viršija absoliučią daugumą. Ši sistema yra reta, nes mažiau rezultatyvi, nei absoliučios daugumos. Gali būti: 2/3 balsų; 65%.

4. Sistema vienintelio neperduodamo balso. Reta. Tai pusiau proporcinė, todėl kad mažiau iškreipia jėgų santykius tarp politinių partijų., nei įprasta mažoritarinė sistema.

Esmė:daugiamandatėje rinkimų apygardoje rinkėjai balsuoja už vieną kandidatą, o ne už kandidatų sąrašą nuo kažkokios partijos, kaip įrastoje mažoritarinėje sistemose. Išrinkti laikomi kandidatai, gavę daugiausiai balsų ( t. y. santykinę daugumą). Šioje sistemoje, nors ir galioja mažoritarinis principas, bet g. b. išrinkti ir kandidatai, atstovaujantys mažumą, taigi, šie balsai gali ir neprapulti. Ši sistema reikalauja iš partijos tiksliai prognozuoti savo elektoratą. Nors partija ir gali iškelti tiek kandidatų, kiek toje apygardoje yra mandatų, bet jai g. b. nepalanku pasinaudoti tokia teise. jei kandidatų bus per daug, balsai g. b. tarp jų išskirstyti, ir kandidatai nebus išrinkti. Jei kandidatų bus per mažai, tai rinkėjų palaikymas bus pilnai nerealizuotas, partijai liks “atliekami“ balai, taigi gaus ir mažiau mandatų, nei galėjo. Tikslas – užtikrinti valdžią ne tik daugumai, bet ir mažumai. Bet gali būti ir kraštutinumų: Pvz., apygardoje yra 5 kandidatai ir 2 mandatai, 1 kandidatas gauna 90% balsų, o visi likusieji tik 10 %. Taigi antrą mandatą gauna turintis iš tų 4 daugiausiai procentų – pvz., 4%. Taigi koks skirtumas –90% ir 4 %.5. Kumuliatyvinis votumas.Kiekvienas rinkėjas daugiamandatėje apygardoje turi tiek balsų, kiek reikia išrinkti kandidatų arba mažiau. Ir išskirsto savo balsus tarp kandidatų kaip nori: gali atiduoti keliems kandidatams po 1 balsą, gali duoti vienam kandidatui visus balsus (akumuliuoti kandidatui -cumulatio –“sukaupimas“). 6. Sąrašų sujungimas (blokavimas – sudaromas blokas) pačios partijos susitaria sujungti. Blokas dalyvauja rinkimuose, gauna kaip blokas kažkokį kiekį mandatų ir jau paskui tarpusavyje pasidalija. Išvada: g. b. kad balsai paduoti už 1 partiją, atitenka visai kitai partijai (mažesnei). 7.Griežti ir laisvi sąrašai. Preferencinis balsavimas. Griežti sąrašai (tvirti, uždari) – kai sudaryto partijos sąrašo negalima keisti. Laisvi sąrašai (lankstūs, atviri) – gali keistis. Preferencija – tai pirmenybės suteikimas. Preferencinio balsavimo tikslas – rinkėjams suteikta teisė išsirinktos partijos sąrašo viduje suteikti pirmenybę kokiam nors kandidatui. Nes juk sąraše kandidatų eiliškumą nustato pati partija, o rinkėjas gal nori, kadmandatas atitektų ne patiems pirmiesiems sąraše, o kur nors per vidurį ar gale. 8. Panašavimas (panasažas) (pranc. Panachage –sumaišymas). Tai rinkėjo teisė balsuoti už kandidatus iš skirtingų sąrašų arba įrašinėti į sąrašus naujus kandidatus. G. b. ir mažoritarinė, ir proporcinė sistema. Mažoritarinė sistema – suskaičiuojami visi balsai kiekvieno atskiro kandidato, nepaisant , buvo jis sąraše ar balotiravosi kaip atskiras. Proporcinė sistema –sunkiau suskaičiuojama. Panašavimas –Belgijoje. LR taikomos trys rinkimų sistemos. LR Seimo nariai renkami pagal mišrią sistemą. Yra renkami 141 Seimo narys: 71 renkamas vienmandatėse rinkimų apygardose pagal santykinės daugumos mažoritarinę rinkimų sistemą (nerengiamas antrasis turas), o 70-daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal partijų sąrašus proporcine rinkimų sistema.Lietuvoje įtvirtintas klasikinis mišrios rinkimų sistemos modelis. Daugiamandatėje rinkimų apygardoje mandatus dalijantis dalyvauja partijos ir politinės organizacijos, surinkusios daugiausia balsų ir įveikusios rinkimų barjerą. Mandatai kandidatų sąrašams paskirstomi pagal tai, kiek balsų gavo kiekvienas iš jų taikant kvotų ir liekanų metodą. Pirmiausiai apskaičiuojama kvota, kuri parodo, kiek balsų reikia vienam mandatui gauti.Ji lygi rinkėjų balsų už sąrašus, dalyvavusių skirstant mandatus, sumai, padalintai iš 70. Jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu. Už kiekvieną sąrašą atiduotų balsų skaičius dalijamas iš

56

kvotos. Gautas sveikas dalmuo yra mandatų skaičius, tenkantis kiekvienam sąrašui pagal kvotą, o šio dalijimo liekanos pridedamos prie likusių mandatų paskirstymo pagal liekanas. Visų sąrašų pavadinimai rašomi iš eilės, kurioje po paskutiniojo toliau eina pirmasis, pagal jiems atitekusias dalijimo liekanas pradedant didžiausiąja. Jei dviejų sąrašų liekanos yra vienodos, pirmiau rašomas sąrašas, kuris gavęs daugiau rinkėjų balsų; jei šie skaičiai vienodi, pirmiau rašomas tas, kuris gavo daugiau mandatų visose vienmandatėse apygardose. Jei ir mandatų gauta po lygiai, pirmiau rašomas sąrašas su mažesniu rinkimų numeriu. Nepadalyti kvotų metodu mandatai po vieną padalijami sąrašams pagal eilę, pradedant tuo sąrašu, kuris buvo įrašytas pirmas. Jei kuriam sąrašui tenka daugiau mandatų nei sąraše yra kandidatų, tai šie mandatai padalijami kitiems sąrašams tęsiant jų dalijimą liekanų metodu. Seimo rinkimų metu pagal prop.rinkimų sistemą taikomi ir balsavimo pagal preferencijas elementai:balsuodamas rinkėjas prie partijos sąrašo pažymi ir tuos konkrečius partijos kandidatus, kuriem jis nori atiduoti savo preferencijas. Jei kandidatui atiduoda pirmenybę daug rinkėjų, jis gali pakilti per kelias partijos sąrašo vietas. Jei partija gauna mažiau mandatų negu jos sąraše buvo kandidatų, tai kuo aukštesnė kandidato vieta partijos sąraše, tuo didesnė tikimybė būti išrinktam. Kandidatų į Seimo narius reitingą skaičiuoja ir šių kandidatų galutinę vietą pagal rinkėjų pareikštą nuomonę ir paduotus pirmumo balsus nustato Vyriausioji rinkimų komisija.Pirmiausiai sudedami už kiekvieną kandidatą atiduoti pirmumo balsai vienmand.rinkimų apygardose ir suskaičiuojama, kiek kiekvienas kandidatas gavo balsų iš viso. Kai kandidato pirmumo balsų suma yra didesnė už daugiamandatėje rinkimų rinkimų apygardoje renkamų Seimo narių skaičių ar yra jam lygi, kandidato rinkimų reitingas lygus šiai sumai, jei mažesnė-reitingas lygus 0. Po to skaičiuojami kiekvieno kandidato surinkti reitingo balai (rinkimų reitingo(pirmojo daugiklio) ir partijos reitingo (antrojo daugiklio) sandauga). Partijos reitingas yra sveikasis skaičius, nustatomas Vyr.rinkimų komisijos kiekvienam kandidatui pagal kandidatų rinkimų numerius taip, kad partijos reitingas kandidato, turinčio pirmąjį rinkimų numerį, būtų 20 kartų didesnis už partijos reitingą kandidato, turinčio paskutinį šio sąrašo numerį, ir sąrašo kandidatų, kurių rinkimų rinkimų numeris skiriasi vienetu, partijos reitingų skirtumas bus 19.Galutinė kandidatų eilė sąrašuose nustatoma pagal kiekvieno kandidato gautus reitingo balus. Jei keli kandidatai surenka vienodus reitingo balus, pirmiausia įrašomas tas, kurio didesnis rinkimų reitingas. Jei kandidatų ir rinkimų reitingai vienodi, tai pirmesnis įrašomas tas, kurio didesnis partijos reitingas. Galutinę kandidatų sąrašų eilę skelbia Vyr.rinkimų komisija tą pačią dieną, kaip ir balsavimo rezultatus vienmand.rinkimų apygardose. Partija ar koalicija gali atsisakyti kandidato reitingo nustatymo, tuomet partijos įregistruotų kandidatų eilė sąraše laikoma galutine.Renkant Prezidentą yra taikoma mažoritarinė rinkimų sistema. K-je numatytais atvejais yra taikoma absoliučios ar santykinės daugumos sistema: jei pirmam balsavimo rate dalyvauja ne mažiau kaip pusė visų rinkėjų, yra taikoma mažoritarinė absoliučios daugumos rinkimų sistema, t.y.išrinktu laikomas tas, kuris surinko daugiau nei pusę visų rinkimuose dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei rinkimuose dalyvavo mažiau kaip pusę visų balsavimo teisę turinčių piliečių, yra taikoma maž.santykinės daugumos sistema-išrinktu laikomas kandidatas, surinkęs daugiausia, be ne mažiau kaip 1/3 visų rinkėjų balsų. Jei nei vienas kandidatas nesurinko reikiamo balsų skaičiaus, rengiamas antras balsavimo turas, kuriame išrinktu laikomas tas, kuris surinko daugiausia balsų (taikoma maž.santykinės daugumos sistema).Savivaldybių tarybų nariai yra renkami 3 m.daugiamandatėse rinkimų apygardose ir yra taikoma proporcinė rinkimų sistema. Mandatai paskirstomi taikant kvotų ir liekanų metodą. Kvota lygi rinkėjų balsų, kuriuos gavo sąrašai, dalyvaujantys skirstant mandatus, sumai, padalytai iš mandatų skaičiaus.Jei dalijant gaunama liekana, dalmuo padidinamas vienetu. Rinkimų barjeras:partijom-4 proc., koalicijoms-6 proc.4. Rinkimų organizavimo ir vykdymo tvarka: rinkimų apygardų ir rinkimų apylinkių sudarymas; rinkimų komisijos, jų rūšys, sudarymo tvarka ir įgaliojimai; rinkėjų sąrašų sudarymas; kandidatų iškėlimo ir registravimo tvarka, kandidatų veiklos garantijos; rinkimų agitacija; balsavimas, balsų skaičiavimas ir rinkimų rezultatų nustatymas; rinkimų galiojimo sąlygos, pakartotiniai rinkimai.5. Rinkimų kampanijos finansavimas. Rinkimų kampanijos finansinė kontrolė. 6. Rinkimų teisės pažeidimai. Teisinės atsakomybės už rinkimų įstatymų pažeidimus rūšys.

57

7. Referendumas. Referendumo samprata. Referendumo iniciatyvos teisė. Referendumo organizavimo ir vykdymo tvarka. Referendumo rūšys ir jo teisinės pasekmės. R-tai svarbiausias tiesioginės demokratijos institutas, pasireiškiantis tiesioginiu rinkėjų balsavimu tam tikru valstybės ar visuomenės gyvenimo klausimu. Jo metu piliečių valia yra išreiškiama balsuojant už referendumui pateiktą klausimą.R galima apibrėžti kaip teisės normomis reglamentuotą balsavimo procedūrą, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai, vadovaudamiesi savo patyrimu ir vertybinėmis nuostatomis, pareiškia savo valią svarbiausiais tautos bei valstybės gyvenimo klausimais. R.Sąvoka gali būti suprantama dviem prasmėm:1.tai KT institutas-teisės normos, reguliuojančios vienarūšius visuomeninius santykius, normų realizavimo tvarka, atsakomybė už jų pažeidimą, teisinių principų įtvirtinimas; 2.tai reglamentuota įstatymu balsavimo procedūra, kurios metu rinkimų teisę turintys valstybės piliečiai pareiškia savo valią.Yra įvairių r.klasifikacijų: pagal r.iniciatorius ir sprendžiamus uždavinius:1.Valdžios rengiami r.; 2.konstituciškai būtini r.(K-je numatyta kad tam tikra rūšis priemonių būtų patvirtintos piliečių r.prieš joms įsigalint; 3.R pagal piliečių peticijas ar reikalavimu; 4.R piliečių iniciatyva(eilinis balsuotojas yra įgaliotas paduoti peticiją, reikalaujančią, kad tam tikra valdžios neišspręsta problema būtų pateikta svarstyti rinkėjams).

Pagal tai, kokioje teritorijos dalyje r vyksta:1.nacionalinis (vykdomas valstybės mastu, visoje valstybės teritorijoje); 2.vietos r.(vykdomas federacijos subjekto, autonominio darinio, vieno ar kelių adm.-teritorinių vienetų teritorijoje.Pagal būtinumą vykdyti r.,norint priimti tam tikrą sprendimą:1.privalomas r.-kai K-je numatyta, kad sprendimas tam tikru klausimu gali būti priimamas tik r.;2.fakultatyvinis, organizuojamas k-je ar įstatyme numatytų subjektų, turinčių r.iniciatyvos teisę, nuožiūra.Pagal r.keliamų klausimų pobūdį:1.konstitucinis r.-balsuojama už naujos K-jos projektą arba galiojančios K-jos pataisą; 2.paprastas –r.kitais, nekonstitucinio pobūdžio klausimais.Pagal parlamento dalyvavimą:1.ikiparlamentinis –vykdomas prieš priimant įstatymą parlamente, siekiant išsiaiškinti piliečių nuomonę šiuo klausimu; 2.poparlamentinis-vykdomas po įstatymo priėmimo parlamente, siekiant tokiu būdu jį patvirtinti; 3.neparlamentis-kada įstatymas priimamas parlamentui nedalyvaujant arba jį apeinant.Pagal sprendimo pobūdį:1.patvirtinantis-kuriame rinkėjai patvirtina parlamento sprendimą;2.atšaukiantis-kurio sprendimu atšaukiamas anksčiau parlamento priimtas įstatymas.Pagal juridinę galią:1.sprendžiamasis-priimti sprendimai nereikalauja papildomo patvirtinimo, įsigalioja šalies teritorijoje ir paprastai gali būti pakeisti tik r.;2.konsultacinis-balsavimu išreiškiama rinkėjų nuomonė į kurią parlamentas gali atsižvelgti ar neatsižvelgti.Pagal K teismo nutarimą L-je r.skirstomi į sprendžiamuosius(per kuriuos tauta visuotiniu balsavimu priima įstatymus), patariamuosius (tenka svarstyti svarbiausi šalies gyvenimo klausimai)ir ratifikacinius(kurių metu tauta išreiškia pritarimą ar nepritarimą parlamento priimtam įstatymui).R.pranašumas:sprendimai, priimti r.yra patys teisėčiausi ir tiksliausiai išreiškia tautos valią; Visai kitos rinkėjo požiūris yra į įstatymą, kurį priimant jis pats dalyvavo; jis remiasi laisvų individų valia. R.trūkumai:renkamų valstybės valdžios inst.įtakos susilpnėjimas; eilinių piliečių negebėjimas daryti protingų sprendimų; negalėjimas patikrinti pasitikėjimo valdžia intensyvumo; susitarimo pranašumas prieš priverstinį sprendimą;pavojus mažumų interesams; atstovaujamosios valdžios susilpnėjimas.Šiuo metu nustatyta, kad svarbiausi valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami, taip pat įstatymų nuostatos gali būti priimamos r.Tik r.gali būti keičiamos K-jos “Lietuvos valstybė” bei “K-jos keitimas” nuostatos. Nuostata”L-vos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika” gali būti pakeista tik r., jeigu už tai pasisakytų ne mažiau kaip ¾ L-vos piliečių, turinčių rinkimų teisę. R.skelbia Seimas. Dalyvavimas r.yra laisvas ir grindžiamas visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Teisę dalyvauti turi visi LR piliečiai, kuriems yra sukakę 18 m., išskyrus asmenis, teismo pripažintus neveiksniais.Referendumo komisijos r.rengia ir vykdo viešai, r.agitacija draudžiama likus mažiau kaip 24 val.iki r.pradžios ir r.dieną. R.rengimo ir vykdymo išlaidas apmoka valstybė. R paskelbimo iniciatyvos teisė priklauso Seimui-jis ją gali įgyvendinti daugiau nei 1/3 narių balsų siūlymu- ir piliečiams, kurie šią teisę,įgyvendina ne mažiau kaip 300 tūks.rinkimų

58

teisę turinčių LT piliečių reikalavimu. Reikalavimas dėl r paskelbimo adresuojamas Seimui. Jame turi būti nurodyta siūlomos priimti įstatymo nuostatos ar svarbiausias gyvenimo klausimas, kuris pateikiamas spręsti r. Kiekvieną tokį reikalavimą-pareiškimą gali pasirašyti neribotas piliečių skaičius.Parašai renkami piliečių parašų rinkimo lape, kurį išduoda Vyr.r.k-ja.Seimo narių parašų autentiškumą patvirtina Seimo valdyba, pasiūlymas įteikiamas Seimui. Piliečių iniciatyvos teisei paskelbti r.nustatomas 3 mėn.terminas. Jis skaičiuojamas nuo LR piliečių iniciatyvinės grupės, sudarytos iš ne mažiau kaip 10 rinkimų teisę turinčių asmenų, įregistravimo Vyr.r.k-je. Kartu turi būti surašytas įregistravimo aktas. Vienas šio akto nuorašų ne vėliau kaip kitą dieną po įregistravimo siunčiamas Seimo Pirmininkui.Iniciatyvinė grupė turi teisę dalyti pranešimus spaudoje ir organizuoti piliečių parašų rinkimą.Per 3 mėn.surinkus 300 tūks.parašų iniciatyvinė grupė surašo baigiamąjį aktą, kuris kartu su piliečių pasirašytais reikalavimais įteikiamas Vyr.r.k-jai. Jei per 3 mėn.nesurenkamas reikalingas skaičius parašų, tolesnis parašų rinkimas nutraukiamas; vėl reikšti iniciatyvą dėl r.tuo pačiu klausimu galima ne anksčiau kaip po 1 m.Vy.r.k-ja gautus dokumentus privalo patikrinti per 15 d.ir, jei surinkti dokumentai atitinka įstatymo reikalavimus, su savo išvada ir inic.grupės baigiamuoju aktu perduoda juos Seimui. Esant neesminiu trūkumų ar trūkstant iki 0,5 proc.parašų, apie tai pranešama ins.grupei ir nustatomas 10 d.terminas trūkumams pašalinti. Jei tos sąlygos įvykdomos, reikalavimas nagrinėjamas toliau bendra tvarka, t.y.S-mas sesijos metu svarsto referendumo paskelbimo klausimą artimiausiame S-mo posėdyje, į kurį kviečiami referendumo iniciatorių atstovai ir jo nutarimas dėl referendumo paskelbimo priimamas S-mo statuto nustatyta tvarka. Jei Vyr.r.k-ja atmeta reikalavimą paskelbti r., tai turi būti pranešta inic.grupei bei Seimui.Pagrindas reikalavimui atmesti:pažeisti 3 mėn.terminai; nesurinkta 300 tūks.parašų; pateiktuose dokumentuose nustatyta įstatymo pažeidimų. Sprendimą atmesti reikalavimą inic.grupė gali apskųsti per 1 mėn.Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.Seimas priima nutarimą dėl r.paskelbimo.Jame nurodoma r.vykdymo data, r.teikiamos įstatymo nuostatos ar konkretus gyvenimo klausimas.Data skiriama ne vėliau kaip po 3 mėn.nuo nutarimo priėmimo dienos.R.organizuoja ir vykdo: 1.Vyr.rinkimų komisija; 2.rajonų, miestų r.k-jos; 3.apylinkių r.k-jos.R k-jų posėdžiai yra teisėti, jei juose dalyvauja ne mažiau kaip 3/5 k-jos narių, sprendimai priimami atviru balsavimu posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma; jei balsai pasidalija po lygiai, lemia k-jos pirmininko balsas. Nesutinkantys su sprendimu k-jos nariai turi teisę raštu pareikšti atskirąją nuomonę, kuri pridedama prie protokolo. Posėdžiai yra vieši. R k-jų pirmininkams ir nariams draudžiama bet kokia forma vykdyti r.agitaciją ar kitaip bandyti paveikti piliečių valią.K-jų sprendimai gali būti apskųsti tokia tvarka: 1.apylinkių r.k-jų-miestų, rajonų k-jai; 2.miestų, rajonų k-jų – Vyr.r.k-jai; 3.Vyr.r.k-jos-L-vos vyriausiajam administraciniam teismui.Apylinkės r.k-jų sprendimus susijusius su rinkėjų sąraše padarytomis klaidomis, galima apskųsti atitinkamos apygardos administraciniam teismui. Jis skundus privalo išnagrinėti ne vėliau kaip 48 val.nuo skundo padavimo.13 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS

1. Konstituciniai parlamentarizmo pagrindai. Parlamento suvereniteto doktrina. Parlamentarizmo raida Lietuvoje. Parlamentas – svarbiausias atstovaujamosios demokratijos institutas. P-aukščiausia tautos atstovaujamoji institucija, kuri atstovauja tautos valią, leidžia įstatymus, formuoja ir kontroliuoja vykdomąją valdžią ir kt.pareigūnus. Taip pagal P-to tėvynę-Angliją.Ši institucija vadinama įvairiai: JAV-Senatas ir Kongresas, Lenkijoje-Seimas ir Senatas, Latvijoje-Seimas, Rusijoje-Dūma. Parlamentarizmas (plačiąja prasme)tam tikra sistema, kuomet valstybės valdyme dalyvauja atstovaujamoji institucija, leidžianti įstatymus.P (siaurąja prasme)– parlamento aukščiausios vietos valstybėje iškovojimas. Dauguma valstybių siekė parlamentarizmo viršūnių. Didžiausią grėsmę jam kelia autoritarizmas; išauga vykdomosios valdžios galios. Parlamentinis valdymas-vyriausybės atsakinga P-tui, P-tas sudaromas iš tautos atstovų, būna 1, 2 rūmų.(Angl.P-tą sudaro Lordų rūmai ir bendruomenių rūmai, karalius). Kontinentinės tradicijos šalyse valstybės vadovas nėra sudedamoji P-to dalis.Lemiamas vaidmuo žemesniems rūmams, kurie paprastai yra renkami. Aukštesnieji rūmai gali būti renkami (tiesiog-JAV po 2 nuo valstijos, netiesiog-Pranc.rinkimai kolegijos nuo rajono), skiriami, paveldimi. Parlamentarizmas: Šveic, Japon, Austr, Vok, Port, Latv, Ital

59

Parlamento suv.doktrina DB.Parlamentą sudaro Lordų rūmai, Bendruomenių rūmai, karalienė. Suvereniteto doktrina reiškia, kad P-tas turi teisę išleisti arba panaikinti bet kokį įstatymą, deleguoti šias teises bet kuriai institicijai ar asmeniui (lygiai kaip ir atimti iš jų tas teises). Šioje srityje P-tas neturi ribų ir varžovų. Visi tuos įstatymus privalo vykdyti ir jie nekvestionuotini. Teismai gali kiek pakeisti per teisminį taikymą interpretuodami.Lietuvos Seimo istorija prasideda nuo L-vos Did.Kunigaikštystės epochos. Tai buvo valstybės valdžios inst.Seimas rinkosi į suvažiavimus( sesijas), kurias šaukė DK-tis, o per tarpuvaldį-Ponų Taryba.1966 m.Statutas išplėtė Seimo kompetenciją, jis tapo aukščiausiąja įstatymų leidybos ir valstybės valdžios inst., kurią sudarė DK-tis, Ponų tarybos nariai bei kunigaikščiai ir apskrityse išrinkti bajorų atstovai. Sukūrus jungtinei L-vos ir Lenkijos valstybei, atskiri valstybių seimai buvo panaikinti ir sukurtas bendras Seimas.Tarpukariu 1920 m.04 mėn.L-je buvo išrinktas Steigiamasis Seimas. Jis priėmė 1922 m.K-ją, pagal ją Seimas buvo vienerių rūmų, renkamas 3 m.Seimas ne tik leido įstatymus, bet ir rinko P-tą bei kontroliavo Ministrų kabinetą. Pirmasis Seimas buvo išrinktas 1922 m.10 mėn,antrasis 1923 05 mėn.,1926 05 išrinktas trečiasis Seimas buvo paskutinis, išrinktas vadovaujantis 1922 m.K-ja. Ketvirtasis Seimas buvo išrinktas 1936 mų, galiojant 1928 m.K-jai. 1938 K-ja pavertė Seimą labiau reprezentaciniu, patariamuoju.1991 03 11 atkūrus nepriklausomybę LR AT tapo aukščiausiuoju valstybės valdžios organu.Ji turėjo plačius įgaliojimus skiriant ir kontroliuojant vykdomąją valdžią. Pagal 1992 K-ją buvo išrinkti trys Seimai (1992, 1996, 2000).

2. Lietuvos Respublikos Seimo konstitucinis statusas. P-tas – valstybės atstovaujamoji inst., kurios pagrindinis tikslas yra įstatymų leidyba. K-ja numato, kad Seimas yra viena iš inst.,vykdančių valstybės valdžią; tai savarankiška valdžių padalijimo doktrinos požiūriu inst.P-to, kaip valdžios institucijos nepriklausomumas yra demokratijos garantija, todėl L-vos P-tas –vienintelė ints., turinti įgaliojimus kurti įstatymus. P-tas nepavaldus jokiai vykdomosios valdžios kontrolei. Jis pats nustato savo vidaus struktūrą ir veiklos procedūrą. Seimui priskirti įstatymų leidybos įgaliojimai nėra absoliutūs:jis yra saistomas K-jos, jo įgaliojimai ribojami referendumu. K-je skelbiama, kad Seimą sudaro tautos atstovai, todėl P-tas, vykdydamas K-jos suteiktus įgaliojimus, vykdo ir tautos atstovaujamąją funkciją. Kaip atstovaujamoji inst.Seimas tampa tautos valios ir interesų reiškėjas. Tautos atstovavimas garantuojamas demokratinės rinkimų sistemos ir principų. Esant prieštaravimui tarp rinkėjų ir Tautos (nacionalinių) interesų, P-to narys prioritetu turėtų laikyti Tautos interesus. Todėl tokia doktrina griežtai nereikalauja iš P-to nario vykdyti priešrinkiminius pažadus ir nenumato deputato atšaukimo mechanizmo. Išrinktas Seimo narys yra laisvas balsuodamas bet kuriuo klausimu. Laisvo mandato esmė-tautos atstovo laisvė įgyvendinti jam suteiktas teises ir pareigas nevaržant šios laisvės rinkėjų priesakais, jį iškėlusių partijų ar organizacijų politiniais reikalavimais, nepripažįstant teisės atšaukti Seimo narį. Kiekvienas Seimo narys atstovauja visai tautai, taigi visi P-to nariai yra tautos atstovybė. Seimo narių teisių negalima diferencijuoti, negalima jiems nustatyti nevienodų galimybių dalyvauti Seimo darbe, nes tuo yra pažeidžiamas esminis atstovaujamosios institucijos principas-P-to narių lygybė- tuomet nebūtų galimybių Seime atstovauti visai tautai, reikšti jos interesus.

3. Lietuvos Respublikos Seimo formavimo tvarka. Lietuvos Respublikos Seimo struktūra. LR Seimą sudaro 141 narys. Jie renkami 4 m.kadencijai, vadovaujantis visuotine, lygia, tiesiogine rinkimų teise ir slaptu balsavimu. Seimas laikomas išrinktu, kai išrinkta ne mažiau kaip 3/5 Seimo narių. L-je numatoma mišri rinkimų sistema. Vienmand.r.apygardose mažoritarinės sistemos pagrindu išrenkama 71, o proporcinės-70 narių.Rinkimus rengia trijų pakopų rinkimų komisijų sistema:Vyr.r.k-ja, apygardų rinkimų k-jos ir apylinkių r.k-jos.Yra numatytas demokratinis k-jų sudarymo principas ir visos politinės partijos bei visuomeniniai politiniai judėjimai, dalyvaujantys rinkimuose, turi teisę būti vienodai atstovaujami visose k-se. Vienmand.ir daugiamand.r.apygardose kandidatus į Seimo narius turi teisę kalti visos politinės partijos, įregistruotos įst.numatyta tvarka. Daugiamand.r.apygardoje politinės partijos, visuomeniniai politiniai judėjimai ir koalicijos turi pateikti sąrašus, kuriuose turi būti įrašyta ne mažiau kaip 20 kandidatų. Tuo pačiu metu šie asmenys gali kelti savo kandidatūras vienmand.r.apygardose. Likus ne mažiau kaip 30 d.iki rinkimų, Vyr.r.k-ja paskelbia vienmad.r.apygardose iškeltų kandidatų pavardes, rinkimuose dalyvaujančių

60

partijų, visuomeninių politinių judėjimų ir koalicijų sąrašus. Įstatymas numato griežtus elgesio reikalavimus partijom ir kt.instituc.rinkimų kampanijos metu. Kiekvienas rinkėjas gauna du biuletenius, taip pat jie gali balsuoti paštu. Nustatant rinkimų rezultatus vienmand.apygardose, rinkimai laikomi įvykę, jei juose dalyvavo daugiau nei 40 proc.rinkėjų, įrašytų į tos apygardos rinkėjų sąrašus. Išrinktu laikomas kandidatas, kuris gavo daugiau nei pusę dalyvavusių rinkėjų balsų. Jei nei vienas kandidatas nebuvo išrinktas, ne vėliau kaip per dvi savaites turi būti surengtas pakartotinis balsavimas: dalyvauja du daugiausia balsų gavę kandidatai. Daugiamand.r.apygardoje rinkimai laikomi įvykusiais, jei juose dalyvavo daugiau nei 25 proc.visų rinkėjų. Tik partijos surinkusios daugiau nei 5 proc., o koalicijos- 7 proc.rinkėjų balsų, gali dalyvauti mandatų dalybose. Kvota apskaičiuojama: daugiamand.apygardoje surinktus rinkėjų balsus padalijus iš 70. Taikant kvotų metodą, mandatai paskirstomi proporcingai partijų ar koalicijų gautų balsų skaičiui. Seimo nariu gali būti renkamas LR pilietis, kuris nesusijęs priesaika ar pasižadėjimu su užsienio valstybe ir rinkimų dieną yra nejaunesnis kaip 25 m. bei nuolat gyvena LR. Nariais negali būti renkami asmenys, nebaigę atlikti bausmės pagal teismo paskirtą nuosprendį, bei asmenys teismo pripažinti neveiksniais. Eiliniai rinkimai rengiami ne anksčiau kaip prieš 2 mėn.ir ne vėliau kaip prieš 1 mėn.iki pasibaigiant narių įgaliojimams. Juos skelbia Prezidentas. Pirmalaikiai rinkimai gali būti skelbiami Seimo nutarimu, priimtu mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Juos taip pat gali skelbti Prezidentas K-je numatytais atvejais.

Seimo struktūrą ir darbo tvarką nustato Seimo statutas, taigi Seimui suteikta teisė pačiam nustatyti savo struktūrą ir darbo tvarką. Atsižvelgiant į Seimo kaip įstatymų leidybos valdžios konstitucinį statusą turinčios institucijos tikslus, turi būti sukurta tokia jo struktūra ir demokratiniais principais pagrįsta darbo tvarka, kad šaly esant bet kokiai situacijai, tautos atstovybė galėtų konstruktyviai, efektyviai ir nepertraukiamai įgyvendinti aukšč.suverenią tautos galią. P-to darbui ir posėdžiams vadovauja Seimo pirmininkas ir jo pavaduotojai (ne daugiau kaip 5). Įstatymų projektam nagrinėti ir kitiem K-je numatytiems dokumentams rengti Seimas iš savo narių tarpo sudaro komitetus. Nenuolatinio aktualumo klausimams spręsti Seimas iš savo narių gali sudaryti komisijas. Politinės partijos ir organizacijos savo politinėm pažiūrom reikšti ir tikslam įgyvendinti gali sudaryti Seimo narių frakcijas, kuriom vadovauja Seniūnai. Tarp frakcijų ir kitiem ryšiam palaikyti veikia seniūnų sueiga. Seimo organizaciniam darbui garantuoti yra sudaroma Seimo valdyba.

Seimo pirmininkas-tai P-to vadovas. Seimo narys, išrinktas S.Pirmininku ar laikinai einantis jo pareigas, turi sustabdyti savo veiklą S.narių frakcijoje, t.y.jis turi vadovauti visam P-tui.Įgaliojimai: 1.vadovauja S-mo.darbui ir atstovauja S-mui;2.per 10 d.nuo priėmimo patvirtina parašu S-mo priimto įstatymo teksto autentiškumą ir perduoda Prezidentui pasirašyti, per 10 d.pasirašo S.statutą ir jo pakeitimus; per 23 d.pasirašo įstatymus, kurių prezidentas per 10 d.po įteikimo nepasirašo ir negrąžina S-mui pakartotinai svarstyti, bei juos oficialiai paskelbia; 3.per 10 d.nuo priėmimo pasirašo S-mo nutarimus ir kitus S-mo priimtus aktus;4 .per 24 val.pasirašo S-mo posėdžių protokolus, taip pat S-mo valdybos sprendimus, jei pats jiems pirmininkauja; 5.laikinai eina Prezidento pareigas ar laikinai pavaduoja prezidentą K-je numatytais atvejais; 6.teikia seimo pirmininko pavaduotojų kandidatūras Seimui; 7.K-je nustatyta tvarka teikia Seimui skirti konstitucinio teismo teisėjų kandidatūras; 8.teikia S-mui skirti ir atleisti S-mo kontrolierių ir S-mo kontrolierių įstaigos vadovo kandidatūras; 9.K-jos ir įstatymų numatytais atvejais teikia S-mui skirti ir atleisti valstybės institucijų vadovų ir jų pavaduotojų kandidatūras; 10.pirmininkauja s-mo ir s-mo valdybos posėdžiams ar paveda tai atlikti vienam iš pavaduotojų; 11. teikia seniūnų sueigai sesijos darbų programos ir savaitės bei dienos posėdžių darbotvarkių projektus, ar paveda tai atlikti vienam iš pavaduotojų; 12.teikia s-mo valdybos posėdžių darbotvarkės projektą ar paveda tai atlikti pavaduotojui. Vykdydamas savo įgaliojimus jis leidžia potvarkius. Nerečiau kaip kartą per mėn.pats ar jo pavaduotojas atsako į s-mo narių iš anksto raštu pateiktus klausimus dėl savo veiklos. Seimo pirmininko teikimu s-mas vieną iš jo pavaduotojų paskiria S-mo pirmininko pirmuoju pavaduotoju. Pavaduotojų įgaliojimai:1.atlieka s-mo pirmininko jiems pavestas funkcijas;2.per 24 val.pasirašo s-mo posėdžių protokolus, taip pat s-mo valdybos sprendimus, jei pirmininko pavedimu vadovavo šiam posėdžiui; 3.pirmasis pavaduotojas ar s-mo pavedimu kitas pavaduotojas pavaduoja s-mo pirmininką(jam laikinai išvykus, susirgus); 4.pirmininkui

61

laikinai einant prezidento pareigas ir netekus savo įgaliojimų s-me, pirmininko pareigas s-mo pavedimu laikinai eina jo pavaduotojas.

Seimo valdyba.Jos uždavinys-spręsti organizacinius s-mo darbo klausimus ir teikti patarimus s-mo pirmininkui, kai jis to prašo. Ji sudaroma iš s-mo pirmininko, jo pavaduotojų ir s-mo opozicijos lyderio ir jos sudėtis tvirtinama S-mo nutarimu Valdybos posėdžius šaukia, jiems vadovauja s-mo pirmininkas ar jo pavaduotojas. Valdybos posėdžiuose stebėtojais gali dalyvauti kiti s-mo nariai, prezidento ir vyriausybės nuolatiniai atstovai, gali būti kviečiami ir kiti asmenys. Klausimus svarstymui teikia valdybos nariai, komitetai, komisijos, frakcijos, Seimo kancleris. Svarstyti teikiami s-mo valdybos dokumentų projektai, pasirašyti iniciatorių, perduodami s-mo pirmininkui ar jo pavaduotojui, kurie jais remdamiesi, parengia posėdžių darbotvarkę.

S-mo komitetai ir komisijos. S-mo projektam nagrinėti ir kitiems s-mo kompetencijai priskirtiems klausimams rengti s-mas pirmoje sesijoje iš savo narių sudaro komitetus. Juose turi būti ne mažiau kaip 7 ir ne daugiau kaip 17 narių (išskyrus Europos reikalų komitetą-ne mažiau kaip 15 narių ir jais gali būti s-mo nariai, dirbantys kituose komitetuose, taip pat s-mo valdybos nariai) pagal proporcinį atstovavimo frakcijoms principą, kuris numato, jog didesnė s-mo frakcija turi teisę į proporcingai daugiau vietų kiekvienam komitete. Komiteto narių skaičius nustatomas s-mo nutarimu.Jų sudėtį ir komiteto narių pavaduotojus tvirtina s-mas, balsuodamas už visą komiteto narių ir jų pavaduotojų sąrašą. Gali būti sudaryti pakomitečiai (ne mažiau kaip 5 nariai). Komitetai: aplinkos apsaugos, biudžeto ir finansų, ekonomikos, europos reikalų, kaimo reikalų, nacionalinio saugumo ir gynybos, socialinių reikalų ir darbo, sveikatos reikalų, švietimo, mokslo ir kultūros, teisės ir teisėtvarkos, užsienio reikalų, valstybės valdymo ir savivaldybių, žmogaus teisių. Komitetai yra atsakingi ir atskaitingi s-mui. Komitetų priimti sprendimai valstybės institucijoms yra rekomendacinio pobūdžio, nors privalu į juos atsakyti. Prireikus seimas gali sudaryti laikinąsias tyrimų, kontrolės, revizijos, parengiamąsias, redakcines komisijas, kurių narių skaičius numatomas proporcinio atstovavimo frakcijoms pagrindu ir kurių sąrašą tvirtina s-mas. Seime sudaromos nuolatinė etikos ir procedūrų, administracinė bei peticijų komisijos.

Seniūnų sueiga.Ją sudaro s-mo valdybos nariai ir frakcijų atstovai. Kiekviena frakcija skiria po vieną atstovą nuo 10 frakcijos narių, papildomai skiria po vieną atstovą nuo ne visos dešimties frakcijos narių, jei šią ne visą dešimtį sudaro daugiau nei 5 s-mo nariai . Frakcijose kuriose nėra 10 narių, skiria po vieną atstovą. Seniūnų sueigos uždavinys-svarstyti s-mo sesijos darbų programas bei posėdžių darbotvarkes ir pritarti joms, derinti s-mo komitetų ir frakcijų darbo organizavimo klausimus, teikti sprendimų šiais klausimais projektus s-mui ir valdybai, patarimus s-mo pirmininkui.

S-mo kancleris.Yra s-mui bei s-mo valdybai atsakingas ir atskaitingas valstybės tarnautojas-įstaigos vadovas. Jis yra s-mo kanceliarijos vadovas, kurį viešo konkurso būdu 5 m.skiria ir atleidžia s-mas. Konkurso komisija sudaroma s-mo nutarimu į ją įtraukiant po vieną kiekvienos s-mo frakcijos atstovą. Juo negali būti skiriamas s-mo narys, jo pareigos nesuderinamos su dalyvavimu politinės partijos ar organizacijos veikloje. Įgaliojimai:1.prižiūri s-mo ir valdybos dokumentų rengimą; 2.prižiūri vyriausybės nariams ir kitų valstybės inst.vadovams pateiktų klausimų, paklausimų ir interpeliacijų nagrinėjimą ir teikia apie tai informaciją s-mo nariams; 3.nagrinėja s-mo narių iškeltus klausimus dėl s-mo kanceliarijos darbo, užtikrina s-mo valdybos sprendimų vykdymą; 4.užtikrina s-mo pirmininko ir jo pavaduotojų rengiamų sesijos darbų programos, savaitės ir dienos posėdžių darbotvarkių projektų, seniūnų sueigos darbotvarkių projektų bei visų svarstomų klausimų medžiagos parengimą; 5.iš anksto vizuoja s-mo pirmininkui pasirašyti teikiamus oficialius dokumentus, pagal savo kompetenciją pasirašo oficialius dokumentus; 6.atsako už s-mo antspaudų su valstybės herbu naudojimą ir saugojimą; 7.apibendrina rinkėjų pasiūlymus, pageidavimus, laiškus ir reguliariai teikia s-mui; 8.kartu su frakcijų atstovais paskirsto posėdžių salėje vietas frakcijų nariams bei frakcijoms nepriklausantiems s-mo nariams, skiria patalpas frakcijų susirinkimams; 9.skiria ir atleidžia s-mo kanceliarijos valstybės tarnautojus; 10.tvirtina s-mo kanceliarijos padalinių nuostatus, darbo taisykles, darbuotojų pareigybių aprašymus ir raštvedybos instrukcijas.

62

S-mo frakcijos. Jos kuriamos politinių įsitikinimų pagrindu. F-jų skaičius ir dydis priklauso nuo politinių jėgų, patekusių į s-mą. Politinių organizacijų ir jų koalicijų nariai, išrinkti pagal sąrašą, bei jų nariai išrinkti vienamd.apygardose, s-me sudaro f-jas. F-jos negali būti kuriamos remiantis asmeniniais, profesiniais interesais. S-mo narys gali būti tik vienos f-jos narys. F-jos gali jungtis į koalicijas ir sutartais klausimais veikti kaip viena f-ja. Susikūrusias f-jas registruoja s-mo valdyba. Visos f-jos turi veikti pagal K-ją, S-mo statutą ir įstatymus. F-ja turi parengti politinę deklaraciją, kuri yra skelbiama spaudoje. Kad f-ja būtų įregistruota, ne mažiau kaip 7 s-mo nariai turi pareikšti norą dalyvauti joje. F-jos arba jų koalicijos, nepritariančios vyriausybės programai, gali pasiskelbti opozicinėmis ir jos paskelbia alternatyvias vyriausybės programas. Opozicija yra demokratijos išraiška.

4. Lietuvos Respublikos Seimo funkcijos ir įgaliojimai. Lietuvos Respublikos Seimo įgaliojimų laikas. Seimo kompetencija-tai įgaliojimų visuma, per kurią atsiskleidžia šios valstybės valdžios inst.pagrindinės funkcijos. Ji įvardinta K-je atsižvelgiant į valdžių padalijimo principus. P-to įgaliojimai atspindi pagrindinę s-mo, kaip atstovaujamosios ir įstatymų kuriamosios inst.paskirtį. valstybėse su skirtingomis valdymo formomis vykdomosios valdžios kontrolės funkcija realizuojam skirtingai. Parlamentinėse respublikose ji yra įvairiapusė:vyriausybės veikla priklauso nuo p-to pasitikėjimo. Prezidentinėse resp.vykdomoji valdžia yra įtakojama netiesiogiai. L-je s-mo nepasitikėjimas vyriausybe reiškia jos veiklos pabaigą. K-ja suteikia s-mui įgaliojimus priimti įstatymus įvairiose visuomeninių santykių srityse. S-mo įgaliojimai:1.svarsto ir priima k-jos pataisas.Pateikti k-jos pataisas s-mui gali ne mažiau kaip ¼ visų s-mo narių arba ne mažiau arba 300 tūkst.rinkėjų. K-jos pataisos turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama s-me du kartus ir tarp šių balsavimų turi būti ne mažesnė kaip 3 mėn pertrauka. Įstatymo projektas dėl k-jos pakeitimo laikomas s-mo priimtu, jei kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo nemažiau kaip 2/3 s-mo narių. Nepriimta pataisa iš naujo svarstyti gali būti teikiama neanksčiau kai po metų.

2.leidžia įstatymus- tai viena svarbiausių P-to veiklos funkcijų. Šie įgaliojimai yra suteikti tik S-mui.

3.priima nutarimus dėl referendumo; 4.skiria Prezidento rinkimus; 5.steigia įstatymo numatytas valstybės inst.bei skiria ir atleidžia vadovus; 6.pritaria ar nepritaria prezidento teikiamai ministro pirmininko kandidatūrai; 7. svarsto ministro pirmininko pateiktą vyriausybės programą ir sprendžia ar jai pritarti; 8.vyriausybės siūlymu steigia ir panaikina ministerijas; 9.prižiūri vyriausybės veiklą, gali pareikšti nepasitikėjimą ministru pirmininku ar ministru (visų narių balsų dauguma); 10.skiria Konstitucinio teismo teisėjus, Aukšč.teismo teisėjus bei šių teismų pirmininkus; 11.skiria ir atleidžia valstybės kontrolierių, lietuvos banko valdybos pirmininką; 12.skiria savivaldybių tarybų rinkimus; 13.sudaro Vyr.r.k-ją ir keičia jos sudėtį; 14.tvirtina valstybės biudžetą ir prižiūri jo vykdymą; 15.nustato valstybinius mokesčius ir kitus privalomus mokėjimus; 16.ratifikuoja ir denonsuoja LR TS, svarsto kitus užsienio politikos klausimus; 17.nustato respublikos administracinį suskirstymą; 18.steigia LR valstybinius apdovanojimus; 19.leidžia amnestijos aktus; 20.įveda tiesioginį valdymą, karo ir nepaprastąją padėtį, skelbia mobilizaciją ir priima sprendimus dėl ginkluotojų pajėgų panaudojimo. Karo padėties įstatymas numato, kad ginkluoto užpuolimo atveju, kai kyla grėsmė valstybės suverenitetui ar jos teritorijos vientisumui, sprendimą dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos ir dėl karo padėties įvedimo nedelsdamas priima Prezidentas, ir šį sprendimą teikia tvirtinti artimiausiame s-mo posėdyje, o tarp s-mo sesijų-nedelsdamas šaukia s-mo neeilinę sesiją. S-mas įstatymu patvirtina ar panaikina Prezidento sprendimą. Karo padėtis gali būti įvesta visoje valstybėje ar jos dalyje. Sprendime dėl karo padėties įvedimo nurodoma kokios teisės ir laisvės yra ribojamos. Karo padėtis atšaukiama, kai s-mas panaikina prezidento sprendimą dėl karo padėties įvedimo ar išnykus priežastims dėl kurių ji buvo įvesta. Įvedus karo padėtį, valstybės inst.veikla pertvarkoma, siekiant užtikrinti svarbiausias valstybės funkcijas.

5. Lietuvos Respublikos Seimo darbo reglamentas. Parlamento kompetencija, įgaliojimų rūšys. Parlamento veiklos kryptys nustatomos pagal kompetenciją: P-o reglamentas turi būti norminis aktas, kuris apima teisinę reglamentaciją, kuri liečia tik P-to veiklą reglamentuojančius klausimus.L-je yra s-mo statutas.

63

6. Seimo narių teisinis statusas. Seimo narių imunitetas ir indemnitetas.

S-mo nariu gali būti išrinktas LR pilietis, ne jaunesnis kaip 25 m., nuolat gyvenantis L-je, Įgaliojimų laikas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kai naujai išrinktas s-mas susirenka į pirmąjį posėdį, tada baigiasi anksčiau išrinktų s-mo narių įgaliojimų laikas. S-mo narys visas tautos atstovo teises įgyja tik po to, kai s-mo posėdyje prisiekia. S-mo narys negali būti varžomas jokių mandatų. Nario teisės ir pareigos. Jis turi teisę:1.balsuoti dėl visų svarstomų klausimų s-mo, komiteto ir komisijos, kurių narys jis yra, posėdžiuose; 2.rinkti ir būti išrinktas į bet kurias pareigas s-me; 3.dalyvauti diskusijose visais svarstomais klausimais, žodžiu ir raštu pateikti pasiūlymus, pastabas, pataisas; 4.perduoti posėdžio pirmininkui nepasakytos savo kalbos tekstą, kad šis būtų įrašytas į posėdžio stenogramą; 5.siūlyti s-mui svarstyti klausimus; 6.rengti ir teikti svarstyti s-mui įst.ir kitų teisės aktų projektus, teikti pasiūlymus dėl įst., kurie turi būti svarstomi s-me; 7.s-mo posėdžiuose klausti pranešėjų; 8.daryti pareiškimus, sakyti replikas, kalbėti dėl balsavimo motyvų, teikti pasiūlymus dėl posėdžio vedimo tvarkos, procedūros; 9.tiesiogiai ar per padėjėją gauti užregistruotų įst.projektų, įst.ir kitų s-mo priimtų aktų, s-mo pirmininko, valdybos, seniūnų sueigos sprendimų ir jų projektų bei vyriausybės rengiamų teisės aktų projektų, kitų valstybės valdžios ir valdymo institucijų priimtų nutarimų bei valstybės tarnybos pareigūnų teisės aktų kopijas; 10.dalyvauti visų s-mo komitetų ir komisijų posėdžiuose, vyriausybės posėdžiuose, prireikus dalyvauti valstybės valdžios ir valdymo inst.posėdžiuose, kuriuose svarstomi jo pateikti klausimai, iš anksto pranešęs stebėti kitus posėdžius, kuriuose svarstomi jį dominantys klausimai, išskyrus susijusius su valstybės paslaptimi, kurių svarstymo tvarką nustato įst.;11.kreiptis su paklausimais į vyriausybės narius, kitų valstybės inst.vadovus, pateikti jiems ir s-mo pareigūnams klausimus; 12. kartu su kitais s-mo nariais: a)teikti įstatymo projektą dėl k-jos keitimo; b)inicijuoti apkaltą; c)pradėti nepasitikėjimo, interpeliacijos procedūros; d)šaukti neeilinę seimo sesiją ir neeilinį posėdį; e)kreiptis į konstitucinį teismą. P-to nariai privalo dalyvauti s-mo posėdžiuose iš anksto numatytų balsavimų metu. Šios pareigos vykdymą kontroliuoja etikos ir procedūrų komisija, kuri nedalyvavusiems numatytuose balsavimuose s-mo nariams gali sumažinti atitinkamo mėnesio atlyginimą ir gali paskelbti tokių s-mo narių pavardes spaudoje. Kiekvienas narys, išskyrus tuos, kurie išrinkti į s-mo valdybą, privalo būti kurio nors komiteto nariais. S-mo narys turi nuolat susitikinėti su rinkėjais. S-mo nario pareigos, išskyrus jo pareigas s-me, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybės įstaigose ir organizacijose, su darbu verslo, komercijos ir kitose privačiose įstaigose ar įmonėse. S-mo narys gali būti skiriamas ministru pirmininku ar ministru. Savo įgaliojimu metu s-mo narys atleidžiamas nuo pareigos atlikti krašto apsaugos tarnyba.

Veiklos garantijos.Turi teisę nekliudomai lankytis visose įmonėse, įstaigose, organizacijose. Už s-mo nario teisėtų reikalavimų nevykdymą kaltam pareigūnui gali būti skiriama drausminė nuobauda, jis gali būti atleistas iš pareigų. S-mo nario asmuo neliečiamas. S-mo narys be s-mo sutikimo negali būti traukiamas baudž.atsakomybėn, suimamas, negali būti kitaip varžoma jo laisvė, išskyrus atvejus, kai jis užtinkamas nusikaltimo vietoje. Be imuniteto S-mo narys naudojasi indemniteto teise-S-mo narys negali būti persekiojamas už balsavimą ar kalbas s-me, bet už asmens įžeidimą ar šmeižtą jis gali būti traukiamas atsakomybėn bendra tvarka.S-mo nario mandatą galima panaikinti tik apkaltos proceso tvarka. Parlamento nario teisinis statusas įtvirtinamas įvairiuose teisės aktuose: Konstitucijoje, įstatymuose, parlamento statutuose. Parlamentaro privilegijos:1. Indemnitetas:a)parlamento nario teisė laisvai kalbėti posėdžių metu : jis negali būti traukiamas atsakomybėn už kalbas, sakomas iš parlamento tribūnos, už kalbas ir balsavimus draudžiama persekioti; b)teisė gauti atlyginimą už parlamentinę veiklą,ir teisė į išlaidų, susijusių su parlamentine veikla, padengimą. 2. Imunitetas: asmens neliečiamybė. Parlamento narys negali būti suimamas, apribojama jo laisvė be parlamento sutikimo. Tarp sesijų tokį sutikimą gali duoti vadovybė. Išimtis: in flagranti - jis gali būti suimamas be parlamento leidimo.

7. Seimo nario įgaliojimų pasibaigimo pagrindai. Įgaliojimai nutrūksta: 1.pasibaigia įgal laikas arba susirenka į pirmą posėdį pirmalaikiuose rinkimuose išrinktas s-mas; 2.jis miršta; 3.jis atsistatydina raštišku pareiškimu; 4 teismas pripažįsta jį neveiksniu; 5.s-mas panaikina jo mandatą apkaltos proceso tvarka; 6.rinkimai

64

pripažįstami negaliojančiais arba šiurkščiai pažeidžiamas s-mo rinkimų įstatymas; 7.jis pereina dirbti arba per 3 mėn.neatsisako darbo, nesuderinamo su s-mo statuto reikalavimais; 8.jis netenka LR pilietybės.

8. Apkaltos samprata. Apkaltos pagrindai. Apkaltos procesas ir jo rūšys. Parlamento teisminiai įgaliojimai. Svarbiausia forma – impičmentas (apkalta); tai kvaziteisminė procedūra. Gali būti iškeltas kaltinimas aukščiausiems valdžios pareigūnams (prezidentui, Vyriausybės nariams. Parlamento nariams, aukščiausio rango teisėjams). Impičmentas atsirado Anglijoje ir net galėjo būti taikomas karaliui (dabar negalioja).

Impičmentas nėra tikra juridinės atsakomybės procedūra. Dažniausiai sakoma, kad tai politinės, politinės-teisinės atsakomybės rūšis. Čia sprendžiamas tik vienas klausimas – asmens pašalinimas iš užimamų pareigų. Kitos sankcijos nėra taikomos ir negali būti taikomos. Bet pritaikius impičmento procedūrą ir atleidus pareigūną gali būti keliama ir baudžiamoji byla, ir sprendžiamas teisinės atsakomybės klausimas.

Už ką galima patraukti impičmentan?

1. už valstybės išdavimą (Prancūzija, Suomija);2. už Konstitucijos pažeidimą, kitų įstatymų pažeidimą (Vokietija);3. už korupciją, kitus sunkius nusikaltimus (JAV).Apkaltos procesas (AP) yra parlamentinė procedūra, kurią S-mas taiko tam tikriems asmenims dėl jų padarytų veiksmų, diskredituojančių valdžių autoritetą bei siekdamas išspręsti tokių asmenų atsakomybės problemą.AP gali būti inicijuojamas Prezidentui, konstitucinio teismo pirmininkui ir teisėjas, Aukšč.teismo pirmininkui ir teisėjams, Apeliacinio teismo pirmininkui ir teisėjams, S-mo nariams. Jeiasmuo pripažįstamas kaltu, jis pašalinamas iš pareigų ar panaikinamas jo s-mo nario mandatas. Pagrindas AP pradėti atsiranda, jei asmuo šiurkščiai pažeidžia K-ją, sulaužo duotą priesaiką, įtariamas padaręs nusikaltimą. Teisę siūlyti pradėti AP turi ne mažesnė kaip ¼ S-mo narių grupė, Prezidentas, o dėl Aukšč.teismo teisėjų bei Apeliacinio teismo pirmininko ir teisėjų-taip pat ir teisėjų garbės teismas. Gen.prokuroras, nustatęs, kad nurodyti asmenys yra įtariami padarę nusikaltimą, apie tai nedelsdamas praneša S-mui ir pateikia reikiamą medžiagą.Išklausęs Gen.prokuroro pranešimą S-mas sprendžia ar duoti sutikimą dėl konkretaus asmens patraukimo baudž.atsakomybėn ar pradėti AP parengiamuosius veiksmus. Jeigu s-mas nusprendžia duoti sutikimą patraukti asmenį baudž.atsakomybėn, AP parengiamieji veiksmai ir AP procedūra dėl to paties kaltinimo negali būti pradėti tol, kol nebus išspręstas baudž.atsakomybės klausimas, t.y.priimtas teismo išteisinamasis nuosprendis ar įsiteisėjęs apkaltinamasis nuosprendis, ar baudž.byla nutraukta. Siūlymas AP pradėti turi būti teikiamas s-mui raštu ir iniciatorių pasirašytas kaip teikimas, o Prezidento siūlymas-kaip kreipimasis nurodant konkretų asmenį, jam formuluojamą kaltinimą, argumentus, svarbiausius faktus, įrodymus ar jų šaltinius. S-mas, išklausęs A iniciatorių ar jų atstovo siūlymą sudaro specialiąją tyrimo komisiją pateiktų kaltinimų pagrįstumui ir rimtumui ištirti bei išvadai dėl šio siūlymo parengti.Komisija sudaroma iš S-mo narių, AP iniciatorių atstovų ir teisininkų, dirbančių teisme, tardymo sistemoje ar prokuratūroje. Joje paprastai neturi būti daugiau kaip 12 narių. Sudarydamas komisiją, S-mas paskiria pirmininką ir jo pavaduotoją, nustato tyrimo atlikimo terminus. Bent vienas iš komisijos vadovų turi būti teisininkas. Apie tyrimo eigą spaudai ir kt.visuomenės informavimo priemonėms praneša tik komisijos pirmininkas ar jo įgaliotas narys.K-jos posėdžiai paprastai yra uždari, liudytojai ir ekspertai kviečiami ir apklausiami pagal baudž.proceso taisykles. Tais atvejais, kai asmeniui pradėta A byla dėl šiurkštaus K-jos pažeidimo, s-m,as komisijos siūlymu arba savo iniciatyva kreipiasi į Konstitucinį teismą prašydamas išvados, ar minėto asmens konkretūs veiksmai prieštarauja K-jai. Komisijos išvadoje išdėstoma: 1.kaltinimo esmė, nusižengimo padarymo vieta, laikas, būdai, motyvai ir kt.esminės aplinkybės; 2.nustatyti faktai ir įrodymai; 3.asmens, kuriam taikoma apkalta, paaiškinimai. Jei kaltinimai nepasitvirtina, tai nurodoma išvadoje ir trumpai apibūdinami atlikti tyrimo veiksmai. Išvados pabaigoje konstatuojama, ar yra motyvų pradėti AP ar nėra. Jei motyvų yra komisija turi suformuluoti konkrečius kaltinimus. Tai gali būti padaryta išvados pabaigoje arba atskiru dokumentu. Komisija taip pat nusprendžia, kad jos vardu palaikys kaltinimą ir atliks kitas kaltintojo funkcijas AP metu.Komisija gali paskirti iki 7 kaltintojų-S-mo narių. Jų pavardes ir įgaliojimai pranešami S-mui raštu. Tais atvejais, kai komisija nusprendžia AP nepradėti, S-mas svarsto išvadoje suformuluotų motyvų bei

65

argumentų pagrįstumą ir sprendžia ar pritarti išvadai. Jei S-mas posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma patvirtina išvadą, laikoma, kad siūlymui pradėti AP nepritarta. Vėl kelti A bylą galima ne anksšiau kaip po 1 metų ir tik paaiškėjus naujoms aplinkybėms. AP S-mei susideda iš tokių dalių: parengiamosios, tardymo, ginčų, asmens, kuriam taikoma A, baigiamojo žodžio ir balsavimo dėl pateiktų kaltinimų.Parengiamojoje posėdžio dalyje paskelbiama nagrinėjamos A-tos bylos esmė, pristatomi asmens, kuriam taikoma A, kaltintojai, jų atstovai, paaiškinamos jų teisės ir pareigos, išklausoma jų prašymų ir priimami dėl jų sprendimai, išsiaiškinamos galimybės tęsti bylos nagrinėjimą. Tardymas pradedamas balsu perskaitant kaltinimo medžiagą ir išklausant asmens, kuriam taikoma A-ta, paaiškinimus. Po to apklausiamas asmuo, kuriam taikoma A, liudytojai, išklausoma ekspertų išvadų, specialistų nuomonių, apžiūrimi įrodymai. Ginčai- tai kaltintojo ir asmens, kuriam taikoma A, ar jų atstovų kalbos bei replikos. Paskutinė replikos teisė visada priklauso gynėjui, jeigu jo nėra-asmeniui, kuriam taikoma A.Pasibaigus ginčams, asmeniui, kuriam taikoma A, suteikiamas baigiamasis žodis. Asmuo, kuriam taikoma A, turi teisę bet kurioje AP dalyje, tačiau tik iki balsavimo pradžios atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti S-mo nario mandato pateikiant dėl to pareiškimą raštu. Pareiškimas turi būti nedelsiant patenkintas. Tada AP nutraukiamas ir tai įforminama S-mo nutarimu. Po asmens, kuriam taikoma A, baigiamojo žodžio prasideda baigiamoji teisenos dalis- slaptas balsavimas dėl pateiktų kaltinimo formuluočių. Balsuojama už kiekvieną kaltinimo formuluotę atskirai. Balsuoja tik S-mo nariai. Suskaičiavus balsus, posėdžio pirmininkas praneša balsavimo rezultatus dėl kiekvienos kaltinimo formuluotės atskirai. Jeigu bent už vieną formuluotę balsuoja 3/5 visų s-mo narių, laikoma, jog asmuo yra pripažintas kaltu įvykdęs jam inkriminuojamą nusižengimą. Jei nė viena kaltinimo formuluotė nesurenka 3/5 narių balsų, laikoma, jog A-tai s-mas nepritarė.Jei už kaltinimo formuluotę, atitinkančią baudž.nusikaltimo požymius, balsavo mažiau kaip 3/5, tačiau daugiau kaip pusė visų narių, laikoma, jog S-mas duoda sutikimą patraukti konkretų asmenį, išskyrus Prezidentą baudž.atsakomybėn. Kai s-mas asmenį pripažįsta kaltu, tas asmuo nuo to momento laikomas pašalintu iš pareigų arba netenka S-mo nario mandato. Jam už padarytus nusižengimus taip pat gali būti taikoma teisinė atsakomybė. AP S-me gali būti pradėta ir gavus teismo apkaltinamojo nuosprendžio nuorašą. Jį gavęs S-mo pirmininkas ar jo pavaduotojas nedelsdami su juo supažindina s-mo narius. Artimiausiame S-mo posėdyje S-mo pirmininkas ar jo pavaduotojas teikia s-mo nutarimo projektą dėl s-mo nario mandato panaikinimo. Tame pačiame posėdyje s-mas paskiria posėdžio dėl asmens pašalinimo iš pareigų ar s-mo nario mandato panaikinimo svarstymo datą, ji turi būti paskirta ne anksčiau kaip po 7 d.nuo posėdžio, kuriame ši data buvo nustatyta, dienos. Asmeniui, dėl kurio teikiamas S-mo nutarimo projektas, nedelsiant raštu ir pasirašytinai pranešama apie paskirtą posėdžio datą ir laiką. Su pranešimu siunčiamas nutarimo projektas, S-mo statutas,taip pat siūloma iki svarstymo dienos raštu pranešti ar jis nori dalyvauti AP. Asmuo, pranešdamas apie savo dalyvavimą, gali nurodyti ne daugiau kaip du gynėjus ar kitus atstovus, kurie turi būti pakviesti į posėdį. Jis taip pat gali pateikti įrodymų, turinčių įtakos sprendžiant konstitucinės atsakomybės klausimą. S-mo posėdis pradedamas S-mo pirmininko ar jo pavaduotojo pranešimu. Jame išdėstoma įsiteisėjusio apkaltinamojo nuosprendžio esmė. Po to žodis suteikiamas asmeniui, dėl kurio teikiamas S-mo nutarimo projektas, ar jo prašymu vienam iš gynėjų ar atstovu. S-mo nariai gali užduoti klausimų. Po to žodis suteikiamas gynėjams ir atstovams, jei jų nėra asmeniui, kuriam taikoma A. Procedūra baigiama asmens baigiamuoju žodžiu. Jis iki balsavimo pradžios turi teisė atsistatydinti iš pareigų ar atsisakyti s-mo nario mandato. Asmuo, atliekantis laisvės atėmimo bausmę, pareiškimą gali atsiųsti paštu ar per savo įgaliotą asmenį. Tokiu atveju AP nutraukiama.

14 tema. ĮSTATYMŲ LEIDYBA

1. Įstatymų leidybos konstituciniai pagrindai ir principai. 2. Įstatymų leidybos iniciatyvos teisė, jos subjektai. Įstatymų iniciatyvos teisė priklauso Seimui, Prezidentui,

Vyriausybei ir 50 tūkst. Piliečių turinčių rinkimų teisę.3. Įstatymų leidybos stadijos:

įstatymų projektų rengimas; įstatymų projektų registravimas; įstatymų projektų pateikimas, aplinkybės, kurioms esant įstatymo projektas neteikiamas svarstyti Seime; įstatymų projektų

66

svarstymas; įstatymų priėmimas, konstitucinių įstatymų priėmimo ypatumai; įstatymų promulgavimas, veto teisė, vetuotų įstatymų pakartotinis priėmimas; įstatymų įsigaliojimo tvarka. Įstatymų leidybos procedūra turi keletą privalomų etapų: a) įstatymo projekto registravimas Seimo posėdžių

sekretoriato gautų įstatymų projektų registre. Prieš registruojant jis yra patikrinamas dėl savo formos, pateikusių subjektų įgaliojimų ir t.t. b) įstatymo projekto pateikimas Seimo posėdyje – Seimas gali priimti sprendimą: atmesti projektą, atidėti svarstymą, pradėti svarstymo procedūrą; c) įstatymo projekto svarstymas pagrindiniame komitete – išnagrinėjęs projektą komitetas priima sprendimus: grąžinti tobulinti rengėjams, paskelbti visuomenei svarstyti, , atmesti projektą, pritarti projektui. d) įstatymo projekto svarstymas Seimo posėdyje – prasideda keliais perskaitymais posėdyj ir išklausant projekto iniciatorių, Seimo komiteto nuomones. Projektas svarstomas aptariant kiekvieną straipsnį, už kiekvieną seimo nario pasiūlytą projekto pataisą balsuojama atskirai. Projektas gali būti priimamas, atmetamas ar siunčiamas tobulinimui; e) įstatymo projekto priėmimas Seimo posėdyje – įstatymai laikomi priimtais, jei už juos balsavo daugiau nei pusė dalyvavusių posėdyje Seimo narių. Įstatymai įsigalioja po to, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia LR Prezidentas, jei nenumatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Prezidentas jam pateiktą pasirašyti įstatymo projektą per 10 dienų gali seimui motyvuodamas gražinti pakartotinai apsvarstyti. Pasirašytas įstatymas skelbiamas „Valstybės žiniose“. Prezidento veto įveikti Seimui užtenka įstatymą priimti daugiau kaip ½ visų Seimo narių balsų dauguma. Seimas kai kuriems įstatymams gali numatyti priėmimą skubia tvarka, tokiems įstatymams taikomi trumpesni procedūriniai terminai. Įstatymas dėl konstitucijos keitimo įsigalioja ne anksčiau kaip po 1 mėnesio po jo priėmimo.4. Seimo reglamento (statuto) priėmimo tvarka. Seimo statutą pasirašo ir paskelbia Ministras pirmininkas ir

Prezidentas neturi jokios įtakos jo formavimui. Statuto straipsniai gali būti naikinami, keičiami ne mažiau kaip pusės Seimo narių balsų dauguma.

5. Valstybės biudžeto tvirtinimas. LRV sudaro valstybės biudžeto projektą ir teikia Seimo kancleriui iki spalio 17 d. kancleris perduoda svarstyti frakcijoms ir komitetams. Artimiausiame Seimo posėdyje išklausomas LRV pranešimas ir projektas svarstoma komitetuose ir frakcijose ne ilgiau kaip 10 dienų. Komitetai iki lapkričio 10 dienos suformuluoja savo išvadas ir pataisas biudžeto ir finansų komitetui. Iki lapkričio 20 d. biudžeto projektas turi būti svarstomas Seimo posėdyje išklausomi biudžeto ir finansų komiteto priimtus pakeitimus ir pastabas. Ne vėliau kaip po 10 dienų nuo pirmo svarstymo skiriamas antras , kurio metu LRV teikia savo pasiūlymus patobulinti projektą. Jei yra daug pastabų projektas gražinamas LRV pataisyti, bet ne ilgiau kaip per 10 dienų. Po to balsuojama už biudžeto projektą. Jei yra atmetamas projektas, tai ne vėliau kaip per 10 dienų skiriamas papildomas svarstymas pagal komitetų ir LRV pataisas.

6. Tarptautinių sutarčių ratifikavimas ir denonsavimas. Seimo nutarimas dėl tarptautinės sutarties ratifikavimo priimamas ne mažesne kaip 2/5 visų Seimo narių balsų dauguma, o dėl sutarčių denonsavimo – ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma. Tarptautines sutartis dėl LR valstybės sienų pakeitimo 4/5 visų Seimo narių.

15 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTAS

1. Valstybės vadovo instituto susiformavimas, jo paskirtis ir samprata. Valstybei reikia asmens kuris atstovautų valstybę įvairiais klausimais. Tokia funkcijas vykdo valstybės vadovas. Skirtingose valstybės valdymo formose valstybės vadovas yra vadinamas įvairiai: monarchas, diktatorius, prezidentas ir jis turi skirtingas teises bei įgaliojimus. Kalbant apie valstybės vadovo padėtį reikia nustatyti jo santykį su visomis trejomis valdžiomis. Prezidentas bendradarbiauja su visomis trejomis valdžiomis, jis yra vykdomosios valdžios dalis, turi veto teisę įstatymų leidžiamai valdžiai, skiria teisėjus bei turi malonės suteikimo teisę. LRK numato, kad Prezidentas yra valstybės vadovas. Jo teisinį statusą reglamentuoja LRK, prezidento įstatymas, kiti teisės aktai. Kadangi prezidentas turi teisę leisti dekretus, kuriuos privalo pasirašyti Ministras pirmininkas arba atitinkamas ministras. Prezidento instituciją galima priskirti prie vykdomosios valdžios.

67

2. Prezidento institutas ir jo raida Lietuvoje. LDK valstybės vadovu buvo Didysis kunigaikštis. Po Liublino unijos dviejų valstybių vadovu buvo karalius, o Lietuvoje buvo Didysis kunigaikštis. Tokia padėtis buvo iki valstybės žlugimo. Paskelbus LR nepriklausomybę 1919 m. buvo įsteigta prezidento institucija ir pirmuoju prezidentu tapo A. Smetona. Prezidentą rinko Seimas. Antru prezidentu tapo A. Stulginskis, trečiu – K. Grinius. Po K. Griniaus atsistatydinimo prezidentu vėl buvo išrinktas A. Smetona, kuris išbuvo iki Lietuvos okupacijos. 1990.03.11 atkūrus LR nepriklausomybę valstybės vadovo funkcijas vykdė Aukščiausios tarybos prezidiumas ir tarybos pirmininkas (V. Landsbergis). Priėmus 1992 m. LRK buvo numatyta prezidento institucija. Valstybės vadovais buvo išrinkti A. Brazauskas, V. Adamkus ir dabartinis prezidentas R. Paksas.

3. Prezidento rinkimai ir įgaliojimų laikas. Prezidento įgaliojimų nutrūkimas. Prezidento rinkimų tvarką reglamentuoja LRK ir LR prezidento rinkimų įst. LR prezidentą renka LR piliečiai 5 metams, tiesioginiuose rinkimuose slaptu balsavimu. Prezidentu gali būti renkamas LR pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, jeigu jam iki rinkimų dienos yra suėję ne mažiau kaip 40 metų ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Negali būti renkami į prezidentus asmenys, kurie susiję priesaika su užsienio valstybėmis, asmenys pagal teismo paskirtą nuosprendį atliekantys kriminalinę bausmę, taip pat neveiksnūs asmenys. Tas pats asmuo negali būti renkamas prezidentu daugiau kaip du kartus iš eilės. Prezidento rinkimus skelbia Seimas priimdamas atitinkamą nutarimą. Eiliniai rinkimai vykdomi paskutinį sekmadienį likus 2 mėnesiams iki prezidento kadencijos pabaigos. Kandidatus į prezidentus gali kelti politinės partijos ir patys asmenys surinkę 20 tūkst. Balsų. Kandidatus registruoja vyriausioji rinkimų komisija. Kandidatų LR prezidentus nėra ribotas. Kandidatūrą galima pateikti likus 80 dienų ir ne vėliau kaip 65 dienoms iki rinkimų. Likus 30 dienų iki rinkimų Vyriausioji rinkimų komisija oficialiai paskelbia įregistruotų asmenų į prezidento postą kandidatūras. Nuo šios dienos prasideda rinkimų kampanija, rinkimų agitacija draudžiama likus 30 val. iki rinkimų. Balsavimas vyksta nuo 7 iki 21 val. Prezidentas yra renkamas pagal mažoritarinę (daugumos) rinkimų sistemą. Išrinktu laikomas tas kandidatas, kuris dalyvaujant ne mažiau kaip pusei rinkėjų surinko daugiausia, bet ne mažiau kaip 1/3 visų balsų. Jei pirmajame rate nei vienas kandidatas nesurinko reikiamo balsų kiekio, tai po 2 savaičių rengiamas pakartotinis balsavimas, kuriame dalyvauja tik du kandidatai surinkę daugiausia balsų. Išrinktas prezidentu asmuo turi nutraukti savo veiklą politinėse partijose.Naujai išrinktas prezidentas savo pareigas pradeda eiti rytojaus dieną po buvusio prezidento kompetencijos pasibaigimo. Jis turi prisiekti Seime būti ištikimas LR ir LRK, sąžiningai atlikti savo pareigas. Prezidentui nesant dėl įvairių priežasčių jį pavaduoja Seimo pirmininkas, bet jis šiuo atveju neturi visų prezidento teisių (skelbti pirmalaikius rinkimus, atleisti ar skirti ministrus be Seimo sutikimo).Prezidento įgaliojimai nutrūksta: 1) pasibaigus jo kadencijai; 2) įvyksta pirmalaikiai prezidento rinkimai; 3) atsistatydina iš pareigų; 4) miršta; 5) Seimas pašalina apkaltos proceso tvarka; 6) Seimas atsižvelgdamas į LRK Teismo išvadą priima 3/5 visų Seimo narių balsų dauguma nutarimą atleisti dėl sveikatos būklės.

4. Lietuvos Respublikos Prezidento įgaliojimai. Santykiuose su Seimu. Prezidentas yra įstatymo leidybos proceso dalyvis. Jis turi teisę sušaukti pirmalaikius Prezidento rinkimus kai: 1) Seimas per 30 dienų nepriima sprendimo dėl naujos Vyriausybės programos pateikimo arba nuo naujos programos pateikimo per 60 dienų du kartus nepritaria Vyriausybės programai; 2) Vyriausybės siūlymu, jeigu Seimas pareiškia tiesioginį nepasitikėjimą Vyriausybe. Naujai išrinktas Seimas 3/5 visų narių balsų dauguma gali paskelbti pirmalaikius Prezidento rinkimus. Pirmalaikių Seimo rinkimų Prezidentas negali skelbti, jei iki jo kadencijos pabaigos liko mažiau kaip 6 mėn., arba po pirmalaikių Seimo rinkimų nepraėjo 6 mėn. Prezidentas turi įstatymų leidybos iniciatyvos teisę ir Seimo priimti įstatymai įsigalioja, kai juos pasirašo ir oficialiai paskelbia Prezidentas, išskyrus tam tikrus atvejus. Seimo priimtam įstatymui Prezidentas gali per 10 dienų arba pasirašyti arba gražinti svarstyti iš naujo, nurodydamas priežastis. Jei per tą laiką Prezidentas nesiima jokių veiksmų, tai įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia seimo pirmininkas. Įveikti Prezidento veto Seimas gali priimdamas įstatymą 1/2 visų Seimo narių balsų dauguma, o konstitucinius įstatymus 3/5. tokius įstatymus Prezidentas turi pasirašyti. LRK numatytais atvejais (karo, nepaprasta

68

padėtis ir t.t.) Prezidentas šaukia neeilinę Seimo sesiją. Jis Seimui teikia svarstyti Lietuvos banko, valstybės kontrolieriaus kandidatūras. Seimo pritarimu skiria ir atleidžia kariuomenės vadą ir saugumo tarnybos vadovą.Santykiuose su Vyriausybe. Seimo pritarimu skiria ir atleidžia Ministrą pirmininką, paveda sudaryti vyriausybę ir tvirtina jos sudėtį. Prezidentas priima Vyriausybės atsistatydinimą, prireikus gali pavesti vienam iš ministrų eiti Ministro pirmininko pareigas. Tarp seimo sesijų prezidentas esant būtinumui sprendžia ar leisti patraukti Ministrą pirmininką ar ministrą BA. Nors ministrai yra atsakingi prezidentui, bet šalies vadovas nelaikomas Vyriausybės nariu nei jos vadovu.Santykiuose su teismine valdžia. Prezidentas dalyvauja teismų sudarymo procese. Jis teikia Seimui Aukščiausiojo teismo teisėjų kandidatūras ir šio teismo pirmininką. Prezidentas taip pat teikia Seimui Apeliacinio teismo teisėjų ir pirmininko kandidatūras. Jis atleidžia ar teikia Seimui atleisti teisėjus. Dėl teisėjų paaukštinimo, perkėlimo ar atleidimo iš pareigų Prezidentui pataria Teisėjų taryba, be šios institucijos pritarimo Prezidentas negali priimti jokio sprendimo dėl teisėjų. Teisėjo negali būti suvaržytos teisės, jis negali būti suimamas be Seimo, o tarp Seimo sesijų, be prezidento sutikimo. Prezidentas teikia LRK teismo teisėjų kandidatūras, paskyrus visus teisėjus Prezidentas teikia iš jų Seimui pirmininko kandidatūrą. Prezidentas gali kreiptis į LRK teismą dėl LRV aktų prieštaravimo LRK, taip pat dėl išvados ar nebuvo pažeisti įstatymai per Seimo rinkimus ir dėl tarptautinių aktų atitikimo LRK.Kompetencija krašto apsaugoj ir užsienio politikoj. Prezidentas vyriausiasis ginkluotojų pajėgų vadas, jis skiria Seimo pritarimu kariuomenės vadą, suteikia aukščiausius karinius laipsnius. Jis priima sprendimus dėl mobilizacijos, karo padėties, ginkluotų pajėgų panaudojimo, bet toks sprendimas turi būti pateiktas artimiausiam seimo posėdžiui patvirtinti. Prezidentas sprendžia užsienio politikos klausimus ir kartu su LRV vykdo užsienio politiką. Jis skiria LRV teikiamus diplomatinių atstovybių atstovus.Malonė. Pilietybė. Valstybiniai apdovanojimai. Prezidentas suteikia LR pilietybę, taip pat gali ją suteikti asmeniui už nuopelnus Lietuvai. Pilietybės klausimams svarstyti sudaro pilietybės reikalų komisiją, kuri teikia jam pasiūlymus dėl pilietybės suteikimo. Išleisdamas dekretus dėl pilietybės suteikimo jis išleidžia dekretą, kurį pasirašo Vidaus reikalų ministerija.Prezidentas pagal nuteistųjų prašymus teikia jiems malonę. Šiam klausimui spręsti yra sudaroma malonės komisija, kuriai vadovauja Prezidentas ir ją sudaro LAT pirmininkas, teisingumo ministras, VR ministras, generalinis prokuroras, prezidento patarėjas valstybės ir teisės klausimais, prezidento kanceliarijos vadovas, policijos generalinis komisaras, kalinių globos draugijos atstovas. Malonė gali būti suteikiama šiais būdais: 1) visiškai ar iš dalies atleidžiama nuo bausmės; 2) neišbūtą laisvės atėmimo dalį pakeičiant švelnesne bausme; 3) mirties bausmę pakeičiant laisvės atėmimu (mirties bausmė panaikinta LR).Prezidentas skiria valstybės apdovanojimus (ordinus, medaliu ir t.t.) nusipelniusiems asmenims. LR prezidento asmuo yra neliečiamas, kol jis eina pareigas negalibūti suimtas, patrauktas BA ar AA. Tuo yra patvirtintas jo imunitetas- asmens garantijos būtinos jo pareigoms eiti.prezidento garbę ir orumą gina įstatymai, kurie numato atsakomybę už viešą jo įžeidimą ar šmeižtą. Prezidentas turi savo vėliavą, kuri yra iškabinama virš prezidento rezidencijos, transporto priemonėse laivuose ir t.t. kuriuose vyksta prezidentas. Vėliava yra purpurinis audeklas, kurio abiejose pusėse yra LR herbas, kurį iš dešinės laiko grifas, o iš kairės vienaragis.Prezidentui yra numatytas aptarnavimas: 1) darbo užmokestis 12 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių; 2) rezidencija Vilniuje, vasaros rezidencija, tarnybinis butas Vilniuje; 3) specialios paskirties lėktuvas ir 2 automobiliai; 4) apsauga, kuria rūpinasi specialios paskirties tarnyba; 5) atstovavimo išlaidos šalies viduje ir užsienyje.Prezidentui įteiktos dovanos yra saugomos rezidencijoje, muziejuose. Išėjusiam iš valstybės tarnybos prezidentui iki gyvos galvos: 1) nustatoma 50 proc. Prezidento darbo užmokesčio pensija;2) suteikiama poilsiavietė su aptarnavimu, apsauga, transportas.

5. Prezidento teisės įstatymų leidybos srityje. Veto teisė. Prezidentui priklauso įstatymų iniciatyvos teisė. Seimo priimtas įstatymas yra teikiamas pasirašyti prezidentui, kuris pasirašęs įstatymą, jį oficialiai skelbia.

69

Prezidentas seimo priimtą įstatymą ne vėliau kaip per 10 dienų turi pasirašyti arba gražinti pakartotiniam svarstymui. Jei per tą laiką Prezidentas nesiima jokių veiksmų, tai įstatymas įsigalioja, kai jį pasirašo ir oficialiai paskelbia seimo pirmininkas. Prezidentas gražindamas įstatymą pakartotiniam svarstymui turi nurodyti priežastis dėl ko jis nepasirašė. Susidūręs su prezidento veto Seimas gali elgtis: 1) priimti prezidento pastabas; 2) atmesti pastabas; 3) išbraukti įstatymą iš darbotvarkės. Pakartotinai svarstomas įstatymas laikomas priimtu, jei buvo priimtos prezidento pastabos arba už įstatymą balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o už konstitucinį įstatymą – ne mažiau kaip 3/5 visų Seimo narių. Tokius įstatymus privalo per 3 dienas pasirašyti prezidentas. Referendumu priimtus įstatymus ir įstatymus dėl konstitucijos pakeitimo pasirašo prezidentas ir ne vėliau kaip per 5 dienas skelbia.

6. Prezidento aktai ir jų teisinė galia. Kontrasignacija. Prezidentas vykdydamas savo įgaliojimus leidžia dekretus, kurie yra registruojami ir skelbiami „Valstybės žiniose“. Dekretus taip pat pasirašo: 1) dėl diplomatinių atstovų skyrimo – Ministras pirmininkas; 2) dėl aukščiausiųjų diplomatinių rangų suteikimo – UR ministras; 3) dėl aukščiausiųjų karinių laipsnių suteikimo – Ministras pirmininkas; 4) dėl nepaprastos padėties paskelbimo – Ministras pirmininkas; 5) dėl pilietybės suteikimo – VR ministras. Taip pat Prezidentas dėl vidaus tvarkos organizavimo leidžia potvarkius.Kontrasignacija – tai Ministro pirmininko ar kitų ministrų pareiga ne vėliau kaip per 3 dienas pasirašyti

prezidento dekretus, o atsakomybė už dekretą tenka ne Prezidentui, bet dekretą pasirašiusiam ministrui.

16 tema. LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudėtis ir formavimo tvarka. Ministro Pirmininko kandidatūros ir Vyriausybės programos svarstymas Seime.

2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliojimų laikas. Vyriausybės įgaliojimų grąžinimas ir atsistatydinimas.

3. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija. 4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės narių teisinis statusas. 5. Lietuvos Respublikos Vyriausybės santykiai su Respublikos Prezidentu ir su Seimu. 6. Vyriausybės parlamentinė kontrolė. Interpeliacija ir nepasitikėjimas Vyriausybe. 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo organizavimas. Vyriausybės aktai, jų rūšys,

priėmimo tvarka.8. Ministerijos ir kitos vyriausybės įstaigos.

17 tema. TEISMINĖ VALDŽIA

1. Teisminė valdžia. Teisminės valdžios ypatumai. Teisminės valdžios funkcijos. tik demokratinėse valstybėse, pripažįstančiose valdžių padalijimo principą, teismai laikomi tautos įsteigta savarankiška valstybės valdžia. Vykdydami savo f-jas jie nėra pavaldūs nei įst. Leidžiamąjai, nei vykdomajai valdžiai. Teisminę valdžią su kitomis valdžiomis sieja tam tikri ryšiai. Įst. Leidžiamoji valdžia priima įst., nustatančius teismų sistemą, teismų veiklos principus, teismų kompetenciją, teisėjų statusą ir kt. vykdomoji valdžia užtikrina teismų veiklos materialines sąlygas, įgyvendina specialistų rengimo programas, padeda racionaliai panaudoti biudžeto lėšas. Abi šios valdžios dalyvauja formuojant teismus.Teisminei valdžiai būdingi specifiniai požymiai ir f-jos. Teisminės valdžios paskirtis – užtikrinti teisės viešpatavimą, konstitucinės santvarkos stabilumą, žmogaus ir piliečių teisių ir teisėtų interesų apsaugą. Tik teismas gali priimti sprendimą, kuriuo žmogui atimama ar apribojama laisvė, konfiskuojamas fizinių ar juridinių amenų turtas, uždraudžiama politinės partijos veikla, panaikinamas valstybės institucijos neteisėtas aktas ir kt. teisminė valdžia įgyvendina teisingumo vykdymo valstybėje f-ją. Tai pagrindinė teisminės valdžios f-ja, įtvirtinta LRK. Jos negali įgyvendinti jokia kita valstybės institucija ar pareigūnas, išskyrus teismą.

70

Išskirtinis teisminės valdžios požymis – jos plitinis ir socialinis neutralumas. Vykdant teisingumą pagrindinė teismo pareiga – išspręsti teisinį konfliktą. Ne mažiau svarbi yra valstybės institucijų, padedančių vykdyti teisingumą, veiksmų teisėtumo ir pagrįstumo teisminės priežiūros f-ja (tik teismas gali sankcionuoti asmens suėmimą). Teismai atlieka arba gali atlikti visuomenėje ir kt. f-jas: teisės normų aiškinimo (Lietuvoje be LRKT šią f-ją įgyvendina Aukščiausiojo Teismo Teisėjų Senatas), kai kuriose valstybėse teismai atlieka teisės kūrimo f-ją (anglosaksų)2. Teisminės valdžios institucijos. Teismų sistema ir jos raida Lietuvoje.

3. Teismų veiklos principai ir konstitucinės garantijos. Teisminę valdžią įgyvendina teismas-kolegiali teisėjų institucija (arba vienas teisėjas). Bendras konstitucinis reikalavimas-teisėjais L-je gali būti tik LR piliečiai. Ir bendrosios ir administracinių teismų teisėjais gali būti skiriami ne jaunesni kaip 25 metų asmenys, nepriekaištingos reputacijos (asmuo nelaikomas nepriekaištingos reputacijos, jeigu buvo nuteistas už tyčinį nusikaltimą, nesvarbu, ar išnyko teistumas; buvo nuteistas už neatsargų nusikaltimą ir nėra išnykęs teistumas; buvo atleistas iš teisėjų garbės teismo sprendimu; piktnaudžiauja psichotropinėmis, narkotinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu; jo elgesys ar veikla nėra suderinama su teisėjo profesinės etikos taisyklių reikalavimais). Asmuo turi turėti aukštąjį teisinį išsilavinimą-teisės magistro arba teisininko profesinį kvalifikacinį laipsnį (vienpakopį teisinį universitetinį išsilavinimą)-ir išlaikyti teisėjo egzaminus (kai kuriais įstatymo numatytais atvejais to nereikalaujama).Apylinkės teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, atlikęs kandidato į teisėjus praktiką apylinkės bei apygardos teismuose ir išlaikęs teisėjo egzaminus. Praktikos trukmė priklauso nuo teisinio darbo stažo: asmenys, turintys 3 m.teisinio darbo stažą atlieka 5 mėn., o jos neturintys)1 m.kandidato į apylinkės teismo teisėjus praktiką.Reikalavimai atlikti praktiką nėra taikomi teisės krypties socialinių mokslų daktarams bei habilituotiems daktarams, asmenims, turintiems 1 metų teisėjo darbo stažą ar 3 m.darbo Aukšč.teismo teisėjų padėjėjų, teismo pirmininkų ar skyriaus pirmininko patarėjų, prokurorų, prokurorų pavaduotojų, advokatų, notarų ar Seimo kontrolieriaus darbo stažą, ar ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo stažą pagal V patvirtintą pareigybių sąrašą, bei asmenims, skiriamiems hipotekos teisėjais. Asmenys, turintys teisėjo darbo stažą, jei nuo darbo teisėjų praėjo ne daugiau kaip 5 m., iš karto gali būti skiriami apylinkės teismo teisėjais. Apygardos teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, turintis ne mažesnį kaip 5 m.apylinkės teisėjo darbo stažą. Prokurorai, turintys ne mažesnį kaip 10 m.prokuroro ar tardytojo darbo stažą, advokatai turintys ne mažesnį kaip 10 m.advokato darbo stažą, gali būti skiriami apygardos teisėjais, jei jie atliko 5 mėn.praktika teismuose ir išlaikė egzaminą. Apeliacinio teismo teisėju gali būti skiriamas asmuo, turintis ne mažesnį kaip 5 m.apygardos teismo teisėjo darbo stažą. Apygardos ar Apeliacinio teismo teisėjo kandidatūrai išrinkti Teisingumo ministerija skelbia viešą konkursą. Teisės krypties socialinių mokslų daktarai ir habilituoti daktarai, turintys ne mažesnį kaip 10 m.bendrąjį teisinio pedagoginio ir (ar) mokslinio darbo stažą, buvę Aukšč.teismo teisėjai, atleisti iš pareigų savo noru, išrinkti į kitas pareigas ar sutikę būti perkeliami į kitą darbą, iš karto gali būti skiriami apygardų teismų ir apeliacinio teismo teisėjais. Aukšč.teismo teisėju gali būti skiriamas apygardos teismo arba Apeliacinio teismo teisėjas, turintis ne mažesnį kaip 5 m.apygardos teismo ar Apeliacinio teismo teisėjo darbo stažą; buvęs Aukšč.teismo teisėjas, atleistas iš pareigų savo noru, išrinktas į kitas pareigas ar sutikęs būti perkeliamas į kitą darbą; teisės krypties socialinių mokslų habilituotas daktaras arba daktaras, turintis ne mažesnį kaip 10 m.teisinio darbo stažą; Gen.prokuratūros prokuroras, turintis ne mažesnį kaip 10 m.prokuroro darbo stažą, teisėjais gali būti skiriami iš karto. Konstitucinio teismo teisėjas, pasibaigus jo įgaliojimų laikui, jam pageidaujant, gali būti iš karto paskirtas bet kokio teismo teisėju. Administracinių teismų teisėjais gali būti skiriami ne jaunesni kaip 25 m.nepriekaištingos reputacijos asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą ir išlaikę teisėjo egzaminus. Pretendentai į apygardų adm.teismų teisėjus turi turėti ne mažesnį kaip 3 m.teisėjo, Aukšč.teismo teisėjų padėjėjų, teismo pirmininkų ar skyriaus pirmininko patarėjų, prokurorų, prokurorų pavaduotojų, advokatų, notarų ar Seimo kontrolieriaus darbo stažą, ar ne mažesnį kaip 5 metų teisinio darbo stažą pagal V patvirtintą pareigybių sąrašą ir laikėti konkursą.Pretendentai į L-vos vyriausiojo adm.teismo teisėjus turi turėti ne mažesnį kaip 10 m.teisėjo darbo stažą, iš jų ne mažiau kaip 5 m.apygardos, apygardos administracinio ar Apeliacinio teismo teisėjo darbo stažą, ar teisės krypties socialinių mokslų daktaro ar

71

habilituoto daktaro mokslinį laipsnį ir ne mažesnį kaip 10 m.teisinio pedagoginio darbo stažą, ar 10 m.darbo stažą valstybės tarnyboje ir laimėti konkursą.Adm.teismų teisėjais be egzaminų gali būti skiriami Konsti teismo Aukšč.teismo, Apeliacinio teismo teisėjai (taip pat buvę šių teismo teisėjai), apygardų, apylinkių teismų teisėjai, teisės krypties socialinių mokslų daktarai bei habilituoti daktarai. Yra numatyti tam tikri apribojimai eiti teisėjo pareigas.Teisėju negali būti asmuo, prieš tai buvęs teisėjų, prokuroru, advokatu, notaru, policijos ar vidaus reikalų sistemos darbuotoju ir atleistas už profesinės veiklos pažeidimus. Teisėjas negali būti skiriamas dirbti teisme, kuriame teisėju dirba jo sutuoktinis (buvęs sutuoktinis), vaikai (įvaikiai), tėvai (įtėviai), broliai, seserys (įbroliai, įseserės), pusbroliai, pusseserės. Aukšč.teismo teisėjus, o iš jų pirmininką, skiria ir atleidžia S-mas P teikimu. Apeliacinio teismo teisėjus, o iš jų pirmininką skiria P S-mo pritarimu. Apylinkių, apygardų ir specializuotų teismų teisėjus ir pirmininkus skiria, jų darbo vietas keičia P, jam pataria Teisėjų taryba. Asmuo, paskirtas teisėju, pradeda eiti pareigas tik po to, kai prisiekia jį paskyrusiems S-mui ar P. Apylinkių teismų teisėjai pirmą kartą skiriami 5 m.Pasibaigus šiam terminui, Teisėjų tarybai patarus, jie skiriami iki 65 m.Kitų teismų, išskyrus Aukšč., teisėjai skiriami iki 65 m. Aukšč.teismo teisėjai skiriami iki 70 m.Apylinkių teismo pirmininkai skiriami 5 m., apygardų pirmininkai ir skyrių pirmininkai-7 m., Apeliacinio teismo-8 m., Aukšč.teismo-9 m.

Visų teisėjų statusas yra vienodas. Jį apibūdina trys pagrindinės nuostatos: nepriklausomumas (teisėjas ir teismai, vykdydami teisnigumą, yra nepriklausomi, klauso tik įstatymo. Nepriklausomi nuo 1.byloje dalyvaujančių šalių bet kokio kišimosi; 2.valstybės valdžios, valdymo, taip pat visuomenės inst., korporacinių, teisėtų asmeninių ar kt.interesų įtakos.Kišimusi į teisėjo ar teismo veiklą laikomi mitingai, piketai bei kt.grupių ar pavienių asmenų veiksmai arčiau negu 75 m.iki teismo pastato ir teisme, jeigu jais siekiama paveikti teisėją ar teismą.), nekeičiamumas (teisėjas negali būti skiriamas į kitas pareigas ar kitą teismą be jo sutikimo. Teisėjai atleidžiami iš pareigų: savo noru; pasibaigus įgaliojimų laikui ar sulaukus įstatyme nustatyto pensinio amžiaus; dėl sveikatos būklės; išrinkus į kitas pareigas ar jų sutikimu perkėlus į kitą darbą; kai savo poelgiu pažemino teisėjo vardą; kai įsiteisėję juos apkaltinęs teismo nuosprendis. Aukšč.teismo pirmininką ir teisėjus, taip pat Apeliacinio teismo pirmininką ir teisėjus už šiurkštų K-jos pažeidimą ar priesaikos sulaužymą, taip pat paaiškėjus, kad padarytas nusikaltimas, S-mas gali pašalinti iš pareigų AP tvarka), neliečiamumas (teisėjas negali būti patruktas baudž.atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be S-mo, o tarp S-mo sesijų- be P sutikimo. Baudžiamąją bylą teisėjui gali iškelti tik Gen.prokuroras. Teisėjas negali būti patruktas adm.atsakomybės. Jam padarius adm.teisės pažeidimą, medžiaga perduodama teisingumo ministrui ar Aukšč.teismo pirmininkui drausminei bylai iškelti.Įstatymai numato atsakomybė už viešą teisėjo ar teismo įžeidimą, šmeižimą ar jo autoriteto žeminimą). Dar viena nepriklausomumo garantija-teisėjų materialinis nepriklausomumas. Ji pasireiškia tuo, kad teisėjui, kol jis eina pareigas, negali būti sumažintas atlyginimas. Teisėjams yra nustatyti ir tam tikri apribojimai: jie negali dalyvauti politinių partijų ir organizacijų veikloje, negali užimti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dribti verslo, komercijos ar kitokiose privačiose įstaigose ar įmonėse; gauti kito atlyginimo, išskyrus teisėjo atlyginimą bei užmokestį už pedagoginę ar kūrybinę veiklą.

K-je įtvirtinti šie teismų veiklos principai: 1.Teisingumą vykdo tik teismas (jis priima sprendimus ir nuosprendžius LR vardu. Šių funkcijų negali atlikti jokios kt.valdžios inst.ar pareigūnai); 2.teisėjų nepriklausomumas ir jų veiklos teisėtumas (teisėjai vykdydami teisingumą klauso tik įstatymo); 3.K-jos viršenybės principas (K-ja draudžia teisėjui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja K-jai. Tokiais atvejais teisėjas sustabdo bylą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą); 4.teisė į teisminę gynybą (asmuo kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą); 5.lygybės įstatymui ir teismui (žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, soc.padėties, tikėjimų ar pažiūrų); 6.valstybinės proceso kalbos principas (teismo procesas vyksta,sprendimai priimami ir skelbiami lietuvių kalba, jos nemokantiems garantuojama teisė turėti vertėją); 7.galimybė apskųsti ir peržiūrėti teismo sprendimą (asmuo, nepatenkintas pirmosios inst.teismo sprendimu, turi teisę jį apeliacine ar kasacine tvarka apskųsti); 8.valstybės atsakomybė už teismo klaidas (asmeniui padaryta materialinė ar moralinė žala turi būti atlyginta).4. Teisėjų konstitucinis statusas. Teisėjų parinkimas, reikalavimai. Kas gali būti teisėjais. Dvi grupės reikalavimų: 1. Profesiniai reikalavimai

72

1) turėti teisinį išsilavinimą (aukštąjį - baigti universitetą)2) išlaikyti teisėjų egzaminus (į teisėjo vietą skelbiamas konkursas). Išlaikiusieji egzaminus įrašomi į teisėjų

rezervą, iš kurio vėliau skiriami teisėjais.3) darbo stažas. Turi būti pagal profesiją. Stažas apibrėžiamas įvairiai: norint dirbti aukštesniame teisme, reikia

išdirbti žemesniame.2. Moraliniai reikalavimai:

1) nepriekaištinga reputacija. 2) neteistas, neturintis teistumo.3) objektyvumas - tik objektyvus asmuo, kuris nesusiję su organizacijomis, politinėmis partijomis, ar kitaip

suinteresuotas.Reikalavimų būna ir daugiau. Teisėjai į pareigas skiriami - skiria valstybės vadovas ar teisingumo ministras, ar vyriausybė. Gali skirti ir parlamentas (Lietuvoje skiria parlamentas su prezidentu). Kai kuriose valstybėse teisėjai renkami. Ši sistema paplitusi JAV - renkami valstijų teisėjai pagal valstijų konstitucijas. Reikalavimai ir draudimai:1.teisėjų nepriklausomumas. Deklaruojama visose konstitucijose. Nepriklausomumas nuo bet kokios valdžios: įstatymų leidžiamosios, vykdomosios.

2.teisėjų nepakeičiamumas. Teisėjai negali būti atleidžiami iš užimamų pareigų be įstatyme numatytų pagrindų. Tai taip pat teisėjų nepriklausomumas. Teisėjo kadencija baigiasi pasibaigus kadencijos terminui arba sulaukus pensijos. Kiti įstatymuose numatyti atvejai: jei teisėjas padaro nusikaltimą; teisėjas savo elgesiu pažemino teisėjo vardą.3.depolitizavimo principas. Neleidžiama dalyvauti jokioje politinėje veikloje. Šis principas traktuojamas nevienodai: kai kuriose valstybėse leidžiama būti parlamento nariu, tačiau be jokios partijos paramos. 4.draudžiama dirbti bet kokį darbą: valstybinės valdžios struktūrose, privačioje srityje. Išimtis - pedagoginis darbas.5.draudimas mažinti teisėjų atlyginimą. Atlyginimai gana aukšti. Šis draudimas yra įtvirtintas JAV konstitucijoje. Tai nepriklausomumo garantas. Atlyginimai skiriami iš biudžeto. JAV - teisėjų atlyginimas pagal didumą II vietoje po prezidento (Aukščiausiojo teismo teisėjas uždirba 165 tūkst. dolerių per metus).

18 tema. VIETOS SAVIVALDA IR VIETINIS VALDYMAS

1. Vietos savivaldos samprata. Savivalda parodo valdžios – vieno iš valstybės elementų – organizavimo ir įgyvendinimo tvarką tam tikroje valstybės teritorijoje. Kiekvienoje valstybėje organizuojamas centrinis ir vietos valdymas. Valstybės valdžia organizuojama teritoriniu principu. Valstybės teritorija skirstoma į smulkesnius teritorinius vienetus. Žemesnis administracinis teritorinis vienetas yra – savivaldybės. Savivaldybė – tai valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą ir Lietuvos Respublikos K užtikrintą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą.Demokratinėse valstybėse valdymas negali būti sutelkiamas vienos ar kelių institucijų rankose ir vykdomas vien centralizuotai. Esant decentralizavimui, centrinės valdžios funkcijos perduodamos savivaldybėms. Joms vadovauja išrinkti vadovai ir jos disponuoja patvirtintu biudžetu. Vietos bendruomenės interesams atstovauja vietos savivaldybės institucijos, kurios nėra pavaldžios valstybės institucijoms.

2. Vietos savivaldos sistemos. Savivaldos principai. XIX a. pasaulyje susikūrė ir ikišiol gyvuoja trys pagrindinės vietos savivaldos sistemos: 1) anglosaksų, kur nėra jokių centrinės valdžios institucijų atstovų vietose; 2) prancūzų, leidžianti centrinei valdžiai įsikišti per specialiai skiriamus atstovus ar kt. būdu; 3) vokiečių, kai vietos savivaldos veikia valstybės įgaliotos, o bendruomenė savarankiškai ir savo atsakomybe sprendžia uždavinius savo lygmeniu pagal įst. Reikalavimus. Savivaldybės pagal konstitucijos ir kt. įst. Apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai. Konstitucinis vietos savivaldos institucijų

73

savarankiškumo principas reiškia, kad pagal savo kompetenciją jos gali laisvai reikšti iniciatyvą ir priimti sprendimus. Jų priimtas teisėtas sprendimas neturi būti derinamas ar vėliau tvirtinamas valstybės institucijų.Lietuvoje savivalda grindžiama tokiais principais: 1) atsakingumo rinkėjams. Savivaldybės tarybos nariai, savivaldybės institucijos už savo veiką yra atskaitingi ir atsakingi rinkėjams; 2) gyventojų dalyvavimu tvarkant viešuosius savivaldybės reikalus; 3) savivaldybių ir valstybės interesų derinimu tvarkant viešuosius savivaldybių reikalus; 4) savivaldybių institucijų veiklos laisve ir savarankiškumu, kai jos, įgyvendindamos įst., kt. teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus; 5) veiklos skaidrumu; 6) bendruomenės ir pavienių savivaldybės gyventojų interesų derinimu savivaldybės institucijoms priimant sprendimus bendruomenės instresais; 7) žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimu ir gerbimu; 8) viešumu ir reagavimu į gyventojų nuomonę; 9) savivaldybės ir savivaldybės institucijų priimtų sprendimų teisėtumu. LRK reglamentuoja vietos savivaldą ir valdymą Lietyvoje. Savivaldybių institucijų sudarymo ir veiklos tvarką nustato LR vietos savivaldos įstatymas, priimtas 2000 10 12.

3. Vietos savivaldos instituto atsiradimas ir jo raida Lietuvoje. 4. Vietos savivaldos teisės šaltiniai, jų rūšys, teisinė galia. Europos vietos savivaldos chartija. 5. Vietos savivaldos institucijos. Vietos savivaldos institucijų formavimas. Vietos savivaldos institucijų kompetencija. Vietos savivaldos institucijų santykiai su valstybės valdžios institucijomis. Savivaldybės institucijos-tai savivaldybės taryba (atstovaujamoji inst.) ir savivaldybės valdyba bei sav.meras (vykdomosios inst.), turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises bei pareigas. Taryba susideda iš sav.tarybos narių. Jų skaičius priklauso nuo gyventojų toje sav.skaičiaus:1.daugiau kaip 500 tūks.gyventojų renka 51 tarybos narį; 2. nuo 300 tūks.iki 500 tūks.gyv.-41; 3.nuo 100 tūks.iki 300 tūkst.gyv.-31; 4.nuo 50 tūks.iki 100 tūks.-27; 5.nuo 20 tūks.iki 50 tūkst.-25; 6.iki 20 tūks-21.Tarybos nariai renkami 3 m.pagal proporcinę rinkimų sistemą, balsuojant už politinės partijos sąrašą ir iš sąrašo parenkant tris kandidatus, kuriuos rinkėjas nori matyti sąrašo pradžioje. Sprendimai taryboje priimami kolegialiai. Taryba savo įgaliojimų laikui suformuoja ir vykdomąsias inst.Iš tarybos narių renkamas meras ir mero siūlymu-vienas ar keli jo pavaduotojai, jie renkami slaptu balsavimu, laikomi išrinktais, jei už jų kandidatūras balsavo nustatyto viso tarybos narių skaičiaus dauguma. Taip pat iš tarybos narių sudaroma valdyba. Jos narių skaičių nustato pati taryba. Pirmajame naujai išrinktos tarybos posėdyje turi būti išrinktas savivaldybės meras. Savivaldybės inst.įgaliojimai pasibaigia, kai į pirmąjį posėdį susirenka naujai išrinkta taryba. Jame atsistatydina meras ir valdyba. Taip pat savivaldybės inst.įgaliojimai pasibaigia, kai sav.teritorijoje įveda,as tiesioginis valdymas.Sav.institucijų sprendimus įgyvendina bei jas techniškai aptarnauja administracija. Sav.teritorija yra padalijama į seniūnijas. Jas administruoja-seniūnas, kurį skiria ir atleidžia administratorius. Sav.funkcijos pagal veiklos pobūdį skirstomos į viešojo administravimo (jas atlieka taryba, kontrolierius, valdyba, meras, administracija, kitos įstaigos, tarnybos, tarnautojai) ir viešųjų paslaugų teikimo (jas teikia sav.įsteigti paslaugų teikėjai arba pagal su savivaldybėmis sudarytas sutartis-kiti fiziniai ar juridiniai asmenys. Sav.inst.veiklos klausimus galima suskirstyti į:1.socialines paslaugas gyventojams-švietimas, spc.apsauga, sveikatos priežiūra, kultūra ir laisvalaikio organizavimas; 2.komunalines paslaugas –būsto aptarnavimo paslaugos, vandens tiekimas ir nuotekų šalinimas, viešasis transportas, vietinės reikšmės kelių ir gatvių tiesimas, tvarkymas bei priežiūra. Vietos savivaldos organai dalyvauja apskričių ir valstybinėse programose, bet jie negali mažinti soc.aprūpinimo standartų, tačiau gali gerinti gyventojų sąlygas.

Taryba. Ji savo darbą organizuoja per sudaromų komitetų, komisijų ir kt.organų veiklą.Pagrindinė traybos veiklos forma posėdis. Jis yra teisėtas, jei jame dalyvauja nustatyto viso tarybos narių skaičiaus dauguma.Jie šaukiami ne rečiau kaip vieną kartą per ketvirtį ir yra vieši. Taryba svarstomais klausimais priima sprendimus ir organizuoja jų įgyvendinimą bei kontrolę.Jie priimami posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma. Jei balsai pasiskirsto po lygiai, sprendžiamąjį balsą turi meras. Tarybos narys neturi balsavimo teisės, kai sprendžiami su juo susiję klausimai. Tarybos sprendimai įsigalioja po jų priėmimo, jeigu juose nenustatyta vėlesnė įsigaliojimo data. Tarybos sprendimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo. Tarybos posėdžiuose svarstomi tik tie klausimai, dėl kurių yra pateikti sprendimų projektai. Be tarybos narių, jai leidus, dalyvauja ir gali pasisakyti sav.kontrolierius, administratorius,

74

apskrities viršininkas, V-bės atstovas, S-mo nariai. Antroji tarybos veiklos forma-komitetai. Jie yra tarybos organai, sudaryti klausimams preliminariai nagrinėti, rengti ir teikti tarybai, merui, valdybai bei kontroliuoti, kaip laikomasi įstatymų ir vykdomi tarybos, mero, valdybos sprendimai.Jie sudaromi iš tarybos narių, pirmininkai renkami mero siūlymu. Kiekvienoje sav.privaloma sudaryti Kontrolės komitetą. Į jį įeina vienodas visų sav.taryboje atstovaujamų partijų ar koalicijų deleguotų atstovų skaičius. Kontrolės komiteto narių skaičius neturi viršyti ketvirtadalio išrinktų tarybos narių. Kontrolės komitetas:1.siūlo sav.tarybai atleisti sav.kontrolierių; 2.teikia tarybai išvadas dėl kontrolieriaus veiklos rezultatų; 3.svarsto kontrolieriaus veiksmų plano projektą ir teikia jį tarybai tvirtinti, teikia pasiūlymus dėl šio plano papildymo ar keitimo; 4.svarsto kontrolieriaus parengtą ataskaitą dėl jo veiksmų plano įvykdymo, jos pagrindu rengia ir teikia tarybai išvadas dėl sav.turto ir lėšų naudojimo teisėtumo, tikslingumo ir efektyvumo bei dėl sav.kontrolieriaus veiklos; 5.siūlo tarybai atlikti nepriklausomą sav.turto ir lėšų naudojimo bei sav.veiklos auditą, teikia savo išvadas dėl audito rezultatų; 6.periodiškai (kartą per ketvirtį) svarsto, kaip vykdomas kontrolieriaus veiksmų planas, kontrolieriaus ar savo iniciatyva išklauso inst., įstaigų ir įmonių vadovus dėl kontrolieriaus atliktų patikrinimų metu nustatytų trūkumų ar pažeidimų pašalinimo. Prireikus kreipiasi į administratorių dėl kontrolieriaus reikalavimų įvykdymo;7.dirba pagal tarybos patvirtintą veiklos programą ir kiekvienų metų pabaigoje už savo veiklą atsiskaito tarybai. Sudarant kitus komitetus, laikomasi proporcingumo daugumos ir mažumos atstovavimo principo. Komitetų ir jų narių skaičių bei įgaliojimus, išskyrus Kontrolės komiteto, nustato taryba. Visi komitetai svarsto klausimus ir priima rekomendacinius sprendimus, kuriuos juos gavusieji privalo apsvarstyti. Jų darbe patariamojo balso teise gali dalyvauti ekspertai bei visuomenės atstovai ir sav.tarnautojai. Sav.taryba savo įgaliojimų laikui prie tarybos sudaro Administracinę komisiją. Ji nagrinėja Adm.teisės pažeidimų kodekso jai priskirtas adm.t.pažeidimų bylas. Taryba šios komisijos pirmininku mero teikimu skiria tarybos narį.Komisijos atsakingojo sekretoriaus pareigas atlieka administratoriaus paskirtas sav.tarnautojas. Gali būti sudaromos ir kitos nuolatinės (tos kadencijos laikotarpiui) bei laikinosios (atskiriems klausimams nagrinėti) komisijos. Šių komisijų nariais gali būti tarybos nariai, sav.tarnautojai bei gyvenamųjų vietovių bendruomenių atstovai. Taryba ne rečiau kaip vieną kartą per metus turi informuoti gyventojus apie savo ir jų suformuotų inst.veiklą, šalinti nurodytus trūkumus. Taryba: 1.tvirtina tarybos veiklos reglamentą; 2.renka bei prieš terminą iš pareigų atleidžia merą;3.mero teikimu skiria ir prieš terminą atleidžia mero pavaduotoją (jus), nustato jiems darbo užmokestį; 4.mero teikimu nustato mero pavaduotojo veiklos sritis; 5.sudaro valdybą; 6.sudaro tarybos komitetus ir komisijas; 7.renka Kontrolės komiteto pirmininką, jo teikimu skiria jo pavaduotoją, tvirtina šio komiteto veiklos programą; 8.mero teikimu tvirtina administracijos struktūrą, administracijos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą; 9.tvirtina sav.biudžetą ir jo įvykdymo apyskaitą, prireikus tikslina biudžetą; 10.priima sprendimus dėl papildomų bei planą viršijančių sav.biudžeto pajamų ir kitų lėšų paskirstymo bei tikslinės paskirties fondų sudarymo ir naudojimo; 11.skirsto biudžetinėms įstaigoms biudžeto asignavimus; 12.išklauso sav.tarybai atskaitingų inst.ataskaitas bei mero, administratoriaus, kontrolieriaus, biudžetinių ir viešųjų įstaigų, įmonių ir organizacijų vadovų atsakymus į tarybos narių paklausimus ir priima dėl jų sprendimus bei atlieka kt. funkcijas.Valdyba.Ji sudaroma tarybos įgaliojimų laikui iš tarybos narių, jos nariai pagal pareigas yra meras ir jo pavaduotojas(jai). Kitų narių kandidatūras teikia meras. Valdybos nariais negali būti Kontrolės k-to pirmininkas, jo pavaduotojas ir nariai. Valdyba savo veiklą organizuoja per posėdžius. Jų darbotvarkę sudaro meras. Ji gali būti papildyta ar pakeista valdybos sprendimu, pasiūlius nariams, kontrolieriui ar apskrities viršininkui. Posėdis yra teisėtas, jei jame dalyvauja ne mažiau kaip 2/3 visų jos narių. Sprendimai priimami posėdyje dalyvaujančių narių balsų dauguma ir įsigalioja juos pasirašius. Sprendimai, kuriuose nustatomos, keičiamos ar pripažįstamos netekusiomis galios teisės normos, įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo. Sprendimus pasirašo meras. Jis turi teisę nepasirašyti sprendimų, susijusių su valstybės deleguotomis funkcijomis, jeigu jie prieštarauja įstatymams. Taryba gali 1/3 tarybos narių iniciatyva pareikšti nepasitikėjimą visa valdyba ar atskiru valdybos nariu, jeigu už tai balsuoja nustatyto viso tarybos narių skaičiaus dauguma. Kai pareiškiamas nepasitikėjimas, valdyba ar jos narys privalo atsistatydinti. Jeigu sprendimas nepasitikėjimui pareikšti nepriimamas, tai šį klausimą svarstyti galima tik po pusės metų. Valdyba: 1.organizuoja savivaldybės biudžeto projekto rengimą, teikia jį ir biudžeto

75

įvykdymo apyskaitą tvirtinti tarybai; 2.priima sprendimus dėl sav.teritorijos raidos analizės, bendrųjų ilgalaikių socialinių, kultūrinių, ūkinių, investicinių, demografinių, nusikaltimų kontrolės ir prevencijos, ekologinių, sveikatos ir kt.programų projektų rengimo; 3.priima sprendimus dėl valstybės so.ir ekonominių programų tikslinių lėšų ir kt.valstybės fondų lėšų paskirstymo sav.biudžetinėms įstaigoms; 4.priima sprendimus dėl sav.gyvenamųjų patalpų nuomos mokesčio dydžio; 5.nagrinėja piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises į gyvenamuosius namus, jų dalį, butus, ūkinės ir komercinės paskirties pastatus; 6.skirsto gautą labdarą; 7.mero siūlymu sprendžia politinio (asmeninio) pasitikėjimo valstybės tarnautojų pareigybių steigimo klausimą, nustato jų skaičių; 8.nustato sav.tarnautojų skaičių ir atlieka kt.personalo valdymo funkcijas, priskirtas valdybai.Meras.Jis atstovauja sav.Meras: 1.nustato ir sudaro tarybos bei valdybos posėdžių darbotvarkes bei teikia sprendimų projektus, šaukia tarybos posėdžius ir jiems pirmininkauja, koordinuoja tarybos komitetų ir komisijų veiklą, pasirašo tarybos, valdybos sprendimus ir posėdžių, kuriems pirmininkavo, protokolus; 2.atstovauja pats arba įgalioja kt.asmenis atstovauti sav.teisme, bendraujant su kt.savivaldybėmis, valstybės ar užsienio valstybių institucijomis, kt.juridiniais ir fiziniais asmenimis; 3.atstovauja sav.Regiono plėtros taryboje ir turi sprendžiamojo balso teisę sudarant ir įgyvendinant regiono plėtros programą; 4.siūlo tarybai mero pavaduotojo(jų), valdybos narių ir komisijų pirmininkų kandidatūras, taip pat gali siūlyti atleisti juos iš pareigų; 5.sudaro sav.bendradarbiavimo su valstybės institucijomis, kt.savivaldybėmis bei užsienio inst.sutartis; 6.rūpinasi viešąją tvarka ir gyventojų rimtimi; 7.organizuoja vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendrąjį lavinimą, ikimokyklinį vaikų ugdymą, vaikų ir jaunimo papildomą ugdymą bei įgyvendina kitas jam priskirtas f-jas. Meras priima potvarkius.Meras netenka įgaliojimų, jeigu:1.1/3 tarybos narių iniciatyva pasiūloma ir už tai balsuoja nustatyto viso tarybos narių skaičiaus dauguma; 2.įsigalioja teismo nuosprendis dėl jo padarytų nusikaltimų; 3.jis neatsisako kito darbo ar pareigų; 4.sav.teritorijoje laikinai įvedamas tiesioginis valdymas. Mero pavaduotojas atlieka tarybos nustatytas funkcijas ir mero pavedimus. Kai meras negali eiti pareigų, mero pav.atlieka visas jo pareigas. Meras, jo pav.negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų, dirbti jokiose kitose valstybinėse ar privačiose įmonėse ir gauti papildomai jokio kito atlyginimo, išskyrus atlyginimą už kūrybinę veiklą.Savivaldybės kontrolės institucija. Sav.kontrolierius yra sav.kontrolės institucija, tiesiogiai kontroliuojanti sav.biudžeto naudojimą bei atliekanti vidaus audito funkcijas sav.Ji atskaitinga tarybai ir nesusijusi su tarybos įgaliojimų pabaiga.Kontrolieriaus teikimu taryba gali steigti (kai sav.gyventojų skaičius viršija 30 tūkst., privalo steigti) sav.kontrolieriaus tarnybą.Jai vadovauja sav.kontrolierius.Sav.kontrolierius, taip pat jo tarnybos nariai negali būti tarybos nariais.Sav.kontrolierius skiriamas 5 m.Pasibaigus kadencijai, jis gali vėl dalyvauti konkurse. Kadencijų skaičius asmeniui neribojamas. Asmuo turi turėti aukštąjį išsilavinimą ir ne mažesnį kaip 3 m.darbo stažą finansų, ekonomikos, kontrolės ar viešojo administravimo srityse. Pretendentų į sav.kontrolieriaus pareigas atrankos komisiją, į kurią savo atstovą deleguoja Finansų ministerija, tvirtina taryba. Konkursą organizuoja meras ar tarybos įgaliotas asmuo, o sprendimą dėl kontrolieriaus paskyrimo priima taryba.Sav.kontrolieriaus, taip pat jo tarnybos finansinį, ūkinį bei materialinį aptarnavimą atlieka sav.administracija. Sav.kontrolierius: 1.tvirtina sav.kontrolieriaus tarnybos pareigybių sąrašą, priima į tarnybą ir atleidžia iš jos tarnautojus; 2.organizuoja tarybos patvirtinto metinio sav.kontrolės tarnybos patikrinimų plano vykdymą; 3. atlieka ar organizuoja tikslinius patikrinimus bei revizijas sav.administracijoje, sav.biudžetinėse ir viešosiose įstaigose bei sav.kontroliuojamose įmonėse; 4.nustato tarnybos tarnautojų užduotis ir jų atlikimo metodus; 5. pagal S-mo kontrolierių prašymus teikia jiems reikalingą informaciją; 6.leidžia įsakymus; 7.kiekvienais metais iki sav.biudžeto patvirtinimo pateikia tarybai veiklos ataskaitą,o kai taryba ar Kontrolės komitetas reikalauja-teikia prašomą informaciją nustatytais terminais; 8.ne rečiau kaip 2 kartus per metus teikia Finansų m-jai informaciją apie Europos Sąjungos struktūrinių fondų bei kt.lėšų, skiriamų iš ES, naudojimą sav. Be kt. Sav.kontrolieriaus tarnybos tarnautojai:1.kontrolieriaus pavedimu atlieka planinius ir tikslinius patikrinimus bei revizijas sav.administracijoje, jos padaliniuose, sav.biudžetinėse ir viešosiose įstaigose bei sav.kontroliuojamose įmonėse; 2.tikrina sav.biudžeto lėšų naudojimo teisėtumą visose įstaigose, įmonėse bei organizacijose, kurioms tos lėšos skirtos; 3.nagrinėja gyventojų skundus ir pareiškimus; 4.Adm.t.pažeidimų kodekso nustatytais atvejais surašo adm.t.p.protokolus ir juos teikia nagrinėti sav.Adm.komisijai.

76

Savivaldybės viešojo administravimo įstaigos. Sav.administracija yra sav.įstaiga, kurią sudaro struktūriniai, struktūriniai teritoriniai padaliniai-seniūnijos- ir į juos neįeinantys viešojo administravimo bei paslaugų valstybės tarnautojai. Jos struktūrą, veiklos nuostatus ir darbo užmokesčio fondą mero teikimu tvirtina ar keičia sav.taryba, o etatus, administratoriaus teikimu tvirtina valdyba.Jos įgaliojimai nesusiję su tarybos įgaliojimų pabaiga.Sav.administratorius yra sav.adm.vadovas-karjeros valstybės tarnautojas, atsakingas ir atskaitingas merui.Sav.adm.tarnautojai negali būti tarybos nariais. Sav.administracija: 1.sav.teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja sav.inst.sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina; 2.įgyvendina įstatymus ir V-bės nutarimus, nereikalaujančius sav.inst.sprendimų; 3.organizuoja sav.biudžeto pajamų ir išlaidų bei kt.piniginių išteklių buhalterinės apskaitos tvarkymą, organizuoja ir kontroliuoja sav.turto valdymą ir naudojimą; 4.administruoja viešųjų paslaugų teikimą; 5.rengia sav.inst.sprendimų ir potvarkių projektus; 6.techniškai aptarnauja merą, kitas sav.inst.ir tarybos narius. Sav.administratorius: 1.atsako už vidaus administravimą sav.administracijoje; 2.administruoja asignavimus, tarybos skirtus sav.administracijai; 3.atsako už sav.biudžeto vykdymą ir sav.ūkinę bei financinę veiklą; 4.organizuoja sav.administracijos darbą; 5. skiria ir atleidžia valstybės viešojo administravimo ir paslaugų tarnautojus ir viešąsias paslaugas teikiančių įstaigų vadovus, koordinuoja ir kontroliuoja jų darbą; 6. organizuoja sav.viešojo adm.inst.tarnautojų mokymą bei tobulinimąsi bei kt. Kai sav. teritorijoje laikinai įvedamas tiesioginis valdymas, administratorius yra pavaldus ir atskaitingas V-bės įgaliotiniui. Seniūnija yra sav.administracijos struktūrinis teritorinis padalinys, veikiantis tam tikroje sav.teritorijos dalyje. Seniūnijos ribas, skaičių nustato sav.taryba. Seniūnijai vadovauja seniūnas. Jį konkurso būdu skiria ir atleidžia sav.administratorius. Seniūnijoje iš gyvenamųjų vietovių bendruomenės atstovų gali būti sudaroma patariamoji visuomeniniais pagrindais dirbanti seniūnijos taryba, jos nuostatus tvirtina meras. Seniūnija: 1.administruoja jai priskirtųjų paslaugų teikimą; 2.prireikus įvertina atskirų šeimų gyvenimo sąlygas ir praneša atitinkamiems sav.administravimo subjektams bei administratoriui dėl soc.paramos teikimo joms reikalingumo; 3.gali organizuoti soc.paramos teikimą ir pašalpų mokėjimą; 4.organizuoja seniūnijai priskirtų teritorijų ir kapinių priežiūrą; 5.organizuoja viešuosius darbus ir kt. Seniūnas ar jo įgaliotas asmuo dalyvauja sav.inst.posėdžiuose, kai svarstomi su seniūnijai priskirtos teritorijos bendruomenės gyvenimu susiję klausimai. Seniūnas: 1.atsako už seniūnijos vidaus vadybą; 2.administruoja asignavimus, skirtus seniūnijai; 3.kaimo gyvenamųjų vietovių seniūnijose ir miestuose, kuriuose nėra civ.metrikacijos skyrių bei notaro biurų, registruoja gimimus bei mirtis, atlieka notarinius ir kt.veiksmus; 4.pagal kompetenciją sudaro sutartis.Savivaldybių funkcijos.Jos pagal sprendimų priėmimo laisvę skirstomos į:I savarankiškąsias; II priskirtąsias(ribotai savarankiškas); III.valstybines (perduotas sav.); IV.sutartines-įgyvendinamas sutartimi. I.Jos atliekamos pagal suteiktą kompetenciją, įsipareigojimus savo bendruomenei ir jos interesais. Čia sav.turi sprendimų iniciatyvos, jų priėmimo bei įgyvendinimo laisvę. Tai pvz. 1.ikimokyklinis vaikų ugdymas; 2.vaikų ir jaunimo papildomas ugdymas bei užimtumas, profesinis mokymas; 3.suaugusiųjų neformalus švietimas; II Jos įgyvendinamos pagal įstatymus ir jų pagrindu priimtus kt.teisės aktus.Tai yra pvz.1.vaikų, jaunimo ir suaugusiųjų bendrojo lavinimo organizavimas; 2.kaimo bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių, gyvenančių toli nuo mokyklos, nemokamo pavėžėjimo į mokyklas ir į namus organizavimas; 3.vaikų ir jaunimo teisių apsauga, sav.teritorijoje gyvenančių vaikų iki 16 m.mokymosi bendrojo lavinimo ar kt.švietimo sistemos mokykloje užtikrinimas; 4.soc.paslaugų ir kt.soc.paramos teikimas; III.Jos yra:1.civilinės būklės aktų registravimas; 2.registrų tvarkymas ir duomenų teikimas valstybės registrams; 3.civ.saugos organizavimas; 4.sav.priešgaisrinių tarnybų organizavimas; 5.dalyvavimas valdant valstybinius parkus; 6.kompensacijų skaičiavimas ir mokėjimas; 7.mažas pajamas turinčių šeimų vaikų nemokamo maitinimo organizavimas visų tipų bendrojo lavinimo mokyklose; 8.soc.išmokų skaičiavimas ir mokėjimas; 9.sav.priskirtos valstybinės žemės ir kt.valstybės turto valdymas, naudojimas ir disponavimas juo patikėjimo teise; 10. piliečių prašymų atkurti nuosavybės teises į gyv.namus, jų dalį, butus, ūkinės ir komercinės paskirties pastatus nagrinėjimas bei sprendimų dėl nuosavybės teisės atkūrimo priėmimas. Valstybės funkcijos perduodamos sav.atsižvelgiant į gyventojų interesus. Jos perduodamos vadovaujantis įstatymais ir įgyvendinamos vadovaujantis teisės aktais. Sav.turi įstatymų nustatytą sprendimų priėmimo laisvę.

77

IV.Kaip sutartines funkcijas sav.gali atlikti kitas įstatyme numatytas valstybės funkcijas pagal su valstybės inst.ar įstaigomis sudarytas sutartis. Šių sutarčių sudarymui turi pritarti taryba.Sutartinės funkcijos paprastai yra trumpalaikės ar sezoninio pobūdžio.Savivaldybių ekonominės veiklos pagrindą sudaro sav.nuosavybė.Sav.sudaro ir tvirtina savo biudžetą, turi teisę nustatyti vietines rinkliavas, mokesčių bei rinkliavų lengvatas.Sav.turtas yra keturių rūšių.Sav.nuosavybės teise priklausantį turtą valdo, naudoja ir disponuoja juo tarybos. Kitos sav.inst., įmonės, įstaigos ir organizacijos joms patikėjimo teise perduotą sav.turtą valdo, naudoja bei disponuoja juo pagal įstatymus ir tarybų sprendimus. Sav. finansinius išteklius sudaro sav.biudžetas, nebiudžetinės lėšos. Biudžetas sudaromas ir tvirtinamas vieneriems m.Jo pajamos formuojamos iš pajamų už jos nuosavybei priklausančio turto eksploatavimą, iš jos teritorijoje esančių įmonių, įstaigų ir organizacijų mokamų mokesčių ir kt.pajamų šaltinių.Sav.biudžetams gali būti skiriamos iš valstybės biudžeto subsidijos. L-je savivaldybėms S-me, santykiuose su P, Vyriausybe ir tarp.organizacijose atstovauja Respublikinė savivaldybių asociacija. Ji yra ne pelno organizacija, jai draudžiama užsiimti komercine veikla. Jos veikla grindžiama narių savanoriškumo, demokratijos ir valdžios decentralizavimo principais. Jos nare gali būti kiekviena savivaldybės taryba, priėmusi savo sprendimą.

L-je ar savivaldybės laikosi K-jos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri V-bės skiriami atstovai. V-bės atstovas turi teisę: 1.tikrinimų metu gauti savivaldos inst.teisės aktų originalus, taip pat šių inst.vadovų paaiškinimus dėl teisės akto priėmimo tikslų bei aplinkybių, sprendimų įgyvendinimo būdų ir priemonių; kitais atvejais-savivaldos inst.posėdžių protokolų, priimtų dokumentų kopijas ir kitą aiškinamąją medžiagą; 2.dalyvauti savivaldybių tarybų bei valdybų posėdžiuose, įspėti apie svarstomų sprendimų projektuose esančius prieštaravimus įstatymams bei kitiems teisės aktams; jeigu yra tam tikras pagrindas, siūlyti sustabdyti teisės akto priėmimą; 3.nagrinėti savivaldos inst.priimtus teisės aktus, pažeidžiančius įstatymų ir kt.teisės aktų nuostatas, ir priimti dėl jų sprendimus pagal savo įgaliojimus; 4.susipažinti su S-mo ir V-bės dokumentais, kuriuose sprendžiami savivaldybių reikalai;5.dalyvauti S-mo ir V-bės posėdžiuose, valstybės inst.organizuojamuose renginiuose, kai svarstomi vietos savivaldos ar savivaldybių darbo klausimai.Sav.teritorijoje laikinai, bet ne ilgiau kaip iki kadencijos pabaigos, S-mo sprendimu gali būti įvestas tiesioginis valdymas. Tada taryba ir jos suformuotos inst.netenka savo įgaliojimų.Tiesioginis valdymas gali būti įvedamas, jeigu: 1.sav.institucijos savo veiksmais kėsinasi į valstybės teritorijos vientisumą bei konstitucinę santvarką; 2.teismai nustato, kad taryba nesilaiko K-jos, pažeidžia įstatymus; 3.taryba neišsirenka mero per nustatytą laiką; 4.tarybos posėdžiai šaukiami rečiau kaip vieną kartą per ketvirtį arba taryba pagal šiuos reikalavimus nesusirenka į posėdį 3 kartus iš eilės; 5.meras ir taryba nevykdo arba blogai vykdo valstybės deleguotus įgaliojimus ir nesilaiko V-bės įspėjimų; 6.kai pakartotiniai savivaldybės tarybos rinkimai pripažįstami negaliojančiais. Siūlymą laikinai įvesti tiesioginį valdymą S-mui gali pateikti V-bė ar Vyr.r.k-ja, o išvadas dėl tokio siūlymo pagrįstumo S-mui teikia Seimo valdymo reformų ir savivaldybių komitetas. S-mas, priimdamas sprendimą nustato naujų rinkimų į sav.tarybą datą. Priėmus S-mo nutarimą laikinai įvesti tiesioginį valdymą, V-bė per savaitę paskiria savo įgaliotinį laikinam valdymui bei administravimui. Šio įgaliotinio teikimu MP skiria įgaliotinio pavaduotoją. Išrinkus sav.merą, V-bės įgaliotinis ir jo pav., atitinkamai V-bės nutarimu ar MP potvarkiu iš pareigų atleidžiami. Vykdydamas suteiktus įgaliojimus V-bės įgaliotinis leidžia potvarkius. Jo priimtų sprendimų teisinę priežiūrą atlieka apskrities viršininkas.

5. Vietos savivaldos institucijų veiklos teisinės garantijos. Savivaldos institucijų administracinė priežiūra. Laikino tiesioginio valdymo įvedimo savivaldybės teritorijoje pagrindai.

6. Vietinio valdymo teisiniai pagrindai. Apskrities viršininko institucija, jos funkcijos ir įgaliojimai. 7. Vyriausybės atstovo institucija. Vyriausybės atstovo funkcijos ir įgaliojimai.

78