VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS

VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS

POLITIKOS MOKSLŲ IR DIPLOMATIJOS FAKULTETAS

POLITOLOGIJOS KATEDRA

Rasa Stancikaitė

KALNŲ KARABACHO KONFLIKTO ĮTAKA ARMĖNIJOS IR AZERBAIDŢANO

SANTYKIŲ RAIDAI

Magistro baigiamasis darbas

Šiuolaikinės Europos politikos programa, valstybinis kodas 62402S105

Politikos mokslų studijų kryptis

Vadovas (-ė)_____________________ _________ __________ (Moksl. laipsnis, vardas, pavardė) (Parašas) (Data)

Apginta ____________________ __________ __________ (Fakulteto dekanė) (Parašas) (Data)

Kaunas, 2010

TURINYS

Santrauka lietuvių kalba ............................................................................................................. I

Summary ..................................................................................................................................... II

Įvadas .......................................................................................................................................... 1

1. Kalnų Karabacho konfliktas ................................................................................................... 5

1. 1. Kalnų Karabacho istorinė raida, konflikto pradţia ir eiga ............................................ 6

1. 2. Tarptautinės bendruomenės pastangos sureguliuoti konfliktą ...................................... 8

2. Kalnų Karabacho svarba Armėnijos ir Azerbaidţano nacionaliniam

tapatumui ............................................................................................................................... 13

2. 1. Armėnijos istorinis poţiūris .......................................................................................... 13

2. 2. Azerbaidţano istorinis poţiūris .................................................................................... 16

2. 3. Nacionalinio tapatumo veiksnys ................................................................................... 19

2. 4. Armėnijos ir Azerbaidţano visuomenės nacionalistinės nuotaikos ............................. 20

2. 5. Kalnų Karabacho problemos sprendimas ..................................................................... 23

3. Kalnų Karabacho įtaką konfliktuojančių valstybių uţsienio ir vidaus politikos

formavimui ir nacionalinio saugumo sampratai .................................................................... 27

3. 1. Armėnijos pozicija ........................................................................................................ 27

3. 2. Azerbaidţano pozicija .................................................................................................. 30

3. 3. Armėnijos ir Azerbaidţano dvišaliai santykiai ............................................................. 32

4. Išorinių valstybių interesų įtaka Kalnų Karabacho konflikto dinamikai

bei Armėnijos ir Azerbaidţano santykiams ........................................................................... 35

4. 1. Rusijos interesai ............................................................................................................ 35

4. 2. Turkijos interesai .......................................................................................................... 40

4. 3. Irano interesai ............................................................................................................... 44

4. 4. JAV ir ES interesai ....................................................................................................... 46

Išvados ........................................................................................................................................ 49

Literatūros ir šaltinių sąrašas ...................................................................................................... 51

Rasa Stancikaitė, Kalnų Karabacho konflikto įtaka Armėnijos ir Azerbaidžano santykių raidai,

Magistro darbas, VDU, Kaunas, 2010.

SANTRAUKA

Praėjus 16 metų, kai Armėnija ir Azerbaidţanas pasirašė paliaubų susitarimą konflikte dėl

Kalnų Karabacho, šis regionas tebėra didelės įtampos ţidinys strategiškai svarbiame Pietų Kaukaze.

Pastaruoju metu iš Azerbaidţano pusės vis daţniau girdimi perspėjimai apie siekius ginklu susigrąţinti

ginčytinas Karabacho teritorijas. Realus konflikto atsinaujinimo pavojus dar labiau sustiprina ir taip

gilius istorinius nesutarimus tarp Azerbaidţano ir Armėnijos bei kelią grėsmę stabilumui visame Pietų

Kaukaze ir tarptautiniam priėjimui prie energijos išteklių Kaspijos jūros regione.

Darbo objektas yra Armėnijos ir Azerbaidţano tarpusavio santykiai, įtakojami Kalnų Karabacho

konflikto.

Darbe keliamas tikslas – apibrėţti ir pagrįsti Armėnijos ir Azerbaidţano nacionalinės savivokos

svarbą kaip pagrindinį (tarp kitų) veiksnį, lemiantį nesutarimą dėl Kalnų Karabacho. Kad šis tikslas

būtų pasiektas keliami tokie uţdaviniai: išanalizuoti Kalnų Karabacho konflikto pradţią ir eigą bei

tarptautinės bendruomenės pastangas sureguliuoti konfliktą; išnagrinėti Kalnų Karabacho regiono

istorinę svarbą Armėnijai ir Azerbaidţanui ir išanalizuoti Kalnų Karabacho konflikto įtaką Armėnijos ir

Azerbaidţiano santykiams per nacionalinę tapatumo prizmę; ištirti, kaip Kalnų Karabacho konfliktas

formuoja abiejų konfliktuojančių valstybių tiek vidaus, tiek išorės politikos gaires ir tiesiogiai veikia

šių šalių nacionalinio saugumo nuostatas; nurodyti Kalnų Karabacho konfliktą veikiančius strateginius

ir ekonominius Armėnijos ir Azerbaidţano bei išorinių veikėjų: Rusijos, Turkijos, Irano, JAV ir ES,

interesus, išanalizuoti, kaip šie interesai veikia Kalnų Karabacho konflikto dinamiką, konfliktuojančių

valstybių tarpusavio santykius ir santykius su išoriniais konflikto veikėjais. Darbo tikslui įgyvendinti

pasirinkti dokumentų analizės, lyginamasis ir aprašomasis tyrimų metodai.

Darbą apibendrina mintis, jog Armėnijos ir Azerbaidţano santykių raidą, veikiamą Kalnų

Karabacho konflikto, įtakoja ir ekonominiai, strateginiai interesai, tačiau svarbiausia yra nacionalinė

savivoka. Teritorinis vientisumas besiformuojančiai valstybių tapatybei yra pirmos eilės argumentas.

Neišbaigta, neapibrėţta teritorija ardo nacionalinės savivokos vientisumą. Armėnija ir Azerbaidţanas

kovoja dėl Karabacho, nes mato šį regioną, kaip vieną iš esminių tautinio tapatumo dalių.

I

Rasa Stancikaitė, The Influence of Nagorno - Karabakh Conflict upon Armenia - Azerbaijan Relations,

Master thesis, VMU, Kaunas, 2010.

SUMMARY

After 16 years, when Armenia and Azerbaijan have signed a truce agreement in the conflict over

Nagorno-Karabakh, the region still remains a high-voltage fireplace in strategically important South

Caucasus. Recently, from the side of Azerbaijani is more frequently heard warnings about the

ambitions to recover the disputed territory of Karabakh using weapon. The real risk of renewed conflict

further enhanced deep historical differences between Azerbaijan and Armenia and threaten the stability

of the entire South Caucasus and international access to energy resources in the Caspian Sea region.

The object of the work is relations between Armenia and Azerbaijan, affected by the Nagorno-

Karabakh conflict.

The aim of the work – to define and justify the Armenian and Azerbaijani national self-

consciousness importance as key (among others) factor leading to the disagreement over Nagorno-

Karabakh. To achieve this goal the following tasks: to analyze the initiation and progress of Nagorno-

Karabakh conflict and the efforts of the international community to resolve the conflict, to explore the

historical importance of Nagorno-Karabakh region to Armenia and Azerbaijan and to analyze the

Nagorno-Karabakh conflict impact on relations between Armenia and Azerbaijan through the prism of

national identity. To explore how Nagorno-Karabakh conflict shapes both internal and external policy

guidance of the two warring countries and directly affect the national security provisions of these

countries. To indicate the strategic and economic Armenia’s, Azerbaijan’s and the external actors':

Russia’s, Turkey’s, Iran’s, U.S.’s and EU’s, interests, which are affecting Nagorno-Karabakh conflict,

to analyze how these interests affect dynamics of Nagorno-Karabakh conflict, also to analyze relations

between warring states, and their relations with external actors in the conflict.

To achieve the aim of the work document analysis, comparative and descriptive research methods

were used.

The idea, which generalizes the work is that the development of Armenia’s and Azerbaijan’s

relations, affected by Nagorno-Karabakh conflict, are influenced by economic and strategic interests,

but the most important thing is perception of their national identity. The first-line argument for the

countries of emerging identity is territorial integrity. Inconsistent, vague area destroys national self-

consciousness integrity. Armenia and Azerbaijan struggle on Karabakh, because it is seen as region

which is one of the key components of national identity. II

1

ĮVADAS

Dabartinis Kaukazas susideda iš šiaurinės ir pietinės dalies. Šiaurinėje dalyje esanti teritorija

priklauso Rusijos Federacijai, pietinėje – įsikūrusios trys valstybės – Armėnija, Azerbaidţanas ir

Gruzija. Tarp dviejų Pietų Kaukazo valstybių - Armėnijos ir Azerbaidţano – prasidėjęs regioninis

konfliktas dėl Kalnų Karabacho nepriklausomybės, iškėlė pastarąsias valstybes į tarptautinę geopolitinę

areną.

Kalnų Karabachas - tai Azerbaidţano regionas pietų Kaukaze, kuriame armėnai sudaro

gyventojų daugumą. Kartu Kalnų Karabachas yra ir strategiškai svarbus regionas, kadangi uţ kelių

kilometrų nuo konflikto zonos eina pagrindinis dujotiekis, jungiantis Kaspijos jūroje esančius naftos

telkinius su pasaulio rinkomis.

Kalnų Karabacho konflikto prieţastys nurodomos labai skirtingos. Vieni sieja konfliktą su

istorine neapykanta ir etniniais bei religiniais skirtumais. Kiti nurodo geopolitinių interesų sankirtą kaip

pirminę prieţastį, kurioje veikia ne tik azerbaidţaniečiai bei armėnai, bet ir trečiosios šalys.

„Įšaldytas“ Karabacho konfliktas tęsiasi jau 16 metų ir per tą laiką nepavyko suderinti

konfliktuojančių pusių interesus bei surasti tinkamiausią sprendimą. Įsisenėjęs Kalnų Karabacho

konfliktas uţkerta kelią abipusiam glaudesniam bendradarbiavimui tarp konfliktuojančių valstybių, kas

kartu atveria galimybes plačiai veikti trečiosioms šalims. Tad įdomu, kodėl Azerbaidţanas negali

susitaikyti su Kalnų Karabacho praradimu, o Armėnija atsisakyti šio regiono, kurio turėjimas yra

didesnė problema nei praradimas.

Temos aktualumas

Praėjus 16 metų po Armėnija ir Azerbaidţanas pasirašytos paliaubų sutarties konflikte dėl

Kalnų Karabacho, šis regionas tebėra didelės įtampos ţidinys strategiškai svarbiame Pietų Kaukaze.

Pastaruoju metu iš Azerbaidţano politikų vis daţniau girdimi perspėjimai apie siekius ginklu

susigrąţinti ginčytinas Karabacho teritorijas. Realus konflikto atsinaujinimo pavojus dar labiau

sustiprina ir taip gilius istorinius nesutarimus tarp Azerbaidţano ir Armėnijos bei kelią grėsmę

stabilumui visame Pietų Kaukaze ir tarptautiniam priėjimui prie energijos išteklių Kaspijos jūros

regione.

2

Darbo objektas

Šio darbo objektas – Armėnijos ir Azerbaidţano tarpusavio santykiai, įtakojami Kalnų

Karabacho konflikto.

Darbo tikslas

Darbo tikslas – apibrėţti ir pagrįsti Armėnijos ir Azerbaidţano nacionalinės savivokos svarbą

kaip pagrindinį (tarp kitų) veiksnį, lemiantį nesutarimą dėl Kalnų Karabacho.

Darbo uţdaviniai

Darbo tikslą atskleisti padės šie uţdaviniai:

1. Trumpai išanalizuoti Kalnų Karabacho raidą, išnagrinėti Kalnų Karabacho konflikto,

prasidėjusio tarp dviejų Pietų Kaukazo kaimyninių valstybių: Armėnijos ir Azerbaidţano, byrant

Sovietų Sąjungai, pradţią ir eigą, išskirti tarptautinės bendruomenės pastangas konflikto

sureguliavimui.

2. Išnagrinėti Kalnų Karabacho regiono istorinę svarbą Armėnijos ir Azerbaidţano

valstybėms, kuri atskleidţia tikrąsias Kalnų Karabacho konflikto prieţastis, išanalizuoti kaip Armėnijos

ir Azerbaidţano kova dėl Kalnų Karabacho regiono formuoja valstybių nacionalinę savivoką, kuri

labiausiai ir įtakoja konfliktuojančių šalių santykius.

3. Ištirti, kaip Kalnų Karabacho konfliktas formuoja abiejų konfrontuojančių valstybių –

Armėnijos ir Azerbaidţano - tiek vidaus, tiek išorės politikos gaires ir tiesiogiai veikia šių šalių

nacionalinio saugumo nuostatas, kuriose teritorinei nuosavybei, išlaikančiai abiejų tautų identitetą, yra

skirtas esminis dėmesys.

4. Nurodyti Kalnų Karabacho konfliktą veikiančius kitus veiksnius, t. y. strateginius ir

ekonominius Armėnijos ir Azerbaidţano bei išorinių konflikto veikėjų - Rusijos, Turkijos, Irano, JAV

ir ES - interesus, išanalizuoti, kaip šie interesai veikia Kalnų Karabacho konflikto dinamiką,

konfliktuojančių valstybių tarpusavio santykius ir santykius su trečiosiomis konflikto šalimis.

Literatūros apţvalga

Atliekant šį darbą buvo naudojamas platus spektras šaltinių: monografijos, disertacijos,

straipsniai periodiniuose moksliniuose ir kitokiuose ţurnaluose, teisės aktai, politikos aktualijos

apţvalgos ir kitų interneto svetainių duomenys..

3

Vienas iš minėtinų autorių būtų Svante E. Cornell – ţymus specialistas politikos ir saugumo

klausimais Pietų Kaukaze, Turkijoje ir Centrinėje Azijoje. Jo monografija „The Nagorno – Karabakh

Conflict“ suteikė esminės informacijos apie Kalnų Karabacho konflikto eigą ir tarptautinės

bendruomenės pastangas sureguliuoti šį konfliktą.

Nagrinėjant Kalnų Karabacho įtaką Armėnijos ir Azerbaidţano vidaus ir uţsienio politikai bei

nacionaliniam saugumui reikšmingos informacijos suteikė šių valstybių uţsienio politikos bei

nacionalinio saugumo strategijų analizė.

Tyrinėjant Armėnijos ir Azerbaidţano nacionalinės savivokos veiksnį, kuris šiame darbe yra

svarbiausias, paţymėtini du darbai. A. Гужон „Новые соседи Европеиского Союза. Политические и

идентифицирующие стратегии в Украине, Беларуси и Молдове“ ir L. Jonavičius daktaro

disertacija „Išorinių veiksnių struktūrinis poveikis posovietinių reţimų transformacijai: Ukrainos ir

Gruzijos atvejai.“ Tai nėra darbai tiesiogiai susiję su Armėnija ir Azerbaidţanu, tačiau juose aprašomi

panašūs atvejai, kas leido prieiti prie svarbios išvados apie teritorinio vientisumo ir valstybių tapatybės

sąsają.

Kaip reikšmingas šaltinis paminėtina „International Crisis Group“ interneto svetainė

http://www.crisisgroup.org/. Tai nepriklausoma, ne pelno siekianti, nevyriausybinė organizacija, įkurta

konfliktų prevencijai ir sprendimui. Šios organizacijos pranešimai leido analizuoti Armėnijos ir

Azerbaidţano visuomenėje sparčiai augantį nacionalizmą.

Svarus lietuvių indelis į Pietų Kaukazo temos nagrinėjimą yra D. Vainalavičiaus daktaro

disertacija „Diplomatijos vaidmuo ir saugumo politikos sprendimai Pietų Kaukazo regione“. Ši

disertacija suteikė esminės informacijos apie išorinių Kalnų Karabacho konflikto veikėjų ekonominius

ir strateginius interesus. Kiti svarbūs šaltiniai lietuvių kalba yra analitinio pobūdţio straipsnius

publikuojanti interneto svetainė http://www.geopolitika.lt, kurioje ypač išsiskiria kuriame ypač

išsiskiria J. Motiejūno, V. Denisenko, V. Mitės, L. Kirvelytės ir R. Arutunian straipsniai.

Tyrimo metodai

Atliekant darbą buvo taikomi skirtingi tyrimų metodai:

Aprašomasis metodas taikytas apţvelgiant Kalnų Karabacho konflikto prieţastis, eigą.

Dokumentų analizės metodas taikytas analizuojant Armėnijos ir Azerbaidţano uţsienio

politikos bei nacionalinio saugumo strategijas.

http://www.crisisgroup.org/

http://www.geopolitika.lt/

4

Analizuojant Kalnų Karabacho konflikto dinamiką lemiančius išorinių veikėjų interesus,

konflikto įtaką Armėnijos ir Azerbaidţano tarpusavio santykių raidai bei santykiams su išorinėmis

konflikto valstybėmis, taikytas lyginamosios analizės metodas.

Darbo struktūra

Išsikelti uţdaviniai nagrinėjami keturiose darbo dalyse.

Pirmojoje dalyje nagrinėjamas Kalnų Karabacho konfliktas. Trumpai apţvelgiama Karabacho

regiono istorinė raida. Aiškinamasi, kas paskatino Kalnų Karabacho konflikto pradţią 1988 m.

Aprašoma konflikto, peraugusio į karą, eiga ir pabaiga, sukūrusi dar vieną „įšaldytą“ konfliktą.

Nurodomos tarptautinės bendruomenės – ESBO Minsko grupės - pastangos taikiai sureguliuoti Kalnų

Karabacho konfliktą.

Antroji dalis - Kalnų Karabacho regiono svarba Armėnijos ir Azerbaidţano nacionaliniam

tapatumui. Nurodomos Armėnijos ir Azerbaidţano istorinės teisės į Kalnų Karabachą, kurios atspindi

tikrąsias konflikto prieţastis. Analizuojama, kaip Armėnijos ir Azerbaidţano tarpusavio kova dėl Kalnų

Karabacho regiono sustiprino abiejų tautų identitetą, kaip nacionalinė savivoka veikia Armėnijos ir

Azerbaidţano visuomenės nuotaikas, kurios įtakoja šalių politinio elito sprendimus. Svarstoma, ar

įmanomas taikus Kalnų Karabacho problemos sprendimas bei Armėnijos ir Azerbaidţano valstybių

susitaikymas.

Trečiojoje dalyje analizuojama, kaip Kalnų Karabacho konfliktas veikia Armėnijos ir

Azerbaidţano valstybių uţsienio ir vidaus politikos formavimą ir nacionalinio saugumo sampratą.

Pateikiama Armėnijos ir Azerbaidţano uţsienio politikos bei nacionalinio saugumo strategijų analizė.

Išskiriami pagrindiniai abiejų šalių uţsienio politikos tikslai ir nurodomos grėsmės nacionaliniam

saugumui, kurios labiausiai yra įtakojamos Kalnų Karabacho konflikto. Nurodomas Armėnijos ir

Azerbaidţano dalyvavimas, įtakotas konflikto, tarptautiniame bendradarbiavime.

Ketvirtojoje dalyje nurodomi Kalnų Karabacho konfliktą veikiantys strateginiai ir ekonominiai

Armėnijos ir Azerbaidţano bei išorinių veikėjų: Rusijos, Turkijos, Irano, JAV ir ES, finansiškai ar per

karinį palaikymą remiančių vieną iš konflikto pusių, interesai. Analizuojama, kaip šie interesai veikia

Kalnų Karabacho konflikto dinamiką, Armėnijos ir Azerbaidţano dvišalius santykius ir santykius su

išorinėmis konflikto dalyvėmis.

5

KALNŲ KARABACHO KONFLIKTAS

Pietų Kaukaze esantis Kalnų Karabacho regionas tarp dviejų kaimyninių valstybių – Armėnijos

ir Azerbaidţano - sukėlė konfliktą. Nors Kalnų Karabachas yra Azerbaidţano regionas, tačiau jame

armėnai sudaro gyventojų daugumą. Taip šios ginčytinos teritorijos problemos sprendimas susiduria su

dviejų sunkiai suderinamų tarptautinės teisės normų – šalies teritorinio vientisumo ir tautų

apsisprendimo teisės – prieštaravimu.

Kalnų Karabachas - Azerbaidţano regionas pietų Kaukaze1

Kalnų Karabacho konfliktas - pirmasis rimtas tautų konfliktas buvusioje Sovietų Sąjungoje,

prasidėjęs 1988 m., 1992 m. peraugęs į tikrą Azerbaidţano ir Armėnijos, jau tapusių

nepriklausomomis respublikomis, karą ir besitęsiantis iki šiol. 1994 m. tarp konfliktuojančių pusių -

Armėnijos ir Azerbaidţano - buvo sudarytos paliaubos, paliekant Kalnų Karabachą de facto armėnų

kontrolei.

1 Šaltinis: Institute for Religious Minorities in the Islamic World. Rasta http://sumgait.info/caroline-cox/ethnic-cleansing-in-

progress/contents.htm (ţiūrėta 2010 04 30)

http://sumgait.info/caroline-cox/ethnic-cleansing-in-progress/contents.htm


6

Kelis dešimtmečius besitęsiantis Kalnų Karabacho konfliktas yra svarbiausias dalykas,

trukdantis Azerbaidţano ir Armėnijos santykių normalizavimui bei stabilumui visame Pietų Kaukaze.

Iki šiol kaimyninės šalys nepalaiko jokių formalių dvišalių ryšių, sukomplikavo santykius su

kaimyninėmis regiono valstybėmis, o Kalnų Karabacho klausimas išlieka skaudus abiejose

visuomenėse

Praėjus 16 metų nuo paliaubų sudarymo, Kalnų Karabacho regionas tebėra didelės įtampos

šaltinis šiuo metu strategiškai svarbiame Pietų Kaukaze.

1. 1. Kalnų Karabacho istorinė raida, konflikto pradţia ir eiga

I-ame mūsų eros amţiuje dalis Kaukazo Albanijos, pavadintos Arcachu, buvo nukariauta

Armėnijos, o XIII a. – arabų. Per šį laikotarpį regionui prigijo tiurkiškas pavadinimas Kalnų

Karabachas. XVII a. pradţioje regionas atiteko persams. Pastarieji suteikė regionui vietinę autonomiją

ir 1747 m. įkuriamas Karabacho chanatas. 1805 m. Kurekčiansko sutartį nulėmė Karabacho chanatas

prisijungimą prie Rusijos. Tačiau 1813 m. pagal Gulistano taikos sutartį Kalnų Karabachas tapo

Rusijos dalimi, o 1822 m. chanatas buvo likviduotas ir tapo Rusijos provincijos dalimi.2 1917 m.

Uţkaukazėje formuojantis nepriklausomoms valstybėms, naujai atsiradęs Azerbaidţanas, gavęs

tarptautinį pritarimą, paskelbė regioną savo dalimi, tuo sukeldamas vietos armėnų pasipriešinimą, kuris

peraugo į 1920 m. Kalnų Karabacho karą. 1921 m. karą pabaigė Uţkaukazę okupavusi TSRS, atidavusi

Kalnų Karabachą Azerbaidţanui. 1923 m. įkurtas Kalnų Karabacho autonominis regionas su sostine

Chankandy (Stepanakertas), kuriame dominavo armėnų etninė grupė.3 Ir po Sovietų Sąjungos ţlugimo

Kalnų Karabachas liko Azerbaidţano jurisdikcijoje.

1980 m. Gorbačiovo pradėta vykdyti ,,perestroika“ suteikė galimybę Karabacho armėnams

išreikšti savo etnines nuoskaudas. Kalnų Karabache gyvenę etniniai armėnai krikščionys pareiškė siekį

atsiskirti nuo kitos tautos ir religijos – musulmonų azerbaidţaniečių dominuojamos šalies.

Separatistinės šio regiono nuotaikos pradėjo reikštis 1987 metais, kai čia gyvenanti gausi armėnų

bendruomenė ėmė organizuotis atsiskirti nuo Azerbaidţano ir siekti susivienijimo su Armėnija. Iš

Sovietų Sąjungos vadovybės buvo pareikalauta perduoti Kalnų Karabachą Armėnijos SSR.

2 Армяно-азербайджанский конфликт в Нагорном Карабахе. Справка. 2009 05 05. Rasta

http://www.rian.ru/politics/20090505/169997689.html (ţiūrėta 2010 05 10) 3 Visockas, G. Tebesitęsiantis tautos skausmas. XXI amžiaus horizontai. 2010 m. sausio 29 d., Nr. 8 (1793). Rasta

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/01/29/istdab_01.html (ţiūrėta: 2010 04 15)

http://lt.wikipedia.org/wiki/TSRS

http://www.rian.ru/politics/20090505/169997689.html

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/01/29/istdab_01.html

7

Konfliktas uţsimezgė 1988 m., kai Kalnų Karabacho Nacionalinė taryba deklaravo siekį

prisijungti prie Armėnijos. Armėnijos politikai ir visuomenė visiškai palaikydami savo tėvynainius

Karabache, kreipėsi į SSRS vadovą Gorbačiovą su prašymu apsvarstyti Kalnų Karabacho armėnų

pageidavimus, tačiau SSRS Aukščiausioji Taryba atsisakė Armėnijai perduoti Kalnų Karabachą.

1989 m. rugsėjo mėn. Azerbaidţanas paskelbė Armėnijai ekonominę blokadą, reikalaudamas

Karabacho autonomijos panaikinimo.

Vis dėlto 1991 m. gruodţio mėn. įvyko referendumas dėl nepriklausomybės, kurį vietiniai

azerbaidţaniečiai boikotavo, tačiau dauguma Kalnų Karabacho gyventojų pasisakė uţ nepriklausomos

Kalnų Karabacho respublikos sukūrimą. Azerbaidţano vyriausybės atsakas buvo autonominio regiono

statuso panaikinimas.4 1992 m. Kalnų Karabachas paskelbė nepriklausomybę nuo Azerbaidţano.

Kalnų Karabacho nepriklausomybės paskelbimas sukėlė Armėnijos ir Azerbaidţano konfliktą,

išsirutuliojusį į karą 1992 m. Azerbaidţanas iki 1992 m. kontroliavo beveik pusę Kalnų Karabacho

regiono. 1992 m. Armėnija įgijo pranašumą uţvaldydama strategiškai svarbų Lačino koridorių, kuris

sujungia Armėniją ir Karabachą. 1993 m. karas išsiplėtė taip, jog jis buvo labiausiai palaikomas

Armėnijos pajėgų, kurios vykdė masines uţpuolamąsias operacijas azerbaidţaniečių gyvenamoje

teritorijoje. Taigi 1991 m., prasidėjus ginkluotai kovai, per du metus armėnų karinės pajėgos pradėjo

kontroliuoti Kalnų Karabachą, kartu okupuojant ir beveik 20 proc. Azerbaidţano teritorijos per Lačino

koridorių ir įskaitant vadinamas saugumo zonas.5

Šis karas, kaip jau yra įprasta XX amţiuje, baigėsi tautiniu valymu. Iš Azerbaidţano buvo

išvaryti 230 tūkst. armėnų, o Karabachą buvo priversti palikti 800 tūkst. azerbaidţaniečių.6

1994 m. vasario mėn., aktyviai tarpininkaujant Rusijai, tarp Armėnijos ir Azerbaidţano buvo

sudarytos paliaubos. Azerbaidţano, Armėnijos bei Kalnų Karabacho atstovai pasirašė Biškeko

protokolą dėl paliaubų, kuris galioja iki šiol. Protokolas įpareigojo valstybes sumaţinti karinę įtampą,

likviduoti konflikto padarinius, sudaryti paliaubas, kurios būtų patvirtintos tarptautiniu dokumentu,

pastarasis punktas iki šiol neįgyvendintas.7

4 Puleikytė, K. Kalnų Karabacho konfliktas: aklavietė be išeities? Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=3753

(ţiūrėta 2010 03 20) 5 Puleikytė, K. Kalnų Karabacho konfliktas. 2006 06 05. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=414 (ţiūrėta 2010 03 20)

6 Motiejūnas, J. Kalnų Karabachas – ilgo ir rimto ţaidimo dalis. 2008 11 17. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=2861

(ţiūrėta 2010 03 21) 7 Казимиров, В. Бишкекский протокол с призывом прекратить огонь. 2009 05 19. Rasta:

http://karabakh-news.com/4660-vladimir-kazimirovbishkekskijj-protokol.html (ţiūrėta 2010 05 10)

http://www.geopolitika.lt/?artc=3753





http://karabakh-news.com/4660-vladimir-kazimirovbishkekskijj-protokol.html

8

Kalnų Karabachas de facto paliktas armėnų kontrolei. Vadinamosios Kalnų Karabacho karinės

pajėgos, kurios faktiškai yra Armėnijos karinės pajėgos, kontroliuoja ne tik patį Kalnų Karabachą, bet

ir septynis šį regioną supančius Azerbaidţano rajonus, kurie sudaro tarsi apsauginį ţiedą aplink Kalnų

Karabachą.8

Nors 1994 m. geguţės mėn. buvo paskelbtos paliaubos, tačiau iki šiol nėra pasiekta jokios

realios paţangos, išsprendţiant šį konfliktą. Nepaisant to, jog Kalnų Karabacho vadovai paskelbė

regiono nepriklausomybę, jo statusas nėra pripaţintas kol kas jokios valstybės, įskaitant ir pačią

Armėniją.

1. 2. Tarptautinės bendruomenės pastangos sureguliuoti konfliktą

Vienos pirmųjų pastangų uţmegzti derybas tarp Kalnų Karabacho konflikto šalių buvo

inicijuotos Rusijos, Kazachstano, Irano, Turkijos ir Prancūzijos. Pirmosios keturios valstybės yra

ypatingai suinteresuotos Uţkaukazės regiono stabilumu ar nestabilumu dėl strateginių ir kitų interesų

tenkinimo. Tačiau sudarytų paliaubų susitarimų nuostatos buvo bereikšmės, nes abi konflikto pusės jų

nesilaikė.

Tarpininkavimo procesą, sprendţiant Kalnų Karabacho konfliktą, galima skirstyti į penkis

etapus. Pirmasis yra susijęs su 1992 m. ir Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos

(dabartinė Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) dominavimu. Antrasis etapas susijęs su

Rusijos pastangomis įgyvendinti savo interesus, kas leido daryti įtaką ir sumaţino ESBK vaidmenį.

Trečiasis etapas – bendradarbiavimo ir pasitikėjimo didinimas tarp ESBO ir Rusijos nuo 1994 m.

gruodţio mėn. iki 1996 m. pab. Tačiau tai nedavė jokių teigiamų rezultatų sprendţiant konfliktą.

Ketvirtasis etapas prasideda nuo1997 m., kai Rusija, Prancūzija ir JAV tapo Minsko grupės

pirmininkaujančiomis valstybėmis. Šis ţingsnis padidino tarptautinės bendruomenės dėmesį konfliktui.

Penktasis etapas - yra tiesioginės derybos tarp konfliktuojančių valstybių – Armėnijos ir

Azerbaidţano.9

8 Kirvelytė, L. Gordijo mazgo painiojimas. Atgimimas. 2008 spalio 10 – 16 d. Nr.36 (1004). Rasta

http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1223538367 (ţiūrėta 2010 03 25) 9 Cornell, S. The Nagorno – Karabakh Conflict. Department of East European Studies. Uppsala University, 1999, p. 119.

Rasta http://www.silkroadstudies.org/new/inside/publications/1999_NK_Book.pdf (ţiūrėta 2010 05 10)

http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1223538367

http://www.silkroadstudies.org/new/inside/publications/1999_NK_Book.pdf

9

1992 m. turėjo įvykti Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos (dabartinė Europos

saugumo ir bendradarbiavimo organizacija) rengiama Minsko konferencija dėl Kalnų Karabacho.

Konferencija taip ir nebuvo surengta, bet konferencijoje turėjusių dalyvauti šalių pagrindu sukurta

vadinamoji ESBO Minsko grupė.

Taigi nuo 1992 m. ESBO tapo pagrindiniu Kalnų Karabacho konflikto sprendimo paieškų

forumu, kada Armėnija ir Azerbaidţanas prisijungė prie šios organizacijos darbo. Minsko Grupė iki

šiol tarpininkauja nesibaigiantiems diplomatiniams mėginimams rasti Karabacho problemos sprendimą.

Šiai grupei pirmininkauja Prancūzija, Rusija ir Jungtinės Amerikos Valstijos. Joje dalyvauja

Baltarusija, Vokietija, Italija, Portugalija, Olandija, Švedija, Suomija ir Turkija.10

ESBO pastangomis buvo pasiekta nedaug, kadangi kiekviena iš konflikto šalių laikėsi pozicijos

esmingai nepriimtinos priešingai šaliai. Armėnija nenorėjo derėtis dėl karinių pajėgų išvedimo iki

Kalnų Karabacho nepriklausomybės pripaţinimo, remiantis tautų apsisprendimo teise, o Azerbaidţanas

bekompromisiškai laikėsi savo teritorinio integralumo ir reikalavo armėnų karinių pajėgų pasitraukimo

prieš svarstant kitus klausimus. Azerbaidţanas visą derybų laiką vengė tiesioginių derybų su Kalnų

Karabacho atstovais ir reikalavo kalbėtis tik su Armėnijos atstovais. Nuo 1996 m. Stepanakerto (Kalnų

Karabacho centras) atstovai pasiekė tai, kad susitarimai būtų pasirašomi trijų šalių.

1996 m. rugsėjo mėn. Minsko Grupė Lisabonos susitikime parengė tris principus, kurie turėjo

tapti Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo dalimi:

1) Armėnijos ir Azerbaidţano teritorinis vientisumas;

2) Kalnų Karabacho teisinis statusas, paremtas apsisrendimo teise ir suteikiantis Kalnų Karabacho

regionui maksimalią autonomiją nuo Azerbaidţano;

3) Kalnų Karabacho ir jo gyventojų saugumo garantas.11

Ši Lisabonos rekomendacija buvo patvirtinta visų valstybių dalyvių, išskyrus Armėnijos.

Armėnijos delegacija, nesutikdama patvirtinti šių principų, teigė, kad problemos sprendimas turi būti

rastas tarptautinės teisės ir principų fone, kurie uţfiksuoti Helsinkio baigiamajame akte, svarbiausia

atsiţvelgiant į tautos apsisprendimo teisę.12

Ši Armėnijos pozicija tavo dar viena kliūtimi taikiai

susitarti dėl Kalnų Karabacho.

10

Motiejūnas, J. Kalnų Karabachas – ilgo ir rimto ţaidimo dalis. 2008 11 17. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=2861

(ţiūrėta 2010 03 21) 11

Мехдиев, Е. Рол ОБСЕ в урегулировании нагорно – карабахского конфликта. Катедра дипломатии МГИМО(Y)

МИД России. 2008/10, p. 55. Rasta http://www.rau.su/observer/N10_2008/053_062.pdf (ţiūrėta 2010 03 25) 12

Cornell, S. The Nagorno – Karabakh Conflict. Department of East European Studies. Uppsala University, 1999, p. 225.

Rasta http://www.silkroadstudies.org/new/inside/publications/1999_NK_Book.pdf (ţiūrėta 2010 05 10)



http://www.rau.su/observer/N10_2008/053_062.pdf


10

1997 m. rugsėjo mėn. Minsko Grupė vėl parengė kelių etapų sprendimo planą, numatantį

armėnų pasitraukimą iš septynių azerbaidţaniečiams priklausančių rajonų ir perėjo prie klausimo dėl

Kalnų Karabacho statuso galutinio išsprendimo. Šis Minsko Grupės planas iš Azerbaidţano pusės buvo

priimtas, su išlygomis priimtas ir Armėnijos, tačiau kategoriškai atmestas Kalnų Karabacho atstovų.

Nors šalys sutarė tęsti derybas, remiantis ESBO planu, tačiau jų viduje buvo daug prieštaravimų. 1998

m. vasario mėn. po sunkios kritikos Armėnijos prezidentas L. Ter Petrosianas, sąlygiškai priėmęs

ESBO planą, buvo priverstas atsistatydinti ir jį pakeitė R. Kočarianas, buvęs Kalnų Karabacho

„prezidentas“. Nuo tada derybos, remiantis ESBO planu atrodo nebeįmanomas.13

1998 m. lapkričio mėn. Minsko grupė pasiūlė naują konflikto sureguliavimo planą „bendros

valstybės“ fone. Tačiau šiai idėjai grieţtai nepritarė Azerbaidţano politikai.14

2002 m. Armėnija ir Azerbaidţanas pasikeitė vadinamais „diplomatiniais šauksmais“, kai JT

Generalinės Asamblėjos kalbose šių šalių atstovai kaltino vienas kitą naudojant „šiurkščių ir

apgaulingų manipuliacijų“ taktiką. Abiejų konfliktuojančių valstybių vyriausybės ne tik nepadarė jokio

akivaizdaus progreso, bet kartu ir maţina tarptautinės bendruomenės viltis galutinai išspręsti

konfliktą.15

Nors tarptautinės bendruomenės pastangos sureguliuoti Kalnų Karabacho konfliktą manoma

baigiasi ties 2003 m., tačiau 2004 m. laikomi laikotarpiu, kada derybos tarp Armėnijos ir Azerbaidţano

suintensyvėjo.

2004 m. balandţio mėn. Minsko grupės iniciatyva buvo surengtas konfliktuojančių valstybių

uţsienio reikalų ministrų susitikimas Prahoje. 2003 m. abiejose valstybėse buvo išrinkti nauji

prezidentai ir būtent Prahoje derybos tarp Armėnijos ir Azerbaidţano įgavo naują turinį.16

2006 m. Bukarešte Minsko grupė pateikė pasiūlymą ateityje surengti referendumą dėl Kalnų

Karabacho statuso.17

2007 m. Minsko grupės dalyvės Madride pateikė pagrindinius Kalnų Karabacho konflikto

sureguliavimo principus, galiojančius iki šiol. Šie principai numato sugrąţinti į Azerbaidţano kontrolę

teritorijas aplink Kalnų Karabachą ir suteikti regionui laikiną statusą, numatantį saugumo ir

autonomijos garantijas. Buvo numatyta galimybė įsteigti koridorių tarp Armėnijos ir Kalnų Karabacho,

13

Puleikytė, K. Kalnų Karabacho konfliktas. 2006 06 05. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=414 (ţiūrėta 2010 03 20) 14

Армянская агрессия. Посольства Азербайджанской Республики в Республике Молдова. Rasta

http://www.azembassy.md/politics-ru/ (ţiūrėta 2010 04 07) 15


Cornell, S. The Nagorno – Karabakh Conflict. Department of East European Studies. Uppsala University, 1999, p. 227.

Rasta http://www.silkroadstudies.org/new/inside/publications/1999_NK_Book.pdf (ţiūrėta 2010 05 10) 17

Армянская агрессия. Посольства Азербайджанской Республики в Республике Молдова. Rasta

http://www.azembassy.md/politics-ru/ (ţiūrėta 2010 04 07)






11

ateityje galutinai nustatyti juridinį Kalnų Karabacho statusą per balsavimą, garantuoti teisę visiems

pabėgėliams ir perkeltiems asmenims sugrįţti namo ir suteikti tarptautines saugumo garantijas, taip pat

ir surengiant taikos palaikymo operaciją.18

Šie sudarė bene geriausią pagrindą susitarti. Tuo metu

Armėnija ir Azerbaidţanas paţymėjo, kad iš principo sutinka su koncepcija, tačiau pristigo politinės

valios jos nuostatoms įgyvendinti.

Atsiţvelgiant į tai, kad Azerbaidţano, Kalnų Karabacho, Armėnijos vadovų pareiškimuose

nepastebima jokių pasikeitimų, daroma išvada, jog tarpininkaujančios šalys derasi tarp savęs ir, matyt,

bandys priversti konfliktuojančias šalis įgyvendinti tarpininkų suderintus sprendimus.

Abejojama, kad Minsko Grupė yra pakankamai objektyvus ir neutralus derybininkas, nes jos

narė Rusija teikė ir atskiras savo iniciatyvas šiuo klausimu, kas parodė jos siekį išlaikyti savo įtaką

Uţkaukazėje. Manipuliuodama Kalnų Karabacho problema, Rusija mėgina didinti nestabilumą

Armėnijoje, silpninti abiejų konfliktuojančių valstybių euroatlantinės integracijos galimybes. Tai

sukelia trikdţių Azerbaidţano ekonominiams ir prekybos kontraktams su Vakarų valstybėmis19

.

Tiesioginiai reguliarūs Armėnijos ir Azerbaidţano prezidentų susitikimai vyksta nuo 2003 m.

gruodţio mėn., tačiau per juos paţangos nepasiekta. Abi šalys laikosi principingos ir nelanksčios

laikysenos: Azerbaidţanas tvirtina neketinantis nusileisti teritorinio integralumo principui, tuo tarpu

Armėnija teigia besiremianti ţmonių teisės į apsisprendimą principu. Azerbaidţanas Kalnų Karabacho

regiono statuso klausimą ketina pradėti svarstyti tik tada, kai iš jo bus išvestos Armėnijos karinės

pajėgos, o Armėnija tikina neišvesianti savo pajėgų tol, kol bus priimtas sprendimas dėl Kalnų

Karabacho statuso. Abi konflikto šalys kol kas nerodo pasirengimo daryti abipusių nuolaidų, nes Kalnų

Karabacho klausimas yra labai „uţaštrintas“ Armėnijos ir Azerbaidţano visuomenėje.20

Taigi viena iš rimčiausių kliūčių tolesnėms deryboms ir paţangai, sprendţiant konfliktą, yra

Armėnijos ir Azerbaidţano maţos pastangos ir dėmesys. Azerbaidţanas nuolat apeliuoja į tai, jog

Armėnija paţeidė jo teritorijos suverenitetą ir yra pateikusi miglotus paţadus pasiūlyti Kalnų

Karabachui autonomiją, taikos procesui įvykus. Tuo tarpu Armėnija nesutinka su konflikto sprendimu,

kuriuo siūloma Kalnų Karabachą grąţinti Azerbaidţano kontrolei, kuomet šiuo metu regionas

praktiškai kontroliuojamas Armėnijos ir didţioji dauguma gyventojų yra etniniai armėnai.

18

Россия, Армения и Азербайджан согласовали преамбулу документа по Нагорному Карабаху. Кавказский узел.

2010 01 25. Rasta http://www.kavkaz-uzel.ru/articles/164633/ (ţiūrėta 2010 03 29) 19

Vainalavičius, D. Diplomatijos vaidmuo ir saugumo politikos sprendimai Pietų Kaukazo regione. Daktaro disertacija.

Kaunas: VDU, 2008. P. 72. Rasta http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20090728_093114-

75941/DS.005.0.01.ETD (ţiūrėta 2010 03 10) 20

Kirvelytė, L. Gordijo mazgo painiojimas. Atgimimas. 2008 spalio 10 – 16 d. Nr.36 (1004). Rasta

http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1223538367 (ţiūrėta 2010 03 25)

http://www.kavkaz-uzel.ru/articles/164633/

http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2009~D_20090728_093114-75941/DS.005.0.01.ETD



12

Pastebėta, kad ir nevyriausybinės organizacijos siūlo savo planus Kalnų Karabacho problemos

sprendimui. Viena tokių autoritetingų organizacijų, kaip International Crisis Group, išplatino

pranešimą, kuriame nurodomi pagrindinės konflikto išsprendimo tezės:

tarptautinių jėgų sklaida taikos palaikymui Kalnų Karabache;

Armėnijos pajėgų išvedimas iš Kalnų Karabacho ir visų okupuotų zonų, specialių sąlygų

sudarymas Kelbadţaro ir Lačino rajonams;

Pabėgėlių sugrįţimas į Kalnų Karabacho regioną;

Kalnų Karabacho statusą nustatyti visuotiniu balsavimu;

Atnaujinti visus transporto ir prekybos kelius.21

International Crisis Group taip pat kreipėsi į Armėnijos ir Azerbaidţano vyriausybes ir de facto

Kalnų Karabacho vadovybę su rekomendacijomis:

Vadovautis 1994 m. sudarytų paliaubų pagrindu, susilaikyti nuo jėgos panaudojimo, maţinti

biudţeto augimą, skirtą karo tikslams, konflikto pusėms nustoti kaltinti vienai kitą ir skleisti

provokuojančius bei karinio pobūdţio pranešimus;

Neoficialios diplomatijos ir vykstančių diskusijų pagalba ieškoti Kalnų Karabacho problemos

sprendimo kompromisų, atsiţvelgiant į jau principus, kurie buvo jau išsakyti konfliktuojančių

pusių politiniuose debatuose;

De facto Kalnų Karabacho vadovybė turi nutraukti pagalbą, kuria padedam armėnams įsikelti į

okupuotas teritorijas;

Azerbaidţanas turi leisti Karabache gyvenantiems azerbaidţaniečiams išsirinkti savo bendrijos

valdţią ir pareikšti iniciatyvas dėl politinio skaidrumo didinimo ir korupcijos maţinimo, kad

pelnas, gautas uţ naftos pardavimą, būtų naudojamas visų Kalnų Karabacho gerovei uţtikrinti,

o ne tik armėnų.22

Nors ir tokios nevyriausybinės organizacijos kaip International Crisis Group teikia konflikto

sureguliavimo rekomendacijas, tačiau jų turinys atspindi Minsko grupę sudarančių valstybių poţiūrį.

21

Мехдиев, Е. Рол ОБСЕ в урегулировании нагорно – карабахского конфликта. Катедра дипломатии МГИМО(Y)

МИД России. 2008/10, p. 59. Rasta http://www.rau.su/observer/N10_2008/053_062.pdf (ţiūrėta 2010 03 25) 22

Ten pat.


13

Tai, ko nepavyko išspręsti byrančiai Sovietų Sąjungai – Karabacho problemos, iki šiol bando

išspręsti vadinamoji ESBO Minsko grupė. Nepaisant daugybės susitikimų ir įvairiausių deklaracijų apie

referendumus ir plebiscitus, autonomijas ir galimus teritorinius pakeitimus, iki šiol nieko nepasiekta.

Azerbaidţanas nesutinka su dalies savo teritorijos atplėšimu, o Armėnija ir toliau tebėra tvirtai

įsitikinusi, kad Karabachas istoriškai jai priklauso ir turi priklausyti ateityje.23

2. KALNŲ KARABACHO SVARBA ARMĖNIJOS IR

AZERBAIDŢANO NACIONALINIAM TAPATUMUI

Kelis dešimtmečius besitęsiantis Kalnų Karabacho konfliktas yra svarbiausias dalykas,

trukdantis Azerbaidţano ir Armėnijos santykių normalizavimui bei stabilumui visame Pietų Kaukaze.

Iki šiol kaimyninės šalys nepalaiko jokių formalių dvišalių ryšių, sukomplikavo santykius su

kaimyninėmis regiono valstybėmis, o Kalnų Karabacho klausimas išlieka skaudus abiejose

visuomenėse.

Kyla pagrįstas klausimas, kodėl Azerbaidţanas negali susitaikyti su Kalnų Karabacho

praradimu, o Armėnija rasti savyje politinės valios atsisakyti regiono, kurio turėjimas yra didesnė

problema nei praradimas?

Suvokti tikrąsias armėnų ir azerbaidţaniečių nesutarimų prieţastis gali padėti įsigilinimas į šių

tautų istorinį kontekstą dėl Kalnų Karabacho.

2. 1. Armėnijos istorinis poţiūris

Armėnija iš kitų Kaukazo valstybių išsiskiria skaitlinga diaspora. Istoriniai kataklizmai lėmė,

kad apie 60 proc. visų armėnų (8–10 mln. ţmonių) gyvena uţ Armėnijos ribų. Diasporos veiksnys

lemia ir Kalnų Karabacho konfliktą. Ginčytinoje teritorijoje didţiumą dalį, apie 90 proc., sudaro

armėnai.24

23

Mitė, V. Azerbaidţano ir Armėnijos konflikte – vien karinga retorika ir neţinomybė. 2010 02 20. Rasta

http://www.balsas.lt/naujiena/375851/azerbaidzano-ir-armenijos-konflikte-vien-karinga-retorika-ir-nezinomybe/2

(ţiūrėta 2010 03 18) 24

Armenian diaspora. Rasta http://en.wikipedia.org/wiki/Armenian_diaspora (ţiūrėta 2010 04 10)


http://en.wikipedia.org/wiki/Armenian_diaspora

14

Taigi formaliai ir faktiškai Kalnų Karabacho konfliktą sukėlė armėnų siekis prisijungti šį

regioną, kurį armėnai vadina Arcachu. Armėnija reiškia teisę į Kalnų Karabachą, teigdami, kad tai jų

istorinis regionas.

Armėnija teigia, Arcachas – tai istorinis Karabacho pavadinimas. I tūkstantmetyje pr. Kr.

Arcachas uţmezgė politinius bei kultūrinius ryšius su Asirija ir Urartu. Archeologiniai tyrinėjimai

parodė, kad Urartu valdovo Sardur II kariuomenė buvo nukariavusi Arcachą. Urartu karalystė ir joje

gyvenančios gentys suvaidino ypatingą vaidmenį armėnų tautos formavimuisi. Ţlugus Urartu karalyste,

regione pradėjo dominuoti armėnų etninė grupė, kuri sukūrė Armėnijos karalystę, į kurios sudėti įėjo

Arcachas, dabar vadinamas Karabachu. V a. rytinė Armėnijos dalis kartu su Arcachu priklausė Persų

imperijai. Galingosios imperijos kovojo tarpusavyje ir Arcachas priklausydavo tai vienai, tai kitai

imperijai, o XIII a. Arcachas pavadintas Karabachu. XVIII a. Karabacho princas įkūrė Karabacho

chanatą, o save paskyrė chanu. Į regioną pradėjo skverbtis kitos etninės grupės, kurios vėliau pakeitė

Karabacho etninę sudėtį. XIX a. Karabacho chanatas ir beveik visa rytinė Armėnijos dalis sutartimi

atiteko Rusijai. Uţkaukazė buvo padalinta į penkias gubernijas: Kutaisi, Tiflis, Jerevaną, Baku bei

Jelizavetpolį. Rytinė Armėnijos dalis priklausė Jerevano gubernijai.25

1918 m. Uţkaukazės Seimas išsakė siekius atsiskirti nuo Rusijos ir sukurti Federacinę

Uţkaukazės respubliką, tačiau ji gyvavo neilgai. Gruzija, Armėnija ir Azerbaidţanas paskelbė savo

nepriklausomų valstybių sukūrimą. Kalnų Karabachas įėjo į Jelizavetpolio guberniją. Azerbaidţanas

nepaisydamas etninio principo savo valstybę sukūrė inkorporuodamas Jelizavetpolio ir Baku

gubernijas. Tuo būdu į Azerbaidţano sudėtį įėjo istorinės Armėnijos vietovės – Karabachas ir

Zangezūras, kuriuose dominavo armėnai. Dėl Osmanų imperijos vykdomų armėnų ţudynių 1915 –1917

m. Armėnija buvo nusilpusi ir negalėjo susigrąţinti jai anksčiau priklausiusių teritorijų. Tuo tarpu

Kalnų Karabachas ir Zangezūras atsisakė pripaţinti pavaldumą Azerbaidţano valstybei. 1918 m.

Karabacho armėnai suvaţiavimo metu paskelbė, kad Karabachas bus nepriklausomas administracinis

vienetas. Azerbaidţano vyriausybė bandė inkorporuoti Karabachą į savo sudėtį, pasitelkdama Turkijos

karines pajėgas, tačiau armėnai ir toliau nepakluso. Turkijos karinės pajėgos pradėjo masines armėnų

ţudynes. Buvo pareikalauta, kad Karabacho armėnai nusiginkluotų ir pripaţintų pavaldumą

Azerbaidţanui, tačiau armėnai atmetė šį pasiūlymą. Ţudynės tęsėsi, o suėmus inteligentijos atstovus,

kovos buvo atsisakyta ir buvo pradėta ruoštis rezistenciniam pasipriešinimui. Turkijai pralaimėjus

Pirmajame Pasauliniame kare, naujas valstybių ribas turėjo padėti nustatyti Anglija. Buvo manoma, kad

Azerbaidţanas suvaidins lemiamą vaidmenį, jis taps priešakiniu postu vakarų ir pietų Kaukaze, kuris

25

http://www.nkr.arm/eng/history/drevnost.htm

15

bus barjeras regiono sovietizacijai. Remiantis politiniais išskaičiavimais, o ne etnine regiono struktūra,

Anglija rėmė Karabacho inkorporaciją į Azerbaidţaną. Susirėmimai tęsėsi, tačiau Karabachas ir toliau

išliko autonomine sritimi. Kiek vėliau Azerbaidţanas buvo okupuotas SSRS, 1923 m. buvo sukurta

Kalnų Karabacho autonominė sritis.26

Armėnai akcentuoja, kad Azerbaidţano dalimi Karabachas,

neklausiant jo valios, tapo bolševikų sprendimu.

Sovietų Sąjungoje M. Gorbačiovui pradėjus perestroiką, armėnai ėmė atvirai svarstyti Kalnų

Karabacho, savo istorinio regiono, klausimą. Ten gyvenanti etninių armėnų dauguma ėmė organizuotis

atsiskirti nuo Azerbaidţano ir siekti susivienijimo su Armėnija. Kalnų Karabacho autonomiją jie laikė

fiktyvia: vyko religiniai, kultūriniai persekiojimai, sudarkyta baţnyčia, kapai, kalba uţdrausta.

Sumgaito mieste prie Baku įvykdytos armėnų ţudynės galutinai paaštrino konfliktą. Karabache

gyvenantys armėnai išsirinko savo nacionalinę tarybą, deklaravusią Karabacho pasitraukimą iš

Azerbaidţano. Maskva, kuriam laikui įsteigusi specialųjį administracinį komitetą, jį panaikino,

sugrąţino tiesioginį Karabacho valdymą Azerbaidţanui. 1989 m. gruodį Armėnijos Aukščiausioji

taryba pasipriešino ir paskelbė Karabachą Armėnijos dalimi.

Armėnai niekada nesusitaikė, kad dėl Stalino politikos, Kalnų Karabachas atsidūrė

Azerbaidţano sudėtyje, kurioje ir liko subyrėjus Sovietų Sąjungai. Armėnijos politinis elitas pasisakė

uţ tai, kad Karabachas turi būti tuo, kuo jis ir turėjo būti – Armėnijos dalimi. Armėnijos nuomone,

tautos apsisprendimo teisė ne maţiau svarbi uţ teritorinio vientisumo principą.

Tačiau paprastai teritorinės pretenzijos yra sprendţiamos tik jėga, todėl tarp Armėnijos ir

Azerbaidţano kilo karinis konfliktas dėl Kalnų Karabacho regiono.

Palaipsniui konfliktas „įšalo“, smarkiai atsiliepdamas armėnų nacionalinei savivokai. Kalnų

Karabacho konfliktas šalyje tik sustiprino armėnų tautos identitetą. Paţymėtina, kad sovietiniu

laikotarpiu armėnai išgyveno transformaciją iš diasporos į teritorinę tautą, tad svarbios jiems teritorijos

priklausomybė negalėjo netapti ypač jautria problema. Iš dalies dėl kovos prieš Azerbaidţaną

susiformavo stiprus izoliacinis nacionalizmas, kuris uţgoţė pastangas sukurti visuomenėje

kosmopolitiškesnį diskursą, geopolitinė šalies orientacija yra daugiau nukreipta į vidų27

.

26

http://www.nkr.arm/eng/history/1918.htm 27

Suny, R. G. Provisional Stabilities: The Politics of Identities in Post-Soviet Eurasia, Chicago: The University of Chicago,

International Security, XXIV, Vol. 3, Winter 1999/2000, p. 139–177. Rasta

http://www.dartmouth.edu/~crn/crn_papers/Suny.pdf (ţiūrėta 2010 05 05)

http://www.dartmouth.edu/~crn/crn_papers/Suny.pdf

16

2. 2. Azerbaidţano istorinis poţiūris

Azerbaidţanas kaip ir Armėnija taipogi reiškia savo istorines teises į Kalnų Karabachą regioną

Oficialiuosiuose dokumentuose teigiama, kad Karabachas yra senovės Azerbaidţano teritorija,

vienas iš ţmonių civilizacijos centrų. Iš pradţių Karabachas buvo Kaukazo Albanijos dalis, kuri buvo

senovės Azerbaidţano valstybė etniniu pagrindu sudaryta iš turkų ir genčių, kalbančių Kaukazo

kalbomis. Viduramţiais Karabachas buvo Azerbaidţano dalis. Azerbaidţano teritorijoje susiformavo

nemaţai chanatų, jų tarpe ir Karabacho chanatas. Chano Ibrahim-Khalil valdymo metu Karabacho

chanatas uţmezgė glaudţius politinius ir ekonominius ryšius su kitais Azerbaidţano chanatais. XIX a.

pirmoje pusėje kaip Rusijos-Turkijos ir Rusijos - Irano karų pasekmė šiaurinė Azerbaidţano dalis su

Karabacho chanatu buvo prijungti prie Rusijos. Dėl sudarytų taikos sutarčių prasidėjo armėnų migracija

iš kaimyninių musulmoniškų šalių į buvusias Azerbaidţano chanatų teritorijas. Daugiau negu vienas

milijonas armėnų buvo apgyvendinti naujose teritorijose, įskaitant ir Karabachą. Carinė Rusija tokiu

būdu stengėsi sumaišyti Islamą išpaţįstančius gyventojus su krikščionimis. Taip beţemiai armėnai

uţvaldė didelę dalį teritorijos ir jau nuo to laikotarpio prasidėjo teritoriniai konfliktai tarp Armėnijos

imigrantų ir vietinių Azerbaidţano gyventojų. Įkvėpti kolonialinės politikos, Armėnijos lyderiai

nusprendė sukurti buferinę Armėnijos valstybę – nuo jūros iki jūros. Tai paskatino armėnus reikšti

pretenzijas į Azerbaidţano teritorijas – Nachičevanę, Zangezūrą ir Karabachą.

Azerbaidţanas Karabacho konfliktą laiko ankstesnių konfliktų su armėnų tauta tąsa. 1998 m.

tuometinis šalies prezidentas pasirašė specialųjį dekretą, tvirtinantį, jog azerbaidţaniečiai XX amţiuje

patyrė net keturis genocidus. Baku savo tautos genocido kaltininkais įvardija armėnų nacionalistus.

Pirmasis genocidas įvyko 1905–1906 m. – „Didţiosios Armėnijos“ vardan. Pasinaudodamas

1905 – 1907 m. Rusijos revoliucijos sukeltu chaosu sukarintas armėnų nacionalistų judėjimas

„Dašnakcutiunas“ sėkmingai realizavo savo programines nuostatas. 1905 m. vasario 6 – 10 d.

„Dašnakcutiuno“ smogikai Baku mieste nuţudė apie 100 ţmonių. Vasario mėn. pab. Baku įvykiai

pasikartojo ir Jerevane, vėliau – Nachičevanėje ir Zangezūre. Iš viso 1905 – 1906 metais buvo

sudeginta keli šimtai Karabacho azerbaidţaniečių gyvenviečių. 1965 metais „Kruvinojo Andraniko“

šimtmetis oficialiai buvo paţymėtas sovietinėje Armėnijoje. Neţiūrint to, 1916 m. Karabache dar

gyveno 96 tūkstančiai azerbaidţaniečių ir tik 75 tūkstančiai armėnų. 1989 metais armėnai sudarė jau 75

procentus Kalnų Karabacho autonominės srities gyventojų, po 1993 metų – 100 procentų.28

28

Hasanli, C. Spring 1918: Armenian Terrorism and the Turko-Moslem Genocide in Azerbaijan. Khazar University. Rasta

http://www.khazar.org/jas/text/history.html (ţiūrėta 2010 04 15)

http://www.khazar.org/jas/text/history.html

17

Antrasis genocidas vyko 1918 – 1920 m. Dar iki Pirmojo pasaulinio karo pradţios, 1914 metų

vasario 21 d., Karso ir Ardagano apylinkėse smogikai, paskatinti organizacijos „Gnčak“ ideologo S.

Ter-Danieliano, išţudė apie 30 tūkstančių vyrų musulmonų. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui

armėnų politikai tikėjosi su Rusijos ir Didţiosios Britanijos pagalba įkurti „Didţiąją Armėniją“. Tai

pastūmėjo Armėnijos politinį elitą į aktyvius veiksmus ne tik Rusijos imperijai priklausiusioje

Uţkaukazėje, bet ir Rytų Anatolijoje - vadinamojoje Turkų Armėnijoje. Tarptautinei bendruomenei

savo veiksmus armėnų politikai pateikdavo kaip Balkanų tautų – graikų, bulgarų, rumunų, serbų,

juodkalniečių ir albanų – kovos prieš turkų jungą analogą.29

Taip krikščioniškoji Armėnija sumaniai

klaidino Europą, aiškindama, kad šalies gyventojus engia barbarai musulmonai.

1918-1920 m. armėnų teritorinės pretenzijos išprovokavo Armėnijos - Azerbaidţano karą.

Daugybė azerbaidţaniečių buvo išvaryta, Zangezūro provincija uţgrobta, Nachičevanė atskirta nuo

pagrindinės Azerbaidţano teritorijos. 1921 m. bolševikams okupavus kalnuotąją Karabacho dalį, kur

gyventojų daugumą sudarė armėnai, kurie čia atsidūrė dėl vykdytos carinės politikos, Karabachas buvo

paskelbtas autonomine respublika Azerbaidţano sudėtyje.

1947 – 1952 m. įvyko trečiasis azerbaidţaniečių genocidas. Iš viso tais metais į Azerbaidţano

SSR buvo iškelti 136 tūkstančiai Armėnijos azerbaidţaniečių, 10 tūkstančių iš jų ţuvo persikėlimo

metu. Be to, kalnų gyventojai azerbaidţaniečiai dėl blogų gyvenimo sąlygų Azerbaidţano pelkėtose

lygumose, į kurias jie buvo ištremti, masiškai mirė nuo maliarijos ir kitų ligų. Laikas parodė, kad

armėnai visai nesiverţė į azerbaidţaniečių paliktas gyvenvietes. Pavyzdţiui, šiaurrytinis Sevano eţero

krantas dar ilgai buvo negyvenamas.30

Naujausias, ketvirtasis, azerbaidţaniečių persekiojimo etapas prasidėjo 1988 m. pr., kai,

prisidengdamos M. Gorbačiovo paskelbta persitvarkymo politika, proarmėniškai nusiteikusios jėgos vėl

ėmėsi veiksmų, kuriais buvo siekiama galutinai išstumti azerbaidţaniečius iš Armėnijos ir aneksuoti

Kalnų Karabachą. Armėnijos suvienijimo komiteto, veikusio nuo 1965 m., pagrindu vasario 20 d.

Jerevane buvo įkurtas Karabacho komitetas, o Kalnų Karabacho administraciniame centre Stepanakerte

– jo filialas „Krunk“. Tą pačią dieną Kalnų Karabacho autonominės srities liaudies deputatų taryba

kreipėsi į SSRS, Armėnijos SSR ir Azerbaidţano SSR aukščiausias tarybas su prašymu atskirti

29

Visockas, G. Apie azerbaidţaniečių tragediją – be nutylėjimų. XXI amžiaus horizontai. 2009 m. balandţio 8 d., Nr.7

(186). Rasta http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20090408/horizontai_03.html (ţiūrėta 2010 04 15) 30

Ibrahimov, R. Azerbaijani Genocide 31 March 1918: Don't Forget Bloodiest Pages of History. Turkish weekly. 2008 04

01. Rasta http://www.turkishweekly.net/columnist/2874/azerbaijani-genocide-31-march-1918-don-39-t-forget-bloodiest-

pages-of-history.html ( ţiūrėta 2010 04 15)

http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20090408/horizontai_03.html%20%20(�i�r�ta%202010

http://www.turkishweekly.net/columnist/2874/azerbaijani-genocide-31-march-1918-don-39-t-forget-bloodiest-pages-of-history.html%20(%20�i�r�ta%202010

http://www.turkishweekly.net/columnist/2874/azerbaijani-genocide-31-march-1918-don-39-t-forget-bloodiest-pages-of-history.html%20(%20�i�r�ta%202010

18

Karabachą nuo Azerbaidţano ir prijungti ją prie Armėnijos.31

Aišku, kad tokios iniciatyvos būtinai

turėjo gauti Maskvos sutikimą.

1988 m. gruodţio 10 d. buvo numatyta paskelbti Armėniją respublika, išvalyta nuo

azerbaidţaniečių. Tačiau galutinai realizuoti šį planą sutrukdė ţemės drebėjimas, įvykęs Armėnijoje

gruodţio 7 d. Pirmieji šimtai azerbaidţaniečių buvo priversti pasitraukti iš Armėnijos dar 1988 metų

sausio 25 d. Visa tai buvo daroma pritariant ne tik Armėnijos SSR vadovybei, bet ir Maskvai.

Baisiausia tragedija įvyko 1992 metų vasario 26 dieną. Armėnijos kariuomenės daliniai, remiami

Rusijos ginkluotųjų pajėgų, visiškai sunaikino azerbaidţaniečių gyvenamą Kalnų Karabacho rajono

centrą Chodţalį. Per vieną naktį buvo nuţudyta 613 ţmonių, tarp jų 106 moterys ir 23 vaikai. Dar 487

miestelio gyventojai buvo suluošinti, 1275 paimti įkaitais, 150 dingo be ţinios.32

Karo veiksmai ir

ţmonių ţudynės tęsėsi iki 1994 m. geguţės 16 d., kai buvo susitarta dėl ugnies nutraukimo.

Pabrėţiama, kad Armėnija, neatsiţvelgdama į tarptautinę teisę, pagal kurią Kalnų Karabachas yra

Azerbaidţano dalis, toliau lieka uţėmusi Karabachą ir vykdo agresiją prieš Azerbaidţaną.

Azerbaidţano politinis elitas teigia, kad „Didţiosios Armėnijos“ sukūrimo planas, kuris buvo

realizuojamas vykdant etninius valymus, pasiekė savo tikslą – dabar Armėnijoje nėra gyvenančių

azerbaidţaniečių, kurie buvo išvyti brutaliomis priemonėmis. To paties buvo pasiekta ir Karabache.

Manoma, kad ilgą laiką dominavęs armėnocentristinis aptariamų įvykių vertinimas smarkiai

deformavo realistinį istorinės tiesos suvokimą daugelyje Vakarų šalių.33

Daug ţinoma apie XIX a. pab.

ir XX a. per. Osmanų imperijoje vykdytą armėnų tautos genocidą, tačiau ţymiai maţiau ţinoma apie

daugmaţ tais pačiais metais ir jau mūsų laikais vykusį azerbaidţaniečių genocidą.

Kaip ir Armėnijos atveju, galima daryti prielaidą, kad kova dėl Kalnų Karabacho sustiprino taip

pat ir azerbaidţaniečių etninę savivoką.

31

Gurbanov, S. History of Armenian Terrorism. Rasta http://www.azerigenocide.org/hist/hist19.htm ( ţiūrėta 2010 04 15). 32

Visockas, G. Apie azerbaidţaniečių tragediją – be nutylėjimų. XXI amžiaus horizontai. 2009 m. balandţio 8 d., Nr.7

(186). Rasta http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20090408/horizontai_03.html (ţiūrėta 2010 04 15) 33

Gurbanov, S. History of Armenian Terrorism. Rasta http://www.azerigenocide.org/hist/hist19.htm ( ţiūrėta 2010 04 15).

http://www.azerigenocide.org/hist/hist19.htm%20(%20�i�r�ta%202010

http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20090408/horizontai_03.html%20%20(�i�r�ta%202010

http://www.azerigenocide.org/hist/hist19.htm%20(%20�i�r�ta%202010

19

2. 3. Nacionalinio tapatumo veiksnys

Kas teisus, Armėnija ar Azerbaidţanas? Armėnijos ir Azerbaidţano oficialios pozicijos opiu

Kalnų Karabacho klausimu negali būti objektyvios. Armėnijos atstovai rastų nemaţai kontrargumentų

kiekvienam Azerbaidţano teiginiui dėl teisių į Karabachą ir atvirkščiai. Jerevanas ir Baku kaltina

vienas kitą tomis pačiomis „nuodėmėmis“.

Atsiţvelgiant į aptartus istorinius armėnų – azerbaidţaniečių santykius, galima teigti, kad tiek

armėnai, tiek azerbaidţaniečiai laiko Kalnų Karabacho konfliktą ankstesniųjų jų konfliktų tąsa. Šis

konfliktas dėl ginčytino regiono tampa veiksniu, išlaikančiu abiejų tautų identitetą. Tai atsispindi

Armėnijos ir Azerbaidţano nacionalinio saugumo strategijose, aptariamose trečiame skyriuje, kuriose

teritorinės nuosavybės klausimui yra skirtas esminis dėmesys.

Teritorinis integralumas svarbus abejoms valstybėms, nes dėl etninės sklaidos deklaruojami

siekiai sukurti tiek Didţiąją Armėniją, tiek Didįjį Azerbaidţaną. Kalnų Karabacho regionas šioje

vietoje vaidina svarbu vaidmenį. Nors šioje teritorijoje daugumą sudaro armėnai, net 90 proc., vis dėlto

pagal tarptautinę teisę ji priklauso Azerbaidţianui. Tuo tarpu skaitlinga azerbaidţaniečių etninė

maţuma daugiausia gyvena trijose šiaurės Irano provincijose: Rytų Azerbaidţane, Vakarų

Azerbaidţane ir Ardebilyje. Ir „pagrindinė Azerbaidţano identiteto aspiracija yra galutinis šiaurinio

(rusiškojo) ir pietinio (iraniškojo) Azerbaidţano sujungimas“34

. Išryškėja tautinis siekis sukurti Didįjį

Azerbaidţaną. Tokia pati situacija ir su Armėnija - tautinis siekis sukurti Didţiąją Armėniją.

„Uţšaldyti“ konfliktai kelia keleriopo plano problemas, tarp kurių pirminė - tapatybinė35

. Net ir

modeliuojant ją kaip „materialinę problemą“36

, teritorinis vientisumas besiformuojančiai valstybių

tapatybei yra pirmos eilės argumentas. Neišbaigta, neapibrėţta teritorija ardo nacionalinės savivokos

vientisumą. Todėl Armėnija ir Azerbaidţanas taip kovoja dėl Karabacho.

Galima teigti, jog nei viena konflikto pusių negali atsisakyti Kalnų Karabacho teritorijos dėl

nacionalinio tapatumo veiksnio. Karabachą tiek Armėnija, tiek Azerbaidţanas mato, kaip vieną iš

esminių tautinio tapatumo dalių.

34

Vainalavičius. Op. cit. P. 64.Cituota iš Mahmudlu, Y. Azerbaijan: Short History of Statehood, Leaf Publications. Rasta

http://www.azembassy.com.pk/en/book/?get=c4. 35

Гужон А. Новые соседи Европеиского Союза. Политические и идентифицирующие стратегии в Украине,

Беларуси и Молдове. Перекрёстки, 2005, № 1-2, с. 187-228.

Rasta http://www.case-border.org/downloads/CrossRoad_1-2_2005.pdf (ţiūrėta 2010 05 15) 36

Jonavičius L. Išorinių veiksnių struktūrinis poveikis posovietinių reţimų transformacijai: Ukrainos ir Gruzijos atvejai.

Daktaro disertacijos santrauka. Vilnius, 2010, 45 p. Rasta http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-

0001:E.02~2010~D_20100225_113928-08915/DS.005.0.01.ETD (ţiūrėta 2010 05 15)

http://www.azembassy.com.pk/en/book/?get=c4

http://www.case-border.org/downloads/CrossRoad_1-2_2005.pdf

http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-eLABa-0001:E.02~2010~D_20100225_113928-08915/DS.005.0.01.ETD


20

2. 4. Armėnijos ir Azerbaidţano visuomenės nacionalistinės nuotaikos

Abejose valstybėse Kalnų Karabachas jau spėjo tapti tautos ir valstybingumo simboliu. Todėl

Kalnų Karabacho klausimas yra labai „uţaštrintas“ Armėnijos ir Azerbaidţano visuomenėje. Abi

konflikto šalys kol kas nerodo pasirengimo daryti abipusių nuolaidų.

Armėnijos ir Azerbaidţano visuomenė yra labai susipriešinusi ir bet kokios valdţios nuolaidos

priešininkams priimama kaip gėdingas pralaimėjimas ar net „valstybės išdavystė“. O politikai paprastai

pataikauja jų šalyje vyraujančioms nuotaikoms ir nuomonėms, su kuriomis kovoti reiškia paaukoti visą

savo politinę karjerą. Jei dar politikai naudosis savo šalies stereotipais, baime, nepasitikėjimu ir dar visa

tai sąmoningai kurstis, garantuotai bus populiarūs.

Vadinasi, Armėnijos ir Azerbaidţano valdantieji taip pat turi taikytis prie visuomenės nuotaikų,

kad neprarastų savo politinės galios. Todėl maţai tikėtina, kad Azerbaidţano valdţia sutiktų leistis į

kompromisą su Armėnija, nes tai atvertų kelią didesniam opozicijos partijų populiarumui.

Armėnijos ir Azerbaidţano visuomenės kol kas nėra pasiruošusios kompromisui. Armėnijoje

valdţia nuolat yra kritikuojama, kad neginanti Karabacho interesų, ja nėra visiškai pasitikima.

Armėnijos valdantieji mano, kad kiekvienas sprendimas dėl Kalnų Karabacho įsigalios tik po to, kai

bus gautas tautos pritarimas, tikėtina – referendumu.

Azerbaidţane jau daug metų tęsiama antiarmėniška agitacija, kuri skiepija neapykantą, daro

labai didelę ţalą abiejų tautų santykiams. 2001 m. Prancūzijos prezidentui J. Širakui tarpininkaujant

Paryţiuje vyko Azerbaidţano ir Armėnijos prezidentų H. Alijevo ir R. Kočariano derybos. Derybos

truko šešias valandas be pertraukos ir vyko stebėtinai sėkmingai, abi pusės susitarė visais pagrindiniais

punktais, liko tik susitarti, kur bus pasirašoma sutartis dėl Kalnų Karabacho konflikto išsprendimo. Ir

tada H. Alijevas pareiškė, jog Azerbaidţano visuomenė nėra pasirengusi pasirašyti tokią sutartį.37

Armėnų tauta yra įgijusi aukos kompleksą, kuris atsirado po armėnų etninio valymo ir ţudynių

tuometinėje Osmanų imperijoje. Baimė vėl tapti auka šiandien yra naudojama teisės pagrindimui į

Karabacho kontrolę ir azerbaidţaniečių neapykantą. Ši baimė dar labiau sustiprėjo po azerbaidţaniečių

surengtų armėnų tautos ţudynių per ir po Kalnų Karabacho karo. Šios armėnų tautos baimės

pagrindimo reikia ieškoti stereotipuose, kurie identifikuoja azerbaidţaniečius su turkais ir sieja su jais

naujo genocido grėsmę. Etniniai armėnai Kalnų Karabache nemato jokio skirtumo tarp

37

Arutiunian, R. Armėnijos uţsienio politika geopolitinių jėgų sankirtos zonoje. 2009 01 10. Rasta

http://www.geopolitika.lt/?artc=3018 (ţiūrėta 2010 03 20)


21

azerbaidţaniečių ir turkų. Kalnų Karabacho parlamento atstovai šio skirtumo nebūvimą aiškina tuo, kad

Azerbaidţanas Kaukazo kontrolei naudojo šovinistinę pantiurkišką politiką.38

Armėnijos visuomenė įsitikinusi, kad istorija jau parodė, kad draugiški santykiai tarp armėnų ir

azerbaidţaniečių yra neįmanomas. Tuometinis Armėnijos prezidentas Kočarianas pareiškė, kad armėnų

tautos pogromai, įvykdyti Sumgaito ir Baku miestuose, ir masiniai mėginimai deportuoti etninius

armėnus iš Karabacho regiono 1991 -1992 m. tik dar kartą įrodo, kad armėnai negali išgyventi

Azerbaidţane. Taip prezidentas išreiškė mintį apie etninius tautų nesuderinamumus. 39

Vienas iš tokio etninio nesuderinamumo pavyzdţių būtų Šuša, senas Kaukazo prekybos centras,

kuriame seniau gyveno armėnai kartu su azerbaidţaniečiais. Tačiau 1920 m. visi ten gyvenantys

armėnai buvo arba nuţudyti, arba deportuoti. Kalnų Karabacho karo metu Šuša buvo strateginė

Azerbaidţano artilerijos vieta, kurios visa jėga buvo nukreipta prieš Karabacho centrą – Stepanakertą.

Todėl Kalnų Karabacho armėnai teigia, kad armėnų tauta nėra genetiškai sutverta gyventi kartu su

azerbaidţaniečiais.40

Azerbaidţano tauta taip pat teigia jaučianti armėnų baimę, kuriai nusakyti yra naudojamas

genocido terminas. Azerbaidţano mokyklose vaikai yra skatinami prisiminti 1992 m., įvykdyta

azerbaidţaniečių genocidą Chodţalo miestelyje

Azerbaidţaniečiai, gyvenantys tiek pačioje Azerbaidţano valstybėje, tiek uţ jos ribų, mini 1992

m. vasario 26 d. įvykusias tragiškas ţudynes, kurias surengė armėnų nacionalistai, Chodţalo miestelyje.

Šias ţudynes siekiama tarptautiniu mastu pripaţinti kaip genocidą.

Taigi kiekvienais metais vasario 26–oji minima azerbaidţaniečių kaip gedulo diena – televizijos

transliuoja Ch. Mustafajevo dokumentinius kadrus iš Armėnijos ir Azerbaidţano fronto linijos,

jaunimas skatinamas domėtis ir atminti. „Esu laimingas, galėdamas jums pranešti, kad mes esame

pasirengę jėga atsiimti Kalnų Karabachą!”41

– tokie ţodţiai nuskambėjo iš Azerbaidţano ambasados

darbuotojo lūpų tragiškų Chodţalo ţudynių minėjime Budapešte 2009 m. Todėl teisinga būtų teigti,

kad šis gedulo dienos diskursas yra pacifistinis, smerkiantis karą ir karo nusikaltimus ţmonijai, skatiną

38

Ногорный Карабах: взгляд на конфликт с места событий. International Crisis Group. 2005 сентября 14, № 166

Европа, с 31. Rasta http://www.crisisgroup.org/~/media/Files/europe/166_nagorno_karabakh_rus.ashx

(ţiūrėta 2010 05 20) 39

Терьян, A. "Кочарян говорит , что армяне и азербайджанцы "этнически несовместимы. Армения свобода. 2003

января 16.

Rasta http://www.armenialiberty.org/armeniareport/report/en/2003/01/4B1EBB47-69C0-40AF-83DB24E810DA88E4.asp.

(ţiūrėta 2010 05 20) 40



(ţiūrėta 2010 05 20) 41

Mţavanadzė, N. Kalnų Karabachas: ar vėl imsimės kumščių? Atgimimas. 2009 kovo 13-19 d., Nr. 6 (1020). Rasta


http://www.crisisgroup.org/~/media/Files/europe/166_nagorno_karabakh_rus.ashx

http://www.armenialiberty.org/armeniareport/report/en/2003/01/4B1EBB47-69C0-40AF-83DB24E810DA88E4.asp


22

ir kursto dar didesnę tautinę neapykantą. Todėl dauguma Azerbaidţane palaikytų naują karinę akciją

dėl Kalnų Karabacho. Tokios pačios nuomonės laikosi ir Armėnijos visuomenė.

Galima tik numanyti, kad tokia nauja karinė iniciatyva tikriausiai pareikalautų vėl dešimties

tūkstančių gyvybių. Tačiau azerbaidţaniečių tauta nemato kitos išeities, kai atrėţiama dalis jų tėvynės,

išvaromi ir išţudomi ţmonės.

Azerbaidţaniečių nuoskaudos sietinos taip pat su teritorijos klausimu. Azerbaidţano sociologinė

asociacija surengė apklausą „Azerbaidţaniečių ir armėnų potencialas taikos kūrime ir pokonfliktiniame

bendradarbiavime“, kurios duomenimis 43,6 % azerbaidţaniečių atsakė, kad Azerbaidţano ir

Armėnijos susitaikymas neįmanomas dėl Azerbaidţano teritorijos okupacijos; 15% - dėl

azerbaidţaniečių deportacijos iš Armėnijos; 17,5% - dėl karinių nusikaltimų; 10,9% - dėl armėnų

neapykantos azerbaidţaniečiams.42

Jeigu armėnai mano, kad Azerbaidţano ir Turkijos pagrindinis tikslas yra jų tautos išnaikinimas,

tai azerbaidţaniečiai teigia, kad armėnai siekia uţgrobti kuo daugiau jų ţemės. Azerbaidţane ir uţ jo

ribų bet kokia abejonė dėl teisių į Kalnų Karabachą yra laikoma išdavyste. Azerbaidţano aktyvistai

mano, kad pradţioje juos privertė uţleisti armėnams Zangezūro rajoną ir teigia, kad jei dabar uţleisti

Kalnų Karabachą, tai sekančiu taikinius bus Nachičevanė.43

Azerbaidţano informacinės priemonės kuria neigiamą armėnų įvaizdį. Valstybinė ir

nepriklausoma televizija nuolatos transliuoja pilnas neapykantos armėnų tautai istorijas. Šis reiškinys

vyksta ir mokyklose. Pavyzdţiui, penktos klasės vadovėliuose pasakojama apie armėnų tautą kaip apie

visų azerbaidţaniečių nelaimių per visą istoriją šaltinį. Panaši analogija aptinkama ir Armėnijos

informacinėse priemonėse, kurios azerbaidţaniečius vaizduoja kaip istorinius priešus turkus.

Abi tautos kaltina viena kitą dėl Kalnų Karabacho karo inicijavimo ir istorinių nesutarimų, bet

ignoruoja savo atsakomybę. Kiekviena konflikto pusių įsivaizduoją kitą kaip agresorę, uţsipuolusią

nekaltą tautą.

Galima teigti, kad Armėnijos ir Azerbaidţano politikai, nesugebėję išspręsti Karabacho

klausimo, šią problemą palieka ateities kartoms. Jau dabar Armėnijos ir Azerbaidţano jaunimui yra

perduotas priešiškumas, nepasitikėjimas ir tautinė neapykanta.

42



(ţiūrėta 2010 05 20) 43

Ten pat.


23

Pavyzdţiui, Vidurio Europos universitete kasmet studijuoja daug azerbaidţaniečių ir armėnų.

Visi kaukaziečiai turi panašių bruoţų. Tad jei susitinka du ţmonės iš Kaukazo, jie suvokia, kad yra iš to

paties regiono, tačiau neţino tiksliai, kurios tautybės. Tada uţduodamas klausimas, ar esi kilęs iš

Gruzijos, nes Gruzija vienintelė regione sutaria su kitomis dviem tautomis. Armėnai paţįsta visus

armėnus universitete ir analogiškai azerbaidţaniečiai. Jeigu ţmogus ne iš Gruzijos ir jo nepaţįsta,

vadinasi, ir nėra reikalo susipaţinti.44

Abiejose konflikto pusėse tarp jaunimo sparčiai didėja religinis angaţavimasis. Sovietų valdţia

sugebėjo susilpninti religingumą. Šiandien jis vėl po truputį grįţta į šias visuomenes, ypač

azerbaidţaniečiai pradeda atrasti savo musulmoniškas šaknis. Jei šis konfliktas pradės įgauti ne tik

nacionalistinių, bet ir religinių atspalvių – susitarti ateityje tarp nacionalistiškai nusiteikusių krikščionių

ir musulmonų bus daug sudėtingiau.

Tiek Armėnijos, tiek Azerbaidţano visuomenėje vyrauja nacionalistinės nuotaikos, kurioms

valstybių politinis elitas turi pataikauti. Kol šis poţiūris nepasikeis, tol Kalnų Karabacho konflikto

sprendimo tikėtis neverta. Kai šios dvi tautos sugebės savikritiškai paţvelgti į abiejų pusių veiksmus

per karinį konfliktą, atsikratant nacionalistinių principų, tuomet bus galima tikėtis ilgalaikio sprendimo

šiame regione.

2. 5. Kalnų Karabacho problemos sprendimas

Kalnų Karabacho problemos sprendimas susiduria su dviejų sunkiai suderinamų tarptautinės

teisės normų – šalies teritorinio vientisumo ir tautų apsisprendimo teisės – prieštaravimu. Armėnija su

Azerbaidţanas tai puikiausiai supranta. Taigi Kalnų Karabacho problema galėtų būti išspręsta radus

tarp šių dviejų principų kompromisą, kuris tenkintų abi konflikto puses ir patį Kalnų Karabachą.

Teigiama, Kalnų Karabacho konflikto sprendime progresas atsiras tik tuomet, kai emociniai ir

istoriniai sentimentai bus nuslopinti, o Armėnijos bei Azerbaidţano vyriausybės imsis pragmatiškos

politikos konflikto atţvilgiu. Trys konflikto pusės turi susitarti, kad Azerbaidţano teritorinis

integralumas būtų pripaţintas kartu su veikiančia vietine vyriausybe Karabache, sudaryta iš vietinių

armėnų. Tik santvarka, kurioje Karabacho armėnai turėtų savivaldą su de jure, Azerbaidţano kontrolė

44

Mţavanadzė, N. Kalnų Karabachas: ar vėl imsimės kumščių? Atgimimas. 2009 kovo 13-19 d., Nr. 6 (1020). Rasta


24

teritorijoje turi galimybių išsilaikyti daugiau negu tik kelerius metus ateityje, prieš perduodant esamą

konfliktą spręsti tokį, koks jis yra ateities kartoms.45

Tačiau uţ šios paprastos minties slepiasi sunkus diplomatinio darbo kelias, kurio galutinė sėkmė

nėra uţtikrinta. Trikdţių, neleidţiančių pasiekti galutinį taikos susitarimą, yra daugybė. Abipusis

istorinis nepasitikėjimas tarp armėnų ir azerbaidţaniečių, abiejų pusių saugumo klausimai ir didţiulis

pabėgėlių srautas yra rimtos kliūtys. Abiejų konfliktuojančių valstybių vyriausybės įtariai ţiūri į viena

kitos ketinimus.

Daug kartų Armėnija ir Azerbaidţanas nesiėmė atsakomybės, kadangi laukė iniciatyvų iš

ESBO ar kitų valstybių, kad trečiosios šalys pasirūpintų konflikto išsprendimu. Tiek iš Armėnijos, tiek

iš Azerbaidţano daţniausiai trūksta politinės valios išspręsti įsisenėjusį konfliktą ir uţmegzti

santykius.

Tačiau Armėniją istoriniai nesutarimai sieja dar su viena valstybe – Turkija. Ir Kalnų

Karabacho klausimas iškėlė šį istorinį nesutarimą į paviršių – armėnų genocidas tuometinėje Osmanų

imperijoje. Armėnijos teigimu Pirmojo pasaulinio karo metais tuometinėje Osmanų imperijoje dėl

valdţios veiksmų ţuvo 1,5 mln. armėnų ir vadina šiuos įvykius pirmuoju XX a. genocidu. Tuo tarpu

Turkija genocido faktą aršiai neigia ir pusantro milijono armėnų ţūtį vadina partizaninio karo išdava.46

Turkija, remianti Azerbaidţaną, atsakydama į Armėnijos įvykdytą Kalnų Karabacho aneksiją, 1992 m.

su Armėnija nutraukė visus valstybinius ryšius.

Armėnija rodo, kad yra pasiryţusi dialogui. Suprasdama visą savo geopolitinės padėties

sudėtingumą, neapsiriboja tik vieno jėgos centro palaikymu. Nors, be jokių abejonių, šiandien Rusija

yra svarbiausia ir rimčiausia Armėnijos partnerė ir sąjungininkė. Mėginimas rasti bendrą kalbą net su

Turkija, su kuria yra istorinių nesutarimų, – neabejotinai pozityvus ţingsnis.47

Oficialiai prasidėjęs Turkijos ir Armėnijos santykių uţsimezgimo procesas yra vienas iš pačių

reikšmingiausių pastarojo meto politikos įvykių.

Turkijos priartėjimas prie Armėnijos, kuri daug amţių kentėjo nuo jos ir tik iš baimės būti

Turkijos nugalėtai tapo prorusiška., šiandien padėtų tai pačiai Armėnijai priartinti prie Vakarų.

Pastebimas didesnis Turkijos artimumas Vakarams, nei Armėnijos. Net ir aukšta ir sena armėnų kultūra

ar įspūdingi šios šalies diasporos kultūriniai pasiekimai Vakaruose negali prilygti Turkijos ekonominei

45


Armenian Genocide. United Human Rights Council. Rasta

http://www.unitedhumanrights.org/genocide/armenian_genocide.htm (ţiūrėta 2010 03 30) 47

Denisenko, V. Armėnija: kaip gyventi tarp priešų. 2008 11 30. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=2917

(ţiūrėta 2010 03 25)



http://www.unitedhumanrights.org/genocide/armenian_genocide.htm


25

ir politinei įtakai. Tik su Turkijos įstojimu į Europos Sąjungą Armėnija gali pradėti puoselėti viltis

pačiai ten patekti. Turkija neabejotinai taptų ir Armėnijos stojimo į NATO uţtarėja.48

Armėnų genocido pripaţinimas Osmanų imperijoje Pirmojo pasaulinio karo metu Turkijai bus

viena iš pačių opiausių ir sunkiausių problemų. Turkija, nenorinti pripaţinti genocidą, tikrai nėra kuo

nors ypatinga. Taip elgiasi visos šalys, aklai ginančios savo prestiţą, net jei tam prireikia melo ir

demagogijos. Juk neprisipaţino nusikaltimą japonų tautai padariusi ir JAV, kurios atominio

bombardavimo neįmanoma pateisinti. Tačiau tai nesutrukdė JAV ir Japonijai susidraugauti ar bent jau

tapti artimomis partnerėmis.49

Ţinoma, santykių tarp Armėnijos bei Turkijos normalizavimui kyla nemaţai grėsmių. Rusija

neabejotinai aktyviai ir aršiai sureaguos į santykių atšilimą tarp kaimynių valstybių. Nebus patenkintas

ir Azerbaidţanas, stiprus Turkijos partneris. Susitaikymui taip pat kliudys Armėnijos nacionalistų

nenoras daryti nuolaidas ir armėnų išeivijos prorusiškas nuotaikas. Paveikti savo senelių ir tėvų

pasakojimų apie armėnų ţudynes, JAV ir Prancūzijos armėnai yra gerokai labiau prorusiški ir sykiu

antiturkiški, nei Armėnijoje gyvenantys armėnai.50

Armėnijos ir Turkijos santykių normalizavimo procesas sulauktų paramos ir iš Europos, kuri

taip pat suinteresuota, kad Kaukaze pagaliau būtų pasiekta taika. Regione įtampų ir įsisenėjusių

konfliktų yra pakankamai, juos norima anksčiau ar vėliau spręsti ar bent neeskaluoti.

Vis dėlto pastarosioms Armėnijos ir Turkijos diplomatinėms ir vyriausybinėms iniciatyvoms

pagrindą padėjo politologai, kultūros sferos ţmonės ir nevyriausybinės organizacijos. Jei šiose šalyse

atsiras įţvalgių, protingų ir drąsių politikų, susitaikymas gali būti įmanomas.

Istorija jau pateikė ne vieną pavyzdį, kai aršiausios priešės sugebėjo tapti sąjungininkėmis. Juk

sugebėjo tokios priešės kaip Vokietija ir Prancūzija tapti artimiausiomis sąjungininkėmis ir draugėmis.

Juk pavyko Anglijai ir Prancūzijai pasiekti esminių susitarimų dėl Europos ateities. Juk pavyko viena

kitą griovusioms ir nuoţmiai naikinusioms šalims tapti artimomis partnerėmis – JAV ir Japonija arba

Rusija ir Vokietija. Ţinoma, svarbų vaidmenį suvaidino karo pasekmes ir didţiulių pasaulio politikos

pasikeitimai, kurie paveikė minėtąsias šalis. Smulkesnio masto, bet taip pat geras pavyzdys būtų

Lietuvos ir Lenkijos santykių istorija. Maţai kas tikėjosi, kad tokį priešiškumą Lenkijai uţ Vilniaus

48

Donskis, L. Ar įvyks istorinis lūţis Armėnijos ir Turkijos santykiuose? 2009 10 25. Rasta

http://blog.delfi.lt/donskis/5633/ (ţiūrėta 2010 03 30) 49

Ten pat. 50 Ten pat.

http://blog.delfi.lt/donskis/5633/


26

okupaciją jautusi Lietuva 1994 metais pasieks istorinį susitarimą su Lenkija ir visiems laikams išspręs

Vilniaus klausimą bei tarpusavio santykių lygio problemą.51

Ţinoma, reikia sulaukti to momento, kuris tampa istoriniu šansu susitaikyti. Lietuvos atveju tai

buvo Solidarumo herojų sukurta nepriklausoma Lenkija, o ir Lietuva tada buvo Sąjūdţio dvasios

suformuota. Vakarų šalims teko išgyventi Antrojo pasaulinio karo sukrėtimus, kad jų politikai pagaliau

praregėtų. 52

Būtų galima teigti, kad Armėnija ir Azerbaidţanas jau sulaukė savojo istorinio šanso susitaikyti.

16 metų trunkantis Kalnų Karabacho konfliktas privertė abi valstybes išgyventi nemaţai sukrėtimų.

Tačiau abi valstybės motyvuodamos istoriniais faktais gina savo poziciją ir jaučiasi teisios.

Jei jau pradeda normalizuotis Armėnijos ir Turkijos santykiai, tai kodėl negalėtų panašus

susitaikymo scenarijus įvykti ir tarp dviejų konfliktuojančių Pietų Kaukazo valstybių - Armėnijos ir

Azerbaidţano, kurių politikai pagaliau praregėtų ir paţvelgtų vieni į kitus kaip į įtakingus ir bendros

ateities poţiūriu itin svarbius partnerius?

Jei Armėnijai ir Azerbaidţanui pavyktų rasti, atrodytų, neįmanomą kompromisą tarp dviejų

tarptautinės teisės normų – šalies teritorinio vientisumo ir tautų apsisprendimo teisės, tai būtų didelis

ţingsnis ne tik šių dviejų šalių santykių istorijoje, bet ir visoje tarptautinėje politikoje.

51

Ten pat. 52

Ten pat.

27

3. KALNŲ KARABACHO ĮTAKĄ KONFLIKTUOJANČIŲ

VALSTYBIŲ UŢSIENIO IR VIDAUS POLITIKOS FORMAVIMUI IR

NACIONALINIO SAUGUMO SAMPRATAI

Kalnų Karabacho konfliktas yra charakteringas veiksnys, formuojantis abiejų konfrontuojančių

valstybių – Armėnijos ir Azerbaidţano – tiek vidaus, tiek išorės politikos gaires ir tiesiogiai veikiantis

šių šalių nacionalinio saugumo nuostatas.

3. 1. Armėnijos pozicija

Dabartinė bendroji Armėnijos uţsienio politika yra apibūdinama principu – nesusigundyti, kuris

iš esmės nusako šalies politinę orientaciją. Armėnijos uţsienio reikalų ministras kalbėdamas apie

uţsienio politikos principus paţymi, kad pastarąjį dešimtmetį šalis dėjo pastangas laikytis tokios

subalansuotos politikos, kad būtų įmanoma suderinti Amerikos, Rusijos ir NATO interesus. Armėnijos

Respublikos prezidentas pareiškė, kad gali kilti pagunda gauti sau naudos iš jų nesutarimų, tačiau tai

labai pavojinga.53

Nesusigundimo principas reiškia, jog tarptautiniai santykiai yra pagrįsti

bendradarbiavimu ir Armėnijos valdţios pastangomis įgyvendinti uţsienio ir saugumo politiką,

išlaikant balansą tarp Rusijos ir Vakarų.

Armėnijos politinė vadovybė pripaţįsta, kad jų uţsienio politikos orientacija yra nulemta

Rusijos ir JAV tarpusavio santykių.54

Paprasti Armėnijos piliečiai yra įsitikinę, jog reikia palaikyti gerus santykius su visomis

didţiosiomis valstybėmis, turinčiomis interesų Pietų Kaukazo regione, kad jos nekenktų Armėnijai,

pagal galimybes su ja bendradarbiautų, jai padėtų. Pastarajam tikslui, suprantama, panaudojamos JAV,

Prancūzijoje ir Rusijoje įsikūrusių armėnų bendruomenių galimybės.

53

Arutiunian R. Armėnijos uţsienio politika geopolitinių jėgų sankirtos zonoje. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=3018

(ţiūrėta 2010 03 20) 54

Vainalavičius, D. Diplomatijos vaidmuo ir saugumo politikos sprendimai Pietų Kaukazo regione. Daktaro disertacija.

Kaunas: VDU, 2008. P. 58. Cituota iš Grigorian, A. Trouble in an unlikely place: strains in the Russian-Armenian

Relationship, Central Asia – Caucasus analyst, January 12, 2005, Rasta

http://www.cacianalyst.org/view_article.php%3Farticleid%3D2951+Armenia+orientation&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=4


http://www.cacianalyst.org/view_article.php%3Farticleid%3D2951+Armenia+orientation&hl=lt&gl=lt&ct=clnk&cd=4

28

Armėnija - viena iš tų valstybių, kurios laiko, kad tautos apsisprendimo teisė ne maţiau svarbi

uţ teritorinio vientisumo principą, bet nesusigundė pripaţinti nei Kosovą, nei Abchaziją ir Pietų

Osetiją, nepripaţino net Kalnų Karabacho respublikos. Armėnijos prezidentas pareiškė, kad šalis neturi

teisės pripaţinti kitų minėtų valstybių, kol nepripaţino nepriklausomos Kalnų Karabacho respublikos.

Taip pat yra pabrėţiama, kad Armėnija nėra tokia stipri, kad vienašališkai pripaţintų Kalnų Karabacho

nepriklausomybę ir laikytų, jog klausimas išspręstas.55

Dėl resursų trūkumo Armėnija priversta formuoti glaudţius vienpusiškus santykius su Rusija,

kas neleidţia jai vystyti savarankiškos uţsienio politikos.56

Armėnija dėl Kalnų Karabacho veiksnio

lieka Rusijos įtakos sferoje. Tad Nacionalinio saugumo strategijoje fiksuojama, kad Rusija yra

Armėnijos strateginė partnerė.57

Armėnija, palaikydama glaudţius santykius su Rusija, deklaruoja šalies siekius bendradarbiauti

ir dalyvauti integracijos į ES procese. Tačiau Europos Sąjunga paskutiniu metu leidţia suprasti, kad kol

kas nėra pasirengusi tolesnei plėtrai, tad ir aiškių eurointegracijos perspektyvų galimos šalys

pretendentės nemato.58

Vis dėlto Armėnija palaikydama santykius su ES tikisi, kad tai padės stiprinti

Armėnijos institucijas, padidinti efektyvumą ir standartus visose socialinėse ir ekonominėse sferose.59

Šalies politinis elitas, neslepiantis, kad juos domina europinis raidos kelias, dėl Maskvos

pozicijos šalyje vengiama kalbėti apie narystę NATO aljanse, nors artimai su juo bendradarbiauja.60

1994 m. Armėnija tapo NATO Partnerystės taikos labui nare. 2005 m. gruodţio mėn. tarp NATO ir

Armėnijos buvo pasirašytas Individualus partnerystės veiksmų planas, turintis padėti stiprinti politinį

dialogą ir reformas.61

Nors vyksta bendradarbiavimas su NATO, paţymima, kad „Armėnija negali

ryţtingai pasukti į NATO, nes Vakarų aljansas bendradarbiauja su Azerbaidţanu ir turi tiesioginių

energetinės infrastruktūros saugumo Pietų Kaukaze interesų“62

.

55

Arutiunian R. Armėnijos uţsienio politika geopolitinių jėgų sankirtos zonoje. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=3018

(ţiūrėta 2010 03 20) 56

Vainalavičius. Op. cit. P. 62. Cituota iš Weinstein, M.A. Armenia: The Dream of Complementarity and the Reality of

Dependency. PINR. Rasta

http://www.pinr.com/report.php?ac=view_printble&report_id=212&. 57

Стратегия национальной безопасности Республики Армения, Министерство обороны Республики Армения. 2007.

Rasta http://www.mil.am/rus/?page=49 (ţiūrėta 2010 04 05). 58

Denisenko, V. Armėnija: kaip gyventi tarp priešų. 2008 11 30. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=2917

(ţiūrėta 2010 03 25) 59

Vainalavičius. Op. cit. P. 61. 60

Denisenko V. Armėnija: kaip gyventi „tarp priešų“. 2008 11 30. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=2917

(ţiūrėta 2010 04 02) 61 Отношения НАТО и Армении. Как развивались отношения с Арменией? 2008 07 04. Rasta

http://www.nato.int/issues/nato-armenia/evolution-ru.html (ţiūrėta 2010 04 10) 62

Vainalavičius. Op. cit. P. 62.


http://www.mil.am/rus/?page=49




http://www.nato.int/issues/nato-armenia/evolution-ru.html

29

Taigi Armėnija siekia saugumo ir ekonominio šalies bei gyventojų vystimosi garantijų,

stabilumo ir ilgalaikės taikos regione. Šie siekiai yra išdėstyti Armėnijos uţsienio politikos strategijoje,

teigiama, kad politika yra pagrįsta gerais kaimyniniais, abipusiškai naudingais santykiais su visomis

šalimis ir įgyvendinama laikantis tarptautinės teisės nuostatų.

Svarbiausi strategijoje išdėstyti Armėnijos uţsienio politikos uţdaviniai:

1) garantuoti suverenitetą ir teritorinį integralumą; 2) sudaryti palankias išorines tvaraus

vystimosi ir ekonominio progreso sąlygas; 3) nuosekliai įgyvendinti demokratines reformas; 4)

normalizuoti santykius ir sudaryti būtinas sąlygas bendradarbiauti su kaimyninėmis

valstybėmis; 5) sukurti stabilią lygių ir partnerystės santykių sistemą, pagrįstą dvišalėmis ir

daugiašalėmis sutartimis, ir inicijuoti bei įgyvendinti regioninius bendradarbiavimo projektus;

6) gilinti ir vystyti Europos integraciją; 7) taikiai spręsti Kalnų Karabacho konfliktą; 8) plačiai

įsitraukti į tarptautines politines ir ekonomines bendradarbiavimo struktūras; 9) vystyti

Armėnijos diasporos santykius ir teikti paramą diasporos identitetui išsaugoti; 10) skatinti

Armėnų genocido tarptautinį pripaţinimą.63

Iš pateikiamų uţdavinių sąrašo matyti, kad Kalnų Karabacho konfliktas įtakoja tautinio

identiteto apsaugą kaip pirmąjį valstybės uţsienio ir saugumo politikos uţdavinį.

Nacionalinio saugumo strategijoje yra apibrėţiamos grėsmės Armėnijos nacionaliniam

saugumui: 1) gerai aprūpintos Azerbaidţano karinės pajėgos, tikėtina, remiamos Turkijos; 2) vidiniai

kaimyninių šalių konfliktai; 3) tranzito kelių kaimyninėse šalyse sabotaţas; 5) energetinė

priklausomybė; 6) Armėnijos izoliavimas nuo regioninių programų; 7) nacionalinių kultūrinių

identiteto ryšių su diaspora susilpnėjimas; 8) epidemijos ir katastrofos.64

Šiandieninės Armėnijos charakteristikos yra apibrėţtos Kalnų Karabacho konflikto,

demokratinių tradicijų stokos, netobulų struktūrinių reformų eigos. Pripaţįstama, jog reali šalies

konkurencinė ekonomika ir administraciniai pajėgumai yra neišvystyti. Tik palankus abiem pusėm

Kalnų Karabacho konflikto sprendimas leistų pasirašyti taikos sutartį su Azerbaidţanu, kas įgalintų

Armėnijos ekonomiką augti greičiau.65

63


Стратегия национальной безопасности Республики Армения, Министерство обороны Республики Армения. 2007.

Rasta http://www.mil.am/rus/?page=49 (ţiūrėta 2010 04 05). 65



30

3. 2. Azerbaidţano pozicija

Azerbaidţano valdţia, kaip ir Armėnija, dėl Karabacho konflikto priversta vykdyti pusiausvyros

politiką tarp Rusijos ir Amerikos. Šiandien, kai energijos ir resursų klausimas yra ypač aktualus,

Azerbaidţano naftos ir dujų ištekliai yra rimta prieţastis, leidţianti jam neatsidurti tarptautinių įvykių

pakraštyje.66

Ši Azerbaidţano pusiausvyros politika pasiţymi ekonominio augimo iškėlimu aukščiau

istorinių ir geografinių veiksnių.67

Kitaip nei Armėnijos atveju, Azerbaidţano sąjungininkė konflikte dėl Kalnų Karabacho yra

kultūriškai artima Turkija. Be to, Kalnų Karabacho klausimas gerokai paaštrino ir dar vieną istorinį

Jerevano ir Ankaros nesutarimą – armėnų genocido pripaţinimo problemą.

Teisingiausia būtų teigti, kad Baku eina rytietišku keliu, kuris iš dalies sutampa su Stambulo. Ši

šalis yra pagrindinis Azerbaidţano orientyras. Galima numanyti, jog vienokių ar kitokių tendencijų,

pavyzdţiui, europeizacijos stiprėjimas Turkijoje gali padaryti įtaką ir tolesnei Azerbaidţano raidai - jo

politinei ir visuomeninei evoliucijai.68

Turkijos europinės integracijos veiksnys įtakojo, kad bendradarbiavimas su ES yra numatytas

kaip vienas iš Azerbaidţano uţsienio politikos prioritetų. Azerbaidţanas mano, Vakarų valstybės turėtų

būti suinteresuotos plėtoti politinius ir ekonominius santykius dėl šalies energetinių resursų bei

strateginės padėties Europos ir Azijos kelių sankryţose.69

Azerbaidţanas, palyginus su Armėnija skiria didesnį dėmesį tarptautiniam bendradarbiavimui.

Galima teigti, kad tam įtakos vėlgi turėjo Turkija, kuri dar 1952 m. tapo NATO nare.

2003 m. balandţio mėn. Azerbaidţanas tapo oficialia NATO kandidate. Toks

bendradarbiavimas su aljansu suteikia šaliai galimybę reformuoti kariuomenę ir gilinti

bendradarbiavimą su Vakarų valstybėmis. Visuomenė NATO mato kaip atsvarą Rusijos ir Armėnijos

bendradarbiavimui. Tačiau Azerbaidţano politikai pageidauja, kad su regiono šalimis būtų

bendraujama individualiai, o ne kaip su vienu Pietų Kaukazo bloku. Taip siekiama dėl pusiausvyros

politikos interesų išlaikyti gerus prekybinius ir ekonominius santykius su visomis valstybėmis.70

66

Denisenko, V. Su kuo pakeliui Azerbaidţanui? 2009 06 08 Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=3412

(ţiūrėta 2010 04 03) 67

Vainalavičius. Op. cit. P. 67. Cituota iš Blandy, C.W. Azerbaijan: Permanently Between Scylla and Charybdis? Caucasus

Series, 06/33, Conflict Studies Research Centre, Defence Academy of the United Kingdom, August 2006, p. 1. 68

Denisenko, V. Su kuo pakeliui Azerbaidţanui? 2009 06 08 Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=3412

(ţiūrėta 2010 04 03) 69

Vainalavičius. Op. cit. P. 68. Cituota iš Lobjakas, A. Foreign minister pushes for greater EU involvement in South

Caucasus. Rasta http://www.kvali.com/kvali/index.asp?obiektiviti=show&n=334, 14 October 2005 70






31

Nacionalinio saugumo koncepcijoje identifikuojamos grėsmės ir pateikiamos pagrindinės

nacionalinio saugumo politikos kryptys. Azerbaidţano nacionalinis saugumas tapatinamas su

Armėnijos keliamais iššūkiais nacionaliniam saugumui. Dėl šios prieţasties net penkios iš vienuolikos

identifikuotų grėsmių yra tiesiogiai siejamos su Kalnų Karabacho praradimu ir jo statuso sprendimu.

Taip pat didelė reikšmė koncepcijoje skiriama energetiniam ir ekonominiam saugumui, akcentuojama

bendradarbiavimo su Kaspijos ir Kaukazo regiono valstybėmis svarba.71

Pagrindinė nacionalinio saugumo politikos įgyvendinimo kryptis, apimanti teritorinio

integralumo atstatymą, – saugumo skatinimas uţsienio politikos priemonėmis. Reiškia, kad

Azerbaidţanas pasisako uţ politines priemones, sprendţiant Kalnų Karabacho problemą. Į minėtą

saugumo politikos kryptį taip pat įeina integracija į Europos ir euroatlantines struktūras,

bendradarbiavimas su tarptautinėmis organizacijomis, regioninių ir dvišalių santykių plėtra.72

Azerbaidţanas išskiria uţsienio politikos prioritetus, atspindinančius nacionalinio saugumo

politiką: 1) skatinti pliuralistinės demokratijos, pagrįstos rinkos ekonomika ir teisės viršenybe,

įtvirtinimą; 2) vykdyti savarankišką uţsienio politiką siekiant kuo greitesnio Azerbaidţano suvereniteto

ir teritorinio integralumo atkūrimo; 3) išvengti rizikos ir eliminuoti grėsmes saugumui, politinei

nepriklausomybei, suverenitetui ir teritoriniam integralumui; 4) taikiai, derybų būdu ESBO Minsko

grupės rėmuose pagal ESBO Lisabonos viršūnių susitikimo principus sureguliuoti konfliktą su

Armėnija; 5) likviduoti Armėnijos karinės agresijos prieš Azerbaidţaną pasekmes; 6) plėtoti gerus

kaimyninius ir abipusiškai naudingus santykius su kaimyninėmis šalimis; 7) skatinti saugumą ir

stabilumą regione, uţtikrinti ginklų platinimo regione prevenciją, laikytis pasaulinių ginklų neplatinimo

reţimų, įkurti nebranduolinę zoną Pietų Kaukaze, demilitarizuoti Kaspijos jūros baseiną; 8) integruoti

šalį į Europos ir Transatlantinio saugumo ir bendradarbiavimo struktūras, įskaitant NATO, ES, VES ir

EB; 9) sudaryti sąlygas įvairių šalies ekonomikos sektorių vystymui laikantis Azerbaidţano, kaip

esminės geostrateginės vietos Rytų ir Vakarų kryţkelėse, supratimo; 10) plėtoti Eurazijos transporto

koridorių, kurio dalis yra Azerbaidţanas. 73

71

Vainalavičius. Op. cit. P. 68. Cituota iš National Security Concept of the Republic of Azerbaijan. Azerbaidţano

prezidento įsakymas Nr. 2198, 2007 m. geguţės 23 d. Rasta

http://www.mfa.gov.az/ssi_eng/foreign_policy/inter_affairs/nsc/NSC.pdf 72


Приоритеты внешней политики Азербайджана, Посольства Азербайджанской Республики в Республике Молдова.

Rasta http://www.azembassy.md/politics-ru/ (ţiūrėta 2010 04 07)

32

Palyginus Azerbaidţano ir Armėnijos uţsienio politikos uţdavinius, randamas jų panašumas

tiek turinio, tiek svarbos skalės atţvilgiu. Azerbaidţanas tiesiogiai identifikuoja Armėniją kaip

agresorę, tačiau paţymi konflikto sureguliavimo svarbą. Azerbaidţanas nenumato jokių išskirtinių

ryšių su diasporomis ar išeiviais, kaip tai daro Armėnija. Abiejų šalių nacionalinio saugumo strategijose

teritorinio integralumo klausimui yra skirtas esminis dėmesys. Toks abiejų šalių politinio elito

šališkumas atskleidţia svarbiausią dvišalių ir regioninių santykių problemą.74

3. 3. Armėnijos ir Azerbaidţano dvišaliai santykiai

Dėl neišspręsto Kalnų Karabacho konflikto Armėnija ir Azerbaidţanas nepalaiko jokių dvišalių

ryšių.

Armėnijai Kalnų Karabacho konflikte svarbus laiko veiksnys, kuris yra jiems nepalankus.

Konfliktas neigiamai veikia Armėnijos ekonomiką. 2002 m. Azerbaidţano prezidentas H. Alijevas

siūlė Armėnijai atkurti ekonominius santykius, bet su sąlyga, kad ji atsitrauks iš uţimtų teritorijų prie

Irano sienos. Tačiau Armėnijos prezidentas R. Kočarianas atsisakė aptarinėti siūlymą tuo sudarydamas

įspūdį, kad nepritaria konflikto sprendimui derybomis. Dabar Armėnijos politinis elitas jau deklaruoja,

jog sutiktų spręsti Karabacho konfliktą atiduodamas Azerbaidţanui penkis iš septynių regionų, o dėl

kitų siūlo surengti referendumą po 10 metų. Vis dėlto konkrečių ţingsnių nėra daroma. Manoma, kad

Armėnija siekia išlaikyti esamą padėtį tol, kol atsiras geresnė proga jiems palankiam sprendimui.75

Azerbaidţanui Kalnų Karabacho klausimo įšalimas yra veiksnys, trukdantis kaip išnaudoti

visišką Azerbaidţano politikos ir ekonomikos potencialą, nuo kurio priklauso politinio elito

patrauklumas elektoratui. 2007 m. kovo 21 d. Azerbaidţano uţsienio reikalų ministras pasakė, kad

ilgalaikio teritorinio ginčo su kaimynine Armėnija sureguliavimas yra didţiausias šalies uţsienio

politikos tikslas.76

Sprendţiant Kalnų Karabacho problemą, Azerbaidţanas pageidauja rimtesnio ES įsitraukimo.

Šis ţingsnis paskatintų paţangą sprendţiant įšaldytą konfliktą. Taip pat butų išvengta Turkijos

dalyvavimo. Tuo tarpu Armėnija bent minimaliai stengiasi dalyvauti Vakarų daugiašaliuose forumuose.

Dalyvavimas šiuose forumuose suteikia Armėnijos vadovybei daugiau galimybių kelti genocido

74



Ten pat, P. 70. Cituota iš Azerbaijan’s foreign minister says top goal is solving dispute with Armenia, The Huffington

Post. Rasta http://www.huffingtonpost.com/huff-wires/20070321/na-gen-us-azerbaijan-armenia, 2007 03 25.

33

klausimą, taip pat Armėnija tampa maţiau izoliuota valstybe. Izoliacijos veiksnys yra svarbi

prevencinė priemonė prieš Kalnų Karabacho klausimo sprendimą jėga.77

Armėnijos politinis elitas mano, kad Azerbaidţanas gali siekti ginklu susigrąţinti ginčytinas

teritorijas. Tam pagrindo suteikia 2010 m. vasario 25 d. Azerbaidţano perspėjimas kad karinio

konflikto su Armėnija grėsmė sparčiai auga ir „didelis karas“ yra neišvengiamas, jei Armėnijos karinės

pajėgos nepasitrauks iš ginčijamo Kalnų Karabacho regiono. Azerbaidţano gynybos ministras S.

Abijevas pareiškė, kad 15 metų diplomatinių pastangų nedavė jokių konkrečių rezultatų ir

Azerbaidţanas negali laukti dar 15 metų.78

S. Abijevo pareiškimas yra vienas rimčiausių Baku

perspėjimų, pastaraisiais mėnesiais kylant įtampai tarp Azerbaidţano ir Armėnijos.

Azerbaidţanas kuo toliau, tuo labiau grasina spręsti Kalnų Karabacho klausimą jėga. Baku

didţiumą uţ vis brangstančią naftą gaunamų pinigų skiria kariuomenei modernizuoti.79

Azerbaidţanas

reiškia norą artimiau bendradarbiauti su NATO. Tačiau, nors Armėnijos demokratija ir turi trūkumų, ją

sunku lyginti su autoritariniu Azerbaidţanu, kur net prezidentinė valdţia beveik prilygsta monarchijai,

nes prezidento postas faktiškai jau tapo paveldimas ir yra vienos šeimos – Alijevų – rankose. Vienas

svarbiausių NATO keliamų reikalavimų Azerbaidţanui, kaip ir kitoms glaudesnio bendradarbiavimo

siekiančioms šalims, yra demokratiniai pertvarkymai šalyje ir ginkluotųjų pajėgų reforma. NATO

ekspertų skaičiavimu, Azerbaidţanas reformuoti savo ginkluotąsias pajėgas pajėgs ne anksčiau kaip

2015 metais. Šiuo metu šalies kariuomenėje yra plačiai išsikeroję vadinamieji nestatutiniai santykiai –

„dedovščina“, ir kai kuriuose daliniuose, tikėtina, kariai pirma atsuks ginklus į „senius“ ar karininkus, o

tik paskui – į priešą.80

Taigi Armėnijos ir Azerbaidţano konflikte - vien karinga retorika ir niekur nevedančios

derybos. Jei kiltų ginkluotas konfliktas, dėl kuriuo perspėjo Azerbaidţanas, jis pareikalautų didelių

ţmogiškųjų ir materialinių nuostolių, nes karas įtrauktų ir aplinkines suinteresuotas valstybes.

Armėnijos visuomenė Karabacho klausimą vertina kaip istorinio teisingumo ir garbės reikalą.

Dėl šios prieţasties armėnų politinis elitas su išlygomis kalba apie ginčytinų teritorijų perdavimą.

Galima teigti, kad idėjai artimiausiu metu atsisakyti Kalnu Karabacho regiono, įtakos turi faktorius, kad

tarp Armėnijos politikos formuotojų dominuoja asmenys kilę iš Karabacho. Vis dėlto dauguma

77

Ten pat, P. 70. 78

Azerbaidţanas ir Armėnija - ant karo slenksčio. AFP-BNS. 2010-02-25. Rasta http://www.lrytas.lt/-

12671221651265661437-azerbaid%C5%BEanas-ir-arm%C4%97nija-ant-karo-slenks%C4%8Dio.htm (ţiūrėta 2010 04 15). 79

Mitė, V. Armėnija ir Rusija: vedybos iš išskaičiavimo. 2008 01 07. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=1606

(ţiūrėta 2010 03 30) 80



(ţiūrėta 2010 03 18)

http://www.lrytas.lt/-12671221651265661437-azerbaid%C5%BEanas-ir-arm%C4%97nija-ant-karo-slenks%C4%8Dio.htm


http://geopolitika.lt/?artc=1606



34

Azerbaidţano gyventojų prieštarauja bet kokiam kompromisui su Armėnija, o aukšti valstybės

pareigūnai nuolat primena, kad Azerbaidţanas būtų pasirengęs jėga atsiimti okupuotą Kalnų Karabacho

teritoriją.81

Armėnija ir Azerbaidţanas pradeda nusivilti Karabacho konflikto sprendimų derybomis, todėl

maţėja abiejų šalių politinio elito noras eiti į kompromisus. „Iš kitos pusės, uţsienio analitikai

nuogąstauja, kad sėkmingas Azerbaidţanui konflikto sprendimas ir prarastų teritorijų atgavimas

gerokai sustiprintų politines Azerbaidţano prezidento pozicijas, o galbūt net paskatintų paramą

autoritariniam reţimui“82

.

Azerbaidţaną remia Turkija, Armėniją – Rusija. Pastarosios valstybės yra karinės Kolektyvinio

saugumo sutarties organizacijos narės. Taigi Rusija, vadovaudamasi organizacijos įstatais, privalėtų

Armėniją ginti. Be to, kaip buvo minėta Armėnijoje yra didelė Rusijos karinė bazė, su kurios pajėgomis

karo atveju Azerbaidţanui neišvengiamai tektų susiremti. Tačiau tikėtina, kad, skirtingai negu

Armėnija ir Azerbaidţanas, nei Rusija, nei Turkija nelies kraujo uţ savo „globotinių“ interesus.

Maskvai toks nesibaigiantis konfliktas yra naudingas, nes leidţia manipuliuoti savo geopolitiniais

interesais.83

Tad sunku pasakyti, kieno pozicijos yra stipresnės Kalnų Karabacho regione.

81


Ten pat, P. 71. Cituota iš German, T. Untangling the Karabakh Knot. Caucasus Series 05/28, Conflict Studies Research

Centre, Defence Academy of the United Kingdom, June 2005, p. 3. 83



(ţiūrėta 2010 03 18)


35

4. IŠORINIŲ VALSTYBIŲ INTERESŲ ĮTAKA KALNŲ

KARABACHO KONFLIKTO DINAMIKAI BEI ARMĖNIJOS IR

AZERBAIDŢANO SANTYKIAMS

Kalnų Karabacho konfliktą veikia ir strateginiai, ekonominiai konflikto pusių bei jų

sąjungininkų interesai. Rusija, Turkija, Iranas, JAV ir ES finansiškai ar per karinį palaikymą remia

vieną iš konflikto pusių, siekdamos savų nacionalinių interesų realizavimo regione. Išorinių valstybių

interesai Kalnų Karabacho regione įtakoja ir konfliktuojančių valstybių dvišalius santykius.

4.1 Rusijos interesai

Rusija – viena iš pirmininkaujančių pusių pagrindiniame Kalnų Karabacho konflikto sprendimo

paieškų forume – ESBO. Tiek Rusija, tiek kitos Minsko Grupės narės turėtų būti suinteresuotos greitu

ir taikiu Karabacho problemos sprendimo būdu. Tačiau Rusija yra kaltinama teikianti atskiras savo

iniciatyvas, kurios rodo Maskvos siekį išlaikyti savo įtaką Kaukazo regione.

Rusijos ryšiai su Armėnija, ilgalaike sąjungininke regione, buvo ir išliko vieni glaudţiausių iš

visų Pietų Kaukazo valstybių. Gerais santykiais suinteresuotos abi pusės. Rusija siekia turėti bent vieną

patikimą sąjungininką nedraugiškame Kaukazo regione, o Armėnija dėl geopolitinės padėties neturi

didelių galimybių rinktis. Iš visų kaimyninių valstybių Armėnijos santykiai yra geri tik su Gruzija. Su

Azerbaidţanu tęsiasi nesibaigiantis karas. Nors Armėnijai ir pavyko de facto atkovoti Kalnų

Karabachą, Azerbaidţanas niekada to nepripaţins ir beveik nėra abejonės, kad bandys teritoriją atsiimti

jėga.84

Rusija yra tradiciškai svarbiausia Armėnijos partnerė, laikoma pagrindiniu saugumo (ypač

karinio) garantu tebesitęsiančio Kalnų Karabacho konflikto akivaizdoje. Armėnija yra Rusijos

dominuojamos NVS narė, pasirašiusi Kolektyvinio saugumo susitarimą. Armėnijos teritorijoje yra

dislokuotos Rusijos karinės bazės, ši šalis tiekia Armėnijai karinę ginkluotę, įrangą, atsargas, vykdo jos

karinių pajėgų apmokymus, saugo didţiąją dalį Armėnijos sienos su Turkija ir Iranu. Dalis Rusijos

karinių pajėgų, esančių Gruzijoje, taip pat planuojamos perkelti į Armėniją.85

Kai Armėnija leido

84


(ţiūrėta 2010 03 30) 85

Armėnijos uţsienio politikos kryptys. Rasta http://www.orangeprojects.lt/site/?lang=lt&page=12&sub=24

(ţiūrėta 2010 04 05)



http://www.orangeprojects.lt/site/?lang=lt&page=12&sub=24

36

Rusijai dislokuoti karines bazes savo teritorijoje, nepaisant spaudimo iš Maskvos, Azerbaidţanas

grieţtai atsisakė leisti Rusijai įrengti karines bazes jo teritorijoje. Armėnija nuolat nuogąstauja dėl

grėsmių šalies saugumui iš Azerbaidţano ir Turkijos pusės, kas lemia jos priklausomybę nuo Rusijos ir

šios valstybės ypatingą vaidmenį Kalnu Karabacho konflikte.

Dvišaliai ekonominiai Rusijos ir Armėnijos santykiai taip pat yra labai artimi. Kai 1992 metais

vyko Gruzijos ir Abchazijos konfliktas, geleţinkelis, jungiantis Armėniją su Rusija, buvo išvestas iš

rikiuotės. Kitas geleţinkelis, vedantis iš Armėnijos į Rusiją per Azerbaidţano teritoriją, buvo blokuotas

dėl konflikto Kalnų Karabache. Tai sukėlė didţiulę ūkio krizę Armėnijoje, nes šalis liko be vienintelės

naftos ir dujų tiekėjos – Rusijos. Nuo to laiko padėtis radikaliai nepasikeitė. Rusijos „Gazprom“ pakėlė

dujų kainas „draugiškai“ Armėnijai tiek pat, kiek ir „nedraugiškai“ Gruzijai. Tačiau net ir šį koncerno

„Gazprom“ ţingsnį daugelis armėnų politikos apţvalgininkų įvertino kaip neišvengiamą. Maţesnės nei

kaimynams dujų kainos Armėnijai būtų nenaudingos politiškai ir sukeltų įtampą tarp Gruzijos ir

Armėnijos.86

Armėnijos ūkio padėtis nėra lengva ir nieko keisto, kad beveik vienas milijonas armėnų dirba

uţsienyje. Yra paskaičiuota, jog emigrantai į tėvynę per metus vidutiniškai atsiunčia apie 700 milijonų

dolerių. 70 procentų šios sumos sudaro pinigai, uţdirbti Rusijoje. Šalies ūkio padėtis tokia, kad šiuo

metu ji vargu ar turi kuo pakeisti gerus ūkinius santykius su Rusija.87

Kalnų Karabacho veiksnys lemias, jog Rusija yra ir vienas svarbiausių Armėnijos ekonominių

partnerių. Apmokėdama dideles energetines skolas, Armėnija yra pardavusi Rusijai didţiąją dalį savo

energetikos infrastruktūros.88

Rusija išnaudoja Armėnijos priklausomybę perimdama šalies labiausiai

vertingų objektų kontrolę.

Tačiau nereiktų susidaryti nuomonės, kad Armėnija yra antivakarietiška valstybė. Jerevano

politikai kol kas sugeba išlaikyti gerus santykius su Rusija, negadindami jų su Vakarais. Be to,

Vakaruose nuo seno yra labai stipri ir įtakinga armėnų diaspora, kurios nuostatos tikrai nėra

prorusiškos. Paprasčiausiai Armėnija yra valstybė, atsidūrusi labai sunkioje geopolitinėje padėtyje, ir

jai tenka rinktis tai, kas praktiškai naudinga, o ne tai, kas graţiai skamba politiškai ar ideologiškai.89

86


(ţiūrėta 2010 03 30) 87

Economy of Armenia. Rasta http://en.wikipedia.org/wiki/Economy_of_Armenia (ţiūrėta 2010 04 10) 88

Минасян, С. Некоторые концептуальные основы внешней политики Армении. 2009 03 12. Rasta

http://www.noravank.am/ru/?page=analitics&nid=1684 (ţiūrėta 2010 03 30) 89

Хэлпин, T. Прагматизм, политика и незаживающая рана армянского геноцида. The Times. Великобритания.

2010 03 05. Rasta http://rus.ruvr.ru/2010/03/05/5060475.html (ţiūrėta 2010 04 10)



http://en.wikipedia.org/wiki/Economy_of_Armenia

http://www.noravank.am/ru/?page=analitics&nid=1684

http://rus.ruvr.ru/by_source/1308380/index.html

http://rus.ruvr.ru/by_country/2046974/index.html

http://rus.ruvr.ru/2010/03/05/5060475.html

37

Armėnijos politinis elitas siekia suderinti santykius su Rusija, ES ir JAV bei kartu yra

sąlygojama konflikto su Azerbaidţanu dėl Kalnų Karabacho, dėl kurio nėra normalių santykių su

kaimyninėmis šalimis Azerbaidţanu ir Turkija.

Dėl rusų paramos armėnams Kalnų Karabache konflikte smarkiai nukentėjo Azerbaidţano ir

Rusijos santykiai. Rusija yra strateginis Armėnijos partneris, todėl Azerbaidţanas agresoriumi labiau

linkęs matyti Rusiją nei Armėniją.

Rusija, savo ruoţtu, yra suinteresuota Azerbaidţano destabilizavimu, kad sumaţintų Vakarų

valstybių dėmesį šiai valstybei. Jungtinės Amerikos valstybės ir ES yra perspėjusios Azerbaidţaną

nepradėti konflikto su Armėnija. Vakarai nerimauja, kad atsinaujinęs Kalnų Karabacho konfliktas gali

destabilizuoti investicijas į Azerbaidţano energetikos infrastruktūrą rinką.90

Savo ruoţtu Baku, dalyvauja GUAM - Gruzija, Ukraina, Azerbaidţanas, Moldova -

organizacijoje, kuri gali paskatinti demokratinius procesus šalyse narėse, suteikti regionui saugumo ir

stabilumo.91

Aišku, kad Maskvoje šis bendradarbiavimas vertinamas neigiamai. Neigiamai Rusija

reagavo ir į įgyvendintą naftotiekio Baku–Tbilisi– Ceyhan projektą 2006 m., kurio nare Armėnija

netapo. Šiuo atveju svarbus veiksnys yra tai, kad Azerbaidţanas turi didelius naftos ir dujų išteklius.

Šalis gali nesijaudinti dėl savo energetinio saugumo, be to, šiuo atţvilgiu ji yra nepriklausoma nuo

Rusijos, kitaip nei Armėnija.

Nepaisant to, kad Rusija yra strateginis Armėnijos partneris, Azerbaidţanas siekia išlaikyti

gerus santykius su Maskva.

Nesipykdami su Rusija Azerbaidţano politikai atmeta Maskvos mėginimus ţaisti nacionaline

korta, kiršinti tautas. Prezidentas I. Alijevas yra priminęs rusams anglišką patarlę: gyvenantiems

stikliniame name nederėtų svaidytis akmenimis. Juk nacionalizmo skatinimas stiprina tautų separatizmą

pačioje Rusijoje. 92

Gerindamas santykius su Rusija, Azerbaidţanas 2003 m. vasario mėn. Pasirašė du susitarimus

dėl bendradarbiavimo stiprinimo karo, ţvalgybos ir kovos prieš terorizmą srityje.93

2008 m. liepos

pradţioje Rusijos prezidentas D. Medvedevas aplankė Azerbaidţaną. Tai buvo antroji, po Kazachstano,

naujojo Rusijos prezidento aplankyta NVS šalis. Vizito metu buvo priimta deklaracija dėl draugystės ir

90

Vainalavičius. Op. cit. P. 67. Cituota iš Armenia, Azerbaijan: Russia, the West and Nagorno-Karabakh, STRATFOR,

March 5, 2008. Rasta http://www.stratfor.com/analysis/armenia_azerbaijan_russia_west_and_nagorno_karabakh 91

Gevorgyan, A. OIC, BSEC, GUAM: Azerbaijan entangled with foreign-policy partners. 2009 10 11. Rasta

http://news.am/en/news/8310.html (ţiūrėta 2010 04 01) 92

Paleckis, V. J. Azerbaidţanas į ES nesiverţia, bet… Veidas. 2006 10 19. Nr. 42. Rasta

http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/453882bdbd1ed (ţiūrėta 2010 03 29) 93

Ismailova, G. Azerbaijan and Russia concluded military agreement. Central Asia-Causasus Institute. 2003 12 03. Rasta

http://www.cacianalyst.org/?q=node/276 (ţiūrėta 2010 04 01)

http://news.am/en/news/8310.html

http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/453882bdbd1ed

http://www.cacianalyst.org/?q=node/276

38

strateginio bendradarbiavimo. Joje pabrėţta, jog svarbu Karabacho klausimą sureguliuoti remiantis

valstybių teritorinio vientisumo ir sienų neliečiamumo principais.94

Taigi Azerbaidţanas suprasdamas, kad Rusija yra Armėnijos šalininkė konflikte, vykdo

pusiausvyros politiką tarp Rusijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų.

Kalnų Karabacho konflikte Azerbaidţano sąjungininke yra Turkija. Armėnijos artumas Rusijai

sietinas su „turkų baime“, kuri, iš esmės, eliminuoja Turkijos galimybes realiai veikti Kalnų Karabacho

konflikto sprendimo procesą. Rusija priešinosi Turkijos galimam įsitraukimui į šio konflikto

sureguliavimą. Pavyzdţiui, Rusija pagreitino tarpininkavimą Kalnų Karabacho konflikte, kas sutapo su

ES ketinimais įtraukti Turkiją į taikos procesą.95

Vis dėlto Rusija pradėjo bendradarbiauti su Turkija pagal „Kaukazo stabilumo ir

bendradarbiavimo platformą“96

, kurią pastaroji pasiūlė po karo dėl Pietų Osetijos, imdamasi

diplomatinių veiksmų Karabacho konfliktui išspręsti. Į šią platformą buvo pakviesti Azerbaidţanas,

Armėnija, Gruzija, Turkija ir Rusija. Iš regiono šalių nepakviestas liko tik Iranas. Tikėtasi didelės

paţangos. Suprantama, kad tokia sėkmė sustiprintų Rusijos įtaką Pietų Kaukaze. Šita aplinkybė ir

Rusijos bei Turkijos bendradarbiavimas sukėlė Armėnijoje šiokį tokį susirūpinimą, kuris uţfiksuotas ir

armėnų spaudoje. Buvo laukiama, kad Rusija vardan „didelės ir sparčios paţangos“ pasistengs priversti

savo sąjungininkę Armėniją padaryti dėl Kalnų Karabacho vienašališkų nuolaidų. Konkrečiai, norima,

kad Armėnija priverstų Kalnų Karabachą perduoti Azerbaidţanui saugumo zona vadinamą teritoriją.97

Rusija, būdama Armėnijos strateginiu partneriu, mėgina sustiprinti įtaką Pietų Kaukaze,

palaikydama ryšius su Azerbaidţanu ir Turkija.

Rusija ir toliau išlieka svarbia išorine jėga, inicijuojančia derybas dėl Kalnų Karabacho ateities

ir dalyvaujančia jose. Azerbaidţanas neretai kaltina Rusiją tiekiant karinę ir techninę paramą

Armėnijai. Kai kurie stebėtojai teigia, kad Rusija nėra neutralus konflikto arbitras, o siekia nestabilumo

regione, norėdama taip išlaikyti įtaką Pietų Kaukaze. Pastaruoju metu Rusijos prezidentas ėmėsi

veiksmų sureguliuoti Armėnijos ir Azerbaidţano konfliktą, rengdamas susitikimus su abiejų šalių

prezidentais Kalnų Karabacho konflikto klausimu.

94

Dmitry Medvedev held talks with President of Azerbaijan Ilham Aliyev during an official visit to Azerbaijan. President of

Russia. 2008 07 03. Rasta http://eng.kremlin.ru/events/chronicle/2008/07/203578.shtml (ţiūrėta 2010 04 01) 95


2008 m. Turkijos paţangos ataskaita. P6_TA(2009)0134. Bendradarbiavimas sprendţiant tarptautinius ir pasaulinius

klausimus. Rasta http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2010:087E:0139:0147:LT:PDF

(ţiūrėta 2010 04 01) 97



http://eng.kremlin.ru/events/chronicle/2008/07/203578.shtml



http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2010:087E:0139:0147:LT:PDF


39

2008 m. lapkričio 2 d. Pamaskvėje Armėnijos ir Rusijos diplomatinėmis pastangomis buvo

priimta Armėnijos, Azerbaidţano ir Rusijos prezidentų pasirašyta deklaracija, kuria šalys atmeta karą

kaip konfliktų sprendimo būdą. Deklaracijoje šalys paskelbė, jog palaikys pastangas normalizuoti

padėtį Pietų Kaukaze, spręsdami Karabacho konfliktą politinėmis priemonėmis tarptautiniu normų ir

principų pagrindu.98

Tai po 1994 m. pasirašytos paliaubų sutarties pirmas politinis dokumentas su

abiejų konfliktuojančių pusių parašais.

Tačiau šis susitarimas svarbesnis Maskvai nei abejoms Karabacho konflikto pusėms. Rusija

pademonstravo, kad iš tikro yra pajėgi spręsti konfliktus Kaukaze. Paţymėtina, kad kitos dvi valstybės,

pirmininkaujančios Minsko grupei, – Jungtinės Valstijos ir Prancūzija – dokumento nepasirašė, nors šių

šalių atstovai taip pat dalyvavo susitikime.

Tačiau laikyti dokumentą galutiniu abiejų pusių susitarimu keisti elgesį būtų pernelyg

optimistiška. Azerbaidţanas nesusitaikys su savo teritorijos praradimu, o Armėnija vargu ar atsisakys

Kalnų Karabacho, nors jo turėjimas ir yra didesnė problema nei praradimas.

Pagristai kyla klausimas, kas šiuo metu pastūmėjo Rusiją aktyviai imtis tarpininkės vaidmens.

Rusija siekia ir toliau išlaikyti savo įtaką Armėnijoje ir Azerbaidţane. Tai Rusijai ypač aktualu, kai

Gruzija kuriam laikui atsidūrė uţ Rusijos įtakos ribų. Tai geriausias būdas išlaikyti įtaką yra tapti

nepakeičiama tarpininke dviejų Kaukazo valstybių konflikte. Be to, Maskvos tarpininkavimas galima

suprasti ir kaip mėginimą atkurti susvyravusį savo autoritetą ir pasitikėjimą Pietų Kaukaze. Taip pat

Maskva nori aiškiai parodyti, kieno įtakoje iš tikro yra Kaukazo valstybės.99

4. 2. Turkijos interesai

Turkija, kaip ir Rusija, kaip artima konflikto stebėtoja, turi esminį interesą stiprinti savo įtaką

Kaukazo regione ir Centrinėje Azijoje, tvirtindama ekonominius, politinius ir netgi karinius ryšius su

penkiomis „giminingomis“ buvusiomis SSRS respublikomis – Azerbaidţanu, Turkmėnija,

Kazachstanu, Uzbekija ir Kirgizija. Pirminis strateginis Turkijos tikslas Azerbaidţane – stiprinti jo

nepriklausomybę, eksploatuojant naftos ir dujų išteklius bei transportuojant juos vamzdynais aplenkti

Rusiją. Čia ypatingą vaidmenį vaidina Baku-Tbilisi-Ceyhan naftotiekis.100

98

Президенты Армении и Азербайджана назвали важными меры по укреплению доверия. Посольство Республики

Армения в Российской Федерации. Rasta http://armenianembassy.ru/?&lang=ru&display=news&nid=123&catid=25

(ţiūrėta 2010 14 05) 99

Motiejūnas, J. Kalnų Karabachas – ilgo ir rimto ţaidimo dalis. 2008 11 17. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=2861

(ţiūrėta 2010 03 21) 100

Puleikytė, K. Kalnų Karabacho konfliktas. 2006 06 05. Rasta http://www.geopolitika.lt/?artc=414 (ţiūrėta 2010 03 20)

http://armenianembassy.ru/?&lang=ru&display=news&nid=123&catid=25






40

Taigi Turkija Kalnų Karabacho konflikte yra Azerbaidţano šalininkė. Ankara teikia pirmenybę

santykiams su Baku dėl artimų kultūrinių abiejų šalių ryšių bei, ţinoma, Azerbaidţano energetinių

resursų. Turkija palaikydama Azerbaidţaną, teigia, kad pagal tarptautinę teisę, nesvarbu, kiek

Karabache gyvena armėnų, jis yra Azerbaidţano dalis.

Azerbaidţaną remianti Turkija, atsakydama į Armėnijos įvykdytą Kalnų Karabacho aneksiją,

1992 m. su Armėnija nutraukė visus valstybinius ryšius bei uţdarė sausumos ir oro sienas. Armėnija

tapo labai stipriai izoliuota. Dėl šios izoliacijos Armėnijai nebuvo leista dalyvauti tokiame

tarptautiniame projekte kaip naftotiekio Baku–Tbilisi–Ceyhan statyba. Tranzito šalimi tapo kaimyninė

Gruzija, neturinti jokių ginčų su Turkija.

Kalnų Karabacho klausimas gerokai paaštrino ir dar vieną istorinį Armėnijos ir Turkijos

nesutarimą – armėnų genocido tuometinėje Osmanų imperijoje klausimą. Armėnija teigė, kad Pirmojo

pasaulinio karo metais tuometinėje Osmanų imperijoje, kurios teisių perėmėja yra Turkija, dėl valdţios

veiksmų ţuvo 1,5 mln. armėnų ir vadina šiuos įvykius pirmuoju XX a. genocidu. Nemaţai valstybių,

taip pat – ir Lietuva, armėnų genocidą yra pripaţinusios. Tuo tarpu Turkija genocido faktą aršiai neigia,

o 1,5 mln. armėnų ţūtį vadina partizaninio karo išdava.101

Turkija kaip būtiną sąlygą tarpvalstybinių santykių normalizavimui kelia Armėnijos karinių

pajėgų išvedimą iš Azerbaidţano teritorijos, tuo tarpu Armėnija tvirtina nepradėsianti derybų su

Turkija, kol ši nepripaţins pirmuoju XX a. genocidu vadinamų Osmanų imperijos veiksmų.102

Turkijos atsisakymas atkurti diplomatinius santykius su Armėnija ir sienų uţdarymas šalyje

buvo suprastas kaip Turkijos priešiškumo ir agresyvumo apraiška.

Vis dėto Turkija, greičiausiai spaudţiama JAV ir ES, ėmėsi aktyvių veiksmų santykiams su

Armėnija pagerinti. 2008 m rugsėjo 6d. buvo ţengtas aktyvus ţingsnis tarptautinių santykių srityje.

Naujojo Armėnijos prezidento Sarkisiano kvietimu Turkijos prezidentas A. Gulas pirmą kartą atvyko į

Jerevaną stebėti Turkijos ir Armėnijos futbolo rinktinių rungtynių. Nors Armėnijos futbolo komanda

patyrė pralaimėjimą, armėnų politinis elitas dţiaugėsi, kad ši „futbolo diplomatija“ gali tapti keliu,

vedančiu šalį iš ilgametės izoliacijos.103

101

Armenian Genocide. United Human Rights Council. Rasta

http://www.unitedhumanrights.org/genocide/armenian_genocide.htm (ţiūrėta 2010 03 30) 102

Хэлпин, T. Прагматизм, политика и незаживающая рана армянского геноцида. The Times. Великобритания.

2010 03 05. Rasta http://rus.ruvr.ru/2010/03/05/5060475.html (ţiūrėta 2010 04 10) 103

Arsu, S. Turkey’s President Makes Historic Visit to Armenia. The New York Times. 2008 09 06.

Rasta http://www.nytimes.com/2008/09/07/world/europe/07turkey.html (ţiūrėta 2010 04 09)


http://rus.ruvr.ru/by_source/1308380/index.html

http://rus.ruvr.ru/by_country/2046974/index.html


http://www.nytimes.com/2008/09/07/world/europe/07turkey.html

41

Armėnijos ir Turkijos santykių plėtotei didelės reikšmės gali turėti ir viešai pasireiškę turkų

visuomenės mąstysenos pokyčiai. 2008 m. rugsėjo 6 d., po Armėnijos ir Turkijos komandų futbolo

rungtynių, per 300 jas stebėjusių Turkijos piliečių, tarp kurių buvo daug ţurnalistų, apsilankė genocido

aukų atminimo komplekso muziejuje. Su jais buvo ir vieno iš trijų Pirmojo pasaulinio karo laikų

vadovų ir aktyvaus genocido organizatoriaus Dţemalio pašos anūkas ţurnalistas, kuris prie genocido

paminklo padėjo gėlių. Rugsėjo 7 d. turkų laikraštyje „Taraf“ buvo išspausdintas ţinomo turkų

ţurnalisto A. Altano pasirašytas tekstas, kuriame skaudţiai primenama armėnų tautos išgyventa

tragedija. Netrukus turkų spaudoje paskelbta per trisdešimt įvairių publikacijų, skirtų armėnų

genocidui. Gruodţio 4 d. turkų spaudoje pasirodė intelektualų pareiškimas, kuriame asmeniškai

atsiprašoma armėnų uţ 1915-18 metų armėnų tautą ištikusią didelę nelaimę, taip pat atsiprašo ir uţ jos

neigimą. Paţymėtina, kad ţodis „genocidas“ neminimas. Gruodţio 15 d. šis atsiprašymo pareiškimas

buvo paskelbtas internete su 200 intelektualų parašais, po kelių dienų parašų jau buvo per 10 000.

Turkijos rezidentas A. Gulas šį parašų rinkimą pavadino demokratijos pasireiškimu. Tačiau premjeras

R Erdoganas ir nemaţai įtakingų veikėjų pasmerkė šią akciją ir apkaltino prezidentą, kad jis turįs

„armėniškų šaknų“. Gruodţio 20 d. Turkijos parlamente, išplėstinio parlamento posėdţio metu,

svarstant švietimo ministerijos biudţetą, partijos „Demokratinė santvarka“ atstovas, deputatas kurdas

O. Ozčelikas, pasisakydamas savo partijos vardu, nelauktai prašneko apie armėnų atsiprašymo akciją ir

kritikavo premjero Erdogano neigiamą poţiūrį į ją. Neabejotina, jog ši pasikeitusi turkų visuomenės

mąstysena atneš naujų pokyčių tiek Armėnijos ir Turkijos santykiuose, tiek ir visame regione.104

Turkija, buvusi vienašališkai Azerbaidţano pusėje ir dėl Armėnijos veiksmų praktiškai beveik

nutraukusi santykius su Jerevanu, pasisiūlė tarpininkauti Armėnijos ir Azerbaidţano konflikte. Kaip jau

buvo minėta, 2008 m. rugsėjo mėn. Turkijos ministras pirmininkas R. T. Erdoganas pasiūlė Stabilumo

paktą Pietų Kaukazui, kurio narėmis taptų trys Pietų Kaukazo valstybės – Armėnija, Azerbaidţanas ir

Gruzija bei Turkija ir Rusija.

Armėnų politikai ir ţurnalistai atkreipia dėmesį į tą aplinkybę, kad Rusijos ir Turkijos

bendradarbiavimas Pietų Kaukazo Stabilumo pakte pasiekė aukštą lygį. Senas diplomatijos tradicijas

turinčiai Turkijai Rusija gali sukurti politinio manevro galimybę. Pavyzdţiui, prieš Europos „kaprizus“

priėmimo į ES klausimu arba prieš JAV, jeigu ką tik išrinktas prezidentas B. Obama staiga panorėtų

tesėti Amerikos armėnų bendruomenei duotą paţadą pripaţinti 1915 metų armėnų genocidą arba jeigu

jis imtųsi uţstoti kurdus. Galimybė, kad JAV gali pripaţinti armėnų genocidą, stipriai veikia Turkijos

104




42

politiką. Net sveikindamas Obamą išrinkimo proga, Turkijos premjeras R. Erdoganas perspėjo jį

neţengti to ţingsnio.105

Ankara bando kliudyti tarptautinei bendruomenei tęsti genocido pripaţinimą,

aiškindama, jog tai trukdo neseniai prasidėjusiai Armėnijos ir Turkijos santykių paţangai.

Vis dėlto 2009 m. balandţio mėn. Turkija ir Armėnija pasirašė susitarimą, kuris turėtų tapti

santykių tarp šalių normalizavimo pagrindu. Dokumente teigiama, kad Turkija ir Armėnija,

tarpininkaujant Šveicarijai, intensyviai dirbo, kad normalizuotų dvišalius santykius ir ateityje plėtotų

juos geros kaimynystės ir abipusės pagarbos dvasia. Apie dokumento pasirašymą buvo paskelbta likus

dienai iki 1915 m. įvykusio armėnų genocido iš turkų pusės minėjimo. Vertinant bendrai, pasiektas

susitarimas turėtų prisidėti prie situacijos regione stabilizavimo, tačiau tam tikra prasme jis neramina

vieną iš artimiausių Turkijos sąjungininkų Azerbaidţaną. Turkijos ir Armėnijos santykių atšilimas,

koks lengvas jis bebūtų, sukėlė nerimą Azerbaidţanui, kurio nesantaika su Armėnija nemaţėja. Vienas

iš ţingsnių, kuris, kaip sakoma, bus svarstomas, yra sienos tarp Armėnijos ir Turkijos atidarymas, kas

paskatintų jų tarpusavio prekybą, ir tai Azerbaidţanas vertina kaip išdavystę.106

Šiame Turkijos ir Armėnijos akivaizdţiame ţingsnyje normalizuoti nutrauktus santykius dėl

Kalnų Karabacho konflikto nepavyko išvengti prieštaravimų. Armėnija ir Turkija, pasirašydamos

protokolus dėl santykių normalizavimo, nesutarė nei dėl jų ratifikavimo termino, nei dėl sąlygų. Šis

ţingsnis iš anksto uţprogramavo politinį konfliktą. Armėnija teigia neketinanti atsitraukti nuo principo,

kad santykiai su Turkija turi būti normalizuojami be jokių išankstinių sąlygų, t.y. nedarant nuorodos į

istorinius ar politinius nesutarimus. Tuo tarpu Turkija pareiškė ratifikuosianti dokumentus tik tuomet,

kai matys ţenklią paţangą sprendţiant Kalnų Karabacho konfliktą. Armėnijos uţsienio reikalų

ministras, atsakydamas į tokius Turkijos pareiškimus, teigė, kad, jei Turkija iškart būtų iškėlusi

išankstines sąlygas, Armėnija santykių atkūrimo eigos būtų net nepradėjusi.107

Abi valstybės gana

nedraugiškai ţiūri viena į kitą, nes nesutaria dėl bendro intereso turėti atvirą sieną. Turkijos manymu,

sienos atidarymas yra ekonominė pagalba Armėnijai. Pastarosios manymu, sutikdama normalizuoti

santykius, padeda Turkijai eurointegracijos procese.

Tačiau Armėnijos santykių su Turkija pagyvinimas, kelių per sieną atvėrimas būtų naudingas

abiem pusėms. Armėnijos kaimynystėje esančios Turkijos sritys gana atsilikusios, sienų atvėrimas būtų

naudingas jų ekonomikai. Ne atsitiktinai ir Armėnija, ir Turkija suremontavo savąsias jas jungiančio

geleţinkelio dalis, ir jis galėtų veikti jau kitą dieną po politinio sprendimo. „Futbolo diplomatija”

105

Ten pat. 106

Tavernise S., Arsu S. Skirting Thorniest Issues, Turkey and Armenia Move to Ease Tensions. The New York Times.

2009 04 23. Rasta http://www.nytimes.com/2009/04/24/world/europe/24turkey.html (2010 04 09) 107

Нормализация отношений откладывается. 2009 10 11. Rasta http://ru.euronews.net/2009/10/11/erdogan-wants-

armenian-withdrawal-from-karabakh/ (ţiūrėta 2010 04 09)

http://www.nytimes.com/2009/04/24/world/europe/24turkey.html%20%20%20(2010

http://ru.euronews.net/2009/10/11/erdogan-wants-armenian-withdrawal-from-karabakh/


43

parodė, jog Turkijos prezidentas ir vyriausybės vadovas iš tiesų nori sureguliuoti santykius su

Armėnija. Tai natūralu, nes Armėnijos blokavimo politika nepasiekė tikslo. Armėnija įveikė atsilikimą,

sąlygotą karo ir blokados, sugebėjo pasiekti ekonominės paţangos, net nusitiesė dujotiekį iš Irano.

Armėnija dabar vienintelė šalis, kuri gali gauti dujų iš dviejų didţiausias dujų atsargas turinčių šalių –

Rusijos ir Irano.108

Vienas pagrindinių veiksmų, leidţiantis pastebėti dvišalių santykių normalizavimo pradţią,

sutarimas, kad nuo 2009 m. kovo 1 d. Armėnija tieks Turkijai elektrą.109

2009 m. Armėnijai ir Turkijai, nepalaikančioms santykių nuo 1992 m., susitarus dėl gairių

dvišaliams santykiams atkurti, kas paskatintų atidaryti bendrą sieną, Azerbaidţanas prisiminė karinę

retoriką. Tačiau, kai 2010 m. sausio mėn. Sočyje įvyko Armėnijos ir Azerbaidţano prezidentų

susitikimas dėl Kalnų Karabacho konflikto sureguliavimo, Turkijos uţsienio reikalų ministras perspėjo

Armėniją, kad santykių normalizavimo procesas gali ţlugti.

Savo ruoţtu Turkija ir Armėnija mėgina taikytis. 2009 m. pavasarį per dvišales derybas buvo

sutarta, kad valstybės pamėgins uţmegzti normalius kaimyninius santykius. Tačiau mėginimas

normalizuoti dvišalius santykius kelia Azerbaidţano nepasitenkinimą.

Prasidėjęs oficialus Turkijos ir Armėnijos santykių uţsimezgimas yra vienas iš pačių

reikšmingiausių pastarojo meto politikos įvykių ir viltingų ţenklų. Turkijos tapimas vienu iš

pagrindinių politinių ţaidėjų Kaukazo regione kur kas greičiau padėtų normalizuoti įtemptus ir

deformuotus Kaukazo tautų ir šalių santykius, nei karus jau kelintą šimtmetį Kaukaze sukelianti

Rusijos „taikdarystė“.110

Turkijos suintensyvėjusios pastangos normalizuoti santykius Pietų Kaukaze pirmiausia yra

atsakas Rusijai. Rusija nuo 2008 m. rudens yra prisiėmusi Armėnijos ir Azerbaidţano tarpininko

vaidmenį. Nors Rusija teigia esanti suinteresuota taikiu Kalnų Karabacho konflikto sprendimu ir

Armėnijos bei Turkijos santykių normalizavimu, Rusijai įtampa Pietų Kaukaze naudinga, nes leidţia

išlaikyti savo įtaką regione, ypač Armėnijos atţvilgiu. Taigi tarpininkės pastangos yra gana

dviprasmiškos. 2010 sausio m. susitikimas Sočyje tarp Armėnijos ir Azerbaidţano prezidentų, kai dar

108


http://www.geopolitika.lt/?artc=3018 (ţiūrėta 2010 03 20) 109

Ten pat. 110

Donskis, L. Ar įvyks istorinis lūţis Armėnijos ir Turkijos santykiuose? 2009 10 25. Rasta

http://blog.delfi.lt/donskis/5633/ (ţiūrėta 2010 03 30)




44

kartą buvo sutarta dėl siekio Kalnų Karabacho konfliktą spręsti taikiai, tik pakurstė Turkijos įtarymą,

kad konfliktas bus sureguliuotas ne Azerbaidţano naudai.111

Turkija imasi iniciatyvų regioniniam bendradarbiavimui skatinti, norėdama stiprinti savo kaip

regiono lyderės vaidmenį Sėkmingas šių iniciatyvų įgyvendinimas Turkijai suteiktų praktinės,

suintensyvėtų prekyba, ir politinės, narystė ES, naudos. Ir galiausiai pastaruoju metu ypač aktyviai

svarstant Rusiją apeinančių energetikos alternatyvų klausimą Pietų Kaukazo regionas susilaukia daug

dėmesio iš ES ir JAV. Tai taip pat skatina Turkija bandyti iškeisti istorinius nesutarimus į

bendradarbiavimu pagrįstą ilgalaikę politinę ir ekonominę naudą.112

4. 3. Irano interesai

Kalnų Karabacho konfliktas gerokai komplikavo Azerbaidţano ir Irano santykius. Nors Iranas

kultūriškai ir istoriškai turėtų daugiau sąsajų su Azerbaidţanu, vis dėlto Teheranas yra tvirtas

Armėnijos partneris regione. Per 1992 – 1994 m. vykusį karą Iranas visokeriopai rėmė Armėniją.

Iranas turėjo ir savų motyvų šiame konflikte. Viena iš prieţasčių, lėmusių Irano paramą

Armėnijai, yra siekis atsverti Azerbaidţano interesų plėtotę regione, ekonominės ir politinės galios

augimą, o tuo pačiu ir didėjantį JAV įsitraukimą į regioninius saugumo sprendimus. Iš kitos pusės,

Iranas nerimauja, kad parama gali paskatinti dvejų Azerbaidţanų, atskirtų Persų ir Osmanų imperijų

dalių (dabartinio suverenaus Azerbaidţano ir azerbaidţaniečių gyvenamos teritorijos Irane),

susijungimą.113

Irano šiaurėje gyvena apie 20 mln. etninių azerbaidţaniečių, tuo tarpu pačiame

Azerbaidţane gyvena šiek tiek daugiau nei 8 mln. gyventojų. Taigi Pietų Kaukaze prasidėjus

separatizmo bangai - Pietų Osetija, Abchazija, Kalnų Karabachas, Iranas pabūgo, kad šiauriniai

regionai nepanorėtų prisijungti prie Azerbaidţano, todėl ir buvo suinteresuotas Azerbaidţano

silpnumu.114

Vis dėlto Iranas stengėsi laikytis kiek galima nuosaikiau remdamas Armėniją, nes didesnis

smurto protrūkis regione galėjo paskatinti NATO dislokuoti tarptautines pajėgas netoli Irano sienos,

taip sumenkinant Rusijos vaidmenį.115

111

Kirvelytė, L. Kaukazo mazgas nepasiduoda. Atgimimas. 2010 m. vasario 5-11 d. Nr. 5 (1064). Rasta

http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1265284704 (ţiūrėta 2010 03 25) 112

Ten pat. 113


Kirvelytė L. Gordijo mazgo painiojimas. Atgimimas. 2008 10 16. Nr. 36 (1004) Rasta


Zolyan, M. Armenian Foreign Policy Between Russia, Iran And U.S. 2010 03 29. Rasta

http://times.am/2010/03/29/armenian-foreign-policy-between-russia-iran-and-u-s/ (ţiūrėta 2010 04 10).



http://times.am/2010/03/29/armenian-foreign-policy-between-russia-iran-and-u-s/

45

Dėl Irano ekonominių interesų, kurie susilpnintų Azerbaidţaną, 2001 m. tarp šalių buvo

įsiplieskęs ginčas dėl keleto naftos telkinių Kaspijos jūroje teisinės priklausomybės. Tačiau tai sukėlė

tik Turkijos reakciją ir paskatino JAV suteikti didesnę karinę pagalbą Azerbaidţanui.116

Uţtat Armėnija didţiuojasi santykiais su Iranu. Kaip ir Maskva, šalis teisina Irano branduolinius

planus ir kaltina Vakarus taikant branduolinėms valstybėms dvejopus standartus.117

2007 m. spalio

mėn. Jerevane lankėsi Irano prezidentas M. Ahmadinejadas. Jo vizitas vyko iškart po tuometinio

Rusijos vadovo V. Putino vizito Irane. Antivakarietiškas Iranas, skirtingai nei Turkija, nenori, kad vis

labiau į Vakarų pusę linkstantis Azerbaidţanas per daug sustiprėtų. Tai sutampa su Rusijos siekiais.

Kremlius tikisi sukurti ašį Rusija–Armėnija–Iranas ir išplėsti savo įtaką Vidurio Rytų regione bei

Persijos įlankoje.118

Be to, kaip ir Iranui, Rusijai nepatinka vakarietiška Azerbaidţano politika.

Artimi Armėnijos santykiai su Iranu įnešė papildomos trinties į santykius su Turkija ir

Azerbaidţanu. Iranas yra matomas kaip viena iš galių, greta Rusijos, esanti pajėgi atsverti Turkijos

aktyvumą regione. Geri Rusijos ir Irano santykiai lemia Armėnijos ryšių su šia šalimi plėtojimąsi. Iraną

ir Rusiją jungia ambicijos apriboti Turkijos ir JAV įtaką bei sulaikyti Pietų Kaukazo valstybių

orientaciją į Vakarus.119

Azerbaidţanas jausdamas kylančias grėsmes iš Irano, Rusijos ir Armėnijos, siekia izoliuoti

pastarąją valstybę nuo regioninių projektų ir stabdo jos ekonominį vystimąsi, taip atsakydamas į

neišspręstą Kalnų Karabacho problemą.

4. 4. JAV ir ES interesai

Azerbaidţanas yra Vakarų remiamo energijos išteklių koridoriaus, kuriuo Kaukazo regione

išgaunama nafta ir dujos tiekiamos Turkijai, o nafta tanklaiviais – Europai apeinant Rusiją, ašis.

Besitęsiantis konfliktas su Azerbaidţanu izoliuoja Armėniją nuo energetinių Vakarų planų, iš kurių

naudos galėtų turėti ir armėnai.

116

Vainalavičius. Op. cit. P. 59.Cituota iš Svante, E. C. McDermott, R. N. O’Malley, W. D. Socor, V, Starr, S. F. Regional

Security in the South Caucasus: The Role of NATO. US: Central Asia-Caucasus Institute, Paul H. Nitze School of

Advanced International Studies, The Johns Hopkins University, Central Asia-Caucasus Institute, 2004, p. 13. 117

Iškauskas Č. Armėnai kyla į studentų revoliuciją? Uţsienio įvykių komentaras. Ţinių radijas. 2008 02 25. Rasta

http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/article.php?id=16085303 (ţiūrėta 2010 04 03) 118


(ţiūrėta 2010 03 30) 119

Vainalavičius. Op. cit. P. 59. Cituota iš Svante, E. C. McDermott, R. N. O’Malley, W. D. Socor, V, Starr, S. F. Regional

Security in the South Caucasus: The Role of NATO. US: Central Asia-Caucasus Institute, Paul H. Nitze School of

Advanced International Studies, The Johns Hopkins University, Central Asia-Caucasus Institute, 2004, p. 5, 12.

http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/article.php?id=16085303



46

Azerbaidţano, pagrindinis ekonomikos vystymo instrumentas yra energetikos sektoriaus,

remiamo JAV, plėtra. Neseniai atidarytas Baku–Tbilisi–Ceyhan naftotiekis yra matomas kaip nauja

geopolitinio ryšio atrama. Tikimasi, kad šis naftotiekis gali konsoliduoti Azerbaidţano, Gruzijos ir

Turkijos santykius. Nors naftotiekis ir aplenkė Rusijos satelite laikomą Armėniją, bet neišstūmė

Rusijos iš Pietų Kaukazo energetinės aplinkos. Azerbaidţane funkcionuoja Baku–Novosibirsko

naftotiekis, kuriuo Rusijos kompanijos tiekia rusišką naftą ir neatmeta galimybės ją eksportuoti per

Baku–Tbilisi–Ceyhan naftotiekį.120

Kai buvo pradėtas projektuoti Baku–Tbilisi-Ceyhan naftotiekis, Armėnija turėjo puikią

galimybę išplėtoti tranzito kelius. Šalis būtų galėjus tiekti Rusijos ir Kaspijos baseino energetinius

resursus Europai, Turkijai, Izraeliui ir sujungti Rusiją su Iranu. Mat JAV siūlė dujotiekį tiesti

artimiausiu keliu – per Armėniją, Kalnų Karabachą bei Nachičevano regioną. Tačiau projektą ne itin

palaikė ir Azerbaidţanas, nes tai būtų reiškę Armėnijos blokados pabaigą. Azerbaidţanas reikalavo,

jog naftotiekis aplenktų Armėniją, nors tai daug brangesnis, sudėtingesnis ir ne taip regioninę

integraciją bei būsimą bendradarbiavimą skatinantis būdas.121

Vis dėlto JAV aktyviai rėmė projektą ir net įkalbinėjo Azerbaidţaną sutikti su juo teigdamos,

kad tai bus „taikos naftotiekis“ 122

. Taip JAV siekė išvengti Rusijos įtakos naftotiekiui. Tačiau tiesti

naftotiekį per Kalnų Karabachą, kol neišspręstas regiono priklausomybės klausimas tarp Armėnijos ir

Azerbaidţano, nebuvo patrauklus variantas. Taigi Kalnų Karabacho veiksnys įtakojo, kad Armėnija

buvo izoliuota nuo energetinių Vakarų planų.

Šiuo metu svarbiausias Vakarų energetinis projektas Eurazijoje yra dujotiekis „Nabucco“,

turintis tapti svarbia alternatyva dujų importui iš Rusijos, kuri šiuo metu Europai tiekia 30 proc.

reikalingų dujų. Projektas vertinamas 7,9 mlrd. JAV dolerių. Dujotiekio trasa drieksis per

Azerbaidţaną, Gruziją, Turkiją, Bulgariją, Vengriją, Rumuniją ir Austriją. "Nabucco" dujotiekis taps

jau nutiesto dujotiekio Baku-Tbilisis-Erzurumas tąsa. Per Turkijos teritoriją drieksis du trečdaliai - apie

2 tūkst. km - dujotiekio. Tiesimo darbai numatomi 2011 - 2014 m.123

120

Ten pat, P. 65. Cituota iš De Haas Marcel, Tibold Andrej ir Cillessen Vincent, Geo-strategy in the South Caucasus:

Power Play and Energy Security of States and organisations, Den Haag: Clingendael Institute, 2006, p. 30. 121

Ten pat, P. 63. Cituota iš Karagiannis, E. Energy and Security in the Caucasus, Routledge: Curzon, 2002, p. 43–45. 122

Ten pat, P. 63. 123

Azerbaidţano ir Turkijos nesutarimai kelia grėsmę „Nabucco“ projektui. ELTA. 2010 03 23.Rasta

http://ekonomika.atn.lt/straipsnis/50607/azerbaidzano-ir-turkijos-nesutarimai-kelia-gresme-nabucco-projektui

(ţiūrėta 2010 04 15).


47

JAV suinteresuota Armėnijos dalyvavimu šiame projekte. Amerika mano, kad Armėnijos

įtraukimas į Rusiją apeinančio „Nabucco“ dujotiekio projekto įgyvendinimą galėtų paspartinti Kalnų

Karabacho konflikto sureguliavimą. Akivaizdu, kad, siekiant greitesnio minėto konflikto sprendimo,

Armėnijai mainais į savo karinių pajėgų atitraukimą iš Azerbaidţano teritorijos būtina pasiūlyti šį tą

naudinga. Šiuo metu Armėnija ir taip yra atribota nuo visų plataus masto energetinių ir komunikacinių

projektų Pietų Kaukaze: jau veikiančių naftotiekio Baku–Tbilisis–Dţeichanas, dujotiekio Baku–

Tbilisis–Erzurumas ir šiuo metu tiesiamo geleţinkelio Karsas–Achalkalakis–Tbilisis–Baku.124

Taigi

JAV teigia, kad energetikos veiksnys galėtų išspręsti Kalnų Karabacho konfliktą.

Per 2008 m. rugsėjo 3 d. vykusį JAV viceprezidento D. Chenej vizitą Baku Azerbaidţanas

galėjo būti įtikintas šios idėjos veiksmingumu, nes iki tol svarstytas karinių priemonių panaudojimas po

Rusijos veiksmų Gruzijoje yra nebeįmanomas. Reikia pabrėţti, kad JAV taip pat yra suinteresuotos

taikiu šio konflikto sureguliavimu maţiausiai dėl dviejų prieţasčių. Pirma, Azerbaidţanas – svarbi

grandis, netolimoje ateityje galinti leisti JAV uţsitikrinti naftos ir dujų tiekimo alternatyvą. Antra, JAV

gyvena gausi ir labai įtakinga armėnų diaspora. Veikiama lobistų, Armėnija gauna didelę visokeriopos

JAV paramos - politinės ir ekonominės - dalį. Taigi, jei Kalnų Karabacho konfliktas būtų sureguliuotas

diplomatinėmis priemonėmis, JAV vietoje dviejų vienas kitą neutralizuojančių ryšių turėtų du tvirtus

partnerius Pietų Kaukaze.125

Tačiau dėl Turkijos pastangų normalizuoti santykius su Armėnija, Ankara ir Baku pristabdė

derybas dėl azerbaidţanietiškų dujų tiekimo Europai. Derybos buvo nutrauktos Kaip sakė Turkijos

energetikos ir gamtos išteklių ministras T. Jildizas, jo šalis jau mėnesį ar pusantro nesidera su

Azerbaidţanu. Pagrindinė problema yra politinė. Ministras taip pat paţymėjo, kad iki šiol neaišku, ar

Azerbaidţanas priėmė Turkijos pasiūlymą vykdyti dujų tranzitą į Europą uţ maţesnę nei rinkos kainą.

Šalys taip pat nesutarė dėl 2014 - 2016 m. suplanuotos antros stambaus Šach-Denizo dujų telkinio

įsisavinimo fazės.126

Turkijos ir Azerbaidţano nesutarimai naudingi Rusijai, nes kelia grėsmę "Nabucco" projektui.

Šio projekto įgyvendinimas ţymiai sumaţintų energetinę Europos Sąjungos priklausomybę nuo

Rusijos.

124

Kirvelytė, L. Kaukazo mazgas nepasiduoda. Atgimimas. 2010 m. vasario 5-11 d. Nr. 5 (1064). Rasta


Zolyan, M. Armenian Foreign Policy Between Russia, Iran And U.S. 2010 03 29. Rasta

http://times.am/2010/03/29/armenian-foreign-policy-between-russia-iran-and-u-s/ (ţiūrėta 2010 04 10) 126

Azerbaidţano ir Turkijos nesutarimai kelia grėsmę „Nabucco“ projektui. ELTA. 2010 03 23. Rasta

http://ekonomika.atn.lt/straipsnis/50607/azerbaidzano-ir-turkijos-nesutarimai-kelia-gresme-nabucco-projektui (2010 04 14)



http://ekonomika.atn.lt/straipsnis/50607/azerbaidzano-ir-turkijos-nesutarimai-kelia-gresme-nabucco-projektui%20%20(2010

48

2009 m. spalio mėn. Azerbaidţano prezidentas I. Alijevas pareiškė, kad Turkija įstūmė derybas

į aklavietę dėl bandymų uţmegzti dvišalius santykiu su Armėnija, o taip pat pagrasino "Nabucco"

projektui skirtas dujas parduoti Rusijai ar Iranui. Azerbaidţanas taip pat gali prisijungti prie kito

dujotiekio iš Turkmėnijos per Uzbekistaną ir Kazachstaną iki Kinijos, kurios ekonomika reikalauja vis

daugiau energijos išteklių.127

Pagrindinis Vakarų geopolitinis uţdavinys yra uţtikrinti saugų naftos ir dujų iš Kaspijos jūros

baseino transportavimą per Pietų Kaukazą į Turkiją, toliau – į Europą, kad šiam procesui negalėtų

daryti įtakos Rusija ir Iranas. Savo ruoţtu Rusija deda dideles pastangas, kad nafta ir dujos iš minėtų

šalių būtų tiekiamos per Rusijos teritoriją. Manoma, kad naujas konfliktas tarp Armėnijos ir

Azerbaidţano dėl Kalnų Karabacho sukeltų grėsmę energijos išteklių tiekimui ir suţlugdytų planus

plėsti vamzdynų tinklą į Vidurio Aziją.128

Todėl suaktyvėjo tarptautinės diplomatijos pastangos

uţtikrinti regione stabilumą ir taiką, kuriai šiandien didţiausios įtakos turi neišspręstas Kalnų

Karabacho konfliktas.

127

Socor, V. Azerbaijan-Russia gas agreement: implications for Nabucco project. Rasta http://eurodialogue.org/Azerbaijan-

Russia-Gas-Agreement-Implications-For-Nabucco-Project (ţiūrėta 2010 04 15) 128



http://eurodialogue.org/Azerbaijan-Russia-Gas-Agreement-Implications-For-Nabucco-Project



49

IŠVADOS

1. Tiek Azerbaidţanas, tiek Armėnija reiškia istorinę teisę į regioną, esantį Azerbaidţano

teritorijoje, kuris yra tankiai apgyvendintas armėnų – Kalnų Karabachą. Šio regiono konfliktas -

pirmasis rimtas tautų konfliktas buvusioje Sovietų Sąjungoje, prasidėjęs 1988 m., kai Kalnų Karabache

gyvenę etniniai armėnai pareiškė siekį atsiskirti nuo kitos tautos - azerbaidţaniečių dominuojamos

šalies. 1992 m. konfliktas peraugo į tikrą Azerbaidţano ir Armėnijos valstybių karą. Nors 1994 m. tarp

Armėnijos ir Azerbaidţano buvo sudarytos paliaubos, paliekant Kalnų Karabachą de facto armėnų

kontrolei, tačiau nauja karo grėsmė tarp valstybių neišnyko. Palaipsniui konfliktas „įšalo“, iškeldamas

pastarąsias valstybes į tarptautinę geopolitinę areną.

2. Tai, ko nepavyko išspręsti byrančiai Sovietų Sąjungai – Karabacho problemos, iki šiol bando

išspręsti vadinamoji ESBO Minsko grupė - pagrindiniu Kalnų Karabacho konflikto sprendimo paieškų

forumas. Nepaisant daugybės susitikimų ir įvairiausių deklaracijų apie referendumus ir plebiscitus,

autonomijas ir galimus teritorinius pakeitimus, iki šiol nieko nepasiekta. Azerbaidţanas nesutinka su

dalies savo teritorijos praradimu, o Armėnija ir toliau tebėra tvirtai įsitikinusi, kad Karabachas

istoriškai jai priklauso ir turi priklausyti ateityje. Taip Kalnų Karabacho problemos sprendimas

susiduria su dviejų sunkiai suderinamų tarptautinės teisės normų – šalies teritorinio vientisumo ir tautų

apsisprendimo teisės – prieštaravimu.

3. Tiek Armėnija, tiek Azerbaidţanas neatsisako teisių į Kalnų Karabachą, nes mato jį kaip

vieną iš esminių nacionalinio tapatumo dalių. Formuojantis Armėnijos ir Azerbaidţano, atkuriančių

savąjį valstybingumą, nacionalinei savivokai, teritorinio integralumo veiksnys (Kalnų Karabachas kaip

nedalomas teritorinis Armėnijos ir Azerbaidţano segmentas) turi lemiamą reikšmę. Abejose valstybėse

Kalnų Karabachas jau spėjo tapti tautos ir valstybingumo simboliu. Dėl šio reiškinio Armėnijos ir

Azerbaidţano visuomenėje didėja nacionalistinės nuotaikos, kurioms valstybių politinis elitas

pataikauja. Todėl Kalnų Karabacho problemos sprendimo galima tikėtis tik tuomet, kai šios dvi tautos

sugebės savikritiškai paţvelgti į abiejų pusių veiksmus per karinį konfliktą, atsikratant nacionalistinių

principų.

4. Teritorinės nuosavybės – Kalnų Karabacho - problema, išlaikanti abiejų tautų identitetą,

formuoja Armėnijos ir Azerbaidţano vidaus ir uţsienio politikos gaires bei nacionalinio saugumo

nuostatas. Abiejų šalių nacionalinio saugumo strategijose teritorinio integralumo klausimui yra skirtas

esminis dėmesys. Abi valstybės tiesiogiai identifikuoja viena kitą kaip agresorę. Toks Armėnijos ir

50

Azerbaidţano politinio elito šališkumas atskleidţia svarbiausią dvišalių ir regioninių santykių

problemą.

5. Daţniausiai teigiama, kad Kalnų Karabachas yra etninis ir religinis konfliktas. Tačiau Kalnų

Karabacho konfliktas nėra vien tik etninis, nes kartu veikia ir kiti strateginiai, ekonominiai

Azerbaidţano ir Armėnijos interesai. Gi Kalnų Karabachas yra ir strategiškai svarbus regionas dėl savo

naftos išteklių. Kalnų Karabacho konfliktas, uţkertantis kelią abipusiam glaudesniam

bendradarbiavimui tarp konfliktuojančių valstybių, kartu atveria galimybes plačiai veikti trečiosioms

šalims. Rusija, Turkija, Iranas, JAV ir ES finansiškai ar per karinį palaikymą remia vieną iš konflikto

pusių, siekdamos savų nacionalinių interesų realizavimo regione. Galima teigti, kad išorinės konflikto

valstybės yra pasidalijusios į dvi stovyklas. Vieni siekia kuo greičiau išspręsti Kalnų Karabacho

problemą, antri - jį atidėti ilgesniam laikui. Vakarai, kurių pagrindinis geopolitinis uţdavinys yra

uţtikrinti saugų naftos ir dujų iš Kaspijos jūros baseino transportavimą per Pietų Kaukazą į Turkiją,

toliau – į Europą, siekia greito konflikto sureguliavimo. Tuo tarpu Rusija, norėdama toliau išlaikyti

savo įtaką Pietų Kaukaze, bando esamą padėti dar labiau stabilizuoti. Dėl tokių interesų realizavimo

labiausiai nukenčia Kalnų Karabacho konflikto pagrindinės dalyvės – Armėnija ir Azerbaidţanas.

51

LITERATŪROS IR ŠALTINIŲ SĄRAŠAS

1. Literatūra:

Monografijos:

1. Cornell, S. The Nagorno – Karabakh Conflict. Department of East European Studies,

Uppsala University, 1999. Rasta:

http://www.silkroadstudies.org/new/inside/publications/1999_NK_Book.pdf; ţiūrėta: 2010 05 10.

Moksliniai veikalai ir straipsniai:

2. Гужон А. Новые соседи Европеиского Союза. Политические и идентифицирующие

стратегии в Украине, Беларуси и Молдове. Перекрёстки, 2005, № 1-2, с. 187-228,

http://www.case-border.org/downloads/CrossRoad_1-2_2005.pdf; ţiūrėta: 2010 05 15.

3. Мехдиев, Е. Рол ОБСЕ в урегулировании нагорно – карабахского конфликта. Катедра

дипломатии МГИМО(Y) МИД России. 2008/10,

http://www.rau.su/observer/N10_2008/053_062.pdf; ţiūrėta: 2010 03 25.

4. Milanova, N. The Territory – Identity Nexus in the Conclift over Nagorno Karabakh:

Implications for OSCE Peace Efforts. Journal on Ethnopolitics and Minority Issues in Europe. 2003/2,

http://www.hrwf.net/uploads/Nagorno%20Karabakh.pdf; ţiūrėta: 2010 05 10.

5. Ногорный Карабах: взгляд на конфликт с места событий. International Crisis Group.

2005 сентября 14, № 166 Европа,

http://www.crisisgroup.org/~/media/Files/europe/166_nagorno_karabakh_rus.ashx;

ţiūrėta: 2010 05 20.

6. Саркисян, М. Нагорный Карабах: Международные условия вокруг конфликтной зоны

меняются. Армянский центр стратегических и националный исследований. 2010 01 21,

http://www.acnis.am/publications/2010/MOUNTAINOUS%20KARABAGH%20-

%20THE%20INTERNATIONAL%20CONDITIONS%20%20RELATING%20TO%20THE%20CON

FLICT%20ZONE%20ARE%20CHANGING.pdf; ţiūrėta: 2010 03 19.

7. Suny, R. G. Provisional Stabilities: The Politics of Identities in Post-Soviet Eurasia,

Chicago: The University of Chicago, International Security, XXIV, Vol. 3, Winter 1999/2000,

http://www.dartmouth.edu/~crn/crn_papers/Suny.pdf; ţiūrėta: 2010 05 05.

Disertacijos:

8. Jonavičius L. Išorinių veiksnių struktūrinis poveikis posovietinių reţimų transformacijai:

Ukrainos ir Gruzijos atvejai. Daktaro disertacija. Vilnius, 2010, http://vddb.laba.lt/fedora/get/LT-

eLABa-0001:E.02~2010~D_20100225_113928-08915/DS.005.0.01.ETD; ţiūrėta: 2010 05 15.


http://www.case-border.org/downloads/CrossRoad_1-2_2005.pdf


http://www.hrwf.net/uploads/Nagorno%20Karabakh.pdf


http://www.acnis.am/publications/2010/MOUNTAINOUS%20KARABAGH%20-%20THE%20INTERNATIONAL%20CONDITIONS%20%20RELATING%20TO%20THE%20CONFLICT%20ZONE%20ARE%20CHANGING.pdf



http://www.dartmouth.edu/~crn/crn_papers/Suny.pdf



52

9. Vainalavičius, D. Diplomatijos vaidmuo ir saugumo politikos sprendimai Pietų Kaukazo

regione. Daktaro disertacija. Kaunas: VDU, 2008, http://vddb.library.lt/fedora/get/LT-eLABa-

0001:E.02~2009~D_20090728_093114-75941/DS.005.0.01.ETD; ţiūrėta 2010 03 10.

2. Šaltiniai

Teisės aktai:

10. Стратегия национальной безопасности Республики Армения, Министерство обороны

Республики Армения. 2007. Rasta: http://www.mil.am/rus/?page=49; ţiūrėta: 2010 04 05.

Valstybės institucijų svetainių duomenys:

11. 2008 m. Turkijos paţangos ataskaita. P6_TA(2009)0134. Bendradarbiavimas sprendţiant

tarptautinius ir pasaulinius klausimus. Rasta: http://eur-

lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2010:087E:0139:0147:LT:PDF; ţiūrėta: 2010 04

01.

12. Armėnijos uţsienio politikos kryptys. Rasta:

http://www.orangeprojects.lt/site/?lang=lt&page=12&sub=24; ţiūrėta: 2010 04 05)

13. Армянская агрессия. Посольства Азербайджанской Республики в Республике

Молдова. Rasta: http://www.azembassy.md/politics-ru/ ; ţiūrėta: 2010 04 07.

14. Dmitry Medvedev held talks with President of Azerbaijan Ilham Aliyev during an official

visit to Azerbaijan. President of Russia. 2008 07 03. Rasta:

http://eng.kremlin.ru/events/chronicle/2008/07/203578.shtml; ţiūrėta 2010 04 01.

15. Отношения НАТО и Армении. Как развивались отношения с Арменией? Rasta:

http://www.nato.int/issues/nato-armenia/evolution-ru.html; ţiūrėta: 2010 04 10.

16. Президенты Армении и Азербайджана назвали важными меры по укреплению

доверия. Посольство Республики Армения в Российской Федерации. Rasta:

http://armenianembassy.ru/?&lang=ru&display=news&nid=123&catid=25; ţiūrėta 2010 14 05.

17. Приоритеты внешней политики Азербайджана, Посольства Азербайджанской

Республики в Республике Молдова. Rasta: http://www.azembassy.md/politics-ru/; ţiūrėta: 2010 04

07.

Spausdinta ţiniasklaida (laikraščiai, ţurnalai):

18. Arsu, S. Turkey’s President Makes Historic Visit to Armenia. The New York Times. 2008 09

06. Rasta: http://www.nytimes.com/2008/09/07/world/europe/07turkey.html, ţiūrėta: 2010 04 09.






http://www.orangeprojects.lt/site/?lang=lt&page=12&sub=24

http://eng.kremlin.ru/events/chronicle/2008/07/203578.shtml

http://www.nato.int/issues/nato-armenia/evolution-ru.html





http://www.azembassy.md/politics-ru/

http://www.nytimes.com/2008/09/07/world/europe/07turkey.html

53

19. Azerbaidţanas ir Armėnija - ant karo slenksčio. AFP-BNS. 2010-02-25. Rasta:

http://www.lrytas.lt/-12671221651265661437-azerbaid%C5%BEanas-ir-arm%C4%97nija-ant-karo-

slenks%C4%8Dio.htm; ţiūrėta 2010 04 15.

20. Ibrahimov, R. Azerbaijani Genocide 31 March 1918: Don't Forget Bloodiest Pages of

History. Turkish weekly. 2008 04 01. Rasta: http://www.turkishweekly.net/columnist/2874/azerbaijani-

genocide-31-march-1918-don-39-t-forget-bloodiest-pages-of-history.html; ţiūrėta 2010 04 15.

21. Kirvelytė, L. Gordijo mazgo painiojimas. Atgimimas. 2008 spalio 10 – 16 d. Nr.36 (1004).

Rasta: http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1223538367; ţiūrėta: 2010 03 25.

22. Kirvelytė, L. Kaukazo mazgas nepasiduoda. Atgimimas. 2010 m. vasario 5-11 d. Nr. 5

(1064). Rasta: http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1265284704; ţiūrėta: 2010 03 25.

23. Mţavanadzė, N. Kalnų Karabachas: ar vėl imsimės kumščių? Atgimimas. 2009 kovo 13-19

d., Nr. 6 (1020). Rasta: http://www.atgimimas.lt/articles.php?id=1236846654; ţiūrėta: 2010 04 30.

24. Paleckis, V. J. Azerbaidţanas į ES nesiverţia, bet… Veidas. 2006 10 19. Nr. 42. Rasta:

http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/453882bdbd1ed; ţiūrėta: 2010 03 29.

25. Tavernise S., Arsu S. Skirting Thorniest Issues, Turkey and Armenia Move to Ease

Tensions. The New York Times. Rasta:

http://www.nytimes.com/2009/04/24/world/europe/24turkey.html; ţiūrėta: 2010 04 09.

26. Терьян, A. "Кочарян говорит , что армяне и азербайджанцы "этнически

несовместимы. Армения свобода. 2003 января 16. Rasta:

http://www.armenialiberty.org/armeniareport/report/en/2003/01/4B1EBB47-69C0-40AF-

83DB24E810DA88E4.asp; ţiūrėta: 2010 05 20.

27. Visockas, G. Apie azerbaidţaniečių tragediją – be nutylėjimų. XXI amžiaus horizontai. 2009

m. balandţio 8 d., Nr.7 (186). Rasta:

http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20090408/horizontai_03.html; ţiūrėta: 2010 04

15.

28. Visockas, G. Tebesitęsiantis tautos skausmas. XXI amžiaus horizontai. 2010 m. sausio 29 d.,

Nr. 8 (1793). Rasta: http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/01/29/istdab_01.html; ţiūrėta: 2010 04 15.

Kiti šaltiniai:

29. Андаласав, M. Кавказ в эпоху глобальных геополитических трансформаций,

http://www.islam.ru/pressclub/analitika/kavepglot/function.mysql-connect; ţiūrėta: 2010 05 15.

30. Armenian diaspora, http://en.wikipedia.org/wiki/Armenian_diaspora; ţiūrėta 2010 04 10.

31. Armenian diaspora says Obama failing to keep election promise. RIANOVOSTI.

2009 04 25, http://en.rian.ru/world/20090425/121312626.html;ţiūrėta: 2010 04 01.



http://www.turkishweekly.net/columnist/2874/azerbaijani-genocide-31-march-1918-don-39-t-forget-bloodiest-pages-of-history.html,%20%20�i�r�ta%202010

http://www.turkishweekly.net/columnist/2874/azerbaijani-genocide-31-march-1918-don-39-t-forget-bloodiest-pages-of-history.html,%20%20�i�r�ta%202010




http://www.verslobanga.lt/lt/leidinys.full/453882bdbd1ed

http://www.nytimes.com/2009/04/24/world/europe/24turkey.html;%20�i�r�ta:%202010



http://www.xxiamzius.lt/archyvas/priedai/horizontai/20090408/horizontai_03.html;%20�i�r�ta:%202010

http://www.xxiamzius.lt/numeriai/2010/01/29/istdab_01.html

http://www.islam.ru/pressclub/analitika/kavepglot/function.mysql-connect

http://en.wikipedia.org/wiki/Armenian_diaspora

http://en.rian.ru/world/20090425/121312626.html

54

32. Armenian Genocide. United Human Rights Council,

http://www.unitedhumanrights.org/genocide/armenian_genocide.htm; ţiūrėta: 2010 03 30.

33. Армяно-азербайджанский конфликт в Нагорном Карабахе. Справка. 2009 05 05,

http://www.rian.ru/politics/20090505/169997689.html; ţiūrėta: 2010 05 10.

34.Arutiunian, R. Armėnijos uţsienio politika geopolitinių jėgų sankirtos zonoje. 2009 01 10,

http://www.geopolitika.lt/?artc=3018; ţiūrėta: 2010 03 20.

35. Azerbaidţano ir Turkijos nesutarimai kelia grėsmę „Nabucco“ projektui. ELTA.

2010 03 23, http://ekonomika.atn.lt/straipsnis/50607/azerbaidzano-ir-turkijos-nesutarimai-kelia-

gresme-nabucco-projektui; ţiūrėta: 2010 04 15.

36. Denisenko, V. Armėnija: kaip gyventi tarp priešų. 2008 11 30,


37. Denisenko, V. Su kuo pakeliui Azerbaidţanui? 2009 06 08,


38. Де Ваал, Т. Конфликт вокруг Нагорного Карабаха: истоки, динамика и

распространенные заблуждения. Rasta http://www.c-r.org/our-work/accord/nagorny-

karabakh/russian/russian2.php, ţiūrėta: 2010 04 25.

39. Donskis, L. Ar įvyks istorinis lūţis Armėnijos ir Turkijos santykiuose? 2009 10 25,

http://blog.delfi.lt/donskis/5633/; ţiūrėta: 2010 03 30.

40. Economy of Armenia, http://en.wikipedia.org/wiki/Economy_of_Armenia;

ţiūrėta: 2010 04 10.

41. Gurbanov, S. History of Armenian Terrorism,

http://www.azerigenocide.org/hist/hist19.htm; ţiūrėta: 2010 04 15.

42. Hasanli, C. Spring 1918: Armenian Terrorism and the Turko-Moslem Genocide in

Azerbaijan. Khazar University, http://www.khazar.org/jas/text/history.html; ţiūrėta: 2010 04 15.

43. Institute for Religious Minorities in the Islamic World, http://sumgait.info/caroline-

cox/ethnic-cleansing-in-progress/contents.htm; ţiūrėta: 2010 04 30.

44. Ismailova, G. Azerbaijan and Russia concluded military agreement. Central Asia-Causasus

Institute. 2003 12 03, http://www.cacianalyst.org/?q=node/276; ţiūrėta: 2010 04 01.

45. Iškauskas Č. Armėnai kyla į studentų revoliuciją? Uţsienio įvykių komentaras. Ţinių

radijas. 2008 02 25, http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/article.php?id=16085303;

Ţiūrėta: 2010 04 03.

46. Казимиров, В. Бишкекский протокол с призывом прекратить огонь. 2009 05 19,

http://karabakh-news.com/4660-vladimir-kazimirovbishkekskijj-protokol.html; ţiūrėta: 2010 05 10.


http://www.rian.ru/politics/20090505/169997689.html







http://www.c-r.org/our-work/accord/nagorny-karabakh/russian/russian2.php

http://www.c-r.org/our-work/accord/nagorny-karabakh/russian/russian2.php



http://en.wikipedia.org/wiki/Economy_of_Armenia

http://www.azerigenocide.org/hist/hist19.htm;%20�i�r�ta:%202010

http://www.khazar.org/jas/text/history.html



http://www.cacianalyst.org/?q=node/276

http://www.delfi.lt/news/ringas/abroad/article.php?id=16085303

http://karabakh-news.com/4660-vladimir-kazimirovbishkekskijj-protokol.html

55

47. Майсая, В. Кавказская геострата - cинхронизация или конфронтация геополитических

проектов: cоприкосновение теорий Аттали и Хантингтона,

http://cge.evrazia.org/geopolitics_10.shtml; ţiūrėta: 2010 05 05.

48. Минасян, С. Некоторые концептуальные основы внешней политики Армении. 2009 03

12, http://www.noravank.am/ru/?page=analitics&nid=1684: ţiūrėta: 2010 03 30.

49. Mitė, V. Armėnija ir Rusija: vedybos iš išskaičiavimo. 2008 01 07,


50. Mitė, V. Azerbaidţano ir Armėnijos konflikte – vien karinga retorika ir neţinomybė. 2010

02 20, http://www.balsas.lt/naujiena/375851/azerbaidzano-ir-armenijos-konflikte-vien-karinga-

retorika-ir-nezinomybe/2; ţiūrėta: 2010 03 18.

51. Motiejūnas, J. Kalnų Karabachas – ilgo ir rimto ţaidimo dalis. 2008 11 17,


52. Нормализация отношений откладывается. 2009 10 11,

http://ru.euronews.net/2009/10/11/erdogan-wants-armenian-withdrawal-from-karabakh/;

ţiūrėta: 2010 04 09.

53. Puleikytė, K. Kalnų Karabacho konfliktas. 2006 06 05,


54. Puleikytė, K. Kalnų Karabacho konfliktas: aklavietė be išeities,


55. Россия, Армения и Азербайджан согласовали преамбулу документа по Нагорному

Карабаху. Кавказский узел. 2010 01 25, http://www.kavkaz-uzel.ru/articles/164633/;

ţiūrėta: 2010 03 29.

56. Socor, V. Azerbaijan-Russia gas agreement: implications for Nabucco project,

http://eurodialogue.org/Azerbaijan-Russia-Gas-Agreement-Implications-For-Nabucco-Project;

Ţiūrėta: 2010 04 15.

57. Zolyan, M. Armenian Foreign Policy Between Russia, Iran And U.S. 2010 03 29,

http://times.am/2010/03/29/armenian-foreign-policy-between-russia-iran-and-u-s/; ţiūrėta: 2010 04 10.

58. Хэлпин, T. Прагматизм, политика и незаживающая рана армянского геноцида.

2010 03 05, http://rus.ruvr.ru/2010/03/05/5060475.html; ţiūrėta: 2010 04 10.

59. Gevorgyan, A. OIC, BSEC, GUAM: Azerbaijan entangled with foreign-policy partners.

2009 10 11, http://news.am/en/news/8310.html.

http://cge.evrazia.org/geopolitics_10.shtml

http://www.noravank.am/ru/?page=analitics&nid=1684











http://www.kavkaz-uzel.ru/articles/164633/




http://news.am/en/news/8310.html

Documents

VYTAUTO DIDŢIOJO UNIVERSITETAS